Apie t� 1707 Vie�paties metų dien� vėliau stebėtinai niekas negalėjo pasakyti nieko tikra � nė to, ar tai buvo vasara, ar jau rudens prad�ia, tad veikiausiai tai buvo tas keistas metų laikas Vilniuje, kai dienos dar kar�tos, bet naktys, prana�audamos rudenį, jau �varbsta kaip reikiant, slėnio med�ių lapai dar �ali, bet jau gyvuoja tik i� paskutiniųjų prie� pagelsdami, nunok� ka�tonai laukia, kada, po galais, galės atsikabinti ir sprogdami kristi �emėn, o �vaig�dės nakties danguje ry�kesnės nei paprastai ir įsimylėjėliams jos atrodo svaiginan�iai palankios, o visiems kitiems � baugios ir pikta lemian�ios. Niekas vėliau negalėjo pasakyti, ar tai buvo rytas, vidudienis ar popietė, buvo tik ai�ku, kad ne vakaras ir dar ne naktis, ir apskritai tokie tai buvo laikai � kai niekas nieko tikra apie niek� negalėjo pasakyti. Net kuosa, tupinti ant auk��iausios �vento Kazimiero ba�ny�ios atbrailos, ir ta nebūtų galėjusi pasakyti, kokios jos pa�ios plunksnos � pilkos ar juodos � ir kokios spalvos jos apvali akis, mat ji nuolat mainėsi priklausomai nuo �viesos, buvo tai aukso geltonio, tai ledo mėlio, ir dabar ta akis visi�kai be jokio tikslo, mirksėdama ir keisdama kryptį sulig kiekvienu galvos krustelėjimu, dairėsi i� pastoliais apkaltos �vento Kazimiero ba�ny�ios auk�tybių po Vilnių. Nes visas Vilnius vėl buvo apkaltas pastoliais, mat vėl neseniai degė, ir degė gan smarkiai, tiesa, �įkart ne taip baisiai kaip per kazokų antpuolį prie� penkiasde�imt dvejus metus, �įkart � ne septyniolika dienų, o vos par�, bet ir �vedai buvo ne k� geresni, nors, reikia pripa�inti, jiems perėjus gatvės kraujais nesruvo, ir �udė jie ne visus i� eilės, o daugma� atsirinkdami, ir prievartavo tik neatsargiai gatvėse pasipainiojusias dailesnes moteris ir mergeles, bet nors panelių vienuolių �įkart nelietė, o jei į �vent� paveiksl� ir pataikydavo i� mu�kietos, tai tas nutikdavo gal tik nety�ia, kaip kad �ven�iausiosios A�triųjų vartų Panelės atvaizdui, kuris buvo per�autas puolant miesto prieigas, bet bent jau �vedai ty�ia altorių ba�ny�iose nedegino, į krik�tyklas ne�iko ir į �ventint� vandenį nesi�lapino kaip kad anuomet kazokai, ir jei kazokai prie� penkiasde�imtį metų perėjo per miest� kaip kraujo i�tro�k� pasiut� �vėrys, tai �vedai Vilnių nusiaubė veikiau kaip vabzd�iai; kaip skėriai, kurių spie�iui praū�us viskas lieka i�retinta, i�ėsta, nebederlinga, nustekenta karo kontribucijų, ir stūkso tik prisiminimų ir s��inės priekai�tų dėl negebėjimo eilinįkart apsiginti stagarai. Bet vilnie�iai jau, regis, buvo besusitaik� su tuo, kad gali būti bet kurį akimirksnį nusiaubti, ir todėl jau buvo neblogai įgud� sprukti, kraustytis, bėgti, mirksniu slėpti ba�ny�ių turtus ir �eimos brangenybes, meluoti u�puolikams ir karaliaus mokes�ių rinkėjams apie savo perceptas[1], ra�yti dvigubus inventorius ir s�skaitų knygas, tad �įkart vis dėlto nebuvo taip baisiai nuniokoti ir kojinėse, puodynėse, �emėse, po grindimis ar tremtyje buvo visai sėkmingai i�saugoj� savo auks�, kurį dabar patyliukais traukė i� slaptavie�ių ir atsistatinėjo, taisė ir lopė savo miest�, guosdamiesi buvusios prabangos liku�iais. �tai todėl ir �ventojo Kazimiero ba�ny�ia dabar buvo aptaisyta pastoliais, ir Rotu�ė �alimais � taip pat, mat buvo rengiamasi stogo vidury vietoj apdegusio u� tris tūkstan�ius auksinų pastatyti nauj� bok�t�, auksu puo�t�, su įtaisytais varpais ir cimbolais, turėsian�iais �lovinti sostin� ypatingom progom, bet apskritai tai tvarkos mieste buvo ma�a, nes vald�ia mieliau auksavo bok�tų kupolus ir jų kry�ius, u�uot pasirūpinusi �iuk�lėmis ar srutomis, kurių gatvėse nepadoriai daugėjo ir dabartinis miesto vaitas buvo toks nei mėsa, nei �uvis, pusiau luptas pusiau skustas, toks nei�kepėlis, kuriam kartais ne�inia kas �audavo į galv�, ir spr�sdavo jis ne sveiku protu vadovaudamasis, o kaip jam susi�vietė ir ant seilės u�ėjo � pavyzd�iui, ka�kodėl nuo prigimimo labai nekentė katinų, tad neseniai i�leido įsakym� naikinti visus valkataujan�ius Vilniaus katinus, ir dabar kuosa, dairydamasi nuo atbrailos ant �vento Kazimiero bok�to, did�iam savo d�iaugsmui, galėjo matyti, kaip �ieji, nuo neatmenamų laikų buv� pilnateisiai Vilniaus gyventojai ir, netgi galima sakyti, neatsiejami miesto pilie�iai, orūs, paslaptingi, savimi pasitikintys, liauni ir raumeningi, raini ir margi, kitados sau laisvai �eimininkav� gatvėse ir pakiemėse, dabar slap�ia, baug��iai dairydamiesi, pabruk� uodegas, trumpais atsargiais perbėgimais �mirinėja miesto, kuriam vadovauja kvailys ir pora jį apsukriai valdan�ių did�iūnų, gatvėmis. Kuosos akis taip pat matė, kad, suma�ėjus katinų, grėsmingai padaugėjo �iurkių, ir jos, į�ūlios ir alkanos, dabar nebesitenkino karaliaudamos drėgnuose Vilniaus po�emiuose, bet vis da�niau lindo į pavir�ių, �mi�inėjo po paplavas, gvie�ėsi į podėlius, k� ten į podėlius � jau kartais ir miestie�ių namuose įsigudrindavo griebti k�snį nuo stalo, ir po miest� jau sklandė baisios istorijos apie jų u�pjautus katinus, apkramtytus ma�us vaikus ir apgrau�tus be prie�iūros paliktus ligonius lovose. Jei kuosa tik būtų galėjusi nulaikyti savo nesuvaldomai skirtingom kryptim dėb�iojantį �vilgsnį ilgėliau nei akimirk�, tai, be jokios abejonės, būtų be vargo pastebėjusi vien� �iurk�, riebi� ir atsi�ėrusi�, nes į miest� atkeliavo sau patogiai tarsi ponia, pasislėpusi javų ve�ime, pro A�triuosius vartus ir ten, kol sargybinis tikrino ve�iko popierius ir krovinį, �murk�telėjusi� lauk i� ve�imo, �emyn iena, palei arklio kanopas, nutursenusi� paplavų lataku, �emyn gatve, pro bazilijonų vienuolyn�, tada de�inėn, pro �ventosios Dvasios cerkvės sodus ir dar�us, �emyn palei �ventojo Kazimiero ba�ny�ios ir jėzuitų vienuolyno �on� ir tu��iai galv� kraipan�i� kuos� jos vir�ūnėje, ir dar de�inėn, link Suba�iaus vartų, kur, stabtelėjusi prie �vedų apgriauto gynybinės sienos mūro, �velgdama bevyzdėmis juodomis akimis į besidriekiantį Vilniaus slėnį su visais jo ba�ny�ių bok�tais, rūmais ir lū�nynais, toji �iurkė, pati nė nenutuokdama, kad i� tiesų yra aklas Vie�paties Apvaizdos įrankis, ėmė įnirtingai kasytis savo i�plikusį �on� su rausvu ma�u gauburėliu, į kurį buvo įkandusi blusa, pritvinkusi �imtų tūkstan�ių knib�dan�ių ir ma�y�ių, plika akim nė nematomų to paties dangi�kojo Kūrėjo bevard�ių tvarinių, kurie vėliau, po daugelio metų, bus pakrik�tyti Yersinia pestis.

Tad visgi, atrodo, būtent t�dien, o ne vėliau, ne po dvejų metų ir ne po trejų, kai smogė did�iulėm mirties bangom, ne oru, kaip manė medikai, o pa�eme, ir ne i�kilmingai skelbiamas kometų ir prana�ingų pragai�tingų �enklų, o tiesiai pro miesto vartus, gatvėmis, kaip ir dera atvykusiam pra�alai�iui, ketinan�iam pasilikti ilgam, į Vilnių atkeliavo maras � tyliai sau, be pavojų skelbian�io varpų gaudesio, be Paskutiniojo teismo trimitų, be i�kilmingų procesijų, tarsi paliudydamas am�in� ties�, kad kartais did�iausios nelaimės prasideda nuo ma�iausių niekų.

Arba � nuo virtinės menkų, kvailiausių, sveiku protu nepaai�kinamų sutapimų, mat kol toji atvykėlė �iurkė nirtulingai kasėsi nuo pestilencijos tvinkstantį rausv� bubonėlį savo �one, i� u� kampo, u�siglaud�s u� medinio �aligatvio lentos, tyliai, įtrauk�s galv� ir atki��s kailiniuotas mentes, sustingusiomis akimis, be garso tarsi �vytuokl� �eme į �onus judindamas uodeg�, j� stebėjo bevardis Vilniaus katinas, kuris tarsi patyr�s meilu�is norėjo prat�sti malonum� prie� puldamas laimikį, jo apskai�iavimais, jau neabejotinai būsiantį jojo, ta�iau, kaip kad būna, kai pernelyg mėgaujantis pergalingu laukimu praleid�iama tinkama akimirka, susikaup�s jis nė nepajuto, kaip tarsi juoda mirties u�danga ant jo ūmai nusileido mai�as ir buvo tuoj pat prispaustas pritykojusio kiemsargio, vykdan�io vaito įsakym�, ir kol bevardis katinas, galbūt galėj�s visai kita linkme pasukti įvykių eig� ir atitolinti miesto likim�, draskėsi, kniaukė nesavu, bema� skerd�iamo kūdikio balsu ir buvo ri�amas mai�e, pabaidyta �iurkė �murk�telėjo į �iojintį ply�į, ka�in kur, tiesiai į miesto vidurius, į jo tamsų ir drėgn� po�emių �arnyn�.

Kas būtų, jeigu būtų buv� � �itaip spėliojantiesiems da�niausiai gresia i�eiti i� proto, nes juk galima būtų buv� be galo spėlioti, kas būtų buv�, jei t� atklydėl� �iurk� būtų i�tik�s likimas, koks �tai dabar laukė kitos �iurkės, t� akimirk� gulin�ios supan�iotomis i�skėstomis letenėlėmis, priri�tos prie lentos, ant stalo antro auk�to kambaryje viename name �ydų gatvėje � ir, ai�ku, tik dėl stebėtino sutapimo kuosos �vilgsnis nuo �vento Kazimiero ba�ny�ios dabar slydo pro Did�i�j� sinagog� ir stabtelėjo ties vienu kaimyninių namų, kurio antrojo auk�to lange buvo matyti plati nugara, garbanota, pernelyg anksti pradėjusi �ilti galva su jarmulke[2] ir rankoje laikomas peilis. Paduvos universiteto absolventas, doctor medicus ir buv�s karali�kojo dvaro gydytojas garbusis Aaronas Gordonas kaip sykis ruo�ėsi skrosti ant stalo pritaisyt� tebegyv� �iurk�, bet i� apa�ios lyg ty�ia, pa�iu netinkamiausių metu, kaip visada, pasigirdo jo Rivkos riksmas, kad eitų �emyn, �emyn tuoj pat, nes zupė[3] atau� � ir jis j� varo i� proto, tuoj i�varys, ji i�protės, ir jis bus kaltas, kad jo vaikų motina i�ėjo i� proto, tikrai, tik tokia mi�iugina[4] kaip ji ir galėjo susidėti su tokiu, kuris neai�ku k� ten veikia i�tisai u�sidar�s, daro golemus[5] ar k�, ir garbusis Aaronas Gordonas atsidūsėj�s padėjo peilį ant stalo, juk �inojo � gin�ytis beprasmi�ka, trūk�iojanti priri�ta �iurkė dar palauks, nepadvės ir palauks, kol jis pavalgys sriubos, ir, k� �ia slėpti, be abejonės, jis mylėjo savo smarki�j� Rachel� Gordon labiau u� savo anatominius eksperimentus, nors be jų, kaip ir apskritai be savo medicinos, jis būtų buv�s labai nelaimingas �mogus, bet Aaronas Gordonas �inojo kaip niekas kitas, koks tu��ias reikalas yra spėlioti, kaip būtų buv�, jeigu būtų buv� kitaip, ir todėl neu�davinėjo sau kvailų klausimų ir jau lipo laiptais �emyn, ir sulig kiekvienu laipteliu jis atmintinai �inojo i� apa�ios aidin�ios riksmų litanijos sek�, nekintan�i� jau bene de�imtį metų � kokia ji mi�iugina, kad jis jai sugriovė gyvenim�, kad jeigu ne jis ir jos kvaila galva, kuri andai visai susisuko, ji būtų galėjusi i�tekėti u� vyno pirklio ir galėtų dabar gyventi sau kaip ponia, o dabar jos vyras am�inai u�sidar�s tam savo kambary, varg�ai vaikeliai pusiau na�lai�iai, ir kai Aaronas Gordonas nusileido �emyn, į kambarį, kur prie stalo jau sėdėjo tie jo �vitriaakiai raudonskruos�iai vaikeliai, visai nepana�ūs į varg�us Mi�k�, Zelmanas ir Pinkasius, ir jo tū�mingoji Rivka, kuri jam pasirod�ius nusi�ypsojo ir atsiduso �pagaliau", Aaronas Gordonas irgi nusi�ypsojo, nes, nepaisant nieko, visų riksmų ir audrų, ir kartais netgi dū�tan�ių indų, jo namai buvo laimingi namai ir juose tebegyveno meilė.

Bet kvaila kuosos akis jau dėbsojo tolyn, dar tolyn, per kelet� kvartalų, u� �ventos Kotrynos ba�ny�ios, u� benediktinių vienuolyno, tiesiai į buvusius did�iojo etmono Radvilos rūmus, kurie stovėjo taip iki galo po kazokų nesutvarkyti, apgriauti, vietomis u�kaltais, vietomis įstiklintais langais, bet gyvenami, nes ten buvo įsikūr� truputis dabartinio Radvilos kariaunos ir kai kas i� jo klientūros ir artimų aplinkos bajorų, ir ten, viename tre�iojo auk�to kambarių, apstatytame bet kaip, kaip tik apstatomi laikini ar nuomojami būstai, su buvusiais kitados gerais, bet nudėvėtais baldais, prie ilgo, gal penkiolikos pėdų, stalo prie�inguose galuose sėdėjo vyras ir moteris ir at�agariom rankom i� sidabro lėk��ių valgė au�tantį, ne itin i�taiging� kepsnį tokiais niūriais veidais, tarsi valgytų savo pa�ių �ermenyse, kas i� dalies ir buvo tiesa, mat, nors abu buvo pa�iame brandos �ydėjime, ji � tikrai ne daugiau kaip trisde�imties, jis � gal penkeriais metais vyresnis, bet jųdviejų meilė buvo jau seniai seniai mirusi ir dabar tarsi pa�arvotas, niekaip laidotuvių nesulaukiantis balzamuotas negyvėlis, regis, gulėjo patiesta ant stalo tarp jų, ir ka�kas tvyrojo ore; ka�kas, kas tarsi sakyte sakė, kad penkiolika pėdų � bene ma�iausias saugus atstumas, per kurį �iuodu gali priartėti vienas prie kito be grėsmės savo pa�ių gyvas�iai ir sveikatai. Nes nors ir abu buvo dailūs, i�vaizdūs, ypa� tas vyras, Jonas Izidorius Norvai�a, su dailia husarų rotmistro uniforma auksiniais galionais ir auksiniais, garbanotais plaukais, tokiais ve�liais, kad galėjo i�siversti ir be jo rangui deramo peruko, dailiais bruo�ais, putliom jausmingom lūpom ir �iltom rudom akim, kurios, regis, glostė visk�, kuo tik slydo jo �vilgsnis � visk�, i�skyrus jo paties �mon�, kuri anaiptol nebuvo atstumianti, irgi daili, pilkai �alsvom akim ir kruop��ia �ukuosena su ant kaktos madingai suraitytom garbanom ir auk�tu nėrinių fontan�u[6], apsivilkusi kasdiene, bet madingai sukirpta balandinės kitaikos[7] suknele ir kambariniu apsiaustu, ir kuri būtų buvusi visai gra�i moteris, jei ne tarp antakių jau ry�kėjanti statmena rauk�lė ir �emyn svyrantys lūpų kampu�iai, kurie bylojo apie įsisenėjusį kartėlį, dar nepapuo�usį nė vienos moters pasaulyje. Bet visgi jie kalbėjosi, nes buvo mandagiai i�auklėti kilmingi �monės, tik visi�kai kitk� nei jų bylojami �od�iai bylojo jų kūnai, ypa� kai koks judesys palydėdavo kito tariamus �od�ius: be�adė panieka, su kuria ta daili ponia padėjo peilį ant stalo, buvo verta ma�ų ma�iausiai trijų skambių ve�iko keiksmų, nes būtent taip ji tyliai mintyse nusikeikė, i�klausiusi vyro samprotavimus apie tai, kad Vilniuje nesaugu dabar, viskas sudeg�, miestas pilnas pavojingų perėjūnų, o kur dar kalbos, kad gali atpūsti maro or�, nes aplinkui jau plinta u�kratas, ir Inflantuose, ir Krokuvoje, ar ma�a k�, o jis turįs, jis prival�s vykti�į Bir�us ir būti ten su kariuomene, nes mano mieliausioji ponia �inojo, kad i�teka u� kareivio, ir įsakymas yra įsakymas, ir taip, jam reikia derintis prie �viesiausiojo Radvilos politikos, nieko nepadarysi, �iais laikais po vien� niekas nei�gyvena, kiekvienas bajoras kokioj nors frakcijoj, ir ar ji mananti, kad �emės dovanojamos u� gra�ias akis, kad ir tos pa�ios Hermani�kės juk atiteko u� i�tikimyb� ir ger� tarnyst�, ir jei norinti, ji galinti vykti ir ten, ar�iau jo, ar�iau Bir�ų, bet dvarelis ma�ytis, medinis, nebus jai patogus gyventi, ir todėl jis siūl�s pabūti jai kurį laik� Milkantuose, kol padėtis Vilniuje nusiramins, nes kad tokiais laikais ji liktų �ia viena, nėra ir kalbos. Ir ji, tai i�girdusi, padėjo peilį taip, kad jis d�erg�telėjo ant stalo tarsi trys bjauriausi keiksma�od�iai, bet pati pratylėjo, tik mandagiai paklausė, ar jis neman�s, kad jai patogiau būtų keliauti pas jos tėvus, į Gardin�, į k� tasai tarė, kad padorios �monos pareiga būti su vyru ar bent jau rūpintis jo �emėmis jo valdose, ir atsiduso, ir tas atodūsis tarsi sakė: �vėl, negaliu patikėti ir vėl, kad toji kvaila moteri�kė vėl prie�gyniauja", ir �ioji balsu at�ovė, kad geriau jiems apie sutuoktinių pareigas vienas kitam nė nekalbėti, ir įsmeigė pa�iepiantį �vilgsnį į savo vyr�, nes kaip tik t� akimirk� pati sau mintyse tyliai u�baigė sakinį ��nes sutuoktinio pareiga taip pat laikytis į�adų, duotų prie altoriaus". Ir taip jie �od�iavosi be �od�ių, mintyse, kurios sakė daugiau nei jų balsu tariami sakiniai, nei jų prėskas ir mandagus pokalbis, apie tai, kad jai primygtinai reikia va�iuoti į Milkantus, o ji to mirtinai nenorinti, ir taip, buvo akimirka, kai stotingasis rotmistras tyliai sau beveik pamanė, kad mielai paimtų j� ir pasmaugtų plikomis rankomis, vien� kart� ir visiems laikams, bet, �inoma, �i� mintį i�kart nuvijo �alin, mat buvo gerai i�auklėtas bajoras, doras katalikas ir prie� moterį niekad nebūtų pakėl�s rankos, juolab prie� savo paties teisėt� �mon�. Ir tik tylus beldimas į duris nutraukė t� jų neskanų valgym�; tylus beldimas ir garsus ma�y�ių kaustytų kulnelių kauk�ėjimas, mat beldė i�laki, sveikos kaimi�kos i�vaizdos kambarinė, o įbėgo kokių septynerių metų mergaitė, poros d�iaugsmas, pasidid�iavimas ir am�inas nusivylimas, pakrik�tytas Teofilės vardu, ir ma�oji Teofilė dabar bėgo tėvui į glėbį ir �aukė �tata, tata, pa�iūrėkit, k� radau" ir rodė jo paties jai nustebinti slap�ia dovanų palikt� dyv� � ma�ut� apvali� medin� spinduliais i�pai�yt� rit� su �ilko virvele ir vario �iedeliu, kuri, truktelėta rankos mostu, stebuklingai grį�davo atgal, o marginiai vijosi į stebuklingus spalvotus verpetus, ir tėvas jai i�did�iai ai�kino, kad tai bandaloras[8], atve�tas i� pa�ios Prancūzijos, ir lygiai tokiu pa�iu bovijasi[9] paties �viesiausiojo kunigaik��io vaikai, ir kalbino i�raudusi� kambarin�, Paliut�, sakydamas, kad, �mieloji, negi Milkantai taip baisu, pasakykit susimildama savo poniai, ten visai ne taip prastai, jūs gi tai norit ten grį�ti", ir ji tūp�iojo, �ypsojosi, linksėjo galva, sakė �kaip �viesiausias ponas tik palieps", o �viesiausioji ponia tuo metu, nė neparodydama, viduje tyliai sau raudojo kruvinom pyk�io a�arom � kaip ir kiekvien� kart�, kai jos sutuoktinis su ja imdavo kalbėti ne tiesiai, o per tarnus, tarsi josios nė nebūtų tam pa�iam kambary.

Betgi kuosa neturėjo kantrybės ilgiau spoksoti, kuo baigsis �i �eimyninės nepalaimos scenerija, mat jos galvoje tarsi buvo įtaisytas nematomas nepaai�kinamas aparatas, ver�iantis j� sukioti galv� skirtingom kryptim, ir todėl dabar ji �velgė jau visai kitur, ka�kur į Pilies gatv�, kuri irgi buvo vietomis po gaisro ir pama�ėliais tvarkėsi, ir i� vieno namų, dailaus mūrinio, jo savininko, garbiojo taurininko Petro Rudaminos Duseti�kio, įsakymu dabar mė�te mė�ė ir į ve�imus krovė visokį sen� �lam�t�, mat nėr to blogo, kuris nei�eitų į gera, ir gaisras, truputį apgadin�s fasad�, dabar tapo puikia dingstimi i� pagrindų sutvarkyti prie� kelet� metų nusipirkt� nam� ir atsikratyti per de�imtme�ius jo u�kaboriuose susikaupusių �iuk�lių � i� rūsių, i� palėpės, i� ni�ų ir sandėliukų, mat buvo ten u�silik� visko, ypa� nuo ankstesnių gyventojų ir labiausiai � nuo patrankininko, tokio seno na�lio prancūzo Delamarso, mirusio prie� septyniolika metų, kuris �ia praleido bene tris de�imtme�ius, tad visokio mė�lo buvo prisirink� so�iai, juolab kad į dienų pabaig� buvo u�mar�us keistuolis su nesveiku polinkiu visk� kaupti, persekiojamas liguisto įsitikinimo, kad jį ka�kas ketina nu�udyti, tad paskutiniuosius metus pratūnojo beveik nei�eidamas i� namų ir apsirūpin�s taip, kad esant reikalui galėtų atlaikyti bene de�imtme�io apsuptį. Ir todėl dabar į ve�imus bromoje skriejo keistų keis�iausi dalykai � aplū�� seni baldai, skilusios puodynės su susicukravusiomis, jau nebei�tekan�iomis ir form� i�laikiusiomis uogienėmis, kurios atrodė tarsi skaidrūs gintaro gabalai su įstrigusiomis i�bly�kusiomis citrinomis, levandomis ir ro�ių �iedais, puo�ti nematytais herbais tu�ti vyno buteliai, apipelij� odiniai aplankai su nebeįskaitomais sulietais popieriais, pelių i�grau�ti skudurai, nutriu�� kand�ių i�ėsti kailiniai ir bene trys dideli nesunkūs mai�ai, kuriuose ka�kas keistai ir sausai bar�kėjo � taip, kaip baugiai bar�ka numirėlio kaulai sename karste, ir suglum� tarnai ilgai dr�sinosi juos atri�ti ir pa�velgti vidun, bet pagaliau i�drįs� liko ne juokais nusteb�, mat aptiko ne k� kita, o tik galyb� tu��ių sraigių kiautų. Bet po to keisto stabtelėjimo į ve�imus toliau skriejo tas priplėk�s svetimo mirusio gyvenimo kraitis, netrukus i�keliausiantis į savo paskutin� kelion�, į did�iulį �iuk�lyn� anapus miesto sienų, u� �ventojo Stepono ba�ny�ios,�� aprūdij� gel�galiai, ka�kokios dalbos, ka�in kokie lankai ne�inomiems kalibrams matuoti, vėl apipelij� popieriai, skudurai, �leptelėj�s ka�i koks plok��ias daiktas, lipte aplip�s voratinkliais su įstrigusiomis i�d�iūvusiomis musėmis, tu��iais vabalų kokonais ir patikliais i�blukusiais nakties vabzd�iais. Vienas darbininkų, Florijonas �imkus, vedamas gryno smalsumo, dilbiu nubraukė tuos vortinklius ir dulkes ir buvo d�iugiai apstulbintas, vidur suragėjusių nudry�usių juodo aksomo kaspinų ir į gumulus sugniu�usių popierinių gėlių aptik�s nupai�yt� dailų senovi�kai vilkin�ios ponios konterfekt�, ir nors veid� atvaizde dergė ka�i koks juodas ta�kas, pernelyg didelis ir nenusivalantis, kad tai būtų musės �ūdas, visgi darbo būta dailaus, ir Florijonas �imkus jį atidėjo į �alį � parne� savo �monai dovanų, tai nustebs ir apsid�iaugs, juolab kad ir jo diena buvo kaip ir baigta, nes dar kaip tik gedulingai suskambo �ventojo Jono bok�to varpas, skelbdamas duoti keli� laidotuvių procesijai, ir, matyt, dabar laidojo ka�in k� i� universiteto, mat paskui karst� �engė beveik vieni jėzuitai ir vos keletas kilmingų miestie�ių, o paskui kry�ių ne�antį kunig� ėjo vienas studentų, liaunas jaunuolis, giedantis tokio �velnumo ir plonumo balsu, tarsi moteris būtų dainavusi, ir jam i�kilmingai atitarė i� paskos �engiantieji, ir Florijonas �imkus, sugraudintas tokio nesvieti�ko gro�io, nusiėmė kepur� ir pamald�iai persi�egnojo. Ir jei kas būtų stebėj�s i� auk�tai, tarsi kuosa, ir mat�s kiaurai �ventojo Mykolo Arkangelo vienuolyno sienas, būtų nustebintas keisto sutapimo, kad lygiai t� pa�i� akimirk�, vos u� kvartalo nuo Pilies gatvės, girdėdama �ventojo Jono laidotuvių varpus, savo celėje persi�egnojo ir viena sena klarisių vienuolė � stora, dusliai pūk��ianti, mat kiekvienas jos kūno, ant kurio ne�iojosi antra tiek kiek kitas �mogus, judesys reikalavo did�iulių pastangų, ir ji sunkiai atsikėlė, alsiai kvėpuodama ir linguodama į �onus dar priėjo prie savo brevijoriaus, ka�k� lyg pasitikrino jo kalendoriuje, i�margintame para��ių pastabomis, dar kart� atsidususi persi�egnojo, parsiūbavo atgal į savo krėsl� ir sėdosi ka�kam ra�yti lai�ko, adresuodama jį �ia pat, į Vilnių, į Arklių gatv�.

Bet kuosa dairėsi toliau, ji sukiojosi ant atbrailos tarsi gyva reginti vėtrungė ir dabar jos dėmesį patraukė ka�in koks bruzdesys toje Arklių gatvėje, ir net jos pauk�ti�k� protelį jis sudomino, mat ten į dailių, sutvarkytų namų vartus, sukaltus brangiai, i� įstri�ainių ��uolo lentų, i�dabintus įmantriai kaldintomis �alvario vinimis, lau�te lau�ėsi ka�i koks vyras, ir i� pa�iūros jis buvo tikrai baisus, nė neai�ku, k� toks veikė prie tokių padorių namų, nes jo kitados i�taigingi drabu�iai dabar buvo nudry�� ir purvini tarsi valkatos, skvernai pastir� ir sukietėj� nuo ne�varumų, madingų batų kulnai nukleipti, o dailūs brangių mar�kinių nėriniai jau seniai pamir�� savo balt� spalv� ir sukre�ėj� nuo kraujo ir pūlių, mat vien met�s akį galėjai pasakyti, kad tasai vyras ne�iojasi įsisenėjusį pragai�tingos prancūzi�kos ligos u�krat�, tokį u�leist�, kad net jo ilgi tamsūs plaukai jau buvo pradėj� retėti, o tie dar nei�slink� � susivėl� į ilgus stand�ius kaltūnus. Bet u�vis baisiausios buvo jo opos � prisirpusios, atviros, �iojin�ia tamsiai raudona mėsa, pilk�vais apmirusiais pakra�tėliais, ir jų jau buvo visur � ir ant veido, kuris jau buvo pradėj�s virsti gumbais, ir viena � prie nosies �nervės, ir kelios jau mezgėsi lūpų kampu�iuose, ir dar viena ant pla�takos, ant krumplio, prie ma�ojo pir�to, ant kurio blausiai �ibėjo apniuk�s aukso signetas su i�rai�yta �erno galva, ir ta pla�taka dabar su bepro�iui būdinga jėga dau�ė į aklinai u�darytus vartus, nes vyras beldėsi, spardė, ir kiekvien� smūgį lydėjo baisus pikt�od�iavimas ir �lyk��iausi keiksmai, i� kurių �prakeikta kurva", �jebana kek�ė" ir �supista �mata" buvo �velniausieji, ir jis rėkė iki u�kimimo, linkėdamas tokių baisių dalykų, kad pro �alį einanti miestietė abiem delnais u�dengė savo vaikui ausis ir paspartino �ingsnį, betgi vyras klykė, kol jo keiksmų atsargos baigėsi, ir tada jis pradėjo raudoti ir brai�yti duris nagais, maldaudamas dėl Dievo meilės jį įleisti, jis neturįs kur eiti, vardan Auk��iausiojo, jis tik norįs numirti savo namuose, dėl visa, kas tik lik� brangaus, pra�au, a� jau niekam nebegaliu pakenkti, a� ma�iau bazilisk�, mano dienos suskai�iuotos, vardan Vie�paties, neatsakykit man paskutinės malonės, net pasmerktajam jo paskutinis noras neatsakomas, a� tik noriu numirti kaip krik��ionis savo namuose, priėm�s paskutinį patepim� nuosavoj lovoj; ir aplinkinių namų gyventojai jau pasipiktin� trankydami ėmė u�darinėti savo namų langus, nors buvo dar visai �ilta, kad ir neai�ku � vasara ar jau ruduo, ir tada tas nelaimėlis atgijo vėl, tarsi prisuktas, ir suprat�s, kad sulaukė �iūrovų, vėl prapliupo keiksmais, �velgdamas į vir�ų, į langus, ir bliaudamas �k�, norit pasiklausyti pagiriamosios odės �viesiausiajai poniai Birontienei?", ir vėl pikt�od�iavo taip, kad patsai �ėtonas galėtų pasimokyti. Ir i� gatvės nebuvo matyti, bet kuosa i� savo auk�tybių kuo puikiausiai regėjo, kad visos �itos tirados kaltininkė, juodai apsitaisiusi moteris, tiesi ir stotinga, bet i� pa�iūros jau gana senyvo am�iaus, i� tiesų stovėjo vos per sprindį nuo savo plūdėjo � prigludusi tiesiai kitapus medinių vartų, o taip pat u� jų, bromos �onuose, nebyliai stovėjo i�sirikiav� keturi tarnai, regis, tik ir laukiantys ponios paliepimo atstumti mil�ini�kas gele�ines velkes ir atidaryti vartus, bet jų ponia dar nedavė jiems jokio �enklo, ji stovėjo prisi�liejusi prie ��uolo vartų ir tik gyslota ranka su keliais deimantiniais �iedais per veid� dengiantį juod� �yd� spaudė prie burnos nosin�, ir �ydas buvo gailestingas, jis slėpė senatv�, rauk�les, nebyliai trūk�iojan�i� burn� ir be garso ryjam� raud�, ir visa, k� tik matė namų tarnai, tebuvo juodas pavidalas vos krūp�iojan�iais pe�iais, balta ranka su nosine, ir kita sugniau�ta pla�taka, ka�in ko įsitvėrusi begalinėse juodo sijono klostėse, ir tie keturi nami�kiai stovėjo tiesūs kaip stygos, drėgnomis nuskriaustų �unų akimis, tarsi �unys �velgdami į �eiminink� ir laukdami maloningo �enklo atverti vartus, bet jų ponia jo kaip nedavė, taip nedavė, ir, tik nutilus keiksmams ir riksmams anapus, tik i�kleiptiems kulnams pagaliau netolygiai nukauk�ėjus grindiniu tolyn, jie suprato, kad �enklo atstumti velkes ji taip ir neduos. Visa, k� ji tepadarė � perbraukė delnu ��uolines lentas, su ka�i kokiu keistu �velnumu, lyg glostydama, lyg atsisveikindama; atsitiesė, abiem delnais palygino sijon�, pasitaisė �yd� ir, lygiu �ingsniu perėjusi brom�, pro dailiai rai�ytas dvivėres duris įėjo į savo namus.

Tarnai vėliau sau ilgus metus u�davinėjo klausim�, kas būtų buv� ir kuo viskas būtų pasibaig�, jei ponia Birontienė visgi būtų davusi �enkl� atverti vartus, ir kalbėdamiesi apie tai vakarais ir tuose, ir vėliau jau kituose namuose, prie darbų, �veisdami alavinius ir sidabro indus, pjaustydami ropes ir svogūnus, adydami kojines ir pe�dami kaplūnus, jie nesiliovė spėlioti, kaip kitaip visa tai galėjo baigtis, ir kiekvien� kart� �itaip samprotaudami jie �egnodavosi ir linkėdavo viens kitam sielos ramybės.

Kaip ten viskas būtų buv�, jei viskas dėl aklo atsitiktinumo būtų pasisuk� kitaip � t� patį klausim� sau lyg susitar� u�davinėjo tais metais daugelis: ir tasai, kuriam nuo atsitiktinės �ie�irbos sudegė namas, ir tas, kurio tėv� u�mu�ė nuo pastolių nukritusi plyta, ir tasai, kuris lo�imo įkar�tyje pastatė vis� turt� ant praki�usios kortos, ir tas, kuriam dvikovoje u�sikirto ir nei��ovė pistoletas, ir valkatos, ir karaliai, ir ypa� � mokyti profesoriai universitetuose, kurie niekaip negalėjo sutarti, ar visa tai, kas vyksta pasaulyje, i� tiesų vyksta pagal tobul�, visa numatantį i�ankstinį Vie�paties plan�, ar tiesiog tėra kvailų atsitiktinumų srautas; jie netgi pradėjo abejoti, ar i�vis yra toks dalykas kaip Dievo Apvaizda, ar tiesiog visa tikrovė ir visas gyvenimas yra tvyranti dievi�ka substancija ir vienintelis tikslas tėra joje ir jos įvairialypėse atmainose būti pagal sav�j� i� anksto nulemt� paskirtį. Savo mokslinguose disputuose jie klausinėjo vienas kito iki u�kimimo, ar �mogus apskritai turi laisv� vali�, ar vienintelė jo laisva valia tėra nuolankiai suvokti savo paskirtį dievi�kajame plane ir jame savanori�kai, nesiprie�inant dalyvauti. Ir jei toji kuosa ant �vento Kazimiero ba�ny�ios būtų gebėjusi bent keliom akimirkom ilgiau i�laikyti savo nenustygstantį �vilgsnį ir turėjusi ne pauk�ti�kas, o i�min�iaus smegenis, ji būtų regėjusi, kokie keisti prie�astiniai ry�iai, nematomos atsitiktinumų grandinės ir pasekmių gijos i� tiesų driekėsi ne tik po jos lakta plytin�iame Vilniuje, bet ir tolyn, u� jo ribų, per erdves ir nesustabdom� laiko tėkm�, i� praeities į ateitį, ir kaip visa tai siejosi ir raizgėsi į sudėtingų sudėtingiausi� schem�, turin�i� paliudyti ka�kur anapus plytintį auk��iausi�jį gėrį, o gal ir prie�ingai � blogį?..

Bet kuosa tebuvo paprasta Vilniaus kuosa, ir todėl būtų stebėtina, jei ji apskritai būtų k� m�s�iusi. Todėl ji tik plastelėjo ir pakilo, i�leisdama i� gerklės skardų ir a�trų �iauk�telėjim�, perskrodusį Vilniaus padang� tarsi skustuvas ir jau nebeleid�iantį abejoti, kad į miest� ateina jos metas � ruduo, ir i� tos nuojautos palaimos nė pati nepajuto, kaip i� pauodegio paleido geltonai �ali� kliurk�, kuri nuskriejusi uolek�ių uolektis pataikė tiesiai ant kruop��iai suraitytos ka�i kokios Rotu�ės aik�tėje apsipirkinėjan�ios rudaplaukės panelės �ukuosenos, ir aplinkiniai prekeiviai, ir net jos tarnaitė pradėjo juoktis, ir tiesė jai, sumi�usiai ir i�raudusiai, skepetait� nusivalyti, nes pagal vietinį neatmenamų laikų prietar� būti pa�ymėtam pauk�telio rei�kė pinigus ir didel� sėkm�.

Ona Kotryna i� Kotovi�ių Norvai�ienė i� Vilniaus į �iaur�, į tolimus Milkantus, i�vyko po kelių savai�ių, nes o k� gi daugiau ji galėjo daryti, tik paklusti ir vykdyti vyro vali�. Ir nors ji grasinosi pasitrauksianti pas savo tėvus, ta�iau visa tai tebuvo tu�ti �od�iai � nei jie jos ten būtų lauk�, nei ji pati būtų drįsusi t� padaryti, nes �inojo, kad �monių apkalbos �ai�o blogiau u� kulkas, o prie� papro�ių vėj� nepapūsi. �inojo ji ir kit� i�mintį � kaip pasikloj�s, taip i�simiegosi, ir nieko �ia ji negalėjo kaltinti, nes savo �alt� santuokinį guolį pasiklojo pati, juk tekėjo ne klausydama sveiko proto balso, o i� meilės, vis i� to afekto, kuris tėra ne kas kita, kaip apgaulingas trumpalaikis beprotybės dvelktelėjimas. T� ji mintijo, kratydamasi karietoje, riedan�ioje į kunigaik�tystės �iaur�, ir ta kelionė, kaip ir visos kelionės, buvo nuobodi, du tarnai tavalavosi karietos i�orėje, ant krovinių atbrailos, Paliutė � tiesiai prie�ais j�, �nekindama nenustygstan�i� Teofil�, nepaleid�ian�i� i� rankų savo bandaloro, o ji, u�mar�iai glostydama savo kambarinį �unytį, Zefirek�, įrėmusi galv� su kelionės gobtuvu į langelio stikl�, bukai �iūrėjo pro lang� į plaukian�ius pro �alį �lapius laukus, nuo kurių jau buvo nuimtas derlius, skurd�ias pakelės �ydų u�eigas, medinius ma�u�ius bajorų dvarelius tolumoje, beveik nesiskirian�ius nuo prakutusio valstie�io būsto, tamsius mi�kus �liugsin�iom samanom, �lapiais spygliais ir varvan�iais lapais. Tarpais bandė skaityti, bet tos kelios knygos karietoje buvo prastai pasirinktos � arba dievobaimingi apm�stymai, netinkantys dabar, kai j� smaugė vos tramdomas pyktis, arba jausmingi prancūzi�ki romanai apie senovės piemenis ir piemenaites, pagonių dievų prakeiktus mylimuosius, ir jai juokingi tebuvo Astrėjos vargai ir Celadono meilės kan�ios[10], kai pati buvo įsitikinusi, kad viskas gyvenime būna visi�kai ne taip, ir dėl ko visos tos aistros � dėl kūni�kos konsumacijos, kuri tokia �lyk�ti ir atgrasi? Tad ji sėdėjo, įrėmusi galv� į karietos lang�, ir mintijo, kaip viskas galėjo būti, jeigu būtų buv� kitaip � pavyzd�iui, jeigu jai nebūtų tekusi nelaimė gimti jauniausi�ja Kotovi�ių dukra, ta, kuriai paprastai arba pristinga krai�io, arba jo u�tenka tik į vienuolyn�, ir kaip galėjo viskas būti kitaip, jeigu tik sulaukus a�tuoniolikos jos nebūtų i�siunt� į jo �viesybės did�iojo kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos dvar� su motinos pamokymais ir nedviprasmi�ku paliepimu: būti paslaugiai jaunajai poniai kanclerienei, kuri dar ir jos bendravardė, ne�iopsoti ir susirasti ten ger� vyr�, o jei įtiks jų �viesybėms kunigaik��iams, tai tie galį jai ir kraitį duoti. Ir būtų buvusi ji vyresnėlė, kuriai bent jau turėjo atitekti ketvirtis tėvo ir pusė motinos turto, o ne bekraitė jaunylė, jos tėvai, tik dabar ji t� supranta, nė u� k� nebūtų palaimin�, kad pasirinko �aunųjį rotmistr� Jon� Izidorių Norvai�� � nes nors giminė ir garsėjo gausiom �emėm, o jojo velionis tėvas paliko jam nema�� u�gyvent� turt�, bet visgi ka�i kokie Norvai�os i� Milkantų vargu ar buvo derama partija Kotovi�iūtei, merginai i� senų seniausios giminės, kurios protėviai kildino save i� Dunojaus skitų valdovų, o tikras am�inatilsį dėdė buvo patsai Vilniaus vyskupas.

Bet tėvai neprie�gyniavo, ir interciza[11] buvo greitai sura�yta, ji buvo bekraitė jaunylė, o Norvai�a buvo vienturtis paveldėtojas, pasiturintis, i�vaizdus ir kunigaik��io mėgstamas rotmistras su a�tuonių tūkstan�ių auksinų metine alga ir gerom �emių pajamom, ir tai jam, o nėjai, kunigaik�tis davė kraitį � t� dvariūk�tį prie Bir�ų, kas i� to, kad dabar visa tai buvo gerokai nustekenta, i�nuomota ar u�statyta palūkininkams, o alg�, siau�iant karui, jis gaudavo ne visada. O dėl jos� o ji pati jį kai pamatė, tai galvelė ir jai susisuko, ji pamena t� akimirk� Bialoje, kai, su dar keliais bajorais atkak�s i� Vilniaus su ka�i kokia svarbia depe�a �viesiausiajam kunigaik��iui, tiesiai i� balno, purvu nuta�kytais �iustokoro[12] skvernais, kauk�in�iais pentinais ir �laman�iais pu�nų atvartais, jis �okėjo �ingsniu artėjo per sal�, kur visi susirink� laukė �inių, ir, praėj�s pro j�, grį�o kelis �ingsnius, sustojo, pagarbiai nulenkė galv� �iūrėdamas jai į akis, paskui taip jai pa�iūrėjo į i�kirpt�, kad jai net krūtin� raudonom dėmėm i�mu�ė, ir nusi�ypsojo ta savo pragai�tinga, valiūki�ka, sald�ia kaip medus �ypsena, ir patraukė toliau, ir ji, tarsi kvaila muselė, savo pra�ū�iai įklimpo į t� medų, ir dar kitos dvaro merginos jai įkalbėjo t� afekt�, krizeno gal kokius du mėnesius visos vakarais ir jau visos leipo, koks �aunus, ir kaip jis į j� pa�iūrėjo, ir kas �ia i� to bus, ir vien jau tai, kad jis mai�tininkas, kad savo gyvyb� į pavojų statantis konfederatas, narsus pergalingo mū�io dalyvis, ir ji net buvo gatava[13], reikalui esant, paaukoti savo ger� vard� ir su juo net pabėgti, bet �ito ir neprireikė, nes ir �viesiausiasis kunigaik�tis, ir ponia kunigaik�tienė Ona Kotryna i� Sangu�kų Radvilienė, ir jos pa�ios tėvai palaimino juos jam vos pasipir�us. Tik dabar ji supranta, kaip viskas buvo paprasta ir įprasta � jo pinigai ir �emės, jos � auk�ta kilmė, kuri jo �viesybės kanclerio globotiniui �emai�iui bajorui tapo sald�iu cukatu ant privilegijų pyrago, ir vestuves jiems i�taisė gra�ias jų �viesybių kunigaik�ti�koji pora, jos tėvams beveik nė nekainavo, ir t� dien�, kai ji i�raudusi �engė prie altoriaus, tarsi karalaitė i�puo�ta auksu ataustu brokatu, dovanotu jos geradarės, prie juodo Bialos �ventos Onos ba�ny�ios altoriaus su baltais angelais, ji negalėjo atsi�iūrėti į savo gra�ųjį rotmistr� � su uniforma, su puo�nia perpete, su tais papurusiais garbanotais plaukais, į kuriuos jai magėjo �velniai panerti pir�tus, ji buvo tikra � tai tikrai jos laimingiausia diena. Ir kaip ji būtų nustebusi, jei tuomet jai kas būtų pasak�s, kad ji i� tiesų neklysta: tai tikrai buvo laimingiausia jos diena � pirma ir paskutinė laiminga jos santuokos diena, pasibaigusi dar t� patį vakar�, kai po puotos, po �okių ir palinkėjimų, po kunigaik��io palaiminimo juos palydėjo į kambarį � galutiniam tostui, cukrinei vakarienei ir povestuvinei nak�iai, ir jau tada reikėjo sunerimti, kai jaun�jį jo pulko draugai i�viliojo �emyn � dar į pokylių sal�, dar paskutinįkart pakelti taures, o ji, tarnai�ių nurengta, tik su dailiais seselių sakramen�ių peltakiuotais naktiniais, tirtėdama ne tiek i� �al�io, kiek i� jaudulio, laukė valandų valandas savo jaunojo vyro, kuris apsirei�kė miegamajame tik pary�iais, visi�kai girtas, dar bandė j� pabu�iuoti, bet nepataikė susirasti jos lūpų, nusviro jai pro �alį, plojosi ant pagalvės kaip pakirstas ir u�knarkė begėdi�ku girtuoklio miegu. Likusi� dalį nakties ji praleido tyliai rydama a�aras, priblok�ta ne tiek gėdos ir nusivylimo, kiek netikėtumo, kol pagaliau u�migo ir ji, ir buvo pa�adinta ka�i kokio keisto j� slegian�io svorio � jos jaunojo vyro, kuris, u�griuv�s jai ant vir�aus, �ypsodamasis savo gra�i�ja �ypsena, i� kurios tvoskė i�gerto vakaryk��io vyno i�dagos, j� vėl mėgino pabu�iuoti ir netgi įsiskverbti lie�uviu jai tarp lūpų, ir tai buvo taip keistai bjauru, taip netikėta, kad ji pabandė i�siver�ti, bet, nepaisydamas jos tylaus i�auklėtos panelės spurdėjimo, Jonas Izidorius Norvai�a pasiėmė tai, kas jam dabar priklausė įstatymo raide ir Dievo akivaizdoje duotais į�adais, ir kai visa ta kankynė, skausmas, sausas brū�inimas pirmyn atgal, gėda ir kaltė pagaliau baigėsi, ji liko gulėti su tyliai srūvan�iom a�arom, o jis, nusteb�s, dar bandė j� lyg paguosti, paglostyti, bet i�vyd�s, kad nieko i� to nebus, apsivilko ir, nelaukdamas i�kilmingų keltuvių, i�ėjo į apa�i�.

Jai irgi teko vėliau nusileisti �emyn � nes to reikalavo paprotys, ir būtų buv� keista, ir būtų kilusios apkalbos, jeigu ji būtų delsusi ilgiau nei pridera, ir todėl ji nu�engė pas sve�ius, ir ji �ypsojosi, nors akys tebebuvo paraudusios, kėlė tost� su jaunaved�iu į visų sveikat� lyg niekur nieko, ir tik �viesiausioji kunigaik�tienė, jos bendravardė, Ona Kotryna i� Sangu�kų Radvilienė, auksinės �irdies ir did�ios i�minties moteris, j� vėliau pasivedė į �alį, į vien� i� antikamerų, ir, perbraukusi jai per skruost�, nieko nė neklausdama, jai tarė: verk, mano miela, verk, a� irgi verkiau, tu manai, a� kitaip i�tekėjau? Ir ėmė jai pasakoti �inojusi, jog jos geradarė ir globėja, �viesiausioji etmonienė ponia Kotryna i� Sobieskių Radvilienė, norėjo, kad Zaslavskių ir Sangu�kų palikimas liktų vienoj �eimoj, ir, manot, jos ji klausė? Liepė vien� dien� jai, �e�iolikinei, vilktis geriausi� suknel�, nes būsianti �ventė, ir vakare tyliai nuvedė į koply�i�, ir k� gi, ji buvo dėkinga likimui, kad prie altoriaus stovėjo ne koks visi�kai svetimas, o geradarės sūnus, jo �viesybė kunigaik�tis, kurį bent jau pa�inojo nuo ma�ų dienų; ir a�iū ponui Dievui, nes galėjo būti ir blogiau, bus viskas gerai ir su tavim, �irdele, tapai moterim, tokia tad ta mūsų dalia, o �mogus jis geras, kilnus; kas, kad vakar i�gėrė. Ir, ties� sakant, kunigaik�tienė daug tokių jaunamar�ių jau buvo prisi�iūrėjusi tarp savo moterų; i�imtis veikiau buvo tos, neu�siverkusios vestuvių ryt�, bet tųjų buvo taip reta, kad kartais net keldavo apkalbas ir įtarimus, jog mergyst� praradusios ka�kur dar iki �liūbo, ir k� gi padarysi, kad toji moterystė tokia. Ir Ona Kotryna Norvai�ienė vėliau daug kartų sav�s klausė, k� ji padarė ne taip t� pirm�jį vakar�, kaip galėjo būti, jeigu ji būtų buvusi kitokia; nemiegodavo naktimis, ie�kodama pati savyje, savo būde ir kūne, jį atgrasiusių kliaudų, gal kas jį atbaidė, gal tas apgamas ant krūties, o gal jos nedailios ausys, i� kurių nuo ma�umės ty�iodavosi jos seserys, gal jis būtų pasilik�s alkovoje, ir būtų visk� atidavusi u� tai, kad �inotų atsakym�, mat visas tolesnis jos gyvenimas buvo ta moteri�ka dalia � nuolankiai ne�ti likimo kry�elį, betgi tikėjosi, kad jei padovanos jam įpėdinį, jis gal kitaip pradės į j� �iūrėti, ir vien dėl to, u�gniau�usi pasi�lyk�tėjim�, ji dar i�kentėjo tuos kitus kartus, bet jie sugyveno tik Teofil�, nes ka�kas jos kūne vis prisimindavo t� pirm� naktį, u�sispirdavo, pastirdavo ir pasi�iau�davo vos jam prisilietus, ir, �inoma, visi�kai nepadėjo tai, kad, pradėjus gyventi kartu, ėmė lįsti visokie dalykai, pavyzd�iui, tai, kad, pasirodo, jis jau turįs sūnų, berniuk�, u�gyvent� be sakramento dar �alioje jaunystėje Milkantuose ka�i kokiai plikbajoraitei ar net valstietei, ir tai jam, tam tolimam vaikeliui, dabar likusiam pusiau na�lai�iu, ji pati, savo ranka, jei tik vyras būdavo pa�auktas karinių reikalų, i�ra�ydama kiekvieno mėnesio ekspens�[14] turėdavo siųsti po de�imt auksinų; ir nepadėjo tai, kad vėliau, laikinai apsigyvenus Vilniuje, jai ne�iojant po �irdimi Teofil�, kai kurios ponios, vakarais susirinkus pas k� namuose siuvinėti ar gerti madingo petercimento[15], reik�mingai vartė akis ir sakydavo jai pavydin�ios, mat sklindan�ios kalbos, kad jos vyras gerai įgud�s meilės mene, ir ar tikrai taip, klausdavo kikendamos jos, ir ji tylėdavo, tik kaskart parausdavo jas suklaidindama, nes i� tiesų raudo ne i� drovumo, o i� pyk�io, kad, regis, jos vyras myli visas, i�skyrus j�. Ir nepadėjo tai, kad kai susilaukė savo Teofilės, matydavo jį vis re�iau ir re�iau, nes pirma jį �aukdavo bajorų koalicijos reikalai ir mū�iai, tada beveik be perstojo lydėjo kunigaik�tį, nes buvo ne tik jo rotmistras, bet ir i�tikimas klientas, tad leido dienas tai Bialoje, tai dar kitose valdose, ir visi�kai nepadėjo tai, kad po tų baisių lėbavimų Bir�uose jo didenybės karaliaus Augusto ir Maskvos ciesoriaus Petro garbei grį�o visas nusivalkioj�s, k� ten nusivalkioj�s � iki pamėlynavimo nubu�iuotas svetimų moterų, ir dar baisiausiai nepadoriose vietose; kas, kad gal ji nieko ir nei�manė apie lovos reikalus, bet �itokius �enklus tai dar gebėjo atpa�inti, ir ji jau visai į jį nebegalėjo pasi�iūrėti, k� jau ten � leistis lie�iama, ir todėl, jei jis vis dar turėdavo ūpo santuokinei pareigai, sakydavosi arba serganti, arba atliekanti atgail�, ir ilgainiui jai jo jau nebereikėjo, juolab kad prasidėjo karas, ir ne tas visiems buvo galvoj, o kai mū�iai atlėgdavo, stodavo paliaubos ir jis grį�davo namo, ji skai�iuodavo dienas, iki kol jis vėl i�vyks, nes, ties� sakant, jai geriau buvo gyventi be jo; nematant, ne�iūrint į jo pa�įstam� stot� ir įprastus mostus, kurie dabar erzino, ir kartais ji nugindavo �ventvagi�k� mintį, kad nieko prie� būtų likti na�le, tik �tai vaiko būtų buv� gaila, nes jis Teofil� mylėjo be proto, na tai kas, kad mergaitė; ir varg�elės tais retais atvejais, kai tik matydavo tėv�, buvo neįmanoma atplė�t nuo gimdytojo, kurį toji kvailutė sta�iai dievino tarsi patį Vie�patį.

Bet dabar Onai Kotrynai Norvai�ienei i� visos jos dalios tebuvo lik� viena � pareiga; pareiga paklusti, pareiga va�iuoti į Milkantus ir ten i�laukti, kol taps ramiau. Ir nors ponas Norvai�a pasistengė, kad jai keliauti būtų kuo saugiau, kad nakvotų ne u�eigose, bet tik pas pa�įstamus, ir dargi kad �ieji vis skirtų poros �monių apsaug� jai iki kito sustojimo, bet ta kelionė j� vargino � vargino klimpstantys karietos ratai, kuriuos vis reikėdavo traukti i� dumblo, vargino kratymasis nelygiais keliais, kartais toks smarkus, kad dantis galima būdavo i�simu�ti, vargino purvas, kai �lapia, ir, kai būdavo sausa, vargino dulkės � tokios įkyrios, taip besiskverbian�ios pro ply�ius, kad paskui i�lipus i� karietos ant drabu�ių pir�tu buvo galima pai�yti, ir Zefirekas, jos kambarinis �unytis, ir tas nuolatos apsidergdavo, tad tekdavo valyti apmu�alus ir apklotus, kol neapsikentusios jį įtupdė į dengt� pintin� ir nuo tada ink��iantis baltas lepūnas keliavo karietos i�orėje. Bet labiausiai j� vargino �iūrėjimas į buk�, savim patenkint� Paliutės veid�, tai j� ji mieliausiai būtų įtaisiusi keliauti ant pakopos, mat toji tikrai d�iaugėsi grį�tanti gimtinėn, ir ko �ia slėpti, Ona Kotryna jos nekentė, pati sav�s gėdydamasi nekentė visa �irdimi, nors �ioji buvo tik merga, prisiūta jai dar velionės anytos, Jono Izidoriaus motinos, nes Paliutės motina buvo jos i�tikima tarnaitė, Marcijona, auksas, o ne �mogus, tad lyg ir dėsninga buvo jos dukr� atiduoti jaunajai poniai. Betgi toji skambiai Apolonija pakrik�tyta kvai�a i� tiesų nėma� nepriminė savo garbios �ventosios globėjos; prie�ingai � gebėdavo būti at�agari pati to nejausdama, nenuovokiai į�ūli ir, svarbiausia, pasi�ymėjo pa�ia baisiausia yda, koki� tik gali turėti tarnas,�� kartais pamir�davo savo viet�, mat Milkantuose �eimininkų buvo nuo vaikystės dėlei savo auksinės motinos nuopelnų lepinama, popinama, ir, regis, pati įtikėjo esanti vos ne bajoraitė, tad jai nieko nerei�kė kvailai lįsti į pokalbį, visur neklaustai ki�ti t� savo vi�taproti�k� trigra�į ir netgi neatlikti paliepimo, jei tik jai susi�viesdavo prie�ingai, o patarnaudama da�nai nutaisydavo tokį veid�, tarsi teiktų did�iausios labdaros malon�. Dar pa�ioje prad�ioje, kai abu sutuoktiniai vis dar berg�d�iai mėgino sugyventi, j� triskart reikėdavo siųsti lauk i� kambario, kai jie vakarais norėdavo būti vieni, ir buvo ai�kiau negu ai�ku, kad toji kvai�a, kaip ir visa likusi moterija, į savo pon� �iūri įsimylėjusios o�kos akimis. Ona Kotryna netgi kart� neapsikentusi pasiskundė nesusitvarkanti savo motinai, ir toji protinga moteri�kė, puikiai suvokdama, kad ten, kur nepadeda pyragas, gali padėti botagas, kart� u�sidariusi kambary su Paliute praleido ketvirtį valandos, po kurio toji i�ėjo u�verktom akim, visa raudona, ir kurį laik� buvo ramu, o ponia Kotovi�ienė pasiūlė dukrai i�minting� būd� atsikratyti tokia vargana pagalbininke � imti ir i�tekinti j� u� kokio pirmo pasitaikiusio miestie�io, ir Ona Kotryna mielai visa tai būtų surengusi, dargi ir �iokį tokį kraitį davusi, bet sutrukdė �vedai, ir ne tas buvo galvoje, o dabar Paliutė jau buvo dvide�imt dvejų ir jau visi�kai ant senmergystės slenks�io, o tai reikal� dar labiau sunkino, ir kur jai, tokiai i�puikusiai, dabar Milkantuose surasi jaunikį, tad merga buvo tarsi akmuo po kaklu, ir Onai Kotrynai jau ne juokais kartais trūkdavo kantrybė, kai ji vie�ai darydavo gėd�, ypa� kaip kad dabar, kelionėje, per sustojim� pas Zagorskius, kai, �eimininkams keliaujan�ios vie�nios vakarienei patiekus į stal� keptas vi�tas, patarnaujanti Paliutė lyg tarp kitko mestelėjo �vakar tai mus įdarytu par�eliu vai�ino", tarsi jos kas apskritai klausė, tarsi nė ne�inotų, kad pernai praėj� �vedai taip nustekeno Zagorskių dvar�, jog i�vis stebuklas, kad tie dar apskritai �mones galėjo priimti, ir Benediktas Zagorskis po tų mergos �od�ių sėdėjo raudonas it virtas vė�ys, nes jam, kaip tikram bajorui, vai�ingumas buvo �ventas dalykas, ir tokie �od�iai, kad ir i� tarnaitės, jam buvo lyg druska ant �aizdos. Kitas jai būtų seniai įkirt�s ryk��ių, bet Ona Kotryna jų savi�kiams prisakydavo tik kra�tutiniu atveju, o be to, �inodama Paliutės būd�, negalėjo būti tikra, kad toji paskui ko nei�krės � ar jai į gėrim� prispjaus, ar dar k� bjauraus nema�iom padarys, k� ten gali �inoti. Be to, jautė � Milkantuose jai reikės savų, k� ir kalbėti apie tai, kad ji nemokėjo vietinės �nektos ir ma�ai k� �inojo apie tenyk��ius nami�kius, mat ir buvo ten vos keliskart, i�kart po vestuvių, dar anytai tebegyvai esant, ir prisiminė tuos namus lyg pro miglas, prisiminė e�er�, sen� mūro rūm� su dviem bok��iukais ir sod�, kuriame derėjo skaniausios kada nors ragautos vy�nios, ir kaip Jonas Izidorius jų priskintų buvo vien� ryt� dar atne��s tiesiai į lov�, kurioje t�nakt jis nebuvo jai toks atstumiantis kaip kitais kartais. Bet dabar iki Milkantų dar buvo toli, iki jų dar driekėsi ne viena kelionės atkarpa, ir tai j� irgi vargino, nes visur kartojosi tas pat � geresnė ar skurdesnė vakarienė pas Jono Izidoriaus tolimus pa�įstamus, u� kuri� ji turėjo �eimininkams kaskart atgiedoti t� pa�i� klausimų ir atsakymų litanij� � kaip laikosi jo malonybė ponas Jonas Izidorius Norvai�a, kur jis dabar, kodėl ji keliaujanti viena, kiek laiko �adanti būti Milkantuose, tegul gerai pasirūpina atsargomis �iemai, derlius �įmet buv�s nekoks, o laikai neramūs, tai �vedai, tai saksai vis praeina, tas pats velnias, nebeskirsi jau, kur prie�as, kur s�jungininkai, nes visos kariuomenės nustekena vienodai, tad tegul grie�tai laiko prievaizd�, kad tas rūpintųsi podėliais ir aruodais, nes svarbiausia pasilikti sėklos ateinantiems metams, neai�ku, kas bus, �monės �ia visaip kalba, betgi kas gero Vilniuje, kokios naujienos, ar tiesa, kad jo ekscelencija vyskupas Kazimieras B�ostovskis sau pasistat�s neregėto gra�umo rūmus Verkiuose, ir ar tiesa, k� �monės �neka, kad įkurdin�s ten savo slapt� meilu��? a propos moteri�kų reikalų, kas dabar Vilniuje madinga, ar teisybė, kad dabar visos vaik�to su sklastymu ir dviem ant kaktos suraitytom garbanom, ir ar teisybė, kad dabar visi did�iūnai vengia vilkėti saksoni�kai ar prancūzi�kai ir vilki �iponus, nes norį parodyti es� lygūs broliai su visais bajorais? Ir ar labai Vilnius vėl deg�s? Ir ar tiesa, kad jo �viesybė didysis etmonas ir Vilniaus vaivada[16] nepaisydamas banicijos ir konfiskacijos sau tokius rūmus i�sistat�s Antokolyje, kad tiesiog įstabaus gra�umo, su lubom, i�pai�ytom pagonių dievais, o jo karieta kainavusi keturis tūkstan�ius auksinų, i�dro�inėta deivėm ir dievais, visa mu�ta aksomu, veidrodiniais stiklais ir paauksinta? ir kaip ji mananti, k� ji girdėjusi, ar tiesa, k� �monės �neka, kad jo �viesybė Sapiega po pralaimėjimo vėl rezga ker�to plan�, i� tiesų yra i�davikas ir ne i� balos vėl tie jo turtai, o i� parsidavimo rusų ciesoriui? Ir ji klusniai, tarsi pareiginga mokinukė � nes juk pareiga ir padorūmas reikalavo �eimininkams atsidėkoti u� pastog� � kas vakar� sustojus atsakinėjo į tuos pa�ius klausimus kaip mokėdama, kartais net truputėlį pagra�indama i� to nuobodumo, bet u�tat nors Varniuose buvo kita giesmė, nes j�, kaip garbi� velionio Vilniaus vyskupo giminait�, priėmė po stogu pats �emai�ių vyskupas Jonas Jeronimas Kri�pinas Kir�en�teinas, kuriam, savaime suprantama, nereikėjo nei apie moteri�kas madas pasakoti, nei apie jo ekscelencijos Vilniaus vyskupo B�ostovskio meilu�es pletkinti, tad susėdus prie dailiai nėriniuotomis staltiesėmis ir sidabru padengto stalo refektoriume, tiesiai po �emai�ių ir kitų vyskupų portretais, tarp kurių dėbsojo ir jos velionis vilni�kis dėdė, vietinio dailininko ka�kodėl nuteptas nedovanotinai �vairas, pirma i�klausinėj�s ma��j� Teofil�, kaip �ioji mokanti katekizmo tiesas, o vėliau j� i�siunt�s valgyti su tarnais, jo �ventenybė ėmėsi Onos Kotrynos: ar tiesa, kad net ir dabar jos vyras vis dar priklaus�s slaptai opozicijai? negerai, nes jis pats tai u� jo �viesyb� Sapieg�, jis tik gero kunigaik�tystei norįs, be to, u�teks tos savivalės, seniai jau reikia tvirtos rankos �eimininko ir jokie u�jūrio elektai �ia nepadės; kas, kad ji politika nesidominti, juk gra�i ir protinga moteris esanti, gera �mona galėtų vyr� �velniai paveikti; nereikia, nereikia tik pasakoti, protingos ir dievobaimingos �monos susitvarko, dar ir kaip galin�ios padaryti ger� įtak� savo vyrams, beje, o kodėl vaikelis tik vienas sugyventas? Juk seniai susituok�, ar kokios ligos kliudo? Nes juk Vie�pats prisak�s krik��ionims gyventi ir daugintis, negerai, negerai, be to, ir įpėdinio reikia, juk �itaip ir giminė i�nyks, nes ponas Norvai�a, kiek pamen�s, vienturtis; mergaitės � gerai i�tekinti ir ry�iams stiprinti, bet ad majorem gentis gloriam[17] reikia, būtinai reikia berniuko, o geriausiai � trijų, vieno � įpėdinio, vieno � atsarginio ir vieno � Vie�paties tarnystei; kit�kart ma�esnė nuodėmė ir kalendoriaus patariamo susilaikymo nepaisyti, o įpėdini padovanoti. Ir Onai Kotrynai nuo tų kalbų k�snis gerklėje strigo, rodės, to dar betrūko, kad garbusis vyskupas tuoj palįstų jai po sijonais patikrinti, ar viskas ten gerai veikia, ta�iau buvo, buvo tiesos jo �od�iuose. Ir ji paskutin� nakvyn� vyskupijoje, prie� Milkantus, praleido neramiai, nesudėdama bluosto, jausdamasi niekam tikusia katalike, bloga �mona ir prasta ponia.

Kit� dien�, vos atvykus į Milkantus, ji pajuto tai dar labiau, nors nerim� pradėjo jausti dar keliaudama per temstan�ius mi�kus, kurie i�rodė grėsmingi, neramūs, ku�dantys ka�i kokių piktų dvasių balsais ir knib�dantys pavojingų gyvių. Girios �ia buvo visai kitokios nei prie Vilniaus, visai kitoni�kos nei Palenkėj prie Bialos; jos buvo tamsios, pirmyk�tės, tarsi i�sikeroj� pasaulio paslėpsnių gaurai, �mogaus nema�iusiais plotais, �velgian�ios lū�ių akim i� tankmės, kurioje tvyrojo prieblanda net vidurdienį; viskas �iam kra�te buvo kitaip, net ir �monių veidai i�rodė kitokie. Ir kai pagaliau girių proper�ose su�mė�avus e�erui pakelėj budėj�s berniukas pasileido tekinom prane�ti apie ponios atvykim�, kai pagaliau karieta sustojo prie Milkantų dvaro su jo senais, po truputėlį kerpėjan�iais mūrais, kurie saulėlydyje atrodė melsvi, ir dviem bok��iukais, įsirė�usiais į tarsi gaisras �ioruojantį dangų; kai nami�kiai ir i� smalsumo susirink� baud�iauninkai i�sirikiavo su deglais abipus įėjimo, tas veidų kitoni�kumas dar j� labiau įbaugino � vyrai �ia atrodė ka�i kokie nuo�mūs, ypa� jaunieji � �iurk��iais bruo�ais, raudonais vėjo nugairintais veidais, storais bulių sprandais ir skustais pakau�iais, su vy�om ir avių skrandom, atsiduodantys dūmais ir prakaitu; o seniai �ia atrodė tarsi i�protėj� prana�ai i� �ventojo Ra�to, kokius matė nutapytus ba�ny�iose, tarsi atsiskyrėliai Jobai ir Jeronimai � �ilom gauruotom barzdom, va�kiniais gilių juodų rauk�lių i�vagotais veidais ir stikliniu skaidriu bepro�ių �vilgsniu; vaikai turėjo �vėriūk��ių bruo�us ir alkanas, įkypas, pla�iai susodintas vilkiukų akis, atrodė es� nesveiki, blogos veislės, kaip ir keli kreivadan�iai �eriuoti mi�rūnai �unėkai, lakstantys jiems palei kojas; languotomis �iurk��ios vilnos skepetomis apsigobusios moterys atrodė tarsi nuta�ytos kirviu i� med�io pliauskų ir turėjo daugma� toki� pat medin� veidų i�rai�k�, jaunos mergos � i�bly�kusios, nedailios; kiek draugi�kesni atrodė nami�kiai, mat jie nors lenkėsi, sveikino ir smalsiai nu�iūrinėjo poni�, ir toji i�kart nesmagiai pasijuto, kai nugludintomis akmeninėmis pakopomis, neskubėdamas, tarsi būtų pats �eimininkas, jos nusileido pasveikinti dvaro prievaizdas Kristoforas Kniuk�ta � pusam�is, stambus, tvirtas, po dėmėtu �iponu liūliuojan�iu pilvu, seniai skustuv� ma�iusiu pagurkliu ir triguba riebalų rinke ant sprando, �ema u�sispyrėlio kakta ir savim pasitikin�ia i�rai�ka, ir nelaukdamas jos �enklo lenkėsi, ir pats tiesė jai savo ap�ėlusi� rank� su juodomis panagėmis sveikintis, ir ji sudrebėjo i� pasi�lyk�tėjimo, kai tos �eriuotos lūpos prigludo prie jos rie�o, kaip paprotys reikalavo. Jai dilgtelėjo pa�ird�ius, pama�ius t�, kurį atspėjo esant pa�įstam� i� kasmėnesinės ekspensos � Jono Izidoriaus pavainikį Jon�, kuriam Norvai�os buvo suteik� Ankantų ūkį ir Ankanto pavard�, bet kurį visas dvaras �ia tiesiai �viesiai ir visai nepiktai vadino tiesiog Benkartėliu, ir suklysti nebuvo įmanoma, mat vaikinas, kuriam galėjai duoti kokius penkiolika metų, buvo i� tėvo paveldėj�s rudas Norvai�ų akis, kurios stebėtinai persiduodavo visiems jų palikuonims, nors ne jo stot�, mat nors buvo liaunas ir gra�iai nuaug�s, bet nevalingai ka�ko kūprinosi, tarsi jo pe�ius būtų slėgusi neteisėto gimimo gėda. Teofilė, lyg ka�k� nujausdama, taip, kaip nujausti gali tik vaikai, o gal �aukiama to paties kraujo ir visi�kai nesivar�ydama, kaip nesivar�o tik auk�takilmiai, o gal dėl to, kad i� pasitinkan�iųjų buvo bene jauniausias am�iumi, i�kart prisistatė prie Jono Ankanto rodydama jam savo gėrybes, �o a� turiu Zefirek� ir bandalor�, o k� tu turi?", ir tas, muistydamasis, ne�inodamas, kur dėti savo ilgas rankas, klausiamai dirstelėjo į senį, stovintį jam u� nugaros. Jį Ona Kotryna irgi pa�ino, nors lig tol niekada nebuvo jo akyse ma�iusi, bet buvo girdėjusi ir buvo gavusi Jono Izidoriaus paliepim� klausyti jo, kreiptis pagalbos, gerbti ir mylėti kaip tikr� tėv�, nes �isai jam atstoj�s tėv� po tikro gimdytojo mirties, nekart gelbėj�s gyvastį jam ir įrod�s i�tikimyb� jų �eimai krauju, ir nors nebajori�ko luomo, bet tikro bajoro sielos, ir ji turinti elgtis su juo kaip su lygiu, klausti, pra�yti jo u�tarimo ir globos, betgi, pa�velgusi į garbing�jį Jono Izidoriaus globėj�, ji krūptelėjo ir krūp�iojo visi, kas i�vysdavo jį pirm� kart�. Mat Jonas Kareivis, kaip jį �ia visi vadino, nes nieks ne�inojo jo tikrojo vardo, i� kur jis, ir senasis ponas jį buvo priglob�s ne�inia u� k� atsidėkodamas, buvo luo�ys � ir i�kart į akis krisdavo ne jo nuo alkūnės tu��ia, po dir�u pasegta kairioji rankovė, net ne jo randas, bjaurojantis veid�, kertantis antakį, pusiau negyv� vir�utinį vok� ir nusine��s vir�utin� dalį vienos ausies, o krisdavo į akis ka�i koks bendras nuo�mumas ir akiplė�i�ka, luo�iams nebūdinga povyza, nes jis paniekinan�iai kragino savo �ilstelėjusi�, trumpai skust� galv� su kumpa nosimi ir atsiki�usia, �eriuota �iauna, ir tame judesy buvo ka�kas pauk�ti�ko, maitvanagi�ko, kaip ir jo akys � durian�ios, į�ūlios � buvo laukinio plė�rūno akys, ir dabar jis j� nu�iūrinėjo be jokios pagarbos, k� ten pagarbos � be jokios gėdos, tarsi sverdamas kokį mėsgalį ant prekystalio, ir ji pagalvojo � gal kalti jos drabu�iai, jos miestieti�kos mados, jos madingai surauktas gobtuvas, kaimui netinkami geltono tymo bateliai u�riestais galais, jos plonutės o�kos odos pir�tinės, jos garbanos, ko jis nori, ko jis �iūri, juk pats keistai vilki � �ipon�, ant jo ka�kodėl � rupų vilnos megztinį, ant jo � odinį krūtin�arvį, lyg būtų i�sireng�s į mū�io lauk�, ka�i koks keistuolis, dieva�i, bet nieko nesakė ir, prisimindama duot� pa�ad�, priėjo prie jo pati, i� pagarbos bent jau senatvei, pati i�tiesė jam abi savo rankas, nulenkė galv� ir tarusi, kad jos vyras, maloningasis ponas Jonas Izidorius Norvai�a, siun�ia jam savo meil� ir pagarb� ir jai prisak�s jį gerbti ir kreiptis patarimo, ir ji kvie�ianti jį rytojaus pietų, o dabar norėtų pailsėti po kelionės, taigi rytoj, mieli ponai, rytoj, ir ji mostelėjo jiems eiti, nors ir Kristoforas Kniuk�ta buvo nelabai tuo patenkintas, bet jai tai buvo nė motais, ir ji, lydima kelių moterų, į�engė į namus.

Alkis � prastas patalas, ir todėl ji pirmiausia panoro u�k�sti, i� karto, tuoj pat, kol tarnai ne�ė jos daiktus, ir liepė padengti apa�ioj, kur jau ū�ė �idinys ir buvo į�il�, ir liepė pamaitinti Teofil�, ir ji, varg�elė, pasodinta prie stalo ant kėdės su stirta pagalvėlių, vidury valgio u�snūdo ir vos neįkrito į savo pa�ios lėk�t�, todėl j� teko i�ne�ti miegoti, ir Ona Kotryna pirm�jį vakar� Milkantuose baigė viena, atleidusi tarnait�, ir bebaigdama savo vieni�� vakarien� ėmė priekabiai dairytis po tuos svetimus namus, t� tėvonij�, kuri dabar turėjo būti josios prieglobstis. Viskas �ia buvo nyku, pavarg�, ilgai nenaudota, at�iauru, nejauku; ir nors moterys priskynė jai vėlyvų rudens gėlių � jurginų, astrų, truputėlį sunkių, jau �alnos pak�stų ro�ių i� sodo ir mi�ko �olynų,� ta�iau mėlynai i�pai�yta sena vaza buvo skilusi, bandyta lipdyti, bet negrabiai ir dabar pro �on� ant staltiesės, vietom nudilusios iki ataudų, jau pama�ėliais sunkė vandenį; did�iulis akmens �idinys, vir� kurio buvo i�kaltas jų herbas, A�aka, matyti, krėstas ir valytas, bet angos vir�us ir atbraila u�leisti ir aprūk� suod�iais, ir ji suvirpėjo, vien pagalvojusi, kiek malkų �iem� suris tie beso�iai, menkai �ildantys akmeniniai nasrai; sunkūs baldai, kitados brangūs, mu�ti spausta oda, dabar buvo nu�iur�, i�duobti svetimų seniai mirusių sėdynių, kelių konsolių paauksinimai apsiblaus�, ties ilgai nejudintų baldų kojom � matyti nei�valyti dulkini lopiniai, veidrod�iai � nutamsėj� ir apmūsoj� nuo senumo, o vieno � kampas įskil�s, sieninių �vakid�ių kau�eliai � i�klyp�, su kreivai, tarsi senatvės i�sukioti pir�tai, styran�iomis �vakėmis, persi�ko kilimo kra�tas � atspur�s, vos u� jo neu�kliuvo kildama, ir jai regėjos, kad tie namai, ilgus metus buv� be tikrų �eimininkų, pilni ka�kokių tolimų, mirusių atodūsių ir senioki�ko tolimo kosulio aido. Ir ji įsipylė dar taurėn vyno, atsistojo ir paėmusi �vak� priėjo ar�iau, link sienos, kur i�rikiuota kabojo senųjų Norvai�ų konterfektu galerija, vieni apgailėtini, kiti � labiau nusisek�; vieni teplioti keliaujan�ių pameistrių turbūt u� nakvyn� ir maist�, kiti � lyg gyvi; ir buvo ten patsai protėvis Motiejus Milkantas Norvai�a, pla�ia lyg lopeta barzda, raudonu �iponu, delija[18] ir kailio kepure, ir dar keli patamsėj� jo ainiai su kardais, skustom galvom ir juokingom senobinėm �iuprynom[19] ant kaktų, ir buvo ten Jonas Motiejus Norvai�a, jos vyro senelis, dry�a kaip barsukas barzdele, sidabriniais ant pe�ių gulan�iais plaukais, su dideliu flandri�ku kalnierium[20], suri�tu dviem kutais, Obiit A_o 1667[21], ir jojo �mona, senelė El�bieta i� Siedle��inskių, Obiit A_o 1670, labai pana�ia apykakle, konterfekte � dar apyjaunė ir pasukta taip, kad �velgtų į vyr�; toliau kabėjo jų dukra, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, didi ponia su dvigubu herbu, i�sipus�iusi, su baltais nėriniais ir gausybe papuo�alų, karulių ir karolių, pir�tais glamonėjanti seg� ant krūtinės, �velgianti gosliai ir �iek tiek pa�aipiai, apie kuri� kitados Vilniuje daug kalbėta buvus nesutramdomo būdo ir pabėgus i� vienuolyno; toliau � josios brolis, Jono Izidoriaus tėvas, Kazimieras Norvai�a, paniur�s, su randu ant skruosto, knyga rankoj, u�uolaida fone ir sodu tolumoj, Obiit Anno 1695, jo ji gyvo nema�iusi, ir jo �mona, josios anyta, Eufemija ex Rimkewicze 1_o Voto Kalinowska, 2_o Voto Wichertoxva, 3_o Voto Doli�ska, 4_o Voto Narwoyszowa[22], Obiit Anno Domini 1704 � toji per savo gyvenimėlį turėjusi net keturis vyrus ir dabar pus� paveikslo u�ėmė vien inskripcija, betgi, kaip keista, Ona Kotryna j� paminė � kankinam� nuolatinės u�mar�ties, sen�, rūs�i�, drūt�, dvigubu pagurkliu ir na�lės rūbu, o �ia, paveiksle, ji buvo dar jauna, �vilgan�iom akim, pravertom lūpom ir tokia gilia i�kirpte, kad net dabar dievobaimingi �monės pasmerktų, o k� jau kalbėt apie anuos laikus, bet �nib�dėtasi j� buvus aistringa moterim, visgi juokinga, kai pagalvoji, kai Ona Kotryna j� pa�ino, ji teturėjo jau tik vien� aistr� � pyragams, pyragai�iams, cukatams ir vetams[23], kuriuos u�sisakinėjo i� miestie�ių pirklių, bet �ia dar ji buvo pa�iam gra�ume, tik �velgė į prie�ing� pus� nei vyras, o gal tik paveikslai buvo blogai sukabinti, o gal � kaip sykis taip, kad �iūrėtų ji ne į vyr�, o�į savo mylim� sūnų, Jon� Izidorių Norvai��, kuris �ia buvo visam kariniam mandrume, su rudom tėvo akim ir putliom motinos lūpom, ir aistringu �vilgsniu, skirtu visoms damoms, su garbanom, kirasa su paauksintu kry�ium su i�rai�ytu devizu Pro Fide, Lege et Rege[24] ir perpete, ir galionais ant rankovių, tik jos pa�ios �ia dar nebuvo, niekas taip ir neprisiruo�ė u�sakyti jos konterfekto, stigo laiko ar noro, ar todėl, kad ji �ia nesilankė, o gal ir dėl to, kad ji taip ir negebėjo pagimdyti jiems įpėdinio. Ir ne�inia kas jai u�ėjo, kelionės nuovargis turbūt, bet ka�i kodėl ji nusikabino vien� ma�ųjų veidrod�ių ir laikydama jį prie�ais save pridėjo prie sienos, �alia Jono Izidoriaus konterfekto, pasuko galv� taip, kad �velgtų į jį, ir pamanė �gra�i būtų buvus pora", ir ka�in ko suirzo, ir tarė pati sau nepriklausanti �itai Norvai�ų portretų eilei ir vargu ar kada priklausysianti, nes jautėsi �ia lygiai taip pat svetima, i� kito molio, i� kito pasaulio, kaip ir �iūrėdama į dvaro valstie�ius. Tad ji ne�ina �viesa pakilo į vir�ų, į miegam�jį ir alkov�, kurioje miegojo, mylėjo, gimdė ir mirė tos i�tisos svetimos kartos, į baltai paklot� lov� su pūkinėm kaldrom, į�ildyt� gore; ne�aukdama Paliutės paskubom pati nusivilko ir, atgulusi ant drobės pagalvės, tiesiai kojūgalyje i�vydo kai k�, kas papiktino taip, kad net kraujas jai u�virė � baisingai nepadorų paveiksl�, kur suodinas pagonių dievas laikė suėm�s u� spenelio vis� nuog� Vener�, ir toji pa�aipiai �ypsojosi pakreipusi galv�, ir buvo tame ka�kas nuodėmingo, ne�vankaus ir begėdi�ko, ir lygiai netyras buvo ir kitas paveikslas ant sienos, nors ir vaizdavo �vent�jį kankinį, jaunuolį Sebastijon�, pusnuogį ir susmaigstyt� strėlėm, ta�iau anaiptol nei�rodantį ken�iantį, o veikiau taip, lyg mėgautųsi kankinamas, ir ji neapsikentusi, nepaisydama �varbos, atsikėlė, nukabino t� ne�vari�, begėdi�k� teplion� su Venera ir Marsu ir nusukusi atrėmė į sien� � kit� ryt� lieps pakabint vietoj jų �ven�iausi� Panel� gėlių vainike, kuri� matė apa�ioje � ir sukalbėjusi poterius, patenkinta, tarsi tokiu dorybingu poelgiu būtų u�sitarnavusi dangaus karalyst�, u�migo.

Vėlesnės dienos bėgo greitai ir nebuvo kada dykinėti, reikėjo visk� apeiti, su�iūrėti, ir vargo ten būta daug � viskas buvo gerokai apleista, apkuista, neūki�ka; t� ji suprato net ir be dvaro ponios patirties. Ir Kniuk�ta, at�agariai jai patar�s nesirūpint, nedavė visų raktų, neklausė, visk� darė savaip, nors to jo �eimininkavimo i�davos buvo nekokios: �irgai arklidėse � beveik ne�ukuoti, nemė�ti, kai kurie prastai kaustyti, u�leisti ir ap�lub�, dar kiti � daugma� grynaveisliai, o kinkyti darbams; vi�tidės � apskretusios, podėliai � nevėdinti, priplėk�, �yk��iom atsargom, s�skaitų knygos � sujauktos, pilnos klaidų, nesutampan�ių skai�ių ir stygiaus metai i� metų; ir buvo ai�ku kodėl, t� jai pasakė kit� vakar� atkviestas Jonas Kareivis. Atsisėd�s ir u�sirūk�s pypk� tiesiog prie stalo, lyg besity�iodamas, �iūrėdamas į akis, jis jai visk� negailestingai ir klojo: taip, Kniuk�ta apsiskai�iuoja, niekam ne paslaptis, o tuos neva trūkumus � gvelbia ir pats parduoda pirkliams, savo naudai, ir prikirpti jo nėra kaip, nes �itai t�siasi nuo senų seniausių laikų, nuo tada, kai tasai �ildė ponios Eufemijos lov�. K�? ji negirdėjus kalbų? tiesa, i� kurgi ji Vilniuj galėjus girdėti, Kniuk�ta kitados buv�s gra�uolis, tikras kumelys, ne visada toks pilvūzas kaip dabartės, tad buv�s senosios ponios, kuri visada turėjo silpn� gal�, ypatingoj malonėj, o po am�inatilsį Norvai�os mirties tai i�vis beveik �ia įsikraust�s kaip ponas, bet ponai Norvai�os irgi kalti, �itiek metų palikti dvar� likimo valiai, ai�ku, ponai�io Jono Izidoriaus kaltint negalima, karo tarnyba � visgi tarnyba, bet kurgi buvusi maloningoji ponia, lyg tas dvaras � ne jos ir ne j� maitina? Ir k� ponas galvojo, j� �ia vien� pasiųsdamas, būt geriau atsiunt�s husarų pulkelį ryk��ių visiems �ia gerai įkrėst, o Kniuk�tai � pirmiausia; būtų jojo, Jono, valia � pakabintų jį ant �akos, kad pamoka ir kitiems galiotų, mat tas nevala, nebūtų chamas mu�ikas, �ia visus jau prikurst�s, visus peria į kair� į de�in�, diedus įpratin�s gerti degtin�, baud�iauninkes bobas ima kaip savo visas i� eilės, pusė vaikų �ia jo atmaltų atkaltų benkartų po apylinkes laksto, kita pusė � nuo praėjusių rusų ir �vedų, matytų velionis ponas, kas pasidarė � grabe apsiverstų, tebūnie jam lengva �emelė; bet k� jis norįs poniai pasakyti: nieko nes� blogiau u� vakaryk�tį mu�ik�, ponu patapusį, ir � tegul ji jo saugosi. Ir Jonas Kareivis, nepaisant viso metų metus kaupto piktumo, neturėjo k� jai patarti, ir negalėjo padėti �arėnų klebonas, u�suk�s dar po poros dienų, nes po valandėlės ai�kėjo, kad nuo�aliai parapijai tarp mi�kų buvo priskirtas dėl savo ne itin sumanaus būdo, ir On� Kotryn� jis ne ramino, o prie�ingai � g�sdino, mat neai�ku, kaip �ia bus, �iem� �iemet �alt� prana�auja, derlius buv�s blogas, mu�ikai � pasileid�, elgias kaip įsigeid� ir suvaldyt juos sunku, nebijo net Dievo, nustojo tikėti; sak�, kad blogas �ia Dievas, jei leid�ia �itokį varg�, atleisk, Vie�patie, u� jų pikt�od�iavim�, anie garbina vietinius monus, pra�o balvonų ir �al�ių u�tarimo ir derliaus, o ne poterius kalba, betgi ir kaltint negalima � Milkantuos tai dar nieko, bet visk� �emyn, į pietus, taip nuniokoj� �vedai, kad jau keleri metai ūkiai neatsigauna, apie Tverus tai jau ir visai prastai, i�tisi laukai dirvonuoja, galvijų bandų � nebėr, dvarai � suple�kėj�, ir, tepadeda Auk��iausias, mū�ių arti nebevyksta, bet sklando kalbos, kad tai �en, tai ten vis mat� dezertyrus, melskitės, kad �ia neu�suktų, bet gal neu�suks, nes nuo�alu, mi�kai ir dar pelkė. I�sigand�s klebonas, piktd�iuga Jonas Kareivis, nevaldomas prievaizdas, apytu��iai podėliai ir pasileid� mu�ikai dienom, o vakarais � tik mirusių Norvai�ų atvaizdų draugija, priekai�tingai �velgianti į On� Kotryn� nuo sienų � tokios tad dabar buvo jos valdos, ir ji stengdavosi laikyti prie sav�s Teofil�, Paliut� arba k� i� senesnių namų moterų, Mar� ar Kasiul�, nors su jom ir vargiai tegalėjo susi�nekėti, bet vis tiek buvo ramiau, nes tie namai buvo baugūs ir tamsūs, jie jau taupė �iemai �vakes ir balanas, ir jai ne juokais tekdavo įsidr�sinti tam, kad su �iburiu rankoje viena pereitų men�, kiltų laiptais į vir�ų, į eil� alkovų, kur grindys girg�dėjo ir aimanavo tarsi besimylintys vaiduokliai, baldus vis dar tebedengė gūnios, ir tarpais dvelkdavo keisti lengvu�iai skersvėjai, nors langus ir duris jie laikė u�vertus ir jau u�kam�ytus samanom �iemai, bet kart� ka�in k� girdėjo pa�aipiai juokiantis, nors i� tiesų ten nieko nebuvo, o Teofilė vien� dien� parei�kė ma�iusi didelį pilk� rain� katin�, nuo kurio Zefirekas cypdamas slėpėsi po krėslu, ir neva ji �aidusi su tuo katinu, bet paskui tas pabėg�s kiaurai sien�, nors nuo am�in� atilsį pono ir jo �unaujos laikų nieks jokio gyvio į rūm� neleido ir kelios katės, dvare laikytos peliauti � juodai margos, baltos ir gelsvos � savo guolį turėjo tarnų oficinoj. Ir pirmosiom savaitėm Ona Kotryna i�g�stingai meldėsi vakarais, alkovoj, prie�ais pakabint� �ven�iausi� Panel�, kuri irgi, keistas dalykas, pa�ioj prad�ioj nenorėjo ten kabėti, ir tvir�iausiai įkaltos grūdintos vinys dukart buvo nulinkusios, o �ven�iausiasis atvaizdas � nukrit�s sta�iom palei sien�, bet paskui, klebonui pa�ventinus, liko kaboti, o tos begėdystės, tos nuogos �lyk�tynės u�dangstytos i�keliavo į vien� tu��ių kambarių. O dienom ji bandė pėda po pėdos atkovoti Milkantų rūm� � liepė �varinti kambarius, kam�yti langus ir glaistyti ply�ius, vėdinti sudrėkusius patalus, skalbti papilkusias gūnias nuo baldų, gaid�io plunksnų �luotelėm valyti knygų dulkes, actu � pajuodusius veidrod�ius, o negesintom kalkėm � barstyti pakampes, pa�ymėtas pelių. Popietėm, pakūrus krosnį, ji sėsdavo prie s�skaitų ir knygų ir bandydavo įvesti tvark� palivarkų perceptose, la�o inventoriuose, mėgino skai�iuoti, kiekgi galvų i�ties dirba dvarui, ir sura�yti neai�kumus į s�ra��, ir jis greitai u�ėmė vis� popieriaus lak�t�, o tada nebetilpo, todėl teko va�ku priklijuoti dar skiaut� prie apa�ios ir dar, kol tasai i�augo iki uolekties, o tada ji i�sikvietė Kniuk�t�, ir tasai atėj�s jai tiesiai �viesiai liepė nesiki�t, nes tai reikalai ne moters galvelei, jis siun�i�s ataskaitas pa�iam ponui tiesiai ir niekad neturėj�s jokio vargo; kalbėjo su ja j�ūliai, su apsimestine pagarba, ne�vankiai nu�iūrinėdamas, o atsisveikindamas pabu�iavo jai rank�, u�laikydamas j� savo letenose ilgiau, nei reikalauja padorumas, ir įsidelb�s tiesiai jai į akis drįso pasisiūlyti, pareik�damas, kad jei tik �viesiausiajai poniai būtų nuobodu ir prireiktų vyri�kos� pagalbos ir draugijos, ji �inanti, kur jį rasti.

Kniuk�t� ji i�ties aplankė vien� popiet� � tiesa, ne draugijos i�tro�kusi, prie�ingai � ne viena, o raita, lydima vilni�kio tarno ir abiejų Jonų, Kareivio ir Benkartėlio, kuris senį sekiojo visur tarsi �e�ėlis, mat jie kartu ir gyveno Ankantuose � erdvioj r�stų troboj, nukabinėtoj ginklais, balnais, pakinktais ir gūniomis, su kailiais nutiestais suolais vietoj guolių ir negrabiu susilenkusį Jėzų krik�tijan�io �ventojo Jono atvaizdu u�stalėje. Senis, i�gird�s jos pageidavim�, nieko nesakė, tik savo am�iui ir luo�umui mitriai, įsikand�s vadeles ir pasilaikydamas vienintele ranka, �oko į baln�, paskui jį � Benkartėlis, ir Ona Kotryna su jais jautėsi kiek dr�siau i� nety�ių u�klupusi prievaizd�: vadovaujantį keliems bernams, gabenantiems mai�us kvie�ių � tik ne į dvaro, o į jo paties klėtį. Tegul ponia nemananti nieko bloga, koks gi skirtumas, jo klėtis sausesnė, jis tik gero norėj�s, viskas netilp� į dvaro, betgi �viesiausioji ponia jautėsi ramiau, �inodama, kad nuo �iol atsargos � ten, kur priklauso, ir vien tik Jonas Kareivis su am�ina savo piktd�iuga pastebėjo, kad su mai�ais ponia Norvai�ienė įgijo ir prie��. Betgi Ona Kotryna nei�vengiamai jautėsi prie�ų apsupty: lauke � supykintas Kniuk�ta, gai�us Kareivis ir skersakiuojantys �monės, namie � surūgusi Paliutė, paniur� vilni�kiai ir abejingi tarnai, ir tik Teofilė sau lakstė po rūm� nerūpestinga kaip kikilis � bėgiojo po menes, �iu�inėjo ant nugludintų akmens grindų, kauk�ėjo laiptais auk�tyn �emyn ir jai nieko nerei�kė netgi temstant �mi�inėti po apleistus antrojo auk�to kambarius ir tu��ias alkovas, kniaustis po senų baldų gūniom ir nar�yti spintų bei skrynių u�kaborius ie�kant keis�iausių pamir�tų daiktelių ir tempti juos visus tarsi �arkai į savo kambarėlį, kur j� pri�iūrėjo Paliutė. Margintos apsiblaususio sidabro tabakinės i�trupėjusiu emaliu, įskilusi pypkė nugeltusiu dramblio kaulo kandikliu, galima buvo spėti, priklausė velioniui seneliui; siuvimo dė�elė su juostelėm, sagom, antpir��iais, sagtelėmis ir galionais � mo�iutei, kaip turbūt ir senas, pagelt�s, nudrisk�s neįtikėtino laibumo korsetas i�klypusiais, i� prairusio audinio lendan�iais gele�iniais strypeliais ir kadaruojan�iais kaspinais, kurį toji kvailutė i�did�iai tinkindamasi atne�ė motinai. Kiti radiniai buvo keisti ir neramūs, ir Onai Kotrynai ne juokais tekdavo saugoti vaik�, kad nety�iom nepakenktų pats sau, kaip kad nutiko, kai Teofilė Eufemijos stal�iuose aptiko mai�elį ka�i kokių, veikiausiai nuodingų, laidotuvėmis dvelkian�ių skaidrių sakų ar i� bibliotekos spintos atvilko ma�yt� nudilusio aksomo maut�, kurioje glūdėjo dar ma�esnis sidabro �auk�telis ir prie jo � skaidrus buteliukas, puspilnis gelsvai �alsvų miltelių, su u�klijuotu popierėliu, i�blukusiu įra�u plunksna Cantharidae ir nupai�yta kaukole. �itai ji atėmė ir paslėpė tarp savo daiktų, bet dėl kitko kildavo verksmai ir a�aros, tarsi ma��j� traukte trauktų tas nykus nu�iupinėtas palikimas, ir Onai Kotrynai tekdavo nusileisti dėl �ventos ramybės, ir ji leido dukrai �aisti tais senoviniais niekais, sud�iūvusiais sodo lapais, sausai bar�kan�iais augalų ir gėlių sėklynais, ka�tonais ir akmenėliais, kuriuos ta skreitais vilko į vir�ų, nes prie�ingai būtų tek� pildyti kit� jos nikį � turėti gyv� kumeliuk�, juk tai jo pa�adais andai viliojo vykti į Milkantus, ir �ia laikinai pagelbėjo Benkartėlis, kuris vien� dien� susikuklin�s atgabeno Teofilei lazd� su paties dro�ta �irgelio galva ir įvertais tikrais a�utais vietoj kar�ių, ir dabar jau nebebuvo ramybės, nes nuo tol Teofilė jei tik neglėbes�iavo Benkartėlio ar neklausinėjo, kada jis ateis, tai �uoliuodavo visai nederamai apsi�ergusi t� lazd� girg�dan�iomis dvaro grindimis tarsi bebaimis husaras, vaikantis niūri�sias namų dvasias, pirmyn, pirmyn, į vis trumpėjan�ių rudens dienų sutemas tu��iuose kambariuose, jos motinai atrodan�iuose it kalėjimas, i� kurio ne�inia kada bus i�leista.

O vien� ryt�, po �varbios rudeninės giedros, į Milkantus atėjo �iema � pary�iais, su did�iulėm tarsi alkano ubago k�sniai, netirpstan�iom ant į�alusio gruod o snaigėm ir �e�iolikos asmenų ginkluota palyda, su �irgų prunk�timu ir virstan�iu i� �nervių garu, su paklaikusiu mi�rūnų viauksėjimu, nutraukusiu palaiming� dvaro įmygį, ir ry�kios mėlynos uniformos su geltonos odos atvartais prad�ioje vilni�kiam tarnui Juozapui pasirodė tarsi margaspalvio sapno t�sa, kuri� nutraukė garsus prane�imas, trikdomas tik visai neoraus kosulio: Ego, Ture Tibelius Magnusson� denuntio praedio hicpossesio majestatis Caroli, regis Sueciae, incultus porro animadverto[25].

Turė Tibelijus Magnussonas buvo visai ramus ir padorus �mogus i� geros ir senos �eimos, ir � ne, jis nejautė jokio pergalingo malonumo dabar u�imdamas �į dvar� ka�kur tarp laukinių Samogicijos mi�kų, o dar tas prakeiktas kosulys, lyg ty�ia. Kitas jo vietoje galbūt būtų sav�s klausinėj�s, k� jis �ia veikia, taip toli nuklyd�s ne tik nuo savo gimtųjų namų, bet ir nuo savo kariaunos dalinių, bet tatai buvo visi�kai ne ramiam Turės Tibelijaus Magnussono būdui. Turė Tibelijus Magnussonas visk� darė deramai: jis kitados netgi gimė lengvai, be didelio skausmo, pernelyg nekankindamas motinos, ir gimė berniuku � nenuvildamas tėvo, buvo klusnus antrasis sūnus, sutarė su broliais, nors vaikystėje kartais ir būtų norėj�s jiems duoti�į ausį, betgi �itaip nebūtų derėj�; vėliau i�ėjo deramus mokslus ir pasirinko karo tarnyb�, nesgi j� rinkosi jų giminės antrieji sūnūs per i�tisus am�ius ir �itai dabar sutrikdyti jam būtų visai nederėj�.

Armijoje buvo mėgstamas, nes kareiviams nebuvo �iaurus � tik truputį, ir vykdė vadų įsakymus, neu�davinėjo kvailų klausimų ir dukart pam�stydavo prie� k� nors pasakydamas, o ir �iaip � daugiausia tylėjo. Turė Tibelijus Magnussonas mėgo stebėti ir i� savo pastebėjimų darė vien� neklystam� i�vad� � draskykis nesidrask�s, �ūkauk ne�ūkav�s, o vis tiek įvyks tai, kas turi įvykti ir lemta. Jis nesuprato tokių �monių kaip jo generalinis vadas, didysis Karlas Gustavas Rehnskioldas[26] � mėgėjo trankyti kum��iu į stal�, rėkauti, dau�ytis, duoti lazdų, siautėti iki i�raudimo ir tirtėjimo, o paskui kviestis gydytojus, kad nuleistų jam krauj� ar dėtų dėles tul�iai i� kūno pa�alinti. Turei Tibelijui Magnussonui, jei atvirai, labiau prie �irdies buvo jo didenybė karalius � palyginti jaunas, ramus, �alto �vilgsnio, bet ne ma�iau valdingas ir keliantis baim� � jis nesisvaidė perkūnais, bet tyliu balsu arba i�vis tik begarsiu plunksnos brūk�telėjimu nuteisdavo mirti. Tad kol Turės Tibelijaus Magnussono armijos broliai rėkavo, piktinosi, bandė mai�tauti ir netgi �vanginti ginklais prie� jo didenybės redukcijon�, Turė Tibelijus Magnussonas sėdėjo sau, tylėjo, neskubėjo k� nors sakyti, laukė, kas bus, ir galiausiai smarkiai i�lo�ė i� jo didenybės indelningsverko[27], tad dabar turėjo kelet� dailių dvarų, daili� ir klusni� �viesiaplauk� �mon�, Lovis�, kuri� per pastaruosius penkerius karo metus matė, sudėjus, gal kokias keturias de�imtis dienų, du, veikiausiai sveikus, per tas keturias de�imtis dienų padarytus vaikus, i� kurių kol kas matė tik vien�, o apie kit� su�inojo i� pusmetį keliavusio lai�ko, vien� karali�k� piniginį apdovanojim� u� pasi�ymėjim� mū�yje ir nepaliaujam� kosulį, u�gyvent� �emaitijos giriose, turbūt nakvojant ant �altos, pelkėtos �emės ar u�gėrus nesveiko vandens. Turė Tibelijus Magnussonas būtų visk� i�kent�s � ir �altį, ir nepriteklius, ir kariav�s sau toliau deramai, kaip ir tiko jo didenybės armijos karininkui, bet, savo nelaimei, jis vien� kart� nederamai prarado savitvard� ir padarė nedovanotin� klaid�. Todėl jis dabar kartais sav�s klausdavo, kaip viskas galėjo būti, jei tada, beveik prie� metus, velnias jo nebūtų ne��s padegti to dvaro svirno � juk jie galėjo kaip visada por� vyrų paskersti, kelet� moterų duoti kareiviams, kas nori; i�sivesti gyvulius, i�ve�ti grūdus ir visk� palikti plyn� � iki kito derliaus, iki kito karto, nes ar ma�a k�, gal tektų grį�ti vėliau. Betgi ne, jis nė pats ne�inojo, kam reikėjo visus suginti į trobesį, kam reikėjo suspirginti aimanuojan�ius pusmirius senius ir klykian�ius ma�us vaikus, ir kas jiems tada u�ėjo � juk netgi jo didenybės buvo liepta �varinti, grobti, imti atsargas, truputį pa�udyti civilių, bet pernelyg jų nenaikinti, nes karas ilgas, o pergalės atveju būtų reikėj� ir baud�iauninkų, ir dvarų; kas, kad �io kra�to dvarai buvo niekam tik�, daugiausia mediniai, tad u�kariavus būtų tek� juos griauti ir statyti naujus. Jam tų valstie�ių svirne nebuvo itin gaila � karas yra karas, ir, Dievas mato, jei reikia � nu�udai ir daugiau, o �is kra�tas, kad ir derlingas, buvo netik�s: kaimai � netvarkingi, nuskurd�, �monės � apsileid�, negra�ūs, laukiniai, kai kurie � ne k� geriau u� gyvulius, jų ponai � vaidingi tu��iagarbiai kvailiai, buk� pasipūtim� keliantys auk��iau u� �alies interesus, tad tik laiko klausimas buvo, kada kas nors juos u�puls. Ir jų kariuomenė Turei Tibelijui Magnussonui, kiek matė, buvo juokinga, mat kiekvienas ponas pats �aukė karius, o anie, jei ir ėjo į pulk�, tai pulkai tarpusavyje nesutarė ir vaidijosi, nes dėl kokių niekų nesutarė jų skystapro�iai vadukai. Tik pamanyti � prie� pat kovų prad�i�, prie�ui jau stovint prie lietuvių sienų, tie sugebėjo susipliekti į tikr� pilietinį kar�, mat vienas jų karved�ių ir dar trys jo broliai buvo u�vald� svarbiausius kunigaik�tystės postus, likusieji dėl to pasiuto, susibūrė, parei�kė atsiskiri� nuo valstybės ir pripa�įstantys saks� savo karalium ir susikovė vienas prie� kit� kruvinam mū�yje. Ir tai tokiu metu, kai aplink brendo visuotinis karas � ir saksai, ir prūsai, ir rusai, ir danai, ir Hanoverio kunigaik�tija jau �vangino ginklais, ir kada �is pūlinys pratrūks kraujais, buvo tik laiko klausimas, o �itie, lietuviai, u�uot ruo��si � pe�ėsi; betgi nereikėjo stebėtis tokiu i�gverimu, ko norėti � juk jie nesugebėjo nė uniformomis savo kareiviams pasirūpinti, gerų geriausiu atveju tik karininkai jas ir turėjo, o ir tų dauguma buvo �iponuoti it turkai, skvernai ir ilgos rankovės tik trukdė ir galėjo kovoti raiti su kardu, bet pėstininkams ir su �audmenimis tas buvo sunkiau. Tokio kvailumo, tokio nederamo elgesio jis niekaip negalėjo suprasti; tad ne, jam jų nė kiek nebuvo gaila, patys kalti, ir kartais, eidami per itin skurd�ius kaimus, kur baud�iauninkai tarsi gyvuliai smirdo skarmaluose ir prirūkusiose pusiau �eminėse, o da�nas plikbajoris ar netgi bajoras gyveno taip, kaip �vedų pras�iokai, jie ma�umėl� pa�udydavo; tad jie, nėra ko �ia slėpti, jautėsi dar� visai ger� darb� valydami kra�t� taip, kad silpnieji nunyktų, o kiti � dar �iaip taip, ir kartais, matydami, kad nusiaubtas kaimas jiems perėjus vis tiek mirs badu, jie tiesiog paskubindavo vis� reikal�, priki�dami degl� prie kokio �iaudų stogo. Visa tai Turė Tibelijus Magnussonas suprato, tai buvo derama, nei�vengiama karo tvarka, tik nesuprato, kaip jis tada prarado savitvard� ir davė vali� ne sveikam protui, o ka�i kokiam piktumui prie� tuos puslaukinius �mogėnus tam vienam vieninteliam kaime, nes tatai buvo nereikalinga, ten dar buvo galima grį�ti ir kit�met, jau nuėmus derlių, o ir �monės buvo i� pa�iūros tik pusėtinai nusigyven�, ir jie pasielgė nelabai deramai � padegė juos vien dėl tu��io malonumo ir kvailos pramogos, tarsi ka�in koks �ėtonas būtų pakurst�s, ir jis atitoko tik tuomet, kai buvo jau per vėlu, liepsnos, prarijusios paskutinius klyksmus, ū�damos �ovė į dangų, ir jose tik keistai juokingai, tarsi popieriniai, raitėsi juodi anglėjantys kūnai. Kaip ten bebūtų buv�, Dievas, o gal vietiniai pagonių stabai jiems atker�ijo � i� ka�i kur netikėtai atsirad�s �emai�ių būrys juos taip i�skerdė, i� �imto liko tik a�tuoniolika, ir tuos jų likusius persekiodami taip paklaidino girioje, kur jie dar u�gėrė ka�in kokio nuodingo vandens, nuo kurio visi beveik i�protėjo ir matė keistas dvasias, kurių dabar nė nenorįs prisiminti, o vėliau taip jiems sujaukė vidurius, kad vos liko gyvi. Bet blogiausia buvo ne dvasios ir monai, o tai, kad po ano ypatingo u�puolimo jų suma�ėj�s būrys taip atsiliko nuo pagrindinės kariuomenės, kad, �inant negailesting� ir kiet� jo didenybės tvark�, jie jau seniausiai buvo paskelbti dezertyrais. Tad nieko kito neliko, vis tiek juos būtų su�aud�, todėl t� jie ir padarė � virto dezertyrais, nes Turė Tibelijus Magnussonas turėjo septyniolika likusių uniformuotų, dar nevisi�kai nudriskusių vyrų ir galėjo lengvai puldinėti sau nedidelius dvarelius, kurių gyventojai gi neskyrė � jie kartu su armija ar ne, jiems jie tebuvo siaub� kelianti �vedų armija ir tiek.

Betgi dabar jis nenorėjo padegti, nusiaubti ar sunaikinti � jie teie�kojo vietos sau ramiai per�iemoti, todėl visi�kai atsitiktinai vienam jų, �valgui, i� kitos e�ero pusės i�vydus ma�ytį mūr o dvarelį prie�ingame krante, nepa�ymėt� jokiam jų turimam �io laukinio kra�to �emėlapy, kur buvo tik didieji miestai, kai kurie stambesni ba�nytkaimiai ir, labai apytikriai,�� upės, mi�kai ir e�erai, jie nedr�siai nud�iugo, nes mūrai buvo gerai, kaip ir buvo gerai gamtos apsauga nuo e�ero pusės, ir kelet� dienų jie pritykoj� stebėjo padėtį, bet gyvenimas tame nuo�aliame dvariūk�tyje buvo apmir�s, daugiausia tik valstie�iai ir tarnai slampinėjo apytingiai u�siimdami savo kasdieniais darbais, jokių ginkluotų vyrų ar kariuomenės pajėgų ten nebuvo matyti, vien lakstė keli viauksintys neįsivaizduojamo bjaurumo mi�rūnai �unėkai. �itai Turei Tibelijui Magnussonui baisiai pritiko � u�mir�tas Vie�paties ir �emėlapių sudarytojų, neapsaugotas kampelis vidur mi�kų, ant e�ero kranto, ir todėl dabar jie stovėjo ryto au�roje ant jo slenks�io, ir, kosėdamas, jis nusprendė pasielgti deramai � paskelbti u�kariautojo teise perim�s �į dvar� jo didenybės �vedijos karaliaus Karolio XII nuosavybėn iki tolesnio prane�imo, ir todėl nejuokais sutriko, kai u�simiegoj�s tarnas i� nuostabos �ūktelėj�s u�trenkė jam prie� pat nosį duris, su�vangino velkėmis ir tekinas pasileido ka�in kur, kaip galima buvo spr�sti i� �ingsnių, vir�un.

Jis nepuolė lau�tis vidun, mat i� savo patirties geriausiai �inojo, jog kartais tereikia palaukti, o belaukiant � ramiai pasvarstyti. Namo su i�lau�tom durim per tokį �altį jam visai nereikėjo, juk jas pataisyti būtų u�truk�, ypa� jei to būtų ėm�si prie�i�ki visk� vilkinantys valstie�iai. U�pulti jų i� u�nugario irgi niekas negalėjo tokioje ank�tybėje, o �turmuoti ar padegti jie visada suspės. Tad jis nutarė valandėl� kit� palaukti ir atsisuk�s mostu nuramin o savo karius � i�vargusius, sumankytomis kepurėmis, suply�usiomis vasarinės uniformos kojinėmis ir purvinais autais, apibrizgusiais mėlynais mundurais, kurių geltonos odos atvartai ir perpetės dabar buvo patamsėj� nuo kelio purvo ir riebaluotų pir�tų; jie buvo alkani, i�siilg� �ilumos, kar�to viralo ir mink�to guolio � kad ir �iaudų kūlio, apdengto gūnia. Ne, jie �ia atvyko ne naikinti, o pagyventi � bent jau iki pavasario, jei Dievas duos,�� tad geriausia buvo veikti gra�iuoju, ramiai, o tada, atsigavus, atgavus jėgas, nes per tas klajones jau ir taip dar du mirė apsirg�, bus galima palankiai progai pasitaikius susisiekti su likusiais daliniais. O dabar jis buvo link�s valandėl� luktelti, kas bus, juolab kad viduje jau girdėjo balsus ir bruzdesį, ir galiausiai � atstumiamas velkes, ir todėl davė �enkl� savo kariams nukreipti mu�kietas ir durtuvus tiesiai į duris, ir tyliai sau mintyse skai�iavo, kokio pasiprie�inimo galėtų tikėtis, tuo pat metu atlau�damas savo ginklo gaiduk�.

Ego� rex Sueciae, vos� possesio in majestatis� ego, Ture Tibelius Magnusson denuntio vos possesio � jo lotynų kalba ir �iaip niekada nebuvo sklandi, bet dabar jis bevilti�kai susipainiojo ir pamir�o prie� tai mintyse kruop��iai sudėliot� sakinį, mat prie� jį stovėjo ne koks persigand�s ūsuotas bajorėlis su �iponu, piktai i�trauktu dreban�iu kardu, trimis sūnumis ir u� pe�ių besislepian�iu storos �monos kyku, bet jauna, daili moteris, kad ir paskubom apsirengusi, ta�iau skoningai ir brangiai, buvo matyti � auk�tos kilmės, ir jos tamsūs plaukai netgi greitomis buvo susukti į kuod�, nors ant vieno �ando, po auk�tu skruostikauliu, dar tebebuvo matyti pagalvės su nėrinio kra�teliu įspaudas, ir jos akys � didelės, pilkai �alios � dabar �velgė ne su baime, o veikiau su nuostaba, kad ka�kas j� drįso pa�adinti; ir jis tokio vaizdo nebuvo regėj�s gal trejus metus. Turė Tibelijus Magnussonas dabar galvojo vien apie tai, kaip jis pats, neskaitant tų kelių i� bėdos i�prievartautų valstie�ių, yra seniai neturėj�s tikros moters, turbūt paskutinės ir būta jo paties �monos, įdomu, kaip Lovisė dabar gyvenanti, ta�iau ir nud�iugo, kad pirmai progai pasitaikius, kaip ir dera nugalėtojui, galbūt galės paimti �i�, dabar stovin�i� ant savo namų slenks�io. Quod? que? klausė ji, ir �įkart jis susivald�s ir beveik neu�sikirsdamas pakartojo perim�s dvar� jo didenybės �vedijos karaliaus nuosavybėn, betgi i� jos akių buvo galima matyti, kad ji nesuprato � ji papras�iausiai nemokėjo lotyni�kai; nei lau�ytai, nei skland�iai. Subsisto, essum, victus[28] � bandė mostais ai�kinti jis, bet galiausiai kapituliav�s prie� neklusni� romėnų kalb� ir moters nesupratim� pamojo vienam i� karių, mokan�iam kelis �od�ius lenki�kai, ir i�kilmingas Milkantų dvaro perėmimas jo didenybės �vedijos karaliaus nuosavybėn neribotam laikui klaidingai ir visai nei�kilmingai pagaliau buvo �iaip ne taip i�ai�kintas.

Jie įsitaisė dvare ne kaip nugalėtojai, o veikiau kaip kvartirantai, kaip nemokūs nuomininkai, nes juk taip ir derėjo prie�ui, nesutikusiam jokio pasiprie�inimo, o dar ir moters būta kilmingos, akivaizd�iai kilmingesnės u� Tur� Tibelijų Magnusson�, kuris visgi irgi buvo bajoras, nepaisant visų aplinkybių. Tad Turė Tibelijus Magnussonas u�ėmė vien� i� kambarių antrajame auk�te, gretimame įsitaisė jo adjutantas, likusieji įsikūrė pirmajame auk�te, ma�ojoje menėje, kur patiesė savo guolius ant �iaudų mai�ų, nuklotų gūniomis, ir pastatė ilg� stal�, kuris i�ties tebuvo keletas lentų, u�mestų ant kry�iokų, ta�iau ant jo jie sėkmingai kim�davo senkan�ias Milkantų �iemos atsargas, ir pirmus vakarus jie pasiskerdė ir i�sikepė jautį ir smarkiai nugėrė turim� alų, ir elgėsi nepadoriai, net Turei Tibelijui Magnussonui vienam jų, Karstenui, teko gerai u�va�iuoti per ausį ir duoti truputį lazdų u� �lapinim�si į �idinį, mat jų �ia laukė ilgi �iemos mėnesiai, ir Turė Tibelijus Magnussonas nesiruo�ė jų praleisti i�viete paverstų kambarių smarvėje, juolab kad �itam dvare būta netgi tikro patogaus priveto, ir apskritai reikėjo elgtis deramai dėlei sav�s pa�ių ir nepaverst dvaro kiaulide, o �iemos atsargų � suėsti per mėnesį, ir todėl, kai jo kareiviai kuri� dien� suman� nudobti i�sivedė i� tvarto karv�, ir tarnams prane�us Ona Kotryna atlėkė i�siplaiks�iusi ir kaip mokėdama mostais ai�kino baksnodama į atsine�t� kalendorių, jis kaipmat suprato, k� �ioji norinti pasakyti, ir karvei buvo maloningai leista pagyventi iki pavasario.

Apskritai, Tur� Tibelijų Magnusson� stebino, kaip �ioji moteris jį supranta bene i� pusės �od�io, k� ten i� pusės � i�vis be �od�ių, nes ji vos vos mokėjo lotyni�kai, o jis � vos kelis �od�ius prancūzi�kai, nes tuo tarpu, kol Europos dvarai ir kunigaik��iai leliavo madinga kalba, jo didenybė karalius Karolis �vedams buvo u�draud�s vis� tos i�tvirkusios tautos pagedim� � ir mink�tus patalus, ir auksuotus �ilko baldus, ir nepadoriai i�taigingus drabu�ius, ir prabang�, ir tu��ių meilės paistalų pilnas knygas, ir, �inoma, pa�i� svetim� kalb�, tad jis buvo �i� �nekt� pamir��s jos net gerai nepramok�s ir dabar su ta moterim bendravo tik supratingais �vilgsniais, mostais ir vienu kitu �od�iu, bet daugiausia � tik sveiko proto per�amom i�vadom, mat toji moteris m�stė pana�iai kaip ir jis, nes, matyt, sveiko proto turėjo su kaupu, kaip ir derėjo jos kilmei. Todėl ji buvo rami, nesidraskė, nedarė kvailys�ių, ramiai valgė vakarais prie to paties stalo su juo, ir kai kart� po vakarienės jis priėjo prie jos ir lyg �iaip sau, praskleid�s garban�, pir�tais palietė jos ausyje kabantį perl�, ji nedrebėjo, nesimuistė, neskėlė antausio ir, akivaizdu, nepalaikė to meilinimusi, nes jis papras�iausiai tetikrino auskaro dydį, betgi moteri�kė galėjo jį dar pane�ioti � iki pavasario, iki to laiko, kai jie i�keliaus ir visa tai i�sine�, tad kol kas, kolei ji nekvailiojo, galėjo sau d�iuginti jo akį, nes, k� �ia jam slėpti, jam pa�iam paliko sėdėti prie stalo su gra�ia pasipuo�usia moterimi, ir jis netgi nebyliai jai u� tai atsidėkodamas neleido, kad vienas kareivių nusuktų sprand� jos baltam �uny�iui, mat tas kiauksėjo ant jo vyrų, visus varydamas i� proto, iki u�kimimo, ir vienam jau beveik trūko kantrybė, betgi ne, maloningai nusprendė jis, tegul ta supratinga moteri�kė turisi sau t� kvail� padar�, jei taip nori, tebus tai jo dėkingumo �enklan, ir dėkingumo �enklan jis rengėsi j� atlankyti jos miegamajame kurį nors vakar� ir būti dėkingai, kiek įmanoma, �velnus ir pagarbus tai Anai Katrinai, nes, regis, toks buvo jos vardas.

O Ona Kotryna nuo tos dienos, kai dvar� u�ėmė �vedai, beveik nemiegojo: dienomis ji vargo duodama tylius, paslaptingus nurodymus slėpti atsargas nuo prie�o kareivių, ir �ia kaip tik, kad ir kaip keista, pasitarnavo riestapir�tis Kristoforas Kniuk�ta � mat kai kas jau seniausiai buvo i�grobstyta ir ilsėjosi jo slėptuvėse, o kitk� jis rasdavo būdų tyliai i�ne�ti; dar pirmomis dienomis Ona Kotryna tramdė Jon� Ankant�, mat kar�takraujis Benkartėlis ne juokais rovėsi kuri� naktį pritykoj�s u�kapoti miegantį prie��, ir Ona Kotryna su Jonu Kareiviu grasinimais ir pa�adais jį įtikino to nedaryti ir i�vis dvare nė nesirodyti, nes, jei tikėsime kalbomis, �vedų karalius buvo bjaurus sodomitas, tvirkin�s savo gra�esnius kareivius, tai k� gali �inoti, gal ir tarp �vedų Milkantuose būta tokių, ir jaunam dailiam berneliui ver�iau buvo nelįst jiems į akis. O dėl seno luo�o berankio Jono Kareivio prie�ai nesuko galvos � kol jis atlinguodavo �ingine ar at�lub�iodavo i� Ankantų pės�ias, beginklis, tik su lazda, niekas pernelyg dėl tokio nesuko galvos, i� kur jis, nesgi niekur toli negalėjo nueiti ir niekam pakenkti. Ir i� kurgi tie �vedai galėjo �inoti, kad Ona Kotryna ir Jonas Kareivis i� tiesų dienų dienom tyliai rezgė būdus, kaip prisi�aukti pagalbos, o svarbiausia � i� kur. Valstie�iai � nei savi, nei juo labiau svetimi � �ia pagelbėti negalėjo, ir viskas į pietus nuo Milkantų jau buvo nusiaubta, i�tu�tėj� ir dirvonavo iki pat Varnių, o ir vyskupo ten gi būta be kariaunos, ir jie svarstė keli� per �iaur�, iki pirmos dar tebeveikian�ios pa�to pastotės ar �ygūno, i� kur būtų galėj� pasiųsti �ini� į Bir�us �viesiausiajam ponui, o tas jau �iūrėtų. O vakarais Ona Kotryna lyg niekur nieko pietaudavo su prie�u, mat jautė, kad tasai vargu ar �udys, veikiausiai � tik �iemos ir maitinsis, tad jos rūpestis buvo su�iūrėti, kad paliktų kuo ma�iau nuostolių, todėl jau patį pirm�jį ryt� ji suslėpė visa vertinga, o ir �iaip, matyti, �mogaus jo būta kilmingo, ir ji dar nuo Vilniaus antpuolių paminė, kad taip, �vedai apiplė�t � apiplė�davo, bet savo luomo �monėms ne karo lauke nebuvo itin �iaurūs, visgi, vienaip ar kitaip, prie�ai ne prie�ai, mū�iai � ne mū�iai, bet visų tautų bajorija buvo garbingi broliai ir seserys. Ir Ona Kotryna bijojo tik vieno � kad �isai tylenis nepasinaudotų u�kariautojui priklausan�ia teise į j�, betgi ligi �iolei jis elgėsi padoriai, iki pat to nelemto vakaro, kai nei i� �io, nei i� to atsistojo, priėjo ir �iūrėdamas tiesiai į j� �velniai palietė auskar� ir ji i� baimės net nutirpo, jai net kojas pakirto, nes jau buvo tikra � dabar jau tik laiko klausimas, kada jis j� prievartaus.

Ir nuo to vakaro ji ėmėsi ruo�tis savosios garbės nuplė�imui, kaip kitos kad ruo�iasi vestuvėms ar vienuolynui � nemiegojo alkovoje naktimis, nors duris u�sistumdavo savo skrynia, o lovon dėjo med�ioklinį peilį, po �iu�iniu � sen� kard�, kurį pati sunkiai pakėlė, ir laukdavo, laukdavo, nesudėdama bluosto, kada gi tas prie�as ateis lau�ti durų. Ji spėliojo � mu� j� �iauriai, grasins durklu, paims u�griuv�s jėga, o gal suri� virve ir �lyk��iai mėgausis ja supan�iota, o galbūt � apsvaigins į smilkinį ir atims garb� jai nė jo nejau�iant, kaip nutiko vienai vilni�kei bajorei prie� penket� metų, bet ji, �inoma, nepasiduos, visai kaip romėnų Lukrecija nepasidavė tironui Tarkvinijui, pasirinkusi garb� ir mirtį, betgi pati paskui ėmė abejoti savimi, gailėti na�laite liksian�ios Teofilės ir m�styti apie Biblijos Judit�, kuri pergudravo tiron�, jį pirma nugirdė, o tada nu�udė, i�gelbėdama ir savo garb�, ir savi�kių gyvybes. Tad ka�kuri� bemieg� naktį ji vis dėlto atstūmė skryni� nuo durų, pamaniusi, jog gali tuo sukelti triuk�m� ir įtarim� ir i�g�sdinti vaik�, jei tasai prie�as lau�is, ir laukė �vedo tirtėdama lovoje ir spausdama med�ioklini peilį, bet jis kaip nėjo, taip nėjo, ir laimei, nes vien� tų bemiegių naktų ji sum�stė, kad kas i� to, jei ims jį ir vis dėlto nu�udys � o kaipgi lik� kareiviai, ma�ne pusantro tuzino? Tikrai jau padegs ir dvar�, ir j�, ir visus i�pjaus, be jokios abejonės; ir ji nemiegojo toliau � laukė, klausydama kiekvieno kreb�telėjimo, kiekvieno grindlen�ių girg�telėjimo gretimam kambary, bet tik tegirdėjo jo rimstantį kosulį; tegirdėjo jį knarkiant ir keliskart � garsiai or� gadinant ir kūrė planus, kaip jį numarinti, o tarpais dr�sino save jos nei�vengiamai laukian�iam �lyk��iam pa�eminimui, gaivindama savo atmintį Jono Izidoriaus suteiktais nemalonumais, bandydama prisiminti, kaipgi atrodo tas vyri�kas kūnas ir jo baugus įnagis, į kurį anks�iau taip niekada ir neprisiversdavo pa�iūrėti, o pary�iais, i�sikankinusi, pagaliau u�migdavo ir regėdavo sapnus, atkeliavusius i� biblinių prievartavimų istorijų ir matytų nepadorių paveikslų � dorovingoji nuoga Zuzana ir j� stebintys ga�lūs, palau�ti norėj� i�tvirkėliai seniai; i�tikimoji Lukrecija, puolama tirono Tarkvinijaus, pergalinga Judita, laikanti nukirst� galv� to, kuris, galbūt, k� tik gėdingai buvo joje, ar, galiausiai, gra�uolė Estera, paaukojusi garb� nuo�miajam Ahasuerui, kad kilniai i�gelbėtų sav�j� taut�. Dar vien� naktį, bla�kydamasi tarp nemigos ir tų ne�vankių sapnų, ji, regis, rado i�eitį, i�gelbėsian�i� ir josios garb�, ir josios dvari�kius � jei tik kėsintųsi į josios garb�, ji pasiry�o it Judita nugirdyti jį ir nunuodyti, įpylusi į vyn� tru�yznos[29], kurios juk turėjo tame buteliuke su kaukole ir lotyni�ku įra�u, ir ji i� slaptavietės, kur buvo padėjusi, kad Teofilė nerastų, i�sitraukė mirtį ne�an�ius miltelius ir nuo �iol pasiry�o dien� naktį ne�iotis su savimi, o alkovoje, menėje ir bibliotekoje prikai�iojo taurių ir vyno butelių � kad būtų po ranka, �vedų tironui nugirdyti.

Ji jau buvo beprarandanti viltį, jau buvo bei�senkanti nuo nemigos, nuo naktinių baimių ir berg�d�io laukimo to, kas anks�iau ar vėliau turėjo būti nei�vengiama, kai tas neken�iamas �vedas pagaliau atėjo � visi�kai atsitiktinai, dienos aky, pro praviras langines plieskiant retai �iemos saulei ir metant ant bibliotekos popierių ir knygų ry�kius spindulius, kuriuose �aidė ma�ytės dulkelės. Ten ji sėdėjo, kaip ir kiekvien� popiet�, bandydama suvesti gal� su galu ir dalinti turimas atsargas į skai�ių dienų, likusių iki bent jau sudygs dar�ai, dalinti taip, kad u�tektų ir namams, ir �vedams pasotinti, ir, jei bėdai prispyrus prireiks, la�ininkams i�maitinti, kai vos pasibeld�s, bet nelaukdamas leidimo įėjo tas �vedas, leitenantas ar kapitonas, ji neskyrė jų �enklų, ir, vos jam į�engus, ji tikrai i�sigando ir �įkart � ne dėl garbės, o dėl savo gyvybės, mat rankose jis laikė ne k� kita, o lai�k�, prie� por� dienų slaptų slap�iausiai įduot� lai�k� Jonui Izidoriui Norvai�ai, kurį pasiųstas bernas turėjo pamėginti�nune�ti iki pirmo pa�to �ygūno, ir �vedas dabar buvo įnirt�s, jis ka�i k� kalbėjo nebe lotyni�kai, o �vedi�kai, jo bly�kūs skruostai buvo įraud�, pir�tai gniau�ė jos ra�yt� popiergalį ir netgi delnu jis nesusivald�s trinktelėjo keliskart į stal�, sukeldamas dulkes, o i� paskos atsek�s vienas kareivis beprasmi�kai mėgino i�versti t� �vebeld�iuojan�i�, gomurin� tirad�, kurioje lū�tan�iu balsu jis vis kartojo meningsl�sa tomtar[30], bet vertėjas tik nespėdamas lemeno: �ponia kvaila, nedaryti, u�mu�ti", ir Ona Kotryna suprato, kad dabar j� tikrai nu�udys, ir ji suprato, kad toji, negarbės ir pasiaukojimo, akimirka pagaliau atėjo, ir ji tapo keistai rami, nes suvokė: �dabar", mostu pakvietė �vedus sėstis ir, �altakraujė kaip tikra tautos gelbėtoja, pasuko link vienos spintų, kur buvo jos paslėptas vynas ir rastieji nuodai, pripylė taur�, paskui nema�iom krestelėjo ir net spėjo pataikyti ma�ytį nematom� �iupsnelį miltelių i� to flakono su nuodais ir kankinan�i� pragaro mirtį �adan�iu u�ra�u Cantharidae. Ji nė kiek nenustebo nei kai �vedas atleido savo pakalik�, nei kai pasuko i� vidaus rakt� duryse, nei kai galų gale, prie� i�lenkdamas taur�, mostu liepėjai pa�iai pirma i�jos paragauti: ji suprato, mirties valanda � dabar, ir k� gi, jei reikia, ji mirs kaip Samsonas, bet nusine� su savim ir �į filistin�, ir ji nugėrė ger� gurk�nį, �altai, kupina didybės stebėjo, kaip prie�as i�geria mirtį, ir dabar pati laukė jos pirmųjų �enklų savyje.

Vynas lengvai nuslydo Turės Tibelijaus Magnussono gomuriu ir maloniai pasklido po kūn�. Jam buvo �iek tiek gėda, kad dabar �tai taip nederamai prarado savitvard�, nes toji Samogicijos moteri�kė jį supykdė, i�mu�ė i� vė�ių savo kvailumu, savo trumparegyste ir tuo, kad i�daviki�kai nederamai ie�kojo pagalbos � ir tai atsidėkodama u� vis� jo gerum�, u� jo maloningum�, u� tai, kad pasigailėjo jos ir josios skurstan�io dvaro, tų nevykusių netikėlių, u�uot paleid�s visk� dūmais velniop. Ir dabar jis nekentė pats sav�s, kad taip supyko dėl jos i�davystės, pratrūko nederamai, netgi trankė kaip koks vaiki��ias delnu per stal�, bet jam buvo skaudu; apmaudu dėl tokio jos nedėkingumo, juolab kad sulig kiekviena diena ji tiko jo �ird�iai vis labiau ir labiau; gėrėsi jam po oda, smelkėsi į jo mintis ir jis netgi laukdavo pamatyti j� praeinant kambariais ar sėdant prie stalo, ir po �itiekos metų tarp �iurk��ių kareivių jam buvo vėl malonu �iūrėti į ma�y�ius bruo�us, į ilgus plaukus, į dailiai aksomu suver�t� liemenį ir gra�ius drabu�ius; gra�u �iūrėti ir tiek, tarsi besigėrint trapia gėle, kuri� bet kada gali kas nors � o gal net ir jis pats � palau�ti ir sutrypti, ir moterys apskritai buvo �velnios, netvarios, kvepian�ios, ir to jų �velnumo kartais taip stigo kario gyvenime � tarp pakinktų, ne�varos, nuospaudų, prakaito, smarvės, baimės, �aizdų ir mir�ių, ir jis kartais truputėlį ilgėdavosi savo �monos, kuri� taip menkai pa�ino, o tas gro�io ir �velnumo akimirkas jau buvo beveik ir pamir��s, ir vien prisimin�s savo Lovis� jis kilnia�irdi�kai nelietė, nenuskriaudė �iosios, betgi ji nedėkingai to neįvertino ir elgėsi neprotingai, nederamai. Ir kai ji pasiūlė jam taur� vyno, jis tarsi pamatė sugrį�tant jos deram� elgesį ir sveik� prot�, bet su �ita klastinga tauta niekada negalėjai �inoti, todėl liepė jai paragauti, ta�iau ji atsigėrė pati ir be baimės, ir jis � taip pat, ir dabar vynas maloniai u�liejo jo pyktį ir jis nusprendė visgi būti jai gailestingas, nes, po paraliais, ji buvo gra�i, ir sakyk tu k� nori, gra�i, i�didi ir prie�i�ka, ir jo valioje, u�rakinta �ia u� �ių durų, viena, be pagalbos ir jis pajuto, kaip kartu su jos vynu jam po kūn� nesulaikomai plinta geismas, toks stiprus, kokio niekad dar nejautė, pajuto, kaip jis tvinksta, kaip visa gyvastis jam plūsta į slėpsnas it skaudus krioklys, ir dieva�i, jis pamanė, niekada dar nesu buv�s toks gyvas, toks ne�emi�kai gyvas it patsai karo dievas, ginkluotas mirtinu savo kūno kalaviju, besiver�ian�iu i� drabu�ių. Ir Turė Tibelijus Magnussonas jau nebegalvojo, derama tai ar ne, bet atsistojo, priėjo prie jos ir savo randuotu, kardo nuospaudų i�margintu delnu suėmė kakl�, matydamas, kaip jos i�kirptė beregint rausta, ir toliau jau nieko nebegalvojo, tik tai, kad turįs tuoj pat būti vienas su ja, ji bla�kėsi, plazdėjo it vėliava mū�yje, jis vargiai pamena drėsk�s, plė��s, atvarst�s drabu�į, jaut�s to kūno plakim� ir tekan�ius jųdviejų syvus, pamena j� uod�s, gėr�s ir valg�s be soties, kankin�s ir glost�s, ir turėj�s ant stalo, prie spintų, tarp krintan�ių senų knygų srauto, ant �emės, ant nukritusios u�uolaidos kaugės, tarp kutų, priremt� prie sienos ir dar ka�in kur, atsigriebdamas u� visus tuos metus, tik �tai paskui jam sustojo �irdis ir laikas, jis i�siver�ė, ir, regis, jis mirė, ir prisikėlė jau temstant, ir jos �alia jau nebebuvo.

Ona Kotryna buvo vir�uje, vėl u�stūmusi skryni� ant kambario durų ir drebėdama meldėsi �ven�iausiajai Dievo Motinai � pasruvusi a�aromis ir bu�iuodama rankose laikom� kry�ių, mat buvo tikra, jog tai, kas k� tik nutiko � nutiko �ėtono valia; ji buvo tikra, kad j� k� tik buvo apsėd�s pats tikriausias inkubas[31], atėm�s jai prot� ir i� vidaus ne�moni�ka jėga drebin�s kūn�, ver��sis lauk i� jos įs�ių, nes tai, k� ji patyrė, prilygo girtumui, beprotybei ir, t� ji bijojo prisipa�inti pati sau,�� tokiai bauginan�iai velni�kai palaimai, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, ir �itai negalėjo būti i� �io pasaulio, ir jau tikrai ne siųsta dangaus, t� ji suprato, vos atitokusi, �itai buvo netyra ir lydima kaltės; ir kūnas, apleistas demonų, vis dar virpėjo, ir buvo vietomis rausvas, nubrū�intas ten, kur jį lietė skusti �vedo skruostai � ant krūtinės, strėnų, �launų ir pe�ių; jos kūnas buvo drėgnas, supluk�s, sulip�s ir i�rodė it laukas po mū�io tarp i�tar�ytų drabu�ių kalvų; �alia gulėjo miegantis, bet dar lyg nemir�s �vedas � vėl svetimas, baugus ir, baisiausia,�� irgi jos nukankintas: ji pamena kandusi, drėskusi, tarsi norėtų pasiglem�ti, suryti, atker�yti likimui, Jonui Izidoriui ir visiems vyrams. Tik dabar į jos kūn�, apleist� inkubo, pama�u grį�o pojū�iai, svaigo galva ir ka�in kas diegė, skaudėjo � pasirodo, tai buvo knygos, mat biblioteka po demonų siausmo atrodė ne k� ma�iau nuniokota, ir Ona Kotryna, pasikėlusi ant alkūnių, i� po nugaros sau i�traukė du skaud�iai bedan�ius tomus, ka�in kokį į juod� od� įri�t� rankra�tį su auksu spaustu Norvai�ų herbu ir kit�, ir kit� tokį pat kietai įri�t� veikal�, Theatrum Diabolorum[32] tatai tik patvirtino jos blogiausius įtarimus dėl velnio apsėdimo � �itie Norvai�ų namai ir visa ta giminė irgi buvo velnio apsėsti, Vie�patie, jai padėk. T�vakar ji norėjo nei�eiti i� kambario, ta�iau bijojo, kas bus, juk reikėjo nusileisti vien patikrinti, ar prie�as mir�s, ar tebegyvas, betgi apa�ioj tapo ai�ku, kad jos aukos būta beprasmės � jis atėjo, gyvas sau ir sveikas, lyg niekur nieko atsisėdo prie stalo, ir jie kaip visada tyloje valgė vakarien�, ir �vedas niekuo nei�sidavė pamen�s tai, kas t�dien įvyko, ir viskas buvo kaip kasvakar; tik �tai naktį jis atėjo tiesiai pas j� į alkov�, tyliai u�rakino neu�stumtas duris ir vėl paėmėj�, dreban�i� i� siaubo, prievartos ir baugaus malonumo nuojautos, i�siver�usios sald�iais virpuliais, ir �įkart buvo �velnus, buvo kitoks, tik kelias akimirkas laikė jai delnu u�spaud�s burn�, kad tamsiosios dvasios nei�siver�tų kartu su gėdingos palaimos �auksmu.

Ilgainiui tarp Onos Kotrynos ir u�kariautojo �vedo nusistovėjo paliaubos, sutvirtintos jųdviejų tylos paktu � jis ir jo būrys ir toliau elgėsi kaip kariai kvartirantai, nemokantys nuomos, bet ir neskriaud�iantys dvaro gyventojų, o ji, tuo tarpu, įtikino savo s��in�, kad slaptas, nebylus, abipusiu susitarimu vykstantis kasnaktinis prievartavimas yra kaina, kuri� ji kilnia�irdi�kai moka, pra�ydama Vie�paties atleidimo u� savi�kių gyvybių i�saugojim�, ir toji kaina vis labiau ir labiau pana�ėjo į taikų senų sutuoktinių vedybų kontrakt�, ir nors jis, kaip ir anks�iau, įsėlindavo slap�iomis, ir jie baisingai saugojosi, kad namai nesu�inotų, tik kartais, kaip t�kart, kai apa�ioje prisigėr� �vedai savaip bliovė �ventų Kalėdų dainas, jie taip ir nesuvaldydavo savo garsių aimanų, ta�iau, laimei, jų niekas negirdėjo, bet, ilgėjant dienoms u� lango, prievartos aktai buvo vis ma�iau ir ma�iau prievartingi, ir dabar Turė Tibelijus Magnussonas ateidavo ramiai, kasnakt tuo pa�iu metu, visiems sumigus, tyliai, kad nekauk�ėtų, u� durų palikdavo savo pu�nis, tykiai atsisėd�s ant lovos nusimaudavo kojines, tvarkingai sulankst�s pakabindavo kelnes, mar�kinius ir perpet� su dir�u bei kardu ant kėdės ir i�sitraukdavo paties atsine�t� �luost� ar rank�luostėlį, mat deramai rūpinosi, kad nebūtų nepageidaujamų pasekmių, ir ramiausiai tam naudojo kunigų grie�tai draud�iam� būd�, o pabaig�s savo juod� darb� da�nusyk dar ir likdavo ligi �vintant, dalindamasis lovos �iluma su Ona Kotryna, juolab kad �iema pasitaikė tais metais kaip reta �alta ir speiguota, bet �altis jai �iemet buvo stebėtinai nebaisus, nes dabar ji jautėsi taip, tarsi jos gyslomis tekėtų srautai gyvų skruzdėlių ar sroventų i�lydytas metalas, kaitinantis j� dien� naktį i� vidaus. Taip juodu ir gyveno susaistyti tylos ir geidulių, palaimingoje saviapgaulėje, jog niekas ne�ino apie jų nuodėm�, nors i� tiesų visi namai visk� seniausiai �inojo ir nutuokė, mat tik aklas, o ne visur �mirinėjantys tarnai ir nami�kiai, galėjo nematyti i�daviki�kų �enklų, o ir raustantis Onos Kotrynos veidas, �vilgan�ios akys, papur� blizgantys plaukai ir �vitri katės eigastis bylojo be �od�ių apie nuodėming� naktin� palaim�, beveik negrau�iam� s��inės, nes ji gi buvo prie�o belaisvė, o bet k� tarnai galėjo sakyti � juk i� tiesų buvo laimė, kad priglob� prie�us taip lengvai atsipirko ir buvo vis dar gyvi ir sveiki, tiesa, kad ir var�omi pusiau kaliniai bei apvalgomi, bet vis geriau, nei po velėna. Ir netgi ma�oji Teofilė ka�in k� nutuokė, nes nekenLė mirtinai to atėjūno ir kart� net, kaip vėliau paai�kėjo, patarta Benkartėlio, tyliai i�slinkusi naktį i� savo buveinės, į paliktos �vedo pu�nies pad� įsmeigė a�tri� vinut�, ir tasai vėliau ilg� laik� skaud�iai �lubavo; ir �inojo ir Benkartėlis, ir Jonas Kareivis, ir Kniuk�ta, kuris ne juokais pavydėjo, o bet k� gi, i�ties, jie galėjo sakyti � ponus auklėti buvo ne jiems, ir �inojo kai kas ir apylinkėse, daugiausia dėkoti reikėjo �arėnų klebonui, mat t� skurd�iai kalėdojantį dvaro prieigose sustabdė valstie�iai ir pasakė, kad Milkantai u�imti �vedų ir poni� jie laiko paėm� nelaisvėj, niekur neleid�ia jai i�eiti, nė į pamaldas, ir �vedų kapitonas gyven�s su belaisve kaip vyras su �mona, �nib�dėjosi jie; taigi, �ie bei tie ir apylinkėj �inojo, bet nieko nesakė, nes kra�tas kariavo nebe pirmus metus ir tokių tad būta laikų � dukart pagalvojus, nereikėjo pernelyg skubėti smerkti, nes dar neai�ku, kaip ten visiems būtų buv� geriau, ir kartkartėmis tik kuris nors i� nami�kių, o labiausiai � Jonas Kareivis kvar�ino galv�, k� apie visa tai būtų pasak�s �viesusis ponas Jonas Izidorius Norvai�a, jei tik būtų �inoj�s, kas vyksta, bet jo jau �ia niekas nematė daugelį metų, o ir prie� tai regėdavo tik kaip jaun� mėnulį, nes jis vis kariavo, taigi, apie jį �ia galvodavo gana retai.

�aunusis rotmistras Jonas Izidorius Norvai�a, nors ir pakrik�tytas �ventojo Izidoriaus garbei su viltimi, kad gausins giminės �emes ir turt�[33], buvo tikras karys nuo pat prigimimo � �aidė tik su mediniais kardais, lankais ir �irgeliais, vėliau anksti į rankas paėmė tikr� ginkl�, �iokie tokie mokslai jam ėjosi sunkiai, ir savo tėvo � pagarbiai bijojo, o Jon� Kareivį � mylėjo it sav�. Parako i�dagos ir kraujo kvapas Jonui Izidoriui atstojo geriausius kvepalus, jis mėgovyrijos draugij�, jos susitelkim� ir tyl� ar, prie�ingai,�� dr�sinan�ius �iurk��ius pok�tus prie� mū�į, tos vyrijos brolyb� � po kovos, kai apraudami �uvusieji, o lik� gyvi �ven�ia kaip patrak� i�saugot� gyvastį, ir jis �inojo, kad ginklo brolis � tai tas, kuris lieka �alia, net kai kraujo brolis i�duoda, ir net pasitaikan�ios pulke rietenos, vaidai ar pyk�iai, stipriųjų kum��io galia ir dvasios vir�enybė prie� silpnuosius jį d�iugino, kaip kad d�iugina gaivus oras. Jam patiko paklaikusių �irgų �vengimas ir artilerijos salvių griaustinis, o did�iulių �pi�inių karo būgnų dundenimas jam palaimingai sutapdavo su jo paties baimingais �irdies dū�iais, ir kai sustojus vakarėjant nuo tų būgnų būdavo nuimamos i�temptos odos ir jie virsdavo katilais vir� lau�o ugnies � jam patiko ir prastas kareivi�kas viralas, ir kietas guolis apskritoj palapinėj po �vaig�dėtu dangum, patiko �valgyba, planavimas, puolimas, pergalės, triumfas ir ėjimas į mū�į, kai akla dr�sa paima vir�ų prie� nor� gyventi, ir jam netgi patiko paties gaunamos �aizdos skausmas, svarbu, kad ne luo�inan�ios, ir patiko justi savo kard�, smingantį į svetim� kūn�, nes tomis akimirkomis jautėsi didis, narsus, neįveikiamas � kai i� tiesų �irdies gilumoje pats �inojo es�s papras�iausias bailys.

Juk i�ties jis visko bijojo dar nuo vaikystės � bijojo �al�io, vorų, lervų, mirties; bijojo vinimis prikalto Nukry�iuotojo krauju gargan�iomis �aizdomis ba�ny�ios bobin�iuje ir mirtinai bijojo bar�kalais kleketuojan�ių raupsuotųjų pakelėse, bet, stebėtina, kartais bijojo ir viso to, kas sava, arti ir ranka pasiekiama: bijojo savo tikros motinos � kad supykusi toji i�eis į vienuolyn� ir paliks juos, ir bijojo savo paniurusio tėvo ryk�tės; ir tik kitur, svetur ir tarp svetimų, kur niekas jo ne�inojo, jis galėjo jaustis narsus ir būti i� naujo, patsai savimi. Bet labiausiai jis bijojo savo paties �monos � apmaud�iai, nes tai j� i� prad�ių tikėjo būsiant vienintel� i� savų, kurios nebijos, o ji jam tapo tikriausia jo baimės tvirtove, kurios jis, nepaisant visų jo manevrų, taip niekada ir nepajėgė i� tikrųjų paimti. Jam j� prirodė � jo �viesybė geradarys Karolis Stanislovas Radvila, priglob�s jį dar jaun�, nes jojo dėdė, kunigaik�tystės kancleris Dominykas Mikalojus, su Jono Izidoriaus tėvu, pasirodo, jaunystėj lo�dav� kortomis; taigi, geradarys dabar juo rūpinosi daugiau nei paprastu dvaro klientu, sakė: daili, senos giminės, geros veislės; kas, kad beturtė, būtų turtinga � galėtumėt tik pasvajoti apie toki� kilming�, reikėtų pa�iam gerai pagalvoti � �emių turit, bet, kaip sakoma, ad majorem gentis gloriam, derėtų pagerinti veisl�; imkit, tik imkit ir ne�iopsokit, mano mielas, kraitį jums duosiu. Ir ji jam pritiko nuo pat pirmo karto, kai j� pamatė � prakilni, i�didi it karalaitė, �aliom tarsi e�ero vandenys akim, ir tos akys, kai �velgė į jį, buvo sklidinos baimės ir susi�avėjimo, ji raudo, drovėjosi, negalėjo �od�io i�tarti, nes buvo skaisti ir gerai i�auklėta, ir jis manė, kad jokio vargo nebus � juk jau buvo patyr�s su moterimis. K� ten prityr�s � daug jų turėjo per savo gyvenim�, pirmosios buvo dar per mokslų keliones kartu su Jonu Kareiviu, jie lankė jas u�eigose ir vie�namiuose, ir jos visos buvo d�iugios, sald�ios, �iltos ir mielos, ir pa�ios lipo prie jo, nors jis da�niausiai nieko nė nedarė, nė kalbėt nereikėjo, o jau kai ma�umytį pasimeilindavo � tai reta kuri atsispirdavo, kaip kad varg�ė Milkantų Antanina, �iene kartojusi �ne, ne", nors jos visas jaunas kūnas ver�te ver�ėsi į jį ir sakyte sakė �taip", ir gaila, kad gimdydama mirė, betgi jo �viesaus atminimo tėvas, am�in� jam atilsį, jų pavainikio nenuskriaudė, tik visas pats nutikimas jį atgrasė nuo jaunų ir skais�ių, ir jis bevelijo patyrusias, �inan�ias, ko nori, ir mokan�ias apsisaugoti nuo nelauktų kūdikių, o jam tapus rotmistru jos pa�ios jam krito į glėbį kaip prisirp� obuoliai, ir jie, jis ir jo pusbroliai, neblogai jų patar�ė ten Vilniuje, tarpuose tarp s�mokslų, seimų ir politikos, bet �mona tai buvo visai kas kita.

Keistai Vie�paties ar atsitiktinumo valia susiklostė tas jo gyvenimas, ir ne tik dėl tų moterų, ne tik dėl to, kad toks mergininkas kaip jis gavo sau �mon�, kuri jam panorėjus pasinaudoti sutuoktinio pareiga arba sirgdavo, arba atgailaudavo, betgi ir viskas keistai susiklostė � argi būtų galėj�s kas pagalvoti, kad viskas taip pasisuks? Septyneri metai praėjo nuo to laiko, kai jis jojo ta pa�ia kryptim kaip dabar, link Bir�ų � irgi sausiui besibaigiant, u��alus keliams, lygiai taip raitas, tik arklio tada būta kito, geresnio, bet jis pats buvo su ta pa�ia uniforma, kirasa, kailine kepure ir �uba[34], su savo �monių būriu, gal tik vienu dviem randais ma�iau su�alotas, o betgi anuomet jautėsi tarsi visas pasaulis plytėtų po kojom � savo geradario mylimas, supir�tas ir sutuoktas su Ona Kotryna, ir net jos u�silik�s mergi�kas baik�tumas tada dar nebuvo jam tap�s atgrasus, o ji jau ne�iojo jo kūdikį, jis pats tada buvo pasitikintis, klestintis, su puikia ateitim ir puikiom pa�adėtom pareigybėm naujoje valstybėje, mat tai jie prie� kelis mėnesius, lapkritį, prie Valkininkų sumu�ė tuos i�davikus Sapiegas, tai ten Jonui Kareiviui �ūvis nune�ė dilbį, stebėtinas sutapimas, kaip ta kulka skriejo ir kaip i�tikimasis senis i�tiesė rank� prie� jį t� pa�i� akimirk�, bet jis pats liko gyvas ir sveikas ir kartu su Jurgiu Antanu Oginskiu ir Kazimieru Zaranka nuo �emai�ių, su Puzinais nuo Upytės, su Pacais ir kitais Oginskiais nuo Pakaunės ir, �inoma, remiami Radvilų, �lovingai laimėjo t� kruvin� mū�į, o po savaitės Vilniuje priėmė t� nutartį, kuri anuomet atrodė didi ir prasminga,�� jie, lietuviai konfederatai, parei�kė atsisak� velniop to liberum veto, kuris tik negandas ne�ė, ir skelbi� Lietuv� atskira, nepriklausoma kunigaik�tyste su paveldimu kunigaik��io sostu ir did�iuoju kunigaik��iu Augustu Saksu. Ir jei jo ir �iandien paklaustų, jis rank� prie �irdies pridėj�s galėjo pasakyti tikėj�s sėkme � nes kiekgi galima buvo niautis Var�uvos seimuose, kiekgi galima buvo rietis ir papirkinėti pasiuntinius, nuncijus, diplomatus ir kandidatus ir viens kit� prie� kiekvien� elekcij�, kiekgi galima buvo rinktis svetim�alius � tai prancūz�, tai neuburgietį, tai Habsburg�, tai dar kokį velni�, bet kad ir andainyk�tis lenkas, bajoras Sobieskis, geras buvo karvedys, bet karalius � silpnas, ir kiekvien� kart�, kas kokį desėtk� metų, vis t�sėsi pasaka be galo � ėjo karalius per vartus, u�kliuvo u� var�ios, numirė ir vėl elekcija i� prad�ios, kol, vos pasibaigus vienai elekcijai, jau būdavo pradedamos regzti intrigos pasiruo�ti kitai, nereikėjo nė interregnumo[35] kol galiausiai į pabaig� karaliaus rinkimai priminė galvijų turgų, kur laimėdavo tas, kursai daugiau u�mokėdavo, ir nuo Lietuvos �ia muzik� u�sakinėjo Sapiegos, mat buvo susigrieb� visas svarbiausias kunigaik�tystės pareigybes � etmono ir vaivados, pai�dininkio ir stalininko, arklininko ir mar�alkos, vien tik did�iuoju kancleriu dar tebebuvo jo geradarys Karolis Stanislovas Radvila, o tie i�davikai Sapiegos vis labiau visk� ėmė į nag�, jau ir milicij� savo turėjo, ir visus visur �nipinėjo, klausėsi, vogė lai�kus, �udė neklusniuosius pakelėse, sėjo baim� tarp bailiųjų, ir tai � bajorų respublikoj, tarp lygių brolių? kur tai matyta! Nes bajorų laisvės � laisvėm, seimai � seimais, bet kad dauguma brolių bajorų buvo visi�ki pusgalviai, kokiu dar įstatymų leidimu jie u�siimti galėjo, kokie dar, po velnių, įstatymai, jei kai kurie nusigyven� u�pe�kio �lėktelės savo vard� pasira�yti vos tesugebėdavo, o atvyk� seimelin kartais ir savo vardo nė nebeprisimindavo, nes pildavo dien� naktį vis� jo trukm�, o bet k� jau k�, ta�iau jau savo nuomon� tai jie turėjo visais įmanomais valstybės gyvenimo ir politikos klausimais, nors i� tiesų, pirmai progai pasitaikius, buvo gatavi parduoti bals� tam, kursai daugiau sumokės, pavai�ins ar vos i�gerti įpils; ir mokėjo, ir girdė da�niausiai Sapiegos, o tie ma�ieji �lėktelės tik riejos ir riejos viens su kitu, toliau savo nosies nematydami, gyvendami taip, tarsi po jų � tik tvanas; sėdėjo dienų dienom per kra�tus virstan�ia kvaila puikybe, tu��iai laidydami lie�uvį ir trindami plikom �iknelėm suolus savo seimeliuose, leido savo vargan� politinį u�darbį � valgį ir alų � per savo antr� gal�, kai tuo tarpu Sapiegos tampė juos u� virvu�ių kaip įsigeid� ir visk� jau valdė u� juos. Tad jie, tie dar lik� su s��ine, su meile bajori�kai laisvei, tie, kuriems ne tas pat buvo jų vaikų ateitis, galiausiai nusprendė, kad reikia vieno valdovo, reik tvirtos rankos ir tvirtų pe�ių kunigaik��io kepurei, perduodamai paveldėjimo teise, todėl susitelkė ir, sumu�� Sapiegas prie Valkininkų, visa tai ir sura�ė į akt�, ir būtent tada, atve��s vilni�kės nutarties nuora�� Bialon, jis ir pamatė On� Kotryn�.

Betgi kas galėjo pagalvoti, kad viskas taip pasisuks � kad Ona Kotryna bus ne �mona, o tikra kan�ia, o i� lietuvių valdovo Augusto Stipriojo � irgi nieko nei�eis; kas galėjo �inoti, juk ji rodėsi būsianti puiki �mona, o jis � didis valdovas. Ir Jonas Izidorius Norvai�a, dabar jodamas į Bir�us, tyliai galvojo, kada gi, kuri� gi akimirk� viskas pasisuko ir pradėjo eiti velniop. Ir jei dėl Onos Kotrynos jis daugma� nujautė ir raudonavo kaskart prisimin�s, ir kaltino tik patsai save, tai galvodamas apie jo didenyb� August� Saks�, jis niekaip negalėjo patikėti, kad veikiausiai, kaip bebūtų apmaudu, viskas �uniui po uodega pradėjo eiti vos tik tasai sugalvojo susidėti su ciesorium Petru, o lenkų ir lietuvių valdovo interesus imti ir suderinti su savo skūpais saksi�kais kėslais�į senus lenus Inflantuose. Ogi niekas tada nė nerodė jokių, nė ma�iausių, negandos �enklų � lygiai prie� septynerius metus, sausiui besibaigiant, jie lygiai taip pat jojo į Bir�us, kupini puikybės, pergalės svaigulio, turtų� O, tai buvo laikai � pilietinis karas buvo kaip �ventė, kaip geros tarpusavio mu�tynės, su vienu kitu mū�iu, bet daugiausia � su pasigrobstymais, Sapiegų valdų siaubimu ir nema�ais laimikiais, o kur dar ankstesnis pasaki�kas grobis sumu�us turkus osmanus, anuomet tie, kas kariavo, maudėsi piniguose ir gėrybėse; vien nėriniams, uniformoms, ginklams jis per mėnesį i�leisdavo tiek, kiek dabar per metus, net �irgus turėjo skirtingus skirtingoms progoms ir prie skirtingų drabu�ių, ir dvi karietas, ir paradinių ginklų, nusagstytų turkiais, rubinais ir deimantais, ir ne jis vienas � visi leido pinigus taip, tarsi auksinai augtų ant med�ių ir tarsi pinigai rytoj pat turėtų i�eiti i� mados, ir tokių turtų, tokios prabangos jų tėvai nė nebuvo regėj� � dabar visi pirko, statė, leido, �vaistė, lo�ė; vyrai dabar taisėsi prancūzi�kai ir seikėjo vien liemenėms tiek, kad jų tėvai nuo galvos iki kojų būtų galėj� apsirengti, ir mesdavo lauk nauj� �ipon� ar atiduodavo tarnui ar arklininkui, vos i�vyd�, kad kas i� bajorų smulkmės mėgd�iodamas įsitaisė pana�ų, tad tarnams jau net ir falendi�as[36] tapo per prastas; vyskupai ir prelatai vaik��iojo pasidabin� �ilkais, pudruoti ir i�sikvėpin� tarsi moterys, o moterys � persirengdavo triskart per dien� ir kaskart � vis pra�matniau ir gra�iau, ir dukart to paties nevilkėjo, nes buvo ne fasonas, o kaipgi jis bus, jei vien� dien� buvo madingas balandinis �ilkas, kit� � papūginis[37], o tre�i� � pauk��ių pieno spalvos, ir visiems talkino kirpėjai ir aprengėjai, perlus pakeitė deimantai, voverių kailius � sabalai, �ermuonėliai ir austų gulbių pūkų apvadai; namuose laikė dėl gro�io ir įmantrum o ma�u�ius negriukus, nyk�tukus, be�d�iones, papūgas ir kanarėles, o savo �uny�ius �ėrė skaniausiais k�sneliais ir ma�ais pyragėliais, tam ty�ia taisomais kepėjų; jau dabar nepakako turėti vienus i�taigingus rūmus, reikėdavo dar ir antrų, ir tre�ių, ir Antokolyje tarsi balti grybai dygo pra�matnios Vilniaus did�iūnų vilos su sodais ir fontanais, ir �monų nepakako � visi dabar jau laikė ir dar po vien� ar dvi brangias meilu�es, o joms � namus ir butus mieste; u� �irgus mokėdavo tūkstan�ius auksinų, u� auksuotas, �ilkais mu�tas karietas veidrodiniais stiklais � triskart daugiau; rūbams kirpo dukart brokato nei reikia, ir raitė jį, raukė į klostes ir draperijas, aksom� siuvinėjo skaisgijomis, auksavo �arvus; net kambarių sienų nieks nebeda�ė, nebebalino ir med�iu nebekalė, o net ir mediniuose dvareliuose klijavo damastu, �ilkais ir kitaikom, grindis klojo atve�tiniais marmurais ir granitais, tabakines deimantais sagstė, pir�tines kvėpino ir siuvinėjo, stru�io plunksnom kai�ė ne tik skrybėles ir plaukus, betgi ir alkovų balda kimus; o perukus pudravo, �iau�ė ir vėlė; gėrė turki�k� kav� i� sidabro puodelių, bet sidabras jau buvo per prastas, jį pakeitė auksas, o auks� � dar brangesnis u� jį porcelianas; maist� valgė tik atve�tinį, neregėt�, i� pyragų � lipdė statulas ir �ventyklas ir klijavo cukatais, kepsnius ir pa�tetus � auksavo, o į vyn� � bėrė trintus perlus, neva dėlei sveikatos, gero vir�kinimo ir am�inos jaunystės, leisian�ios kuo ilgiau d�iaugtis visom �iom gėrybėm. O, tai buvo laikai� pertekliaus ir gro�io laikai, sultingos pagundų dienos, tryk�tan�ios tarsi suspaustas persikas tarp pir�tų, virstan�ios tarsi vaisiai i� gausybės rago, ir ta puota Bir�uose, į kuri� jis �tai lygiai taip jojo prie� septynerius metus, buvo tarsi paskutinis, nuostabus atsisveikinimas su tais laikais prie� prasidedant karui, nes nieko pana�aus jis nebuvo regėj�s, ir anūkai jo jau turbūt neregės� Pirmas, dar sausio pabaigoj, atvyko Saksų karalius, i� Var�uvos, per Vilnių, tiesiai pas jo geradarį į Bir�us � i�vaizdus, gosliom lūpom, ve�liais antakiais ir mėlynom tarsi moters akim su ilgom blakstienom, mil�ino stoto, ne veltui Stiprusis, ir �nib�dėtasi, kad galįs vienu prisėdimu suvalgyti kept� ver�į ir kad jo daiktas � irgi mil�ino dyd�io ir niekad nepavargstantis, ir kad sugyven�s jau apie du �imtus benkartų, tad nieko stebėtina, jog paskui jį į Bir�us keliavo trys karietos jo moterų ir tarp jų netgi turkė sugulovė, ka�kada priklausiusi pa�iam Osmanų sultonui, vardu Fatima[38], betgi ir Bir�uose, belaukdamas ciesoriaus Petro, jo didenybė nebrokijo nei �inkorkų, nei tarnai�ių, o vietines jaunas skais�ias bajoraites jų motinoms teko slėpti ir saugoti, ir �itaip beveik mėnesį, o tada pasirodė ruseliai � lygiai toks pat mil�inas ciesorius Petras su mil�ini�ku apgamu ant skruosto, su savo vokie�iais patarėjais ir kareivių palyda, ir abu valdovai i� prad�ių patraukė ap�iūrėti įtvirtinimų, į Mintauj� ir Dinamiund�, o tada po kelių dienų grį�o jau taip susikalbėj�, susi�iulbėj�, nors vienas �nekėjo tik voki�kai, o kitas � olandi�kai, bet jau taip susidraugav�, lyg du broliai galiūnai, vienos poros batai, kad prasidėjo daugiadienė puota, kokios svietas nematė. Ir buvo gra�u �iūrėti, kaip tuodu mil�inai linksminasi � ciesorius Petras, �inodamas jo pomėgį brangenybėms, padovanojo Saksui tokį �ied� su deimantais, kokio �ia niekas nebuvo regėj�s, vert� turbūt �imto tūkstan�ių talerių, ne ma�iau, o patsai gavo dovanų karali�k� palyd� atgal, betgi taip nederėjo, reikėjo duoti k� nors dovanų, ir Jono Izidoriaus geradarys, Karolis Stanislovas Radvila, kad jau dėjo platų most�, tai dėjo � atidavė įstabų paveiksl�, kalbėta � paties Leonardo tapyt�[39]. Ir i�vis t�kart jo geradarys neblogai nukentėjo, kad ir tada, kai abu karali�ki mil�inai sumanė sau pasirungti jėgom � pirma Augustas Saksas, gerai įgėr�s ir ka�in ko suman�s pasipuikuoti jėga, ėmė dėl juoko ir į ritinėlį susuko gryno sidabro lėk�t� nuo stalo ir �veitė per petį, o ciesorius Petras, kad neatsiliktų, padarė lygiai t� pat, tada Saksas suspaudė sidabro taur� taip, kad net vynas �iurk�telėjo ant lubų papai�ymų, o ir jau ciesorius irgi norėjo daryti t� patį, ir tik nukreipus jų dėmesį pavyko i�gelbėt did�iulį auksuoto sidabro serviz�, nes būtų ir sparnus Radvilų sidabro ereliams nurov�, ir kaip me�kinai �so�ius sumaig�, ir dar gerai, kad nesumanė eiti kum�tynių ar abu nusimov� kelnes palyginti savo daiktų dydį, nes o tai būtų buv�, bet, laimė, �eimininkas sumanė jiems duoti pa�audyti, ir tuodu did�iuliai vaikai ėmė smagintis su patrankom � davė parako nuo Bir�ų pylimų taip, kad net i�g�sdintos aplinkinių ūkių vi�tos ėmė i� siaubo kliurkti kiau�inius be luk�tų, o tada, pasilinksmin�, maukė toliau, i�tisas dienas ir naktis. Ir did�iūnai gėrė dienom ir naktim prancūzi�k� vyn� statinėm ir buteliais kit� � putojantį ir �audantį kam��iais, �ampanu vadinam�, ir valgė auksuotus keptus pa�tetus ir rusų atve�tus sūdytus juodus er�ketų ikrus nuo ledo, patiekto ant sidabru aptaisytų perlamutro kriauklių, pa�ius įdarytus �imtame�ius er�ketus, la�i�as, keptas lydekas, upėtakius, kurapkas, fazanus ir gulbes, o apsunk� nuo vir�kinimo malonumų pro svaigi� vyno migl� dar rasdavo keli� pas moteris, ir jis, Jonas Izidorius, irgi nebuvo �ventasis, ypa� po to, kai, geradario i�kviestas į priva�ius kambarius pas jo �viesyb� paimti ka�in kokio ra�telio, pamatė patį karalių tos jo Fatimos draugijoj, ir �ioji sėdėjo, atsilo�usi ant pagalvėlių, su įstabaus gro�io turki�kais �vilgan�iais apdarais, �ilkais ir perlais plaukuose, begėdi�kai atsilapojusi, įsikandusi raudonom it koralai lūpom burbuliuojan�i� pypk�, i� kurios rūko svaigūs kvepiantys dūmai, o patsai karalius, visai neoriai atsipalaidav�s, sėdėjo jai prie kojų tarsi �unelis, ir, jam, pasiuntiniui, įėjus, toji turkė įsmeigė tokį begėdi�k�, tokį nesivar�antį �vilgsnį rotmistrui tiesiai į akis, kad jam nuo to tamsaus tarsi dvi bedugnės, ka�in kuo dar tamsiau apipai�yto, kvie�ian�io ir ne�vankaus �vilgtelėjimo, klampaus tarsi pati nuodėmė, ėmė linkti kojos ir jauktis protas, ir tuos popierius tai jis nune�ė kam reikėjo, bet vėliau, visi�kai prarad�s ramyb�, i� vidaus kutenamas to vyno su burbulais, kurie dabar, regis, pradėjo �nyp�dami tekėti visomis jo gyslomis, jis ėmė bla�kytis pilies koridoriais, o ten vyko įdomūs dalykai, nes ir saksai, ir lenkai, ir rusai buvo girti, tik caro vokie�iai patarėjai buvo gan blaivūs ir �mi�inėjo ka�in k� sau u�sira�inėdami ir regzdami savo neai�kius reikalus, ir jei rusai daugiausia tik �iaip gėrė, dainavo ir vėmė, tai likusieji buvo prisived� moterų, ir i� miesto, ir i� apylinkių, o kur dar tų dviejų i� Var�uvos atvykusių karietų keleivės, ir, regis,�� arba bent jau taip jam norėjosi tikėti,�� tai viena i� jų, i�badėjusi, i�alkusi įprastinių glamonių ir savo valdovo t�vakar laikinai pamir�ta, jį, beeinantį koridoriumi, įtraukė į ka�in kokį pilies kambarėlį ir prieblandoje, jam gerai nė nematant jos veido, god�iai pasinaudojo juo; ir k� gi jis galėjo pasakyti � galėjo pasakyti tik viena: jei kai kurios karali�kosios kek�ės ir nebuvo įgudusios meilės mene, tai pataikavimo mene � su kaupu, nes �itiek sald�ių �od�ių, tokio begėdi�ko dalykų vadinimo savo vardais ir jų �lovinimo jis gyvenime dar nebuvo girdėj�s, ir tatai, tas nuo geismo kimus nepa�įstamos moters balsas i� jo kūn� valgan�ios burnos, alsiai beriantis ne�vankybes tamsoje, so�iai atpirko neįgudusį jos skubėjim� ir suteikė keist� ir ret� palaim�, kurios net ir po �itiekos metų jis negalėjo pamir�ti.

Ir kitas dienas jie linksminosi be s��inės grau�aties, lau�ydami Dievo įsakymus, tarsi romėnai pagonys var�ydamiesi, kuris kurį pranoks prakilnumu, i�laidumu, i�tvirkimu ir nuodėmių įmantrumu, iki kol atėjo kovas, ir tada, pagaliau, �iek tiek i�siblaiv�, abu valdovai, karalius ir ciesorius, prisiminė, ko �ia atvyk�, ir pasira�ė sudar� jųdviejų s�jung� prie� �vedus, atsiglėbes�iavo, atsibu�iavo į skruostus ir, kankinami baisių pagirių, i�vyko su svitom savais keliais, palik� �viesiausi�jį Karolį Stanislov� Radvil�, Bir�ų miest� ir apylinkes skai�iuoti abejotin� peln� ir nebejuokingus pilies nuostolius. O dar po penkių mėnesių ten tykiai ir netikėtai, be puotų ir trimitų, be kek�ių ir karietų, be vyno ir er�ketų, be galionų ir be plunksnų, o tik su savo mėlynomis, stora geltona oda kra�tuotomis uniformomis ten apsirei�kė �vedai, u�ėmė pilį, perėmė pabūklus ir �audmenis ir įsikūrė ten, regis, ilgam; ir kita jų mėlynai geltona banga jau judėjo �emyn, į pietus, į Vilnių, o rusų ciesorius buvo ding�s su visais savo pa�adais, kas i� to, kad ruseliai dar dukart i� �vedų atėmė Bir�us, tiesa, jau visai Lewenhaupto[40] i�sprogdintus, pats ciesorius dar penkiom dienom ten buvo u�suk�s, betgi dabar �ia skirtingos kariaunos vaik��iojo, kaip kad vaik��iojama pirmyn atgal per pereinam� kiem�, ir kai kas net kalbėjo, jog visos s�jungos būta tik melo, skirto Lietuvos kunigaik�tystei ir lenkams pakirsti, o patiems rusams i�eiti prie Baltijos jūros. Ir �ventė baigėsi, ir prasidėjo ne pagirios, o tikra sumai�tis, ir dar kit� vasar� �vedai jau siaubė net Vilnių ir buvo visur, kur pa�velgsi, o jie, lietuviai, ne kovojo, o tik bandė atsilaikyti, kaip u�sispyr� atėjūnų spardomi nusilp� �unys, nenorintys trauktis i� įprasto guolio ant tako, ir blogiausia buvo, kad jų vadai da�nusyk jiems duodavo prie�ingus įsakymus � vienas liepdavo trauktis, kitas � eiti atakon, o tada tarpusavyje dar susipykdavo, kurio įsakymas vir�esnis, tad da�niausiai tekdavo kliautis savo pa�ių nuovoka ir kautis kaip mokant, ir, turint tai galvoj, jie dar visai gerai laikėsi, bet Jonas Izidorius giliai sieloj �inojo, kas kare blogiausia. Ir tai nebuvo nei mirtinas nuovargis, nei kruvinai pūliuojan�ios pavad�ių nuospaudos ant delnų, nei balne nutrankytos sėdynės ir stuburgaliai, nei nuo nemigos trai�kanojan�ios akys, bet tai, kad jie, nepaisant viso pralieto kraujo, dabar pernelyg da�nai, tiesiog nuolat, traukėsi ir pralaiminėjo, ir tai buvo blogiausia, nes tie pralaimėjimai augo kaip �vynai ant jų, jie dengėsi tais pralaimėjimais virsdami į karo nevykėlius, ir tie pralaimėjimai svarino tarsi akmenys po kaklu kaskart jiems einant į nauj� mū�į.

Ir jis dabar jodamas į Bir�us kar�iai galvojo apie kitk� � o kaip galėjo būti, jei i� tiesų būtų pavyk�s jų protėvių planas ir anuomet būtų i�degusi ta liūdnai pagarsėjusi Kėdainių unija, sumanyta prie� pus� am�iaus, ir keistas dalykas, bet anks�iau gi jie, pasipūt� kaip gaid�iukai, ir jis, ir jo pusbroliai, ir daugelis jo am�iaus bajorų, vos ne �aipėsi i� savo senelių ir i� savo tėvų padavimų apie ka�in kokį nepavykusį s�moksl�, neva turėjusį įrodyti, kad teisi�kai did�iojo etmono Jonu�o Radvilos sudarytoji unija su �vedais vis dar tebegalioja, apie paslėptus ra�tus, dokumentus ir neva keturis laikrod�ius, įteiktus paties etmon o patikimiems bajorams vietoj atpa�inimo �enklo, ir priesak� visa tai i�traukti, esant palankiam politiniam momentui, ir paskelbti t� unij� teisėta. Ir būdamas ma�utis, jis akis i�pūt�s klausydavosi prie �idinio savo tėvo pasakojimų apie jų senelį, retos garbės ir padorum o �mogų, neva turėjusį vien� tų laikrod�ių ir ypatingos svarbos ra�tus, nurodan�ius, kad i� tiesų visi kunigaik�tystės did�iūnai pasira�� t� sutartį, tik va kai kurie vėliau i�vertė skūras ir savo para�ų i�si�adėjo, bet jo garbusis senelis taip tų popierių niekada ir nei�trauk�s, ir jo giminai�iai kartais jį traukdavo per dantį dėl nevykusių mai�tininkų, o pusbrolis tai ir atvirai juokdavosi, sakydamas, kad tokie mai�tai � tai kaip bezdalai vandeny, ir jų tėvai irgi ka�k� rezgė, tik jie taip niekada ir nesu�inojo k�, bet atėjo metas, ir jis turbūt atėjo kartu su jo kartos branda, kai ir jie, jis ir jo am�iaus bajorai, nusprendė, jog ka�k� reikia daryti, taip toliau reikalai neis, nes �itokia netvarka, �itiek intrigų, tiek melagingų priesaikų ir i� pir�to lau�tų nuosprend�ių, tiek papirkinėjimo ir parsidavėlių vald�ioj prie gero neprives, ir, galų gale, reikėjo galvoti ne vien apie s��in� prie� Diev�, ne vien apie tikėjim� ir tėvyn�, bet ir apie papras�iausi� dalyk� � jei viskas taip risis �emyn ir toliau, tai baisu ir pagalvoti, kaip teks gyventi jų pa�ių vaikams, ir �ia buvo, i� tiesų, pats did�iausias ad majorem gentis gloriam � ne tik tam, kad neraudonuojant, �varia s��ine būtų galima �iūrėti �velgiant į akis savo protėvių portretams galerijose, bet ir tam, kad tavo paties vaikai galėtų tarti tavo vard� neraudonuodami, reikėjo ka�k� daryti. Ir buvo ai�ku, kad pirmiausia reikia atsikratyti Sapiegų jungo, o antriausia � ir dėl �ito, kad ir po ilgų gin�ų, jie irgi sutarė � reikia vien� kart� baigti su tom nepabaigiamom elekcijom ir i�sirinkti valdov�, pradėsiantį paveldim� dinastij�, kaip visam sviete priimta, geriausia � ne i� savų, nes juk niekas nenorės pripa�inti kito brolio bajoro vir�enyb�, ir geriausia � kokį valdyti įgudusį u�sienio karalių, o Augustas Stiprusis, regis, puikiai tam tiko, mat buvo tikras vyras, ir dar vokietys, ir apsistat�s nekvailais patarėjais, kurie k� jau k�, o tvark� įvesti mokėjo, ir taip, kaip Augustas Saksas su pasimėgavimu tiesė naujas, pla�ias, balto mūro gatves Drezdene, kaip jau buvo pradėj�s griauti Var�uvos lū�nas, taip ir savo pavaldiniuose ir valdose jis matė struktūr� ir architektūr�, ir jo armija buvo mu�truota ir uniformuota, o tvarka � paprasta ir ai�ki, ir galėjo patikti ji ar nepatikti, bet ji buvo protinga ir dėsninga, ir suprasdavai, kas ir kodėl, ir mokes�iai bei muitai galėjo slėgti savo didumu, bet jie grį�davo grįstais saugiais keliais, naujomis �pitolėmis ir lazaretais, tvarkingais teismais ir blaiviais, nepaperkamais valdininkais, ir daliai lenkų, kurie andais nė karūnuoti Sakso nenorėjo, jau pradėjo pritikti naujoji tvarka. Ir buvo ne ma�iausios reik�mės dalykas, kad ypa� lenkų ponai jo nenorėjo, pamanyk tik, nė karūnos brangenybių anuomet vainikuojantis jam nesiteikė atrakinti, ir idant nesulau�ytų seno papro�io, dievi�kos tvarkos ir a�tuonių u�raktų ant karūnos lobyno Krokuvoje, Sakso �alininkams net teko griauti it plė�ikams regalijų saugyklos sien�, ir Jonas Izidorius Norvai�a vis pamanydavo, kad kartais jiems visiems labai trūksta to karali�kų did�iavyrių gebėjimo imti ir i�griauti sienas, jei siekiant savo tikslo niekas durų nepuola atidaryt. Jiems verkiant trūko to ry�to, tų vyri�kų kiau�ų imti kit�kart ir pasiry�us padaryti, nes geriausi siekiai Lietuvos kunigaik�tystėje da�niausiai pask�sdavo svarstymuose, dvejonėse, abejonėse ar netgi bylinėjimuose, kas teisesnis ir kas vir�esnis, ir tie kilnūs ketinimai, u�uot armotos �ūviu valingai pramu�� kliūtis, tik nery�tingai supurpdavo vietoje kaip bezdalai vandeny. Taip Jonas Izidorius ir pasakydavo kuo nors nusivyl�s � �kaip bezdalai vandeny", ir i� jų Vilniaus nutarties karūnuoti August�, stiprųjį Saks�, Lietuvos karaliumi irgi tei�ėjo paperdimas į vandenį, nors kas galėjo anuomet Vilniuje ar anuomet Bir�uose pagalvoti, kad toji jų unijos i�ardymo nutartis ma�ne po metų bus gėdingai vie�ai Var�uvoje sudeginta, jie patys � ap�aukti i�davikais ir Vilniuj, ir pa�ioj Var�uvoj vos po metų �eimininkaus tas i�bly�k�s �vedų geibena Karolis, o stiprusis Augustas kad ir atkovos Lenkijos sostin�, bet patirs �itiek pralaimėjimų, jog bus priverstas atsisakyti karali�ko sosto, ir kurgi jis dabar? Nuverstas, abdikav�s, Saksonijoj ar kariaujantis u� austrus, o vietoj jo � tas Le��inskis, niekam ne�inomas, �vedų į sost� įkeltas vaivadėlė, bijantis ir pirstelėti be to mėlynaskvernio generolo Arvido Horno, ir generalinė netvarka visoj �aly. Ir netgi jo geradarys, didysis kancleris Karolis Stanislovas Radvila, pramintas Teisinguoju, sakyk tu k� nori, buvo kad ir did�ios i�minties, bet mink�toko būdo �mogus, ir, regis, jam vis da�niau atrodydavo, kad nieko �ia nepakeisi, tad ver�iau didikams nesipykti, ir jis meistri�kai taikė opozicijos prie�us, buvo puikus diplomatas, betgi kartais, Jono Izidoriaus galva, reikėjo ne taikytis, o trinktelti kum��iu į stal�, nesgi net patarlėj sakoma, jog leisk kiaul� į ba�ny�i�, tai ir ant altoriaus u�silips, ir kai kurie jau lipo ant galvos, tvarkėsi kunigaik�tystėje kaip savam kieme ir tvarkėsi nei�manėli�kai, negalvodami apie rytdien�, ir dabar jau jie visi buvo pradėj� pjauti jų kvailumo pasėtas negandas.

Ir Jonas Izidorius Norvai�a garsiai atsiduso, ir pats sau neju�iom papurtė galv�, nes kas gi, i� tiesų, galėjo pagalvoti, kad viskas taip apsivers, ir jis �imt�jį kart� sau u�davinėjo klausim�, kur ir kada jie, konfederatai, padarė klaid� ir ar apskritai tos klaidos galėjo i�vengti, betgi nebebuvo laiko �itokiems svarstymams, dabar reikėjo �iūrėti sau po kojom, tai yra � po �irgo kanopom, ir įtempti pavad�ius jį prilaikant, nes jo būrys jau artėjo prie Bir�ų ir �al�io vaiskumoj jau matėsi pilki tvirtovės pylimai, įsirė�� į lauk� tarsi keturkampė �vaig�dė, o ant kelio vis dar galėjo būti į�alusių ir įstrigusių gele�ies dyglių, u�silikusių nuo nesenų mū�ių, tad reikėjo ne�iopsoti, nes jiems dabar tik ap�lubusių arklių betrūko. Ir pilies vaizdas buvo toks nykus, kad andainyk�tės puotos, auksas, sidabras, �ilkai ir brokatai, vynas ir skanumynai dabar atrodė tarsi i� kito pasaulio, mat sienose dabar �iojėjo akli i�dau�ti langai, pusė rizalito buvo nune�ta patrankų sviedinių, suskaldytos kiemo skulptūros voliojosi sniege ir tarp bark�an�ių lentgalių, �lam�to ir nuolau�ų apmaud�iai auk�tyn kojom smaksojo ūsuoto Marso galva su �almu, greta � nudau�ta Veneros ranka su viena krūtim, aitrūs kūrenamų pe�ių dūmai rūko ne pro u�akusius kaminus, o sunkėsi pro langus ir ply�ius, ir vien tvirtovės vartai prie pakeliamojo tilto, vien kareivinės ir keli trobesiai dar tebuvo i�lik�; tik jie, tik pilk�vas dangus ir tik tolumoj tarpkalnėj tvyrantis e�eras, kurio �alti, pilkai �ali vandenys jam priminė priekai�tingas ir tokias pat �altas Onos Kotrynos akis, bet niekas, jau visi�kai niekas Bir�uose nebeminė andainyk��io �ilkuose skendin�ios Fatimos �vilgsnio ugnies, pertekliaus, lėbavimo ir besaikės prabangos laikų. Jono Izidoriaus �ia laukė būstas kareivinėse, jei tik toks skambus pavadinimas derėjo tokiems griuvėsiams, kiek skystas Radvilos pa�auktinių bajorų būrys, �ioks toks arsenalas, inventoriai ir �alta, niūri �iema be jokių pro�vais�ių, betgi pirmiausia jis po kelionės, �iam vakarui, norėjo pa�ių papras�iausių dalykų � stogo vir� galvos, kokio viralo ar keptos vi�tos, kar�to alaus, guolio, bet kokio, kad ir papras�iausio �iaudais i�kim�to mai�o, ir, jei tik yra, kokios vietinės moters, idant t� guolį nak�iai su�ildytų.

Garbusis medikas Aaronas Gordonas ilgais �iemos vakarais laukdavo tos akimirkos, kai, pabaig�s darbus, padėj�s į �alį plunksn� ar peilį ir u�gesin�s �iburį, per �varbius kambarius ir koridorių pagaliau at�lepsėdavo į savo alkov�, t� �ilumos salel� at�iauriame pasaulyje, kurioje, kaip kas naktį, lovoje boluodavo �iltutėlis jo Rivkos kūno volelis po kaldra � tarsi Tora, susupta į �velni� aksomin� Įstatymo mantij�[41]. Jis tyliai prisėsdavo ant lovos kra�telio ir kelet� akimirkų delsdavo, idant įsiurbtų į save Vilniaus nakties nekintamyb� � ū�ian�i� kamine ugnį, balto tamsios gatvės sniego at�vaitus ant kambario sienų, kartais sutrikdomus ne�amo �iburio ar vieni�o it �vytuoklė praeivio �e�ėlio ir jo kurpių gurg�desio, vis tų pa�ių garsų � pavienio tolimo varpo, kimaus pamain� einan�io gatvės sargybinio riktelėjimo ar į jį pana�aus varnos karktelėjimo �altyje. Aaronas Gordonas buvo i�mok�s vertinti ramyb� ir nekintamum�; ramybė buvo gerai, kur kas geriau u� dū�tan�ių stiklų d�er�gesį, smūgius ir riksmus antpuolio metu. Jo jis dar nebuvo pamir��s, nors anuomet, prie� trisde�imtį metų, tebuvo dar visi�kas paauglys, vaikas, ties� sakant, kai jėzuitų studentai[42], prasiskolin� iki paskutinio siūlo galo, prikurstė miesto amatininkus ir prekeivius nusiaubti �ydų palūkininkus, ir tada vis� jų kvartal�, bene du �imtus �eimų, naktį pri�adino pro langus skriejantys plytgaliai, volais lau�iamos durys ir padeginėjamų kromų dūmai, ir jų namams kliuvo, nors jo tėvas Jokūbas Gordonas buvo irgi gydytojas ir su jokiom paskolom nieko bendra niekada neturėjo. �ito, jaunųjų gojų kvailumo ir godumo, Aaronas Gordonas niekaip negalėjo suprasti � juk į pabaig� jau nė vienas �ydas palūkininkas nebenorėjo jiems skolinti, matydami, jog nėra ir nebus i� kur tiems studentams gr��inti skolų, nesgi gojų jaunimas buvo paprat�s gyventi tarsi karaliai neturėdami jokių intratų[43], nors, pagalvojus, kiek ten tereikia tiems studentams � apsiausto ant pe�ių, stogo vir� galvos ir nebadmiriauti, bet ne � jie ir gėrė, ir lo�ė, ir pas kek�es ėjo, o visa tai kainavo, ir studiozų dvarai, ir palivarkai jau buvo u�statyti, praskolinti, ir �ydai juos jau tiesiog pavarydavo, betgi jie grį�davo, klastodavo vekselius, grasindavo, maldaudavo, patys siūlydavosi mokėti did�iausias palūkanas ir nė negirdėdavo vienintelės, per am�ių am�ius nesikei�ian�ios tiesos: �neleisk pinigų, kurių neturi"; jie rėkaudavo, kad į�eid�iama jų garbė, o papra�yti skolas gr��inti įnir�davo ir imdavo g�sdinti susidorosi�, ir prasiskolin� iki pat panagių nesugalvojo nieko geriau, kaip tik savo kreditorius u�pulti. Aaronas Gordonas �ito niekaip negalėjo suprasti, bet gojai tam ir buvo gojai, kad elgtųsi kvailai, nes jei tik būtų buv� protingi, tai būtų ne gojai, o �ydai. Bet vis tiek jis negalėjo suprasti, kaip galima jų vietoje kirsti �ak�, ant kurios patsai sėdi, ir �itaip nek�sti to, be kurio negali gyvuoti, kuriam esi skolingas u� pagalb� nelaimėje; �tai kad ir jis pats � juk ir aklam ai�ku, kad buvo geriausias viso miesto gydytojas, baig�s rim�iausius mokslus Paduvoje, tarnav�s pa�iam karaliaus dvare, numarin�s ma�iausia ligonių, o daugiausia � pastat�s ant kojų, bet vis tiek jo ir karaliaus dvari�kiai anuomet, ir dabar miestie�iai �irdies gilumoj ka�kodėl nekentė, nors be jo negalėjo, ir tai pas jį, galiausiai, keliaudavo paskutinio i�sigelbėjimo, bet tik po to, kai būdavo i�band� visus įmanomus �arlatanus, būrėjus, �iniuonius, atgrubnagius cyrulikus[44] ir atsilikėlius savo medikus, vis dar tebetikin�ius, kad visas lig vienos ligas galima pagydyti dviem būdais � kraujo nuleidimu arba klizma. Ir jis priimdavo juos, nepatenkintus, pasipūtusius, tarsi savo apsilankymu darytų jam did�iausi� malon�, supjaustytais dilbiais, nuo dėlių ta�kuotomis kojomis ir nuo nesibaigian�ių klizmų sutinusiais sfinkteriais, apsikars�iusius keis�iausiais amuletais, gintarais, bezoarais[45], valaki�ko rie�uto kiaute u�darytu gyvsidabriu ar flakonais su ar�eniku ir kamforu; pririjusius sveikų ir trintų perlų, �arnas rai�an�ių malachito, jaspio ir lazurito miltelių, gyva�ių, rupū�ių ar dar velniai�in kokių antpilų, acto ir spirito i�grau�tom kepenim, i�tinusiom nuo pertekliaus ir podagros kojom, u�sikim�usiom nuo besaikio rijimo �arnom ir taukais u�akusiom kraujagyslėm; pūvan�ius nuo gero gyvenimo ir pa�eistus nuolatinės ne�varos � ne tik kūno, bet ir min�ių ne�varos. Aaronas Gordonas jau seniai buvo pastebėj�s, kad pusė visų �mogi�kųjų ligų, kad ir kokia paciento kilmė ar tikėjimas, kyla i� pastovaus būdo bjaurumo, ydų ar silpnybių ir kad, antai, ūmaus temperamento rėksniai da�niausiai virsta pakirsti apopleksijos, o u�guitieji, savyje ne�iojantys įsisenėjusi� �irdgėl�, da�niausiai i� vidaus yra sugrau�iami vė�io, prie� mirtį prasimu�an�io į kūno pavir�ių raudonomis nevilties �nyplėmis ant pilvo; girtuokliai, kaip bebūtų keista, prie�ingai nei į degtin� i�saugoti nardinami kunstkameros gyvių pavyzd�iai, nuo spirito ne i�silaiko am�iams, bet tarsi obuoliai paruduoja i� i�orės ir pūva i� vidaus; o apsirijėliai ken�ia nuo tinimo, pūtimo, sutrikusios cirkuliacijos ir galiausiai mir�ta i�duoti sustojusios �irdies, pavargusios ne�ioti tokį papildom� svorį. Ir net vietinė liga, pasirei�kianti bjauriais veido spuogais ir plaukų kaltūnais, būdinga tik �iems kra�tams ir jau Europos medikų bei keliautojų spėta taip ir pavadinti � �lenki�k�ja"�� i� tiesų tebuvo simptomai menkos dvasios ir netikusio gyvenimo būdo, mat net ir pasiturintys �monės �ia da�niausiai buvo gan apsileid�, nelink� praustis, skustis ir prisi�iūrėti, rydavo nesaikingai ir kada u�siman�, be to � riebiai, mai�ydami skirting� maist�, kurio net t� pa�i� dien� vartoti nederėjo, gėrė be saiko, k� ir kalbėti apie puotas, kurių maisto ir gėrimų tiesiog juokinga gausybė tapdavo ne �vente, o pa�ia did�iausia, negailestinga kankyne jų kūnams ir vir�kinamojo trakto i�bandymu, tad ir paakiai buvo daugelio patin�, vos per�eng� trisde�imtį daugelis jau vaik��iojo su trigubu pagurkliu ir liulan�iais �andais, veidai buvo paburk� ir ėjo dedervinėm, o ne�ukuotuose plaukuose veisėsi gyviai ir mesdavosi kaltūnas, tad nieko nuostabaus, kad jau nebe pirm� de�imtį metų dauguma vyrų skuto galvas plikai ar palikdavo tik kelias sruogas vir�ugalvy, ir pastaruoju metu net įsivyravo panieka tiems, kas rengėsi pagal u�jūrio mad�, trinko ir kvėpino plaukus, ir tai juos paniekinan�iai �iepė jų pa�ių skusti tėvynainiai, tie patys, kurie �ydus vadino ne�variais ir tie patys, kuriuos priimdamas ap�iūrėti Aaronas Gordonas kartais greta dėl visa pikta pasidėdavo acte pamirkyt� nosin� ar kvapiųjų druskų flakon�, nes �iems nusivilkus mar�kinius prisi�iūrėdavo ir prisiuostydavo tokių dalykų, kad nuo prakaito i��utusios, trai�kanotos pa�astys geltonai susicukravusiais sprind�io ilgio gaurais tebuvo gryni kasdieniai niekai. Miesto vandens dabar tikrai būta u�ter�to, t� pripa�ino visi vilni�kiai daktarai, patarinėdav� vengti ne vien gerti vandenį, bet net ir juo praustis, nors �ia kaip sykis Aaronas Gordonas su jais ir nebūtų sutik�s, nes vandenį juk galima buvo u�virinti ar bent jau apsitrinti kūn� skepetėle, pamirkyta kvapiame acte, bet kad daugelis tingėjo ar �yk�tėjo, tai jau buvo visai kitas reikalas. Betgi garbusis Aaronas Gordonas seniai jau nebesmerkė ir mintyse neteisė savo ligonių, o �iūrėjo į juos tiesiog kaip į įdomius atvejus, kaip į simptomų komplektus, tiesiog kaip į ligų istorijas, k� ten į istorijas � tiesiog kaip į i�tisus ligų romanus su prologu, grei�iau ar lė�iau besivystan�ia eiga ir epilogu, kuris paprastai nedviprasmi�kai ir visai nei�moningai būdavo dvejopas � arba laimingas i�gijimas, arba nei�vengiama mirtis, nors, ties� sakant, Aaronas Gordonas kartais sau tyliai mintyse pajuokaudavo, kad ir pats gyvenimas tėra ne kas kita, kaip u�kratas, plintantis lytiniu būdu ir anks�iau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi. Visa tai � kad atsisakydavo net mintyse teisti savo pacientus, sakyti jiems pamokslus ir gėdinti dėl ligų, mokėjo pasijuokti ir net ligoniui pakelti ūp�, ir į bet koki� lig�, metams bėgant, jis ėmė �iūrėti nebe su siaubu, gailes�iu ar skausmu, bet be jokio pasibjaurėjimo, o veikiau tik su begaliniu smalsumu, dėl kurio jam nebebuvo skirtumo, ar �velgti į ve�in�i� ro�� sode ar į i�ve�ėjusi� ro�� sergan�iojo kaktoje,�� taigi, visa tai lėmė, kad �ieji, apsilank� pas jį, i� tiesų neslėpdavo savo negalavimų prie�as�ių, ir ilgainiui kai kurie rinkosi tik jį, mat atėjus pas Aaron� Gordon� viskas buvo paprasta ir ai�ku � kai rodydavai jam savo opas, votis ar u�leistas �aizdas ir kai ant jų jis pildavo savo prideginan�ius antpilus ar dėdavo raminamuosius tvars�ius, jį tedomindavo jų spalva, dydis, kitimas, jas sukėlusios prie�astys; jį tiesiog domino liga kaip kūni�ka negalia, bet ne liga kaip Vie�paties atsiųsta bausmė u� sielos nuodėmes ir gyvenimo nusi�engimus. Ir Aaronui Gordonui, kaip medikui, �itoks abipusis pasitikėjimas visi�kai tiko � nes jo ligoniai ilgainiui imdavo atvirauti, neslėpdavo tikrųjų susirgimo prie�as�ių ir sakydavo visk�, kaip yra � pasakodami apie susiklijavusias savo �arnas nebandydavo jam įteigti, jog vir�kinimas sutriko nuo pamaldaus pasninkavimo, o prisipa�indavo, kad �i būsena i�tiko god�iai prisirijus dar neatau�usios jauno raugo duonos; nemok�os bobutės antpilu i�nuodytų įs�ių nepainiodavo su skrand�io skausmais, o rodydami savo prancūzi�kos ligos �aizdas nemėgindavo jo kantrybės ir neeikvodavo jo brangaus laiko i�sigalvodami, kad juos sugylė neai�ku i� kur atskrid� neregėti negirdėti vabalai. Vienas tų �vabalų sugeltųjų", pasitikėdamas �ydu gydytoju ir pasidav�s jo facecijas[46] mėgstan�iam būdui, ir pats mėgindavo �aipytis savo pragai�tingos ligos simptomus vadindamas �Veneros pabu�iavimais" ir ilgainiui, sėdėdamas pas garbųjį Gordon�, kol tasai tepliodavo tuos nelemtus pabu�iavimus gyvsidabriu, juokaudavo, kad �viena naktis su Venera � visas lik�s gyvenimas su Merkurijumi[47], betgi ir kartu dalinosi savo įtarimais, kur galėjo t� lig� pasigauti, ir, nei�tvėr�s, vėl ir vėl prisipa�indavo nepaliauj�s ir toliau j� skleisti, ir Aaronui Gordonui �itai buvo neįkainojama, mat sekdamas savo ligonio pasakojimu jis galėjo atsekti ir u�krato plitim� ir buvo nė kiek nenusteb�s, kai, suved�s pasakojimų galus į vien�, aptiko, kad dar trys tos pa�ios grandinės grandys i� tiesų buvo jo pacientai, visi skirtingų luomų ir viens kito nė nepa�įstantys, bet įstabiausiais ir keis�iausiais būdais, įnoringais likimo, ga�lumo ir nei�tikimybės vingiais nė nenutuokdami apsikrėt� nuo vieno ir to paties pradinio �altinio. Tuo tarpu tas Veneros nubu�iuotasis i� tiesų buvo vienos garbiausių Vilniaus giminių palikuonis, tikras didikas, jau nebe pirmus metus besine�iojantis �i� pragai�ting� lig�, visų atstumtas, jau pradėj�s slėpti ir savo nykstantį veid� ir kartkartėmis jau kamuojamas ūmių trumpalaikės beprotybės priepuolių, bet, kaip bebūtų keista, tai jam, tam a�trialie�uviui �monijos neken�ian�iam did�iūnui, Aaronas Gordonas jautė patį nuo�ird�iausi� gailesį ir tam tikr� dvasinį artum� � galbūt dėl to, kad abu jie mokėdavo kar�iai pasijuokti i� visai nejuokingų dalykų, o galbūt ir dėl to, kad, kiekvienas savaip, abu buvo atstumtieji ir todėl itin gerai vienas kit� suprato.

Dėl likusių savo ligonių Aaronas Gordonas ne taip i�gyvendavo, jis buvo link�s manyti, kad da�niausiai jie patys kalti dėl savo ligų, ir jį domin o ne �mogi�kieji likimai, o pa�ios ligos, nors kartais jo siel� ir sugraudindavo atskiri atvejai, ir da�niausiai tai būdavo vaikai ar jaunos ligonės, moterys ir merginos, atlydimos valdingų vyrų, dar valdingesnių anytų, gniu�dan�ių motinų ar įsibaiminusių tarnai�ių. Jų ligos paprastai būdavo trejopos � moteri�ki negalavimai, da�niausiai sukelti pastangų i�saugoti ger� vard� atsikratant nuodėmės pasekmių; dar � mėlynės, sumu�imai ar net prakirstos �aizdos ir trūk� vidaus organai dėl tiesiog neįtikėtinų nutikimų kasdienėje buityje, mat Aaronas Gordonas buvo ne vakar gim�s, kad patikėtų, jog nety�ia nukritus nuo laiptų ant �onų lieka kaustytų batų spyriai, o įsistatyti mėlyn� į akiduob� galima tiesiog atsitiktinai apsi�ioplinus ir atsitrenkus į durų stakt�. Bet tre�ioji � ir, keis�iausia, vis tankiau pasitaikanti � liga buvo keista melancholijos forma, vis da�niau ir da�niau kamuojanti moterij�, ir nuo jos da�niausiai kentėjo jaunos merginos, kurios tiesiog nyko ir seko beregint, nors nuolankiai atsiduodavo visoms gydymo procedūroms, ir, ties� sakant, visai be reikalo, ir vienos tokios, dailios raudonplaukės kilmingos varg�elės, garbiajam medikui buvo itin gaila, mat į jo rankas pateko visi�kai jau nukankinta, pajuodusiais paakiais, alpstanti, kartais net keliskart per dien�, ir prie� jį gyd�iusių daktarų jau gerokai pastūmėta link kapo duobės nuolatinėmis klizmomis ir kraujo nuleidinėjimu. Ji buvo tikra meilutė, i� geros, garbingos �eimos, vieno pastalininkio dukra, gyvenanti ramybėje ir pertekliuje, i� pa�iūros, bent jau kiek jis galėjo nustatyti, visi�kai sveiko kūno, ta�iau verkiant stokojanti gyvybės jėgų ir paties noro gyventi, ir kaskart, kai Aaronas Gordonas j� pamatydavo, jis ka�kodėl pagalvodavo, kad geresnio vaisto nei raudona jautiena su �esnaku, stiprus vynas ir geras vyras, kuris galėtų jai gerai u�kaitinti krauj�, nė nesurasi, bet, �inoma, jos motinai, garbiajai pastalininkienei, jis galėjo pasiūlyti tik keisti dukros mityb� ir duoti jai raudono vyno gydymo tikslais ir, joms i�ėjus, jis vis da�niau susim�stydavo apie likimo ironij�, lemian�i�, kad pūvantis, yrantis, vos ne gabalais byrantis sifilitikas, kurio mėnesiai jau suskai�iuoti, gali daug labiau geisti ir alkti gyvenimo nei tas i� pa�iūros visi�kai sveikas, jaunas, i�bly�k�s kūnas, pats nuo sav�s nepaai�kinamai stumiantis gyvyb� tarsi sotusis nepaliest� lėk�t�.

Metams bėgant jį vis labiau ir labiau domino tokie keisti, niekuo nepaai�kinami atvejai; ligos, be akivaizd�iai aptinkamos prie�asties neai�kiai ėdan�ios kūnus, ir jis tuos atvejus kolekcionavo tarsi koks did�iūnas kunstkameros retenybes, tik �tai Aaronas Gordonas rinko jas ne į stiklo dė�eles, ne į stiklainius su spiritu ar d�iovintu pavidalu, bet rinko jų apra�ymus į savo stal�ių, su tvarkingais statmenais skirtukais ir įra�ais jo ranka: Blogas kraujas, Pilvo ligos (�ias skirstė į skrand�io, �arnyno ir i�einamosios), Podagra, Galūnės (rankos ir kojos), Moteri�kos, Oda (opos, votys, trai�kanos, smulkūs bėrimai), Parazitai (kirmėlės, erkės, vabalai), U�kratai, Sifilis ir Nepaai�kinami atvejai. Jų, tų nepaai�kinamų atvejų, deja, jo stal�iuje buvo daugiausia � net keli sprind�iai statmenų popieriaus lapelių, bet dėl to turbūt buvo kaltas jo �ingeidus ir nepatiklus būdas, mat tai, kas kitiems jo kolegoms medikams būtų buv� ai�ku kaip dien�, jis, kamuojamas klausimų, kartais priskirdavo prie Nepaai�kinamų. Turėdamas laiko, jis ie�kodavo atsakymų ir apra�ymų pripa�intų medikų ra�tuose, ir kartais jų rasdavo, ypa� garbiojo rabino Saliamono del Medigo[48] i� Kandijos traktatuose, ir �io i�mintingo tautie�io mokiniu save jis ir laikė, nors tasai buvo mir�s dar gerokai prie� pa�iam Aaronui gimstant, bet negi toksai niekniekis kaip kad apmaudus kelių de�im�ių metų prasilenkimas laike, tikras akimirksnis am�inybėje, galėjo turėti įtakos, jei du �ydus medikus siejo jų po�iūrių bendrybė ir toks pat �vilgsnis į pasaulį valdan�ius dėsnius? Tad Saliamonas del Medigo, mir�s dar gerokai prie� pa�iam Gordonui gimstant, �iam buvo gyvesnis u� daugelį gyvųjų, nes tebegyvos buvo jo mintys ir jo moksliniai samprotavimai, ir Aaronas Gordonas netgi įrėmint� popierinį Saliamono del Medigo konterfekt� turėjo pasikabin�s ant sienos ir tai į jį, susidūr�s su nepaai�kinamu atveju, �velgdavo ir mintyse kreipdavosi patarimo, jis susira�inėjo ir su paties del Medigo anūku, dabar gyvenan�iu Gardine ir persivadinusiu į Gorodinskį, ir tai jam, susidūr�s su nepaai�kinamu atveju, ra�ydavo, pra�ydamas, jog �isai pakeltų �į t� i� �eimoje likusių senelio u�ra�ų ir paie�kotų bet kokių u�uominų jį dominan�iu klausimu, kol neapsikent�s Gorodinskis, i�vargintas to nuolatinio kilnojimo, vien� gra�i� dien� pasiuntė jam ry�elį protėvio ra�tų su priera�u, kad jei norįs dar, �is tas turėtų būti u�silik� ir tarp Radvilų dvaro Vilniuje popierių, ir tai su �iuo lai�ku Aaronas Gordonas, nė netikėdamas, kad jam pasiseks, patraukė į pustu��ius Radvilų rūmus � vakuojan�ius, apgyvendintus dabar daugiausia kareivių ar Radvilos administratorių ir nuomininkų, ir tik per atsitiktinum�, i�ai�kinus savo profesij�, jam tada pavyko įkalbėti vien� rotmistr�, idant leistų pasi�iūrėti, ar nėra po visų karų ir antpuolių u�silikusių popierių, ir ten, viename rizalito rūsių, i�ties kai k� ir rado, ir jis pradėjo siūlyti auks�, būtų sumokėj�s bet kiek, bet, �inoma, niekas i� u�sispyrusių karininkų nė negalvojo jų jam parduoti, ty�ia, erzindami sakėsi ver�iau panaudosi� tuos popierius prakuroms, ir tik tas vienas rotmistras, tebūna jam Ha�emas[49] am�inai maloningas, turėjo tiek proto, jog kitus įtikino, kad jei i�ne�ti seniai mirusio Radvilos mediko popierius ir draud�iama, tai bent jau galima leisti tam �ydeliui sėsti ir per kelis kartus pasidaryti jų nuora�us.

Ir taip, garbusis Aaronas Gordonas dabar turėjo bene pilniausi� Saliamono del Medigo ra�tų rinkinį visoje kunigaik�tystėje, jei, �inoma, neskai�iuosime Trakų karaitų, ir dar turėjo did�iulį Nepaai�kinamų atvejų s�ra��, kuriame buvo ne vieno jo pastebėjimai, bet ir daugybės jo kolegų ar buvusių mokinių jo pra�ymu i� visos karalystės ir kunigaik�tystės, i� Krokuvos Kazimie�o, i� Var�uvos, Liublino, Sandomie�o, Lvovo, Radomo, Nesvy�iaus, Naugarduko, Vilkmergės, Upytės, Bir�ų siun�iami apra�ymai: ir keis�iausių auglių deskripcijos su pie�iniais, ir nesuvokiamo atsparumo u�kratams atvejai (kaip kad tasai, atsiųstas vieno lazareto gydytojo, vis� gyvenim� slaugiusio raupsuotuosius ir pri�iūrėjusio jų �aizdas, bet taip niekada ir neapsikrėtusio), ir stebuklingai netikėti berg�d�ių įs�ių pastojimai, ir pasakojimai apie nelaimėlius, vis� gyvenim� po oda ne�iojan�ius suakmenėjusius savo pa�ių dvynių gemalus, ir �iaip visokie įdomūs fiziniai atvejai, kaip kad tasai, prie� kelerius metus atsiųstas jo buvusio mokinio, karo lauko chirurgo Jono Rakovo, dabar vargstan�io Bir�uose, ir pasakojantis apie neįtikėtin� amputacij�, kai vieno varg�elio nupjautos rankos pir�tai dar gana ilg� laik� judėjo ir krutėjo it nukirsdinta vi�ta, vis dar strikinėjanti ratu, ir galiausiai sustingo tarsi sudėti persi�egnojimui � ir kuo gi tai galima buvo paai�kinti? Aaronas Gordonas buvo įsitikin�s, kad atsakymai į visus klausimus i� tiesų glūdi pa�iame �mogaus kūne, jo sandaros raizginiuose, perlamutru �vilgan�iuose organuose ir raudonus belapius med�ius primenan�iose kraujagyslėse ar baltame did�iuliame rauk�lėtame smegenų bobausyje; visoje toje atskiroje pasaulį ka�kokiu būdu atkartojan�ioje kūno sistemoje, tebūtų reikėj� tik nuodugniau visa tai i�tirti ir panar�yti, betgi Aaronas Gordonas su skrodimais turėjo būti ypa� atsargus, ypa� dabar, ypa� kai vald�ioje atsidūrė tokie bepro�iai kaip Stefanas �uchovskis[50], kurį netgi andainyk�tis karalius Augustas Saksas buvo paskyr�s savo sekretoriumi", ir kurie tik ir �iūrėjo, prie ko �ia prikibti, nevengdami, kaip t�kart, prie� de�imtį metų, taip prikankinti sava mirtim Sandomie�e mirusios ka�kokios mergaitės motin�. Jam �iurpdavo oda vien pagalvojus, kad tie gojai �itaip galėjo pasielgti su kūdikio netekusia varg�e, kuri neturėjo pinigų savo vaikui palaidoti, tad jį atne�ė ba�ny�ion tikėdamasi kunigų susimylėjimo. O k� gavo?

Kankinimus trinkoje i�tisas tris dienas, kol, i�protėjusi nuo nepakeliamo skausmo, buvo priversta melagingai prisipa�inti, kad ka�i koks Berekas ar Baruchas, Sandomie�o �ydas, su savo pa�ia neai�kiu būdu nuleido varg�ės ma�iukės krauj� ir �itaip j� pribaigė, tai visa laimė, kad vis dėlto buvo protingų �monių ir įsiki�o net pats Krokuvos vyskupas, reikalaudamas persvarstyti, bet tai k� tas persvarstymas davė? Kad Liublino tribunolas nuteisė mirtim ir t� nelaiming� motin�, ir t� niekuo dėt� Berek� ar Baruch�, tik jo �monai pavyko pabėgti? Ir �ia, Lietuvoj, viskas dar buvo gal ne taip baisu, betgi pakako menkiausio nieko, kad būtum apkaltintas ar į tave �nairuotų, ir Aaronas Gordonas dar tiek tai suprato, kad su kūnų skrodimais jam, �ydui, geriau neprasidėti, nes tokiais atvejais nedaug tereikia, kad, nepalankiai susiklos�ius aplinkybėms ir Vilniaus gatvėmis ir skersgatviais nuėjus �nib�desiams ir kalboms, ir kokio mirti nuteisto seno galva�ud�io lavonas kaipmat virstų nekaltu kūdikėliu, ir grynai moksli�kai medicininis skrodimas � �ėtoni�ku ritualu kraujui į macus nuleisti, todėl Aaronas Gordonas tenkinosi smalsiai ir kruop��iai mėsinėdamas nieko nekainuojan�ias �iurkes, peles ar varles beigi po devyniais u�raktais slepiamu ir baisingai brangiu i� Anglijos parsisiųsdintu nedideliu fajansiniu moters kūno modeliu, kurio pilvas tarsi dangtis atsikeldavo, apnuogindamas kūdikį įs�iose ir pilvo ertm� su i�imamais gyvybiniais organais, ir kartkartėmis atsidusdavo, prisimin�s visas nepelnytas pasakas apie macus ir krik��ionių kūdikėlių kraujus, nes, jeigu kas būtų paklaus�s jo nuomonės, tai jis būtų pasak�s, kad �iauresnės savo vaikams padermės u� gojus jis ne�ino, nes �itiek nepri�iūrėtų naujagimių pamestinukų �pitolėse, �itiek gatvėse valkataujan�ių, nudriskusių ir apskretusių, i� bado mir�tan�ių ar amatininkų negailestingai i�naudojamų na�lai�ių, kiek Vilniuje, joks doras �mogus negalėjo įsivaizduoti, k� ir kalbėti apie tai, jog joks save gerbiantis �ydas niekad neatiduotų savo paties kūdikio svetimiems, o �tai pasitaikydavo atvejų, kad gojai net ir rank� pakeldavo prie� savo pa�ių vaikus, ir ne tik vyrai, bet kartais � ir netgi moterys. Ir jis net nusipurtė vėl prisimin�s t� neger� istorij�, i�tikusi� jo �maik�tųjį sifilitik�, kai �isai pernai, dar būdamas kiek sveikesnis, nenorom, akivaizd�iai pripra�ytas, vidury nakties, slap�ia atsivedė su savimi moterį, slepian�i� savo veid� po �ydu ir kauke, kurių taip ir nenusiėmė per vis� vidurnak�io konsultacij�, mat buvo patekusi į bėd�; sprend�iant i� kūno, kurio apatin� dalį jai nenorom teko mediko akivaizdoje apnuoginti � labai jauna ir prie� tai dar negimd�iusi, o sprend�iant i� dailių batelių, brangių kojinių ir keliarai��ių su granatų sagtelėmis � dar ir auk�tos kilmės, ir ji maldavo padėti, daryti k� nors, pa�alinti tai, nesvarbu kiek kainuos, betgi ji jau buvo gerokai pa�engusioj padėty, bene �e�tajame mėnesyje, jei jo matavimai nemelavo, ir jis, kaip mokėdamas, �velniai jai bandė paai�kinti, kad dabar jau vėlu, bet kokie bandymai k� pakeisti grėstų jos pa�ios gyvas�iai, o jo tikėjimas jei jam ir leistų �itai atlikti, tai tik su vienu tikslu � jei kūdikis keltų mirtin� pavojų jos pa�ios sveikatai, betgi i� to, k� jis mat�s � viskas vystosi kuo sveikiausiai, ir tegul ji tik nesugalvojanti kreiptis į kokias moterėles ar �iniuonius, nes dabar kaip tik prie�ingai � bandymai atsikratyti gemalo jai pa�iai galėtų baigtis tikra mirtimi, tad jai belieka laimingai pabaigti ne�ioti ir sėkmingai sau pagimdyti. Ir jis matė, kad tam vyrui i�girdus jo �od�ius lyg ant �irdies palengvėjo, ir jis patsai �irdies gilumoje tikėjosi, kad toji moteris vos pagimd�iusi ir paėmusi t� kūdikėlį į rankas pasiduos senam lyg pasaulis motinystės �auksmui ir nebenorės atsikratyti naujagimio, tos naujos jos i�ne�iotos u�simezgusios sielos, ir koks buvo jo nustebimas, i� prad�ių dėl to Vilniuje kilusio did�iulio triuk�mo, tos baisios istorijos, dėl kurios pirmiausia buvo apkaltintas tas vyras, suimtas, įkalintas rūsy tarsi padugnė, nors buvo kilmingas didikas, ir kaip vėliau jis i�vengė jam priteistos egzekucijos, ir tik visai neseniai, vos prie� kelet� mėnesių, fizinio skausmo ir atvirumo akimirk� jam, Aaronui Gordonui, paslap�ia prisipa�ino, jog i� tiesų anuomet naujagimį nu�udė ne jis, o pati gimdyvė, vos po kelių dienų u�dusinusįjį pagalve nuodėmei paslėpti i�nuomotam bute, ir �ito jis, medicinos daktaras Aaronas Gordonas, negalėjo suprasti, jam tai buvo Nepaai�kinamas atvejis, ir jis veikiau galėjo suprasti, kad toji panelė neatsispyrė savo atgrasiam, nu�a�usiam, bet kupinam keisto animuso[51] ir vis dar, pasirodo, ka�in kaip pakerėti galin�iam suved�iotojui, bet jo protas atsisakė suvokti, kad motina gali pakelti rank� prie� gimusį sveik� savo pa�ios kūdikį, ir jis da�nai prisimindavo t� nepa�įstam� moterį, kurios nei veido, nei vardo taip niekada ir nesu�inojo, jam ji visada liko tik bevardė beveidė pudenda[52] vidurnak�io �vakės �viesoje tarp brangaus �ilko sijono klos�ių, tarp dviejų baltų perlamutrinių �launų su puo�niais keliarai��iais; nepaai�kinamas atvejis, nu�ud�s savo pa�ios kūdikį, ir nieko nuostabaus, kad varg�elis sifilitikas po �ito nepaai�kinamo atvejo jau niekada nebebuvo toks kaip anks�iau, ir nenuostabu, kad �monės ku�dėjosi, jog jį apsėdusi piktoji dvasia, nors jeigu kas būtų paklaus�s Aarono Gordono, tai, jo galva, vaikelio dybukas[53] turėj�s apsėsti ne k� kit�, o tiktai t� nepaai�kinamai �iauri� moterį. Ir garbusis Aaronas Gordonas atsiduso ir net nusipurtė vien pagalvoj�s apie tas visas baisias gojų istorijas, kurių jam tenka �ia prisi�iūrėti; �iaurūs jie �monės ir dar kuriantys pasakas apie jų kūdikėlius �udan�ius �ydus, didis Ha�eme, ir sugalvok tu man, ir jis nusispyr�s kailiu mu�tas �lepetes u�sikėlė kojas į jauki� lov�, į patal�, jau į�ildyt� Rivkos kūno, ma�� �ilumos salel� vidury u� lango plytin�ių nesuvokiamo �iaurumo ir �al�io tyrų, ir prisiglaudėjai i� nugaros, savo kūnu atkartodamas kiekvien� jos kūno linkį, nes ten, kur buvo vieno įduba � buvo kito i�kilimas, ir gal per daugelį jų santuokos metų jų kūnai priprato vienas prie kito ir įstabiai susiderino, nes kitaip ir būti negalėjo, ji buvo jo basherte[54], ir ten, kur vienam stigo, kitas lurėjo su kaupu: jis buvo ramaus, net kiek u�daro būdo, ji � ar�i ir ugninga, jis � tylus, ji � sakanti, kas u�eina ant lie�uvio, bet auksinės �irdies, ir kartu jie sudarė vientis� visum�, tam geriausias liudijimas buvo jų vaikai � sveiki, �vitrūs, guvūs ir gabūs, ma�asis Pinkasius net �nekėti pradėjo anks�iau nei kad vaik��ioti, o Mi�k�, didysis, nuo ma�ų dienų skai�iavo it rie�utus gliaudė ir jau dabar, nors ir jauno am�iaus, buvo priimtas Jurbarko muitinės ra�tininku, Zelmanėlis gi tokį bals� turėjo, kad į kantorius jį, ne kitaip; ir jųjų su Rachele santuoka i� tikrųjų buvo bashert, palaiminta i� auk��iau, ir todėl, kiekvien� kart� prie jos va �itaip prisiglausdamas, jis garbino Vie�patį, prisakiusį vyrui nebūti vienam, ir dėkojo atsiuntus jam jo antr�j� pus�, ir baldakimas vir� jų alkovos vis dar tebebuvo jiems kaip vestuvių dienos chuppah[55], kaip dangaus palaima, o visa, kas vyko jų guolyje, buvo �venta ir skirta Ha�emui pagarbinti, ir net ir tada, kai Rivka juokingai u�knarkdavo ir neduodavo jam miegoti,��jis nepykdavo, o tik klausdavo pats sav�s � argi būtų geriau, jei ji neknarktų, nes jos �ia �alia nė nebūtų? Ir jis net nepykdavo, jei, u�knarkus jam, neapsikentusi Rivka jį �adindavo tampydama u� nosies ar barzdos, bambėdavo ir kum�ėdavo, nes tokius niekus savo basherte derėjo atleisti, ir �tai dabar jis, �ildamas nuo jos kūno ir saldamas nuo pa�įstamo artumo, jau po truputį palaimingai smigo į mieg�, jaukiai rimstant ū�ian�iai ugniai kamine ir u� lango tamsoje skendin�iam miestui irgi nyrant į sapnus.

Bet t�nakt jam nebuvo lemta i�simiegoti, nes apa�ioj į medines namų duris pasigirdo nelygus beldimas � kum��iu, regis, ir pla�taka; ir Aaronas Gordonas, vis dar pusiaumiga, nepataikydamas kojomis į savo �liures, vienais naktiniais, �iek tiek dar miego u�metamas į �onus, priėjo prie lango, kur prie langinės, i� lauko, buvo įtais�s ma�utį veidrodėlį, patikimai atspindintį ateinan�ius lankytojus, ir net krūptelėjo, i�vyd�s pary�ių interesant�, nes būtent apie jį t� vakar� visai nety�ia itin daug galvojo, ir � taip, kai Rivka jam priekai�taudavo, neva jis u�sidar�s savo kambary kuria golemus, Aaronas Gordonas pasijusdavo itin nejaukiai, nes jau kuris laikas jam nedavė ramybės įtarimas, kad jo įkyrios mintys, i� tiesų, tarsi golemas i� dulkių ima ir įsikūnija tikrovės pavidalais, tik gaila, ne tokiais klusniais, kaip kad derėtų purvo galiūnui, aklai vykdan�iam savo sutvėrėjo nurodymus.�Į Aarono Gordono duris apa�ioj nekantraudamas beldėsi jo mėgstamiausiasis sifilitikas; mėgstamas, �inoma, bet tik jau ne nekviestas ir ne vidury nakties, ir Rivka jau irgi pradėjo busti nuo triuk�mo, ir apa�ioj jau subruzdėjo tarnaitė, kaip visada laukdama �eimininko �enklo � vieno ar dviejų bilsnių į grindis, įleisti ar ne, ir Aaronas Gordonas mieliausiai būtų pabeld�s du kartus, bet lankytojas buvo didis ponas, ir, ar ma�a k�, geriau buvo jį įsileisti, nes �inia, kaip su tais did�iais ponais � �iandien draugai, o ryt įsi�eid� gali įduoti ar vald�iai apskųsti, jis dar pamen�s i� tarnystės karaliaus dvare, su jais reikėjo atsargiai, ir �itie garbingiausi pacientai i� tiesų buvo tikras galvos skausmas ir vaik��iojimas skustuvo a�menimis, ir todėl ver�iau su jais geruoju, ver�iau neturėti bėdos, tad garbusis medikas u�simetė ant naktinių kambarinį apsiaust� ir ne�iebdamas �vakės �viesos, dūsaudamas nusileido �emyn pats atrakinti durų. Taip, ten buvo jis � vos atvėr�s ma�utį langelį su pinu�iais, jis pa�ino tas akis i� po skrybėlės � dideles, juodas, degan�ias, dėl ligos kiek u�trai�kanojusias, ligot� smakr�, slepiam� pla�ios kailio apykaklės, kiek gunktelėjusį, nusilpusį stot�, slegiam� sunkių �iemos drabu�ių, didiko pla�tak�, bilsnojan�i� į stakt�, prie pat mezuzos[56], su mėlynomis gyslomis ir raudonomis opomis, ir aukso signetu, kuriame buvo i�rai�yta �erno galva, ir Aaronas Gordonas dar akimirk� pusiau juokais, pusiau rimtai pamanė, kad ko norėti i� to varg�o gojaus, jei jo net herbas toks neko�erinis, bet atidarė duris ir pavargusiai �ypsodamasis paklausė, kas atginė pon� Biront� toki� vėlyv� ar, teisingiau, ankstyv� valand�?

A� bijau i�protėti, mielasis pone Gordonai, a� tiesiog bijau i�protėti, man regis, man kartais jau mai�osi protas, sakė jam sve�ias ir jau, nė nepra�ytas, ėjo vidun, ir garbusis medikas � jam i� paskos, į priimam�jį, link spintelės, kurioje laikė butelį su degtine ir ma�as pasidabruotas taureles, nes �inojo, kad �i naktis bus ilga ir �io vaisto prireiks ne tik jo pacientui, bet ir jam pa�iam. Betgi turint galvoje �viesiausiojo pono Bironto lig� � tatai nieko keista, juk jie yra ne kart� kalbėj�si, kad anks�iau ar vėliau tai gali nutikti, vieniems � po septynerių metų nuo apsikrėtimo, kitiems � po de�imties, o po pirmųjų proto mai�ymosi simptomų telieka apie dvejus metus gyventi, na kartais � trejus, jie irgi �itai jau yra aptar�; Aaronas Gordonas dėstė jam ramiai, nes �inojo, jog tasai gali pakelti teisyb�, ir, paragin�s sve�i� � lchaim[57], ponas Birontai, u� gyvenim�, vienu mauku pats i�lenkė savo degtinės taurel�. Jis daugma� �inojo, k� tasai jam papasakos, nes pacientui visa tai buvo asmeninio nykimo tragedija, o gydytojui � nei�vengiami, daugeliui pasikartojantys, vis tie patys simptomai. Todėl jis klausėsi, kaip jo sve�i� kartais tarsi apgaubia tamsus pyk�io rūkas, ir jis nieko nebeatsimen�s, o atsitokėjus paai�kėja, kad sumu�ė tarn�, pridau�ė indų, triuk�mavo, vaidijosi, ka�k� pliekė lazda; kaip kartkartėmis jis pajunt�s, jog į jį visi �iūri � praeiviai gatvėse, prekeiviai aik�tėje, vaikai vystykluose, �ventieji paveiksluose, net daiktai, net med�iai, jų lapai � it akys; sienos, langinės, grindinio akmenys po kojom, lietaus balos, ir visi tie �vilgsniai jam linkį bloga arba bent jau mat�, kaip į jį ka�kas kėsinasi, bet pa�aipiai tylį, o kartais, prie�ingai, jis girdįs balsus, girdįs net menkiausi� gars� � kaip tarakonas kauk�i per sien�, kampuose garsiai �lama voratinkliai, o pelės rūsiuose trypia tarsi drambliai, ir gatvės katinas �engia, tarsi jo pėdos būtų pakaustytos tūkstan�ius pūdų sverian�iomis pasagomis, o bet koks �iurlenimas, �narėjimas, tėkmė jam susilieja į �od�ių srautus, į nerim� keliantį �nib�desį, kuris vis garsėja, kol �niok�damas perauga į rėkiantį pragaro chor�, bet, keis�iausia, �iandien jis pats nebepa�in�s savo atspind�io veidrodyje, į jį �velgė ka�in koks pa�aipus nepa�įstamas, irgi jam linkintis bloga, ir jis tikras, tas atvaizdas veidrodyje i� tiesų jį valdė, kaip jomarko lėl�, tampom� u� virvu�ių. Baziliskas, dėl visko kaltas baziliskas, jis tuo es�s tikras, ir velnias jį ne�ė anuomet suderėti, kad jei įveiks bazilisk�, jam būtų suteikta malonė nuo mirties bausmės, geriau jau trinka, mielas pone Gordonai, geriau jau trinka nei �itokios kan�ios. Ir Aaronas Gordonas įpylė jam dar �lakelį, ir sau, nes �inojo, dabar tasai vėl kalbės apie bazilisk�, apie t� nelemt� Vilniaus dybuk�, ir jis t� istorij� buvo girdėj�s jau gal tuzin� kartų, ties� sakant, net pats minioje t�kart buvo su miestie�iais, kai ponas Birontas buvo vedamas į po�emį, nuteistas myriop u� t� nelemt� vaika�udyst�, kuri netgi buvo ne jo rankų darbas, bet tik varg�� u�dusint� kūdikėlį rado jo vardu nuomotam bute, ir jį nuteisė nukirsdinti, betgi �isai pasiry�o su veidrod�iu eiti bazilisko įveikti ir, nusileid�s į rūsius, kur neva pabaisa gyveno, ne�inas veidrod�iu, i� tiesų i� ten po kiek laiko grį�o � gyvas ir sveikas, tik �iek tiek i�protėj�s. Aaronas Gordonas visa tai jau buvo girdėj�s � kaip jo pacientas leidosi �emyn, apgriuvusiais rūsio laiptais, tarp skliautų, sumūrytų i� stambių riedulių, tarp telk�an�ių pridvokusių balų, tarp pelėsio, tarp keistų kvapų, tarp besisunkian�ių nuodingų po�emio dujų, o galbūt � mirtino paties bazilisko alsavimo, ne�inas �iburiu ir veidrod�iu, kol atsidūrė visi�koj aklinoj tamsoj ir �viesa nebeatmu�ė jokių sienų, jokių daiktų ar apybrai�ų, vidury niekur, �pa�ioje miesto subinėj", sakė ponas Birontas, visi�koj, visi�koj Vilniaus �iknaskylėj, miesto prarytas, sukramtytas ir suvir�kintas, ir ten, būtent ten jis suprat�s, kad jokio bazilisko nėra, nes veidrodyje jis i�vydo tik vien� � �mogi�k� veid�, o jį i�vyd�s suprato, kad jam nebėra �ia kas veikti ir reikia grį�ti atgal. Keistų keis�iausia buvo tik tai, kad jam pasirod�, jog jis tik nuėjo, apsisuko ir grį�o, bet i� tiesų paai�kėjo, jog ten praleido daugelį valandų, mat, i�lipus atgal į pavir�ių, nuo Suba�iaus vartų jau buvo i�siskirs�iusi ir smalsuolių minia, ir magistrato tarėjai, ir vaitas, ir budelis, ir jam pa�iam teko eiti tiesiai į rotu��, paskui su palyda ir pakeliui gausėjan�ia nustebusia minia � į Tribunolo rūmus, kur jam vie�ai buvo suteikta malonė ir laisvė, ir jau po visko jis suprato pabuv�s ka�kur anapus, nes ten, rūsyje, jam prie� akis prabėg�s jo visas gyvenimas, lig pat vaikystės, ligi pat neatmenamos kūdikystės, net mat�s pats save lop�yje, mylim� tėvo ir �iū�iuojam� motinos, ir tik tuomet jis suvok�s, kiek nuodėmių slegia jo siel� ir kiek purvo, niek�ys�ių, i�tvirkimo, apgaulės tas kūdikis � jis � atne� į pasaulį, ir kad jam jau nebepadės jokia atgaila.

Garbusis Aaronas Gordonas įpylė jiems dar po taurel�, Vchaim,�� grynai gydomaisiais tikslais, nes juk �itokį kliedesį reikėjo ka�kaip apraminti, nors tas istorijas apie gyvenim�, prabėgantį prie� akis, t� nekintam� simptom�, jis buvo girdėj�s ne kart� i� buvusiųjų ant mirties slenks�io, tai būta vieno tų nepaai�kinamų atvejų, bet �i�nakt jis buvo pernelyg pavarg�s gilintis, ir buvo akivaizdu, kad naktis bus ilga, nes ponas Birontas �i�nakt ir vėl, regis, neturėjo kur eiti, ir Aaronas Gordonas tyliai sau pamanė, kad reikėtų pradėti imti pinigus u� �itų nesibaigian�ių jo pacientų istorijų klausym�, nes tatai irgi darbas, ir ne k� lengvesnis u� jų kūnų gydym�.

Turė Tibelijus Magnussonas t� naktį susapnavo keist� sapn� � kad gulėdamas Anos Katrinos lovoje, jos dvarelyje vidury Samogicijos mi�kų, jis staiga ėmė jaunėti ir, kaip �ia pasakius, tarsi gyventi atgal � atgal i� �ia į nesenas klajones giriose, prie degan�ios klėties su �emai�ių valstie�iais, atgal į �vedij�, į generolo priimam�jį, atgal į jaunyst�, į mokykl�, kurioje gaudavo lazdų, į vaikyst� su broliais; atgal į tokį ma�um�, kad vos ranka pasiekdavo stalo atbrail�, kol grį�o į palaiming� būvį, kai buvo vos kūdikis, ant savo motinos rankų, ka�in kur, regis, Siodermanlande; �vietė saulė, jam prie� nosį baltavo jos �iltutėlė krūtis, jie buvo ka�kur �alioje lankoje prie dvaro, po kuri� lakstė nebaik��ios, jų pusiau prijaukintos stirnos, aplinkui svaigiai kvepėjo ir raudonavo daug daug prisirpusių �emuogių ir jis jautėsi toks nepaai�kinamai, tyrai laimingas, kad i� tos laimės god�iai, apsi�iojo spenį, bet i�kart i�sigando, mat suprato, kad jo burna pilna a�trių tarsi lydekos dantų, jų buvo pilna ertmė, ir jis i� to siaubo ėmė juos liesti lie�uviu, o jie, kreivi ir rusvi, akyti tarsi senas kaulas, i�sikerojusiomis �aknimis, pradėjo byrėti ant balto jo motinos kūno, ir jis i� to siaubo, nuo to bjaurumo pabudo, i�piltas �alto prakaito, ir tas sapnas jį persekiojo kiaur� dien�, nedavė jam ramybės, o diena Milkantuose buvo giedra ir gra�i, pirma tikra tikro pavasario diena, viskas buvo nutirp�, prad�iūv� ir tuoj tuoj turėjo pradėti sprogti, bet Turė Tibelijus Magnussonas į visa tai �iūrėjo tarsi atsisveikindamas, mat buvo tikras � atėjo metas judėti, ir nemalonus sapnas �ia buvo niekuo dėtas.

Jie ir taip u�siliko ilgiau, nei ketino � �adėjo sau tik per�iemoti ir keliauti toliau, bet prad�ioj keliai dar nebuvo i�va�iuojami, paskui nutarė likti iki Velykų, paskui svarstė, ar nepabūti ir dar ilgiau, nes mi�kai, pelkės ir jų padėties netikrumas kariuomenės at�vilgiu visi�kai jo nedr�sino tolimesnėms klajonėms. Bet dabar jau suvokė, kad metas traukti, ir ta moteris, kurios be�ode, tylia draugija, paįvairinama vos kelių abiejų pramoktų �od�ių, bet ne bendros kalbos ir bendrų min�ių, aistrai pravėsus jis jau ėmė truputėlį bodėtis, irgi �ia niekuo nebuvo dėta. Labiausiai jam nerim� kėlė ne ji pati, o jai skirti lai�kai, regis, nuo tos Anos Katrinos ka�in kur esan�io vyro; geras tuzinas ver�lia, guls�ia, stamboka ra�ysena adresuotų lai�kų, kurių namų ponia taip niekada ir neatplė�ė, nes juos jam klusniai, niekam ne�inant, atiduodavo jos kambarinė tarnaitė, kuri�, pasirodo, slap�ia tratino tas nenaudėlis Karstenas, ir tieji bene pus� metų neatsakyti lai�kai i� tiesų galėjo pri�aukti bėd�, ypa� dabar, kai keliai tapo vėl i�va�iuojami, ir tasai nepa�įstamas, kaip galima buvo suprasti i� datų, tarp kelių miestų keliaujantis ponas galėjo sumanyti patikrinti, kodėl taip įtartinai tyli ir nera�o jo paties �mona. Tad prie� ger� savait� jis buvo pasiunt�s Karsten� su de�im�ia vyrų pa�niuk�tinėti, ar netoliese nėra �vedų dalinių, tikėdamasis, kad jei �is negrį�, bus ai�ku, jog savi�kiai nuteisė u� dezertyravim�, ir judėti i� �ia nėra ko. Betgi Karstenas grį�o, vienas, ir, pasak jo, jiems pavyko įtikinti, kad buvo atkirsti nuo armijos dėl blogų kelių ir turėj� pralaukti �iem�, be to, jų kariuomenei dabar taip reikėjo kiekvieno vyro, kad jie nesigilino, ir vėl savo noru prisidėj� dezertyrai juk nebebuvo tikri dezertyrai, tad kelias laisvas, jie galį judėti pirmyn, truputėlį į �iaur�, kad prisidėtų prie dalinių Inflantuose, judėsian�ių į pietry�ius.

Ir todėl dabar likusieji keturi Turės Tibelijaus Magnussono vyrai su Karstenu prie�akyje jau nuo pat ryto visk� ri�o, vyniojo, krovė � visa, kas tik turėjo kokios nors provizijos vertės ar galėjo praversti kelyje. Jie nutarė pasiimti ne tik savo arklius, per �iem� atsigavusius nuo dvaro avi�ų, bet dar ir kelis �ionyk��ius, ir ve�im�, kuris jų papratimu buvo prikrautas mai�ų su javais, su pupomis, kruopomis, ropėmis; aprai�iotas ry�uliais jau pavargusių karkti vi�tų, supan�iotų u� kojų po pustuzinį, medaus puodynėmis, visu tuo, k� tik buvo patogu paimti; nors, ties� sakant, jie būtų pasiėm� visk� � ir baldus, ir apklotus, ir patalus, tik �tai kelionėje visa tai būtų kėl� tik varg�, tad jie ėmė tik tai, k� galėjo suvalgyti ar įsidėti į ki�enes. �i� popiet� jis patyrė nemaloni� akimirk� Anos Katrinos kambary; ka�kodėl beveik toki� pat nemaloni� kaip kad nakties sapno pabaiga, ir viskas tik dėl to, kad ji, ka�in ko u�sukusi į alkov�, aptiko jį rausiantis jos papuo�alų skrynelėj, kuri, kaip bebūtų keista, pasirodė ne tokia gausi, kaip kad galima buvo tikėtis i� tokios i�did�ios ponios. Kelios sagtys, perlų vėrinys, du �iedai, segė, koralų kry�elis, visa kita � juostelės, kaspinai, galionai, bet jis, suvynioj�s visa tai į ka�koki� skepetait�, jau krovė pla�ion uniformos ki�enėn, ir būtent tada ji pasirodė ant kambario slenks�io. Jam regis, ji visk� suprato, bet, kaip visada, pratylėjo, juk jie jau per �iem� buvo įprat� bendrauti daugiausia tyla, o ir k� �ia galėjai pasakyti, kai viskas ir taip buvo ai�ku. Jis net vien� akimirk� norėjo jai pasakyti atsipra��s, apgailestauj�s, betgi i� tiesų neturėjo dėl ko � tokia tad buvo derama karo tvarka ir eiga � u�kariautojams priklausė grobis, u�kariautieji � jo netekdavo; visi nuo am�ių t� darė ir jei būtų buv� atvirk��iai, tai jau būtų buv�s ne karas, o gailestingųjų samarie�ių susiėjimas. Jis ir taip jiems, �itam dvarui, darė labdar� � ėmė ne visk�, truputį paliko atsargų ir jiems, visas pavasaris dar buvo prie� akis, ir jie nesiruo�ė niokoti ar padegti, o tai jau irgi buvo �is tas, na, o dėl tų kelių papuo�alų� jam jų galėjo pa�iam bėdoj prireikti, o jei ne � jis buvo tikras, parve� juos savo Lovisei; i�tisus �imtme�ius karių �monos puo�ėsi i� prie�o moterų atimtomis brangenybėmis; tatai irgi buvo derama visų karų tvarka. Tad jis atsidūsėj�s tik apgailestaujan�iai skėstelėjo rankomis ir, priėj�s prie jos, vis dar stovin�ios be �ado ant slenks�io, �velniai ir atsargiai, vien� po kito, lyg ra�kydamas kaban�ias vy�nias, i�segė jai du baltus perlų la�us i� abiejų ausų, tvarkingai juos irgi įsupo skepetaitėn ir nuleido į savo odinės ki�enės gelmes, ir, nė pats ne�inodamas kodėl, bet turbūt todėl, kad akimirk� pasijuto stebįs vis� �į veiksm� i� toli, tarsi i� ka�in kokių auk�tybių, t� vyri�kį nudėvėta �vedijos karalystės uniforma ir t� tyli� Samogicijos dvarinink�, dėl keistų aplinkybių atsidūrusius ilgiems mėnesiams po vienu stogu, ramiame karo u�utekyje vidury niekur pragyvenusius bene pusmetį lyg vyras su �mona ir tuoj tuoj tapsian�ius tuo, kas ir buvo � tolimais svetimaisiais, prie�ais netgi; todėl, suvok�s vis� �ios akimirkos keistum�, jis, nė pats ne�inodamas kodėl, �velniai jai i�oriniais pir�tų linkiais palietė skruost� ir vėl, tarsi i� niekur, prisiminė t� pirm�jį kart�, kai t� veid� i�vydo ankstų �varbų ryt�, pa�enklint� pagalvės įspaudo. Ar jis tada, u�imdamas dvar�, galėjo pagalvoti, kad dalinsis su ja ta pa�ia pagalve, tuo pa�iu guoliu, kad patirs velni�kos aistros akimirkas, paskui � bene santuokin� �ilum� ir ramyb�, dar vėliau � visa tai blės, blyk� ir nunyks ligi bereik�mio naktinio įpro�io, kol vėl ateis metas keliauti? Buvo laikas, kai jis būtų svarst�s, k� t� akimirk� galvoja ji, bet dabar tas laikas buvo praėj�s, todėl jis nebekvar�ino sau galvos, nes �inojo, kad i�joj�s rytdienos ryt� jis jos daugiau nebematys, ir truputėlį nustebo, kai ji abiem delnais sustabdė jo pla�tak� ir suėmusi j� ka�in kaip graud�iai palaikė savosiose. Jau vėliau, vakare, ji vėl pas jį atėjo, rami, bet kiek paraudusiomis akimis, ir jam tatai, jis nemeluos, �iek tiek paglostė savimeil�, paskui mostu liepė jam sekti paskui j� �emyn, į men�, kur viena i� senesniųjų moterų jau dengė jiems stal� � visiems jo kareiviams, Karstenui, jam ir jai, i� viso septyniems �monėms, beveik tarsi paskutinei vakarienei, pamanė jis, ir i� lauko virtuvės sklido geri kepsnio kvapai, ir viskas buvo padengta alavo indais, stalas u�tiestas marga kilimo staltiese ir kiek įskilusioje mėlynai margintoje olandi�koje vazoje netgi buvo pamerkta pūkuotų karklo �akelių ir ka�in kokio krūm o ryk��ių, apkibusių skais�iai rausvais �iedais � pirmaisiais pavasario �aukliais; taip, �aukian�iais savo rausva mėsinga gyvybe juos atgal į kar�, ir jis buvo dėkingas tai moteriai u� jos svetingum�, galgi be reikalo taip visk� i� jos susirinko, na, bet dabar jau vėlu, atsidėkos jai �velnumu �i�nakt, paskutin� jų naktį, nes ryt �ia jau jų nebus, ir derėjo praleisti paskutinį vakar� oriai, ramiai, juolab kad viskas jau buvo sukrauta, sudėta ir paruo�ta keliui, ir jie susėdo prie stalo, sena tarnaitė ėmė raikyti kiaulienos kepsnį, krovė jo riekes jiems į lėk�tes, dėjo virtų �ieminių ropių, pupų ir �irnių ir visa tai gausiai liejo kvapniu �aknelių pada�u, sodriu, sūriu, aitroku, u�mai�ytu turbūt su alum. Ir jo vyrai god�iai kim�o, nors buvo matyti � jie taip pat nekantrauja rytoj judėti, jų �vedi�ki juokai buvo vėl apie armij�, apie ten, kur juos nublok� įsakymai, jie vėl buvo i�tro�k� veiksmų, bet ir naudojosi proga dar gerai pasisotinti prie �idinio paskutinį kart� prie� kelion�. Keistas tas gyvenimas, galvojo sau Turė Tibelijus Magnussonas, keista, kaip prie� pus� metų jie ilgėjosi patalo, �ilumos, maisto, poilsio, o dabar, pavarg� nuo sėdėjimo vienoj vietoj, vėl geid�ia karo lauko nepriteklių; keista i� tikrųjų toji �mogaus prigimtis, visuomet besiilginti ko tik nori, tik ne to, k� turi dabar, ir netgi vienos moters glėby jau tyliai svajojanti apie kit�. �tai ir �i� akimirk� jis ka�kodėl u�simanė gurk�nio �altinio vandens, nors stalas buvo nukrautas dvare virto alaus kvortomis, bet tas alus nemal�ino tro�kulio, prie�ingai, kuo daugiau jis gėrė, tuo burnoje darėsi vis sausiau; keista, kad lūpos pradeda tinti ir tvink�ioti tarsi vabzd�ių sugeltos, ir visa burna tampa lyg medinė, bet ne, viduj ka�kodėl gomurys ėmė skaud�iai per�ėti, ir jis norėjo ka�k� sakyti Karstenui, sėdin�iam jam i� de�inės, bet pajuto, kad tirpsta rankos ir kojos, keista, dieva�i, bet gal praeis, jis ka�k� pabandė jam pasakyti, tik �tai lie�uvis neklausė, jis pynėsi, kliuvo u� dantų, ir jam staiga pasirodė, jog jo dantys ka�i kaip keistai kliba, didis Dieve, ne jam vienam, ka�kas darėsi ir jo vyrams, �tai vienas i� nuostabos i�sprogin�s akis ranka susiėmė u� burnos, ir taip, jis patsai sau tiesiog pir�tais i�traukė klibantį dantį, visai tarsi jo �ios nakties sapne, Vie�patie, negali būti, nejaugi, betgi kodėl jis ir dega, ir tuo pat metu lyg medinis, ir Karstenas irgi vaitoja, Turė Tibelijus tarėsi suprant�s, kas �ia k� tik nutiko, jis, būdamas vadas, dabar privalėjo duoti visiems komand�, su�ukti, gal nors kuris vienas jų dar gali pajudėti, bet dabar jo degantis lie�uvis, regis, buvo sutin�s ir u�pild�s vis� burn�, jis duso, jį smaugė, jis negalėjo pajudėti, kol galų gale liko tik viena � visa u�plūstantis keistas saldumas ir keistas kvapas, ir jis dar prisiminė, kad būtent taip kvepia tik vienas dalykas pasaulyje � raudonos kaip kraujas, prisirpusios �vedi�kos �emuogės jo sapne.

Ona Kotryna negrabiai pastūmė savo kėd�, vis kliūvan�i� u� apspurusio kilimo kra�to, ir atsistojo tik tuomet, kai paskutinio �vedo � tokio apyjaunio mėlynakio, �viesiomis, tarsi nu�utintomis blakstienomis � kojos nustojo bejėgi�kai spardytis, o kūnas, dar prie� akimirk� i�siriet�s lanku, pagaliau suglebo ant akmeninių grindų. Ji t� klaikų merdėjim� stebėjo turbūt kelias valandas, ji nebuvo tikra, kiek jis truko � pus� nakties, dvi, tris, keturias valandas, o gal � tik ketvirtį, nes jai tai atrodė tikra am�inybė. Jos �vedas � dabar jis tikrai buvo jos ir bus am�inai, kaip am�ina nuodėmė ant jos s��inės � nusibaigė vienas pirmųjų, ir jo galas nebuvo itin gra�us � jam, kaip ir dar keliems kitiems, ėmė byrėti dantys, ir jie, negalėdami patys tuo patikėti, pe�ė juos vien� po kito sau i� burnų, o kiti vėmė, dergė patys po savimi, juos tampė traukuliai, kai kurie � apsi�lapino, bet baisiausias buvo tas garsas � dūstantis, �vok��iantis, karkiantis, kurį jie leido i� savo gerklių smaugiami �al�ialunkio, tarp bejėgi�kai tįstan�ių prie�mirtinių seilių siūlų.

Jos � ji ir Kasiulė � nebuvo visi�kai tikros, kiek jo reikia įdėti �e�etui vyrų, bet jokiais neai�kiais milteliais ji daugiau nebepasitikėjo, tad ger� pusdienį akmens piestoje grūdo glėbius to augalo � ir ūglius, ir nulupt� �iev� su syvais, ir rausvus, pana�ius į alyvas, mėsingus jo �iedus; visk�, visk� į vientis� tir�t� tyr�, į kuri� pylė �irnių miltų, alaus, truputėlį sūdė ir gardino nekenksmingom kvapiom �olelėm, kad permu�tų galim� aitrų skonį � juk pa�ios tai jos negalėjo paragauti to mirties pada�o, ji net Kasiulei davė senas, kitados anytai priklausiusias pir�tines, nes augalas buvo toks nuodingas, kad net la�as jo sunkos galėjo skaud�iom pūslėm paleisti od�. Dabar ji nebesupranta, kaip vis� dien� galėjo būti tokia rami ir �alta, dabar j� supykino, tiesiai į �idinį, dabar j� kratė ka�in koks nenumaldomas siaubo drebulys, kylantis i� vidaus, dabar ji pati jautėsi tarsi apsinuodijusi, lyg kar��iuojanti, o juk prie� akimirk� dar �altai ir d�iugiai pagalvojo � kaip puiku, kad to augalo nuodas, pirma pradėj�s dusinti, vėliau jiems surakino rankas ir kojas, juk, pagalvojus, jie vos susivok� galėjo j� u�mu�ti, ir vienas, tiesa, lyg ir bandė, bet susmuko pusiaukelėje, prie stalo, o ji irgi �iūrėjo tarsi suakmenėjusi, negalėdama nė pajudėti. O juk ma�ne vis� dien� buvo rami ramutėlė, nuo pat tos akimirkos, kai u�klupo jį vagiantį jos kelias dar nesuslėptas brangenybes; nuo pat to �vilgsnio, kurį įrėmė į tas prakeiktas jo �vedi�kas akis, kai jis jai, ramiai ir nesijaudindamas, tarsi kambarinė tarnaitė, i�scgė abu jos auskarus. O ji, kvai�a, tik pagalvoti, pama�iusi, kad jie suskubo krautis ir traukti į keli�, beveik kad norėjo pra�ytis paimama kartu, juk ji, tik pagalvoti, jau buvo prie jo bepriprantanti, nes per t� pusmetį �vedas tapo vieninteliu gyvenimo d�iaugsmu, vieninteliu kada nors patirtu jauduliu, nei�vengiamai ateinan�iu kasvakar, kartu su sutemomis, kartu su naktimi ir atsidavimu be jokių s��inės priekai�tų, nes juk buvo prie�as, o ji � jo bevalis grobis, kasnakt virpantis i� nuolankumo, baimės ir kaltų kal�iausio malonumo; drebanti i� tokio afekto, kurio dar niekada nebuvo patyrusi. Ji buvo tikra, kad jis jau�ia t� pat � juk kitaip nė būti negalėjo, jų abiejų kūnai kasnakt buvo to liudytojai, betgi kai pamatė jį �varinantį pirma jos dvar�, paskui � jos skrynel�, ji visk� suprato, taip, kad net kraujas jai u�virė, ir �ito ji jau nebegalėjo atleisti � būtų galėjusi atleisti afekto stygių, būtų galėjusi atleisti grobim�, būtų galėjusi atleisti net t� smulkmeni�k� �vedo gob�um�, kai jis moteriai i�segė auskarus, galėjo atleisti net tai, kad, taip pagalvojus, jis juk buvo ne kas kita kaip prie�as, bet negalėjo atleisti viso to kartu, o labiausiai � to, kad, pasirodo, jos lova, jos aistra ir jos siela, kuri� jis sujaukė tarsi paklod� po meilės nakties, papras�iausiai tebuvo jam patogi pakelės priebėga per�iemoti, ne daugiau. Todėl j� apsėdo ka�in koks juodas dūkas ir toliau ji elgėsi tarsi sapne � puikiai �inojo, k� daryti, prigrasino kaip mokėdama Kasiul� tylėti, prisaikdino ir prig�sdino, ir jos sutaisė t� paskutin� �vedų vakarien� su mirtinu pada�u, o toliau tebuvo tos baisybės, ilgas, skausmingas ir baisus merdėjimas, varganas galas, kurio nelinkėtų net �uniui, niekingiausia ir �lyk��iausi� mirtis, ir dabar ji stovėjo, tirtėjo purtoma siaubo ir kūk�iojo; kūk�iojo i� baimės dėl to, k� padarė, kūk�iojo visai nederamai jos luomui, kūk�iojo taip, kad net jautė varvant �lapi� nosį, ir dabar varg�ė Kasiulė, teatleid�ia jai maloningasai Vie�pats, �ia ne jos juk kaltė, ji tik vykdė įsakym�, stovėjo tarpdury ir klausiamai �velgė, ir Ona Kotryna suprato � juk i�au� rytas, pabus nami�kiai, Dieve gailestingas, ir Teofilė, varg�as vaikelis, Vie�patie, k� jai daryti, ir ji nieko geriau nesugalvojo, kaip i�lementi senajai Kasiulei, kad toji pasiėmusi �iburį atvestų Jon� Kareivį.

Ji prastai prisimena t� naktį, kuri� taip ir praleido iki pat pary�ių � tarp seniai mirusių Norvai�ų portretų ant sienų ir �vie�iai negyvų �e�ių �vedų ant grindų. Ka�kuriuo metu, prie� i�degant ir u�g�stant �vakėms, ji prisivertė dar prieiti prie savojo �vedo, dėl visa pikt�jį i� tolo dar pabaksnojusi �idinio �arstekliu, kad įsitikintų, ar tikrai negyvas, ir įki�usi rank� jam į ki�en� dar i�traukė t� skepet� su į mazg� įri�tais jos papuo�alais, net buvo keista, kad i�kart j� ir u��iuopė, nes jei likimo u�gaida būtų lėmusi jai pradėti kraustyti nuo kitos ki�enės, joje ji neabejotinai būtų u��iuopusi pluo�telį Jono Izidoriaus jai ra�ytų, bet taip niekada jos ir nepasieksian�ių lai�kų. Bet dabar ji �iūrėjo į t� veid�, kurio apybrai�as buvo įpratusi regėti taip arti nakties sutemose, į taisyklingus, dailius bruo�us, į akis, kurios prisimerkdavo aistros įkar�tyje, o dabar buvo atviros, stiklinės ir i�virtusiais baltymais, į lūpas, kurių skonį ir jausm� dar prisiminė ir kurių kampu�iuose dabar stingo gelsvos putos ir vėmalų nubėgimai. I�tiesusi rank� ji, kaip reikalauja krik��ioni�kas paprotys, delnu u�merkė jo akis, ir dabar tas veidas įgavo ka�koki� taiki�, vaiki�k� i�rai�k�, tarsi miegotų ma�as nekaltas berniukas.

Regis, po to j� dar kart� supykino, nors pati, �inoma, nė nebuvo lietusi pada�o, regis, ji meldėsi, verkė ir krutino lūpas be garso murmėdama poterius; kaip ten bebūtų, Jonas Kareivis j� taip ir atrado � i�sileidusiom sruogom, paklaikusiai dreban�i�, �nab�dan�i� mald�, i� baimės susiver�usi� pe�ius savo skara, sukry�iavusi� rankas ant krūtinės ir linguojan�i� pirmyn atgal, nesugeban�i� i�lementi �od�io, mik�iojan�i�, kūk�iojan�i�, ir tame beprotybės paveiksle buvo ka�in kas gyvo, tikro, ir Jonas Kareivis puikiai �inojo, k� jam tai primena, pernelyg gerai paminė, bet nuvijo t� mintį �alin, ir su juo buvo u�simiegoj�s Benkartėlis, dėl kurio ponia Norvai�ienė i�kart sunerimo, betgi o k� jam, vienarankiam seniui, beliko daryti � juk suprato, kad jam reikės �iokios tokios pagalbos, ir dabar reikėjo j� i� �ia i�vesti, paguldyti pagaliau į jos lov�, nes jai reikėjo pamiegoti, atsigauti ir nekelti įtarimo, kuo ma�iau �inos, kas �ia įvyko, tuo geriau. Jiems likus vienudu su Benkartėliu, jam lyg ir pagailo to vaiko, bet senis tik gū�telėjo pats sau pe�iais: karas yra karas, ne anks�iau, tai vėliau vaikiui teks su tuo susidurti, ir dabar reikėjo spr�sti, k� daryti su tuo pustuziniu tysan�ių, apsi�ikusių, apsivėmusių ir sutrauktų �vedų. Benkartėlis nedr�siai pasiūlė, kad, jei jau taip, reikėtų kur nors juos krik��ioni�kai palaidoti, bet senis tik numojo savo viena ranka, tepasak�s trumpai �u�sipisime kasti", ir liepė atne�ti virvių.

Jie visk� padarė gerai � �iaip ne taip per naktį, pari�� virvėm u� kojų, u� pa�astų, bendrom jėgom i�tempė tuos �e�is i� namų, per sod�, link e�ero, ten, kur jų laukė ne�variausia darbo dalis, kurios paskui nei vienas, nei kitas nenorės prisiminti iki savo gyvenimo dienų pabaigos, nors iki tos nakties jaunajam Jonui Ankantui mintis apie Saloto e�er� sukeldavo vien tik saldų, slėpsnas u�plūstantį malonum�, mat tai jo melduose pasislėp�s savo paauglystės vasaromis jis jau tykiai stebėdavo dvaro mergų ir la�ininkių maudynes ir kas gi galėjo būti kvai�iau u� tuos stiprius, baltus moterų kūnus prisirpusiomis krūtimis, sunkiomis kul�imis ir nuo saulės raudonais kaklais bei dilbiais, tarp baltų vandens lelijų tyliai brendan�ius į svaigų tarsi vynas vandenį? Bet �i jo vaikystės, jo dvaro undinių pasaka jam suvisam pasibaigė t�nakt, nes t� naktį vėmė ne vien apsinuodij� �vedai ir ne vien persigandusi Ona Kotryna, bet ir Benkartėlis, betgi jį galima buvo suprasti � nors viena ranka, kuri� pavojus pritvinkino stebėtinos jėgos, kapojo Jonas Kareivis, bet tai vaikinui teko prilaikyti tuos kūnus, krauti jų dalis į mai�us, mat taip buvo lengviau nei t�sytis su visais lavonais; dėti akmenis, ri�ti, irkluoti valtį į e�ero vidurį, keliais u�plaukimais, ir �vintant bendrom jėgom versti tuos besisunkian�ius dėmėtus mai�us į e�ero vandenis, kur jie, traukiami į dugn� akmenų, tyliai burbuliuodami skendo, brėk�tant ir pradedant gailiai pratisai karkti pirmiesiems ryto pauk��iams, ir vėliau, net po daugelio metų, jei Jono Ankanto, jau seniai visų nebevadinamo Benkartėliu, kas būtų paklaus�s, tai �itai jam i� tos nakties labiausiai ir įsiminė � ne klaikūs kaulai, mėsos, mėnesienoje �vilgan�ios �arnos ar atviri s�nariai, o tie akimirksniu bliūk�tantys keisti burbulai ir tylūs sūkuriai vandenų pavir�iuje; tik burbulai buvo visa tai, kas liko i� �e�ių �vedų, i� Turės Tibelijaus Magnussono, i� lenki�kai �iek tiek mokėjusio Karsteno ir i� keturių kitų, kurių vardų jie taip niekada ir neįsiminė ir kurių artimieji pradės gedėti tik po kelerių, de�imties ar keliolikos metų, o vaikai u�aug� guosis, kad tėvai didvyri�kai �uvo mū�iuose, �iaurės kare, nė neįtardami, kad �ieji prieglobstį rado tolimos Samogicijos e�ero dugne, virt� sukapota skerdiena, pa�aru vietos lydekoms, tap� nelaimingomis karo, godumo, nuviltos įskaudintos moters meilės ir nekalto pavasarinio rausva�ied�io �al�ialunkio aukomis.

Visk� pabaigus, jau vėl krante, Jonas Kareivis savo papro�iu prisikim�o pypk� ir neskubėdamas j� u�sitraukė, paskui, dar po kelių u�traukimų, taip pat neskubėdamas j� pratiesė Benkartėliui, bene pirm� kart� gyvenime, bet tasai tik pamojo ranka, atsisakydamas � nesijautė pernelyg gerai, o ir, ties� sakant, būtų mieliausiai dabar ne u�sirūk�s, o atlik�s i�pa�intį. Dabar norė�iau prieiti i�pa�inties � taip jis ir pasakė Jonui Kareiviui, bet tasai jam tik paplek�nojo per petį: tik, susimildamas, ne pas t� kvai�� �arėnų klebon�, prieisim i�pa�inties kartu, pirmai tinkamai progai pasitaikius, ir dar paaukosim, bet vėliau, kur nors toliau nuo �ia, dabar eikim geriau papra�ykim, kad mums pakurtų pirtį. Ir jie abu patraukė atgal į rūm�, kur tylioji Kasiulė viena pati, nepaisydama savo metų, skaudan�ių s�narių ir nebelanks�ios nugaros, per t� laik� jau buvo stebėtinai i�blizginusi akmenines grindis, nu�veitusi smėliu, i�valiusi kilimo dėmes, nukraus�iusi stal� ir sudeginusi visas mirtinas i�ėdas su derva �idiny, visk� pasmilkiusi kadagiais ir dar ka�in kokiom kvapiom �olelėm, ir viskas buvo lyg anks�iau, kaip niekur nieko, jei ne tas vos vos juntamas pro kvapius dūmus salsvas kvapas, vėmalų ir i�matų, o gal pa�ios mirties kvapas, kurį u�uosti galėjo tik tieji, �inantys, kas �ia k� tik įvyko. �Reikėtų gal pa�ventinti",�� nedr�siai i�tarė Kasiulė Jonui Kareiviui, ir visi trys ka�kodėl su�iuro į senųjų Norvai�ų portretus, �velgian�ius nuo sienų, tik tieji jų �vilgsniai buvo tokie kaip kad visad � nei priekai�tingi, nei smerkiantys, bet bereik�miai ar tik i�rodantys susirūpin� kiekvienas savo seniai pamir�tais reikalais, priklausomai nuo dailininko meistrystės. �Ne�nekėk �ia niekų",�� valdingai Kasiul� nutildė Jonas Kareivis ir pridūrė, kad u� prie�us liuteronus jiems turi priklausyt dangaus karalystė, �ia reikia ne �ventinti, o tik laikyt lie�uvį u� dantų, ir liepė jai ver�iau pasirūpinti, kad pakurtų jiems pirtį, o pa�iai kiek nuvalyti jų drabu�ius.

Jie ten u�truko ilgai � prad�ioj tylėdami, i�sek�, kaitindami savo kūnus � vien� suvytusį, kiet�, gyslot�, randuot�, pana�ų į nupe�to seno gaid�io, berankį ir surai�yt� rausvais va�kiniais buvusių �aizdų pėdsakais, kit� � jaun�, balt�, dar tįstantį, vos pradėjusį �elti pirmaisiais plaukais, dar tarsi neapsisprendusį, kas jame paims vir�ų � tėvo stoto tiesumas ar �emakilmės motinos nuolankus kūprinimasis, dar kartais ne�inantį, kur dėti per ilgas rankas ir kojas, dar nepaliest� kulkų, ginklo a�menų ir aistros; o paskui Benkartėlis padėjo senam luo�iui praustis, pėrė jį, pylė vandenį i� kubilėlio, vėliau sėmė i� �alto kubilo; jie i� pirties i�ėjo tarsi nauji, apsi�varin� jei ne dvasi�, tai bent jau savo kūnus ir nė nekviesti, bet jausdamiesi turį tam vis� teis� patraukė pro oficin�, pro trobesius, pro kylan�ius nami�kius ir tarnus, skamban�ius kibirus ir paliepimus į rūm� pusry�ių pas poni� On� Kotryn� Norvai�ien�, kuri buvo susitvarkiusi ir apsitaisiusi taip kruop��iai, tarsi ruo�tųsi keliauti į atlaidus, tvarkingai susi�ukavusi į savo įprastinį kuod� su dviem garbanom ant kaktos, su savo perlų auskarais ausyse, ir tik juodi įdub� paakiai, tik baltas kaip popierius, neįprastai perregimas veidas bylojo apie neramiai praleist� naktį ir Jonas Kareivis t� akimirk� u�simanė prieiti, j� apkabinti ir paglostyti, betgi �itokių dalykų neleido jų skirtingi luomai. Likit, likit abu � tyliai paliepė ji ir jie liko prie ilgojo stalo pusry�iauti; prie stalo, u� kurio vos prie� kelias valandas raitėsi, springo ir duso �e�etas �vedų, bet dabar vienam gale sėdėjo juodu su Benkartėliu, kitam � ponia, varg�ė nuo nakties darbų nusibaigusi Kasiulė į stal� ne�ė ka�in kokį greitosiomis sukurpt� apkep�, pro langus pavasario saulės spinduliai skrodė jau bei�sivadėjantį kadagio dūmelį, ir visi trys pajuto ka�kokį keist� alkį, tarsi su kar�tu maistu į jų kūnus po truputį grį�tų dvasios ramybė. Bet Jonas Kareivis pajuto dar kai k�, ir jis iki gyvenimo dienų pabaigos prisimins t� akimirk�, kai, pa�velg�s į kitam stalo gale sėdin�i� poni� On� Kotryn� Norvai�ien�, būtent t� akimirk�, kai pro lang� sklindanti �viesa nutvieskė lygiai pus� jos veido su juoda, nakties i�varginta akiduobe, o kita veido pusė, prie�ingai, skendėjo tamsiame �e�ėlyje ir jame tik spindėjo melsvai �alsva �viesi jos akis, jis, �velgdamas į t� keistai persimainiusi� �viesos ir tamsos kauk�, pagaliau suprato vien� dalyk�, kurį i� tiesų ne�iojosi su savimi jau ilgus mėnesius � kad jis kvailai, nederamai ir pra�ūtingai geid�ia �itos moters, am�iumi į dukras jam tinkan�ios savo pon o �monos, k� ten geid�ia � kad myli j� akla ir bevilti�ka meile, kad jis pasiruo��s jai visk� atleisti � jos puikyb�, jos nei�tikimyb� su tuo �vedu, jos �altum�, nes tik ji vienintelė visame pasaulyje jį galinti i� tiesų suprasti, ir tik jis vienintelis galįs j� apginti ir i�gelbėti. Ir gelbėti reikėjo pradėti tuoj pat, nes į kambarį įėjusi Paliutė, kaip kas ryt� motinai atvedusi Teofil� pabu�iuoti, įtariai apsidairė ir paklausė, kur �vedai.

��vedai i�vyko, au�tant, ir a�iū Dievui",�� nukirto senis ir tuoj pat pamojo Benkartėliui: jiems reikėjo kuo grei�iau pasirūpinti, kad būtų nepastebimai vėl i�krautos ir sudėtos į viet� atsargos, kurių jiems taip ir nelemta buvo pasiimti su savimi. ��vedai i�vyko",�� dar kart� pakartojo jis ir, Benkartėliui i�ėjus vykdyti jo nurodymo, toliau i�alk�s viena ranka garsiai bar�kindamas �auk�tu kapojo savo pusry�ių lėk�t�, u� lango rytiniams dvaro garsams skelbiant grį�im� į įprast� kasdienyb�, vis skais�iau spindint saulei, jau �ir�kiant pirmiesiems vyturiams, bundant mi�kams su �ydin�iais rausvais �al�ialunkiais ir tyliai vilnijant tamsiai mėlynam e�ero pavir�iui, po kuriu o dugne, mai�e, atkirstam gabale mėlynos uniformos su geltonu apvadu, ki�enėje, buvo bebaigi� ti�ti lai�kai perlau�tais antspaudais su A�aka ir i� jų į vandenį nebegrį�tamai skystan�iu ra�alu.

Lai�kai Ur�ulei i� Norvai�ų Birontienei dabar buvo vienintelis lik�s gyvenimo malonumas, u�pildantis vieni�as ir vienodas dienas jos posesijoje Arklių gatvėje, ir ji ne tik mėgo juos gauti, lau�ti jų raudon� lak� ir neskubėdama juos kasryt skaityti, bet lygiai taip pat jautė malonum� ir į juos atsakydama. Ji jau turėjo i�tis� nekintan�i� ceremonij� � prie lengvo pusry�io, vilkėdama savo i�taiginga, pilkų miegapelių kailiukais pamu�ta lenivka[58], tarp sidabro indų ir baltos olandi�kos drobės servetėlių, lėk�tės kairėje ji turėdavo pasidėjusi stirtel� savaitės pa�to, o kartais, jei t� savait� ma�ai ateidavo, ir senesnių svarbesnių lai�kų, kuriuos su malonumu paskaitydavo dar kart�, kairėje laikydama i�lankstyt� lak�telį, o de�ine i� įpro�io lau�dama kvietin� bandel�, kuri� mirkydavo �iltame piene, ar nė ne�iūrėdama kabindavo kokia uogiene pagardint� ko��, patiekt� dailioje fajanso lėk�tėje su sidabro polėk�te. Per �itiek be saiko god�ių ir geidulingų savo gyvenimo metų ji jau buvo priėjusi i�vad�, kad �mogui, ties� sakant, ne tiek daug ir tereikia, ir valgio perteklius senstan�iam kūnui gali būti netgi kenksmingas, o ji dabar buvo, k� �ia slėpti, jau sena, ir nors visi j� pa�įstantieji, o ypa� prelatai, nevengdavo j� pagirti vis dar gerai atrodant beveik jaunuoli�kais komplimentais, ir savo dantis dar tebeturėjo beveik visus, betgi veidrodis jai nemelavo, ji nebuvo tokia tu��iagarbė ar kvaila, kad kaskart po pusry�ių, grį�usi į savo miegam�jį, tarnaitės valoma �olelių nuoviruose ir acte pavilgytomis skepetaitėmis, �ukuojama ir, nors vie�umoje rodantis jos veid� beveik visuomet dengdavo �ydas, kruop��iai pudruojama, vos vos parausvinama skaistalais ir pomadomis � �iaip, dėl tvarkos, įpro�io ir papras�iausio moteri�ko orumo, ji visk� puikiai matė: ir suvytusį obuolį primenan�i� tamprum o netekusi� od�, ir guls�ias rieves ant kaklo, ir batisto klosteles primenantį tarpkrūtį, ir pla�takas, kurios vis labiau pana�ėjo į seno med�io �aknis, ir kiek nukarusi� smakro linij�, ir į smulkias sta�ias rauk�leles i�skydusias lūpų apybrai�as, ir u�griuvusius akių vokus, i� po kurių vis dar taip pat �ėrėjo jos rudos alaus spalvos akys, tiesa, dabar vis labiau �viesėjan�ios, tarsi bėgantys metai po truputį vis skiestų jų spalv�. Betgi, �velgdama veidrodyje sau pa�iai į akis ir dar �iek tiek jas primerkusi, ji vis dar beveik galėdavo regėti save prie� keturias de�imtis metų, o dabar jau jai, jei teisingai paminė ir skai�iavo, buvo ne daugiau ir ne ma�iau, o penkiasde�imt devyneri, �monės �iais laikais retas kuris tiek gyvena, ir nereikėjo �ia sav�s pernelyg apgaudinėti, o tik d�iaugtis, kad vis dar �iek tiek paveiki savo senus kaulus be didesnių sveikatos bėdų. Jos �ydas gydytojas kraipydavo galv� ir sakydavo, kad jeigu ne jos nei�vengiamai silpstantis regėjimas, kartais netikėtai pakylantis kar�tis ir jeigu ne vis da�niau netolygiai plakanti �irdis, tokios sveikatos kaip jos dar reikėtų ir pavydėti, bet tada ji kimiai senioki�kai juokdavosi, numodavo ranka ir sakydavo: �pone Gordonai, ar ne per daug tų jūsų �jeigu" ir nepaklusdavo jo įsakmiems paliepimams vien�kart nustoti gerti t� savo kav�, at�audama, kad mielai nustos, jeigu tik ponas Gordonas jai gaus Vilniuje kokoatlio, betgi Vilnius tai ne koks Gdanskas ar Karaliau�ius, ir �ia jos ka�kada pamėgto kartaus Vakarų Indijos skanumyno �okolado buvo neįmanoma gauti, tad kas jai liko � tik turki�ka kava, pardavinėjama vaistinėse kaip priemonė nuo prasto vir�kinimo, ir �itos gėrybės po Vienos pergalės prie� turkus nestigo, tad ji apdairiai pasielgė prisipirkusi daug atsargų, nes dabar dėl �vedų karo vėl nieko nebuvo įmanoma gauti, o �lakelis to kartumyno ma�y�iam paauksuotam puodely, i�kart po vidurdienio, buvo vienintelis jos dienos malonumas, po kurio jos apkartusi diena įgydavo �iokio tokio saldumo, o silpstan�ios akys � net pla�iau atsiverdavo. Ponas Gordonas vis neatsispirdavo pagundai j� paerzinti senu ketureiliu, kurį buvo girdėj�s dar karali�kajame dvare:�trunk dla Turk�w� Ale tak szkarady nap�j, tak brzydka trucizna i tak jady,�� deklamuodavo jis,�� co �adnej �liny nie puszcza za z�by, niech chrze�cija�skiej nie plugawi� g�by�[59], o ji tik numodavo ranka ir sakydavo: �paminėsit mano �odį, pone Gordonai, ateis laikas, kai krik��ionys gers kav� apsilai�ydami; u�simerk� ir apsilai�ydami", ir siūlydavo jam kirsti la�ybų i� ko tik nori, ir, �inoma, nė neketindavo paisyti savo mediko nuomonės ir atsikratyti kartaus nekrik��ioni�ko įpro�io.

Gerti brangiosios kavos ji sėsdavo visi�kai pasirengusi, lyg vizitui � su gera suknele, suver�ta, su�ukuota ir nupudruota, pasipuo�usi savo įprastais papuo�alais, kurie jau seniai jai nebuvo vien tik puo�menos, bet �is tas daugiau � jos brangakmeniai jai buvo jos gyvenimo pakelės akmenys, �ymintys nueitas mylias, ir, segdama kiekvien� seg�, verdama auskarus į laiko nusvarintus prailgėjusius ausų spenelius, maudama �ied� po �iedo, ji puikiai paminė, k� kuris deimantas, perlas, rubinas ar smaragdas jai rei�kia, o dauguma jų buvo dovanoti jos vyro, ir ji irgi paminė, kuris kada, u� k� ir kokiom aplinkybėm; tad kas ryt� puo�damasi ji tarsi u� simaudavo ant sav�s tuos rinktinius atsiminimus, kuriuos t�dien geidaudavo atgaivinti. Tad jai patiekus dailiam ma�u�iam imbrike u�plikyt� kav� apatinėj namų svetainėje ji neskubėdama gurk�teldavo jos savo �ieduota ranka, tada pastatydavo atgal sidabro puodelį, kuris vis taip pat dzingteldavo, ir imdavo lai�k� po lai�ko, ir į svarbiausius jų su malonumu atsakydavo, ypa� jei būdavo kas atėj� i� �ventojo Mykolo Arkangelo klarisių vienuolyno, i� garbiosios Teresės Barta�evi�iūtės, po dangi�ko �liūbo atsi�adėjusios viso, kas �emi�ka, ir paėmusios nauj�, dangi�k� vard� � sesers Temperancijos Nuo �ventosios Dvasios, tad jei tik būdavo lai�kas nuo garbiosios sesers Temperancijos O. S. C.[60], galėdavai būti tikras, kad Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė sugai� ne vien� valand� atsakinėdama savo buvusiai jaunystės bi�iulei i� vienuolyno laikų. Keis�iausia, kad �ita sena draugystė dabar geriausiai t�sėsi vien lai�kais, mat nors jos ir buvo kelis kartus susitikusios, bet viena kitos betarpi�koje draugijoje jautėsi gana keistai nepatogiai, ir visai ne todėl, kad jas būtų skyrusi at�iauri vienuolyno aplinka ar Ur�ulės �alioje jaunystėje ka�kada sau pa�iai duotas kvailas į�adas niekada gyvenime nebeper�engti vienuolyno slenks�io. T� į�ad�, kaip, beje, ir daugelį kitų savo gyvenimo į�adų, Ur�ulė vis tiek jau buvo seniai sulau�iusi, kai jos rangas ir dvaro ceremonialas reikalavo lankytis �viesiausiosios kanclerienės globojamuose vienuolynuose, ir tokiais atvejais ji sakydavo pati sau, kad �itaip prisiekdama turėjo galvoje, visų pirma, vilni�kį klarisių vienuolyn�, bet kad prie� �e�erius metus sulau�ė ir �i� paskutin� į�ado dalį; sulau�ė per kar�, po to baisaus nutikimo su marodieriumi, kai ant tojo krūtinės atpa�ino ne k� kita, o kitados savo pa�ios rankomis klarisių vienuolyno �ven�iausiosios Panelės paveikslui paaukot� brangenyb� � �alio smaragdo seg� su kaban�iu kriau�ės formos Pietų jūrų perlu, ir abejonių nebuvo, tai buvo ta pati, nes j� galėjai ne�ioti ir kaip seg�, ir kaip medalion�, ir Ur�ulė Birontienė prisiminusi t� marodierių kaskart persi�egnodavo, bet da�niausiai stengdavosi neprisiminti ir tatai jai puikiai pavykdavo, nes dabar jau buvo taip įgudusi tramdyti savo pa�ios mintis, jog prisimindavo tik tai, k� pati norėdavo, o visa kita laikė saugiai u�rakinusi tolimiausiuose atminties stal�iukuose. Bet anuomet ji atgaut� brangenyb� visgi pasiry�o gr��inti vienuolynui pati savo rankomis ir tai j� nune�usi parlatoriume[61] i�vydo savo andainyk�t� noviciato draug�, Teresėl� Barta�evi�iūt�, po trisde�imt penkerių nesimatymo metų virtusi� vyresni�ja seserimi Temperancija ir laimingai atradusi� visi�k� dvasios, bet, deja, ne kūno ramyb�, mat jos mil�ini�kas, i�drib�s, į �alis liulantis stotas bylojo, jog, prie�ingai saikingum� liudijan�iam vardui, sesuo Temperancija anaiptol ne�ino jokio saiko prie stalo. Bet jos akys, tokios pat apvalios ir mėlynos kaip kadaise, buvo vaiki�kai d�iugios ir į pasaulį �velgė vis dar taip pat � su k� tik gimusio ver�elio nekaltumu, ir Ur�ulei tasai �vilgsnis po viso to, k� jai teko patirti, toji giedra nekaltybė buvo tarsi tikra atgaiva sielai, ir jos praleido parlatoriume bene keturias valandas, beveik nuo vienų pamaldų iki kitų, tarsi jaunos panelės negalėdamos atsi�nekėti ir atpasakoti viena kitai tų trisde�imt penkerių metų, ir TeresėlėsTemperancijos de�imtme�iai buvo ramūs, jei neskai�iuosime karo ir vienuolyno mir�ių (motinėlė Konstancija, paskui seserys Benigna ir Rozalija; Pranci�ka � vis dar tebegyva, bet siaubingai ken�ianti nuo inkstų akmenligės, Vie�patie, jai padėk), prie� devynerius metus įkurtos �ventojo Mykolo seserijos, sujungusios jas su bernardinėmis i� Kauno, Slonimo, Gardino ir vilni�kio Nekaltojo Prasidėjimo vienuolynu, apie vyskupų vizitacijas, apie sugrie�tint� tvark�, apie ramyb�, apie �vedus ir prakeiktus vagis marodierius, apie �ven�iausiosios Panelės paveikslo malones, �iek tiek apma�usias jį prie� trisde�imtį metų paskelbus stebuklingu, bet vis tiek tik laiko klausimas, kada �ventasis Tėvas jį karūnuos, ir apie tyr�, vienod� vienuolyno kasdienyb�, kurioje savaitės įvykiu gali tapti ant tvoros nutūp�s dar nematytas margaspalvis pauk�telis. O Ur�ulės Birontienės trisde�imt penkeri metai buvo kitokie, ji tiek daug dėl ko turėjo apgailestauti ir atgailauti, o ir tada, prie� �e�erius metus, jos sielos �aizdos buvo dar tokios �vie�ios ir neu�gijusios, o mintys dar nenugrūstos į tolimiausius u�kampius, kad ji naudojosi proga ir liejo vis� skausm� tai storai vienuolei giedromis vaiko akimis, garsiai klausdama, kas būtų buv�, jei ji ka�kuri� lemting� akimirk� savo gyvenimo įvykių tėkm� būtų įstabiu būdu pasukusi kita kryptimi. TeresėlėTemperancija, paai�kėjo, irgi turėjo dėl ko apgailestauti, ir tatai buvo, Ur�ulės akimis �iūrint, pati kvailiausia įmanoma prie�astis, mat ramioji vienuolė prisipa�ino vis da�niau ir da�niau galvojanti, kas būtų buv�, jei ji vis dėlto būtų i�tekėjusi u� anuomet jai pir�to pusbrolio Andriaus Choleckio ir kaip tūkstan�iai kitų panelių pasirinkusi įprastinį moterystės keli� su vaikais ir namais, ir �ia garbioji sesuo Temperancija baug��iai apsidairė ir i�raudusi, bet jausdama galinti vėl, kaip ir seniau, tarsi ilgais krizenimų vakarais joms sugulus celėje, pasitikėti savo sena bi�iule, įsidr�sinusi �ovė klausim�, akivaizd�iai jai nedavusį ramybės per trisde�imt penkerius �iaip giedros vienuolystės metus � ar tikrai tas vyri�kas daiktas toks �lyk�tus, kaip kad pasakojama? Ur�ulė pirm� akimirk� vos susilaikė neprapliupusi juoku, bet �velgdama į vaiki�kai rimtas ir laukian�ias Teresėlės akis akimirksniu suprato klausimo svarbum� ir rimtum�; ir tada prisiminė Biront�, jo kūn�, ir neju�ia sudrebėjo i� kelius linkdan�io malonumo vien nuo to prisiminimo, betgi staigiai jį nuginė �alin ir, guod�ian�iai u�dėjusi savo delnus ant putlių kūdiki�kų Teresėlės rankų, padarė geriausia, k� tik galėjo padaryti: �velgdama tiesiai jai į akis ir begėdi�kai meluodama, patvirtino, kad taip, tas vyri�kas daiktas i� 109 tiesų reto �lyk�tumo, o patsai konsumacijos aktas � irgi nieko gero, kaip ir visi su vaikų atsiradimu susij� kūno nemalonumai ir kan�ios. Bet visgi, nepaisant nė to atgrasinti turėjusio paai�kinimo, vėliau sesers Temperancijos Ur�ulei Birontienei ra�omuose lai�kuose po vienuoli�kos nekaltybės ir maldų priedanga Andriaus Choleckio vardas stebėtinai buvo minimas vis da�niau ir da�niau, ir tie paminėjimai tarsi plyta po plytos gulė į auk��iausi� ir dideliausi�, apgailestavimų gėlėmis apkai�yt� atminties altorių, senosios vienuolės dabar statom� savo andainyk��iam nenusisekusiam jaunikiui, nuo kurio �iurk��ių avansų anuomet bėgo kaip įgelta net į vienuolyn�. Temperancijos lai�kuose jo atvaizdas, perleistas per �itiekos metų, nesibaigian�ių klausimų, kaip viskas būtų buv� �iandien, jei ji vis dėlto būtų u� jo i�tekėjusi, u�mar�ties ir palaimingos saviapgaulės l�į, kartais būdavo taip didingai ir nebeatpa�įstamai i�kreiptas, kad Ur�ulė, skaitydama tokį gaut� lai�k�, ne tik tyliai krizendavo prie pusry�ių, bet ir pasilikdavo jį ir prie vidurdienio kavos u�sigard�iuoti, kad dar pakikentų. Sav�s ji pati dabar jau labai retai teklausdavo, kaip būtų galėj�s susiklostyti jos gyvenimas, jei ne virtinės atsitiktinumų ar kar�tako�i�ko įsiū�io padiktuotų jos pa�ios sprendimų, bet kartais jai nuo�ird�iai būdavo pavydu kai kurių �monių, ir ypa� � Teresėlės, gebėjimo �itaip i�moningai apgaudinėti save pa�ius � įkyrų, į�ūlų, kadaise nemalonų jaunystės gerbėj� vien todėl, kad buvus vienui vienintelį per vis� jos gyvenim�, imti ir sugebėti paversti vos ne prancūzi�ko romano herojumi, dūstan�iu i� meilės ir pasiaukojimo su�adėtinei, pasirinkusiai dievi�k�jį pa�aukim�, ir nesavanaudi�kai j� perleidusiu Auk��iausiajam, ir dėl to vis� likusį gyvenim� nugyvenusiam viengungiu, gedin�iu kilnia�irdi�kai prarastos meilės. Būdama viena, Ur�ulė tyliai kretėdavo i� juoko dėl tos Teresėlės saviapgaulės, betgi turėjo pripa�inti, kad �itaip save pa�i� monijant turi būti nepalyginamai lengviau ir maloniau gyventi ant �io svieto, ir nors jos pa�ios prisiminimuose Andrius Choleckis i�kildavo kur kas kitoks nei Teresėlės lai�kuose, betgi kai jis pernai ankstyv� rudenį numirė, jos abidvi kiekviena savaip, bet abi labai nuo�ird�iai jo gedėjo savo lai�kuose. Ur�ulė Birontienė net pamena save u�pirkus mi�ias u� velionio dvasios ramyb�, ko paprastai niekada nedarydavo, ir, dar keis�iau � netgi�į jas nuėjus �ventojo Jono ba�ny�ioje, betgi ėjo ten tuomet ne tiek i� pamaldumo, kiek pasiklausyti vargonų, �inodama, kad magistrui Choleckiui skirtose pamaldose bus grojama visu gro�iu, o Andrius Choleckis, keistas dalykas, jos atsiminimuose visuomet skambėjo su muzika. Ir tada, mi�ių metu, gaud�iant vargonams, ji, sėdėdama po savo juodu �ydu, tyliai nuvarvino kelias �yk��ias a�aras, bet ne tiek dėl velionio, kiek veikiau dėl pa�ių griausmingų vargonų akordų, peraugan�ių į vinguriuojan�ias, u� �irdies griebian�ias treles, kylan�ias auk�tyn, bėgan�ias dangop, it ji pati kitados, alsiai juokdamasi ir virpėdama i� malonumo nuojautos, kauk�ėdama �ilko batelių kulniukais bėgdavo laiptais auk�tyn į alkov�, vejama j� persekiojan�io Bironto. Muzika, metams slenkant, vis da�niau ir da�niau jai teikdavo vienintel� paguod� ir u�simir�im�, ir kartais ji susim�stydavo, jog i�ties įstabu, kad ka�kas tokio laikino, neap�iuopiamo ir netvaraus gali patikimiau u� marmur o paminklus byloti apie am�inybės ties� ir sujudinti giliausius, seniai apmirusius sielos u�kaborius. Juolab kad ir pati muzika buvo dabar visi�kai kitokia nei jos laikais � anuomet ji tiko tik ba�ny�ioj oriai garbinti Vie�patį arba tik �okti per balius ir buvo arba didingai nuobod�iai giedanti ir i�t�sta, arba kapota ir ritminga, su trankiais būgneliais, sukinius �ymin�iu kauk�ėjimu ir akordais, skirtais panel� pakelti u� juosmens ir apsukti ore. Ir nors dabartinei kartai ji tejautė pa�i� tikriausi� paniek�, laikydama juos niekam tikusiais i�laid�iais plevėsom, temokan�iais tik niautis ir kariauti, o ir kariauti, beje, net gerai nesugeban�iais, betgi jiems reikėjo pripa�inti vien� dalyk� � jau k� k�, bet muzik� dabartiniai tai mokėjo kurti, Vie�patie, jiems atleisk, ir kūrė taip, tarsi visus kitus savo trūkumus ir negebėjimus sulietų�į dangi�kai gra�ų himn� savo pa�ių bejėgi�kumui apdainuoti. Ir, sėdėdama mi�iose u� Choleckio vėl�, ji nesuko galvos, nei kas giedojo, nei kas vargonavo, jai buvo nesvarbu, ar tai buvo paties Choleckio, ar jo konkurento Kreczmerio, ar senojo Liauksmino[62] mokiniai, ir ji nesuko galvos, kuo jie sekė � vokie�iais ar italais, betgi tie jauni berniukėliai savo balsais kalbėjosi su angelais it lygūs, ne kitaip, liedami �irdgėl� dėl �mogi�kojo gyvenimo beprasmybės, ir, klausantis tų auk�tyn plasnojan�ių trelių ir angeli�kų aimanų, jai pa�iai norėjosi raudoti, nes, neįtikėtina, bet tik �itie garsai, o ne �od�iai galėjo apsakyti jos vis� gyvenim�, jos nei�sakytus priekai�tus Dievui, kurį seniai seniai, prie� keturias de�imtis metų, būdama novicė godojo kaip savo Dangi�k�jį Su�adėtinį, o kuris dabar ta�iau jai buvo kaip dėl įsisenėjusių nuoskaudų ir nuolatinės neteisybės įsipyk�s senas sutuoktinis, su kuriuo seniausiai nebemiegama vienoje lovoje ir kurio kiekvienas įprotis tap�s atgrasus, bet ir i�siskirti nėra kaip, tad ji kartais susim�stydavo, kad j� dabar su Ponu Dievu tesiejo ka�in koks apkart�s paliaubų paktas, tarsi jie sėdėtų skirtinguose ilgėliausio suolo galuose, nebyliai sutar� vienas kitam netrukdyti, ir t� did�iul� tarp jų atsivėrusi� nepakeliam� tu�tum�, kurios nebegalėjo u�pildyti nei malda, nei i�pa�inties �od�iai, nes i�pa�inties, prasimanydama įvairių gudrybių, ji jau seniausiai nebevaik��iojo, kartais tik ir u�pildydavo muzika � su s�lyga, kad būdavo tikrai gera. Ir ilgainiui ji i�moko klausytis muzikos nebeprisimindama nei Choleckio, nei, pagaliau, netgi savo vyro, nutarusi, kad jos lik�s gyvenimas bus tuo geresnis, kuo daugiau j� erzinan�ių ar nemalonių dalykų ji i� jo i�mes, ir ji ilgainiui ėmė i�eiti i� namų tik tada, kai pati to norėdavo, matytis tik su tais �monėmis, kurie jos nevargino, o tokių buvo vis ma�iau ir ma�iau � kartais jai atrodydavo, kad aplink pasaulyje vieni puspro�iai ir kvailiai,�� ir prisiminti tik tai, kas nesukeldavo jai s��inės grau�imo ar apgailestavimų, nes buvo priėjusi i�vad�, kad bet koks apgailestavimas tėra papras�iausias laiko ir sveikatos �vaistymas. Todėl ji mėtė prisiminimus i� savo galvos tarsi nereikalingus baldus i� namų, kol jos atmintis tapo pana�i į vienuoli�k� cel�, kurioje � tik patys būtiniausi, esminiai daiktai, o visa kita � gaivi tu�tuma tarp plikų sienų. Ir todėl ji bevelijo su Teresėle bendrauti vien lai�kais, nes tuos kelis vėlesnius kartus, kai matėsi, tie pasimatymai i� tiesų buvo ne kas kita, kaip nebylus bobi�kas viena kitos nu�iūrinėjimas, skai�iuojant viena kitos rauk�les ir stebint, kiek kuri nuo paskutinio pasimatymo karto suseno, ir Ur�ulei buvo gana, ji ir taip per vis� savo gyvenim� pernelyg buvo nu�iūrinėjama, svarstoma ir apkalbama, ir dabar jų abiejų seni kūni�ki pavidalai joms trukdė, joms susitikus akis į akį tvyrodavo ka�i koks vos juntamas prie�i�kumas ar nuoskauda, tad ji tyliai, prasimanydama įvairiausių dings�ių, liovėsi matytis su andainyk�te bi�iule, ir dabar jos palaimingai ir nuo�ird�iai bi�iuliavosi tik lai�kais; draugi�kai bendravo tik jų sielos, netrikdomos jokio kūni�kojo apvalkalo; jos liejo ra�alo eilutėmis nei�sipild�iusias svajones, tarsi patvirtinan�ias sen� kaip pasaulis taisykl�, kad kiekviena audringai gyvenusi moteris slap�ia geid�ia �ventybės, o kiekviena vienuolė �irdies gilumoje truputį trok�ta būti atgailaujan�ia paleistuve; ir jos ra�ė lai�kus, viena � sėdėdama savo vienuoli�koje celėje, kuri� jos siela buvo perdėm ank�tai pripild�iusi pasaulieti�kų tro�kimų, kita � sėdėdama klauzūra virtusiuose savo i�taiginguose namuose.

O ir kurgi Ur�ulės Birontienės padėties ir am�iaus moteris viena galėjo eiti i� namų, nesukeldama apkalbų ir �nairavimo � tik į ba�ny�i�, o ten ji eidavo tik būtino reikalo prispirta arba vien dalinti labdaros, bet ji per savo gyvenim� jau buvo tiek prisi�iūrėjusi purvo, skurdo, �aizdų ir vargiai nuo gyvulio besiskirian�ių pavargėlių bei likimo nuskriaustųjų, kad bevelijo jiems ver�iau aukoti kapų kapas vis labiau nuvertėjan�ių �e�tokų[63] nei kad tvarstyti jų sopulius ir miela�irdingai glostyti jų pūlingas kaktas. Jei tik būtų Vilniuje buvusi smagi jos verta ir jos am�iui deranti pa�nekovų kompanija, ji mielai tuos pinigus būtų pralo�usi �vakių nutviekstais vakarais prie kortų stalo, betgi Vilnius buvo ne Var�uva ir ne Karaliau�ius, ir buvo justi, kad �ia dabar verkiant stinga karali�ko ar bent jau kunigaik�ti�ko dvaro, k� jau kalbėti apie teatr�, kai daugių daugiausia tik jo ekscelencija vyskupas savo rūmuose retkar�iais surengdavo pamuzikavimus sve�ių malonumui; o �iaip visi sėdėjo �eimom, u�sidar� savo posesijose, lankė vis tuos pa�ius vieni kitų namus, o jos am�iaus moterys tebuvo matronos ir bobutės, kurių visa kalba tebuvo mar�ių plakimai lie�uviais ir �nekos apie vaikų ar anūkų apvesdinimus, ir jau ko ko, bet sėdėti ir klausyti tų nuobodybių, ir dargi sėdėti su tais, kurie jai vos vakar spjaudė į veid�, buvo tikrai ne jos būdui.

Tad ji daugiausia laik� leido savo prabangiuose namuose su juodai baltom marmur o grindim, su dailiom buazerijom ir kilimais, su avietinio �ilko damastu mu�tom sienom ir paauksintais, pusbrangiais akmenimis ir vė�lio kiautu inkrustuotais baldais, tarp paveikslų su antikos dievais, povais, vaisiais ir gėlėmis, tarp pama�ėle nepastebimai nuo laiko tamsėjan�ių itali�kų veidrod�ių, ir t� laik� i� esmės leido beveik vien susira�inėdama, ir ne tik dalyki�kai, ne tik su savo globojama �pitole, ir ne tik dėl savo vykdomų labdarų, bet turėjo ir daugiau adresatų, dėl kurių noriai imdavo plunksn� į rankas, ji pa�inojo por� nekvailų kunigų, su kuriais galima buvo ra�tu apsikeisti mintimis, o ne vien įprastinėmis mandagumo lėk�tybėmis, kurioms ji turėjo vis ma�iau ir ma�iau laiko ir kantrybės; ypa� �viesiausiasis vyskupas Konstantas Kazimieras B�ostovskis buvo įdomus �mogus, kurio lai�kus, tiesa, labai retus, galėdavai skaityti tarsi knygas, ir jų ji gana nekantriai laukdavo. O daugiau, ties� sakant, ir ra�yti ji neturėjo kam � visi, kam ji būtų norėjusi para�yti, pavyzd�iui, jos dvynys brolis, jau senų seniausiai buvo kapuose, o numirėliams juk joks sveiko proto �mogus lai�kų nera�ys; be to, jos am�iaus gretos vis retėjo ir retėjo, ko norėti � metai daro savo, ir dabar bene vienintelė Teresėlė tebuvo likusi i�jos ankstesnio gyvenimo, ir būtent todėl � kaip dar vien� i�ėjusį i� jųdviejų jaunystės � jos abi graud�iai apverkė Andrių Choleckį, o su dabartiniais jos niekas nebesiejo, tai buvo svetima, kita, jauna, kvaila ir nieko nesuprantanti padermė, o ir kam ji galėjo ra�yti � savo sūnėnui, Jonui Izidoriui, tam plevėsai kareivai, baigian�iam i��vaistyti Norvai�ų turt� savo nuolat pralaimin�io būrio mundurams, arkliams ir ginklams? Jį matė vos prie� kelias savaites, kai, neturėdamas kur Vilniuje trumpam apsistoti, kelet� dienų vie�ėjo pas j�, ir tos kelios dienos jai buvo pernelyg skaud�ios, nes jo am�ius ir jo jaunystė jos atmintyje vėl pa�adino nereikalingus, giliai buvusius nuki�tus prisiminimus, ir, be to, rotmistras buvo paskutinysis i� likusių gyvų Norvai�ų, paskutinysis lik�s i� jų padermės, kuri taip ir u�sibaigs, jei �isai taip ir nesugebės savo �monai padaryti įpėdinio. Betgi tatai nebuvo, kaip ji suprato i� Jono Izidoriaus kalbų, tikėtina � jau daugiau nei geras pusmetis jo ponia su dukra gyveno Milkantų dvare ir pasipūtusi dėlei tokios jos kilmei netinkan�ios tremties nė neatsakinėjo į jo ra�omus lai�kus, ka�kas ten akivaizd�iai tarp jų nesiklijavo, kad j� kur, t� jaun�j� Norvai�ien�, tie mezaliansai niekada nieko gera neatne�a, netgi jeigu vedama auk�tesnės, o ne �emesnės kilmės nuotaka, bet būtų gaila, jei jų giminė nutrūktų, Dieve apsaugok, ji niekam nelinkėtų tokios nelaimės. Ir tuos kelis vakarus, kuriuos jis praleido Arklių gatvėje, Ur�ulė i� mandagumo ir, galų gale, vardan savo mylimo brolio atminimo, pasėdėjo su sūnėnu svetainėje prie liepsnojan�io �idinio, vėliau valgomajame prie ilgo vakarienės stalo su olandi�kos drobės staltiesėmis, sidabru, �vakidėmis su stiklo karuliais ir Bohemijos kri�tolo taurėmis ir, klausydamasi jo pasakojimų apie Bir�us, kur jis dabar paskirtas, apie karinius veiksmus, apie �imtus nereik�mingų smulkmenų, slap�ia i� padilbų stebėjo t� stoting�, ta�iau tokį svetim� garbanių su padėvėtu husarų munduru ir rudomis jos brolio akimis, tokį nepa�įstam�, ir ta ypata dabar tebuvo viskas, kas buvo lik� i� jos �eimos, i� jos tėvo, Jono Motiejaus Norvai�os, i� jos mylimo nelaimingojo Kazimiero, tai Jonas Izidorius buvo paskutinysis vyri�kas įra�as jų �eimos silvoje, kad ir kur ji dabar bebūtų, ir būtų pakak� vienos paklydusios kulkos, kad jų silva rerum u�siverstų kart� ir visiems laikams, su visais tu��iais likusiais puslapiais, vien dėl to, kad tasai nenaudėlis nesugeba imt ir kaip reikiant įki�t savo pasipūtusiai �monai. O keis�iausia buvo tai, kad �ia, dabar sėdėdamas jos namuose, jos sūnėnas skleidė ka�kokį keist�, itin stiprų er�ili�k� �avesį, ka�koki� jėg�, kuri� skleid�ia tik tokie patinai kaip jis � munduruoti, randuoti, įprat� �velgti pavojui į akis, prakvip� balno oda, tabaku, sakais ir paraku; pasiruo�� mirti bet kuri� akimirk� ir dėl to, lyg kiekviena diena jiems būtų paskutinė, am�inai alkani meilės, į kurių trumpalaik�, i� anksto pasmerkt� aistr� vis vien it nakties vabzd�iai skrieja varg�ės moterys, ir jos tarnaitė neatsitiktinai tuos vakarus buvo itin paslaugi, po keliolika kartų vis ateidavo papildyti taurių ir įsitikinti, ar ant stalo nieko netrūksta; k� ten tarnaitė, jei net tokia senė kaip ji ir tai por� kartų u�simir�usi pagavo save truputėlį koketuojant jo draugijoje, betgi garbioji Ur�ulė Birontienė buvo pripratusi prie gyvenimo keistenybių, ir todėl ne, jos jau nė kiek nestebino, kad �itoksai veislinis, sėklos akivaizd�iai pritvink�s er�ilas taip ir nepadaro įpėdinio, ir ji stengėsi dėl to ne�vaistyti nei laiko, nei sveikatos ir be reikalo neapgailestauti, ta�iau ka�in koks apmaudas ir kartėlis jai vis vien slėgė �irdį, ir t�vakar, ji pamena, i�gėrė dvigubai daugiau nei pratusi laudanumo la�ų, tų lacrima papaveris[64], tų paguodos a�arų, vien tam, kad galėtų u�migti, nes visgi akistata su sūnėnu buvo pernelyg skausmingas dalykas netgi jos sopulių u�grūdintai sielai.

Ties� sakant, be savojo laudanumo ji dabar vis re�iau galėdavo vakare sumerkti akis ir vis da�niau laukdavo tos palaimingos akimirkos sutemose, kai, prie� guldama į lov�, į sekli� sidabro taurel� su pienu, kad nepurtytų kartulys ryjant, įsivarvindavo tų paguodos a�arų, kurios ne tik apmal�indavo uoliai slepiam�, pastaruoju metu vis stiprėjantį skausm� krūtinėje, bet ir sald�ia tvinksin�ia �iluma, tokia sald�ia, kad net primindavo seniai u�mir�t� meilės svaigulį, pasklisdavo po kūn�, ir �is tapdavo lengvas tarsi pūkas, mink�tas, nėma� nebeprimenantis kleran�io aparato, o veikiau susiliejantis vienovėje su jos siela, kurioje lyg gra�iausi paveikslai, laudanumo pa�adinti, i�kildavo tik maloniausi prisiminimai. �ydas Gordonas, i� kurio dabar ji vis da�niau pirkdavo tas svaigias sald�ias u�mar�ties a�aras, kraipydavo galv� ir patardavo jai jų nepadauginti, nes juk vaistas yra vaistas tik ma�ais kiekiais, o dideliais � net geriausi vaistai tampa nei�vengiamu nuodu, bet ji turėjo pripa�inti sau, kad �tai jau kuris laikas be laudanumo ji nė negalėjo u�migti, o jei ir pavykdavo sudėti bluost�, j� kiauras naktis persekiodavo praeities vaiduokliai ir siaubai, ir ji pabusdavo pary�iais, kre�iama drebulio, smelkian�io skausmo lau�omais kaulais, o dien� jausdavosi irzli ir trapi, tarsi plony�io stiklo taurė, kuri nuo menkiausio nieko gali sudu�ti į �imtus �ukelių.

Tad pama�ėliais ji įsigudrino meluoti daktarui Gordonui apie savo tikruosius sopulius ir negalavimus, pasakodama apie persekiojan�i� nemig� ir smarkų maudulį dėl neva sutrenktos nugaros ir slėpdama tai, kas jai tikrai nedavė ramybės � vis stiprėjantį skausm� krūtinėje, ir įtartinus gumburius po oda, kuriuos kartais tardavosi ap�iuopianti, bet įkalbėdavo pati sau jų nesant, nes labiausiai bijojo tik viena � tikros, neįsikalbėtos, ligos ir tikro gydymo, negalios nebeatpa�įstamai pakeistų paskutinių savo �iaip ne taip paken�iamo gyvenimo dienų, savo senovi�kai pra�matnių namų, pripildytų vaistų buteliukų, kreditorių, notarų, kunigų ir nepa�įstamų, jai neabejotinai nemalonių, �monių. Jai i� jos gydytojo tereikėdavo viena � u�tikrinto kasmėnesinio apsilankymo, neerzinan�io pokalbio ir i�pra�yto rud o stiklo buteliuko laudanumo, tampriai u�kim�to kam��iu su pergamentu ir apsukto odine virvele.

Ta�iau dabar, ponui Gordonui sėdint jos alkovoje, ji suprato, kad �įsyk jos nuolatinė gudrybė taip lengvai nepavyks. Mat garbusis Aaronas Gordonas, kaip visada pasipuo��s savo geru juodo aksomo durtiniu, juoda �like ir dailiai, beveik �aismingai po kaklu ri�ama �erpe, dabar ka�ko muistėsi ir delsė, nepatikliai lingavo galva klausydamas tos pa�ios nenaujos litanijos, kol galų gale nepatogiai atsikrenk�t�s papra�ė jos leidimo ap�iūrėti jos kūn�, ir � ar ponia nesiteiktų parodyti vir�utinės jo dalies? Jiedviem su tarnaite bendromis jėgomis atsags�ius jos juod� kiklik�, ponas Gordonas, nusiplov�s dubenyje rankas ir sausai nu�luost�s, jas paki�o po plono batisto mar�kiniais � pagarbiai, tarsi �iupinėdamas relikvij�, nes i� tiesų tas senas kūnas pergamentine oda jau ir tebuvo relikvija, atminimu ka�ko, kas priklausė neabejotinai praei�iai, seniai i�blėsusių aistrų ir i�nykusios jaunystės pasauliui; gyva ir pritvink�, su potencija augti, buvo tik tai, k� jo rankos nei�vengiamai u��iuopė � liga, negeri mazgai ponios Birontienės pa�astyse ir kietas gauburys de�iniosios krūties apa�ioje. Jis galvoje ėmė rinkti �od�ius, kaip jai prane�ti apie tai, k� aptiko, bet juodu pasi�iūrėjo vienas kitam į akis, ir jis suprato, kad �od�iai �ia nereikalingi. Ar �ia yra tai, k� a� įtariu?�� dar paklausė senoji ponia, ir jis patvirtino, kad tatai, deja, carcinoma, tatai nepagydoma, ir jis nesiūl�s kauterizacijos[65], nes tatai tik padidina ligonio kan�ias, o neįrodyta, kad duotų kokios ap�iuopiamos naudos, visa, k� jis tegalįs pasakyti, jog veikiausiai tai tėra jos metų, jos �iemos būdo, melancholijos, juodosios limfos ir �emės elemento pasekmė[66], nenuspėjamai pasirei�kianti senstant būtent tokio temperament o �monėms, ir jis netikįs olandais, teigian�iais, jog �i liga u�kre�iama, ir jis nesiūl�s to, k� pasiūlytų kiti medikai, o būtent � dėlių ir kraujo nuleidimo ligos nuodui i� kūno pa�alinti. Tai kiek man dar liko?�� vėl paklausė ponia Birontienė ir �ia jis turėjo prisipa�inti tikrai ne�in�s � metai, dveji, o gal ir ma�iau, gal vos keli mėnesiai, kaip kam tokiais atvejais, turint galvoje lig tol gana stipri� jos būkl� � sunku k� nors tvirtinti, tik galįs pasakyti, kad tas lik�s laikas nebus malonus, o rai�omas nepakeliamų skausmų, �inoma, jei jie dar neprasidėj�, ir �ia ji tik atsainiai numoj o ranka, ir taip, jis jai vėl pardavė buteliuk� laudanumo, nesgi negalėjai atsakyti �mogui, kurio laukia pragaro kan�ios, net jei jisai ir gojus, ir kai ji pati po jai k� tik paskelbto mirties nuosprend�io dar pajuokavusi, kad jai gaila vienintelio � jog nesukirto su juo la�ybų ir nebesulauks dienos, kai visi gers kav�, gers u�simerk� ir apsilai�ydami,�� kaip visada ramiai atsikėlusi i� krėslo, lydėjo pon� Gordon� i� namų, pro laiptus su puo�niais turėklais, pro prieangį, kuriame kabojo jos vyro, Jono Kirdėjaus Bironto, portretas visu ūgiu, juodai vilkintis, su kaspinais ir ringravais[67], pasirėm�s lazda, tapytas prie� daugiau nei dvide�imtį metų, ir, abiejų �vilgsniams u� jo nei�vengiamai u�kliuvus, garbusis �ydas medikas lyg susinepatogin�s atsikrenk�tė ir jai lyg tarp kitko pasakė: a propos, u�vakar vėl pas mane lankėsi ponas Birontas, bet Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė tik nebyliai gū�telėjo pe�iais � kaip ir kiekvien� kart�, kai ponas Gordonas nera�ytu susitarimu atne�davo �ini�, jog tasai vis dar gyvas, ir Aaronas Gordonas ka�kodėl pagalvojo, kad �ita ponia � ne i� tų, kurios mokėtų pinigus u� savųjų bėdų i�klausym�.

Onai Kotrynai Norvai�ienei apie tai, kad ji gyva, dabar geriausiai primindavo kaltės jausmas ir alkis; kasdienis alkis, kuris rūg��iomis sultimis grau�ė skilvį, ir, regis, nuo jo net akys pla�iau atsimerkdavo ir a�trėjo klausa, o �ingsniai lengvai spyruokliavo; ji jau seniai nebene�iojo �iedų, nes tie papras�iausiai smuko nuo sulysusių pir�tų, ir auskarų, nes jie svarino ausis ir jos kūnas papras�iausiai nebeturėjo jėgų ne�ioti papildom� svorį, o kur dar trys sluoksniai drabu�ių, pavilkinių, ant suknelės u�mesti kailiniai, ant jų � apsiaustas, ir visa tai dar tik vėlyv� rudenį, kai dar ne itin �alta. Vis� pavasarį jai jos gyvastį liudijo kaltė, nepakeliama kaltė dėl to, k� padarė prie� pusmetį, ir jai nė nereikėjo atgailauti, nes Vie�pats dabar pats j� baudė siųsdamas �itiek negandų, kiekviena diena buvo kaip atgaila ir bausmė; bausmė jai u� visk�. Dangaus auk�tybės atsiuntė vasar� � tvilkinan�i�, kar�t�, ir niekas nedygo, testirksojo nusvil� pliki stagarai, o ir tuos pa�ius, lyg ty�ia, dvi savaites prie� pat rugiapjūt� supūdė liūtys, pylusios beveik be atvangos, ir todėl dvaro aruodai, klėtys ir podėliai, dar neatsigav� nuo pernyk��io �vedų ėdrumo, taip beveik ir neprisipildė, stigo net �ieno galvijams, nes tas supuvo; trūko kvie�ių, avi�ų, grikių, �irnių, ropių, svogūnų, nes dar�ai taip ir nebuvo dorai u�sodinti, mat pavasarį ji pati neprivertė, nepri�iūrėjo valstie�ių, palivarkų �emės buvo i�sekintos ir davė menk� derlių, Kniuk�ta nė velnio nedirbo prievaizdo darbo, o suko savo ne�varius reikaliukus ir vertėsi beveik vien i� savo bravoro, kurio dėka samdiniams i�mokami skatikai beveik tuoj pat sugrį�davo jam atgal į ki�en�, apie kitus jų dvarus ir ūkius, i�mėtytus po �iaur� ir rytus, Ona Kotryna nek� te�inojo, jais rūpinosi jos vyras, o ir tas rūpinimasis tebuvo, kiek ji pamena, daugiausia u�statymas ir nuoma svetimiems, tam, kad surinktų pinigų jo karybai, o burnų dabar Milkantuose buvo dar daugiau, ir neilgai trukus turėjo prisidėti dar viena, mat tuoj tuoj Paliutė turėjo gimdyti �vedo Karsteno pavainikį ir dabar valgė u� du, ir Onai Kotrynai reikėjo dar ir j� i�maitinti, juk anuomet pati įtikino j�, jog tai bus ma�esnė nuodėmė nei kad atsikratyti tos nelemtos gyvybės.

�ito ji niekam nebūtų linkėjusi � ir ne tiek skausmo, pykinimo, kan�ių ir kraujavimo, kuriuos jai sukėlė tas antpilas � bet veikiau tų naktinių monų, vaiduoklių ir s��inės priekai�tų, kurie j� persekiojo dar ir dabar, nors praėjo �itiek mėnesių, bet o k� ji galėjo daryti?

Likimo pir�tas, Vie�paties bausmė ar �ėtono i�daiga � galima buvo vadinti kuo nori, bet tikrai ne aklas atsitiktinumas buvo tai, kas nutiko; nors ji ir prad�ioj galvojo, kad tai tik jos kūnas nesusidoroja su kaltės dėl �vedų na�ta, kad kasryt vos nubudus ir pa�velgus į veidrodį j� supykina nuo savo pa�ios nuodėmingo atvaizdo, bet kai tatai nesiliovė savait�, dvi, kai pradėjo vėl apimti jau kadais pamir�tas silpnumas, o krūtys pasidarė tarsi �vininės ir jautrios, jai nebeliko abejonių � ji laukėsi; laukėsi kaip ir jos tarnaitė, jos laukėsi beveik vienu metu, tik ne nuo to paties, betgi abi � nuo numirėlių, nugintų į kapus jos pa�ios �velnia rankele pavasarinio �al�ialunkio ryk�te.

Ir k� gi ji galėjo daryti � savo ir taip netikroj padėty, sutuoktinio beveik i�tremta, dar jam pagimdyti ir benkart�, pradėt� su �vedu, kurį nu�udė pati savo rankom pagauta akimirkos įsiū�io, ir pradėt� ji, regis, nutuokė kada � vien� i� tų paskutinių naktų, kaltų, drungnų ir beaistrių; likimo jos kūne u�dėt� antspaud�, tarsi abejingas notaras apmaud�iai patvirtinusį i�blėsusį geism�? Tom dienom, kai aptiko, ji pamena � vėmė, verkė ir meldėsi, kol kart� j� taip u�klupo Jonas Kareivis, prilaikė, parėmė viena ranka ir, silpnumo apimta, nederamai įsikniaubusi jam į petį, ji ir prasitarė esanti palaimintoj, o bet gal �iuokart vertėtų sakyti � prakeiktoj padėty; juk, Vie�patie, jie ir taip jau turėjo bendr� paslaptį, o �ioji buvo menkesnė u� t�j�, naktin�, apie kuri� daugiau nekalbėjo, ir t�kart jis dingo, grį�o tik po kelių dienų, keistai prasmird�s svilėsiais, ir niekam nematant tek�telėjo jai ant stalo ma�utį molio �sotėlį, u�kim�t� pergamento ir pakulų klaku, tik dukart, ponia, turėtų pakakti dviem kartams, kart� ryte, kart� � vakare, ir antros dienos pary�iais, po siaubingų naktinių skausmų, ji pabudo kraujuodama, atsikra�iusi nuodėmės vaisiaus ir galutinai, iki grabo lentos skolinga savo ger� vard� ir tyl� baugiajam seniui, be kurio dabar negalėjo ir su kuriuo jautėsi keistai susieta; susieta kraujo, tik ne prigimtinio, o kartu pralieto, ry�iais; i�tikimo tarsi �uo, j� ginan�io ir suprantan�io be �od�ių, tarsi �uo.

Jonas Kareivis jau kuris laikas buvo įsikraust�s į Milkantus kartu su Benkartėliu; ir dar su jais jau beveik gyveno �arėnų klebonas, kuris vykdavo į savo parapij� dabar tik mi�ių sekmadieniais laikyti, o beveik vis� likusį laik� lyg nety�ia leido dvare, uoliai ganydamas jų nusidėjusias sielas ir tu�tindamas jų kuklias atsargas, mat Ona Kotryna, nepakeldama s��inės grau�imo, turėjo neatsargumo prieiti i�pa�inties, ir jos sukrėstas beigi atgail� pasiry��s kuruoti dvasi�kasis tėvelis Ignacas Petravi�ius dabar ma�ne įsikūrė dvare, laikydamas mi�ias vėl atrakintoje, i�valytoje ir sutvarkytoje namų koplytėlėje prie d�iovintomis rudens gėlėmis apkai�yto altorėlio su ne�inomo Jeruzalės kankinio relikvijoriumi ir geidulingai �velgian�iu �ventojo Sebastijono paveikslu, perne�tu ten i� namų alkovos.

Betgi atgaila ir rekolekcijos, �velgiant į įsipykusius tėvelio Petravi�iaus pleiskanomis apibyrėjusius jo sutanos pe�ius, buvo dabar antraeilis dalykas ir u�ėmė vis ma�iau vietos Onos Kotrynos galvoje ir �irdyje, nes dabar, rudenėjant, tamsėjant, ilgėjant naktims, visos mintys tebuvo apie tai, kur gauti maisto ir kaip i�tempti �iem�, kaip teisingai padalinti liku�ius valstie�iams, kad ir jie nei�mirtų, ir kaip i�laikyti dvar�, ir kaip suskai�iuoti geresnius k�snelius Teofilei, kuri stypo, augo lyg ant mielių, ir tai netik�ai Paliutei, kuri, įkalbėta savo pa�ios labui ir sielos ramybei i�saugoti įs�iose ne�iojam� kūdikį, elgėsi taip, tarsi visiems savo vie�a nuodėme darytų malon�, ir negana to, kad Ona Kotryna buvo pa�adėjusi jai vėliau ir kraitį, ir glob�, savo �eiminink� dabar laikė vos ne skolininke, kuriai paklususi daro paslaug�. Įnoringoji Apolonija dabar buvo atleista beveik nuo visų darbų, i�skyrus pa�ius menkiausius patarnavimus, ir dykinėjo po namus, �okdindama Kasiul� ir tarnus, lįsdama į geriausius kambarius, o virtuvėje � į senkan�ias puodynes lentynose; vien� akimirk� reikalaudama visk� vėdinti, nes es� per tvanku, kit� � kūrenti ir kam�yti, nes galinti su�alti. Ona Kotryna dabar �ituose namuose jautėsi tarsi nami�kių įkaitė, i�pa�inties susaistyta su tėvu Ignacu, kuriam, neduok Dieve, galėjo �auti į galv� kaip nors prasitarti, ne i�pa�inties paslaptį lau�ant, �inoma, bet veikiau nety�ia, turint galvoje jo neypating� sumanum�; su Paliute, kuri ne tik rodė savo nikius, bet ir, regis, ka�k� įtarė dėl netikėto �vedų i�vykimo, mat kartkartėmis lyg tarp kitko vis u�duodavo nekaltai įtarius klausimus, ir jai kartais rodydavosi, jog netgi i�tikimoji Kasiulė j� kartais tyliai, bet smerkian�iai stebi i� padilbų; o Jonas Kareivis, nors ir buvo jos bendrininkas ir pradėti laidyti lie�uvį būtų buv� jam tikrai nenaudinga, bet kartais ir jis atrodė tarsi sunki na�ta, nes tas baugus luo�ys kartais elgdavosi i�ties keistai � tarsi būtų buv�s jos savininkas, tėvas ar vyras, mat jo rūpestyje buvo ka�kas i�ties tyliai, bet įsakmiai valdingo, betgi gal jai taip tik atrodė.

Ties� sakant, dabar Ona Kotryna jautėsi taip giliai nelaiminga, tokioj bevilti�koj padėty ir taip u�speista į kamp�, į t� nykų �emaitijos u�kampį, tarp mi�kų, staugian�ių vilkais, jog kartais jai ir pa�iai norėdavosi kaukti it sunkiai su�eistam �vėriui. Visa jos praeitis � tėvų namai Gardine, jos pa�aipuoklės seserys, �eimos i�vykos į Vilnių lankyti dėdės vyskupo ir dėdės ka�teliono, dvaras Bialoje, jos geradarė Ona Kotryna i� Sangu�kų Radvilienė, jos santuokinės nesėkmės ir netgi jos netikėlis, ne�inia kur įsakymų bla�komas vyras dabar jai regėjos tarsi gra�iausias ro�ėm ir �ilkais apkai�ytas paveikslas, kur ji visuomet buvo vidury, apsupta vienokių ar kitokių, bet visgi jos luomo �monių, �eimos ar dvari�kių, ar pagaliau vilnie�ių moterų ratelio paskutiniais metais, susirenkan�io durstyti adatomis savo siuvinių ir smaigstyti apkalbomis viso, kas gyva, ilgomis popietėmis, u� praviro lango ū�iant miesto �urmuliui. Ji pasiilgdavo arklio kanopų kauk�ėjimo ir ratų dardėjimo per grindinį � �ia, Milkantuose, keliuku dusliai atidundan�ios svetimo �irgo kanopos dabar galėjo reik�ti tik viena � bėd�; ir ji pasiilgdavo atveriamų langinių ir stiklų tark�telėjimo, miesto sargybinių �ūksnių, paplavų, dervos ir lietaus sulietų miesto akmenų kvapo, �virblių �ir�kimo, juoko, prekeivių rėkavimų, begėdi�kai ga�laus moterų krizenimo, netgi praeivio girtuoklio dainos, gaud�ian�ių varpų ir pro praviras ba�ny�ios duris girdimų vargonų aidų, pro atvir� lang� pasigirdusio svetimo barnio nuotrupų ar negrabiais pir�tais kutenamos u�sispyrusios, niekaip neprakalbinamos arfos skambesio. �ia vienintelė muzika buvo tik �ai�us gaid�ių giedojimas, mūkimas, kriokimas, kvaksėjimas, bukai u�sispyr�s beveislių �unėkų skalijimas pavakariais, duslūs ve�imo ratai per pakelės dulkes ar �vyr�, med�io į medį klaksėjimas, �viegiantys, sausi medinių vyrių, svir�ių, na��ių, sklend�ių girg�desiai ir taip, tas med�io, trinamo į medį, garsas j� jau varė i� proto, kaip kad varė i� proto ma�alai, bimbalai, musės, lendan�ios į namus, į nosį, į maist�; j� �ia viskas varė i� proto � netgi pirmųjų pavasarinių vieversių �irpimas, kurį i�gird� dvaro nami�kiai traukė nuo galvų kepures, u�vert� galvas į dangų �ypsojosi, plojo vieni kitiems per petį ir d�iaugėsi tarsi puskvai�iai tais prasidedan�ių sunkių �emės darbų �aukliais, o jai tas �irpimas beveik niekuo nesiskyrė nuo kvapnios vasaros pavakarės svirplių leid�iamų trelių ar rupū�ių kurkimo vasaros pabaigos sutemose.

Vienintelis garsas, kuris dabar jaudino jos siel�, buvo �iemėjant ir ��lant vis da�niau i� girios pasigirstantis naktinis vilkų staugsmas � gyvas, kupinas laukinio ilgesio, alkio ir kan�ios, mat tokį pat gars� i� savo kūno gelmių ji būtų mielai i�leidusi ir pati, jei tik būtų galėjusi, o vienintel� paguod� jai kartais teikdavo �vaig�dėtas dangus, į kurį ji kartais rasdavo laiko pa�velgti, da�niausiai nusileidusi terasom per ap�ėlusį, savo formas praradusį sod�, pro �alitvores, ardomas de�imtme�iais nekarpytų ūglių, pro gėlyn�, seniausiai pra�ėlusį savo andainyk�t� kvadratin� form�, link kiek apkerpėjusio saulės laikrod�io beveik prie pat e�ero vandenų, ir ten, tirtėdama i� �al�io, u�vertusi galv� į �vaig�des dangaus juodumoje, ji guosdavo save tuo, kad jos �vie�ia ir likusiam pasauliui su miestais, ba�ny�iomis, vargonais, pokyliais, �ilkais, karietom, mandagiais pa�nekesiais ir muzika; muzika, kurios dabar ka�kodėl ilgėjosi kaip niekad ir kaip niekad vylėsi, kad ji vis dėlto sugrį� į t� pasaulį u� Milkantų ribų, kuris dabar regėjosi toks tolimas ir nepasiekiamas.

Aname pasaulyje ji mielai būtų u�sisakiusi ir parsisiųsdinusi kokį instrument� savo vienatvei prabla�kyti, klavikord� ar arf�, ar viola da gamba, betgi �ia, Milkantuose, tatai buvo neįmanoma, ir ne vien todėl, kad �imto mylių spinduliu aplinkui nebuvo i� kur paimti nei instrumento, nei mokytojo, galin�io i�lavinti, kaip juo groti, betgi ir dėl to, kad dabar, siau�iant karui, viskas buvo sutrik� � keliai, arklių pastotės, tiekimas ir pa�tas, tuo ji įsitikino pati, prie� kurį laik� pagaliau pasiry�usi para�yti mandagų lai�k� savo sutuoktiniui Jonui Izidoriui Norvai�ai į Bir�us, linkėdama jam sveikatos, sielos ramybės ir prane�dama apie apverktin� dvaro ir jo atsargų būkl� bei klausdama jo nurodymų ateinan�iai �iemai. Atsakymo, datuoto lai�ko įteikimo Bir�uose dien�, ji sulaukė lygiai po dviejų mėnesių, o ir tas pats buvo sura�ytas ne jos vyro, o vietinio Bir�ų tvirtovės cyruliko Jono Rakovo ranka, kuris prane�ė, kad �viesusis rotmistras Jonas Izidorius Norvai�a kunigaik��io pavedimu �iuo metu nenumatytam laikui i�vyk�s į Vilnių iki tolesnio prane�imo ir �viesiausiosios ponios lai�kas bus perduotas jam nedelsiant, vos tik �is vėl atvyks į Bir�us, nes persiųsti jį �iuo metu dėl sutrikusio pa�to �ygūnų darb o yra impossibilis. T� pa�i� dien� dėl keisto sutapimo barzdasku�io lai�kas vainikavo dar vien� Onos Kotrynos nusivylim� � nebeapsikentusi jos siel� ėdan�ios vienatvės ir ilgesio, ji pagaliau balsiai i�rei�kė savo poni�k� įgeidį pasiklausyti muzikos, ir Kristoforas Kniuk�ta t�dien po darbų kaip tik į dvar� atvesdino vietinius muzikuotojus � pusaklį senutėlį kanklinink� gumbuotais, pusiau suakmenėjusiais pir�tais, du baud�iauninkus su įmantriomis �vilpynėmis ir gal tuzin� moterų, garsėjan�ių kaip vietinės giesmininkės visiems gyvenimo atvejams � sėjai, pjū�iai, vestuvėms, �ermenims ir krik�tynoms. Senis ir �vilpynininkai i�keliavo atgal pirmieji, laimingi ir tiesiai pas Kristofor� Kniuk�t� į bravor� kvortelės, mat neapsikentusios ponios vos po kelių akimirkų buvo apdovanoti kiekvienas po �e�tok�; i�sirikiavusios, lėtai judindamos rankas ir neskubriais �ingsniais apsikeisdamos vietomis tik joms vienoms suprantama tvarka, giesmininkės u�traukė taip, kad Zefirekas i� prad�ių palindo po krėslu, o paskui įsidr�sin�s puolė viauksėdamas joms kibti į palankas ir Paliutei jį teko i�ne�tiį kit� kambarį, bet ir muzikos i�tro�kusiai Onai Kotrynai kūnas ėjo pagaugais nuo tų baugių, gerklinių garsų, kuriuose buvo ka�kas �iurk�taus, pirmyk��io, bed�iaugsmio, bet ir ne itin graudaus, o tik g�sdinan�iai tolygaus tarsi vapamas burtininko u�kalbėjimas; tik bereik�miai vienodai kartojami garsai, palydintys jų vienodus judesius dirbant vis tuos pa�ius darbus, vienodai stumiant dienas ir net gyvenant beveik vienodus gyvenimus, ir todėl pjūties daina beveik niekuo nesiskyrė nuo mergautinės, o vestuvių palydėtuvių � nuo laidotuvių giesmės, ir Ona Kotryna tų dainų i�tvėrė tik kelias, ir kaip tik tuomet dar pasibeldė bernas, atkeliav�s net nuo pat Tel�ių, nuo �ygūno, perdavusio barzdasku�io lai�k�, ir tai buvo palanki proga atleisti dainininkes, o vėliau � paslėpti savo nevilties a�aras, galutinai pasijutus įkalintai �iame dvare vidury niekur, kur dienos pana�ios viena į kit�, o laikas, regis, sustoj�s am�iams.

Ir vis dėlto �ia gyvenimas nebuvo susting�s, o veikiau tik nuvilktas, i�rengtas iki pat savo begėdi�kos, bukos ir kvailos nuogumos, iki varganiausių kūni�kų poreikių tenkinimo, iki gyvuli�ko gyvavimo i� saujos į burn�. Dainų �ia dabar tereikėjo tik tiek, kad nei�protėtum nuo vis tų pa�ių sunkių judesių nuobodybės baud�iauninkėms kapojant ropių lapus ar palinkus ri�ant pėdus; miegas, alkis, �altis, darbas, nuovargis, alkis, tu�tinimasis, nuovargis, miegas � visa tik tam, kad prikim�tum skrandį, nemirtum badu ir taip prastumtum dar vien� dien�, toki� pat kaip vakar ir lygiai toki� pat kaip ir ryt, kuri� sudrumsdavo tik valstie�ių krik�tynos, vestuvės ir �ermenys, kuriuos paskui mėnesių mėnesiais dar visi tarpusavyje apkalbėdavo, nes kalbėtis daugiau nebūta apie k�, ir taip pat slenkantys metų laikai ir did�iosios metų �ventės, kurių dvare, ties� sakant, nebebuvo kam �v�sti; �ventės, lygiai tokios pat kaip pernyk�tės ir lygiai tokios pat kaip kit�met, ir dar � koks ankstyvos vasaros �auksmas, gamtai sprogstant, skleid�iantis ir �aliuojant, nuvirtus kur ant �vie�io �ieno ar, vėliau, jau po derliaus,�� tarp rugių pėdų, prat�sti gimin� patyrus kelias akimirkas saldaus u�simir�imo, vėliau nei�vengiamai virstan�io santuokiniais smūgiais, �viegian�ių kūdikių verksmu ir nuovargiu; nuovargiu ir vargu. Tokiems kaip Ona Kotryna, ragavusiems kitokio gyvenimo � tekan�io it srauni upė, kliūvan�io u� lemtingų atsitiktinumų, įnoringai ir nepaai�kinamai vingiuojan�io, kupino kilnių did�iūnų ir jų i�rankių �monų pa�nekesių, juoko ir gedulo, aistrų ir apm�stymų, i�kilmingų pamaldų ir pra�matnių vakarienių, �ia ne juokais galėjo pradėti jauktis protas, ir ji kartais jausdavo, ypa� būdama aplinkiniuose mi�kuose, kaip ka�in koks tamsus ūkas pradeda garuoti ir kilti i� pa�emių, pripildydamas siel� keisto įtū�io ir noro sujaukti �ia esam� tvark�, ir ji dabar jau neabejojo, kad laikinai j� dėl Turės Tibelijaus Magnussono anuomet apnikusi beprotystė buvo ne �ėtono i�mislas ir ne koks j� apsėd�s inkubas, bet ka�in kokia vietinė nuo�mi pragai�tis, besisunkianti i� �ionyk�tės �emės gelmių. T� jai netiesiogiai liudijo ir Jonas Kareivis, kart� jiems med�iojant mi�ke lyg prasitar�s, kad �itose apylinkėse kartais tvyro negeras monas, �ia kadaise, �iloje senovėje, įvyk� blogi dalykai, neva, pasak padavimo, mi�kiniai pagonys nu�ud� ka�i kokį krik��ionių �vent�jį, ir nors tasai nukeliav�s pas angelus, kalbama, galbūt jo sielos liku�iai vis dar neranda ramybės, plevendami tarsi i�draskytas mi�ko voratinklis.

Ona Kotryna dabar ramyb� atrasdavo med�iodama su Jonu Kareiviu, mat tai, kas prad�ioje tebuvo patikimas būdas prasimanyti maisto, ilgainiui tapo atvanga nuo nuobodulio. Prad�ioje ji lydėjo Jon� Kareivį ir Benkartėlį daugiau i� reikalo, mat būdami bekilmiai jie neturėjo jokios teisės med�ioti Norvai�ų mi�kuose, ir nors vargiai ar per tokius �al�ius ir tokioje atokybėje juos būtų u�klup�s koks med�ioklės prievaizdas, betgi visgi k� galėjai �inoti, todėl ji prad�ioje juos telydėdavo raita, daugiau stebėdama, kaip vienarankis senis, prisitaik�s i� �autuvo, kuris turėjo ty�ia sutrumpint� buo�� ir prie jos padirbdint� kablį, u�sitvirtinantį ant jo sveikosios alkūnės taip, kad luo�ys galėtų valdyti jį viena ranka ir nuspausti gaiduk�, moko jaun�jį Jon� Ankant� �vėries persekiojimo gudrybių.

Tai nebuvo med�ioklės menas, o būtent tik med�ioklės gudrybės � kaip grei�iau ir papras�iau susekti ir u�mu�ti �vėrį; jie med�iojo be ceremonijų ir kilnių papro�ių, nepaisydami prietarų ir nerinkdami trofėjų, o veikiau ėjo it mėsininkai � nudobti ir parsine�ti skerdienos maistui; med�ioklės menas �ia jau seniai buvo u�leid�s viet� papras�iausiam alkiui, tad kartais tiko ir kilpos, ir sp�stai, bet kas; o sykį net Jonas Kareivis kilpoje graud�iai, su niekuo nesupainiojamai rėkiantį su�eist� ki�kį pribaigė numindamas jo galv� batu, nes negi tokiam menkam grobiui eikvosi �ovinį, viskas �ia tiko, kad tik negrį�tų tu��iom į alkstantį dvar�, kuriame viskas buvo atseikėta, padalinta, suskai�iuota. Nami�kiams tiko ir ki�kiai, ir kurapkos, o ir juos i�moko taisyti taip, kad u�tektų ilgam � pirm� dien� kepsnys, antr� dien� viralas i� nugrau�tų kaulų su vienu kitu morkos ar ropės grie�inėliu, plūduriuojan�iais varganame skystyje tarsi negyvenamos nevilties salos, tre�i� dien� � kokia ko�ė ar �iupinys i� bet ko, i� liku�ių ir plutų, i�virtas vakaryk�tės sriubos liku�iuose; visa tai jau buvo nesvarbu, bet kas buvo geriau u� alkį, kurį i� tiesų jau derėjo vadinti tikruoju vardu � badu.

Ir Ona Kotryna dabar jau nebegalvojo nei apie �vedus, nei apie atgail�, nei apie vyr�, visa, apie k� ji galvojo, dabar tebuvo maistas � kuo pamaitinti Teofil�, kuo u�kim�ti Paliut�, kuri storėjo ne dienom, bet valandom, ir k� daryti, kad i� bado nei�mirtų valstie�iai, nes nebus kas pavasarį įdirba laukus, juolab kad naujienos apylinkėse ėjo negeros � �monės ne tik badavo, bet jau ir ėmė puldinėti vieni kitus dėl maisto k�snio, ir ėjo kalbos, kad nuskriausti silpnieji jau mirė badu, kaip kad antai bevaikių senelių pora, i� kurių taip ir nei�ai�kinti piktadariai atėmė tuos kelis gor�ius grūdų, kuriuos, Onai Kotrynai paliepus, Kniuk�ta padalino la�ininkams dar rudenį, arba kaip kad vienoje troboje prie Ankantų, kur kaimynas nusiaubė ir apiplė�ė kaimyn�, garsėjusį apypilniu podėliu, ir bizūnas �ia jau nepadėjo, nes badas gurgė tu��iais pilvais skambiau u� rimbo pliauk�ėjim�, o alkani valstie�iai buvo piktesni u� alkaniausius vilkus ir jų urzgianti neapykanta bet kada galėjo atsisukti ir į ponų namus.

�monės kalba,�� piktd�iugi�kai paslaugiai prane�davo Paliutė, �monės kalba, kad dvaro podėliai lū�ta nuo pertekliaus, o ponia valgo mės� per advent� ir dvaro �unis �eria de�rom. Dar �monės kalba, kad ponia nuodėmėj sugyvenusi su �vedų karininku benkart� ir dabar man liepianti ne�ioti pagalvėl� po sijonu, idant laikui atėjus galėtų apsimesti, kad �isai � mano, ir dar �monės kalba, kad ponia u�siimanti raganystėm, nevaik�tanti į ba�ny�i�, dėl to ponas j�j� ir palik�s; merga buvo visi�kai suį�ūlėjusi, ir net prisakyti ryk��ių Ona Kotryna jai negalėjo, nes kurgi matyta bausti esan�i� sunkumoje, o toji merg�ė dar ir naudojosi visais įmanomais palaimintos padėties prietarais, visais tamsiais u�uginais, gajais �iam kra�te � atsisakinėjo dirbti net ma�iausius darbus, net verpti ar nerti vakarais � nes vaikas gali u�sismaugti, net plė�yti plunksnas ar kar�ti vilnas � nes naujagimį paskui kamuos dusulys, tas pat � dėl ruo�os, nes neva jai negalima kelti rankų ir lenktis, negalima į t� �iūrėti, ant ano � sėdėti, o tre�io � uostyti, ir visi turėjo tenkinti jos nikius, nes nė��iosios pra�ymo negalima atsakyti, antraip pelės atsargas u�puls, tik �tai norėdama pasmali�iauti paliegusioji nekart buvo u�klupta ir ant kėdės u�sikorusi, ir rankas i�kėlusi, idant pasiektų kuri� nors puodyn� nuo vir�utinės lentynos, o ir vikrumo nė kiek nestokojo, �inoma, kai jai tik to prireikdavo, ir Ona Kotryna kartais susim�stydavo, kodėl �iam kra�te nėra prietarų apie tai, kas gresia meluojan�ioms, tingioms ir akiplė�oms gimdyvėms, nuodijan�ioms gyvenim� kitiems �monėms.

Paliutės pavainikis gimė lygiai per Kū�ias, viename ma�ųjų kambarių, kurį Ona Kotryna paskyrė tam reikalui ir pribuvėjai, atpėdinusiai per pusnis i� tolimos sodybos, apsigaubusiai did�iule languota skara ir i�virk��ia skranda � neva, kaip vėlgi liepė prietarai, kad nieks nepa�intų, nesu�inotų ir nenu�iūrėtų, ir jei būtų įmaniusi, būtų visam rūme atlapojusi langus, prikreikusi �iaudų, i�kraus�iusi stal�ius ir pritempusi keisto neva laim� ne�an�io �lam�to � skrandų, �olių, ragų, senų, kand�ių i�ėstų �vėrių kailių ir dar velniai �ino ko, betgi ponia �ia jau net treptelėjo koja ir pasakė: �vent� paveiksl�, �ventinto vandens ar, galiausiai, koralų kry�elį i�jos pa�ios dė�elės skausmams suma�inti � pra�om, bet jokių ne�varių zababonų[68], ir toliau nusiplovė rankas, nusi�alinusi į savo alkov�, nė �inoti nenorėdama, k� jos ten smilkė, garino, kaitino, u�kalbinėjo, giedojo ir raudojo, kol pagaliau pary�iais pasigirdo su niekuo nesupainiojamas �ai�us rėkimas, ir Ona Kotryna ka�kodėl vien i� jo, vien i� to garso apmaud�iai suprato, kad Paliutei gimė tai, ko jai pa�iai, neatsakydamas į andainyk�tes kar��iausias maldas, �itaip �yk�tėjo Vie�pats � kad gimė berniukas, vėliau skambiai koplytėlėje pakrik�tytas Stanislovo vardu ir Riaubos pavarde, paveldėta i� savo motinos Apolonijos Riaubaitės, o �iosios � i� savo motinos, Marcijonos Riaubaitės, mat dėl keisto sutapimo jis buvo jau antrasis i� eilės tos giminės kartų pavainikis. I�kart po to įsimintino įvykio neapsieita be nemalonaus barnio, mat pribuvėja u�simanė, kaip reikalavo vietos paprotys, u�sibūti dvare iki pat krik�tynų, ne tik per Kalėdas, ne tik iki Trijų karalių, bet dar ir visas �e�ias savaites, ir toji neta�yta boba, grasindama visom įmanomom nelaimėm ir nu�iūrėjimais, prarūgusiu pienu, kaukais ir mirtinom ligom, drįso pa�iai poniai ai�kinti, kad bet koks į namus įėj�s vyras turi i�sipirkti savo kepur�, kad ji tris dienas turinti saugoti kūdikio maudynių vandenį ir laikyti a�trų peilį po slenks�iu, idant jo neper�engtų piktosios dvasios, o patį naujagimį slėpti po sudriskusiu skuduru, kad jo nerastų besigvie�ian�ios laumės. Onai Kotrynai i� Kotovi�ių Norvai�ienei �ito pasirodė per daug, mat nuo kūdikystės savo motinos buvo i�mokyta sielos dalykuose �ventai tikėti kry�iaus, �ventinto vandens ir maldos galia, o kūno reikaluose � �vara ir tvarka, tad vien mintis, jog naujagimis, kad ir ne jos pa�ios, o neklusnios tarnaitės, bus dėl kvailo prietaro dengiamas purvinu sudriskusiu skuduru, jai atrodė tikra �ventvagystė, tad pribuvėja, jai sumokėjus, buvo atleista ir i�grūsta i� namų, nors ir grasindama visom įmanomom negandom ir tuo, kad kūdikis u�augs �yk�tuolis ir vagis, o būsimasis vagis buvo tampriai suvystytas �varios drobės juosta į balt� vabzd�io lėliuk�; �iaudai, d�iovintos �olės, lokio kailio atrai�a ir kitas �lam�tas i�mestas lauk, viskas i�vėdinta, pakūrenta ir i�kuopta.

Kalėdų vakar� įvyko dar kai kas, kas nedavė ramybės Onai Kotrynai, ir tatai nebuvo niūri, bed�iaugsmė nuotaika po mi�ių koplytėlėje, prie vakarienės stalo, pagyvinama tik tėvelio Ignaco Petravi�iaus maldų ir dievobaimingų tostų, ir tatai nebuvo nė skurdus badme�io maistas alavo lėk�tėse, tro�kinta beskonė ki�kiena, sukepusi, sausa it �ik�na ��sis ir suzmek�s Kalėdų pyragas, kuriam buvo smarkiai pagailėta miltų, kiau�inių ir virėjos �irdies. U� visa tai nykiau buvo kitkas � sulamdyta, baltum� praradusi staltiesė, kasdieniai indai, taupomos �vakės ir malkos, klebonas ir suruk� vyrai � Kniuk�ta, Ankantas, Kareivis � prie stalo, bet nykiausia u�vis buvo tai, kad u�stalėje nebebuvo nei deramo pokalbio, nei jokio bajori�ko animuso, nei stebuklo laukimo, tik ka�in kokia kasdienė, ne�venti�ka neviltis. Netgi ma�oji Teofilė, kuriai dabar sėdint ant kėdės prie stalo jau reikėjo dviem pagalvėlėm ma�iau nei vos tik atvykus, atrodė ka�in kokia svetima ir sulaukėjusi ir �auk�to kot� rankoj laikė per vidurį, tarsi botag�, muistėsi, supo kojas pastalėj ir kalbėjo ne skland�iai, o įmai�ydama �emaiti�kų �od�ių, parsine�tų i� dvaro mu�ikų vaikų. Per Kalėdų vakarien� paai�kėjo, kad vienintelė Norvai�ų giminės įpėdinė yra parsine�usi į namus ir kai k� daugiau nei vien vietin� �nekt� � mat net sukalbant neilg� padėkos mald� nebegalėjo susilaikyti sudėjusi rankeles, nes jų mirtinai prireikė nirtulingai ir bevilti�kai pasikasyti paausius, kaip paai�kėjo, gausiai apgyvendintus ma�u�ių beveik nematomų įnamių, kurių klastingo antpuolio prie� kilming�jį luom� po poni�ku nėriniuotu kyku nebesu�iūrėjo nei atgulusi Paliutė, nei keturis namų kampus laikanti varg�ė Kasiulė.

Bet, svarbiausia, t�vakar Ona Kotryna patyrė patį nemaloniausi� praregėjim� � vakare, jau alkovoje, dar prie� mald�, u�si�ibinusi �vakes ir prisėdusi prie savo stalelio prie�ais pastatom� veidrodį, ji ūmai nustėro nuo to, kas �velgė į j� i� anapus blausaus, vos pageltusio stiklo: bly�ki nenusakomo am�iaus moteris netvarkingai i�drikusiom sruogom i� po nukarusio, seniai miltais nestandinto kyko, kurio nėrinių klostės liūdnai karojo abipus skruostų it nu�ydėjusios suvytusių gėlių kekės, papilkusio veido, nusvirusiais lūpų kampu�iais, u�gesusiom akim, ant krūtinės kry�mai perri�ta skara, rankogaliais be nėrinių, i� kurių ky�ojo jos rankos, jos kilmingos rankos, dėl �ilumos įmautos į senas odines pir�tines nukirptais galais; ir baisiausia buvo tai, kad į j� po metų Milkantuose, toli nuo �monių, prie� kuriuos reikėtų taisytis, po metų atgailos, kaltės, alkio ir dvaro kasdienybės i� veidrod�io, tarsi kalėdinis burtas ar prana�inga ai�kiaregystė, �velgė pati papras�iausia pras�iokė.

Vie�patie, a� virstu viena i� jų, nenuostabu, kad mano net vaikas utėlėtas, dar spėjo pagalvoti ji prie� prapliupdama tyliom a�arom, kuriomis sroveno gailesys ir pati tikriausia panieka bet kokį orum� praradusiam savo atspind�iui, panieka pa�iai sau, ir bet kas buvo geriau u� tai, k� ji matė dabar veidrodyje � bet kas, net ir nusidėjimas su �vedu, net ir mirtinos nuodėmės, net ir pati mirtis buvo geriau u� tyli� kapituliacij�, u� t�jį nebylų pralaimėjim� prie� kar�, varg�, skurd� ir u�kampio dėsnius; u� t� vienintel� gyvuli�k� u�kampio ties�, besirūpinan�i� tik tuo, kad būtų k� įdėti burnon ir i�likti tuose �altuose nevilties tyruose, kuriuose gali i�gyventi tik be atodairos nuo�mūs ar be galo buki. Ji verkė, kol aptirpusioms �vakėms liko degti vos per du pir�tus, ji verkė tol, kol baigėsi a�aros ir liko tik viena � pasiry�imas i�likti tuo, kuo ji gimė, Ona Kotryna i� Kotovi�ių, ir tapti tuo, k� likimas jai lėmė � Norvai�iene, Milkantų ponia, o tam, ji nusprendė, tereikia dviejų dalykų � surankioti i�drikusius savo orum o liku�ius ir i�likti savajame luome; o tam pasiry�o bendrauti tik su savo kilmės �monėmis ir netgi �inojo, kaip t� padarysianti.

Kit� ryt� ji pradėjo nuo maudynių senoj vario vonioj, kuri� liepė i��veisti, i�tiesti paklode ir pripilti pa�ildyto vandens; nusipraususi ji taisėsi, �ukavosi ir puo�ėsi kur kas kruop��iau, nei kad buvo t� dariusi per praėjusius metus; beveik taip pat kruop��iai, tarsi vis dar gyventų Vilniuje ir ruo�tųsi t�dien pasirodyti kurioje nors i� kilmingų svetainių; jai susitvarkius, atėjo eilė Teofilei, kuri�, besispyriojan�i� ir besiaik�tijan�i�, daugiau nei valand� jiedvi su Kasiule �ukavo tankutėlėm utėlinėm �ukom, paskui trinko galv� ir prausė toj pa�ioj vario vonioj, kruop��iai rengė ir varstė �variais drabu�iais ir, u�uot senu papratimu leidusi jai be tikslo maldinėti po namus ar maltis oficinoje su tarnų vaiki��iais, nusivedė į bibliotek�, kurioj i� anksto liepė pakurti �idinį, ir, pasodinusi i�praust�, su�ukuot� nenuoram� prie atverstos knygos bei suradusi skalūno lentel�, liepė jai ranka perra�inėti parinkt� katekizmo skyrelį. Ona Kotryna po ano atmintino nepavykusio pirmojo nuodijimo, pasibaigusio tuo gėdingu ga�lumo prover�iu, ties� sakant, daugiau ir nebuvo �itam kambary; tos aistros nusiaubtos vietos privengė ir ji, ir, keis�iausia, pats �vedas, kol dar tebebuvo gyvas, apeidavo t� rūmų kert�, ir nors tarnai seniausiai buvo aptvark� knygas, ta�iau �is tas Onos Kotrynos akiai vis dar tebeliudijo anuomet siautusio ano aptemimo gaival� � nuo karnizo nudrisk�s u�uolaidos kampas, u� pulpito u�kritusios kelios knygos i� to pragai�tingo jų srauto, anuomet nuklojusio grindis, ir ji paminė t� popiet�, t� kalt� atsipeikėjim� ant knygų �ūsnies, viena jų buvo Theatrum Diabolorum, ka�kur jau tarnų tvarkingai padėta atgal lentynon, o kita, Norvai�ų familijos silva, gulėjo �ia pat, prie pulpito, dar �alia jos buvo u�kritusi pana�i, įri�ta į daili� spaust� od�, bet ra�yta ranka, ir atvertus prie�lapius tituliniame puslapyje tebuvo įra�as seniai mirusia, nes ne jos vyro, o jo tėvo ranka � Diariusz Kazimierza z Milkond Narwoysza od Roku Pa�skiego 1680[69], ir ji su pasimėgavimu ir keistu smalsumu atsivertė t� savo mirusio �e�uro dienora�tį, tarsi tikėdamasi jame rasti visus atsakymus apie jų �eim�, Milkantus ir �ionyk�t� pragai�tį ar, pagaliau, netiesiogiai pabendrauti su protėviu, savo luomo �mogum.

Ateinan�ias kelias savaites, kol Teofilė prie�pietėmis kankindavosi tobulindama savo ra�ysen� skalūno lentelėje, Ona Kotryna bibliotekoje sėdėjo palinkusi prie rastojo rankra��io, kurį u�sispyrė perskaityti vis�, nuo vir�elio iki vir�elio, ta�iau jo, kaip paai�kėjo, buvo u�pildyta vos daugiau nei pusė, pasibaigusi sulig 1697 metais, ir įra�ai anaiptol nepriminė memuarų, o veikiau papras�iausi� kalendorių, ir tas kalendorius buvo bevilti�kai, netgi stebėtinai neįdomus, mat i� savo vyro ir anytos pasakojimų j� pasiek�s �e�uro paveikslas buvo visai kitoks, nei kad liudijo jo paties paliktos eilutės: nami�kiai velionį Kazimier� Norvai�� minėdavo visuomet tik su baugia pagarba � juk tai jis anuomet laikė savo pinigų kap�o rai��ius; ir nors ji �inojo, kad velionis �e�uras buvo pasaulio mat�s, daug keliav�s ir teisės laipsnį įgij�s ponas, buv�s pas Radvil� ant jurgielto[70] ir patarinėj�s jam įstatymų painybių klausimais, ta�iau �eimoje jis neabejotinai buvo negin�ijamas vie�pats, apsukriai padaugin�s jų dvarus ir ūkius, i�plėt�s �emes ir pagausin�s pajamas, i� kurių, ties� sakant, jos pa�ios vyro dėka �iandien nedaug kas bebuvo jau lik�. Bet anuomet jų būta turtingos �eimos, vien k� rei�kusios pajamos u� velionio Norvai�os Titonyse augint� tabak�, mat tasai, apsukriai pasinaudoj�s įstatymų spraga ir niekam nesuteikta privilegija, sugebėdavo i�d�iovint� ir supjaustyt� derlių tiekti ne tik visai vaivadijai, bet net ir iki pat Vilniaus; vien k� rei�kė visų palivarkų javai, keliaujantys i� Palangos laivais iki pat Gdansko, ir anuomet jų gyventa did�iai, su u�moju, kurį geriausiai rodė �aunusis jaunasis Jonas Izidorius Norvai�a �irgais, karietomis ir uniformomis. Betgi jo tėvo, kaip ai�kėjo i� dienora��io, būta taupaus, netgi �yk�toko �mogaus, o kas liūdniausia � gana nuobodaus, mat jo palikti įra�ai daugiausia tebuvo su derliais ar i�laidomis susij� skai�iai, o apie �eimos paslaptis Ona Kotryna irgi nek� tesu�inojo, mat velionio �e�uro plunksna, stebėtina, daugiau dėmesio skyrė ne nuosavai �monai ar sūnui, o brangiems �irgams ir �unims, kurių vardus, prieauglį ir suleidimo kergtis datas tasai kruop��iai �ymėjo, ir todėl daugiau buvo galima su�inoti, kiek turėjo vi�lų, britanų ir mediolanų[71], kada buvo suleistas Cerberis ir Furija ir kiek �uny�ių kada �ioji atsivedė, ar kaip da�nai buvo kaustomas Borealis nei k� nors apie Norvai�ų �eim�, i�skyrus �yk��ius įra�us apie tai, kad diariuszo autorius 1680-aisiais i� Vie�paties malonės pradėjo antr�, o 1690-aisiais � tre�i� gyvenimo su ponia �mona de�imtmetį; mylimam sūnui irgi buvo skiriama ne k� daugiau dėmesio, ir i� dienora��io daugiau galėjai su�inoti apie tai, kiek dienų kuriais metais �viesiausiasis ponas Kazimieras i� Milkantų Norvai�a med�iojo, nei kaip gyveno jo paties nami�kiai, ir, atrodo, jis mieliau �ymėjosi, kada buvo susitik�s su kokiu garbiu pareigūnu � vėliavininku, stalininku, ra�tininku ar pa�iu kunigaik��iu, nei kada jo sūnus pargrį�o i� savosios turnyro kelionės ar kada baigė mokslus, ar patraukė karo tarnybon; ir dienora�tis da�niau minėjo, kiek �viesusis ponas gėrė ir ar po to dėl to negalavo, nei kokias nors jo paties paslaptis ar apm�stymus, nors, ties� sakant, kiekvienais metais, kaip Ona Kotryna pastebėjo, da�niausiai � rudeniop, spalio mėnesį, jos �e�uras, turbūt nė pats to nepastebėdamas, palikdavo vienodus įra�us, daugiausia apie tai, kad u� jo malonyb� kunigaik�tį u�pirko mi�ias, kurias nei�vengiamai sekdavo įra�as: ogarn� mni� smutek, z tego smutku zn�w napi�em si�, nast�pnego dnia a� chorowa�emir[72] tik vien� kart� tas įra�as buvo praleistas, 1687-aisiais, mat kaip tik tais metais, regis, �viesusis ponas Norvai�a buvo i�vyk�s į Vilnių ilgokam laikui ir po �ios kelionės tarp derlių, pajamų, �unų ir arklių netikėtai atsirasdavo trumpi įra�ėliai tom dienom, kai senasis ponas gaudavo lai�k� nuo savo sesers, ir t� įvykį tik taip ir apra�ydavo: �gavau lai�k� nuo �viesiausios ponios savo sesers, tepadeda jai, vargdienei, Vie�pats ir tepasigaili mūsų visų, nusidėjėlių", bet niekad, visi�kai niekad dienora�tyje nebuvo u�siminta nei apie tų lai�kų turinį, nei kokia nelaimė i�tikusi jo �viesiausi� poni� seserį, kuri, sprend�iant i� jos prabangaus konterfekto, kaban�io did�iojoje menėje, niekaip, tikrai niekaip nepanė�ėjo į vargdien�, nes, prie�ingai, ji i�rodė pra�matniausiai ir turtingiausiai i� visos Norvai�ų �eimos, o jos �vilgsnio būta ne prislėgto, o gyvo ir dargi �vilgan�io neslepiamo prana�umo puikybe. Kazimiero Norvai�os įra�ai u�sibaigė 1697-aisiais, bet dar gerokai prie� jo mirtį, ir u�sibaigė keliais sakiniais apie tai, kad pradėj�s ruo�tis kelionėn ir ta proga i�siunt�s gr��inti poniai seseriai visus jos ra�ytus lai�kus, taigi, tapo ai�ku, kad jų �ia, Milkantuose, nė nevertėjo ie�koti, nors galgi kaip tik juose galėjo būti kas nors įdomaus. Ir Ona Kotryna truputėlį nir�o dėl sugai�to laiko skaitant t� �lam�t�, kuris ne tik neatskleidė nieko nauja apie jos vyro �eim�, bet dargi ir u�davė naujų mįslių, nes u�ra�yti �od�iai kirste kirtosi su jos girdėtais pasakojimais ir ligtoliniais susidarytais įspūd�iais, o senasis nuobodybė, kurio visas dienora�tis buvo tarsi ra�ytas ken�iant nuo u�kietėjusių vidurių, nėma� nepriminė to baugia pagarba gaubiamo �eimos galvos, apie kurį visi kalbėjo kaip apie didų giminės atstov�; ir nir�o dar daugiau, kai ma�oji Teofilė, pailsusi nuo skrebenimo į skalūno lentel�, vis da�niau papūtusi lūpas liūdnu veidu klausdavo apie tėv�, su kurio dovanotu bandaloru nesiskyrė nei dien�, nei naktį, ir to kvailo �aislo tylus tolygus ū�esys � zvimbt �emyn, zvimbt auk�tyn, pirmyn, atgal � priminė jai pa�iai jos gyvenimo nuopuolius ir apmaudų �itokio lengvumo nuo jų atsitiesti stygių.

Vis dėlto �ingsnis po �ingsnio, diena po dienos ji, kad ir sunkėjant gyvenimui dvare, tiesėsi; sprindis po sprind�io tarsi pikt�olėm u��ėlusį lauk� atkovodama savo luomo garbės liku�ius, ir tie liku�iai i� tiesų kartais i�rodė tiesiog apgailėtini � kad ir naujasis ponios reikalavimas sėsti prie stalo, padengto tik balinta, tik �varia staltiese, tik po maldos, o kuklų kasdienį davinį tiekti tik i� geriausių sidabro indų; ir skysta badme�io buzelė, tiekiama i� sidabro lėk��ių, vėl i�trauktų i� slėptuvių, kur buvo nuki�tos saugantis �vedų ir kuriose ka�kas senais pertekliaus laikais buvo i�rai��s Norvai�ų A�akos herb�, jai pa�iai i�rodė patikimas įrodymas, kad dar ne viskas prarasta ir geresni laikai vėl sugrį�. Netgi Jonui Kareiviui ji i�traukusi atidavė kai k� i� senojo pono durtinių, nes dabar nebegalėjo �iūrėti, kai tasai prie stalo sėda su savo atspurusiais med�iokliniais apdarais, tarsi surankiotais i� praū�usio mū�io lauko, ir tasai, kiek pasimaiv�s, vis dėlto ėmė taisytis kruop��iau, ir netgi tėvas Ignacas tom dienom, kai vie�ėdavo dvare, pasispjaud�s atid�iau u�si�ukuodavo savo i�drikusias �ilas gijas ant plikės, skersai nuo kairiosios ausies link de�inio paausio, nors dar neseniai ta skysta senatvės u�uolaida da�niausiai juokingai kadaruodavo ant dvasi�kojo tėvelio peties. Ir kaip bebūtų keista, bet vien tas tvarkingesnis, labiau i�puoselėtas rūm o ir jo nami�kių vaizdas, dabar u�pildomas sugrie�tintos prie�iūros darbais ir darbeliais, darė alkį lengviau pakeliam� ir skystosios buzelės i� sidabro lėk��ių tarsi atrodė sotesnės ir viltingesnės, nepaisant nė spaud�ian�ių speigų, tokių stiprių, kad net seniausieji apylinkių �monės nieko pana�aus neatminė per vis� savo gyvenim�.

Jonas Izidorius Norvai�a kasryt atsibud�s kareivinėmis paverstuose Bir�ų pilies griuvėsiuose dabar pirmiausia pasimelsdavo ir padėkodavo Vie�pa�iui vis dar es�s gyvas � nemir�s, nesu�al�s, slap�ia neperdurtas ir neperpjauta gerkle; dabar kasnaktiniai jo sugulovai buvo baimė ir �altis. Praėjusios �iemos būta itin speiguotos, tokios, kad net i��alo visi augalai ir stojo nederliaus vasara, betgi, palyginti su �i�ja, Vie�paties metų 1709ųjų, anoji praėjusioji buvo vieni niekai, mat dabar po�kėjo ne tik tvoros, �alo ir sproginėjo ne vien med�ių kamienai, bet stingo net gyvi padarai, ir niekas, kiek paminė, nebuvo mat�s tokio vaizdo, kad nuo nuogų juodų �imtame�ių ��uolų ir alksnių �akų kristų baltai ap�armojusios ir suledėjusios varnos � pakakdavo joms tik u�snūdus nustoti judėti bei �iau�ti plunksnas, ir suragėjusios nuo neįprasto, klastingai besismelkian�io speigo jos �lum�teldavo �emėn tarsi akmenys; kareiviai dabar eidami �vejoti �irvenos e�ere imdavo nebe kirvį eketei ir me�ker�, o vien tik kirvius i�kapoti ledo luitams, kuriuose į�alusios blausiai �vilgėjo �uvys, ir tuos luitus jie versdavo tiesiai į u�kaistus katilusbūgnus, tokiu būdu virdami nuo �arnokų nevalyt� �uvien�, nes visa, kas valgoma, dabar buvo aukso vertės � net ir lede u�tro�kusių �uvų �arnokai.

Kartais jis klausdavo sav�s, ar tik ne �uvienei ar vienam kitam sumed�iotam kepsniui jis turėjo būti dėkingas ir u� Barbor� Statkut�, vietin� papilės kaimietuk� ir vietin� Bir�ų gra�uol�, su kuria dabar dalinosi savo kareivi�ku guoliu; ir ar tik ne i� geismo, o i� papras�iausio alkio ji atsidavė jam dovanodama savo ilgai kokiam turtingam jaunikiui saugot� dievobaimingos katalikės nekaltyb�; atsidavė, nusprendusi, jog vienas i�vaizdus rotmistras geriau nei pulkas prievartaujan�ių kareivių, ir atsidavė su tyliu palaiminimu savo badmiriaujan�ios dievobaimingos �eimynos, kuriai dabar vog�iomis ne�davo i�ėdas nuo rotmistro stalo, o naktines glamones priimdavo tyliai ir nuolankiai, tarsi eidama la��, prie� tai sukalbėjusi poterius, o po to � �egnodamasi ir vėl �nab�dėdama, turbūt � atgailos mald�, o gal pasiai�kinim� Vie�pa�iui, jog aukojasi dėl badaujan�ių nami�kių ir t� nuodėming� ne�lov� priima ne kaip s�moning� nusidėjim�, o kaip nei�vengiam� paklusim� �iauriai pasaulio tvarkai ir negailestingai Vie�paties jai skirtai daliai; ir nors prad�ioje ji krito jam į akį, dabar jis beveik nekentė to romaus, tyro veido pla�iais �andikauliais, arti susodintomis akimis ir drovia, kvailoka �ypsena; tos i�tikimos kalaitės, tik ir belaukian�ios, kada ponas numes kaul�; susigū�usios ir bijan�ios kuo nors neįtikti ar pasakyti �odį ne taip, besistengian�ios atspėti kiekvien� nor� i� jo akių, netgi nusi�emin�s jos rankų mostas, kuriuo paki�davo savo pla�takas po prijuoste nuolankiai laukdama savo pono paliepimo, jam dabar keldavo įsiūtį; betgi vos ateidavo vakaras po dar vienos �altos nerimo ir įtampos pritvinkusios dienos, jis vėl, baik��iai pasidav�s silpnumui, ie�kodavo to paprasto jauno kūno, kuris, galų gale, nakties tamsoje, ne�iūrint į tas patiklias nei�manėlės akis ar u�skleidus jas ir vis� veid� i� kasos i�pintais plaukais, visgi buvo moters kūnas � boluojantis savo baltumu, bevardis, skleid�iantis �ilum�, ramyb� ir trumpalaik� u�mar�tį; tarsi �mogi�ka gorė kareivio guoliui su�ildyti, kuriai u�simerk�s, tamsoje, galėjai suteikti kokį tik nori svajonių veid� � kad ir Onos Kotrynos ar net juodaakės Fatimos; ir ryt� pabud�s jis vėl negalėdavo į t� Barbor� nė �iūrėti, vos ne norėdavosi imti j� ir sumu�ti, ypa� jei ji, jam vos pabudus �vintant, jau budėdavo toje prie�au�rio melsvumoje pasirėmusi ranka į priegalvį, tarsi kareivis laukdama jo įsakymo patale, į kurį, regis, dabar tilpo viso pasaulio vienatvė, ir ilgainiui jis jai įsakė: niekad nelikti miegoti, kad pabudus ryte jos �ia nebūtų, betgi vėliau jam sumink�tėjo �irdis kart�j� aptikus anapus slenks�io, snaud�iant ant �iaudų kūlio susisupus į avikailio skrandut�, mat kurgi varg�elė būtų ėjusi pus� varsto per tokius speigus, ir todėl jis jai parūpino ma�� kambarėlį, kamarait� veikiau, pa�ioje pilyje, bet u�tat ne per toliausiai nuo did�iulės mėlynai margintų koklių krosnies ir greta, vos u� sienos, nuo apgriuvusių jo apartamentų, kur ji, kasnakt paskolinusi savo kūn� rotmistrui pasinaudoti, vėliau tykiai i�sliūkindavo vidury nakties pabaigti austi sapno, mat moteriai pily, pilnoj ne tik jo, bet ir rusų kareivių, būtų buv� nesaugu.

O tie ruseliai dabar buvo pagrindinis Jono Izidoriaus galvos skausmas; ir jie, ir jų pulko vadas Aksentijus Petrovi�ius Fominas, �e�ių pėdų ūgio mil�inas, gimimo nuo Astrachanės; galiūnas �ema u�sispyrėlio kakta, pla�iais stepių gyventojo skruostikauliais ir griausmingu juoku, kaip perkūnas gaud�ian�iu i� po jo nugeltusį �epetį primenan�ių valstie�io ūsų, kurie baisingai nederėjo prie �alios ir raudonos caro pulko uniformos auksintom sagom, ir atrodė jis tarsi me�kinas, ka�kieno u�gaida dėl juoko įvilktas į u�jūrio mundur�. Ruseliai į �vedų nusiaubtus Bir�us atėjo kaip s�jungininkai, neva padėti vietinei armijai palaikyti tvark� ir u�tikrinti taik� tame svarbiame pasienio ta�ke, bet i� tiesų tai �ia �eimininkavo jau daugiau negu pusmetį, prad�ioje keldami �al� ne ma�esn� nei prie�as ir siaubdami apylinkes ne k� pras�iau u� prie�us �vedus; prad�ioje jie degino, grobė, skerdė valstie�ius ir prievartavo vietines moteris, tarsi u�simoj� jas perpisti po perėjusios prie� metus mėlynos ir geltonos spalvos armijos ir taik� u�tikrinti pasėdami savo sėkl� kuo įmanoma pla�iau. Ir nors Jonas Izidorius Norvai�a de iure buvo paskirtas pilies komendantu, ta�iau prad�ioje de facto �ia �eimininkavo tie rusų kareiviai su griausminguoju Fominu prie�aky, ir Jonas Izidorius kartais jausdavosi es�s vos ne jų įkaitas, nes �ieji �ia darė k� įsigeid�, ir nuo visi�kos netvarkos ir savivalės, o kartu ir baisaus pa�eminimo, nes kurgi matyta, kad komendantas patsai pily būtų s�jungininkų įkaitu; �aunųjį rotmistr� gelbėjo tik tai, kad, laimei, jis anksti pastebėjo, jog pulkininkas Aksentijus Fominas savo karius laiko gele�iniame kum�tyje ir tieji, vakaryk��iai valstie�iai, prievarta surinkti i� visut visutėlės motinėlės Rusijos platybių nuo Pamaskvės iki Uralo, paimti į kariuomen� visam gyvenimui, iki gyvos galvos, be teisės į �mon�, �eim�, namų stog� ir papras�iausi� krik��ioni�k� gyvenim�; su vienintele pro�vaiste �ingsnis po kruvino �ingsnio u�sitarnauti karininko laipsnį su �imto rublių atlyginimu ir anks�iau ar vėliau mirti u� ciesorių Petr�, klauso tik jo; taigi, suvok�s, kad tieji kareivos aklai priklausomi nuo Fomino valios, stotingasis rotmistras Norvai�a nusprendė, jog reikia rasti būd� suimti į nag� polkovnik� Fomin� ir �ioki� toki� tvark� pilyje ir jos apylinkėse bus galima daugma� palaikyti. Tam tereikėjo rasti to mil�ino Achilo kuln� ir Jonas Izidorius Norvai�a i� savo patirties �inojo, kad net ir did�iausi, balsingiausi galiūnai visuomet turi koki� silpnyb�, o kad baimė yra nei�vengiama �mogi�kosios prigimties palydovė, t� jis pats pernelyg gerai buvo patyr�s savuoju kailiu. Ir nereikėjo būti i�min�iumi, o tik akylesniu stebėtoju, kad ilgainiui patirtum, jog griausmingasis bebaimių ruselių vadas turi vien� pragai�ting� silpnyb� � neatremiam� potraukį degtinei, o bijo irgi tik vieno, ir tatai nebuvo ginkluoti Jono Izidoriaus husarai, kurie, palyginti su ruseliais, ir skai�iumi, ir savo ginkluote atrodė juokingai, mat Aksentijus Fominas labiausiai bijojo ne batiu�kos caro, į kurio sveikat� taip uoliai kilnodavo degtinės kvortik�, ne jo jeneralų, o labiausiai baiminosi jo administracijos na�ielnikų ir jų galimų patikrinimų, mat jei tos voki�kos kanceliarinės �iurkės būtų ėmusios ir sumaniusios atlikti jo pulko revizij�, būtų aptikusios dar ir kiek trūkumų amunicijoje, kadangi vos tik Astrachanės pulko polkovnikas ir jo kariauna apsistodavo kur sėsliau, ilgesniam laikui, prisakyti pernelyg nesiaubti ir ramiai, kiek įmanoma, ten prasilaikyti, tai, �iūrėk, po truputį, po truputėlį jie pradėdavo mainyti į degtinyt� tai i� prad�ių �ovinius, tai paskui kiek parako, o tai ir, �iūrėk, kokį �autuv� ar patrankos vamzdį ir dabar ginkluoti buvo ne tik vietiniai bravorų laikytojai, bet net ir apylinkių valstie�iai, verdantys klampų, gerai į galv� trenkiantį alų, o vienas, gerai ir pastoviai gird�s ruselius, andai, pernyk�t� nederliaus vasar�, net buvo įsigudrin�s �vejoti pliekdamas rusi�ka patrankėle į �irvenos e�ero vandenis ir i� jų sau vėliau ramiausiai tinklais i�sigriebdavo apglu�intas i�plaukusias �uvis. T�, pirmai progai pasitaikius, polkovnikui Fominui apdairiai paai�kino ir pats Jonas Izidorius Norvai�a: siaubti ir niokoti � jiems nenaudinga, nes kas gi, kart� sunaikinus bravorus, i�varys jiems dar degtinės, negi lavonai? Ir jis pats nė nepastebėjo, kaip �ingsnis po �ingsnio patapo Aksentijaus Fomino vyriausiuoju superintendentu degtinės reikalams � jis jau atmintinai �inojo visus degtinės varytojus penkiasde�imties mylių spinduliu ir ma�ne �inojo tvarkara�tį, kur ir kada verdamas alus, tad galėjo tiems nuo�miems taikos palaikytojams parūpinti svaigalų vos spragtelėjus pir�tais ir da�niausiai juos mainydavo į amunicij�; o dargi, būdamas vertas savo tėvo Kazimiero Norvai�os sūnus, polkovnik� įpratino ir pypkiuoti, mėgautis tuo nekaltu malonumu, u� kurį dar neseniai rusų ciesoriai nupjaudavo nosis[73], ir vai�indavo jį taboka i� savo asmeninių resursų, tiekiamų jam net ir did�iausiu sunkme�iu i� Titonių; tiesa, ne pa�iais rinktiniais pjaustytais vir�ūnėlių lapais � kartais į vien� dalį tabako antra tiek primai�ydavo ir �iaip sau d�iovintų �olių, samanų ar netgi d�iovintų kanapių, o ir alų da�nai skiesdavo, kad būtų daugiau, o atskied�s �liūk�teldavo degtinės, kad tie grei�iau apsine�tų ir nueitų miegoti; ir kol ruseliai turėjo paėsti ir laimingi sau pusgir�iai �litinėdavo, vakarais traukdami ilgesingas dainas prie u�kurtų did�iulių apgriuvusių �idinių, tol Bir�ų pily vyravo daugma� taika ir ramybė, paįvairinama tik pavienių skriaudų apylinkių gyventojams; betgi �iaip daugiausia Fominas savo vyrus laikė u�imtus mank�tindamas juos iki devinto prakaito ar liepdamas jiems iki begalybės blizginti uniformų sagas � kardai ir durtuvai t� �iem� rūdijo, u�sistovėj� pakulų klakai �autuvuose pelijo, parakas drėko, o nei��auti �oviniai, tarsi pinigėliai mainomi į velnio la�us, pragai�tingai seko. Tad Aksentijus Fominas, kuris nemirkteldamas galėdavo �velgti į keleriop� prie�o armijos persvar� ar prireikus kardu i�skersti i�tisus svetimos �emės kaimus, net i�rasodavo �altu prakaitu, vos �ygūnas atne�davo kokį lai�k� i� na�ielniko kanceliarijos, pasira�yt� kurio nors jo ciesoriaus ra�tininkėlio vokie�io, kokio Herr �nip�dorfo, Herr Pisdorfo ar Herr �iksdorfo; ir tas Astrachanės mil�inas prie� atplė�damas sta�iatiki�kai �egnodavosi, ir tarsi ma�as vaikas balsu rypaudavo: Gospodi, pomiluj slugu ni�aj�ego, kajatsa budu, brat' dobro carskoje perestanu, nikaraj ty menia, Bo�enki[74], ir tik tada liepdavo, mat patsai buvo visi�kas bera�tis, savo pulko pisoriui, liesam ra�tininkui diakonėliui i�drikusiais �iaudiniais plaukeliais, imti ir skaityti, ir prane�ti, ar Vie�paties rūstybės pir�tas pritrėk� jį revizijos pavidalu dabar, ar dar kurį laik� susimylės. Ir todėl Jonui Izidoriui Norvai�ai pakakdavo tik �velniai u�siminti, jog para�ysi�s bendr� lai�k� ir jo �viesybei kunigaik��iui Radvilai, ir caro kariuomenės mar�alo �eremetjevo[75] superintendentui, kad �oviniai ir sprogmenys besibaigi� ir reikia papildymo, ir Aksentijus Fominas jam kaltai plodavo per petį ir sakydavo: nekvailiok, prasilaikysim ir taip, ne pirmas kartas, nustok, Izydariau Kazimirovi�iau, nevoliok durniaus, davaj, geriau i�gerkim į tėvelio caro ir jūsų tėvelio karaliaus sveikat�, ir jis dėl kompanijos prisigerdavo ir keliskart net ėjo pertis draugystės vardan su tuo lokiu į pirtį, mat tasai did�iulis patinas ka�in kaip keistai vyri�k� draugyst� siejo su nei�vengiamai būtinu �utimu pirty nuogais pimpalais, ir paskui Jonas Izidorius ilgai per�al�s sirgo, mat i�sipėrus ber�inėm vantom Aksentijus Fominas �ūtbūt jį tempdavo laukan ir u�baigdavo ritual� per tra�kantį speig� nuogas griūdamas į apledėjusi� pusnį, visas raudonas, garuojantis, riaumojantis tarsi me�kinas, ir įgriuv�s ant nugaros dar mėgdavo kvatodamas rėkti: Izydor, a takoj� vidal?![76] � ir paleisdavo i� savo gauruotos subinės tranki� kar�t� bezdalų salv� tiesiai į pusnį, toki� galing�, jog net toje vietoje, tarp dviejų sėdmenų paliktų apskritų įspaudų, dar giliau i�tirpdydavo snieg�, ir ne, Jonas Izidorius tokio dyvo niekad nebuvo mat�s ir kart� po tokios pirties apsirg�s turėjo gra�aus laiko kiek filosofi�kai pam�styti, jog ruso net ir paperdimas palieka pėdsakus, o jų, lietuvių, visi poelgiai � tarsi burbulai vandeny, ir ne tik bezdalų artilerijos srityje, betgi ir pastarųjų de�imtme�ių politikoje.

Kad tasai nuo�mus uniformuotas laukinis, nepaisant visų skriaudų, stebėtinai kėlė meil� aplinkiniams daug labiau nei jis, Jonas Izidorius Norvai�a, geras krik��ionis, karininkas iki panagių ir bajoras iki kaulų smegenų, jam teko netrukus įsitikinti pa�iu keis�iausiu būdu; ir jis i� prad�ių nesuprato, kodėl ka�kuri� naktį Barbora, jam jos panūdus, tamsoje aik�iojo tarsi i� skausmo, tarsi kiekvienas ky�is būtų ne jo įnagiu, bet kardu; betgi vėliau, po kelių dienų, jis tarėsi pastebėj�s kiek įtartinas mėlynes po skepetaite ant jos kaklo, o dar vėliau, vien� ryt�, ji jau niekaip nebegalėjo paslėpti pamu�tos pamėlynijusios akies, ir nereikėjo didelio sumanumo, kad j� i�kvostų kas ir kaip, ir ji, parklupusi ant kelių, raudodama visk� prisipa�ino, ir kai jis atsistojo eiti pasiai�kinti su tuo Fominu, nes kurgi tai matyta mu�ti bejėg� moterį, kad ir pras�iok�, be to, jis jautėsi atsakingas u� pilies įnamius, jinai jį nusivijo į ruso flygelį, ir tada jau Jonas Izidorius nieko nebesuprato, nes Barbora savo kūnu stojo u� savo skriaudėj�, i�gra�inusį jos veid� mėlynėmis, kad tik plaukas nuo to ūso�iaus galvos nenukristų, ir Jonas Izidorius priėj�s tik vo�ė tam ruskiui antausį ir patsai taip gavo jo me�kino letena atgal, jog net parkrito; ir �ia jau būtų tek� ginti savo garb� traukiant kard� i� mak��ių, betgi kurgi tai matyta, dėl ka�kokios valstietės, tad jis tik pasitenkino pasak�s: tegul ponas pulkininkas Fominas j� turisi, bet jei pamatysi�s vėl sumu�imų �ymes, jis �inosi�s, k� daryti, nes prie� vietos �mones niekas �ia nekels rankos, ir apsisuk�s ant savo pentinų i�ėjo i� menės. Vėliau, atly�us įsiū�iui, jie ka�kurį vakar� pasikalbėjo kaip du kariai prie kvortos; choro�aja baba tvoja Varia[77], jam sakė tas Fominas, be reikalo tu su ja taip, ir Jonas Izidorius niekaip nesuprato �kaip", jis tik suprato, kad griausmingajam Aksentijui Fominui Barbora Statkutė yra it vertingiausias karo trofėjus, mat tasai ne be pasidid�iavimo sakė, jog ciesorius Petras dabar irgi turįs lietuv� moterį, susirast� Livonijoje[78], �monės kalba, gyven�s su ja kaip su �mona, ir polkovnikas buvo gatavas draugi�kai i� bėdos Barbora pasidalinti, babu nado liubit' kak du�u, triasti kak gru�u, a choro�oj baby vsem chvatit[79], betgi Jonui Izidoriui nereikėjo svetimų i�ėdų ir Barbora Statkutė persikraustė į ruso flygelį pilyje, dabar jis j� sutikdavo tik probėg�mais, atsitiktinai kuriame pilies koridorių; ji, regis, pradėjo gerti kartu su rusu, ir gan smarkiai, ir kart� pamat�s j� visi�kai nekoki�, sudau�yt� ne kaip kriau��, bet kaip obuolį krituolį, lig kraujo praskelta lūpa, Jonas Izidorius kilnia�irdi�kai jai pasiūlė grį�ti pas jį, kad ir tik dėl akių, jis jos neliesi�s, jei tik nenorinti, dieva�i, kas gi j� laiko su tuo gyvuliu; ir �ia jį toji paika moteri�kė tiesiog priblo�kė, metusi į jį kupin� tokios neslepiamos neapykantos �vilgsnį, kad rotmistrui patapo net nejauku; �jis bent jau ne�iūri į mane kaip į tu��i� viet�",�� prako�ė anuomet Barbora, ir Jonas Izidorius pasidavė, nusprend�s, jog kvailos kai kurių �monių prigimties jis niekados nesuprasi�s, bet vis dėlto jis retkar�iais apie tai susim�stydavo vėl ir vėl, ypa� kai speiguotoje naktyje nuo pilies sienų, i� prie�ingo rizalito aidu atsimu�davo tos tal�omos kvai�os riksmai, o vėliau aistringas ruso riaumojimas ir josios aik�iojimas, liudijantis apie tos nevispro�ių porelės naktines paliaubas; dieva�i, tas karas meilei teikė pa�ius keis�iausius, protu nesuvokiamus, pavidalus.

Betgi i� Jono Izidoriaus rankų t� �iem� nepastebimai sprūdo ne tik moteri�kė, bet ir jojo karinė, komendanto galia, tarsi su rusu taikos palaikytoju jie būtų kariav� neregim� mū�į tarp pilies sienų ir tosios merg�ės, tarsi tvirtovės, atidavimas tebuvo tik vienas i� daugybės pralaimėjimų, mat diena po dienos ir vietiniai �monės, ir tarnai, ir net jo vyrai vienas po kito kapituliavo prie� t� pla�iadū�į bezdalių. Keistas dalykas, m�stė Jonas Izidorius, kaip �itoks vergas, be jokios savigarbos, it �uo tarnaujantis ciesoriui ir jo mar�alui, vos prie� por� metų numal�inusiems ir �iauriausiai i�skerdusiems jo gentainius Astrachanėje, gali keis�iausiu būdu savo valiai pajungti pras�iokus; kaipgi gali toks �uva, nuolankiai lai�antis jį k� tik pėrusi� rank�, lenkiantis tostus į batinkos caro sveikat�, į to paties, kurio įsakas jį paėmė į rekrūtus iki gyvos galvos, i�krap�tė jį vos apsiplunksnavusį i� gimtojo kaimo, atplė�ė nuo tėvo, nuo a�arojan�ios nabagės motinos, be teisės net palydėti juos į kapus, gedėti ar, pagaliau, prat�sti jų gimin�; viskas tik u� abejotin� garb� ir laim� padėti galv� u� batink� car�, net ne tėvyn� ginant, o kariaujant tojo ciesoriaus puikybės karus velniai �ino kur, sve�iose �emėse u� tūkstan�ių mylių, ir negi jis toks kvailas, tas Aksentijus Fominas,�� m�stydavo Jonas Izidorius Norvai�a,�� kad nesuprant�s viso �ito ir, stebėtina, pasiry��s galv� padėti ne u� kra�t�, ne u� gimin�, ne u� tėvyn�, net ne u� savo tikėjim�, o vien u� ciesoriaus patap�nojim� per petį, tarsi tasai jam būtų tėvas, motina, neturėta �mona ir negim� vaikai vienam asmeny? T� cari�k� paplek�nojim� per petį prie� por� metų per kariuomenės ap�iūr� Livonijoj Aksentijus Fominas prisimindavo did�iausios laimės ar did�iausios nevilties akimirkomis; retsykiais prisimin�s net a�ar� i�spausdavo ir rodydavo kairįjį petį, sakydamas: �it� lietė did�io �mogaus ranka, patsai tėvelis visos Rusios caras paplek�nojo ir pagyrė, sakė: geras vyras esi, molodec, pulkininke Fominai, tak der�at, taip ir toliau, na slavu Gosudariu i Rossije[80]; ir Fominas pasakodavo tai su tokia aistra, kuri veik įtartinai dvelkė bedievi�ka sodomito meile savo ciesoriui. Dieva�i, �ito tai Jonas Izidorius negalėjo suprasti niekaip, tokios bevalės kario vergystės, betgi turėjo pripa�inti, kad �ioji kariuomenėj veikia � rusai įsakymus vykdė, paskui vadus ėjo tiesiai į ugnį, ir �iaip buvo d�iugi, uoli ir dėkinga patrankų mėsa, tik retkar�iais nuo dyko buvimo pakylanti į kokį vien� kit� mai�t� pulke. O �tai jie, lietuviai ir lenkai, buvo kiek pakrik�, ne visuomet vieningi, betgi laisvi; jie buvo bajorai, �in�, u� k� kuris kaunasi, netgi ant jo kirasos tam buvo i�raitytas priminimo devizas ant kry�iaus: Pro Fide, Lege et Rege; tik �tai dėl keistų atsitiktinumų Jonui Izidoriui �į �ūkį nuo �arvo buvo beveik jau i�mu�usios kulkos � per kruvin�, brol�udi�k� Valkininkų mū�į, prie� devynerius metus, kai lietuvis pakėlė ginkl� prie� lietuvį, viena pataikė tiesiai į Fide, nesėkmingai ginant Vilnių, 1706-aisiais, kai jau buvo ai�ku, kad Augustas Stiprusis vis dėlto abdikuos, kita pataikė į Rege, ir dabar ant kulkų duobutėmis i�mu�to paauksinto plieno tebuvo lik� Pro Lege, ir u� �itai, u� įstatymo vir�enyb� �itoj a�arų pakalnėj, Jonas Izidorius Norvai�a tebebuvo pasiry��s padėti galv�.

Betgi dabar jam ant galvos buvo visi�kai u�silip�s Fominas, kuris jo neklausė; neklausė nei jo, nei įstatymo, nei sveiko proto; mat jųjų apylinkės, be visų kitų negandų, dar tapo ir fronto, baisesnio nei karo veiksmai, linija; kaip liudijo prane�imai, vos u� keliasde�imt mylių į vakarus neseniai buvo pastebėtas buboninis maras, sklindantis, regis, i� Prūsų, kur pernai i�mirė tūkstan�iai; ir nepaisant nė �al�ių, paprastai apmal�inan�ių u�krat�, net ir vidur�iemį ėmė kristi ir galvijai, ir �monės; ir tvirtovės medikas Jonas Rakovas dideliausiom raidėm sura�ė atmintin� tvirtovės įgulai: praustis, virinti, smilkyti; neįsileisti ne tik pilin, bet ir į Bir�ų miest� jokių pra�alai�ių, o būtiniausius �ygūnus, provizijos pirklius ar �iaip reikalingus atvykėlius laikyti tris paras atokiam vienkiemy, tam tikroj kvarantanoj[81], idant būtų įsitikinta, ar �ie neserg�. Daiktai, keliaujantys i� rankų į rankas, privalo būti smilkomi, piniginės, monetos, net menkiausi variokai, prie� jomis apsikei�iant � i�mirkomos inde su actu; ir Rakovas su andainyk��io superintendento degtinės reikalams Jono Izidoriaus pagalba dabar per dienų dienas taisė kar�iųjų pelynų spirito u�piltin�, kuri turėjo būti dalinama kasdien po taurel� kareivių sveikatai i�saugoti.

Tad dabar Jonas Izidorius Norvai�a kiekvien� ryt� atsibud�s pasid�iaugdavo vis dar tebes�s gyvas, naktį neperrė�ta gerkle, nes rusai, palikti be vaistams saugomos degtinės, vos su vienu kitu kasdieniu �lakeliu, nir�o ir darėsi vis labiau nevaldomi; Fominas � ir tas, apma�inus racion�, darėsi vis ūmesnis ir ūmesnis; ir po skurd�ių pusry�ių rotmistras pasitiesdavo ant stalo apdry�usį dėmėt� apylinkių �emėlapį ir �vino pie�tuku kry�eliu �ymėdavo miestelius ir kaimus, kuriuose jam prane�davo apsirei�kus u�krat�, ir tieji ta�kai grėsmingai artėjo link Bir�ų, ir jų itin daug jau buvo toje �emaitijos dalyje, kur plytėjo jo �emės, Milkantai ir aplinkiniai i�barstyti dvarai, betgi Milkantai buvo pakankamai nuo�alūs; tai, kas taikos metu buvo to u�kampio prakeiksmas, siau�iant negandoms jiems buvo tikras i�sigelbėjimas � toli nuo pagrindinių kelių, toli nuo prie�ų kariuomenių trempiamų takų; Varniai, Tverai ir Tel�iai, regis, kentėjo labiausiai, o betgi ir kur kas ar�iau, į rytus ir į �iaur�, vis ar�iau ir ar�iau Bir�ų da�nėjo prane�imų apie kritusius gyvulius ar apie i�mirusius dvarus ir sodybas, ir Jonas Izidorius Norvai�a turėjo ai�kius ir negailestingus nurodymus, k� daryti stabdant u�krat�, ir ne jo kaltė buvo, kad jis vykdė įsakymus.

Pirmasis jų apylinkėse krito Statkų vienkiemis, ir i� prad�ių niekas neatpa�ino u�krato, mat pirma sukruto apylinkių valstie�iai, o vėliau ir jis, ir jo kareiviai nujojo įsitikinti pasklidus kalboms apie vaikelį, mįslingai virtusį kraugeriu � pasirodo, tai buvo ne kas kitas, kaip Barboros tikras pusbrolis, ūmai sunegalav�s ir per tris dienas atidav�s dū�el� Vie�pa�iui, ta�iau kraupiu dyvu tapo tai, kad varg�elį pa�arvojus po antros nakties budynių raudotojos pastebėjusios, jog i� ma�ojo burnos i�tekėjusi kraujo srovė, o visi gyvuliai tvarte ūmai krit�, ir viskas sodie�iams �ia buvo ai�ku � am�in� atilsį vaikelis 149 Petrelis Statkus virto vilkolakiu, i�siurbė galvijams krauj� ir kit� naktį vėl prisikels tro�kulio kamuojamas � dabar jau kaimyninių ūkių tvartuose; tad patsai tikras vaikelio tėvas, nenorėdamas u�traukti negandos kaimynams, savo rankomis dalgiu varg�ui lavonėliui nurė�ė galv�, o �irdį persmeigė nusmailintu �ermuk�nio kry�iumi, ir visas Statkų sod�ius dabar priminė �ir�ių lizd�, visi laukė, kas bus, ar vilko kraujas tik nepasklido po apylinkes, ir kai jis su keliais vyrais ir tvirtovės mediku Jonu Rakovu nujojo pasi�iūrėti tų vilkolakio monų ir ar tikrai gyvuliams i�siurbtas kraujas, vos įėjus į trob� Rakovas jį perbal�s u� rankovės tuoj pat i�traukė laukan ir ten, u� trobos kampo, u�sispaud�s nosį ir burn� skepeta, paklaikusiomis akimis, dreban�ia lūpa prane�ė jam �ini� � maras, jie visi serga maru, ar jis pastebėj�s, kaip kosti vaikelio motina, o tėvas � kar��iuoja, ir ar ponas rotmistras atkreip�s dėmesį, kad tėvo pir�tų galai jau bepraded� juosti? Ar ponas Rakovas es�s tuo tikras, dar perklausė Jonas Izidorius Norvai�a; tikras, tikras, kaip Diev� myliu, tikras, kaip kad tikiu mūsų Vie�patį ir Jo i�ganym� � patikino jį Jonas Rakovas, ir tada rotmistras nieko nebesakė, tik davė �enkl� savo vyrams apgr�ti arklius i� kiemo, persi�egnojo, nusikabino nuo juostos parako ragelį, i� jo kiek nubėrė ant �emo �iaudų stogo kra�to, i�sitraukė titnag� ir skiltuv�, drėsk�s jį įgudusiu rūkoriaus mostu i�skėlė kelias tikslias kibirk�tis, tiesiai ten, kur reikia, tiesiai ant parako, ir įsitikin�s, kad liepsnos lie�uvėlius god�iai pasigauna stogo �iaudai, �engė kelis �ingsnius atgal, prie savo arklio, nuo balno i�sitraukė abu u�taisytus pistoletus, vien� rai�yta dramblio kaulo, kit� � sidabru puo�to juodmed�io rankena, nuri��s nuo kaklo �erp� apsivyniojo ja burn� ir nosį, pasistatė �ubos apykakl�, pamojo vienam savo vyrų padaryti lygiai t� patį ir sekti jį, ir jiedviem įėjus į trob� viskas truko �aibi�kai: keturi sausi pok�telėjimai, it kas lau�tų nud�iūvusias �akas, trys riktelėjimai, paskui jie i�ėjo i� trobos, Jonas Izidorius � paskutinis, ne�damas ant kruvino kardo pasmeigt� pakulų kuodelį, kurį jis nukabino nuo ratelio prieverpstės, jį numetė ant sniego, savo kard� kelias akimirkas palaikė vir� stogo liepsnos, tada nu�luostė į pusnį, įki�o atgal į mak�tis, pasidairė kokio pagalio ir rad�s prie malkinės saus� pu�aitės kamien� jo gal� įsuko į tas pakulas, �ok�s į baln� priki�o prie degan�io stogo ir dav�s vyrams �enkl� trauktis pats paragino �irg� �uoliu, jodamas pro trob�, pro klėtį, tvart�, pa�iūres, braukė tuo k� tik padirbtu deglu, tramdydamas piestu stojantį liepsnų pasibaid�iusį arklį, ta�iau prajojo nuosekliai, tarsi jodamas rat� kareivinių kiemu per pratybas, o baig�s numetė degl� į pusnį ir, įsitikin�s, jog ugnis linksmai ū�dama ir spragsėdama kibirk��ių �uorais �auna į apniukusį �iemos dangų, paragino savo būrelį ir dar atsisuk�s paskutinįkart pa�velgė į sodyb�, į liepsnas, kurios dabar tarsi abejodamos dar pasibla�kė į �onus, kairėn, de�inėn, pa�eme, bet paskui vėl �ovė auk�tyn, tarsi atna�audamos Jono Izidoriaus paaukot� auk� � Barboros dėd� Simon�, jo �mon�, dvi dukras ir sūnų, dar nepalaidot� varg�elio Petrelio kūnelį neobliuotų lentų karste su �irdin įsmeigtu �ermuk�nio kry�iumi ir bjauriu dalgio randu ant kaklo, taip pat Barboros tikr� tėv� Povil� Statkų, savo nelaimei, nusprendusį t�dien aplankyti nelaimės i�tikt� brolį; ir Jonas Izidorius dar persi�egnojo vien� kartelį ir, apsuk�s nirtulingai trempiantį, liepsnų besibaidantį �irg�, paragino jį �uoliais, idant pavytų savo būrelį.

T�dien jie sunaikino dar tris sodybas su u�kratu, kurių nami�kiai apraudoti ar �iaip i� smalsumo, savo nelaimei, buvo nuėj� pasi�iūrėti varg�o Petrelio, i� viso � daugiau nei tuzin� �monių ir vien� klajūn� valkat�, kurį sutik� kelyje paklausė, ar tasai negirdėj�s apie vilkolakiu virtusį vaik�. �Kur ten, ponuli, ne tik kad girdėjau, pats ma�iau savo akim, kaip Diev� myliu, gulėjo troboj pa�arvotas, kruvina burna ir persmeigtas kry�ium",�� ir tuo prisipa�inimu elgeta pats pasira�ė sau mirties nuosprendį; jo kūn� vyrai sudegino �ia pat palaukėj, ant sniego, apdėj� �akom i� netolimo mi�ko, betgi, bent kiek jie �inojo, tai buvo visut visi prisiliet� prie ne�inia i� kur atkeliavusio maro, o ir dabar dar ir jie patys jau turėjo su juo reikalų, ir Jonas Izidorius niekam nesakė, bet buvo ir pats pasiry��s t� patį padaryti sau ir saviems, ir dar tai �eimynai, kurios sodyb� jie u�ėmė, idant palauktų kelias dienas prie� grį�dami į Bir�us, kad įsitikintų, jog patys nene�� u�krato. Jie ten praleido keturias dienas: perdamiesi pirty, smilkydami ir gerdami Rakovo �ia pat sutaisytus kar�ius antpilus, ir nieko nesakydami varg�ams valstie�iams, kurių skurd�i� pastog� u�ėmė ir maisto atsargas tu�tino. Betgi, regis, nė vienam i� jų nepasirei�kė pragai�tingi simptomai; nieko, kas galėtų medikui sukelti kokį nors įtarim�, jog u�kratas prikibo prie Jono Izidoriaus vyrų; ir tas keturias dienas, kurios prailgo kaip keturi �imtme�iai, rotmistras praleido tikėdamas, kad ir jam pa�iam pakaks pasiry�imo sustabdyti mar� pa�iais savimi.

Tik �tai grį�us į Bir�us, jų laukė prastos naujienos � mat garsas apie mar� visgi pasklido, ir nors mirtini u�kratai vis prasiausdavo, kiek seni �monės paminė, kas dvide�imtį, de�imtį ar kas penkerius metus, betgi �io būta kitokio � sklido kalbos, kad nuo jo bene visa Prūsija i�mirė pernai, kad mir�ta visa �emaitija ir kad į Vilnių ir Trakus jau nebeįleid�iami atvykėliai, baiminantis epidemijos, ir lyg būtų buv� ma�a nederliaus, tai dabar dar ir maras artėjo nei�vengiamai ir ka�kodėl, betgi grei�iausia nuo nuolatinio badavimo, dabar visi tarsi i�protėjo � metė įprastinius darbus, nustojo ruo�tis pavasariui, lyg tas nebei�au�tų, ir u�uot saugoj�si � meldėsi it i�protėj�, o Aksentijus Fominas, lik�s apgriuvusios tvirtovės �eimininku, u�uot ėm�s į nag� Bir�us ir palaik�s tvark�, nuveikė tik t�, kad su keliais vyrais aptiko Rakovo slėptuv� ir, numu�� spyn�, aptiko jo kar�iuosius spirito antpilus, ir dabar u�tat Bir�ų pily antra diena vyko �ventė � ne tik kieme, bet net ir menėse ant akmeninių grindų liepsnojo lau�ai, vir� kurių sukosi paskerstų jau�ių ir kiaulių ie�mai, aidėjo dainos ir �litinėjo apgirt�, atsilapoj� kareiviai stiklinėm akim, ka�kur pakampėse buvo girdėti atsitemptų ir i�niekintų moterų kūk�iojimai, ir Jonas Izidorius Norvai�a tik tuomet susizgribo, jog U�gavėnės, ir jos �ia dabar atrodė tarsi tikras velnių balius, tarsi būtų atsivėr�s pats pragaras tarp �itų aprūkusių, svilėsių, ne�varos ir pagirių tvaiko pritvinkusių griuvėsių su pakreiktais �iaudų guoliais ir �lapimo deltomis koridoriuose, kuriuos jis paminė visai kitokius � su apmu�alais ir kilimais, su paveikslais ir veidrod�iais, staltiesėm ir sidabru, su karaliais ir jų pra�matniom kek�ėm, su uniformuotais generolais ir it stygos i�rikiuotais kariais; dabar viskas priminė tik girtų dykūnų knib�dėlyn� ant suirusio �mogi�kojo orum o ir tvarkos lavono; sic transit gloria mundi[82], pamanė Jonas Izidorius, �velgdamas į t� vaizd�, kuris jam dabar priminė tikr� mū�io lauk�, nusiaubt� �ėtoni�kosios tamsybės armijos. Ir jį u�plūdo toks pyktis, toks nepaai�kinamas pyktis, tarsi būtų pratruk�s ilgai tvink�s nuoskaudų pūlinys, tokia neapykanta �vedams, ruskiams, Fominui, visam pasauliui, o labiausiai � neapykanta sau pa�iam ir savo paties bejėgi�kumui ir menkystei, savo paties krauju suteptoms rankoms ir savo apgailėtinai daliai; aklam likimui, lėmusiam jam gyventi būtent dabar; po velnių, kodėl būtent dabar, u� k�, u� kokias nuodėmes jis dabar tėra tarsi bevalė jomarko lėlė, tampoma u� laiko, istorijos ir aplinkybių siūlų Auk��iausiojo, o gal prie�ingai � paties �ėtono pajuokai? Jis pasijuto toks pavarg�s, toks velni�kai pavarg�s; pasijuto tiesiog geid�i�s, kad jį kas nu�autų ir u�baigtų �it� beprasmyb�, kad u�baigtų jo kan�ias, u�mu�tų tarsi sergantį �unį ar ap�lubusį arklį, tebūnie, po paraliais, jis dar jiems parodys, �itai �unaujai; ir varomas susikaupusios neapykantos, tarsi patrankos sviedinys vamzdyje padegto parako, jis priėjo prie Fomino, kuris i�sidrėb�s prie �idinio girtas, sotus ir patenkintas pasisodin�s ant kelių sau glam�ė Barbor� Statkut�, i�did�i�, tarsi būtų tikra polkovni�a[83], o dabar įdėbė į jį pa�aipias akis; ir i�sitraukė ne pistolet� ir juolab ne kard�, o tai, k� tokiam purvinam būrui, likimo u�gaida įvilktam į pulkininko uniform�, paprotinti ir derėjo i�traukti � jojimo rimb�, ir �nioj�s jam per pe�ius pratrūko: ak tu, ho�ota, tu, �unie, ak tu purvinas baud�iauninke, tai toks i� tav�s pulkininkas, toks i� tav�s karininkas, taip tu tvark� palaikai, tokį tu pavyzdį savo vyrams rodai, taip tu savo caro įsakymus vykdai?�� ir Aksentijus Petrovi�ius pats negalėjo patikėti �ituo lietuvių rotmistru, pakėlusiu rimb� prie� caro pulkinink� ir dar jo vyrų akivaizdoje, betgi ka�kas buvo jo akyse, gal beatodairi�ka galia, galgi prie�taravimų nepripa�įstantis auk�takilmio valdingumas, o gal � visi�kas mirties baimės nebuvimas ir nuginkluojanti panieka, o gal ir tai, kad kir�iai Aksentijaus Petrovi�iaus Fomino atminty pa�adino prisiminimus apie ryk�tes, kurių ka�kada gaudavo nuo savo tėvo, o vėliau � nuo armijos puskarininkių, nuo karininkų, kol pats pradėjo imti knut�[84] į rankas, ir ka�kas �ia buvo, kad Aksentijus Fominas visuomet jautė nevaling� pagarb� tam, kurio rankose buvo rimbas, o vadinasi � galia ir vir�enybė; tad jis nevalingai pa�oko ir nė pats to nejausdamas kauk�telėjo kulnais ir atidavė pagarb�, tai buvo įprotis, stipresnis u� jį patį, o susizgrib�s dėl to, kas k� tik įvyko, jis nesugalvojo nieko geriau, kaip tik oriai i�sisukt, todėl, i�sitrauk�s kard�, jo plok�tuma �niojo keliems savo vyrams per �onus ir visi�kai netikėtai, vėl perėm�s karin� vald�i� į savo rankas, jiems griausmingai sukomandavo: kon�iat' bezobrazije, a nu vsem vstat', smirno, izbu opusto�it'[85], ir menė i�tu�tėjo tarsi ranka pamojus, ir, jiems likus vienudu, Jonas Izidorius tik abejingai klestelėjo ant vienos i� likusių aplū�usių odos kėd�ių suktom tekintom kojom, pavargusiai sukry�iavo pu�nim apautas kojas, i�sitrauk�s pypk� u�sirūkė ir prane�ė, kad apylinkėse jie k� tik sunaikino keturis maro �idinius, tad polkovnikas gali rinktis � arba laikytis drausmės tvirtovėje, arba t�sti pijatyk�[86] ir netvark� ir toliau, ir jei taip, tai tik laiko klausimas, kada visas miestas, visa tvirtovė ir jie patys visi i�dvės nuo epidemijos. �Dabar ne metas var�ytis, kuris vir�esnis, panie pu�kowniku,�� kalbėjo Jonas Izidorius, sudėdamas vis� paniek� į t� �pon�",�� dabar did�iausias ponas ir vir�ininkas �ia bus ponas medikas Rakovas ir tai jo įsakymų turėsim klausyti, kad, Dievas duotų, i�sisuktume su ma�iausiu skai�iumi aukų", ir jis atlaid�iai pratiesė Fominui pasivai�inti savo tabakin� su geriausiu tabaku, dovanot� �viesiausiojo kunigaik��io Radvilos ir puo�t� tamsiai rudu ereliu i� vė�lio kiauto, meistri�kai įtaisytu į paauksinto sidabro dangtelį, et, betgi ar buvo dabar prasmės taupyti geriausi� tabak�, dabar, kai jis buvo toks pavarg�s ir dar tiek visa ko laukė jo prie�aky?

Ir rytojaus dien� jie abu i�rikiavo savo vyrus pilies kieme, tiesiai prie�ais apgriuvusias įėjimo arkadas, idant paskelbtų jiems instrukcijas, kaip elgtis ateinan�ios u�krato epidemijos akivaizdoje, ir su jais dabar stovėjo medikas Jonas Rakovas, tas nedidelis pilkas, nedr�sus �mogutis juodais miestie�io rūbais ir balta apykakle, kurio, i� tiesų, sprend�iamoji galia nuo �iol buvo lemiama pilyje ir jos apylinkėse, o jie tebus tik tvarkos palaikytojai ir jo įsakymų vykdytojai, ir �tai �itaip, per vien� naktį, Bir�uose persiskirstė galia, betgi, kaip kad būna gyvenime, galybė i� tiesų priklausė aklam atsitiktinumui, mat jiems bedalinant įsakymus i�rikiuotiems kareiviams, kaip tik t� akimirk�, kai Jonui Izidoriui į galv� dingtelėjo mintis, jog vis dėlto galgi bus tvarka ir jie, su Vie�paties pagalba, kaip nors i�gyvensi�, staiga jį tiesiai krūtinėn blo�kė ka�in kokia baisi jėga, pargriovė jį tiesiai ant sniego, ir, stebėtina, jis pats save ir i�vydo � gulintį tiesiai ant pusnies, o po juo, po aukso galionu apvesta uniforma, tarsi ra�alas, k� tik pralietas ant popieriaus lapo, plėtėsi kraujo raudonis, ir jis ka�i kaip keistai, i� vir�aus, dar matė Aksentijų Fomin�, besigalynėjantį su Barbora Statkute, dar regėjo, kaip �isai jai i� rankų i�plė�ia pistolet�, dar girdėjo jį �aukiant i�, ty, bliad' pogannaja[87], dar spėjo pastebėti,� kaip, garsiai pok�telėjus, jos kaktoje atsiveria ma�a kruvina skylutė ir ji susmunka sukinyje, tarsi darydama įmantrų reverans� savo pa�ios mir�iai, dar matė, kaip prie jo paties pripuola Jonas Rakovas, bet paskui tas vaizdas nutolo, it �velgiant į atvirk��i� �iūron�; taip, tatai buvo tarsi �iūrono vamzdis, jis tolo ir kilo auk�tyn, ir jau nebematė, kaip jau pakrik� kareiviai ilgai gin�ijosi, kas vis dėlto ten įvyko, mat viskas nutiko greitai, vos per kelias akimirkas, bet galiausiai sutiko visi dėl vieno � pirmasis Barbor� Statkut�, nusitaikiusi� į rotmistr� Norvai�� ir pro a�aras ka�in k� �aukian�i� apie tėv�, pastebėjo pulkininkas Aksentijus Fominas, jis �oko jos sulaikyti, jam pavyk� nukreipti pistoleto vamzdį �onan, ta�iau i�lėkusi kulka likimo u�gaida at�oko nuo sienos ir pataikė tiesiai į rotmistr�; o apmaud�iausia buvo tai, kad, Fomino liudijimu, sprend�iant i� to, kaip ta merg�ė taikėsi, jei ne įnoringas likimo riko�etas, toji kulka veikiausiai nebūtų nė kliud�iusi.

Kaip apmaudu � m�stė garbusis Aaronas Gordonas rankose laikydamas k� tik atplė�t� savo buvusio mokinio, cyruliko Jono Rakovo lai�k�, datuot� Bir�uose dar prie� Velykas, o dabar jau buvo pats vidurvasaris,�� kaip apmaudu, jog tas įdomus lai�kas taip pavėlavo, juk apra�inėjo stebėtinai įdomų valstie�ių prietarų atvejį: kaip tieji nuo maro mirusį vaikelį palaikė kraugeriu ir kaip su juo susidorojo, mat tam, jau būnant negyvam, praėjus kelioms paroms po mirties i� burnos i�tekėjo kraujas, betgi tai, Gordono galva, tebuvo papras�iausias mechaninis irimo procesas, mat tokių, atsipra�ant, �kraugerių" jis dabar galėjo prisi�iūrėti iki soties � gatvėse, skersgatviuose, aik�tėse, miestie�ių namuose � nesgi kūnuose, net ir po to, kai jų nuo maro mirusių savininkų sielos seniai jau buvo juos apleidusios, visgi ka�kas vyko � gal tino pa�eisti plau�iai, o gal toliau tvinko apnuodytas kraujas, kol galiausiai i�siver�davo srovele negyvėliui tiesiai i� burnos, brrr, ne itin malonus vaizdas, kaip ir pajuod� nuo maro pir�tų galai su baltom apna�om, kaip ir pritvink� bubonai pa�astyse, kirk�nyse ir visur kitur, kraupu, t� jis turėjo pripa�inti, betgi vis vien nepaprastai įdomu; jis būtų daug k� atidav�s u� tai, kad galėtų pavirsti ma�yte vos į�iūrima kirmėlaite ir įsibrov�s į kūn� �iūrėti, kas gi ten vyksta jo viduje po mirties.

Kūno stebuklai kartais buvo i�ties nepaai�kinami, kaip ir tas kitas nutikimas, apie kurį ra�ė Rakovas � kaip Bir�uose per baisų pavydo ar ker�to tumult�[88] ka�i kokia suved�iota moteri�kė nu�ovė tenyk�tį komendant�, rotmistr� Jon� Izidorių Norvai��; nenu�ovė iki galo, ties� sakant, nes ne pati pataikė, bet jį kliudė nuo sienos at�okusi kulka, tiesiai į �irdį, ta�iau tasai stebėtinai nemirė, bet buvo be s�monės jau tre�ia savaitė, nemirė ir tiek, nors aplink �aizd� prasidėjo baisus kūno puvimas, dėl kurio mėsos po dedamais tvars�iais tiesiog iro gabalais, dieva�i, Rakovas ra�ė pirm�kart mat�s tokį atvejį, ne�in�s, k� daryti, nes krūtinėje atsiverianti tiesiog baisi skylė, nors imk j� kuo ir u�lopyk, na, bet Aaronas Gordonas �ia jam niekuo negalėjo padėti, nesgi būtų patar�s įdėti ton vieton plon� auksin� plok�tel� ir � galgi, galgi � tas filosofų metalas, prie kurio nekimba jokia ne�vara, būtų apsaugoj�s kūn�; betgi lai�kas atėjo �itaip pavėlav�s, kad varg�as rotmistras dabar jau seniausiai buvo mir�s nuo u�krėtimo; i�ties apmaudu, kad taip pavėlavo.

Tik stebuklo būta i�vis, kad lai�kas jį pasiekė nepaisant maro, mat Vilnius jau buvo visi�kai u�darytas nuo ankstyvo pavasario, ir pro miesto vartus be magistrato leidimo nebegalėjai patekti, betgi, �inoma, kur tik draudimai � ten ir i�moningi būdai juos apeiti, o �mogi�kasis neklusnumas, kaip ir maras, galėjo įveikti net storiausias sienas. Prad�ioj, ties� sakant, miestas vartus u�vėrė ne marui, o minioms i�badėjusių varg�ų, i�gyvenusių pernyk�tį nederlių ir neregėtus praėjusios �iemos speigus � vien tam, kad i�liktų gyvi ir kankintųsi i� alkio, mat apylinkėse jau viskas buvo tu��ia kaip i��luota, gyvuliai i�skersti, javai � sunaudoti, ir pras�iokai ėdė, k� tik galėjo � laukinius pauk��ius, ki�kius, grau�ikus, �unis, kates, sliekus, i� bado kritusius gyvulius, o valkatos padegdavo tvartus su gyvais galvijais ir juos, taip apkepintus, puldavo ryti tiesiai i� �ioruojan�ių degėsių; o kalbėta, jog padugnės valgė jau net vienas kit�, ir pasakota, jog vienas Vilniaus apylinkių smuklininkas ir jo �eimyna i�badėjusius pakeleivius viliojo vos ne myli� sklindan�iu keptos mėsos dūmeliu, o susigund�iusius ir u�sukusius į jo u�eig� � u�rėm� duris ir langus mildiai apsvaigindavo, nu�udydavo ir i�kepdavo, naujo kepsnio kvapu vėl ie�kodami patikliųjų. Visut visutėlių �ių istorijų Aaronas Gordonas nebuvo link�s imti u� gryn� pinig�, mat negandų laikais visuomet klajojo siaubingi gandai, betgi klaikių nutikimų nestigo ir jis neabejojo savo paciente, ponia Ur�ule Birontiene, kuri pati jam rodė prelato Zaluskio lai�k�, pasakojantį apie tai, jog septynios mylios nuo Vilniaus ka�i koks vyras, kuris su savo prietelka buvo nuodėmėj sugyven�s kelis vaikus, papjovė ir suvalgė savo paties ma�iausi�jį kūdikį, o juo nepasisotin� � u�mu�ė ir i�sivirė savo labiau įmitusį septynmetį, mat �itas atvejis buvo pasiek�s ir miesto vald�i�, ir teism�, kol tas dar dėl maro nebuvo paleistas, tad turėjo būti tiesa.

Tad Aaronas Gordonas buvo link�s tikėti kai kuriom baisybėm, nes pats savo akimis matė, kaip įsisiautėj�s maras ne tik �ienauja gyvybes, bet ir pa�adina �mogaus prigimty snaud�iantį kraupiausi� blogį, baisesnį nei kokio �vėries. Dar pavasarį, vos pradėjus mieste, tiesiog gatvėse, kristi pirmiesiems, �mones piktino valkatos, ki�enkraus�iai ir marodieriai, tiesiantys rank� į negyvėlių ger� � o dabar jau tai nieko nebestebino, nes dėjosi ir kur kas baisesnių dalykų, ir miesto gatvės priminė tikr� pragar�, o �monės � tik �mogi�ko pavidalo padarus, nes tai, k� jie darė, pranoko bet k�, k� �mogus galėtų susigalvoti; taip, Vilnius dabar buvo kaip pragaras � dien� tvoskė vasaros kar�tis ir tvyrojo keistas ūkas, pro kurį vargiai prasimu�davo saulės spinduliai, o temstant jis i�sisklaidydavo ir saulėlyd�iai buvo �ioruojantys, ry�kūs tarsi pragare, pro kūrenamų lau�ų dūmus ir liepsnų at�vaitus visas miestas i�rodė rausvai raudonas it paskerstas kūnas ant �ėtono aukuro, i� kurio tik stirksojo juodi varpinių kry�iai ir varinių kupolų krūtys, ir dvokė jis su niekuo nesupainiojamai salsvai, kaip kad dvokia deginama �mogiena, kurios smarsas mai�ėsi su svaigiai smilkoma mira ir olibanumu, mat ba�ny�iose buvo dien� naktį aukojamos mi�ios ir gausiu smilkymu saugotasi nuo u�krato, bet tatai negelbėjo, ir �monės dvėsė tiesiai �ventoriuose, ant slenks�ių, ant marmurinių grindų, ant turki�kų kilimų prie auksinių altorių, nuo kurių �ventieji ir angelai susirūpin� �velgė į �it� agonij�; dvėsė ne po vien�, o draugi�kai, de�imtimis; keliavo pas savo Sutvėrėj� mi�rioje draugijoje, nepaisydami am�iaus, lyties, luomo, pajamų ir politinių įsitikinimų � vien�dien trisde�imt prie Dominikonų, kit�dien � septyniolika prie �vento Kazimiero, keturiasde�imt du �vejų priemiestyje prie �ventų Petro ir Povilo, kur meldėsi Maloningosios Dievo Motinos, U�tarėjos nuo Maro paveikslui, po nakties � penkiasde�imt trys prie Katedros, a�tuoni prie Bazilijonų, devyni prie A�triųjų vartų, �e�i pas �vent� Teres� ir bas�sias karmelites; o pro rausvus dūmus, pro smilkalus ir pro rūmus kreivom gatvelėm ir skersgatviais tarsi Paskutiniojo teismo dien� aidėjo ir gaudė ba�ny�ių varpai, kuriems pa�eme tarsi choras atitarė mir�tan�iųjų aimanos ir kriokimas, kartkartėm pertraukiamas skardaus, vieni�o, dar gyvo ar jau dū�el� atiduodan�io kūdikio verksmo; tad netrūko net muzikos, visas miestas dabar buvo tarsi didelis rausvai nutviekstas pokylis, kuriame vie�ėjo, vai�inosi iki apsirijimo ir iki nukritimo, net pasikėlusi sijono padurkus, �oko Mirtis. Ir būta netgi tokių, kurie, i�protėj� ir paveikti tokio siaubo, norėjo sau prisiskirti nuopelnus u� įsiplieskusį mar�, didis Ha�eme, da�niausiai valkatos ar �iaip nevispro�iai, kaip kad tas Jokūbas �umilas, kurio taip ir nepagavo, kuris pabėgo i� miesto, bet prie� tai puikavosi apkrėt�s jau ne vien� Karūnos ir kunigaik�tystės miest� ir kuris Rotu�ės aik�tėje balsu gyrėsi su savo bendru Martynu Moravskiu, primokyti var�uvi�kės raganos i� Naujamies�io, vardu Regina, tais� tam tikr� mostį[89] i� numirėlių smegenų bei �arnų ir d�iovintų rupū�ių miltelių, juo tep� miestie�ių slenks�ius ir staktas ir �itaip skleid� u�krat�, �aukdami ir kvatodami it pablūd� ��ėtonas su mumis!", tarsi dybukų apsėsti. Tokių apsėstųjų Aaronas Gordonas dabar jau buvo prisi�iūrėj�s lig valiai; keista, kaip �ita didi nelaimė gojus skatino ne telktis prie� mar�, bet dar labiau kenkti vienas kitam, ir jis niekad nepamir�i�s to baisaus, bubonais nusėto ligonio, kuris �tai �iaip sau, nei i� �io, nei i� to, jo akyse, �ia pat prie Dominikonų ir Vokie�ių gatvių kampo pripuolė prie niekuo dėtos pro �alį ėjusios moteri�kės, miestietės, kuri dargi buvo ir padėty, ir u�griuv�s ant varg�ės nė��iosios, pargriov�s j� �emėn, puolė drėksti jai rūbus, bu�iuoti į lūpas ir juokdamasis �aukti: �Kad a� pats mirsiu, tai dvėsk ir tu!"; o tuo, kad maras juo u�sikrėtusiems prie� pabaig� jaukė prot� ir �adino geidulius, tai jau seniai nereikėjo stebėtis, ir pirmieji i�tvirkavimui atsidavė kilmingieji, tie, kurie nespėjo pabėgti i� savo posesijų u�vertam mieste, ir �eimų tėvai ėmė �agint jaunas namų tarnaites, o kai kurie � dargi ir tikras dukras, seserys pradėjo sanguliaut su broliais, o garbios motinos atsidavinėjo bernams ar i�tvirkavo viena su kita, ir net kai kurie kunigai tarsi pagonys naudojosi savo varg�ais klap�iukais, visi sakydami � �kas gi i� to, vis tiek visi mirsma, vis tiek keliausma pragaran, jau dabar �ia pat pragaras prie� mus atsivėr�s", ir net pamald�iausieji, nuosaikiausieji patylom ėmė ga�lauti, tiesa, vėliau nuo�ird�iai atgailaudami; o k� jau kalbėt apie valkatas ir pras�iokus, kurie da�nai kergėsi �ia pat, it �unys, aik��ių sutemose, skersgatvių u�kaboriuose, bromose, ir Aaronas Gordonas visa tai matydamas, keliskart gatvės prieblandoj vos neu�lip�s ant tų purvinų, pro skarmalus �mė�uojan�ių besiporuojan�ių kūnų, kurie i� bedan�ių burnų leido prie�mirtinį dejavim� primenan�ias gargaliuojan�io malonumo aimanas, susim�stydavo, jog visai gali būti, kad maras ne tik naikina kūn�, bet ir jaukia prot�, o vienas i� galimų simptomų � ir padidėj�s ga�lumas.

Jam ir pa�iam kartais jau jaukdavosi protas nuo tos �ėtoni�kos sergan�io miesto dvėselienos, knib�dėte knib�dan�ios nepaai�kinamu blogiu, ir Katedros varpinės bok�tas kartais atrodydavo pana�us į ky�antį i� �emės paties Belzebubo zayin�[90], betgi, daugumos vilnie�ių įsitikinimu, maras buvo moteri�kos prigimties, mat neva jį skleid�ianti kraugere virtusi Maro Mergelė, ka�kokios did�ios nusidėjėlės siela, raudono rūko pavidalu i�sprūdusi jai i� burnos; įstabaus gro�io moteri�kėpamėklė pasibeld�ianti į lengvatikių miestie�ių namus, ir tieji, neatsispyr� josios veido dailumui ir graud�iam it liūdniausia muzika, pra�an�iam balsui, jei tik j� įsileid�ia, kaipmat visi i�mir�t�, ir, pasiglem�usi jų gyvybes, ji virsta lengvu�iu lyg oras raudonu �ydu ar �erpe, tykiai vinguriuodama sau i�plevena pro u�krėstų namų lang�, ir neva vienas miestietis pravėr�s duris, bet laiku susizgrib�s ir, vos jai spėjus įki�ti rank� pro tarp�, kirt�s kardu ir neva su�eid�s; toji pasprukusi, palikdama tik kruvin� raudono �ydo draiskan�, ir taip jis i�gelbėj�s savo nami�kių gyvastį; visa tai buvo, �inoma, tamsuolių pasakos, betgi kart�, vėlyv� vakar�, Aaronui Gordonui Mėsinių gatvėje dingojosi, jog pats matė t� Maro Mergel� � ma�ut�, laibut� tarsi paauglė mergai�iukė, susisupusi� į raudon� apsiaust� ir �yd�, ir ji �mirinėjo tarsi pelytė, greitai greitai tipendama ir kauk�ėdama auk�takulniais bateliais, slapstydamasi bromų gelmėse, u�siglausdama la�takų �e�ėliuose, tik cak cak cak cak cak, �murk�t, �murk�t, cak cak cak, �murk�t, ir ji pradingo, ir jam pasivaideno, kad j� lydėjo tylus kūdikio verksmas, veik knerkimas, betgi, �inoma, tokie visokie dybukai tebuvo jo pavargusio proto klejonės.

Nesgi Aaronas Gordonas dabar darbo turėjo kaip niekad, nors �iaip tai m�stant, koks gi ten darbas galėjo bebūti, negi lydėti numirėlius myriop? Bet jis vis dar turėjo pacientų, ir sirgo, stebėtina, bet ne visi; kai kurie u�kratui buvo atsparūs, nepaisant nei trapaus am�iaus, nei gyvybinių galių stokos, ir kartais motina mirdavo, o j� �ind�s kūdikis, kad ir kaip keista, likdavo gyvas, ir kartais koks bedantis senukas pats savo rankom palaidodavo maro pasiglem�t� sūnų, anūk� ir proanūkį, o prie paties u�kratas neprilipdavo, ir tebebuvo gyva jo kand�ioji ligonė, ponia Birontienė, kuri vis juokaudavo esanti tokia bjauri, kad net maras jos negriebi�s, ir jis, kaip medikas, galėjo patvirtinti � �ioji mirs ne nuo maro, o nuo j� grau�ian�io vė�io, jei tik, �inoma, vien� gra�i� dien� pati sav�s neu�migdys am�inuoju miegu padauginusi to savo nelaimingo laudanumo, o �tai jo kaimynas Izaokas Kalmanovi�ius i�keliavo pas Sutvėrėj� kartu su visa savo �eimyna, o k� tik buvo apvesdin�s savo sveikata nesiskundusį keturiolikmetį vyresnėlį; didis Ha�eme, kaip gaila; bet taip, maras nepaai�kinamų atvejų turėjo su kaupu, ir vien dėl to buvo verta nepasiduoti ar bandyti �iaip taip u�kardyti keli� plitimui. Ir dar prie� metus, kai viskas tik tik prasidėjo, kai ėmė kristi pirmieji �monės, valkatos daugiausia, benamiai ir atklydėliai i� badaujan�ių kaimų, jis ėjo pas vait�; jis ir keli i� kahalo[91] pasipra�ė, kad vald�ia juos priimtų, ir jis, Aaronas Gordonas, atkreipė dėmesį į gresian�i� epidemij�, sakė: jūsų �viesybe, miesto sanitarija baisi, visur atmatos, i�matos, nuotekos, paplavos, �iurkių spie�iai, blusos, puvinys ir pelėsis; į miest� be reikalo leid�iat klajūnus pavargėlius, o vietinius valkatas reik sutvarkyt, duoti pasirūpint �pitolėms ar bent jau pamaitinti ir atskirti, bus blogai, jūsų �viesybe, betgi miesto tėvai tik pasijuokė, sakė: ponas Gordonai, ir vaikas �ino, kad viskas Auk��iausiojo valioje, mar� pri�aukia tik nuodėmės ir jis sklinda tik oru, tam ir vadinamas �maro pavietre"[92], tikėkimės, Vie�pats nebaus, melskimės, kad i�vengtume, pasiduokim �ven�iausios Panelės globon, ir dar jiems i�ėjus ka�kuris i� magistrato sargybinių juokės pavymui �cha cha cha, purvini �ydai susirūpino miesto �vara", o betgi po to, kai �monės ėmė kristi kaip musės, kaip visada pradėta ie�koti kaltų, ir kalti tapo �ydai ir jų

įtartinos apeigos, net jų kvartale minia suniokojo ir padegė kelis namus, nors �tai jei Aarono Gordono būtų paklaus�, tai jis, kaip medikas, būtų pasak�s, kad Romos katalikų religija kaip reta palanki u�kratui plisti, nes pakanka vienam susirgusiam per mi�ias, priėmus komunij�, u�gerti �ventinto vyno i� taurės, ir, pra�au, kas gi paneigs, kad per aplai�yt� kra�telį su seilėm galima gauti ir svetim� u�krat�, ir �ia Aaronas Gordonas buvo teisus. O jeigu jis būtų turėj�s dar ir ai�kiaregystės dovan�, tai būtų pamat�s, kad būtent tokiu būdu Vilniuj u�sikrėtė net tūkstantis penki �imtai trylika jų Dievo kraugerių katalikų, septyni �imtai keturiasde�imt penki susirgo gydydamiesi ir gerdami �ventint� vandenį, kuriame prie� tai pir�tus �egnodamiesi mirkė keli bubonus maig� sergantieji, ir vien patsai Jėzus Kristus asmeni�kai, o tikriau � did�iulė voki�ka, malonėm garsėjanti medinė jo nukry�iuoto skulptūra �ventųjų Petro ir Povilo ba�ny�ios prieangyje � apkrėtė du �imtus dvide�imt vien� maldinink�, uoliai, su nuo�ird�ia meile ir baiminga viltim bu�iavusį I�ganytojo pėdas taip, kad net da�ai toje vietoje i�dilo. O pirmasis u�krato pa�eistom lūpom ten prisilietė vietinis priemies�io �vejas, Petras Gaidamavi�ius, antra diena kre�iamas keisto kar��io su baisiu vėmimu, lydimu tro�kulio, dusulio ir besidau�an�ios �irdies; Panie Jezusie,�� per sekmadienines mi�ias kar�tai meldėsi jis,�� padaryk taip, kad nesirg�iau tre�iadienį, kai bus tinklų u�metimas; mat k� tik buvo nupirk�s uolek�ių uolektis virvelės tinklams, u� ciel�[93] auksin�, ir tai dėl to auksino tikrumo juodu su virvininku piktai susigin�ijo: anava, �iūrėk, netikras � pakramt�s monet� rodė tas virvininkas; kaipgi netikras, tikras, tikras, nepadirbtas, apseilėt� pinig� kramtė ir Petras Gaidamavi�ius; galiausiai juodu sulygo, sukirto rankom; abu laimingi, abu � apsikrėt�. Ir Ponas Jėzus i�klausė Petro Gaidamavi�iaus mald�, nes atėjus tre�iadieniui �isai nebesirgo � nebesirgo, nes jau buvo k� tik mir�s sutinus plau�iams ir sustojus �ird�iai, po trijų dienų kar��io, vėmimo ir s�monės praradinėjimų, kadangi virvininkas buvo pasigav�s u�krat� i� vienos skalbėjos, su kuria gyveno nuodėmėj, o �ioji � nuo prietelkos, smali�ės auklės i� turtingų namų, kuri nei�laikiusi suvalgė kilmingo vaikelio nebaigt� pyragėlį; vaikelis t�dien prastai jautėsi, buvo be nuotaikos, krenk�tė ir kosėjo, ir nenorėjo valgyti; eik� �ia, pabu�iuosiu, angelėli tu mano, ir eik su auklyte, �iandien nekaip jau�iuosi � sakė jo ponia motina; pone, ne �i�nakt, man skauda galva � toji pati ponia sakė prie� tai savo teisėtam sutuoktiniui, alkovoj u�simaniusiam atlikti santuokin� pareig� � kaip ir kaskart, grį�us i� kek�ių, mat minėto pono niekas nejaudino taip, kaip teisėta pamaldi �mona, kai jai brukdavo savo padarg�, k� tik buvusį kokioj ne�varioj gatvinėj keikūnėj, ir viena jų, Sofija i� U�upio, kaip sykis ir apdovanojo jį u�kratu, u�sikosėjusi tiesiog j� jam bebu�iuojant, negalavo t�dien nabagė, bet tas ponas dosniai sumokėdavo, tad visai vertėjo pakentėti, juolab kad jos prietelius, vogtų daiktų supirkėjas Adomas, kuriam dargi dirbo ir kelios kitos kurvos, paskutiniu metu buvo nuo�mus, atimdavo visk� lig paskutinio gra�io, an�dien j� sumu�ė ir atsikrenk�t�s � sodriais skrepliais su krauju � jai spjovė�į veid�; tiesa, kai i�siblaivydavo, tas Adomas būdavo angelas, nors prie �aizdos dėk, ir verkdavo varg�as, ir atgailaudavo, ir eidavo i�pa�inties � i� ten, i� �ventosios Onos ba�ny�ios, jis ir parsine�ė u�krat� kartu su am�inojo i�ganymo pa�adu tiesiai nuo Vie�paties Kūno, mat zakristijonas, ruo�damas t�dien komunij� mi�ioms, skambiai nusi�iaudėjo, paskleisdamas mirtin� debesį ant komuninės taurės, i� kurios mirties u�teko visiems � ir ma�utėliams vaikeliams, ir jaunoms panelėms, ir garbioms matronoms, ir orioms �eimų galvoms, ir amatininkams, ir magnatams, ir tarnaitėms, ir kitiems parapijonims, o patsai zakristijonas zaraz�[94] pasigav�s buvo i� �ventoriaus valkatos, kurį su�elpė i�malda, ir tasai jam uoliai u� toki� malon� bu�iavo rankas, mat buvo i�badėj�s, jo lindynėje vienam Vilniaus rūsių jo likimo sėbrus buvo i�guld�iusi ka�i kokia liga, visi kosėjo, kar��iavo, bly�ko, ėjo gumbais, ko gi norėt sveikatos, kai gyveni nepritekliuj, tamsoj ir drėgmėj; Vilniaus rūsių gyventojus, valkatas, atmatas jau seniai, bene antri metai, po truputį retino ka�kokia zaraza, skleid�iama �iurkių ir blusų, nuo kurios juodavo pir�tų galai, bet negi kas i� vald�ios rūpinsis valkatom? Pernai benamius bandė i�grūsti i� Vilniaus, paskelb�, jog Liepkalnyje ir prie �ventojo Stepono, u� miesto sienų, jiems dalins i�mald�, ir daugelis susigundė tais keliais skatikais, patraukė tenai ir k� gi � kilo mu�tynės, kaip visada � nepasidalino i�malda, o kai vis dar alkani, bet apsidrask� ir i�simargin� mėlynėm pasuko atgal � rado vartus u�keltus, niekas jų nebeįleido atgal į miest�, tebūnie jis prakeiktas, ir daugelis varg�ų tiesiog i�mirė i� alkio, nes Vilniuj tai dar dar, o u� jo sienų jau seniausiai karaliavo pats tikriausias badas.

Tad tiek ir tebuvo naudos i� anuometini o Aarono Gordono vizito pas vait� � kad tie trumparegiai tik sugalvojo nei�minting��manevr�, kaip i� miesto i�vyti dalį elgetyno, daugiausia patikliuosius, nuskurdėlius i� aplinkinių kaimų, mat elgetų bendruomenės vir�esnieji buvo sukti ir ne taip kibo ant negudraus vald�ios jauko; jie slapstėsi, sirgo ir engė silpnuosius � miesto padugnės veikė pagal tuos pa�ius nera�ytus įstatymus kaip ir tieji, kurie gyveno rūmuose ir taisėsi �ilkais ir aksomais, ir netgi mokes�ius rinko nuo i�maldos į bendr� i�d�, ir turėjo atskiras frakcijas, visai kaip Seime, nes visi nekentė atklydėlių, ypa� tų, vie�ai rodan�ių sopulius ir �aizdas, o antai benamiai i� buvusių Did�iojo kunigaik��io rūmų griuvėsių mirtinai nesutarė su tais, kurie gyveno smarvėje prie Odminių kvartalo, o �nipi�kių u�mies�io pavargėliai kaip maro nekentė kito kranto, Antokolio elgetyno nuo �ventų Petro ir Povilo, o ka�in kur prie Suba�iaus vartų buvo dar viena ne elgetų, bet valkatų gauja, kuriai dabar vadovavo jo sifilitikas, kuris, netgi ir tap�s padugne, i�laikė auk�tai kilmei deram� padėtį � tai jis valdė kitus perėjūnus, tai jam tieji mokėjo duokl�, tai jis palaikė tvark� prie Barbakano, dabar tapusio tikru pragaro prieangiu. Ir Aaronas Gordonas laikė did�iu pasiekimu, jog su to puvėko did�iūno pagalba pavyko �iek tiek pristabdyti u�krato �ėlsm� � valkatos patys padegdavo lindynes, kuriose �inojo esant u�krato �idinį, ir patys ėmė saugotis ligos � rankas kei�ian�ius pinigus mirkyti acte, nekosėt viens kitam į veid�, apsiri�ti burn� ir nosį bent jau kokiu skarmalu ir �iuk�tu nevalgyti nuo ligos kritusių lavonų, kad ir koks baisus alkis kamuotų. Patsai Aaronas Gordonas, nutuokdamas, kad maldos vargu ar jį beapsaugos, jau kuris laikas vaik��iojo su kauke, padirbdinta pagal apra��, rast� jo mielojo Saliamono del Medigo popieriuose, pasak kurių, tokiom kaukėm nuo maro saugojosi prancūzai, italai ir anglai: galv�, veid� ir smakr� tampriai dengė oda, į akių kiaurymes buvo įstatyti stiklai, o vietoj nosies ky�ojo did�iulis it pauk��io snapas, dargi ir su dviem skylutėm, pro kurias dėvintysis galėjo kvėpti or�, i�valom� ir i�gryninam� kadagių, pelynų ir kitų kvapių d�iovintų �olių, prikim�tų į t� didelį �nobelį[95]. Ir miesto tvarkdariai bei duobkasiai prad�ioje juokėsi i� to jo snapo, rėkdami ��tai, vėl �ydvarnis eina", betgi daugelis i� jų tarpo, saugoj�si tik paprastais, ne itin priglundan�iais odos gobtuvais su kaukėm, ilgainiui ėmė pra�yti padirbdinti jiems tų snapų, ir jis kartu su pa�įstamu odininku keliolika jų pagamino, daugiausia sargybiniams, pri�iūrintiems tvark� ir �ymintiems bei antspauduojantiems nuo u�krato i�mirusius miestie�ių namus, nors, ties� sakant, ne ka�in k� tai gelbėjo, mat būta marodierių, kuriems maras � nė motais, kurie �varino nė neatau�usius lavonus, o būta ir tokių i�protėjusių, kurie nesi�lyk�tėjo pasinaudoti nė mirusių jaunų panelių kūnais, tebūna tie i�gamos prakeikti. Tad keistu likimo įnoriu tieji, kurie dabar miesto gatvėse su kaukėtais snapais atrodė it varnai ar maitvanagiai tarp kritusių lavonų, i� tiesų tebuvo tvarkos ir, kiek įmanoma, sveikatos palaikytojai, nors �tai vien� snap� Aaronas Gordonas buvo padirbdin�s ir nekarūnuotam valkatų ir sifilio karaliui, ponui Birontui, u�sipra�iusiam �ios paslaugos pirmiausia tam, kad neatpa�intas galėtų i�eiti u� miesto sienų, mat turėjo ka�in kokį reikal� į �vejų priemies�io benamių vad�; gausiai u� tai sumokėjo ir dukart tiek � kad Gordonas sutiktų lydėti, nes jeigu kartais sargyba panūstų patikrinti, kaip medikas turėjo tvarkingus magistrato popierius, ir jis sutiko, ko nepadarysi dėl senos pa�inties; todėl juodu paliko miest� pro Marijos Magdalietės vartus, prie� tai padar� nedidelį lankst� pro Bonifratrus, kur viename i� dailių namų gyveno buvusi Aarono Gordono pacientė, varg�ė raundonplaukė anemikė pastalininkaitė, kuriai ka�kada, anais gerais laikais iki maro, jis mintyse vis linkėdavo gero vyro, ir tasai palinkėjimas, didis Ha�eme, i�sipildė ir įsikūnijo tarsi kreivas �leivas jo min�ių golemas, teisi buvo jo Rivka, kuri vis sakydavo ��iūrėk, k� galvoji, nes paskui i�sipildo", nesgi kas galėjo pamanyti, jog dėl ne�inomos Visagalio u�gaidos tai dabar į j� i� neturėjimo k� veikti buvo įsi�iūrėj�s ponas Birontas: kur, kada ir kokiu būdu tai įvyko � visa tai Gordonui buvo didi mįslė, betgi viena buvo ai�ku � panelė turėjo gerbėj�, dar įdomesnį, nes pasislėpusį po kauke kartu su visom savo opom, pūliniais ir kitokiais Veneros bu�iniais bei audringo gyvenimo pėdsakais, ir toji naivi raudonplaukė avelė, u�daryta kvarantanoje savo pa�ios namuose ir jau senų seniausiai niekur nekelianti kojos, nė pas gydytoj�, nė į ba�ny�i�, dabar laukdavo de�imtos valandos, kai įdienojus gatvėje po jos langu lyg nety�ia atsirasdavo vieni�a figūra odiniu ilgu apsiaustu, vir� kurio stirksojo juoda kaukė su varno snapu, ir kasdien tuo pa�iu metu ji lyg nety�ia sėdėdavo prie lango su maldaknyge, su muslino skepetaite, sukry�iuota ant baltos i�kirptės ir ma�u�ių, tarsi neprasiskleid� pumpurai krūtų, su perregimu kyku ir pavargusiu, kiek persikreipusiu fontan�u, kuris u�sispyrusiai styrojo vidur viso maro ir i� po kurio dryko jos neklusnūs raudoni plaukai � vienintelė gyvybės u�uomina tame balk�vame liguistumo pavidale, jei neskai�iuosim raudonų susijaudinimo dėmelių, kurios i�mu�davo jai krūtin�, vos tik tas ne�inomasis pasirodydavo kitoj gatvės pusėj, nors Aaronas Gordonas galėjo neklysdamas kirsti la�ybų, jog jei ne maras, draudimas i�eiti į gatv� ir mirtinas, nebūtų dalykų ver�iantis prisigalvoti nuobodulys, ji nė nebūtų pa�velgusi į ka�in kokį pra�alaitį � ir dėl gero i�siauklėjimo, ir dėl �alto, klusnaus ir romaus temperamento, valdom o �viesiosios kūno flegmos. Betgi dabar ta keista nebyli meilė i� matymo, i� lango ir i� kitos gatvės pusės sulig kiekviena diena augo ir tvinko,�� didis Ha�eme, kartais pamanydavo Gordonas � tarsi tikras maro bubonas, kuris tuoj tuoj turėjo pratrūkti, nes ponas Birontas jau ir ra�telius panelei norėjo perdavinėti, tas tai būtų ir savo paties bobut� sugund�s, ir taisėsi papirkti �yd� medik�, idant �isai perduotų �ini�, betgi kol kas nebuvo kaip, pastalininkio namai buvo aklinai u�dari, net ir prekeiviai maist� paduodavo į virve nuleid�iam� pintin�, tad kol kas beliko dėbsoti pro kaukės akių ply�ius į t� bly�kų raudonplaukį pavidal�, vis sėdintį prie lango tuo pat metu, o tatai ne visada pavykdavo, kaip kad t�dien, pakeliui į �vejų priemiestį � jos nebuvo ir tiek, ir sifilitikui su Aaronu Gordonu teko palaukus keliauti toliau, pro vartus, pro sargybinių post�, valtim upe, tada pės�iom keliu, palei kurį, tarp �en bei ten i�degusių lau�avie�ių, tarp priemies�io rūmelių u�kaltais langais, voliojosi ka�in kokių nabagų, nusibaigusių nuo maro ar i� bado, kauleliai, jau spėj� pabalti, ir taip ligi pat �vejų lū�nų, kuriose irgi jau buvo apsilank�s u�kratas, ir tasai, su kuriuo Birontas keliavo susitikti, jau trys savaitės buvo mir�s, ir keletas skarmalių kūnų, kuriuos tingiai t�sė keli dar nesuvalgyti benamiai �unys, voliojosi prie brolių Laterano kanauninkų vienuolyno sienų ir prie naujutėlės, neseniai konsekruotos �ventųjų Petro ir Povilo ba�ny�ios, it gelsvas cukruotas pyragas pūpsan�ios sau vasaros saulėje ant smėlėtos pakrantės, tarp �alių guobų, tarp kar��io ir pievų �olėse linksmai �ir�kian�ių vabzd�ių ir did�iulių �aliai mėlynų musių, zvimbian�ių sau po or� tarsi skraidantys smaragdai ir safyrai. �ia ponas Birontas netikėtai u�simanė u�sukti pasimelsti ba�ny�ion, jei tik atvira, ir Aaronui Gordonui neliko nieko kita, tik sekti paskui jį, nes, �inia, kuo gojus didesnis nusidėjėlis, tuo jis pamaldesnis, t� �ydas medikas jau seniai buvo pastebėj�s, ir dvi snapuotos figūros, viena i�siilgusi Dievo artumo, kita � papras�iausios vėsos, nesgi ir kar�ta buvo su tom kaukėm ir odos apsiaustais, nusliūkino pro vartus, pro slenkstį ir per Hic iacet peccator[96], po kuriuo ilsėjosi fundatorius, tas didis kareiva Pacas, tiesiai į vidų � �alt� it ledaunė ir tokį pat balt�, vis� nusagstyt� skulptūrom skulptūrėlėm ir lipdiniais, angelėliais, vaisiais, ginklais, kariais, karalienėm, valkatom, mergelėm, kūdikėliais ir seniais, ir �ydų �ia buvo nema�ai, o pagrindinis � prieangy ir ant altoriaus; keisti tie gojai, kaipgi �ia susikaupsi melsdamasis � dar pasakė Gordonas, ir sulig tais �od�iais abu su Birontu net krūptelėjo, nes u� nugaros ūmai kad sugriaudė sugaudė vargonai, it Paskutiniojo teismo orkestras, ir abu nevalingai atsisuko, tiesiai į veid� did�iulei baltai karali�kai giltinei, ginkluotai dalgiu, pamynusiai ir pasaulietinės, ir dvasi�kos vald�ios regalijas; net krūptelėjo abu, ir katalikas, ir �ydas, didis Ha�eme, i� tiesų, kokia dar vald�ia, kai karaliauja mirtis, ir i� vargonų liejosi tikras mirties himnas, didingas, u�buriantis, priver�iantis pamir�ti visus �emi�kuosius niekus, einantis kiaurai per kaulus ir smegenis, ir jie abu, kiekvienas savaip, stovėjo dabar u�burti toje aidin�ioje baltumoje, tarsi rojaus antikameroje, be min�ių, be atsiminimų, pamir�� visk� pasaulyje ir staiga suvok�, jog �ia ir dabar tėra am�ina beribė begalybė, i�siskleidusi prie� juos it baltos ro�ės �iedas savo nesuskai�iuojamais �iedlapiais ir vientisa visuma. Bet ūmai vargonų gausmas ka�in kaip netikėtai ėmė ir susivinguriavo į linksmų linksmiausi� �ydi�k� vestuvin� dain�, linksm�, bet tuo pat metu patrakusiai graud�i�, ir tuoj pat i� choro pasigirdo juokas, toks i�protėj�s, toks u�kre�iantis, kad jie abu net �engtelėjo atgal į nav� ir u�vertė galvas, o u�vert� i�vydo ka�in kokį besikvatojantį beprotį � baisų, i�d�iūvusį tarsi suragėjusi mumija, su juodais kaltūnais ir aptekusį pajuodusiais maro bubonais, tai jis, pasirodo, �ia vargonavo, o dabar juokėsi gargaliuojan�iu juoku, ir dabar �aipėsi i� jų, stovin�ių apa�ioj ir kraipan�ių savo juokingus kaukių snapus: �grrrr, jėzusmarija, badas ir maras� prakeiktas miestas, palaimintas miestas, norit paguosiu?

Norit paguosiu � būna ir blogiau, bus ir dar blogiau, jūs tik patikėkit� nesimokot, nepasimokot jūs niekaip, nusidėjėliai jūs, kard� pakėl�s nuo kardo ir �ūsi, betgi meilė nugali visk�, ak, kaip gaila, tokia gra�i meilė, paskutinė meilė ir tokia trumpa� nieko, nieko, būna ir blogiau, chiiiiiii� nieko �ia Vilniuj neliks, liks �ia tik sienos, ir tai ne visos� neliks Vilniuj mėlyno kraujo, neliks Vilniuj Dovydo kraujo, niekas jūsų nė neprisimins� mirtis tėra u�mar�tis� l'chaim, u� gyvenim�, koks jis bebūtų", ir jiems ėjo kūnas pagaugais nuo to bepro�io, betgi prie altoriaus ka�in kas bark�telėjo, i�ėjo zakristijonas, ir jiems vėl atsisukus balkone jau nieko nebebuvo, tik ka�kas spurdėjo ir plakėsi pa�iam vir�uje, tiesiai po baltu kupolu, i�protėjusi varna ar kuosa, ir ponas Birontas net persi�egnojo, ir dar kart� persi�egnojo eidamas pro t� giltin�, o i�ėj�s pro �ventoriaus vartus�į kar�t� saulėt� maro popiet� mielai dar būtų ir nusispjov�s, jei tik ne kaukė; sakiau, pone Gordonai, kad einu i� proto, k� tik ma�iau ka�in kokį mon�; bet ir a� ma�iau t� dybuk�, ramino jį Gordonas,�� ak tas kar�tis, tas maras, nėr ko stebėtis, kad sielos neranda ramybės.

Į Vilnių jie grį�o po pietų, tuo pa�iu keliu, tik patek� miesto vidun i�kart suprato, kad ka�kas �ia ne taip � prie pastalininkio namo būriavosi maro sargybiniai, kai kurie jų � su �ydo pagamintais snapais, ir vienas jų, duobkasys Florijonas �imkus, atlapa�irdis �mogelis, buv�s padienis, o dabar ne i� gero gyvenimo pasirink�s �it� profesij�, u� kuri� jam mokėjo palyginti gerai, net trisde�imt gra�ių, uoliai kreida �enklino nam� � brė�ė kry�ių ant laukujų durų ir antr� � ant sienos, nuo gatvės, tada, įsidėj�s kreid� ki�enėn, ky�telėjo galv� pro duris vidun, apsidairė, u�vėrė duris, įgudusiu judesiu, a�tuoniais tauk�telėjimais kry�mai u�kalė dviem po ranka tūrėtom lentom, paėmė į sien� atremt� ilg� gele�inį kablį ir pasuko prie ve�imai�io negrabiais mediniais i� lentų i�pjautais ratais, kurį traukė i�gvė��s, gedulingai viena akim �velgiantis kuinas, ant kurio kitos i�pūliavusios akies skaniai sau pietavo kelios musės, o rimbo i�prievartautas pasturgalis nuolankiai kentė jį vadelėjan�ių sargybinių kir�ius; va�iuojam, �ūktelėjo Florijonas, įmet�s ve�iman plaktuk� ir �okdamas ant pasostės, ir, ve�imui pajudėjus, i� jo galo ka�kas tyliai, veik be garso, nusidriekė; ka�kas ilgo, �ilkinio, veik raudono, it lengvutė Maro Mergelės �erpė � ka�kieno ilgi, rusvi, banguoti plaukai.

Tprrru, stot � suriko Birontas; tai jis griebė tam varg�ui mar o ciklopui u� apynasrio, ir juodu, medikas ir sifilitikas, prisiartino prie ve�imo galo, kur ant keliolikos kitų kūnų gulėjo ir varg�ė pastalininkaitė � �emyn galva, jau surakinta mirties �al�io, tarsi i�sukta ranka ir nepadoriai u�sivertusiu sijonu, atidengusiu jos nuogas baltai melsvas kojas, i�margintas maro dėmėm, ir vienas jos kojos pir�tas su rausvu it kriauklelė nagu buvo įsirėm�s jos motinai, gulin�iai po ja, tiesiai į akį; taip ten gulėjo ta varg�ė meilutė su i�sprūdusi� i� i�kirptės krūtine, auk�tyn kojom apsivertusiu aukso kry�eliu ant kaklo, pravira pajuodusia burna, taip turbūt niekad ir neragavusia jokio bu�inio, i�skyrus mirties; tas kūnas, kurį �ydas medikas ka�kada �itiek �iupinėjo ie�kodamas jo silpnumo prie�asties, o kuris dabar tebuvo tik tu��ias, apgailėtinas, epidemijos i�gliaudytas kevalas. Kuo ji buvo vardu?�� klausė Birontas; koks gi dabar skirtumas,�� neklaustas atsakinėjo Florijonas �imkus,�� parapijos knygose turėtų būti, visas namas �ia i�mirė, i� viso �e�iolika �monių, slėpėsi, Vie�patie, duok am�in� atilsį jų sieloms, bijojo būti i�varyti į �pitol�, bijojo kitus apkrėsti, vis tikėjosi, nabagai, pasveiksi�, taip ir i�mirė visi, kas ponas, kas tarnas, maisto prekijas mums juos u�rodė, nes �įryt nieks nebenuleido pintinės, keliaus pas Sutvėrėj� tu��iais skrand�iais, be pusry�ių � dar bandė juokauti �imkus ir Birontas paklausė jo, kurgi juos ve�i�s? I�ve�im u� Rūdininkų vartų, prie �vento Stepono, bet ten jau beveik pilna, lavonai lipa per duobių kra�tus, sako, dabar kasa duobes prie Vingio, tilps po septyniasde�imt į vien�, ne ma�iau, bus mums lengviau; ir Birontas, pasiraus�s nudriskusio �iustokoro ki�enėje, i�traukė pus� auksino, davė �imkui ir papra�ė, idant ve�tų į kurį ba�ny�ios rūsių � kilmingos �eimos vis dėlto būta, gal pas Dominikonus juos, jis pats palydėsi�s ve�im�, ir Florijonas �imkus nepatenkintas pasimuistė, supaisysi, bet kad jau ponas taip nori� tuoj, tik pataisysi�s nabag�, nes baigia i�slysti, ir, mikliai nu�ok�s nuo ve�imo, priėjo i� galo, truktelėjo j� u� kojų vir�un, kiek pasikuit�s timptelėjo auk�tyn pastirusias baltas rankas, u�metė i�drikusius plaukus ant veido ir, vėl įsitais�s sau ant pasostės, kaire ranka patap�nojo greta � tegul sėdasi ponas, jeigu taip nori lydėti, o de�ine tykiai prabraukė sau pro ki�en�, niekam nematant įgudusiu judesiu jos tamsioje gelmėje palaidodamas nuplė�t� grandinėl� su aukso kry�eliu.

Aaronas Gordonas toliau ėjo vienas � jis jau buvo i�mok�s nesijaudinti dėl tokių smulkmenų kaip pavieniai pastebėti smulkaus marodieriavimo atvejai, mat buvo �ventai įsitikin�s, kad anam pasauly niekam neprireiks nei aukso, nei deimantų, ir buvo i�mok�s patylėti tais atvejais, kai �od�iai nieko nebebūtų pakeit�, nes argi būtų jo sifilitikui palengvėj�, su�inojus, kad toji Agnie�ka Chodakauskaitė buvo viena jo ligonių? Negi būtų jos vard� i�kal�s ant antkapio � juk i�keliavo ji į bevardį bendr� kap�, ar negi būtų u�pirk�s mi�ias kurioj nors ba�ny�ioj, jau atsisakan�ioj minėti numirėlių vardus, mat tektų dienom skaityti ilgiausius jų s�ra�us, ilgesnius nei pati atna�avimo trukmė? Jaudintis reikėjo tik dėl rimtų dalykų, o tai, kad priėj�s savo namus jis i�vydo ten stovintį maro sargų ve�im� ir por� kaimynų, neabejotinai buvo rimta, ir rimtos buvo povyzos dviejų sargybinių, vienu metu atsukusių į jį savo snapuotas galvas; neikite ten, daktare Gordonai, jūsų namai u�krėsti; neik ten, Aaronai, ten tavo varg�ė Rachelė � u� rankovės sulaikė jį jo kaimynas �lomas; patys matėm, kaip ji grį�dama gatvėj suklupo, supykino j�, kosėdama ir �iauk�iodama vos atsistojo, vos nu�liau�ė iki slenks�io, maras, nėra jokių abejonių, ir jis girdėjo savo Rivkos bals� i� vidaus, ji raudodama �aukė �jūs, mi�iuginos, k� jūs darot, man nieko nėra, man jau geriau", nes prie pirmo auk�to langų jau tauk�ėjo plaktukai, visi langai jau buvo aklinai u�kalti, ir Aaronas Gordonas nė negalvodamas metės link durų, taip rovė nuo jį sulaikyti band�iusio �lomo, kad net nuply�o pusė rankovės, ir nė nedvejodamas �engė per slenkstį vidun, ten, kur jį �aukė jo pareiga ir tikėjimas, ir patsai u�trenkė savo duris, ir atsidus� sargybiniai jas u�kalė keturiom lentom, pa�ymėdami baltu kry�iumi, kreida.

Labiausiai Aarono Gordono, savo noru u�sidariusio į maro karantin�, dabar stigo jo pacientei Ur�ulei Birontienei: ir kaip linksmo, jos vienatv� praskaidrinan�io kompaniono, ir kaip gydytojo, bet svarbiausia dar ir dėl to, kad nebebuvo kaip gauti laudanumo, o skausmai vis stiprėjo, jai dabar nebereikdavo ie�koti ligų ir meluoti apie įsivaizduojamus negalavimus, o jei i�sek�s kūnas vakare ir u�migdavo, tai klejojanti s�monė vis niekaip nerimdavo ir ten, i� atminties pakampių, tarsi vaiduokliai imdavo lįsti atsiminimai i� praeities. Ir patsai maras jai ne tiek kėlė siaub�, kiek mirtinai siutino: ir dėl laudanumo, ir dėl to, kad jis visi�kai sutrikdė pa�t�, �itaip atimdamas vienintelius jai likusius gyvenimo malonumus, k� ir kalbėti apie tai, jog jis vien� pirmųjų pasiglem�ė varg�� Teresėl� Barta�evi�iūt�, tebūnie lengva jai �emelė ar, tiksliau reikėtų sakyti, skaidrus vandenėlis, mat klarisės u�klupus marui vienos pirmųjų nutarė palikti Vilnių, naudodamosi teise tokiu atveju nutraukti klauzūr� iki gyvos galvos, ir, paskubom suslėpusios vertingiausius daiktus, susikrovusios svarbiausias relikvijas ir u�kalusios bei u�antspaudavusios vienuolyn�, nutarė trauktis upe � valtimis, Vilija, į vien� jų maloningų fundatorių Sapiegų dvarų, ir pamanyti tik, kaip apmaudu, vienas pirmųjų �ingsnių, kuriuos sesuo Temperancija pagaliau, po keturiasde�imt trejų metų klauzūros, vėl �engė į pasaulį, tapo ir paskutiniuoju � statydama koj� u� valties kra�to visi�kai atsitiktinai lemtingai slystelėjo, visai neoriai nuo prieplaukos i�si�ergusi pliūk�teldama į vandenį, į kurio gelmes j� akimirksniu nugramzdino jos did�iulis kūnas, o viskas tik dėl to, kad dėl nutukimo nebegalėdama daugiau susilenkti ji liovėsi varstyti kurpes, t�ryt patingėjo pasistengti netgi ir prie� ilg� kelion�, ir primintas nutrūk�s odinis bato rai�telis tebuvo visa, kas liko ant prieplaukos lentų priblok�tų ir nė nespėjusių atsitokėti seselių akivaizdoje. Apie �į nelaiming� nutikim� kalbėjo visas Vilnius � tarnai, tarnaitės, prekijai ir nespėj� miesto palikti prelatai, o kilminguose namuose buvo �egnojamasi su mandagia u�uojauta varg�ei nelaimingai vienuolei, betgi i� tiesų sesers Temperancijos nuo �ventosios Dvasios nuo�ird�iai gedėjo tik Ur�ulė Birontienė, mat ji bene vienintelė jau daugiau nei keturiasde�imt metų pasauliui mirusi� Barta�evi�iūt� tebepaminė jaun�, gra�i� it angelas, romių mėlynų akių, pasipuo�usi� �ydrais it dangus rūbais, per įvilktuvių ceremonij� �engian�i� pasitikti Dangi�kojo Su�adėtinio, kurį i� tiesų susitiko daug vėliau, tarp �aliais maurais apaugusių akmenų Vilijos dugne, tapusių vartais į neabejotin� rojų; keistas dalykas toji atmintis � Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė tebeturėjo sav�j� raudon� įvilktuvių i�kilmių suknel�, keliose vietose jau įply�usi�, nudilusiom palankom, į j� tebetilpo ir netgi da�nai apsivilkdavo, bet net ir laikydama t� raudon� �ilk� rankose ji gebėdavo i�laikyti savo atmintį visi�kai tu��i� ir aid�i�.

Jos stebėtina savitvarda dabar j� gelbėjo ir maro apimtam mieste, ir a�iū Dievui; pamanyti tik, juk ji ka�kada taip bijojo mirties, kad net nevyko į savo tikros motinos laidotuves, bijodama neatlaikysianti to mirusio kūno vaizdo, o dabar lavonai voliojosi ant kiekvieno kampo, gatvėse, aik�tėse, ant �alių vejų prie koply�ių, ant �ventorių laiptų, prie fontanų, atsitiktinai susmuk� keis�iausiomis pozomis ar suguldyti tvarkingai i�rikiuoti it rietimai ar malkos, su drabu�iais ar marodierių jau i�rengti; pajuod�, nusėti dėmėm, i�kil� bubonais, gulintys savo pa�ių telk�an�iuose prie�mirtiniuose vėmaluose; jų pilni dardėjo maro sargų ve�imai, juos, it giltinės nupjaut� �ien�, jie kabino u� men�ių ir �onkaulių ir krovė ilgais gele�iniais kabliais; kart� ji vos i�ėjo i� savo pa�ios namų, nes vienas gulėjo susmuk�s ant slenks�io, ir negyvi krisdavo �iaip, jai beeinant gatve, ir k� gi � ji i�moko, įprato tiesiog imti ir per�engti mirusius kūnus, u�sidengusi veid� �ydu ir prispaudusi skepet� prie nosies: lavonai dabar buvo neatsiejama miesto vaizdo dalis � kaip kad �virbliai ir kuosos ar kaip grindinio akmenys, la�takai ir �erpės, svarbiausia buvo saugotis, kad koks neu�kristų, nes kai kurie eidavo eidavo, staiga sustodavo it įbesti ir keistai sukniubdavo vietoje, kartais nevalingai skery�iodamiesi rankom ir kojom, ir jai būtų buv� �lyk�tu, jei koks j� paliestų, ta�iau ne todėl, kad vis dar būtų bijojusi mirties, o tik todėl, kad kitų �monių, gyvų ar mirusių, prisilietimai jau senokai jai apskritai buvo labai nemalonūs, o mirties dabar buvo tiek daug, kad net nebeliko vietos jos baimei.

Ji pati nė trupu�io nesibaimino maro � juk buvo įsitikinusi, jog kas lemta, tas ir įvyks, o be to, jau viena mirtina liga juk buvo likimo apdovanota, ir i� patirties �inojo, jog �isai ne toks dosnus, kad atseikėtų dukart, ir todėl ji sau ramiausiai vaik��iojo po miest� lydima i�tikimo seno tarno, įsitikinusio, kad jei ponia mirs, vis tiek jo lauks galas; vaik��iojo ir po savo juodu �ydu niekinan�iai vaipėsi i� visos tos sumai�ties, mat gyvieji mieste kėlė netvark�, dar didesn� nei mirusieji, jie buvo apimti nevilties; jie meldėsi, �aukė ir atgailavo, ir miniomis lakstė nuo vienos �ven�iausiosios Panelės pas kit� � vien� dien� pra�yti u�tarimo ir pasigailėjimo pas A�triųjų vartų Dievo Motin� ar pas stebukling�j� Sapiegų �ven�iausi�j� Mergel�, o dar kit�kart net u� miesto sienų, pas �ventų Petro ir Povilo Maloning�j� Dievo Motin�, lau�an�i� Vie�paties rūstybės strėles, nuo Sopulingosios prie Maloningosios, nuo �kaplierinės pas Sniegin�, nu o �ventybe garsėjan�ios karūnuotos iki niekam lig tol beveik ne�inomos, tapytos bevard�io nemok�os; ir vien�dien garsas pasklisdavo, kad kuris nors paveikslas verkė, kitas � prakaitavo krauju, o tre�ias prabilo ir grūmojo nusidėjėliams; ir Vilnius knib�dėjo puspro�ių pamokslininkų, nes kapitula, kanauninkai ir i�mintingesnieji tėvai jį buvo palik� jau pa�ioje maro prad�ioje, o vienuoliai bevelijo slėptis u� klauzūros mūrų, tad jų viet� u�ėmė visokio plauko nevykėliai, kuriems įprastai niekas nė neduodavo pamokslauti, bet dabar, įlip� į sakyklas, jie �ūkavo, Ur�ulės i� Norvai�ų Birontienės, buvusios novicės, galva, visi�kus kliedesius, nieko bendra su Dievo �od�iu nė neturin�ius, ir skelbė ne dangi�k� meil� ir i�mintį, o skleidė vien baim� ir beprotyb�, sėjo kaltės jausm� ir grau�atį, ir jau po miest� klaid�iojo būrys botagininkų, vyrų ir moterų, su gobtuvais, bet nusiplė�usių iki juosmens drabu�ius, �ai�an�ių save rimbais, kruvinų, paklaikusiomis akimis, bliaunan�ių, kad �itaip i�pirks visų nuodėmes, pri�aukusias mar�. Jie sustodavo vidur aik�tės, pliekdami viens kit� ketur�akiais rimbais su mazgeliais tol, kol griūdavo �emėn i� skausmo ir i�sekimo, ir paprastai vienas ar keli atsirad� jų pamokslininkai pradėdavo �aukti apie kalt�, nuodėm�, mar�, ir praeiviai baug��iai traukėsi ir noriai aukojo i� kap�ų, o ta�iau flagelantams buvo to negana, jie prieidavo susikruvin�, �velgdami tiesiai į akis ir kreipdavosi į miestie�ių s��ines � ar �inai, kaip Kristus kentėjo u� tave ir mane, ar matai, kad esu pasiruo��s per kan�i� atpirkti ir tavo nuodėm�, o tu, mano broli, o tu, mano sese, ar esi pasiruo��s kentėti u� Kristų, ar gali mylėti mane per skausm�, kaip kad myliu tave, ar gali kruvinai atgailauti; ir kai kurie silpnieji, įbauginti to klaikaus vaizdo, prig�sdinti pa�adintos kaltės, suvilioti tuo keistu sopulių ir krik��ioni�kos meilės pa�adu, imdavo plaktis kartu, o buvo ir atvejų, jog, �itaip krauju susibroliav� kan�ioj, i�dalydavo savo turt�, palikdavo namus ir patraukdavo kartu su botagininkais.

Ur�ulės Birontienės akimis, visi tie apsi�aukėliai prana�ai, gatvės pamokslininkai ir flagelantai tebuvo it �ūdmusės, suskridusios ant sergan�io miesto kūno, kurias magistratui būtų derėj� imti tiesiog ir i�vaikyti, ir kart�, kai būrys botagininkų sustojo tiesiai prie�ais jos namus Arklių gatvėj, o vienas, ka�in koks nesipraus�s, su�ut�s, prasmird�s, bet įtikėj�s skleid�i�s Dievo �odį, drįso �iupti j� u� rankovės �aukdamas: �atgailaukim, sese Kristuje mano", ji tik kilstelėjo savo �yd� ir tyliai prako�ė pro dantis: ��alin, pakelės kek�ė tau sesė, ne a�", dar pamanė, kad josios vyras Jonas Kirdėjus Birontas ja did�iuotųsi, davė �enkl� tarnui u�simoti lazda ir, daugiau nebekreipdama dėmesio į tas padugnes, pranyko savo bromoj; betgi dabar ji turėjo būti atsargi, reik�dama savo nuomon� apie bet k�, kur buvo minimas Kristus, net jei tai būtų buv� ir valkatos iki apsiputojimo spiegiami kliedesiai, mat laikai dabar buvo kiti nei anks�iau, ir patsai tikėjimas buvo nebe tyras, skaidrus kaip deimantas protu nugludintas nu�vitimas, o veikiau it bukas, tamsus kvaitulys, sukeltas rimbo skausmų; it liguistas saldus svaigumas, kokį jau�ia gerokai prismaugtas �mogus. Ji dar tebepaminė, kaip �ia pat, prie jos namų, prie� dvide�imtį metų buvo sustoj�s ve�imas, gabenantis nelaiming�jį Kazimier� Ly��inskį[97] Var�uvon, ir pamanyti tik, juk buvo �viesus �mogus, jėzuitas, kurio vienintelė nuodėmė tebuvo ta, jog apm�stymuose, bet ne �irdyje, atskyrė moksl� nuo tikėjimo, t� Ur�ulė net savo moteri�ka galva suvokė, o kaipgi jo prie�ai i�pūtė t� jo traktat�, o juk viskas dėl jį įskundusio skolininko, nenorėjusio gr��inti Ly��inskiui skolos, visi t� �inojo, betgi tuomet įsiki�o Ba�ny�ia, ir prisidėjo minia, ir net pats karalius jau nieko nebegalėjo �ia padaryti, nors prad�ioj jo didenybė dar stengėsi, kad teismas būtų surengtas Vilniuje, kur bausmė gal būtų buvusi �velnesnė, bet ne, kunigų prikurstyta minia u�sispyrė, ir �ia jau vaLdovas turėjo pats rinktis � minia ar teisybė ir s��inė, nes būtų pakenk�s pats sau ir ta įaudrinta minia, reikalaudama kraujo, galėjo susirinkti prie rūmų. Ir tam ve�imui � mediniam narvui ant ratų, į kurį tas mokslo �mogus dabar buvo u�darytas it pasiut�s laukinis �vėris � atva�iavus �ia, prie aik�tės kampo, vilnie�iai tik niūriai speitėsi ir būriavosi pakra��iais, daugelis nepritardami, bet bailiai tylėdami ir duodami keli� nedaug apie teologijos ir filosofijos mokslus tesuprantantiems pras�iokams, rėkaujantiems apie �ven�iausios Panelės ir visų �ventų į�eidim�, nesgi jiems nepritardamas pats galėjai susilaukti bėdos, ir Ur�ulei Birontienei, kuri jau kaip niekas kitas �inojo, k� gali įtū�usi minia, tada trūko kantrybė; ir ji liepė vienam i� tarnų įpilti didelį dailų stikl� geriausio namuose turėto vyno ir prine�us ant padėklo patiekti pro grotas Ly��inskiui su visa pagarba, deran�ia kilmingam jo luomui.

Ir kiek apmaudi, bet i�didi jo �ypsena, geriant turbūt paskutinius padorius gurk�nius prie� mirtį, giliai įsirė�ė Ur�ulei į atmintį; ja, ta nusiųsta taure, ji did�iavosi dar ir dabar ir laikė j� tarsi duokle savo tėvo, Jono Motiejaus Norvai�os, atminimui, mat jai dingojos, jog jei tik jis būtų gyvas �iandien�, jo, kam nors jį paskundus, būtų lauk�s Ly��inskio galas � juk nugyveno vis� savo am�elį it koks laisvamanis, k� ten, net �ven�ių ir pasninkų ne visuomet paisė ir mėgdavo sakyti tikįs Vie�pa�iu Dievu, bet ne jo kunigais; o i� tiesų tik dabar, būdama pati jau sena, ji suprato, kad giliai apm�stytas tikėjimas, tikėjimas ne i� nuoskaudos ir kan�ios, ne paguodos ir atgaivos ie�kant, o i� laisvos valios ir suvokto dėkingumo u� būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krik��ioniui, o Dievui � mieliausias. Betgi dabar buvo atėj� tokie laikai, kai per daug m�styti tapo nesveika, t� galėjo paliudyt patsai varg�as Ly��inskis, kuriam Var�uvos turgaus aik�tėj tada, prie� dvide�imtį metų, �nyplėm i�rovė lie�uvį, nukapojo rankas, nukirto galv�, o kas liko � sudegino; ir visa tai plojant katu�ių ir d�iūgaujant miniai kvailų padugnių, tarp kurių buvo vagys, �udikai, plė�ikai, kapinių ir ba�ny�ių niekintojai, kraujomai�ininkai ir dukrų prievartautojai, luo�intojai ir nuodytojai, betgi dabar Ba�ny�ios akyse visa tai buvo ma�esnės nuodėmės nei kad mokslingo vyro grynai teorinė abejonė, ir �tai dabar sulau�ytus kaulus klebonai atleisdavo, o bet jau sulau�yt� pasnink� � retai kada, ir �mog�ud�iai prie� teismus i�sipirkdavo, o �tai abejojantieji Ba�ny�ia � ne.

O todėl iki maro ji į ba�ny�i� eidavo dėl �ventos ramybės, būti ten matoma, pasėdėti, pasigro�ėti paveikslais, paklausyti vargonų, paaukoti, pasilabinti su kunigais, bet dabar ir nuo Vie�paties, ir nuo jojo namų dėl ligos ji laikėsi per saugų atstum�, nesgi neturėjo u� k� Kūrėjui būti dėkinga � nei u� savo gyvenimo lemtį, nei u� savo skausmus, nei u� atsiųst� mar�; ir jei tai būta Jo plano i�naikinti �į miest� ir nu�luoti nuo �emės pavir�iaus, ji nusprendė, kad tegul Jis tai daro be jos � jau kas kas, bet ji, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, pagal �it� mirties gavot� ne�oks. Nė ji tikėjo, jog maras smogia u� nuodėmes � nes kad dvėsė nusidėjėliai, tai dar dar, būta tokių atmatų, jog ji pati dar jiems būtų pridėjusi, bet u� k� mirė nekalti naujagimiai kūdikiai ar k� tik pagimd�iusios, �indan�ios motinos? Pirm� i�vyst� ji paminė kaip dabar, ir net jos i�ranki atmintis nepajėgė i�trinti to vaizdo: ten, ties �ventosios Dvasios cerkvės vartais, susmukusi varg�ė � dailiai, �variai apsirengusi, su ry�uliu paskubom sugriebtos būtiniausios mantos, pilku it pelenas skruostu prigludusi prie grindinio akmens � ir ma�utis, dailutis, rausvutis sveikiausias jos kūdikis, pusiau i�nir�s i� vystyklų ir krykiantis visa gerkle, net u�sikosėdamas i� pyk�io, prie berg�d�ios negyvos krūties. Tas tapo Ur�ulės pirmuoju � ji pati negalvodama pratiesė į jį savo senas, �ieduotas it pauk��io, liesas rankas, ir tas judesys, pirmiau nei mintis, visk� nulėmė � o toliau viskas vyko greit, nė nebuvo laiko galvoti � kauk�in�ios �irgo kanopos ir maro sargybinių �ūksniai i� u� kampo, nieks ten nebūtų terlioj�sis ai�kindamasis dėl u�krato, ma�utėlis būtų keliav�s su mirusia motina kartu prie �vento Stepono ar dar kur į duob�, ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė tik prispaudė stipriau t� besiraitanti nabagėlį prie krūtinės, apsuko jį savo �ydu ir ma�ne bėgte, net tarnas nespėjo i� paskos, pasileido skersgatviais pirmyn, link savo namų ir tik u�sitrenkus bromos vartams ji, beveik neatgaudama kvapo, i�drįso pa�velgti į t� svetim� kūdikį, kurį k� tik i�vogė i� tikriausios mirties, ir pasijuto tokia jauna ir tokia gyva, kokia nesijautė jau gal dvide�imtį metų; tokia gyva, kad pamir�o net rai�antį skausm�.

Jų dabar buvo dar tuzinas � nuo naujagimio iki vos i�mokusio �engti pirmuosius �ingsnius � ir i�rikiuoti vytelių pintinėse vietoj lop�ių jie dabar netylan�iu choru knerkė, krykė, spiegė ir �viegė jos namų valgomajame, kur būta did�iausio, �il�iausio �idinio, ir, k� ten meluoti, labiausiai nutolusio nuo jos pa�ios kambarių, mat jau po ketvir�io valandos tų na�lai�ių draugijoje jai imdavo skaudėti galva; betgi jų nekaltas rausvumas taip d�iugino jos akį, o ma�i paausiai dvelkė tokiu svaigiu nekaltybės ir pieno kvapu, ir dar labiau j� svaigino mintis, kad taip, nukreipdama jų laukusi� lemtį, ji griauna Dievo planus ir lau�o Jo vali�. Kartais ji nebepaminė ir jau painiodavosi pati, kur kurį rado � ar tas raudonplaukis papūt�andis nuo �ydų kvartalo ar i� vieno Did�iosios skersgatvio, o ta �tai su juodu apgamu ant rankytės � nuo Bazilijonų ar Bernardinų, betgi ji rinko, ėmė, vogė visus vos tik aptiktus ir vos ėmus temti traukdavo į sav�j� kūdikių med�iokl� � baisingai besidau�an�ia i� baimės �irdim, bijodama būti u�klupta ir sulaikyta sargybinių u� tai, kad pa�eidė draudim� palikti namus po tamsos, bet tuo pat metu ir atgijusi, paa�trėjusiu lyg katės �vilgsniu, įtempta it būgno oda klausa, kuri per kvartal� i�girsdavo palikto ar vis tebegyvo kūdikio verksm� i�mirusiuose namuose � kartais tarp �ūsnies skarmalų, greta mirusios motinos, o kit�kart � ir puo�niame lop�yje, �alia susmukusios auklės �indyvės, tarp kvarantanoj u�gesusių nami�kių. Po antrojo karto, kai vos nepakliuvo sargybiniams į rankas, jai �ovė į galv� kvailų kvailiausia mintis � imti ir apsi�arvuoti kvailų pras�iokų prietarais it tvir�iausiu skydu ir ji, patylom pati kikendama, po ilgų de�imtme�ių nusivilko savo juodus rūbus ir �yd� ir su tarnaitės pagalba įsmuko į buvusi� savo raudon� vestuvių suknel�, į kurios laisvai suvarstyt� korset� vis dar stebėtinai tilpo, ka�kur i� skrynių dugnų i�traukė senus laikus menan�io �ydo rietim�, liepė jį nuda�yt raudonai ir, i�vydusi savo nuo galvos iki kojų raudon� pavidal� veidrodyje, valiūki�kai �yptelėjo � visai it vėl būtų buvusi jauna padūkusi mergelė; it būtų Maro Mergelė.

Ir taip, tie reti atsitiktiniai praeiviai ar maro sargybiniai, kurie tik atsidurdavo jos tamsiame kelyje, i�vyd� raudon� siaubing� pavidal�, net �asteldavo i� baimės ir netikėtumo ir da�niausiai tik pasipustydavo padus; vienas sargybinių i�metė kablį, kitas � �ibint� i� rankų, ir netgi mielasis ponas Gordonas kart� atsitiktinai su ja susidūr�s jos nė nepa�ino, tik sustojo it įbestas vietoje, pats netikėdamas savo akimis, ir ji, kaip sykis t�kart ne�damasi naujagim�, kuri� rado verkiant tu��iuose kry�iumi pa�ymėtuose namuose, be garso krizendama sau po �ydu tik spruko nuo jo kuo grei�iau; ir �itaip raudonai vilkėdama, it visiems siaub� keliantis vaiduoklis, ji be baimės galėjo eiti kur panorėjusi, betgi vien� kart� jai vis dėlto teko bėgti nuo ka�kokių padugnių, aptikusių griuvėsiuose rėkiantį kūdikį pirma jos, ir tiems buvo jokie vaiduokliai nė motais, mat buvo taip i�badėj�, jog t� skanų rast� k�snelį it �vėrys riaumodami sudraskė akimirksniu.

O badas vis dar t�sėsi, ir dabar jau būdavo sunku pasakyli, nuo ko u�geso kokio vilnie�io gyvybė � nuo ligos ar nuo alkio; maisto ir grūdų kainos pasiekė neregėtas auk�tumas, ir u� statin� kvie�ių dabar pra�ė net �e�iasde�imties auksinų ir daugiau, ir Ur�ulė Birontienė nebuvo kvaila � dar keleri tokie metai, ir ji būtų pravalgiusi vis� savo ger�, betgi jai dabar reikėjo galvoti ir apie tas i�rikiuotas pintines valgomojoje salėje, rėkian�ias raudonom bedantėm burnom, kurias reikėjo u�ki�ti ne kuo kitu, o �indyvės ar karvės pienu, kuris dabar buvo lydyto aukso vertės; tad ji priglobė dvi �indyves ir alkan� davatkėl� nuo tėvų karmelitų ba�ny�ios u� pastog� ir u� valgio lėk�t� ir toji senmergė Ona, net įraudusi ir suplukusi, dabar tvarkėsi su trylika kūdikių, sukdamasi it vijurkas, u�kim�inėdama trylika viena u� kit� garsiau cypsin�ių burnų, Ur�ulės Birontienės atkirtį Vie�pa�iui, panorusiam nu�luoti Vilnių nuo �emės pavir�iaus, ir ji net panoro pakrik�tyti naujagimius, idant �ie turėtų vardus, jiems mirtį nulemti norėjusiam Dievui ant pyk�io, betgi �itai būtų pri�auk� bėdos � kaipgi ji būtų paai�kinusi, i� kur pas j�, vieni�� sen�, ūmai atsirado �itiek vaikų, ir nebuvo nė vieno įstatymo, leid�ian�io �itaip va imti ir susirinkti na�lai�ius, mat vienas ar du dar būtų niekaip neu�kliuv� teisėjams, nors paprastai tik giminės priglobdavo tokius varg�elius ar vienuolynas, ar koks amatininkas taip nuo vystyklų sau įgydavo pigų būsim� pameistrį iki gyvos galvos, o �ia dabar jie sau �iaip sau buvo surinkti ir i� vargingų, ir i� turtingų namų; pamir�tais vardais, pavardėm, palikimais; jos i�vogti i� gresian�io bendro kapo ir i� parapijų knygų eilu�ių; i�vogti i� mirties ir i� Vie�paties Dievo apyskaitos, k� ir kalbėti apie tai, jog tatai buvo nusi�engimas įstatymui, kuriam tvarkingai įra�yta mirtis rūpėjo labiau nei bevardė gyvybė.

Atėjus �iemai ir artėjant �ventoms Kalėdoms ji vis da�niau susim�stydavo apie ra�tus ir įra�us � apie kreidos maro kry�ius ant durų, kurie dabar bluko po snaigėm, apie notarų lai�kus, i�skrebentus tvirta bejausme ranka, apie virpan�ius i�kvėpintus meilės ra�telius, apie granite ir marmure i�kaltus vardus ir skaitmenis; apie tai, kad galiausiai viskas telpa tarp dviejų skai�ių; kad visos vaikystės Kalėdos ir Velykos, ir kelionės, ir a�aros, ir bu�iniai, ir nuodėmės, mirtys ir gimdymai, karai ir vestuvės galiausiai tėra tik trumpas brūk�nelis tarp dviejų datų, ir josios antroji data dabar jau artėjo, bet jos ma�utėliai, gim� per mar�, mirties sūkuryje, buvo kol kas dar laisvi, neprikaustyti ra�to grandinėm prie negailestingojo laiko, ir �ildydamasi valgomajame prie �idinio, tarp vis tu�tėjan�ių sienų, nuo kurių u� suį�ūlėjusių maisto vertelgų siūlom� begėdi�kai �em� kain� jau vienas po kito nyko Venecijos veidrod�iai ir flamandų paveikslai, vaizduojantys re�iausias gle�nas gėles, prisirpusius vaisius ir kitokį, seniai jau pamir�t� perteklių, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė �velgė į t� baltai rausv� gyvyb� prie liepsnojan�io �idinio ir tyliai savimi patenkinta �ypsojosi.

O i�au�us pavasariui tapo ai�ku, kad maras nors mal�ta, bet dar nesitraukia, nes nė speigai nepajėgė iki galo i��aldyti u�krato, o ba�ny�ių rūsiai, tap� kapinėm dėl kastuvais nepramu�amo gruodo, per �iem� lig vir�aus prisipildė lavonų, ir �ia jau dėjo juos be karstų, da�nai tik vien� ant kito, stirtomis, kaip pakliuvo, neturtėlį ant turtuolio, vaik� ant senio, vagį ant teisėjo ir vyskup� ant kek�ės, ir tik stebuklas dar, kad apskritai kas rinko �itaip gausiai u�derėjusį mirties derlių, betgi rinko, būta tokių, daugiausia pranci�konų ir vienuolių rokitų, kurie, nepaisydami nieko, net patys merdėdami, kaip darb��ios bitelės vis tempė lavonus it mirties medų į ba�ny�ių rūsių korius, ir kalbos ėjo, jog vienas jų, brolis rokitas, su savo pagalbininku vien iki �ių, 1710ųjų, Vie�paties metų Velykų atidavė paskutin� krik��ioni�k� pagarb� net dvide�imt dviem tūkstan�iams a�tuoniems �imtams �e�iasde�imt dvejiems palaikams, ve�dami juos i� gatvių į kapus ir rūsius ir sukalbėdami mald� u� jų sielos ramyb�, ir niekas ne�inojo jo vardo, mat gerokai privengė �mogaus, kasdien �iupinėjan�io u�krat�, o, ties� pasakius, ir pats jis per daug nesiskelbė, kas es�s, ir netgi Ur�ulei i� Norvai�ų Birontienei t� lemting� Velykų sekmadienio ryt� jis taip ir pasakė: koks gi skirtumas, Vie�pats ir taip atsirinks, kur kuris.

T�dien Ur�ulė Birontienė nuo slenks�io sugrį�o gal tris kartus � pirmiausia susizgribo u�sivilkusi į�virk��ius mar�kinius, tad nusprendė juos persivilkti; tada prisiminė alkovoj prie veidrod�io pamir�usi savo kap�elį su pinigais, o nusine�usi jį �emyn aptiko, kad kap�elį tai paėmė, betgi pir�tines tai paliko, ir tik vėliau suprato, kad tai Vie�pats norėjo, paėm�s j� u� pir�tinėtos rankos, atvesti tiesiai ten, kur reikėjo, ir tiksli� akimirk�, mat tik akimirksnių reikalas buvo � keliais anks�iau ar vėliau � ir ji niekad nebūtų i�vydusi to rokitų ve�imo prie Rotu�ės aik�tės ir Karali�kosios gatvės kampo, prie atvirų ka�kieno i�mirusių namų, to kraujo klano ant grindinio ir �urmulio, to kit� abit� apglėbusio brolio ir mirusio veido, kuris jai pasirodė matytas, tik nebepaminė kur, kol, �engusi kelis �ingsnius, ji suprato ir puolė atgal prie to kūno, kurį dabar apraudojo vienuolis, ir, nė kiek nebijodama u�krato, palinko įsitikinti, jog tai, ko labiausiai bijojo, įvyko.

Jis nebuvo vienas i� mūsų, buvo pasaulietis, nedav�s jokių į�adų, i�skyrus vien�, kalbėjo jai apyjaunis rokitas,�� tik abit� paskolinom, nes buvo baisiai nuskur�s, niekas ne�inojo, kas jis, i� kur, sakėsi es�s baisus nusidėjėlis, turįs u� k� atgailauti, betgi i� tikrųjų jo būta �vento �mogaus, pats savo rankom apie de�imtį tūkstan�ių palaidojo, ėjo nebodamas u�krato ir mus dar padr�sindavo, tegul ponia gerai įsi�iūrinti į �it� mirusį veid� � taip atrodo tikras �ventasis; ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė dabar paskutinį kart� �velgė į t� netikėt� �ventyb�, tysan�i� vidur gatvės, į t� veid�, kurį paminė besijuokiantį, besi�aipantį, besivaipantį, laiming�, į�ūlų, tryk�tantį i�didumu ir valiūki�k�, spindin�iom akim, skais�ia jauna oda, besi�ypsan�iom lūpom, juodais garbanotais plaukais, o dabar jis buvo purvinas, nelygiai nuskustu pliku randuotu pakau�iu, trai�kanotais vokais, ligos sukne�inta nosimi ir vo�ių i�varpytais skruostais, sutinusiom lūpom, kurias ji dabar bu�iavo, nes, nepaisant nieko, jis jai tebebuvo gra�iausias veidas pasaulyje ir am�inai toks bus, ir ji glaudė t� vargan� mirusi� galv� sau prie krūtinės, �velniai glostė t� kakl�,�į kurį ka�in koks u�kluptas marodierius k� tik klastingai smogė kastuvo a�menimis, spaudė negyvas rankas, ant kurių nebebuvo signeto, tik balk�va kilmingumo nuospauda ant ma�ojo pir�to, ir braukė lipnų kre�antį krauj�, kol tasai varg�as vienuolis pasakojo, kas nutiko, meldėsi ir laimino t� mirusį kūn�, ir kai ji atsistojo ir, nunėrusi �iedus nuo savo pauk�ti�kų rankų, davė juos broliui rokitui, idant velionį nugabentų pas Visų �ventųjų tėvus karmelitus, nes antkapio ar bent jau i�kalto įra�o u�sakyti ji jau nebespėsianti, bet tegul po maro padirba nors paminklin� lent� ir laiko mi�ias u� paskutiniojo Bironto siel�, tada tas vienuolis ir tarė: koks gi skirtumas, Vie�pats ir pats atsirinks, kur kuris.

Likusius mėnesius Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė praleido m�stydama, jog �itaip keistai galėjo nutikti tik jai � juk paprastai �monės ruo�iasi i�eiti, ra�o testamentus ir tvarkosi reikalus prie� mirdami, o ji tai darė jau numirusi; nors kūnas vis dar tebebuvo gyvas, skaudėjo ir sirgo kaip prakeiktas, ta�iau ji pati buvo mirusi, ir, kaip bebūtų keista, kad kitados taip bijojo mirties, o dabar tiesiog jos geidavo ir alko, it pirmiau alkdavo laudanumo, betgi pirma turėjo u�baigti daugyb� darbų ir susiruo�ti paskutinėn kelionėn � ne pas Sutvėrėj�, kurį ne itin tro�ko i�vysti, bet į Milkantus, nes jos, pa�ios jau numirusios, su numirėlių Vilniumi jau nieks nebesiejo.

Tad ateinan�ius kelis mėnesius ji pirmiausia susikvietė kelis vis dar gyvus pirklius, ir jie, u�siki�� pasmailintas plunksnas sau u� ausų ir ant kaklo pasikabin� ne�iojamas ra�alines, vaik��iojo dabar po namus Arklių gatvėje sura�inėdami spintas ir spinteles, prabangius krėslus ir stalus, veidrod�ius ir paveikslus, sietynus ir �vakides, netgi paklodes skryniose ir jos senas sukneles, kiekvien� kri�tolo taur�, sidabro �auk�t�, padėkl� ar sriubin�; atėjo eilė net ir jos paauksuotam kavos puodeliui, ir dailiems tualeto ir ra�ymo reikmenims; paskui susikvietė teisininkus, notarus ir liudininkus, sura�ė savo paskutini�j� vali� ir sutvarkė visus lig vieno dvarų nuosavybės popierius; ir visas jos nugyventas gyvenimas dabar buvo sutrauktas į vien� did�iulį tikslų inventorių, kuriame viskas turėjo savo kain� � ir meilės įkar�tyje jos vyro ka�kada dovanotos brangenybės, ir aukso antpir��iai, ir knygos, ir �emės, ir seni mar�kiniai, ir fajanso naktipuodis; tada tik liko paskirstyti, kam ir k� ji u�ra�o. Pirmiausia ji apdovanojo tarnus ir tatai buvo paprasta � grynaisiais, su padėka, kiekvienam pagal i�tarnautus metus; pelnas u� i�parduotus namus keliavo jos maro na�lai�iams, ir ilgai galvojusi, kam juos galėtų pavesti, nesum�stė nieko geresnio kaip pasiųsti vien� tarnų su lai�ku į �ventojo Nikodemo brolij�, ir netrukus i� ten į namus Arklių gatvėje atkeliavo vienas i� brolių, nudry�usiu abitu, nukleiptais sandalais, pasirams�iuodamas lazda � senas, kaip ir Ur�ulė, rū�kanas kaip lapkri�io dangus, apkart�s ir pagie�ingas kaip pati tul�is, ir kelias akimirkas ji veltui ie�kojo tame veide, kurį matė pirm� ir paskutinį kart� gyvenime, bet kokių pana�umų su Jonu Kirdėjumi Birontu, mat �isai buvo vienintelis lik�s gyvas jo pusbrolis, apie kurį ji �inojo i� nuogirdų, Martynas Birontas, dar jaunutis i� skurdo priėm�s gana priverstinio neturto į�adus ir pranci�konų abit�, betgi tame senatvės dėmėmis nusėtame veide, vainikuojamame seniai skustos tonzūros, nebuvo nieko bendra su ka�kada jos mylėtais bruo�ais ir prad�ioje senis ėmė piktai priekai�tauti u� jo ramybės sutrikdym�, bet kiek atly�o ir jo veidu praskrido blankus pasitenkinimo spindulys i�girdus, kad pakviestas palikimo reikalu, nesgi ir atgrasiausias giminaitis tampa visai mielas, vos tik k� nors u�ra�o, o suma �ia buvo did�iulė, betgi Ur�ulė �ia pat pridėjo: �su s�lyga, kad�"�� ir toji s�lyga, o teisingiau � net trylika s�lygų � garsiai spygaudamos �ia pat priminė apie save, mat �viesiausioji ponia Birontienė buvo pasiry�usi Martynui Birontui ir pranci�konams palikti didelius pinigus su s�lyga, kad i� jų bus i�laikomi ir globojami jos trylika varg�ų na�lai�ių, kurių deramu auklėjimu ir i�mokslinimu, o pirmiausia � ir �ia jai teko sulau�yti savo andainyk�t� nuostat� apie Dievo registr� � krik�tu ir metrikais turėjo pasirūpinti brolis Martynas su dar viena s�lyga, kad jiems pri�iūrėti laikys u� atlyginim� jos ger�j� On� iki �ios dienų pabaigos. Karmelio broliams ji paliko grynais su s�lyga, kad tieji įkurs altarij�[98]in perpetuum Birontų �eimos atminimui, jungtinei �ventojo Bernardo seserijai ir �ventojo Mykolo Arkangelo ba�ny�iai � su s�lyga, kad marui pasibaigus vėl globos neturtingas bajoraites; o likusius pinigus, brangenybes, dvarus ir jų pajamas ji u�ra�ė savo sūnėnui, raitelių rotmistrui Jonui Izidoriui Norvai�ai su s�lyga, kad� ir �ia notaras net u�sikosėjo ir per savo praktik� buvo girdėj�s visokių s�lygų, ta�iau �itokios � tai dar ne, ir jis net persiklausė senosios klientės, ar tikrai tiek daug, net penkis, ir toji tik gū�telėjo savo pe�iais ir atkirto, kad �ia jau sūnėnui bus spr�sti, ar verta, juolab kad ji �adanti jį aplankyti pati, ir �ia notaras vėl kilstelėjo antakius, mat toji senikė akivaizd�iai buvo ne viso proto, susiruo�usi keliauti per vis� kunigaik�tyst� marui siau�iant � kai taip nesaugu, kai prie�o armija slenka atgal, kai visi i�badėj� ne tik plė�ia, bet ir valgo viens kit�. Betgi Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė �inojo, k� daro � ji jau visk� buvo seniai seniai apgalvojusi, todėl kai galiausiai i�vyko kelionėn, vilkėjo rud� raupsuotosios apsiaust� su gobtuvu ir atrai�a, dengian�ia veid�, o jos kariet� vadelėjan�iam tarnui i�rūpino dar vien� tokį pat, įdavusi i� brolio Martyno pranci�konų �pitolės �iaip taip i�pra�yt� garsiai klerkiantį sukam� bar�kal� ir ilg� it samtis medin� dėtuv�, į kuri� įbėr� monetas juodu galės pratiesti prie u�eigų, prekijams ar pakelės vienuolynams, �itaip pirkdami atoki� pastog� ar k�snį, ir tatai buvo protinga mintis, mat maras ne maras, o raupsų vis vien visi bijos kaip bijoj� ir jųdviejų vengs i� tolo, juolab kad Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė dabar prie juosmens, po sijonais, �alia ma�utės metalo dė�utės, buvo pasiri�usi dar kai k� � apvalų it volas tymo mai�elį, kim�te prikim�t� segių, �iedų, auskarų ir apyrankių, karulių, sag�ių ir kry�elių, vis� savo buvusios meilės lobyn�, kurį kartu su savojo laudanumo atsargų liku�iais dabar ve�ėsi į savo paskutin� kelion�.

Ir kai tu�tėjan�iomis, apleistomis it vaiduokliai gatvėmis, kur jau keleri metai nebebuvo nei prekijų, nei i�kilmingų procesijų, nei minios, nei �urmulio, o vien tik mirtis ir �iaurumas, jau i�va�iavus u� sienų ji paskutinį kart� atsisuko į slėnyje plytintį Vilnių, kuriame �itaip mylėjo, tikėjo ir kentė, ji ilgokai �velgė į t� sergantį, merdintį gedulo miest�, miest� be sielos, miest� lavon�; numirėlių miest�, kurį dabar jau buvo palik� visi, ka�kada buv� jai artimi � senasis Delamarsas ir jo antroji pati, Andrius Choleckis ir Teresėlė, ir nuo�mioji motinėlė Konstancija, ir netgi tas �ydas Aaronas Gordonas dabar turbūt nei�vengiamai merdėjo savo savanori�koj kvarantanoj, net �virbliai � ir tie buvo ding�, suvalgyti ar patys i�dvės�; �od�iu, ten nebebuvo nieko, kas j� laikytų, vien tik ligoniai, mir�tantieji, jų turto it fariziejai besigvie�iantys kunigai, i�protėj� fanatikai ir pasiutlige sergantys sulys� �unys, bet i� tikrųjų tas miestas jai mirė kartu su Birontu, dabar buvo likusios tik jo plytos, tik tu��ias buvusios pragai�tingos jų aistros kiautas, tik mir�s miesto kūnas, kurį apleido jo ankstesnė dvasia; tik sienos, tik gatvės ir juodi bok�tai, grėsmingai įsirė�� į dangų, raudon� it tas baldakimas, po kuriuo ka�kada seniai seniai, it prie� tūkstantį metų, ji �ia neteko savo nekaltybės, o vėliau �itame pat mieste prarado ir savo meil�, ir savo tikėjim� Dievu, ir �moni�kumu, buvo apspjaudyta, pa�eminta ir sutrypta, bet vis tiek, stebėtina, �inojo t� miest� mylėsianti iki pat paskutinio atodūsio.

Jų � raupsuotosios kilmingos ponios ir neva tokio pat sergan�io tarno � kelionė į Milkantus per nualint� kra�t� truko savai�ių savaites ir niekas �ia nebepriminė buvusios Lietuvos � nei saulės i�svilintas kra�tovaizdis, kur dirvonavo laukai ir stirksojo degėsiai, nei miestai, nei �monės, kurie da�nai priminė sulaukėjusius gyvulius, paklausti vien piktai urzgė ir net �ulinio vandens pasemdavo tik u� pinigus, vienuolynai neatverdavo vartų, u�eigos net ir u� auks� tiekė tik apgailėtinas i�ėdas ir niekad negalėjai būti tikras, kas ten tavo lėk�tėj � ki�kis, katė, o gal kitas krik��ionis; ir kuo toliau į �iaur�, tuo daugėjo i�mirusių vienkiemių, kaimų, dvarų, kur viduj, it susting�s akimirksnis � prie padengtų stalų, atklotose lovose, prie tvartų ir prie koply�ių � bark�ojo tik suzmek�, vilkų ir �iurkių apėsti, varnų i�lesti lavonai ilgėliausiais nagais ir plaukais, mat, stebėtina, jie augo net ir po mirties � i�tisos �eimos, i�tisos giminės, ir �iburys tamsoje seniai neberei�kė svetingumo, bet da�niausiai � pavojų, kuo Ur�ulė Birontienė galėjo pati įsitikinti jiems priva�iavus andainyk�tį kaimynams Par�evskiams priklausiusį dvar�, ir taip, i� ten sklido �viesa ir rūko i� kamino dūmai, ir, jiems priva�iavus, ji karietoj nusivilko raupsuotosios apsiaust� ir nuskubėjo pati pasibelsti į medinio dvarelio duris, ir, josios nuostabai, ten gyveno gyvut gyvutėlė �eima � vyras, �mona, dvi dukros, trys sūnūs ir senas senelis, ir �eimos galva prisistatė es�s Dominykas Par�evskis, ir Ur�ulė buvo sena, bet tikrai ne akla: ten buvo tikrai ne jis; ir tik laimė, kad i� nuostabos nieko neleptelėjo ir nei�sidavė ka�kada pa�inojusi tikr�jį Dominyk� Par�evskį ir vis� jo gimin�, ir taip, ji su tarnu liko ten nakvoti t� baimės pritvinkusi� naktį, nes nebuvo kur dėtis, aplink mi�kuose kaukiant vilkams, bet snaudė tik pusiau sumerkdama bluost� ir virpėdama i� baimės būti nu�udyta, o u� sienos, kituose kambariuose, lygiai taip pat vis� naktį pradrebėjo ir toji apsi�aukėlių plikbajorių �eima, įsikėlusi į visi�kai tu��i� i�mirusį dvar�; pasisavinusi ne tik Par�evskių namus, bet ir jų pavard� bei gyvenim�.

Betgi daugiausia dabar visur buvo tu��ia � Radvili�kis buvo visi�kai tu��ias, i�mir�s; visuose Varniuose, kur jie taip pat nakvojo, tebuvo lik� vos trisde�imt �monių, įskaitant vyskupijai priklausiusius, ir dar stebuklas, kaip juodu, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė ir josios senasis tarnas, per t� kelion� nenumirė badu, betgi ka�kaip vis prasimanydavo � turėjo kruopų, sūdytos mėsos dar i� Vilniaus, blogiausiu atveju i�sivirdavo koki� i�sikast� u�silikusi� dar�ov� ar �olelių sriubos, betgi savo mirusio kūno maitinimu ji rūpinosi ma�iausiai ir kelionė per tuos mirties laukus, miestelius ir mi�kus t�sėsi toliau, ir tik retkar�iais i�sekusi, pavargusi Ur�ulė blausiai blausiai prisimindavo keliavusi tuo pat keliu seniai seniai, regis, prie� keturiasde�imt trejus metus, ir anuomet jos karieta kretėjo nuo juoko, lingavo nuo meilingų i�dykavimų, ir viskas �ydėjo, ve�ėjo, sirpo ir tvinksėjo gyvybe, lygiai kaip kad anuomet plakė jos įsimylėjusi �irdis, betgi tai dabar buvo taip toli, taip giliai praeity, tarsi miros dvelksmas apleistoje ba�ny�ioje, kuris plevena vien atminty net ir tada, kai i� tiesų yra seniai seniai i�sivadėj�s, ir dabar jai kur kas labiau rūpėjo, k� ji ras pasiekusi Milkantus � ir ar apskritai ten k� nors dar ras.

Milkantų dvar� dabar, kad ir viena ranka, bet tvirtai suėm�s laikė Jonas Kareivis, ir jei ne �is rauk�lėtas nuo�mus senis, dar neai�ku, ar apskritai ten kas būtų i�lik�s, mat nuo praėjusio pavasario Milkantus tiesiog akėjo bėda po bėdos, ir pirmasis mirė varg�iukas kūdikėlis Stanislovas Riauba, mirė i� ilgesio ir alkio, nors, Vie�pats matė, kas k� galėjo, tas darė, idant nors vaikai nebadautų, ir Ona Kotryna Norvai�ienė da�nusyk dar ir darė daugiau nei tikroji vaikelio motina, ta savimyla Paliutė, mat Milkantų ponia badavo u� visus labiausiai, valgė it pauk�telis ir nuvogusi nuo sav�s pirm� k�snį atiduodavo Teofilei, antr�jį � Paliutei, idant �ioji turėtų pieno ma�ajam Stanislovui, o tik tre�i� pasilikdavo sau, o da�nusyk savo davinį dar ir atiduodavo Kasiulei, nes �iajai reikėjo jėgų namų darbams, betgi praėjusį rudenį toji netik�a Paliutė ėmė ir dingo, ka�in kur pabėgo, palikusi savo pa�ios nuosav� kūdikį ir dargi � nedėkingoji i�pera � apvogusi poni� Norvai�ien�, i�sine�dama jos visas brangenybes, ir, nebesant kas kūdikį maitina, jie niekaip negalėjo rasti aplinkui �indyvės, o tasai varg�elis, savo paties nelaimei, nė burnon neėmė karvės pieno, ir o�kos � tik labai retkar�iais, ir nuo galvijų pieno jam būdavo tik blogiau, vis� i�mesdavo raudonom dėmėm, jis raitėsi, verkė ir klykė tol, kol, matyt, to graudaus motinos paliktojo klyksmo neapsikent�s, Vie�pats Dievas jį nutarė priglobti pats, o kad kūdikėlio sielai nebūtų ten vieni�a ir nejauku, po kelių mėnesių pasikvietė ir Kasiul�, ir toji turbūt dabar ir toliau rūpinosi varg�u pamestinuku ma�utėliu dangi�kajame na�laityne, o Jonas Kareivis �egnodamasis vis susim�stydavo, kad gal taip ir geriau � sena jau buvo, kaip ne kaip, o ir viena liudininke � ma�iau.

Daugelis jų apylinkių valstie�ių per tuos metus nuo bado ir maro pabėgo � kas kur; vedami kvailo tikėjimo, kad lengviau pramis mi�ke ar didesniam mieste, nors netgi ir puspro�iui buvo ai�ku, kad miestai kaip tik ir priklausė nuo dvarų ir ūkių derliaus, betgi toks buvo tų kvai�elių protelis � didi nelaimė jiems tebuvo prie�astis mesti visk�, aimanuoti ir nebedirbti, nors sveikas protas būtų liep�s juk darbuotis dukart uoliau ir dukart smarkiau kabintis į įprast� gyvastį. Tad, pusei jų i�silaks�ius, dabar ir daug kas i� namų tarnų, paprastai prie �emės neleid�iamų, o ir pats jaunasis Benkartėlis, i�styp�s ir jau beveik visada vadinamas Jonu Ankantu, įsikink� arė, sodino ir sėjo kas k� galėjo: kas javų plotelį, kas rop� ar mork�, ir netgi pati ponia Norvai�ienė imdavosi namų darbų, ir net Teofilė buvo sodinama verpti, pe�ti plunksnų, gliaudyti �irnių ar rie�utų, motinos vis dr�sinama, linksminama; ir i�retėjusiems nami�kiams �velgiant į t� ma�ut� povyz�, susikaupusiu veideliu, įdubusiais skruostais ir i�sprogusiomis nuo alkio akutėmis, laibais sulysusiais pir��iukais k� nors vis pa�an�i�, norėjosi stengtis labiau, ir todėl, kai ma�oji ka�kada pasigedo tėvo dovanoto savo mylimiausio �aislo, margo ir raibo bandaloro ant tikro �ilko virvelės, visas dvaras i�nar�ė pakampes, bet taip ir nerado, ir Jonas Ankantas veltui bandė i�dro�ti pana�ų � tas nesivijo atgal, nors tu k�, gal kad virvelė buvo ne gryno �ilko, betgi visi dvaro nami�kiai ūmai suprato, kaip visgi myli t� ma�� nelaiming� panyt�, kuriai likimas lėmė atsidurti negandų vidury, ir nuo to supratimo badaujan�iuose Milkantuose ka�in kaip padaugėjo �viesos ir meilės.

Bet jie vis dar badavo, ypa� �iemos pabaigoj ir pavasarį, kai būdavo per �alta eiti į mi�kus med�ioti ar kai niekas dar nebūdavo sudyg� dar�e, ir visa laimė, kad ponia Ona Kotryna Norvai�ienė buvo stebėtinai blaivaus proto moteri�kė � �inoma, kai tik to proto netemdė aistra, betgi kūno aistroms nelabai likdavo vietos, kai skrandis �itaip gurgia i� bado; o jis gurgė; gurgė dar ir kaip, ir kai Jonas Kareivis ir Benkartėlis vis da�niau praėjusi� �iem� grį�davo i� mi�ko su�al�, tu��iom, galiausiai Jonas Kareivis prisiminė, kaip kariuomenėj sunkme�iu jie �audydavo ir virdavo varnas, betgi ponia �ito nevalgys, ta�iau �ia ponia į jį ka�kaip keistai pa�iūrėjo ir tarė, kad, tinkamai patiekus, niekam nebūtina �inoti, kad tai varnos, ir ne pirm�, bet gal kokį tre�i� kart� ji irgi įsidr�sino ir i�ėjo kartu su juo � tiesiai per pusnis, į sod�, kur senų alksnių ir Jono Motiejaus Norvai�os sodintų arklio ka�tonų nuogose lajose, ant juodų �akų, pa�iose vir�ūnėse, karkdamos spietėsi varnos, ir tas k�snio prasimanymas buvo jų smagus �aidimas, mat nusitaikyti reikėdavo gerai ir �audyti greitai � pirmieji �ūviai jas visas i�baidydavo, ir pakilusias kliudyti būdavo jau sunkiau, ir jiems pasisekdavo, jei ant pusnies, pa�ymėtos įsmigusiomis baltai �alių kliurkų duobutėmis, nukrisdavo kokie keturi juodi pauk��iai, o jei pusė tuzino � tai būdavo ir visai �ventė, o kart� jie i�guldė net de�imt, ir t�kart, jis nepamir�, �viesiausioji ponia Norvai�ienė su savo visais voverių kailiukais ir jis, vienarankis klipata senis su savo senu megztiniu ir velionio pono durtiniu, rinkdami juodus pauk��ius nuo sukruvinto baltut baltutėlio sniego garsiai ir d�iaugsmingai juokėsi, kvatojosi tarsi jauni, įraudusiais �andais po apniukusiu �iemos dangum, ir jautė jos kūno kvap� ir �ilum� �altyje, vos per sprindį, jos �vilgsnis buvo �iltas, �ai�aruojantis, ir jam pasirodė � bet tik pasirodė � jog tas jų pralietas varnų kraujas ant balto sniego t�dien suri�o juos labiau nei ka�kada � dabar jau regėjos, kad seniai seniai � kartu pralietasis �e�eto �vedų, ir jis galėjo galv� guldyti, kad t� akimirk� � bet tik trump� akimirksnį � jųdviejų akims susitikus, speige it raudonas ro�ės �iedas tarp jųdviejų i�siskleidė pati tikriausia meilė; ta�iau ka�kas trak�telėjo: pribėgusi Teofilė u�mynė ant sausos �akos ir lygiai taip pat per akimirksnį visa tai dingo.

Ir todėl kai jis sėsdavo prie stalo, kur ponia, Teofilė ir Benkartėlis, toji keista likimo įnoriu Milkantuose sugiminiuota nauja �eima, i� sidabro lėk��ių valgė apkeptas ir i�tro�kintas varnas, Jonas Kareivis �velgdamas į On� Kotryn� kitame stalo gale, sidabro �akute dorojan�i� dar neseniai karksėjusį kepsnį su tokia nepajudinama veido i�rai�ka ir nepriekai�tingom manierom, tarsi valgytų įmantriausi� karali�ko stalo pa�tet�, jis jausdavosi taip, tarsi ji sėdėtų nuo jo ne per stalo ilgį, o u� penkiolikos mylių; ir jis suprasdavo, jog juos skiria viskas � am�ius, įpro�iai, bet labiausiai � luomas; ir nei karas, nei badas negalėjo �ito pakeisti; Ona Kotryna Norvai�ienė galėjo mūvėti suadytas kojines, vilkėti sulopytus drabu�ius, nebeturėti nė vieno papuo�alo, bet net ir misdama varnomis ji vis tiek buvo mėlyno kraujo, vis tiek � jo ponia, ir �ito niekas negalėjo sutrikdyti, net ir tai, kad, atėjus pavasariui ir varnoms i�sislaps�ius perėti naujų ma�ų �lyk��ių varniukų, ji ėmė valgyti sraiges � sakėsi radusi �ito patiekalo apra�� senojoje Norvai�ų giminės silvoje, bet netgi ir Jonui Kareiviui, netgi ir nepaisant visos jo bevilti�kos pasiaukojan�ios meilės, �ito buvo per daug, ir net labiausiai jos masinamas paragauti, net ir kamuojamas alkio, net bado mir�iai �iūrint į akis, �itokios �lyk�tynės jis, kaip doras krik��ionis, negalėjo imti į burn�. O ji sau, perskai�iusi senojo pono, vyro senelio, Jono Motiejaus Norvai�os prie Miscellanea, Įdomybių, silvoje palikt� įra��, neva taip maitin�si prancūzai, kartu su Teofile ir Benkartėliu pririnkdavo kibirų kibirus tų �liu�ų, i�lindusių pasi�ildyti į pavasario saul�, vėliau dvi paras juos u�ri�� drobele laikydavo, kol gyviai i�leisdavo vis� ne�varum�, o tada, sutais� ma�ulytį tarsi nagas krislelį baisiausiai taupomo sviesto, prikapoj� daug petra�olių ir įbėr� �iupsnelį miltų, �utindavo t� bjauryb�, i� kurios i�eidavo visai nema�as, �iaip ar taip mėsi�kas patiekalas, ir netgi Teofilė būdavo sumaniai įkalbama tai valgyti, pasakius, jog �itaip maitinasi pa�ios Prancūzijos karalaitės, o Benkartėliui, kuris augo, stypo ir jau pradėjo �eldinti pirmuosius gyvplaukius vir� lūpos, apskritai buvo nesvarbu, jis galėjo valgyti bet k�, juolab pasodintas prie poni�ko stalo.

Tad Jonas Kareivis Onai Kotrynai galėjo atleisti ne tik �mog�udystes, ne tik svetimavim�, ne tik tai, kad ji anuomet slap�ia su jo pagalba atsikratė �vedo benkarto, bet galėjo atleisti net ir pasibaisėtin� įprotį valgyti sraiges; senis dabar buvo nuo jos neatsiejamas tarsi �e�ėlis, i�tikimas tarsi �uo, bet tuo pat metu ji jam savaip ir priklausė, mat jis tiek daug apie j� �inojo; jis �inojo apie jos aistras ir nuodėmes, jis apie j� �inojo jau beveik visk�, net ir tai, kad ji jau�iasi nejaukiai, bet tuo pat metu ir saugiau jo draugijoje. Jis �inojo, jog ji mėgsta miegoti gulėdama ant pilvo, skruostu�į pagalv� � nusi�iūrėjo tai pro durų ply�elį, ir �inojo, kad ji slap�ia kartais savo alkovoje parūko senojo Norvai�os pypk� su dramblio kaulo kandikliu, mat �itaip dūmu gydėsi � jai �iem� pradėjo baisingai skaudėti dantis, net vienas �andas buvo i�tin�s, ir �inojo, kad �itai ji laiko bausme u� tai, kad anuomet slap�ia nemėgo tos pabėgusios netik�os Paliutės, o juk �inoma, kad �ventoji Apolonija yra skaudan�ių dantų u�tarytoja, tad �i� negali� Ona Kotryna laikė jai Dievo atsiųsta bausme, ir kart� girdėjo j� garsiai dėl �ito atgailaujant. Jis �inojo, kada ji keliasi, gulasi ir meld�iasi, ir galėjo nuspėti, katr� i� savo vis labiau nusidėvin�ių suknelių kurį ryt� u�sivilks, ir buvo aptik�s, jog kartais j� vis dar kankina nuodėmingos mintys ir geiduliai, mat visi�kai atsitiktinai tyliai �lub�iodamas pro antrojo auk�to alkovas j� nety�ia pastebėjo pro durų ply�į: stovėjo nugara parimusi į sien� ir �velgė į sen� paveiksl�, kitados kabėjusį ponų Norvai�ų alkovoje, kur pusnuogis kar�ygys su �arvais u� spenelio laikė suėm�s nuog� prisirpusi� gra�uol�, ir ji susim�s�iusi, turbūt pati to nė nejausdama, ka�kaip gosliai pati sau glostė apnuogint� kakl� ir i�kirpt�, ir jis �inojo, kad ant jos kairiosios krūties yra nedidelis apgamas, bet apie �itai galvojant Jono Kareivio veidas parausdavo ir jo sudir�usi siela pradėdavo sopėti it atvira �aizda.

T� apgam� jis aptiko praėjusi� �iem�, prie� pat pavasarį, per pa�ius speigus, pa�ioje vasario gūdumoje, per gavėni�, kai ji apsirgo � apsirgo netikėtai, ir kas prasidėjo it paprastas per�alimas, dėl nuolatinio badavimo, i�sekimo, o gal ir gūd�ios, jau treti metai besit�sian�ios bevilti�kos vienatvės i�virto į mirtinai pavojing� lig�; ji seko, ji lyso, ji tiesiog nyko akyse, juodi ratilai po jos vokais kasdien vis gilėjo, ji trankiai kosėjo i� pa�ių savo kūno gelmių ir vis labiau ir labiau kar��iavo, ir naminiai vaistai � plikytos �olelės, vaista�olių garinimai ir netgi juodųjų ropių antpilai � nebepadėjo, o mediko ar barzdasku�io daugelio mylių spinduliu buvo neįmanoma rasti, dargi �monės kalbėjo siau�iant mar� aplinkui, bet iki jų, a�iū Dievui, u�kratas neatėjo, ir jai vis blogėjo, nebegalėjo pakilti i� lovos, tėvelis Ignacas Petravi�ius buvo net atvyk�s suteikti paskutiniojo patepimo, ir ji, nors silpna, bet su juo susigin�ijo, Jonas Kareivis girdėjo tai pro praviras duris, �tegul ponia pagalvoja, visa parapija melstųsi, kad Vie�pats atleistų ponios nuodėmes", o ji kartojo �negaliu u�ra�yti, kas ne man priklauso", ir jis, Jonas Kareivis, dar pamanė � ko tas klebonas prie jos prikibo, Vie�patie �ventas, pagailėtų sergan�ios, juk taip ir gal� gaus, ir jis pats aistringai meldėsi u� On� Kotryn�, nesgi negalėjo nė pagalvoti, kaip jis gyventų, jei ji i�keliautų.

O t� naktį jis, niekam ne�inant, budėjo prie jos alkovos durų ir tada, pary�iais, ir nugirdo t� neger� karkim� � tai jos kvapas silpnai ir pratisai skverbėsi jai pro lūpas, ir jis buvo daug mat�s per savo netrump� gyvenim�, todėl �inojo, kad tas garsas nieko gera nerei�kia, jis rei�kia tik viena � kad i� kūno po truputį i�eina gyvybė, tad jis, nepaisydamas deramos tvarkos, papro�ių, mandagumo, pravėr�s duris, �engė per jos miegamojo slenkstį, ir taip, ten gulėjo ji, i�bly�kusi, prakaitu permirkusiame ligos guolyje, prilipusiais prie smilkinių plaukais, nusilpusi ir purtoma negero �al�io, jau nebejau�ianti jo prisilietimų, jau viena koja anapus, ir t�nakt, �inodamas, kad giltinė da�niausiai ateina apyau�ryje, jis nieko geriau nesugalvojo, kaip tik su�ildyti On� Kotryn� pats savimi, ir, spjov�s į luomus, padorum� ir Dievo įsakym� negeisti �monos artimo savo, jis nusispyrė batus ir taip, su visais rūbais, atsigulė į jos lov�, pasuko j� �onu, prigludo i� nugaros ir savo vienintele ranka apkabino t� mir�tantį, vėstantį kūn�, daugiausia melsdamasis ir pra�ydamas Vie�paties jos i� jo neatimti, pra�ydamas ver�iau jį, niekam tikusį senį, mainais pasi�aukti, bet k� ten kalbėti, jis ne vien meldėsi ir dabar patsai sau bijojo prisipa�inti, bet būtent t�nakt suprato, kas yra pati tikriausia meilė, ir patyrė patį did�iausi�, galbūt paskutinį savo gyvenime malonum� � �tai �itaip, papras�iausiai priglud�s, skiriamas nuo Onos Kotrynos tik rūbų ir antklodės, betgi tai buvo tik vieni niekai, nes t�nakt tas kelias valandas jo nuo jo mylimosios nebeskyrė nei jos kilmė, nei jo senas am�ius, nei mir� �vedai meilu�iai, nei teisėti ka�kur prading� sutuoktiniai, nei neteisingas pasaulis, ir jis buvo tikras, jog ry�to jam pakaks ir jų nei�skirs net pati mirtis, ir kai jau praau�us jis pagaliau pajuto j� galų gale su�ilus nuo jo artumo, tarsi jis būtų jai atidav�s dalį savo gyvasties, kai i�girdo j� vėl ramiai, it vaikas kvėpuojant, kai i�vydo, kaip vėl tolygiai kilnojasi jos krūtis su apgamu, juoduojan�iu pro naktinių i�kirpt�, jis nesusilaikė ir leido sau vieninteliu delnu tykiai tykiai t� krūtį suimti ir kelias ilgas it pati am�inybė akimirkas palaikyti j� saujoje it neprijaukinam� spurdantį laukinį pauk�telį, kuris įnoringai ir atsitiktinai nutūp�s ant rankos tuoj vėl i�sprūs į nepasiekiamai auk�t� padang�, ta�iau kol tas pauk�telis delne, tol tavo valioje, ir vien �inojimas, kad sugniau��s pir�tus gali nusukti jam sprand�, yra stebuklingai saldus.

Betgi Jonas Kareivis buvo tikras, jog t�nakt tikrai i�gelbėjo jos gyvyb�, nes, vos atsitokėjusi, i�gėrusi �iek tiek skaidraus, jėgas gr��inan�io sultinio, apie vidurdienį ji, visų nuostabai, ėmė klausinėti, kur dingo tas ma�as mielas berniukas, ir niekas nesuprato, kas per berniukas, o Ona Kotryna Norvai�ienė ramiausiai atsakė, jog dvaro rūmuose juk k� tik būta ma�o berniuko, gal kokių de�imties, su baltu dideliu olandi�kos drobės kalnieriumi, ji ma�iusi jį pati, savo akimis, ji stovėjusi �tai �ia, ant slenks�io, o jis tupėjo �tai ten, toliau, tiesiai vidury koridoriaus, ir i� visų jėgų, net prispausdamas prie grindų, glostė didelį rain�, kantriai murkiantį katin�, o paskui atsistoj�s ir, įsmeig�s dideles rudas akis tiesiai į j�, labai mįslingai pratar�s: �Pra�om jam pasakyti, kad �ia � lygiai tas pat kaip ir ten", ir �itai jai pasakojant ir Marė, ir Benkartėlis net persi�egnojo, �nab�dėdamiesi, k� visa tai galėtų reik�ti, o Jonas Kareivis �inojo: suprato i� tiesų j� stovėjus ant mirties slenks�io ir jį nupurtė pats tikriausias �iurpas; bet dar labiau nei �inia apie paslapting� katin� rūme jam nerim� kėlė tai, kad visi pasigedo baltojo Zefireko: ir sveikstanti ponia, ir Teofilė dar ilgai, savai�ių savaitėm, ie�kojo jo tu��iuose negyvenamuose kambariuose, pirmo auk�to menėse ir pusnyse aplink dvar�, betgi Jonas Kareivis �inojo, kad veltui � t�kart grį��s i� med�ioklės tu��iom rankom ar, veikiau � tu��ia ranka, jis nė nedvejojo, kad ponios gyvybė vertesnė u� to nenaudingo �unėko, laikyto vien tik dėl gro�io ir pramogos, o betgi gro�io dabar i� jo nedaug buvo lik�, vien kaulai ir oda, t� jis galėjo paliudyti vargais negalais viena ranka nudyr�s jam kailį, bet viralas �ioks toks i� jo, �iaip ar taip, i�ėjo, ir jis pastatė poni� ant kojų, betgi geriau jai pa�iai buv� to nė ne�inoti, nes varnos varnom, sraigės � sraigėm, betgi sriub� i� andainyk��io numylėtinio ponia vargu ar būtų suvir�kinusi, ir Jonui Kareiviui apmirdavo i� baimės �irdis, vien pagalvojus, kad ji neatleistų �itam visam reikalui i�ai�kėjus.

Betgi �iaip jau senasis luo�ys buvo tiek nugyven�s, kad ma�ai ko dabar bijojo; tad nebaisu jam buvo nė t�kart, �į ankstyv� pavasarį, kai Kniuk�tos pakurstyti valstie�iai susirinko būriu prie rūmo, reikalaudami javų atsargų, nors jau seniausiai, dar u�pernai, ponios buvo atleisti nuo bet kokio la�o, su vienu priesaku � suktis patiems kaip nors, kad tik i�gyventų, ir pernai po nykios nederliaus pjūties jiems buvo padalinta kiek galima sėjai, betgi daugelis jų t� �yk��i� sėkl� tiesiog suvalgė per �iem�, ir nors jiems be �od�ių buvo leista ir kilpas dvaro mi�kuose statyti, ir pro pir�tus �iūrėta, jei kokį �vėrį nudobdavo, betgi jie nemokėjo taupyti ar apie rytdien� galvoti, gyveno i� saujos į burn�, buvo prat�, kad viskas jiems bus įsakyta, nurodyta, paskirstyta ir i�dalinta; o kai reikėjo verstis patiems � staiga vėl prireikė dvaro, ir dabar nir�iausi apylinkių vyrai, ypa� tie, nuolatos �indomi Kniuk�tos bravoro spenio, triuk�mavo ant slenks�io, laidė piktus lie�uvius apie taukais aptekusi� poni�, o ponia buvo taip persigandusi to �urmulio, tų at�iaurių, piktų veidų perkreiptom burnom, tų sugniau�tų grūmojan�ių kum��ių ir ne�vankių juokų, kad u�sirakino savo alkovoj su Teofile ir nieko nedarė, tik meldėsi, ir tada Jonas Kareivis i�ėjo, stojo ant slenks�io, it būtų pats Norvai�a, atkragino savo de�in� su pritaisytu kabliu prie strielbos[99] ir, �ov�s į or�, �iems nu��iuvus paklausė, kas jų vadeiva, nes kalbėsi�sis tik su juo, ir jie i�baksnojo, i�kum�ėjo į priekį vien� i� vyrų, kuris staiga, i�plė�tas i� bendrų gretų, neteko viso mandrumo, ir tada Jonas Kareivis nieko nesakė, tik nusitaikė ir �ovė tam tiesiai į �launį, �o dabar, valkatos, mar� atgal prie darbų", ir tas sustūgo, o valstie�iai dingo akimirksniu, it vėjui nupūtus, o Jonas Kareivis paminė, kad kariuomenės priemonės tvarkai įvesti veiksmingai galioja visur, ir jis buvo i�didus, ir jautėsi nepamainomas, ir �inojo, kad be jo visi �ia pra�ūtų.

Keistas dalykas, kuo blogiau, kuo daugiau �ia negandų, tuo esu labiau reikalingas, privalau j� apsaugoti, kaipgi ji be man�s � kartais pats sau sakydavo ir �ventai tuo tikėjo, ir labiausiai geidė, kad tik būtų vis nuo ko j� ginti, tik tro�ko, kad niekas nesikeistų, kad tik viskas būtų taip pat; taip to norėjo, kad dabar netgi griek�[100] ant s��inės ne�iojosi, nuo u�pernai, nuo tų nelemtų �vedų, ir �tai jis ne�iurpdavo nei nuo minties, kaip juos vilko su Benkartėliu, nei kaip ketvir�iavo kūnus nakty pratisai krykiant pae�erės pauk��iams, bet vis ka�kodėl jam tapdavo stebėtinai nejauku vos prisiminus, kaip i�kraustė � nesgi seni įpro�iai mir�ta sunkiausiai � jų visų mėlynas uniformas, autus ir u�an�ius, ir to jų vado ki�enėje, kairiojoj, rodos, aptiko pluo�telį stand�ių, atplė�tų, bet beveik neskaitytų lai�kų su Norvai�ų herbu, ir net mėnesienoj jis atpa�ino Jono Izidoriaus guls�i� ir stambi� ra�ysen�, ir datuoti jie buvo i� Bir�ų, i� Vilniaus ir vėlgi i� Bir�ų, ir kiek jis tebepaminė ra�t� ir galėjo į�velgt mėnulio �viesoj, nieko pana�aus dar skait�s nebuvo, tai buvo nuolankiausio nusi�eminimo �od�iai, i�tro�k� atleidimo ir meilės, kokių joks krik��ionis nė nera�o lai�kuos; o gal jis galėjo ir klysti toj mėnesienoj, skubiai permesdamas akimis juos vien� po kito, kol Benkartėlis tempė i� rūm o paskutinį �ved�; betgi ne, rotmistras Norvai�a, kuris jam vis� gyvenim� buvo it tikras sūnus, tose eilutėse ink�tė kaip koks silpnas �unytis, maldavo ponios malonės ir sakėsi grį�i�s t� pat akimirk�, vos sulauksi�s lai�ko i� jos, ir Jonas Kareivis net supyko dėl tokio tikram vyrui garbės nedaran�io skystumo, pamanė, kad geriau, jog nieks ne�inotų apie tas rotmistro silpnumo akimirkas, ponas sugrį� ir taip į tėvonij�, nė ne�aukiamas atgal prie i�didėlės �monos sijono; ir Jonas Kareivis t�nakt tykiai, Benkartėliui nematant, susirinko visus pinigus ir papuo�alus, �vedų prisiplė�tus jų pergalingame kovų kelyje, susirinko ir paslėpė sau juodai valandai, o tuos gėdingus lai�kus padėjo atgal, kur rad�s, į velionio �vedo, tebūnie jam gailestingas Vie�pats ir a�triadantės Saloto lydekos, ki�en�. O paskui ka�kas atsitiko, jis pamena, t� pat ryt�, ir jis patyrė pra�ūting� jausm� tai silpnai moteriai, kuri, pasirodo, buvo tokia pana�i į jį, ir j� reikėjo ginti, ir viskas pasisuko tik į gera � jaunasis ponas kariavo ten, kur jį bla�kė įsakymai, o ji buvo �ia, jo tarsi neregimas �ydas apsiaustoj globoj, ir jiedviem �ia labai neblogai sekėsi, ir kartais jis tyliai netgi pasvajodavo, kad galbūt Ponas Jėzus bus jam maloningas ir jis sulauks savo dienų galo va �itaip, �alia jos; o galgi galgi, diena po dienos ji pagaliau praregės, kaip jis j� myli, ir galbūt leisis jo mylima, kur ten mylima � dievinama; ir vien apie tai pagalvojus jo seniai mirusias slėpsnas u�plūsdavo silpnutėlė seniai pamir�tų malonumų banga; betgi �iaip jis nebuvo link�s svajoti, jis buvo link�s d�iaugtis tuo, k� turi, diena po dienos; svarbu tik, kad niekas jiems netrukdytų; kad tik viskas būtų taip, kaip yra.

O tada, per patį vidurvasarį, vien� gra�ų pavakarį, vos pradėjus leistis saulei ir tiestis nuo kar��io nuleipusiems pakelių �olynams, jau beu��elian�iame keliuke link dvaro grėsmingai lėtai sudunksėjo pavargusių arklių kanopos ir prie Milkantų prieangio sustojo karieta � kitados, matyti, buvusi brangi, bet dabar jau pasenusi, i�klerusiais ratais, skausmingai girg�dan�iais odų dir�ais ir veik balta kaip �tukaterija ar koks bly�kus vaiduoklis nuo j� dengian�ių kelio dulkių. Ir ji taip stovėjo, pailsusiems arkliams silpnai prunk��iant ir kinkuojant galvas, su tokiu pat pilku kaip karieta, dulkinu ve�iku ant pasostės, nejudan�iu, it būtų balk�va nulipdyta skulptūra, tol, kol i� pakampių pradėjo lįsti dvaro tarnų liku�iai, kol i�slinko nusteb�s Benkartėlis ir kol ant slenks�io, galiausiai, i�ėjo pati dvaro ponia Ona Kotryna i� Kotovi�ių Norvai�ienė ir Jonas Kareivis, kaip �e�ėlis, tarpdury u� jos; ir tada, tik tada ve�ikas senais, it suakmenėjusiais s�nariais sunkiai nusirop�tė nuo pasostės ir i�sitemp�s it styga, tarsi pa�iam jo didenybei, atvėrė karietos duris ir nulankst� pakoj�, nusilenk�s pratiesė dilbį pasiremti ir tuomet i� karietos pirma i�lindo smulkutė kibi it pauk��io rankelė, o tada pilkų dulkių debesyje stebėtinai vikriai, it kip�elis i� tabakinės, tiesiog i�spriegė ma�utė tiesi figūrėlė ir stovėjo ramiai tol, kol senis ve�ikas, net susiriet�s, kantriai ir pagarbiai paėm�s u� palankų, nupurtė jos drabu�į ir �yd�, ir tada toji figūrėlė, beveik vėl atgavusi savo juod� rūbų spalv�, oriai nu�lamėjo link durų, nė nestabtelėjusi it replytėmis savo delnais suėmė On� Kotryn� Norvai�ien� u� rankų, nepakeldama savo dulkėto �ydo prigludo prie jos abiejų sulysusių skruostų ir �iek tiek u�rūdijusiu nuo ilgo tylėjimo kelionėje balsu pratarė: kaip matau, mano lai�ko negavot, bet tikiuos, kad priglausit savo sen� tet�, o kurgi Jonas Izidorius, kodėl jo nėra?; ir nė nelaukdama kvietimo, kaip į savo namus, �engė per slenkstį, pirmyn, pro Jon� Kareivį, tiesiai į men� su �idiniu po A�akos �enklu, ir tiktai ten, pagaliau, i�kilmingai abiem rankom it calūn� per pompa funebris pakėlė savo juod� �yd�, po kuriuo nami�kiai i�vydo smulkut�, liesut�, bene perpus susitraukusi�, bet stebėtinai judri� senut�, ir kaip sud�iūv�s obuolys, nors ir rauk�lėtas, vis dar primena �vie�i� prisirpusį, taip ir pana�umas tarp jos ir ant sienos kaban�io konterfekto neleido abejoti � prie� juos stovėjo velionio pono Kazimiero sesuo Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, gyva ir sveika, po keturiasde�imties metų vėl sugrį�usi į Milkantus; ir tatai buvo taip netikėta, kad jie stovėjo nepratardami nė �od�io; ji net pati krūptelėjo, nesmagiai pasimuistė, apsidairė, �Vie�patie �ventas, betgi jūs �ia ir apsileid�, pasirūpinkit, kad man būtų paruo�tas man o senasis kambarys; mielas Jonai, nagi nestovėkit kaip i�tiktas stabo", ir ji lyg norėjo pratiesti jam abi savo sausas rankeles, bet nespėjo, nes Jonas Kareivis jau buvo ding�s it skersvėjo nupūstas i� menės tarpdurio, ir ji, tai pastebėjusi, tik gū�telėjo pe�iais, bet tuoj pat aplink j� stebėtinai viskas pradėjo suktis ir �urmuliuoti, tarsi Milkantai būtų koks sustoj�s seno laikrod�io mechanizmas, kurį ji, it prisukta trūkstama spyruoklė, vienu mostu vėl u�vedė.

�itas krėslas turi stovėti �ia, dar ten buvo toks mano siuvinėjimo stalelis ir mink�tas pakojis prie jo, tai t� pakojį galit man �ia padėti, galėsiu kojas pailsinti po kelionės, karietoj yra �iek tiek maisto, pra�om atne�t visk� �ia, ir, svarbiausia, yra grūdų, truputį radom vienam apleistam ūkyje, padėkit juos saugiai � ji davinėjo nurodymus, siuntinėjo į kambarius, į kuriuos metų metus nieks nekėlė kojos, vardijo seniai pamir�tus daiktus ir baldus, kurie, stebėtina, ten ir buvo, po gūniom, antrajam auk�te, nejudinti de�imtis metų; pra�om man vyno; nėra vyno? �vedai? seniai jų būta? kiek? labai nukentėjom? visk� �vedai i�gėrė? nejuokinkit, rūsy dar mūsų am�inatilsį tėvas buvo u�mūrij�s truputį geriausios malvazijos, reikia paimti dalb� ir ten kairėj truputį pragriauti, kur plytos �viesesnės, �ito tai jie negalėjo rasti, atne�kit, bus proga i�gerti; ir kol sėdėjo jos nurodytoj vietoj pastatytam krėsle, ji tyliai dairėsi, ir buvo gerai i�auklėta pagal sen� mad�, kuri rei�kė, kad niekad nereikia veidu i�duoti, k� m�stai galvoje, betgi matant Milkantus jos gerklėj kaupėsi graudulio gumburys, ji vos tramdė a�aras, taip �ia viskas�buvo nyku, nejauku ir apleista, o juk paminė visk� dar nauja, kai jų varg�ai tėvai, am�in� jiems atilsį, davė u�dirbti pirkliams ir i�dabino namus, tikėdamiesi, kad ji �ia priims pir�lius, ir taip, �ia būdavo pilna �monių, knib�dėjo tarnų ir jie �inojo, k� daro, �ia būdavo �okama, �ia kasdien jie susėsdavo pietauti visa �eima ir �v�sti did�iųjų krik��ioni�kų �ven�ių, �ia visada vakare kvepėdavo kepsniu, visada linko gėlės ir �olynai i� mėlynai margintų vazų, o dien� saulės spinduliai �aisdavo ant slenks�ių ir raibo nuo veidrod�ių ir �vakid�ių karulių, ir tie patys veidai �velgė i� portretų nuo sienų, tik anuomet jų būta ma�iau, o dabar �ia viskas buvo sena ir nuvarg� kaip ir ji pati, dabar �ia tebuvo tik buvusios jos tėvų kuklios prabangos liku�iai, nes dabartinė karta �ia neįne�ė nieko naujo, ko norėt, kai tokie laikai; Vie�patie, ta Ona Kotryna tokia i�sekusi, tokia suvargusi ir jai lyg �one trūksta dviejų dantų, Dieve �ventas, atrodo prastai, gali būti sunku įvykdyti tai, k� sumaniusi ir ko �ia atvyko, ir vienintelis jaunas dalykas �ia buvo toji ma�utė, jos nelaimingojo Kazimiero anūkėlė, kurios jis taip ir nematė, Teofilė, paskutinioji i� Milkantų Norvai�ų, varg�ė mergaitė, su kuria, nesant vyri�ko įpėdinio, am�iams u�sibaigs ir i�mirs Norvai�ų giminė; paskutinioji Norvai�aitė, kurios nuskriausti ji �ia atva�iavo; prieik �ia, vaikeli, ar�iau, duok į tave pa�iūrėti, ir ji �velgė į Teofil�, kuri, savo ruo�tu, smalsiai pakreipusi galv� tyrinėjo sau t� sen� poni� i� jauno portreto, ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė negalėjo nepastebėti � o gal jos silpstan�iai regai tik taip pasirodė � kad toji mergaitė keistu paveldėjimo įnoriu stebėtinai pana�i į j� pa�i� vaikystėj: tos pa�ios vaiskiai rudos akys, ta pati svajotojos kakta ir pabrė�tinai nekaltas i�dykusios slapukės �vilgsnis; ir jos �irdy ka�kas suvirpėjo: ne, ji jos nenuskriaus, ja pasirūpins, pati kaip nors duos jai kraitį, kurį jos suregztas planas turėjo atimti; o tas planas buvo � nei daugiau, nei ma�iau � pasirūpinti, kad Norvai�os vėl turėtų vyri�k� įpėdinį, o geriausiai � ne vien�; jos tikslas buvo padaryti visk�, kad nei�mirtų dar viena giminė.

Bet t� galima buvo atidėti rytojui, dabar, po kelionės, jai vėl buvo blogiau, vėl lyg įkaitintomis replėmis degino veik nepaken�iamas skausmas, jos jau ne tik siela buvo mirusi, dabar jau lėtai merdėjo ir pats kūnas, ir dabar buvo ai�ku, kad laiko jos sumanymui įgyvendinti prireiks daugiau, nei ji manė, tad t� sopantį keval� derėjo dar patausoti; ir po vakarienės ji i�kart atsipra�ė ir, lydima Marės su �iburiu, kiek linkstan�iais keliais pakilo į antr�jį auk�t�, pro savo sen�jį tėvų didįjį miegam�jį, pro ma�ut� antikamer�, kurioje kadaise taip mėgdavo sėdėti su siuviniu jos am�inatilsį motina El�bieta Norvai�ienė, o dabar, tamsoje, net sulaik�s kvap� ir taip smarkiai besidau�an�ia �irdimi, kad tik stebuklas, kaip jos niekas nei�girdo, u�siglaud�s u� nudry�usios u�uolaidos tūnojo Jonas Kareivis; bet ne, tų pa�ėlusių dū�ių, kurie jam pa�iam atrodė garsūs it varpai, negirdėjo nei tarnaitė, nei ponia Ur�ulė; ji tykiai patraukė į savo buvusį mergautinį kambarėlį, dabar paskubom kiek aptvarkyt�, nuo baldų nuimtom gūniom ir praviru langu, pro kurį silpnai, vos judindamas vienintel� �vak�, nuo e�ero ver�ėsi tvankus vasaros nakties oras.

Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė nė pati nesitikėjo tokios bangos atsiminimų, u�plūdusios t� akimirk�, kai stojo ant savo mergautinio kambarėlio slenks�io � atrodė, ta banga �niok�dama j� tiesiog i�vers�i� kojų, pargriaus ir atslūgdama įtrauks atgal į beribės praeities jūros vandenis, taip toli ir giliai, kad, rodės, pasieks net tas dienas, kai ka�kada seniai seniai, svajodama apie vienuolystės �ventyb�, pasninkaudavo ir skreite paslėpt� maist�, t� Dievo dovan�, kurios dabar taip stigo, tykiai i�mesdavo pro pravir� lang� niekam nematant, o lauke anuomet kvepėjo jos tėvo pasodintų ka�tonų �vakės, bet u� jas stipresnis buvo sald�iosios miros dvelksmas, nes juk �ia beveik metus juodu glaudėsi kartu su jos vyru Jonu Kirdėjumi Birontu, kadangi motina po tėvo mirties taip ir liko did�iajame Norvai�ų miegamajame, kurį Ur�ulei u�leido tik tada, kai �ioji gimdė savo pirmagimį, Birontui neprie�taraujant, linijos pagal verpst�[101] senelio garbei pakrik�tyt� Jonu Motiejumi, nes kurgi būtų tilpusios slaugės, tarnaitės ir pribuvėjos, ir pa�ildyti rank�luos�iai, ir paklodės, ir kubilai, ir dubenys su kar�tu vandeniu, ir smilkomi �olynai, bet ir �itai praėjo kaip skausmingas sapnas, ir, pasibaigus poguliui[102], ji vėl grį�o �ia, tarp keturių sienų, u�tvindytų miros, slopinamų atodūsių ir palaimos, iki pat to lemtingo ryto, iki tų pary�ių, kai atbėgo u�dususi Marcytė Riaubaitė, viena lėkusi ma�ne vis� naktį tekinom i� �arėnų, kur i� vakaro buvo nugirdusi, kaip prie smuklės vaznys teiraujasi apie pon� Jon� Kirdėjų Biront�, kuriam turįs įteikti ka�koki� subpoena ad testificandum[103] ar ka�k�, gal ji ne taip nugirdusi, bet tiesiai į rankas, ar jie ne�in�, ar �ia nebuvo toks pasirod�s apylinkėse. Jie tada i�keliavo kaip stovi, au�tant � pasiėm� tik būtiniausius drabu�ius, pinigus, ra�tus ir kūdikio kraitelį, paskubomis liep� sukrauti visa tai į kariet�, kuriam laikui tapusi� jų pusiau namais, ir jau dardant pro Milkantų vartus, ji pamena, kad jai pasirodė, jog prie durų stovinti motina krūp�iodama be garso kūk�ioja, nors gal jai taip tik pasivaideno nuo kratymosi karietoje, k� gali �inoti. Ir ateinan�ius ilgus mėnesius jų gyvenimas ir tebuvo toks kratymasis i� vienos vietos�į kit�, i� vienų u�va�iuojamųjų namų į kitus, tada po Prūsijos kunigaik�tyst�, tada pa�iam Karaliau�iuje, pas Bironto tre�ios eilės dėd�, kunigaik�tystės pastalininkį, Tel�ių seniūn� Gerard� Denhof�; ji pati, kai dabar pagalvoja, nebesupranta, kaip visa tai galėjo i�tverti � vis�laik nesibaigian�iose kelionėse į niekur, a�tuoniolikos, su kelių mėnesių Jonu Motiejumi ant rankų, be jokios deramos moteri�kos pagalbos, vos su viena tarnaite, kuri nekart keitėsi; o dar tas gyvatė Jonas Kirdėjus, kai nebebuvo kur dėtis, kai jie paliko Milkantus ir jos tėvų namus ir liko visi�kai vieni du prie�i�kame pasaulyje, it Adomas ir Ieva i�varyti i� rojaus, po truputį, pama�ėliais atri�o savo praeitį it mai��, i� kurio tarsi angys ėmė ver�tis jo buvusios paslaptys; g�sdinantys ne�varūs reikalai, kuriuos jis jai tarė kaip u�kerėjimus; taip, kad ji negalėjo nuo jo pabėgti; pasakojo lygiai kaip kad tada, prie� j� atsiimdamas i� vienuolyno, kai buvo surakin�s jos pir�tus savaisiais ant klauzūros grotelių, kad ji negalėtų pasprukti jo nei�klausiusi. Tik dabar rakino ne jos rank� pir�tais, o surakindavo j� savo glėbyje, i�kart po jai suteiktos palaimos, ir į ausį pradėdavo ku�dėti tarsi bu�inį baisius dalykus � k� padar�s negarbingo, nes��iningo, �emo ir �iauraus; taip ji ir su�inojo apie tas kelias atimtas gyvybes, kurias jis nurė�kė dar būdamas na�laitis paauglys, at�agaria ranka; taip, tarsi praeidamas pakelėj smilgas būtų nuskyn�s, bet, pasiklausius jo, galėjo pasirodyti, kad tatai ir buvo taip paprasta � nes Vilniaus griuvėsiuose po karo su kazokais tarp valkatų ir padugnių tokiais atvejais aritmetika būdavo paprasta � arba tu, arba � tave, ir, stebėtina, bet ar ji galinti įsivaizduoti (ir tik vėliau, praėjus daugybei metų, ji suprato, k� tasai norėj�s pasakyti) � su tu��iu buteliu lengviau u�mu�ti trenkiant per galv� nei su pilnu, o kne�inamas kiau�as trak�teli it kiau�inio luk�tas, nors gal jam taip tik tada pasirodė. Bet i�pa�indavo jai ir tai, kad dėl �iųjų jis kaip tik ma�iausiai ir i�gyven�s, nors ir pridėj�s savo rank�, bet labiau i�gyven�s dėl kitko � dėl tokios moters, kurios nė vardo nepamena, ji jam buvusi viena i� �imtų, bet u�mu�ė j� savo nejautrumu, savo abejingumu, ir nors ji pati, u�sitraukdama mirtin� nuodėm�, pakėlė rank� prie� save, ta�iau jau�iasi taip, tarsi jis t� rank� būtų ved�ioj�s. Ir dar jį grau�ianti s��inė dėl tų kitų, vyrų ir moterų, kuriems kad ir neatėmė gyvasties, bet atėmė garb�, savigarb�; suluo�ino ne jų kūnus, bet sielas; ty�iojosi, niekino, kurstė jų �emiausias aistras, pjudė ir �emino, ir darė tai vien dėl juoko, net ne naudos sau siekdamas, vien dėl smagumo, nes pats anuomet buvo toks dvasi�kai luo�as, kad įsivaizdavo es�s tarsi �ėtono karys, kariaujantis savo kov� prie� jį su�alojusį pasaulį. O jai, k� tik patyrusiai ne�emi�k� palaim�, dingodavosi, jog, i�si�adėjusi Dangi�kojo Su�adėtinio ir palikusi vienuolyn�, dabar �tai k� tik atsidavė pa�iam velniui, ir pragari�kame Bironto glėbio kar�tyje j� tai keistai jaudino, ir kartais ji vėl pa�adindavo jį savo glamonėmis tarsi apsėstoji, o ryte atsibudus jai būdavo gėda, baisu, ji verkdavo, jausdavosi nebepataisomai i�tvirkinta ir i�tvirkusi, su siaubu galvodavo apie savo tėvus, apie savo garbing� gimin�, kurios vard� ter�ia su tokiu susidėjusi ir dargi jo įpėdinį pagimd�iusi, ir nek�sdavo �udiko, �ventvagio ir tirono Bironto ir sav�s, kad negali jam atsispirti, ir jie bardavosi taip, kad tarnaitės nudelbusios akis sprukdavo tolyn ir delnais u�dengusios Jonui Motiejui ausytes glėby ne�davo jį kuo skubiausiai lauk i� kambario, juk net ir nieko nesuprantan�iam kūdikiui geriau buvo negirdėti tokių dalykų, nes Ur�ulė buvo irgi anaiptol ne �ventoji ir savo paniekos durklu galėdavo ne tik smogti į jautriausi� viet�, bet dargi jį ir pasukti. Ir tik dabar, i� tiesų tik dabar, po keturiasde�imties metų, ji suprato, kaip vis dėlto Birontas j� vis� t� laik� mylėjo, mylėjo nepaisant nieko ir kentė, ir varg�as tik norėjo, kad ir jinai jį pamiltų tokį, koksai �tai jis ir buvo, tik ji, kvailelė, to nesuprato iki pat to karto, kai jo kantrybė vos netrūko, kai eilinį kart� eilinio vaznio persekiojami jie ruo�ėsi kirsti kunigaik�tystės sien�, jau į Prūsus, prie ka�kokios u�eigos be pavadinimo, jis įsodino j� su vaiku į kariet� ir u�trenk�s dureles pasakė liek�s, nes geriau teismai, banicija ar net trinka nei �monos pavidal� įgij�s budelis, savo panieka ketvir�iuojantis jį kiekvien� miel� dien�, nes tai pernelyg didelė bausmė, netgi ir u� jo nuodėmes, ir jei net ji negalinti jam atleisti, tai k� jau tada kalbėti; pinigų turėtų pakakti grį�ti į Milkantus, o turto popierius jis sutvarkys, kai tik galės, ir, netgi turint galvoj aplinkybes, jos nenuskriaus, ir davė ve�ikui �enkl� judėti, ir, tik karietai �iek tiek nuriedėjus, ji pagaliau suprato, kas �ia k� tik įvyko, ir j� u�plūdo siaubo �altis, artėjantis link �irdies, ir ji sustabdė ve�ik� balsu, kuris jai nuskambėjo kaip svetimas, ir lėtai atidarė dureles, ir, laimei, jis pavijo ir įsėdo, jie pajudėjo Prūsijos kunigaik�tystės link ir ji daugiau niekada neatsigr�ė atgal.

Juolab kad visas jos tolesnis gyvenimas kurį laik� buvo svaigus tarsi vienas i�tisinis alpėjimas � alpėjimas i� meilės Birontui, nes ūmai suprato jį mylinti taip, kad vien nuo tos minties jai pakirsdavo kojas; mylinti taip, kad dėl jo paaukojo tėvus, tėvyn�, įskiepyt� gėrio supratim� ir Dievo meil�, o kart� net �ventvagi�kai buvo pagalvojusi, kad dėl jo net paaukotų ne tik save, bet netgi ir savo kūdikį, nes Jonas Kirdėjus juk jai galįs padaryti jų ir daugiau, bet ji staigiai nuvijo �i� baisi� mintį, kaip ir kartais nuvydavo mintį, ar jos meilė Birontui nėra tarsi skenduolio meilė vandeniui, bet j� u�plūd�s afektas buvo pernelyg saldus, kad tai būtų tiesa. O vis� likusį laik�, kai nealpėjo i� meilės, Ur�ulė alpėjo i� pavydo � Vie�patie, kart� Milkantuose Bironto pavydėjo netgi savo tikrai motinai, mat tasai, stebėtina, net El�biet� Norvai�ien� buvo u�būr�s, ir k� jai reikėjo manyti, kai kart� Milkantuose aptiko �i� beglostan�i� Birontui galv�, nusvarint� ant josios gedulu apvilkto peties? Ir pavydu buvo pa�enklinti visi jų metai Karaliau�iuje, nes viena yra raudonuojan�ios ir akim �audan�ios prastutės pakelės u�eigų mergaitės, o visai kas kita yra Denhofų dvaro ir Karaliau�iaus ponios, o jos vyras net ir nesistengdamas tarsi svaiginantį miros dvelksm� skleidė t� savo pra�ūting�, neatremiam� �avesį, nors ir nebuvo įprastinis gra�uolis, bet, kita vertus, gal ta jo did�iulė nosis i�davė, kokį turt� ne�iojasi savo ringravuose, o vylinga kibirk�tis akyse � kad geriau nei gerai i�mano, kaip su tuo turtu elgtis, ir vieno nekalto jo juokais pasakyto �od�io, vieno glostan�io �vilgsnio u�tekdavo ir tosios klapsėdavo blakstienomis, alsiai juokdavosi, i�kirptės pradėdavo kilnotis, o krūtys � lipti lauk i� venecijieti�kų nėrinių, net perlų vėriniai tirtėdavo ir auskarai virpėdavo i� susijaudinimo, nes juk nereikia pamir�ti, Karaliau�iaus būta ne tik karalius ir Brandenburgo elektorius ma�iusio, bet ir stebuklingos pirklių prabangos priplūdusio uosto, o damų �ia būta did�ių, vien Denhofų moterys, vien dėdės Gerardo �mona Ana Beata i� Gold�teinų Denhof k� rei�kė, o kai kurios toj giminėj ir su pa�iu tuometiniu karalium ad privatum[104] bendravo, bet karūnuotų vyri�kų galvų ir �ia netrūko, nes ne tik jo kunigaik�ti�koji �viesybė Brandenburgo elektorius Fridrichas Vilhelmas �ia su dvaru apsistodavo, betgi �ia jau kelinti metai gyveno ir generalinis Prūsijos kunigaik�tystės vietininkas, jo didenybė Boguslovas Radvila, kas, kad irgi tremtyje, gedintis savo mirusios �monos Onos Marijos, kuri dar jam atsiėjo ir dukterė�ia, taigi ir gedulo būta tarsi dvigubo, ir kunigaik�tis buvo silpnos sveikatos, ta�iau i�manantis gro�io ir prabangos dalykus kaip niekas kitas, ir jis �ia, kaip sakoma, u�duodavo muzik� visam miestui. Tad Ur�ulė galėjo sau karaliauti Milkantuose, galėjo pjudyti pa�aukt�sias seses klarisių vienuolyne Vilniuje, bet �ia, Karaliau�iuje, ji tebuvo ta, kas buvo � niekam ne�inoma bajoraitė i� �emaitijos, eksnovicė, ir nustebinti galėjo nebent tik tuo, kad buvo retas padaras, keistas ir netikėtas tre�ios eilės pusbrolio Bironto mezaliansas, ir t� tai ji puikiai suprato, kad ir meilės bei pavydo temdomu protu, todėl prie� �ias prie�i�kas aplinkybes nutarė kovoti vieninteliu ginklu, kurį turėjo � pati savimi. Ir todėl ji nusprendė taip įgusti meilės mene, kad Birontui, net jei tasai ir nuklystų kada į �alį, būtų visi�kai ai�ku � geriau nei jos lovoje jis niekur neras, o kad būtų dar tikriau, vien alkova ji nutarė neapsiriboti, todėl jai i�bandyti savo meilės pan�ių stiprum� galėjo �auti į galv� bet kur ir bet kada � ne tik karietoje, pajūrio maudyklėje, bet ir kokioje pakelės �ieno pa�iūrėje ar kart� net, grį�tant įkau�us i� priėmimo pas jo didenyb� Brandenburgo elektorių, sustabdytam ve�ikui kantriai laukiant u� gatvės kampo, vienoje Kneiphofo bromų, kur juos, nors ir tamsoje, ta�iau bet kas galėjo u�klupti bandan�ius savo aistra nugriauti �altais la�ais i�rasojusį plytų mūr�, bet ji nieko negalėjo padaryti, nes kai j� u�plūsdavo jos saldusis afektas, kuris galėdavo atskristi netikėtai tarsi būrys pievos drugių � nes tas pojūtis priminė, lyg vaikystėje laikytų tarp delnų pagaut� spurdantį drugį, tik dabar tie drugiai jai u�plūsdavo kitas kūno vietas ir plazdėdavo, geismo sparnais varydami j� i� proto, ir ji nenurimdavo, kol jų nenuvydavo siautulingais, s�mon� jaukian�iais ir mirties slenks�ius primenan�iais sald�iais virpuliais, ir jai nebuvo nieko �venta, nieko drovaus, nieko draud�iama ar neleistina, nė vienos kūno dalies ar jo angos, vis tiek gi jau jautėsi tarsi paties velnio i�tvirkinta, todėl dabar noriai leidosi ir netgi pati pra�ėsi jo vedama gilyn į pragai�tingas geidulių tankmes; ir ji tikrai anuomet būtų miegojusi ramiau, jei būtų bent truputį geriau pa�inojusi gyvenim� ir nutuokusi, kad po tokių jos i�daigų jos �ėtoni�kasis vyras net ir norėdamas nebūtų galėj�s nuklysti į �on�, nes jau papras�iausiai nebeturėdavo tam jėgų ir sveikatos.

Ir todėl ji buvo Bironto mylima �mona, o tasai, grau�iamas s��inės, kad negali jai suteikti nei namų, nei tėvynės, nei deramos pagarbos, o tik tremtį ir klajones, j� apipylė daiktais, daikteliais ir brangenybėmis, nes nors ir toli buvo lik� jo visi dvarai, bet u�tat �ydų bankininkų buvo ir jo �emėse, ir Karaliau�iuje, ir pervesti reikiamas sumas, kurios dar nebuvo are�tuotos, nes nebuvo jokio teismo, o teismo nebuvo, nes vaznys vis niekaip negalėjo Birontui įteikti �aukimo į rankas; taigi, pervesti rentas tebuvo vienas juokas, ir todėl į nuomojam� nam� Alt�tate, kur jie laikinai apsistojo, keliavo audinių rietimai, siuvėjai, o ypa� � auksakaliai, nes Birontas j� tiesiog nusagstė įmantriausiais papuo�alais, ypa� � deimantų, ir �velgdama į save veidrodyje pamanydavo, kad atrodo tarsi stebuklingas �ventasis paveikslas, bet suvokė, kad Birontui, kurio vaikyst� buvo pasiglem��s karas, ji dabar yra tarsi naujas mylimas �aislas, ir ji �aidė kartu, stengėsi nenuvilti ir juokėsi, kai tasai j� lepino ir ki�o brangius i� pirklių įgytus niekelius � tikr�, gyv� �ali� ir raudon� papūg� paauksintame narve, ma�ytį, vos dviejų pla�takų dyd�io, visi�kai kvail� �unelį, sidabrinį paauksuot� puodelį naujam gėrimui kokoatliui, labai kar�iam, bet neva turin�iam stebuklingų meilės galių, ir sakė �galėsi anūkams pasigirti, kad pirmoji visam Karaliau�iuje tokį turėjai", o, kad jis tik būtų �inoj�s� bet tada ji raukydamasi ragavo, juokėsi, kvėpinosi Mar�alienės vandeniu[105], kurio ma�ytis flakonėlis beproti�kus pinigus kainavo, brangiau nei kad būtų buv�s pripildytas lydyto aukso, ir kurį turėjo taip pat viena pirmųjų visam Pamaryje, ir puo�ėsi, bet puo�ėsi daugiausia tik namų vienumoje ar tik Birontui alkovoje, dabindama savo nuogyb� perlais ir jo dovanotomis brangenybėmis tarsi kokia Biblijos paleistuvė � ji net dabar rausta tai prisimindama.

Nesgi prad�ioje jautėsi nejaukiai tarp tų visų gro�ybių ir kai jie buvo pakviesti pas Gerard� Denhof�, o turėjo ten būti ir visi did�iausi ponai ir jų ponios, ji gal triskart persirengė, nes drabu�ių dabar turėjo tiek daug, o tuo pat ir bijojo, kad k� beapsivilks, j� i�juoks: jei bus kukli, sakys, kad vis dar nei�sikraustė i� �emaitijos, jei i�sipuo� � gali juoktisis prowincjuszkos persūdymo, ir Jonas Kirdėjus t�kart j� rado apsia�arojusi� prie veidrod�io ir paėm�s u� smakro ėmė guosti, kad jai nėra ko gėdytis � nei gro�io, nei jaunystės, nei stoto, nei vienuolyno auklėjimo, nei kilmės, o juk ir jis bus kartu su ja, tad tegul tik būna kaip buvusi, juolab kad ten būsiantieji irgi geri � ir jis pradėjo pasakoti juokingiausias istorijas ir gandus apie juos, ir ji nurimo ir paskutinį kart� persirengė. O kai jie į�engė pro ilg� anfilad� kambarių pagaliau į pokylio sal�, visi pradėjo ku�dėtis, nes ji � atsimena kaip �iandien � vilkėjo juodo �ilko suknel� su kuklia balta apykakle, tarsi tikrai i� vienuolyno vos i�ėjusi, ir vos kelet�, bet pa�ių brangiausių savo papuo�alų, ir tatai buvo taip keista � jos gaivali�ka ve�li jaunystė, vienuoli�kas rūbo rūstumas ir deimantų dydis, kad net nusirito ku�desys, o Ana Beata, pa�aipiai j� nu�velgusi, kilstelėjusi vien� antakį, pasveikindama garsiai ir su apsimestine u�uojauta paklausė, ar kas nors mirė; ir �ia jaunoji Ur�ulė Birontienė, taip pat ap�velgusi vis� susirinkusiųjų margumyn� su jų �ilkais, damastais, linguojan�iomis stru�io plunksnomis, galionais ir pasmanterijomis, kaspinų rozetėmis ir kekėmis, venecijieti�kais ma�aisiais ir venecijieti�kais did�iaisiais nėriniais; taigi, ap�velgusi vis� �it� margumyn�, ji ūmai supyko ir nekaltai �ypsodamasi garsiai at�ovė, kad taip, mirė � mirė �ių laikų geras skonis, kurio ji ir gedinti taip, kad, prisiminus, vienuolyno abitas atrodo neregėto gro�io, ir tatai buvo toks akibrok�tas, kad visi net nu��iuvo, ir staiga toje tyloje pasigirdo tik lėtas delnų pliauk�ėjimas, o tatai katu�ių plojo patsai Karali�kųjų Prūsų vietininkas jo kunigaik�ti�koji �viesybė Boguslovas Radvila, sėdintis kambario gale, krėsle su pratiesta ant pagalvėlių podagros, tos pertekliaus ligos, i�varpyta koja, dar ir pasak�s mais �uelle panache[106], nors pusė sve�ių net nesuprato, k� jis norėjo tuo pasakyti, o kadangi Ur�ulė nuo vienuolyno laikų dar paminė kelis �od�ius prancūzi�kai, tai tasai did�iūnas, tyliam Bironto nirtuliui, ir praplepėjo su ja vis� vakar�, dar ir liep�s prie stalo sėstis jo de�inėje.

I� to viso nutikimo Ur�ulė i�moko dvi pamokas, ir ilgam: kad gro�iui ir jaunystei daug kas atleid�iama, o juos sumai�ius su ka�kuo, k� jo kunigaik�ti�koji �viesybė pavadino panache ir tvirtino j� tatai turint, daug ko galima pasiekti, pavyzd�iui, kad ir to, jog geriausias būdas kovoti su josios pavydu yra priversti patį Biront� pavydėti. Ir nors buvo u� j� Karaliau�iuje daug gra�esnių, buvo ir kilmingesnių, ir pamaldesnių, ir labiau gerbiamų, bet u�tat greitai nebebuvo �maik�tesnės ir įmantresnės, ir įvairiausio am�iaus vyrai jai nebuvo abejingi, o Birontas tatai matydamas ir smaginosi, ir, taip, ma�umytį pats pavydėjo, bet kol buvo tikras, kad dienos pabaigoje ji vis tiek jam priklausys, tol pernelyg nė nerimastavo, ir ji ten visiems skelbė madas nuo to karto, kai vietinės ponios pradėjo mėgd�ioti Radvilos i�girt�jį juod� jos rūb�, bet ji vis sugalvodavo k� naujo, k� visai prie�ingo, kartais būdavo kukli, kartais � begėdi�ka, kartais j� įkvėpdavo romėnų pagonių deivės, kartais � piemenaitės, o kartais � kokios turki�kos keistenybės, tarsi jai visas gyvenimas buvo it vienas U�gavėnių maskaradas, ir kitos nespėdavo jos vytis, nes buvo tik josios aidas, mat jaunosios Birontienės apdarai būtų buv� niekas be jos �ioruojan�io būdo, nes nors Birontas ir buvo neprilygstamas retorikas, Ur�ulė i�mintimi ir kalbos sklandumu nė lygintis su juo negalėjo, bet u�tat ji buvo tokio guvaus proto ir tokio a�traus lie�uvėlio, kad vis� s�mojį sudėdavo į vien� nekalt� sakinį, kuris nebuvo toks jau nekaltas.

Ir jo kunigaik�ti�koji �viesybė Boguslovas Radvila, jei tik būdavo svetainėse, juokdavosi ir sakydavo mais �uelle double entendre, o kart� jis, juokdamasis i� jos pok�tų, neva ėmė glostyti jos ma��jį �unytį skreite, bet i� tikrųjų jo ranka sijono klostėse surado josios pir�tus, ir ji �inojo, k� tokie �enklai rei�kia, o Birontas pamatė ir tada tai jau ne juokais įnir�o; dabar, prisiminus, juokinga, nes juk nieko rimto nebuvo, vien tik tas glamonėjantis �uni�kas sergan�io susenusio vyro �vilgsnis ir goslus rankos spustelėjimas, lik�s tik atmintyje plevenan�iu nebeap�iuopiamu memento[107] jos jaunystei nuo vieno did�iausių �imtme�io didikų, kuris, beje, ir mirė paskutin� tų metų dien�[108], bet tebebūdamas gyvas jo �viesybė vis dėlto daugiausia tik juokdavosi, o kitiems tik likdavo pritarti, ir taip, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė Karaliau�iuje �ibėjo, jie abu ten �vytėjo ir visus nustelbdavo, juos visur kvietė, nes kur tik jie beėjo, tie pra�matnūs valkatos, tas turtingas pusiau tremtinys ir i� vienuolyno pagrobta jo �avingoji eksnovicė �mona, jie su savimi atsine�davo nepaai�kinam� lengvabūdi�kos ir atsainios i�taigos, juoko, �vie�umo ir, keis�iausia,�� nes juk buvo susituok�,� ka�kokios dviprasmybės ir nuodėmės ūk�, o tatai darė įspūdį Karaliau�iaus did�iūnų svetainėse. Betgi Ur�ulei, o teisingiau � Birontui tas ir kainavo, Vie�patie, atleisk, kiekvieno mėnesio pirm�jį pirmadienį ra�ydama motinai ji apdairiai nutylėdavo ir visus �ituos niekus, ir kiek jie atsieina, nes Milkantuose u� tokius pinigus metų metais būtų buv� galima gyventi, betgi motinos �ia nebuvo, o jos niekas �ia nepa�inojo, ir u�tat Ur�ulė �ia galėjo būti tokia, kokia tik nori, ir tuo, kuo tik nori, nes bijojo, kad jeigu bus pati savimi, Ur�ule i� Norvai�ų � tiesiog bevilti�kai i�blės ir nepastebimai susilies su margais kurios nors svetimos svetainės apmu�alais. Ir nors anuomet ji kas vakar� i�sipuo�davo ir eidavo į tas svetaines tarsi į mū�io lauk�, ir nors kiekvienas jos vyro mestas �vilgsnis jai tada dingojosi tarsi nei�tikimybės įrodymas, bet dabar, �iandien tai prisimindama ji gali pasakyti, kad vis dėlto, nepaisant nieko, jie ten buvo nepaprastai laimingi, nors anuomet jai taip visi�kai ir neatrodė, nes jautėsi netikri � nei pakarti, nei paleisti, ir Birontas net kiek per daug vienu metu buvo įnik�s į vyn� ir į kitokius trunkus[109], ir ji truputėlį � taip pat; vien tam, kad palaikytų jam draugij� ir kad dienos primintų ne tremtį, o �vent�, bet juk ji matė, koks Jonas Kirdėjus i� tiesų jau�iasi berg�d�ias Karaliau�iuje nuo dyko buvimo � nei savo dvarais galėjo deramai u�siimti per �imtamylį atstum�, nei į mokslus Albertinoje[110] dabar jam gilintis būtų tik�, nei �iomis aplinkybėmis galėjo tikėtis jo kilmei deramos pareigybės kunigaik�tystėje, o likusia vienintele tokiais atvejais i�eitimi � stoti į karin� tarnyb� kokiam svetimam valdovui � jis pasinaudoti negalėjo, nes negi būtų palik�s Ur�ul� vienui vien�, tik su jų vaikeliu, kuris dargi ir buvo tokio kūdiki�ko am�iaus, reikalaujan�io tik moterų globos, tad netgi ir sūnaus auklėjimu jis dar negalėjo u�siimti. Tad savo dienas jis leido jodinėdamas ir fechtuodamasis su kardo mokytoju, vakarus � sve�iuodamasis kuriuose nors kilminguose namuose ar namie glamonėdamas vyno taurės kojel�, o naktis � jos glėbyje ie�kodamas u�simir�imo nuo praeities baisybių ir dabarties tu�tumos; ir labai da�nai jis kalbėdavo per miegus nesuprantamus dalykus ar ink�davo tarsi i� skausmo, pa�adindamas Ur�ul�, kuriai kraujas gyslose stingo girdint tuos jame siau�ian�ių tamsybės demonų prover�ius, kurių numaldyti negalėjo nei jos glosniai, nei bejėgiai bandymai �adinti, ir taip iki kito ryto, iki kitos dienos, kuri� �ūtbūt ji vėl turėjo u�pildyti i�galvotomis pramogomis, idant ji nebūtų pana�i į praėjusi�j�.

O tada beveik vienu metu, kartu su pavasariu, vos su kelių dienų skirtumu Birontui atėjo du lai�kai, ir tai nebuvo pasivijusios subpoenos, bet vienas nuo jos brolio Kazimiero, i�siųstas i� Gdansko vos prie� kelias dienas, o kitas � datuotas bene prie� du mėnesius Vilniuje, buvusio Bironto garbiojo profesoriaus Liauksmino, ir pastarasis i� tiesų buvo ne lai�kas, o i�tisas siuntinys, susuptas į juod� cerat� ir antspauduotas raudonu laku, o jo viduje tebuvo trumpas priera�as apie tai, kad jei �isai lai�kas pasiekia pon� Jon� Kirdėjų Biront�, tatai terei�kia, kad profesoriaus nebėra tarp gyvųjų[111], su pra�ymu pasimelsti u� jo siel� ir papras�iausias �ventojo Ra�to tomelis, tik �tai jį atvertus paai�kėjo, kad jo viduje, tarp puslapių � i�skobta ertmė, o joje � profesoriaus palikimas, dailus prancūzi�kas aukso laikrodis su keistu, i�kalbingajam retorikos �inovui visi�kai nederan�iu devizu: Silentium est aureum[112] ir be jokio ma�iausio paai�kinimo. Ir tada Ur�ulė manė, kad tai apie Liauksmino siuntinį daugiausia gin�ijasi duris u�sirakin� Jonas Kirdėjus Birontas ir Kazimieras Norvai�a � vėliau, kai Kazimieras jau pasirodė Karaliau�iuje, pasirodė netikėtai, pakeliui namo i� Amsterdamo, Bazelio, �verino ir Gdansko, per tuos kelerius metus tap�s civilinės teisės bakalauru ir suaugusiu vyru, sustambėj�s, kiek labiau įmit�s, kiek labiau u�griuvusiais akių vokais, u�si�eldin�s mading� barzdel� po apatine lūpa ir plonus tarsi skustuvu įrė�tus ūsus, visi�kai nebedvynas jai, nes dabar prie jo prigimtinio veido tarsi skulptorius kaltu jau buvo padirbėj�s ka�koks tylus nenusakomas skausmas, �velgiantis i� glaustai su�iauptų lūpų, patinusių paakių ir perregimos marmurinės jo veido bly�kumos; regis, tik vilni�kis randas skruoste tebebuvo kur buv�s, tarsi kirtis likimo rimbu, ir jį pama�ius Ur�ulei �irdį ka�kodėl suspaudė skausmas, nors tuo metu ji dar nieko ir ne�inojo nei apie liūdn� jaunojo kunigaik��io Palubinskio mirtį per�alus ir susirgus kelionėje, nei apie prarastos meilės sielvart�, nublo�kusį jos brolį į visi�ko abejingumo ir nevilties liūn�. Daug ko ji tada ne�inojo, su�inojo tik vėliau, tik i� u�uominų puse lūpų, �yk��iai kartkartėmis jiems abiem pasipasakojant, kai jau visi�kai bėda priversdavo, ir �ito giliai �irdyje ji negalėjo atleisti nei Jonui Kirdėjui, nei Kazimierui, net ir dabar, nes nors ir suvokė, kad taip jie norėjo j� apsaugoti neatskleisdami niūrios tiesos, bet, kita vertus, jei ji būtų daugiau �inojusi apie jų reikalus, būtų buvusi kur kas supratingesnė ir ma�iau juos įskaudinusi; patys kalti; ir ji, apie tai pagalvojusi, net ir dabar i� įpro�io gū�telėjo pe�iais. Juk tai jie abu j� įpratino �itaip gū��ioti pe�iais � gū��ioti tada, kai ji neturėdavo k� bepridurti, ir gū��ioti taip, kad nuo to jos paniekinan�io gū�telėj imo, atrodė, apmirdavo ore zvimbian�ios musės, sustingdavo drebulės lapai vėjyje ir, atrodė, galėdavai girdėti, kaip tra�kėdamas pradeda ei�ėti sienų mūras. Nes k� gi daugiau beliko daryti, kai jie abu jai pasakė, kad teks grį�ti į Vilnių, net ir ne�inant visų kaltinimų s�ra�o byloje, kurioje lig �iol berg�d�iai �aukiamas liudyti ir nerandamas Birontas, bet i� to, kas �inoma � įsipynusios piktadarystė, bigamija, i�tvirkavimas ir s�vadavimas, �ėtono garbinimas ir nepagarba teismo institucijai; �od�iu, visa puok�tė, prie�ų suskinta i� tamsių Bironto praeities pievų ir apkai�yta samdomų liudininkų melagingais parodymais; betgi Kazimieras teigė, kad geriausiu atveju vis tiek jau bus sukakusi trejų metų senatis, taikoma laikiniesiems banitams bajorams; na, o blogiausiu atveju� blogiausiu atveju � jis irgi �in�s, k� daryti. Ji pati tada nedalyvavo teisme Vilniuje, nėjo į nė vien� posėdį, nes buvo u�siėmusi Birontų rūmų Arklių gatvėje prikėlimu, be to, kaip tik tuo metu aptiko esanti vėl palaimintoje padėtyje, ir nors varg�elis Samuelis Jeronimas būdamas įs�iose jos pernelyg nekankino, bet ji stengėsi nesikvar�inti nereikalingais rūpes�iais, o juk matydavo, kokie jie grį�ta i� posėd�ių � papilkusiais veidais, virpan�iomis rankomis, ka�kodėl jai primenantys Pilavoje matytus įstrigusius, savaitėmis vėjo laukian�ius laivus subliū�kusiomis burėmis, kol vien� gra�i� dien�, pasisodin� j�, matyt, vien tam, kad nenukristų i�girdusi jų �ini�, prane�ė, kad, deja, reikalas linksta link ba�nytinio teismo ir rimto liudininkų tardymo; galį, kaip jie mėgsta, ir pakankinti, o kad u�kirstų tam keli�, Kazimieras ved�s pagrindin� liudytoj�, ka�koki� kilming� na�l�, Eufemij� Marij� i� Rimkevi�ių, primo voto Kalinowsk�, secundo voto Wichertow�, tertio voto Dolinsk�, tad �iai tapus quarto voto Narwoyszowa ir nebegalint liudyti nei prie� savo teisėt� sutuoktinį, nei prie� teisėto sutuoktinio svainį, visas kazusas taps nebe teismų, o vienos �eimos dorovės ir vidaus reikalu, i�perkamu nuo�ird�ia atgaila; ir �ia Birontas, paėm�s Ur�ul� u� rankos, kiek blyk�damas pridūrė, kad tai ji, Eufemija, anuomet buvo atėjusi į Stiklių gatv� prane�ti apie gresiantį pavojų. Ur�ulė tai i�girdusi, t� ji paminė kaip dabar, net pajuto, kaip nuo pir�tų galiukų siaubo �altis artėja link jos pilvo, kur it nerami �uvelė spurdėjo antrasis Biron�iukas, ir todėl, nelaukdama, kol tas �altis u�plūs, ji pa�iūrėjo į i�bly�kusį Kazimier� su rūpes�io rauk�le kaktoj, į dar bly�kesnį Jon� Kirdėjų, kurio smilkiniuose dabar tvinksėjo i��okusios gyslos, ji suprato, kad turi būti jų pusėje, ir todėl stojusioje mirtinoje tyloje, kurioje, atrodė, net nu��iuvo Arklių gatvėje �ir�k� �virbliai, ji pagaliau tik gū�telėjo savo gra�iaisiais pe�iais taip, kad ir brolis, ir vyras pagaliau atsiduso, ir pridūrė: �bet su s�lyga, kad jos kojos daugiau niekada nebus mano namuose". O Kazimierui paklausus, ar ji suprantanti, kad jie vis dėlto gyvensi� Milkantuose, ji dar patylėjo, tik Birontas, atrodo, tada pastebėjo, kaip vos sudrebėjo jos kruop��iai susuktų garbanų spyruoklės, taigi, ji dar patylėjo ir kar�tako�i�kai i�did�iai at�ovė: vadinasi, Milkantai nebebus jos namai.

Bet Milkantuose tada dar ji apsilankė, vien� vienintelį kart�, per Kazimiero ir tos Eufemijoskaipjiten vestuves, ir, Vie�patie, ruo�ėsi ji tai i�vykai ir susitikimui tarsi pokyliui pas Brandenburgo elektorių, ir tylomis nir�o, kad nebegalinti i� tų kelių akimirkų, regėtų miego ir meilės apne�tomis akimis, prisiminti, kaipgi atrodo toji paleistuvė i� vyro praeities ir brolio ateities, nes norėjo j� tarsi nebylioj dvikovoj įveikti vienu smūgiu, kad būtų ai�ku visiems laikams: ji, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė � visu dangumi auk��iau u� visokias neai�kias, per rankas ėjusias kek�es. Todėl kai jų karieta priva�iavo Milkantų prieangį ir i� jos, padedama Jono Kirdėjaus Bironto, i�lipo Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, tatai buvo ne ma�esnis theatrum nei visos religinės ceremonijos: nes, net ir su pilvu, ji pasistengė atrodyti dievi�kai dailiai ir prakilniai, vilkėjo raudonai ir mėlynai, nes tatai buvo �ven�iausiosios Panelės spalvos ir jos padėty itin tiko, kiekviena gobtuvo klostė, kiekviena garbana buvo savo vietoje, skruosteliai ir pir�teliai parausvinti, ma�asis Jonas Motiejus i�puo�tas tarsi paveikslėlis, su ma�u karmazininiu �iponėliu ir �aliais tymo bateliais ant netvirtų, dar �leivų kojy�ių, u� parankės � Jonas Kirdėjus Birontas, o i� paskos � arklininko berniukas su tikros raudonos ir �alios papūgos paauksintu narvu rankoje ir kvailojo �unelio pavadėliu � kitoje, o vir� viso to tvyrojo angeli�kas aksominių ro�ių ir subtiliausių prieskonių, Mar�alienės vandens, kvapas, dieva�i, karalienės vertas atvykimas, ir jos motina, vis dar vilkinti gedul� ir vilkėsianti iki dienų pabaigos, atvėrė jai savo glėbį ir besisveikindama, vos vos girdimai, veikiau tik judindama lūpas, pasakė, kad Ur�ulė atrodanti kaip tikra didi dama, tad ji tikisi, kad ir besielgsianti kaip tokia.

Ir nei tų motinos �od�ių, nei to antrojo karto, kai pamatė Eufemij�, ji niekada nebenorėjo prisiminti, nes abi jos � ir motina, ir ta perėjūne � j� privertė pasijusti ma�ut ma�utėl�, netikr�, dirbtinai padaryt�, su visom jos papūgom, puo�menom ir �uneliais, nesgi jau buvo pamir�usi, kaip nejauku būti stebimai priekabaus El�bietos �vilgsnio, o dar nejaukiau buvo, kad tas �vilgsnis atlaid�iai slysta Eufemija, kuri, kad ir apsivilkusi skolinta i� mados i�ėjusia jų motinos suknele, priglausta Milkantuose po u�sakų paskelbimo, pasirodė stotinga ir gra�i; gra�i tarsi i� dainos � mėlynakė ir geltonplaukė, it i� pieno plaukusi, ir netgi ma�ytės trisde�imties ir dvejų metų � Vie�patie, kokia jaunystė, kai dabar pagalvoji,�� rauk�lelės aplink akis jai pritiko, ir ji buvo nuolanki, kukli ir paslaugi, ir, regis, atspėdavo kiekvien� Kazimiero nor� vien i� jo akių, bet Ur�ulei nepatiko, kad niekam nematant ji vis gaudyte gaudė Jono Kirdėjaus �vilgsnį, ta�iau tasai buvo neį�velgiamas, mandagus, bet tolimas, ir Ur�ulė atsiėmė savo t�syk du kartus � naktį i� Jono Kirdėjaus, nepaisydama savo padėties, ir kit� dien�, kai ka�kaip visai atsitiktinai, prie vakarienės jam bepasakojant apie Karaliau�ių, ir kai �isai pajuokavo, kad Ur�ulė buvo visai susukusi galv� pa�iam �viesiausiajam kunigaik��iui Radvilai, pamanyti tik, i�dykėlė, reikėjo matyti, kaip velionis atkusdavo ir blizgindavo akimis vos j� pamat�s, net savo podagr� pamir�davo, ir ji negalėjo nepastebėti, kaip Eufemijai u�stalėje �itai visai nepatiko � k� ten nepatiko � ji i�bly�ko kaip drobė, ranka siekė taurės, o �ia dar Jonas Kirdėjus, juokais atsidus�s, pridūrė, kad k� gi, galįs jo �viesyb� suprasti, nes tos Norvai�ų moterys� �ia jis linktelėjo El�bietai ir nusi�ypsojo Ur�ulei, ir nespėjo i�gerti į būsimų jaunųjų sveikat�, nes vyno stiklas Eufemijos rankoje ūmai trak�telėj�s skilo, net perpjovė jai deln�, i�kruvindamas vis� stalties�, ir El�bieta su tarnaitėm puolė tūp�ioti, tvarstyti, �luostyti vyno ir kraujo raudonį, o Ur�ulė ir Eufemija bene pirm� kart� pasi�iūrėjo viena kitai į akis, ir tik Kazimieras, pernelyg nekreip�s dėmesio į vis� t� bruzdesį u�stalėje, matė, kad jų �vilgsniams susitikus ore pakibo tiek sutir�tėjusios neapykantos, kad, rodės, j� galėjai raikyti peiliu.

Ir todėl kai po kelių dienų Kazimieras Norvai�a paties �emai�ių vyskupo jo �viesybės Kazimiero Paco laiminamas Varniuose ėmė į �monas triskart na�l� Eufemij� Marij� i� Rimkevi�ių primo voto Kalinowsk�, secundo voto Wichertow�, tertio voto Doli�sk�, �ied� jai teko mauti ant sutvarstytos ir kaspinu apri�tos pla�takos ir tasai niekaip nepakluso maunamas, net patsai vyskupas bandė padėti, kol galiausiai ji pati �iaip ne taip, i�raudusi i� nepatogumo, skausmo ir pastangos, u�spraudė �į moterystės �enkl� sau ant pir�to, kursai daug jau jų buvo mat�s, ir tatai matydama Ur�ulė, pamena, nesusilaikė garsiai neprunk�telėjusi, net motina į j� piktai pa�iūrėjo, o Birontas ramindamas susirado jos rie��, betgi Ur�ulei tatai buvo nė motais, ir i�sipuo�ė t�kart ji labiau nei nuotaka, o todėl ir susirinkusieji ba�ny�ioje, visi Zabielos, Karpiai, Palubinskiai, Burbos, Bilevi�iai, Barauskai, �ebrauskai, Gei�torai, Kir�en�teinai ir Oginskienė, jai einant pro �alį, juokingai sukiojo kaklus tarsi ��siukai, labiau nei kad prie altoriaus �engiant Eufemijai. Buvo �ia ir andainyk�tis Ur�ulės galantas, Dominykas Par�evskis, dabar jau visai tap�s pana�us į savo tėv�, ved�s turting� putli� įpėdin� i� Mazovijos, ir Ur�ulė negalėjo nesimėgauti tuo, kad vis dėlto �ioje �iponuotoje minioje juodu � ji ir jos Birontas � �ia buvo i�taigingiausi ir labiausiai pasaulio mat�, jei neskai�iuosim, �inoma, paties jaunaved�io. Ir jai patiko, kad, vos jai pradvelkus su savo kvepalais pro vestuvių sambūrį ir puot� Milkantuose, visi puldavo ku�dėtis ir nu�iūrinėjo j� tarsi įstabiausi� paveiksl�, net vietinės matronos akimirkai nustodavo skai�iuoti ir aptarinėti Kazimiero ir Eufemijos dovanas, o ma�osios sve�ių mergytės susi�avėjusios sekiojo jai i� paskos ir var�ėsi paglostyti jos balt�jį �unelį, ir net senasis �alty�ius Antanas Tarvydas, dviejų baud�iauninkų atne�tas į vestuves paklerusiame krėsle taukuotais ranktūriais, nes buvo kviestas, nors ir patiestas prie� metus apopleksijos smūgio, kuris keistu likimo sutapimu jam tapo paskutiniu ir pa�iu tikriausiu am�inatilsį Jono Motiejaus Norvai�os pamėgd�iojimu, ka�k� neva palaimingai sumykė savo pusiau suakmenėjusiu veidu, nuo kurio drykstan�i� seil� vis �luostė jo am�inoji kankinė Karolina Tarvydienė, kuriai likimas buvo toks negailestingas, kad net ir nuo sutuoktinio negalėjo imti ir i�vaduoti j� lengvai ir be vargo, tebūnie jai u� tai dangaus karalystė, ir vien� akimirk� � bet tik vien� akimirk� � į Ur�ulės atmintį dvelktelėjo tolimas prisiminimas apie jų sūnų, Jonelį Tarvyd�, tarsi Jonelis anuomet jai būtų dūkdamas nety�ia brūk�telėj�s savo geltona garbana per skruost�, bet t� baug�tų prisiminim� t�kart nubaidė Birontas, kuris, �iūrėdamas į t� didelį, i�dribusį, pusiau gyv� Tarvydo kūn�, paėmė j� u� rankos ir palink�s, lūpomis liesdamas jos ausį i�tarė: �prisiek, kad jeigu man taip nutiks, tu padarysi kaip tavo motina ir tau nesudrebės ranka", ir ji negalėjo nesuvirpėti pa�velgusi į El�biet�, kuri, dabar jau beveik visai pra�ilusi, su savo juodu na�lės apdaru ir �ydu, kaip niekur nieko kirkino ma��jį Jon� Motiejų ant kelių ir i�sibla�kiusi maloningai �ypsojosi tai Eufemijai, bet tuo pat metu buvo matyti, kad mintimis ji � toli toli; taip toli, kad galbūt net nebe �iame pasaulyje. Ir kai buvo at�oktos vestuvės Milkantuose, o jaunieji i� Bironto gavo did�iul� įstabaus darbo Augsburgo sidabro paauksuot� taur�, nusagstyt� brangiais antikiniais medaliais, su dailiu eiliuotu palinkėjimu greitai pakelti j� u� būsim�jį Milkantų įpėdinį, vėliau įvyko vienas nuo�miausių naktinių Birontų priegalvio barnių, mat Ur�ulė verkdama, tarsi t�dien jie būtų apvesdin� ne jos dvynį, o tikr� sūnų, prisipa�ino, kad geriausia, kas gali nutikti, kad toji Eufemija mirtų anksti ir bevaikė, nes kad tokia gimdytų Norvai�as � tai jau pernelyg, o apmaud�iausia, kad tokiai kurvai ji turės vis� gyvenim� jaustis skolinga u� jųdviejų su Birontu laisv� ir ramyb�. O tada Birontas jai liepė tylėti ir ne�nekėti tokių kvailybių, ir taip, �odis po �od�io, jie susi�od�iavo ir Ur�ulė i� piktumo pratylėjo dvi dienas, ir jie pradėjo kalbėtis tik jau pakeliui namo, į Vilnių, ka�kur ties Trakais, kai jau buvo tiek nutol� nuo Milkantų, kad nenuspėjamas Ur�ulės tū�mas nebegalėjo kelti pavojaus, Jonas Kirdėjus karietoje, �iūrėdamas tiesiai prie�ais save, nei i� �io, nei i� to, prisaikdin�s Ur�ul� tylėti am�iams, pasakė ties�, kodėl geriausia, kas galėjo nutikti Kazimierui, yra Eufemija, kodėl jis meld�i�sis, kad tik tosios vestuvės, toji s�junga, tasai liūdnas ir pakaruokli�kai savanori�kas abipusės konvencijos paktas nusisektų, ir kokia pragai�tinga įgimta aistra degina Kazimier�, Vie�patie, jam padėk ir atleisk jo Sodomos nuodėm�. Ir jai teko visk� paai�kinti, nes ji net ne i�syk suprato; ir �ia jau ji nebegalėjo tik gū�telėti pe�iais, ir jis leido Ur�ulei raudoti, leido lieti a�aras, leido kaltinti save pa�i� u� kvailyb� ir trumparegyst�, ir tik Ur�ulei ūmai sustingus ir paklausus �Ar judu?.." jis papurtė galv�, ir taip jie susitaikė, dar labiau susaistyti bendrų paslap�ių, kurios juos ri�o tvir�iau u� santuokos į�adus ir priesaikas Dievo akivaizdoje, ir kas ten �ino, kaip i� tiesų viskas būtų buv�, kaip pasisuk�, ir ar nebuvo tatai saitas, ri��s juos visus tuos ilgus metus, kai visi kiti saitai nutrūkdavo.

Netgi dabar, apie tai pagalvojusi, Ur�ulė neju�ia pa�iai sau papurtė galv�, tarsi norėdama nuvyti anuos prisiminimus, ir nusisiautė savo dulkėt� gedulo �yd�, dailiai jį sulanks�iusi padėjo ant stalelio, nusiėmė juod� gobtuvėlį su smailu trikampiu ant kaktos, įgudusiu judesiu pir�tais tarsi �ukomis perbraukė pe�ius siekian�ius plaukus, kurie dabar buvo jau beveik visai �ili ir pama�ėliais slinko, tad pir�tų tarpuose likusias kelias bespalves gijas ji nė nesusim�stydama, kaip kasvakar, susuko į �iedelį ir, apsidairiusi, tiesiog i�metė lauk pro pravir� lang�; tada, niekieno nepadedama, pir�tais bra�kan�iais s�nariais atsegė sausai trak�in�ias kikliko metalo kabutes ir kilputes, i�vėrė rai�tį, i�sinėrė i� rankovių, liko su mar�kiniais, kurie, ka�kada brangaus balto batisto, dabar, po visų negandų ir kelionių, buvo pilk�vai gelsvi ir susimet� į siauras klosteles, o apspur�, apibrizg� nėriniai karojo kaip priekai�tingi buvusio gero gyvenimo liku�iai, aprėmin� dulksv� ir rauk�lėt� tarsi suglam�ytas pergamentas i�kirpt�, atsidususi pa�iupinėjo ka�k� po krūtimi, nusiprausė veid� dubeny �altu vandeniu, kaip kad nuo neatmenamų laikų j� buvo įpratin�s vienuolynas, tada nusisegė sijon�, pasijonį, kim�t� pastandinim�, nusiri�o sunkėliausi� tymo volelį, kim�te prikim�t� jos brangenybių, ir dar vien� pasijonį, po kuriuo ant rai��io kabojo ka�in koks metalinis daiktelis, nusijuosė ir jį, stipriai sugniau�ė saujoje, u�pūtė �vak�, patamsiais apgraibom u�traukė lovos u�uolaidas ir, veikiausiai, u�migo, palikdama prie durų ply�io priskretusi� Jono Kareivio akį spėlioti, k� Ur�ulė ry�i prie savo seno juosmens ir kada ji, buvusi novicė i� pa�aukimo, liovėsi melstis prie� mieg�.

Jonas Kareivis vis dar melsdavosi: kalbėdavo poterius ir prie� mieg�, ir pabud�s, ir kartais tyliai mintyse, dienos aky, kai prisiminimų ir s��inės priekai�tų monai jam netikė�iausiais pavidalais stodavo prie� akis, ir jis tuomet melsdavo priimti jo atgail�, nes rodės, kad tik Vie�pats su Marija jam gali atleisti, ir tik vinimis suvarpytas er�kė�iuotas Jėzus galįs suprasti jo kan�i�, ir todėl jis garsiai balsu meldėsi tada, kai karo lauko cyrulikas jam nemok�i�kai pjūkleliu tarsi sulting� u�sispyrusį pakelės alksnį d�yrino rank� ir ne degtinė, o tik nepabaigiama jo �aukiama litanija �jėzumarijajėzumarijasusimylėkantman�snusidėjėlio" jam padėjo i�tverti ir pjovim�, ir t� akimirk�, kai pagaliau pamatė savo paties galūn�, savo buvusi� tvirt� gyslot� pla�tak�, raumening� it liūto letena dilbį, kuriame budelis andai buvo i�degin�s vagies įdag�, kurį andai, savo ruo�tu, antr�kart i�degino likimas � i�degino kulka, i�draskydama raumenį ir sutrupindama kaul� t� akimirk�, kai Jonas Kareivis atki�o rank� ties Valkininkais jaunajam Jonui Izidoriui Norvai�ai apsaugoti, o dabar cyrulikas t� jo rank� su dar i� skausmo tebekrutan�iais pir�tais �leptelėjo ant �emės � tarsi nei kaltės, nei bausmės, nei nuodėmės atpirkimo niekada nė nebūtų buv� ir, stebėtina, nepaisydamas baisaus skausmo, Jonas Kareivis, �velgdamas į savo buvusi� kūno dalį, jautėsi atsikrat�s ne galūnės, o skausmingos ir supūliavusios sielos ataugos; jis jautėsi tarsi pagaliau gr��in�s skol� Norvai�oms.

Melstis jis pradėjo seniai, bene prie� keturias de�imtis metų, Trakų salos kalėjime, visų vadintame pūdykla arba tiesiog tamsi�ja, mat i� jo gyvas retai kas i�eidavo, ir nelaiminguosius, ypa� tuos, į bok�to rūsį, ten ki�davo supūti iki gyvos galvos ar vilkinamo mirties nuosprend�io, o tatai buvo tas pat. Ten, po�emyje, pa�iuose salos viduriuose, tamsoje, į kuri� tarsi �altas mirties prakaitas nuolatos sunkėsi drėgmė i� e�ero pa�aknių, linguodamas pirmyn atgal tarsi beprotis jis, Jonas, nepaliaujamai melsdavosi, nes dabar jam galėjo padėti tik Ponas Dievas, mat, be kaltinimų dezertyravimu i� jo didenybės pėstininkų pulko, be kaltinimo pakeleivingo pirklio nu�udymu, jį pagaliau pagav� ant jo sukorė ir visus �unis, tai yra � bene visas nei�ai�kintas Trakų vaivadijos pakelės �mog�udystes per bene de�imtį metų, i� viso � dar �e�is naba�nikus, kurių jis nė akyse nebuvo mat�s, o tų kitų dviejų, prie kurių tikrai buvo priki��s nagus, to girto bajoro ir to u�jūrio pono, kuris tik atrodė turtingas, o i�kraus�ius paai�kėjo, kad tu��iom ki�enėm, kaip sykis jam ir neprikabino, betgi koks dabar jam buvo skirtumas, pūdykloje jam dabar tegalėjo padėti tik patsai Ponas Dievas. Buvo laikas, kai jis manėsi, kad jį galinti i�gelbėti ir Ur�ulė Norvai�aitė, bet tatai truko labai trumpai, ir tada jis dar tebuvo toks jaunas, vos pabėg�s i� pulko, ne nuo pa�ios tarnybos ir ne nuo mū�ių baimės, bet nuo nepakeliamų paty�ių, visai �alias ir nieko nei�man�s apie gyvenim�, ir tai apie j� jis svajodavo rasotomis naktimis mi�ke, glausdamasis su dar keliais sėbrais, iki tos lemtingos gegu�ės, jis pamena kaip dabar � buvo gegu�ės mėnuo, ir mi�kas �ydėjo tarsi rojaus sodas ka�in kokiom geltonom gėlėm, skleid�ian�iom svaigų kvap�, nuo kurio truputėlį jaukėsi protas, ir, kaip visada, i�girdus girios keliuku ramiai, bene �ingine, atidardan�i� kariet�, jam, kaip ir kaskart tokiom akimirkom, prie� pat i�sitraukiant ginkl�, truputėlį ap�alo �irdis, bet t�kart, t� jis atsimena kaip �iandien, jis prisiminė savo vaikystės vasar�, du �velnius it �ilkas jo kakl� smaugian�ius delnus, po kuriais tvinksėjo visas jo kūnas tarsi prie� mirtį i� palaimos, ir taip, keistas sutapimas, būtent tada jis ir pagalvojo apie Ur�ul�; pagalvojo, nuvijo t� mintį ir tyliai prijoj�s prie karietos tada j�, po kelių akimirkų, dėl stebėtino sutapimo i� tiesų ir pamatė. Matė vos kelis mirksnius, kol Julijonas Palaitis, kurį paskui po dvejų metų sugavo ir pakorė, laikė u� apynasrio arklį, mu�kietos vamzdį nukreip�s į ma�ne kelnes pritriedusį ve�ik�, o jis tuo tarpu dirstelėjo karietos vidun, ir ten buvo ji � ramiai mieganti, tarsi vaikas, bet jau pavogta nekaltybe, atvarstyta i�kirpte ir kiek i�tar�ytais plaukais, ir jos veidas pravertom lūpom ilsėjosi ant peties ka�kokiam juodaplaukiam ne ma�iau susitar�iusiam ir įmigusiam bajorui, ir nereikėjo daug spėlioti, ko �ia jie taip i�varg� vidury baltos dienos, nes visoj karietoj, k� ten karietoj � jau ir visam mi�ke, net nustelbdamas geltonųjų gėlelių dvelksm�, tvyrojo tir�tas kaip kisielius, su niekuo nesupainiojamas �vie�ut �vie�utėlės svetimo patino sėklos tvaikas.

Jis pamena � pa�i� pirm� akimirk� jis tenorėjo juos abu �ia pat ir sukapoti, kirsti tiesiai iki pat karietos apmu�alų, sunaikinti t� vaizd� kartu su visu kvapu, paversdamas jį vien kraujo ir mėsų skerdiena, bet antr� akimirk� ūmai at�lijo, nė pats ne�inodamas kodėl davė �enkl� nieko nesupratusiems sėbrams trauktis, ir jis, Jonas Tarvydas, �nioj�s kardo plok�tuma arkliui per �on�, leido ve�imui riedėti savo keliu, ir tik tolumoje i�nykus i�g�sdinto vadeliotojo ir pabudusių keleivių �ūksniams, jis suprato, k� i� tiesų �irdies gilumoje norėjo padaryti � pa�adinti, i�traukti i� karietos ir �ia pat, visų akivaizdoje, j� imti ir perpisti taip, kad tiedviem vis� gyvenim� vien prisiminus sopėtų taip, kaip kad skaudėdavo jam, Jonui Tarvydui, kaskart tam reginiui atgijus jo atminty, nes jis būtų galėj�s perleisti novic� Ur�ul� Norvai�ait� Vie�pa�iui Dievui, bet kitam vyrui � tai jau ne. Ir nėra ko �ia slėpli, u� tai vėliau atkentėjo ne viena, betgi nebuvo jau tokios nekaltos, kek�ės daugiausia, atlaikiusios ne vien� kuol�, bet netgi j�sias jis, vien prisimin�s t� vaizd� mi�ke, nudro�davo taip, kad tos verkdavo kruvinom a�arom ir pra�ydavo pasigailėjimo, kol apie jo �iaurum� pradėjo padavimai per apylinkes sklisti, bet dėl to ka�kodėl pūdykloje jis neapgailestavo, nes �ia jokie apgailestavimai ir jokios Ur�ulės nebegalėjo padėti, �ia galėjo padėti tik Ponas Dievas, ir Jonas Tarvydas tada sau pasakė: jei i�eisi�s gyvas i� pūdyklos, dėkosi�s ir melsi�sis Vie�pa�iui dien� ir naktį, ir iki gyvenimo pabaigos aukosi�s jam de�imtin�.

Ir jis, Jonas Tarvydas, i�ėjo i� tamsiosios � i�bly�k�s, ap�ep�s, aptriu��s, pa�enklintas įdagu, bet, laimei, dar nesupuv�s, ir priėmė tatai kaip patikim� �enkl�, kad Ponas Jėzus Kristus atsakė į jo maldas, nes argi būtų kitaip nei i� �io, nei i� to atsiunt�s į Trakus t� jėzuit�, liepusį jam keltis ir eiti kartu, ir nieko neklausinėti, nes i�rūpin�s jam atleidim� nuo nuosprend�io, ir t� akimirk�, kai jie persikėlė per e�er� i� tos nelemtos salos ir stojo ant �emės, jis buvo gatavas tam jėzuitui rankas kojas i�bu�iuoti, ir ne tik todėl, kad nuo gryno oro jam svaigo galva ir jis markstėsi, ir jautėsi apduj�s nuo laisvės, bet greitai įsitikino, kad kartais Vie�paties pasiuntiniai gali atsiduoti pa�ia tikriausia pragaro siera, mat tasai i�purtėlis jėzuitas, vos įjojus į tankm�, nulipo nuo arklio ir i� u� balno i�trauk�s rimb� ėmė jį, nusilpusį, pliekti ir vanoti tarsi pasiutusį �unį, ir mu�ė taip jį ger� ketvirtį valandos, ka�k� �nekėdamas apie Dievo bausm�, apie atgail�, apie pragar� sieloje, kurį galįs i�pirkti tik klusnumas, klusnumas, klusnumas; ir kiekvien� t� savo �klusnum�" lydėjo �niojamo rimbo kir�iais. O kai jis pagaliau pradėjo kimti nuo ink�timo ir alpti i� skausmo, tasai sutanotas i�pera nustojo, įgrūdo rimb� atgal prie balno, maloningai apkabino jį, sakydamas �verk, sūnau mano, verk; atgaila apvalo", ir tada jį pagirdė ir pamaitino, bet ne per daugiausia, ne iki soties, ir vėlesnėmis savaitėmis pakaitomis laikė jį ant pusbad�io briaunos, pėrė be pasigailėjimo ir guodė, meilikavo ir vėl menkino, o vakare kartu padėdavo jam melstis ir dėkoti Vie�pa�iui u� dar vien� i�gyvent� dien�, kol jam, Jonui, nuo tos nuolatinės ne�inios, ko i� jo laukti, ne juokais pradėjo jauktis protas; jauktis taip, kad net tarpais pamir�davo savo vard�, pamir�davo, kas es�s, o kur juodu keliauja, jis nė ne�inojo, ir dabar, �itiekai metų prabėgus, jis prisimin�s nė pats nebesupranta, kaip jam nekart nė nedingtelėjo t� jėzuit� u�versti, matyt, tasai ne juokais ka�kaip jį buvo u�būr�s, ar savo kalbomis, ar to prievartos ir gerumo mi�iniu, ar ko į maist� ar gėrim� jam įdėdav�s; kaip taip galėjo būti, kad jam �itaip atėmė vali�, jis nesuprant�s po �iai dienai. Betgi suprato, kam visa tai � tada, kai pagaliau ka�kur pakelės u�eigoj prie Rudaminos tasai slap�ia jam parodė bebaigiantį stiprintis ka�in kokį pon� ir liepė, �iam baigus, jį pasekti por� mylių ir� �tai, imk �it�, ir k� daryti, jis pats �in�s, bet tasai vyras neturįs pasiekti kitos u�eigos, o jis � neturįs teisės nė pir�tu paliesti jo kap�o, tik rastus popierius, kuriuos prival�s atne�ti dvasi�kam tėvui. O paskui liepė grį�ti pas jį � bendram valgiui ir maldai, ir atgailai; ir t� jis ir padarė, visk�, kaip lieptas, tik �įkart viskas buvo kitaip � nebuvo nei kar�tligi�ko skubėjimo, nei pyk�io, nei pasitenkinimo, nei bėgimo, o tik gerai apskai�iuotas veiksmas: u�joj�s tam varg�ui ponui gerokai u� akių, apsimetė nukrit�s nuo pasibaid�iusio arklio ir taip gulėjo, graudulingai vaitodamas, kol tas gera�irdis �mogėnas, baimingai apsidair�s, palinko jam padėti, o tada, nė nesvarstydamas, kaip kad būna tik sapne, jis, Jonas, kuris beveik nebeatminė savo paties vardo, u�metė jam �ilko virvel� ant kaklo ir smaugė tol, kol nepa�įstamo varg�elio kojos nustojo rausti vagas pu�ų spygliais nusėto mi�ko keliuko smėlyje, tada apie�kojo u�antį, ki�enes, bet ten rado tik kap��, tada � balnakrep�ius, tada pagaliau aptiko sulankstytų lai�kų ry�elį aute u� pu�nies aulo ir vėl grį�o prie kap�o ir prisimin�s, kad jėzuitas jam u�draudė jo gvie�tis, klusniai vėl padėjo atgal ir vėl paėmė, ir vėl atidėjo, ir tada galiausiai atsisėd�s �alikelėje graud�iai apsiverkė tarsi vaikas, nes ir auksinai masino, ir savo geradario nuvilti negalėjo, nors persiplė�k. Ir taip jam beverkiant atėjo i�ganinga mintis � to kap�o dabar neimti, o įsidėmėjus viet� jį �ia kur u�kasti ir pasiimti vėliau, nes taip i�tesės pa�ad� jėzuitui. Kaip tik tada, rankomis berausdamas �em� ir nety�ia u��iuop�s ka�i kokį pauk��io ar kito gyvio kaulelį, jis prisiminė tolim� savo vaikyst�, prie� daugelį metų, ka�kada, kai jie trise � Kazimieras Norvai�a, Ur�ulė Norvai�aitė ir jis, Jonas Tarvydas,�� buvo suman� atkasti jų palaidot� katin�, ir tada tieji taip i�sigando, �tai tau ir mėlynas kraujas kad nori, tik jis vienas � ne, nes jam, prie�ingai, sukilo ka�i koks keistas smalsumo ir didybės jausmas, tarsi tik mirties akivaizdoje jis jaustųsi tvirtas, valdingas ir �io to vertas. Ir apie tai pagalvoj�s jis ūmai suprato, k� tas i�pera jėzuitas vos per kelias savaites i� jo padarė � ogi klusnų, nu�emint�, rimbu ir kaulu prijaukint� bevalį �unį, kurį galima siundyti kur nori ir tasai perk�s gerkl� bet kam, kad tik �eimininkas jam pakasytų paausį ir duotų ėdalo. Ir �ia jis taip u�siuto, net gyslas pajuto tuoj sprogsiant smilkiniuose, net reikėjo vėl prisėsti ir nusiraminti, bet paskui jis baigė u�kasti kap��, pa�ymėjo viet� ir pakilo jau �inodamas, k� turįs daryti, u�lietas ka�i kokio romaus d�iaugsmo. D�iaugėsi ir jėzuitas, aptik�s, kad jo globotinis pakluso tik jo įsakymui, o ne savajai nusikaltėlio prigim�iai ir neap�varino aukos; d�iaugėsi, kurgi ne, nors ir slėpė, bet Jonas t� matė i� jo akių, matė ir stengėsi nei�siduoti, ir nei�sidavė nė tada, kai jėzuitas jam pa�iam liepė i�siplakti atgailos rimbu; nei�sidavė vis� naktį ir dar vien� dien�, elgėsi lygiai taip pat kaip ir pastarosiomis savaitėmis, o dar kit� naktį mi�ke jiedviem susėdus prie lau�o jis ta pa�ia �ilko virvele pasiuntė t� �ėtono jėzuit� tiesiai į pragar�, ten, kur jam ir vieta, nuėmė �kaplierių, kry�ių, aukso �ied�, i�kraustė ki�enes, pasiėmė rastus pinigus ir krūv� lai�kų ir popierių, i� kurių suprato, kad velionis buvo ka�in koks Marijonas Daugėla, S. I.[113] nes tokiu vardu jam buvo vaivados i�ra�ytas pasas, leid�iantis vykti į Livonij� ir kirsti Rusijos sienas, tada nuavė aulinius batus, tada, kiek pam�st�s, nuvilko ir juod� sutan� ir, met�s� �vilgsnį į savo buvusį skriaudėj�, dabar gulintį vienmar�kinį, ėmė ir ant jo nusispjovė. Ir nė pats nesuprasdamas kodėl, nes tasai jau buvo vis vien nebegyvas, paėmė saus� pu�ait�, kuri i�versta voliojosi �alimais, truktelėj�s j� i�lau�ė ir tuo kotu, i� kurio styrojo a�trios lū�io plai�enos, ėmė tal�yti naba�niko veid�, tarsi sviest� mu�damas, kol i� jo teliko visi�kas �lėgtainis, o tada, paėm�s u� parankių, nutempė ir įgrūdo jo i�niekint� galv� į rusenantį lau��, idant radus būtų dar sunkiau atpa�inti. jonas Tarvydas savo pa�ad� i�tesėjo � atseikėj�s de�imt�j� dalį ir jėzuito, ir to varg�o pono, savo ketvirtojo, pinigų, nune�ė juos tyliai pary�iais į Rudaminos ba�ny�i�, tiesiai aukų dė�elėn, mintyse dėkodamas Ponui Dievui u� sugr��int� laisv� ir gyvastį, bet be jokio s��inės grau�imo dėl savo ketvirtojo ir penktojo, nes jau buvo sau patogiai nusprend�s: Vie�paties malonė ir i�ganymas � sau, o sumautas �monių pasaulis � sau, ir sveikiausia bus viena ir kita nemai�yti.

Ta�iau kartais net pro �emi�kosios kasdienybės miglas i� auk�tybių prasiskverbdavo priekai�tingas Vie�paties �vilgsnis ir rūs�iai įsmigdavo tiesiai į Jon�, kaip kad tada, kai t� lemting� rudens ryt� mi�ko kelyje � vėl, tarsi ant mi�ko kelio jam būtų siun�iami pa�ios Apvaizdos susitikimai � jis sutiko Kazimier� Norvai��. Pa�ino jį ne i�kart, nesgi �itiek metų jau buvo praėj�, ir dabar jie jau buvo nebe vaikai, o suaug�, gyvenimo mat� vyrai pa�iame stiprume, ir Kazimieras buvo su randu veide, kuris metams bėgant vis labiau pana�ėjo į jo velionio tėvo, tik akys jo vis dar buvo tos pa�ios, ir jos pa�velgė be pyk�io, tik su nuostaba ir priekai�tingai, kai Jonas įrėmė jam strielb� krūtinėn, ir nė nekrustelėjo, tik i�tarė: Et tu, Brute?[114] Ir ka�kas jam nutiko, bet toji akimirka, kai tereikėjo nuspausti gaiduk�, buvo praleista visiems am�iams, ir jam neliko nieko daugiau, kaip tik sviesti ginkl� ant �emės ir pulti vaikystės draugui�į glėbį, apsipilant kar�iomis ir didelėmis kaip pupos a�aromis.

Susitikim� jie t�syk aplaistė vienoje pakelės smuklių pas Hir��, netoli nuo Kra�ių, ir tasai nugėrimas Jonui nepriminė nė vieno ligtolinio � nei kai gerdavo su tėvu, nei rekrūtuose, nei su savo sėbrais, nes tada begeriant jam vis sunkėdavo, lyg akmuo ant krūtinės guldavo, ir sulig kiekviena kilnojama kvorta jį vis labiau prislėgdavo ka�in kokia kaltė ir pyktis, o dabar, su Kazimieru Norvai�a, vynas jam slydo stemple lyg mostis ant �aizdos, ir sulig kiekviena alavine taure jam darėsi vis lengviau, mat jie �nekėjosi, vėrėsi viens kitam tarsi per i�pa�intį, dabar jau nebepamena, kuris pirmas pradėjo, ir �od�iai liejosi, tarsi per kelias valandas būtų galima pasipasakoti ma�ne penkiolika metų, ir Kazimieras pasakojo apie savo keliones, apie ligas, mirtis ir vienatv�, apie platųjį pasaulį, kuriame, i� esmės, visur tos pat ydos ir bėdos, tarpstan�ios ir tarp kalnų, net vasar� dengiamų sniego, ir tarp vandeniu u�liejamų �emumų, ir jūrose, ir sausumoje, tik �tai nusidėjėliai su jomis skirtingai dorojasi skirtinguose kra�tuose: vieni u�simir�ta darbe, kiti � svaiguly, treti � moterų glėbyje ar eikvodami �emi�kuosius turtus, bet i� esmės � visur tas pat. Ir Kazimieras pasakojo apie uostų jūreivių nuodėmes, apie vokie�ių grafų nuo�mum�, apie Gdansko pirklių suktum�, apie įstabiai suklastotas �ventųjų relikvijas, matytas kelionėse, Sodoma ir Gomora tas pasaulis, bet tuo ir �avus, tik kad �tai jam ma�ai teikiantis d�iaugsmo. Ir Jonas Tarvydas antrino � taip, tikra Sodoma ir Gomora, ir pasakojo Kazimierui tarsi nuodėmklausiui savo nelinksm� istorij�, visk�, nieko nenutylėdamas, nei savo naba�nikų, nei pūdyklos, net įdag� parodė ir apie jėzuit� papasakojo, ir kad jojo popierius pasisavin�s, rod�s juos kely, jei kokia sargyba sustabdanti, dar ir sutan� turįs. �Esu dabar Marijonas Daugėla, Societati Iesu" � liūdnu veidu i�dėjo jam nelinksm� gyvenimo pok�t�, privertusį pasisavinti andainyk��io kankintojo tapatyb�, ir i� pat prad�ių nesuprato, ko Kazimieras Norvai�a pradėjo kvatotis tarsi paklaik�s, net pla�taka trankydamas sau per �launį, kvatojo iki a�arų, sakydamas: �Vie�pats kartais tikrai mėgsta juokauti", ir dar mojo Hir�ui pripildyti dar taures, ir juokėsi toliau, u� tai ir i�gerkim, ir plojo per petį Jonui Tarvydui, sakydamas es�s �iam skolingas iki grabo lentos. O paskui surimtėj�s pasakojo �iam visk� � apie Daugėl�, bailų vagį, melaging� liudytoj� ir jų bėdų pramanytoj�, i�davik�, Sapiegų pakalik�, dirbusį jiems juodus darbus suved�iotų nelaimėlių ir galva�ud�ių rankomis, apie t� gimin� ir ypa� �emai�ių seniūn�, Polocko vaivad� Jon� Kazimier�, kuriam nieko nėr �venta ir kuriam Tėvynė � tik jo paties turtai ir vald�ia, dėl kurios dū�i� parduotų ir į subin� pabu�iuotų ne tik svetimam ciesoriui, bet ir pa�iam �ėtonui. Ir galiausiai pasiūl�s jam, Jonui Tarvydui, pradėti visk� i� naujo � mesti mi�ko keli� ir gyventi dorai, jojo tėvonija dabar i�nuomota kume�iui, bet tatai lengvai atitaisoma, o jei nenorįs su įdagu gyventi kaip Tarvydas � tatai irgi suprantama, jis dabar turįs dvarų dvarelių, i�barstytų visoj �iaurės �emaitijoj, galįs jam u�leisti kurį nors jų. Ir taip Jonas Tarvydas, praleid�s bemieg� naktį ir malding� ryt�, klausdamas �ven�iausiosios Panelės patarimo Kra�ių ba�ny�ioje, kur k� tik buvo įkeltas įstabaus gra�umo paveikslas, tapytas italo Leonardo mokinių ir kainav�s �e�is �imtus olandi�kų talerių[115], apsisprendė ir apsigyveno greta Milkantų, bet ne Tarvyduose, o Ankantuose, ir Ankantuose jam prilipo Jono Kareivio pravardė, ir senieji, galėj� jį atpa�inti, jau buvo i�mir�, jo paties kitados �velnus vaiki�kas veidas dabar buvo randuotas, kampuotas nuo mi�ko ir pūdyklos nepriteklių ir i�vagotas pirmųjų gilių kartėlio ir atgailos rauk�lių, ir visiems likusiems buvo pasakyta, jog �isai buv�s kareivis ponui Kazimierui Norvai�ai i�gelbėj�s gyvastį, u� k� tasai atsidėkodamas jam perra�ė Ankantų ūkį. Jonas Kareivis nei norėjo grį�ti į tėvonij�, kur jam vis dar vaidenosi tėvo �mėkla ir nei�sivadėj�s motinos kopūstų tvaikas, nei norėjo būti kur nors toli nuo vienintelės jam giminingos Kazimiero Norvai�os dū�ios, nors tasai dabar i� tiesų turėjo dvarų dvarelių ir palivarkų, i�barstytų tarp svetimų valdų lopų ir apdairiai supirktų i� nusigyvenusių �lėktų, nusidriekusių iki pat jo mielųjų Titonių[116], taip pramintų, nes Kazimieras Norvai�a ten dabar buvo u�veis�s tabako laukus, kitados u�daigintus i� kelių sėklų jo velionio tėvo Jono Motiejaus Norvai�os branginto ir puoselėto augalo, kurį tasai laikė vien tik akių gro�iui dėl �iedų įmantrumo. O jo įpėdinis, vos tik grį��s po savo kelionių ir į�eng�s į laukėjantį ir �eliantį Milkantų sod�, i�kart primetė �iojo augalo naud�, ir kadangi jo karali�koji didenybė vis dar nebuvo apsisprend�s dėl privilegijų ir mokes�ių tabakui, o �iame kra�te ir apskritai retas kuris �inojo, su kuo tasai daiktas valgomas, jaunasis, pasaulio mat�s Norvai�a �ia pats mikliai įvedė poni�k� mad� pypkiuoti ir greitai pusė �emaitijos kim�o savo molio ir med�io pypkeles Norvai�os tabaku, o Norvai�os ki�enes � savo naujo rūkstan�io įpro�io i�viliotais skatikais; kiti �niauk�tė jį smulkint�, guosdamiesi vietinio barzdasku�io liudijimais, kad garsioji taboka � patikimas vaistas nuo vir�kinimo sutrikimų, per�alimų, danties skausmo, �arnų kirmėlių, nagų grybo ir �irdį gniau�ian�ios rudeninės melancholijos. Kazimieras Norvai�a į Titonis vykdavo keliskart metuose � d�iovinant, raikant tabak� ir ypa� �iam �ydint puikiais baltų �iedų varpais rausvais pakra�tėliais, ir tada jis �velniai pir�tų galiukais braukdavo per mėsingus jų �iedlapius ir kreivai �ypsodamasis mįslingai sakydavo: �Jei Norvai�a ir nenukeliavo į Amerikas, tai Amerikos atkeliavo pas jį"; betgi vis� kit� laik� jis nebuvo toks d�iugus, nes nors Titonys ir i�laikė pertekliuje jo namus, nors palivarkai, jei tik nebūdavo sausros ar didelių audrų, davė ger� grūdų derlių ir jam kaip ir nieko nestigo, įskaitant ir nuolanki�, kad ir vyresn�, bet vis dar daili� ir paslaugi� �mon�, ir jo sugyvent� įpėdinį, �vitrų tarsi gyvas sidabras vaikelį Jon� Izidorių, visgi nereikėjo būti ai�kiaregiu, kad matytum, jog tasai apsukrus bajoras nėra laimingas. Ir negalėjai tiksliai pasakyti, kur to nelaimingumo ir liūdesio prie�astys slypėjo, nes Norvai�a nei stipriai gėrė, nei nami�kius vaikė ar skriaudė, tik nuolatos buvo ka�in koks priges�s, tarsi aptrauktas kokio greimo, ir net kai mandagiai �ypsodavosi ar santūriai juokdavosi, jo akys beveik niekada ne�ibėjo. Ir tik Jonas Kareivis daugiausia matydavo, kada Kazimiero Norvai�os akys su�ėrėdavo, ir tatai nutikdavo �iam med�iojant, nes �vėries persekiojimas dabar buvo jo did�ioji aistra, ir, kaip pats kart� prisipa�ino, mieliausiai būtų med�ioj�s tris �imtus dienų per metus, o gal ir da�niau, nei�skai�iuojant nė did�iųjų �ven�ių, ir jam bene baisiausia kan�ia būdavo augimo, ve�ėjimo, poravimosi ir jauniklių laikas nuo Did�iojo �e�tadienio iki nuimant javus laukuose, kai nera�ytas įstatymas nuo am�ių draudė med�ioti. Vis� kit� laik� jis pirma pasitaikiusia proga leido mi�ke ar lauke � �iem� su sakalais, pavasarį su lengva �audykle, rudenį � su dailiausių veislių skalikais ir savo gra�iaisiais vi�lais, tarp kurių buvo ir vengri�kų, ir mediolani�kų[117], ir greitai jų viauksinti, bene tuzin� siekianti palyda tapo nebeatskiriama nuo Kazimiero Norvai�os, o nami�kiai pirmajame rūm o auk�te visai patikimai pirmiausia i�girsdavo �ios pra�matnios i�puoselėtos �unaujos lekavim�, nagų kreb�desį ir letenų tapsėjim� akmeninėmis grindimis, o i� paskos jau galėdavo tikėtis ir aid�ių �eimininko pu�nų �ingsnių kaustytais kulnais, tik �tai Eufemija Norvai�ienė u�sispyrė �unis i�tremti bent jau i� antrojo auk�to, kur buvo alkovos, ir �ia Kazimierui teko jai labai nenorom nusileisti, nors jei kas būtų paklaus�s Jono, tai, jo akimis �iūrint, Norvai�a vien� savo vi�lų, nirtuling� ir prierai�i� kal� vardu Furija, mylėjo bene �velniau nei savo tikr� �mon�, o dėmesio skyrė tai jau tikrai daugiau, ir tai ji, kartu su Borėjumi, Cerberiu ir Magnifiku, da�niausiai guldavo ar�iausiai �eimininko kojų �iam įsitaisius prie �idinio, kartais ka�k� ra�inėjant į �eimos silv� ar savo diariuszu, bet da�niausiai tik rūkant daili� sidabru aptaisyt� pypk� su dramblio kaulo kandikliu ar viena ranka saugant vyno ar pa�ildyto alaus taur�, o kita � m�sliai valandų valandas kasant paausį kuriam nors i� savo ka�toninių numylėtinių. Bet u�tat med�ioklė buvo jau visai kita daina, �ia Kazimieras Norvai�a atgydavo, jo krūtinė kilnodavosi, skruostai parausdavo, kilnios �nervės, kvėpdamos pu�ų sakų ir samanų kvapo prisodrint� or�, virpėdavo ne ma�iau nei jo �irgo, ir akys drėgnai �vilgėdavo, o balsas i� susijaudinimo tapdavo kimus ir �velnus, tarsi i�tro�k�s glamonių. Tik vietoj kito kūno jis glamonėdavo lengv� mu�kiet� ar �audykl�, ir nors jas sunku būdavo antr�kart u�taisyti ir pataikyti derėjo i� pirmo �ūvio, o nepataikius � persekioti jau pabaidyt� �vėrį ar pauk�tį, bet Jonui rodės, kad tai �ūvis, o ne pjudymas sakalais ar skalikais vis dėlto teikia did�iausi� d�iaugsm� jo draugui, ir �ito tai jis negalėjo suprasti, kaip ir pa�ios med�ioklės � nelabai, nes nors �mones Jonas Tarvydas galėjo �udyti tuzinais ir be didelių skrupulų, betgi �vėrelių ir apskritai gyvių jam buvo gaila � ir pauk��io, ir ki�kio, ir lapės ar vilko, k� ir kalbėti apie stirnas, elni� ar briedį � �itie jam galėjo net ir a�ar� i�spausti, ir netgi ano kvailo balto �unėko jam savaip dabar buvo gaila. O Kazimierui Norvai�ai kuo gra�esnis ir kilnesnis gyvūnas � tuo aistringiau jį persekiodavo, ir virpanti, �ilkinė stirna su aukso pinigėliais ant �onų ir rudom �ventosios akimis jam sukeldavo beveik tikr� afekt�, ir kelet� akimirkų Kazimiero atgijusiose akyse, neįtikėtina, bet Jonui vaidendavosi pati tikriausia meilė � glamonėjantis, nebylaus pasigėrėjimo kupinas �vilgsnis, vos girdimas atodūsis, sulaikytas kvapas, i�taikyta akimirka, kai padaras sustingsta paskutinįkart visame savo gro�yje, it paveiksle, ir �ūvio trenksmas, po kurio da�niausiai stirna krisdavo it pakirsta, ir jie atsirasdavo prie jos paknopstom, kartais dar tebetrūk�iojant grak��ioms laiboms kojoms, bet temstantys med�ioklio aukos vyzd�iai jau primindavo nebe drėgnas �velnias �ventosios akis i� paveikslo, o u�gesusį, kasdienį Kazimiero Norvai�os �vilgsnį. Jonas Tarvydas keliskart bandė u�uolankom i�kvosti, kas gi taip traukia jo pon� ir bi�iulį �udyti nekaltus gyvius, bet �ia jie nesusikalbėdavo, ir Kazimieras Norvai�a berg�d�iai bandydavo i�ai�kinti med�ioklės gro�į kaip ir tai, kodėl nuo am�ių įstatymai tik kilmingiems med�ioti leid�ia � nes duok vali� mu�ikui, tai vis� mi�k� i�guldys, ir kart� net trūkus kantrybei supyk�s rė�ė Jonui: �ko tu norėtum � kad vietoj to med�io�iau �mones ar �audy�iau į nami�kius kaip Sicinskis?" ir Jonui beigi jo savoti�kam mi�kuose ir pūdykloje i�ugdytam atpildo jausmui atrodė savaime suprantama, kad �mones pa�audyti būtų daug teisingiau nei niekuo dėt� �vėrį, tik va dėl Sicinskio Jonas nenorėjo sutikti, tasai buv�s niek�as, py�kin�s nekaltus mu�ikus, betgi tada �ia puldavo gin�ytis Kazimieras, mat ka�kada seniai seniai buvo sutik�s patį Sicinskį asmeni�kai, sen� jau ir prasigėrusį, ir akivaizd�iai kamuojam� s��inės priekai�tų, ir jis, pripūt�s smuklėje kaip reikiant, �liumbė į kvort� it ver�is ir, prisimin�s obely nu�aut� baud�iaunink�, kuriam liepė lipt ir kukuot gegute, vis kartojo: �betgi kodėl tasai lipo? juk �mogus, ne gegutė, ir net jei pats �ėtonas bū�iau buv�s, vis tiek turėjo suprast, bus nu�autas, lips ar nelips, bet pasirinko lipt ir kukuot, kur jo honoras? Kur jo garbė? O a� gi buvau susila�in�s, u�min�s pats sau: nelips � apdovanosiu ir paleisiu, lips � nu�ausiu kaip �unį, o tas �unsnukis, apgailėtina[118], lipo ir kukavo, lipo ir kukavo, lyg ne Vie�paties Dievo sutvertas �mogus būt buv�s." Bet Jonas Tarvydas nei tokius velionio Sicinskio i�ved�iojimus galėjo suprasti, nei Kazimiero pastebėjim�, kad laisvas �mogus tuo nuo baud�iauninko ir skiriasi, jog nelipa į medį kukuot paliepus, net ir �autuvu grasinant, �inoma, jei tik patsai to nenori dėl savo paties smagumo. Jonui viskas buvo papras�iau � �mogų, esant reikalui, galima u�versti, nes visi jie vienaip ar kitaip kalti ar �iaip prisidirb�, nuodėmingi padarai, o nekalto gyvulio � nevalia, nebent pasiut�s vilkas ar lapė band� naikintų, betgi Kazimierui Norvai�ai jis t� nelemt� aistr� med�ioklei ir jo nesuprantamas kalbas, jog med�ioklėje slypi pirmapradis gro�is ir �mogi�kumo didybė, galėjo atleisti, nes, be jo, daugiau nieko pasaulyje neturėjo ir todėl tik priskirdavo tokius paistalus grynai poni�kiems nesuprantamiems i�mislams, ir tiek. Ir atleisdavo, kaip atleisdavo daug k� Kazimierui Norvai�ai, kurį, i� tiesų, k� ten slėpti, mylėjo � mylėjo ne vien krik��ioni�kai, bet ir broli�kai, su giedru gailesiu; taip, kaip kad anks�iau, vaikystėje, buvo grau�iamas nuolatinio pavydo, taip dabar krūtinėje ne�iojosi u�plūdusi� meilės ir atjautos jam �ilum�, ir andainyk��io pavydo nebebuvo lik� nė la�o, nes nors Kazimieras Norvai�a dabar buvo didesnis ponas net u� am�inatilsį savo tėv�, bet tuo pat metu tokio nelaimingo �mogaus dar reikėjo paie�koti.

Ir k� ten rei�kė Jono Tarvydo s��inės priekai�tai dėl tų kelių nu�udytų nabagų, kurių jis net dorai nepa�inojo, ir k� rei�kė nemaloni a�aka, kaskart įstringanti gerklėje prisiminus, kaip kadaise vaikystėj buvo i�dav�s bi�iulį Kazimier�, kai dabar �inojo, jog jo ponas yra ėdamas am�ino s��inės priekai�to, jog yra kaltas dėl savo mylimo kunigaik��io Palubinskio mirties, o į savo signet� su A�aka negalėjo �velgti neprisimindamas savo jaunystės tragedijos.

Kazimieras Norvai�a pats ka�kada jam papasakojo t� nelaiming� nutikim�, kurį turbūt tik jis, Jonas, ir te�inojo visame sviete, nes tik jam Kazimieras ir tegalėjo atskleisti tokius dalykus, mat, kaip jis pats nė neslėpdamas sakė: nuodėmklausio lie�uvis ir i�pa�inties paslaptį gali i�plepėti, tuo tarpu tavasis bus suri�tas to, k� apie tave patį �inau. Ir puikiai �inodamas, kad nė i�plepėjimo nereikia, kad pakaktų vien ma�os abejonės jo i�tikimybe, ir Kazimieras Norvai�a jį, Jon� Tarvyd�, am�iams galėtų įki�ti į pūdykl�, k� ten į pūdyki� � nuo budelio trinkos pasiųsti tiesiai pragaran, ka�kurį vakar�, įgėr�s, papasakojo visk�, kaip buvo. Kaip per did�i�j� savo studijų kelion�, u�uot keliav� sausuma per Bazelį iki Bolonijos ir ten i�siskyr�, kaip kad buvo numat�, juodu su jaunuoju kunigaik��iu Palubinskiu, apsvaig� nuo nuodėmingos aistros, Kazimiero įkalbėti prat�sti kelionės malonum� ir buvim� drauge, pasirinko keli� tiesiai per aplink, per jūras � i� Gdansko į Rostok�, per �verin� iki Hamburgo, tada iki Amsterdamo, i� kur turėjo krypti sausuma į pietus, į savo kelionės tiksl�. Jųjų kelionės būta, kaip derėjo jauniems plevėsoms � daugiausia po pilis, u�eigas ir dvarus, ir miestus, su nuotykiais, keliskart net su dvikovom; Meklemburgo kunigaik��ių pilyje �verine jie buvo priimti ir linksminami kaip dievai�iai, mat ten augo įpėdinis, jų bendraam�is Fridrichas Vilhelmas, kuriam nepro�al buvo susipa�inti su kunigaik��iu Palubinskiu, kilusiu i� pa�ių senųjų Gediminai�ių, bet u�tat atvykus į Hamburg� u�va�iuojamuosiuose namuose juos taip apvogė, taip ap�varino, kad liko abu kaip stovį, tik su tuo, k� teturėjo ki�enėse; laimei, kad tebeturėjo kariet�, tarnus ir palyd�. Grau�iamas gėdos dėl savo kvailumo ir neatsargumo, jaunasis Palubinskis para�ė tėvui, pra�ydamas persiųsti pinigų į Amsterdam�, į garsi�j� rotu�ės keitykl�[119], ir jie ten i�keliavo, nykiai tirpstant apsnigtiems keliams tarp dambų ir bevilti�kai tirpstant auksinų liku�iams kap�uose. Amsterdamo mieste jie apsistojo vienoje Jordaano u�eigų, susimokėj� vos u� dvi naktis, kurioms ir taip vos sukrap�tė, nors u�eiga buvo bene pati pigiausia mieste, kambarys ank�tas, pridvok�s, vargiai kūrenamas ir apniktas blakių, prie gra�iai pavadinto Ro�ių kanalo, nuo kurio ro�ėm nė nekvepėjo, mat vinguriuojan�iomis srovėmis ten tetekėjo paplavos, srutos ir �iuk�lės, o kreivomis �leivomis gatvelėmis sroveno lygiai toks pat viso krik��ioni�kojo pasaulio �mogi�kųjų atmatų srautas. Pirm�j į vakar� jie tegebėjo nusigauti iki miesto rotu�ės, vis dar baigiamos statyti, bet jau laikomos a�tuntuoju pasaulio stebuklu, o patsai pasaulis, teisingiau � jo �emėlapis, i�dėliotas i� juodo ir balto marmuro,�� jiems driekėsi ant grindų po kojomis, ir abiem t�kart suspaudė �irdį po savo batais i�vydus juod� gysl� su u�ra�u Nimienf.[120], kuri dabar rodės esanti toli toli, kitame svieto pakra�ty, ir dar kart� jiems suspaudė pa�ird�ius, su�inojus, kad jokie senojo Palubinskio pinigai dar taip ir neatkeliav�. T�vakar, i�sek�, su�al�, nėma� nepasisotin� gyslotu, sud�iūvusiu keptu u�eigos gaid�iu, kainavusiu kaip cielas par�elis, ta�iau u�tat iki soties savimi pa�ėr� vietos blakes, jie nieko daugiau taip ir nenuveikė, bet po nakties, praleistos be�ildant vienas kit� glėby, jie kit� dien� neskubėdami i� paskutiniųjų i�sipustė ir patraukė į Doelen�[121]�kur �inojo renkantis lo�ėjus, mat Kazimieras Norvai�a i� tos nevilties nieko geriau nesum�stė, kaip kad i�bandyti savo andainyk�t� laim� kortose. Ta�iau ne�inia kas �ia buvo kaltas � ar kad �ia buvo Amsterdamo miestas, o ne Vilnius, ar, kad, prie stalo greta Kazimiero sėdint ir i� po ilgų blakstienų viltingai �velgiant mielajam Palubinskiui, pasitvirtino paslaptinga taisyklė, jog kam sekasi meilėje � nesiseka kortose, ar kad prie�ais Kazimier� sėdo lo�ti garsus vietinis �uleris Pepijnas Duitsas ir lo�ė ne Kazimierui puikiai pa�įstam� baset�, o nauj� jo atmain�, �ia vadint� faraonu, bet jų turėti auksinai i�tirpo vos per du ketvir�ius valandos, ir tada atėjo eilė karietai, o paskui ir �irgams, ir i� Doeleno jie i�ėjo kaip stovi, prasilo�� iki paskutinio siūlo galo, ir ie�kodami to prakeikto Ro�ių kvartalo dar sugebėjo pasiklysti nakty tarp visų tų smard�ių ledėjan�ių kanalų, skrod�iant drėgniems skersvėjams ir �ai�ant negailestingai �lapdribai, o jų barnio �od�iai, svied�iami viens kitam į veid�, irgi rai�ė ne pras�iau u� rimbo kir�ius, ir todėl, kai jie pagaliau rado t� pridvokusi� Rosengraachto u�eig�, jie atvėsusiame kambary, vis dar taip ir nesusitaik�, mylėjosi nir�iai, skausmingai, daugiau su neviltimi ir prievarta nei su meilės guoliui deran�iu �velnumu, ir kai kit� ryt� �aunusis �uleris Pepijnas Duitsas su dar dviem sėbrais atėjo atsiimti jam teisėtai, jei neskai�iuosim i� u� rankogalio trauktų paroletų[122], priklausan�ios karietos ir �irgų, jaunasis Palubinskis atsibudo visi�kai per�al�s ir pavojingai kar��iuodamas, tai degantis tarsi ugny, tai kre�iamas �al�io, ir tik liūdnas sergan�iojo vaizdas vargais negalais jiems padėjo įtikinti u�eigos savinink� leisti pasilikti jiems dar vien� naktį ir i�maldauti �iokio tokio kar�to viralo. Kazimieras Norvai�a, vis dar pasipūt�s, vis dar nesikalbantis, t�dien bi�iulį paliko dukart � kad nusigautų iki rotu�ės vien tam, kad vėl i�girstų, jog pinigų vis dar nėra, ir antr�kart, varg�eliui dūstan�iam ir vaitojan�iam Palubinskiui vargais negalais u�migus, lydimas tarno, vėl � į Doelen�, pagaliau atsilo�ti, ki�enėje skimb�iojant vieninteliam likusiam turtui � ant virvelės suvertam tuzinui kitados tėvo dovanotų granatų sagų su filigraniniu auksu, kurias Milkantų įpėdinis vis� ryt� ardė nuo i�eiginio �iustokoro, ir didelei aukso sag�iai, taip pat ka�kada duotai gimdytojo.

T�vakar Doelene viskas buvo kitaip, nes nors �aunusis Pepijnas Duitsas buvo ka�kur ding�s, jo vietoje buvo kitų, ne k� prastesnių apgavikų, betgi Kazimieras Norvai�a jau atid�iau sekė �aidim�, jau truputį perprato jų vartojamus �od�ius, jo protas veikė it gerai prisuktas laikrodis, jis jau �inojo ne tik ko tikėtis i� jam atitekusių kortų, bet ir per kokias gudrum o spragas gali i�lįsti jo prie�ininkai. Vis dėlto jis sugebėjo pralo�ti ir sagas, ir sagtį, ir paskutiniam statymui jam teko i�ra�yti skolos ra�telį pinigams, kurių jis akyse nematė ir kurie apskritai buvo ne jo, nes dar tariamai keliavo ka�i kur per vokie�ių �emių platybes i� senojo Palubinskio, ir kaip u�stat� jis nusimovė savo aukso signet� su A�aka ir, persi�egnoj�s ir pabu�iav�s jį, tė�kė ant stalo, pakeldamas statym�, ir, stebėtina, tarsi meilė būtų nusisukusi nuo jo, pirm�kart i�lo�ė. Po daugelio metų jis t� vakar� paminė lyg per migl�, nė nebegalėjo dabar atpasakoti viso to savo sielos prieteliui Jonui, �inojo tik, kad �ingsnis po �ingsnio atsilo�ė visk�, k� buvo padėj�s ant stalo: atsilo�ė �ied�, sagtį, sagas ir pradėjo tu�tinti kitų lo�ėjų ki�enes, kai, sugrį�us sėkmei, prie�ais jį pradėjo augti aukso krūva � guldenų, talerių, livrų, viso olandi�ko ir aplinkinių �emių nukaldinto aukso lietus, nes jo sėkmė buvo tokia, kad net patyr� suk�iautojai nebegalėjo įki�t savo kortų ar sukeisti �ymėtų, mat Kazimierui Norvai�ai taip gerai ėjosi, kaip dar vis� gyvenim� nebuvo ėj�si, ir jis pats gudravo taip į�ūliai, kad nebeliko jokių landų kitiems, ir jo galva svaigo nuo saldumo, o �irdis � nuo tokio tyro ir gryno d�iaugsmo, kokio dar gyvenime nebuvo patyr�s, mat jautėsi tarsi stovįs ant auk��iausio kalno po kojomis plytint visam pasauliui; jautėsi, tarsi kraujas jo gyslomis tekėtų it lydytas auksas, o jis pats sald�iai dulkintų pa�i� deiv� Fortūn�. Pary�iais jis suprato, kad metas sustoti, ir, mintyse dėkingai pasimeld�s Vie�pa�iui, nutarė susi�erti laimikį, pasiuntė savo tarn� į Rosengraacht�, prisakydamas grį�ti ir atvesdinti antr�jį tarn�, mat vienas su �itokia aukso gausybe ne juokais baiminosi grį�ti į u�eig�, u�sisakė maisto ir vyno, prie� tai įtariai, bijodamas kokių drignių, dav�s visa tai paragauti Doeleno smuklininkui, ir galiausiai, jau visai i�au�us, lydimas abiejų tarnų, kurie vos pane�ė jo laimikį, jis į�engė į ank�t� u�eigos kambarėlį, kur pro spalvoto stiklo langus ant grindų krintan�ioje vaiskioje ryto �viesoje linksmai stryk�iojo alkanos olandi�kos blakės, ir gard�iai juokdamasis, pamir��s nesutarimus, atsidūrė prie jaunojo Palubinskio guolio, �erdamas dar linksmiau �vangantį aukso lietų ant sergan�io mylimojo kūno, tarsi meilingas Jupiteris ant Danajės, kol po kelių akimirkų suprato, kad i�lo�ti auksinai �vangėdami krinta nebe ant kar��iuojan�io mylimojo kūno, o ant atau�usio jo lavono.

Senojo kunigaik��io siųsti pinigai Amsterdamo keitykl� pasiekė dar po penkių dienų, ir Kazimieras Norvai�a vėliau Jonui Tarvydui pasakojo, kad i� sielvarto daug ko nebepaminė, bet vis dėlto sugebėjo sutvarkyti, kad mirusįjį balzamuotų ir �vino karste parsiųsdintų jo gimtinėn prie Nemuno, kad para�ė deram� lai�k� senajam Palubinskiui, kad garbingai per t� pa�i� keitykl� jam gr��ino jo pinigus, kad pats vėliau vienas nuvyko į Bazelį, kur dvejus metus studijavo ir atgailavo, ir Jonas Tarvydas tik dabar, tik neseniai, tik po �itiekos metų, tik būdamas senas, pradėjo suprasti, kaip kankinosi jo nusidėjėlis ponas, netek�s gyvenimo meilės, betgi dabar būtų pasak�s, kad dar didesnė kan�ia yra matyti savo pirm�j� ir paskutini�j� gyvenime mylim�j� vienu metu ir po vienu stogu, bet abi, Ur�ul� ir On� Kotryn�, vienodai jam nepasiekiamas.

Ur�ulei i� Norvai�ų Birontienei buvo ramiau, kad tas senis Jonas Tarvydas ar Kareivis, ar kaip jis ten dabar save vadino, nebekėlė kojos į rūm�: jis kit� ryt� po jos atvykimo tyliai grį�o kur buv�s, į Ankantų ūkį, ir daugiau nerodė akių, nes, kad ir �itiek metų praėjo, jai jį matyti nebuvo smagu, ir nors regėjo jį vos akimirk�, jai buvo ka�in kaip nejauku � it �velgtų į primu�t� �unį ar į negyjan�i� �aizd�, kuri� pati atvėrė, ir jei jis būtų buv�s vien jos jaunystės prisiminimas, ji �inotų, kaip jį įveikti � nugrūstų kur nors giliai, giliai į patį atminties kamputį po de�imtme�ių dulkėm, tarsi jo nė nebūtų, bet dabar jis buvo � i� kūno ir kraujo, luo�as ir su randais, ir badė akis savo kartėliu, ir ji klausė sav�s � o k� gi ji, k� ji galėjo padaryti ir ar i�vis ji buvo kuo nors kalta, kad jam viskas taip susiklostė, betgi giliai �irdyje �inojo, jog vien jau tame, kad �itaip klausia, ir glūdi atsakymas. Ir jei anks�iau, seniau, prie� de�imtme�ius, jos atminty apie jį galvojant suplevendavo ka�in kas �vie�io, �alio, gaivaus, it neap�iuopiamas kvapas, it kvepia k� tik nukirstas alksnis � galbūt Milkantų mi�kų �aluma, o gal pa�ios jaunystės, tryk�tan�ios syvais, aidas; ir geltonplaukis Jonelio pavidalas kartais, kai pavargdavo nuo Jono Kirdėjaus tamsybių, jai regėjos it niekada neragautos tyrumos paprastumas, ir ji klausdavo sav�s: �o jeigu ne mūsų kilmė, kaipgi viskas galėjo būti?", tai dabar, deja, jai pakako jos vieno it �aibas i� po rauk�lėtų vokų mesto �vilgsnio į varg�� Jonelį; ji buvo pernelyg ilgai nugyvenusi, pernelyg daug patyrusi, kad jau �inotų, jog ten, kur prasideda gailesys � pasibaigia meilė.

O ji nebeturėjo laiko ir sveikatos nei gailes�iui, nei apgailestavimams; jai tiek reikėjo nuveikti ir pirmiausia � surasti Jon� Izidorių Norvai��, kur jis bebūtų prading�s, todėl, i�klausinėjusi On� Kotryn�, ji para�ė lai�kus į Bir�us, į Vilnių, į Titonis, į Hermani�kes, �viesiausiajam kunigaik��iui Radvilai; pa�tas nebeveikė, ji siuntė dvaro �mones iki pirmųjų � dabar be proto brangių � �ygūnų ir sukluso, kai Ona Kotryna pasakė, kad berg�d�ias reikalas � dvarionys pabėgs su įduotu u�mokes�iu; ir Ur�ulė, pasiėmusi lazdel�, nes �udantis skausmas vis labiau kamavo, pasirams�iuodama nutarė ap�iūrėti jos buvusį tėvų dvar� ir lydima Benkartėlio truputį apva�iuoti valstie�ių trobas, ir tai, k� pamatė, j� ma�ne pravirkdė � ji nė neįsivaizdavo, kad jų �monės �ia �itaip dabar suvarg�, tokie nelaimingi, tokie u�guiti, tokie prasigėr�, sunyk�, nuskurd�, ir, Vie�patie, jos tėvas buvo visų gerbiamas ponas, pas jį visi traukdavo patarimo ir kaip pas i�minting� gin�ų sprendėj�, o dabar, paai�kėjo, tas senas beprotis Jonas, Vie�patie �ventas, jau ir �audė į mu�ikėlius, blogiau u� savo tėv�, Antan� Tarvyd�, t� bjaurų �alty�ių, ir kaip jai dabar �iūrėti į akis apylinkių seniams, kuriuos dar paminė i� vaikystės �aidimų? Eufemija, dėl visko kalta ta pras�iokė Eufemija, kad buvo �ia įleista, betgi ir �ita kilminguolė � ne Milkantų �eimininkė; kaip gaila, kad tėvonijos ne pagal verpst� paveldimos: ji, Ur�ulė, niekad nebūtų leidusi dvarui �itaip sunykti, ir ji įnir�o, ir kai Ona Kotryna eilinįkart po jų skurd�ios vakarienės pradėjo skųstis neklusniais mu�ikais, jai trūko kantrybė ir ji net supykusi plojo savo rauk�lėtu delnu per stal�, net jos �iedai subar�kėjo: miela ponia, �itie �monės � tai nemeluojantis veidrodis, rodantis, kaip jūs vykdot mūsų luomui Vie�paties pavest� pareig�, mūsų valstie�iai tėra tik tokie, kokiems jiems leid�iame būti, ir atleiskit, mano brangioji, bet nuo gerų ponų �monės niekur nebėga, am�inatilsį Norvai�os, mano gimdytojai, �ia visiems geriesiems �moneliams buvo kaip tikriausi tėvai; ir, Vie�patie �ventas, kad gerosios Marcijonos Riaubaitės tikra duktė imtų ir Milkantus apvogtų? nieks nė nebūtų sapnav�s! jeigu ne jūs, jeigu ne ankstesnė visus paleidusi ponia!�� ir Ur�ulė burnojo, ir Ur�ulė �ėrė, k� galvoja, bet Ona Kotryna turėjo sutikti, dėl vieno senutė teisi: jog kart� praradus �monių pagarb� juos paskui valdyti be galo sunku. Ir Ona Kotryna nei�tvėrė, ji apsiverkė � ten, kur stovėjo, tiesiai vidur menės, pasijutusi kaip kadaise, motinos barama, betgi tai dabar buvo ir stebėtinai gera, nes pagaliau buvo ka�kas, kas galėjo i�barti, ka�kas i� savų, i� jai lygių, ir Ona Kotryna nė pati nepajuto, kaip �odis po �od�io it per i�pa�intį jai visk� papasakojo, net apie �vedus ir apie t� �al�ialunkį, ir buvo nustebusi, kai senutė tik gū�telėjo savo pe�iais � et, a� ir pati vien� Vilniuj u�klupt� marodierių savo rankom esu nu�ud�ius, tu��iu buteliu tiesiai per galv�, Vie�pats, tikiuos, man atleis, o �ia � prie�ai, nieko �ia tokio; bet ar tiesa, k� �monės kalba, kad prie� tai gyvenot su �vedu kaip �mona ir vyras? betgi u�teks, mano miela, nusi�luostykit a�aras, kas buvo � pra�uvo; ko tik nepadarai per t� kar�, reikia gyventi toliau, o betgi pagalvokim, o k� pasakyt jūsų vyrui? Ir ji, �velniai tap�nodama nugar� raudan�iai sūnėno �monai, jau nebesistebėjo ta karta � vis dar jauna, vis dar kupina jėgų, tik gyvenk ir norėk, o tokie niekam tik�, tokie pakrik�, ir, lyg ty�ia, tai jiems Vie�pats lėmė gyventi per did�iausias negandas, per kar�, bad� ir mar�, ir buvo ai�ku, kad jie tų i�bandymų niekaip negali pakelti; Vie�patie �ventas, kaipgi galima prasidėti su �vedais meilu�iais, kai pa�ios giminė nesant įpėdinio gali tuoj u�sibaigti?

Kaip keista, m�stė Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, jau vėliau, kit� dien�, bibliotekoj versdama �eimos silvos lapus, lyg likimas ar Vie�pats jų giminės kartoms lemtį skirtų vis pakaitom � viena rami karta, o tada � mai�tinga; viena dorybinga, o kita � nusidėjėlių, viena kamuojama nepakeliamos aistrų na�tos, o po jos � niekam tikusi, stokojanti gyvybinių galių. Jos pa�ios tėvai gyveno dorai ir krik��ioni�kai, ji ir jos am�inatilsį brolis bent jau stengėsi; kitas dalykas, kad Vie�pats jiems lėmė likimo smūgius, kurių jie nepajėgė atremti, kad atsiuntė negandas, kurios juos palau�ė; betgi �itie, dabartiniai � Ona Kotryna, Jonas Izidorius� �od�ių jai trūksta. Ir ji, įsitaisiusi savo tėvo krėsle su silva ant kelių, tik nevalingai gū�telėjo savo pe�iais ir �yptelėjo, pama�iusi ka�in k� boluojant pro pravirų durų ply�elį; atsiminė, kaip pati, būdama dar ma�utė, mėgdavo taip stebėti savo am�inatilsį tėv�, o į bibliotek� jos, mergaitės, nelabai kas įleisdavo, o �tai dabar pati sėdi velionio tėvo vietoj ir j� slap�ia stebi jos brolio anūkė, ir ji pamojo Teofilei � eik�ekit, mano meilute, nebijokit, sėskit �ia, prie man�s, ant pakojo; ir ma�oji įtipeno, bet nesisėdo, tik nery�tingai prigludo prie senosios tetulės Ur�ulės; turiu poniai paslaptį, galiu pasakyt, bet į ausį: nenoriu ten sėsti, manim niekas netiki, bet ten gyvena toks katinas, tik a� jį matau, daugiau niekas; ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė tyliai nusijuokė � nebijokit, meilute, ir a� jį matau, jis � didelis, rainas, ar ne? Jo nereikia bijoti, jo vardas Mauricijus, jis geras, duokit rankel�, �tai taip, pakasykim jam paausį; ir Ur�ulė stebėjo t� ma�� delniuk�, t� laib� kaklelį, palinkusi� tamsi� galvel� su ma�u kuodeliu, ir buvo tikra, kad �ioji, kad ir mergaitė, bet bus geresnės veislės, jos karta bus geresnė, gaila tik, ji nebeprat�s jų familijos, ji gimdys kitai giminei; betgi palik mane dabar, meilute, rytoj vėl galėsi �ia ateiti. Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė norėjo dar pabūti vienatvėj su silva, kol �iek tiek dar �viesu, ir ji vertė lap� po lapo, i�margintus skirtinga ra�ysena, �tai jos proseneliai, seneliai � beveik vien lotyni�kai, vargiai įskaitomai, tik datos, datos, mirtys, mū�iai, krik�tynos, vestuvės, krai�iai, o �tai jos mylimo velionio tėvo ranka � stebėtinai daug eilių, stebėtinai daug poezijos, nors jų gyvenimas buvo sunkus � irgi karas, kazokai, ir �itiek savo vaikų jie palaidojo, �tai tėvo ketureilis apie jų velion� sesut�, On� Magdalen�, pamena, kaip ji mirė, bet jau lyg pro miglas; o �tai �ia jau Kazimiero ra�yta, betgi labai nedaug, taip sausai, vos keli įra�ai, nepalyginsi su jos tėvo puslapiais, ir, kaip keista, ji visad manė, kad dvynys įpėdinis buvo labiau tėvų numylėtas, betgi jos pa�ios silvoje buvo nepaprastai daug � ir i�vardintos dovanos �e�ioliktųjų Kalėdų proga, jos papuo�alai, jos sagtelės, jos smaragdo medalionas su Pietų jūrų perlu, vėliau � jos kraitis į vienuolyn�, Vie�patie �ventas, ji nė nenutuokė, kad tai �itiek kainavo; vien raudonoji įvilktuvių, raudonoji vestuvių, jos raudonoji Maro Mergelės suknelė � kaip trys rinktiniai �irgai ar karvių banda, ir �ia pat sura�ytos visos ba�nytinės ceremonijos kalbos, būtent tada, per t� ceremonij�, ji ir i�vydo Jon� Kirdėjų; ir vėliau, daug vėliau jau jos motinos neįgudusi� ra�ysena � įra�ai apie jos palikimo dalį, �mūsų mylimiausiajai dukrai Ur�ulei i� Norvai�ų, teatsimena ji am�inai mūsų motini�k� meil� ir rūpestį", ir i�ties, kiekvienas tų mirusių rankų paliktas �odis dvelkė meile ir rūpes�iu jai, ir ji tik dabar suprato, kad, nepaisant nieko, nors jųdviejų būta it dalgio į akmenį, jos motina taip j� mylėjo, ir, stebėtina, bet jos, Ur�ulės, �ia silvoje buvo nepaprastai daug; �ia, puslapiuose, i� įra�ų, prakalbų ir paminėtų daiktų buvo visa jos jaunystė, tik �ia nebuvo paminėtas vienui vienas, vienintelis dalykas, ir dabar j�, �itai suvokus, nusmelkė pats tikriausias �iurpas ir �altis; ji net sudrebėjo, nes �ia nebuvo vieno: �ia nebuvo Jono Kirdėjaus Bironto.

Jo �ia nebuvo nė vienoj eilutėj, paminėto nė vienu �od�iu, tarsi niekad nė nebūtų u�gim�s, tarsi jis būtų buv�s vien Ur�ulės svajonė, vaiduoklis ar įsikalbėjimas; Vie�patie, kaip keista, pamanė Ur�ulė, ir jos pirma mintis buvo griebtis plunksnos ir k� nors apie jį įra�yti į silv�, ir ji net pamirkė plunksn� į ra�al�, bet ranka sustojo per colį nuo popieriaus lapo, u�delsė vien� akimirk�, ir momentum buvo praleistas � am�iams, visiems laikams, nes kuo daugiau ji galvojo, tuo vis labiau suprato, kad, veikiausiai, tai neatsitiktinė likimo valia, kad jo ten nėra, o ir k� ji pati galėjo įra�yti � ir kokiais �od�iais?

�od�iai buvo bejėgiai sakyti k� nors apie Biront�; jie jam netiko, jie prisiliet� prie jo atminimo tirpo nuo kar��io, bliū�ko �alia jo didybės ir ei�ėjo i� nevilties; jie buvo per skurdūs, per ma�i, per ank�ti tai palaimai, tam gro�iui ir skausmui talpinti; argi jie galėjo atkartoti jo bals�, jo kūno kvap�, jo stuomenį? Argi net tūkstan�iu �od�ių kas būtų galėj�s nusakyti jo �vilgsnį, jo mirksnį, t� su pa�aipa kylan�io antakio judesį; arba � kaip virptelėdavo jo �nervės, kaip nuovargis metė �e�ėlius jam po akim? Betgi kaip keista, m�stė Ur�ulė, juk Jonas Kirdėjus buvo �od�ių �mogus; �od�ių, bet ne ra�to; ir jis juk niekad nera�ė jai lai�kų, nėra para��s nė vieno, vis sakydavo � nėra to, ko negalė�iau i�tart tau �od�iu ir �velgdamas tau į akis, ir, tikiuosi, niekad nebūsi �itaip nutolusi, kad turė�iau tau lai�kus ra�yti; taip, jis buvo �od�ių �mogus, didis retorikas, didis oratorius, didis įtikinėtojas, bet su ra�tais jam vis nesisekė, netgi jo sura�ytas magistrinis opusas kitados ka�in kur pradingo i� universiteto, netgi jo popierius i�vogė i� Arklių gatvės, ir netgi jo antkapio plok�tė dėl karo ir maro vis dar buvo be įra�o; kaip keista, kai pagalvoji, m�stė Ur�ulė, jis �od�iais galėdavo u�burti bet k�, galėdavo įaudrinti mini� it o�ian�i� jūr� ir galėdavo j� nuraminti, galėdavo vienu mostu j� praskirti it biblinis prana�as, o pats dabar nebuvo įam�intas nei akmeny, nei popieriuj nė vienu �od�iu; kaip keista, i�ties; ir kas gi galėjo pagalvoti, ypa� tada, jaunystėj, kai Kazimieras vedė, kai byl� jiems pagaliau nutraukė, kai juodu, Ur�ulė ir Jonas Kirdėjus, pagaliau įsikūrė Vilniuje, jo rūmuose Arklių gatvėj, viskas atrodė puiku, jiems gimė antrasis sūnus, Samuelis Jeronimas, tiesa, varg�elis, su ma�a kuprele, betgi buvo tokio meilumo, tokio gerumo vaikas, it saulės spindulys; it Vie�pats t� jo kūno kliaud� atpirko atseikėdamas jam su kaupu ka�in kokios vidinės, sielos, �viesos. O juodu su Birontu pama�ėliais rimo, gyvendami krik��ioni�k� santuokinį gyvenim�, į kurį po truputį jau smelkėsi kasdienybė, ta meilės vagilė, ir jie galėjo ugningai mylėti vienas kit� tremty, pavojuose, netikrume, ta�iau did�iausi� pavojų jiems kėlė ramybė; ji tykiai, bet nenumaldomai �ipino jų aistros a�menis; jų meilė visuomet buvo kaip gaisras, jai reikėjo vėjuotų likimo audrų, ne jų abiejų būdui buvo j� kantriai kūrenti it ugnel� po viralo puodu, ir nors Birontas kaip ir anks�iau galėdavo valandų valandas praleisti Ur�ulės glėby, ta�iau jam, kaip didikui ir vyrui, dabar jau buvo vien to negana. O laikai buvo įdomūs, tai buvo Mykolo Kaributo Vi�niovieckio, visų pravard�iuojamo Malpa[123], laikai, betgi valdovas dabar buvo jaunas, jo �mona � dar jaunesnė, Radvilos pama�ėliais traukėsi, Sapiegos vis rezgė intrigas, o vir�ų vis labiau ėmė Pacai, ir visi, net menkiausi bajorai, dabar skirstėsi pagal politines pa�iūras, ir Birontų �eima buvo ne i�imtis, ir nors jos brolis Kazimieras Norvai�a buvo ant Radvilų jurgielto, ta�iau Jonas Kirdėjus ir ji buvo su Pacais ir prancūzi�ka frakcija, ir jo �viesybė kancleris Kristupas Zigmantas jau buvo atkreip�s dėmesį į pon� Biront� ir jo i�skirtinį oratoriaus talent�, ir Vilniuje, o ir visoj Lietuvos kunigaik�tystėj prireikus vie�ai pakalbėti nuo Pacų t� darydavo Birontas; ir Ur�ulei būdavo įstabu �iūrėti, kaip jis valdo �od�iais prastuomen� seimuose, seimeliuose, aik�tėse � galėjo būti didis ir nepasiekiamas, galėjo būti savas ir kupinas atjautos ma�utėliams, ta�iau vis da�niau ir da�niau jis vaidindavo prana��; netgi ėmė �eldinti barzd�, o eidamas prie� mini� nusivilkdavo �iustokor�, liemen� ir stodavo vienais baltais mar�kiniais, ir eksnovicė Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė nebuvo tokia kvaila, kad dabar nematytų, jog josios vyras ten, ant pakylos, ant ve�imo, statinės, įsijaut�s vaidina nedidelį Jėzų; ir ji tik stebėdavosi, kaip viso �ito nemato nei linksintys vyrai minioj, nei alpstan�ios moterys; ir jei ji jau mokėjo nurungti var�oves, tai prie� vien� � politik�, o galbūt � vyrų tu�tyb�, ji buvo beginklė.

O ta�iau ir be to jai Vilniuje anuomet buvo sunku � ji nepritapo, Karaliau�iuj buvo lengviau, o �ia ji tebuvo ma�utė did�io bajoro �mona, ir �monės kalbėjo j� esant pernelyg nenuspėjamo būdo, per daug �maik��i�, piln� puikybės; �ia viskas buvo kitaip, �ia nebuvo Boguslovo Radvilos, idant paplotų katu�ių jos a�triam lie�uvėliui, tas kandus lie�uvėlis dabar veikiau pridirbdavo jai �ia prie�ų, ir ponios �nairavo į josios naujausias madas, j� auste audė apkalbom, vos ne su pajuoka nu�iūrinėjo, nors pa�ios vėliau, praėjus metams ar dvejiems, vilkėjo t� patį fason�, ir, keista, Ur�ulei i� Norvai�ų Birontienei tik dabar, po �itiekos metų, tatai atrodo kvailiausia tu�tybė, betgi anuomet, kai viskas gyvenime buvo nuspr�sta u� j�, vien tai, kad galėjo rinktis audinio spalv� ar kaspino ilgį ir savo rūbais visam miestui sukelti kalbas, jai atrodė be galo svarbu.

Bet anuomet j� kamavo vienatvė � Birontas dienas leido su did�iuoju kancleriu Pacu, ji � su abiem vaikais, ir tik retkar�iais, labai retkar�iais jai pavykdavo i�eiti į �mones, betgi kai j� pristatė �viesiausiajai poniai kanclerienei Pacienei, viskas pasikeitė, tai buvo Dauspudoj, ir toji prancūzė t� patį vakar� vėl j� prisiminė, jai pamojo venezici, ma pettite, asseyezvous, mais ditesmoi�[124] ir buvo maloniai nustebinta, kad Ur�ulė �ino por� �od�ių prancūzi�kai, didi ponia buvo toji Klara Izabelė i� MaillyLascarių, tada jau blėstanti, trisde�imt septynerių, bet jaunystėj buvusi gra�uolė, kritusi į akį net senajam karaliui, pusė dvaro didikų siekė jos rankos, bet laimėjo Kristupas Zigmantas Pacas, o dabar kalbos ėjo, kad ponas kancleris turįs meilu��, ir ponia kanclerienė �itai �inojo, jau vėliau ji nesivar�ydama Ur�ulei sakydavo �ponas kancleris vėl guod�ia poni� Sofij�", ir jaunoji, naivioji Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė tais kartais prisimindavo vienuolyn� ir motinėlės pamokslus apie moterystės trapum� ir praeinantį kūno gro�į, ir ji nesuprasdavo, kaipgi taip, kaipgi gali i�blėsti meilė, kaip gali �itaip i�garuoti aistra, negi vyrai myli tik moterų kūno jaunyst�, ir kart� netgi įsidr�sinusi paklausė prancūzės, bet �ioji į j� tik pa�iūrėjo, tik gū�telėjo pe�iais ir pasakė: kūnas, jaunystė, aistra? Tai tik priemonės tikslui, cest seulement une commerce[125], naudokitės, man o miela, kol turit, kol galit, paskui bus vėlu; betgi Ur�ulė matė, kad viskas kur kas sudėtingiau, nes buvo liudininkė did�ios paslapties, mat niekam anuomet ne�inant, pasirodo, ponia kanclerienė turėjo meilės ry�į su pa�iu Malpa, su tuometiniu karaliumi Mykolu, ir niekas neįtarė, kad nuodėminga aistra gali sieti t� senstan�i� prancūz� gra�uol� su jaunesniu u� j� storuliu monarchu; vėliau, daug vėliau kalbėta, kad juos ri�o intrigos, politika, interesai, betgi Ur�ulė �inojo, jog tai netiesa, tiesa turbūt tik ta, kad Kupidonas kartais i�ties būna aklas, nes, karaliui mirus po metų, mirus kancleriui ir poniai jau mirus dar po de�imtme�io, 1685-aisiais, ponios paskutine valia jai i�ėmė �irdį, įdėjo į ma�ut� paauksint� urn�, ir Ur�ulė pati savo rankom, kaip buvusi ponios kanclerienės patikėtinė, t� indelį perdavė tarnui, ir tas tyliai nugabeno j� karaliaus globotiems Bielianų kamalduliams, kur tie tylos regulos saistomi broliai abiejų meilu�ių �irdis u�mūrijo ni�oje, sujungdami jas bent po mirties.�Betgi kaip keista, likimo valia visi jie mirė bevaikiai � ir karalius, ir kancleris su kancleriene, kad ir kaip jie stengėsi; Ur�ulė pamena t� pusmetį karaliaus dvare Var�uvoje, kur j� buvo pasiėmusi ponia Klara kaip savo dvari�k�, ir ji, vargais negalais i�sipra�iusi Bironto, i�keliavo, ir Ur�ulė i� arti keliskart matė jos didenyb� ir buvo jai net pristatyta, ir toji jaunutė, dailutė, maloninga valdovė darė visk�, idant padovanotų įpėdinį ir pradėtų Vi�niovieckių karali�k� dinastij�, bet veltui; �monės plakė lie�uviais, kad kaltas karalius � jog nutuk�s, jog mėgėjas ryti be saiko ir jog, baisiausia, galbūt netgi yra sodomitas, betgi ir kancleriene, ir kitos moterys �inojo, kad tai netiesa � ir karalius, ir karalienė stengėsi, bet nieko jiems ka�kodėl nei�eidavo, ir jaunoji jos didenybė Eleonora Marija darėsi vis bly�kesnė, vis nelaimingesnė, it ta balta batisto nosinė, kuri� Ur�ulė paduodavo kanclerienei, o kancleriene � karalienei; ir t� pusmetį Var�uvoje karalius su karaliene berg�d�iai stengėsi susilaukti įpėdinio, dėl to nelaimingas karalius ie�kojo paguodos kanclerienės glėby, kancleris lankė savo meilu�� Sofij�, Jonas Kirdėjus Vilniuje būrė prancūzi�k� partij� ir skėlė savo pamokslus minioms, o Ur�ulė i� Norvai�ų vėl mirtinai nuobod�iavo, vėl neturėjo sielos ramybės, net Var�uvoj, net karaliaus dvare padavinėdama nosin� pa�iai karalienei; nuobod�iavo net �maik��iosios globėjos prancūzės draugijoj; nuobod�iavo, kol atsklido nerimastingi gandai i� Vilniaus apie tai, kad Birontas ten vėl turi moterų; ir stebėtina, bet Ur�ulės �irdy vėl atgimė beveik i�blėsusi meilė, ji ėmė nir�ti, bla�kytis, vėl regzti planus ir, ponios kanclerienės patarta, para�ė savo sutuoktiniui: ji serganti, jai visai negerai, lai atvyksta jos pasiimti į Var�uv�, ir pradėjo nekantriai laukti jo atsakymo.

Betgi Birontas niekad jai nera�ė lai�kų, nepara�ė ir t�kart, kada atvyks � jis tiesiog ėmė ir apsirei�kė mediniam jos globėjų Pacų dvarelyje Belvederyje, ir būtent ten Ur�ulė, k� tik parlėkusi i� dvaro baliaus Ujazdove, kur �oko beveik iki nualpimo, jį ir atrado � buvo prane�ta, kad kanclerienės fraucimerio dama turinti ka�in kokį lankytoj�, ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė net nuraudo, nes manė, jog ten gali būti toks pataurininkis, j� bombardav�s meilės lai�keliais, betgi kai ji įskubėjo į nurodyt� antikamer� � i�raudusi, atsilapojusi, net u�kimusi nuo juoko,�� i�vydo ne k� kit�, tik savo teisėt� sutuoktinį, jo įsiutusį barzdot�, it pragaro Jėzaus, veid� ir dulkėtas pu�nis, mat tasai, vos gav�s jos lai�k�, visk� metė ir raitas, tik su tarno palyda, palikdamas kritusius arklius, tuoj pat atjojo į Var�uv�. Cest seulement une commerce, tikslas pateisina priemones � pamanė tuomet Ur�ulė, ir ji padarė visk�, kad t�vakar savo gudrybėm sumink�tintų sutuoktinio �irdį, svarbu, kad jis jos kviestas atvyko, dėl tų kalbų ji i�siai�kins vėliau, ir, regis, t�vakar jie ir pradėjo Sebastian�; taip, kai dabar pagalvoja ir paskai�iuoja, ji yra tikra, jie savo tre�i�jį sūnų pradėjo būtent t� naktį, ar�ioj aistroj, i� nirtulingo piktumo, galbūt � vardan susitaikymo, bei veikiausiai i� nevilties, kad jų meilė jiems sprūsta tarp pir�tų, kad ji baigia i�degti, atvėsti; ir Ur�ulė vėliau, jau pastojusi, jau Bironto pargabenta į Vilnių, pasiekus �iniai apie jų bevaikio valdovo mirtį ir jaunosios na�lės i�vykim� atgal į savo gimtuosius kra�tus, save tuo ir paguodė � paguodė giminei padovanojusi net tris įpėdinius; kokios meilu�ės, jis jų galįs turėti nors �imt�, bet ji visuomet bus jo teisėta �mona, Birontams atlikusi pareig�; ir dar vėliau, kai mirė ir ponia kanclerienė, nelaimingai pergyvenusi savo pa�ios mirusį vaikelį, ir visas Pacų turtas ir palikimas atiteko � kaipgi apmaud�iai � jų sūnėnui, skaistybės į�adus davusiam Maltos ordino kavalieriui, paskutiniam bevaisiam tos giminės �akos ūgleliui; taigi tada Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, Jono Motiejaus, Samuelio Jeronimo ir Sebastiano Birontų motina, stovėdama su ponios kanclerienės �irdies urna delnuose, i�didi it legendinė Niobė, jautėsi vertesnė u� pa�i� andainyk�t� karalien�, laimingesnė u� pa�i� kanclerien� ir deramai atlikusi krik��ioni�k� pareig�, nesgi ko verti �emi�kieji turtai, ko verti postai ir �lovė, jei giminei lemta i�mirti?

Taip, ji pamena, tada jai tik tuo ir telik� buvo guostis; Sebastianas kėlė bėdų nuo pat pradėjimo � o gal tai tebuvo likimas, kuris pradėjo jai ker�yti it jos lengvabūdi�kai įerzintas �uo? Su pirmaisiais dviem sūnumis jai viskas būdavo lengva, o �tai būdama padėty su Sebastianu i� tikrųjų, tarsi jai būtų ker�ijama u� andainyk�tį mel� lai�ke, susirgo � jai buvo taip bloga, kaip dar niekad nebuvo, ji tino, kraujavo, ir kūdikis įs�iose kartais i�tisom dienom nejudėdavo, ir tik atvykus į Vilnių, laimei, j� i�gelbėjo tas, anuomet dar visai jaunutis, ta�iau labai i�mintingas �ydas gydytojas Gordonas, ir jei ne jis, paliep�s gulėti ir nejudėti, kas ten �ino, kuo ten viskas būtų pasibaig�; Sebastian� ji gimdė savait�, baisiuose skausmuose, o pagimd�ius jis, tas vaikelis, tarsi ker�ydamas u� jos melagystes, tu�tyb� ir įnoringum�, pavogė i� jos jaunyst� ir gro�į � ji taip ir liko sutinusi, i�burkusi, i�pampusi ir nelaiminga, su savo nerimastinga siela it lak�tingala įkalinta svetimam, vos pajudan�iam nutukusios ��sies kūne, ir Birontas tai matydamas jai buvo keistai �velnus, turbūt vien i� gailes�io, ir tuo savo gailes�iu j� pykdė ir erzino dar labiau; j� dabar guodė vien tik tas kūdikis, vien tik jis jai �adino d�iaugsm�, ir jei Jonas Motiejus stebėtinai buvo pana�us į josios velionį tėv�, o Samuelis Jeronimas � ne�inia į k�, bet gal į ka�k� i� Birontų, tai Sebastianas Birontas buvo grynas Jonas Kirdėjus, tik �tai turėjo rudas Ur�ulės akis ir priklausė vien tik jai.

Taip, tas vaikas buvo ne toks kaip kiti jų sūnūs, ne toks kaip kiti vaikai � jis buvo suktas nuo prigimimo, jis buvo apdovanotas neatremiamu �avesiu, jis buvo i�paikintas i�dykėlis, visiems keliantis atlaid�i� meil�, bet tik vėliau jis t� pradėjo naudoti piktam, ir Ur�ulė �irdies gilumoj �inojo, kada tai įvyko, betgi �itas �ino211) jimas buvo nuki�tas į tolimiausi� atminties u�kampį; nuki�tas ir ten u�mūrytas, it jos tėvo malvazija Milkantų rūsyje; ak, kalbant apie jos tėv�, juk tai viskas nuo jo prasidėjo, tai apie jį bekalbėdami tada, 1687-aisiais, juodu su Jonu Kirdėjumi ir susipyko, ir nors pykdavosi tada jie da�nai ir aistringai, taip, kaip anks�iau kad mylėdavosi, bet t�kart viskas buvo kitaip, viskas prasidėjo dėl nieko, jie susi�od�iavo, kaip kad da�nai �od�iuodavosi, mat Ur�ulė net ir trylikai metų po Sebastiano gimimo praėjus vis dar jautėsi ne savame kailyje, �lyk�ti, negra�i ir pati sau atgrasi, ir ta panieka sau pa�iai vis prasiver�davo panieka Birontui, tai jis j� toki� padar�s, tai jis, vyras, ir visa ydinga pasaulio tvarka kalta dėl moterystės bėdų, ir ji dėl ka�ko, dėl niekų, jam ka�k� į�eidaus pasakė, jis jai taip pat kar�iai at�ovė, ji smogė �od�iais atgal, jis tik paniekinan�iai nusikvatojo, ji it rimbu jam kirto atgal į�eidimu; ir jis ėmė nebetekti kantrybės: Vie�patie, man o ponia, kas gi jums darosi, jūs netenkate proto, koks velnias jus apsėdo ar apsirijot savo tėvo ispani�kosios muselės miltelių; pone, apie mano tėvo atminim� gerai arba nieko, tai buvo didis �mogus, o ne aik�tės padugnių vie�as linksmintojas, ne skalijantis �uva prie Paco pu�nies aulo; ir �ia Birontas pratrūko: taip, Norvai�a didis, kurgi ne, nepaisant visos pagarbos � bailiai pratylėj�s lemiam� akimirk�, u�uot i�trauk�s jam Radvilos patikėtus įrodymus, vis� gyvenim� saugoj�s t� nelemt� auksinį laikrodį, kuris kaip sykis per tokius kaip jis, per bailius nutylėjimus dabar atvedė prie Sapiegų savivalės; silentium est aureum, tylėjimas auksas? tylėjimas tėra bailių devizas ir nieko daugiau, o a� nors netyliu, nors kas mano galiose, darau � t�kart kar��iavosi Birontas; ir taip, dabar, praėjus daugiau nei dvide�im�iai metų, taip geriau pagalvojusi, Ur�ulė sutiktų, tylėjimas bevertis, kai tylima, nors reikia ginti valstyb�, bet lygiai taip pat tylėjimas gali būti auksinis, jei aklas pyktis ima vir�ų prie� meil�, o ji tada nei�laikė ir sviedė: �o, pone, Vie�pats mato, a� jūsų taip neken�iu, pamanyti tik, kad dėl tokio atsisakiau vienuolyno ir sielos ramybės, ir vardan ko?"; ir �ia pat pasigailėjo, nes Birontas, regėjos, t� akimirk� tuoj apsiverks, bet susivaldė ir tik kar�iai, su nei�matuojamu apmaudu, i�tarė: �taip, anuomet tikrai vertėjo sumokėti septyniasde�imt tūkstan�ių auksinų vienuolynui, kad �iandien i�girs�iau �ituos �od�ius; ponia, kaip anuomet ir tarėmės, jūs nuo �iandien esat laisva", ir apsisuk�s ant vieno kulno i�ėjo i� kambario, palik�s j� priblok�t� ir be �ado, betgi tai truko neilgai; ji i�kart pakėlė tarnus, ji net paliko savo tris sūnus ir įtū�usi sėdo į paskubom jai paruo�t� kariet�, paliepusi va�iuoti į Svirkas, kur buvo ma�ytis Birontų medinis dvarelis, ir, dabar kai prisimena, �ito gailėtis pradėjo vos i�va�iavus pro Vilniaus vartus, nors prie vartų reikėjo laukti, buvo ve�imų eilė, ilgai tikrino popierius, bet reikėjo tada apsisukti ir grį�ti, bet kurgi, neleido jos į�eista puikybė, ir į�eista puikybė j� laikė Svirkose visus tuos mėnesius, nors, vos ten atvykusi, suprato, kad mirs ten i� nuobodulio, kad bus sunku, ir dvarelio ma�umas, grynas kaimo oras, o�ian�ios liepos ir �iulbantys pauk��iai ramino j� tik dvi dienas, o vėliau visa tai tapo nepakeliama, ji tiesiog ėmė eiti i� proto, ir jei ne susira�inėjimas su Kazimieru, ji būtų pablūdusi, ir anuomet ji ne�inojo, k� jai daryti, bet prietaringai u�minė sau pati: ji grį� į Vilnių, jei Birontas jos ra�ti�kai papra�ys; ji grį� į Vilnių, jei Jonas Kirdėjus Birontas jai para�ys, nes jai dingojos, kad jei jos vyras sulau�ys savo kvail� taisykl� niekad jai nera�yti lai�kų, ji jam kilniai atleis.

Ir ten, Svirkose, ji pradėjo laukti, o laukdama � stebėtinai vėl jo ilgėtis ir, keis�iausia, lyg ir vėl miglotai apie jį svajoti, lyg galėtų mylėti tik tai, kas nepasiekiama, ir keis�iausia, kad nuo jos mintis vėl u�plūdusios meilės stebėtinai ėmė gyti j� kadaise i�dav�s jos kūnas; ir prad�ioje pėda lyg ir lengviau ėmė slysti į kurp�, o vėliau i�ry�kėjo seniai neberegėtos �iurnos ir smulkūs jos rie�ai; galiausiai teko siaurinti ir taisyti sukneles, ir dar vėliau ji jau nebesibaimindama, bene pirm�kart po gero de�imtme�io, be baimės galėjo pakelti akis į veidrodį � ir i� jo �velgė Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, vyresnė, tas tiesa, gal keletu rauk�lių daugiau, bet kartu tokia pati kaip buvusi, vėl i�alkusi meilės, vėl aistrai paruo�tu kūnu; ir ji, �velgdama į savo degan�ias akis blausiame dvarelio veidrodyje, nė neabejojo galėsianti susigr��inti Jono Kirdėjaus Bironto meil�; ji nė neabejojo, jog visa tai ne veltui, jog tai � �enklas; jog jo lai�kas anks�iau ar vėliau ateis.

Ir kai pagaliau Svirkų keliuke sudundėjo �irgo kanopos, ji pamena, sėdėjo ir gėrė savo brangųjį kokoatlį ir, padėjusi puodelį, tyliai ir palaimingai sau nusi�ypsojo; ji atsistojo ir pati i�ėjo į prieangį, tikėdamasi, jog tai bus �ygūnas, bet tai buvo Kazimieras, bly�kus it lavonas; dar bly�kesnis nei kad anuomet, kai grį�o i� Bazelio, ir jis nu�oko nuo �irgo, numetė pavad�ius ir, netar�s nė �od�io, dviem �ingsniais �engė prie jos ir skėlė jai tokį antausį, kad ji vos nesuklupo, ir ji net nespėjo įsiusti, nes pamatė jo veid� ir tas veidas buvo it �aizda, tas veidas buvo gryna kan�ia, ir Kazimieras pravirko, Vie�patie, tai buvo bene vienintelis kartas, kai matė jį �itaip raudantį, o juk juodu buvo dvyniai; ir Kazimieras klausė: �k� tu jam padarei? u� k�? kodėl tu neatva�iavai? juk a� jį irgi mylėjau, galėjai atiduoti jį man, jei tau jo nebereikėjo", ir ji tik suprato, jog nutiko ka�kas nepataisoma; ji tik suprato, kad Jono Kirdėjaus Bironto nebėra.

Kas nutiko vėliau, ji paminė tik pro migl�; ji daug ko nesuprato ateinan�iom dienom; ji nebeatsimena, kaip susiruo�ė atgal į Vilnių, ir nesuprato, kaip nei�protėjo; ir ji nevisi�kai suprato, kaip Kazimieras pasakojo, jog Jonas Kirdėjus jai ra�ė; jis para��s jai lai�k�, kaip? ji jo negavusi? juk jis pats mat�s, Birontas jo akivaizdoj savo �iedu u�antspaudav�s ir įdav�s �ygūnui; dar i�tar�s: �Vie�patie, man padėk, galv� dedu, joks vyras nieko pana�aus dar nėra nė vienai moteriai ra��s, bet jei ir tai nesumink�tins jos �irdies�"; ir ji ne�inanti, kaip vis dėlto nutiko, jog ji neapako, jog Vie�pats jos neapakino, kai ji i�vydo Jon� Kirdėjų Biront�; tiesa, jau ne jį patį, bet tik jo kūn� � Arklių gatvėje, vienoje u�tamsintų kampinių svetainių, jau balzamuotojų paruo�t� �arvoti � įmirkyt� jų tepalais, pa�alintais gyvybiniais organais, storu siūlu įstri�ais dygsniais susiūtu pjūviu per vis� jo vis dar dailų, raumening� nebegyv� pilv�, i�imtom akim ir tu��iais, pakulom i�kim�tais vokais, ant kurių dabar buvo u�dėta po auksin�, įkritusiom kitados j� bu�iavusiom lūpom, kietom it marmuras pla�takom, i� kurių mirtis stebėtinai pa�alino gyslas; ir keista, net jo juodus plaukus, kuriuose buvo daugiau �ilės, nei kad ji paminė, jau, regis, buvo apleidusi gyvybė; gyvybė, i�tekėjusi pro did�iul� juod� �aizd� jo smilkinyje � grynas atsitiktinumas, ka�in kas į jį metė plytgalį, taip ir nerado kas, gal net u�mu�ti nenorėjo, tik paerzinti, ka�kas i� minios, įsiutintas jo prakalbos, nes Birontas pastaruoju metu buvo it patrak�s, pavojingai audrindavo mini�, pataikaudamas jai ir j� tuo pat �emindamas, visi�kai be reikalo, jis tarsi tampė likim� u� ūso, buvo įsitikin�s savo nebaud�iamumu, lyg neturėtų ko prarasti; man regis,�� kalbėjo Kazimieras,�� kai i�siuntė lai�k�, ir praėjo du mėnesiai be jokio atsakymo, jis nustojo laukti, jam buvo tas pat; a� ne�inau, kaip jūs i�siskyrėt, tikiuosi, ne taip, kaip a� su jo �viesybe jaunuoju kunigaik��iu; ak jei galė�iau, prary�iau tuos �od�ius atgal, i�tartus Amsterdame, juk pasakiau įsiū�io įkar�tyje, jog jo neken�iu, tai buvo paskutinieji man o �od�iai tam, kurį suved�iojau ir dėl kurio beveik jau buvau bepamir�t�s Jon� Kirdėjų; o Biront� paskutinįkart matydamas jį tik guod�iau: �Viskas Vie�paties valioje, viskas bus taip, kaip lemta."

Ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė dar ir dabar sav�s tebeklausė, kas gi tai � Vie�paties nesuvokiamai i�mintinga valia ar papras�iausias atsitiktinumas,�� jog ir ji, ir jos dvynas brolis iki pat savo dienų pabaigos abu gailėsis i�tartų tų pat �od�ių, tik kiekvienas kitam, kiekvienas savaip; bet tada jie abu savaip gedėjo Jono Kirdėjaus Bironto, nes abu jį mylėjo; Vie�patie, kaip jinai jį mylėjo, tik �tai suprato per vėlai, tik tuomet, kai jo jau nebebuvo, ir niekas ne�inojo ir nė nedrįso spėlioti, k� ji veikė u�sirakinusi toj svetainėj ilgas valandas �alia Bironto kūno, betgi ji prigulė paskutinįkart �alia jo, prigludo ir ilgai ilgai mintyse su juo kalbėjosi, o kai i�ėjo i� svetainės ir u�vėrė duris � i�ėjo na�lė, mintyse palaidojusi savo vyr�, nors iki laidotuvių buvo dar toli gra�u, mat turėjo būti i�kilmingos, su castrum doloris ir kviestiniais sve�iais, pas tėvus karmelitus, po metų ar net dvejų, kaip ir dera garsiam didikui; bet Ur�ulė po ilgų valandų i�ėjo jį jau palaidojusi, trisde�imt �e�erių na�lė, vėl stebėtinai atgautam vėlyvam savo gro�yje, kurio jai dabar, kad ir kaip keista, visi�kai nebereikėjo, mat prie jos juosmens, gerai paslėpta po sijonais, dabar buvo ma�ytė auksuoto sidabro dė�elė, kurioje, susupta į �ilk� ir suvyta pakulom, buvo Jono Kirdėjaus Bironto �irdis; su metais ji vis d�ius, dė�elė � lengvės, bet tai jos vis nevalingai ie�kos Ur�ulės ranka kas kart�, kai nuo skausmo ply� jos pa�ios �irdis; ir pirm� kart� u� dė�elės teko griebtis jau greitai, mat, vos i�ėjus i� svetainės, prie Ur�ulės prigludo jos sūnūs � kas, kad dideli, Jonas Motiejus jau devyniolikos, Samuelis Jeronimas � �e�iolikos, bet vis tiek jos vaikai, vis tiek jos berniukai; tik Sebastianas, vos trylikos, bet vienintelis �velgė į j� su neapykanta, jis kreipėsi be jokios pagarbos, jis jai sakė: �tu, tu dėl visko kalta", ir taip, Ur�ulei t�kart i� skausmo ply�o �irdis, bet ji buvo tikra, tai praeis, ji vis dar buvo i�didi ir laiminga it Niobė; i�didi ir laiminga tol, kol u� jos stovėjo jos sūnūs.

Kazimieras tomis juodomis dienomis jai padėjo � jis pasiliko Vilniuje ilgam; jie sėdėdavo kurioj nors i� jos gra�iųjų svetainių ir kalbėdamiesi abu sau, kiekvienu i�tariamu �od�iu gedėdavo jųdviejų mylėto Bironto, ir ji negalėjo pykti ant nuosavo brolio, nei jam kaip nors pavydėti, nesgi pavydėti nebuvo ko � pavydėti numirėlio? pavydėti jo atminimo? ar pavydėti kan�ios? Ir Kazimiero sopulio juk būta didesnio � ji bent jau buvo su Birontu kaip jo �mona, Vie�paties ir �monių akyse, ir alkovos vienumoj; gimdė jam jo vaikus ir sprūdo i� kasdienybe dusinan�ios santuokos glėbio, ir galiausiai apmaud�iai suprato jį mylinti tik jo netekusi; o jos varg�as brolis �inojo tai nuo pat prad�ių, bet nuo pat prad�ių tegalėjo mylėti studenti�k� Bironto �ingsnių aid� universiteto koridoriuose; mylėjo be atsako, draud�iamai ir pavojingai nuodėmingai; vis� gyvenim� geidė bekūnio vaiduoklio, kurį vog�ia tebuvo priliet�s vien� vienintelį kart�, ka�kada seniai praeity; ir vien apie Biront� galvodamas jis tegalėjo dalintis su Eufemija lova ir pradėti Jon� Izidorių, tai Bironto u�uominų jo akys ie�kodavo �velgdamos į berniuki�kus velionio jaunojo kunigaik��io bruo�us, tai Jon� Kirdėjų jis bandė į�velgti �vakės �viesoje Amsterdame kokio jauno jūreivio pri�nerk�tame guolyje ir vėliau Bazelio bursose, tarp baltų krakmolytų jaunų kalvinistų paklod�ių, ir tai Bironto �e�ėlio jis eidavo ie�koti į Vilniaus katedr�, nes vieno i� berniukų mi�ių patarnautojų stotas ir eigastis jam priminė Jon� Kirdėjų; jie abu anuomet, 1687-aisiais, gedėjo jo kiekvienas savaip, Ur�ulė ir Kazimieras Norvai�os, ir dabar, �itiekai metų praėjus, ji nesupranta, kaip abu visa tai ir i�tvėrė; tas skausmas, ta gėla, tas sielvartas buvo nenusakomi �od�iais; Bironto buvo neįmanoma �od�iais apsakyti, ir Ur�ulė pagavo save vis dar tebelaikant rankose plunksn� vir� Norvai�ų silvos puslapių, ir ji tik dabar pastebėjo, jog jai taip bem�stant nuo plunksnos galiuko ant popieriaus u�ti�ko ra�alas, ir ji susim�s�iusi įsmeigė plunksn� atgal ra�alinėn: galbūt tatai, ta juodo kraujo a�ara, ir buvo Jonas Kirdėjus Birontas, nes jokiais �od�iais jo nebuvo galima apra�yti?

�od�iai dabar tebuvo Ur�ulės i� Norvai�ų Birontienės pagrindinis ginklas ir įrankis � taip, kaip anks�iau, jaunystėj, jos ginklas būdavo �vilgsnis ar kūn o gra�umas; betgi dabar ji merdėj o ir vien �od�iai, vien jos nuo skausmo kimstantis balsas ir skubri it �virblio pėdutės ant smėlio ra�ysena jai tegalėjo padėti sutaikyti, vėl sutuokti atgal On� Kotryn� ir Jon� Izidorių, idant �ie prat�stų Norvai�ų gimin� ir, Vie�patie, padėk, padovanotų vyri�k� įpėdinį. Ir Ona Kotryna per tuos kelis mėnesius Ur�ulės Birontienės jau buvo �od�iais i�kar�ta, i��ukuota it vilnų kuodelis, įtikinta ir įkalbėta, kad geriausia, kas jai gali nutikti � vėl pla�iai atverti savo paklydėliui vyrui dosnų santuokinį glėbį, o jau Jonas Izidorius tai kaip nors, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė tuo neabejojo, su vyrais lengviau, laimė, kad apskritai buvo gyvas, kad ir po �aizdos mū�yje su �vedais nebetinkamas karinei tarnybai, kad ir savanorėj tremty Hermani�kių dvarelyje; būtent i� ten pagaliau atkeliavo jo lai�kas, siun�iantis sveikinimus mylimai tetai Ur�ulei i� Norvai�ų Birontienei ir gerbiamai sutuoktinei Onai Kotrynai Norvai�ienei; ir dabar jos abi laukė Jono Izidoriaus nekantraudamos, kiekviena su sava klasta ir savaip nelabai �varia s��ine, ir tik ma�oji Teofilė, kuri nė nebuvo paminėta lai�ke, laukė Jono Izidoriaus nuo�ird�iai ir tyrai, taip, kaip tik ma�utėliai moka laukti stebuklo, betgi ji tebuvo vaikas ir u�tat jokio balso Milkantuose neturėjo.

O Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė dabar būrė On� Kotryn� savo balsu nuo ryto lig vakaro, ji dabar buvo jos geriausia bi�iulė ir patikėtinė, ir jau �inojo tos varg�ės būtybės vis� nykų gyvenim� nuo pat vaikystės atmintinai: kiekvien� menkut� jos seserų skriaud� Bialoje, kiekvien� jos motinos pamoksl� ir kiekvien� �odį, kurį jai buvo i�tarusi �viesiausioji kunigaik�tienė Ona Kotryna i� Sangu�kų Radvilienė, ir netgi vakarais, joms tyliai slapta prisikim�us po ma�� pypkut� ir taupiai gurk�nojant senojo Jono Motiejaus Norvai�os pus� am�iaus i�laikytos malvazijos liku�ius, ji kokį tuzin� kartų i�klausė aistros �vedui istorij�, pasakojam� pa�nib�dom, su pasiteisinimais, su nutylėjimais, perlams virpant i�raudusiose Onos Kotrynos ausyse, ir kiekvien� kart�, kaip kad nutinka visiems meilingiems apgailestavimams, Onos Kotrynos lūpose tas �vedas vis gra�ėjo ir gra�ėjo, kol galima buvo susidaryti vaizd�, jog anuomet Norvai�ų menėje visoje savo didybėje gulėjo ne kas kitas, o patsai dievaitis Marsas, ir Ur�ulė, tyliai juokdamasi mintyse i� tos paikos moteri�kės, klausdavo, kamgi reikėj� tuomet jį �udyti, jei tasai buv�s toks nuostabus, betgi �inoma, buvo per daug i�mintinga, jog balsu tai i�tartų; tad tik tyliai su u�uojauta pati sau �ypsodavosi, regėdama dar vien� neatpa�įstamai pagra�int� mirusio mylimojo atminim�, kaip du vandens la�ai primenantį andainyk��ius sesers Temperancijos dūsavimus dėl Andriaus Choleckio.

Andrius Choleckis, didis muzikas ir andainyk�tis Bironto draugas, į Ur�ulės gyvenim� atėjo lygiai po metų nuo Jono Kirdėjaus �ūties, per i�kilmingas jo laidotuves, ir ji i� prad�ių jo nepa�ino, jai nieko nesakė jo veidas � jis tebuvo vienas i� �imto veidų per gedulingas mi�ias jų parapinėje karmelitų ba�ny�ioje, i� eilės, nepabaigiama virtine slenkan�ių pro j� pareik�ti u�uojautos ir bu�iuojan�ių jai rank�; ir kai pagaliau atėjo Andriaus Choleckio eilė, jos pla�taka jau buvo �lapia nuo svetimų seilių, net �iedai blizgėjo blausiau, bet ji sėdėjo lygiai taip pat ori, savo juodais na�lės drabu�iais, su savo trimis sūnumis, Jonu Motiejumi, Samueliu Jeronimu ir Sebastianu Birontais, u� nugaros, i�didi, it gedinti karalienė, sūnumis apsiginklavusi kaip skydu nuo skausmo, ir ji vos atkreipė dėmesį į Andrių Choleckį, �gra�us vyras"�� dar kiek abejingai pagalvojo, bet niekas jai nė nevirptelėjo, kai jis, visiems jau i�ėjus, pasilik�s papra�ė jos leidimo j� atlankyti namuose, Arklių gatvėje, jis kuri�s muzik�, ar ji nesutiktų paklausyti, para��s nedidelį gedulo kūrinėlį jos velionio vyro atminimui, it ma�utis muzikinis trenas, nieko daugiau, trumpas niekelis, bet i� �irdies, velionio atminimui pagerbti. Ir ji jam leidusi, nes, ties� sakant, jai buvo visi�kai tas pat � vienu gedulingu lankytoju daugiau ar ma�iau, jie jai tebūdavo prie�astis ryte pakilti i� lovos ir apsivilkti na�lės drabu�ius, nes antraip, Kazimierui i�va�iavus į Milkantus, ji galėdavo kiaur� dien� praleisti alkovoje, tiesiog spoksodama į lubas. Ji būtų pamir�usi Choleckį, nes visas laidotuves, kad ir metams po �ūties praėjus, ji vis dar regėjo pro a�arų migl�, betgi jis atėjo; atėjo su liutnia ir praleido pagarbi� valand� jos svetainėje, tas be�odis jo sukurtas garsų trenas buvo savaip gra�us ir teikė jai atgaiv�, ir ji leido jam apsilankyti dar kart�, pagrosi�s naujausių italų kūrinių, jeigu jai įdomu; ir ne, jai nebuvo pernelyg įdomu, bet, Vie�patie, kodėl gi ne, jos dienos vis vien dabar buvo tu��ios, tad truputėlis gra�ios muzikos gal nepakenks.

Ilgainiui Choleckis Arklių gatvėje pradėjo lankytis kiekvien� tre�iadienį padoriu laiku, ketvirtis po vidurdienio, kartais su liutnia, kartais � su viola da gamba, ir grojo jis puikiai; jo muzika puikiai pritardavo Ur�ulės mintims, ir jos nebe taip sopėdavo muzikai skambant, ir Bironto atminimas galų gale dailiai ėmė gulti pagal raminantį takt� į jos atminties lentynas; pama�ėliais, po truputį ji vėl galėjo prisiminti jo �od�ius, stot�, bals�; visk�, i�skyrus paskutinį jų barnį; vėl galėjo jo ilgėtis, galėjo prisiminti netgi t� akimirk� per savo įvilktuves, kai pirm�syk jį i�vydo, ir, stebėtina, Choleckis, pasirodo, irgi m�stė pagal t� pa�i� senų atsiminimų melodij�, jo mintys irgi dabar pleveno �vento Mykolo Arkangelo ba�ny�ioje: ponia, turiu prisipa�inti, buvau per jūsų įvilktuves, Barta�evi�ių giminės pusėj, man o pusseserė Teresė stojo į noviciat� kartu su jumis, betgi jus esu įsidėmėj�s dar i� anks�iau, ma�iau dar iki to, �ventojo Mykolo gatvėje, vilkėjote �ydrai, ėjot, regis, lydima �viesaus atminimo savo tėvelių, vėliau universitete pa�inojau jūsų miel� brolį Kazimier�, buvom baisiai nusteb�, kai i�tekėjot u� velionio Jono Kirdėjaus, beje, buvau ir per jūsų tuoktuves, bet turbūt man�s nepamenat, nors tebematau jus kaip �iandien � t�dien nety�ia įplė�ėt savo suknel�; ak, a� vis pagalvoju, kaip viskas galėjo būti, kaip viskas būtų buv�, jei tada �ventojo Mykolo gatvėj bū�iau paklus�s savo �irdies balsui; bū�iau �eng�s �ingsnį, jums prisistat�s ir nuolankiai papra��s jūsų tėvų leidimo lankytis; nes, Vie�pats mato, ponia kritot man į akį nuo to pat pirmo karto, vėliau nė viena pir�ta man nelipo, nes, didis Dievas liudininkas, myliu jus jau dvi de�imtis metų; ir po tų �od�ių Ur�ulė Birontienė tik pasi�iūrėjo į t� netikėt� gerbėj� ir nevalingai, nė pati nepastebėdama, tik gū�telėjo pe�iais, Vie�patie, k� jis �ia �neka, koks gi dabar skirtumas, ir tas gū�telėjimas Choleckiui buvo it antausis, jis nieko nepasakė, tik paėmė liutni� į rankas, nusvarino �emai galv�, kad ji nematytų jo a�arotų akių, ir u�traukė sen�, labai senovin� itali�k� dain�, apie gra�i�j� Amaril�[126] ir jos mylimojo �irdy įra�ytus �od�ius, ir ta daina, besiliejanti tuo dievi�ko gro�io nuo a�arų ir susikaupusios aistros lū�tan�iu vyri�ku balsu, kuriame dabar skambėjo visos ilgesio ir neatsakytos meilės sielvarto natos, buvo it Orfėjo giesmė laukiniams �vėrims, it Orfėjo giesmė laukiniam Ur�ulės skausmui, ir ji nė pati nesuprato, kas jai t� akimirk� atsitiko, turbūt muzika kalta, bet ji suėmė Andriaus Choleckio smilkinius savo delnais ir pabu�iavo jo lūpas.

Vėliau, tuos ilgus metus, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė galvodama apie Andrių Choleckį tenorėdavo atsiminti t� u� �irdies griebian�i� dain�, nieko daugiau, nors ji ir paėmė Choleckį sau u� meilu�į, ir jis pakilo į jos alkov� dar t� pa�i� dien�, dar Amarilės aidui nė nenutilus, ir ji anuomet buvo trisde�imt septynerių, i�siskleidusi pa�iam vėlyvam savo gro�yje, o jis, kaip minėta, nepaprastai i�vaizdus, j� jau dvide�imtį metų tyliai mylintis vyras, ir jie abu buvo i�kankinti vienatvės, i�alk� �ilumos ir glamonių, ir jie atsidavė vienas kitam su brand�iu, nemeluojan�iu įkar��iu, ir viskas būtų buv� puiku, tik bėda, jiems besimylint kiekvien� tre�iadienį padoriu laiku, ketvirtis po vidurdienio, tarp pra�matnių avietinio damasto Ur�ulės lovos u�uolaidų visuomet būdavo tre�ias, ir tas tre�ias buvo Jonas Kirdėjus Birontas; jo �mėkla guldavo ant paklodės kartu su jais, ir būtų dar nieko, jei ji ten būtų tiesiog �iaip sau gulėjusi, betgi ne, Bironto �mėkla mėgdavo jiems besimylint �iūrėti pasirėmusi alkūne ir, kas baisiausia, tyliai kalbėti: ne, Andriau, ne taip, lieti ne taip, ne �ia, ji �itaip nemėgsta, o �itaip � nenuvesi jos prie palaimos, �ia � berg�d�iai, o �ia � jau geriau, bet vis vien dar ne taip, leiskit, parodysiu kaip; o jiems baigus, ta �mėkla tysodavo tiesiai tarp jų ir liūdnai, be jokio kartėlio sakydavo: sakiau, reikėjo klausyti, bū�iau parod�s; ir Ur�ul� tada u�plūsdavo ypatinga ilgesio atmaina, ji i�tiesdavo savo rank� Bironto �mėklai, bet ranka, kaip kad būna bendraujant su �mėklom, pranirdavo kiaurai ir virsdavo tiesiog glėbiu Andriaus paguodai; kol galų gale vien� popiet� juodu kapituliavo, jie pasidavė ir leidosi Bironto vedami, ir galiausiai, kai �mėkla i�nyko, galbūt it pauk�tis nubaidyta aistros garsų tarp u�uolaidų, Ur�ulė pirm�kart po dvejų metų linksmiau atsiduso ir pa�velgė į Andrių, tokį pat įraudusį ir pavargusį kaip ir ji, betgi koks buvo jos nustebimas, kai �isai parklupo �ia pat prie jos lovos: melskimės, Ur�ule, melskimės, pra�ykim Vie�paties atleidimo, tatai buvo nekrik��ioni�ka, �itaip aimanuoja tik �ėtono apsėstos; melskimės, kad daugiau taip niekada nenutiktų; ir taip, ji atsiklaupė �alia jo, vien dėl akių, ir sudėjo maldai rankas, vis dar �nairuodama i� po nuleistų vokų, vis dar negalėdama patikėti, jog jis rimtai; o betgi gal i� tiesų derėjo gyventi paprastai ir pagal visus krik��ioni�kus priesakus kaip Andriui Choleckiui, gal i� tiesų �itaip būtų buv� lengviau; bet dabar buvo, kaip buvo, buvo ai�ku � meilu�iai nėjai; ir kit� dien� ji jo nebepriėmė, ir nei dar kit�, nei vėliau; jos namų durys jam buvo u�vertos, o jis, ties� sakant, vėliau ir nebesiver�ė; kit� dien� ji ilgai, ilgai �iūrėjo į veidrodį ir būtent t� dien� suprato, jog pagaliau prasidėjo senatvė; ji paėmė į rankas sidabro �irkles ir ramiai, neapgailestaudama, sruoga po sruogos nusikirpo visas savo garbanas ir �iūrėdama į savo medaus spalvos plaukus, i�drikusius ant stalelio, po kojom, ant kilimo, lyg pro migl� prisiminė, kaip jai kirpo plaukus per įvilktuves; prisiminė, bet tuoj pat ir u�mir�o, ir pradėjo prisiminti tik tai, k� norėdavo; ir Andrių Choleckį jį visuomet prisimindavo tik su muzika, nes nors jam nepavyko prikelt jos �irdies, bet jis joje pa�adino meil� muzikai.

Juolab kad dabartis pradėjo skaudėti ne k� ma�iau nei prisiminimai, ir kartais vien muzika ir teguosdavo; ir ne�inia, kaip ji būtų i�tvėrusi, kaip ji būtų i�sėdėjusi tas mi�ias Katedroje, kai po Valkininkų mū�io vėliavom, po baltais kunigaik�tystės Vy�iais ant skirtingų regimentu spalvų, stovėjo eilių eilės karstų, o tarp jų � ir jos dviejų vyresniųjų sūnų, Jono Motiejaus ir Samuelio Jeronimo Birontų, matė juos pargabentus vos akimirk� � pa�arvotus, �arvuotus; Samuelis Jeronimas net tam tikr� kiras� turėjo pritaikyt� savo kuprai, ir nors silpno kūno, bet buvo didis karys, kaip ir derėjo viduriniajam; Jonas Motiejus turėjo būti patikimas giminės prat�sėjas, buvo geras, romus, i�mintingas, i�ties baisiai pana�us į velionį senelį; buvo jau su�adėtas su rimta, malonia, padoria mergaite, Magdalena i� Montvidų; ilgai dairėsi, rinkosi, delsė net iki trisde�imt trejų, sakė � norįs būti tikras, norįs susirasti ger� �mon�, tikr� bi�iul� iki grabo lentos, ir dabar toji varg�ė Magdalena, paplūdusi a�arom, irgi �ia sėdėjo, atėjusi atsisveikinti su velioniu su�adėtiniu; ir jos krai�io skrynios, turėjusios keliauti į Arklių gatv�, paskui buvo nune�tos tiesiai pas benediktines, ji davė į�adus ir vėliau, po a�tuonerių metų, ten pat, klauzūroj, viena pirmųjų mirė nuo maro; kas ten būtų �inoj�s, kaip viskas galėjo susiklostyti Samueliui Jeronimui, Vie�patie, am�in� jam atilsį, bet jam irgi viskas galėjo būti laimingai, nepaisant jo kūno kliaudos, jis visiems skleidė tik d�iaugsm�, vienas malonumas būdavo būti vien jo draugijoje, ir netgi mergaitės, jo juokinamos, nebematydavo jo kupros, o vien jo akis, o dabar �tai jis gulėjo karste su dėl kuprelės �iek tiek perkreipta galva, �alia vyresniojo brolio, abu su plieninėm kirasom, abu � va�kiniais veidais, ir ji, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, ne�inia, kaip būtų i�tvėrusi tas mi�ias, jei ne muzika, jei ne Te Deum, griaud�s vargonais; muzika jai visuomet buvo gailestinga, muzika jai visuomet buvo maloninga, muzika j� t�kart i�gelbėjo ir nuo gėdos, nes tada, į mi�ias, įsiver�ė ir Sebastianas Birontas, visas atsilapoj�s, visas girtas, ka�k� �ūkalodamas, betgi vargonai grojo taip garsiai, kad nieks nė nei�girdo, jį ka�kas i� karių sulaikė nespėjus �engti į nav�, sulaikė ir i�grūdo i� Katedros.

Taip, tas jos vaikas, Sebastianas, buvo ne toks kaip kiti jų sūnūs, ne toks, kaip kiti vaikai, jis visko turėjo per daug � per daug gro�io, suktumo, �iaurumo; buvo per daug saldus, per daug visus vyniojo apie pir�t�, buvo gav�s per daug jųdviejų su Jonu Kirdėjumi dusinan�ios, bevilti�kos meilės; jie jo niekaip nepasidalino, it tos dvi moterys kūdikio pas karalių Saliamon�; jis buvo per daug pritvink�s i� jų abiejų paveldėtų ydų ir buvo per daug silpnas savo sieloje, per daug jautrus; kai jis juokdavosi, visi norėdavo juoktis kartu, o kai verkdavo i� liūdesio ar tėvams besipykstant � jo akys būdavo tokios liūdnos, kad, regis, galėdavo pri�aukti lietų tam, kad visas pasaulis verktų kartu su juo; betgi laikui bėgant jis vis da�niau verkdavo ne i� liūdesio, o vien i� pyk�io; jo i�daigos buvo vis į�ūlesnės ir į�ūlesnės, ir jis begėdi�kai skriaudė silpnesnius u� save � tarnus, o ypa� � moterų gimin�, ir Ur�ulei derėjo sunerimti vien jau tada, kai jis, būdamas vos devynerių, įsibėgėj�s kaip niekur nieko palindo po ponios kanclerienės giminaitės, �viesiosios ponios Felicitės von Trautmansdorf Pacienės, sijonu, o toji lyg niekur nieko tik visa i�raudusi kikeno, bet nepyko, nes jis buvo tik mielas, i�dyk�s vaikutis, nekaltai klapsintis blakstienom, o ne koks ga�lūnas; vėliau, tik daug vėliau, tarnai Ur�ulei puse lūpų prane�ė, kad savo pirm� mergait�, patarnautoj�, u� jį gerokai vyresn�, jis suved�iojo, regis, būdamas vos dvylikos, dar ir prig�sdino varg�iuk�, kad jei toji kam pasiskųs, jos ateis patsai �ėtonas, vis tiek jau ji įvykd�iusi mirtin� nuodėm�; jis buvo nuo�mus, net būdamas vaikas atiminėjo skatikus i� namų tarnų, bijojo tik Jono Kirdėjaus, ta�iau kai jo nebeliko, tapo visi�kai nepa�abojamas, ir netgi Ur�ulė nebegalėjo jo suvaldyti, jis i� jos atvirai �aipydavosi, �tik pa�iūrėkit, kas kalba � moteris, kuri nuvarė savo vyr� į kapus?"; ir tik jo broliai duodavo jam ausų, jų jis bijojo, betgi laikui bėgant jų nebebuvo �alia � Jonas Motiejus i�vyko į savo u�sienin� kelion�, Samuelis Jeronimas kurį laik� buvo pono Kazimiero Mykolo Paco, Maltos kavalieriaus, palydoj, ir Sebastianas po tėvo mirties slydo �emyn, jis tebegyveno Arklių gatvėj su ja, bet retai bebuvo namuose � jis subūrė gauj� tokių pat patrakėlių kaip ir jis, jie pradėjo gerti, lo�ti ir vaik��ioti pas mergas; buvo vienu metu net Vilniuje vie�intį jos sūnėn� Jon� Izidorių įtrauk�, tik �tai Kazimieras Norvai�a kai �itai su�inojo, ypa� apie kortavim�, tai pirmai progai pasitaikius gerai i�pėrė savo sūnelį ir i�siuntė į sve�ius kra�tus, betgi Sebastianui nebuvo kas i�peria kailį, jo jau bijojo visas miestas, ir bijojo ne veltui � tai nebebuvo i�daigos kaip jo tėvo ir dėdės jaunystės laikais, Sebastiano Bironto gauja buvo ginkluota kardais ir i�traukdavo juos dėl ma�iausio nieko, dėl tu��ios �iaurios pramogos, ir Ur�ulė ne�inodavo, kur dingti i� gėdos, i�girdusi, jog Birontas su sėbrais kokiam miesto prekijui nukapojo ausis, vien dėl juoko, vien todėl, kad buvo juokingai atlėpusios, ar kad prig�sdino ir vijosi koki� niekuo dėt� vienuoliuk�, o kokį kunigėlį smaigaliais baksnodami privertė gatvėje �okti; kad pri�lapino kokioj ba�ny�ioj į �ventinto vandens ind�, kad padegė kokio �ydo ar galanterininko kromelį � vien �iaip sau, dėl pramogos, dėl juoko, i� neturėjimo k� veikti; dvide�imt vienų, sulauk�s pilnametystės, jau buvo visi�kai vie�ai prasigėr�s ir paslap�ia jau sirgo prancūzi�ka liga, ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė t� dien� jam perdavė tėvo signet� ir vietoj dovanos i�kvietė daktar� Gordon�; Vie�patie, ji nebenorinti nė prisiminti, tai buvo blogi metai, 1695-ieji, tai buvo metai, kai ji atsisveikino su savo broliu Kazimieru Norvai�a, Vie�patie, jo pasigailėk, bet netgi tada ji jautėsi palyginti rami, jautėsi i�didi, kol su ja buvo jos sūnūs.

Betgi kaip keista, net ir tada, kai prie Valkininkų, brol�udi�kam kare lietuvis prie� lietuvį, �uvo abu vyresnieji, net ir tada, kai liko tik Sebastianas, tas i�tvirk�s puvėkas, net ir tada, kai ligos sukeltos beprotybės priepuolyje jis pakėlė rank� prie� j�, kai plūsdavo j� �lyk��iausiais �od�iais, ji �irdies gilumoje tikėjo, kad gali įvykti stebuklas, kad viskas dar pasikeis, kad paskutinysis i� Birontų grį� į doros keli�, pasveiks, ves ir prat�s gimin�; Vie�patie �ventas, o tada prie� trejus metus, prie� pat mar�, įvyko ta baisi istorija, tas baisus nusikaltimas, kai Sebastianas Birontas buvo vie�ai apkaltintas nu�ud�s savo paties benkart�; ir Ur�ulei tada jis ir mirė, t�dien ji ir i�rovė jį i� savo �irdies, nes �ito buvo per daug, pakelti rank� prie� nekalt� kūdikį; tai buvo diena, kai Ur�ulei i� Norvai�ų Birontienei i� gėdos ply�o �irdis � taip ir įvyko, ji sprogo, Aaronas Gordonas jai taip ir pasakė: kartais nutinka, �irdys suply�ta, jos gali mirtinai trūkti, bet, būna � sugyja, tik lieka randai, jis apie tai skait�s senų rabinų ra�tuose; ir Ur�ulė t�dien dar buvo Rotu�ės aik�tėje, negalėjo nenueiti, kai ten skelbė nuosprendį, Sebastianas Birontas buvo savo �iaurumu visiems pernelyg įsipyk�s, jį nuteisė mirti, tik jis ka�kaip, veikiausiai i� tėvo paveldėtos gra�bylystės dėka, įtikino teisėjus vietoj trinkos jam leisti pabandyti rūsiuose įveikti bazilisk�, kas neva buvo lygiai taip pat mirtina, nes tas pabaisa �udo �vilgsniu; kaip jam ir pavyko; Ur�ulės galva, tas Vilniaus siaubūnas tebuvo niūrus miesto padavimas, slogi pasaka ar tik susikaupusių miesto nuodėmių tvaikas, snaud�iantis giliai rūsiuose, betgi, Vie�patie, �monių kvailumui ir lengvatikystei kartais nėra ribų; ir ji tada aik�tėje, i�girdusi nuosprendį ir savo sūnelio paskutin� i�daig�, tik abejingai gū�telėjo pe�iais ir visai nevalingai nusijuokė, ir t� akimirk� j�, net po �ydu, ka�kas atpa�ino, regis, tai buvo viena ka�kada jos pa�ieptų ponių, i� smalsumo karieta atva�iavusi paspoksoti į vie�� Bironto infamij�[127], ��iūrėkit, �tai ir kūdikių �udiko motina, tebūnie ji prakeikta", su�uko, ir minia tebebijojo �iauriojo Sebastiano Bironto, kad ir vienmar�kinio, kad ir prie gėdos stulpo, bet visi�kai nebijojo jo nusenusios motinos, Ur�ulė nebepamena, kuris pirmas į j� spjovė, kuris j� pastūmė, sviedė akmenį ar �iaip tik baubė, reik�damas paniek� ir nepasitenkinim�, bet ant jos prapliupo smūgių, skreplių kru�a, jai nurovė na�lės �yd� ir kyk�, j� būtų gyv� sudrask� į gabalus, ka�kas suriko �ji dar drįsta juoktis? nė neatgailauja? ant lau�o j�, t� i�didėl� sen� ragan�", tada ji ir suklupo, jai ply�o �irdis, ir, dieva�i, nedaug trūko ir j� būtų sudegin�, jei ne garbusis Aaronas Gordonas, ka�kaip, nepaai�kinamu būdu, nebijodamas, nes minia galėjo atsigr�ti ir prie� jį, j� pargabeno į jos namus Arklių gatvėje, kelias dienas slaugė, pastatė j� ant kojų ir, stebėtina, netgi vėl privertė juoktis i� jojo facecijų, nepaisant to, kad ji mintyse palaidojo savo paskutinįjį sūnų, nes Sebastianas Birontas nuo tada jai buvo mir�s visiems laikams; ji sunkiai, bet susitaikė su tuo, kad Birontų giminė mirė, ji niekada nebeįleido jo atgal į namus, i�rovė i� savo suply�usios �irdies su visomis motini�kos meilės �aknimis ir i�ginė i� savo jau visi�kai i�tu�tėjusios atminties. Ji, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, deja, nebuvo Teresėlė Barta�evi�iūtė ir nemokėjo apgaudinėti sav�s, ji matė dalykus taip, kaip yra: ji davė gyvyb� kūdikių �udikui, ji nesugebėjo prat�sti Birontų giminės, jos visas gyvenimas buvo visi�kai veltui; jos visas gyvenimas tebuvo deginantis ir tvankus sapnas, po kurio prabundama �altame prakaite ir blaivinan�ioje ryto �varboje; vaiduoklių knib�dantis sapnas, po kurio prabundama tu�tumoje. Ir todėl kiek vėliau, kai per �ias Velykas ji pagaliau savo akimis pamatė Sebastian� Biront� nebegyv�, virtusį maro duobkasiu ir kastuvu u�mu�t� ka�in kokio padugnės, nebepana�ų į save, Vie�patie, netgi Birontų signetas nuo jo pir�to buvo ka�kur ding�s; i�vydo visi�kai sunykusį, bet, pagaliau, su stebėtina ramybe veide, kaip ten pasakė tas brolis rokitas: ��iūrėkit, ponia, �itaip atrodo �ventasis, įsidėmėkit �į veid�, nes taip atrodo �ventybė", varg�as vienuolis, jei jis tik būtų �inoj�s, kokį nusidėjėlį laiko savo glėbyje, su kokiu nusidėjėliu palaidojo tūkstan�ius kitų, nebūtų �nekėj�s tokių kvailys�ių, bet būtent tada Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė suprato, jog jos laukia dar vienas darbas, ir jei dėl jos i�mirė Birontai, tai nors Norvai�ų giminei i�nykti ji neleis.

Betgi dabar, Milkantuose, vėl visa tai atrodė nelengva: nors Ona Kotryna jau buvo jos i�kar�ta it vilna ir paruo�ta susitaikyti su nuosavu vyru, nors Ur�ulės i� Norvai�ų Birontienės testamente buvo įra�as, jog visas jos ir andainyk�tis Birontų turtas, nesant tiesioginių paveldėtojų, atitenka jos sūnėnui Jonui Izidoriui Norvai�ai su s�lyga, kad gimin� prat�s � k� ten smulkintis � ne ma�iau kaip penkiais sūnumis, paskutiniosios valios vykdytojams i�mokant paveldėjim� po penktadalį, sulig kiekvienu vyri�kos lyties įpėdiniu, ta�iau niekas, visi�kai niekas Ur�ulės negalėjo paruo�ti apmaudiems Vie�paties suregztiems atsitiktinumams. Jonas Izidorius Norvai�a į Milkantus atvyko, atvyko pagaliau vien� tvanki� rugpjū�io popiet�: gyvas, kad ir nelabai sveikas, po su�eidimo, bet anaiptol ne vienas; atvyko ne raitas, i�lipo i� karietos, o paskui jį, atsargiai statydama koj� ant kiekvieno pakojos laiptelio, i�sirop�tė, kas gi daugiau � dar viena �auniojo Norvai�os �emakilmė meilu�ė: Teklė Pilypaitė i� Hermani�kių, raudonskruostė, kiek sutrikusiai besi�ypsanti, ta�iau i�didi, nes � padėty, su did�iuliu pilvu, pono rotmistro prie� pusmetį apvaisinta ir dabar vie�ai pripa�inta, nesgi atgabenta ne �iaip ve�imu, o tikroje pono karietoje, ne kur kitur, o į pa�i� pono tėvonij�, kur jo dargi ir laukė teisėta �mona.

Ir t� akimirk� Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė pajuto, jog visas jos planas dū�ta į smulkias �ukeles, Vie�patie, k� gi dabar daryti, Ona Kotryna i� prad�ių stovėjo ant slenks�io it �lapiu skuduru gavusi per veid�, o paskui tik i�raudo dėmėm ir dingo, ir tik Ur�ulė nesutrikusi pratiesė rankas sūnėnui, nu�velgė jo prietelk�, tarė: turbūt esat pavargus po kelionės, mano miela, paliepsim jums paruo�ti vietos oficinoj, ir pa�velgė į Jon� Izidorių taip, kad tasai tik palinksėjo Teklei nesigin�yti, ir vis� vakar� Ur�ulės galvoj net zvimbė nuo min�ių apie tai, k� daryti, nes Ona Kotryna raudojo vir�uj, u�sidariusi alkovoj, Jonas Izidorius apa�ioj po kelionės praties�s kojas prie �idinio rūkė, ir, tik atplė�us nuo jo Teofil�, juodu, abu Norvai�os, teta ir sūnėnas, galėjo sau ramiai pakalbėti; ir �odis po �od�io it medų Ur�ulė jam varvino u�uominas apie palikim�, �odis po �od�io kvotė Jon� Izidorių apie jo pastaruosius metus; ir tai, k� i�girdo, jos anaiptol neprad�iugino, nes dabar prie�ais j� sėdėjo vyri�kis, dar jaunas, bet jau mirtinai pavarg�s nuo savo prakiurusio gyvenimo: pernelyg i�kamuotas �aizdų, kiaurai per�autas moters, kiaurai perdurtas �vedų, su kuriais dar spėjo pakovoti �iems besitraukiant po Poltavos sutriu�kinimo, nebetinkamas karinei tarnybai, i�vargintas pralaimėjimų, prarad�s pasitikėjim�, slegiamas grau�aties, gyvas lavonas be jokio noro gyventi, kurio vienintelė svajonė ir palaimos vir�ūnė dabar tebuvo kasvakarinė pypkė ir taurė, na ir dar koks jaukus nuolankus kūnas patale, kuriam nereikia �iūrėti į akis. Mes pralaimėjom, mes visi�kai pralaimėjom, niekada jau nebebus taip, kaip buvo � kartojo jis Ur�ulei i� Norvai�ų Birontienei, ir ji linksėjo, ir pritarė, sakė jam � taip, nebebus, bus visi�kai kitaip, juk tamsiausia būna prie� au�r�, vis tiek bus geriau, naujas �imtmetis, nauja prad�ia, gal Vie�pats ne veltui visk� norėjo nu�luoti, galvokit apie savo vaikus, mano mielas, juk jų dar turėsit; et, miela teta, argi yra prasmės juos leist į pasaulj? Ir jis liejo �irdgėlas dėl pralaimėtų mū�ių, dėl prastų vadų, dėl buvusios prabangos, dėl karaliaus abdikacijos ir dėl jo meilu�ės juodų akių, dėl savo silpnybės ir nuolaid�iavimo rusams, dėl sudegintų maro sodybų; dėl visos tos pilkumos, nei juodos, nei baltos, did�iai abejotinos moraliniu po�iūriu; dėl abejotinų poelgių, dėl abejotino savo likimo, dėl savo dvejonių, ar visa tai verta prat�sti, ir Ur�ulė staiga pajuto trūkstant savo kantryb�, ir ji jam tik tarė: kartais, mano mielas, viskas būna kur kas papras�iau; pakilkit, pailsėkit ir eikit, kaip Vie�pats prisakė, bent dėl akių, pas savo nuosav� �mon�, kiekgi galima i�naudoti tas varg�es tarnaites, juk ger� poni� turit, sakėt, kad andai krito į akį i� pat pirmo �vilgsnio, tad kas gi nutiko; ji neįleis? o jūs pabandykit� ir Ur�ulė jau �inojo, k� padarysianti, nes jos galvoje gimė paprastas planas, beveik paikas savo paprastumu, betgi ji dabar jautėsi it jos velionis brolis Kazimieras, kai lo�ė i� visko, u�stat�s signet� su A�aka, ir jai dabar rodės svarbiausia tuodu kaip nors suguldyti, kad ir trumpam, kad ir laikinai, suklijuoti it skilusį puod� ir melstis, kad Norvai�os t�stųsi, nes ji matė, jog �ia viskas dėl vieno vienintelio meilės prakeiksmo, tokio, atrodytų, menko, bet kartu tokio �iauraus � kai meilei nepakanka tų pa�ių norų, bet reikia, kad jie dar būtų ir vienu metu, o �ia dabar Onos Kotrynos ir Jono Izidoriaus meilingieji laikrod�iai ai�kiai rodė skirtingas valandas, ir jai, Ur�ulei i� Norvai�ų Birontienei, tereikėjo juos imt ir suderint.

T� vakar ji dar liko apa�ioje, menėje, sėdėjo, galvojo, �iūrėjo į portretus ant sienų, rezgė planus, m�stė ir taip, ir �iaip, ir anaip; paskui lėtai sau pakilo, u�kopė laiptais ir ėjo į savo alkov�, bet i�vydo �viesos pluo�telį, besiskverbiantį i� vieno i� kambarių, ak, tai vis dėlto Jonas Izidorius nutarė t�nakt miegoti atskirai, ir ne�inia, kas j� pastūmėjo, galbūt vienuolyno noviciate u�gim�s įprotis �mirinėti, bet pirma, nei pagalvojo, ji pasilenkė ir pa�velgė pro rakto skylut�, ir jos �ingeidi akis sublizgėjo, ji tyliai �yptelėjo, u�gniau�usi skausm� nusiavė kurpes ir nu�lamėjo atgal, link Onos Kotrynos alkovos, ir po akimirkos jos abi, basos, jau �velgė pro rakto skylut�, ir senutė �velniai, it klausykloje ka�in k� �nib�dėjo Onai Kotrynai: pa�velkit, mano miela, ar kada matėt tokį gro�į; ir jai nespėjus prie�tarauti, priglaudė savo sen� pir�t� prie lūpų: �velkit, tik nieko nesakykit, tai Vie�paties dovana, ir tos dvi akys pakaitom, viena sena, ruda ir rauk�lėta, kita � melsvai �alia, jauna ir dabar neįprastai drėgna, dabar god�iai �iūrėjo pro t� ma�� ply�elį, glamonėdamos �vilgsniu tai, k� pamatė. O ten, senoj varinėj vonioj, i�klotoj drobės rank�luos�iais, dabar stovėjo grį��s Milkantų �eimininkas; stovėjo nuogas, kaip t� dien�, kai motina jį pagimdė; nuogas, jei tik neskai�iuosim auksinių jo kūno gaurų ir auksinės ma�utės plok�telės, kuri dabar �vietė jam ant krūtinės, įaugusi į kūn� it skydas, ten, kur ka�kada i�puvo Barboros Statkutės �autinė �aizda, nes, pasirodo, �itaip keistai jam Bir�ų tvirtovės cyrulikas anuomet i�gelbėjo gyvyb� � nulupdamas vienintelį paauksint� daikt�, buvusį po ranka � kulkų i�varpyt� kry�iaus plok�tel� nuo �arvo, ir dabar, stebėtina likimo u�gaida, Jono Izidoriaus krūtinėje vir� �irdies, �iek tiek auk��iau, tarp krūtinplaukių blausiai spindėjo raidės Pro Lege, ak, betgi kaip �i�nakt juos abu priversti paklusti vienam, senam kaip pasaulis įstatymui, geismo įstatymui � m�stė Ur�ulė, ir ji galėjo būti nevykusi novicė, prasta motina ir netikusi krik��ionė, betgi apie aistras ji dabar, į gyvenimo pabaig�, �į t� jau i�manė ir �it� i�mintį dabar �adėjo ir panaudoti, todėl paku�dom bėrė �od�ius it ispani�kos musės miltelius Onai Kotrynai į ausį; ku�dėjo ir vedė jos �vilgsnį paskui �ilto vandens sroveles � garbanotais jos vyro plaukais, per kakt�, per lūpas, per kakl�, per tvirtus raktikaulius, per dailius raumenis ant pe�ių, per aukso plok�tel� krūtinėj, auksiniais krūtinplaukiais, �emyn, tarp balk�vų it kir�iai randų, dar �emyn, link tamsaus sutankėjimo, kur palaimingai ilsėjosi tai, į k� Ona Kotryna i� Kotovi�ių Norvai�ienė niekad neprisiversdavo pa�iūrėti, nes jai dingojos, jog pas vyrus ten prie juosmens kabo ne kas kita, o patsai nuodėmės raktas, raktas nuo pragaro vartų, ir senutė it pats �ėtonas dabar veik be garso ku�dėjo: ak, mano miela, ar matėt k� nors gra�esnio? Jei tik bū�iau jaunesnė, jei tik nebūtų jis giminė, �itoks gro�is, �itokia Vie�paties dovana; pa�velkit į gysl�, vingiuojan�i� it geidulio upė, reikia tik potvynio ir atves jus į aistros jūr� audroj, ak, mano miela, negi negaila, kad �ituo naudojas atsitiktinės pras�iokės, o juk tik dėl to, kad ponia jį veltui atstūmėt, kokie �vedai, kokios nes�monės, jei tik bū�iau jaunesnė, siel� velniui parduo�iau u� �itokį gro�į, ir ji ku�dėjo toliau, k� gi galima nuveikti, ir galiausiai pama�iusi, kaip kilnojasi Onos Kotrynos krūtinė, pasakė: betgi u�teks, paskubėkim, man regis, jis �i�nakt ateis, ir jos abi nuskubėjo.

�Bet�"�� vis �iojosi tarti Ona Kotryna; �psst, tylėkit, tik paskubėkim",�� tildė j� Ur�ulė, į t� moterį �velgdama it menininkas į drob�, o drobės būta nekokios � ji buvo sulysusi, i�varginta negandų; tad �vak� �tai �ia, kad būtų blausiau, plaukus paleisti, ne, nesigin�ykit � taip, visi�kai, be nieko, kokie mar�kiniai; juk turėsit papuo�alus: vėrinį � �tai �ia, auskarus, apyrank�; o �ia � parausvinkim, gulkit �tai taip, apsimeskit, kad miegat, ir ji it tapytojas mikliai nutapė neįtikėtino geidulingumo paveiksl�; akimirkai dingo, grį�o su ma�utėliu brangiu buteliuku ir vargais negalais atkim�usi suteikė paskutinius potėpius � ant kaklo, krūtų, strėnų ir sėdmenų; ir patenkinta nuo slenks�io dar nu�velgė vaizd�, prie� kurį turėjo nublankti visos jaunos tarnaitės, k� ten tarnaitės, netgi � Fatima; k� ten, ji k� tik sukūrė vaizd�, prie� kur į jos tėvų Venera ir Marsas atrodė tarsi nekalti paaugliai ir vir� kurio pleveno paskutiniai stebuklingi Mar�alienės vandens la�ai, nes ten, �vakės sumaniai i�vogtos i� tamsos, tarsi laukian�ios vai�ės gulėjo brand�ios Onos Kotrynos gro�ybės � vien tik pasklid� plaukai, praviros parausvintos lūpos, blausiai �ėrintis auskaras, vėrinys, u�uomina į krūtį po ranka, liemens linkis, i� po apkloto i�nirusi daili �launis � po lygiai begėdystės ir apsimestinio nekaltumo, lygiai tiek, kiek reikia ga�lumo, ir kiek � paslapties; ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, koridoriuj dar i�varvinusi kelias paskutines to geidulio aromato a�aras, idant kaip Ariadnės siūlas neleistų paklysti Jonui Izidoriui ir atvestų jį po jojo maudynės ten, kur reikia, grį�o į savo kambarį, atsigulė į lov� ir pagaliau, po ilgų de�imtme�ių, ėmė melstis, kad jos planas pavyktų.

Artėjo 1710-ųjų �ventos Kalėdos, ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė nė neabejojo, kad jos jai bus paskutinės � jos liga vis ūmėjo, skausmas vis grau�ė labiau ir labiau, ir ji, ties� sakant, Milkantuose pasiliko numirti. Ji i�siuntė Jon� Izidorių ir On� Kotryn� į jai priklausan�ias Svirkas � laikinai, kol Milkantai pamir� jų nevykusį valdym�, nors, ties� sakant, visi jie suprato, kad �itai Norvai�ų kartai geriau �ia nebegrį�ti, nes giminės dvaras taip ir netapo jų namais, o �monių atmintis � ilga ir negailestinga; ir kai prie� kelet� mėnesių Ona Kotryna sėdėdama karietoj paskutinįkart atsigr�ė į Milkantus tolumoje, į du bok��iukus, boluojan�ius tarp lapus jau numetusių med�ių, į e�er�, jai nė ne�inant priglobusį �vedų kareivius ir jų kapiton� Tur� Tibelijų Magnusson�, ka�kada j� laikiusį įkalint� jos pa�ios pa�adintos aistros nelaisvėje, visa tai tebuvo blankūs prisiminimai; dabar prie�ais j� karietoje sėdėjo jos sutuoktinis, į atsarg� i�ėj�s rotmistras Jonas Izidorius Norvai�a, sėdėjo sau, vartė �eimos silvos puslapius ir pūtė sau pypkės dūmus i� po trikampės skrybėlės � kiek ma�iau paniur�s, kad ir vis dar nelabai savas, nepaisant kelių geidulingų naktų, per kurias jie, regis, pradėjo dar vien� kūdikį, bet dabar jau jis buvo jai bent jau paken�iamas, jos bent jau neerzino taip, kaip anks�iau, ir Ona Kotryna i� Kotovi�ių Norvai�ienė jau buvo pakankamai u�grūdinta negandų, pakankamai patyrusi, o galbūt � suvalgiusi pakankamai daug sraigių per savo gyvenim�, todėl visi�kai ramiai tikėjo, kad �mogaus namai ten, kur jis juos susikuria, ir taip, ji visai bevelijo pasistengti, kiek tik metai ir sveikata leis, kad paveldėtų ir likusius keturis penktadalius Norvai�ų ir Birontų palikimo, kad tik būtų berniukai, nors ji mylėjo ir savo mergait�, Teofil� Norvai�ait�, kuri dabar �tai sėdėjo ir linksmai tavalavo kojelėm, nes, pasirodo, jiems jau i�siruo�us į kelion�, skrynelėj tarp daiktų ėmė ir netikėtai atsirado jos mylimas �aislas, andainyk�tis tėvo dovanotasis bandaloras, ir dabar ji �ia pat karietoje juo smagiai sau �aidė � zvimbt �emyn, ū�t auk�tyn, dieva�i, visi�kai kaip �mogaus gyvenimas, niekada negali �inoti; dar, regis, vakar jie su Jonu Izidorium buvo mirtinai susipyk�, ant separacijos ribos ir vos ne mirė badu, o dabar �tai � �iaip ne taip, gyvens, ne kur dėsis, ji pasiruo�usi �iūrėt pro pir�tus į vyro i�daigas, jei tokių vėl bus, juolab kad suktoji teta Ur�ulė netgi sugebėjo i�tekinti Tekl� Pilypait� u� Kristoforo Kniuk�tos, davė jai �iokį tokį kraitį ir dvaras at�oko tas keistas vestuves, o vėliau tyliai priglaus ir dar vien� Norvai�ų benkart�; retos i�minties moteris toji Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, daug ko j�, On� Kotryn�, primokė; i�mokė gudrumo, kantrybės, tad ji pakentės ir tuos Jono Izidoriaus dūmus dabar karietoj, juolab tas palikimas jiems nukrito lyg i� dangaus, ir baugi toji teta Ur�ulė Birontienė, dieva�i, gali priversti �mogų elgtis taip, kaip jis pats to nė nenorėjo prie� akimirk�, tarsi tikras �ėtonas, bet kartu ir visai miela � u�ra�ė visas savo brangenybes jų Teofilei; betgi, ak, vaikystė� vaikui visi tie turtai, paveldėjimai, giminės prat�simai nė motais; ak, ta nuostabi nekaltybė, Teofilei dabar svarbiau jos senas nudrengtas bandaloras � ū�t auk�tyn, zvimbt �emyn; ak, pakilimai ir nuopuoliai, tas �mogaus gyvenimas, betgi niekada neverta pasiduoti, nes juk rytoj viskas gali būti gerai.

Vie�patie, kad tik viskas jiems būtų gerai � m�stė Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė, likusi viena Milkantuose, bet dabar jau buvo kur kas ramesnė, regis, jos planas pavyko, regis, Norvai�os dar nei�mirs, dar kol kas ne, ne dabar, ji prisaikdino Jon� Izidorių, kad jai būtinai para�ytų, jei tik gims berniukas; bet ji buvo beveik jau rami ir dabar tik stūmė dienas iki savo galo, ir jai buvo sunku, ji tiesiog skeldėjo nuo skausmo, laudanumas baigėsi, ir, keista, lygiai kaip kadaise kad svajojo apie �ventyb� ir geidė nemirtingumo, taip dabar i�siilgusi tro�ko mirties; ak, keistas tas jos gyvenimas, kartais dalykai atrodo visi�kai ne tokie, kaip yra i� tikrųjų; ir ka�kada vaikystėje ji įsivaizdavo �ventyb�, apsupt� �vakių ir brangenybių, gėlių ir smilkalų, betgi brolis rokitas jai parodė visi�kai kitokį jos veid� � jos varg�o atgailavusio Sebastiano mirusį veid�; kaip keista, ji kadaise svajojo būti �ventoji, o labiausiai prie to priartėjo jos sūnus palaidūnas, savo rankom laidoj�s �mones, i� kurių ka�kada ty�iojosi; nors �iandien, kai ji pagalvoja, galbūt did�iausias �ventasis i� jos visų sutiktų ir buvo tas bevardis, niekam ne�inomas vienuolis, palaidoj�s tūkstan�ių tūkstan�ius ne atgailaudamas, o i� papras�iausios krik��ioni�kos pareigos, vien todėl, kad kitaip negalėjo, vien todėl, kad jam taip liepė �irdis, ir, kaip keista, Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė mintyse buvo palaidojusi Vilnių, ji per daug ten kentėjo, tai būta pernelyg �iauraus miesto, kur maras pa�adino �vėri�kum�, kur praeivis galėjo per�engti mir�tantį, prie� tai jam, �inoma, i�kraust�s visas ki�enes, kur krik��ionis galėjo suėsti krik��ionį, galėjo kūdikį sudraskyti į gabalus, betgi kuo ji daugiau galvojo, tuo da�niau prisimindavo ne padugnes, o t� brolį, kurio vardo taip niekada ir nesu�inojo, o ir kam? Juk kaip jis ten sakė: �Vie�pats ir taip atsirinks", betgi ka�kodėl vien nuo minties apie t� numirėlius laidojantį vienuolį tas miestas jai vėl tapdavo stebėtinai gyvas.

Ir kartais ji pasvajodavo vėl sugrį�ti į Vilnių � ten, kur tiek daug neteko, bet lygiai taip pat ir atrado, ir kartais mintyse klausdavo, kaip sekasi jos ma�utėliams na�lai�iams, ar tik tas senis Martynas Birontas jų ten neskriaud�ia, bet nieko, Ona juos kaip nors paglobos; ir vėl norėdavo i�vysti juodas Vilniaus varpines, smingan�ias į raudon� vakaro dangų, vėl norėdavo i�girsti varpus ir vargonus ir netgi, stebėtina, vėl norėdavo pasimelsti po sklend�ian�ių balto italų darbo stiuko angelų sparnais ba�ny�iose; kaip keista, kai dabar prisimena, tų angelų akys visai kaip vilnie�ių � smingan�ios ir pa�iepian�ios, tarsi netgi į am�inyb� jie �velgtų su didele �velnia ironija; ak, bet be ironijos, be pa�aipos � ji daug k� dabar atiduotų, kad galėtų dar vien� kart� perbėgti Vilniaus gatvėmis įsikibusi į rank� Birontui, prigludus po jo apsiaustu, lietui lyjant ar sugrį�ti į Karaliau�ių, ten, kur kadaise buvo tokia laiminga, kad dar kart� galėtų u�dususi, i� aistros i�badėjusio Bironto genama u�bėgti į alkov� Alt�tate, jos bateliams kauk�int mediniais laiptais it muzikos sinkopėms; ir muzika skambėdavo su jos atsiminimais � pokylių �okių taktų nuotrupos, Te Deum, pavieniai liutnios garsai; ypa� skambėdavo, kai ji sėdėdavo �velgdama į e�er�, Milkantų tarnų i�ne�ta į sod�, nes pati nuo skausmo ir i�sekimo jau vargiai paėjo, bet ta valanda ar ilgiau, kol pati paskambindavo varpeliu �aukdama parne�ti j� atgal, grynam ore, be pa�alinių, j� keistai mal�indavo; ir ji mėgaudavosi ramybe krėsle, apklota savo miegapelių lenivka ir dar dviem sluoksniais kailių, Vie�patie, jei tik tas prakeiktas skausmas aprimtų; ji mielai pati būtų pakėlusi prie� save rank� ir padariusi gal� savo kan�ioms, betgi nenorėjo prisiimti sau ant s��inės mirtinos nuodėmės, nes vis dar vylėsi, kad anapus, kur ten bebūtų, skaistykloje ar dar kur kitur, vis dėlto dar susitiks Jon� Kirdėjų Biront�; jie būtinai dar susitiks, ji tuo net neabejojo, j� tik kur kas labiau trikdė mintis, kad ji dabar daug senesnė u� jį, daug vyresnė, nei jis buvo, kai mirė; Vie�patie, ar jis j� toki� sukrio�usi� tebepa�ins? Ir ji dabar �tai, stebėtinai �ilt�, rūkuose paskendusį Kalėdų ryt�, kaip ir kasdien Milkantuose, sėdėjo savo krėsle susisukusi, susitraukusi it sud�iūv�s lapas, sunaikinta ligos, po savo kailiais, su varpelio kotu delne, tarp dviejų �erplėjan�ių gorių, veidu į pusiau apledėjusį e�er� ir į juodus nuogus med�ius, visai greta apkerpėjusio ir įskilusio saulės laikrod�io, visai greta naujesnės akmens plok�tės, �ymin�ios jos mielojo brolio Kazimiero Norvai�os kap�; sėdėjo ir kaip kasdien � svajojo, o gal tiesiog knapsėjo, o gal klaid�iojo po savo atsiminimų miglas, tarpais nusk�sdama į ligot� snaudulį, tarpais � vėl pabusdama, nebeskirdama jau, kur sapnas, o kur tikrovė, nes dabar jos sapnai jau da�nai buvo ry�kesni u� gyvenim�, ir ji ne�inojo, kas tai � sapnas ar tikruma, kai i�girdo tyliai teliū�kuojant e�ero vandenį ir proper�oje tarp ledų i�vydo valtį; ji net prisimerkė, nes jos akys jau buvo tikrai nebe tos kaip kadaise, bet pavidalas valtyje regėjos pa�įstamas � sausas, sud�iūv�s kaip mumija, su juodais kaip de�ros kaltūnais, jis stovėjo sta�ias, pasirėm�s irklu; �kaip keista, Bonifacas Durnelis, tas senas klajūnas vis dar gyvas, o juk buvo jau senas kaip pati senatvė, kai a� buvau dar visai ma�ytė",�� pamanė Ur�ulė, ir jis, regis, irgi j� dar prisiminė, nes tyliai sukleketavo, nusi�ypsojo ir tarė: �sakiau juk, nebus i� panelytės vienuolės, tikrai nebus, kche kche kche� betgi nieks manim netikėjo, bus tik jėzuitas, frankma � sonas, kurio kap� sutryps kazokai, bet dar ne dabar� uj, tie vienuoliai� buvau gi dabar Pa�aislyje, pas brolius kamaldulius, pasi�iūrėt maliovidlų[128], nagi visai nepana�ų mane ten nupai�ė� ak, betgi koks dabar skirtumas, metas traukti toliau; jei tik panelytė Ur�ulė norit, lipkit �ia, perkelsiu į kit� krant�� betgi turit lankytoj�, nieko, a� palauksiu�" ir jis mostelėjo ranka; Ur�ulė atsigr�ė ten, kur jis rodė; ne, visgi Bonifacas Durnelis jai, regis, prisisapnavo, tikrai, kaip keista, juk jam kalbant i� burnos nevirto garas, visai kitaip nei kad Jonui Tarvydui, kuris stovėjo dabar �ia pat, �alia jos, toks pat senas ir suruk�s, rauk�lėtas kaip subinė, bet stebėtinai gyvas, ir pro jo įraudusios nosies �nerves į �altį ver�ėsi kar�tas kvapas; taip, Bonifacas Durnelis tebuvo vaiduoklis, Ur�ulė dar pa�velgė į e�er�, bet tas jau buvo i�nyk�s, tik juodos ajerų vir�ūnės smigsojo rūke vir� vandens, o Jonas Tarvydas nedingo, stovėjo kur buv�s, su savo senu megztiniu ir tyliai lekuojan�iu mi�rūnu �unėku, ir Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė jį pa�aukė: �eik�ekit, prieikit ar�iau, mielas Jonai, nesivar�ykit savo senos draugės, �inau, kad smarkiai pasikei�iau, betgi nereikia man�s baidytis", ir Jonas Tarvydas priėjo ar�iau, ir ji pamojo savo ma�a pir�tinėta rankele sėstis, sėstis �ia pat, tiesiai ant Kazimiero Norvai�os antkapio, ir tasai, ka�kaip keistai pa�iūrėj�s į Ur�ul�, jai tarė: �nagi imsiu ir atsisėsiu. �inot, ponia, juk jo ten vis tiek nėra" ir buvo kiek nusteb�s, kai Ur�ulė lygiai taip pat keistai į jį pa�iūrėjo ir, u�dėjusi rank� jam ant pla�takos, atsakė: ��inau, Jonai, �inau. Ne�inau, kaip jums pavyko visus apdumti, ir �inoti nenoriu. �inau tik, kad tais metais pasiekė Amsterdam� incognito, sveikas ir gyvas, bet dabar jau�iu, jog jau mir�s." �Ir man taip atrodo",�� atitarė Jonas. Ir juodu kurį laik� tylėjo, galvodami kiekvienas sau, Ur�ulė � apie tai, kaip jos varg�as brolis, niekaip nerasdamas sielos ramybės, sugalvojo paskutinį savo gyvenimo pok�t� � suvaidinti visiems savo paties mirtį, ak, tas Kazimieras, am�inas i�daigininkas, ji dar pamena, kaip ka�kada seniai seniai paauglystėje buvo apsimet�s mauru per U�gavėnes, net gavo į dantis u� tai nuo sve�ių; betgi �itai buvo kas kita, u� tai grėsė ekskomunika, k� ten ekskomunika � am�ina sielos kan�ia, bet, matyt, jam, varg�ui, tai jau nebebuvo baisu, jis tik norėjo i�trūkti, jis tik norėjo būti laisvas, norėjo būti klajūnas, nebepriri�tas prie nieko, prie jokios pareigos � tik prikaustytas prie savo aistrų, kurios jam buvo sunki na�ta; ir vis dėlto, reikia pripa�inti, pasielgė jis garbingai, kaip tikras bajoras, niekam nesukeldamas nepatogumų � nei savo įpėdiniui, nei savo �monai, ketvirt�kart na�lei Eufemijai, kuri� ramiai paliko senti Milkantuose, jų jauno prievaizdo glėby; jis ėmė ir numirė, ir jam buvo pastatytas paminklas �tai �ia, turbūt vis dėlto nenorėjo karsto į ba�ny�ios rūsius, net ir jam tai būtų buvusi didesnė �ventvagystė, o gal taip buvo lengviau visus apdumti, regis, Jonas jam padėjo; kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad jis �ino. �Man regis, jis pasimirė �iemet, per gavėni�, vėl pratarė Jonas,�� buvom susila�in�, jog kuris mirs pirmas � pasivaidens kitam ir prane�, kaip i� tiesų yra ten, anapus; ir, ponia, nepatikėsit, a� jo nema�iau, bet kai jaunoji ponia �iemet buvo ant mirties slenks�io, ji klejodama sakė jį ma�iusi �ia, Milkantuose � vėl buv�s vaikas, glost�s Mauricijų ir pra��s man perduoti, jog ten � lygiai tas pat kaip ir �ia. Taigi, galim įsivaizduoti, kad vėl esam trise, kaip anuomet, vaikystėj",�� ir jų akys pagaliau pirm�kart susitiko, ir jie dabar �velgė vienas į kit�, tuodu senu�iai; ir jis �velgė į Ur�ulės rauk�les, į am�iaus �lakus ant odos, į jos u�kritusias, bet vis tebe�ėrin�ias akis ir tyliai galvojo, jog ji jam primena sud�iūvusi� ro�� � kad ir sud�iūvusi�, bet vis tiek ro��; ji vis tiek �ia, savo senatvėj, po kailiais, rūke, tebebuvo ana, Ur�ulė i� Milkantų Norvai�ų, ir pusė jo �irdies tebepriklausė jai; ir ji dabar �velgė į Jon�, į jo nuplė�t� ausį, į jo tu��i� rankov�, į �ilus �erius ant smakro, į baltus pūkus ant pakau�io, į gilias senatvės rauk�les, į atkragint� pauk�ti�k� galv�, kuri nė kiek nebepriminė ano, auksaplaukio gra�uolio vaikystės Jonelio, nes Ur�ulė i� Norvai�ų Birontienė vis tiek tebematė daiktus tokius, kokie jie yra; ji galėjo sėdėti �ia sau vidur rūko, po truputį �limbanti, bet jos akių vis tiek netemdė saviapgaulės migla, nors tu k�: ji buvo dėkinga Jonui Tarvydui u� vaikystės i�daigas, ji buvo dėkinga u� i�tikimyb� jų �eimai, u� tai, kad padėjo Kazimierui, bet, deja, tatai ir buvo viskas, nieko daugiau; ir ji matė, kaip jisai �velgia į j� primu�to �uns akimis, bet, deja, niekuo daugiau negalėjo jam padėti, jis nebuvo Teresėlė, ir ji nesiruo�ė jam meluoti ir sakyti to, k� �isai geidautų i�girsti dienų pabaigoj, todėl ji tik palietė jo rank� ir jam tyliai pasakė: a�iū tau, Jonai, a�iū u� visk�. Ir ji pamatė, kad jo akys sklidinos a�arų, bet tuoj pat jose plykstelėjo ir puikybės ugnis, jis susitvardė ir i�did�iai at�ovė: dariau tai ne tarnaudamas, visa tai dariau draugystės vardan, mes su Kazimieru buvom draugai iki grabo lentos, mes buvom kaip Kastoras ir Prokrustas; ir liko visi�kai priblok�tas, kad Ur�ulė nesusivaldė, prunk�telėjo, dar kart� prunk�telėjo ir prapliupo juoku; Vie�patie, tas jos juokas vis dar buvo jaunas, vis dar pa�aipus, jis buvo lygiai toks pat kaip kadaise, kaip tada, mi�ke tarp Saloto ir Kliokio, kai ji garsiai pasijuokė i� jo vyri�kumo, ji dabar juokėsi lygiai taip pat: ak, mielas Jonai, turbūt norėjot pasakyti, kaip Kastoras ir Poluksas? �Ne, mes su Kazimieru buvom draugai, buvom kaip broliai, kaip Kastoras ir Prokrustas",�� u�sispyr�s i�did�iai pakartojo vėl Jonas; juk visada taip sakydav�s Kazimierui Norvai�ai, ir tas tik �ypsodav�sis savo liūdnoka �ypsena ir visuomet jam pritardav�s: �i�ties, Jonai, mes su tavim kaip Kastoras ir Prokrustas, i�ties"; betgi Ur�ulė dabar nepaliovė kvatotis, o vos tik aprimo, vis dar krizendama, it vaikystėj, pratarė: �tai kad, Joneli, Kastoras ir Prokrustas visi�kai nebuvo bi�iuliai, Prokrustas buvo tasai buv�s kalvis plė�ikas, kursai savo prie�us arba i�tempdavo, arba apkapodavo, idant �ie tilptų į vidutinybei skirt� lov�; Kastoro bi�iulio ir dvynio būta vardu Poluksas", ir �ia Jonas Tarvydas akimirksniu visk� suprato, jis suprato, ko kreivai �ypsodav�sis Kazimieras į t� jo metafor�; jis nebei�laikė ir tarė jai: �Vie�patie, kaip a� jūsų visų neken�iu!"

Jis tatai suvokė tik t� akimirk�, lig tol jam nė karto nebuvo dingtelėj� į galv�, nors, kai geriau pagalvoja, nekentė Ur�ulės ir Kazimiero Norvai�ų nuo pat prad�ių, nuo pat tada, vos tik pirm�kart juos i�vydo � nekentė u� tai, kad gyveno gra�iai, kad buvo dailiai i�auklėti, buvo mylimi savo velionių tėvų, nekentėjų dėl to, kad �ieji, atrodė, viso �ito nevertino; nekentė, bet norėjo būti į juos pana�us; nekentė Ur�ulės jos geisdamas, norėjo pa�enklinti j� savo aistra it gėdos įdagu ir neapykanta rakino jo lūpas, kai pratylėjo, kas sviedė akmenį į Kazimier�; nekentė, bet tuo pat metu ir mylėjo ar tiesiog savo neapykant� painiojo su meile; o dabar �tai suprato � jis niekad nebuvo jiems lygus, jis tebuvo jų i�tikimas sarginis �uo, baldas, tvorelė pasilypėti į baln�; o varge, kokio jo būta paiko! �itai jis ir i�dėjo, ir kad būtų daugiau � visk� i�klojo, visk� apie savo i�tikimyb�; ir taip, jo i�tikimybė buvo pa�enklinta krauju; jis neteko rankos gindamas Jon� Izidorių Norvai��, ir jis kapojo �vedų lavonus, idant nuslėptų jo �monos nusikaltim�, dar daugiau: jis �udė dėl jų, taip jai, Ur�ulei i� Milkantų Norvai�ų, jis ir pasakė: ��ud�iau �mones dėl jūsų, �ud�iau dėl jūsų visų", �tai taip, tegul turi dabar sau ant s��inės; ir �od�iai jam liete liejosi, jis jai dabar klojo visk�, viskas atgijo jo atminty, netgi tai, kad buvo pakėl�s rank� prie� moteris: kaip joj�s antpilo Onos Kotrynos nuodėmei ten, kur keturiasde�imtį metų nebuvo kėl�s kojos, prie Stervo e�ero, pas vietin� ragan�, kuri, beje, kitados jam buvo pirmoji, bet �ito, �inoma, jis dabar Ur�ulei nesakė, betgi toji akistata buvusi klaiki, mat andainyk�tė Pastervio Elenutė buvo tokia kaip jo gyvenimas � sena, i�pliurusi nuo ydų, nusėta karpom, giedravalkio aptraukta akim, ir ji jį pa�ino, būtų paskleidusi �ini� apylinkėse, jog jis tebegyvas, o to jam reikėjo ma�iausiai, ir taip, vos tik gavo antpil�, jis buvo priverstas j� sutvarkyti; vėl, po ilgos pertraukos; ji tapo jam jo �e�t�ja, betgi jis nesusivaldė, ji buvo kaip s��inės priekai�tas, kurį derėjo numarint, jis tiesiog j� pastūmė, tiesiai į jos burbuliuojantį katil�, o lū�n� padegė, taip bent jau buvo tikras, jog niekas nesuuos apie Onos Kotrynos paslaptį; taip, jis dėl Norvai�ų, jei reikėjo, �udė net moteris; ir jo septintoji buvo Paliutė Riaubaitė, tapo ja visi�kai atsitiktinai � jis tikrino kilpas, mi�ke, papelky, ir ten j� pamatė � akivaizd�iai pabėgusi� i� dvaro ir nuo pareigos, jis pastojo jai keli�, ir ji visk� prisipa�ino ir mink�tindama jo �irdį netgi pasisiūlė jam, seniui, idant jis jos neįduotų, betgi jo pras�iokės, netgi jaunos ir gra�ios, visai neviliojo, jis jau mylėjo On� Kotryn� ir negalėjo atleisti niekam, kas j� i�duoda, o �ioji tarnaitė j� i�davė, kalbėjo apie j� nepagarbiai, įtarė �į bei t� dėl to, kas įvyko su �vedais, ir jis nebuvo kvailas, jis apsimetė, kad susigundė jos paprastu�iais kerais, o patsai t� akimirk� mi�ke kar�tligi�kai galvojo, �iūrėjo, ko �ia nusitverti, po galais, teturėjo tik vien� rank�, tad net pasmaugt tos i�davikės puskek�ės negalėjo, bet tada ūmai pastebėjo, kad �ioji i�ėjo i� dvaro ne tu��iomis, kad ne�asi privogt� ry�ulį, ir, Vie�patie didis, i� jo netgi ky�ojo i� ma�osios Teofilės nugvelbtas �aislas, tas bandaloras ar kaip jis ten, ir �ia jam dingtelėjo: ��ilkinė virvelė", ir jis apsimetė susigund�s, palinko savo senu snukiu prie jaunosios vagilės, ku�dėjo jai melagingai aistringus �od�ius, o vienintele ranka susirado bandalor�, nema�iom jį i�vijo, įki�o pir�t� į �ied� ir lyg glostydamas, lyg glamonėdamas, neju�ia, tykiai, �velniai, meistri�kai tiesiog apsuko virvel� jai aplink kakl�, ir staigiai įsikand�s t� medin� rit� j� u�dusino; taip, kai jis tatai �iandien prisimena, tai buvo gra�iausias atvejis jo gyvenime � tyliai, �variai, gra�iai; taip � gra�iai; jis mėgavosi nuo pat prad�ios iki galo, lig pat tos akimirkos, kai jos baltas veidas ir tarsi gėlės �iedas ratu pasklid� plaukai pranyko tarp �alių pelkės maurų; tatai buvo gra�u, tatai buvo it dailiausias paveikslas, tatai buvo �udymo meno vir�ūnė; tėvelis Ignacas Petravi�ius, jo a�tuntasis, buvo labiau kasdienybė � be didelės vaizduotės nu�ovė jį patykoj�s pakelėj ir paslėpė mi�ke po �akom, irgi padarė paslaug� Norvai�oms, nes tasai, nei�mu��s aukų savo ba�ny�iai, grasinosi paskelbsi�s, k� �in�s apie On� Kotryn�, su�iktas juodaskvernis. Ir visa tai prisimin�s Jonas Tarvydas dabar tai ir tarė, sviedė Ur�ulei it akmenį ant jos s��inės: �a� dėl jūsų, dėl Norvai�ų, �ud�iau �mones", betgi ji, toji velnio senė, nė kiek nesuglumo ir nepuolė atgailauti, ji tik gū�telėjo savo pe�iais po kailiais, taip gū�telėjo, kad jam net �iurpas nuėjo, ir jos veide ėmė skleistis panieka, ir ji pa�iūrėjo jam tiesiai į akis, ir tas �vilgsnis �udė; kaip ir vis� jo gyvenim�, vis� jo pasiaukojim� į �ipulius sutrupino tai, k� ji pasakė: �Lyg mes būtume to tav�s pra��."

Vie�patie, kaip a� jūsų visų neken�iu; jūs �iaurūs, �iaurūs it laukiniai �vėrys, o tu, tu �iauriausia i� visų, tu �iauri, tu i�siuntei On� Kotryn� i� �ia, tu j� atėmei i� man�s � veik kūk�iojo Jonas Tarvydas; betgi ji neprarado pusiausvyros, ji tik ramiai, kiek m�sliai dabar kalbėjo: �Taip, galbūt mes i�ties kaip laukiniai �vėrys, galbūt laisvė, galbūt nuolatinis mai�tavimas prie� likim� mus tokiais paver�ia, galbūt �iaurūs esam todėl, kad esame atsakingi tik prie� Diev�, savo s��in� ir įstatym�; patikėk, Jonai, tatai yra labai sunkus kry�ius, ne kiekvieno jėgoms, ir, Jonai, Vie�pats mato, ir mano tėvas, ir mano vyras, ir a�, ir Kazimieras da�nai sav�s klausėm, ar tikrai norim t� bajoro pareigos kry�ių vilkti, betgi suklup� pakildavom ir ne�davom toliau, nors kartais ir klausi sav�s, k� daryti, kai s��inė kertasi su įstatymu, o įstatymas � su Dievo valia, ir a� tik meld�iuosi u� Jon� Izidorių, varg�as vaikinas, jam teko rinktis pareig� arba sielos ramyb�, ir kartais nė ne�inai, kur baigias kilnumas ir prasideda papras�iausias kvailumas, nes riba tarp jų da�nusyk � plonytė, it skustuvo a�menys; kaip tu, Jonai, gimei savo luome, taip mes savajam � ir niekas mūsų irgi neklausė; mūsų kilmė � tai ne tik privilegijos, bet ir sunki pareigos na�ta; tokia tad pasaulio tvarka, galbūt mes telurim tam planui paklusti ir tiek, galbūt mūsų pareiga tėra saugoti garb�, kaip kad mano tėvas vis� gyvenim� saugojo t� nelemt� aukso laikrodį; o galbūt mūsų vienintelė paskirtis ir yra, kad tokie kaip tu mūsų nek�stų; pa�velk man į akis � negali� nes jose atsispindi tik tavo menkumas; didybė ar menkumas, mano mielas Jonai, yra ne įgimstami ir ne paveldimi, a� vis prisimenu tokį vien� Vilniaus rokit�, nė jo vardo ne�inau, nė ne�inau, ar jo būta bajoro, bet savo auka ir pareiga jis man didesnis u� visus karalius, juos kartu sudėjus; ir � ne, a� nė kiek nekalta, kad tavo gyvenimas �itaip nuėjo perniek, jis tikrai galėjo būti kitoks; ne a� ved�iojau tavo �udan�i� rank�; ar a� kalta, kad tu dabar skundies, jog atėmiau i� tav�s On� Kotryn� � k� gi tu kalbi, kaipgi galima atimti tai, kas niekada tau nė nepriklausė? Argi esu kalta, kad andais tave i�juokiau? A� �ypsausi ir �iandien � juk tu kaltas tik pats, kad anuomet nepasijuokei, kad nesikvatojai drauge, kad niekad negebėjai pasijuokti pats i� sav�s, o juk tai būtų visk� pakeit�, nes t� akimirk� a� supratau, kad tu � ne vienas i� mūsų; ir nei dvarai, nei puo�nūs rūbai �ia niekuo dėti, galbūt mes po truputį i�mirsim, galbūt laikui bėgant i�nyksim, galbūt � taip, i� tiesų, tu teisus: galbūt mes esame �vėrys, galbūt mes � it vilkai negailestingai laisvam, pavojingam mi�ke, o tu � it �uo, kuriam būtinas �eimininkas, kad ir vien tam, kad turėtų ant ko urgzt ir kaltint dėl savo bėdų; betgi urgzk, urgzk, kol mes esam, urgzk, mielasai, jei tik tau nuo to palengvės, tik mes ir toliau juoksimės,�� juoksimės i� tokių kaip tu, juoksimės net stovėdami ant savo pa�ių e�afotų, bet labiausiai juoksimės patys i��" � ir �ia Ur�ulė akimirkai nutilo, pridėjo rank� prie kailinių ir atitraukusi deln� su pir�tinaite kelias akimirkas �iūrėjo, kaip ant pilk�vos o�kos odos ple�iasi jos pa�ios kraujo dėmė, bet tuoj pat giedrai nusi�ypsojo ir t�sė toliau: ��i� sav�s; taip, mes labiausiai juokiamės � ir juoksimės � patys i� sav�s� ir juokingiausia� dabar yra tai� kad, Jonai, i� tiesų� tu norėjai man atker�yti� betgi� k� tik� padarei man did�iul� paslaug�� net juokas ima� taip� a� juokiuos paskutinė� betgi� pasijuokim� drauge�"�� ir ji atsiduso, i� paskutiniųjų įkvėpė oro tam, kad dar u�tektų kvapo nusikvatoti; nusikvatoti skard�iai mergaiti�kai, kaip prie� keturiasde�imt metų, ir �ito jos juoko nebegalėdamas i�tverti Jonas Tarvydas suktelėjo, truktelėjo med�ioklinio peilio ranken� ir i�traukė jo a�menis i� Ur�ulės i� Milkantų Norvai�ų Birontienės, ir tik �velgė, kaip tamsus kraujas plūsteli jai i� lūpų kartu su �ypsena ir �nab�desiu �Vie�patie, kaip a� tav�s pasiilgau�", ir turbūt tai buvo skirta tam jos Birontui, kurį jau veikiausiai regėjo jos g�stan�ios akys, o gal � pa�iam Vie�pa�iui, o galbūt � abiem. Betgi Jonas Tarvydas dėl to jau nebesuko galvos, jis, vedamas noro atlikti paskutin� pareig�, paėmė varpelį i�jos delno, garsiai juo paskambino, idant pa�auktų dvaro tarnus, persi�egnojo, paskui ta pa�ia vienintele ranka i� dėklo prie juosmens i�sitraukė savo nupjautabuo�� strielb�, kuri� ne�iojosi visuomet u�taisyt�, atlenkė gaiduk�, u�sinėrė kablį ant alkūnės, įsiki�o vamzdį sau į burn�, ir kai nuaidėjo �ūvis, pabaid�s varnas nuogų med�ių vir�ūnėse, jis jau nebegalėjo girdėti ka�in kokio triuk�mo dvaro rūme, riksmų ir pasigirdusio �ūvių tratesio.

Vėliau, jau po kelių valandų, jau i�sisklaid�ius rūkui, vėl ��lant ir po truputį temstant ir vir� e�ero skleid�iantis vaiskiai �ydrumai, Astrachanės regimento pulkininkas Aksentijus Petrovi�ius Fominas, pa�auktas vieno savo kareivių ir nusileid�s per sod� prie e�ero, i�vydo keist� ir netikėt� vaizd� � ant gruodo, jau po truputį dengiami retų krintan�ių snaigių, prie senovinio saulės laikrod�io ir prie marmurinio antkapio gulėjo du kūnai � vienas, kiek buvo galima suprasti i� drabu�ių, nes buvo beveik be galvos, kuri�, akivaizdu, i�ta�kė �ūvis, priklausė vyrui, regis � tarnui ar med�iokliui, kitas � nuvirt�s greta, su visu krėslu, nusismaukusiais kailių apklotais � ma�ulytei, susitraukusiai it sud�iūv�s rudens lapas senutei su juodu na�lės �ydu, kurios krūtinėje �iojėjo gan didelė durtinė �aizda, ir pulkininkas Aksentijus Petrovi�ius Fominas dievobaimingai persi�egnojo, tada kari�ku įpratimu tvarkingai ir nuosekliai nuo jos sustingusių pir�tų nutraukė kelis nema�us deimantinius �iedus � vis tiek bednia�kai[129] jau jų neprireiks � ir i�vyd�s dar ka�k� blizgant tarp lavono sijono klos�ių pasilenkė patikrinti; ten priri�ta pasirodė besanti nedidelė, meni�ko darbo auksuota dė�utė su dangteliu, kuri� atidar�s jis i�vydo dailų �ilko ry�ulėlį, jį i�vynioj�s � rado pakulas, o tarp jų � ir jis net i� netikėtumo i�metė tai i� rankų � buvo ma�a, sud�iūvusi, bet neabejotinai �mogaus �irdis. Ky���, bliad[130], ���dar bandė jis nuvyti priskridusi� varn�, bet nespėjo � toji į�ūliai karkdama nuplasnojo �alin su visu kraupiu radiniu snape, betgi tiek to, Aksentijus Fominas įsidėjo t� aukso dė�el� į savo uniformos ki�en� ir patraukė atgal į dvaro rūmus, visa tai buvo labai keista; taip, keista istorija � kai jie prie� por� valandų u�ėmė �it� dvar�, did�iulis akmeny i�kaltas herbas vir� �idinio jam pasirodė lyg matytas, o paskui jis suprato kur � buvo baisiai nusteb�s, kai tarp kitų portretų pamatė nuo sienos �velgiant andainyk�tį savo pa�įstam� i� Bir�ų, rotmistr� Norvai��; nu, ty u� menia prosti, Izydor Kazimirovi�, na vojne kak na vojne[131]�� pratarė jis portretui; geras �mogus buvo tas rotmistras, nors kitados jie turėjo tam tikrų nesutarimų, betgi apskritai tiems lietuviams taip ir reikia, i�sisemiantis, pakrik�s, silpstantis jie narodas[132], jų �lovės dienos jau praėjusios, o dabar au�o naujas �imtmetis, naujas am�ius, ir �itas am�ius bus mūsų, �itas am�ius bus rusų pergalių am�ius � m�stė sau pulkininkas Aksentijus Petrovi�ius Fominas.

�Vis tiek ateinantis �imtmetis priklausys mums, tai bus mūsų laikas, tie keli pralaimėjimai � nieko nerei�kia, dabar mes � laimėsim",�� dėl stebėtino sutapimo beveik lygiai t� patį galvojo ir �vedų armijos kapitonas Erikas Kristianas Edensvardas, traukdamas kard� i� mak�tų ir savo vyrams duodamas �enkl� pulti. Jie �į sen� dvarelį prie e�ero, kuris dabar viliojan�iai �vietė savo �iburiais, stebėjo beveik vis� dien� ir deramai palaukė, kol rusai jį u�ims, įsikurs ir atsipalaiduos; geriausia buvo pulti i� pasalų, prie�ui to nė nesitikint, ir nors rusų buvo daugiau, betgi jiems pavyko paslap�ia keliomis parako statinaitėmis u�minuoti ūkinius dvaro pastatus ir vien� rūm o kamp�, tad jei reikalai pakryptų į blog�j� pus�, visk� galima bus paleisti tiesiai į or�.

�Didis Ha�eme, jei lėmei man tai i�gyventi, jei mes visa tai i�gyvenom, tai neabejotinai Tavo valia, tai �enklas, kad ateinantys �imtas metų bus geresni, kad Tavo valia mums neleido i�nykti i� Vilniaus, tai bus mūsų am�ius Vilniuje, didis Ha�eme, mazel tov[133]!"�� lygiai taip pat, tik u� �imtų mylių, Vilniuje, ateitim tikėjo garbusis medikas Aaronas Gordonas, pagaliau i�ėj�s i� savo kvarantanos � ir tikrai, negi jis galėjo skųstis ir, kaip vilnie�iai mėgdavo sakyti, varyti Diev� į medį? Visko būta, sunkūs buvo tie metai, ir buvo bjauru, kad jį, u�kalt� savo paties namuose, keli susitar� prekijai apgaudinėjo dar ilgus mėnesius, sakydami, jog maras dar siautėja, kai i� tiesų jis jau buvo bepasibaigi�s, betgi, �inoma, jiems buvo parankiau plė�ti ne�moni�k� kain� u� maist�, tiekiam� Gordonui į virve pro lang� nuleid�iam� pintin�, �na palaukit, pakliūsit susirg� jūs man į nagus",�� tyliai guodėsi pats sau medikas; et, betgi tai buvo tokia smulkmena, svarbiausia, kad viskas baigės laimingai jo Rivkai, mat visai ten būta ne maro, kai ji visus i�g�sdino pradėjusi nei i� �io, nei i� to vemti gatvėje, ten tik būta nemalonaus palaimintos padėties �enklo, ir, a�iū tau didis Ha�eme, jai viskas baigės gerai, jis pats savo rankom priėmė kūdikį, ma�� mergait�, Es�, gal i� tikrųjų tokia buvo auk�tesnė valia, kad juos suklaidintų, kad jie patektų į t� kvarantan� ir prasėdėtų visus tuos mėnesius atskirti nuo pasaulio, nesgi kas gi �ino, kaip ten viskas būtų pasibaig�, juk Vilniuje ir jo priemies�iuose i�mirė net keturi tūkstan�iai �ydų, betgi vis tiek ma�iau nei kad gojų � jų i�mirė de�imtys tūkstan�ių, ir, didis Ha�eme, miestas dabar po truputį vėl tiesėsi, betgi buvo toks i�tu�tėj�s; kaipgi reikės gyventi � geriausi amatininkai buvo i�mir�, i�mirė did�iausios giminės, �eimos, beveik visi jo pacientai; ir �iandien, antr� jų Kalėdų dien�, Aaronas Gordonas lyg tarp kitko, daug nesitikėdamas nuėjo aplankyti ponios Birontienės į Arklių gatv�, betgi, kaip keista, jos namai buvo tu�ti, i�parduoti, pabeldus brom� atvėrė tik senas gai�us vienuolis: ponia Birontienė visk� pardavė prie� pusmetį ir i�va�iavo, dabar �ia tik jos funduotas na�laitynas, ir jis mostelėjo į kiem�, kur stovėjo kelios auklės, jos laikė ant rankų kūdikius, o kiti, jau vaik�tantys ar dar didesni, �iltai sau aprengti, įraud� dūko ir lakstė tiesiai ant sniego; ne, jis neturįs jokių �inių i� ponios Birontienės, ji i�vykusi į savo tėvų dvar�, k� ten gali �inoti, ar dar begyva, tesaugo j� Vie�pats, t� �vent� moterį, ir vienuolis paskubom persi�egnojo; �o ne, tik ne dar vienas",�� suniurzgė, nes jiems ten su �ydu besi�nekant prie vartų priėjo jauna, bet suvargusi motina, vedina gal dvejų metų vaikeliu; �priimam tik kūdikius, ir vien na�lai�ius, netekusius abiejų tėvų",�� nesvetingai pasakė vienuolis, betgi moteris papurtė galv�: �a� ne į na�laityn�, a� � į Birontų namus, tai � Sebastiano Bironto sūnus, �tai įrodymas, turiu jo �ied�", ir ji pratiesė vienuoliui aukso signet� su i�rai�yta �erno galva, ir tasai jį įdėmiai ap�iūrėjo, o tada tik paklausė: �ar buvot priėm� santuokos sakrament�?", ir moteris vėl papurtė galv�: �ne, bet �tai �iedas, pats jį man įteikė, sakė būtinai pripa�insi�s, tai tikrai Sebastiano Bironto sūnus", ir �ia vienuolis tik u�vertė akis į dangų ir mostelėjo į kiem�: �ten dar du tokie neteisėti įpėdiniai laksto,�� jis paniekinan�iai atsikrenk�tė, dar vienas velionio Sebastiano benkartas; tiek jau to, u�eikit, koks gi dabar skirtumas, vienu benkartu daugiau ar ma�iau", ir, atsisveikin�s su Gordonu, vis dėlto įsileido t� moterį su vaiku vidun.

Kaip keista, kaip keista, kad po viso �ito mieste dar yra vaikų � �iek tiek susigraudin�s m�stė sau Aaronas Gordonas i� Arklių gatvės eidamas atgal namo pro Rotu�ės aik�tės kamp�; betgi gyvenimas t�sėsi toliau; kad ir i�tu�tėj�s, Vilnius jau po truputį vėl gaiveliojosi po maro, po truputėlį taisėsi, po truputėlį buvo įvedinėjama tvarka; �tai ir dabar aik�tėje stypsojo kartuvės � ten dabar naujasis vaitas korė sugautus maro vagis ir marodierius, �tai �e�i jų stovėjo su kilpomis ir Aaronui Gordonui einant pro gan skystok� �ioplių mini� � nes mirtis Vilniuje jau kurį laik� nebebuvo nieko ypatinga, ji nebebuvo prie�astis susirinkti spoksoti � vienas jų pasirodė lyg ir matytas, bet, tik perėj�s Vokie�ių gatve ir tik jau sukdamas į �ydų kvartal�, tik pakeliui namo valgyti kad ir skystos, bet su meile Rivkos i�virtos zupės, garbusis Aaronas Gordonas prisiminė, kur ir kokiom aplinkybėm t� niek�elį jis matė.

O Florijonas �imkus stovėjo po kartuvėm, su kilpa ant kaklo, ir nieko nebematė pro a�arom patvinusias akis � nei susirinkusios minios, nei i�varginto, nusiaubto miesto aik�tės; jis vargiai girdėjo skaitom� nuosprendį, jis savo nusikaltimus ir taip �inojo, atmintinai, ir dabar tik galvojo, Vie�patie, kada viskas jam pradėjo eiti blogyn, juk ka�kada jis buvo doras darbininkas i� visai padorios miestie�ių �eimos � ir jis buvo tikras, jog visi jo vargai prasidėjo ne tada, kai vienintelį kart� nu�udė; u� tai jį dabar ir pakars; ne, tikrai tai nebuvo prad�ia, tai tik buvo visa ko pabaiga � tada, kai u�simojo kastuvu ant to rokito pagalbininko, ant to sergan�io duobkasio, mat taip labai norėjo jį apiplė�ti, tas turėj�s gan didelį aukso �ied�, betgi kaip apmaudu, tik u�mu�us jį paai�kėjo, kad to �iedo ant pir�to jau nebėra; ties� sakant, jis pirm� kart� gvie�ėsi gyvojo turto, prie� tai i�tu�tindavo tik maro naba�nikus, juk, Vie�pats mato, kam jiems buvo anam pasauly tos brangenybės ar pinigai? O ir iki maro jis niekam blogo nedar�s, imdav�s tik daiktus be �eimininko; daiktus, kurių niekam i�ties nereikėjo � kai kas nors kraustydavosi, mė�davo susikaupusį sen� �lam�t� ar ruo�davo senus namus perstatyti; visai neblogų daiktų per tuos padienio darbo metus buvo prisikaup�s, vilko juos sau namo lyg voverė rie�utėlius i� mi�ko ir tiek; ir buvo gra�u �iūrėt, kaip jo skurd�ioj kamarėlėj buvo tikras prabangių svetimų daiktų mi�kas � seni paveikslai, seni baldai, muzikos instrumentai, laikrod�iai, rūbai, viena kita puo�mena, bet galbūt visa tai buvo blogis? Juk kiti, kartu dirb�, jį gėdindavo, sakydavo: �kas svetima � �venta; Florijonai, Florijonai, kam gi imi?" Gal būtent tada, kai dabar, kartuvių būgnams tratant, galvoja, ir prasidėjo jo slydimas �emyn, kas ten �ino? Betgi ne, galbūt viskas prasidėjo dar kiek anks�iau, dar iki padienio darbavimosi, juk kitados, seniai, seniai, prie� dvide�imtį metų, turėj�s nuolatinį darb�, kuklų, bet labai gerai apmokam�, vienuose prabangiuose didiko namuose buvo patarnautojas, iki tos nelemtos dienos, kai jį, i�ėjusį i� namų su ka�kokiu pavedimu, pasi�aukė vienas bajoras, pamojo jam, palydėjo jį prie karietos, kur sėdėjo patsai Vilniaus vaivada Sapiega, ir jis įteikė jam kap�� su auksu � tiek pinigų jis nebuvo vienoj vietoj mat�s � ir prisakė: bet kokie lai�kai, i�einantys i� jo pono, Jono Kirdėjaus Bironto, namų, nuo �iol turi būti pirma pristatomi jam, tiesiai į rankas, ir � taip, sumos būta did�iulės, ir vos tik pasitaikė proga, kai jo ponas jam įdavė u�antspauduot� lai�k�, jis � k� ten slėpti � taip ir padarė: nudro�ė tiesiai pas pon� Sapieg�; keista buvo � jį, Florijon� �imkų, priėmė �itoks did�iūnas, betgi jis t� akimirk� prabangiam kabinete, kaip �iandien atsimena, nieko kita negalėjo galvoti, tik tyliai stebėjosi, kokios atlėpusios jo �viesybės vaivados ausys; taip, i� tikrųjų, kaip keista, �iandien, stovėdamas su kilpa ant kaklo, jis tatai, tas ausis, labai ry�kiai atsimena; atsimena tai, ir dar gėdos jausm�, kad padarė ka�k� neatleistino, betgi turbūt tas Sapiegai įteiktas i� pono pavogtas lai�kas nebuvo baisiai svarbus, nes jo �viesybė Sapiega jį atplė�ė, paskaitė, kiek nuraudo, o tada �yptelėjo, atsiduso, palingavo galva ir priki�o jį tiesiai �vakės liepsnon; taip, turbūt, ten nebuvo nieko svarbaus, veikiausiai vieni niekai, bet vis tiek t�dien jam, Florijonui �imkui, buvo nepaprastai gėda, nepadėjo nė vaivados duotas auksinas; jam buvo taip gėda, kad jis net nebegrį�o pas sav�jį pon�; galbūt nuo tos dienos jo gyvenimas pradėjo ristis �emyn, ak, bet vienas Dievas te�ino, kaip ten yra; viskas tavo valioje, Vie�patie; visi mes tik tavo įrankiai, Dieve, atleisk mum s visiems, nusidė�

�Taip, i�ties, gyvenimas kartais pilnas keistų atsitiktinumų",�� t�dien svarstė ne vienas aik�tėj buv�s vilnietis; kaip keista, juk tik kelių akimirkų reikalo būta, būtų �ygūnas aik�tėn atvyk�s keliais mirksniais anks�iau, būtų i�gelbėj�s tam vagi�iui ar �udikui gyvyb�, juk visiems �e�iems atgabeno magistrato malon� ir bausmės at�aukim�, betgi kaip sykis penki i�sisuko, o vienas nespėjo, mat �ygūnui atskubėjus jau kaip tik mataruodamas kojom �oko mirties gavot� kilpoje; kaipgi jam būtų buv� apmaudu, bet, matyt, toks buvo Vie�paties, o kas ten �ino � gal ir �ėtono � planas; vėl �alo, varnos karkdamos tūpė į pa�ias juodų med�ių vir�ūnes, suko ratus vir� varpinių kry�ių, tad �monės suposi į savo kailinius ir skubėjo namo ar kas kur, visi savais keliais, bet galbūt kiekvienas �velniai nukreipiamas nematomos likimo rankos�

Pajamas i� dvarų, �emės ūkio ir nekilnojamojo turto. (�ia ir toliau � aut. past.)

�ydi�ka �likė. (Jidi�)

Sriuba. (Jidi�)

Beprotė. (Jidi�)

Golemas � �ydų mitinė �mogaus pavidalo būtybė i� negyvos materijos, kuriai mistiniu būdu įkvėpta gyvybė.

PrancūziSko tipo XVII a. pab. XVIII a. pr. kykas, populiarus ir LDK, jo pavadinimas kil�s

Kitaika � nebrangus �ilkinis, da�nai mi�raus pluo�to audinys, balandinė � balandės.

�iuolaikinio �aislo jojo prototipas, Kuropoje ėm�s plisti XVIII a. pr.

�aid�ia. (Sen. �arg.)

XVII a. pab. Europoje populiaraus Honore d'Urfe romano A�trėja ir Ccladonas persona�ai.

XVII�XVII I a. po pir�lybų abiejų jaunųjų �eim ų sura�omas tam tikras teisinis �ketinimų protokolas", kuriame, be numatomų su�adėtuvių, ba�nytinės santuokos ir vestuvių (jos galėdavo vykti ne t� pa�i� dien�) datų, buvo įra�omi ir finansiniai, krai�io bei turto valdym o įsipareigojimai.

Priglud�s i�eiginis �varkas ilgais skvernais ir rankovėmis su atvartais, nuo prancūzi�ko just'au corps.

Pasiruo�usi. (Sen. �arg.)

I�laidas. (Lot.)

Senovinė malagos vyno rū�is, importuota į LDK.

Jonas Kazimieras Sapiega, kuriam po pralaimėto Valkininkų mū�io buvo skirta banicija ir konfiskuotas turtas.

Didesnei giminės garbei. (Lot.)

XVII a. pr. vir�utinis bajorų rūbas, pamu�tas kailiu.

XVII a. pr. buvusi populiari �sarmati�kojo" lipo vyrų �ukuosena, kai ant skustos galvos paliekama lik viena sruoga.

Apykakle. (Sen. �arg.)

Mir�s 1667 metais. (Lot.)

Primo voto� secundo voto� � populiari lotyni�ka teisinė formuluotė paeiliui ėjusioms santuokoms nurodyti.

Uogienėms, d�emams. (Sen. lenk.)

�U� tikėjim�, įstatym� ir karalių" (lot.) � XVII a. pab.XVlI l a. pr. LDK husarų karo devizas.

A�, Turė Tibelijus Magnussonas� skelbiu �j dvar� jo didenybės �vedijos karaliaus Karolio nuosavybe iki tolesnio prane�imo. (Netaisyki, lot.)

Karlas Gustavas Rehnskioldas (1651�1722) � �vedų feldmar�alas, �iaurės karo invazijos į LDK ir Lenkij� vadas, garsėj�s savo choleri�ku būdu.

�vedijos armija nuo XVII a. vid. buvo finansuojama kelių dėmenų sistema, kuri� trumpai apibūdina s�voka imielningsverk � kai karininkams buvo skiriami dvarai, kurių metinės pajamos jiems ėjo vietoj atlygio. Reduktion � tam tikra valstybiniu mastu �vedijoje taikyta �nacionalizavimo" forma, kai, stingant dvarų ir ūkių indelningsverkui, jie tiesiog buvo valstybės vardu atimami i� karaliui nepalankių asmenų.

Valgyti, maistas. (Lot.)

Nuodų. (Sen. �arg.)

�Niekam tik� nevykėliai". (�ved.)

Incubus (lot.) � krik��ioni�kojoje tradicijoje vyri�kosios lyties demonas, apsėdantis (da�niausiai mieg metu) moteris ir atliekantis su jomis lytin� sueitj.

Velni�kasis teatras � XVII�XVIII a. LDK bibliotekose populiarus Sigmundo Feyerabendo (1528�1590) teologinis moralės traktatas.

�veplasis Izidorius laikytas �emdirbių, artojų ir derliaus globėju.

Kailiu mu�tas prabangaus audinio, da�niausiai � aksomo, vir�utinis �ieminis rūbas, populiarus XVI�XVIII a.

Tarpuvald�io. (Lot.)

XVII a. vertinta olandi�kos ar angli�kos vilnonės gelumbės rū�is, apra�omuoju laikotarpiu i�einanti i� mados.

XVIII a. madingų audinių spalvų pavadinimai sieti su pauk��iais: balandinė (gol�biasty) � pilk�vai melsva su violetiniu atspalviu, papūginė (papuzi) � ry�ki �viesiai �alia.

Buvusi turkų vergė, atgabenta į �vedij� ir tapusi kitos karaliaus meilu�ės Auroros von Konigsmark globotine, o vėliau � var�ove. Atsivertusi į krik��ionyb� ir gavusi grafienės Annos von Spiegei vard� ir titul�, nesantuokinių karaliaus vaikų Fridricho Augusto Rutowski o ir Marijos Annos Rutowskos motina. 1701 m. u�simezg� santykiai su Augustu II Stipriuoju t�sėsi daugiau nei de�imtį metų.

Pasak vietinės Bir�ų legendos � Ermita�e dabar esan�i� Leonardo da Vinci �Madonna Litta", ta�iau tikėtina, kad tai buv�s kitas vertingas paveikslas.

Karolis Emilis Lewenhauptas (mir�s 1743), �vedų generolas, vienas karinių veiksmų Livonijoje ir �iaurės Lietuvoje vadų.

Turimas galvoje Toros ritinėlis, saugomas u�dengtas apsauginiu ritualiniu prabangiu audiniu, vadinamu �įstatymo mantija".

1687 m. �ydams prasiskolin� jėzuitų studentai, vengdami sumokėti skolas, inicijavo Vilniuje atakas prie� �ydų kvartal� ir jo gyventojus.

Pelno, pajamų. (�arg. lot.)

Barzdasku�ius. (Sen. �arg.)

Gyvūnų skrandyje ar vir�kinamajame trakte aptinkami kieti svetimkūniai, susiformav� i� nesuvir�kintų maisto atliekų, laikyti patikimu prie�nuod�iu.

Anekdotus, pa�maik�tavimus. (Sen. �arg.)

Gyvsidabris nuo seniausių laikų alchemijoje buvo siejamas su dievai�iu Merkurijumi ir �enklinamas jo simboliu.

Juozapas Saliamonas del Medigo (1591�1655) � vienas garsiausių XVII a. �ydų filosofų ir mistikų, kabalistas, mechanikos, astronomijos traktatų autorius, vert�sis taip pat ir medicinine praktika. Gim�s Kandijoje (dab. Heraklionas, Kreta), studijavo Italijoje pas Galileo Galilėjų, lankėsi Kaire, Konstantinopolyje, Valakijoje ir Vokietijoje, mirė Prahoje. Apie 1620 m. praktikavo Vilniuje kaip Radvilų dvaro gydytojas, i� lo laikotarpio i�likusi ir jo garsioji religinė polemika su Trakų karaitais.

Judaizme vartojamas pagarbus kreipinys į Diev�, kurio vard� draud�iama tarti.

Stefanas �uchovskis (1666�1716), kunigas i� Sandomie�o, vienu metu ėj�s vieno i� Augusto II sekretorių pareigas, pagarsėj�s savo antisemitinėmis pa�iūromis ir �ydų deraonizavimu bei sufabrikuota garsi�ja 1698 m. byla.

Animusz � dvasios polėkis, platus u�mojis, �avesys. (Sen. �arg.)

Moters lytiniai organai. (Lot.)

�ydų folklore � vietos nerandanti mirusiojo siela, apsėdanti gyv�jį.

Judaizme � sielos antrininkė, Dievo nulemta, idealiai sutuoktinį atitinkanti �mona.

Ritualinis �ydų vestuvių baldakimas, ceremonijos metu laikomas ant keturių sliebų.

Ritualinis popieriaus ritinėlis su citata i� Toros metaliniame futliare, tradici�kai kalamas prie �ydų namų laukujų durų staktos.

�U� gyvenim�" � tradicinis �ydi�kas, da�niausiai degtinės taurel� lydintis, tostas (yidi�).

Kambarinis moterų apsiaustas, apkra�tuotas ar pamu�tas brangiais kailiukais.

�U�pilas tik turkams� / toks kenksmingas gėrimas, bjaurus nuodas ir taip aitru, / kad net seilės neko�ia dantų / ir ver�iau juo nenuodyti krik��ionių gomurių" (Andrzejaus Morsztyno (1621�1693) humoristinis ketureilis apie kav�).(Lenk.)

�ventosios Klaros ordino lotyni�kas trumpinys.

Parlatoriumas � speciali vienuolyno patalpa, kurioje klauzūros vienuolėms leid�iama susitikti su oficialiais vienuolyno interesantais.

Martynas Kreczmeris (1631�1696) � Vilniuje gyven�s kompozitorius; Zigmuntas Liauksminas (1597�1670) � Vilniaus universiteto profesorius, laikomas lietuvi�kos muzikologijos pradininku.

�iaurės karo metu Augusto II kaldintas sidabrinis piniginis LDK vienetas, lygus �e�iems gra�iams.

Opiumo, nuo XVII a. vid. pla�iai vartoto Europoje skausmui numal�inti, nemigai, nevir�kinimui gydyti, da�niausiai laudanumo tirpalo pavidalu, lotyni�kas pavadinimas.

Viena i� ankstyvųjų primityvių vė�io gydymo formų, atveriant ir prideginant kūno pavir�iuje esan�ius auglius.

XVII a. vė�io prie�astys buvo ai�kinamos ir pasitelkiant keturių elementų teorij�.

Kelnių, puo�tų kaspinų kilpomis, modelis, populiarus 1660-1670 m.

Prielarų. (Sen. �arg.)

Kazimiero II Milkantų Norvai�os dienora�tis nuo 1680 m. (Lenk.)

Nuolatinis metinis fiksuotas u�darbis, stambiausių did�iūnų mokėtas ne aptarnaujan�iam personalui, o veikiau atliekantiems konsultantų pareigas � teisininkams, medikams ar teikiantiems kitas kvalifikuotas paslaugas.

XVII�XVII I a. populiarios med�ioklinių �unų veislės.

�Apėmė mane liūdesys, i� to liūdesio vėl prisigėriau, kit� dien� net apsirgau." (Lenk.)

Tabako rūkymas iki 1697 m. draudimo panaikinimo Rusijoje buvo baud�iamas nupjaunant prasi�engėliui nosį.

�Vie�patie, pasigailėk savo nuolankiausio tarno, atgailausiu, carui priklausan�io gero daugiau nebeimsiu, nebausk, Vie�patėliau." (Rus.)

Grafas Borisas �eremetjevas (1652�1719) � Petro I generalinis feldmar�alas, vadovav�s karo veiksmams 1709 m.

�Izidoriau, ar kada matei tokį dalyk�?" (Rus.)

�Gera boba tavo Barbora." (Rus.)

Marta Elena Skavronska (1684�1722), caro Petro I sugyventinė nuo 1703 m., slapta �mona nuo 1707 m., oficiali sutuoktinė nuo 1712 m., karūnuota, valdė kaip Rusijos carienė Jekaterina I.

�Bob� reikia mylėt kaip dū�i�, kratyt kaip grū�i�, o geros bobos visiems u�teks." (Zarg. rus.)

��aunuolis, taip ir toliau, valdovo ir Rusijos garbei." (Rus.)

Karantine. (Sen. �arg.)

�Taip praeina pasaulio �lovė." (Lol.)

Pulkininkienė. (�arg. rus.)

Rimb� � Rusijos armijoje buvusi� populiari� kareivių drausminimo priemon�, perimt� i� vokie�ių armijos.

�Nustot dykinėt, visiems stot, ramiai, atlaisvini patalpas." (Rus.)

Girtuoklyst�. (�arg. lenk.)

�Ak, tu supuvusi kek�e.'' (Rus.)

Riau�es, neramumus. (Sen. �arg.)

Tepal�. (Sen. �arg.)

Vyro lytinį organ�. (Hebr.)

Miesto �ydų bendruomenės.

Nuo lenk. morowe powietrze.

Vis�. (Sen. �arg.)

U�krat�. (Sen. �arg.)

Nosį, snap�. (�arg.)

��ia guli nusidėjėlis" (lot.) � įra�as ant �v. Petro ir Povilo ba�ny�ios slenks�io, po kuriuo palaidotas fundatorius LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas (1624�1682).

Kazimieras Ly��inskis (1634�1689) � i� Brastos kil�s teisininkas ir teologas, polemikoje su Henry Aldstedo veikalu Theologia Naturalis pasitelk�s racionalius teorinius argumentus, kurių loginė-poleminė seka atvedė prie i�vados, jog Dievo nėra. Jo traktatas De Nonexistentia Dei, patek�s į jį apskundusių skolininkų rankas, inicijavo ba�nytinį proces� ir jis buvo nuteistas mirti. Laikomas vienu ateizmo pradininkų.

Nuolatin�, am�in�j� altarij� � kai u� palikt� sum� ar dvaro pajamas periodi�kai aukojamos mi�ios tol, kol leid�ia �ios lė�os.

�autuvo. (Sen. �arg.)

Nuodėm�. (Sen. �arg.)

Taip vadinta kilmingos giminės moteri�koji linija.

Nuo lenk. po��g � atgulimas gimdymo laikotarpiui.

Kvietim� liudyti teisme. (Lot.)

Kotryna Denhof (Katarzyna Doenhofl) � Lietuvos pai�dininkio Teodoro Denhofo �mona � buvo oficiali karaliaus Jono Kazimiero Vazos meilu�ė.

Eaude Marechale � legendiniai prancūzi�ki kvepalai, sukurti 1669 m. Prancūzijos mar�alo d'Aumont'o �monai.

�Tai bent dr�sa (u�mojis, stilius)." (Pranc.)

Priminimu. (Lot.)

669 m. gruod�io 31 d.

Svaigiuosius gėrimus. (Lenk.)

Karaliau�iaus universitete.

Zigmuntas Liauksminas mirė 1670 m.

�Tylėjimas � auksas." (Lot.)

S. I. Societatis lesu, jėzuitas. (Lot.)

�Ir tu, Brutai?" � aliuzija į paskutinius Julijaus Cezario i�tartus �od�ius, tarp savo �udikų i�vydus buvusį augintinį Mark� Brut�.

Kra�ių ba�ny�ioje XVII a. pab. buvo Leonardo da Vinci paveikslo �Sv�. Mergelės Dangun ėmimas" kopija.

Nuo tyto�. (Lenk.)

Milano.

Galvijas. (Lenk.)

1609 m. įkurtas Amsterdam o bankas, jau XVII a. buv�s populiarus tarp Europos keliautojų ir praktikav�s tarptautinius pervedimus.

Vakarų pusrutulio �emėlapyje Amsterdamo rotu�ėje pa�ymėt� Nemun�.

Amsterdamo gvardie�ių būstinė, anuo metu buvusi tarsi visuomeninis klubas.

Laimingų faraono kortų, po kurių padvigubinamas statymas.

Be�d�ione. (Lenk.)

�Eikite �ia, mano ma�yte, sėskitės, sakykit�" (Pranc.)

Tai vien tiktai verslas. (Pranc.)

Giulio Caccini kūrinys �Amarilli, mia bella".

Bajorams u� sunkiausius nusikaltimus taikyta vie�a bausmė, kurios melu būdavo paskelbiama bajor� netekus garbės, jis i�stumiamas u� visuomeninio gyvenimo ir įstatymo ribų.

Paveikslų. (Lenk. �arg.)

Varg�iukei. (Rus.)

��ti�, kek�e." (Rus.)

�Na tu jau ma n atleisk, Izidoriau Kazimirovi�iau, kare kaip kare." (Rus.)

Tauta. (Rus.)

Pa�od�iui � įvyko didi sėkmė. (Hebr.)