I� rusų kalbos vertė Viktoras Ber�inis

Zenitas, Vilnius, 1972

Fantastika kartais vadinama svajonių literatūra. Su tokiu nusakymu mes nesutinkame. Manome, kad fantastika kur kas platesnė, kad socialinė arba mokslinė-techninė svajonė tėra tik viena i� jos kryp�ių. Tikrosios fantastikos, kaip ir visos gro�inės literatūros, svarbiausias objektas yra �mogus realiame pasaulyje. Tikroji fantastika ne vien svajoja ir ne tiek svajoja, kiek teigia, abejoja, įspėja, kelia klausimus.

Ir vis dėlto mes gerai suprantame ra�ytojus, kuriems fantastika yra priemonė reik�ti jų svajonėms, jų idealams. �mogui i� viso būdinga kurti idealus, kurie jam yra praktinės veiklos kompasas, įgalina jį lyginti ir i�siai�kinti, kas gera ir kas bloga. Kaip tik todėl sunku pervertinti teisingo (ir neteisingo) pasirinkto arba susikurto idealo reik�m�. Siuo at�vilgiu ra�ytojas niekuo nesiskiria nuo kitų �monių. Jis taipogi susikuria savus idealus ir pagal savo i�gales bei galimybes jų siekia, bet, kaip ra�ytojas, jis dar stengiasi sfivo idealus įkvėpti ir skaitytojams.

Si mūsų apysaka nieku būdu neturėtų būti laikoma prana�yste. Vaizduodami gana tolimos ateities pasaulį, mes visai nenorėjom teigti, kad viskas būtent �itaip ir bus. Mes �ia pavaizdavom pasaulį, kokį norėtume matyti, kokiam jau dabar stengiamės gyventi ir dirbti. Mes mėginom pavaizduoti pasaulį, kuriame �mogus turi neribotas galimybes tobulėti ir dirbti kūrybinį darb�. Tame nasaulyie mes apgyveiiclinom realius dabarties �mones, kuriuos pa�įstam ir mylim. Tokių �monių, deja, dar ne per daugiausia, bet jų yra ir kasmet gausėja. Mūsų vaizduojamame pasaulyje jų yra absoliuti dauguma: eilinių darbininkų, eilinių kūrėjų, papras�iausių mokslo, gamybos, kultūros darbuotojų. Ir kaip tik būdingiausi �ių �monių bruo�ai � pa�inimo tro�kimas, moralinis tyrumas, inteligencija nulemia vis� mūsų vaizduojamo pasaulio atmosfer�, tyrumo, draugystės, kilnaus kūrybinio darbo d�iaugsmo atmosfer�, kovingo proto pergalių ir pralaimėjimų atmosfer�.

Si� apysak� ra�ėm 1960 metais. Ir anks�iau, ir po to esame para�� gana daug apsakymų, kuriuose taip pat pavaizdavom ateities pasaulį tokį, kokį norėtume matyti. Rengdami nauj�jį apysakos leidim�, į j� įtraukėme kai kuriuos i� tų apsakymų, organi�kai įeinan�ius, kaip mums rodėsi, į mūsų svajonių �sistem��.

Jei bent dalis mūsų skaitytojų įsigyventų į �ia pavaizduot� pasaulį, jei sugebėtume juos įtikinti, kad apie tokį pasaulį verta svajoti, kad tokiam pasauliui verta dirbti, jaustumės savo u�davinį atlik�.

Rudas smėlis po kraulerio ratais staiga įslūgo. Piotras Novagas įjungė atbulin� eig� ir �ūktelėjo Mandeliui: ��ok!� Krauleris pradėjo trūk�ioti, �erdamas smėlio ir dulkių debesis, ir, i�kėl�s paskuigalį, klimpti gilyn. Novagas i�jungė variklį ir i�sirito i� kraulerio. Jis parpuolė keturpės�ias ir ėmė spar�iai repe�koti �alin. Smėlis po juo slūgo ir smego skrad�iai, bet Novagas vis dėlto nusigavo iki tvirtos vietos ir, pariet�s po savim kojas, atsisėdo.

Jis pamatė Mandelį, klūpantį kitame duburio pakra�ty, ir garo gaubiam� kraulerio paskuigalį, ky�antį i� smėlio duburio dugne. Kad �itaip gali atsitikti �Drie�o� tipo krauleriui, teori�kai numatyti buvo neįmanoma. Bent jau �ia, Marse. Krauleris �Drie�as� buvo lengva, greita ma�ina � penkiavietė atvira platforma su keturiomis autonominėmis vik�rinėmis va�iuoklėmis. Bet �tai jis pama�u grimzdo į juod� skyl�, kurioje blizgėjo riebus gilus vanduo. Vanduo garavo.

��Kiaurymė, � kimiai tarė Novagas.�� Nepasisekė. Ir pasitaikyk tu man�

Mandelis atgr�ė į Novag� veid�, iki akių u�dengt� deguonies kaukės.

��Taip, nepasisekė, � pasakė jis.

Vėjo visai nebuvo. Garo kamuoliai i� kiaurymės kilo statmenai į juodai violetin� padang�, nusėt� didelėmis �vaig�dėmis. �emai vakaruose kabojo saulė � ma�as ry�kus skritulys vir�um kopų. Nuo kopų per rausv� lygum� driekėsi juodi �e�ėliai. Buvo visi�kai tylu, tik �iu�ėjo į duburį tekanlis smėlis.

Na, tiek to,�� tarė Mandelis ir atsistojo.�� K� darysim? Jo i�traukti, �inoma, negalima.�� Jis linktelėjo į kiaurymės pus�. � O gal galima?

Novagas pakratė galvi.

Ne, Lazari Grigorjevi�iau,�� pasakė jis.�� Mudu jo nei� trauksim.

Pasigirdo pratisas gurgesys, kraulerio paskuigalis nugrimzdo, ir juodame vandens pavir�iuje vienas paskui kit� i�kilo ir sprogo keli purslai.

��Taip, matyt, nei�trauksim,�� pasakė Mandelis.�� Reikia eiti, Piotrai Aleksejevi�iau. Vieni niekai � trisde�imt kilometrų. Per kokias penkias valandas nueisim.

Novagas �iūrėjo į juod� vandenį, jau apsitraukusį plonu ra�tuotu ledeliu. Mandelis �vilgtelėjo į laikrodį.

��A�tuoniolika dvide�imt. Vidurnaktį būsim ten.

��Vidurnaktį, � pakartojo Novagas, lyg abejodamas.�� Kaip tik vidurnaktį.

�Liko trisde�imt kilometrų, � pagalvojo jis.�� Dvide�imt kilometrų reikės eiti tamsoje. Teisybė, turim infraraudonuosius akinius, bet vis tiek prasti mūsų popieriai. Ir atsitik tu man �itaip� Krauleriu būtume nuva�iav� dar su �viesa. O gal grį�ti į Baz� ir paimti kit� kraulerį? Iki Bazės keturiasde�imt kilometrų, visi krauleriai bus i�siva�inėj�, ir į plantacijas nusigautumėm tik rytoj ryt�, kai jau būtų per vėlu. Ak, kaip negerai susiklojo!�

��Nieko, Piotrai Aleksejevi�iau,�� pasakė Mandelis ir patap�nojo sau per klub�, kur po kailiniais maskatavo dėklas su pistoletu.�� Nueisim.

��O kur įrankiai?�� paklausė Novagas.

Mandelis apsidairė.

��A� juos i�me�iau,�� pasakė jis.�� Aha, va kur jie�

Jis �engė kelis �ingsnius ir paėmė nedidelį lagaminėlį.

��Va jie,�� pakartojo jis, kailinių rankove �luostydamas nuo lagaminėlio smėlį. � Einam?

��Einam,�� pritarė Novagas.

Ir iuodu leidosi eiti toliau.

Perėj� lygum�, u�sirop�tė ant kopos ir vėl ėmė leistis �emyn. Eiti buvo lengva. Netgi penkiapiidis Novagas drauge su deguonies balionais, ap�ildymo sistema, kailiniais drabu�iais ir auliniais batais, kurių padai buvo �vininiai, �ia svėrė tik keturiasde�imt kilogramų. Nedidukas ir liesas Mandelis �ingsniavo lyg pasivaik��iodamas, nerūpestingai mosuodamas lagaminėliu. Smėlis buvo kietas, susigulėj�s, ir jame beveik ne�ymu pėdsakų.

��U� kraulerį i� Ivanenkos gausiu pipirų, � tarė ilgai tylėj�s Novagas.

��Kuo jūs �ia dėtas?�� atsakė Mandelis.�� I� kur galėjot �inoti, kad �ia kiaurymė? O vandens vis dėlto suradom.

��Vanduo mus surado,�� pataisė Novagas.�� Bet u� kraulerį vis vien bus pipirų. �inote, kaip Ivanenka: �U� vandenį a�iū, o ma�inos jums daugiau nepatikėsiu.�

Mandelis nusijuokė:

��Nieko, viskas baigsis gerai. Ne taip jau bus sunku i�traukti kraulerį� �iūrėkit, koks gra�uolis!

Netoli ant kopos keteros, atgr��s į juos baisi� trikamp� galv�, tupėjo mimikrodonas � dviejų metrų ilgio smėlio spalvos �vynuotis, nubertas rudais �lakais. Mandelis sviedė į jį akmenėlį, bet nepataikė. �vynuotis tupėjo i�sikėt�s, nejudėdamas, nelyginant koks akmuo.

��Gra�us, i�didus ir �altakraujis,�� tarė Mandelis.

��Irina sako, kad jų labai daug plantacijose,�� prisiminė Novagas.�� Jinai juos kartais �eria�

Daugiau nesikalbėdami, juodu paspartino �ingsnį.

Kopos baigėsi. Dabar jie ėjo drusko�emio lyguma. �vininiai padai skard�iai kauk�ėjo į į�alusį smėlį. Baltos besileid�ian�ios saulės spindulių nu�erti, blizgėjo dideli druskos lopai; aplink tuos lopus, pa�iau�� ilgus dyglius, geltonavo kaktusų gumbai. Sių keistų augalų � be �aknų, be lapų, be stiebų � lygumoje buvo labai daug.

��Varg�as Slavinas,�� prabilo Mandelis.�� Tikriausiai nerimauja.

��A� taip pat nerimauju,�� burbtelėjo Novagas.

��Bet juk mudu gydytoiai,�� tarė Mandelis.

��Ir kas i� to? Jūs chirurgas, a� terapeutas. Esu tik vien� kart� gyvenime priiminėj�s ligonius, o tai buvo prie� de�imt metų geriausioje Archangelsko poliklinikoje, ir man u� pe�ių stovėjo profesorius�

��Nieko,�� nuramino Mandelis.�� A� priiminėjau kelis kartus. Tik nereikia jaudintis. Viskas bus gerai.

Mandeliui po kojomis pasipynė dygliuotas gumbas. Mandelis vikriai jį paspyrė. Gumbas nuskriejo nuo�ulnų ilg� lank� ir nuriedėjo, �ok�iodamas ir lau�ydamas dyglius.

��Smiigis, ir kamuolys lėtai rieda vartų link,�� pajuokavo Mandelis.�� Man neramu dėl ko kita: kaip vystysis vaikas sunui�ėjusio svorio s�lygomis?

��Dėl to esu visai ramus,�� piktai atkirto Novagas.�� Jau kalbėjau su Ivanenka. Galėsim įrengti centrifug�.

Mandelis pagalvojo.

��Gera idėja,�� pritarė jis.

Kai jie lenkė paskutinį drusko�emio lop�, ka�kas skard�iai su�vilpė, de�imt �ingsnių nuo Novago auk�tai į padang� pakilo gumbas, nuskriejo per gydytojus ir nukrito į drusko�emio centr�.

��Ak,�� su�uko Novagas.

Mandelis nusijuokė.

��Kas per biaurybė! � proverksmiais tarė Novagas.�� Kas kart�, kai einu per drusko�emį, kuris nors biaurybė�

Jis pribėgo prie artimiausio gumbo ir nevikriai jį paspyrė. Gumbas dygliais prikibo prie jo kailinių skverno.

��Biaurybė! � burbtelėjo Novagas, atplė�damas gumb� prad�ioje nuo kailinių, o paskui ir nuo pir�tinių.

Gumbas �leptelėjo ant smėlio. Ir kas jam darbo. Jis taip ir gulės � nė nekrustelėdamas, siurbdamas ir kaupdamas savyje praretint� Marso or�, o paskui staiga jį i�leirs � kurtinamai su�vilps ir lyg raketa nulėks de�imt � penkiolika metrų.

Mandelis iimai sustojo, pa�velgė į saul� ir dirstelėjo į laikrodį.

��Devyniolika trisde�imt penkios,�� sumurmėjo jis.�� Saulė nusileis po pusvaland�io.

��K� jūs pasakėt, Lazari Grigorjevi�iau?�� paklausė Novagas.

Jis taip pat sustojo ir atsigr�ė į Mandelį.

��O�iuko mekenimas privilioja tigr�, � tarė Mandelis.�� Prie� saulės laid� garsiai nekalbėkit.

Novagas apsidairė. Saulė buvo jau visai �emai. U� nugarų lygumoje drusko�emio lopai i�blėso. Kopos patamsėjo. Rytų padangė pasidarė tokia juoda, kaip kini�kas tu�as.

��Taip,�� pasakė Novagas apsidairydamas,�� garsiai kalbėti neverta. Sako, ji turi labai ger� klaus�.

Mandelis sumirksėjo ap�armojusiomis blakstienomis, pasilenkė ir i�sitraukė i� dėklo �ilt� pistolet�. Spragtelėjo spyn� ir u�siki�o ginkl� u� de�iniojo bato aulo. Novagas taip pat i�siėmė pistolet� ir įgrūdo jį u� kairiojo aulo.

��Jūs �audote kaire?�� paklausė Mandelis.

��Taip,�� atsakė Novagas.

��Tai gerai,�� pagyrė Mandelis.

��Taip, sako.

Jie pa�velgė į kits kit�, bet tarp kaukės ir kailinio kapi�ono apsiuvo nebebuvo galima nieko į�iūrėti.

��Eiva,�� tarė Mandelis.

��Eiva, Lazari Grigorjevi�iau. Tik dabar eisiva ��sele.

��Gerai,�� linksmai sutiko Mandelis.�� Tik a� � priekyje.

Ir jie patraukė tolyn: priekyje Mandelis, kairėje rankoje ne�inas lagaminėliu, o u� penkių �ingsnių � Novagas. �Kaip greitai temsta,�� pagalvojo Novagas.�� Liko dvide�imt penki kilometrai. O gal ir �iek tiek ma�iau. Dvide�imt penki kilometrai dykumoje ir visi�koje tamsoje. Ir kiekvien� sekund� ji gali mus u�pulti. Pavyzd�iui, i� u� tos kopos. Arba i� u� anos, kur toliau.�� Novagas susigū�ė. � Va�iuoti reikėjo i� ryto. Bet kas galėjo �inoti, kad trasoje yra kiaurymė? Stulbinanti nesėkmė. Ir vis dėlto va�iuoti reikėjo i� ryto. Netgi vakar, su visureigiu, kuris į plantacijas gabeno vystyklus ir aparatūr�. Beje, Mandelis vakar operavo. Temsta ir temsta. Markas tikriausiai neberanda vietos. Vis bėga į bok�t� �iūrėti, ar atva�iuoja ilgai laukti gydytojai. O ilgai lauktieji gydytojai pėdina naktį pės�iom per dykum�. Irina jį ramina, bet, �inoma, laip pat jaudinasi. Tai pirmas jų vaikas, ir pirmas vaikas Marse, pirmas marsietis� Ji labai sveika ir susitvardanti moteris. Puiki moteris! Bet, jais dėtas, nuo vaiko susilaiky�iau. Nieko, viskas bus gerai. Kad tik nepavėluotume��

Novagas vis� laik� �iūrėjo de�in�, į pilkėjan�ias kopų keteras. Mandelis taip pat �iūrėjo į de�in�. Todėl juodu ne i�syk pastebėjo Pėdsekius. Pėdsekių buvo taip pat du, ir juodu pasirodė i� kairės.

��O-o, draugai!�� su�uko tas, kuris buvo auk��iau. Kitas, kresnas, beveik keturkampis, u�simetė karabin� ant peties ir pamosavo ranka.

� �it kaip,�� tarė atsitokėj�s Novagas.�� O juk �ia Opanasenka ir kanadietis Morganas. O-o, draugai!�� d�iaugsmingai atsiliepė jis.

��Koks susirikimas!�� pasakė prieidamas ilg�is Hemfris Morganas.�� Labas vakaras, daktare,�� tarė jis, spausdamas Mandeliui rank�. � Labas vakaras, daktare,�� pakartojo jis, spausdamas rank� Novagui.

��Sveiki, draugai,�� sububeno Opanasenka.�� Koks vėjas jus �ia atne�ė?

Novagui dar nespėjus atsakyti, netikėtai įsiterpė Morganas:

��A�iū, viskįis u�gijo,�� ir vėl i�tiesė Mandeliui ilg� rank�.

��Kas?�� paklausė suglum�s Mandelis.�� Beje, d�iaugiuosi.

��O, ne, jis dar stovykloje,�� pasakė Morganas.�� Bet jis taipogi beveik sveikas.

��K� jūs �ia taip keistai ai�kinate, Hemfri?�� paklausė sutrik�s Mandelis.

Opanasenka su�iupo Morgan� u� kapi�ono, prisitraukė prie sav�s ir riktelėjo jam tiesiai į ausį:

��Viskas ne taip, Hemfri! Tu pralaimėjai la�ybas!

Paskui jis atsigr�ė į gydytojus ir paai�kino, kad prie�u valand� kanadietis atsitiktinai sugadino ausinėse klausom�sias membranas ir dabar nieko negirdi, nors tvirtina, kad Marso atmosferoje gali puikiausiai i�siversti be akustinės �teknik�.

��Jis sako, kad ir taip �ino, kas k� jam gali pasakyti. Mes la�inomės, ir jis pralo�ė. Dabar jis penkis kartus valys mano karabin�.

Morganas nusijuokė ir pasakė, kad Bazėje esanti Galia �ia niekuo nedėta. Opanasenka bevilti�kai numojo ranka ir paklausė:

��Jūs, �inoma, į plantacijas, į biostotį?

��Taip,�� atsakė Novagas.�� Pas Slavinus.

��Teisingai,�� tarė Opanasenka.�� Jie jūsų labai laukia. O kodėl pės�iom?

��O, koks apmaudas!�� pasiguodė Morganas.�� Visai nieko negird�iu.

Opanasenka vėl jį prisitraukė ir riktelėjo:

��Palauk, Hemfri! Paskui papasakosiu!

��Gud,�� tarė Morganas, Jis pasitraukė �alin ir apsidair�s nusiėmė nuo peties karabin�. Pėdsekiai turėjo sunkius dvivamzd�ius pusautoma�ius su magazinu dvide�imt penkioms sprogstamosioms kulkoms.

��Mes paskandinom kraulerį, � pasakė Novagas.

��Kur?�� greitai paklausė Opanasenka.�� Kiaurymė?

��Kiaurymė. Trasoje, ma�daug keturiasde�imtame kilometre.

��Kiaurymė! � d�iaugsmingai su�uko Opanasenka.�� Girdi, Hemfri? Dar viena kiaurymė!

Hemfris Morganas buvo į juos atgr��s nugar� ir lingavo galv�, ap�iūrinėdamas temstan�ias kopas.

��Gerai,�� tarė Opanasenka.�� Sitai vėliau. Tai jūs paskandinot kraulerį ir ry�otės eiti pės�iom? O ginklų turit?

Mandelis patap�nojo sau per koj�.

��O kaipgi,�� atsakė jis.

��Taip, taip,�� nut�sė Opanasenka.�� Teks jus palydėti. Hemfri! Velnias, negirdi�

��Palaukit,�� pasakė Mandelis.�� O kam to reikia?

��Ji ka�kur �ia,�� atsakė Opanasenka.�� Mes aptikom pėdsakus.

Mandelis ir Novagas susi�valgė.

��Jus, suprantama, geriau �inot, Fiodorai Aleksandrovi�iau,�� nory�lingai tarė Novagas,�� bet a� maniau� Pagaliau mes ginkluoti.

��Bepro�iai,�� tvirtai nukirto jį Opanasenka.�� Toje jūsų Bazėje visi, atleiskite, ka�kokie keistuoliai. Perspėjam, ai�kinam � ir �tai, pra�om. Naktį. Dykumoje. Su pistoletu. Bene jums ma�a Chlebnikovo?

Mandelis truktelėjo pe�iais.

��Mano manymu, �iuo atveju��� prabilo jis, bet Morganas jį nutraukė: �Tyliau!�, ir Opanasenka akimirksniu �iupo nuo peties karabin� ir atsistojo �alia kanadie�io.

Novagas tyliai atsikrenk�tė ir i�sitraukė i� aulo pistolet�.

Saulė jau beveik pasislėpusi � vir�um juodų dantytų kopų siluetų �vietė siauras gelsvai �alias ruo�elis. Visa padangė pajuodusi, �vaig�d�ių labai ma�ai. Ant karabinų vamzd�ių blizgėjo �vaig�d�ių atspind�iai, ir buvo matyti, kaip vamzd�iai lėtai sukiojasi į de�in� ir į kair�.

Paskui Hemfris pasakė: �Klaida. Pra�om atleisti�; ir visi tuojau sujudo. Opanasenka riktelėjo Morganui į ausį:

��Hemfri, juodu eina į biostotį, pas Irin�! Reikia palydėti!

��Gud. Einu,�� atsakė Morganas.

��Mudu einam drauge!�� �ūktelėjo Opanasenka.

��Gud. Einamdrauge.

Gydytojai vis dar tebelaikė rankose pistoletus. Morganas atsigr�ė į juos, pasi�iūrėjo ir su�uko:

��O, �itų nereikia! Situos paslėpkit.

��Taip, malonėkite,�� pasakė Opanasenka.�� Nesugalvokit �audyti. Ir u�sidėkit akinius.

Pėdsekiai jau buvo su infraraudonais akiniais. Mandelis droviai įsiki�o pistolet� į gili� kailinių ki�en� ir permetė lagaminėlį į de�in� rank�. Novagas kiek padelsė ir vėl įsiki�o pistolet� u� kairiojo bato aulo.

��Einam,�� tarė Opanasenka.�� Vesim jus ne trasa, o tiesiai, per kasyklas. Bus ar�iau.

Dabar prie�ais Mandelį de�inėje ėjo Opanasenka, laikydamas po pa�astimi karabin�. Paskui Novag� i� de�inės �ingsniavo Morganas. Karabinas su ilgu dir�u kabojo jam ant kaklo. Opanasenka ėjo labai greitai, staigiai sukdamas į vakarus.

Pro infraraudonus akinius kopos atrodė juodai baltos, o padangė � pilka ir tu��ia, pana�i į paveiksl�, pie�t� �vininiu pie�tuku. Dykuma greitai vėso, ir paveikslas darėsi vis ma�iau kontrasti�kas, tarytum gaubėsi rūku.

��O kodėl jus taip nud�iugino mūsų kiaurymė, Fiodorai?�� paklausė Mandelis.�� Vanduo?

��Kaipgi,�� atsakė Opanasenka neatsigr�damas.�� Pirma, vanduo, o antra,�� vienoje kiaurymėje radom nugludintų plok��ių.

��Ak, taip,�� tarė Mandelis.�� �inoma.

��Mūsų kiaurymėje jūs rasite vis� kraulerį, � niūriai burbtelėjo Novagas.

Opanasenka staiga pasuko į �alį, aplenkdamas lygi� smėlio aik�tel�. Aik�telės pakra�ty stirksojo kartis su nukarusia vėliavėle.

��Kiaurymė, � paai�kino i� paskos ein�s Morganas.�� Labai pavojinga.

Klampusis smėlis buvo tikras prakeikimas. Prie� mėnesį suorganizuotas specialus savanorių �valgų būrys turėjo rasti ir pa�enklinti Bazės apylinkėje visas klampias vietas.

��Bet juk Chasegava, rodos, įrodė, � tarė Mandelis,�� kad �ių plok��ių pavidal� galima paai�kinti ir natūraliomis prie�astimis.

��Taip,�� pritarė Opanasenka.�� Tas ir yra.

��O jūs pastaruoju metu k� nors ar radote?�� paklausė Novagas.

��Ne. Rytuose rasta naftos, rasta labai įdomių suakmenėjimų. O mūsų linijoje � nieko.

Kurį laik� jie ėjo tylėdami. Paskui Mandelis reik�mingai tarė:

��Tur būt, �ia nėra nieko keista. �emėje archeologai randa kultūros liekanų, kurios turi daugiausia tūkstantį metų. O �ia � de�imtys milijonų. Prie�ingai, būtų keista�

��Kad mes nelabai ir skund�iamės,�� įsiterpė Opanasenka.�� I�syk aptikom tokį riebų k�snį � du dirbtinius pa lydovu.s. Mums nereikėjo nė kasinėti. Ir, bo lo, pricliirė jis patylėj�s,�� ie�koti ne ma�iau įdomu, negu rasli.

��Juo labiau,�� tarė Mandelis,�� kad jiisų i��valgytas plotas toks ma�as�

Jis suklupo ir vos nepargriuvo. Morganas pusbalsiu prabilo:

��Piotrai Aleksejevi�iau, Lazari Grigorjevi�iau, a� įtariu, kad jūs vis� laik� �neku�iuojate. Dabar negalima. Fiodoras man pritars.

��Ilemfris sako ties�, � susizgribo Opanasenka.�� Geriau patylėkim.

Jie perėjo kopų virtine ir nusileido į slėnį, kur �vaig�d�ių �viesoje vos �vilgėjo drusko�emio lopai.

�Vėl,�� pamanė Novagas.�� Vėl tie kaktusai.� Jis dar niekad nebuvo mat�s kaktusų nak4į. Kaktusai skleidė lygi� ry�ki� infra�vies�. Visas slėnis mirgėjo �viesiomis dėmėmis. �Labai gra�u,�� pagalvojo Novagas.�� Gal naktį jie nesproginėja. Tai būtų maloni staigmena. Ir �iaip jau nervai įtempti: Opanasenka sakė, kad ji ka�kur �ia. Ji ka�kur �ia..Novagas mėgino įsivaizduoti, kaip juodu dabar jaustųsi, jei de�inėje nebūtų �ių palydovų, �ių ramių �monių, laikan�ių rankose sunkias ir galingas �audykles. Pavėluota baimė nuėjo pagaugais per nugar�, tarytum speigas būtų įsismelk�s po drabu�iais ir paliet�s plik� kūn�. Su pistoletais naktį kopose� Įdomu, ar Mandelis moka �audyti? �inoma, moka, juk jis kelerius metus dirbo arktinėse stotyse. Bet vis viena� �Nesusiprato Bazėje pasiimti �autuvo, kvailys!�� pagalvojo Novagas.�� Gerai dabar atrodytume be Pėdsekių� Teisybė, apie �autuv� nebuvo kada pagalvoti. Ir dabar reikia galvoti apie k� kita � kas bus, kai nusikasim iki biostoties. Sitai svarbiau. Sitai dabar visų svarbiausia � svarbiau u� visa kita.� ��Ji visuomet puola i� de�inės pusės,�� galvojo Mandelis.�� Visi sako, kad ji puola tik i� de�inės pusės. Nesuprantama. Ir nesuprantama, kodėl ji i� viso puola. Tarytum pastar�jį milijon� metų ji nieko daugiau neveikė, tik i� de�inės u�puldinėjo �mones, per neatsargum� i�ėjusius i� Bazės. Suprantama, kodėl i�ėjusius. Galima įsivaizduoti, kodėl naktį. Bet kodėl �mo nes ir kodėl i� de�inės pusės? Nejaugi Marse yra vietinių dvikojų, kurie lengvai pa�eid�iami i� de�inės arba sunkiai pa�eid�iami i� kairės? Tad kurgi jie? Penkerius metus kolonizuodami Mars�, nesutikom didesnių gyvūnų u� mimikrodon�. Beje, ji pasirodė tik prie� du mėnesius. Per du mėnesius � septjni u�puolimai. Ir niekas jos kaip reikiant nėra mat�s, nes ji puola tik naktį. Įdomu, kas ji tokia. Chlebnikovui buvo sudraskytas de�inysis plautis, teko jam įstatyti dirbtinį plautį ir du �onkaulius. Sprend�iant i� �aizdos, ji turi labai sudėting� nasrų aparat�. Ma�ių ma�iausiai a�tuoni �andikauliai su a�triomis it skustuvas plok�telėmis. Chlebnikovas prisimena tik ilg� �vilgantį kūn� su lygiu kailiu. Ji �oko ant jo i� u� kopos ma�daug per trisde�imt �ingsnių� � Mandelis greitai apsidairė. � Stai jeigu dabar eitume dviese��� pagalvojo jis.�� Įdomu, ar Novagas moka �audyti? Tur būt, moka, juk jis ilgai su geologais dirbo taigoje. Gerai jis sugalvojo � centrifuga. Septynių � a�tuonių valandų normalaus svorio per par� berniukui visi�kai u�tektų. Nors kodėl berniukui? O jei gimtų mergaitė? Dar geriau, mergaitės lengviau i�tveria nukrypimus nuo normos�

Slėnis su drusko�emio lopais jau praeitas. De�inėje pėdsekiai i�vydo ilgas siauras tran�ėjas, piramidi�kas smėlio krūvas. Vienoje tran�ėjoje, nusvarin�s kau��, stovėjo vieni�as ekskavatorius.

�Ekskavatorių reikia i�ve�ti,�� pagalvojo Opanasenka.�� Ko jis �ia be reikalo riogso? Greitai prasidės audros. Grį�damas, ko gero, ir parvarysiu. Gaila, kad jis taip lėtai va�iuoja � kopomis ne daugiau kaip kilometr� per valand�. O būtų visai ne pro �alį. Maud�ia kojas. �iandien su Morganu sukorėm apie penkiasde�imt kilometrų. Stovykloje nerimaus. Nieko, i� biostoties duosim radiogram�. Tik kaip ten, biostotyje, viskas susiklostys? Varg�as Slavinas. Bet vis dėlto puiku � Marse turėsime kūdikį! Vadinasi, bus �monių, kurie kada nors sakys: �A� gimiau Marse.� Kad tik nepavėluotume.�� Opanasenka paspartino �ingsnį. � O kokie daktarai!�� pagalvojo jis.�� I� tiesų, daktarams nėra įstatymų. Gerai, kad juos sutikom. Bazėje, matyt, menkai tesupranta, kas yra dykuma naktį. Gerai būtų paskirti sargybinį, o dar geriau surengti gaudynes. Visais Bazės krauleriais ir visureigiais.�

Hemfris Morganas, u�dėj�s rank� ant karabino, paskend�s absoliu�ioje tyloje, �ingsniavo, vis� laik� �velgdamas i de�in�. Jis galvojo, kad stovykloje, i�skyrus budintį, susirūpinusį dėl jų negrį�imo, visi tikriausiai jau miega, kad rytoj reikia nuvesti grup� į kvadrat� E-11, k dabar reikės penkis vakarus i� eilės valyti �Fiodorz gan��, kad dar reikės taisyti klausom�jį įtais�. Paskui jis pagalvojo, kad gydytojai �aunūs ir dr�sūs ir kad Irina Slavina taip pat �auni ir dr�si. Paskui jis prisiminė Gali�, Bazės radist�, ir apgailestaudamas pagalvojo, kad, juodviem susitikus, ji visuomet klausinėja apie Chasegav�. Japonas � geras draugas, bet pastaruoju metu jis taip pat da�niau lankosi Bazėje. Teisybė, nėra k� sakyti � Chasegava protingas. Tai jis pirmasis davė mintį, kad �skraidan�iosios dėlės� (�soratobu chiru�) med�ioklė gali būti tiesiogiai susijusi su Pėdsekių u�daviniais, nes gali padėti �monėms aptikti dvikojų marsie�ių pėdsakus� O tie dvikojai� Pastatyti du mil�ini�kus palydovus ir daugiau nieko nepalikti�

Opanasenka staiga sustojo ir pakėlė rank�. Visi sustojo, o Hemfris Morganas pakėlė karabin� ir staiga pasisuko į de�in�. i

��Kas atsitiko?�� paklausė Novagas, stengdamasis kalbėti ramiai. Jam labai magėjo i�sitraukti pistolet�, bet jis nesiry�o.

��Ji �ia,�� negarsiai pasakė Opanasenka. Jis pamojo ranka Morganui.

Sis priėjo, ir juodu pasilenkė, ap�iūrinėdami smėlį. Susigulėjusiame smėlyje buvo matyti negili plati vė�ė, lyg �ia būtų vilktas sunkus mai�as. Vė�ė prasidėjo u� penkių �ingsnių i� de�inės ir baigėsi u� penkiolikos �ingsnių kairėje pusėje.

��Stai ir viskas,�� tarė Opanasenka.�� Ji mus aptiko ir seka i� paskos.

Jis per�engė vė��, ir jie patraukė toliau. Novagas pastebėjo, kad Mandėlis vėl perėmė lagaminėlį į kair� rank�, o de�in� įki�o į kailinių ki�en�. Novagas �yptelėjo, bet jam buvo nejauku. Jis bijojo.

��K� gi,�� prabilo Mandelis nenatūraliai linksmai.�� Jeigu ji mus jau susekė, galim kalbėtis.

��Galim,�� atsakė Opanasenka.�� O kai ji �oks, pulkit kniūps�iomis ant �emės.

��Kodėl?�� įsi�eid�s paklausė Mandelis.

��Gulin�io ji nelie�ia,�� paai�kino Opanasenka.

��Ak, taip. Teisybė.

��Belieka viena,�� sumurmėjo Novagas.�� Su�inoti, kada ji �oks.

��Jūs tai pastebėsite,�� tarė Opanasenka.�� Mes pradėsim �audyti.

� Įdomu,�� pasiteiravo Mandelis.�� Ar ji puola mimikrodonus? �inote, kai jie stovi piestu? Ant uodegos ir ant paskutinių letenų� Taip!�� su�uko jis.�� Galimas daiktas, ji laiko mus mimikrodonais?

��Mimikrodonų nėra reikalo sekti ir pulti būtent i� de�inės pusės,�� tarė �iek tiek susierzin�s Opanasenka.�� Prie jų galima papras�iausiai prieiti ir i�syk juos ėsti � nuo uodegos ar nuo galvos, kaip patinka.

Po ketvir�io valandos jie vėl aptiko vė��, o po de�imties minu�ių � antr�. Mandelis nutilo. Dabar de�inės rankos jis visai netraukė i� ki�enės.

��Po penkių minu�ių ji �oks,�� dusliai tarė Opanasenka.�� Dabar ji mūsų de�inėje.

� Įdomu,�� tyliai pasakė Mandelis.�� Jeigu eitume atbuli, ar ji taip pat �oktų i� de�inės?

��Liaukitės plepėj�s, Lazari Grigorjevi�iau,�� pro suk�stus dantis sudraudė Novagas.

Ji �oko po trijų minu�ių. Pirmas �ovė Morganas. Novagui u�trenkė ausis. Jis i�vydo dvilypį �ūvio tvykstelėjim�, ilgas kaip spinduliai dvi trasas ir baltas sprogimo �vaig�des ant kopos keteros. Po sekundės �ovė Opanasenka. Bumbum, bum-bum!�� drioksėjo karabinų �ūviai, ir buvo girdėti, kaip kulkos dusliai sproginėja smėlyje. Novagui net pasirodė, kad jis mato pra�iotus nasrus ir i�verstas akis, bet sprogimų �vaig�dės ir �ūvių trasos pakrypo toli į �alį, ir jis suprato, kad apsiriko. Ka�koks ilgas ir pilkas padaras, kirsdamas g�stan�ias trasas, ūmai pralėkė neauk�tai vir�um kopų, ir tik tuomet Novagas puolė kniūps�ias ant smėlio. Trach, trach, trach!�� Mandelis klūpojo ant vieno kelio ir, laikydamas i�tiestoje rankoje pistolet�, skubiai tu�tino apkab� ka�kur į tarp� tarp Morgano ir Opanasenkos. Bumbuni-bum, bum-bum-bum!�� griaudėjo karabinai. Dabar Pėdsekiai �audė paeiliui. Novagas pamatė, kaip ilg�is Morganas keturpės�ias u�sirop�tė ant kopos, parpuolė, ir jo pe�iai drebėjo nuo �ūvių. Opanasenka �audė atsiklaup�s, ir balti tvyksniai tolyd�io nu�viesdavo did�iulius juodus akinius ir juod� deguonies kauk�.

Paskui stojo tyla.

��Atrėmėm,�� tarė Opanasenka, keldamasis ir purtydamas nuo kelių smėlį. � Stai taip visuomet: jei laiku atidengi ugnį, ji �oka į �alį ir sprunka.

��Vien� kart� į j� pataikiau,�� garsiai pasakė Hemfris Morganas. D�erk�telėjo jo i�traukiama tu��ia apkaba.

��Ar gerai j� matei?�� paklausė Opanasenka.�� Teisybė, juk jis negirdi.

Novagas kreguodamas atsistojo ir pa�velgė į Mandelį. Mandelis, pakėl�s kailinių skvern�, ki�osi pistolet� į dėkl�. Novagas tarė:

��Na, �inote, Lazari Grigorjevi�iau�

Mandelis nusikalt�s kos�iojo.

��A�, rodos, nepataikiau,�� pasakė jis.�� Ji neria nepaprastai greitai.

��Labai d�iaugiuos, kad nepataikėt,�� apmaud�iai atkirto Novagas.�� Cia buvo daug taikinių!

��Bet jūs j� matėt, Piotrai Aleksejevi�iau?�� paklausė Mandelis. Jis nervingai trynė rankas, apmautas kailinėmis pir�tinėmis.�� Jūs j� matėt?

��Pilka ir ilga, tarsi lydeka.

��Ir neturi galūnių! � susijaudin�s pridūrė Mandelis.�� A� visai ai�kiai ma�iau, kad ji be galūnių! Ir, mano manymu, ji be akių!

Pėdsekiai priėjo prie gydytojų.

��Tokiame s�my�yje,�� tarė Opanasenka,�� labai lengva susigaudyti, ko ji neturi. Kur kas sunkiau pasakyti, k� ji turi.�� Jis nusijuokė. � Na, gerai, draugai. Svarbiausia � antpuolį mes atrėmėm

��Einu ie�koti maitos,�� netikėtai tarė Morganas.�� Vien� kart� a� pataikiau.

Opanasenka atsigr�ė į jį.

��K� tu pasakei, Fiodorai?�� paklausė Morganas.

��Nieku gyvu,�� burbtelėjo Novagas.

��Ne,�� sudraudė Opanasenka. Jis prisitraukė Morgan� ir su�uko: � Ne, Hemfri! Nėra laiko! Drauge ie�kosim rytoj, grį�dami!

Mandelis pa�velgė į laikrodį.

��Oho!�� tarė jis.�� Jau penkiolika vienuoliktos. Kiek dar reikia eiti, Fiodorai Aleksandrovi�iau?

��Apie de�imt kilometrų, ne daugiau. Ligi dvyliktos būsim ten.

��Puiku,�� pasakė Mandelis.�� O kur mano lagaminėlis?�� Jis pasisukinėjo vietoje.�� A, �tai kur�

��Eisim kaip ėj�, � tarė Opanasenka.�� Jūs kairėje. Galimas daiktas, ji �ia ne viena.

��Dabar bijotis nebėra ko,�� sumurmėjo Novagas.�� Lazario Grigorjevi�iaus apkaba tu��ia.

Ir jie ėjo toliau, kaip ir pirma. Novagas � penki �ingsniai paskui Mandelį; priekyje, de�inėje � Opanasenka su karabinu po pa�astimi; i� paskos, de�inėje � Morganas, pasikabin�s karabin� ant kaklo.

Opanasenka ėjo greitai ir galvojo, kad toliau taip būti negali. Ar Morganas nudėjo �i� biauryb�, ar ne, poryt reikia eiti į Baz� ir organizuoti med�iokl�. Visais krauleriais ir visureigiais, su �autuvais, dinamitu ir raketomis� Nesukalbamam Ivanenkai jis sugalvojo argument� ir nusi�ypsojo. Ivanenkai jis pasakys:,Marse jau atsirado vaikų, laikas apvalyti jį nuo visokių �lyk�tynių.�

�Tai bent naktelė! � galvojo Noyagas.�� Ne prastesnė u� tas, kai buvau pasiklyd�s taigoje. O visų svarbiausia dar ir neprasidėjo ir baigsis ne anks�iau, kaip apie penkt� valand�. Rytoj penkt�, na, �e�t� valand� ryt� kūdikis ims klykti visai planetai. Kad lik Mandelis sugebėtų susitvarkyti. Nc, Mandelis sugebės. Tėtu�is Markas Slavinas gali būti ramus. Po kelių mėnesių visa Bazė ne�ios berniuk� ant rankų, vienu balsu klausinėdama: �O kas �ia toks ma�ylis? O kas �ia toks rubuilis?� Tik reikia gerai apgalvoti centrifug�. Ir apskritai laikas i�kviesti i� �emės ger� pediatr�� Berniukui tikrai reikalingas pediatras. Tik gaila, kad laivai i� �emės dabar atskris tik po metų.�

Kad gims berniukas, Novagas neabejojo. Jis labai mylėjo berniukus, kuriuos galima ne�ioti ant rankų klausinėjant: �O kas �ia toks ma�ylis?�

�inodami, kad tu�tuojau bus pa�aukti, juodu sėdėjo koridoriuje ant palangės, prie�ais duris. Serio�a Kondratjevas maskatavo kojomis, o Paninas, pakreip�s trump� sprand�, �iūrėjo pro lang� į park�, kur tinklinio aik�telėje prie tinklo �okinėjo Distancinio Valdymo fakulteto merginos. Serio�a Kondratjevas, pasiki��s po sėdyne delnus, �iūrėjo į duris, į blizgan�i� juod� lentel� su u�ra�u �Did�ioji Centrifuga�. Auk�tojoje Kosmogacijos mokykloje � keturi fakultetai, ir trys i� jų turi treniravimosi sales, ant kurių durų kabo lentelės su tokiais pat u�ra�ais. Visuomet labai neramu laukti, kol būsi pa�auktas į Did�i�j� Centrifug�. Paninas, pavyzd�iui, dirs�ioja į merginas tik todėl, kad niekas nematytų, jog jis nerimauja. O juk Paninui �iandien papras�iausia treniruotė.

��Gerai �aid�ia,�� bosu sububeno Paninas.

��Gerai,�� neatsigr�damas pritarė Serio�a.

���Ketvirtukas� puikiai pasuoja.

��Taip,�� pritarė Serio�a ir trūktelėjo pe�iais. Jis taip pat gerai pasuodavo, bet neatsigr�ė.

Paninas dirstelėjo į Serio��, dirstelėjo į duris ir tarė:

� �iandien tave i� �ia i�ne�.

Serio�a patylėjo.

��Kojomis į priekį, � pridūrė Paninas.

��Tik pamanyk,�� prabilo valdydamasis Serio�a.�� O tav�s tai nei�ne�.

��Ramiau, sportininke,�� tarė Paninas.�� Sportininkas privalo būti ramus, susitvardantis ir visuomet pasireng�s.

��A� ir esu ramus,�� atkirto Serio�a.

��Tu ramus?�� toliau kibo Paninas, pir�tu baksnodamas bi�iuliui į krūtin�. � Tu vibruoji. Drebi kaip ma�ylis starte. Biauru �iūrėti, kaip tu drebi.

��O tu ne�iūrėk,�� patarė Serio�a.�� Geriau �iūrėk į merginas. Geras pasas ir visa kita.

��Tu nedorėlis,�� pasakė Paninas ir pa�velgė pro lang�. � Puikios merginos! Ir puikiai �aid�ia.

��Ir �iūrėk sau,�� atkirto Serio�a.�� Ir stenkis nekalenti dantimis.

��Bene a� kalenu,�� nustebo Paninas.�� Tai tu kaleni dantimis.

Serio�a nieko neatsakė.

��Man kalenti dantimis galima,�� kiek. pagalvoj�s, tarė Paninas.�� A� ne sportininkas.�� Jis atsiduso, pa�velgė į duris ir pridūrė: � Kad bent grei�iau pakviestų�

Kairėje pusėje, koridoriaus gale, pasirodė antrojo kurso seniūnas Gri�a Bystrovas. Jis vilkėjo kombinezon�, ėjo palengvėle, braukdamas pir�tu per sien�. Jo veidas buvo susim�st�s. Prie�ais Kondratjev� ir Panin� jis sustojo ir pasakė:

��Sveiki gyvi.�� Jo balsas buvo liūdnas.

Serio�a linktelėjo. Paninas i�did�iai atsakė:

��Sveikas, Grigorijau. Ar vibruoji prie� Centrįfug�, Grigorijau?

��Taip,�� atsakė Gri�a Bystrovas.�� Truputį.

��Stai,�� kreipėsi Paninas į Serio��, � Grigorijus tik trupu�iuk� jaudinasi. O juk Grigorijus viso labo tik ma�ylis.

Ma�yliais mokykloje buvo vadinami jaunesniųjų kursų studentai.

Gri�a atsiduso ir taip pat atsisėdo ant palangės.

��Serio�a,�� tarė jis.�� Ar teisybė, kad �iandien tu pirm� kart� bandai a�tuongub� perkrov�?

��Taip,�� atsakė Serio�a. Jis visai neturėjc� noro kalbėli, bet bijojo į�eisti Bystrov�. � �inoma, jeigu leis,�� pridūrė jis.

Tikriausiai leis,�� pasakė Gri�a.

��Tik pamanykit, a�tuongubos perkrovos bandymas!�� lengvabūdi�kai įsiterpė Paninas.

O tu ar bandei a�tuongub�? � susidomėjo Gri�a.

��Ne,�� tarė Paninas.�� Bet juk a� ne sportininkas.

��O gal pabandysi?�� paklausė Serio�a.�� Stai dabar pat, drauge su manim. A?

��A� �mogus paprastas, be pretenzijų, � atsakė Paninas.�� Yra norma. Norma laikoma penkiaguba perkrova. Paprastas, nepretenzingas mano organizmas nepakelia nieko, kas vir�ija norm�. Kart� jis pabandė �e�iagub� perkrov� ir septint� minut� buvo i�ne�tas. Drauge su manim.

��K� i�ne�ė? � nesuprato Gri�a.

��Mano organizm�, � paai�kino Paninas.

��Taip,�� vos �yptelėj�s, tarė Gri�a.�� O �tai a� dar nepriėjau ir penkiagubo.

��Antrame kurse penkiagubo ir nereikia,�� pasakė Serio�a. Jis nu�oko nuo palangės ir ėmė tūp�ioti paeiliui kairi�ja ir de�ini�ja koja.

��Na, a� einu,�� tarė Gri�a ir taip pat nu�oko nuo palangės.

��Kas atsitiko, seniūne?�� paklausė Paninas.�� Ko toks nusimin�s?

��Ka�kas Kopylovui i�krėtė i�daig�, � liūdnai atsakė Gri�a.

��Vėl?�� tarė Paninas.�� Koki� i�daig�?

Antrakursis Valia Kopylovas garsėjo fakultete skai�iavimo technikos pamėgimu. Neseniai fakultete buvo pastatyta nauja, labai gera bangolaidė skai�iavimo ma�ina LIANTI, ir Valia prie jos tupinėjo vis� laisvalaikį. Prie �ios ma�inos Valia būtų kunksoj�s ir naktį, bet naktimis LIANTI ma�ina dirbdavo diplomatams, ir Valentinas būdavo negailestingai i�varomas.

��Ka�kas i� mūsi�kių u�programavo meilės lai�k�,� tarė Gri�a.�� Dabar LIANTI paskutiniame cikle; i�po�kįna;

,Be Kopylovo sunku gyventi, myliu, siun�iu linkėjimų. Lianti.� Paprastu raid�ių kodu.

���Siun�iu linkėjimų. Lianti�� � įsiterpė Serio�a, masa�uodamasis pe�ius.�� Poetai. Pasmaugtum i� gailes�io.

��Tik pamanykit,�� tarė Paninas.�� Kokie linksmi dabar ma�yliai.

��Ir s�mojingi,�� pridūrė Serio�a.

��Ko jūs man visa tai sakote,�� atkirto Gri�a Bystrovas.�� Jūs tiems kvailiams sakykite. I� tiesų, �siun�iu linkėjimų. Lianti�. �iandien naktį Kanas skai�iavo, ir vietoj atsakymo � �ast!�� �siun�iu linkėjimų. Lianti�. Dabar jis mane kvie�ia.

Todoras Kanas, gele�inis Kanas, buvo �turmanų fakulteto vir�ininkas.

��O!�� �ūktelėjo Paninas.�� Tav�s laukia įdomus pusvalandis, seniūne. Gele�inis Kanas labai gyvas pa�nekovas.

��Gele�inis Kanas didelis estetas,�� tarė Serio�a Kondratjevas.�� Jis nepak�s seniūno, kurio kursantai negali suregzti dviejų eilu�ių.

��A� �mogus paprastas, be pretenzijų, � pradėjo Paninas, bet tuo melu pro prasivėrusias duris ky�telėjo budėtojo galva.

��Kondratjevai, Paninai, pasiruo�ti,�� pasakė budėtojas.

Paninas sumiksėjo ir pasitaisė palaidin�.

��Eiva,�� pasakė jis.

Kondratjevas linktelėjo Gri�ai ir nuėjo paskui Panin� į treniravimosi sal�. Salė buvo didelė, viduryje jos ant kubinio stovo �vilgėjo keturių metrų ilgio svirtis � Did�ioji Centrifuga. Svirtis sukosi. Kabinos jos galuose, i�centrinės jėgos traukiamos, lėkė beveik horizontaliai. Langelių kabinose nebuvo, ir kursantai buvo stebimi i� stovo vidaus per veidrod�ių sistem�. Prie sienos, ant �vedi�ko suolelio, ilsėjosi keletas kursantų. Atlo�� galvas, jie stebėjo besisukan�ias kabinas.

��Keturguba,�� tarė Paninas, �iūrėdamas į kabinas.

��Penkiaguba,�� pataisė Kondratjevas.�� Kas ten dabar?

��Nguenas ir Gurgenidzė, � atsakė budėtojas.

Jis atne�ė du perkrovos kostiumus, padėjo Kondratjevui ir Paninui apsirengti ir u� varstė rai�telius. U�sivilk�s perkrovos kostium�, �mogus pana�us į �ilkaverpio kokon�.

��Laukit,�� tarė budėtojas ir nuėjo prie stovo.

Kart� per savait� kiekvienas kursantas sukosi i�centriniame įrenginyje, pratindamasis prie perkrovos. Kart� per savait� po valand� visus penkerius metus. Reikėjo sėdėti ir kentėti, ir klausyti, kaip tra�ka kaulai, ir jausti, kaip platūs dir�ai įsiver�ia per stor� kostiumo audinį į i�purtusį kūn�, kaip i�tįsta veidas ir kaip sunku mirk�ioti � apsunksta vokai. O sukantis reikėjo spr�sti ka�kokius ne per įdomiausius u�davinėlius arba sudarinėti standartines papildomas programas skai�iavimo ma�inai, ir �itai buvo visai nelengva, nors ir u�davinėliai, ir papildomosios programos buvo pa�įstamos nuo pirmojo kurso. Kai kurie kursantai i�tverdavo septyngub� perkrov�, o kiti nei�tverdavo nė trigubos � jie kurį laik� netekdavo regėjimo ir būdavo perkeliami į Distancinio Valdymo fakultet�.

Svirtis ėmė suktis lė�iau, kabinos pakibo vertikaliai. I� vienos i�lipo liesas juodbruvas Nguen Fu Datas ir sustojo, įsitvėr�s į praviras dureles. Jis svirduliavo. I� kitos kabinos it mai�as i�dribo Gurgenidzė. Ant �vedi�ko suolelio sėdėj� kursantai pa�oko, bet budėtojas jau padėjo jam pasikelti, ir jis atsisėdo, atsiremdamas rankomis į grindis.

��Laikykis, Liova!�� �ūktelėjo vienas kursantas.

Visi nusikvatojo. Tik Paninas nesijuokė.

��Nieko, vaikinai,�� dusliai tarė Gurgenidzė ir atsistojo.�� Vieni niekai!�� Jis ėmė baisiai kraipyti veid�, mank�tindamas paburkusius skruostų raumenis.�� Vieni niekai!�� pakartojo jis.

��Na, ir ne� tave �iandien, sportininke!�� negarsiai, bet ry�tingai prabilo Paninas.

Kondratjevas dėjosi negirdįs. �Jeigu mane �iandien i�ne�tų, � pagalvojo jis,�� viskas �lugtų. Negali �iandien man�s ne�ti. Neturi ne�ti.�

��Per riebus esi, Liova, tarė jis.�� Rubuiliai perkrov� sunkiai pakelia.

��Sulys,�� guviai įsiterpė Paninas.�� Panorės � ir sulys.

Paninas neteko �e�ių kilogramų svorio, kol i�moko pakelti penkiagub� perkrov�, kuri buvo laikoma norma. Tai buvo gana sunku, bet jis labai nenorėjo tapti distancininku, tro�ko būti �turmanu.

Atsidarė stovo liukas, ir i�lindo balt� chalat� vilkintis instruktorius. I� Ngueno ir Gurgenidzės jis paėmė įskaitų lapelius.

��Kondratjevas ir Paninas pasiruo��? � paklausė jis.

��Pasiruo��, � atsakė budėtojas.

Instruktorius greitomis permetė akimis lapelius.

��Taip,�� tarė jis.�� Nguenas ir Gurgenidzė laisvi. Jums įskaityta.

��Puiku,�� nud�iugo Gurgenidzė. Jis i�syk atsipeikėjo.�� Man, vadinasi, taip pat įskaityta?

��Jums taip pat.

Gurgenidzė staiga garsiai su�agsėjo. Visi vėl nusikvatojo, netgi Paninas, ir Gurgenidzė labai sumi�o. Juokėsi ir Nguen Fu Datas, atvarstydamas kostiumo juosmenį. Matyt, jo savijauta buvo gera.

Instruktorius pa�aukė:

��Paninai ir Kondratjevai, į kabinas.

��Vitalijau Jefremovi�iau,�� kreipėsi Kondratjevas.

��Ak, taip,�� atsakė instruktorius, ir jo veide pasirodė susirūpinimas.�� Man labai gaila, Sergejau, bet perkrov� vir� normos gydytojas jums u�draudė. Laikinai.

��Kaip �ia dabar?�� baik��iai paklausė Kondratjevas.

��Kategori�kai u�draudė.

��Bet juk a� jau pripratau prie septyngubos,�� nenusileido Kondratjevas.

��Labai apgailestauju, Sergejau,�� pakartojo instruktorius.

��Cia ka�kokia klaida,�� tarė Kondratjevas.�� Taip negali būti. Instruktorius patraukė pe�iais.

��Taip negalima,�� pasakė nusimin�s Kondratjevas.�� A� prarasiu form�. � Jis �vilgtelėjo į Panin�. (Paninas �iūrėjo į grindis.) Kondratjevas vėl pa�velgė į instruktorių. � Juk a� visk� prarasiu.

��Tik laikinai,�� ramino instruktorius.

��Kiek �itai � laikinai?

��Ligi naujo įsakymo. Pora mėnesių, ne daugiau. Kartais taip būna. O kol kas treniruositės penkiagubai perkrovai. Paskui pasivysite.

��Nieko, Serio�a,�� bosu tarė Paninas.�� Truputį pailsėk nuo savo daugiagubo.

��Vis dėlto pra�y�iau��� pradėjo Kondratjevas nemaloniu meilikaujamu balsu, kuriuo kaip gyvas nebuvo kalbėj�s.

Instruktorius susiraukė.

��Mes gai�tam laik�, Kondratjevai,�� tarė jis.�� Eikit į kabin�.

��Klausau,�� tyliai pasakė Serio�a ir įlindo į kabin�.

Jis atsisėdo ant sėdynės, prisisegė pla�iais dir�ais ir ėmė laukti. Prie�ais sėdyn� buvo veidrodis, ir Kondratjevas jame i�vydo niūrų, pikt� savo veid�. �Jau geriau būtų mane i�ne��, � pagalvojo jis.�� Dabar raumenys suglebs, ir pradėk visk� i� prad�ių. Kada dabar beprisigausiu iki de�imtgubo! Ar bent ligi a�tuongubo. Visi jie laiko mane sportininku,�� piktai pagalvojo jis.�� Ir gydytojas. O gal jam papasakoti?� Jis vaizdavosi, kaip pasakoja gydytojui, kam jam visa tai reikalinga, o gydytojas �iūri į jį linksmomis i�blukusiomis akimis ir sako:,Nuosaikumas, Sergejau, nuosaikumas�

��Apsidraudėlis,�� garsiai tarė Kondratjevas.

Jis taikė gydytojui, bet tu�tuojau pagalvojo, kad per telefono ragelį gali i�girsti Vitalijus Jefremovi�ius ir pamanyti, jog �ia kalbama apie jį.

��Na, ir gerai,�� tarė jis garsiai.

Kabina ėmė krypti. Treniruotė prasidėjo.

�Kai jie i�ėjo i� treniravimosi salės, Paninas tuojau ėmė masa�uotis pabrinkusius paakius. Pasisukus Did�iojoje Centrifugoje, jam, kaip ir visiems linkusiems tukti kursantams, visuomet pabrinkdavo paakiai. Paninas labai rūpinosi savo i�vaizda. Jis buvo gra�us ir įprat�s patikti. Todėl tu�tuojau po treniruotės Did�iojoje Centrifugoje jis imdavo masa�uotis paakius.

��O �it tokia biaurybė tau niekada nepasidaro,�� tarė jis Kondratjevui.

Kondratjevas nutylėjo.

��Tavo puiki konstitucija, sportininke. Kaip d�iovintos raudės.

��Kad man tavo rūpes�iai,�� atsakė Kondratjevas.

��Juk tau pasakyta, kad visa tai tik laikinai, keistuoli.

��Galcevui taip pat sakė, kad tik laikinai, o paskui perkėlė į distancininkus.

��Na, k� gi,�� i�maniai tarė Paninas,�� vadinasi, jam nebuvo lemta.

Kondratjevas sukando dantis.

��Tik pamanyk,�� pasakė Paninas,�� jam u�draudė a�tuongub� perkrov�. Stai a�, pavyzd�iui, �mogus paprastas, be pretenzijų�

Kondratjevas sustojo.

��Klausyk, tu,�� tarė jis.�� Bykovas i� Jupiterio �Tachmasib�� pilotavo tik dv51ikaguba perkrova. O gal tu �ito ne�inai?

��Kur ne�inosi,�� ; atsakė Paninas.

��O Jusupovas �uvo todėl, kad nei�tvėrė a�tuongubo. Sitai taip pat �inai?

��Jusupovas � �turmanas bandytojas,�� tarė Paninas,�� ir ne mums pora. O Bykovas, tarp kitko, kaip gyvas niekad nesitreniravo Centrifuga.

��Esi tikras?�� kand�iai paklausė Kondratjevas.

��Na, gal būt, treniravosi, bet tik ne patrūktinai, kaip kad tu, sportininke.

��Borka, ar tu i� tiesų manai, kad a� sportininkas?�� paklausė Kondratjevas.

Paninas pa�velgė į jį suglum�s.

��Matai,�� tarė is,�� juk a� nesakau, kad tai blogai� Tai, �inoma, Erdvėje naudingas dalykas�

��Gerai,�� nutraukė jį Kondratjevas.�� Eiva į park�. Prasimank�tinsim.

Jie nuėjo koridoriumi. Paninas, nenustodamas masa�uotis paakių, �vilg�iojo į kiekvien� lang�.

��O merginos vis dar �aid�ia,�� tarė jis. Jis sustojo prie lango ir i�tempė kakl�. � Aha. Stai ji!

��Kas?�� paklausė Kondratjevas.

��Ne�inau � tarė Paninas.

��Negali būti,�� suabejojo Kondratjevas.

��Ne, teisybė, su ja u�vakar �okau. Bet kuo ji vardu � ne�inau.

Serio�a Kondratjevas taip pat pa�velgė pro lang�.

��Antai, matai,�� pasakė Paninas,�� su apri�tu keliu.

Serio�a pamatė mergin� apri�tu keliu.

��Matau,�� tarė jis.�� Einam.

��Labai gra�i mergaitė, � pagyrė Paninas.�� Labai. Ir protinga.

��Einam, einam,�� paragino Kondratjevas. Jis paėmė Panin� u� parankės ir ėmė tempti.

��Kur tu taip skubi?�� nustebo Paninas.

Jie praėjo pro tu��ias auditorijas ir u�ėjo į trena�in�. Trena�inė buvo įrengta kaip �turmano kabina tikrame fotoniniame planetolaivyje, tik vir�um valdymo pulto vietoj videoekrano buvo įmontuotas didelis Jaltas stachostinės ma�inos kubas. Tai buvo kosmogacinių u�davinių daviklis. Įjungtas jis atsitiktinai siuntė registruojantiems pulto prietaisams įvedamuosius duomenis. Kursantas turėjo sudaryti u�davinio s�lygas optimaliai atitinkan�i� valdymo komandų sistem�.

Dabar pult� buvo apspit�s visas būrys ma�ylių. Jie gin�ijosi, mosavo rankomis, stumdėsi. Paskui staiga stojo tyla, ir buvo girdėti, kaip sausai klapsi pulto klavi�ai: ka�kas rinko komand�. Slogioje tyloje sugaudė skai�iavimo ma�ina, ir vir�um pulto u�sidegė raudona lemputė � netikslaus sprendimo signalas. Ma�yliai ėmė �iikauti. Vien� nutraukė nuo sėdynės ir nustūmė �alin. Jis buvo pasi�iau��s ir garsiai �aukė: �Juk a� sakiau!�

��Kodėl tu toks suprakaitav�s?�� pa�aipiai paklausė jį Paninas.

��I� pyk�io,�� atsakė ma�ylis.

Skai�iavimo ma�ina vėl sugaudė, ir vėl vir�um pulto u�sidegė raudona lemputė.

��Juk a� sakiau!�� suriko ma�jdis.

��Einam,�� tarė Paninas ir ėmė petimi spraustis per būrį.

Ma�yliai nu��iuvo. Kondratjevas pamatė, kaip Paninas pasilenkė prie pulto, paskui greitai ir ritmingai suklapsėjo klavi�ai, skai�iavimo ma�ina suū�ė, ir vir�um pulto u�sidegė �alia lemputė. Ma�yliai sudejavo.

��Bet �ia Paninas,�� ka�kas pasakė.

��Juk tai Paninas,�� pasiguodė Kondratjevui suprakaitav�s ma�ylis.

��Ramios plazmos,�� palinkėjo Paninas, sprausdamasis i� pulko.�� Varykit toliau. Eiva, Sergejau Ivany�iau.

Paskui juodu u�ėjo į skai�iavimo sektorių. Ten vyko pratybos, o prie dailaus pilko LIANTI korpuso tupėjo trys operatoriai ir rausėsi schemoje. Cia pat tupėjo liūdnas antrojo kurso seniūnas Gri�a Bystrovas.

��Linkėjimai nuo Lianti,�� pasakė Paninas.�� Bystrovas, pasirodo, dar gyvas. Keista.

Jis pa�velgė į Kondratjev� ir patap�nojo jam delnu per nugar�. Koridoriumi nuaidėjo tra�kesys.

��Liaukis tylėj�s,�� tarė Paninas.

��Nereikia, Borka,�� pridūrė Kondratjevas.

Jie nulipo laiptais, perėjo vestibiulį, kur stovėjo didelis bronzinis Ciolkovskio biustas, ir atsidūrė parke. Prie vartų ka�koks antrakursis i� �lango laistė gazonuose gėles. Eidamas pro jį, Paninas, smarkiai gestikuliuodamas, padeklamavo:

Be Kopylovo sunku gyventi.

Myliu, siun�iu linkėjimų.

Lianti, Antrakursis droviai nusi�ypsojo ir pa�velgė į antrojo auk�to langus.

Jie ėjo siaura alėja, apsodinta ievomis. Paninas buvo garsiai beu�dainuoj�s, bet u� posūkio pasirodė būrys merginų. Jos ėjo i� tinklinio aik�telės vien sportinėmis kelnaitėmis ir berankoviais mar�kinėliais. Priekyje, po pa�astimi laikydama kamuolį, ėjo Katia. �Dar to betrūko,�� pamanė Kondratjevas.�� Dabar ji įsispoksos į mane savo apvaliomis akutėmis, i�kalbingu �vilgsniu.� Jis net stabtelėjo. Jam baisiai norėjosi per�okti ievų krūmus ir mauti kur nors toliau. Jis dėbtelėjo į Panin�. Sis maloniai nusi�ypsojo, i�sitiesė ir �velniai tarė:

��Sveikos gyvos, mergaitės!

Distancinio Valdymo fakultetas apdovanojo jį baltadanlo �ypsena. Katia �iurėjo tik į Kondratjev�. �O vie�palie�,�� pamanė jis ir tuojau tarė:

��Sveika, Katia.

��Sveikas, Serio�a,�� atsakė Kalia, nuleido akis ir praėjo.

Paninas sus lojo.

��Na, ko tu sustingai?�� tarė Kondratjevas.

��Cia jinai,�� pasakė Paninas.

Kondratjevas atsigr�ė. Katia stovėjo, taisydamasi i�sitar�iusius plaukus, ir �iūrėjo į jį. De�inysis jos kelis buvo apri�tas dulkinu tvars�iu. Valandėl� juodu �iūrėjo į kits kit�. Kalios akys pasidarė visai apvalios. Kondratjevas prikando lūp�, apsisuko ir nuėjo, nelaukdamas Panino. Sis jį prisivijo.

��Kokios gra�ios akys,�� tarė jis.

��Apvalios,�yptelėjo Kondratjevas.

��Tu pats apvalus,�� piktai atkirto Paninas.�� Ji labai �auni mergaitė. Palauk,�� pridūrė jis.�� I� kur ji tave pa�įsta?

Kondratjevas neatsakė, ir Paninas nutilo.

Parko centre buvo didelė pievelė, pri�ėlusi tankios �velnios �olės. Kursantai prie� egzaminus �ia paprastai kaldavo teorinius dalykus, ilsėdavosi po perkrovos treniruo�ių, o vasaros vakarais kartais ateidavo bu�iuotis. Dabar �ia buvo susirink�s �turmanų fakulteto penktas kursas. Daugiausia kursantų spietėsi po baltu tentu, kur buvo �aid�iama keturma�iais �achmatais. Sį did�iai intelektualų �aidim�, kurio lenta ir figūros buvo keturių erdvinių matmenų ir egzistavo tik �aidėjų vaizduotėje, prie� kelerius metus į mokykl� atne�ė �ilin�s, tas pats, kuris dabar dirbo bortin�inieriumi transmarsiniame laive �Tachmasibas�. Vyrcsniųjų kursų studentai labai mėgo �į �aidim�, bet jį �aisti galėjo toli gra�u ne bet kas. U�tat sirgalių galėjo būti kiekvienas, kas tik netingėjo. Sirgalių balsai skardėjo po vis� park�.

��Reikėjo eiti pėstininku į e-vienas-delta-ha��

��Tuomet krinta ketvirtas �irgas.

��Tegu. Pėstininkai eina į rikių erdv�

��Koki� rikių erdv�? I� kur i�traukei rikių erdv�?! Netiksliai u�ra�ei devint� ėjim�!

��Klausykit, vyru�iai, i�veskit Sa�k� ir priri�kit prie med�io! Tegu pastovi.

Matyt, pasipiktino vienas �aidėjas:

��Tyliau! Juk trukdote!

��Eiva, pa�iūrėsim,�� tarė Paninas. Jis labai mėgo keturma�ius �achmatus.

��Nenoriu,�� atsakė Kondratjevas.

Jis per�engė per Gurgėnidz�, kuris buvo u�gul�s Maly�ev� ir ligi pat pakau�io u�lau��s jam rank�. Maly�evas dar spurdėjo, bet viskas buvo ai�ku. Kondratjevas kelis �ingsnius paėjėjo nuo jų į �alį ir i�sitiesė �olėje. Po perkrovos truputį skaudėjo raumenis, bet tai buvo labai naudinga, ir Kondratjevas padarė �tiltelį�, paskui �statramstį�, paskui dar kart� �tiltelį� ir pagaliau atsigulė ant nugaros ir įsmeigė akis į dangų. Paninas atsisėdo �alia ir, kramsnodamas �olel�, ėmė klausytis sirgalių �ūkaliojimo.

�O gal nueiti pas Kan�? � pagalvojo Serio�a.�� Nueiti ir pasakyti: �Draugas Kanai, k� jūs galvojate apie tarp�vaig�dinius skridimus?� Ne, ne taip. �Draugas Kanai, a� noriu u�kariauti Visat�.� Fu, kokia nes�monė!� Serio�a apsivertė ant pilvo ir parėmė kum��iais pasmakr�.

Gurgenidzė ir Maly�evas baigė imtis ir susėdo prie Panino. Maly�evas, sunkiai alsuodamas, paklausė:

��K� vakar rodė Es Ve[1]?

����ydruosius laukus�,�� atsakė Paninas.�� Transliavo i� Argentinos.

��Na ir kaip?

��Galėjo ir ne transliuoti,�� numojo Paninas.

��A,�� tarė Maly�evas,�� tai tas, kur jis vis� laik� mėto �aldytuv�?

��Dulkių siurblį, � pataisė Paninas.

��Sit� a� ma�iau,�� tarė Maly�evas.�� Ne, kodėl, filmas neblogas. Muzika gera. Ir kvapų gama gera. Atsimeni, kai jie i)rie j ii ros?

��Gal būt,�� pasakė Paninas.�� Tik mano smelfideris suged�s. Vis� laik� trenkia rūkyta �uvimi. Labai pritiko, kai jis ten u�ėjo į gėlių parduotuv� ir uostė ro�es.

��Se tau kad nori,�� įsiterpė Gurgenidzė. � O kodėl, Borka, nepataisai?

Maly�evas susim�st�s tarė:

��Būtų puiku i�rasti kinui lytėjimo pojū�ių perteikimo metodus. Įsivaizduoji, Borka, ekrane ka�kas ka�k� bu�iuoja, o tu jauti smūgį per veid��

� Įsivaizduoju,�� atsakė Paninas.�� �itaip man kart� jau buvo atsitik�. Be jokio kino.

�O paskui a� pasirink�iau vaikinus,�� galvojo Serio�a.�� Siam reikalui jau dabar galima pasirinkti tinkamus vaikinus. Madedov�, Valk� Petrov�, Serio�k� Zavialov� i� In�inerijos fakulteto. Vitka Briu�kovas i� tre�io kurso pakelia dvylikagub� perkrov�. Jam net treniruotis nereikia: turi ka�koki� ypating� vidurin� ausį. Bet jis ma�ylis ir dar nieko nenutuokia.� Serio�a prisiminė, kaip Briu�kovas, Panino paklaustas, kam jam tai reikalinga, pasipūtė ir tarė: �O tu pamėgink, kaip a�.� �Ma�ylis, visai nepaken�iamas, �alias ma�ylis. Taip, apskritai visi jie sportininkai � ir ma�yliai, ir absolventai. S tai nebent Valia Petrovas��

Serio�a vėl apsivertė ant nugaros. �Valia Petrovas. �Neklasikinių mechanikų akademijos darbai�, septintas tomas. Na, Valka Petrovas su �ia knyga ir miega, ir valgo. Bet juk ir kiti j� skaito. Juk ji nuolat skaitoma! Bibliotekoje trys egzemplioriai, ir visi nu�iur�, ir ne visuomet juos gauni. Vadinasi, ne a� vienas? Vadinasi, juos taip pat domina,Pi-kvantų laikysena greitintuvuose�, ir jie taip pat daro i�vadas? Susirasiu Valk� Petrov�, � pagalvojo Serio�a,�� ir pakalbėsiu��

��Na, ko tu į mane įsistebeilijai?�� paklausė Paninas.�� Vyru�iai, ko jis į mane įsistebeilijo? Man baisu!

Serio�a susigriebė, kad jis pasikėl�s keturpės�ias ir spoks�s tiesiai Paninui į veid�.

��Koks rakursas!�� �ūktelėjo Gurgenidzė � Tau pozuojant, a� lipdysiu �Susim�stym��.

Serio�a atsistojo ir ap�velgė pievel�. Petrovo nebuvo matyti. Jis vėl atsigulė ir padėjo skruost� ant �olės.

��Sergejau,�� pa�aukė Maly�evas.�� O kaip tu visa tai pakomentuosi?

��K� būtent?�� paklausė Serio�a, nepakeldamas veido nuo �olės.

���Junaited Roket Konstrak�n� nacionalizavim�.

���Siai misterio Hopkinso akcijai pritariu. Laukiu tokių pat tolimesnių akcijų. Kondratjevas�,�� atsakė Serio�a.�� Telegram� pasiųsti i�perkamuoju mokes�iu, valiuta per Tarybinį Valstybės bank�.

�Junaited Roket� in�inieriai geri. Mūsų in�inieriai taip pat geri. Pats laikas jiems visiems susivienyti ir statyti tiesiasrovius. Dabar svarbiausia in�inieriai, o jau mes savo darb� padarysim. Mes pasiruo��.� Serio�a vaizdavosi startuojan�ias, o paskui Erdvėje skriejan�ias mil�ini�kų �vaig�dėlaivių eskadras. Jos lėkė grei�iu, kone prilygstan�iu �viesos barjerui, su de�imtguba, dvide�imtguba perkrova, ryte rydamos i�sklaidyt� materij�, tonas tarp�vaig�dinių dulkių ir dujų� Did�iuliai pagrei�iai, galingi dirbtinės gravitacijos laukai� Specialioji reliatyvumo teorija nebetinka, apvirsta auk�tyn kojomis. De�imtys metų prabėga �vaig�dėlaivyje ir tik mėnesiai �emėje. Ir tegu nėra teorijos, u�tat yra pi-kvantai supergreitintuvuose, pi-kvantai, pagreitinti kone �viesos grei�iais, pi-kvantai, kurie sensta de�imt, �imt� kartų grei�iau, negu yra nusta�iusi klasikinė teorija. Apskristi vis� matom� Visat� per de�imt � penkiolika lokalinių metų ir grį�ti į 2em�, praėjus metams po. starto� Nugalėti Erdv�, nutraukti Laiko grandines, padovanoti savo kartai Svetimuosius Pasaulius, tik �it biaurybė gydytojas,�� kad jį kur velniai!�� neapibrė�tam laikui u�draudė perkrov�!..

��Va kur jis guli,�� tarė Paninas.�� Tik jis apimtas depresijos.

��Jis labai nusimin�s,�� pridūrė Gurgenidzė.

��Jam u�drausta treniruotis,�� paai�kino Paninas.

Serio�a pakėlė galv� ir pamatė, kad prie jų priėjo Tania Gorbunova Distancinio Valdymo fakulteto antro kurso studentė.

��Tu tikrai apimtas depresijos, Serio�a?�� paklausė ji.

��Taip,�� atsakė Kondratjevas. Jis prisiminė, kad Tania � Katios draugė, ir jam pasidarė visai nemalonu.

��Sėskis prie mūsų, Tane�ka,�� pasiūlė Maly�evas.

��Ne,�� atsakė Tania.�� Man reikia pasikalbėti su Serio�a.

��A,�� tarė Maly�evas.

Gurgenidzė �ūktelėjo:

��Vyru�iai, einam skirti sirgalių!

Jie atsistojo ir nuėjo, o Tania atsisėdo �alia Kondratjevo. Ji buvo liesutė, linksmų akių, sta�iai nuostabiai malonu į j� �iūrėti, nors ji ir Katios draugė.

��Ko pyksti ant Katios?�� paklausė ji.

��Nepykstu,�� niūriai atsakė Kondratjevas.

��Nemeluok,�� tarė Tania.�� Pyksti.

Kondratjevas papurtė galv� ir nukreipė �vilgsnį į �alį.

��Vadinasi, nemyli,�� pasakė Tania.

��Klausyk, Taniit�a,�� tarė Kondratjevas.�� Tu myli t� savo Maly�ev�?

��Myliu.

��Tai �tai k�. Jūs susigin�ijot, o a� imuosi jus taikyti.

��Vadinasi, jūs susigin�ijot?�� paklausė Tania.

Kondratjevas nutylėjo.

��Supranti, Sergejau, jeigu mudu su Mi�k� susigin�ysim, tai būtinai susitaikysim. Patys. O tu�

��O mudu nesUsitaikysim,�� atsakė Kondratjevas.

��Vadinasi, jūs vis dėlto susigin�ijot!

��Mes nesusitaikysim,�� pabrė�tinai pasakė Kondratjevas ir pa�velgė tiesiai į linksm�sias Tanios akis.

��O Katia ir ne�ino, kad judu susigin�ij�. Ji nieko nesupranta, ir man jos sta�iai gaila.

��O kas man claiyti, Tania?�� tarė Kondratjevas.�� Bent tu mane suprask. Juk ir tau tikriausiai taip yra pasitaik�.

��Vien� kart�, � prisipa�ino Tania.�� Tik a� tu�tuojau jam pasakiau.

��Na �tai, matai!�� nud�iugo Serio�a.�� O k� jis?

Tania patraukė pe�iais.

��Ne�inau,�� tarė ji.�� Tik �inau, kad jis nemirė.

Ji atsistojo, pasitaisė sijonėlį ir paklausė:

��Tau i� tiesų u�drausta perkrova?

��U�drausta,�� atsakė keldamasis Kondratjevas.�� Tau gerai, tu mergaitė, o kaip a� pasakysiu?

��Geriau pasakyti.

Ji apsisuko ir nuėjo pas keturma�ių �achmatų mėgėjus. Ten Mi�k� Maly�evas ka�k� �ūkavo apie besmegenius. Kondratjevas jai įkandin tarė:

��Taniu�ka� (Ji stabtelėjo ir atsigr�ė.) Ne�inau, gal visa tai praeis� Dabar man rūpi visai kas kita.

Jis �inojo, kad tai nepraeis. Ir �inojo, kad Tania �itai supranta. Tania nusi�ypsojo ir linktelėjo galva.

Po viso to, kas buvo, Kondratjevas visai nenorėjo valgyti. Jis nenoromis mirkė d�iuvėsius į stipri� sald�i� arbat� ir klausėsi, kaip Paninas, Maly�evas ir Gurgenidzė aptaria savo meniu. Paskui jie ėmė valgyti, ir valand�iuk� prie stalo vie�patavo tyla. Buvo girdėti, kaip prie gretimo staliuko ka�kas tvirtina:

��Ra�yti taip, kaip Hemingvėjus, dabar nebegalima. Reikia ra�yti trumpai ir duoti maksimum� informacijos. Hemingvėjus netikslus�

��Ir gerai, kad netikslus! Tiksli politechninė enciklopedija�

��Enciklopedija? O tu paimk Strogov�, �Kelių keli��. Skaitei?

���Tikslumas, tikslumas�!�� įsiterpė ka�koks bosas.�� Pats ne�inai, k� kalbi��

Paninas padėjo �akut�, pa�velgė į Maly�ev� ir tarė:

��O dabar papasakok apie banginio vidurius.

Kol dar nesimokė, Maly�cvas dirbo banginių med�iojimo kombinate.

��Palauk, palauk,�� tarė Gurgenidzė.

��A� jums geriau papasakosiu, kaip Miaoledajuje gaudo sepijas,�� pasiūlė Maly�evas.

��Liaukitės!�� susierzin�s tarė Kondratjevas.

Visi su�iuro į jį ir nutilo. Paskui Paninas pasakė:

��Ne, negalima �itaip, Sergejau. Tvardykis.

Gurgenidzė atsistojo ir tarė:

��Taip! Vadinasi, laikas i�gerti.

Jis nuėjo prie bufeto, grį�o su grafinu pomidorų sunkos ir susijaudin�s prane�ė:

��Vyru�iai, Fu Datas sako, kad septyniolikt� dien� Liachovas i�skrenda į Pirm�j� Tarp�vaig�din�!

Kondratjevas i�syk pakėlė galv�:

��Tikrai?

��Septyniolikt� dien�, � pakartojo Gurgenidzė. � ��aibu�.

Fotoninis laivas �Chijus-Zaibas� buvo pirmas pasaulyje polituojamas tiesiasrovis. Jis buvo statomas dvejus metus, ir jau treji metai jį bandė geriausi tarpplanetininkai.

�Sit kaip, prasidėjo!� � pagalvojo Kondratjevas ir paklausė:

��Distancija ne�inoma?

��Fu Datas sako, pusantro �viesmėnesio.

��Draugai tarpplanetininkai,�� tarė Maly�evas.�� Sia proga reikia i�gerti.�� Jis i�kilmingai pripilstė į stiklines pomidorų sul�ių. � Pakelsim,�� paragino jis.

��Nepamir�k pasisūdyti,�� tarė Paninas.

Visa ketveriukė susidau�ė ir i�gėrė. �Prasidėjo, prasidėjo�,�� galvojo Kondratjevas.

��O a� �Chijus-Zaib�� ma�iau,�� pasakė Maly�evas.�� Praeitais metais, kai sta�avausi ��vaig�dutėje�. Toks mil�inas.

��Pavir�iaus skersmuo � septyni �imtai metrų, � tarė Gurgenidzė. � Ne taip jau daug. U�tat rinktuvo anga � Oho!�� �e�i kilometrai. O ilgis nuo briaunos iki briaunos � beveik a�tuoni kilometrai.

�Masė � tūkstantis �e�iolika tonų � automati�kai atsiminė Serio�a.�� Vidutinė trauka � a�tuoniolika megazengerių, reisinis greitis � a�tuoniasde�imt megametrų per sekund�, projektinis perkrovos maksimumas � �e�i ��e�� Ma�ai� Projektinis u�griebio maksimumas � penkiolika varų� Ma�ai, ma�ai..

� �turmanai,�� svajingai tarė Maly�evas.�� O juk tai mūsų laivas. Juk mes tokiais skraidysime.

��Oversanu Zemė � Plutonas!�� pasakė Gurgenidzė.

Kitame salės gale skambiu tenoru ka�kas su�uko:

��Draugai! Girdėjot? Septyniolikt� dien� ��aibas� i�skrenda į Pirm�j� Tarp�vaig�din�!

Salė suū�ė. Nuo gretimo staliuko pakilo trejetas Pilotų fakulteto studentų ir skubiai nuėjo balso link.

��Asai pelenguoja,�� tarė Maly�evas, palydėdamas juos akimis.

��A� �mogus paprastas, be pretenzijų, � staiga prabilo Paninas, pildamas į stiklin� pomidorų sunkos.�� Ir �tai vis dėlto ko negaliu suprasti. Kuriem galam mums �itos �vaig�dės?

��K� rei�kia � kuriem galam?�� nustebo Gurgenidzė.

��Na, Mėnulis � tai starto aik�telė ir observatorija. Venera � tai aktinidai. Marsas � violetinis kopūstas, atmosferos generacija, kolonizacija. Puiku. O �vaig�dės?

��Tai yra,�� tarė Maly�evas,�� tau nesuprantama, kodėl Liachovas skrenda į Tarp�vaig�din�?

��I�sigimėlis,�� įsiterpė Gurgenidzė. � Mutacijos auka.

��Paklausykite,�� pasakė Paninas.�� A� jau seniai apie tai galvoju. Stai mes � astronautai, i�skrendam į Banginio UV �vaig�d�. Du su puse parseko.

��Du ir keturios de�imtosios,�� pataisė Kondratjevas, �iūrėdamas į stiklin�.

��Skrendam,�� t�sė Paninas.�� Ilgai skrendam. Tegu ten netgi yra planetų. I�silaipinam, tyrinėjam, �ia stalas, �ia gry�ios galas, kaip sako mano senelis.

��Mano senelis � estetas,�� įterpė dvylekį Gurgenidzė.

��Paskui ilgai skrendam atgal. Mes nusen� ir i�kar��, ir visi susipyk�. Bent jau Serio�ka nė su kuo nesikalba.

Ir mums jau po �e�iasde�imt. O tuo metu �emėje, a�iū Ein�teinui, praėj� �imtas penkiasde�imt metų. Mus pasitinka ka�kokie labai jauni pilie�iai. I� prad�ių viskas eina kaip i� pypkės: muzika, gėlės ir �a�likai. Bet paskui a� noriu nuva�iuoti į savo Vologd�. Ir �tai pasirodo, kad ten negyvenama. Ten, matot, muziejus.

��Boriso Panino miestas muziejus,�� tarė Maly�evas.�� Visur memorialinės lentos.

��Taip,�� t�sė Paninas.�� Visur. Apskritai, gyventi Vologdoje negalima, u�tat � jums patinka �itas �u�tat�?�� ten pastatytas paminklas. Paminklas man. �iūriu pats į save ir teiraujuos, kodėl a� raguotas. Atsakymo nesuprantu. Ai�ku tik viena, kad tai ne ragai. Man paai�kina, kad prie� pusantro �imto metų a� mūvėj�s tokį �alm�. �Ne,�� sakau,�� tokio �almo a� nemūvėjau.� �Ak, kaip įdomu! ~ sako miesto muziejaus pri�iūrėtojas ir ima u�sira�inėti.�� Sitai,�� sako jis,�� reikia tu�tuojau prane�ti Am�inojo Atminimo Centriniam biurui.� �od�iai �Am�inasis Atminimas� man kelia negerų asociacijų. Bet �itai paai�kinti pri�iūrėtojui a� nepajėgiu.

��Pratrūkai,�� tarė Maly�evas.�� Nenukrypk nuo temos.

��Apskritai pradedu suprasti, kad vėl pataikiau į svetim� pasaulį. Mes prane�ame mūsų skridimo rezultatus, bet juos sutinka ka�kaip keistai. Girdi, �ie rezultatai beturį siaur� istorin� reik�m�. Jau penkiasde�imt metų visa tai �inoma, nes Banginio UV �vaig�dėje � rodos, mes ten skridom?�� po mūsų �monės lankėsi jau dvide�imt kartų. Ir apskritai ten pastatė tris dirbtines �emės dyd�io planetas. Tokį nuotolį jie sulaksto per du mėnesius, nes, matote, yra surad� toki� erdvės ir laiko savyb�, kurios mes nesuprantam ir kuri� jie vadina, sakykime, tirjampampacija. Galiausiai mums rodo film� �Dienos naujienos�, kuriame vaizduojamas mūsų laivo įteikimas Archeologijos muziejui. Mes �iūrim, klausom�

��Na, ir įsitraukei,�� tarė Maly�evas.

��A� �mogus atvira�irdis,�� grėsmingai atsakė Paninas.�� Mano fantazija įsisiūbavo�

��Tu negerai kalbi,�� tyliai pasakė Kondratjevas.

Paninas i�syk surimtėjo.

��Taip,�� irgi tyliai tarė jis.�� Tuomet sakyk, kur a� klystu. Vis dėlto sakyk, kuriem galam mums �vaig�dės.

��Palūkėkit,�� nutraukė Maly�evas.�� Cia du klausimai. Pirmas � ar �vaig�dės gali būti naudingos?

��Taip, ar gali?�� paklausė Paninas.

��Antras klausimas: jeigu jos gali būti naudingos, tai ar gali būti naudingos mūsų kartai? Taip, Borka?

��Taip,�� tarė Paninas. Jis nebesi�ypsojo ir �iūrėjo tiesiai į Kondratjev�. Kondratjevas tylėjo.

��Atsakau į pirm� klausim�, � tarė Maly�evas.�� Tu nori �inoti, kas dedasi Banginio U V �vaig�dės sistemoje?

��Na, noriu,�� atsakė Paninas.�� Ma�a ko a� noriu.

��O a� labai noriu. Ir jeigu vis� gyvenim� norėsiu ir stengsiuos su�inoti, tai prie� mirtį � tikiuosi, pirmalaik�, � padėkosiu dievui, kurio nėra, kad jis sukūrė �vaig�des ir įprasmino mano gyvenim�.

��Ak!�� tarė Gurgenidzė. � Kaip gra�u!

��Supranti, Borisai,�� pridūrė Maly�evas.�� �mogus!

��Na, ir kas?�� paklausė rausdamas Paninas.

��Viskas!�� tarė Maly�evas.�� I� prad�ių jis sako: �Noriu valgyti.� Tuomet jis dar ne �mogus. O paskui jis sako: �Noriu �inoti.� Stai tada jis jau �mogus. Tu jauti, kuris jų ra�omas i� did�iosios raidės?

��Tas jūsų �mogus,�� piktai pasakė Paninas,�� dar gerai ne�ino, kas yra po jo kojomis, o jau ver�iasi į �vaig�des.

��Kaip tik todėl jis ir �mogus,�� atsakė Maly�evas.�� Toks jau jis yra. �iūrėk, Borisai, neik prie� gamtos dėsnius. Tai nuo mūsų nepriklauso. Yra dėsnis: tro�kimas tynnėti, kad būtų galima gyventi, nei�vengiamai virsta tro�kimu gyventi, kad būtų galima pa�inti. Nei�vengiamai! Ar pa�inti �vaig�des, ar pa�inti vaikų sielas�

��Gerai,�� tarė Paninas.�� Būsiu mokytojas. Vaikų sielas tyrinėsiu visų labui. O �tai kieno labui tu tyrinėsi �vaig�des?

��Sitai antras klausimas,�� buvo bepraded�s Maly�evas, bet pa�oko Gurgenidzė ir suriko, svaidydamas akimis �aibus:

��Tu nori palaukti, kol bus i�rasta tavo tirjampampacija? Lauk! O a� nenoriu laukti! A� skrisiu į �vaig�des!

��Se tau kad nori,�� tarė Paninas.�� Pasiduok, Liova.

��Bet tu nebijok, Boria,�� tarė Kondratjevas, nepakeldamas akių. � Į �vaig�des niekas tav�s nesiųs.

��Kodėl gi?�� pasiteiravo Paninas.

��Kam tu reikalingas?�� su�uko Gurgenidzė. � Sėdėk Mėnulio trasoje.

��Pasigailės tavo jaunystės,�� tarė Kondratjevas.�� Kieno gi labui tyrinėsim �vaig�des� Sau, visiems. Tau taip pat. O tu netyrinėsi. Tu apie jas su�inosi. I� laikra��ių. Juk tu bijai perkrovos.

��Liaukitės, vyru�iai,�� sutrik�s tarė Maly�evas.�� Gin�as grynai teorinis.

Ta�iau Serio�a jautė, jeigu dar kiek,�� jis bematant pri�nekės �iurk�tybių ir pradės įrodinėti, jog jis ne sporti: ninkas. Jis atsistojo ir greitai i�ėjo i� kavinės.

��Gavai?�� pasakė Paninui Gurgenidzė.

��K� gi,�� atsakė Paninas.�� Kas nori tokiomis aplinkybėmis likti �mogumi, turi su�vėrėti.

Jis �iupo Gurgenidz� u� sprando ir surietė. Kavinėje nieko nebebuvo, tik prie bufeto trys asai i� Pilotų fakulteto kilnojo stiklines pomidorų sul�ių. Jie gėrė u� Liachov�, u� Pirm�j� Tarp�vaig�din�.

�Serio�a Kondratjevas �engė tiesiai prie videofono. �Pirma reikia visk� sutvarkyti,�� galvojo jis.�� I� prad�ių Katia. Ak, kaip negra�iai viskas susiklostė! Varg�ė Katia! Teisyb� sakant, a� taipogi varg�as.�

Jis paėmė ragelį ir sustojo, stengdamasis prisiminti Kati os kambario numerį. Ir staiga surinko Valios Petrovo kambario numerį. Ligi paskutinės sekundės jis buvo galvoj�s, kad reikia tu�tuojau pakalbėti su Katia, ir todėl dabar kurį laik� tylėjo, �iūrėdamas į ekrane pasirod�iusį lies� Petrovo veid�. Petrovas taip pat tylėjo, i� nuostabos pakėl�s praretėjusius antakius. Serio�a tarė:

��Tu neu�siėm�s?

��Ne per labiausiai,�� atsakė Valia.

��Noriu pasikalbėti. Tuoj pat ateisiu.

��Tau reikalingas septintas tomas?�� paklausė prisimerkdamas Valia.�� Ateik. Dar kai k� pakviesiu. Gal pa�aukti Kan�?

��Ne,�� tarė Kondratjevas.�� Dar anksti. Pirma patys.

Kai padėjėjas grį�o, dispe�eris tebestovėjo prie ekrano, palenk�s galv�, kone ligi alkūnių susiki��s rankas į ki�enes. Ekrane, i�brūk�niuotame koordina�ių tinklelio, lėtai slinko ry�kus baltas ta�kas.

��Kur jis dabar?�� paklausė padėjėjas. Dispe�eris neatsigr�ė.

��Vir�um Afrikos,�� burbtelėjo jis pro dantis.�� Devyni megametrai.

��Devyni��� pakartojo padėjėjas.�� O greitis?

��Beveik apskritiminis.�� Dispe�eris atsigr�ė. � Ko �ia Iryp�ioji? K� dar pasakysi?

��Susimildamas, raminkis,�� tarė padėjėjas.�� K� �ia bepadarysi� Jis u�kliudė Pagrindinį Veidrodį.

Dispe�eris garsiai i�kvėpė or� ir, nei�traukdamas i� ki�enių rankų, atsisėdo ant sėdynės atramos.

��Beprotis,�� sumurmėjo jis.

��Kam taip �irsti?�� droviai tarė padėjėjas.�� Kas nors atsitiko� Suged�s valdymas�

Jie patylėjo. Baltasis ta�kas slinko ir slinko įstri�ai ekrano.

Dispe�eris tarė:

��Kaip jis drįso, sugedus valdymui, įeiti į sto�ių zon�? Ir kodėl jis nesignalizuoja?

��Ka�k� signalizuoja�

��Tai ne signalai. Tai abrakadabra.

��Vis dėlto tai signalai,�� tyliai pasakė padėjėjas.�� Vis dėlto visai ai�kus da�numas�

���Da�numas, da�numas���� burbtelėjo pro dantis dispe�eris.

Padėjėjas pasilenkė prie ekrano, trumparegi�kai įsi�iūrėdamas į koordina�ių tinklelio skaitmenis. Paskui pa�velgė į laikrodį ir tarė:

��Tuojau jis praskris pro Gamos stotį. Pa�iūrėsiu, kas ten toks.

Dispe�eris paniuro. �K� dar galima padaryti,�� galvojo jis.�� Mano manymu, viskas padaryta. Sulaikyti visi skridimai. U�drausti visi fini�ai. Visose stotyse apie �em� paskelbtas aliarmas. Tumėnas rengia avarinius robotus�

Dispe�eris pasitaisė ant krūtinės mikrofon� ir pasakė:

��Tumėnai, kaip robotai?

Tumėnas neskubėdamas atsiliepė:

��Paleisiu robotus po penkių �e�ių minu�ių. Kai jie startuos, prane�iu jums papildomai.

��Tumėnai,�� tarė dispe�eris.�� Labai pra�au: susimildamas, negai�uok, paskubėk.

��A� niekad negai�uoju,�� i�did�iai atsakė Tumėnas.�� Bet be reikalo neverta ir skubėti. Nenuvėlinsiu starto nė viena sekunde.

��Labai pra�au, Tumėnai,�� pasakė Dispe�eris.�� Labai pra�au.

��Gamos stotis,�� tarė padėjėjas.�� Maksimaliai padidinu.

Ekranas sumirgėjo, koordina�ių tinklelis i�nyko. Juodoje tu�tumoje pasirodė keista konstrukcija, pana�i į persikreipusi� sodo altan� su gremėzdi�komis kolonomis. Dispe�eris t�siamai su�vilpė ir pa�oko. Sito jis visai nesitikėjo.

��Branduolinė raketa!�� su�uko jis nusteb�s.�� Kaip �ia dabar? I� kur?

��Taip taip,�� nery�tingai prabilo padėjėjas.�� I� tiesų� Nesuprantama�

Keista konstrukcija su ky�an�iais i� po kupolo penkiais storais vamzd�iais kolonomis lėtai suko rat�. Po kupolu virpėjo violetinė pa�vaistė � jos fone kolonos atrodė juo dos. Dispe�eris pama�u susmuko ant sėdynės atramos. �inoma, tai buvo branduolinė raketa. Tiksliau tariant, branduolinis planetolaivis. Fotoninė pavara, dvisluoksnis paraboli�kas reflektorius i� mezomed�iagos, vandeniliniai varikliai. Prie� pusantro �imto metų tokių planetolaivių buvo daug. Jie buvo statomi skraidyti į planetas. Solid�ios, ne per grei�iausios ma�inos su penkiaguba atsparumo atsarga. Jos ilgai ir gerai tarnavo, bet paskutinės buvo seniai, labai seniai demontuotos�

��I� tiesų� � murmėjo padėjėjas.�� Nuostabu� Kur man matyta?.. Oran�erijos!�� su�uko jis.

Per ekran� i� kairės į de�in� greitai praslinko platus pilkas �e�ėlis.

��Oran�erijos,�� su�nib�dėjo padėjėjas.

Dispe�eris u�simerkė. �Tūkstantis tonų, � pagalvojo jis.�� Tūkstantis tonų ir toks greitis� Subyrės į �ipulius� Į dulkes� Robotai! Kur tie robotai?.

Padėjėjas su�vok�tė:

��Pralėkė� Nejau pralėkė?.. Pralėkė!

Dispe�eris atsimerkė.

��Kur robotai?�� suriko jis.

Prie sienos selektoriaus pulte įsi�iebė �alia lemputė, ir ramus vyri�kas balsas tarė:

��Cia DP[2] Kapitonas Kelogas �aukia Vyriausi�j� Dispe�erin�. Pra�om leisti fini�uoti Pi-Eks Septynioliktoje bazėje�

Dispe�eris, visas i�raud�s, buvo beprasi�ioj�s, bet nespėjo. Salėje i�syk sugaudė keli balsai:

��Atgal!

��DP, fini�uoti draud�iama!..

��Kapitone Kelogai, atgal!..

��Vyriausioji Dispe�erinė kapitonui Kelogui. Tuojau pat i�eiti į bet kuri� ketvirtosios zonos orbit�. Nefini�uoti. Neartėti. Laukti.

��Klausau,�� sutrik�s atsiliepė kapitonas Kelogas.�� I�eiti i ketvirt� i a zon� ir laukti.

Dispe�eris susigrieb�s u�si�iaupė. Buvo girdėti, kaip selektoriuje moteri�kas balsas ka�k� įtikinėjo: �Paai�kinkit jam, kokios aplinkybės� Paai�kinkit jam� Paskui �alia lemputė selektoriaus pulte u�geso, ir viskas nutilo.

Vaizdas ekrane nublanko. Vėl pasirodė koordina�ių tinklelis, ir ekrano gilumoje vėl ėmė slinkti ry�kus blyk�iojantis ta�kas.

Pasigirdo Turneno balsas:

��Avarinis budėtojas dispe�eriui. Galiu prane�ti, kad robotai jau startavo.

T� pat sekund� de�iniame apatiniame ekrano kampe pasirodė dar du �viesūs ta�kai. Dispe�eris nervingai pasitrynė delnus.

��A�iū, Tumėnai,�� sumurmėjo jis.�� A�iū, brangusis�

Du �viesūs ta�kai � avariniai robotai � slinko ekranu.

Atstumas tarp jų ir branduolinio laivo tolyd�io ma�ėjo.

Dispe�eris �iūrėjo, kaip tarp ry�kių linijų slenka blik�iojantis ta�kas, ir galvojo, kad �is nusenėlis ko gero dar įlėks į antr�j� zon�, kur tankiai i�dėstyti kosminiai angarai ir degalų stotys; kad vienoje i� tų sto�ių dirba jo duktė; kad kosmiės observatorijos Pagrindinio reflektoriaus veidrodis sudau�ytas; kad �is laivas slenka lyg aklas ir negirdi arba nesupranta signalų; kad kas sekund� jis gali sudu�ti, įsirė��s į vien� i� gausių sunkių konstrukcijų arba patek�s į D-kosmolaivių starto zon�. Jis galvojo, kad sulaikyti aklai ir beprasmi�kai skrendantį laiv� bus labai sunku, nes jis keistai ir netvarkingai kaitalioja greitį ir todėl robotai gali jį pramu�ti, nors robotus tikriausiai valdo pats Tumėnas�

��Deltos stotis,�� tarė padėjėjas.�� Maksimaliai padidinu.

Juodame ekrane vėl pasirodė nerangaus mil�ino vaizdas. Plazmos �ybsniai po kupolu pasidarė nelygūs, neritmi�ki, ir atrodė, kad �i baisenybė mė�lungi�kai krato juodas storas kojas. Salimais atsirado blankūs avarinių robotų siluetai. Robotai artėjo atsargiai, at�okdami po kiekvieno branduolinės raketos trūktelėjimo.

Dispe�eris ir padėjėjas �iurėjo i�pūt� akis. Dispe�eris, i�temp�s kakl�, �vok�tė: �Na, Tumėnai� Na� Na, balandėli� Na�

Robotai plu�ėjo spar�iai ir tiksliai. I� dviejų pusių jie i�tiesė į branduolin� raket� titani�kus �iuptuvus ir įsikibo į i�siskėtusius stulpus kolonas. Vienas �iuptuvas nepataikė, pakliuvo po kupolu ir nuo plazmos smūgio virto dulkėmis. (�Ai!� � su�nib�dėjo padėjėjas.) I� vir�aus atlėkė tre�ias robotas ir magnetiniais �iulptuvais įsisiurbė į kupol�. Branduolinė raketa pradėjo lėtai leistis. Blik�iojanti pa�vaistė po jos kupolu u�geso.

��Tfu��� sumurmėjo dispe�eris ir rankove nusi�luostė veid�.

Padėjėjas nervingai nusijuokė:

��Kaip kalmarai banginį, � tarė jis.�� Ir kur dabar jį varo?

Dispe�eris per mikrofon� paklausė:

��Tumėnai, kur tu jį varai?

��Varau į mūsų raketodrom�, � neskubėdamas atsakė Tumėnas. Jis buvo trupu�iuk� u�dus�s.

Dispe�erio vaizduotėje staiga �mėstelėjo ekrano ap�viestas apvalus, suprakaitav�s jo veidas.

��A�iū, Tumėnai,�� �velniai tarė jis, atsigr�damas į padėjėj�. � At�auk aliarm�. Pataisyk grafik�, ir tegu atnaujina darb�.

��O tu?�� gailiai paklausė padėjėjas.

��A� lekiu ten.

Padėjėjas taip pat norėjo ten, bet jis tepasakė viena:

� Įdomu, ar i� Kosmogacijos muziejaus niekas nedingo?

Reikalai susiklostė neblogai, ir jis buvo gana gerai nusiteik�s.

��Na, ir budėjimas,�� tarė jis.�� Dar ir dabar dreba pakinkliai.

Dispe�eris paspaudė klavi�us, ir ekrane atsivėrė kalvota lyguma. Padange vėjas ginė baltus i�drikusius debesis, kėlė Vilneles ant tamsių klanų tarp kupstų, apaugusių skurd�ia augmenija. Ma�ame e�eriuke pliu�kenosi antys. �Cia seniai besileido �vaig�dėlaiviai�,�� pamanė padėjėjas.

��Vis dėlto norė�iau �inoti, kas ten,�� pro suk�stus dantis su�vok�tė dispe�eris.

��Greitai su�inosi,�� pavyd�iai atsakė padėjėjas.

Antys netikėtai pakilo. Retas jų pulkelis ėmė skristi �alin, i� visų jėgų plasnodamas sparnais. Debesys pradėjo suktis, i� lygumos centro pakilo vandens ir garo sūkurys. I�nyko kalvos, i�nyko e�eras, tir�to rūko debesyse ėmė skrieti su �aknimis i�rauti skurdūs krūmok�niai. Kylan�ioje migloje �mėstelėjo ka�koks didelis ir tamsus daiktas, ka�kas blykstelėjo it raudona �ara, ir buvo matyti, kaip priekiniame plane sudrebėjo kalva, i�sipūtė ir lėtai nuvirto, nelyginant velėna nuo did�iulio plūgo norago.

��Ai-ai-ai!�� suaimanavo padėjėjas, neatitraukdamas akių nuo ekrano. Bet jis nieko daugiau nebematė, kaip tik greitai plaukian�ius baltus ir pilkus garo debesis.

Kai malūnsparnis nusileido u� �imto metrų nuo mil�ini�kos duobės, garas jau buvo i�sisklaid�s. Duobės centre ant �ono gulėjo branduolinis laivas, jo reaktoriaus storų tumbų rinkės kvailai ir bevilti�kai riogsojo ore. Salia laivo kėksojo sulamdyti juodi avariniai robotai, iki pusės įklimp� į kar�t� skyst� purv�. Vienas i� jų pama�u traukė į �arvus. savo mechanines letenas.

Vir�um duobės virpėjo kar�tas oras.

��Negerai,�� ka�kas sumurmėjo, kol jie lipo i� malūnsparnio.

Vir�um galvos �velniai suū�ė propeleriai � Ore praskriejo ir netoli nutūpė dar keli malūnsparniai.

��Eime,�� pakvietė dispe�eris, ir visi patraukė įkandin jo.

Jie nusileido į duob�. Kojos iki kulk�nių klimpo į kar�t� pliurz�. Jie ne i�syk i�vydo �mogų, o kai i�vydo, tuojau sustojo.

Jis gulėjo kniūps�ias, atmet�s į �onus rankas, įsikniaub�s į �lapi� �em�, priglud�s prie jos visu kūnu ir drebėdamas, lyg jį būtų krėt�s stiprus �altis. Jis vilkėjo keistu kostiumu, sulamdytu, tarytum i� gerkles i�trauktu, neįprasto kirpimo ir spalvos, �mogus buvo rudaplaukis, ry�kiai rudaplaukis. Jis negirdėjo �ingsnių. O kai �monės prie jo pribėgo, pakėlė galv�, ir visi i�vydo balsvai mėlyn� ir purvin� jo veid�, kurį per lūpas kirto neu�gij�s randas. Rodėsi, kad �mogus verkia: mėlynos įkritusios jo akys blizgėjo, jose spindėjo beproti�kas d�iaugsmas ir kan�ia. Gelbėtojai paėmė jį u� parankių, pakėlė, tuomet jis prabilo:

��Daktaro,�� dusliai ir neai�kiai i�tarė jis. Kalbėti jam trukdė lūpas kertantis randas.

I� prad�ių niekas nesuprato, niekas nesumetė, kokio daktaro jam reikia, tik po kelių sekund�ių visi suvokė, kad jis pra�o gydytojo.

��Daktaro, grei�iau. Serio�ai Kondratjevui labai blogai�

I�plėstomis akimis jis ap�velgė visų veidus ir staiga nusi�ypsojo:

��Sveiki, proproanūkiai�

U�sitrauk�s randas nuo �ypsenos atsivėrė, ir ant lūpų pakibo tir�ti raudoni kraujo la�ai. Visi pagalvojo, kad �is �mogus labai seniai bėra �ypsoj�sis. Į duob� skubiai leidosi �monės baltais chalatais.

��Daktaro,�� pakartojo rudaplaukis ir virto auk�tielninkas, atlo��s balsvai melsv� purvin� veid�.

18-jo kambario gyventojų ketvertas pla�iai garsėjo Anjudino mokykloje. Ir visai suprantama. Tokie talentai, kaip tobulas menas pamėgd�ioti Pandoros planetoje gyvenan�io mil�ini�ko voravė�io staugim�, sugebėjimas laisvai samprotauti apie devynis degalų taupymo būdus, skrendant i� vienos �vaig�dės į kit�, ir mokėjimas vienuolika kartų i� eilės pritūpti viena koja, negalėjo likti nepastebėti. O 18-jo kambario gyventojams visi �ie talentai nebuvo svetimi.

18-jo kambario istorija prasidėjo jau tada, kai jų buvo tik trejetas ir kai jie dar neturėjo nei atskiro kambario, nei savo mokytojo. Ta�iau jau tuomet Genka Komovas, labiau �inomas Kapitono pravarde, buvo did�iulis autoritetas Poliui Gnedychui ir Aleksandrui Kostylinui. Polis Gnedychas � dar vadinamas tiesiai Poliu arba netgi Liberiu Poliu � buvo �inomas kaip labai gudrus, visa k� sugebantis �mogus. Aleksandras Kostylinas, be abejo, buvo gera�irdis, garsėjo susirėmimuose, kuriuose būdavo pavartojama ne tiek proto, kiek fizinės jėgos. Jis negalėjo pak�sti, kai jį kas pavadindavo Kostyliumi[3] (ir �ito neslėpdavo), bet noromis atsiliepdavo, pavadintas Linu. Genka Kapitonas, tobulai i�studijav�s populiari� knyg�, �Trasa Erdvėje�, mokėjo daug įvairių naudingų dalykų, gebėjo, i� visa ko sprend�iant, be vargo pataisyti fotoninį reflektorių, nekeisdamas kosmolaivio kurso, ir be paliovos vedė į �lov� Lin� ir Polį. Pavyzd�iui, pla�iai i�garsėjo naujo raketų kuro bandymai, kurie, jam vadovaujant, buvo atlikti mokyklos parke. Vir�um auk��iausių med�ių pakilo tir�tų dūmų fontanas, o sprogimo trenksm� galėjo girdėti visi esantys t� akimirk� mokyklos teritorijoje. Tai buvo neu�mir�tamas �ygdarbis, ir dar ilgai po to Linas did�iavosi ilgu randu ant nugaros, dar ilgai visur vaik��iojo iki juosmens plikas, kad �į jo rand� galėtų matyti visi pavyduoliai. Kaip tik �i trijulė atgaivino senovinius Afrikos gen�ių �aidimus � �okinėjo nuo med�ių, įsitvėr� į ilgas virves, kurios jiems atstojo (patyrimas parodė, kad nepakankamai) lianas. Ne kas kitas, kaip jie prasimanė suvirinti plastikus, i� jų pasidaryti drabu�ius ir ne kart� �iuo i�radimu nu�luostyti nosį nepaken�iamai i�didiems vyresniesiems draugams, kuriems buvo leista plaukioti su kaukėmis ir netgi su akvalangais. Ir nors visi �ie �ygiai juos i�garsino, bet trok�tamo pasitenkinimo jiems nesuteikė. Tuomet Kapitonas nusprendė dalyvauti jaunųjų kosmonautų ratelio darbe, atvedan�iame puikias perspektyvas pasisukti perkrovos centrifugoje ir galiausiai prisikasti prie paslaptingojo kosmogacinių u�davinių daviklio.

Did�iai apstulb�s. Kapitonas aptiko ratelyje savo am�inink� � Michail� Sidorov�, dėl daugelio prie�as�ių dar va dinam� Atu. Kapitonui atrodė, kad Atas yra pasipūt�s ir tu��iagalvis, bet jau pats pirmas rimtas pasikalbėjimas parodė, kad savo ypatybėmis jis neabejotinai pranoksta Valterį Saronian�, kuris tuo metu su trijule palaikė pusiau draugi�kus santykius ir buvo u�ėm�s ketvirt� lov� tik k� jiems paskirtame 18-jame kambaryje.

Istori�kas pasikalbėjimas vyko ma�daug �itaip. �K� tu manai apie branduolin� pavar�?� � pasiteiravo Genka. �Seniena�,�� trumpai nukirto Atas. �Sutinku,�� tarė Kapitonas ir susidomėj�s nu�velgė At�. � O fotoninis-anigiliacinis?� � ��iaip sau�,�� atsakė Atas, liūdnai palingav�s galv�. Tuomet Genka u�davė jam savo gudriausi� klausim�: kokios sistemos yra perspektyviausios � gravigeninės ar graviapsauginės. �A� pripa�įstu tik D-princip��,�� i�did�iai atsakė Atas. �Hm,�� tarė Genka.�� Gerai, eiva į a�tuoniolikt�, supa�indinsiu tave su įgula.� � �Ar su tais savo asilais?� � susiraukė Atas Sidorovas, bet nuėjo.

Po savaitės, negalėdamas i�tverti grasinimų ir prievartos, mokytojui leidus, Valteris Saronianas i� 18-jo kambario pabėgo, ir jo vietoje apsigyveno Atas. Po to 18-jo kambario protuose ir �irdyse įsivie�patavo ir, atrodė, visam laikui, D-principas ir tarpgalaktinių skridimų idėja. Taip susibūrė superkosmolaivio �Galaktionas� įgula: Genka � kapitonas, Atas Sidorovas � �turmanas ir kibernetikas, Liberis Polis � skai�iavimo ma�inos operatorius, Sa�ka Linas � bortin�inierius ir med�iotojas. Įgula puoselėjo �viesias viltis ir labai konkre�ius planus. Ji sukūrė superkosmolaivio �Galaktionas� generalinius projektus, parengė nuostatus ir sutarė, kad įgulos nariai kits kitam pa�inti vartotų visi�kai slapt� �enkl� � ypatingai sudėtus de�iniosios rankos pir�tus. Greitas ir nei�vengiamas įsiver�imas ėmė grėsti Andromedos, Mesje-33 ir kitiems ūkams. Taip praėjo metai.

Pirm� smūgį sudavė bortin�inierius ir med�iotojas Linas. Tėv�, kuris i� kosminės negravitacinio liejimo gamyklos buvo atskrid�s atostogų. Linas su jam būdingu lengvapėdi�kumu paklausė, nuo kelerių metų jaunuoliai priimami į kosmonautus. Atsakymas buvo toks baisus, kad 18-sis juo nepatikėjo. Gudrusis Polis įkalbėjo jaunesnįjį brolį ma�ylį, kad �is to paties paklaustų kurį savo mokytoj�. Mokytojas atsakė taip pat. Galaktikų u�kariavimas prakti�kai buvo atidėtas neribotam laikui � de�im�iai metų. Prasidėjo trumpa s�my�io epocha, nes naujiena visi�kai su�lugdė kruop��iai parengt� ��ydin�ios alyvos� projekt�, pagal kurį visas 18-sis turėjo slapiai pasikrauti į tarpplanetinį tankerį, skrendantį į Pluton�. Kapitonas buvo numat�s prisistatyti praslinkus savaitei po starto ir automati�kai sujungti savo įgul� su tankerio įgula.

Antras smūgis buvo ne toks netikėtas, bet u�tat kur kas sunkesnis. Kaip tik �ioje s�my�io epochoje,Galaktiono� įgula ka�kokiu būdu staiga suvokė � �itai ji �inojo daug seniau,�� kad pasaulyje labiausiai gerbiami (tik pamanykite!) ne kosmonautai, ne jūros gelmių tyrinėtojai ir netgi ne paslaptingieji pabaisų nugalėtojai � zoopsichologai, o gydytojai ir mokytojai. Be kita ko, paai�kėjo, kad Pasaulio Taryboje � �e�iasde�imt procentų mokytojų ir gydytojų. Kad mokytojų vis� laik� trūksta, o kosmonautų � devynios galybės. Paai�kėjo, jeigu nebūtų gydytojų, vargu ar galėtų dirbti jūros gelmių tyrinėtojai, o anaiptol ne atvirk��iai. Visa tai, o taip pat ir daugelį kitų pana�ių pasibaisėtinų dalykų įgula įsis�monino labai kasdieni�kai: per pa�i� papras�iausi� televizin� ekonomikos pamok�. Ir buvo baisiausia, kad visa to nė kiek nepaneigė mokytojas.

Tre�i� ir galutinį smūgį sudavė abejonės. Bortin�inierių Lin� Kapitonas u�klupo skaitantį �Vaiki�kų persi�aldymo ligų kurs��. Smarkiai u�sipultas, Linas į�ūliai atrė�ė, kad ateityje jis ketin�s teikti �monėms konkre�i� naud�, o ne abejotinas �inias i� kosminių erdvių gyvenimo. Kapitonas ir �turmanas buvo priversti imtis kra�tutinių įtikinėjimo priemonių, kurių spaud�iamas atskalūnas sutiko, kad pasidaryti vaikų gydytoju jam vis vien nėra vilties, o tap�s bortin�inieriumi arba bent med�iotoju, jis dar turėtų �ansų pelnyti am�in� �lov�. Per vis� egzekucij� gudrusis Liberis Polis sėdėjo kampe ir tylėjo, bet po to, bent kiek spaud�iamas, visuomet �anta�avo įgul� neri�liais ir kand�iais grasinimais (pavyzd�iui,,pereisiu į laringologus�,,tegu mokytojas pasako, kieno tiesa�). Sitai girdėdamas, Sa�ka Linas pavyd�iai �nopavo. Abejonės grau�ė �Galaktiono� igul�. Abejonės slėgė Kapitono siel�.

Pagalba atėjo i� Did�iojo Pasaulio. Grupė mokslininkų, dirban�ių Veneroje, u�baigė ir pasiūlė Pasaulio Tarybai apsvarstyti praktinį projekt�, kuriame buvo numatyta distiliuoti atmosferin� Veneros dang�, kad būtų galima �i� planet� vėliau kolonizuoti. Pasaulio Taryba projekt� apsvarstė ir patvirtino. Atėjo eilė Veneros dykumoms, didelei ir baisiai planetai, kuri� reikėjo padaryti Antr�ja �eme. Suaugusiųjų pasaulis ėmėsi darbo � gamino naujas ma�inas, akumuliavo galingumus. Veneros gyventojų skai�ius spar�iai didėjo. O Anjudino mokyklos 18-jame kambaryje, įgulos narių smalsiai sekamas, �Galaktiono� kapitonas kar�tligi�kai rengė �Spalio� plano projekt�, numatantį neregėt� idėjų u�mojį ir i�eitį i� sunkios krizės.

Paskelbus Pasaulio Tarybos kreipim�si, projektas buvo u�baigtas per tris valandas ir pateiktas svarstyti įgulai. �Spalio� planas buvo nepaprastai trumpas ir kupinas informacijos:

1)�per keturis de�imtadienius i�studijuoti gamybiniustechninius standartinių atmosferogeninių agregatų duomenis;

2)�praėjus nurodytam laikui, anksti ryt� � kad nepajustų mokyklos budėtojas � palikti mokykl� ir nusigauti iki Anjudino raketų stoties, o ten, pasinaudojus s�my�iu, nei�vengiamai kylan�iu leid�iantis raketoms, įlįsti į kurio nors apie �em� skraidan�io laivo krovinių trium� ir i�tūnoti iki fini�o;

3)�ten viskas paai�kės.

Planas buvo sutiktas �ūksniais �valio!� ir patvirtintas trim balsais, vienam balsui susilaikius. Susilaikė kilnusis Atas Sidorovas. �velgdamas į tolim� horizont�, jis nepaprastai paniekinamai atsiliepė apie �biauriuosius agregatus� bei �kvailas u�ma�ias� ir pasakė, kad nuo grie�tos plano kritikos jį sulaikanti tik draugystė ir savitarpio pagalba. Ta�iau jis neman�s prie�tarauti ir netgi sutink�s apgalvoti kai kuriuos i�vykimo aspektus. Tik tokio jo el gesio nieku būdu nes� galima laikyti atsisakymu nuo D-principo dėl ka�kokių ne�vankių distiliatorių. Kapitonas patylėjo ir įsakė imtis darbo. Įgula sukruto.

�Anjudino mokyklos 18-jame kambaryje vyko geografijos pamoka. Mokomojo stereovizoriaus ekrane tviskėjo �aibais liepsnojantis debesis vir�um Parikutino, �mės�iojo �vilpiantys lapiliai ir i� kraterio ky�ojo raudonas lavos lie�uvis, pana�us į strėlės antgalį. Buvo kalbama apie vulkanologijos moksl�, apskritai apie vulkanus ir apie nepa�abotus vulkanus. Tarp ne�inia kada sustingusios magmos pilkų s�vartų baltavo dailūs Cipo-Cipo vulkanologijos stoties kupolai.

Prie stereovizoriaus sėdėjo Sa�ka Linas ir, nenuleisdamas akių nuo ekrano, nervingai kramtė �ia de�inės, �ia kairės rankos pir�tų nagus. Jis pavėlavo. Ryt� ir pus� dienos jis praleido sporto aik�telėje, tikrindamas vakar moktojo pateikt� prielaid�, kad maksimalaus �uolio auk��io ir maksimalaus �uolio ilgio santykis prilygst�s ma�daug vieno ir keturių santykiui. Linas tol �okinėjo į tolį ir į auk�tį, kol jam aptemo akys. Tuomet jis privertė �okinėti kelet� ma�ylių ir visai nuvarė juos nuo kojų, bet surinkti duomenys rodė, kad mokytojo prielaida � artima tiesai. Dabar Linas turėjo pasivyti ir �iūrėjo pamokas, kurias įgula buvo i�mokusi ryt�.

Genka Kapitonas, palink�s prie savo stalo ties priekine permatoma kambario siena, atid�iai kopijavo vidutinio galingumo dvifazio deguonies įrenginio brė�inį. Liberis Polis gulėjo savo lovoje (kas daryti dien�, nebuvo rekomenduota), dėdamasis, kad skaito stor� knyg� pilkais vir�eliais � �Atmosferogeninių agregatų eksploatavimo įvad��. �turmanas Atas Sidorovas stovėjo prie savo stalo ir galvojo. Tai buvo mėgstamiausias jo u�siėmimas. Jis kartu dygėdamasis stebėjo instinktyvius į geografij� įsitraukusio Lino judesius.

U� permatomos sienos �velnios saulės spinduliuose geltonavo smėlis ir o�ė i�lakios pu�ys. E�ere stūksojo �uolių bok�tas su ilgu lanks�iu tramplinu.

Dėstytojo balsas ėmė pasakoti, kaip buvo u�gesintas Strombolip vulkanas, ir Sa�ka Linas visai u�simir�o. Dabar jis kramtė i�syk abiejų rankų nagus. Kilniojo Ato nervai nei�tvėrė.

��Linai,�� prabilo jis,�� liaukis grau��s.

Linas neatsigr�damas apmaud�iai patraukė pe�iais.

��Jis alkanas!�� atkut�s pasakė Polis.

Jis atsisėdo lovoje, ketindamas leistis į �nekas, bet Kapitonas lėtai pakreipė pla�iakakt� galv� ir įdėmiai pa�velgė i ji � Nieko, nieko��� surizgo Polis.�� A� juk skaitau. �DA-11 na�umas � �e�iolika kubinių metrų ozonizuoto deguonies per valand�. Stra-ti-fi-kacijos metodas įgalina�

��Skaityk sau!�� patarė Atas.

��Jau kam kam, bet tau jis netrukdo,�� rūs�iai įsiterpė Kapitonas.

��Tavo manymu, netrukdo, o mano manymu, trukdo,�� at�ovė Atas Sidorovas.

Jų nuomonės susikirto. Polis patenkintas stebėjo incident�. �Įvadas� jam buvo įgris�s iki gyvo kaulo.

��Kaip nori,�� tarė Kapitonas.�� Tik a� nemanau u� jus visus vienas dirbti. O tu, Atai, nieko nedarai. Ir apskritai i� tav�s naudos kaip i� o�io.

�turmanas paniekinamai nusi�ypsojo, bet į �nekas nesileido. Tuo tarpu u�geso ekranas, ir Linas atsigr�ė, sugirg�dindamas kėd�.

��Vyru�iai!�� tarė jis.�� Alio, vyru�iai! Va�iuojam tenai.

��Va�iuojam!�� su�uko Polis ir pa�oko.

��Kur tenai?�� rūs�iai paklausė Kapitonas.

� Į Parikutin�! Į Mon-Pel�! Į�

��Gana!�� suriko Kapitonas.�� Visi jūs tikri i�davikai! Man su jumis pakyrėjo terliotis! A� einu vienas, o jūs kraustykitės kur i�manot. Ai�ku?

��Fu, Kapitonas!�� i�kilniai tarė Atas.

��Tu pats fu, supratai? Tvirtinom plan�, �aukėm �valio, valio�, o dabar kas kur? O man su jumis i� viso pakyrėjo terliotis. Geriau susitarsiu su Nata�a arba su tuo vėpla Valteriu, ai�ku? O jūs visi ne�dinkitės po velnių. Spiaunu a� į jus, ir tiek!.. j

Kapitonas nusisuko ir ėmė įnirtingai kopijuoti brė�inį. Stojo slogi tyla. Polis patyliukais atsigulė ir ėmė stropiai studijuoti �Įvad��. Atas prikando lūp�, o sunkiasvoris Linas atsistojo ir, susiki��s rankas į ki�enes, ėmė vaik��ioti po kambarį.

��Genka,�� tarė jis nery�tingai.�� Kapitone, tu� be reikalo. Kam tu �itaip?

��Ne�dinkitės į t� savo Mon-Pel�, � sumurmėjo Kapitonas.�� Į savo Parikutin�. Apsieisim�

��Kapitone� Kaip �ia dabar?� Valteriui negalima pasakoti, Genka!

��Netgi labai galima� Ir papasakosiu. Nors jis vėpla, bet ne i�davikas�

Nei�traukdamas rankų i� ki�enių, Linas ėmė bėgioti po kambarį.

��Kam tu taip, Kapitone? Stai Polis jau kala!

���Polis, Polis�! Pagyrūnas tas tavo Polis. O į At� i� viso spiaunu. Pamanykit, �Galaktiono� �turmanas atsirado! Plepys.

Linas kreipėsi į At�.

��Tu, Atai, tikrai nei �iaip, nei taip� Zinai, negerai� Visi mes stengiamės�

Atas ap�iūrinėjo mi�king� horizont�.

��Ko �ia visi kudakuojate?�� mandagiai paklausė jis.�� Jei pasakiau � einu, vadinas, einu. Rodos, a� dar niekad ir niekam nemelavau. Ir dar nieko nei�daviau.

��Tu liaukis,�� rūs�iai tarė Linas.�� Kapitonas sako teisyb�. Tu dykinėji, ir tai, �inai, kiaulystė�

Atas nusigr�ė ir susiraukė.

��Nagi, darb�tuoli,�� tarė jis.�� O gal galima pasakyti, kodėl �Stumbras� azoto pertekliaus s�lygomis pras�iau dirba, negu DA-7?

��A?�� sutrik�s tarė Linas ir pa�velgė į Kapiton�.

Kapitonas kilstelėjo galv�.

��O kokie yra �Airono-Tre�iojo� eksploatavimo devyni punktai?�� klausinėjo Atas.�� O kas pirmas i�rado oksitan�? Ne�inai, darb�tuoli! Ir kuriais metais? Taip pat ne�inai?

Tai buvo Atas � didis �mogus, nors ir turintis gausyb� ydų. Kambaryje stojo pagarbi tyla, tik Polis Gnedychas įnirtingai vartė �Įvado� puslapius.

��Ma�a kas k� pirmas i�rado,�� netvirtai burbtelėjo Linas ir bejėgi�kai įsistebeilijo į Kapiton�.

Kapitonas atsistojo. Jis priėjo prie Ato ir bakstelėjo jam kum��iu į pilv�.

� �aunuolis, Atai,�� pasakė jis.�� A�, kvailys, maniau, kad tu dykinėji.

���Dykinėji�!�� tarė Atas ir kum�telėjo Kapitonui į �on�. �itaip jis priėmė atsipra�ym�.

��Pirmyn, vyru�iai!�� su�uko Kapitonas.�� Laikytis kurso į At�! Paleisti fiderius, astronautai! Bijokitės legeninių pagrei�ių. Saugokite reflektorių. Dulkes ne�a į kair�. Pirmyn!

��Pirmyn, vyru�iai!�� suriko �Galaktiono� įgula.

Kapitpnas pasisuko į Lin�.

��Bortin�inieriau Linai,�� tarė jis,�� kokių yra klausimų i� geografijos?

��Nėra,�� atraportavo bortin�inierius.

��Kas dar liko �iandien?

��Algebra ir darbas,�� atsakė Atas.

��Teisybė! Todėl pradėsim imtynėm. Pirmoji pora � Atas ir Linas. O tu. Poli, eik tūp�ioti, tavo kojos silpnos.

Atas ėmė ruo�tis imtynėms.

��Nepamir�kim suslėpti med�iagos,�� tarė jis.�� Visk� i�mėtėm, dar mokytojas pamatys.

��Tiek to, vis tiek rytoj i�skrendam.

Polis atsisėdo ant lovos ir padėjo į �alį knyg�.

��Kas i�rado oksitan�, �ia nepara�yta.

��Elis D�enkinsas,�� nė nemirktelėj�s pasakė Kapitonas.�� Septyniasde�imt antraisiais metais.

Kaip visada, į 18-jį kambarį mokytojas Teninas atėjo ketvirt� valand� dien�. Kambaryje nieko nebuvo, bet du�inėje smarkiai tekėjo vanduo, buvo girdėti prunk��itot, pliuk�enant ir d�iaugsmingai �aukiant:,Pirmyn, pirmyn, vyru�iai!� Paplu�ėjusi dirbtuvėse, �Galaktiono� įgula prausėsi.

Mokytojas pavaik��iojo po kambarį. Daug kas �ia buvo pa�įstama ir priprasta. Linas, kaip visuomet, drabu�ius buvo i�mėt�s po vis� kambarį. Viena jo �liurė gulėjo ant Ato stalo ir, be abejo, vaizdavo jacht�. Stiebas buvo padarytas i� pie�tuko, burės � i� kojinės. Tai, �inoma, Polio darbas. Dėl �ios i�monės Linas piktai burbės: �Nemanyk, kad �itai labai s�mojinga. Poli�� Sienų ir lubų permatomumo sistema sugadinta, ir �itai padarė Atas. Mygtukas įtaisytas Ato galvūgalyje, ir, guldamas miegoti, jis juo �aid�ia. Atsigul�s jis spaudo mygtuk�, ir kambaryje �ia pasidaro visai tamsu, �ia pasirodo nakties mėlis ir mėnulis vir�um parko. Jei Ato niekas nesudraud�ia, mygtukas paprastai sugenda. �iandien Atui lemta taisyti permatomumo sistem�.

Ant Lino stalo � chaosas. Visuomet taip, ir nieko nepadarysi. Tai kaip tik tas atvejis, kai nieko negali pakeisti nei mokytojo pastangos, nei visas did�iulis vaikų psichologijos aparatas.

Visos naujovės kambaryje susijusios su Kapitonu. �iandien ant jo stalo brė�iniai, kurių pirma nebuvo. Cia ka�kas nauja, vadinasi, apie tai reikia pagalvoti. Mokytojas Teninas naujoves labai mėgo. Jis atsisėdo prie Kapitono stalo ir ėmė per�iūrinėti brė�inius.

I� du�inės aidėjo �ūksniai:

��Poli, leisk daugiau �alto!

��Nereikia! Salta! Per�alsiu!

��Laikyk jį, Linai, tegu grūdinasi!

��Atai, duok �en trintuv�

��Vyru�iai, kur muilas?

Ka�kas su trenksmu parvirsta ant grindų. Riksmas:

��Koks kvailys po kojomis numetė muil�?

Kvatojimas, �ūksniai �pirmyn�.

��Baisiai s�mojinga! Kad rė�iu!..

��Sa, �a! Įtrauk manipuliatorių!..

Mokytojas per�iūrėjo brė�inius ir padėjo juos atgal. �Susidomėjimas neslūgsta,�� pamanė jis.�� Dabar deguonies soclrintojas. Berniukai stipriai susiviliojo Venera.� Jis atsistojo ir �vilgtelėjo po Polio pagalve. Ten gulėjo �Įvadas�. Knyga buvo labai nu�iurusi. Mokytojas susim�st�s j� pavartė ir padėjo atgal. �Netgi Polis,�� nusistebėjo jis.�� Keista.�

Dabar jis pamatė, kad ant Lino stalo nėra bokso pir�tinių, kurios iki �iol dvejus metus nuolat �ia kėksojo. Prie Kapitono lovos nebebuvo Gorbovskio fotografijos su vakuuminiu skafandru, o Polio stalas � tu��ias.

Mokytojas Teninas visk� suprato. Jis suprato, kad jie nori sprukti. Jis netgi suprato, kada jie mano sprukti. Fotografijos nėra � vadinasi, ji Kapitono kuprinėje. Vadinasi, kuprinė jau sukrauta. Vadinasi, jie sprunka rytoj ryt�, kuo anks�iausiai. Kapitonas mėgsta visk� daryti nuodugniai ir niekad neatideda rytdienai to, k� galima padaryti �iandien. Beje, Polio kuprinė tikriausiai dar neparuo�ta: Polis visk� atideda porytdienai. Vadinasi, jie bėga rytoj ir bėga pro lang�, kad nepajustų budėtojas. Jie labai nemėgsta trikdyti budėtojo. Betgi kas �itai mėgsta?

Mokytojas �vilgterėjo po lova. Kapitono kuprinė buvo sudėta pavydėtinai tvarkingai. Po Polio lova kėksojo jo kuprinė. I� kuprinės ky�ojo mėgstamiausi Polio mar�kiniai � be apykaklės, su raudonais dry�eliais.�Sienos spintoje paslėptos sumgniai i� rank�luos�ių nuvytos kopė�ios � be abejo, Ato kūrinys.

Taip� Vadinasi, reikia galvoti. Mokytojas Teninas i�syk nusiminė ir nud�iugo.

I� du�inės vien su glaudėmis i�sirito Polis. Jis pamatė mokytoj� ir lankstu jį apėjo.

��Neblogai, Poli!�� su�uko mokytojas.�� Bet neriesk kojų, berniuk!

��Pirmyn!�� sumurmėjo Polis ir lankstu grį�o atgal.�� Kosmonautai, mokytojas! Mokytojas atėjo!

Jis visuomet pamir�davo pasisveikinti.

�Galaktiono� įgula puolė į kambarį ir įstrigo duryse. Mokytojas Teninas �iūrėjo į juos ir galvojo� nieko negalvojo. Jis labai juos mylėjo. Jis visuomet juos mylėjo. Visus. Visus, kuriuos u�augino ir i�leido į Didįjį Pasaulį. Jų buvo daug, ir geriausi buvo �ie. Todėl, kad jie buvo dabar. Jie stovėjo rankas prispaud� prie �launų ir �iūrėjo į jį taip, kaip jis norėjo. Beveik taip.

��Ka te te u es te cha de,�� signalizavo mokytojas. Tai rei�kė: �Galaktiono� įgulai. Matau jus gerai. Ar skridimo kryptimi nėra dulkių?�

��Te te ku u ze ce,�� skirtingais balsais atsakė įgula.

Jie taip pat matė gerai, ir skridimo kryptimi dulkių beveik nebuvo.

��Apsirengti!�� sukomandavo mokytojas ir įsmeigė akis į chronometr�.

Įgula tylomis puolė rengtis.

��Kur mano kojinė? � su�uko Linas ir pamatė jacht�. � Nemanyk, kad tai s�mojinga, Poli��� suburbėjo jis.

Apsirengimas truko 39 sekundes su de�imtosiomis, paskutinis apsirengė Linas.

��Kiaulystė, Poli � bambėjo jis.�� Gudragalvis!..

Paskui visi kur kas susėdo, ir mokytojas tarė:

��Literatūra, geografija, algebra, darbas. Taip?

��Ir dar truputis kūno kultūros,�� pridūrė Atas.

��Be abejo,�� pritarė mokytojas.�� Tai matyti i� tavo nukabintos nosies. Beje, Polis iki �iol rie�ia kojas. Sa�a, tu turi jam parodyti.

��Gerai,�� atsakė Linas su pasitenkinimu.�� Bet jis rambokas, mokytojau.

Polis tu�tuoj atsakė:

��Geriau rambių kojų, negu rambios galvos!..

��Trys su pliusu.�� Mokytojas palingavo galv�. � Ne labai i�moningai, bet idėja ai�ki. Iki trisde�imties metų gal ir i�moksi s�mojingumo, bet ir tuomet juo nepiktnaud�iauk.

��Pasistengsiu,�� kukliai tarė Polis,

Trys su pliusu ne tip jau blogai, o Linas sėdi raudonas ir pasipūt�s. Vakarop jis sugalvos atsakym�.

��Pakalbėkim apie literatūr�, � pasiūlė mokytojas Teninas.�� Kapitone Komovai, kaip gyvuoja tavo ra�inys?

��Para�iau apie Gorbovskį, � tarė Kapitonas ir i�traukė savo stalo stal�ių.

��Nuostabi tema, berniuk!�� pasakė mokytojas.�� Būtų labai gerai, jeigu j� įveiktum.

��Nei jis įveiks, nei k�, � įsiterpė Atas.�� Jis mano, kad svarbiausias Gorbovskio bruo�as � mokėjimas.

��O kaip tu manai?

��O a� manau, kad svarbiausias Gorbovskio bruo�as � dr�sa.

��Manau, kad tu klysti, �turmane,�� tarė mokytojas.�� Dr�sių �monių labai daug. Tarp astronautų i� viso nėra bailių. Bailiai sta�iai i�mir�ta. Ta�iau desantininkų, ypa� tokių, kaip Gorbovskis,�� reta. Pra�au patikėti, nes a� �itai �inau, o tu kol kas ne. Bet ir tu su�inosi, �turmane. O k� ra�ei tu?

��A� ra�iau apie daktar� Mbog�, � atsakė Atas.

��I� kur apie jį su�inojai?

��A� jam daviau knyg� apie skraidan�i�sias dėles,�� paai�kino Polis.

��Puiku, berniukai! Visi perskaitėt �i� knyg�?

��Visi,�� atsakė Linas.

��Kam ji nepatiko?

��Visiems patiko,�� i�did�iai tarė Polis.�� A� i�kasiau j� bibliotekoje.

Jis, �inoma, pamir�o, kad �i� knyg� jam buvo rekomendav�s mokytojau. Jis visuomet pamir�davo tokias smulkmenas, jis labai mėgo knygas �atrasti�. Ir jis mėgo, kad visi tai �inotų. Jis mėgo garsum�.

� �aunuolis, Poli!�� pagyrė mokytojas.�� Ir tu, �inoma, taip pat ra�ei apie daktar� Mbog�?

��A� para�iau eilėra�tį!

��Oho, Poli! Ir tau nebaisu?

��O ko man bijotis?�� nerūpestingai paklausė Polis.�� A� jį skai�iau Atui. Jis peikė tik smulkmenas. Taip� truputį.

Mokytojas su abejone �vilgtelėjo į At�:

��Hm! Kiek pa�įstu �turman� Sidorov�, jis retai nukrypsta į smulkmenas. Pa�iūrėsim, pa�iūrėsim� O tu, Sa�a?

Linas tylomis ky�telėjo mokytojui stor� s�siuvinį. Ant vir�elio buvo baisus ra�alo juodulys.

��Zvancevas,�� paai�kino jis.�� Okeanologas.

��Kas jis toks?�� pavyd�iai paklausė Polis.

Linas pa�velgė į jį su baisia panieka ir nutylėjo. Polis buvo parblok�tas. Tai buvo nepaken�iama. Dar daugiau: tai buvo baisu. Jis nieko ne�inojo apie Zvancev�, okeanolog�.

��Na, gerai,�� tarė mokytojas ir susidėjo s�siuvinius i krūv�. � Perskaitysiu ir pagalvosiu. Pasikalbėsim apie tai rytoj�

Jis i�syk pasigailėjo, tai pasak�s. Kapitonas, i�gird�s �odį �rytoj�, net persikreipė. Berniukui labai nemalonu meluoti ir apsimesti. Neverta jų kankinti, reikia atsargiau kalbėti. Nėra u� k� juos kankinti, juk jie neketina nieko blogo daryti. Jiems net nėra jokio pavojaus: toliau kaip iki Anjudino jų niekas neleis. Ta�iau jiems teks grį�ti, o �itai i� tiesų nemalonu. I� jų juoksis visa mokykla. Berniūk��iai kartais būna pikti, ypa� tokiais atvejais, kai jų draugai mano, kad jie ka�k� gali, ko negali visi. Jis pagalvojo apie 20-jo bei 72-jo kambario did�iuosius pa�aipuolius ir apie d�iūgaujan�ius ma�ylius, �okinėjan�ius apie paimt� į nelaisv� �Galaktiono� įgul��

��Beje, apie algebr�, � tarė jis. (Įgula nusi�ypsojo. Įgula labai mėgo t� jo �beje�. Jis atrodė jiems pasigėrėtinai nelogi�kas.) � Man mokantis, matematikos istorij� dėstė vienas labai įdomus mokytojas. Jis atsistodavo prie lentos,�� mokytojas ėmė rodyti,�� ir pradėdavo: �Dar senovės graikai �inojo, kad (a + b) lygu a plius 2 ab plius��� mokytojas pa�velgė į įsivaizduojamus u�ra�us,�� plius� b��

Įgula pratrūko juoku. U�kietėj� kosmonautai u�simir�� �iūrėjo į mokytoj� ir �avėjosi. Sis �mogus jiems atrodė didis ir paprastas kaip pasaulis.

��O dabar pa�iūrėkit, kaip įdomiai kartais atsitinka su (a + b),�� tarė mokytojas ir atsisėdo. Visi susispietė apie jį.

Prasidėjo tai, be ko įgula nebegalėjo, o mokytojas nieku būdu nebebūtų norėj�s gyventi,�� skai�ių nuotykiai Erdvėje ir Laike. Klaidingas koeficientas i�mu�davo laiv� i� kurso ir nublok�davo jį į juod� praraj�, i� kurios nebegali grį�ti �mogus, para��s plius� vietoj minuso prie�ais radikal�; gremėzdi�kas, siaubingas polinomas (daugianaris) skaidėsi į nepaprastai paprastus daugiklius, ir Linas krimste krimtosi:,Kur buvo mano akys? Kaip paprasta!� skambėjo keisti, juokingai i�kilmingi Kardano posmai, kuriuose poetas apra�ė savit� kubinių lyg�ių sprendimo būd�; i� am�ių gilumos kilo nuostabiai paslaptinga Did�iosios Fermo Teoremos istorija�

Paskui mokytojas pasakė:

��Gerai, berniukai. Dabar a� matau: jeigu visas mūsų gyvenimo problemas jūs suvesite į polinomus, jos bus i�spr�stos. Bent jau apytikriai�

��Norė�iau jas suvesti į polinomus,�� i�sprūdo Poliui. Mat, berniukas staiga prisiminė, kad rytoj jo �ia nebebus, kad rytoj (ir, gal būt, am�inai) i�siskirs su mokytoju.

��A� tave suprantu, drauge skai�iavimo ma�inos operatoriau,�� �velniai tarė mokytojas.�� Sunkiausia � teisingai i�kelti klausim�. Visa kita u� jus padarys �e�i matematikos raidos am�iai� O kartais galima i�siversti ir be matematikos.�� Jis patylėjo.�� Na, berniukai, o gal eisim imtynių �keturi prie� vien��?

��Pirmyn!�� suriko įgula ir puolė lauk i� kambario, nes imtynėms �keturi prie� vien�� reikėjo erdvės ir mink�tos dirvos po kojomis.

�Keturi prie� vien�� � �aidimas sudėtingas, �ia reikia didelio proto ir gerai mokėti senovinius sambo veiksmus, įgula suprakaitavo, o mokytojas susiplė�ė striuk� ir gerokai susibrai�ė. Paskui visi susėdo ant smėlio po pu�imi ir ilsėjosi.

��Stai toks įbrė�imas,�� pasakė mokytojas, ap�iūrinėdamas deln�, � Pandoroje sukeltų avarinį signal�. Mane izoliuotų medicinos kabinoje ir panardintų virusofobuose.

��O jeigu jums į rank� įk�stų vė�iavoris?�� valiūki�kai paklausė Polis.

Mokytojas pa�velgė į jį.

��Vė�iavoris kanda ne taip,�� tarė jis.�� Jam rankos į nasrus geriau neki�ti. Be kita ko, profesorius Karpenka dabar tyrinėja tokį dalyk�, prie� kurį visi virusofobai � vaikų �aidimas. Jūs girdėjot apie bioblokad�?

��Papasakokit!�� sukluso įgula.

Mokytojas ėmė pasakoti apie bioblokad�. Įgula taip klausė, jog Teninui buvo gaila, kad pasaulis toks didelis ir neįmanoma jiems dabar papasakoti visko, kas �inoma ir kas ne�inoma. Jie klausėsi nekrustelėdami ir �iūrėjo jam į lūpas. Ir viskas būtų buv� labai gerai, bet jis nepamir�o, kad kopė�ios i� rank�luos�ių laukia spintoje, ir �inojo, kad Kapitonas � �iaip ar taip, Kapitonas!�� taip pat �ito nepamir�o. �Kaip juos sulaikyti?�� galvojo Teninas.�� Kaip?� Yra daug būdų, bet visi jie negeri, nes reikia ne tik sulaikyti, bet ir priversti juos suprasti, kad negalima nesustoti. Ir vienas geras būdas buvo. Ma�ių ma�iausiai vienas. Bet tam tikslui dar turėjo būti naktis, turėjo būti kelios knygos apie atmosferos regeneravim�, turėjo būti pilnas projektas �Venera�, turėjo būti dvi sporamino tabletės, kad būtų galima �i� naktį i�tverti� Reikėjo, kad berniukai t� naktį nepabėgtų. Netgi ne naktį � vakare, nes Kapitonas protingas ir daug k� pastebėjo: pastebėjo, kad mokytojas �į t�, o gal ir visk�, suprato. �Tegu ne vis� naktį, � galvojo mokytojas.�� Tegu bent keturias penkias valandas. Sulaikyti ir u�imti juos t� laiko tarp�. Kaip?�

��Beje, apie meil� artimam �mogui,�� tarė jis, ir įgul� vėl pralinksmino �is �beje�.�� Kaip vadinamas �mogus, kuris skriaud�ia silpnesnį?

��Parazitas,�� greitai atsakė Linas. Rai�kiau nusakyti jis nesugebėjo.

��Bijoti, meluoti ir pulti,�� prabilo Atas.�� Kodėl klausiate, mokytojau? Mums taip nėra buv� ir nebus.

��Taip. Bet mokykloje �itaip atsitinka� kartais.

��Kas?�� Polis pripuolė ar�iau.�� Pasakykite, kas?

Mokytojas svyravo. Tai, k� jis ketino padaryti, apskritai imant, buvo kvaila. Įpainioti berniukus į tokį dalyk� � rei�kia daug kuo rizikuoti. Jie labai kar�ti ir gali visk� sugadinti. Ir mokytojas Sainas pasielgs teisingai, pasakydamas mokytojui Teninui k� nors nemalonaus. Bet juos reikia sulaikvti ir�

��Valteris Saronianas,�� lėtai tarė mokytojas.�� Apie tai girdėjau tik kra�teliu ausies. Visk� dar reikia gerai patikrinti.

Jis �iūrėjo į juos. Varg�as Valteris! Kapitonui trūk�iojo skruostų raumenys. Linas buvo baisus.

��Mes patikrinsim,�� tarė susiraukdamas Polis.�� Būsime labai atidūs�

Atas susi�velgė su Kapitonu. Varg�as Valteris!..

��Pakalbėkim apie vulkanus,�� pasiūlė mokytojas.

Ir pagalvojo: �Sunkoka bus kalbėti apie vulkanus. Bet �itai, rodos, vienintelis dalykas, kuriuo galima juos sulaikyti iki tamsos. Varg�as Valteris! Taip, jie visk� labai atid�iai-patikrins, nes Kapitonas labai nemėgsta suklysti. Paskui jie ie�kos Valterio. Visa tam prireiks daug laiko. Sunku po vakarienės surasti keturiolikmetį berniuk� keturių �imtų hektarų parke. Iki vakaro jie nepabėgs. A� laimėjau penkias valandas ir� Varg�ė mano galvelė! Kaip tu įterpsi keturias knygas ir �e�ių �imtų puslapių projekt�!.

Ir mokytojas Teninas ėmė pasakoti, kaip a�tuoniasde�imt antrais metais jam teko dalyvauti Strambolio vulkano tramdymo operacijoje.

Valteris Saronianas buvo u�kluptas parke prie tvenkinio. Tai buvo vienas tolimiausių parko kampelių, į kurį u�klysti rizikuoja ne kiekvienas ma�ylis, ir todėl nedaug kas t� tvenkinį �inojo. Tvenkinys buvo nutekamas, tamsus ir gilus, o tarp ilgų �alių vandens lelijų stiebelių, judindamos pelekus, plaukiojo didelės geltonos �uvys. Vietiniai med�iotojai jas vadino �bliambomis� ir �audė povandeninei �ūklei skirtais savo darbo �autuvais.

Valteris Saronianas buvo plikut plikutėlis, tik su nardymo kauke. Rankose jis laikė pneumatinį pistolet�, �audantį dantytu virbu, kojos buvo įmautos į rausvai mėlynus plaukmenis. Jis i�did�iai stovėjo ir d�iovinosi, pakėl�s kauk� ant kaktos.

��Pirmiausia jį su�lapinsim,�� su�nib�dėjo Polis. Kapitonas linktelėjo. Polis subrazdino krūmus ir dusliu bosu sukosėjo. Valteris padarė kaip tik tai, k� jo vietoj būtų pa dar�s kiekvienas i� jų. Jis u�sitraukė kauk� ant veido ir, nė valand�iukės negai�damas, tyliai nėrė į vandenį. Tamsiu pavir�iumi nuvilnijo lėtos bangos, ir vandens lelijų lapai kelet� kartų kilstelėjo.

��Neblogai padaryta,�� prabilo Linas, ir visas ketvertas i�ėjo i� krūmų. Sustoj� ant kranto, jie �iūrėjo į tamsų vandenį.

��Jis nardo geriau u� mane,�� pasakė objektyvusis Polis,�� bet būti jo vietoj dabar nenorė�iau.

Jie susė,do. Bangos nuvilnijo, ir vandens lelijų lapai nurimo. Pro pu�is �vietė besileid�ianti saulė. Buvo truputį tvanku ir tylu.

��Kas kalbės?�� pasiteiravo Atas.

��A�, � ry�tingai pasisiūlė Linas.

��Duokite jį man,�� tarė Polis.�� O jūs būkit pasiruo��

Niurus Kapitonas linktelėjo galv�. Visa tai jam nepatiko. Artėjo.naktis, ir dar nieko nebuvo paruo�ta. �iandien pabėgti nepavyks, �itai ai�ku. Paskui jis prisiminė malonias mokytojo akis ir visai neteko noro bėgti. Mokytojas andai jam pasakė: �Visa, kas blogiausia, �moguje prasideda nuo melo.�

��Stai jis,�� sububeno Linas.�� Plaukia�

Jie sėdėjo pusra�iu prie vandens ir laukė. Valteris plaukė gra�iai ir laisvai, bet jau be pistoleto.

��Sveikinu a�tuoniolikt�jį! � tarė jis, lįsdamas i� vandens.�� Gudriai mane apgavot��� jis sustojo ligi kelių vandenyje ir ėmė delnais trinti kūn�.

Polis pradėjo:

��Sveikinam tave �e�iolikos metų proga,�� lip�niai tarė jis.

Valteris nusiėmė kauk� ir i�pūtė akis.

��K�? � nustebo jis.

��Sveikinam, draugu�i, �e�iolikos metų proga,�� dar lip�niau pakartojo Polis.

��Kad nelabai tave suprantu, Poli,�� Valteris kiek dirbtinai nusi�ypsojo.�� Tu visuomet taip protingai kalbi�

��Tikrai,�� sutiko objektyvusis Polis,�� a� u� tave protingesnis. Be to, a� kur kas daugiau skaitau. Taigi?

��Kas �taigi�?

��Tu nepasakai �a�iū�,�� paai�kino pasiruo��s įsiterpti Atas.�� O juk atėjom tav�s pasveikinti.

��K� jūs �ia dabar, vyru�iai!�� Valteris visus nu�velgė, stengdamasis suprasti, ko jiems �ia prireikė. Jo s��inė nebuvo gryna, ir jis ėmė baimintis.�� Ka�kokie sveikinimai� Mano gimimo diena buvo prie� mėnesį, ir man sukako ne �e�iolika, o keturiolika�

��Kaip �ia dabar?�� Polis labai nustebo.�� Tuomet nesuprantu, kam tau prireikė kaukės.

��Ir plaukmenų, � pridūrė Atas.

��Ir pistoleto, kurį tu paslėpei aname krante,�� tarė Linas, ne kart� pats taip pat elg�sis.

��Keturiolikme�iai pavieniui į vandenį neneria,�� piktai pridūrė Kapitonas.

��Pamanykit!�� paniekinamai at�ovė Valteris.�� Ar tik neisit man�s skųsti mokytojui?

��Koks kvailas berniūk�tis,�� su�uko Polis, atsigr�damas į Kapiton�. (Kapitonas nenuneigė.) � Jis nori pasakyti, kad paskųstų, jei u�kluptų mane tokioj padėty. A? Jis ne tik nusi�engėlis, bet ir�

���Nusi�engėlis, nusi�engėlis!� � suniurzgė Valteris.�� Bene patys nesate med�ioj� Pamanykit, nu�oviau por� bliambų�

��Taip, mes med�iojam,�� tarė Atas.�� Bet visuomet keturiese. Ir niekad pavieniui. Ir visuomet pasisakom mokytojui. Ir jis mumis tiki�

��Tu meluoji savo mokytojui,�� pridūrė Polis.�� Vadinasi, gali bet kam sumeluoti, Valteri. Bet man patinka, kad tu teisiniesi!

Kapitonas susiraukė. Jam draskė �irdį sena gera formulė:..Meluoji mokytojui � sumeluosi bet kam.� Be reikalo prikibom prie Valterio. Be reikalo. Neturim teisės�

Valteriui buvo labai nesmagu. Jis ėmė pra�yti:

��Vyru�iai, leiskit apsirengti� Salta. Ir� juk tai ne jūsų reikalas. Tai mano ir mano mokytojo reikalas. Ar ne, Kapitone?

Kapitonas prabilo:

��Jis ties� sako. Poli. Ir jis jau priblok�tas: jis teisinasi.

Polis i�did�iai sutiko:

��Taip, jis priblok�tas. Jį grau�ia s��inė. Tai buvo psichologinis etiudas, Valteri. A� labai mėgstu psichologinius etiudus.

��Kad tu su jais prasmegtum!�� burbtelėjo Valteris ir mėgino prasigauti prie drabu�ių.

��Tyliau!�� tarė Atas.�� Neskubėk. Tai buvo tik pream-bu-lė. O dabar bus ambulė.

��Duokite jį man,�� pasakė pasikeldamas galingasis Linas.

��Ne, ne, Linai,�� tarė Polis,�� nereikia� Kam taip grubiai. Jis nesupras.

��Supras,�� patikino Linas.�� Mane jis supras.

Valteris staiga �oko į vandenį.

��Keturiese prie� vien�! � �ūktelėjo jis.�� Ak, jūs! S��inė!..

Polis i� pyk�io pa�oko.

��Keturiese?�� suriko jis.�� Ma�ylis Valka buvo keturiskart silpnesnis u� tave! Ne � penkiskart, �e�iskart! O tu mu�ei jį per sprand�, biaurus gyvuly! Galėjai susirasti Lin� arba Kapiton�, jei tau pani�o delnai, gorila!..

Valteris i�bly�ko. Kauk� jis buvo u�sidėj�s, bet dar nebuvo jos u�sitrauk�s ant veido, ir dabar suglum�s dairėsi, ie�kodamas i�eities. Jam buvo �alta. Ir jis suprato.

��Gėda, Valteri!�� tarė �aunusis Atas.�� Mano manymu, tu bijai. Gėda. I�eik. Galėsi mu�tis paeiliui su visais.

Valteris padvejojo ir i�ėjo. Jis �inojo, kas tai yra mu�tis su 18-ju, bet vis dėlto i�ėjo ir atsistojo. Jis jautė, kad susilauks atpildo, ir �inojo, kad tai geriausias atpildo būdas. Atas neskubėdamas vilkosi mar�kinius.

��Palaukit!�� riktelėjo Polis.�� Liks mėlynės! Yra dar kitas būdas!

��Tikrai,�� tarė Atas ir susim�stė.

��Leiskite man,�� papra�ė galingasis Linas.�� A� trumpai.

��Ne!�� Polis greitai nusirengė. � Valteri! Prisimeni, kas biauriausia pasaulyje? A� tau priminsiu: būti bailiam, meluoti ir u�puldinėti. A�iū dievui, tu ne bailys, bet visa kita tu pamir�ai. O a� noriu, kad �itai gerai įsidėmėtum. A� einu, Valteri! O tu kartok!

Jis surinko ant krūmų i�mėtytus Valterio drabu�ius ir �oko į vandenį.

Valteris palydėjo jį bevilti�ku �vilgsniu, o Atas i� d�iaugstno net ėmė �okinėti.

��Poli!�� �aukė jis.�� Poli, tu genijus! Ko tu tyli, Valteri? Kartok, kartok, gorila: būti bailiam, meluoti ir u�puldinėti!

Kapitonas niūriai stebėjo �uniuku plaukiantį Polį. O tas baisiai triuk�mavo ir ta�kė vandenį. Taip, jis, kaip visada, gudrus. Anas krantas buvo apaug�s baisiomis dilgėlėmis, ir plikas Valteris turės ten ie�koti savo kelnių ir visa kita. Ie�koti tamsoje, nes saulė jau leid�iasi. Taip jam ir reikia. O kas nubaus mus? Mes anaiptol ne angelai, mes taip pat meluojam. Sitai ne k� geriau, negu u�puldinėti.

Polis plaukė atgal. Jis, springdamas ir spiaudydamasis, i�lipo į krant� ir i�syk prabilo:

��Stai, Valteri! Eik ir apsirenk, gorila. A� pras�iau u� tave plaukiu, pras�iau nardau, bet dabar nenorė�iau būti tavo vietoj!

Valteris į jį ne�iūrėjo. Jis tylėdamas u�sitraukė ant veido kauk� ir įbrido į �ilt�, garuojantį vandenį. Prie�ais buvo krantas, apaug�s baisiomis dilgėlėmis.

� Įsidėmėk!�� �ūktelėjo Polis įkandin.�� Būti bailiam, meluoti ir u�puldinėti! U�puldinėti, Valteri! Nieko nėra blogiau!.. Dilgėlės sustiprina atmintį�

��Taip,�� pridūrė Atas,�� seniau jomis perdavo kailį. Apsirenk, Liberi Poli, per�alsi�

Buvo girdėti, kaip kitame krante, ink�damas i� skausmo, kui�iasi brūzgyne Valteris.

Kai bi�iuliai grį�o į 18-jį, buvo jau vėlyvas vakaras. Mat, pamok� Valterį, jie dar panoro pailsėti, i�sibla�kyti ir, Linui pasiūlius, �aidė Pandor�. Ir Pandor� bi�iuliai su�aidė kaip dera. Atas, Linas ir Kapitonas buvo med�iotojai, Polis � mil�ini�kas vė�iavoris, o parkas � neį�engiamos, pelkėtos ir klaikios Pandoros d�iunglės. Kaip tik patekėj�s Mėnulis atstojo EH 9 � vien� i� Pandoros saulių. Buvo tol �aid�iama, kol mil�ini�kas vė�iavoris, puol�s i� med�io med�iotoj� Lin�, kiaurai persiplė�ė ultrastipraus tetrakanetileno kelnes. Tuomet teko eiti namo. Budėtojo trukdyti nebuvo noro, ir Kapitonas buvo besiūl�s lįsti pro �iuk�lių vamzdį � puiki idėja, lyg �aibas tvykstelėjusi niūriose jo mintyse,�� bet paskui buvo nuspr�sta pasinaudoti trivialiu dirbtuvės langu.

Į 18-jį jie įsiver�ė labai triuk�mingai, svarstydami akinan�ias perspektyvas, kurias atvėrė �iuk�lių vamzd�io idėja, ir i�vydo mokytoj�, sėdintį su knyga rankose prie Ato stalo.

��O a� susiplė�iau kelnes,�� suglum�s tarė Polis. Pasakyti �labas vakaras� jis, �inoma, pamir�o.

��Nejaugi?�� nusistebėjo mokytojas.�� Tetrakanetilenines?

��Aha,�� tu�tuojau pasikėlė į puikyb� Polis.

Lin� apėmė apmaudus pavydas.

��Berniukai,�� tarė mokytojas.�� O a� juk ne�inau, kaip jas reikia taisyti!

Nusiraminusi įgula ėmė �ūkauti. Jie visi �inojo � kaip. Jie visi tro�ko parodyti, papasakoti ir sutaisyti.

��Taisykit,�� sutiko mokytojas.�� Tik �turmanas Sidorovas netaisys kelnių, jis imsis permatomumo sistemos. Nepalankus jam likimas.

��Pamanykite!�� tarė Atas, kuriam tai buvo ne naujiena.

Visi įniko į darb�. Kapitonas taip pat dirbo. Jam ka�kodėl pasidarė linksma. �Rytoj nepabėgsim,�� galvojo jis.�� Kol susiruo�im� Pabėgimo idėja jam jau nebebuvo tokia patraukli, bet juk negali niekais nueiti �inios, sukauptos per keturis de�imtadienius.

���Yra nuostabių ir svarbių problemų, � pasakojo mokytojas, vikriai manipuliuodamas auk�to da�numo u�ipova,�� yra kaip pasaulis didelių problemų. Bet yra ir nedidelių, bet nepaprastai įdomių problemų. �iomis dienomis perskai�iau sen� sen� knyg�, labai įdomi�. Be kita ko, ten pasakyta, kad ligi �iol nei�spr�sta klaid�iojan�ių ugnelių � �altvykslių � problema. �inote � pelkėse? �inoma, kad tai ka�kokios chemiliuminescencinės med�iagos, bet kokios? Gal fosforo sulfidas? A� susijungiau su Informariumu, ir k� gi? Si mįslė ligi �iol neįminta!

��Kodėl?

��Mat, �i� �altvyksl� labai sunku pagauti. Pana�iai kaip Tiesa, ji blyk�ioja tolumoje ir nesileid�ia pagaunama. �altvykslėms med�ioti Lepelje mėgino sudaryti kibersistem�, bet jam nepavyko�

Mokytojui Teninui nepaken�iamai skaudėjo galva. Jam buvo negera. Per pastar�sias keturias valandas jis perskaitė ir įsis�monino keturias knygas apie atmosferų regeneracij�, o �Veneros� projekt� i�moko atmintinai. Tam tikslui reikėjo griebtis hipnospinduliuotuvo, o po hipnospinduliuotuvo būtinai reikia gulti ir gerai i�simiegoti. Ta�iau gerai i�simiegoti neteks. Gal ir nereikėjo taip perkrauti smegenų, bet mokytojas nenorėjo rizikuoti. Apie Vener� ir apie projekt� jis turėjo �inoti de�imt kartų daugiau, negu visas ketvertas, nes kitaij nebūtų verta nė prasidėti.

Jis laukė akimirkos, kada bus galima pereiti prie svarbiausio dalyko, ir pasakojo apie �altvykslių med�iojim�. Jis matė, kaip pla�iai atsiveria berniukų akys, kaip jose kyla ir siau�ia didelės fantazijos liepsna, ir jam, kaip visada, buvo nuostabiai gera ir linksma tai matyti, nors galva ply�te ply�o�

�O berniukai, apsiav� pasigėrėjimo vertais pelkių batais, jau brenda per �liugsintį liūn�. Naktis, tamsu, migla, paslaptingi brūzgynai, i� pelkės kyla biaurių garų kamuoliai, labai pavojinga, baisoka, bet reikia nebijoti. Priekyje �mėk��ioja melsvos �altvykslės, kurių mįsl� �ūt būt reikia � dabar tai visai ai�ku � įminti, ir ant kiekvieno med�iotojo krūtinės kabo miniatiūrinis pultas, valdantis pati kimus vikrius kiberius, repe�kojan�ius per liūn�. O �iuos kiberius reikia būtinai ir skubiai sugalvoti, nes greitai bus nusausintos paskutinės pelkės, ir tada liksi nieko nepe��s�

Kai kelnės ir permatomumo sistema buvo sutaisytos, nei kelnės, nei permatomumo sistema nieko nebedomino. Polis sugalvojo poem� ��altvykslės� � ir, maudamasis kelnes, murmėjo jau susiklos�iusias pirm�sias jos eilutes: ��iūrėk � tamsa, tik �altvykslių �viesa.� Kapitonas ir Atas tylomis projektavo pelkių kiberį, galintį greitai judėti klampioje vietovėje ir reaguojantį į chemiliuminescencij�� Linas sėdėjo i�si�ioj�s ir galvojo: �Kur buvo mano akys? Po velnių!� Jis tvirtai nusprendė likusi� gyvenimo dalį praleisti pelkėse.

Mokytojas pagalvojo: �Laikas. Tik nereikia versti juos meluoti ir apsimetinėti. Pirmyn, Teninai!� Ir jis pradėjo:

��Beje, Kapitone Komovai, k� rei�kia �i biauri schema?�� Jis bakstelėjo pir�tu į deguonies agregato schem�. � Tu mane nuvylei, berniuk. Sugalvojai gerai, o suprojektavai visai nevykusiai!..

Kapitonas nuraudo ir stojo į mū�į�

Vidurnaktį mokytojas Teninas i�ėjo į park� ir sustojo prie savo pterokaro. Prie�ais jį stūksojo did�iulis plok��ias mokyklos blokas. Visi pirmojo auk�to langai buvo tamsūs, o vir�uje vienur kitur dar �vietė �iburiai. �vietė ir 20-jame, kur dabar ketvertas garsiųjų pa�aipuolių tikriausiai kalbėjosi su savo mokytoju Sergejum Tokmakovu, anks�iau buvusiu gydytoju. �vietė ir 107-jame � ten �mėk��iojo �e�ėliai, ir buvo ai�ku, kad ka�kas ka�k� vanoja pagalve per galv� ir yra pasiry��s tol vanoti, kol negirdimas ir nematomas infraspindulių srautas privers u�migti pa�ius neramiuosius. O �itai atsitiks po dviejų minu�ių. �vietė pa�ių vyriausiųjų kambariuose � ten buvo sprend�iamos problemos, kur kas svarbesnės, negu �altvykslėsarba tetrakanetileninių kelnių lopymas. �vietė ir 18-j ame�

Mokytojas įlipo į pterokaro kabin� ir ėmė �iūrėti į pa�įstam� lang�. Galva ply�te ply�o. Norėjosi gulti, u�simerkti ir u�sidėti ant kaktos kokį �alt� ir sunkų daikt�. �Mano berniukai,�� pagalvojo jis,�� nejaugi a� jūsų nesustabd�iau? Ak, kaip �itai sunku, kaip sunku, ir ne visuomet esi tikras, ar i� tiesų tavo teisybė, bet galų gale visuomet pasirodo, kad neklydai. Kaip visa tai puiku ir d�iugu, ir be �ito negalima gyventi..

�viesa 18-jame u�geso. Vadinasi, galima eiti miegoti. Miego norisi, bet gaila. �A� tikriausiai ne visk� jiems pasakiau, k� galėjau ir turėjau pasakyti� Ne, visk�. Kad grei�iau i�au�tų rytas! Kaip man be jų nuobodu ir ilgu! Biaurūs berniūk��iai!� Mokytojas Teninas nusi�ypsojo ir įjungė motor�. Kad grei�iau i�au�tų rytas�

18-jame kambaryje, didv3Ti�kai nepasiduodamas miegui. Kapitonas sakė kalb�. Įgula tylėjo.

��Kokia gėda! Visiems papeikimas! Biaurūs veltėd�iai! Gėdinga tinginių ir nemok�ų gauja! K� jūs veikėte keturiasde�imt dienų? O tu, Linai? Gėda! Nė vieno protingo atsakymo�

Atas, spaudydamas permatomumo mygtuk�, ėmė burbėti:

��Liaukis, Kapitone, mus grau��s! Pats geras � i� penkių klausimų keturi kaip pir�tu į dangų. O apskritai imant, ir penktasis�

��I� kokių penkių?�

��Nesigin�yk, Kapitone, a� skai�iavau.

Jeigu Atas sako, kad skai�iavo, vadinasi, skai�iavo. Aiai-ai, kokia gėda!.. Kapitonas taip stipriai u�simerkė, kad akyse ėmė �okinėti �iburėliai. �Spalio� projekto kaip nebūta. Gėdingai �lugo. Negi �turmuosi Vener� su �ia nemok�ų gauja! Niekas nieko nesuprato ir nieko nei�moko. Kiek reikia kalti tuos atmosferos agregatus, kad jie kur skrad�iai! Niekam mes netinkam. Didieji kolonistai i� 18-jo kambario� Tfu! Bet Valteriui gerai kliuvo. Gal dar pridėti? Ne, gana ir tiek. Ir apskritai, gana niekais u�siiminėti. Reikia pagalvoti apie �altvyksles.

�Kapitonas ėjo, klimpdamas pelkėje, o drauge su juo �engė ir Atas, ir Linas, ir Polis suply�usiomis kelnėmis. Garo kamuoliuose �mėk��iojo mitrūs kiberiai, kuriuos dar reikėjo i�rasti�

Novosibirskas, 2021 metų spalio 8 diena. �ia prane�ama, kad TKRS Mokslų akademijos komisija, tyrinėjusi �Taimyro � Jermako� ekspedicijos rezultatus, darb� u�baigė.

Kaip �inoma, vykdydama gilios kosminės erdvės ir tarp�vaig�dinių skraidymų galimybių tyrinėjimo tarptautin� program�, TKRS Mokslų Akademija 2017 metais pasiuntė į gili� erdv� ekspedicij�, kuri� sudarė du pirmosios klasės planetolaiviai � �Taimyras� ir �Jermakas�. Ekspedicija startavo 2017 metų lapkri�io 7 dien� i� tarptautinio raketodromo Plutonas-2 į Lyros �vaig�dyn�. Planetolaivio �Taimyras� įgul� sudarė: ekspedicijos kapitonas ir vir�ininkas A. �ukovas, bortin�inieriai K. Falinas ir D�. Polakas, �turmanas S. Kondratjevas, kibernetikas P. Kenigas ir gydytojas J. Slavinas. Planetolaivis �Jermakas� vykdė nepilotuojamo informacinio įrenginio funkcijas.

Specialus ekspedicijos tikslas buvo mėginimas pasiekti �viesos barjer� (absoliutų greitį � 300 tūkstan�ių kmsek.) ir netoli �viesos barjero tyrinėti erdvės ir laiko savybes, kaitaliojant pagrei�ius.

2020 metų kovo 16 dien� nepilotuojamas planetolaivis �Jermakas� buvo aptiktas ir sugautas grį�tamojoje orbitoje � Plutono planetos rajone � ir pristatytas į tarptautinį raketodrom� Plutonas-2. Planetolaivis �Taimyras� grį�tamojoje orbitoje nepasirodė.

Tyrinėjant planetolaivio �Jermakas� pristatytus duomenis, i�ai�kinta:

a) 327-t� par� lokaliniu laiku, �Taimyro � Jermako� ekspedicija pasiekė 0.957 greitį, absoliutų Saulės at�vilgiu, ir pradėjo vykdyti tyrinėjimų program�;

b)�ekspedicija gavo ir �Jermako� priimamieji prietaisai u�registravo labai vertingus duomenis apie erdv ir laik�, kaitaliojant pagrei�ius netoli �viesos barjero;

c) 342-t� par� lokaliniu laiku �Taimyras� pradėjo vykdyti eilin� evoliucij�, atitol�s nuo �Jermako� 900 milijonų kilometrų. 344-tos paros 13 valandos 09 minutės 11.2 sekund� lokaliniu laiku �Jermako� prietaisai �Taimyro� bu vimo ta�ke u�fiksavo labai ry�kų tvykstelėjim�, po kurio informacija i� �Taimyro� į �Jermak�� nutrūko ir nebeatsinaujino.

Remdamasi tuo, kas auk��iau i�dėstyta. Komisija priversta daryti i�vad�, kad pirmosios klasės planetolaivis �Taimyras� su visa įgula � Aleksejum �ukovu, Konstantinu Falinu, D�ord�u Alenu Polaku, Sergejum Kondratjevu, Peteriu Kenigu ir Jevgenijum Slavinu � �uvo per katastrof�. Katastrofos prie�astys nei�ai�kintos.

(Mokslinės Informacijos Tarptautinio Centro �inios, Nr. 237, 2021 metų spalio 9 diena.)

Po pietų Sergejus Kondratjevas trupu�iuk� nusnūdo, o jam pabudus, atėjo �enia Slavinas. Zenios garbanos, tarsi saulėlyd�io �ara, nutvieskė sienas rausva �viesa. �enia buvo stipriai prisikvėpin�s ka�kokiu odekolonu.

��Sveikas, mielasis Serio�ka!�� �ūktelėjo jis ant slenks�io.

Ir tuojau pat ka�kas grie�tai nukirto:

��Tyliau, susimUdami.

�enia, atsigr��s į koridorių, paklusniai linktelėjo galv�, pir�tų galais priėjo prie lovos ir atsisėdo taip, kad Kondratjevas galėtų jį matyti, nepasukdamas galvos. Zenios veidas buvo d�iaugsmingas ir susijaudin�s. Kondratjevas jau nebeatsiminė, kada paskutinį kart� buvo jį tokį mat�s. O ilg� rausv� rand� ant Zenios veido jis i� viso matė pirm� kart�.

��Sveikas, �enia,�� tarė Kondratjevas.

Ugniaspalvės Zenios garbanos staiga suliepsnojo. Kondratjevas u�simerkė ir sukūk�iojo.

��Tfu,�� piktai sumurmėjo jis.�� Tu man atleisk. Visai praskydau. Na, kaip tau ten sekasi?

��Gerai, viskas gerai,�� graud�iai atsakė �enia.�� Viskas įstabių įstabiausiai! Svarbiausia, jie tave i�slaugė. Kaip a� dėl tav�s bijojau, Sergejau� Ypa� prad�ioje. A� vienas. o toks ilgesys, toks ilgesys!.. Ver�iuosi pas tave � neleid�ia. Baruosi � lyg niekur nieko. Įtikinėju, mėginu įrodyti, kad vis dėlto a� pats gydytojas� nors koks, apskritai imant, dabar a� gydytojas�

��Na, gerai, tikiu, tikiu,�� meiliai pasakė Kondratjevas.

��Ir staiga �iandien Protosas pats man skambina. Tu gerai taisaisi, Serio�a! Po pusantros savaitės mokysiu tave vairuoti pterokar�! Jau u�sakiau tau pterokar�!

��Taip?�� nusistebėjo Kondratjevas.

Keturiose vietose jam buvo sulau�ytas stuburas, sudraskyta diafragma ir i�siskyrusios kaukolės siūlės. Kliedėdamas jis vis� laik� įsivaizdavo es�s sunkve�imio vik�rų sutrai�kyta skudurinė lėlė. Beje, gydytoju Protosu buvo galima pasikliauti. Tai buvo storas raudonskruostis penkiasde�imties metų (arba �imto, kas dabar besupaistys) �mogus, labai nekalbus ir labai gera�irdis. Jis ateidavo kas ryt� ir kas vakar�, atsisėsdavo greta ir taip maloniai pū�kuodavo, kad Kondratjevui i�syk pasidarydavo lengviau. Ir i� viso tai buvo puikus gydytojas, jeigu ligi �iol neleido mirti sunkve�imio vik�rų sutrai�kytai skudurinei lėlei.

��K� gi,�� tarė Kondratjevas.�� Gal būt�

��O-o!�� d�iaugsmingai su�uko �enia.�� Po pusantros savaitės tu vairuosi pterokar�! Protosas � burtininkas, patikėk manim, kaip buvusiu gydytoju!

��Taip,�� pritarė Kondratjevas,�� Protosas labai geras �mogus�!

��Puikus gydytojas! Kai su�inojau, k� jis veikia, supratau, kad reikia keisti profesij�. Kei�iu profesij�, Sergejau Ivanovi�iau! Būsiu ra�ytojas!

��Taip,�� pasakė Kondratjevas.�� Vadinasi, ra�ytojai nepasidarė geresni?

��Matai,�� tarė �enia,�� ai�ku viena: visi jie modernistai, o a� būsiu vienintelis klasikas. Kaip Trediakovskis: �Jekaterina Did�ioji � O!�� va�iavo į Carskoje Selo.�

Kondratjevas prisimerk�s pa�velgė į Zeni�. Taip, jis tu��iai laiko neleid�ia. Apsireng�s pagal paskutin� mad�, neabejotinai,�� trumpos kelnės ir mink�ta laisva striukė trumpom rankovėm ir atvira apykakle. Nė vienos siūlės, viskas �velniai �viesaus atspalvio. Susi�ukav�s kiek nerūpestingai, gerai nusiskut�s ir prisikvėpin�s odekolonu. Netgi kalbėti stengiasi taip, kaip kalba proproanūkiai,�� tvirtai ir skambiai, ir nebegestikuliuoja rankomis. Pterokaras� O juk praėjo tik kelios savaitės�

��Vėl pamir�au, kurie �ia pas juos metai,�� tarė Kondratjevas.

��Du tūkstan�iai �imtas devynioliktieji,�� i�kilmingai atsakė �enia.�� Jie juos vadina sta�iai �imtas devynioliktais.

��Na ir k�, Jevgenijau,�� labai rimtai tarė Kondratjevas,�� kaip rudaplaukiai � ar dvide�imt antrame am�iuje jie i�liko, ar visai i�nyko?

�enia vis taip pat i�kilmingai atsakė:

��Vakar turėjau garbės kalbėtis su Siaurės vakarų Azijos Ekonominės Tarybos sekretoriumi. Did�iai protingas �mogus ir visai infraraudonas.

Jie nusijuokė, �iūrėdami į kits kit�. Paskui Kondratjevas paklausė:

��Klausyk, �enia, i� kur per tavo fizionomij� �ita trasa?

��Sita?�� �enia pa�iupinėjo pir�tais rand�. � Nejaugi dar matyti?�� nusiminė jis.

��O kaipgi,�� tarė Kondratjevas.�� Raudona ant balto.

��Man nuo tada, kaip ir tau. Bet jie �adėjo, kad �itai greitai praeis. Gircjii, i�nyksi� be pėdsako. Ir a� tikiu, nes jie visk� gali.

��Kas jie?�� sunkiai paklausė Kondratjevas.

��Kaip tai � kas? �monės� I� �emės.

��Tai yra mes?

�enia sumirksėjo.

� �inoma,�� netvirtai tarė jis.�� Tam tikra prasme� mes.

Jis nustojo �ypsotis ir atid�iai pa�velgė į Kondratjev�.

��Serio�a,�� pasakė jis tyliai.�� Tau labai skauda, Serio�a?

Kondratjevas truputį �yptelėjo ir parodė akimis: ne, nelabai. �Bet greitai bus labai�,�� pamanė jis. Vis viena �enia gerai pasakė: �Serio�a. Tau labai skauda, Serio�a?� Geri �od�iai, ir jis gerai juos pasakė. Jis pasakė juos visai

7fi taip pat, kaip t� nelaiming� dien�, kai �Taimyras� bevardėje planetoje įklimpo į klampias dulkes ir Kondratjevas, lįsdamas lauk, susi�eidė koj�. Labai skaudėjo, nors, �inoma, ne taip, kaip kad dabar. �enia, met�s kino kameras, �liau�ė byran�iu kopos �laitu, vilkdamas Kondratjev�, ir baisiai barėsi, o paskui, kai jiems pavyko pagaliau u�sirop�ti ant kopos keteros, jis ap�iupinėjo pro skafandro audekl� Kondratjevo koj� ir staiga tyliai paklausė: �Serio�a. Tau labai skauda, Serio�a?� Vir�um mėlynos dykumos į violetinį dangų �liau�ė kar�tas baltas diskas, ausinės erzinan�iai ter�kė. Juodu ilgai sėdėjo, laukdami sugrį�tant �valgo roboto. �valgas robotas negrį�o � matyt, įklimpo dulkėse. Tuomet juodu nu�liau�ė atgal į �Taimyr��.

��Apie k� tu nori ra�yti?�� paklausė Kondratjevas,�� Apie mūsų reis�?

�enia įsitraukė pasakoti apie knygos dalis ir skyrius, bet Kondratjevas jo nebegirdėjo. Jis �iūrėjo į lubas ir galvojo: �Skauda, skauda, skauda� Kaip ir visuomet, kai skausmas pasidarydavo nepakeliamas, lubose atsidarė apvalaina anga, tyliai i�lindo pilkas grublėtas vamzdis su �aliais blyk�iojan�iais langeliais. Vamzdis skland�iai nusileido beveik iki pat Kondratjevo krūtinės ir sustojo. Paskui pasigirdo tylus vibruojantis gaudesys.

��Kas �ia?�� pasiteiravo �enia ir atsistojo.

Kondratjevas u�simerk�s patenkintas tylėjo, jausdamas, kaip silpnėja, nyksta baisus skausmas.

��Gal man geriau eiti?�� paklausė �enia apsidairydamas.

Skausmas i�nyko. Vamzdis tyliai pakilo auk�tyn, anga lubose u�sidarė.

��Ne, ne,�� sulaikė jį Kondratjevas.�� Cia tokia procedūra. Sėskis, �enia�

Jis mėgino prisiminti, k� pasakojo �enia. Taip, apie apysak�-apybrai�� �U� �viesos barjero�. Apie �Taimyro� reis�. Apie bandym� per�okti �viesos barjer�. Apie katastrof�, kuri nune�ė �Taimyr�� �imtmetį į priekį�

��Klausyk, Jevgenijau,�� tarė Kondratjevas.�� Ar jie supranta, kas mums atsitiko?

��Taip, �inoma,�� atsakė �enia.

��Na?

��Hm,�� murmtelėjo �enia.�� �inoma, jie �itai supranta. Bet mums dėl to ne lengviau. A�, pavyzd�iui, negaliu suprasti, k� jie supranta.

��O vis dėlto?

��A� visk� jiems papasakojau, o jie pasakė: �Suprantama. Sigma-deritrinitacija.�

��Kaip?�� paklausė Kondratjevas.

��De-ri-tri-ni-ta-ci-ja. Ir dar sigma.

��Tirjampampacįja,�� sumurmėjo Kondratjevas.�� Gal jie dar k� pasakė?

��Jie man tiesiai pasakė: �Jūsų �Taimyras� priartėjo prie pat �viesos barjero su legeniniu pagrei�iu ir sigmaderitrinitavo erdvinį-laikinį kontinuum�.� Jie pasakė, kad mums nereikėjo griebtis legeninio pagrei�io.

��Taip,�� tarė Kondratjevas.�� Vadinasi, nereikėjo griebtis, o mes vis dėlto griebėmės� Deri� teri� Kaip tai vadinasi?

��Deritrinitacija. Įsiminiau i� tre�io karto. Vienu �od�iu, kiek supratau, kiekvienas kūnas prie �viesos barjero tam tikromis s�lygomis nepaprastai stipriai i�kreipia pasaulio linijų form� ir tarsi perduria Rimano erdv�. Na� tai yra apytikriai tas pat, k� mūsų laikais prana�avo Bykovas jaunesnysis. (�Aha�,�� įsiterpė Kondratjevas.) Sit� perdūrim� jie vadina deritrinitacija. Visi toliaskraid�iai jų laivai dirba �iuo principu. D-kosmolaiviai. (�Aha�,�� vėl įsiterpė Kondratjeyas.) Susidarius deritrinitacijai, �ie legeniniai pagrei�iai � ypa� pavojingi. I� kur jie atsiranda ir kokia yra jų esmė � visai nesupratau. Ka�kokie lokaliniai vibracijos laukai, plazmos hiperperėjimai ir taip toliau. Faktas tas, kad legeniniu kliū�ių s�lygomis nei�vengiamai susidaro nepaprastai stiprūs laiko mastų i�kraipymai. Stai kas ir i�tiko mūsų �Taimyr��.

��Deritrinitacija,�� liūdnai tarė Kondratjevas ir u�simerkė.

Juodu patylėjo. �Prasti reikalai,�� pagalvojo Kondratjevas.�� D-kosmolaiviai. Deritrinitacija. Sito a� niekad neperprasiu. Ir sulau�ytas stuburas.�

�enia paglostė jo skruost� ir tarė:

��Nieko, Serio�a. A� manau, ilgainiui mes visk� suprasim. �inoma, reikės labai ilgai mokytis�

��Mokytis i� naujo,�� su�nab�dėjo Kondratjevas neatsimerkdamas.�� Nesi�avėk, �enia. Mokytis i� naujo. Visko i� pat prad�ių.

��K� gi, a� nebijau,�� �valiai tarė �enia.�� Svarbiausia � panorėti.

��Norėti, vadinasi, galėti?�� kand�iai paklausė Kondratjevas.

��Būtent taip.

��Sį prie�odį sugalvojo �monės, kurie galėjo net nenorėdami. Gele�iniai �monės.

��Na, na,�� tarė �enia.�� Tu taip pat ne popierinis. Stai paklausyk. Prie� de�imt dienų susipa�inau su viena jauna moterim�

��Stai kaip?�� nusistebėjo Kondratjevas. (�enia labai mėgo pa�intis su jaunomis moterimis.)

��Ji kalbininkė. Gudruolė, nuostabus, puikus �mogus.

��Na, �inoma,�� įsiterpė Kondratjevas.

��Leisk man papasakoti, Sergejau. A� visk� suprantu. Tu bijai. O �ia negalima būti vieni�am. Cia nėra vieni�ų. Grei�iau sveik, �turmane. Tu ty�ti.

Kondratjevas patylėjo, o paskui papra�ė:

��Jevgenijau, būk geras, prieik prie lango.

�enia atsistojo ir tyliai priėjo prie did�iulio � per vis� sien� � mėlyno lango. Pro lang� Kondratjevas nematė nieko daugiau, kaip tik dangų. Naktį langas buvo pana�us į tamsiai mėlyn� praraj�, prisagstyt� dygių �vaig�d�ių, ir kart� ar du kartus �turmanas matė, kaip ten nu�vinta rausva �ara � nu�vinta ir greitai g�sta.

��Priėjau,�� tarė �enia.

��Kas ten?

��Ten balkonas.

��O toliau?

��O po balkonu aik�tė, � atsakė �enia ir atsisuko į Kondratjev�.

Kondratjevas susiraukė. Netgi Zenka nesupranta. Visi�kai vieni�as. Ligi �iol jis nieko ne�ino. Nieko. Jis net ne�ino, kokios jo kambaryje grindys, kodėl visi vaik�to �iomis grindimis be jokio garso. Vakar vakare �turmanas mėgino kiek pasikelti ir ap�iūrėti kambarį, bet tu�tuojau nualpo. Daugiau jis to nedarė, nes būti be s�monės buvo nepaken�iama.

��Stai �itas pastatas, kuriame tu guli,�� tarė �enia,�� tai sanatorija sunkiems ligoniams. Pastatas �e�iolikos auk�tų, ir tavo kambarys�

��Palata,�� pataisė Kondratjevas.

���ir tavo kambarys yra devintame auk�te. Balkonas. Aplink kalnai � Uralas � ir pu�ų mi�kas. Pirmiausia i� �ia matyti antra tokia pat sanatorija. Ma�daug u� dvide�imties kilometrų. Toliau ten Sverdlovskas, u� kokio �imto kilometrų. Antra, matyti pterokarų starto aik�telė. Ak, i� tiesų puikios ma�inos. Dabar jų ten keturios. Taip. Kas dar? Tre�ia, matyti aik�telė ir gėlynas su fontanu. Prie fontano stovi ka�koks berniukas ir tikriausiai galvoja, kaip pasprukti į mi�k��

��Taip pat sunkus ligonis.?�� paklausė susidomėj�s �turmanas.

��Galimas daiktas. Nors nepana�u. Taip. Pasprukti jam nepasiseka, nes jį su�iupo viena plikakojė teta. T� tet� jau pa�įstu, ji �ia dirba. Labai maloni asmenybė. Dvide�imties metų. Andai ji mane klausinėjo, ar a� kartais nepa�inoj�s Norberto Vinerio arba Antono Makarenkos. Dabar ji veda u� rankos sunkiai sergantį berniuk� ir, matyt, kartu jį auklėja. O �tai leid�iasi dar vienas pterokaras. Nors ne, tai ne pterokaras� O tu, Serio�a, papra�yk gydytoj� stereovizoriaus.

��Pra�iau,�� liūdnai atsakė �turmanas.�� Jis neleid�ia.

��Kodėl?

��Bene a� �inau?

�enia grį�o prie lovos.

��Visa tai tu�tybių tu�tybė, � tarė jis.�� Visa tai,tu pamatysi, su�inosi ir nebepastebėsi. Nereikia būti tokiam jautriam. Prisimeni Kenig�?

��O k�?

Prisimeni, kaip jam pasakojau apie tavo sulau�yt� koj�, o jis garsiai �aukė puikiu akcentu: �Ak, koks a� jautrus! Ak!�

Kondratjevas nusi�ypsojo.

��O pary�iu atėjau pas tave,�� toliau pasakojo �enia,�� ir paklausiau, kaip jautiesi, o tu piktai atsakei, kad praleidai �permaining� naktį�.

��Prisimenu,�� tarė Kondratjevas.�� Ir �tai �ia a� praleidau daug permainingų naktų. Ir kiek jų dar man�s laukia?

��Ak, koks a� jautrus!�� tuojau pat su�uko �enia.

Kondratjevas vėl u�simerkė ir kurį laik� gulėjo tylėdamas.

��Klausyk, Jevgenijau,�� tarė jis neatsimerkdamas.�� O kaip jie įvertino tavo men� vairuoti �vaig�dėlaivį?

�enia linksmai nusijuokė.

��Mandagiai, bet labai barė. Pasirodo, a� sudau�iau ka�kokį did�iulį teleskop�, garbės �odis, net nepastebėjau kada. Observatorijos vir�ininkas kad kiek būtų puol�s mu�tis, tik sulaikė geras i�siauklėjimas.

Kondratjevas atsimerkė:

��Na, ir��� susidomėjo jis.

��Bet paskui, su�inoj�, kad a� ne pilotas, atly�o. Net pagyrė. Observatorijos vir�ininkas įsikar��iav�s netgi pasiūlė man dalyvauti teleskopo atstatymo darbuose.

��Sutikai?�� paklausė Kondratjevas.

�enia atsiduso.

��Nieko nei�ėjo. Gydytojai u�draudė.

Atsivėrė durys, į kambarį u�ėjo juodbruva mergina su baltu chalatu, labai įsmaugtu per liemenį. Mergina grie�tai pa�velgė į ligonį, paskui į sve�i� ir pasakė:

��Laikas, drauge Slavinai.

��Tuojau i�einu,�� tarė �enia.

Mergina linktelėjo ir u�darė duris. Kondratjevas liūdnai pasakė:

��Stai ir i�eini.

��Netrukus vėl ateisiu!�� �ūktelėjo �enia.�� Ir, susimildamas, nei�ti�k. Dar paskraidysi, dar būsi diplomuotas D-astronautas.

��D-astronautas��� �turmanas kreivai �yptelėjo.�� Gerai, keliauk. Dabar D-astronaut� maitins ko�e. Su �auk�teliu.

�enia atsistojo.

��Lig pasimatymo, Serio�a,�� tarė jis, atsargiai patap�noj�s Kondratjevui per rank�, padėt� ant paklodės.�� Sveik. Ir �inok, kad naujasis pasaulis � labai geras pasaulis.

��Lig pasimatymo, klasike,�� prabilo Kondratjjevas.�� Dar ateik. Ir atsivesk savo gudruol� Kuo ji vardu?

��Seila,�� tarė �enia.�� Seila Kadar.

Jis i�ėjo. Jis i�ėjo į nepa�įstam� ir, apskritai imant, į svetim� gyvenim�, į begalin� padang�, į bekra��ių sodų �alum�. Į pasaulį, kur, tikriausiai, u� horizonto it strėlės �auna stiklinės autostrados, kur dailūs pastatai meta į aik�tes a�ūrinius �e�ėlius. Kur lekia ma�inos be �monių ir su �monėmis, vilkin�iais keistus drabu�ius. Tie �monės ramūs, protingi, gera�ird�iai, visuomet labai u�siėm� ir tuo labai patenkinti. Jis i�ėjo ir toliau klaid�ios po planet�, pana�i� ir nepana�i� į Zem�, kuri� jis buvo palik�s taip seniai ir taip neseniai. Jis bastysis su savo Seila Kadar ir greitai para�ys knyg�, ir �i knyga, �inoma, bus labai gera, nes �enia tikrai gali para�yti ger�, proting� knyg��

Kondratjevas atsimerkė. Salia lovos sėdėjo storas raudonveidis gydytojas Protosas ir tylėdamas �iūrėjo į jį. Gydytojas Protosas nusi�ypsojo, palingavo galv� ir pusbalsiu tarė:

��Viskas bus gerai, Sergejau Ivanovi�iau.

��Gal tu vis dėlto praleisi vakar� su mumis?�� nery�tingai pasakė �enia.

��Teisybė, � tarė Seila.�� Pabūkim drauge. Kur vienas eisit tokiu liūdnu veidu?

Kondratjevas palingavo galv�.

��Ne, a�iū, � atsakė jis � Ver�iau pabūsiu vienas.

Seila jam �ypsojosi meiliai ir kiek liūdnai, o �enia kramtė lūp� ir �velgė į �alį.

��Nereikia manim rūpintis,�� tarė Kondratjevas.�� Man sunku, kai manim kas rūpinasi. Ligi pasimatymo.

Jis pasitraukė nuo pterokaro ir pamojavo ranka.

��Tegu eina,�� pasakė �enia.�� Viskas teisingai. Tegu eina vienas. Laimingai, Sergejau Ivany�iau, tu �inai, kur mus galima rasti.

Jis nerūpestingai, pir�tų galais palietė mygtukus prietaisų lentoje, net ne�iūrėdamas į prietaisų lent�. Kairi�ja ranka buvo apkabin�s Seil� per nugar�. Jis gra�iai atrodė. Durelių neu�trenkė, mirktelėjo Kondratjevui ir taip staiga paleido pterokar�, kad durelės u�sitrenkė pa�ios. Pterokaras �oktelėjo į padang� ir nuskriejo vir�um stogų. Kondratjevas patraukė prie eskalatoriaus.

�Gerai,�� pamanė jis,�� pasinersim į gyvenim�. Zenka sako, kad �iame mieste negalima paklysti. Pa�iūrėsim.�

Eskalatorius judėjo be garso ir buvo tu��ias. Kondratjevas pa�velgė auk�tyn. Vir�um galvos buvo pusiau permatomas stogas; ant jo krito pterokarų ir malūnsparnių �e�ėliai. Matyt, tos ma�inos priklausė �ių namų gyventojams. Rodos, mieste kiekvienas stogas � tai nutūpimo aik�telė. Kondratjevas pa�velgė �emyn. Ten buvo erdvus ir �viesus vestibiulis. Vestibiulio grindys lygios ir blizgan�ios kaip ledas.

Pro Kondratjev�, kauk�ėdamos kulniukais, laipteliais prabėgo dvi jaunutės mergaitės. Viena jų � ma�ytė, su balta palaidinuke ir ry�kiai mėlynu sijonu,�� prabėgdama dirstelėjo jam į veid�. Jos nosis buvo strazdanota, plaukai ant kaktos siekė antakius. Kondratjevas ka�kuo patraukė jos dėmesį. Staiga ji sustojo ir, kad nepargriūtų, įsitvėrė į turėkl�. Paskui ji pasivijo draug�, ir jos nubėgo tolyn, o apa�ioje, jau vestibiulyje, abi atsigr�ė. �Taip,�� pamanė Kondratjevas.�� Prasideda.�

Jis nusileido į vestibiulį (merginų jau nebebuvo), pamėgino koja grindis � ar neslysta. Pasirodė � neslysta. Vesti biulyje abipus durų buvo did�iuliai Jangai, ir pro juos buvo matyti, kad gatvėje labai daug �alumynų. Miestas skendėjo �alumynuose � Kondratjevas �itai matė, skrisdamas pterokaru. �alumynai buvo u�pild� visus tarpus tarp stogų. Kondratjevas apėjo vestibiulį, pastovėjo prie tor�erinės kabyklos, ant kurios kabojo vienintelis �viesiai violetinis apsiaustas. Atsargiai apsi�valg�s, pa�iupinėjo med�iag� ir patraukė link durų. Ant prieangio laiptelių jis sustojo. Gatvės nebuvo.

Tiesiai nuo prieangio per tanki� auk�t� �ol� ėjo i�mintas takas. U� de�imties �ingsnių jis dingo krūmuose. Anapus krūmų plytėjo mi�kas � i�lakios tiesios pu�ys sumi�ai su �emaūgiais, matyt, labai senais ��uolais. Į de�in� ir į kair� ėjo �varios mėlynos namų sienos.

��Neblogai!�� tarė Kondratjevas ir patraukė �nervėmis oro.

Oras buvo labai grynas. Kondratjevas susidėjo rankas u� nugaros ir ry�tingai �engė takeliu. Takelis jį i�vedė į gana platų smėlėt� kelelį. Kondratjevas padvejoj�s pasuko į de�in�. Keleliu vaik��iojo daug �monių. Jis net įsitempė, manydamas, kad proproanūkiai, jį i�vyd�, tuojau liausis �neku�iav�, pamir� kasdienius savo rūpes�ius, sustos ir nenuleis nuo jo akių. Gal net ims jį klausinėti. Bet nieko pana�aus neatsitiko. Ka�koks senyvas proproanūkis, prasilenkdamas jį kum�telėjo ir tarė: �Atsipra�au, atleiskite� Ne, ne, ne tau sakau.� Kondratjevas dėl visa ko nusi�ypsojo. �Kas nors atsitiko?� � i�girdo jis silpn� moteri�k� bals�, aidintį, atrodė, i� senyvo proproanūkio gilumos. �Ne, ne,�� tarė proproanūkis, gera�irdi�kai linktelėj�s Kondratjevui.�� A� �ia nety�ia u�kliud�iau vien� jaunuolį!� � �A,�� tarė moteri�kas balsas,�� tuomet klausyk toliau. A� pasakiau, kad projektas man visai nerūpi ir kad tu taip pat nesutiksi�� Senyvas proproanūkis nutolo, ir moteri�kas balsas pama�u nutilo.

Proproanūkiai lenkė Kondratjev� ir ėjo jam prie�ais. Daugelis jam �ypsojosi, kartais net linktelėdavo. Ta�iau niekas nesprogino į jį akių ir nelindo klausinėti. Teisybė, apie Kondratjev� kurį laik� keistai sukiojosi ka�koks juo daakis vaikinas � susiki��s rankas į ki�enes,�� bet kai Kondratjevas pagaliau ry�osi jam linktelėti, jaunuolis, matyt, nusimin�s, atsiliko. Kondratjevas pasijuto laisviau ir ėmė dairytis ir klausytis.

Proproanūkiai atrodė, apskritai imant, labai paprasti �monės. Pagyven� ir jauni, auk�ti ir ma�i, gra�ūs ir negra�ūs. Vyrai ir moterys. Tik nebuvo labai senų. Ir i� viso nebuvo sukrio�usių ir ligotų. Ir nebuvo vaikų. Ir �ioje �alioje gatvėje proproanūkiai elgėsi labai ramiai ir laisvai, tarytum namie būtų priiminėj� senus savo bi�iulius. Negalima sakyti, kad jie visi būtų nesitvėr� d�iaugsmu ir laime. Kondratjevas matė ir susirūpinusių, ir pavargusių, protarpiais net niūrių veidų. Vienas jaunas vaikinas sėdėjo �alikelėje tarp per�ydėjusių kiaulpienių, skynė jas vien� po kitos ir piktai pūs�iojo. Buvo matyti, kad jo mintys skraido ka�kur toli ir kad �ios mintys toli gra�u nėra linksmos.

Proproanūkiai rengėsi paprastai, ir visi skirtingai. Vyresnieji vyrai dėvėjo ilgas kelnes ir laisvas striukes su atviromis apykaklėmis, moterys � taip pat kelnes arba dailaus kirpimo ilgas sukneles. Beveik visi vaikinai ir merginos vilkėjo trumpas pla�ias kelnes ir baltas arba spalvotas palaidines. Buvo, beje, ir dabi�ių, pasipuo�usių purpuriniais arba auksiniais apsiaustais, vilkimais, Kondratjevo supratimu, ant trumpų �viesių� palaidinių.

Mieste vie�patavo tyla. �iaip ar taip, nebuvo girdėti jokių mechaninių garsų. Kondratjevas girdėjo tik �monių balsus ir kartais � i� ka�kur � muzik�. Dar �narėjo med�ių lajos, ir protarpiais pasigirsdavo slopus praskrendan�io pterokaro burzgimas. Matyt, oro transporto ma�inos skraidė labai auk�tai. �od�iu, Kondratjevui �ia buvo ne visai viskas svetipia, nors, vaik��iodamas po did�iulį miest�, jis negalėjo atsistebėti takeliais ir smėlėtais keleliais, kuriais eidamas drabu�iais kliudai krūmų �akeles. Beveik tokie pat prie� �imt� metų buvo priemies�ių parkai. Kondratjevas �ia būtų buv�s visai kaip savas, jeigu nebūtų jaut�sis toks niekam netik�s, dar labiau netik�s, be abejo, negu bet kuri i� tų auksinių ar purpurinių dabi�ių su striukais sijonukais.

Jis aplenkė vyr� ir moterį, einan�ius u� parankės. Vyras pasakojo:

����ioje vietoje įsijungia smuikas � ta-lia-lia-lia-a!�� O paskui laiba ir �velni choriolos gaida � ti-i-ta-ta-ta� ti-i-i!

Jis traukė įsijaut�s, nors ir nelabai muzikaliai. Moteris �iūrėjo į jį kiek abejodama.

Salia kelio stovėjo du nebe jauni �monės. Juodu tylėjo. Staiga vienas niūriai tarė:

��Vis tiek �itai pasakoti berniukui jai nereikėjo.

��Dabar jau vėlu,�� atsiliepė antrasis, ir juodu vėl nutilo.

Prie�ais Kondratjev� lėtai ėjo trejetas � auk�ta bly�ki mergina, did�iulis senyvas negras ir susim�st�s, i�sibla�k�s, besi�ypsantis vaikinas. Mergina kalbėjo smarkiai mosikuodama suspaustu kum�teliu:

��Spr�sti klausim� reikia alternatyviai. Arba � tu menininkas ra�ytojas, arba � tu menininkas sensualistas. Tre�io atvejo nebūna. O jis įmantrauja erdvės santykiais. Tai technika, o ne menas. Jis sta�iai abejingas ir savim patenkintas amatininkas.

��Ma�a, Ma�a!�� priekai�taujamai sububeno negras.

Vaikinas i�sibla�k�s �ypsojosi.

Kondratjevas pasuko į �oninį takelį, praėjo gyvatvor�, marg� nuo didelių geltonų ir mėlynų gėlių, ir sustojo kaip įbestas. Prie�ais jį buvo savaeigis kelias.

Apie nuostabius savaeigius kelius Kondratjevas jau buvo girdėj�s. Juos tiesti buvo pradėta jau seniai, ir dabar jie ėjo per daugelį miestų, sudarydami nenutrūkstan�i� i�si�akojusi� kontinentin� sistem� nuo Pirėnų iki Tian�anio ir nuo pietų per Kinijos lygumas ligi Hanojaus, o Amerikoje � nuo Jukono uosto ligi Ugnies �emės. �enia apie �iuos kelius pasakojo neįtikėtiniausių dalykų. Jis sakė, kad �ie keliai neva nevartoj� energijos ir nebij� laiko; jie patys atstat� suirusius savo ruo�us; jie lengvai kyl� į kalnus ir tiltais perein� per prarajas. Pasak Zenios, �ie keliai egzistuos ir judės am�inai, ligi tol, kol �vies Saulė ir bus sveikas �emės rutulys. Be to, �enia sakė, kad savaeigiai keliai � tai, teisyb� sakant, ne keliai, o srautas, kurį sudar�s ka�koks vidurkis tarp gyvosios ir negyvosios gamtos. Ketvirtoji valstybė.

Kelias tekėjo u� kelių �ingsnių nuo Kondratjevo �e�iais lygiais pilkais srautais. Tai buvo vadinamieji Did�iojo Kelio ruo�ai. Srautai judėjo skirtingais grei�iais, vien� nuo kito ir nuo gatvių �olės skyrė ver�ko auk��io balti barjerai. Kelio ruo�uose sėdėjo, stovėjo, ėjo �monės. Kondratjevas prisiartino ir nery�tingai pastatė koj� ant barjero. Ir tuomet, pasilenk�s ir įsiklaus�s, jis i�girdo Did�iojo Kelio bals�: girg�desį, kreb�dėjim�, �lamesį. Kelias i� tiesų �liau�ė. Kondratjevas galiausiai pasiry�o ir per�engė barjer�.

Kelio pavir�ius buvo mink�tas, kaip kar�tas asfaltas. Kondratjevas truputį pastovėjo ir perėjo į antr� ruo��.

Kelias tekėjo nuo kalvos, ir Kondratjevas dabar jį matė ligi pat mėlyno horizonto. Jis blizgėjo saulėje kaip gudroninis plentas.

Kondratjevas ėmė �iūrėti į namų stogus, praplaukian�ius vir�um pu�ų vir�ūnių. Ant vieno stogo blizgėjo mil�ini�kas įrenginys i� kelių did�iulių kvadratinių veidrod�ių, kuriuos laikė plonos a�ūrinės konstrukcijos. Ant visų stogų stovėjo pterokarai � raudoni, �ali, auksiniai, pilki. �imtai pterokarų ir malūnsparnių kybojo vir�um miesto. Kelio kryptimi, ilgai u�stodamas saul� ir dusliai �vilpdamas, praskrido ir dingo u� mi�ko trikampis oro laivas. Toli ūkanotoje dumsoje buvo neai�kiai matyti ka�koks įrenginys � lyg koks stiebas, lyg televizijos bok�tas. Kelias tekėjo lygiai, netrūk�iodamas. �ali krūmai ir rudi pu�ų kamienai linksmai bėgo atgal; protarpiuose tarp �akų rodėsi ir nyko dideli stikliniai pastatai, �viesūs koted�ai, atviros verandos su blizgan�iais margais stogais.

Kondratjevas staiga suprato, kad kelias ne�a jį į Sverdlovsko apylinkes. �Na, ir tegu,�� pagalvojo jis.�� Na, ir gerai.� Tur būt, �is kelias gali nune�ti bet kur. Į Sibir�, į Indij�, į Vietnam�. Jis atsisėdo ir apkabino rankomis kelius. Sėdėti buvo ne per mink��iausia, bet ir ne per kieta. Prie�ais Kondratjev� trys jaunuoliai sėdėjo turki�kai sukry�iav� kojas, pasilenk� prie ka�kokių įvairiaspalvių kvadratė lių. Jie tikriausiai sprendė geometrinį u�davinį. O, gal būt, �aidė. �Kam reikalingi �ie keliai?� � pagalvojo Kondratjevas. Vargu ar kam �autų į galv� mintis va taip va�iuoti į Vietnam� arba į Indij�. Labai ma�as greitis� ir labai kieta. Juk yra stratoplanų, did�iulių trikampių laivų, pterokarų, pagaliau� Kokia gi i� to kelio nauda? Ir kiek tikriausiai atsiėjo! Jis ėmė prisiminti, kaip buvo tiesiami keliai prie� �imtmetį � nesavaeigiai, o patys papras�iausi, be to, ir nelabai geri. Did�iuliai pusiau automatiniai kelio klotuvai, gudrono smarvė, kaitra ir suprakaitav�, nusiplūk� �monės apdulkėjusiose kabinose. O į Didįjį Keli� įdėta begalė darbo ir proto, kur kas daugiau, �inoma, negu į Transgobin� magistral�. Ir viskas, matyt, dėl to, kad būtų galima kur nori nulipti, kur nori sėsti ir �liau�ti, niekuo nesirūpinant, skainiojant pakelėj ramunes. Keista, nesuprantama, neracionalu�

Stikliniai auk�tai vir�um pu�ų vir�ūnių staiga baigėsi; prie�ais i�dygo giganti�ka pilko granito uola. Kondratjevas atsistojo. Ant uolos vir�ūnės, i�ties�s rank� vir�um miesto, palink�s į priekį, stovėjo Leninas toks pat, koks kadaise stovėjo ir dabar tikriausiai stovi Leningrade, aik�tėje prie Suomijos stoties. Leninas tiesė rank� vir�um �io miesto ir �io pasaulio, vir�um �ėrin�io ir gra�aus pasaulio, kurį jis matė prie�, du �imtme�ius� Kondratjevas stovėjo ir �iūrėjo, kaip did�iulis monumentas tolsta mėlynoje dumsoje vir�um stiklinių stogų.

Pu�ys darėsi �emesnės ir tankesnės. Salia kelio staiga trumpam atsivėrė plati laukymė, kurioje būrys �monių, apsivilkusių kombinezonais, plu�ėjo apie ka�kokį sudėting� mechanizm�. Kelias pralindo pro siaur� pusapvalį it arka tiltelį, praslinko pro rodykl� su strėle, ant kurios buvo u�ra�yta: �Matrosovas � 15 km. Geltonasis Fabrikas � 6 km� ir dar ka�kas, bet Kondratjevas nebespėjo visko perskaityti. Jis apsidairė ir pamatė, kad ant kelio juostos �monių suma�ėjo. Juostos, bėgan�ios į prie�ing� pus�, buvo i� viso tu��ios. �Matrosovas � tikriausiai gyvenvietė. O Geltonasis Fabrikas? Pro pu�ų kamienus �mėstelėjo ilga veranda, pristatyta staliukų. Prie staliukų sėdėjo �monės, jie valgė ir gėrė. Kondratjevas pasijuto alkanas, bet padvejoj�s nusprendė kol kas pakentėti. �Grį�damas atgal�,�� pamanė jis. Buvo labai smagu jausti sveik� stiprų alkį ir galėti bet kuri� akimirk� jį numal�inti.

Pu�ys praretėjo, ir i� ka�kur i�niro plati autostrada, nutvieksta vakaro saulės spindulių. Ja lėkė eilės baisių ma�inų su dviem, trim, netgi a�tuoniom va�iuoklėm ir i� viso be va�iuoklių, bukanosių, su did�iuliais kėbulais vagonais, u�dengtais ry�kiai da�yta plastmase. Ma�inos va�iavo prie�inga kryptimi, į miest�. Matyt, ka�kur netoli autostrada nėrė po �eme ir ėjo daugiaauk��iais tuneliais. Įsi�iūrėj�s Kondratjevas pastebėjo, kad ma�inose nėra kabinų, nėra �monėms vietos. Ma�inos ėjo nenutrūkstamu srautu, dusliai gausdamos, ma�daug dviejų trijų metrų atstumu viena nuo kitos. Pro ma�inų tarpus Kondratjevas pamatė kelet� tokių pat ma�inų. Jos va�iavo prie�inga kryptimi. Paskui pakelėse vėl i�niro brūzgynai, ir autostrada dingo i� akių.

��Vakar vienas sunkve�imis nusprūdo nuo plento,�� ka�kas pasakė Kondratjevui u� nugaros.

��Ogi todėl, kad nutraukta jėgos kontrolė. Rausia naujus auk�tus.

��Nemėgstu tų raganosių.

��Nieko, greitai baigsim konvejerį, tuomet bus galima u�daryti plent�.

��Seniai laikas�

Priekyje pasirodė dar viena veranda su staliukais.

��Lio�a! Lio�ka!�� �ūktelėjo nuo vieno stalelio ir pamojavo ranka.

Vaikinas ir mergina prie�ais Kondratjev� taip pat pamojavo, perėjo į lėt�j� juost� ir nu�oko ant �olės prie verandos. Cia pat nu�oko dar keletas �monių. Kondratjevas buvo taip pat be�ok�s, bet pastebėjo stulp� su rodykle: �Geltonasis Fabrikas � 1 km�. Ir jis pasiliko.

Kondratjevas nu�oko prie posūkio. Tarp kamienų buvo matyti neplatus i�mintas kelelis, einantis į didel� kalv�. Kalvos vir�ūnėje saulėlyd�io fone krito į akis nedidelių pastatų kontūrai. Kondratjevas neskubėdamas patraukė kelėliu, laimingas jausdamas po kojomis puri� �em�. �O juk lyjant �ia turi būti purvo�,�� pamanė jis. Beeidamas jis pasilenkė ir nusiskynė �olyne didel� balt� gėl�. Gėlės lapeliais bėgiojo ma�os skruzdėlytės. Kondratjevas numetė gėl� ir paspartino �ingsnį. Netrukus jis u�kopė ant kalvos vir�ūnės ir sustojo prie mil�ini�kos daubos, kuri, kaip jam pasirodė, plytėjo ligi pat horizonto.

Kontrastas tarp ramios �velnios �alumos po mėlynu vakaro dangumi ir to, kas atsivėrė dauboje, buvo toks stulbinantis, kad Kondratjevas pasitraukė atbulas. Daubos dugne kunkuliavo pragaras. Tikras pragaras � su kraupiais melsvai baltais �ybsniais, besirangan�iais oran�iniais dūmais, kunkuliuojan�iu t�siu skys�iu. Ka�kas ten pama�u pūtėsi ir tvinko, nelyginant pūlinga votis, paskui sproginėjo, purk�damas ir svaidydamas pliūpsnius oran�inės liepsnos, gaubėsi įvairiaspalviais dūmais, garavo, liepsnojo, kibirk��iavo ir vėl pama�u tvinko ir sproginėjo. Įsisiautėjusios materijos sūkuriuose �vys�iojo skaroti �aibai, kūrėsi ir bemat nyko keis�iausios neai�kios formos, sukosi viesulai, �ok�iojo mėlyni ir rausvi vaiduokliai. Kondratjevas lyg pakerėtas ilgai �iūrėjo į �į nepaprast� reginį. Paskui pama�u atitoko įr ėmė pastebėti kai k� daugiau.

Pragaras buvo begarsis, taisyklingos geometrinės formos. Be jokio garso siautėjo kibirk�tys ir. dūmai, pro ka�koki� dang� neprasiskverbė nei vienas liepsnos lie�uvis, nei vienas dūmų kamuolys. Įsi�iūrėj�s Kondratjevas pamatė, kad platus, iki horizonto plytintis pragaras u�dengtas vos pastebimu permatomu gaubtu, kurio kra�tai u�lieti betonu � jei apskritai tai buvo betonas,�� ir kad juo i�klotas visas daubos dugnas. Paskui Kondratjevas suprato, kad �is gaubtas yra dvigubas ir, galimas daiktas, net trigubas, nes ore po gaubtu protarpiais �yb�iojo plok��ios at�vaistės � matyt, �ybsnių atspind�iai nuo vir�utinio gaubto vidinio pavir�iaus. Dauba buvo gili, jos sta�ios lygios sienos, i�klotos glotnia pilka med�iaga, buvo ma�ių ma�iausiai �imto metrų gylio. Did�iulio gaubto �stogas� buvo ne daugiau kaip penkiasde�imt metrų vir�um daubos dugno. Matyt, tai ir yra Geltonasis Fabrikas, kuris u�ra�ytas rodyklėse. Kondratjevas atsisėdo ant �olės, susidėjo rankas ant kelių ir ėmė �iūrėti į gaubt�.

Saulė nusileido, pilkais daubos �laitais ėmė �mėk��ioti įvairiaspalviai at�vaitai. Netrukus Kondratjevas pastebėjo, kad kunkuliuojan�ioje pragaro virtuvėje chaosas yra pa�abotas. Dūmuose ir ugnyje tolyd�io pasirodydavo ka�kokie taisyklingi ry�kūs �e�ėliai � �ia nejudrūs, �ia nepaprastai greitai slenkantys. Gerai juos į�iūrėti buvo sunku, bet vienu protarpiu dūmai staiga i�sisklaidė, ir Kondratjevas gana ai�kiai pamatė sudėting� ma�in�, pana�i� į ilgakojį vor�. Ma�ina �okinėjo vietoje, tarytum stengdamasi i�traukti kojas i� klampios ugnies masės, arba minkė �i� verdan�i� mas� ilgomis blizgan�iomis savo galūnėmis. Paskui po ja ka�kas plykstelėjo, ir ji vėl apsigaubė oran�iniu dūmų debesiu.

Vir�um Kondratjevo galvos praburzgė nedidelis malūnsparnis. Kondratjevas pakėlė akis ir palydėjo jį �vilgsniu. Malūnsparnis skrido vir�um gaubto, paskui staiga vikstelėjo į �alį ir it akmuo smigo �emyn. Kondratjevas aiktelėjo, bet malūnsparnis jau stovėjo ant gaubto �stogo�. Rodėsi, jis nejudėdamas pakibo vir�um liepsnos lie�uvių. I� malūnsparnio i��oko ma�as juodas �mogeliukas, pasilenkė, atsiremdamas rankomis į kelius, ir ėmė �iūrėti į pragar�.

��Pasakyk, kad grį�iu rytoj ryt�! � ka�kas su�uko Kondratjevui u� nugaros.

�turmanas atsigr�ė. Netoliese, paskend� ve�liuose alyvų krūmuose, stovėjo du dailūs vienaauk��iai nameliai su dideliais nu�viestais langais. Langus ligi pusės buvo u�go�� krūmai, ir ry�kių mėlynų keturkampių fone buvo matyti ploni, a�ūriniai vėjelio siūbuojamų �akų siluetai. Pasigirdo ka�kieno �ingsniai. Paskui �ingsniai sustojo, ir tas pats balsas �ūktelėjo:

��Ir papra�yk mam�, kad ji prane�tų Achemtui!

Vieno namelio langai sutemo. I� kito namelio sklido ka�kokia liūdna melodija. �olėje straksėjo �iogai, mieguistai �ir�kė pauk��iai. ��iaip ar taip, �iame fabrike man nėra kas veikti�,�� pagalvojo Kondratjevas.

Jis atsistojo ir pasuko atgal. Valandėl� klaid�iojo tarp krūmų, ie�kodamas kelio, paskui jį surado ir patraukė tarp pu�ų. Kelias nery�kiai baltavo po �vaig�dėtu dangum. Netrukus Kondratjevas pamatė priekyje melsv� �vies�, dujines lempas ant rodyklės stulpo ir kone tekinas pasileido prie savaeigio kelio. Sis buvo tu��ias.

Kondratjevas, �okinėdamas kaip ki�kis ir �ūk�iodamas: �Op! Op!� � u�bėgo ant ruo�o, judan�io link miesto. Juostos blausiai �vytėjo po kojomis, kairėje ir de�inėje pro �alį skriejo tamsūs krūmų ir med�ių ruo�ai. Toli prie�ais padangėje �ioravo melsva pa�vaistė � ten buvo miestas. Kondratjevas staiga pajuto �vėri�k� alkį.

Jis nulipo prie verandos su staliukais, kur stovėjo rodyklė: �Geltonasis Fabrikas � 1 km�. Verandoje buvo �viesu, triuk�minga ir skaniai kvepėjo. Visi staliukai buvo u�imti. �Pavakarieniauti �ia nesitikėk�,�� nusivyl�s pamanė Kondratjevas, bet vis dėlto u�lipo laipteliais ir sustojo ant slenks�io. Proproanūkiai gėrė, valgė, kvatojo, kalbėjo, rėkavo ir netgi dainavo.

Ilgakojis proproanūkis, sėdintis prie artimiausio stalelio, timptelėjo Kondratjevui u� rankovės.

��Sėskitės, sėskitės, drauge,�� pasiūlė jis atsistodamas.

��A�iū, � sumurmėjo Kondratjevas.�� O kaip jūs?

��Nieko! A� jau pavalgiau, ir apskritai nesirūpinkit.

Kondratjevas droviai atsisėdo ir pasidėjo rankas ant kelių. Prie�ais jį sėdėjo did�iulis tamsiaveidis vyras. Ka�k� labai skaniai valgydamas i� gilios lėk�tės, jis pakėlė į Kondratjev� akis ir neai�kiai paklausė:

��Na, kaip ten? Traukia?

��Kas traukia?�� paklausė Kondratjevas.

Visi prie stalo su�iuro į jį.

Tamsiaveidis vyptelėjo, ka�k� nurijo ir tarė:

��Jūs i� Anjudino?

��Ne,�� atsakė Kondratjevas.

Kresnas vaikinas, sėdintis i� kairės, d�iaugsmingai tarė:

��O a� �inau, kas jūs! Jūs �turmanas Kondratjevas i� �Taimyro�!

Visi pagyvėjo. Tamsiaveidis tuojau pakėlė de�in� rank� delnu auk�tyn ir prisistatė:

��Moskvi�iovas. Johanas. Dabar Ivanas.

Jauna moteris, sėdinti i� de�inės, tarė:

��Zavadskaja. Jelena Vladimirovna.

Kresnasis vaikinas, mostaguodamas po stalu kojomis, tarė:

��Besevi�ius. Meteorologas. Sa�a.

Ma�ytė i�bly�kusi mergaitė, įsispraudusi tarp meteorologo ir Johano Moskvi�iovo, linksmai su�iau�kėjo, kad ji esanti Marina.

Eks�turmanas Kondratjevas atsistojo ir linktelėjo.

��A� jus taip pat nei�syk pa�inau,�� pasakė tamsiaveidis Moskvi�iovas.�� Jūs gerokai pasitais�s. O mes �tai �ia sėdim ir laukiam. Belieka tik sėdėti ir valgyti sacivi. �iandien mums pasiūlė dvylika vietų maisto produktų tankeryje,�� manė, kad nesutiksim. O mes juokais ėmėm mesti burtus, o tuo tarpu į tankerį pasikrovė grupė i� Vorkutos. Svarbiausia � �aliūkai vaikinai! Į dvylika vietų vos sutilpo de�imt �monių, o likusieji penki pasiliko �ia,�� jis netikėtai nusikvatojo,�� sėdi ir valgo sacivi!.. Beje, gal suvalgyti dar vien� porcij�? Ar jūs jau vakarieniavote?

��Ne,�� atsakė Kondratjevas.

Moskvi�iovas i�lindo i� u� stalo.

��Tai atne�iu ir jums.

��Pra�om,�� dėkingai tarė Kondratjevas.

Ivanas Moskvi�iovas nuėjo, sprausdamasis tarp staliukų.

��I�gerkite vyno,�� pasiūlė Zavadskaja, pastūmėdama Kondratjevui savo stiklin�.

��A�iū, negeriu,�� mechani�kai atsakė Kondratjevas. Bet tuojau prisiminė, kad jis nebe astronautas ir kad astronautu niekad nebebus.�� Atleiskit. Mielai.

Vynas buvo kvapnus, silpnas, skanus. �Nektaras,�� pamanė Kondratjevas.�� Dievai geria nektar�. Ir valgo sacivi. Seniai beragavau sacivi..

��Skrisite su mumis?�� su�iau�kėjo Marina.

��Ne�inau,�� tarė Kondratjevas.�� Gal būt. O kur?

Proproanūkiai susi�valgė.

��Mes skrendam į Vener�, � pasakė Sa�a.�� Suprantat, Moskvi�iovas įsigeidė paversti Vener� antr�ja Zeme.

Kondratjevas pastatė stiklin�.

��Vener�? � nepatikliai paklausė jis. Juk jis gerai �inojo, kas yra toji Venera.�� Ar jūsų Moskvi�iovas yra buv�s Veneroje?

��Jis ten dirba,�� tarė Zavadskaja,�� bet tai nesvarbu. Svarbu, kad jis negavo planetolaivių. Mes laukiam jau tris dienas.

Kondratjevas prisiminė, kaip jis trisde�imt tris dienas sukosi apie Vener� pirmosios klasės planetolaivių, nesiry�damas i�silaipinti.

��Taip,�� tarė jis.�� Tai baisu � �itaip ilgai laukti�

Paskui jis pasibaisėdamas pa�velgė į i�bly�kusi� Marin� ir vaizdavosi j� Veneroje. �Radioaktyvios dykumos, pagalvojo jis.�� Juodosios audros.�

Grį�o Moskvi�iovas ir trinktelėjo ant stalo padėkl�, pristatyt� lėk��ių.

��Sit,�� pasakė jis.�� Valgykite, drauge Kondratjevai. O �tai ir sacivi � pa�įstat? Cia, jeigu norite, pada�as. Gerkite �tai �it�� Stai ledas� Pegovas vėl kalbėjosi su Anjudinu, planetolaivį �ada rytoj �e�t� valand�.

��Vakar muips taip pat �adėjo planetolaivį �e�tai valandai,�� tarė Sa�a.

��Ne, dabar i� tiesų. Grį�ta astronautai. D-kosmolaiviai � tai jums ne maisto produktų tankeriai. �e�i �imtai �monių vienu reisu, poryt jau būsime vietoje.

Kondratjevas sriūbtelėjo i� bokalo ir ėmė valgyti. Kaimynai prie gretimo staliuko gin�ijosi. I� visa ko sprend�iant, visi jie buvo savanoriai, i�skyrus Moskvi�iov�, ir visi jie skrido į Vener�. O Moskvi�iovas atstovavo Veneros senbuviams, kuriuos alino sunkios gamtos s�lygos. Jo padėtis buvo visai ai�ki. Jis tiekė �emei septyniolika procentų energijos, a�tuoniasde�imt penkis procentus tauriųjų metalų ir gyveno kaip �uo, tai yra i�tisus mėnesius nematydamas mėlynos padangės ir savai�ių savaites laukdamas eilės pagulėti oran�erijoje ant �olės. Dirbti tokiomis s�ly gomis, be abejo, buvo nepakeliamai sunku, su tuo Kondlatjevas visi�kai sutiko.

Savanoriai taip pat su tuo sutiko ir labai norėjo skristi į Vener�, bet jie turėjo visai skirtingų tikslų. Pavyzd�iui, cyplė Marina, ka�kokių sunkiųjų sistemų operatorė, į Vener� skrido todėl, kad �emėje sunkiosioms jos sistemoms buvo per ma�a vietos. Ji nebenorėjo i� vienos vietos į kit� stumdyti namelių ir rausti fabrikams daubų. Ji norėjo statyti miestus pelkėse, tro�ko audrų, po�eminių sprogimų. Kad paskui �monės sakytų: ��iuos miestus statė Marina Cerniak!� �itiems jos norams nebuvo galima prie�tarauti. Su Marina Kondratjevas taip pat visai sutiko, nors manė, kad Marinai vertėtų dar truputį paūgėti ir specialiomis treniruotėmis labiau priprasti prie pelkių, audrų ir po�eminių sprogimų.

Meteorologas Sa�a buvo įsimylėj�s Marin� Cerniak, bet svarbu buvo ne tik meilė. Kai Marina tre�i� kart� papra�ė jį liautis krėtus pok�tus, jis pasidarė labai protingas ir logi�kai įrodė, kad mes. �emės gyventojai, i� esmės imant, turim tik dvi i�eitis: jeigu Veneroje taip sunku dirbti, tai reikia arba visai i� ten pasitraukti, arba padaryti taip, kad Venera netrukdytų dirbti. Ta�iau ar galim i� ten pasitraukti, kur kart� jau esam įkėl� koj�? Ne, negalim! Juk egzistuoja did�ioji �monijos misija, egzistuoja �emės gyventojo pareiga su visomis i� jos i�plaukian�iomis pasekmėmis. Kondratjevas sutiko net su juo, nors ir gerokai įtarė, kad jis toliau kre�ia pok�tus.

Ta�iau netikė�iausių min�ių turėjo Jelena Vladimirovna Zavadskaja, ketindama skristi į Vener�. Pirma, ji buvo Pasaulio Tarybos narė. Kategori�kai nesutiko, kad tokiomis s�lygomis toliau dirbtų Moskvi�iovas ir dvide�imt tūkstan�ių jo draugų. Ji taip pat kategori�kai nesutiko, kad pelkėse būtų statomi miestai, kad vyktų po�eminiai sprogimai ir dygtų nauji kapai, ant kurių juodi vėjai suoktų legendas apie didvyrius. Trumpiau tariant, ji skrido į Vener�, norėdama atid�iai susipa�inti su vietos s�lygomis ir imtis reikiamų �ygių Venerai dekolonizuoti. Pasak jos, �emės gyventojo misija yra svetimose planetose statyti automatines gamyklas. Moskvi�iovas visa tai �inojo. Zavadskaja kybojo vir�um jų kaip Parkos �irklės, gresian�ios visoms jo perspektyvoms. Be to, Zavadskaja buvo chirurgė embriomechanikė. Ji galėjo dirbti be kabineto, bet kokiomis s�lygomis, ligi juosmens įsibridusi į pelk�, � tokių chirurgų �emėje buvo dar labai ma�ai. O Veneroje jie buvo nepakei�iami. Ir Moskvi�iovas tylėjo, tikriausiai tikėdamasis, kad ateityje viskas kaip nors susitvarkys. Priėj�s i�vad�, kad Zavadskajos sistema absoliu�iai nenuneigiama, Kondratjevas atsistojo ir tyhai i�ėjo į prieangį�

Naktis buvo tyli ir �viesi. Vir�um juodo, beformio mi�ko masyvo �emai kabojo ry�ki balta Venera. Kondratjevas ilgai į j� �iūrėjo ir galvojo: �O gal pamėginti tenai? Vis viena kuo � �emkasiu, kokiu nors vairuotoju arba sprogdintoju. Juk negali būti, kad a� niekam netik�s..

� �iūrite?�� pasigirdo i� tamsos balsas.�� A� �tai taip pat �iūriu. Palauksiu, kol ji pasislėps, ir eisiu gulti.�� Balsas buvo ramus ir pavarg�s.�� �inot, vis galvoju ir galvoju.� U�veisti Veneroje sodų� Pragr�ti mėnulį did�iuliu gr��tu. �iaip ar taip, mūsų egzistavimo prasmė � eikvoti energij�� Ir, �inot, pagal i�gales eikvoti j� taip, kad ir pa�iam būtų įdomu, ir kitiems naudinga. O �emėje dabar sunku eikvoti energij�. Mes visko turim ir esam labai galingi. Prie�taravimai, jeįgu norite� �inoma, ir dabar yra daug �monių, kurie dirba visomis i�galėmis,�� tyrinėtojai, pedagogai, gydytojai, profilaktikai, meno darbuotojai. Agrotechnikai, asenizatoriai� Jų visuomet bus daug. Bet �it k� daryti kitiems? In�inieriams, operatoriams, gydantiems gydytojams� �inoma, kai kurie pereina į men�, bet juk dauguma ie�ko mene ne prieglobs�io, o įkvėpimo. Pats suprantate � nuostabūs jauni vaikinai� Jiems ma�a vietos! Jiems reikia sprogdinti, keisti, statyti� Ir statyti ne nam�, o ma�ių ma�iausiai pasaulį � �iandien Vener�, rytoj Mars�, poryt dar k� nors� Stai ir prasideda tarpplanetinė �monijos ekspansija � did�iųjų akumuliatorių i�lydis� Ar sutinkate su manim, bi�iuli?

��Sutinku,�� atsakė Kondratievas.

�enia ir Seila dirbo. �enia sėdėjo prie stalo ir skaitė Hardvėjo �Grei�io filosofij��. Stalas buvo u�verstas knygomis, mikroknygų juostomis, albumais, senų laikra��ių komplektais. Ant grindų, tarp i�mėtytų dėklų mikroknygoms, stovėjo kilnojamas pultas, kuriuo palaikomas ry�ys su Informariumu. �enia skaitė spar�iai, nekantravo ir da�nai ra�ė bloknote pastabas. Seila sėdėjo giliame krėsle, u�sidėjusi koj� ant kojos, ir skaitė Zenios rankra�tį. Kambaryje buvo �viesu ir beveik tylu, stereovizoriaus ekrane �vys�iojo spalvoti �e�ėliai, tylutėliai skambėjo �velniausi senovinės Pietų Amerikos melodijos garsai.

��Nuostabi knyga,�� tarė �enia.�� Negaliu lėtai jos skaityti. Kaip jis tai padarė?

��Hardvėjus?�� i�sibla�kiusi paklausė Seila.�� Taip, Hardvėjus � didelis meistras.

��Kaip jis tai pasiekė? Nesuprantu, kame paslaptis.

��Ne�inau, draugu�i,�� tarė Seila, neatsitraukdama nuo rankra��io.�� Ir niekas ne�ino. Ir jis pats ne�ino.

��Kaip nuostabiai jis jau�ia minties ir �od�io ritm�. Kas jis?�� �enia dirstelėjo į pratarm�. � Struktūrinės kalbotyros profesorius. A! Tuomet suprantama.

��Niekas tau nesuprantama,�� tarė Seila.�� A� taip pat kalbininkė struktūralistė.

�enia pa�velgė į j� ir vėl įniko skaityti. U� atviro lango tir�tėjo sutemos. Tamsiuose krūmuose �vys�iojo jonvabaliai. Mieguistai �ireno vėlyvi pauk��iai.

Seila surinko lapus.

��Mes ir patys �ito dar gerai nesuprantam. Juk tai svajonė. Visagalis �mogus. Kiekvieno Visatos atomo �eimininkas. Gamtoje labai daug dėsnių. Mes juos atrandam ir panaudojam, ir visi jie mums trukdo. Gamtos dėsnio pa�eisti negalima. Jo reikia tik laikytis. Sitai, gerai pagalvojus, labai nuobodu. Taigi Visagalis �mogus sta�iai keis dėsnius, kurie jam neparankūs. Ims ir pakeis.

�enia tarė:

��Senais laikais tokie �monės buvo vadinami burtininkais. Ir gyveno jie daugiausia pasakose.

��Visagalis �mogus gyvens Visatoje. Kaip mudu �iame kambaryje.

��Ne,�� tarė �enia,�� �ito nesuprantu. Sitai ka�kaip mane pranoksta. A� tikriausiai galvoju labai prozai�kai. Man vakar net pasakė, kad su manim nuobodu kalbėtis. Ir a� neįsi�eid�iau. I� tiesų dar ne visk� suprantu.

��Kas pasakė, kad tu nuobodus?�� piktai paklausė Seila.

��Ogi ten� Nesvarbu. A� i� tiesų buvau kaip nesavas. Labai skubėjau namo.

Seila suėmė jį u� ausų ir pa�velgė į akis.

��Tas, kuris tau taip pasakė, � prabilo ji,�� nedėkingas asilas. Tu turėjai pa�velgti į jį i� auk�to ir atsakyti: �A� nutiesiau tau keli� į �vaig�des, o mano tėvas nutiesė tau keli� į visk�, k� tu dabar turi.�

�enia nusi�ypsojo:

��Na, �itai pamir�tama. Palikuonių įledėkingumas � įprastas rei�kinys. Mano prosenelis, pavyzd�iui, �uvo prie Leningrado, o a� net neatsimenu, kuo jis buvo vardu.

� Įstabūs �monės,�� garsiai tarė ji.�� Dr�sus �monės.

��Teisybė? � d�iaugsrriingai su�uko �enia, atsigr�damas į j�.

��Nejau jūs visa tai pergyvenot?�� Seila �iūrėjo į Zeni� pla�iai atmerktomis akimis.�� Visk� pergyvenot ir likot �monės. Nemirėt i� baimės. Nei�ėjot i� proto nuo vienumos. Garbės �odis, Zenka, kartais man rodosi, kad tu i� tiesų vyresnis u� mane �imt� metų.

��Taigi,�� tarė �enia.

Jis atsistojo, perėjo per kambarį ir atsisėdo prie Seilos kojų. Seila panardino pir�tus į rudus jo plaukus, o jis prispaudė skruost� prie jos kelio.

��Zinai, kada buvo baisiausia?�� tarė jis.�� Po antrojo efiro tilto. Kai Serio�ka pakėlė mane i� amortizatoriaus ir a� norėjau įeiti į kabin�, o jis man�s neleido.

��Tu apie tai nera�ei,�� pasakė Seila.

��Kabinoje liko Falinas ir Polakas,�� tarė �enia.�� Juodu �uvo,�� pridūrė jis patylėj�s.

Seila tylėdama glostė jo galv�.

� �inai,�� tarė jis,�� tam tikra prasme protėviai visuomet turtingesni u� palikuonis. Turtingesni svajonėmis. Protėviai svajoja apie tai, kas palikuonims virsta rutina. Ak Seila, kokia tai buvo svajonė � pasiekti �vaig�des! Mes visk� aukojom u� �i� svajon�. O jūs skraidot į �vaig�des, kaip mes skraidėm pas mam� per vasaros atostogas. Varg�ai jūs, varg�ai!

��Kiekvienas laikmetis turi savo svajon�, � tarė Seila.�� Jūsų svajonė nune�ė �mogų į �vaig�des, o mūsų svajonė gr��ins jį į Zem�: Bet tai bus jau visai kitas �mogus.

��Nesuprantu,�� nusistebėjo �enia.

��Ir labai blogai,�� tarė Seila.

��Seilo�ka, Seilo�ka,�� lengvapėdi�kai pasakė �enia,�� palikuonys todėl ir u�mar�ūs, kad protėviai neį�eidūs. S tai a�, pavyzd�iui, pirmasis Marse gim�s �mogus. O kas �itai �ino?

Jis �iupo j� į glėbį ir ėmė bu�iuoti. Į duris ka�kas pasibeldė, ir �enia nepatenkintas burbtelėjo: �Na, �tai!�

��Pra�om!�� �ūktelėjo Seila.

Durys prasivėrė, ir kaimynas, in�inierius asenizatorius Jura, paklausė:

��Labai sutrukd�iau?

��Pra�om, pra�om, Jura,�� tarė Seila.

��Ek, kad sutrukd�iau, tai ir trukdysiu,�� tarė Jura ir įėjo.�� Nagi, eime į sod�, � pareikalavo jis.

��Ko sode dar nematėm?�� nustebo �enia.�� Geriau �iūrėkim stereovizorių.

��Stereovizorių ir a� turiu,�� tarė Jura.�� Einam, �enia, mums su Seila papasakosit k� nors apie Liudvik� Paster�.

��Koki� supilam�j� stotį jūs aptarnaujat?�� pasiteiravo �enia.

��Supilam�j� stotį? O kas tai yra?

��Papras�iausia supilamoji stotis. Ten suve�amos visokios� �iuk�lės, paplavos� O ji perdirba ir, vadinasi, supila. Į kanalizacij�.

��A!�� linksmai �ūktelėjo in�inierius asenizatorius.�� Kaipgi, prisiminiau. Supilamieji bok�tai. Bet Planetoje jau seniai nebėra supilamųjų bok�tų, �enia!

��O a� gimiau pusantro �imto metų po Pastero,�� tarė �enia.

��Na, tuomet papasakokit apie daktar� Morgenau.

��Daktaras Morgenau, kiek �inau, gimė praėjus metams po �Taimyro� atarto,�� atsikalbinėjo �enia.

��Vienu �od�iu, eime į sod�. Seila, veskitės jį.

Jie i�ėjo į sod� ir susėdo ant suoliuko po obelimi. Buvo visai tamsu, med�iai sode atrodė juodi. Seil� ėmė krėsti �iurpas, ir �enia atne�ė i� namų striuk�. Kurį laik� visi tylėjo. Paskui nuo �akos atitrūko didelis obuolys ir dusliai �leptelėjo �emėn.

��Obuoliai tebekrinta,�� tarė �enia.�� O Niutonų ka�kodėl nematyti.

��Turi galvoj mokslininkus polilogus?�� rimtai paklausė Seila.

��Taip,�� atsakė �enia. Apskritai, jis tenorėjo pajuokauti.

��Pirma, dabar mes visi polilogai,�� netikėtai susierzin�s, tarė Jura.�� �inoma, jūsų prie�tvaniniu po�iūriu. Mat, nėra biologo, kuris nemokėtų matematikos ir fizikos, o toks kalbininkas, kaip kd Seila, i�syk prapultų, pavyzd�iui, be psichofizikos ir istorinių sekų teorijos. Bet juk a� suprantu, k� norit pasakyti! Tik pamanykit, nėra Niutonų! Duok �en jam enciklopedinį prot�! Girdi, siaurai dirbate. Seila � tik kalbininkė, a� � tik asenizatorius, o Okada � viso labo tik okeanologas! Kodėl, girdi, ne viskas i� karto, viename asmenyje?..

��Vajergau!�� suriko �enia.�� Nenorėjau nieko į�eisti! A� tik pajuokavau!

���Ar �inote, Zene�ka, kas yra �iuolaikinė vadinamoji opioji problema? Vis� gyvenim� j� kramtai, ir nematyti nei galo, nei kra�to. Juk tai netikė�iausių u�davinių kamuolys. Imkim kad ir �ita obuoli. Kodėl nukrito būtent �itas obuolys? Kodėl būtent �i� akimirk�? Obuolio susilietimo su �eme mechanika. Impulso perdavimo procesas. Kritimo s�lygos. Kvantinis kritimo vaizdas. Pagaliau, kaip, kad jis kur skrad�iai, i� �io kritimo i�spausti naud��

��Tai visai nesunku,�� taikiai tarė �enia. Jis pasilenkė, pagraibė �em� ir paėmė obuolį. � A� jį suvalgysiu.

��Dar ne�inia, ar tai bus maksimali nauda,�� kand�iai tarė Jura.

��Tuomet a� suvalgysiu,�� prabilo Seila ir atėmė obuolį i� Zenios.

��Beje, apie naud�, � piktai tarė �enia.�� Jūs, Jura, labai mėgstat samprotauti apie naud�. O aplink laksto neįsivaizduojamai sudėtingi kiberkiemsargiai, kibersodininkai, kibermusgaud�iai ir kibervik�ragaud�iai, kiberdarytojai sumu�tinių su kumpiu ir sūriu. Juk tai klaikybė. Tai netgi ne �virblių �audymas patrankomis, kaip buvo sakoma mūsų laikais. Tai vieno kambario individualių butų statyba skruzdėlėms. Juk tai gryniausias sibaritizmas!

��Zene�ka!�� kreipėsi Seila.

Jura linksmai nusikvatojo.

��Tai visai ne sibaritizmas,�� pasakė jis.�� Atvirk��iai. Minties atpalaidavimas, patogumas, ekonomija. Po velnių, kas gi eis dirbti �iuk�lių rinkėju? O jei ir atsirastų toks mėgėjas, tai vis tiek jis dirbtų lė�iau ir pras�iau u� kiberius. Be to, gaminti tuos kiberius � ne taip jau sunku, kaip jūs manote. Sunku buvo juos sugalvoti, tai teisybė. Sunku juos tobulinti. Tai taip pat teisybė. Bet kai jau jie pateko į serijin� gamyb�, su jais kur kas ma�iau terlionės, negu su� ė-ė� kaip ten jūs seniau vadinote batus?

��Batais,�� trumpai tarė �enia.

��Ir svarbiausia, kad mūsų laikais niekas negamina vienos paskirties ma�inų. Pirma, jūs visi�kai be reikalo skiriate kiberkiemsargius ir kibersodininkus. Tai vienos ir tos pa�ios ma�inos.

��Atleiskite,�� nusistebėjo �enia.�� Juk a� ma�iau. Kiberkiemsargiai � jie su tokiais kastuvais, su dulkių siurbliais� O kibersodininkai�

��Papras�ių papras�iausiai jie aprūpinti kei�iamais manipuliatoriais. Ir ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad visi �ie kiberiai� ir i�vis visos buitinės ma�inos ir prietaisai� tai vis puikūs ozonatoriai. Jie ėda �iuk�les, sausas �akeles ir lapus, riebalus nuo ne�varių lėk��ių, ir visa tai suvartoja kaip kur�. Supraskite, �enia, tai ne primityvūs jūsų laikų mechanizmai. I� esmės imant, tai kvaziorganizmai. Ir savo kvazigyvenimo proce jie dar ozonuoja or�, vitaminizuoja or�, prisotina or� lengvųjų jonų. Tai did�iulės garbingos asenizacijos armijos ma�i geri kareivėliai.

��Pasiduodu,�� nusileido �enia.

��Dabartinė asenizacija, �enia,�� tai ne supilamieji bok�tai. Mes ne �iaip naikinam �iuk�les, suversdami vandenynų dugne biaurius s�vartynus. Mes paver�iame �iuk�les grynu oru ir saulės �viesa.

��Pasiduodu, pasiduodu,�� tarė �enia.�� �lovė asenizatoriams. Paverskite mane saulės �viesa.

Jura patenkintas pasitempė.

��Malonu sutikti �mogų, kuris nieko ne�ino. Geriausias poilsis � ai�kinti visiems �inomas tiesas.

��Kaip man nusibodo būti �mogumi, su kuriuo ilsimasi!�� tarė �enia.

Seila paėmė jį u� rankos, ir jis nutilo.

Supypsėjo radiofo](ias.

� �ia mane,�� su�nab�dėjo Jura ir atsiliepė: � Klausau.

��Kur tu?�� paklausė piktas balsas.

��Sode� Sėd�iu, ilsiuosi.

��Ar k� nors sugalvojai?

��Ne.

��Na, ir tipas! Sėdi ir ilsisi! Man galva susisuko, o jis ilsisi! Drauge Slavinai, Seila, varykit jį �alin!

��Na, einu, einu, ko �ūkauji!�� tarė Jura stodamasis.

��Einu tiesiai prie ekrano. Ir �tai k� � dabar man visai ai�ku, kad benzoliniai procesai �ia netinka�

��O k� a� sakiau?�� riktelėjo Jura, braudamasis per krūmus prie savo koted�o.

Seila ir �enia grį�o namo.

��Eisim vakarieniauti?�� paklausė �enia.

��Nesinori.

��Visada taip. Prisikerti obuolių ir paskui nieko nevalgai.

��Neburbėk ant man�s!�� tarė Seila. (�enia priėjo jos apkabinti.) � A� su�alau!�� nusiskundė ji.

��Ogi todėl, kad esi i�alkusi,�� paai�kino �enia.�� A� taip pat truputį su�alau, ir man baisiai nesinori eiti į kavin�. Nejau neįmanoma taip sutvarkyti, kad būtų galima vakarieniauti namie?

��Sutvarkyti galima visk�, � atsakė Seila.�� Tik kokia prasmė? Kas gi namie valgo?

��A� valgau namie.

��Na, Zene�ka,�� tarė Seila,�� jei nori, galim persikelti į miest�? Ten yra Tiekimo Linija, ir galėsi namie valgyti kiek tinkamas.

� Į miest� nenoriu,�� spyrėsi �enia.�� A� noriu gamtos prieglobstyje.

Seila susim�s�iusi kurį laik� �iūrėjo į jį.

��Nori, nueisiu į kavin� ir atne�iu tau vakarien�? Tik dvi minutės kelio�. O gal vis dėlto eisim drauge? Pasėdėsim su vaikinais, paplepėsim.

��A� noriu dviese,�� tarė �enia. Ir vis dėlto jis nusikabino striuk� ir ėmė rengtis.�� Zinai, Seila, turiu idėj�, � staiga pasakė jis ir įki�o rank� į ki�en�. � Stai paklausyk.

��Kas �ia?�� paklausė Seila.

��Reklama. Ka�kaip atsidūrė mano ki�enėje. Klausyk. �Krasnodaro buitinių prietaisų fabrikas..Na, �itai galima ir praleisti. Stai. �Universalinė virtuvės ma�ina UVM207 �Krasnojarskas� yra lengvai eksploatuojamas kibernetinis automatas, atliekantis �e�iolika kei�iamų programų. UVM-207 turi mechanizm� perdirbti �aliavai ir pusfabrika�iams, o taip pat mechanizm� plauti ir d�iovinti indams. UVM-207 gali vienu metu virti dvejus pietus i� trijų patiekalų, jų tarpe pirm� patiekal� � įvairias sriubas, bar��ius, buljonus, kiau�inius..

� �enia!�� Seila nusikvatojo.�� Juk tai reklama kavinėms ir valgykloms!

��Na ir kas?�� spyrėsi �enia.

Seila mėgino paai�kinti:

� Įsivaizduok nauj� gyvenviet�. Arba laikin� gyvenviet�, stovykl�. Tiekimo Linija toli. Ry�ių su �Tiekimu į Namus� nėra. Tiekimas centralizuotas. S tai kur reikalinga toji UVM.

�enia labai nusiminė.

��Vadinasi, mums tokios neduotų? � susikrimto jis.

��Ne, kodėl, �inoma, duotų, tik� Zinai, o �itai jau grynas sibaritizmas.

��Seilo�ka! Draugu�e! Būk gera, u�sisakykim toki� ma�in�. Juk niekam �itai nepakenks! U�tat niekur nereikės vakarais eiti.

��Kaip nori,�� trumpai tarė Seila.�� Bet �iandien vakarieniausim dar kavinėje.

Ji i�ėjo, ir �enia paklusniai nusekė paskui j�.

Anksti ryt� Zeni� Slavin� pa�adino sunkaus malūnsparnio burzgimas. Jis pa�oko i� lovos ir pribėgo prie lango.

�enia tespėjo pamatyti mėlyn� malūnsparnio liemenį, ant kurio didelėmis baltomis raidėmis buvo para�yta: �Tiekimas į Namus�. Malūnsparnis praskrido vir�um sodo ir pasislėpė u� med�ių, kurie �vilgėjo rasa ir buvo pilni pauk��ių klegesio. Ant sodo takelio prie prieangio stovėjo didelė geltona dė�ė. Prie j dė�ės, tryp�iodamas nariuotomis letenomis, sukinėjosi smaragdo �alumo kibersodininkas.

��A� tau parodysiu, asenizatoriau!�� suriko �enia ir i�lindo pro lang�. � Seila! Seilo�ka! Atve�ė!

Kibersodininkas movė į krūmus. �enia pribėgo prie dė�ės ir neliesdamas apėjo j� i� visų pusių.

��Ji!�� nud�iugo jis.�� �aunuoliai, �Tiekimas į Namus�! �Krasnojarskas�,�� perskaitė jis ant dė�ės �ono.�� Ji!

Į prieangį, gaubdamasi chalatėliu, i�ėjo Seila.

��Koks stebuklingas rytas!�� tarė ji, sald�iai �iovaudama.�� Ko taip �ūkauji? Pa�adinsi kaimyn�.

�enia pasi�iūrėjo į sod�, kur u� med�ių baltavo Juros koted�o sienos. Ten ka�kas staiga sudundėjo, ir pasigirdo neai�kus �ūkaliojimas.

��Jis jau pakirdo,�� prane�ė �enia.�� Padėk man, Seilo�ka, a?

Seila priėjo.

��O �ia kas?�� paklausė ji.

Salia dė�ės gulėjo didelis ry�ulys, apklijuotas marga banderole su įvairių valgių reklamomis.

��Cia?�� �enia sutrik�s įsispoksojo į marg� banderol�. � Cia, tikriausiai, �aliava ir pusfabrika�iai.

Seila atsidususi tarė:

��Na, gerai. Ne�kim tavo �aisliukus.

Dė�ė buvo lengva, ir juodu nesunkiai įtempė j� į namus. Ir tik �ia �enia suprato, kad koted�e nėra virtuvės. �K� daryti?� � pamanė jis.

��Na, k� darysim?�� paklausė Seila.

Ne�moni�komis proto pastangomis �enia tu�tuojau surado i�eitį:

� Į vonios kambarį, � lyg niekur nieko tarė jis.�� Kurgi kitur?

Juodu pastatė dė�� vonios kambaryje, ir �enia nubėgo paimti ry�ulio. Kai jis grį�o, Seila darė mank�t�. �Seksnos auksinė sterlė� � dirbtinai paniūniavo �enia ir nuplė�ė dė�ės �on�. Ma�ina UVM-207 �Krasnojarskas� atrodė labai solid�iai. Kur kas solid�iau, negu �enia tikėjosi.

��Na, kaip?�� paklausė Seila.

��Tuojau i�siai�kinsim,�� �valiai tarė �enia.�� Tuoj pradėsiu tave maitinti.

��Patariu i�kviesti instruktorių.

��Nieku būdu. Imu �i� ma�in� savo atsakomybėn. Juk pasakyta: �Lengvai eksploatuojama�.

Lygus plastmasinis ma�inos apvalkalas i�did�iai blyk�iojo tarp sulamdytų popierių,

��Viskas labai paprasta,�� pasakė �enia.�� Stai keturi mygtukai. Kiekvienam ai�ku, kad jie atitinka pirm�, antr�, tre�i��

���ir ketvirt� patiekal�, � tyliai įsiterpė Seila.

��Taip, ir ketvirt�, � pritarė �enia.�� Pavyzd�iui, arbata. Arba kakava.

Jis atsitūpė ir nuėmė dangtį, ant kurio buvo u�ra�yta: �Valdymo sistema�.

��Kiek �ia vamzd�ių vamzdelių! � sumurmėjo jis.�� Neduok dieve, ko gero dar suges.�� Jis atsistojo.�� Dabar ai�ku, kam ketvirtasis mygtukas: duonai raikyti.

� Įdomūs samprotavimai,�� mįslingai tarė Seila.�� Ar tau neatrodo, kad �ie keturi mygtukai gali atitikti keturias Mileto Taleso stichijas? Vanduo, ugnis, oras, �emė.

�enia nenoromis nusi�ypsojo.

��Arba keturis aritmetikos veiksmus,�� pridūrė Seila.

��Gerai,�� tarė �enia ir ėmėsi i�pakuoti ry�ulį. � �nekos �nekom, o a� noriu gulia�o. Tu dar ne�inai, Seila, kaip a� taisau gulia��. Stai mėsa, �tai bulvės� Taip� Petra�olės� Svogūnai� Noriu gulia�o! Su kibernetiniu indų plovimu! Ir kad lėk�tėse lik� riebalai virstų oru ir saulės energija!

Seila nuėjo į svetain� ir atne�ė kėd�. �enia, vienoje rankoje laikydamas gabal� mėsos, antroje � keturias dideles bulves, nesiry�damas stovėjo prie ma�inos. Seila pastatė kėd� prie praustuvo ir patogiai atsisėdo. �enia tarė, į niek� nesikreipdamas: *

��Jei kas nors pasakytų, kur įdedami produktai, bū�iau labai dėkingas.

Seila pasakė: |

��Kibervirtuv� ma�iau prie� dvejus metus. Teisybė, ji buvo visai nepana�i į �i�, bet, prisimenu, de�inėje jos pusėje buvo toks langelis įdėti produktams.

��Taip ir maniau!�� nud�iugo �enia.�� Cia du langeliai. Vadinasi, de�inėje produktams, kairėje � pagamintiems pietums.

��Zinai, Zene�ka,�� tarė Seila,�� geriau eiva į kavin�.

�enia neatsakė. Jis įdėjo mės� ir bulves pro de�inįjį langelį ir su laidu rankoje �engė prie rozetės.

��Junk,�� pasakė jis i� tolo.

��Kaip?�� paklausė Seila.

��Paspausk mygtuk�.

��Kurį?

��Antr�, Seilo�ka. A� taisau gulia��. lOR

��Ver�iau eitumėm į kavin�, � pakartojo Seila, nenomis stodamasi.

Paspaudus mygtuk�, ma�ina dusliai subirbė. Priekiniame jos skydelyje u�sidegė balta lemputė, ir Seila, dirstelėjusi pro de�inįjį langelį, pamatė, kad ten nieko nėra.

��Regis, mės� priėmė, � nusistebėjo ji. Sito ji nesitikėjo.

��Na, matai!�� i�did�iai tarė �enia.

Jis stovėjo, gėrėjosi savo ma�ina ir girdėjo, kaip ji tar�ka ir ū�ia. Paskui balta lemputė u�geso ir u�sidegė raudona. Ma�ina nustojo ū�usi.

��Viskas, Seilo�ka,�� mirktelėjo �enia.

Jis pasilenkė ir i�traukė i� ry�ulio lėk�tes. Lėk�tės buvo lengvos, blizgan�ios. Jis paėmė dvi lėk�tes, įki�o jas pro kairįjį langelį, paskui �ingsnį pasitraukė ir sukry�iavo rankas ant krūtinės. Valandėl� juodu tylėjo. Pagaliau Seila, sumi�usi �iūrėdama �ia į Zeni�, �ia į ma�in�, paklausė:

��Ko dar lauki?

Zenios akyse pasirodė i�g�stis. Jis staiga suprato, kad gulia�as, jeigu jis jau pagamintas, turėjo atsirasti kairiajame langelyje, nors ten ir nebūtų buv� lėk��ių. Jis pasi�iūrėjo į kairįjį langelį ir pamatė, kad lėk�tės tu��ios.

��Kur gulia�as?�� paklausė jis suglum�s.

Kur gulia�as, Seila ne�inojo.

��Cia ka�kokios rankenėlės,�� pasakė jil

Vir�utinėje ma�inos dalyje buvo ka�kokios rankenėlės. Seila kibo į jas abiem rankom ir patraukė į save. I� ma�inos i�lindo baltas stal�ius, ir kambaryje pasklido keistas kvapas.

��Kas ten?�� paklausė �enia.

��Pats pa�iūrėk,�� atsakė Seila. Ji stovėjo, laikydama rankose stal�ių, ir pasilenkusi ap�iūrinėjo, kas jame yra.�� Tavo UVM pavertė mės� oru ir saulės energija. Gal �ia buvo instrukcija?

�enia dirstelėjo ir aiktelėjo. Stal�iuje gulėjo pluo�telis ka�kokių plonų lapų � raudonų, i�margintų baltomis dėmėmis. Nuo lapų sklido smarvė.

��Kas �ia?�� suglum�s paklausė �enia ir paėmė vir�utinį lap� abiem rankom. Lapas sutrupėjo, ir jo gabalai nukrito ant grindų, tar�kėdami kaip konservų skarda.

��Puikus gulia�as,�� tarė Seila.�� Tar�kantis gulia�as. Penktoji stichija. Įdomu, koks jo skonis?

�enia, gerokai paraud�s, įsidėjo gabaliuk� �gulia�o� į burn�.

��Narsuolis!�� pavyd�iai tarė Seila.�� Didvyris!

�enia ėmė tylomis raustis po produktų ry�ulį. Seila apsidairė, kur būtų galima dėti �iuk�les, ir i� stal�iaus visk� suvertė į vyniojamojo popieriaus krūv�. Kvapas sustiprėjo. �enia i�ėmė kepaliuk� duonos.

��Kurį mygtuk� paspaudei?�� rūs�iai tarė jis.

��Antr� i� vir�aus,�� baik��iai atsakė Seila, ir jai i�syk ėmė rodytis, kad ji paspaudė antr� mygtuk� i� apa�ios.

��Esu tikras, kad paspaudei ketvirt� mygtuk�, � parei�kė �enia. Jis ry�tingai įki�o kepaliuk� pro de�inįjį langelį. � Juk �ia duonos mygtukas!

Seila buvo beklausianti, kaip galima paai�kinti keistas metamorfozes, kurios i�tiko mės� ir bulves, bet �enia, nustūm�s j� nuo ma�inos, paspaudė ketvirt� mygtuk�. Ka�kas su�vangėjo, pasigirdo da�ni negarsūs smūgiai.

��Matai,�� tarė �enia, lengvai atsidus�s,�� raiko duon�. Norė�iau �inoti, kas dabar ten dedasi.

Jis vaizdavosi, kas dabar dedasi ma�inoje, ir sudrebėjo.

��Ka�kodėl neu�sidega lemputė, � pasakė jis.

Ma�ina stuksėjo ir burzgė, ir �itai truko gan ilgai. �enia jau ėmė �iūrėti, kur reikėtų paspausti, kad ma�ina sustotų. Ta�iau ma�ina ėmė maloniai gausti ir mirksėti raudon�ja lempute, nesiliaudama ū�ti ir stuksėti.

�enia dirstelėjo į laikrodį ir tarė:

��Visuomet maniau, kad pagaminti gulia�� lengviau, negu priraikyti duonos.

� �enia, ver�iau eime į kavin�, � baik��iai tarė Seila.

�enia tylėjo. Po trijų minu�ių jis apėjo ma�in� ir �vilgtelėjo vidun. Jis nepamatė ten nieko, kas būtų teik� pagrind� samprotavimams. Bet taip pat nepamatė nieko, k� būtų galima valgyti. I�sities�s jis susidūrė akimis su �mo na� Atsakydamas į klausiam� jos �vilgsnį, jis palingavo galv�.

��Ten viskas tvarkoj.

�itaip pareik�damas, jis niekuo nerizikavo. Dar buvo lik� du nei�bandyti mygtukai ir daugybė visokiausių jungimo derinių�

��Ar negalėtum j� sustabdyti?�� paklausė jis Seil�.

Seila patraukė pe�iais, ir kurį laik� jie dar stovėjo laukdami, �iūrėdami, kaip mirksi ma�inos lemputės � �ia baltoji, �ia raudonoji.

Paskui Seila i�tiesė rank� ir bakstelėjo pir�tu į patį vir�utinį mygtuk�. Ma�ina skambtelėjo ir sustojo. Įsivie�patavo tyla.

��Kaip gerai,�� i�sprūdo Zeniai.

Buvo girdėti, kaip u� lango o�ia vėjas ir �ir�kia �iogai.

��O kur stal�ius?�� i�g�stingai paklausė �enia.

Seila apsidairė. Stal�ius gulėjo ant grindų tarp lėk��ių.

��G kas?�� paklausė ji.

��Nepadėjom stal�iaus į viet�, ir dabar ne�inau, kur suraikyta duona.

�enia apėjo ma�in� ir �vilgtelėjo pro abu langelius � pro de�inįjį ir pro kairįjį. Duonos nebuvo. Jis su baime pa�velgė į juod� gilų ply�į, kur pirma buvo stal�ius. Ma�ina atsakė grėsmingu raudonosios lemputės �vilgsniu. �enia sukando dantis, u�simerkė ir įki�o rank� į ply�į.

Ma�inoje buvo kar�ta. �enia u��iuopė ka�kokius lygius pavir�ius, bet tai buvo ne duona. Jis i�traukė rank� ir gū�telėjo pe�iais.

��Duonos nėra.

Seila pasilenkusi �vilgterėjo po ma�ina.

��Cia ka�koks vamzdis,�� prabilo ji.

��Vamzdis?�� paklausė pasibaisėdamas �enia.

��Ne, ne, tai ne duona. Su duona tai neturi nieko bendro. Cia i� tiesų vamzdis.

Ji i�traukė i� po ma�inos ilg� gofruot� vamzdį su blizgan�iu �iedu gale.

��Kvailas. Neprijungei prie ma�inos vandens. Supranti � vandens! Stai kodėl i�ėjo toks gulia�as�

��Taip,�� tarė �enia, �nairuodamas į gulia�o liku�ius.�� Vandens jame i� tiesų ne per daugiausia� Bet kur vis dėlto duona?

��Na, ar ne vis vien?�� linksmai tarė Seila.�� Apskritai, konfūzas, bet duona � ne problema. �iūrėk, �tai prijungiu vamzdį prie vandentiekio.

��O gal neverta?�� ėmė baimintis �enia.

��Kvailystė. Jei tyrinėti, tai tyrinėti. Darysim ragu. Ry�ulyje yra dar�ovių.

Sį kart�, paspaudus pirm� mygtuk� i� vir�aus, ma�ina dirbo apie minut�.

��Nejau ragu taip pat suver�iamas į stal�ių? � suabejojo �enia, imdamas rankenėl�.

��Trauk, trauk,�� tarė Seila.

Stal�ius ligi kra�tų buvo pripildytas rausvos ko�ės, neturin�ios jokio kvapo.

��Ukrainieti�ki bar��iai,�� liūdnai tarė �enia.�� Tai pana�u į�

��Pati matau. Kokia �lyk�tynė! Net instruktorių gėda kviesti. Gal geriau pasikvieskim kaimyn�?

��Taip,�� liūdnai tarė �enia.�� Cfa labiau tiks asenizatorius. Einu pakviesti.

Jis labai norėjo valgyti.

��Pra�om,�� pasigirdo Juros balsas.

�enia įėjo ir suglum�s sustojo prie durų.

��Tikiuosi, jūs be �monos,�� tarė Jura.�� A� neapsireng�s.

Visas jo apdaras buvo prastai i�lyginti mar�kiniai. I� po mar�kinių ky�ojo plikos įdegusios kojos. Ant grindų po vis� kambarį buvo i�mėtytos ka�kokios keistos detalės ir popieriaus lapai. Jura sėdėjo sta�iai ant grindų, laikydamas rankose dė�ut� su langeliais, kuriuose �okinėjo saulės at�vaitai.

��Kas �ia?�� paklausė �enia.

��Cia testeris,�� atsakė i�varg�s Jura.

��Ne, va visa tai?.,

Jura apsidairė.

��Tai USM-16. Pusiau kiberneti�kai valdoma universalinė skalbimo ma�ina. Skalbia, lygina ir prisiuva sagas. Atsargiau! Neu�minkite.

�enia �vilgtelėjo po kojomis ir i�vydo krūv� juodų skudurų, kurie gulėjo vandens klane. Skudurai garavo.

��Tai mano kelnės,�� paai�kino Jura.

��Vadinasi, jūsų ma�ina taip pat sugedusi?�� paklausė �enia.

Viltis gauti konsultacij� ir pusry�ius i�garavo.

��Ji visai nesugedusi,�� piktai atkirto Jura.�� A� atsukinėjau visus var�telius ir supratau veikimo princip�. �tai paduodamasis mechanizmas. Stai analizatorius � a� jo neard�iau: jis ir �iaip tvarkoj. Stai transportinis mechanizmas ir �ilumos reguliavimo sistema. Teisybė, kol kas dar neradau siuvamojo prietaiso, bet ma�ina visai tvarkoj. Manau, visa bėda, kad joje ka�kodėl yra dvylika programavimo mygtukų, o prospekte buvo pasakyta � keturi�

��Keturi?�� paklausė �enia.

��Keturi,�� atsakė Jura, i�sibla�k�s kasydamasis kelį. � O kodėl pasakėt: �Jūsų ma�ina taip pat�? Jūs taip pat turit skalbimo ma�in�? Mani�k� atve�ė tik prie� valand�. Tiekimas į Namus.

��Keturi,�� d�iūgaudamas pakartojo �enia.�� Keturi, o ne dvylika� Sakykite, Jura, ar nemėginote į j� įdėti mėsos?

Sergejus Ivanovi�ius Kondratjevas grį�o namo vidurnaktį. Vis� ryt� jis praleido Ma�ajame Informariume: ie�kojo profesijos. Namie buvo vėsu, tylu ir labai nyku. Kondratjevas perėjo visus kambarius, i�gėrė narzano, atsistojo prie tu��io ra�omojo stalo ir ėmė galvoti, kaip praleisti dien�. U� lango skais�iai �vietė saulė, �ir�kėjo ka�koks pauk�telis, o alyvų krūme grie�ė �iogai ir ka�kas brazdėjo. Matyt, ten plu�a vienas i� tų daugiakojų darb��iųjų i�sigimėlių, kurie atima i� s��iningo �mogaus galimyb� būti, pavyzd�iui, sodininki.

Eks�turmanas atsiduso ir u�darė lang�. Gal nueiti pas Zeni�? Ne, jo tikriausiai nėra namie. Apsikarstė naujausios sistemos diktofonais ir bastosi po vis� Ural�. Galvoje trisde�imt trys rūpes�iai, neskaitant smulkių pavedimų. ��inių trūkum�, � teigia jis,�� reikia papildyti energijos pertekliumi.� Puikus �mogus Seila, visk� supranta, bet jos niekad nėra namie, kai namie nėra Zenkos. �turmanas u�suko į valgom�jį ir i�gėrė dar stiklin� narzano. Gal papietauti? Mintis nebloga, papietauti galima so�iai ir skaniai. Tik valgyti nesinori�

Jis priėjo prie Tiekimo Linijos lango, ant nuomonės surinko �ifr� ir ėmė nekantriai laukti, kas i� to i�eis. Vir�um lango įsi�iebė �alia lemputė: u�sakymas i�pildytas. �turmanas kiek baimindamasis pastūmė dangtelį. Didelės kubinės dė�ės dugne stovėjo kartoninė lėk�tė. �turmanas j� paėmė ir pastatė ant stalo. Lėk�tėje gulėjo du kieti, ma�ai rauginti agurkai. Kad tokių agurkėlių būtų buv� �Taimyre�, ypa� antrųjų metų pabaigoje� O gal u�eiti pas Protos�? Protosas reto gerumo �mogus. Bet jis labai u�siėm�s, mielasis senasis Protosas. Visi geri �monės kuo nors u�siėm�

�turmanas i�sibla�k�s paėmė i� lėk�tės agurk� ir suvalgė. Paskui jis suvalgė antr� ir nune�ė lėk�t� į �iuk�lių �alintuv�. �Gal vėl nuėjus ten, paplepėti su savanoriais?�� pagalvojo jis.�� Ar nuva�iavus į Valparais�? Valparaise dar nesu buv�s��

�turmano samprotavimus nutraukė signalas � ka�kas pra�ė leidimo u�eiti. �turmanas nud�iugo: jis nebuvo prat�s, kad pas jį kas ateitų. Matyt, proproanūkiai i� tariamo kuklumo nenorėjo jo trukdyti. Per vis� savait�, kuri� jis �ia gyveno, vienintelį kart� jį aplankė kaimynė � a�tuoniolikmetė skaisti moteris su senamadi�ku juodų plaukų kuodu ant pakau�io. Ji prisistatė esanti vyresnioji duonos kepyklos operatorė ir dvi valandas kantriai mokė jį su rinkti �ifrus Tiekimo Linijos mygtukų panelyje. Nuo�ird�ia su ja i�sikalbėti ka�kodėl nepavyko, nors ji, be abejo, pui kus �mogus. Be to, kelet� kartų visai nekviesti buvo apsi lank� labai jauni proproanūkiai, kuriems apsimestas kuk lumas buvo tikriausiai visai svetimas. Sie vizitai buvo pagrįsti grynai egoistiniais sumetimais. Vienas, i� visa ko sprend�iant, buvo atėj�s paskaityti �turmanui savo od� �Taimyro� sugrį�imas�, kurioje �turmanas suprato tik atskirus �od�ius (�Taimyras�, �Kosmosas�),�� ji buvo para�yta suahelių kalba. Kitas ra�ė Edgaro Alano Po biografij� ir, neturėdamas labai didelių vil�ių, pra�ė papasakoti kokių nors ma�ai �inomų detalių i� did�iojo amerikie�ių ra�ytojo gyvenimo. Kondratjevas papasakojo jam girdėj�s, kad E. A. Po neva buv�s susitik�s su A. S. Pu�kinu, ir patarė kreiptis tuo klausimu į Jevgenijų Slavin�. Kiti berniukai ir mergaitės buvo u�ėj�, kaip, vaduodamasis dvide�imt pirmojo am�iaus terminais, nusakė Kondratjevas, �rinkti autografų�. Ta�iau netgi jaunieji autografų rinkėjai buvo geriau, negu nieko. Tad, i�gird�s signal�, Kondratjevas nud�iugo.

Kondratjevas i�ėjo į koridorių ir �ūktelėjo: �Pra�om!� Įėjo auk�tas �mogus, vilkintis aps�ia pilka palaidine ir ilgomis mėlynomis pi�amos tipo kelnėmis. Jis tyliai privėrė duris ir, kiek palenk�s galv�, ėmė ap�iūrinėti �turman�. Jo veidas Kondratjevui labai gyvai priminė ka�kada matytas akmenines Rapa-Nuji salos statulas � lieknas, ilgas, siaura auk�ta kakta ir ve�liais antakiais, giliai įkritusiomis akimis ir ilga smaila įlenkta nosimi. Veidas buvo tamsus, o pro atsegt� palaidinės apykakl� buvo matyti �velni balta oda. Į autografų rinkėj� �is �mogus nė kiek nepanė�ėjo.

��Jūs pas mane?�� su viltimi paklausė Kondratjevas.

��Taip,�� tyliai ir liūdnai atsakė nepa�įstamasis.�� A� pas jus.

��Tai pra�om,�� tarė Kondratjevas.

Jį sujaudino ir truputį nuvylė liūdnas nepa�įstamojo tonas. �Atrodo, vis dėlto autografų rinkėjas,�� pamanė jis.�� Reikia �irdingiau jį priimti.�

��A�iū, � dar tyliau pra�neko nepa�įstamasis.

Kiek sulink�s jis praėjo pro �turman� ir sustojo vidury svetainės.

��Sėskitės, pra�om,�� tarė Kondratjevas.

Nepa�įstamasis stovėjo tylėdamas, įsmeig�s akis į sof�. Kondratjevas sunerim�s taip pat pa�velgė į sof�. Tai buvo nuostabi atlenkiama sofa, plati, negirg�danti ir mink�ta, aptraukta akyta kaip kempinė, spyruokliuojan�ia �viesiai �alia danga.

��Mano pavardė � Gorbovskis,�� tyliai tarė nepa�įstamasis, nenuleisdamas akių nuo sofos.�� Leonidas Andrejevi�ius Gorbovskis. A� atėjau su jumis pasikalbėti kaip astronautas su astronautu.

��Kas atsitiko?�� i�g�stingai paklausė Kondratjevas.�� Kas nors i�tiko �Taimyr��? Pra�om, sėskite, sėskite!

Gorbovskis stovėjo.

���Taimyr��? Vargu bau� Beje, ne�inau,�� tarė jis.�� Bet juk �Taimyras� � Kosmogacijos Muziejuje. Kas jį begali i�tikti?

��Taigi,�� nusi�ypsoj�s tarė Kondratjevas.�� Matyt, jo dainelė sudainuota.

��Sudainuota,�� sutiko Gorbovskis ir taip pat nusi�ypsojo. Jo �ypsena, kaip ir daugelio negra�ių �monių, buvo maloni ir ka�kokia vaiki�ka.

��Tad ko mes stovim?!�� �valiai �ūktelėjo Kondratjevas.�� Prisėskim!

��Stai k�� Sergejau Ivanovi�iau,�� staiga tarė Gorbovskis.�� Galima, a� prigulsiu?

Kondratjevas u�springo.

��P� pra�om,�� sumurmėjo jis.�� Jums negera?

Gorbovskis jau gulėjo ant sofos.

��Ak Sergejau Ivanovi�iau!�� tarė jis.�� Ir jūs toks pat, kaip visi. Kodėl gi �mogui būtinai negera, jeigu jis papras�iausiai nori pagulėti? Antikos laikais beveik visi gulėdavo� Netgi valgydami.

Kondratjevas neatsigr�damas prisitraukė kėd� ir atsisėdo.

��Jau tais laikais,�� kalbėjo Gorbovskis,�� buvo paplit�s daugiaauk�tis prie�odis, kurio esminė dalis buvo �geriau gulėti, negu sėdėti�. O a� tik k� i� reiso. Pats �inote, Sergejau Ivanovi�iau, kokios sofos laivuose? Biaurūs kieti įtaisymai. Bet nejau tik laivuose? Tie stebėtini suoleliai stadionuose ir parkuose! Savaime virstan�ios kėdės kavinėse! O baisiis akmenys jūrų maudyklėse? Ne, Sergejau Ivahovi�iau, jūsų valia, bet mūsų rūs�ioje embriomechanikos ir D-principo epochoje sugebėjimas kurti tikrai patogius guolius nepataisomai sunyko.

�Deja!� � pagalvojo Kondratjevas. �Guolių� problema jam i�kilo visai naujoje �viesoje.

� �inote,�� tarė jis,�� u�tikau j� dar tais laikais, kai Siaurės Amerikoje gyvavo vadinamosios firmos ir monopolijos. Ir ilgiausiai i�silaikė nedidelė firma, kuri susikrovė pasaki�k� kapital� i� matracų. Ji gamino ka�kokius ypatingus �ilkinius matracus � nedaug, bet baisiai brangius. Sako, dėl �ių matracų mu�ėsi milijardieriai. Puikūs buvo matracai. Ant jų niekas nieko nenugulėdavo.

��Ar jų paslaptis �uvo drauge su imperializmu?�� paklausė Gorbovskis.

��Tikriausiai,�� atsakė Kondratjevas.�� As i�skridau �Taimyru� ir daugiau nieko apie juos nebegirdėjau.

Juodu patylėjo. Kondratjevas d�iaugėsi. Protosas ir �enia taipogi buvo puikūs pa�nekovai, bet Protosas labai mėgo pasakoti apie kepenų operacijas, o �enia daugiausia mokė Kondratjev� vairuoti pterokar� ir barė jį u� socialinį inerti�kum�.

��Ne, kodėl gi?�� tarė Gorbovskis.�� Mes taip pat turim puikių guolių. Bet mūsuose jais niekas nesidomi. I�skyrus mane.

Jis pasisuko ant �ono, pasirėmė kum��iu skruost� ir staiga tarė:

��Ak Sergejau Ivanovi�iau, brangusis. Ir kam jūs i�silaipinot Mėlynųjų Smėlynų Planetoje?

�turmanas vėl u�kando �ad�. Mėlynųjų Smėlynų Planeta pasibaisėtinai, ai�kiai stojo jam akyse. Svetimos saulės kūdikis. Visi�kai svetima. J� dengė smulkiausių mėlynų dulkių okeanai, ir �iuose okeanuose buvo potvynių ir atoslūgių, daugelio balų �tormų bei taifūnų ir netgi, regis, ka�kokia gyvybė. Aplink u�bert� �Taimyr�� sukosi �ali �iburiai, įvairiais balsais �aukė ir staugė mėlynos kopos, balz ganu dangumi it mil�ini�kos amebos �liau�ė dulkių debesys. Ir Mėlynųjų Smėlynų Planeta �monėms neatskleidė nė vienos paslapties. Vos i�lip�s i� laivo, �turmanas susilau�ė koj�, dingo visi aliai vieno kiber�valgai, o paskui visai be vėjo u�ėjo baisi audra, ir �aunųjį ger�jį Kenig�, nesuspėjusį pasikelti laivan, drauge su keltuvu baisi jėga blo�kė į reaktoriaus �ied�, sutrai�kė ir nune�ė �imtus kilometrų į dykum�, kur mil�ini�kos prarajos tarp mėlynų bangų siurbė į nepasiekiamas planetos gelmes milijardus tonų dulkių�

��Ar jūs būtumėt nesilaipin�s?�� kimiai paklausė Kondratjevas. (Gorbovskis tylėjo.) � Bepiga jums dabar tuose D-�vaig�dėlaiviuose� Siandie viena saulė, rytoj � kita, poryt � tre�ia� O man� O mums tai buvo pirmoji svetima saulė, pirmoji svetima planeta, suprantate? Mes per stebukl� ten patekom� A� negalėjau nei�silaipinti, nes kitaip� Kam tuomet visa tai?

Kondratjevas nutilo. �Nervai,�� pagalvojo jis.�� Reikia ramiau. Visa tai praėjo.�

Gorbovskis susim�st�s tarė:

��Po jūsų Mėlynųjų Smėlynų Planetoje pirmasis tikriausiai i�silaipinau a�. Perlipau į desantinį bot� ir nusileidau a�igalyje. Ak Seijgejau Ivanovi�iau, kaip tai buvo sunku! Pus� mėnesio tupinėjau vienoje vietoje. Dvylika zonduojan�ių �valgybų! O kiek mes ten praradome automatų! Klasikinė siautėjanti atmosfera, Sergejau Ivanovi�iau. O juk jūs puolėt į j� i� pusiaujo. Be �valgybos. Ir dar su senu sukrio�usiu �vė�liu�. Taip.

Gorbovskis susidėjo rankas u� galvos ir įsmeigė �vilgsnį į lubas. Kondratjevas nieku būdu negalėjo suprasti, ar Gorbovskis jam pritaria, ar jį smerkia.

��A� kitaip negalėjau, Leonidai Andrejevi�iau,�� pasakė jis.�� Kartoju: tai buvo pirmoji svetima saulė. Pasistenkite mane suprasti. Man sunku sugalvoti jums suprantam� analogij�.

��Taip,�� tarė Gorbovskis.�� Galimas daiktas. Vis dėlto pasielgta buvo labai dr�siai.

Ir vėl Kondratjevas nesuprato, ar Gorbovskis jam pritaria, ar jį smerkia. Sve�ias garsiai nusi�iaudėjo ir greitai atsisėdo, nuleisdamas kojas nuo sofos.

��Atleiskite,�� tarė jis ir vėl nusi�iaudėjo.�� Vėl per�alau. Prasivartai naktį pakrantėje, ir i�kart sloga.

��Kokioje pakrantėje?�� paklausė �turmanas.

��Kaip, Sergejau Ivanovi�iau? Pieva, �olė, taip maloniai u�utekyje �okinėja �uvys��� Gorbovskis vėl nusi�iaudėjo.�� Atleiskite� tr mėnulis vir�um vandens � �kelias į laim�, �inote?

���Kelias į laim� gra�us jūroje,�� svajingai tarė Kondratjevas.

��Na, nesakykite. A� i� Tor�oko, upeliūk�tis ten ma�as, bet labai skaidrus. O u�utekiuose � vandens lelijos. Ak, kaip gra�u!

��Suprantu,�� tarė �ypsodamasis Kondratjevas,�� mano laikais tai buvo vadinama �mėlynos padangės ilgesiu�.

��Ir dabar taip vadinama. O jūroje� Sit vakar naktį sėdėjau prie jūros, mėnulis nuostabus, ka�kur dainuoja merginos, ir staiga i� vandens kad ėmė lįsti, kad ėmė lįsti� raguotais kostiumais�

��Kas?

��Ogi tie, sportininkai��� Gorbovskis numojo ranka ir vėl atsigulė. � Juk a� dabar da�nai grį�tu. Skraidau į Vener� ir atgal, ve�ioju savanorius. �aunūs vaikinai tie savanoriai. Tik dideli triuk�madariai, baisiai daug valgo ir visi, �inote, ver�iasi į mir�tamai pavojingus �ygius.

Kondratjevas susidomėj�s paklausė:

��O kaip jums atrodo projektas, Leonidai Andrejevi�iau?

��Labai geras projektas,�� tarė Gorbovskis.�� Tai mano darbas. Jį kūriau, �inoma, ne a� vienas, bet nema�ai prisidėjau. Jaunystėje labai daug turėjau reikalų su Venera. At�iauri planeta. Bet tikriausiai patys �inot�

��Man rodos, ve�ioti savanorius D-kosmolaiviu labai nuobodu,�� tarė Kondratjevas.

��Taip, �inoma, D-kosmolaivių u�daviniai kiek kitokie. Stai a�, pavyzd�iui, savuoju �Tarieliu�, kai visa tai baig sis, skrisiu į EH 17 � tai riba, dvylika parseku. Ten yra Vladislavos planeta, turinti du svetimus dirbtinius palydovus. Mes ten ie�kosim Miesto. Labai įdomu � ie�koti svetimų miestų, Sergejau Ivanovi�iau!

��K� rei�kia �svetimų�?

��Svetimų� �inote, Sergejau Ivanovi�iau, jus, kaip astronaut�, tikriausiai domina, k� mes dabar veikiame. A� specialiai jums parengiau nedidel� paskait� ir, jei norite, tuojau pat j� perskaitysiu, a?

� Įdomu,�� Kondratjevas atsilo�ė krėsle.�� Pra�om.

Gorbovskis įbedė akis į lubas ir pradėjo:

��Nelygu skonis ir polinkiai, mūsų astronautai sprend�ia tris pagrindinius u�davinius, bet asmeni�kai mane domina ketvirtasis. Daugelis �į u�davinį laiko labai specialiu, labai bevilti�ku, bet, mano manymu, �mogus, turintis vaizduot�, lengvai sutiktų jam atsidėti. Ir vis dėlto yra �monių, kurie tvirtina, kad jis jokiomis s�lygomis negali pateisinti sueikvotų degalų. Taip kalba snobai ir utilitaristai. Į tai mes atsakom�

��Atsipra�au,�� nutraukė Kondratjevas.�� Koks gi tas ketvirtasis? O tuo pa�iu � ir trys pirmieji?

Gorbovskis kiek patylėjo, �iūrėdamas į Kondratjev� ir mirksėdamas.

��Taip,�� pagaliau tarė jis.�� Paskaita; atrodo, nepavyko. Pradėjau nuo vidurio. Pirmieji trys u�daviniai � tai� Dvita�kis. Planetologiniai, astrofiziniai ir kosmogoniniai tyrinėjimai. Paskui D-principo patikrinimas ir plėtojimas, tai yra imamas naujytėlaitis D-astrolaivis ir i� paskutiniųjų genamas iki �viesos barjero. Ir pagaliau bandymai u�megzti kontakt� su kitomis Kosmoso civilizacijomis � apskritai imant, kol kas tu��ios pastangos. Mano u�davinys taip pat susij�s su kitomis civilizacijomis. Tik mes ie�kom ne kontaktų, o pėdsakų. Svetimų kosmonautų pėdsakų įvairiuose pasauliuose. Kai kas teigia, kad �is u�davinys nieku būdu negalįs pasiteisinti� O gal a� jau pasakojau?

��Pasakojot,�� tarė Kondratjevas.�� O kas tai per pėdsakai?

��Matot, Sergejau Ivanovi�iau, kiekviena civilizacija turi palikti daugyb� pėdsakų. Imkite kad ir mus, �monij�. Kaip mes įsikuriam naujoje planetoje? Mes paleid�iam apie j� dirbtinių palydovų, nuo Saulės iki jos sudarom ilg� grandin� radiobakenų � po du tris bakenus vienam �viesme�iui � �vyturių, įvairiausių pelengatorių� Jeigu mums pavyksta i�silaipinti, pasistatome planetoje bazių, mokslinių miestų. O juk pasitraukdami visa to nei�sigabenam! Stai taip pat daro ir kitos civilizacijos.

��Ar k� nors radot?�� paklausė Kondratjevas.

��O kaipgi? Fob� ir Deim� � na, �itai jūs, be abejo, �inot, po�eminį miest� Marse, dirbtinių palydovų prie Vladislavos� Labai įdomūs palydovai. Taip� Stai k� mes veikiame, Sergejau Ivanovi�iau.

� Įdomu,�� tarė Kondratjevas.�� Tik a� vis dėlto atsidė�iau D-principo tyrinėjimui.

��Na, �ia jau skonio ir polinkių dalykas. O dabar mes visi vė�io j am savanorius. Netgi i�didieji D-principo tyrinėtojai. Dabar mes � kaip jūsų laikais tramvajų �oferiai�

��Mūsų laikais tramvajų nebebuvo,�� atsidus�s tarė Kondratjevas.�� Ir tramvajus vairavo ne �oferiai, o� m-m-m. Jie buvo vadinami ka�kaip kitaip� Klausykite, Leonidai Andrėj e vi�iau, jūs jau papietav�s?

Gorbovskis nusi�iaudėjo, tarė: �Atsipra�au� � ir atsisėdo.

��Palaukit, Sergejau Ivanovi�iau,�� tarė jis, traukdamas i� ki�enės didel� spalving� nosin�. � Palaukit� Ar jau sakiau, ko pas jus atėjau?

��Pasikalbėti kaip astronautas su astronautu.

��Teisybė. O daugiau nieko nesakiau. Ne?

��Ne. Jus i�syk sudomino sofa.

��Aha.�� Gorbovskis i�si�nyp�tė nosį. � Gal kartais pa�įstate okeanolog� Zvancev�?

��Pa�įstu tik gydytoj� Protos�, � liūdnai atsakė Kondratjevas.�� Ir �it susipa�inau su jumis.

��Puiku. Jūs pa�įstate Protos�, Protosas gerai pa�įsta Zvancev�, o a� gerai pa�įstu ir Protos�, ir Zvancev�. Apskritai Zvancevas tuojau ateis. Jis vardu Nikolajus Jevgenjevi�ius.

��Malonu,�� lėtai tarė Kondratjevas. Jis suprato, kad visa tai ne �iaip sau.

Pasigirdo signalas.

��Tai jis,�� tarė Gorbovskis ir vėl atsigulė.

Okeanologas Zvancevas buvo labai auk�tas ir nepaprastai petingas, veidas platus, vario spalvos, plaukai tankūs ir tamsūs, trumpai kirpti, akys didelės, plieno atspalvio, burna ma�a. Jis tylomis paspaudė Kondratjevui rank�, �vilgtelėjo į Gorbovskį ir atsisėdo.

��Pra�om atleisti,�� tarė Kondratjevas,�� einu u�sakyti pietų. K� mėgstate, Nikolajau Jevgenjevi�iau?

��Visk� mėgstu,�� atsakė Zvacnevas.�� Ir jis visk� mėgsta.

��Taip, a� mėgstu visk�, � tarė Gorbovskis.�� Tik, susimildami, nereikia avi�inio kisieliaus.

��Gerai,�� tarė Kondratjevas ir i�ėjo į valgom�jį.

��Ir kalafiorų nereikia!�� riktelėjo įkandin Gorbovskis.

Rinkdamas skaitmenis prie Tiekimo Linijos langelio,

Kondratjevas galvojo:,Jie atėjo ne �iaip sau. Jie protingi �monės, vadinasi, atėjo ne i� tu��io smalsumo, o man padėti. Jie �monės energingi ir veiklūs, vadinasi, vargu ar atėjo guosti. Ta�iau kaip jie galvoja padėti? Man reikia tik viena..Kondratjevas u�simerkė ir truputį pastovėjo nejudėdamas, atsirėm�s ranka į Tiekimo Linijos langelio dangtį. I� svetainės skardėjo balsas:

��Tu vėl drybsai, Leonidai. Tu pana�us į mimikrodon�.

��Drybsoti reikia,�� giliai įsitikin�s atsakė Gorbovskis.�� Filosofi�kai �itai būtina. Beprasmi�ki rankų ir kojų judesiai tolyd�io didina Visatos entropij�. Norė�iau pasauliui pasakyti: ��monės! Daugiau gulėkite! Bijokitės �iluminės mirties!�

��Stebiuosi, kaip tu dar nepradėjai �liau�ioti.

��Galvojau ir apie tai. Perdaug didelė trintis. Entropiniu po�iūriu naudingiau judėti vertikaliai.

��Plepys,�� tarė Zvancevas.�� Na, kelkis!

Kondratjevas nustūmė dangtį ir padengė stal�.

��Pietūs paduoti!�� �ūktelėjo jis dirbtinai linksmai. Kondratjevas jautėsi nelyginant prie� egzamin�.

Svetainėje pasigirdo bruzdesys, ir Gorbovskis atsiliepė:

��Tuoj mane atne�!

Beje, į valgom�jį jis prisistatė vertikalus.

��Jūs jam atleiskite, Sergejau Ivanovi�iau,�� tarė Zvancevas, įeidamas i� paskos.�� Jis visur drybso. I� prad�ių drybso �olėje, o paskui nenusival�s lipa ant sofos.

��Kur �olėje? Kur?�� suriko Gorbovskis ir suskato apsi�iūrinėti.

Kondratjevas nenoromis �ypsojosi.

��Stai k�, � tarė Zvancevas, sėsdamas prie stalo.�� I� jūsų veido, Sergejau Ivanovi�iau, matau, kad preambulių nereikia. Mudu su Gorbovskiu atėjom jūsų verbuoti į darb�.

��A�iū, � tyliai pasakė Kondratjevas.

��A� okeanologas ir seniai dirbu organizacijoje, kuri vadinasi Okeano Apsauga. Mes auginam plankton� � tai proteinas ir ganom banginius � tai mėsa, riebalai, oda, chemija. Gydytojas Protosas mums pasakė, kad jums kategori�kai draud�iama palikti Planet�. O mums visuomet reikia �monių. Ypa� dabar, kai daugelis mūsų pereina prie �Veneros� projekto. Kvie�iu jus pas mus.

Stojo tyla. Gorbovskis, į niek� ne�iūrėdamas, atsidėj�s srėbė sriub�. Zvancevas taip pat ėmė valgyti. Kondratjevas trupino duon�.

��Ar jūs tikri, kad a� sugebėsiu?�� paklausė jis.

��Esu tikras,�� atsakė Zvancevas.�� Pas mus daug buvusių tarpplanetininkų.

��A� ypatingai �buv�s�,�� tarė Kondratjevas.�� Pas jus tokių nėra.

��Smulkiau paai�kink,�� įsiterpė Gorbovskis,�� k� Sergejus Ivanovi�ius galėtų pas jus veikti.

��Galėtų būti prievaizdu laminarijų plantacijoje,�� tarė Zvancevas.�� Galėtų dirbti planktono plantacijų apsaugoje. Galėtų eiti į sargyb�, bet ten reikia labai auk�tos kvalifikacijos. Nebent vėliau. O geriausia � banginių pier meniu. Eikite, Sergejau Ivanovi�iau, ganyti banginių. � Jis padėjo peilį ir �akut�. � Negalit įsivaizduoti, kaip tai smagu, Sergejau Ivanovi�iau!

Gorbovskis įdėmiai į jį pa�velgė.

��Anksti anksti ryt�� Vandenynas ramus�, Rausva padangė rytuose� I�plauki į pavir�ių, atidarai liuk�, u�sirop�ti ant bok�telio ir sėdi, sėdi, sėdi� Vanduo po kojomis �alias, skaidrus, i� gelmės i�kyla medūza, apsiver�ia ir neria po povandeniniu laivu� Tingiai praplaukia didelė �uvis� Smagu!..

Kondratjevas pa�velgė jam į svajing�, kupin� įkvėpimo veid� ir staiga taip nekantriai panoro tu�tuojau atsidurti vandenyne, sūriame ore, kad net u�kando �ad�.

��O kai banginiai keliasi į naujas ganyklas!�� toliau pasakojo Zvacnevas.�� �inot, kaip tai atrodo? Priekyje ir i� paskos plaukia seni patinai, po du, po tris bandoje, did�iuliai, melsvai juodi, iriasi taip lengvai, tarytum ne jie iriasi, o vanduo teka pro juos� Plaukia tiesiai, o jaunikliai ir vesian�ios patelės paskui juos� Mūsų seniai prijaukinti, jie veda, kur mes norim, bet jiems reiki� padėti. Ypa� kai bandoje yra jaunų patinų � tie visuomet mėgina suskaldyti band� ir jos dalį nusivesti. Stai �ia ir turim padirbėti. Cia ir prasideda tikras darbas. Arba jei staiga u�puola daiginiai delfinai�

Jis staiga atsikvo�ėjo ir pa�velgė į Kondratjev� visai blaiviu �vilgsniu.

��Vienu �od�iu, �ia visko yra. Ir erdvių, ir gelmių, ir didelė nauda �monėms, ir gerų draugų� ir nuotykių� jei labai norite.

��Taip,�� entuziastingai pritarė Kondratjevas.

Zvancevas nusi�ypsojo.

��Suviliotas,�� tarė Gorbovskis.�� Kad juos kur, tuos �vaig�dėlaivius. Noriu kaip tu, ant bok�telio� ir kad medūzos�

��Dabar taip,�� dalyki�kai prabilo Zvancevas.�� Nuve�iu jus į Vladivostok�. Po dviejų dienų persikvalifikavimo mokykloje prasideda pamokos. Jau papietavot?

��Papietavau,�� atsakė Kondratjevas. �Darbas,�� galvojo jis.�� Va tikrasis darbas!�

��Tuomet va�iuojam,�� pasakė stodamasis Zvancevas.

��Kur?

� Į aerodrom�,

��Tiesiai dabar?

� �inoma, tiesiai dabar. O ko dar laukti?

��Laukti, �inoma, nėra ko,�� sutrik�s tarė Kondratjevas.�� Tik�

Jis susizgribo ir ėmė greitai rinkti nuo stalo indus. Gorbovskis, baigdamas valgyti banan�, jam padėjo.

��Jūs va�iuokit,�� tarė jis,�� O a� pasiliksiu �ia. Pagulėsiu, paskaitysiu. Mano reisas dvide�imt pirm� valand� trisde�imt minu�ių.

Jie perėjo į svetain�, ir �turmanas ap�velgė kambarį. Jis pagalvojo, kad visur, kur tik jis nuva�iuos �ioje planetoje, turės �tai tokį puikų ramų namelį, gerus kaimynus, knygų, sod� po langu�

��Va�iuojam,�� tarė jis.�� Lig pasimatymo, Leonidai Andrejevi�iau. A�iū jums u� draugyst�.

Gorbovskis jau rangėsi ant sofos.

��Lig pasimatymo, Sergejau Ivanovi�iau,�� tarė jis.�� Dar daug kartų pasimatysim.

Kai anksti ryt� Polis Gnedychas �engė �Volgos � Narvalo� fermos gatvėmis, �monės ilgai lydėjo jį akimis. Polis ty�ia ėjo nesiskut�s ir basas. Ant peties jis buvo u�sidėj�s �akot� lazd�, ant kurios galo tabalavo virvute suri�ti dulkini pusba�iai. Netoli mikroklimato stoties bok�to prie Polio pristojo kiberkiemsargis. U� a�ūrinės tvoros, kuria buvo aptvertas vienas namelis, suskardėjo daugiabalsis juokas, ir gra�utė mergaitė, stovinti prieangyje su rank�luos�iu rankose, garsiai pasiteiravo: �Bene i� �ventųjų vietų traukiate, keliauninke?� I� kitapus gatvės ka�kas paklausė: �Gal kartais turit liaud�iai opiumo?� Viskas klostėsi lygiai taip, kaip buvo sumanyta. Polis oriai pasitempė ir garsiai u�dainavo:

Nustėrusioje tyloje suskardėjo i�g�stingas balsas: �Kas �ia dabar?� Tuomet Polis liovėsi dainav�s, paspyrė koja kiberį ir paklausė:

��Gal kas �inot, kur galima rasti Aleksandr� Kostylin�?

Keli balsai sumi�ai ai�kino, kad Sa�a dabar veikiausiai es�s laboratorijoje, aname pastate.

��Kairėje,�� po trumpos pauzės pridūrė vieni�as balsas.

Polis mandagiai padėkojo ir patraukė toliau. Laboratorijos pastatas buvo �emas, apvalus, mėlynas. Atsirėm�s į durų stakt� ir sukry�iav�s ant krūtinės rankas, tarpduryje stovėjo �viesiaplaukis �lakuotas jaunuolis baltu chalatu. Polis palypėjo laiptais ir sustojo. �viesiaplaukis jaunuolis �iūrėjo į jį ramiu �vilgsniu.

��Ar galė�iau pamatyti Kostylin�? � paklausė Polis.

Jaunuolis nu�velgė Polį, dirstelėjo jam pro petį į pusba�ius, �vilgtelėjo į kiberkiemsargį, kuris tryp�iojo laipteliu �emiau Polio, įgeid�iai i�skėt�s manipuliatorius, ir, truputį pasuk�s galv�, negarsiai pa�aukė:

��Sa�a, ei Sa�a! I�eik valand�iukei. Tave �ia kvie�ia ka�koks vargeta.

��Tgu u�eina,�� i� laboratorijos gilumos sububeno pa�įstamas bosas.

�viesiaplaukis jaunuolis vėl ap�velgė Polį.

��Jam negalima,�� tarė jis.�� Jis labai septi�kas.

��Tai i�dezinfekuok jį, � patarė bosas.�� A� mielai palauksiu.

��Ilgai reikėtų� � buvo bepraded�s jaunuolis.

Ir tada Polis gailiai su�uko:

��Sa�a! Juk �ia a�, tavo Polis!

Laboratorijoje ka�kas trankiai krito, pro duris, kaip i� metro tunelio, padvelkė vėsus oras, �viesiaplaukis jaunuolis pasitraukė į �alį, ir ant slenks�io pasirodė Aleksandras Kostylinas, auk�tas, pla�iapetis, su mil�ini�ku baltu chalatu. Jo rankos i�skėstais pir�tais buvo ka�kuo tir�tai i�teptos, ir jis laikė jas atki��s, kaip chirurgas operacijos metu.

��Sveikas, Poli!�� suriko jis, ir kiberkiemsargis lyg pakvai��s nusirito laipteliais nuo prieangio ir paknostomis nukūrė gatve tolyn.

Polis metė savo lazd� ir puolė į balto chalato glėbį. Net subra�kėjo jo kaulai. �Stai kada man galas�,�� pamanė jis ir su�nab�dėjo:

��Sudie� Sa�a� mielasis�

��Poli� Ma�asis Poli!�� bosu dudeno Kostylinas, spausdamas Polį alkūnėmis.�� Kaip puiku, kad tu �ia!

Polis grūmėsi kaip liūtas, ir pagaliau jam pavyko i�trūkti. �viesiaplaukis jaunuolis, su baime stebėj�s susitikimo scen�, lengviau atsiduso, pakėlė nuo �emės Polio lazd� su pusba�iais ir padavė j� Poliui.

��Na, kaip gyveni?�� paklausė Kostylinas, visa burna �ypsodamasis.

��Nieko, a�iū, � atsakė Polis.�� Gyvas.

��O mes �ia, kaip matai, ūkininkaujam,�� tarė Kostylinas.�� Penim jus, veltėd�ius�

��Labai impozanti�kai atrodai,�� pasakė Polis.

Kostylinas dirstelėjo į savo rankas.

��Taip,�� tarė jis,�� pamir�au.�� Jis atsigr�ė į �viesiaplaukį vaikin�. � Fedia, pats pabaik. Matai, pas mane Polis atva�iavo. Ma�asis Liberis Polis.

��O gal vis dėjto spiaukim, ir tiek?�� paklausė �viesiaplaukis Fedia.�� Juk ai�ku, kad nei�eina nieko doro.

��Ne, reikia u�baigti,�� tarė Kostylinas.�� Tu kaip nors u�baik, pra�au.

��Gerai,�� nenoromis sutiko Fedia ir nuėjo į laboratorij�.

Kostylinas �iupo Polį u� pe�ių ir, atlo��s nuo sav�s, ėmė ji ap�iūrinėti.

��Ne, nė kiek nepaaugai!�� �velniai tarė jis.�� Bene prastai jus ten peni?.. Palūkėk��� Jis staiga susirūpino: � Gal sugedo tavo pterokaras? Kodėl taip atrodai?

Polis patenkintas nusi�ypsojo.

��Ne,�� atsakė jis.�� A� deduosi keliauninku. Atėjau nuo pat Did�iojo Kelio.

��Oho!�� Kostylino veide pasirodė įprastinė pagarba.�� Tris �imtus kilometrų! Ir kaip?

��Puikiausiai,�� tarė Polis.�� Tik �it būtų gerai įlįsti į voni�. Ir persirengti.

Kostylinas maloniai nusi�ypsojo ir nusitempė Polį i� prieangio.

��Eiva,�� pasakė jis.�� Dabar visk� gausi. Ir voni�, ir pieno�

Jis �ingsniavo viduriu gatvės, tempdamas paskui save klup�iojantį Polį, ir, mostaguodamas lazda su pusba�iais, plepėjo:

���ir �varius mar�kinius� ir sveikas kelnes� ir masa�o� ir jono du�o� ir por� kartų per sprand�, kad nera�ei� ir labų dienų nuo Ato� ir du lai�kus i� mokytojo�

��Nejau? Kaip puiku!�� �ūk�iojo Polis.�� Kaip puiku!

��Taip, taip, visk� su�inosi� Ir apie �altvyksles� Prisimeni �altvyksles?.. Ir kaip a� vos neved�iau� Ir kaip tav�s pasiilgau�

Fermoje buvo beprasidedanti darbo diena. Gatvė pilna �monių, vaikinų ir merginų, apsirengusių labai margai, bet neįmantriai. Linksmai nusteb� �monės traukiasi Kostylinui ir Poliui i� kelio.

��Keliaunink� veda!

��Vivisekcij� tam ligoniui!

��Bene naujas hibridas?

��Sa�a, palūkėk, leisk pasi�iūrėti!

Minioje plito gandas, kad naktį netoli nuo Kostylino laboratorijos nusileid�s antrasis �Taimyras�.

��A�tuonioliktojo am�iaus,�� tikino ka�kas.�� O įgula dalijama bendradarbiams lyginamosios anatomijos pratyboms.

Kostylinas gynėsi lazda, o Polis linksmai �iepė dantis.

��Mėgstu būti garsenybė, � kartojo jis.

Minioje ka�kas gra�iu balsu dainavo:

Nebaisūs man, jaunam, Nei �al�iai, Nei speigai�

�Keliauninkas Polis sėdėjo ant plataus medinio suolo prie plataus medinio stalo serbentų krūmuose. Ryto saulė maloniai glostė steriliai �vari� jo nugar�. Polis buvo laimingas. Rankoje jis laikė didelį puodelį spanguolių morso. Prie�ais sėdėjo ir meiliai į jį �iūrėjo Aleksandras Kostylinas, taip pat ligi juosmens plikas ir �lapiais plaukais.

��A� visuomet sakiau, kad Atas � didis �mogus,�� tarė Polis, pla�iai mosikuodamas ranka.�� Jis turėjo geriausi� galv� ir geriau u� mus visus �inojo, ko nori.

� Ė, ne,�� �velniai tarė Kostylinas.�� Geriau u� visus tiksl� matė Kapitonas. Ir ėjo į jį pa�iu tiesiausiu keliu.

Polis siurbtelėjo i� puodelio ir pagalvojo.

��Ko gero,�� tarė jis.�� Kapitonas norėjo būti astronautu, ir jis tapo astronautu.

��Aha,�� pritarė Kostylinas.�� O Atas vis dėlto daugiau biologas, negu astronautas.

��U�tat koks biologas!�� Polis pakėlė pir�t�, � Garbės �odis, a� did�iuojuosi, kad mokykloje esu su juo draugav�s.

��A� taip pat did�iuojuosi,�� sutiko Kostylinas.�� Bet palūkėk penkerius metelius, ir did�iuosimės Kapitono draugyste.

��Taip,�� tarė Polis.�� O a� �tai svyruoju kaip smilga vėjyje. Visk� norisi i�mėginti. Sit bareisi, kad nera�au.�� Jis atsiduso ir pastatė puodelį. � Negaliu ra�yti, kai esu kuo nors u�siėm�s. Neįdomu ra�yti. Kol nagrinėji tem�, neįdomu ra�yti, nes viskas dar prie� akis. O kai i�nagrinėji � neįdomu ra�yti, nes viskas u� pe�ių� Ir ne�inai, kas prie� akis. Zinai, Linai, man viskas susiklosto ka�kaip kvailai. Stai ketverius metus buvau atsidėj�s teorinei servomechanikai. Mudu su viena mergiūk�te sprendėm Cebotariovo problem� � prisimeni, mums mokytojas pasakojo? I�sprendėm, pastatėm du labai gerus reguliatorius� T� mergiūk�t� a� nelaimingai įsimylėjau� O paskui viskas baigėsi ir� viskas baigėsi.

��Tai yra jūs nesusituokėt?�� su u�uojauta paklausė Linas. j

��Bet ne tai svarbiausia. Kitiems �monėms, kai jie dirba, visuomet kyla ka�kokių naujų idėjų, o man ne. Dar bas baigtas, ir man nebeįdomu. Per de�imt metų a� keturis kartus kei�iau specialyb�. O dabar vėl nebeturiu idėjų. Reikia, galvoju, susirasti Sa�k��

��Teisingai!�� bosu tarė Linas,�� Duosiu tau dvide�imt idėjų!

��Duok,�� abejingai sutiko Polis. Jis paniuro ir įkniaubė nosį į puodelį.

Linas įdėmiai �iūrėjo į jį.

��Ar nevertėtų tau susidomėti endokrinologija?�� pasiūlė jis.

��Galima ir endokrinologija,�� tarė Polis.�� Tik kad labai sunkus �odis. Ir apskritai visos tos idėjos � grynas nerimas.

Tarsi būtų pamet�s ry�į su ankstesne �neka, Linas staiga tarė:

��A� greitai vesiu.

��Sveikinu!�� liūdnai pasakė Polis.�� Tik nereikia nuobod�iai pasakoti apie laiming� meil�. � Jis pagyvėjo.�� Laiminga meilė i� viso nuobodi,�� parei�kė jis.�� Sitai �monės suprato dar senovėje. Laimingos meilės idėja neviliojo nė vieno tikro meistro. Nelaiminga meilė visuomet buvo did�iųjų veikalų pagrindinė tema, o laiminga � geriausiu atveju tik fonas.

Linas abejodamas pritarė.

��Tikroji jausmų gelmė būdinga tik nelaimingai meilei,�� toliau kar�tai kalbėjo Polis.�� Nelaiminga meilė daro �mogų aktyvų, o laiminga ramina, dvasi�kai kastruoja.

��Nenusimink, Poli,�� tarė Linas,�� visa tai praeis. Juk nelaiminga meilė turi ir ger� savyb� � ji paprastai trumpa� Dar įpilsiu tau morso.

��Ne, Sa�a,�� atsakė Polis,�� a� manau, kad ji ilgaam�ė. Juk praėjo jau dveji metai. Ji man�s tikriausiai ir neprisimena, o a�� � Jis pa�velgė į Lin�. � Atleisk, Sa�a, a� suprantu, kad labai nemalonu, jeigu kas verk�lena. Tik kad nėra kitos i�eities. Man, supranti, meilė labai nesiseka.

Linas bejėgi�kai linktelėjo,

��Nori, sujungsiu tave su mokytoju?�� nery�tingai paklausė jis.

Polis pakratė galv� ir tarė:

��Ne. Būdamas taip nusiteik�s, su mokytoju kalbėti nenoriu. Gėda�

��Taip��� pritarė Linas ir pagalvojo: �Kas teisybė, tas teisybė. Mokytojas nepaken�ia nelaimingųjų�Jis įtariai pa�velgė į Polį. Ar tik gudruolis Polis nesideda nelaimingas? Valgė jis skaniai, malonu buvo �iūrėti, kaip jis valgo. Kaip ir pirma, mėgo būti garsus.

��Ar atsimeni �Spalio� projekt�? � paklausė Linas.

��Ir dar kaip!�� Polis vėl pagyvėjo.�� O atsimeni, kodėl planas �lugo?

��Na� kaip �ia pasakius� Jauni buvom�

��Ak, tu!�� tarė Polis. Jis pralinksmėjo.�� Juk mokytojas ty�ia mus u�siundė ant Valterio! O paskui sukirto per egzamin��

��Per kokį egzamin�?

��Sa�ka!�� su�uko d�iūgaudamas Polis.�� Kapitonas sakė teisyb� � tu buvai vienintelis, kuris nieko nesupratai!

Kostylinas pama�u atsitokėjo.

��Taip, �inoma��� tarė jis.�� Ne, kodėl gi? A� tik pamir�au, O atsimeni. Kapitonas bandė, kaip mes pakeliam perkrovas?

��Kai tu apsivalgei �okolado?�� įgėlė Polis.

��O atsimeni, kaip bandėm raketų degalus?�� priminė Linas.

��Taip,�� svajingai tarė Polis.�� Tai bent driokstelėjo!

��Ligi �iol nei�nyko mano randas,�� i�did�iai tarė Linas.�� Stai, pa�iupinėk.�� Jis atgr�ė Poliui nugar�.

Polis noromis pa�iupinėjo.

��Puikūs buvom vaikinai,�� tarė jis.�� �aunūs. O atsimeni, kaip per patikrinim� vaizdavom band� vė�iavorių?

��Ak, koks buvo triuk�mas!�� �ūktelėjo Linas.

Tai buvo i� tiesų saldus prisiminimas.

Polis staiga pa�oko ir nepaprastai gyvai pavaizdavo vė�iavorį. Biauriu gerg�d�ian�iu balsu sustaugė daugiakojė pabaisa, besibraunanti per klaikiosios Pandoros d�iungles. Ir nelyginant atsakymas, tolumoje ka�kas suriaumojo. Polis i�g�stingai apmirė.

��O �ia kas?�� paklausė jis.

Linas nusikvatojo.

��Ak tu, vore! Tai karvės.

��Kokios karvės?�� nusteb�s paklausė Polis.

��Mėsinės,�� paai�kino Linas.�� Nepaprastai gard�ios keptos ir virtos.

��Klausyk, Linai,�� tarė Polis.�� Tai dėmesio verti prie�ai. Noriu jas pamatyti. Ir i� viso noriu pamatyti, kas �ia pas jus dedasi.

Lino veidas apniuko.

��Liaukis, Poli,�� tarė jis.�� Karvės kaip karvės. Geriau dar truputį pasėdėkim. Atne�iu tau morso. A?

Bet jau buvo vėlu. Polį u�plūdo energijos banga.

��Mus �aukia ne�inomybė. Pirmyn, pas mėsines karves, kurios meta i��ūkį vė�iavoriams! Kur mano mar�kiniai? Ka�koks veislinis bulius man �adėjo �varius mar�kinius!

��Poli, Poli!�� ramino Linas.�� Palik tas karves! Eiva geriau į laboratorij�.

��A� septi�kas,�� atkirto Polis.�� Nenoriu į laboratorij�. Noriu pas karves.

��Jos tave subadys,�� tarė Linas ir susizgribo. Tai buvo neteisybė.

��Teisybė? � tyliai d�iūgaudamas, pasakė Polis.�� Mar�kinius. Raudonus. Pamatysi korid�.

Linas nusimin�s pliauk�telėjo sau per �launis.

��Ir u�sikorei man ant sprando!.. Vė�ių matadoras!

Jis atsistojo ir pasuko namo link. Kai ėjo pro Polį, �is atsistojo ant pir�tų galų, i�silenkė ir labai grak��iai padarė �tiltelį�. Linas sumykė ir bakstelėjo pir�tu jam į pilv�.

I�vyd�s karves, Polis i�syk suprato, kad koridos nebus. Ry�kioje kaitrioje padangėje per tanki�, sulting�, sulig �mogaus ūgiu �ol� ligi horizonto nutįsusia virtine lėtai slinko mil�ini�kos juodmargės. Virtinė rup�nojo mink�t� lygumos �ol�, palikdama plikutėlait� juod� �em�. Vir�um lygumos tvyrojo elektros kvapas � trenkė ozonu, kar�tu juod�emiu, �ole ir �vie�iu mė�lu.

��Tai bent!�� su�nab�dėjo Polis ir atsisėdo ant kupsto.

Virtinė slinko pro jį. Mokykla, kurioje Polis mokėsi, buvo grūdų auginimo srityje, ir apie gyvulių augintojus jis �inojo labai nedaug. Netgi tai, k� �inojo, jis buvo seniai pamir��s. Jam nebuvo tek� galvoti nė apie mėsines karves. Jis valgė jautien�, ir tiek. O dabar pro jį, trinksėdama ir be paliovos �e�ėdama, triauk�ėdama, �epsėdama, gromuliuodama, klaikiai �nopuodama, slinko organizuota gyvos mėsos banda. Kartkartėmis kuri nors �ala karvė pakeldavo i� �olės didelį seilėt�, �olėt� snukį ir dusliai subaubdavo.

Paskui Polis pamatė kiberius. Jie ėjo paskui virtin�, tos mitrios plok��ios ma�inos su pla�iais mink�tais vik�rais. Jie protarpiais sustodavo, kapstjdavo �em�, atsilikdavo ir u�bėgdavo į priekį. Jų buvo nedaug, ma�daug pusantros de�imties, ir jie baisiai greitai bėgiojo palei virtin�, drabstydami vik�rais drėgnus juodus �emės grumstus.

Staiga saul� u�dengė tamsus debesis. Ėmė lyti stambiais �iltais la�ais. Polis pa�velgė į gyvenviet�, į baltus namelius, i�mėtytus po tamsi� sodų �alum�. Jam pasirodė, kad grotuoti sinoptinių kondensatorių paraboloidai mikroklimato stoties a�ūriniame bok�te nutaikyti tiesiai į jį. Lietus nulijo greitai, debesis nuslinko įkandin bandos. Polis susidomėjo staiga horizonte pasirod�iusiais siluetais, bet jį pradėjo ka�kas gilti. Ti buvo biaurūs vabzd�iai, ma�i, pilki, su sparneliais! Polis suprato, kad tai musės. Gal net mė�linės. Sitai suprat�s, jis pa�oko ir nukūrė į gyvenviet�. Musės jo nepersekiojo.

Polis perbrido upelį, sustojo ant kranto ir kurį laik� galvojo: maudytis ar nesimaudyti? Nusprend�s, kad maudytis neverta, ėmė takeliu kopti į gyvenviet�. Jis ėjo ir galvojo: �Ir gerai, kad mane sulijo. Ir musės �ino, ant ko tūptis� Taip man ir reikia, veltėd�iui. Visi dirba kaip �monės. Kapitonas skraido� Atas mėlynosiose �vaig�dėse med�ioja blusas� Linas, laimingasis, gydo karves� Kodėl a� vienas nepritapėlis? Kodėl a�, doras, darb�tus �mogus, turiu jaustis veltėdis?� Polis ėjo takeliu ir galvojo, kaip buvo gera t� naktį, kai jis vis dėlto ap�iuopė Cebotariovo problemos sprendim�, prikėlė i� lovos Lid� ir privertė j� visk� patikrinti, o kai viskas pasitvirtino, ji netgi pabu�iavo jį į skruost�� Polis palietė skruost� ir atsiduso. Būtų gerai dabar įnikti į koki� nors ger� problem�, prilygstan�i� Fermo teoremai!.. Ta�iau galvoje tik spengianti tu�tuma, ir tik ka�koks idioti�kas balsas kartoja: �I� ko nors i�trauksim kvadratin� �aknį..

Gyvenvietės pakra�ty Polis vėl sustojo. Po ve�lia tre�ne ant sparno gulėjo vienvietis pterokaras. Prie pterokaro tupėjo susikrimt�s ma�daug penkiolikos metų berniukas. Prie�ais jį, monotoni�kai birbdamas, �olėje sukiojosi ilgakojis kiberkiemsargis. Jis neabejotinai buvo su�eistas.

I�vyd�s Polio �e�ėlį, berniukas pakėlė galv� ir atsistojo.

��A� nutupd�iau ant jo pterokar�, � kaltai tarė jis.

��Ir dabar labai grau�iesi, ar ne?�� paklausė Polis mokytojo balsu.

��A� nety�ia,�� at�ovė berniukas.

Kurį laik� juodu tylomis stebėjo sutrai�kyto kiberio evoliucijas. Paskui Polis ry�tingai atsitūpė.

��Na, pa�iūrėsim, kas �ia jums atsitiko,�� tarė jis ir su�iupo kiberį u� manipuliatoriaus. Kiberis suspiegė.

��Skauda berniukui,�� �velniai pra�neko Polis, ki�damas pir�tus į reguliavimo sistem�. � Letenėl� mums sulau�ė, varg�eliams� Letenėl�.

Kiberis vėl suspigo, pasimuistė ir nurimo. Berniukas lengviau atsiduso ir taip pat atsitūpė.

��Kaip �ia dabar,�� sumurmėjo jis.�� O kaip jis rėkė, kai i�lipau i� pterokaro!..

��Rėkėm,�� �velniai kalbėjo Polis, atsukinėdamas �arv�. � Gera mūsų akustika, gerklinga� Mūsų sistema AKU-6, su i�ilgine vibracija� Moduliuota pmkli�kai� Tai-ip��� Polis nuėmė �arv� ir atsargiai padėjo jį ant �olės.�� O kuo jūs vardu?..

��Fedia,�� atsakė berniukas.�� Fiodoras Skvorcovas.

Jis pavyd�iai stebėjo mitrius Polio pir�tus.

��Kiberis kai u�simoja, tris me�kas i�syk pakloja,�� paai�kino Polis, traukdamas i� kiberkiemsargio vidurių reguliavimo blok�. � Vien� Fedi� �ia jau pa�įstu. Toks malo nus, �lakuotas. Labai, labai asepti�kas jaunuolis. Gal tavo giminaitis?

��Ne,�� linksmai atsakė berniukas.�� A� �ia praktikuojuosi. O jūs kibernetikas?

� �iaip u�sukau,�� tarė Polis.�� Ie�kodamas idėjų. Ar neturi kokios u�simetusios idėjos?

��A�� Stai mūsų laboratorijoje daug idėjų, bet nieko nei�eina.

��Suprantu,�� murmėjo Polis, krap�tydamas reguliavimo blok�. � Ore beprasmi�kai sklandė būriai idėjų� Stai med�iotojas i��auna ir vė�iavorį nukauna�

��Jūs buvot ir Pandoroj?�� pavyd�iai paklausė berniukas.

Polis vog�iomis apsidairė ir sustaugė kaip vė�iavoris, tykantis grobio.

��Gerai!�� tarė berniukas Fedia.

Polis sumontavo kiberkiemsargį, sudavė delnu per oksiduot� jo u�pakalį, ir kiberkiemsargis puolė į saulės atokait� � pasikrauti energijos.

��Puiku!�� pasakė Polis ir nusi�luostė į kelnes rankas.�� Dabar pa�iūrėsim, kas atsitiko pterokarui�

��Ne, ne, atleiskite��� greitai prabilo berniukas Fedia.�� Pterokar� a� pats, garbės �odis�

��Ak, pats,�� tarė Polis.�� Tuomet einu plautis rankų. G kas tavo mokytojasi?

��Mano mokytojas � Nikolajus Kuzmi�ius Belka, okeanologas,�� atsakė berniukas ir pasipūtė.

Polis nesiry�o juokauti, tylomis patap�nojo berniukui per petį ir nuėjo savo keliu. Jis jautėsi kur kas geriau. Polis jau buvo perėj�s du gyvenvietės kvartalus, kai vir�um jo sugaudė pa�įstamas pterokaras. Berniukas, baisiai fal�uodamas, mėgd�iojo vė�iavorį, tykantį grobio.

Polis buvo taip susim�st�s, kad susidūrė su dvigalviu ver�eliu. Ver�elis �oktelėjo į �alį ir įsmeigė į Polį abi poras akių. Paskui kair� galv� jis palenkė po kojomis, prie �olės, o de�in� priki�o prie alyvų krūmo, kurio �akos sviro vir�um kelio. Tuo tarpu ka�kas sudavė jam vytele,�� ir jis nukūrė tolyn. Dvigalvį ver�elį ginė labai simpatinga, saule nudegusi mergaitė, vilkinti gėlėt� sarafan�, ir ant galvos u�sidėjusi �iaudin� skrybėl�. Polis apduj�s sumurmėjo:

���Jauna piemenaitė į turgų skubėjo..

��K�? � paklausė sustodama mergaitė.

Ne, ji buvo ne tik labai simpatinga. Ji buvo labai gra�i. Tokia gra�i, kad negalėjo nebūti protinga, tokia protinga, kad negalėjo nebiiti �auni, tokia �auni, kad� Polis panoro tu�tuojau pasidaryti auk�tas ir petingas, auk�takaktis ir ramiomis akimis. Jam ūmai �ovė mintis: ��iaip ar taip, reikia būti s�mojingam.� Jis tarė:

��A� vardu Polis.

Mergaitė atsakė:

��A� Irina. Jūs ka�k� pasakėt, Poli?

Polį i�pylė prakaitas. Mergaitė laukė, nekantriai �iūrėdama į tolstantį ver�elį. Polio galvoje mintys skriejo trimis sluoksniais. �I�trauksim kvadratin� lygtį� Amūras �auna i� dvivamzd�io karabino� Tuojau ji pagalvos, kad a� mik�ius��O! Mik�ius � tai bent mintis.

��J-jūs, m-matyt, s-skubate,�� tarė jis, kuo labiau mik�iodamas.�� S-susirasiu j-jus vakare� G-galima? V-vakare.

� �inoma.�� Mergaitė ai�kiai nud�iugo.

��Iki v-vakaro,�� tarė Polis ir nuėjo �alin. �Pakalbėjau,�� galvojo jis.�� P-pa�nekėjau. S�mojaus fejerverkas.� Polis vaizdavosi, kaip jis atrodė per pasikalbėjim�, ir i� drovumo net sudejavo.

Ka�kur visai netoli suskardėjo garsiakalbis:

�Visus laisvus anestezijos specialistus pra�om u�eiti į tre�i�j� laboratorij�! Kvie�ia Potapenka. Yra idėja. Visus laisvus anestezijos specialistus pra�om u�eiti į tre�i�j� laboratorij�. Ir nesibraukite, kaip praėjusį kart�, į pagrindinį pastat�. Į tre�i�j� laboratorij�! Į tre�i�j� laboratorij�!�

�Kodėl a� ne anestezijos specialistas?�� pamanė Polis.�� Į pagrindinį pastat� a� nesibrau�iau�� Pro �alį, gatvės viduriu, prisispaudusios alkūnes prie �onų, spar�iai praėjo dvi merginos trumpomis kelnėmis,�� tikriausiai specialistės.

Gyvenvietėje buvo tylu ir tu��ia. Idealiai �varioje kry�kelėje kepė saulėje vieni�as kiberkiemsargis. Polis pasigai

Įėj�s numetė jam sauj� lapų � kiberis tu�tuojau pagyvėjo ir ėmėsi darbo. �Nė viename mieste nesu sutik�s �itiek kiberkiemsargių, � pamanė Polis.�� Beje, gyvulių ferma, visa ko pasitaiko..

U� nugaros sukauk�ėjo kanopos. Polis i�g�stingai atsisuko, ir tuojau pat pro jį pra�uoliavo keturi supluk� �irgai. Ant pirmojo, priglud�s prie pat kar�ių, jojo juodai įdeg�s, suprakaitav�s vaikinas trumpomis baltomis glaudėmis. Kiti �irgai buvo be raitelių. Prie �emo trobesio, dvide�imt �ingsnių nuo Polio, vaikinas nuo lekian�io �irgo mikliai nu�oko tiesiai ant prieangio laiptelių, skard�iai su�vilpė ir dingo u� durų. I�kėl� galvas ir �nopuodami, �irgai apibėgo pusratį ir grį�o prie jirieangio. Polis netgi nespėjo ganėtinai pasigro�ėti. I� �emojo trobesio i�bėgo trys vaikinai ir mergaitė. Jie nesustodami �oko ant �irgų ir tokiu pat pa�ėlusiu aliūru pro Polį nujojo atgal. Jie jau buvo besuk� u� kampo, kai į prieangį i�puolė vaikinas baltomis glaudėmis ir su�uko jiems įkandin:

��Pavyzd�ius ve�kite tiesiai į stotį! Alio�ka-a!..

Gatvėje nieko nebebuvo. Vaikinas truputį pastovėjo, nusi�luostė kakt� ir grį�o į trobesį. Polis atsiduso ir patraukė toliau.

Jis sustojo ant Kostylino laboratorijos slenks�io ir ėmė klausytis. Anapus durų garsai jam pasirodė keisti. Duslus smūgis. Sunkus atodūsis. Ka�kas sujudėjo, ka�kas apati�kai pasakė: �Tikrai.� Tyla. Vėl duslus smūgis. Polis ap�velgė saulės nu�ert� laboratorijos aik�t�. Kostylino balsas pasakė: �Meluoji. Stok.� Duslus smūgis. Polis įėjo į prie�kambarį ir i�vydo baltas duris, ant kurių buvo u�ra�yta: �Chirurgijos laboratorija.� U� durų apati�kas balsas tarė: �I� tikrųjų, kodėl vis� laik� imam nuo �launies? Galima imti nuo nugaros.� Kostylinas bosu sududeno: �Sibirie�iai bandė, jiems nepavyko.� Vėl duslus smūgis.

Polis priėjo prie durų, ir jos tyliai atsidarė. Laboratorijoje buvo labai �viesu, ir palei sienas matiniu baltumu tviskėjo keisti įtaisai, juodavo į sien� įstatyti dideli stiklai. Polis paklausė:

��Septi�kam galima?

Niekas neatsakė. Laboratorijoje buvo apie de�imtį �monių. Visi buvo niūrūs ir susim�st�. Trejetas sėdėjo �alia kits kito ant didelio �emo suolo ir tylėjo. Jie �iūrėjo į Polį visai abejingai. Du sėdėjo nugara į duris, prie kitos sienos, suglaud� galvas, ir ka�k� skaitė. Kiti buvo sustoj� kampe pusra�iu. Pusra�io centre, nusigr��s į sien�, stovėjo Sa�ka Linas. De�ini�ja ranka jis buvo u�sideng�s veid�, kairįjį deln� i�ki��s pro de�in� pa�astį. Pusratyje stovintis �lakuotas Fedia stipriai sudavė jam per kairįjį deln�. Pusratis sujudėjo, atki�o į priekį sugniau�tus kum��ius su pakeltais nyk��iais. Kostylinas tylėdamas atsigr�ė ir parodė į vien� pir�tu. Sis tylėdamas palingavo galv�, ir Kostylinas grį�o į pirmyk�t� poz�.

��Ar galima septi�kam?�� vėl paklausė Polis.�� O gal a� ne laiku?

��Keliauninkas,�� apati�kai tarė vienas i� sėdin�iųjų ant suolo.�� Pra�om, keliauninke. Mes �ia visi septi�ki.

Polis įėjo. Apati�ko balso �mogus pasakė:

��Valstie�iai, siūlau dar kart� per�iūrėti analizes. Gal baltymų vis dėlto ma�oka.

��Baltymų net daugiau, negu tikėjomės,�� atsiliepė ka�kuris i� tų, kurie �aidė keist�jį �aidim�.

Įsivie�patavo slogi tyla, tik pliauk�ėjo smūgiai ir kuris nors i� �aid�ian�iųjų kartkartėmis tardavo: �Meluoji, neįspėjai.�

, �Ėhė! � pamanė Polis.�� Prasti popieriai chirurgijos laboratorijoje.�

Kostylinas staiga prasiyrė pro �aid�ian�ius ir i�ėjo į kambario vidurį.

��Turiu pasiūlym�, � �valiai paskelbė jis. (Visi su�iuro į jį, netgi sėdintys su u�ra�ais.) � Einam maudytis.

��Eime,�� ry�tingai pritarė �mogus, kalbantis apati�ku balsu.�� Reikia galvoti i� naujo.

Daugiau į pasiūlym� niekas neatsiliepė. Chirurgai i�sivaik��iojo po kambarį ir vėl nutilo.

Kostylinas priėjo prie Polio ir apkabino jį per pe�ius.

��Eiva, Poli,�� liūdnai tarė jis.�� Eiva, berniuk. Nenusiminkim, tiesa?

� �inoma, Linai!�� atsakė Polis.�� Nepavyko �iandien, pavyks poryt.

Juodu i�ėjo į saulėt� gatv�.

��Nesivar�yk, Linai,�� nesivar�yk, pasiguosk man. Nesivar�yk.

Planetoje buvo apie �imt� > tūkstan�ių gyvulių fermų. Buvo fermų, auginan�ių karves, buvo fermų, auginan�ių kiaules, buvo fermų, auginan�ių dramblius, antilopes, o�kas, lamas, avis. Nilo vidurupyje dirbo dvi fermos, kuriose buvo mėginama veisti hipopotamus.

Planetoje buvo apie du �imtus tūkstan�ių grūdų fermų. Ten buvo auginami rugiai, kvie�iai, kukurūzai, grikiai, prosai, ry�iai, gaolianas. Buvo specializuotų fermų, kaip kad �Volgos � Narvalo� ferma, ir,plataus profilio fermų. Visos drauge jos sudarė gausumo pagrind� � mil�ini�k�, visi�kai automatizuot� kombinat�, gaminantį maisto produktus,�� visk�, pradedant kiauliena ir bulvėmis ir baigiant austrėmis ir mango. Jokios gaivali�kos nelaimės, jokios katastrofos dabar negalėjo sukelti Planetoje nederliaus ir bado. Visam laikui įvesta gausingos gamybos sistema buvo palaikoma visi�kai automati�kai ir taip spar�iai vystėsi, kad reikėjo imtis specialių priemonių apsisaugoti nuo perprodukcijos. Maisto problema nustojo egzistavusi taip pat, kaip kad niekad nebuvo egzistavusi kvėpavimo problema.

Vakarop Poliui jau buvo paai�kėj�, nors tik labai bendrais bruo�ais, k� veikia gyvulių augintojai. Ferma �Volga� buvo viena i� kelių tūkstan�ių Planetos nuosaikiojo ruo�o gyvulių fermų. I� visa ko sprend�iant, �ia buvo galima u�siiminėti praktine genetika, embrioihechanine veterinarija, ekonomine maisto statistika, zoopsichologija ir agrologine kibernetika. Polis �ia sutiko vien� dirvo�ei;ninink�, kuris neturėjo kas veikti: jis gėrė �utint� pien�, dienų dienas gerinosi gra�utei zoopsichologei ir vis kvietė j� į Amazonės pelkes, kur dar es� darbo save gerbian�iam dirvo�emininkui.

�Volgos � Narvalo� bandoje buvo apie �e�iasde�imt tūkstan�ių galvijų. Poliui labai patiko visi�ka bandos autonomija: nuo ryto iki ryto visas karves drauge ir kiekvien� jų skyrium pri�iūrėjo vien kiberiai ir vetautomatai. O banda savo ruo�tu nuo ryto ligi ryto aptarnavo, i� vienos pusės, Tiekimo Linijos perdirbam�jį kombinat�, i� antros,�� nepaliaujamai augan�ius gyvulių augintojų mokslo poreikius. Pavyzd�iui, galima buvo susisiekti su dispe�erine ir pareikalauti, kad budintis piemuo pristatytų septyni �imtai dvide�imt dviejų dienų am�iaus karv� � būtent tokio plauko ir tokių parametrų, kilusi� i� veislinio buliaus Mikolajaus II. Po pusvaland�io minėtoji karvė, lydima mė�luoto kiberio, lauks jūsų, tarkime, genetikos laboratorijos priimamajame bokse.

Beje, būtent genetikos laboratorija darė beproti�kiausius eksperimentus ir nuolat sukeldavo tam tikrų nesutarimų tarp fermos ir perdirbamojo kombinato: kombinato darbuotojai, kuklūs ir �iaurūs pasaulio gastronomijos sargybiniai, įsiusdavo, eilinėje karvių siuntoje aptik� baisų gajvij�, kuris savo i�vaizda ir, svarbiausia, skoniu labiausiai panė�ėdavo į Ramiojo vandenyno krab�. Į ferm� tu�tuojau atvykdavo kombinato atstovas. Jis i�syk eidavo į genetikos laboratorij� ir reikalaudavo i�ai�kinti ��ios neapetiti�kos i�daigos autorių�. Autoriais visuomet sakydavosi es� visi �imtas a�tuoniasde�imt genetikos laboratorijos bendradarbių (neskaitant moksleivių praktikantų). Kombinato atstovas santūriai primindavo, kad ferma ir kombinatas privalo nenutrūkstamai siųsti Tiekimo Linijai visų rū�ių jautien�, o ne varlių letenėles ir ne konservuotas� medūzas. �imtas a�tuoniasde�imt pa�angiai nusiteikusių genetikų vienu balsu prie�taraudavo tokiai siaurai pa�iūrai į tiekimo problem�. Jiems, genetikams, atrod� keista, kad toks prityr�s ir nusimanantis darbuotojas, kaip kombinato atstovas, laikosi tokių konservatyvių pa�iūrų ir visai nevertina reklamos, kuri kaip tik turi keisti ir tobulinti gyventojų skonį. Kombinato atstovas primindavo, kad nė vienas naujas maisto produktas, iieaprobuotas Sveikatos apsaugos akademijos, negali būti leid�iamas į paskirstymo tinkl�. (�ūksniai i� genetikų minios: �Vir�kinimo konservatoriai!�, �Apendikso bi�iulių draugija!�) Kombinato atstovas skėstelėdavo rankomis, duodamas suprasti, kad �ia niekuo negali padėti. �ūksniai pereidavo į duslų erzėjim� ir greitai nutildavo: Sveikatos apsaugos akademijos autoritetas didelis. Paskui kombinato atstovas būdavo ved�iojamas po laboratorij�, kad pasi�iūrėtų ��io to naujo�. Kombinato atstovas i�blyk�davo, traukdavosi atatupstas ir reikalaudavo prisiekti, kad �visa tai� es� nevalgoma. O genetikai prisispyr� siūlė jam degustuoti mės�, kuri valgoma be prieskonių, mės�, kurios nereikia sūdyti, mės�, kuri tirpte tirpsta burnoje kaip ledai, kosmonautams ir branduolinės energijos technikams skirt� specmės�, būsimoms motinoms skirt� mės� ir netgi mės�, kuri� galima valgyti �ali�. Kombinato atstovas degustuodavo ir susi�avėj�s �ūk�iodavo: �Kaip puiku! Kaip gardu!� � ir reikalaudavo prisiekti, kad �visa tai� jau ateinan�iais metais i�eis i� eksperimento ribų. Visi�kai nusiramin�s, jis atsisveikindavo ir i�va�iuodavo, o po mėnesio viskas prasidėdavo i� naujo.

Per dien� surinkta informacija Polį įkvėpė ir įtikino, kad �ia yra kas veikti. �I� prad�ių būsiu kibernetikas ir ganysiu karves,�� samprotavo Polis, sėdėdamas atviroje kavinės verandoje ir i�sibla�l�s �iūrėdamas į stiklin� gazuoto rūgusio pieno.�� Pus� kiberkiemsargių i�ginsiu į laukus. Tegu gaudo muses. Vakarais dirbsiu su genetikais. Būtų gerai, jei paai�kėtų, jog genetikė yra ir Irina. Kas ryt� siųs�iau pas j� kiberį su gėlėmis. Ir kas vakar�.� Polis sriūbtelėjo rūgusio pieno ir pa�velgė �emyn, į juod� lauk� u� upės. Ten jau kalėsi �alia jauna �olė. �I�moningai!�� pagalvojo Polis.�� Rytoj kiberiai pasuks band� ir gins j� atgal. Stai ruo�inės ganyklos. Ta�iau tai rutina, nematau naujų principų. Mudu su Irina i�vesim karves, kurios ės �em�. Kaip sliekai. Tai bus linksma! Kad tik Sveikatos apsaugos akademija��

Į verand�, triuk�mingai gin�ydamasi dėl gyvenimo prasmės, įvirto didelė kompanija ir i�syk ėmė stumti į krūv� staliukus. Ka�kas bubeno:

� �mogus mir�ta, ir jam vis viena � įpėdiniai ar ne įpėdiniai, palikuonys ar ne palikuonys�

��Tik buliui Mikolajui Antrajam vis viena�

��Kuo �ia dėtas bulius? Tau taip pat vis viena! I�ėjai, i�nykai, i�tirpai� Tav�s nėra, supranti?..

��Palūkėkit, vyru�iai� Cia logikos, �inoma, yra. Gyvenimo prasmė domina tik gyvuosius.

� Įdomu, kur tu būtum, jeigu �itaip būtų samprotav� ir tavo protėviai. Ligi �iol �agre �em� kapstytum�

��Nes�monė! Kuo �ia dėta gyvenimo prasmė? Juk tai gamybinių jėgų vystymosi dėsnis�

��O kuo �ia dėtas dėsnis?

��Ogi tuo, kad, nori ar nenori, gamybinės jėgos vystosi. �agr� pakeitė traktorius, traktorių � kiberis�

��Gerai, tegu palikuonys �ia niekuo nedėti. Bet, vadinasi, gyveno �monės, kurių gyvenimo prasmė buvo i�rasti traktorių?

��K� �ia painiojat? K� �ia vis� laik� painiojat? Kalbam ne apie tai, kam gyvena kiekvienas atskiras �mogus, o kam egzistuoja �monija! Jūs nieko nesupratot ir�

��Tai tu nieko nesupratai�

��Klausykit! Paklausykite man�s! Valstie�iai! A� visk� jums paai�kinsiu� A-ū!

��Leiskit, leiskit jam pasakyti!

��Tai sudėtingas klausimas. Kiek �monės egzistuoja, tiek jie gin�ijasi dėl savo prasmės�

��Trumpiau!

���dėl savo egzistavimo prasmės. Pirma, palikuonys �ia niekuo nedėti. Gyvybė duodama �mogui nepasiklausus, ar jis to nori, ar nenori�

��Trumpiau!

��Na, tuomet pats ir pasakok.

��Teisybė, Alanai, malonėk trumpiau.

��O trumpiau � �tai kas: gyventi įdomu, todėl ir gyvenam. O kam neįdomu � antai Snegiriove tr��ų fabrikas�,

��Kirsk i� peties, Alanai!

��Ne, vyru�iai� Cia taip pat yra logikos�

��Virtuvės filosofija! K� rei�kia �įdomu�, �neįdomu�? Kuriam tikslui gyvenam � �tai klausimas!

��O kuriam tikslui perihelio poslinkis? Arba Niutono dėsnis?

��Pats kvailiausias klausimas � tai �kuriam tikslui�. Kuriam tikslui saulė teka rytuose?

��Va-va! Vienas kvailys paklaus � neatsakys nė tūkstantis i�min�ių.

��Kvailys? A� toks pat kvailys, kaip jūs gudruoliai�

��Liaukitės pagaliau, pakalbėkim apie meil�!

���Meilė � tai �tai kas! Ir kas tai � meilė?�

��Kuriam tikslui meilė � �tai klausimas! A, Zora?

� �inot, valstie�iai, kai pasi�iūri į jus laboratorijoje � �monės kaip �monės. O kai pradedat filosofuoti� Meilė, gyvenimas�

Polis paėmė kėd� ir prisidėjo prie kompanijos. Jį pa�ino.

��A! Keliauninkas! Keliauninke kas yra meilė?

��Meilė, � tarė Polis,�� tai specifinė did�iai organizuotos materijos savybė.

��Kodėl organizuotos ir kodėl materijos � �tai klausimas!

��Kad jus kur�

��Keliauninke, gal �inot naujų anekdotų?

� �inau,�� atsak� Polis.�� Tik nes�mojingų.

��Mes patys nes�mojingi�

��Tegu pasakoja. Papasakok anekdot�, ir pasakysiu, kas esi.

Polis pradėjo:

��Vienas kibernetikas (juokas) i�rado prediktorių, tai yra ma�in�, kuri i�prana�auja ateitį. Tokį �imto auk�tų agregat�. Ir pirmiausia prediktoriaus paklausė: �K� a� veiksiu po trijų valandų?� Prediktorius ligi ryto ū�ė, o paskui prane�ė: �Sėdėsi ir lauksi mano atsakymo.�

��Tai-ip,�� ka�kas prabilo.

��Kas �taip�?�� �altakrauji�kai paklausė Polis.�� Patys pra�ėt.

��Klausykit, valstie�iai, kodėl visi tie kiberanekdotai tokie mediniai?

��Svarbiausia � kodėl? Stai klausimas!

��Keliauninke! Kuo tu vardu?

��P-polis,�� murmtelėjo Polis.

Į verand� atėjo Irina. Ji buvo gra�esnė u� visas kitas prie stalo sėdin�ias merginas. Ji buvo tokia gra�i, kad Polis nieko nebegirdėjo. Ji nusi�ypsojo, ka�k� pasakė, ka�kam mostelėjo ranka ir atsisėdo �alia ilganosio Zoros, ir Zora tuojau pat prie jos pasilenkė ir j� ka�ko paklausė, tikriausiai: �Kodėl?� Polis atitoko ir pastebėjo, kad kaimynas i� kairės jam guod�iasi:

��Mes dar nemokam, nei�mokom. Sa�ka nieku būdu negali to suprasti. Tokių dalykų prie�okiais nepadarysi�

Polis pagaliau pa�ino kaimyn� � tai buvo Va�ia, apati�ko balso �mogus, tas pats Va�ia, su kuriuo vidudienį juodu maudėsi.

���Tokių dalykų prie�okiais nepadarysi. Mes netgi neprisiderinam prie Gamtos � mes lau�om j� į �ipulius.

��A� ė-ė-ė� apie k� �ia kalbat?�� atsargiai paklausė Polis. Jis visai nesuprato, kada ir i� kur i�dygo Va�ia.

��A� juk sakau,�� kantriai kalbėjo Va�ia,�� kad reikia pertvarkyti gyv� organizm�, nekei�iant genetikos.

Polis, neatitraukdamas akių, �iūrėjo į Irin�. Ilganosis Zora pylė jai �ampano. Irina ka�k� greitai sakė, plonais pir�tais stuksendama į bokal�. Va�ia tarė:

��A! Tu įsimylėjai Irin�! Labai gaila.

��Koki� Irin�? � sumurmėjo Polis.

��Si mergina � Irina Jegorova. Dirbo pas mus bendrosios biologijos srityje.

Poliui pasirodė, kad jis susverdėjo.

��Kaip suprasti � dirbo?

��Juk sakau � gaila,�� ramiai tarė Va�ia.�� �iomis dienomis ji i�va�iuoja.

Polis tematė saulės nu�viest� jos profilį.

��Kur?�� paklausė jis.

� Į Tolimuosius Rytus.

� Įpilk maa vyno, Va�ia,�� tarė Polis. Jam i�d�iūvo gerklė.

��O tu dirbsi pas mus?�� paklausė Va�ia.�� Sa�ka sakė, kad turi ger� galv�.

��Ger� galv�, � sumurmėjo Polis.�� Auk�t� kakt� ir ramias akis�

Va�ia nusikvatojo.

��Nenusimink,�� tarė jis.�� Mums tik po dvide�imt penkerius metus.

��Ne,�� prabilo Polis, bevilti�kai purtydamas galv�. � Kuriam galui man �ia likti? �inoma, �ia neliksiu� Va�iuosiu į Tolimuosius Rytus�

Ant peties jis pajuto sunki� rank� ir i�girdo stiprų Lino bos�:

��Kas �ia ruo�iasi va�iuoti į Tolimuosius Rytus?

��Linai, klausyk, Linai,�� gailiai tarė Polis.�� Kodėl man taip nesiseka? A?

��Irina,�� tarė Va�ia ir atsistojo.

Linas atsisėdo į jo viet� ir prisitraukė lėk�t� �altos mėsos. Jo veidas buvo i�varg�s.

Polis �iūrėjo į jį su baime ir viltimi, visai kaip senais laikais, kai, būdavo, vieno auk�to kaimynai surengdavo gaudynes, norėdami su�iupti gudruolį Liberį Polį ir pamokyti, kad jis nebūtų perdaug gudrus.

Linas nurijo did�iulį k�snį mėsos ir nustelbdamas verandos triuk�m�, bosiu tarė:

��Valstie�iai! Atėjo naujas rusi�kų leidinių katalogas. Norintieji kvie�iami į klub�.

Visi atsisuko į jį.

��O kas ten yra?

��Ar Mironovas yra, Sa�ka?

��Yra,�� tarė Linas.

��O �Gele�inis bok�tas�?

��Yra. Jau u�sisakiau.

��O �Grynas kaip sniegas�?

��Yra. A�tuoniasde�imt �e�i pavadinimai, visų neatsimenu.

Veranda ėmė greitai tu�tėti. I�ėjo Alanas. I�ėjo Va�ia. I�ėjo Irina su ilganosiu Zora. Ji nieko ne�inojo. Ji net nepastebėjo. Ji, �inoma, nieko neprisiminė. Ir neprisimins.

�Zor� prisimins. Dvigalvį ver�elį prisimins. O man�s neprisimins�

Linas tarė:

��Nelaiminga meilė aktyvizuoja. Bet ji trumpa, Poli. Tu pasiliksi �ia. A� tave pri�iūrėsiu.

��O gal man vis dėlto va�iuoti į Tolimuosius Rytus?�� pasakė Polis.

��Kuriam galui. Tu jai tik trukdysi ir painiosies po kojų. Pa�įstu Irin�, pa�įstu ir tave. U� jos herojų tu kvailesnis penkiasde�im�ia metų.

��O gal�

��Ne,�� nuldrto Linas.�� Lik su manim. Argi tavo Linas tave kada apgavo?

Ir Polis pakluso. Jis �velniai patap�nojo Linui per pla�ius pe�ius, atsistojo ir priėjo prie baliustrados. Saulė buvo nusileidusi, ferma skendėjo �iltose vaiskiose sutemose. Ka�kas arti skambino pianinu, ir labai gra�iai dainavo duetas. �Ehe-he!� � pamanė Polis. Jis persisvėrė per baliustrad� ir tyliai sustaugė, mėgd�iodamas pėdsakus pametusį mil�ini�k� vė�iavorį.

Palydovas buvo mil�ini�kas. Tai buvo dviejų kilometrų skersmens toras, masyviomis pertvaromis padalintas į daugyb� patalpų. Aplinkiniuose koridoriuose buvo tu��ia ir �viesu, trikampės angos į tu��ias �viesias patalpas buvo visai atdaros. Palydovas biivo paliktas nepaprastai seniai, galimas daiktas, jau prie� milijonus metų�, bet grublėtos geltonos jo grindys buvo �varios. Augustas Baderis pasakė, kad �ia jis nepastebėj�s nė dulkelės.

Baderis ėjo pirmas, kaip ir dera atradėjui ir �eimininkui. Gorbovskis ir Valken�teinas matė dideles atlėpusias jo ausis ir �viesų plaukų kuodelį ant pakau�io.

��Tikėjausi �ia pamatyti nykų vaizd�, � lėtai pasakojo Baderis. Jis kalbėjo rusi�kai, stengdamasis i�tarti kiekvien� raid�. � Mus sudomino pirmiausia �is Palydovas. Tai buvo prie� de�imt metų. Pama�iau, kad i�orinės angos atdaros. Tariau sau: �Augustai, tu pamatysi baisų, �siaubing� vaizd�.� A� net liepiau �monai pasilikti laive. Bijojau �ia rasi�s negyvų kūnų. Jūs suprantate?

Jis sustojo prie ka�kokios angos, ir Gorbovskis vos neu�lėkė ant jo. Valken�teinas, kuris buvo kiek atsilik�s, juos pasivijo ir paniur�s atsistojo greta.

��Aber �ia buvo tu��ia,�� tarė Baderis � Cia buvo �viesu, labai �varu ir visi�kai tu��ia. Pra�om, pa�iūrėkite.�� Jis grak��iai pamojo ranka.�� A� link�s manyti, kad �ia buvo Palydovo dispe�erinė.

Jie prasispraudė į patalp�, kurios lubos buvo kupolo pavidalo. Vidury kėksojo �emas pusapvalis stovas. Sienos buvo ry�kiai geltonos, matinės ir �vietė i� vidaus. Gorbovskis palietė sien�. Ji buvo lygi ir vėsi.

��Pana�u į gintar�, � tarė jis.�� Pa�iupinėk, Markai.

Valken�teinas pa�iupinėjo ir linktelėjo galv�.

��Viskas demontuota,�� tarė Baderis.�� Ta�iau sienose ir pertvarose, taip pat toroidaliniame Palydovo apvalkale liko kol kas mums ne�inomų �viesos �altinių. A� link�s manyti�

� �inom,�� greitai įsiterpė Valken�teinas.

��Stai kaip?�� Baderis dirstelėjo į Gorbovskį. � Bet k� jūs esate skait�? Jūs,|Markai, ir jūs, Leonidai.

��Mes skaitėm serij� jūsų straipsnių, Augustai,�� tarė Gorbovskis.�� �Dirbtiniai Vladislavospalydovai�.

Baderis nulenkė galv�.

���Dirbtiniai, ne�emi�kos kilmės �vaig�dės EH 17 Vladislavos planetos palydovai�,�� pataisė jis.�� Taip. Tad suprantama, kad savo samprotavimų apie �viesos �altinius galiu jums ir nepasakoti.

Valken�teinas ėmė ap�iūrinėti sien�.

��Keista med�iaga,�� tarė jis i� tolo.�� Tikriausiai metaloplastas. Ta�iau tokio metaloplasto niekad nesu mat�s.

��Cia ne metaloplastas,�� tarė Baderis.�� Nepamir�kite, kur jūs esate. Jūs, Markai, ir jūs, Leonidai.

��Nepamir�om,�� pasakė Gorbovskis.�� Mes buvom Fobe, ir ten i� tiesų visai kita med�iaga.

Gorbovskis ir Valken�teinas buvo lank�si Fobe. Tai buvo Marso palydovas, kuris ilg� laik� buvo laikomas natūraliu. Bet paai�kėjo, kad tai keturių kilometrų skersmens toras, apgaubtas metaliniu antimeteoritiniu tinklu. Tankus tinklas buvo i�ėstas meteoritinės korozijos ir kur-ne-kur sudraskytas. Ta�iau pats palydovas i�liko sveikas. I�orinės jo angos buvo atdaros, ir mil�ini�kas riestainis buvo tu��ias lygiai taip pat, kaip �is. Pagal antimeteoritinio tinklo susidėvėjim� buvo apskai�iuota, kad jis į orbit� aplink Mars� buvo i�vestas ma�ių ma�iausiai prie� de�imt milijonų metų.

��O, Fobas!�� Baderis palingavo galv�. � Fobas � tai viena, Leonidai. Vladislava � anaiptol kas kita.

��Kodėl?�� pasiteiravo prieidamas Valken�teinas. Jis manė kitaip.

��Pavyzd�iui, todėl, kad nuo Saulės ir nuo Fobo iki Vladislavos, kur dabar esame, yra trys �imtai tūkstan�ių astronominių vienetų.

��Sį atstum� įveikėm per pus� metų, � piktai tarė Valken�teinas.�� Jie galėjo padaryti t� patį. Ir, be to, Vladislavos palydovai ir Fobas turi daug k� bendra.

��Ta�iau �itai reikia įrodyti,�� tarė Baderis.

Gorbovskis prabilo, tingiai �ypsodamasis:

��Sit mes ir mėginsim įrodyti.

Truputį pagalvoj�s, Baderis pasakė:

��Fobas ir �emės palydovai taip pat turi daug k� bendra.

Tai buvo Baderio stiliaus atsakymas � labai svarus ir pus� metro pro �alį.

��Na, gerai,�� tarė Gorbovskis.�� O kas �ia dar yra, be �ios dispe�erinės?

��Siame Palydove,�� Oriai tarė Baderis,�� yra �imtas �e�iasde�imt patalpų � nuo penkiolikos iki penkių �imtų kvadratinių metrų dyd�io. Galime visas jas ap�iūrėti. Ta�iau jos tu��ios.

��Jeigu jos tu��ios,�� pasakė Valken�teinas,�� ver�iau grį�kim į �Tarielį�.

Baderis dirstelėjo į jį ir vėl pasisuko į Gorbovskį.

��Sį palydov� mes vadiname Vladia. Kaip �inote, Vladislava turi dar vien� palydov�, taip pat dirbtinį ir taip pat ne�emi�kos kilmės. Jis ma�esnis. Mes jį vadiname Slava. Suprantate? Planeta vadinama Vladislava. Visai natūralu, kad du jos palydovai pavadinti Vladia ir Slava. Ar ne?

��Taip, �inoma,�� tarė Gorbovskis. Sis �aismingas samprotavimas jam buvo �inomas. Jis �itai girdėjo jau tre�i� kart�. � Jūs labai s�mojingai pasiūlėt, Augustai. Vladia ir Slava. Vladislava. Puiku.

��Pas jus. �emėje,�� toliau lėtai kalbėjo Baderis,�� �ie pailydovai vadinami �Igrekas pirmas� ir �Igrekas antras�, o ne Vladia ir Slava. Ta�iau mes, mes juos vadiname kitaip. Mes juos vadiname Vladia ir Slava.

Jis grie�tai pa�iūrėjo į Valken�tein�. Valken�teinas stovėjo kietai sukand�s dantis. Valken�teinas �inojo, kad �mes� � tai vienas pats Baderis, ir tik Baderis.

��O dėl �ios geltonos med�iagos, kuri anaiptol nėra metaloplastas ir kuri� a� vadinu gint�,rinu�

��Labai vykusiai,�� įsiterpė Valken�teinas.

��Taip, neblogai� Tai jo sudėtis kol kas ne�inoma. Ji lieka paslaptis.

Stojo tyla. Gorbovskis i�sibla�k�s ap�iūrinėjo patalp�. Jis mėgino vaizduotis, kas statė �į palydov� ir paskui, labai seniai, �ia dirbo.. Tai buvo kiti �monės. Jie atėjo į Saulės sistem� ir i�ėjo, palik� prie Marso apleistas kosmines laboratorijas ir didelį miest� netoli a�igalio kepurės. Palydovai buvo tu�ti, ir miestas buvo tu��ias � liko tik keisti pastatai, turintys daug auk�tų po planetos pavir�iumi. Paskui � arba, galimas daiktas, prie� tai � jie atskrido į �vaig�dės EH 17 sistem�, pastatė prie Vladislavos du dirbtinius palydovus ir taip pat pasitraukė. Ir �ia, Vladislavoje, taip pat turėtų būti apleistas miestas. Kodėl ir i� kur jie atvyko? Kodėl ir kur jie pasitraukė? Beje, ai�ku kodėl. Jie, �inoma, buvo dideli tyrinėtojai. Kito pasaulio desantininkai.

��Dabar,�� tarė Baderis,�� eisime ap�iūrėti patalpos, kur a� radau daikt�, kurį s�lygi�kai pavadinau saga.

��Ar jis ir dabar ten?�� paklausė pagyvėj�s Valken�teinas.

��Kas jis?�� paklausė Baderis.

��Daiktas.

��Saga � pabrė�tinai tarė Baderis,�� �iuo metu yra �emėje � ji perduota Komisijai, tirian�iai svetimo, nehumanoidinio proto veiklos pėdsakus kosmose.

��A,�� suprato Valken�teinas.�� Pėdsekiams. Bet a� rinkau Vladislav� lie�ian�i� med�iag�, o �ios jūsų sagos man niekas neparodė.

Baderis atki�o smakr�.

��A� j� pasiun�iau su kapitonu Antonu Bykovu prie� pusantrų lokalinių metų.

Su Bykovu jie apsilenkė kelyje. Jis turėjo atvyko i �em�, praslinkus septyniems mėnesiams po �Tarielio� starto Į �yaii�d� EH 17.

��Taip,�� tarė Gorbovskis.�� Vadinasi, sagos ap�iiira atidedama.

��Bet mes ap�iūrėsim patalp�, kur a� l� radau.�� tarė Baderis.�� Gali būti, Leonidai, kad hipotetiniame mieste Vladislavos planetos pavir�iuje jūs rasite analogi�kų daiktų.

Jis jlindo j an�. Valken�teinas i�ko�ė pro dantis:

� Įkyrėjo jis man, Leonidai Andreievi�iau�

��Reikia kentėti,�� sudraudė Gorbovskis.

Ligi patalpos, kur Baderis rado sa??�. buvo pusė kilometro kelio. Baderis parodė vieta, kur gulėjo saa, ir smulkiai papasakojo, kaip jis j� rado. (Jis ja u�mvn�s ir sutrai�k�s.) Baderio nuomone, saga buvusi akumuliatorius ir prad�ioje turėjusi sferin� form�. Ji buvo pai?aminta i� pusiau permatomos, �vilgan�ios Ivg sidabras, labai mink�tos med�iagos. Skersmuo � trisde�imt a�tuoni milimetrai ir �e�iolika �imtųjų� tankumas� svoris� atstumas nuo artimiausios sienos�

Prie�ais, kitoje koridoriaus pusėje esan�iame kambaryje, tarp prietaisų, i�dėstytų tiesiai ant grindų, sėdėjo du jauni vaikinai mėlynomis darbinėmis striukėmis. Jie dirbo, �vilg�iodami į Gorbovskį ir Valken�tein�, ir pusbalsiu �neku�iavo.

��Desantininkai. Atskrido vakar.

��Aha, Stai tas, ilg�is,�� Gorbovskis.

� �inau.

��O antras, �viesiaplaukis?

��Markas Jefremovi�ius Valken�teinas. �turmanas.

��Aha, girdėjau.

��Jie pradės rytoj.

Baderis pagaliau baigė ai�kinti ir paklausė, ar viskas suprantama. �Viskas�,�� atsakė Gorbovskis ir nugirdo, kaip kitame kambaryje ka�kas sukikeno.

��Dabar mes grį�ime namo,�� tarė Baderis.

Jie i�ėjo į koridorių, ir Gorbovskis linktelėjo mėlynomis striukėmis vilkintiems vaikinams.

Vaikinai atsistojo ir �ypsodamiesi linktelėjo.

��Linkim geros kloties,�� pasakė vienas.

Antrasis tylėdamas �ypsojosi, vartydamas rankose daugiaspalvio laido kamuolį.

��A�iū, � tarė Gorbovskis.

Valken�teinas taip pat pasakė:

��A�iū.

Paėjėj�s apie �imt� �ingsnių, Gorbovskis atsigr�ė. Abu vaikinai mėlynomis striukėmis stovėjo koridoriuje ir �iūrėjo jiems įkandin.

�Baderio imperijoje� (taip pa�aipos vadino vis� dirbtinių ir natūraliųjų Vladisjavos palydovų sistem� � Observatorijas, dirbtuves, pakraunam�sias stotis, juod�sias cisternas � chlorelos plantacijas, oran�erijas, daigynus, stiklinius poilsio sodus ir tu��ius ne�emi�kos kilmės torus) laikas buvo skai�iuojamas trisde�imties valandų ciklais. Tre�io ciklo pabaigoje, kai D-�vaig�dėlaivis �Tarielis�, �e�ių kilometrų mil�inas, i� tolo pana�us į spindintį �ied�, i�ėjo į meridianin� orbit� aplink Vladislav�, Gorbovskis surengė pirm� �valgyb�. I� D-�vaig�dėlaivių negalima i�silaipinti masyviose planetose, ypa� planetose, turin�iose atmosferas, ir juo labiau planetose, turin�iose siautėjan�ias atmosferas. Mat, �ie laivai yra perdaug trapūs. I�silaipinama i� pagalbinių laivų-botų, turin�ių atomin�-impulsin� arba fotonin� pavar�, arba i� lengvesnių patvarių planetolaivių su nefiksuotu svorio centru. Reisiniame �vaig�dėlaivyje yra vienas toks botas, o desantiniame � nuo dviejų iki keturių. �Tarielis� turėjo du fotoninius botus, ir vienu i� jų Gorbovskis pirm� kart� pabandė i��valgyti Vladislavos atmosfer�. �Pa�iūrėsiu, ar verta�,�� pasakė Gorbovskis Baderiui.

Į �Tarielį� atvyko pats Baderis. Jis daug link�iojo ir sakė: �O, taip�, o kai Gorbovskio botas atsiskyrė nuo �Tarielio�, atsisėdo ant suolelio �alia stebėjimo pulto ir ėmė kantriai laukti.

Visi Desantininkai susirinko prie pulto ir stebėjo neai�kius �ybsnius pilkame oscilografo ekrane. Taip atsispindėjo signaliniai impulsai, kuriuos siuntė bote veikiantis autosiųstuvas. Be Baderio, buvo dar trys Desantininkai. Jie tylėjo ir kiekvienas savaip galvojo apie Gorbovskį.

Valken�teinas galvojo, kad Gorbovskis grį� po valandos. Jis negalėjo pak�sti neai�kumo, ir jam norėjosi, kad Gorbovskis jau būtų grį��s, nors jis ir �inojo, kad pirmoji �valgyba visuomet pavyksta, ypa� jeigu desantinį bot� vairuoja Gorbovskis. Valken�teinas prisiminė, kaip jis pirm� kart� pasitiko Gorbovskį. Valken�teinas tik k� buvo grį��s i� skryd�io į Neptūn� � grį�o be nuostolių, ir todėl did�iavosi ir baisiai gyrėsi. Tai buvo Cifėjoje, Mėnulio palydove, i� kurio paprastai startuodavo visi fotoniniai laivai. Gorbovskis priėjo prie jo valgykloje ir tarė: �Atleiskit, susimildami, ar jūs kartais ne Markas Jefremovi�ius Valken�teinas?� Valken�teinas linktelėjo ir paklausė: �Kuo galiu būti naudingas?� Gorbovskis atrodė labai nusimin�s. Jis atsisėdo �alimais, pakraipė ilg� nosį ir papra�ė: �Klausykite, Markai, ar ne�inot, kur �ia galima gauti arf�?� Cia � trys �imtai penkiasde�imt tūkstan�ių kilometrų nuo �emės, �vaig�dėlaivių bazėje. Valken�teinas paspringo sriuba. Gorbovskis smalsiai jį ap�iūrinėjo, paskui prisistatė ir tarė: �Nusiraminkit, Markai, �itai ne taip jau skubu. Teisyb� sakant, norėjau su�inoti, kokiu re�imu jūs įskridot į Neptūno egzosfer�?� Tai buvo Gorbovskio maniera: prieiti prie �mogaus, ypa� nepa�įstamo, duoti �tai tokį klausim� ir �iūrėti, kaip �mogus i�sisukinėja.

Apie Gorbovskį galvojo ir biologas Persis Diksonas, juodas, apaug�s garbanotais plaukais. Jis buvo senas, labai daug patyr�s ir atlik�s su savim ir su kitais gausyb� beproti�kų eksperimentų. Persis Diksonas buvo priėj�s i�vad�, kad �mogus, i�buv�s Erdvėje daugiau kaip dvide�imt metų, atpranta nuo �emės ir nustoja laik�s Zefn� savo namais. Likdamas �emės gyventoju, jis nustoja buv�s �emės �mogumi. Taip atsitiko ir Persiui Diksonui, ir jis negalėjo suprasti, kodėl Gorbovskis, nuskrid�s penkis su puse parseku ir pabuvoj�s de�imtyje mėnulių ir planetų, retkar�iais pakelia auk�tyn akis ir atsidus�s taria: �Kad būtų pievelė. �olės. Pagulė�iau. Ir kad tekėtų upeliukas.�

Apie Gorbovskį galvojo ir Riu Vaseda, atmosferos fizikas. Jis samprotavo apie atsisveikinant Gorbovskio pasakytus �od�ius: �Pa�iūrėsiu; ar verta.� Vaseda labai bijojo, kad Gorbovskis grį��s gali pasakyti: �Neverta.� Taip jau buvo ne kart� atsitik�. Vaseda tyrinėjo siautėjan�ias atmosferas ir buvo am�inai įsiskolin�s Gorbovskiui, ir kas kart� jam rodėsi, kad jis i�lydi Gorbovskį myriop. Kart� Vaseda jam �itai prisipa�ino. Gorbovskis rimtai atsakė: ��inote, Riu, dar nebuvo atsitikimo, kad nebū�iau grį��s.�

Apie Gorbovskį galvojo ir Kosmogacijos Tarybos generalinis įgaliotinis, Transkosminės �vaig�dėlaivių bazės ir laboratorijos �Vladislava EH 17� direktorius, profesorius ir Desantininkas Augustas Johanas Baderis. Ka�kodėl prisiminė, kaip prie� penkiblika metų Gorbovskis Cifėjoje atsisveikino su savo motina. Gorbovskis ir Baderis buvo i�siruo�� skristi į Transplutonį. Buvo labai liūdnas momentas � atsisveikinti su giminėmis prie� kosminį reis�. Baderiui pasirodė, kad Gorbovskis su motina atsisveikino labai nerūpestingai. Būdamas laivo kapitonas, Baderis pajuto pareig� padaryti Gorbovskiui pastab�. �Toki� liūdn� akimirk�, � tarė jis grie�tai, bet �velniai,�� jūsų girdis turėjo plakti unisonu su jūsų motinos �irdimi. Kiekvienas taurus �mogus turi būti�� Gorbovskis tylėjo, o kai Baderis baigė pastab�, keistu balsu paklausė: �Augustai, o ar jūs turite mam�?� Taip, jis �itaip ir pasakė: �mam��. Ne �motin��, ne �Mutter�, o �mam��.

� � U�skrido į an� pus�, � tarė Vaseda.

Valken�teinas dirstelėjo į ekran�. Nery�kių dėmių �mės�lojimas i�nyko. Jis pa�velgė į Baderį. Baderis sėdėjo įsitvėr�s į kėdės sėdyn� ir taip atrodė, lyg jį verstų vemti. Jis pakėlė į Valken�tein� akis ir gailiai nusi�ypsojo.

��Vienas dalykas,�� tarė jis, stropiai tardamas garsus,�� kai tu pats. Aber visai kitas dalykas, kai ka�kas kitas.

Valken�teinas nusisuko. Jo manymu, buvo visi�kai vis tiek, kas tai atlieka. Jis atsistojo ir i�ėjo į koridorių. Prie kesoninės angos jis pamatė jaunuolį nuskustu įdegusiu veidu ir nuskustu blizgan�iu pakau�iu. Valken�teinas sustojo ir nu�velgė jį nuo galvos iki kojų.

��Kas jūs toks?�� nedraugi�kai paklausė jis. Vargu ar jis galėjo tikėtis �Tarielyje� sutikti nepa�įstam� �mogų.

Jaunuolis kreivokai �yptelėjo.

��A� Sidorovas,�� atsakė jis.�� Esu biologas ir noriu pamatyti draug� Gorbovskį.

��Gorbovskis �valgyboje,�� pasakė Valken�teinas.�� Kaip jūs patekot į laiv�?

��Mane atve�ė direktorius Baderis�

��A��� tarė Valken�teinas. (Baderis į �vaig�dėlaivį buvo atvyk�s prie� dvi valandas.)

���ir, matyt, bus mane pamir��s.

��Natūralu,�� pasakė Valken�teinas.�� Visai natūralu, kad direktorius Baderis pamir�o. Jis labai susijaudin�s.

��Suprantu,�� Sidorovas dirstelėjo į savo pusba�ių galus ir tarė: � Norė�iau pakalbėti su draugu Gorbovskiu.

��Jums teks truputį palaukti,�� pasakė Valken�teinas.�� Jis greitai grį�. Eiva, palydėsiu jus į kajutkompanij�.

Jis palydėjo Sidorov� į kajutkompanij�, padėjo jam pluo�t� paskutinių �emės �urnalų ir grį�o į kabin�. Desantininkai �ypsojosi, Baderis nuo kaktos �luostėsi prakait� ir taip pat �ypsojosi. Ekrane vėl ribėjo nery�kios dėmės.

��Grį�ta,�� tarė Diksonas.�� Jis pasakė, kad vieno apsisukimo pirmam kartui u�tenka.

� �inoma, u�tenka,�� pritarė Valken�teinas.

��Visi�kai u�tenka,�� patvirtino Vaseda.

Po ketvir�io valandos Gorbovskis i�sirop�tė i� kesono, atsisagstydamas piloto kombinezono sagas. Jis buvo i�sibla�k�s ir �iūrėjo virs galvų.

��Na, kaip?�� nekantriai paklausė Vaseda.

��Viskas gerai,�� atsakė Gorbovskis. Jis sustojo koridoriaus vidury ir ėmė nertis i� kombinezono. I�kėlė i� kombinezono vien� koj�, primynė rankov� ir vos nepargriuvo.�� Beje, k� a� sakau, kad viskas gerai. Viskas prastai.

��Kas prastai?�� pasiteiravo Valken�teinas.

��Noriu valgyti,�� pasakė Gorbovskis. Pagaliau jis i�sinėrė i� kombinezono ir patraukė į kajutkompanij�, u� rankovės vilkdamas kombinezon� grindimis.�� Kvaila planeta,�� pridūrė jis.

Valken�teinas atėmė i� jo kombinezon� ir prisigretino eiti drauge.

��Kvaila planeta,�� pakartojo Gorbovskis, �iūrėdamas vir�um galvų.

��Labai sunki planeta i�silaipinti,�� pritarė Baderis, ai�kiai tardamas garsus.

��Leiskit pavalgyti,�� tarė Gorbovskis.

Kajutkompanijoje jis patenkintas i�sitiesė ant sofos. Kai

Gorbovskis įėjo,Sidorovas pa�oko.

��Sėdėkit, sėdėkit,�� maloniai tarė Gorbovskis.

��Kas atsitiko?�� paklausė Valken�teinas.

��Nieko ypatinga,�� atsakė Gorbovskis.�� Mūsų botai netinkami laipintis.

��Kodėl?

��Ne�inau. Fotoniniai laivai netinkami laipintis. Reaktoriuje vis� laik� trinka magnetiniai gaudytuvai.

��Atmosferiniai magnetiniai laukai,�� tarė atmosferos fizikas Vaseda ir ėmė trinti delnus.

��Gal būt,�� pasakė Gorbovskis.

��K� gi,�� lėtai tarė Baderis.�� Duosiu impulsin� raket�. Arba jonolaivį.

��Duokit, Augustai,�� pritarė Gorbovskis.�� Duokit, susimildami, mums jonolaivį arba impulsin� raket�. Ir duokit man k� nors valgyti.

��Vie�patie,�� tarė Valken�teinas.�� Jau ir neprisimenu, kada paskutinį kart� vald�iau impulsin� raket�.

��Nieko,�� atsakė Gorbovskis.�� Prisiminsit. Klausykite��� �velniai tarė jis.�� Ar gausiu �iandien pavalgyti?

��Tuojau,�� nuramino Valken�teinas.

Jis atsipra�ė Sidorovo, nurinko nuo stalo �urnalus ir u�dengė stal� chlorviniline staltiese. Paskui padėjo ant stalo duonos, sviesto, pieno ir grikių ko�ės.

��Stalas padengtas, Leonidai Andrejevi�iau,�� pasakė jis.

Gorbovskis nenoromis pakilo nuo sofos.

��Visuomet tenka keltis, kai reikia k� nors veikti,�� tarė jis.

Jis sėdo prie stalo, paėmė abiem rankom puodelį pieno ir vienu mauku jį i�gėrė. Paskui abiem rankom prisitraukė lėk�t� ko�ės ir paėmė �akut�. Tik kai jis paėmė �akut�, paai�kėjo, kodėl puodelį ir lėk�t� jis ėmė abiem rankom. Jo rankos drebėjo. Jam taip drebėjo rankos, kad jis du kartus nepataikė, stengdamasis peilio galu paimti gabaliuk� sviesto. Baderis, i�temp�s kakl�, �iūrėjo į Gorbovskio rankas.

��Pasistengsiu duoti jums geriausi� impulsin� raket�, Leonidai,�� tarė jis tyliai.�� Pa�i� geriausi�.

��Duokite, Augustai,�� pasakė Gorbovskis.�� Pa�i� geriausi�. O kas tas vaikinas?

��Tai Sidorovas,�� paai�kino Valken�teinas.�� Jis norėjo su jumis pasikalbėti.

Sidorovas vėl atsistojo. Gorbovskis maloniai pa�velgė į jį i� apa�ios į vir�ų ir pasakė:

��Pra�om sėstis.

��O,�� tarė Baderis.�� Visai paihir�au. Atleiskite, Leonidai. Draugai, leiskite jums pristatyti�

��A� Sidorovas,�� prabilo Sidorovas, nesmagiai �ypsodamasis, nes visi į jį su�iuro.�� Michailas Albertovi�ius. Biologas.

��Welcome Michailai Albertovi�iau,�� pasakė gauruotasis Diksnriiis

Welcome (angl.) ~ sveiki.

��Gerai,�� tarė Gorbovskis.�� Tuojau pavalgysiu, Michailai Albertovi�iau, ir eisim į mano kajut�. Ten jra sofa. Cia taip pat yra sofa��� jis nuleido bals� iki konfidencialaus �nab�desio,�� bet ant jos sėdi Baderis. O jis Direktorius.

��Nesumanykit jo paimti,�� japoni�kai perspėjo Valken�teinas.�� Jis man nepatinka�

��Kodėl?�� paklausė Gorbovskis.

Gorbovskis tįsojo ant sofos, Valken�teinas ir Sidorovas sėdėjo prie stalo. Ant stalo gulėjo blizgantys videofonografo juostų ritiniai.

��A� jums nepatariii,�� pasakė Valken�teinas.

Gorbovskis susidėjo rankas po galya.

��Giminių neturiu,�� tarė Sidorovas. (Gorbovskis pa�velgė į jį su u�uojauta.) � Nebus kam man�s apverkti.

��Kodėl � apverkti?�� paklausė Gorbovskis.

Sidorovas paniuro.

��Noriu pasakyti, kad �inau, kam esu pasiruo��s. Man reikia informacijos. �emėje man�s laukia. �ia, vir�um Vladislavos, sėd�iu jau metus. Metus praleidau beveik tu��iai�

��Taip, apmaudu,�� tarė Gorbovskis.

Sidorovas sunėrė pir�tus.

��Labai apmaudu, Leonidai Andrejevi�iau. Maniau, kad į Vladislav� bus greitai i�silaipinta. A� i� viso nesiver�iu į atradėjus. Man tik reikia informacijos, suprantate?

��Suprantu,�� pasakė Gorbovskis.�� Kaipgi. Juk jūs, rodos, biologas�

��Taip. Be to, lankiau pilotų kosmonautų kursus ir gavau diplom� su pagyrimu. Jūs mane egzaminavote, Leonidai Andrejevi�iau. �inoma, jūs man�s neprisimenat. Pagaliau visų pirmiausia a� biologas ir daugiau nenoriu laukti. Mane �adėjo pasiimti drauge Kvipa. Bet jis du kartus mėgino i�silaipinti ir atsisakė. Paskui atskrido String�s. Stai kur buvo tikras dr�suolis. Bet ir jis �man�s nepaėmė. Nesuspėjo. Jis tūpė i� antro bandymo ir negrį�o.

��Keistuolis,�� tarė Gorbovskis, �iūrėdamas į lubas.�� Tokioje planetoje reikia daryti ma�ių ma�iausiai de�imt bandymų. Kokia jo pavardė? String�s?

��String�s,�� atsakė Sidorovas.

��Keistuolis,�� tarė Gorbovskis.�� Neprotingas keistuolis.

Valken�teinas pa�velgė Sidorovui į veid� ir sumurmėjo:

��Taip ir yra; Juk tai didvyris.

��Kalbėk rusi�kai,�� grie�tai pasakė Gorbovskis.

��Kodėl? Juk jis moka japoni�kai.

Sidoroyas nuraudo.

��Taip,�� tarė jis.�� Moku. Tik a� ne didvyris. String�s � tai didvyris. O a� biologas, ir man reikia informacijos.

��Kiek informacijos jūs gavot i� Stringo?�� paklausė Valken�teinas.

��I� Stringo? Nė kiek,�� atsakė Sidorovas.�� Juk jis �uvo.

��Tai kodėl �itaip juo �avitės?

Sidorovas patraukė pe�iais. Sių keistų �monių jis nesuprato. Tai labai keisti �monės � Gorbovskis, Valken�teinas ir tikriausiai jų draugai. Pavadinti nuostabų dr�suolį String� neprotingu keistuoliu� Jis prisiminė String� � auk�t�, pla�iapetį, garsiai ir nerūpestingai besijuokiantį, pasitikin�ių judesių. Ir kaip String�s pasakė Baderiui: �Atsargieji tupi �emėje, Augustai Johanai. Darbo specifika, Augustai Johanai!� � ir spragtelėjo tvirtais pir�tais. �Neprotingas keistuolis��

�Gerai,�� pagalvojo. Sidorovas,�� tai jų reikalas. Bet k� daryti man? Vėl sėdėti sudėjus rankas ir per radij� prane�ti į Zem�, kad eilinė kiber�valgų apkaba sudegė atmosferoje; kad eilinis bandymas. i�silaipinti nepasisekė; kad eilinis tyrinėtojų tarpplanetininkų būrys atsisako pasiimti mane į �valgyb�; kad a� dar kart� visi�kai susibariau su Baderiu ir �is dar kart� patvirtino, jog planetolaivio man nepatikės, bet u� �sisteming� į�ūlum�� i�siųs mane i� �jam patikėto Erdvės ruo�o�. Ir vėl Leningrade gyvenantis gerasis senasis Rudolfas Kreiceris, kratydamas akademi�k� �a�baud�, intuityviai samprotaus, kad mėlynųjų �vaig�d�ių sistemose egzistuojanti gyvybė, o pa�ėl�s Gad�ibekovas triu�kins jo samprotavimus i�mėgintais argumentais, įrodan�iais, kad mėlynųjų �vaig�d�ių sistemose nėra jokios gyvybės; ir vėl Rudolfas Kreiceris kalbės apie tas pa�ias a�tuoniolika bakterijų, kurias Kvipos ekspedicija sumed�iojo Vladislavos planetos atmosferoje, o Gad�ibekovas neigs bet kokį ry�į tarp �ių a�tuoniolikos bakterijų ir Vladislavos planetos atmosferos, visi�kai pagrįstai remdamasis identifikacijos sudėtingumu konkre�iomis �io eksperimento s�lygomis. Ir vėl klausim�, ar mėlynųjų �vaig�d�ių sistemoje egzistuoja gyvybė, Kosmobiologijos akademija paliks atvir�. O ta gyvybė yra, yra, yra, ir tereikia tik iki jos nusigauti. Nusigauti į Vladislav�, mėlynosios �vaig�dės EH 17 planetos.�

Gorbovskis pa�velgė į Sidorov� ir �velniai tarė:

��Galų gale kam jums būtinai su mumis skristi? Mes turim savo biolog�. Puikų biolog� Persį Dikson�. Jis trupu�iuk� kvanktelėj�s, bet gali pristatyti jums pavyzd�ių, � kokių norit ir kiek norit.

��Et,�� tarė Sidorovas ir mostelėjo ranka.

��Garbės �odis,�� pridūrė Gorbovskis.�� Jums pas mus labai nepatiktų. O �iaip viskas bus gerai. Mes i�silaipinsim ir pristatysim jums vįsk�, ko reikia. Tik duokit mums instrukcij�.

��Visk� padarytumėt atvirk��iai,�� tarė Sidorovas.�� Kvipa taip pat pra�ė instrukcijos, o paskui atve�ė du konteinerius penicelos. Papras�iausi �emės pelėsiai. Juk jūs ne�inot, kokios Vladislavoje darbo s�lygos. Jums ten rūpės ne mano instrukcijos.

��Kas teisybė, tas teisybė, � atsiduso Gorbovskis.�� S�lygų ne�inom. Jums dar teks truputį luktelėti, Michailai Albertovi�iau.

Valken�teinas pritariamai linktelėjo.

��Gerai,�� tarė Sidorovas. Jis buvo u�simerk�s.�� Tuomet paimkit bent instrukcijas.

��Būtinai,�� pasakė Gorbovskis.�� Būtinai.

Per paskesniuosius keturiasde�imt ciklų Gorbovskis leidosi į �valgyb� �e�iolika kartų. Jis skraidė puikiu impulsiniu planetolaiviu �Skitas Alefas�, kurį jam buvo parūpin�s Baderis. Pirmuosius penkis kartus jis skrido į �valgyb� vienas, bandydamas Vladislavos egzosfer� a�igaliuose, pusiaujyje įvairiose platumose. Pagaliau jis nusi�iūrėjo �iaurės a�igalio rajon� ir pradėjo skraidyti su Valken�teinu. Juodu kas kart� panirdavo į juodai oran�inės planetos atmosfer� ir kas kart� kaip kam��iai i� vandens i��okdavo atgal. Bet kas kart� juodu panirdavo vis giliau.

Baderis į Desantininkų darb� įjungė tris observatorijas, kurios be paliovos informavo Gorbovskį apie meteorologinių frontų judėjim� Vladislavos atmosferoje. Baderio įsakymu vėl buvo gaminamas atomarinis vandenilis � degalai �Skitui Alefui� (degalų prireikė kur kas daugiau, negu buvo numatyta). Atmosferos cheminės sudėties tyrinėjimai bombozondais su mezoniniais spinduliuotuvais buvo nutraukti.

Valken�teinas ir Gorbovskis grį�davo i� �valgybos nusiplūk� ir i�varg�. Jie puldavo god�iai valgyti, o Gorbovskis pavalg�s dribdavo ant artimiausios sofos ir ilgai gulėdavo, linksmindamas draugus įvairiausiomis sentencijomis.

Gorbovskio kvietimu Sidorovas liko �Tarielyje�. Jam buvo leista �Skito Alefo� testeriniuose u�kaituose pastatyti biopavyzd�ių konteinerius gaudytuvus ir biologin� ekspreslaboratorij�. Taigi jis privertė atmosferos fizik� Riu �iek tiek suglaudinti savo ūkį. Beje, i� to buvo ma�a naudos: konteineriai grį�davo tu�ti, ekspreslaboratorijos u�ra�ų nepavykdavo i��ifruoti. Siautėjan�ios atmosferos magnetinių laukų poveikis prietaisams chaoti�kai kaitaliojosi, ir ekspreslaboratorija reikalavo �mogaus rankos. Lįsdamas i� kesono, Gorbovskis pirmiausia pamatydavo blizgantį Sidorovo pakau�į ir tylėdamas pliauk�ėdavo sau per kakt�. Vien� kart� Sidorovui jis pasakė: �Michailai Albertovi�iau, visa biologija man i�lekia i� galvos �imtas dvide�imtame kilometre. Ten ji sta�iai rūkte i�rūksta. Labai jau ten baisu. Tik �iūrėk, kad neu�simu�tum.�

Kartais Gorbovskis imdavo drauge Dikson�. Po kiekvienos tokios �valgybos gauruotasis biologas gulėdavo. Sidorovo baik��iai pra�omas pri�iūrėti prietaisus, Diksonas at�audavo, kad imtis kokių pa�alinių darbų jis visai neketin�s. (�Sta�iai trūksta laiko, berniuk��)

�Niekas i� jų neketina imtis pa�alinių darbų, � su kartėliu galvojo Sidorovas.�� Gorbovskis ir Valken�teinas ie�ko miesto, Valken�teinas ir Riu u�siėm� atmosfera, o Diksonas stebi viso trejeto dievi�k� puls�. O i�silaipinim� jie vis atidėlioja, atidėlioja ir atidėlioja� Kodėl jie neskuba? Nejaugi jiems vis viena?�

Sidorovui rodėsi, kad �ių keistų �monių, vadinamų Desantininkais, jis niekad neperpras. Desantininkus �inojo ir jais did�iavosi visas did�iulis pasaulis. Būti Desantininko bi�iuliu buvo laikoma didele garbe. Bet �ia paai�kėjo, kad niekas gerai ne�inojo, kas ja Desantininkas. I� vienos pusės, tai ka�kas neįtikėtinai dr�saus. I� kitos,�� ka�kas gėdingai atsargaus: jie grį�davo. Jie visuomet mirdavo natūraliai. Jie sakė: �Desantininkas � tai tas, kuris tiksliai apskai�iuoja moment�, kada galima verstis be apskai�iavimų.� Jie sakė: ��uv�s Desantininkas nustoja buv�s Desantininku.� Jie sakė: �Desantininkas eina ten, i� kur negrį�ta ma�inos.� Ir dar jie sakė: �Galima sakyti: jis gyveno ir mirė blogas. Bet reikia sakyti: gyvendamas jis buvo Desantininkas, o �uvo blogas.� Visi �ie pasakymai buvo labai emocionalūs, bet i� jų visi�kai niekas neai�kėjo. Daugelis į�ymių mokslininkų ir tyrinėtojų buvo Desantininkai. Buvo laikas, kai Sidorovas taip pat �avėjosi Desantininkais. Ta�iau viena � �avėtis, sėdint mokyklos suole, ir visai kas kita � stebėti, kaip Gorbovskis tartum vė�lys �liau�ia kilometr� po kilometro, kuriuos būtų galima įveikti vienu rizikingu, bet �aibi�ku �uoliu.

Grį��s i� �e�ioliktos �valgybos, Gorbovskis prane�ė, kad dabar jis tyrinėsi�s paskutin� ir sudėtingiausi� kelio dalį į Vladislavos pavir�ių.

��Iki pavir�iaus liko dvide�imt penki kilometrai visai nei�tirto sluoksnio,�� pasakė jis, mirksėdamas mieguistomis akimis ir �iūrėdamas ka�kur vir�um galvų. � Tai labai pa vojingi kilometrai, ir a� būsiu labai atsargus. Mudu su Valken�teinu leisimės į �valgyb� ma�ių ma�iausiai de�imt � penkiolika kartų. Jeigu, �inoma, Direktorius Baderis aprūpins mus degalais.

��Direktorius Baderis degalais jus aprūpins,�� didingai tarė Baderis.�� Galite nė kiek neabejoti, Leonidai.

��Kaip puiku!�� su�uko Gorbovskis.�� Mat, a� bū�iu labai atsargus ir todėl jau�iuosi turįs teis� pasiimti drauge Sidorov�.

Sidorovas pa�oko. Visi su�iuro į jį.

��Stai ir sulaukei, berniuk,�� tarė Diksonas.

��Taip. Reikia duoti naujokui �ans�, � pasakė Baderis.

Vaseda tik nusi�ypsojo, link�iodamas gra�i� galv�. Net

Valken�teinas nutylėjo, nors jis buvo nepatenkintas. Didvyrių Valken�tein�s nemėgo.

� �itaip bus teisingai,�� pasakė Gorbovskis. Jis ėmė trauktis atbulas ir neatsigr�damas pavydėtinai tvarkingai atsisėdo ant sofos.�� Tegu naujokas skrenda.�� Jis nusi�ypsojo ir atsigulė. � Ruo�kite savo konteinerius, Michailai Albertovi�iau, mes jus imame.

Sidorovas i�bėgo i� kajutkompanijos. Valken�teinas tarė:

��Be reikalo.

��Nebūk egoistas, Markai,�� tingiai pasakė Gorbovskis.�� Vaikinas sėdi �ia jau metai. O jam tereikia gauti i� atmosferos bakterijų.

Valken�teinas palingavo galv� ir tarė:

��Be reikalo. Jis didvyris.

��Tai nieko,�� atsakė Gorbovskis.�� Dabar a� prisimenu, kursantai jį vadino Atu. Be to, a� skai�iau jo knygel�. Jis geras biologas ir ne valiūkaus. A� taip pat ka�kada buvau didvyris. Ir tu. Ir Riu. Ar ne, Riu?

��Tikrai taip, vade,�� atsakė Vaseda.

Gorbovskis susiraukė ir pasiglostė petį.

��Skauda,�� gailiai tarė jis.�� Toks baisus vira�as. Ir dar prie� srov�. O kaip tavo kelis, Markai?

Valken�teinas pakėlė koj�, keliskart j� sulenkė ir i�tiesė. Vi�i įdėmiai stebėjo jo judesius.

���Deja, man pasislinko girnelė�,�� nut�sdamas pasakė jis.

��Tuojau pamasa�uosiu,�� tarė Diksonas ir sunkiai atsistojo.

�Tarielis� skriejo meridianine orbita ir praskrisdavo pro Vladislavos �iaurės a�igalį kas tris su puse valandos. Ciklui baigiantis, planetolaivis su Gorbovskiu, Valken�teinu ir Sidorovu atsiskyrė nuo �vaig�dėtaivio ir nėrė �emyn, į pat juod� spirali�k� duob�, lėtai besisukan�i� oran�inėje migloje, kuri dengė Vladislavos �iaurės a�igalį.

I� prad�ių visi tylėjo, paskui Gorbovskis prabilo:

��Suprantama, jie bus i�silaipin� �iaurės a�igalyje.

��Kas?�� paklausė Sidorovas.

��Jie,�� paai�kino Gorbovskis.�� Ir jeigu jie i� viso statė miest�, tai būtent �iaurės a�igalyje.

��Toje vietoje, kur tada buvo �iaurės a�igalis,�� patikslino Valken�teinas.

��Taip, �inoma, toje vietoje. Kaip kad Marse.

Sidorovas įtemptai �iūrėjo, kaip ekrane i� ka�kokio centro greitai sklinda į �alis oran�iniai ta�kai ir juodos dėmės. Paskui tas judėjimas sulėtėjo. �Skitas Alefas� įjungė stabd�ius. Dabar jis leidosi vertikaliai.

��Bet jie galėjo nutūpti ir pietų a�igafyje,�� tarė Valken�teinas.

��Galėjo,�� sutiko Gorbovskis.

Sidorovas pagalvojo, kad Gorbovskis, nerad�s svetim�alių miesto prie �iaurės a�igalio, taip pat metodi�kai kapanotųsi prie pietų a�igalio, o paskui, nerad�s jo ir ten, i��niuk�tinėtų vis� planet�, kol vis dėlto j� surastų. Jam netgi pagailo Gorbovskio ir jo draugų. Ypa� jo draugų.

��Michailai Albertovi�iau,�� staiga pa�aukė Gorbovskis.

��K�?

��Michailai Albertovi�iau, ar kada nors esat mat�s, kaip �oka elfai?

��Elfai?�� nustebo Sidorovas.

Jis apsidairė. Gorbovskis sėdėjo pusiau į jį atsigr��s ir �elmi�kai skersakiavo. Valken�teinas sėdėjo nuo Sidorovo visai nusisuk�s.

��Elfai?�� paklausė Sidorovas.�� Kokie elfai?

��Su sparneliais. �inote, tokie��� Gorbovskis atitraukė rank� nuo valdymo pulto mygtukų ir pamank�tino pir�tus.�� Nematėt? Gaila. Ir a� nema�iau. Ir Markas, ir niekas nematė. O būtų įdomu pamatyti, ar ne?

��Be abejo,�� sausai atsakė Sidorovas.

��Leonidai Andrejevi�iau,�� tarė Valken�teinas.�� O kodėl jie nei�montavo stoties apvalkalo?

��Jiems to nereikėjo,�� pasakė Gorbovskis.

��Tai neekonomi�ka,�� pridūrė Valken�teinas.

��Vadinasi, jie buvo neekonomi�ki.

��I�laidūs �valgai,�� tarė Valken�teinas ir nutilo.

Planetolaivis krestelėjo.

��Imam, Markai,�� tarė Gorbovskis nepa�įstamu balsu.

Planetolaivis ėmė baisiai tirtėti. Tiesiog buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad galima i�tverti tokį drebėjim�. �Skitas Alefas� įskriejo į atmosfer�, kur staugė siautėjantys horizontalūs srautai, velkantys ilgas juodas kristalinių dulkių valk�nas, kur tuojau pat apako lokatoriai, kur tir�toje oran�inėje migloje trankė neregėtos jėgos �aibai. Galingi, visi�kai nesuprantami magnetinio lauko �ybsniai �ia trikdė prietaisus ir skaidė plazmin� gij� fotoninių raketų reaktoriuje. Fotoninės raketos �ia netiko, bet ne k� geriau �ia buvo ir pirmarū�iam atominiam planetolaiviui �Skitui Alefui�.

Beje, kabinoje buvo tylu. Prie pulto susigū��s sėdėjo Gorbovskis, dir�ais prisiri��s prie sėdynės. Ant akių jam krito juodi plaukai, po kiekvieno smūgio jis i�si�iepdavo. Smūgiai tolyd�io da�nėjo, ir atrodė, kad jis juokiasi. Ta�iau tai buvo ne juokas. Sidorovas niekad nesitikėjo, kad Gorbovskis gali būti toks � ne keistas, bet ka�koks svetimas. Gorbovskis buvo pana�us į velni�. Pana�us į velni� buvo ir Valken�teinas. Jis kabojo, i�si�erg�s prie atmosferos fiksatorių pulto, jo i�tįs�s sprandas krūp�iojo. Buvo stebėtinai tylu. Ta�iau prietaisų rodyklės, �ali zigzagai ir dėmės fluorescenciniuose ekranuose, juodos ir oran�inės dėmės pe riskopo ekrane � viskas �aismingai bla�kėsi ir sukosi, ir grindys trūk�iojo į �alis, ir lubos virpėjo, smego �emyn ir �okinėjo auk�tyn.

��Kiber�turman�, � kimiu balsu prabilo Valken�teinas.

��Anksti,�� tarė Gorbovskis ir vėl i�si�iepė.

��Nune�� Daug dulkių.

��Anksti, po velnių, � pasakė Gorbovskis.�� Skrendu į a�igalį.

Valken�teino atsakymo Sidorovas nenugirdo, nes ėmė veikti ekspreslaboratorija. Įsi�iebė signalinė lemputė, ir po permatoma plastmasine plok�tele ėmė slinkti įra�ų juostelė. �Aha!� � su�uko Sidorovas. U� borto buvo baltymo. Gyvos protoplazmos. Jos buvo daug, ir kas sekund� gausėjo. �Kas �ia dabar?� � nustebo Sidorovas. Sayira�iam prietaisui pritrūko juostos plo�io, ir jis automati�kai persijungė į nulinį lygį. Paskui signalinė lemputė u�geso, ir juosta sustojo. Sidorovas suurzgė, nuplė�ė gamyklos plomb� ir abiem rankom kibo į prietaiso mechanizm�. Jis gerai pa�inojo �į prietais�, jis pats buvo prisidėj�s prie jo konstravimo ir negalėjo suprasti, kas sutriko. Nepaprastai įsitemp�s, stengdamasis i�laikyti pusiausvyr�, Sidorovas ap�iupinėjo �tampuotų schemų blokus. Nuo smūgių jie galėjo suskilti. Jis buvo visi�kai tai pamir��s. Jie galėjo dvide�imt kartų suskilti per ankstesni�sias �valgybas.�Kad tik jie nebūtų suskil�, � galvojo jis.�� Kad tik jie būtų sveiki.� Laivas nepaken�iamai drebėjo, ir Sidorovas kelis kartus trinktelėjo kakt� į plastmasinį panelį. Vien� kart� jis u�sigavo nosį ir kurį laik� pro a�aras nieko nematė. Blokai, matyt, buvo sveiki. T� akimirk� �Skitas Alefas� staiga pasviro ant �ono.

Sidorov� svieste i�sviedė i� sėdynės. Jis nulėkė per vis� kabin�, sugniau��s rankose su �aknimis i�rautas panelių nuolau�as. Jis net ne i�syk sumetė, kas atsitiko. Paskui jis suprato, bet nepatikėjo.

��Reikėjo prisiri�ti,�� tarė Valken�teinas.�� Pilotas.

Sidorovas �okinėjan�iomis grindimis keturpės�ias priropojo prie savo sėdynės, u�sisegė dir�us ir apsiblaususiu �vilgsniu įsistebeilijo į prietaiso vidurius. lanetolaivis taip sudrebėjo, tarytum būtų atsitrenk�s į uol�. Sidorovas, i��ioj�s perd�iūvusi� burn�, gaudė or�. Kabinoje buvo labai tylu, tik �nop�tavo Valken�tein�s,�� į jo sprand� plūdo kraujas.

��liber�turman�, � prabilo jis.

Ir t� pa�i� akimirk� vėl sudrebėjo sienos. Gorbovskis tylėjo.

��Neį)raeina degalai,�� staiga tyliai tarė Valken�teinas.

��Matau,�� atsiliepė Gorbovskis.�� Daryk, kas pavesta.

��Nėra nė la�o. Mes krintam. U�springo�

��Jungiu avarin�, paskutin�. Auk�tis � keturiasde�imt penki� Sidorovai!

��Klausau,�� pasakė Sidorovas ir ėmė kos�ioti.

��Jūsų konteineriai pildosi.�� Gorbovskis atgr�ė į jį savo pailg� veid� su sausomis blizgan�iomis akimis. Sidorovas nė karto nebuvo mat�s tokio veido, kai Gorbovskis gulėdavo ant sofos.�� Kompresoriai veikia. Jums sekasi, Atai!

��Man nepaprastai sekasi,�� atsakė Sidorovas,

Dabar smogė i� apa�ios. Sidorovui viduje ka�kas brak�telėjo, ir burna prisipildė kar�ių seilių.

��Degalai eina,�� �ūktelėjo Valken�teinas.

��Gerai� Puiku! Bet daryk, susimildamas, kas pavesta. Sidorovai! Ei, Mi�a��� klausau,�� su�vok�tė Sidorovas, nepra�iodamas dantų.

��Atsarginio komplekto neturit?

��Aha,�� tarė Sidorovas. Dabar jis silpnai besusigaudė.

��Kas �aha�?�� riktelėjo Gorbovskis.�� Turi ar neturi?

��Neturiu,�� atsakė Sidorovas.

��Pilotas,�� tarė Valken�teinas.�� Didvyris.

Sidorovas sugrie�ė dantimis ir ėmė �iūrėti į periskopo ekran�. Ekrane i� de�inės į kair� bėgo nery�kios oran�inės juostos. Buvo taip baisu ir biauru, kad Sidorovas u�simerkė.

��Jie nutūpė �ia!�� su�uko Gorbovskis.�� Ten miestas, a� �inau!

Kabinoje įsivie�patavo klaiki tyla, tik ka�kas laibai zvbė. Ir staiga Valken�teinas trūk�iojan�iu bosu u�dainavo:

�A� skris�iau,�� pagalvojo Sidorovas.�� Kvailys, asilas. Reikėjo sulaukti, kol Gorbovskis ry�is tūpti. Pritrūko kantrybės. Jei �iandien jis tūptų, spiau�iau į ekspreslaboratorij�.�

O Valken�teinas riaumojo:

Klaiki �ypsena, �vilgsnis niaurus. Pilotas sukand�s dantis� Pabūgo Desantininkas, sakoma tau. Bet jeigu jis atgal nesugrį�, Kas gi į priekį beskris?

��Auk�tis � dvide�imt vienas!�� �ūktelėjo Gorbovskis.�� Pereinu į horizontalų skrydį!

�Dabar begalinės horizontalaus skridimo miautės,�� pagalvojo Sidorovas.�� Baisios horizontalaus skridimo minutės. Kiek smūgių ir �irdies pykinimo, kol jie pasisotins savo tyrinėjimais. O a� sėdėsiu lyg aklas su savo kvaila sudau�yta ma�ina.�

Planetolaivis sudrebėjo. Smūgis buvo labai stiprus, toks, kad aptemo akys. Ir Sidorovas dusdamas pamatė, kaip Gorbovskis atsitrenkė veidu į pult�, o Valken�teinas skėstelėjo rankas, i�lėkė vir�um sėdynės ir lėtai, kaip sapne, i�skėstomis rankomis nukrito ant grindų ir liko ten gulėti veidu �emyn. Per jo nugar� lėtai, kaip, rudens lapas, �iau�ė dviejose vietose trūkusio dir�o gabalas. Kelias sekundes planetolaivis lėkė i� inercijos, ir Sidorovas, įsikib�s į dir�o sagtį, jautė, kad viskas krinta. Bet paskui kūnas vėl pasidarė svarus.

Tuomet jis atsisegė sagtį ir atsistojo lyg ant vatinių kojų. Jis �iūrėjo į prietaisus. Auk�tima�io rodyklė �liau�ė auk� tyn, kontrolinės sistemos �ali zigzagai bla�kėsi mėlynuose langeliuose, palikdami lėtai g�stan�ias miglotas �ymes. Kiber�turmanas vedė planetolaivį tolyn nuo Vladislavos. Sidorovas per�engė per Valken�tein� ir priėjo prie pulto. Gorbovskis gulėjo, padėj�s galv� ant mygtukų. Sidorovas atsigr�ė į Valken�tein�. Tas jau sėdėjo, atsirėm�s rankomis į grindis. Jo akys buvo u�merktos. Tuomet Sidorovas atsargiai pakėlė Gorbovskį ir atrėmė jį į sėdynės atkalt�. �Nusispiauti man į ekspreslaboratorij��,�� pagalvojo jis. Jis i�jungė kiber�turman� ir nuleido pir�tus ant lipnių mygtukų. �Skitas Alefas� pradėjo daryti posūkį ir staiga �imt� metrų smuktelėjo. Sidorovas nusi�ypsojo. Jis i�girdo, kaip u� nugaros Valken�teinas įnirtingai su�vok�tė:

��Nedrįsk�

Bet jis net neatsigr�ė.

��Jūs geras pilotas, gerai nutupdėte laiv�. Ir, mano supratimu, jūs puikus biologas,�� pasakė Gorbovskis. Visas jo veidas buvo aptvarstytas.�� Sta�iai puikus biologas. Tikras entuziastas. Teisybė, Markai?

Valken�teinas linktelėjo ir, praplė��s lūpas, tarė:

��Be abejo. Jis gerai nutupdė laiv�. Bet laiv� pakėlė ne jis.

��Suprantate,�� Gorbovskis kalbėjo labai nuo�ird�iai,�� a� skai�iau jūsų monografij� apie pirmuonis,�� ji puiki. Bet mums su jumis ne pakeliui.

Sidorovas sunkiai gurktelėjo ir tarė:

��Kodėl?

Gorbovskis pa�velgė į Valken�tein�, paskui į Baderį.

��Jis nesupranta.

Valken�teinas linktelėjo. Jis ne�iūrėjo į Sidorov�. Baderis taip pat linktelėjo ir pa�velgė į Sidorov� su ka�kokiu gailesiu.

��O vis dėlto?�� priekabiai paklausė Sidorovas.

��Jūs pernelyg mėgstat �turmus,�� �velniai pasakė Gorbovskis.�� �inot, t� � Sturm und Drang, kaip pasakytų Direktorius Bade ris.

��Audr� ir ver�im�si,�� Oriai i�vertė Baderis.

��I� tikrųjų, � tarė Gorbovskis.�� Pernelyg. O to nereikia. Tai biauri savybė. Tai kraujas ir kaulai. O jūs �ito net nesuprantat.

��Mano laboratorija �uvo. A� kitaip negalėjau.

Gorbovskis atsiduso ir pa�velgė į Valken�tein�. Valken�teinas bodėdamasis pasakė:

��Eiva, Leonidai Andrejevi�iau.

��Kitaip negalėjau,�� atkakliai pakartojo Sidorovas.

��Reikėjo kitaip,�� at�ovė Gorbovskis. Jis apsisuko ir nuėjo koridoriumi.

Sidorovas stovėjo vidury koridoriaus ir �iūrėjo, kaip jie Irise nueina. Baderis ir Valken�teinas vedė Gorbovskį u� parankių. Paskui Sidorovas dirstelėjo į savo rank� ir pamatė ant pir�tų raudonus la�us. Jis nusprendė eiti į medicinos kabin�, bet taip svirduliavo, kad turėjo ramstytis į sien�. �Juk norėjau, kad būtų kuo geriausiai,�� pamanė jis.�� Tai buvo svarbiausia � nutūpti. Ir a� atve�iau konteinerių su mikrofauna. �inau, �itai labai vertinga. Ir Gorbovskiui tai labai vertinga: juk jam anks�iau ar vėliau pa�iam teks i�silaipinti ir atlikti Vladislavoje reid�. Ir bakterijos jį u�mu�, jei nerasiu būdo nuo jų apsisaugoti. A� padariau tai, kas reikalinga. Vladislavoje, mėlynosios �vaig�dės planetoje, yra gyvybė. �inoma, a� padariau tai, kas reikalinga.� Jis kelet� kartų su�nab�dėjo: �A� padariau tai, kas reikalinga.� Ta�iau jis jautė, kad buvo ne visai taip. Pirm�kart jis �itai pajuto ten, apa�ioje, kai jie stovėjo prie planetolaivio, iki juosmens pasinėr� kunkuliuojan�ioje naftoje, kai horizonte did�iuliais stulpai� try�ko geizeriai ii Gorbovskis jį paklausė:�Na, k� jūs manot daryti, Michailai Albertovi�iau?�, o Valken�teinas nepa�įstama kalba ka�k� pasakė ir vėl įlindo į planetolaivį. Paskui jis tai pajuto, kai �Skitas Alefas�, tre�i� kar atsiplė��s nuo baisiosios planetos pavir�iaus, audros smūgio vėl buvo nublok�tas į naftos purv�. Ir jis jautė tai dabar.

��Juk norėjau, kad būtų kuo geriausiai,�� neai�kiai tarė jis Diksonui, kuris jam padėjo atsigulti ant stalo.

K�? � paklausė Diksonas.

��Man reikėjo i�silaipinti,�� tarė Sidorovas.

��Gulėkit,�� sudraudė Diksonas. Jis sumurmėjo: � Laukinis entuziazmas�

Sidorovas pamatė, kaip nuo lubų leid�iasi didelė balta kriau�ė. Kriau�ė pakibo visai arti, prie pat veido; akyse ėmė plaukti tamsios dėmės, ausys apkurto, ir staiga sunkiu bosu Valken�teinas u�dainavo:

Bet jeigu jis atgal nesugrį�, Kas gi Į priekį beskris?

��Bet kas��� atkakliai tarė Sidorovas u�merktomis akimis.�� Bet kas eis pirmyn�

Diksonas stovėjo �alia ir �iūrėjo, kaip plona blizganti kiberchirurgo adata sminga į su�alot� rank�. �Kaip daug kraujo,�� pamanė Diksonas.�� Daug, daug. Gorbovskis laiku juos i�traukė. Taip ir reikia. Desantininkai turi grį�ti, nes kitaip jie nebūtų Desantininkai. Ir kiekvienas Desantininkas ka�kada buvo toks, kaip �is Atas�

Kabina buvo skirta vienam �mogui, ir dabar joje buvo labai ank�ta. Akika sėdėjo į de�in� nuo Kondratjevo, ant ultragarsio lokatoriaus apvalkalo. Kad netrukdytų, ji glaudėsi prie sienos, atsirėmusi kojomis į pulto pagrind�. �inoma, taip sėdėti jai buvo nepatogu, bet sėdynė prie pulto � vairuotojo vieta. Belovui buvo taip pat nepatogu. Jis tupėjo po anga ir kartkartėmis atsargiai i�tiesdavo nutirpusias kojas � �ia de�in�, �ia kair�. I�tiesdamas de�in�, jis baksnojo Akikai į nugar�, dūsavo ir bosu atsipra�inėjo angli�kai: �Beg your pardon.� Akika ir Belovas buvo sta�uotojai. Vienvie�iuose povandeniniuose Vandenyno apsaugos laivuose okeanologams sta�uotojams buvo ne per patogiausia.

Neskaitant Belovo atodūsių ir reaktoriuje gaud�ian�io perkaitusio garo, kabinoje buvo tylu. Ank�ta, tylu ir tamsu. Retkar�iais į iliuminatoriaus spektrolit� bark�telėdavo krevetės, i�g�stingai paleisdamos �vie�ian�ias gleives. Jos panė�ėjo į ma�us begarsius ro�inius sprogimus. Tarytum kas būtų �aud�s ma�y�iais sviediniais. Svys�iojant blyksniams, buvo galima matyti rimt� Akikos veid� ir blizgan�ias jos akis.

Akika �iūrėjo į ekran�. Ji i� pat prad�ių prigludo prie sienos ir ėmė �iūrėti, nors �inojo, kad ie�koti reikės ilgai, gal būt, vis� naktį. Ekranas buvo po iliuminatoriumi, pulto centre. Kad jį matytų, Akika turėjo i�tempti kakl�. Bet ji �iūrėjo neatsitraukdama ir tylėjo. Tai buvo jos pirmoji gelmių �valgyba.

Akika � plaukimo laisvu stiliumi �empionė. Ji buvo siaurų strėnų ir pla�ių vyri�kų pe�ių. Kondratjevui magėjo j� matyti, ir jis norėjo kokia nors dingstimi įjungti �vies�. Pavyzd�iui, kad paskutinį kart� prie� paneriant būtų galima ap�iūrėti angos u�rakt�. Bet �viesos Kondratjevas nejungė. Jis ir taip atsiminė Akik�: liekn� ir kampuot�, kaip berniuk�, su pla�iais vyri�kais pe�iais, vilkin�i� drobin� striuk� su atraitytomis rankovėmis ir pla�iomis trumpomis kelnėmis.

Ekrane pasirodė sodrus �viesus signalas. Akikos petys prisiglaudė prie Kondratjevo peties. Jis pajuto, kaip ji i�tempia kakl�, norėdama geriau matyti, kas dedasi ekrane. Jis tai pajuto i� kvepalų dvelkimo ir, be to, i� vos u�uod�iamo jūros varidens kvapo. Akika visuomet kvepėjo jūros vandeniu: �iaip ar taip, vandenyje ji praleisdavo ne ma�iau kaip du tre�dalius savo laisvalaikio.

Kondratjevas tarė:

��Rykliai. Keturi �imtai metrų.

Signalas suvirpėjo, suskilo į smulkias dėmeles ir i�nyko. Akika at�lijo. Skaityti ultragarsio lokatoriaus signalų ji dar nemokėjo. O Belovas jau mokėjo, nes jis buvo vienerius metus praktikav�sis �Kuna�ire�. Ta�iau jis sėdėjo u�pakalyje ir ekrano nematė. Jis tarė:

��Rykliai � biaurybės.

Paskui jis nesmagiai pasikuitė ir bosu sududeno:

��Beg your pardon, Akiko-san.

Angli�kai kalbėti nebuvo jokio reikalo, nes Akika penkerius metus buvo mokiusis Chabarovske ir puikiai suprato rusi�kai.

��Nereikėjo taip prisivalgyti,�� piktai tarė Kondratjevas.�� Ir nereikėjo gerti. Juk �inai, kas būna.

��Dviese suvalgėm viso labo vien� kept� antį, � pasiteisino Belovas.�� Ir i�gėrėm po dvi taureles. Negalėjau atsisakyti. Mes buvom �imt� metų nesimat�, ir �iandien naktį jis i�skrenda. Tikriausiai jis jau i�skrido. Viso labo po dvi taureles� Nejaugi trenkia?

��Trenkia.

�Biauru�,�� pamanė Belovas. Jis atki�o apatin� lūp�, tyliai papūtė kvap� ir patraukė nosimi.

��U�uod�iu tik kvepalus,�� tarė jis.

�Kvailys�,�� pamanė Kondratjevas. Akika pasiteisino:

��Ne�inojau, kad �ia taip rimta. Bū�iau nesikvėpinusi.

��Kvepalai nebaisu,�� pasakė Belovas.�� Netgi malonu.

�Be reikalo jį paėmiau�,�� pagalvojo Kondratjevas. Belovas trinktelėjo pakau�į į angos u�rakt� ir suink�tė i� skausmo.

��Kas yra?�� paklausė Kondratjevas.

Belovas atsiduso, atsisėdo turki�kai ir, pakėl�s rank�, ap�iupinėjo vir�um galvos u�rakt�. U�raktas buvo �altas, a�triais grubiais kampais. Jis laikė prispaud�s prie angos sunkų dangtį. Vir�um dang�io buvo vanduo. �imtas metrų vandens iki pavir�iaus.

��Kondratjevai,�� kreipėsi Belovas.

��K�?

��Klausyk, Kondratjevai, kodėl plaukiam po vandeniu? I�plaukim į pavir�ių ir atidarykim dangtį. Grynas oras ir visa kita�

��Vir�uje penki balai,�� atsakė Kondratjevas.

�Taip, taip,�� pagalvojo Belovas,�� penki balai, bangos, atvir� ang� u�lietų. Bet vis vien, �imtas metrų vir�um galvos � nejauku. Tuojau grimsime dar giliau, ir bus du �imtai metrų, trys �imtai, penki �imtai. Gal būt, bus kilometras, ir netgi trys kilometrai. Veltui prisipra�iau,�� pa manė Belovas.�� Reikėjo pasilikti �Kuna�ire� ir ra�yti straipsnį.�

Į iliuminatorių bark�telėjo dar viena krevetė. Tarytum ma�ytis ro�inis sprogimas. Belovas įsi�iūrėjo į tams�, kur akimirk� buvo matyti nukirpta Kondratjevo galva.

Kondratjevui, suprantama, tokios mintys ir į galv� neateina. Kondratjevas visai kitoks, jis ne toks, kaip daugelis. Pirma, jis i� praeito �imtme�io. Antra, jo nervai gele�iniai. Tokie pat gele�iniai, kaip prakeiktas u�raktas. Tre�ia, jam nusispiauti į nei�tirtas gelmių paslaptis. Jis įnik�s į tiksliuosius vandens gyvių apskai�iavimo metodus ir į proteino kiekio variacijas planktono lauko hektare. Jis susirūpin�s grobuonimi, kuris papiovė jaunuosius banginius. �e�iolika jaunų banginių per ketvirtį metų, ir visi tarytum parinkti, patys geriausi. Kone Ramiojo vandenyno banginių augintojų pasidid�iavimas.

��Kondratjevai!

��K�?

��Nepyk.

��Nepykstu,�� piktai atkirto Kondratjevas.�� K� �ia prasimanai.

��Man pasirodė, kad tu pyksti. Kada pradėsim grimzti gilyn?

��Greitai.

Pok� Pok-pok-pdk-pok� Visas būrys kreve�ių. Visai kaip Naujųjų metų pirotechnika. Belovas spazmi�kai nusi�iovavo ir skubiai u�si�iaupė. Stai k� jis padarys: vis� laik� bus u�si�iaup�s.

��Akiko-san,�� tarė jis.�� How do you fe�l?

��Gerai, a�iū, � mandagiai atsakė Akika.

I� balso buvo galima suprasti, kad ji neatsigr�ė. �Taip pat pyksta,�� nusprendė Belovas.�� Todėl, kad įsimylėjusi Kondratjev�. Pyksta Kondratjevas, pyksta ir ji. Ji �iūri į Kondratjev� i� apa�ios į vir�ų ir vadina jį ne kitaip, kaip �draugu submarinos meistru�. Labai jį gerbia, sta�iai garbina. Taip, ji iki ausų jį įsimylėjusi, �itai visiems ai�ku. Ai�ku, tur būt, netgi pa�iam Kondratjevui. Tik jai pa�iai neai�ku. Varg�elė, iai labai nepasisekė. �mogus gele�inių nervų, �pi�inių raumenų ir varinio veido. Monumentalus �mogus �is Kondratjevas. �mogus Buda. �mogus pats sau paminklas. Ir savo am�iui. Ir visai heroji�kai praei�iai.�

Antr� valand� nakties Kondratjevas įjungė �vies� ir paėmė �emėlapį. Povandeninis laivas kabojo vir�um daubos centro a�tuoniasde�imt mylių į pietvakarius nuo dreifuojan�io �Kuna�iro�. Kondratjevas i�sibla�k�s brūk�telėjo nagu per �emėlapį ir paskelbė:

��Pradėsim leistis.

��Pagaliau,�� sumurmėjo Belovas.

��Drauge submarinos meistre,�� tarė Akika.�� Leisimės vertikaliai?

��Mes ne batiskafe,�� sausai atsakė Kondratjevas.�� Leisimės spirale.

Jis ir pats ne�inojo, kodėl atsakė taip sausai. Gal būt, todėl, kad vėl i�vydo Akik�. Jis manė, kad gerai j� atsimena, bet pasirodė, jog kelet� valandų tamsoje jis teikė jai kitų moterų bruo�ų, kurie jai buvo visai svetimi. Jis teikė jai bruo�ų tų moterų, kurios seniau jam buvo patikusios. Darbo draugių, artis�ių i� įvairių filmų. �viesoje �ie bruo�ai i�nyko, ir ji pasirodė jam lieknesnė, kampuotesnė, tamsesnė, negu jis vaizdavosi. Ji buvo pana�i į paauglį berniuk�. Ji ramiai sėdėjo �alia jo, nudūrusi akis, susidėjusi rankas ant plikų kelių. �Keista,�� pagalvojo jis,�� seniau a� niekad nesu u�uod�s, kad ji kvėpinasi.�

Jis i�jungė �vies� ir pradėjo leistis gilyn. Povandeninio laivo nosis labai nuknebo, ir Belovas įsispyrė keliais į sėdynės atkalt�. Dabar per Kondratjevo petį jis matė �vie�ian�ius ciferblatus ir ultragarsio lokatoriaus ekran� vir�utinėje pulto dalyje. Ekrane �iebėsi ir nyko virpan�ios kibirk�tys: matyt, signalai ėjo nuo giliavandenių �uvų, kurios buvo dar per toli, kad būtų galima jas pa�inti. Belovas nukreipė akis į ciferblatus, ie�kodamas gylio rodyklės. Batimetras buvo kairiosios pusės kra�te. Raudona rodyklė lėtai slinko prie at�ymos �200�. Paskui ji taip pat lėtai slinks prie at�ymos �300�, paskui � prie at�ymos �400�� Po laivu � trijų kilometrų praraja, o laivas � tai menkas �apelis neįsivaizduojamoje vandens masėje. Belovas staiga pajuto, kad ka�kas trukdo jam kvėpuoti. Tamsa kabinoje pasidarė tir�ta ir negailestinga, kaip �altas sūrus vanduo u� borto. �Prasideda�,�� pamanė Belovas. Jis įkvėpė oro ir sulaikė jį plau�iuose. Paskui u�simerkė, abiem rankom įsitvėrė į sėdynės atkalt� ir pradėjo mintyse skai�iuoti. Kai u�merktose akyse ėmė plaukti spalvotos dėmės, jis garsiai i�kvėpė or� ir perbraukė delnu per kakt�. Delnas pasidarė �lapias.

Raudonoji rodyklė nuslinko per at�ym� �200�. Tai atrodė gra�u ir �iurpu: raudona rodyklė ir �ali skaitmenys tamsoje. Rubino rodyklė ir smaragdo skaitmenys. 200, 300� 1000� 3000� 5000� �Visai nesuprantu, kodėl vis dėlto a� okeanologas? Kodėl a� ne metalurgas arba sodininkas? Baisi kvailystė. I� kiekvieno �imto �monių tik vienas serga gelmių liga. Ir �tai tas vienas � Okeanologas, nes jam patinka tyrinėti galvakojus. Dėl galvakojų jis sta�iai kraustosi i� proto. Cefalopoda, kad juos kur velniai. Kodėl a� netyrinėju k� nors kita? Pavyzd�iui, triu�ius. Arba sliekus. Riebius sliekus �lapioje �emėje, kepinant saulei. Ir nebūtų nei tamsos, nei siaubo nuo sūrios gelmės. Tik �emė ir saulė.� Jis garsiai tarė:

��Kondratjevai!

��K�?

��Klausyk, Kondifatjevai, norėtum tyrinėti sliekus?

Kondratjevas pasilenkė ir tamsoje pagraibė. Ka�kas spragtelėjo, ir Belovui į veid� padvelkė ledinio deguonies srovė. Jis god�iai pakvėpavo, �iovaudamas ir springdamas.

��Gana,�� pasakė jis.�� A�iū.

Kondratjevas i�jungė deguonį. Jam, �inoma, buvo nusispiauti į sliekus. Raudona rodyklė nuslinko per at�ym� �300�. Belovas vėl pa�aukė:

��Kondratjevai!

��K�?

��Ar tu tikras, kad kalmaras?

��Nesuprantu.

��Kad banginius papiovė kalmaras?

��Grei�iausiai kalmaras.

��O gal daiginiai delfinai?

��Gal būt.

��Arba ka�alotas?

��Gal būt, ka�alotas. Nors ka�alotas paprastai puola pateles. Bandoje buvo daug patelių. O daiginiai delfinai puldinėja pavienius.

��Ne, tai buvo ika,�� plonu balsu tarė Akika.�� Oo-ika.

Oo-ika � tai mil�ini�kas giliavandenis kalmaras. Jis �iaurus ir umarus kaip �aibas. Jis turi galing� stangrų liemenį, de�imt kibių letenų ir �iaurias protingas akis. Jis puola banginį i� apa�ios ir akimirksniu sudrasko jam vidurius. Paskui jis lėtai grimzta su laimikiu į dugn�, � nė vienas ryklys, net alkaniausias, nedrįsta prie jo prisiartinti. Jis įsirausia į dumbl� ir laisvai puotauja. Vandenyno apsaugos povandeninio laivo u�kluptas, jis nesitraukia. Jis stoja į mū�į, ir rykliai susirenka pagriebti mėsos gabalų. Mil�ini�ko kalmaro mėsa stangri kaip guma, bet rykliai j� ryja.

��Taip,�� tarė Belovas.�� Tikriausiai tai buvo kalmaras.

��Grei�iausiai kalmaras,�� pritarė Kondratjevas.

�Vis vien, ar tai kalmaras, ar ne kalmaras�,�� pamanė jis. Tokiose �tai daubose gali �eimininkauti ir baisesni padarai. Juos reikia surasti ir sunaikinti, nes, paragav� banginių mėsos, jie nebepaliks jų ramybėje. Paskui jis pagalvojo, kad jei i� tiesų pasitaikytų kas nors nepa�įstama, sta�uotojai būtinai jį u�pultų ir reikalautų, kad jis �leistų jiems susivokti�. Darbinį povandeninį laiv� sta�uotojai visuomet painioja su tiriamuoju batiskafu.

Keturi �imtai metrų.

Kabinoje buvo labai tvanku. Jonizatorių neu�teko. Kondratjevas girdėjo, kaip sunkiai u� jo nugaros kvėpuoja Belovas. U�tat Akikos visai nebuvo girdėti; galima buvo manyti, kad jos �ia nėra. Kondratjevas įleido į kabin� dar truputį deguonies. Paskui �vilgtelėjo į kompas�. Stipri srovė suko laiv� skersai kurso.

��Belovai,�� prabilo Kondratjevas.�� Pa�ymėk: �ilta srovė, gylis � keturi �imtai keturiasde�imt, kryptis � ziuidziuid-vestas, greitis � du metrai per sekūnd�.

Belovas girg�telėjo diktofono svirtel� ir silpnu balsu ka�k� sumurmėjo.

��Tikras Golfstrimas,�� tarė Kondratjevas.�� Ma�as Golfstrimas.

��Temperatūra?�� silpnu balsu paklausė Belovas.

��Dvide�imt keturi.

Akika nedr�siai tarė:

��Keista temperatūra. Neįprasta.

��Jeigu kur nors po mumis vulkanas,�� i�stenėjo Belovas,�� būtų įdomu. Have you ever tastedxkalmarų sriub�, Akiko-san?

��Dėmesio,�� tarė Kondratjevas.�� Tuojau plauksim i� srovės. Laikykitės u� ko nors.

��Lengva pasakyti,�� burbtelėjo Belovas.

��Gerai, drauge submarinos meistre,�� tarė Akika.

�Galite laikytis man�s�,�� ; norėjo jai pasiūlyti Kondratr jevas, bet pasidrovėjo. Jis staiga pakreipė povandeninį laiv� ant kairiojo borto ir beveik statmenai nėrė �emyn. �0-och�,�� �ūktelėjo Belovas ir numetė Kondratjevui ant pakau�io diktofon�. Paskui Kondratjevas pajuto, kad jam į petį įsikibo Akikos pir�tai, įsikibo ir nuslydo.

��Apkabinkite mane per pe�ius,�� paliepė jis.

T� akimirk� jos pir�tai vėl nuslydo, ir ji vos nepargriuvo veidu į pulto kra�t�. Jis vos suspėjo paki�ti rank�, ir ji atsitrenkė veidu į jo alkūn�.

��Atleiskite,�� tarė | ji.

��Ak, tyliau,�� sudejavo Belovas.�� Tyliau, Kondratjevai!

Atrodė, lyg būtų nutrūk�s liftas. Kondratjevas atitraukė nuo pulto rank�, pagraibė de�inėje ir ap�iuopė ve�lius Akikos plaukus.

��Susitrenkėt?�� paklausė jis.

��Ne, a�iū.

Jis pasilenkė ir paėmė j� u� parankės.

��A�iū, � pakartojo ji.�� A�iū� A� pati�

Jis paleido j� ir dirstelėjo į batimetr�. �e�i �imtai penkiasde�imt� �e�i �imtai penkiasde�imt penki� �e�i �imtai �e�iasde�imt.

��Tyliau, Kondratjevai,�� dusliai pra�ė Belovas.�� Gana.

�e�i �imtai a�tuoniasde�imt metrų. Kondratjevas pakreipė laiv� į horizontalų kurs�. Belovas garsiai �iaugtelėjo ir at�lijo nuo sėdynės atkaltės.

��Viskas,�� prane�ė Kondratjevas ir įjungė �vies�.

Akika u�sidengė delnu nosį, jos skruostais tekėjo a�aros.

��Kibirk�tys i� akių, � prabilo ji, prisiverstinai �ypsodamasi.

��Atleiskite, Akiko-san,�� tarė Kondratjevas.

Jis jautėsi kaltas. Daryti tokį staigų pik� nebuvo jokio reikalo. Jam sta�iai įkyrėjo be galo leistis spirale. Jis nusi�luostė nuo kaktos prakait� ir apsidairė. Belovas sėdėjo susigū��s, ligi juosmens plikas, ir laikė prie burnos sugniau�tus mar�kinius. Jo veidas buvo �lapias ir pilkas, akys � raudonos.

��Kepta antis,�� tarė Kondratjevas.�� Įsidėmėk, Belovai.

� Įsidėmėsiu. Duok dar deguonies.

��Neduosiu. Apsinuodysi.

Kondratjevas norėjo pasakyti dar kelet� �od�ių apie taureles, bet susilaikė ir i�jungė �vies�. Povandeninis laivas vėl ėmė plaukti spirale, ir visi ilgai tylėjo, netgi Belovas. Septyni �imtai metrų, septyni �imtai penkiasde�imt, a�tuoni �imtai�

��Stai jis,�� su�nab�dėjo Akika.

Per ekran� lėtai slinko siaura nery�ki dėmė. Gyvūnas tebebuvo labai toli, ir jį pa�inti kol kas buvo neįmanoma. Tai galėjo būti kalmaras, ka�alotas, atsiskyrėlis banginis arba stambus bangininis ryklys, o, gal būt, koks nors ne�inomas gyvūnas. Gelmėse tebėra daug �mogui ne�inomų arba menkai �inomų gyvūnų. Vandenyno apsauga turėjo �inių apie mil�ini�kus ilgasprand�ius ir ilgauodegius vė�lius, apie drakonus, apie giliavandenius vorus, įsikūrusius prarajose į pietus nuo Bonino, apie vandenyno gyvius � ma�as plė�rias �uvytes, kurios tūkstantiniais būriais traukia pusantro � dviejų kilometrų gylyje ir pakeliui visk� naikina. Patikrinti �ių �inių kol kas nebuvo nei progos, nei ypatingo reikalo.

Kondratjevas pama�u suko laiv�, kad gyvūnas nedingtų i� akira�io.

��Plaukime prie jo ar�iau,�� papra�ė Belovas.�� Plaukini ar�iau I

Jis garsiai kvėpavo Kondratjevui į ausį. Povandeninis laivas lėtai artėjo prie gyvūno.

Kondratjevas įjungė vizyr�, ir ekrane įsi�iebė �viesūs susikry�iav� siūlai. Siaura dėmė plaukė prie sankry�os.

��Palūkėk,�� tarė Belovas.�� Neskubėk, Kondratjevai.

Kondratjevas į�irdo. Jis pasilenkė, ap�iuopė po kojomis diktofon� ir per petį ky�telėjo jį į tams�.

��Kas yra?�� nepatenkintas paklausė Belovas.

��Diktofonas,�� tarė Kondratjevas.�� Fiksuok: gylis � a�tuoni �imtai, suradom taikinį.

��Suspėsim.

��Duokit man,�� pasakė Akika.

��Beg your pardon.�� Belovas kostelėjo.�� Kondratjevai! Nesugalvok į jį �audyti, Kondratjevai. Pirma reikia pa�iūrėti.

� �iūrėk,�� tarė Kondratjevas.

Atstumas tarp povandeninio laivo ir gyvūno ma�ėjo. Dabar buvo ai�ku, kad tai mil�ini�kas kalmaras. Jeigu ne sta�uotojai, Kondratjevas nebūtų dels�s. Vandenyno apsaugos darbuotojas delsti neturi teisės. Nė vienas jūros gyvūnas auginamiems banginiams nedarė tiek �alos, kaip mil�ini�kas kalmaras. Kiekvienas povandeninis laivas vos tik aptikt� kalmar� turėjo tu�tuojau sunaikinti. Jo signalas būdavo įvedamas į gijų sankry�� ekrane, paskui povandeninis laivas paleisdavo torpedas. Dvi torpedas. Kartais, kad būtų tikriau, tris. Torpedos eidavo ultragarsiu spinduliu ir sprogdavo �alia taikinio. Į sprogimo viet� i� visų pusių suplaukdavo rykliai.

Kondratjevas su gailes�iu atitraukė pir�t� nuo torpedų aparato paleid�iamosios svirtelės.

� �iūrėk,�� pakartojo jis.

Bet dar nebuvo į k� �iūrėti. Ai�kaus regėjimo riba �variausiame okeano vandenyje nepra�oko dvide�imt penkių � trisde�imties metrų, ir tik ultragarsis lokatorius leido surasti taikinį u� pusės kilometro.

��Kad tik grei�iau,�� susijaudin�s tarė Belovas.

��Neskubėk.

Vandenyno apsaugos povandeniniai laivai saugo planktono pasėlius nuo banginių ir banginius � nuo jūros plė�rūnų. Povandeniniai laivai tyrinėjimo tikslams nepritaikyti. Jie perdaug triuk�mingi. Kai kalmaras nepanori ar�iau susipa�inti su povandeniniu laivu, jis pasitraukia pirma, negu galima įjungti pro�ektorius ir jį ap�iūrėti. Jį persekioti bevilti�ka: mil�ini�ki galvakojai yra triskart greitesni u� patį grei�iausi� povandeninį laiv�. Kondratjevas dėjo viltis tik į nepaprast� kalmaro dr�s� ir �iaurum�, kurie kartais paakina jį susiremti su nuo�miais ka�alotais ir būriais ryklių.

��Atsargiau, atsargiau,�� �velniai pra�ė Belovas.

��Gal duoti deguonies?�� kand�iai paklausė Kondratjevas.

Akika tyliai spūstelėjo jam petį. Ji jau valandėl� stovėjo, pasilenkusi prie ekrano, ir jos plaukai kuteno Kondratjevui ausį ir skruost�.

��Ika mus mato,�� tarė ji.

Belovas suriko:

��Ne�auk!

Dėmė ekrane � dabar ji buvo didelė ir beveik apvali � gana greitai slinko �emyn. Kondratjevas patenkintas nusi�ypsojo. Kalmaras leidosi po laivu į puolimo pozicij�. Jis ir nemanė sprukti. Jis pats ruo�ėsi susiremti.

. � Nepaleisk jo,�� su�nab�dėjo Belovas.

Akika taip pat pasakė:

��Ika traukiasi.

Sta�uotojai dar nesuprato, kas dedasi. Kondratjevas ėmė knebinti laivo nosį. Kalmaro pėdsakas vėl i�plaukė į gijų sankry��. Tereikėjo tik paspausti svirtel�, ir biaurybė i�lakstytų į skutus.

��Ne�auk,�� kartojo Belovas.�� Tik ne�auk.

�Įdomu, kur dėjosi jo gelmių liga?� � pamanė Kondratjevas. Jis pasakė:

��Kalmaras tuojau bus po mumis. Pastatysiu laiv� nosimi �emyn. Būkite pasiruo��.

��Gerai, drauge submarinos meistre,�� tarė Akika.

Belovas, netardamas nė �od�io, ėmė gyvai sukiotis, ruo�tis. Povandeninis laivas lėtai krypo. Signalas ekrane didėjo ir darėsi pana�us į daugiakamp� �vaig�d� su mirgan�iais spinduliais. Povandeninis laivas sustingo vietoje, nuknebin�s nosį sta�iai �emyn.

Matyt, kalmar� apstulbino keistas tykojamos aukos elgesys. Bet jis dvejojo tik kelias sekundes. Paskui puolė į atak�. Umariai ir dr�siai, kaip tikriausiai jau buvo dar�s kokį tūkstantį kartų per savo neįsivaizduojamai ilg� gyvenim�.

Signalas i�siplėtė ir u�pildė vis� ekran�.

Kondratjevas i�syk įjungė visus pro�ektorius: du � abipus angos ir vien� � po dugnu. �viesa buvo labai stipri. Skaidrus vanduo atrodė gelsvai �alias. Akika kvėptelėjo. Kondratjevas atsigr�ė į j�. Ji tupėjo prie iliuminatoriaus, laikydamasi ranka u� pulto kra�to. I� po rankos ky�ojo plikas įdrėkstas kelis.

� �iūrėkit,�� kimiai tarė Belovas.�� �iūrėkit, �tai jis! Pa�iūrėkit!

�vie�ianti migla u� iliuminatoriaus i� prad�ių buvo nejudanti. Paskui joje sukruto ka�kokie �e�ėliai. �mėstelėjo ilga ir lanksti figūra, ir po sekundės jie i�vydo kalmar�. Tiksliau tariant, jie i�vydo platų bly�kų kūn�, dvi įdėmias akis apatinėje jo dal;je, o po akimis, tarytum siaubingus ūsus, du pluo�tus storų judan�ių letenų. Visa tai akimirksniu apgobė iliuminatorių ir u�dengė pro�ektoriaus �vies�. Povandeninis laivas stipriai susverdėjo, ka�kas biauriai, kaip peiliu per stikl�, sud�er�gė per apvalkal�.

��Stai kaip,�� tarė Kondratjevas.�� Prisi�iūrėjot?

��Koks didelis!�� pagarbiai �ūktelėjo Belovas.�� Akikosan, jūs pastebėjot, koks jis didelis?

��Oo-ika,�� tarė Akika.

Belovas pasakė:

��Niekur neradau minint tokių stambių egzempliorių. Mano manymu, jo tarpuakis � daugiau kaip dviejų metrų plo�io. O kaip tu manai, Kondratjevai?

��Ma�daug tiek.

��O jūs, Akiko-san?

��Pusantro � du metrai,�� atsakė patylėjusi Akika.

��Taigi pagal įprastines proporcijas��� Belovas pa�nib�dom skai�iavo, lenkdamas pir�tus.�� Liemens ilgis � ma�ių ma�iausiai trisde�imt metrų, o svoris�

��Klausykit,�� nekantriai nukirto Kondratjevas.�� Prisi�iūrėjot?

Belovas tarė:

��Ne, ne, palūkėk. Reikia kaip nors atsitraukti ir vis� jį nufotografuoti.

Povandeninis laivas vėl sudrebėjo, ir vėl biauriai sugirg�dėjo raginėmis �iaunomis brė�iamas metalas.

��Cia tau ne banginis, mielasis,�� piktd�iugi�kai burbtelėjo Kondratjevas ir pridūrė: � Dabar jis nebepaliktų mūsų ramybėj ir �liau�iotų apie laiv� por� valandų, ne ma�iau. Stai a� jį krėstelėsiu, ir jis paklius į verdan�io turbinų vandens srov�. Tuomet greitai apsisuksim, nufotografuosim jį ir su�audysim. Gerai?

Laivas vis labiau siūbavo. Matyt, kalmaras įsiuto ir mėgino jį perlau�ti. Kelias sekundes pro iliuminatorių buvo matyti viena jo letena � telegrafo stulpo storio violetinė �arna, nusėta god�iai krutan�ių siurbtukų. I� siurbtukų ky�antys juodi kibukai ly�telėjo spektrolit�.

��Gra�uolis,�� suburkavo Belovas.�� Klausyk, Kondratjevai, ar negalima drauge su juo pakilti į pavir�ių?

Kondratjevas atgr�ė veid� ir prisimerk�s pa�velgė į BeloV�.

� Į pavir�ių? � prabilo jis.�� Pra�om. Dabar jis neatstos nuo mūsų. Kiek, sakai, jis gali sverti?

��Apie septyniasde�imt tonų, � netvirtai atsakė Belovas.

Kondratjevas �vilptelėjo ir vėl atsisuko į pult�.

��Bet �itiek � Ore,�� skubiai pridūrė Belovas.�� O vandeny�

��Vis vien ne ma�iau kaip de�imt tonų, � tarė Kondratjevas.�� Mes nepakelsim. Ruo�kitės, tuojau suksimės.

Akika skubiai atsitūpė, neatitraukdama akių nuo iliuminatoriaus. Ji labai bijojo k� nors įdomaus pra�iopsoti: �Jeigu ne �ie sta�uotojai,�� pagalvojo Kondratjevas,�� jau seniai bū�iau �i� biauryb� nudėj�s ir pradėj�s ie�koti jo gi minai�ių.� Jis neabejojo, kad ka�kur daubos dugne slapstosi baidyklės vaikai, anūkai ir proanūkiai � potencialus, o, gal būt, ir jau veikiantys piratai, u�puldinėjantys banginius jų migracijos trasose.

Povandeninis laivas grį�o į horizontali� padėtį.

��Tvanku,�� sumurmėjo Belovas.

��Tvir�iau laikykitės,�� tarė Kondratjevas.�� Pasiruo��? Pirmyn!

Jis iki galo pasuko grei�io ranken�. Visu grei�iu, trisde�imt mazgų. Veriamai susmaugė turbinos. U� nugaros ka�kas trinktelėjo, pasigirdo neai�kus dejavimas. �Varg�as Belovas�,�� pamanė Kondratjevas. Jis suma�ino greitį ir pradėjo sukti vair�. Povandeninis laivas apiplaukė pusratį ir grį�o prie kalmaro.

��Dabar �iūrėkit,�� tarė Kondratjevas.

Kalmaras kabojo dvide�imt metrų nuo povandeninio laivo, bly�kus, keistai plok��ias, su nukarusiais �iuptuvais ir suglebusiu liemeniu. Jis buvo pana�us į degtuko nudilgyt� vor�. Jo mįslingos akys buvo nuleistos �emyn ir pakreiptos į �on�, tarytum jis būtų k� svarst�s. Gyvo kalmaro i� taip arti Kondratjevas dar nebuvo mat�s ir todėl �iūrėjo į jį smalsiai ir biaurėdamasis. Tai buvo i� tiesų nepaprastai stambus egzempliorius. Gal būt, vienas i� stambiausių pasaulyje. Ta�iau t� valandėl� jis neatrodė nei galingas, nei baisus plė�rūnas. Kondratjevas staiga prisiminė krūvas banginių vidurių, kurias jis buvo mat�s Petropavlovsko banginių dorojimo kombinate.

Praėjo kelios minutės. Belovas, gulte u�gul�s Kondratjev�, tar�kino kino kamera. Akika ka�k� burbėjo į diktofon� (rodos, japoni�kai), neatitraukdama akių nuo kalmaro. Kondratjevui nutirpo sprandas. Jis bijojo, kad kalmaras gali atsigauti ir pasprukti arba vėl u�pulti laiv�, ir tuomet būtų reikėj� visk� pradėti i� naujo.

��Ar jūs greitai?�� pasiteiravo Kondratjevas.

��Labai,�� nesusivokdamas kimiai atsakė Belovas.

Kalmaras pradėjo peikėtis. Jo letenos mė�lungi�kai trūktelėjo. Tarsi �arnyrai lizduose pasisuko did�iulės, it futbolo kamuolys akys ir įsistebeilijo į pro�ektorių �vies�. Paskui letenos i�sitiesė, vėl susitraukė, ir bly�kiai violetinė oda pasidarė tamsiai violetinė. Kalmaras buvo nutvilkytas, apkurtintas, bet ruo�ėsi naujam �uoliui. Kalmaras nesitraukė. Jis ir nemanė trauktis.

��Na?�� nekantriai paklausė Kondratjevas.

��Gerai,�� tarė nepatenkintas Belovas.�� Gali �auti.

��Lipk nuo pe�ių, � paliepė Kondratjevas.

Belovas pasitraukė ir atrėmė smakr� į de�inį Kondratjevo petį. Matyt, gelmių liga jam buvo i�dulkėjusi. Kondratjevas pa�velgė į ekran�, paskui u�dėjo pir�t� ant nuleid�iamosios svirtelės.

��Per arti,�� sumurmėjo jis.�� Na, nieko. �ūvis!

Povandeninis laivas krūptelėjo.

� �ūvis!

Laivas dar kart� krūptelėjo. Kalmaras lėtai skėtė letenas, kai prie jo akių viena paskui kit� sprogo dvi piroksilinės torpedos. Du drumsti blyksniai ir du griausmai: bombrrr, bombrrr. Kalmar� apgaubė juodas debesis, o povandeninis laivas �astelėjo atgal, parvirto ant kairiojo borto ir ėmė �ok�ioti vietoje.

Kai bangavimas liovėsi, pro�ektoriai nu�vietė rudai pilk� liulan�i� mas�, i� kurios į gelm� sukdamiesi grimzdo rūkstantys beformiai gabalai. �viesos spinduliuose kai kurie dar rangėsi ir trūk�iojo, mesdami �e�ėlius į gelsvai �ali� gelm�, ir skendo tamsoje. O lokatoriaus ekrane vienas po kito pasirodė keturi, penki, septyni signalai, nekantrūs, tykantys.

��Rykliai,�� tarė Kondratjevas.�� Jie greiti.

��Rykliai � �lyk�tynė, � kimiai tarė Belovas.�� Stai kalmaro� gaila� Toks egzempliorius! Tu barbaras, Kondratjevai� O jei jis protingas?

Kondratjevas nutylėjo ir įjungė �vies�. Akika sėdėjo, prigludusi prie sienos, palenkusi galv� ant peties. Ji buvo u�simerkusi, burna pravira. Kakta, skruostai, kaklas, plikos rankos ir kojos �vilgėjo nuo prakaito. Diktofonas gulėjo prie kojų. Kondratjevas jį paėmė. Akika atsimerkė ir droviai nusi�ypsojo.

��Tuojau grį�tam,�� pasakė Kondratjevas.

Jis pagalvojo: �Rytoj naktį nusileisiu ir i��audysiu likusius.�

��Labai tvanku, drauge submarinos meistre,�� prabilo Akika.

� �inoma,�� piktai tarė Kondratjevas.�� Ir konjakas, ir kvepalai�

Akika nuleido galv�.

��Ne, nieko,�� tarė Kondratjevas.�� Tuojau grį�tam, Belovai!

Belovas neatsakė. Kondratjevas atsigr�ė ir pamatė, kad Belovas, pakėl�s rankas, graibo angos u�rakt�.

��K� tu �ia darai, Belovai?�� ramiai paklausė Kondratjevas.

Belovas atgr�ė į jį pilk� veid� ir pasakė:

��Labai tvanku. Reikia atidaryti.

Kondratjevas sudavė jam kum��iu į krūtin�, ir �is nugriuvo auk�tielninkas. Kondratjevas skubiai atsuko deguonies �iaup�, paskui atsistojo ir, pasilenk�s per Belov�, ap�iūrėjo u�rakt�. U�raktas buvo savo vietoje. Tuomet Kondratjevas bakstelėjo pir�tu Belovui po �onkauliu. Akika stebėjo jį blizgan�iomis akimis.

��Drauge Belovai?�� pa�aukė ji.

��Kepta antis,�� piktai pasakė Kondratjevas.�� Ir dar gelmių liga.

Belovas atsikvėpė ir atsisėdo. Jo akys buvo mieguistos, jis dirstelėjo į Kondratjev�, į Akik� ir paklausė:

��Kas atsitiko, draugai?

��Tu vos mūsų nepaskandinai, apsirijėli,�� tarė Kondratjevas.

Jis pastatė laiv� į vertikali� padėtį ir pradėjo kilti. Buvo ketvirta valanda ryto. Galimas daiktas, �Kuna�iras� jau buvo atplauk�s į susitikimo viet�. Kabinoje nebuvo kuo kvėpuoti. Nieko, greitai viskas baigsis. Kai kabinoje �viesu, batimetro rodyklė atrodo ro�inė, o skaitmenys � balti. �e�i �imtai metrų, penki �imtai a�tuoniasde�imt, penki �imtai penkiasde�imt�

��Drauge submarinos meistre,�� tarė Akika.�� Galima paklausti?

��Galima.

��Juk mums pasisekė, kad taip greitai suradom ik�?

��Tai jis mus surado. Jis tikriausiai tykodamas sekė mus de�imtis kilometrų. Kalmarai visuomet taip daro.

��Kondratjevai,�� sudejavo Belovas.�� Ar negalima grei�iau?

��Negalima,�� atsakė Kondratjevas.�� Kentėk.

�Kodėl jam nieko?�� pamanė Belovas.�� Gal jis i� tiesų gele�inis? Ar taip įprat�s? Vie�patie, kad tik pamaty�iau padang�! Kad tik pamaty�iau padang�. Daugiau niekad nesileisiu į gelmių �valgyb�. Kad tik būtų nusisekusios fotografijos. Pavargau. O �tai jis, visai nepavargo. Sėdi kone auk�tyn kojomis, ir jam kaip niekur nieko. O man vien pasi�iūrėjus, kaip jis sėdi, darosi bloga.� Trys �imtai metrų.

��Kondratjevai,�� vėl tarė Belovas.�� K� veiksi rytoj? Kondratjevas atsakė:

��Ryt� su savo povandeniniais laivais atplauks Chen Colis ir Valcevas, o vakare i��ukuosim daub� ir i��audysim likusius kalmarus.

Rytoj vakare jis vėl leisis į �į kap�. Ir jis kalba visai ramiai ir su pasitenkinimu.

��Akiko-san.

��K�, drauge Belovai?

��What are you going to do to-morrow? Kondratjevas dirstelėjo į batimetr�. Du �imtai metrų.

Akika atsiduso.

��Ne�inau,�� atsakė ji.

Jie nutilo. Jie tol tylėjo, kol povandeninis laivas i�plaukė į pavir�ių.

��Atidaryk ang�, � paliepė Kondratjevas. Povandeninis laivas ėmė suptis ant nedidelių bangų. Belovas pakėlė rankas, patraukė u�rakto skl�s�ius ir pastiimė dangtį.

Oras buvo pasikeit�s. Vėjas nurim�s, debesys i�sisklaid�. Spindėjo ma�os ir ry�kios �vaig�dės, padangėje kabojo del�ia. Vandenynu tingiai ritosi nedidelės �vilgan�ios bangos. Jos plakėsi ir te�kenosi prie angos bok�telio.

Belovas i�sirop�tė pirmasis, įkandin jo i�lindo Akika ir Kondratjevas. Belovas tarė:

��Kaip gera!

Akika taip pat pasakė:

��Gera.

Kondratjevas taipogi patvirtino, kad gera, ir pagalvoj�s pridūrė:

��Sta�iai puiku.

��Leiskit, a� i�simaudysiu, drauge submarinos meistre,�� papra�ė Akika.

��Maudykitės, pra�om,�� maloniai sutiko Kondratjevas ir nusisuko.

Akika nusirengė, pasidėjo drabu�ius ant angos kra�to ir koja palietė vandenį.

Jos raudonas maudymosi kostiumėlis atrodė juodas, o kojos ir rankos � nenatūraliai baltos. Ji i�kėlė rankas ir tyliai nu�iuo�ė į vandenį.

��Ir a� maudysiuos,�� tarė Belovas.

Jis nusirengė ir nu�iuo�ė į vandenį. Vanduo buvo �iltas. Belovas nuplaukė prie laivo paskuigalio ir �ūktelėjo:

��Puiku. Tavo tiesa, Kondratjevai.

Paskui jis prisiminė violetinius, storus kaip telegrafo stulpas �iuptuvus ir spėriai u�sirop�tė ant povandeninio laivo. Priėj�s prie angos, kur sėdėjo Kondratjevas, jis tarė:

��Vanduo �iltas kaip �utintas pienas. I�simaudytum.

Jie sėdėjo tylėdami, kol Akika pliu�kenosi vandenyje.

Jos galva juodavo tviskan�ių bangų fone.

��Rytoj i��audysim juos visus,�� pasakė Kondratjevas.�� Visus, kiek tik dar jų yra lik�. Reikia skubėti. Po savaitės atplauks banginiai.

Belovas atsiduso ir nieko neatsakė. Akika priplaukė ir nusitvėrė u� angos kra�to.

��Drauge submarinos meistre, ar galima rytoj vėl su jumis?�� nepaprastai ry�tingai paklausė ji.

Kondratjevas lėtai atsakė:

� �inoma, galima.

��A�iū, drauge submarinos meistre.

Pietuose vir�um horizonto pakilo ir įsirėmė į padang� pro�ektoriaus spindulys. Tai buvo �Kuna�iro� signalas.

��Plaukiam,�� tarė stodamasis Kondratjevas.�� Lipkite, Akiko-san.

Jis padavė jai rank� ir lengvai i�traukė i� vandens. Belovas niūriai pasakė:

��Pa�iūrėsiu, koks i�ėjo filmas. Jeigu prastas, ir a� plauksiu drauge.

��Tik be konjako,�� įspėjo Kondratjevas.

��Ir be kvepalų, � pridūrė Akika.

��Ir i� viso, ver�iau pasipra�ysiu pas Chen Colį, � tarė Belovas.�� Trise �iose kabinose per ank�ta.

��Pirmoji jūsų knyga man nepatiko,�� tarė Parnkala.�� Joje nėra nieko, kas galėtų sukrėsti rimto �mogaus vaizduot�.

Juodu gulėjo �ezlonguose po i�blukusiu kar�tu tentu Kold Kriko posto verandoje � Gibsono draustinio biotechnikas �anas Parnkala ir Europos informacijos centro korespondentas Jevgenijus Slavinas. Tarp �ezlongų ant �emo stalelio stovėjo aprasoj�s penkių litrų sifonas. Kold Kriko postas stūksojo kalvos vir�ūnėje, ir i� verandos buvo matyti puikus vaizdas � kaitri melsvai �alia Vakarų Australijos savana.

��Knyga būtinai turi �adinti vaizduot�, � t�sė Parnkala,�� kitaip tai ne knyga, o kvailas vadovėlis. Tiksliau tariant, galima sakyti taip: knygos paskirtis � �adinti skaitytojo vaizduot�. Teisybė, pirmoji jūsų knyga turėjo atlikti ir kit�, ne ma�iau svarbų u�davinį, būtent,�� perteikti mums jūsų heroji�kos epochos �mogaus po�iūrį. A� daug tikėjausi i� �ios. knygos, bet � deja!�� matyt, darbo procese �į po�iūrį jūs praradote. Jūs labai pasiduodat įspūd�iams, bi�iuli �enia!

��Viskas papras�iau, �anai,�� tingiai pasakė �enia.�� Kur kas papras�iau, mano bi�iuli. A� baisiai nenorėjau pafft.O sirodyti �monijai kaip koks atvirk��ias Kampanela. O apskritai tikrai taip � knygiūk�tė pilka�

Jis persisvėrė i� �ezlongo ir į ilg� siaur� bokal� i� sifono prisipylė putojan�io kokosų pieno. Bokalas bematant aprasojo.

��Taip,�� tarė Parnkala,�� jūs labai nenorėjot būti atvirk��ias Kampanela. Jūs labai skubėjot pakeisti psichologij�, �enia. Jūs labai norėjot �ia nustoti buv�s svetimas. Ir be reikalo. Jums reikėtų daugiau likti svetimam: galėtumėt pamatyti daug k�, ko mes nepastebim. O nejaugi tai ne svarbiausias kiekvieno ra�ytojo u�daviays � pastebėti tai, ko nemato kiti? Tai �adina vaizduot� ir ver�ia galvoti.

��Gal būt,�� pasakė �enia.

Jie nutilo. Aplink vie�patavo gili ramybė � mieguista savanos vidudienio ramybė. Be perstojo �ir�kėjo cikados. Padvelkė lengvas vėjelis, suo�ė �olė. Tolumoje pasigirdo vedantys balsai � �aukė emu. �enia staiga atsisėdo ir i�tempė kakl�.

��Kas tai?�� paklausė jis.

Pro post�, nardydama auk�toje �olėje, va�iavo keista ma�ina � ilga vertikali kartis, matyt, ant ratų, su blizgan�iu besisukan�iu disku gale. Ma�ina, kaip reta, buvo labai negra�i. Sokinėdam� ir svyrinėdama ji va�iavo į pietų pus�.

Parnkala pakėlėalv� ir pasi�iūrėjo.

��A,�� tarė jis.�� Pamir�au jums papasakoti. Tai i�sigimėlės.

��Kokios i�sigimėlės?

��Niekas ne�ino,�� ramiai atsakė Parnkala.

�enia pa�oko ir pribėgo prie turėklų. Ilga biauri kartis svyrinėdama greitai tolo ir netrukus dingo i� akių. �enia atsisuko i Parnkal�.

��Kaipgi taip � niekas ne�ino?�� paklausė jis.

Parnkala gėrė kokosų sultis.

��Niekas ne�ino,�� pakartojo jis, �luostydamasis lūpas.�� Tai labai įdomi istorija, ji patiks jums. Pirm� kart� jos pasirodė prie� penkiolika dienų � �tai tokios kartys su vienu ratu ir �liau�ian�ios lėk�tės. �monės da�nai jas ma to savanoje tarp Kold Kriko ir Roaldo, o vakar viena kartis perbėgo per pagrindin� Gibsono gatv�. Vien� lėk�t� sutrypė mano emu. A� ma�iau � didelė krūva prastos plastmasės skeveldrų ir radijo monta�o liku�ių ant visai biaurios keramikos. Pana�u į mokyklinius modelius. Mes susisiekėm su Gibsonu, bet ten niekas nieko ne�inojo. Ir apskritai paai�kėjo, kad niekas nieko ne�ino.

Parnkala vėl pakėlė bokal� prie lūpų.

��Nuostabiai ramiai jūs �itai pasakojat, bi�iuli �anai!�� nei�kentė �enia. Jo vaizduotėje kilo vaizdai, vienas u� kit� fantasti�kesni.

Parnkala nusi�ypsojo:

��Sėskite, �enia. Nerimauti nėra jokio pagrindo. I�sigimėlės niekam nedaro �alos, emu ir kengūros jų nebijo, he to,�� jūs neleidot man u�baigti,�� jas jau tyrinėja D�akojuje gyvenantys draugai. Jie� Kur jūs, �enia?

�enia skubiai ruo�ėsi. Jis susikai�iojo į ki�enes diktofono juostų ritinius, mak�tis su mikroknygomis ir nuzulintas u�ra�ų knygutes.

��D�akojus � taX rodos, Australijos kibernetikos centras,�� tarė jis.�� Ten pagaminta ka�kokia įdomi ma�ina, ar ne?

��Taip, ma�ina IIK,�� atsakė nepatenkintas Parnkala.

Jis buvo nusimin�s, kad korespondentas Slavinas taip greitai i�va�iuoja. Su �enia buvo malonu pasikalbėti � jis labai mėgo klausytis.

��Kodėl IIK?

��I�sklaidytos Informacijos Kolektorius. Esu girdėj�s, kad tai ma�ina archeologė,

�enia sustojo.

��Tai gal i� ten ir �ios i�sigimėlės?

��Juk sakau � ne�inoma,�� apmaud�iai atsakė Parnkala.�� Niekas nieko ne�ino. Nei D�akojuje, nei Gibsone, nei visame pasaulyje� Bent vakarien� pasiimkit, �enia�

��Ne, ne, a�iū, a� labai skubu. Na, brangusis �anai, a�iū u� vai�ingum�. Mudu dar pasimatysim.�� �enia vienu mauku baigė gerti savo bokal�, linksmai linktelėjo ir, per�ok�s per turėklus, nubėgo nuo kalno prie savo pterokaro.

Mokslinė D�akojaus gyvenvietė buvo įsikūrusi tarp nuostabių juodų akacijų, kurių lajos buvo keturiasde�imt � penkiasde�imt metrų skersmens. Tolumoje, ant gilaus ir skaidraus mėlyno e�ero kranto, baltavo ka�kokio senovės persikėlėlio fermos griuvėsiai. Tarp gyvenvietės ir griuvėsių krito į akis sta�iakampė nutūpimo aik�telė. Ma�inų aik�telėje nebuvo. �monių taip pat.

Beje, pterokarui nutūpimo aik�telė nebuvo reikalinga, ir �enia apskrido akacijas, rinkdamasis viet� ar�iau prie gyvenvietės. U� pusės kilometro nuo gyvenvietės jis staiga pastebėjo nepaprast� sujudim�. I� prad�ių jam pasirodė, kad ten ka�kas �aid�ia regbį. �olėje krutėjo ir vartėsi krūva juodų ir baltų �monių kūnų. I� krūvos aidėjo azarti�ki �ūksniai. �Puiku,�� pamanė �enia.�� Puikiai �aid�ia!� Tuo tarpu krūva i�sisklaidė, atidengdama ka�kokį apvalų, juod�, blizgantį daikt�, vienas �aidėjas kūlvartomis nuriedėjo į �alį, parvirto ir liko gulėti, susigū��s, susiėmė rankomis pilv�. �Ė, ne,�� pamanė �enia,�� �ia ne �aidimas.� I� po akacijos �akų i�niro dar trejetas ir bėgdami nusimetė striukes. �enia skubiai pradėjo leistis.

Kai jis i��oko i� kabinos, susigū��s �mogus jau sėdėjo ir, kaip ir pirma, susiėm�s u� pilvo, garsiai �aukė:

��Saugokitės u�pakalinės kojos! Ei! Saugokitės u�pakalinės kojos!

�enia �uoliais prabėgo pro jį. I� knib�dan�ios kūnų krūvos aidėjo �auksmai. Saukė rusi�kai ir angli�kai:

��Kojas prie �emės! Spauskite prie �emės!

��Antenos! Nelau�ykite antenų!

��Padėkite, vyru�iai! Rausiasi!

��Laikykite, kad jus kur velniai!

��Oi, Persi, paleisk man galv�!

��Rausiasi!

�Pagavo ka�kokį drie���,�� �mėstelėjo Zeniai galvoje, ir jis i�vydo u�pakalin� koj�. Ji buvo juoda, blizganti, su a�triais rantais, pana�i į mil�ini�ko vabalo koj�. Si koja vilkosi �eme, versdama gilias vagas. Ten buvo dar daug kitų kojų � juodų, rudų ir baltų, � kurios taip pat krutėja, trūk�iojo ir rėmėsi, bet tai buvo paprastos �monių kojos. Valandėl� �enia apstulb�s stebėjo u�pakalin� koj�. Ji vis susilenkdavo, giliai įsirausdavo į �em� ir įsir�usi i�sitiesdavo, ir kas kart� rėkianti krūva pasislinkdavo apie pusantro metro.

��Duok �en!�� baisiai suriko �enia, abiem rankom �iupdamas u�pakalin� koj� prie s�nario, ir patraukė į save.

Garsiai sutra�kėjo. U�pakalinė koja lengvai nutrūko, ir �enia kaip ilgas i�sitiesė ant nugaros.

��Nedrįsk lau�yti!�� sugriaudė piktas balsas.�� Vykit �alin kvailį!

�enia pagulėjo, laikydamas glėbyje u�pakalin� koj�, paskui palengva atsistojo.

��Dar truputį! Dar trupu�iuk�, D�o!�� griaudėjo tas pats balsas.�� Leisk man rank�� Aha!.. Aha!.. Stai kur tu, brangusis!

Ka�kas gailiai suspigo, ir stojo tyla. Krūva kūnų sustingo, buvo girdėti tik sunkus, trūkuojantis kvėpavimas. Paskui visi i�syk ėmė Italbėti ir juoktis, stodamiesi, �luostydamiesi suprakaitavusius veidus. I�tryptoje �olėje liko didelis nejudantis juodas kauburys. Ka�kas nusivyl�s tarė:

��Vėl toks pat!

��Vė�lys! Septynkojis!

� Įsirausė, biaurybė!..

��Dar truputį, ir būtų paspruk�s�

��Taip, gerai mus pri�okdino�

��O kur u�pakalinė koja?

Visų �vilgsniai nukrypo į Zeni�. �enia dr�siai pasakė:

��Stai u�pakalinė koja. Ji nutrūko. Visai nesitikėjau, kad ji taip lengvai nutrūks.

�monės apstojo, smalsiai ap�iūrinėjo. Did�iulis pusplikis �aliūkas su i�tar�ytų plaukų kupeta ant galvos ir �iaudų spalvos barzdele i�tiesė tvirt� subrai�yt� rank�:

��Duokit �en.

Antroje rankoje �aliūkas laikė blizgantį laid�. �enia mielai atidavė koj�.

��A� Jevgenijus Slavinas,�� tarė jis.�� Europos informacijos centro korespondentas. Atskridau, su�inoj�s, kad �ia įdomu.

Mįslingas �aliūkas kelis kartus sulenkė ir i�tiesė juod� krumpliuot� stramp�. Koja cyp�iojo.

��A� I�sklaidytos Informacijos Kolektoriaus direktoriaus pavaduotojas Pavelas Rudakas,�� tarė �aliūkas.�� O �ia,�� jis mostelėjo strampu į likusiųjų pus�, � kiti Did�iojo IIK tarnai. Su jais susipa�insit vėliau, kai jie nune� vė�lį.

��Ar verta?�� paklausė ma�as garbanotas australietis.�� Du tokius pat jau turim. Tegu brinkso �ia�

��Tokie, bet ne tokie pat, Tapi,�� tarė Rudakas.�� Sio u�pakalinė koja turi tik vien� s�narį.

��Teisybė? � Tapis �iupo i� Rudako u�pakalin� koj� ir taip pat keliskart j� sulenkė ir i�tiesė. � Taip, i� tiesų. Gaila, kad ji nulau�ta�

��Ne�inojau,�� pasiteisino �enia.

Bet jo niekas nesiklausė. Visi apspito Tapį, paskui visu būriu patraukė prie juodojo kauburio ir pasilenkė. Rudakas ir �enia liko vieni.

��Kas �ia per septynkojis?�� paklausė �enia.

��Vienas i� Did�iojo IIK i�sigimėlių, � atsakė Rudakas.

��A,�� nusivyl�si tarė �enia.�� Vadinasi, tai vis dėlto jūsų i�sigimėliai?

��Ne taip �itai paprasta, drauge Slavinai, nė taip paprasta. A� juk nesakiau, kad tai mūsų i�sigimėliai, a� sakiau, kad tai Did�iojo IIK i�sigimėliai��� Jis pasilenkė, pagraibė �olėje ir paėmė kelet� akmenėlių. � Ir mes juos med�iojame. Pastar�jį de�imtdienį mes nieko daugiau nedarom, o tik med�iojam. Apskritai turiu pasakyti, atva�iavot pa�iu laiku, drauge korespondente�

Jis ėmė labai taikliai mėtyti akmenėlius į nelaiming�jį vė�lį, kurį jo bendrai vilko į gyvenviet�. Akmenėliai pok�ėjo į kietus �arvus�

��Pauliau Rudakai!�� suriko vienas velkan�iųjų. � Mūsų na�ta sunki! Kur tavo tvirtos rankos?

��O apsileidėliai!�� su�uko Rudakas.�� Mano tvirtos rankos ne� u�pakalin� koj�! Tapi, kur tu j� dėjai?

� �olėje! Ie�kok �olėje, Pauli!

��A� ne�iu u�pakalin� koj�, � tarė �enia.�� A� j� nutraukiau, a� j� ir ne�iu.

��Ne�kite,�� linksmai sutiko Rudakas.�� O a� padėsiu vaikinams.

Jis dviem �uoliais pasivijo,apsileidėlius�, nustumdė juos, palindo po vė�liu, ūktelėjo ir u�sivertė jį ant pe�ių.

��Vykitės!�� dusliai sududeno jis ir leidosi ris�ia bėgti į gyvenviet�.

�Apsileidėliai� klykaudami puolė jį vytis. �enia �iupo u�pakalin� koj�, kaip na��ius u�simetė j� ant peties ir nubidzeno i� paskos. Koja buvo dygi ir gana sunki.

��Kertu la�ybų i� u�pakalinės kojos,�� paskelbė Pavlas Rudakas, i�ėj�s pro laboratorijos duris.�� Pasiry��s la�intis net i� savo u�pakalinės kojos, kad korespondentas ken�ia tro�kulį!

�enia sėdėjo prie laboratorijos sienos, tyliai dūsavo ir vėdavosi �iaudine skrybėle. Jam per�tėjo sprand�.

��I�lo�ėt,�� sudejavo jis.

��O kur apsileidėliai tarnai? Kaip jie drįso palikti tokį garbing� sve�i�? Gėda visam Europos informacijos centrui!

��Jūsų apsileidėliai tarnai aname va pastate garbina u�pakalin� koj�, � atsakė keldamasis �enia.�� Jie papra�ė mane palaukti �ia. Jie pasakė, kad netrukus grį�ite jūs. Tai buvo kaip tik prie� pusvalandį.

��Nes�monė! � kiek sutrik�s, tarė Rudakas.�� Einam, drauge Slavinai, pamėginsiu jų kalt� i�pirkti. A� numal�insiu jūsų tro�kulį ir atidarysiu jums refre�eratorių angas.

��Grei�iau!

Rudakas paėmė jį u� alkūnės, nuvedė skersai gatvės į tvarking� balt� koted��. Koted�e buvo �varu ir vėsu. Rudakas pasodino Zeni� u� stalo, pastatė prie jo stiklin�, grafin� ir dubenėlį su ledu. Pats ėmė �eimininkauti.

��Tiekimo Linijos �ia nėra,�� griaudėjo jis.�� Verdame patys. Kibervirtuvėse.

��UVM-207? � paklausė �enia.

��Ne, �ia amerikinė sistema.

�enia nevalgė. Jis gėrė ir �iūrėjo, kaip valgo Rudakas. Rudakas tu�tino lėk�tes bei puodelius ir tikino:

��Nereikia į mane taip �iūrėti. Cia mano vakaryk�tė vakarienė, �ios dienos pusry�iai ir �ios dienos pietūs.

�enia vog�iomis suskai�iavo puodelius ir pagalvojo: �Ir �ios dienos vakarienė.�

��Jums pasisekė, korespondente,�� toliau kalbėjo Rudakas.�� Pas mus dabar i� tiesų labai įdomu. Įdomiausia bus �iandien vakare, kai grį� profesorius Lomba, IIK direktorius.

��Profesorių Lomb� jau ma�iau,�� atsakė �enia.

Rudakas nustojo valg�s ir greitai paklausė:

��Kada?

� �iandien anksti ryt� Gibsone. Jis konsultavo vien� mano pa�įstam�. Tik ne�inojau, kad jis IIK direktorius.

Rudakas nuleido akis ir vėl ėmė valgyti.

��Ir koks jis jums pasirodė? � kiek linktelėj�s, paklausė jis.�� Linksmas seniokas, ar ne?

��Kaip �ia jums pasakius��� tarė Slavinas.�� Veikiau ka�koks paniur�s�

��Tai-ip!�� nut�sė Rudakas ir atstūmė lėk�t�. � �iandien vakare bus labai įdomu.�� Jis atsiduso.�� Na, k� gi, drauge Slavinai, leid�iu klausinėti.

�enia skubiai u�taisė diktofon�.

��Pirmiausia,�� tarė jis,�� kas yra tas Didysis IIK?

��Valand�iuk�. � Rudakas atsilo�ė į krėslo atkalt� ir susidėjo u� galvos rankas.�� I� prad�ių paklausiu vis dėlto a�. Koks jūsų i�silavinimas?

��Baigiau medicinos institut�, �urnalistikos institut� ir gydytojo tarpplanetininko speckursus.

��Ir visa tai prie� pusantro �imtme�io,�� patikslino Rudakas.�� Ir daugiau nieko?

��I�va�inėjau vis� Planet�, esu korespondentas, sena plunksnos hiena� Mokslinių interesų sritis � lyginamoji kalbotyra.

��Taip,�� tarė Rudakas.�� Ir nieko negirdėjot apie septynis Komacuvaros principus?

��Nieko.

��Ir, �inoma, apie informacinių laukų algebr�?

��Ne.

��Ir apie pagrindin� informacijos disipacijos teorem�?

�enia tylėjo. Rudakas pagalvojo ir tarė:

��Gerai. Tarybai viskas ai�ku. Pasistengsim padaryti visk�, k� galim. Tik labai gerai klausykit ir, jeigu per daug įsileisiu, �iupkit mane u� u�pakalinės kojos.

Stai k� �enia suprato. I�sklaidytos Informacijos Kolektorius buvo skirtas daugiausia rinkti i�sklaidytai informacijai, bet �itai ai�kėjo i� paties pavadinimo. I�sklaidytos informacijos terminu buvo vadinami Erdvėje ir Laike pasklid� bet kurių įvykių ir rei�kinių pėdsakai. Pirmasis Komacuvaros principas (vienintelis, kuris Zeniai buvo prieinamas) skelbė, kad niekas gamtoje ir juo labiau visuomenėje nepraeina be pėdsakų, viskas palieka savo �ymes. Dauguma �ių pėdsakų lieka nepaprastai i�sklaidtos informacijos pavidalu. Galiausiai jie yra vienokios arba kitokios formos energija, ir jų rinkimo problem� labai komplikuoja tai, kad per milijonus metų pirmyk�tės formos daug kartų pasikei�ia. Kitais �od�iais tariant, pėdsakai kits kit� u�dengia, susimai�o, i� dalies juos nutrina vėlesnių įvykių ir rei�kinių pėdsakai. Teori�kai galima surasti ir atnaujinti kiekvien� pėdsak� � ir �viesos kvanto susidūrim� su brontozauro odos molekule, ir brontozauro dantų �ymes ant did�iųjų papar�ių. �iems pėdsakams rinkti, rū�iuoti, gretinti ir jiems paversti įprastinėmis informacijos formomis � pavyzd�iui, paveikslais � kaip tik ir buvo pastatytas Didysis IIK.

Apie tai, kaip Didysis IIK dirba, �enia susidarė labai neai�kų vaizd�. I� prad�ių jis vaizdavosi milijardų milijardus kibernetinių infuzorijų mikroinformatorių, kurie būriais klaid�ioja po vis� pasaulį, nusigaudami ligi pat �vaig�d�ių, rinkdami i�sklaidytus senos praeities pėdsakus ir fiksuodami juos neaprėpiamuose mechaninės atminties sandėliuose. Paskui jis įsivaizdavo laidų tinkl�: laidai buvo apraizg� vis� Planet�, i�tempti ant mil�ini�kų bok�tų, kurių �imtų �imtai stūksojo salose ir �emynuose nuo vieno iki antro a�igalio. Trumpiau tariant, jis nieko nesuprato, bet neklausinėjo: nusprendė, kad, laisvalaikiu kelet� kartų pasiklaus�s diktofono įra�ų ir pavart�s reikiamas knygas, jis i�syk visk� supras. O kai Rudakas ėmė pasakoti apie darbo rezultatus, �enia pamir�o net i�sigimėlius.

��Mums pavyko atkurti labai įdomius vaizdus ir net i�tisus epizodus,�� pasakojo Rudakas.�� �inoma, dauguma med�iagos yra brokas � �imtai ir tūkstan�iai kadrų u�dengia kits kit�, ir, mėginant juos i�skirti, informacijos filtras sta�iai i�eina i� rikiuotės. Bet vis dėlto �į t� pamatėm. Mes tapom liudininkais to reginio, kaip prie� �imt� milijonų metų netoli Saulės įsi�iebė supernova. Mes matėm dinozaurų grumtynes ir Puatje mū�io epizodus, ateivių �vaig�dėlaivius ir dar ka�kokių keistų ir nesuvokiamų dalykų, kurių neturim su kuo palyginti.

��Ar bus galima pa�iūrėti?�� nekantriai paklausė �enia.

��Kaipgi ne, galima� Bet grį�kim prie temos.

Didysis IIK nebuvo tik i�sklaidytos informacijos kolektorius. Tai buvo nepaprastai sudėtinga ir labai savaranki�ka skai�iavimo-logikos ma�ina. Jos auk�tuose, be milijardų atminties narvelių ir loginiii elementų, be įvairiausių keitiklių ir informacijos filtrų, buvo nuosavos dirbtuvės, kurias ji pati tvarkė. Prireikus ji pati save derino, kūrė naujus elementus, modelius ir rengė savo informacij�. Tai teikė pla�ias galimybes j� panaudoti ne pagal tiesiogin� paskirtį. Siuo metu ji, pavyzd�iui, papildomai kalkuliavo vis� Australijos ekonomikos sfer�, sprendė daugelį bendrosios kibernetikos u�davinių, vykdė tiksliausio diagnostiko funkcijas. Visuose stambiausiuose Planetos miestuose ir kai kuriose bazėse u� �emės ribų �i ma�ina turėjo savo skyrius. Be to. Didysis IIK ėmė �prana�auti ateitį�.

Dabartinis IIK direktorius, Komacuvaros mokinys, kongietis Augustas Lomba, u�programavo kelet� u�davinių, susijusių su gyvo organizmo elgesio numatymu. Su bestuburių elgesio determinizmo u�daviniais IIK susidorojo paly ginti lengvai, ir prie� dvejus metus Lomba u�programavo ir davė ma�inai nepaprastai sudėting� u�davinį.

U�davinys pavadintas �Buridano avinu�. I� jauno merinoso Kasparo-Karpovo metodu buvo paimtas biologinis kodas t� akimirk�, kai �is merinosas stovėjo tarp dviejų ėd�ių su kombinuotu pa�aru. Sis kodas, papildytas kai kuriais kitais duomenis apie avinus, buvo duotas IIK ma�inai. I� ma�inos buvo reikalaujama: a) numatyti, kurias ėd�ias merinosas pasirinks, ir b) nusakyti psichofiziologinius tokio pasirinkimo motyvus.

��O kaip �ia suprasti valios laisv�? � paklausė �enia.

��Kaip tik ir norim i�ai�kinti valios laisv�, � atsakė Rudakas.�� O gal jos visai nėra?

Jis patylėjo.

Kontroliniame eksperimente avinas pasirinko de�ini�sias ėd�ias. I�kilo klausimas: kodėl? Dvejus metus ma�ina galvojo. Paskui ėmė kurti modelius. Efektorinės ma�inos da�nai sprend�ia u�davinius pagal modelius. Antai, spr�sdamas slieko u�davinį, IIK sukūrė tokį puikų modelį, kad mes i� jo pasivogėm idėj� ir ėmėm gaminti kalnakas5bos įrenginius. Puikūs įrenginiai.

Rudakas susim�stė. �enia nekantriai subruzdo kėdėje.

��Jums nepatogu?�� paklausė Rudakas.

��Ne, ne, man labai įdomu.

��Ak, ir jums įdomu? Kaip �ia jums nesumelavus papasakoti?

�Matyt, jis ka�k� suka�,�� pamanė �enia ir tarė:

��Tikriausiai vien� i� tų modelių, apie kuriuos pasakojat, esu jaumat�s. Tokia kartis su veidrod�iu. Tik vargu ar tai avino modelis. Ir dar Buridano.

��Tas ir yra,�� atsidus�s tarė Rudakas.�� Niekas netiki, kad tai avino modelis. Tėtu�is Lomba, pavyzd�iui, nepatikėjo. Susirinko vis� programavimo med�iag� ir i�va�iavo į Centr� tikrinti.�� Rudakas vėl atsiduso.�� S tai �iandien vakare turėtų grį�ti.

��O kokia �ia problema?�� paklausė �enia.

��Ogi ta, kad IIK daro kartis su ratukais ir septynkojus vabalus. Kartais dar tokias plok��ias lėk�tes be kojų, be rankų, bet su giroskopu. Ir niekas nesupranta, kuo �ia dėtas avinas.

��I� tiesų, � nusistebėjo �enia,�� kam avinui tiek daug kojų?

Rudakas įtariai jį ap�velgė.

��I� tiesų, kam?�� nenatūraliai entuziastingai pakartojo jis.

Kurį laik� juodu tylėdami �iūrėjo į kits kit�. �Ka�k� jis suka, oi, suka, barzdyla!� � galvojo �enia.

Rudakas vikriai, nesiremdamas rankomis, atsistojo ant vienos kojos.

��O dabar eiva, drauge Slavinai, a� jus pristatysiu filmotekos vedėjai.

��Dar vienas klausimas,�� tarė �enia, u�taisydamas diktofon�. � Kur yra tas jūsų Didysis IIK?

��Jūs ant jo sėdite. O dabar atsistosite ir eisite. Jis po �eme, dvide�imt a�tuoni auk�tai, �e�i hektarai. Smegenys, dirbtuvės, energogeneratoriai � viskas. Eiva.

�IIK filmoteka buvo kitame gyvenvietės gale, �emame paviljone, ant kurio stogo blizgėjo groteliai stereosineraminio demonstratoriaus skydai. Prie pat paviljono plytėjo savana.

Paviljone kvepėjo ozonu ir kokosų pienu. Filmotekos vedėja sėdėjo prie stalo ir pro binokuliarinį mikroskop� tyrinėjo puiki� u�pakalihės kojos s�nario fotonuotrauk�. Vedėja buvo gra�i, ma�daug dvide�imt penkerių metų taitietė.

��Sveika, mergaite,�� �velniai kreipėsi Rudakas.

Vedėja atsitraukė nuo mikroskopo ir maloniai nusi�ypsojo.

��Sveikas, Poli,�� atsakė ji.

��Stai �ia Europos Centro korespondentas draugas Slavinas,�� tarė Rudakas.�� Elkis su juo pagarbiai. Parodyk jam du �imtai �e�iasde�imt septint�, trys �imtai penkiolikt� ir septyni tūkstan�iai penki �imtai dvylikt� kadrus�

��Jeigu, �inoma, jums nebus sunku,�� galanti�kai pridūrė �enia. Vedėja labai priminė Seil�.

��Mielu noru,�� atsakė vedėja.�� Ar draugas Slavinas moraliai pasiruo��s?

� Ė-ė� Drauge Slavinai, ar jūs pasiruo��s?

��Puikiausiai,�� tvirtai atsakė �enia.

��Tuomet a� jus paliksiu,�� tarė Rudakas.�� Man�s laukia i�sigimėliai.

Jis mostelėjo ranka ir i�ėjo. Buvo girdėti, kaip jis �ūktelėjo: �Akitada! Ar įrengimus atve�ė?� Atsakymo nebuvo girdėti. Vedėja atsiduso ir pasakė:

��Pasiimkite sudedam� kėd�, drauge Slavinai, ir eime.

�enia i�ėjo ir atsisėdo prie paviljono sienos. Vedėja i� akies nustatė saulės auk�tį, ka�k� paskai�iavo, krutindama lūpas, ir grį�o į paviljon�.

��Du �imtai �e�iasde�imt septintas kadras,�� prane�ė ji pro atvir� lang�.

Saulės �viesa u�geso. �enia i�vydo tamsiai violetinį nakties dangų su ry�kiomis nepa�įstamomis �vaig�dėmis. Vir�um horizonto nutįso �emi plok�ti debesys, lėtai pasirodė juodi senovinių med�ių siluetai. Med�iai buvo pana�ūs lyg į palmes, lyg į mil�ini�kus kalafijorų daigus. Juodame vandenyje virpėjo �vaig�d�ių at�vaitai. Paskui vir�um debesų nu�vito baltas e�eras. Jis darėsi vis ry�kesnis, juodu �vilgan�iu pavir�iumi ėmė �liau�ioti luo�i �e�ėliai, ir staiga i� u� horizonto �vystelėjo akinantis baltas pulsuojantis �viesulys. Jis trūk�iodamas leidosi padangėmis, gesindamas �vaig�des. Tarp keistų med�ių pakilo pilkas rūkas, sumirgėjo vaivoryk�tiniai at�vaitai, ir viskas i�nyko. �enia vėl matė saulės nu�ert� savan�.

��Toliau i�tisai eina trukdymai,�� tarė vedėja.

��O kas tai buvo?�� paklausė �enia. Jis buvo daugiau tikėj�sis.

��Tai supernovos patekėjimas. Daugiau kaip prie� �imt� milijonų metų. Ji pagimdė dinozaurus. Dabar trys �imtai penkioliktas kadras. Tai mūsų pasidid�iavimas. Po penkiasde�imt milijonų metų.

Savana vėl i�nyko. �enia i�vydo pilk�, vandens apsemt� lygum�. I� vandens visur stirksojo sultingi ka�kokių augalų stiebai. Per lygum� ligi kelių vandenyje klampojo ilgas pilkas gyvūnas. �enia ne i�syk suprato, kur gyvūno galva. Slapias cisternos pavidalo liemuo, apkib�s �alia �ole, vienodai siaurėjo į abu galus, baigdamasis ilga lanks�ia uodega ir visai į j� pana�iu kaklu. Paskui �enia pamatė ma�yt� plok��i� galv� su belūpėmis rupū�ės �iotimis. Pabaisa savo elgsena ka�kuo priminė vi�tas � kiekviename �ingsnyje ji nardino galv� vandenyje ir tu�tuojau j� traukė atgal, greitai greitai kramtydama �iotyse ka�kokius �alumynus.

��Diplodokas,�� tarė vedėja.�� Dvide�imt keturių metrų ilgio.

Vėliau �enia i�vydo kit� pabais�. Lyg gyvatė ji �liau�ė greta pirmosios, palikdama drumsto vandens ruo��. Vien�kart jos vos neu�mynė mil�ini�ka diplodoko koja, ir �enia t� akimirk� pamatė did�iulius bly�kius dantingus nasrus. �Ka�kas bus�,�� pagalvojo jis. Tai buvo kur kas įdomiau u� supernovos sprogim�. Matyt, diplodokas arba visai nejautė, kad jį lydi tokia dantinga pabaisa, arba sta�iai nekreipė į j� dėmesio. O toji, vikriai laviruodama palei jo kojas, prisėlino prie galvos, staiga i�niro i� vandens, nukando galv� ir vėl panėrė.

�enia u�si�iaupė ir sugrie�ė dantimis. Vaizdas buvo nepaprastai ai�kus ir ry�kus. Diplodokas stabtelėjo, auk�tai i�kėlė be galvos likusį kakl� ir� nuėjo tolyn, tolyd�io kai�iodamas kraujuojantį kakl� į drumst� vandenį. Tik u� kelių �ingsnių jam sulinko priekinės kojos. O u�pakalinės kojos dar �engė, ir mil�ini�ka uodega lyg niekur nieko judėjo į �alis. Kaklas paskutinį kart� pakilo auk�tyn ir bejėgi�kai pliumptelėjo į vandenį. Priekinė liemens dalis ėmė svirti į �alį, o u�pakalinė dar vis judėjo į priekį. Bet �tai sulinko ir u�pakalinės kojos, t� valandėl� i� drumsto putojan�io vandens i�niro ir puolė auk� de�imtys i�si�iojusių dantingų nasrų�

��Tfu!�� tarė �enia, �luostydamasis prakait�. � Baisus reginys�

��Tipi�ka scena � plė�rūs dinozaurai u�puola stambų diplodok�, � �inovės tonu paai�kino vedėja.�� Jie be paliovos rijo kits kit�. Beveik visa informacija, kuri� gaunam i� tų epochų,� tai nesiliaujantis rijimas. Ta�iau, drauge Slavinai, kaip jums patiko vaizdo kokybė?

��Puiki kokybė, � atsakė 2enia.�� Tik ka�kodėl vis� laik� mirk�ioja�

Vir�um akacijų lajų griausmingai praskrido pilvota �e�iamotorė ma�ina. Vedėja i�bėgo i� paviljono.

��Aparatūra!�� su�uko ji.�� Eime, drauge Slavinai, atve�ė aparatūr�!

��Atleiskite!�� sumurmėjo �enia.�� O kur dar? �adėjote dar parodyti!

��Neverta, tikrai neverta,�� primygtinai įkalbinėjo vedėja. Ji skubiai sudėjo kėd�. � Ne�inau, kas �ia dabar �ovė Poliui į galv�. Septyni tūkstan�iai penki �imtai dvyliktas � tai skerdynės Konstantinopolyje� Penkioliktas am�ius� Vaizdo kokybė puiki, bet� Toks nemalonus reginys� Tikrai neverta, drauge Slavinai� Geriau eime pa�iūrėti, kaip Polis gaudo i�sigimėlius.

Did�iulis �e�ių sraigtų malūnsparnis nutūpė netoli nuo tos vietos, kur �enia buvo palik�s savo pterokar�. I� malūnsparnio skubiai krovė įrengimus. Triumai buvo atidaryti, i� jų krovėjai rideho platformas auk�tais ratais, prikrautas geltonų matinių dė�ių. Dė�ės buvo ve�amos prie vienos akacijos papėdės, kur dviejų stambių �aknų �akumoje nenuilstantis Rudakas vadovavo montavimui. Skardus jo balsas aidėjo vakaro sutemų gaubiamoje savanoje.

Filmotekos vedėja atsipra�ė ir ka�kur dingo. �enia ėmė sukiotis apie Rudak�. Jį pagavo smalsumas. Riedėjo platformos auk�tais ratais, i� jų buvo kraunamas krovinys, �IIK tarnai� � vaikinai ir merginos � atidarinėjo geltonas dė�es, ir po akacija greitai ry�kėjo gremėzdi�ko kampuoto įrenginio kontūrai. Rudakas knibinėjosi ka�kur jo viduje, �nopavo, �vilpavo ir skard�iai �ūkavo. Buvo triuk�minga ir linksma.

��Strongai ir D�ojau, tvarkykite intravizorių!

��Tram-tara-ram, taram-pam-pam! Duokit �en paskutin�, kas ten!

��Fideriai! Kur prapuolė fideriai?

��O lia-lia! Dar labiau į de�in�! Stai taip�

��Frostai, eik i�krauti!

�eni� i� visų pusių nepiktai kum��iavo ir pra�ė pasitraukti į �alį. Did�iulis malūnsparnis galiausiai buvo i�krautas. Jis sugaudė, sukėlė oro ir �olės sraut� ir i� po akacijos nuriedėjo į tūpimo aik�tel�. I� po įrenginio keturpės�ias i�ropojo Rudakas. Jis atsistojo, nusivalė delnus ir tarė:

��Na, galima pradėti. Visi į vietas!

Jis u��oko ant platformos, kur buvo įtaisytas nedidelis aldymo pultas. Platforma sudundėjo.

��Melskis, Didysis IIK!�� riktelėjo Rudakas.

��Stanislovas dar negrį�o!�� su�uko ka�kas.

��Negerai,�� tarė Rudakas ir nulipo nuo platformos.

��Ar profesorius Lomba �ino?�� droviai paklausė liesutė, bernioki�kai kirpta mergaitė.

��Profesorius su�inos,�� įtaigiai atsakė Rudakas.�� O kurgi Stanislovas?

Aik�telėje prie akacijos i�kilo ir trūko �emės kauburys. �enia at�oko vis� metr� atgal. Jam pasirodė, kad i� �olės i�lindo bly�kūs dantingi dinozauro nasrai.

��Pagaliau!�� tarė Rudakas.�� A� jau buvau ėm�s nerimauti: juk deguonį jis i�baigė prie� minut� O gal prie� dvi�

I� �emės lėtai ir nerangiai lindo pusės metro storio metalinis nariuotas kūnas, pana�us į did�iulį sliek�. Jis vis �liau�ė ir �liau�ė, ir buvo ne�inia, kiek dar �iedų slypi po �eme. Staiga jo priekis ėmė suktis ir nukrito ant �olės. Pro juod� ang� ky�telėjo tamsiai raudona, �lapia fizionomija su i�si�iojusia burna.

��Oho-ho!�� su�uko Rudakas.�� Sveikas sugrį��s, Stanislovai!

Fizionomija persisvėrė per kra�t�, nusispiovė ir kimiai paskelbė:

��Jis ten turi vis� arsenal�. I�tisos armados �liau�ian�ių lėk��ių. I�traukite mane i� �ia�

Nariuotas kirminas vis lindo ir lindo i� �emės, ir ant jo metalinių �onų tviskėjo besileid�ian�ios raudonos saulės at�vaitai.

��Pradėsim,�� paskelbė Rudakas ir vėl u�sirop�tė ant platformos.

Jis pasiglostė barzd� i� kairės ir de�inės, apa�ioje susispietusioms merginoms nuo�miai susiraukė ir lyg pianistas u�dėjo rankas ant pulto. Pulte įsi�iebė indikatorinės lemputės.

Ir aik�telėje tu�tuojau viskas apmirė. �enia, keldamas kinoaparat�, sunerim�s pastebėjo, kad keli �monės skubiai u�sikorė ant akacijos ir susėdo ant �akų, o mergaitės glaud�iau apstojo platform�. Dėl visa ko jis taip pat priėjo ar�iau prie platformos.

��Strongai ir D�ojau, pasiruo�ti!�� sugriaudėjo Rudako balsas.

��Pasiruo�ėm!�� atsiliepė du balsai.

��Dainuoju pagrindiniu da�numu. Pritarkite sparnuose. Ir daugiau triuk�mo.

�enia manė, kad visi dabar u�dainuos ir ims mu�ti būgnus, bet pasidarė dar tyliau. Praėjo minutė.

��Padidinti įtamp�, � negarsiai įsakė Rudakas.

Praėjo dar minutė. Saulė nusileido, dangų nusėjo stambios �vaig�dės. Ka�kur tingiai suklego emu. Mergaitė, stovinti �alia Zenios, konvulsi�kai atsiduso. Staiga vir�uje, ant akacijos �akos, ka�kas sujudo, ir drebantis nuo susijaudinimo balsas �ūktelėjo:

��Stai kur jie! Antai, aik�telėje! Ne ten �iūrite!

�enia nematė, kur reikia �iūrėti, ir ne�inojo, kas buvo tie,jie� ir ko buvo galima i� jų tikėtis. Jis pakėlė kino aparat�, dar truputį patryp�iojo, spausdamas prie platformos mergaites, ir staiga pamatė. I� prad�ių jis pamanė, kad jam pasirodė, kad raibsta i�vargusios jo akys. Juoda savana po �vaig�dėta padange sujudo. Joje ėmė �mės�ioti juodi �e�ėliai, tylūs ir grėsmingi, su�narėjo �olė, ka�kas sugirg�dėjo, ėmė stuksenti, �vangėti, tar�kėti. Ir vienu akimirksniu tyla prisipildė nesuprantamo kreb�dėjimo.

� �vies�! � suriko Rudakas.�� Eina kareivėliai!

Akacijoje pasigirdo d�iaugsmingas gaudesys. Pabiro sausi lapai ir �akelės. T� akimirk� aik�telėje nu�vito akinanti �viesa.

Per savan� ėjo Did�iojo IIK armija. Ji ėjo pasiduoti. Tokio mechaninių i�sigimėlių parado �enia kaip gyvas nebuvo mat�s. Matyt, Did�iojo IIK tarnai taip pat jį regėjo pirm� kart�. Akacij� supurtė homeri�kas juokas. Konstruktoriai, seni kovotojai u� mechanikos tobulum�, �ėlte �ėlo. Jie krūvomis krito nuo �akų ir vartėsi aik�telėje.

��Ne, tu pa�iūrėk! Tu tik pa�iūrėk!

��Septynioliktas am�ius! Vato kulisai!

��Kur Robinzonas? Robinzonai, ar ne tu manei, kad IIK u� tave protingesnis?

��Valio Robinzonas! Ant rankų Robinzon�!

��Vyru�iai i kuris nors paremkite tuos ratus! Jie nepriva�iuos ligi mūsų!

��Berniukai! Berniukai! Pa�iūrėkit! Garo ma�ina!

��Autorių! Autorių!

Į aik�t� plūdo siaubingos baidyklės. Garu varomi kreiva�oniai trira�iai. �vangantys lyg skarda, kibirk��iuojantys ir svilėsiais trenkiantys, pana�ūs į lėk�tes aparatai. Jau pa�įstami vė�liai, pa�ėlusiai �vaist�si garsi�ja u�pakaline koja. Į vor� pana�us mechanizmai su ilgomis vielinėmis kojomis, kurios nuolat painiojosi. I� paskos, gailiai sverdėdamos, artėjo kartys su ratukais ir nulinkusiais veidrod�iais galuose. Visi �ie griozdai svyrinėjo, �lubavo, stumdėsi, bar�kėjo, lū�inėjo, leido gar� ir kibirk�tis. �enia u�simir��s filmavo.

��Nebebūsiu tarnas!�� rėkė ka�kas i� akacijos.

��Ir a�!

��Kam �ia u�pakalinės kojos!

Priekinės mechaninių pabaisų eilės, pasiekusios aik�t�, sustojo. U�pakalinės brovėsi ant jų ir susipainiojusios taip pat sustojo, atki�usios luo�as galūnes. Vir�uje, tra�kėdamos ir lū�damos pusiau, suvirto kartys su ratukais. Vienas ratas skamban�iomis spyruoklėmis atriedėjo ligi patformos, kiek pasisuko ir nuvirto prie Zenios kojų. Tuomet �enia �vilg telėjo į Rudak�. Rudakas stovėjo ant platformos, įsisprend(,s į �onus. Jo barzda judėjo.

��Stai, vyru�iai,�� tarė jis,�� visa tai atiduodu jums siaubti ir plė�ti. Dabar tikriausiai su�inosim, kaip ir kodėl jie tiksi.

Nugalėtojai puolė kritusi� armij�.

��Nejaugi Didysis IIK visa tai pagamino Buridano avino laikysenai tyrinėti?�� baisėdamasis paklausė �enia.

��O kodėl ne?�� atsakė Rudakas.�� Visai galimas daiktas. Netgi visai galimas daiktas.�� Jis nepaprastai �elmi�kai mirktelėjo.�� �inoma, apskritai imant, �ia ka�kas ne taip.

Du augaloti konstruktoriai u� u�pakalinės kojos pro �alį pravilko metalinį vabal�. Kaip tik prie platformos koja nutrūko, ir konstruktoriai i�sitiesė ant �olės.

��I�sigimėliai,�� sumurmėjo Rudakas.

��Juk sakiau, kad ji silpnai laikosi,�� tarė �enia.

Linksm� erzelį nutraukė �ai�us senio balsas:

��Kas �ia dedasi?

Bemat stojo tyla.

��Ai-ai-ai,�� su�nib�dėjo Rudakas, lipdamas nuo platformos. Zeniai pasirodė, kad Rudakas ka�kaip i�syk nugeibo.

Prie platformos �lub�iodamas artėjo senas �ilas negras baltu chalatu. �enia jį pa�ino � tai buvo profesorius Lomba.

��Kur �ia mano Polis?�� �velniu balsu grėsmingai paklausė jis.�� Vaiku�iai, kas man pasakys, kur mano pavaduotojas?

Rudakas tylėjo. Lomba ėjo tiesiai į jį, Rudakas ėmė trauktis, atsitrenkė nugara į platform� ir sustojo.

��Kas gi �ia dedasi, Poli, sūneli?�� paklausė visai arti priėj�s Lomba.

Rudakas liūdnai atsakė:

��Mes pagrobėm i� IIK valdym� ir� suvarėm visus i�sigimėlius į vien� krūv��

��A, i�sigimėlius?�� vylingai tarė Lomba.�� Svarbi problema! I� kur atsiranda septintoji koja? Svarbi problema, mano vaiku�iai! Labai svarbi problema!

Staiga jis �iupo Rudak� u� barzdos ir pro prasiskyrusius �mones ėmė jį tempti į aik�tės vidurį.

��Pa�velkite į jį, vaikai!�� triumfuodamas su�uko jis.�� Mes stebimės! Mes sukam galv�! Mes puolam į neviltį! Mes vaizduojamės, kad IIK mus apgavo!

Po kiekvieno �mes� jis timp�iojo Rudak� u� barzdos, tarytum būtų skambin�s varpu. Rudako galva paklusniai link�iojo.

��Kas atsitiko, mokytojau?�� droviai paklausė viena mergaitė. I� jos veido buvo matyti, kad Rudako jai labai gaila.

��Kas atsitiko, vaikeli?�� Lomba pagaliau paleido Rudak�. � Senis Lomba va�iuoja į Centr�. Atitraukia nuo darbo geriausius specialistus. Ir k� jis su�ino? Kokia gėda! K� jis su�ino, tu, rudas biaurybe?�� Jis vėl sugriebė Rudak� u� barzdos, ir �enia skubiai ėmė filmuoti.�� I� senio Lombos juokiasi! Senis Lomba tapo visų kibernetikų pajuokos objektu! Apie senį Lomb� jau pasakojami anekdotai!�� Jis paleido barzd� ir kaulėtu kum��iu pabaksnojo Rudakui į pla�i� krūtin�. � Nagi, apsiausties bok�te! Kiek kojų turi paprastas Australijos meririosas? O gal jau pamir�ai?

�enia staiga pastebėjo, kad keletas jaunuolių po �ių �od�ių ėmė trauktis, neabejotinai ketindami pasislėpti tarp �monių.

��Programistų nei�leisti,�� nepasukdamas galvos, įsakė Lomba.

Minia subruzdo, ir jaunuoliai buvo i�stumti į rato vidurį.

��K� daro �ie intelektualiniai piratai?�� paklausė Lomba, staiga atsigr�damas į juos.�� Avinui jie u�programuoja septynias kojas�

Minia suū�ė.

��Avinui jie neu�programuoja smegenėlių�

Minia pradėjo kvatoti ir, kaip pasirodė Zeniai, pritariamai.

��Varg�as, �aunus, s��iningas IIK!�� Lomba i�kėlė į dangų rankas.�� Jis krauna nes�mon� ant nes�monės! Ar galėjo jis numanyti, kad rudabarzdis chuliganaujantis jo �eimininkas duos jam penkiakampio trikampio u�davinį?

Rudakas gailiai subambėjo:

��Daugiau taip nedarysiu. Garbės �odis, nedarysiu.

Susirinkusieji kvatodami bubino programistams per nugaras.

�enia nakvojo pas Rudak�. Rudakas paklojo jam kabinete, uoliai i�si�ukavo barzd� ir grį�o prie akacijų. Pro atlap� lang� �velgė did�iulis oran�inis mėnulis, su�ymėtas pilkais D-kosmodromų kvadratais. �enia �iūrėjo į jį ir linksmai kikeno, su pasitenkinimu prisimindamas dienos įvykius. Jis labai d�iaugėsi tokiomis dienomis, kai pavykdavo susipa�inti su gerais, linksmais arba tiesiog puikiais �monėmis. Su tokiais, kaip kad susim�st�s Parnkala arba �aunusis Rudakas, arba rūstusis Lomba�

�Sitai a� būtinai apra�ysiu,�� pagalvojo jis.�� Būtinai! Kaip linksmi, protingi jaunuoliai savo rizika nepaprastai sudėtingai ir protingai ma�inai s�moningai davė beprasmi�k� program�, norėdami pa�iūrėti, kaip �i ma�ina pasielgs. Ir kaip ji elgėsi, tu��iai stengdamasi sukurti avino su septyniomis kojomis ir be smegenėlių neprie�taring� modelį. Ir kaip per juod� �ilt� savan� ėjo �ių i�sigimusių modelių armija, ėjo pasiduoti rudabarzd�iui intelektualiam piratui. Ir kaip intelektualusis piratas buvo tampomas u� barzdos � tikriausiai ne pirm� ir ne paskutinį kart�, nes jį labai domina penkiakampių trikampių ir kvadratinių rutulių u�daviniai, kurie į�eid�ia doros ir s��iningos ma�inos orum�� Gali i�eiti visai neblogas apsakymas apie� intelektualinį chuliganizm��

�enia u�migo ir pabudo tik i�au�us. Valgomajame tyliai tar�kėjo indai ir pusbalsiu ka�kas svarstė:

���Dabar viskas eis kaip sviestu patepta. Tėtu�is Lomba nurimo ir susidomėjo.

��Kaipgi, tokia med�iaga ma�inų klaidų teorijai!

��Vyru�iai, o IIK vis dėlto pasirodė es�s gana primityvus. Tikėjausi, kad jis bus kur kas i�moningesnis.

Ka�kas staiga nusikvatojo ir tarė:

��Septynkojis avinas visai be jokių pusiausvyros organų! Varg�as IIKI

��Tyliau, pa�adinsi korespondent�!

Po ilgos pauzės, kai �enia buvo vėl beu�snūst�s, ka�kas apgailestaudamas prasitarė:

��O gaila, kad viskas jau praėjo. Kaip buvo įdomu! O septynkoji avine! Kaip liūdna, kad nebėra tavo mįslės!

Vidurnaktį ėmė lyti. Plentas pasidarė slidus, ir Zvancevas suma�ino greitį. Buvo neįprastai tamsu ir nejauku, miesto �iburių pa�vaistė liko u� tamsių kalvų, ir Zvancevui rodėsi, kad ma�ina rieda per dykum�. Ant grublėto �lapio betono �okinėjo balta �ibintų �viesa. Prie�ais ma�inų neva�iavo. Paskutin� ma�in� Zvancevas matė prie� įsukdamas į plent�, einantį į Institut�. U� kilometro nuo posūkio buvo gyvenvietė, ir Zvancevas nusistebėjo, nors ir buvo vėlyvas laikas, �vietė beveik visi langai, o didelės kavinės veranda buvo pilna �monių. Zvancevui pasirodė, kad jie tyli ir ka�ko laukia.

Akika atsigr�ė.

��Visi jie �iūri į mus,�� tarė ji.

Zvancevas nieko nepasakė.

��Tikriausiai jie mano, kad mes gydytojai.

��Tikriausiai,�� pritarė Zvancevas.

Tai buvo paskutinė nu�viesta gyvenvietė, kuri� juodu matė. U� posūkio prasidėjo �lapia tamsa.

��Ka�kur �ia turėtų būti buitinių prietaisų gamykla,�� tarė Zvancevas.�� Tu nepastebėjai?

��Ne.

��Tu niekad nieko nepastebi.

��Prie vairo � jūs. Leiskite mane prie vairo, ir a� visk� pastebėsiu.

��Nė nemanau,�� pasakė Zvancevas.

Jis staiga nuspaudė stabd�ius, ir ma�in� mestelėjo į �on�. Ji cypdama nu�iuo�ė betonu. �ibintai ap�vietė stulp� su rodykle. Signalinių �iburių nebuvo, įra�as rodyklėje atrodė i�bluk�s: �Novosibirsko Biologinio Kodavimo Institutas � 21 km.� Po rodykle buvo prikaltas persikreip�s fanerinis skydas su keverzi�ku įra�u: �Dėmesio! Įjungti visus neutralizatorius! Suma�inti greitį! Netoli u�karda!� Tas pats u�ra�as dar prancūzų ir angių kalbomis. Raidės buvo didelės, su juodais patakais.

��Oho!�� sumurmėjo Zvancevas, pasilenkė po vairu ir įjungė neutralizatorius.

��Kokia u�karda?�� paklausė Akika.

��Kokia u�karda, ne�inau,�� atsakė Zvancevas,�� bet, matyt, tau reikėjo pasilikti mieste.

��Ne,�� pasakė Akika.

Kai ma�ina pajudėjo, ji atsargiai paklausė:

��Jūs manot, kad mūsų nepraleis?

��Manau, tav�s nepraleis.

��Tuomet a� palauksiu,�� ramiai tarė Akika.

Ma�ina lėtai ir be garso riedėjo plentu. �iūrėdamas prie�ais save, Zvancevas pasakė:

��Vis dėlto norė�iau, kad tave praleistų.

��A� taip pat,�� pasakė Akika.�� Labai noriu su juo atsisveikinti�

Zvancevas tylėdamas �iūrėjo į keli�.

��Pastaruoju metu mudu retai matydavomės,�� toliau kalbėjo Akika.�� A� labai jį myliu. Kito tokio �mogaus nepa�įstu. Niekad taip nemylėjau tėvo, kaip myliu jį. A� net verkiau�

�Taip, v�rkė, � pamanė Zvancevas.�� Vandenynas buvo juodai mėlynas, ir padangė buvo mėlyna mėlyna, ir jo veidas buvo paburk�s ir mėlynas, kai mudu su Kondratjevu atsargiai vedėm jį į konvertoplan�. Po kojomis gurg�dėjo įkait�s koralų smėlis, jam buvo sunku eiti, jis vis pakibdavo ant mūsų rankų, bet nieku gyvu nesutiko būti ne�amas. Jo akys buvo u�merktos, ir jis, lyg prasikalt�s, murmėjo: �Hokuro-sama, hokuro-sama..I� paskos ir i� �alių tylėdami ėjo okeanologai, o Akika ėjo �alia Sergejaus, laikydama abiem rankomis, kaip padėkl�, visame Vandenyne garsi� nudėvėt� balt� skrybėl�, ir gailiai verkė. Tai buvo pirmasis, baisiausias ligos priepuolis � prie� �e�erius metus, bevardėje salelėje, penkiolika mylių į vakarus nuo Oktopuso rifo..

���jį pa�įstu dvide�imt metų. Nuo pat vaikystės. Man labai norisi su juo atsisveikinti.

I� �lapios tamsos i�plaukė ir prasklendė vir�um galvų grotelinė mikroklimato įrenginio arka. Sinoptinėje stotyje �iburių nebuvo. �Įrenginys neveikia,�� pamanė Zvancevas.�� Stai kodėl toks biaurus oras.� Jis dėbtelėjo į Akik�. Ji sėdėjo, u�sikėlusi ant sėdynės kojas, ir �iūrėjo tiesiai prie�ais save. Jai ant veido krito at�vaitai nuo pulto ciferblatų.

��Kas �ia dedasi?�� tarė Zvancevas.�� Ka�kokia mirties zona.

��Ne�inau,�� pasakė Akika. Ji pasimuistė, patogiau įsitaisydama, bakstelėjo keliu jam į �on�, ir staiga apmirė, įsmeigusi į jį patamsyje �vilgan�ias akis.

��Kas yra?�� paklausė jis.

��Gal jis jau�

��Nes�monė, � tarė Zvancevas.

��Ir visi nuvyko prie Instituto�

��Nes�monė, � ry�tingai pasakė Zvancevas.�� Nes�monė.

Toli priekyje su�ibo nelygus raudonas �iburėlis. Jis buvo silpnas ir mirgėjo kaip �vaig�delė darganoje padangėje. Zvancevas dėl visa ko; vėl suma�ino greitį. Dabar ma�ina riedėjo labai lėtai, ir buvo galima girdėti lietaus �naresį. �ibintų �viesoje pasirodė trys figūros su �lapiais blizgan�iais apsiaustais. Jos stovėjo pa�iame plento viduryje, prie�ais juos skersai plent� gulėjo storas r�stas. Tas, kuris stovėjo de�inėje, laikė vir�um galvos didelį rūkstantį degl�. Jis lėtai mosavo deglu į �alis. Zvancevas priva�iavo ar�iau ir sustojo. �Na ir u�karda�,�� pamanė jis. �mogus su deglu ka�k� neai�kiai �ūktelėjo per lietaus �naresį, ir visi trys, did�iuliais �lapiais apsiaustais, nerangiai �engdami, greitai pasuko prie ma�inos. �mogus su deglu, piktai i�si�iep�s, vėl ka�k� �ūktelėjo. Zvancevas i�jungė tolim� �vies� ir atidarė dureles.

��Variklį! � riktelėjo �mogus su deglu. Jis priėjo prie pat ma�inos.�� I�junkite variklį, pagaliau!

Zvancevas i�jungė variklį ir i�lipo ant plento. Dulkė smulkus tankus lietus.

��A� okeanologas Zvancevas,�� tarė jis.�� Va�iuoju pas akademik� Okad��

��I�junkite ma�inoje �vies�! � pasakė �mogus su deglu.�� Ir grei�iau, susimildami!

Zvancevas atsigr�ė, bet �viesa kabinoje jau buvo u�gesusi.

��Kas va�iuoja su jumis?�� paklausė �mogus su deglu.

��Okeanologė Kondratjeva,�� piktai atsakė Zvancevas.�� Mano bendradarbė.

Trejetas apsiaustais vilkin�ių vyrų tylėjo.

��Galim va�iuoti toliau?

��A� operatorius Michailovas,�� tarė �mogus su deglu.�� Pasiųstas sutikti jūsų ir pasakyti jums, kad pas akademik� Okad� negalima.

��Apie tai a� kalbėsiu su profesoriumi Kasparu,�� pasakė Zvancevas.�� Palydėkite mane pas jį.

��Profesorius Kasparas labai u�siėm�s. Mes nenorėtumėm, kad jis būtų trukdomas.

�Kas tokie � mes?� � norėjo paklausti Zvancevas, bet susilaikė, nes Michailovas kalbėjo neai�kiai ir monotoni�kai, tartum mirtinai nuvarg�s �mogus.

��Turiu perduoti akademikui nepaprastai svarbų prane�im�, � tarė Zvancevas.�� Palydėkite mane pas Kaspar�.

Trijulė tylėjo, ir jų veidais �mės�iojo raudona nelygi �viesa. Veidai buvo �lapi, sulys�.

��Na?�� nekantriai paklausė Zvancevas.

Staiga jis pastebėjo, kad Michailovas miega. Degl� laikanti ranka drebėjo ir linko vis �emiau. Michailovo akys buvo u�merktos.

��Tolia,�� tyliai tarė vienas jo draugų ir bakstelėjo jam i petį.

Michailovas atsitokėjo, mostelėjo deglu ir įsmeigė į Zvancev� pabrinkusias akis.

��K�? � kimiai paklausė jis.�� A, jūs pas akademik�� Pas akademik� Okad� negalima. Į Instituto teritorij� i� viso negalima. Pra�om va�iuoti atgal.

��Turiu perduoti akademikui Okadai nepaprastai svarbų prane�im�, � kantriai pakartojo Zvancevas.�� A� okeanologas Zvancevas, o ma�inoje � Okeanologė Kondratjeva. Mes ve�am svarbų prane�im�.

��A� operatorius Michailoyas,�� tarė �mogus su deglu.�� Pas Okad� dabar negalima. Per artimiausias keturias paras jis mirs, ir mes galim nesuspėti.�� Jis vos krutino lūpas.�� Profesorius Kasparas labai u�siėm�s ir pra�ė netrukdyti. Pra�om va�iuoti atgal�

Staiga jis nusisuko į savo draugus.

��Vyru�iai,�� tarė jis nusimin�s.�� Duokit dar dvi tabletes.

Zvancevas stovėjo lietuje ir galvojo, k� dar galima pasakyti �iam �mogui, kuris stovėdamas snaud�ia. Michailovas stovėjo kiek nusisuk�s ir, atlo��s galv�, ka�k� rijo. Paskui Michailovas tarė:

��A�iū, vyru�iai, a� visai nepastoviu. Pas jus �ia vis dėlto lyja, vėsu, o pas mus visi sta�iai nebesilaiko ant kojų, vienas po kito virsta, keliasi ir vėl virsta� Tuomet i�ne�am��� Jis kalbėjo vis dar neai�kiai.

��Nieko, paskutinė naktis�

��Devinta,�� tarė Michailovas.

��De�imta.

��Nejau de�imta?; Mano galva sunki kaip �pi�inė. � Michailovas atsisuko į Zvancev�. � Atleiskite, drauge�

��Okeanologas Zvancevas,�� tre�i� kart� prisistatė Zvancevas.�� Drauge Michailo vai, turite mus praleisti. Mes tik k� atskridom i� Filipinų. Mes ve�am akademikui informacij�, labai svarbi� informacij�. Jis laukė jos vis� gyvenim�. Supraskite, a� jį pa�įstu jau trisde�imt metų. A� geriau �inau, ar jis gali be to mirti, ar ne. Tai labai svarbi informacija.

Akika i�lipo i� ma�inos ir atsistojo �alia jo. Operatorius tylėjo, drebėdamas nuo �al�io.

��Na, gerai,�� pagaliau nusileido jis.�� Tik jūsų per daug.�� Jis taip ir pasakė: �per daug�.�� Tegul eina vienas.

��Gerai,�� sutiko Zvancevas.

��Tik, mano manymu, nėra prasmės,�� pridūrė Michailovas.�� Kasparas pas akademik� jūsų neleis. Akademikas izoliuotas. Sutrikdydami izoliacij�, galit sugadinti vis� bandym�, ir tuomet�

��Su Kasparu pakalbėsiu pats,�� nutraukė Zvancevas.�� Palydėkit mane.

��Gerai,�� tarė operatorius.�� Eime.

Zvancevas atsigr�ė Akik�. Ant jos veido buvo daug didelių ir ma�ų la�ų. Ji pasakė:

��Eikite, Nikolajau Jevgenjevi�iau.

Paskui ji pasisuko į apsiaustais vilkin�ius �mones:

��Kuris nors duokit jam apsiaust�, o patys lįskite į ma�in�. Ma�in� galima pastatyti skersai plento.

Zvancevas gavo apsiaust�. Akika norėjo grį�ti į ma�in� ir j� pasukti, bet Michailovas pasakė, kad negalima jungti variklio. Jis stovėjo ir �vietė savo riikstan�iu deglu, kol vyrai pakėlė, pasuko ma�in� ir pastatė skersai kelio. Paskui visa u�kardos įgula sulipo vidun. Zvancevas ky�telėjo galv�. Susigū�usi Akika vėl sėdėjo ant priekinės sėdynės. Michailovo drau�?ai jau miegojo, surėm� galvas.

��Perduokit jam��� papra�ė Akika.

��Taip, būtinai.

��Pasakykit, kad mes lauksim.

��Taip,�� tarė Zvancevas.�� Pasakysiu.

��Na, eikit.

��Sajonara, Aki-tian.

��Eikit�

Zvancevas atsargiai u�trenkė dureles ir priėjo prie operatoriaus:

��Eime.

��Eime,�� visai nauju, labai �valiu balsu atsakė operatorius.�� Einam greitai, reikia nueiti septynis kilometrus.

Pla�iais �ingsniais jie nu�irgliojo �lapiu grublėtu betonu.

��Kas pas jus ten dedasi?�� paklausė operatorius.

��Kur � pas mus?

��Na, pas jus� Did�iajame pasaulyje. Mes jau pus� mėnesio nieko ne�inom. Kas Taryboje? Kaip su Did�iosios �achtos projektu?

��Labai daug savanorių, � atsakė Zvancevas.�� Trūksta anihiliatorių. Trūksta au�intuvų. Taryba ketina paskirti projektui trisde�imt procentų energijos. I� Veneros at�aukti beveik visi giliųjų gr�inių specialistai.

��Teisingai,�� tarė operatorius.�� Veneroje jiems dabar nėra kas veikti. O kas i�rinktas projekto vir�ininku?

��Ne�inau,�� piktai atsakė Zvancevas.

��Ne Stirneris?

��Ne�inau.

Jie patylėjo.

��Biaurybė, ar ne?�� tarė operatorius.

��Kas?

��Deglas. Biaurybė, ar ne? Kokia �lyk�tynė! Jau�iate, kaip jis smirda.

Zvancevas pauostė ir pasitraukė du �ingsnius į �alį.

��Taip,�� tarė jis. Deglas trenkė nafta.�� O kam jo reikia?�� paklausė Zvancevas.

��Taip įsakė Kasparas. Jokių elektros prietaisų, jokių lempų. Stengiamės, kad būtų minimumas nekontroliuojamų trukdymų� Beje, jūs rūkote?

��Rūkau.

Operatorius sustojo.

��Duokit �iebtuvėlį, � tarė jis.�� Ir radiofon�. Turit radiofon�? i

��Turiu.

��Visk� atiduokit man.�� Michailovas paėmė �iebtuvėlį ir radiofon�, i�krovė juos ir i�metė akumuliatorius į griovį. � Atleiskit, bet taip reikia. Dvide�imties kilometrų spinduliu �ia neveikia nė vienas elektros prietaisas.

��Sit kaip,�� tarė Zvancevas.

��Taip. Aplink Novosibirsk� ap�varihom visus bitynus ir gaminam va�kines �vakes. Jūs apie tai girdėjot?

��Ne.

Be perstojo lijo, ir juodu paspartino �ingsnį.

� �vakės taip pat ne kas, bet vis dėlto geriau, negu deglai. Arba, �inote, balanos. Ar �inot, kas yra balanos?

��Ne,�� atsakė Zvancevas.

��Yra tokia daina: �Neu�geski, balanėle.� Vis� laik� maniau, kad balana � tai ka�koks generatorius.

��Dabar suprantu, i� kur tas lietus,�� patylėj�s prabilo Zvancevas.�� Tai yra suprantu, kodėl i�jungti mikroklimato įrenginiai.

��Ne, ne,�� atsakė operatorius,�� mikroklimato įrenginiai � savo ruo�tu, o lietų mums specialiai varo nuo Vėjuotųjų kalnagūbrių. Ten yra kontinentinis įrenginys.

��Kam tai daroma?�� paklausė Zvancevas.

��Apsisaugom nuo tiesioginių saulės spindulių.

��O i�lyd�iai debesyse?

��Debesys ateina tu�ti, jie i�kraunami �ia dar neatplauk�. Apskritai bandymas i�ėjo kur kas labiau grandiozi�kas, negu i� prad�ių galvojom. Pas mus susirinko visi biokodavimo specialistai. I� viso pasaulio. Penki �imtai �monių. Ir vis tiek jų trūksta. Ir visas Siaurės Uralas dirba mums.

��Ir kol kas viskas vyksta skland�iai?�� paklausė Zvancevas.

Operatorius nutylėjo.

��Jūs girdite, k� sakau?�� paklausė Zvancevas.

��Negaliu jums atsakyti,�� nenoromis atsakė Michailovas,�� Tikimės, kad viskas vyksta kaip reikia. Principas patikrintas, bet tai pirmas bandymas su �mogumi. �imtas dvide�imt trilijonų megabitų informacijos, ir vieno kito klaida gali daug k� i�kreipti.

Michailovas nutilo, ir juodu ilgai ėjo netardami nė �od�io. Zvancevas ne i�syk pastebėjo, kad jie eina per gyvenviet�. Gyvenvietė buvo tu��ia. Vos bolavo matinės koted�ų sienos, langai buvo tamsūs. U� a�ūrinių tvorų �lapiuose krūmuose kur-ne-kur juodavo gara�ų vartai.

Operatorius pamir�o Zvancev�. �Dar kokios �e�ios valandos, ir viskas bus baigta,�� galvojo jis.�� Grį�iu namo ir virsiu miegoti. Didysis Okada mirs ir taps nemirtingas. Ak, kaip gra�u! Bet kol nėra atėj�s laikas, niekas negali pasakyti, ar bandymas pasisekė. Netgi pats Kasparas. Didysis Kasparas, Didysis Okada, Didysis Bandymas! Didysis

Kodavimas.�� Michailovas papurtė galv� � akis vėl ėmė spausti įprastinis nuovargis, temdydamas s�mon�. � Ne, ne, reikia galvoti, Valerijus Kasparas pasakė, kad jau dabar reikia pradėti galvoti. Visi turi galvoti, netgi operatoriai, nors mes labai ma�ai �inom. Ta�iau Kasparas pasakė, kad galvoti turi visi. Valerijus Kasparas, paprastai tariant,�� Valerijus Konstantinovi�ius. Įdomu, kai jis dirba, dirba ir staiga taip garsiai prabyla, kad girdėti visoje salėje: �Gana, Truputį pasėdėkim, beprasmi�kai �velgdami prie�ais save!� Si� fraz� jis ka�kur buvo skait�s. Jeigu t� akimirk� kas nors į jį kreiptųsi, jis pasakytų: �Jaunuoli, juk jūs matot. Netrukdykite man sėdėti, beprasmi�kai �velgiant prie�ais save�� Vėl ne apie tai galvoju! Taigi pirmiausia reikia aptarti u�davinį. Duota: fiziologinių neuroninių būsenų kompleksas (paprastai kalbant, gyvos smegenys) pagal tre�i�j� Kasparo-Karpovo sistem� koduojamas kristalinėje kvazibiomasėje. Reikiamai izoliuotas, kodas kristalinėje kvazibiomasėje, esant normaliam ū�esių lygiui, i�silaiko gana ilgai,�� kodo relaksacijos laikas sudaro apytikriai dvylika tūkstan�ių metų. Laiko u�tenka. Reikia surasti: būd� biomasės kodui pervesti į gyvas smegenis, tai yra į nulinėse būsenose esan�ių fiziologinių funkcionuojan�ių neuronų kompleks�. Beje; tam tikslui reikia dar ir nulinėje būsenoje esan�ių gyvų smegenų, bet tokiam reikalui �monių visuomet atsirasdavo ir atsiras � pavyzd�iui, a�� Ak, vis tiek neleis. Apie gyvas smegenis Kasparas nenori nė girdėti. Koks keistuolis! Dabar sėdėk ir lauk, kol leningradie�iai pagamins dirbtines. Stai� Trumpiau tariant, Okados smegenis mes u�kodavom kristalinėje biomasėje. Mes turime Okados smegenų �ifr�, Okados min�ių �ifr�, jo �a�� �ifr�. Ir dabar reikia rasti būd� �iam �ifrui pervesti į kitas smegenis. Kad ir į dirbtines. Tuomet Okada atgims. U��ifruotas Okados �a�� vėl pasidarys veikiantis, tikras �a��. Klausimas: kaip �itai padaryti? Kaip?.. Gerai būtų atspėti jau dabar ir prad�iuginti senį. Kasparas apie tai galvoja ketvirtį am�iaus. Smagu būtų nubėgti pas jį �lapiam, kaip Archimedas, ir su�ukti: �Eureka!� � Michailovas suklupo ir vos nei�metė deglo.

��Kas jums?�� paklausė Zvancevas � Jūs vėl snaud�iat?

Michailovas pa�velgė į jį. Zvancevas �irgliojo, u�simauk�lin�s gobtuv�, susiki��s rankas po apsiaustu. Raudonoje blės�iojan�ioje �viesoje jo veidas atrodė labai iigas ir labai �iurk�tus.

��Ne,�� atsakė Michailovas.�� A� galvoju. Nesnaud�iu.

Prie�ais �mėstelėjo ka�koks tamsus kaupas. Juodu ėjo spar�iai ir netrukus pavijo didelį sunkve�imį, kuris lėtai slinko plentu. Zvancevas ne i�syk suprato, kad sunkve�imis va�iuoja su i�jungtu varikliu. Jį vilko du stambūs �lapi kupranugariai.

��Ei, Sanka!�� �ūktelėjo operatorius. Spragtelėjo kabinos durys, ky�telėjo galva, pa�velgė �vilgan�iomis akimis ir pasislėpė.

��Kuo galiu būti naudingas?�� paklausė i� kabinos.

��Duok �okoladuk�, � papra�ė Michailovas.

��Pasiimk pats, nesinori lįsti laukan. Slapia.

��Ir paimsiu,�� �valiai pasakė Michailovas ir ka�kur dingo drauge su deglu.

Pasidarė labai tamsu. Zvancevas ėjo �alia sunkve�imio, derindamasis prie kupranugarių. Kupranugariai vos vilkosi.

��Ar grei�iau jie negali?�� sumurmėjo jis.

��Kad, biaurybės, nenori,�� atsakė balsas i� kabinos.�� Mėginau u�traukti jiems lazda, bet jie tik spiaudosi.�� Balsas patylėjo ir pridūrė: � Keturi kilometrai per valand�. Ir apspiaudė man apsiaust�.

�oferis sunkiai atsiduso ir staiga suriko:

��Ei, eiklieji! Nū, nū-ū, ar kaip ten jus!

Kupranugariai su�narp�tė.

��Geriau pasitraukit į �alį, � patarė �oferis.�� Beje, dabar jie, rodos, nieko.

Pakvipo nafta, ir �alia vėl atsirado Michailovas. Jo deglas rūko ir spragsėjo.

��Eime,�� tarė jis.�� Dabar jau arti.

Juodu lengvai pralenkė kinkinį, ir netrukus abipus kelio pasirodė neauk�ti tamsūs trobesiai. Įsi�iūrėj�s Zvancevas i�vydo tamsoje did�iulį pastat� � juod� siluet� juodaje padangėje. Languose vienur kitur silpnai �ibsėjo geltoni �iburėliai.

� �iūrėkit,�� su�nab�dėjo Michailovas.�� Matot, abipus kelio � blokai?

��Kas ten?�� taip pat paku�tomis paklausė Zvancevas.

��Juose kvazibiomasė. Cia jos bus laikomos.

��Kas?

��Smegenys,�� su�nab�dėjo Michailovas.�� SmegenysI Juodu staiga i�suko i� kelio ir priėjo prie pat įėjimo į institut�. Michailovas atidarė sunkias duris.

��Pra�om,�� tarė jis.�� Tik, susimildami, netriuk�maukit.

Vestibiulyje buvo tamsu, vėsu, ir trenkė keistas kvapas. Viduryje stovėjo didelis stalas, ant kurio spingsėjo kelios storos apgargėjusios �v�kės, buvo padėtos kelios lėk�tės ir didelis sriubos kaistuvas. Lėk�tės buvo ne�varios. Pintinėje kėksojo i�d�iūvusios duonos riekės. �vakių �viesoje buvo menkai matyti. Zvancevas �engė kelis �ingsnius, u�kliuvo apsiaustu u� kėdės, ir kėdė su trenksmu apvirto.

��Ai!�� riktelėjo ka�kas u� pe�ių. � Tolia, tai tu?

��A�, � tarė Michailovas.

Zvancevas atsigr�ė. Vestibiulio kampe tvyrojo rausva prietema. Michailovui priėjus ir pa�vietus deglu, Zvancevas ten i�vydo bly�kaus veido mergait�. Ji gulėjo ant sofos, apsigaubusi ka�kokia juoda skara.

��Atne�ei ko nors gardaus?�� paklausė mergaitė.

��Sanka ve�a,�� atsakė Michailovas.�� Nori �okolado?

��Noriu.

Michailovas, mosuodamas degl�, ėmė raustis po apsiaust�.

��Eik pakeisti Zin6, � tarė mergaitė. � Tegu eina miegoti �ia. Dvyliktajame dabar miega berniukai. Ar lyja?

��Lyja.

��Gerai. Dabar nebe daug beliko.

��Se tau �okoladukas,�� pasakė Michailovas.�� A� einu. Sis draugas pas akademik�.

��Pas k�?

��Pas akademik�. Mergaitė tyhai �vilptelėjo.

Zvancevas perėjo per vestibiulį ir nekantriai atsigr�ė. Michailovas sekė i� paskos, o mergaitė sėdėjo ant sofos ir vyniojo �okolad�. �vakių �viesoje galima buvo matyti tik bly�kų veid� ir keist�, lyg sidabras �vilgantį chalat� su gobtuvu. Michailovas nusimetė apsiaust�, ir Zvancevas pamatė, kad jis taip pat vilki ilg� sidabri�k� chalat�. Blės�iojan�ioje deglo �viesoje jis buvo pana�us į �mėkl�.

��Drauge Zvancevai,�� tarė jis,�� palaukite truputį �ia. Einu atne�ti jums chalato. Tik, susimildami, kol kas nenusimeskit apsiausto.

��Gerai,�� sutiko Zvancevas ir atsisėdo ant kėdės.

Kasparo kabinete buvo tamsu ir �alta. Migdomai �narėjo lietus. Michailovas i�ėjo, pasak�s, kad pa�auks Kaspar�. Degl� jis i�sine�ė, o �vakių kabinete nebuvo. I� prad�ių Zvancevas sėdėjo lankytojų krėsle prie didelio tu��io stalo. Paskui atsistojo, priėjo prie lango ir ėmė �iiirėti į naktį, atrėm�s kakt� į �alt� stikl�. Kasparas nesirodė.

�Bus labai sunku be Okados,�� galvojo Zvancevas.�� Jis dar galėjo pagyventi kokį dvide�imt metų, reikėjo labiau jį saugoti. Jau seniai reikėjo jam u�drausti vandens gelmių �valgybas. Jei �mogus perkop�s per �imt� ir i� jų �e�iasde�imt metų praleid�s daugiau kaip tūkstantį metrų gilumoje� Sit taip ir gaunamas mėlynasis paraly�ius, kad jį kur �imtas!.

Zvancevas pasitraukė nuo lango, �engė prie durų ir dirstelėjo į koridorių. Ilgame koridoriuje palei sienas protarpiais degė �vakės. I� ka�kur aidėjo balsas, metronomo tikslumu kartojantis vis tuos pa�ius �od�ius. Zvancevas įsiklausė, bet �od�ių nesuprato. Paskui i� rausvos prietemos koridoriaus gale i�plaukė ilgos baltos figūros ir be garso praėjo pro �alį, tarytum praplaukė oru. Po sidabri�kų gobtuvų snapeliais Zvancevas pamatė sulysusius tamsius veidus.

��Nori valgyti?�� paklausė vienas.

��Ne. Miego.

��A�, rodos, valgy�iau�

��Ne, ne. Miegoti. Pirma miegoti.

Jie kalbėjo negarsiai, bet buvo girdėti toli koridoriuje.

��D�in� vos nesugadino savo sektoriaus. Kasparas su�iupo j� u� rankos.

��Velniava!

��Taip. Kad būtum mat�s jo veid�!

��Velniava, velniava! Kurį sektorių?

��Dvylika tūkstan�ių �e�i �imtai tre�i�. Manoma � klausos asociacijos.

��Ai-ai-ai-ai�

��Kasparas pasiuntė j� miegoti. Ji sėdi �e�ioliktajame ir verkia.

Dvi baltos figūros dingo. Buvo girdėti, kaip jos kalbasi, leisdamosi laiptais, bet Zvancevas jau nesuprato �od�ių. Jis u�darė duris ir grį�o į krėsl�.

Taigi ka�kokia D�in� kad kiek būtų sugadinusi klausos sektorių. Biauri mergiūk�tė! Kasparas su�iupo j� u� rankos. O jei būtų nesu�iup�s? Zvancevas sukando dantis ir u�simerkė. Apie Didįjį Bandym� jis beveik nieko ne�inojo. Jis tebuvo girdėj�s, kad tai Didysis Bandymas, kad tai sudėtingiausias u�davinys, su kuriuo kada nors buvo mokslas susidūr�s. U�koduoti jaudulių pasiskirstym� kiekvienoje i� milijardų smegenų l�stelių, u�koduoti ry�ius tarp jaudulių, ry�ius tarp ry�ių� Ma�iausia klaidelė sukeltų nepataisomus i�kraipymus. Mergaitė vos nesunaikino viso sektoriaus� Zvaiiceyas prisiminė, kad tai buvo dvylika tūkstan�ių �e�iasde�init tre�ias sektorius, ir jam pasidarė baisuieigu net tikimybė padaryti klaid� arba netikslum� perkeliant kod� labai ma�a� Dvylika tūkstan�ių sektorių, trilijonai vienetų informacijos. Kasparas vis dar nesirodė.

Zvancevas vėl i�ėjo į koridorių. Jis ėjo nuo �vakės prie �vakės keistojo monotoni�ko balso link. Paskui pamatė atlapotas duris, ir balsas pasidarė visai skardus. U� durų buvo did�iulė salė, mirganti �imtais �vakių. Zvancevas i�vydo palei sienas einan�ius panelius su ciferblatais. Palei sienas prie panelių sėdėjo keli �imtai �monių. Visi vilkėjo baltais chalatais. Oras salėje buvo sunkus ir kar�tas, trenkė kar�tu va�ku. Zvancevas suprato, kad vėdinimo ir kondicionavimo sistema i�jungta. Jis įėjo į sal� ir apsidairė. le�kojo Kasparo, bet jeigu Kasparas �ia ir būtų buv�s, jo vis vien nebūtų buv� galima pa�inti tarp �imtų �monių, vilkin�ių vienodais sidabri�kais chalatais su u�mauk�lintais gobtuvais.

��A�tuoniolika tūkstan�ių septjni �imtai dvide�imt antras sektorius pripildytas,�� pasigirdo balsas.

Salėje buvo nepaken�iamai tylu � tik �is balsas ir daugelio judesių �naresys. Vidury salės Zvancevas pamatė stal� ir kelet� krėslų. Jis priėjo prie stalo.

��A�tuoniolika tūkstan�ių septyni �imtai dvide�imt tre�ias sektorius pripildytas.

Viename krėsle, parėm�s galv� rankomis, prie�ais Zvancev� sėdėjo pla�iapetis �mogus. Jis miegojo ir garsiai dūsavo.

��A�tuoniolika tūkstan�ių septyni �imtai dvide�imt ketvirtas sektorius pripildytas.

Zvancevas dirstelėjo į laikrodį. Buvo lygiai tre�ia valanda nakties. Jis pastebėjo, kaip į sal� įėjo �mogus baltu chalatu ir dingo ka�kur prietemoje, kur nieko daugiau nebuvo matyti, kaip tik blės�iojantys �iburėliai.

��A�tuonioHka tūkstan�ių septyni �imtai dvide�imt penktas sektorius pripildytas�

Prie stalo priėjo �mogus su �vake, nula�ino va�ko, pastatė ant jo �vak� ir atsisėdo. Jis pasidėjo ant stalo pluo�t� popierių, atvertė lap� ir tuojau pat u�snūdo. Zvancevas matė, kaip jo galva sviro vis �emyn ir �emyn ir pagaliau atsirėmė į popierių.

��A�tuoniolika tūkstan�ių septyni �imtai dvide�imt �e�tas pripildytas�

Zvancevas vėl �vilgtelėjo į laikrodį. Dviem sektoriams pripildyti prireikė ne k� daugiau kaip pusantros minutės. De�imt parų vyksta Didysis Kodavimas, pripildyta ma�iau kaip dvide�imt tūkstan�ių sektorių�

��A�tuoniolika tūkstan�ių septyni �imtai dvide�imt septintas sektorius pripildytas�

Ir taip de�imt parų. Zvancevui ant peties ka�kas u�dėjo tvirt� rank�.

��Kodėl nemiegate?

Zvancevas pakėlė galv� ir po gobtuvu i�vydo stambų i�vargusį veid�. Zvancevas jį pa�ino.

��Miegoti. Tuojau pat�

��Profesorius Kasparas��� tarė Zvancevas ir atsistojo.

��Miegoti, miegoti��� Kasparas �iūrėjo jam į akis.�� Jei negalite miegoti, k� nors pakeiskite.

Jis spar�iai paėjėjo į �alį, sustojo ir vėl įdėmiai pa�iūrėjo.

��Nepa�įstu,�� tarė jis.�� Bet vis vien � miegoti!

Jis atsuko nugar� ir ėniė spar�iai �ingsniuoti palei sėdin�ius prie pultų �mones. Zvancevas i�girdo tolstantį skardok� jo bals�:

��Pusė padalos�. Atid�iau, Leonidai, pusantros padalos� Gerai� Puiku. Taip pat gerai� Padala. D�onsonai, atid�iau �iūrėkit� Gerai� Gerai�

Zvancevas atsistojo ir nusekė paskui jį, stengdamasis nepaleisti jo i� akių. Kasparas staiga su�uko:

��Draugai! Viskas eina skland�iai! Būkite atidesni! Viskas eina labai skland�iai!.. Tik stebėkite stabilizatorius, ir viskas bus labai gerai!..

Zvancevas atsitrenkė į ilg� stal�, prie kurio keletas �monių miegojo. Niekas neatsigr�ė, nė vienas i� miegan�iųjų nepakėlė galvos. Kasparas dingo. Tuomet Zvancevas �engė ant nuomonės palei gelton� pultų �iburėlių grandin�.

��A�tuoniolika tūkstan�ių septyni �imtai devyniasde�imtas pripildytas,�� prane�ė naujas �valus balsas.

Zvancevas suprato, kad paklydo ir nebe�ino, kur i�ėjimas ir kur dingo Kasparas. Jis atsisėdo ant pirmos pasitaikiusios kėdės, atsirėmė alkūnėmis į kelius, padėjo smakr� ant delnų ir įsmeigė akis į netoliese mirgan�i� �vak�. �vakė pama�u gargėjo.

��A�tuoniolika tūkstan�ių septyni �imtai devyniasde�imt septintas sektorius� Septyni �imtai devyniasde�imt devintas. A�tuoni �imtai� Pripildytas� Pripildytas�

��A-a-a-a!

Ka�kas pratisai ir baisiai suriko. Zvancevas pa�oko. Jis pamatė, kad niekas neatsigr�ė, bet visi ka�kaip i�syk sustingo, įtempė nugaras. Ma�daug u� dvide�imties �ingsnių, prie vienos operatoriaus sėdynės, stovėjo auk�tas �mogus ir �aukė, susiėm�s u� gerklės:

��Atgal! Atgal! A-a-a!..

I� ka�kur, spar�iai �engdamas, pasirodė Kasparas. Jis puolė prie pulto. Salėje pasidarė tylu, tik spragėjo va�kas.

��Atleiskite!�� tarė auk�tasis �mogus.�� Atleiskite� Atleiskite��� kartojo jis.

Kasparas i�sitiesė ir su�uko:

��Klausyti man�s! Sektoriai a�tuoniolika tūkstan�ių septyni �imtai devyniasde�imt �e�tas, septyni �imtai devyniasde�imt septintas, septyni �imtai devyniasde�imt a�tuntas, septyni �imtai devyniasde�imt devintas, a�tuoniasde�imtas � perra�yti! I� naujo!

Zvancevas pamatė, kaip �imtai �monių baltais apsiaustais vienu metu pakėlė de�ines rankas ir ka�k� paspaudė pultuose. �vakių �viesa suvirpėjo.

��Atleiskite, atleiskite!�� kartojo �mogus.

Kasparas bakstelėjo jam į nugar�.

��Miegoti, Henri,�� tarė jis.�� Greitai miegoti. Nusiraminkit, nieko baisaus�

�mogus nuėjo palei pultus kartodamas: �Atleiskite, atleiskite� Niekas neatsigr�ė. Jo vietoje jau sėdėjo kitas.

��A�tuoniolika tūkstan�ių septyni �imtai devyniasde�imt �e�tas pripildytas,�� tarė �valus balsas.

Kasparas truputį pastovėjo, paskui lėtai, labai susikūprin�s, buvo bepraein�s pro Zvancev�. Zvancevas �engė jo pasitikti ir staiga i�vydo jo veid�. Jis sustojo ir praleido Kaspar�. Tas priėjo prie nedidelio atskiro pulto, glebiai atsisėdo ant sėdynės ir kiek pasėdėjo. Paskui pasipurtė ir, pasislink�s į priekį, įki�o veid� į didelį periskopo antgalį. Periskopas ėjo po grindimis.

Zvancevas atsistojo netoliese, prie ilgo stalo, ir nenuleisdamas akių �iūrėjo į pavargusi� susikūprinusi� nugar�. Virpan�ioje �vakės �viesoje vis dar matė Kasparo veid�. Jis prisiminė, kad Kasparas jau nebe jaunas, tik penkeriais � �e�eriais metais jaunesnis u� Okad�. Jis pagalvojo:.,Kiek metų atėmė �ita de�imtis parų! Visa tai atsilieps, ir dar labai greitai.�

Prie Kasparo priėjo dvejetas. Vienam vietoj chalato gobtuvo ant galvos blausiai blyk�iojo apvalus permatomas �almas.

��Nesuspėsim,�� tyliai pasakė �mogus su �almu.

Jis kalbėjo Kasparui į nugar�.

��Kiek?�� neatsigr�damas paklausė Kasparas.

��Klinikinė mirtis i�tiks po dviejų valandų. Dvide�imt minu�ių tikslumu.

Kasparas atsisuko.

��Bet jis gerai atrodo� Pa�iūrėkit.�� Jis bakstelėjo pir�tu į antgalį.

�mogus su �almu palingavo galv�.

��Nervų paraly�ius,�� labai tyliai tarė antrasis. Jis apsidairė, permetė i�sprogusiomis akimis Zvancev� ir, pasilenk�s prie Kasparo, ka�k� pasakė jam į ausį.

Zvancevas jį pa�ino. Tai buvo profesorius Ivanas Krasnovas.

��Gerai,�� tarė Kasparas.�� Padarysim taip.

Dvejetas i�syk apsisuko ir greitai dingo tamsoje.

Zvancevas ap�iuopė kėd�, atsisėdo ir u�simerkė. �Galas,�� pagalvojo jis.�� Nesuspės. Jis mirs. Jis visi�kai mirs.�

��Devyniolika tūkstan�ių nulis nulis antras sektorius pripildytas,�� pakartojo balsas.�� Devyniolika tūkstan�ių nulis nulis tre�ias sektorius pripildytas� Devyniolika tūkstan�ių nulis nulis kėtvirtas sektorius pripildytas�

Zvancevas beveik nieko ne�inojo apie nervinių ry�ių kodavim�, ir jam rodėsi, kad Okada guli ant keisto stalo, baltoje mirtinoje �viesoje, kad plona adata lėtai slenka apnuogintais jo smegenų vingiais, ir ant ilgos juostos �enklas po �enklo gula impulsų signalai. Zvancevas puikiai suprato, kad i� tiesų �itai vyksta visai kitoni�kai, bet jis vaizdavosi būtent taip: �vilganti adata slenka smegenimis, o ant begalinės juostos paslaptingais �enklais u�ra�oma atmintis, įpro�iai, asociacijos, patyrimas� O i� ka�kur at�liau�ia mirtis, griaudama l�stel� po l�stelės, ry�į po ry�io. Ir reikia j� pralenkti.

Apie nervinių ry�ių kodavim� Zvancevas beveik nieko ne�inojo, bet jis �inojo, kad ligi �iol tebėra ne�inoma, kur baigiasi smegenų sritys, valdan�ios atskirus m�stymo procesus; kad Didysis Kodavimas yra galimas tik visi�kai u�daros izoliacijos s�lygomis, kuo tiksliausiai atsi�velgiant į visus nereguliarius laukus. Stai kodėl �ia tos �vakės ir deglai, kupranugariai ant plento, tu��ios gyvenvietės ir juodi mikroklimato įrenginių langai, sustabdyti savaeigiai keliai. Zvancevas �inojo, kad ligi �iol nesurastas kodavimo kontrolės būdas, nei�kreipiantis kodo. Kad Kasparas dirba aklai ir pirmiausia koduoja, gal būt, visi�kai ne tai, k� reikia koduoti. Ta�iau Zvancevas �inojo ir tai, kad Didysis Kodavimas � tai kelias į �mogaus �a�� nemirtingum�, nes �mogus � tai ne rankos ir kojos. �mogus � tai atmintis, įpro�iai, asociacijos, smegenys. SMEGENYS.

��Devniolika tūkstan�ių du �imtai �e�ioliktas sektorius pripildytas�

Zvancevas atsimerkė, atsistojo ir priėjo prie Kasparo. Kasparas sėdėjo, �iūrėdamas prie�ais save.

��Profesoriau Kasparai,�� tarė Zvancevas,�� a� okeanologas Zvancevas. Turiu pasikalbėti su akademiku Okada.

Kasparas pakėlė akis ir i� apa�ios auk�tyn ilgai �iūrėjo i Zvancev�. Jo akys buvo primerktos ir apsiblaususios.

��Neįmanoma,�� tarė jis.

Kurį laik� juodu tylėdami �iūrėjo į kits kit�.

��Akademikas Okada laukė �ios informacijos vis� gyvenim�, � tyliai pasakė Zvancevas.

Kasparas nieko neatsakė. Jis nukreipė akis ir vėl įsistebeilijo prie�ais save. Zvancevas apsidairė. Tamsa. �vakių �vieselės. Balti sidabri�ki chalatai su gobtuvais.

��Devyniolika tūkstan�ių du �imtai devyniasde�imt antras sektorius pripildytas,�� tarė balsas.

Kasparas atsistojo ir tarė:

��Viskas. Galas.

Ir Zvancevas i�vydo ma�� raudon� lemput�, mirgan�i� pulte �alia periskopo okuliarų. �Lemputė, � pamanė jis.�� Vadinasi, viskas.�

��Devyniolika tūkstan�ių du �imtai devyniasde�imt ketvirtas sektorius pripildytas�

I� salės tamsos kiek įkabindama bėgo ma�a mergaitė su besiplaikstan�iu chalatu. Ji puolė sta�iai prie Kasparo, stipriai pastumdama Zvancev� į �alį.

��Valerijau Konstantinovi�iau,�� bevilti�kai tarė ji,�� liko tik vienas laisvas sektorius�

��Daugiau nereikia,�� pasakė Kasparas. Jis atsistojo ir susidūrė su Zvancevu.�� Kas jūs?�� i�vargusiai paklausė jis.

��A� Zvancevas, okeanologas,�� tyliai tarė Zvancevas.�� Norėjau pakalbėti su akademiku Okada,

��Neįmanoma,�� pakartojo Kasparas.�� Akademikas Okada mirė.

Jis persisvėrė per pult� ir i� eilės pasuko keturis jungiklius. Did�iulės salės palubėje nu�vito akinanti �viesa.

Kai Zvancevas nusileido į vestibiulį, buvo jau visai �viesu. Pro did�iulius langus liejosi pilk�va ūkanoto ryto �viesa, bet buvo galima jausti, kad tuoj tuoj patekės saulė ir bus giedra diena. Vestibiulyje nieko nebuvo. Ant sofos tįsojo sulamdyta antklodė. Tarp stiklainių ir lėk��ių ant stalo dar degė keli �vakigaliai. Zvancevas dirstelėjo į laiptus. Vir�uje skardėjo balsai. Ka�kur ten buvo Michailovas, kuris buvo �adėj�s Zvancev� palydėti.

Zvancevas priėjo prie sofos ir atsisėdo. Laiptais nusileido trejetas jaunuolių. Vienas priėjo prie stalo ir, griebdamas maist� rankomis, ėmė god�iai valgyti. Jis stumdė lėk�tes, apvertė butelį limonado, greitai jį su�iupo ir, ap�ioj�s gurklį, pradėjo gerti. Antrasis stovėjo apsnūd�s ir vos vartė akis. Tre�iasis, prilaikydamas jį u� peties, susijaudin�s pasakojo:

���Kasparas sakė Krasnovui. Tik tiek ir pasakė. Ir tu�tuojau senis virto sta�iai ant pulto. Mes jį sugriebėm ir nune�ėm į kabinet�, o ten miega Serio�ka Kruglovas. Taip mes juos �alimais ir suguldėm.

��Netgi sunku patikėti,�� neai�kiai tarė pirmasis; jis kramtė. � Nejaugi taip daug suspėjo?

��Po velnių, kiek kartų reikės jam kartoti!.. Devyniasde�imt a�tuonis procentus. Ir ka�kiek de�imt tūkstantųjų, neprisimenu.

��Nejau devyniasde�imt a�tuonis?

��Matyt, visai atbukai � nesupranti, kas tau sakoma!

��Suprantu, bet netikiu.�� Tas, kuris valgė, staiga atsisėdo ir ar�iau prisitraukė dė�ut� konservų. � Kaip �ia patikėsi. Rodėsi, kad visai blogai�

��Vaikinai,�� sumurmėjo apsnūdėlis,�� einam, a? Neturiu jėgų�

Trejetas staiga subruzdo ir i�ėjo. Laiptais leidosi vis nauji ir nauji �monės. Apsnūd�, vos bepavelk� kojas. Susijaudin�, pabrinkusiomis akimis, pakimusiais nuo ilgo tylėjimo balsais.

�Į laidotuves nepana�u,�� pagalvojo Zvancevas. Jis �inojo, kad Okada mir�s, bet �ituo buvo sunku patikėti. Atrodė, kad akademikas u�mig�s, ir tik niekas kol kas ne�ino, kaip jį pa�adinti. Nieko, su�inos. �Devyniasde�imt a�tuoni procentai,�� pagalvojo jis. Visai neblogai.� Jam buvo labai keista, kad jis nejau�ia nelaimės kartėlio. Sielvarto nebuvo. Jis tejautė lyg ir nepasitenkinim�, galvodamas, kad tikriausiai dar reikės ilgai laukti, kol Okada sugrį�. Kaip seniau, kai Okada ilgam i�va�iuodavo į �emyn�.

Michailovas palietė jo petį. Jis buvo be apsiausto ir be chalato.

��Eiva, okeanologe Zvancevai.

Zvancevas atsistojo ir nusekė jį durų link. Sunkios s�varos be garso ir lengvai I�siskyrė pa�ios.

Saulė dar buvo nepatekėjusi, bet jau �vito, ir pilk�vai mėlynoje padangėje spar�iai sklaidėsi debesys. Zvancevas i�vydo plok��ius kremo spalvos korpusus ir gatves tarp jų, nu�ertas raudonų nukritusių lapų. �monės ėjo i� instituto ir grupelėmis po du, po tris skirstėsi į �alis.

Ka�kas riktelėjo:

��Draugai i� Kostromos ilsisi �e�tame korpuse, antras ir tre�ias auk�tai!

Gatvėmis, i�sirikiav� retomis grandimis, repe�kojo nedideli daugiakojai kiberkiemsargiai, palikdami įkandin sav�s saus� pilk� �varų beton�.

��Norit �okolado?�� paklausė Michailovas.

Zvanccvas papurtė galv�. Jie ėjo i plent� tarp �emų gelsvų pastatų, kurie buvo be durų ir langų.

Pastatų buvo daug � i�tisa gatvė. Tai buvo blokai su kvazibiomase, Okados smegenų saugykla � dvide�imt tūkstan�ių biomasės sektorių, dvide�imt �emų pastatų su trisde�imties metrų fasadais. �e�i auk�tai buvo po �eme.

��Prad�iai neblogai,�� tarė Michailovas.�� Bet toliau taip negalima. Dvide�imt pastatų vienam �mogui � tai labai daug. Jei kiekvienam i� mūsų būtų skiriama �itiek patalpų� � Jis nusijuokė ir numetė �okolado popierėlį ant betono.

�Kas �ino,�� pagalvojo Zvancevas.�� Tau, gal būt, u�teks ir vieno �emodano. Ir man taip pat.� Prie numesto popiergalio neskubiai repe�kojo kiberkiemsargis, kauk�ėdamas I beton� ilgablauzdėmis kojomis.

��Ei, Sanka!�� staiga �ūktelėjo Michailovas.

Juos pralenk�s sunkve�imis sustojo, ir i� kabinos ky�telėjo galv� andainyk�tis �oferis blizgan�iomis akimis. Jie sulindo į kabin�.

��Kur tavo kupranugariai?�� paklausė Michailovas.

��Ka�kur ganosi,�� atsakė �oferis.�� Ir pakyrėjo jie man. Kol juos i�kinkiau, jie vėl mane apspiaudė.

Michailovas jau miegojo, padėj�s galv� Zvancevui ant peties. iSoferis � ma�iukas, juodaakis,�� sunkia ma�ina va�iavo greitai ir patylomis dainavo, beveik nekrutindamas lūpų. Tai buvo ka�kokia sena, pusiau u�mir�ta dainelė. Zvancevas i� prad�ių klausėsi, o paskui staiga pamatė �emai vir�um tilto skrendan�ius malūnsparnius. Jų buvo �e�i. Tuomet jis pagalvojo, kad �ioje mirtinoje zonoje dabar vėl u�virs gyvenimas. Pajudėjo savaeigiai keliai. �monės skuba namo. Ėmė veikti mikroklimato įrenginiai ir signaliniai plento �viesos stulpai. Kas nors jau plė�ia faneros lap� su i�keverzotomis raidėmis. Radijas prane�a, kad Didysis Kodaviriias u�baigtas, kad jis vyko patenkinamai. Malūnsparniais tikriausiai atskrido spaudos grupė � visam pasauliui per stereovideofon� bus rodomi �emi geltoni pastatai ir apgargėjusios �vakės prie i�jungtų pultų. Kas nors, �inoma, brausis �adinti Kasparo, bus i�temptas u� skvernų ir, galimas daiktas, dar gaus į sprand�. Visas pasaulis netrukus su�inos, kad �mogus visai greitai taps am�inas. Ne �monija, o �mogus, kiekvienas atskiras �mogus, kiekviena asmenybė. Na, sakykim, i� prad�ių geriausieji� Zvancevas pa�velgė į �oferį.

��Drauge,�� tarė jis �ypsodamasis.�� Norite am�inai gyventi?

��Noriu,�� atsakė �oferis, taip pat �ypsodamasis.�� A� ir gyv�nsiu am�inai.

��Ir a� noriu,�� pridūrė Zvancevas.

Laborantas Ko�inas pir�tų galais priėjo prie durų ir dirstelėjo į miegam�jį. Rideris miegojo. Tai buvo senyvas, labai nelaimingo veido rideris. Jis gulėjo ant �ono, susidėj�s rankas po skruostu. Kai Ko�inas pravėrė duris, rideris su�epsėjo ir ai�kiai pasakė:

��Dar nei�simiegojau. Noriu miegoti.

Ko�inas priėjo prie lovos ir palietė jo petį:

��Laikas, drauge Pitersai. Pra�om keltis�

Piteris atmerkė blausias akis.

��Dar pusvalandį! � gailiai papra�ė jis.

Ko�inas grie�tai papurtė galv�:

��Negalima, drauge Pitersai. Jeigu jūs pramiegotumėt�

��Taip,�� atsidus�s tarė rideris,�� a� atbuk�iau.�� Jis atsisėdo ir pasir��ė. � Zinai, k� dabar sapnavau, D�ord�ai? Sapnavau, kad a� savo fermoje, Jukone. Tarsi i� Veneros būtų grį��s mano sūnus ir a� jam rody�iau bebrų draustinį. Zinai, kokie mano bebrai, D�ord�ai? Jie visai kaip �monės.

Rideris i�lipo i� lovos ir ėmė gimnastikuoti. Ko�inas �inojo, kad Piterso sūnus prie� dvejus metus �uvo Veneroje, kad Pitersas labai pasiilg�s savo �monos, kad iis nepasi Rideris � �mogus, betarpi�kai suvokiantis svetimas mintis (fantast.j. tiki fermoje dirban�iais jaunaisiais savo padėjėjais ir labai nerimauja dėl bebrų, kad �ia jam labai ilgu ir nuobodu, kad tai, k� jis �ia veikia, jam visai nepatinka.

��Nieko!�� tarė Pitersas, energingai kraipydamas plaukuot� liemenį. � Nereikia man�s gailėti, D�ord�is-bojau! Suprantu: jei reikia, vadinasi, reikia, nieko nepadarysi�

Ko�inas visas i�raudo. Rodos, jis niekad nei�moks deramai elgtis riderio akivaizdoje. Vis susidaro ka�kokių nemalonumų�

��Tu geras berniukas, D�ord�ai,�� �velniai tarė Pitersas.�� �monės paprastai nemėgsta, kad kas skaitytų jų mintis. Todėl mes, rideriai, ver�iau laikomės vienumos, o kai i�einam į �mones, stengiamės daugiau plepėti � juk mūsų tylėjimas labai da�nai suprantamas kaip ka�koks gamybinis procesas. Cia pas jus vienas jaunas gaid�iukas mano akivaizdoje vis� laik� kartoja ka�kokias matematines formules. Ir k� gi? Nesuprantu nė vienos formulės, bet u�tat gerai jau�iu, jog jis mirtinai bijo, kad neįspė�iau jo palankumo vienai jaunai būtybei�

Pitersas paėmė rank�luostį ir nuėjo į voni�. Ko�inas paskubom nusi�luostė nuo kaktos �alt� prakait�. �A�iū dievui, kad a� nieko neįsimylėj�s!�� veidmainingai pagalvojo jis.�� Katenka galėtų įsi�eisti. Puikūs �monės tie rideriai! Įdomu, ar per voniosi duris jis k� nors girdi? Mes, �inoma, gerokai jam įkyrim savo bandymais, bet ir jis nelieka skolingas� Jaunas gaid�iukas � tai, �inoma, Petka Bystrovas. Įdomu, kam jis toks palankus?�

��Sito jums nepasakysiu,�� prane�ė Pitersas, pasirod�s vonios duryse. Jis sagstėsi megztinį. � Gerai, D�ord�ai, a� pasiruo��s. Kur �iandien? Vėl į kankinimo kamer�?

��Vėl,�� atsakė Ko�inas.�� Kaip visuomet. Gal papusry�iausi? Dar turim ketvirtį valandos.

��Ne,�� atsakė Pitersas.�� Valgis mane taip pat atbukina. Duokite tik gliukozės.

Jis atsiraitė rankov�. Ko�inas i�traukė i� ki�enės plok��i� dė�ut� su aktyvizuotos gliukozės ampulėmis, paėmė vien� ampul� ir prispaudė jos siurbtuk� prie i�sipūtusios venos ant Piterso rankos. Kai gliukozė įsisunkė, Pitersas sprigtu numu�ė tu��i� ampul� ir u�traukė rankov�.

��Na, eiva kentėti,�� tarė jis atsidusdamas.

Erdvės Fizikos institutas buvo pastatytas prie� dvide�imt metų Suomių įlankoje, Kotlino saloje. Senasis Kron�tatas buvo galutinai nugriautas. Teliko pilkos apsamanojusios senovinių fortų sienos ir auksinis paminklas Did�iosios Revoliucijos dalyviams mokslo miestelio parke. Į vakarus nuo Kotlino buvo sukurtas dirbtinis archipelagas, kuriame buvo įrengti instituto raketodromai, aerodromai, energijos imtuvai ir stotys. Kra�tutinėse archipelago salose vakaruose buvo įsikūrusios vadinamosios �triuk�mingos� laboratorijos � protarpiais ten dundėdavo sprogimai ir kildavo gaisrai. Teoriniai darbai ir,tylieji� eksperimentai buvo atliekami Kotline � ilguose plok��iuose paties instituto pastatuose.

Institutas dirbo prie�akinėse mokslo pozicijose. Darbų diapazonas buvo nepaprastai platus. Traukos problemos. Deritrinitacija. Naujosios fizinės aksiomatikos klausimai. Diskretinės erdvės teorija. Ir daug daug specialesnių, siauresnių problemų. Institutas nerStai imdavosi spr�sti problemas, kurios galiausiai pasirodydavo esan�ios bevilti�kai sudėtingos ir neįkandamos. Eksperimentinis �ių problemų sprendimas da�nai pareikalaudavo mil�ini�kų energijos i�teklių. Instituto vadovybė nuolat pra�ė Pasaulio Taryb� duoti institutui Planetos valandos, dviejų valandų, o kartais net paros energij�. Giedromis dienomis leningradie�iai galėjo matyti vir�um horizonto blizgan�ius mil�ini�kus rutulius � energijos imtuvus, pastatytus kra�tutinėse �Kotlino archipelago� salose. Ka�koks pa�aipa (i� Resursų Komiteto) �iuos energijos imtuvus praminė �Danaidų statinėmis�, turėdamas galvoje, kad Planetos energija ten tu��iai dingstanti kaip bedugnėse statinėse. Daugelis Pasaulio Tarybos darbuotojų apie instituto veikl� atsiliepdavo gana kand�iai, bet energij� jam teikė, būdami tos nuomonės, kad �nionija yra turtinga ir todėl gali daryti i�laidas porytdienos problemoms. Netgi tokiu darbyme�iu, kai į Planetos centr� buvo kasama Did�ioji �achta.

Prie� ketverius metus instituto darbuotojų grupė atliko bandym�, kurio tikslas buvo i�matuoti energijos pasiskirstym� sigma-deritrinitacijos s�lygomis. Saulės sistemos pakra�tyje, toli u� Transplutono orbitos, du suporinti automatiniai kosmolaiviai buvo įvaryti iki reliatyvinio grei�io ir suvesti į susidūrim� (esant 295 tūkstan�iams kilometrų per valand� s�lyginiam grei�iui). Sprogimas buvo baisus. Beveik visa abiejų �vaig�dėlaivių masė i�spinduliavo, �vaig�dėlaiviai i�nyko akinan�iame tvykstelėjime, palikdami tik ret� metalinio garo debesėlį. Baig� matavimus, darbuotojai konstatavo energijos defekt�: palyginti labai ma�a, bet visai ap�iuopiama energijos dalis �i�nyko�. Kokybine prasme bandymo rezultatas nekėlė jokio nusistebėjimo. Pagal sigma-deritrinitacijos teorij� tam tikra energijos dalis kaip tik ir turėjo tame erdvės ta�ke i�nykti ir kokiu nors pavidalu atsirasti kuriose nors,�� galimas daiktas, labai tolimose nuo eksperimento vietos � srityse. Sitai, teisyb� sakant, kaip tik ir buvo sigma-D-principo esmė. Ka�kas pana�aus savo laiku buvo i�tik� garsųjį �Taimyr��. Ta�iau kiekybine prasme energijos defektaspra�oko apskai�iuot�jį dydį. Dalis energijos ne�inia kur �i�nyko�. Kil�s prie�taravimas tvarumo dėsniams buvo ai�kinamas dviem galimybėmis. Viena i� jų buvo hipotezė, kad energija pasirei�kė kol kas ne�inoma forma, pavyzd�iui, mokslui ne�inomu lauku, kuriam surasti ir apskai�iuoti dar nėra prietaisų. Antra galimybe buvo laikoma Savitarpi�kai Prasiskverbian�ių Erdvių Teorija.

Savitarpi�kai Prasiskverbian�ių Erdvių Teorija buvo sukurta kur kas prie� apra�yt�jį eksperiment�. Si teorija teigė, kad pasaulis, galimas daiktas, yra labai skirtingas fizines savybes turin�ių savitarpi�kai prasiskverbian�ių erdvių begalinė visuma. Ir būtent tai, kad �ios erdvės turi skirtingas savybes, leid�ia joms fizi�kai koegzistuoti be kokios nors pastebimos s�veikos. Apskritai tai buvo abstrakti teorija: konkre�ių formulių, kurias būtų galima patikrinti bandymu, jos �alininkai nesukūrė. Ta�iau teorija leido daryti i�vad�, kad įvairios materijos formos nevienodai prasiskverbia i� vienos erdvės į gretim�. Taip pat buvo įrodiv nėjama, kad tuo lengviau prasiskverbiama, kuo didesnė yra energijos koncentracija. Bandyme, atliktame su kosmolaiviais, elektromagnetinio lauko energijos koncentracija buvo mil�ini�ka. Tai leido daryti prielaid�, kad energijos �nuotėkį� galima ai�kinti energijos perėjimu i� mūsų erdvės į ka�koki� gretim� erdv�. Duomenų trūko, bet idėja buvo tokia masinanti, kad institute ji tu�tuojau susilaukė �alininkų.

Eksperimentiniu būdu gvildenti savitarpi�kai prasiskverbian�ių erdvių teorij� ėmėsi diskretinės erdvės fizikos skyriaus darbuotojai. Jie i�syk atsisakė gremėzdi�kų, pavojingų ir nelabai tikslių bandymų, susijusių su did�iulės energijos absorbavimu ir i�skyrimu. Be to, darant tokius bandymus, likdavo atviras ne�inomų laukų klausimas. Tyrinėti erdvių pralaidum� buvo planuojama įvairiausiuose laukuose: gravitaciniame, elektromagnetiniame, branduoliniame. Ta�iau pagrindinis koziris ir svarbiausia viltis buvo puiki idėja, kuri� i�kėlė vienas darbuotojas, pastebėj�s, kad psichodinaminis �mogaus smegenų laukas yra nuostabiai pana�us į hipotetinį �ry�io lauk��, kurį savitarpi�kai prasiskverbian�ių erdvių teorijos kūrėjai buvo matemati�kai apra�� dar tais laikais, kai psichodinamikai neturėjo matematinio aparato. Hipotetinis �ry�ių laukas� buvo laukas, galintis, pasak teorijos, maksimaliai prasiskverbti i� vienos erdvės į gretim�. Kadangi ganėtinai jautrių dirbtinių psichodinaminio lauko (vadinasi, ir �ry�io lauko�) imtuvų nepasisekė i�rasti, į mū�į buvo mesti rideriai.

Planetoje buvo de�imt milijardų �monių ir viso labo tik �imtas dvide�imt du u�registruoti rideriai. Rideriai �skaitė� mintis. Sio nepaprasto sugebėjimo mįslė tebebuvo dar toli gra�u neįminta. Buvo ai�ku tik viena, kad rideriai nuostabiai jautrūs psichodinaminiam �mogaus smegenų spinduliavimui ir kad �is jautrumas įgimtas. Kai kurie rideriai buvo labai stiprūs: jie gebėjo suvokti ir i��ifruoti mintis, kylan�ias u� tūkstan�ių kilometrų esan�iam �mogui. Kiti psichodinaminius signalus suvokė tik u� kelių �ingsnių. Parapsichologai gin�ijosi, ar rideriai yra pirmosios kreg�dės, prana�aujan�ios, kad evoliucijos eigoje atsiras naujas �mogus, ar tai tėra atavizmas, liekana to paslaptingo �e�tojo pojū�io, kuris ka�kada mūsų protėviams padėjo orientuotis neį�engiamose pirmyk�tėse giriose. Galingiausieji rideriai dirbo tolimųjų ry�ių stotyse, dubliuodami paprast� radijo ry�į su tolimomis ekspedicijomis. Daugelis riderių dirbo gydytojais. O daugelis dirbo tokiose srityse, kurių nieku būdu negalima sieti su �min�ių skaitymu�.

�iaip ar taip, Erdvės Fizikos Instituto darbuotojai tikėjosi, kad rideriai sugebės bent �nugirsti� �ry�io lauk��. Tai puikiai patvirtintų Savitarpi�kai Prasiskverbian�ių Erdvių Teorij�. Instituto pakviesti, į Kotlin� suva�iavo geriausi Planetos rideriai. Bandymo idėja buvo labai paprasta. Jeigu tarp gretimų erdvių egzistuoja �ry�ių laukas�, tai jis, pasak teorijos, turi būti labai pana�us į psichodinaminį �mogaus smegenų lauk�. Vadinasi, jį turi suvokti rideriai. Riderį izoliavus specialioje kameroje, apsaugotoje nuo i�orinio pasaulio (kartu ir nuo �monių min�ių) storu mezomed�iagos sluoksniu, �ioje kameroje liktų tik �emės gravitacinis laukas, indiferenti�kas psichodinaminiam laukui ir hipotetiniam �ry�ių laukui�, prasiskverbian�iam i� gretimų erdvių. �inoma, toks bandymas buvo toli gra�u ne idealus. Problem� i�spr�sti galėjo tik teigiamas rezultatas. Neigiamas rezultatas būtų nieko nesak�s � nei sugriov�s, nei patvirtin�s teorij�. Bet kol kas tai buvo vienintelė galimybė. Rideriai buvo aktyvizuojami neutrino spinduliais, didinan�iais smegenų jautrum�, u�daromi kamerose ir paliekami �klausytis�.

Pitersas ir Ko�inas neskubėdami ėjo pagrindine mokslo miestelio gatve. Rytas buvo ūkanotas, truputį drėgnas, saulė dar nepatekėjusi, bet toli toli prie� akis labai auk�tai �vytėjo groteliniai energijos imtuvų bok�tai. Pitersas �ingsniavo, susidėj�s rankas ant nugaros, ir niūniavo dainel�: �Johny, comming down to Haylow, poor old man�. Ko�inas kaip niekur nieko ėjo �alia ir stengėsi apie niek� negalvoti. Prie vieno koted�o Pitersas staiga liovėsi dainav�s ir sustojo:

��Reikia palaukti,�� tarė jis.

��Kodėl?�� paklausė Ko�inas.

��Siversonas pra�o mane palaukti.�� Pitersas linktelėjo į koted�o pus�. � Jis jau velkasi palt�.

�Viens � du � trys, koks �aunus būrys,�� tyliai i�tarė Ko�inas.�� Du rideriai � tai lygiai dukart� penkiskart penki � vienuolika arba pana�iai.�

��Nejau Siversonas vienas? Be palydovo?

��Penkiskart penki � dvide�imt penki,�� sumurmėjo Pitersas.�� Nesuprantu, kodėl nedavėt Siversonui palydovo?

Koted�o duryse pasirodė Siversonas.

��Nebambėkit, vaikine,�� grie�tai pasakė jis Ko�inui.�� Jūsų am�iuje mes buvom mandagesni�

��Na, na, seni Siversonai,�� tarė Pitersas.�� Pats �inai, kad �itaip negalvoji� A�iū, miegojau gerai. Ir �inai, sapnavau bebrus. Ir lyg i� Veneros atskrido mano Haris�

Siversonas nulipo ant �aligatvio ir paėmė Piters� u� parankės.

��Eiva,�� tarė jis.�� Bebrai� Pastarosiomis dienomis a� pats jau�iuosi kaip bebras. Tu bent sapnuoji, o a�� Ar tau pasakojau, Pitersai, kad man gimė anūkė?.. Pasakojau� A� negaliu jos net susapnuoti, nes dar nė karto nesu mat�s� Ir man gėda, Pitersai. Senatvėje u�siiminėti tokiais niekais!.. �inoma, niekai, neprie�tarauk�

Ko�inas kiūtino paskui por� nusipelniusių riderių ir tyliai kartojo: �Integralas nuo nulio iki begalybės, �e� laipsnyje minus iks kvadratas, �aknis i� �pi� perpus� Apskritimas � tai geometriniai ta�kai, lygiai nutolꅓ

Senis Siversonas bambėjo:

��A� gydytojas, savo miestelyje visus pa�įstu kaip nuluptus, ir mane visi pa�įsta� Vis� gyvenim� klausausi �monių min�ių� Vis� gyvenim� kasdien kam nors padėdavau, nes girdėdavau jų mintis� Dabar man gėda ir tvanku, gėda ir tvanku sėdėti visi�kai vieni�am �iuose kvailuose kazematuose ir klausytis � ko?�� �mėklų �nab�desio! Prasimanytų dvasių, kurias sukūrė ka�kieno kliedinti vaizduotė! Neprie�tarauk, Pitersai, a� dvigubai u� tave vyresnis!

Nera�ytas riderių įstatymas draudė jiems ne riderio akivaizdoje kalbėtis mintimis, o Ko�inas buvo ne rideris. Jis tylomis kartojo: �Matematinė atsitiktinių dyd�ių sumos tikimybė lygi jų matematinių tikimybių sumai� Kad taip pasakius por� �od�ų �itam� Vadinasi, jų matematinių tikimybių sumai� matematinių tikimybių..

��Mus atitraukė nuo įprastinio darbo��� toliau niurzgėjo Siversonas.�� Mus atvarė į �i� pilk� ūkan�� Nesigin�yk, Pitersai, tikrai atvarė! Mane atvarė! A� negalėjau atsisakyti, kai mane papra�ė, bet niekas man netrukdo �į pra�ym� laikyti prievarta prie� asmenyb� Nesigin�yk, Pitersai, a� u� tave vyresnis! Kaip gyvas niekad nesigailėjau es�s rideris� O tu gailėjais? Na, �inokis. Suprantama, bebrams rideriai nereikalingi� Bet �monėms, ligotiems ir ken�iantiems �monėms, reikalingi�

��Palauk, seni,�� tarė Pitersas.�� Kaip matai, rideriai reikalingi ir sveikiems� Sveikiems, bet ken�iantiems�

��Kas �ia tokie sveiki?�� su�uko Siversonas.�� Sie fizikai alchemikai? O kaip manai, kodėl ligi �iol i� �ia nei�va�iavau? Po velnių, negaliu juk jų nuvilti! Ne, vaikine,�� jis netikėtai sustojo ir atsigr�ė į Ko�in�, � tokių, kaip a�, nedaug! Tokių senų ir prityrusių riderių! Ir galit neburblenti savo abrakadabros, a� puikiai gird�iu, kur mane siun�iate! Pitersai, neu�stok pienburnio, a� �inau, k� sakau! A� u� visus jus vyresnis, net vien� i� kito padauginus!

��e�iasde�imt du padauginti i� dvide�imt vieno,�� atkakliai galvojo Ko�inas, paraud�s ir suprakaitav�s i� pyk�io.�� Bus� Bus� Se�iskart du� Meluoji, seneli, negali turėti tiek metų�.Ir apskritai� �Nak�ia skrido angelas padebesy�Kas para�ė? Lermontovas..

Vir�um miestelio suskardėjo garsiakalbio balsas: �Draugai, dėmesio! Skaitome vietinės mikroklimato stoties įspėjim�. Nuo devintos valandos trisde�imt minu�ių ligi de�imtos valandos penkių minu�ių rytinėje Kotlino salos dalyje bus paleistas vidutinio stiprumo lietus. Vakarinė lietaus zonos riba � parko pakra�tys.�

��Tu į�valgus, Siversonai,�� tarė Pitersas.�� Apsivilkai palt�.

��Koks �ia į�valgumas,�� sumurmėjo Siversonas � Nusiklausiau sinoptikų nutarimo dar �e�t� valand� ryto, kai jie �į nutarim� svarstė�

�Cia tai bent!� � pasigėrėdamas pagalvojo Ko�inas.

��Tu labai stiprus rideris,�� labai pagarbiai tarė Pitersas.

��Niekai!�� atkirto Siversonas.�� Dvide�imt trys kilometrai. Tu taip pat būtum nusiklaus�s, bet miegojai. O mane �ioje ūkanotoje saloje kankina nemiga.

Kai jie i�ėjo į miestelio pakra�tį, juos pasivijo tre�ias rideris. Tai buvo jaunas rideris, labai solid�ios i�vaizdos, i�puoselėtos ir pasitikin�ios fizionomijos. Jis vilkėjo madinga aukso spalvos toga. Jį lydėjo Petia Bystrovas.

Kol rideriai nebylomis sveikinosi, Petia Bystrovas, vog�iomis į juos pa�velg�s, persibraukė delnu po kaklu ir vien lūpomis pasakė:

��Ak, ir riesta gi man!

Ko�inas skėstelėjo rankas.

I� prad�ių rideriai ėjo tylėdami.

Ko�inas ir Bystrovas, panarin� galvas, sekė juos i� paskos. Staiga Siversonas dreban�iu falcetu suriko:

��Malonėkite kalbėti �od�iais, Mak-Konti! Malonėkite kalbėti �od�iais, kai yra jaunų �monių � ne riderių!

��Siversonai, seni!�� tarė Pitersas, su priekai�tu �iūrėdamas į jį.

Mak-Kontis eleganti�kai mostelėjo togos skvern� ir i�did�iai pasakė:

��K� gi, galiu pakartoti ir �od�iu! Neturiu ko slėpti. �iose kvailose kamerose nieko negaliu sugauti. Ten nėra ko gaudyti. Kaip mane gyv� matot, ten visai nėra ko gaudyti.

��Jūsų tai nelie�ia, vaikine!�� sududeno Siversonas.�� A� u� jus vyresnis ir vis dėlto sėd�iu �ia ir tol sėdėsiu, kol reikės mokslininkams! Ir jei jau mokslininkai pra�o; mus �ia sėdėti, vadinasi, jie turi pagrindo! (�Seni Siversonai!� � tarė Pitersas.) Taip, taip, �itai, �inoma, liūdniau, negu kanksoti kry�kelėse, apsigaubus biauriu auksiniu ap siaustu, ir klausytis svetimų min�ių! O paskui stulbinti merginas! Nesigin�ykit su manim, Mak-Konti, jūs taip darote!

Mak-Kontis suglebo, ir valandėl� visi ėjo tylėdami. Paskui Pitersas tarė:

��Deja, Mak-Kontis teisingai elgiasi. �inoma, ne todėl, kad jis klausosi svetimų min�ių� A� taip pat negaliu kameroje nieko sugauti. Ir tu, Siversonai, senis. Bijau, kad eksperimentas eina perniek!

Siversonas ka�k� neai�kiai sumurmėjo.

�Sunki titaninio plieno plok�tė, i� abiejų pusių padengta blizgan�iu mezomed�iagos sluoksniu, lėtai nusileido, ir Pitersas liko vienas. Jis atsisėdo ant kėdės prie tu��io staliuko ir pasiruo�ė be pertraukos de�imt valandų nuobod�iauti. Eksperimento s�lygos neleido nei skaityti, nei ra�yti. Kameroje tvyrojo visi�ka tyla. Mezomed�iagos sluoksnis nepraleido i� lauko nė vienos minties, ir �ia, �ioje kameroje, Pitersas pirm� kart� gyvenime patyrė nepaprastai nemalonų kurtum�. Kameros konstruktoriai tikriausiai nė neįtarė, kokia palanki eksperimentui �i tyla. �Apkurt�s� rideris noromis nenoromis įtemptai klausydavosi, stengdamasis sugauti bent signalo �e�ėlį. Be to, konstruktoriai ne�inojo, kaip sunku rideriams, pripratusiems prie nuolatinio �monių min�ių triuk�mo, i�sėdėti de�imt valandų izoliuotoje nuo garsų kameroje. Pitersas kamer� pavadino kankinimo kamera, ir �itaip j� vadinti ėmė daugelis riderių.

�A� �ia i�sėdėjau jau �imt� de�imt valandų, � galvojo Pitersas.�� �iandien pavakary bus �imtas dvide�imt. Ir nieko. Ir jokio pėdsako, kad egzistuotų koks �ry�ių laukas�, apie kurį taip daug galvoja varg�ai mūsų fizikai. Vis dėlto daugiau kaip �imtas valandų � tai nema�ai. Ko gi jie tikisi? �imtas riderių, kiekvienas i�sėdėjo ma�daug po �imt� valandų, � tai de�imt tūkstan�ių valandų. De�imt tūkstan�ių valandų be jokios naudos. Varg�ai, varg�ai fizikai! Ir varg�ai, varg�ai rideriai! Ir varg�ai, varg�ai mano bebrai! Pitas Belantainas snarglius, berniūk�tis, vos i� luk�to i�sirit�s zoologas� Jau�ia �irdis, kad jis laiku nepa�eria. Vėluoja tikriausiai kokį de�imtadienį. �iandien pat vakare reikia jam pasiųsti dar vien� telegram�. Bet juk jis u�si spyr�s kaip asilas, nenori nė girdėti apie Jukono specifik�� Ir Vinteris snarglius, vėpla!�� Pitersas įtū�o.�� Ir Jud�ina � �alia pasipūtėlė, kvai�a� Bebrus reikia mylėti! �velniai mylėti! Visa �irdimi mylėti! Kad jie patys at�liau�tų pas tave ant kranto ir baksnotų snuku�iais į delnus! Jų tokie gra�ūs, mieli snuku�iai� O tiems� �vėrelių augintojams galvos pramu�tos problemoms� �vėrelių auginimas! Kaip nuo vieno bebro nudirti du kailius! Ir dar priversti u�siauginti tre�i�! Ak, nėra drauge Hario� Hari, mano berniuk, kaip man sunku be tav�s, kad tu �inotum!

Kaip �iandien prisimenu, atėjo jis pas mane� Kada tai buvo? Sausio� ne, vasario mėnesį� �imtas devynioliktais metais. Jis atėjo ir pasakė, kad i�skrenda savanoriu į Vener�. Taip ir pasakė: �Atleisk, tėte, mūsų vieta dabar ten.� Paskui du kartus buvo atskrid�s � �imtas dvide�imt pirmaisiais ir �imtas dvide�imt penktaisiais. Senieji bebrai jo nebuvo pamir��, ir jis nebuvo pamir��s nė vieno seno bebro. Jis man vis kartojo, kad atskrido, nes labai pasiilgo, bet a� �inojau, kad jis atskrido gydytis. Ak, Hari, Hari, dabar mes būtume galėj� pasiimti visus geruosius savo bebrus ir pasistatyti puiki� ferm� Veneroje! Dabar �itai jau galima. Dabar ten ve�a daug įvairių gyvulių� O tu, mano berniuk, �ito nesulaukei.�

Pitersas i�sitraukė nosin�, nusi�luostė akis, atsistojo ir ėmė vaik��ioti po kamer�. �Prakeiktas beprasmi�kas narvas! Ar dar ilgai jie �ia mus laikys?� Jis pagalvojo, kad dabar tikriausiai visa �imtinė riderių bla�kosi savo kamerose. Senasis rėksnys Siversonas, kuris vienu metu moka būti ir piktas, ir geras. Ir savimeilis kvailys Mak-Kontis. I� kur tokių ir randasi, kaip Mak-Kontis? Tikriausiai tokių pasitaiko tik tarp riderių. Ir todėl, kad riderizmas, kaip nori sakyk,�� i�sigimimas. Bent kol kas. Laimė, kad tokie, kaip Mak-Kontis,�� retenybė netgi tarp riderių. O tarp profesionalų riderių tokių i� viso nėra. Stai, pavyzd�iui. Tolimųjų Ry�ių rideris Jura Rusakovas. Tolimųjų Ry�ių stotyse daug profesionalių riderių, bet, sakoma. Jura Rusakovas i� jų pats stipriausias. Pasakojama, i� viso jis visų stipriausias rideris pasaulyje. Jis suvoki�s net kryptį. Labai retai kas suvokia kryptį. I� pat ma�ens jis rideris ir nuo ma�ens �ino juo es�s. Ir vis dėlto jis linksmas, geras berniukas. Jis gerai i�auklėtas, i� ma�ens niekas nedarė jo genijum ir unikumu. Baisiausi� �al� vaikui padaro perdėta tėvų meilė. Bet juk jį i�auklėjo mokykla, ir jis labai �aunus vaikinas. Sakoma, jis verk�s, kai buvo priimami paskutiniai �Ie�kotojo� signalai. �Ie�kotojuje� po katastrofos buvo lik�s tik vienas gyvas �mogus � berniukas sta�uotojas Valteris Saronianas. Matyt, labai labai talentingas vaikinas. Ir gele�inės valios �mogus. Su�eistas, mirdamas jis ėmė ie�koti katastrofos prie�asties� ir surado!

Pitersas sukluso. Jam pasirodė, kad s�monėje tarytum negirdima �mėkla �mėstelėjo ka�koks pa�alinis, vos pastebimas signalas. Ne, tai tik aidas nuo sienų. Įdomu, kaip vis dėlto tai pasireik�tų, jeigu �itai egzistuotų? D�ord�isbojus tvirtina, kad teori�kai �itai turėtų būti suvokiama kaip triuk�mas. Ta�iau, �inoma, jis negali paai�kinti, kas yra tas triuk�mas, o kai mėgina tai padaryti, tu�tuojau įsitraukia į matematik� arba daro abejotinus sugretinimus su sugedusiais radijo imtuvais. Fizikai teori�kai �ino, kas yra triuk�mas, bet visai negali jo suvokti jausmais, o rideriai, visai nemokėdami teorijos, tur būt, girdi �į triuk�m� dvide�imt kartų per dien�, bet nekreipia į tai dėmesio. Kaip gaila, kad nėra nė vien9 riderio fiziko! Stai, galimas daiktas, pirmas rideris fizikas bus Jura Rusakovas. Jis arba kuris nors kitas vaikinas Tolimųjų Ry�ių stotyje� Gerai, kad savo mintis mes instinktyviai skiriame nuo svetimų min�ių ir tik atsitiktinai aid� galim palaikyti pa�aliniu signalu��

Pitersas atsisėdo ir i�tiesė kojas. Vis dėlto fizikai prasimanė keist� darb�: med�ioti kito pasaulio dvasias. I� tiesų gamtos mokslas dvasių pasaulyje. Jis pa�iūrėjo į laikrodį. Buvo praėj� tik trisde�imt minu�ių. Na, k� gi, dvasios tai dvasios. Klausysimės.

Lygiai septint� valand� Pitersas priėjo prie durų. Sunki titaninio plieno plok�tė pakilo, ir Piterso s�mon� u�plūdo svetimų neramių min�ių sūkurys. Kaip visuomet, jis pa matė neramius, laukian�ius fizikų veidunekantriai laukdama papurtė galv�. Jam buvo labai gaila o �iam gyslotam dėvaikinų, jis daug kartų vaizdavosi, kaip5. Man net pasidarė slenks�io jis nusi�ypsotų ir pasakytų: O dėdulė pastebėjo, jūsų ry�ių lauk� sugavau.� Bet k� daiūrėjo ir nusi�ypsoj�s ko� arba nėra, arba rideriams jis neįkail�iaugsmingai suriko:

��Nieko,�� tyliai tarė jis ir �engė į k

��Labai gaila,�� susikrimt�s pasakė ir nusi�luos�iau veivisuomet kartodavo �labai gaila�. sojosi.

Pitersas priėjo ir u�dėjo jam ant petiaisė Ma�a.

��Klausykit,�� tarė jis,�� O gal gam ki� klaid�? an nusisegti akvastaFizikas dirbtinai nusi�ypsojo. pa�enklino du,�� pa � K� jūs sakote, drauge Pitersai!�� i taip bus toliau, gemai dar tik prasideda. Mes nieko daugii paėmė rank�luostį sitikėjom. Sustiprinsim aktyvizacij�� 1us į �vie�iai �aldyt� kad tik sutiktumėt toliau dalyvauti� Andrejevi�ius Gor � Reikia surinkti gausi� statistin� Leonidai Andrejevikitas fizikas.�� Tik tuomet galima dary s. das� Mes labai daug vil�ių dedam į jpsodamas linktelėjo į jus ir į jūsų draugus�

��Taip,�� tarė Pitersas,�� �inoma. era � saulė, �olė�

Jis gerai matė, kad jie nebeturi ko i� visų jėgų mane buklo. Bet, gal būt� Visko gali būti. labai su�al�s� mane pripasakojo ir reputacij�. Tegu paapie klajojan�ius ir keliaujan�ius � kalenau dantimis. imavom,�� tarė GorGelmėje vanduo buvo ne per �al�iaijūsų ie�koti, bet a� su�alau. A� sėdėjau dugne prie pat skarivaizduoti �mogaus, atsargiai dairiausi, stebėdamas �alsvasFis atsigulė ant nuReikėjo sėdėti ramiai, nes septopodai � inka.�� Rytoj a� i�gyvūnai. Juos i�g�sdina pats silpniausi, kada man vėl teks staigus judesys, ir tuomet jie sprunka proga panardyti su o naktį su jais geriau neprasidėti.

Man prie kojų rangėsi ungurys, apie plaukė pro �alį ir grį�o atgal orus druietė jį. kart� jis sustodavo ir spoksodavo į m�ugaros. mis. Vos tik jis nuplaukdavo, tuojau pasirodydavo būrys sidabrinio mailiaus, tarytum vir�um mano galvos būtų kokia ganykla. Mano keliai ir pe�iai visai sustiro, ir a� būk�tavau, kad Ma�ka, ilgai man�s nesulaukusi, lįs vandenin ie�koti ir gelbėti. Galų gale taip ai�kiai ėmiau vaizduotis, kaip ji sėdi viena prie pat vandens ir laukia, kaip jai baisu, kaip norisi nerti į vandenį ir mane surasti, kad buvau besiry�t�s lįsti i� vandens. Ta�iau tuo momentu i� �olių, dvide�imt �ingsnių į de�in�, pagaliau i�plaukė septopodas.

Tai buvo gana stambus egzempliorius. Jis pasirodė tyliai ir staiga, kaip �mėkla, atki��s pilk� liemenį. Balsva mantija lengvai, ka�kaip glebiai ir vangiai pulsavo, įtraukdama ir i�stumdama vandenį, septopodas plaukė krypuodamas į �onus. Priglaustos letenos, pana�ios į didelio seno skuduro skutus, vilkosi i� paskos, prietemoje pro voko ply�į blausiai �vietė akis. Septopodas plaukė lėtai, kaip ir jie visi plauko dien�, keistai ir biauriai pastir�, ne�inia kur ir ko. Tikriausiai juos stūmė primityviausi ir tamsiausi instinktai, tur būt, tie patys, kurie valdo amebos judesius.

Labai lėtai ir lengvai pakėliau �ymeklį, taikydamas į i�pampusi� nugar�. Sidabrinis mailius staiga vikstelėjo ir dingo, man pasirodė, kad did�iulės blausios akies vokas virptelėjo. Paspaud�iau gaiduk� ir tu�tuojau atsispyriau nuo dugno, vengdamas aitįrios sepijos. Kai vėl pa�velgiau, septopodo jau nebuvo matyti, tik vandenyje sklido tir�tas melsvai juodas debesis, u�temdydamas dugn�. I�nėriau į pavir�ių ir ėmiau plaukti į krant�.

Diena buvo kar�ta ir giedra, vir� vandens tvyrojo mėlyna ūkanota dumsa, o padangė buvo tu��ia ir balta, tik i� u� mi�ko, nelyginant kokie bok�tai, kilo nejudrūs melsvi debesų kalnai.

Prie mūsų palapinės ant �olės sėdėjo nepa�įstamas �mogus su margomis maudymosi kelnaitėmis ir rai��iu ant kaktos. Jis buvo įdeg�s ir ne tiek raumeningas, kiek gyslotas, tarytum po oda būtų apraizgytas virvėmis. I�syk buvo matyti: nepaprastai stiprus �mogus. Prie�ais jį stovėjo mano Ma�a � su mėlynu maudymosi kostiumėliu, ilgakojė, juoda, su i�sisklaid�iusiais ant nugaros i�blukusiais plau kais. Ne, ji nesėdėjo prie vandens, nekantriai laukdama savo tė�io,�� ji ka�k� kar�tai pasakojo �iam gyslotam dėdulei, pla�iai skery�iodama rankomis. Man net pasidarė skaudu, kad ji man�s nė nepastebėjo. O dėdulė pastebėjo. Jis greitai pasuko galv�, atid�iai pasi�iūrėjo ir nusi�ypsoj�s pamataravo delnu. Ma�a atsigr�ė ir d�iaugsmingai suriko:

��Sit ir tu!

U�ėjau ant �olyno, nusiėmiau kauk� ir nusi�luos�iau veid�. Dėdulė, ap�iūrinėdamas mane, �ypsojosi.

��Kiek pa�enklinai?�� rimtai paklausė Ma�a.

��Vien�. � A� kalenau dantimis,

��Ak, tu,�� tarė Ma�a. Ji padėjo man nusisegti akvastat�, ir a� i�sitiesiau �olėje.�� Vakar jis pa�enklino du,�� paai�kino Ma�a.�� U�vakar keturis. Jeigu taip bus toliau, geriau tuojau keltis prie kito e�ero.�� Ji paėmė rank�luostį ir ėmė trinti man nugar�. � Tu pana�us į �vie�iai �aldyt� ��sin�, � pasakė ji.�� O �ia Leonidas Andrejevi�ius Gorbovskis. Jis astroarcheologas. O �ia, Leonidai Andrejevi�iau, mano tėtis, Stanislavas Ivanovi�ius.

Gyslotasis Leonidas Andrejevi�ius �ypsodamas linktelėjo galv�.

��Su�alot,�� tarė jis.�� O �ia taip gera � saulė, �olė�

��Jis tuojau su�ils,�� pasakė Ma�a, i� visų jėgų mane trindama.�� Apskritai, jis linksmas, tik labai su�al�s�

Buvo ai�ku, kad ji �ia visa ko apie mane pripasakojo ir dabar kiek įmanydama palaiko mano reputacij�. Tegu palaiko. Tuo rūpintis neturėjau kada � a� kalenau dantimis.

��Mudu su Ma�a labai dėl jūsų nerimavom,�� tarė Gorbovskis.�� Mudu net norėjom nerti ir jūsų ie�koti, bet a� nemoku. Jūs tikriausiai net negalit įsivaizduoti �mogaus, kuriam nė karto nėra tek� nerti��� Jis atsigulė ant nugaros, pasivertė ant �ono ir atsirėmė ranka.�� Rytoj a� i�skrendu,�� pasakė jis.�� Sta�iai ne�inau, kada man vėl teks pagulėti prie e�ero ant �olės ir atsiras proga panardyti su akvastatu�

��Pamėginkit,�� pasiūliau.

Jis įdėmiai pa�iūrėjo į akvastat� ir palietė jį.

��Būtinai,�� tarė jis ir atsigulė ant nugaros.

Jis susidėjo rankas po galva ir �iūrėjo į mane, lėtai mirk�iodamas retomis blakstienomis. Ka�kas darė jį nepaprastai simpating�. Ta�iau būtent kas, ne�inau. Gal būt, akys � patiklios ir truputį liūdnos. Arba i� po rai��io ka�kaip labai juokingai ky�anti ausis. Prisi�iūrėj�s į mane, jis nukreipė akis į mėlyn� �iog�, besisupantį ant �olės.

� �iogelis,�� tarė jis.�� �iogutis. Mėlynas� E�erinis� Gra�uolis� Ramiai sau tupi, �iūri, k� �ia surijus��� Jis i�tiesė rank�, bet �iogas stryktelėjo nuo �olės ir lanku nuskriejo į nendres. Gorbovskis palydėjo jį akimis, o paskui vėl atsigulė. � Kaip �itai sudėtinga, mieli bi�iuliai,�� tarė jis, ir Ma�a tuojau atsisėdo ir įsmeigė į jį apvalias akis.�� Juk jis tobulas, gra�us ir visa kuo patenkintas! Surijo mus�, pasidaugino ir, �iūrėk, laikas mirti. Paprasta, gra�u, racionalu. Ir nėra nei dvasios nerimo, nei meilės kan�ių, nei sav�s suvokimo, nei būties prasmės�

��Ma�ina,�� staiga prabilo Ma�a.�� Nuobodus kiberis!

Ir taip kalbėjo manoji Ma�ka! A� vos neprapliupau juokais, bet susitvard�iau, tik, rodos, su�narp��iau. Ji �vilgtelėjo į mane nepatenkinta.

��Nuobodus,�� sutiko Gorbovskis.�� �inom�. O dabar įsivaizduokit, bi�iuliai, ry�kiai gelsvai �ali� �iog�, su raudonais skersiniais dry�iais, su septynių metrų ilgio sparnais, ant �iaunų juodqs biaurios gleivės� Įsivaizduojat?�� Jis kilstelėjo antakius ir pa�velgė į mus.�� Matau, kad neįsivaizduojat. A� bėgau nuo jų kaip patrak�s, nors turėjau ginkl�� Sit ir kyla klausimas, kuo pana�ūs �ie du nuobodūs kiberiai?

��Tas �alias,�� tariau a�, � matyt, i� kitos planetos?

��Be abejo.

��I� Pandoros?

��Ai�ku, i� Pandoros,�� atsakė jis.

��Kuo jie pana�ūs?

��Taip. Kuo?

��Visai ai�ku,�� tariau a�. � Vienodas informacijos perdirbimo lygis. Instinkto lygio reakcija.

Jis atsiduso.

� �od�iai,�� tarė jis.�� Teisybė, jūs nepykit, bet juk tai tik �od�iai. Sitai man nepadės. Visatoje a� ie�kau proto pėdsakų, bet pats ne�inau, kas yra tas protas. O jūs �ia kalbat apie skirtingus informacijos perdirbimo lygius. Juk a� pats �inau, kad mano ir �iogo informacijos perdirbimo lygiai skiriasi, bet juk �itai tik intuicija. Jūs man sakysite: �tai a� radau termitų lizd� � ar tai proto pėdsakas, ar ne? Marse ir Vladisl�voje mes radom pastat� be langų, be durų. Tai proto pėdsakai? Ko man ie�koti? Griuvėsių? Įra�ų? Surūdijusių vinių? Septynbriaunių var�tų? I� kur man �inoti, kokius jie palieka pėdsakus? O gal jų gyvenimo tikslas yra visur naikinti atmosfer�. Arba apie planetas statyti �iedus. Arba hibridizuoti gyvyb�. Arba kurti gyvyb�. O, gal būt, �is �iogas kaip tik ir yra nuo neatmenamų laikų paleistas ir pats save reprodukuojantis kibernetinis aparatas? A� jau nekalbu apie pa�ius proto atstovus. Juk galima dvide�imt kartų praeiti pro �alį ir vis nusukti nosį nuo gli�ios baidyklės, kriuksin�ios purvyne. O baidyklė ap�iūrinėja tave puikiais geltonais baltymais ir samprotauja: �Įdomu. Be abejo, nauja rū�is. Reikėtų grį�ti �ia su ekspedicija ir sugauti bent vien� egzempliorių..

Jis prisidengė ranka akis ir u�niūniavo dainel�. Ma�a ryte rijo jį akimis ir laukė. A� taip pat laukiau ir u�jausdamas galvojau: sunku dirbti, kai u�davinys toks neai�kus. Keblu dirbti. Klaid�ioji kaip patamsyje, ir nėra nei d�iaugsmo, nei malonumo. Girdėjau apie tuos kosmoarcheologus. Negalima jų rimtai vertinti. Niekas jų rimtai ir nevertina.

��O proto kosmose yra,�� staiga tarė Gorbovskis.�� Nėra abejonės. A� įsitikinau, kad yra. Ta�iau jis ne toks, kaip mes manėm. Ne toks, kokio mes laukiam. Ir ie�kom jo visai ne ten. Arba ne taip. Ir i� viso ne�inom, ko ie�kom�

�Tikrai,�� pagalvojau.�� Ne toks, ne ten, ne taip� Juk tai nerimta, draugai� Visai vaiki�ka..

��Stai, pavyzd�iui, Tu�tumos Balsas,�� toliau kalbėjo jis.�� Girdėjot? Tikriausiai ne. Prie� pus� �imto metų apie tai buvo ra�oma, 9 dabar niekas, ir nera�o. Todėl, girdi, kad nes� jokių poslinkių, o jeigu nėra poslinkių, tai, gali mas daiktas, nėra ir Balso? Juk mūsuose netrūksta �ių kikilių � apie moksl� jie patys i� tingumo ma�ai k� tenuraukia arba yra prastai i�siauklėj�, bet i� nuogirdų �ino, kad �mogus es�s visagalis. Visagalis, o Tu�tumos Balso suvokti negali. Ai-ai-ai, gėda, negalima, neklausysim� Mat, koks pigus antropocentrizmas�

��O kas yra tas Tu�tumos Balsas?�� tyliai paklausė Ma�a.

��Yra toks įdomus efektas. Kai kuriomis kryptimis kosmose. Įjungus kosmolaivio radijo imtuvo automatinį derinim�, anks�iau ar vėliau radijas sugauna keist� laid�. Pasigirsta ramus ir abejingas balsas, �uvies kalba kartojantis vis t� pa�i� fraz�. Daug metų radijas jį sugauna, ir daug metų jis kartoja vis t� patį. Ir a� girdėjau, ir daugelis girdėjo, tik nedaug kas pasakoja. Nelabai malonu tai prisiminti. Juk atstumas nuo �emės neįsivaizduojamas. Eteris tu��ias � net trukdymų nėra, tik silpni �nab�desiai. Ir staiga pasigirsta tas balsas. O tu sargyboje � vienas. Visi miega, tylu, baisu � ir �tai tas balsas. Taip, nemalonu, garbės �odis. Sis balsas u�ra�ytas. Daug kas mėgino ir tebemėgina jį i��ifruoti, bet, mano galva, �ios pastangos beprasmi�kos� Yra ir kitų mįslių. Zvaig�dėlaivių pilotai daug k� galėtų papasakoti, tik jie nemėgsta��� Jis patylėjo ir su ka�kokiu liūdnu atlfaklumu pridūrė: � Tai reikia suprasti. Tai ne taip jau paprasta. Juk mes net ne�inom, ko laukti. Bet kuri� akimirk� jie gali su mumis susitikti. Akis į akį. Ir � jūs suprantate � jie gali pasirodyti es� nei�matuojamai u� mus prana�esni. Visai ne tokie, kaip mes, ir dar u� mus nei�matuojamai prana�esni. Kalbama apie susidūrimus ir konfliktus, apie visokį skirting� humani�kumo ir gėrio supratim�, bet a� ne to bijau. Bijau neregėto �monijos paniekinimo, giganti�ko psichologinio �oko. Juk mes tokie i�didūs. Mes sukūrėm tokį puikų pasaulį, mes tiek daug �inom, mes i�siver�ėm į Did�i�j� Visat�, mes taip daug atrandam, i�nagrinėjam, i�tiriam � ko? Jiems toji Visata � gimtieji namai. Jie gyvena joje milijonus metų, kaip mes gyvenam �emėje, ir tik stebisi mumis: i� kur tarp �vaig�d�ių �itie atsirado?�

Jis staiga nutilo, atsistojo ir sukluso. A� net krūptelėjau.

��Tai perkūnas,�� tyliai pasakė Ma�a. Ji prasi�iojusi pa�velgė į jį. � Perkūnija� Bus audra�

Jis vis klausėsi, bėgiodamas akimis po dangų.

��Ne, tai ne perkūnija,�� pagaliau prabilo jis ir vėl atsisėdo.�� Laineris. Antai, matot?

Mėlynų debesų fone �vystelėjo ir dingo tviskantis ruo�elis. Ir vėl padangėse sudundėjo.

��Stai ir sėdėk, lauk,�� mįslingai tarė jis. �ypsodamasis jis dirstelėjo į mane, o jo akyse buvo matyti liūdesys ir neramus laukimas. Paskui visa tai i�nyko, ir akys vėl pasidarė kaip buvusios, patiklios.�� O k� jūs veikiat, Stanislavai Ivanovi�iau?�� paklausė jis.

Pamaniau, kad jis panoro keisti tem�, ir pradėjau pasakoti apie septopodus. Kad jie priklauso galvakojų moliuskų klasės dvi�iaunių poklasiui ir atstovauja ypatingam, seniau ne�inomam a�tuonkojų būrio tribui. Jiems redukuoja tre�ioji kairioji letena, sudaranti por� tre�iajai de�iniajai hektokotilizuotai letenai, o ant tų letenų yra trys eilės siurbtukų; jie visai neturi celomo, venozinės jų �irdys nepaprastai i�sivys�iusios; palyginti su kitais galvakojais, centrinė jų nervų sistema yra maksimaliai koncentruota. Kitos jų ypatybės ne tokios �ymios. Pirm� kart� jie aptikti neseniai, kai atskiri jų individai pasirodė prie rytinių ir pietrytinių Azijos krantų. O po metų jų atsirado did�iųjų upių � Mekongo, Janczės, Chuanchės ir Amūro � �emupiuose ir gana tolimuose nuo vandenyno pakran�ių e�eruose � pavyzd�iui, �tai �iame e�ere. Ir �itai nuostabu, nes galvakojai paprastai yra labai stenohali�ki ir vengia net ma�iau druskingų arktinių vandenų. Ir jie beveik niekad nei�eina į sausum�. Ta�iau faktas lieka faktu: septopodai puikiai jau�iasi gėlame vandenyje ir i�eina į sausum�. Jie įsirop��ia į valtis ir ant tiltų, o neseniai dvejetas jų buvo pastebėti mi�ke, trisde�imt kilometrų nuo �ios vietos�

Ma�ka man�s nesiklausė. Visa tai a� jai jau buvau pasakoj�s. Ji nuėjo į palapin�, atne�ė i� ten �balselį� ir įjungė automatinį derinim�. Matyt, ji nekantravo grei�iau sugauti Tu�tumos Bals�.

O Gorbovskis klausėsi labai atid�iai.

��Tiedu buvo gyvi?�� paklausė jis.

��Ne, juos rado negyvus. Cia, mi�ke,�� draustinis. Septopodus sutrypė ir pusiau suėdė �ernai. Ta�iau trisde�imt kilometrų nuo vandens jie dar buvo gyvi! Abiejų mantijos buvo apkibusios �lapiais dumbliais. Matyt, septopodai �itaip susidaro �ioki� toki� vandens atsarg�, kad galėtų keliauti sausumoje. Dumbliai buvo e�eriniai. Septopodai, be abejo, ėjo �tai nuo �ių e�erų toliau į pietus, gilyn į sausum�. Reikia pasakyti, kad visi ligi �iol sugauti egzemplioriai buvo suaug� patinai. Nė vienos patelės, nė vieno jauniklio. Matyt, patelės ir jaunikliai negali gyventi gėlame vandenyje ir i�eiti į sausum�.

��Visa tai labai įdomu,�� tariau a�. � Juk vandenyno gyvūnai gyvenimo būd� �ymiai kei�ia paprastai dauginimosi laikotarpiais. Tuomet instinktas ver�ia juos keliauti į visai neįprastas vietas. Bet apie dauginim�si �ia negali būti nė kalbos. Cia ka�koks kitas instinktas, galimas daiktas, dar senesnis ir galingesnis. Dabar mums svarbiausia � susekti migracijos kelius. Stai a� ir mirkstu �iame e�ere, po de�imt valandų per par�. �iandien pa�enklinau vien�. Jei pasiseks, ligi vakaro pa�enklinsiu dar vien� arba du. O naktį jie labai suaktyvėja ir griebia visk�, kas prie jų prisiartina. Yra pasitaik�, kad jie u�puldavo net �mones. Ta�iau tik naktį.

Ma�a paleido imtuv� visu garsumu ir gėrėjosi stipriais garsais.

��Tyliau, Ma�a,�� papra�iau a�.

Ji nustatė tyliau.

��Vadinasi, jūs juos �enklinat?�� paklausė Gorbovskis.�� Įdomu. Kuo?

��Ultragarso generatoriumi.�� A� i�traukiau i� �ymeklio apkab� ir parod�iau ampul�. � Stai tokiomis kulkelėmis. Kulkelėje � generatorius, girdimas vandenyje dvide�imt � trisde�imt kilometrų.

Jis atsargiai paėmė ampul� ir atid�iai j� ap�iūrėjo. Jo veidas pasidarė liūdnas ir senas.

��I�moninga.�� sumurmėjo jis,�� Paprasta ir i�moninga�

Jis vis vartė tarp pir�tų ampul�, tarytum norėdamas geriau j� ap�iupinėti, paskui padėjo j� prie�ais mane ant �olės ir atsistojo. Jo judesiai pasidarė lėti ir nery�tingi. Jis paėjėjo į �alį prie savo drabu�ių, pavartė juos, susirado kelnes ir sustingo, laikydamas jas rankose.

A� jį stebėjau, jausdamas ka�kokį nerim�. Ma�a laikė �ymeklį, ketindama papasakoti, kaip su juo elgtis, ir taip pat �iūrėjo į Gorbovskį. Jos lūpų kampu�iai liūdnai nusviro. Jau seniai buvau pastebėj�s, kad �itaip jai da�nai esti: veido i�rai�ka pasidaro tokia pati, kaip ir �mogaus, kurį ji stebi�

Staiga Leonidas Andrejevi�ius prabilo. Jis kalbėjo negarsiai ir ka�kaip pa�aipiai:

� Įdomu, garbės �odis� Kokia ry�ki analogija. Am�ius jie lindėjo gelmėse, o dabar pakilo ir i�ėjo į svetim�, jiems prie�i�k� pasaulį� Ir kas juos gena? Sakot, piktas senas instinktas? Ar informacijos perdirbimo būdas, pakil�s iki nesuvaldomo smalsumo lygio? O juk geriau būtų jam tupėti namie, sūriame vandenyje, bet ka�kas masina� masina jį į krant�� � Jis pasipurtė ir ėmė mautis kelnes. Jo kelnės buvo senamadi�kos, ilgos. Jas maudamasis, jis ėmė �okinėti viena koja.�� Teisybė, Stanislavai Ivanovi�iau, juk jie, reikia manyti, ne paprasti galvakojai, a?

��Tam tikru at�vilgiu taip,�� sutikau a�.

Jis nesiklausė. Nusisuko į imtuv� ir įsmeigė į jį akis. Ir mudu su Ma�a �iūrėjom į imtuv�. I� imtuvo skardėjo nedarnūs signalai, pana�ūs į rentgeno aparato trukdymus. Ma�a padėjo �ymeklį.

� �e�i ir a�tuonios �imtosios metro,�� tarė jis i�sibla�k�s.�� Ka�kokia aptarnaujanti stotis?

Jis klausėsi signalų u�simerk�s ir pakreip�s galv�.

��Ne, tai ne aptarnaujanti stotis,�� tarė jis.�� Tai a�.

��Kas?

��Tai a�. A� � Leonidas Andrejevi�ius Gorbovskis.

��Kodėl?

Jis nusijuokė visai be d�iaugsmo.

��I� tiesų � kodėl? Labai norė�iau �inoti � kodėl?�� Jis u�sivilko mar�kinius.�� Kodėl trys pilotai ir jų laivas, grį�� i� reiso EH 101 � EH 2657, pasidarė �altiniu, skleid�ian�iu �e�ių ir a�tuoniasde�imt trijų tūkstantųjų ilgumo radijo bangas?

Mudu su Ma�a, �inoma, tylėjom. Ir jis nutilo, segdamasis sandalus.

��Mus tyrinėjo gydytojai. Mus tyrinėjo fizikai.�� Jis atsistojo ir nukratė nuo kelnių smėlį ir �apelius.�� Visi priėjo vienintel� i�vad�: tai neįmanoma. Galima buvo mirti i� juoko, �iūrint į nustebusius jų veidus. Bet mūsų, garbės �odis, juokas neėniė. Tolia Obozovas atsisakė atostogų ir i�skrido į Pandor�. Jis pasakė, ver�iau spinduliuoti toliau nuo �emės. Valken�teinas stojo dirbti į povandenin� stotį. Stai a� vienas bastausi ir spinduliuoju. Ir vis ka�ko laukiu. Laukiu ir bijau. Bijau, bet laukiu. Jūs mane suprantat?

��Ne�inau,�� atsakiau a� ir dirstelėjau į Ma��.

��Jūsų teisybė, � pasakė jis, paėmė imtuv� ir susim�st�s priglaudė jį prie atlėpusios ausies.�� Ir niekas ne�ino. Stai jau visas mėnuo. Nesusilpnėdamas, nenutrūkdamas. Uaui� Ua-ui� Dien� ir naktį. D�iaugiamės ar liūdim. Esam sotūs ar alkani. Dirbam ar nieko neveikiam. Ua-ui� O �Tarielis� spinduliuoja. �Tarielis� � tai mano laivas. Jis dabar pastatytas u�tvaroje. Dėl visa ko. Jo spinduliai trukdo valdyti ka�kokius Veneros agregatus, i� ten siun�ia u�klausimus, nervinasi� Rytoj a� jį i�skraidinsiu toliau��� Jis i�sitiesė ir patap�nojo ilgomis rankomis sau per �launis.�� Na, man laikas. Lig pasimatymo. Linkiu geros kloties. Lig pasimatymo, Ma�enka. Nesuk dėl to galvos. Mįslė ne per lengviausia, garbės �odis.

Jis kilstelėjo rank�, linktelėjo ir nuėjo � ilgas, prakaulus. Mudu �iūrėjom jam įkandin. Prie palapinės jis sustojo ir pasakė:

� �inot� Vis dėlto ar nereikėtų �velniau su tais septopodais� Nes va � �enklini, �enklini, o jam, pa�enklintam, vieni nemalonumai.

Ir jis nuėjo. Truputį pagulėjau ant pilvo, paskui �vilgtelėjau į Mas�. Ma�a vis �iūrėjo jam įkandin. I�syk buvo matyti, kad Leonidas Andrejevi�ius padarė jai įspūdį. O man ne. Man�s visai nesujaudino jo samprotavimai, kad Pasaulio Proto atstovai gali būti kur kas prana�esni u� mus. Tegu sau būna. Mano manymu, kuo jie bus prana�esni, tuo ma�iau turėsim �ansų su jais susidurti. Būtume kaip kuojos, kurioms tinklas su didelėmis akimis � vieni niekai. O dėl i�didumo, pa�eminimo, �oko� Tikriausiai �itai mes i�tversim. Bent a� kaip nors i�tver�iau. O kad mes atrandam ir tyrinėjam seniai jo apgyvent� Visat�, � kas i� to? Juk, mūsų supratimu, ji neapgyventa! O jie mums tėra dalis gamtos, kuri� taip pat reikia atrasti ir i�tirti, nors jie būtų ir triskart u� mus prana�esni� Jie mums svetimi! Nors, suprantama, jeigu mane, pavyzd�iui, kas pa�enklintų, kaip a� �enklinu septopodus�

Dirstelėjau į laikrodį ir skubiai atsisėdau. Buvo laikas grį�ti prie darbo. U�ra�iau paskutinės ampulės numerį. Patikrinau akvastat�. Įlindau į palapin�, susiradau ultragarsį lokatorių ir įsiki�au jį į kelnai�ių ki�en�.

��Padėk man, Ma�a,�� tariau ir ėmiau segtis akvastat�.

Ma�a vis sėdėjo prie imtuvo ir klausėsi nenutylan�io �uaui�. Ji padėjo man u�sisegti akvastat�, ir mudu drauge įlindom į vandenį. Vandenyje įjungiau lokatorių. Su�ir�kė signalai � tai mano pa�enklintieji mieguistai klajojo po e�er�. Mudu susi�valgėm ir i�nėrėm. Ma�a pasispiaudė, nusibraukė nuo kaktos �lapius plaukus ir tarė:

��Bet juk �vaig�dėlaiviai skiriasi nuo �lapių maurų �iauniniam mai�e�

A� liepiau jai grį�ti į krant� ir vėl panėriau. Ne, Gorbovskiu dėtas, a� taip nesijaudin�iau. Visa tai labai nerimta. Kaip ir visa jo astroarcheologija. Idėjų pėdsakai� Psichologinis �okas� Nebus jokio �oko. Grei�iausiai kits kito mes nepastebėsim. Vargu ar mes jiems tokie įdomūs�

Riu stovėjo ligi juosmens sultingoje �alioje �olėje ir �iūrėjo, kaip leid�iasi malūnsparnis. Nuo sraigtų sukelto vėjo �ole ritosi pla�ios sidabrinės ir tamsiai �alios bangos. Riu rodėsi, kad malūnsparnis leid�iasi labai lėtai, ir jis nekantriai mind�iukavo. Buvo labai kar�ta ir tvanku. Ma�a balta saulė buvo auk�tai pakilusi, i� �olės sklido drėgna kaitra. Sraigtai suū�ė garsiau, malūnsparnis pakrypo į Riu pus�, paskui smuko apie pusantro metro �emyn ir pasinėrė kalvos vir�ūnės �olėje. Riu leidosi bėgti �laitu auk�tyn.

Variklis nutilo, sraigtai ėmė lė�iau suktis ir sustojo. I� malūnsparnio pradėjo lįsti �monės. Pirmasis i�lindo ilg�is, vilkintis striuke su atraitytomis rankovėmis. Jis buvo be �almo, i�bluk� jo plaukai styrojo piestu vir�um ilgo rudo jo veido. Riu jį pa�ino: tai buvo grupės vir�ininkas Pėdsekys Genadijus Komovas.

��Sveikas, �eimininke,�� linksmai kreipėsi jis, tiesdamas rank�. � Koniti-va!

��Koniti-va, Pėdsekiai,�� atsakė Riu.�� Sveiki atvyk� į Leonid�.

Jis taip pat i�tiesė rank�, bet jiems iki kits kito dar reikėjo paėjėti apie de�imtį �ingsnių.

��Labai, labai jumiis d�iaugiuosi,�� pasakė Riu, visa burna �ypsodamasis.

��Pasiilgot?

��Labai, labai pasiilgau. Vienas visoje planetoje.

Popovui u� nugaros ka�kas tarė: �Ak, tu�, ka�kas garsiai i�sitiesė �olėje.

��Tai Borisas Fokinas,�� paai�kino Komovas neatsigr�damas.�� Autojnati�kai krintantis archeologas.

��Jeigu tokia klaiki �olė, � tarė Borisas Fokinas keldamasis. Jis buvo su rudais ūsiukais, �lakuota nosimi ir ant �ono pakreiptu baltu plastmasiniu �almu. Jis nusi�luostė į kelnes �alėsiais i�teptus delnus ir prisistatė: � Fokinas. Pėdsekys archeologas.

��Sveikas atvyk�s, Fokinai,�� pasisveikino Riu.

��O �ia Tatjana Palej, in�inierė archeologė, � pristatė Komovas.

Riu priėjo ir pagarbiai linktelėjo galv�. In�inierė archeologė buvo pilkų dr�sių akių ir akinan�iai baltų dantų. In�inierės archeologės ranka buvo tvirta ir �iurk�ti. Ji vilkėjo labai dailiai gulin�iu kombinezonu.

��Tania,�� prisistatė in�inierė archeologė.

��Riu Vaseda,�� tarė Riu.�� Riu � vardas, Vaseda � pavardė.

��Mboga,�� supa�indino Komovas.�� Biologas ir med�iotojas.

��Kur?�� paklausė Riu.�� Ak, atleiskite. Labai atsipra�au.

��Nieko, drauge Vaseda,�� tarė Mboga.�� Sveiki.

Mboga buvo Kongo pigmėjas, ir i� �olės ky�ojo tik juoda jo galva, stand�iai apri�ta balta skarele. Salia galvos stirksojo juodas karabino vamzdis.

��Tai Tora Med�iotojas,�� pasakė Tatjana.

Riu turėjo pasilenkti, kad galėtų paspausti rank� Torai Med�iotojui. Dabar jis �inojo, kas yra tas Mboga. Tora Med�iotojas, kitų planetų gyvūnijos apsaugos komiteto narys. Biologas, atrad�s Pandoroje �gyvybės bakterij��. Zoopsichologas, prijaukin�s siaubingas Marso �sora-tabu chiru� � �skraidan�i�sias dėles�. Riu dėl savo neapdairumo baisiai susinepatogino.

��Matau, kad jūs be ginklo, drauge Vaseda,�� tarė Mboga.

��Apskritai a� turiu pistolet�, � paai�kino Riu.�� Bet jis labai sunkus.

��Suprantu,�� Mboga pritariamai palingavo galv� ir apsidairė. � Vis dėlto step� padegė, � negarsiai pasakė jis.

Riu atsigr�ė. Nuo kalvos ligi pat horizonto plytėjo plok��ia lyguma, apaugusi blizgan�ia sultinga �ole. U� trijų kilometrų nuo kalvos degė �olė, padegta boto reaktoriaus. I balk�v� padang� kilo tir�ti baltų dūmų kamuoliai. U� dūmų �mėk�ojo botas � tamsus kiau�inis ant trijų i�skėstų atramų. Aplink bot� juodavo platus i�deg�s apskritimas.

��Ugnis greitai u�ges,�� tarė Riu.�� Cia labai drėgna. Eime, a� jums parodysiu jūsų ūkį.

Jis paėmė Komov� u� parankės ir nuvedė jį pro malūnsparnį į kit� kalvos pus�. Likusieji patraukė i� paskos. Riu kelet� kartų atsigr�ė, linksmai jiems pamodamas. Komovas pasiguodė:

��Visuomet nemalonu, kai tūpdamas pridarai kiaulys�ių.

��Greitai u�ges,�� pakartojo Riu. Fokinas rūpinosi in�iniere archeologe: �Atsargiai, Tane�ka, �ia, rodos, kupstas��� �Matau,�� atsakė in�inierė archeologė. � �iūrėk sau po kojomis.�

��Stai jūsų ūkis,�� tarė Riu.

�ali� lygum� kirto plati rami upė. Upės vingyje blizgėjo gofruotas stogas.

��Tai mano laboratorija,�� pasakė Riu.

Į de�in� nuo laboratorijos kilo raudoni ir juodi dūmai.

��Ten statomas sandėlis.

Buvo matyti, kaip dūmuose bla�kosi ka�kokie �e�ėliai. Valandėlei pasirodė did�iulė nevikri ma�ina su vik�rais � robotas mo�ia � ir dūmuose ka�kas �vystelėjo, pasigirdo dundesys, ėmė verstis tir�tesni dūmai.

��O �tai ten miestas,�� tarė Riu.

Nuo bazės ligi miesto buvo ne k� daugiau kaip kilometras kelio. Nuo kalvos pastatai atrodė kaip pilkos �emos plytos. �e�iolika pilkų plok��ių plytų, ky�an�ių i� �alios �olės.

��Taip,�� pasakė Fokinas,�� visai neįprastas i�planavimas.

Komovas tylėdamas linktelėjo. Sis miestas buvo visi�kai nepana�us į kitus. Ligi Leonidos atradimo Pėdsekiai � darbuotojai Komisijos, tyrinėjan�ios svetimo, nehumanoidinio proto veiklos pėdsakus kosmose � buvo aptik� tik du miestus. Tu��i� miest� Marse ir tu��i� miest� Vladislavoje. Abu miestus buvo stat�s tas pats architektas: jų trobesiai buvo cilindro pavidalo, i� �vytin�io organinio silicio, daugelis jų auk�tų ėjo po �eme, jie buvo i�dėstyti koncent riniais apskritimais. O �tai Leonidos miestas buvo visai kitoks. Dvi eilės pilkų dė�u�ių i� akytų klin�ių.

��Ar lankėtės ten po Gorbovskio?�� paklausė Komovas.

��Ne,�� atsakė Riu,�� nė karto. Teisyb� sakant, nebuvo kada. A� juk ne archeologas, o atmosferos fizikas. Be to, Gorbovskis pra�ė, kad ten neki��iau nosies.

Ba-bach!�� sudundėjo statybos vietoje. Į padang� i�kilo raudoni dūmų kamuoliai. Pro juos jau ry�kėjo lygios sandėlio sienos. Robotas mo�ia i�va�iavo i� dūmų į �ol�. Salia jo �okinėjo juodi kiberstatytojai, pana�ūs į maldininkus. Paskui kiberiai i�sirikiavo grandine ir nubėgo prie upės.

��Kur jie taip skuba?�� smalsiai paklausė Fokinas.

��Maudytis,�� atsakė Tania.

��Jie lygina u�virtim�, � paai�kino Riu.�� Sandėlis beveik baigtas. Dabar pertvarkoma visa sistema. Jie statys angar� ir vandentiekį.

��Vandentiekį! � nusistebėjo Fokinas.

��Vis dėlto būtų buv� geriau statyti baz� toliau nuo miesto,�� tarė Komovas.

��Taip nurodė Gorbovskis,�� pasakė Riu.�� Per daug nutolti nuo bazės negerai.

��Taip pat teisybė, � sutiko Komovas.�� Tik kad kiberiai neapgriautų miesto�

��K� jūs! Jie į miest� nevaik�to.

��Kaip gerai sutvarkyta planeta!�� pasigėrėjo Mboga.

��Taip, taip!�� d�iaugsmingai patvirtino Riu.�� Upė, oras, �alumynai, ir nė vieno uodo, nė vieno �alingo vabzd�io!..

��Labai gerai sutvarkyta planeta,�� pakartojo Mboga.

��Ar maudytis galima?�� paklausė Tania.

Riu pa�velgė į up�. Upė buvo �alsva, drumsta, bet tikra upė su tikru vandeniu. Leonid� buvo pirmoji planeta su tinkamu kvėpuoti oru ir tikru vandeniu.

��Manau, kad maudytis galima,�� tarė Riu.�� Teisybė, pats a� nesimaud�iau � neturėjau laiko.

��Mes maudysimės kasdien,�� pasakė Tania.

��Dar k� prasimanysit!�� suriko Fokinas.�� Kasdien! Triskart per dien�! Nieko daugiau neveiksim, tik maudysimės!

��Na, gerai,�� pertraukė Komovas.�� O ten kas?�� Jis parodė į plok��ių kalvų virtin� horizonte.

��Ne�inau,�� tarė Riu.�� Ten dar niekas nėra buv�s. Valken�teinas staiga susirgo, ir Gorbovskiui teko i�skristi. Jis tesuspėjo i�krauti man įrengimus ir i�skrido.

Kurį laik� visi stovėjo tylėdami ir �iūrėjo į horizonte stūksan�ias kalvas. Paskui Komovas tarė:

��Po kokių trijų dienų a� pats paskridėsiu palei up�.

��Jeigu i� viso tebėra kokių pėdsakų, � tarė Fokinas,�� jų ie�koti reikia, be abejo, prie upės.

��Tikriausiai,�� mandagiai sutiko Riu.�� O dabar eime pas mane.

Komovas atsisuko į malūnsparnį.

��Nieko, tegu lieka �ia,�� tarė Riu.�� Begemotai ant kalnų nelipa.

��O,�� nustebo Mboga.�� Begemotai?

��A� juos taip praminiau. I� tolo jie pana�ūs į begemotus, o i� arti a� jų nesu mat�s.

Jie ėmė leistis nuo kalvos.

��Anoj pusėj �olė labai auk�ta, a� ma�iau tik jų nugaras.

Mboga ėjo �alia Riu taip lengvai, lyg plaukte plaukdamas, ir �olė tarytum pati skyrėsi.

��Be to, �ia yra pauk��ių, � toliau pasakojo Riu.�� Jie labai dideU ir kartais skraido labai �emai. Vienas vos nenumu�ė man lokatoriaus.

Komovas, nelėtindamas �ingsnio, pa�velgė į padang�, prisideng�s delnu akis nuo saulės.

��Beje,�� tarė jis.�� Turiu pasiųsti radiogram� į �Saulėgr����. Ar galima pasinaudoti jūsų siųstuvu?

��Kiek tik reikia,�� atsakė Riu.�� �inot, Perais Diksonas norėjo vien� pa�auti. Turiu galvoje pauk��ius. Bet Gorbovskis neleido.

��Kodėl?�� paklausė Mboga.

��Ne�inau,�� tarė Riu.�� Bet jis buvo labai įtū��s ir net norėjo i� visų atimti ginklus.

��I� mūsų jis ir atėmė, � pasakė Fokinas.�� Buvo didelis skandalas Taryboje. Mano galva, i�ėjo labai negra�iai � savo autoritetu Gorbovskis visus mus sta�iai priblo�kė.

��Tik ne Tor� Med�iotoj�, � įsiterpė Tania.

Taip, a� pasiėmiau �autuv�, � tarė Mboga.�� Bet suprantu Leonid� Andrejevi�ių. Cia nesinori �audyti.

��Ir vis dėlto Gorbovskis keistas �mogus,�� pasakė Fokinas.

��Galimas daiktas,�� santūriai tarė Riu.

Jie priėjo prie didelio laboratorijos kupolo, kur buvo �emos apvalios durelės. Vir�um kupolo į visas puses sukaliojosi trys grotelinės lokatorių lėk�tės.

��S tai �ia galit pasistatyti savo palapines,�� pasakė Riu.�� O jei reikia, duosiu komand� kiberiams, ir jie pastatys jums kokį tvirtesnį būst�.

Komovas pa�velgė į kupol�, pa�velgė į raudonų ir juodų dūmų kamuolius u� laboratorijos, paskui atsigr�ė į pilkus miesto stogus ir ėmė atsikalbinėti:

� �inote, Riu, bijau, kad mes �ia jums trukdysim. Gal geriau mums įsikurti mieste, ar ne?

��Be to, �ia kvepia degėsiais,�� pridūrė Tania,�� ir a� bijau kiberių�

��Ir a� bijau kiberių, � ry�tingai tarė Fokinas.

Riu patraukė pe�iais.

��Kaip norit,�� pasakė jis.�� Mano manymu, �ia labai gerai.

��Kai pasistatysim palapines,�� tarė Tania,�� persikraustykit pas mus. Jums patiks, pamatysit.

��M-m-m��� sumurmėjo Riu.�� Gal būt� O dabar pra�om pas mane.

Archeologai, i� anksto pasilenk�, patraukė prie �emųjų durelių. Mboga ėjo paskutinis, jam nereikėjo net palenkti galvos.

Ant slenks�io Riu sustojo. Jis apsidairė ir i�vydo i�trypt� �em�, pageltusi� �ol�, niūrius akmenų klojimus ir pagalvojo, kad �ia i� tiesų trenkia degėsiais.

Mieste buvo vienintelė gatvė, labai plati, apaugusi tankia �ole. Gatvė ėjo beveik tiesiai per dienovidinį ir baigėsi netoli upės. Įsirengti stovykl� Komovas nusprendė miesto centre. Statyti stovykl� jie pradėjo tre�i� valand� po vidurdienio vietos laiku (Leonidoje par� sudarė dvide�imt septynios valandos su minutėmis).

Kaitra lyg ir sustiprėjo. Vėjo nebuvo, vir�um pilkų pastatų gretasienių virpėjo kar�tas oras, ir tik pietinėje miesto dalyje, ar�iau prie upės, buvo kiek vėsiau. Pasak Fokino, kvepėjo �ienu ir �trupu�iuk� chlorelos plantacija�.

Komovas paėmė Mbog� ir Riu, pasiūliusį savo paslaugas, sėdo į malūnsparnį ir nuskrido į bot� atsigabenti įrengimų ir maisto produktų, o Tatjana ir Fokinas filmavo miest�. Įrengimų buvo nedaug, ir Komovas atgabeno juos per du kartus. Kai jis atskrido pirm� kart�, Fokinas, padėj�s įrengimus i�krauti, daug rei�kian�iu veidu prane�ė, kad visi miesto pastatai yra kone vienodo dyd�io. �Labai įdomu�,�� tarė mandagusis Riu. Tai įrodo, pasakė Fokinas, kad visi pastatai yra tos pa�ios paskirties. �Belieka nustatyti, kokia toji paskirtis�,�� pagalvoj�s pridūrė jis.

Kai malūnsparnis grį�o antr� kart�, Komovas pamatė, kad Tania ir Fokinas spėjo pastatyti auk�t� smaig� ir i�kelti vir�um miesto neoficiali� Pėdsekių vėliav� � balt� drob� su stilizuotu septynbriaunės ver�lės pie�iniu. Seniai seniai, beveik prie� �imtmetį, vienas stambus tarpplanetininkas, įnirtingai neig�s idėj� tyrinėti svetimo proto veiklos pėdsakus kosmose, kart� įsikar��iav�s pasakė, kad nesugriaunamu tokios veiklos įrodymu jis link�s laikyti tik rat� su a�imi, uoloje i�kalt� jPitagoro teoremos brė�inį ir septynbriaun� ver�l�. Pėdsekiai priėmė i��ūkį ir papuo�ė savo vėliav� septynbriaunės ver�lės pie�iniu.

Komovas d�iaugsmingai saliutavo vėliavai. Nuo to laiko, kai atsirado �i vėliava, buvo i�eikvota daug deg�lų ir nuskrista daug parseku. Pirm�kart ji buvo i�kelta vir�um

Marse atrasto tu��io miesto. Tuomet dar tebegyvavo fantastinių hipotezių, teigian�ių, kad ir Marso miestas, ir jo palydovai gali būti natūralios kilmės. Tuomet dar patys dr�siausieji Pėdsekiai manė, kad miestas ir palydovai yra vieninteliai paslaptingai i�nykusios Marso civilizacijos pėdsakai. Ir daug reikėjo nuskristi parseku ir i�rausti �emės, kol beliko nenuneigta vienintelė hipotezė: tu��ius miestus ir apleistus palydovus pastatė ateiviai i� tolimos ir nepa�įstamos planetų sistemos. Bet �tai �is miestas Leonidoje�

Komovas i�metė i� malūnsparnio kabinos paskutinį ry�ulį, nu�oko ant �olės ir stipriai u�trenkė dureles. Riu priėjo prie jo, nuleisdamas atraitytas rankoves, ir tarė:

��Dabar leiskite jus palikti, Genadijau. Po dvide�imties minu�ių man reikia zonduoti.

� �inoma,�� tarė Komovas.�� A�iū, Riu� Ateikite pas mus vakarieniauti.

Riu dirstelėjo į laikrodį ir pasakė:

��A�iū. Nepri�adu.

Mboga, atrėm�s karabin� į artimiausio pastato sien�, pa�iame gatvės viduryje pūtė palapin�. Jis pa�velgė į nueinantį Riu ir nusi�ypsojo Komovui. Ma�ame rauk�lėtame jo veide i�sitempė pilkos lūpos.

��Tikrai gerai sutvarkyta planeta, Genadijau,�� tarė jis.�� Cia �monės vaik�to be ginklo, stato palapines sta�iai ant �olės� Ir �tai�

Jis mostelėjo į Fokino ir Tanios pus�. Pėdsekys archeologas ir in�inierė archeologė, i�tryp� aplink save �ol�, pastato paunksnėje knebinėjosi apie savo ekspreslabor�torij�. In�inierė archeologė vilkėjo �ilkine liemene ir trumpomis kelnėmis. Jos sunkūs pusba�iai kėksojo ant pastato stogo, o kombinezonas buvo numestas ant greta padėto ry�ulio. Fokinas įsikar��iav�s traukė per galv� prakaituot� striuk�, norėdamas grei�iau likti vienomis tinklinio kelnaitėmis.

��Varge tu mano,�� tratėjo Tania.�� Kur tu prijungei akumuliatorius?

��Tuojau, tuojau, Tane�ka,�� neai�kiai atsakė Fokinas.

��Taip,�� tarė Komovas.�� Cia ne Pandora.

Jis i�traukė i� ry�ulio antr� palapin� ir jungė prie jos i�centrinį siurblį. �Taip, �ia ne Pandora�,�� pamanė jis ir prisiminė, kaip Pandoroje jie skynėsi keli� per tamsias d�iungles, u�sidėj� sunkius, ypatingai saugius skafandrus ir vilkdami gremėzdi�k� dezintegratorių su nuimtu saugikliu. Po kojomis �liugsėjo, ir kas �ingsnis į �alis spruko daugiakojės biaurybės, o vir�um galvos, pro lipnias susiraizgiusias �akas, niūriai �vietė dvi artimos raudonos saulės. Ir bene tik Pandora! Visose planetose, kur yra atmosfera, Pėdsekiai ir Desantininkai vaik��iojo labai atsargiai, siuntė pirma sav�s robotų �valgų kolonas, savaeiges kibernetines biolaboratorijas, toksinoanalizatorius, kondensuotus universalių virusofobų debesis. Laivui nutūpus, jo kapitonas privalėjo tu�tuojau termitu i�deginti saugi� zon�. Ir did�iausiu nusikaltimu buvo laikomas grį�imas į laiv� be kruop��ios dezinfekcijos ir dezinsekcijos. Neatsartykojo pabaisos, kur kas baisesnės u� mar� ir raupsus. �itaip buvo dar prie� trisde�imt metų.

Taip galėjo būti ir dabar, ir gerai sutvarkytoje Leonidoje. Cia taip pat yra mikrofaunos, ir netgi labai daug. Ta�iau prie� trisde�imt metų ma�asis daktaras Mboga baisiojoje Pandoroje rado �gyvybės bakterij��, ir profesorius Karpenka �emėje atrado bioblokad�. Vien� injekcij� per par�. Galima netgi vien� per savait�. Komovas nusi�luostė suprakaitavusį veid� ir ėmė sagstytis striuk�.

Kai saulė pakrypo į vakarus ir balk�va padangė rytuose pasidarė tamsiai violetinė, jie susėdo vakarieniauti. Stovykla buvo įrengta. Skersai gatvės stovėjo trys palapinės, ry�uliai ir dė�ės su įrengimais buvo tvarkingai sukrauti vieno pastato pasienyje. Fokinas dūsaudamas pataisė vakarien�. Visi buvo i�alk�, todėl Riu ateinant nelaukė. I� stovyklos buvo matyti, kad Riu sėdi ant savo laboratorijos stogo ir ka�k� i�darinėja su antenomis.

��Nieko, mes jam paliksim,�� pa�adėjo Tania.

� �inoma,�� tarė Fokinas, kramtydamas virt� ver�ien�. � Praalks ir ateis.

��Gena, nevykusiai pastatei malūnsparnį, � pasakė Tatjana.�� U�stoja vaizd� į up�.

Visi su�iuro į malūnsparnį. Upės i�ties nebuvo matyti.

��Upė gerai matyti nuo stogo,�� �altakrauji�kai tarė Komovas.

��Is tiesų, � burbtelėjo Fokinas, atsuk�s nugar� į upės pus�. � Visai nėra kuo pasid�iaugti.

��Kaip tai nėra kuo?�� vėl �altakrauji�kai tarė Komovas.�� O ver�iena?

Jis atsigulė ant nugaros ir įsi�iūrėjo į dangų.

��Stai k� galvoju,�� pradėjo Fokinas, �luostydamasis staltiesėle ūsus.�� Kaip mes brausimės į �iuos grabus?�� Jis parodė pir�tu į artimiausi� pastat�. � Kasim ar piausim sien�?

��Anokia �ia problema,�� tingiai atsakė Komovas.�� Įdomu, kaip ten įeidavo �eimininkai � va kur problema. Jie taip pat piaudavo sienas?

Fokinas m�sliai pa�velgė į Komov� ir paklausė:

��O k�, teisyb� sakant, apie tuos �eimininkus tu �inai? O gal jiems ir nereikėjo ten vaik��ioti?

��Aha,�� įsiterpė Tania.�� Naujas architektūrinis principas. Zinogus atsisėsdavo ant �olės, r�sdavo aplink save sienas, lubas ir� ir�

��Ir pasitraukdavo,�� u�baigė Mboga.

��O gal �ia tikrai antkapiai?�� i��aukian�iai paklausė Fokinas.

Kurį laik� visi galvojo apie �į spėjim�.

��Tatjana, o kaip analizės?�� paklausė Komovas.

��Klintys,�� atsakė Tania.�� Kalcio karbonatas. �inoma, daug priemai�ų. Bet i� viso, �inot, į k� pana�u? Į koralų rifus. Ir dar pana�iau, kad pastatas � i� vieno gabalo�

��Natūralios kilmės monolitas.

��Sit jau ir natūralios!�� su�uko Fokinas.�� Būdingas dėsningumas: vos tik surandami nauji pėdsakai, tu�tuojau atsiranda draugų, kurie parei�kia, kad tai natūralūs dariniai�

��Natūrali prielaida,�� tarė Komovas.

��O �it rytoj sumontuosim intravizorių ir pa�iūrėsim,�� pa�adėjo Tania.�� Svarbiausia, kad �ios klintys neturi nie ko bendro su gintarinu, i� kurio pastatytas Marso mi�tas. Ir Vladislavos miestas.

��Vadinasi, dar ka�kas klaid�ioja po planetas,�� tarė Komovas,�� Gerai, jei �į kart� jie bus mums palik� kokių reik�mingesnių daiktų.

��Kad rastume bibliotek�, � sudejavo Fokinas.�� Ar ko kių nors ma�inų!

Jie nutilo. Mboga i�sitraukė ir ėmė kim�ti trump� pypkut�. Jis tupėjo ir susim�st�s �velgė vir�um palapinių į �viesi� padang�. Ma�ame jo veide atsispindėjo visi�ka ramybė ir pasitenkinimas.

��Kaip tylu,�� tarė Tania.

Pyk�t! Pok�t! Triok�t!�� pasigirdo bazės pusėje.

��O, velnias!�� suburbėjo Fokinas.�� Kas ten?

Mboga i�leido dūmų kamuolį ir, lydėdamas jį akimis, tyliai pasakė:

��Suprantu jus, Boria. A� pats pirm�kart gyvenime nejau�iu d�iaugsmo, girdėdamas, kaip mūsų ma�inos dirba svetimoje planetoje.

��Ji ka�kokia nesvetima, �tai kas svarbiausia,�� tarė Tania.

Ne�inia i� kur atskrido didelis juodas vabalas. Biauriai zvimbdamas, jis apsuko du ratus apie Pėdsekius ir nuskrido. Fokinas tyliai sudejavo, įrėm�s nosį į sulenkt� alkūn�. Tania atsistojo ir nuėjo į palapin�. Komovas taip pat atsistojo ir patenkintas pasir��ė. Buvo taip tylu ir gera, kad jis visi�kai sutriko, kai Mboga lyg spyruoklė staiga pa�oko ir nustėro, atsisuk�s į up�. Komovas taip pat atsigr�ė į up�.

Prie stovyklos artėjo ka�koks mil�ini�kas juodas padaras. Dalį jo u�stojo malūnsparnis, bet buvo matyti, kaip jis eidamas kreta, kaip vakaro saulė atsispindi nuo drėgnų blizgan�ių jo �onų, i�pampusių nelyginant hipopotamo pilvas. Padaras ėjo gana spar�iai, skirdamas �ol�, ir Komovas baisėdamasis pamatė, kaip ėmė svirti ir virsti ant �ono malūnsparnis. Tarp pastato sienos ir malūnsparnio apa�ios ky�telėjo �ema masyvi kakta su dviem dideliais gumbūrais. Komovas i�vydo dvi ma�as bukaproti�kas akis, įsmeigtas, kaip jam pasirodė, tiesiai į jį.

��Atsargiau!�� suriko jis.

Malūnsparnis apvirto, atsiremdamas į �ol� sraigtų mentėmis. Pabaisa ėjo į stovykl�. Ji buvo ne ma�iau kaip trijų metrų auk��io, nuotakūs jos �onai ritmingai kilsavo, ir buvo girdėti lygus garsus alsavimas.

U� Komovo nugaros Mboga spragtelėjo karabino spyn�. Tuomet Komovas atsitokėjo ir puolė prie palapinių. Jį aplenkdamas, labai greitai keturpės�iom rmropojo Fokinas. Pabaisa buvo jau u� dvide�imties �ingsnių.

��Suspėsit i�ardyti stovykl�? � greitai paklausė Mboga.

��Ne,�� atsakė Komovas.

��Sausiu,�� tarė Mboga.

��Palaukit,�� �ūktelėjo Komovas. Jis �engė į priekį, mostelėjo ranka ir suriko: � Stok!

Akimirk� gyvos mėsos kalnas stabtelėjo. Gumburuota kakta staiga kilstelėjo, ir atsivėrė dideli, kaip malūnsparnio kabina, nasrai, pilni gromuliuojamų �alėsių.

��Gena,�� su�uko Tania.�� Tuojau atgal!

Pabaisa t�siamai su�nyp�tė ir dar grei�iau pajudėjo į priekį.

��Stok!�� vėl riktelėjo Komovas, bet jau be entuziazmo.�� Matyt, tai �olėdis,�� pasakė jis ir puolė prie palapinių.

Jis atsigr�ė. Mboga stovėjo pakėl�s karabin�, ir Tania u�sikim�o ausis. Salia Tanios su ry�uliu ant pe�ių stovėjo Fokinas. Jo ūsai buvo pasi�iau��.

��Ar pagaliau �aus �iandien į jį, ar ne?�� suriko Fokinas.�� Gelbėti intravizorių ar�

��Bu-bum! Pusiau automatinis med�ioklinis Mbogos karabinas buvo 16,3 milimetro kalibro, ir kulkos smūgio gyvoji jėga i� de�imties �ingsnių prilygo a�tuonioms tonoms. Smūgis pataikė į patį kaktos vidurį tarp dviejų gumburų. Pabaisa pritūpė ant u�pakalinių kojų. Bum! Antras smūgis parblo�kė pabais� ant nugaros. Trumpas storas kojas sutraukė mė�lungis. �Ch-ch-a-a� � su�vark�tė balsas i� tankios �olės. I�sipūtė ir subliii�ko juodas piivas, ir viskas nutilo. Mboga nuleido karabin�.

��Eime pa�iūrėti,�� tarė jis.

Pabaisa buvo ne ma�esnė u� suaugusį Afrikos dramblį, bet labiausiai ji panė�ėjo į mil�ini�k� hipopotam�.

��Kraujas raudonas,�� pasakė Fokinas.�� O �ia kas?

Pabaisa gulėjo ant �ono, ir per jos pilv� ėjo trys eilės mink�tų kum��io dyd�io i�augų. I� i�augų sunkėsi blizgantis tir�tas skystis. Mboga staiga smarkiaį patraukė nosimi or�, paėmė pir�to galu skys�io la�� ir ly�telėjo.

��Tfu!�� pasi�lyk�tėjo Fokinas.

Visų veiduose pasirodė pasidygėjimo i�rai�ka.

��Medus,�� tarė Mboga.

��Kur ten!�� nustebo Komovas. Jis padvejojo ir taip pat atki�o pir�t�. (Tania ir Fokinas pasibiaurėdami stebėjo jo judesius.) � Tikras medus!�� su�uko jis.�� Liepų medus!

��Daktaras Diksonas sakė, kad �ioje �olėje daug sacharidų, � paai�kino Mboga.

��Medingas monstras,�� tarė Fokinas.�� Be reikalo mes jį nudėjom.

��Mes!�� riktelėjo Tania.�� Varge tu mano, eik� pakuoti intravizoriaus.

��Na, gerai,�� tarė Komovas.�� K� toliau darysim? Cia kar�ta, ir tokia maita prie pat stovyklos�

��A� pasirūpinsiu,�� pasakė Mboga.�� Panė�ėkite palapines kokius dvide�imt metrų toliau. A� jį apmatuosiu, ap�iūrėsiu ir sunaikinsiu.

��Kaip?�� paklausė Tania.

��Dezintegratoriumi. A� turiu dezintegratorių. O tu. Tania, pasitrauk i� �ia: dabar imsiuos labai neapetiti�ko darbo.

Pasigirdo trepsėjimas, ir i� u� palapinių i��oko Riu su dideliu automatiniu pistoletu.

��Kas atsitiko?!�� u�dus�s paklausė jis.

��Mes nudėjom vien� jūsų begemot�, � Oriai paai�kino Fokinas.

Riu greitai visus ap�velgė ir nurimo. Pistolet� jis u�siki�o u� juosmens.

��U�puolė? � paklausė jis.

��Teisyb� sakant, ne,�� sutrik�s tarė Komovas.�� Mano manymu, jis �iaip vaik��iojo, bet jį reikėjo sustabdyti.

Riu dirstelėjo į apverst� malūnsparnį ir linktelėjo galv�.

��O gal jis valgomas?�� �ūktelėjo i� palapinės Fokinas.

Mboga lėtai pasakė:

��Rodos, ka�kas jau mėgino jį valgyti.

Komovas ir Riu priėjo prie jo. Mboga �iupinėjo pir�tais pla�ius ir gilius tiesius randus ant gyvūno nugaros.

��Tai didelių il�ių �ymės,�� tarė Mboga.�� Ir a�trių kaip peiliai. Ka�kas plė�ė jam nuo nugaros dviejų trijų kilogramų luitus.

��Sta�iai siaubinga,�� labai nuo�ird�iai prabilo Riu.

Auk�tai padangėje pasigirdo keistas pratisas klyksmas.

Visi pakėlė akis.

��Stai jie,�� tarė Riu.

Į miest� smarkiai krito dideli �viesiai pilki pauk��iai, pana�ūs į erelius. Jie krito vienas paskui kit� i� labai auk�tai, paskui prie pat �monių galvų i�skleidė pla�ius mink�tus sparnus ir taip pat greitai kilo auk�tyn, padvelkdami į �mo� nes �ilto oro bangomis. Tai buvo did�iuliai pauk��iai, stambesni u� �emės kondorus ir net u� skraidan�iuosius Pandoros drakonus.

��Grobuonys!�� sunerim�s tarė Riu. Jis buvo bei�sitrauki�s pistolet�, bet Mboga tvirtai sugriebė jį u� rankos.

Pauk��iai pralėkė vir�um miesto ir nuskrido į vakarus � į violetin� vakaro padang�. Kai paskutinis jų dingo i� akių, pasigirdo tas pats neramus pratisas klyksmas.

��A� jau norėjau �audyti,�� lengviau atsikvėp�s, prabilo Riu.

� �inau,�� tarė Mboga.�� Bet man pasirodė� � Jis sukluso.

��Taip,�� pasakė Komovas.�� Ir man pasirodė�

Pagalvoj�s Komovas liepė ne tik patraukti palapines dvide�imt �ingsnių, bet ir u�kelti jas ant vieno pastato plok��io stogo. Pastatai buvo neauk�ti � tik dviejų metrų auk��io,�� ir u�sirop�ti ant jų buvo nesunku. Ant kaimyninio pastato stogo Tania ir Fokinas u�kėlė ry�ulius su vertingiausiais prietaisais. Paai�kėjo, kad malūnsparnis nenukentėj�s. Komovas juo pakilo ir atsargiai nutupdė jį ant tre�io pastato stogo.

Mboga pro�ektorių �viesoje vis� naktį triūsė prie nudėtos pabaisos. Au�tant gatvėje suskardėjo �ai�us �nyp�timas, vir�um miesto pakilo didelis baltų garų debesis ir �vystelėjo oran�inė �ara. Fokinas, dar niekad nemat�s, kaip veikia organinis dezintegratorius, vienomis glaudėmis i�puolė i� palapinės, bet pamatė tik Mbog�, kuris neskubėdamas gesino pro�ektorius, ir didel� smulkių pilkų dulkių krūv� ant pajuodusios �olės. I� medingojo monstro beliko tik gerai preparuota, permatoma plastmase aplieta baisi galva. Ji buvo skirta Keiptauno Kosmozoologijos muziejui.

Fokinas palinkėjo Mbogai labo ryto ir buvo begrį�t�s į palapin� dar snūstelėti, bet susitiko Komov�. �Kur?� � paklausė Komovas. �Apsirengti, �inoma�,�� Oriai atsakė Fokinas. Rytas buvo gaivus ir giedras, tik pietuose violetinėje padangėje tvyrojo balti padriki debesys. Komovas nu�oko ant �olės ir nuėjo taisyti pusry�ių. Jis norėjo i�kepti kiau�inienės, bet susigriebė ne�in�s, kur padėtas sviestas.

��Borisai,�� �ūktelėjo jis.�� Kur sviestas?

Fokinas keista poza stovėjo ant stogo: jis gimnastikavo, pagal jogų sistem�.

��Ne�inau,�� i�did�iai tarė jis.

��Juk tu vakar budėjai.

� Ė-ė� Taip. Vadinasi, sviestas ten, kur buvo vakar vakare.

��O kur jis buvo vakar vakare?�� valdydamasis paklausė Komovas.

Fokinas nepatenkintas i�traukė galv� i� po de�inės kojos kelio.

��I� kur galiu �inoti?�� tarė jis.�� Juk paskui kilnojau visas dė�es.

Komovas atsiduso ir ėmė kantriai i� eilės ap�iūrinėti visas dė�es. Sviesto nebuvo. Tuomet jis priėjo prie pastato ir nutraukė Fokin� u� kojos �emyn.

��Kur sviestas?�� paklausė jis.

Fokinas buvo beprasi�ioj�s, bet t� akimirk� i� u� kampo i�ėjo Tania, vilkinti liemene ir trumpomis kelnėmis. Jos plaukai buvo �lapi.

��Labas rytas, berniukai,�� tarė ji.

��Labas rytas, Tane�ka,�� atsakė Fokinas.�� Gal kartais matei dė�� su sviestu?

��Kur buvai?�� piktai paklausė Komovas.

��Maud�iausi,�� atsakė Tania.

��Kaip suprasti � �maud�iausi�?�� kamantinėjo Komovas.�� Kas tau leido?

Tania atsisegė nuo dir�o ir numetė ant dė�ių elektrinį kirtiklį, įdėt� į plastmasinį dėkl�.

��Geno�ka,�� tarė ji.�� Ten nėra jokių krokodilų. Puikus vanduo ir �olėtas dugnas.

��Ar nematei sviesto?�� paklausė Komovas.

��Sviesto nema�iau. O gal kas matėt mano batelius?

��A� ma�iau,�� tarė Fokinas.�� Jie ant ano stogo.

��Ant ano stogo jų nėra.

Visi trys atsigr�ė ir pa�iūrėjo į stog�. Batelių tikrai nebuvo. Tuomet Komovas pa�velgė į daktar� Mbog�. Daktaras Mboga gulėjo pavėsyje ant �olės ir kietai miegojo, pasidėj�s po skruostu ma�� kum�telį.

��K� �ia prasimanai,�� pasakė Tatjana.�� Kam jam mano bateliai?

��Arba sviestas,�� pridūrė Fokinas.

��Gal jie jam trukdė, � sumurmėjo Komovas.�� Na, gerai, a� pataisysiu k� nors be sviesto�

��Ir be batelių.

��Gerai, geraitarė Komovas.�� Eik montuoti intravizoriaus. Ir tu, Tania. Ir pasistenkite grei�iau sumontuoti.

Pusry�ių atėjo Riu. Jis varėsi prie�ais save didel� juod� ma�in� su �e�iomis hemomechaninėmis kojomis. Paskui ma�in� �olėje driekėsi pla�ios vė�ės. Jos ėjo nuo pat bazės. Riu u�sirop�tė ant stogo ir atsisėdo prie stalo, o ma�ina sustojo vidury gatvės.

��Klausykit, Riu,�� tarė Komovas.�� Jūsų bazėje niekas nedingsta?

��Kokia prasme?�� paklausė Riu.

��Na� jūs paliekat k� nors nak�iai kieme, o i� ryto negalite rasti.

��Lyg ir nepasitaikė, � patraukė pe�iais Riu.�� Kartais dingsta smulkmenos, visokios atliekos� laidų gabaliukai, plastolito nuopiovos. Bet manau, kad �į �lam�t� surenka mano kiberiai. Jie labai nagingi darbininkai, jų rankose viskas tirpte tirpsta.

��Ar gali jų rankose i�tirpti mano bateliai?�� paklausė Tania.

Riu nusijuokė.

��Ne�inau,�� pasakė jis.�� Vargu bau.

��Ar gali jų rankose i�tirpti dė�ė su sviestu?�� paklausė Fokinas.

Riu liovėsi juoktis.

��Jums dingo sviestas?�� paklausė jis.

��Ir bateliai.

��Ne,�� tarė Riu,�� Kiberiai į miest� nevaik�to.

Ant stogo mikliai, kaip drie�as, u�ropojo Mboga.

��Labas rytas,�� pasisveikino jis.�� A� pavėlavau�

Tania įpylė jam kavos. Mboga pusry�ių visuomet gėrė vien� puodelį kavos.

��Taigi mes apvogti,�� tarė jis �ypsodamasis.

��Vadinasi, jūs �ia niekuo nedėtas?�� paklausė Fokinas

��Ne, a� �ia niekup nedėtas. Bet naktį vir�um miesto dukart praskrido vakaryk��iai pauk��iai.

��Se tau ir bateliai,�� sumurmėjo Fokinas.�� A� ka�kur�

��O dė�ė sviesto?�� nekantriai tarė Komovas.

Niekas neatsakė. Mboga susim�st�s gėrė kav�.

��Per du mėnesius man niekas neprapuolė, � pasakė Riu.�� Teisybė, a� visk� laikau kupole�Ir, be to, turiu kiberių. Ir vis� laik� dūmai ir trenksmas.

��Gerai,�� tarė keldamasis Fokinas.�� Eiva dirbti, Tane�ka. Tik pamanyk, bateliai�

Juodu nuėjo, ir Komovas ėmė rinkti indus.

��Dar �iandien vakare,�� pasakė Riu,�� pastatysiu aplink jus sargyb�.

��Gal ir gerai,�� susim�st�s burbtelėjo Mboga.�� Bet i� prad�ių ver�iau pasaugosiu a� pats. Genadijau, dabar a� galiu pamiegoti, o naktį surengsiu msi�yi� pasal�.

��Gerai, daktare Mboga,�� nenoromis sutiko Komovas.

��A� taip pat ateisiu,�� pasisiūlė Riu.

��Ateikite,�� sutiko Mboga.�� Bet, susimildami, be kiDerių.

Ant kaimyninio stogo suskardėjo pasipiktinimo �ūksniai.

��Varge tu mano, juk pra�iau i�dėstyti ry�ulius montavimo eilės tvarka!

��O kaip i�dės�iau? A� taip ir i�dės�iau!

��Ir tai vadinasi montavimo eilės tvarka? Indeksas �E-7�, �A-2�, �B-16�� Vėl �E�!..

��Tane�ka! Garbės �odis! Draugai!�� suklykė per gatv� Fokinas.�� Kas sumai�ė ry�ulius?

��Stai!�� riktelėjo Tania.�� O ry�ulio �E-9� i� viso nėra!

Mboga tyliai tarė:

��Misis, o mums dingo paklodė!

��K�? � apstulbo Komovas. Jis buvo i�bly�k�s.�� Gerai paie�kokit!�� riktelėjo jis, nu�oko nuo stogo ir nubėgo pas Fokin� ir Tani�.

Mboga palydėjo jį akimis ir ėmė �iūrėti į pietus, u� upės. Buvo girdėti, kaip Komovas ant kaimyninio stogo pasakė: �Kas, teisyb� sakant, dingo?� � �VCG�,�� atsakė Tania. �Na, ir ko �ia dabar kudakuojat? Sumontuokit nauj�.� � �Sitai truks dvi dienas�,�� piktai at�ovė Tania. �Tuomet k� tu siūlai?� � �Reikia piauti�,�� pasakė Fokinas. Ant stogo įsivie�patavo tyla.

� �iūrėkit, Riu,�� staiga prabilo Mboga. Jis stovėjo ir, prisideng�s akis nuo saulės, �iūrėjo u� upės.

Riu atsisuko. �alioje lygumoje u� upės knib�dėte knib�dėjo juodų dėmių. Tai buvo �begemotų� nugaros. Jų buvo labai daug. Riu niekad nebuvo atėj� į galv�, kad u� upės tiek daug �begemotų�. Dėmės lėtai slinko į pietus.

��Mano manymu, jie traukiasi,�� tarė Mboga.

Komovas nusprendė nakvoti po atviru dangum. Jis i�traukė i� palapinės savo patal� ir atsigulė ant stogo, susi dėj�s rankas po galva. Dangus buvo juodai mėlynas, rytų horizonte lėtai kilo didelis �alsvai oran�inis diskas su neai�kiais kra�tais � Palmyra, Leonidos mėnulis. I� tamsios lygumos u� upės aidėjo duslūs pratisi �ūksniai � tur būt, klykė pauk��iai. Vir�um bazės protarpiais �vys�iojo pa�vaistės, ir ka�kas negarsiai girg�dėjo ir tra�kėjo.

�Reikia statyti u�tvar�, � galvojo Komovas.�� Aptverti miest� viela ir paleisti nelabai stipri� srov�. Beje, jeigu ten pauk��iai, u�tvara nieko nepadės. O veikiausiai � ten pauk��iai. Tokiam mil�inui vieni niekai nusine�ti ry�ulį. Jam tikriausiai vieni niekai nusine�ti ir �mogų. Juk yra pasitaik�, kad Pandoroje sparnuotas drakonas pagriebė �mogų su ypatingai tvirtu apsauginiu skafandru, sverian�iu pusantro centnerio. Taip ir yra � i� prad�ių bateliai, paskui ry�uliukas� O visame būryje � vienas karabinas. Kodėl Leonidas Andrejevi�ius andai taip kratėsi ginklo? �inoma, reikėjo �audyti tuomet � bent būtume juos nubaid� Kodėl daktaras ne�audė? Todėl, kad jam �pasirodė�� Ir a� bū�iau ne�ov�s, nes ir man �pasirodė�� O kas man, teisyb� sakant, pasirodė? � Komovas stipriai pasitrynė ranka susirauk�lėjusi� nuo įtampos kakt�. � Did�iuliai pauk��iai, laBai gra�ūs pauk��iai, ir kaip jie skrido! Koks tylus, lengvas ir darnus skrydis� K� gi, ir med�iotojai kartais pasigaili laukinių pauk��ių, o a� net ne med�iotojas.�

Tarp mirgan�ių �vaig�dių per zenit� lėtai praslinko ry�ki balta dėmė. Komovas pasikėlė ant alkūnių, lydėdamas j� akimis. Tai buvo �Saulėgr��a� � pusantro kilometro ypatingai toli skraidantis desantinis �vaig�dėtai vis. Dabar jis sukosi apie Leonid� dviejų megametrų atstumu nuo pavir�iaus. Tereikia duoti nelaimės signal�, ir i� ten būtų atsiųsta pagalba. Bet ar verta duoti nelaimės signal�? Prapuolė pora batelių, du ry�uliai, ir vir�ininkui ka�kas pasirodė�

Baltoji dėmė nublanko ir dingo � �Saulėgr��a� įėjo į Leonidos �e�ėlį. Komovas vėl atsigulė ir susidėjo rankas u� galvos. �Ar ne perdaug gerai sutvarkyta?�� pamanė jis.�� �iltos �alios lygumos, kvapnus oras, idili�kas upelis be krokodilų� O gal visa tai tik u�danga, u� kurios veikia ka�kokios nesuprantamos jėgos? Arba viskas kur kas papras�iau? Gal batelius Tania nudaigojo kur nors �olėje? O Fokinas, kaip �inia, vėpla, ir ding� ry�uliai guli kur nors po ekskavatoriaus detalių krūva. Matyt, todėl jis �iandien ir bėgiojo, vog�iomis dairydamasis, nuo rietuvės prie rietuvės.�

Rodos, Komovas u�snūdo, o kai nubudo. Palmyra buvo jau auk�tai pakilusi. Palapinėje, kur miegojo Fokinas, girdėjosi �epsėjimas ir knarkimas. Ant gretimo stogo ka�kas �nib�dėjosi.

���Kai tik trosas nutrūko, mes i�skridom, o Saburas liko apa�ioj. Jis mus vijosi ir �aukė, kad mes sustotumėm, paskui paskyrė mane kapitonu ir įsakė, kad a� susto�iau. A�, �inoma, tuojau ėmiau vairuoti į relinį stieb�. Ten mes pakibom ir prakybojom kiaur� naktį. Ir vis� naktį mes rėkėm ant kits kito � ar Saburui eiti pas mokytoj�, ar ne. Saburas galėjo eiti, bet nenorėjo, o mes norėjom, bet negalėjom, o ryt� mus pastebėjo ir nukėlė.

��O a� buvau rami mergaitė. Ir visuomet labai bijojau visokių mechanizmų. Kiberių �tai lig �iol bijau.

��Kiberių bijoti nereikia, Taniu�a. Jie geri.

��A� jų nemėgstu. Nemalonu, kad jie ka�kokie ir gyvi ir negyvi�

Komovas apsivertė ant �ono ir dirstelėjo. Ant kaimyninio stogo, nukor� kojas, sėdėjo Tania ir Riu. ��virbliukai,�� pamanė Komovas.�� O rytoj vis� dien� �iovaus.�

��Tatjana,�� pusbalsiu tarė jis.�� Laikas miegoti.

��Nesinori,�� gynėsi Tania.�� Mes vaik��iojom pakrante. (Riu sumi��s krustelėjo.) � Prie upės labai smagu. Mėnulis. �uvys �okinėja.

Riu įsiterpė:

� Ė-ė� O kur daktaras Mboga?

��Daktaras Mboga dirba,�� atsakė Komovas.

��Teisybė, Riu,�� nud�iugo Tania.�� Eiva ie�koti daktaro Mbogos!

�Bevilti�ka�,�� pamanė Komovas ir apsivertė ant kito �ono. �nab�desys nesiliovė. Komovas ry�tingai atsikėlė, susiglėbė patal� ir grį�o į palapin�. Palapinėje kiek įmanydamas parpė Fokinas. �Vėpla tu, vėpla,�� pamanė Komovas, taisydamasis gult�. � Toki� naktį kaip tik meilintis. O tu ūsus u�siauginai ir tariesi visiems nu�luost�s nosis.� Jis įsi vyniojo į paklod� ir kaip mat u�migo.

I� gulto jį mestelėjo kurtinantis driokstelėjimas. Palapinėje buvo tamsu. �Bu-bum! Bu-bum!�� trinktelėjo dar du �ūviai. �Velniava!�� suriko tamsoje Fokinas.�� Kas �ia?� Pasigirdo trumpas riktelėjimas ir triumfuojantis Fokino �auksmas: �Aha-a! �ionai, pas mane!� Komovas įsipainiojo į paklod� ir nieku būdu negalėjo atsistoti. Jis i�girdo duslų smūgį, Fokinas aiktelėjo, ir tu�tuojau ka�koks tamsus ir ma�as padaras �mėstelėjo ir dingo �viesiame angos trikampyje. Komovas �oko į priekį. Fokinas taip pat stryktelėjo įkandin, ir juodu susitrenkė galvomis. Komovas sugrie�ė dantimis ir pagaliau i�lėkė laukan. Kaimyninis stogas buvo tu��ias. Apsidair�s Komovas pamatė, kad Mboga bėga gatve prie upės, o paskui jį paknopstom lekia Riu ir Tatjana. Be to, Komovas pastebėjo dar �tai k�: toli prie�ais Mbog� ka�kas bėga, vikriai skirdamas �ol�. Bėga kur kas grei�iau u� Mbog�. Mboga sustojo, viena ranka i�kėlė auk�tyn karabin� ir dar kart� i��ovė. Brydė �olėje vikstelėjo į �alį ir dingo u� kra�tinio pastato kampo. O i� ten, pla�iai ir lengvai plasnodamas did�iuliais sparnais, mėnesienoje tu�tuojau pakilo baltas pauk�tis.

��Saukit!�� suriko Fokinas.

Jis jau bėgo gatve ir kas penki �ingsniai klupo. Mboga stovėjo nejudėdamas. Nuleid�s karabin� ir atlo��s galv�, jis sekė pauk�tį akimis. Pauk�tis tyliai apsuko rat� aplink miest�, pakilo ir nuskrido į pietus. Po valandėlės jis dingo i� akių. Ir tuomet Komovas pamatė, kaip visai �emai vir�um bazės praskrenda dar daugiau pauk��ių � trys, keturi, penki,�� penki did�iuliai balti pauk��iai pakilo vir�um kiberių darbo vietos ir i�nyko.

Komovas nulipo nuo stogo. Nuo negyvų pastatų gretasienių ant �olės krito tir�ti juodi �e�ėliai. 2olė atrodė sidabrinė. Ka�kas po kojomis skambtelėjo. Komovas pasilenkė. �olėje sublizgėjo patronas. Komovas perėjo nykų ma lūnsparnio �e�ėlį. Pasigirdo balsai. Mboga, Fokinas, Riu ir Tania pama�u ėjo prie�ais.

��A� laikiau jį rankose!�� susijaudin�s pasakojo Fokinas.�� Bet jis smogė man į kakt� ir i�trūko. Jei jis būtų nesmog�s, a� jo nebū�iau paleid�s! Jis mink�tas ir �iltas, nelyginant kūdikis. Ir plikas�

��Mes taip pat buvom jį bepagaun�, � tarė Tania,�� bet jis pasivertė pauk��iu ir nuskrido.

��Na na,�� sumurmėjo Fokinas.�� Pasivertė pauk��iu�

��I� tiesų, � tarė Riu.�� Jis u�suko u� kampo, ir i� ten tu�tuojau i�skrido pauk�tis.

��Na ir kas?�� pasakė Fokinas.�� Jis i�baidė pauk�tį, o jūs i�si�iojot.

��Sutapimas,�� tarė Mboga.

Komovas priėjo prie jų, ir jie sustojo.

��Kas, teisyb� sakant, atsitiko?�� paklausė Komovas.

��A� jį jau laikiau rankose,�� pasakė Fokinas,�� bet jis smogė man į kakt�.

��Sit� jau girdėjau,�� tarė Komovas.�� Kaip viskas prasidėjo?

��A� sėdėjau tarp ry�ulių, pasaloje,�� ėmė pasakoti Mboga.�� Pama�iau, kad pa�iu gatvės viduriu ka�kas �liau�ia. Norėjau jį sugauti ir i�ėjau prie�ais, bet jis mane pastebėjo ir pasuko atgal. Pama�iau, kad a� jo nepavysiu, ir i��oviau auk�tyn. Labai gaila, Genadijau, bet, rodos, a� juos i�g�sdinau.

Stojo tyla. Paskui Fokinas stebėdamasis paklausė:

��O ko gi jums taip gaila, daktare Mboga?

Mboga atsakė ne i�syk. Visi laukė.

��Jų buvo ma�ių ma�iausiai du,�� tarė jis.�� Vien� aptikau a�, kitas buvo jūsų palapinėje. Bet kai a� bėgau pro malūnsparnį� Stai k�, � jis netikėtai u�kando �ad�. � Reikia pa�iūrėti. Tur būt, a� apsirikau.

Mboga ėmė tyliai eiti stovyklos link. Likusieji susi�valg� pasekė juo. Prie pastato, ant kurio stovėjo malūnsparnis, Mboga sustojo.

��Ka�kur �ia,�� tarė jis.

Fokinas ir Tania tuojau pat puolė į juod� sienos paunksn�, Riu ir Komovas i� vir�aus nekantriai �velgė į Mbog�. Mboga galvojo.

��Nieko �ia nėra,�� piktai tarė Fokinas.

��K� a� matau?.. K� a� matau?�� murmėjo Mboga.�� K� a� matau? įnir��s Fokinas i�ėjo i� paunksnės. Jo veidu nuslinko juodas malūnsparnio men�ių �e�ėlis.

��AI � riktelėjo Mboga.�� Keistas �e�ėlis!

Jis numetė karabin� ir įsibėgėj�s u��oko ant sienos.

��Pra�om!�� tarė jis nuo stogo.

Ant stogo, u� malūnsparnio liemens, tarytum krautuvės vitrinoje, buvo tvarkingai i�dėlioti daiktai. Cia buvo sviesto dė�ė, ry�ulys su indeksu �E-9�, pora batelių, ki�eninis mikroelektrometras plastmasiniame dėkle, keturi neutroniniai akumuliatoriai, gabalas sustingusio stikloplasto ir juodi akiniai.

��O �tai ir bateliai,�� nud�iugo Tania.�� Ir akiniai. Jie man vakar nuskendo upelyje�

��Tai-i-ip��� tarė Fokinas ir atsargiai apsidairė.

Komovas tartum atsikvo�ėjo.

��Riu!�� greitai tarė jis.�� Man reikia tu�tuojau susi�inoti su �Saulėgr��a�. Fokinai, Tania, nufotografuokite �i� parod�! Po pusvaland�io a� grį�iu.

Jis nu�oko nuo stogo ir skubiai nuėjo, paskui gatve leidosi bėgti į baz�. Riu tylėdamas nusekė paskui jį.

��Kas gi �ia?!�� suriko Fokinas.

Mboga atsitūpė, i�sitraukė pypkut�, neskubėdamas j� i�rūkė ir tarė:

��Tai �monės, Boria. Vogti daiktus gali ir �vėrys, bet gr��inti gali tik �monės.

Fokinas pasitraukė atatupstas ir atsisėdo ant malūnsparnio rato.�

Komovas grį�o vienas. Jis buvo labai susijaudin�s ir auk�tu metaliniu balsu įsakė tu�tuojau nurinkti stovykl�. Fokinas pripuolė jį klausinėti. Jis reikalavo paai�kinimų. Tuomet Komovas tokiu pat metaliniu balsu pacitavo:

�Zvaig�dėlaivio �Saulėgr��a� kapitono įsakymas. Per tris valandas likviduoti sinoptin� baz� laboratorij� ir archeologin� stovykl�, demobilizuoti visas kibernetines sistemas, visiems, įskaitant atmosferos fizik� Vased�, grį�ti į �Saulėgr����. Fokinas apstulbo, pakluso ir nepaprastai stropiai ėmėsi darbo.

Per dvi valandas malūnsparnis padarė a�tuonis reisus, o krovinių kiberiai nuo bazės iki boto i�mynė �olėje platų keli�. I� bazės beliko tik tu�ti pastatai, visos trys robotų statybininkų sistemos buvo suvarytos į sandėlį ir visi�kai deprogramuotos.

�e�t� valand� ryt� vietos laiku, kai rytuose su�vito �alia au�ra, visai i�varg� �monės susirinko prie boto, ir Fokinui �ia pagaliau trūko kantrybė.

��Na, gerai,�� pradėjo jis grėsmingai �nab�dėti kimiu balsu.�� Tu, Genadijau, mums įsakinėjai, o a� uoliai klausiau. Bet pagaliau noriu �inoti, kodėl mes i� �ia traukiamės?! Kaip?!�� staiga suriko jis falcetu, i�rai�kingai pakėl�s rank�. (Visi krūptelėjo, o Mbogai i� dantų i�krito pypkutė.) � Kaip?! Tris �imtus metų ie�koti Proto Brolių ir gėdingai bėgti, vos tik juos aptikus? Geriausieji �monijos protai�

��Varge tu mano,�� tarė Tania, ir Fokinas nutilo.

��Nieko nesuprantu,�� su�nab�dėjo jis kimiai.

��Jūs manot, Borisai, kad mes galim atstovauti geriausiems �monijos protams?�� paklausė Mboga.

Komovas rūs�iai sumurmėjo:

��Kiek mes �ia pribiaurojom. Nudeginom vis� lauk�, i�trypėm pasėlius, ėmėm �audyti� O bazės rajone!�� Jis mostelėjo ranka.

��Bet kas galėjo �inoti?�� gailiai tarė Riu.

��Taip,�� pasakė Mboga,�� pridarėm daug eibių. Bet tikiuosi, kad jie mus suprato. Jie ganėtinai civilizuoti.

��Kokia �ia civilizacija!�� tarė Fokinas.�� O kur ma�inos? Kur darbo įrankiai? Kur pagaliau miestai?

��Nutilk, Borisai,�� sudraudė Komovas.�� �Ma�inos, miestai�� Bent jau dabar praregėk! Ar mes mokam skraidyii ant pauk��ių? Ar turim medingų monstrų? Ar seniai pas mus sunaikintas paskutinis uodas? Ma�inos�

��Biologinė civilizacija,�� tarė Mboga.

��Kaip?

��Biologinė civilizacija. Ne ma�inos, o selekcija, genetika, dresūra. Kas �ino, kokias jėgas jie įveikė? Ir kas gali pasakyti, kieno civilizacija auk�tesnė?

� Įsivaizduoji, Borka,�� įsiterpė Tania.�� Dresiruotos bakterijos!

Fokinas piktai suko ūs�.

��Ir pasitraukiam i� �ia todėl,�� tarė Komovas,�� kad niekas i� mūsų neturi teisės imtis atsakomybės u� pirm�jį kontakt�.

�Ak, kaip gaila i� �ia trauktis,�� pagalvojo jis.�� Nenoriu trauktis, noriu juos surasti, susitikti su jais, pasikalbėti, pa�iūrėti, kokie gi jie yra. Nejau pagaliau �itai įvyko? Ne kokie nors besmegeniai drie�ai, ne kokios nors dėlės, o tikri �monės. Visas pasaulis, visa istorija� Ar pas jus buvo karų ir revoliucijų? O k� pirmiausia atradot � gar� ar elektr�? O kokia jūsų gyvenimo prasmė? Ar galima i� jūsų gauti k� nors paskaityti? Pirmasis �monijos lyginamosios istorijos bandymas� Ir reikia ne�dintis. Ai-ai-ai, kaip nesinori ne�dintis! Ta�iau �emėje jau penkiasde�imt metų veikia Kontaktų Koįmisija, kuri penkiasde�imt metų tyrinėja lyginam�j� �uvų ir skruzd�ių psichologij� ir gin�ijasi, kuria kalba i�tarti pirm�jį �e�. Tik dabar i� jų nebepasijuoksi� Įdomu, ar kas nors i� jų buvo numat�s biologin� civilizacij�? Tikriausiai. Ko tik jie ten nebuvo numat�

��Leonidas Andrejevi�ius vis dėlto fenomenaliai į�valgus �mogus,�� prabilo Mboga.

��Taip,�� tarė Tania.�� Baisu ir pagalvoti, k� �ia būtų pridar�s Borka, turėdamas ginkl�.

��Kodėl būtinai a�? � pasipiktino Fokinas.�� O tu? Kas ėjo maudytis su kirtikliu?

��Visi mes geri,�� atsidus�s tarė Riu.

Komovas dirstelėjo į laikrodį.

��Startas po dvide�imties minu�ių, � prane�ė jis.�� Pra�om į vietas.

Mboga stabtelėjo kesone ir apsidairė. Baltoji �vaig�dė EH 23 jau buvo pakilusi vir�um �aliosios lygumos. Dvelkė drėgna �ole, �ilta �eme, �vie�iu medum.

��Taip,�� pasakė Mboga.�� Labai gerai sutvarkyta planeta. Nejau tai pa�ios gamtos darbas?

Fi�eris pasakė Sidorovui:

��Vyksi į Sum�u sal�.

��Kur ji?�� susirauk�s paklausė Sidorovas.

��Siaurės Kurilai. Skrendi �iandien dvide�imt antr� valand� trisde�imt minu�ių. Krovininiu keleiviniu Novosibirskas � Apvaizdos Uostas.

Mechaninį gemal� buvo numatyta i�bandyti įvairiomis s�lygomis. Institutas dirbo daugiausia tarpplanetininkams, ir todėl trisde�imt tyrinėtojų grupių i� keturiasde�imt septynių buvo siun�iamos į Mėnulį ir į kitas planetas. Likusios septyniolika grUpių turėjo dirbti �emėje.

��Gerai,�� neskubėdamas atsakė Sidorovas.

Jis tikėjosi, kad jam vis dėlto bus duota tarpplanetinė grupė, bent jau mėnulinė. Jam atrodė, kad jis turi daug �ansų, nes jau seniai nebuvo jaut�sis taip gerai, kaip pastaruoju metu. Jis buvo geros formos ir tikėjosi ligi paskutinės valandėlės. Ta�iau Fi�eris ka�kodėl patvarkė kitaip, ir negalima net �moni�kai su juo pakalbėti, nes jo kabinete kiurkso ka�kokie nepa�įstami �monės paniurusiais veidais. �Stai taip ateina senatvė�,�� pagalvojo Sidorovas.

��Gerai,�� ramiai pakartojo jis.

��Siaurės Kurilai jau �ino,�� tarė Fi�eris.�� Dėl bandymų vietos konkre�iai susitarsi Baikove.

��Kur jis yra?

��Sum�u saloje. Sum�u administracinis centras.�� Fi�eris sunėrė pir�tus ir ėmė spoksoti pro lang�. � Sermusas taip pat lieka �emėje,�� tarė jis.�� Jis vyks į Sachar�.

Sidorovas nutylėjo.

��Stai kaip,�� pridūrė Fi�eris.�� Jau parinkau tau padėjėjus. Turėsi du padėjėjus. Geri vaikinai.

��Naujokai.

��Jie sugebės,�� greitai pridūrė Fi�eris.�� Jie gerai pasiruo��. Geri vaikinai, patikėk manim. Vienas, tarp kitko, taip pat buvo Desantininkas.

��Gerai,�� abejingai sutiko Sidorovas.�� Visk� pasakei?

��Visk�. Gali eiti, linkiu sėkmės. Tavo krovinys ir tavo �monės � �imtas �e�ioliktojoje.

Sidorovas �engė durų link. Fi�eris kiek patylėjo, o paskui �ūktelėjo įkandin:

��Ir grei�iau sugrį�k, kamrade. Turiu tau įdomi� tem�.

Sidorovas i�ėjo i� kambario, u�darė duris ir truputį pastovėjo. Paskui prisiminė, kad 116-oji laboratorija yra penkiais auk�tais �emiau, ir nuėjo į lift�.

Kiau�inis � pusės �mogaus ūgio poliruotas rutulys � gulėjo de�iniame laboratorijos kampe, o kairiajame sėdėjo du �monės. Kai Sidorovas įėjo, jie atsistojo. Sidorovas stabtelėjo ir juos nu�velgė. Jie galėjo turėti po dvide�imt penkerius metus, ne daugiau. Vienas buvo auk�tas, �viesiaplaukis, negra�aus raudono veido. Antras �emesnis, ispani�ko tipo juodbruvas gra�uolis, vilkintis zom�ine striuke ir avintis sunkiais kalnų batais. Sidorovas susiki�o rankas į ki�enes, pasistiepė ir vėl nusileido. �Naujokai�,�� pamanė jis. Ir staiga jį pagavo toks smarkus susierzinimas, kad net jis pats nusistebėjo.

��Sveiki,�� tarė jis.�� Mano pavardė � Sidorovas.

Juodbruvys parodė baltus dantis.

��Mes �inom, Michailai Albertovi�iau.�� Jis nustojo �ypsotis ir prisistatė: � Kuzma Vladimirovi�ius Soro�inskis.

��Galcevas Viktoras Sergejevi�ius,�� pasisakė �viesiaplaukis.

�Įdomu, kuris i� juodviejų buvo Desantininkas?�� pamanė Sidorovas.�� Tikriausiai tas ispanas, Kuzma Soro�inskis.� Jis paklausė:

��Kuris i� jūsų buvo Desantininkas?

��A�, � atsakė �viesiaplaukis Galcevas.

��Drausmė? � paklausė Sidorovas.

��Taip,�� tarė Galcevas.�� Drausmė.

Jis pa�velgė Sidorovui į akis. Galcevas buvo �viesiai mėlynų akių su �velniomis, moteri�komis blakstienomis. Jos ka�kaip netiko prie �iurk�toko raudono jo veido.

��K� gi,�� tarė Sidorovas.�� Desantininkui dera būti drausmingam. Kiekvienam �mogui dera būti drausmingam. Beje, tai ne mano nuomonė. K� jūs manote, Galceyai?

��A� biologas,�� atsakė Galcevas.�� Specialybė � nematodai.

��Taip,�� tarė Sidorovas ir pasisuko į Soro�inskį. � O jūs?

��In�inierius gastronomas,�� garsiai atraportavo Soro�inskis, vėl parodydamas baltus dantis.

�Puiku,�� pamanė Sidorovas.�� Kirminų specialistas ir konditeris. Nedrausmingas Desantininkas ir zom�inė striukė. Geri vaikinai. Ypa� �is netik�s Desantininkas. A�iū jums, drauge Fi�eri, jūs visuomet manim rūpinatės.� Sidorovas vaizdavosi, kaip Fi�eris, priekabiai ir atid�iai atrink�s i� dviejų tūkstan�ių savanorių tarpplanetin� grup�, dirstelėjo laikrodį, dirstelėjo į s�ra�us ir tarė: �Sidorovo grupė. Kurilai. Atas veiklus �mogus, prityr�s �mogus. Jam visai u�tenka trejeto. Netgi dvejeto. Juk �itai ne Merkurijus, ne Degan�ioji Plynauk�tė. Duosim jam kad ir �tai �it� Soro�inskį ir �tai �it� Galcev�. Juo labiau, kad Galcevas taip pat buvo Desantininkas�.

��Jūs pasiruo�� dirbti?�� paklausė Sidorovas.

��Taip,�� atsakė Galcevas.

��Ir dar kaip, Michailai Albertovi�iau,�� tarė Soro�inskis.�� Nebegalim tverti!

Sidorovas priėjo prie Kiau�inio ir palietė vėsų poliruot� jo pavir�ių. Paskui paklausė:

� �inot, kas �ia? Jūs, Galcevai.

Galcevas pakėlė akis i lubas, pagalvojo ir monotoni�ku balsu tarė:

��Embriomechxaninis įrenginys MG-8. Mechaninis gemalas, a�tuntas modelis. Autonominė savaime besivystanti mechaninė sistema, jungianti programinį valdym� FMCh � Fi�erio mechanin� chromosom�, suvokimo ir vykdymo organų sistem�, digestalin� sistem� ir energetin� sistem�. MG-8 yra embriomechaninis įrenginys, sugebantis bet kuriomis s�lygomis ir i� bet kurios �aliavos i�sivystyti į bet kuri� konstrukcij�, numatyt� programoje. MG-8 skirtas�

��Jūs,�� pasakė Sidorovas Soro�inskiui.

Soro�inskis i�dro�ė:

��Sis MG-8 egzempliorius skirtas i�bandyti �emės s�lygomis. Programa standartinė, �e�iasde�imt ketvirtas standartas: gemalo i�sivystymas į hermeti�k� gyvenam�jį kupol� �e�iems �monėms, su tambūru ir deguonies filtru.

Sidorovas �vilgtelėjo į lang� ir paklausė:

��Svoris?

��Ma�daug pusantro centnerio.

Įvairūs eksperimentinės grupės nariai viso to galėjo ir ne�inoti.

��Gerai,�� tarė Sidorovas.�� Dabar prane�iu jums tai, ko jūs ne�inot. Pirma, Kiau�inio vertė � devyniolika tūkstan�ių kvalifikuotų �monių darbo valandų. Antra, jis tikrai sveria pusantro centnerio, ir ten, kur prireiks, jūs turėsit jį ne�ti ant pe�ių.

Galcevas linktelėjo. Soro�inskis pasakė:

��Ne�im, Michailai Albertovi�iau.

��Na, ir puiku,�� tarė Sidorovas.�� Stai tuojau pat ir pradėkit. Ridenkit jį į lift� ir nugabenkit į vestibiulį. Paskui u�eikit į sandėlį ir paimkit registruojan�i� aparatūr�. O jau po to galite eiti savo reikalais. Su visu kroviniu atvykit į aerodrom� de�imt� valand� vakaro. Pasistenkit ne vėluoti.

Jis apsisuko ir nuėjo. Įkandin pasigirdo sunkus gaudesys: Sidorovo grupė pradėjo vykdyti pirm�j� u�duotį.

Krovininis keleivinis stratoplanas au�tant i�metė pterokar� su grupe vir�um Kurilų Antrojo s�siaurio. Galcevas labai gracingai i�vedė pterokar� i� pikiravimo, apsidairė, �vilgtelėjo į �emėlapį, �vilgtelėjo į kompas� ir i�syk surado Baikov� � eil� dviauk��ių pastatų i� balto ir raudono litoplasto, pusra�iu juosian�ių nedidelį, bet gilų u�utekį. Pterokaras, i�skleid�s stand�ius sparnus, nutūpė pakrantėje. Ankstyvas praeivis (jaunuolis su palaidinuke ir brezentinėmis kelnėmis) jiems paai�kino, kur įsikūrusi valdyba. Valdyboje juos pasitiko ir pakvietė pusry�ių budintis salos administratorius ir kartu vyresnysis agronomas, nebe jaunas gungtelėj�s ainas.

I�klaus�s Sidorov�, jis pasiūlė pasirinkti kelias nedideles kalvas �iaurinėje pakrantėje. Jis gan gerai kalbėjo rusi�kai, tik kartais stabtelėdavo vidury �od�io, lyg dvejodamas, kaip reikėtų kir�iuoti.

��Siaurinė pakrantė labai toli,�� tarė jis.�� Ir ten nėra gero kelio. Bet jūs turite ptero� kar�. Be to, a� negaliu pasiūlyti jums k� nors ar�iau. Menkai nutuokiu apie fizikos bandymus. Ta�iau did�i�j� salos dalį u�ima arbūzai, moliūgai, inspektai. Dabar visur dirba mokslei� viai. A� negaliu rizi� kuoti.

��Jokios rizikos nėra,�� lengvabūdi�kai pasakė Soro�inskis.�� Nė ma�iausio� rizikos.

Sidorovas prisiminė, kaip jis kart� vis� valand� i�sėdėjo ant gaisrinių kopė�ių, gelbėdamasis nuo plastmasinio vampyro, kuriam tobulintis prireikė protoplazmos. Teisybė, Kiau�inio tuomet dar nebuvo.

��A�iū, � tarė jis.�� Mus visi�kai patenkina �iaurinė pakrantė.

��Taip,�� pridūrė ainas.�� Ten nėra nei arbūzų, nei inspektų. Ten tik ber�ai. Ir dar ten ka�kur dirba archeologai.

��Archeologai?�� nusistebėjo Soro�inskis.

��A�iū, � pasakė Sidorovas.�� Manau, tuojau pat ir keliausim.

��Tuojau pat bus pusry�iai,�� mandagiai priminė ainas.

Jie tylėdami papusry�iavo. Atsisveikindamas ainas pasakė:

��Jei jums ko nors prireiks, kreipkitės� kaip �ia pasakius� nesi., var�ydami.

��Ne, mes� kaip �ia pasakius� nesi� var�ysim,�� u�tikrino Soro�inskis.

Sidorovas pasi�iūrėjo į jį, o pterokare pasakė:

��Jeigu jūs, vaikine, dar kart� i�krėsite tokį pok�t�, tuojau pat pa�alinsiu jus i� salos.

��Pra�om atleisti,�� tarė Soro�inskis, labai paraud�s. Nuo raudonio juodbruvas lygus jo veidas pasidarė dar gra�esnis.

Siaurinėje pakrantėje i� tiesų nebuvo nei. arbūzų, nei inspektų, tik augo daug ber�ų. Kurilų ber�ai auga �guls�iomis�, pa�eme, ir �lapi gumbuoti jų kamienai bei �akos sudaro tankų neį�engiam� raizginį. I� oro Kurilų brūzgynai atrodo kaip nepavojingos �alios pievelės, visai tinkamos nelabai sunkioms ma�inoms nutūpti. Nei Galcevas, kuris vairavo pterokar�, nei Sidorovas, nei Soro�inskis nieko ne�inojo apie Kurilų ber�us. Sidorovas parodė į apvali� kalv� ir tarė: �Cia�. Soro�inskis droviai pa�velgė į j� ir pasakė: �Gera vieta.� Galcevas i�leido va�iuokl� ir ėmė tūpti pa�iame didelio �alio lauko centre � apvalios kalvos papėdėje.

Ma�inos sparnai sustingo, ir netrukus pterokaro nosis tra�kėdama įkniubo į Kurilų ber�ų �alum�. Sidorovas i�girdo �į tra�kesį, pamatė milijon� įvairiaspalvių �vaig�d�ių ir prarado s�mon�.

Paskui jis atsimerkė ir pirmiausia i�vydo rank�. Ji buvo didelė, įdegusi, ir tik k� apdraskyti jos pir�tai tarsi nenoromis maigė klavi�us valdymo pulte.

Ranka dingo, ir pasirodė tamsiai raudonas veidas su mėlynomis akimis ir moteri�komis blakstienomis.

Sidorovas �nopuodamas mėgino atsisėsti. Labai skaudėjo de�inysis �onas, per�tėjo kakta. Jis pasi�iupinėjo kakt� ir prisiki�o pir�tus prie akių. Pir�tai buvo kruvini. Pa�velgė į Galcev�. Sis �luostėsi nosine sumu�t� burn�.

��Meistri�kas nutūpimas,�� tarė Sidorovas.�� Jūs mane d�iuginat, nematodų specialiste.

Galcevas tylėjo. Jis spaudė prie lūpų sugniau�t� nosin�, jo veidas buvo lyg susting�s. Soro�inskis auk�tu dreban�iu balsu prabilo:

��Jis nekaltas, Michailai Albertovi�iau.

Sidorovas i� lėto pasuko galv� ir pa�velgė į Soro�inskį.

��Garbės �odis, nekaltas,�� pakartojo Soro�inskis ir atsilo�ė. � Tik pa�iūrėkit, kur mes nutūpėm.

Sidorovas pravėrė kabinos dureles, i�ki�o galv� ir valandėl� ap�iūrinėjo su �aknimis i�rautus, sulau�ytus ber�ų kamienus, įstrigusius va�iuoklėje. Jis i�tiesė rank�, nura�kė kelet� stangrių blizgan�ių lapelių, patrynė juos pir�tais ir ly�telėjo. Lapeliai buvo aitrūs ir kartūs. Sidorovas nusispiovė ir, ne�iūrėdamas į Galcev�, paklausė:

��Ma�ina sveika?

��Sveika,�� atsakė Galcevas, neatitraukdamas nosinės nuo lūpų.

��Kas yr, dantį i�simu�ei?

��Taip,�� atsakė Galcevas.�� I�simu�iau.

��Lig vestuvių sugis,�� nuramino Sidorovas.�� Galit manyti, kad kaltas a�. Pamėginkit pakelti ma�in� ant kalvos.

I�sigauti i� brūzgyno buvo ne per lengviausia, bet Galcevas galų gale nutupdė pterokar� ant apvaliosios kalvos vir�ūnės. Sidorovas, glostydamas de�inįjį �on�, i�lipo ir apsidairė. I� �ia sala atrodė negyvenama ir plok��ia, kaip stalas. Kalva buvo tu��ia ir ruda nuo vulkaninio �lako. I� rytų ant jos buvo u��liau�� Kurilų ber�ų brūzgynai, į pietus plytėjo �ali arbūzų sta�iakampiai. Ligi vakarų kranto buvo apiė septyni kilometrai, u� jo mėlynoje dumsoje dunksojo bly�kiai violetinės kalnų vir�ūnės, o dar toliau ir de�iniau mėlynoje padangėje nejudėdamas kabojo keistas ry�kių kontūrų trikampis debesis. Siaurinis krantas buvo kur kas ar�iau. Jis staigiai leidosi į jūr�, prie pat skard�io stūksojo pilkas bok�tas � matyt, senovinis gynybos pastatas. Prie bok�to baltavo palapinė ir ku�ėjo �monių figūros. Tikriausiai ten buvo archeologai, kuriuos buvo minėj�s budintis administratorius. Sidorovas patraukė nosimi or�. Kvepėjo sūriu vandeniu ir įkaitusiais akmenimis. Buvo labai tylu, nesigirdėjo net bangų mū�os.

�Gera vieta,�� pamanė jis.�� Kiau�inį reikia palikti �ia, kino kameras ir visa kita � �laituose, o stovykl� įsirengti apa�ioj, arbūzų laukuose. Arbūzai �ia tikriausiai dar �ali.� Paskui jis pagalvojo apie archeologus: �Ligi jų i� �ia bus apie penkis kilometrus, bet vis vien juos reikia perspėti, kad jie per daug nesistebėtų, kai mechaninis gemalas pradės vystytis.�

Sidorovas pasikvietė Galcev� bei Soro�inskį ir pasakė:

��Bandym� darysim �ia. Mano manymu, vieta tinkama. �aliava � lafa, kaip kartas tai, ko reikia. Imkitės darbo.

Galcevas ir Soro�inskis priėjo prie pterokaro ir atidarė baga�in�. I� baga�inės suspindo saulės at�vaitai. Soro�inskis įlindo vidun, pa�nop�tavo ir staiga vienu stumtelėjimu i�rideno Kiau�inį ant �emės. Grik�ėdamas per �lak�, Kiau�inis pariedėjo kelis �ingsnius ir sustojo. Galcevas vos spėjo pasitraukti į �alį.

��Be reikalo,�� tyliai pasakė jis.�� Patrūksi.

Soro�inskis nu�oko ir �iurk��iai atsakė:

��Nieko, mes paprat�.

Sidorovas pavaik��iojo apie Kiau�inį, pamėgino jį pastūmėti. Kiau�inis net nekrustelėjo.

��Puiku,�� tarė jis.�� Dabar kino kameras.

Jie ilgai plu�ėjo, ruo�dami kino kameras: vien� su infraraudonu objektyvu, kit� su stereobjektyvu, tre�i� su objektyvu, registruojan�iu temperatūr�, ketvirt� � panoramin�

Buvo jau apie dvylikt� valand�, kai Sidorovas atsargiai nusi�luostė rankove suprakaitavusi� kakt� ir i�sitraukė i� ki�enės plastmasinį dėkl� su aktyvatoriumi. Galcevas ir Soro�inskis priėjo ar�iau, �iūrėdami jam per petį. Sidorovas neskubėdamas krestelėjo aktyvatorių į deln�. Tai buvo blizgantis vamzdelis su siurbtuku viename gale ir raudonu rumbuotu mygtuku antrame gale. �Pradėsiu�,�� tyliai tarė jis, priėjo prie Kiau�inio ir prispaudė siurbtuk� prie poliruoto metalo. Sekund� luktelėj�s, jis nyk��iu paspaudė raudon� mygtuk�.

Tuomet jis �ingtelėjo atatupstas, neatitraukdamas akių nuo Kiau�inio. Procesus, prasidėjusius po blizgan�iu apvalkalu, dabar buvo galima sustabdyti nebent raketinio �autuvo �ūviu. Mechaiiinis gemalas ėmė derintis prie lauko s�lygų. Pasakyti, kiek laiko truks �is derinimasis, buvo sunku. Derinimuisi pasibaigus, gemalas turėjo pradėti vystytis.

Sidorovas �vilgtelėjo į laikrodį. Buvo dvylika valandų ir penkios minutės. Jis atplė�ė aktyvatorių nuo Kiau�inio pavir�iaus, įki�o jį į dėkl� ir įsidėjo ki�enėn. Paskui jis atsigr�ė į Galcev� ir Soro�inskį. Juodu stovėjo u� jo nugaros ir tylėdami �iūrėjo į Kiau�inį. Sidorovas paskutinį kart� palietė blizgantį pavir�ių ir pasakė: �Eime.�

Tarp kalvos ir arbūzų jis įsakė įrengti stebėjimo punkt�. Kiau�inis � sidabrinis rutuliukas ant rudos kalvos, mėlynos padangės fone � buvo gerai matomas. Sidorovas pasiuntė Soro�inskį pas archeologus, o pats atsisėdo �olėje pterokaro paunksnėje. Galcevas jau miegojo, pasislėp�s po sparnu nuo saulės. Sidorovas �iulpė ledinuk� ir dirs�iojo �ia į kalvos vir�ūn�, �ia į keist� trikampį debesį vakaruose. Galiausiai jis paėmė �iūron�. Kaip ir buvo man�s, tariamas trikampis debesis pasirodė es�s ka�kokio kalno, galimas daiktas, vulkano, snieguota vir�ūnė. Pro �iūron� buvo matyti siauri protirpų �e�ėliai, net buvo galima �emiau nelygaus balto kra�to skirti sniego dėmes. Sidorovas padėjo �iūron� ir ėmė galvoti, kad gemalas i�siris i� Kiau�inio grei�iausiai naktį ir kad �itai gerai, nes dienos �viesa paprastai trukdo filmuoti. Paskui jis pagalvojo, kad Sermusas tikriausiai visi�kai susibarė su Fi�eriu, bet į Sachar� vis dėlto i�va�iavo. Paskui jam atėjo į galv�, kad dabar Kirgizijos raketodrome Misima tikriausiai krauna į laiv� savo baga��, ir jis vėl pajuto de�iniajame �one maud�iantį skausm�. �Senatvė, negalia�,�� sumurmėjo jis ir pasisuko į Galcev�. Galcevas gulėjo kniūps�ias, pasidėj�s rankas po galva.

Po pusantros valandos grį�o Soro�inskis. Jis buvo ligi juosmens phkas, juosva lygi jo oda blizgėjo nuo prakaito.

Puo�ni� zom�in� striuk� ir mar�kinius buvo pasiki��s po pa�astimi. Jis atsitūpė prie�ais Sidorov� ir, rodydamas baltus dantis, papasakojo, kad archeologai dėkoj� u� perspėjim� ir es� labai susidomėj�; kad jų ten ketvertas, bet jiems paded� Baikovo ir Severokurilsko moksleiviai; kad jie kasinėj� u�praeito am�iaus vidurio po�eminius japonų Įtvirtinimus ir pagaliau, jog jų vir�ininkė esanti �la-abai simpatinga mergaitė�.

Sidorovas padėkojo u� įdomų prane�im� ir papra�ė taisyti pietus. Jis sėdėjo pterokaro paunksnėje ir, kramsnodamas �olės stiebelį, prisimerk�s �iūrėjo į tolim� balt� rutulį. Soro�inskis pa�adino Galcev�, ir juodu, pasitrauk� į �alį, ėmė plu�ėti, negarsiai �neku�iuodami.

��A� pagaminsiu sriubos,�� tarė Soro�inskis,�� O tu, Vitia, imkis antro patiekalo.

��Ka�kur turim vi�tienos,�� mieguistai kimiai atitarė Galcevas.

Stai vi�tiena,�� pasakė Soro�inskis.�� Archeologai įdomūs vaikinai. Vienas visas ap�ėl�s barzda � veido nematyti. Jie kasinėja u�praeito am�iaus penktojo de�imtme�io japonų įtvirtinimus. Cia buvo po�eminė tvirtovė. Tas barzdyla man padovanojo pistoleto patron�. Stai!

Galcevas nepatenkintas sumurmėjo:

��Nebruk man, susimildamas, �itų rūd�ių.

Pakvipo sriuba.

��Jų vir�ininkė, � toliau pasakojo Soro�inskis,�� tokia daili mergina. �viesiaplaukė ir labai liekna, tik kojos storos. Ji pasodino mane dote ir privertė �iūrėti pro ambrazūr�. I� �ia, sako, buvo ap�audomas visas �iaurinis krantas.

��Na, ir kaip?�� paklausė Galcevas.�� I� tiesų buvo ap�audomas?

��Kas ten �ino. Galimas daiktas. A� �iūrėjau daugiausia į j�. Paskui mudu matavom perdengimų storį.

Negi dvi valandas ir matavot?

��Aha. O paskui sume�iau, kad jos pavardė tokia pat, kaip to barzdylos, ir tu�tuojau pasi�alinau. O tuose kazematuose, kad �inotum, biauru. Tamsu, sienos apipelijusios. O kur duona?

��Stai ji,�� parodė Galcevas.�� O gal ji barzdylos sesuo?

��Gal būt. O kaip Kiau�inis?

��Niekaip.

��Na, ir gerai,�� atsakė Soro�inskis.�� Michailai Albertovi�iau, pra�om pietų!

Pietaudamas Soro�inskis daug plepėjo. I� prad�ių jis paai�kino, kad japonų �odis �totika� kil�s i� rusi�ko termino �ugnies ta�kas�, o rusų �odis �dotas� kil�s i� anglų �doto�, kuris taip pat rei�kia �ta�k��. Paskui jis labai ilgai pasakojo apie dotus, kazematus, ambrazūras, apie ugnies tankum� kvadratiniame metre. Sidorovas skubėjo grei�iau pavalgyti, atsisakė netgi vaisių, paliko Galcev� stebėti Kiau�inio, o pats įsikorė į pterokar� ir u�migo. Buvo nuostabiai tylu, tik Soro�inskis, plaudamas prie upelio indus, kartkartėmis u�dainuodavo. Galcevas sėdėjo su lauko �iūronu ir, neatitraukdamas akių, spoksojo į kalvos vir�ūn�.

Kai Sidorovas pakirdo, saulė jau leidosi, i� pietų slinko tamsiai violetinės sutemos, buvo jau vėsu. Kalnai vakaruose pajuod�, vir�um horizonto lyg pilkas �e�ėlis smygsojo neseniai veikusio vulkano kūgis. Kiau�inis kalvos vir�ūnėje tviskėjo nelyginant raudona liepsna. Vir�um arbūzų lauko slinko mėlyna dumsa. Galcevas sėdėjo kaip sėdėj�s ir klausėsi Soro�inskio.

��Astrachanėje,�� pasakojo Soro�inskis,�� a� valgiau ��acho ro��. Tai reto gro�io arbūzas. Jis yra ananaso skonio�

Galcevas kos�iojo.

Sidorovas valand�iuk� sėdėjo nejudėdamas. Jis prisiminė, kaip kadaise juodu su Genka Kapitonu Venitoje valgė arbūzus. Andai atgabeno i� �emės vis� laiv� arbūzų planetologinei sto�iai. Jie valgė arbūzus, skanavo tra�kų mink�tim�. per smakrus jiems tekėjo sultys. Paskui jie �audė į kits kit� slid�iomis juodomis sėklomis.

���pir�tus lai�ysi, sakau tau kaip gastronomas!

��Tyliau,�� tarė Galcevas.�� Pa�adinsi At�.

Sidorovas atsisėdo patogiau, atrėmė smakr� į priekinės sėdynės atkalt� ir prisimerkė. Kabinoje buvo �ilta ir truputį tvanku � ji lėtai vėso.

��Ar tau teko su Atu skristi?�� paklausė Soro�inskis.

��Ne,�� atsakė Galcevas.

��Man jo gaila. Ir kartu a� jam pavyd�iu. Jis nugyveno tokį gyvenim�, kokio a� niekad neturėsiu. Ir daugelis kitų. Bet vis dėlto, jis jau nugyveno..

��Kodėl nugyveno?�� paklausė Galcevas.�� Jis tik nustojo skraid�s.

��Pauk�tis, kuris nustojo skraid�s��� Soro�inskis nutilo.�� Apskritai, Desantininkų laikai praėjo,�� netikėtai pasakė jis.

��Nes�monė, � ramiai atsakė Galcevas.

Sidorovas i�girdo, kaip Soro�inskis sukruto. ~

��Ne, �ia jokia nes�monė, � tarė jis.�� Stai jis, Kiau�inis! Jų bus gaminama �imtai. Jie bus leid�iami į nepa�įstamus ir pavojingus pasaulius. Ir kiekvienas Kiau�inis ten pastatys laboratorij�, raketodrom�, �vaig�dėlaivį� Jis eksploatuos �achtas ir kasyklas. Gaudys ir tyrinės tavo nematodus. O Desantininkai tik rinks informacij� ir graibstys įvairi� grietinėl�.

��Nes�monė, � pakartojo Galcevas.�� Laboratorija, �achta� O hermeti�kas kupolas �e�iems �monėms?

��Kaip tai hermeti�kas kupolas?

��Po juo bus �e�i �monės.

��Vis tiek,�� atkakliai nesutiko Soro�inskis.�� Vis tiek Desantininkams galas. Kupolas su �monėmis � tai tik prad�ia. Ateityje bus leid�iami automatiniai laivai, kurie numes Kiau�inį, ir tuomet, kai viskas bus paruo�ta, ateis �monės.

Jis ėmė kalbėti apie embriomechanikos perspektyvas, atpasakodamas garsųjį Fi�erio prane�im�. �Apie tai daug kalbama,�� pagalvojo Sidorovas.�� Ir visa tai teisybė. Bet kai buvo i�bandyti pirmieji planetolaiviai automatai, taip pat buvo daug kalbama, kad astronautams behks nugriebti grietinėl�. O kai Akimovas ir Sermusas paleido pirm�j� kiber�valgų sistem�, Sidorovas netgi norėjo pasitraukti i� kosmoso. Tai buvo prie� trisde�imt metų, ir nuo to laiko jam ne kart� teko �okti į pragar� su kiberių nūolau�omis ir daryti tai, ko negalėjo padaryti jie� �Naujokas,�� pagalvojo jis apie Soro�inskį � Ir perdaug plepus�.

Kai Galcevas ketvirt� kart� pasakė �nes�monė�, Sidorovas i�lipo i� ma�inos. Jo akivaizdoje Soro�inskis nutilo ir pa�oko. Rankose jis laikė pus� neprinokusio arbūzo, į kurį buvo įsmeigtas peilis. Galcevas sėdėjo, sukry�iav�s kojas.

��Norit arbūzo, Michailai Albertovi�iau?�� paklausė Soro�inskis.

Sidorovas pakratė galv� ir, susiki��s rankas į ki�enes, ėmė �iūrėti į kalvos vir�ūn�. Raudoni at�vaitai ant poliruoto Kiau�inio pavir�iaus tolyd�io blanko. Greitai temo. I� rūko staiga pakilo ry�ki �vaig�dė ir ėmė lėtai slinkti tamsiai mėlyna padange.

��A�tuntas Palydovas,�� tarė Galcevas.

��Ne,�� pabrė�tinai pataisė Soro�inskis.�� Septynioliktas Palydovas. Arba ne � tai Palydovas Veidrodis.

Sidorovas, �inoj�s, kad tai A�tuntas Palydovas, atsiduso ii patraukė link kalvos. Soro�inskis jam buvo baisiai įgris�s ir reikėjo ap�iūrėti kino kameras.

Grį�damas jis pamatė ugnį. Nenuorama Soro�inskis buvo u�kūr�s lau�� ir dabar, prie jo stovėdamas, mosavo rankomis.

���tikslas � tai tik priemonė, � nugirdo Sidorovas.�� Laimė yra ne pati laimė, bet bėgimas į laim�

��A� tai ka�kur jau esu skait�s,�� tarė Galcevas.

�Ir a�, � pagalvojo Sidorovas.�� Ir daug kartų. Ar nereikėtų liepti, kad Soro�inskis eitų gulti?� � Jis dirstelėjo į laikrodį. �vie�ian�ios rodyklės rodė vidurnaktį. Buvo visai tamsu.

Kiau�inis skilo antr� valand� penkiasde�imt trys minutės. Naktis buvo be mėnulio. Sidorovas snaudė, sėdėdamas prie lau�o, atsuk�s į ugnį de�inįjį �on�. Salia knapsojo raudonveidis Galcevas, kitoje lau�o pusėje Soro�inskis skaitė laikra�tį, �iug�dendamas puslapius. Ir �tai Kiau�inis skilo.

Suskardėjo a�trus ir skvarbus garsas, pana�us į ekstruzioninės ma�inos gaudesį, kai ji i�spiauna gatav� detal�. Paskui kalvos vir�ūn� trumpai nu�vietė oran�inė �viesa.

Sidorovas pa�velgė į laikrodį ir atsistojo. Kalvos vir�ūnė gana ry�kiai i�siskyrė �vaig�dėto dangaus fone. Ir kai lau�o apakintos akys priprato prie tamsos, jis pamatė daugyb� silpnų rausvų �iburėlių, lėtai judan�ių apie t� viet�, kur buvo Kiau�inis.

��Prasidėjo!�� �iurpiu balsu su�nab�dėjo Soro�inskis.�� Prasidėjo! Vitia, pabusk, prasidėjo!..

��Ar negalėtum pagaliau nutilti?�� greitai tarė Galcevas. Jis taip pat �nab�dėjo.

I� visų trijų tik Sidorovas �inojo, kas dėjosi vir�ūnėje. Pirm�sias de�imt valandų pa�adintas mechaninis gemalas derinosi prie aplinkos. Derinimuisi pasibaigus, gemalas pradėjo vystytis. Viskas, ko neprireikė vystymuisi. Kiau�inyje buvo perdirbta ir sunaudota sustiprinti darbo organams � efektoriams. Paskui atėjo eilė apvalkalui. Apvakalas skilo, ir gemalas ėmė maitintis dirva.

�iburėlių vis gausėjo, jie judėjo vis spar�iau. Pasigirdo dūzgimas ir girg�desys � efektoriai įsirausė į dirv� ir ėmė malti tufo gabaliukus. Pliūpt, pliūpt!�� be garso atsiskyrė nuo vir�ūnės ir pakilo į �vaig�dėt� dangų �vie�ian�ių dūmų kamuoliai. Drebantis at�vaitas akimirk� nu�vietė keistas, sunkiai besivartan�ias formas, paskui viskas vėl dingo.

��Einam ar�iau?�� paklausė Soro�inskis.

Sidorovas neatsakė. Jis staiga prisiminė, kaip buvo bandomas pirmasis mechaninis gemalas, Kiau�inio modelis. Tai buvo prie� kelerius metus. Tuomet embriomechanikoje jis tebebuvo visai naujokas. Erdviame paviljone prie instituto palei sienas buvo padėtas gemalas � a�tuoniolika dė�ių, pana�ių į nedegamas spintas,�� ir viduryje supilta did�iulė krūva cemento. Cemento krūvoje tūnojo efektorinė ir digestalinė sistemos. Fi�eris pamojo ranka, ir ka�kas įjungė kirtiklį. Paviljone jie prasėdėjo ligi vėlyvo vakaro, pamir�� visk� pasaulyje. Cemento krūva tirpo, ir vakarop i� garo bei dūmų susidarė standartinio litoplastinio trijų kambarių namelio kontūrai. Namelis buvo su gariniu �ildymu ir autonomine elektros sistema. Jis buvo visi�kai toks pat, kaip ir fabrike pagamintas, tik vonioje liko keraminis kubas � �pilvas� � ir sudėtingi efektorių sunėrimai. Fi�eris ap�iūrėjo namelį, palietė koja efektorius ir tarė:

��Matyt, gana amatininkauti. Reikia daryti Kiau�inį.

Stai tada ir buvo pirm�kart i�tartas �is įodis. Paskui buvo daug darbo, daug sėkmių ir labai daug nesėkmių. Gemalas mokėsi susiderinti, prisitaikyti prie staigių aplinkos pakitimų, atsistatyti. Jis mokėsi vystytis į namus, ekskavatorius, raketas, jis mokėsi nesudu�ti, nukrit�s į prarajas, nei�eiti i� rikiuotės lydyto metalo bangose, nesibijoti absoliutaus nulio� �Ne,�� pagalvojo Sidorovas,�� gerai, kad pasilikau �emėje.�

Kalvos vir�ūnėje �vie�ian�ių dūmų kamuoliai kilo vis da�niau ir da�niau, tra�kesys, girg�dėjimas ir zvimbimas susiliejo į vientis� blerbiantį gaudesį. Slankiojantys raudoni �iburėliai susijungė į grandinėles, o �ios susiliejo į nuostabias judan�ias linijas. Vir�um jų �vytėjo rausva �ara, ir jau buvo galima į�iūrėti ka�kokį did�iulį kuprot� siluet�, besisupantį tarytum laivelis ant bangų.

Sidorovas vėl �vilgtelėjo į laikrodį � be penkių minu�ių ketvirta. Matyt, lava ir tufas buvo tinkama med�iaga: kupolas augo kur kas spar�iau, negu i� cemento. Įdomu, kas bus toliau. Mechanizmas auk�tina kupol� nuo vir�ūnės į kra�tus, ir efektoriai rausiasi vis giliau į kalv�. Kad kupolas neliktų po �eme, gemalui teks pasirūpinti arba polinėmis atramomis, arba kupolo perkėlimu į �alį nuo efektorių i�raustos duobės. Sidorovas vaizdavosi ligi baltumo įkaitusius kupolo kra�tus, prie kurių efektorių kastuvėliai lipdo vis naujas ir naujas lydyto litoplasto daleles.

Akimirk� kalvos vir�ūnė paskendo tamsoje, gaudesys nutilo, buvo girdėti tik neai�kus zvimbimas. Gemalas pertvarkė energetinės sistemos darb�.

��Soro�inski,�� tarė Sidorovas.

��A�!

��Bėkite prie termokameros ir nuvilkite j� kuo toliau. Ant kalvos neikite.

��Bėgu, Michailai Albertovi�iau.

Jis pa�nib�domis papra�ė Galcev� �ibintuvėlio, paskui geltonos �viesos ratas ėmė �okinėti po �vyr� ir i�nyko.

Vėl psiigirdo gaudesys. Vir�um kalvos vir�ūnės vėl nu�vito �sltL Sidorovui pasirodė, kad juodas kupolas truputį pasislinko į �alį, bet nebuvo tuo tikras. Jis su apmaudu pagalvojo, kad Soro�inskį reikėjo pasiųsti prie termokameros tuojau pat, kai tik gemalas i�sirito i� Kiau�inio�

Paskui ka�kas kurtinamai triok�telėjo. Vir�ūnėje tvykstelėjo raudojna �viesa. Lėtas raudonas �aibas nu�liau�ė juodu �laitu ir u�geso. Rausva �ara pasidarė geltona ir ry�ki, o netrukus apsigaubė tir�tais dūmais. Ausis u�trenkė skardus trenksmas, ir Sidorovas pasibaisėdamas i�vydo, kaip vir�ūn� apgaubusiuose dūmuose ir liepsnoje pakilo did�iulė �mėkla. Ka�koks masyvus, sunkus ir �vilgantis padaras susverdėjo ant plonų dreban�ių kojų. Driokstelėjo dar vienas trenksmas, raudonas �aibas vėl zigzagu nuslinko per �lait�. Sudrebėjo �emė, ir �mėkla, pakilusi dūmų apgaubtoje �aroje, subyrėjo.

Tuomet Sidorovas pasileido bėgti į kalv�. Kalvoje ka�kas dundėjo ir tra�kėjo, kar�to oro bangos vertė i� kojų, ir raudonoje �ok�iojan�ioje �viesoje Sidorovas pamatė, kaip su krintan�iomis kino kameromis � vieninteliais liudininkais to, kas atsitiko vir�ūnėje,�� kartu ritasi lavos gabalai.

Jis u�kliuvo u� vienos kameros. Ji kėksojo, i�skėtusi sulankstytus �tatyvus. Tuomet jis sulėtino �ingsnį, nuo �laito prie�ais jį byrėjo kar�tas �vyras. Vir�uje viskas nu��iuvo, tik ka�kas vis ruseno dūmuose. Paskui suskardėjo dar vienas trenksmas, ir Sidorovas i�vydo nestiprų gelton� tvykstelėjim�.

Vir�ūnėje dvelkė kar�tais dūmais ir ka�kokia nepa�įstama rūg��ia smarve. Sidorovas sustojo prie did�iulės duobės sta�iais kra�tais. �ioje duobėje ant �ono gulėjo beveik u�baigtas kupolas � hermeti�kas kupolas �e�iems �monėms, su tamburu ir deguonies filtru. Duobėje smilko įkait�s �lakas, jo fone buvo matyti, kaip silpnai ir bejėgi�kai juda netek� valdymo hemomechaniniai gemalo �iuptuvai. I� duobės tvoskė degėsiais ir rūg�timi.

��Kas �ia darosi?�� verksmingai prabilo Soro�inskis.

Sidorovas pakėlė galv� ir pamatė Soro�inskį, tupintį keturi>ės�ia prie pat duobės kra�to.

��Senis kūlė, kūlė, nesukūlė, � liūdnai tarė Soro�inskis.�� Boba kūlė, kūlė�

��Nutilk,�� tyliai pasakė Sidorovas. j

Jis atsisėdo ant duobės kra�to ir ėmė leistis �emyn.

��Nereikia,�� tarė Galcevas.�� Pavojinga.

��Nutilk,�� pakartojo Sidorovas.

Reikėjo tu�tuojau perprasti, kas �ia buvo atsitik�. Negali būti, kad nesėkmė i�tiko dėl nevykusios Kiau�inio konstrukcijos, nes tai buvo pati tobuliausia �mogaus sukurta ma�ina. Pati patikimiausia ma�ina, pati protingiausia ma�ina.

Veid� nutyilkė stiprus kar�tis. Sidorovas u�simerkė ir nu�liau�ė �emyn pro įkaitusio ligi raudonumo naujai gimusio kupolo kra�t�. Apa�ioje apsidairė. Jis pamatė aptirpusius betono skliautus, surūdijusius ir pajuodusius armatūros virbus, platų tamsų urv�, einantį ka�kur į kalvos gilum�. Po kojomis ka�kas sunkiai pasisuko. Sidorovas pasilenkė. Jis ne i�syk suprato, kas �ia per pilkas metalinis daiktas, o kai suprato, tai suprato visk�. Tai buvo artilerijos sviedinys.

Kalvoje vėrėsi tu�tuma. Joje ka�kokie niek�ai prie� du �imtus metų buvo įsireng� betonuot� tamsi� patalp�. Jie prikrovė �i� patalp� artilerijos sviedinių. Mechanizmas, statydamas atraminius polius, kiaurai pramu�ė skliautus. Sutrūnij�s betonas nei�laikė kupolo svorio. Poliai prasmego kaip į liūn�. Tuomet ma�ina ant betono ėmė lieti lydyt� litoplast�. Ji negalėjo �inoti, kad �ia � artilerijos sviedinių sandėlis. Ji negalėjo �inoti, kas tai yra artilerijos sviediniai, nes �monės, kurie jai davė gyvenimo program�, jau buvo pamir��, kas tai yra artilerijos sviedinys. Rodos, sviediniai buvo u�taisyti trotilu. Per du �imtus metų trotilas sugedo, bet ne visai. Ne visuose sviediniuose. Viskas, kas dar galėjo sprogti, sprogo, ir mechanizmas virto lau�o krūva�

I� vir�aus pabiro akmenėliai. Sidorovas pa�velgė auk�tyn ir pamatė, kad pas jį leid�iasi Galcevas. Prie�inga siena leidosi Soro�inskis.

��Kur jūs lendat?�� paklausė Sidorovas.

Soro�inskis plonu balseliu atsakė:

��Mes norim padėti, Michailai Albertovi�iau.

��Jūs man nereikalingi.

��Mes tik��� buvo beprasi�ioj�s Soro�inskis, bet u�sikirto.

U� Sidorovo pe�ių per sien� vykstelėjo ply�ys.

��AtsargiaiI � suriko Soro�inskis.

Sidorovas �ingtelėjo į �alį, u�kliuvo u� sviedinio ir parvirto. Jis parkrito kniūps�ias ir tu�tuojau apsivertė ant nugaros. Kupolas pasviro ir sunkiai griuvo, įkait�s jo kra�tas giliai įsmigo į �em�. Zemė sudrebėjo. Kar�tas oras siūbtelėjo Sidorovui į veid�.

Vir�um kalvos, kur i� duobės ky�ojo blausiai blizgantis kupolas, kabojo baltas dūmų kamuolys. Ten ka�kas dar ruseno ir kartkartėmis dusliai tra�kėjo. Galcevas, apsiglėb�s rankomis kelius, sėdėjo paraudusiomis akimis ir taip pat �iūrėjo į kalv�. Jo rankos buvo aptvarstytos, ir visa kairioji veido pusė juoda nuo purvo ir suod�ių, � jis vis dar nesiprausė, nors saulė jau seniai buvo patekėjusi. Prie lau�o miegojo Soro�inskis, u�sideng�s galv� zom�ine striuke.

Sidorovas atsigulė auk�tielninkas ir susidėjo rankas po galva. Nesinorėjo �iūrėti nei į kalv�, nei į baltus dūmus, nei į pikt� Galcevo veid�. Ir buvo labai gera gulėti ir �iūrėti į mėlyn� mėlyn� padang�. Į �i� padang� galima �iūrėti valandų valandas. Jis tai �inojo, kai buvo Desantininkas, kai �oko į Vladislavos �iaurės a�igalį, kai �turmavo Belind�, kai vienas sėdėjo sudu�usiame bote. Transplutone. Ten i�vis nebuvo padangės, tebuvo juoda �vaig�dėta tu�tuma ir akinanti �vaig�dė � Saulė. Tuomet atrodė, jog jis atiduotų paskutines gyvenimo minutes, kad tik dar kart� pamatytų mėlyn� padang�. �emėje �is jausmas greitai pasimir�ta. Taip būdavo ir seniau, kai jis metų metus nematydavo mėlynos padangės, ir kiekviena tų metų sekundė galėjo virsti paskutine jo sekunde. Ta�iau Desantininkui nederėjo galvoti apie mirtį. U�tat reikėjo daug galvoti apie galim� nesėkm�, nors Gorbovskis kart� pasakė, kad mirtis � blogiau u� bet kuri�, net pa�i� baisiausi�, nesėkm�.

Nesėkmė � tai visuomet tik atsitiktinumas, kurį galima per�engti. Reikia per�engti. Tik negyvieji negali kovoti. Beje, ne. Negyvieji taip pat gali kovoti ir net nugalėti.

Sidorovas pasikėlė, pa�velgė į Galcev�, ir jam panoro jį paklausti, k� jis apie tai galvoja. Juk Galcevas taip pat buvo Desantininkas. Teisybė, jis buvo prastas Desantininkas. Ir tikriausiai manė, kad pasaulyje nėra nieko blogiau u� nesėkm�.

Galcevas lėtai pasuko galv�, pakrutino liipas ir staiga pasakė:

��Jūsų akys raudonos, Michailai Albertovi�iau.

��Jūsų taip pat,�� atsakė Sidorovas.

Reikėjo susiri�ti su Fi�eriu ir papasakoti visa, kas atsitiko. Jis atsistojo ir, sunkiai �engdamas �ole, patraukė prie pterokaro. Jis ėjo atlo��s galv� ir �iūrėjo į padang�. Galima buvo valandų valandas �iūrėti į padang� � ji tokia mėlyna ir nuostabiai gra�i. Padangė, po kuria grį�tama.

Aleksandras Grigorjevi�itts Kostylinas stovėjo prie savo did�iulio ra�omojo stalo ir �iūrinėjo blizgan�ias fotografijas.

��Sveikas, Linai,�� tarė Med�iotojas.

Kostylinas pakėlė auk�takakt� nuplikusi� galv� ir su�uko:

��A! Home is the sailor, home from seal

��And the hunter home from the hill � pridūrė Med�iotojas. Jie apsikabino.

��Kuo �įkart mane nud�iuginsi?�� rimtai paklausė Kostylinas.�� Juk tu i� Jailos?..

��Taip, sta�iai i� Tūkstan�io Pelkių. � Med�iotojas atsisėdo ant krėslo ir i�tiesė kojas.�� O tu, Linai, vis storėji ir plinki. Tas sėdėjimas darbe tave pribaigs. Sekantį kart� pasiimsiu tave drauge.

Grį�o Jūreivis namo, grį�o namo

Jis i� Jūros,

Ir i� kalnų med�iotojas grį�o.

(Stivensonas. Rekviem)

Kostylinas susirūpin�s susiėmė stor� pilv�.

��Taip,�� tarė jis.�� Baisu. Baronai sensta, baronai tunka, Gal atve�ei kokių įdomybių?

��Ne, Linai. Vieni niekniekiai. De�imtį dvichord�ių gyva�ių, kelet� naujų rū�ių daugialypių moliuskų� O �ia kas?�� Jis i�tiesė rank� ir paėmė nuo stalo pluo�t� fotografijų.

��Jas atne�ė vienas naujokas� Pa�įsti jį?

��Ne.�� Med�iotojas �iūrinėjo fotografijas.�� Neblogai. Cia, �inoma. Pandora.

��Teisybė. Pandora. Mil�ini�kas vė�iavoris. Labai stambus egzempliorius.

��Taip,�� tarė Med�iotojas, ap�iūrinėdamas ultragarsį karabin�, atremt� į gelton� plik� vė�iavorio pilv�. � Neblogas egzempliorius naujokui. Bet a� esu mat�s dar didesnį. Kiek kartų jis �ovė?

��Sako, du kartus. Ir abu kartus � į pagrindinį nervų mazg�.

��Reikėjo �auti anestezuojan�ia adata. Berniukas truputį sutriko.�� Med�iotojas �ypsodamasis ap�iūrinėjo fotografij�, kur susijaudin�s naujokas buvo i�did�iai pamyn�s po kojų negyv� pabais�. � Na, gerai, o kas nauja tavo namuose?

Kostylinas mostelėjo ranka.

��Visuotinė matrimonija. Visos teka. Marta i�tekėjo u� hidrologo.

��Kuri Marta?�� paklausė Med�iotojas.�� Anūkė?

��Proanūkė, Poli! Proanūkė!

��Taip, baronai sensta��� Med�iotojas padėjo ant stalo fotografijas ir atsistojo.�� Na, k� gi, eisiu.

��Vėl?�� su apmaudu paklausė Kostylinas.�� O gal u�teks?

��Ne, Linai. Reikia. Susitiksim kur visuomet.

Med�iotojas linktelėjo ir i�ėjo. Jis nusileido į park� ir patraukė link paviljonų. Kaip visuomet, Muziejuje buvo labai daug �monių. Jie vaik��iojo alėjomis, kurios buvo apsodintos oran�inėmis Veneros palmėmis, spietėsi apie terariumus ir prie skaidraus vandens baseinų; auk�toje �olė je tarp med�ių lakstė vaikai � jie �aidė �marsi�kas slėpynes�. Med�iotojas suktojo pasi�iūrėti. Tai buvo labai įdomus �aidimas. Senių seniausiai i� Marso į �em� buvo atve�ta mimikrodonų � stambių, melancholi�kų �vynuo�ių, lengvai prisitaikan�ių prie staigaus gyvenimo s�lygų pasikeitimo. Jie turėjo nepaprastai i�lavėjusį mimikrijos sugebėjim�. Muziejaus parke jiems buvo suteikta visi�ka laisvė. Vaikai jų ie�kojo � �itai reikalavo nema�a akylumo ir miklumo � ir paskui vilko juos i� vienos vietos į kit�, norėdami pa�iūrėti, kaip mimikrodonai kei�ia spalv�. �vynuo�iai buvo dideli, sunkūs, vaikai vilko juos u� atsilapojusios sprando odos. Mimikrodonai nesiprie�ino. Atrodė, kad jiems �itai patinka.

Med�iotojas aplenkė did�iulį permatom� gaubt�, po kuriuo buvo terariumas �Ru�eno planetos pievelė�. Ten, blankioje melsvoje �olėje, �okinėjo ir pe�ėsi įdomūs rembai � mil�ini�ki, nuostabios spalvos vabzd�iai, truputį pana�ūs į �emės �iogus. Med�iotojas prisiminė, kaip prie� dvide�imt metų pirm� kart� med�iojo Ru�ene. Jis tris paras tupėjo pasaloje, laukdamas ko nors pasirodant, ir did�iuliai vaivoryk�tiniai rembai �okinėjo aplink ir tūpė ant jo karabino vamzd�io. Prie �Pievelės� visuomet spietėsi daugybė �monių, nes rembai labai įdomūs ir gra�ūs.

Netoli įėjimo į centrinį paviljon� Med�iotojas stabtelėjo prie baliustrados, supan�ios gilų apvalų basein� � �ulinį. �viesiai violetinės �viesos nutviekstame baseino vandenyje be perstojo sukiojosi ilgas plaukuotas gyvūnas � ichtiomamalas, vienintelis �iltakraujis, kvėpuojantis �iaunomis. Ichtiomamalas be paliovos judėjo. Ir prie� metus, ir prie� penkerius metus, ir prie� �imt� metų, kai Med�iotojas pirm�kart jį pamatė, ichtiomamalas lygiai taip pat plaukiojo ratais. Ichtiomamal� per didelį varg� atgabeno garsusis Salje. Dabar Salje jau seniai mir�s � am�inai u�mig�s ka�kur Pandoros d�iunglėse, o jo ichtiomamalas vis sukasi ir sukasi melsvame baseino vandenyje.

Paviljono vestibiulyje Med�iotojas vėl sustojo ir kampe atsisėdo ant lengvo krėslo. Vis� �viesios salės vidurį buvo u�ėmusi skraidan�iosios dėlės � �sora-tobu chiru� � i�kam �a (Marso gyvūnija, Saulės sistema, angliarūg�tės ciklas, polichordinių tipas, oda kvėpuojan�ių klasė, būrys, gentis, rū�is � �sora-tobu chiru�). Skraidan�ioji dėlė buvo vienas i� pirmųjų Keiptauno Kosmozoologijos Muziejaus eksponatų. Stai jau pusantro �imtme�io �i biauri pabaisa kėkso pra�iotais nasrais, pana�iais į daugia�iaunį greiferį, g�sdindama kiekvien�, kas tik įeina į paviljon�. De�imt metrų ilgio, padengta kietais blizgan�iais gaurais, be akių, be kojų� Buv�s Marso �eimininkas.

�Taip, kokių tokelių būta Marse,�� pagalvojo Med�iotojas.�� Sito pamir�ti negalima. Prie� pusantro �imto metų �ios pabaisos, beveik visai i�naikintos, netikėtai vėl prisiveisė ir ėmė, kaip senovėje, siautėti Marso bazių komunikacijose. Stai tuomet ir buvo surengta garsioji globalinė med�ioklė. Trankiausi krauleryje ir beveik nieko nema�iau per vik�rų sukeltus smėlio debesis. De�inėje ir kairėje dūmė geltoni smėlynų tankai, pilni savanorių. Vienas tankas, u�lėk�s ant kopos, staiga apsivertė, nuo jo strimagalviais pasipylė �monės, ir tada mes i�lėkėm i� dulkių, Ermleris įsikibo man į petį ir suriko, rodydamas į priekį. A� i�vydau dėles. Įslėnyje tarp kopų ant drusko�emio raitėsi �imtų �imtai dėlių. Ėmiau �audyti, kiti taip pat �audė, o Ermleris vis knibinėjo savos gamybos raketosvaidį ir nieku būdu negalėjo jo sutaisyti. Visi �aukė, jį barė, net grasino primu�ti, bet niekas negalėjo atsitraukti nuo karabinų. Buvom bebaigi� dėles apsupti ir jau matėm �ūvių tvykstelėjimus i� prie�ais mus va�iuojan�ių kraulerių, ir �tai tuomet Ermleris tarp man�s ir vairuotojo praki�o surūdijusį savo patrankos vamzdį, raketa baisiai sudundėjo ir sustaugė, ir a�, apkurtintas ir apakintas, pargriuvau ant kraulerio dugno. Drusko�emį apgaubė tir�ti juodi dūmai, visos ma�inos sustojo, o �monės liovėsi �aud� ir tik rėkė, mosuodami karabinais. Per penkias minutes Ermleris i�eikvojo vis� savo �audmenų atsarg�, krauleriai suva�iavo ant drusko�emio, ir mes puolėm pribaigti viso, kas dar buvo lik� gyva po Ermlerio raketų. Dėlės puldinėjo tarp ma�inų, mes jas trai�kėm vik�rais ir vis �audėm, �audėm ir �audėm� Tuomet buvau jaunas ir labai mėgau �audyti. Deja, visuomet buvau geras �aulys, deja, pro �alį niekad nepra�audavau. Deja, �aud�iau ne tik Marse ir ne tik biaurius plė�rūnus. Ver�iau jau niekad gyvenime nebū�iau mat�s karabino�

Jis atsistojo, apėjo aplink skraidan�iosios dėlės i�kam�� ir patraukė palei galerij�. Matyt, nekaip atrodė, nes daugelis sustojo ir lydėjo jį susirūpinusiais �vilgsniais. Pagaliau prie jo priėjo viena mergina ir baik��iai paklausė, ar negalėtų kuo nors jam padėti. �Kas, mergaite, tau �ovė į galv�?� � paklausė Med�iotojas. Jis prisiverstinai nusi�ypsojo, įki�o du pir�tus į �varko ki�enėl� ir i�traukė nuostabiai gra�ų Jailos kiaukut�. �Cia tau,�� tarė jis.�� Atve�iau i� labai toli.� Ji �yptelėjo ir paėmė. �Jūs labai nekaip atrodot�,�� tarė ji. �A� nebe jaunas, vaikeli,�� atsakė Med�iotojas.�� Mes, seniai, retai gerai atrodom. Daug kas slegia mums �irdį.�

Mergina tikriausiai jo nesuprato, bet jis ir nenorėjo, kad ji suprastų. Jis paglostė jai galv� ir nuėjo. Tik dabar jis i�tiesė pe�ius ir stengėsi laikytis tiesiai, kad �monės į jį nesigr�iotų.

�Dar to betrūko, kad man�s gailėtųsi merginos,�� galvojo jis.�� Visai sukiu�au. Tikriausiai man daugiau nebereikia grį�ti į �em�. Tikriausiai man reikia visam laikui likti Jailoje, apsigyventi Tūkstan�io Pelkių pakra�tyje ir sp�sti �abangas rubininiams unguriams. Niekas geriau u� mane nepa�įsta Tūkstan�io Pelkių, ir a� ten bū�iau savo vietoj. Ten yra kas veikti med�iotojui, kuris niekad ne�audo��

Jis sustojo. Jis visuomet �ia sustodavo. Pailgoje stiklinėje dė�ėje ant pilko smiltainio skeveldrų, i�skėt�s tris poras �leivų kojų, stovėjo susirauk�lėjusio, nei�vaizdaus pilko drie�o i�kam�a. Nenusimanantiems lankytojams pilkas �e�iakojis nekėlė jokių emocijų. Ne daugelis �inojo nepaprast� susirauk�lėjusio drie�o istorij�. Bet Med�iotojas �inojo ir, �ia sustoj�s, visuomet jausdavo ka�kokį prietaring� pasigėrėjim� galinga gyvybės jėga. Sis drie�as buvo u�mu�tas u� de�imt parseku nuo Saulės, jo kūnas buvo preparuotas, ir sausa i�kam�a dvejus metus i�stovėjo tame pa�iame stende. Ir vien� gra�i� dien� lankytojų akivaiz doje i� susirauk�lėjusios pilkos odos staiga pradėjo lįsti de�imtys ma�ų vikrių drie�iukų. Teisybė, �emės ore jie i�syk �uvo, sudegė nuo deguonies pertekliaus, bet kilo baisus triuk�mas, ir zoologai ligi pat �ių dienų ne�ino, kaip �itai galėjo atsitikti. I� tiesų, gyvybė � vienintelis daiktas, kuriam verta nusilenkti�

Med�iotojas vaik��iojo po galerijas, eidamas i� paviljono paviljon�. Skaisti Afrikos saulė � gera, kar�ta �emės saulė � pliskino į stikloplastu aplietus �vėris, gimusius kitų saulių sistemose, u� �imtų milijardų kilometrų nuo �ia. Beveik visi jie Med�iotojui buvo pa�įstami, jis buvo juos mat�s daug kartų, ir ne tik Muziejuje. Kartais jis sustodavo prie naujų eksponatų, skaitydavo negirdėtų gyviinų negirdėtus pavadinimus ir pa�įstamus med�iotojų vardus. �Maltos �paga�, �Kanapėtasis dzo�, �Didysis czi-linis�, �Ma�asis czi-linis�, �Kapucinas plėvėtasis�, �Juodoji baidyklė�, �Karalienė gulbė�� Simonas Kreiceris, Vladimiras Babkinas, Brunas Beljaras, Nikolas Drujo, �anas Salje Jaunesnysis� Jis visus juos pa�inojo ir dabar buvo i� visų jų pats vyriausias, nors ir ne pats dalingiausias. Ta�iau jis d�iaugėsi, su�inoj�s, kad Salje Jaunesnysis pagaliau pagavo �vynuot�jį slapta�iaunį, kad Volodia Babkinas atgabeno į Zem� gyv� moliusk�-glaiderį, o Brunas Beljaras vis dėlto nu�ovė Pandoroje baltaplėvį kumpanosį, kurio jau kelerius metus buvo tykoj�s�

Taip jis atėjo į de�imt� paviljon�, kur buvo daug jo paties laimikių. Cia stoviniavo beveik prie kiekvieno stendo, daug k� prisimindamas. �Stai �Skraidantis kilimas�, kitaip tariant, �Krintantis lapas�. Tykojau jo keturias dienas. Tai buvo Ru�ene, kur taip retai lyja, kur ka�kada seniai seniai �uvo puikus zoologas Liudvikas Port�. �Skraidantis kilimas� labai greitai juda ir turi labai jautri� klaus�. Jo negalima med�ioti su ma�ina, jo reikia tykoti dien� ir naktį, ie�kant vos į�iūrimų riebaluotų pėdsakų med�ių lapijoje. A� jį susekiau, ir nuo to laiko daugiau niekas negali jo susekti, ir savimeilis Salje ne kart� yra sak�s, kad tai buvo atsitiktinė sėkmė.� Med�iotojas i�did�iai palietė lentelėje įrė�tas raides: ��Nu�ovė ir preparavo med�iotojas P. Gnedychas�. �A� �oviau į jį keturis kartus ir nė karto nepra�oviau pro �alį, bet jis tebebuvo gyvas, kai vartėsi �emėje, lau�ydamas �aliakamienių med�ių �akeles. Tai buvo, kai dar tebe�aud�iau�

O �tai begalvė pabaisa i� sunkiavandenių Vladislavos pelkių. Beakė ir beformė. Kai buvo daroma i�kam�a, niekajs gerai ne�inojo, koki� form� jai suteikti, ir galų gale prikim�o j� pagal labiausiai nusisekusi� fotografij�. A� j� vijau per pelk� į krant�, kur buvo i�kastos kelios duobės, ir ji į vien� jų įkrito ir ilgai ten staugė, kapstydamasi juodoje pliurzoje, ir jai u�migdyti priceikė dviejų kibirų betanovokaino. Tai buvo visai neseniai, ma�daug prie� de�imt metų, jau tada a� nebe�aud�iau� Tai malonus susitikimas.�

Juo toliau Med�iotojas ėjo de�imto paviljono galerija, juo labiau lėtėjo jo �ingsniai. Nes toliau eiti jam nesinorėjo. Nes jis negalėjo toliau eiti. Nes artėjo svarbiausias pasimatymas. Ir kas �ingsnis jis vis stipriau jautė pa�įstam� ilgesing� nerim�. O i� stiklinės dė�ės jį jau stebėjo apvalios baltos akys.

Kaip visuomet, jis priėjo prie �io nedidelio stendo nuleid�s galv� ir pirmiausia perskaitė įra��, kurį jau seniai buvo atmintinai i�mok�į: �Krukso planetos gyvūnija, �vaig�dės EH 92 sistema, grynanglio ciklas, monochordinių tipas, klasė, būrys, gentis, rū�is � keturrankis trigumburis. Atgabeno med�iotojas P. Gnedychas, preparavo daktaras A. Kostylinas.� Paskui jis pakėlė akis.

Po stikliniu gaubtu ant nuo�ulnios poliruotos lentos gulėjo galva � vertikaliai gerokai suplota, plika ir juoda, su plok��iu ovaliniu snukiu. Snukio oda buvo lygi, kaip būgno; �ia nebuvo nei nasrų, nei kaktos, nei nosies angų. Tebuvo tik akys. Apvalios, baltos, su ma�ais juodais vyzd�iais ir nepaprastai pla�iu tarpuakiu. De�inioji akis buvo truputį su�alota, ir negyvam �vilgsniui �itai teikė keist� i�rai�k�. Linas � puikus taksidermistas: lygiai toki� i�rai�k� turėjo keturrankis, kai Med�iotojas rūke pirm�kart prie jo pasilenkė. Seniai tai buvo�

Tai buvo prie� septyniolika metų. �Kodėl taip atsitiko?�� pagalvojo Med�iotojas.�� Juk a� neketinau ten med�ioti. Kruksas prane�ė, kad ten nėra gyvybės � tik bakterijos ir sausumos vė�iukai. Ir vis dėlto, kai Sandersas papra�ė ap�iūrėti apylinkes, paėmiau karabin��

Vir�um akmenų nuobirynų tvyrojo rūkas. Kilo ma�a raudona saulė � raudonas nyk�tukas EH 92, ir rūkas atrodė rausvas. Po mink�tais visureigės ma�inos vik�rais �iu�ėjo akmenys, i� rūko viena po kitos niro tamsios neauk�tos uolos. Paskui ant vienos uolos keteros ka�kas �mėstelėjo, ir Med�iotojas sustabdė ma�in�. I� tokio atstumo pamatyti gyvūn� buvo sunku. Be to, trukdė rūkas ir sutemos. Ta�iau Med�iotojas turėjo patyrusi� akį. �inoma, per uolos keter� rop�tėsi ka�koks stambus stuburinis gyvūnas, ir Med�iotojas nud�iugo, kad vis dėlto buvo pasiėm�s karabin�. �Sugėdinsim Kruks��,�� linksmai pagalvojo jis. Pakėlė angos dangtį, atsargiai i�ki�o karabino vamzdį ir ėmė taikyti. T� moment�, kai rūkas truputį praretėjo ir kuprotas gyvūno siluetas i�ry�kėjo raudono dangaus fone, Med�iotojas i��ovė. Toje vietoje, kur buvo gyvūnas, bematant tvykstelėjo akinantis violetinis blyksnys. Ka�kas garsiai pok�telėjo, ir pasigirdo ilgas �vark��iantis garsas. Paskui ant uolos keteros pakilo ir susimai�ė su rūku pilkų dūmų debesys.

Med�iotojas labai nustebo. Jis atsiminė, kad karabin� buvo u�tais�s anestezuojan�ia adata, i� kurios nieku būdu nebuvo galima tikėtis tokio sprogimo. Valandėl� pasvarst�s, jis i�lindo i� ma�inos ir leidosi ie�koti laimikio. Rado jį ten, kur ir tikėjosi rasti � prie uolos, ant akmenų nuobiryno. Ten i� tiesų buvo keturkojis arba keturrankis gyvūnas didumo sulig stambiu dogu. Jis buvo baisiai apsvilintas, su�alotas, ir Med�iotojas vėl nusistebėjo, kaip baisiai jį paveikė paprasta anestezuojanti adata. Kaip gyvūnas atrodė anks�iau, sunku buvo net įsivaizduoti. Palyginti sveika liko tik priekinė galvos dalis � lygia juoda oda aptemptas plok��ias ovalas su baltomis u�gesusiomis akimis.

�emėje �į laimikį dorojo Kostylinas. Po savaitės jis prane�ė Med�iotojui, kad laimikis labai su�alotas ir neturįs didesnės vertės � nebent galįs būti įrodymu, kad raudonųjų nyk�tukų sistemose egzistuoja auk�tesniosios gyvūnų lū�ys,�� ir patarė Med�iotojui ateityje atsargiau elgtis su termitiniais patronais. �Galima pagalvoti, kad į jį �audei i� i�g�s�io,�� tarė jis susierzin�s,�� tarytum jis būtų tave puol�s.� � �Bet a� gerai prisimenu, kad �oviau adata�,�� gynėsi Med�iotojas. �O a� gerai matau, kad tu pataikei jam į stubur� termitine kulka�,�� atsakė Linas. Med�iotojas patraukė pe�iais ir nemėgino gin�ytis. �inoma, buvo įdomu su�inoti, kodėl įvyko toks sprogimas, bet �itai nebuvo labai svarbu.

�Taip, tuomet tai atrodė visai nesvarbu�,�� pamanė Med�iotojas. Jis vis stovėjo ir �iūrėjo į plok��i� keturrankio galv�. �Pasijuokiau i� Krukso, pasigin�ijau su Linu ir visk� u�mir�au. O paskui apniko abejonės, o su abejonėmis � �irdgėla.�

Kruksas surengė dvi dideles ekspedicijas. Savo planetoje jis i��valgė mil�ini�kus plotus. Ir jis ten nerado nė vieno gyvūno, kuris būtų didesnis u� vė�iuk� sulig ma�uoju pir�tu. U�tat pietų pusrutulyje akmeniniame plato jis aptiko ne�inia kieno nutūpimo aik�tel� � apvalų, apie dvide�imt metrų skersmens aplydyto bazalto sklyp�. I� prad�ių tuo radiniu buvo susidomėta, bet paskui paai�kėjo, kad ka�kur �iame rajone prie� dvejus metus einamajam remontui buvo nusileid�s Sanderso �vaig�dėlaivis, ir radinys buvo u�mir�tas. Jį u�mir�o visi, i�skyrus Med�iotoj�. Ir kaip tik todėl, kad ma�daug tuo laiku Med�iotoj� buvo apnikusios abejonės.

Kart� Leningrado Astronautų Klube Med�iotojas i�girdo pasakojim�, kaip Krukso planetoje vos nesudegė bortin�inierius. Jis i�lindo i� laivo su sugedusiu deguonies balionu. Balionas buvo prakiur�s, o Krukso planetos atmosfera prisotinta lengvųjų angliavandenilių, stipriai reaguojan�ių į laisv� deguonį. Laimė, kad buvo suspėta nuplė�ti nuo vaikino degantį balion�, ir jis i�sisuko i� bėdos tik truputį apdeg�s. Med�iotojas klausėsi �io pasakojimo, o jam akyse vis stovėjo violetinis blyksnys vir�um juodos uolos keteros.

Kai Krukso planetoje buvo aptikta ne�inoma nutūpimo aik�telė, abejonė virto baisiu įsitikinimu. Med�iotojas leidosi pas Kostylin�. �K� a� nu�oviau?!�� �aukė jis.�� Kas lai buvo � �vėris ar �mogus? Linai, k� a� nu�oviau?!� Kostylinas klausėsi jo �ūkaliojimo, o paskui i�raud�s suriko: �Sėsk! Liaukis kvailioj�s, sena boba! Kaip drįsti man �itai sakyti? Manai, kad a�, Aleksandras Kostylinas, nesugebu atskirti, kur protaujanti būtybė, o kur �vėris?� � �Bet nutūpimo aik�telė!..� � �Tu pats tūpei ant tos plok�tikalnės su Sandersu�� � �Blyksnys!.. A� jam pramu�iau deguonies balion�!� � �Nereikė jo angliavandenilių atmosferoje �audyti termitiniais �oviniais.� � �Gal ir taip, bet juk Kruksas ten neberado nė vieno keturrankio! �inau, tai buvo svetimas astronautas!� � �Boba!�� �aukė Linas.�� Isterikė! Juk Krukso planetoje, galimas daiktas, dar �imt� metų nebus surasta nė vieno keturrankio! Did�iulė planeta visa i�korijusi, lyg olandi�kas sūris! Tau sta�iai pasisekė, kvaily, o tu nesugebėjai pasinaudoti proga ir, u�uot atve��s gyvūn�, atgabenai man apanglėjusius kaulus!�

Med�iotojas taip sugniau�ė kum��ius, kad trak�telėjo pir�lai.

��Ne, Linai, a� tau atgabenau ne gyvūn�, � sumurmėjo jis.�� A� vis dėlto tau atgabenau svetim� astronaut��

�Kiek kartų au�inai burn�, seni Linai! Kiek kartų mane įtikinėjai! Kiek kartų man rodės, kad abejonės i�sklaidytos, kad vėl galiu ramiai atsikvėpti ir nesijausti es�s �udikas� Kaip visi �monės. Kaip vaiku�iai, einantys �Marso slėptynių�� Bet protinga logika abejonių nei�sklaidysi.�

Jis u�dėjo rankas ant dė�ės ir priglaudė veid� prie permatomo plastiko.

��Kas tu?�� liūdnai paklausė jis.

Linas i�vydo jį i� tolo. Kaip visuomet, matant �į dr�sų, ka�kada buvusį linksm� �mogų, taip baisiai prislėgt� s��inės, jam buvo nepakeliamai skaudu. Bet jis dėjosi, jog viskas klostosi puikiai, kaip kad puiki yra saulėta Keiptauno saulė. Garsiai tauk�ėdamas kulnais, jis priėjo prie Med�iotojo, sudavė jam delnu per nugar� ir �valiai �ūktelėjo:

��Pasimatymas baigtas! �vėri�kai noriu valgyti, Poli! Dabar eisim pas mane ir puikiai papietausim! Tavo garbei Marta �iandien i�virė tikros oksen�vancenzupės! Eiva, Med�iotojau, sriuba mūsų laukia!

��Eiva,�� tyliai tarė Med�iotojas.

��Jau skambinau namo. Visi trok�ta tave matyti ir klausytis tavo pasakojimų.

Med�iotojas linktelėjo ir lėtai �engė į duris. Linas pa�velgė į pakumpusi� jo nugar� ir atsisuko į stend�. Jo akys susidūrė su baltomis negyvomis akimis u� permatomos sienelės. �Pasikalbėjot?� � paklausė Linas. �Taip�.�� �Tu jam nieko nepasakei?� � �Ne.� Linas �vilgtelėjo į ai�kinam�j� lentel�. ��keturrankis trigumburis. Atgabeno med�iotojas P. Gnedychas, preparavo daktaras A. Kostylinas�. Jis vėl dirstelėjo į Med�iotoj� ir po �od�io �trigumburis� ma�uoju pir�tu paskubomis slap�ia prira�ė: �sapiens�. �inoma, ant lentelės neliko nė vieno brūk�nio, bet Linas skubiai perbraukė per j� delnu.

Daktarui Aleksandrui Kostylinui taip pat buvo sunku. Jis tikrai �inojo, i� pat prad�ių �inojo�

Vandenynas buvoi kaip veidrodis. Vanduo prie kranto toks ramus, kad tamsūs vanden�olių pluo�tai, kurie paprastai siūbuodavo, dabar styrojo dugne it susting�.

Kondratjevas įplaukė įlankon, pastatė povandeninį laiv� prie pat kranto ir tarė:

��Atplaukėm.

Keleiviai sujudo.

��Kur mano kino aparatas?�� paklausė Slavinas.

��A� ant jo guliu,�� visai tyliai pasakė Gorbovskis.�� Man labai nepatogu. Galima, a� i�lipsiu?

Kondratjevas atidarė ang�, ir visi i�vydo giedr� mėlyn� padang�. Gorbovskis i�lipo pirmas. Jis paėjėjo per akmenis kelis �ingsnius, sustojo ir bato galu pabaksnojo sausas sana�as.

��Kaip �ia gera!�� �ūktelėjo jis.�� Kaip mink�ta! Galima, a� atsigulsiu?

��Galima,�� atsakė Slavinas. Jis taip pat i�sirop�tė i� angos ir sald�iai pasir��ė.

Gorbovskis tu�tuojau atsigulė.

Kondratjevas i�metė inkar�.

��A�, � tarė jis,�� gulėti ant s�na�ų nepatariu. Ten visuomet knib�dėte knib�da smėlio blusų.

Slavinas, ne�moni�kai i�si�erg�s, spragsėjo kino aparatu.

��Pozuok,�� grie�tai tarė jis.

Kondratjevas pozavo.

��Gerai,�� klaupdamasis �ūktelėjo Slavinas.

��Ne visk� supratau apie blusas,�� prabilo Gorbovskis.�� Sergejau Ivanovi�iau, ar jos �okinėja? Gali įk�sti?

��Gali ir įk�sti,�� atsakė Kondratjevas.�� Bet nekibk prie man�s, Jevgenijau! Rink s�na�as ir kurk lau��.

Jis įlindo pro ang� ir pasiėmė kibir�. Slavinas atsitūpė ir �lyk�tėdamasis ėmė dviem pir�tais kapstyti s�na�as, rinkdamas stambesnius �akalius. Gorbovskis atid�iai stebėjo jo manipuliacijas.

��Ir vis dėlto, Sergejau Ivanovi�iau, a� ne visk� supratau apie blusas.

��Jos pragrau�ia od�, � paai�kino Kondratjevas, skalaudamas kibir� techniniu spiritu.�� Ir ten dauginasi.

��Taip,�� tarė Gorbovskis ir apsivertė ant nugaros.�� Kaip baisu.

Kondratjevas, i� laivo atsargų pripyl�s kibir� gėlo vandens, nu�oko ant kranto. Netardamas nė �od�io, jis mikliai pririnko s�na�ų, įkūrė lau��, pakabino vir�um jo kibir� ir i� gilių savo ki�enių i�sitraukė val�, kabliuk� ir dė�ut� jauko. Slavinas priėjo, ne�inas �akaliais.

��Pri�iūrėk lau��, � paliepė Kondratjevas.�� A� pri�vejosiu e�eriukų. Neu�truksiu.

�okinėdamas nuo akmens ant akmens, jis nusigavo iki didelės apsamanojusios uolos, kuri stūksojo apie dvide�imt �ingsnių nuo kranto. Ant jos u�sikor�s, jis truputį pasikųitė ir sustingo. Rytas buvo ramus, horizonte patekėjusi saulė tvieskė tiesiai į įlank� ir �libino akis. Slavinas turki�kai atsisėdo prie lau�o ir ėmė jį kurstyti.

� �mogus � nuostabi būtybė, � staiga prabilo Gorbovskis.�� Tik pastudijuokite pastarojo �imto am�ių jo istorij�. Kaip labai i�sivystė, pavyzd�iui, gamybinis sektorius. Kaip i�siplėtė tiriamosios veiklos sritys. Ir kasmet randasi vis naujų sri�ių, naujų profesijų. Stai neseniai susipa�inau su viena drauge. Ji moko vaiku�ius vaik��ioti. Labai didelė specialistė. Ir ji man papasakojo, kad �io darbo teorija esanti labai sudėtinga�

��Kokia jos pavardė? � tingiai paklausė Slavinas.

��Jos pavardė� Ji Jelena Ivaijovna. O pavardės ne�inau. Bet man ne tai rūpi. Noriu pasakyti, kad �tai mokslai ir gamybos būdai tolyd�io vystosi, o pramogos, poilsio būdai lieka tie patys, kaip senovės Romoje. Jeigu man pakyrės būti astronautu, a� galiu tapti biologu, statybininku, agronomu� ir dar kuo nors. O �tai jei man, pavyzd�iui, pakyrės gulėti, k� tuomet daryti? �iūrėti kino filmus, skaityti, klausytis muzikos ar dar pasi�iūrėti, kaip kiti bėgioja. Stadionuose. Ir viskas! Ir visuomet taip buvo � reginiai ir �aidimai. Trumpiau tariant, visos mūsų pramogos galiausiai yra ne kas kita, kaip kelių jutimo organų patenkinimas. Netgi, įsidėmėkite, ne visų. Stai, pavyzd�iui, niekas dar nesugalvojo, kaip pramogauti, teikiant malonumo lytėjimo ir uoslės organams.

��Dar to betrūko,�� at�ovė Slavinas.�� Masiniai regėjimai ir masiniai lytėjimai. Ir masiniai uostymai.

Gorbovskis tyliai sukikeno.

��Būtent taip,�� tarė jis.�� Uostymo spektakliai. O juk bus, Jevgenijau Markavi�iau! Tikrių tikriausiai kada nors bus!

��Sitai visai dėsninga, Leonidai Andrejevi�iau. Matyt, jau tokie yra gamtos dėsniai, kad �mogus trok�ta ne tiek suvokti, kiek �į suvokim� perdirbti, trok�ta patenkinti ne tiek elementarius jutimo organus, kiek pagrindinį savo suvokimo organ� � smegenis.

Slavinas i�traukė i� s�na�ų dar kelet� �akalių ir įmetė į lau��.

��Tėvas man pasakojo, kad jo laikais kai kas prana�avo, jog materialinių vertybių gausumo s�lygomis �monija i�sigimsianti. Visk� darysian�ios ma�inos, nebereikėsi� u�sidirbti duonos ir sviesto, ir �monės dykaduoniausi�. Girdi, �monij� apsėsi� tranai. Bet juk dirbti kur kas įdomiau, negu ilsėtis. Tranu būti netgi nuobodu.

��Pa�inojau vien� tran�, � rimtai pasakė Gorbovskis.�� Ta�iau jo labai nemėgo merginos, ir jis pasimirė pagal natūralios atrankos dėsnį. Ir vis dėlto a� manau, kad pramogų istorija dar nebaigta. Turiu galvoj pramogas senovine �io �od�io prasme. Ir kokie nors uostymo spektakliai � būtinai bus. A� gerai �itai įsivaizduoju�

��Sėdi keturiasde�imt tūkstan�ių mėgėjų, � prabilo Slavinas,�� ir visi kaip vienas uosto. Simfonija �Ro�ės tomatų pada�e�. Ir kritikai � did�ianosiai � ra�ys: �Tre�iojoje dalyje į �velnų dviejų ro�ės �iedo lapelių kvap� įspūdingu disonansu įsiver�ia ma�orinis �vie�io svogūno skambesys�

Kai Kondratjevas grį�o su virtine �uvų, astronautas ir ra�ytojas linksmai �vengė prie g�stan�io lau�o.

��Kas jus taip prajuokino?�� susidomėjo Kondratjevas.

��D�iaugiamės gyvenimu,�� atsakė Slavinas.�� Būtų ne pro �alį, jei ir tu papuo�tum gyvenim� linksma i�daiga.

��Galiu,�� tarė Kondratjevas.�� Tuojau i�darysiu �uvį, o tu surinksi �arnas ir u�kasi jas antai po anuo akmeniu. A� visuomet ten pakasu.

��Simfonija �Antkapio akmuo�,�� tarė Gorbovskis.�� Pirmoji dalis � allegro non troppo.

Slavino veidas i�tįso, jis nutilo ir su�iuro į lemting�jį akmenį. Kondratjevas paėmė plek�n�, trinktelėjo j� į akmenį ir i�siėmė peilį. Gorbovskis susi�avėj�s stebėjo kiekvien� jo judesį. Kondratjevas vienu smūgiu nukirto plek�nei galv�, mitriai paki�o po oda deln� ir akimirksniu nerte i�nėrė �uvį. Od� ir i�kritusius vidurius jis numetė Slavinui.

��Leonidai Andrėj e vi�iau,�� tarė jis.�� Būkite malonus, atne�kite druskos.

Gorbovskis, netar�s nė �od�io, atsistojo ir nuėjo į povandeninį laiv�. Kondratjevas greitai sudorojo plek�n� ir kibo i e�erius. Prie Slavino kojų augo �uvų vidurių krūva.

��O kur druska?�� �ūktelėjo Gorbovskis pro ang�.

��Maisto dė�ėj,�� atsiliepė Kondratjevas.�� De�inėje.

��Ar jis nepradės plaukti?�� baik��iai paklausė Gorbovskis.

��Kas � jis?

��Laivas. Cia, de�inėje,�� valdymo pultas.

� Į de�in� nuo pulto � dė�ė, � tarė Kondratjevas.

Buvo girdėti, kaip Gorbovskis tvarsosi kabinoje.

��Radau,�� d�iaugsmingai prane�ė jis.�� Vis� ne�ti? Cia apie penkis kilogramus�

Kondratjevas pakėlė galv�.

��Kaip tai penki? Ten turi būti ma�as pakelis.

Netrukus Gorbovskis prane�ė:

��Taip, i� tiesų. Tuojau ne�u.

Jis i�lindo pro ang�, laikydamas i�tiestoje rankoje pakelį druskos. Jo rankos buvo miltuotos. Padėj�s pakelį �alia Kondratjevo ir sudejav�s: �O, pasaulinė entropija!..� � jis buvo vėl begul�s, bet Kondratjevas tarė:

��O dabar, Leonidai Andrejevi�iau, atne�kite lauro lapų

��O kam jų? � did�iai nusteb�s, paklausė Gorbovskis.�� Nejaugi trys suaug�, nebe jauni �monės, trys seniai negal apsieiti be lauro lapų? Būdami tokie patyr�, tokie i�tver mingi�

��Tai jau ne,�� atsakė Kondratjevas.�� A� jums �adė jau, Leonidai Andrejevi�iau, kad jūs �iandien gerai pails� sit, tai ir pailsėsit. O dabar mar� lauro lapų�

Gorbovskis atne�ė lauro lapų, paskui pipirų ir �aknelių o dar vėliau � skyrium � duonos. Reik�damas protest� kartu su duona jis atitempė sunkų deguonies balion� ir kand�iai pasakė:

��Kartu atne�iau �tai k�. Dėl visa ko, gal prireiks�

��Neprireiks,�� tarė Kondratjevas.�� Labai a�iū. Ne�kit atgal.

Gorbovskis keikdamasis nutempė balion� atgal. Grį��s jis nebemėgino gultis, stovėjo �alia Kondratjevo ir �iūrėjo, kaip tas verda �uvien�. Niūrus Europos Informacijos Centro korespondentas dviem �akaliais ne�iojo �uvų vidurius prie antkapio akmens.

�uvienė kunkuliavo. Ji trenkė svaiginan�iu aromatu, susimai�iusiu su dūmais. Kondratjevas paėmė �auk�t�, paragavo ir susim�stė.

��Na, kaip?�� paklausė Gorbovskis.

��Dar trupu�iuk� druskos,�� atsakė Kondratjevas.�� Ir gal kiek pipirų. Ar ne?

��Gal,�� tarė Gorbovskis ir nurijo seil�.

��Taip,�� tvirtai pasakė Kondratjevas.�� Druskos ir pipirų.

Slavinas baigė ne�ioti �uvų vidurius, u�vertė ant jų akmenį ir nuėjo plautis rankų. Vanduo buvo �iltas ir skaidrus. Buvo matyti, kaip tarp vanden�olių �mi�inėja ma�os pilkai �alios �uvytės. Slavinas atsisėdo ant akmens ir u�si�iūrėjo. Anapus įlankos it blizganti siena rymojo vandenynas. Vir�um horizonto nejudėdamos stūksojo kaimyninės salos mėlynos vir�ūnės. Viskas mėlynavo, blizgėjo ir nejudėjo, tik tarp akmenų įlankoje plaukiojo dideli juodai balti pauk��iai. Nuo vandens sklido �vie�ias sūrokas kvapas.

��Puiki planeta �emė, � tyliai tarė jis.

��I�virė! � paskelbė Kondratjevas.�� Sėskitės valgyti �uvienės. Leonidai Andrėj e vi�iau, būkite geras, atne�kite lėk�tes.

��Gerai,�� tarė Gorbovskis.�� Jei taip, kartu atne�iu ir �auk�tus.

Jie susėdo aplink garuojantį kibir�, ir Kondratjevas visiems įpylė �uvienės. Prad�ioje visi valgė tylėdami. Paskui Gorbovskis prabilo:

��Be galo mėgstu �uvien�. Ir taip retai jos gaunu.

� �uvienės dar yra pusė kibiro,�� pasakė Kondratjevas.

��Ak, Sergejau Ivanovi�iau!�� atsiduso Gorbovskis.�� Dvejiem metam neprisi valgy si.

��Tagoroje �uvienės negausi,�� pasakė Kondratjevas.

Gorbovskis vėl atsiduso.

��Gal ir negausiu. Nors Tagora � tai, �inoma, ne Pandora. Nepametu vilties, kad �uvienės ten pasrėbsim. Jei tik Komisija leis �uvauti.

��O kodėl gali neleisti?

��Komisijoje � pikti ir �iaurūs �monės. Pavyzd�iui, Genadijus Komovas. Jis man tikriausiai u�draus netgi gulėti. Jis pareikalaus, kad visi mano veiksmai atitiktų tos planetos aborigenų interesus. O i� kur a� �inau, kokie jų interesai?

��Jūs, Leonidai Andrejevi�iau,�� fantasti�kas bambeklis,�� tarė Slavinas.�� Jūsų dalyvavimas Kontaktų Komisijoje � baisi klaida. Įsivaizduoji, Sergejau, kaip Leonidas Andrejevi�ius, nuo kojų ligi galvos nubertas antropocentrizmo apgamais, atstovautų �monijai, susidūr�s su kito pasaulio civilizacijomis.

��O kodėl gi ne?�� i�maningai paklausė Kondratjevas.�� Leonid� Andrėj e vicių a� labai gerbiu.

��Ir a� jį gerbiu,�� įsiterpė Gorbovskis.

��A� taip pat jį gerbiu,�� tarė Slavinas.�� Bet man nepatinka pirmasis klausimas, kurį jis ketina u�duoti tagorie�iams.

��Koks klausimas?�� nustebo Kondratjevas.

��Pats pirmasis: �Galima, a� prigulsiu?�

Kondratjevas prunk�telėjo į �uvienės �auk�t�, o Gorbovskis metė į Slavin� priekai�ting� �vilgsnį.

��Ak, Jevgenijau Markovi�iau,�� tarė jis.�� Ar galima �itaip juokauti? Stai jūs juokiatės, o man baisu, nes pirmas kontaktas su naujai atrasta civilizacija � istorinis įvykis, ir ma�iausias neapdairumas �ia gali pakenkti mūsų palikuonims. O palikuonys, turiu jums pasakyti, labai jumis pasitiki.

Kondratjevas liovėsi valg�s ir pa�velgė į jį.

��Ne, ne,�� skubiai tarė Gorbovskis.�� U� visus palikuonis laiduoti, �inoma, negaliu, bet �tai Piotras Petrovi�ius visai ai�kiai pasakė, kad jis mumis pasitiki.

��Ir kieno gi jis palikuonis, tas Piotras Petrovi�ius?�� paklausė Kondratjevas.

��Visai tiksliai pasakyti negaliu. Ta�iau, ai�ku, kad jis tiesioginis ka�kokio Piotro palikuonis. Mes, �inote, su juo apie tai nesam i�sikalbėj� Jei norit, papasakosiu, apie k� su juo esam kalbėj�?

��Hm,�� tarė Kondratjevas.�� O kas plaus indus?

��Ne, a� taip nesutinku. Dabar arba niekad. Pavalgius reikia pagulėti.

��Teisybė! � su�uko Slavinas ir nuvirto ant �ono.�� Pasakokit, Leonidai Andrejevi�iau.

Ir Gorbovskis ėmė pasakoti.

��Skridome �Tarieliu� į EN 6 � reisas buvo lengvas ir neįdomus,�� ve�ėm Persį Dikson� ir septyniasde�imt tonų skanaus maisto tenyk��iams astronomams. Ir staiga sprogo mūsų sodrintuvas. Ne�inia, kodėl sprogo,�� tokių dalykų pasitaiko netgi dabar. Pakibom erdvėje u� dviejų parseku nuo artimiausios bazės ir pama�u ėmėm ruo�tis į kit� pasaulį, nes be plazmos sodrintuvo apie niek� kit� negali būti nė kalbos. Mūsų padėtyje, kaip ir bet kurioje kitoje, buvo dvi i�eitys: tuojau pat atidaryti angas arba i� prad�ių suvalgyti septyniasde�imt tonų astronomų maisto ir paskui vis tiek angas atidaryti. Mudu su Valken�teinu atėjom į kajutkompanij� pas Persį Dikson� ir ėmėm galvoti, kaip �ia pasielgus. Lengviausia buvo Persiui Diksonui � jis buvo susitrenk�s galv� ir dar nieko nesuvokė. Mudu su Valken�teinu labai greitai priėjom i�vad�, kad skubėti nėra kur. Tai buvo pats did�iausias i� u�davinių, kuriuos kada nors mudu buvom u�sibrė��: dviese sunaikinti septyniasde�imt tonų maisto. Diksonas jokios vilties neteikė. �iaip ar taip, buvo galima pratempti trisde�imt metų, o jau paskui atidaryti angas. Mūsų vandens ir deguonies regeneracijos sistemos veikė kuo puikiausiai, mes skriejom 250 tūkstan�ių kilometrų per sekund� grei�iu, ir mums, galimas daiktas, dar buvo lemta pamatyti ne tik An� Pasaulį, bet ir įvairius kitus nepa�įstamus pasaulius.

Norė�iau, kad jūs gerai įsivaizduotumėt situacij�: ligi artimiausios gyvenvietės � du parsekai, aplink � bevilti�ka tu�tuma, laive � du gyvi ir vienas pusiau mir�s �mogus� Įsidėmėkit, lygiai trys �monės. Sakau jums visai rimtai. kaip to laivo vadas. Ir �tai atsiveria durys, ir į kajutkompanij� įeina ketvirtas. I� prad�ių netgi nenustebom. Valken�teinas nedraugi�kai paklausė: �Ko jums reikia?� Ir staiga mudu visk� suvokėm, pa�okom ir įsmeigėm į jį akis. O jis įsmeigė akis į mus. Visai paprastas �mogus, kaip mane gyv� matot. Vidutinio ūgio, liesas, malonaus veido, ne toks barzdyla, kaip, pavyzd�iui, mūsų Diksonas. Tik akys ypatingos, tarsi vaikų gydytojo. Ir dar � jis buvo apsireng�s kaip astronautas reise, tik striukė buvo u�segta i� de�inės į kair�. �itaip drabu�ius segasi moterys ir dar, kaip yra sakoma, velnias. Sitai mane labiausiai nustebino. O kol mes vienas kit� ap�iūrinėjonj, a� mirktelėjau ir �iūriu � jo striukė u�segta jau normaliai. A� net aiktelėjau.

�Sveiki,�� prabilo nepa�įstamasis.�� Esu Piotras Petrovi�ius. Kuo jūs vardu � jau �inau, todėl negai�kim. Pa�iūrėsim, kas atsitiko daktarui Persiui Diksonui.� Jis gan atsainiai pastūmė į �alį Valken�tein� ir atsisėdo prie Diksono. �Atleiskite,�� sakau a�, � jūs gydytojas?� � �Taip,�� sako jis.�� Truputį.� Ir plė�ia nuo Diksono galvos tvarstį. �itaip, �inote, juokaudamas ir �aisdamas, kaip kad vaikas plė�ia popierėlį nuo saldainio. Man per vis� kūn� nuėjo �iurpulys. �iūriu į Valken�tein� � Markas stovi i�bly�k�s ir tik �iop�ioja. Tuo tarpu Piotras Petrovi�ius. nuėmė tvarstį ir atidengė �aizd�. �aizda, reikia pasakyti, buvo baisi, bet Piotras Petro vi�ius nesutriko. Jis i�skėtė pir�tus ir, ėmė Diksonui masa�uoti kaukol�. Ir galit įsivaizduoti, �aizda u�sitraukė! Mūsų akivaizdoje. Neliko nė �ymės. Diksonas ajįsivertė ant de�iniojo �ono ir lyg niekur nieko u�knarkė.

�Stai kaip,�� sako Piotras Petrovi�ius.�� Dabar tegu i�simiega. O mes tuo tarpu eime pa�iūrėti, kas dedasi jūsų ma�inų skyriuje�. Ir nuvedė mus į ma�inų skyrių. Mes nusekėm paskui jį kaip avys, skirdamiesi nuo jų nebent tuo, kad net nebliovėm. Įsivaizduojat, sta�iai buvom u�kand� �ad�. Tokiam susitikimui nebuvom pasiruo��. Piotras Petrovi�ius atidaro ang� į reaktorių ir lenda tiesiai į sodrinimo kamer�. Valken�teinas tik aiktelėjo, o a� surikau: �Atsargiai! Radiacija!� Jis susim�st�s pa�velgė į mus, paskui tarė: �Ak, taip, tikrai. Eikite, sako, Leonidai Andrejevi�iau ir Markai Jefremovi�iau, tiesiai į kabin�, a� tuojau grį�iu.� Ir, įlind�s vidun, u�sidarė ang�. Mudu su Marku nuėjom į kabin� ir ėmėm kits kit� �naibyti. Znaibėmės tylėdami, �vėri�kai, įnirtingai. Ta�iau nei a�, nei jis nenubudom. O ma�daug po dviejų minu�ių įsijungia visi indikatoriai, ir sodrintuvo pultas ima rodyti pirmojo laipsnio parengtį. Tuomet Markas liovėsi �naib�sis ir tyliai prabilo: �Leonidai Andrejevi�iau, ar prisimenat, kaip reikia per�egnoti nelab�j� dvasi�?� Vos jis tai i�tarė, įėjo Piotras Petrovi�ius. �Ak,�� sako jis,�� koks jūsų �vaig�dėtai vis, Leonidai Andrejevi�iau. Tikras grabas. Lenkiuosi jūsų dr�sai, draugai.� Paskui jis pakvietė mus atsisėsti ir pasisiūlė atsakyti į mūsų klausimus.

Ėmiau įtemptai galvoti, kokį �ia jam u�davus protingesnį klausim�, o Markas, perdėm prakti�kas �mogus, paklausė: �Kur mes dabar esam?� Piotras Petrovi�ius liūdnai nusi�ypsojo, ir t� pa�i� akimirk� kabinos sienos pasidarė permatomos. �Stai,�� sako Piotras Petrovi�ius ir rodo ma�yliu pir�tu.�� Antai ten mūsų Zemė. Keturi su puse parseko. O ten � EH 6, kaip kad jūs vadinate. Pakeiskite kurs� �e�iomis de�imtosiomis sekundės ir skriskite tiesiai į deritrinitacij�. O gal jus i�syk,�� sako,�� pavė�ėti į EH 6?� Savimeilis Markas atsakė: �A�iū, nesirūpinkit, dabar mes ir patys�� Jis tiesiai griebė jautį u� ragų ir ėmė orientuoti laiv�. O a� tuo tarpu vis ie�kojau klausimo, ir vis� laik� man į galv� lindo ka�koks �oras ant�vaig�dinėse sferose�. Piotras Petrovi�ius nusijuokė ir pasakė: �Na, gerai, jūs dabar per daug susijaudin�, kad galėtumėt klausinėti. O man jau laikas. Man�s laukia kaip tik tose ant�vaig�dinėse sferose. Geriau jau a� pats jums visk� paai�kinsiu.

A�, � sako,�� esu tolimas jūsų palikuonis. Mes, palikuonys, kartais labai mėgstam jus, protėvius, aplankyti. Pa�iūrėti, kaip jums sekasi, ir parodyti jums, kokie jūs būsite. Protėvius visuomet domina tai, kokie jie bus, o palikuonis � kaip jie tokie tapo. Teisybė, atvirai sakant, rengti tokias ekskursijas mūsuose nėra skatinama. Su jumis, protėviais, reikia būti labai atsargiems. Galima pridaryti tokių dalykų, kad visa istorija apsiverstų auk�tyn kojomis. O su silaikyti, neįsiki�us į jūsų reikalus, kartais labai sunku. Taip įsiki�ti, kaip, pavyzd�iui, dabar įsiki�au a�, � �itai dar galima. Arba �tai mano bi�iulis. Prie Kursko pateko į mū�į � stojo kautis su atakuojan�iais tankais. Pats �uvo ir kvailys�ių pridarė � baisu ir pagalvoti. Teisybė, su tankais kovėsi ne jis vienas, ir viskas praėjo nepastebimai. O �tai kitas mano draugas � tas vis ver�ėsi sunaikinti �ingizo kariuomenės. Vos sulaikėm. Stai, teisyb� sakant, ir viskas. O dabar a� eisiu, manimi tikriausiai jau susirūpino.�

Ir �tai t� akimirk� a� surikau: �Palaukit, vienas klausimas! Vadinasi, jūs dabar jau visk� galit?� Jis atlaid�iai pa�velgė į mane ir sako: �K� jūs, Leonidai Andrejevi�iau. Mes, �inoma, �į t� galim, bet, apskritai imant, darbo u�teks dar milijonams am�ių. Stai,�� sako,�� andai pas mus atsitiktinai sugedo vienas vaikas. Mes jį auklėjom, auklėjom, o paskui palikom be prie�iūros. Skėstelė jom rankomis ir pasiuntėm jį gesinti galaktikų � girdi, kaimyninėje metasistemoje es� apie de�imtį atliekamų. O jūs, draugai, teisingame kelyje. Jūs,�� sako,�� mums patinkat. Mes, girdi, jumis tikim. Jūs tik atsiminkite: jeigu būsit tokie, kokie ketinate būti, tai ir mes būsim tokie, kokie esam. Vadinasi, tokie, kokie jūs būsite.� Jis numojo ranka ir nuėjo. Stai ir visa pasaka.

Gorbovskis pasikėlė ant alkūnių ir ap�velgė klausytojus. Kondratjevas, saulėje ap�il�s, snaudė. Slavinas gulėjo ant nugaros, įsmeig�s �vilgsnį į padang�.

���Ateities labui mes keliamės i� miego,�� lėtai pacitavo jis.�� Ateities labui atnaujinam apdangalus. Ateities labui ver�iasi mūsų mintys. Ateities labui kaupiame jėgas� Mes i�girsim ugnies stichijos �ingsnius, bet jau būsim pasiruo�� valdyti liepsnos bangas.�

Gorbovskis i�klausė ir tarė:

��Cia i� esmės. O kokia forma?

��Prad�ia sėkminga,�� profesionaliai atsakė Slavinas.�� O �tai pabaigoje mes i�ti�om. Nejaugi buvo sunku sugalvoti k� nors daugiau, kaip t� sugadint� jūsų vaik�?

��Sunku,�� prisipa�ino Gorbovskis.

Slavinas apsivertė ant pilvo.

� �inot, Leonidai Andrejevi�iau,�� tarė jis,�� mano vaizduot� visuomet jaudino Lenino idėja, kad �monija vystosi spirali�kai. Nuo pirmyk��io vargetų komunizmo per bad�, krauj�, karus, per beproti�kas neteisybes � į nesuskai�iuojamų dvasinių ir materialinių vertybių komunizm�. Labai įtariu, kad jums �itai tėra teorija, o juk a� aptikau t� laik�, kai spiralės vija dar nebuvo u�sibaigusi. Nors tik kine, bet a� dar ma�iau, kaip raketomis padegami kaimai, kaip �monės dega napalme� Ar �inot, kas yra napalmas? Arba kas yra ky�ininkas? Suprantate, nuo komunizmo �mogus pradėjo ir į komunizm� jis grį�o, ir su �iuo grį�imu prasideda nauja spiralės vija, jau visai fantasti�ka vija�

Kondratjevas staiga atsimerkė, pasir��ė ir atsisėdo.

��Filosofai,�� tarė jis.�� Aristoteliai. Ver�iau greitai suplaukim indus, i�simaudykim, ir a� jums parodysiu Aukso ol�. Tokios jūs dar nematėte, senukai.

Maskva � Leningradas,

1960�1966 m.

Autorių �odis 5

Pirmas skyrius, BEVEIK TOKIE PATYS

Naktis Marse 7

Beveik tokie patys 22

Antras skyrius. SUGRĮ�IMAS

Nusenėlis 44

Susimokėliai 50

Kronika 75

Dvejetas i� �Taimyro� 76

Savaeigiai keliai 84

Stebuklingasis stalas v 99

Sugrį�imas 113

Tre�ias skyrius. GERAI SUTVARKYTA PLANETA

Nerimas 126

Desantininkai 147

Gelmių �valgyba 171

U�pakalinės kojos mįslė 189

�vakės prie pulto 210

Gamtos mokslas dvasių pasaulyje 231

Apie klajojan�ius ir keliaujan�ius 243

Gerai sutvarkyta planeta 254

Ketvirtas skyrius. KOKIE JŪS BŪSITE

Pralaimėjimas 280

Pasimatymas 298

Kokie jūs būsite 308

Es Ve � stereovizoriiis; televizorius su stereoekranu.

DP � Dispe�erinis punktas.

Kostyl (rus.) � ramentas.