Serija �Pasaulinės fantastikos Aukso fondas�, 147 tomas

Serija įkurta 1990 m.

Netikėt� audr�, kuri Magijar� staiga i� rudens įstūmė�į �iem� bei per vien� naktį nudraskė visus margaspalvius girios bei sodo med�ių lapus, kaimo �monės pavadino raganos vėju. I� paskos atlėkė ledinis vėjas kartu su �lapdriba ir gelian�iu �al�iu, ta�iau ta pati �iema atne�ė ir med�iojamų �vėrių gaus�, kokios senoliai dar niekad nebuvo mat�. Per pusnis med�iotojai keliavo namo su savo ne�uliniais poniais, apkrautais mėsa bei kailiais, kad seniai ir ma�ieji būtų so�iai pamaitinti ir nesu�altų, be to, gausia atsarga prekybai su vakarais: elnių ir barsukų odos, kiaunės, lapės, �ermuonėliai � i� gausybės �vėrių, kurių, rodės, niekad nesuma�ės. Iki vidur�iemio elniai nugrau�ė �emutines girios med�ių �akas, kurias galima buvo pasiekti, lapės u�puolė atmatų krūvas bei klėtis, o med�iotojai nespėjo jų nei �audyti, nei gaudyti sp�stais. Vėliau elniai įjunko į �emdirbių vaismed�ius, �ernai pasikasdavo po �ieminiais dar�ovių kaupais, o kiaunės su �ermuonėliais ėmė med�ioti tiesiog atokių Magijaros viensėd�ių prieangiuose. Senieji �monės sakė: �Dar niekad anks�iau taip nėra buv�.

Paskui elnius ir kiaunes pasirodė gerai įmit�, patenkinti vilkai, kurie pirmiausia buvo link� patinginiauti, ta�iau vis daugiau ir daugiau jų balsų u�kaukdavo auk�tikalnėse �ai�ias ir stingdan�ias lyg vėjas giesmes, kurios naktimis versdavo �mones susijaudinus įsistebeilyti į langines bei klaust sav�s, ar durų skl�stis gerai u��autas, ar visos dar�inės i�tu�tintos.

Pagaliau, lygiai taip pat netikėtai, atlėkė atodrėkio vėjas tarsi vidurnak�io audra, kuri bar�kino duris ir langus, �lapdriba ir lietumi kapojo sutrypt� snieg� ir pernakt pavertė laukus į tvoromis aptvertus e�erus. �emdirbiai, apsunkusiais nuo purvo batais, triūsė prie pavasarinės ruo�os darbų, bandė apsodinti auk��iausias vietas ir dievagojosi, kad dar niekad nebuvo mat� tokio staigaus atlyd�io nei didesnio potvynio.

Tuo metų laiku med�iotojai pradėjo mi�kuose u�tikti keistus pėdsakus, o akies kra�teliu pastebėti ka�k� neai�kaus �mė�uojant � ka�kokį sutvėrim�, kuris, tiesiai eidamas, palikdavo lokio pėdsakus primenan�ius �enklus.

Tada giria ėmė kelti pavojaus jausm�, o Senieji �monės �nab�dėjo, es� galbūt trolis atklyd�s. Ir nors nė vienas jo nematė, ta�iau medkir�iai ir angliadegiai bedirbdami vis neramiai �vilg�iojo sau per petį, o tuo tarpu stipriausiame lordo Stanio pilies bok�te susirinkdavo med�iotojai � tiek seni, tiek jauni � ir �nab�dėdavosi apniukusiais balsais. Lordo Stanio �iniuonis Karolis vis kaskart ilgiau įsistebeilydavo, da�nai mesdavo kauliukus, įsiklausydavo priglaud�s ausį prie akmeninės sienos arba prie �emės pilies kieme. Lordas Stanis klausdavo Karolio, k� jis i� �emės i�gird�s, ir med�iotojai klausinėjo. Kaskart paklaustas Karolis vien niurnėdavo, kad daugelis dalykų atrodo es� palaima, bet nėra tokie, ir kad nei �emė motinėlė, nei Saulė tėvu�is dar niekad nieko nedavė taip dosniai be u�mokes�io.

Pagiry buvo rastas elnias, visi�kai aklas ir liesas kaip �mėkla � i� gailes�io med�iotojai jį pribaigė ir paliko pūti. Taip pat ir apie �į nutikim� jie �nab�dėjosi dvejodami, kodėl vienut vienutėlė mirtis juos taip sukrėtė, ta�iau tiesa buvo tokia: vos tik jie, jausdami gailestį, nuliūdo, įsliūkino kaltės jausmas ir privertė kitaip pagalvoti apie auk�tas odų rietuves sandėliuose. Pirm� kart� jie buvo priversti suabejoti, ar taip lengvai atėjusi sėkmė gali būti natūrali, o gal tame, kas taip pigiai įgyta, yra ka�kas bloga: tarsi jie būtų i�grobst� tai, kas buvo sveika, ir palik� luo�ius � daugintis bei veistis.

Vien� vidurnaktį meisteris Karolis pa�adino sarg� dievagodamasis, jog u�uod�ia ka�k� degant � ne virtuvės ugnį ar �vakes, bet ka�k� pana�aus į u�degt� senų �iaudų kūlį. Sargybinis nieko nejuto, naktiniai parankiniai virtuvėje nieko nerado, nė viena kita jų prikelta jautri nosis nieko negalėjo u�uosti. Visgi, �iniuoniui atkakliai reikalaujant, protingiausia atrodė pa�adinti lord� ir jo ledi; taigi, kol viskas buvo pabaigta, lordo Stanio vyrai su ledi Agnie�kos moterimis i��iūrinėjo pilį nuo pat bok�to vir�aus iki giliausių po�emių, o tarnai, ie�kodami bent menkiausio dūmelio dvelksmo, apibėgiojo visus kitus pastatus bei kiekvien� �iapus sienų ar netoliese buvusi� �ieno kaug�.

Ta�iau ir po pus� nakties dvare trukusio sujudimo niekas nepaai�kėjo. Per pusry�ius �monės miglos aptrauktomis akimis niurnėjo vieni kitiems, kad jų �iniuonis, senas būdamas, galėjo ir susipainioti; skundai nutilo, vos tik į sal� įsivilko i�varg�s ir rūpes�io kamuojamas Karolis, pra�ydamas dovanoti u� jo kvailum�. Niūrūs �vilgsniai nulydėjo suglumusio �mogaus �ingsnius per kambarį, o �monės �nib�dėjosi, jog kerėtojai retkar�iais i�vysta vizijas, nors Karoliui taip niekad nėra buv�: menkiausias u�uominas apie ateitį jam teikdavo kauliukai.

Netrukus po to, vien� vėlyv� lieting� popiet�, Karolis paklausė praeinan�ios pro �alį tarnaitės, koks �ia vaikas u�sigavo, bet mergina i�vis negirdėjo, kad koks vaikas verktų. Ne vien� tarn� tiek vir�uj, tiek �emai jis sustabdė sielvartingai klausdamas, ar tie negirdi vaiko verksmo. Ir �is gandas per pilį paleido dar daugiau �iurpulių. �Vaiduoklis�, � ka�kas lemeno. �Nelaimė�, � prakalbo tarnai. Virėjai lyg apsėsti ėmė bijoti ugnies, o tėvai nebenuleisdavo nuo savo vaikų susirūpinusių akių.

��K� tu matai?�� t� naktį lordas Stanis paklausė Karolio. � Ar gresia koks pavojus? Ugnis? Potvynis? Gal kas nors kita?

Vis� lordo Stanio gyvenim� jo �emėse buvo taika, i�skyrus tuos atvejus, kai me�kos, kaip paprastai, i�lįsdavo i� mi�ko ie�kodamos lengvesnio k�snelio arba kai kart�, prie� dvide�imt metų, buvo įsiver�� banditai. Taigi lordas Stanis paklausė to paties, ko klausinėjo med�iotojai, paklausė kaip �mogus, vis� gyvenim� �inoj�s tik taik�, o dabar, kaip ir med�iotojai, bijantis, kad jo sėkmė buvo pernelyg gausi arba ilgalaikė.

��Man reikia i�vykti,�� atsakydamas pasakė Karolis. � Aplankyti savo seserį ir paklausti, k� ji mato. Mano sapnai man kelia nerim�.

Lordas Stanis (anot tai ma�iusių tarnų) labai atsargiai paklausė:

��Tai k� tu sapnuoji, Karoli?

Kurį laik� Karolis tylėjo spoksodamas į sien�. Galiausiai atsiliepė:

��Visi �iniuonių sapnai yra tiesa, ir visi � apgaulė; ir netgi jeigu mes visada �inotume, k� sapnuojame, nebūtume protingesni. A� nepasitikiu savo sapnais. Meld�iu, leiskit man i�vykti.

Niekas iki tol ne�inojo, kad Karolis turi seserį � �i naujiena greitai praskriejo per menes, pana�iai kaip Karoliui sakant: �Ka�kas vijosi elni��. Naujausias gandas skelbė, kad lordas Stanis nenorįs i�leisti senojo mokytojo, ypa� dabar, bet mat�s, kad nėra jokio būdo, kaip jį sustabdyti, nėra nieko, ko Karolis bent jau paisytų. Buvo beproti�kai rizikinga nepaisyti Karolio patarimo � dėl to sutarė tiek ant indų plovyklos laiptų, tiek kalvėje: �enklais apsirei�kia ka�kokia nelaimė, kuriai Karolis stengiasi pakirsti �aknis.

Ir �tai Stanis pasi�aukė du savo vyresnėlius, Bogdan� su Tama�u, ir papra�ė jų palydėti Karolį per kalnus bei kuo grei�iau sugr��inti jį namo.

��Galbūt tai seno �mogaus u�gaida,�� sakė jiems Stanis,�� o gal ai�kiaregystė: iki �iol jis visada elgėsi i�mintingai. �iūrėkit, kad arklys jo nenumestų, kad Karolis neper�altų ir nealktų, o svarbiausia � parve�kit jį namo gyv� ir sveik�. Jis visada ne per geriausiai orientavosi mi�ke, o balne sėdėti visai nemoka. Vos tik jo arklys u�uos me�kos kvap�, matysit jį pėstute bevaik��iojantį.

Patenkinti pasiūlymu broliai nusikvatojo, nenustygo juose pavasario vėjai; Bogdanas atsiliepė:

��Tuo blogiau me�kai.

O Tama�as, jaunesnysis, pridėjo:

��Mes juo pasirūpinsim, tėti.

Nė vienas i� jų bendraam�ių dar niekad nebuvo i�drįs�s keliauti į kalnus. Jų manymu, tame kra�te jie turėjo tolimų pusbrolių ar dėd�ių. Jie �inojo apie vietoves: Kruk�i Straz�, Hazelį, Burdigen�, Albaz�, kur gyveno jų senelės broliai ir seserys,�� tai nuostabių krioklių �alis su auk�taūgių pu�ų giriomis, senelė jiems pasakojo. Jie �inojo kiekvieno krioklio, kiekvieno mi�ko vard�: ta �emė u� kalnų ka�kada buvo jų �emė; ir �tai, i�joti su tėvo paliepimu bei surasti t� nenusakom� ir tikrų tikriausiai ragani�k� meisterio Karolio seserį � kad būtų i�gelbėta Magijara, jei sklindantys gandai teisingi � visa �itai ir dar �iema, per kuri�, kai tik saugiai sugrį� namo, galės pasakoti savas istorijas? O, tai buvo jų dar neilgų gyvenimų Galimybė.

Jų motina į visk� �velgė kur kas pesimisti�kiau. Su griausmais ledi Agnie�ka įsiver�ė į lordo Stanio kambarį, o tarnai priglaudė prie durų savo ausis ir pus� valandos pla�iomis akimis klausėsi, kaip viduje rėkaujama. Tuo tarpu jauniausias i� trijų lordo Stanio sūnų, keturiolikmetis Juris, savo draugams parei�kė, jog Bogdanas, būdamas įpėdiniu, jokiu būdu negali rizikuoti pakliūti į pavojų, ir būtent jis, Juris, turįs joti su Tama�u � �i� nuomon� jis asmeni�kai pateikė lordui Staniui i� karto po lyg ledas i�didaus motinos pasitraukimo.

Ta�iau jokios naudos. Lordas Stanis informavo savo jaunylį sūnų, ir ne aptakiomis frazėmis, kad jis es�s auka dėl motinos �ventos ramybės ir palankumo bei atsarginis � nesėkmės ar nelaimės atveju; lordas Stanis pasakė �ne� ir dar kart� �ne�.

Kaip tik po to Nikolajus, med�iotojų vyresnysis, pasakė bandelių kepėjai:

��Troliai, �tai kas. Tiesa tokia: ver�iau jau neim�iau su savimi berniūk��ių. Paklausyk, nenorė�iau imti ir senojo. Na, saky�iau, pasiųskite mus į kalnus, leiskite nusvilinti kelis kailius, tik palikit ma�ius nuo�alėje. Bet tokio am�iaus vaikėzai�

Omeny jis turėjo Bogdan�, kuris buvo tikras lordo Stanio atvaizdas: tamsiaplaukis, pla�iapetis, pirmas tiek �aidimuose, tiek med�ioklėje; lordas Stanis i� anksto matė dien�, kai Bogdanas u�ims jo viet�, ir norėjo, kad jo įpėdinis įgytų valdovui deran�io �altakrauji�kumo bei patirties, kaip reikia saugoti sienas. Bogdanas turėtų pamatyti t� �alį anapus kalnų ir galbūt, lordas Stanis pasakė tik Nikolajui, jis sugrį� jau suaug�s vyras, įgav�s sveiko proto, bus ramesnis ir ma�iau dėmesio skirs merginoms bei med�ioklei.

Na, o �tai jaunesnysis sūnus Tama�as, k� tik po septynioliktosios savo �iemos � drovus, �velnutėlis Tama�as, dailesnis u� visas pilies merginas; vaikis buvo �aunus med�iotojas, jei tik galėtų u�gauti t�, kurį susekdavo, puikus �aulys į �iaudinius taikinius, rimtas, ma�akalbis jaunuolis, kuris galėjo valand� sėdėti m�stydamas apie skruzdėlyn� arba dalimis pe�iodamas gėl�, kad su�inotų, kas viduje. Ma�umėl� lėtokų apsisukimų � Nikolajus apibendrino � mergaiti�kas, ai�kiai skyrėsi nuo Bogdano, nutrūktgalvi�kai besiver�ian�io į gyvenim�. Ir tai �itokį vaiki��i� lordas Stanis siun�ia patikėj�s jo globai? O visai tikėtina, kad trolių med�ioti.

Nes kaip tik jie i� tikrųjų slypėjo u� �io �vėrių antplūd�io, pats lordas Stanis t� Nikolajui pasakė, pavesdamas parinkti palydos vyrus ir pri�iūrėti, kad abu vaikinukai ir �iniuonis grį�tų sveikais kailiais.

��Nekalbėk apie trolius,�� perspėjo gra�ioji kepėja, triskart nusispjaudama per kairį petį.

��A� tau uodeg� parne�iu,�� atsiliepė Nikolajus. Jis mergino kepėj�. Ir nemelavo: kart� buvo vien� nurė��s, atidavė j� kvailai mergiotei, apie kuri� tada sukosi. Ta�iau Zofija pa�iurpo i� siaubo. Duoninės te�los gabalas tiesiog pa�ėlo.

�� �iūrėk, saugok berniukus,�� pratarė ji. � Saugok Tama��. Vienintelis dalykas, dėl ko milordas siun�ia jaunuosius besibla�kan�ius protus � kad pa�abotų ponaitį Bogdan�, svarbiausi� galv�.

Zofija susiraukė. Te�la pakeitė savo pavidal� ir vėl susimai�ė � kerintis kitimas, vykst�s stipriose miltuotose Zofijos rankose.

��Praeit� naktį parankiniai pastogėje ka�k� girdėjo,�� tarė ji.

��Ka�kas brazdėjo, brū�inosi ir plazdėjo sparnais. O vakar meisteris Karolis pasakė � jis sėdėjo ten pat, kur ir tu, bei siurb�iojo arbat� � jis pasakė, kad �iemet apsieitų be grybavimo, nesiuntinėtų mergikių ir nelįstų į mi�k�. Gi a�: �Kodėl? Kas ten lauke?� O jis sako: �Tiesiog nesiųsk vaikigalių į med�ių �e�ėlį�. �Kodėl? ��vėl klausiu a�. � Ar ten troliai?� O jis ir sako,�� siurbteli gerokai arbatos, lyg galvotų k�, � bet pasako ka�k� nei �į, nei t�, pana�iai: �Gali būti ir trolis, ta�iau jis nenorėjo �ia ateiti�. Keip tik teip ir pasakė. Keip tu �itai supranti?

��Būtent t� patį a� pasakiau milordui vir�uje: soti vasara turtingoje �alyje. Soti vasara, bloga �iema, per daug elnių. Jie nugrau�ia mi�kus, netrukus bus soduose, ai�ku kaip dien�.

��O troliai?

��Vilkai ir troliai slampinėja, kur esama pertekliaus. Betgi dabar, kai me�kos pa�adintos��� Nikolajus kitaip perkry�iavo ant suoliuko kojas, kad �idinio �iluma pasiektų kit� pad�. � Greitai jie atidangins trolių vyresnįjį atgal į kalnus. Po to jie ims bar�kinti stoginių duris ir kuistis po atmatų krūvas � va, tu ir galėsi tikėtis, kad po kiekviena �ieno kupeta i�girsi tralialiuojant, o pusė tų tralelių bus su jaunikliais ir visi prastai nusiteik�.

��Nelemti tavo juokai,�� Zofija aplai�ė miltuot� savo nyk�tį ir mostelėjo juo link ant sijos kaban�io raganos mazgo, link �esnako ir mie�ių stiebų. � Tu saugosi tuodu berniukus, girdi!! Ir neleisi jiems kvailai elgtis, nei tu pats, nei Karolis nesielgsit kvailai, kitaip nei lordas, nei ledi nebeleis tau sugrį�ti. Girdi tu?!

�� Į stal� trinktelėjo te�los gabalas, o parankinis tiesiog apmirė prie savo darbo. � Atne�k i� apa�ios pieno. Ir nei�laistyk pusės. Galiu prisiekti, visa �io vakaro pagalba � i�byrėj� proteliai.

Bet Nikolajus, galvodamas apie abudu lordo sūnus, labiau sau tarstelėjo:

��Berniūk��iai su trialialiūk��iais � tai viena. Anapus kalnų � visai kas kita. Senasis sako: �sesers aplankyti�. Kodėl jis niekada anks�iau jos nelankė? � �tai k� norė�iau �inoti. I� kur jis t� seserį i�traukė ir ko jam jos taip staiga prisireikė? Jis niekada nebuvo sugrį��s anapus kainų, t� a� �inau. A� paklausiau lordo Stanio apie t� sesers reikaliuk�, o jis sako, Karolis nenusileid�ia, ir mes turime vykti.

��Senasis Janas sako, kad jis i� u� kalnų, ten ir i�vyksta.

��Labai labai seniai, norėjai pasakyti.

��Kai jis ir senasis lordas buvo �indukliai, toli gra�u iki tavo ar mano gimimo. � Dar vienas įminkis bei miltų debesis. � Senasis Janas pasakoja, kad anomis dienomis Karolis nuolat tai �en, tai ten trankėsi � po mi�kus, po kalvas� teip pat ir senasis lordas, arba bent tiek, kiek senasis Janas prisimena. Tad visai įmanoma, kad anapus kalnų yra sesuo, tų seserų gali būti visa orda, nesvarbu, kiek kas �ino. Na, o kaip senasis lordas susirado sau sen�j� poni�? Visi �ino, kad ji ma�ų ma�iausiai i� anapus,�� dunkst, te�la trinktelėjo ant stalo. � Senoji ponia da�nai nusileisdavo �ionai ir pati pamai�ydavo puodus. �Daugiau druskos�, � sakydavo, o mama � man, ir vis sukdavosi aplink pipirus ir prieskonius,�� trinkt. � I� Karolio ji gaudavo �olių. Kai mėnulis būdavo tinkamas, Karolis jų pririnkdavo, o senoji ponia klausdavo: �I� kurios med�io pusės kasei?� Tada Karolis irzliai atsakydavo: �I�gerosios�. Ai�kių ai�kiausiai prisimenu. Ant virtuvinės kėdutės pasilypėjusi mai�ydavau puod�, buvau tada ma�utė, o jie susigin�ydavo. Mama man sakė, kad nesiklausy�iau, senoji ponia u�siima keistais dalykais, mama man ai�kindama taip vadino: �keisti dalykai�. Senoji ponia mirė, o jie vis dar ant jos kapo kabina amuletus. Argi ne?

Tiesa. Ai�ku, tai nebuvo pirmas kartas, kai Nikolajus i�girdo, kaip vienu atsikvėpimu į vien� suplakamas raganavimas ir senoji ponia � kartu su pastebėjimu, jog u� jaunojo lordo nugaros Karolis turi didel� vald�i�; kai Stanis buvo Jurio am�iaus, senasis valdovas persivertė per �irgo galv� ir daugiau niekad nebekėlė, ogi senoji ponia savaip valdė �alį, kol Staniui sukako dvide�imt devyneri, vienas dievas te�ino, kokius planus (ir darbus) jiedu su Karoliu ruo�ė.

��Argi ne?

��Taip, tikrai,�� jis patvirtino. Moteri�kių ir raganų reikalai. Visai prastai, jeigu Karolis nori pasitarti su ragana. Nikolajui nesinorėjo dalyvauti senosios ponios reikaluose. Ponia buvo kape ir, a�iū dievui, jame lieka; jau ir taip gana tų rūpes�ių su troliais.

Kepėja krestelėjo galv� ir i� te�los suformavo kamuolį, u�metė ant jo rank�luostį.

��Anapus kalnų nėra ta vieta, kur a� norė�iau dabar būti: visi tie keisti dalykėliai, nakties skraidūnai. Paklausk pats sav�s, kas praeit� naktį bandė įsigauti kartu su parankiniais, a?

Laiptais par�lumpsėjo vaikis su pieno kibiru. Įėjo jis skubotai, i�balusiu veidu ir visas suklus�s. Nikolajus pasi�iūrėjo į berniuk�, tas pastatė kibir� ir pasiteiravo:

��Ar viskas, ponia Zofija?

��Ne�dinkis!�� pasakė kepėja. O kai durys u�sidarė: � Kai tamsu, jie nebenori eiti nei į klėtį, nei į dar�in�. A� jų ir nekaltinu.

��Pilies kieme nėra jokių trolių. Jie nesirodo, kur tiek daug įmonių.

��Jei troliai ims ėst juos vien� po kito, tada jau nebebus jų tiek daug, tiesa?�� kepėjos balsas prislopo iki �nab�desio. � Man pa�iai nepatinka sandėliukas, ir tai � gryna tiesa. Karolis pasakė, kad visus skl�s�ius laiky�iau u��autus. Na, ir k� jis turėjo galvoje teip sakydamas? ir kas per degėsių kvapas ten buvo? norė�iau a� �inoti. Tai va, jis skuod�ia anapus kalnų pas savo ir senosios ponios giminai�ius, jei man�s klausi, o lordas Stanis siun�ia su juo berniukus� kieno kvietimu? norė�iau su�inoti. Jo ledi tikrai to nenorėjo, lordas Stanis gi visai jos nesiklausė, � �tai k� i� to kambario nugirdo tarnaitės.

T� patį kalbėjo ir vyrai: tiek pilies kieme, tiek arklidėse arba klojime. Arklininkai pasakojo kitokius dalykus: kaip vėjams siau�iant nukrito vir� arklidės durų sukrauti mie�ių pėdai, atsidarė durys, o praeit� naktį ka�kas i�g�sdino arklius, turbūt tas pats, kas įbaugino parankinius.

O gal tik vėjas juos visus įaudrino. Senasis u�uodė dūmus, nugirdo paliktų kūdikių verksm� � gandai apie tai keliavo i� kaimų į viensėd�ius, ir galėjai likti virtuvėje klausytis pasakojimų tol, kol visas pasaulis lauke pasidarys tamsus ir piktas.

Ta�iau �i�nakt Nikolajui dar reikėjo vienam parkeliauti į bok�t�, pasiekti savo kamp�, ir, lipdamas auk�tyn suktais bei siaurais bok�to laipteliais, kur jo nuo durų ne�ama �viesa ant sienos akmenų kūrė mil�ini�kus trūk�iojan�ius �e�ėlius, jis pagavo save begalvojantį apie vir�utinių langų langines, beabejojantį, ar paliko jas u��autas nak�iai, o gal ne.

Kvaila mintis. Dar niekada atviras langas jo netrikdė. Nebuvo ko bijoti � nieko, kas kit� naktį, kai jie miegos tiesiog po �vaig�dėmis, neturėtų geresnės progos jam pakenkti. Ta�iau seni akmeniniai mūrai, pana�ūs į �itas sienas, mat� ateinan�ius ir i�einan�ius valdovus bei tarnus, ka�k� slėpė, gal jie kūrė tuos �e�ėlius, keistus garsus, girg�desį arba vėjo atodūsius; lygiai taip pat lengvai galėjai tikėtis, kad ant laiptų sutiksi sen�j� poni� arba sen�jį lord� Ladislav� � ne prie� gera galvoti apie tokius dalykus prie� i�vykstant į trolių med�iokl� bei �iniuonio ganiav�: senoji ponia jau de�imt metų gali sau saugi gulėti kape, bet jis turi atidaryti savo kambario duris ir i��iūrinėti �e�ėlius � suaug�s vyras,�� tikra gėda!�� kuriam nepatiko naktį surast atviras langines bei rankoje laikyti plevenan�i� liepsnel�.

Jis įėjo ir u�darė langines. T� pa�i� akimirk� u�geso �ibintas, pok�telėjo u�sitrenkdamos durys. Kambarys paskendo tamsoje, lyg pasmerkties �enklas per bok�t� nulėkė aidas. I� tiesų prisireikė dr�sos vėl pasisukti ir ramiai u�skl�sti langines, po to aklinoje tamsoje prisiminti keli� per savo kambarėlį, ap�iuopom susiie�koti duris ir jas atverti.

I� apa�ios atsklido labai nedaug �viesos, per ma�ai, kad ap�viestų laiptus. Ant stalo jis susirado �ibint� ir apgraibomis nulipo dar kart� jo u�degti � nebe pirm� kart� papūsdavo pietys, ir durys i�krėsdavo �į sumaut� pok�t�, nebe pirmiena keliauti laiptais u�sidegt �ibinto, bet dar niekad taip pani�kai nesidau�ė jo �irdis, dieve, niekad nuo tada, kai jam buvo devyneri ir jis i�drįso �vilgtelt į dar�inėje tūnojusį vaiduoklį, kurio bijojo kaimynų berniūk��iai.

Tas �inojo k� geresnio nei terliotis su juo ir plasnodamas, su baisiu �iaudų �lamesiu i�lėkė.

Nikolajus u�degė �ibint�, leidosi kopt laiptais, bet paskutiniame posūkyje jį persmelkė baimė, kad jo kambario langinės ir vėl bus atdaros arba ka�kas tykos jo pasislėp�s �e�ėlyje, o gal u� durų. Toki� tai kain� jis moka u� tai, kad klausėsi pasakų, tiesiog kvaila apie jas galvoti. Zofija tikriausiai jau guli �iltai savo lovoje, pamir�usi visas savo i�mones.

Ta�iau jis neketino miegoti. Ne �i�nakt ka�kodėl. Ir nors langinės u�skl�stos, o �ibintas skais�iai plieskia, jis laukė ryto, kai jie, palik� akmeninius skliautus bei prisiminimus, galės būti po atviru dangumi.

�Troliai ir vilkai dar nėra patys blogiausi dalykai�, � netikėtai nei i� �io, nei i� to pagalvojo jis. Jis prisiminė t� kra�t�, kur anapus kalnų, bent jau jo vaizd�, kurį matė anais trolio metais nuo auk�tikalnių: �ali� kra�t� po keistai auksiniu dangumi ir jausm�, kurį tada patyrė, kad po ta �aluma, magi�kai tankia, kaip tos �alies lapai, slypi paslaptis. Jis atkeliavo i� �iaurės, būdamas penkiolikos i�sekė paskui karius per bad�, karus ir raganų bei �iniuonių pinkles � bet ta vieta netgi prie� tiek daug metų kėlė �iurpulius. Tada jis neleido tam �iurpiam jausmui įsismelkti į prot�, laikė t� prisiminim� nuki��s, kol bar�kan�ios langinės ir kalbos apie sen�j� poni� bakstelėjo tiesiai į jį.

Karolis? Karolis buvo mėgėjas, puodų raganius, orų �iniuonis. Pagalvok apie Karolį ir pamatysi kvietinius talismanus, puodynių puodynes su milteliais nuo dantų skausmo ar podagros. Karolis buvo saulėtos pievos ir namų �idinys �iem��

(Bet senosios ponios laikais Karolis nuolat ilgam i�vykdavo, taip jau buvo. Įdomu kur? Ir kodėl? Slapti pasimatymai su saulėje įdegusia mylim�ja? Karolis buvo vyras. O senoji ponia�)

Ponia ant laiptų, bauginanti �ibinto �viesoje � ji nebuvo sena. Jos plaukai juodi. Nikolajus atsiminė juos juodus esant kaip tais metais, kai jis atvyko į Magijar�.

��Kas tu?�� ji paklausė. � Kas tu, gra�uolėli? Ir k� darai ant mano laiptų?

Vėjas bark�telėjo į langines. Pamir�k meilut� kepėj�, jos pyragai�ius bei pasakojimus. Pamir�k sen�j� poni�, laiptus ir seniai buvusi� tams�. Lordo Stanio med�iotojų vyresnysis tro�ko padangės sau vir� galvos ir lapų �lamesio: giria nepriminė to, k� įgijo akmenys, kai �monės sukrovė juos vien� ant kito ir apsigyveno tarp jų, pastatė sienas ir įtaisė spynas, kad vieni nuo kitų viduje apsisaugotų.

Naktį atsivedė baltoji kalė, mink�ta nosimi ryto vėsoje ji stūmė k� tik gimusius �uny�ius sau prie pilvo pa�indyti. Nema�ai jų buvo geltonos spalvos. Juris grei�iausiai atkreipė į tai dėmesį, o Tama�as pakasė paausį nerangiam geltonam �uniui, kuris bruko pro jo rank� savo galv�, norėdamas �vilgtelt į �uny�ius ��tai Zadnis, kaip jie vadino negra�ų atklydėlį, kuris �ūtbūt norėjo prisigerinti; buvo jis gero būdo ir energingas i�darinėti visk�, ko trok�ta kūnas. Tomo nuomone, ka�kas prarado puikų �unį, kai Zadnis nutrūko nuo pasaito. Jis atsibastė kartu su lediniu vėju, buvo i�badėj�s, subrai�ytomis letenomis bei neprisileido nė vieno, tik Tama��, ir nuo tos dienos tapo Tama�o �unimi � pa�iu grei�iausiu i� visų jo turėtų �unų. Net jeigu �į pavasarį Zadnį ir u�valdytų kelionės aistra, Tama�as d�iaugėsi matydamas jo �uny�ius.

Ta�iau �įryt į �unid� Tama�as atėjo apsiginklav�s tre�iuoju i� geriausiųjų senelio kalavijų, trinksin�iu prie �ono; skrandyje sunkiai gulėjo pusry�iai, o galvoje � skaudus suvokimas, kad jis nebegali �ia pasilikti, kad Juris turės perimti �uny�ius: matys, kaip jie tepena, vartaliojasi kūlio, �aid�ia. Juris atbėgo ie�kodamas jo ir Bogdano, tarsi kieme daugiau nieko nevyktų; Bogdanas � visas daiktų krovimo skausmuose � krap�tėsi arklidėse. Bet Tama�as atsitraukė nuo darbo ir paklausė Jurio, nes atsidūrus prie� pasikeitimus, kurie įvyks be jo, jį netikėtai u�plūdo bloga nuojauta.

Juris pakėlė vien� �unytį ir parodė jam jo snukutį.

��Turėtų būti jo, ar ne?

��Be abejo,�� pritarė Tama�as, trindamas buk� ma�iaus nosyt�, apaugusi� geltonu Zadnio kailiuku. � �viesesnis. Bet �uny�iai tokie, negalima dar pasakyti.

Jis atėjo �ia, kad su�velnintų erzinantį Jurio svarbos jausm�, dabar gi jis jautė nerim� ir nenusakom� praradimo jausm�. Tai paskatino jį tarti:

��Pasirūpink jais. Jei kas nutiktų�

��Nenutiks!�� Juris rūs�iai pasi�iūrėjo ir nuleido �unytį prie motinos. � Nėra jokios prie�asties, dėl kurios negalė�iau vykti. Esu tik dvejais metais jaunesnis u� tave, bet niekas to nemato.

Trejais, bet tebus dveji.

��Visada kas nors atsitinka,�� Tama�as pacitavo Karolį ir i�tiesė rank�, kad spusteltų piktai atitraukt� Jurio petį. � Galbūt visa tai niekai, gal tai tik blogi metai ir kvaila ��sų med�ioklė anapus kalnų. Taip gali būti. A� nesijaudinu dėl to, kas vyksta ten, svarbu, kas �ia.

Juris piktai pa�velgė į jį drėgnomis akimis:

�� �ia nieko nevyksta. �ia niekada nieko nevyksta!

��Tai ir yra tavo reikalas, kad nieko neįvyktų. Ar girdi?�� Jo broliukas tro�ko reik�mingų įvykių. Tama�as pasiūlė jam toki� romantik�, koki� tik pajėgė: � Triuk�mas arklidėse, kreb�desiai į lang��

��Pauk��iai,�� piktai atrė�ė Juris. � Pauk��iai, ir tiek. Juk pavasaris, taip sako meisteris Karolis, ko kita jie tikisi?

��Tiesiog pasirūpink. Ir neik vienas į mi�k�, taip pat neleisk savo draugams eiti. Ten gali būti trolis, o a� nenoriu, kad tu jį rastum.

��Manau, kad jis yra, o jūs ketinate pakeliui jį nudėti.

��Jei tik sutiksim. Mes jojame anapus kalnų ir grį�tame � �tai viskas, k� ketiname daryti. Meisteriui Karoliui nepatinka tai, kas �ia vyksta, todėl mes pasikalbėsime su jo seserimi, juk taip? Negerai, jei mes nuvyksime ten, o ka�kas negera atsitiks �ia, namas sudegs iki pamatų ar kas nors kita. Tad ne�iopsok, stebėk, kas vyksta, neleisk savo draugams būti kvailiais ir neik į mi�k�. Pri�iūrėk, kad viskas būtų gerai. Namuose tu dabar u�imi Bogdano viet�, o dėl man�s � pasirūpink Zadniu. Gerai? Vyriausias �unininkas jo nemėgsta, jam labiau patiktų paklaidinti Zadnį mi�ke. Noriu, kad pri�iūrėtum, jog, kol man�s nebus, su juo viskas būtų gerai. Pa�adėk man.

Nebeliko daug laiko. Kieme rinkosi vyrai. O kalba vien tik u�tvank� tepralau�ė: Juris spoksojo į jį su a�arų pilnomis akimis, pyktis ir gėda buvo lygiai raudoni jo skruostuose.

��Tau leid�iama daryti, k� nori. Bogdanas nekreipia į mane jokio dėmesio. Taip neteisinga.

��Tai pirmas kartas, pri�adu tau, pirmas kartas, kai kur nors i�vykstu, o kit� kart� � tu va�iuosi. Kit�met būsi mano ūgio.

��Nieko i� to gera. Ma�ius turi likti namie, jeigu jūs �ūtumėt. Vis� likusį mano gyvenim� jie sakys: �Ka�kas turi pasilikti namie��

��Pasirūpink Zadniu. Saugok nuo bėdų. Ar pa�adi?

��Pa�adu,�� niūriai, su a�aromis.

��Liaukis,�� Tama�as su�iau�ė Jurio plaukus, o tas sudavė jam per rank�.

��A� tau ne kūdikis. Baik.

��Pa�adu. Daugiau niekad taip nedarysiu. � �is rytas atrodė labai grėsmingas laikas tokiems �daugiau niekad�. Nuo �ios minties Tama�as i�sisuko nebeat�aukiamu sprendimu. � Nagi, eime. Palydėk mane į kiem�.

Niūriai tylėdamas pakilo Juris, nusibraukė dulkes. Zadnis tapnojo vizgindamas uodeg�, trindamasis �alta nosimi Tama�ui į rank�, ir i�siver�ė pro jį į priekį. Dėl �io įpro�io Zadnį nuolat bausdavo tiek virėja, tiek Tadeu�as, vyriausias �unininkas, arba Bogdanas, ypa� po to, kai kart� �uo, u�darytas vir�uje, sugrau�ė geriausius Bogdano batus. Zadnis buvo įprat�s ant laiptų ar tarpduryje �okti kam nors skersai kelio. Zadnis grau�davo daiktus. Jis buvo prarastas �uo. Tama�as paprastai gin�ydavosi dėl savo �uns: jis mėgsta būti su �monėmis, dar nevisai suaug�s, niekas niekad nemokė jo geros elgsenos.

Tama�as pagalvojo apie Zadnį, besitrinantį kieme, po arklių kojomis, arba, labai įmanoma, sekantį jiems i� paskos.

��Juri,�� pasakė Tama�as. � Mes turim jį priri�ti.

Juris jam pritarė ir surado virv�.

Tai buvo i�davystė. Tama�as priklaupė ant vieno kelio ir tvirtai u�ver�ė mazg�, ri�damas jis i�laikė besisukantį aplink kaip vijurkas �unį ir dar gavo į �and� jo drėgn� atleidimo bu�inį.

��Būk geras,�� pasakė Zadniui. � Pasilik ir saugok Jurį.

Po to Tama�as atsistojo, nusi�luostė veid� bei odinį apsiaust� ir kartu su Juriu i�ėjo i� �unidės.

�uns lojimas i�sivijo juos pro vartus ant sutryptos �emės ir akmeninio did�iojo pilies kiemo grindinio, kur arkliai su arklininkais buvo susimai�� su pasiklydusiomis o�komis ir judriais baland�iais. Palyda rinkosi kartu su giminai�iais bei norin�iais palinkėti gero kelio: su motinomis ir �monomis, su jaunesniaisiais broliais bei seserimis, su dėdėmis ir tetomis, su seneliais ��visi pavojingai audė tai �en, tai ten tarp arklių, visi � i�sipust� geriausiais rūbais, nes tai ne jų rengiama smagi med�ioklė, o dr�sus ir ambicingas �ygis, kokio dar nebuvo per vis� Magijaros gyvavim�, kelionė į legendinį kra�t� anapus kalnų ir galimybė pakeliui susitikti trolį � penkiolika vyrų, visi kalbėjo, su savo arkliais ir trimis ne�uliniais poniais, apkrautais grūdų mai�ais bei brezentu, paruo�tais kelionei per kalnų perėjas. Bruzdesys pagavo Tama�� ir privertė jo �irdį grei�iau plakti. Tiek spalvos, tiek kontūrai �įryt rodėsi drauge ir nerealūs, ir ry�kūs. Meisteris Nikolajus �ūkavo ant arklininkų. Je�is flirtavo su visu būreliu Zavio pusseserių. Bogdanas, viskuo primenantis valdovo sūnų ir karį, laiptų vir�uje sakė sudie savo motinai ir tėvui.

Tama�as �murk�telėjo pro sumai�tį, skubiai keliais �ingsniais u�lėkė į aik�tel�, Juris � įkandin jo.

��Kaip tu manai, ar sugebėsi dar �iandien i�vesti �i� daugyb�? � kaip tik tada tėvas paklausė Bogdano.

Bogdanas nusijuokė ir atsisveikino, praeidamas patap�nojo Tama�ui per rank� bei sutar�ė Jurio plaukus.

��Būk geras, ma�asis broliuk,�� tarstelėjo.

Tama�as priėjo ir pabu�iavo savo motin�.

��Būk atsargus,�� pasakė ji jam, pataisė jo apsiausto sag�, pridūrė, koks jis es�s dailus, bet ji pasakė daug daugiau nei praeit� vakar�: apie raganas ir trolius, kaip būtina �iūrėti, k� valgys ar gers, ir kad niekad niekad netikėtų tuo, kas atrodys pernelyg gera, kad būtų tiesa.

��Mes sugrį�ime iki vidurvasario,�� pasakė jai, matydamas spindin�ias jos a�aras � vidurvasaris buvo tas laikas, dėl kurio meisteris Nikolajus jiems visiems garantavo,�� pabu�iavo j� antr� kart�, jausdamasis kaltas dėl jos a�arų, tada energingai apkabino tėv�, kuris jam patap�nojo per petį tardamas:

��Tama�ai, prilaikyk savo brolį ant pasaito.

��Prilaikysiu,�� pa�adėjo jis ir krūptelėjo: tėvas dar niekada taip nekalbėjo, niekada per vis� jų gyvenim� neu�siminė, jog abejoja Bogdano vadovavimu, ta�iau Tama�as nebuvo tikras, ar tai tik ne juokas, nors tėvas ir nesijuokė. O gal �įryt jie susipyko? Vis tik Bogdanas i�eidamas juokėsi.

Tėvas antr� kart� jį apkabino, dar tvir�iau, patap�nojo ranka per nugar� ir stumtelėjo paskui Bogdan�, tarytum tai būtų paskutinis jo sprendimas dėl savo sūnų, kuriuos i�siun�ia į pasaulį, ta�iau, Saule valdove, Tama�as neįsivaizdavo, kaip jis galėtų sulaikyti beatodairi�k� Bogdano ver�im�si į kliūtis, vargu ar meisteris Karolis tai pajėgtų. Tama�as buvo vidurinėlis sūnus, Bogdanas vadovavo, o jų tėvas pra�o jo saugoti Bogdan� nuo bėdų?

Tama�ui belipant �emyn, arklių kauk�ėjimas i�siver�ė u� pilies kiemo sienų, nustelbdamas �ūksnius ir pokalbius; jis prasilenkė su meisteriu Karoliu, kuris, apsiginklav�s kaip likusieji, lipo pas jo tėv�. Malūno kieme Tama�as pastebėjo savo arklį, arklininkai, kaip ir buvo �adėj�, jį i�vedė bei i� tiesų priri�o jam priklausiusius ry�ulius. Tapus Tama�as �velgė su palengvėjimu, susidoroj�s su atsisveikinimais bei tėvų a�aromis. Dabar vienintelis rūpestis � neapsijuokti tarp vyresniųjų vyrų, ir �tai ne�inia i� kur prilėkė putni mergiotė, įbruko jam į rankas sunkų ry�elį ir pabėgo.

Jis stabtelėjo sumi��s, ir prie jo alkūnės atsirado Juris o gaudydamas kvap� paklausė, ar galės naudotis jo med�iokliniu lanku, kol jis bus i�vyk�s: jo pa�io lankas buvo per silpnas, o Juriui reikėjo stipresnės templės nei senoji Bogdano atgyvena�

��Taip,�� i�sibla�k�s tarstelėjo Tama�as. Mergaitės įduotas ry�ulėlis nuostabiai kvepėjo pyragu bei prieskoniais, ir jam parūpo, kas ji tokia arba k� jis padarė, kad u�sitarnautų jos dėmesį. Kitos merginos pyragus bei vainikus duodavo dovanų savo brangiesiems, betgi jis, gerai �inoma, vengė merginų � kaip tik dėl �ito jį visi pa�iepdavo. Ji norėjo, kad �it� ry�elį perduo�iau Bogdanui � tai labiausiai tikėtinas paai�kinimas.

��Tama�ai, ar galiu?!

Kaip tik laiku Tama�as prisiminė savo pa�ad� daugiau nebetar�yti Juriui plaukų. Juris stovėjo stebeilydamas į jį ir kar�tai �adėjo:

��A� pasirūpinsiu juo,�� omeny jis turėjo lank�, kuris �iaip tik rinktų per vasar� dulkes, o tai nėra gerai nei lankui, nei kam nors kitam.

��Imk ir naudokis kuo tik nori,�� pasakė Tama�as. � Viskuo, kas tik tau i� mano daiktų patinka,�� niekas po trolių med�ioklės nebe�aid�ia su aitvarais ir suku�iais. Drabu�ius jis i�augs. Dar keletas dalykėlių� bet kam aptarinėti �ird�iai mielus nieku�ius? Juris dar turėjo pasid�iaugti praeinan�ia savo vaikyste: tyrinėjimų metais, �vejyba ir med�iokle atokiuose ūkiuose, stebuklingais pusdieniais toli nuo namų ir pietų stalo.

Ėmė du�ti moliniai indai. Michalo arklys, bla�kydamasis tarp arklininkų, kad i�vengtų mergio�ių gagenimo, atbulas įsirė�ė į krep�ių krūv�, tada vėl metėsi per sutre�kintus obuolius į klykian�ias mergi��ias. Per kiem� praū�ė chaosas. Michalas ir visi arklininkai keikėsi maldydami arklius.

��Gerai, gerai jau!�� �aukė med�iotojų vyresnysis. � Prie arklių! Saule valdove, traukitės atgal! Ar galima nuraminti bruzdesį ir traukt į keli�? Meisteri Karoli? Milorde Tama�ai? Ar galime lipti ant arklių?

Tama�o veidas nukaito. Jis �vilgtelėjo atgal, Karolis vis dar su jų tėvu ir primygtinai reikalauja, jis staiga suprato, dar kart� i�klausyti visus smulkius pamokymus, kuriuos jau vakar vakare jiedu su tėvu buvo aptar�: Tama�as pa�inojo Karolį ir i� vietos galėjo suvokti esm�. Taigi jis vėl u�lėkė laiptais ir trūktelėjo meisterį Karolį u� rankovės sakydamas:

��Meisteri Karoli, mes tu�tuojau i�vykstame,�� ir nusitempė sen�jį �emyn į kiem�.

��Orų stiklas!�� �aukė per petį Karolis, kol arklininkai laiptų apa�ioje kėlė jo ginkluot�j� sunkenyb� į baln�. � Nepamir�kit orų stiklo! A� parod�iau Juriui, kaip juo naudotis�

Jų tėvas �ūktelėjo jam atgalios:

��Jokit jokit, kitaip sugrį�ite tik derliaus nuimti. �iūrėkit, meisteri Karoli, klausykitės patarimų.

��� Turit palaikyti vandens lygį! � rėkė Karolis, kol Tama�as, dar prie� u�sėsdamas ant arklio, į balnakrep�į kim�o kaspinu perri�t� dovan�.

��Būk atsargus!�� susirūpinusiu veidu palinkėjo jam Juris.

��Nepamir�kit savo smegeninių pajudinti,�� per vis� kiem� sustūgo jų tėvas. Bogdanas, sėdįs ant arklio, jau besisukdamas �alin, nusikvatojo bei mostelėjo ranka.

��Sudiev!�� �ūktelėjo Juris, ir Tama�as, viena koja įsispyr�s į balnakilp�, pajuto nenumaldom� nor� pasigr�us �vilgtelt į savo tėvus bei namus, tarsi tam, kad visk� įsimintų, visas �ios vietovės detales, jis teturėtų tik �i� paskutin� akimirk��

Ta�iau Bogdanas su Karoliu ir Nikolajumi jau jojo vartų link, nepalikdami nė akimirkos ilgesingam �vilgsniui; Tama�as pataikė balnan, ir jo arklys prisijungė prie laukan pabyran�ių �monių, pasivijo Bogdan� bei jo arklį, paskui kurį da�niausiai sekdavo. Pasagos sudundėjo tiltu, dusliai nutrinksėjo per kiet� kelio pavir�ių, tiek balsai, tiek pritarimo �ūksniai nutilo. Kai tre�i�kart Tama�as pasi�iūrėjo atgal, namai buvo nupilk�, matėsi grėsmingos sienos bei paskutinis blankus �venti�kai pasipuo�usių palydin�iųjų vaizdas tarp vartų, bet Jurio � nė �enklo, matyt, labai �irsta. Diena atrodė grėsminga, pilna pavasari�kų �enklų, ta�iau nebuvo nieko, k� būtų galima apsupti mintimis, kaip kad meisteris Karolis pasakytų. Tarsi�

Tarsi jis būtų buv�s ant savo paties am�inos nebūties slenks�io, o gal ant ribos į suaugusiųjų pasaulį. Buvo taip, lyg �i kelionė, kurioje gali pasitaikyti plė�ikų arba trolių, pareikalautų visos vienerių jo metų dalies, o jis jau visk� i��vaist�s.

Tama�as klausė sav�s, kodėl būtent dabar. Juris papras�iausiai visk� i�mėtys: jis tik keturiolikmetis, vis dar lengvabūdis, ar gali jis �inoti, koks brangus sulau�ytas �aislinis arkliukas arba pauk��io lizdas? Atminimo dovanėles jis sumes į s�vartyn�, o spalvotoje dė�utėje laikys �vejybos svarelius.

Bet dabar juos jau supo laukai. Arkliai, nu�uoliav�, kiek leido pirmas kvėpavimas, aprimo ir bėgo vienoda ris�ia, tuo metu kiekvienas pasirinko sau bendra�ygių būrelį. Netrukus pilies nebeliko nei �enklo, nei u�uominos, tik sodai abipus kelio ir tiesiog prie�ais padrikai pasklid� tamsūs laukiniai mi�kai. Diena nurimo, vienodai ramiai girg�dėjo oda, skimb�iojo pakinktai bei ginklai � tarsi gyvenimas slinktų �itaip dienų dienas, ir turbūt da�niau �itaip nei susiduriant su plė�ikais.

Ir keliavo jis ne su nepa�įstamaisiais, dauguma jų buvo Bogdano draugai, o keletas � jo tėvo vyrai. Gali būti, kad Bogdanas imsis vadovavimo, jei tik kas pasirodytų, ta�iau, jeigu kur pasipainiotų trolis, vadovaus meisteris Nikolajus, jau nekalbant apie meisterį Karolį, kuris sugebėtų u�tikrinti Nikolajui bet kokį prana�um�.

Dienai slenkant, jie pasijuto kaip paprastame med�ioklės būryje, pamir�o savo �arvus bei kalavijus ir tai, kad meisteris Karolis kartu su jais: tie patys buvo juokeliai ir pa�aipos, vyresnieji bandė jaunylius; Tama�as, būdamas jauniausias ir todėl geriausias taikinys, nelaidė juokų, tik gynėsi. Jei panorėtų, jis galėtų persimesti pa�aipa su savo kilminguoju broliu, k� kiti labai retai tei�drįsdavo.

Bet Tama�as niekada nedarydavo to vie�umoje. Ne prie� Bogdano draugus. Bogdanas visada nerimavo, kai jis būdavo �alia. Prie� liudininkus Bogdanas visada rūpinosi jo sumanumu ir paprastai palikdavo Tama�� vien�. I� Bogdano pavyzd�io Tama�as sprendė, jog ir Bogdano draugai taip elgsis. Nors tam tikrais atvejais, kalbant apie merginas ir med�iokl�, Tama�as buvo puikus taikinys ir, be abejo, �inomas kaip niūrus bei nuobodus tylenis.

�Prilaikyk Bogdan� ant pasaito�, kurgi ne. Vien tik todėl, kad broliui jis na�ta, o gal todėl, kad �ino dvaro elgesio normas arba tai, kad nedera ant stalo sukrauti alkūnių.

� O palaikyti ger� Bogdano nuotaik� �ioje kompanijoje rei�kė neu�sitraukti nemalonės: nedaryti klaidų ir netapti pajuokos objektu. Filipas, i� Bogdano draugų, buvo visai malonus, i� vyresniųjų � patikimas meisteris Karolis, net meisteris Nikolajus. Ta�iau �tai Je�is � Saule valdove, kas galėtų prasidėti su Je�iu, eleganti�ku ponu dygliuo�iu? Arba Michalu, kuris vis dar kentėjo dėl savo �irgo ir obuolių pintinių.

Obuolius Je�is prisimindavo kiekviena galima proga. Michalas raukėsi pajuod�s, kaip audros debesis, met�s ant kelio �e�ėlį, ir vis �iurk��iau atsikirtinėjo.

�itaip jie prajojo laukus, kuriuos pakeitė retkar�iais pasikartojantys tankumynai. Pliūptelėjo staigi liūtis, jie jojo po varvan�iomis gilesnio mi�ko �akomis. (�Kurgi orų u�kerėjimai?�� gretose pasigirdo burbėjimas. � Mūsų �iniuonis su mumis, o pa�i� pirm� dien� permirkom iki siūlo galo. Prabuskit, meisteri Karoli!�)

Ta�iau vis� likusi� dien� oras buvo kvapnus ir gaivus, Je�is pavargo terliotis su obuoliais, o kai takas aptemo taip, kad tapo nebesaugus, jie apsistojo angliadegių aik�telėje, kur buvo med�io anglių liekanų bei medienos lau�as.

Tada kiekvienas i�sitraukė gėrimų, meduotų saldumynų, �vie�iai keptos duonos, sūrio, de�ros � vis� gausyb� maisto, kuriam po keleto dienų būtų buv� lemta sugesti, ir siuntė aplink.

��Oho!�� �ūktelėjo Bogdanas, kai Tama�as jam i�tiesė pyrag�.

��Ne kepėjos kepta, tiesa?

��Manau, ji norėjo, kad jis tau tektų, � pasakė Tama�as, bandydamas įteikti jį Bogdanui. Bet tas atstūmė:

��Galv� guldau, jis tavo,�� pasakė. � Slapukauji, broliuk?

��Net labai,�� trumpai atkirto jis ir nudelbė akis bijodamas, kad pyragas netaptų tokiu pat į�ymiu kaip obuoliai.

Ta�iau i� tikrųjų putniosios mergiotės meduolis buvo puikus, o vai�indamas kitus, ypa� tuos, kurie nepiktai klausinėjo, kas ta paslaptingoji jo �irdelė, jis susivokė galvoj�s, kad ji tam tikra prasme buvo �avi � antroji vartų sargo duktė, jei tik jis gerai atskiria jo mergai�iukes.

Ir netokia jau neįmanoma partija lordo Stanio antrajam sūnui, nors motina ir teikė pirmenyb� (jis krūptelėjo) kar�tako�ei jaunylei Je�io seseriai arba tingiajai tre�iosios eilės pusseserei Kataryznai; Saule valdove, pasigailėk jo. �mona buvo kita perspektyva, turėjusi prisistatyti kartu su senėjimu bei jodinėjimu su suaugusiais vyrais. Viskas pernelyg staiga: ka�kieno kito valia ketino įsiver�ti į jo gyvenim� su daiktų chaosu, sujaukti jo kambarius, jo įpro�ius, jo dienas, jo �ventadienius bei vienumos minutes. Ir nors pyragas teikė naud�, vienatvės netektis � toli gra�u ne.

��Neprie�tarausi, jei paragausiu?�� paklausė Nikolajus, paimdamas ger� lust� pyrago. � Mmm.

Meisteris Karolis tuo tarpu atsitrauk�s klydinėjo tarp med�ių aik�telės pakra��iais. Nikolajus sekė jį akimis. Bogdanas irgi.

��Meisteri Karoli!�� �ūktelėjo Bogdanas, kai Karolis įslinko giliau į �e�ėlį, bet senasis neparodė jokio noro grį�ti.

��Ir toliau taip bus,�� burbtelėjo Bogdanas ir bakstelėjo alkūne �alia sėdėjusiam Filipui. � Dieve� Filipai, eik, pasek jį. Netrukdyk jam, bet ir neleisk, kad surastų lokį.

Filipas tingiai nusikeikė ir, kol meisteris Nikolajus neskubiai gerdamas i� savo gertuvės gerokai praskalavo sau gerkl�, atsikėlė, pasiėmė su savimi kalavij� bei pyrago gabal�.

��Troliai � ne ugnies gerbėjai,�� tarė Nikolajus ir, pamat�s į jį nukreiptas visų akis, patenkintas t�sė: � Ne per labiausiai mėgsta ir �iniuonius. Trolis, kurį pribaigiau � �inot, vienu metu visa jų banda u�klupo vien� mūsų �emdirbį, i��udė �eim�, jį patį, �mon�, jos brolį ir visus gyvulius. Daugumos tik kaulelius radom likusius. �iema buvo. Kai i�sekėm jų pėdomis į kalnus, jie puolė tiesiog į lau�o liepsn� ir pabandė pabėgti kartu su mūsų arkliais. Arba jie manė, kad būsim nuolaidūs kaip tas kaimietis, arba buvo praalk�. Troliai apetitu nesiskund�ia.

��K� jūs darėt?�� pasidomėjo Jozefas, dvare jis dar naujokas, mainais atvyk�s i� dėdės Liudviko, nuo motinos pusės, dvaro ties Jaznio upeliu. Tama�as, Bogdanas ir visi dvaro jaunikliai kas �iem� i�kaulindavo pasakojim� apie tai, kaip Nikolajus pa�iupo trolių vadui u� uodegos ir j� nukirto, ta�iau Jozefas buvo naujas klausytojas.

��� lokio dyd�io tie buvo. Dideli kaip lokiai, ma�ų ma�iausia. Jeigu ne snukis ir uodega, galit palaikyti juos lokiais. Ta uodega plika kaip �iurkės, ir jei tik gali j� su�iupti, trolis jau tavo. Nebent turi sugalvoti, k� su juo daryti.

Nikolajus �aipėsi i� Jozefo, vyresniojo akys kibirk��iavo i� linksmumo.

��Tai k� jūs padarėt?�� kaip tik tinkamu momentu paklausė Je�is.

��Nagi nurė�iau uodeg� ir pabėgau kaip velnias.

Aplink lau�� suskambo juokas. �inoma, galima buvo įkalbėti Nikolajų papasakoti savo istorij� smulkiau, pradedant nuo sugriauto ūkio namo ir siaubingų radinių jame.

Tuo metu sugrį�o Karolis su Filipu i� paskos, tyliai prisėdo, ir atrodė, kad susikūprin�s, rankomis apsikabin�s kelius, klausosi. Nikolajus pasakojo apie įvykius prie olos, kaip susitvarkė su trolių karaliumi, dideliu lyg me�ka ir stipriu kaip du vyrai.

Rodės, visa giria prisipildė �nab�desių ir �lamesio. Suūkė pelėda. Jozefas pa�oko ir nusijuokė.

Po to Karolis pasakė:

��A� nesitikiu, kad jų �ia būtų, nors įmanoma. �i�nakt reiktų sargybos.

��Je�i,�� tarė Bogdanas.

��Dėl ko sargyba?�� protestavo tas. � Dėl ko? A� noriu �inoti, jeigu man tenka sėdėti ausis i�tempus.

��Dėl bet ko, kad ir kas ten bebūtų, � murmtelėjo Karolis, i�sibla�k�s �velgdamas į ugnį. Ir tai buvo viskas, k� vėlesnieji klausimai galėjo i�pe�ti.

Kol visi kiti taisėsi miegoti, Je�is, vis bambėdamas, i�stūmė Michal� i� patogiausios vietos prie lau�o, at�lijo nugara į medį, o prie�ais atrėmė savo kalavij�: Je�is ir Michalas, Filipas, Pavelas ir Zevas � toki� sargybos tvark� iki pat au�ros nustatė Bogdanas. Tama�as atleido �arvų dir�elius, i� kelių �arvų dalių net i�slydo, neskaitant batų � jis stebėjo, k� darė Bogdanas arba Nikolajus, norėjo su�inoti, kiek tokiomis s�lygomis yra galima ir apdairu pasijausti patogiai. Ant �emės Tama�as i�sitiesė vietoj pagalvės pasiki��s balnakrep�ius, Nikolajaus pasakojimas gi temdė jo mintis.

Vir� jų vis �lamėjo neseniai sulapoj� med�iai, visais pa�aliais mi�ke kreb�dėjo, klykavo naktiniai padarai. Lau�o ap�viesti arkliai bastėsi rup�nodami �ol�, susistumdydavo ir staiga persigrupuodavo, pakeldami i� po antklod�ių kelet� galvų, po to trumpam nurimdavo. Nikolajus prisėdo prie Je�io, sargyboje; jiedu kalbėjosi tyliai, ka�k� apie lokių pėdsakus mi�ke. Tama�as stengėsi klausytis, bet jo galva buvo pernelyg prikim�ta, jis baiminosi dėl miego ir to, kas vertė jį domėtis troliais bei lokiais. Jis u�merkė akis, kad tos kurį laik� pailsėtų, kol jis klausysis, bet prabudo, kai saulė jau skverbėsi pro med�ius, visa stovykla krutėjo, o Bogdanas �ūktelėjo jam �mamytės lepūnėlis�.

Kai tik Bogdanas su Tama�u i�jojo, viskas i� karto nublanko, vakare � dar blogiau: be brolių triuk�mo menėje. Ir pusry�iai pernelyg ramūs � visi�ka niūrybė. Juris be jokio apetito paknebinėjo ko��, nerangiai nukėblino prie rytinių u� Karolį atliekamų darbų: kasdien nustatyti, k� rodo orų stiklas, bei pa�ymėti grifelinėje lentelėje � tada �mė�telėjo pro motinos akis; jų motina vis liūdėjo, tai siuvo, tai diskutavo su savo auditorija � kambarinėmis bei dvaro poniomis.

Bet Juris buvo per didelis, kad turėtų su jomis sėdėti. Jis nusileido �emyn, kur tėvas svarstė �emdirbių ir prekeivių bylas, ta�iau vienintelis �ia laukiantis jaudinantis dalykas buvo pasakojimas apie kaimie�io Padria�vo jautį ir na�lės Mirijam karv�, ir kai tik byla pasibaigė, Juris nulėkė laiptais į kiem� pasiie�koti kitų vaikėzų.

Tikėjosi surasti juos kur nors netoli virtuvės. Kepėja gamino pyragai�ius, ji pasakė, kad vaiki��iai i�jojo į Ambraziejaus valdas pamed�ioti triu�ių.

Tai visi�kai nes��ininga. Jam niekas nepasakė. Visai nesvarbu, kad jis u�simiegojo, sugai�o meisterio Karolio darbo kambaryje bei u�truko pasiklausyti apie jautį ir na�lės karv�; vienas i� jų galėjo jo paie�koti, dabar gi � Juriui visai neberūpi su gauja vaikėzų, pernelyg u�siėmusių, kad jį surastų, vykti g�sdinti triu�ių.

Tad jis parinko kelet� gard�ių gabalėlių baltajai kalei bei brolio �uniui ir nusprendė, kad �uny�iai suteiks daugiau d�iaugsmo nei i�davikai, o su Zadniu jis galės eiti pamed�ioti triu�ių į sod� anapus sienos.

Taip jis nuskriejo indų plovyklos laiptais �emyn, per�oko per paplavų balas ir nuliuoksėjo prie i�klerusios �unyno tvoros, netoli arklid�ių. Akimirksniu jo tėvo �unys, norėdami to, k� jis ne�ėsi, sukėlė triuk�m�, Bogdano �e�etas metėsi prie savo aptvaro vartelių ir u�skalambrijo, kad tik atkreiptų jo dėmesį.

Naujoji mamelė, baltoji kalė, pakėlė nosį prie vartelių ir pasiėmė savo trupinius kaip tikra ledi, pasigard�iuodama i� dėkingumo. Juris suskai�iavo, ar visi �uny�iai savame guolyje, taip ir buvo. Tada pasuko prie nuo�alaus ir apgriuvusio Zadnio aptvaro, kurį Tama�as buvo dvigubai sutvirtin�s, kad kiti �unys nesusipe�tų su Zadniu.

Ta�iau Zadnis prie vartelių nepasirodė. Juris pakėlė velk� ir �vilgtelėjo vidun: purve voliojosi pergrau�ta virvė.

Jis leido Zadniui pabėgti. Tama�as jį u�mu�.

Ne, Tama�as jam atleis, o tai � tūkstantį kartų blogiau.

��Kur einat?�� paklausė ginklininkas. � Ar tik ne Tama�o lank� imat?

��Jis man paskolino,�� pasakė Juris, o į pirm�jį klausim�, skrisdamas laiptais �emyn, taip ir nebeatsakė.

��Kur einat?�� paklausė virėja, kai Juris papra�ė krep�io su maistu.

��Berniūk��ių ie�koti,�� pamelavo jis, nors tai nebuvo visi�ka netiesa, jei prisimintume jo brolius ir jų draugus. � Gal galėtumėt daugiau įdėti? Jie tikriausiai bus i�badėj�.

��Kur einat?�� paklausė arklid�ių pri�iūrėtojas, u�tik�s jį bebalnojantį savo pon� Gracij�.

��A, virėja �tai įdavė berniūk��iams,�� jis parodė krep�į, bet ne tai, kas buvo jame.

�� �iūrėkit, nenusisukit sprando,�� palinkėjo tas.

Juris buvo tikras, kad arklininkas grei�iausiai galvojo apie ponės sprand� ir apie jos sveikat�, visai nesvarbu, kad Gracija ��jo ponė, ir jis dar niekad nebuvo jos nuskriaud�s.

��Kur i�vykstat, jaunasis ponaiti?�� prie vartų pasiteiravo sargybinis.

��A, tai �en, tai ten,�� pasakė jis ir prajojo.

��Kada grį�it?�� jam pavymui �ūktelėjo anas.

��Kai surasiu brolio �unį, � jam atgal �ūktelėjo Juris, greita ris�ia pavarė Gracij�, mat sargas buvo apykurtis, ir t� �inojo kiekvienas vaikis.

Na, o kadangi Juris �inojo, į kuri� pus� pabėgo Zadnis ir kiek jis galėjo nubėgti, be to, kadangi būtent ton pusėn (gal kart� ar du leido sau prisipa�inti) ver�ėsi ir jo �irdis � bent jau �velniausiose Jurio svajose� visgi, norėdamas save pateisinti, jis svajojo, kad Zadnį pasivys tik tada, kai prie�kalnėse �uo pasieks vyrus; jis girdėjo savo vyresnįjį brolį sakant: �O, tegul eina kartu, �iaip ar taip, jis jau �ia�.

Bet Bogdanas taip nepasakytų. Juris �inojo ir �vilgsnį, kokiu Tama�as į jį pa�velgs todėl, kad jis nesugebėjo i�laikyti �uns aptvare.

Juris nebuvo nei�didus: jeigu jo nebus vis� naktį, o ryte jis grį� su Zadniu, galbūt visi, net jo draugai i�davikai, bus u�tektinai prisinervin�, kad suprastų, jog jis � ne tu��ia vieta.

Vis� kit� dien� � i�tisai mi�kas, po kiek laiko, Tama�o manymu, įkyrėjo tikėtis trolių. Jie matė med�iojamų �vėrių, bet nepastebėjo jokio trolių �enklo, nebuvo ir jokių malonių nukrypimų pamed�ioti � Bogdanas gin�ijosi ir tvirtino, kad triu�ių tro�kinys būtų puiki vakarienė ir laiko u�tektų, ta�iau Nikolajus jį suvaldė, kaip jų tėvo buvo liepta, sakydamas, kad jie dar galės pasid�iaugti �ia prabanga pakeliui namo, dabar geriau judėti pirmyn, kol jie dar tikrai �ino, koks kalnuose jų laukia oras.

Be to, jie dar turėjo naminio pyrago, sūrio bei de�ros liku�ių, reikėjo jais atsikratyti, kol dar nesuseno ar nespėjo sugesti. �Nuostabu,�� pasakė sau Tama�as,�� kaip beproti�kai vyrus apsėdo mintys apie kit� valgym�, kai nebėra virtuvės, kuri aprūpintų juos maistu�. Ir �tai, dvi dienas po kiekvienu r�stgaliu ar krūmu ie�kojus trolių, protas ėmė bla�kytis bei įvairumo dėlei pastebėti kitus dalykus: pauk��io skrydį, saulės �vies� ant lapų ir greitai taku nuskuod�ian�ius plė�rūnus.

Visur buvo akivaizdi praėjusios �iemos �ala: krūmai, turėj� būti apsipyl� pumpurais, dabar dar tik bandė at�elti, med�iai lapojo tik ten, kur nebepasiekė elniai. Ta�iau elnių paliktų �enklų buvo nedaug, u�tat �auniai prie vienos dienos dvėselienos pasidarbuota ma�ųjų maitėdų � jie buvo tarsi �iurkių orda, vos pravėrus svirno duris.

� Giria su�eista, galvojo Tama�as, dar nemirtinai, bet su�eista � nors niekas nepajėgtų įsivaizduoti, kad tokio plo�io ir tokia tvirta giria galėtų nukentėti, netgi nuo ugnies. Jis niekada nebūtų pasak�s, kad joje per daug elnių arba lapių, bet, matydamas �ia padaryt� �al� ir atsi�velgdamas į kreb�desius prie durų bei keistus plazdėjimus pa�ios pilies pastogėje, ėmė tikėti, kad tai � nebe papras�iausias būsimos netekties �enklas, galbūt netektis �ia dar menka, bet jau prasidėjusi su pavasariu, kuris nebeateis su įprasta jam energija, o su gausybe dvėselienos, kurios vilkai nelietė.

Visada �iem� būdavo mir�ių, kurias tirpstantis sniegas apnuogindavo, mir�ių, atsirenkan�ių silpnuosius, senus ar luo�us, bet jų buvo per daug ir labai nesenų � gyvuliai, i�tvėr� �iem�, mirė nuo nepritekliaus, viena rū�is pjovė kit�. At�alynas buvo dar menkesnis. Lietūs i�plovė �aknis, uogakrūmiams trūko lapų. Tai pastebėj� kiti vyrai paklausė Karolio, k� tas man�s.

Karolis atsakė:

��Viena siejasi su visa.

Bet kai Je�is paklausė, k� jis turėj�s omenyje, Karolis tik pa�velgė pro �akas į dangų, galbūt įsi�iūrėdamas į kalvas, ir pasakė:

��Atsakymas � anapus kalnų.

Gerai, kad virėja į krep�į įmetė daugiau sausainių, blogai, kad jis nepasirūpino i�vykti su geresniais rūbais, tik su lengvu apsiaustu, bet nakties vėsoje Juris sau pasakė, kad jeigu būtų pasiėm�s apklot� ir visk�, ko jam reikėjo, niekada nebūtų i�vyk�s.

O jei nors kiek ankstėliau būtų u�ėj�s pasi�iūrėti Zadnio, kaip buvo �adėj�s, galbūt būtų jį sugav�s dar prie� tam nugrau�iant virv�.

Bet jo tėvas pasakytų, kad nėra jokios naudos i� miegojimo su tokiais �o kas būtų, jeigu būtų�. Jis buvo mi�ke. �aukė Zadnį, kol visi �emdirbiai slėnyje ir visi elniai girioje tikrai jį i�girdo. Tik po saulės laidos jis pradėjo pernelyg daug galvoti apie trolius, vilkus ir me�kas, �tai ir dabar atrodė baugu tamsoje su�ukti. Tai buvo metas, kai i�lenda keturkojai med�iotojai, o troliai �mi�inėja aplink ie�kodami vakarienei berniukų bei pasimetusių �unų, jei tik jiems nepavyksta sugauti elnio.

O gal jie ver�iau prisigaudytų berniukų bei kvailų �unų.

Juris metė mėgin�s į�iebti ugnį, jam niekad ir nesisekė. Įsisupo į savo apsiaust�. Gracijos gūnia buvo pernelyg prakaituota, Juris su ja sausai i�trynė pon�. Dabar jis a�triai visur aplinkui pajuto tams� bei lapų �lamesį ir naktinių padarų �ūkavimus, kokių, galėjo prisiekti, dar nebuvo savo gyvenime girdėj�s.

Ta�iau jis dar niekad nebuvo mi�ke vienas.

Galbūt jam reiktų mesti visk�, pasiduoti ir rytoj ryt� grį�ti namo. Tikrų tikriausiai dabar jie ie�ko jo po mi�k�, nors jis jų ir negirdi, ir kad ir k� jie begalvotų, jis nepasiklydo: Juris buvo visi�kai tikras, kurioje pusėje namai, tvirtu jo įsitikinimu, jis surado Bogdano kompanijos keli� per mi�k�, keli�, kuris nebuvo kuo nors ypatingas. Be abejo, Zadnis jautria med�ioklinio �uns nosimi tuoj pat surado pėdsakus ir jais seka.

Jis nema�iau tro�ko, kad jautrioji Zadnio nosis galėtų ir jį patį surasti, nes girdėjo ka�k� judant �en ir ten krūmuose, ka�kas ėmė baidyti Gracij�.

Jis pa�oko, kaip tikėjosi, kad broliai pa�oktų, sumosavo į apsiaust� įsuptomis rankomis ir storiausiu balsu u�riko:

��Ne�dinkis!

Kad ir kas ten bebūtų, galvotrūk�iais nukūrė per mi�k�. Gracija pa�oko ir vos nenutraukė saito. Juris prisėdo ir, pasijut�s ma�umėl� geriau, vėl apsikam�ė apsiaust�.

Galbūt net vilkas jo pabijojo. Galbūt me�ka. Geriausiu atveju vienas ar pora elnių.

Dieve, Juris tikėjosi, kai tai nebuvo Zadnis.

��Zadni?�� �ūktelėjo į tams�. � Zadni? �en, vyruti, eik� �en,�� tai naktyje sukėlė baisų triuk�m�, Juris ėmė vaizduotis, kaip visi lokiai bei visi troliai kiek įmanoma i�tempia ausis ir sako: �Berniūk�tis mi�ke, tiesa?�

��Zadni?

Brūzgynuose Juris i�girdo brazdesį. Įsivaizdavo bent jau vilkus ir lokius, pasi�iupo Tama�o lank�, įtempė strėl� ir ėmė laukti.

��Zadni?�� jo ranka drebėjo. O kad būtų labiau steng�sis įkurti ugnį.

Bet i� po lapų ky�telėjo �vaig�d�ių ap�viesta nosis, o po to ��nerangios priekinės kojos.

��Zadni!�� su�uko Juris, paleisdamas lanko templ�. � Saule valdove, d�iaugiuosi tave matydamas. Na, eik�, eik�, vyruti.

Jis tik �įryt susiprotėjo, kad i�vyko be jokios virvės ar pasaito, tėra tik Gracijos saitas, o ir tas nepakei�iamas � panaudotas. Taigi teks pasinaudoti savo dir�u. Kai tik Zadnis i�lindo, Juris padėjo lank� ir įsi�iūrėjo tamsoje į jį, kalbėjo su juo �velniai, kaip Tama�as būtų kalbėj�s:

��Nagi, eik� �en, vyruti,�� Juris priklaupė, pasirausė savo krep�yje ir i�traukė sausainį. � �tai, vyruti, virėja pasiuntė. Na, eik�, geras vaikinas�

Zadnis nesiartino prie jo rankos. Juris atlau�ė truputį ir pamėtėjo jam, ta�iau Zadnis tarsi laukinis padaras an� pasi�iupo ir metėsi tolyn, kur ranka nepasieksi, stovėjo spoksodamas i� saugaus nuotolio lyg elnias, pasiruo��s sprukti.

��Ai, visai neketinu tav�s su�iupti. �tai skanus sausainis. Mielas �uo, geras �uo, Zadnis. Tu mane pa�įsti. A� Tama�o brolis.

Tama�as pra�ė tavimi pasirūpinti. Vyriausias �unininkas tav�s neu�gavo, tiesa? Jis tikrai tav�s neu�gavo. Ir tu nepabėgtum nuo �uny�ių, ar ne? Tama�as sakė, kad man�s klausytum, kol jis bus i�vyk�s, ir tau negalima jo sekti, ar girdi? Jam nepatiks.

Zadnis gal ir klausėsi, bet jokie įkalbinėjimai nepriverstų jo artėliau prisileisti rank�. Pasiūlyk sausainio k�snelį, ir Zadnis prisėlins, tįstels, kiek gali ar�iau, pasi�iups gabaliuk� ir nulėks. Antr� kart� jam prisiartinus, Juris pabandė jį sugriebti.

Tai buvo klaida. Zadnis �ovė į krūmus ir dingo.

��Zadni?�� Juris pa�aukė, dar kart� �ūktelėjo ir dar kart�, atsipra�inėjo. � Atleisk man. A� taip nebedarysiu. Geras vyrutis�

Triuk�mas grį�o � po lapais. Taip pat priekinės letenos. Ta�iau Zadnis nė per sprindį ar�iau nebepriėjo � kad ir kaip beįkalbinėtum.

Galiausiai Juris, visas i�varg�s, u�migo, o prabudo nuo �lapio lie�uvio ant skruosto. Jo akys akimirksniu atsimerkė į nu�vitusį ryto mi�k� ir gelton� med�ioklinio �uns snukį, staiga Juris baisingai metėsi prie Zadnio antkaklio.

Ir vėl pro �alį.

��Zadni,�� maldavo jis. � Zadni, sugrį�k.

Bet kol Juris kinkė Gracij� ir u�sirop�tė ant jos, �uo papras�iausiai stovėjo nepasiekiamas.

Po to med�ioklinis �uo leidosi bėgti savo keliu, tuo keliu, kuriuo nujojo jo �eimininkas.

Kitos dienos kelionė � kopimas. Visa kompanija įsisiautė į apsiaustus; �velnialapiai med�iai u�leido viet� kedrams ir �emaūgėms pu�ims. Vietomis �em� dengė sniegas, jis tai i� lėto, tai energingai krito i� pilkų padebesių, kol galiausiai arkliai jau �ingsniavo su ledo barzdomis. Auk�tai ant kalno �laito, erdvioje vietoje, kur, Nikolajus dievagojosi, buvo teisingas kelias, tarp dviejų tvirtų gruoblėtų med�ių jie i�tempė du brezento audeklus. Pavakarieniavo be ugnies, sulind� į savo apsiaustus, o vėjas stūgavo ir dau�ėsi apie jų palapines. Troliai galėtų juos visus i�sine�ti ir �irdingai priimti; Michalas prisiekinėjo, kad geriau jau lėtas �ir�kinimas ant ugnies nei �altis.

��Tokiu oru troliai nei�lįs,�� pasakė Bogdanas, ir kiek garsiau pridėjo: � Manau, �iniuonio kompanijoje oras turėtų būti kur kas geresnis, tiesa, meisteri Karoli?

��Gali būti ir pras�iau,�� atkirto Karolis,�� o galėjo būti ir geriau, jei būtume sustoj�, kur sakiau, �emėliau, dar prie� valand�.

Dabar �tai jie kaltina vienas kit� � net iki to jau prieita. Meisteris Karolis liepė sustoti, Bogdanas � eiti pirmyn. Nikolajus nenoriai sutiko, kad �iek tiek toliau yra vietelė apsistoti, ir �tai dabar jie visi sunerim�, o brezentas vėjo gūsiuose pliauk�i ir dau�osi.

Tada be jokio perspėjimo jų brezentas perply�o, įleisdamas stiprų �alto oro gūsį; tiek Bogdanas, tiek meisteris Karolis ėmė rėkti ir keikti vienas kit�, kol Filipas su Zevu su�iupo brezent� ir, nutildydami visus nesutarimus riksmu, pareikalavo virvės. Tama�as tvir�iau susisupo į apsiaust� ir paslėpė savo nosį po jo klostėmis, pakėlė j� tik tam, kad pasakytų (ta�iau nė vienas nepaliovė gin�ytis, kad pasiklausytų), jog, jei tik pasinaudotų arklių nuovoka ir atsigultų susiglaud�, jiems visiems būtų �il�iau.

��Audros dar nesibaigė, � pasakė Nikolajus. � Mums reikėjo palūkėti.

Ta�iau Bogdanas atsiliepė:

��Mes � pa�ioje audroje. Tu sakai � jau pusiaukelė. Nebelaikas kalbėti apie pasitraukim�.

Tama�as pritarė Bogdanui, nors nė vienas nesiklausė jo murmėjimo. Michalas, Zevas ir Filipas apdėliojo palapinės drob� akmenimis bei apvijo virve, tai beveik visai sulaikė vėj�. Tama�as, jausdamasis palyginti patogiai, snūduriavo, bet prabudo, kad pamatytų, jog vėjas nurim�s ir viskas ramu. Filipas � sargyboje, prie durų, apsimuturiav�s, sniego dulkių nuklotais keliais; kai Tama�as atsiklaupė ir pa�velgė i� po padangtės, Filipas krestelėjo savo koj�.

Ryto dangus spindėjo vaiskiu �al�iu, arkliai � netoli kitos palapinės, susispiet� po pu�ų priedanga. �vie�ias sniegas lengvais apklotais u�klojo jų nugaras ir brezento įdubas. �Kaip kalnų audros� � Tama�as girdėjo Nikolajų taip sakant apie vis� savo gyvenim� � �itoji audra buvo staigi ir nuo�mi, bet ji paliko gaivų, gyvybe virpantį or�.

Karolis irgi nebemiegojo, jis pasikėlė i� savo vietos padangtės gale ir atsipra�inėdamas pra�irgliojo tarp miegan�iųjų, su neatidėliotinais asmeniniais reikalais, kurį laik� manė sau Tama�as, ta�iau Karolis nebepasirodė po tokiems atvejams įprasto laiko.

��Jis trumpam i�ėjo,�� su�nab�dėjo Filipas ir atsikėlė.

Tama�as pakilo eiti kartu su juo, visi s�nariai buvo susting� ir skaudūs, jis įdėmiai įsi�iūrėjo ir pamatė atviroje vietoje stovintį sen�jį, �iūrintį nuo olos į rausvo migloto dangaus tolį, kur �ibėjo kelios ryto �vaig�dės.

Galbūt jis u�siima magija, pagalvojo Tama�as. Jis dar niekada nebuvo mat�s, kaip Karolis keri: meisteris Karolis mokė jį, Bogdan� ir Jurį to, k� pats vadino meno pagrindais, parodė jiems orų stikl� ir kitus prana�aujan�ius įrenginius, bet tikrų burtų niekada jiems neperdavė ir niekada nekerėjo prie liudininkų, nebent kas prisimintų jo bendravim� su sienomis ir laukų �eme.

��K� jis ten daro?�� prie jo peties su�nab�dėjo susijaudin�s Filipas.

��Ne�inau,�� �nyp�telėjo jam Tama�as.

Tada sujudėjo Nikolajus su Bogdanu, ėmė bambėti ir keiktis, kad jie puikiausiai gali irgi keltis ir ne�dintis, koks �ia miegas, kai visi �nab�dasi ir tai �en, tai ten vaik�to, jie gi jau gerai susipa�in� su kiekvienu po jais esan�iu akmenėliu.

��Kodėl mes apsnigti?�� paklausė Je�is kum��iu trankydamas sulopyt� brezent�, nuo kurio ant visų pabiro sniegas. � Jeigu jis toks didis kerėtojas, tai kodėl mums taip dvokian�iai sekasi?

��Nes jis negali tuo pa�iu metu visko padaryti,�� tyliai pasakė Tama�as, jis nebesitikėjo, kad vyrai jo klausysis. � Mes dar nesutikome jokio trolio, nė vieno nepraradome, vakar vakare dar prie� audr� suspėjome pasislėpti po priedanga.

��Norė�iau �inoti, k� jis daro,�� skundėsi Michalas,�� �itaip stovėdamas ant uolos kra�to: vėjas gali jį nupūsti tiesiog �emyn nuo kalno.

Jis klausosi, staiga pamanė Tama�as, visai nesuprasdamas kodėl, bet prisiminė, kaip meisteris Karolis klausėsi jų valdas �ymin�io akmens, pagalvojo, jei tie akmenys kalba su juo, tai koks galėtų būti viso kalno balsas?

Proga, kai jis dar galėjo pasukti atgal, jau praėjo, sakė sau Juris, jis buvo įsispraud�s u� Gracijos tarp pu�ų ir tarp uolų, rūpestingai iki au�ros per lėt� ar stūgaujantį snieg� pri�iūrėdamas ma�utėl� ugnel�. Pirm�j� naktį jis galėjo sugrį�ti, meluoti ir sakyti: na, nesurado �uns. Bet ne antrajai dienai praėjus. Ir ne po tre�iosios dienos, kai Zadnis jau it vijurkas sukiojosi aplink, nors ranka ir nepasiekiamas, bet priim�s jo dovanas bei visada susirūpinusiu snukiu �iūrįs tapus, kur nujojo vyrai, tarytum jis būtų lauk�s ir berniuko, ir ponės, ta�iau tik tiek, tik tiek, kiek būtinai reikia; �uo pasilikdavo pamiegoti su berniuku ir pone, bet niekada ilgam.

Jeigu dabar jam reiktų sugrį�ti ir pareik�ti, kad jis visi�kai pametė �unį, galbūt am�inai tektų meluoti broliui. O jei sugrį��s pasakytų ties�, kiti vaikėzai sakytų, kad ka�koks paklydėlis mi�rūnas jį apmovė, ir su �itokia etikete jam tektų nugyventi vis� likusį savo gyvenim�. Jo s��in� grau�ė tai, kad jis nuo bet ko apsidraudė tiesa, o ir Zadnis pabėgdamas suteikė jam galimyb� pasielgti būtent taip, kaip jis tro�ko, bet �tai dabar i� tiesų nebebuvo kitos i�eities, tik keliauti toliau. Jie tau atleistų, jei �ūtum, jie atleistų, jei viskas baigtųsi gerai (na, tiesa, kai tik sugrį�tų, tėtis palaikytų jį savaitėl� tik su duona ir vandeniu). Ta�iau, jeigu būdamas keturiolikos pasi�ymėsi kaip melagis arba paskutinis kvailys, niekas ir niekada to jau nebepamir�, o tavo draugai, kai bus jau suaug� vyrai, neleis tau pa�iam pamir�ti � nebent būtum Magijaros valdovas, kuo jis, jauniausiasis lordo Stanio sūnus, niekada netaps.

^ Taigi jis negali grį�ti be �uns, kurio negalima pagauti, o visai netrukus � jau rytoj � jis pristigs maisto ir bus ar�iau u�kalnės nei namų, tai rei�kė, kad turi surasti Tama�� ir Bogdan�. Be abejo, jis nepasiklydo: Zadnis visais �enklais rodė, kad �ino, kur eina, o jis matė arklių paliktas brydės, tad �inojo, jog Zadnis neklysta. Jiems teks sulėtinti temp�. Gracija netiko greitam jojimui, ir jis turėjo anksti apsistoti nakvynės bei pakeliui med�ioti maistui, o galiausiai kitoje kalnų pusėje, �alyje, apie kuri� jiems pasakojo senelė, jis pasivys Tama�� su Bogdanu ir visus kitus vyrus.

O gal Zadnis pabėgės pirmyn ir pirmas juos suras, ir kol vyrai vis dar lau�ys galvas, i� kur atlėkė Zadnis, jis pas juos atvyks raitas ant ponės ir d�iaugsmingai � Juris taip suplanavo � su�uks: �Sveiki, broliukai!� O kai Tama�as ap�auks jį kvailiu: �Pats sakei, kad pri�iūrė�iau tavo �unį. Gal man reikėjo leisti, kad troliai jį suėstų?�

Ne, pirmasis ant jo suriks Bogdanas. Tama�as norės jį ap�aukti, bet po to, kai Bogdanas duos pasireik�ti savo jausmams, ims jį ginti � �tai kaip Juris suplanavo savo priėmim�.

O jau po visko vargu ar jie begalės parsiųsti jį i� ten namo: kaip tik taip, Juris buvo įsitikin�s, Karolis pasakys nenorintiems jo priimti vyrams. Ta�iau Juris nenorės pa�velgti į meisterį Karolį tol, kol jo broliai nebus susigin�ij�, nes kitaip meisteris Karolis permatytų jį kiaurai ir įsistebeilytų į jį vienu i� tų siel� apnuoginan�ių �vilgsnių, kokiu Karolis gali pa�velgti.

Bet kuriuo atveju jam pirmiausia reikia ten nusigauti ir nesu�alti, kol pasieks perėj�, �iandien turėtų j� prieiti, jei tik sekė meisterio Nikolajaus skai�iavimais. Vakar vakare jis nuo saulėlyd�io iki gilios nakties darbavosi, kad i� sausiausios, koki� tik galėjo surasti, pu�inės pinties i�gautų dūmo kvapelį: vis� dien� Juris t� pintį d�iovino savo ki�enėje, kaip Nikolajus buvo sak�s daryti kalnuose, kur galimos staigios liūtys arba sniegas bei oras būna drėgnas. Juris prisikapojo pu�inių �akų guoliui ir priedangai, po kuria miegojo, be to, po savimi pasiklojo Gracijos apklot�, o savo apsiaustu u�siklojo. Prie� pasiūlydamas ugniai �abų ir ma�ų �akelių � taip, kaip devint�j� jo vasar� jį mokė Nikolajus � pakurstė j� sausomis pintimis bei pu�ų spygliais, dar daugiau pin�ių įmetė prie� dėdamas geros medienos. Sausainiai pasibaigė: jau vakar per pietus paskutiniuoju pasidalino su Gracija ir Zadniu. Ta�iau Juris pripjovė �olės ir prikim�o ja tu��ius Gracijos balnakrep�ius bei tu��i� savo maisto pintin�, tad pone, nors ir ma�ai, bet turėjo savo maisto lipti į kalnus. Vakar popiet� Juris pa�ovė ir i�darinėjo triu�į, kurį naktį i�sikepė, Zadnis gi vakarienei gavo atliekų. �įryt Juris vietoj pinties kitam lau�ui i�lupo �velnų, raudon� kedro pa�ievį. Koki� sauj� prisikim� į ki�en� ir paims kuo daugiau sausos medienos � aplau�ytos, kad geriau sugultų ir būtų galima priri�ti prie balno. Viso �ito jis i�moko i� meisterio Nikolajaus, i� jo �iemos pasakojimų apie tai, k� jis darė, kai med�iojo trolius: Juris klausydavosi, kai jo mokytojas pasakodavo istorijas � ne taip kaip kiti jo pa�įstami berniūk��iai � ir labai tuo �įryt d�iaugėsi.

Nors �lapdriba ir ū�avo kalno �laitais, uolų u�uovėjoje jam vis dar buvo �ilta, ir Zadnis, tas nenaudėlis, ie�kodamas �ilumos beveik visai prisiartino, nors dar negalėjai jo pasiekti. �i�nakt Juriui neteko gerai i�simiegoti. Nuolat kurstyk ugnį: Nikolajus sakė, kad tai gyvybi�kai svarbu. �monės, kurie leisdavo ugniai i�sikvėpti, �ia, auk�tai, mirdavo, su�aldavo į rag�, kol gelbėtojai juos surasdavo, o Juriui dar niekad nebuvo tek� per i�tis� naktį vienam pa�iam kurstyti ugnies. � Vienintelis i� tiesų bauginantis dalykas � �inoti, kad jo gyvybė nuolat priklauso nuo to, ko jis niekada nebuvo dar�s: kaip pasirūpinti, kad ugnis įsidegtų, kaip neu�migti, kai �alia nėra vyresniojo brolio, kuris pa�adintų, jei u�snūstum. Bet Juris visk� padarė. �i�nakt jis nesu�alo, tad manė galįs padaryti ir kitus dalykus, ir dar kitus, ir dar kitus.

Pusry�iams jis turėjo ma�� gabalėlį triu�ienos, kaul� atidavė Zadniui, kuris prisiartino kaip tik tiek, kad sugriebtų jį dantimis. Juris pagalvojo, kad, jei Zadnis būtų tikrai protingas, jis pats susirastų sau triu�į, bet nemanė, kad �uo ims galvoti apie alkį, kai tuo pat metu ka�kas tiesiog jam prie�ais laiko maist�. Nikolajus sakė, kad iki kalno vir�ūnės buvo keturios dienos kelio, �it� Juris gerai įsidėjo sau į galv� � tad �tai ir visi pusry�iai, kuriuos sau pasitiekė. Jis i��liau�ė i� savo pu�inių �akų guolio į �iaurų vėj�, nubraukė nuo Gracijos snieg� ir, prie� u�keldamas baln�, kuris jam atstojo pagalv�, u�klojo jai ant nugaros �ilt� antklod�, ant kurios pats miegojo.

Po to Juris suri�o į ry�ulius i�tis� naktį lau�o kaitroje d�iovint� medien� ir pritvirtino juos Gracijos balnarai��iais. Jis padarė visk� taip, kaip jį mokė Nikolajus. Kol Juris u�silipo ant Gracijos, �iurpulių drebinamas jo kvėpavimas vis �niok��iojo: rop�tėsi sunkiai, su gerokais pasirangymais, mat dėl �akų teko jam savo koj� perkelti per Gracijos sprand�. Vėjuje, beveik jį apakindamas, suplazdėjo jo apsiaustas � ne pats �aviausias u�silipimas ant arklio. Bet Juris pagaliau buvo balne bei pasiruo��s leistis į kelion� sunkiausia kelio dalimi � kartu su Zadniu, jau paliekan�iu savo pėdsakus �vie�iame sniege.

Jis netikėtai pasirodys kitoje kalnų pusėje kartu su Gracija bei Zadniu ir pasakys:

�� �inoma, a� tai padariau. Ne, nebuvo jokio vargo � i�vis jokių rūpes�ių�

��Visur tylu,�� pastebėjo Nikolajus, prijodamas ar�iau prie Tama�o ir Bogdano. � Trolių � nė �enklo.

��Nė vienos gyvos dvasios,�� pasiskundė Bogdanas, mostelėdamas į dangų ir lengvame, �altame ore vir� jų med�iojan�ius erelius. � Tik jie. Meisteri Karoli, kurgi troliai?

��U�siėm� savais reikalais,�� atkirto senasis.

Meisteris Karolis norėjo pasakyti, kad jie daugiau jo neklausinėtų, bet tai tebuvo negrie�ta, kandoka pastaba, atrodė, jog jis visi�kai pasinėr�s į kitokius apm�stymus.

��Ka�kas su juo negerai,�� Nikolajus burbtelėjo Bogdanui. � �iandien jis nė karto neaimanavo.

�Tiesa�, � toliau galvojo Tama�as, jis nuolatos savo galvoje i�girsdavo �i� pastab�, tai vertė jį vis labiau ir labiau susirūpinti Karoliu. Ka�kas negerai, tas ka�kas trikdė sen�jį, tarsi jis būtų girdėj�s ka�k� tolimo ir neai�kaus.

Galiausiai, kai jiedu jojo petys į petį, Bogdanas pastebėjo:

��Senasis meisteris susirūpin�s. Ar jis su tavimi kalbėjosi?

��Ne,�� Tama�as papurtė galv�. Jis laukė, kad Bogdanas t�stų toliau vis labiau juo pasitikėdamas, kaip atsitiktų, jeigu jie būtų namie ir be jokių Bogdano draugų netoliese. Ta�iau Bogdanas tiek tepasakė. Pagaliau, kad u�pildytų tyl�, Tama�as paklausė:

��Kiek liko iki vir�ūnės? Ar Nikolajus sakė?

��Mes j� jau praėjome, sako Nikolajus. Mes perėjome perėja ir dabar keliaujame aplink kaln�, jis sako. Ta�iau dar toliau jis niekada nėra buv�s.

Slėnis neatrodė kitoks nei tas, kurį jie pa�inojo. Jame nebuvo nieko stebuklingo, nieko, apie k� pasakojo senelė, jokio trolių �enklo, jokio burtų pasaulio. Dar kurį laik� Bogdanas jojo �alia jo tylėdamas, po to atsiliko pakalbėti su Filipu, �nekėjo pernelyg tyliai, kad girdėtųsi, tikriausiai draugui patikėjo savo rūpes�ius, mat jo broliukas buvo per jaunas, kad i�sipasakotum.

Kelionė nesibaigė, nors Tama�as ir tikėjosi. Vertėjo i� �ių auk�tumų pamatyti kalnus. Bet tai, kas i� prad�ių panė�ėjo į nuotaiking� �ygį �kart�, labai labai seniai�, nuvertėjo iki paprastų, bever�ių akmenų bei dar daugiau �lapdribos pliūpsnių, gelian�ių jiems veidus. Karolis nė su vienu i� jų nesikalbėjo, vyresnieji ne�nekėjo su jaunesniaisiais � kiekvienas jojo su savo ma�a grupele. Je�is garsiai abejojo, ar jie teisingame kelyje, ir nė vienas nesidomėjo nei Stanio vidurinėlio nuomone, nei jo buvimu.

Ta�iau, a�iū dievui, atrodo, kelias �iek tiek pakrypo �emyn, o po pietų nuolydis jau buvo neabejotinas, netgi virto nuokalne: vien uolos ir �emaūgės pu�elės, niekur nėra lygios vietos ir jokių lapų, kuo arkliai galėtų prisikim�ti savo skrand�ius, bet vėjas pasidarė nebe toks geliantis ir �altas, ir net Je�is pralinksmėjo.

�tai dabar, galvojo Tama�as, jie ims pastebėti senelės nupasakotos �alies riba�enklius. Pirmoji buvo vietovė, vadinama Kruk�i Strazu � tvirtovė vidury pu�yno, sauganti platų slėnį, per kurį ėjo kelias į Hazelį, kur galėtų būti net giminių, jei tik senelės giminai�iai dar gyvi. Kruk�i Straze, net jeigu ten tebuvo gynybinė tvirtovė, kaip kad rodė pavadinimas, jie galėjo surasti ma�ų ma�iausiai �ilt� sargin�, kur pamiegoti. Ten būtų �ilto vandens nusiprausti ir gero maisto bei �ieno arkliams; dar �įvakar jie galėtų ten nusigauti, jei tik auk�tikalnių kelias, kurį prisiminė i� senelės pasakojimų, bus praeinamas.

��Ar nėra ten tvirtovės?�� surizikavo jis, jodamas �alia meisterio Karolio. � Kaip manot, ar �įvakar j� pasieksim?

Visi kiti buvo pralinksmėj�. Meisteris Karolis � ne. Prie� atsakydamas senasis minutėl� niūriai patylėjo:

��Galimas daiktas. Arba ne. Geriau nebandykim sav�s pralenkti, ar ne?

Jis tikrai nebuvo tas atlaidusis meisteris Karolis i� skersvėjuoto darbo kambario arba i� papil�s sodų.

Dar kurį laik� Tama�as jojo �alia jo dvejodamas, gal Karolis dar norės k� nors pasakyti arba prisimins jo buvim� �alia. Vaikinas galėjo suabejoti, ar tik nepasidarė jis nematomas savo bendrakeleiviams ir ar i� viso Karolis jį matė: senasis nebesivargino dar kart� į jį pa�velgt arba prakalbti. Tama�as leido savo arkliui sugrį�ti prie lėtos �inginės, kol atsidūrė viduryje, tarp Nikolajaus ir Bogdano grupių.

Papasakoti Bogdanui?�� suko galv� Tama�as. K� galė�iau pasakyti? Kad meisteris Karolis prie� mane suraukė kakt�?

Kelias vinguriavo palei kaln�, o po to sta�iai ir nuobod�iai nėrė �emyn į mirusias nubirusių pu�ų bei kedrų griuvenas, kur arkliams nebuvo jokio �olės daigelio. Jie pa�ėrė arklius menkais grūdais, kuriuos ve�ėsi, ir iki pat vėlyvos popietės keliavo lygiu keliu; kalnai supo juos lyg sienos � negailestingi, �lapdribos apdrabstyti uolų luitai.

��Beprotybė, � pasakė Je�is, kai i� auk�tumų atkaukė staigus geliantis vėjas, su�ai�ė jų apsiaustus ir �ieminį arklių apdar�. � Ar mes dar ant kelio? Prisiekiu, vėl kopiame auk�tyn.

� Mes ant kelio,�� meisteris Karolis liovėsi tylėj�s, kad �itai pasakytų. � Tai iliuzija. Mes vis dar leid�iamės.

��Nesu tikras, senasis �mogau, kad jūs �inot, kur mes esame. Abejoju, ar tik kalnuose nepasukome klaidingu keliu.

��Ne,�� �iurk��iai atsakė Karolis.

��Meisteri Karoli,�� tarė Bogdanas. � Mūsų atsargos pasibaigė. Kitaip būtų, jei u�eitume �alios �olės arba kas nors pagerėtų �emumoje, ta�iau tai, k� mes matome, toli gra�u mūsų nepadr�sina. Mes negalime keliauti be perstojo: �ie arkliai nebegali, mes irgi�

��Be atsargų mes nebegalime grį�ti atgal anapus perėjos,�� pasakė Nikolajus. � Ir neverta dėl to gin�ytis. Nesvarbu, kur esame, turime joti pirmyn. �is kelias � jis turi kur nors eiti bei kur nors nusileisti i� auk�tumų. Geriau nesustoti judėjus net po saulėlyd�io, jei reiktų.

��Tai teisingas kelias,�� su�nib�dėjo Karolis.

Tama�as tarė:

��Senelė minėjo��� ir tada nutilo, nes tai, k� pasakė senelė, nebuvo vertingiau u� tai, k� �inojo Karolis.

��Mes pasiklydome,�� t�sė Je�is, Karolis tepapurtė galv� ir nukreipė savo �vilgsnį į slėnį.

Debesų gijos dengė tolį. Po pilk� erdv� sukiojosi pauk��iai ��ereliai arba maitėdos varnai, sunku pasakyti: dydis ir spalva �iose vietose apgaulingi. Ant debesų pauk��iai metė ilgus �e�ėlius.

Varnai, nusprendė Tama�as, per rūko draiskanas pajojėj�s �emyn. Kiek teko matyti, varnams ir krankliams tiko viskas, ne viena Magijara praeit� �iem� kentė �ūtį. Med�iai kalnuose i�mirė, liko am�inai �aliuojan�iųjų �abai. I� vakarų �emyn, per perėjos �iotis, jiems į nugaras papūtė vėjas, jis buvo �altas ir drėgnas nuo �lapdribos drikulių ant nudegusių kalno sangrūdų. Vietoje senelės krioklių jie rado sustingusį, suod�ių nujuodint� led�, vietoje pu�ų girai�ių i� jos pasakojimų � suanglėjusius med�ių kamiengalius, stirksan�ius i� degėsių, pajuodusių krūmok�nių.

��Visas mi�kas sudeg�s,�� pratarė Filipas.

Meisteris Nikolajus, kurio balse skambėjo nusivylimas, tarė:

��Na, �tai, bent jau sėkmingai nusileidome �emiau med�ių linijos. Nesvarbu tas gaisras, pavasaris �emumose paskleis �alum�. Ten riba, �emiau kurios turėtų būti pa�aro.

�emyn � kaip tik ten, kur dabar jie traukia, Karolis su Nikolajumi dėl to buvo teisūs. Arkliai teberisnojo i�vargusiu, kratan�iu �ingsniu. Tarp kalnų juos apglobė prietema, o dėl rūko draiskanų auk�tumose vir� jų galvų pakibo pilki, apsunk� nuo sniego debesys, nusviesdami visk� į tamsų niūrum�.

Galbūt Je�is teisus, m�stė Tama�as, gal auk�tikalnėse nepastebėjome kokio nors kelio posūkio ir nusileidome ne į t� slėnį.

Bet ar meisteris Karolis leistų mums nueiti klaidingu keliu? Jis � kerėtojas, Je�is nuolat taip tvirtino. Tai kodėl mums nepakliūna geresnė sėkmė?

Nebent meisteris Karolis būtų jau namie i�naikin�s blogį, kodėl gi ne? Ir jei būtų galėj�s, jis būtų be audros parved�s mus per kalnus, argi ne? Jis atvyko �ia ie�kodamas savo sesers, nes vyksta tokie dalykai, kokių jis negali pakeisti. Ar jis mūsų tėvams nesakė: �Negerus sapnus sapnuoju�.

Jie įjojo į blausų uolų tarpeklį, �emiau kelio tekėjo upė. Staiga Karolis prane�ė, kad tai ir es�s tas kelias, kurį prisiminė.

��Ar jis ir tada buvo toks niūrus?�� paklausė meisteris Nikolajus.

��Ne,�� vis dar jodamas pripa�ino meisteris Karolis.

Apie kitus dalykus prakalbo vyrai, kai kelias u�sisuko u� nualinto kalvos �laito � u� slidaus akmenų griū�ių ruo�o bei ilgos riedulių ir mirusių krūmok�nių nuokalnės �emyn iki skurdaus upės kra�to � g�sdinanti vieta, visi�kai u�temdyta kalnų sienų, stūksan�ių abipus, ta�iau kelias dabar buvo ai�kių ai�kiausias: platus, lengvai pastebimas. Jie prijojo prie kelio stulpo, priklausiusio Seniesiems �monėms, kuris paai�kino, kodėl kelias sutvirtintas ta�ytais akmenimis. Magijaroje tai vienur, tai kitur pasitaikydavo tokių kelių su pana�iais stulpeliais, ta�iau ant �ito kelio �enklo vypsojo grubiai nupai�yta fizionomija.

��Kas tai?�� pasidomėjo meisteris Nikolajus.

��Negeras dalykas,�� pasakė Karolis. Nikolajus, kaip ir visi, norėdamas sustoti prie radinio, timptelėjo vadeles, ta�iau Karolis prajojo pro jį �velgdamas taip, tartum tai būtų buvus neatskiriama �io kra�to dalis.

��K�? � piktai jam i� paskos �ūktelėjo Bogdanas. � Meisteri Karoli, kur jūs mus vedat? K� �inot, bet mums nesakot?

��Kad nėra kito kelio, tik �is,�� sau per petį tarė meisteris Karolis. � Kad nėra pasirinkimo, tik tiesiai pirmyn. Judam!

��Bogdanai,�� buvo bepraded�s sakyti Tama�as, stipriai jausdamas dėl �io kelio ka�k� bloga, bet Bogdanas, norėdamas pasivyti Karolį, paragino savo arklį, ka�k� kalbėjo apie Karolio saugojim�, kad tas nenusisuktų sprando. Meisteris Nikolajus padarė t� patį, ir likusieji jais pasekė.

Tama�as dar kart� u�metė akį į akmenį, kuris, rodės, ty�iojosi i� bet kokios tolimesnės kelionės �iuo keliu; jis suabejojo, gal visi vyrai �ino, k� �i pie�ta veido i�rai�ka rei�kia, tik jis � ne. Tama�as nenorėjo būti kvailiu, o jie nepaisytų jo įtikinėjimų. Jis paragino savo i�vargusį arklį link kolonos priekio, kur jojo Bogdanas, Nikolajus ir Karolis; kaip tik tada, kai kelias pasisuko palei kalno �lait� į sta�i� nuokaln�, buvo lengviau pasivyti.

Tengi, anapus kalno �e�ėlio, jie i�vydo pirm� vilting� �enkl� � rytų pusėje regėjai �alsv� saulės �vies�. Prie kelio, �ioje saulės �viesoje, dunksojo tamsi tvirtovė, į jos pamatus dau�ėsi upok�nis.

��Kruk�i Strazas,�� sumurmėjo Bogdanas.

Taip ir yra, pagalvojo Tama�as. Nepaisant nieko, tai buvo senelės nupasakotas kelias, i�deg�s ir siaubingas kaip tokiais pat tap� kalnai. Juk galiausiai jie perėjo teisinga perėja, ir �emė ka�kur ten vis dar gaudė saulės �vies� tarsi pa�ad� apie ka�k� geresnio.

��Na, greitai,�� nutildydamas jų plepalus �ūktelėjo meisteris Karolis ir grei�iau pavarė savo arklį keliu į pakaln�, kuris ėjo kaip tik pro tvirtovės smail�.

^ Tada pasigirdo �vilpesiai � skardūs ir nelaukti, nė vienas lankininkas nebūtų jų tikėj�sis.

��Je�i!�� riktelėjo Filipas. Tama�as paklaikusiu �vilgsniu dairėsi aplink, kai arkliai metėsi atgal, o jo pa�io � pasibaidė bei atsistojo piestu. Jis matė, kaip Bogdanas susitrenkė ir krenta, jo gi pa�io arklys �ingtelėjo atatupstas į kelkra�tį. Vien� sustojusios �irdies sekund� jis suprato krent�s u� kra�to ant riedulių į kurtinan�i� akmenų griūtį, buvo sudau�ytas ir apkurtintas jį ne�an�ios riedan�ios srovės. Jam u�teko laiko nustoti vilties surasti vietel� sustoti. U�teko laiko pagalvoti apie k� nors, ko u�sikabintų. Griūtis gaudė jo ausyse ir visa, u� ko galėjo nusitverti, lėkė kartu su juo slysdami, kaip ir jis, bei vartaliodamiesi, vis �emyn ir �emyn į dusinan�ias dulkes.

U�griuvo ramybė. Tama�ui po nugara � �altas akmuo. Tamsoje aplink jį ti�ko vanduo ir aidėjo. Jo kūnas vis dar juto kritim�, bet nebejudėjo; lėtai ir ilgai jis rankiojo i�barstytas s�monės daleles, bandydamas susieti �iuo�im� kartu su akmenų srautu ir �į plintantį skausm�, �i� tams�, �į pastovų vandens la�ų aid�.

Lubos atspindėjo nery�kų �viesos raibuliavim�. Nė vieno mirgulio ant sienų. Platus urvas arba �mogaus darbo rūsys � tiek jis jau galėjo suvokti, ta�iau kodėl jis �ia, atrodė nesuprantama. Tama�as prisiminė nusileidim� nuokalne, juto akmenų kru��, atsiminė, kad i� karto nuvirto nuo arklio � visi�kai ne�lovinga jo kelionės pabaiga. Bogdan� partrenkė. Je�į. T� prisiminim� sekė siaubingi vaizdai: apniuk�s dangus, pajuod�s nuo �vys�iojan�ių strėlių, arklių �vengimas, vyrų klyksmai.

Antr�kart prabudo; jokio supratimo, kiek laiko praėjo nuo pirmojo pabudimo. Vis dar gulėjo auk�tielninkas. I� ka�kur sklindanti �viesa lietė akmenis, teikė jiems form� bei tikrum�, lubos blizgėjo nuo vandens ir juodų pelėsių, ta�iau sienų nesimatė. Ta pati vieta, kaip ir anks�iau: Tama�as girdėjo vandens te�kėjim�, u�uodė priplėkusį drėgnos gele�ies ir akmenų kvap�. Ta�iau ka�kur tolumoje dunksėjo. Lyg būgnai, pamanė, arba jo paties �irdies dū�iai. Prisiminė keli�, jis turi surasti savo brolį, turi ten sugrį�ti, tėvas liepė pasirūpinti Bogdanu.

Tik ka�in kas tvirtai laikė jo rankas jam vir� galvos, o paband�ius i�trūkti i� tų gniau�tų, per nugar� nuvilnijo skausmo banga. Darbavosi pusiau apmirusiais pir�tais, bandė ap�iuopti, kas jį laiko, palietė tai, kas galėtų būti virvė, apnarpliota aplink gele�ines groteles; ta�iau Tama�as negalėjo tiksliai �inoti, ar kas nors yra �ilta ar �alta, negalėjo net atkraginti savo skaudan�io sprando, kad pamatytų.

Jo ausis pasiekė riksmas; i� labai toli. Tiktai pauk�tis, sakė sau, varnas, gal su�eistas �uo viauktelėjo � ne �mogaus balsas. Migla aptrauktas Tama�o protas negalėjo jo i�kreipti. Gulėjo įsitemp�s, siaubingai bijojo vėl tai i�girsti, o vandens la�nojimas į ka�kokį tvenkinuk� buvo vienintelis sveiko proto ir laiko matas.

Galiausiai � garsiau u� vandens te�kesį � pasigirdo �liurp�iojimas, lyg kas garsiai �nopuodamas vilktų ka�k� grindimis. Ko�maras. Jis norėjo pabusti; dabar, meld�iu, dieve; jis labai tro�ko dabar nubusti, ta�iau jokio pabudimo nebuvo. Gali geist i�trūkti, bet nepajėgi net apsiversti. Klausė sav�s, kas �ia jį priri�o ir kodėl, ir kiek pajėgdamas auk��iau pakėl�s galv� pamatė did�iulį gauruot� luist�, i�nyrantį i� blankios �viesos ir į �e�ėlį greta jo.

Trolis. Jam galas. Jis �inojo, kad galas. �Tik kaulai lieka�, � prisiminė Nikolajų sakant ir suabejojo, ar jis vienintelis �ia įkalintas.

��Bogdanai!? � sukaup�s vis� dr�s�, kiek pajėgė jos surasti, �ūktelėjo į tams�.

�� ���! � su�nyp�tė trolis, �lapiais, priplėkusiais kailiniais skarmalais pervilko per veid� ir did�iuliu delnu u��iaupė jam burn�. Tama�as grūmėsi, vos neu�dusintas, o galvai ėmus svaigti, liovėsi parodydamas, kad bus ramus; tik jokio tikrumo, kad tas padaras paleis jį. Ta�iau tas lėtai atitraukė rank� ir leido Tama�ui įkvėpti.

Po to tasai i��liurino lygiai taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė. Pro savo �irdies dū�ius Tama�as klausėsi, kaip tas padaras nutolsta, matė į �vies� atsitraukiantį jo �e�ėlį ir dar ilgai drebėdamas spoksojo į tams�. Jis lau�ė galv�, kur tas nuėjo ir kodėl paliko jį, o labiausiai, kas nutiko Bogdanui ir Nikolajui bei likusiems � jau neminint meisterio Karolio. Kerėtojas galėjo juos apginti. Galbūt jis i�gelbėjo likusiuosius: Bogdan� ir visus kitus � �tai taip norėjo galvoti Tama�as,�� jis gali būti vienintelis, kurį trolis su�iupo, tysantį be s�monės, taip ir bus buv�. Būtent �i� akimirk� Bogdanas ir Karolis turbūt jo ie�ko. Jie galėtų jį i�gelbėti, jei tik Tama�as sugebės i�likti gyvas, jei tik iki jiems atvykstant netaps trolio pietumis.

O kad kaip nors pavyktų i�laisvinti rankas ir pasprukti� jis apsaugotų visus nuo pavojų, gresian�ių jį begelbstint, ir save nuo kaltės, kad privertė juos rizikuoti.

Tama�as neleido sau galvoti apie kitas galimybes. Jis triūsė prie virvių, ne timp�iojo jų, nes taip tik u�ver�tų mazgus, ta�iau kiekvienu įmanomu pir�tų gryb�telėjimu bandė u��iuopti kokį nors pasiekiam� mazg�.

Trolis pasirodė bes�s protingesnis. Tama�as dar besiknebinėdamas i�girdo, kaip tas padaras ir vėl par�liurpsi, vilkdamas �eme savo gauruoto siautalo brizgus � kuprotas pavidalas nerealioje �viesoje.

Kai tas palinko vir� Tama�o, kai paki�o rank� jam po galva, �velniai j� pakėlė, o prie lūpų pridėjo �alt� ir kiet� puoduko kra�t�, vaikinas stengėsi negalvoti, kas bus po to.

Jis visi�kai nesuprato ano paskatų, ta�iau dabar jis matė, kad nieko nepe� susigrūm�s su tuo padaru, o skystis prie lūpų kvepėjo vaista�olėmis, nieko bjauraus. Trolis leido jam i�tu�tinti puodelį, po to �velniai ant akmeninių grindų nuleido jo galv� ir prisiglaudė �alia jo, lukterėjo; Tama�as nesuprato ko. Vaikinui teliko tikėtis, kad tas padaras nueis ir vėl leis bandyti pasiekt mazgus.

Bet dabar skaudėjo ma�iau. Jis juto, kaip u�tirpsta kojų pir�tai ir pėdos; ir tada, kai jo s�monė ėmė trauktis migla, jis pabūgo.

Kvailys a�, galvojo. Ko tas padaras nori? Ko laukia? Ar jie nuodija savo aukas? Taip, nuodai,�� bet ar jie nuodytų t�, kurį ruo�iasi suryti?

�Nesitrauk nuo Bogdano�, � sakė jam tėvas, ir vaikinas, u�uot grie�tai bei pagrįstai paprie�tarav�s sprendimui, nublo�kusiam jį �ion, leidosi paskui Bogdan� �emyn keliu, pro perspėjantį �enkl�.

Jis labai dėl to gailėjosi. Vylėsi, kad Bogdanas i�trūko, kad neatbėgs �ionai jo gelbėti, net kartu su Karoliu ir Nikolajumi, nes Tama�as daug labiau bijojo, jog jie nesuspės: jis galvojo apie vis plintantį stingulį, dabar jau galūnėse,�� jis bijojo, jog �iame urve jie neberas nieko, apie k� būtų norėj�s, kad su�inotų jo tėvas ir jo motina.

Kelias buvo tu��ias tiek, kiek i� savo skausmingos padėties per kitu atveju �loving� saulėtekį u�matė Nikolajus. Jis at�liau�ė į �i� viet� ant kalno �laito, kur akmuo u�stojo kelio vaizd�, ta�iau jis negalėjo prisiminti, kaip nusigavo nuo kelio į ankstesn� viet� uolose� ar jį palaikė mirusiu ir jis u��liau�ė �ionai, o gal ka�kas i� jo bendrų nutempė jį toliau ir paliko, kad surastų vandens arba pagalb�� Nikolajus, jei tik pats rim�iau susim�stytų, bijojo ir buvo sutrik�s, o ir skausmas visai nepadėjo atrinkti min�ių.

Jis krito savo ausimis girdėdamas goblinų staugim�. Atsipeikėjo rankoje laikydamas sav�jį kalavij�, rankena krauju prikepusi prie delno; iki �iol jis tampėsi t� ginkl�: pernelyg skaudėjo rank�, kad pabandytų jį įgrūsti į mak�tis, o ir jokio tikrumo, kad tas, kas u�tempė jį �ionai, nebuvo goblinas su ypatingais savanaudi�kais polinkiais. Nikolajus manė, kad jam u�teko laiko i�sitraukti ir panaudoti kalavij� ir kad bent jau kraujas ant ginklo � ne jo.

Jį pa�ovė: turėjo geriausi� prisiminim� � nulū�usi� strėl�; juodas jos galas persmig�s per rank�, taip pat per �on�, jau neminint pervertos odinės rankovės ir pa�onės �arvų. Pragari�ka to lanko templė. Nikolajus �avėjosi goblinų �auliu, kuris j� įtempė, o kit� akimirk�, kai pajudino savo rank� ir ky�antis smaigas brūk�telėjo jam per �onkaulius, prakeikė jį u� skausm�.

U�teks stengtis apsi�valgyti. Jis atvirto atgal ir įsi�iūrėjo į �vintantį dangų, bandė i� skausmo aptemdytos savo s�monės i�traukti bet kokį prisiminim�: kur buvo berniukai? kas nutiko Karoliui? kur kas galėtų būti? Jis � beveik ant kalvos, tikėjosi, kad pasislėp�s. Atsiminė � manė, kad prisimena � kelio purv� sau prie� akis�

Tad jis parkrito. Nikolajus prisiminė akmenų ir brūzgynų mai�atį. Galbūt kabarojosi auk�tyn; surizg� uolų ir dangaus vaizdiniai. Karolis � po �imts t� jo u�sispyrėli�k� ver�im�si į prapultį � nėra jo �ia, kad padėtų. �Klausykitės patarimų�, � sakė lordas Stanis. Tas pats, kas spjaudyti prie� vėj�. Pasitikėk ragana, raganiumi, klausyk jo patarimo, ir �tai kur tave atidangina. Senoji ponia turėjo �iaurių polinkių. Nikolajus �inojo. Jis turėjo perprasti Karolį.

Dangų perskrodė erelis. Vienintelė detalė au�ros jūroje, giedra, jokių įsipareigojimų pasauliui. Nikolajus � kas kita. Jis u�merkė akis, prisiminė praeitos nakties keli�, tvirtov�, stūksan�i� prie upės, ir pagalvojo, reikia nusileisti ten. Privalau su�inoti. Juk strėlė turėtų i�sitraukti, ar ne?

Po �imts t� Karolį u� tai, kad nėra jo �ia.

Vir� kalnų �laitų tarsi pasiklydusi siela klykavo erelis. Abipus kelio � tik r�stgaliai, pajuod� med�ių kamienai bei kelmai. Gracija, nosimi bakstelėjusi �em�, nusivylusi pūstelėjo į pelenus, prunk�telėjo ir, nesiprie�indama pavad�iui, pakėlė galv�. Nėra kur sustot, sakė sau Juris, nesvarbu, kad visi pavarg�. Netgi Gracija t� suprato ir pati judinosi pirmyn.

Juris tikėjosi �alios �olės, vylėsi, kad, kai tik pasieks �iltesnes auk�tikalnes, suras savo brolius. Jie i�eis i� auk�tumų pavarg� ir norės pailsėti, grei�iausiai pirmai progai pasitaikius apsistos � �tai k� jis kalbėjo sau, kol u�ėjo �i� nusiaubt� viet�. Vis� laik� Juris rasdavo jų kelionės �ymes, iki pat �ios popietės jis matė jų arklių pėdsakus ant vėjo nugairintos sniego plutos; net nepagalvojo, kad bus jau taip seniai snig�.

Ta�iau �iandien � jokio lau�o �enklo ar kvapelio. Vien tik med�io anglys. �įryt Zadnis �lub�iojo, kartais viena, kartais kita koja, ant sniego palikdavo kraujo, o vis tiek judėjo pirmyn, nudūr�s nosį vis dar sekė pėdomis � �iokia tokia garantija; bet vieta � bauginanti, �is kelias � taip tu��ia ir jokios gyvasties.

Bent jau kelias ėmė platėti, vienodai �emyn su dar vienu posūkiu palei kaln� ir ten, Saule valdove, gilus, upės perkirstas slėnis, sta�iai prasmeng�s jam i� kairės. Tai jį prad�iugino, nes ten, kur prasiver�ia upė, esama perėjų, taip sakydavo Nikolajus.

Kelias virto sta�ia nuokalne, o popie�io saulei likus u� kalnų, vis giliau ir giliau niro į pernelyg ankstyv� slėnio priebland�. Su kiekvienu stabtelėjimu, kai tik įsivyraudavo tyla, vietovė darėsi vis niūresnė ir vaiduokli�kesnė. Visai ne kaip senelės pasakojimuose. �ia nė lapelis ne�lamėjo. Vien tik vėjas, o kai ir vėl patraukdavo keliu, vieni�as Gracijos kanopų caksėjimas vertė Jurį galvoti, kad �engia per ka�koki� berib� u�draust� men�.

Nepatinka man, vis galvojo. Zadnis atrodė neramus: sukiojosi kaskart ar�iau jo, dairėsi po �e�ėliuot� slėnį ir urzgė. Nepatinka man �i atvira vietovė, manė sau Juris. Nuo auk�tumų gali matyti visus, kurie ant kelio. Galų gale ka�in ar tai tas kelias, ar netgi sekame būtent tuos arklius.

Bet dabar jau nebegrį�i atgal. Jei tik judėsiu pirmyn, vis kalbėjo sau, tikrai juos surasiu. �ia tik mi�kas deg�s, ir tiek.

Paskutinis �olės kuok�tas baigėsi, triu�io liku�iai buvo vakar. Lordo Stanio jaunylis dar niekada savo gyvenime nebuvo pasiged�s maisto, ir �tai jis toks alkanas, kad, rodės, greit pusiau perlū�. Kai tik at�ilo tiek, kad drįstum lįsti į mi�k�, jis įtempė savo lank� bei pasiruo�ė strėl� tikėdamasis sumed�ioti triu�į, ta�iau dabar laikė savo lank� ir strėl� atrėm�s sau į kelį, nes buvo sunerim�s ir apsisprend�s nukakti prie upok�nio. Kelias darėsi vis tamsesnis ir tamsesnis, �tai jau ir tikrose sutemose.

Dangų palytėjo raudonis ir keistai nutvieskė uolas bei kelio pavir�ių. Jis prisiartino prie kelio �enklo, atrod�iusio kaip kelia�enkliai Magijaroje: seni ir apdūlėj�, �iandien jau nieko naudinga pakeleiviams nebepasakantys, ta�iau �io akmens baltume dantis �iepė nutepliotas kraupus veidas, o ir pie�ta buvo neseniai. Jo �irdis pa�oko, ir akimirk� visos detalės baisingai i�ry�kėjo: baltas akmuo sutemose, vypsantis snukis, berniukas ant drūtos, gauruotos ponės, geltonas skalikas � visi kartu, kai jau beveik naktis.

Jis jojo toliau, lėtai pasuko kelio posūkiu ir paskutiniuose �viesos spinduliuose toliau į slėnį, kur �emai, prie upok�nio, stovėjo didi tvirtovė, jos smailė kilo auk�tyn �alia kelio.

�monės j� pastatė. Tikimasi, kad jie buvo �monės. Ta�iau ten u� nugaros buvo tas akmuo. Senelė niekada nepasakojo jo broliams tokių dalykų. Arba jeigu ir pasakojo, Tama�as su Bogdanu niekada jam to nesakė, o jis buvo per jaunas, kad prisimintų.

Ar būtų jie ten joj�? � klausė jis sav�s. Ar ir man joti?

Su jais buvo meisteris Karolis. Jis, be abejonės, �inojo, su kuo susidūrė, ir visk� numatė, �inojo tiksliai, k� daro, pavojus nesvarbu. Taigi �i�ia atėjo berniukas, ponė bei kvailas �uo: į patį suaugusiųjų planų vidurį, kur sprend�iasi visų gyvybė ir mirtis,�� tai ne dalykai, su kuriais jis �inojo, kaip susitvarkyti, pavyzd�iui: �altis ir vėjas, ir kaip kalnuose gauti maisto, bet vietovės, kur tvirtovėse, kaip �i, gyvena svetimieji.

�ia man ne vieta, kalbėjo sau Juris. Turėjau likti namie ir niekada i� viso nebandyt traukti �ygin. Galiu mirti badu arba nusileisti į slėnį ir pasibelsti į duris, arba galiu pasistengti prasmukt pro �alį. K� meisteris Karolis paliepė daryti mano broliams? Arba kam jie ėjo �iuo keliu, jei ne tam, kad surastų �i� viet�?

Sutir�tėjanti ir praskystanti migla, rodėsi, buvo tik dalis slydimo į alpulį, i�skyrus tada, kai Tama�as pajusdavo, kad jo s�nariai susting�, nugara nutirpusi, ir suprasdavo es�s kitoje siaubingo sapno pusėje. Dar daugiau, vis dar ka�kur netoliese trynėsi tie patys �liurpsintys �ingsniai bei sklandė pelėsių kvapas, kurį jis siejo su troliu. Jis matė, kaip tarp jo ir blankios �vieselės �altinio �mės�iojo to padaro �e�ėlis lyg did�iulė daugybė nubrizgusių skarmalų, sumestų į krūv�. Jis nenorėjo nubusti, primerkė akis, kad tik vos vos matytų pro blakstienas, ir pasistengė nei�siduoti, jog jau pabudo.

Ta�iau tas padaras jo nepalietė, galiausiai pakilo ir pasitraukė � kėblinanti kupeta, kuri i�ties turėjo ilg� uodeg�. Tama�as pakėlė galv� ir pamatė, kaip ta nervingai raitosi bei velkasi paskui trolį, kai tas slinko pro blausi� lempel�, o jo �e�ėlis nu�liau�ė per sienas ir lubas.

Tai buvo ko�maras. Jis ir vėl girdėjo tuos duslius dū�ius, o gal tai jo �irdies tvinksniai. Kai tik nuleido galv�, jį apėmė svaigulys. Jis nebuvo mir�s. Tas padaras gana ilgam buvo jį u�migd�s, nugaros jis beveik nebejautė, galėjo tik trok�ti, kad ir rankos būtų taip pat u�tirpusios. Ta�iau kodėl troliui norėti laikyt jį �ia bei sėdėt �alia, kol jis miega?

Ka�kur vir�uje �vangtelėjo ir trinktelėjo skl�stis, nuaidėjo koridoriumi. Trolis stryktelėjo, ir staiga �vystelėjusi gauruota jo ranka u�gesino �ibint�. Tas padaras atrepe�kojo prie Tama�o, paskubomis u��iuopė jį ir per jėg� sustatė jo kelius, did�iuliu �iurk��iu delnu u��iaupė jam burn�. Vėl �vangtelėjo. Padaras u�klojo jį ilgaplaukiais, drėgnais savo kailiais ir visai prie pat ausies �nyp�telėjo:

��Goblinai. Tsss.

Goblinai. Vis blogiau ir blogiau: trolis sugrūdo jį kampe prie grotų į sulenktų kojų mazginį, niuksėdamas jam, kad tylėtų, ir jis gulėjo visi�kai ramutėlis, dvėsuodamas pro priplėkusias draiskanas, kai tas padaras dvejodamas kilstelėjo savo deln�.

Girg�telėjo durys. Pro nuo trolio rankos kadaruojan�ius kailius, i� po jį u�gulusio kūno �e�ėlio jis pamatė �viesos ruo�elį. �vystelėjo deglas, sidabrinis toje �viesoje ginklų bei �arvų blizgesys, ir Tama�as sulaikė kvap� pasiruo��s surikti net rizikuodamas savo gyvybe, suspausta �irdim tikėdamasis, kad tai kas nors i� draugų jo ie�ko.

Tada įsibrovėlis pasuko galv� parodydamas smailias �vėries ausis, styran�ias tamsių plaukų gauruose, atsiki�usį �andikaulį, veid�, kartu ir �mogi�k�, ir gyvuli�k�. Tama�o �irdis suledėjo, kai jo �vilgsnis slystelėjo per juos. Jis pakėlė degl� ir, tarsi palaik�s juos kokia nors skarmalų krūva, atid�iai nu�velgė kitas rūsio vietas.

Po to goblinas i� lėto pasuko kitur, tolyn koridoriumi ir u� kampo, i� kur visada i�nirdavo ir kur pradingdavo trolis. Tama�as tirtėjo po triu�kinan�iu trolio svoriu siaubingai bijodamas, kad goblinas sugrį�, � ir tas sugrį�o: karinga ir baisi figūra, sidabru blizgan�iais �arvais. Jis antr� kart�, laikydamas auk�tai i�kelt� degl�, lėtai pasi�iūrėjo jų pusėn.

Ta�iau atrodė, kad jų nemato: jis i�ėjo pro tas pa�ias duris, pro kur įėjo, ir jas u�darė.

Trinktelėjo skl�stis. Labai i� lėto trolis perkėlė savo svorį, atsitraukė atgal ir, kai gilėliau tarp akmenų masės atsidarė ir u�sidarė kitos durys, paliko jį.

Po to stojo tyla ir kvap� gniau�ianti ramybė, vien tik trolis absoliu�ioje rūsio tamsybėje �mi�inėjo aplink. Lėtai, skausmingai Tama�as i�tiesė kojas ir įsitaisė patogiau; buvo giliausioje neviltyje, kokios dar niekad neįsivaizdavo. Goblinai. Tai susiejo daugiau detalių: Kruk�i Tvirtov�, debesis, keli�, slėnio vaizd�, ilg� palaidų akmenų �lait��

Dabar, kai sudėliojo visk� draugėn, jis suprato, kad jo arklį pamu�e; jis prisiminė, kaip dar prie� trinktelėdamas į kelkra�tį jo arklys staiga pa�oko, ir jis sujungė į vien� ir puolim� nuo vir� kelio ky�ojusių uolų.

Bet ten, puolime, nebuvo trolių: jis niekada negirdėjo, kad troliai būtų tokie protingi, jog �audytų i� lankų. Ta�iau goblinai ��taip. Ir jis prisiminė akmeninį kelio �enkl�, siaubing�, gyv� snukį, kurį k� tik matė deglo �viesoje, duris ir aidus, kuriuos girdėjo.

Tai buvo ne trolio urvas, o pats Kruk�i Tvirtovės rūsys, ir goblinai, paleisti ne�inia i� kokio pragaro, valdė jį; ogi i� giliomis naktimis sekamų istorijų, visada prig�sdinan�ių vaiki��ius, jog tie nebeu�miega, Tama�as �inojo, kad goblinai � ne troliai, ne plė�ikai vieni�iai, ne vėzd� nusi�iup� kvaileliai. Goblinai ateidavo i� tamsių ir prie�i�kų vietų, buvo protingi ir traukdavo i�tisomis armijomis � �tai k� jis �inojo i� senelės pasakojimų. Burtininkai ir blogosios jėgos naudojosi jais savo karuose.

Kas nutiko �iapus kalnų? Ar Karolis t� akimirk�, kai pamatė an� akmenį, suprato, kad jie pavojuje, ir vis tiek vedė visus �ionai? Ar dar anks�iau jis nesuprato �ito i� sapnų? Ar t� ryt� auk�tikalnėse kalnas jam nieko nepasakė ir jis jiems nieko?

I�davystė ir Karolis niekada neatrodė įmanomi vienoje mintyje. Ta�iau i� kurgi jo sesuo? I� kur �ita paslaptingoji sesutė, kurios Karolis niekada ir niekam neminėjo? Ir i� kur �i prapultis, kurios Karolis negalėjo sustabdyti, jau neminint to, kas vyksta �ia, Kruk�i Tvirtovėje? I� kurgi degėsių kvapas, sukėl�s vis� pilį ant kojų, jei ne i� �ių kalnų? Ir i� kur pamestų vaikų verksmas, jei ne i� �ia, ne i� Kruk�i Tvirtovės?

�Jokit greitai�, � prie� puolim� pasakė Karolis. Karolis �inojo, ir Tama�as norėjo, kad galėtų patikėti, jog Karolis ka�kur laisvėje bei planuoja jo i�vadavim�, ta�iau Karolis, jei tik jis gyvas, puikiai �inojo, kur jis � �ioje tvirtovėje, tų padarų, su kuriais Karoliui kart� jau nepasisekė susidoroti, rankose. Tama�as ėmė tikėtis, kad visi kiti �uvo per pasal� � Saule valdove, tebus jie �uv�

Ta�iau jei jie �uv�, jis buvo gyvas, ir kol jis gyvas, jis neturėjo jokios kitos vilties, tik lėt� trolio prot� bei padaro nor� pasilaikyti jį sau, o tai yra laikas, kai galima pasistengt atpalaiduoti mazgus, ir jeigu ne k� nors gelbėti, tai pasprukti ir leistis auk�tyn keliu, per perėj�, namo perspėti tėv� dėl to, kas vyksta kitapus kalnų, nes Tama�as matė, kas bus po �ios tvirtovės paėmimo: kit�met goblinai perjos auk�tikalnių perėja, �udys ir darys Magijaroje visa, k� tik goblinai i�darinėja su savo aukomis � jis nenorėjo apie tai pagalvoti. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip jis pabėgtų, kaip i�k�stų perėjos �altį, bet taip pat nepajėgė įsivaizduoti, kad jo tėvo sūnus guli �ia ir laukia mirties. Ne �ito jo tėvas mokė savo sūnus ir ne �ito jo tėvas tikėjosi i� vyrų, kuriuos buvo pasiunt�s kitapus kalnų.

Ir kai tik Tama�as i�girdo, kad trolio �liurpsenimas tilsta link tunelio galo, vėl ėmė silpnai, bet kiek pajėgė judindamas pir�tus stengtis u��iuopti sumazgymus, galėjo būti, kad trolis i� naujo perri�o jam rankas ir vien� mazg� paliko pasiekiam��

Tik ma�a jutimo buvo lik� pir�tuose. Jis vis stengėsi ir galiausiai nusprendė, kad gali pasiekti tik ka�k� keist�, kas galėjo būti mazgas. Kiek galėdamas įsir�ė, darbavosi kaip niekad kantriai, nuovargio a�aros bėgo jo skruostais, o rankos ir nugara degė nuo pastangų.

Ta�iau dar besidarbuodamas, kai iki mazgo atpalaidavimo dar buvo toli gra�u, jis i�girdo, kaip per blankiausi� �vies� �tai i� ka�kur labai toli grį�ta trolis. Neteisinga, įsi�eid�s pagalvojo, jei po �itiek laiko jis u�sigeis savo pietų, meld�iu, dieve, tenenori ir tenetikrina virvių. Dabar Tama�as jau �inojo, kad padaras gali kalbėti, tad ir paklausė:

��Kiek goblinų? � norėjo kiek įmanoma daugiau su�inoti apie s�vo padėtį, galbūt atitraukti to padaro dėmesį arba, labiausiai neįtikėtina � nuteikti jį draugi�kai bei i�trūkti i� �itos vietos, jei tik troliai sugebėtų protauti, jei tas padaras suvoktų, kad jam pa�iam i� goblinų gresia pavojus.

Bet tas su�nyp�tė, po to, kaip ir anks�iau, kilstelėjo jo galv� ir jam prie lūpų priglaudė puodelį, į Tama�o klausim� neatsakė.

�įkart jis neketino gerti. U�sispyr�s kietai su�iaupė lūpas. Bet tas padaras smarkiai jį papurtė � vienas krestelėjimas ir jo kaukolėje subar�kalavo smegenys � bei vėl pasiūlė puodelį. Jis gėrė, o akis vis mirgino spalvoti �ybsniai. Po to trolis nuleido jo galv� ir prisėd�s greta ėmė lūkuriuoti.

Tama�as vėl pabandė:

��Kas kitiems nutiko?

�� ���, � padaras, matyt, norėjo, kad jis patylėtų. O gal tai buvo jo pyk�io i�rai�ka.

Tama�as tylutėliai su�nab�dėjo:

��Galė�iau tave i� �ia i�vesti,�� ta�iau jis jau juto, kad tirpsta pla�takos ir pėdos, o s�monė virsta bauginan�ia painiava. Jo lie�uvis vos beapsivertė. � Galė�iau tau padėti,�� Tama�as nebebuvo tikras, ar padaras dar jį supranta.

Trolis ant jo su�nyp�tė, tik smarkiau. Tama�as pagalvojo, kad gal pagaliau padaras jam atsako: jei vir�uje goblinai, �inoma, norisi, kad rūsyje būtų tylu.

��A� nepri�auksiu jų, � paprie�taravo jis.

Tas atsakė:

��Ne dabar.

Dundėjo būgnai, net i� �ia Juris juos girdėjo, visas kalnas lyg pami��s kartojo jų aid�, ir niekur nedingsi, turi klausytis. Puikiai slepian�iame kelio posūkyje jis prigludo prie plok��io akmens, Gracijos pavadys gulėjo jam ant kelių, jis laikė pon� kuo toliau nuo tvirtovės akių, lūkuriavo, nes kuo rim�iau galvojo, kad reiktų pasibelsti į tuos bauginan�ius vartus, tuo labiau bijojo. Tai ne pilis, kur �emdirbiai tai įeina, tai i�eina, bet karinė tvirtovė: nebuvo jokio kito tikslo, tik saugoti sien� bei med�ioti plė�ikus. Juris te�inojo viena: kad ir kokie �monės �ia begyventų � jei tik i� viso jie �monės,�� jie galėtų būti tik ma�umėl� geresni u� tuos pa�ius plė�ikus. Jis laukė vien tik mėnulio laidos, vylėsi, kad bus debesuota ir daug �e�ėlių � jam, gelsvam �uniui ir ponei su didele balta �vaig�de kaktoje bei baltomis kulk�nimis. Purvu ir vandeniu i� savo gertuvės jis u�tepė Gracijos �vaig�d� bei baltas jos kojines, ta�iau ma�a buvo i� to naudos: jis negalėjo su�iupti Zadnio, kuris pasidarė neramus ir pabėgo savais keliais, Jurio manymu, aploti tvirtovės ir visus ten sukelti ant kojų.

Tikriausiai Zadnį kas nors sugavo arba jis ketino sugrį�ti �imto plė�ikų vejamas tiesiai pas jį. Ir vėjas darėsi vis �altesnis arba jis pats ėmė labiau drebėti �itaip apie visk� begalvodamas ir naktį besiklausydamas būgnų.

Gracij� Juris trumpam paliko priri�t� prie apanglėjusio med�io kamieno, norėjo pramank�tinti savas kojas ir paėjėjo �iek tiek toliau, kad vog�iomis �vilgteltų �emyn į tvirtov�. Jos vir�us buvo ap�viestas, visur deglai.

Zadnio � nė kvapo.

��Kvailas �uo,�� burbtelėjo sau ir Gracijai, �engė �ingsnį ir nu�iurpo, dar �engtelėjo, prisėdo ir ėmė laukti, galiausiai pasakė sau, kad turi eiti. Mėnuo leidosi, ir jeigu jis ketina pabandyt prasmukti, kol tamsu, pro tvirtov�, geriau jau padaryti tai, kol vis dar sklinda triuk�mas ir jie u�siėm�, o ne tada, kai jie miegos: girdėtųsi, kaip �ia pat, �emėliau, palei jų sienas prakauk�i arklys. Jis ėmė stotis, dantys kaleno vien pagalvojus, kad jis tikrai ir i� tiesų tuoj pabandys tai padaryti.

Staiga nuo kalvos tiesiai jam į glėbį įsirito bly�kus gauruotas pavidalas, aply��iojo rankas bei veid� ir privertė jo �irdį praleisti tuzin� tvinksnių. Juris skaud�iai klestelėjo ant akmens, o skalikas � vien letenų siausmas ant jo kelių ir rankų. Jis grūmėsi, kad apsigintų, neramiomis rankomis apsikabino tai, kas �ioje siaubingoje vietoje buvo ir �ilta, ir saugu, ir gyva, pasistengė i�laikyti jį, bijodamas dėl to, kas bus parsiunt�s Zadnį bėgte pas jį.

��Kur tu buvai?�� pa�nib�domis paklausė jis. Bly�kus Zadnio pavidalas, nuliuoksėj�s �emyn keliu, buvo ai�kiai matomas. � Kas ten �emai yra? K� tu �inai?

Ta�iau skalikas staiga at�oko, visas įsitemp�s sustingo ir lyg paklaik�s i�sprogino akis auk�tyn į uolas, į tamsų pavidal�, boluojantį metal�.

Trolis, pagalvojo Juris, apmirdamas, kaip ir Zadnis, jis laukė, kad tas padaras puls.

Ta�iau tas, visai �mogi�kai atrodydamas, nuslydo tarp apdegusių med�ių, nu�iuo�ė �emyn pro uol� tiesiai prie� Jurį besiplūsdamas:

��Po �imts tave, kvaily! K� �ia darai?

��Meisteri Nikolajau?�� silpnai pratarė Juris ir, tvirtai u� antkaklio laikydamas Zadnį, stipriai jį apkabino. � Meisteri Nikolajau?�� Juris nesitikėjo, kad jam kalbant jo dantys tar�kės; pasistengė susitvardyti. � Kur mano broliai?

Kai Tama�as pabudo, jo rankos buvo laisvos, prie �onų, buvo apklotas �iltu apsiaustu, ir jis net sumirksėjo nuo beproti�kos vilties, kad yra stebuklingai i�gelbėtas, kad Nikolajus arba Karolis surado jį, arba Bogdanas�

Bet tai ta pati drėgna, siaubinga vieta. Tama�as skausmingai pasikėlė, atsiklaupė ant kelių, apsigrabaliojo tamsoje aplink ir atsistojo įsitverdamas gele�inių grotelių, �alia kurių ir gulėjo. Jos sudarė sien� bei vartelius, o �itie varteliai�

� grandine perrakinti.

Jis susmuko vienu petimi remdamasis į virbus ir, kol �irdis aprimo dau�iusis bei nusivylimas, siūbtelėj�s į gerkl�, pasidarė paken�iamas, glaudė prie jų galv�.

Nebuvo blogiau nei anks�iau. Galbūt �iek tiek gerėliau. Tama�as sujudo, norėdamas apie�koti tams�, ir, begrabinėdamas aplink, u�tiko drėgn�, dumblin� kanal�, plukdantį vandenį, kuris i� kvapo ir i� skonio atrodė es�s �varus. Jis nusiplovė rankas, nusiprausė veid� ir gėrė gėrė, kol visas persisunkė �al�iu, buvo bent jau tikras, kad vanduo neu�nuodytas.

Ta�iau po to, kai, ap�iuopom apvaik��ioj�s likusi� savo kalėjimo dalį, abipus surado i� akmenų sumūrytas sienas bei gale �emėjan�ias lubas, kur nebebuvo jokios vilties tolėliau prasisprausti, jis sugrį�o prie grotų ir �alia jų susmuko.

Jis galėjo pajudėti, turėjo apsiaust�, kad susisuptų slėpdamasis nuo vėsos, o kai praėjo �iek tiek laiko ir niekas nepasikėsino į tyl� nei į jo vienatv�, jis vėl nuslinko prie vandens kanaliuko ir, nors nuskaudo iki pat pir�tų panagių, o �altis bei kiekvienas raumenų įtempimas kėlė skausm�, turėdamas laisvo laiko, i�simaudė. Tėtė niekada nemirtų purvinas, mama nepak�stų tokio pasitraukimo, Bogdanas neturėjo taip �ūti, nors tiek jis tikėjosi i� savo brolio ir i� visų likusių. O kai skaudanti ir sudau�yta Tama�o esybė ėmė vis labiau susitelkti, jis tarė sau: jei tik trolis atidarytų grotų vartelius, jei tik suteiktų jam ma�iausi� galimyb�, jis buvo pasiry��s bėgte pabėgti, prasibrauti lauk arba susirasti kokį ginkl�. Jeigu jam nepavyktų� na, k� gi, jam jau teko matyti baisesnių jo laukusių dalykų, ir būtent �iame rūsyje.

Tai va, Tama�as lūkuriavo popindamas savo skaudan�i� galv� bei trindamas atvėsintas galūnes, kad tos nesustingtų, ir leido laik� prisimindamas gerus dalykus: savo namus, �eim�, �aidimus, palei vis� upok�nį plukdytus lapų laivelius.

Prisiminė meisterio Karolio pamokas: bok�to kambarį, sud�iūvusių lapų, knygų ir keis�iausių dalykėlių prijauktas lentynas, kaip mokėsi pa�inti raides bei vabzd�ius ir tai, kaip vadinosi pauk��iai, pastogėse krov� lizdus�

Kai jiedu su Bogdanu buvo ma�iai, jiems pabosdavo kiurksoti namie ir senajam jie krėsdavo pok�tus: kai Karolio nebūdavo kambaryje, jie perversdavo jo vadovėlio lapus, į stal�ius pridėdavo gyvų varlių, ant lentynų perkraustydavo visut visutėles knygas ir niekada nesuvokdavo, kad negerai daro. Meisteris Karolis visada skyrėsi nuo rimtuolių suaugusiųjų, buvo ir i�mintingesnis, ir vaiki�kesnis. Nepaisydamas jų padarytos �alos, jis nieko nesakydavo; pok�tai sukeldavo tikr� jo sumi�im� ir ker�t� (kaip jie, kvaileliai, tikėjosi): jis ilgai stovėdavo prie� juos lyg pozuodamas, ilgai skai�iuodavo arba pasiųsdavo sunkių u�duo�ių atlikti. Visada tai atrodė teisinga ir pelnyta. Ir niekada jiems netoptelėjo į galvas, jog meisteriui Karoliui teko rūpintis, kad nepasirodytų juokingas, nes orumas ma�iams nerūpėjo.

Ta�iau dabar, galvodamas apie praeitį, Tama�as nusprendė, kad tie ma�vaikiai, kurie � taip jau nutiko � buvo neklusnieji valdovo sūnūs, galėjo senajam ir įsipykti, ypa� dėl varlių, kurios buvo jo idėja.

�tai toks buvo atlaidusis meisteris Karolis, kuriuo jis norėjo tikėti � ne tas ūmus, ma�akalbis, senas �mogus, sek�s i� paskos. Dabar jis nebebuvo tikras, i�vis katras �mogus i� tikrųjų egzistavo: i� visų dalykų, kuriuos manė suprat�s, visa atrodė abejotina, i�skyrus tai, k� netikėtai rado dedantis Magijaros kaimynystėje, bei reginį, kai suaug� vyrai stumdosi tarpusavy ir kaltina vienas kit� lyg vaiki��iai, ir tai, kaip geri �monės kartais mir�ta visai be reikalo. Neatrodė, kad jis turės galimyb� panaudoti tas �inias� arba su�inoti, k� �i vieta dar leistų atrasti,�� vien tik pralaimėjim� ir savo dr�sos ribas bei tai, jog antrasis lordo sūnus ma�a k� terei�kia padarui, kuris laiko jį savo nuosavybe arba pietų patiekalu.

Kaip tik laiku Tama�as i�girdo, kad grį�ta trolis. Jis laukė visas drebėdamas nuo pastangų ir rankas, ir kojas i�laikyti paruo�tas judesiui. Padaras priėjo prie grotelių; �e�ėlis visi�kai u�stoj�s nuo �viesos tai, k� darė. Tama�as i�girdo, kaip �velniai, �iedas po �iedo, nuslydo grandinė, ir staiga skaud�iai suabejojo, k� turėtų daryti, ar nebūtų protingiau palūkėti geresnės progos, negu bandyt prasilau�t pro padar�: jis buvo protingas trolis, protingesnis u� kitus, apie kuriuos Tama�ui teko girdėti. Atrodė, lyg tas padaras turėtų ka�kokių nesuprantamų tikslų, ir �tai trolis su�nab�dėjo:

��Sek paskui mane.

Buvo kvaila net pagalvoti, kad jam tai galėtų reik�ti k� nors kit�, bet ne blogį. Gal trolis ir paslėpė jį nuo goblino, ta�iau tuo pa�iu pasislėpė ir pats. Tama�as jį paerzino, ir tas trinktelėjo jam kum��iu, tik visai nepanaudodamas savo mil�ini�kos jėgos. Betgi nei viena, nei kita nieko nesakė apie trolio tikslus.

Jis lėtai pakilo galvodamas: �O kas, jeigu jis tenori mane pasiekti?� Ir dar: �O kas, jei goblinai netrukus ims krėsti �i� viet�?�

Apgraibomis tamsoje Tama�as pasiekė vartelius, palenkė galv�, kai pir�tai ap�iuopė �em� skersinį virb�. Trolis ėmė nuo jo tolti, suteikdamas Tama�ui galimyb� ir tiek erdvės pabėgti, kiek jis trok�ta. Jis matė, kaip padaro �e�ėlis juda per kitus �e�ėlius, girdėjo, kaip akmeniniu grindiniu �liū��ioja jo uodega, ir �engė jam i� paskos � lyg kvailutė avelė, tarė sau. Bogdanas visada vadindavo jį nenuovokiausiu �eimos lėtapėd�iu; ir jis nepajėgė susigaudyti, k� daryti arba kuo pasitikėti, juk jis tiesiog neįsivaizdavo, ar ta kartkartėmis tuneliu �vystelinti �viesa yra pasiekiama, ar u� u�tvaros, o gal tai kelias tiesiai pas goblinus.

Priekyje de�inėje girg�telėjo durys, tos pa�ios, Tama�as neabejojo, kurias varstė goblinas. Jis matė jas atlapas, i�girdo, kaip trolis pro jas i�eina, girdėjo jo kvėpavim� ir pagalvojo: �Juk trolis jų bijojo. Slėpėsi nuo jų. Noriai į jų rankas ne�engtų��

Pro tarpdurį Tama�as praėjo ap�iuopom, susimu�ė blauzd�, parklupo ant laiptelių. Troliui belipant, i� vir�aus girdėjosi �liurpsėjimas.

��Kur veda �ie laiptai?�� pa�nib�dom, kaip i�drįso garsiau, paklausė jis, ta�iau padaras � jokio atsako, pagal kurį galėtum orientuotis, vien tik laiptais velkamos uodegos triuk�mas.

Tama�as u��iuopė akmeninių laiptų pakop�, u�silipo, vis� kūn� maudė nuo sumu�imų, smilkiniai tvink�iojo � nei skubrumo, nei judrumo. Vir�uje sugirg�dėjo durys, ir kai jis atsidūrė ten, u��iuopė praėjim� į kit� tamsų, lygiai i�grįst� koridorių, kur būta ka�kokio nepa�įstamo dvoko � goblinai, pamanė jis, pakraup�s dėl to, ant ko gali tamsoje suklupti; did�iausias jo siaubas � kad trolis bus su jais susiuost�s.

Prie�ais buvusios durys plykstelėjo į naktį ir mėnesien�. Trolis i�ėjo lauk. Tama�as i�sekė paskui jį ant plataus medinio stogo, tiesiog paklaiko i� palengvėjimo, kad vir� galvos dangus ir �vaig�dės.

Ta�iau �iedu apjuosdamos t� dangų ant į tvirtovės pylimus subestų ie�ių styrojo �monių ir arklių kaukolės. Palei pylimus lyg atmatos buvo suverstos kaulų krūvos � balti kaulai, vis dar aplip� tamsiais mėsos gabalais.

Tama�as nusisuko, kad pabėgtų nuo �io reginio ir suduotų padarui, kuris jį i�davė.

Ten stovėjo liesas, gle�nas, į tamsų apsiaust� įsisup�s �e�ėlis. Goblinas, pamanė pa�i� pirm� akimirk�, kol ta figūra dar nebuvo atmetusi gobtuvo. Į jį �velgė papras�iausia mergaitė, bly�ki lyg �vaig�d�ių �viesa ir nereali, kaip pasaulį lie�i� tos �viesos spinduliai. Jos smakras buvo su duobute. Ar burtininko sukurta apgaulė įgautų tokį �mogi�k� bruo��? Tama�o s�monė drumstėsi, jo kojos drebėjo � pagal į nugar� pūtusį vėj� u� sav�s pajuto trolio �e�ėlį.

��Kas tu?�� paklausė Tama�as.

��Ragana,�� tarė ji. � Galinga ragana. Atėjau �ia, kad suras�iau kerėtoj�, vardu Karolis. Ar tu jį pa�įsti?

Ne, su sielvartu pamanė jis. Ne. Nesu tikras, ar i� viso kada jį pa�inojau! Jis galvojo apie u� jo styran�ias kaukoles, apie abejones bei pyktį, prasiver�usius kartu su prisiminimais apie brolį, keli�, perspėjantį akmenį.

��Ar tu Karolio draugė?

��Ne. Manoji ponia. Ar jis buvo su jumis?

��Ir k� man atsakyti? Nepa�įstu jūsų padermės, ne�inau, ar kerėtojai mir�ta, ar ne. Jis matė t� akmenį, mūsų neperspėjo, nesustabdė� � jo keliai virpėjo, ir ne vien nuo �al�io. � Apsidairyk. Pasakyk man, ar jis dar gyvas, ir a� jo paklausiu, kur mano brolis!

Ji atrodė nusiminusi, o trolis �emu �emu balsu pasakė:

��Visus surijo. Vien kaulai liko.

Ji prabėgomis �vilgtelėjo pro Tama�� ir vir� jo, o jis � jis norėjo prisėsti, ir tegul trolis su ragana gin�ijasi, k� daryti arba ko dar i� jo norėti� i�sigelbėjimas buvo tolimas ir neai�kus dalykas, grei�iausiai ved�s tiesiai į goblinų arba raganų nagus, kas �itio?

��A� turiu du arklius,�� pasakė ji. � Pakankamai maisto. Kruk�i, nune�k jį.

Tama�as nenorėjo būti ne�amas. Jei yra arkliai, jei tik yra koks kelias �emyn nuo �ito stogo, jis tro�ko eiti. Ragana �engė prie turėklų ir per juos, jo manymu, ant �emyn vedan�ių laiptų. Tama�as ėmė svirduliuoti jai i� paskos, �ingtelėjo per kra�t� ir, vėjui siūbtelėjus į jį, i�vydo tamsi� tu��i� erdv�.

Ta�iau trolis galingu gryb�niu pagavo jam u� rankos ir sulaikė jį nuo kritimo. Vis� keli� �emyn laiptais iki pat pakrantės padaras vedėsi Tama��, nepaleisdamas jo rankos; ragana nuolat slinko priekyje � juodas, į apsiaust� įsisup�s pavidalas, retkar�iais �vystelinti plaukų sruoga arba suknelė. Nors trolio gniau�tai �eidė, Tama�as ėjo nesigin�ydamas. Mes atvykome, jis m�stė, kad surastume ragan�, ir a� vien� toki� radau, juk ji gali būti ta, kuo sakosi esanti�

Jei tik ji ne i�vien su goblinais.

��Laikykitės,�� pra�ė Juris. � Neparkriskit, neleiskit jai�

Meisteris Nikolajus pėdino tvirtai įsikib�s į Gracijos baln�, �tai taip ir nusileido į pakaln�. Jiems besibraunant �emyn palei nuo�liau��, Gracija vis klupinėjo ant akmenų. Netikėtai jie atsidūrė prie� did�iulių akmenų Sangrūd�, Juriui teko paleisti pavadį, nes praėjime, į kurį �engė Gracija, kitam nebebuvo vietos, jis net neįsivaizdavo, ar yra ten ponei kur kanop� pastatyti, ta�iau status �laitas jiems i� de�inės leidosi tiesiog prie vandens.

��Saugokitės,�� meldė Juris, jis matė, kaip klūp�ioja Gracija ir dunksi Nikolajaus kūnas, brū�inamas pro per siaur� jiedviem ply�į. Nikolajus nupuolė, kai Gracija �iurk�tokai stabtelėjo brūzgynų ir uolų �e�ėlyje, prie pat upok�nio, bet vis dar laikėsi, kairioji jo ranka buvo įsipynusi į ponės balnarai��ius. Zadnis ėmė �okinėti ir neramiai tapnoti į jį letenomis, dėl �io įpro�io vyriausias �unininkas jo neapkentė. Meisteris Nikolajus sugleb�s kabėjo ant rie�o, įsipainiojusio tarp balno rai��ių, jis tik pakėlė galv� ir: �Po�imts!� � burbtelėjo �uniui.

Juris, bandydamas pastatyti Nikolajų, apkabino jį, bet padėjo nek� labiau u� Zadnį: kai Nikolajus i�painiojo savo rie�� i� odinių virvelių, pasirodė es�s per sunkus, kad Juris jį i�laikytų, ir vaikis susmuko kartu su juo, Nikolajus staiga visas suglebo, atsipalaidavo ir galbūt mirė, kaip jam pasirodė. Kol Jurio rankos nebuvo laisvos, kad suduotų �uniui, Zadnis jam ir Nikolajui ly�telėjo per veid�. Vaikio �irdis dau�ėsi nuo kopimo į nesibaigian�ias pakilumas, būtent dabar ji lėkė lenktynių i� baimės dėl paleisto Gracijos pavad�io ir Nikolajaus, beveik negyvai u�tampyto, bet labiausiai dėl tvirtovės ir goblinų, kurie visai �ia pat.

Bet dabar �tai galiausiai jie pasislėpė tamsoje, tarp krūmų paupyje, kur Nikolajus ir ketino, bent jau kuo ar�iau �ios vietos, patekti. Paskutin� akimirk� Gracija tik slydo, kur galėdama, ir atsitiktinai pataikė į �į u�kampį, kurį pasiekia tik �vaig�d�ių �viesa.

��Baik!�� alkūne niuksėdamas �unį �alin, �nyp�telėjo Juris. � Po velnių, baik!�� Tokiai kalbai jo tėvas jokiu būdu nepritartų. Po to, kai pajuto Nikolajų krustelint, jam labai palengvėjo. � Viskas bus gerai,�� gaudydamas kvap� pa�adėjo Nikolajui, jis ir pats labai norėjo tuo patikėti. � Viskas gerai. Mums pavyko. �ia galime pailsėti.

��Geras vyrutis,�� sakė Nikolajus. � Geras vyrutis. � Galėjo būti, kad kalba su savimi. Būgnai � vis dar u� dunksan�ių tvirtovės sienų, ilgai trunkanti ramybė, vienui viena tyla, nė lapelis nekrusteli, tik �velnus vandens bėgsmas upėje.

�Goblinai�, sakė meisteris Nikolajus. Pas juos jo broliai, meisteris Karolis ir visi, netgi arkliai. Ir meisteris Nikolajus buvo beketin�s pasi�iūrėti, k� galėtų vienas padaryti, kai Zadnis jį surado bei nurodė Juriui, kur eiti, bet Nikolajaus jėgos i�seko ir jis pra�ė, kad jie nusileistų �laitu į krūmus ir pasislėptų. Be jo, Nikolajus turėjo omeny. Ta�iau Juris įkalbėjo karį įsikibti ir taip atgabeno �ionai, o kai tik Nikolajus atgaus kvap�, meld�iu, dieve, jis pasakys, k� Juriui toliau daryti.

Juris vėjuje ėmė drebėti, kad būtų �il�iau, palenkė kelius, apsiglėbė alkūnes, matė, kaip Gracij� traukia prie krūmok�nio lapų, pa�iame goblinų tvirtovės �e�ėlyje ji surado ka�k� �ali�, bent jau tiek, vylėsi Juris, kad skrandį liautųsi rai��, mat jo skrandį rai�ė. Meisteris Nikolajus jam papasakojo visk�, bet ne apie tai. Vakar triu�ienos buvo visai nebedaug, o jo skreite � rimtai su�eistas vyras, ir jis tikrai ne�inojo, k� �ia su juo daryti, kur kiekvien� akimirk� juos gali u�klupti goblinai.

Na, Juris bent jau �inojo, i� kur gauti �ilumos. Jis nubalnojo Gracij�, vikriai sausai j� i�trynė jos pa�ios apklotu ir pasiėmė jį vis dar �ilt� nuo jos kūno, grį�o prie Nikolajaus ir apkam�ė jį, po to nuo balno nuėmė gertuv�, palaikė Nikolajaus galv� ir davė jam gerti.

��Tai gerai,�� su�nopavo Nikolajus, i�bly�k�s nuo skausmo priepuolio, kokio Juris dar niekad nejautė ir nenorėjo net įsivaizduoti. Nikolajus buvo stipresnis, nei atrodė, jis nepaliovė to sau kartoti ir tikėtis, kad tereikia vien� po kito daryti teisingus darbus, ir ryte ka�kokiu būdu pakils saulė, o su meisteriu Nikolajumi viskas bus gerai, ir jiedu suplanuos, kaip visus gyvus i�gelbėti i� goblinų citadelės.

Bet ten, auk�tai, ant kelio, Zadnis pametė Tama�o pėdsakus. Jis paie�kojo aplink ir tada, kaip galima i� visko spėti, leidosi paskui meisterio Nikolajaus, vienintelio i�trukusio i� pasalos, kvap�, galbūt paskui ry�kiausi� pėdsak�, vienintelį, netoliese kurio nebūta goblinų dvoko: Juris negalėjo sugalvoti kitos prie�asties, dėl kurios Zadnis būtų sek�s Nikolajų, o Tama�� palik�s.

��Po �imts, kodėl tu �ia?�� �nopavo Nikolajus.

Pasakyti, kad sekė paskui �unį, atrodė apgailėtinai kvaila. Jausdamas gerklėje stringantį k�snį Juris atsakė:

��Nes esu kvailys, pone. K� dabar darysime?

Ilga tyla. Juris pamanė, kad Nikolajus ir vėl nualpo, i�sigando, kad jis galėjo net numirti, ta�iau Nikolajus tada sumirksėjo, įsispoksodamas į dangų.

��Pora kvailių, � galiausiai pasakė Nikolajus. � A� jau nebepareisiu. Ar galėtum i� �ia parsirasti namo?

��Ne, pone. � Juos bemokydamas Nikolajus visada norėjo, kad jie atsakinėtų trumpai, be jokių pasiteisinimų. Juris sumirksėjo ir pabandė sulaikyti a�aras. � Maistas baigėsi.

��Yra arklys,�� pasakė Nikolajus, o Juris vien� akimirk� nesuprato.

��Ne, pone,�� atsakė. � Ne. A� to nedarysiu.

��Tuomet suvalgyk �unį, o ant arklio jok.

��Ne, pone.

��Kaip ir tavo brolis � kvailys, po �imts,�� burbtelėjo Nikolajus, ta�iau Juris nesuprato, apie kurį brolį jis kalba.

Nikolajus u�merkė akis ir kelis kartus lėtai įkvėpė, tada �vaig�d�ių �viesoje pasi�iūrėjo į jį.

��Arklys � tik jaukas goblinams. Taip pat ir �uo. Taip pat ir mes. Ar supranti tai, vaike? Ar ketini likti �ia bei vėpsoti, o po to tapti desertu? �ioje vietoje tavo tėvas prarado du sūnus. Tu esi įpėdinis. Ar supranti?

��Tad k� jūs darėt? Ar traukėt be jų namo?

��Ketinau pa�iūrėti��� Nikolajus stabtelėjo. Meisteris �iūrėjo tiesiai į jį, visas �e�ėliuotas ir �vaig�d�ių nu�viestas. � Negaliok apie tai. Net negalvok, vaike.

Ta�iau kaip tik taip Juris ir galvojo, kad meisteris Nikolajus pasielgs. Nikolajus, būdamas su�eistas, leidosi �ionai pa�iūrėti, ar jo broliai gyvi, ar bent kas nors gyvas, arba gal jis galėtų k� padaryti, ir meisteris Nikolajus nelaukė, kol pasveiks, nes nebuvo kada laukti, jei goblinai �ioje tvirtovėje laiko jo brolius. Taigi Juris �inojo, k� visų pirma turėtų daryti.

O ir nakties dar lik�.

��Vaike,�� tarė Nikolajus, kai Juris pakilo eiti į tvirtov�. � Jaunasis lorde,�� pagarbiau, i� visų jėgų stengdamasis kalbėti. � Paklausyk man�s�

��A� būsiu atsargus,�� pasakė jis ir nuo Gracijos balno pasiėmė lank� bei strėlin�.

��Jie gali tave u�uosti,�� nebeprie�taraudamas tam, k� jis darys, su�nab�dėjo Nikolajus. � Ma�ų ma�iausiai troliai. Stebėk vėj�.

Juris sugrį�o ir laikydamas lank� ant kelių pritūpė � tolėliau nuo Nikolajaus, nes meisteris buvo klastūnas, Juris t� �inojo.

��Su�inosiu, kur jie. Jūs neslampinėkit aplink, kad �aizdos nepradėtų kraujuoti,�� Nikolajus buvo gerokai nukraujav�s. Visas �onas kruvinas. Meisteris sakė, kad pats i�sitraukė strėl�, Juris virptelėjo vos apie tai pagalvoj�s. � Jei man�s kurį laik� nebus, tai rei�kia, kad a� pasislėp�s. Ar gerai?

��Neimk to prakeikto �uns,�� pasakė jam Nikolajus. � Palik jį su manimi.

�i mintis irgi atrodė visai nebloga.

�alto vandens srovė, slidūs samanoti akmenys. Tama�as svirduliavo pakra��iu, vis tai �iū�t, tai slyst, tai i�silaikydavo neparpuol�s, ta�iau �ios pastangos neparkristi suteikė jam skausmo. Tuo pat metu trolis lengvai ant rankų ne�ė jaun�j� ragan�, pastatė j� net nesu�lapusi� kojų saugiai ant tvirtesnės �emės. Po to tas padaras, skindamas pro brūzgynus sau keli�, patraukė pirma jų.

Juos ėmė supti �nab�desiai: ne vien per akmenis bėgan�io vandens lalesys, bet ir vėjas �aliuose lapuose. �akelės, kurias jis atstumdavo ranka, buvo lanks�ios, o �akos vir� jų galvų o�ė gyvybe. Gaisras, nujuodin�s kalnus, matyt, nepasiekė �emupio � ir labai tolimo �emupio, kaip jam rodėsi prie� tai, kai trolis sulėtino �ingsnį ir sustojo atrodydamas labai patenkintas, lyg būtų atved�s juos vos ne į mi�ko vidurį.

Bet Tama�as ir taip d�iaugėsi galėdamas atsipūsti, d�iaugėsi, kad gali surasti k� nors gyva; i�mu�tas prakaito ir drebėdamas jis �ia pat i� karto ir susmuko. Atrodė, kad trolis juos palieka: tas padaras grį�o pakrantėn, praėjo pro Tama��, jo net nepastebėdamas, be jokio �atsipra�au�.

��Dėkoju, meisteri Kruk�i!�� tam padarui pavymui �ūktelėjo jaunoji ragana.

Mėnesienoje trolis pasisuko; jei ne rangi uodega, tas padaras panė�ėtų į pamest� plau�in� �luot�. Jis nerangiai tūptelėjo ir palinko, tarsi lenktųsi, po to atsuko nugar� bei pūk�telėjo į tėkm�, sukeldamas raibulius, ir tiek.

��Gerų manierų tas trolis,�� burbtelėjo Tama�as.

��Jis � ne trolis,�� grie�tai atkirto mergina. � Jo vardas � Kruk�is, kaip ir �ios tvirtovės. Tai � jo vietovė. Jis tau i�gelbėjo gyvyb�.

Tama�o manymu, trolis nedaug kuo kitoks, ta�iau dėl �ito jis neketino į�eisti merginos nei tos �luotos; i� paskutiniųjų savo jėgų Tama�as pakilo ir pasistengė būti mandagus sakydamas:

��Esu did�iai dėkingas�

Bet mergina atsuko jam nugar� ir patraukė tolyn pakrante, matyt, tikėdamasi, kad jis seks jai i� paskos.

Tegul jis skrad�iai, jei ims myk�iot ir reik�ti savo nesutikim�. Visai u� dyk� Tama�as paleistų j� eiti savais keliais, pailsėtų �ia ir trauktų namo.

Ta�iau jam reikėjo arklio, o ji tvirtino tokį turinti, jam reikėjo maisto, kurio pats neturėjo � netinkamas laikas pareik�ti apie savo nepriklausomyb�; visai nesvarbu, kad pasipūtėlė raganiūk�tė pasi�iūrėti atrodo gle�na kaip gėlė bei u� jį jaunesnė, juk ji tvirtino, kad pa�įsta Karolį.

Taigi Tama�as i� paskutiniųjų sekė paskui j�. jis netgi prisiminė geras manieras ir, kai buvo j� beveik prisivij�s, dusdamas tarė:

��Pra�au atleisti. Kad ir kas jis toks, jis � ne trolis.

�� �ionyk�tis sargas,�� pataisė jį mergina.

��Sargais?

��Kruk�i Straze. Jų negalima u�kerėti. Burtai juos pykdo.

I� to, kas buvo pasakyta, spengian�ios Tama�o ausys neperprato nieko. Jis kėblino klupinėdamas u� akmenų bei med�ių �aknų, galiausiai, kadangi visa kita jo padėtyje buvo beprasmi�ka, paklausė:

��Kodėl mane i�gelbėjot?

Ji sviedė į jį �e�ėlių u�temdyt� �vilgsnį ir net nesulėtino �ingsnio.

��Pamaniau, būsi patenkintas i� ten i�trūk�s.

��Taip ir yra,�� �on� diegė ir darėsi vis blogiau, jau neminint mėlynių, kurias su kiekvienu �ingsniu nutvilkydavo skausmas.

��Esu did�iai dėkingas.

Jiedu blogai pradėjo � be vardų ar mandagybių, ta�iau visi�kai be�ali�kai atsi�velgiant į jos nemalon� bei kandum�, kai elgėsi su juo lyg su tarnu, vis dar atrodė kvaila tokiam pa�alie�iui, kokiu buvo jis arba jo tėvas, pernelyg siūlytis bei manyti, kad gali būti įvertintas. Kai vėl j� pasivijo, tepasakė:

��Mano vardas Tama�as.

��Ela,�� atsakė ji.

��Tavo vardas Ela?�� (Ai�ku, kad taip. Ji nieko daugiau nebepasakė). � D�iaugiuosi susipa�in�s,�� Dieve, kaip kvaila vytis t� prakeikt� mergiot� ir bandyti laikytis etiketo, kai tam, kad kalbėtų, jis vargiai begali laisvai, nejausdamas skausmo, įkvėpti. � Ko jūs i� man�s norite?

��Kad eitum,�� tarė ji ir atstūmė į �on� �akel�, kuri �astelėjo atgalios ir �mauk�telėjo jam per veid�.

Paty�ia tik apsvaigino ir atėmė �iek tiek jėgų. Jis nusi�luostė �akelės nuotrupų i�spaustas a�aras, vis nesiliovė ėj�s ir pats sau pa�adėjo, kad ka!da tik u�siman�s paliks t� �iurk��i� mergiot�; kad tik jie kur nors netrukus, meld�iu, Dieve, surastų arklius bei susivoktų, kur link kas. Po to kir�io per akis galvos skausmas pasidarė akinantis, nuo �iuo�imo pakalnėn visi jo kaulų galai buvo mėlynai sumu�ti, o nuo alkio linko kojos.

Bet vos tik Tama�as pagalvojo, kad nebegalės nė �ingsnio �engti toliau, pakrantės erdvė i�siplėtė į mėnesienos nu�viest� paupio piev�, kur ganėsi pa�adėtieji arkliai: vienas tamsus, kitas �viesus. Lvi, Nikolajaus palvasis, su akimis lyg i� stiklo, ir i�gelbėtoji Je�io kumelaitė � Tama�as pa�ino juos t� pa�i� akimirk�, kai Lvi pakėlė savo galv�; jis priėjo ir prigludo prie Lvi peties, Tama�o akys degė, o gerklėje stirksojo gumulas. Senasis draugu�is nelemtoje vietoje � tai Lvi, jo ristūno arklid�ių kaimynas; arklys pa�ino Tama�� nepaisant purvo ir trolio tvaiko, uostinėjo jo skaudan�ius �onus prisimindamas, Tama�o įsitikinimu, slapta ne�iotas morkas.

�� �įkart nieko,�� tap�nodamas per Lvi sprand� virpan�iu balsu su�nab�dėjo jis. � Geras draugu�is. Kaip tavo kojos? Tikiuosi, tvir�iau laiko nei mani�kės� Skorė, gera kumelaitė.

Skorė i�sisuko nuo jo rankos, baik�ti kvailelė � �tai kas ji: Tama�as prisiminė, kodėl jos nemėgo. Jis pa�velgė i�ilgai Skorės, kad akimis surastų t� mergiūk�t� ragan� suraukta kakta.

��Balnai � �tai ten,�� pasakė ji i�did�iai, pir�tu rodydama į krūmų kupet�, ir jis nusteb�s pa�velgė į j�, į brūzgynus; buvo visi�kai i�sikvėp�s, visai be jėgų, suabejojo, ar ji i� viso supranta, kaip jis stengiasi i�silaikyti ant kojų.

��Manau, tikrai �inai, k� su jais daryti,�� pasakė, tarytum būtų buvusi pernelyg kilminga ponia, kad terliotųsi su arkliais� ir jis įkvėpė, dar kart�, ir pamatė, kad juda. Jis nesuprato, ar tai pyktis suteikė jam jėgų, o gal staiga ka�kur gilumoje jis surado paskutines jėgų atsargas, bet jis nuėjo ten, kur Ela liepė, ir surado balnus bei vis� mant�, įskaitant ir Nikolajaus lank�, gulintį ant �emės po krūmu, �inoma, kur rasa ir drėgmė�

Kvai�a mergiotė, pagalvojo jis su didėjan�ia panieka, ir tada jis suprato, k� matė, kai priėjo prie arklių: jie nebuvo supan�ioti � jokių pan�ių; visur aplink goblinai, tai pirmyn, tai atgal paupiu laksto troliai, o jie vis dar toje vietoje, kur ji buvo juos palikusi? Tai buvo akivaizdesni burtai nei tie, kuriuos Tama�as per vis� savo gyvenim� buvo mat�s i� Karolio.

Kol Tama�as, energingai atblo�k�s į �alis krūmus, vėl svirduliuodamas sugrį�o į tak�, �is įrodymas privertė jį dar kart� susim�styti apie nepagarb� merginai. Jei papras�iausia raganos tarnaitė tiek daug gali ir tikisi tokios did�iulės pagarbos, tai meisterio Karolio sesuo, matyt, �iuose kra�tuose be galo įtakinga ir yra ta pagalba, kokios jo tėvui gali netrukus prisireikti stojant prie� tai, kas ruo�iama. Tad jam ver�iau būti mandagiam, pabalnoti merginai arklius ir, kol dar jis neparei�kė apie savo kilm�, akis į akį susipa�inti su ta josios ponia.

Taigi pirmiausia Tama�as pasirinko Je�io kumel�, Skor�, sutvarkė jai ant nugaros antklod�, giliai prisikvėpavo, kol pajėgė pasilenkti, pa�iupti baln�, trūktelti jį auk�tyn ir u�mesti; dar ilgiau jis laukė parim�s prie jos �ono, kol galėjo bandyt suver�ti pavar�as � �tai taip vargais negalais susidorojo. Bet vis� �į laik� kumelė bent stovėjo rami, ramiau nei kada nors prie Je�io.

Nuo pat prad�ių Lvi elgėsi geriau: jis nesriūbavo kaip Skorė, savo dalį paimdavo be skubos � �tai toks jis buvo, be to, tvirtas, ramus; ogi tai, kad ragana paėmė Skorės pavadį, �inoma, nuspr�sdama, jog gra�utė kumelaitė bus jos, puikiai tiko Tama�ui, jis nė �od�io nepratarė apie Skorės charakterį, tik padėjo Elai u�sėsti, padavė pavadį ir parodė, kaip jį laikyti. Eleganti�koji kumelė buvo ir gra�i, ir klastinga, ir kaprizinga � kaip Je�is, ta�iau ji nepradėjo savo įprasto �okio, nenumetė raganiūk�tės. �iek tiek nuvildama Tama��, Skorė stovėjo lyg ledi, ir jis nuėjo, i� paskutiniųjų silpstan�ių jėgų įkėlė koj� į Lvi balnakilp� ir į�oko į baln�.

Tada pro tamsos ir mėnesienos ūkanas jis pamatė, kaip Ela lėtai lyg per sapn� prajoja su kumele pro jį, pajuto, jog visai neraginamas Lvi pats sukasi. Mėnulio �viesa, krintanti ant vandens netoliese, i�ry�kino tik neai�kius akmenų bei verpetų kontūrus. Arkliai �engė nerūpestinga �ingine, tarsi jokie goblinai nedrįstų jų u�pulti.

��Mes jojame pas jūsų poni�? � paklausė Tama�as.

��Kuo grei�iau, tuo geriau,�� atsakė ji.

��K� ten darysime?�� jis paklausė, bet i�girdo tik tyl�. � K� ten darysime?�� pakartojo garsiau, bet atsakymas nebuvo i�kalbingesnis.

�lyk�tus nemandagumas. Jei tik jis galėtų patekti pas �it� Karolio seserį ir įrodyti, kas es�s, bei papasakoti, kas nutiko Karoliui, galbūt jai parūptų, kas atsitiko jos kaimynams, ta�iau dabar, turėdamas laisvo laiko ir jėgų m�styti, pagalvojo apie tai, kad nuosavam raganos kra�tui neypatingai pasisekė, jei Kruk�i Strazas yra jos galios įrodymas. Galima būtų pamanyti, kad tolėliau �emupyje geriau sekasi, gal goblinai lyg maras įsisuko tik auk�tumose arba tik pasienyje, ir Elos valdovė galėtų su jais susidoroti, jei tik rimtai tuo u�siimtų, ta�iau o jeigu � ne? Juk �inojo, kad i� u� kalnų atvyksta jos brolis, turėjo �inoti, jeigu jų surasti pasiuntė �i� mergiot�. Ar padavė ji k� nors, kad apgintų Karolį? Na, �inoma, nebent būtų pasikliovusi Karolio sugebėjimais.

Dėl ka�kokios prie�asties goblinai apleido tvirtov�, turbūt papras�iausias merginos pasirodymas juos priblo�kė ir privertė atsitraukti, ta�iau būtent tvirtov� Ela norėjo kuo grei�iau palikti, ir ji tikrai nepagelbėjo Karoliui, net jei tai buvo jos u�duotis.

Daugybė dalykų jam buvo dar neai�kūs. Tama�as ėmė rimtai svarstyti, ar nebus klyd�s, sekdamas paskui �i� mergin�; jis galėjo pasiklysti ir nepalikti tėvui jokio perspėjimo, ta�iau jei pamestų j�, neaplank�s jos ponios, prarastų bet koki� galimyb� sulaukti pagalbos, kuri�, reikia manyti, stengėsi surasti Karolis.

Tama�as galėjo i�girst savo brolį sakant: �Brolau, lėtapėdį, ar negali nors kam pasirį�ti?� Bet ne, jam buvo neramu dėl to, k� sprendė: traukti toliau ar grį�ti. Jam niekada nesisekė aklai nuspr�sti ir pastatyti ant kortos kitų gerovės. Kad k� nors padarytų, jam reikėjo �inoti, kur jis yra arba su kuo jis susidūrė: ir jo vedlė, ir jos ponia, ir pats Karolis buvo paslaptingi �enklai. Mergina galėjo būti begėdė pik�iurna, bet gal ji � didingoji ledi, kaip kad tvirtina. Galbūt ji nepratusi viena jodinėti mi�ke su nepa�įstamu jaunuoliu, kuris (Tama�as turėjo pripa�inti) dvokia kaip trolio urvas. Gal ji manė, kad jis vienas i� tų sunkiai ginkluotų raitelių, įpratusių prie grubių įsakymų. Galbūt�

�vaig�dėt� naktį buvo lengva apduiti nuo svaigių ra�tų, kuriuos mi�ko �e�ėliai pynė ant Tama�o bendrakeleivės ir Je�io kumelės, ir ant palvo Lvi sprando. Tama�as bandė m�styti blaiviai, stengėsi įsiminti keli�, kuriuo dabar jojo tiesiog palei up� leisdamiesi į �ali� kra�t�, kurį probrėk�miais buvo mat�s saulės spinduliuose; jis m�stė, ar tai ta pati upė, kur bėgo pro tvirtov�.

Jis galvojo, kad jeigu nuspr�stų grį�ti, galėtų sekti palei vandenį įkalnėn, bent jau iki kelio, ta�iau darėsi vis klaid�iau � tarp upok�nių, kurie susitikdavo ir susijungdavo, ir prasigrau�davo siauras prabėgas, kokių arkliai nesupaisytų, tai �en, tai ten audė vanduo, nuolat vis pasimesdamas po med�iais. Lapai braukė Tama�ui per veid�, apakindavo jį, po to ir vėl u�leisdavo viet� pakrantei � tai pa�iai, gal kitai � jis jau nebebuvo tikras, ar i� viso k� nors �ino.

Ant skurd�ios augmenija uolos nelabai kur pasislėpsi, ta�iau mėnulis dabar buvo u�lind�s u� dunksan�ios kalno keteros, ir Jurio �irdis dau�ėsi lyg triu�io. Gremėzdi�ki tvirtovės kontūrai kilo auk�tyn, norėdami u�dengti dangų. Jis ne�inojo, kad tvirtovė tokia did�iulė ir auk�ta � kol kas tai buvo labiausiai jį bauginanti staigmena.

�Pabandyk prisliūkinti prie sarginio �uns,�� pasakė Nikolajus apie goblinus. � Pabandyk tai ir pasakyk man, kad i�trūkai su visais pir�tais. Tai ne kur�iasis Pavelas, pro kurio nosį prasėlini. Jie bus pastat� sargybinius, kvai�eli nesusitupėj�s. Jie � kariai, galbūt jų nosys jautrios kaip med�ioklinių �unų, ar supranti?�

Nikolajus pyko; Nikolajus i�vadino jį nesusitupėjusiu kvai�eliu, ta�iau tik todėl, kad, kai jie susidūrė, Nikolajus, perverta ranka bei pus� savo kraujo palik�s ant kalno �laito, tykino �ionai �emyn; jis negalėjo pats to padaryti, �tai dėl to labiausiai ir pyko.

Taigi jiedu su Nikolajumi be jokio susitarimo susitarė, ir nuo pat tada iki mėnulio laidos Nikolajus prikim�o piln� jo galv� smulkmenų, i�im�ių bei nurodymų, kad dabar jam prireikė sustoti ir kelis kartus visk� pergalvoti.

Mat sargybinis postas, Kruk�i Strazas, buvo pastatytas tiesiog ant upės kranto, juk akivaizdu, kaip sakė Nikolajus, jog bet kokios paskirties pilis privalo turėti vandens, o kur buvo vandens, reikėjo arba tiesiog ten pat kasti �ulinį, arba pastatyti kokį nors įtvirtint� tunelį, kuriuo galima būtų pasiekti tėkm� � galbūt ir viena, ir kita: seniausios, da�nai i�augusios i� ma�ų pilai�ių, ir būdavo sutvarkytos pagal tiek vienų, tiek kitų savininkų norus. O �itoji, pastatyta ant kalno uolos, �inoma, nekasė �ulinio. Nikolajus sakė, kad savo kelionėse mat�s daugyb� tvirtovių, pana�ių į �i�, p jis sakė, kad prie� atvykdamas į Magijaros �emumas daug keliav�s, dar vaiku būdamas Ruso auk�tumose buv�s.

Nikolajus ka�kada buvo berniukas � tai tiesiog atradimas. Neabejotina, kad jis aplankė ne vien� pilį. Ta�iau Nikolajus kalbėjo taip, tarsi tiksliai �inotų, k� sako � kiekvien� smulkmen� i� to pastabų srauto, kurį liejo į jo galv�. Nikolajus privertė Jurį įsi�iūrėti į tvirtovės linijas ir suprasti, kaip ji i�planuota ir kur grei�iausiai jie bus pastat� sargyb�, o kur silpnosios jų vietos�

�Ten, kur nėra langų, ant stogo jie pastatys sargybinius,�� sakė Nikolajus. � Kur nesaugoma � ir �iaip per gerai įtvirtinta, jų manymu, kad vertėtų rūpintis, ten, kur jie nelauks puolimo, bus ma�iau sargybinių negu ten, kur tikisi�

Stipriausia tvirtovės vieta � kaip tik ta pusė, kuri� reikia atakuoti, nes turbūt jie jos nesaugos, o vandens kanalas arba nutekamieji vandenys yra lengviau pasiekiami nei langai�.

Nikolajus dar pridūrė: �Tiesiog apsi�valgyk. Įsidėmėk kiekvien� lang�, kiekvien� skyl�, kiekvien� u�kampį, kur galima tiek jiems, tiek mums pasislėpti, ir sugrį�k, papasakok, k� matei. Tada galėsime nuspr�sti, k� toliau daryti�.

Juris �inojo, kad paskutiniuoju nurodymu Nikolajus bandė jį apsaugoti. O �en ir ten ne�ioti tikslias ataskaitas buvo i� tiesų �protinga�, jei tavo broliai ten gyvi suėsti ar dar kas nors siaubinga, k� goblinai daro sugautiems �monėms. Nikolajus sakė, kad jie nusitempė net nudvėsusius arklius. O tai negerai, Jurio galva, nebent taip jie ilgiau u�gai�tų prie� pereidami prie �monių.

Juris slinko labai atsargiai, stengdamasis nenudardinti akmenų, o labiausiai � likti nepastebėtas: Nikolajus neperspėj�s sugriebė jo galv� ir stipriai trūktelėjo j� �emyn, pir�tu nurodė į jį patį; ten, kur jo sėdėta, krito mėnesiena, o jo galva ir jo liemuo, ir jo rankos, ir jo kojos turėjo būti �emiau, po uolos �e�ėliu, jeigu jis nori pasilaikyti juos sau, jei kartais ant ko nors u�sėlintų. Iki �iol Juris jautė Nikolajaus pir�tų paliktas mėlynes. Tad slinkdamas, �liau�damas ant pilvo ir alkūnių � i� to, k� patyrė, pana�iausia į land�iojim� pro sodo tvoras � nuolat apie tai galvojo ir niekada nepamir�o pasirinkti ilgojo ir daug kantrybės reikalaujan�io kelio, jei tik tas būdavo �e�ėliuo�iausias.

Tas kelias, pasirodo, ėjo visai palei pat sien�, �emyn palei pamat� į pakrant�, ir �e�ėlis buvo toks juodas, kad gerok� gabal� slinko ap�iuopom. O vanduo, kai tik pasiekė jo rib�, palyginti ry�kiai spindėjo �vaig�d�ių �viesoje; toje pat �vaig�d�ių �viesoje prie�ais srov� stūksan�iame akmenų mūrinyje Juris pamatė grotuotus gele�inius vartelius bei akmenines pakopas, daugum� � srovės skalaujamas.

Juris nuslydo prie kra�to, vartelius rado vos vos pravirus, ko niekas net nepastebėtų, jeigu tikėdamasis, kad neu�rakinta, nepastumtų. Jei stumtels platėliau, varteliai gali girg�dėti. Jei taip, turės bėgti. Gali mestis į vandenį ir tikėtis, kad upė nulakins jį pasroviui prie ko nors ranka įsitveriamo, bet tolėliau nuo Nikolajaus, kur jokiu būdu nenorėtų nuvesti persekiotojų; ir Juris pagalvojo, jog i� anksto tai apsvarstydamas yra pagirtinai rūpestingas. Jis tiksliai �inojo, k� darys, jei nutiktų kas nors netikėta, turėjo plan�. Tad vartelius stūmė labai �velniai, pasireng�s liautis, vos tik pajus bet koki� u�uomin� apie pasiprie�inim�, dėl kurio gali girg�telti vyriai. Varteliai prasivėrė platokai � gana liesam berniūk��iui pralįsti, ir tai jau gerai. Viduje tamsu, tuo tarpu pagalvojo. Galiu bent pa�iūrėti, ar tolėliau nėra kitų vartų: meisteriui Nikolajui reiks t� �inoti, kitaip galime pravaik�tinėti ten ir �en vis� naktį, o jiems kaskart bus proga mus sugauti, argi ne?

Taigi jis įsmuko vidun ir apdairiai beveik iki galo u�vėrė u� sav�s vartelius, tad jie atrodė lygiai taip kaip anks�iau.

Viduje buvo vėsu bei drėgna � to ir tikiesi prie vandens,�� ir �iek tiek priplėk�, tarytum �ia vieta naudotasi kaip sandėliu arba �iuk�lynu. Ger� gal�, kol surado sien�, teko eiti ap�iuopom. Juris atsargiai paėjėjo pirmyn, bet antrų vartelių nerado; atrodė, kad tai ka�koks tunelis, galbūt net natūrali ola, nes nejusti jokio mūrininko darbo. Tuo labiau, kad negirdėti ir neu�uosti nieko, kas rodytų, jog būta u�grobimo, vien tik senų, drėgnų mai�ų kvapas. Juris svarstė, ar grį�ti, nusprendė, jog pabandys dar �iek tiek paeiti neatsitraukdamas nuo sienos, palei kuri� tamsoje galėtų grį�ti, bei i�kėl�s auk�tyn vien� rank�, kad apsaugotų galv�, jei �ia � kaip namie rūsiuose. �vaig�d�ių �viesa ir vandens blizgesys, spindėj� prie įėjimo, greitai i�blėso, ir Juriui tekdavo retkar�iais stabtelti, kad akys priprastų prie juodesnės tamsos.

�is tunelis � būtent tai, apie k� Nikolajus norės su�inoti, ir tuo labiau, jei jam pavyktų prane�ti apie duris arba vartelius, pro kur goblinai gali i� pilies nusileisti prie vandens ir pro kur jiedu galėtų patekti į tvirtov� ir i�gelbėti jo brolius bei kitus.

Galbūt �ia net esama sandėliukų � jis galvojo apie galim� �ios vietos panaudojim�, nes toks jo namuose buvo pusrūsis, kvepėjo tarsi vieta tam ir būtų naudota, o sandėliukai � susijaudin�s galvojo � kaip tik ta vieta, kur goblinai gali u�rakinti savo belaisvius, kaip kad vien� kart� jo senelis, anot tarnų, prie� pakardamas plė�ikus, buvo tuos u�rakin�s.

Dėl �ios minties Juris siaubingai tro�ko i�drįsti �ūktelt brolių vardus, retkar�iais sustodavo, sulaikydavo kvėpavim� ir įsiklausydavo, kad i�girstų menkiausi� garselį, kuris galėtų reik�ti, jog �ia kalinamas belaisvis.

Girdėjo tik vandens la�nojim�: tek�t, tek�t� tek�t � vis garsiau ir garsiau, kol prie vartelių i�girdo kitus �ingsnius.

�Saule valdove,�� pagalvojo jis, jo �irdis smuktelėjo į kulnus, ��ka�kas tunelyje, man u� nugaros�.

Pirmoji pa�ėlusi mintis � prisispausti kietai prie sienos, taip ir padarė tikėdamasis, kad kas nors kitas, labiau įprat�s prie �ios vietos, �engs viduriu ir praeis pro jį. Būtų negerai, jei jie u�degtų �ibint�, o jei neu�degtų, nors turėtų, reik�tų, kad ty�ia vaik�to tamsoje � tai yra �ino, kad �iame tunelyje gali būti paikas berniūk�tis. �Uod�ia kaip �unys�, � sakė Nikolajus, bet Juris niekaip nesitikėjo, kad sargyba įeis i� vandens pusės, tuo pa�iu keliu kaip jis, arba kad slinks tamsoje.

Jis tvirtai apsikabino sien�, bandydamas sugalvoti geresn� i�eitį, tuo pat metu stengėsi i�girsti, kiek jų. Pamėklė judėjo dviem dalimis. Kaip gyvatė � pagalvojo sunkiai nurydamas seiles � arba tik vienas goblinas, tempi�s ka�k� pana�ų į mai�� ar kūn�.

Varteliai laukan turbūt vis dar atdari. Jei jis palauktų, kol tas atsidurs prie pat jo, ir tada staiga �oktų bėgti, gal jam ir pavyktų visi�kai netikėtai prasiver�ti pro goblin�. O gal jam sėlinti kiek įmanoma pirmyn ir tikėtis, kad tas padaras u�suks į kokį nors koridorių kitoje sienos pusėje, kokiame nors dar nerastame kelių i�si�akojime. Pirmoji galimybė buvo tikresnė: Juris �inojo, kad ten yra durys, ko nepasakysi apie jokias kitas duris, ta�iau tai sukeltų vis� tvirtov�; antroji gi � tylesnė, ir durys į laiptin� ten turėtų būti, kaip kitaip jie papras�iausiai �ia vaik��iotų nesu�lapdami kojų? Jei Juriui pavyktų prasmukti pro �alį, gal goblinas u�liptų laiptais.

Nebent, dieve, jis gali jį u�uosti. Dabar gi, kai tas ka�kas, kuris buvo i�ėj�s, sugrį�o, nebebuvo tikrumo, kad vartai, ved� laukan, neu�rakinti.

Juris pamanė, kad Nikolajus pasirinktų būtent tyl�. Sukelti visuotinį s�my�į � ne geriausia mintis, dėl �ito gali imti krėsti pakrantes ir surastų Nikolajų, o tai būtų nelaimė. Taigi jis atsargiai patraukė palei sien�, apgraibom pro i�ky�ulius, per posūkius � dabar absoliu�iai aklas, skubėdamas labiau, nei norėtųsi. Trinktelėjo į ka�k�, k�, a�iū dievui, prie� nuversdamas sugriebė. ��ibintas�, � pagalvojo, suturėdamas jį jo ni�oje, ir greitai pajudėjo toliau.

Po to įsirė�ė į grotas � �okas, beveik sustabd�s jo �irdį. Ta�iau jis u��iuopė pravirus vartelius grotose, pravėrė tūptelėj�s ir patraukė toliau, bet tada jis ėmė nebetilpti po lubomis, turėjo pasilenkti, po to ropote ant rankų ir kelių, jis i� tiesų i�sigando, kad pakliuvo į sp�stus, �ūtbūt tikėjosi, jog u� grotų � u�kampis, kur jie neie�kos, tikėjosi, kad Nikolajus klydo kalbėdamas apie jų uosl�. Juris prigludo prie �emės, beveik visi�kai nebuvo vietos, stengėsi ne�nopuoti. Girdėjo, kaip u� jo liovėsi judėj�, ir tada tamsoje �vystelėjo ma�a raudona �vieselė � visų pirma Juris pagalvojo apie demoni�kas, �ėrin�ias akis.

Bet �ia � tik papras�iausios anglys �arijų puode bei geltonai įsideg�s dagtis, su�vit�s pakeliui prie lempos; jis davė pamatyti gauruot� kailį, platų snukį, tamsias ir nuo �viesos pavandenijusias akis, netikėtai spoksan�ias tiesiog į jo prieglaud�.

Juris dar tvir�iau apsikabino kelius ir pasistengė nedrebėti tikėdamasis, kad tamsoje tas padaras jo nepamatys. Bet tas tarė: �Dar vienas�, � �iurk��iu, �emu balsu ir, vilkdamas sau i� paskos ilg� �iurki�k�, besiraitan�i� uodeg�, pasileido �liurpsėti link jo.

Juris �vilgtelėjo atgal, gal dar yra kur trauktis, ta�iau lubos buvo tokios �emos, kad galėjo tik �liau�ti�

Padaras to negalėtų. Juris ėmė spraustis į t� �emum�, i�girdo, kaip trinkteli grotelės. Jis �liau�ė į j� kaip galėdamas grei�iau ir land�iau, stengėsi tapti anam nebepasiekiamas, o tuomet ka�kas su�iupo jam u� kulk�nies ir trūktelėjo jį atgalios, nudegino jam delnus ir smakr�, kai jis bandė įsikibti į uol�.

Padaras i�vilko besispardantį ir besiginantį Jurį į �ibinto �vies�. Juris spyrė, bet padaras jo nepaleido, po to, kai besistengian�iam i�trūkti berniūk��iui pritrūko kvapo, Juris įsispoksojo į jį.

Tai trolis, Juris buvo tuo tikras. Jis pakliuvo į kebli� padėtį, dėl kurios meisteris Karolis nebuvo dav�s jokių nurodymų, nebent padaras atleistų savo gniau�t�. Viena ranka trolis laikė �ibint�, kita � jo kulk�nį, atrodė apstulbintas to, kas vyksta.

Trolis gi pastatė �ibint� ant �emės, atplė�ė Jurį nuo grotelių, į kurias jis nieko nelaukdamas buvo įsikib�s, ir abiem rankomis pakėlė sau prie snukio � kad nuk�stų jam galv�, neabejojo Juris ir vėl jam spyrė, kad bent k� nors padarytų.

��Pa�įstamai kvepi,�� tarė tas, o Juris niekada nebuvo girdėj�s, kad troliai kalbėtų. � �unimi kvepi.

I� tiesų. Zadnis visada trynėsi netoliese. O k� Zadniui veikti su troliais?

��Kur mano broliai?�� silpnai paklausė padaro, tiek tepavyko bekybant surasti jėgų.

��Dauguma negyvi,�� pasakė. � Vien kaulai.

Dauguma. Juris įsikibo į �i� �daugum��. Ir padaras jam galvos nenukando. Trolis kalbėjo apie �unis, susim�st�s �velgė jam į akis ir dabar, kai Juris ilgėliau į jį įsi�iūrėjo, nebeatrodė labai �iaurus. Padaras atrodė sumi��s, o berniuko rankos buvo jau benutrūkstan�ios, ta�iau trolis nieko daugiau nedarė, tik laikė jį pakėl�s � akis į akį.

��Keli gyvi,�� Juris duso, spyrė �į kart� be jokio tikslo. � Kur?

��Du i�jojo.

��Kur?

��Lauk. �alin� Kvepi vaiku, ne goblinų. Vaikams �ia ne vieta dabar. Bloga vieta, bloga.

��A� ie�kau savo brolių, � diegė vis labiau, darėsi silpna. Juris pamanė, kad jo rankos tuoj nutrūks. � Kur jie nujojo?

��Ie�kai brolių, � suurzgė tas. � Ie�kai brolių, � trolis �velniai nuleido jo kojas ant �emės, atleido savo gniau�tus ir mil�ini�ka gauruota ranka patap�nojo jam per petį. � Gerai. T� ir reikia daryti.

��Ar �inai, kur jie i�vyko? Gal net �inai, ar ten buvo mano broliai?�� Tiesiog stebuklinga. Juris neįsivaizdavo, kokie to padaro sugebėjimai, bet netikėta viltis sudrebino jo bals�, jis nebesiry�o bėgti. � Mano vardas Juris. Atvykau i� u� kalnų. Mano broliai � Tama�as ir Bogdanas�

��Ne�inau jų vardų. Bet ie�koti brolių. Taip. Gera mintis. Labai gera mintis.

Ka�kodėl nudilgsėjo per rankas, pana�iai kaip būnant kartu su dvasininkais arba girdint �iemos vėj�, to padaro balsas buvo toks �emas. Juriui trolis nebeatrodė nei blogas, nei �iaurus, grei�iau liūdnas ir i�mintingas, rodos, sakė daugiau nei jo turimi �od�iai. Jis tarė: �Eime�, � did�iule gauruota ranka apsuko jį ir paragino eiti.

Jis turėtų bėgti kiek įkabindamas, pamanė Juris. Grei�iausiai tai apgaulė. Turbūt jis būtų daug greitesnis u� t� padar�: anas labai didelis ir sunkus, ta�iau trolis jau vedėsi jį, kur jis ir norėjo eiti � anapus �viesos, atgal į tamsų tunelį, į pakrant� ir �vaig�d�ių �vies�, į atvir� or�.

��Eik, surask juos,�� trolis pasakė būtent tai, k� Juris ir norėjo daryti.

Bet Juris negalėjo keliauti su juo ka�in kur ie�koti Tama�o ir Bogdano, juk nepaliksi su�eisto Nikolajaus, gulin�io ir laukian�io, ne�inan�io, kas nutiko. Nikolajus �udė trolius, jei tik padaras tai su�inotų, jam nepatiktų, bet galbūt nesu�inos, o Nikolajus jam nieko neu�simins.

Jie atėjo iki vartelių ir upės, o ta problema vis labiau ir labiau spaudė Jurio �irdį.

Ta�iau Nikolajus pats sakė: �Nepadarysiu �ito, vaiki�. Nikolajus tuo tikėjo. Jis tikėjo tuo, kai leidosi kalno �laitu, ie�kodamas Jurio brolių, o juk Nikolajus paprastai �ino, kas ko vertas. Tad jam nėra vilties�

Nebent jei berniūk�tis sugebėtų atvesti pagalb�, ir Juris visa �irdim vylėsi, kad taip pasielgti būtų teisingiausia.

Rodos, am�inyb� � vien laukimas. Prakeiktas �uo bent jau nurimo. Savo dir�� Nikolajus buvo apvij�s sau aplink rie�� ir aplink �uns antkaklį, leido laik� kasydamas mink�t� �uns pakaklės kailiuk�, nes tamsoje �uo buvo �iltas; i� tiesų jis nekvailas �uo, tik nevikrus, geranori�kas �uo, kuris ir per pragar� nusektų savo �eimininko pėdsakais.

Ten berniūk�tį ir veda, ir kiekvien� goblin� tvirtovėje pa�adintų, jei tik jam dingteltų amtelt; Nikolajus nuo�ird�iai vylėsi, jog Zadnis nelos, tad stengėsi, kad �uo jaustųsi patogiai bei būtų atsipalaidav�s � de�inioji jo ranka dabar nebepajudėtų, jokiu grei�iu. Jis negalėtų tvir�iau sugriebti �uns arba i�laikyti jo, kad nurimtų. Skausmas plūdo ir slūgo, jis nu�luos jo s�mon�, jei tik �uo sujudės ar bent ma�umėl� krustels.

�� �a,�� pasakė jis, kai tas krustelėjo. � Jis sugrį�. Netrukus jis sugrį�, �unie. Jis protingas vaikis. Gulėk ramus.

Taip jis kalbėjo. Norėjo taip galvoti. Gal kaip tik dabar berniūk�tis rimtoje bėdoje. Nikolajus vis klausėsi, ar nei�girs tolumoje kokio nors bruzdesio, nepaisydamas sveiko proto tikėjosi, kad vaikis laikysis visų jo nurodymų iki paskutiniojo ir i��niuk�tinės tik vietovės i�dėstym�, po to grį� kitų nurodymų � daugiau nurodymų, daugiau prie�giniavimų: tik gai�inimu Nikolajus manė atkalbėsi�s berniūk�tį. Galbūt rytoj jis pats bus stiprėlesnis.

Galbūt kiaulės ims skraidyti, pagalvojo. Reikėjo tam vaiki��iui duoti ausų, u�sodinti ant ponės ir liepti, po velnių, ne�dintis namo � �tai k� jam reikėjo padaryti. Būtų pasilaik�s t� prakeikt� �unį sau, tas galėtų atpirkti savo nuodėmes, visų pirma u� tai, kad atvedė �ionai vaikį; gal jiedu su �uniu sutartų, gal jam ka�kaip pavyktų upok�nyje pagauti �uvį.

Dar daugiau sparnuotų kiaulai�ių, pamanė. Tėkmė liejosi i� auk�tumų ledyno, tiekė sterilų vandenėlį.

Vanduo ir kelias� galbūt tai kelias leistis plaustu pasroviui į saugesn� viet�. Po �imts! Jis nepagalvojo apie tai. Jei tik jis galėtų susigr��inti vaiki��i��

Jei tik vaikis grį�tų�

Paskutinysis lordo Stanio sūnus � jo atsakomybėje; kiti du � ding� be �inios, ta�iau jei tik jiems pavyktų nusigauti pasroviui, kai bus jau toli nuo �ios vietos, sugrį�tų į kalnus ir surastų kit� perėj��

Ir �itaip per plik� lyg pragaro slenkstis kra�t�, goblinų med�iojami, o po to prie� akis � kelionė per kalnus: be maisto, be pa�aro, be jokios vilties susirasti ko nors pakeliui, vien tik menkas tikėjimas, kad suras niekieno kito nerast� perėj�. O kur dar tiesa, jog kalnai link� rangytis nenuspėjamais vingiais ir vesti į aklavietes bei labirintus� Galbūt būtų geriau leistis pasroviui�

Zadnis pastatė ausis, pakėlė galv� ir pa�oko ant kojų. Nikolajus įtempė rank�, kad �uo ne�oktų pirmyn, tvir�iau sugriebė u� dir�o ir į jį įsikibo, �inojo, kad �uo tuojau sulos, po �imts jį! ��stipriai trūktelėjo dir��, norėjo prisitempti �unį, kad pir�tais pasiektų, pabandė priversti savo kair� rank� su�iupt �uns snukį.

Amtelėjo, silpnai, neai�kiai suink�tė, tada bėgan�io berniuko trepsėjimas � �tai prie�astis, vylėsi Nikolajus.

�� �a,�� su�nab�dėjo skalikui, bijojo, jis kad ant bėgan�io berniūk��io kulnų lipa goblinai.

Berniūk�tis pasirodė, �astelėjo ant kelių ir su�iau�kėjo:

��Meisteri Nikolajau! Meisteri Nikolajau, a� ka�k� suradau!

Nieko kito nerasi, tik goblinus, o Zadnio trūk�iojimai vos neatėmė Nikolajui s�monės. Blogiausių nuojautų kankinamas paklausė:

��K�?

Vaiki��iui i� paskos �lum�telėjo mil�ini�kas �e�ėlis � did�iulis gauruotas �e�ėlis su �iurki�ka uodega.

Nikolajus stvėrė �alia gulėjusį kalavij�, bet prie sveikosios jo rankos buvo priri�tas prakeiktas pasaitas, ir berniūk�tis sugriebė t� jo alkūn� bei tvirtai įsikibo.

��Ne, ne! Viskas gerai, meisteri Nikolajau!�� prie�taravo Juris. � Jis savas.

Trolis pritūpė norėdamas geriau jį ap�iūrėti.

��Blogai, blogai su�eistas,�� suurzgė ir u�dėjo jam ant peties rank�.

Nikolajus net neįsivaizdavo, kad troliai gali kalbėti. Jis jau kraustosi i� proto. Tas padaras apgavo vaikį, mintija sau pietus ��Nikolajui buvo ai�ku. Ta�iau tarp berniūk��io, įsitverusio jo rankos, ir pasaito ant rie�o�

��Kruk�is � mano vardas,�� tarė padaras.

��Nikolajus,�� atsakė jis, dėl juoko, kol bandė k� nors sugalvoti. Paik�as skalikas stengėsi pa�okti ir stryktelti į trolio, lyg kokio seno pra�uvėlio draugo, glėbį, jis laidė dieglius per Nikolajaus �aizdas, kol Juris paėmė �unį u� antkaklio. Trolis patap�nojo Zadniui, po to i�tiesė rank� ir patap�nojo per jo petį.

��Nikolajus,�� tarė trolis. � Juris. Gerai. Gerai, mes rasim brolius.

��Jis sako,�� Juris i�dro�ė vienu atokvėpiu,�� jis sako, du i�trūko, jis sako, kad eina su mumis.

Taip greitai tik Nikolajaus �irdis tegalėjo plakti. Dabar jis jau visi�kai nebejuto savų pir�tų ir kojų, ir visos jo kūno dalys greitai tirpo.

��Bėk, po paraliais,�� liepė vaikiui.

Ta�iau berniūk�tis nebekreipė dėmesio � nei Juris, nei trolis � ir knebinėjosi su mazgu, laikiusiu �unį priri�t� prie jo rie�o, �uo tik skaudino, bet negalėjo niekur i�trūkti.

Vaikiui pavyko. Kar�tis įsimetė, nusprendė Nikolajus. Dabar jis sapnavo, kaip trolis jį suima ir ne�a ant rankų ir kad Juris joja ant savo ponės.

Jis suprato, jog jie �engė į srov� ir po tvirtovės sienomis, �emyn tamsiu vingiuotu takeliu � ponė ir visi. �ibinto �viesa metė ant lubų �e�ėlius, kaip tik jam vir� akių. Jis girdėjo ponės kanopų �cik cak�.

��O kaip goblinai?�� paklausė jis, nes net sapne negalima pamir�ti tokių smulkmenų.

��I�vyko pas savo karalien�, � atsakė trolis.

��Koki� karalien�?.. Kodėl?�� �įkart labiau į tem�. Kodėl � visada reik�mingiausias i� klausimų.

Bet padaras paguldė jį ant �emės net neatsakydamas apie svarbiausius dalykus. Tokie ir būna sapnai. Juris pasilenkė vir� jo pasakyti, kad jis saugus ir kad trolis i�ėjo paie�koti ko nors valgomo, ko, kol tvirtovėje buvo goblinų, jis negalėjo padaryti.

��Kvailys,�� murmėjo Nikolajus. � Jis jau surado�

Zadnis ly�telėjo jam per veid�. Juris sutramdė �unį.

��Pasakyk jam, tegul pirma ėda �unį, � niurnėjo Nikolajus. � Vaike, spruk, ne�dinkis i� �ia.

Bet sapnuoti jis tikriausiai pradėjo dar kalnuose, kai i�sitraukė strėl�. Nei vaiki��ias, nei �uo niekada nepasirodė, ir nebuvo jokio trolio. Vien tik goblinai, visus sugav�, tik ne jį.

Trolis p�rdrimblojo, nuo jo ant Nikolajaus u�krito �e�ėlis. Tada skausmo, �viesos ir �e�ėlių ūkanose prasidėjo gerokas bruzdesys, Nikolajus u�snūdo, kol Juris krestelėjo jo galv�, guldydamas j� sau ant kelių, ir pasakė, kad jis turėtų atsigerti.

�uvienė. Trūko druskos, bet kar�ta.

��Dink,�� Juris nuvarė �unį. � Turi savo!

Nepaprasta, pernelyg detalu, kad būtų sapnas. Lygiai toks pat ir antrasis pabudimas su �ibinto �viesoje į jį bespoksan�iu m�sliu troliu.

��Na, na,�� tarė tas. � Geriau?

Jis linktelėjo, tro�ko, kad sugrį�tų kita sapno dalis, ta, kur berniūk�tis su pone ir atviras dangus dar vir� galvos. Kilstelėj�s galv�, Nikolajus apsi�valgė ir pamatė berniuk� su �unimi, susirietusius draugėn, ponės balnas � pagalvės vietoje, tunelyje jis matė pon�, snūduriuojan�i� ant trijų kojų.

Kai pa�velgė atgal, trolis vis dar sėdėjo ten. Atrodė labai tikrovi�kai. Ir dvokė tikrovi�kai. Metė �e�ėlį, kur ir derėjo. Nikolajui visai nepatiko �itoks vaizdinių pastovumas nei jo padėtis, nei stebėti mirgan�ias trolio spingsules, pernelyg supratingai �iūrin�ias jam į akis.

��Ko tu nori?�� galiausiai paklausė jis savo sapne.

O tas tepasakė:

��Miegok, med�iotojau. Eik miegoti.

�� �uvis,�� prane�ė Kruk�is, visas varvėdamas, ir i� tikrųjų � �uvis: didelė, riebi, �lept �lept �okinėjanti po grindinį.

Zadnis ėmė loti, jai grasindamas, bet Juris pagavo �uvį ir nukirto jai galv�, i�darinėjo. Tad kai ryte meisteris Nikolajus pagaliau pravėrė akis, buvo gaminami pusry�iai.

��Mes dar gyvi,�� murmtelėjo Nikolajus, tarsi tai būtų jį nustebin�.

��Visi goblinai i�ėjo,�� tarė Kruk�is, buvo prisikim��s �uvies ir, rodos, norėjo �iek tiek numigti drauge su Zadniu, kuris pusry�iams prisi�veitė �uvies atmatų bei ikrų.

��Po �imts, draugeliai,�� sau po nosimis �nyp�telėjo Nikolajus. � Niekada neklausk, i� kur tas �uo atsibastė. Trolių draugelis, �tai kas.

Juris neramiai �vilgtelėjo sau per petį, bet Kruk�is atrodė beu�ming�s, o Zadnis buvo susiriet�s ir u�merk�s akis.

��Keliauk namo,�� tyliai pasakė Nikolajus. � Jei upok�nyje yra �uvies, pasigauk kelet�, imk pon�, palik mane ir t� prakeikt� �unį su troliu ir trauk namo. Pasakyk savo tėvui�

��Tėvui a� nieko nepasakysiu,�� atsakė Juris, tarsi k�snis jam gerklėje strigtų. � Nes namo dar nesiruo�iu.

��Ne tau �iais reikalais rūpintis�

��Ir ne jums, kairės rankos pajudinti negalite. Tai k� darysit, kad juos i�gelbėtumėte?

��Pasinaudosiu savo galva, o kai galėsiu paeiti, leisiuosi namo ir gausiu ten pagalbos, tad neverta net kalbėti apie tai, kad tu trauksi toliau�

��Būtent verta, nes jei jūs vyksit namo, galite joti ant Gracijos, o a� pasiimsiu Zadnį ir juos susirasiu.

��Daryk, kas tau pasakyta, ponaiti! Esu atsakingas u� tave, ir nemanyk, kad k� nors įrodei pabėgdamas i� namų arba keliaudamas per kalnus, net nenutuokdamas, po �imts, į k� klimpsti�

��O jūs ar �inojot?

Meisteris Nikolajus u�si�iaupė ir sukando dantis.

��Ir namo jūs neitumėt,�� t�sė Juris. � Net norėdamas mane priversti. �ito jūs negalite. Tai va.

��Po �imts tavo nepaklusnum�.

Juriui nepatiko būti meisterio Nikolajaus siuntinėjamam. Jis gailėjosi, kad elgiasi nepagarbiai, bet norėdamas galutinai padėti ta�k�, pasakė:

��Jei norit, galite pasiimti mano pon�. �itiek atėj�s a� turiu teis� eiti toliau.

Meisteris Nikolajus tiesiog pa�ėlo dėl jo, bet Juris neketino elgtis, kaip buvo liepta � ne �įkart, jis apsisprendė, ir baiminosi daug labiau nei kada nors kalnuose. Kadangi Nikolajus nesiruo�ė pasakyti nieko naudinga, Juris pakeitė tem�:

��Pusry�iai gatavi.

��Kalbame ne apie pusry�ius.

��Kruk�is jums gali prigaudyti daugiau �uvies. Perėjoje jos su�als ir bus geros. Per vis� kelion� namo turėsit maisto. �įryt jis atne�ė Gracijai �alėsių, ji puikiai jau�iasi.

Meisteris Nikolajus tylėjo. Nikolajus ant jo siuto. Jis pabandė atsisėsti ir nusitvilkdė skausmu; �itai jo nuotaikos nepataisė.

��Keliauk namo!

��Neisiu namo be savo brolio �uns. Ar manote, kad galė�iau be jo grį�ti?

��Nėra jokios vilties surasti berniukus. Ne�inome, kur jie nuėjo.

��Zadnis su�inos.

��Po �imts t� �unį, jis pra�udys tave, tik tam ir tinkamas. Jis pakvai��s.

��Mielai pasiim�iau jus su savimi,�� i� padilbų �velgdamas tarė Juris, tarsi k�snis būtų įstrig�s jo gerklėje ir taip pat skrandyje, kur lyg akmuo guli pusry�iai. � Dariau visk� pagal jūsų sakym�, meisteri Nikolajau,�� vis� keli� per kalnus, ir nieko blogo nenutiko. Praeit� naktį padariau visk�, k� buvot sak�s. Argi ne? Ir viskas gerai. Puikiausiai galiu traukti toliau, jei jūs i�keliaujate namo. Ta�iau būtų geriau, jei būtumėte kartu. Gracija jus pane�tų. Ir Kruk�is sako ein�s su mumis.

��Po �imts,�� tyliai sau po nosimi burbtelėjo Nikolajus, u�simerk�s krūptelėjo, nes sėdantis skaudėjo. � Po �imts tave, vaiki, po �imts! Namie tau vieta!

Bet Nikolajus net akimirkai nebuvo pagalvoj�s keliauti namo be Jurio. Jis norėjo surasti Jurio brolius, kad netektų be jų stotis prie� jo tėvus. Dar niekada vaikėzai nebuvo taip pasiklyd� arba ding�, kad Nikolajus nerastų jų ir nesugr��intų namo, tik �įkart buvo labai blogai, kaip niekada blogai.

��Tai ar eisite su manimi, meisteri Nikolajau?

Jie jojo saulės ap�viesti, ir Bogdanas jo paklausė � jis ka�ko paklausė, Tama�as neabejojo, ta�iau, kokia nelaimė, jis nebeprisiminė tikro Bogdano balso, nebematė Bogdano veido, tik �e�ėlyje. Ry�ki, akinanti saulės �viesa sruvo aplink juos. Debesimis nuo vaismed�ių krito �iedlapiai. Mir�tan�ių �iedų pūga.

O kad tik būtų kaip, galvojo jis, surinkti visus �iedus, o jei tik jis pajėgtų sugr��int i dar nepraėjusį pavasarį, o kad sugebėtų sugrį�ti jų nueitu kalnų keliu ir galėtų paklausti, kai jie dvejojo prie to siaubingo akmens: �Meisteri Karoli, kur mus vedat?� Galbūt tada viskas būtų kitaip.

Ta�iau jis ir jaunoji ragana vis jojo pasroviui. Kar�tligė ir saulės �viesa akino jį. Galbūt jis namie, papil�s soduose. Bet jeigu jis ten, kur atsimena, nutiko ka�kas siaubinga, tai, ko dėl savo sumi�imo jis negali prisiminti � vien tik nelaim� prana�aujan�i� �iedlapių u�dang�, nykimo bei permainos �enkl�.

Jo sapne akmenys aidėjo būgnais. Į jį �velgė goblinas ir jo nematė. Trolis ne�ė jį ant rankų, o mėnesienoje baltai �vytėjo kaukolės: arklių kaulai pramai�iui su �monių � pretenzinga goblinų tvarkelė. Jų padermė linkusi į meni�kum�.

Arkliams vienodu keliu braunantis į pakaln�, i� tankumynų klykavo pauk��iai. Tama�as matė did�iulius uolų luitus, matė kadagius ir atkakli�j� uolaskėl�, bet nieko, kas �iose vietose primintų sodus, nė vieno nors kiek prijaukinto med�io, vien tik susirai�iusia, grublėta �ievė � kieta ir stangri, nugairinti pilki akmenys. Suod�iais padengtas dėmėtas sniegas ir negyvos nesenų baisybių uolos. �aknys �ia spraudėsi uolon ir plei�tu kantriai platino įtrūkius, tuo ma�indamos kalnus. Taip Nikolajus sakydavo.

Pasirodė pu�ys ir liepos, �ermuk�niai ir k� tik sulapoj� baik�tūs bukai � Tama�as pa�inojo juos vardais, meisteris Karolis jį i�mokė. �Įsiklausyk į jų balsus,�� sakė Karolis. � Kiekvienas gieda kitoki� giesm�. U�merktomis akimis Tama�as pa�ino kiekvieno jų �lamesį bei kvap�. Ta�iau k� tai sako apie tai, kur jis yra arba kas per viena jo bendrakeleivė, kuri atmetė visus jo klausimus ir jojo pasipūtėli�kai tylėdama?

�Vėl lakioji padebesiais?�� galėjo i�girsti Bogdan� klausiant.

��Būna laikas veikti ir laikas galvoti, broleli. Pakrap�tyk galv�, ar sugebėsi?�

Pakrante perbėgo tamsus, smailas pu�ies �e�ėlis. Raganiūk�tė vėl atvedė juos prie upok�nio � kada jie buvo jį palik�? � ir leido kumelei įsibristi bei atsigerti.

Netrukus po to Tama�as sustabdė Lvi; dabar, kai jie stabtelėjo dienos �viesoje, jam pra�vito galvoje �vilgtelti į balnakrep�į. Tama�as buvo pernelyg susting�s, jam pernelyg skaudėjo, kad jis pasisuktų ir apie�kotų mant� ant arklio nugaros, tad jis nuslydo �emėn galvodamas, kad jeigu kas nors bus palik�s savo balnakrep�yje maisto, tai tik Nikolajus; dar �įryt Tama�as negalvojo knaisiotis, o alkis dėl skausmo ma�ai įkyravo.

Klupdamas prie vandens pakra��io, jis pamatė, kad padarė klaid�. Nulipti nuo arklio buvo neabejotina klaida.

Ela įjojo su kumele tarp jo ir saulės.

��K� i�darinėji?�� su pasibjaurėjimu paklausė.

Jis pabandė pakilti. Vietoj to parklupo ant vieno kelio į drėgn�, permirkusį nendryn�, o kol Lvi laisvas klaid�iojo po vandenį, įmerkė rankas į ledin� tėkm� ir prine�ė jas sau prie veido. Ela nulipo nuo kumelės, ir Tama�as, mirksniu i�spaud�s a�ar�, paskendo jos �aliose kaip stiklas, �aliose kaip tvenkinio vanduo akyse. Jos plaukai � bly�kiausias auksas. �ios smulkmenos u�valdė jį kaip ir antakius sujung�s kaktos suraukimas.

��Kvaily. Pasigausi mirtį. Upok�nyje ledotirpio vanduo.

Gali būti. Ta�iau vanduo atėmė skausm�, ir nepaisydamas perspėjimų jis nusiprausė juo veid�. Jis tro�ko visa galva įsimurkdyti jame, kad vanduo pasiimtų vis� skausm�, visas mintis, visus prisiminimus. Palaikydamas pokalbį, vos ne vos tvardydamas, i� paskutinių jėgų atsakė:

��Ie�kojau ko nors valgomo. Ar yra ko nors? Manau, galė�iau eiti, jei tik būtų.

Pasirod�ius raganoms, jam daug labiau patiko meisteris Karolis. Karolis niekada jo nepavadintų kvailiu. Nuo seno Karolis keldavo simpatij�, net jeigu jis ir i�davė juos. Bet ji pripa�ino turinti ko nors valgomo ir sakė paimsianti tai i� savo ry�ulių, jei tik jis liausis kvailioj�s ir tuo metu nepasiskandins.

Jai apibūdinti nebuvo malonių �od�ių. Ji � pati kvailiausia, irzliausia ir labiausiai i�puikusi būtybė, koki� Tama�as kada nors buvo sutik�s, įskaitant ir trolį. Bet ji i�ėmė i� Skorės balnakrep�ių ry�ulius, o po to, Lvi ir Skorei ganantis pakrantėje, jis su ragana pasidalino maistu, pirm�kart per paskutines dienas, kiek prisiminė Tama�as: �iek tiek d�iovintos mėsos, sausainių bei gurk�nis �varaus, �alto vandens.

Ta�iau po d�iovintos mėsos Tama�as pasijuto blogiau nei būdamas alkanas, jis atsirėmė pe�iais į gumbuot� pu�į pasistengdamas, kad �aknys ir akmenys neliestų jo mėlynių � tik pailsėti, Tama�as protestavo jai nekantraujant, tik minutėl�.

Jis buvo purvinas, iki pat kojų pir�tų nusėtas mėlynėmis, jo galvos odoje � prakirtimai, maudydamasis urve tik i�sidumblino, tiek tegalėjo pasakyti; ir ji buvo teisi, jis per�lapo �emiau kaklo ir �tai dabar buvo pa�iurp�s ir susikrimt�s dėl to. Bet rankoje turėjo brangų ir gra�ų maisto gabalėlį, niekas daugiau labai jo ne�eidė, o jo akys merkėsi, tarytum, kai siaubas virto praeitim ir maistas su�ildė jam skrandį, jis nebepajėgtų likti susitvard�s arba atmerktomis akimis. Jis surado savo �em� i� �vien� kart�, labai labai seniai�, bet ji � vien tamsa, klaikuma, dar magi�ki tvariniai �ia gyveno � o, taip: troliai ir raganos. I� senelės pasakojimų � bent jau pu�ynėliai ir �is upok�nis, kurį goblinai dar nevisi�kai u�ter�ė. Tai buvo tiesa. Tad Tama�as vis dar galėjo ja tikėti, nepaisydamas to, kiek tos istorijos būtų vertos.

Elos ponia turėtų būti protingesnė ir geresnių manierų nei Ela ar senelė. O jeigu ne, jei �is �ygis visi�kai veltui, jis i�jos savais keliais, prisigaudys �vėrių, prisi�vejos �uvies maistui ir, kaip nors praspruk�s pro goblinus, parsigaus namo.

O jo tėvas paklaus�

Jo tėvas ir jo motina, ir Juris � visi klaus: �Kur Bogdanas?�

Vienintelis jo atsakymas turėtų būti: �Ne�inau�. Gi jo tėvai paklaus: �Kodėl?� O jis tegalės pasakyti, kad neperspėjo Bogdano, dar blogiau, jis pats nuvirto nuo arklio, kai Bogdanui galbūt labiausiai reikėjo pagalbos ir jis ne�inojo tikrai, kas nutiko jo broliui. Jis niekada nesu�inos, nebent surastų k� nors, galintį pasakyti, kas atsitiko �ioje �alyje, ir kodėl goblinai laisvėje, ir kodėl nė vienas jų nesustabdė, ir ar Bogdanas �uvo kartu su kitais ��Tama�as nesuskai�iavo kaukolių, praeit� naktį jo galvoje nebuvo tokios minties, vien tik noras pabėgti nuo to reginio�

Jo kakt� palietė �ilta ranka. Ji sutrikdė jį � arba po to u�ėj�s per�ulys. Tama�as sumi��s atsimerkė, pamatė El� i� susikaupimo suraukta kakta. Jis pajuto, kaip �iluma ir �altis perbėga juo, pajuto�

��Stokis,�� paliepė ji. � Ar girdi? Tuojau pat stokis!

Tama�as net neketino to daryti. Jis pakilo ant kojų rankoje tebelaikydamas gabalėlį d�iovintos mėsos, pėdino paskui Lvi kliuvinėdamas u� �aknų, tuo metu jaunoji ragana įkėlė savo koj� į Skorės balnakilp� � ne ypa� grak�tus u�sėdimas, ta�iau kumelė stovėjo rami: padarai darė, k� Ela sakė. T� patį ir jis darė, nors, kai ėmė Lvi pavadį, jam nu�vito galvoje, kad skauda ma�iau, o kai kabarojosi į baln�, kad jis nebe toks nuvarg�s ar silpnas kaip anks�iau.

Vien tik pavarg�s. Nepaken�iamai pavarg�s, tad kai tik atsidūrė balne, papras�iau buvo leisti Lvi sekti paskui kumel�.

��Pabusk!�� dukart jam �aukė Ela, po to Tama�as gavo �akele per veid� ir, degan�ia kakta, pasistengė daugiau nebeu�snūsti.

��Man gerai. Man viskas gerai,�� pūk�tė meisteris Nikolajus, o kol jis skausmingai u�sikabarojo ant Gracijos nugaros, Juris buvo įsikand�s sau į lūp�. Meisteris Nikolajus visi�kai nesijautė gerai, ta�iau jis nenorėjo, kad jam kas padėtų. �A�iū�, � pasakė.

��Ar jūs vir�uje?�� i� baimės sulaikydamas kvap� paklausė Juris. Jis bijojo, kad Nikolajus gali tiesiog nuslysti į kit� pus�, ant uolų. Juris laikė paruo��s rank� griebti u� Nikolajaus kelnių kle�nės.

��Dabar eime?�� rangydamas savo �iurki�k� uodeg� ratais, ver�ian�iais vandenį raibuliuoti, suurzgė Kruk�is; Zadnis buvo atsidūr�s Gracijai po kojų, o joms pajudėjus, galvotrūk�iais paspruko nuo beveik nei�vengiamos pra�ūties.

�I�vyko pas sav�j� karalien�, � taip Kruk�is kalbėjo apie goblinus, ta�iau Juris neturėjo noro apie�koti vietov�, kad visi�kai įsitikintų. U�teko vien i�sine�dinti, ir kuo grei�iau.

Rytinis kalnų �e�ėlis vis dar krito ant jų, uolos � tamsios, niūri �alia tekan�io vandens pilkuma, bet juod�iausias � pa�io Kruk�i Strazo i�si�ov�s �e�ėlis, ir kol jie nei�ėjo į �aliuojan�ius brūzgynus, tose vietose, kur praėjimas buvo siauras, ir Nikolajaus kojos brū�inosi į sien�, Juris jautė t� �e�ėlį bei dunksan�ios tvirtovės grėsm�.

�� �alia,�� murmtelėjo Nikolajus, taip ir buvo.

Rūstūs kaip tie kalnai jie i�ėjo ten, kur esama pa�aro. Gracija beeidama skabė lapus, �lam�tė pilnais �abtais �ol�, ir Juris, kai tik pamatė, kaip nulaikyti Gracij�, kad ta nekratytų Nikolajaus, rie�ku�iomis plė�ė �alum� ir davė ponei. Zadnis i�sivoliojo �olėje, pa�oko ir ėmė suktis ratais, kol u�duso. Ta�iau trolis, jiems beeinant, tik karts nuo karto susitikdavo su jais, jis labiau mėgo up�, palei kuri� jie ne visada galėjo sekti. I� vandens Kruk�is i�kildavo kaip lokys: pirmiausia pe�iai, tada dvi did�iulės akys, kurios galėdavo vėl dingti, arba, būdavo, visas Kruk�is pasirodo, kad kartu su jais �iek tiek paėjėtų, varvindamas ant lapų, �lerpsėdamas tarsi avis per lietų ir savo ilga beplauke uodega �liu�indamas gyvatės vingrumo pėdsak�.

��Surask brolius,�� progai pasitaikius sakydavo Kruk�is.

Kit� kart�:

�� �iuo keliu. �iuo keliu.

O dar kit� kart�:

��Raganos aplankyti.

��Karolio sesers,�� su did�iausiu susidomėjimu, kokį parodė klaid�iam trolio kalbesiui, pasakė Nikolajus. � Kur gyvena ta ragana?

Sulaukė did�iulės rankos mosto.

��Ten. Ten, toliau.

��Tiksli nuoroda,�� irzliai atsiliepė Nikolajus. Jis kentė, i�mu�tas prakaito, jiems reikėjo sustoti. Ne, Nikolajus laikėsi savo: jis sėdi ant arklio, jis dar ant jo laikosi, taigi jie vis dar traukia toliau.

��Ar daug goblinų, meisteri troli?�� garsiai paklausė Nikolajus.

��Ir kas per vieta, kur jie patraukė?

��I�ėjo pas savo karalien�, � tai viskas, k� Kruk�is atsakydavo. � I�ėjo pas savo karalien�. Karalienė juos siun�ia, karalienė įsako sugrį�ti.

��Kur?

Kruk�is beeidamas gū�telėjo, rodos, trūktelėjo pe�iais, o jo uodega nervingai �mauk�telėjo.

��Ten, kur karalienė, � trolis atrodė vis labiau ir labiau susijaudin�s. � Goblinai� goblinai�

��Kur?

��I�ėjo.

��Beprasmi�ka,�� burbtelėjo Nikolajus. � Jokios, po �imts, prasmės, neįmanoma su juo susi�nekėti.

Kruk�is vis tolo ir tolo į priekį. Juris stengėsi paskubinti, trūktelėjo Gracij�, vos tik �akos atskyrė juos nuo gauruoto Kruk�io pavidalo; dabar trolis tebuvo �e�ėlis, rudas, greitai lapuose dingst�s �e�ėlis.

��Duok� pavadį, � pasakė Nikolajus, o kai Juris ėmė prie�tarauti: � Duok� pavadį!

Jis praleido juodu, ir Nikolajus stipriai įspyrė Gracijai, pavarė j� bėgte Kruk�io pėdomis, Juris gi bijodamas, kad Nikolajus nenukristų, leidosi į kojas, �uoliais nerdamas pro Gracijos ir trolio i�lau�ytus brūzgynus; Zadnis lėkė pirma. Berniūk�tis bėgo ir bėgo, i�girdo Nikolajų �ūktelint: �Kad tave kur��

Kai Juris vėl i�vydo meisterį, Nikolajus jau buvo sugr��in�s Gracij� prie �inginės. Kruk�io nelik� nė kvapo.

��Prakeiktas trolis,�� i�kvėpė Nikolajus, kai Juris jį pasivijo. Ta�iau Nikolajus nestabdė Gracijos, tad vaikiui neliko nieko kito, tik, susiėmus nuo pasiutusio bėgimo diegiantį �on�, traukti kartu su Zadniu jiems i� paskos.

Po to jis pamatė laisvai nukrentantį pavadį ir Nikolajų, pavojingai virstelintį balne. Juris staiga �oko pirmyn, kad sulaikytų slystantį Nikolajų, visai nesisaugodamas dygliuotų krūmynų, pro kuriuos jį nusivedė į priekį judanti Gracija. Juris prasispraudė prie meisterio Nikolajaus, pa�iupo pavadį ir sustabdė pon�. Gracija sutriko, i�sigando, o aplink jos kojas �okinėjantis Zadnis � jokia pagalba.

��Ramiau, ramiau,�� �nopavo Juris, viena ranka bandydamas nuraminti pon�, o antr� laikydamas paruo�t� suturėti Nikolajų, kad nenuvirstų. Meisteris susilaikė u� balno gugos, ta�iau jo veido baltis bei suk�sti dantys rodė, kad jis ken�ia siaubing� skausm�.

��Geriau vesk,�� persimainiusiu, nepana�iu į sav�jį balsu tarė Nikolajus. � Vaiki, ar �inai keli� atgal?

��Ne, pone,�� tylutėliai pratarė jis. Ta pati saulės �viesa pro med�ius atrodė �alta. � Nemanau, kad �ino�iau. Tiek daug kalvų kilome ir leidomės.

��A� irgi,�� pasakė Nikolajus, bet Juris nepatikėjo. Nikolajus niekada nepasiklysta.

Juris apsi�valgė, pa�velgė į saul�, kaip kad pats Nikolajus jį i�mokė. Ta�iau med�iai slėpė Saul� valdov�. Jis tikėjosi, kad bent �ino, kur vakarai, bet vakarai � ilga kalnų virtinė bei kalvų labirintas. Nieko, nieko tikra. Jis �iek tiek pavedėjo Gracij� tapus, kur, rodės, teisinga. O kai �vilgtelėjo atgalios, Nikolajus buvo u�simerk�s ir vėl sviro.

��Pra�au nei�kristi,�� pra�ė Juris. Jį dar purtė nuo bėgimo, skaudėjo �on�, jis negalėjo gerai įkvėpti. � Manau, mums reiktų k� nors surasti, mums reikia vietos, kur būtų �monių, ir kuo grei�iau.

��Karolio sesuo,�� kalbėjo Nikolajus. � Tie, kuriuos sekame� ma�iau kanopų �ymes� prie� kiek laiko. Arklio �eriai� balti� ant �akų.

Juris sumi�o. Jis buvo aklas. Vedė Gracij�, stebėjo trolį, ir viskas. Jis nieko pana�aus nematė. Nikolajus, būdamas su�eistas, did�ium� laiko gulėdamas prie Gracijos sprando, akylai �iūrėjo. Tada Juriui dingtelėjo baisi mintis:

��Ar goblinai joja arkliais?

�� Ėda juos, kiek a� �inau,�� Nikolajus vėl u�vėrė akis, prasimerkė. � Nereikėjo bėgti. Nereikėjo bėgti. Po �imts, vaiki.

��Taip, pone,�� atsakė jis. � K� mums daryti?

Nikolajus kurį laik� sėdėjo, auk�tėliau nei Juris, atviromis akimis, ta�iau nieko nepasakė, visai be prie�asties perkėlė svorį ant balnakilpės ir ėmė rop�tis �emyn, o jei taip padarytų�

Juris metėsi jo stabdyti, pripuolė prie jo, kad tas nebeturėtų kur nuleisti kojos.

��Jums negalima nulipti,�� pasakė Nikolajui. � Nelipkit�

��Vaiki, noriu, kad paimtum arklį.

��Ne!�� pasakė. � Ne. Jei nulipsit, a� liksiu �ia. Mudu liksim �ia. Ar jūs to norite?

��Trolis mus paliko,�� kalbėjo Nikolajus. � Jis paliko mus vidury prakeiktų mi�kų, u�uodė goblinus ir pabėgo.

��Tada nesielkite taip, kad būtų dar blogiau! Jei nukrisit, a� negalėsiu jūsų vėl u�sodinti ant ponės, be to, net ne�inau, kur namai.

��Galėtum parvesti mus atgal. Atgal prie tvirtovės�

��Ne, pone! Nevesiu, nedarysiu to. Jūs liekate ant ponės, ar girdit mane? Jei nulipsit, a� lieku su jumis, kol vėl galėsit u�silipti. Ar girdite mane? A� taip ir padarysiu!

Atrodė, kad Nikolajus susim�stė. Arba jam pernelyg skaudėjo, kad i� viso galvotų. Jis sunkiai parimo ant balno gugos, kol Juris atstatė jo pusiausvyr� � tai buvo viskas, k� Juris galėjo padaryti. Juris suprato, kad u�gavo su�eist�j� Nikolajaus rank�, bet tik �itaip jam pavyko. Vėl ėmė vesti Gracij�, kiek galėdamas skubino, vis �vilg�iojo atgal, kad įsitikintų, ar Nikolajus vis dar tvirtai laikosi.

Ta�iau �emyn per Nikolajaus rank� bėgo kraujo gija, ji nuda�ė Gracijos �on�.

Jis mir�ta, su siaubu pamanė Juris. Jis numirs, jei negausime pagalbos, o judėti grei�iau nei dabar nebepavyks.

Pirm jų i�bėgo Zadnis.

��Surask �mones,�� pasakė jam Juris. � Zadni, surask �mones. Ar girdi mane?

Nebuvo kaip su�inoti, ar Zadnis suprato bent �odį, bet �uo laikėsi pirma jų, kartais pradingdavo brūzgynuose, tada Juris i�sig�sdavo, kad jie pames ir �uns pėdsakus ir liks vieni.

��Gal pavyks k� nors surasti, kas bus dar, be Nikolajaus, i�trūk�s,�� tarė sau Juris. � Viskas bus gerai, tai tik troliai ne�ino, ko reikia �monėms; jis papras�iausiai i�sigando, tikriausiai Nikolajus, jį besivydamas, i�g�sdino; jis sugrį�, nereikėjo Nikolajui raginti arklio bėgte, ir viskas; kraujas liausis bėg�s.

��Karolio sesuo,�� vien� kart� neai�kiai murmtelėjo Nikolajus, ir Juris sustabdė Gracij�, sugrį�o prie jo pa�iūrėti, ar jam viskas gerai. Bet Nikolajus tepaklausė: � Ar mes vis dar sekame pėdomis?

O jis atsakė:

��Taip, pone. Manau, kad taip��� suprato, kad Nikolajui apsisuko galva, ir jis pasimetė.

Juris privertė Nikolajų eiti kartu. Juris buvo nepagarbus, atsisakė klausyti Nikolajaus patarimų ir tuo puikavosi, nepaliko Nikolajui jokio pasirinkimo, vien traukti drauge, nes Juris savos �irdies gilumoje suprato, kad Nikolajus niekada nepasiims Gracijos ir nejos be jo namo. �įryt Juris norėjo, kad Nikolajus u�sirop�tų ant Gracijos nugaros ir eitų kartu; jis gi net neabejojo, kad daro teisingai, ir nors praeit� naktį Nikolajus sakė jam, kad niekada nebepajėgs eiti, Juris neabejojo tuo, kad Nikolajus pakankamai stiprus.

Juris nesiklausė, jis nenorėjo klausyti � �tai karti tiesa. Nikolajus sakė, eik namo, ir tegul jo tėvas pasiun�ia vyrus, kurie galėtų padaryti daugiau negu vienas kvai�elis. Nė karto Nikolajus nepapra�ė nugabenti jį į saugi� viet�, jis pernelyg i�didus, kad pra�ytųsi. Nikolajus turėjo likti su juo, kad jam patartų � �tai taip viskas turėjo būti.

Juriui tiesiog prie� akis temo giria. Jis ėjo, sekė Zadnį, ie�kojo kanopų �ymių, kurias Nikolajus sakėsi mat�s, nes nebeliko laiko, kada klysti � a�iū jo proteliui ir jo nepaklusnumui,�� meisteris Nikolajus nebeturėjo laiko.

Saulė sėdo jiems besileid�iant paskui vandens tėkm� nuokalnėn, kartais tarp uolų, �tai dabar � �e�ėlyje auk�tų, nevisai apsilapojusių bukų ir ankstyvųjų gluosnių bei belapių krūmynų, kaip ir tieji anapus kalnų. �ia irgi pralėkė �vėrių maras, galvojo Tama�as; nuo tada, kai pavalgė ir atsigėrė vandens, stojo stulbinanti min�ių skaidra. Belapiai vijokliai pynėsi po arklių kojomis ir trūkinėjo, po jų kanopomis lū�o sausos �akelės. Arkliai, auk�tesni u� elnius, pakeliui rasdavo jaunų at�alų, lapų gryb�nį, o atvirose vietose � po nuniokojimo i�dygusių paupinių pipirnių lopinėlių. Ela jojo priekyje, ji nebuvo raitininke, ta�iau Je�io kumelė risnojo pirmyn tarsi galvotų apie namus ir arklides.

Taip pat ir Lvi � jo neraginamas, o kai jis paprie�taravo, kad arkliai netvers am�inai tokio lėkimo, ji parei�kė, jog nieko nenutiksi� � tai jos �od�iai,�� jiems viskas bus gerai.

��Ar u� mūsų goblinai?�� paklausė Tama�as. Negavo jokio atsakymo.

Po tokio ilgo ir nelygaus jojimo jo sumu�ti kaulai skaudėjo, bet per �ias paskutines valandas Tama�as m�stė gana blaiviai, kad suvoktų, jog pametė senelio kalavij� ir netgi balnapeilį kartu su savuoju arkliu. Nikolajaus lankas � visi jų ginklai, lankas ir sauja strėlių.

��aunuolis,�� kand�iai, Bogdano maniera, pagalvojo jis. � �aunuolis, broliuk. Ir tik dabar svarstai, kokie tavo ginklai? Tu i�tikimai mane stebini��

Tama�as pabandė bent apskai�iuoti, kiek nukeliavo. Atviresnėje vietoje pa�velgė atgalios, pasidairė kalnų, ta�iau ten dunksojo dar auk�tesni med�iai: aplink juos vien mi�kas, blankus, bespalvis dangus � auk�ta jo padangė patį laik� darė nepatikim�. Tama�as buvo pernelyg budrus toje tamsoje, kur gyveno mi�kuose, kur prietema buvo ankstyva ir �e�ėliuota dėl lapijos. I�tisas pasaulis svyravo ties sveiko proto riba, vaizduotė vedė į niekur, o jis �tai neturi jokio protingo pasirinkimo, tik tai, k� pasirinko.

��Iki tamsos pabaigsime,�� prane�ė Ela, vieninteliai �od�iai nuo vidurdienio, kuriuos jam pasiūlė. � Privalom.

Tama�as pakartojo savo klausim�:

��Ko mes �iame mi�ke bijome?

��Visų visokiausių dalykų, � atsakė ir pridėjo: � Visko.

Lvi krestelėjo prakaituot� galv�, Tama�as patap�nojo jam per sprand� po krentan�iais kar�iais, jis nemėgo neai�kių atsakymų, o per �i� valand� ėmė dar labiau bodėtis raganomis. Galbūt ji ir galėjo palengvinti jo skausmus, ta�iau ramybė netruko ilgai. Galbūt ji galėjo priversti padarus eiti, kur ji nori, bet ai�ku, kad jos įtaka nesiekia goblinų, o gal ir lokių � tai kas i� to gera?

Be to, kas �ino, k� moterys galvoja, k� gali padaryti arba kodėl? �tai jis joja �e�ėliuotu, goblinų mėgstamu mi�ku jau nebe pirm� kart� sav�s klausdamas, kaip Ela i�sisuko nuo goblinų pasalos, kaip paslėpė arklius arba kaip susitarė su troliais, kad jį i�gelbėtų.

Sienos dar nak�iai neu�slinkus � jo popie�io viltis, jis tikėjosi, kad jie suras koki� nors įtvirtint� �monių gyvenam� vald�, neįveikiam� vietov�, kurios kilmingoji ponia atsitiktinai bus ragana, ta�iau � meld�iu, dieve � pasirodys, kad ji labai primena Karolį, kurį jis mylėjo: sena moteris, kurios darbo kambaryje tokia pat netvarka, kuri lygiai taip pat geranori�kai atsakys į jo klausimus, apsakys, kas gera ir kas bloga i� to, su kuo susidūrė, bei i�burs i�minting� ir paveikų atsakym�, kurį jis galėtų parne�ti į Magijar�.

Ta�iau saulei ėmus leistis, jis nepamatė laukų, kokių reiktų dideliam dvarui, vien tik �i� po nusiaubimo skurd�iai �elian�i� giri� ir akmenuotas nuokalnes. Jis nebesitikėjo kitos tvirtovės kaip Kruk�i Strazas. (Ir kito trolio, kuris �liurp�ėtų po menes patarnaudamas Elos poniai? Tama�as buvo u� Magijaros ribų, ir, ai�ku, �ia viskas kitaip.)

�Ponia,�� jis pasakytų Karolio seseriai: Tama�as bent įsivaizdavo, kad taip tiktų kreiptis į ragan�. � A� buvau kartu su meisteriu Karoliu, kurį, bijau, goblinai bus��

� suėd�? Nu�ud�. �Nu�ud� � daug geriau, ir jis tuojau pat prat�stų: �Meisteris Karolis atvyko pra�yti Jūsų pagalbos, mano tėvas jos pra�o��

Tuomet ragana paklaus: �Ko tiksliai jūs norite, kad padary�iau?� O jo galvoje � jokios minties: jis ne�inojo, k� ragana galėtų padaryti ir ko i� jo papra�ytų.

Nes raganos pra�ydavo u�mokes�io: taip būdavo senelės pasakojimuose kartu su troliais ir stebuklingais kriokliais, kurie atjaunindavo tūkstantį metų, ir su nemirtingomis būtybėmis, kurios vaidendavosi savo mirties vietose, buvo kitokios nei �mėklos ir kraugeri�kesnės�

�Ponia,�� jis pasakytų, � jei padėtumėte mano tėvui ir mano �monėms� ir mano broliui, jei jis dar gyvas��

K� jis u� tai padarytų? Bet k�, pasakė sau. Bet k�. Jam Bogdanas paliko �i� pareig�, ir meisteris Karolis. Jis � paskutinysis i� jų kompanijos ir dabar, kai taip toli nukeliavo, nebeturi pasirinkimo.

�Ponia, visi�kai bet k�, jei tik k� nors padarysite� jei galėsite k� nors padaryti��

O raganiūk�tė stūmė abu arklius iki jų i�galių ribos ir kalbėjo apie nusigavim� ten jau su tamsa � nekoks jos valdovės galių pristatymas.

��Man tai nepatinka,�� pasakė kart� Ela; �itai visi�kai nesuteikė pasitikėjimo.

Tama�as daugiau nebeklausinėjo, bet ji ir vėl tarė:

��Jinai turėtų mane girdėti.

Ir Tama�as pamanė, turbūt Ela turėjo omenyje savo poni�.

��Kur mes?�� paklausė jis. � Kiek dar liko?

Ta�iau atsakydama mergiotė tik pavarė Je�io kumel� pastriuokom, kaulus kratan�iais �uoliais, pavojingai slidinėdama nuo vieno balno �ono ant kito. Jie jojo �emyn nuokalne palei vingiuot� kalvos �lait�, ir netgi kirtimuose �viesa jau buvo blausesnė. Sveikas protas atrodė nusilp�s, menkas, sutriu�kintas.

��Būk atsargi,�� Tama�as buvo bepraded�s sakyti, ta�iau takas rodės pernelyg siauras, kad j� pavytų, o Skorė jau buvo nykstanti tarp krūmok�nių. Lvi irgi leidosi bėgte vingiais bei zigzagais po med�iais ir nuo kalvos � sta�ia galva �emyn. Būdamas vienas Tama�as pa�abotų Lvi, bet i�didumas, o gal baimė, sakė kad jokia kvaila raganiūk�tė, kuri vargiai gali i�silaikyti balne, nepames jo pilname goblinų mi�ke, ne dabar, kai naktis atslenka.

�emyn kalvos dubuma ir vėl auk�tyn, auk�tyn ir auk�tyn per kra�ias įkalnių grandines, tada � dėkui, dieve � į gerai i�trypt� tak�, �adantį, kad netoliese gyvenama. Po Lvi kanopomis lėkė �emė, persikry�iavusios �akos, i� paskos �mauk��iojo neseniai sulapojusios �akelės. �tai tada ka�kokia arka įleido juos pro akmenin�, taip gausiai apaugusi� vijokliais sien�, kad ji atrodė dunksanti tiesiog i� mi�ko, buvo dalis visko, kas yra aplinkui.

Staiga Tama�as pamatė Skor�, jos raitel� ir priekyje kaukolėmis u�maustytus baslius, jis matė, kaip į mi�k� įsipynusios tvirtovės kieme Ela nuslydo nuo balno, o jo gerklėje įstrigo prie�taros �ūksnis. Visu savo sukeltu bildesiu jie būtų ir negyvėlį prikėl�, ta�iau nebebuvo prasmės atitaisinėti klaidų; jis i�sispyrė i� abiejų balnakilpių ir, Lvi dar nesustojus, nuslydo nuo arklio nugaros, nusivijo i�nykstantį �viesių plaukų �vystelėjim� ir pro u�temdyt� vijokliais apraizgytos pilies tarpdurį skriejantį apsiaust�. Kieme ai�kiausiai matėsi goblinų darbai, durys tamsavo ir buvo visiems atvykėliams atviros, o Ela įbėgo vidun ir pasileido laiptais auk�tyn, greitai ir tvirtai statydama kojas, tarsi gerai pa�inotų tas pakopas.

Tama�ui nesisekė. Tamsoje klupo, kiek galėdamas skubinosi pavyti artimųjų netekusi� ir i�g�sdint� mergait�, ketino pasikalbėti ir atvesti j� į prot�; po įvykių ant Kruk�i Strazo stogo jam �irdis neleido jos kaltinti, bet aidas, siaubingas tu��io namo skambėjimas, ragino jos ie�koti, o i�davystė �ia, kur dabar buvo, atrodė dviguba nes�monė. Kieme jie turėjo du arklius, galbūt vienintelį būd� i�trūkti i� �ia. Besiskubindamas pavyti El�, Tama�as apa�ioje paliko lank� ir, jei dar esama kokių nors likusių kerų, tikėjosi jį i�saugoti, apsiginkluoti ir i� anksto apsisaugoti nuo netikėtumo, jei ji bėgte i�bėgtų lauk�

�emėliau ant akmens gurg�telėjo ka�kieno �ingsnis, ir jo �irdis praleido vien� tvinksnį. Apa�ioje, po sraigtinių laiptų tamsa, silpniausia saulėlyd�io �viesa i� �emutinės menės vis dar ap�vietė pakopų pakra��ius ir i�orin� laiptų sien�. �ingsnis pasikartojo.

�Ela,�� pagalvojo Tama�as. � Mes ne vieni. Ar �inai tai?�

Jis kar�tai tikėjosi burtų, atsiminė, jog Ela keliavo goblinų nepastebėta ir gerai sutarė su troliais, ta�iau �ia ne troli�ka eigastis � tai apauta koja, su oda per akmenį brūk�telta, o po antrojo taptelėjimo � tyla; Ela tyli, jis tyli, tyli ir tas � kad ir kas jis bebūtų, � kuris kartu su jais tvirtovėje.

Tama�as at�lijo nugara į akmenin� sraigtinių laiptų �erdį, nekrutėjo, silpnai tikėdamasis, kad anas pasitrauks ir nelips laiptais auk�tyn. �tai dabar, pridariusi rūpes�ių, Ela tylutėlė. Kad ir kur ji bebūtų � kokiame nors koridoriuje auk�tai,�� kol jis �ia stovi, saugodamas jos keli� atgalios, ji turėjo i�girsti t� padar�. Tama�ui beliko tik tikėtis, kad Ela atgavo sveik� prot�.

Nemoteri�kas �ingsnis �emėliau, Tama�as tuo tikras. Jo ausiai tai nuskambėjo labai pana�iai kaip �mogaus batas su metaliniais apkaustais. Tyla u�sit�sė, tarsi esantysis apa�ioje būtų suprat�s savo klaid� ir lauk�s, kada Tama�as krustels.

Lygiai taip pat tyla galėjo reik�ti �ių vietų sarg�, kokį nors i�tikim� Elos ponios tarn�, galintį ant �ių tamsių laiptų visk� pabaigti per fatali�k� nesusipratim� � fatali�k� Tama�ui, atsi�velgiant į tai, kad jis buvo tu��iomis rankomis. Įsibrovėlis, jei anas toks buvo, praėjo pro du arklius kieme� ir �inojo, kiek jų. Pakliuvau, pamanė Tama�as. Gal reiktų pasinaudoti proga ir �ūktelt, jeigu ten draugas.

Riksmas perspėtų El�, bet dabar, kai jau per vėlu, ji atsargi, ir Tama�as nusprendė, kad pats irgi neskuba. Tegu anas, kad ir kas jis bebūtų, krusteli. Prie� padarydamas nebepataisom� judesį, Tama�as norėjo būti labiau įsitikin�s, tuo pat metu, jei tik būtų vilties padaryti tai tyliai, jis tro�ko pasileisti �iais laiptais �emyn.

Jis i�girdo, kaip �emėliau vos vos krustelėjo: tvirtovė buvo sena. Anam po kojomis gurg�dėjo, nieko nepadarysi. Jam taip pat, Tama�as i�siai�kino; ir �tai tas kitas �engia. Tama�as prisispaudė nugara prie sienos, kad būtų tvir�iau, girdėjo metalo ir drabu�ių �naresį, i�vydo, kaip tariam� �vies� u�temdė tamsesnis �e�ėlis. Tama�as u�kėlė koj� ant kito laiptelio, u�silipo, dar kart�, stengėsi savo judesius paslėpti po sėlinan�io i� paskos �ingsniais, tuo pat metu atitrūkti nuo tos būtybės, �ūtbūt tikėdamasis u�tikti kokį nors i�ėjim� i� �ia, kuris nenuvestų pas El�.

Ta�iau kitas laiptų pasisukimas vir� jo su�vito silpnu gaisu; kaip tik tada, kai jis labiausiai meldė juodesnės tamsos ir manė, kad laiptai i�vis baigiasi, auk�tesniame posūkyje � langas.

Negerai. Tama�as padarė sav�j� klaid�, dabar galėjo viltis tik Elos burtų; pamanė, kad prie� kuriam nors �ūnant, o tai galiausiai patvirtintų klaid�, jis turėtų taip pat su�inoti, kas paskui juos sėlina � draugas ar prie�as.

Tama�as �ūktelėjo, jam nepavyko likti ramiam:

��Ar jūs ten, �emai � draugas?

Tas lengvai u��oko ant laiptelių �emėliau Tama�o � tamsuma, ant kurios spindi metalas, eleganti�ki ir siaub� keliantys �arvai, vien� kart� jau matyti Kruk�i Strazo rūsiuose � i� po tampių plaukų sruogų bei pynių ky�ojo �andikauliai.

O, su iltimis, tai jau tikrai. Ir akys did�iulės, beveik vien baltuma. Ir apnuogintas kardas.

��Na,�� tarė goblinas. � K� gi, pa�iūrėsime?

Tama�as atsitraukė per laiptelį. Jis negalvojo to daryti, bet kai įvertino kard� ano rankoje ir kiek tas pasieks, jam pasirodė, kad tas padaras turi daugiau vietos ant laiptų negu jis.

��Vir�uje nieko nėra,�� pasakė goblinas. Mostelėjo jam dailia �ieduota ranka. � Lipkit �emyn, leiskitės, nėra ko baimintis.

��Taip goblinai juokauja.

Tas nusikvatojo, parodydamas iltis, ir u�silipo vienu laipteliu ar�iau.

��O, da�nai. Tai pok�tas, �inot, kaip ir tas � kieme. Kur raganiūk�tė?

��Lauke. I�jojo. Negalit jos surasti, tiesa?

�� �monės irgi juokauja.

�mogum anas jį pavadino, �mogum � ne dėl jo am�iaus ar kad stovi prie�ais: tai rei�kė, kad Tama�as � kitos padermės nei goblinas, tai rei�kė � jokios u�uojautos, jokio gailes�io, ir jis atsitraukė dar per vien� laiptelį, jis nieko negalėjo padaryti. Jis dar nebuvo pasireng�s mirti. Tama�as galvojo pulti ant to padaro, galbūt parverstų jį ant laiptų arba i�trūktų i� jo gniau�tų. Goblino nagai buvo tamsūs ir ilgi, ant gra�ių kaip moters rankų, i�rai�kingų, grak��ių, kai ironi�kai mosteli. Ka�kaip, Tama�ui nepastebėjus, padaras pasistūmė dar per �ingsnį.

��Kur ji?

��Nė nenutuokiu,�� Tama�o �irdis virptelėjo.

Tas vėl �engtelėjo, Tama�ui neliko nieko, tik trauktis atbulam, apgraibom sukti aplink laiptų �erdį; goblino �ypsena jo nenuramino.

��Bijote man�s?�� paklausė tas.

��O, niekada. Kodėl nelipat �emyn?

��Kodėl jūs lipate auk�tyn? Ka�ko ie�kote? Gal raganos?

��A� � vagis,�� pasakė Tama�as. � Kaip ir jūs.

Goblinas antr� kart� nusikvatojo ir delnu apėmė kardo ranken�, kita ranka mostelėjo.

��Tuomet turėtume būti draugai. Lipkite �emyn. Drauge i�gersime.

��Kad tu skrad�iai.

�ybtelėjo kardas, smaigaliu atsirėmė į laiptelius tarp jųdviejų.

��Labai savimi pasitikite. Įdomu, ar pagrįstai?

Dabar Tama�as nebeabejojo, tas padaras i�kart ketino jį nudėti. Tik dėl apgaulės vaikinas �engtelėjo atgal, atsistūmė nuo pakopos kra�to ir, nerdamas ant posūkio seklumos, plikomis rankomis �alin nustūmė a�menis.

Goblinų karys apsisuko aplink paskui a�menis, �tai taip jo ranka atsidūrė Tama�ui skersai kelio ir smigtelėjo jį prie did�iosios �erdinės kolonos, įsispoksojo tiesiai jam į akis. Gele�ies tvirtumo rankos buvo abipus, ir, goblinui lėtai kratant galv�, nerūpestingai laikomas kardas įsirėmė Tama�ui į kakl�.

��Nepagrįstai,�� padarė i�vad� goblinas ir i�si�iepė prie� jį, atki�damas iltis, u� i�drikusių, gauruotų kirp�ių sublizgo tamsios akys � �ios detalės pasidarė ypa� ry�kios, kai Tama�o �irdis apmirė, ir jis pagalvojo, ar pavyktų jam greitai pritūpti, ar i�drįst pajudėti, kai po smakru � �alti a�menys.

�� �ado netekote?�� paklausė tas. � Vagie, bi�iuli?

Taip ir buvo. Dar ir jėgos dingo. Tama�as sulenkė per kelį koj�. Goblinas �įkart nebesivaipė, trinktelėjo jo galv� į sien�. Tama�as antr�syk pabandė i�trūkti, bet goblinas buvo toks auk�tas, o jėgų � tiek ma�ai. Padaras dėl ky�an�ių il�ių �vebeld�iuodamas su�nyp�tė vaikinui į veid�:

�� �mogau, man reikia raganos.

��Kokios raganos?�� paklausė jis. � Raganos kokios?�� svaigstanti galva įpir�inėjo rimus. Vargu ar goblinas labiau besusierzins, ir Tama�as liovėsi gudrav�s. Pabandė melstis, kad atsileistų padaro ranka. Lygiai kaip su akmenine statula gin�ytis.

��Manau, paskutini�j� suėdėt � kur nors netoliese.

��Melagis,�� tarė goblinas ir suspaudė savo gniau�t�. � Jūs melagis?

��Ne, �inoma,�� Tama�ui u�teko kvapo pakartoti. Padaras tik vos vos atleido savo spaustus.

��Mįslė. Kaip protinga,�� netikėtai goblinas visi�kai jį paleido, atsitraukė, padarydamas jam vietos ant laiptų. � Bėk, �mogau, bėk.

Tama�as nepatikėjo, netgi tada, kai padaras nuleido kardo smaigalį ir padarė jam vietos. Jis netvirtai įkvėpė, svaigdamas mostelėjo ranka �emyn, laiptų link.

��Jūs pirmas.

Jei bet kuriuo atveju būsi primu�tas � �ito i�moko i� Bogdano,�� jei tau netrukus ketina smeigt į nugar�, kaip dabar kad atrodo, tada �aisk i� savimeilės, jei nieko daugiau nebeliko. Jis ir pats, svaigstan�ia galva, nustebo: lie�uvis nesipynė, jis nebuvo i�sibla�k�s. Bogdanas pritartų, jei tik �ia būtų, ta�iau �is sutvėrimas ir jo padermė�

Tama�ui negalima prisiminti to tvirtovės stogo. Jis neleido dabar sau to prisiminti.

Goblinas pasilypėjo auk�tėliau, ant siaurų laiptų pasikeitė su Tama�u vietomis, o jiems prasilenkiant, pliauk�telėjo savo kardo plok�tuma jam per koj�.

��Paleid�iu tave, �mogau. Eik. Kit� sykį � susirask kalavij�.

Tas padaras lipo auk�tyn, ie�kojo Elos. Goblinas dar sugrį� jo, o gal apa�ioje esama kitų, kad su juo susidorotų. Tama�as galvojo pulti ant goblino, kai tas su panieka atsuko jam nugar� ir nesustojo lip�s: trolis pripratino Tama�� prie baisybių, o tai � visam gyvenimui, ir �tai dabar jis nori tu��iomis rankomis �okti ant padaro. Gal �emutinėje menėje Tama�as surastų kokį ginkl�, nukritusi� lent�, kad bet kokį skatiko vert� svarelį u�mestų ant savo svarstyklių pusės ir pakenktų anam, kad tas pajustų, jei tik imtų sekti i� paskos. O gal nusigauti į kiem� prie lanko, jei anas dar nepastvėrė.

Tama�as supyk�s nuskubėjo laiptais �emyn, nepaisydamas pavojaus, apak�s nuo apa�ioje besisukan�ios tamsos, jis kiekviename posūkyje tikėjosi sta�ia galva įlėkti į dar daugiau goblinų. Tarpduryje pamatė silpn� vakaro �ar�, nubėgo paskutiniais posūkiais į prieangį, kur �e�ėlyje prie tamsos pripratusios jo akys pastebėjo rūbus, apsisiautusį pavidal�, kuris jį u�kalbino:

�� ���!

Elos �nab�desys � ogi jo kum�tis buvo sugniau�tas smūgiui, o kojos drebėjo.

��K� tu ten veikei vir�uje?

��Ten goblinas,�� sumiksėjo jis. Įtū�is apleido Tama��, ir jis, kad lengviau būtų jo kretantiems keliams, petim atsi�liejo į sien�. Varganas i� jo didvyris: nuskuodė laiptais kur ranka, kur koja; juk goblinas gali sugrį�ti �emyn ar bet kuri� akimirk� �ūktelti pro lang� draugams.

��Tuomet ne�dinkis i� �ia. Yra viena vieta, kurios dar neap�iūrėjau�

��Ela, liaukis! Visi negyvi! Lauke � arkliai. Goblinai �ino, kad mes dviese! Jie suras mus� Saule valdove�

��Privalau,�� su�nab�dėjo ji ir metėsi nuo jo �alin.

��Ela!�� įsiut�s su�nyp�tė, ta�iau ji tebuvo �e�ėlių ir drabu�ių gniu�ulas, pasileid�s link durų, kitų laiptų � jokio �alio supratimo. Tama�as pasinaudojo jos patarimu ir i�bėgo pro atviras duris kieman, kur arkliai rup�nojo �ol�, i�dygusi� i� beveik visi�kai �emėmis apne�to grindinio.

��Aha!�� nusirito i� ka�kurio lango, i� pastogės, Tama�as nesuprato i� kur nei, siekdamas Lvi balno, laukė, kad pamatytų. �alia jo kojos ant �emės dunkstelėjo peilis, įsmigo į pikt�oles prie pat grindinio. Tama�as pa�oko � negalėjo nieko padaryti, ��vos tik sugriebė u� pavad�io, Lvi metėsi �onan. Niekas neįtempė lanko. Tama�as pastvėr�s i�kėlė peilį, bent toks buvo jo i��ūkio mostas, ir pa�velgė į bok�t�.

��O! Ar priimi mano dovan�? � �emyn �ūktelėjo karys.

��Mano dovan�, mano dovan�, mano dovan�, � garsiai, kaip ir Lvi kanopų kauk�ėjimas į grindinį, aidėjo nuo visų sienų. Skorė pasi�okėdama i�sisuko nuo jo rankos, o jis regėjo, kaip goblinas nulekia laiptais ir u�kerta keli� atsitraukti.

��Ar tu irgi vagis?

��Vagis, vagis, vagis,�� atkirto aidas.

��K� bloga mes tau padarėme?�� Tama�as perrėkė aidesį. � Ko tu nori?

��Nori, nori, nori,�� gr��ino aidas, Elai i�skriejant pro duris.

��Oho!�� �ūktelėjo goblinas. � Raganiūk�tė!

Bet Ela net nestabtelėjo. Goblinui pranykus nuo lango � be abejo, jis �uoliuoja �emyn � ji pasi�iupo besivelkantį Skorės pavadį. Tama�as sau i� paskos atsitempė Lvi, palaikė kumelės pavadį, kol Ela u�silipo į baln�, ir, antr�kart ne�vilgtelėj�s sau per petį, u��oko į Lvi baln�.

��Raganiūk�tė, raganiūk�tė, raganiūk�tė, � aidas vis dar �ūkavo, kai jie jojo pro �iurpų perspėjim� ant baslių, pro vartus vėl į girios raizgyn�, kur arkliai buvo priversti bėgti lė�iau.

Tada Tama�as dirstelėjo susirūpin�s per petį, pamatė Elos veid�, kai ji pa�velgė į vijoklių įkapėmis apdengtus vartus. Tai nebuvo �irdgėla nei vaiki�kas sumi�imas, bet �altas, jos lūpas nubalin�s įnir�is.

��K� mes galime padaryti?�� paklausė jis. � Kaip būtų galima juos nugalėti?�� Jis tro�ko i�girsti bet k�, tik ne apie beprasmi�k� pralaimėjim�: nieko nepadaryta, nieko net nesu�inota apie savus prie�us, o jų prie�ai valdo vietov�, kurios ie�kot jie atvyko, ir niekina visa, k� jie gali padaryti.

Ji padėjo rank� sau ant krūtinės ir tepasakė:

��Tai mano, mano, ir jis tai �ino.

��Kas tavo? Tvirtovė?

�� �itas,�� jos ranka spaudė ka�k� �emiau jos apykaklės. Jodama jam i� paskos, Ela �velgė į Tama�� ry�tingu veidu, su i��ūkiu, kuriuo �aukė jį kartu su goblinų į dvikov�.

Taigi ne savo ponios ji ie�kojo po bok�t�. Karolio sesuo � �uvusi, jei tik �ios kaukolės galėtų papasakoti. O jis�

��Kur mes traukiame?�� paklausė jis.

��Priverst juos atgailauti,�� ji tiek tepasakė.

Jų kelionė � skubi tamsos ir �vaig�d�ių nu�viestų �akų mai�atis. Arkliams puolant pakalnėn ir vėl auk�tyn, lapai grobstė Tama�ui u� pe�ių � pasijodinėjimas, per kurį bet koks krūmok�nio krustelėjimas � galbūt goblinų pasala, bet koks arklio ausų trūktelėjimas � galbūt vienintelis jiems duotas pavojaus �enklas. Ragana nieko jam nesakė, bet, Tama�as galvojo, bok�te jis nieko nepadarė, kad u�sitarnautų jos pasitikėjim�. Goblinas paleido jį: gal ji, kiek jam �inoma, apkerėjo t� tvarinį arba ne, ji galėjo ne�inoti, kas atsitiko auk�tai ant laiptų, ir galbūt klausia sav�s, kaip jis, būdamas beginklis, i�trūko.

Ta�iau buvo netinkamas laikas maldauti pasitikėjimo. O atsi�velgdamas į jos u�darum� bei įtū�į, kurį pajuto jos �vilgsnyje, jis ėmė svarstyti, ar tikrai ji geroji ragana, gal i� tikrųjų jai reikėjo pagalbos, kur kvailelis būtų labai tinkamas � apie tokius burtininkus Tama�as buvo girdėj�s i� senelės pasakojimų.

Ta�iau kaip atskirti ger�j� ragan� nuo blogosios? Tamsoje �e�ėliais mėnuliui �vie�iant keliavo Ela, ir jeigu ne tas u�keikimas, kurį ji susilpnino dėl goblino, Tama�as niekada nebūtų tikėj�sis jį u�tikti. Beproti�kas arklių pastovumas, kratantis jo i�vargint�, raizgi� s�mon�, goblinas sakantis: �Bėk�, � tarsi jis turėtų kokį pasirinkim�� to padaro akys �velgia jam į akis, jos beproti�kos ir piktos, ir d�iūgaujan�ios dėl jo siaubingos padėties, juokaujan�ios su juo�

Lvi kluptelėjo, visai galimas kritimas ir �laitas, visai �alia, sukėlė Tama�ui drebulį.

��Daugiau arkliai joti nebegali!�� u�protestavo jis, buvo per i�didus, kad pridėtų: �A� irgi nebegaliu�. Tama�as buvo pami��s bandydamas perprasti goblino �aidimus ir raganas, o labiausiai dėl to, kad liko su ja, jis ėmė galvoti, kad jo paties pasilikimas � gal labiau burtai nei protingas sprendimas.

��Dabar nebetoli,�� jam pa�adėjo Ela.

Bet tas �nebetoli� nusine�ė juos �emyn nuo kalvos, per kit� ir dar per kit� kalv�, galbūt dar per tre�i�: Tama�as plaukė pasroviui ko�maro koridoriais, ka�kur ant antros kalvos, mi�ke, juodesniame u� nakties dangų, prisiminė goblino �ingsnius; Lvi �niok�tavo lėkdamas.

Tada i� tamsos i�girdo vandenį � ir vėl jų upok�nis, pamanė, o gal dar sapnuoja. Girdėjo jį vis ar�iau ir ar�iau, kol pamatė, kaip Skorė į jį įsibrenda, Skorė pirma, po to Lvi eidami panarina savo galvas, kad atsigertų; Tama�as paleido pavadį ir nedraudė Lvi atsigerti, kiek tas gali nė kiek nestabteldamas, netgi dabar � jis apkerėtas, kaip ir anks�iau.

��Pasigailėk,�� meldė Tama�as. � Tai kvaila. Nu�udysi arklius, kas i� to gera? Nuo goblinų pabėgome. Jie nebeseka mūsų. Ela, dėl dievo meilės�

Jie buvo ant kranto. Ela pajojo su Skore tolėliau auk�tyn, kol sustojo, ta�iau Lvi, kerų jau nebesaistomas, kaip jam pasirodė, liko pakrantėje atsigerti.

Taigi jie turėtų būti atvyk�, pamanė Tama�as ir nuslydo �emyn nuo Lvi nugaros; jam skaudėjo, jis buvo apsvaig�s, ir staiga nakties apsuptų med�ių tamsoje pastebėjo akmenų sien� bei vartus. Vien� akies mirksnį i�sigando, kad nujojo vis� rat� atgalios prie pilies į sp�stus, ta�iau antr� kart� mirktelėj�s pamatė tik atvirus vartus į ap�ėlusius, kaip jam pasirodė, griuvėsius.

��Ela?�� tarė jis, ta�iau ji spoksojo į vartus, papras�iausiai spoksojo.

Vandens arkliui buvo gana, ir Tama�as patap�nojo jam per prakaitu i�pilt� sprand�, �velniai nuvedė jį prie �olės, kuri augo palei pakrant�, kumelė gi klaid�iojo, kur jai patinka. �įkart Tama�as nuo balno atri�o lank� bei strėlin� ir apsi�valgė aplink norėdamas tiksliai su�inoti, koki� viet� Ela savo įsaku paskyrė jiems apsistoti.

Ta�iau t� pat neatidumo akimirk� ji dingo � pro vartus į griuvėsius.

��Ela?�� jis paklausė tu��ios nakties, buvo i�sek�s, pasimet�s ir netikėtai paniekintas. Jis paėjėjo iki tamsaus vartų tarpo, jos nerado nė �enklo, įsiklausė, nei�girdo nė krestelėjimo, tik �altas nakties vėjas dūsauja ir staiga �vangteli pakinktai: Skorė papurtė galv�.

Taigi mergiotė, jojusi i�tis� dien�, suradusi nu�udyt� savo poni�, pabėgusi nuo goblinų su ka�kuo, ko tie ie�kojo, norėjo vienut viena pasprukt į griuvėsius. Na, ir puiku. Galbūt raganoms nereikia miego nei gynėjų, ir maitinasi jos mėnulio spinduliais. Pagautas pyk�io jis įtempė lank�, paskui jį su strėline atrėmė į �mogaus dyd�io akmens luit�, nubalnojo arklius, paved�iojo ir i�trynė juos sausai, �itie padarai bent jau buvo dėkingi.

Po to apsiramin�s, kad ir ne ramesne s��ine, pasilenkė prie vandens kra�to, atvėsino savo skruostus vandenyje, kuris persmelkė �al�iu iki pat kaulų � geras vanduo, �altas vanduo, kol Tama�as nusiprausė ir atsigėrė, vert�s jį drebėti, ta�iau �is darbas buvo vertas darbas, kurį Tama�as padarė, � tai ne tas, kurį galėjo prisiminti � vertas darbas ir vertas prakaitas, ir bandymas padaryti, kas teisinga.

Tama�as per�varbo. Jis pasiėmė savo lank� ir susirado, kur prisėsti �alia sienos, nuo naktinio vėjo apsisupo savo apsiaustu ir pagalvojo, kad dabar, kai jo skrandis ramėlesnis, privalo pabandyt u�valgyt, įlįsti į ry�ulius ir susirasti k� nors valgomo, jei jau mergiotė nesiteikė prane�ti jam, kur esanti ar k� ketinanti daryti, arba kada sugrį�, jei tik ji i� viso sugrį�.

Bet jis nebeturėjo tikro apetito, ir nereikėjo jo laikyti ka�kur u�spaudus arba nuki�us ar per kit� pasijodinėjim� u�kerėti � tai buvo visa, ko jis norėjo. U�teko �inoti, jog maistas ir vanduo � ranka pasiekiami, netgi jei jis ir per daug i�sek�s, kad valgytų. Nusprendė, kad gali trumpai numigti. Juk tik jo sprandas rizikuoja. Jam tereikėjo u�merkti akis ir pasiklausyti vėjuje �laman�io mi�ko.

��Naktį �monės prastai mato,�� nuo sienos jam vir� galvos su�vebeld�iavo goblino balsas. Tama�as stryktelėjo ant vieno kelio, siektelėjo peilio.

Goblinas, vos �vangtelėdamas metalu, liuoktelėjo �emėn, kol Tama�as sverdėjo pa�ok�s ant kojų ir i�sitraukė peilį � padaras buvo taip netoli. Tama�as i�girdo, kaip nubėgo nulėkė arkliai.

��Na, na. �tai ir vėl mes, o jūs grasinate man man�ja dovana.

��Tai tu,�� pratarė �engdamas �ingsnį atgal, bandė i�sklaidyti jį u�plūdusį kliedesį. � Ela!

��O, �a, �a, �mogau. Ji man�s nebijo. Turėtų, bet nebijo. Ji � galinga stebukladarė, kaip ir jos ponia, ar �inai? Be abejonės, galingesnė. Izabelė neliesdavo to, k� ji paėmė. Dabar Izabelė negyva, ir jos varg�as, kvai�elis tarnas kartu su ja. Įdomu, kaip jai seksis.

��E-la!

��Sakau tau, ji nei�girs tav�s. Ji negali tav�s girdėti.

Tas padaras artinosi. Tama�as vėl atsitraukė, svaigstan�ia galva, laikydamas peilį tarp sav�s ir jo savininko � nelabi a�menys su atgal atsiki�usiu spygliu, jis galėjo tik spėlioti, kaip juo naudotis, bet �is tvarinys, labai tikėtina, �ino ir turi prie peilio tinkantį kard�.

��Varg�eli nedėkingasai. �tai.

�vaig�d�ių �viesoje rankoje su juodais nagais sublizgo brangakmeniai. Ka�kas dunkstelėjo ant �emės prie Tama�o kojų.

Jis turėjo pa�velgti �emyn, bet nepanoro atitraukti akių nuo to tvarinio, kuris �ypsojosi jam rodydamas iltis ir nerūpestingai atsirėmė į sien�, ilgais voro pir�tais lietė pa�onėje kaban�io kardo ranken�.

��O mes visi�kai nepatiklūs. Argi ne, vagie? Man melavote, vis� laik� buvote su ragana. Gėda. Gėda.

��Kur likusi jūsų dalis?

��Mano? Kodėl? Viskas �ia, �mogau, viskas, kur raganiūk�tė, ir kur jos nėra. Bet raganos jau tokios: daugiausia laiko � nei �ia, nei ten. Jūs gi,�� dar kart� �yptelėjo su�iaup�s lūpas, ta�iau iltys vis dar ky�ojo,�� jūs gi kuo ai�kiausiai �ia, jaunasis ponaiti. Turit mano peilį ir i� mano malonės jo dėkl� bei savo galv�. O �tai ir a�, lauki�s maloningo jūsų priėmimo. K� pasakysit?

Voratinklių aptrauktam protui buvo sunku sekti paskui to padaro kalbos vingius ir posūkius, ta�iau pulti jį ir �ūti kaunantis ginklais, kuriuos anas pa�įsta, atrodė kvaila, dar kvailiau, kai goblinas atrodė ypatingai susi�avėj�s savo protu, o jis ne�ino, kiek to proto esama. Tama�as įkvėpė, pasirinko nerūpesting� laikysen�.

��K� a� pasakysiu? Kad jūs esate papras�iausias plė�ikas.

��O, nepaprastas. Lordas tarp savi�kių. O �ita mergiotė, �ita jauniklė, �ita tariama burtininkė nepaprastai man trukdo. Na, �tai ir mes: vagis ir melagis, ir abu � plė�ikai.

��A� ne plė�ikas.

��Ta�iau sutikit: vagis ir melagis.

��Ne.

Ir vėl a�triadantis juokas:

��Mano vardas Azdra�ikis. O jūsų, �mogau?

��Tama�as,�� jis neu�siminė apie savo �eim� arba draugus, nieko daugiau, nei reikėjo. Pasakyti vardai siūlė draugi�kus santykius, kokių su �iuo padaru vaikinas netro�ko. Jis tikėjosi, kad Ela girdėjo jo �ūksnį ir ka�k� keri, kad jį i�vaduotų, tuo tarpu jis negali nieko, tik vilkinti laik�, galvojo Tama�as, ka�in kiek kitų goblinų kariūnų �mi�inėja aplinkui po mi�ko tamsyb�. Lvi ir Skorė daugiau ne�vingavo, o jis nemanė, kad goblinai pajėgtų su�iupti arklius, nesukeldami bent kokio s�my�io.

��K� gi, Tama�ai, ar jūs irgi kerėtojas?

��Pats galingiausias.

Padaras nusikvatojo:

��Dr�sus �mogus. Kodėl neinat ie�koti raganiūk�tės? A� �ia jūsų palauksiu.

�� �inoma, palauksit.

��Ne, ne. Mano garbės �odis. Eikit, jūs laisvas.

Tas padaras buvo sum�st�s sekti jam i� paskos pas El�, Tama�ui ai�ku. Ta�iau jis ne�inojo, k� dar jis galėtų padaryti, k� nors, kas galėtų suteikti jam koki� nors galimyb� arba net sulaikytų �į padar� ilgėliau nei vienas goblino kardo �vystelėjimas, ir tuo labiau, jis ne geriau u� goblin� �inojo, kur Ela. Galbūt Tama�ui pavyktų atbėgti pirmam ir sukelti tokį triuk�m�, kad Ela �inotų, kur jis yra. O gal jie jau sugavo j�, ir goblinas tik �iaurius pok�tus kre�ia. Bet Tama�o gyvybei nebuvo geresnio pasiūlymo.

Jis pasi�iupo lank� bei strėlin�, nėrė pro tarpuvart� į apgriuvusios sienos �e�ėlį ir atsidūrė krūmų bei sudau�ytų sienų labirinte. Jo �ingsniai ant neu�verstų grindinio akmens plotų dunksėjo garsiau, nei jis norėjo. Stengėsi būti tylus, karts nuo karto �vilgtelėdavo atgalios, bijojo, kad vis� t� laik� padaras juokiasi ir seka i� paskos.

Tama�as nedrįso su�ukti. Bijojo, kad ji, nenujausdama pavojaus, gali atsiliepti. Surasti j� � visai ne jo noras, tik sukelti tiek triuk�mo, kad ji imtųsi kokių nors magi�kų apsisaugojimo priemonių, o jis, jei tas padaras turi bendrų, �mi�inėjan�ių po �iuos mi�kus, kad u�tiktų taikinius i� toliau nei per rankos ilgį. Strėlė buvo įremta lanke, o jis � pasiruo��s klastai.

Kai u� �mogaus ūgio krūmų u�dangos Tama�as pastebėjo bly�kius Elos plaukus ir sustojo, suprato atsidūr�s prie� sien� nurė�tu vir�umi, pabandė sugalvoti, k� daryti toliau, gal eiti pas j��

Ji gi stovėjo taip ramiai, taip nenatūraliai ramiai, nekreipdama jokio dėmesio į jo �ingsnius, dunksin�ius per akmenis, į jo brovim�si per krūmus. Ji stebeilijo �emyn, į saujon sudėtas savo rankas. Buria, tarė sau Tama�as, bet nebuvo nieko jam akivaizdaus, nieko, k� jis pastebėtų, kas galėtų i�bla�kyti t� grėsm� anapus sienų.

Tama�as �vilgtelėjo atgalios į keli�, kuriuo atėjo, jis dvejojo, gal geriau grį�ti ir pabandyti nusivesti t� padar� kur kitur, nei trukdyti jai kerėti, ta�iau tai atrodė did�iausia beprotystė. Ir, ne�iūrint visko, k� pajėgė padaryti, vis tik jį sekė, jie jau surado El�.

Tama�as prisiartino prie jos, stabtelėjo pagarbiu atstumu, pasistengė tyliai tarti:

��Ela. Ela, goblinas � mūsų stovykloje.

Galbūt ji i�vis jo net nei�girdo. Jos rankose Tama�as pamatė stiklo ir �vaig�d�ių �ybsnį; kairėje rankoje jis laikė lank� ir strėl�, �velnutėliai palietė jos rank�, po to, kai ji i�liko tokia pat, pana�i į statul�, visi�kai nepastebinti jo prisilietimo, j� papurtė.

��Ela. Goblinas. Jis u� mūsų.

Tada jos akių vokai virptelėjo, akimirka, ir ji �velgė tiesiog i jį.

��Ne,�� pasakė ji, purtydama savo galv�, tarytum tai, k� jis pasakė, būtų akivaizdi kvailystė. � Ne. Ne �ia.

Gal tuomet sienos ka�ko nepraleid�ia į vidų. Galbūt dėl ka�kokių burtų goblinas jo papra�ė surasti j�, ir turbūt ateiti �ia bei sutrukdyti jos kerėjim� buvo klaida. Galbūt būtent �ito ir norėjo goblinas. Bet dabar nebėra ko daryti, tik pasistengt, kad ji suprastų.

��Jis ten, lauke, su arkliais. Jis atsekė nuo pilies,�� Tama�as stengėsi kalbėti protingai ir apgalvotai. Jam neu�teko kvapo. � Jis kalbėjosi su manimi. Liepė surasti tave. K� man daryti?

Atrodė, kad ji suprato. Ir amuletas jos rankose ėmė �velniai �viesti bei jai ant veido atspindėti �vies� � veidrodis, �tai kas, paprastas veidrodis. Jis prisiminė goblin� sakius, kad jos ponia neliesdavo to, k� ji paėmė� ir jis pagalvojo: ��itokio ma�o daiktelio?�

Tada per or�, per �em�, per jo padus, sprand� ir delnus nuvirpėjo ka�kas negera. I�girdo, kaip med�iai girioje dūsauja ir upok�nio vanduo �iurlena, o tolumoje, tarsi i� kokios nors tu��ios menės, ka�kas �aukia. �Izabelė neliesdavo to, k� ji paėmė, ��aidėjo jo ausyse tarsi tie balsai i� pilies,�� paėmė, paėmė, paėmė��

Tamsa aplink juos praskydo. Jiedu stovėjo po vaiduokli�kais �viestuvais ir did�iulės menės portjeromis, o visur, visur aplinkui juos � i� i�g�s�io sprunkantys vyrai bei moterys. �viesai � skais�iai kaip saulė � liepsnojant kiaurai, lubos ir sienos ėmė skeldėti.

Viskas susisuko aplink juos. Staiga vidury �io chaoso stojo moteris su �ydu, jos apsiaustas ir apdarai draikėsi kaip vėliavos vėjuje, �lavė men�. Ji �velgė tiesiai tik į juos, į jį ir nukreipė savo pir�t�, rėkė per audros vėj�:

��� tas pats� Viena � tai visa. Prisimink tai, kad ir kas benutiktų! Visada yra įtrūkimų�

Vaizdas kartu su dū�tan�io stiklo d�er�gesiu suskilo į gabalus. Po to � sukre�ianti tyla, vienuma ir tamsybė, įprasta naktis aplink juos, įprastas mėnulis vir� sugriuvusių sienų ir krūmynų. Tama�as suvokė kvėpuoj�s, jo �irdis dau�ėsi, ir vėjas dejavo be jo valios.

��Kerėtojas!�� su�uko Ela, i�plė�dama savo rank�, sudavė jam kum��iu. � Melagi! Prakeiktas melagi, �alin nuo man�s! Tu palietei jį, tu jį pakeitei�

��Ne!�� �i�nakt per daug kaltinimų dėl melagystės jo vardu, per daug sumai�ties. � Kad ir kas bebūtų nutik�, tu tai padarei. Sis daiktas, kurį turi, padarė. � Netikėtai u�plūdusio oro ramybėje �od�iai sprūdo per greitai, jis negalėjo atsikvėpti. Ela ėmė tolti nuo jo, ir Tama�as sugriebė jai u� rankos bei per jėg� j� sulaikė. � Nieko, nieko bendra su magija neturiu, ar su goblinais, ar su �iuo tavuoju daiktu! Ne�inau, k� tu darei, ta�iau anapus sienų, kur arkliai, ten yra goblinas, jis tav�s ie�ko, jis sako, kad tu jam trukdai, kad to daikto, kurį turi, tavoji ponia neliesdavo! Jis pasakė jos vard�. Izabelė. Ir jis liepė man tave surasti, neklausk man�s kodėl. Ne�inojau, k� daugiau padaryti!

Pro Elos pir�tus �vytėjo, �viesa atsispindėjo ant bly�kaus Elos veido, visa kita � tamsa ir dejuojantis vėjas.

��Mano ponia jo neliesdavo,�� atkartojo ji aidu. � Tada kodėl ji nuo visų jį slėpė, bet tik ne nuo man�s, kodėl man liepė pasinaudoti juo, ar jis tau tai pasakė? Paleisk mane! Kas tau leido ant man�s �aukti?

��Sakei, kad esi ragana.

��Taip ir yra!�� �viesa nuraudonavo jos pir�tų kra�teliais ir sukūrė viduje esan�ių kaulų iliuzij�. � I�traukiau tave i� tvirtovės, ar ne taip? A� tave �ionai atgabenau!

��Ar tu mane i�gelbėjai? O gal tai buvo trolio sumanyta? Jau antr� kart� tas padaras mane paleid�ia!

��Jis ne�

��Man nerūpi, kas jis toks. Karolis negyvas. Tavo ponia negyva. Kruk�i Strazas pilnas goblinų, dabar ir tavo ponios tvirtovė. Anas, lauki�s u� sienų, tav�s nori,�� Tama�as vertė save kalbėti tyliai. � Jis sako, jo vardas Azdra� Zdrajka � ka�koks. Sako�

��Azdra�ikis!

��Tu jį pa�įsti?�� neįmanoma patikėti.

Jos delne plykstelėjo raudonis ir i�blėso, vir� jų paliko tik naktį, o kai ji atitraukė pir�tus, ir lygi� veidrod�io dalel�, kuri atspindėjo vien tik tams� ir mėnesien�.

�� �itas � mano. A� jį turiu! Jis gali man parodyti bet kokias pasaulio vietas. Jis gali man atskleisti stebuklus. Jis gali sutriu�kinti goblinus!

��Tuomet pradėkime nuo to, kuris mus sekė! Jei tas padaras paims arklius, liksime �ia pėsti prie� jo draugu�ius; Saulė te�ino, kas dar! Prad�iai jį pasiųsk �alin.

Atrodė, jai pritrūko kvapo. Pasidabruoto stiklo dalelė spindėjo mėnesienoje, buvo sustingusi, kaip ir daili veidrod�io grandinėlė, �vilganti tarp jos pir�tų.

��Paleisk mane,�� pasakė ji. � Paleisk! Tu jau ka�k� pakeitei, a� ne�inau k�. Koki� dar �al� gali padaryti?

Tama�as atleido jos rank�. Ji pa�velgė į jį grėsmingai, po to pasileido atgalios, vartų, arklių link. Tama�as ėjo su ja, jam diegė �on�, nerim� kėlė mintis, kad Ela i� tikrųjų ketina su savuoju stiklo gabaliūk��iu stoti prie� �it� goblin� Zdrajk�, ir jis įtempė strėl�, beeidamas pasiruo�ė kit�.

��Leisk man eiti pirma,�� pasakė jai. � Pasakysiu jam, kad nieko neradau. � Galbūt galiausiai, pagalvojo jis, meluoti � did�iausias jo talentas. Ta�iau ne s��iningų poelgių jis tikėjosi i� goblino, jis irgi manė imtis nes��iningos taktikos, pasinaudoti bet kokiu prana�umu prie� goblin�.

Ela galbūt jį girdėjo, o gal ir ne, ji nesustojo. Tama�as matė krutan�ias jos lūpas, begarsiams �od�iams duodan�ias form�. �itai jam nepatiko: tai galėjo būti kerai, skirti susidorot ir su goblinų, ir lygiai taip pat su juo, kiek jis suprato, arba juod�iausioj i magija, kuriai nėra jokių ribų ir u�tvarų.

Bet kai jie priėjo vartus, arkliai ramiai ganėsi mėnesienoje, tarsi nieko nebūtų nutik�.

��Na?�� paklausė ji. � Kur jis?

��Jis buvo �ia,�� tai viskas, k� galėjo pasakyti, kol u� vartų, eidamas per ten, kur jiedu su goblinų buvo, pamatė mėnulio �viesoje �vilgan�ius brangakmenius, ir kol pakėlė peiliui priklausiusį dėkl�. � Jis buvo �ia,�� pasakė jis, rodydamas dėkl� Elai.

��Jis buvo �ia, bet i�ėjo.

Kitas akivaizdus klausimas � kodėl? Bet Ela tik suraukė kakt� ir tylėdama nuėjo �alin.

Arkliai gi, tikriausiai jie buvo i�lėk� į giri�, ir velni�kas darbas būtų juos i�sigandusius sugaudyti, turbūt rimtai pam�stė apie �ioje vietoje augan�i� �ol�, ir alkis paveikė juos labiau nei goblino tvaikas: nesenos panikos juose � nė �enklo.

Jis nesugebėjo net sau tinkamai atsakyti į klausim�; nuo bėgimo jam skaudėjo, buvo alkanas kaip vilkas, nors nė vienas, k� tik mat�s tai, k� jis regėjo, protingai pagalvojus, neturėtų jausti alkio. Jam labai palengvėjo, kai pamatė, jog arkliams nieko nenutiko; ir po viso �ito pasijuto visi�ku kvailiu. Tiek, kiek pajėgė suprasti, Elos burtai u�kerėjo t� padar�, sugr��ino arklius ir apsaugojo juos, jis gi nepelnytai pakėlė prie� j� rank�, o neteisingiausia buvo sutrukdyti tai, kas galbūt buvo subtilūs ir butini burtai. Daugiau jis net nebegalėjo prisiekti, kad matė tai, k� matė tiek lauke, tiek viduje tarp sienų � visa tai slydo tolyn nuo jo, smulkmena po smulkmenos tarytum sapnas, bet jis ne�inojo, kad jau�iasi vis giliau ir giliau įpainiotas į tai, į k� Ela įpainiota, į tai, kur ji eina ir ko ji nori.

Tama�as klausė sav�s, kada jis per�engė t� rib�, u� kurios nebegrį�tama, nes jis daugiau nebe�inojo, kaip pasi�alinti � tik ne vienam, nes jau nebe�inojo kelio namo per �itas mi�kingas kalvas. Jis bevilti�kai tro�ko vilties pamed�ioti � bet ko, tik ne aklo skriejimo �iuo keliu ir ne �ito lėkimo nuo viena po kitos sekusių negandų, bet ko, tik ne grį�ti be pagalbos ir atsakymų.

Ta�iau teprasmenga visa, jei Karolis visas savo viltis dėjo į magij�, bemiegis sapnas nepakeitė to, kas vyko �iose vietose, neparūpino jiems pagalbos, be to, nepargabeno jo namo su bent kokiu atsakymu.

Goblino peilį Tama�as įstūmė į jo dėkl�, o pastar�jį � u� savo dir�o, nuėjo ir pritūpė, kur sėdėjo Ela. Jos rankose buvo veidrodis. Atrodė, jis u�vald�s jos dėmesį, mirtina tyla; labai ilgai Tama�as laukė, norėjo pamatyti, ar ji k� nors daro, ar tik �iaip su juo sėdi.

��Ela,�� galiausiai jis pradėjo, pagarbiausiai, mandagiausiai � taip jis manė. � Ela, noriu �inoti, kur mes einame ir kodėl, ir kas mūsų laukia priekyje. Noriu �inoti, kodėl tas padaras mus paliko, kodėl teiravosi tav�s ir liepė man tave surasti. �inot noriu, kodėl meisteris Karolis tikėjo, jog labai svarbu pasikalbėti su tav�ja ponia, bet niekam niekada negalėjo pasakyti kodėl. A� noriu �inoti, kodėl jis prajojo goblinų perspėjimo �enkl� ir visai neperspėjo apie tai mūsų.

��Kartais tu negali,�� tyliai atsakė ji.

��Ko negali?

��Negali nugalėti burtų.

��Ar �itaip nutiko? Jis norėjo, bet jam nepavyko?�� tai suteikė netikėtos vilties, kad meisteris Karolis ne toks blogas. Tama�as norėjo suprasti Karolio veiksmus, net jeigu jie susij� su tamsiais ir pra�ūtingais dalykais. Ta�iau Ela ne�iūrėjo į jį vengdama jo akių lygiai taip, kaip Karolis nuo tada, kai prasidėjo tie jo sapnai. Tama�as �velniai palietė jos kelį ir vėl kuo mandagiausiai, su visa kantrybe, koki� tik galėjo sukaupti, atkreipė jos dėmesį. � Ar nutinka ka�kas pana�aus?

��Kartais. Kartais kita.

I�sisukinėjimai. Visada i�sisukinėjimai. Ji vis dar vengė Tama�o akių, netgi atsakydama jam.

��Pana�iai kaip goblinas kad pasitraukė. Tu privertei jį pasitraukti?

��Ne�inau,�� įdėmus jos �vilgsnis suglum�s klajojo po med�ių sien�, tarsi ji ka�ko klausytųsi: visko ir bet ko, tik ne jo balso.

��Kas ten, Ela?

��Ne�inau.

Prisimenant Karolį ir goblinų akmenį bei atsi�velgiant į dabartin� jų padėtį, �ne�inau� ėmė įgauti visi�k� nelaim� prana�aujantį skambesį.

��Ela, ar mes pavojuje?

��Ne�inau,�� netikėtas blausus �vilgsnis, �vaig�d�ių nu�viestas. Suraukti antakiai. � Taip. Mėnulis, E�ere. Ten pavojus. Ten visada pavojinga.

Nebuvo jokio e�ero. Prie� juos � upok�nis.

��I� kur? Koks e�eras? Apie k� tu kalbi?

��Apie goblinų karalien�.

Tama�as parpuolė ant kelių, ant �altos �emės.

��Kodėl ji turėtų būti mūsų prie�as?

Vėl Elos akys klaid�ioja: po dangų, upok�nio pakrant�. Lapai �lamėjo garsiau u� jos bals�.

��Todėl. Todėl, kad ji yra. Jos karalystė � ne�inau, ar ji atsiranda ar visada egzistuoja. Bet karalienės ranka gali pasiekti ir tai, kas u� jos karalystės, o �is daiktas �ino, kur karalienė, � Ela sau prie �irdies glaudė veidrodį. � �is visada �ino.

Ji atrodė tokia jauna � ir visai ne raganiūk�tė dabar, tik įbaugintas vaikas, i�bly�kusi prie�pilnio mėnesienoje.

��Ir tavo ponia liepė tau pasinaudoti �iuo daiktu.

��Manoji ponia sakė, jei niekas nepasiseks, jei, kai sugrį�iu, jos nebebus, a� turiu pabandyt �ia gauti pagalbos.

Dieve mano, pagalvojo Tama�as. Ir tik tiek paai�kinusi ta moteris i�siuntė mergait� į Kruk�i Straz�? Ela tvirtino esanti stipri, galinga ragana, ir galbūt jos burtai, o ne pirmasis per paskutines dienas maistas suteikė jam jėgų joti. Galbūt tai jos kerai k� tik pasiuntė �alin goblin�, galbūt jos magija pa�adino jį i� svaigulio, kuris valdė jį nuo pat Kruk�i Tvirtovės�

Betgi, Saule valdove, ar neegzistuoja kokia nors tikresnė viltis nei �is �pabandymas�?

Jis paklausė:

��Ar ne meisteris Karolis turėjo grį�ti kartu su tavimi?

��Taip.

��Tada jis turėjo tau padėti pasinaudoti �iuo daiktu? Jis turėjo �inoti, k� daryti? Ar �itaip turėjo būti?

�vilgsnis į �alį, į dangų, į sien� � bet kur, tik ne jam į veid�.

Dieve, pamanė jis, vis tamsiau ir tamsiau. Tama�as �velniai palietė jos rank� ir privertė j� pasi�iūrėti į jį.

��Ela, jei meisteris Karolis būtų �ia, k� jis padarytų su �iuo daiktu? Ar tu numanai?

��Sustabdytų j�.

��Kaip jis t� padarytų?

Jos akys nuslydo �alin.

��Ela?

Jokio atsako. Nuo pat namų iki vir�ukalnės jų kelionė ne�ė nelaimes: jų palapinės brezentas perply�o, tarpusavyje jie tik pykosi, o Karolis keliavo tylėdamas, kai labiausiai reikėjo, kad kalbėtų.

��Ela, jei esi galinga ragana, ar gali pasakyti, k� nori pasakyti? Ar gali man atsakyti?

Ji pa�velgė į jį � blankus, suglum�s �vilgsnis. Veidrodis jos sterblėje, jai brūk�telėjus per jo pavir�ių, suspindo �viesa, o ji �iūrėjo į Tama��, i� tikrųjų �iūrėjo į jį.

��A� ma�iau rūmus,�� pasakė jis. � Mes ten buvome. Ar nebuvome? Ma�iau moterį�

��Labai labai seniai. Goblinų vyriausiasis atėjo �ionai. Kaip tik pro �iuos vartus�

Tama�as �vilgtelėjo vartų link � jis nieko negalėjo padaryti � ant sienos, nukor�s ilgas kojas, sėdėjo goblinas.

��Dieve!�� Tama�ui u�gniau�ė kvap�, jis pasi�iupo savo lank� ir paknopstom pa�oko ant kojų.

Goblinas liuoktelėjo ant �emės. Nusileido grak��iai ir i�did�iai, nusilenkė jiems.

��Na, na,�� pasakė jis. � Mes neatid�ios, jaunoji ledi, ar ne? I�ties, neturėtumėt jos bla�kyti, Tama�ai. Reikia nuolat galvoti, kad i�laikytumėte mus nuo�alėje, ypa�, jei mes kart� dėl ko nors apsisprendėme.

Tam padarui reikėjo Elos � jis nuolat �itai tvirtino. Tama�as u��iuopė paruo�t� strėl� ir įrėmė j� į templ�. Bet anas grak��iai mostelėjo, atmesdamas tokį nepageidautin� susirėmim�.

��O ne, �mogau, to visai nereikia. A� atėjau tiktai pasi�iūrėti.

Natūralus klausimas � į k�? Ta�iau Tama�as buvo pernelyg i�didus, kad paklaustų, o goblinas tyliai nusijuokė ir antr� kart� staigiai mostelėjo delnu.

��Ai, ai, ai, dygus i�didumas. Jis ved�ioja mus u� nosies, ar ne? Raganėle, patar�iau t� niekutį atiduoti man arba bent jau padėti jį �alin ir nebenaudoti.

��Tu nu�udei mano poni�, � Ela, stovėdama �alia Tama�o, apkaltino padar�. � Tu j� nu�udei.

��A�? � goblinas pridėjo savo rank� prie tos vietos, kur turėtų būti �irdis. � A� jokiu būdu nenu�ud�iau jūsų ponios. Mudu visada puikiai sutardavome.

��Jūs �ia �iandien tik atsitiktinai atsidūrėte,�� pasi�aipė Tama�as.

��Tik atsitiktinai? O, ne. A� �inojau. Vos tik viena kvaila moterėlė i�siuntė �i� mergiot� į Kruk�i Straz�, krankliai jau �inojo ir paskalas stogais ne�iojo. Visa giria �inojo. O jūs ne?

Tama�as neatitraukė nuo goblino akių, ta�iau pa�iu savo akių kra�teliu jis pamatė �alt� �viesos blyksnį, matė tokį nuo�mų, prie�i�k� goblino veid�.

��Palūkėk,�� tarė jis, pakeldamas rank�. � Palūkėk, kvaila mergiote, padėk jį �alin.

��Ar tu j� nu�udei?�� Elos balsas pliauk�telėjo lyg botagas. � Nemeluok man, nedrįsk meluoti, ng�Saeiche!

��Ne,�� trumpas atsakymas. Goblino �nervės i�siplėtė, �vynuoti �arvai ant krūtinės jam kvėpuojant vis blyks�iojo.

��Tajni Girioje a� esu kerėtoja. Ar nesu, Azdra�iki ng�Saeiche?

��Tu. Esi.

Tyla po to. Tama�as nei�drįso pasisukti �vilgtelt. Juto skruzdės �emyn ir auk�tyn ropinėjan�ias jam per nugar�, per rankas, jautė, kaip dau�osi �irdis, pasiruo�usi i��okti. Tas padaras puls; Tama�as pakėlė lank�, įvertino gūsing� vėj�.

Ta�iau goblinas gū�telėjo vienu pe�iu, pasisuko ir pa�aipiai spragtelėjo pir�tais.

��O taip, Tajni Girioje nauja ragana atsirado bei sudau�yto stiklo �ukė. Ir k� jūs siūlote su ja daryti, meld�iu, pasakykit. Gal įsakysite man apsisukti? Ar jus tai linksmina?

Bjaurus jausmas. Tama�as įtempė lank�.

��Padėk jį �alin!�� su�uko Azdra�ikis, jo balsas drebėjo, jis apsisuko aplink, laikydamas i�kelt� rank�. � Padėk �it� �alin, kvailas daikte! Ar tu i� viso �inai, su kuo turi reikalų?

Goblinas turėjo omeny veidrodį. Padaras ne�engė nė �ingsnio artyn � i� tiesų per du atsitraukė ir, antr� kart� apsisuk�s aplink, bedė ranka su tamsiais nagais.

�� �i nuolau�a � ne �aisliukas tau, mergiote, pasilinksminti. Ji ne �mogaus vaikagaliams, nei�manėliams, rankose laikyti! Atiduok j� man! Atiduok man, kol dar sav�s nesunaikinai!

��Palikit mus vienus!

�� �mogau, Tama�ai� �į daikt�, kurį ji laiko, Tajni Girios raganos bijojo naudoti, o �itas silpnas kūdikėlis ketina su juo sau gali� susikurti.

��Atrodo, kad jums tai nepatinka.

��Paklausyk man�s, kvailas padare! Po e�eru, karalienės menėje, stovi veidrodis. Jis auk�tesnis ir u� karalien�. Jame ji mato, kas vyksta ir kas galėtų vykti, ir ji formuoja tai, k� nori, ir klaidina tuos, kurie patikės. Si yra to veidrod�io �ukė ir jo magija, viena atskala i� veidrod�io pakra��io, nukreipta prie� veidrodį ir prie� karalien�. �i yra jėga, prie� kuri� tavo jaunoji ponia siūlo stoti. Uodelis, �mogau, uodelis ketina pulti pragaro karalien�, o jos de�inėje � �tai �iūrėk!�� Tama�as, su savo lanku ir baisingu peiliu! Pasakyk man, k� pirmiausia darysi, jaunoji ragana?

Jis juokėsi i� jų � tas padaras i�didus lėtai traukė �alin, link sienos, tamson, link krūmų. Jis dingo.

��Nemanau, kad jis i�ėjo,�� tarė Tama�as.

��Jis nei�ėjo,�� atsakė Ela. Tama�as pasi�iūrėjo į j�, pamatė pyktį ir baim�. Jos pir�tai, dengi� ugnį, �vietė lyg �vakės va�kas.

��Bet jis nieko nedarys. Jis nedrįsta. Negali.

Tama�as atleido lank�, vienu pir�tu pasigavo į deln� strėl�.

��Jis nedrįsta eiti pro vartus. Man labiau patiktų, jei �i�nakt persikeltume tenai.

Ji su įnir�iu papurtė galv�:

��Mes ten negrį�ime. Ne �i�nakt. Ne.

��Tuomet kodėl pirma tenai ėjome? K� mes �ia darome?

Jos akys nuslydo �alin į tams�, į niekur.

��Ar tai dėl veidrod�io? Ar jis gali tau k� nors pasakyti? O gal tu nenori ka�ko susitikti?

Jos kakt� i�vagojo rauk�lės, tarytum jis būtų pasak�s ka�k� keista.

��Veidrodis pavadino mane kerėtoju,�� Tama�as ėjo prie esmės. � Ir jis suklydo. Ar veidrodis tau parodė goblin�?

��Ne,�� pasakė ji ir nuėjo �alin, ty�ia atsuko nugar�. � O kodėl turėtų? � atsklido iki jo; �altų �al�iausiai, be jokio dėmesio jo abejonei.

Galbūt kokie nors kerai neleido jai jo i�girsti. Gal grynas pasipūtimas. Dabar jis buvo link�s taip manyti, pagalvojo: �Tegul ji skrad�iai�, � ir nuėjo pa�iūrėti, ar arkliai sugrį�o sveiki ir gyvi.

Ela jį pavadino melagiu. Mergina su goblinų akivaizd�iai dėl �ito sutarė.

Na, k� gi, �inoma, jis nebuvo pernelyg skrupulingas su tiesa, su raganomis ar goblinais. Arba su troliais. Jis nemanė es�s įsipareigoj�s duotis, kad jam kas gerkl� perrė�tų arba kad jo �alį u�pultų ir jo gentainius goblinai i��udytų. Arba kad dėl niekų mirtų, nes ka�kokia savim patenkinta mergiūk�tė kaip vi�ta buvo per daug pasipūtusi, kad paklausytų kieno nors patarimo.

Bent jau arkliams, jis matė, nieko nenutik�. Vėl pagalvojo, kad ryte pasiims Lvi ir i�jos vakarų pusėn, tiesiog aklai į vakarus, kol pasieks kalnus, kuriems �ios kalvos � tik priekalnė, jis galvojo ir apie tai, kad Karolis nepajėgė padaryti to, kas buvo teisinga arba protinga. Galbūt jo paties nery�tingumas buvo kerai, o gal tik gera karinė jo nuovoka ir i�siauklėjimas, kur sakoma, kad merginoms nesaugu vienoms klaid�ioti po laukines vietoves, mergiotė gi, �inoma, neabejotinai būtų jį sulaikiusi kerais ar bet kokiais kitais �lyk��iais triukais, nes ji nepasibalnotų arklių. Ji per daili, kad purvintųsi rankas, ir per trapi, kad pakeltų smeigtuk�, ta�iau ji pamir�ta, kam dar jis naudingas � ji buvo pernelyg i�mintinga, kad jai prisireiktų to, k� jis �ino.

Tama�as patap�nojo Skorei per sprand� ir u�suko u� jos, tik staiga akies kra�teliu, numanydamas nemaloniausi�, ka�k� pamatė. Jis u�ėjo u� kumelės ir aplink j� prie Lvi, kad vog�ia �vilgteltų sienos link nei�duodamas, kad k� nors pamatė.

Goblinas buvo sugrį��s, sėdėjo �e�ėlyje, papras�iausiai �iūrėjo.

Po galais, pagalvojo ir atsuko jam nugar�, nebe�inojo k� daryti, buvo i�sek�s, jautėsi goblino apiplė�tas: paliktas be apetito ir, labai tikėtina, �i�nakt be miego � i� to padaro ne daugiau naudos negu i� Elos. Kruk�i Straze Tama�as �inojo, kur link namai. Net trolis nebuvo toks blogiukas, kad leistų arba atimtų nor� valgyti įprastu laiku�

Ta�iau tvirtovės stogo prisiminimas tarp jo ir pasaulio i�skleidė migl�, o Tama�as buvo per daug pavarg�s, kad ilgai galvotų apie siaubingus dalykus. Jo galvoje jie persipynė ir tapo įprasti � toks nei�vengiamas �io kra�to būvis. Tama�as susirado sau viet� prie med�io kamieno, lankas gulėjo ant kelių, ir jo akys buvo u�merktos, jis atsisakė rūpintis tuo, k� galvoja ragana. Ji nemiegojo. Tegul pabudi, tegul ji nerimauja.

Ta�iau jam nepavyko numigti, mat sugrį�o Ela ir, įsirausdama netoliese į ry�ulius, sukėlė mai�atį. Jis pabandė j� ignoruoti, bet tai, k� ji i�vyniojo, kvepėjo prieskoniais ir de�ra, juk neįmanoma ilsėtis, kai pro nosį dvelkia tokie kvapsniai. Tama�as pasiėmė lank� ir, u�met�s akį į �e�ėlyje vis dar tebesėdintį goblin�, pasitiekė sau su�iedėjusį sausainį bei de�ros gabalėlį ir prisėdo.

��Ar Karolis buvo tavo tėvas?�� tuoj pat paklausė ji.

��Ne.

Pasibaisėtinas klausimas. Su jo motina? I� kur ji i�traukė? Per daug visko raganavimui ir ai�kiaregystei.

��Ka�kas jūsų namuose buvo kerėtojas.

��Karolis, tik Karolis. Bet jis � ne giminė.

��Arba ragana,�� pasakė Ela.

��Ne.

Bet senelė stryktelėjo jam į galv�. Senelė, kurios kapas�

��Turėjo būt kas nors,�� atkakliai tvirtino Ela. � Pusbrolis? Dėdė?

��Nebuvo tokio,�� jis melavo. Dieve, jis vis labiau įpranta meluoti. Melas jį apsupo. Tama�as jautė ypating� nerim�. Jei �i� akimirk� �vilgteltų sienos link, i�vystų į jį spoksantį goblin��

� veidrodinis atvaizdas; jis nukreipė akis �emyn į rank� ant kelio. Tama�as pakeitė savo kūno padėtį, įtarė, kad tas padaras visa povyza juokiasi, staiga i�sigando, jog jautrios ano ausys galėjo i�girsti kiekvien� jų pasakyt� �odį.

��Nesu kerėtojas,�� pritild�s bals� iki girdimumo ribos, su�nab�dėjo jis. � Meisteris Karolis mokė mane tik papras�iausių dalykų. Turbūt i�mokė per daug, gal t� ir matei�

Ta�iau senelė buvo kilusi i� u� kalnų, būtent nuo �ių kalvų.

Senelė parodė jiems ma�ų gudrybių: kaip pajudinti luk�t�, surasti monet� � oi, kokie patiklūs ka�kada buvo du berniūk��iai, o senelė juokėsi jai būdingu rimtu juoku ir sakė, kad visada esama apgaulės, senelė taip vadino. Visada ie�kok apgaulės, net tikroje magijoje.

Meld�iu, dieve, kad tai būtų apgaulė.

Ta�iau vienintelė apgaulė, kuri� jis galėjo �ia pamatyti, buvo prie sienos, į jį spoksanti.

��Tu buvai Karolio mokinys?�� Na, �tai, dabar mergiotė norėjo kalbėtis, netikėtai iki pat kra�tų prisipildė klausimų, dar blogiau, ji nusprendė, k� mananti, ir nebeįmanoma jos priversti tuo suabejoti.

��Jis i�mokė mane pa�inti raides. Ir kaip vadinti pauk��ius bei med�ius. Tai viskas� Tas padaras mūsų klausosi, ar �inai?

��Nesvarbu. Ir be tavo sakymo jo padermė gali pasakyti, kas tu toks.

Tama�as su�nab�dėjo:

��A� antrasis Magijaros valdovo sūnus, o mano brolis yra jo įpėdinis, jei jis vis dar gyvas. Nesu kerėtojas, nė vienas i� mūsų �eimos toks nebuvo.

��A� jutau, k� daro veidrodis. Jis tau atsako. Niekam to nedarytų, tik kerėtojui.

��Na, veidrodis kartais apsirinka, ar ne? Jis nematė kerėtojo ��ar jis ten, ar ne ten.

Ela tuo nebuvo taip tikra. Tiek, kiek Tama�ui pavyko tamsoje į�iūrėti jos veido i�rai�k�, ji nebuvo visi�kai įsitikinusi, ir jam dėl to palengvėjo.

Senelė nebuvo ragana. Senelė buvo senelė, ir tiek.

(Bet kaimie�iai iki �iol aplink jos kap� kabina talismanus: �iaudinius �mogu�ius ir arkliukus, kvie�ių pėdus, bevaikės poros prie jos kapo atne�a �iaudinius vaikelius ir�

� degina juos. Jis niekada nesuprato tokių dalykų.)

��Vis tiek��� pasakė ji, suraukdama antakius. Pasiėmė savo apklot�, įsisupo į jį ir įsitaisė ant �emės, griozdi�ki Skorės balnakrep�iai atstojo pagalv�. Elos �odis buvo paskutinis, ji i� viso nepaliko jokių nurodymų, k� jam reiktų daryti dėl goblino.

Net jei jiedu būtų vieni atvyk�, net jei visas aplink juos sūkuriuoj�s chaosas nebūtų jo i�sekin�s, buvo u�tektinai nerimo, neleid�ian�io nė bluosto sudėti. Įtarimas dėl senelės buvo paskutinis la�as, absoliu�iai nepakeliama na�ta jo protui, ir jis, grį��s į savo pasirinkt� poilsiui viet�, prie� savo vali�, kol mergaitė miegojo, ėmė vardinti sau prisiminimus: senelės draugyst� su Karoliu, senelės pagamint� kar�t� gėrim� nuo persi�aldymo bei vaistus � i�tis� naktį nemiegan�i� senel�. Vėlai naktį galėjai jos lange matyti �vies�, ir dar vėliau, nei vaikas pajėgia nesumerkti akių. Bet ar tai � nepaneigiamas raganystės įrodymas?

Tama�as prisiminė jos mirties dien�: audr� ir �aibus, �mones ir arklius � kai jojo atgal i� laidotuvių, visus permerktus, ap�vie�iamus �aibo �ybsnių, � lietų ir �varbų �altį. Jiedu su Bogdanu persi�aldė, ir jų motina stipriai susigin�ijo su jų tėvu, davė jiems kar�tos arbatos ir degtinės, įsupo juodu į apklotus; jų motina sakė�

�� Tai jos oras. Dieve, kada bus rytas? Kada bus rytas?� O jų tėvas: �Nurimk�. Ta�iau degtinė suraizgė Tama�o mintis ir viskas apsitraukė migla. Jų motina dar ka�k� sakė, k� jų tėvas nutildė ir pasakė: �Niekada jos nepa�inojau. Dievas �ino, ji nebuvo man motina, bet ji mylėjo berniukus�.

Ir jis pagalvojo, tada snūduriuodamas ir dabar persekiojamas miego: �Senelė yra senelė, tai ir viskas. Senelė mėgo, kas su ja sutikdavo. Senelė i�jodavo su kiekvienu, kas jodavo su ja: ji mėgo būti atvirame ore, ji sakė� jiedu su Karoliu da�nai��

Tama�as nenorėjo apie tai galvoti. Jis krūptelėjo ir pakeitė padėtį, bet nepaliovė mat�s senelės su Karoliu, trinan�ių vaista�oles, vien� ankstyv� rytmetį matė juos i�jojan�ius pro vartus� senelė taip ilgai na�lauja, kalbėjo �monės, ta�iau ka�kaip jie pra�iūrėjo neatsargius jų poelgius�

Kol senelis Ladislavas buvo gyvas, ai�ku, nebuvo jokių tokių įtarinėjimų. Dieve, tai netiesa, jo tėvas negalėjo būti Karolio pavainikis, �iniuonio gebėjimai pasireik�tų, ar ne; jei senelė buvo ragana � Karolis tikrų tikriausiai kerėtojas? Jis visada �itaip manydavo, kai pragai�tinga mintis bakstelėdavo jam į pa�on�, bet nė vienas rimtai apie tai nem�stė, niekas net negalvojo, tik �iaip mintys�

� praslysdavo tiesiog pro �alį kaip vanduo aplink uol�. Kaip klausimai apie kerėtojus.

Viduje savy jis pajuto �altį, apgaviki�k� ir tu��i�, tarsi jis galėtų būti ne tas, kuo visada tikėjo es�s, tarsi Magijaros giminė būtų visai ne jo, o jo pusbroliai ir jo dėdės� Kas �ino, kiek i� tikro jie giminės, kiekvienas i� jų? Jei Karolis i� tiesų yra jo senelis, o Ladislavas � jokia giminė, tada jo tėvas neturi jokios teisės į �emes ar savo namus. Jei i� tiesų Karolis � jo senelis� negi jo tėvas �inojo ir kiekvien� savo gyvenimo dien� pakentė Karolį?

Betgi tai � absurdas, akivaizdus absurdas. Nė vienas jo namuose ne�iūrėjo į tai rimtai ir neplatino gandų�

� nebent, Saule valdove, senelė na�lavo, ir Karolis su senele buvo labai atsargūs su savo naktiniais pasijodinėjimais; nė vienas nenorėjo k� nors pasakyti, nė vienas niekada nei�drįso pasakyti k� nors. Motina niekada nepakentė net nepadorumo �e�ėlio, visi t� �inojo, tikrai niekada, jokia ne�lovė nepalietė nami�kių � ir Tėvas neturėjo nė la�o magijos�

Kiekvienas net ne�inodamas �inojo tiek daug dalykų, niekam neimant paskalų į �irdį, niekam net nedingtelint, kad esama kokios nors asociacijos, kad ir kokios �iurpios, kuri ka�kaip niekada, atrodė, niekam nerūpėjo.

Dieve, Tama�ui nesinorėjo dabar apie tai galvoti. Jis matė galiausiai u�migusius arklius, pamir�usius, kad goblinas prie sienos, ir jeigu toks senas karys, kaip Lvi, i�uostinėjo vietov� ir nusprendė pailsėti, pavargusiam kvaileliui galima atleisti jo kalt�. Tama�as pabandė nuvyti �alin nerim�, vis labiau ir labiau pyko, kad Ela pirma sutrikdė jo vir�kinim�, o po to nusprendė, kad jis bus sargyboje, kol ji miegos. Tikriausiai visa tai ji padarė ty�ia, tad jis � neu�migs.

Tama�as matė, kaip į priekį nusvyra goblino galva, tarsi net goblinas suprato, kad to jau per daug. Dabar, m�stė jis, be abejo, galėtų kurį laik� pasaugoti t� padar� ir, jeigu tas negudrauja, gal tada pats i�drįs snūstelti.

Ta�iau, dar prie� taip atsitinkant, Tama�as i�girdo pragystant pauk�tį, kit� ir prasėdėjo jis ten, kol goblinas sau miegojo nunarin�s tamsi� galv�, kasos slėpė jo veid�.

Taigi tokie dalykėliai �ioje �alyje nebuvo naktinis ko�maras, jie begėdi�kai dr�siai t�sėsi iki saulėtekio.

O tas padaras nesibaimino, kad jiedu kuo nors jam pakenks ��matėsi ai�kiai, kad ir kokios būtų prie�astys.

Gracija turėjo pailsėti, ir Nikolajus pasiliko ant jos nugaros ��miegojo, Juris vylėsi, ta�iau pastaruoju metu Nikolajus buvo labai ramus, baugiai ramus, ir jis dvejojo, ar paliest jį, kad įsitikintų, jog jam viskas gerai, ar leist jam miegoti, jei tik miegas rei�kė, kad jam nebeskauda.

Nusprendė, tegul pamiega; pats buvo nuvarg�s: maudė kojas, rankas gėlė� �ia jis liovėsi vardij�s, net nebeminėjo diegian�ių, brūzgynuose gautų įdrėskimų. Jam nebuvo �alta. Atokvėpiai buvo per trumpi, o keliauti � per sunku, kad imtum ir persi�aldytum; savo apsiaust� jis atidavė Nikolajui, nes su�eistoji Nikolajaus ranka darėsi vis �altesnė ir �altesnė, netgi kai Nikolajaus veidas, palietus jį, buvo kar�tas.

��A� kar��iuoju,�� tai buvo paskutiniai �od�iai, kuriuos Nikolajus pasakė, paskutinieji, kurie bent jau turėjo prasm�. Ka�kas apie goblinus ir trolius, ir apie kvailyst� pasitikėti jais.

Kruk�is nebesirodė, bet, dėkui Dievui ir Valdovei, pagalvojo Juris, iki pat �iolei taip pat nepasitaikė ir jokių goblinų; �tai jau ir saulė kyla, jis timptelėjo Gracij� u� pavad�io ir įtikino j� judintis. Zadnis jau buvo i�lėk�s pėdsakais, per greit, nuolat per greit; Juris liovėsi nervintis, kad pames �unį: Zadnis sugrį�davo, kai būdavo per toli nubėg�s; Juris gi plūkėsi kiek pajėgdamas greitesniu �ingsniu, kol Gracija ir vėl turės pailsėti.

Jam skaudėjo �on�. Jis u�traukė Gracij� ant vienos kalvos ir nuvilko �emyn nuo kitos, nė karto i� Nikolajaus nepasigirdo jokio garselio.

Betgi Zadnio labai ilgai nematyti, Juris jau ėmė stebėtis ir nerimauti ir galiausiai, nors bijojo girioje bent gars� pratarti, jis �ūktelėjo:

��Zadni!

��Zadni� Zadni� Zadni��� sugrį�o aidas.

Nikolajus sudejavo ir pakėlė galv�.

��Jis tik gana ilgai ka�kur nubėg�s,�� pasakė Juris, vėl priėjo prie Nikolajaus ir palietė jo skruost�. Nikolajus degė kar��iu. � Ar norite atsigerti, pone?

��Surask t� prakeikt� �unį, � neai�kiai pasakė Nikolajus. � Ka�kas nutiko.

Juris ne�inojo, ar �į patarim� įteigė kar�tinė, ar ne, bet jis ir pats manė, kad taip bus geriau. Jis grį�o į priekį ir nuvedė Gracij� mi�kingos kalvos papėde, lapais nuklotu taku, per purvyn�.

Ten arklio buvo jota, tad jie vis dar teisingam kelyje. Juris trūktelėjo Gracij�, norėjo, kad ta paskubėtų, galvojo, jei tik jie per naktį bus gerokai sutaup� laiko, jei tie, kuriuos jie seka, buvo apsistoj� ir numig�, tada galėtų anuos pasivyti ir galbūt laiku surastų pagalb� Nikolajui.

�niok�tuodamas parlėkė Zadnis � tik tiek artyn, kad per krūmok�nius galėtum pamatyti �vystelint gauruot� jo uodeg�. Tada viauktelėjo ir vėl nukūrė. Turbūt, sakė sau Juris, stengiasi Gracij� vis grei�iau trūktelti. �uo buvo susijaudin�s, galbūt k� nors surado. Meld�iu, dieve, tenebus tai vien triu�io ola.

Juris �iūrėjo sau po kojų, stengėsi nesuklupti, jautė, kad dėl Gracijos prie�gyniavimo rankos tuojau atitrūks nuo pe�ių, ta�iau jis �vilgtelėjo auk�tyn, kur vedė įkalnė, ir pro med�ius pamatė akmenis bei vijoklius, pamatė�

��Mes jau ka�kur atsidūrėme,�� i�kvėpė jis, sulaikydamas skausm� �one. � Meisteri Nikolajau, ten vartai�

Besileid�ian�ios saulės �viesoje galėjo ai�kiai juos matyti. Jis matė, kaip Zadnis įlekia pro juos ir i�lekia, ir vėl atgal į ka�kokį kiem�. Vieta atrodė kraupiai apleista. Jeigu jis vidury mi�ko, pilno goblinų, valdytų tvirtov�, nepaliktų atvirų vartų ir neleistų, kad sienos, kaip �itos, apaugtų kibiais vijokliais.

��Meisteri Nikolajau,�� tyliai tarė jis. � Manau, geriau jūs likite �ia, o a� pa�iūrėsiu, kas ten viduje.

��Atrodo ne per geriausiai,�� sumurmėjo Nikolajus.

Taigi jis suvokia, kas vyksta aplink. Juris patap�nojo jam per petį, nuo Gracijos balno atri�o savo lank� ir strėlin� ir pasakė:

��A� tuojau grį�iu.

Bet dar neprisėlin�s prie vartų ir neapsi�valg�s jis įtempė lank� ir paėmė strėl�.

Dieve.

Jis u�merkė akis ir nusuko �vilgsnį, ir vėl turėjo pasi�iūrėti � į baslius ir į siaub� kelian�ias kaukoles. Pajuto visa apimantį �altį, o jo �irdis i� netikėtumo ėmė smarkiai dau�ytis.

Goblinai, pamanė jis.

Ir tada jis suvokė, kad �alia gyvulių kaukolių yra dvi �monių kaukolės, bei prisiminė, kad jie sekė du �mones; jo keliai ėmė drebėti, o jo �irdis � dar smarkiau dau�ytis. Jis nenorėjo nervinti Nikolajaus, kol dar nieko ne�inojo, jis nepajėgė galvoti, kad tie �iurpūs kaulai � jo brolių, jis neleido sau patikėti, jog galbūt � tai jie. Jurio dantys bar�kėjo, jis buvo toks persigand�s, kad sukando juos ir, pe�iais atsirėm�s į sien�, įslinko vidun u� krūmų, kuriems niekada nebūtų leista augti prie pat vartų, dangos. Jo tėvas tokį nevykėlį pilies pri�iūrėtoj� būtų botagu nuplakdin�s, jo tėvas pasakytų, jo tėvas niekada neleistų, kad vietovė taip ap�eltų�

Niekas nė krust. Zadnis buvo ka�kur pabėg�s, ir niekas jo nesuėdė � vis dar � arba, jei jau suėdė, tai labai tyliai. Juris pastebėjo kit� viet� pasislėpti ir nuslinko link jos, nesijautė ten patogiai, tai nuslinko prie kito u�kampio, dar ar�iau. Ten palūkėjo Zadnio sugrį�tant, laukė, kaip jam pasirodė, labai labai ilgai, taip ilgai, kad vos vėl nepradėjo galvoti apie tuos baisiuosius kaulus, vėl norėjo ir nenorėjo pa�velgti į juos, kad suprastų, ar yra juose kas nors pa�įstamo.

Tad jis vėl pajudėjo, kad galėtų rankomis sugauti Zadnį, jei tik jis parbėgtų, ir įsitikintų, jog tas neketina i�krėsti kokios nors kvailystės, pavyzd�iui, pradėti loti; Juriui skubiai reikėjo grį�ti pas Nikolajų, kuris laukė ten vienas.

Kieme �eimininkauta dar pras�iau. Turbūt goblinai buvo u�puol� pilį, ta�iau jeigu jie nei�vertė pilies vartų, tikriausiai u�silipo did�iuliais vijokliais, vedan�iais iki to atdaro lango�

Staiga jis pasijuto nejaukiai, lyg kas nors jį stebėtų. Juris sulaikė kvap�, norėjo pasislėpti nuo to lango vaizdo, ėmė ie�koti vietos, kur dingt, ir nubėgo pa�ios tvirtovės link.

Tada i�girdo ka�k� pana�aus į nagų caksėjim� per akmenis. Tai galėjo būti Zadnis arba kas kitas. Juris siaubingai pyko ant �uns. Na, i�lįsk, linkėjo jis Zadniui; menkiausias �vilptelėjimas galėtų jį pa�aukti, jei jis menėje, arba � ka�k� kit� galėtų i��aukti.

Jei �i vietovė apleista, m�stė jis, ir goblinai i�vyk� taip pat, kaip paliko kit� tvirtov�, tuomet jiedu su Nikolajumi �i�nakt �ia būtų saugūs. Gal jis surastų Nikolajui lov� ir u�rakinamas duris, gal ne laukujės, kurios i�duotų jų buvim� �ia, bet kokias nors vidines, gal �emutinių kambarių duris, kur jie niekada nepagalvotų ie�koti, ir kur Nikolajus galėtų pailsėti�

Gal jo broliai �itaip pagalvojo. Iki �iol jis sekė paskui du arklius, ir jeigu jie kieme pamatė t� patį, k� ir jis, galėjo nieko nelaukdami i�joti lauk, kaip ir jie i�jotų, jei tik tuojau pat galėtų, arba� jie net padarė tai, k� jis ketino daryti, ir u�sisklendė viduje.

Viauktelėjo �uo, amtelėjo tyloje. Jurio �irdis nusirito į kulnus ir vėl pakilo. Jis pamanė, turiu i�trūkt i� �ia. Dabar.

Bet jei ten ne jo broliai � jeigu ten ne jo broliai, kodėl Zadnis juos �ia atvedė, kas Zadnį �ia sulaikytų, juk �uo vargiai liaudavosi sek�s pėdomis, kad paėstų ar nusnūstų?

Goblinai buvo i�vyk�, be abejonės. Tvirtovėje, kalnuose, goblinai neslėpė, kad jų ten esama.

Juris pasislinko pirmyn, tada kieme, sau u� nugaros, i�gird�s arklio kanopų kauk�ėjim�, stabtelėjo, pamatė Gracij� su Nikolajumi � tas tiesus balne, kairėje rankoje laik�s kalavij�; vienas dievas te�ino, kaip jis jį i�sitraukė. Gracija pa�adino tvirtovės aid�, lėt� kanopų bilsnojim�, Nikolajui įjojant; ogi Juris liko savo vietoje, drebėjo, galvojo, jei �ia kas nors yra, jie pamatys Nikolajų, o jis negali man�s matyti. Saule Tėvu�i, k� jis daro? Ar jis apie tai galvoja? Nikolajus pernelyg protingas, kad įjotų sukeldamas vis� �į triuk�m��

Tada jis suprato, k� Nikolajus daro. Kvailas berniūk�tis per ilgai u�sibuvo viduje, tai Nikolajus sukėlė trenksm� ir atsidūrė tiesiog pilies kiemo viduryje tam, kad priverstų i�siduoti bet k�, kas �ia besislapstytų, galbūt tam, kad sukeltų gerok� sumai�tį, kad kvailas vaiki��ias, jei būtų bėdon patek�s, i�trūktų.

Pasigirdo kojų �liurpsėjimas � viduje. Juris �vilgtelėjo į duris, i�g�stingai pa�velgė atgal į Nikolajų, �engtelėjo, kiek drįso, ar�iau, bandė jį perspėti, ta�iau tarp jų stūksojo sienos linkis � o tas, kad ir kas ten bebūtų viduje, �engė lauk.

T� akimirk�, kai Juris �astelėjo link Nikolajaus, ka�kas ketino sau į nugar� gauti strėl�. Juris pakėlė lank� ir tuo pat judesiu įtempė, ramiai įkvėpė, taip, kaip ir turėtų įkvėpti tas, kuris tikisi, jog jo ranka bus tvirta, o akis taikli; Juris negalvojo apie �udym� � niekada apie tai negalvok, buvo sak�s Nikolajus, vien tik apie tiksl�.

Kai pilkai apsisiautusi figūra i�ėjo pro duris, jis visi�kai atitraukė rank� atgal, tik paskutin� akimirk� prisiminė, kad goblinai � ne elniai: goblinai galėjo dėvėti �arvus, o nugara � nekokia vieta surast joje taikinį.

Nikolajus gi �iūrėjo j t� tvarinį, jis net nepakėlė savo kalavijo. Nikolajus pasakė: ��unsnuki tu�, � ir nuslydo nuo Gracijos nugaros.

Tada anas tarė:

��Kur berniukai?�� paklausė meisterio Karolio balsu�

Juris tvirtai laikė strėl�. Magi�ki padarai � vien i� apgaulės; jie galėjo panė�ėti į tai, kuo nebuvo, t� jis buvo girdėj�s. Ta�iau jis nei��ovė, netgi kai meisteris Nikolajus parkrito, ir kalavijas �vangtelėjo į purvu padengtus grindinio akmenis.

Tariamasis meisteris Karolis nuskubėjo prie jo. Po gobtuvu Juris matė baltus plaukus ir susenusias meisterio Karolio rankas, net Karolio veid� su suraukta kakta. Bet jis nepatikėjo, kol nepamatė, kaip senasis stengiasi padėti Nikolajui, ir tada jis su�inojo, jog tai Karolis. Po to nuleido lank� ir priėjo padėti.

Meisteris Karolis apstulb�s apsidairė aplink.

��Kad tave kur! K�, po velnių, �ia darai?

��Goblinas jį pa�ovė. Manau, gali būti u�nuodyta.

��Nebūtinai,�� tarė Karolis ir vėl nukreipė savo dėmesį į Nikolajų, keikėsi ap�iuopdamas Nikolajaus kakl� ir petį. Juris tylėjo, stovėjo taip pat rankose laikydamas lank�, kol meisteris Karolis atsegė Nikolajaus apykakl� ir patikrino �irdį bei galv�.

��Po galais, goblinai tik menk� niek� mums tepaliko,�� pasakė meisteris Karolis � jam, Juris pamanė; jis susijaudin�s laukė įsakymų. � Nemanau, kad turi paklod�ių arba kokį katiliuk�.

��Taip, pone.

Juris nuėjo ir nuėmė tuos nuo Gracijos. Ir likusias vaista�oles. Kruk�io rast�sias.

�� �itas trolis mums davė. Jis i� jų virė arbat�.

��Trolis, tiesa?�� Karolio veidas persikreipė, pasidarė keistas, kai Karolis sugriebė Jurio atne�tuosius daiktus. � Teprasmenga trolis skrad�iai. Nikolajus � laimingasis, jei dar i�gyvens �i� dien�.

��Nesakykite taip!

��Laimingas jis, jei iki �iol dar gyvas.

Meisteris Karolis ėmė tampyti Nikolajaus sagtis, stengėsi nuimti �arvus, darė tai pernelyg �iurk��iai.

��Leiskite man,�� tarė Juris ir suėmė virveles, prilaikiusias rankov�, tuo tarpu Karolis i�sitraukė peilį ir nupjovė tvars�ius, kuriuos Nikolajus buvo aplink apri��s.

��Prakeikimas, jie prikep�. Imk t� puod�, gauk vandens.

��Turiu balzamo.

��Ne, ne �itam atvejui,�� pasakė. � Judinkis, kvai�eli. Mums reikia ugnies, ir dievai �ino, k� ji pri�auks, bet, po galais, nėra i� ko rinktis. Nestovėk i�si�ioj�s ir negaudyk burna musių! Judinkis!

��Taip, pone,�� i�kvėpė ir pasi�iupo katiliuk�. Vėl lojo Zadnis, viduje pakėlė aid�. � Kur vanduo, pone?

��Kiemo gale,�� at�ovė jam Karolis. � Kur kitur, manai, jam būti? Ir, vaiki�

Jis stabtelėjo ir pasisuko ant vienos kojos.

��Pone?

��Nutildyk t� prakeikt� �unį, gerai?

Goblinas stebėjo, kaip jie įkūrė ugnį, kaip pasitiekė pusry�ius, kaip valgė, Tama�as piktai į jį dėbtelėdavo. Jam skėlė galv�, akys � lyg smėlio būtų pribertos, ir tik judėjimas neleido mintims vėl klaid�ioti tais pa�iais nemaloniais ir beprasmiais takais, kuriais vis� naktį sekiojo.

��K� su juo darysime?�� paklausė jis.

Ela tik pe�iais gū�telėjo.

��Tegul būna.

��Ar mes �ia pasiliksime?

Ela papurtė galv�.

Jis susitvardė ir pateikė kit� klausim�:

��Ar dabar i�vykstame?

Na, k� gi, tuomet Ela nebekalbės. Jis nebekalbės. Tama�as pakilo ant, rodėsi, medinių kojų, supyk�s nuklibink��iavo prie arklių ir ėmėsi juos balnoti, norėdamas palikti �i� viet�; Ela neprie�taravo.

�alia jo, pami�kėje, i�dygo goblinas, arklius sunervino, stebėjo jį, tarsi jis būtų ano tikslas.

��Norėjot j� pamatyti,�� tempdamas Lvi balno pavar��, pasakė jam Tama�as. � K� gi, pamatėte. Ji nenori su jumis kalbėtis. Kodėl nei�vykstate?

��Ji nėra protinga,�� pasakė tas. � Nė i�mintinga.

Tama�as palinko ant balno, pa�velgė per jį ten link, kur stovėjo goblinas: rankos sukry�iuotos, viena koja palenkta, atsi�liej�s į medį.

��Nei�mintinga, nes nesiklausys jūsų? � jam nepavyko pajuokauti. � Ko jūs norite? Kodėl visk� griaunat? Ar tai tiesiog jūsų prigimtis?

��Tu mus painioji.

��Painioju? Ar painioju tai, k� ma�iau pilies kieme? Arba ant Kruk�i Strazo stogo?

��A� esu i�bu okhthis. Tai itra�hių darbas.

Jo ausims � goblinų vepalionės. Įnir��s dėbtelėjo per Lvi pasturgalį, u�dėjo ant jo rank�. Bet tik kvailys atsisako �inių. Meisteris Karolis taip sakydavo. Tad Tama�as nugalėjo savo galvos skausm� bei savo pyktį ir �iurk��iai mestelėjo:

��Na, ir?

��Itra�hiai r ne mano padermės, �mogau.

��Neabejoju, mano broliui �itai buvo svarbu. Ir jos poniai, neabejoju, buvo ne tas pats. Jie neprisistatė. Nepasikeitė mandagybėmis.

��Jie ne i� sumaniųjų.

��O jūs � i� tokių.

��Ar tu arklys? Nemanau. Anie turi keturias kojas. Lengva nusakyti jūsų giminių skirtumus. Ir mūsuose lengva, jei turi kiek proto.

��Jūs sakot, kad esate ka�kuo kitokie nei anie, kaip juos ten bepavadintumėte?

�� �mogau nuobod�iu lie�uviu. I�ties mes skirtingi, kaip tu kad skiriesi nuo savo gyvulių. Jie siun�iami, ir jie vykdo. Su jais nekalbama. Nieko su jais neturima bendro. Jie � �unys. Gi i�bu okhthys � ai�kiai kultūringi.

��Dieve,�� Tama�as atsuko padarui nugar�, pasisuko į El�, besėdin�i� ant upok�nio kra�to, pasakė: � Mes pasiruo��.

Bet kai vėl pa�velgė goblino link � ten vien tik med�iai tebuvo, ir jokio judan�io lapelio, rodan�io, kur ano būta.

��Skerdikai,�� jam i� paskos pasakė Tama�as tikėdamasis, kad tas i�girdo. � �mog�ud�iai. Paleid�iate savo �unis, kad u� jus jūsų darb� padarytų, koks gi skirtumas? Koks gi, po �imts, skirtumas, pasakykit man?

��Ne,�� tarė Ela, ji stovėjo u� jo, nors Tama�as negirdėjo jos judant. Jo �irdis pa�oko.

��K� �ne�? � Jis vis dar pyko � ant jos pyko, Azdra�ikiui dingus i� akira�io. � Neklausti, kas nutiko mano broliui? Neklausti, kur mes einame?

��Tenai,�� ji kryptelėjo galva vartų pusėn, pro kuriuos praeit� naktį nenorėjo antr�kart eiti. Ji ne�ė ry�ulius, kuriais jie naudojosi; prakti�ka mergiotė � jis buvo pritrenktas.

��A�iū, � pasakė jis. Neypa� maloniai. Pabandė dar kart� ne�ymiai linktelėdamas padėkoti po to, kai paėmė ry�ulius. � Dėkoju.

�� �ia nesaugi vieta,�� tarė ji. � U� antrų vartų � mi�kas. �monės įeina ir nebei�eina. Manoji ponia sakė, kad ne�ino, ar tikrai yra kitas mi�ko kra�tas, o gal jo pami�kė ne visada ta pati, jei negali į�iūrėti takelio.

Trys mintys i� eilės. Nuostabu ir nepaprasta.

��O tu gali?

Ji ne�ymiai kilstelėjo smakr�, antakiai suraukti, pasakė:

�� �inoma. Tu ne?

Akimirk� jis nesuprato arba nenorėjo suprasti: buvo nepaprastai pavarg�s nuo jos nuotaikų ir į�eidinėjimų. Po to suprato, kad tai ir vėl tie kerėtojo reikalai, be to, kaltinimas melagyste.

��Ne,�� atsakė jis ir tada (Tama�as nepajėgė pasiprie�inti) pa�velgė į vartus norėdamas su�inoti, ar galės k� nors pamatyti. � Nieko ten nėra.

Jam beri�ant prie Skorės balno ry�ulius, paduodant Elai rank�, ji dar labiau suraukė antakius.

Lipdamas į Lvi baln�, Tama�as antr�kart �vilgtelėjo mi�ko pusėn. Ir vis dar, tiek, kiek galėjo matyti nuo tos pakilumos, ten nieko nebuvo.

Ji paragino Skor�, jis pasekė ja galvodamas, kad dar kart� pasirinko, kad, nors ir kaip pavojinga būtų buv� bandyt i� �ia grį�ti, ateityje bus dar blogiau.

��Kur mes traukiame?�� paklausė jis. � Ar tik mes dviese ruo�iamės i�eiti į priekį ir pabelsti į karalienės vartus bei pasakyt: �Kaip jums ne gėda?� K�, dėl dievo, ketiname daryti?

��I�vyt j�, � atsakė Ela. � I�ardyti jos kerus.

Mes abu bepro�iai, pamanė jis. Galvojo, o kas, jei a� bū�iau Karolio anūkas � ne Ladislavo? Kas, jei, po galais, Karolio nebėra ir jos ponios, ir mes likome visa, kuo kiti dar gali pasikliauti?

O kas, jei taip ir būtų? Mes ne�inotume. Mes nesu�inotume, kol neapsisuktume aplink ir negrį�tume, o tada jau būtų per vėlu, ar ne?

Jie prajojo po arka. Jojo vingiais per krūmus, aplink plytų bei akmenų krūsnis, pro sienas, kurios buvo kambariai, skliautuoti rūsiai, koridoriai. �ia dar nebuvo takų, tik pusiau apdeg� grindinio akmenys, tarp kurių augo pikt�olės ir krūmok�niai. �ia nebuvo magijos. Tama�as laukė, kada pamatys ka�k� atsitinkant.

��Kadaise �ia gyveno mano ponios senelė, � tarė Ela atsakydama į niek�. O gal tai buvo ankstesnio jos atsakymo dalis. � Ji �ia gimė.

��Kas tai per vieta?

��Hazelis.

��Hazelis!

Bet juk tai buvo stipri tvirtovė, vietovė su daugybe �monių. Sugrį�o jo praeitos nakties sapnas, kai buvo pla�iai atmerktomis akimis: �monės ir �ūtis, ir �viesos suskaldyti akmenys.

��Ar jie anapus kalnų �ino apie Hazelį?

��Mano�

�Mano senelė man pasakojo apie jį�, � Tama�as buvo pradėj�s sakyti. �ia senelė turėjo giminių. Dieve. O kas, jei tai � tiesa? Ir visi tie �monės praeit� naktį� jie mir� mir� kaip senelė. Jo galvoje tie pasakojimai buvo vakar diena: mi�kai ir laukai, ir kaimai, kur gyveno �monės ir kur vis� gyvenim� triūsė.

��Tavo�? � Ela paragino jį, ta�iau Tama�as nebuvo pasiruo��s jai pasakoti apie senel� arba tiek ja pasitikėti.

��Kas jam nutiko?�� paklausė jis.

��Kas jam nutiko? Valdovė mirė. �monės mirė. Prie� daugel am�ių. Prie� �imtus metų. Jei jie �ino apie Hazelį, ar �ito jie ne�ino?

Tama�as girdėjo j�, ir jos �od�iai grimzdo tiesiai į pa�ird�ius, atmesdami sveik� prot�. Visa, k� �inojo senelė, negalėjo būti taip seniai. Tai koks nors kitas Hazelis. Arba visa, k� senelė sakėsi ma�iusi, buvo tik senelės sektos pasakos � vienas melas.

Galbūt jis � Karolio anūkas. Ir �tai dabar jis visam laikui �ino, kad apie �i� vietov� senelė jam melavo. Per daug dalykų, kuriais jis niekad savo gyvenime neabejojo, dabar keitėsi. Ir tuo metu anapus tolimesnės arkos Tama�as pamatė mi�k�, kurį raganiūk�tė pavadino pavojingu, vartus, kurie leido į�iūrėti tik �ali� priebland� ir �imtame�ių med�ių kamienus.

��Kas �ia nutiko? Ar karas?

��Su goblinais. Kai sudu�o veidrodis.

��Tas veidrodis.

�� �is veidrodis. Ponia laikė jį Tajni Tvirtovėje, o goblinai j� nu�udė, ir Pavel� nu�udė, bet negalėjo surasti veidrod�io ir man�s negalėjo rasti.

��Kas tas Pavelas?

��Tiesiog Pavelas. Jis atėjo i� Hazelio, kai tas �lugo. Ir niekada po to jis nebepasveiko, ponia sakė. Bet, matyt, jis kovėsi su goblinais, kai jie atėjo. Jis būtų kov�sis.

Tikra bėda, Elos balsas tik vos vos virpėjo. Bet jiems jojant pro ark�, jis daugiau m�stė apie tai, k� ji pasakė, ir apie tai, kaip pagauti j� meluojant; arklių kanopos bilsnojo mi�ko prieigose, o po to �velniai �iug�dėjo per nukritusius lapus. Vir� jų dūsavo vėjas, ryto saulė dėmėmis margino �em�. Vietovė neatrodė tokia baisinga, kad neleistų nei kairėn, nei de�inėn ar tiesiog pirmyn. Arkliai buvo neabejotinai ramūs, Skorė, jiems praeinant pro krūm�, kuo nepagarbiausiai prisiplė�ė �abtus lapų ir, jiems betursenant, su�lam�tė.

Juris svarstė, ar nepasigin�ijus su Ela. Ir apsisprendė.

��Sakei, kad Hazelis �lugo prie� �imt� metų.

�� �imtus.

��Tai kaip tas tavo ponios tarnas galėjo būti i� Hazelio? Negali taip būti.

Ji suraukė kakt� ir atrodė, kad akimirk� dėl to susim�stė.

��A� ne�inau. Ji taip sakė.

��Prie� kelis �imtus metų?

��Raganos � jos gali būti labai senos. Mano galva, ji buvo sena.

��Kiek tau metų?

��Tikrai ne�inau� Manau, manau, gal penkiolika.

Dieve, ji vargiai vyresnė u� Jurį. Dėl dievo meilės, u� Jurį. Ir visa tai gula ant jos?

��I� kur tu?

��I� Albazo. Manau, kad i� Albazo. Ponia pasiėmė mane, kai buvau labai ma�utė. Kūdikiu būdama maniau, kad ji mano mama. Bet ne.

Po tylos tai buvo tikra srauja, ir tokioje gūd�ioje tyloje, kur vieninteliai garsai � lapų �nab�desys ir arklių judėjimas. Jis galvojo, kaip liūdna, kad ji painioja tokius esminius dalykus, kaip �ie, ir net nėra įsitikinusi, kur gimė. Kad ir visa ta jame jos sukelta sumai�tis, Tama�as bent jau �inojo, kas jo tėvai ir kur jo namai.

��O gal ir buvau jos dukra,�� tarė ji �iek tiek pajojus, kalbėjo per lapų ku�desį po arklių kojomis. � Nesvarbu� Kas tavo motina, jei ji ne ragana? Ir kiek tau metų?

��Septyniolika. Ir mano motina � ne ragana. Raganų ji nemėgtų.

��Kodėl?

��Papras�iausiai nemėgtų. Mama linkusi į patvarius dalykus. Ji nenorėtų galvoti apie goblinus. Ji��� � Ji niekada nemėgo senelės pasakojimų, pagalvojo sau. Ji bijojo senelės.

Senelė nebuvo tokia kaip kiti, ar ne? Nė vienas nesakė jai �ne�.

Dieve, galbūt nė vienas negalėjo pasakyti.

Gal, pagalvojo jis, gal a� galėjau i� meisterio Karolio i�mokt, kaip kerėti, jei tik jis būtų norėj�s mane mokyti � ta�iau jei jis būtų galėj�s mane mokyti� tai kodėl nemokė?

��Ela, kodėl Karolis nesustabdė goblinų puolimo?

Ji pa�velgė į jį per jų arklius skiriantį nuotolį.

��K�?

��Tų goblinų, kurie mus u�puolė. Kodėl Karolis jų nesustabdė? Jis buvo su mumis, jis matė pavojaus �enklus. Kodėl mūsų nesustabdė?

Ela �vilgtelėjo į priekį, tarytum būtų �iūrėjusi į ka�k� u� tūkstan�io mylių.

��Ela. Kodėl. Jis. Nesustabdė? į � Atsipra�au?

��Kodėl meisteris Karolis leido mums joti tuo keliu? Kodėl neu�leido burtų ir mūsų neapsaugojo?

��Kodėl gi tu nesustabdei?

��Nes a� ne� a� negalėjau. Kad ir kas bebū�iau, niekada nesimokiau, jis niekada man�s nemokė. Kodėl tu negali atsakyti į paprast� klausim�? Tu ten buvai, tiesa? Kodėl tu mūsų neperspėjai?

Ji papurtė galv�. Oras aplink juos atrodė keistai tylus ir slegiantis. Iki �iol jis manė, kad suraukti antakiai � i� pasipūtimo. Arba pyk�io. Dabar jis jautė nerim�. Rodėsi, kad priekyje ma�iau saulės �viesos. Ir jei �ia esama tako, jis nepajėgė jo į�iūrėti.

��Ela?�� pa�aukė jis, nes �ios vietos klaikuma vertė jį galvoti apie an� keli�. O gal mintys apie keli� vertė pernelyg gyvai prisiminti u�pultį. � Kaipgi Karolis nieko nepadarė, kad mus perspėtų?

��Nes� nes magija to norėjo.

��Kieno magija? Goblinų?

Jos galva krestelėjo.

��Ne. Niekas ne�ino. Niekas negali �inoti, kada burtai stoja prie� burtus. Bet kas galėjo būti, galėjo būti manoji ponia. Visada gali kas nors būti. Prie�ingi burtai bet kur gali nueiti, ir nepasakysi, kas atsitiks.

�Visada gali kas nors būti� � skambėjo lyg Karolio �od�iai.

��Kartais,�� sakė Ela,�� kartais negali to i�vengti, nes net ne�inai, ar tu tai padarei. Kartais bijai ka�ko nepadaryti. Mano ponia sakė� sakė, gal Karolis visk� pablogins, ji tikrai ne�inojo, ar jis i� viso ateis, bet ilgiau laukti ji nepajėgė. Ne�inai, kieno tai u�ma�ia: jos burtai ar karalienės. Nepaisant to, ji pa�aukė Karolį. Taip susiklostė � ir įvyko taip, kaip įvyko.

��O dabartinė mūsų kelionė? Ne�inome kur arba kodėl, tiesiog jojame?

��Surasti mi�ko vidurį, � tarė ji. � Ta�iau a� ne�inau, kieno burtai mus veda. Ne�inau, kieno kerai stipresni.

Tokį dalyk� i�girsti � visi�kai jokia paguoda.

��Mes einame prie� visų goblinų karalien�, o tu abejoji, kieno burtai stipresni. Ela, tu��� �Tu ne tokia jau, po �imts, gudruolė, kaip apie save manai�, � pagalvojo jis sau Nikolajui būdingais �od�iais.

Bet ar jis neina ten, kur ji veda? Ar daugyb� kartų nem�stė, kad, jei tik būtų turėj�s nors kiek sveiko proto, būtų i�vyk�s namo? Ir kurgi jis dabar?

Besi�valgydamas aplink save į med�ius, po mi�k�, jo akimis �iūrint � be kelio, be takelio� i� tiesų, kur jis?

��Ne tik a� abejoju,�� tyliai tarė ji. � Visos Girios raganos. Gal a� � vienintelė jų turima galimybė. Galvoju, turėtume eiti ir pamėginti todėl, kad a� taip manau, �tai ir viskas. Jos visk� padarėli visk� padarė. A� esu ta, kuri palikta ateiti. Taigi a� esu did�ioji Tajni Girios ragana, ar supranti? Ir a� ne�inau, kieno burtai tave atvedė, nė karalienė negali �inoti. Nė viena i� mūsų negali �inoti, kieno burtai veikia.

��Tai kas i� to gera, jei niekas nesugeba pasakyti, kas atsitiks?

��Bet viskas kei�iasi. Ir jei tu darai k� nors ma�o, taip gali atsitikti dėl ka�ko didelio, o jei tu darai k� nors labai didelio, lengviau su�inosi, k� darai, kalbėjo mano ponia.

Kaip tu darai k� nors labai didelio?�� klausimas, kuris liuoktelėjo jam į galv�. Jei jis būtų Karolio mokinys, jei tik visa, k� ji sakė, i� viso yra tiesa, o ne beprotybė, tada Tama�as norėtų mesti i��ūkį �iai jų padė�iai ir padaryti ka�k� magi�ko � meld�iu, dieve, ka�k�, kad tai galėtų baigtis visiems laikams arba kad jis i�bandytų, ar i� viso turi savy magi�kos galios. Jeigu jis kerėtojas, galėtų i�burti nepaneigiam� įrodym�, argi ne?

Bet tuomet, jei magija veikia taip, kaip ji sakė � niekas negali �inoti. Ar ne tai visais savo ai�kinimais k� tik pasakė Ela: niekada niekaip nesu�inosi.

Kur dingo tas prakeiktas goblinas ir k� jis buvo pasi�ov�s daryti? Ne�a �ini� karalienei?

Ir kodėl Karolis jam niekada nesakė, ar jis kerėtojas? Kodėl Ela pasakė tai, k� pasakė, kai vis� �į laik�� gi nekalbėdavo ar negalėdavo kalbėti?

Ar atsitiko kas nors?�� svarstė jis. Ar ka�kur ka�kas pasikeitė? Ir ar tai mūsų, o gal jų burtai mus į �i� vietov� atvedė?

Pabudimo pragaras. Tamsa ir lau�as, ir ka�kas d�er�ki�s jo ausyse. �e�ėliai ant akmeninių lubų. Bukas skausmas. Ir, po �imts, tas �uo. Nikolajus pakėlė savo sveik�j� rank� ir atstūmė skalik�. Vir� jo palinko Karolis. Jis trumpam turėjo vargo atrinkdamas, kas �ia. Ta�iau tie vaizdai u�sibuvo jo regėjimo lauke.

��K� gi, k� gi,�� tarė Karolis. � Laba diena, meisteri med�iotojau.

��Kad tave po �imts,�� sumurmėjo jis. � Kur tu buvai?

��Ant savų kojų, pasirodo. Tu gi turėjai arklį, ant ko joti. Bent jau pon�. Jaunėlis Juris sakosi i�sek�s paskui �unį. Ir ne�ino, kur jo broliai, tikisi, nebent, kad jie i�sisuko. Jis kartu su troliu sekė paskui juos, be to, viliasi, kad tos kaukolės kieme � ne jų. � Karolis pabruko rank� jam po galva ir u� jo u�ki�o susukt� apklot�, tada nuėjo prie lau�o ir ka�ko pripyl�s atne�ė. � I�gerk �it�.

��Dvokia kaip arklid�ių s��lavos.

�� �iek tiek sudrėko. Tiesiog i�gerk ir liaukis skųstis. Gyvas esi. Tai geriau, nei kai kurie i� mūsų gali pasigirti, ar ne?

Jis i�gėrė, i�siurb�iojo �leik�tulį kelian�iais gurk�neliais. �uo ka�kur i�dūmė � ten, kur ir berniūk�tis, su viltimi pamanė.

��Kur Juris?

��Miega,�� Karolis mai�an krovė indelius, daugybė ma�ų puodyny�ių per vis� stal�. Pridrabstyta miltelių ir lapų, ir �olių.

Nikolajus pabaigė i�tu�tinti puodelį ir pasistatė jį sau ant krūtinės; �velgė į lubas, jis manė, kad į menės lubas pilyje, prie� kuri� neteko s�monės, o lau�as � ne per geriausia mintis, jei aplink esama goblinų.

��Ar �ia tavo sesers pilis?�� paklausė jis, kai Karolis paėmė puodelį.

��Buvo.

Jis prisiminė kieme stirksojusias kaukoles ir atleido senajam u� grubum�. Pasistengė i� anksto pagalvoti apie ateitį, pabandė pa�iūrėti, ar krutės su�eistosios rankos pir�tai, ir tie judėjo, visai paken�iamai, kad būtų naudingi. Ta�iau kak ir kokia bebūtų Karolio neseniai paruo�toji arbata, jo galvelė galėjo liudyti, kad ji tokios pat rū�ies, kaip ir trolio: jis galėjo skai�iuoti savo �irdies dū�ius � dunks, dunks, dunks, garsiau u� lau�o tra�kesį, garsiau u� sen�jį, kuris sėdėdamas, rankas tarp kelių nuleid�s, i� verpalų kuodelio pynė raizgalyn�.

Jis pagalvojo apie laibus pir�tus � tas pats �aidimas, tas pats duslus ū�imas� galvojo apie sen�j� poni� prie �idinio, senoji ponia pasi�iūri į jį tamsiomis tamsiomis akimis ir sako:

��Ar mes tik ne smalsuoliai? �nipinėjame? Ar �inai, kas nutinka berniukams, kurie �nipinėja?

��Stanio ie�kojau,�� pasakė jis,�� pamed�ioti,�� kiek atminė. Jie su Staniu med�iodavo anais laikais, kai Stanis buvo nerangus vaikėzas ir jis toks�

Ir jis�

��Tu da�nai su mano sūnumi lakstai,�� sakė senoji ponia. � K� jūs mi�ke darot, a? Į pauk�telius spoksot?

��Taip,�� atsakė jis.

��Pa�velk į mane,�� ponia sugavo jo akis, ir jis nebegalėjo jų nusukti. Gerokai vėliau ji liovėsi raukiusi kakt�, o jis vėl galėjo kvėpuoti. � Tu nemeluoji. Neįprasta. Nemanau, kad kada bū�iau sutikusi berniūk�tį, kuris nemeluotų. Ar esi i�tikimas Staniui?

��Taip, ponia,�� atsakė jis.

Ji tarė:

��Esi protingas berniukas. Pernelyg protingas, kad pagautum meluojant. Man�s daugiau ne�nipinėk. Ar girdi?

��Taip, ponia,�� atsakė jis ir vis� t� laik� spoksojo į jos pinamus ra�tus.

Karolis pasakė:

��Paleisk vaikį, U�ula.

U�ula buvo jos vardas, bet niekas niekada jos taip nevadino. Nuo tos dienos, kai Senasis Lordas �uvo, iki jos mirties dienos ji buvo Ponia, ir tik po to Stanis tapo valdovu, o jo �mona Agnie�ka tapo Magijaros ledi, tuomet Stanis jau buvo vyras, turintis tris sūnus.

Tas pats pynimas kaip senosios ponios. Metų metais jis nematė, kad Karolis tai darytų.

��Kas tai?�� paklausė apduj�s. Klausimas, kurį tro�ko pateikti poniai, bet ji buvo mirusi. Mirė ji per audr�, lijo be perstojo, kol ji atsidūrė savam kape � �altas ir nejaukus lietus su �aibais ir griausmu�

��O tu k� galvoji, kas tai?�� paklausė Karolis.

Lau�o �viesa u�klupo Karolį nepatogioje padėtyje, nu�vietė �iauriai perkreipt� veid�, o plaukai � ugnies spalvos. Pir�tai u�griebė kit� kilp�. Narvas, visai be prie�asties pamanė Nikolajus. Sp�stai.

��A� ne�inau,�� metai i�mokė jį meluoti, kai reikia. � Kur berniūk�tis?

��Miega. Pervarg�s.

��O kaip Bogdanas ir Tama�as?

��Ne�inau.

��Na, o tu kur buvai? Kur buvai per paskutines dvi dienas?

��Tris. Dabar tre�iosios popietė.

��Kur, po velnių, buvai?

��Mano arklys metėsi �uoliais,�� atrė�ė Karolis. � Nukritau. I�ėjau pagalbos. Jei dėl vakar � �ia nieko nebuvo. Ar pakaks?�� Zadnis vėl pratrūko loti ir nusirito per kambarį, ant stalo parversdamas butelaitį. � Kad tave kur!

Zadnis lyg pa�ėl�s nagais brai�ė duris. Nikolajus prisiminė savo kalavij� ir ėmė jo grabalioti, Karolis gi pametė savo raizginį ir atsistojo.

��Kur veda tos durys?�� paklausė Nikolajus.

�� Į rūsius.

��Meisteri Karoli?�� Juris, trindamas akis, paknopstom �oko i� kampo, jo plaukai buvo suvelti. � Meisteri Nikolajau?

��Cit,�� sudraudė Karolis, nuėjo, atkėlė į duris įremt� baslį. Nikolajus stengėsi pasikelti, grabinėjo aplinkui savo kalavijo. Juris rankose laikė lank�, įtempė jį.

��Cit!�� pakartojo Karolis, ir Zadnis suink�tė tyloje. Galėjai i�girsti ka�k� velkantis � lėtai lėtai, kaskart po �ingsnį.

��Tai trolis,�� su�nab�dėjo Juris. � Kruk�is!

��Kruk�is, tiesa?

��Kur mano kalavijas?�� su�nyp�tė Nikolajus, ta�iau Karolis at�ovė skl�stį ir pla�iai atstūmė duris.

Trolis, be abejonės. Atrodė, tarsi kas ant laiptukų būtų prikrov�s krūmo�akių krūv�: stovėjo apkib�s �akelėmis, dvi did�iulės akys tarp kudlotų gaurų. O Zadnis, nors ir i�tikimas �uo, liuoktelėjo jam į rankas, lai�ė jį, vizgino uodeg�.

��Tikrai Kruk�is,�� pasakė Juris.

� O, po velnių, � i�kvėpė Nikolajus, vėl nugrimzdo prie kampo atramos ir �iūrėjo, kaip trolis ir �uo įeina vidun.

Saulė � �alia �viesybė dangaus skliaute.

��Niekada nema�iau tokių auk�tų med�ių, � pasakė Tama�as ir pridėjo: � Niekada negirdėjau tokio tylaus mi�ko,�� nes be jų slinkties nesigirdėjo nė menkiausio garselio, nei pauk��io ar vamzd�io, nei triu�io �uolių per lapus.

��Ar tu vis dar matai tak�? A� nematau.

��Galiu jį į�iūrėti,�� laikydamasi ka�kokio kelio, kurio iki �iol laikėsi, atsakė Ela.

O dėl visų jos tvirtinimų, kad jis pats turi kerėjimo gali�, �ioji vietovė jam atrodė tik vis klaikesnė ir klaikesnė, vietovė, kuri vertė jį jausti � jam nepavyko to suvokimo i�reik�ti mintimis, ��kad nuo �ia mi�kas neturi tikslių kra�tų. Savoti�ka tai buvo jausena � tarsi tas mi�kas i� vidaus kitoks nei i� i�orės. Ta�iau taip jis suprato. Ir mi�kas prie�ais rodėsi tamsesnis nei bet kur kairėn ar de�inėn, ogi Ela pastoviai tvirtino �inanti keli� ir tai, kad kai jie nusigaus į reikiam� viet�, ji pa�ins j� bei panaudos veidrodį, ir visi girios burtai bus jos valioje. Arkliai mindė rudai marg� kilim�, daugelio vasarų lapus, ir med�ių kamienai buvo daug auk�tesni u� kada nors matytus � tarsi jie ir arkliai būtų susitrauk� arba pasaulio matai būtų pasikeit�. Tik negyvi lapai buvo įprastinio dyd�io ir labai storai sugul�, lyg vėjas �ia retai teu�klystų. Vietomis, kur sukrit� lapai slėpė duobėtas nuokalnes ar med�ių �aknis, arkliai �engė atsargiai � �emė buvo pilna klastų ir �abangų. O �alumoje vir�um jų, per ankstyvose sutemose, kurios įtikinėjo akis, kad saulė leid�iasi, rodės, pama�u daugėja brūzgynų ir pinklių.

Bet taip negali būti. K� tik buvo pusiaudienis, o jie �tai joja tokioje prieblandoje, kad atrodo, jog pati saulė i�blėso arba valandos, slapta skubėdamos, nuslydo į tams� ir naktį. Akys tikėjo. Kūnas irgi. Tama�as pajuto besigalinėj�s su �iovuliu, įtikinėjo save, kad dar nėra taip vėlu, kad yra mieguistas, nes vakar per naktį per ilgai sergėjo goblin�. Tuo metu, kai �ioje raizgioje pami�kėje Lvi ramiai turseno paskui Skorės uodeg�, o Ela buvo paskendusi mintyse ar burtuose, jis juto, kad darosi vis sunkiau ir sunkiau i�laikyti akis atviras. Jo kūnas lingavo į �velnių Lvi judesių takt�. �Kam prie�intis?� � rodos, ku�dėjo lapai.

��Kiek dar, tavo nuomone, iki saulės laidos?�� paklausė tarsi tik dėl savo balso skambesio per mieguist� lapų o�im�. � Negaliu patikėti, kad jau taip vėlu.

��Nebe�inau,�� murmtelėjo Ela.

Tama�as regėjo tik jos nugar�, bet nuokalnė suteikė Lvi dr�sos aplenkti Skor�, lėtas �ingsnis po lėto �ingsnio, tad valandėl� jie jojo greta. Pati Ela numaldė �iovulį, pla�taka prie burnos, ir jis krestelėjo savo galv�, nes tai, kas matyta, vertė �iotis.

��Negaliu i�tverti nesnaud�s,�� tarė jis. � Tai �i vieta. �is mi�kas. Po galais!�� Tre�ias �iovulys. Kvailiau negu kvaila. Papurtė galv�.

��Jis labai senas,�� pasakė Ela. � Tai ir viskas. Sena vieta. Ponia sakė�

Ji sulaikė �iovulį, o jis nebegalėjo atsispirti. Buvo juokinga ir kartu baugino. Sutemos tarsi antklodė leidosi ant jų, ogi oras po �imtame�iais med�iais nuo tokios tamsos turėjo būti �altas, ta�iau i�vis nieko nejutai. Ir �tai Tama�as nebesugebėjo prisiminti, koks buvo artimiausias jų tikslas, ta�iau atsiminė, kad jis svarbus ir kad jie nedrįso stabtelėti � buvo per daug elnių ir per daug vilkų, ir jis kiemo gale broliui atidavė savo lank�. Viena mergaitė padavė jam pyrag�, ir jie suvalgė jį an� naktį prie lau�o � staiga Lvi suknapsėjo, u�kliuvo u� nukritusios �akos ar savos kojos, krestelėjo Tama�� i� pusiausvyros.

��Po galais!�� Jo s�monė klydinėjo. Arklių �ingsniai buvo sunkūs, lėtesni, vis lėtesni, ir tai negerai. Jis palinko ir sudavė Skorei. Skorė pa�oko, Lvi irgi krūptelėjo i� snaudulio, ta�iau, kol prijojo kalvos papėd�, arkliai ir vėl vos �engė, antr�kart tokiam pok�tui nebepasidavė: tik akimirk� �engė greitesnį �ingsnį ir vėl aptingo.

��Negerai,�� tarė jis. � Visai negerai.

Ela pakėlė prie lūpų amulet� ir laikė jį auk�tyn i�kelt�, jos akys buvo u�merktos, siaubingas susikaupimas veide.

��K� tu darai?�� pradėjo klausti Tama�as, bet kaip tik tada blykstelėjo �viesos kibirk�tis, tarytum veidrodis būtų sugav�s saul�, po to kita kibirk�tis ir kita, ir kita. Jos akys atsimerkė, ji leido veidrod�iui nuslysti kadaruoti ant grandinėlės, ir �viesos kibirk�tys ėmė �okinėti aplink juos ant �emės, ant jų.

��T�sk!�� jis �ūktelėjo ir, iki s�stingio priblok�tas bei atitol�s, pamatė saulės �vies�, �ėrin�i� i� veidrod�io ant med�ių ir nutvieskian�i� �em�. Dabar jis nebesuprato, ar teisingu keliu jie traukia. Galėjo tik joti kartu su �viesos blyksniais, kurie, rodės, �oka ir moja tolyn, tolyn į gūdum�.

Ilg� laik� atrodė, kad jie eina ta kryptimi, arkliai gyviau jojo, jų kelias buvo nu�viestas nesan�ios saulės spindesio, svaiginantis, sūkuringas �viesos �okis, kuriame, Tama�as ėmė tikėtis, buvo saugu�

Kol jie priėjo statų nuolydį, ir ta �viesa �ybtelėjo į metal�.

��Ela!�� su�nab�dėjo jis u�traukdamas atgal ��slus. Jis matė goblinus, �imtų �imtus goblinų, i�sirikiavusių kautynėms pasaloje tarp lapų.

Bet jo paties balsas, rodės, atsklinda i� tolo, ir Lvi suklupo, kai jis ėmė jį sukti ant �laito. Jis matė El�, jojan�i� toliau, vėl pabandė ant lapais nuklotos nuokalnės apsukti Lvi, pasiekti j� ir nukreipt į �alį, bet, kol jam pavyko įtikinti Lvi, kad j� pavytų, buvo per vėlu: ji įjojo tarp goblinų rikiuotės eilių ir tos gretos puolė, viena greta ir kita, ir dar kita virto į metalo, suirusių odų, nubalusių kaulų krūvas.

Jis spoksojo nusteb�s, u�valdytas regėjimo keistumo, klausė sav�s, ar jis įsivaizduoja, o gal mato, k� mano mat�s. Lvi su juo sustojo, ir Tama�as bandė paraginti jį pasivyti raganiūk�t�, ta�iau nuo tos akimirkos, kai jis truktelėjo pavadį atgal, Ela vis tolo ir tolo. Dabar veidrod�io blyksniai tvisko ant �emės priekyje ir �oko tarp med�ių, bet ne ten, kur jis. Visas mi�kas, atrodo, pritemo, o Ela ir �viesa rodėsi toli, labai toli.

��Ela!�� jis �ūktelėjo jai i� paskos. � Ela!

Mi�kas, atrodė, praryja garsus. Jis stipriai sudavė Lvi jų abiejų labui, ta�iau Lvi grei�iau nėjo ir net nesibaidė daugybės kaulų, besivoliojan�ių ir bar�kan�ių ten, kur jie jojo. Matė, kaip Ela tarsi i� labai toli pasi�iūrėjo atgal. Ji buvo beveik pasiekusi kitos kalvos vir�ūn�, po to ant kalvos vir�aus.

��Tama�ai!�� jis manė i�gird�s, kaip ji jam atsako. Bet tada kibirk�tys i�nyko, ir mi�ke, kuriame jis buvo, nebepaliko jokių pėdsakų. Lvi apati�kai sustojo, Tama�as i� nevilties nuslydo �emėn, paėmė u� pavad�io ir ėmė jį vestis, atkakliai versdamas nuolat judintis auk�tyn ir auk�tyn į kalv�.

Ta�iau ant kalvos jis turbūt pasuko �onan ir suklydo dėl krypties � kalvos turi tiek daug veidų ir taip lengvai paklaidina. Jis nukėblino per vis� pla�i� pa�lait� ir visur rado �iurpiai �uvusių, tarsi būtų u�klyd�s į kokį u�mir�t� mū�io lauk� i� kronikose neu�fiksuoto karo. Elos � nė �enklo, nė ma�iausios jo ie�komos �viesos �vystelėjimo, vien tik krentan�ių kaulų, tar�kan�ių �arvų bar�kesys, ne�mogi�kų kaukolių reginys � Azdra�ikio padermės, pana�ia ginkluote. Nuo vieno �uvusiojo jis pakėlė kard� � bauginantį daikt� su spygliais, kurių paskirtis gal nuginkluoti� dievas �ino, kokia dar.

Su �ituo jis toliau ėjo aplink kalvos vir�ūn�. Ela negalėjo turėt tiek daug laiko, kad dingtų. Skorė galėjo u�sio�iuoti ir staiga patraukti savais keliais ar net, sergėk, dieve, numesti j� ir palikti paslėpt� brūzgynuose. Jei taip bus nutik�, gal jis pamatys j� i� auk��iau.

Ta�iau kai jis apkeliavo aplink vis� kalv�, surado tik daugiau baltų, beakių �uvusiųjų ir begalinius mi�ko takus. Leidosi ta kryptimi, kur link manė, kad iki tol jie keliavo; kardas buvo u�bruktas u� dir�o ir Lvi pavadys rankoje, vis trūk�ioj�s jį, kad net rank� diegė. Karts nuo karto jis �ūkteldavo Elos vard�, bet lyg sapne mi�kas u�go�davo jo bals�. Per stingdantį lapų �naresį Tama�as tarė Lvi:

��Mes j� surasim. Ji negulės �ia. Kvaila mergiotė sako, kad galiu kerėti. Tai pabandysim, ar ne? Sakykim, kad mes turime j� surasti. Galvokim apie tai, na, geras arklys�

Lengva u�migti. Pernelyg lengva u�merkti akis, netgi �ingsniuojant; jis vis dar u�eidavo i�bla�kytus �iurpios armijos kovotojus, tarsi kai kurie i� tos daugybės bandė pasprukti nuo ka�ko, kad ir kas tai bebūtų, kas paliko vis� laik� laukti � tik leiskite savo akims u�simerkti, pralaimėdami kar� prie� �velnųjį prie��. Jei jis turi kerėjimo gali�, �aukėsi jos, kad save ir El� apsaugotų nuo �ios vietos. Jei dievai jam maloningi, maldavo jų, bet nebuvo tikras, ar jie galės pasiekti �i� karalyst�, nebuvo tikras, ar buvo toks pamaldus, kaip kunigai norėtų.

�� �ionai,�� rodės, lapai �nab�da. � �ionai, Tama�ai.

Vir� lau�o kepė �uvis, buvo dar�ovių, kokių Kruk�is rado nesugedusių dar�e, ir nedaug maisto atsargų i� virtuvės, visa kita goblinai pasiglem�ė. Keista tai buvo naktis, lau�o �ilumoje d�iūvo priplėk�s Kruk�io kailis. Zadnis � paguld�s Juriui ant kelių galv�, ir �iurpus perspėjimas, vis dar stirksantis kieme. Juriui nepatiko apie tai galvoti, ir pats meisteris Nikolajus paklausė Karolio, ar jis nenorėtų, kad jie pasistengtų palaidoti palaikus, tokius, kokių esama, ta�iau Karolis pasakė �ne�; jis atsakė taip �iurk��iai, lyg nepageidautų kito klausimo tuo pa�iu reikalu.

Taigi jie sėdėjo �ia, tarp jaukalo, kurį goblinai paliko i� pilies, apgriuvusioje menėje kepė �uvį. Nikolajus pajėgė atsisėsti ir pavakarieniauti viena ranka, be to, jie surado meisterį Karolį, �i�nakt vir� galvų turėjo stog� ir sienas aplinkui, bet nepaisant to, Juriui nesinorėjo valgyti: jis galvojo apie Karolio seserį ir apie tarn� ten kieme � Karolis taip manė, � o labiausiai galv� suko, kaip taip atsitiko, kad Zadnis galų gale sekė ne jo brolio, bet Karolio pėdsakais. Gal tai pabaiga, u� kurios � u� kurios � nieko kita, tik grį�tuvės namo, bent jau su Nikolajumi ir Karoliu, ta�iau�

Sau ant kelių jis juto Zadnio galv�, i�sibla�k�s kasė mink�tas gauruotas ausis. �uo suėdė savo �uvį ir tikriausiai norėjo jo �uvies, kuri vėso ant sudu�usios lėk�tės, tad Juris ėmė lau�yti maist� gabalėliais, rankioti i� jų kaulus ir duoti jam.

Ta�iau jis i�girdo, kaip Karolis sako Nikolajui ka�k� apie rytdien�. Po to buvo persimesta �od�iais, kurių Juriui nepavyko nugirsti, jiedu kalbėjosi tyliai, tad jis geriau įsiklausė ir i�girdo:

��� tegul eina i� �ia.

��Vienas?�� Nikolajus paklausė, po to Karolis ka�k� pasakė, bet kaip tik tada Kruk�is pliauk�telėjo uodega, lau�avietėje spragtelėjo anglys ir Zadnis dėl to pa�oko.

Juris dar labiau sukluso. Ir netikėtai jis pamatė du nuo�mius veidus, sutartinai �velgian�ius jo pusėn.

Jis sukando dantis ir paklausė:

��Meisteri Karoli, ar jūs kalbate apie tai, kaip surasti mano brolius? Jeigu taip, a� neinu namo.

��Po �imts, kaip tik taip, eini namo,�� pasakė Nikolajus. � Darysi taip, kaip kart� tau sakyta, mano ponaiti, ir jeigu nors kiek gerbi savo brolių atminim�, neatitrauksi man�s nuo Karolio, kad pri�iūrė�iau, ar tikrai ten parsigavai.

��Jie gyvi.

��Mano manymu, vienas gyvas,�� tarė Karolis, ir Jurio �irdis sutvinksėjo vis grei�iau ir grei�iau. � Esu visi�kai tikras, kad Tama�as �ia buvo, ir ne taip seniai.

��Tai kur jis?�� Jurio balsas i�g�sdino Zadnį, kuris pa�oko, metėsi nuo jo prie Kruk�io, susikūprinusio prie ugnies, ir atgalios, ir vėl atgal.

��Jis �ino,�� suurzgė Kruk�is ir perbraukė Zadniui per galv�.

�� �uo, jis �ino. Brolis. �uo, jis �ino.

��Jis kalba su juo?�� paklausė Nikolajus, bet meisteris Karolis pakėlė rank� ir tarė:

��Sakykit, meisteri Kruk�i. K� dar jūs �inote?

Trolio uodega susuko nerving�, raityt� pėdsak� ir baigė kelion� jo stambiose rankose, atrodė, kad būtų saugi.

��Ragana.

��Kas per ragana?

��Jauna ragana. Ji i� �ia.

��Jos mokinė, � pasakė Karolis, pakilo ir nu�ingsniavo iki pat laukujų durų. � Po galais! Jos mokinė� �tai kas. �tai kas! A� negalėjau jos numatyti!

Ko? Juris tro�ko su�inoti, bet tik Nikolajus i�drįso paklausti:

��Apie k� tu kalbi?

Meisteris Karolis apsisuko, ir tai nebebuvo mielas meisteris Karolis, parod�s jam orų stikl�, o bauginan�iai kitoks senis, piktas �mogus, kurio nu�udyta sesuo buvo lauke, jis buvo mat�s i� pasalos u�pultus draugus ir kelias dienas ėjo, kad patektų �ia.

��Jauna ir bevilti�ka kvailė, � pasakė jis ir vėl �astelėjo ant �emės prie ugnies. � Dieve, dieve � ji galėjo pasiimti jį. Visai buvau apie j� pamir��s.

��K� pasiimti?�� paklausė Nikolajus.

��K� nieku gyvu neturėjo teisės laikyti rankose. Bet jei tik bū�iau �ia buv�s, jei ji būtų likusi gyva�

��K�? � paklausė Nikolajus, bet Karolis jį nutildė ir įsispoksojo į ugnį, m�stė, m�stė.

Juris suvalgė gabalėlį �altos �uvies. Kit�. Trolis pasakė, kad vienas jo brolių gyvas. O pagal tai, kad Zadnis sekė pėdsakais, tai galėjo būti Tama�as, Juris vylėsi, kad tai jis. Jis ne�inojo, ar tai blogai, o gal ne, bet jis labiau mėgo Tama��.

Ta�iau jeigu tai Bogdanas, jis visgi negrį� be jo. Juris stebėjo Karolį ir laukė, kaip ir Nikolajus, nepaprastai kantrus dėl Karolio.

Juris �variai nulai�ė �uviuotus pir�tus, kaulus laikė servetėlėje ant kelių, palaukė, galiausiai pamatė, kaip meisteris Nikolajus at�lijo į sien�, atrodė, kad jam skauda, ir tarė � labai jau tyliai:

��Tuomet eikite miegoti, pone. A� palūkėsiu. Bet kuriuo atveju man reikia pasikalbėti su meisteriu Karoliu. Namo a� negrį�iu.

Nikolajus dėbtelėjo į jį piktai surauk�s antakius, liūliavo savo su�eist�j� rank�.

��Mano brolis, pone.

��Dieve mano, tavo tėvas turėtų tau lazd� paimti.

��Berniūk��io vieta �ia,�� tarė Karolis.

��K� turi galvoje sakydamas: �jo vieta �ia?� � riktelėjo Nikolajus ir krūptelėjo, �iurpo nukrėstas. � Saule valdove, Karoli, tau protas pasimai�ė.

��Mano protas veikia puikiausiai, meisteri med�iotojau. � I� med�ių glėbelio, kurį įmetė į lau��, meisteris Karolis i�traukė vytel�, nyk��io nagu nusmaukė �iev�. � Jei vaiki��ias dabar grį�tų, būtų dar didesniame pavojuje. Visur esama tokių dalykų, kurie akimirksniu jį susektų.

��Mes nesame saugi kompanija,�� pasakė Nikolajus.

��Ne. Nei jis, nei mano sesers mokinė, � Meisterio Karolio burna, jam perri�ant kedro gabalėlį kry�iumi, virto siaura linija, ir jis pynė toliau. I�ėjo �mogaus pavidalas, Juris staiga suprato.

Karolis �vystelėjo jį į lau��.

��Kodėl taip padarėt?�� paklausė Juris.

��Kas nors sumoka,�� pasakė Karolis. � Kas nors bent jau pripa�įsta pareig� mokėti. Būk mandagus su dievais. Esama pavojingų vietų.

��Jokių mįslių, � parei�kė Nikolajus. � A� iki kaklo sotus tavo mįslių, meisteri gudruoli. Daugiau jokių plepalų. Kur Tama�as? K� ta mokinė pasiėmė? Ir kur jie keliauja?

��Vir� galvos įklimp�s, veidrod�io dalel� ir pragaro gūdumon. Dabar �inai, apie k� kalbu?

Du suaug� vyrai tuojau susigin�ys, ir nieko nebus padaryta.

��Pra�au,�� papra�ė Juris. � Apie veidrod�ius, meisteri Karoli.

Karolis ilgam įsi�iūrėjo jam į akis, Juris pajuto augan�i� tyl�, bet Kruk�is suurzgė:

��Goblinų karalienės veidrodis.

��Jo �ukė, � tarė Karolis. Jis i�sitraukė antr� vytel� ir, sukdamas tarp pir�tų, nulupo. � Goblinų karalienės veidrod�io nuolau�a. Ji turi gali� apgaudinėti, gali� �avėti� gali� klaidinti ir gluminti, ir kitaip atrodyti.

��Kur ji?

��Būdavo �ia. Kadangi nebėra, galiu tik tikėtis, kad j� turi ta mokinė. Galiu tik viltis, kad mano sesuo perspėjo mergait�, kas tai per daiktas, ir tuo labiau, kuo nėra.

��Dėl dievo meilės,�� pratarė Nikolajus,�� trauk �od�ius sau i� burnos! K� ta nuolau�a daro? Arba ko nedaro?

��I� kvailio ji nepadaro protingo, negelbsti ėry�ių i� skerdynių ir nepadeda pelei pagauti katės.

��K� ji daro?

��Po galais, per daug, kad leistum jai klajoti po kra�t�. Kai veidrodis suskilo, ka�koks goblinas vien� �uk� i�ne�ė į auk�tutinį pasaulį, tai toks mano pasakojimas. Seniai tai nutiko, labai seniai.

��Jaunoji ponia j� gavo,�� tarė Kruk�is.

��Tikrai? Na?�� Meisteris Karolis kilstelėjo antakius, įsistebeilijo į trolį.

��Jaunoji ponia paėmė j� i� goblino. Dovana. Seniai. Labai seniai.

��K� jis nori tuo pasakyti?�� paklausė Nikolajus.

��T�, kad dabar a� �inau, kaip ji atiteko mano seseriai. U�ula niekada nesakė. Po galais.

��U�ul� niekada nesakė? � paklausė Nikolajus.

Senelė? Juris susidomėjo. Mūsų senelė? Tuo metu Karolis, atsakydamas į Nikolajaus klausim�, linktelėjo galva ir, spoksodamas į ugnį, įsikando �abelį.

��O kad mergiotė būtų palaukusi. Kad tik ji būtų palaukusi.

��Jaunoji ragana atėjo į mano tvirtov�, � �nekėjo Kruk�is. � Surasti brolius. Vienas per uolas nukrenta prie upės. Atiduodu jai.

��Tai Tama�as,�� pasakė Nikolajus. � Jis su arkliu nulėkė �laitu.

Juris įkvėpė. Prisiminė keli�, besileid�iantį nuokalne link upok�nio, tekan�io pro Kruk�i Straz�, ir a�trias uolas, ky�an�ias i� apa�ios �one. Bet Tama�as gyvas, dabar net Nikolajus tuo patikėjo! Viena Jurio ranka ilsėjosi ant kelio, o kita pridėta prie burnos, jis stengėsi kvailai neklausinėti, kol jo vyresnieji � i�ties tokie jie ir buvo � m�sto.

�� �itai man nepatinka,�� tarė Karolis. � I�vis nieko palankaus nematau. Ta �ukė juda.

��Kur juda?�� paklausė Nikolajus.

��Link jos savininkės. Vis� �į laik� �ukė buvo saugioje vietoje. Goblinai dar nebuvo �itokia grėsmė. Gi mergiotė man�s nepastebėjo ir gavo Tama��, jie pasiėmė �uk� ir patraukė į rytus, be abejonės, tik kas rytuose�

��Goblinas seka juos,�� tarė Kruk�is. � U�uod�iu jį �iame kambaryje.

��Ng�Saeichas,�� sumurmėjo Karolis, gal ka�k� pana�aus į tai, o jo burna taip ir liko pravira, visa � su �abaru. � Dieve. Tas niek�as. Na, �inoma!

��Kas?�� paklausė Juris, jis nebesusilaikė.

��Vagis, �inoma, vagis, kad jis skrad�iai prasmegtų! Kvai�eliai j� nu�udė, tikriausiai jie net ne�inojo, kas ji tokia. Jiems buvo vis tiek. Bet jis �inojo. Jis �inojo, po galais jį, jautė t� atskal� lygiai taip, kaip ir a�, ir �ia mane pralenkė!

��Man reikia su tavimi pasikalbėti,�� Nikolajus pasakė Karoliui. Taip suaugusieji kalba, kai nori i�pra�yti berniūk��ius lauk, kad tie negirdėtų.

Karolis pasakė:

��Berniukas keliauja kartu. Dabar nebėra pasirinkimo.

��Ar ilgai jis eis su mumis? Į goblinų ir�tv�? Į tai, kuo virto kiti mūsi�kiai? K� jie padarė tavo seseriai ir jos tarnui� Dieve, jie tikriausiai suėdė juos. �mogau, tai ne prie�as, kuris kovoja garbingai.

��Kaip ir a�, � atsakė Karolis ir i�spjovė vytelės gabaliuk�, kuris su�nyp�tė ugnyje. � Kaip ir mano sesuo. �tai kodėl jos nelaidosiu. Eik gulti. Jūs abudu. �i�nakt nesapnuosit.

��Maniau, kad einame ie�koti brolių! � paprie�taravo Juris. Jis nesuprato, dėl ko Nikolajus ir Karolis gin�ijosi. Jis suprato, kad Tama�as ir raganos mokinė yra ka�kur mi�ke, ir ka�kas, vadinamas ng�Saeichu, tikisi gauti veidrod�io �uk�, kuri� jie ne�asi. Geriausiai jis suprato tai, k� buvo mat�s kieme, ir kad goblinai tai padarė. � O kaip Bogdanas? Kaip Je�is ir Zevas, Filipas? O kaip�?

��Ryt�, � pasakė Karolis. � Ryt� i�eisime ir judėsime greitai. Nepabusk, kad ir k� i�girsi� Meisteri Kruk�i, saugokit giliuosius takus. Ir pasiimkite �unį. �i�nakt jam geriau pabūti su jumis.

��Meisteri Karoli,�� Juris prie�giniavo, buvo nuliūd�s ir piktas.

Ta�iau Karolis pakilo, u�klodamas jį �e�ėliu, ir viena ranka skaud�iai suėmė jo veid�, po to Juris pajuto, kaip merkiasi jo akys.

��Per daug, per daug visko ai�kinti. Miegok, vaike.

Juris jautė dar�s tai net ne�inodamas kodėl ir visai neprisimindamas, apie k� jie kalbėjo. Įsirang�s į meisterio Karolio jam padaryt� guolį tarp menės �ipulių, jis prisiminė tik Zadnį.

Tik vien� kart� t� naktį jis pramerkė akis manydamas, kad �alia jo stovi ka�kas svetimas. Jis negalėjo pasakyti kodėl. Jis tik suprato, kad ir kas tai bebūtų, buvo pikta ir ie�kojo ka�ko kito, bet ne jo.

Kad ir kas tai bebūtų � tas sava ranka perbraukė jam per plaukus ir pasitraukė. Po to jis ėmė drebėti. Nesuprato, kodėl tai jį i�g�sdino, juk nė kiek to pyk�io nebuvo taikyta jam. Ta�iau vis tiek jis bijojo.

Berniūk�tis buvo ramutėlis � pervarg�s, galėjo pamanyti Nikolajus, o su kiekvienu kvėptelėjimu jis juto savyje akivaizd�i� magij�. Jis vis laukė, kad skausmas grį�. Prisiminimas apie skausm� buvo toks gyvas, kad jis tikėjosi, jog tai sugrį�, jei tik jis vos pasistums nugara ar�iau prie apklotų, įspraustų tarp jo ir kampo. Ir jis niekada labai nepasitikėjo senojo galimybėmis, tas tiesa, ta�iau jis niekada nepamir�o ir ponios. Vis� gyvenim� Nikolajus bandė save įtikinti, kad tai, kas t� naktį nubėgo drebuliu per jo kaulus ir nubaidė jį �emyn laiptais, buvo vien tik vaiki��io vaizduotė � o tai, kad jo rankoje lygiai mai�o skausmas, labai nuostabu, manė jis, bet niekas jam nieko dėl �ito nebuvo patar�s. Tai buvo jo skausmas ir vis dar jo ranka, ir sėdėjo jis �ia, sugriautoje raganos menėje, skaud�iai jausdamas, kad jam padarė ka�k� visi�kai nemalonaus, bet jis negalėjo prisiekti, kam būtent, ir lygiai toks pat skaudus buvo jausmas, kad jis kartu ir pa�įsta, ir niekada taip ir nepa�ino to seno �mogaus kitapus kambario.

Nikolajus stebėjo, kaip Karolis įmetė į lau�� r�stigalį, kaip priglaudė ausį prie �idinio akmens ir papurtė galv�, tarsi jam nebūtų patik�, k� i�girdo. Karolis paplek�nojo per akmenį, lyg tas būtų gyvas, tada ėmė krap�tytis apie kitus daiktus, krauti jų rykus į ry�ulius. Galiausiai priėjo ir atsisėdo ant suolelio �alia guolio. Lau�as ap�vietė sen�jį aureole, o Nikolajui ant veido krito �e�ėlis, versdamas jį ka�kodėl pasijusti įvarytu į kamp�.

��Kaip ranka?�� paklausė Karolis.

��Gerai,�� atsakė. � Sudiegia,�� tai buvo tiesa. Senojo kerai netobuli. � � Taigi k� darome su berniūk��iu?

��Nieko negalime padaryti,�� Karolis vis dar kramtė t� vytelės gabaliuk�, apvertė jį burnoje. � Kai veikia magija, ji traukia. Jei ka�kas eina ten, kur ir daugelis jo dalių, atskiram ka�kam yra saugiau, ar supranti?

��Nori pasakyti, vaikis eina su mumis.

��Noriu pasakyti, kad tu eini su mumis. Palik mus, ir ryt� tapsi goblinų masalu. Berniukas turi traukti ten, kur eina visi kiti: �iame kra�te būtų neįmanoma i�saugoti jį nuo veikian�ios magijos.

��Neįmanoma! Ar man sakai?�� Nikolajus prisiminė, kad berniukas miega, ir pritildė bals�. � A� galiu jį parvesti namo. Patikėk manimi!

��Jokios galimybės. Jis sugrį�tų namo, nes tu tikriausiai jau būtum �uv�s. Dabar tu jo dėka gyvas, ir neklausk kodėl. A� ne visk� �inau.

��Bet �itai tu �inai, tiesa? Tu, po �imts, taip įsitikin�s? Vienas i� Stanio sūnų klajoja po mi�kus�

��Vienas Stanio sūnų tikrame pavojuje. U�si�iaupk ir klausyk, meisteri med�iotojau. Noriu, kad rytoj ryte, vos saulei pra�vitus arba anks�iau, tu paimtum berniuk�, arklį bei �unį ir ne�dintumeis u� vartų. A� pasivysiu jus. Jeigu ne ir jei tau kas nors nepatiks, sukit į rytus ir laikykitės palei sien�. Kruk�is eis su jumis.

Ka�kas apie garbing� kov�, kaukoles kieme ir nelaidojam� jo seserį.

��K� ketini daryti? Kas per �paimk berniuk��. Kur tu būsi?

��Rytojus parodys, argi ne? Būsiu jums i� paskos, viena ar kita prasme.

Nikolajui taip pat nepatiko �ita kalba keliais �od�iais.

��Paimk berniuk� ir k� daryk?

��Surask Tama��. A� surasiu jus, jei galėsiu. Manau, sesuo man atleido. Su�inosime rytoj.

��K� turi galvoje � �su�inosime�? Ar ji nemirusi?

��O ne, ji mirusi. Mirusi be jokio kir�io ar dėl to nukentėjusio goblino: ne jos stilius, ne Izabelės,�� Karolis i�siėmė i� burnos virbelį ir dalį jo i�spjovė ant grindų. � I��aukdamas dvasi� niekada ne�inai, ko sulauksi, tai bėda.

��Ar ji kur nors netoliese?�� Kambarys atrodė perpildytas �e�ėlių. � Ar ji klausosi mūsų? � Nikolajus buvo daug giliau tarp kerų ir kerėtojų reikalų, nei jis kada norėjo knaisiotis, ta�iau Karolis atsakė � taip tyliai, kad atrodė, jog �arijų spragtelėjimas nuaidi per men�:

��Nejau�iu �ito. �tai todėl ne�inau, kiek jos galė�iau sugr��inti. Kartais tai tik viena dalis arba dvi. Tai pavojinga.

��Kas pavojinga?

��Kad vien tik pyktis nesugrį�tų.

Spragtelėjo �arijos. Nikolajus pa�oko, petys perspėjan�iai nudiegė. Karolis apsidairė i�sibla�kiusiu �vilgsniu ir i�spjovė kit� vytelės trupinį.

��Ar tai ji?

��Tai kita dvasių problema. Izabelė, Itresė� Negaliu dėl jų garantuoti.

��Dėl ko? K� garantuoti?

��Dėl raganų. Kad ko nors nepadarytų. Persikėliau anapus kalnų. Po �ito mano sesuo nebenorėjo su manimi bendrauti, bet ji i�eikvojo visas savo jėgas, kad parkviestų mane namo. Ji nusipelnė savo ker�to. Nė vienas neturėtų taip mirti.

��Ir tu į visa �itai įtraukei berniukus? Tu vedei mus tuo prakeiktu keliu ir �inojai visk�, kas �ia vyksta?

��Pritildyk savo bals�. Ne, a� ne�inojau, kas �ia dedasi. A� sapnavau, bet tai kas kita.

��Kas kita? Tu matei t� �enkl�!

��Ir k� tada mes būtume padar�? Grį�� atgal per perėj� be jokių maisto atsargų? Būtume lauk�, kol goblinai įsiver� į Magijar�? Buvome ar�iau nei galbūt kada nors prisigav� prie jų i�takų � prie pat vienintelės vietos, kur kas nors pajėgtų juos sustabdyti, taip pat prie tos, kuri, mano padedama, būtų galėjusi tai padaryti. Bet a� pavėlavau.

��Pavėlavai pas seserį? K� būtumėt padar�?

��Pamatysim. Vis dar pamatysim. Papasakosiu tau, meisteri med�iotojau, istorij�, jei nori pasiklausyti. Kas nors, be man�s, turi �inoti ties�.

Nikolajus suraukė kakt�, lukterėjo. Jis norėjo i�girsti bet k�, kas siejosi su jų �ygiu, ta�iau ne per labiausiai tikėjo, kad senasis bent k� supranta.

��Prie� kelet� �imtų metų, � pasakojo Karolis,�� prie� daugelį �imtų metų, i� tiesų netgi prie� Magijarai atsirandant, kitapus kalnų buvo karalienė ir Hazelio tvirtovė. Hazelyje karalienė turėjo dukr�, vardu Ilena. Ne bet kas Ilenai tiko. Savo namuose ji turėjo auksinių stalų ir sidabrinių lėk��ių. Netgi jos lova buvo i� sidabro, o praustuvas � i� aukso, nusėto brangakmeniais�

��Skamba kaip viena i� tų pasakų, � suniurzgė Nikolajus.

�� �inoma, bet tai Ilena, apie kuri� sekamos pasakos. �monės ne�ino, kad ji � Ilena, ta�iau u�tikrinu tave, tai ji. Visa � tik geriausia. O būdama princesė ir ragana�

��Ar visos jos buvo raganos?�� Nikolajui atrodė, kad praleid�iami esminiai dalykai. Karolis nebuvo dainius. � O gal ji buvo tik Ilena?

��O, dauguma jų buvo raganos. Visos karalienės kitapus kalnų daugiau ar ma�iau mokėjo burtų men�. �iaip ar taip, vien� dien� karalienė suprato, kokia i� tikrųjų tu��iagarbė ir nedėkinga yra princesė Ilena, ji labai dėl to nerimavo.

��Per vėlai,�� įterpė Nikolajus. � Ma�ai reikėjo ryk�t� paimti.

��Per vėlu su �abu. Tapusi karaliene, Ilena būtų sugriovusi �alį, ir karalienė Mirela, t� �inodama� ėmė ie�koti kokio nors magi�ko sprendimo: tokia jau tingių raganų silpnoji vieta. Ji nuėjo pas goblinus.

��Taip paprastai. Priėjo prie paradinių durų ir pasibeldė?

��O, būdama ragana, Mirela naktį pabarbeno į kelias tamsias duris, į kelias, kurių i�mintingesnė ragana nebūtų lietusi. Atmink, ji nebuvo ypa� i�mintinga ragana. Ji i�auklėjo Ilen�. Ta�iau ji buvo bebaimė ir gera�irdė. Ir goblinų karalienė u� pa�ad�, kad vien� kart� metuose jie galės pasiekti �monių pasaulį, davė karalienei Mirelai vaistų, u�tikrinan�ių jai jaunyst� ir gro�į. Įprastas sandėris. Tad karalienė Mirela grį�o namo jauna ir gra�i bei visai dar stipri, kad valdytų ma�iausiai dar keliasde�imt metų. Ilena tiesiog pa�ėlo.

�� �inia, Ilena paleido prie� j� burtus.

��Ne, ne i� karto. Jos motin� supo labai galingi kerai, ir jeigu imi kovoti prie� k� nors tokio stiprumo, tiksliai ne�inodamas, kas tai per burtai, gali pats sau pakenkti. Taigi Ilena i�laukė visus metus iki pat tos nakties, kai goblinai atėjo į kra�t�, ir ji kreipėsi į jų karalien�, norėdama paklausti jos, kaip jai u�imti sost�. Kas �ia tokio � nedidelė klasta prie� savo motin�? Ir �mog�udystė � kas �ia tokio? Kadangi Mirela papra�ė jaunystės ir gro�io, bet ne ap�avėto gyvenimo. Ilena gi u� t� patarim� goblinų karalienei pa�adėjo vienerius metus, kai ji pati valdys � i�tisus metus leisti pasiekti �monių �emes. Ir ta sutartis vėl įleido goblinus į �monių pasaulį.

��Vėl?

��O, jie nuo ten tik pradėjo. �tai kaip karalienė Mirela pirm� kart� surado būd�, kaip juos pasi�aukti. Ant senų akmenų jie paliko savo �enklus, magijoje paliko savo burtus � keliauji pro juos tarsi pro senuosius ribo�enklius. �inoma, goblinai turėjo savų sumetimų dėl tokių, kai jais buvo atsikratyta, �iame pasaulyje paliktų �enklų, bet tai jau kita istorija. �iaip ar taip, Mirela �uvo įtartiniausiomis aplinkybėmis, Ilena tapo karaliene ir į pasaulį su vėliavomis ir ceremonijomis atsidangino goblinai. Jie elgėsi kuo pavyzdingiausiai. Jokių suktybių. Buvo mandagūs, meilikavo karalienei ir vis aik�iojo aplink nauj�j� princes�

��Ilena turėjo vyr�.

��Ma�ų ma�iausiai dukr�. J� pavadino Itrese. Ji buvo tikra gra�uolė, net būdama kūdikiu. Ta�iau Ilena niekada neplanavo turėti įpėdinės, ta�iau niekaip nepavyko sutrukdyti jai gimti, jei supranti, k� noriu pasakyti. Niekas neveikė. Ji įtarė goblinų klast� ir susipyko su goblinų karaliene, pykosi iki pat tos dienos, kai metai baigėsi ir goblinai ruo�ėsi i�vykti. Jie parei�kė apgailestauj�, kad netenka tokios didelės malonės ir i�taigos, o goblinų karalienė pridūrė Ilenai, kad norėtų prat�sti sutartį.

��Kvailė.

��Ilena? �inoma. Ilena jautė tame kūdikyje magijos gali�. Galing� magi�k� jėg�. Nujautė goblinų rankų darb�, juk kūdikis, Itresė, i�gyveno per labai ry�tingas pastangas. Taigi Ilena norėjo burtų � stipresnių u� kūdikio ry�t� gyventi. Ir goblinų karalienė pasakė, kad esama e�ero, ypatingai gra�aus e�ero, kurio garbinti jie atvyko�

��Ar goblinai k� nors garbina?

��Tų goblinų yra visokiausių. Kai kurie, matyt, taip, garbina. �itas e�eras puikiai atspindi. Jis gana seklus, labai ramus, ir tai ��jėgos vieta �iame pasaulyje, kurio norėjo goblinai. Taigi goblinų karalienė prisiekė, kad Ilena galės gyventi tol, kol jie valdys t� ma�� e�erėlį. Pasakymas buvo gana apgaulingas, kad Ilena patikėtų. Ir ji susitarė dėl vietovės.

��Protinga moteris.

��Ai, su velniu susidėsi, balon atsisėsi.

��Dėl jaunystės ir gro�io?

��Būtent. Bet� �inoma, goblinai buvo mielai pasiruo�� suteikti Ilenai burtus, atitolinan�ius senatv�, �inia, savais stebuklais. Tad Ilena pakliuvo į savo pa�ios sandėrio sp�stus. Bet� bet��� Karolis i�spjovė kit� �abelio trupinį. � Ilena nebenorėjo turėti nieko bendra su goblinais ir ėmė stiprinti save� k� gi, sakykim, jos vald�ia vis silpo. Ji, �inoma, �inojo esanti i�duota. Tada pas j� atėjo ka�koks goblinas ir pasiūlė jai paslaptį � vien� paslaptį, pasakė jis, u� kuri� jis papra�ė i�pildyti tris norus.

��Juokauji?

��Trys � galingas skai�ius. Ir jis i�naudojo du norus, bet tre�iojo � tiek, kiek �inau, dar ne. Ta�iau ne�inia kokiais sumetimais jis pasakė jai, kokiu būdu goblinų karalienės galia slypi veidrodyje, stebuklingo lygumo ir tikslumo kūrinyje, ir tai, kad jei Ilena nori galios, prilygstan�ios goblinų karalienės kerams, ji turi sunaikinti t� veidrodį. Taigi Ilena i� pasidabruoto stiklo pasidirbdino veidrodį � kuo lygiausi� ir geriausi�, kokį tik pajėgė įsitaisyti, sudėjo į jo gaminim� visus burtus, kokius �inojo. �inia, visa tai buvo prane�ta į e�ero apylinkes. Tad vien� snieguot� vidur�iemio vakar�, kai visi jau turėjo miegoti, ir tiesiog taip nutiko likus vienai nak�iai, iki Ilena būtų beveik pasiruo�usi stoti į kov�, goblinų karalienė pasiuntė savo kariuomen� ir nukreipė savo burtus prie� Ilenos veidrodį. Kai viskas buvo atlikta, i� Ilenos ma�a kas beliko � tik �mėkla, i� Hazelio � vien pastatų griau�iai, o i� Ilenos veidrod�io � sidabro milteliai. Taip �monės kalba.

��O goblinų karalienės veidrodis?

��Perskilo pusiau, ma�a �ukė i�krito. Toki� kain� ji sumokėjo u� pergal� prie� Ilen�. Ta�iau tas pats goblinas � jis taip tvirtino � būtent tas, kur lygosi su Ilena, pavogė t� dalel� ir nune�ė tiesiog pas � tu atspėjai � pas Ilenos įpėdin� Itres�, kuri u�augo piktų pik�iausia moterimi. Ta�iau Itresė ne ma�iau u� savo motin� nepasitikėjo goblinų karaliene. Ji pasirūpino sava įpėdine ��be jokios goblinų karalienės pagalbos,�� ragana, vardu Ilysė. O Ilysė po ilgo ilgo gyvenimo perdavė savo gali� Izabelei�

��Tavo seseriai.

��Mano seseriai.

��Bet ta nuolau�a � goblino pinklės. Nuo pat prad�ios. Ar ne?

��Atsi�velgiant į istorij�. Gal vagis goblinas meluoja, o gal ne? Ir kodėl jis pirma pamokė Ilen�, kodėl tie trys norai ir nesėkminga Ilenai baigtis? Tikrai, yra ko paklausti�

��Po to��� Nikolajui kilo tam tikri besipra�� lauk klausimai, jie neatrodė visi�kai kvaili, atsi�velgiant į istorij�.

��Po to�? � paklausė Karolis.

��Kada tu ateini į �i� istorij�?

��A�? Niekada. Arba tik pa�ioje pabaigoje. Mes su Izabele nesame kil� i� Itresės. Nei i� jos mokinių. U�ula � taip.

Nikolajaus �irdis smarkiai dunkstelėjo.

��Senoji ponia?

��Būtent.

Nikolajus i�kvėpė ir vėl įkvėpė begalvodamas. Dieve mano. Kas dar yra ne tai, kuo tikėjome?

��Tu ir tavo sesuo? Kada jūs įsivėlėte į visa �itai?

��Mudu � U�ulos mokiniai.

Mokiniai, dėl dievo meilės.

��O kas atvedė poni� į Magijar�? Ir nesakyk man �ji dievino Ladislav��. A� buvau tose laidotuvėse.

Karolis bjauriai nusijuokė.

��To dievinimo ne per daugiausia. Bet garbingas i� abiejų pusių sandėris. Ladislavas gavo paveldėtoj� ir, drįstu pasakyti � jei kas tikisi panaikinti burtus, jam tenka per�engti savo įtakos ribas, padaryti tai, kas netikėta, kerėti, kur niekas jo nesusektų, ��tokias s�lygas, kurių nerasi �iapus kalnų.

��Ta�iau ji niekada nieko neperspėjo: nei mano valdovo Stanio, nei�

�� �inau.

��Po �imts, kiek daug gero tai visiems padarė. Tu �inojai, tu supratai, kai pamatei, kad prasideda bėdos, jau nekalbu apie t� nutikim� kelyje.

��Galėjo būti troliai.

��Galėjo būti troliai! Trolis nekaltas, meisteri kerėtojau; tas trolis slėpėsi Kruk�i Strazo rūsyje, drebėdamas dėl savo gyvybės; nepasakok man, kad negavai i� sapnų ai�kesnių �inių, nei kad sakai, jei jau visi laukiniai �vėrys i� u� kalnų ėmė plūsti į Magijar�.

��Galėjo būti kitos prie�astys. Tikėjausi, kad kitos. Tokia jau magijos savybė, meisteri med�iotojau. Argi pauk��iai tiksliai pasako, koks bus oras? Dar geriau, ar jie pasako kur? Arba dar: argi nebūna apgaulingų �enklų? �tai jau �imtus metų goblinai �ia ir bus �ia, kol galioja susitarimas su Ilena.

��Nebegalioja.

��Ai, bet iki �iol Ilena dar neparodė savo galios � galios bauginti, �udyti. Ji vis dar �iame pasaulyje.

��Sakai, ji nemirusi.

��Taip tai apibūdinama, nemirusi. Ir negyva irgi. Tad goblinai valdo savo �emes, o veidrodis � sutaisytas, tik vienos �ukės trūksta. Gi U�ula � k� ji darė ir kiek padarė dėl �ito � tai karalienės reikalai; Vie�pats �ino, bet ne a�, ir negaliu �inoti, labai seniai t� supratau. I�duosiu tau kit� paslaptį. U�ulos tikrasis vardas buvo Izabelė.

��Tavo sesuo?�� kaskart vis didesnė beprotystė.

��Abidvi buvo pavadintos Izabelėmis. Mūsų motina tarnavo �ioje tvirtovėje, buvo pati menkiausia ragana, tolima pusseserė. Ilysė atidavė Izabel� mūsų motinai auginti ir skelbė, kad mes jos vaikai. Be abejo, �itai įstūmė mus į pavojų. Bet U�ula�

��Tavo sesuo?

Karolis papurtė galv�.

��Vadinkime jas vardais, su kuriais jos nugyveno gyvenim�. Ma�iau painiavos. Ir paklausyk. U�ula norėjo, kad vyk�iau su ja, nes a� nebuvau toks gabus, kad palik�iau j� pavojuje � �ita ir dar kitos prie�astys�

��Buvo ir kitų prie�as�ių?

��Ar mes buvome meilu�iai?�� dar vienas i�spjautas �abaras ir negeras, tylus juokas. � Taip. Mes su Izabele � mano seserimi Izabele � dėl �ito susivaidijome. Buvome dvyniai. Izabelė tikėjosi mano i�tikimybės, nes įvykiai artėjo prie pabaigos ir jai grėsė did�iausias pavojus. Izabelė mokslo tro�ko labiau nei gyvenimo ar oro, o a� tro�kau U�ulos � tokia liūdna tiesa. Nebuvau nei tiek gabus, nei taip atsidav�s kaip Izabelė. Magija man nevirsdavo ugnimi, taip kaip jai. Niekada ja nepasitikėjau. Iki �iol nepasitikiu. Izabelė gėrė magij�, kvėpavo ja � ir ji niekada negalėjo turėti tiek magi�kos galios, kiek i� tiesų tro�ko, ji niekada negalėjo būti tokia ragana, kokia tvirtino esanti. Gi U�ula � U�ula� dėl to, kaip ji jautė magij�: �inai, niekada nesupratau, ar ji viduje buvo tokia kaip Izabelė, įsimylėjusi magij�, o gal labiau kaip a�. U�ula visk� slėpė savyje, ir tu niekada nieko ne�inojai. Ta�iau su savo prigimtine teise, vien dievas te�ino, k� ji galėjo padaryti, jei tik būtų ja naudojusis taip laisvai kaip Izabelė � jei būtų kaip Izabelė leidusi magijai j� naudotis. Visada maniau, kad palikti Izabel� �ia sargyboje � lygiai tas pats, kas palikti lap� vi�tidės saugoti. Ji mėgo kurti planus. Mėgo kerėjim� ir intrigas.

Dėl kerėtojo i�pa�inties Nikolajus pasijuto nejaukiai. Spragtelėjo �arijos, vėl spragtelėjo, ir Karolio kakta susirauk�lėjo nuo auk�tyn nukreipto �vilgsnio.

��Ar �ia tu?�� Karolis klausė �e�ėliuoto oro ir lau�o �viesos, o Nikolajus, sulaik�s kvap�, laukė atsakymo, bet Karolis dar kart� nelinksmai nusijuokė ir pasi�iūrėjo �emyn į savo rankas. � Bariau berniukus, kad spokso į mėnulį. Ta�iau berniukai ilgiau u� mergaites būna kvailiukais, ar ne� ir Izabelė niekada nepajėgė suprasti, kodėl nebuvau jos s�jungininkas; dieve, Izabelė pa�ėlo. O U�ula rengėsi tekėti ir turėti įpėdinį, apie kurį goblinai nesu�inotų. �tai taip � skausmingai atlikta.

Įpėdinis. Nikolajaus �irdis staiga ėmė dunksėti taip garsiai, kad jis negalėjo patikėti, jog Karolis jos negirdi. Jis tyliai, atsargiai paklausė apie visų tarnų pilyje skleist� gand�:

��Stanis kieno?

��U�ulos, �inoma.

Prakeiktas senis, prileido prie pat tiesos pakra��io, ir ne toliau. Bet tada Karolis pridėjo:

�� �ito gana, jei trok�ti tiesos. Pagal raganų nustatom� giminyst� � to gana. Mes su Izabele vis� mūsų gyvenim� gyvenome su �iuo melu. O U�ula��� Vieni�a ir ilgai trunkanti tyla. � Ji i� tiesų peiktina moteris, U�ula buvo� ūmaus būdo. �iauri kartais� da�niausiai. Siaubingi dalykai j� linksmino. Bet veikė ji dėl teisingų dalykų. Ji gynė savo �mones � dieve, ji taip darė, � Karolis giliai įkvėpė. � Ar �inai, kas labiausiai mane trikdo?

�Negaliu net įsivaizduoti�, � pamanė i�vargintas Nikolajus ir paprastai atsakė:

��Ne.

��Kad tiek daug Ilysės rūpes�ių prasidėjo nuo Ilenos.

��K� nori tuo pasakyti � �prasidėjo nuo Ilenos�?

��Per burtus � o toli siekiantys kerai būtinai yra burtai � norima paveikti erdvėje ir laike labai tolimus įvykius, ir negalima nuspėti, kokios bus pasekmės � geros ar blogos, ir ne vienam ar kitam �mogui, bet daugybei �monių. U�ula gebėjo i�mesti sau i� galvos mintis apie pasekmes, U�ula nematė vieno �mogaus: sūnaus ar motinos. U�ula matė � negaliu pasakyti, k� U�ula matė ar, �iuo atveju, k� matė Izabelė. A� mylėjau tik atskirus �mones. Ir negalėjau pakeisti to, k� darė U�ula, negalėjau net sav�s pakeisti arba Izabelės��� Karolis atsikrenk�tė. Kambaryje pasidarė labai tylu ir nejaukiai ank�ta. � �iaip ar taip, a� pasirinkau ma��j� magij�, esu kerėtojas, ne burtininkas, ir net ne geras kerėtojas, kol ai�kiai nesuvokiu, ko noriu. A� sekioju paskui burtinink�, toki�, kaip U�ula, supranti, a� tik rankioju ir lopau, k� galiu. Veikti prie� burtus? Tam reikia burtų. Tai jau Izabelės valdos,�� jis i�siėmė i� burnos �abar� ir nagu suskaldė jį į �ipulėlius, tarsi poreikis padaryti �itai būtų visi�kai prikaust�s jo dėmesį.

��Norėjai pasakyti, kad negali nieko pakeisti? Negali kitaip perdaryti, nei jau padaryta?

Akimirk� � tyla.

��Vėlgi � burtai. Jei keiti, kas padaryta, rei�kia, kad keiti tolimus dalykus. Viena siejasi su visa. Tai tik du�enos, panaudotos dalelės, dalelės, į kurias niekas nekreipia dėmesio � jas a� galiu taisyti. Veikiamoms dalims � negaliu niekuo padėti.

��Kaip Toma�ui? Tu man �itai sakai?

��Kaip bet kuriam i� mūsų� Izabelė, kaip niekas kitas, buvo pavojinga ir pavojuje. Vieni�as, ilgai trunk�s laikas prabėgo �ia; nors buvo silpna, ji stengėsi atrodyti daug stipresnė. Dėkui dievui u� Pavel�.

��Pavel�.

��Tas vyrukas kieme,�� Karolio akys kryptelėjo. Auk�tyn. Tai rei�kia: antras strypas ir antra kaukolė, suprato Nikolajus, jam pasidarė bloga. � Jis atėjo i� labai labai seniai. I� Hazelio. Pusiau pami��s, bet i�tikimas Izabelei. Spėjama, kad jis rūpinosi valdomis� kartais. Paprastai rūpinosi Izabele. Ta�iau saugo josi mokinių. Saugojosi visų, kurie mokėsi pas Izabel�. Mergiotė neturės vidinio balso, Tama�ai, ji neatskirs gėrio nuo blogio � net jei ji mokėsi prie mano sesers kojų. Vien tik tolimi dalykai svarbu. Vien pasekmės visiems, k� Izabelė mokė�

Senasis nusteb�s įsispoksojo į tu�tum�, tarp pir�tų sukiojo apkramtyt� �abelį, kalbėjo su Tama�u, tarsi jis būtų �ia, ir Nikolajui ant sprando atsistojo plaukai. Reikėjo daugiau nei paprastos beprotystės, kad jį įbaugintų, arba �iurpaus reginio, kad i�g�sdintų: jis buvo daug visko mat�s, �ygiuodamas į pietus, per kerėtojų ir smulkių carų karus.

��U�ula matė, kaip gimė berniukai,�� pasakė Karolis. Nikolajus nesuprato kodėl, ta�iau tik dievas �ino, su kuo jis kalbėjosi.

��Tada ji buvo patenkinta. Ilg� gyvenim� ji nugyveno. Ir pasakė, kad ji daugiau nebėra u� juos atsakinga. Taip pat ir a�. Taigi ji mirė.

��Savi�udybė?

��Ne. Tokie jau burtai.

��Geriau jau norėti, kad tavo prie�ai �ūtų. Po �imts. Ir kodėl tavo sesuo ne�inojo, kad artėja goblinai? Kodėl nenutrenkė jų �aibu arba nepavertė kiaulėmis ar dar kuo nors? Juk ji pajėgė pa�aukti tave i� u� kalnų, ji nebuvo bejėgė.

Nikolajų apleido atsargumas, tikriausiai pernelyg tiesmuki�kai paklausė ir pamanė, kad galbūt supykdė sen�jį. Ta�iau jis nenorėjo gin�ytis. Jis tikrai norėjo �inoti, kodėl raganų kare neįvyko tai, kas būtų protinga.

Karolis suraukė kakt� ir galiausiai labai lėtai, tarsi ai�kintų vaikui, pasakė:

��Nes, meisteri med�iotojau, ar pamir�ai? Nes mes nesame vieninteliai kariaujantys �į kar�. Kita pusė taip pat leid�ia burtus.

��Tai ar ji negalėjo� tiesiog anks�iau u�leisti burtų?

��Taigi ji negalėjo apie tai net pagalvoti � bent jau ne taip, kad i� karto padarytų daugyb� dalykų. Da�nai ma�i dalykai lieka nepastebėti, o burtai � jie nepalieka jokių pėdsakų ant to, kas sukelia tau rūpes�ių � jie ne kerai. Paprastai tai � neu�skl�sti vartai, u�mar�ties akimirka. Ir u�mar�tis, ir nepastabumas � abi yra mirtinos klaidos. Kas nors trisde�imt metų gulintis ant lentynos, apie kurį niekada nepagalvoji, kad jis ten; jei kiekvien� dien� darai t� patį, negali prisiminti, ar padarei tai �iandien. Ir pana�iai.

��Pana�iai kaip tas, po �imts, toks svarbus veidrodis? K� tas veidrodis daro? Kodėl senoji ponia nepasiėmė jo į Magijar�? Kodėl paliko jį tavo seseriai, kur jie galėjo jį surasti?

Karolis sumirksėjo ir įsistebeilijo skersai kambarį, vėl pa�velgė į jį, tarsi tik dabar atkreip�s į jį dėmesį.

��K� tu pasakei?

��Paklausiau, kodėl senoji ponia veidrodį paliko tavo seseriai, jeigu �i tvirtovė nebuvo apsaugota nuo burtų?

Karolis sumirksėjo, papurtė galv�, trumpam įsikando lūp�, suraukė kakt�, tarsi ka�ko kito klausydamasis. Tada pakilo � �e�ėlis prie� lau��.

��Seni?

��Surask Tama��, ar girdi? Surask Tama��. Nieko nėra u� tai svarbiau.

��Ir k� su juo daryti?�� visi jo jutimai staiga apsiblausė, ir �aizda tuoj ims skaudėti. � Ar mums pasakyti: �Atleiskite mums, jūsų goblini�ka malonybe, bet mes visai nesidomime jūsų karu ir gal galėtume eiti namo?� Esu buv�s nekokiose situacijose, meisteri kerėtojau, buvau karo laukuose, ma�iau, kaip dega miestas, bet mano palydoje nebuvo berniūk��io, ponės ir �uns, po �imts. O k� mums daryti su veidrod�iu, jei jį rasime?

Karolis spūstelėjo pir�tais kakt�, tarsi gindamasis nuo galvos skausmo.

��Sunku apie tai galvoti. Paklausk dar kart�, meisteri med�iotojau.

��Kodėl��� Jis, matyt, minga. Jis pats negalėjo prisiminti, kas turėjo patraukti Karolio dėmesį, dieve, jis kartojo tris kartus, ar tas �mogus nori, kad vėl pakarto�iau?�� K� a� darau? Į kur vedu berniukus? Jei paimame veidrodį, k� su juo darom? K� jis gali padaryti?�� Nikolajus prisiminė kit� savo klausimo dalį. � Kodėl senoji ponia neatsine�ė jo su savimi?

��Dar kart�.

��Prakeiktas veidrodis, meisteri Karoli. Kas apie jį? Kodėl ji nepasiėmė jo į Magijar�? Kas vyksta?

Karolis atrodė� staiga i�sigand�s, jo akys bėgiojo po kambarį. Jis i�protėjo, su skausmu pamanė Nikolajus. Senasis i�sikraustė i� proto�

Nes Nikolajus niekada nebuvo mat�s, kad kas tai darytų per pokalbio vidurį, niekada nematė, kad kas imtų stebėti ka�k� nematerialaus, kas skrajotų, lakiotų, sukiotųsi po kambarį.

��Karoli?�� Nikolajus reikalavo dėmesio.

Karolis atsistojo ir pasisuko, �e�ėlis tarp jo ir lau�o � tai Karolis �velgė į jį.

��Eik miegot,�� pasakė Karolis, ir netikėtai Nikolajus pajuto, kad jo akys tokios pavargusios, o ugnis taip stipriai tra�ka, ir tai taip u�valdo dėmesį, kad jis nebepajėgė i�likt susikaup�s.

��Po �imts, sustabdyk tai,�� protestavo jis, bet jo mintys ir jo pyktis i�bėgiojo į visas puses, į prisiminimus apie keli�, kalnus, mi�k� ir pon�

��Berniukas pavojuje,�� sapnavo, kad Karolis sako. Karolis dar ka�k� sakė, ka�k� apie viet�, vadinam� Hazeliu, arba apie viet�, kur Hazelis ka�kada stovėjo, ta�iau Nikolajus nebepajėgė sekti minties netgi tiek, kad pasakytų seniui, k� apie jį galvoja�

Gi Karolį dėl daugybės prie�as�ių vertėjo prakeikti.

Lvi, �eng�s ma�ais �ingsneliais, sustojo am�inojo mi�ko sutemose, ir būtų buv� daug lengviau pasiduoti, o grumtynės tegul eina sau; Lvi nepaisė jokių protingų raginimų eiti toliau. Turėjo i�au�ti rytas, Tama�as buvo sutrik�s ir nuvarg�s, ta�iau lengvas kelias pavojingas, lengvas kelias visada turi būti įtartinas, meisteris Karolis visada sakydavo: dukart, triskart pagalvok prie� pasirinkdamas lengv� keli�.

�iame mi�ke tiek kaulų, kad jie bet k� priverstų rimtai pagalvoti, pamanė apkvait�s; jis timptelėjo pavadį ir nukreipė nelygius Lvi �ingsnius tiesiausiu keliu tarp med�ių, kokiu tik galėjo paeiti. Vienas �ingsnis po kito, dingo nuovoka, kokiu keliu jis traukia, liko tik suvokimas, kad viskas baigiasi ir kad �i naktis, kaip ir mi�kas, tikrai turi kit� kra�t�, jeigu tik jis u�sispyr�s ilgai trauks viena kryptimi, pasirink�s vien�, o ne tuzin� kryp�ių, kuriomis jo protas norėjo i�lakstyti�

Pagaliau jam pasirodė, kad priekyje mi�kas �viesėja � tarsi mėnuo pami�kėje. Tada jis įgavo vilties, kad surado ie�kot� keli�, o med�iai ėmė panė�ėti į tamsias ka�kokios did�iulės menės kolonas, ta�iau u� jų jis matė daugiau med�ių ir t� �vies� � vis ar�iau ir tarp jų, tarsi pats mėnulis būtų atvyk�s pailsėti į pa�i� med�ių tankm�.

�� �ionai,�� �velniai tarė balsas � tuo pat metu i� visur. Ela, jis pamanė pirmiausia, Elos kerai kalba su juo, ji surado magi�k�j� viet�, kurios ie�kojo, ir �aukiasi jį pas save. Ir tada jis pamanė, kad kalban�ioji atrodo senesnė u� El�: taip lengvai kerų apsuptas protas ėmė papras�iausiai samprotauti, tarsi tokie dalykai vyktų pagal �emi�kas taisykles.

��Kas tu?�� paklausė jis anos.

��Nagi, �ios girios valdovė, jaunikaiti. O kas tu toks? Ar turi vard�? Atrodo, turė�iau tave pa�inoti.

�įkart balsas, iki �iol, rodos, sklid�s i� visur aplink jį, pasigirdo jam i� kairės, ir jis pa�velgė tapus, pamatė tik masyvius med�ių kamienus.

��Tama�as,�� su�vok�tė jis.

��K� tu �ia darai?�� dabar jos balsas atsklido jam i� u� nugaros, tas pats balsas, tarsi kas sėlintų paskui jį, ta�iau, kai jis svyruodamas atsisuko ir pasi�iūrėjo, niekur nieko nebuvo.

��Ko tu �ia ie�kai, Tama�ai?

��Ar tu ragana?�� paklausė jis, tikėjosi, kad jo balsas nedreba.

�� �inoma,�� atsakė. Ir vėl ji buvo u� jo. Tama�as vėl atsisuko į t� pus�, kur link anks�iau �iūrėta, ir tarp med�ių pamatė �e�ėlį � moterį, pamanė jis, su ank�tai aptemptu apsiaustu.

��Kur tu eini, Tama�ai?

��Lauk i� �io mi�ko,�� atsakė jis ir nusprendė, kad jeigu mi�kas priklauso jai, tai nepagarba jos valdoms jam nepadės. � A� tik keliauju per jį, geroji ponia. Būsiu dėkingas, jei jūs �inote keli�, vedantį i� �io mi�ko.

��Kodėl taip nerimauji? Ar bijai?

��Tam nėra prie�asties. Nieko neėmiau ir nieko nelie�iau,�� tokios buvo magi�kos taisyklės, nes senelės pasakojimai turėjo tokias taisykles. Jis trūktelėjo Lvi �onan ir leidosi kita kryptimi. Arba galbūt sapnavo, kad pasuko. Ji ir vėl pasirodė prie�ais jį sakydama:

��Bet kas gi ten tau prie �ono, Tama�ai? Ar tai tavo?

Per jį perbėgo �altukas. Jis aklai siektelėjo goblino kardo ir į jo spyglius įsidūrė pir�t�.

��Nemaniau, kad tai vagystė.

��Bet �ia mano giria, Tama�ai. Visa joje yra mano.

��Meld�iu atleisti,�� papra�ė jis. Jam pritrūko kvapo; gėdinga panika. � Nemaniau, kad yra kas nors��� jis timptelėjo Lvi kita kryptimi ir skaud�iai u�kliuvo u� med�io �aknies. Tama�as atgavo pusiausvyr�, o ji vis dar stovėjo prie� jį.

��� kas nors, kam parūptų? � ji pasijuokė i� jo.

��Ar jūs ne goblinas?

��Ar a� pana�i į tokį?

��Tik vien� tesu mat�s akis į akį. Neatrodote pana�i į jį. Bet kaip man su�inoti?

Ji �velniai nusijuokė ir pamojo jam prisiartinti.

��U�eik vidun. Nesu tokia �yk�ti. O ir tu nepana�us į goblin�. Atrodai kaip jaunuolis, atsidūr�s toli nuo savų namų.

Pirm� kart� u� jos jis pamatė nery�kius durų angos kontūrus. Ta�iau senelės pasakojimai niekada jo neskatino priimti tokius pasiūlymus, ir jis nesutikdamas papurtė galv�.

��Ne, ponia, dėkoju jums. A� kitko ie�kau.

��Ar pasimetei su kuo? Galiu tau padėti. Ma�ai kas girioje nutinka be mano �inios� O, u�eik, u�eik vidun, nėra prasmės stovėti lauke. Arkliui nieko neatsitiks. Nieko bloga �ia nenutinka.

Tamsu buvo u� tų durų. Visa aplinkui rodės nepatikima.

��Galėtumėte papras�iausiai pasakyti man trumpiausi� keli�, ��tarė jis, ta�iau ji pasilenkė ir nirtelėjo vidun � turbūt, jis m�stė pats sau, tik tam, kad u�degtų �ibint� ar pa�arstytų priblėsusi� ugnį, o jis gal kvailys, kad prie�tarauja. Ta�iau Ela nieko jam nesakė apie �io mi�ko namus arba pirkias, ypa� mėnulio ap�viestas, juk, pagal jo skai�iavim�, mėnuo dar neturėtų būti pasiek�s dangaus skliauto vidurio, ogi dabar � blanki del�ia, ir netokia ry�ki kaip ta �viesa, kur u�liejo �i� girait�.

Jam nesinorėjo eiti į �itoki� viet�, bet k� daugiau jis gali padaryti, jei ne klaid�ioti tamsoje?�� klausė sav�s. Jos pakvietimas��viena ir geriausia, k� matė.

Gerokai prie� savo sveik� prot� Tama�as apvyniojo Lvi pavadį aplink �emai augan�i� �ak� ir priėjo prie įėjimo, jokiu būdu neketindamas �engti vidun, kol nebus u�degtas �ibintas arba �idinys, parodysiantis jam, kur jis eina. Oras, plūstelėj�s lauk iki jo, turėjo urvo vėsos ir drėgmės, bet i�orė panė�ėjo į valstie�io gry�i�. Tama�as palietė �iurk�tų mūr�, pa�iupinėti jis buvo gana tvirtas, net kaip seno statybinio skiedinio �vyras.

��Gal padėtum man?�� ji paklausė i� tamsos.

��Ponia, mielai, bet esu tikras, jūs geriau u� mane pa�įstate savas lentynas. A� tik trukdy�iau.

��Atsargus vaikinas,�� jis ir toliau girdėjo, kaip viduje po truputį Judama. � Bijai man�s, ar ne?

Vis labiau ir labiau nepatikima.

��Ponia,�� tarė jis, nesmagiai jausdamasis. � Visame �itame kra�te nema�iau nieko kito, tik bėdas,�� jis girdėjo, kaip Lvi u� jo plė�ia lapus, ir pamanė, kad jeigu turėtų sveiko proto, kokio jo tėvas tikėjosi i� savo sūnų, eitų dabar �alin, įsikibtų Lvi ir nesiliautų lėtai bei u�tikrintai �eng�s savo keliu tikėdamasis, kad saulė galų gale patekės.

Bet i� to, k� teko iki �iol �iame kra�te sutikti, atrodė, kad raganos yra jėga, veikianti prie� goblinus � ir viduje i� tiesų įsi�iebė �viesa, auksinė ir raminanti �viesa, �vystelėjusi �ilt� raudonį ant u�uolaidų, lentynų ir ant namams būdingos netvarkos � vien tik daiktai, kokius galėtų rinkti mi�kų kra�to �iniuonė: pauk��ių sparnai ir �akos, ir stiklainių stiklainiai su vaista�olėmis bei pana�ūs dalykai. Visa tai a�triai ir skaud�iai jam priminė meisterio Karolio darbo kambarį.

��Na?�� paklausė ji i� vidaus ir mostelėjo jam. � O, u�eik u�eik, vaikine. A� nesikand�ioju.

Nuo durų jis galėjo matyti vis� namelio vidų. Atsargiai įėjo. Ji stovėjo prie savo stalo, i� �so�io pylė į du medinius puodukus.

��Nemanau, kad man ko nors reiktų, � paprie�taravo jis, nes visai netro�ko nieko valgyti arba įsiskolinti raganai u� svetingum�. Ta�iau ji įdėjo jam į rank� puodelį ir mostelėjo link pagalvėmis apkrautos i�ky�os, pati įsitaisė tolimiausiame to nedidelio kampo gale; labai miela ragana � labai gra�i, nusprendė jis, tai, �inoma, visai neturi jokios įtakos tam, kad jis imtų ja pasitikėti, ta�iau ji neatrodė bloga. Ji nusirengė tamsųjį apsiaust�, kuris nebuvo juodas, bet tamsiai tamsiai raudonas. Jos suknelė � i�siuvinėta ir papuo�ta kutais, surai�iotomis virvelėmis ir sudėtingais juodais bei įvairiaspalviais rankdarbiais � kartu ir svetimas, ir keistas stilius. Susi�avėj�s tuo, jis nugėrė didesnį gurk�nį nei buvo planav�s ir pajuto, kaip skystis lyg ugnis nubėgo �emyn.

��Ar tikrai, ponia, esate ragana?

��Dori �monės i� tiesų mane taip vadino. O u� tavo klausim� ��manasis: k� darai mano girioje? Ar i�eiti norėjai, o gal ka�ko ie�kojai? Ar apsisprendei?

Galbūt jos galioje jiems padėti. Gal per savo klajones jis susipainiojo.

��Ie�kojau to, kas tikriausiai rado keli� i� mi�ko,�� galbūt visos raganos pa�inojo viena kit�. Tvirtovė nėra labai toli nuo �ia. Jis pabandė savo laim�. � Ar pa�įstate mergin�, vardu Ela? Ji kilusi i� Tajni Strazo.

��I� Tajni Strazo. Ar tu ne�inai, kad tos kalvos � pavojinga vieta?

��Ponia��� jam pritrūko �od�ių. Visa, k� buvo regėj�s, u�griuvo jį, vartaliojosi aplink, buvo pernelyg gyva ir per ma�ai suprantama. � Ar jūs i� viso esate pa�įstama su Elos ponia? Jūs ��kaimynės. Ir a� �inau, kad tai pavojinga vieta. Goblinai j� nu�udė.

��Liūdnas reikalas. Taip, a� �inau. Ta�iau tai vis dar nepaai�kina, kodėl jaunas vaikinas klajoja po �ias kalvas ie�kodamas jaunos panelės i� grėsmingos tvirtovės. Galė�iau pasidomėti, kodėl turė�iau atsakyti į jo klausimus arba sakyti, k� �inau, kas galbūt bus jam naudinga, o gal ne. Kaip galiu a� pasakoti, jeigu jis man nesako, kas jį sieja su Tajni Strazu, jeigu nesako tiesos apie tai, ko jis ie�ko.

��Mes atkeliavome sustabdyti goblinų. Jie i�vijo elnius ir i�degino mi�kus, o kai mes atėjome su�inoti kodėl, jie i� pasalų mus u�puolė.

��Tikrai? Kodėl jie taip turėtų daryti?

��Net neįsivaizduoju,�� jis tarp pir�tų laikė surakin�s puoduk�, nebenorėjo daugiau to, kas jame buvo. Jam svaigo galva, mintys virto viena ant kitos. � Ka�kur mi�ke pasiklydo mergaitė. Turiu j� surasti�

��Varg�as vaikinas,�� ji pakilo su �laman�iu drabu�ių �iug�desiu, paėmė i� jo pir�tų puoduk�, pastatė abudu juos greta ant stalo. � Varg�as vaikinas, tu susi�eidei rank�: vis� puoduk� apkruvinai.

��Labai atsipra�au.

��O, palūkėk,�� ji ėmė nar�yti po lentynas tarp stiklainių, jis gi tik m�stė, kaip �ia mandagiau pasi�alinti. Ji ka�k� surado, atsine�ė ir siektelėjo jo rankos. � Na, kas gi, kas?�� kalbėjo ji ir jis pasijuto kvaileliu, nery�tingu lyg pir�t� įsipjov�s vaikas� jis tikrai nenorėjo, kad ji liestų jo rank�, bet ji buvo atkakli.

�� Į kard� įsipjovei. Nelabas daiktas, ir galbūt apnuodytas,�� Ji prine�ė jo pir�t� sau prie burnos, o jis buvo pernelyg sutrik�s, kad atitrauktų pir�t� arba imtų prie�tarauti ir neleistų jai nulai�yti krauj�� buvo gana apkvait�s, ramus tada ir �iek tiek apsvaig�s, kai skausmas liovėsi, ir niekas, rodės, taip nenuramina, kaip jos lūpos prie jo rankos.

�� �tai,�� sakė ji, atsargiai slinkdamasi artyn, spausdama jo rank� savosiose. � Ar ne geriau? Galbūt a� galiu tau padėti surasti tavo jaun�j� panel�. Turiu savų veikimo būdų. Ir galiu tiek visko daug tau parodyti, jei tik tu sumokėtum kokį nors nediduk� simbolinį �enkl�: magijai �ito reikia, jai visada �ito reikia, jei kas nors paklausia.

Tama�as neprisiminė nieko apie raganas ir u�mokes�ius. Jis gailėjosi pirmiau įėj�s vidun ir ka�k� gėr�s, ir leid�s jos lūpoms paliesti jo rank�.

��Atrodo� man atrodo, jūs dar neatsakėte man� kas jūs tokia, ar �inote, kur nuėjo Ela.

��Neatsakiau. A� galiu su�inoti ir labai lengvai. Tik kad taip nutiktų, a� turė�iau k� nors i� tav�s gauti. O neatrodo, kad nors kiek aukso �ia turėtum. O kas, jei mano kaina bus bu�inys? Ar a� per daug papra�iau?

Niekada, jis niekada nebu�iavo moters, tik savo motin� ir pusseseres, ties� sakant, niekada neturėjo net ma�iausios galimybės, ir jos pasiūlymas jį baisiai sutrikdė. Jis nesimergino kokiai nors mergaitei Magijaroje, jis sėdėjo keistoje, ma�oje pastogėje ant i�ky�os su ragana, kuri, staiga jis pabijojo, i� lėto slenkasi prie daugiau nei vienas bu�inys. Ji galėjo papra�yti to, ko jis jokiais būdais nenorėjo daryti su ragana ir nepa�įstam�ja. Ta�iau gal jis klysta galvodamas apie jos ketinimus, o kitų gyvybės priklauso nuo jo. Tad jis palinko į priekį � visai netoli � ir sumokėjo jai, ko ji pra�ė.

Jos rankos nuslydo jį apkabindamos. �itaip ji laikė jį ir įdėmiai pa�velgė jam į akis, maloniai juokdamasi:

��Oi, na, kas? Kas gi dabar? Ar tai bu�inys?

Jis turėjo sutikti, kad Bogdanas būtų kitaip pabu�iav�s. Ai�ku, ir Je�is arba Nikolajus. Taigi jis dar nuo�ird�iau pabandė, bet ir �itai jos nepatenkino. �į bu�inį ji u�t�sė lyg du tris bu�inius, nuo jo lūpų nuslydo prie jo kaklo; �ia jis sutriko, k� jam daryti, su kuo sutikti, dėl ko sutikti yra teisu bei i�mintinga ir ar pagalba, kuri galbūt nuperkama u� gėd�, gali i� viso būti patikima.

Bet kas i� tos garbės, jei ji leid�ia Elai pasiklysti arba goblinams ateiti į jų �alį, arba jo broliui be jokio atpildo �ūti?

Ji atsegė jo apykaklės sagtį. Jis bandė sum�styti, k� daryti, bet kai u�simerkė, kad pagalvotų, pamatė tamsi� tvirtov�, apsupt� goblinų armijų, matė kar�, �mones ir goblinus, karalien� prie� karalien�, net ne�inodamas, kaip visa tai �ino. Matė, kad suskilo didysis veidrodis, ir visas pasaulis suraibuliavo ir pasikeitė tarsi atspindys vandenyje. Praskriejo vaizdai, tikri ar melagingi, ar tai, kas buvo, ar kas dar bus � jis nesusigaudė, kas vyko �iame pasaulyje ir kas kitame � vienas įvykis virto be tvarkos ant kito: jis matė Mėnul� Valdov�, ploniausiu puslankiu mirgan�i� kalnų e�ero pavir�iuje. Vienas goblinų karys stovėjo ant tamsios, nendrėmis apaugusios e�ero pakrantės, riteris, kurio veido i�rai�ka kito i� doros į niek�i�k�, o mėnulio atspindys pilnėjo ir dilo, ir saulė neįsiterpdavo.

Ta goblino figūra atsisuko ir įsistebeilijo į jį, rūsyje buvusio goblino vaizdas, viltis būti i�gelbėtam virto grėsme. S��ininga virto niek�i�ka ir vėl dora � ne �mogi�ku gro�iu, bet vis tuo pa�iu gro�iu, nuolat kintan�iu kartu su besisukan�iu per naktį mėnuliu.

Bet �e�ėlis perbėgo per goblino veid� ir per t� �arvuot� kūn�, lyg praslenkantis pro mėnulį �e�ėlis, ir kai tas �e�ėlis u�slinko visas, kūnas ėmė rodytis ai�kesnis ir jam pa�įstamesnis. Visa laikysena buvo aidas ka�ko, k� jis pa�inojo. Dieve, jis pa�ino, ir jam nudiegė per �irdį, jis pa�ino netgi prie� tai, kai debesis nuplūduriavo tolyn, ir mėnuo jam parodė bly�kų Bogdano veid�, tolim�, tarsi jis būtų jam svetimas. Bogdanas ėmė lėtai sukti galv� � tas pats to padaro rūsyje vaizdas. Jis stengėsi i�vengti tos akimirkos, kai jų akys turėtų susitikti, bet jis nepajėgė nusisukti, netgi nepaisant to, kad jo brolio akys buvo negyvos ir tamsios; ir po �ito vienintelio �vilgsnio Bogdanas ėmė tolti pakrante į tams�.

��Palauk!�� su�uko jis, ir jo balsas nuaidėjo per beribes sales, kurios staiga stojosi aplink jį � bly�kiausio �alio akmens ir tamsiausio juodumo statinys � jis matė aplink jį stovin�ius goblinus, auk�tus ir nuo�mius, skliautuotoje menėje, kur goblinų karalienė skelbė savo įsakymus. Jis matė jos tamsing� veid�, siaubing� ir nuostabų tuo pat metu, su niaukaus aukso akimis. Jos kasos buvo perpintos sidabru, jos vėriniai � sidabras ir auksas, jos pir�tai ilgais nagais � apmaustyti �iedais su brangakmeniais, o rankos nuo rie�ų iki alkūnių � apyrankėmis.

��K� gi,�� tarė ji su tuo �vag�dėsiu balse, kurį kėlė iltys, ir įsi�iūrėjo tiesiog jam į siel�. � Na, na, prie� mane pasi�ovei. Kaip gra�u.

��Ne!�� su�uko jis, kai ji pakėlė rank� ilgais nagais ir magi�ka galia pamojo jam prisiartinti ar�iau, ar�iau. Jo kūnas tro�ko eiti. Jis matė, kad Bogdanas jau stovi ten, tarp dvari�kių negyvastingomis akimis.

��Viskas gerai,�� tarė Bogdanas. � Tau nėra ko bijoti.

Akimirk� jis �velgė į Bogdan�, bevilti�kai norėjo patikėti, kad jis saugus, ta�iau tai buvo gėdinga, baisu, Bogdanas netikėjo niekieno pa�adais, ir Bogdanas sakė pasitikėti bei tikėti, kad karalienė neturi piktų kėslų.

��Tai tik prad�ia,�� sakė girios ragana, stovėdama �alia jo. � Ar ten kas nors, k� tu myli? Ji suras juos, kiekvien� i� jų. Ji visus juos atims i� tav�s, jeigu stosi jai skersai kelio. Tikėk tuo, k� sakau, tikėk, k� a� sakau, ir paskolink man savo jėgos, vaikine, ir nebeliks nieko, ko mes negalėtume padaryti.

Ta�iau daugiau niekas nepatvirtino to, k� privalėjo patvirtinti. Ir jis pajuto jos prisilietime �altį, pamatė �e�ėlį aplink save, ir jis atsitraukė.

��Nei�mintinga,�� tarė ji.

Jis nusisuko ir �ūtbūt metėsi prie menės durų, kurios u�sitrenkė jam prie�ais � leidosi bėgti ir atsitokėjo vėl raganos mi�ko trobelėje, pagautas glėbyje, bauginan�ios jėgos tvirtai suspaustas, rankose � jokio �velnumo ir jokios mėsos palink kaulus. Viskas buvo melas: jis nematė toje vietoje savo brolio, tai negalėjo būti Bogdanas, ne tikriau nei tai, kad jis, �tai, k� tik stovėjo goblinų menėje. Jis i� visų jėgų ėmė stumtis, i�trūko i� raganos glėbio, u�kliuvo u� stalo, atsitrenkė į sien�, į drapiruotes. Durys buvo u�darytos. Skl�stis u��autas. Kada tai nutiko?

��Tama�ai,�� paprie�taravo jam ragana, kai �alti jo pir�tai grūmėsi su skl�s�iu. U� sav�s jis i�girdo jos apdaro �lamesį, jis gi galėjo judėti tik ko�maro lėtumu.

��Ar tu bijai, Tama�ai? Pa�velk į mane. Pa�velk į mane, Tama�ai. Parod�iau tau simbolinį tikrų dalykų vaizd�. Bet negi tu dabar pabėgsi ir būsi aklas tam, kas dar bus? Ar nori tiesos, Tama�ai? Ar tau neu�tenka dr�sos i�girsti ties�?

Jis at�ovė skl�stį. Durys prie�inosi lyg sunki gele�is. Jis prasispraudė pro menk� tarpelį, kur pravėrė, ir bėgdamas įkvėpė �alto, �varaus oro, parklupo ant nelygios �emės, ant kojų, sustingusių tarsi �iemos �altis. Jam pasitaikė �e�ėlio u�dengtas med�io kamienas, įsikibo į jį ir metėsi prie tolimesnio, jo gi kojos ��lyg vandeniu bristų. Lvi stovėjo, kur jis buvo jį palik�s, ir jis metėsi ta kryptimi, ta�iau tu��ias protarpis buvo per platus. Jo kėliai sulinko po juo ir patiesė jį tarp drėgnų lapų.

��Na, na,�� tarė �emas balsas, balsas, privert�s jo �irdį pa�okti, ta�iau Tama�ui nepavyko prisiminti, ar �is balsas buvo �ios vietos dalis, kartu su �ios girios ragana. Jis pakėlė nuo lapų veid� ir nusibraukė sau nuo akių smėlį� pamatė tarp med�ių stovintį Azdra�ikį.

Jie � s�jungininkai, pamanė jis. Ragana ir goblinai � visi jie�

Su sausu tra�kesiu ir drabu�ių bei lapų �lamesiu prie jo atvyko ragana, jos apdaro pakra��iai buvo nudrisk�, jos pėdos po tais palankais � bly�kių kaulų rinkinys, kuris judėjo tarsi būtų kūne.

Azdra�ikis prislinko artėliau.

��Trys norai, ponia, ar ne tokia buvo sutartis? Manau, kad a� prisimenu, kaip kart� labai seniai jūs prisiekėte tai, atsilygindama u� mano patarnavimus,�� trys pir�tai su ilgais nagais �ymėjo trejet� dalykų. � Mano pirmasis noras, pamenu, kad jūs man daugiau nebeturėsite galios. Mano antrasis� kad niekada netrukdysite mano ketinimams. Ir tre�iasis� tre�iasis, bijau, turi būti �is apgailėtinas, kvailas vaiki��ias.

��Kad tu prasmegtum,�� su�nib�dėjo ragana.

��O, a� tarnavau jums daug i�tikimiau, negu jūs �inote � tai jau tikrai i�tikimiau, negu jūs nusipelnėte. Dabar jis mano. Pagal sutartį, kuri� jūs pati pasiūlėte, jis yra mano. Tad ne�dinkis, Ilena!

Pasigirdo atodūsis, o gal piktas vėjas. Tylus, kandus juokas.

��Pigiai pardavei t� savo tre�i� nor�. Tiek daug blogesnių dalykų bijojau. Bet baigta. Jau niekada nebegalėsi man�s pavaryti �alin, ng�Saeiche. Man niekada nebereiks tav�s bijoti!

��Ne�dinkis, sakau!�� Goblinas i�sitiesė visu ūgiu ir �vystelėjo auk�tyn rank�, akimirk� ore pasijuto ka�kas baisaus. Lvi su�vengė, vėjo gūsis Tama�ui į veid� sviedė apipuvusius lapus ir smėlį, iki pa�ių kaulų persmelkdamas �al�iu. Jis nunarino galv�, prisidengė j� rankomis ir tesitikėjo, kad vėjas, sustingd�s jo kūn� į led�, paliaus pūt�s.

Ta�iau kai tas stiprus vėjas ėmė slūgti, �arvuotas batas netoli jo galvos suardė �em�. Stipri ranka trūktelėjo jį ant kelių, auk�tyn ir auk�tyn link pa�io Azdra�ikio snukio. Tama�as pabandė atsistoti ant savų kojų, Azdra�ikis gi sudavė jam per �abtus, leisdamas pajusti kraujo skonį.

��Esi brangi na�ta, �mogau. Gal man pradėti nuo to, kad sulau�ysiu ma�iausi� tavo pir�telį, ir taip darbuotis iki tavo sprando. Su kokiu malonumu taip padary�iau,�� antras smūgis, stipresnis u� paskutinįjį. � Kelkis, kad tave kur!

Jis stengėsi. Azdra�ikis sugriebė jam u� plaukų, �itaip, bei pa�iup�s u� dir�o, pusiau vilkdamas, pusiau ne�damas nutempė jį iki Lvi. Tama�as sverdėdamas atsi�liejo į mink�t� Lvi kūn� ir ėmė grabalioti balno su �ūtbūtiniu tro�kimu i�trūkti laisvėn, jei tik jam pavyktų įkelti koj� į balnakilp�, jei tik pavyktų surasti pavadį, jei Lvi galėtų daugiau nei svirduliuoti tolyn nuo �ios prakeiktos vietos.

Azdra�ikis sugriebė u� jo peties ir atsuko veidu į save, Tama�o nugara at�lijo į Lvi petj.

��Tu,�� pasakė Azdra�ikis. � �mogau, tu gali eiti. Tu visi�kai u�sitarnavai pasivaik��iojim�.

��Kur Ela?

��O, kur Ela? Kur Ela? �tai, dabar mums parūpo, ar ne?�� Goblinas nustūmė jį �alin, ir kol tas svirduliavo atgaudamas pusiausvyr�, paėmė Lvi pavadį.

��Kvailys,�� jam i� paskos �ūktelėjo Azdra�ikis, ir Tama�as ka�kaip surado jėgų eiti, nors jo kulk�nys ir drebėjo. Azdra�ikis per neapsi�iūrėjim� jo net nenuginklavo. Kaip ir ragana � �tai kokia jis jiems grėsmė. Galėtų dabar i�sitraukti kard� ir pasiūlyti dvikov�. Gal �ūtų nedelsiant, o ne vėliau, kai mirs daug lė�iau. Jis neprilygo Azdra�ikiui, Tama�as įtarė, kad, net ir būdamas geriausios formos, nebūtų prilyg�s goblinų lordui � kvailelis Tama�as, Tama�as, kuris neturėjo įgimto talento kautis su kalaviju, Tama�as, kuris �iuo metu vargu ar pajėgia pastovėti ant savų kojų, kuriam prireikia visų jo jėgų, kad vien� pėd� pastatytų prie� kit� � jam buvo �alta, tarsi jau niekad saulė jo nebesu�ildytų. Bet kada tik Azdra�ikis jį pasivydavo, goblinas jam kum�telėdavo ir priversdavo eiti, ta�iau �itaip jis pajuto, kad jam jau i� viso niekas nebemiela � nebėra nieko, kas verstų jį nemiegoti, judintis ir laikytis ant kojų.

��Tu pernelyg brangiai kainavai,�� jam parkritus, tempdamas jį u� pakarpos vėl tarė goblinas. Azdra�ikis stipriai sudavė jam per veid� ir �ioje erdvėje, toli nuo raganos, su�uko: � Ar �inai, k� padarei, �mogau? Ar tu nors truputėlį suvoki, kiek u� tave sumokėjau?

��Vien� nor�, � jis suvebleno kraujuotomis lūpomis vienintelį atsakym�, kurį suprato; Azdra�ikis jį papurtė.

��Vien� nor�. Vien� nor�� Ji valdė �į kra�t�, kai �ie med�iai dar buvo gilės, ir ji nevisai mirusi, ar supranti mane? Jau kerėtojams tai gali būti bėda, o raganoms �ioje girioje � i�vis prapultis. Ar nematei mi�ke perspėjimo �enklo? Ar, prie� u�eidamas į keist� nam� sve�iuotis, nesupratai, kad ka�kas �ioje vietoje negerai?

Krustelėjo smalsumas, ne dėl Azdra�ikio klausimo, bet dėl jo paties � neprideramas smalsumas, sulaik�s jį akis į akį prie� pikt� goblin�, o ir skausmas jau atrodė gana įprastas.

��Kodėl?�� paklausė jis Azdra�ikio. � Kodėl taip brangiai moki? Kuo a� tau vertingas?

Ilganagis pir�tas įsmigo jam į krūtin�.

��Nes, tavo mylista, nekaltas berneli, jei ji būtų gavusi likusi� tavo dalį, būtų gavusi tave, o gavusi tave, �iame pasaulyje ji įgautų materialumo, taip pat, kaip ir kiti dalykai, kurių nei tu, nei a� nenorėtume i�vysti. Bet tu � mano, tu esi mano, �mogau. Ji negali paliesti arklio, kol a� jį laikau, nei man�s ar tav�s: tokiais �od�iais mes sutarėme. Taigi eik! Su raganiūk�tė tu esi suri�tas burtais, kurių nei ji, nei mes negalime pakeisti, ir, Mėnuo �ino, tu j� surasi!

Tama�as nesuprato. Suri�tas? Burtais? Jis spoksojo į Azdra�ikį lyg beprotis, kol tas stuktelėjo jį i� s�stingio sakydamas:

��Eik, �mogau, arba krisk nuo �ios kalvos �emyn, man nerūpi, bet jos tu ie�kosi, kol dar kvėpuoji, ir rasi. Ne�iūrėk atgal! Ne, tik ne�iūrėk dabar atgal!

Smalsumas � blogiausias i� jo trūkumų. T� akimirk�, kai Azdra�ikis tai pasakė, jis negalėjo nepasi�iūrėti � ir pamatė ragan�, lyg ji būtų labai labai toli tamsoje tarp med�ių. Jam be�iūrint, ji �engė vis grei�iau ir grei�iau�

��Kvailys!�� Azdra�ikis jį papurtė ir staiga atsuko veidu į save.

��Negrį�k atgal! Dabar tu nebeturi teisės grį�ti atgal! Negalvok apie j�!

��A� nenoriu galvoti,�� sumik�iojo kre�iamas �al�io. Kai jis u�merkė akis, rodėsi, ji �ia, o jis nėra laisvas�

��Ji negali tav�s pareikalauti, nebent tu to norėtum, �mogau. Negalvok apie j�!

��Negalvoju,�� pasakė jis, ir tai buvo tiesa, jam labiau patiko Azdra�ikio kompanija nei �mėkla: Azdra�ikis bent jau gyvas bei tvirtas, ir dabar, kai jau nebebuvo dėl to tikras, nebenorėjo galvoti apie tai, kur buv�s ir k� leid�s liesti.

��Tada eik nesustodamas,�� pastūmė jį Azdra�ikis, ir jis leidosi eiti. Ta�iau nuolat jį traukė atsigr�ti atgal arba u�merkti akis, pasi�iūrėti, ar ji �ia, ar jos nėra � bet tai buvo ne ji, u� jo ėjo goblinų lordas; net ne�iūrėdamas atgal Tama�as save tuo įtikinėjo, jis girdėjo pastovų metalo bar�kėjim� ir keturių Lvi kojų eisen� per lapus. Jam nereikėjo �vilg�ioti per petį ar net mirksėti tol, kol pajėgs tam atsispirti, nes kiekvien� jo akių mirksnį �i vieta lūkuriavo ir kaskart, jo valiai silptelėjus, tas �mėkli�kas prisilietimas brūk�teldavo jam per petį.

Pro med�ius suspindo �viesa, o jos �altinis buvo u� kitos kalvos. Ir vėl ragana, pamanė Tama�as, aklai svirduliuodamas per tams�. Dėl jo nevilties jam atrodė, kad jie tikriausiai ėjo ratais, o gal ragana laimėjo ir galiausiai, lemtingai jiems abiems, sutriu�kino Azdra�ikį.

Ta�iau jam einant toliau, mi�kas retėjo. Vis re�iau augo er�kė�iai ir gervuogės. Ten rytai, ėmė bent jau tikėtis, rytai ir mi�ko pakra�tys, ir blankiausias saulėtekis.

Per savo tro�kim� pasiekti jį Tama�as parpuolė, paslydo ir krito � antr�kart, tre�i�kart, nebuvo tuo tikras � �iū�t sausais bei pūvan�iais lapais. Girdėdamas u� sav�s Azdra�ikį jis pasikėlė ant kelių, triuk�mas ir sveikas protas susisuko ir sūkuriu nuū�ė per jo s�mon�. Jis atsitiesė, ir Azdra�ikis jam nebesudavė. Kiti painūs jo �ingsniai nune�ė jį prie masyvios uolos, nuo kur jis galėjo pamatyti tamsiai pilk� �ar�, patį med�ių pakra�tį, beribį ir atvir� slėnį, dėl tos �viesos jis metėsi �emyn nuokalne į t� �vies� ir �loving� dangų, pirm� kart� i� tikrųjų tikėdamas, kad gal i�trūks gyvas.

Gele�inis gniau�tas apsuko jį aplink ir vėl pritrenkė prie akmens. Azdra�ikio ranka u�gniau�ė jo riksm�, visas Azdra�ikio �arvuotas svoris prislėgė jį prie akmens, ir vien� bevilti�k� suglumimo akimirk� jis kovėsi, kad i�silaisvintų, įtardamas, vienas dievas te�ino, koki� i�davyst�.

Tada akies kra�teliu jis u�matė tamsių figūrų grandin�, kertan�i� atvir� nuokaln� �emiau jų.

Azdra�ikio prie�ai tikrai galėjo būti jo s�jungininkais � tokia buvo pirmoji jo mintis. Jei tik jis galėtų i�silaisvinti, nors vienai sekundei, gal jis ir patrauktų jų dėmesį, ta�iau menkiausia abejonė laikė jį nutildyt� ir ramų. Jis pajuto trump�, staigų krustelėjim�, kai Azdra�ikis trūktelėjo Lvi u� pavad�io, perspėdamas arklį, kad tas nurimtų � ir per �į trump� laiko tarp� tose �engian�iose nuokalne figūrose jis pamatė vis daugiau ir daugiau blogio, svetimyb� eisenoje ir �arvuose.

Ne�monės, dabar jis jau ėmė neabejoti � jie buvo goblinų padermės: stambesni ir ma�esni u� Azdra�ikį, pana�ūs į lokius, vaik��iojan�ius ant dviejų kojų, �arvuotus ir pasi�iau�usius ginklais.

��Tie,�� su�nab�dėjo Azdra�ikis, menkiausias dvelktelėjimas, kep�telėj�s jo ausį. � Tie � itra�hiai, �mogau. Ar dabar matai skirtum�?

Tama�as pabandė atsakyti. Azdra�ikis �iek tiek pakėlė savo deln�.

��Jokio triuk�mo,�� jam pavyko �nab�telti.

��Protinga.

��Kur jie eina?

��Visada �unybių krėsti. Nurimk.

Tama�as nekrutėjo. Jis �iūrėjo, kol goblinai, apsuk� uol�, dingo i� akira�io, ir dar po to kurį laik�. Tada Azdra�ikis suėmė jį u� rankos, Lvi pavadys buvo kitoje goblino rankoje, ir nusivedė �emyn, ka�kur u� tako, kurį kirto goblinai, ir pirm� kart� po atviru dangumi.

Jiems i� visų pusių kilo mi�kingos kalvos, did�iuliai akmens luitai krypo ant padrikai �elian�ios �olės ir svaiginan�io vaizdo vir� slėnio, u�kloto au�ros �e�ėliais. Tama�ui pasirodė, kad dangų nuda�ė dūmai. Tuose dūmuose raudonavo ugnis, �imtai gaisrų taip toli, kad akys nesugebėjo nustatyti nuotolio.

��Burdigenas,�� pasakė Azdra�ikis. � Albazas.

��Ten gaisras,�� tyliai tarė Tama�as. � Kodėl?

��Ar kada esi mat�s kar�, �mogau? �tai karas.

��Prie� k�? Kodėl?

��Ar reikia kokios nors prie�asties? Todėl, kad egzistuoja �monės. Kad karalienė nori �emės. Kad tokia buvo i�davystė, kuri Girios raganų dėka tapo nei�vengiama.

��Kodėl?

��Tu labai mėgsti �į klausim�. I� kurgi a� galiu �inoti, kaip m�sto �monės. Godumas tikriausiai. Arba tik u�gaida. Kvai�a ragana panoro visko, k� turėjo karalienė, ir pabandė pasiimti. A� gi�

Ilgai trunkanti tyla.

��O k� tu?�� paklausė Tama�as.

��Norėjau to, kas buvo mūsų, � atkirto Azdra�ikis. � Kas nuo senovės mums priklausė. Maniau, kad i� �monijos dar galima �io to tikėtis.

��Ko?

��Sveiko proto.

Azdra�ikis suėmė jam u� rankos ir pastūmė jį tolyn, Tama�ui neliko nieko kito, tik eiti � per vietas, paruo�tas pasaloms, bet ne tam, kad tyliai praeitų kaustytas arklys. Kylanti saulė pary�kino blankiausius atspalvius perspėdama, kad jie pa�eid�iami; ta�iau jei �i� akimirk� Tama�as būtų laisvas, jis nebegalėtų regėti tos girios arba pak�sti jos �e�ėlio. Ragana ėmė panė�ėti į nesen� sapn�, ko�mar�, kuriame elgėsi taip, kad niekaip garbingai ir jokia prasme negalėjo sav�s pateisinti� ta�iau to pasekmės buvo su juo: įsipjautas pir�tas, �altis kauluose ir, vos tik jis sumerkdavo akis, tamsos bei trobelės vaizdinys.

��Pats eisiu,�� silpnai paprie�taravo jis, bandydamas i�laisvinti savo rank�. Bet jau kitame �ingsnyje jis suklupo, ir Azdra�ikis stipriai trūktelėjo jį auk�tyn bei paragino �ygiuoti pakalnėn sunkiai praeinamu keliu tarp uolų.

��Juk ten link nuėjo anie,�� Tama�as pasiprie�ino ir antr� kart� trūktelėjo savo rank� i� Azdra�ikio gniau�tų. � Kur mes traukiame?

��Pas ma��j� mūsų �raganėl�. Kvailė naudoja veidrodį.

��I� kur tu �inai?

��Argi saulė �vie�ia? Ir kaip tu ne�inai? Ar tu toks pat kvailas, kaip ir nerangus?

Tama�as neatsakė. Jis nesuprato, kaip goblinas supranta, gal u�uosdamas ar girdėdamas kokiu nors kitu būdu, kaip �monės nesugeba.

��Kodėl?�� pradėjo jis klausti, be kvapo tempiamas nuokalne įkandin tų, kurių jis visai nenorėjo pasivyti, o apa�ioje jų � miglotas dūmų ir tolimų gaisrų vaizdas. � Girioje ar lauke? K� tu�?

Kitas rankos trūktelėjimas, �emė vos nei�sprūdo i� po Tama�o kojų.

��Tyliau!�� �nip�telėjo Azdra�ikis ir nutįs� jį vis �emyn ir �emyn nuokalne, tuo pat metu kitoje rankoje laikydamas Lvi pavadį. Ant stataus, �vyringo �laito Lvi slystelėjo pro juos ir vos nei�trūko. Ta�iau Azdra�ikis i�laikė, pavadys buvo apsuktas aplink jo rie��, tuo pat metu jis taip stipriai sugriebė Tama�o rank�, kad ta nebejautė nieko: Azdra�ikis buvo stipresnis u� �mogų. Ta�iau k� Azdra�ikis siūlo daryti tuzino savo prie�ų kelyje, Tama�as visai nesuprato, neturėjo nė menkiausio supratimo, k� Azdra�ikis ketina, ir jokio supratimo, ar ne geriau jam būtų i�sitraukti ginklus, kuriuos vis dar ne�iojasi, ir pasistengti i�naudoti ma�yt� galimyb�, kuri� jie siūlo�

Kur jie ten �emyn eina? Jam magėjo �inoti. Kodėl jie traukia į kar� ir apsiaustį? Nikolajaus pasakos atrodė nuotykingos, tolimos, seniai nutikusios, bet anapus lygumos, niūkanose matydamas gaisrus, tokiame naikinime Tama�as nebeį�iūrėjo nieko romanti�ka, grei�iau �adam� smurt� tose �emėse, kur goblinai buvo vald�ia, o �monės � grobis. �io slėnio likimas kit� pavasarį galėjo tapti Magijaros likimu, ir kitais metais kentėsi� �monės galbūt bus jo �monės � tuo tarpu ka�koks goblinas noru nenoru t�so jį per kalvas, ir jis negali perprasti kurių galų.

��Pats eisiu,�� jis vėl kimiai paprie�taravo ir trūktelėjo rank�, norėdamas u�baigti �į reikal�. Azdra�ikis jo nepaleido, bet kit� tuzin� �ingsnių Tama�as i�silaikė ant kojų nesimataruodamas, ir goblinas atleido savo gniau�t�.

Po to, Tama�ui nepapra�ius, jam net nesitikint, tas padaras visai jį paleido.

Po Kruk�i Strazo Tama�as manė suprat�s goblinus, kol nesutiko �io padaro, kad jis kur skrad�iai, kuris dukart pagailėjo jo gyvybės ir jį i�gelbėjo, o praeit� naktį palaikė jį ant kojų, miegas gi tada būtų palik�s i� jo grobį tai anai� tai, su kuo ten bebūtų gūd�ioj girioj bendrauta. Ar kas smeigtų į nugar� padarui, kuris jau taip toli jį nuvedė ten, kur jis pats eitų.

Ne tada gi, kai jam puikiai sekasi laikytis ant kojų, kai jis vien� po kitos apeina kalvas tiesiog goblinų sargybos pėdomis vir� ūmais aptraukto apsiaustų miestų vaizdo.

Lauke tik ėmė brėk�ti, kai meisteris Nikolajus pakėlė juos i� miego, surinko visus daiktus, kuriais jie galėtų pasinaudoti, ir įsakė Juriui paimti Gracijos pa�ar� bei ne�intis i� menės; Karolis, �arstydamas �idinyje ugnį � nebuvo jokio �enklo, kad būtų ruo�iami kokie nors pusry�iai � sakė seksi�s jiems i� paskos, keliaukit, ne�dinkitės, eikit su Nikolajumi ir Kruk�iu iki vartų: jam dar reikia kai k� padaryti; ne, jam nereikia pagalbos, �įryt jam nereikia kvailų vaiki��io klausimų.

��Kas atsitiko?�� Juris paklausė Nikolajaus, kol abu balnojo Gracij�. � Ar goblinai artinasi? Ar jis �ino, kur Tama�as?

��Ar kada koks kerėtojas kalba protingai?�� tarė meisteris Nikolajus ir įsakė liautis klausinė jus bei judintis.

Taigi virpan�ioje ryto prietemoje jie i�vedė Gracij� lauk iki vartų, Kruk�is krypavo tarsi vaik��iojanti skarmalų krūva, Zadnis stryk�iojo nuo vieno prie kito ir vis aplink ir aplink Gracijos kojas. Jurio dantys kaleno, jis sakė sau, kad taip nes��ininga, mat visada taip nutikdavo, kai be pusry�ių slapta pasprukdavo į ryto �altį.

Ta�iau tai, k� meisteris Karolis ten daro, turėtų būti rimta, jis taip jiems atsikirto ir, dar nepradėj�s darbuotis, norėjo, kad jie ne�dintųsi u� durų.

Galbūt jis ruo�ėsi sudeginti pilį iki pat pamatų, kad goblinai nebegalėtų ja pasinaudoti. Juris buvo girdėj�s, kad generolas turėtų taip pasielgti, jei tvirtovė tiktų prie�ui įsitvirtinti. Betgi visur aplink pilį mi�kas, jei taip nutiktų, giria pasigautų ugnį ir visus juos kartu sudegintų.

�inoma, jis bus apie tai pagalvoj�s, m�stė sau Juris, ta�iau niekada ne�inai, kas �aus Karoliui į galv�� kartais jis būna labai i�sibla�k�s.

Gal vietoje to senasis meisteris demonų prakeiksmu u�keikia duris ir u�rakina jas prie� goblinus. I� tikrųjų jų Karolis � daug stipresnis kerėtojas, nei jie tikėjo Magijaroje; �velgdamas i� dabarties į praeitį Juris buvo susirūpin�s ir stengėsi gerai elgtis galvodamas, jog jam namie su draugais pasisekė, kad Karolis juos mėgo.

��Jis ilgai u�trunka, ar ne?�� paklausė Juris. Ta�iau Nikolajus nieko neatsakė, kaip ir Kruk�is, sėdintis lyg koks rudas kelmas tarp vijoklių. Zadnis suink�tė ir prisispaudė Juriui prie kojų, uostinėjo jį suturin�ias jo rankas. Zadnis irgi drebėjo; nerimauja, manė Juris, lygiai taip pat jis jautė, kad Nikolajus susirūpin�s.

��Meisteri Nikolajau, k� jis ten daro?

��Keri,�� atsakė Nikolajus, jis sukando dantis, kad net veido raumenys i��oko.

Zadnis suink�tė. Ėmė kilti vėjas. Netoliese sutra�kėjo �akos ��tai Kruk�is baisiai skubėdamas spruko nuo jų kiton pusėn.

��Troli!�� �ūktelėjo Nikolajus ir siektelėjo jam i� paskos. � Kruk�i! Troli! Grį�k!

Bet Kruk�is prasibrovė pro vijoklius ir buvo nebepasiekiamas. Netikėtai siūbtelėjo vėjo gūsis, lapai ėmė skraidyti, vijokliai pradėjo lyg gyvatės plaktis į sienas, pleveno aplink atdarus vartus. Kieme siaubingai sustūgo � at�okusios lentos ar ka�kas pana�aus: Tama�as visada sakydavo, kad tokie dalykai naktimis skleid�ia pana�ų triuk�m� kaip �is. At�okusios lentos.

Arba pelėdos. Galbūt pelėdos.

Gracija staiga pabandė i�trūkti. Nikolajus pakibo ant jos pavad�io, kol ji vartė savo akis ir stengėsi atsistoti ant u�pakalinių kojų. Tada viduje, u� vartų, plykstelėjo �viesa � ry�ki kaip vidurdienį, i�siliejanti ant grindinio akmenų, nublo�kianti kaukoles ir baslius į klaikų �e�ėlį, tarsi saulė būtų įsiver�usi į tvirtov�. Suklykė vėjas. Jiems į veidus ne�ė smėlį, akis grau�ė. Tai ne pelėdos. Ne lentos girg�da. Tai sulenkiama gele�is gerg�d�ia, ū�esys, lyg potvynis artėtų, �altis, neu�skl�stų langinių dū�iai, trinksi kibirai, vartai dau�osi į sienas.

��Judinkis!�� suriko Nikolajus, imdamas vesti Gracij� tolyn, ji tro�ko daugiau negu eiti � pralėkti pro jį, jei tik jai būtų leista, bet, su baime pamanė Juris, jie pameta meisterį Karolį, palieka jį �ia kartu su nesibaigian�iais trenksmais ir klyksmais � juk Nikolajus taip nepasielgs.

��Palauk!�� �aukė Juris. � Palauk! Jis sakė�

Nikolajus tik sugriebė jam u� rankos, kitoje rankoje � Gracija, ir u�riko, perrėkdamas vėj�:

��Lipk ant arklio!

��Mes negalime jo palikti!�� �aukė jis, bet Nikolajus u�riko garsiau:

��Vaike, lipk, po �imts, ant arklio. Ten Karolio reikalas. Jis man sakė, kad seks paskui mus.

Juris buvo prat�s judintis, kai Nikolajus u�rikdavo ant jo tokiu balsu � jo kojos pajudėjo jam net nepagalvojus, tada jis dar kart� įkvėpė, kad u�gin�ytų, kas gera ir kas bloga. Ta�iau ka�kas, kad ir kas ten bebūtų, suklykavo pasieniais nuberdamas nuo vir�aus �vyr�, Gracija gi ver�ėsi i�trūkti.

��Ten kerėtojo reikalas!�� jam į ausį suriko Nikolajus. � Lipk ant arklio ir nesiki�k!

Juris susirado balnakilp� ir u�silipo, kol Nikolajus laikė Gracij� � Nikolajus neatidavė jam pavad�io, vietoje to ėmė vesti, o ponė bandė i�trūkti ir pabėgti. Aplink juos skraid�iojo �akelių nuolau�os ir lapai; stengdamasis bėgti Nikolajus kenkė sau, jis tvirtai laikė i� baimės paklaikusi� Gracij�, Juriui teliko prisilenkti ir pasistengti, kad �akos jo nei�trenktų i� balno.

Juris tikėjosi, kad Karoliui nieko neatsitiko, tikėjosi, kad Nikolajus �ino, kur eina, vylėsi�

Vylėsi, kad jie tik nusigaus į koki� nors rami� ir �ilt� viet�, nes vėjas buvo �altesnis u� �alt�, jame buvo �emės ir akmenų �al�io, ir gėlė jis iki kaulų.

��Jis pakliuvo į bėd�, � prie�taravo jis Nikolajui, nes jeigu Nikolajus pasitikėjo meisteriu Karoliu, tai jis � ne. Ta�iau Nikolajus vis ragino juos, kol akmeninė siena liko u� jų. Tada jis liovėsi bėg�s, vien tik �lub�iojo ties Gracijos galva per vėjo bla�kom� au�r�.

Zadnis vis dar buvo su jais, bebėgdama Gracija atsikratė savo i�g�s�io, ta�iau bet kas galėjo sukelti kit� panikos priepuolį. Ogi Jurio pa�ird�iuose gulėjo �altas kaltės luistas, nes jis buvo vaikas ir na�ta. Nikolajui reikėjo jį ginti u�uot padėjus meisteriui Karoliui. Kruk�is pabėgo nuo jų, o Nikolajus daro, k� galėdamas, kad tik jie kur nors nusigautų. Juris ėmė suprasti, kad meisteris Karolis Nikolajui davė nurodymus: nugabenti kvai�� berniūk�tį į saugi� viet� � �tai k� tikriausiai pasakė Karolis.

Gracijai dar judant, Juris nuslydo nuo jos ir dunkstelėjo į �em� prie Nikolajaus u�kulnių.

��Meisteri Nikolajau. Jūs jokit. Jums negalima buvo bėgti.

�altoje dienos �viesoje Nikolajus pasi�iūrėjo į jį � perkreiptas, siaubingas, nuo�mus �vilgsnis: �bėgti� buvo skaudus Nikolajui �odis, Juris tai suprato tada, kai buvo per vėlu u�si�iaupti.

Juris, gerklėje jausdamas gniutul�, pasitaisė:

�� �inau, jūs būtumėt pasilik�s, jei man�s ten nebūtų buv�.

Nikolajus ėjo nesustodamas, vis� laik� vis �iauriu �vilgsniu jį nu�velgdamas.

��Gal ir nebū�iau,�� pasakė Nikolajus. � Tegul skrad�iai tie kerėtojai, stumdo tave tai �en, tai ten ir neklausia leidimo. Kas turi galimyb� rinktis? Kas galų gale turi t� prakeikt� pasirinkim�?

��Jis kerais pavarė mus bėgti?

��Jis arba sveikas protas,�� atsakė Nikolajus. � Grį�k ant arklio, vaiki. Lipk!

Nikolajus privertė Gracij� sustoti. Būtent dabar jo garbė skaudėjo labiau u� jo rank�, buvo netinkamas laikas gin�ytis; Juris vėl įsirop�tė į baln� ir u�tilo, ta�iau jam pasidarė ai�ku, kad vis� laik� Nikolajus buvo įstumiamas ten, kur ma�a k� bepasirinksi, Nikolajus būtų ėj�s paskui Tama�� į pasaulio kra�t�, jei tik galėtų, ta�iau jis nebūtų to padar�s vienas.

Ir jeigu kerėtojai ir raganos u�siėmė savais reikalais, gerai, kad Zadnis nutraukė t� virv�, nes kitaip Nikolajus būtų mir�s ant kalvos prie Kruk�i Tvirtovės, o Tama�as � visai negav�s jokios pagalbos,�� �itaip Juris visk� sudėjo, taigi ne vien tik jis buvo kaltas dėl to, kas vyksta.

O dar labiau pa�iu laiku Zadnis u�tiko pėdsak�, bėgo nudelb�s nosį prie �emės, įmaklino į t� tankyn�, į an� gervuogyn�, tarsi vėjas � �iek tiek �velnesnis nuo tada, kai jie paliko tvirtovės sienas � būtų krėt�s jam pok�tus, ta�iau �uo ai�kiai ka�k� susekė.

��Jis seka paskui juos,�� pasakė Juris Nikolajui. � Tama�as �ia praėjo � kitaip Zadnis nesektų.

��Gerai,�� su�vok�tė Nikolajus, ne per geriausiai nusiteik�s.

��Gal mums reiktų dėl Karolio sulėtinti �ingsnį? � galiausiai, kai Nikolajui ėmė gerokai stigti kvapo, paklausė Juris. � Sakėte, jis ketino sekti mums i� paskos.

��A� ne�inau, kas per velnias eina paskui mus!� Ne! Mes nelėtinsime �ingsnio. Po �imts t� trolį: �Jis jums padės�, � Karolis sako. �Jis eis su jumis�, � Karolis sako� ��iaip ar taip eisiu jums i� paskos�, � sako jis. Tikriausiai apie vien� pasakyta tokia pat tiesa, kaip ir apie kit�.

�� �ia pėdsakai.

��A� ne aklas. Po �imts!

Nikolajui labai skaudėjo, Zadnis gi perkirto jų tak� ir pabaidė Gracij�, bet Nikolajus nesutiktų pasikeisti su juo vietomis ir joti, netgi po to, kai jie sustojo pailsėti ir atsigerti vandens.

Tad nebuvo ko kalbėti; ap�iūrėj�s vietov� sugrį�o Zadnis ir pabandė u�silipti Juriui ant kelių, ink�tė ir draskė jį nagais, norėjo toliau bėgti, tai Juris apglėbė jį rankomis tam, kad sulaikytu jį, kad tas nei�dykautų, kol jie sėdi ir ilsisi. Nikolajaus veidas buvo baltas, jis i�prakaitavo, ta�iau ai�kiausiai neketino klausyti patarimo nei proto balso. Netrukus Nikolajus paėmė Gracij� u� pavad�io ir liepė Juriui lipti auk�tyn, jie perbrido upok�nį ten, kur ai�kiai matėsi arklių pėdsakai � dveji pėdsakai; Nikolajus pagailėjo kvapo, kad pasakytų apie tai Juriui, tuo patvirtino tai, k� vaikis manė mat�s, o kitoje pusėje, ten, kur arkliai i�lipo į krant�, jie rado a�utų, u�sikabinusių u� er�kė�ių krūmo.

��Vienas baltis,�� pasakė Nikolajus ir dusdamas pridūrė: � Tai tie patys, paskui kuriuos sekėme.

Bet kodėl Tama�as traukia �iuo keliu, o ne namo, magėjo Juriui, juk jie suprato, kad Karolio sesuo �uvusi?

Ir k� ten meisteris Karolis vakar sakė apie veidrod�io �uk� bei pa�i� pragaro gūdum�? Visa, k� Juris buvo nugird�s, jo galvoje susijaukė. T�kart jis nesuprato visko kartu, o dabar visa slydo nuo jo �alin dalimis bei dalelėmis.

Bet jiems bekeliaujant, Zadnis dar ka�k� suuodė, surauk�s nosį ir pa�iau��s sprand� metėsi atgal, ir Nikolajus antr�syk pritūpė prie pėdsakų.

��Kas ten?�� paklausė Juris, jis pats buvo be�ok�s �emėn pasi�iūrėti, ta�iau Nikolajus nustūmė Zadnį �alin ir pakilo.

��Ka�kas avįs batais, lygios eisenos. Ka�kas �iek tiek auk�tesnis u� mane.

Jurio �irdis prasmego.

��Juk tai ne Tama�as.

��Ne,�� Nikolajus pritarė ir pavedėjo Gracij� tolėliau palei krant� prie visi�kai sutryptos �emės. Arkliai �ia tryp� pirmyn ir atgal, gėr�, matyt, ir i�raus� �em� giliais, vandens prisisunkusiais įspaudais.

��O tas goblinas, kurį Kruk�is u�uodė?

��Labai tikėtina. Jo pėda siaura. Ir ilga.

Juriui nesinorėjo apie tai galvoti, jis nenorėjo kankintis abejonėmis ir nerimauti, kai negali padėti� bet buvo ir kiti pėdsakai, o kol jie keliavo, Zadnis buvo neramus, jo gaurai liko pa�iau�ti.

Ta�iau pavakariop, vis dar sekdami tais pėdsakais, jie priėjo sen� statinį, sien�, apaugusi� vijokliais. �ia netoliese ka�kokių �monių gyventa � jei ne goblinų ir jeigu Tama�as kartu su ragana ka�kur traukė ka�ko ie�kodami, tai �itas ka�kur tikrai ėmė panė�ėti į ka�k� kit� nei mi�kas. Juris pradėjo vaizduotis, kad jis papras�iausiai u�jos u� upės vingio, suras kit� senovin� tvirtov� ir balt� bei juodauodegį arklį, saugiai laukian�ius kieme.

�K� tu �ia veiki�? � paklaus Tama�as, visas dėl jo susijaudin�s, ir jis trumpai atsakys, koks tai puikus dalykas, kad jis yra ir kad jie turi grį�ti atgal pasiimti Karolio. Ragana kartu su Karoliu turėtų sugebėti susidoroti su goblinais, ir jie galės grį�ti namo.

Bet Juris negalėjo negalvoti apie Tajni Straz� ir kaukoles bei baslius, ir apie t� �vies� bei vėj�, kur įsisiautėjo aplink tvirtov�. Kai jis apie tai pagalvojo, visas mi�kas ėmė atrodyti �altas ir grėsmingas, o jis pradėjo girdėti kiekvien� lapo �lamesį.

Staiga ka�kas upok�nyje �alia jų suburbuliavo, pakilo su vandens plūstelėjimu ir i�g�sdino Nikolajų; tas nusikeikė. Tai panė�ėjo į vandens �olių krūv� arba į did�iul� apverst� plau�in� �luot�.

Kruk�is.

��Kad tave skrad�iai, eik� �ia!�� riktelėjo Nikolajus. � Kas nutiko Karoliui? Kas ten nutiko?

Kruk�is vėl panėrė ir dar kart� i�kilo ka�kur pasroviui nendryne � vir� vandens tik akys, o jo vingri uodega nervingai raibuliuoja vandens pavir�iumi.

��Nepasitikiu a� tuo daiktu,�� murmtelėjo Nikolajus. � Nepasitikiu juo.

Ir kaip tik tolėliau u� Kruk�io�

��Jų ten du,�� su�uko Juris ir, vandenyje pamat�s antr� luist�, parodė į kit� vingrų ribėjim� kaip tik u� jo.

Tas padaras dingo, kaip ir Kruk�is.

��Po �imts!�� u�riko Nikolajus.

Ta�iau Kruk�is nuo jų nebesitraukė. �liugsėdamas ir varvėdamas i�lipo �iek tiek tolėliau pasroviui prie apgriuvusios sienos ir bevartės angos. Kol jie jį pasiekė, Kruk�is nusipurtė ir prisėdo pailsėti ant vieno i� senų akmenų, Zadnis gi pasileido bėgte pirma jų ir ėmė i� visų pusių �okinėti ant Kruk�io, permirko visas, mat Kruk�is tapnojo jam su did�iule gauruota savo ranka ir glaudė jį sau į glėbį tarp varvan�io kailio klos�ių.

Po to i� upok�nio i�lipo antrasis trolis, nusipurtė, priėjo ir atsisėdo �alia kito trolio, dabar jie turėjo manyti, kad prie Kruk�io.

��Na,�� Nikolajus gaudė kvap� atsi�liej�s į Gracijos petį �alia Jurio kojos. � K� gi, �tai dabar turime du trolius. Jie prisėdo, ir mes, many�iau, �ia lauksime bei tikėsimės, kad Karolis visa tai suruo�ė. Arba mes pagalvosime apie ka�k� kit�. Arba goblinai mus suras� tokiu atveju��� Nikolajus įkvėpė ir apsidairė aplink, ap�velgė �olėt� erdv� iki mi�ko, upės ir sugriautos sienos.

��Tokiu atveju a� norė�iau, kad turėtume ger� priedang� ir vietos, kur paslėpti arklius� Vaiki, ar tas tavo lankas geras?

��Taip, pone. � Juris tai suprato kaip leidim� lipti �emyn su lanku rankoje. � Tai senas Tama�o lankas,�� jam nepatiko toks planavimas dėl goblinų, tarsi jie būtų neabejotinas faktas. Kitapus tos sienos, kiek jis u�matė, nebuvo jokios tvirtovės, jokių durų, kurias jie galėtų u�remti � vien dangus ir giria bei visur aplink juos seni akmenys. O jis buvo pavarg�s, i�sigand�s ir per�al�s, Tama�o � nė �enklo, tik pėdsakai ir arklio a�utai ant er�kėtkrūmio.

�� �ia buvo goblinas,�� pasakė Kruk�is, glėbyje laikydamas Zadnį. � U�uod�iu jį. Labai u�uod�iu.

��Tas pats?�� paklausė jo Nikolajus.

��Sekė paskui juos,�� atsakė Kruk�is, o kitas trolis sutikdamas linktelėjo galva.

��H���! � su�nyp�tė Azdra�ikis, sugriebdamas Tama�ui u� peties, partempė jį atgal į priedang� tarp uolų �alia Lvi. Vėli� �ito blogo sapno popiet� ilgame ir uolėtame kelyje nesigirdėjo jokio triuk�mo, tik arklys ir ka�kur netoliese giedantis pauk�tis. Po to Tama�as i�girdo tylų metalo skimb�iojim� � vis garsiau ir garsiau.

��Kitas patrulis,�� Azdra�ikis i�tiesė rank� ir parodė i�ilgai �laito. � Noriu, kad tu nusileistum �emyn palei �i� nuokaln�, ar matai?

��A�?

��A� �ia pasaugosiu arklį.

��Tai mano arklys�

��Didelis arklys, kvaily. Na, leiskis gi �emyn ir nesigin�yk. Ar nori, kad jį pastebėtų?

��Nebandyk jo suėsti!

��Man daug labiau patinka jauni kvaileliai� Skuosk �emyn! Nagi!

Tama�as įsiut�s trūktelėjo petį, numetė Azdra�ikio rank� ir rūs�iai pa�velgė jam į veid�.

��Ko tu nori?� U�pjudyti?

Azdra�ikis suraukė prie� jį antakius � �iurpus reginys i� arti.

�� �itaip tu bent jau turi �ans�� Paimk i� jos t� prakeikt� daikt�!

��Veidrodį?

��Veidrodį. Veidrodį. Taip, veidrodį. Mėnule valdove, stokis vidury lauko ir �auk! O kodėl ji ne�aukia�? Skuosk �emyn, kvaily, kol lik�s pasaulis dar nei�girdo to, k� ji daro.

��Kaipgi tu girdi�

Stiprūs Azdra�ikio pir�tai įsikibo jam į petį.

��Nes tu su manimi, nes tu aidi, �mogau, kaip varpas, per kurį suduota; visos pasaulio magi�kos jėgos ataidi ir ypa� jei ji nori k� nors surasti. �tai kodėl po kalvas besivydami savo uodegas bastosi patruliai. Ir �tai kodėl jie vis dar jos nesuranda. Bet tu �ia su manimi, ar vis dar mane supranti? Ne? Visi�kas kvailys.

Eik!

Juris nesupaisė, ko siekia Azdra�ikis, bet suprato, k� rei�kia judviejų matytas patrulis. Neabejojo, kad ka�kas vyko ne pagal Elos plan�, ir Ela kėlė ka�in kokį magi�k� s�my�į, t� Azdra�ikis jam pasakė, be to, nebuvo jokios abejonės dėl jai gresian�io pavojaus, jeigu patruliai j� surastų. Jis nuropojo tarp uolų gėdingai i�vytas, prisiekinėjo gyvensi�s, kad i�gelbėtų El�, po to atsiims Lvi ir atker�ys Azdra�ikiui ng�Saeichui, burtams ir visiems.

Ta�iau, jei Azdra�ikis pasakė bent por� tiesos �od�ių, Azdra�ikiui reikėjo jo tam, kad gautų tai, ko goblinas nedrįso liesti: Tama�as nė per nago juodym� nepatikėjo, kad Azdra�ikis ruo�ėsi laukti �ia rankas susidėj�s, kol jis aptiks El�. Galbūt Azdra�ikis dėl jo minėto s�my�io negalėjo jos surasti. Gal Elos magija slopina tam tikrus goblinų jutimus, kokių paprasti �monės neturi; galbūt viskas, k� Azdra�ikis tegalėjo padaryti, tai paleisti jį kaip �ūvį tamsoje� ka�k� apie ��sis rudenį, kvailus baland�ius ant laktos galvojo jis skindamasis sau keli� per kalv�, i�sek�s, temstan�ia s�mone. Jis ne daugiau u� Azdra�ikį suprato, kur eina, tiesiog vylėsi, kad jeigu egzistuoja jame bent la�as magijos, tai jis anks�iau u� goblinus suras El�.

Saugodamasis pasalų jis perėjo ilg� pakaln�. Tikriausiai Elos magija turėjo sav� trauk�, nes ka�kas pasakė jam sukti kairėn bei įkalnėn ir tada, kai jau nuėjo gana toli u� praeito paskutinio vir�ukalnės i�si�akojimo, kad pats negrį�tamai susipainiojo, ir kai nulip�s �emyn bei vėl įkop�s gal buvo ant tos pa�ios kalvos, o gal ne, tarp did�iulių pilkų uolų jis pamatė rud� Skorės pavidal�. Kumelė vis dar buvo pabalnota, pakalnėje ji skabė �iurk��i� �ol�.

Tama�as nusibrozdindamas rank� nuslydo biriu �laitu prie arklio. Skorė liovėsi rup�nojusi, kad �vilgtelėtų į jį, po to ir vėl ėmė ėsti �ol� � i�tikima kumelė, nors jos ponios nesimatė nė �enklo.

Jis nei�drįso �ūktelėti. Sekė tuo pa�iu raginimu, kuris atvedė jį iki �ia, �engė palei kalv� tarp �mogaus ūgio akmens luitų, o pamat�s �e�ėlį, kur jokio �e�ėlio neturėtų būti, pa�velgė auk�tyn, tikėjosi i�vysi�s debesį, ta�iau nebuvo nė vieno debesėlio: tiesiog prie� jį � pritem�s dangus ir �emė.

Man �itai nepatinka, pamanė jis ir ėmė vaizduotis kokius nors goblinų burtų sp�stus, ta�iau net nepagalvojo apie grį�im� atgal. �is kelias teisingas � tuo buvo taip įsitikin�s, kad ėjo toliau, ir niekas regima jo neįbaugino: nei bok�tais stūksan�ios uolos, nei �olės negyvumas ar belapiai krūmai. Turbūt, sprend�iant pagal dangų vir�uje, �ia ant �emės neturėtų būti �e�ėlio, ta�iau tai nebuvo iliuzija: jam beeinant oras rodės vėsesnis, pradėjo pūsti vėjas, o kai jis sunerim�s pa�velgė atgal, nebepamatė uolų, kurias k� tik buvo praėj�s.

Vis blogiau ir blogiau.

��Ela?�� Jis nei�drįso garsiai pa�aukti. Pajuto, kad vėjas �varbesnis, nei tikėjosi � ar dėl miego stokos, o gal dėl drėgno �al�io ir dėl to, kad magi�ki dalykai painioja atmintį. Jis jautė, lyg eitų link ka�kokios vietos, kur visa, k� jis �inojo, i�nyksta.

Po to pasigirdo tas anks�iau jo girdėtas metalo skimb�iojimas, silpnas, vis garsėjantis � patrulis, pamanė jis ir pasiie�kojo kokios nors vietos pasislėpti. Vėjo pagautos dulkės pakilo sūkuriu, o pro vėjo u�dang� pasirodė raiteliai vien goblini�kais �arvais, plaikstėsi sutankėjusiame ore sunkiai į�iūrimos vėliavos. Tama�as pasislėpė tarp uolų, kol jie, nematydami jo, sruvo pro �alį sėdėdami ant tamsių lyg �e�ėliai ir kelian�ių �iurp� padarų su ry�kaus �alvario akimis, apvestomis plieno �vytesiu. Jie prajojo, ir triuk�mas pritilo iki dunksėjimo į �em� bei į akmenis, kol ir visai nutilo.

Uolos i�liko. Kaip ir dulkės. Dėl viso kito jis abejojo � jo mintys buvo skraidinamos tarsi sapnas: jie buvo goblinai, jie buvo �monės� jis įsikibo į tvirt� akmenį ir jautė, kad pasaulis atlapotas ir sukasi aplink jį, juto, kaip uola jo glėbyje krustelėjo, dunkst!�� staiga ir vien� kart�, tarsi �emės pluta būtų perlū�usį ir vėl galėtų taip lū�ti.

Tama�as prisivertė paleisti i� rankų t� priedang�, kai jo �irdis �aukė: �Pavojus!� Jis paleido akmenį ir nuėjo^ po to nubėgo dreban�ia �eme per dulkes ir kaukiantį vėj�. �emės krestelėjimai vertė jį sverdėti. Priekyje �emė buvo dar tamsesnė ir tamsesnė, dreban�ios uolos i�kilo lyg apgriuvusios kolonos.

U� jų oras buvo lyg ledas ir garsai tilo. El� jis u�tiko su�alusiame �e�ėlių ir dulkių sūkuryje, nors vėjas liovėsi, jos apdaras vis dar plaikstėsi � veidrodis lyg ne vietoje atsidūr�s mėnulio gabalėlis spindėjo jos rankoje.

Tama�as siektelėjo jos � jis tiesė ir tiesė savo rank� per besiple�ian�i� bedugn�, kai vėjas sustūgo ir ėmė suktis aplink juos � audra, plaiks�iusi Elos apsiaust� aplink jį, o jo apsiaust� ��aplink j�.

Ela grūmėsi apsiaustyje, smogė jam ir pabandė i�trūkti, bet jis jos nepaleido � nei jos, nei veidrod�io; tas nudegino jo rank� ugnimi ir ledu, ir jis daugiau nebetikėjo nei tamsa, nei vėju. Jis tikėjo pakalne ir laukian�ia Skore, ir uolomis, ir ryto saule, visai nesvarbu, kokie pavidalai lindo į akis. Kvailys, brolis taip jį vadino, kvailys, kas neapsisprend�ia, ta�iau, prisimin�s akmenis ir brūzgynus, ir kumel�, ir saul� ant akmenų, jis �inojo, kas yra saugu, ir jis rimtai ketino pasiekti t� viet�.

Po to stojo ramybė, ir jiedu buvo ten, visai netoli Skorės. Ela trūktelėjo jo rank� norėdama i�silaisvinti ir atsiimti veidrodį.

��Liaukis,�� protestavo jis. � Jie u� mūsų, dėl dievo meilės, lipk ant arklio, jie girdi magij�� jie ie�ko tav�s.

��Nedrįsk,�� įsiutusi Ela gaudė kvap�. � Nedrįsk, ar tu supranti?

��Mergyt, jie girdi j�, visi aplinkui j� girdi,�� jis vis dar nepaleido jos rankos nė veidrod�io, ir ji nesiliovė spardytis bei grumtis, kad tik atimtų veidrodį. � Liaukis! Paklausyk man�s!

��Kur tu buvai? Sakiau tau, būk su manimi, o tu i�ėjai paklaid�ioti po giri�. Visa tai tavo dėka! Man nereikia tavo pagalbos! Paleisk mane!

Gerai, pagalvojo jis, gerai, vis� gyvenim� jam taip kalbėjo, Bogdanas taip sakė: jis dėl visko, po galais, buvo kaltas. Bet jos riksmas tuoj pri�auks jiems bėd�, ir jis nepajėgė sulaikyti pa�ėlusiai besidraskan�ios mergiotės ir tuo pat metu pagauti arklio. Tama�as metė gin�ytis ir laikyti j� bei veidrodį, kad tik sugautų Skor�, kol ji dar nepabėgo kalvos pakra��iu.

O kai su�iupo kumelės pavadį, jis apsidairė, kad pamatytų, jog Elos dingta tiesiog auk�tyn �laitu.

Jis nei�drįso �ūktelėti jai i� paskos. Burbtelėjo �od�ius, kokius tik Nikolajus vartojo, ir staigiai u�si�oko ant Skorės nugaros, buvo netek�s kantrybės dėl kumelės nuomonės, kur link jie turėtų traukti, o labiausiai � dėl u�sispyrėlių moteri�kių; jis u�jojo sta�ia galva paskui nelaimėl� vis sta�iau ir sta�iau įkalnėn, kol teko nulipti nuo arklio ir kopti pa�iam.

Skor� jis paliko stovėti tarp neauk�tų pu�ai�ių. Ela nesislapstė. Ji sėdėjo, kai Tama�as priėjo prie jos jai i� paskos, ji graud�iai verkė, jis girdėjo ir nesitraukė.

��Kelkis,�� pasakė jis. � Pasiimk prakeikt� arklį bei veidrodį ir eik, kur nori. A� neatėjau tav�s apiplė�ti.

��A� negaliu,�� ji kūk�iojo. � Negaliu to padaryti, nebuvau tiek stipri� Pame�iau giri�, nebuvau ten�

Tai buvo pirmas tiesos pripa�inimas, kokį jis i� jos i�girdo, ir, Dieve, �i� akimirk� ji neatrodė vyresnė u� Jurį.

Tama�as prisėdo �alia jos; dabar, kai liovėsi bėg�s, jam pasidarė silpna per kelius. Ji paslėpė savo veid� delnuose ir, kaip ir visos kvailos mergiotės, ne�inia dėl ko raudojo, jo gi gerklėje įstrigo k�snis, galbūt savigrau�a, atsi�velgiant į tai, kad jam neliko jokių vil�ių, tik juos med�iojantys goblinai.

��Paklausyk,�� pradėjo jis. � A�aros nepadės.

Ji stengėsi atgauti kvap�.

��A� stengiausi,�� kūk�iojo ji. � Band�iau Girioje surasti savo keli�, bet nesidarė taip, kaip turėjo darytis� niekas nevyko taip, kaip derėjo nuo pat tada, kai tu atėjai�

��Gerai. Gerai, gal ir taip� Bet gal ponia visko ne�inojo.

��Tu ne�inai!

��Ne tai svarbu, Ela!�� Dieve, jis girdėjo Nikolajų per pratybas �aukiantį ant jo ir Bogdano. � Esmė ta, kad tu nelaimi, ar ne? Tu nelaimi. Galbūt tai mano kaltė. Galbūt a� nepadarysiu to, k� privalė�iau. �itai irgi nesvarbu. K� tu ketini daryti, kad laimėtum?

Ji nurijo vien� oro gurk�nį ir kit�, kol jos lūpos ėmė virpėti, ir pasipylė piktos a�aros.

��Nedrįsk,�� tarė jis. � Kaip drįsti! Mergyt, buvai palikta su ginklu, po galais, su svarbiu ginklu, kad visi aplink jį kelia s�my�į. Azdra�ikis jo nori. Ar tu nori, kad jis jį gautų? Ir k� tu dabar ketini su juo daryti, kai pirmasis bandymas nepasisekė?

��Jei tik ponios brolis nebūtų nu�udytas� jei tu galėtum pagelbėti, bet ne, tu i�ėjai į giri�� Jei visa, k� pasakojo ponia, būtų vyk�, kaip turėjo vykti�

�� �itai irgi nesvarbu. K� ketini daryti, kad laimėtum?

��Tu neturi teisės �itaip su manimi kalbėti!

I� visų kada nors jo sutiktų sutvėrimų, i�skyrus tik patį goblinų lord�, ji labiausiai varė jį i� proto. Tama�as buvo nebetoli beprotystės, prie sveiko proto ribos.

��Tada paimk arklį, � tarė jis, dabar jis net nebepyko, tik skai�iavo, kiek jis bus vertas ir kiek pratemptų, kliuviniu būdamas, jei Azdra�ikis arba patrulis jį pagautų. Ilgėliau, pamanė jis, jeigu jam pavyktų atsikratyti Ela, jei eitų pėstute bei palaikytų bet kokius magijos aidus, kurie, anot Azdra�ikio, klaidina goblinus persekiotojus. � Tik paimk arklį, ne�dinkis i� �ia, ir laimingai. A� pavargau, a� tiesiog labai pavargau, Ela. Jei nori būti kvailele, eik ir pati t� daryk.

��A� nesu kvailelė, � pasakė ji, jos smakras drebėjo. � Ji man nepasakė, kaip viskas bus, ji papras�iausiai sakė, kad tai suveiks, eik ir daryk taip, taip ir �itaip, o jei nepavyktų � jei tai nesuveiktų, turėjau surasti magi�k� viet�� ir mums nepavyko tinkamoje vietoje įeiti į Giri�. A� negalėjau surasti jos vidurio. A� ne�inau, k� daryti!

Jos ponia buvo melagė, jos raganavimas � tiesos, klaidingo mokymo ir spėlionių painiava, ir niekas gyvenime neruo�ė Elos spr�sti savo galva. Visi�kai suprantama, kodėl ji nepateikdavo nei atsakymų, nei samprotavimų, m�stė jis: ji jų neturėjo. O tų progų, kuriomis jis privalėjo pasinaudoti, su penkiolikmete mergiote sau ant sprando jis negalės i�naudoti.

Ta�iau matant, kad Ela nori elgtis kaip vaikas, į galv� jam dingtelėjo kitos rū�ies protinga mintis: jis trūktelėjo El� auk�tyn u� rie�o, suėmė rankomis jos veiduk� ir pabu�iavo antr�j� por� jo gyvenime bu�iuojamų lūpų; jis pabu�iavo nei �velniai, nei mandagiai, ketino bu�inį pabaigti �altu �sudiev, a� i�einu�, po kurio mieliausioje �ird�iai ir kvailiausioje jo vaizduotėje ji bėgte atbėgtų jam nusilenkti ir pra�yti pagalbos arba ma�ų ma�iausiai paūgėtų savaite ar dviem.

Bet jį u�plūdo keistas svaigus jausmas � gal dėl veidrod�io ar dėl ka�ko �emi�ko kaip miego stygius. Jam trūko kvapo, Elos rankos ka�kaip apkabino jo kakl�, ir jis pagavo save bedarantį tiksliai t� patį, k� darė ir �mėkla � jis t�sė, kas buvo jam nutik�. Tama�as ėmė su baime trauktis, jos gi akių �vilgsnis, kaip t�kart jo, buvo apstulb�s, suglum�s ir i�g�sdintas, o jos pir�tai � įsikib� į jo apykakl�, ir kum�tis su veidrod�iu gniau�ė jo rankov�.

��Atsipra�au,�� jis surado kvapo pasakyti � taip pradėj�s, jis nebe�inojo, kaip nusigauti iki �sudiev�. � Nuvesiu tave prie arklio,�� ir nutempė j� �emyn �laitu, kur buvo palik�s priri�t� Skor�.

��A� ne�inau, kur mes einame,�� sakė ji per galv� maudamasi grandinėl�.

��Kur tu eini,�� tarė jis ir atri�o pavadį.

��A� neinu!

��Tik u�lipk ant arklio,�� papra�ė jis ir pasuko j� veidu į Skorės baln�. � Nesigin�yk. Ir būk atsargi. Azdra�ikis tav�s ie�ko. Ji įkėlė koj� į balnakilp�. Jis stumtelėjo glaud�iai aptempt� sijonuot�, apsiaustuot� gniutul�, ir Ela atsisėdo raita, baugiai įsitverdama jo rankos.

��K� tu turi su juo bendro?�� ji pareikalavo atsakyti. � Kas tau atsitiko?.. Kur tu buvai?

��Sutikau �mėkl�, � pasakė jis, ketino suduoti Skorei per pasturgalį. Bet Ela vis dar laikė jo rank�.

��Kieno?

��Ilenos. Taip Azdra�ikis sakė. Jis sakė, kad ji jam buvo skolinga vien� nor�. Tai man�s jis papra�ė, kitaip ne�inau, kas būtų atsitik�, � Skorė nenustygo, trūk�iojo juodu, i� po kanopų �iro skalūnai, ir jam teko leistis �ingsniu, kad spėtų su ja. � Jok lauk i� �ia.

��Ne� Ne, nejosiu be tav�s. Man tav�s reikia!

��Tu taip nesakei.

��Niekada niekada taip nesakiau. A� band�iau sugr��inti tave � a� tikrai tave sugr��inau, ir tu negali i�eiti.

��Tu paleidai ant man�s burtus? Tu mane apkerėjai?

��A� tave sugr��inau! I�traukiau tave i� mi�ko, a� tave i�gelbėjau! Tu negali i�eiti. A� tav�s neleisiu!

�Pagyvensim � pamatysim�, � sukosi ant jo lie�uvio. Tai, kad ji apkerėjo jį, buvo i�davystė. Bet jos lūpų prisilietimas buvo ant jo lūpų, ir galbūt tai � kerai: jis vis dar nesiprie�indamas judėjo �alia Skorės, ji gi kvailai laikė jo rank�.

��Tai �tai kodėl a� negalėjau pasilikti,�� Ela prie�taravo. � �tai kodėl negalėjau tav�s surasti, tame Girios am�iuje a� negalėjau kerėti� Ilena � blogiausia dvasia, koki� galėjome sutikti! Ji � ragana, u�traukusi pra�ūtį! Ji nori magijos!.. Tama�ai, tau negalima �ia likti, tau negalima pasilikti netoli �ios vietos, nė vienam i� mūsų negalima! Girioje ji tokia galinga, ponia �ito ne�inojo. Ji nori veidrod�io, �tai kas netaip vyksta� Ji am�iams tai suplanavo�

Tama�as, stengdamasis suvaldyti kumel�, vos nesuklupo ant krūmo, parkrito i� paskos, ta�iau jis jau nebeketino grį�ti ir gin�ytis su goblinų dėl kelio. Jis ėmė sekti paskui Skorės uodeg�, gūdus vakaryk��ios dienos mi�kas mintyje buvo pernelyg arti, ir �e�ėlis �nab�dėjo tamsoje sakydamas, kad nėra jokio i�silaisvinimo i� burtų, kuriuos Girios raganos jau sukūrė.

��Tai kurgi dar mes galime eiti? Ar tu �inai?�� jie nebuvo nuvesti į mi�k�, tik toliau pa�lai�ių. � Ela?

(Į galios viet�, Tama�ai. Mano namai stipriausi ir saugiausi. Jie nedrįsta man�s nu�udyti dėl burtų, kurie juos ri�a prie �ių vietų, jie nedrįsta� A� būsiu tavo s�jungininkė, jei tu tik paklausysi�)

Tama�as kluptelėjo, toks ai�kus buvo jam balsas, tarsi prisiminimas apie ka�k�, ko niekada negirdėjo, ka�kas, kas siejosi su ta vietove u� jo aidų vokų. Jį vis krėtė ir krėtė �altis, ir jis pasiklydo tamsoje�

�Azdra�iki!� � su�uko jis toje tamsioje vietoje ir vien� �irdies tvinksnį patikėjo, kad Azdra�ikis yra jo viltis ir jo i�sigelbėjimas ��bet tai � kvailio mintis, pavojinga mintis� dieve, o jei Azdra�ikis būtų jį i�gird�s� jei ragana būtų�

Dieve, ne, jis kart� jau i�trūko i� to glėbio � jis nebeturėjo jokio noro vėl į jį įsipir�ti, jokio tro�kiipo net pagalvoti apie tai. Jis pasivijo Skor� ir nu�lub�iojo �alia Elos. Dangus tapo pieno baltumo ir �alvario spalvos. Tama�o skruostai degė, o dangus draiskiame pu�ų �e�ėlyje i� �alvarinio virto bly�kiai violetiniu. Ela timptelėjo Skor� �engti per menk� med�ių u�dang�, o jis susirado balno rai�tį, kur laikytis; Tama�as buvo beveik apak�s nuo pervargimo, klupinėjo ant trupan�ių skalūnų� ogi ka�kas jo viduje � tamsus ir �altas lyg naktis � sakė: �Tama�ai. Tu gali manimi pasitikėti. Man pa�iai tai svarbu, Tama�ai, taip pat, kaip ir tau. Man svarbu, kad tu j� nugalėtum, ir a� nesusipykusi su mergiote�

Tama�ai, paklausyk man�s��

Tebus prakeiktos visos raganos, sukėlusios �i� beprotyst�, galvojo jis susierzin�s. Tebus prakeikta nei�manėlė ragana, kuri mokė El� spėliodama bei numanydama � dabar jam irgi buvo ai�ku: Elai, staiga supratusiai, kad visos jos galimybės nepatikimos, buvo dėl ko kraustytis i� proto� tad ji atkreipė savo akis į jį.

Senele, pagalvojo jis ir tepajėgė pamatyti amuletais nukabinėt� kap� Magijaros uolynuose. O, senele, jei �ia veikia burtai� jei jos ponia melavo� jei viena dvasia gali mums pakenkti � �inau, tu nepakenktum. Ar girdi mane, senele? Kur tu? Man tav�s reikia, jei girdi mane.

Kvailas m�stymo būdas � tikėtis magijos, galvoti, kad gal senelė jį girdi� jis taip �emai, iki tokių vaiki�kų svai�iojimų puolė.

Bet ar magija neveikia �itokiu būdu? Ar ne dėl �ito buvo kerėtojai � kad reikalautų i� pasaulio neįmanomo?

Valstie�iai meldė: kaimo �monės ateidavo su savo mie�inių �iaudų �mogu�iais ir maisto atna�omis bei savo pra�ymais duoti vaikutį�

Kuo senelė su visu tuo buvo susijusi? K� ji turėjo su jais bendro?

Jei senelės vėlė galėtų sugrį�ti, ji atsistotų tarp jo ir to kaulų bei tamsos vaiduoklio � senelė niekada nepak�stų grasinimų tam, k� pavadino savu.

Na, ir kada jis pradėjo galvoti apie tokius kvailus dalykus? Apie apsaug� nuo tamsos? Apie kerėtojo norus? Arba apie vaiki�k� tro�kim�, kad senelės pasakojimai nebūtų melas� kai visa aplinkui kalbėjo jam apie niokojim� ir mirtį. Saulės nutviekstos senelės girios, spindin�ios senelės tvirtovės ir senelės laukai bei kaimai, ir senelės pasakų pasaulis. Kada taip buvo? Kam prikim�ti savo anūkų galvas tokiais bevilti�kais, į�ūliais prasimanymais? Ar tai tokia raganų priedermė � apgaudinėti? Ar visa tai ��magija? Tama�as Karolyje niekada to nebuvo pajut�s.

Senelė perėjo kalnus ir su Magijaros valdovu � arba su tuo ka�kuo, kad ir kas bebūtų jo senelis � susilaukė vaikų�

Kodėl? Kad i�vengtų beprotystės, koki� �ia sukėlė raganos? Bet kam meluoti apie tai, kas �ia buvo?

Nes dabar �emiau jų � visa nuniokota. Ir Ela ėjo� Saulė Valdovas te�ino, kodėl ir kur, nes jis abejojo, ar Ela �ino, nebent tik tai, kad tas ėjimas tolina juos nuo med�iotojų ir nuo girios, kur vaidenasi.

Vakarienė buvo �ilta ir soti. Saulei leid�iantis Nikolajus primygtinai pareikalavo u�kurti nedidelį lau�� sakydamas, kad jei goblinai u�uod�ia dūmus, jie grei�iausiai u�uod�ia ir arklius bei �mones, tiesiog tai visai tikėtina, o arbata su d�iūvėsiais suteiks kūnui jėgų; ta�iau vakarienė Jurio skrandyje gulėjo tarsi luistas. Troliai ka�kur i�ėjo, matyt, upėn. Zadnis suėdė savo bei dalį jo d�iūvėsio ir nubėgo tyrinėti varlės ar dar ka�ko tarp nendrių prie vandens pakra��io.

Buvo laikas � prie� taip nedaug dienų, � kai jis pats būtų buv�s ten, kaip ir Zadnis, guvus ir smalsus, būtų link�s su pagaliu baksnoti vandenį ir apvertinėti akmenis, bet būtent dabar jis manė, jog jau u�tektinai prisi�iūrėjo keistų dalykų, kad būtų patenkintas mėnesių mėnesiais. Jis norėjo, kad troliai sugrį�tų, kad vėjas nestūgautų taip vieni�ai med�ių vir�ūnėse, ir jis suprato, kad Nikolajus galanda savo kard�: d�ir, d�ir, d�ir � bet tai nebuvo malonus garsas kartu su vėju ir auk�tų med�ių o�imu, ir mirgėjimu to, kas galų gale buvo tik ma�ytis lau�elis prie� naktį ten, kur tikriausiai vaidenasi.

Visų labiausiai jis tro�ko nors kiek nutuokti, kur yra �i�nakt Tama�as ir ar gerai jis pavakarieniavo.

Ir kas nutiko Bogdanui, jei būsime teisingi. Juris �inojo, kad turėtų jaustis baisiai kaltas dėl to, kad buvo patenkintas, jog jie turi galimyb� surasti būtent Tama��. Be jokios abejonės, Juris vis dar būtų �ia, jei jie sektų tik paskui Bogdan�� jis pabėgo i� namų ir per kalnus, kai kaitas buvo tik Zadnis, dėl dievo meilės, tad jis visai neabejojo savo dr�sa arba savo prielankumu broliams, ta�iau niekada anks�iau jis nemanė, jog tikrai taip labai nepasiilgs Bogdano, jei tik pavyks surasti Tama�� gyv�, ir jis nemanė, kad �itai, jei jau iki to prieita, i� jo padarė labai s��ining� vaikin�.

Nuo tada, kai leidosi per kalnus, Juris labai daug su�inojo apie save� jis visada galvojo viena: kad jis neturi būti rimtas, juk jis nėra Magijaros paveldėtojas. Jis visada bus jaunylis ir galės daryti visi�kai visk�, ko norės savame gyvenime.

Ta�iau Magijara �i�nakt atrodė labai toli, netgi jei dangus buvo tas pats ir tos pa�ios �vaig�dės vir� jų. Visa, k� jis buvo prat�s veikti, ir visi draugai, kokius turėjo, ir visi dalykai, kuriais domėjosi, buvo kitapus kalnų � kur toli gra�u iki tų vaizdų, kokių nė vienas i� anų berniūk��ių nematė, toli gra�u iki nutikimų, kokių kiti berniūk��iai niekad nepatirs, �tai kokia tiesa. Tama�as atidavė jam savo lank�, ir Juriui patiko jį dabar laikyti. Jį liesdamas jis geriau jautėsi, tarsi tol, kol medis jo rankoje yra �iltas, nėra taip jau blogai.

Medis at�altų, jei Tama�as �ūtų � tokias kvailystes sakydavo balad�ių kūrėjai, ta�iau �iose vietose Juris matė tiek daug stebuklų, jog nebebuvo labai įsitikin�s, kad visa tai kvaila. �i�nakt Juris jautėsi geriau, jei laikė k� nors priklausiusio Tama�ui, tai gal bet kas tiktų? Galbūt pasakojimuose būta ka�kiek tiesos ir nėra taip svarbu, k� laikai, svarbiau, kaip susikaup�s galvoji apie �mogų. Gal jei jis tvirtai rankose laikys lank� ir galvos apie Tama�� labai susitelk�s, tai privers jį i�girsti: �Mes �ia, mes tav�s ie�kome, nepasiduok ir nepadaryk nieko kvailo��

Staiga pakilo vėjas, �iurpus, netikėtas gūsis, kuris atvėsino or�, net antklodes supūtė į riedantį tumul�, o ugnį � į kibirk��ių ir kar�tų pelenų juost�. Gracija persigandusi su�vengė, o Nikolajus pa�oko ant kojų.

��Tai vėjas!�� �aukė Juris, �altis vis ko�ė, vaikis bandė sulaikyti, kad antklodės ir kaistuvas nenuskristų, o Nikolajus stengėsi sugriebti Gracij�. � Tai tas pats vėjas�

Daiktai, ėm� skristi vartų link, pradėjo pleventi atgalios, tarsi burtų genami � stiprus vėjas irgi lygiai taip pat stipriai pūtė lauk pro vartus, ir Juris tuo pat metu i� abiejų pusių pajuto vėjo smūgį, tiesiog auk�tyn sutar�antį jo plaukus ir jo apsiaust�, aplink ir aplink, o kai Juris galutinai i�sivadavo i� apsiausto ir įkalino jį savo rankose, pamatė, kaip į or� �vystelėjo prikaistuvis � auk�tai iki pat med�ių vir�ūnių � ir su �vangesiu sugrį�o �emyn.

Netikėtoje tyloje, �vaig�dėms ap�vie�iant, jis įsispoksojo į jį. Ir pa�velgė į pakrantėje stovin�i� pasi�iau�usi� figūr�, į sen� �mogų blankiu apsiaustu, jo plaukai � visi sutar�yti, į �mogų�

Saule valdove � tai Karolis, ein�s lyg būtų labai labai silpnas� arba su�eistas.

Zadnis leidosi bėgte pas jį, baik��iai metėsi atgal, vėl prie meisterio Karolio kojų, sumi��s sukiodamasis aplink.

��Karoli?�� atsargiai paklausė Nikolajus, o Karolis ir toliau ėjo lėtai, kol nusigavo prie plok��io akmens, kur jie buvo sukūr� lau��. Vėjas nusilpo. Ir ugnis buvo kadaise nusilpusi, bet ji tuojau pat be jokios prie�asties, koki� galima būtų pamatyti, pa�oko prie Karolio kojų.

��Meisteri Karoli?�� tarė jis, atsargiai artindamasis, Zadnis trynėsi apie jo kelius. � Meisteri Karoli?

��Labai norė�iau arbatos,�� silpnu, u�kimusiu balsu tarė Karolis.

Arbatos, pagalvojo Juris ir prisiminė, kaip nukrito prikaistuvis, nubėgo jo paimti, tuo tarpu priėjo Nikolajus, susiki��s rankas u� dir�o, ir pastebėjo:

��Velni�ka moteris � ta tavo sesuo.

��Dieve,�� krūp�iodamas, kad net Juris galėjo i� tolo į�iūrėti, i�tarė Karolis.

Jis praskalavo kaistuv� ir prisėmė jį upok�nio vandens, parėjo bei tiesiai pakabino ant ugnies prie Karolio kojų.

Bet Karolis kalbėjosi su meisteriu Nikolajumi, ka�k� sakė apie savo seserį, o kai Nikolajus paklausė, kaip viskas pavyko, meisteris Karolis tepasakė:

��Ne visi�kai, kaip ir tikėjausi. Tai Izabelė. Palaikiau jai kompanij�� vis� keli� nuo Tajni Strazo. Ta�iau manau, kad ir Pavelas� jis buvo nevisai sveiko proto. A� tikėjausi�

Meisterį Karolį krėtė drebulys. Juris i� �olėto raizginio pastvėrė apklot�, i�purtė jį, o meisteris Nikolajus juo apgobė Karolio pe�ius.

��Ji mane aplenkė, � t�sė Karolis, jo balsas buvo labai tylus ir įtemptas, vargiai garsesnis u� varlių kvarkim� upok�nyje. � Bijau, kad ji bus pasiekusi ka�k� kit�, ka�k� �ia esantį, ko neturėtų būti. Jos ir Pavelo. �ia buvo jo namai� Nikolajau, a� tikrai norė�iau vakarienės. Nemanau, kad pajėg�iau dar k� nors daugiau padaryti.

Kol jie, kiek įmanoma ie�kodami krūmok�nių ir priedangos, skynėsi sau keli� per skurd�ias auk�tumas, dangus, neseniai liepsnoj�s spalvomis, virto tamsa. Silpnas dūmų kvapas dvelkė pavėjui. Nelaim� lemianti goblinų apsiausties lau�ų pa�vaistė �emėliau slėnyje sudarė pragari�kų �vaig�d�ių �vaig�dynus bei spie�ius, ir Tama�as ne�inojo, kaip suskai�iuoti tų lau�ų gausyb�. Jis tik �inojo, kad Magijara niekaip neatsilaikys prie� tokį potvynį, jei jie kada u�plūstų rytinius jos krantus. �viesos t�sėsi ir t�sėsi iki pat horizonto, kur kalvos jį susiaurino, bei u� jo: stovyklų lau�ai, degantys �monių namai ir ūkiai, dievai �ino kas.

(Daug, tarė balsas jo viduje. Jie negailestingi.)

Jis stengėsi nesiklausyti, netgi kiek pajėgdamas prie�inosi, kad nemirksėtų, tamsa aplink jį visi�kai prilygo tamsai u� jo akių. Sunku nesiliauti ėjus, sunku i�silaikyti, kad kulk�nys nekrypinėtų, keliai nesulinktų. Lengviau praeinamose vietose Tama�as įsikibdavo į Skorės balno virves ir �itaip pats save vedė, nes jo s�monė buvo taip supainiota ir nuvargusi, kad jis net beeidamas buvo link�s knapsėti nosimi. Jį kamavo tamsos akimirkos, per kurias jis nieko nebesuvokdavo: jokių vaiduokli�kų balsų, jokių vizijų, tik tamsa ir poilsis � o tai, jis m�stė painiai galvodamas, gal tai ragana �itaip stengiasi jį u�liūliuoti palaimingu miegu. Ji gali i�laukti sau tinkamos progos �inodama, kad �mogus turi pailsėti, privalo pailsėti, o jis gi nemiegojo nuo tada, kai� jis pamir�o dienų skai�ių, kiek praėjo nuo tada, kai paskutinį kart� drįso net akis sumerkti.

�mėkla parodė jam Bogdan� � parodė jam jo brolį goblinų rankose, ir jis nepasiliko paklausti jos, ar ta vizija buvo tiesa; toje trobelėje jis turėjo kard�, o i�ėjim� pro duris nagais pradraskė ir pabėgo apie tai net nepagalvodamas, tuo tarpu, jei būtų buv�s vyras, būtų galėj�s j� įbauginti, kad pasakytų jam ties�, jis galėjo su�inoti u�tektinai, kad tiesiog i� ten pat jiems padėtų, ir tada gal jam net nebūtų reikėj� Azdra�ikio pagalbos, jis nebūtų prarad�s Lvi arba visa �itaip u�baig�s bėgdamas, savo gyvyb� begelbėdamas ir net nenutuokdamas, kur link jis bėga.

Tama�o kojoms pritrūko atramos. Jis u�sikabino u� Skorės balno arba galvojo, kad u�sikabino � ne�iūrint to, prabudo tamsoje, paslikas ant nugaros, ant �alto akmens, vir� jo � palink�s �e�ėlis.

Jis vėl sugrį�o į trolio urv�, vėl prabudo, ir visa grį�o atgal�

��Tama�ai?�� i� to �e�ėlio prakalbo Ela. Tai Elos rankos lietė jo veid�. Jam reikėjo prisiminti, kur jis yra, ir jis ilgėjosi trolio bei rūsio vietoje nuokalnės, lau�ų ir bėgimo.

��A� nesinaudojau veidrod�iu,�� pasakė ji tyliu balsu. � Geriau, kad nereiktų. Tama�ai, Tama�ai, ar viskas tau gerai?

Ant pakau�io buvo i��ok�s gumbas. Tikriausiai jis bus parkrit�s, kai siektelėjo arklio, arba gal jis aklas ir bejausmis buvo ne�inia kur patrauk�s. Visai nesvarbu. Jis gulėjo ant �emės ir turėjo atsikelti bei eiti, ta�iau net viena poilsio akimirka buvo tokia brangintina. Jis plaukė pasroviui, buvo pusiau pabud�s, pa�ino El�, galvojo, kad, nepaisant to gumbo ant jo galvos, dabar jam daug patogiau ir jis daug ar�iau miego nei kada nors anks�iau.

��Tama�ai.

�� �inau. �inau. Judinuosi,�� ta�iau buvo sunku i�vis nors kiek krustelėti, ir jis gulėjo ten kaupdamas jėgas vienam bandymui ar tiekai bandymų, kiek prireiks atsikelti. Tada ir vėl jį u�plūdo tas dilg�iojantis jausmas, o per Elos rankas nupleveno lyg �altvykslė mirgantis raudonis � per �irdį ir per kakl�, beveik iki veido � veidrod�io burtai. Jai nereikėjo to daryti, pamanė jis, tai mano kaltė, kad ji taip daro, turiu stotis�

Jis pabandė. Ėmė keltis viena ranka, ir jam jau pavyko pakilti ant vieno kelio, kai jis i�girdo t� anks�iau girdėt� tylų metalo skimb�iojim�. Tama�o �irdis prasmego. Jis sugriebė Elos rank�, jis daugiau nebenorėjo jokių burtų, tro�ko tylos.

��Tai patrulis. Tyliai,�� jis pamatė Skorės �e�ėlį ir kaip galėdamas grei�iau bei tyliau atsistojo. Skorė stovėjo pakėlusi galv�, pasta�iusi ausis � jis �iupo jos pavadį ir, atitraukdamas jos dėmesį, meilikaudamas jai, ant mink�tų jos prusnų u�dėjo savo deln�.

Labai ilgai nieko nenutiko � tik tas garsas ir Skorės i�g�stis, ir �velnus �velnus Elos apsiausto bei sijonų �lamesys, jai ateinant artėliau laukti.

Galbūt patrulis buvo kitoje kalvos pusėje, pagalvojo jis, gal tai i� ka�kur atsklid�s aidas, o jie � saugūs nediduko ma�ų pu�ai�ių bei krūmų brūzgyno viduje.

Tada, pro susipynusias pu�ų �akas �iūrėdamas auk�tyn į kalv�, �vaig�d�ių �viesoje jis i�vydo metalo �vilgesį bei �laitu judan�ius �e�ėlius.

��Hobgoblinai,�� tyliai lyg kvėpuodama su�nab�dėjo Ela.

Tie ma�ieji, pagalvojo Tama�as. Tie, kuriuos Azdra�ikis palygino su �vėrimis. Tie, kas ėmė tvirtoves, o kai apleisdavo u�grobtas vietas, palikdavo pilis, �monių galvų saugomas, net nesirūpindami tas vietas okupuoti. Jis neatitraukė nuo Skorės rankos, juto i� i�g�s�io i�plėstas jos �nerves ir atmest� galv�, kai nepastovus vėjelis atne�davo jai goblinų kvap� � ne jos �vengimo jis turėjo bijoti, bet staigaus �uolio gelbėtis.

Ir dėkui bet kuriam juos saugojusiam dievui, t�kart vėjas, taip nenuspėjamai �vilpav�s �iose kalvų proper�ose ir ply�iuose, pūtė jiems į veidus, goblinų nosys galėjo būti pakankamai jautrios, kad juos u�uostų. Goblinų klausa galėjo sugauti menkiausi� jų krustelėjim�.

Bet �tai dėl regėjimo � vienas jų Kruk�i Tvirtovės rūsyje jo nepastebėjo, ir �itie� �itie pradundėjo �emyn nuo kalvos taip arti, taip arti jų pa�i� blogiausi� akimirk�, kad tarp jų ir goblinų kolonos tebuvo tik keletas krūmok�nių, ta�iau goblinai jų nei pamatė, nei u�uodė, nei i�girdo. Pirmasis goblinas vedė pakalnėn, o kiti sekė paskui: �e�ėliai, blizg� ra�tuotu plienu, pasi�iau�� styran�iais lankais bei ietimis, �e�ėliai, kurie nutolo �laitu ir vorele į�engė į tamsias slėnio prieigas.

Pastiprinimas �monių miestų apgul�iai, pamanė jis; dabar, kai pavojus praėjo, jį krėtė drebulys. Jis paleido Skorės pavadį, sau į �onus nusibraukė delnus ir pajuto, kad vėl gali kvėpuoti.

��Kalvose turbūt pilna jų kariaunų, � tarė jis pritildytu balsu, Tama�as juto, kaip nuo pervargimo dreba jo keliai. Pats jis primygtinai reikalautų t�sti kelion� tamsos priedangoje, bet galiausiai ir Skorė turėjo savų rūpes�ių, reikėjo rimtai pagalvoti apie laipiojimus, ji ma�ai ilsėjosi tiek dien�, tiek naktį ir galbūt, sutrik�s pamanė jis, galbūt jie turėtų j� palikti ir traukti pės�iomis.

Ta�iau, jeigu jie taip pasielgtų, ji tikrai taptų goblinų jauku, be to, jis jokiu būdu nebebuvo tikras, kad jie privalo keliauti taip pat paskubomis kaip anks�iau.

(Grį�k, jame ka�kas �nab�dėjo. Taip, grį�k, Tama�ai. Sugr��ink veidrodį į giri�. Tai vienintelė vieta, kur galima pasislėpti.)

Vien� akimirk� Tama�as pamatė �mėkl�, plevenan�i� tarp med�ių. Net suabejojo, ar buvo u�merk�s akis � manė, kad jos atmerktos, bet jis galėjo matyti tik tams� ir t� figūr�, o kai ties blauzda jam pasipainiojo riedulys, apgrabinėjo jį ranka ir atsisėdo, alkūn� atrėmė į kelį ir pabandė trindamas sugr��inti akims regėjim�, jis trynė ir trynė, ir stengėsi atsikratyti ta vis nei�nykstan�ia vizija, kad i�vystų nuokaln� ir El�, ir paprastas uolas bei �e�ėlius.

�Liaukis,�� įsakė jis �mėklai. � Liaukis, paleisk mane, tu prisiekei Azdra� ikiui��

Jį palietė ranka, ir jis nuo jos at�lijo manydamas, kad tai �mėkla, ta�iau �virg�do �e�esys labiau atitiko kalvos �lait�, o kartu su rieduliu, kurį Tama�as buvo pasirink�s savo inkaru �iame pasaulyje, tai labiau priminė Elos prisilietim�, ir jis įsitikino tuo, kai ranka nuslydo prie jo rankos ir apėmė jo pir�tus � ji buvo �ilta ir kūni�ka, ir ji siekė jo dėmesio, skaud�iai to reikalavo.

(Du naivuoliai, tarė jo viduje. Du prakeikti kvaileliai.)

Jis staiga papurtė galv�, kaip galėdamas i� visų jėgų sutelkė mintis: �Eik �alin!� O �alia jo Ela�

Ela tylėdama i�traukė i� jo delno sav�j� rank� ir atsistojo. Tama�as, pa�velg�s auk�tyn, galėjo j� matyti, jis matė, kaip ji pasitraukė nuo jo �alin, ten, kur stovėjo Skorė, ir ten sustojo, �velgdama į tams�. Tama�as pajuto tarp judviejų sien� � �alt� ir ap�iuopiam� kaip akmuo. Ant lūpų jis juto prisiminim�, t� kvail� akimirk�, kai manė pamokysi�s El�. Jo burna degė nuo bu�inio. Tai galėjo įvykti prie� akimirk�. Kvaili kvaili mainai su ragana� su Girios ragana, su viskuo � ne ma�iau,�� k� �is vardas, rodos, rei�kė �iame kra�te, �iame kare.

Jis matė bly�kų Elos veido kra�telį, i�nirusį i� apsiausto �e�ėlio, tarsi mėnuo per u�temim�, juto į jį nukreiptas jos akis, intymų ir drauge pavojing� dėmesį, tarsi� tarsi pasitikėjimas ir įtarumas, ir visa, k� jis �inojo, būtent �iuo metu būtų pakib� ore.

Jis norėjo būti ar�iau jos� jis nepajėgė ry�tis pakilti, ir prie� jam įtikinant savas nuvargintas kojas judintis, Ela, rankomis tvirtai apglėbusi apsiausto tams�, vėl priėjo prie jo.

��Tau ka�kas nutiko,�� pasakė ji� lyg sakytų, kad jis visais įsivaizduojamais būdais būtų k� nors i�dav�s: toks buvo jos balso tonas, toks jausmas sklandė ore tarp judviejų.

��A� tau sakiau,�� paprie�taravo jis.

��A� galiu tave girdėti.

Tama�as buvo pernelyg pavarg�s, kad mintų mįsles. Ta�iau ji omenyje turėjo ne tik �od�ius, bet ka�k� pavojingo, i�davyst� ir mel� bei trapi� viltį, kad jis nemeluoja.

Tama�as desperati�kai papurtė galv�. Jis nesuprato, jis norėjo, kad ji �inotų, jog jis nesupranta net to, apie k� ji kalba.

��Taip, kaip tu girdi magij�, � pasakė ji. � Taip, kaip tu j� pa�įsti. A� gird�iu tave.

��Ar tu ne visada girdėjai?�� visa jam buvo beprasmi�ka. Ta�iau jis neabejojo dalykais, kuriuos �inojo ne�inodamas, kaip juos �ino, jis nuspėdavo tai, ko niekaip ne�inojo, jis prisiminė jį apglėbusias Elos rankas ir kaip neseniai kelissyk juto jos buvim� �alia tarsi �mėkl� vėjuje, visa � akimirkos neviltyje ir i�drikusioje s�monėje; dabar jis sapnuoja. Jis apako, o gal jau tada sapnavo, ir jis nesėdi ant tikro akmens ant tikros kalvos �laito, �velgdamas į j�, ta�iau tik sapnuoja j� taip kaip �mogus, sk�st�s į kerus, gali pasiekti saugesn� tikrov� ir saugesnį sapn�. Nenueik, tro�ko jis. Ragana sugrį�. Man negalima sumerkti akių, kitaip � ji sugrį�.

Ela atsuko jam nugar�, u�sispyrusi paliko jį melstis sapnui, bet po to sustojo ir apsisuko, ir pa�velgė į jį tokiu �vilgsniu, kad jis suprato, jog ji jo nepalieka, jis suprato, kad ji pyksta ant �mėklos � ne ant jo, o jam nepavyko prisiminti, ar jis arba ji i�tarė garsiai bent �odį� Dieve, jis meldėsi, kad tai nebūtų ilgalaikė būsena, �itas klausymasis, �ita nepatyrusi siela, kuri juto Elos �e�ėlį, svyruojantį �mėklos siaub� ir Elos baim�, jos pa�ios polinkį į jį, u�draustus dalykus, u�draust� artum� � raganai nerūpi, ragana nedaro to ir nedaro ano, ponia jai visada kartodavo, o u�vis labiausiai raganai negalima į �irdį įsileisti tokį tro�kim�, kad j� kas liestų ar laikytų, ar kad ji saugi pailsėtų su kuo nors, su bet kuo, kas kart� gyvenime j� apkabintų.

Jis j� apkabintų � padarytų visk�, ko ji papra�ytų, visk�, kad tik ji nesijaustų tokia vieni�a� jis niekada nebuvo vieni�as, jis turėjo brolius, tėvus, Karolį, jis niekada nebuvo patyr�s tokio jausmo, gal tik trolio urve � ta�iau ji ūmai nusisuko ir atki�o jam savo profilį, bly�kų kaip �vaig�d�ių �viesa. Ji stebeilijo į naktį, ir jos vieni�umas kvietė �e�ėlius, kaip ponia j� buvo mokiusi. Jos buvimas �alia �aldė į led�.

��Tu ne�inojai,�� pagaliau tyliausiu �nab�desiu tarė moteris-vaikas. � Magija visada turėjo būti tavyje: veidrodis �inojo. �inau, tu man nemelavai, ta�iau ka�kas atsitiko, ka�in kas privertė, kad įvyktų. Tu� girdi� mane, ar ne?

��Nesuprantu, k� tu nori pasakyti,�� Tama�as atsakė siaubingai nusivyl�s, bet jis jau suprato: ji kalbėjo apie magij� ir �inojo, kad jis �ino� ta�iau jis visi�kai nesuprato, ar tai buvo ka�kas, kas pratrūko jame, ar ka�kas, k� kas nors kitas jam padarė, ar tai gera, o gal bloga, o gal tai �mėklos darbas � koks nors gėdingas i�tvirkavimo bei i�sigelbėjimo �enklas � jis pats nebesuprato, visi�kai nebesuprato, buvo �mėklos įskaudintas, min�ių ir jausmų, kurie tokie tikri ir taip absoliu�iai nepagrįsti protu, kad jam nepavyko nubrė�ti linijos tarp to, k� jis susapnavo, ir to, k� padarė. � A� ne�inau, k� a� gird�iu. Ne�inau, kas manyje vyksta.

Jo baimė �oktelėjo prie jos lyg ugnis ir i�blėso, pritrūkusi degios med�iagos, visi�kai at�alo, kol ji �velgė į tams�, kur �mi�inėja goblinai. Ne, dabar Ela nenorėjo būti palytėta, �ito norėti ��silpnybė, o ji nebuvo silpna � jis gi� jis, apkabindamas arba bu�iuodamas j� į lūpas, nenorėjo i�reik�t jokios meilės, jis neatkeliavo �ionai mergintis kokiai nors mergiotei, kai jo namai pavojuje, jis nebuvo toks lengvabūdis � dieve, būk maloningas � jis nebuvo toks kvailys, o kad jis �inotų, ar tai jo ar Elos mintys atvėsino jo nor� prieiti prie jos ir apkabinti. Jeigu jis dabar j� paliestų, pasauliui ji pasidarytų daug pavojingesnė u� Girios �mėkl�, jei jis panorėtų to paties, ko ji trok�ta, jis jau niekada nebe�inotų, k� pats mano. Jei �i� akimirk� jis nuskristų iki pat pasaulio kra�to, tas nieko nepakeistų: ji am�inai jį girdėtų.

��Nedaryk to,�� tyliai, vis dar ne�iūrėdama į jį tarė Ela. Jei būtent tada ji būtų pa�velgusi į jį, būtų lyg ugnis jį sudeginusi. Dunkst!�� �oktelėjo tada pasaulis, ir grį�o �emė ir akmuo, ir tolėliau nuo jo stovinti Ela. Dar po akimirkos ji tikrai į jį pa�velgė, priėjo ir atsisėdo �alia. Tada jis pats nusuko savo �vilgsnį �alin, kad vėl nepradėtų visko i� naujo. Jautė savy nepatikim� pusiausvyr�, vieno tetro�ko � atsigulti ir u�migti, ir pabusti i� sapno, kuriame buvo tiek daug prie�taringų dalių, tikriausiai jis vis dar sapnuoja, tikriausiai jis vis dar trolio urve, tikriausiai tas padaras netrukus sugrį�, ir jam visai nėra ko vargintis dėl i�sigelbėjimo ar kokių nors sprendimų.

Ne, jis dar nemiega. Staiga, krestelėj�s galv�, jis susigriebė bekrent�s � tai tik įrodė, kad jis nemiega; ir dar kart� taip pat susigriebė, gana ramiai pagalvodamas, kad labai neįprasta u�snūsti įbaugintam ir kad vos nenuvirto ir neįsidėjo galvon antro gumbo, jei tas pirmasis buvo tikras.

�įkart jam papras�iausiai nepavyko pramerkti akių. Jis �onu nuslydo �emyn, visa naktis sukosi ratu. Pabandė praplė�ti akis, nes bijojo �mėklos, ta�iau jis pajuto ant jo u�mesto apsiausto �ilum� ir gyv� kūn� �alimais bei svorį ant savo rankos. Atrodė, kad Ela i� jo darosi sau pagalv� ir skaudina jo mėlynes, ta�iau jos papras�iausiai buvo nejautrios � bet ne dėl �ito Tama�as norėjo jai pasiprie�inti, o dėl to, kad ilsėtis buvo ne vieta ir ne laikas, o ir �mėkla bandė jo sapnuose jį surasti. Ji abu juos burtais pa�adins�

Ta�iau �įkart miegas buvo tas svoris, kurio Tama�as nebevaliojo pajudinti, net rankos nebepajėgė pakelti, kad pa�adintų mergait�.

Vakarienė, rodos, padėjo. Juris galvojo sau, kad meisteris Karolis turėjo vis� dien� būti nevalg�s, tad nėra ko stebėtis, jog atrodė taip baisiai nusilp�s � tai visai ne dėl dvasių, Juris bandė save įtikinti. Ne i� baimės meisterio Karolio ranka kretėjo ir bar�kino peiliu per prikaistuvį. Ta�iau Nikolajus neatrodė patenkintas Karolio atvykimu, o Zadnis baksėjo galva į Jurio sterbl� ir tapsėjo jam su did�iulėmis letenomis, nenorėdamas nuo jo atsitraukti toliau nei per rankos ilgį, net troliai po to vėjo ir dvasių pasirodymo nesugrį�o, ir Juris jų nekaltino: jei jis nebūtų pa�inoj�s Karolio, nepa�inotų Nikolajaus, pats galbūt pabėgtų.

��Na, tai k� mes darysime?�� paklausė Nikolajus, kai Karolis padėjo lėk�t� į �alį. Juriui labai patiko, kad Nikolajus paklausė tokių dalykų. Jis jau tiek ir tiek prisisėdėjo laukdamas, kol suaugusieji ims taip klausinėti.

��Pa�iūrėsim, ar pavyks j� vėl �ionai susigr��inti,�� atsakė Karolis.

��K�?.. Tavo seserį? � paklausė Nikolajus.

��Niekas ne�ino. Niekas nepasakys, k� �įkart gausime. �ia buvo Itresė. Ilysė buvo,�� meisteris Karolis paėmė pagalį ir ėmė mai�yti juo lau��, srovėmis siųsdamas kibirk�tis auk�tyn į tams�. � Itresė buvo prie� Ilys�. Ilysė buvo pirmoji i� mūsų laiko, Izabelė j� pa�inojo. Bet Pavelas� Pavelas � jis vienas i� tų, kurie mai�aty.

��Kokioje mai�aty?�� tyliai paklausė Juris įsivaizduodamas, kad visi kaip visada jam lieps u�si�iaupti.

��Dvasių mai�aty,�� i�sibla�k�s sumurmėjo meisteris Karolis.

��Izabelė susiskald�iusi dalimis. Jos dalelės, Pavelo dalelės� Itresė valdė �i� pilį po jos �lugimo, kol buvo statomas Tajni Strazas. Ir Ilysė. Ir Ilena. Nė vieno i� jų negalė�iau atmesti.

��Kas jie?�� Juris norėjo �inoti, ta�iau Nikolajus pakilo nuo ugnies ir atsistojo u� jo, jo rankos � jam ant pe�ių.

��Rūmų pri�iūrėtojas. Mirusios raganos,�� Nikolajus pasakė tyliai tyliai, nepertraukdamas Karolio, kurio susidomėjimas ugnimi vis neslūgo.

��Pritrauk j� vis�, � murmėjo Karolis. � Izabelė� tiesiog i�sisklaido. �tai kodėl tu negali surasti dvasių, � auk�tyn plūstelėjo kibirk�tys. Spragtelėjo �arijos. � Reikia aistros, kad sukurtum dvasių lankom� viet�. �mog�udystė, smurtinė mirtis, tragi�ka mirtis� �itai, o, taip, taip, jai teko,�� dar daugiau kibirk��ių. � Izabele? Izabele? Sesute, ar girdi mane? Tai Karolis tave �aukia.

Kibirk�tys, rodės, per ilgai kybo vėjuje, �oka ir sukasi, ir būriuojasi lyg jonvabalių spie�ius.

��Tuomet persekiojamieji,�� tarė Karolis vis mai�ydamas, vis siųsdamas auk�tyn �vaig�des. � Tie, kurie negali i�trūkti i� pasaulio laisvėn � tai irgi Izabelė, tai tikrai Pavelas. Manau, kad ir Ilena.

Nikolajaus pir�tai skaud�iai įsikibo į Jurio petį, o Juris sulaikė kvap�, negalėdamas nuo tos kibirk��ių sankaupos nusukti �vilgsnio. Jis girdėjo Zadnį ink��iant ir urzgiant, jautė, kaip ant jo paties sprando stojasi plaukai, ir jei ne tie Nikolajaus pir�tai, iki mėlynių gniau�iantys pe�ius, jis pats norėjo bėgti.

Ka�koks �e�ėlis metėsi ant jų, gauruotas rudaplaukis �e�ėlis i��arstydamas �arijas prasiver�ė pro ugnį ir sukiojosi, ir �nyp�tė, ir spjaudėsi.

��Kruk�i!�� i�kvėpė Juris. Ogi Kruk�is tuo metu braukė per nusvilusias savo kailio vietas, spjaudėsi ir bruzdėjo tamsoje kitapus lau�o. Staiga skard�iai sulojo Zadnis, ir Juris jį nutildė.

Ta�iau magija liovėsi veikusi.

��Prakeiktas trolis teisus,�� tyliai pasakė Nikolajus. Meisteris Karolis buvo atsistoj�s ant kojų, lėtai pasisuko ap�velgdamas mi�k�, sugriuvusias sienas, tams� palei upok�nį. Kitas trolis irgi pasirodė. Jis kiurksojo nendryne.

��Po galais,�� sviesdamas pasibjaurėjimo most�, tė�kė Karolis ir �ingsniais apėjo platų rat�. � Po galais ir po �imts, Izabele, nebūk u�sispyrusi. Nebūk u�sispyrusi, ar girdi! Ar tu nori, kad goblinai �tai �itaip i�sine�dintų? Ar �ito tu nori? Mane įpykinti? Nejau karalienė paspruks su viskuo, k� tau padarė? Su tuo, k� padarė Pavelui? Jis mir�s. Jis ten su tavimi. Taip, kaip ir kiti. Izabele, dėl dievo meilės, suprask gi tai!

Juris suvirpėjo, nes meisteris Nikolajus jį skaudino, ir jam dabar atrodė, kad kibirk�tys pa�ios kyla auk�tyn, kad jos formuoja ka�kokį pavidal�.

Ir senasis staiga an� u�sipuolė:

��Izabele?

Plykstelėjo ugnis, pasirodė kibirk�tys ir ėmė sūkuriuoti �vytin�ių dūmų juostomis, auk�tyn ir auk�tyn, ir auk�tyn, kol suformavo ka�kokį pavidal� arba pavidalus, visus besiraitan�ius ir besipainiojan�ius kaip gyvatės.

��Pavelai,�� piktai tė�kė Karolis. � Ne�dinkis i� kelio! Ar girdi? Tu jos negini, tu trukdai! Ar girdi mane?

Viena sruoga i�sisuko ir nuvinguriavo aplink ir aplink centrinį pavidal�.

��Izabele!

Kibirk�tys pasipylė visomis kryptimis, ir staiga per jų vidurį pralėkė stiprus vėjo gūsis. Kibirk�tys nudegino Juriui veid� ir rankas, Zadnis sulojo ir ant ka�ko suurzgė, o Nikolajus atleido savo gniau�t� ir nusikeikė.

�vytin�ių dūmų sruogos sukiojosi spirale visur po upok�nio pakrant�, lekiojo per sienas, audė tarp med�ių ir vis grei�iau ir grei�iau sukosi. Nikolajus pastvėrė savo kalavij�, ta�iau ten nebuvo nieko, k� būtų galima su kardu nurungti � vien tik vėjas, o Kruk�io ir jo draugo i� viso nebeliko jokio �enklo.

Tada pasigirdo balsas, kuris galėjo būti ir moters, Juris negalėjo tvirtinti. Jis buvo baisus ir visur, ir staiga tiesiog Juriui prie� akis stojo grėsmingas veidas tardamas:

��Kas tu?

Jis nemanė, kad privalo atsakyti. Stovėjo nejudėdamas, ogi Zadnis tuo metu �okinėjo ir stengėsi anam įk�sti, bet Karolis rū��iai �ūktelėjo:

��Itrese! Ar tai Itresė?

Sūkurys i�sisklaidė ir susisuko kitoje vietoje, aplink ir aplink lau�o �viesos rat� ir staiga metėsi vienu metu i� visur auk�tyn ir auk�tyn, kol suformavo pavidal�.

��Itrese!�� �aukė Karolis. � Tau nėra k� �ia veikti. �alin! Izabele! U�ula!

��Tai senelės vardas,�� su�uko Juris, jis pasisuko pa�iūrėti, gal Nikolajus k� nors �ino. � K� bendro su �ituo turi senelė?

��Galbūt ji nori savo tikrojo vardo,�� nei �į, nei t� burbtelėjo Nikolajus. �iūrėjo į lau��, vir� kurio, kai Juris pa�velgė atgal, pavidalas pleveno bei kito, kol tapo moters veidu ir kitos moters veidu, ir vyro veidu. Juris negalėjo pasakyti kieno: jie ūkanojo vienas vir� kito, ir jų bruo�ai kito lyg vaizdai �ėruojan�iose anglyse.

��Pas karalien�, � savo susidvejinusiu balsu tarė atvaizdas. � Pas karalien�, pas karalien� � veidrodis to, kas yra ir vis dar gali būti � pas karalien� � mėnulio veidrodis, be keitimo įtvirtintas pakitimas��� pavidalas sakė dar daugiau, ta�iau vis daugiau ir daugiau balsų jungėsi į pokalbį, kol pasidarė visai nebeai�ku.

Karolis i�drįso prisiartinti prie lau�o � baisiai arti, Juris pagalvojo, kad jis taip nepadarytų � pakankamai arti, kad paimtų degantį pagalį ir ore i�ved�iotų ra�tų ra�tus, ra�tus, kurie lieka akyse kaip vidurdienio saulė. Raidės, pamanė Juris. Ra�tas, visas sumazgytas draugėn. Raidės sukosi vis ratu ir ratu, taip, kaip ir dūmai, ir tada pasruvo, sruvo tokios did�iulės � tiesiog į atvir� Karolio deln�. Dūmai sekė paskui raides, o kibirk�tys � paskui dūmus.

Po to liko tik lau�as, ir Karolis pasirėmė ant savo lazdos ir plumpt atsisėdo ten, kur stovėjo, jo galva nukaro prie�ais įprast�, ramų lau��.

��Na?�� tyliai pasidomėjo Nikolajus. � Kaip? Ar tai k� nors padarė?

Geras klausimas, pamanė Juris. Puikus klausimas, pasakytų meisteris Karolis. Nikolajus nedr�siai paleido Jurį ir nu�ingsniavo ten, kur ilsėjosi Karolis. Juris sekė i� paskos. Zadnis kelis kartus perbėgo jam skersai keli� ir vis �okinėjo prie jo rankų.

��Eik �alin!�� pasakė jis Zadniui ir sugriebė jį, kol tas dar neu�sipuolė Karolio, kuris i�vis neatrodė sveikai.

��Kas tai buvo?�� Nikolajus paklausė Karolio, ir Karolis, giliai įkvėp�s, atsakė:

��Mano sesuo. Ir Pavelas. Kartu. Da�niausiai. Itresė. Ilysė. Mėnule valdove, k� a� pa�aukiau?

��Tai ar galėjai su ja pasikalbėti? Kad tave po �imts, seni, ar pavyko su�inoti nors, kur Tama�as nuėjo? Ar jis praėjo pro ark�?

��O, �itai jie padarė, � atsakė Karolis. � �itai tikrų tikriausiai padarė.

��Tada eime paskui juos!�� �ūktelėjo Juris. Ta�iau nė vienas nesiklausė. Nikolajus murmėjo ka�k�, kad jeigu Karolis būtų pasirūpin�s viskuo, kaip turėjo pasirūpinti, o Karolis ka�k� sakė apie tai, kad �monėms reikia susidurti su tuo, kas yra vietoje to, kas galėjo būti, ir skambėjo �itai, tarsi iki dvikovos būtų pavojingai arti.

��Baikit gin�ytis!�� suriko Juris, ir jam pa�iam netikėtai jie abu liovėsi kalbėj� bei su�iuro į jį. � Mano broliui reikia pagalbos, ��tai buvo viskas, k� jis sum�stė pasakyti. � Jei dvasios mums nepadės nė magija, tada mes patys turime ten eiti, ar ne?

��Ne per tams�, � pasakė Nikolajus.

��Ne per tams�, � sutiko Karolis ir, sunkiai remdamasis ant savo lazdos, atsikėlė, ėmė ant �emės bei �olėje brė�ti linij�.

Kodėl? Juriui buvo įdomu. Ta�iau tai panė�ėjo į tai, k� berniūk��iai brė�davo ant �emės, kai ruo�davosi kautis, arba į linij�, kurios niekas negalėtų per�engti. Ir kol Karolis brai�ė, jis pamanė, tegul anie geriau rimtai pam�sto dėl �ingsnio per t� brė�į. Jis nuėjo ir atsivedė Gracij� artėliau, kad ji būtų viduje, kai linija u�sidarys, ogi Zadnis vis� t� laik� laikėsi prie jo kulk�nių.

Bebrė�damas savo linij�, meisteris Karolis apėjo vis� keli� aplink did�iul� teritorij�. Jis sugrį�o ir su�nab�dėjo ka�k� ugniai, kuri �vystelėjo auk�tyn ir paleido plon� dūmų juost� ver�tis lauk ir suktis, ir suktis aplink juos tarsi siena.

��Trolius palikome lauke,�� tarė Nikolajus. � Gerai, kad atsikratėm.

��Jie gali ateiti ir vėl i�eiti,�� atsakė Karolis.

��Puiku. Tai kas i� to gera? Troliai gali ateiti ir i�eiti. O dvasios?

��Ne, jei man pavyks sutrukdyti.

��K� gi, tai nėra jau taip labai blogai, po �imts, a?

��Tu nepastatei u�tvaros, meisteri med�iotojau. Gal pasi�iūrėkim į tavo linij�, pasi�iūrėkim, kaip tu j� ginsi.

��Nesikaukit!�� suriko Juris, ant jų abiejų papyk�s.

��Paklausyk,�� nekreipdamas į jį dėmesio, kalbėjo Nikolajus.

��Vienas� vienas trolis buvo naudingas. Dviejų mums nereikia. Kodėl jų staiga atsirado du? Kam mums du?

��Nes Hazelis turėjo trolį, � atsakė Karolis. � Kiekviena civilizuota vietovė turi trolį.

��Ne ten, kur a� buvau,�� pasakė Nikolajus.

��Tuomet tu nesi buv�s jokioje civilizuotoje vietoje! O į �iaur� nuo �ia jų esama, �inau puikiausiai.

��Baidyklės dar�inėse,�� tarstelėjo Nikolajus.

��Ir pirtyse. Ir grūdų aruoduose. Ir laukuose, ir mel�imo stoginėse, ir rūsiuose.

��Anie nėra troliai.

��Tai lygiai tas pats!

��Jie neturi jokių uodegų! Niekada nema�iau uodeguoto laukinuko.

��Ar kada nors jį matei?

Akivaizdu, Nikolajus nebuvo mat�s. Nikolajus raukėsi, trynė sau rank� ir mind�ikavo. Tada tarė:

��Tai ar gavome i� tavo sesers kokios pagalbos, ar k�?

��Ne�inau,�� atsiliepė Karolis. � Velni�kai puikiai ne�inau. Ir ne�inosiu, kol į ten nenusigausim. Tai nėra paprasta giria.

��Tai ne paprasta giria?

��Ne.

��K� gi, puiku, kas ten tokio nepaprasto? Dvasios?

��Gali taip sakyti,�� tarė Karolis, ir Juris prisėdo ir rankomis apkabino Zadnį. �iandien jis pamatė visas dvasias, kokių tik norėjo. Bet jei Tama�as yra kitoje tos girios pusėje arba pasiklyd�s joje, na, k� gi, jis ateina, ir jis visai nenorėjo atkreipti į save dėmesio nė kad meisteriui Karoliui ir meisteriui Nikolajui kiltų koks klausimas apie jo nėjim� toliau arba apie tai, kad vienas i� jų liktų jo saugoti. Kartais, jei esi berniukas, likti nepastebėtam būna puiki mintis. Taigi jis leido jiedviem gin�ytis tarpusavyje, o pats, kaip ir Zadnis, buvo tylutėlis.

Naktį ne vien trinksėjo � dejavo ir �lamėjo, lapuose �nyp�tė, upok�nyje ir brūzgynuose kvarkė bei girg�dėjo, trypė vaiduokli�komis kojomis, aplink meisterio Karolio nubrė�t� linij� bla�kė lapus.

K� dvasios daro, kai tave apninka? Juriui magėjo �inoti. Ta�iau nė vienas dar nieko nekalbėjo apie tai, kad vesis jį namo, tad jis gulėjo tylus, drebėdamas po savo apklotu, ir vylėsi, kad paskutinis triuk�mas � tai Gracija, besimakaluojanti rato viduje. Zadnis buvo paguldytas �alia jo ir miegojo. Troliai nebepasirodė. Juris tro�ko, kad galėtų manyti, jog jie buvo dalis to, kas vyko ten, anapus, ta�iau jis baiminosi, kad Kruk�is i� tikrųjų bus surad�s savo brolį ar k� ten tokį, kuris jo ėjim� padarė prasming�. Jei taip ir yra, Juris d�iaugėsi dėl Kruk�io. Jis tikėjosi, kad rytoj jis suras Tama��.

�Labas�, � pasakys jis, kai prijos prie Tama�o. Tama�as bus nusteb�s ir piktas, bet galiausiai � laimingas jį matydamas. Tama�ui padarys įspūdį tai, k� jis nuveikė ir kad laikėsi pa�ado � ne, tiesa, Tama�as baisiausiai ant jo supyks todėl, kad jis paliko namus ir sunervino tėvus bei, pirmiausia, prarado Zadnį, bet Tama�as jam atleis, nes bus labai patenkintas, kad jis atvedė meisterį Karolį ir meisterį Nikolajų, kurie buvo ta pagalba, kurios Tama�as nebesitikėjo rasti� kad ir k� Tama�as bedarytų, kad ir kur bebūtų įsipainioj�s, pabėgdamas su raganomis.

Galimas dalykas, jis ie�ko Bogdano. Jei Tama�as i�trūko nesukapotas į gabalus, jis t� ir darys. Arba gal Tama�as stengiasi padaryti tai, k� Karolis turėjo padaryti, tai, ko Karolio sesuo i� jo norėjo; taigi Karolio sesuo neturėtų prie�tarauti jiems pagelbėti, jei tik meisteriui Karoliui pavyks priversti j� tai suprasti.

Ir k� ten meisteris Karolis sakė, paminėdamas senelės vard�? �monės kalbėjo, kad senelė atvyko i� u� kalnų, be to, �monės sakė, jog senelė keista. Berniukai �nekėjo, kad senelė � ragana. Ir akivaizdu, kad taip.

Tai kaip tai paveikė tėtį ir kaip paveikė jį? Baisi mintis � ta, kuri� jis lyg akmuo, paleistas vandens pavir�iumi, nuolat per�okdavo: vėl prie �lamesių brūzgynuose ir prie Tama�o, ir vėl tek�t tek�t tek�t per t� tamsi� dėm�, kurioje buvo dalykų, kurių, jis tvirtai �inojo, meisteris Karolis nesiruo�ė jam papasakoti, kitaip jau anks�iau būtų tai padar�s.

Tada � tai buvo jau u� tamsiosios dėmės, tad jis pamanė buv�s u�snūd�s � Zadnis pakėlė galv� ir krestelėjo jo rank�, ir jis pamatė klūpantį Karolį, pridėjusį savo ausį prie �emės, besiklausantį, taip pat, kaip darydavo t� namie; Juriui rūpėjo, ar tik meisterio Karolio sesuo nekalba su senuoju, ir jis patraukė savo rank�, priglaudė savo ausį prie �emės. Jis nebuvo įsitikin�s, kad nori girdėti tai, k� girdi meisteris Karolis, ne�inojo, ar teisinga slapta klausytis.

Ta�iau bet kuriuo atveju jis nieko nei�girdo, tik upok�nio triuk�m� ir vėjo �naresį bei sunkų Zadnio atodūsį. Ilg� laik� meisteris Karolis liko tokioje padėtyje, o kartais pasiklaus�s, jis suglausdavo savo delnus, tarsi būtų ka�kam �nab�dėj�s, ir vėl suklusdavo. Jurio akių vokai buvo labai sunkūs, akys vis merkėsi, nes, matyt, nieko nebenutiks, k� jis galėtų i�girsti. Galiausiai jis suprato, kad miega, nes sapnavo apie trolio urv� ir Tajni Tvirtovės rūsį, ir apie namus, tarsi galėtų sklandyti po menes. Jis matė savo tėv�, vėlai, labai vėlai vakare besėdintį menėje, nė vieno �mogaus prie jo nebuvo. Matė savo motin�, ji atrodė tokia susirūpinusi ir nelaiminga. Jis norėjo pasakyti: �Mums viskas gerai�. Juk paprastai savo sapnuose jis galėjo elgtis kaip tinkamas, ta�iau �įkart jis kalbėjo, o jie net nepasuko savo galvų, lyg savo sapne jis i� viso nebūtų ten buv�s. Ir jis nuėjo į Tama�o ir Bogdano kambarį, bet ten buvo tamsu ir nė vieno �mogaus, ir jis nuėjo į savo kambarį, ir visa buvo taip, kaip jam i�einant, net Tama�o dė�utė stovėjo ant lovos, ir visa buvo tamsu, bet jis galėjo matyti. Buvo baisu, tarsi jis i� tikrųjų ten būtų, ir jo motina neleido kambarinėms nieko judinti ar net dulkes nuo ko nors nu�luostyti, nes kambaryje trenkė sudususiu nenaudojamos patalpos kvapu. Jis tro�ko sugrį�ti pas meisterį Karolį ir meisterį Nikolajų, jis norėjo, kad netrukus i�au�tų rytas.

Taip ir buvo, nes jis i�girdo, kaip pragysta pauk��iai. Ir tada jis panoro miego, bet priėjo meisteris Karolis ir bakstelėjo jam su savo lazda bei pasakė, kad jie turi judintis.

Tylus �nyp�timas ir kibirk��ių spragsėjimas įsiver�ė į pusiaumiegį. Tama�ui teko i�k�sti sumi�imo akimirk�; buvo �alia lau�o suklostytas į kiet� mazg�, pėdos nutirpusios, tuo metu jis nepajėgė prisiminti, prie kokio �ia lau�o jis sėdįs arba kokia �ia �ilta ir neįprasta sunkenybė atsi�liejusi į jo petį. Ta�iau nerim� kelian�iai pasitvirtino, kad paskutinė jo prisimenama vieta � goblinų valdoma. Besiver�ian�ios kibirk�tys buvo nepastovus jo vaizduotės paveikslas, naktis aplink juos vis dar buvo gūdi, i� beveik u�gesusio po �emėmis lau�o kilo dūmai, o arkliai � tiek goblinų, tiek jų pa�ių arkliai � nerimastingai prunk��iojo kitapus �viesos ribos.

��Labas rytas,�� niūriai tarstelėjo Azdra�ikis. � Toks, koks yra, ��jis dar pridūrė ka�k� sava kalba, atrodė, ragindamas savi�kius busti ir judintis.

Ela vis dar ilsėjosi ant Tama�o peties � ji buvo pabudusi, bet pernelyg pavargusi, kad judintųsi� ir m�stė (jis skausmingai pajuto), ar nebūtų galima gauti kokių pusry�ių, gal kokį puodelį �iltos arbatos, kol lau�as dar visai neu�gesintas. Ji baisiai norėjo kar�to gėrimo, buvo stulbinan�iai rami mintydama, kad galbūt ateityje daugiau nebebus jokios progos pasimėgauti tokiais malonumais.

Taigi ji turi gauti arbatos, nusprendė Tama�as; jis atsipra�ė jos, pakilo ir pasakė apie tai goblinui, pylusiam ant lau�o �emes, kad tas u�gestų. Goblinas rūs�iai dėbtelėjo į jį, o jis dėbtelėjo atgal bei visu kūnu įsispraudė tarp jo ir lau�o, kol Azdra�ikis įsiki�o klausdamas, kas atsitiko.

��Ela nori arbatos.

Skambėjo kvailai, bet reikalaudamas jis jautėsi be galo teisus. Azdra�ikis sunkiai, �mogi�kai atsiduso, gū�telėjo pe�iais ir atitraukė an� goblin� į �alį keletui �od�ių � taip vienintelė deganti �aka liko nepaliesta.

Taigi Tama�as atsine�ė i� savo mantos, kas reikalinga, ir nusvildamas pir�tus u�virė vienintelį puodelį arbatos, ogi stovykla tuo metu iro.

��A�iū, � padėkojo Ela, kai jis atne�ė jai puodelį; ji atrodė patenkinta, kad jis tai padarė dėl jos. I� tiesų kvaila buvo taip daryti, pamanė jis. Bet �įryt tai jiems suteikė jų ritmo pojūtį, kuris, rodės, buvo keistai būtinas, Ela ir pati galėjo t� �inoti, ir tai atvedė jį į ramų, neskubrų susim�stym�, tarsi �tai dabar, jau būdamas kitapus ribos, jis turėtų traukti i� atminties prisiminimų nuotrupas, tarsi� tarsi tos nuotrupos būtų ten�

Be jokios ypatingos prie�asties jis pagalvojo apie Karolį, kai jis buvo namie, kaip jis imdavosi visko savo mokslininki�ku ritmu.. �Grei�iau. Grei�iau�, � �aukdavo du nenaudėliai berniūk��iai, nekantraujantys atsidurti sode arba upok�nyje, arba bet kur, kur būdavo įtikin� sen�jį juos nusivesti per jų dienines pamokas. �Tai koks yra atsakymas?� � klausdavo du niekingi vaiki��iai, nenustygst� i�trūkti i� pamokų ir kuo toliau nuo pilies kambaryje dvokian�ių buteliukų bei indų.

Meisteris Karolis sakydavo: �Savu laiku, savu laiku, �a, nurimkit, viskas vyksta tik savu laiku�.

�Netgi magija?� � vien�kart jie paklausė.

Ir Karolis, kaip jam buvo būdinga, su�iaupta burna atsakė:

�Ypa�.

Ypa� �įryt, pagalvojo Tama�as, o tuo pat metu karine tvarka iro stovykla, ir po paskutiniu �emės �liūk�niu ugnis pajuodo lyg dangus. Ela gavo savo puodelį arbatos, o jis � �iek tiek laiko sau: jis prisiminė darbo kabinet� pilyje vien� lieting� ryt�, kai senasis ma�ų ma�iausiai �imt�jį, o gal tūkstantis pirm�jį kart� pasakė: �Pagalvok apie tai, pagalvok, vaike. Neklausk man�s atsakymo. Net sav�s neklausk. Atsakymo nėra nei vienur, nei kitur�.

Apie k� jie kalbėjosi? Ko jis paklausė t� ryt�?

Ka�ko apie debesis ir lietų ar�?

��Ar mūsų ragani�ki sve�iai pasiruo��? � pasirodė Azdra�ikis, kad �ito paklaustų, goblinai gi vaik��iojo įvairiausiomis kryptimis � i� tamsybių į tamsybes. Vienas goblinas paskui Azdra�ikį vedėsi Lvi ir Skor�, pabalnotus be jų leidimo; Tama�as, surauk�s antakius, pakilo ir paėmė i� to padaro abu pavad�ius, jis pyko ant Azdra�ikio, kad tas juos skubina, pyko, kad tvarkoma jų manta bei jų turtas ir nė kiek tesitariama, kai jis �įryt � jis visai neskuba. Tama�as vis dar ne�inojo kodėl. Tai ne �mėkla. Ta�iau jis tvirtai nusprendė, kad Azdra�ikis neprivalo jų kompanijoje būti tuo, kuris k� nors įsakinėtų jam daryti arba ko nors i� jo arba jos reikalautų.

O labiausiai ne tuo, kuris verstų pamesti mintį.

��Neskubink jos,�� �iurk��iai tarė jis. � Meisteri gobline, neskubink man�s, jei nori mūsų pagalbos.

��Oh,�� tarė Azdra�ikis, jo ranka � pridėta ten, kur turėtų būti �irdis � jis kaip visada buvo ekstravaganti�kas. � O jūs ar galite įsakyti karalienei palūkėti? �tai kur klausimas, tiesa?

Tama�as stovėjo apsiniauk�s, sakydamas sau, kad per paskutines dienas milordas goblinas jam jau iki gyvo kaulo įsikyrėjo, jis kalbėjo sau, kad Azdra�ikis nėra kitoks nei anks�iau ir kad tai dėl baimės, kuri� dabar jau�ia: jo kūnas ir jo jutimai sakė, jog jau metas saulei tekėti, o �vaig�dės vis dar buvo ry�kios � �tai kas padarė jį ūmų ir �okinėjantį po kiekvieno į�eidimo.

Ir jeigu magija palietė jį per visas �ias bemieges dienas ir naktis � dabar ji turi daugiau padaryti, ta�iau jis nejautė savyje nieko pana�aus į magijos sroves, kurios bėgo per Elos pir�tus, nė �alto pasitikėjimo, kurį ji turėjo, kai joje veikė ta jėga � mergiotė, vargiai vyresnė u� Jurį. �į besaulį ryt� jis negalėjo u��iuopti savyje tokio pasitikėjimo.

Ar mes kvailiai?�� norėjo jos paklausti. Ar mes kvailiai, kad eitume pirmyn, o gal turė�iau tau duoti geresnį patarim�?

Ne, pagalvojo jis tada, ji pagalvojo � netgi �i perskyra �i� nenuspėjam� akimirk� tapo nebeai�ki. Jis i�vargino j� ir įsiutino, ir dabar ji norėjo, kad jis patylėtų, ir viskas. �U�si�iaupk�,�� palinkėjo jam, atlaid�iai. Tad jis nieko nebeklausė, pasistengė nieko nebegalvoti ir palaukė, kol Ela įspraudė puodelį į ry�ulį ir įsirop�tė į baln�.

Ta�iau jam lipant ant arklio lyg �aibas trenkė nenugalima pani�ka baimė, jis klausė sav�s, k� jis daro, kodėl tiki Ela, k� �ia jodamas kartu su goblinų mai�tininkų gauja daro vaikinas i� Magijaros. Beproti�ka. Jis pami��s. Visas pasaulis �įryt pami��s. Jis nesiliovė galvoti: �Stok! Grį�k atgal! �ia ne ta vieta, kur palikdamas namus planavai nuvykti, ne tai, kuo planavai būti. A� nenoriu �iandien mirti. �ioje tamsybėje�.

Bet jis įsitaisė balne, ir jo baimės akimirk� jo viduje sukrutėjo klastingoji �mėkla, ji kalbėjo apie dalykus, kurių jis nepajėgė suprasti, ka�k� apie pasirinkim� ir bailius, bei rodė jam (jis ne�iūrėjo) goblinų dvari�kių veidus ir kaip skamba jų pa�adai. Jis patap�nojo Lvi per sprand�, po jo kar�iais susi�ildė sugrubusius savo pir�tus ir tarė sau, kad Lvi daug mieliau patiktų kita kompanija nei goblinų arkliai, Lvi daug labiau patiktų, jog saulė patekėtų, ir dar labiau � būti savose arklidėse. Ta�iau Lvi, kai goblinų raiteliai apsupo juos ir nusine�ė �vaig�d�ių nu�viestu keliu, prunk�damas bei purtydamas kakl� darė tai, k� turėjo daryti. Taip pat ir Lvi raitelis � tai, k� turėjo daryti� dabar nebėra jokio kelio atgal, visa juda jau labai labai seniai. Tama�as turėjo tiek, kiek senelė bei Karolis buvo dav�, ir viskas, bei tai, ko keliaudamas �iuo keliu i�moko i� goblinų ir i� Girios raganų�

Jis subtiliai jautė El�, jojan�i� �alia jo. Ela negalvojo apie namus. Ji galvojo apie tams� ir kalvas, ir e�er� i� jo sapno, apie t� patį e�er�, dėl kurio buvo sulygta, kuris buvo klasta ir �imtus metų � goblinų namai.

Tai buvo vieta, kur burtai lyg kraujas sruvo akmenimis bei buvo pasėti į �em� ir susimai�� su vandeniu bei oru. �ioje vietoje visa buvo magija ir dar daugiau, nei mirtingasis pajėgtų i��aukti ir panaudoti. �tai kur jie ėjo. Ela tikėjo blogiu ir tuo, kad blogis yra �io e�ero savininkės pusėje: per daugelį daugelį apgavys�ių � goblinai prie� Girios raganas. Ir �ioje vietoje su visa ta magija, u�sitraukta sau ant galvos, ir veidrod�iu rankoje � buvo teisinga ka�ko tikėtis�

Jis tro�ko, kad jam viskas būtų taip ai�ku: blogis ir gėris atrodė daug labiau apibrė�ti, kai jis manė, jog visas blogis kyla i� goblinų, ir �mėkla kiek galėdama stengėsi jį tuo įtikinti, bet jos argumentai darėsi vis įtartinesni; jis tro�ko prisiminti k� nors, k� meisteris Karolis buvo sak�s apie blogį, ta�iau i� visų tų metų, kol jis juos mokė, Tama�as kaip gyvas negalėjo nieko tokio prisiminti, tik t� kvail� nutikim� su varlėmis stal�iuje. �Negerai �itaip su jomis, vaike.� Tama�as negalėjo suprasti, kodėl jo protas įsikibo į �į prisiminim�. �Negerai �itaip su jomis. �

Na, ir kaip �mogus prisikasa prie tokių ne�ymių ir senų patarimų?

O kaip dėl �uvies, kuri� jie an�dien pasigavo vakarienei?

Ka�kas apie būtinyb�, apie tai, kad reikia padaryti, kas turi būti padaryta, ir neu�imti daugiau �emės, negu reikia.

Vis �iurpiau ir kraupiau, pamanė Juris, blogiau negu trolio tunelyje prie� susipa�įstant su troliu. Tai nebuvo koridorius nė tunelis, tai papras�iausia vieta, i� kurios jis negalėjo i�trūkti. Ant grindų � vandens raibuliai, visur � vandens triuk�mas bei vėsuma ir vandens kvapas. Jis niekada neįsivaizdavo tokio keisto tunelio, o �tai dėl trolių � būtų daug k� atidav�s, kad tik dabar i�vystų Kruk�į. Ta�iau Zadnis prabėgo pro jį taip siaubingai i�sigand�s, kad jam nepavyko jo pagauti.

Visa turėjo berniūk��iui sakyti: �Grį�k, tuojau pat�. Bet kai jis pabandė, atsidūrė prie� sien�� tiesiog i� nieko, ji buvo lyg kokia riba, u� kurios, jei netektum pusiausvyros, kristum ir kristum am�inai, o Zadnis, Jurio manymu, galėjo nulėkti nuo �io kra�to. Jis tikėjosi, kad nenulėkė. Tikėjosi, kad priekyje nebus kitos tokios ribos� vis dėlto jis manė, kad nebebus, nes atrodė, kad troliai praėjo, o gal jie vienas po kito nukrito į tams�, net nesurik�, nepasiprie�in�, nieko� bet troliams tai nebūdinga.

Ta�iau jis i� tiesų buvo persigand�s, jei kas nors dabar jį paklaustų� ir tuo labiau jis ned�iūgavo, kai priekyje netikėtai pamatė �vies� � neai�kų �vytėjim�, link kurio jis ėjo.

Ir takas vis �viesėjo, kol pasimatė lubos bei sienos; kaip ir grindys � visa mirguliavo vandens ra�tais, u� vandeningojo pavir�iaus buvo �viesu, taip, kaip atrodytų tvenkinys, jeigu Juris kokiame nors did�iuliame burbule vaik��iotų po jo dugn� ir �iūrėtų auk�tyn į saul�.

Kai Juris pa�velgė atgal, pamatė vandenį, o kai priėjo prie sienų, jos suraibuliavo taip, tarsi burbulas, kuriame jis buvo, galėtų sprogti. Jis i�sigando.

Ta�iau jis nematė jokio kito kelio, tik tiesiai, ir jeigu tai kieno nors, pavyzd�iui, goblinų karalienės darbas, jis nenorėjo jai paki�ti koki� nors mintį susprogdinti t� aplink jį buvusį burbul�. O jei �i vieta yra lyg sapnas � rodės, kad taip ir yra � tuomet, jei k� pagalvojai, gali atsitikti. Tad jis leidosi kiek galėdamas grei�iau eiti.

Po to � i� prad�ių jis nebuvo tuo tikras � pasirodė, lyg ka�in kas stovėtų vandeningame koridoriaus nepastovume, toli toli prie�ais jį. Jis m�stė, ar ne savo paties atspindį jis mato. O gal tai goblinas? Bet netgi kai Juris sustojo, ta figūra, rodės, artėja. Ir kai jis sumirksėjo, norėdamas įsitikinti, jog j� mato, ji vis dar artėjo, atrodydama pana�i į ka�k�, k� jis labai gerai pa�inojo ir kas neturėtų �ia būti. Nesvarbu, ar Juris ėjo į jį ar ne, anas nesustodamas artėjo ir vis labiau ir labiau panė�ėjo�

Į Bogdan�. Jis buvo lyg du vandens la�ai pana�us į Bogdan�, ir Juris kaip niekad turėjo būti laimingas. Bet Bogdanas nesi�ypsojo. Bogdanas nepasitiko jo su i�skėstomis rankomis kaip brolis nė nusteb�s jį matydamas, jis net nepaklausė jo, kaip jis �ia atsidūrė.

Bogdanas, lyg būtų �iek tiek nusivyl�s, tepasakė:

��Tikėjausi sulaukti Tama�o.

Bėgo valandos, o vir� galvos nenyko �vaig�dės � tos pat �vaig�dės, kiek Tama�as suprato, kurios ap�vietė Magijar�; per vis� jų jojimo laik� tos kelrodės �vaig�dės nepajudėjo. Bet Tama�as ne�inojo, kaip taip galėtų būti � nebent tas pats dangus nekrustelėdamas kybotų ir vir� Magijaros, nebent pats Saulė valdovas nebeturėtų galios sutrai�kyti raganos gniau�t� � �iuo atveju jo paties �eima ir kiekvienas �emdirbys Magijaroje ir �alyse iki pat did�iosios jūros �įryt turėjo pabusti sutrik�, turėjo susiburti draugėn, �ios tamsos valandoms slenkant vienai po kitos, ir turėjo �velgti į �vaig�des bei galvoti, k� visa tai rei�kia ir ar patekės dar kada nors saulė.

Bet Ela, jiems bejojant vienas �alia kito tarp goblinų, ramiai paai�kino:

��Niekas �ia nesikei�ia. �vaig�dės nejuda. �ia ta pati valanda. �ia visada ta pati valanda. Tokie yra burtai, kuriuos ji u�leido. Kol jie nepasikeis, niekas negalės pasikeisti.

Jai nereikėjo kalbėti garsiai. Net tada jis girdėjo, k� ji galvoja, ir tro�ko negirdėti, nes jos mintyse buvo ka�kas apie tai, kad vieta, į kuri� jie traukia, nėra tikrojo pasaulio dalis, ir jau nuo pat tada, kai jie į�engė į Giri�.

Dėl �ito jis nebuvo tikras. Jis m�stė apie tai, k� sakė meisteris Karolis, kaip vienas dalykas siejasi su visa� ir prisiminė elnius, niokojan�ius girias, ir sandėliukus, prikrautus kailių, ir vis neateinantį pavasarį� visas tas �nekas, jiems bejojant vir� slėnio gaisrų, visa tai, jiems tyliai bejojant kalvų ramybėje. Jis pagalvojo: �Visa tai yra ten. K� darome �ia, atsispindi tenai. Kaip veidrodis� tai vis tas pats veidrodis, tik kuri pusė atspindi, o kuri yra tikra?�

Netikėtai, keldami keist� letenų dundesį ir goblini�kų arklių nagų brū�esį, pro juos pasipylė raiteliai. Paskutinysis sulaikė savo arklį, kad pajojėtų �alia jų, ir tuo į�eidė Lvi.

��Ten itra�hiai,�� i� tamsybių prakalbo Azdra�ikis. � �niuk�tinėja po kalvas. Nemanau, kad jie i�drįstų mus u�pulti. Mes traukiame kaip tik ten, kur būsime jų valdovės vald�ioje. A� ne�inau, dėl ko ji galėtų skųstis.

Nerim� kelianti mintis.

��Nebent jūs norėtumėte pakeisti savo nuomon�, � pridūrė Azdra�ikis. � Mes vis dar galime atsitraukti.

��Ne�inau, k� laimėtume,�� Tama�as jautėsi priverstas mandagiai atsakyti, kai �mėkla arba jo paties baimė rėkia prie�ingai, ir jis pametė mintį � velniop t� padar�, � bet ka�kodėl jis pagavo save bepriduriantį: � Įmanoma, kad karalienė padarys klaid�.

��O, karalienė pridaro daug klaidų. Tik nedaugelis gali jomis pasinaudoti.

��Gal mes pasinaudosime.

��T� naktį, kai suskilo veidrodis,�� nerūpestingai tarė Azdra�ikis,�� rytas nei�au�o. Ir po to dar dvi dienas. Raganos ir kerėtojai �inojo. Bet pasaulis niekada. Argi ne? Ar jūsų senoliai apie tai kalba?

Tai pavertė jo apskai�iavimus netvarka ir atitiko Elos m�stymo būd�.

��Tu nori pasakyti, kad niekas kitur net nepastebėjo?

��I�skyrus tuos, kurie jos galioje � kaip �tai mes, ai�ku. �i naktis yra jos rankų darbas. Tai goblinų naktis. Jūs į�engėte į goblinų karalyst�. Joje ji turi absoliu�i� vald�i�. Būtų sunku padaryti kitaip, nei ji nori. Ar vis dar �auksi j� į dvikov�?

�Tu klysti,�� pamanė Tama�as, pamir�damas klausim�. � Tu klysti, meisteri gobline. Viena siejasi su visa. Elniai atėjo į mūsų girias. Ir goblinų karalienė visko nevaldo�.

�� �ia paskutinė jūsų galimybė, � pasakė Azdra�ikis. � Vėliau� jums nebebus kur trauktis,�� su �iais �od�iais Azdra�ikis leidosi tolyn taip staiga, kad Lvi pastėro ir trinktelėjo į Skor�.

Kit� akimirk� u� kalvos kra�to atsivėrė spindintis horizontas. Jis pamir�o, k� kalbėjo. Vos tik jis pamatė tarp kalvų �laitų �vaig�d�ių nu�viest� vandenį, pamir�o visk�, k� buvo suman�s pasakyti.

Tas e�eras, pagalvojo jis, tiksliai, kiekviena detalė buvo ta pati vieta, kuri� jis regėjo sapne.

Goblinai, joj� priekyje, ėmė leistis sta�iu �laitu �emyn link pakrantės, fantasti�ki �e�ėliai � jie ir jų arkliai � prie� �vaig�d�ių �vytesį, atsispindintį nuo e�ero. Jie pasekė �iuo pavyzd�iu norom nenorom, ir kiti goblinai nujojo paskui juos.

��Karalienė �ino, kad mes �ia,�� tarė Ela.

Jis nejuto jokio karalienės buvimo. Akimirk� jis nebejuto net vėjo dvelksmo aplink juos ir suabejojo tuo, k� prie� akimirk� manė suprat�s.

��Tai daryk k� nors,�� tarė jis. Staiga skubos jausmas pasidarė nebepakeliamas.

��Dar ne,�� atsakė ji.

��Dar ne, dar ne. �tai �i vieta, Ela, �tai tas e�eras, �tai kur ji gyvena. �i�nakt a� jį ma�iau, buvau anks�iau mat�s�

��Viskas �ia yra taip, kaip ji nori,�� pasakė Ela. � Netgi mudu. Kitaip mes nebūtume galėj� �ia ateiti.

��Ne! Netikėk tuo! Mes esame �ia. Mes �ia, nes mes taip nusprendėme, negalvok niekaip kitaip.

Ta�iau kalva buvo kaip tik ta kalva, nuo kurios sapne nusileido Juris ir troliai� būtent ta pakrantė, kur jie pradingo, i� kur vėl atlėkė Zadnis, pakraup�s ir vienas vienu�is�

Kvaila baimė. Visi�ka nes�monė, kad Juris arba Zadnis �ia buvo. Tai ka�kas tokio, k� jo paties protas i� jo ilgesio galėjo sukurti, �tai ir viskas, ir goblinų karalienė �ia niekuo dėta.

Ta�iau tai rei�kė, kad Bogdano vizija gali būti ne kitokia, ir kad nebėra vilties jį surasti. Arba � jam dingtelėjo viena mintis, tik jis nebuvo tikras, ar ta mintis jo paties � jeigu veidrodis gali padaryti, kad bet kas atsitiktų, jei karalienė gali bet k� su�inoti apie jo �eim� � nė vienas i� jų nėra saugus�

Pasitikėjimas apleido jį, kai jie ant to paties kranto trūktelėjo pavad�ius ir arkliai, visai negerbi� tokių vietų, kur vaidenasi, norėdami atsigerti sumerkė galvas. Tama�as buvo persigand�s dėl savo �eimos, dėl brolio, dėl savo kra�to�

Bet vėl įslinko Elos mintys, vėsios lyg tas e�erais prie�ais juos, per kurio veidrodi�k� pavir�ių įsibrov� arkliai toli toli pasiuntė nepagarbius ribulius. Ela nebuvo prie nieko prisiri�usi, i�skyrus, menkai prie jo � goblinų karalienė pati tuo pasirūpino, bet ne vien karalienė. Jos ponia Izabelė net dėl jos pa�ios tapatybės nesuteikė jai jokio tikrumo, ir Ela neturėjo nieko, kam goblinų karalienė galėtų grasinti: visa, k� ji turėjo, buvo jos. Ji įsi�iūrėjo į tams� � jos ranka gulėjo vir� veidrod�io po jos apdaru, Tama�as jautė jį, tarsi jis gulėtų prie jo �irdies, ir tarė, taip tyliai, kad jis vargiai i�girdo:

��Kai a� panorėsiu. Tai mano pasirinkimas. Kai a� panorėsiu. Ir niekam nepavyks to pakeisti.

E�eras taip puikiai atspindėjo dangų ir mėnulio �uk�, kad galva svaigo ie�kant materijos ir atspind�io siūlės. Viena buvo kita. Vir�us buvo apa�ia. Apa�ia buvo vir�us. O jungties vieta tarp jų � iliuzijos centras. Ten, ka�kas sakė jam, ten ta vieta.

Tai �mėkla galėjo kalbėti. Galbūt Ela. Bet baimė, kuri krustelėjo, kai Azdra�ikis nulipo nuo arklio ir �engė palei t� nendrėt� pakra�tį � tikrų tikriausiai buvo �mėklos.

(I�davystė, sakė ji. I�davystė. Stebėk jį. �ia galios vieta.)

I�davystė? � pagalvojo jis. Azdra�ikis tarnauja savo paties padermei. Ar tai i�davystė?

Tama�as nusliuogė nuo Lvi balno ir ketino vestis jį su savimi, bet vienas goblinas pasisiūlė paimti pavadį. Jis jį atidavė į to padaro rank� galvodamas, kad tvariniui, jei �ia esama dviveidi�kumo, jei jis ketina padaryti k� nors bloga, tam, kad pasiektų savo tiksl�, būtų reikėj� labai nedaug prievartos. Arba Azdra�ikio �monės yra mai�tininkai, arba i�tikimiausi savo karalienės valdiniai. O nė vienas goblinas dar nepajudėjo prie� juos.

Tada jis pagalvojo apie tai, k� sakė Azdra�ikis: jo padermė bus tokia, kokius juos padarys veidrodis� kad ir kokius veidrodis juos bepadarytų; ir dar ka�kas apie �uk� kad tol, kol ji egzistuoja�

Ela buvo sakiusi, tik jis iki �iol dar nesuprato. Jie buvo karalienės vie�patijoje, taip arti prie absoliu�ios karalienės valios, kiek ji galėjo juos priverst prisiartinti arba prisivilioti. Jie buvo jos prie�ai. Jie ne�ė tai, ko karalienė labiausiai geidė � visai nenorėdama, kad jiems pasisektų. Ir, goblinų karalienės po�iūriu, jie buvo �ia jai leidus, ėjo į jos rankas: jis pats, Ela, Azdra�ikis, ir visi jie�

Subtilu, oi, kaip subtilu būti �ia paklūstant karalienės valiai jos veidrod�io atspindyje ir nesielgti pagal jos norus savajame veidrodyje. Visas pasaulis balansavo ant �ios perskyros a�menų, pavojinga lyg kitas būtinas atodūsis, du beveik vienodi atspind�iai � Elos ranka buvo pakibusi vir� veidrod�io, o jis pats�

Jis �engė Azdra�ikio pėdomis, e�ero pakrante, su savo kardu prie �ono, �irdyje pilnas ry�to kovoti prie� karalien�.

Jis įmynė į bal�. Vienas batas leido vandenį. Nepagalvoj�s jis pasi�iūrėjo �emyn į vandenį tarp vilkuodegių �aknų, atspindintį jį bei tamsias nendres, ir kaip tik �į vaizd� jis buvo mat�s, tokias pat smulkias ir absurdi�kas detales, bet jis sapnavo � būtent tokį pat vaizd�, � o kai sapne jis pakėlė akis�

� pakrantėje jis pastebėjo stebin�iojo jį veid�, �arvuot� figūr�, kurios veidas keitėsi kartu su besimainan�iu mėnuliu. Savo sapne jis jo neatpa�ino, bet, �inoma, ant kranto prie�ais jį stovėjo Azdra�ikis, Azdra�ikis, kuris t�kart jo sapne ir būtent �i� akimirk� nusuko nuo jo savo veid�, sukry�iavo rankas ir stovėjo filosofi�kai �velgdamas per e�er�.

��Netikėk ramybe,�� tarė Azdra�ikis. � Karalienė nelaukia. Tai jos kerai. Tai jos veidrodis. Mes jame stovime. Klausimas, ar bus �ia dar kas nors? Iki �iol mūsų geltonsnapė ragana priima tai, k� mato.

��A� tai sapnavau,�� tarė jis. � Ma�iau veidrodyje savo brolį. Ma�iau jį tokių kaip tu goblinų kompanijoje. Ar įmanoma, kad jis gyvas?

��Esu tikras, kad ne�inau.

��Ne�inai?

��Ar grį�tame prie melų ir melagių? � Azdra�ikis pasisuko į jį veidu � visi�kai ta pati figūra i� jo ko�marų ar i� jo prana�i�kų vizijų, jis nesuprato. � Ne a�, ne a�, jūsų �viesybe �mogau. Ar tu manai, kad a� prie� �itiek metų su tavo �mėkli�ka gyventoja bendravau� dėl savo karalienės gerovės?

�mėkla, kuri, jis manė, gal bus pasitraukusi, sujudo jame tarsi besidau�anti gyvatė � aklas pyktis. Jis nuėjo �alin apie tai negalvodamas � palei pelkėt� pakra�tį, ir kai neramumas aprimo, o kvėpavimas pasidarė lygesnis, jis pa�velgė atgal, vėl save valdydamas, perspėtas dėl �mėklos buvimo ir įsitikin�s, kad raibuliai, kuriuos pasiuntė į e�er�, buvo jo paties sukelti.

��Kur a� j� surasiu?�� paklausė jis Azdra�ikio.

��K� surasi?

��Karalien�, �inoma.

��Tu visi�kai pami��s. Ar pulsi j� su �iuo kardu, su mano durklu?

��Taip.

Azdra�ikis i�si�iepė, tarsi kaip tik �ito būtų lauk�s, tarsi sapnas vis dar t�stųsi taip, kaip t�siasi sapnai � su nei�vengiamumo jausmu.

��A� tave ten nuvesiu,�� pasakė Azdra�ikis ir klampodamas per pelkėt� �em� vienam ir kitam i� savi�kių paliko savo nurodymus.

Tama�as pasi�iūrėjo Elos pusėn. Ji sėdėjo ant Skorės nugaros, Skorė buvo rami lyg nutapytas paveiksliukas. Elos ranka � kur ir buvus, vir� veidrod�io, kurį ji ne�iojo po savo suknele, ir tada jis pagalvojo�

Galbūt a� turė�iau jai pasakyti, k� a� darau.

Bet ji �ino. Ir kol esu jos veidrodyje � a� esu, ar ne? Esu karalienės veidrodyje ir esu Elos veidrodyje, tad, kai ji pasi�iūrės, a� būsiu ten�

(Nepasikliauk tuo, sakė �mėkla. Jaunas kvaily. Jos nuog�stavimai gali j� u�valdyti. Dėl tav�s, kvaily. Ji akla ir kur�ia tam, ko jos ponia j� mokė. Visi�ka nelaimė�)

Azdra�ikio ranka, i�g�sdindama jį, nusileido jam ant peties, privertė i� ar�iau, nei jam patiko, pa�velgti į jo veid�.

��Eik su mumis,�� tarė Azdra�ikis. � Parodysiu tau keli�.

��Pas j�?

��Prisiartinsime kiek galima ar�iau, kiek tik norėsi ar�iau.

Nuog�staus dėl man�s?�� jis sunerim�s klausė sav�s. Kada gi a� jai rūpėjau?

Ar teisingai elgiuosi?

Jie �ingsniavo e�ero pakra��iu, tuo pa�iu taku, kuriuo � sapnavo � patraukė Juris, sekdamas paskui trolius. Ir jie nebuvo vieni. U� jų �engė ketvertas i� Azdra�ikio kompanijos � t� jis i�siai�kino �vilgtelėj�s atgal.

Kaip sapne sumirguliavo e�eras, vandens atspind�ių blyksniai � visur aplink juos bei vir� jų. �vaig�dės dingo, ir �vangtelėdami u� jų u�sitrenkė vartai.