XVII am�ius: tai es� slopinimo epochos prad�ia, būdingo vadinamosioms bur�uazinėms visuomenėms slopinimo, i� kurio mes galbūt dar nei�sivadavome. Nuo tol įvardyti seks� es� tapo sunkiau ir rizikingiau. Tarsi tam, kad būtų realiai sutvardytas, i� prad�ių reikėjo neleisti apie jį kalbėti, imti kontroliuoti laisv� jo judėjim� diskurse, i�stumti jį i� pasakytų dalykų ir prislopinti �od�ius, kurie pernelyg primena jo buvim�. Netgi patys �ie draudimai sakytum baiminosi jį įvardyti. Netardama nė �od�io, naujųjų laikų drova es� pasiekusi, kad apie jį nekalbama �aid�iant vien kits į kit� nurodan�iais draudimais: nebylystės, priverstos tylėti, įtvirtina tyl�. Cenzūra.

Ta�iau, stebint nesibaigian�ias trijų paskutinių am�ių transformacijas, tie dalykai atrodo visai kitaip: sekso klausimais regimas tikras diskursinis sprogimas. �ia reikia kai k� paai�kinti. Visai gali būti, kad vyko labai grie�tas leistino �odyno valymas. Visi�kai įmanoma, kad buvo nustatyti tikri u�uominų ir metaforų retorikos kodeksai. Be abejo, naujos padorumo taisyklės perko�ė �od�ius: tai policinė pasakymų prie�iūra. Sakymas taip pat kontroliuojamas: daug grie��iau buvo nurodyta, kur ir kada negalima apie tai kalbėti; kokiose situacijose, tarp kokių kalban�iųjų ir esant kokiems socialiniams santykiams; taip buvo nustatytos jei ne visi�kos tylos, tai bent takto ir santūrumo sferos: pavyzd�iui, tarp tėvų ir vaikų, auklėtojų ir mokinių, �eimininkų ir tarnų. Beveik tikra, kad egzistavo visa apribojimų sistema. Ji integravosi į t� kalbos ir �nekos politik� � viena vertus, spontani�k�, o kita vertus, suderint�, � kuri klasikinėje epochoje lydėjo socialinius perskirstymus.

U�tat diskursuose ir jų sferose viskas klostėsi beveik prie�ingai. Diskursai apie seks� � specifiniai, skirtingi ir savo forma, ir objektu � nesiliovė daugintis: nuo XVIII am�iaus diskursinės fermentacijos tempai smarkiai padidėjo. �iuo atveju nesvarstau apie galim� �neleistinų� diskursų dauginim�si, pa�eidimo diskursus, kurie atvirai vadina seks� naujai įvertintos nekaltybės į�eidimu ar jai skirtomis paty�iomis; sugrie�tinus padorumo taisykles, grei�iausiai buvo gautas prie�ingas rezultatas: pada�nėjo nepadorių �nekų ir jos buvo labai vertinamos. Ta�iau svarbiausia � daugėjo diskursų apie seks� pa�iuose vald�ios baruose: institucijos kurstė apie tai kalbėti, ir kalbėti vis daugiau; vald�ios instancijos geidė apie jį girdėti ir vertė seks� reik�tis, ai�kiai visk� artikuliuojant ir be paliovos kaupiant detales.

�tai kad ir katalikų ganytoji�ka praktika bei atgailos sakramentas po Tridento Susirinkimo. Pama�u pridengiamas nuogumas klausimų, kuriuos formulavo i�pa�in�ių instrukcijos ir kurių nema�ai dar buvo paplit� XVII am�iuje. Dabar jau vengiama gilintis į detales, kurias tokie autoriai kaip Sanchezas arba Tamburinis ilgai laikė būtinomis, kad i�pa�intis būtų visapusi�ka: abipusė partnerių padėtis, priimtos pozos, gestai, prisilietimai, tikslus pasitenkinimo momentas � pedanti�ka paties lytinio akto ap�valga. Vis įsakmiau rekomenduojamas santūrumas. O dėl nusi�engimų skaistybei, tai reikia did�iausio atsargumo: ��i materija pana�i į derv�, kuri, nors ir kaip j� vartytum, net jeigu tik norėtumei nukrėsti tolyn nuo sav�s, vis viena palieka dėmes ir visada sutepa�[1]. Vėliau Alfonsas Liguoris pasiūlys pradėti � kad būtų galima, reikalui esant, tuo ir apsiriboti, ypa� su vaikais � nuo �aplinkinių ir ne visai ai�kių�[2] klausimų.

Ta�iau galima kiek nori gal�sti lie�uvį. Prisipa�inimų, lie�ian�ių kūn�, sfera nepaliaujamai ple�iasi, nes visuose kataliki�kuose kra�tuose kontrreformacija siekia da�nesnių negu kart� per metus i�pa�in�ių, nes ji bando įpir�ti pedanti�kos savianalizės taisykles. Ypa� dėl to, kad ji skiria vis daugiau dėmesio atgailai � gal net kai kurių kitų nuodėmių s�skaita � u� bet kokius pataikavimus kūnui: mintimis, tro�kimais, ga�liais įsivaizdavimais, gard�iavimusi malonumais, judesiais, jungian�iais siel� ir kūn�, � visa tai nuo �iol, ir su visomis, beje, detalėmis, turi tapti �aidimu, kuriame susivienija i�pa�intis ir valdymas. Pagal naujus ganytoji�kuosius nuostatus seksas turi būti įvardijamas ypa� atsargiai; bet jo aspektus, koreliacijas, padarinius privalu sekti iki pa�ių subtiliausių at�akų: susim�stym� persmelk�s �e�ėlis, per ilgai s�monėje u�laikytas vaizdas, neu�kirstas kelias bendrininkauti kūno mechanikai ir lengva�iūrei dvasiai � visa tai turi būti i�sakyta. Dviguba evoliucija mėgina paversti kūn� visų nuodėmių �elmeniu ir perkelti svarbiausi� paties akto moment� į labai sunkiai suvokiamas ir formuluojamas tro�kimo miglas; tai yra blogis, persmelkiantis vis� �mogaus esyb� ir besirei�kiantis slap�iausiomis formomis, todėl �stropiai i�tyrinėkit visas savo sielos galias, atmintį, suvokim�, vali�. Tiksliai i�tirkite visus savo pojū�ius� Dar kart� pasverkite visas savo mintis, visus i�tartus �od�ius ir kiekvien� savo veiksm�. I�tirkite net savo sapnus, norėdami su�inoti, ar būdraudami nedavėte jiems savo sutikimo� Pagaliau ar nemanote, kad tokioje jautrioje ir pavojingoje med�iagoje yra ka�ko smulkaus ir lengvabūdi�ko�[3]. Taigi įpareigotas ir dėmesingas diskursas privalo pereiti kūno ir sielos susijungimo linija, kiekvienu jos i�linkimu: nuodėmėje jis i�ry�kina nepertraukiamas kūno gyslas. Prisidengiant kalba, kuri� norima i�gryninti taip, kad seksas joje daugiau nebūtų tiesiogiai įvardytas, juo ima rūpintis ir, sakytume, persekioti � diskursas, siekiantis jam nepalikti nei vienos slaptos kertelės, nei minutės atokvėpio.

Galbūt �ia pirm� kart� i�kyla � visuotinio suvar�ymo forma � �is, toks būdingas �iuolaikiniams Vakarams, priesakas. Kalbu ne apie įsipareigojim� pripa�inti nusi�engimus sekso įstatymams, kaip to reikalauja tradicinė atgaila, bet apie beveik nepabaigiam� u�duotį kalbėti, kalbėti sau ir kitam, ir kuo da�niau, apie visa, kas tik gali būti susij� su ta malonumų �aisme, tais nesuskai�iuojamais pojū�iais ir mintimis, kurie per kūn� ir siel� yra kiek nors giminingi seksui. �is sekso �įtraukimo į diskurs�� projektas susiformavo jau seniai, vienuoli�koje ir asketizmo tradicijoje. XVII am�ius tai pavertė taisykle visiems. Sakysite, kad tikrovėje tai galėjo būti taikoma tik negausiam elitui, tuo tarpu daugybė tikin�iųjų, einan�ių i�pa�inties tik kelis kartus per metus, i�vengė tokių sudėtingų priesakų. Ta�iau neabejotinai yra svarbu tai, kad �is įsipareigojimas buvo i�keltas bent jau kaip idealas kiekvienam doram krik��ioniui. Nustatytas imperatyvas: ne tik i�pa�inti įstatymui prie�taraujan�ius veiksmus, bet ir stengtis paversti savo tro�kim� � kiekvien� tro�kim� � diskursu. Jei tik įmanoma, niekas negali i�vengti �io formulavimo, nors jam vartojami �od�iai ir būtų rūpestingai neutralizuoti. Krik��ioni�kieji ganytojai kaip fundamentali� pareig� įra�ė u�duotį, kad visa, kas turi ry�į su seksu, būtų perleista per begalinį �od�ių malūn�[4]. Kai kurie u�drausti �od�iai, padorūs posakiai, visokiausia �odyno cenzūra � visa tai galėjo būti tik antraeilės priemonės ar būdai �i� priklausomyb� paversti moraliai priimtina ir techni�kai naudinga.

Būtų galima nubrė�ti linij�, kuri eitų tiesiai nuo XVII am�iaus ganytoji�kųjų nuostatų į tai, kas tapo jų projekcija literatūroje, beje, �skandalingoje� literatūroje. Sakyti visk�, � kartoja dvasiniai vadovai,�� �ne tik apie atliktus veiksmus, bet ir apie geidulingus prisilietimus, visus netyrus �vilgsnius, visokias ne�vankias kalbas� kiekvien� mintį, kuriai buvo pritarta�[5]. De Sade�as perteikia priesak� �od�iais, kurie, regis, perra�yti i� traktatų, teikian�ių dvasinės veiklos instrukcijas: �Reikia, kad jūsų pasakojimuose būtų kuo daugiau ir pla�iau i�dėstytų detalių; apie jūsų i�pa�int� aistr�, kiek ji susijusi su �monių papro�iais ir charakteriais, galime spr�sti tik tuomet, jeigu nenuslepiate nė vienos aplinkybės; ir menkiausios smulkmenos be galo svarbios tam, ko mes laukiame i� jūsų pasakojimų�[6]. XIX am�iaus pabaigos My Secret Life (Slaptasis gyvenimas) anoniminis autorius dar klausė to paties priesako; ai�ku, bent jau i�ori�kai, jis buvo papras�iausias i�tvirkėlis; ta�iau jam kilo mintis savo gyvenim�, kurį beveik i�tisai paskyrė seksui, dubliuoti pa�iu skrupulingiausiu kiekvieno jo epizodo apsakymu. Dėl to kartais atsipra�o, reik�damas susirūpinim� jaunuolių auklėjimu,�� tas pats, kuris i�spausdino (tik keliais egzemplioriais) tuos vienuolika tomų, skirtų savo seksualiniams nuotykiams, malonumams ir pojū�iams smulkiausiai apra�yti; grei�iau galima juo patikėti tuomet, kai tekste praslysta grynojo imperatyvo balsas: �Pasakoju faktus taip, kaip jie vyko, ir tiek, kiek galiu prisiminti; tai visa, k� galiu padaryti�; �slaptame gyvenime negalima nieko praleisti; nėra nieko, dėl ko turėtų būti gėda (�), �mogi�kos prigimties pa�inimo niekada nėra per daug�[7]. Pasiteisindamas, kodėl jis visa tai apra�inėja, �is Slaptojo gyvenimo vieni�ius da�nai kalbėjo, kad visi�kai ai�ku, jog ir pati keis�iausia jo praktika nesvetima tūkstan�iams pasaulio �monių. Ir vis dėlto pats keis�iausias i� minimų u�siėmimų buvo noras juos visus papasakoti labai smulkmeni�kai, diena i� dienos � jau prie� ger� por� am�ių �is principas įsismelkė į �iuolaikinio �mogaus siel�. Labiau bū�iau link�s į �į �mogų �iūrėti ne kaip į narsuolį, i�trūkusį i� to �viktorianizmo�, kuris jam pir�o tyl�, o kaip į tiesioginį ir tam tikra prasme naiviausi� atstov� daugiaam�ių priesakų kalbėjimui apie seks� epochoje, kur vyravo � beje, daugia�odės,�� santūrumo bei drovumo instrukcijos. Grei�iau istoriniu įvykiu būtų galima laikyti �viktori�kojo puritonizmo� drovos aprai�kas; �iaip ar taip, tai buvo netikėta aplinkybė, i�rinktojo pozicija, taktinis posūkis did�iajame sekso įtraukimo į diskurs� procese.

Grei�iau �į niekam ne�inom� angl�, o ne jo valdov� galima laikyti �iuolaikinės seksologijos istorijos centrine figūra, kuri did�ia dalimi formuojasi kartu su krik��ionių ganytoji�kaisiais nuostatais. �inoma, prie�ingai pastariesiems, mūsų autorius siekė sustiprinti savo pojū�ius juos nusakan�iomis detalėmis; kaip ir Sade�as, jis ra�ė, tikr�ja tų �od�ių prasme, �vien savo malonumui�; teksto ra�ym� ir redagavim� jis rūpestingai kaitaliojo su erotinėmis scenomis, kurios buvo ir jo kartojimas, ir t�sinys, ir stimulas. Ta�iau pagaliau ir krik��ioni�koji religijos praktika mėgino specialiomis priemonėmis paveikti geism� � jau vien visapusi�kai ir rūpestingai jį įtraukdama į diskurs�; tai buvo, ai�ku, atskyrimo ir u�valdymo priemonės, ta�iau ir dvasinio atsivertimo, posūkio į Diev�, ir fizinio poveikio � palaimingo skausmo jausti kūne pagundos geluonį ir tam besiprie�inan�i� meil�. Tai ir yra svarbiausia. Tai, kad Vakarų �mogui es� jau prie� tris am�ius buvo skirta u�duotis sakyti visk� apie savo seks�; tai, kad nuo klasikinio am�iaus vis didėjo ir stiprėjo diskursų apie seks� reik�mė; tai, kad i� �io skrupulingai analiti�ko diskurso laukta gausybės persikėlimo, suintensyvinimo, perorientavimo ir perkeitimo veiksmų � poveikio pa�iam tro�kimui. Ne tik buvo praplėsta sritis to, k� galima pasakyti apie seks�, ir �monės priversti j� vis plėsti; svarbiausia, seksui buvo priskirtas diskursas; priskirtas sudėtingas, su įvairiausiais efektais, mechanizmas, kurio negali paai�kinti vien santykis su draud�ian�iuoju įstatymu. Cenzūra seksui? Grei�iau buvo įrengta diskursų apie seks� gaminimo aparatūra,�� vis daugiau diskursų, geban�ių funkcionuoti ir turėti įtakos pa�iam sekso valdymo menui.

�i technika gal būtų ir toliau likusi susieta su krik��ioni�kojo dvasingumo likimu ar asmeni�kų malonumų valdymo menu, jei nebūtų buvusi pagrįsta ir i�auk�tinta kitų mechanizmų. Ypa� �visuomeninio intereso�. Ne kolektyvinio jautrumo ar smalsumo, ne naujo mentaliteto, bet vald�ios mechanizmų, kuriems funkcionuoti diskursas apie seks� � dėl prie�as�ių, apie kurias dar kalbėsime,�� tapo labai svarbus. Apie XVIII am�ių pradedama politi�kai, ekonomi�kai, techni�kai kurstyti kalbėti apie seks�. Ir ne tiek bendros seksualumo teorijos forma, kiek analizės, s�skaitybos, klasifikacijos ir specifikacijos, kiekybinių ar prie�astinių tyrinėjimų forma. Duoti sekso �apyskait��, palaikyti diskurs� apie jį ne vien moralinį, bet ir racionalų � tokia i�kilo būtinybė, pakankamai nauja, kad pirmiausia nusistebėtų pati savimi ir bandytų pasiteisinti. Kaip protu grind�iamas diskursas galėtų kalbėti apie tai? �Retai kada filosofai kreipė pasitikintį �vilgsnį į �iuos dalykus, svyruojan�ius tarp pasibjaurėtino ir juokingo, kai vienu metu reikia vengti ir veidmainystės, ir skandalo�[8]. Praslinkus dar beveik am�iui, medicina, i� kurios buvo galima laukti, kad ji formuluos be nuostabos tai, kas jai privalu, vis dėlto ima klupti, kai tiktai ima kalbėti: ��iuos faktus gaubiantis �e�ėlis, gėda ir pasi�lyk�tėjimas, kuriuos jie sukelia, visais laikais tolino stebėtojų �vilgsnius (�) Ilgai svars�iau, ar imti tyrinėti toki� atstumian�i� scen� (�)�[9]. Svarbiausia yra ne visi �ie skrupulai, rei�kiamas �moralumas� ar veidmainystė, kuria galima juos įtarti, bet pripa�inta būtinybė juos įveikti. Apie seks� privalu kalbėti, privalu kalbėti vie�ai ir taip, kad kalbėjimas neapsiribotų dalijimu į leistina ir neleistina, net jeigu kalbėtojas pats yra tokios takoskyros �alininkas (j� nubrė�ti ir bando �ios i�kilmingos ir u�bėgan�ios u� akių deklaracijos); apie jį reikia kalbėti kaip apie dalyk�, kurio nedera taip paprastai teisinti arba toleruoti, bet kurį reikia valdyti, įbrukti į naud� ne�an�ias sistemas, nukreipti į visuotinį gėrį, skatinti veikti optimaliai. Seksas yra ne tai, kas vien tik teisiama, bet tai, kam galima vadovauti. Jis priklauso nuo visuomenės tvarkymo pajėgų, reikalauja valdymo procedūrų; jis turi rūpėti analitiniams diskursams. XVIII am�iuje seksas tampa �policijos� reikalu. Ta�iau visapusi�ka ir grie��iausia prasme, kuri buvo anuomet teikiama �itam �od�iui,�� tai ne netvarkos slopinimas, bet kolektyvinių ir individualių pajėgų suderintas ugdymas: �I�mintingomis tvarkos taisyklėmis stiprinti ir puoselėti valstybės vidin� gali�. Kadangi �i� gali� parūpina ne vien respublika apskritai ir kiekvienas jos narys, bet ir gabumai bei talentai visų jai priklausan�iųjų, tai per�asi i�vada, kad policija turi visapusi�kai rūpintis �iais turtais, juos priversdama tarnauti visuotinei laimei. Ta�iau �į tiksl� ji gali pasiekti tik turėdama �inių apie visas �ias vertybes�[10]. Sekso policija yra ne grie�ti draudimai, bet būtinybė reguliuoti seks�, panaudojant naudingus ir vie�us diskursus.

�tai tik keli pavyzd�iai. XVIII am�iuje viena did�iausių vald�ios technikos naujovių buvo staiga i�kilusi s�voka �gyventojai�, kaip ekonominė ir politinė problema: gyventojai � tai turtas, gyventojai � tai darbo rankos arba galėjimas dirbti, gyventojams būtina pusiausvyra tarp natūralaus jų prieauglio ir i�teklių, kuriais disponuojama. Vyriausybės pastebi, kad susiduria ne su paprastais valdiniais, netgi ne su �liaudimi�, bet su �gyventojais�, kurie rei�kiasi specifiniais būdais ir kuriems būdingi kintamieji dyd�iai: gimstamumas, mir�tamumas, gyvenimo trukmė, vaisingumas, sveikatos būklė, susirgimų da�numas, mitybos forma ir gyvenimo s�lygos. Visi �ie kintamieji dyd�iai yra gyvenimui būdingų veiksmų ir institucijoms būdingų poveikio priemonių susikirtimo ta�ke: �Gyventojų skai�ius valstybėse didėja ne pagal natūralaus prieauglio progresij�, bet priklausomai nuo pramonės lygio, nuo įvairių gamybos �akų ir institucijų (�) �monės dauginasi kaip �emės vaisiai ir proporcingai pelnui bei i�tekliams, kuriuos įgyja dirbdami�[11]. Tokios ekonominės ir politinės gyventojų problemos centre atsiduria seksas: reikia tirti gimstamumo procent�, vedybinį am�ių, teisėtus ir neteisėtus gimimo atvejus, ankstyvus lytinius santykius ir jų da�num�, būdus, kaip juos paversti produktyviais arba steriliais, celibato arba draudimų padarinius, kontraceptinių priemonių įtak� � tų �ymiųjų �pra�ūtingų paslap�ių�, apie kurias demografai dar Revoliucijos i�vakarėse �inojo, kad jos jau įprastos kaimo �monėms. I�ties jau seniai teigiama, kad jeigu �alis nori būti turtinga ir galinga, ji turi turėti daug gyventojų. Ta�iau pirm� kart�, bent jau kaip pastovų faktorių, visuomenė nurodo, kad jos ateitis ir jos turtai yra susieti ne tik su pilie�ių skai�iumi ir dorybėmis, ne tik su �eimos kūrimo taisyklėmis ir pa�ių �eimų formavimu, bet ir su tuo būdu, kuriuo kiekvienas naudojasi seksu. Nuo ritualinio susikrimtimo dėl turtingųjų, viengungių ir laisvamanių bevaisio i�tvirkavimo pereinama prie diskurso, kuriame gyventojų elgesys sekso srityje tampa analizės objektu ir tikslu, dėl kurio verta diskutuoti; nuo ai�kiai populistinių merkantilizmo epochos tezių pereinama prie subtilesnių ir geriau apskai�iuotų mėginimų reguliuoti, kurie, priklausomai nuo tikslų ir esant būtinam reikalui, svyruos arba gimstamumo, arba pasiprie�inimo jam kryptimi. Gyventojų politinės ekonomijos fone formuojasi visas sekso aprai�kų stebėjimo tinklas. Biologijos ir ekonomikos sankirtoje gimsta seksualinio elgesio, jo apibrė�imo ir padarinių analizė. Pasirodo ir tokių sistemingų kampanijų, kurios, be tradicinių būdų � moralinių ir religinių pamokymų, fiskalinių priemonių, � mėgina seksualinį porų elgesį paversti ka�kokia suderinta ekonomine ir politine veikla. XIX ir XX am�ių rasizmas �ia suras vien� kit� savo �aknį. Tegu valstybė �ino, kokia yra padėtis sekso srityje ir kaip pilie�iai juo naudojasi, bet tegu ir kiekvienas sugeba pats kontroliuoti, kaip jis juo naudojasi. Tarp valstybės ir individo atsiradusiame �aidime seksas tapo u�statu, ir vie�u u�statu; į �aidim� pateko visas raizginys diskursų, �inių, tyrimų ir priesakų.

Tokia pati padėtis susiklostė ir vaikų sekso srityje. Da�nai sakoma, kad klasikinė epocha jį u�temdė taip, kad jis negalėjo i�sivaduoti iki pat Trijų apybrai�ų ma�ojo Hanso ir jo i�ganingo nerimo. Tiesa, kad ankstesnė kalbos laisvė tarp vaikų ir suaugusiųjų ar mokinių ir mokytojų galėjo i�nykti. Joks XVII am�iaus pedagogas nebūtų ėm�s vie�ai, kaip Erazmas savo Dialoguose, patarinėti mokiniui, kaip pasirinkti ger� prostitut�. Ir garsus juokas, taip ilgai ir, regis, visose socialinėse klasėse lydėj�s ankstyv�jį vaikų seksualum�, pama�u nutilo. Ta�iau tai vis dėlto nebuvo bes�lygi�kas ir paprastas nutildymas. Grei�iau jau naujas diskursų re�imas. Apie seks� kalbama ne ma�iau, o prie�ingai. Ta�iau kalbama kitaip; kalba kiti �monės, remdamiesi kitu po�iūriu ir norėdami kitų rezultatų. Pati tyla, dalykai, apie kuriuos atsisakoma kalbėti arba kuriuos draud�iama įvardyti, santūrumas, kurio reikalaujama i� kai kurių pa�nekovų, � visa tai yra ne tiek absoliuti diskurso riba, kita pusė, nuo kurios jis es� atskirtas at�iauria siena, bet elementai, funkcionuojantys �alia pasakytų dalykų, su jais kartu ir jų at�vilgiu suderintų strategijų sistemoje. �iuo atveju neverta binari�kai skaidyti to, kas pasakyta, ir to, kas nepasakyta; reikėtų pamėginti apibrė�ti įvairius būdus, kaip to nepasakyti; kaip pasiskirsto tie, kurie gali ir kurie negali apie tai kalbėti, koks yra leistinas diskurso tipas arba kokios santūrumo formos reikalaujama i� vienų ir i� kitų. Nėra vienos tylos, bet yra tylėjimo būdai � sudedamoji diskurs� kertan�ių ir jį var�an�ių strategijų dalis.

�tai kad ir XVIII am�iaus kole�ai. Apskritai gali susidaryti įspūdis, kad apie seks� �ia tarsi nekalbama. Ta�iau pakanka �vilgtelėti į architektūrinį ansamblį, į disciplinos ir visos vidinės organizacijos nuostatas � pamatysime, kad sekso klausimas nuolatos i�kyla. Statybininkai pagalvojo apie tai ir i�rei�kė ai�kia forma. Organizatoriai į jį nuolatos kreipia dėmesį. Visi, kurie bent kiek turi vald�ios, privalo nuolatos budėti; budrum� palaiko įvairūs potvarkiai, atsargumo priemonės, nuobaudų ir atsakomybių dermė. Klasės erdvė, stalų forma, poilsio kiemelių sutvarkymas, miegamųjų i�planavimas (su pertvaromis ar be, su u�uolaidomis ar be jų), numatyti potvarkiai sekti, kaip pasiruo�iama miegoti ir kaip miegama,�� visa tai pla�iausiai siejama su vaikų seksualumu[12]. Tai, k� būtų galima pavadinti vidiniu įstaigos diskursu � kalba, kurios ji pati laikosi ir kuri cirkuliuoja tarp �monių, palaikan�ių jos funkcionavim�, � did�ia dalimi remiasi oficialia nuostata, kad egzistuoja toks seksualumas: ankstyvas, aktyvus, nuolatos besirei�kiantis. Ta�iau dar daugiau: XVIII am�iuje kole�o mokinių seksas � beje, ypatingesnis negu apskritai paauglių � tapo visuomenine problema. Gydytojai kreipiasi į įstaigų direktorius ir dėstytojus, bet i�sako savo nuomon� ir �eimoms; pedagogai kuria projektus, kuriuos siūlo vald�ios atstovams; mokytojai ima glaud�iau bendrauti su mokiniais, pateikia jiems rekomendacijas, sudarinėja i�tisas pamokymų, moralinių ar medicininių pavyzd�ių knygas. Apie kole�o mokinį ir jo seks� atsiranda vis daugiau instrukcijų, pamokymų, pastabų, medicininių patarimų, klinikinių atvejų, reformos schemų, planų idealioms įstaigoms. Basedowo ir vokie�ių �filantropinio� judėjimo dėka paauglių seksas gana pla�iai aptariamas. Saltzmannas net suorganizavo eksperimentin� mokykl�, pasi�ymin�i� tuo, kad sekso kontrolė ir seksualinis auklėjimas �ia buvo taip gerai apgalvoti, jog universali jaunystės nuodėmė niekada neturėjo pasireik�ti. Visų �ių priemonių apsuptas, vaikas neturėjo likti vien nebyliu ir nes�moningu suaugusiųjų suderintų pastangų objektu; jam buvo priskirtas tam tikras protingas, ribotas, kanoni�kas ir realus diskursas apie seks� � tam tikra diskursinė ortopedija. Tai gali pailiustruoti 1776 metų gegu�yje Filantropine suorganizuota did�iulė �ventė. Tai buvo pirmas i�kilmingas bandymas susieti paauglių seks� ir proting� diskurs� mi�ria egzamino, literatūrinio konkurso, prizų teikimo ir medicininės ap�iūros forma. Norėdamas pademonstruoti, koki� gali atne�ti sėkm� mokiniams teikiamas seksualinis auklėjimas, Basedowas sukvietė visas Vokietijos garsenybes (Goethe buvo vienas i� nedaugelio atmetusių kvietim�). Prie� susirinkusi� publik� vienas mokytojas, Wolke, pateikia mokiniams i� anksto parinktus klausimus apie sekso, gimimo, giminės prat�simo paslaptis; pra�o pakomentuoti graviūras, vaizduojan�ias nė��i� moterį, porel�, lop�į. Gaunami mokslingi atsakymai, atsakinėjama nesigėdijant ir nesivar�ant. Mokinių nebla�ko jokie ne�vankūs juokeliai � nebent jie pasigirsta suaugusiųjų pusėje � �ie vaiki�kesni u� pa�ius vaikus, ir Wolke grie�tai juos subara. Pagaliau visi ploja �iems i�pūsta�and�iams berniūk��iams, kurie, pasiremdami savo bukliu i�manymu, pina suaugusiesiems diskurso ir sekso girliandas.[13]

Būtų netikslu teigti, kad pedagoginė institucija masi�kai pir�o tyl� apie vaikų ir paauglių seks�. Prie�ingai, nuo XVIII am�iaus ji daugino diskurso apie seks� formas; ji nustatė jam įvairius įdiegimo ta�kus, u�kodavo turinius ir nurodė būrį �monių, turin�ių teis� apie jį kalbėti. Kalbėti apie vaikų seks�, priversti apie jį kalbėti auklėtojus, gydytojus, administratorius ir tėvus arba jiems apie jį kalbėti, versti kalbėti pa�ius vaikus, įtraukiant juos į diskursus, kurie tai į juos kreipiasi, tai apie juos kalba, tai jiems per�a kanoni�k� i�manym�, tai formuoja jiems neprieinam� �inojim� � visa tai leid�ia susieti vald�ios stiprinim� su diskurso dauginimu. Nuo XVIII am�iaus vaikų ir paauglių seksas tapo svarbiu u�statu, apie kurį sukasi nesuskai�iuojami instituciniai mechanizmai ir diskursinės strategijos. Visi�kai gali būti, kad i� suaugusiųjų ir i� pa�ių vaikų buvo atimtas tam tikras būdas apie jį kalbėti; kad �is būdas buvo diskvalifikuotas kaip tiesioginis, a�trus, �iurk�tus. Ta�iau tai buvo tik prie�inga nuomonė ir galbūt kitų diskursų funkcionavimo s�lyga; gausių, susipinan�ių, subtiliai hierarchizuotų diskursų, kurie visi buvo i�dėstyti apie vald�ios santykių piramid�.

Būtų galima paminėti nema�ai ir kitų �idinių, kurie nuo XVIII ar nuo XIX am�iaus ėmė veikti tam, kad su�adintų diskursus apie seks�. Pirmiausia tai medicina su jos �nervų ligomis�, paskui � psichiatrija, kuri imasi ie�koti ligos prie�as�ių tarp �kra�tutinumų�, gilintis į onanizmo, paskui � nepasitenkinimo, dar toliau � �gudravimų, siekiant i�vengti vaisingumo�, atvejus, ypa� kai priskiria sau vis� seksualinių i�krypimų sritį; taip pat baud�iamoji teisė, jau seniai turinti reikalų su seksualumu, ypa� �stambiųjų� ir prie�taraujan�ių �mogaus prigim�iai nusikaltimų forma, ta�iau ma�daug XIX am�iaus vidury krypstanti į smulkių pasikėsinimų, nereik�mingų į�eidimų, negrėsmingų i�krypimų detalų nagrinėjim�; pagaliau visos tos visuomenės kontrolės formos, kurios plėtojasi praėjusio am�iaus pabaigoje ir kurios filtruoja porų, tėvų ir vaikų, pavojingų paauglių ir paauglių, atsidūrusių pavojuje, seksualum�, bandydamos apsaugoti, i�skirti, perspėti, signalizuodamos visur apie pavojus, �adindamos visuotinį dėmesį, nustatydamos įvairias diagnozes, kaupdamos ataskaitas, organizuodamos terapijos seansus,�� visa tai skleid�ia diskursus apie seks�, sustiprina nesibaigian�io pavojaus įsis�moninim�, o tai savo ruo�tu skatina apie jį kalbėti.

Vien� 1867 metų vasaros dien� vienas Lapkuro miestelio �emės ūkio darbininkas, silpnaprotis, tai vienų, tai kitų nusamdomas sezono darbams, tai �en, tai ten pamaitintas atsidėkojant u� pras�iausi� darb� arba ir i� gailes�io, miegantis dar�inėse ir arklidėse, įskund�iamas, jog galulaukėje jis pasiglamonėjo su ma�a mergaite; tai jis buvo dar�s jau anks�iau, nes buvo mat�s taip daran�ius miestelio berniūk��ius; da�nai pami�kėje ar kelio, vedan�io į �en Nikola, griovyje buvo �aid�iamas �aidimas, pavadintas �surūgusiu pienu�. Taigi mergaitės tėvai jį įskundė miestelio merui, meras įdavė �andarams, �andarai nuvedė pas teisėj�, �is jį apkaltino ir paskyrė pirmiau vieno, o paskui dviejų gydytojų ekspertiz�; �ie para�ė ir paskelbė savo ataskait�. Kas yra svarbaus �ioje istorijoje? Tai jos nereik�mingumas; tai, kad �itokia miestelių sekso kasdienybė, �itokie nereik�mingi pasismaginimai krūmuose galėjo vienu metu tapti ne tik kolektyvinės netolerancijos, bet ir juridinių veiksmų, medikų įsiki�imo, dėmesingo klinikinio tyrimo ir visos teorijos parengimo objektu. Svarbu tai, kad imta visaip tirti �į persona��, iki tol buvusį neatskiriama valstie�ių gyvenimo dalimi: matuoti jo kaukol�, studijuoti veido kaulų santvar�, tikrinti vis� anatomij� tam, kad būtų aptiktos numanomos degeneracijos �ymės; jį vertė kalbėti, klausinėjo apie mintis, polinkius, įpro�ius, pojū�ius, sprendimus. Svarbu ir tai, kad pagaliau, nepripa�in� jokio teisinio pa�eidimo, nusprendė jį paversti grynu medicinos ir apskritai mokslo objektu, kurį dera iki gyvenimo pabaigos u�daryti į Marvilio ligonin�, taip pat supa�indinti su juo, detalios analizės būdu, vis� mokslo pasaulį. Galima derėtis, kad tuo pat metu Lapkuro mokytojas liepė miestelio ma�yliams gra�iai kalbėti ir garsiai ne�nekėti apie visus �iuos dalykus. Ai�ku, kaip tik tai buvo viena i� s�lygų, kad �inojimo ir vald�ios institucijos galėtų pridengti �į ma�ytį kasdienį spektaklį savo i�kilmingu diskursu. Ir �tai dėl �ių nuo am�ių pa�įstamų gestų, dėl �ių beveik neslepiamų malonumų, kuriais kaimo kvaileliai dalijasi su pradedan�iais br�sti vaikais, mūsų visuomenė � be abejonės, pirmoji istorijoje � skyrė vis� priemonių arsenal� diskursui gaminti, analizuoti ir pa�inti.

Tarp i�tvirkėlio anglo, azarti�kai apra�inėjusio slaptas savo gyvenimo keistenybes, ir �io miestelio naivuolio, mokėjusio po kelet� su mergaitėms u� meilias paslaugas, kurias vyresnės mergaitės atsisakinėjo jam teikti, be abejonės, yra giluminis ry�ys: �iaip ar taip, einant nuo vieno kra�tutinumo prie kito, seksas tapo ka�kuo tokiu, apie k� reikia kalbėti, i�samiai aptarinėti, vadovaujantis diskursų mechanizmais, kurių kiekvienas skirtingas, bet būtinai savaip prievartinis. Ar tai būtų subtilus paslapties i�sipasakojimas, ar vie�a apklausa auditorijoje, apie rafinuot� arba kaimi�k� seks� turi būti pasakyta. Ka�kokiam dideliam įvairiaformiam priesakui privalo paklusti ir anonimas anglas, ir varg�as Lotaringijos valstietis, kuris, beje, istorijos valia, buvo vadinamas Jouy.

Nuo pat XVIII am�iaus seksas nesiliovė provokav�s tam tikr� visuotinį diskursinį dirglum�. Tie diskursai apie seks� plito ne ignoruojant vald�i� ar pasisakant prie� j�, bet kaip tik ten, kur ji rei�kėsi ir kaip jos veiklos būdas; visur buvo raginama apie tai kalbėti, visur buvo įrengti pasiklausymo ir u�ra�ymo mechanizmai, visur buvo skatinamos stebėjimo, apklausos ir formulavimo procedūros. Seksas i�varomas i� savo slaptavietės, jam primetama diskursinė egzistencija. Nuo pavienio imperatyvo, įpareigojan�io kiekvien� savo seksualum� paversti nuolatiniu diskursu, iki įvairiausių mechanizmų, kurie, remdamiesi potvarkiais ekonomikos, pedagogikos, medicinos, teisės srityse, skatina, �varina, tvarko diskurs� apie seks�, teikia institucijos status� visam tam daugia�od�iavimui, kurį i�reikalavo ir suorganizavo mūsų civilizacija. Gal joks kitas visuomenės tipas niekada nebuvo sukaup�s per santykinai trump� istorij� tokios daugybės diskursų apie seks�. Atrodytų, kad mes apie jį kalbame daugiau negu apie bet k� kita; aistringai �i� u�duotį vykdome; tikiname save, pasitelk� keistus s��inės priekai�tus, kad niekuomet nekalbame apie jį pakankamai, kad esame per daug drovūs ir baik�tūs, kad i� inercijos ir paklusnumo slepiame nuo sav�s, kas taip akivaizdu, jog net akina, ir kad mums visuomet i�sprūsta tai, kas svarbiausia, tad vėl tenka leistis į to svarbiausiojo paie�kas. Visi�kai gali būti, kad labiausiai nei�semiama ir labiausiai neabejinga seksui kaip tik yra mūsų visuomenė.

Ta�iau, kaip rodo �i pirmoji ap�valga, susiduriame ne su kokiu vienu diskursu apie seks�, o su daugybe diskursų, kuriuos gamina daugelis mechanizmų, funkcionuojan�ių įvairiose institucijose. Kūno temai ir atgailos praktikai viduram�iai skyrė gana grie�tai unifikuot� diskurs�. Per pastaruosius am�ius toji santykinė vienovė buvo i�ardyta, i�sklaidyta, suskirstyta į daugyb� atskirų potencialių diskursų, įgijusių form� demografijoje, biologijoje, medicinoje, psichiatrijoje, psichologijoje, taip pat moralės, pedagogikos, politikos kritikos srityse. Dar daugiau: tvirti saitai, jung� vien� su kita moralin� teologij� geismo klausimu ir i�pa�inimo būtinyb� (teorinį diskurs� apie seks� ir jo formulavim� pirmuoju asmeniu), �ie saitai buvo jeigu ne nutraukti, tai bent atpalaiduoti ir tapo įvairesni: tarp sekso virsmo objektyvia realybe racionaliuose diskursuose ir veiksmo, kuris skatino kiekvien� papasakoti apie savo seks�, nuo pat XVIII am�iaus susikūrė plati įtampos zona, kupina daugelio konfliktų, pastangų juos sureguliuoti, pakartotinų bandymų diskurs� perra�yti. Taigi apie �į diskursų tobulinim� dera kalbėti ne vien pa�ymint patį diskursų i�plitim�; �ia grei�iau reikia į�iūrėti i�plitim� �idinių, i� kurių sklinda diskursai, tų �idinių formų įvairov� ir sudėting� juos jungian�io tinklo i�siskleidim�. Svarbu ne vienpusi�kas rūpestis, kaip seks� u�slėpti, ne visuotinė mūsų kalbos skaistybė � tai, k� demonstruoja trys paskutinieji mūsų am�iai, o įvairovė, didelis i�plitimas mechanizmų, i�rastų, kad apie tai kalbėtume, ragintume apie tai kalbėti, kad seksas pats apie save kalbėtų, kad klausytume, u�registruotume, perra�ytume ir paskleistume, kas apie jį pasakyta. Seks� u�go�ė įvairūs speficiniai ir prievartiniai būdai jam įtraukti į diskurs�: ar tai visa apimanti cenzūra, kurios i�takos glūdi padorioje kalbinėje rai�koje, mums įpir�toje klasikinės epochos? Grei�iau tai � daugiaformis ir nuolatinis raginimas diskursui.

Kiti, ai�ku, paprie�taraus teigdami, kad diskursui apie seks� prireikė tokios gausybės paskatų ir prievartinių mechanizmų dėl to, kad visuotiniu mastu vie�patavo tam tikras fundamentalus draudimas; vien grie�tai apibrė�ti poreikiai � ekonominė būtinybė, politinė nauda � galėjo �į draudim� panaikinti ir atverti diskurso apie seks� prieigas, kaip ir anks�iau ribotas ir rūpestingai u�koduotas; ar tiek kalbėti apie seks�, įrengti tiek mechanizmų, ver�ian�ių apie jį kalbėti tik paklūstant ai�kiai nurodytoms s�lygoms,�� argi tai neįrodo, kad seksas vis dėlto laikomas paslaptyje ir stengiamasi i� visų jėgų ir toliau jį ten laikyti? Betgi reikėtų patyrinėti pa�i� �i� toki� da�n� tem� � kad seksas yra u� diskurso ribų ir, tik įveikus vien� i� kliū�ių, atskleidus bent vien� paslaptį, gali atsiverti jo link vedantis kelias. Ar �i tema nėra sudedamoji dalis draudimo, kuriuo su�adinamas diskursas? Ar ne tam, kad paragintume apie tai kalbėti ir vis atnaujinti t� kalbėjim�, ver�iame jį mirgėti ant i�orinės bet kurio aktualaus diskurso ribos kaip paslaptį, kuri� būtina i�stumti i� slaptavietės, kaip dalyk�, apie kurį neteisėtai nutylima ir kurį yra sunku ir privalu, pavojinga ir svarbu i�sakyti? Nereikia pamir�ti, kad krik��ioni�koji religinė praktika, seks� paversdama tuo, k� pirmiausia dera prisipa�inti, jį visuomet pristatydavo kaip bauginan�i� paslaptį: dalyk� ne tokį, kuris atkakliai rei�kiasi, bet tokį, kuris visur slepiasi, klasting� esim�, kuriam rizikuojame likti kurti � toks tylus ir da�nai pasikeit�s yra jo balsas. Sekso paslaptis, ai�ku, nėra toji fundamentali realybė, kurios at�vilgiu i�sidėst� visi raginimai apie tai kalbėti � nesvarbu, ar jie ketintų paslaptį panaikinti, ar kokiu nors neai�kiu būdu vėl j� atnaujintų pa�ia kalbėjimo maniera. Grei�iau susiduriame su tema, kuri yra paties �ių raginimų mechanizmo sudedamoji dalis: būdas suteikti form� poreikiui apie tai kalbėti, savoti�ka pasakė�ia, reikalinga nuolat besidauginan�iai diskursų apie seks� sistemai. �iuolaikinėms visuomenėms būdinga ne tai, kad jos pasmerkė seks� tūnoti �e�ėlyje, o tai, kad pa�ios pasmerkė save nuolatos apie jį kalbėti, versdamos jį vertinti kaip paslaptį.

Galimas prie�taravimas: būtų klaidinga konstatuoti vien kiekybinį diskursų daugėjim�, tik ka�kokį gryn�jį augim�, lyg būtų nesvarbu, kas tais diskursais pasakoma, tarsi faktas, kad apie seks� kalbama, būtų svarbesnis u� liepiam�sias formas, kurios kalbėjimu jam primetamos. Argi �is sekso įvedimas į diskurs� nėra suderintas su u�duotimi i�guiti i� realybės seksualumo formas, nepajungtas grie�tai gamybos ekonomikai: sakyti �ne� veiklai, kuri neturi tikslo apsivaisinti, atsisakyti malonumų i� �alies, apriboti ar pa�alinti praktik�, nesiekian�i� giminės prat�simo? Kiek prireikė diskursų, kad padaugėtų juridinių nuosprend�ių u� smulkius nukrypimus; kad netvarkingas seksualinis gyvenimas būtų įvertintas kaip proto liga; kad nuo vaikystės iki senatvės būtų nustatyta seksualinio vystymosi norma, o visi įmanomi nukrypimai būtų rūpestingai apibūdinti; kad būtų organizuota visapusi�ka pedagoginė kontrolė ir medicininė slauga; kad pa�ioms menkiausioms fantazijoms reik�ti moralistai, ypa� gydytojai, sutelktų vis� pompasti�k� �lyk�tybių �odyn�: argi ne įspūdingas skai�ius priemonių skirtas tam, kad dėl seksualumo, nukreipto vaikams gimdyti, būtų �suvir�kinti� visi kiti bevaisiai malonumai? Ar visas �is plepus dėmesys, kurio padedami jau du ar trys am�iai keliame triuk�m� dėl seksualumo, nėra skatinamas vieno elementaraus rūpes�io: u�tikrinti, kad būtų apgyvendintos teritorijos, atgaminta darbo jėga, kad būtų atnaujinta socialinių santykių forma; �od�iu, nustatyti ekonomi�kai nauding� ir politi�kai konservatyvų seksualum�?

Dar ne�inau, ar toks yra galutinis tikslas. Ai�ku tik viena � ne redukcijos būdu mėginta tai pasiekti. XIX am�ius, kaip ir XX am�ius, buvo grei�iau dauginimosi epocha: seksualumo sklaidos, kai kurių jo formų tvirtėjimo, įvairių �perversijų� įdiegimo metas. Mūsų epocha inicijavo seksualinį heterogeni�kum�.

Iki XVIII am�iaus pabaigos trys ai�kiai suformuluoti kodeksai � be taisyklių, kurias padiktavo įpro�iai, ir suvar�ymų, kuriuos formavo visuomenės nuomonė, � vadovavo seksualinei praktikai: kanoninė teisė, krik��ionių ganytoji�kieji nuostatai ir civilinis įstatymas. Kiekvienas jų savaip fiksavo leistino ir neleistino takoskyr�. Vis dėlto visus juos apibrė�ė santuokiniai ry�iai: sutuoktinio pareiga, gebėjimas j� įvykdyti, būdas, kaip ji buvo atliekama, j� lydintys reikalavimai ir prievartos priemonės, nereikalingos ar nepadorios glamonės, kurioms ji davė dingstį, jos produktyvumas ar būdas, kaip paversti seks� steriliu, momentai, kai to būtinai reikia (pavojingi nė�tumo periodai ir maitinimas krūtimi, gavėnios draudimų ar susilaikymų metas), seksualinių santykių da�numas ir retumas � visa tai labiausiai ir buvo apgaubta priesakų. Sutuoktinių seks� persekiojo taisyklės ir patarimai. Santuokiniai ry�iai buvo kaitriausias suvar�ymų �idinys; būtent apie juos pirmiausia buvo kalbama; būtent jie turėjo būti detaliai ai�kinami. Jie buvo labiausiai pri�iūrimi: nevisaverti�kumo atveju buvo vie�inami ir turėjo pasiteisinti liudytojo akivaizdoje. Tuo tarpu visi �likusieji� atvejai buvo kur kas miglotesni: ar galvotume apie neai�kų �sodomijos� status�, ar apie abejingum� vaikų seksualumui.

Be to, visuose �iuose kodeksuose nukrypimai nuo santuokinio gyvenimo taisyklių buvo neatsiejami nuo nusi�engimų reprodukavimo srityje. Santuokinių ry�ių nutraukimas ar neįprastų malonumų ie�kojimas buvo vienodai smerkiami. Į sunkių nuodėmių, besiskirian�ių tik savo reik�me, s�ra�� pateko i�tvirkavimas (nesantuokiniai ry�iai), svetimavimas, pagrobimas, dvasinė ar fizinė kraujomai�a, taip pat sodomija arba abipusės �glamonės�. Tuo tarpu teismai sėkmingai galėjo teisti ir u� homoseksualum�, ir u� nei�tikimyb�, u� vedybas be tėvų sutikimo ar u� gyvuli�kum�. Pilietinei teisei, kaip ir religinei, svarbu buvo neteisėtumas apskritai. Be abejo, tai, kas ėjo �prie� gamt��, buvo pa�ymėta kaip ypatinga niek�ybė. Ta�iau ji buvo suvokiama tik kaip blogiausia �neteisėtumo� forma; ir ji taip pat lau�ė dekretus � tiek pat �ventus, kaip ir tuos, kurie buvo susij� su vedybomis ir kurie buvo nustatyti tam, kad pri�iūrėtų tvark� ir esybių u�ma�ias. Seksui skirti draudimai i� esmės buvo juridinės prigimties. O ta �prigimtis�, kuria jie da�nai rėmėsi, vėlgi buvo tam tikra teisė. Ilg� laik� hermafroditai buvo nusikaltėliai arba nusikaltimo at�alos, nes jų anatominė sandara, pats jų esimas trikdė įstatym�, skiriantį lytis ir prisakantį jų susijungim�.

XVIII ir XIX am�iaus diskursinis sprogimas lėmė du �ios sistemos, paremtos įteisinta s�junga, pakitimus. Pirmiausia tai i�centrinis judėjimas heteroseksualinės monogamijos at�vilgiu. �inoma, praktinės veiklos bei malonumų laukas ir toliau su ja susietas kaip su savo vidine taisykle. Ta�iau apie tai kalbama vis ma�iau, bent jau kas kart� santūriau. Atsisakoma vaikytis porelės paslap�ių; i� jos nebereikalaujama diena i� dienos save i�reik�ti �od�iais. Teisėta pora, turinti reguliarius seksualinius santykius, turi teis� į didesnį slaptum�. Ji nori, kad tai taptų norma, galbūt grie�tesne, bet ir tylesne. Ir prie�ingai, vis labiau imama domėtis vaikų, bepro�ių ir nusikaltėlių seksualumu; malonumais tų, kurie nemyli kitos lyties asmenų; svajonėmis, įkyriomis mintimis, nereik�mingomis manijomis ir didelėmis aistromis. Dabar atėjo eilė visoms toms kadaise vos pastebimoms figūroms i�eiti į priekį ir, tarus �odį, tegu ir sunkiai prisipa�inti, kad jos tokios yra. Ai�ku, dėl to jos bus smerkiamos ne ma�iau. Ta�iau jų klausomasi; ir jei atsitinka, kad vėl susidomima tvarkingu seksualumu, tai tik kaip antraeiliu dalyku, darant grį�tam�jį judesį, atsispyrus nuo �ių periferinių seksualumo formų.

I� �ia � �antgamti�ko� matmens i�skyrimas seksualumo lauke. Lyginant su kitomis smerkiamomis formomis (o jos tokios yra vis ma�iau ir ma�iau), kaip svetimavimas ir pagrobimas, jis įgyja autonomij�: vesti artim� giminait� ar u�siimti sodomija, suvilioti vienuol� ar praktikuoti sadizm�, apgaudinėti �mon� ar prievartauti lavonus � tai jau dabar i� esmės skirtingi dalykai. Sritis, kuri� draud�ia �e�tasis Dievo įsakymas, ima skaidytis. Savo ruo�tu civilinės teisės srityje suyra neai�ki �i�tvirkavimo� kategorija, daugiau negu am�ių buvusi viena da�niausių administracinio įkalinimo prie�as�ių. I� jos liku�ių i�kyla, viena vertus, teisėtvarkos (ar moralės) pa�eidimai, susij� su santuoka ir �eima, o kita vertus � pasikėsinimai į gamtos nustatyt� tvark�, kuriuos įstatymas, beje, puikiausiai gali sankcionuoti). Galbūt �ia slypi viena i� prie�as�ių tokio Don Zuano presti�o, kurio trys am�iai nepajėgė nuslopinti. U� did�iojo santuokos taisyklių lau�ytojo � �monų pagrobėjo, nekaltų mergelių gundytojo, u�traukian�io gėd� �eimoms, į�eidinėjan�io vyrus ir tėvus � i�kyla kitas persona�as: tas, kurį prie� jo paties vali� yra persmelkusi tamsi sekso beprotybė. U� i�tvirkėlio � i�krypėlis. Jis s�moningai lau�o įstatymus, bet tuo pat metu ka�kas � tarsi i�klydusi i� kelio prigimtis � jį ne�a tolyn nuo bet kokio natūralumo; jo mirtis � tai momentas, kai antgamti�kas jo nusikaltimo ir bausmės sugrį�imas kertasi su bėgimu į �antigamt��. Don Zuano egzistencija, i�kilusi ant ribos dviejų did�iųjų taisyklių sistemų, kurias Vakarai sukūrė seksui valdyti,�� santuokos įstatymo ir tro�kimų reguliavimo, juos abu ignoruoja. Palikime psichoanalitikams ai�kintis, ar jis buvo homoseksualistas, narcizas ar impotentas.

Gana lėtai ir dviprasmi�kai natūralūs santuokos įstatymai ir imanenti�kos seksualumo taisyklės ima įsira�yti į du skirtingus registrus. Ry�kėja perversijos pasaulis, kuris įstatymams ar moralės pa�eidimams yra ne papras�iausia atmaina, bet kirstinė plok�tuma. Gimsta nauja nedidelė gentis, nors �iek tiek ir gimininga ankstesniesiems laisvamaniams. Nuo XVIII iki XX am�iaus pabaigos jie knib�da visuomenės įtrūkiuose, persekiojami, bet ne visada įstatymų, da�nai įkalinti, bet ne visada kalėjimuose, nors gal ligoniai, bet kartu ir skandalingos, pavojingos aukos, laimikiai keisto grobio, vadinamo yda, o kartais � nusikaltimu. Pernelyg guvūs vaikai, per anksti subrendusios mergaitės, dvilypiai gimnazistai, abejotini tarnai ir auklėtojai, �iaurūs arba maniaki�ki savo �monoms vyrai, vieni�i kolekcionieriai, keistų postūmių vejami keliautojai � visi jie lankosi tvarkos tarybose, reabilitacijos įstaigose, pataisos darbų kolonijose, teismuose ir prieglaudos namuose; gydytojams jie ne�a savo gėd�, o teisėjams � savo lig�. Tai nesuskai�iuojama i�krypėlių �eima, susijusi su įstatymų pa�eidėjais ir besigiminiuojanti su bepro�iais. Per daugelį am�ių jie buvo pa�enklinti �moralinio pami�imo�, �genitalinės neurozės�, �lytinio i�krypimo�, �i�sigimimo� ar �pakrikusios psichikos� �ymių.

K� rei�kia visi �io periferinio seksualumo atvejai? Ar tai, kad jie gali pasirodyti vidury baltos dienos, yra �enklas, jog taisyklės nebe tokios grie�tos? O gal jiems skiriamas didelis dėmesys byloja apie rūstesnį re�im� ir mėginim� juos stropiai kontroliuoti? Slopinimo terminais tai rei�kia, jog dalykai yra dviprasmi�ki. Pastebimas atlaidumas, jei manoma, kad XIX am�iuje kodeksai seksualinių nukrypimų at�vilgiu ai�kiai tapo �velnesni ir teisingumas da�nai pats perleisdavo savo teises medicinai. Ta�iau į�iūrimas ir tam tikras gudravimas dėl grie�tumo, pagalvojus apie visas kontrolės instancijas ir visus pedagogikos ar terapijos u�suktus prie�iūros mechanizmus. Galima sutikti su tuo, kad per 200 metų Ba�ny�ios įtaka santuokiniam lytiniam gyvenimui labai suma�ėjo, �apgavystės� vaisingumui kenkti atmetamos nebe taip atkakliai. U�tat medicina jėga įsibrovė į porelės malonumų sritį: ji i�rado vis� organin�, funkcin� ar psichin� patologij�, kuri� es� sukelia �nevisavertė� seksualinė praktika; ji rūpestingai suklasifikavo visas malonumų i� �alies formas; ji juos integravo į instinkto �plėtojimo� arba �trikdymo� sritį; ji ėmėsi �iai sri�iai vadovauti.

Tikriaūsiai svarbu yra ne atlaidumo lygis ar slopinimo mastas, bet besirei�kianti valdymo forma. Ar tuomet, kai visas �is skirtingų seksualumo aprai�kų at�alynas įvardijamas neva turint tiksl� jį nu�alinti,�� argi tuomet i� tiesų norima jį i� tikrovės i�braukti? Pana�u, kad �ioje srityje besirei�kian�io valdymo funkcija nėra draudimo funkcija. Ir kad buvo kalbama apie keturias operacijas, kurios gerokai skiriasi nuo paprasto draudimo.

Apie k� gi mes kalbame �ioje tyrinėjimų virtinėje? Pasakė�i� �Nekuklūs brangūs niekeliai� norime paversti istorija.

Salia kitų �enklų, mūsų visuomenei priskiriama �kalban�io sekso� emblema. Sekso, kuris u�klumpamas, kamantinėjamas ir kuris � susitvard�s, o kartu plepus � nepavargsta atsakinėdamas. Kol vien� dien� jį sugavo ka�koks beveik pasaki�kas mechanizmas, pats gebantis likti nematomas. �is mechanizmas spiria seks� � tokiame �aidime, kur malonumas sumi��s su nevalingumu, o sutikimas su ka�kuo artimu inkvizicijai � sakyti ties� apie save ir kitus. Mes visi jau daugelį metų gyvename princo Mangogulo karalystėje: ken�iame nuo beribio smalsumo seksui, u�sispyr� jį klausinėjame, nepasisotindami atsakymais ir tuo, kas apie jį kalbama, pasiry�� i�rasti kokį nors magi�k� �ied�, kuris pralau�tų jį gaubiantį santūrum�. Tarsi būtų labai svarbu, kad �i nedidelė mūsų pa�ių dalis teiktų mums ne tik malonum�, bet ir �inojim� bei vis� subtilų �aidim� pereinant nuo vieno prie kito: �inojim� apie malonum�, malonum� �inoti apie malonum�, malonum�-�inojim�; tarsi tas kaprizingas gyvūnas, kuriame mes gyvename, savo ruo�tu turėtų pakankamai domi� ausį, gan atidų �vilgsnį, pakankamai lankstų lie�uvį ir prot�, kad apie tai gerai i�manytų ir puikiausiai i�sakytų, jei tik būtų bukliai papra�ytas. Tarp kiekvieno i� mūsų ir mūsų sekso Vakarai nutiesė nepertraukiam� tiesos reikalavim�: mums būtina i�plė�ti i� sekso ties�, nes tiesa jam i�sprūsta, o seksas turi pasakyti ties� apie mus, nes seksas j� laiko �e�ėlyje. Argi seksas laikomas paslapty? Dangstomas naujamadi�ku drovumu, u�gniau�tas niūrių bur�uazinės visuomenės reikalavimų? Prie�ingai, jis �vyti. �tai jau daugelį am�ių seksas yra įspūdingos �peticijos apie i�manym�� centre. Dvigubos peticijos, beje, nes privalome �inoti, kaip ten su juo yra, ir tuo tarpu įtariame jį �inant, kaip �ia yra su mumis.

Ka�koks takelis per kelet� am�ių mus vedė taip, kad klausim� �kas mes esame?� adresavome seksui. Ne tiek seksui kaip prigimties dalykui (gyvos sistemos elementui, biologijos objektui), bet seksui kaip istorijai, seksui � reik�mei, seksui � diskursui. Mes patys įsikūrėme po sekso �enklu, ir grei�iau ne sekso fizinės struktūros, bet sekso logikos. Nereikia sav�s apgaudinėti: ilga eilė binarinių opozicijų (kūnas � siela, materija � dvasia, instinktas � protas, polinkiai � s�monė), regis, paskyrusių seksui gryn� mechanik� be jokio proto grūdo, leido Vakarams ne tik ir ne tiek aneksuoti seks� tam tikram racionalumo poliui � o tai dar, savaime ai�ku, nereik�tų nieko nuostabaus, nes nuo senovės graikų laikų esame prat� prie pana�ių �pergalių�,�� kiek privertė mus � mūsų kūn�, siel�, individualyb�, mūsų istorij� � pa�ymėti geidulių ir tro�kimų logikos �enklu. Būtent ji nuo �iol yra mums universalus raktas, kai tik norime suprasti, kas esame. �tai jau daugelį de�imtme�ių genetikai suvokia gyvenim� nebe kaip tam tikr� organizm�, turintį, be kitų, dar ir keist� gebėjim� daugintis; jie vertina dauginimosi mechanizm� kaip tai, kas mums įveda biologin� dimensij�: ne tik gyvų būtybių, bet ir paties gyvenimo matric�. Taip jau daugelį am�ių nesuskai�iuojami �mogaus kūno teoretikai ir praktikai � ai�ku, ne itin �moksli�ku� būdu � pavertė �mogų valdingo ir ry�kaus sekso kūdikiu. Seksas � visa ko prie�astis.

Neverta kelti klausimo: kodėl seksas yra tokia paslaptis? Kokia jėga jį taip ilgai mygo tylėti ir tik visai neseniai paleido, kartu gal leisdama mums jį klausinėti, tik vis per jo slopinimo prizm� ir einant tuo keliu? I� tikrųjų �is klausimas, taip da�nai mūsų laikais kartojamas, yra tik neseniai sukurta vieno labai svarbaus teiginio ir am�ino potvarkio forma: tiesa � tenai, galima u�klupti j� i� pasalų. Acheronta movebo: nenaujas sprendimas.

Jūs � tokie protingi, kupini didelės ir gilios i�minties

Jūs suvokiantys ir �inantys

Kaip, kur ir kada viskas susijungia

�Jūs, didieji i�min�iai, pasakykite man: kas gi tai?

Atskleiskite, kas man atsitiko

Atskleiskite kur, kaip ir kada

Kodėl gi man toks dalykas nutiko?[17]

Taigi pirmiausia dera paklausti: koks gi tas priesakas? Kam gi taip įnirtingai med�iojama sekso tiesa, ir tiesa sekso srity?

Cucufa, geroji Diderot apsakymo dvasia, savo ki�enėje tarp kitų niekniekių � pa�ventintų grūdų, ma�y�ių �vininių stabų statulėlių ir apipelėjusių saldainiukų � aptinka smulkutį sidabro �iedelį, kurio įtvar� pasukus gali pra�nekinti kiekvien� sutikt�jį, kad ir kokios jis būtų lyties. Jis t� �iedelį atiduoda smalsiam sultonui. Dabar mūsų eilė su�inoti, koks stebuklingas �iedas suteikia mums pana�i� gali�, ant kokio valdytojo pir�to jis u�mautas; kokiai jėgai jis leid�ia įsi�aisti arba koki� numato ir kaip atsitiko, kad kiekvienas mūsų savo ir kitų seksui tapome savoti�ki sultonai � atidūs ir neatsargūs. �į magi�k� �ied�, �į brangų daiktelį, tokį nekuklų, kai reikia priversti kalbėti kitus, bet tokį ma�akalbį, kai palie�iamas jo paties mechanizmas,�� jį savo ruo�tu maga pra�nekinti; apie jį ir reikia kalbėti. Reikia sukurti istorij� apie �į tiesos tro�kim�, �inių peticij�, dėl kurios jau tiek am�ių seksas spindėte spindi: tokių u�gaidų ir atkaklumo istorij�. Ko mes dar laukiame i� sekso, be galimų jo teikiamų malonumų, kad taip u�sispiriame? Kokia tai kantrybė ar aistringas noras teigti jį kaip paslaptį, visagal� prie�astį, u�slėpt� prasm�, nenuslopinam� baim�? Ir kodėl staiga u�duotis atskleisti �i� sunki� ties� pagaliau virto kvietimu atmesti draudimus ir sutraukyti pan�ius? Ar darbas buvo toks sunkus, kad teko jį prigauti �iuo pa�adu? Ar �ios �inios įgijo toki� vert� � politin�, ekonomin�, etin� � kad, norint kiekvien� jomis pavergti, reikėjo tikinti � ir �ia neapsieita be paradokso,�� jog jos geba suteikti i�sivadavim�?

�tai keletas bendrų pastabų, turin�ių nurodyti būsimų tyrinėjimų viet�, keletas siūlymų, susijusių su jų u�duotimis ir metodu, ap�valgos lauku ir periodizacija, kuri� galima i� anksto numatyti.

Kam reikalingi �ie tyrinėjimai? Visi�kai suprantu, kad tam tikras neapibrė�tumas yra persmelk�s anks�iau nubrė�tus metmenis; kyla pavojus, kad jis gali su�lugdyti ir mano sumanytus detalesnius tyrimus. �imt� kartų jau kartojau, kad paskutiniųjų am�ių Vakarų visuomenių istorija demonstruoja i� esmės visai ne represinį vald�ios funkcionavim�. Dės�iau savo mintis taip, kad diskvalifikuo�iau �i� s�vok�, dėdamasis, jog ne�inau apie kitur � tro�kimo teoriniu lygiu � i�sakom� ir, ai�ku, daug radikalesn� kritik�. I� tiesų teiginys, kad seksas nėra �slopinamas�, ne toks jau naujas. Praėjo jau nema�ai laiko nuo tos dienos, kai tai parei�kė psichoanalitikai. Jie atmetė �į nesudėting� mechanizm�, kurį lengvai įsivaizduojame, kalbėdami apie slopinim�; mintis apie tam tikr� mai�ting� energij�, kuri� reikėtų mal�inti, jiems pasirodė netinkama de�ifruoti būdui, kaip vald�ia ir tro�kimas dera tarpusavy; jie numatė kur kas sudėtingesnį ir labiau pirmapradį ry�į u� �į �aidim� tarp laukinės, natūralios, gyvos, nepaliaujamai i� apa�ios kylan�ios energijos ir i� vir�aus besileid�ian�ios bei ketinan�ios jai sutrukdyti tvarkos; nereikia įsivaizduoti, kad tro�kimas yra slopinamas jau vien dėl tos prie�asties, kad būtent įstatymas yra tro�kimo ir jį sukelian�io trūkumo pagrindas. Es� vald�ios santykis esti ten, kur yra tro�kimas, tad klaidinga jį demaskuoti slopinimo atveju, kuris es� visuomet po to atsiranda; ta�iau berg�d�ia būtų ir ie�koti tro�kimo u� vald�ios ribų.

Tad pabrė�tinai jų neskirdamas � tarsi naudo�iau ekvivalenti�kas s�vokas � kalbėjau tai apie slopinim�, tai apie įstatym�, apie draudim� arba cenzūr�. Nepripa�inau � i� u�sispyrimo ar aplaidumo � viso, kas gali nurodyti jų teorinių ar praktinių implikacijų skirtybes. Gerai �inau, kad �monės turi teis� man pasakyti: be paliovos krypdamas į pozityvias vald�ios technologijas, jūs siekiate su ma�iausiais nuostoliais laimėti i� karto prie dviejų lentų; painiojate savo prie�ininkus, lygiuodamas pagal silpnesniojo i�vaizd�, ir, svarstydamas vien� slopinimo atvejį, primygtinai ver�iate tikėti, jog esate nusikrat�s įstatymo problemų; tuo tarpu i�laikote esmin� prakti�k� vald�ios-įstatymo principo i�dav�, tai yra �inojim�, kad neįmanoma pabėgti nuo vald�ios, kad ji visada �ia, demonstruodama netgi tai, k� jai mėginama prie�prie�inti.

Jūs pasilikote patį trapiausi� teorinį valdymo-slopinimo idėjos element� tam, kad jį kritikuotumėte; pasilikote pa�i� steriliausi� politin� vald�ios-įstatymo idėjos i�dav� tam, kad j� panaudotumėte savo reikmėms.

Tolesnių mano tyrinėjimų tikslas � ne tiek krypti į �teorij��, kiek į valdymo �analiz�: tiksliau � pamėginti nustatyti specifin� sritį, kuri� sudaro vald�ios santykiai, ir apibūdinti instrumentus, leid�ian�ius j� tirti. Tai �tai, man atrodo, kad tokia analizė galima tik tada, jei atsiras tu��ia erdvė ir atsikratysime tam tikro vald�ios įvaizd�io, kurį pavadin�iau (greitai paai�kės kodėl) �juridiniu-diskursiniu�. Būtent �i koncepcija valdo ir slopinimo, ir s�moningam kūno malonumų tro�kimui skirto įstatymo teorijas. Kitaip sakant, tai, kas skiria vien� nuo kitos analiz�, rei�kiam� instinktų slopinimo terminais, nuo analizės, rei�kiamos �iam tro�kimui skirto įstatymo terminais, �inoma, yra būtent impulsų prigimties ir dinamikos suvokimo, o ne vald�ios suvokimo būdas. Vienu ir kitu atveju griebiamės įprasto vald�ios įvaizd�io, i� kurio, priklausomai nuo to, kaip juo naudojamasi ir kokia pozicija kūno malonumų tro�kimo at�vilgiu jam pripa�įstama, paai�kėja du prie�ingi padariniai: arba tam tikro �i�silaisvinimo� pa�adas, jei vald�ia tik i�ori�kai u�grobusi �į tro�kim�, arba � tuo atveju, kai ji yr� esminė paties tro�kimo dalis � tvirtinimas: jūs nuolatos jau esate sp�stuose. Beje, neverta manyti, kad �is įvaizdis būdingas tik tiems, kurie kelia vald�ios santykio su seksu problem�. I� tiesų jis yra kur kas labiau paplit�s, da�nai aptinkamas politinėse vald�ios analizėse ir, be abejo, giliai įsi�aknij�s Vakarų istorijoje.

�tai keletas pagrindinių jo bruo�ų:

Negatyvus santykis. Santykio tarp vald�ios ir sekso modusas visuomet susikuria tiktai negatyvinis: atmetimo, pa�alinimo, atsisakymo, u�tvėrimo arba dar: nuslėpimo ar maskavimo. Seksui ir malonumams vald�ia �negali� padaryti nieko kita, kaip tik pasakyti �ne�; jeigu ji k� nors gamina, tai tik įvairiausius trūkumus arba spragas; ji i�leid�ia atskirus elementus, įveda netolydumus, atskiria, kas yra sujungta, pa�enklina sienas. Jos veiklos rezultatai įgyja visuotin� ribos ir trūkumo form�.

Taisyklės instancija. I� esmės vald�ia es� yra tai, kas diktuoja seksui savo įstatym�. Pirmiausia tai rei�kia, jog seksui nustatomas dvigubas re�imas: įstatymo leid�iamas ir draud�iamas, teisėtas ir neteisėtas. Tai rei�kia, kad toliau vald�ia nurodo seksui tam tikr� �tvark��, tuo pat metu funkcionuojan�i� kaip ai�kumo forma: seksas de�ifruojamas pagal jo santykį su įstatymu. Pagaliau tai rei�kia, kad vald�ia veikia skelbdama taisykl�: es� seksas u�valdomas, padedant kalbai, ar, grei�iau, diskursyviniam aktui; pastarasis jau vien dėl to, kad yra realizuojamas, kuria tam tikr� teisinį būvį. Vald�ia kalba, o tai ir yra taisyklė. Atrodo, gryn�j� vald�ios form� manifestuoja įstatymų leidėjo funkcija, o tada jos veiksmai sekso at�vilgiu įgauna juridinį-diskursinį pobūdį.

Draudimo ciklas. Es� vald�ia nurodo seksui: tu neprisiartinsi, neprisiliesi, neatliksi iki galo, nepatirsi malonumo, neprakalbėsi, neapsireik�i; apribotas tu egzistuosi tik �e�ėlyje ir paslaptyje. Es� sekso at�vilgiu vald�ia griebiasi tik vieno � draudimo įstatymo. Ji siekia tikslo, kad seksas atsisakytų pats sav�s. Instrumentas: bausmės grėsmė, o tai ne kas kita, kaip jo sunaikinimas. Atsi�adėk pats, kad nebūtum sunaikintas; nepasirodyk, jeigu nenori i�nykti. Tavo egzistencija bus i�saugota tik tavo panaikinimo kaina. Vald�ia tramdo seks� vien draudimu, kuris veikia kaip alternatyva tarp dviejų nebū�ių.

Cenzūros logika. Manoma, kad �is draudimas įgyja tris formas: teigiant, kad tai draud�iama; neleid�iant, kad tai būtų pasakoma; neigiant, kad tai egzistuoja. �ias formas, regis, sunku suderinti. Ta�iau tik taip ir įsivaizduojame tam tikr� laipsni�k� logik�, neva būding� cenzūros mechanizmams: ji jungia tai, kas neegzistuoja, yra neleistina ir nei�rei�kiama taip, kad kiekviena �ių formų kartu yra ir principas, ir padarinys kitos: apie tai, kas draud�iama, neprivalu kalbėti tol, kol tai realybėje nepanaikinta; tai, ko nebėra, neturi teisės būti kaip nors manifestuota, netgi �nekoje, skelbian�ioje jo nebūtį; tai, apie k� reikia nutylėti, yra i� tikrovės i�tremta, kaip ir tai, kas ai�kiausiai draud�iama. Tarsi sekso valdymo logika būtų paradoksali logika tam tikro įstatymo, neva pasirei�kian�io kaip neegzistavimo, nemanifestavimo ir nebylystės priesakai.

Vieningas dispozityvas. Atrodo, seksas visur valdomas tuo pa�iu būdu. I� vir�aus į apa�i�, priimant globalinius sprendimus ar įsiki�ant dėl menkiausių dalykų; kad ir kokiais aparatais ar institucijomis remtųsi, vald�ia es� visada veikia vieningu ir visa apiman�iu būdu; ji veikia neva paprastos, nuolat atgaminamos įstatymo, draudimo ir cenzūros mechanikos būdu: einant nuo valstybės prie �eimos, nuo valdovo prie tėvo, nuo tribunolo prie kasdienių nuobaudų smulkmės, nuo socialin� priklausomyb� �enklinan�ių instancijų prie paties subjekto steigiamų struktūrų, � visur, tik skirtingu mastu, es� sutinkama ta pati visuotinė vald�ios forma. �i forma � tai teisė su visa leid�iamo ir draud�iamo, pa�eidimų ir nuobaudų �aisme. Kad ir koki� form� jai suteiktų: teis� formuluojan�io valdovo, draud�ian�io tėvo, nutildan�io cenzoriaus ar įstatym� diktuojan�io mokytojo � vald�ia visuomet schematizuojama juridine forma, o jos veiklos rezultatai apibrė�iami kaip paklusnumas. Vald�ios-įstatymo akivaizdoje subjektas, įvardintas kaip toks � tai yra �pajungtas��� yra tas, kuris paklūsta. Atrodo, daugelyje jos instancijų formalų vald�ios homogeni�kum� atitinka visuotinė paklusnumo forma, skirta tam, k� jinai tvardo,�� ar tai būtų valdinys � monarcho, pilietis � valstybės, ar vaikas � tėvų, mokinys � mokytojo akivaizdoje. Vienoje pusėje įstatymų leid�iamoji vald�ia, kitoje � paklusnus subjektas.

Visuotinės idėjos, jog vald�ia engia seks�, o įstatymas sukurtas s�moningam kūno malonumų tro�kimui valdyti, pagrindas yra ta pati menama valdymo mechanika. Ji apibrė�iama keistai ribotu būdu. Pirmiausia dėl to, kad tai yra vald�ia, neva skurdi savo i�tekliais, turinti nedaug priemonių, naudojanti t� pa�i� taktik�, nesugebanti i�rasti ko nors nauja ir tarsi pasmerkta nuolatos save atkartoti. Antra � dėl to, kad tai vald�ia, es� turinti tik vien� gali�: sakyti �ne�; nepajėgianti nieko gaminti, gebanti tik nustatinėti ribas, ji i� esmės yra tarsi antienergija; regis, toks yra jos veiklos paradoksas: nieko negalėti, o tik daryti taip, kad tai, k� ji tramdo, savo ruo�tu galėtų tik tai, kas vald�ios yra leista. Pagaliau dėl to, kad tai yra vald�ia, kurios modelis es�s i� esmės juridinis, koncentruotas vien į įstatymo suformulavim� ir interdiktų veikim�. Es� visos vie�patavimo, nuolankumo, pavergimo formos galų gale siekia paklusnumo.

Kodėl taip lengvai priimame �i� juridin� vald�ios koncepcij�? Ir kodėl atmetame visa, dėl ko ji galėtų produktyviai veikti, būti strategi�kai turtinga ir pozityvi? Tokioje visuomenėje kaip mūsi�kė, kur taip gausu vald�ios aparatų, jos ritualai tokie akivaizdūs, o instrumentai pagaliau tokie patikimi, �ioje visuomenėje, kuri, be abejonės, pasirodė i�radingesnė u� bet kuri� kit�, kurdama subtilius ir rafinuotus vald�ios mechanizmus,�� i� kur atsirado �i tendencija: pripa�inti j� tiktai neigiama ir berg�d�ia interdikto forma? Kam riboti valdymo dispozityvus tiktai viena procedūra: draud�ian�iu įstatymu?

Pati bendriausia ir taktinė prie�astis atrodo savaime suprantama: vald�i� galima pak�sti tiktai pridengus reik�ming� jos dalį. Jos sėkmė proporcinga tam, kiek jai pavyksta nuslėpti savo mechanizmus. Ar priimtume vald�i�, jei ji būtų visi�kai cini�ka? Paslaptis vald�iai nėra koks nors piktnaud�iavimas; ji reikalinga jai funkcionuoti. Ir ne tik dėl to, kad vald�ia įper�a paslaptį tiems, kuriuos sau pajungia, bet gal dar dėl to, kad pastariesiems ji yra taip pat reikalinga: ar jie priimtų vald�i�, jeigu joje nematytų paprastos jų tro�kimui nustatytos ribos, leid�ian�ios įvertinti vien� nelie�iam� � tegu ir sumenkint� � laisvės pus�? Vald�ia kaip laisvei nubrė�ta grynoji riba, bent jau mūsų visuomenėje, yra bendroji jos priimtinumo forma.

Galbūt tam yra istorinė prie�astis. Viduram�iais i�sirutuliojusios did�iosios vald�ios institucijos � monarchija, valstybė su savo aparatais � suklestėjo daugybės i�ankstinių vald�ios formų fone ir tam tikru mastu kaip atsvara joms: neperprantamoms, supainiotoms, konflikti�koms vald�ios formoms, susijusioms su tiesioginiu ar netiesioginiu valdymu �emėje, su ginklais, baud�iava, siuzerenų ir vasalų tarpusavio santykiais. Jei �ios vald�ios institucijos galėjo ir gebėjo įsi�aknyti, vykusiai pasinaudodamos daugybe taktinių sanglaudų, pasiekti, kad būtų pripa�intos, tai tik dėl to, kad pasirodė kaip reguliavimo, arbitra�o, atribojimo instancijos, kaip būdas padaryti �iose vald�ios formose tam tikr� tvark�, nustatyti princip�, kaip jas su�velninti ir paskirstyti pagal ribas ir egzistuojan�i� hierarchij�. Gausių ir susidurian�ių galių akivaizdoje, vir� visų heterogeni�kų teisių, �ios svarbiausios vald�ios formos funkcionavo kaip teisės principas, parodydamos trejop� savo pobūdį: jos siekė virsti unitarine visuma, tapatinti savo vali� su įstatymu ir veikti padedant draudimo ir sankcijos mechanizmams. Tokios vald�ios formulė pax et justitia, pretenduojant būtent �itaip veikti, rei�kė taik�, kaip feodalinių ar priva�ių karų u�draudim�, ir teisingum�, kaip būd� spr�sti asmeninius gin�us. �inoma, svarbiausioms monarchijos institucijoms taip besiplėtojant, rūpėjo ir visai kiti dalykai, ne vien paprasta ir gryna juridinė sistema. Ta�iau tokia buvo vald�ios kalba, tokį savo įvaizdį ji pati suformavo; apie tai byloja visa viduram�iais sukurta ar romėnų teisės pagrindu perkurta vie�osios teisės teorija. Teisė buvo ne �iaip sau ginklas, kuriuo sumaniai naudojosi monarchai; monarchijos sistemai ji buvo jos rai�kos būdas ir jos priimtinumo forma. Vakarų visuomenėse visada, pradedant nuo viduram�ių, būtent teisė formuluoja vald�ios pareigų vykdym�.

XVII ar XIX am�ių siekianti tradicija pripratino mus absoliutinės monarchijos vald�i� priskirti ne teisės, o savivalės sri�iai, piktnaud�iavimo, kaprizų, įgeid�ių, privilegijų ir i�im�ių pasauliui, besiremian�iam savojo gerovės t�stinumo tradicija. Betgi tai rei�kia pamir�ti t� esming� istorin� aplinkyb�, kad vakarieti�kos monarchijos rei�kėsi kaip teisinės sistemos, apm�stė save pasitelkusios teisės teorijas ir savo vald�ios mechanizmų funkcionavimui suteikė teisin� form�. Senas Boulainvilliers priekai�tas, i�sakytas prancūzų monarchijos adresu, jog �i pasinaudojo teise ir juristų paslaugomis tam, kad at�auktų aristokratų privilegijas ir juos pa�emintų i� esmės, ai�ku, yra pagrįstas. Plėtojantis monarchijai ir jos institucijoms, buvo įvesta �i juridinė-politinė dimensija; ji, ai�ku, nėra adekvati buvusiam ir esamam vald�ios veikimo būdui; ta�iau ji yra kodas, Jcuriuo remiantis vald�ia rei�kiasi ir pati nurodo, kad �itaip apie j� galvotume. Monarchijos istorija ir vald�ios procedūrų bei faktų pridengimas juridiniais bei politiniais diskursais ėjo kartu.

Ir �tai, nepaisant pastangų juridin� dimensij� i�laisvinti i� monarchijos instituto ir politin� dimensij� atskirti nuo juridinės, vald�ios įvaizdis taip ir liko �ios sistemos nelaisvėje. �tai du pavyzd�iai. XVIII am�iaus Prancūzijoje monarchijos institucijos kritika buvo nukreipta ne prie� juridin�-monarchin� sistem�, bet į juridinės sistemos pertvark�, tyros, grie�tos sistemos, į kuri� be piktnaud�iavimų ir paklaidų galėtų įsilieti visi vald�ios mechanizmai; prie�ingai monarchijai, kuri, nepaisant jos tvirtinimų, nuolatos per�engdavo teisės rėmus ir save laikė auk��iau įstatymų. Politinė kritika tuomet pasinaudojo visa monarchijos plėtojim�si lydėjusi� juridinės minties galia tam, kad pastar�j� pasmerktų; ta�iau ji neabejojo pa�iu principu, pagal kurį teisė privalo būti tiesiog vald�ios forma, o vald�ia visuomet pasirei�kia teisės forma.

XIX am�iuje i�kilo kitas politinių institucijų kritikos tipas; tai buvo daug radikalesnė kritika, nes jai rūpėjo parodyti, kad ne tiktai reali vald�ia i�vengia teisės diktuojamų taisyklių, bet ir pati teisės sistema yra ne kas kita, kaip tik prievartos rei�kimo būdas, galimybė j� aneksuoti atskirų individų naudai ir visuotiniu įstatymu prisidengus įveiksminti kiekvienai vald�iai būdingus asimetri�kus ir neteisingus santykius. Vis dėlto �i teisės kritika dar pagrįsta postulatu, skelbian�iu, jog i� esmės ir siekiant idealo vald�ios veiksmai turi būti derinami su tam tikra fundamentalia teise.

I� esmės, nepaisant skirtingų epochų ir tikslų, monarchija nuolatos persekioja vald�ios įvaizdį. Politinės minties ir politinės analizės po�iūriu karaliui vis dar nenukirsta galva. Dėl to vald�ios teorijoje dar teikiama didelė reik�mė teisės ir prievartos, įstatymo ir nelegalios padėties, valios ir laisvės problemoms, o ypa� valstybės ir suverenumo problemai (net jei pastaruoju atveju kreipiamasi nebe į suvereno asmenį, bet į ka�koki� kolektyvin� būtyb�). Galvoti apie vald�i�, svarstant �ias problemas, rei�kia apie jas galvoti, svarstant tam tikr� mūsų visuomenėms gana būding� istorin� form�: teisin� monarchij�. Gana būding� ir, nepaisant visko,�� pereinam�j�. Nors daugelis jos formų i�liko ir �iandien tebegyvuoja, pama�u į j� įsiskverbė nauji vald�ios mechanizmai, kurių, atrodo, negalima supaprastinti vien juos priskiriant teisės įvaizd�iui. Kaip pamatysime toliau, būtent �ie vald�ios mechanizmai, bent jau i� dalies, buvo įpareigoti rūpintis, jau nuo XVIII am�iaus, �monių gyvenimu � �monių kaip gyvų kūnų būtimi. Nors tiesa, kad teisėtvarka galėjo, ai�ku, nevisapusi�kai, reprezentuoti vald�i�, akcentuojan�i� mokes�ių rinkim� ir mirtį, � ji pasirodė jau visai svetima naujiems valdymo būdams, grind�iamiems ne teise, bet technika, ne įstatymu, bet normalizacija, ne bausme, bet kontrole ir veikiantiems tokiais lygiais ir formomis, kurios per�engia valstybės ir jos aparatų ribas. �tai mes jau prie� kelis am�ius virtome tokia visuomene, kur teisėtvarka vis ma�iau gali kodifikuoti vald�i� ar jai atstovauti kaip sistemai. Slidus takelis mus veda vis tolyn nuo teisės karalystės, kuri jau tuomet ėmė trauktis praeitin, kai Prancūzijos revoliucija, o kartu su ja konstitucijų bei įvairiausių kodeksų epocha, regis, kaip tik jai �adėjo artim� ateitį.

Būtent taip dar ir �iandien vaizduojama teisėtvarka analizuojant vald�ios ir sekso santykius. Vadinasi, problema ne ta, kaip nustatyti, ar i� tiesų s�moningas kūno malonumų tro�kimas vald�iai svetimas, ar jis ankstesnis u� įstatym�, kaip mes da�nai įsivaizduojame, ar, prie�ingai, įstatymas jį ir konstruoja. Svarstymų objektas kitas. Kad ir kas �is tro�kimas būtų � viena ar kita,�� bet kuriuo atveju turimas omenyje santykis su vald�ia, būtinai teisine ir diskursine,�� vald�ia, kurios dėmesio centre � įstatymų i�dėstymas. Mes ir toliau liekame i�tikimi tam tikram vald�ios-įstatymo, vald�ios-suvereniteto įvaizd�iui, kurį sukūrė teisės teoretikai ir monarchijos institucija. Būtent �io įvaizd�io privalu atsikratyti, tai yra atsikratyti teorinės įstatymo ir suvereniteto privilegijos, jei norime atlikti vald�ios analiz� konkre�ioje ir istori�koje jos metodų �aismėje. Reikia sur�sti toki� vald�ios analitik�, kuri teisės nebelaikytų modeliu ir kodu.

Prisipa�įstu, kad �ios seksualumo istorijos projektas ar, grei�iau, �ios tyrinėjimų serijos, apiman�ios istorinius vald�ios ir diskurso apie seks� santykius, projektas savoti�kai juda ratu, ta prasme, kad kalbame apie du bandymus, kurie perduoda informacij� kits kitam. Pamėginkime atsikratyti teisinio ir neigiamo vald�ios įvaizd�io, atsisakykime galvoti apie j� įstatymo, interdikto, laisvės ir suvereniteto terminais: kaip tuomet analizuoti tai, kas neseniai istorijoje įvyko �io dalyko, regis, vieno i� labiausiai draud�iamų gyvenime ir u�draustų mūsų kūnui � sekso at�vilgiu? Kokiais keliais vald�ia jį pasiekia, jeigu ne draudimais ar u�kardomis? Kokiais mechanizmais, taktika ar dispozityvais? Tarkime, kad, prie�ingai, kiek atidesnis tyrimas rodo, jog i� tiesų �iuolaikinėse visuomenėse vald�ia nekontroliuoja seksualumo įstatymo ir suvereniteto pagrindu; manykime, kad istorinė analizė neva atskleidė tikr� sekso �technologij��, daug sudėtingesn� ir, svarbiausia, daug pozityvesn� u� paprast� �gynimo� efekt�; tuomet �is atvejis � kurio negalime vertinti kitaip, kaip tik privilegijuot�, nes �ia vald�ia, labiau nei kur kitur, atrodo, veikia kaip draudimas � argi never�ia �is atvejis ie�koti tokių vald�ios analizės principų, kurie nepriklausytų nuo teisės sistemos ir įstatymo formos? Vadinasi, kalbama apie tai, kaip, pateikiant kitoki� vald�ios teorij�, kartu sukurti ir kitokį tinklelį istoriniams įvykiams de�ifruoti; ir, kiek atid�iau įsi�iūrėjus į vis� istorin� med�iag�, pama�u artėti prie kitokios vald�ios sampratos. Kartu galvoti: seksas be įstatymo galios, o vald�ia � be karaliaus.

Vadinasi, dera analizuoti tam tikro �inojimo apie seks� susiformavim�, remiantis ne slopinimo ir įstatymo, bet vald�ios terminais. Ta�iau i�kyla rizika, kad dėl �od�io �vald�ia� gali atsirasti daugybė nesusipratimų. Nesusipratimų dėl jo reik�mės, formos, vieningumo. Vald�ia a� vadinu ne vald�i� kaip institucijų ir aparatų visum�, u�tikrinan�i� pilie�ių pavaldum� kokioje nors konkre�ioje valstybėje. Vald�ia man nerei�kia ir pajungimo būdo, kuris, kaip opozicija prievartai, būtų įgij�s taisyklės form�. Pagaliau a� negalvoju apie visuotin� vie�patavimo sistem�, kuri� vienas elementas ar grupė primeta kitam ir kurios padariniai per viena po kitos einan�ias at�akas neva persmelkia vis� socialinį kūn�. Vald�ios terminais besiremianti analizė neturi kaip pirminių duomenų postuluoti valstybės suvereniteto, įstatymo formos ar globalinės kokio nors vie�patavimo vienybės; grei�iau prie�ingai � tai tik baigiamosios tokios analizės formos. Man regis, vald�i� pirmiausia reikia suvokti kaip daugyb� jėga grind�iamų santykių, imanenti�kų tai sri�iai, kurioje jie rei�kiasi, ir j� i� esmės organizuojan�ių; suvokti kaip �aidim�, kuris per kov� ir nepaliaujamus susidūrimus juos transformuoja, stiprina, sukei�ia vietomis; suvokti kaip daugyb� atramos ta�kų, kuriuos �ie jėgos santykiai suranda vieni kituose tokiu būdu, kad susikuria grandinė ar sistema arba, prie�ingai,�� atsiranda atotrūkiai ir prie�taravimai, juos atskiriantys vienus nuo kitų; pagaliau suvokti kaip strategijas, kurių dėka santykiai įveiksminami ir kurių bendras pie�inys arba institucinė kristalizacija įsikūnija valstybės aparatuose, įstatymų formuluotėse ir socialinės hegemonijos formose. Vald�i� įgalinan�ios s�lygos � ar bent jau po�iūrio, kuris nu�viestų jos veikl� iki labiausiai �periferinių� efektų, taip pat leistų naudoti jos mechanizmus kaip tinklelį viso socialinio lauko ai�kumui nustatyti � tokios s�lygos nereikia ie�koti pirminėje kokio nors centrinio ta�ko egzistencijoje, vieninteliame suverenumo �idinyje, i� kurio neva spinduliuoja i�vestinės, i� jo i�plaukian�ios formos; tokia s�lyga � tai judanti jėgos santykių platforma, nuolatos �adinanti, dėl jų nelygybės, įvairias valdymo formas, visada lokalines ir nestabilias. Vald�ia yra visur: visai ne dėl to, kad ji neva turi privilegij� visk� pergrupuoti dėl savo nenugalimos vienybės, bet dėl to, kad kiekvien� akimirk� ji atsigamina kokiame nors ta�ke, ar, grei�iau, esant bet kokiam santykiui tarp vieno ir kito ta�ko. Vald�ia yra visur ne dėl to, kad apglobia visk�, bet dėl to, kkd i� visur ji spinduliuoja. Valdymo galia � tuo, k� ji turi savy pastovaus, besikartojan�io, inerti�ko, atsigaminan�io � yra tik sukergimo efektas, i�ry�kėjantis tarp visų �ių nepastovumų, sujungimas, besiremiant kiekvienu jų ir savo ruo�tu mėginant tuos nepastovumus fiksuoti. Ai�ku, reikia būti nominalistu: vald�ia � tai ne kokia nors institucija ar struktūra, tai ne kokia nors galia, kuria i�rinktieji es� apdovanoti; tai pavadinimas, suteikiamas sudėtingai strateginei situacijai, susiklos�iusiai vienoje ar kitoje visuomenėje.

Ar tada reikėtų pakeisti �inom� formul� ir pasakyti, kad politika � tai kitomis priemonėmis t�siamas karas? Jei vis dėlto norime i�laikyti atotrūkį tarp karo ir politikos, matyt, turėtume pripa�inti, kad ta jėgos santykių daugybė gali būti kodifikuojama � tik i� dalies ir niekada visapusi�kai � ar �karo� forma, ar �politikos�; tai būtų dvi skirtingos strategijos (bet pasirengusios pereiti viena į kit�), siekian�ios integruoti �iuos pakrikusius, nevienaly�ius, nepastovius, įtemptus jėgos santykius.

Laikydamiesi tokios linijos, galėtume pasiūlyti įvairiausių nuostatų:

��vald�ia nėra ka�kas, kas įgyjama, i�raunama ar dalijama, ka�kas, k� i�laikome arba kam leid�iame i�sprūsti; vald�ia savo gali� rei�kia i� daugybės ta�kų ir paslankių, nelygybe grįstų santykių �aismėje;

��vald�ios santykiai nėra i�oriniai kitų santykių (ekonominių procesų, pa�intinių santykių, seksualinių ry�ių) at�vilgiu, bet jiems imanenti�ki; jie yra tiesioginiai ten susikurian�ių padalijimų, netolydumų ir pusiausvyros stygiaus padariniai ir prie�ingai � vidinės �ių diferenciacijų s�lygos; vald�ios santykiai nėra superstruktūros pozicijoje, atliekant paprasto draudimo ar įgaliojimų prat�simo vaidmenį; jų vaidmuo tenai, kur jie veikia, yra tiesiogiai produktyvus;

��vald�ia kyla i� apa�ios; tai rei�kia, kad pats vald�ios santykių principas neturi savy, kaip visuotinės matricos, jokios binarinės ir globalinės opozicijos tarp valdan�iųjų ir valdinių � tokios, kad �is dualizmas smelktųsi i� vir�aus į apa�i� į vis labiau organizuotas grupes iki pa�ių socialinio kūno gelmių. Ver�iau dera pripa�inti, kad daugybė jėgos santykių, susiformuojan�ių ir veikian�ių gamybos aparatuose, �eimose, riboto skai�iaus �monių grupėse, institucijose, skatina gausius skalumo padarinius, persmelkian�ius vis� socialinį kūn�. Pastarieji formuoja tam tikr� generalin� jėgos linij�, įsiskverbian�i� į lokalinius susidūrimus ir juos sujungian�i�; �inoma, mainais jie imasi perskirstymo, i�lyginimo, homogenizacijos, serijinių įrengimų, konvergencijos. Didieji vie�patavimo tipai � tai hegemoni�ki efektai, nuolatos palaikomi visų �ių intensyvių susidūrimų;

��vald�ios santykiai tuo pat metu yra i� anksto apgalvoti ir nesubjektyvūs. Jie i� tikrųjų suprantami ne dėl to, kad neva yra padarinys � prie�astingumo terminus vartojant � kokios nors kitos juos �paai�kinan�ios� instancijos, bet dėl to, kad juos kiaurai persmelk�s i�skai�iavimas: nėra vald�ios, kuri veiktų nenuma�iusi įvairiausių ketinimų bei tikslų. Ta�iau tai nerei�kia, kad ji priklauso nuo kokio nors atskiro subjekto pasirinkimo ar sprendimo; neie�kokime �tabo, kuris vadovautų jos racionaliems veiksmams; nei valdan�ioji kasta, nei vald�ios aparat� kontroliuojan�ios grupės, nei �monės, priimantys svarbiausius sprendimus ekonomikos srity � niekas i� jų nevaldo viso visuomenėje veikian�io (ir ver�ian�io j� veikti) vald�ios santykių tinklo; vald�ios racionalumas � tai racionalumas jos taktikos būdų, da�nai gana ai�kiai matomų tuo apibrė�tu lygiu, į kurį jie patenka, demonstruodami lokalinį vald�ios cinizm�; �ie taktikos būdai, vieni su kitais besijungdami, vieni sukeldami kitus ir kits kit� propaguodami, kitoje vietoje rasdami sau atspirtį ir s�lygas egzistencijai, pagaliau i�ry�kina visumos dispozityvus: �ia logika dar visi�kai ai�ki, ketinimus galime de�ifruoti; ir vis dėlto atsitinka, kad jau nebėra �monių, kurie juos buvo suman�, ir tikrai nedaug galin�ių juos suformuluoti: mat did�iosios beveik nebylios anoniminės strategijos yra lengvai nuspėjamos, o jos ir koordinuoja i�kalbias taktikas, kurių �i�radėjai� da�nai nėra veidmainiai; � ten, kur yra vald�ia, yra pasiprie�inimas, ir vis dėlto ar, grei�iau, tik dėl to, pastarasis niekada nėra i�ori�kas vald�iai. Ar reikia tada sakyti, kad nei�vengiamai esame vald�ios �viduje�, kad i� jos negalime �i�sprūsti�, kad jai nėra nieko absoliu�iai i�ori�ko, nes mes es� būtinai priklausome nuo įstatymų? Ar kad jeigu istorija yra proto vingrybė, tai vald�ia yra vingrybė istorijos � tos, kuri visada laimi? Taip kalbėti � rei�kia pamir�ti, kad vald�ios santykiai pasirei�kia grie�tai apibrė�tais ry�iais. Jie gali egzistuoti tik kaip daugybė pasiprie�inimo ta�kų, kurie vald�ios santykių viduje vaidina prie�o, taikinio, rams�io ar i�ky�os, kuri� puolimo metu dera u�imti, vaidmenis. �ių pasiprie�inimo ta�kų vald�ios tinkle yra visur. Matyt, vald�iai nėra vienos did�iojo Atsako vietos � mai�to sielos, kokio nors pasiprie�inimo �idinio, grynojo revoliucionieriaus įstatymo. Prie�ingai, yra daugybė pasiprie�inimo atvejų, kurių kiekvienas jau savaime yra ypatingas: atvejai galimi, būtini, neįtikėtini, spontani�ki, �iaurūs, pavieniai, suderinti, paslankūs, smarkūs, nesutaikomi, pasireng� deryboms, �ali�ki ar skirti aukojimui; taip apibrė�ti, pasiprie�inimo ta�kai gali egzistuoti tik strateginiame vald�ios santykių lauke. Ta�iau tai nerei�kia, kad jie yra tik riko�etas, vald�ios santykių antspaudas, pagrindinei vie�patystei formuojant visuomet pasyvi� ir pasmerkt� nesibaigian�iam pralaimėjimui jos i�virk��i�j� pus�. Pasiprie�inimo atvejai nekyla i� keleto įvairiarū�ių principų, betgi nėra ir masalas ar būtinai apviltas pa�adas. Vald�ios santykiuose jie yra kitoks polius, �ia įsibrė�� kaip nepalenkiama akistata. Tad jie taip pat skirstomi nevienodai: ta�kai, mazgai, pasiprie�inimo �idiniai yra tankiau ar re�iau i�barstyti laike ir erdvėje, kurstantys � kartais jau nepakei�iamai � �monių grupes ar atskirus asmenis, u�degantys tam tikrus kūno ta�kus, tam tikrus gyvenimo momentus, atskirus elgesio tipus. Dideli radikalūs pertrūkiai, binariniai ir �iurk�tūs perdalijimai? Kartais taip. Ta�iau da�niausiai susiduriame su judriais ir klaid�iojan�iais pasiprie�inimo ta�kais, kurie į visuomen� įtraukia mobilųjį diferencijavim�, skaldo junginius ir skatina persigrupavimus, rausdami vagas pa�iuose individuose, juos sukarpydami ir naujai sumodeliuodami, pa�ymėdami jų kūne ir sieloje nepakei�iamus regionus. Pana�iai kaip vald�ios santykių tinklas galiausiai sukuria tankų audinį, kuris prasismelkia į aparat� ir institucijas, nebūtinai juose apsistodamas, visi�kai taip pasiprie�inimo ta�kų spie�ius įsismelkia į socialines stratifikacijas ir individualius junginius. Ai�ku, kad būtent strateginis �ių pasiprie�inimo ta�kų kodavimas įgalina revoliucij�, i� dalies pana�iai kaip valstybė grind�iama institucine vald�ios santykių integracija.

Būtent tokiame jėgos santykių lauke reikia mėginti analizuoti vald�ios mechanizmus. Taip pavyks i�vengti labai ilgai kerėjusios politin� mintį sistemos Valdovas-Įstatymas. Ir jei tiesa, kad Machiavelis buvo vienas i� nedaugelio,�� o dėl to, �inoma, jo �cinizmas� ir buvo skandalingas,�� galvoj�s apie Valdovo gali� jėgos santykių terminais, galbūt derėtų �engti dar vien� �ingsnį: apsieiti be Valdovo persona�o ir de�ifruoti vald�ios mechanizmus, remiantis jėgos santykiams imanenti�ka strategija.

Grį�tant prie sekso ir juo besirūpinan�ių tiesos apie seks� diskursų, reikia ie�koti atsakymo ne į klausim�, kodėl ir kaip, esant vienai ar kitai valstybės struktūrai, vald�iai i�kyla būtinybė suformuoti �inojim� apie seks�. Tai taip pat ne klausimas apie tai, kokiai apskritai vie�patystei, pradedant nuo XVTII am�iaus, pasitarnavo rūpestis gaminti teisingus diskursus apie seks�. Ir pagaliau ne klausimas apie tai, koks įstatymas valdė vienu metu ir pastovius seksualinius ry�ius, ir tokias pat apie jį sklindan�ias kalbas. Ta�iau kyla klausimas: kokie yra � esant tam tikram diskursui apie seks�, tam tikrai istori�kai susiklos�iusiai tiesos i�gavimo formai, skirtai tam tikroms apibrė�toms vietoms (vaiko kūnui, moters seksui, gimdymų ribojimo praktikai ir t. t.) � kokie gi kiekvienu atveju yra, staiga ėm� veikti, tiesioginiai, lokaliniai vald�ios santykiai. Kaip jie sudaro s�lygas tokiems diskursams ir, prie�ingai, kaip �ie diskursai juos palaiko? Kokiu būdu vald�ios santykių �aism� modifikuoja pats jų atlikimas � vieni terminai sustiprinami, o kiti susilpninami, atsiranda pasiprie�inimo, kontrainvesticijų padariniai, tarsi niekados ir nebuvo kart� ir visam laikui duotos tvarios priklausomybės? Kokiu būdu �ie vald�ios santykiai vieni su kitais siejasi, sekdami logika tam tikros globalinės strategijos, kuri retrospektyviai pasiver�ia unitarine ir voliuntaristine sekso politika? Trumpai tariant: u�uot priskyr� vienintelei liūdnai pagarsėjusios did�iosios Vald�ios formai visus mikroskopinius prievartos sekso at�vilgiu atvejus, visus įtartinus į jį nukreiptus �vilgsnius ir visas slaptavietes, per kuriuos i�dildomas galimas pa�inimas,�� ver�iau itin gausi� diskursų apie seks� produkcij� panardintume į įvairių ir judrių vald�ios santykių okean�.

Tai leid�ia preliminariai pateikti keturias taisykles. Ta�iau tai ne metodo imperatyvai, o daugių daugiausia � atsargumo inspiruoti potvarkiai.

Nedera seksualumo apra�inėti kaip kokio nartaus postūmio, savo prigimtimi vald�iai svetimo ir būtinai nepakantaus; o vald�ia savo ruo�tu apra�oma kaip tokia, kuri vargsta, dėdama visas pastangas seksualum� sutramdyti, ir da�nai pralaimi, ketindama visi�kai jį u�valdyti. Seksualumas i�kyla grei�iau kaip itin siaura perėja vald�ios santykiams: santykiams tarp vyrų ir moterų, tarp jaunų ir senų, tarp tėvų ir vaikų, tarp mokytojų ir mokinių, tarp �ventikų ir pasaulie�ių, tarp administracijos ir gyventojų. Vald�ios santykių srityje seksualumas nėra kur�iausias elementas, sakytume, prie�ingai � apdovanotas pla�iausia instrumentuote: seksualum� galima panaudoti daugybėje manevrų, jis gali būti atramos ta�kas arba �arnyras pa�ių įvairiausių strategijų atveju.

Nėra vienos vienintelės strategijos, tinkan�ios visai visuomenei ir visoms sekso aprai�koms: pavyzd�iui, idėja, kad vis� seks� da�nai ir įvairiais būdais buvo mėginama apriboti jo reproduktyvi�ja funkcija, jo heteroseksualia ir suaugusiems skirta forma bei santuokiniu teisėtumu � tokia idėja, �inoma, rei�kia, jog neatsi�velgiama į daugyb� jo siekiamų tikslų, į daugyb� priemonių, įgyvendinamų sekso politikoje, lie�ian�ioje įvairaus am�iaus ir skirtingoms visuomenės klasėms atstovaujan�ias lytis.

I� pirmo �vilgsnio atrodo, kad nuo XVIII am�iaus galime i�skirti keturis didelius strateginius kompleksus, kurie seksui plėtoja specifinius �inojimo ir valdymo dispozityvus. Tuo metu jie negimė i�syk visi tobulai sudėti, bet su laiku įgijo ri�lumo, vald�ios srityje tapo veiksmingi, o �inojimo srityje pasiekė produktyvumo, kuris leid�ia juos apra�yti kaip santykinai autonomi�kus.

Isterijos sureik�minimas vertinant moters kūn�: tai trejopas procesas, dėl kurio moters kūnas buvo analizuojamas � apibrė�iamas ir diskvalifikuojamas � kaip kūnas, i�tisai prisotintas seksualumo; procesas, kurio veikiamas tas kūnas buvo integruotas � veikiant ka�kokiai neva i� vidaus jam būdingai patologijai � į medicinos praktikos sritį; procesas, kuriam padedant pagaliau jis įgijo organinį ry�į su socialiniu kūnu (kurio reguliuojam� vaisingum� jis turi u�tikrinti), su �eimos aplinka (kurios substanciniu ir funkciniu elementu jis privalo būti), taip pat su vaikų gyvenimu (kuriam jis duoda prad�i� ir kurį turi garantuoti, būdamas biologi�kai ir moraliai u� tai atsakingas vis� auklėjimo laikotarpį): Motina su savo �nervingos moters� įvaizd�iu yra labiausiai regima tokio isterijos sureik�minimo, vertinant moters kūn�, forma.

Pedagogi�ko po�iūrio į vaiko lytį ugdymas: tai dvejopas tvirtinimas � viena vertus, beveik visi vaikai imasi arba gali imtis seksualinės veiklos; kita vertus, neleistinoje, kartu �natūralioje� ir �prie�taraujan�ioje prigim�iai�, �ioje veikloje slypi fizinis ir moralinis, kolektyvinis ir individualus pavojus; vaikai laikomi sekso �į�anginės klasės� mokinukais, dar anapus sekso ir jau jo regione, esantys ant pavojingos perskyrimo linijos; tėvai, �eima, auklėtojai, gydytojai, psichologai vėliau turės nuolatos rūpintis �iuo sekso gemalu, brangintinu ir pragai�tingu, pavojingu ir bijan�iu pavojaus; pedagogi�kas po�iūris ypa� pasirei�kia kova su onanizmu, kuri Vakaruose truko beveik du am�ius.

Giminės prat�sim� garantuojan�ios veiklos suvisuomeninimas: tai ekonominė socializacija, pasiekiama įvairių raginimų ar stabdymų aplinkkeliais, �socialinėmis� ar fiskalinėmis priemonėmis porų vaisingumo at�vilgiu; tai ir politinė socializacija, įgyvendinama didinant sutuoktinių atsakomyb� visam socialiniam kūnui (kurį reikia riboti arba, prie�ingai, stiprinti), pagaliau tai medicininės veiklos suvisuomeninimas, praktikams leid�iant kontroliuoti gimstamum�, turintį patogeninės reik�mės ir individui, ir visai �monių giminei.

Pagaliau i�krypėli�ki malonumai psichiatrijos akiratyje: seksualinis instinktas buvo izoliuotas kaip autonomi�kas biologinis ir psichinis instinktas; buvo atliekama visų anomalijos formų klinikinė analizė; jam buvo priskirtas viso �mogaus elgesio normalizacijos ir patologizacijos vaidmuo; galop �ioms anomalijoms ie�kota jas koreguojan�ios technologijos.

Per vis� XIX am�ių vis didėjan�io susirūpinimo seksu zonoje ry�kėja keturi tipai, keturi privilegijuoti �inojimo objektai, keturi taikiniai ir inkarvietės įvairiems �inojimo demar�ams: isteri�ka moteris, besimasturbuojantis vaikas, maltusieti�ka pora, suaug�s i�krypėlis � tai tipai, kurių kiekvienas atitinka vien� i� i�vardytų strategijų, o pastarosios � kiekviena savaip � persmelkė vaikų, moterų, vyrų seks� ir jį i�naudojo.

K� rei�kia �ios strategijos? Kov� su seksualumu? Ar bandymus geriau jį valdyti ir pridengti tai, kas jame yra nesantūraus, �okiruojan�io, nepakantaus? Ar būd�, kaip suformuluoti apie jį toki� �inių porcij�, kuri būtų priimtina ir naudinga? I� tiesų �ia grei�iau kalbama apie patį seksualumo gaminim�. Seksualumo nereikia suprasti kaip ka�ko i� prigimties duoto, k� vald�ia es� bando slopinti, ar kaip tamsios srities, kuri� �inojimas neva mėgina parodyti. Seksualumas � tai vardas, kuriuo galima pavadinti istorinį dispozityv�: tai ne pagrindinė realybė, vir� kurios es� tvenkiasi sunkūs gin�ų debesys, bet platus pavir�inis tinklas, kur kūnų su�adinimas, intensyvūs malonumai, raginimai diskursui, �inių formavimas, vis stiprėjanti kontrolė ir pasiprie�inimo atvejai siejasi vieni su kitais priklausomai nuo kelių did�iųjų �inojimo bei valdymo strategijų.

Ai�ku, galima manyti, kad seksualiniai santykiai bet kurioje visuomenėje skatino santuokinių ry�ių dispozityv�: vedybų sistem�, gimini�kų santykių plėtojim�, vardų ir turto perdavim�. �is dispozityvas, podraug su jį įtvirtinan�iais prievartos mechanizmais, kartu su da�nai sudėtingu �inojimu, kurio jis reikalauja, pama�u nustojo savo reik�mės, nes naujiems ekonominiams procesams ir politinėms struktūroms jis nebebuvo adekvatus instrumentas ir pakankamas ramstis. Ypa� nuo XVIII am�iaus �iuolaikinės Vakarų visuomenės i�rado ir įveiksmino tam tikr� nauj� dispozityv�, kuris u�go�ia pirm�jį, jo nepanaikindamas, o tik sumenkindamas jo reik�m�. Tai seksualumo dispozityvas; kaip ir santuokinių ry�ių dispozityvas, jis įsijungia, esant santykiui tarp seksualinių partnerių, tik jau visai kitokiu būdu. Galėtume prie�prie�inti abiejų dispozityvų kiekvien� narį. Santuokinių ry�ių dispozityvas i�sidėsto pagal taisykles, apibrė�ian�ias, kas leistina ir neleistina, kas įteisinta ir u�ginta; tuo tarpu seksualumo dispozityv� skatina veikti judrūs, polimorfmiai bei konjunktūriniai vald�ios technikos būdai. Viena pagrindinių santuokinių ry�ių dispozityvo u�duo�ių � atgaminti santykių �aism� ir palaikyti tuos santykius valdantį įstatym�; prie�ingai � seksualumo dispozityvas skatina nuolat plėsti kontrolės formas ir sritis. Pirmajam labai svarbus yra ry�ys tarp partnerių, turin�ių apibrė�t� status�, tuo tarpu antrajam � kūno pojū�iai, malonumų kokybė, įspūd�ių, kad ir kokie subtilūs ar nepastebimi jie būtų, prigimtis. Pagaliau santuokinių ry�ių dispozityvas glaud�iai siejasi su ekonomika dėl vaidmens, kurį yra pajėgus atlikti perduodant ar paleid�iant apyvarton turtus; o seksualumo dispozityv� su ekonomika sieja, tiesa, gausios ir subtilios grandys, bet jų pagrindinis kapitalas yra kūnas � kūnas, kuris gamina ir vartoja. �od�iu, santuokinių ry�ių dispozityvas pajungtas socialinio kūno homeostazei, kuri� jis privalo i�laikyti, todėl jo santykis su teisėtvarka � ypatingas, o jo kulminacija laikoma �reprodukcija�. Seksualumo dispozityvas egzistuoja ne dėl reprodukcijos, bet tam, kad daugintųsi, atnaujintų, u�grobtų, i�rastų, įsismelktų į kūnus vis detaliau ir kontroliuotų gyventojus vis labiau visa apiman�iu būdu. Matyt, reikia priimti tris keturias tezes, prie�ingas toms, kurias suponuoja �iuolaikinių visuomenės formų slopinamo seksualumo tema: seksualumas siejamas su neseniai i�kilusiais vald�ios dispozityvais; nuo XVIII am�iaus jis plėtėsi be paliovos; jo vidinė tvarka nebebuvo orientuota į atgaminim�; nuo pat prad�ių jis buvo susij�s su kūno pojū�ių stiprinimu, su jo, kaip �inojimo objekto ir kaip vald�ios santykių elemento, vertės didinimu.

Būtų neteisinga teigti, kad seksualumo dispozityvas pakeitė santuokinių ry�ių dispozityv�. Galima įsivaizduoti, kad galbūt vien� dien� seksualumo dispozityvas jį pakeis. I� tiesų �iandien pirmasis siekia antr�jį pridengti, ta�iau jo nepanaikino ir nenuvertino. Beje, istori�kai seksualumo dispozityvas i�sirutuliojo i� santuokinių ry�ių dispozityvo. Jo branduolį formavo atgaila, vėliau � s��inės perkratymas ir dvasinių galių u�valdymas: kaip jau matėme[18], būtent seksas, kaip santykių pagrindas, tapdavo svarstymų objektu atgailos teisme; �ia buvo keliamas klausimas dėl leistinų ar draud�iamų dalykų (santuokinės nei�tikimybės, nesantuokinių ry�ių, ry�ių su asmeniu, draud�iamų statuto arba dėl kraujomai�os, teisėto ar neteisėto jungtuvių akto), paskui pama�u, sulig nauja religine praktika � ir jos įdiegimu seminarijose, kole�uose bei vienuolynuose,�� nuo santykio problematikos pereita prie �kūno� problematikos, tai yra prie kūno pojū�ių, malonumo prigimties, slap�iausių, ga�lumo skatinamų judesių, subtiliausių malonumo ir pasitenkinimo formų. Taip atsirado �seksualumas��� atsirado i� vald�ios technikos, kuri pirmiausia buvo sukoncentruota į santuokinius ry�ius. Nuo tada nesiliovė veik�s santuokos sistemos at�vilgiu ir �ia sistema besiremdamas. �eimos l�stelė, turinti toki� reik�m�, kokia jai buvo suteikta XVIII am�iuje, leido, kad dviem esminiais jos dyd�iais � vyro-�monos ir tėvų-vaikų a�imis � plėtotųsi pagrindiniai seksualumo dispozityvo elementai (moters kūnas, ankstyvas vaiko brendimas, gimstamumo reguliavimas ir, �inoma, menkesniu mastu � i�krypimų specifikacija). Nedera �eimos � �iuolaikine jos forma � suvokti kaip socialinės, ekonominės ir politinės santuokos struktūros, atmetan�ios seksualum� ar bent jį var�an�ios, kuo smarkiau slopinan�ios ir jam paliekan�ios tiktai naudingas funkcijas. Prie�ingai � �eimos vaidmuo yra įtvirtinti seksualum� ir paversti jį nuolatiniu �eimos rams�iu. Seim� laiduoja tokį seksualum�, kuris nesitenkina ypatingomis santuokos teisėmis, tuo pat metu leisdama, kad į santuokos sistemas įsismelktų visai nauja, iki tol ne�inoma, vald�ios taktika. Seim� � tai vieta, kurioje kry�iuojasi santuokiniai ry�iai ir seksualumas: ji perkelia įstatymo ir teisės dimensij� į seksualumo dispozityv�, o malonumų artikuliavim� bei intensyvius pojū�ius � į santuokos re�im�.

Toks santuokinių ry�ių dispozityvo ir seksualumo dispozityvo susiejimas, suteikiant jiems �eimos form�, leid�ia geriau suprasti kai kuriuos faktus: tai, kad nuo XVIII am�iaus �eima tapo privaloma emocijų, jausmų, meilės vieta; kad �eima � tai ypatingas pumpuras seksualumui i�siskleisti; kad būtent dėl �ios prie�asties �eima gimsta i� kraujomai�os. Visai galimas dalykas, kad visuomenėse, kur santuokinių ry�ių dispozityvas vyrauja, kraujomai�os interdiktas yra funkcionaliai būtina taisyklė. Ta�iau tokioje visuomenėje kaip mūsi�kė, kur �eima yra aktyviausias seksualumo �idinys ir kur būtent seksualumo poreikis palaiko �eim� bei prat�sia jos egzistencij�, kraujomai�a u�ima centrin� viet� visai dėl kitų prie�as�ių ir kitokiu būdu; �ia ji be perstogės ir pripa�įstama, ir atmetama � kaip įkyriai persekiojantis ir prisi�aukiamas objektas, kaip g�sdinanti paslaptis ir būtina jungtis. Ji pasirodo kaip ka�kas ypa� draustino �eimoje, juolab kad apsirei�kia kaip santuokinių ry�ių dispozityvas; ta�iau taip pat kraujomai�a yra tai, ko nuolatos reikia, kad �eima būtų pastovus seksualumo kurstymo �idinys. Jau daugiau negu vis� am�ių Vakarai labai gyvai domėjosi kraujomai�os interdiktu, beveik visi vieningai regėdami jį kaip socialin� universalij� ir vien� i� kultūrai būtinų perėjos ta�kų, � gal taip mėginama apsiginti ne nuo polinkio į kraujomai��, bet nuo ekspansijos ir padarinių jau nustatyto seksualumo dispozityvo, kuris buvo ne tik palankus, bet ir nepatogus, nes ignoravo įstatymus ir teisines santuokos formas. Teigti, kad bet kuri visuomenė, kad ir kokia ji būtų, vadinasi, ir mūsi�kė, yra pajungta �iai taisyklių taisyklei, rei�kė garantuoti, jog �is seksualumo dispozityvas, kurio keistais efektais � o tarp jų emocijų intensyvinimu �eimos erdvėje � jau pradėta manipuliuoti, nebegalės i�vengti did�iosios, senosios santuokinių ry�ių sistemos. Taigi ir teisė � net esant naujai vald�ios mechanikai � i�liks, nes toks yra paradoksas �ios visuomenės, kuri nuo XVIII am�iaus i�rado daugyb� teise nepagrįstų vald�ios technologijų. Ji baiminasi viso to padarinių bei sklaidos ir dėl to stengiasi jas perkoduoti į teisines formas. Jei manome, kad bet kurios kultūros slenkstis yra u�drausta kraujomai�a, turime pripa�inti, kad jau nuo am�ių seksualum� globoja įstatymas ir teisė. Etnologija, kuri ilgai be paliovos ruo�ė kraujomai�os draudimo teorij�, tikrai turi nuopelnų visam moderniam seksualumo dispozityvui bei jo gaminamiems teoriniams diskursams.

De�ifruoti tai, kas vyko nuo XVII am�iaus, galime taip: seksualumo dispozityvas, kuris i� prad�ių plėtojosi �alia �eimyninių institucijų (doros ugdymo srityje ir pedagogikoje), pama�u vėl koncentruosis į �eim�: visa, k� jis galėjo turėti svetimo, nepalenkiamo, gal net santuokos dispozityvui pavojingo � tokio pavojaus įsis�moninimas pasirei�kia ir kritikoje, itin da�nai nukreiptoje į valdininkų nesantūrum�, ir kiek vėliau bet kurio gin�o metu į privatų arba vie��, institucinį ar �eimyninį vaikų auklėjim�[19] � visa tai dabar apsiima spr�sti �eima � ai�ku, persitvarkiusi �eima, glaudesnė, intensyviau atliekanti savo ankstesnes funkcijas santuokinių ry�ių dispozityve. �eimos tėvai, sutuoktiniai tampa pagrindiniais seksualumo dispozityvo veikėjais, kurie i�orėje, u� �eimos ribų, remiasi gydytojų, pedagogų, o vėliau � psichiatrų patirtimi ir kurie �eimoje ima dubliuoti, o netrukus � �psichologizuoti� ar �psichiatrizuoti� santuokinius ry�ius. Tada ir pasirodo jau minėtieji naujieji persona�ai: nervinga moteris, frigidi�ka �mona, abejinga ar tiesiog pragai�tingų min�ių apsėsta motina, impotentas, sadistas, i�krypėlis vyras, isterikė ar neurastenike duktė, anksti subrend�s ir jau nusialin�s vaikas, jaunas homoseksualistas, atmetantis santuok� arba nesirūpinantis savo �mona. Tai mi�rūs, savy vienijantys i�klydusi� i� kelio santuok� ir anomali�k� seksualum� tipai; jie įne�a į santuok� netvark� ir jai suteikia prog� sureik�minti savo teises seksualumo srityje. Tuomet �eima nuolat jau�ia poreikį pra�yti jai padėti kaip nors baigti �iuos nelaimingus seksualinių-santuokinių ry�ių �aidimus; ir, pakliuvusi į �io, i� i�orės jai suteikusio įgaliojimus ir j� sutvirtinusio nauja, modernia forma seksualumo dispozityvo sp�stus, �eima kreipiasi į gydytojus, pedagogus, psichiatrus, taip pat į kunigus ir pastorius, į visus potencialius �ekspertus�, ilgu skundu i�liedama savo seksualines kan�ias. Viskas vyksta taip, tarsi �eima staiga būtų atskleidusi baisi� paslaptį to, k� jai kalė į galv� ir nesiliovė tvirtin�: ji � svarbiausias santuokos ramstis � sėja ir visas sekso negandas. Ir �tai bent jau nuo XIX am�iaus vidurio, med�iodama savyje net menkiausius seksualumo pėdsakus, pati i� sav�s i�plė�dama sunkiausius prisipa�inimus, atkakliai siekdama, kad j� i�klausytų visi, kurie k� nors apie tai �ino, ji vis labiau atsiveria nesibaigian�iai per�iūrai. Seim� � tai seksualumo dispozityvo kristalas: regis, ji skleid�ia seksualum�, tuo tarpu i� tikrųjų jį atspindi ir i�sklaido. Sugebėdama įsiskverbti vidun ir siųsti atspind�ius i�orėn, �eima �iam dispozityvui yra vienas i� vertingiausių taktikos elementų.

Beje, �ia neapsieita be įtampos ir problemų. Ir �iuo atveju Charcot i�kyla kaip centrinė figūra. Ilgus metus jis buvo �ymiausias tarp i�min�ių, į kuriuos �eimos, sklidinos jas persotinusio seksualumo, kreipdavosi kaip į teisėjus ir globėjus. �tai jo, priiman�io į� viso pasaulio tėvus, atvedusius savo vaikus, sutuoktinius, atvedusius savo �monas, o �monas � savo vyrus, pirmas rūpestis buvo � tai da�nai jis patardavo ir savo mokiniams � atskirti �ligonį� nuo �eimos ir, kad patogiau būtų stebėti, jo klausytis kuo ma�iau[20]. Jis mėgino seksualumo sritį atskirti nuo santuokos sistemos tam, kad sekso ligas gydytų tiesiogiai per medicinin� praktik�, kurios technines galimybes ir autonomij� garantavo neurologinis modelis. Taigi medicina, laikydamasi specifinių �inojimo taisyklių, prisiėmė atsakomyb� u� seksualum�, kuriuo rūpintis, kaip pagrindine u�duotimi ir did�iausiu pavojumi, ji pati ir skatino �eim�. Ir Charcot ne kart� pa�ymi, kaip sunkiai �eimos �patiki� gydytojui pacient�, kurį juk pa�ios jam ir atvedė, kaip organizuoja ligoninių apgultį, kai subjektas ten laikomas izoliuotai, ir kaip be paliovos jos atakuoja gydytoj�, kliudydamos jam dirbti. O juk visai nebuvo dėl ko nerimauti: terapeutas įsiki�o kaip tik dėl to, kad joms gr��intų individus, pajėgius seksualiai integruotis į �eim�; ir tas įsiki�imas, nors įgaliojantis jį manipuliuoti seksualiu kūnu, draudė jam reik�tis ai�kiu diskursu. Apie �ias �lytines prie�astis� nedera kalbėti � tokia buvo pusbalsiu i�tarta frazė, kuri� i� Charcot lūpų i�girdo vien� 1886 metų dien� �ymiausia mūsų laikų ausis.

�io �aidimo erdvėje ir įsikūrė psichoanalizė, tik smarkiai keisdama nerimo ir draudimų re�im�. I� prad�ių ji neabejotinai turėjo kelti nepasitikėjim� ir �adinti prie�i�kum�, nes, per�engdama Charcot pamokos ribas, ėmė tirti asmenų seksualum�, apeidama �eimos kontrol�; seksualum� ji i�traukė į dienos �vies�, jo nepridengdama neurologiniu modeliu; ma�a to � atlikdama analiz�, ji apskritai i�kėlė �eimyninių santykių klausim�. Ta�iau ta pati psichoanalizė, kuri, remdamasi savo techniniais modalumais, seksualumui prisipa�inti, regis, rado viet� u� �eimos suvereniteto ribų, i� naujo aptinka pa�iame seksualume, kaip jo formavimo princip� ir jo suvokimo kod�, santuokos įstatym�, �aidimus, kuriuose susipina vedybiniai ir gimini�ki ry�iai, kraujomai�a. Garantija, kad �ia, kiekvieno asmens seksualumo gelmėje, aptiksime tėvų-vaikų ry�į, leido � tuo metu, kai viskas, regis, liudijo prie�ingo proceso naudai � i�laikyti seksualumo dispozityv� tiesiog pritvirtint� prie santuokos. Tad buvo galima nesibaiminti, jog savo prigimtimi seksualumas pasirodys svetimas įstatymui: pastarasis jį ir konstravo. Tėvai, dr�siai veskite savo vaikus į tyrimų laboratorijas: analizė jiems padės suprasti, kad bet kuriuo atveju jie myli tėvus. Vaikai, per daug nenuog�staukite, kad esate ne na�lai�iai ir visuomet aptinkate savo gelmėse Motin� � objekt� arba auk��iausi� Tėvo �enkl�: būtent tėvai jus įleid�ia į geismų karalyst�. I� �ia po ilgalaikio santūrumo i�plaukia did�iulis analizės poreikis visuomenėse, kur būtinai reikėjo stiprinti santuokos dispozityv� ir �eimos sistem�. Kadangi tai ir yra vienas esmingiausių visos �ios seksualumo dispozityvo istorijos ta�kų: jis u�gimė kartu su klasikinės krik��ionybės priimta �kūno� technologija, remdamasis santuokinių ry�ių sistemomis ir juos valdan�iomis taisyklėmis; bet �iandien jo vaidmuo prie�ingas � būtent jis siekia palaikyti sen�jį santuokos dispozityv�. Nuo dorinio nusistatymo iki psichoanalizės santuokinių ry�ių ir seksualumo dispozityvai, pasisukdami vienas į kit� pagal t� lėt� proces�, kuriam jau daugiau kaip trys �imtai metų, pasikeitė vietomis; krik��ioni�kojoje religijos praktikoje santuokos įstatymas u�kodavo t� kūn�, kuris k� tik buvo atskleistas, ir i� pat prad�ių jam priskyrė juridin� armatūr�; atsiradus psichoanalizei, būtent seksualumas privertė kūn� ir gyvenim� paklusti santuokos taisyklėms, prisotindamas jas geismo.

Sritis, kuri� mums rūpi i�tirti po �ito tomo būsimuosiuose darbuose, matyt, ir yra �is seksualumo dispozityvas: jo formavimasis krik��ioni�kojo �kūno� pagrindu; jo plėtojimasis pagal XIX am�iuje susiformavusias keturias did�i�sias strategijas: vaiko seksualumo vertinim�, moters isterijos sureik�minim�, i�krypimų specifikos nustatym�, gimstamumo reguliavim� � visos �ios strategijos susijusios su �eima, tad reikia suvokti, jog pastaroji buvo ne draud�ianti galia, bet pagriftdinis seksualumo skatinimo veiksnys.

Pirm�jį moment� es� suponuoja būtinybė sukurti �darbo jėg�� (tai rei�kia � jokių nenaudingų �i�laidų�, energijos �vaistymo, visos jėgos sukauptos vien tiktai darbui) ir u�tikrinti reprodukcij� (santuokos institucija, reguliuojamas vaikų gaminimas). Antr�jį moment� neva atlieka Spatkapitalismus epocha, kur samdomo darbo naudojimas nebereikalauja tokios smarkios ir fizinės prievartos kaip XIX am�iuje ir kur kūno politika nebereikalauja atmesti seks� ar jį apriboti vien reprodukuojan�iu vaidmeniu; �i politika grei�iau vykdoma per daugyb� kontroliuojamų ekonomikos kanalų � tokia yra vir�represinė, kaip sakoma, desublimacija.

Ta�iau jei sekso politika jau ima veikti ne tiek kaip draudimo įstatymas, bet kaip visas techninis aparatas, jei kalbame grei�iau apie �seksualumo� gamyb�, o ne apie sekso slopinim�, reikia atsisakyti pana�aus skirstymo, atplė�ti analiz� nuo �darbo jėgos� ir būtinai atmesti difuzinį energetizm�, kuris palaiko ekonominių paskatų slopinamo seksualumo tem�.

Koncentruodami dėmesį į represijos mechanizmus, matome, kad seksualumo istorijoje įvyko du pertrūkiai. Vienas � XVII am�iuje, kai atsirado didieji draudimai, buvo sureik�mintas vienintelis � suaugusių �monių ir santuokinių porų � seksualumas, nustatytos padorumo taisyklės, i�kilo būtinybė slėpti kūn�, nutylėti ir vadovautis drovumo imperatyvais kalbant; kitas pertrūkis � XX am�iuje (beje, ne tiek pertrūkis, kiek kreivės moduliacija): tai buvo metas, kai slopinimo mechanizmai tarytum ėmė silpnėti; sakytum buvo pereita nuo primygtinių seksualinių interdiktų prie santykinės ikivedybinių arba nesantuokinių ry�ių tolerancijos; �i�krypimų� diskvalifikacija lyg ir prislopo ir įstatymai i� dalies liovėsi juos teis�; vaikų seksualum� slėg�s tabu i� dalies buvo pa�alintas.

Maga pamėginti atsekti �ių įvykių � i�radimų, instrumentinių mutacijų, liekamųjų rei�kinių � chronologij�. Ta�iau yra dar ir jų vartojimo kalendorius, jų sklaidos ir jų su�adintų efektų (pajungimo ar pasiprie�inimo) chronologija. Gausūs datų �ymėjimai, ai�ku, nesutampa su �inomu slopinimo ciklu, kuris paprastai nurodomas tarp XVII ir XX am�iaus.

1.�Pa�ių technikos būdų chronologija siekia tolim� praeitį. Jų sukūrimo atspirties ta�kas � viduram�ių krik��ioni�kosios atgailos praktika, ar, grei�iau, dvejopi rei�kiniai, susidedantys i� privalomo, i�samaus ir periodi�ko prisipa�inimo, kurį visiems tikintiesiems įteigė Laterano Susirinkimas, ir asketizmo, dvasinės mank�tos ir misticizmo, itin intensyviai plėtojamų nuo XIV am�iaus. Pirmiausia � Reformacija, paskui � katalikų Tridento Susirinkimas pa�ymi reik�ming� mutacij� ir skilim� toje srityje, kuri� galėtume pavadinti �tradicine kūno technologija�. Skilim�, kurio gylį turime pripa�inti, ta�iau kuris nepa�alina tam tikro paralelizmo tarp kataliki�kųjų ir protestanti�kųjų metodų, tiriant s��in� ir pateikiant ganytoji�kuosius nurodymus: ir �ia, ir ten nusistovi subtiliai niuansuoti analizės bei �geidulingumo� įvesdinimo į diskurs� būdai. Tai buvo turtinga ir rafinuota technika, kurios plėtojim�si nuo XVI am�iaus skatino ilgi teoriniai svarstymai ir kuri XVIII am�iaus pabaigoje nusistovėjo, suvesta į formules, galin�ias simbolizuoti ir Alfonso Linguorio su�velnėjusį rigorizm�, ir Johno Wesley pedagogik�.

Tai �tai, toje pa�ioje XVIII am�iaus pabaigoje dėl prie�as�ių, kurias dar reikės nustatyti, buvo suvokta visai nauja sekso technologija; nauja � nes, nebūdama realiai nepriklausoma nuo nuodėmės, esminiuose dalykuose ji i�vengė Ba�ny�ios institucijų prie�iūros. Tarpininkaujant pedagogikai, medicinai ir ekonomikai, ji pavertė seks� ne vien pasaulietiniu, bet ir valstybiniu dalyku; ma�a to � dalyku, dėl kurio visas socialinis kūnas ir beveik kiekvienas jo narys buvo pa�auktas save sergėti. Technologija buvo nauja dar ir dėl to, kad plėtojosi trimis kryptimis: pedagogikos, besidomin�ios specifiniu vaiko seksualumu, medicinos, tirian�ios seksualin� moterų fiziologij�, ir pagaliau demografijos, siekian�ios spontani�kai ar suderintu būdu reguliuoti gimstamum�. Taigi �jaunystės nuodėmė�, �nervų ligos� ir �suk�iavimai su prasidėjimu� (kaip vėliau juos vadins � �pragai�tingos paslaptys�) �enklina tris privilegijuotas �ios naujos technologijos sritis. Be abejo, kiekvienai �ių sri�ių minėta technologija vėl taiko krik��ionybės jau suformuotus metodus, tik juos supaprastindama: vaikų seksualumas jau buvo i�kil�s kaip problema krik��ioni�kojoje dvasinėje pedagogikoje (neatsitiktinai pirm�jį ��velnios paauglystės� nuodėmei skirt� traktat� XV am�iuje para�ė auklėtojas ir mistikas Gersonas, o XVIII am�iuje Dekkerio sudarytame rinkinyje Onania pa�od�iui cituojami anglų ganytojų surinkti pavyzd�iai); savo ruo�tu nervų ir isterijos priepuolių gydomoji medicina XVIII am�iuje vėl imasi analizės, jau apibrė�tos tuo metu, kai u�valdymo rei�kiniai sukėlė rimt� kriz� tokioje �nekuklioje� doros ugdymo ir s��inės perkratymo praktikoje (�inoma, nervų liga nėra u�valdymo padarinys, bet negalime teigti, kad isterijos gydymas niekaip nesusij�s su ankstesne �apsėstų moterų� sutramdymo praktika); pagaliau gimstamumui reguliuoti skirtos kampanijos perkelia į kit� form� ir į kit� lygį vedybinių santykių kontrol�, kurios taip atkakliai siekė krik��ioni�koji atgaila. Akivaizdus perimamumas, kuris nekliudo esminei transformacijai: nuo �io momento sekso technologija bus susijusi su medicinos institucijomis, normalumo reikalavimu ir grei�iau su gyvenimo bei įvairių ligų problemomis negu su mirties ir am�inosios bausmės problema. �Kūn�� riboja organizmas.

�i mutacija vyksta XVIII�XIX am�ių sandūroje; ji atvėrė keli� daugeliui kitų, i� jos i�plaukian�ių, transformacijų. Viena jų pirmiausia atsiejo sekso medicin� nuo bendrosios kūno medicinos; ji i�skyrė lytinį �instinkt��, pajėgų, netgi be organinių pakitimų, demonstruoti įvairias anomalijas, įgytus nukrypimus, lėtines ligas arba patologinius procesus. 1846 metais i�ėj�s Heinricho Kaano veikalas Psychopathia sexualis gali mums būti informacinė knyga: �iame laikotarpyje prasideda santykinė sekso autonomizacija kūno at�vilgiu ir dėl to atsiranda tam tikra medicinos praktika, tam tikra �ortopedija�, neva būdinga ly�iai, �od�iu, atsiveria visa plati medicininė-psichologinė �i�krypimų� sritis, kuri netrukus perims ankstesnių moralinių i�tvirkavimo ir nesaikingumo kategorijų estafet�. Tuo pat metu paveldimumo analizė skyrė seksui (lytiniams santykiams, venerinėms ligoms, santuokiniams ry�iams) �biologinės atsakomybės� rū�ies at�vilgiu pozicij�: seks� ne tik neigiamai veikia jo paties liga, bet nekontroliuojamas jis gali arba u�krėsti kitus, arba perduoti savo ligas busimosioms kartoms: taigi jis yra i� esmės patologinis rū�ies kapitalas. Tai paskatino atsirasti medicininį, o kartu ir politinį projekt�, pagal kurį santuokos, gimstamumo ir gyvenimo trukmės problemos patenka valstybės �inion; lytį ir jos vaisingum� privalu reguliuoti. Medicininis i�krypimų tyrimas ir eugenikos programos � tai du didieji XIX am�iaus antrosios pusės atradimai.

Atradimai, kurie lengvai derėjo tarpusavyje, nes �degeneracijos� teorija leido be paliovos siuntinėti nuo vieno prie kito; ji ai�kino, kokiu būdu pavelde jus įvairias sunkias ligas � nesvarbu: organines, funkcines ar psichines � galiausiai galima virsti seksualiniu i�krypėliu (patyrinėkite kokio nors ekshibicionisto ar homoseksualisto geneologij�: būtent joje rasite pusiau paraly�iuot� protėvį, tėv� d�iovinink� ar senatvėje suvaikėjusį dėd�); ta�iau ji ai�kino ir tai, kokiu būdu seksualinis i�krypimas skatina i�sigimim� � vaikų rachit�, nevaisingas ateinan�ias kartas. I�krypimo-paveldo-i�sigimimo jungtis sukūrė tvirt� naujų sekso technologijų branduolį. Nereikia manyti, kad �ia buvo kalbama vien apie tam tikr� medicinos teorij� � moksli�kai nepagrįst� ir pernelyg moralizuojan�i�. Ji pasklido pla�iai, giliai įsi�aknijo. Psichiatrija, o ir jurisprudencija, teisinė medicina, visuomeninės kontrolės instancijos, pavojų kelian�ių ar pavojuje esan�ių vaikų prie�iūra ilgai tarnavo degeneracijos idėjai, paveldo-i�krypimo sistemai. I�tisa socialinė praktika, kurios a�tri, o kartu ir ri�li forma buvo valstybės vykdomas rasizmas, suteikė �iai sekso technologijai pavojingos galios su toli siekian�iais padariniais.

Nepajėgtume teisingai suprasti ypatingos psichoanalizės padėties XIX am�iaus pabaigoje, jei nematytume jos inicijuoto pertrūkio did�iojoje degeneracijos sistemoje: ji pastvėrė tam tikros, seksualiniam instinktui taikomos, medicininės technologijos projekt�, ta�iau pabandė jį atlaisvinti nuo s�sajų su paveldu, o tai rei�kia � ir nuo įvairių rasizmo formų bei eugenikos. Dabar, ai�ku, galime prisiminti tai, kas Freudo sistemoje siejosi su normalizuoti siekian�ia valia; atskleisti ir t� vaidmenį, kurį ilgus metus atliko psichoanalizės institutas; toje did�iulėje sekso technologijų �eimoje, kurios �aknys siekia tolimus krik��ioni�kosios Vakarų istorijos laikus, ir tarp tų technologijų, kurios XIX am�iuje paskatino sekso medikalizacij�, būtent minėtas institutas iki 1940 metų grie�tai prie�inosi �i�krypimo-paveldo-i�sigimimo� politiniams ir instituciniams efektams.

Suprantama, kad visų �ių technikos būdų genealogija, su jų mutacijomis, judėjimais, t�stinumu ir pertrūkiais, nesutampa su did�iosios slopinimo fazės hipoteze, kuri i�kilmingai pasirodė klasikos epochoje, o lėta u�baigos ceremonija tebesit�sia vis� XX am�ių. Grei�iau dera pripa�inti, jog nesiliauta i�radinėti, nuolat dauginti metodus ir būdus, i�skiriant du ypa� produktyvius �ios vislios istorijos momentus: s��inės perkratymo ir doros ugdymo procedūras XVI am�iuje ir medicininių sekso technologijų atsiradim� XIX am�iuje.

2.�Ta�iau tai dar tik pa�ių technikos būdų įlaikinimas. Kitokia buvo jų paplitimo ir pritaikymo istorija. Jei imame ra�yti seksualumo istorij� pasiremdami slopinimo terminais ir jei siejame �į slopinim� su darbo jėgos panaudojimu, tikrai galime manyti, kad sekso kontrolės būdai, nukreipti būtent į betur�ių klases, buvo kur kas intensyvesni ir kruop��iau parengti; kad jie plito did�iausio u�valdymo ir sistematingiausio i�naudojimo linijomis: kaip tik suaug�s jaunas �mogus, kurio egzistencijos s�lyga � jo jėga, ir turėjo tapti pirmuoju taikiniu tokio u�valdymo, kurio tikslas � nukreipti naudos neatne�an�io malonumo energij� privalomo darbo linkui. Ir vis dėlto, atrodo, viskas vyko kitaip. Netgi prie�ingai � patys grie��iausi technikos būdai susiformavo ir intensyviausiai buvo taikomi ekonomikos po�iūriu privilegijuotose, o politikos at�vilgiu � valdan�iosiose klasėse. Dorovinis ugdymas, s��inės perkratymas, visas kūno nuodėmių ilgo s�ra�o parengimas, skrupulingas ga�lumo aprai�kų susekimas � visos �ios subtilios priemonės buvo prieinamos tik nedaugeliui �monių. Alfonso Liguorio atgailavimo metodas, Wesley siūlomos metodistams taisyklės tam tikra prasme minėtoms priemonėms garantavo didesnį paplitim�, ta�iau dėl to jos turėjo būti gerokai supaprastintos. T� patį būtų galima pasakyti apie �eim� kaip apie kontrolės instancij� ir seksualumo prisotint� erdv�: kaip tik �bur�uazinėje� ar �aristokrati�koje� �eimoje vaikų arba paauglių seksualumas i�kilo kaip problema; būtent �ia imta medicini�kai tirti moters seksualum�; �eima pirmiausia sunerimo dėl galimos sekso patologijos, dėl neatidėliotinos būtinybės sekti nukrypimus ir kuo grei�iau i�rasti racionali� koreguojan�i� technologij�. Pirmiausia �eimos seksas tapo psichiatrijos objektu. Seim� pirmoji seksui tapo perdėtai jautri, susikurdama įvairias baimės prie�astis, i�rasdama receptus, kviesdama pagalbon i�rading� technik�, �adindama nesuskai�iuojamus diskursus, kad pati juos kartotų. Bur�uazija ėmė manyti, kad pagaliau jos pa�ios seksas yra svarbus dalykas, du�us turtas, paslaptis, kuri� būtina pa�inti. Reikia nepamir�ti, kad persona�as, kuriam seksualumo dispozityvas pirmiausia suteikė įgaliojimus ir kuris pats pirmas buvo �seksualizuotas�,�� �is persona�as buvo �dykinėjanti� moteris, tarpduryje �auk�tuomenės�, kurioje ji visuomet privalo figūruoti kaip vertybė, ir �eimos, kur jai buvo skirta nauja santuokinių ir gimdytoji�kų įsipareigojimų na�ta; �tai taip i�kyla �nervinga�, nuo �isterijos priepuolių� ken�ianti moteris; taip visuomenėje įsitvirtino isteri�kos moters tipas. Kai kalbame apie slaptais malonumais u�siimantį paauglį, be�vaistantį savo būsim� substancij�, vaik� onanist�, tiek rūpes�ių kėlusį gydytojams ir auklėtojams nuo XVIII am�iaus pabaigos iki pat XIX am�iaus pabaigos, turime pripa�inti, kad tai nebuvo vaikas i� liaudies, būsimasis darbininkas, kurį reikėtų mokyti kūno disciplinos; tai buvo kole�o mokinys � vaikas, apsuptas tarnų, auklėtojų ir guvernan�ių, rizikuojantis pakenkti ne tiek savo fizinei sveikatai, kiek protiniams sugebėjimams, moralinei pareigai ir pasi�adėjimui i�saugoti savo �eimai ir savo klasei sveikus palikuonis.

Tuo tarpu liaudies sluoksniai ilgai �seksualumo� dispozityvo vengė. �inoma � ypatingu būdu � jie buvo pajungti �santuokinių ry�ių� dispozityvui, sureik�minant teisėt� santuok� ir vaisingum�, u�draud�iant vedybas tarp giminių ir socialin� bei vietin� endogamij�. U�tat ma�ai tikėtina, kad krik��ioni�koji kūno technologija kada nors jiems būtų turėjusi didelės reik�mės. Seksualizacijos mechanizmai į �iuos sluoksnius skverbėsi lėtai ir, ai�ku, trimis vienas po kito einan�iais etapais. Pirmasis etapas susij�s su gimstamumo problema, kai XVIII am�iaus pabaigoje buvo atskleista, jog menas gamt� apgaudinėti visai nėra miestie�ių ir i�tvirkėlių privilegija, o jį �inojo ir praktikavo tie, kurie buvo ar�iausiai gamtos ir kaip tik privalėjo labiausiai �ito nek�sti. Antrasis etapas prasidėjo, kai ma�daug 1830 metais �pavyzdinės� �eimos organizmas i�kilo kaip politinės kontrolės ir ekonominio sureguliavimo, būtino miesto proletariatui pajungti, instrumentas: tai buvo plati, �vargingųjų klasių moraliniam auklėjimui� skirta kampanija. Pagaliau tre�iasis etapas � nuo tada, kai XIX am�iaus pabaigoje atsirado juridinė ir medicininė i�krypimų kontrolė, skirta bendrosios visuomenės bei rasės globai. Galima teigti, kad tuomet �seksualumo� dispozityvas, savo sudėtingiausiomis ir intensyviausiomis formomis parengtas privilegijuotoms klasėms ir tų pa�ių klasių sudarytas, pasklido visuose socialiniuose sluoksniuose. Ta�iau negalime sakyti, kad jo formos visur buvo tokios pa�ios ir visur jis naudojo tuos pa�ius instrumentus (atitinkami medicininių ir juridinių instancijų vaidmenys �ia ir ten nebuvo vienodi, o ir pats būdas, kuriuo veikė sekso srities medicina, nebuvo tas pats).

�i� chronologij� � ar mums rūpėtų i�rasti technikos būdai, ar jų paplitimo kalendorius � priminėme ne �iaip sau. Dėl jos abejonių kelia idėja apie tam tikr� represijos period�, turintį prad�i� ir pabaig�, brė�iantį bent jau kreiv� su perlenkimus �enklinan�iais ta�kais: tikriausiai nė nebuvo sekso apribojimo epochos; chronologija ver�ia abejoti ir proceso homogeni�kumu visuose visuomenės lygiuose bei klasėse: nėra buv� vieningos sekso politikos. Ta�iau ypa� problemi�ka pasirodo pati proceso prasmė ir jo egzistencijos pagrindas: regis, visai ne kitų malonumui riboti seksualumo dispozityv� primetė tie, kuriuos pagal tradicij� vadinome �valdan�iosiomis klasėmis�. Grei�iau tikėtina, kad jie pirmiausia jį i�bandė patys. Ajr tai nauja metamorfozė to bur�uazinio asketizmo, daug kartų apra�yto minint Reformacij�, nauj� darbo etik� ir kapitalizmo suklestėjim�? Atrodo, kaip tik ne apie asketizm� kalbama, bent jau tikrai ne apie atsisakym� malonumo arba kūno diskvalifikacij�, o prie�ingai � apie kūno sustiprinim�, jo sveikatos problemas ir funkcionavimo s�lygas; kalbama apie naujus technikos būdus, skirtus maksimaliai gyvenimui i�naudoti. I� prad�ių rūpėjo ne sekso slopinimas, taikomas eksploatuojamoms klasėms, bet grei�iau pats kūnas ir jo jėga, ilgaam�i�kumas ir palikuonys, �vie�pataujan�iųjų� klasių ainiai. Kaip tik �ia pirmiausia ir atsirado seksualumo dispozityvas, kaip naujas malonumų, diskursų, tiesos ir vald�ios paskirstymo punktas. Grei�iau �ia į�iūrėtume vienos klasės bandym� įsitvirtinti, o ne kitos klasės pavergim�: savigyna, apsauga, sutvirtinimas, egzaltacija � visa, kas po įvairių transformacijų buvo paskleista kitiems kaip ekonomikos kontrolės ir politinio pavaldumo priemonė. Suteikusi tokius įgaliojimus savo seksui, pasinaudodama vald�ia ir �iniomis, kurias pati skleidė, bur�uazija vertė pripa�inti didel� politin� kūno, pojū�ių, malonumų, sveikatos ir gyvenimo prat�simo reik�m�. Nei�skirkime i� visų �ių procedūrų to, kas jose galėjo i�likti drovu, lankstu ar nutylima ir k� galėtume priskirti kokiam nors interdiktui, nu�alinimui ar mirties instinktui. Atsirado politinis gyvenimo sutvarkymas, ne kito pavergimas, o sav�s teigimas. Netiesa, kad klasė, XVIII am�iuje tapusi hegemonu, neva manė turinti amputuoti i� savo kūno seks� � nenauding�, i�laidų ir pavojing�, kai jis neskiriamas vien giminei prat�sti,�� prie�ingai, galima sakyti, kad �i klasė paskyrė sau kūn� tam, kad juo rūpintųsi, saugotų, puoselėtų ir gintų nuo visokių pavojų ir kontaktų, atskirtų nuo kitų tam, kad jis i�saugotų savo diferencialin� reik�m�; ir visa tai � sau dovanodama, tarp kitų priemonių, sekso technologij�.

Seksas nėra toji kūno dalis, kuri� bur�uazija privalėjo diskvalifikuoti ar anuliuoti, kad priverstų dirbti kitas, kurias valdė. Seksas yra toks jos pa�ios elementas, kuris labiausiai jai kėlė nerim�, siekė jos globos ir j� gavo, kurį ji puoselėjo su baime, sumi�usi� su smalsumu, pasigard�iavimu ir kar�tligės po�ymiais. Bur�uazija sekso dėka identifikavo savo kūn� ar bent jam t� kūn� pajungė, suteikdama seksui paslapting� ir neapibrė�t� gali�; ji susiejo su seksu savo gyvenim� ir mirtį, priskirdama jam atsakomyb� u� savo būsim�j� sveikat�; bur�uazija investavo į seks� savo ateitį, tikėdama, kad jis turi nei�vengiamų padarinių jos palikuonims; ji patikėjo seksui savo siel�, manydama, kad tai � slap�iausias ir labiausiai t� siel� apibrė�iantis elementas. Neverta įsivaizduoti bur�uazijos simboli�kai i�sikastruojan�ios, kad lengviau galėtų kitiems drausti teis� turėti seks� ir jį naudoti savo nuo�iūra. Grei�iau reikia pamatyti, kaip nuo XVIII am�iaus vidurio ji stengiasi suteikti sau seksualumo ir juo remiantis konstruoti tam tikr� specifinį kūn� � �klasinį� kūn� su ypatinga sveikata, higiena, palikuonimis, savo rū�imi: tai kūno autoseksualizacija, sekso įsikūnijimas, sekso ir kūno endogamija. Ai�ku, tam buvo daug prie�as�ių.

Pirmiausia � transpozicija į kitas formas tų priemonių, kurias naudojo aristokratija, kad pabrė�tų ir i�laikytų savo kastos i�skirtinum�; juk kilmingoji aristokratija irgi auk�tino ypating� savo kūn�, tik pa�ymėdama kraujo svarb�, tai yra vertindama pagal seniausius protėvius ir kilmingas santuokas; o bur�uazija atsidavė kūnui, kreipė dėmesį į palikuonis ir savo organizmo sveikat�. Bur�uazijos �kraujas� buvo jos seksas. Tai ne �od�ių �aismas; daugelį temų, pritinkan�ių auk�tuomenės manieroms, kartoja XIX am�iaus bur�uazija, tik jau kaip biologinius, medicininius ar genetinius receptus; dėmesys genealogijai virto susirūpinimu savo paveldu; santuokos atveju jau vertinami ne vien ekonominiai svertai ir socialinio homogeni�kumo taisyklės, ne vien pa�adai turėti palikuonių, bet ir visa, kas kelia grėsm� būsimajai kartai; �eimynos ne�iojo ir tuo pat metu slėpė savoti�k� atvirk�tinį ir tamsų savo herb�, kurio ketvirt�j� dalį sudarė giminai�ių ligos arba ydos � bendras kurio nors prosenelio paraly�ius, motinos neurastenija, jauniausios dukrelės d�iova, isteri�kos arba erotomanės tetos, į blogus papro�ius įjunk� pusbroliai. Ta�iau toks susirūpinimas seksualiniu kūnu � tai daugiau negu auk�tuomenės temų transpozicija, siekiant save įtvirtinti. Kartu i�kilo ir kitas projektas, skelbiantis neribot� jėgos, tvirtumo, sveikatos, gyvenimo ekspansij�. Kūno sureik�minimas yra glaud�iai susij�s su bur�uazijos hegemonijos didėjimu ir įsitvirtinimu; ir visai ne dėl rinkos kainos, kuri� įgijo darbo jėga, bet dėl to, k� politikoje, ekonomikoje, taip pat istorijoje bur�uazijos dabar�iai ir atei�iai galėjo reik�ti jos nuosavo kūno �kultūra�. I� dalies nuo to priklausė jos vie�patavimas; tai buvo susij� ne tik su ekonomine ar ideologine, bet ir �fizine� veiklos sritimi. Apie tai byloja daugybė XVIII am�iaus pabaigoje i�leistų veikalų apie kūno higien�, ilgaam�i�kumo men�, metodus, kaip gimdyti sveikus vaikus ir prat�sti jų gyvenim�, �monijos paveldo gerinimo priemones; taigi darbai rodo ir �io susirūpinimo kūnu bei seksu ry�į su tam tikru �rasizmu�. Tik �is �rasizmas� smarkiai skiriasi nuo to, kurį manifestavo auk�tuomenė ir kuris i� esmės buvo pajungtas i�likimo tikslams. Bur�uazijos atveju kalbame apie dinami�k�, ekspansijos rasizm�, net jei jis buvo aptiktas embriono stadijoje ir privalėjo laukti XIX am�iaus antrosios pusės, kad atne�tų vaisių, kurių mums jau teko ragauti.

Te man atleid�ia tie, kuriems bur�uazija rei�kia kūno i�skyrim� ir seksualumo atmetim� ir kuriems klasių kova � tai kova su �iuo atmetimu. Tikriausiai bur�uazijos �spontani�ka filosofija� nėra nei tokia idealistinė, nei tokia kastruojanti, kaip manoma; vienas pirmųjų jos u�davinių buvo prisiskirti kūn� bei seksualum� ir pasirūpinti �io kūno jėga, ilgaam�i�kumu bei vaisingumu per am�ius, įtaisius seksualumo dispozityv�. �is procesas buvo susij�s su judėjimu, kurio metu bur�uazija tvirtino savo skirtingum� ir savo hegemonij�. Ai�ku, būtina suvokti, kad viena pirminių klasinės s�monės formų yra kūno pripa�inimas; bent jau tai būdinga XVIII am�iaus bur�uazijai; ji konvertavo mėlyn� kilmingųjų krauj� į gerai pri�iūrim� organizm� ir sveik� seksualum�; suprantama, kodėl ji taip ilgai delsė ir prie�gyniavo įvairiai nutylėdama, nenorėdama pripa�inti kitų klasių kūno ir sekso � kaip tik tų klasių, kurias pati engė. Proletariatui sukurtos gyvenimo s�lygos, ypa� XIX am�iaus pirmojoje pusėje, rodo, kad toli gra�u dar nesusirūpinta jo kūnu ir seksu[21]: ma�ai kam rūpėjo, gyvena �ie �monės ar mir�ta � �iaip ar taip, �anie� veisėsi savaime. Tam, kad proletariatas įgytų kūn� ir seksualum�, kad jo sveikata, seksas ir jo reprodukcija virstų problema, prireikė konfliktų (ypa� susijusių su miesto erdve: gyvenimas kartu, ankstumas, u�ter�tumas, epidemijos, tokios kaip 1832 metų cholera, arba dar � prostitucija ir venerinės ligos); prireikė neatidėliotinų ekonominių priemonių (sunkiosios pramonės su nuolatiniu įgudusių rankų darbu i�sivystymo, būtinybės kontroliuoti gyventojų sraut�, siekiant demografinės pusiausvyros); pagaliau prireikė nustatyti vis� kontrolės technologij�, kuri leistų pri�iūrėti t� galiausiai pripa�int� jų kūn� ir seksualum� (mokykla, gyvenamojo būsto politika, vie�oji higiena, globos ir socialinio draudimo institucijos, visuotinis gyventojų medicininis aptarnavimas, trumpai tariant � visas administracinis ir techninis aparatas leido dr�siai importuoti seksualumo dispozityv� į engiam�j� klas�; dingo rizika, kad �is dispozityvas bus klasinė sav�s įtvirtinimo priemonė bur�uazijos akivaizdoje; jis liko bur�uazijos hegemonijos instrumentu). Tad suprantamas proletariato atsargumas priimant �į dispozityv�; suprantamas ir polinkis teigti, kad seksualumas � bur�uazijos reikalas ir neturi su juo nieko bendro.

Kai kas mano, kad galima vienu metu atskleisti du simetri�kus veidmainystės atvejus: vien� dominuojantį � bur�uazijos veidmainystės atvejį, kai �i neigia savo seksualum�; ir kit� i�vestinį i� pirmojo � proletariato veidmainystės atvejį, kai �is atmeta savo seksualum�, jausdamas būtinyb� skelbti prie�ing� ideologij�. Taip galvoti � rei�kia blogai suprasti proces�, per kurį bur�uazija, kaip tik prie�ingai, aroganti�kai įsitvirtinusi politikoje, apsirūpino plepiu seksualumu, kurio proletariatas ilgai nenorėjo priimti ir kuris vėliau jam buvo primestas turint tiksl� pavergti. Jeigu tiesa, kad �seksualumas� � tai visuma efektų, kuriuos tam tikras, nuo sudėtingos politinės technologijos priklausantis dispozityvas sukelia kūnuose, elgesyje, visuomeniniuose santykiuose,�� tada turime pripa�inti, kad �is dispozityvas simetri�kai neveikia �ia ir ten, tad ir negamina tų pa�ių efektų. Todėl derėtų grį�ti prie kur kas anks�iau jau aptartų formuluo�ių; reikia pripa�inti, kad yra bur�uazinis seksualumas, kad egzistuoja klasinis seksualumas. Ar, grei�iau, kad pirmiausia istori�kai seksualumas yra bur�uazinis ir kad vėliau, vykstant nuolatiniams judėjimams bei transpozicijoms, jis �adina specifinius klasinius efektus.

Dar keletas �od�ių. Regis, per vis� XIX am�ių seksualumo dispozityvas plito, skleisdamas savo spindulius i� vieno hegemoni�ko �idinio. Pagaliau, nors ir skirtingais būdais bei priemonėmis, visas socialinis kūnas buvo aprūpintas �seksualiu kūnu�. Kas tai � seksualumo universalumas? �ia ir galime pamatyti, kaip ima veikti naujas, diferenciacij� skatinantis elementas. I� dalies taip XVIII am�iaus pabaigoje bur�uazija prie�prie�ino reik�mingam kilmingųjų kraujui savo kūn� ir savo brangų seksualum�, o XIX am�iaus pabaigoje ji pamėgins savo seksualumo specifik� naujai apibrė�ti kitų klasių akivaizdoje, pamėgins įvertinti kitokį savo seksualumo pobūdį, nubrė�ti skiriam�j� linij�, atidalijan�i� ir apsaugan�i� jos kūn�. �i linija nebebus toji, kuri nustato seksualum�, bet prie�ingai � toji, kuri jam stato u�tvar�; būtent interdiktas ar bent jau būdas, kuriuo jis rei�kiasi, ir grie�tumas, dėl kurio jis imponuoja, i�kels skirtum�. Būtent �ia aptinkame slopinimo teorijos i�takas; pama�u �i teorija apims vis� seksualumo dispozityv� ir suteiks jam visuotinio draudimo reik�m�. Ji istori�kai susijusi su seksualumo dispozityvo paplitimu. Viena vertus, �i teorija pateisins jo autoritarinį ir priverstinį paplitim�, nustatydama kiekvieno seksualumo palenkimo įstatymui princip�, dar daugiau � teigdama, kad seksualumas egzistuoja tik veikiant įstatymui: ir ne tik reikia jam seksualum� palenkti, bet � tik palenk� save įstatymui, įgysite seksualum�. Ta�iau, kita vertus, slopinimo teorija kompensuos �į visuotinį seksualumo dispozityvo paplitim� diferencialinio interdiktų veikimo analize, atitinkamai pagal socialines klases. Nuo diskurso, kuris XVIII am�iaus pabaigoje skelbė: �Turime vien� brangų element�, kurio reikia prisibijoti ir kurį reikia puoselėti, rūpestingai su juo elgtis, jei nenorime, kad mums pridarytų nesuskai�iuojamų bėdų�,�� pereita prie kito diskurso, teigian�io: �Ne taip kaip kitų, mūsų seksualumas yra palenktas pernelyg intensyviam slopinimo mechanizmui, todėl nuo �iol yra atsidūr�s pavojuje; seksas � ne vien pavojinga paslaptis, kaip ankstesnėms kartoms be paliovos tvirtino doros ugdytojai, moralistai, pedagogai ir gydytojai; reikia ne tik i�mu�ti i� galvos ankstesn� ties� apie seks�, bet ir suprasti: jeigu jis sukelia tiek pavojų, vadinasi, per ilgai mes � skrupulai, per a�tri nuodėmės pajauta, o gal veidmainystė � jį vertėme tylėti�. Nuo �iol socialinė diferenciacija ims reik�tis, remdamasi ne �seksualine� kūno kokybe, o seksualumo slopinimo intensyvumu.

�ioje vietoje įsiterpia psichoanalizė: kaip įstatymo ir s�moningo kūno malonumų tro�kimo esminio santykio teorija ir tuo pat metu kaip draudimo efektų �alinimo technika ten, kur dėl grie�tumo seksas tampa patogeni�kas. Kart� i�kilusi istorijoje psichoanalizė negali atsiskirti nuo seksualumo dispozityvo generalizacijos ir nuo antrinių �ia i�kilusių diferenciacijos mechanizmų. �iuo atveju vėl pravartu prisiminti kraujomai�os problem�. Viena vertus, kaip jau matėme, kraujomai�a buvo u�drausta kaip absoliu�iai visuotinis principas, skatinantis galvoti vienu metu apie santuokos sistem� ir seksualumo re�im�; �is interdiktas, vienokia ar kitokia forma, tinka kiekvienai visuomenei ir kiekvienam individui. Praktinės psichoanalizės u�davinys � panaikinti visiems, kurie su incestu susidūrė, tuos slopinimo efektus, kuriuos ji gali sukelti; psichoanalizė padeda tokiems individams diskursu i�reik�ti jų kraujomai�os tro�kim�. Ir vis dėlto tuo pat metu pradėta rengti kraujomai�� praktikuojan�iųjų sisteminga med�ioklė, o tokių �monių buvo kaimuose, tam tikruose miestie�ių sluoksniuose � ten, kur psichoanalizė negalėjo įsiskverbti; siekiant �i� negerov� panaikinti, buvo sukurta visa administracinė ir juridinė sistema; visa vaikų ir �pavojuje atsidūrusių� paauglių politika i� dalies turėjo tiksl� atskirti vaikus nuo �eimų, įtariamų � dėl ank�to būsto, abejones kelian�io artumo, įpro�io i�tvirkauti, dėl laukinio �primityvumo� arba i�sigimimo � praktikuojant kraujomai��. Tada, kai nuo pat XVIII am�iaus seksualumo dispozityvas suintensyvino tėvų ir vaikų emocinius santykius bei kūni�k� jų artum�, tuomet, kai bur�uazinėje �eimoje kraujomai�a nuolatos buvo skatinama, liaudies klasėms taikytas seksualumo re�imas, prie�ingai, ragino atmesti kraujomai�os praktik� ar bent suteikti jai kitoki� form�. Tuo laikme�iu, kai, viena vertus, kraujomai�a persekiojama kaip nederamas elgesys, o kita vertus, psichoanalizė j� i�kelia į dienos �vies� kaip tro�kim� ir tiems, kurie nuo jos ken�ia, bando suma�inti at�iaurum�, su kuriuo ji atmetama. Nereikia pamir�ti, kad Edipo komplekso atradimas sutapo su juridiniu tėvystės teisių atėmimo sutvirtinimu (Prancūzijoje tai 1889 ir 1898 metų įstatymai). Tuo metu Freudas ai�kinosi, koks buvo Doros tro�kimas. Laukiant, kad pastarasis pats susiformuluotų, buvo siekiama įsiver�ti į kitus socialinius sluoksnius ir i�narplioti visus �iuos peiktinus santykius; viena vertus, tėvas jau buvo paverstas privalomos meilės objektu, ta�iau, kita vertus, jeigu buvo meilu�is, i� jo pagal įstatym� buvo atimamos tėvystės teisės. Tad psichoanalizė, kaip atsargi terapeutinė praktika, kitų procedūrų at�vilgiu atliko diferencijuojantį vaidmenį dabar jau suvisuomenintame seksualumo dispozityve. Praradusieji i�skirtin� privilegij� rūpintis savo seksualumu nuo �iol įgijo privilegij� stipriau negu kiti i�gyventi tai, kas jiems u�drausta, ir gavo teis� naudotis metodu, leid�ian�iu atmesti slopinim�.

Seksualumo dispozityvo istorija, stebint jo plėtojim�si nuo klasikinės epochos, gali būti reik�minga kaip psichoanalizės archeologija. I� tiesų jau matėme, kad psichoanalizė vienu metu atlieka �iame dispozityve daug vaidmenų: ji yra seksualumo ir santuokinių ry�ių sutvirtinimo sistemos mechanizmas; ji i�kyla kaip opozicija degeneracijos teorijai; ji veikia kaip bendrosios sekso technologijos diferencinis elementas. Nuo am�ių susiklost�s didysis prisipa�inimo poreikis dėl jos įgyja nauj� prasm� � įsakymo atmesti slopinim�. Tiesos klausimas nuo �iol susij�s su abejonėmis dėl paties interdikto.

Jau vien �is faktas atvėrė keli� reik�mingam taktikos poky�iui: suteikė galimyb� naujai interpretuoti vis� seksualumo dispozityv� visuotinio slopinimo terminais; įgalino pritvirtinti �į slopinim� prie bendrųjų valdymo ir i�naudojimo mechanizmų; susieti vienus su kitais procesus, kurie dabar leid�ia i�silaisvinti nuo vienų ir nuo kitų. Taigi taip dviejų pasaulinių karų ir ma�daug Reicho laikotarpiu susiformavo istorinė-politinė seksualumo slopinimo kritika. Svarbi buvo �ios kritikos reik�mė ir realūs padariniai. Ta�iau netgi pati galima psichoanalizės sėkmė buvo susijusi su tuo faktu, kad ji, kaip ir anks�iau, rutuliojosi seksualumo dispozityvo viduje, o ne u� jo ribų arba prie� jį. Pakanka vien fakto, jog tiek daug kas galėjo pasikeisti Vakarų visuomenės elgesyje sekso at�vilgiu, neįgyvendinus nė vieno politinio pa�ado arba s�lygų, kurias Reichas su tuo siejo,�� kad įrodytume, jog visa �i sekso �revoliucija�, visa �i �antirepresinė� kova nerei�kia nieko daugiau, bet ir nieko ma�iau � ir tai jau buvo labai svarbu � kaip tik taktinį judėjim� bei krypties pakeitim� did�iojo seksualumo dispozityvo viduje. Ta�iau suprantama, kodėl nebuvo galima reikalauti i� �ios kritikos, kad ji būtų u�tvara to paties dispozityvo istorijoje arba kokio nors judėjimo u� jo i�montavim� principas.

Graikai (kaip, beje, ir romėnai) vargu ar turi s�vok�, artim� �seksualumui� arba �kūnui�. Noriu pasakyti: s�vok�, kuri nurodo į unikali� esyb� ir leid�ia pergrupuoti, kaip esan�ius tos pa�ios prigimties, kilusius i� tos pa�ios giminės arba lemiamus vienodo tipo prie�as�ių, skirtingus ir vienus nuo kitų nutolusius rei�kinius: elgesį, taip pat jausmus, vaizdus, geismus, instinktus, aistras[43].

�inoma, graikai turi daug �od�ių skirtingiems poelgiams arba veiksmams, kuriuos mes vadiname �seksualiniais�, apibūdinti. Jie turi �odyn� tikslioms praktikoms apibrė�ti; jie turi neai�kių s�vokų, kurios apskritai nurodo tai, k� mes vadiname �santykiais�, �susijungimu� arba �lytiniais santykiais��� tai sunousia, homilia, plēsiasmos, mixis, ocheia. Ta�iau daug sunkiau ap�iuopti visumos kategorij�, kurioje visi �ie poelgiai, veiksmai ir praktikos būtų apibendrinti. Graikai da�nai vartoja sudaiktavardint� būdvardį: ta aphrodisia[44], kurį romėnai ver�ia ma�daug venerea. �Meilės dalykai� arba �meilės malonumai�, �lytiniai santykiai�, �kūno aktai�, �geidulingumas��� kiek galėdami stengiamės rasti jam ekvivalent�. Ta�iau reik�minių visumų skirtumai apsunkina tikslų termino vertim�. Papras�iausiai mūsų �seksualumo� idėja neapima daug platesnės srities; ji taikoma kitokiai realybei; o mūsų moralėje ir mūsų suvokime ji atlieka visai kitas funkcijas. Antra vertus, mes neturime analogi�kos s�vokos, kuri skaidytų ir jungtų į visum� kaip aphrodisia. Man galbūt bus atleista, jei daugiau negu vien� kart� paliksiu originali� graiki�ko termino form�.

Siame skyriuje a� nesiekiu pateikti alinan�io dėstymo ir netgi sistemingos santraukos tų skirtingų filosofinių ar medicininių doktrinų, kurios nuo V am�iaus iki III am�iaus prad�ios galėjo būti susijusios su malonumais apskritai ir seksualiniais malonumais konkre�iai. Mano preliminari intencija yra studijoje apie keturis pagrindinius seksualinio elgesio stilizavimo tipus, kurie dietetikoje buvo i�plėtoti kalbant apie kūn�, ekonomikoje � apie vedybas, erotikoje � apie berniukus, o filosofijoje � apie ties�, papras�iausiai i�skirti kelet� bendrų bruo�ų, kurie pasitarnavo kaip rėmai, nes buvo bendri skirtingiems apm�stymams apie aphrodisia. Galima pripa�inti paplitusi� tez�, kad tos epochos graikai daug lengviau negu viduram�ių krik��ionys arba moderniojo laikotarpio europie�iai susitaikė su tam tikru seksualiniu elgesiu; taip pat galima sutikti, kad klaidos bei nedorovingas elgesys �ioje srityje kėlė ma�esnį pasipiktinim� ir susilaukdavo ma�iau atsakomųjų veiksmų; juo labiau kad jokia institucija � nei ganytoji�ka, nei medicininė � nebandė nustatyti, kas �iuose dalykuose yra leid�iama ar draud�iama, normalu ar nenormalu. Taip pat galima pa�ymėti, kad graikai visiems �iems klausimams skyrė daug ma�iau dėmesio negu mes. Ta�iau, visa tai priimant ar abejojant, lieka vienas punktas, kurio reik�mės negalima sumenkinti: jie vis dėlto tuo rūpinosi. Buvo m�stytojų, moralistų, filosofų, gydytojų, manan�ių, kad to, k� miesto įstatymai teigdavo arba drausdavo, k� bendrieji papro�iai toleruodavo arba atmesdavo, negali u�tekti, kad būtų tinkamai sutvarkytas vyro, besirūpinan�io pa�iu savimi, seksualinis elgesys; būd� pajusti �ios rū�ies malonum� jie laikė moraline problema.

K� a� norė�iau apibrė�ti �iuose keliuose puslapiuose � tai tik bendrieji aspektai, kuriais jie rūpinosi, bendra moralinio klausinėjimo forma, kuri� jie pasitelkdavo kalbėdami apie aphrodisia. Ir dėl to a� naudosiuos vienais nuo kitų labai besiskirian�iais tekstais � daugiausia Ksenofonto, Platono ir Aristotelio; ir pabandysiu atkurti ne �doktrininį kontekst��, kuris kiekvienam galėtų suteikti tik jam vienam būding� reik�m� ir diferencin� vert�, bet �problematizavimo lauk��, kuris visiems buvo bendras ir kuris padarė galimus ir vienus, ir kitus. Tai rei�kia � bendrais bruo�ais atskleisti aphrodisia kaip moralinio rūpes�io sritį. A� atkreipsiu dėmesį į keturias s�vokas, kurios da�hai sutinkamos apm�stymuose apie seksualin� moral�: tai aphrodisia s�voka, kuri padeda suvokti tai, kas seksualiniame elgesyje buvo laikoma �etine substancija�; �naudojimo� s�voka � chrēsis, leid�ianti suvokti paklusnumo tip�, kuriam turi paklusti �ių malonumų praktika, kad būtų morali�kai įvertinta; valdymo � enkrateia s�voka, apibrė�ianti po�iūrį, kurį reikia turėti į save patį siekiant tapti moralės subjektu; ir galiausiai �nuosaikumo� ir �i�minties��� sōphrosunē s�voka, apibūdinanti moralinį subjekt�, siekiantį tobulumo. Tokiu būdu galima apibrė�ti tai, kas sudaro seksualinių malonumų moralin� patirtį � jos ontologij�, jos deontologij�, jos asketizm� ir jos teleologij�.

�it� apibrė�im�, kurį pakartos Hesichijas, siūlo Suda: aphrodisia � tai �Afroditės darbai�, �jos veiksmai��� erg� Aphrodit�s. Be abejo, i� tokių veikalų nereikia laukti labai kruop�taus konceptualizavimo pastangų. Ta�iau tiesa, kad nei teorinė graikų filosofija, nei praktiniai svarstymai beveik nerodo primygtinio rūpes�io tiksliai apibrė�ti tai, k� jie supranta kaip aphrodisia,�� ar būtų kalbama apie nurodyto daikto prigimties fiksavim�, ar apie jo srities ribų apibrė�im�, ar jo elementų katalogo sudarym�. �iaip ar taip, nėra nieko, kas panė�ėtų į tokius ilgus galimų aktų s�ra�us, kokie bus randami bausmių s�ra�uose, i�pa�inties vadovuose arba psichopatologijos veikaluose; jokio paveikslo, kuris padėtų apibrė�ti tai, kas teisėta, leid�iama arba normalu, ir apra�yti pla�i� draud�iamų poelgių �eim�. Ir juo labiau nėra nieko, kas būtų pana�u į rūpestį parodyti � kuris toks būdingas klausimui apie kūn� ar seksualum�, � kad po nepavojingumo ar nekaltumo skraiste slypi klastingos galios su neai�kiomis ribomis ir daugybe kaukių. Nėra nei klasifikacijos, nei i��ifravimo. Rūpestingai bus u�fiksuotas am�ius, kada geriausia vesti ir turėti vaikų, kokiu metų laiku praktikuoti lytinius santykius; bet niekada nebus pasakyta kaip krik��ioni�kajame vadove, kokius poelgius atlikti, o kokių vengti, kokios į�anginės glamonės leid�iamos, koki� poz� pasirinkti arba kokiomis s�lygomis galima nutraukti akt�. Tiems, kurie nebuvo pakankamai tvirti, Sokratas rekomendavo vengti gra�aus berniuko �vilgsnio, net jeigu reikėtų metams atsiskirti nuo �monių[45]; o Fedras kalbėjo apie ilg� įsimylėjusiojo kov� su savo paties geismu: bet niekur nebus paminėta, ne taip, kaip krik��ioni�kajame dvasingume, kokių atsargumo priemonių reikia imtis norint sutrukdyti geismui klastingai įsigalėti sieloje arba siekiant i�trinti jo slaptus pėdsakus. Gal pasirodys dar keis�iau, kad gydytojai, kurie su keliomis detalėmis siūlo aphrodisia re�imo elementus, beveik nekalba apie formas, kurias gali įgauti patys aktai; jie pasako ma�ai dalykų � i�skyrus kelet� nuorodų apie �natūrali�� poz� � apie tai, kas atitinka arba prie�tarauja gamtos valiai.

Gal tai drovumas? Galbūt, nes graikams galima priskirti didel� papro�ių laisv�; lytinių aktų vaizdavimas ra�ytiniuose veikaluose � ir netgi erotinėje literatūroje � pasi�ymi gana dideliu santūrumu[46]: nors to nepasakysi apie spektaklius, kuriuos jie rengdavo, arba ikonografinius vaizdus, kuriuos buvo galima rasti[47]. Ta�iau puikiai jau�iama, kad Ksenofontas, Aristotelis ir vėliau Plutarchas manė esant nelabai padoru skleisti nerimastingus ir taikytinus patarimus apie lytinius santykius su teisėta �mona, kokius apie vedybinius malonumus skelbė krik��ioni�kieji autoriai; jie nebuvo pasiruo��, atvirk��iai nei s��inės vadovai vėliau, sureguliuoti pra�ymų ir atsisakymų, pirmųjų glamonių, susijungimo būdų, patiriamų malonumų ir reik�mės, kuri� jiems reikia suteikti, �aismo.

Ta�iau tam, k� mes galėtume retrospektyvi�kai suvokti kaip �nery�tingum�� arba �santūrum��, yra pozityvus pagrindas. Būdas stebėti aphrodisia, klausinėjimo apie j� pobūdis buvo skirtas visai ne jos giliosios prigimties, kanoninių formų arba slaptos galios paie�koms.

Kaip pajusti malonum� �taip, kaip reikia�? Kaip galima suvaldyti, apriboti, sutvarkyti �it� veikl�? Kokį teisėtumo tip�, kuris galėtų pagrįsti tai, kad privalu jiems paklusti, reikia pripa�inti tiems principams? Arba, kalbant kitomis s�vokomis, koks yra paklusnumo būdas, naudojamas �iam moraliniam seksualiniam elgesiui problematizuoti?

Moraliniai apm�stymai apie aphrodisia daug ma�iau link� kurti sisteminį kodeks�, kuris nustatytų kanonin� lytinių aktų form�, nubrė�tų draudimų linij� ir paskirstytų praktikas vienoje ir kitoje skiriamosios linijos pusėje, negu i�plėtoti �naudojimosi� s�lygas ir būdus: stilių to, k� graikai vadino chrēsis aphrodision � mėgavim�si malonumais. Paplitusi s�voka chrēsis aphrodision apskritai yra susijusi su seksualine veikla (taip pat bus kalbama apie metų arba am�iaus laikotarpius, kada gerai chrēsthai aphrodisiois[95]). Ta�iau s�voka taip pat susijusi su tuo, kokiu būdu individas atlieka seksualin� veikl�, su jo elgesio maniera, re�imu, kurį jis sau leid�ia ar i� sav�s reikalauja, su s�lygomis, kuriomis jis atlieka lytinius aktus, su tuo, koki� viet� jiems skiria gyvenime[96]. Klausimas keliamas ne apie tai, kas leid�iama ar draud�iama i� geismų, kurie jau�iami, ar aktų, kurie atliekami, bet apie atsargum�, apm�stymus, apskai�iavim� paskirstant arba kontroliuofant aktus. Jeigu tiesa, kad, mėgaujantis malonumais, reikia gerbti �alies įstatymus ir papro�ius, neį�eisti dievų ir remtis tuo, ko nori gamta, tai moralinės taisyklės, kurioms paklūstama, yra labai nutolusios nuo to, kas galėtų reik�ti paklusnum� ai�kiai apibrė�tam kodeksui[97]. Kalbama veikiau apie kintam� reguliavim�, kai reikia atsi�velgti į skirtingus elementus: vien� � poreikio ir to, k� gamta padarė būtin�; kit�, kuris laikinas ir priklauso nuo aplinkybių, � tinkamo laiko; ir tre�i� � paties individo statuso. chrēsis turėtų būti apsprend�iama atsi�velgiant į �iuos skirtingus motyvus. Apm�stymuose apie mėgavim�si malonumais galima atpa�inti susirūpinim� triguba strategija � poreikio, tinkamo laiko ir statuso.

Krik��ioni�kosios moralės vidinis^pobūdis da�nai suprie�inamas su pagoni�kosios moralės, kuri veiksmus nagrinėjo tik pagal realų atlikim�, jų matom� ir pasirei�kian�i� form�, jų atitikim� taisyklėms bei pagal aspekt�, kurį jie gali suteikti po jų liekan�iai nuomonei arba prisiminimams, i�oriniam pobūd�iui. Ta�iau �iai tradici�kai opozicijai gali trūkti svarbiausiojo. Tai, kas vadinama krik��ioni�kosios moralės vidiniu pobūd�iu, yra ypatingas ry�io su savimi būdas, kuris savy talpina tikslias dėmesio, įtarimų, i��ifravimo, verbalizavimo, prisipa�inimo, sav�s kaltinimo, kovos su pagundomis, atsisakymo, dvasinės kovos it t. t. formas. O tai, kas apibrė�iama kaip antikos moralės �i�orinis pobūdis�, taip pat apima darbo su savimi princip�, ta�iau labai skirtinga forma. Įvyksianti evoliucija, beje, labai lėta, tarp pagonizmo ir krik��ionybės, nebus pagrįsta progresyviu taisyklės, veiksmo ir klaidos transformavimu į vidinio pobūd�io dalykus; ji veikiau operuos santykio su savimi restruktūrizavimo formomis bei praktikų ir technikų, kuriomis �is ry�ys rėmėsi, transformacija.

�iai ry�io su savimi formai, �iam �po�iūriui�, kuris būtinas malonumų moralei ir kuris pasirei�kia tinkamu mėgavimusi jais, apibrė�ti klasikinėje kalboje yra vartojamas terminas enkrateia[122]. �is �odis ilgai i�liko gana artimas �od�iui sōphrosunē: jie da�nai randami pavartoti kartu arba alternatyviai ir turi labai artimas reik�mes. Norėdamas apibrė�ti nuosaikum�, susijusį su pamaldumu, i�mintimi, dr�sa, teisingumu � penkiomis jo pripa�įstamomis dorybėmis � Ksenofontas vartoja tai �odį sdphrosuni, tai �odį enkrateia. Platonas nurodo �ių dviejų �od�ių artimum�, o Sokratas, Kaliklio klausinėjamas apie tai, kas yra �vadovauti sau pa�iam (auton heauton archein)�, atsako: �tai rei�kia būti i�mintingam ir save valdyti (sōphrōna onta kai enkratē auton heautou), vadovauti savo malonumams ir geismams (archein tōn hēdonōn kai epithumiōn)�[123]. Kai Valstybėje jis vien� po kitos apibūdina keturias esmines dorybes � i�mintį, dr�s�, teisingum� ir nuosaikum� (sōphrosunē),�� pastar�j� jis apibrė�ia pavartodamas �odį enkrateia: �Nuosaikumas (sōphrosunē) yra kai kurių malonumų ir geismų tvarka ir valdymas (kosmos kai enkrateia)�[124].

Ta�iau reikia pasakyti, kad, nors �ių dviejų �od�ių reik�mės yra labai artimos, klaidinga manyti, kad jie yra visi�ki sinonimai. Kiekvienas i� dviejų nurodo �iek tiek skirting� ry�io su savimi būd�. sōphrosunē dorybė veikiau yra apibūdinama kaip labai bendra būklė, kuri garantuoja, kad elgiamasi �tinkamai � su dievais ir �monėmis�; o tai rei�kia būti ne tik nuosaikiam, bet ir pamald�iam bei teisingam, taip pat dr�siam[125]. O enkrateia, prie�ingai, daugiau apibūdinama kaip aktyvi sav�s valdymo forma, kuri leid�ia prie�intis arba kovoti ir i�sikovoti vald�i� tro�kimų ir malonumų srityje. Pasak H. Northo, Aristotelis buvo pirmasis, sistemingai skyr�s sōphrosunē ir enkrateia[126]. Pirm�j� Nikomacho etikoje apibūdina faktas, kad subjektas s�moningai pasirenka apgalvotus veikimo principus, sugeba jų laikytis ir juos taikyti, o elgesyje stengiasi laikytis �teisingo vidurio� tarp nejautrumo ir perdėjimo (teisingas vidurys nėra vienodas atstumas nuo vieno ir kito, nes i� tiesų nuosaikumas yra daug labiau nutol�s nuo antrojo negu nuo pirmojo), ir kad jau�ia malonum� laikytis saiko; sōphrosunē prie�ingas yra nenuosaikumas (akolasia),�� kai blogų principų laikomasi savanori�kai, s�moningai pasirinkus, pasiduodant net silpniausiems geiduliams ir mėgaujantis �ituo blogu elgesiu: nenuosaikus niekada nesigaili ir jo neįmanoma i�gydyti. Enkrateia bei jos prie�ingybė akrasia pasirei�kia kovoje, mū�yje ir pasiprie�inime: ji rei�kia kuklum�, įtamp�, �santūrum��; enkrateia valdo malonumus ir geismus, bet privalo kovoti, kad laimėtų. Kitaip negu �nuosaikus� �mogus, �susilaikantis� i�bando ir kitus malonumus, o ne tik tuos, kurie jam atrodo protingi; ta�iau jis daugiau nesileid�ia jų u�valdomas. Jo nuopelnas tuo didesnis, kuo tie tro�kimai stipresni. Taigi akrasia nėra, kaip nenuosaikumas, s�moningas blogų principų pasirinkimas; j� ver�iau reikėtų lyginti su tais miestais, kurie turi gerus įstatymus, ta�iau nesugeba jų taikyti; nesusilaikantis leid�iasi u�valdomas prie� savo vali�, nepaisant jo paties susidarytų i�mintingų principų � arba dėl to, kad neturi jėgų jų laikytis, arba todėl, kad nepakankamai galvoja: ir �itai lemia, kad nesusilaikantis turi galimyb� pasveikti ir pradėti save valdyti[127]. Ta prasme enkrateia yra sōphrosunē s�lyga � darbo ir kontrolės, kuri� individas turi turėti sau pa�iam, norėdamas tapti nuosaikus (sōphrōn), forma.

Vis dėlto atrodo, kad enkrateia s�voka klasikiniame �odyne apskritai rei�kia sav�s valdymo dinamik� ir pastangas, kurių ji reikalauja.

�Pasakyk man, Eutidemai, ar tu manai, kad laisvė yra kilnus ir puikus dalykas tiek asmeniui, tiek valstybei?�� Tai gra�iausia, k� galima turėti,�� atsakė Eutidemas. � Ta�iau ar tu laikai laisvu �mogumi t�, kuris leid�iasi valdomas kūni�kųjų malonumų ir dėl to negali daryti gėrio?�� Jokiu būdu ne,�� atsakė jis�[167].

Sōphrosunē � būsena, kuri� stengiamasi pasiekti ugdant susivaldym� ir santūrum� malonumų praktikoje,�� yra apibūdinama kaip laisvė. Tro�kimus ir malonumus valdyti labai svarbu, ir mėgavimasis i� tiesų yra toki� didel� kain� turinti moralės vertybė ne todėl, kad būtų i�saugota arba susigr��inta prigimtinė nekaltybė; da�niausiai tai nerei�kia � i�skyrus, �inoma, pitagori�k�j� fradicij� � skaistybės i�saugojimo[168]; �itai tik padeda būti laisvam ir sugebėti tokiam i�likti. Jeigu reikia, įrodymu galima laikyti tai, kad laisvė graikų filosofijoje apibūdinama ne tik kaip viso miesto nepriklausomybė � patys gyventojai turėtų būti individualyb� ir vidinį gyvenim� turintys elementai. Laisvė, kuri� reikia sukurti ir i�saugoti,�� tai, be abejo, gyventojų visumos laisvė, ta�iau tuo pat metu ir tam tikra kiekvieno individo ry�io su savimi forma. Miesto susikūrimas, įstatymų pobūdis, mokymo formos, vadovų elgesys, �inoma, yra svarbūs veiksniai, nulemiantys gyventojų elgesį; ta�iau, kita vertus, vidinė individų laisvė, laikoma susivaldymu, ir jų pa�ių gebėjimas tvardytis yra būtinas visai valstybei. Paklausykime Aristotelio Politikoje: �Miestas yra dorybingas, nes jį valdantys gyventojai patys yra dorybingi, o mūsų valstybės valdyme dalyvauja visi gyventojai. Svarbu tik apibrė�ti, kaip �mogus tampa dorybingas, nes neįmanoma, kad gyventojų visuma būtų laikoma dorybinga, jei kiekvienas atskirai toks nėra, nes socialinės visumos dorybė logi�kai kyla i� kiekvieno gyventojo dorybės�[169]. Pagrindinis miesto laimės ir geros tvarkos elementas yra individo po�iūris į save patį, nepriklausomybės nuo tro�kimų u�sitikrinimas ir suverenumo pa�iam sau įgijimas.

Ta�iau �i individuali laisvė neturi būti suprantama kaip laisvo arbitro nepriklausomybė. Akistata, poliarumas, kuriam jis oponuoja, nėra nei natūralus determinizmas, nei visuotinės galios valia: tai vergavimas � ir vergavimas pa�iam sau. Būti laisvam nuo malonumų � tai jiems netarnauti, nebūti jų vergu. Aphrodisia kelia daug didesnį pavojų nei gėda � ji priver�ia tarnauti. Diogenas sakė, kad jeigu tarnai yra jų �eimininkų vergai, tai amoralūs �monės � savo tro�kimų vergai (tous de phaulous tais epithumiais douleuein)[170]. Dėl �io vergavimo Apie namų ūkį[171] prad�ioje Sokratas įspėjo Kritobul�, o Atsiminimų, kurie laikomi himnu laisvei, suprantamai kaip nuosaikumas, dialoge � Eutidem�: �Tu, be abejo, manai, kad daryti ger� � tai būti laisvam, o turėti �eimininkus, trukdan�ius �itai daryti, rei�kia būti vergu?�� A� tikrai taip manau,�� pasakė jis. � Taigi, tavo nuomone, nesusilaikantieji yra vergai��� O kokia vergystė, tavo manymu, pati blogiausia?�� Mano nuomone,�� pasakė, � kur �eimininkai pik�iausi. � Tada did�iausia vergystė � nesusilaikan�iųjų vergystė� � Jeigu a� tave gerai suprantu, Sokratai, tu nori pasakyti, kad �mogus, vergaujantis jutiminiams malonumams, neturi nieko bendro su jokia dorybe?�� Taip, Eutidemai,�� sakė Sokratas,�� nes kuo gi nesusilaikantis �mogus prana�esnis u� kvailiausi� gyvulį?[172]� Ta�iau �ita laisvė turi platesn� prasm� negu nevergavimas, negu i�laisvinimas, i�vadav�s individ� nuo visų i�orinių ar vidinių prie�taravimų; savo i�samia ir pozityvia forma tai yra vald�ia, turima kitiems. I� tiesų tas, kuris dėl paties savo statuso yra pavaldus kitiems, negali i� sav�s tikėtis nuosaikumo � jam u�teks paklusti duodamiems įsakymams ir nurodymams. Visa tai Platonas ai�kina, kalbėdamas apie amatinink�: jame gėdinga tai, kad geriausia jo sielos dalis �yra tokia silpna i� prigimties, jog negali suvaldyti jo viduje tūnan�io �vėries, kuriam jis pataikauja ir tegali i�mokti prie� jį �liau�ioti�; taigi, k� daryti, kad �is �mogus būtų valdomas protingų principų, tokių, �kurie valdo auk�tesnį �mogų�? Vienintelis būdas � priversti jį paklusti tam auk�tesnės prigimties �mogui: �kad tas, kuriam vadovauja dievi�kasis elementas, paimtų jį kaip verg��[173]. O kitiems vadovauti gali tik tas, kuris sugeba tobulai valdyti save, nes u�imdamas toki� padėtį ir turėdamas toki� gali�, jis galėtų lengvai patenkinti visus savo tro�kimus ir jais piktnaud�iauti, taip pat dėl to, kad jo elgesio netvarka veikia visus ir viso miesto gyvenim�. Kad nebūtų puolama į kra�tutinumus ir naudojamasi prievarta, kad būtų i�vengta kitų tironi�ko valdymo ir tironi�kumo tro�kimų įsigalėjimo sieloje, politinė vald�ia pareikalaus savivaldos kaip vidinio reguliavimo principo. Nuosaikumas, suprantamas kaip vienas i� vidinio suverenumo aspektų, yra teigiama savybė to, kuriam lemta valdyti kitus, kaip ir teisingumas, dr�sa bei atsargumas. Karalių karalius yra karalius sau pa�iam (basilikos, basileuon heautou)[174].

I� �ia matoma, kokia reik�mė malonumų moralėje suteikiama dviem auk�toms moralinio pavyzd�io figūroms. Vienoje pusėje � blogas tironas: jis nesugeba suvaldyti savo aistrų, todėl visada link�s piktnaud�iauti savo vald�ia ir imtis prievartos (bubrizein) prie� savo pavaldinius; jis sukelia neramumus valstybėje ir kursto gyventojus prie� jį sukilti; despoto seksualinis piktnaud�iavimas, kai jis ima �eminti vaikus � berniukus ar mergaites,�� da�nai būna pradinis motyvas tautų s�mokslams siekiant nuversti tironus ir atkurti laisv�: kaip Peisistratidai Atėnuose, Periandras Ainbrakijoje ir dar daugelis kitų, kuriuos Aristotelis pamini savo Politikos V knygoje[175]. Kaip alternatyva parodomas teigiamas vadovas, gebantis puikiai susivaldyti valdydamas kitus; jo paties tvardymasis su�velnina vald�i� kitiems. Ksenofonto liudytojas Kyras būtų galėj�s daugiau negu bet kuris kitas piktnaud�iauti savo galybe, ta�iau flirtuodamas jis sugebėdavo susivaldyti: �Toks jo elgesys meilinantis leido �emesniems tiksliai įvertinti savo padėtį, kuri ver�ia nusileisti vir�esniems, ir tarpusavyje elgtis pagarbiai ir mandagiai�[176]. Taip pat ir Isokrato Nikoklis, girdamas savo nuosaikum� ir santuokin� i�tikimyb�, remiasi savo politinio statuso reikalavimais: kaip jis galėtų tikėtis kitų paklusnumo, jei nesugebėtų suvaldyti savo paties tro�kimų?[177] Ir būtent dėl atsargumo Aristotelis rekomenduos absoliu�iam valdovui nesidairyti jokių nuolaidų; i� tiesų jis turi skatinti �monių prisiri�im� prie gėrio jų pa�ių labui, todėl būtų neatsargu juos �eminti kūni�komis bausmėmis; dėl tos pa�ios prie�asties jam reikėtų susilaikyti �nuo pasikėsinimo į jaun� nekaltyb�. Reikia, �kad jo intymius santykius su jaunimu diktuotų jausminės prie�astys, o ne mintys, kad jam viskas leid�iama ir jis apskritai tik naudojasi tuo, kad jaunoji karta neteko apdairumo�[178]. Galima prisiminti, kad toks buvo gin�o tarp Sokrato ir Kaliklio pagrindas: ar tuos, kurie valdo kitus, reikia laikyti �valdan�iaisiais� ar �valdomaisiais� (archontas ė archomenous)[179] jų pa�ių santykiuose su savimi, jei �i� vidin� vald�i� parodytų buvimas sōphrōn ir enkratēs, t. y. �vadovavimas savo malonumams ir tro�kimams�.

Ateis diena, kai paradigma, da�niausiai vartojama iliustruojant seksualin� doryb�, bus skirta moteriai arba jaunai merginai, besiginan�iai nuo puolimo to, kuris rodo jai savo gali�; dorovės i�bandym� tada parodys mergi�kos skaistybės i�saugojimas, įsipareigojimų ir į�adų laikymasis. Beje, �ita figūra nėra ne�inoma ir antikoje, ta�iau graikų filosofijai atrodo, kad nuosaikumo dorovės modelį geriau atspindi vyras � valdovas, �eimininkas, galintis susivaldyti tada, kai vald�ia jam suteikia galimyb� kit� pavergti savo valiai.

Graikų moraliniai apm�stymai apie seksualinį elgesį bandė ne pateisinti draudimus, o tik stilizuoti laisv�: laisv�, kuria savo veikloje naudojasi �laisvas� vyras. I� �ia kyla tai, kas i� pirmo �vilgsnio gali pasirodyti kaip paradoksas: graikai praktikavo, priėmė, auk�tino santykius tarp vyrų ir berniukų; ta�iau jų filosofai �ia tema suformulavo ir pagrindė susilaikymo moral�. Jie visi�kai sutiko, kad ved�s vyras gali eiti ie�koti seksualinių malonumų u� santuokos ribų, ta�iau vis dėlto jų moralistai suformulavo vienpatystės princip�, pagal kurį vyras privalėtų turėti lytinius santykius tik su savo �mona. Jie niekada neteigė, kad seksualinis pasitenkinimas pats savaime yra blogis ar kad jis turi prigimtinės nuodėmės �ym�; ta�iau jų gydytojai nerimavo dėl seksualinės veiklos poveikio sveikatai ir i�plėtojo ilgus apm�stymus apie jos praktikavimo pavojus.

Pradėkime nuo �io paskutinio punkto. Pirmiausia reikia pa�ymėti, kad jų apm�stymuose įvairių patologinių seksualinės veiklos poveikių analizė nebuvo svarbiausia; jie juo labiau nesistengė �io elgesio laikyti sritimi, kurioje būtų galima i�skirti normalų elgesį ir nenormalias bei patologines praktikas. Be abejo, �ios temos nebuvo visai i�brauktos. Ta�iau ne tai sudarė bendr�j� ry�ių tarp aphrodisia, sveikatos, gyvenimo ir mirties svarstymo tem�. Pagrindinis �ių apm�stymų rūpestis buvo apibrė�ti mėgavim�si malonumais � palankias s�lygas, nauding� praktik�, būtin� jų retinim� � kaip tam tikr� būd� rūpintis savo kūnu. �is rūpinimasis buvo daug labiau �dietetinis� negu �terapeutinis�; tam tikru re�imu buvo siekiama sureguliuoti veikl�, kuri buvo laikoma svarbi sveikatai. Medicininis seksualinio elgesio problematizavimas buvo susij�s ne tiek su rūpes�iu eliminuoti patologines formas, kiek su valia ir noru kuo geriau �į elgesį integruoti į sveikatos valdym� ir kūno gyvenim�. [195]

Norint paai�kinti svarb�, kuri� graikai teikė re�imui, bendr�j� reik�m�, kuri� jie teikė �dietetikai�, ir būd�, kuriuo jie dietetikos praktik� siejo su medicina, reikia panagrinėti du pasakojimus: vienas randamas Hipokrato rinkinyje, kitas � Platono veikaluose.

Veikalo apie Sen�j� medicin� autorius re�imo nelaiko papildoma medicinos meno praktika � viena i� jo taikymo praktikų arba vienu i� jo t�sinių, � atvirk��iai, medicin� jis kildina i� pirminio ir pagrindinio susirūpinimo re�imu[196]. Pasak jo, �monija atsiskirs nuo gyvūnijos gyvenimo per tam tikr� dietos atsiskyrim�; i� tiesų prad�ių prad�ioje �monės maitinosi pana�iai kaip gyvūnai: �alia, neparuo�ta mėsa ir augalais. Toks maitinimosi būdas, kuris galėjo u�grūdinti stipriausius, buvo negailestingas silpniausiems: taigi mirdavo jauni arba seni. �monės ie�kojo geriau �jų prigim�iai� pritaikyto re�imo: tai tas re�imas, kuris būdingas ir dabartiniam gyvenimo būdui. Ta�iau dėl �velnesnės dietos nuo ligų buvo mir�tama ne taip greitai; taip buvo suvokta, kad sveikųjų maistas negali tikti ligoniams: jiems buvo būtinas kitoks maistas. Taigi medicina susiformavo kaip ligoniams skirta �dieta�, pradedant apm�stymais apie specifinį jiems tinkam� re�im�. Siame pasakojime pirmiausia atsiranda dietetika � ji duoda prad�i� medicinai kaip vienam i� būdingų dietetikos pritaikymo būdų.

Platonas, gana skepti�kai �iūrėdamas į dietetin� praktik� arba bent jau į nesaikingum�, baiminantį jį ir dėl politinių bei moralinių prie�as�ių, kurios atsiskleis vėliau, mano prie�ingai,�� kad rūpinimasis re�imu atsirado kaip medicininės praktikos modifikacija[197]: i� prad�ių dievas Asklepijas mokė �mones ligas ir su�eidimus gydyti drasti�kais vaistais ir veiksmingomis operacijomis. Anot Platono, �i� paprast� gydymo praktik� Homeras patvirtins pasakodamas apie Menelajo ir Euripilo i�gijim� prie Trojos sienų: buvo �iulpiamas su�eistųjų kraujas, jų �aizdos buvo barstomos tinkamais raminamaisiais vaistais, jiems buvo duodama gerti vyno, paruo�to su miltais ir tarkuotu sūriu[198]. Tik vėliau, kai �monės nutolo nuo at�iauraus ir sveiko senųjų laikų gyvenimo, buvo stengiamasi ligonius stebėti ��ingsnis po �ingsnio� ir ilgu re�imu palaikyti tuos, kurie buvo silpnos sveikatos, o silpnos sveikatos jie buvo kaip tik todėl, kad daugiau nebegyveno taip, kaip reikia � jie buvo ilgalaikių bėdų aukos. Pagal �i� kilmės teorij� dietetika parodoma kaip suglebimo laikų medicinos rū�is; ji buvo skirta neteisingam gyvenimui, kurį buvo bandoma prat�sti. Ta�iau gerai matome: jeigu Platonui dietetika nėra originalus menas, tai ne dėl to, kad re�imas � diaitē būtų nesvarbus; prie�astis, dėl kurios Asklepijo ar jo pirmųjų sekėjų epochoje nebuvo rūpinamasi dietetika, yra ta, kad �re�imas�, kurio i� tiesų laikėsi �monės, jų maitinimosi ir sportavimo būdas atitiko gamt�[199]. �iūrint i� tokio ta�ko, dietetika i� tikrųjų buvo medicinos moduliacija; ta�iau gydymo meno t�siniu ji tapo t� dien�, kai re�imas kaip gyvenimo būdas atsiskyrė nuo gamtos: dietetika visada yra būtina medicinos palydovė, nes nieko neįmanoma i�gydyti nepagerinus gyvenimo būdo, kuris i� tiesų ir susargdino[200].

�iaip ar taip, ar dietetinės �inios bus laikomos pirmyk��iu menu, ar bus manoma, kad tai vėliau atsirad�s dalykas, ai�ku, kad pati �dieta�, re�imas, yra esminė kategorija, padedanti apgalvoti �mogi�k�jį elgesį; ji apibūdina gyvenimo būd� ir leid�ia nustatyti elgesio taisyklių visum�: elgesio problematizavimo būd�, kuris formuojasi priklausomai nuo gamtos, kuri� reikia saugoti ir prie kurios reikia pritapti. Re�imas yra tikras gyvenimo menas.

Iki mūsų dienų i�liko du dietetikos traktatai, sudarantys Hipokrato rinkinio dalį. Vienas, senesnis, kuris ir trumpiausias,�� tai Peri diait�s hugiain�s � Sveikas re�imas; jis ilgai buvo laikomas paskutine traktato Apie �mogaus prigimtį[215] dalimi; antrasis � Peri diait�s � taip pat yra ir labiausiai i�plėtotas. Beje, Oreibasijas savo Medicininėje kolekcijoje[216] paskelbė higienai skirt� Dioklio tekst�, kuris pateikia labai smulkmeni�kas kasdienio gyvenimo taisykles; pagaliau tam pa�iam Diokliui, gyvenusiam IV am�iaus pabaigoje, buvo priskirtas labai trumpas tekstas, pateiktas Pauliaus Eginie�io kūriniuose[217]; jame autorius pasakoja, kaip atpa�inti pirmuosius savo ligos po�ymius, taip pat pateikia kelet� bendrų sezoninio re�imo taisyklių.

Sveikas re�imas nė vienu �od�iu neu�simena apie aphrodisia, o Peri diait�s �iuo klausimu pateikia daugelį rekomendacijų ir nurodymų. Pirm�j� kūrinio dalį galima laikyti mintimis apie bendruosius principus, pagal kuriuos turėtų būti sudaroma dieta. Autorius nurodo, kad kai kurie i� gausybės jo pirmtakų galėjo duoti gerų patarimų vienu ar kitu atskiru klausimu, ta�iau nė vienas nesugebėjo pateikti visapusi�ko med�iagos, kuri� jis numatė svarstyti, apra�ymo; norint �teisingai ra�yti apie �mogaus diet��, reikia mokėti �pa�inti ir atpa�inti� �mogi�k�j� prigimtį apskritai, taip pat �mogaus prigimtin� sandar� (hē ex archēs sustasis) ir kūno valdymo princip� (ro epicrateon en t�i s�mati)[218]. Kaip du fundamentalius re�imo elementus, autorius i�skiria maitinim�si ir pratimus � pastarieji padeda sunaudoti i�teklius, kuriuos nuolat papildo maistas ir gėrimas.

Antroji teksto dalis plėtoja dietetikos praktikos tem�, remdamasi re�im� sudaran�ių elementų savybėmis ir sukeliamu poveikiu. Apibūdinus regionus, kurie gali būti auk�tai ar �emai, sausi ar drėgni, su vienokiais ar kitokiais vėjais, per�iūrimas maistas (mie�iai ar rugiai, apibūdinant miltų rupum�, te�los u�minkymo laik�, vandens, su kuriuo jie buvo mai�omi, kiekį; mėsa, suskirstyta pagal kilm�; vaisiai ir dar�ovės, įvertinami pagal rū�is), paskui � vonios (�iltos, �altos, prie� valgį ar po valgio), vėmimas, miegas, pratimai (natūralūs � kaip regėjimo, klausos, balso, min�ių arba pasivaik��iojimas, ir smarkūs � kaip lenktynės grei�iui ar i�tvermei patikrinti, rankų judesiai, imtynės, �aidimai su kamuoliu, rankų lenkimas; imtynės dulkėse arba aliejumi i�sitepus kūnus). Siame re�imo elementų s�ra�e seksualinė veikla (lagneiē) yra tik paminėta tarp vonių ir įtrynimų bei vėmimo. Ir �i veikla paminėta tik dėl trijų jos efektų. Du i� jų � kokybiniai: �ildomasis poveikis, kurį sukelia intensyvūs pratimai (ponos), ir drėgnų elementų i�skyrimas; ir, prie�ingai, drėkinamasis poveikis, nes fiziniai pratimai tirpdo riebalus. Tre�iasis efektas kiekybinis � i�skyros lemia lieknėjim�. �Lytinis aktas lieknina, atgaivina ir su�ildo: su�ildo pratimų ir drėgmės i�skyrimo dėka; lieknėjim� skatina �alinamasis efektas, o drėkina tai, kas kūne lieka po pratimų sukelto riebalų tirpdymo�[219].

Tre�iojoje Re�imo dalyje randama keletas nurodymų apie aphrodisia. �i tre�ioji dalis pirmuosiuose puslapiuose pristatoma kaip didelis sveikatos kalendorius, nuolatinis sezonų ir jiems pritaikyto re�imo almanachas. Ta�iau autorius pabrė�ia, kad neįmanoma duoti bendros formulės, kuri nurodytų tiksli� pratimų ir maisto pusiausvyr�. Būtina atsi�velgti į daiktų, individų, regionų, laiko momentų[220] skirtumus; taigi kalendoriaus nereikia suprasti kaip imperatyvinių receptų visumos. Jis pateikia tik strateginius principus, kuriuos reikia mokėti pritaikyti aplinkybėms. Apibendrinant galima pasakyti, kad jei antroji teksto dalis aptarė pa�ius re�imo elementus pagal jų savybes ir jiems būdingas ypatybes (ir joje apie aphrodisia buvo tik u�simenama), tai tre�iosios dalies prad�ia daugiausia skirta situacijos icintamiesiams dyd�iams.

Metai, �inoma, suskirstyti į keturis sezonus. Ta�iau jie savo ruo�tu dar suskirstyti į trumpesnius kelių savai�ių ar netgi kelių dienų periodus, nes kiekvienam sezonui būdingi bruo�ai da�niausiai plėtojasi progresyviu būdu; be to, visada pavojinga staigiai keisti re�im�: staigūs poky�iai, kaip ir nesaikingumas, turi kenksming� poveikį; �po truputį (to kata mikrori) � tai patikrinta taisyklė, ypa� kai vienas dalykas kei�iamas kitu�. Todėl �kiekvienam sezonui reikėtų �ingsnis po �ingsnio (kata mikron) keisti kiekvien� re�imo sudedam�j� dalį�[221]. Todėl �iemos re�imas turi būti suskirstytas, kaip to pageidauja pats sezonas, į du periodus: keturiasde�imt keturių dienų period�, kuris trunka nuo Plejad�ių u�migimo iki �iemos saulėgrį�os, ir kit� � tokios pa�ios trukmės period�, po kurio eina penkiolikos dienų re�imo su�velninimas. Pavasaris prasideda trisde�imt dviejų dienų periodu, trunkan�iu nuo Arktūro atsikėlimo ir kreg�d�ių parskridimo iki ekvinokcijos; vėliau sezonas turi būti suskirstytas į �e�is a�uonių dienų trukmės periodus. Tada ateina vasara, kuri� sudaro dvi fazės: nuo Plejad�ių atsibudimo iki saulėgrį�os ir nuo jos � iki ekvinokcijos. Nuo to laiko iki Plejad�ių u�migimo � keturiasde�imt a�tuonias dienas � reikia ruo�tis ��iemos re�imui�.

Autorius nepateikia i�samaus re�imo kiekvienai �iai ma�ai atkarpėlei. Jis veikiau tik daugma� detaliai apibrė�ia bendr� strategij�, kuri� nulemia kiekvienam metų laikotarpiui būdingos savybės. �ita strategija paklūsta opozicijos, pasiprie�inimo ar bent jau kompensacijos principui: bijant, kad kūnas pernelyg neat�altų, �alto sezono metu pusiausvyr� turėtų atkurti �ildomasis re�imas; didelis kar�tis, atvirk��iai, s�lygoja raminam�jį ir vėsinam�jį re�im�. Ta�iau viskas turi paklusti imitacijos ir tinkamumo principui: �velnaus ir pama�u įsigalin�io sezono metu laikomasi �velnaus ir progresyvaus re�imo � tuo metu, kai augalai ruo�iasi vegetacijai, �monės turi daryti t� patį ir pasiruo�ti grūdinti kūn�. Visi�kai taip pat at�iauriu �iemos metu med�iai u�sigrūdina ir tampa tvirtesni; �monės taip pat įgauna tvirtumo ne bėgdami nuo �al�io, o �dr�siai� jį pasitikdami[222].

Mėgavimasis aphrodisia reguliuojamas atsi�velgiant į bendr� kontekst�, priklausomai nuo jų galimo poveikio kar��iui ir �al�iui, sausumui ir drėgmei, ir pagal bendr� formul�, kuri randama antrojoje teksto dalyje. Rekomendacijos paprastai pateikiamos tarp bendrųjų nurodymų dėl maisto ir patarimų apie pratimus bei organizmo valym�. �iema nuo Plejad�ių u�migimo iki pavasario ekvinokcijos � tai sezonas, kurio metu re�imas turi būti sausinantis ir su�ildantis, nes �is sezonas �altas ir drėgnas: taigi ver�iau valgyti kept�, o ne virt� mės�, kvietin� duon�, sausas dar�oves nedideliais kiekiais, gerti tik truputį skiest� vyn� (ta�iau nepadauginti); atlikti daug įvairių pratimų (dalyvauti lenktynėse, imtynėse, vaik��ioti); maudytis �altose voniose po visada labai su�ildan�ių lenktynių ir �iltose � po visų kitų pratimų. Rekomenduojami da�nesni lytiniai santykiai, ypa� vyresniems �monėms, kurių kūnas link�s at�alti; vimdomieji tris kartus per mėnesį turintiems drėgn� temperament� ir du kartus per mėnesį � turintiems saus� temperament�[223]. Pavasarį, kai oras �iltesnis ir sausesnis, kai ruo�iamasi kūno augimui, reikia valgyti tiek kept�, tiek virt� mės�, sultingas dar�oves, maudytis, suma�inti lytinių aktų skai�ių ir vimdomųjų kiekį: vemti ne daugiau kaip du kartus per mėnesį ar dar re�iau, kad kūnas i�laikytų ��vari� mės��. Po Plejad�ių atsibudimo, kai ateina vasara, re�imas daugiausia skirtas kovoti su sausra: reikia gerti nestiprius baltuosius ir atskiestus vynus; valgyti ruginius paplotėlius, virtas arba �alias dar�oves, jeigu jos negali su�ildyti; atsisakyti vimdomųjų ir kuo daugiau suma�inti lytinių aktų skai�ių (toisi de aphrodisioisin hos hēkista). Taip pat reikėtų ma�iau daryti pratimų, vengti lenktynių, kurios i�d�iovina kūn�, bei pasivaik��iojimų saulės atokaitoje, o pirmenyb� teikti kovai dulkėse[224]. Artėjant Arktūro atsibudimui ir rudens ekvinokcijai, re�imas turi tapti �velnesnis ir drėgnesnis. Nieko i�skirtinio apie seksualinį re�im� nėra sakoma.

Dioklio Re�imas yra daug ma�iau i�plėtotas negu Hipokrato. Ta�iau jame labai smulkmeni�kai kalbama apie kasdienio laiko tvarkym�, tam paskiriant didel� teksto dalį: pradedant judesiais, kurie turi būti atliekami tik atsibudus, norint suma�inti kūno nelankstum�, ir baigiant gulėjimo lovoje prie� u�mingant pozomis (�nei pernelyg i�sitiesus, nei per daug susirietus� ir jokiu būdu ne ant nugaros). Aptarti visi pagrindiniai dienos momentai: vonios, judesiai, įtrynimai, organizmo valymas, pasivaik��iojimai, tinkamas maistas[225]. Seksualiniai malonumai ir jų moduliacijos aptariami tik kalbant apie sezoninius pasikeitimus ir tik paminėjus kelet� bendrųjų pusiausvyros principų: �Sveikatai labai svarbu, kad mūsų kūno galios nesuma�intų kita galia�. Ta�iau autorius apsiriboja trumpomis bendrosiomis s�vokomis: pirmiausia niekas neturi �da�nai ir ilgai lyti�kai santykiauti�; lytinis aktas labiau tinka ��altiems, drėgniems, paniurusiems ir linkusiems į dujų susikaupim� �monėms� ir ma�iau tinka liesiems; yra gyvenime tokių periodų, kai lytinis aktas kenksmingas, pavyzd�iui, pagyvenusiems �monėms arba jaunuoliams, kurie i�gyvena �perėjimo i� paauglystės į suaugusiuosius tarpsnį�[226]. Kalbant apie, be abejo, daug vėlyvesnį tekst�, kuris �inomas kaip Diogeno lai�kas karaliui Antigonui, galima paminėti, kad jo siūloma seksualinių malonumų ekonomija savo bendrais bruo�ais labai artima hipokrati�kajai: �iemos saulėgrį�os metu, kai yra did�iausios galimybės susirgti kataru, seksualinė praktika nebuvo ribojama. Plejad�ių dangun �engimo metu, kai kūne dominuoja karti tul�is, lyti�kai santykiauti reikia labai saikingai. Reikia netgi visi�kai atsisakyti aktų per pa�i� vasaros saulėgrį��, kai organizmas pilnas juodosios tul�ies: nesantykiauti, taip pat ir nevemti, reikia iki rudens ekvinokcijos[227].

Verta paminėti daugelį �io malonumų re�imo bruo�ų. Pirmiausia tai ribota vieta, skirta lytinių santykių problemai, jeigu ji bus lyginama su pratimams ir ypa� maistui skirta vieta. Maisto produktai, priklausomai nuo jų savybių ir aplinkybių, kuriomis jie vartojami (ar tai būtų metų sezonas, ar ypatinga organizmo būsena), dietetiniams apm�stymams yra daug svarbesni negu seksualinė veikla. Ta�iau reikia pa�ymėti, kad nerimas dėl re�imo niekada nėra susij�s su pa�ia aktų forma: nieko nesakoma nei apie seksualinio ry�io tip�, nei apie �natūrali�� pozicij� arba nederamus būdus, nei apie masturbacij�, nei juo labiau apie nutraukt� lytinį akt� ir apsisaugojimo būdus[228] � problemas, kurios bus tokios svarbios vėliau. Apie aphrodisia kalbama kaip apie visum�, kaip apie veikl�, kurioje tai, kas svarbu, nėra apibrė�iama įvairiomis formomis, kokias ji gali įgauti; reikia tik sav�s paklausti, ar verta u�siimti �ia veikla, kaip da�nai ir kokiame kontekste. Problematika daugiausia susijusi su kiekiu ir aplinkybėmis.

Ta�iau ir �itas kiekis nėra pateikiamas tiksliais skai�iais apibrė�ta forma. Visada laikomasi bendrų vertinimų: mėgautis malonumais �daugiau� (pleon) ar ma�esniais kiekiais (elasson), ar kuo ma�iau (hēs beleista). Tuo nenorima pasakyti, kad neverta �iai sri�iai skirti labai daug dėmesio, o tik tai, kad neįmanoma i� anksto ir visiems nustatyti ritmo veiklos, susijusios su kūno ir aplinkos, kurioje jis yra, savybėmis � sausumu, kar��iu, drėgme, �al�iu. Jei i� tiesų lytiniai aktai priklauso nuo re�imo ir turi būti �saikingi�, tai dėl to, kad jie daro kūnui �ildantį, �aldantį, d�iovinantį ar drėkinantį poveikį, kurį sukelia kūno judesiai ir sėklos i�siliejimas. Jie pakelia arba pa�emina kiekvieno i� kūno pusiausvyr� palaikan�ių elementų lygį; taigi jie taip pat kei�ia ry�į tarp tos pusiausvyros ir tų elementų �aidimo i�oriniame pasaulyje: d�iovinimas arba su�ildymas, kurie gali būti naudingi drėgnam ir �altam kūnui, bus ma�iau vertingi, jeigu sezonas ir klimatas bus �ilti ir sausi. Re�imu nesiekiama nustatyti kiekio ir apibrė�ti ritmo: jam padedant, reikia numatyti santykių, kurių tik visumos elementus galima apibrė�ti, kokybinius pasikeitimus ir būtin� prisitaikym�. Beje, galima pa�ymėti, jog atrodo, kad vienintelis Tariamasis Aristotelis Problemose sugebėjo i� vieno �inomiausių �ios kokybinės fiziologijos principų (reikia �inoti, kad moterys paprastai yra �altos ir drėgnos, o vyras � kar�tas ir sausas) padaryti i�vad�, kad geriausias sezonas lytiniams santykiams nėra tas pats abiem lytims: moterys ypa� linkusios Veneros akt� atlikti vasar�, o vyrai � paprastai �iem�[229].

Taigi dietetikoje seksualinė praktika problematizuojama ne kaip aktų, kuriuos reikia suskirstyti pagal jų formas ir kiekvieno jų svarb�, visuma, ta�iau kaip �veikla�, kuriai reikia suteikti laisv� arba nuspausti stabdį atsi�velgiant į chronologines gaires. �is bruo�as leid�ia �į re�im� palyginti su tam tikromis taisyklėmis, kurios vėliau bus randamos krik��ionių ganytoji�kuosiuose nuostatuose. Pagal jas ribojant seksualin� veikl� taip pat bus remiamasi kai kuriais laiko kriterijais. Ta�iau �ie kriterijai nebus tiktai tikslesni. Jie atliks visai kit� vaidmenį: apibrė� laik�, kada praktika leid�iama, o kada draud�iama. �is kruop�tus suskirstymas bus sudarytas atsi�velgiant į skirtingus kintamuosius dyd�ius: liturginius metus, menstruacijų cikl�, nė�tumo ir pogimdyminį laikotarpį[230]. Tuo tarpu antikos medicinos re�imų variacijos yra progresyvinės; re�imas, u�uot buv�s sudarytas pagal binarinį leid�iamo ir draud�iamo princip�, parodo tik nuolatinį svyravim� tarp daugiau ir ma�iau. Lytinis aktas nėra vertinamas kaip leid�iama arba neleid�iama praktika, atsi�velgiant į laiko ribas, į kurias jis įterpiamas: jis yra laikomas veikla, galin�ia turėti daugiau ar ma�iau lemtingus padarinius tame ta�ke, kuriame susikerta individas ir pasaulis, temperamentas ir klimatas, kūno ir sezono savybės, ir todėl turi paklusti daugiau ar ma�iau grie�tai ekonomijai. Tai praktika, reikalaujanti m�stymo ir atsargumo. Taigi nesistengiama nustatyti tų pa�ių ir visiems vienodų �darbo dienų� mėgautis seksualiniais malonumais, o tik kuo geriau apskai�iuoti tinkamiausi� jų laik� ir da�num�.

Aphrodisia re�imas, reikalaujantis saikingos praktikos, nesiremia postulatu, kad lytiniai aktai patys savaime ir dėl savo prigimties yra blogi. Aktai nėra diskvalifikacijos i� principo objektas. Apie juos keliami klausimai susij� tik su jų praktika, saikingumu atsi�velgiant į kūno būkl� ir i�orines s�lygas. Ta�iau būtinyb� griebtis rūpestingo re�imo ir skirti seksualinei praktikai daug dėmesio pateisina dvi grupės prie�as�ių, rodan�ių tam tikr� nerim� dėl jos poveikio.

Jeigu mėgavimasis malonumais ir kelia problemų individo santykiams su savo kūnu ar fiziniam re�imui sudaryti, tai ne dėl to, kad būtų manoma, jog �itas mėgavimasis malonumais gali sukelti kai kurias ligas, arba būtų bijoma jo padarinių palikuonims. Graikai lytinio akto jokiu būdu nelaikė blogiu; jis nebuvo jiems etinės diskvalifikacijos objektas. Ta�iau tekstai rodo, kad �i veikla kelia nerim�. �ito nerimo yra trys �idiniai: pati akto forma, akto padariniai ir su juo susijusi mirtis. Būtų klaidinga graikų apm�stymuose į�velgti tik pozityvų lytinio akto vertinim�. Medicininiai ir filosofiniai apm�stymai akt� apra�o kaip grėsming� dėl jo brutalumo, kalba apie kontrol� ir savivaldos būtinum�. Aktas laikomas sekinan�iu, nes ver�ia prarasti jėgas, kurias individas turi saugoti ir i�laikyti, ir lemian�iu individo mirtį, nes taip garantuoja rasės i�likim�. Malonumų re�imas yra toks svarbus ne vien dėl to, kad perteklius gali susargdinti, o todėl, kad kalbant apie seksualin� veikl� apskritai i�kyla valdymo, jėgos ir vyro gyvenimo problemos. �i� veikl� retinti ir suteikti jai stilizuot� re�imo form� � tai rei�kia apsidrausti nuo būsimų skausmų; taip pat susiformuoti, i�silavinti, i�reik�ti save kaip individ�, galintį kontroliuoti jos prievart� ir leisti jai veikti tinkamose ribose, suvokti energijos princip� ir priimti mirtį numatant palikuonių gimim�. Fizinis aphrodisia re�imas � tai sveikatos saugojimas ir kartu būties pratimas � askēsis.[254]

Kaip, kokia forma ir nuo kada lytiniai vyro ir �monos santykiai graikų filosofijoje �sukelia problem��? Kodėl reikėtų tuo rūpintis? Ypa� analizuoti vyro elgesį, galvoti apie jam būtin� nuosaikum� ir tai priskirti moralinio rūpes�io temai visuomenėje, kurioje taip stipriai pasirei�kė �laisvų vyrų� dominavimas? Atrodo, prie�as�ių nėra arba jų labai ma�ai. Demostenui priskirtos ginamosios kalbos Prie� Neer� pabaigoje autorius suformuluoja garsųjį aforizm�: �Kurtizanes mes turime malonumui suteikti; sugyventines � kasdieniam rūpinimuisi; o �monas � tam, kad susilauktume teisėtų palikuonių ir turėtume i�tikim� namų �idinio saugotoj��[290]�.

Tokia formulė, kuri galėtų būti laikoma grie�tu vaidmenų paskirstymu, yra labai tolima nuo vedybinių malonumų menų, kurie, anot Van Guliko, randami senovės Kinijoje: ten nurodymai dėl moters paklusnumo, pagarbumo, jos atsidavimo, patarimai dėl erotinio elgesio, skirto kiek įmanoma padidinti partnerių ar bent jau vyro malonumui, yra glaud�iai siejami su s�lygomis, reikalingomis susilaukti geriausių palikuonių[291]. Toje poligami�koje visuomenėje �mona buvo konkurencinėje situacijoje, kur jos statusas ir mokėjimas suteikti malonum� buvo tiesiogiai susij�; klausimai apie seksualinį elgesį ir jo galimo tobulinimo formas buvo apm�stymų apie namų gyvenim� dalis, o tinkama malonumų praktika ir pusiausvyra santuokiniame gyvenime sudarė tos pa�ios visumos dalį. Prie� Neer� formulė taip pat yra labai nutolusi nuo to, k� būtų galima aptikti krik��ioni�kojoje doktrinoje ir ganytoji�kuosiuose nuostatuose, ta�iau dėl visi�kai kitų prie�as�ių: toje grie�tai monogaminėje situacijoje vyrui bus u�drausta ie�koti kitokios malonumo formos, jei ji i�eina u� ribų to, k� jis turi patirti su savo teisėta �mona; o ir pats malonumas sukels ganėtinai daug problemų, nes lytinių santykių tikslas turi būti ne palaima, o tik giminės prat�simas. I�kils daug su �ia centrine tematika labai glaud�iai susijusių klausimų apie malonumų status� vedybiniuose santykiuose. Tokiu atveju problematika kyla ne dėl poligaminės struktūros, o dėl monogaminio reikalavimo; ir ji stengiasi ne susieti santuokinio ry�io kokyb� su malonumo intensyvumu ir su partnerių įvairove, o atvirk��iai � kiek įmanoma atskirti vienintelio santuokinio ry�io pastovum� nuo malonumų ie�kojimo[292].

Atrodo, jog Prie� Neer� formulė remiasi visai kita sistema. Viena vertus, �i sistema pateikia vienos teisėtos �monos princip�; ta�iau, kita vertus, malonumų sritį ji labai ai�kiai nustumia u� vedybinių santykių ribų. Vedybiniai lytiniai santykiai es� turi tik giminės prat�simo funkcij�, o seksualinio ry�io malonumo klausimai es� i�kyla tik u� santuokos ribų. Dėl to neai�ku, kodėl lytiniai santykiai turėtų sukelti vedybinio gyvenimo problemų, i�skyrus atvejį, kai kalbama apie vyro aprūpinim� teisėtais ir laimingais palikuonimis. Visai logi�ka, kad graikų filosofijoje bus randama techninių ir medicinių klausimų apie nevaisingum� ir jo prie�astis[293], dietetikos ir higienos svarb� norint susilaukti sveikų vaikų[294] � geriau berniukų negu mergai�ių; politinių ir socialinių apm�stymų apie geriausio įmanomo sutuoktinio pasirinkim�[295] ir galiausiai juridinių debatų apie s�lygas, kokiomis palikuonys gali būti laikomi teisėtais ir turėti pilie�io status� (tai buvo Prie� Neer� diskusijos pagrindas).

Ta�iau neai�ku, kodėl vedybinių lytinių santykių problematizacija galėtų įgauti kitas formas arba sietis su kitais klausimais, �inant, koks klasikiniuose Atėnuose buvo sutuok�inių statusas ir įpareigojimai, kurių vienas ir kitas laikėsi. Tai, k� vedybų institucija sutuoktiniams leido, draudė ar vertė daryti seksualinėje praktikoje, buvo gana paprasta, o ir ji pati buvo gana ai�kiai asimetrinė, tad papildomas moralinis reguliavimas neatrodytų būtinas. Viena vertus, moterys kaip �monos yra susaistytos juridinio ir socialinio statuso: visa jų seksualinė veikla turi apsiriboti vedybiniais santykiais, o sutuoktinis turi būti jų vienintelis partneris. Jos yra jo galioje ir turi jam pagimdyti vaikų, kurie bus jo paveldėtojai ir pilie�iai. Svetimavimo atveju imamasi ne tik priva�ių, ta�iau ir vie�ų sankcijų (svetimavimu kaltinama moteris neturi teisės daugiau pasirodyti vie�ose kulto ceremonijose). Kaip sako Demostenas: įstatymas �nori, jog moterys jaustų pakankamai stipri� baim�, kad galėtų i�likti garbingos (sōphrōnein), kad nepadarytų jokios klaidos (m�den hamartanein), kad būtų i�tikimos �idinio saugotojos�; jis skelbia joms, kad �jei jos nusikals �iai pareigai, bus vienu kartu atskirtos nuo vyro namų ir nuo miesto kulto�[296]. I�tekėjusios moters �eimyninis ir civilinis statusas jai primeta grie�tas tokio elgesio taisykles, pagal kurias seksualinė praktika turi būti i�skirtinai santuokinė. Ne dėl to, kad dorybė nenaudinga moterims � visai ne; ta�iau jų sōphrosunē turi garantuoti tai, kad jos, būdamos valingos ir i�mintingos, sugebės gerbti joms primestas taisykles.

Vyras taip pat turi laikytis tam tikrų įsipareigojimų savo �monai (Solono įstatymas reikalavo i� vyro, kad jis ma�iausiai triskart per mėnesį lyti�kai santykiautų su savo �mona, jei ji yra �paveldėtoja�[297]). Ta�iau turėti santykius tik su savo teisėta �mona jokiu būdu nebuvo jam taikomų reikalavimų dalis. Tiesa, kad kiekvienas vyras, ved�s ar ne, turi gerbti i�tekėjusi� moterį (arba jaun� mergin�, esan�i� tėvo valioje); ta�iau tik dėl to, kad ji priklauso nuo kito valios; vyr� sulaiko ne jo paties, o jo atakuojamos merginos ar moters statusas: labiausiai jis nusikalsta vyrui, kuris valdo t� moterį. �tai kodėl, būdamas atėnietis, jis bus ne taip sunkiai nubaustas, jei prievartaus, paveiktas godaus geidulio, negu bandydamas suved�ioti laisva valia ir gudriai. Kaip sako Lisijas Prie� Eratosten� � viliotojai �taip apnuodija sielas, kad kitų moterys priklauso daugiau jiems negu jų vyrams; jie tampa namų �eimininkais ir pasidaro nebeai�ku, kieno yra vaikai�[298]. Prievartautojas gvie�iasi tik moters kūno, o viliotojas � jos vyro galios. Vedusiam vyrui draud�iama tik griauti kit� �eim�; vedybiniai saitai, kuriais jis susisaistė, jam nedraud�ia jokių lytinių santykių; jis gali u�megzti meilės ry�į, gali lankyti prostitutes, gali būti berniuko meilu�is � o k� jau kalbėti apie vergus, vyrus ar moteris, kurie jam priklauso. Vyro vedybos nesuvar�o jo seksualinės laisvės.

Todėl juridi�kai nei�tikimybė nerei�kia vedybinio ry�io nutraukimo, kurio galėtų pareikalauti vienas ar kitas sutuoktinis; tai laikoma nusi�engimu tik tada, kai i�tekėjusi moteris turi santykius su vyru, kuris nėra jos sutuoktinis: būtent moters � ir niekada vyro � �eimyninis statusas leid�ia ry�į apibūdinti kaip svetimavim�. Suprantama, ir moraliniu po�iūriu graikams neegzistavo �ita �abipusės i�tikimybės� kategorija, kuri vėliau į vedybinį gyvenim� įtraukė savoti�k� �seksualin� teis�, turin�i� moralin� reik�m�, juridinį poveikį ir religinį komponent�. Santuokinis ry�ys nereikalavo laikytis dvigubos seksualinės monopolijos principo, padaran�io abu sutuoktinius i�skirtiniais partneriais. Jei moteris i� tiesų priklauso vyrui, tai vyras priklauso tik sau pa�iam. Abipusė seksualinė i�tikimybė kaip pareiga, įsipareigojimas ir vienodai paskirstyti jausmai nėra nei reikalinga garantija, nei auk��iausia vedybinio gyvenimo kategorija. I� to būtų galima daryti i�vad�, kad seksualiniai malonumai sukelia vienokias problemas, o vedybinis gyvenimas � kitokias, ir �ios dvi problematikos prakti�kai nesusiduria. �iaip ar taip, dėl prie�as�ių, kurios k� tiktai buvo pateiktos, vedybos neturėjo kelti seksualinės etikos klausimų: vieno i� partnerių � moters � apribojimus nusako jos statusas, įstatymas ir papro�iai, o garantuoja bausmės arba sankcijos; o kitam � vyrui � vedusiojo statusas neprimeta tikslių taisyklių, i�skyrus vien�, kuri jam nurodo, su kokia moterimi jis turi susilaukti teisėtų paveldėtojų.

Ta�iau tuo apsiriboti negalima. Tiesa, kad �itoje epochoje bent jau vedybos ir vedybiniai seksualiniai santykiai nebuvo labai intensyvaus domėjimosi objektas; tiesa, kad rūpestis apm�styti seksualinį elgesį santykiuose, kuriuos galima turėti su savo �mona, atrodo ma�iau svarbus negu santykiuose, kuriuos galima turėti su savo nuosavu kūnu, arba, kaip pasirodys vėliau, su berniukais. Ta�iau būtų neteisinga manyti, jog viskas buvo labai paprasta ir moters, kaip �monos, elgesys buvo taip bes�lygi�kai apibrė�tas, kad jo svarstyti netgi neverta, o vyro, kaip sutuoktinio,�� pernelyg laisvas, kad keltų kokių nors klausimų. Pirmiausia yra paliudijimų apie seksualinio pavydo jausmus: �monos nuolat priekai�tavo vyrams dėl malonumų, kuriuos jie patirdavo i� �alies; nepastovi Eufileto �mona jam priekai�tauja dėl familiarumo su ma��ja verge[299]. Apskritai visuomenės nuomonė laukė �iokio tokio vyro seksualinio elgesio pasikeitimo jam vedus; visi�kai ai�ku, kad jaunystės celibato metu (da�nai būdavo, kad vyrai nevesdavo iki trisde�imties) patirtų malonumų intensyvumas ir įvairovė buvo mielai toleruojami; ta�iau po vedybų buvo sveikintina juos apriboti, nors nebuvo reikalaujama jokių grie�tų ribų. Ta�iau greta �io būdingo elgesio ir po�iūrio taip pat egzistavo apm�styta santuokinio grie�tumo tematika. Moralistai � bent jau kai kurie � ai�kiai leido suprasti princip�, kad auk�tos moralės praktikuojantis malonumus ved�s vyras negalėtų jaustis toks laisvas praktikuodamas malonumus, kaip būdamas neved�s. Bus i�girsta, kad Nikoklis kalboje, kuri� jam priskiria Isokratas, i�auk�tina tai, kad jis ne tik gerai valdo savo valdinius, bet ir tai, kad po vedybų lytinius santykius turėjo tik su savo �mona. Ir Aristotelis Politikoje �vyro su kita moterimi arba �monos su kitu vyru� santykius skatins vertinti kaip �garb� nuplė�ian�ius�. Ar tai tik atskiras ir nesvarbus rei�kinys? Ar naujos etikos atsiradimas? Ta�iau nors ir labai negausūs būtų buv� tie tekstai, nors ir labai nutol� nuo tikrosios socialinės praktikos ir realaus individų elgesio, reikia sav�s paklausti: kodėl moraliniuose apm�stymuose buvo rūpinamasi vedusių vyrų seksualiniu elgesiu? Koks buvo tas rūpestis, koks jo principas ir kokios formos?

Kalbant apie tai, reikėtų vengti dviejų interpretacijų, kurių nei viena, nei kita neatrodo visi�kai adekva�ios.

Remiantis viena, reikėtų manyti, kad sutuoktinių ry�ys klasikinės epochos graikams neturėjo jokios kitos funkcijos, kaip tik i�skai�iavim�, kuris jungė dvi �eimas, dvi strategijas, du turtus; ir kad jo vienintelis tikslas � duoti palikuonių. Prie� Neer� aforizmas, kuris, atrodo, taip ai�kiai atskiria vaidmenis, kokius vyro gyvenime turi atlikti kurtizanė, sugyventinė ir �mona, kartais būdavo suprantamas kaip jo padalijimas į tris dalis, kurių kiekviena turėjo i�skirtines funkcijas: seksualinis malonumas vienoje pusėje, kasdienis gyvenimas � kitoje, ir galiausiai �monos funkcija � tik giminės prat�simas. Ta�iau reikia atsi�velgti į kontekst�, kuriame �i, i� pa�iūros brutali, sentencija buvo suformuluota. Buvo kalbama apie tai, kad bylininkas gali padaryti negaliojan�i� i� pa�iūros teisėt� vieno i� jo prie�ų santuok�, taip pat nepripa�inti pilie�iais vaikų, gimusių i� tos santuokos: pateikiami argumentai rėmėsi �monos kilme, jos prostituti�ka praeitimi ir jos dabartiniu statusu, kuris galėjo būti tik sugyventinės statusas. Taigi buvo svarbu parodyti ne tai, jog malonumų bus ie�koma ne su savo teisėta �mona, o tai, kad teisėtų palikuonių galima susilaukti tik su �mona. �tai kodėl Lacey, kalbėdamas apie �į tekst�, pabrė�ia, kad jame reikia matyti ne trijų atskirų vaidmenų apibrė�im�, o tarsi kaupiam�jį i�vardijim�, kurį reikia suprasti taip: malonumas � tai vienintelis dalykas, kurį gali suteikti kurtizanė; sugyventinė dar gali suteikti pasitenkinim� kasdieniame gyvenime, ta�iau tik vienintelė �mona gali atlikti tam tikr� funkcij�, kuri kyla i� jos pa�ios statuso: pagimdyti teisėtus vaikus ir garantuoti �eimyninės institucijos t�stinum�[300]. Reikia pa�ymėti, kad Atėnuose vedybos nebuvo vienintelis priimtinas s�jungos būdas; jos tik pabrė�ė i�skirtin� ir privilegijuot� s�jung� � vienintel�, kuri galėjo su visais i� to i�plaukian�iais efektais ir teisėmis vienu metu apimti ir gyvenim� �eimoje, ir teisėtus palikuonis. Beje, egzistuoja pakankamai liudijimų, kurie rodo sutuoktinės gro�iui teikiam� reik�rfi�, su ja galimų turėti lytinių santykių svarb� arba abipusės meilės egzistavim� (kaip eros ir Anteros �aidimas, kuris jungia Nikerat� ir jo �mon� Ksenofonto Puotoje[301]). Radikalus vedybų ir malonumų bei aistrų �aismo atskyrimas, be abejo, nėra formulė, kuri galėtų tinkamai apibūdinti santuokinį gyvenim� antikoje.

Pernelyg stengiantis atskirti graikų vedybas nuo emocinių ir asmeninių jausmų, kurie i� tiesų taps daug svarbesni vėliau, pernelyg norint i�skirti vėlesnes santuokos formas, yra nukrypstama į prie�ing� pus� � bandym� visi�kai sugretinti grie�t� tam tikrų principų besilaikan�ių filosofų moral� su krik��ioni�k�ja morale. Da�nai tuose tekstuose, kur apm�stomas, vertinamas ir pagal �seksualinės i�tikimybės� form� apibrė�iamas geras vyro elgesys, buvo linkstama atpa�inti dar neegzistuojantį moralinį kodeks�, kuris abiem sutuoktiniams simetri�kai primes vienod� reikalavim� lytinius santykius turėti tik vedybinėje s�jungoje ir vienod� pareig� privilegijuotu ir netgi i�skirtiniu jų tikslu laikyti giminės prat�sim�. Linkstama fragmentus, kuriuos Ksenofontas arba Isokratas paskyrė vyro pareigoms, laikyti �i�skirtiniais to laikme�io papro�ių�[302] tekstais. I�skirtiniai jie dėl to, kad reti. Ta�iau ar tai prie�astis juose matyti prie�laikinį būsimos dorovės pasirei�kim� arba naujo jautrumo �enkl�? Faktas, kad retrospektyviai galėjo būti pastebėtas �ių tekstų pana�umas į vėlesnes formuluotes. Ta�iau ar to pakanka, kad t� dorovinį apm�stym� ir grie�tumo reikalavim� būtų galima laikyti atitrūkimu nuo tų laikų elgesio ir po�iūrio į elgesį? Ar tai prie�astis juose matyti izoliuot� būsimos dorovės avangard�?

Jeigu �ituose tekstuose bus matomas ne formuluojamas kodekso elementas, bet vienas i� seksualinio �mogaus elgesio problematizavimo būdų, bus galima lengvai suprasti, kad jis toks nėra i�einant i� pa�io santuokinio ry�io ir tiesioginio, simetri�ko ir abipusio reikalavimo, koks galėtų i� to ry�io atsirasti. �inoma, gerai, jei vyras todėl, kad ved�s, apribotų savo malonumus ar bent savo partnerių skai�ių; ta�iau būti vedusiam, tai pirmiausia rei�kia būti �eimos galva, turėti autoritet�, turėti vald�i� �namuose��� jos pasirei�kimo vietoje � ir atitikti reikalavimus, kurie turi įtakos pilie�io reputacijai. �tai kodėl apm�stymai apie vedybas ir ger� vyro elgesį yra reguliariai siejami su apm�stymais apie oikos (namus ir �eimyn�).

Tada galima suprasti, kad principas, kuris reikalauja i� vyro neturėti partnerių u� jo sukurtos santuokos ribų, yra kitoks negu analogi�kas reikalavimas �monai. Jai �is reikalavimas primetamas, nes ji yra savo vyro vald�ioje. I� vyro to reikalaujama todėl, kad jis turi vald�i� ir turi parodyti savitvard�, apribodamas seksualinį pasirinkim�. Moteriai turėti santykius tik su savo vyru � tai fakto, kad ji yra jo vald�ioje, padarinys. Vyrui turėti santykius tik su savo �mona � tai pats gra�iausias būdas parodyti savo gali� �monai. �ia kalbama ne tiek apie i�ankstinį simetrijos, kuri bus randama vėlesnėje moralėje, pasirei�kim�, o apie esamos asimetrijos stilizavim�. Apribojimas, kuris yra analogi�kas tuo, k� jis leid�ia ar draud�ia, nenurodo tokio pat �elgesio� būdo abiem sutuoktiniams. Sitai gerai parodo pasakojimas, kaip valdyti namus ir elgtis kaip namų �eimininkui.

Ksenofonto Apie namų ūkį yra labiausiai i�plėtotas traktatas apie santuokinį gyvenim�, kurį mums paliko klasikinė Graikija. Tekste pateikiama nurodymų, kaip valdyti tėvonij�, visuma. Salia patarimų, kaip valdyti �i� sritį, vadovauti darbininkams, auginti įvairias kultūras, reikiamu metu naudoti tinkam� technik�, parduoti ir pirkti, kada reikia ir kaip reikia, Ksenofontas plėtoja daugelį bendrų apm�stymų: apm�stymus apie būtinum� visuose �iuose dalykuose remtis racionalia praktika, kuri� jis apibūdina arba kaip �inias (epistėmė), arba kaip men� ar technik� (technē); apm�stymus apie siūlom� tiksl� (i�saugoti ir plėsti tėvonij�); galiausiai apm�stymus apie �ių tikslų pasiekimo būdus � t. y. apie men� vadovauti. Pastaroji tema da�niausiai minima visame tekste.

Aplinka, kurioje atliekama �i analizė, yra socialiai ir politi�kai labai pabrė�tina. Tai ma�as pasaulis �emės savininkų, kuriems reikia jį i�saugoti, i�plėsti ir paveld� perduoti tiems, kurie turi jų vard�. Ksenofontas labai akivaizd�iai suprie�ina jį su amatininkų, kurių gyvenimas nėra naudingas nei jų pa�ių sveikatai (dėl jų gyvenimo būdo), nei jų draugams (kuriems padėti jie neturi galimybių), nei miestui (nes jie neturi laisvo laiko u�siimti jo rūpes�iais), pasauliu[303]. �emės savininkų veikla, prie�ingai, taip pat sėkmingai pasirei�kia vie�oje vietoje � agoroje, kur jie gali atlikti draugi�kumo ir pilieti�kumo pareig�, � kaip ir oikos. Ta�iau oikos nėra vien namai tiesiogine prasme; į j� įeina taip pat ir laukai, ir visas kitas turtas, kad ir kur jis būtų (net u� miesto ribų): �vyro namai � tai viskas, kas jam priklauso�[304]; jie apibrė�ia vis� veiklos sfer�. O su �ita veikla susij�s gyvenimo būdas ir etinė tvarka. Savininko gyvenimas, jeigu jis labai rūpinasi savo tėvonija, pirmiausia geras jam pa�iam � tai i�tvermės ugdymo pratimas ir fizinė treniruotė, naudinga jo kūnui, jo sveikatai ir jo gyvybingumui; jis taip pat skatina jį būti pamaldų ir leid�ia aukoti dideles aukas dievams; jis i�auk�tina draugystės ry�ius ir suteikia galimyb� pasirodyti dosniam, atlikti svetingumo pareig� ir parodyti savo geradaryst� pilie�iams. Beje, tai naudinga visam miestui, nes prisideda prie jo turtų didinimo, o ypa� dėl to, kad aprūpina jį gerais gynėjais: �emės savininkas, priprat�s prie sunkių darbų, yra puikus karys, o turtas, kurį jis turi, ver�ia jį dr�siai ginti tėvynės �em�[305].

Visi �ie asmeniniai ir pilietiniai savininko gyvenimo prana�umai yra did�iausias �namų ūkio valdymo� meno nuopelnas: jis i�moksta valdymo praktikos, kuri nuo to neatskiriama. Valdyti oikos � tai vadovauti; o vadovavimas namams nesiskiria nuo vald�ios, kuri turima mieste. Sokratas sakė Nikomachidui Atsiminimuose: �Neniekink gerų ekonomų, nes asmeninių reikalų tvarkymas nuo vie�ųjų reikalų tvarkymo skiriasi tik skai�iumi, o visu kitu jie pana�ūs�; tie, kurie vadovauja visuomeniniams reikalams, įdarbina ne kitokius �mones nei tie, kurie suteikia tarnyb� asmeninių reikalų tvarkytojams; o tie, kurie moka pasirinkti �mones, visi�kai taip pat gerai vadovauja asmeniniams reikalams kaip ir visuomeniniams�[306]. Dialogas �apie namų ūkį� plėtojamas kaip plati valdymo meno analizė. Teksto prad�ioje prisimenamas Kyras Jaunesnysis, kuris pats pri�iūrėjo augalus, kiekvien� dien� lavinosi sodindamas sod� ir taip įgijo tokį sugebėjim� vadovauti kareiviams, kad nė vienas i� jo karių karo metu niekada nedezertyravo i� kariuomenės: u�uot j� palik�, jie ver�iau pasirinkdavo mirtį ant jo lavono[307]. Simetri�kai ir teksto pabaiga u�simena apie �į monarcho modelį, koks gali būti arba �stipraus charakterio� vadas, paskui kurį jo kariai seka niekada neprarasdami jėgų, arba �eimos galva, kuriam pakanka karali�kų bruo�ų, kad paskatintų darbininkus vien savo pasirodymu, ir nereikia nei su jais pyktis, nei jų persekioti, nei bausti. Namų valdymo menas yra tos pa�ios prigimties kaip politinis arba karinis menas, bent jau dėl to, jog ir vienu, ir kitu atveju vadovaujama kitiems[308].

Kaip tik gvildendamas �namų ūkio� men�, Ksenofontas i�kelia vyro ir �monos santykių problem�. �mona kaip namų �eimininkė yra pagrindinis persona�as valdant oikos ir u�tikrinant ger� jų veikl�. �Ar yra kas nors, kam tu patiki daugiau svarbių reikalų negu savo �monai?��� klausia Sokratas Kritobulo; ir truputėlį toliau priduria: �A� manau, kad �mona, kuri yra gera partnerė �eimyniniuose reikaluose, bendrai sėkmei tokia pat svarbi kaip ir vyras�; taigi, �jeigu viskas vyksta gerai � namai klesti; jeigu dirbama blogai � namai eina į pra�ūtį�[309]. Vis dėlto, nepaisant �monos svarbos, i� tiesų niekas neparuo�ta, kad ji galėtų atlikti reikalaujam� vaidmenį: pirmiausia ji jauna ir gavo labai prast� i�simokslinim� (�kai tu j� vedei, ji buvo visai jauna mergaitė, kuriai buvo leid�iama kuo ma�iau, arba, tiksliau � nieko nei matyti, nei girdėti�), ji taip pat beveik visi�kai neturi ry�ių su savo vyru, su kuriuo retai kalba (�ar yra �monių, su kuriais tu bendrauji ma�iau negu su savo �mona?�)[310]. Būtent todėl vyrui reikėtų u�megzti su �mona tokius santykius, kurie tuo pat metu būtų ir lavinimas, ir vadovavimas. Visuomenėje, kur mergaitės labai jaunos � da�nai ma�daug penkiolikos metų � i�leid�iamos u� vyrų, kurie da�niausiai du kartus u� jas vyresni, santuokinis ry�ys, kuriam oikos tarnauja kaip parama ir kaip kontekstas, įgauna pedagogikos ir elgesio valdymo form�. U� tai atsakingas vyras. Kam reikia priskirti kalt�, jei moteris elgiasi taip, kad, u�uot buvusi naudinga vyrui, jam daro tik nuostolius? Vyrui. �Jeigu avis prastai atrodo, paprastai u� tai atsako piemuo; o jeigu arklys aik�tingas � tai raitelio, kuris juo rūpinasi, kaltė. Taigi, jeigu vyras moterį i�moko gerai elgtis, bet, nepaisant to, ji blogai atlieka savo pareigas, be abejo, būtų teisinga u� tai atsakinga laikyti moterį; ta�iau jei moteris nemoka gerai elgtis todėl, kad jos niekas to nemoko, ar nebūtų teisinga atsakomyb� u�krauti vyrui?�[311]Akivaizdu, jog nėra svarstomi patys santuokiniai tarpusavio santykiai, sutuoktiniai nėra pirmiausia laikomi vyro ir moters sudaryta pora, kuri vėliau galėtų rūpintis namais ir �eima. Ksenofontas ilgai ai�kina vedybinius santykius � bet netiesiogine, kontekstine ir technine forma. Jis juos nagrinėja oikos rėmuose � kaip vyro atsakomybės u� valdym� aspekt�, norėdamas apibrė�ti, kaip sutuoktinis galėtų padaryti i� savo �monos bendradarb�, s�junginink� � sunergos,�� kurios jam reikia, kad galėtų i�mintingai tvarkyti namų ūkį.

Isomacho pra�oma parodyti, kad �itos technikos gali būti mokoma. Kad parodytų, jog i�moko �i� pamok�, i� jo nereikalaujama nei daugiau, nei ma�iau � tik būti �geram vyrui�. Jis ka�kada buvo pakliuv�s į toki� situacij� kaip �iandien Kritobulas: vedė visi�kai jaun� moterį (jai buvo penkiolika metų), o gautas i�silavinimas jos beveik nieko nei�mokė, nebent pasiūti apsiaust� ir i�dalinti viln� audėjoms[312]. Ta�iau Isomachas j� taip gerai i�lavino ir padarė i� jos toki� puiki� pagalbinink�, kad dabar gali jai patikėti rūpintis namais, kai pats tvarko savo reikalus laukuose ar agoroje � t. y. tose vietose, kur privilegijuotai turi būti atliekama vyri�ka veikla. Taigi Isomachas Kritobului ir Sokratui pateiks namų ūkio pavyzdį � men� valdyti oikos; prie� duodamas patarimus, kaip valdyti �emės ūkį, jis visai natūraliai pradės ai�kinti apie namus, kurių valdymas turi būti gerai sutvarkytas, jei norima turėti laiko rūpintis bandomis ir laukais ir nenorima, kad visas ten įdėtas vargas nueitų veltui dėl netvarkos namuose.

Kiti IV ir III am�iaus prad�ios tekstai taip pat plėtoja tem�, kad santuoka i� vyro reikalauja bent jau ka�kokio lytinio santūrumo. Ypa� verta paminėti tris: fragment�, kurį Platonas Įstatymuose skiria vedybų taisyklėms ir reikalavimams; Isokrato pasakojim� apie tai, kaip Nikoklis gyvena vedusio vyro gyvenim�; ir ekonomikos veikal�, kuris buvo priskirtas Aristoteliui ir kuris bent jau yra kil�s būtent i� aristoteli�kos mokyklos. �ie tekstai labai skiriasi vienas nuo kito savo ketinimais: pirmasis pateikia idealiame mieste autoritarin� elgesio reguliavimo sistem�; antrasis apibūdina save ir kitus gerbian�io autokrato asmeninio gyvenimo stilių; tre�iasis bando apibrė�ti kiekvienam vyrui naudingus vadovavimo namams principus. Ta�iau nė vienas kaip Ksenofonto Apie namų ūkį nekalba apie �emės savininkui būding� gyvenimo būd� nei apie tėvonijos valdymo darbus, kuriuos jis turi atlikti kartu su savo �mona. Nepaisant tarpusavio skirtumų, atrodo, jog visi trys tekstai daug ry�kiau negu Ksenofonto tekstas pabrė�ia reikalavim�, artim� tam, kurį būtų galima pavadinti �dviguba seksualine monopolija�; atrodo, kad tokiu būdu norima ir vyrui, ir moteriai vis� seksualin� veikl� lokalizuoti tik santuokiniame ry�yje: kaip ir �mona, vyras parodomas kaip apsieinantis be kitų moterų arba bent jau bandantis neie�koti malonumų su jomis. Taigi atsiranda tam tikros simetrijos reikalavimas ir tendencija apibrė�ti vedybas ne tik kaip privilegijuot�, bet kaip galbūt i�skirtin� morali�kai priimtinų seksualinių santykių viet�. Ta�iau, skaitant tuos tris tekstus, ai�ku, kad būtų klaidinga ten retrospektyviai matyti tokį �abipusės seksualinės i�tikimybės� princip�, kuris pasitarnaus kaip teisinė-moralinė armatūra vėlesnėms �eimyninės praktikos formoms. Visuose tuose tekstuose vyrui pateikiamas saikingumo reikalavimas ar siūlymas, kad jis kaip seksualin� partner� turėtų tik savo �mon�, i� tiesų nėra asmeninis įsipareigojimas, kurį jis pats sau prisiimtų. Tai politinis reguliavimas, kurį autoritari�kai prffneta platoni�kieji įstatymai ir kurio � Isokrato ir Tariamojo Aristotelio veikaluose � vyras reikalauja i� paties sav�s, apgalvotai ribodamas savo paties vald�i�.

Mėgavimasis malonumais santykiaujant su berniukais graikų filosofijoje buvo nerim� kelianti tema. Tai paradoksalu visuomenėje, kurioje, kaip manoma, buvo �toleruojama� tai, k� mes vadiname �homoseksualumu�. Ta�iau galbūt nėra labai atsargu �ia vartoti �iuos du terminus.

I� tiesų homoseksualizmo s�voka yra nelabai tinkama norint atskleisti patirtį, vertinimo formas ir skirstymo sistem�, kurios taip skiriasi nuo mūsi�kų. Graikai meilės tai pa�iai ly�iai ir meilės kitai ly�iai nesuprie�ino kaip dviejų skirtingų pasirinkimų, kaip dviejų radikaliai prie�ingų elgesio tipų. Skiriamosios linijos nenubrė�ė tokios sienos. Tai, kas skyrė nuosaikų ir susivaldantį vyr� nuo to vyro, kuris atsiduodavo malonumams, �iūrint i� moralinio ta�ko buvo daug svarbiau negu malonumų, kuriems atsiduodama su didesniu noru, skirstymas į kategorijas. Būti pasileidusiam � tai rei�kė neatsispirti nei moterims, nei berniukams, ir antra nebuvo svarbiau negu pirma. Pie�damas tironi�ko �mogaus paveiksl� � t. y. tokio, kuris leid�ia �Eroto tironui įsiskverbti į savo siel� ir valdyti visus savo veiksmus�[380], Platonas tai parodo dviem ekvivalenti�kais aspektais, kur tokiu pat būdu pasirei�kia svarbiausių reikalavimų nepaisymas ir vergavimas malonumams apskritai: �Jeigu jis susi�avi kurtizane, kuri jam tik nauja ir nereikalinga pa�intis, tai kaip jis vertins savo motin�, ilgamet� draug�, kuri� jam davė gamta? Ir jeigu meilė gra�iam paaugliui gimė tik vakar ir ji visai nenaudinga, tai kaip jis elgsis su savo tėvu?�[381] Kai Alkibiadui buvo priekai�taujama dėl jo i�tvirkavimo, į pirm� viet� buvo i�keliama ne �ie du dalykai, o, kaip sakė Bionas Boristenietis, �tai, kad paauglystėje jis nuviliojo vyrus nuo jų �monų, o jaunystėje � �monas nuo jų vyrų�[382].

Ir prie�ingai, siekiant parodyti vyro susilaikym�, buvo pabrė�iama � kaip Platonas pasakojo apie įs� Tarentietį[383], kad jis taip pat gerai galėjo apsieiti be berniukų kaip ir be moterų. Pasak Ksenofonto, prana�umas, dėl kurio Kyras patarnauti ie�kojo eunuchų, buvo jų nesugebėjimas kėsintis�į moteris ir berniukus[384]. Taigi atrodė, jog �ie du polinkiai tokie pana�ūs vienas į kit�, kad puikiausiai gali slypėti viename individe.

Ar graikai buvo biseksualūs? Jeigu tuo norima pasakyti, kad graikas galėjo pakaitomis mylėti berniuk� ir mergait�, kad ved�s vyras galėjo turėti savo paidika, kad buvo įprasta po savanori�ko jaunystės polinkio �į berniukus� vėliau labiau linkti prie moterų, � tai galima teigti, kad jie buvo �biseksualūs�. Ta�iau, jei norima atkreipti dėmesį į tai, kaip jie m�stė apie �i� dvigub� praktik�, reikia pa�ymėti, kad jie nepripa�ino dviejų �potraukio� rū�ių, dviejų skirtingų arba konkuruojan�ių �aistrų�, kurios dalintųsi vyrų siel� ar jų geism�. Apie jų �biseksualum�� galima kalbėti kaip apie laisv� pasirinkim� tarp dviejų ly�ių, ta�iau �ita galimybė jiems nebuvo susijusi su dvilype, ambivalenti�ka ir �biseksualia� geismo struktūra. Jų akyse tai, kas lėmė, kad buvo galima geisti vyro ar moters, buvo visai vienodas �mogaus �irdyje gamtos pasėtas geismas tiems, kurie �gra�ūs��� nepriklausomai nuo jų lyties[385].

Tiesa, Pausanijo kalboje[386] randama dviejų meilių teorija, kurių antroji � dangi�kasis Uranijas � nukreipta tik į berniukus. Ta�iau �ia meilė nėra skirstoma į heteroseksualin� ir homoseksualin�; Pausanijas skiriam�j� linij� nubrė�ia tarp �meilės, kuri� jau�ia �emesniosios rū�ies vyrai��� jos objektas yra ir moterys, ir berniukai, ji nukreipta tik į patį akt� (to diaprattesthai), kuris atliekamas atsitiktinai,�� ir senesnės, kilnesnės ir i�mintingesnės meilės, priri�an�ios prie to, kuris gali turėti daugiau tvirtumo ir i�minties � ir �ia, be abejo, gali būti kalbama tik apie vyri�k�j� lytį. Ksenofonto Puota puikiai parodo, kad pasirinkimas tarp mergaitės ir berniuko jokiu būdu nerei�kia dviejų skirtingų tendencijų arba dviejų potraukio formų opozicijos. Kalijas surengia �vent� visi�kai jauno Autoliko, kurį jis įsimylėj�s, garbei; berniukas yra toks nepaprastai gra�us, kad traukia visų aplinkinių �vilgsnius taip stipriai, kad ��viesa nu�vinta naktį�; �nėra nė vieno, kurio sielos jis ne�avėtų�[387]. Tarp pakviestųjų daugelis ved� arba susi�adėj�, kaip Nikeratas, kuris jau�ia savo �monai meil�, į kuri� �mona jam atsako � kaip eros ir Anteros �aidime, arba Kritobulas, kuris dar tokio am�iaus, kad būtų dėl jo dūsaujan�ių ir jo mylimų[388]; ta�iau jis apdainuoja savo meil� Klinijui � berniukui, kurį pa�ino mokykloje. Komi�koje dvikovoje jis giria savo gro�į dėl gro�io var�ydamasis su Sokratu; var�ybų prizas � berniuko ir mergaitės bu�inys. Vaikai priklauso Sirakūzie�iui, juos abu i�mokiusiam �okio, kurio grak�tumas ir akrobatika sukelia visų susi�avėjim�. Jis juos taip pat i�mokė be �od�ių vaidinti Dioniso ir Arianos meilės scenas. Ir sve�iai, kurie k� tik girdėjo Sokrat� sakant, kokia turėtų būti tikroji meilė berniukams, jau�iasi labai �sujaudinti� (aneptoromenoi) matydami �tokį gra�ų Dionis�� ir �i� tiesų �aving� Arian��, pasikei�ian�ius tikrais bu�iniais; girdint jų tariamas priesaikas, galima spėti, kad jaunieji akrobatai yra �tikri įsimylėjėliai, kuriems galiausiai leid�iama tai, ko jie jau ilgai tro�ko�[389]. Tiek įvairių meilės kurstymų visus stumia į malonumus: vieni Puotos pabaigoje ragina arklius, va�iuodami ie�koti savo �monų, o Kalijas ir Sokratas i�vyksta pas gra�ųjį Autolik�. Toje puotoje, kur jie visi galėjo �avėtis ir mergaitės gro�iu, ir berniukų �avesiu, įvairaus am�iaus vyrams sukilo didelis malonumų ar meilės geismas, ir vieni eina ie�koti jų pas moteris, kiti � pas jaunuolius.

Pirmenybė, teikiama berniukams ar mergaitėms, buvo lengvai atpa�įstama kaip charakterio bruo�as: vyrai galėjo būti skirstomi pagal malonumus, prie kurių jie labiau prisiri��[390]. Tai skonio reikalas, i� kurio buvo galima �aipytis, o ne tipologijos klausimas, nusakantis pa�i� individo prigimtį, jo geismo teisingum� arba natūralų polinkio teisėtum�.

Nebuvo i�skiriami du skirtingi geismai, glūdintys skirtinguose individuose arba kovojantys vienoje sieloje; veikiau buvo matomi du būdai malonumui patirti, i� kurių vienas labiau tiko kai kuriems individams arba tam tikrais gyvenimo momentais. Lytiniai santykiai su berniukais ar su moterimis nebuvo klasifikuojami į kategorijas, pagal kurias galėjo būti suskirstyti individai � vyrai, kuriems labiau patiko paidika, nebuvo �kitokie� negu tie, kurie persekiojo moteris.

Norint apibrė�ti rei�kinių kompleksi�kum�, toli gra�u nepakanka s�vokų �toleravimas� ir �netoleravimas�. Mylėti berniukus buvo �laisva� praktika ta prasme, kad j� ne tik leido įstatymai (i�skyrus ypatingas aplinkybes), bet ji buvo ir priimtina pa�iūroms. Dar daugiau � j� tvirtai palaikė skirtingos institucijos (karinės ar pedagoginės). Ji turėjo religinį laid� � per apeigas ir �ventes jos garbei buvo i�kvie�iamos galingos dievybės, kurios turėjo j� apsaugoti[391]. Galiausiai tai buvo vertinga kultūrinė praktika, apdainuojama įvairioje literatūroje, o jos puikumas parodomas apm�stymuose. Ta�iau �ia mai�ėsi labai skirtingi po�iūriai: pernelyg lengvai prieinamų ar pernelyg susidomėjusių jaunuolių niekinimas; sumoteri�kėjusių vyrų, i� kurių taip da�nai �aipėsi Aristotelis ir autoriai komikai[392], nuvertinimas; tam tikro gėdingo elgesio atmetimas � antai kinedai, nepaisant jo dr�sos ir atviros kalbos, Kaliklio akimis �iūrint, buvo įrodymas, kad ne visi malonumai gali būti geri ir garbingi[393]. Atrodo, kad �ita praktika, nors priimtina, nors paplitusi, buvo skirtingai vertinama, ir j� veikė toks sudėtingas i�auk�tinimo ir nuvertinimo �aidimas, kad j� valdanti moralė sunkiai i��ifruojama. �itas sudėtingumas labai ai�kiai suvokiamas; �itai galima suprasti i� kalbos fragmento, kuriame Pausanijas parodo, kaip jam sunku perprasti, ar Atėnuose tokia meilės forma garbinga ar gėdinga. Viena vertus, ji labai gerai priimama, negana to, labai vertinama: garbinamas jaunuolių elgesys, kuris bet kur kitur būtų teisiamas kaip kvailas arba negarbingas � maldos, maldavimai, persekiojimai ir visos klaidingos priesaikos. Ta�iau, kita vertus, regimas rūpestis, kuris skatina tėvus saugoti savo sūnus nuo intrigų arba reikalauti i� pedagogų, kad jie tam sukliudytų, o i� draugų laukiama priekai�tavimų u� tokių santykių praktikavim�[394].

Linijinės ir paprastos schemos visi�kai negali perteikti ypatingo dėmesio, kuris IV am�iuje buvo skiriamas berniukų meilei. Reikėtų pabandyti i� naujo per�iūrėti klausim� vartojant kitus terminus nei �homoseksualizmo toleravimas�. Vertėtų ne ai�kintis, kiek tai galėjo būti laisva senovės Graikijoje (tarsi būtų kalbama apie nekintam� patirtį, esan�i� auk��iau u� laiko at�vilgiu kintan�ius represijos mechanizmus), o pateikti klausim�, kaip ir kokia forma tarp vyrų patirtas malonumas galėjo kelti problem�. Kaip tai vertinama, kokie būdingi klausimai galėjo būti i�kelti ir kokiuose debatuose jie nagrinėjami; pagaliau kodėl, jei tai buvo paplitusi praktika, jei įstatymai niekaip jos nedraudė ir susitarimas dėl jos buvo visų pripa�intas, ji buvo ypatingo moralinio rūpes�io � ypa� intensyvaus moralinio rūpes�io � objektas, kuriam skirta tiek gausių, primygtinių ir skirtingų vertinimų, paliepimų, reikalavimų, taisyklių, patarimų ir pamokymų.

Kalbant labai schemi�kai, galima pasakyti, jog �iandien mes link� manyti, kad malonumų, kurie patiriami dviejų tos pa�ios lyties partnerių, praktika kyla i� potraukio, kurio struktūra ypatinga; ta�iau mes pastebime,�� jeigu esame �toleranti�ki�,�� kad tai nėra prie�astis juos versti paklusti kitokiai nei visiems bendra moralei, o juo labiau � teisėtvarkai. Mūsų svarstymų esmė yra geismo, nenukreipto į kit� lytį, savitumas; tuo pa�iu metu mes tvirtiname, kad tokiam santykių tipui nereikėtų teikti jokios reik�mės nei ypatingo statuso. Atrodo, kad graikai tai vertino visai kitaip: jie manė, kad į geid�iam� �mogų � nesvarbu, berniuk� ar mergait� � nukreipiamas toks pat potraukis, ta�iau kilnesnis geismas yra tas, kuris skiriamas gra�esniam ir garbingesniam. Ta�iau jie taip pat manė, kad �itas potraukis, atsirad�s tarp dviejų vyri�kos lyties individų, turėtų skatinti ypating� elgesį. Graikai visai neįsivaizdavo, jog vyras turi būti �kitokios� prigimties, kad galėtų mylėti vyr�, ta�iau tvirtino, kad tokių santykių dovanotiems malonumams reikia skirti kit� moralės form� negu toji, kurios reikalaujama kalbant apie meil� moteriai. Polinkis į tokio tipo santykiuose patiriamus malonumus nerodydavo keistos vyro prigimties, ta�iau mėgavimasis jais reikalavo atskiro stilizavimo.

Neabejotina, kad vyri�koji meilė graikų kultūroje buvo audringų min�ių, apm�stymų ir diskusijų apie formas, kurias ji turėtų įgauti, arba reik�m�, kuri� būtų galima jai suteikti, objektas. Nepakaktų �ioje diskurso veikloje į�velgti tiktai greit� ir spontani�k� laisvos praktikos, kuri tokiu būdu natūraliai pasirei�kė, perteikim�, tarsi u�tektų, kad elgesys nebūtų u�draustas, norint, kad jis taptų svarstymų sritimi arba teorinių ir moralinių susirūpinimų �idiniu. Ta�iau taip pat būtų neteisinga įtarti, kad �itais tekstais tik bandoma į garbing� pateisinimo rūb� įvilkti meil�, kuri� buvo galima jausti berniukams: tai reik�tų i� anksto į�velgti nuobaudas ir nuvertinim�, kurie i� tiesų buvo įvesti daug vėliau. Veikiau reikėtų bandyti su�inoti, kaip ir kodėl �i praktika davė prad�i� savitam sudėtingam doroviniam problematizavimui.

Labai nedaug mums i�liko i� to, k� graikų filosofai para�ė apie meil� apskritai, ir būtent apie �i� meil�. Nuomonė, kuri� galima susidaryti apie �iuos apm�stymus ir apie jų bendr� tematik�, gali būti tik gana miglota, nes i�liko labai ribotas tekstų skai�ius; beje, beveik visi jų susij� su sokrati�k�ja-platoni�k�ja tradicija, ta�iau mums trūksta Diogeno Laertijo, Antisteno, Diogeno Kiniko, Aristotelio, Teofrasto, Zenono, Chrisipo arba Kratono paminėtų kūrinių. Vis dėlto Platono daugiau ar ma�iau ironi�kai cituojamos kalbos gali duoti tam tikr� supratim� apie tai, kokie klausimai i�kilo �iuose apm�stymuose ir debatuose apie meil�.

Palyginti su dviem didelėmis Platono ir Ksenofonto Puotomis bei Fedru, Tariamojo Demosteno Eroticos atrodo gana blankiai. Tai trafaretinė kalba � jaunuolio i�auk�tinimas ir kartu jam skirtas pamokymas: jau Ksenofonto Puotoje parodoma, kad tradicinė pagiriamojo �od�io funkcija buvo �suteikti jaunuoliui malonum�� ir �kartu jį i�mokyti, koks jis turi būti�[410]. Taigi pagyrimas ir pamoka kartu. Ta�iau i� banalių temų ir jų nagrinėjimo � tarsi kokio truputį prėsko platonizmo � galima i�skirti kelet� apm�stymų apie meil� ir �malonumų� klausimo pateikimo bendrų bruo�ų.

Norint suprasti, kokiu būdu mėgavimasis aphrodisia yra problematizuojamas apm�stymuose apie meil� berniukams, reikia prisiminti princip�, kuris, be abejo, nėra būdingas tik graikų kultūrai, ta�iau kuris įgavo didel� svarb� ir turėjo sprend�iam�j� gali� moraliniams vertinimams. Kalbama apie izomorfizmo tarp seksualinio ry�io ir socialinio santykio princip�. I� to reikia suprasti, kad seksualinis ry�ys � visada apm�stomas per įsiskverbimo akt�-modelį ir poliari�kum�, kuris suprie�ina aktyvum� ir pasyvum�, � yra suprantamas kaip ry�ys tarp auk�tesniojo ir �emesniojo, valdan�iojo ir valdomojo, liepian�iojo paklusti ir paklūstan�iojo, nugalėtojo ir nugalėto. Malonumo praktikos apm�stomos naudojant tas pa�ias kategorijas kaip apm�stant socialines var�ybas ir hierarchijas: susiduriama su agonistinės struktūros, opozicijų ir diferenciacijos, atitinkamiems partnerių vaidmenims suteiktų reik�mių analogija. I� to galima suprasti, kad seksualiniame elgesyje yra vaidmuo, kuris i� esmės garbingas ir tikrai turi teis� būti i�auk�tinamas: tas, kuris leid�ia būti aktyviam, dominuoti, įsiskverbti ir taip parodyti savo prana�um�.

I� �ia kyla daugelis padarinių, susijusių su padėtimi tų, kurie turi būti �ios veiklos pasyviais partneriais. Savaime ai�ku, vergai priklauso �eimininkui: jų statusas juos padaro seksualiniais objektais, apie kuriuos nėra ko svarstyti; atsitikdavo net taip, kad būdavo stebimasi, kad tas pats įstatymas draud�ia prievartauti vergus ir vaikus. Norėdamas paai�kinti �i� keistenyb�, Aischinas teigia, kad u�draud�iant naudoti prievart� net vergams buvo norima parodyti, koks tai yra baisus dalykas, kai jis nukreipiamas į geros kilmės vaikus. Moters pasyvumas puikiai rodo jos prigimtin� ir s�lygin� �emesn� padėtį, ta�iau jos elgesiu nėra piktinamasi, nes jis atitinka būtent tai, ko norėjo gamta, ir tai, ko reikalauja statusas. Ir prie�ingai: tai, kuo laisvo vyro � ir tuo labiau vyro, kuris dėl savo prigimties, turto, autoriteto u�ima ar turėtų u�imti pirmuosius rangus tarp kitų � seksualinis elgesys galėjo jam primesti �emesniojo po�ymius: paklusim� kito vald�iai, sutikim� tarnauti, gali būti vertinama tik kaip gėdinga. Dar didesnė gėda, jei vyras tampa objektu, pataikaujan�iu kito malonumui.

Taigi tokiais principais reguliuojamame vertybių �aidime berniuko � laisvos prigimties berniuko � padėtis yra sudėtinga. �inoma, jis dar u�ima ��emesniojo� padėtį ta prasme, kad nesinaudoja teisėmis ir galiomis, kuriomis naudosis įgav�s savo status�. Ta�iau jo vietos negalima sulyginti nei su vergo, nei su moters vieta. Tai pasirei�kia jau �eimynos ir �eimos at�vilgiu. Tai ai�kiai pasakoma Aristotelio fragmente Politikoje. Analizuodamas vald�ios santykius ir �eimai būdingas valdymo formas, Aristotelis apibrė�ia vergo, �monos ir vaiko (vyri�kos lyties) padėtį �eimos galvos at�vilgiu. Valdyti vergus, sako Aristotelis, tai nerei�kia valdyti laisvus �mones; valdyti savo �mon� � rei�kia turėti �politin� vald�i�, kur santykiai pasi�ymi nuolatine nelygybe, o vaikų valdymas gali būti pavadintas �karali�kuoju�, nes jis grind�iamas ��velnumu ir am�iaus skirtumu�[439]. I� tiesų vergui trūksta laisvės; moteris j� tikrai turi, ta�iau laisvė jai neatlieka sprend�iamosios funkcijos. Berniukas dar nėra pasiek�s visi�kos brandos. Moterims moralinis i�silavinimas yra svarbus, nes jos sudaro pus� laisvųjų gyventojų, o vyri�kos lyties vaikams jis dar svarbesnis, nes kalbama apie busimuosius pilie�ius, kurie valdys miest�[440]. Tai ai�kiai matoma: berniuko padėtį, ypating� jo priklausomybės form� ir būd�, kaip reikia su juo elgtis, net toje erdvėje, kur pasirei�kia ai�ki �eimos tėvo vald�ia, apibrė�ia statusas, kurį jis turės ateityje.

Seksualinių santykių �aidime tai yra teisinga iki tam tikros ribos. Tarp skirtingų �objektų�, kurie yra teisėti, berniukas u�ima ypating� padėtį. Ta�iau jis nėra draud�iamas objektas; Atėnuose kai kurie įstatymai saugo laisvus vaikus (nuo suaugusiųjų, kurie bent ka�kuriuo metu neturi teisės įeiti į mokyklas; nuo v�rgų, kurie u�sitraukia mirtį, jeigu bando juos sugadinti; nuo jų tėvų ar globėjų, kurie baud�iami, jeigu ver�ia juos u�siiminėti prostitucija[441]), ta�iau niekas netrukdo ir nedraud�ia visų akyse būti vyro seksualiniu partneriu. �is vaidmuo yra nepaprastai keblus, nes ka�kas trukdo visi�kai ai�kiai apibrė�ti ir patikslinti, koks yra tas vaidmuo lytiniuose santykiuose. O tai patraukia dėmesį ir suteikia didel� reik�m� ir vert� tam, kas turi arba neturi ten įvykti. Daug dalykų yra tarsi aklos u�duotys ir pernelyg vertinami objektai. Berniuko vaidmuo yra neai�kus elementas, kuriuo intensyviai domimasi.

Aischinas kūrinyje Prie� Timarch� naudojasi įstatymu, kuris pats savaime yra labai įdomus, nes jis susij�s su civilinio ir politinio nuvertinimo, kurį gali sukelti blogas vyro seksualinis elgesys, būtent �prostitucija,� efektais, mat tai jam draud�ia vėliau �būti priimtam į naujųjų archontų gretas, būti dvasininku, atlikti visuomeninio gynėjo funkcijas�. Tas, kuris u�siėmė prostitucija, negalės daugiau u�imti jokios magistratūros mieste ar u� jo ribų, būti i�rinktas. Jis negalės atlikti nei i�dininko, nei pasiuntinio funkcijų, nei tapti apmokamu kaltintoju ar įskundėju, kurie sudaro pasiuntinybės dalį. Galiausiai jis daugiau negalės pareik�ti savo nuomonės Tarybos arba tautos akivaizdoje, nors ir būtų �i�kalbingiausias i� oratorių�[442]. Taigi �itas įstatymas paver�ia vyrų prostitucij� atimija � vie�u garbės nuplė�imu, kuris draud�ia pilie�iui prisiimti tam tikras atsakingas pareigas[443]. Ta�iau tai, kaip Aischino sako savo ginam�j� kalb� ir bando grynai juridinės diskusijos metu sukompromituoti savo pa�nekov�, gerai parodo pripa�įstam� �moralinį� ir teisinį nesuderinamum� tarp kai kurių berniukų seksualinių vaidmenų ir kai kurių suaugusiųjų socialinių bei politinių postų.

Juridinė Aischino argumentacija yra bandymas, remiantis Timarcho �blogu elgesiu�, kurį patvirtina triuk�mas, apkalbos ir paliudijimai, i�skirti kai kuriuos sudedamuosius prostitucijos elementus (partnerių skai�ių, pasirinkimo nebuvim�, paslaugų apmokėjim�), nors kai kurių kitų elementų ir nėra (jis nebuvo u�registruotas kaip prostitutas ir negyveno tam tikruose namuose). Būdamas jaunas ir gra�us, Timarchas ėjo per daugelio rankas, ne visada garbingas, nes jį matė gyvenantį su vyru, u�iman�iu tarno padėtį ir visų pripa�int� i�tvirkėlį, kuris gyveno apsuptas dainininkų ir citros muzikantų; jis gavo dovanų, buvo i�laikomas, dalyvavo savo globėjų ekstravagancijose; jis buvo su Kidonidu, Autoklidu, Tersandu, Migolu, Antikliu, Pitolaku, Hegesikliu. Taigi negalima papras�iausiai pasakyti, kad jis gyveno turėdamas ry�ių (hetair�kos). I� tiesų jis �u�siiminėjo prostitucija� (peporneumenos): �nes tas, kuris atsiduoda tokiai praktikai nesirinkdamas, su visais ir u� atlyginim�, u� �į nusikaltim� turi atsakyti, argi ne tiesa?�[444]Ta�iau kaltinimas taip pat neaplenkia ir moralinio registro, kuris padeda ne tik papras�iausiai parodyti nusi�engim�, bet ir sukompromituoti prie�inink� apskritai ir politi�kai. Timarchas galbūt nebuvo tikras profesionalus prostitutas, ta�iau jis neturėjo nieko bendro nė su vienu i� tų gerbtinų vyrų, kurie neslepia savo pomėgio vyri�kajai meilei ir su laisvais berniukais palaiko garbingus ir jaunam partneriui brangius ry�ius: Aischinas pripa�įsta, kad jis pats su malonumu mėgaujasi tokia meile. Timarch� jis apibūdina kaip �mogų, kuris jaunystėje pats save pastatė į �i� �eminan�i� ir nieking� padėtį ir visiems pasirodė kaip kitų malonumo objektas; �io vaidmens jis pats norėjo, pats ie�kojo, jam jis buvo malonus, turėjo i� jo naud�. Būtent �itai Aischinas savo auditorijai skelbia kaip morali�kai ir politi�kai nesuderinama su atsakomybe ir vald�ia mieste. Vyras, kuris vaidino tokį vaidmenį ir tuo mėgavosi jaunystėje, dabar, nesukeldamas skandalo, negalėtų mieste būti svarbesnis u� kitus, duoti jiems draugų, jiems patarti, vadovauti ir atstovauti. Atėnie�iams tai sunkiai priimtina (tokį jausm� Aischinas bando sukelti kalbėdamas prie� Timarch�) ne dėl to, kad nebūtų galima būti valdomam to, kuris myli berniukus arba kuris buvo mylimas vyro, kai dar buvo jaunas. Ta�iau negalima leistis valdomam vadovo, kuris kadaise buvo tap�s malonumo objektu kitiems.

Būtent apie �it� jausm� Aristofanas labai da�nai kalba savo komedijose; pa�aipų objektas buvo ir skandal� sukelti turėjo tai, kad tie oratoriai, tie sekami ir mylimi vadovai, [445]tie pilie�iai, kurie norėjo su�avėti taut� siekdami įsitvirtinti auk��iau u� j� ir jai vadovauti � Kleonas Klistenietis, taip pat Agirijas,�� taip pat buvo �monės, kurie buvo prisiėm� pasyvių ir pataikaujan�ių kitiems objektų vaidmenį. Aristofanas ironizavo sakydamas apie �i� atėni�k�j� demokratij�, kad kuo labiau mėgsti tokius malonumus, tuo daugiau turi galimybių būti klausomas tautos susirinkimo[446]. Tokiu pat būdu ir tokia pat dvasia Diogenas �aipėsi i� Demosteno ir jo papro�ių � papro�ių to, kuris pretendavo būti atėnie�ių tautos valdytoju (le dēmagōgos)[447]. Jei vyras meilės ry�iuose dominuoja, jis tikrai nesugebės dominuoti civilinės ir politinės veiklos �aidime.

Nelabai svarbu, kiek patvirtinimų �ioms satyroms ir kritikai buvo galima rasti realybėje. Vien jų egzistavimas ai�kiai rodo ma�iausiai vien� dalyk� � visuomenėje, kuri priėmė seksualinius santykius tarp vyrų, i�kilusį keblum� dėl vyri�kojo prana�umo etikos sugretinimo su seksualinio ry�io koncepcija pagal įsiskverbimo ir patino dominavimo schem�; to padarinys, viena vertus, yra tas, kad �aktyviojo� ir valdan�iojo vaidmeniui visada yra priskiriamos pozityvios vertybės, kita vertus, vienam i� partnerių lytinio akto metu reikia u�imti pasyvi�, valdom�j� ir �emesn� pozicij�. Ir jeigu dėl to nekyla problemų kalbant apie moterį arba verg�, tai visi�kai kitas dalykas, kai kalbama apie vyr�. Be abejo, �io keblumo egzistavimas paai�kina tyl�, kuri gaubia suaugusiųjų santykius, ir kartu triuk�ming� diskvalifikacij� tų, kurie drumstė t� tyl�, pabrė�dami, jog prisiima �į ��emesniojo� vaidmenį arba netgi jam teikia pirmenyb�. Kaip tik dėl �io keblumo visas dėmesys buvo sutelktas į vyrų ir berniukų santykius, nes �ia vienas i� partnerių dėl savo jaunystės ir dėl to, kad jis dar neįgavo vyro statuso, tam tikr� laik� � nors ir trump� � gali tapti priimtinu malonumo objektu. Ta�iau jei berniukas dėl savo �avesio gali būti vyrams laimikis, kurį jie persekioja nesukeldami nei skandalų, nei problemų, tai nereikia pamir�ti, kad vien� dien� jam teks tapti vyru, įgauti vald�i� ir prisiimti atsakomyb�, ir tada jis daugiau nebegalės būti malonumo objektas. Tad kiek jis galėtų būti juo buv�s anks�iau?

I� �ia kyla tai, k� graikų aphrodisia moralėje būtų galima pavadinti �berniuko antinomija�. Viena vertus, jaunuolis laikomas malonumo objektu � ir netgi vieninteliu garbingu ir teisėtu objektu tarp vyro vyri�kos lyties partnerių; niekada niekam nebus priekai�taujama dėl meilės berniukui, potraukio jam ir naudojimosi juo, įrod�ius, kad įstatymai ir padorumas buvo gerbiami. Ta�iau, kita vertus, berniukas, kadangi jo jaunystė turi atvesti jį į vyri�kum�, negali sutikti būti laikomas �ių santykių, kurie visada pasirei�kia dominavimu, objektu: jis negali ir neturi susitapatinti su tuo vaidmeniu. Savo noru, savo paties akyse ir pa�iam sau jis negalėtų būti malonumų objektas, o tuo tarpu vyras jį visi�kai natūraliai pasirenka kaip malonumo objekt�. Trumpiau tariant, geismas berniukui ir buvimas su berniuku patiriamų malonumų subjektu graikams nesudaro problemų; ta�iau berniukui buvimas malonumo objektu ir sav�s tokiu pripa�inimas sukelia didelių keblumų. Ry�ys su pa�iu savimi, kurį jis turi i�siugdyti, kad taptų laisvu vyru, valdovu pa�iam sau ir galėtų būti prana�esnis u� kitus, negali būti suderinamas su tokia ry�io forma, kai jis yra malonumo objektas kitam. �is nesuderinamumas yra morali�kai būtinas.

Toks keblumas paai�kina kai kuriuos apm�stymams apie berniuko meil� būdingus bruo�us.

Pa�ioje pirmoje vietoje atsiduria mums gana mįslingai atrodantis svyravimas tarp natūralaus ir �gamtai prie�taraujan�io� tokios meilės pobūd�io. Galima laikyti priimtinu, kad jausmas, kuris traukia prie berniukų, yra toks pat natūralus kaip kiekvienas jausmas, kurį sukelia tai, kas gra�u. Ta�iau kartais tvirtinama, kad santykis tarp dviejų vyrų, arba, labiau apibendrinant, tarp dviejų tos pa�ios lyties individų, yra para phusin � prie�taraujantis gamtai. Ai�ku, galima manyti, kad yra dvi nuomonės, rei�kian�ios du skirtingus po�iūrius į toki� meil�: viena � pritarianti, kita � prie�i�ka. Ta�iau labai tikėtina, kad net pa�i� dvejopo vertinimo galimyb� s�lygoja faktas, kad jeigu galima sutikti, jog yra natūralu jausti malonum� su berniuku, tai daug sunkiau laikyti natūraliu dalyku, kad berniukas paver�iamas malonumo objektu. Todėl patį akt�, kuris vyksta tarp dviejų vyri�kos lyties individų, galima vertinti kaip para phusin,�� nes jis sumoteri�kina vien� i� partnerių, � nors potraukis, kurį galima jausti gro�iui, dėl to nėra laikomas ma�iau natūraliu. Kinikai nebuvo berniukų meilės prie�ininkai, net jeigu jie su didele pagie�a ir �aipėsi i� visų berniukų, kurie dėl savo pasyvumo sutinka netekti įgimto presti�o ir taip tampa �dar blogesni, negu buvo�[448]. Kalbant apie Platon�, nebūtina manyti, kad, jaunystėje būdamas vyri�kos meilės �alininkas, vėliau jis �įgavo tiek proto�, jog paskutiniuose tekstuose j� smerktų kaip �prie�taraujan�i� gamtai�. Veikiau reikia pa�ymėti, kad Įstatymų prad�ioje, kai jis santykius su moterimis � kaip natūralų element� � suprie�ina su santykiais tarp vyrų (arba tarp moterų) kaip nesaikingumo efektu (akrasia), jis nurodo į patį poravimosi akt� (kurį gamta numatė kaip dauginimosi tiksl�) ir galvoja apie institucijas, galin�ias pilie�ių papro�iams sudaryti palankias s�lygas arba juos i�kreipti[449]. VIII knygos fragmente, kur jis parodo įstatymo, susijusio su seksualiniais santykiais, būtinum� � ir keblum�, � jo nurodomi argumentai susij� su tuo, kad vyrus ir jaunuolius per seksualin� jungtį (mixis aphrodisiōn) �naudoti kaip moteris� gali būti kenksminga: kaip gali susiformuoti �dr�sus, vyri�kas charakteris� (to tēs andreias ethos) tam, kuris suviliotas, o viliotojui �nuosaikumo dvasia�? �Visi peiks suglebim� to, kuris paklūsta malonumams ir negali pasiprie�inti,� o �apie t�, kuris bando mėgd�ioti moterį, visi manys, kad jis tampa ja i� tikrųjų�[450].

Keblum� apibūdinti berniuk� kaip malonumų objekt� taip pat rodo daugybė ry�kiai pabrė�tų nutylėjimų. Tai vengimas tiesiogiai ir ai�kiais terminais parodyti berniuko vaidmenį seksualiniuose santykiuose: veikiau bus vartojami visi�kai bendri posakiai � pavyzd�iui, �daryti dalyk�� (dieprattesthai to pragma)[451], arba jis bus apibrė�iamas taip, kad jo neįmanoma įvardyti[452], arba � būtent �ia glūdi reik�mingiausia �io ry�io sukeltos problemos dalis � vartojant terminus, kurie kyla i� �agonistinių� arba politinių metaforų � �paklusti�, �pasiduoti� (hupėretein), �tarnauti� (therapeuein, hupourgein)[453].

Nutylima ir tai, kad berniukas gali jausti malonum�. �it� �neigim�� reikia suprasti ir kaip patvirtinim�, kad toks malonumas neegzistuoja, ir kaip nurodym�, kad jis neturi būti jau�iamas. Turėdamas paai�kinti, kodėl taip da�nai meilė virsta neapykanta, kai prieinama prie fizinių santykių, Sokratas Ksenofonto Puotoje u�simena apie nemalonum�, kurj gali patirti jaunuolis, santykiaudamas (homilein) su senstan�iu vyru. Ta�iau jis tuojau pat priduria tarsi kokį bendr� princip�: �Ta�iau berniukas nedalyvauja kaip moteris vyro meilės geiduliuose, jis lieka tik alkanas jo jausmų audros stebėtojas�[454]. Tarp vyro ir berniuko nėra � negali ir neturi būti � bendrai patiriamo malonumo. Problemų autorius kai kuriems individams toki� galimyb� suteiks tik anatominio i�krypimo kaina. Niekas nėra grie��iau smerkiamas negu berniukai dėl to, kad lengvai prieinami, turi labai daug ry�ių, taip pat dėl i�vaizdos, polinkio puo�tis arba kvėpinus, kad jie gali jausti malonum� atlikdami �į vaidmenį.

�ituo, beje, nenorima pasakyti, kad berniukas, kai jam tenka paklusti, tam tikra prasme turi tai daryti visi�kai �altai. Atvirk��iai, paklusti jis turi tik tada, jei jau�ia susi�avėjim� savo meilu�iu, dėkingum� jam ar prisiri�im�, kurie sukelia nor� suteikti jam malonum�. Norint įvardyti fakt�, kad berniukas �sutinka� ir �suteikia savo malones�, da�nai vartojamas veiksma�odis charizesthai[455]. �is �odis ai�kiai pabrė�ia, kad mylimasis mylin�iajam ne vien tik paprastai �atsiduoda�; jaunas vyras �suteikia savo malones�, atsakydamas į kito jausm�, potraukį ir pra�ym�, ta�iau jo veiksmai ne tos pa�ios prigimties. Tai tik atsakymas, o ne pasidalijimas jausmais. Berniukas neturi jausti fizinio malonumo; jis netgi nebūtinai turi jausti malonum� dėl to, kad vyras jį patiria. Jeigu berniukas atsiduoda, kai reikia, t. y. be didelio skubinimo ir ne pernelyg nenorom, jis turėtų jausti pasitenkinim� suteikdamas malonum� kitam.

Taigi seksualiniai santykiai su berniuku reikalauja ypatingo abiejų partnerių elgesio. Todėl berniukas neturi įsijausti į vaidmenį, kurį jam tenka atlikti, jis turi atsisakyti, prie�tarauti, pasprukti, pasislėpti[456]; jeigu galiausiai jis sutinka santykiauti, reikia, kad tam, kuriam nusileid�ia, jis i�keltų s�lygas (savo vertės, statuso, dorybės) ir numatytų naud�, koki� gali i� to gauti (veikiau gėding�, jeigu kalbama tik apie pinigus, bet garbing�, jeigu kalbama apie mokym�si vyro amato, socialin� param� atei�iai arba ilgalaik� draugyst�). I� tiesų būtent toki� geradaryb� meilu�is turi galėti suteikti greta gana statutinių dovanų, kurias jis privalo dovanoti (ir kurių svarba ir vertė kinta priklausomai nuo partnerių padėties). Lytinis aktas vyro ir berniuko santykiuose turi būti įtrauktas į atsisakymo, i�sisukinėjimų ir pabėgimo �aidim�, kuris turi t�stis tiek, kiek įmanoma, taip pat į mainų proces�, kuris nustato, kada ir kokiomis s�lygomis �is aktas turėtų vykti.

Apskritai berniukas turi suteikti ka�k�, ko reikia, kad jo partneris patirtų malonum� dėl jo paslaugumo, o ne dėl to, kad pats pajustų malonum�; bet partneris negali to pra�yti berniuko teisėtai, jeigu neatsilygina dovanomis, paslaugomis, pa�adais ir įsipareigojimais, kurie yra visai kitokie negu jam atiduodama �duoklė�. I� �ia atsiranda toji taip ai�kiai graikų apm�stymuose apie berniukų meil� pabrė�ta tendencija: kaip �ituos santykius integruoti į platesn� visum� ir leisti jiems peraugti į kitokį ry�į � stabilius santykius, kur fizinis ry�ys daugiau neturės jokios svarbos ir kur du partneriai galės dalytis tais pa�iais jausmais ir tais pa�iais daiktais? Meilė berniukams gali būti moraliai garbinga tik tada, jei ji turi (dėl protingų meilu�io geradarys�ių ir santūraus mylimojo paklusnumo) elementų, kurie sudaro �ios meilės peraugimo į tvirt� ir socialiai verting� ry�į � philia � pagrind�.

Būtų visai klaidinga manyti, kad graikams nekėlė nerimo tokie santykiai, nes jų nedraudė. I� tiesų jie �domino� juos daugiau negu kokie nors kiti seksualiniai santykiai; ir viskas rodo, kad tai jiems kėlė rūpestį. Ta�iau galima pasakyti, kad tokioje filosofijoje kaip mūsų apie santykius tarp dviejų tos pa�ios lyties individų pirmiausia svarstoma i� geid�ian�io subjekto po�iūrio ta�ko: kaip gali vyrui kilti geismas, kurio objektas � kitas vyras? Gerai �inoma, kad atsakymo bus ie�koma sutelkiant dėmesį į tam tikr� �io potraukio struktūrizavim� (jo dviprasmi�kum� arba jo trūkum�). Graikų rūpestis, prie�ingai, nebuvo susij�s su geismu, kuris galėjo paskatinti pradėti tokius santykius, nei su �io tro�kimo subjektu; jų nerimas siejosi su malonumo objektu, o dar tiksliau � su tuo, kad �is objektas savo ruo�tu turės tapti malonumo, patiriamo su kitais, ir vald�ios, rodomos pa�iam sau, valdovu.

Būtent �i problematika (kaip i� malonumo objekto pasidaryti malonumų valdovu) filosofinėje erotikoje ar bent jau sokrati�kuose bei platoni�kuose apm�stymuose apie meil� taps i�eities ta�ku.

A� pradėsiu nuo gana savito teksto analizės. Tai kasdienio gyvenimo �praktikos� kūrinys, o ne apm�stymų arba moralinių nurodymų tekstas. Tai vienintelis mums lik�s �ios epochos tekstas, pateikiantis bent kiek susistemintus galimus įvairius seksualinius aktus; apskritai �is tekstas nėra tiesioginis ir ai�kus lytinių aktų moralinis vertinimas, ta�iau jis leid�ia suprasti visiems priimtino vertinimo schemas. Galima konstatuoti, kad pastarosios labai artimos bendriesiems principams, kurie jau klasikinėje epochoje sudarė aphrodisia moralin� patirtį. Taigi Artemidoro knyga yra orientyras. Ji liudija pastovum�. Ji patvirtina paplitusį m�stymo būd�. Jau jos egzistavimo faktas leis įvertinti, kas galėjo būti savita ir i� dalies nauja toje epochoje, filosofinius arba medicininius apm�stymus apie malonumus ir seksualinį elgesį.

Artemidoro Sapnų ai�kinimas yra vienintelis mums i�lik�s vientisas tekstas i� antikos laikais paplitusios literatūros � oneirokritikos. Pats Artemidoras, kuris ra�ė II am�iuje po Kr., cituoja daugelį kūrinių (daugelis jų jau buvo laikomi senais), kurie buvo �inomi jo epochoje: tai Nikostrato Efesie�io[494] ir Paniasido Halikarnasie�io[495]; Apolodoro Telmesie�io[496]; Febo Antiochie�io[497], Dioniso Heliopolie�io[498], gamtininko Aleksandro Mindie�io[499] veikalai; jis giria Aristandr� Telmesietį[500]; jis taip pat nurodo tris knygas i� Gemino Tyrie�io veikalo, penkias Demetrijo Falerie�io ir dvide�imt dvi Artemono Miletie�io[501] knygas.

Kreipdamasis į savo kūrinio dedikatorių, ka�kokį Kasijų Maksim� � galbūt Maksim� Tyrietį arba jo tėv�[502], kuris jį įpareigojo �neleisti jo mokslui nugrimzti u�mar�tin�, Artemidoras tvirtina, kad jis u�siėmė �be perstojo, naktį ir dien��[503] ne��jokia kita veikla�, o tik savo sapnų interpretacija. Gal tai pompasti�kas tvirtinimas, gana įprastas tokiems prisistatymams? Galbūt. Ta�iau Artemidoras u�siėmė kuo kitu, o ne garsiausių fragmentų i� oneiri�kų prana�ys�ių, patvirtintų realybės, �enklų kompiliacija. Jis ėmė ra�yti dviem prasmėm metodinį kūrinį: tai turėjo būti kasdienėje praktikoje naudojamas vadovas, taip pat teorinės pakraipos veikalas apie interpretacijų tikrovi�kum�.

Nereikia pamir�ti, kad sapnų ai�kinimas sudarė egzistencinės technikos dalį, nes bent jau kai kurie miegant matyti vaizdiniai buvo laikomi tikrovės �enklais arba ateities prana�ais; todėl labai reikėjo juos i��ifruoti: protingas gyvenimas niekaip negalėjo apsieiti be �io darbo. Tai buvo labai sena liaudies tradicija � paprotys, pasisavintas i�silavinusių sluoksnių. Jeigu buvo būtina kreiptis į nesuskai�iuojam� daugyb� nakties vaizdinių ai�kintojų profesionalų, taip pat buvo neblogai pa�iam sugebėti i�siai�kinti tuos �enklus. Yra daugybė liudijimų, patvirtinan�ių svarb�, teikiam� sapnų ai�kinimui, kaip gyvenimo praktikai, būtinai ne tik ypatingomis aplinkybėmis, bet ir kasdieniuose dalykuose, nes dievai ne �iaip sau sapne duoda patarimus, pamokymus, o kartais ir nurodymus. Visada, net jeigu sapnas tik prane�a apie įvykį, neduodamas jokio patarimo, net kai įtariama, kad ateities įvykiai nei�vengiami, norint jiems pasiruo�ti, yra gerai �inoti i� anksto, kas turi atsitikti: �Dievybė, � sako Achilas Tatijas Leukipės ir Kleitofonto nuotykiuose,�� da�nai smaginasi sapnuose parodydama �monių ateitį � ne dėl to, kad jie i�vengtų nelaimės, nes niekas negali būti galingesnis u� Likim�, bet kad lengviau pakeltų kan�ias. Kai tai atsitinka staiga, �ito nelaukiant, siela u�go�iama ir paskandinama kūno brutalumo; o kai atsitinka tai, ko laukiama, ir pama�u prie to pratinamasi, ma�iau sielvartaujama�[504]. Vėliau Sinesijas pareik� visi�kai tradicinį po�iūrį, primindamas, kad mūsų sapnai � tai orakulas, kuris �su mumis gyvena�, mus lydi �mūsų kelionėse, į kar�, atliekant visuomenines funkcijas, dirbant �emės ūkio darbus, tvarkant prekybinius reikalus�, todėl sapn� reikia laikyti �visada pasiruo�usiu prana�u, nepavargstan�iu ir tyliu patarėju�; taigi visi turime i�mokti i�siai�kinti savo sapnus, kad ir kas būtume � �vyrai ir moterys, jauni ir seni, turtingi ir varg�ai, privatūs pilie�iai ir magistrantai, miesto ir kaimo gyventojai, amatininkai ir oratoriai�, neteikdami jokių privilegijų �nei ly�iai, nei am�iui, nei turtui, nei profesijai�[505]. Tokia dvasia Artemidoras ra�o Sapnų ai�kinim�.

Jam svarbiausia detaliai nurodyti skaitytojui, kaip tai daryti: kaip suskirstyti sapn� į elementus ir suvokti jo diagnostin� reik�m�. Kaip remiantis �iais elementais i�ai�kinti visum� ir atsi�velgti į visum� ai�kinant kiekvien� dalį. Reik�mingas Artemidoro sugretinimas su aukotojų ateities spėjimo praktika: jie taip pat ��ino, k� rei�kia kiekvienas atskiras �enklas�, ta�iau jie �nė kiek ne ma�iau kalba apie visum� nei apie kiekvien� dalį atskirai�[506]. Taigi kalbama apie interpretacijai skirt� veikal�. Beveik i�tisai nukreiptas ne į prana�i�kus sapnų stebuklus, o į technēy kuri leid�ia jiems kalbėti teisingai, �is kūrinys skiriamas įvairių kategorijų skaitytojams. Artemidoras nori pasiūlyti technikams ir profesionalams analizės instrument�; savo sūnų, kuriam skirtos 4 ir 5 knygos, jis gundo viltimi: jeigu jis �laikys kūrinį ant savo stalo� ir niekam jo neduos, jis bus �geresnis sapnų ai�kintojas nei bet kas kitas�[507]. Jis taip pat nori padėti linkusiems nesiimti tokios vertingos veiklos, tiems, kuriuos nuvylė i�bandyti klaidingi metod�: �i knyga bus kaip gydomoji terapija � therapeia s�t�riode�[508] nuo tų klaidų. Ta�iau Artemidoras taip pat galvoja apie �pradedan�ius� skaitytojus, kuriems būtina elementari instrukcija[509]. Autorius norėjo pateikti gyvenimo vadov� � instrument�, naudojam� per vis� gyvenim� ir įvairiomis aplinkybėmis: savo analizėms jis bandė suteikti �toki� pa�i� tvark� ir t�sinį kaip gyvenime�.

�is �vadovo kasdieniam gyvenimui� pobūdis yra labai jau�iamas, kai Artemidoro tekstas lyginamas su Aristido Pasisakymais, kuriuose kalbama apie susirūpinusį geib�, kuris daugelį metų klausėsi dievo, siun�ian�io sapnus visų jo nepaprastų ligos peripetijų metu, suteikdamas jiems begal� reik�mių. Be to, Artemidoras beveik jokios vietos neskiria religiniams stebuklams; ne taip kaip daugelis kitų �io �anro tekstų, Artemidoro kūrinys nepriklauso nuo kultinės terapijos praktikos, net jeigu jame Apolonas Daldietis tradici�kai laikomas �jo tėvynės dievu�, kuris jį padr�sino ir, atėj�s prie jo galvūgalio, �davė įsakym� para�yti �i� knyg��[510]. Beje, jis stengiasi pabrė�ti savo darbo ir kitų oneirokritų, tokių kaip Gemino Tyrie�io, Demetrijo Falerie�io ir Artemono Miletie�io, kurie paminėjo Serapio duotus nurodymus ir skirt� gydym�, darbų skirtum�[511]. Sapnuotojas, į kurį kreipiasi Artemidoras, nėra dievobaimingas ir nerimastingas �mogus, besirūpinantis i� vir�aus duodamais įsakymais. Tai �eilinis� individas: da�niausiai vyras (apie moterų sapnus kalbama kaip apie papildomus, galimus variantus, kai subjekto lytis kei�ia sapno prasm�), turintis �eim�, turto, labai da�nai amat� (jis ver�iasi prekyba, turi krautuv�); jis da�nai turi tarnų ir vergų (bet numatomas atvejis, kai jų nėra). Pagrindiniai rūpes�iai susij� su jo sveikata, jo ir jo aplinkinių gyvenimu, mirtimi, jo įmonių sėkme, jo praturtėjimu, nuskurdimu, vaikų vedybomis, pareigomis mieste. Apskritai vidutinė klientūra. Artemidoras apra�o paprastiems �monėms būding� gyvenimo būd� ir u�siėmimus.

Ta�iau kūrinys turi ir teorin� gij�, i�ry�kėjan�i� Artemidoro dedikacijoje Kasijui: jis nori paveikti oneiromantijos prie�ininkus ir įtikinti skeptikus, kurie beveik netiki visomis �iomis spėlionėmis, kuriomis bandoma i�ai�kinti ateitį prana�aujan�ius �enklus. �iuos įsitikinimus Artemidoras bando pagrįsti ne tik i�dėstydamas rezultatus, o apgalvotais tyrimais ir metodi�kais debatais.

Jis nebando apsieiti be senųjų tekstų; jis pasistengė juos perskaityti, bet ne tam, kad juos nukopijuotų, kaip da�nai daroma; ir todėl jį galima įtarti kalbant apie �jau pasakyta�, o ne apie jo paties sukurta � tai jo patyrimas ir variacijos. �ios patirties jis ie�kojo ne kelių did�iųjų autorių veikaluose, bet ten, kur ji formuojasi. Artemidoras did�iuojasi � jis tai sako dedikacijoje Kasijui Maksimui ir tai kartoja vėliau, kalbėdamas apie savo tyrimus. Jis ne tiktai sulygino gausyb� kūrinių, bet taip pat kantriai perbėgo krautuvėles, kurias Vidur�emio jūros pasaulio sankry�ose laiko sapnų skaitytojai ir ateities spėjikai. �Ne tik nėra nė vienos oneirokriti�kos knygos, kurios a� nebū�iau įsigij�s, atlikdamas kruop��ius tyrimus �iam tikslui pasiekti, ta�iau taip pat ilgus metus bendravau su pla�iai apra�ytais visuomenės �yniais, su tais, kuriuos �monės, nutaisydami reik�ming� veid� ir raukydami antakius, vadina suk�iais, apgavikais ir juokdariais; niekindamas �į apibūdinim�, a� ken�iau klausydamasis senų sapnų ir pasakojimų apie jų i�sipildym� Graikijos miestuose ir panegirikose, Azijoje, Italijoje ir svarbiausiose bei tir��iausiai apgyventose salose; i� tiesų nebuvo kito būdo įgauti geros �io dalyko praktikos�[512]. Ta�iau Artemidoras nesistengia perteikti visko taip, kaip yra pateikiama, o bando visk� suvokti remdamasis �patirtimi� (peira), kuri yra visko, k� jis sako, �kanonas� ir �liudytojas�[513]. Tuo norima pasakyti, kad jis kontroliuos vis� informacij�, kuri� nurodo, sugretindamas j� su kitais �altiniais, suprie�indamas su savo paties praktika ir m�stymo bei vaizduojamuoju darbu: taigi niekas nebus sakoma �vėjais�, taip pat vadovaujantis �paprastu spėjimu�. Jo kūrinyje atpa�įstamos tyrimo procedūros, tokios s�vokos kaip historia, peira, kontrolės ir �patikrinimo� formos, kurios toje epochoje daugiau ar ma�iau, tiesiogiai veikiant skepti�kai min�iai, apibūdina gamtos istorijoje arba medicinoje sukauptas �inias[514]. Artemidoro tekstas turi ry�kų prana�um� pateikdamas i�plėtotus pla�ios tradicinės dokumentacijos apm�stymus.

Tokiame dokumente neįmanoma ie�koti grie�tos moralės formuluo�ių arba naujų reikalavimų seksualinio elgesio srityje pasirodymo; jis veikiau pateikia esamų vertinimo būdų ir visų priimtinų pa�iūrų indikacijas. �inoma, �iame tekste yra ir filosofinių apm�stymų, ir pakankamai informacijos apie esamas problemas ir debatus; ta�iau jos susijusios su ai�kinamosiomis procedūromis ir analizės metodu, o ne su reik�mės ir moralinio konteksto vertinimais. Med�iaga, kuria remiasi interpretacijos, oneiri�kos scenos, kurias jos tiria kaip prana�i�kus įvykius, situacijos ir įvykiai, kuriuos jos prana�auja, priklauso bendrajai tradicinei plėtotei. Taigi i� �io Artemidoro teksto galima laukti gana paplitusios ir, be abejo, gana seniai įsitvirtinusios moralinės tradicijos paliudijimų. Ta�iau taip pat reikia turėti omeny, kad net jei tekste gausu detalių, jei, kalbant apie sapnus, pateikiama labiau susisteminta negu bet kuriame kitame tos pa�ios epochos kūrinyje skirtingų galimų lytinių aktų ir santykių lentelė, vis dėlto tai jokiu būdu nėra moralinis veikalas, kurio tikslas būtų suformuluoti �ių aktų ir santykių vertinimus. Tai tik netiesioginis būdas, ai�kinant sapnus, parodyti vertinimus, kurie gali būti taikomi juose vaizduojamoms scenoms ir aktams. Patys moralės principai nesiūlomi, juos tik galima atpa�inti rutuliojant analiz� � interpretuojant interpretacijas. Dėl to verta akimirkai sustoti ties i��ifravimo procedūromis, kurias pateikia Artemidoras, kad vėliau būtų galima i�siai�kinti seksualinių sapnų analizėje slypin�i� moral�.

1.�Artemidoras i�skiria dvi naktinių vizijų formas. Yra sapnai � enupnia; jie rodo dabartin� subjekto būsen�; jie �lydi siel� pagal jos pasirinkt� kryptį�: įsimylėjus trok�tama mylimo objekto, sapnuojama, kad jis �ia pat, �alia; neturint maisto jau�iamas poreikis valgyti, sapnuojama, kad valgoma; o �persirij�s sapnuoja, kad jis vemia arba dūsta�[515]; tas, kuris bijo prie�ų, sapnuoja, kad prie�ai jį supa. �ita sapnų forma turi paprast� diagnostin� vert�: juos sukuria realybė (i� dabarties į dabartį); jie apibūdina miegan�iojo subjekto būsen�, ai�kina, ko kūnui per daug arba ko trūksta ir kas sieloje sukelia baim� ar tro�kim�.

Visai skirtingi vaizdiniai � oneroi. Jų prigimtį ir jų funkcijas Aitemidoras parodo pateikdamas tris �etimologijas�. Oneiros � tai, k� to�on eirei, �k� sako būtis�; ji sako tai, kas jau yra laike ir pasireik� kaip įvykis artimesnėje ar tolesnėje ateityje. Tai taip pat siel� veikia ir jaudina � oreinei; vaizdiniai pakei�ia siel�, j� ugdo ir j� modeliuoja; j� nuteikia vienam ar kitam ir sukelia joje postūmius, atitinkan�ius tai, kas jai buvo parodyta. Galiausiai �iame �odyje oneiros atpa�įstamas Itakės elgetos Iro, kuris skelbė jam patikėtus prane�imus, vardas[516]. Taigi enupnion ir oneiros s�vokos suprie�inamos; pirmoji kalba apie individ�, antroji � apie pasaulio įvykius; viena atsiranda i� kūno ir sielos būsenos, kita dalyvauja laiko tėkmėje; viena sako, ko per daug ar per ma�ai geid�iama ar kuo bjaurimasi, kita duoda �enkl� sielai ir kartu j� ugdo. Viena vertus, sapnai apie tro�kimus rodo sielos realijas ir jos dabartin� būsen�; kita vertus, individo matomi vaizdiniai pasakoja apie būsimus įvykius pasaulyje.

Antrasis skirstymas į kiekvien� i� dviejų �naktinių vizijų� kategorijų įtraukia kit� skirstymo form�: kalbama apie tai, kas vaizduojama ai�kiai, ry�kiai ir nereikalauja i��ifravimo ir interpretacijos, ir apie tai, kas pateikiama tik perkeltine prasme ir atskleid�iama paveikslais, sakan�iais visai k� kita, nei jie vaizduoja. Būsenos sapnuose tro�kim� gali i�reik�ti gerai atpa�įstamų objektų buvimas �alia (sapne matoma geid�iama moteris); ta�iau jis taip pat gali pasireik�ti kitu daugiau ar ma�iau objektui artimu paveikslu. Analogi�ki skirtumai pastebimi ir vaizdiniuose: kai kurie jų tiesiogiai prane�a apie ateities pasaulyje jau egzistuojantį įvykį, parodydami jį patį: sapne matomas dū�tantis laivas, kuris i� tiesų tuojau nusk�s; arba sapne esame su�eid�iami ginklo, kuris i� tiesų mus su�eis rytoj; tokie vaizdiniai vadinami �teorematiniais�. Ta�iau kitu atveju vaizdinio ry�ys su įvykiu yra netiesioginis: į uolas sudū�tantis laivas gali reik�ti ne nuskendim� ir netgi ne nelaim�, o tai sapnuojan�iam vergui � būsim�jį i�sivadavim�; tai �alegoriniai� vaizdiniai.

Taigi �ių skirtumų �aismas ai�kintojui i�kelia praktin� problem�. Kaip atpa�inti, ar sapne matyta vizija yra būsenos sapnas ar įvykių vaizdinys? Kaip nustatyti, ar paveikslas rei�kia būtent tai, k� vaizduoja, ar reikia manyti, kad juo bandoma perteikti ka�k� kita? I�keldamas �į keblum� pirmuosiuose IV knygos (jau para��s tris ankstesnes) puslapiuose, Artemidoras pirmaeilės svarbos dalyku laiko visk� su�inoti apie sapnuojantį subjekt�. Puikiai �inoma, ai�kina jis, kad būsenos sapnai negali rastis �dorybingose� sielose, nes jos sugeba suvaldyti savo neracionalius postūmius, taigi ir savo aistras � tro�kim� arba baim�: jos taip pat moka i�laikyti kūnų pusiausvyr� tarp trūkumo ir pertekliaus; todėl jos nepatiria trukd�ių, o tai rei�kia ir tų �sapnų� (enupnia), kurie laikomi postūmio aprai�komis. Beje, moralistai labai da�nai teigia, kad doryb� parodo sapnų, kurie miegant atskleid�ia geismus arba nevalingus sielos ir kūno postūmius, nebuvimas. �Miegan�iojo vizijos, sakė Seneka, yra tokios pat pakrikos kaip ir jo diena�[517]. Plutarchas rėmėsi Zenonu primindamas, kad daugiau nebesapnuoti, jog patiri malonum�, atlikdamas negarbingus veiksmus,�� tai �engimo į priekį po�ymis. Jis prisiminė tuos subjektus, kurie dien� turi pakankamai jėgų nugalėti savo aistras ir joms pasiprie�inti, ta�iau naktį nebejau�ia gėdos, �nepaisydami nuomonių ir įstatymų�: tada juose pabunda tai, kas amoralu ir nepadoru[518].

Artemidoro nuomone, prisisapnuojantys būsenos sapnai gali įgauti dvi formas: daugeliui �monių tro�kimas arba pasibjaurėjimas pasirei�kia tiesiogiai ir nesislėpdami, ta�iau tiems, kurie moka ai�kinti savo sapnus, jie atsiskleid�ia tik �enklais; tai siela jiems �kre�ia pok�tus klastingiausiu būdu�. Taip vyras be patirties susapnuos moterį, kurios jis trok�ta, arba taip norim� �eimininko mirtį. Įtari arba patyrusi eksperto siela ka�kokiu būdu atsisakys jam parodyti tro�kimus, kurių ji dabar kupina; ji griebsis gudrybės ir galiausiai, u�uot papras�iausiai mat�s trok�tam� moterį, sapnuojantysis regės kokio nors j� primenan�io daikto vaizd�: �arklį, veidrodį, laiv�, jūr�, plė�rūno patel�, moteri�k� drabu�į�. Artemidoras cituoja Korinto dailinink�, turintį, be abejo, eksperto siel�: sapne jis regėjo, kaip griūna jo namo stogas ir jam nukertama galva; �ia būtų galima matyti būsimo įvykio �enkl�; ta�iau tai buvo būsenos sapnas: vyras tro�ko savo �eimininko mirties, kuris vis dar tebegyvena, tarp kitko pa�ymi Artemidoras[519].

Kalbant apie sapnus, kaip atpa�inti tuos, kurie ai�kūs ir �teorematiniai�, ir tuos, kurie alegori�kai prana�auja kit� įvykį? Jeigu į �alį atidėsime neregėtus paveikslus, kurie patys savaime �aukiasi ai�kinimo, tai matysime, jog ai�kiai parodan�ius įvykį tuojau pat patvirtina realybė: įvykis atsitinka netrukus; teorematiniai sapnai rodo tai, k� prana�auja, interpretacijai nepalikdami nei vietos, nei laiko. Taigi alegorinius vaizdinius lengva atpa�inti dėl to, kad juos susapnavus jie nėra tuojau pat tiesiogiai realizuojami: tada reikia bandyti juos interpretuoti. Dar pridursime, kad dorybingos sielos � kurios nesapnuoja, o tik regi vaizdinius,�� da�niausiai pa�įsta tik ai�kias teorematinių vaizdinių vizijas. Artemidorui nebūtina ai�kinti �i� privilegij�: buvo tradicija manyti, kad tyroms sieloms dievai kalba tiesiogiai. Prisiminkime Platono Valstyb�: �Kai jis, numal�in�s dvi sielos dalis (geism� ir pyktį) ir i�judin�s tre�i�j�, kurioje glūdi i�mintis, paskui atsiduoda poilsiui � tokiomis s�lygomis, ir tu tai �inai, siela grei�iausiai pasiekia ties��[520]. Ir Charitono Afrodisiadie�io romane, kai Kalirojei galiausiai baigiasi i�bandymai ir ji gauna atpild� u� ilg� kov� skaistybei i�saugoti, ji regi �teorematinį� vaizdinį, kuris parodo romano pabaig�. �į sapn� jai siun�ia deivė globėja, kartu lemdama ir �adėdama: �Ji save dar nekalt� mato Sirakūzuose, įeina į Afroditės �ventykl�, o grį�dama sutinka Chairėj�, o paskui regi save, lydim� tėvo ir motinos, kurie veda j� iki su�adėtinio namų, su�adėtuvių dien� mieste, papuo�tame girliandomis�[521].

Remiantis Artemidoro nustatytais santykiais tarp sapnų tipų, jų reik�mių ir subjekto būsenos, galima sudaryti toki� lentel�:

Oneirokritikos darbo sritį rodo paskutinė lentelės skiltis � alegoriniai įvykių vaizdiniai, kuriuos regi paprastos sielos. �ia interpretacija galima, nes vizijos nėra ai�kios � tai tik paveikslai, kurie i� tiesų rei�kia ka�k� kita; o ai�kinimas naudingas, nes leid�ia pasiruo�ti įvykiui, kuris įvyks ne tuojau pat.

2.�Oneiri�kosios alegorijos ai�kinimas atliekamas analogijos būdu. Artemidoras daug kartų prie to sugrį�ta: oneirokritikos menas remiasi pana�umo dėsniu; jis veikia �pana�ų sugretindamas su pana�iu�[522].

�i� analogij� Artemidoras įgyvendina dviem planais. Pirmiausia kalbama apie prigimtin� analogij� tarp vaizdinių paveikslo ir ateities, kuri� jis prana�auja, elementų. Norėdamas atskleisti �į pana�um�, Ajrtemidoras naudojasi įvairiais būdais: kokybiniu identi�kumu (sapnuoti lig� gali reik�ti �prast�� būsim� sveikatos arba turto �būkl�; sapnuoti purv� rei�kia, kad kūn� u�puls kenksmingos substancijos); �odiniu identi�kumu (avinas rei�kia vadovavim� dėl �od�ių �aismo: krios � kreiōn)[523]; simboliniu pana�umu (atletui sapnuoti liūt� � pergalės �enklas; sapnuoti audras � nelaimės �enklas); tikėjimo buvimu, populiariais posakiais, mitologinėmis temomis (me�ka rei�kia moterį dėl Kalisto Arkadietės)[524]; taip pat priklausymu tai pa�iai egzistencinei kategorijai: vedybos ir mirtis sapne gali reik�ti ir viena, ir kita, nes abi laikomos telos � gyvenimo pabaiga (tikslo arba laiko)[525]; praktikų pana�umu (�vesti nekalt� mergin� ligoniui rei�kia mirtį, nes visos ceremonijos, kurios lydi vedybas, taip pat lydi ir laidotuves�[526]).

Yra taip pat vertės analogas. Tai svarbiausias ta�kas, kai oneirokritikos funkcija yra nustatyti, ar būsimi įvykiai palankūs, ar ne. Visa vaizdinių reik�mių sritis Artemidoro tekste yra suskirstyta į binarinį pasaulį � tarp gero ir blogo, prabangaus ir neprabangaus, laimingo ir nelaimingo. Taigi kyla klausimas: kaip vaizdiniuose regimo veiksmo reik�mė gali prane�ti apie įvykį, kuris atsitiks? Bendrasis principas labai paprastas. Vaizdinys turi palanki� prognoz�, jei vaizduojamas veiksmas yra geras. Ta�iau kaip tai įvertinti? Artemidoras siūlo �e�is kriterijus. Ar atvaizduotas veiksmas natūralus? Ar jis atitinka įstatymus? Ar jis atitinka papro�ius? Ar jis atitinka technē � taisykles ir praktikas, kurios leid�ia veiksmui pasiekti savo tiksl�? Ar jis atitinka laik� (tuo norima pasakyti: ar jis atliktas tinkamu laiku ir tinkamomis s�lygomis)? Galiausiai, kaip jis vadinamas (ar jis turi pavadinim�, kuris pats savaime yra geras �enklas)? �Pagal bendr� princip� visos sapno vizijos, atitinkan�ios gamt� ar įstatym�, papro�ius ar men�, vard� ar laik�, yra ger� lemian�ios, o visos prie�ingos vizijos � kenksmingos ir nenaudingos�[527]. Ta�iau Artemidoras tuojau pat priduria, kad �itas principas nėra universalus ir jis turi i�im�ių. Gali būti tam tikrų reik�mės inversijų. Kai kurie �i� vidaus geri� vaizdiniai gali būti �blogi i� i�orės�: kai sapne pavaizduotas veiksmas yra palankus (sapnuoti, kad vakarienauji su dievu, i� esmės pozityvu), ta�iau prana�aujamas įvykis nepalankus (nes jei tas dievas Kronas, surakintas savo sūnų, tai vaizdas rei�kia, kad sėsi į kalėjim�)[528]. Kiti vaizdiniai, atvirk��iai, �blogi i� vidaus� ir �geri i� i�orės�: jei vergas sapnuoja, kad jis kare,�� tai prana�ystė apie jo i�vadavim�, nes karys negali būti vergas. Taigi su pozityviais ar negatyviais �enklais ir pa�enklintaisiais susijusi daugybė galimų variacijų. Nėra kalbama apie nei�vengiam� netikrum�, o tik apie sudėting� sritį, kuri reikalauja, kad būtų atsi�velgiama į visus susapnuoto vaizdo aspektus ir į sapnuojan�iojo padėtį.

Prie� pradedant seksualinių sapnų analiz�, praktikuojam� Artemidoro, �itas �iek tiek ilgokas nukrypimas buvo būtinas, norint suvokti sapnų ai�kinimo mechanizm� ir siekiant apibrė�ti, kaip moraliniai lytinių aktų vertinimai atsiranda juos vaizduojan�ių sapnų mantikoje. I� tiesų būtų neatsargu naudoti �it� tekst� kaip tiesioginį dokument�, atskleid�iantį seksualinių aktų vert� ir jų teisėtum�. Artemidoras nesako, gerai ar ne, moralu ar ne, atlikti vien� ar kit� akt�, o tik tai, ar gerai, ar blogai, palanku ar ne sapnuoti, kad jis atliekamas. Taigi principai, kuriuos galima i�skirti, nėra susij� su pa�iais aktais, o tik su jų atlikėjais ar veikiau su seksualiniais aktoriais, kurie oneiri�koje scenoje atitinka vaizdinių autorių ir jais prana�auja jam atsitiksiantį gėrį ar blogį. Dvi svarbios oneirokritikos taisyklės � �inoti, kad vaizdiniai �kalba apie būtį� ir apie tai jie kalba analogijos forma � veikia tokiu principu: sapnas nusako įvykį, sėkm� ar nesėkm�, klestėjim� ar nelaim�, kurie realiai apibūdins subjekto būties būd�. Sapnas tai nusako remdamasis analogijos ry�iu su subjekto, kaip sapno seksualinės scenos aktoriaus, būties būdu � geru ar blogu, palankiu ar nepalankiu. Neie�kokime �iame tekste kodo, k� reikia ir ko nereikia daryti; ie�kokime subjekto etikos, kuri buvo paplitusi Artemidoro epochoje.

Artemidoras seksualiniams sapnams skiria keturis skyrius[529] � prie viso to dar reikia pridėti daugyb� pastabų. Jis grind�ia savo analiz� aktus suskirstydamas į tris tipus: tuos, kurie atitinka įstatym� (kata nomon), tuos, kurie jam prie�tarauja (para nomon), ir tuos, kurie prie�tarauja gamtai (para phusiri). Toks skirstymas toli gra�u nėra ai�kus: nė vienas i� �ių terminų neapibrė�tas; neai�ku, kaip i�dėstomos nurodytos kategorijos, neai�ku, ar �prie� gamt�� reikia suprasti kaip �prie� įstatym�� dalį; kai kurie aktai vienu metu pateikiami dviejose rubrikose. Neįsivaizduokime grie�tos klasifikacijos, kuri suskirstytų visus įmanomus seksualinius aktus į teisėtus, neteisėtus ar prie�gamtinius. Vis dėlto juos detaliai nagrinėjant, i� nurodytų grupių �is tas paai�kėja.

Reikia i�skirti du bruo�us, kurie �enklina vis� Artemidoro atlikt� seksualinių vaizdinių analiz�. Pirmiausia sapnuojantysis visada dalyvauja savo paties sapne; seksualiniai vaizdai, kuriuos ai�kina Aitemidoras, niekada nėra gryna ir paprasta fantasmagorija, kuri vyktų sapnuojan�iojo akyse, bet nepriklausomai nuo jo � kur jis būtų tik �iūrovas. Jis ten visada dalyvauja � ir kaip pagrindinis veikėjas: yra tikslus akt� sapnuojan�io subjekto ir akto subjekto, koks regimas sapne, sulyginimas. Be to, savo kūrinyje Artemidoras gana retai seksualinius aktus ir malonumus parodo kaip reik�mingus ir prana�aujamus elementus; gana i�skirtinis dalykas, kad koks nors vaizdas sapne prana�autų būsim� lytinį akt� arba malonumo netekim�[536]. Prie�ingai, lytiniai aktai yra i�analizuoti ir sugrupuoti trijuose �ia nagrinėjamuose skyriuose kaip sapno sudedamosios dalys ir prana�i�ki elementai; Artemidoras beveik visada juos pateikia kaip ��ymin�iuosius� elementus, bet beveik niekada kaip �pa�ymimus�; vyrauja vaizdai, o ne jausmai, atvaizdavimas, o ne vaizduojamas įvykis. Taigi Artemidoro interpretacija i�sidėstys linijos, nubrė�tos tarp lytinio akto atlikėjo ir sapno regėtojo, forma, taip pereinant nuo subjekto prie subjekto; ir, �velgiant į tokį lytinio akto ir subjekto vaidmenį, kokį jis save regi sapne, interpretacinio darbo tikslas bus i��ifruoti tai, kas atsitiks sapnuojan�iajam, kai jis sugrį� į bendravimo būsen�.

I� pirmo �vilgsnio matyti, kad Artemidoro mantika labai da�nai seksualiniams sapnams suteikia socialin� reik�m�, ta�iau pasitaiko ir taip, kad �ie sapnai prane�a apie sveikatos pakitimus � lig� arba i�gijim�; jie gali būti ir mirties �enklai. Ta�iau kur kas daugiau jų prane�a apie veiklos sėkm� ar nesėkm�, praturtėjim� arba nuskurdim�, klestėjim� arba �eimos sugriuvim�, nauding� ar nenauding� reikal�, palankias vedybas ar bloga lemian�i� s�jung�, disputus, var�ym�si, susitaikym�, geras ar blogas galimybes visuomeninėje karjeroje, i�trėmim�, pasmerkim�.

Seksualinis sapnas nusako sapnuojan�iojo lemtį socialiniame gyvenime; aktoriaus vaidmuo seksualinėje sapno scenoje atitinka vaidmenį, kurį jis turės �eimos, amato, verslo ir miesto scenoje.

Tam yra dvi pagrindinės prie�astys. Pirmoji visi�kai bendro pobūd�io: ji susijusi su kalba, kuo pla�iai naudojasi Artemidoras. I� tiesų graikų kalboje � kaip, beje, daugiau ar ma�iau ir daugelyje kitų kalbų � labai ry�kus seksualinės ir ekonominės kai kurių terminų reik�mės dviprasmi�kumas. Taip �odis soma, rei�kiantis kūn�, taip pat rei�kia turt� ir daiktus; todėl galimas ekvivalenti�kumas tarp kūno �valdymo� ir turtų valdymo[537]. Ousia � tai substancija, taip pat turtas, ta�iau tai gali reik�ti ir sėkl� ar sperm�: spermos netektis reik� substancijos i�eikvojim�[538]. S�voka blabē � �ala, gali būti siejama su turto poky�iais, pinigų netektimi, ta�iau taip pat su buvimu prievartos auka arba pasyviu lytinio akto objektu[539]. Artemidoras taip pat �aid�ia �od�io �skola� polisemija: �od�iais, kurie rei�kia reikalavim� sumokėti ir bandym� i�vaduoti, taip pat galima pasakyti, jog esate spaud�iamas seksualinio poreikio, o i� jo i�sivaduojate jį patenkindami: terminas anagkaion, vartojamas vyri�kam lyties organui apra�yti, yra �ių reik�mių sankry�oje[540].

Kita prie�astis susijusi su savita Artemidoro kūrinio forma ir paskirtimi: tai vyro knyga, skirta daugiausia vyrams ir jų vyri�kam gyvenimui. Reikia prisiminti, kad sapnų interpretacija nėra laikoma paprasta ir tik asmeniniu smalsumu pagrįsta veikla � ji naudinga, nes padeda valdyti savo gyvenim� ir pasiruo�ti būsimiems įvykiams. Kadangi naktys pasakoja, kas dien� įvyks, norint tinkamai gyventi vyro, namų �eimininko, �eimos tėvo gyvenim�, naudinga mokėti i�siai�kinti naktį gimstan�ius sapnus. Tokia yra Artemidoro knygų perspektyva: tai vadovas, kad atsakingas vyras, namų �eimininkas kasdieniame gyvenime galėtų veikti, atsi�velgdamas į �enklus, kurie gali jį nuspėti. Taigi sapno vizijose bandoma rasti �eimyninio, ekonominio ir socialinio gyvenimo gij�.

Ta�iau tai dar ne viskas: ai�kinimas, pateikiamas Artemidoro pasisakymuose, rodo, kad seksualinis sapnas pats savaime yra suvokiamas, plėtojamas ir analizuojamas kaip socialinė scena; �gera ir bloga� amato, tėvonijos, �eimos, politinės karjeros, statuso, draugys�ių ir protekcijų srityje jis prana�auja todėl, kad vaizduojamus lytinius aktus sudaro tie patys elementai. I� Artemidoro naudojamos analizės ai�kiai matoma, kad aphrodisia vaizdinių interpretavimas sėkmės ar nesėkmės, socialinio pasisekimo ar nepasisekimo terminais parodo tam tikr� dviejų sri�ių vienesybi�kum�. Sitai atsiskleid�ia dviem lygiais: vaizdinių elementų, vartojamų kaip med�iaga analizei, lygiu ir principų, kurie leid�ia �iems elementams suteikti reik�m� (prognostin� �vert�), lygiu.

Istorikų darbai gali įkvėpti daug motyvų apie sav�s [pa�inimo] kultūros plėtojim�si ir moduliacij�, kuri tuo metu pastebima malonumų etikoje. Ypa� svarbūs atrodo du: pasikeitimai santuokinėje praktikoje ir politinio �aidimo taisyklių modifikacija. Siame trumpame skyriuje a� apsiribosiu per�velgdamas kelet� �ių dviejų temų elementų, pasiskolintų i� ankstesnių istorinių tyrinėjimų, ir apmesdamas visumos hipotezės pasiūlym�. Ar nauja vedybų ir poros svarba, tam tikras politinių vaidmenų persiskirstymas nesukėlė �ioje moralėje, kuri daugiausia buvo tik vyrų moralė, naujo ry�io su savimi problematizavimo? Tai, be abejo, galėjo paskatinti ne nusigr�ti nuo sav�s, bet rasti nauj� būd� apm�styti save patį s�ry�yje su moterimi, su kitais, su civiline bei politine veikla ir įvykiais, ir kitokį būd� save laikyti savo malonumų subjektu. Sav�s [pa�inimo] kultūra nebus būtinas �ių socialinių modifikacijų �padarinys� ir jų ideologinė aprai�ka. Jų at�vilgiu �i kultūra bus originalus atsakymas, įgyjantis nauj� egzistencijos stilistikos form�.

Sunku pasakyti, kaip helenistinėje ar romėnų civilizacijoje atskiruose regionuose ir skirtinguose socialiniuose sluoksniuose buvo realiai paplitusi santuokinė praktika. Ta�iau istorikai galėjo nustatyti � kur leido dokumentai � tam tikras transformacijas, susijusias arba su institucinėmis formomis, arba su santuokinių santykių organizavimu, arba su reik�me ir moraline verte, kuri jiems galėjo būti teikiama.

Pirmiausia institucinis po�iūris. Privatus veiksmas, kylantis i� �eimos, jos įtakos, taisyklių, kurių ji laikėsi ir kurias pripa�ino savomis,�� vedybos nei Graikijoje, nei Romoje nereikalavo visuomeninės vald�ios ki�imosi. Graikijoje buvo praktika, �skirta u�tikrinti oikos nuolatinumui�, kuri� �ymėjo du fundamentalūs ir gyvybiniai veiksmai: vienas � globos, kuri� iki tol laidavo tėvas, perdavimas vyrui; kitas � pa�ios sutuoktinės atidavimas vyrui[625]. Taigi �itai sudarė �privatų sandėrį, privatų reikal� tarp dviejų �eimos galvų: vieno � realaus, merginos tėvo, ir kito � potencialaus, busimojo vyro�; �itas privatus reikalas neturėjo �jokio ry�io su politine ir socialine organizacija�[626]. J. A. Crookas ir P. Veyne�as, kalbėdami apie romėnų vedybas, taip pat primena, kad i� prad�ių tai buvo reikalas, �priklausantis tik nuo �alių ketinimų�, �pa�ymimas ceremonija� ir sukeliantis �teisinius efektus�, ta�iau nesantis �juridiniu aktu�[627].

Pama�u helenistiniame pasaulyje vedybos u�ima viet� visuomeninėje sferoje. Taip jos i�eina u� �eimos ribų, turėdamos paradoksalų poveikį � �eimos autoritetas tampa �vie�ai� sankcionuojamas, ta�iau tuo pat metu ir gana apribojamas. C. Vatinas mato, jog helenistiniame pasaulyje �i evoliucija remiasi religinėmis ceremonijomis, kurios pasitarnauja tarsi tarpininkas tarp privataus veiksmo ir visuomeninės institucijos; apibendrinant �it� transformacij�, kurios rezultatus galima matyti II ir I am�iuje pr. Kr., jis ra�o:,Ai�ku, kad nuo �iol santuoka i�ėjo i� �eimyninių institucijų rėmų, ir aleksandri�kosios religinės vedybos, kurios galbūt yra priva�ių antikos vedybų palikimas, taip pat yra ir civilinė institucija: tarpininkaujant valdininkui ar kunigui, santuok� visada sankcionuoja visas miestas�. Ir suprie�indamas su Aleksandrijos miestu susijusius duomenis su tais, kurie susij� su kaimo visuomene, jis priduria: �Su �iokiais tokiais skirtumais greito priva�ios institucijos virtimo visuomenine rei�kinys regimas arba chor�, arba sostinėje�[628].

Romoje galima konstatuoti apskritai to paties tipo evoliucij�, net jei ji eina kitais keliais ir net jei dar gana ilgai vedybos lieka daugiausia �priva�ia ceremonija, �vente�[629]. Teisinių priemonių visuma parodo po truputį didėjantį visuomeninės vald�ios prana�um� prie� vedybų institucij�. Garsusis de adulteriis įstatymas yra viena i� �io fenomeno aprai�kų. �i aprai�ka dar įdomesnė tuo, kad �is įstatymas, pasmerkdamas u� svetimavim� moterį, kuri prasidėjo su kitu vyru, ir vyr�, kuris susidėjo su i�tekėjusia moterimi (o ne vedusį vyr�, kuris turėtų ry�į su netekėjusia moterimi), nesiūlo nieko naujo vertinant faktus. Jis tiksliai perima tradicines etinio vertinimo schemas; jis apsiriboja visuomeninei vald�iai perduodamas sankcijas, kurių iki to laiko imdavosi �eimyninė vald�ia.

�it� progresyvų santuokos �suvisuomeninim�� lydi daugelis kitų transformacijų, kurioms vedybos tuo pa�iu metu yra ir efektas, ir pakaitalas, ir instrumentas. Kaip galima spr�sti i� dokumentų, atrodo, kad vedybų praktika arba nuolatinis gyvenimas kartu paplinta arba bent jau pasklinda svarbiausiuose visuomenės sluoksniuose. Senosios formos santuokos egzistavimo prasmė ir prie�astis buvo tik tokia, kad, būdama privatus veiksmas, ji turėjo teisinį poveikį arba bent jau poveikį statusui � tai vardo perdavimas, įpėdinių susilaukimas, s�jungų sistemos organizavimas, turtų susiliejimas. Tai buvo svarbu tik tiems, kurie turėjo galimyb� �iose srityse plėtoti strategijas. Kaip sakė dar P. Veyne�as: �Pagoni�koje visuomenėje tuokėsi toli gra�u ne visi� Jei buvo tuokiamasi, santuoka turėjo privatų tiksl� � perduoti tėvonij� palikuonims, o ne kitiems �eimos nariams arba draugų sūnums,�� ir buvo susijusi su kastų politika: siekė įam�inti pilie�ių kast��[630]. Kalbant J. Boswellio terminais, buvo turima omeny santuoka, kuri �auk�tosioms klasėms buvo grynai dinastinė, politinė ir ekonominė�[631]. Kartu su S. B. Pomeroy galima manyti, kad varg�ų klasėms, nors ir kaip menkai būtume informuoti apie jų vedybin� praktik�, svarbūs galėjo būti du prie�taringi veiksmai, abu susij� su vedybų ekonominėmis funkcijomis: laisvam ir skurd�iai gyvenan�iam vyrui �mona ir vaikai galėjo būti naudinga darbo jėga; ta�iau, kita vertus, �yra toks ekonominis lygis, �emiau kurio vyras negali tikėtis i�laikyti �mon� ir vaikus�[632].

Ekonominiai ir politiniai imperatyvai, kurie vadovavo santuokai (kai kuriais atvejais j� padarydami būtin�, o kitais � nenauding�), turėjo prarasti savo svarbos dalį tada, kai privilegijuotose klasėse statusas ir turtas ėmė daugiau priklausyti nuo artimumo valdovui, civilinės ar karinės �karjeros�, sėkmės tvarkant �reikalus� negu vien tik nuo paprastos s�jungos tarp �eimų grupių. Ma�iau perkrauta įvairių strategijų santuoka tampa �laisvesnė�: atsiranda laisvė pasirinkti �mon�, taip pat laisvė priimti sprendim� tuoktis ir tam turėti asmeninių prie�as�ių. Taip pat įmanoma, kad ma�iau favorizuotoms klasėms vedybos būtų tapusios � nepaisant ekonominių motyvų, kurie galėjo leisti joms pasirodyti svariomis,�� ry�io forma, kurios vert� sudarė tai, kad jos kūrė ir i�laikė stiprius asmeninius santykius, rei�kian�ius bendr� gyvenim�, abipus� pagalb� ir moralin� param�. �iaip ar taip, antkapinių u�ra�ų tyrinėjimai galėjo parodyti palyginti didelį santuokų da�num� ir stabilum� nearistokrati�kuose sluoksniuose[633]; yra liudijimų ir apie vergų vedybas[634]. Nors ir koks būtų atsakymas į klausim� apie santuokin� praktik�, atrodo, kad ji tapo lengviau pasiekiama; slenks�iai, darantys j� �suinteresuot��, tapo �emesni.

Tad santuoka tampa vis pana�esnė į abiejų partnerių laisvai pasirinkt� s�jung�, kurioje nelygybė suma�ėja iki tam tikro ta�ko, ta�iau nei�nyksta. Atrodo, kad helenistiniame pasaulyje, atsi�velgiant į vietinius skirtumus, moters statusas i�sikovojo daugiau nepriklausomybės, palyginti su tuo, koks jis buvo klasikinėje visuomenėje � ir ypa� palyginti su padėtimi Atėnuose. �i reliatyvi modifikacija pirmiausia susijusi su tuo, kad vyro-pilie�io statusas prarado dalį savo politinės svarbos; ji taip pat susijusi su moters vaidmens � jos ekonominės ir teisinės nepriklausomybės � pozityviu stiprėjimu. Pasak kai kurių istorikų, dokumentai rodo, jog moters tėvo ki�imasis vedyboms vis ma�iau svarbus. �Buvo įprasta, kad tėvas, kaip institucinis sargybinis, i�leistų savo dukterį u� vyro. Ta�iau kai kurie susitarimai būdavo sudaromi tik tarp vyro ir moters, nutarusių gyventi kartu. Pradeda stiprėti i�tekėjusios moters teisė apsispr�sti pa�iai prie� tėvo vali�. Pagal Atėnų, romėnų ir egiptie�ių įstatym� tėvas turėjo teis� suardyti savo dukters s�jung� prie� jos vali�. Ta�iau vėliau romėni�kajame Egipte, valdomame egiptieti�kų įstatymų, tėvo vald�i� i�tekėjusiai dukrai u�gin�ijo teisminiai nuosprend�iai, kurie dukters vali� i�kėlė kaip sprend�iam�jį veiksnį. Jei ji norėjo i�saugoti santuok�, galėjo tai padaryti�[635].

Santuoka vis ai�kiau tampa abiejų sutuoktinių pageidaujamu susitarimu, kuriam jie asmeni�kai įsipareigoja. Ekdosis, kurios laikantis jauna mergina tėvo ar globėjo būdavo i�kilmingai atiduodama sutuoktiniui, �pradėjo nykti� ir galiausiai j� visi�kai pakei�ia finansinė sutartis, kuri anks�iau tradici�kai būdavo sudaroma, esant ra�ytinei santuokai. Ji sudaroma atsi�velgiant į asmenų s�lygas. Moterys ne tik gauna savo kraitį, kuriuo santuokoje naudojasi vis laisviau, o kai kuriose sutartyse netgi numatoma, kad jis bus atnaujintas skyrybų atveju, bet taip pat gauna ir palikimo dalį.

Kalbant apie įpareigojimus, kuriuos vedybų sutartys i�kelia sutuoktiniams, C. Vatino tyrimas rodo reik�ming� evoliucij� helenistiniame Egipte. IV arba II a. pr. Kr. ra�ytuose dokumentuose i� moters buvo reikalaujama paklusti vyrui, jai buvo draud�iama naktį ar dien� kur nors i�eiti be vyro leidimo, turėti lytinius santykius su kitu vyru, ji buvo įpareigota ne�lugdyti namų ir nenuplė�ti vyro garbės. Vyras savo ruo�tu turėjo i�laikyti �mon�, neparsivesti į namus sugyventinės, nesielgti blogai su �mona ir nesusilaukti nesantuokinių vaikų.

I�nagrinėtos sutartys rodo, jog vėliau vyrui buvo nustatyti daug grie�tesni reikalavimai. Patikslinamas įsipareigojimas patenkinti �monos poreikius, taip pat draudimas turėti meilu�� arba numylėtinį ir kitus namus (kuriuose jis galėtų įtaisyti savo sugyventin�). Kaip pa�ymi C. Vatinas, tokioje sutartyje �kalbama apie vyro seksualin� laisv�. Taip i�plėtotos vedybinės sutartys įtraukia vyr� ir �mon� į pareigų ir įsipareigojimų, kurie, �inoma, nėra vienodi, ta�iau bent jau suskirstyti, sistem�. Ir �itas suskirstymas atsiranda ne i� pagarbos �eimai, kurios atstovas esant santuokai tam tikra prasme yra kiekvienas sutuoktinių, bet atsi�velgiant į por�, jos stabilum� ir vidinį reguliavim�[636].

Esant tokiems ai�kiai patvirtintiems reikalavimams, atsiranda grie�tesnės vedybinio gyvenimo formos negu praeityje, ir sutuoktiniai kvie�iami jų laikytis. Taisyklės negalėtų būti suformuluotos sutartyse, jeigu jos neatitiktų naujo po�iūrio. Kartu �ios taisyklės turėjo abu sutuoktinius veikti taip, kad jų gyvenime daug ai�kiau negu anks�iau būtų jau�iama poros realybė. Abipusiais jausmais pagrįstų vedybų suinstitucinimas, ra�o C. Vatinas, kelia mintį, kad egzistuoja santuokinė bendruomenė, ir ta tikrovė, kuri� sudaro pora, yra vertingesnė negu jos sudedamosios dalys�[637]. �i evoliucija �iek tiek pana�i į t�, kuri� P. Veyne�as pastebėjo romėni�kojoje epochoje: �Respublikos laikais kiekvienas i� dviejų sutuoktinių turėjo apibrė�t� vaidmenį, ir tik atlikus �į vaidmenį sutuoktinių emociniai santykiai buvo tokie, kokie jie galėjo būti� Imperijos laikais� pats santuokos funkcionavimas link�s remtis geru sutarimu ir �irdies įstatymu. Taip kyla nauja idėja: namų �eimininko ir �eimininkės pora�[638].

Taigi �ioje santuokinės praktikos evoliucijoje bus daug paradoksų. Ji ie�ko visuomeninės vald�ios garantijų ir tampa vis svarbesniu asmeninio gyvenimo dalyku. Ji nusikrato jai vert� suteikian�ių ekonominių ir socialinių tikslų � ir kartu ji plinta. Sutuoktiniams ji tampa vis labiau priverstinė � ir tuo pat metu skatina palankesnį po�iūrį, tarsi kuo daugiau ji reikalautų, tuo labiau trauktų. Vedybos kaip praktika taps labiau paplitusios, kaip gyvenimo būdas � asmeni�kesnės, stipriau susiejan�ios sutuoktinius, taigi ir labiau atsieinan�ios vien� por� nuo kitų socialinių santykių lauke.

Ai�ku, sunku tiksliai i�matuoti �io rei�kinio apimtį. Prieinami dokumentai pasakoja apie kelias privilegijuotas geografines zonas ir nu�vie�ia tik kai kuriuos visuomenės sluoksnius. Būtų spekuliatyvu i� to daryti visuotinį ir did�iulį judėjim�, net jeigu �enklai ir yra gana konvergenti�ki, nepaisant jų daugelį spragų turin�io ir i�sklaidyto pobūd�io. �iaip ar taip, jeigu būtų patikėta kitais pirmųjų mūsų eros am�iaus tekstais, atrodo, jog santuoka vyrams � nes disponuojama tik jų liudijimais � tapo svarbesnė, intensyvesnė, sunkesnė ir taip pat problemi�kesnė. Tad vedybų nereikia suprasti tik kaip �eimai ar miestui naudingos institucijos arba geros �eimynos namų veiklos, atliekamos pagal jos taisykles. Vedybų �status�� reikia laikyti gyvenimo forma, bendru gyvenimu, asmeniniu ry�iu ir gerbtinais partnerių ry�iais. Kaip buvo pa�ymėta anks�iau, nerei�kia, kad santuokinis gyvenimas pagal sen�j� schem� būtų i�brauk�s bet kokį sutuoktinių artimum� ir jausmus. Ta�iau i� Ksenofonto pasiūlyto idealo taip pat atrodo, kad �ie jausmai buvo tiesiogiai susij� (nors galėjo būti ir rimti, ir intensyvūs) su vyro statusu ir vald�ia, kuri jam buvo patikėta: �iek tiek tėvi�kai �iūrėdamas į savo jaun� �mon�, Isomachas j� kantriai mokė, k� ji turi daryti; ir todėl, kad ji gerai atliko namų �eimininkės vaidmenį, Isomachas jai jautė pagarb� ir prierai�um�, kuris neturėjo liautis iki jų dienų galo. Imperijos epochos literatūroje randama paliudijimų apie sudėtingesn� vedybų patirtį: �santuokinės garbės� etikos paie�kos puikiai atsiskleid�ia apm�stymuose apie sutuoktinio vaidmenį, ry�io, jį siejan�io su �mona, prigimtį ir form�, apie �aism� tarp prigimtinės bei pagal status� auk�tesnės padėties ir prisiri�imo, kuris gali virsti poreikiu ir priklausomybe.

Taigi būtų galima prisiminti paveiksl�, kurį kai kuriuose savo lai�kuose Plinijus sutapatina su savimi kaip su �santuokos �mogumi�, ir jį palyginti su kito gero vyro � Isomacho � portretu. Garsiajame lai�kelyje, kurį jis skiria savo �monai apverkdamas jos nebuvim�, atsiskleid�ia ne tas vyras, kuris laiko �mon� besi�avin�ia ir klusnia savo literatūrinių darbų ir sėkmės tribūnoje liudytoja kaip kituose lai�kuose,�� tai vyras, kuris jau�ia savo �monai begalinį prierai�um� ir tokį didelį fizinį potraukį, kad negali liautis jos ie�koj�s naktį ir dien�, net kai jos daugiau ten nėra: �Jūs negalėtumėte patikėti, kaip man jūsų trūksta; o �ito prie�astis pirmiausia � mano meilė, taip pat tai, kad mes nepriprat� būti i�siskyr�. �tai kodėl did�i�j� savo naktų dalį praleid�iu nemiegodamas ir įsivaizduodamas jūsų paveiksl�, �tai kodėl vidury dienos, t� valand�, kai buvau įprat�s eiti jūsų aplankyti, mano kojos pa�ios mane ne�a į jūsų buvein�; �tai kodėl galiausiai liūdnas ir susisieloj�s, tarsi man būtų u�dar� duris, a� grį�tu į tu��i� jūsų kambarį. Vienintelis metas, kai a� i�sivaduoju nuo tos kankynės,�� tai laikas, kurį praleid�iu forume, įsigilin�s į savo draugų procesus. Taigi jus įsivaizduojate, koks mano gyvenimas, jei poilsio a� turiu ie�koti darbe, o paguodos � nemalonumuose ir rūpes�iuose.

Verta prisiminti �io lai�ko formuluotes. Lai�ke ai�kiai atskleid�iama asmeninio, intensyvaus ir prierai�aus, nepriklausomo nei nuo statuso ir vyri�kos vald�ios, nei nuo atsakomybės namuose santuokinio ry�io specifika; meilė �ia rūpestingai atskirta nuo įprastinio bendro gyvenimo, net jeigu ir viena, ir kita teisėtai prisideda prie to, kad �monos buvimas brangus, o nebuvimas � skausmingas. Be to, Plinijus i�kelia daugelį tradici�kai meilės aistrai pripa�įstamų �enklų: vaizdus, lankan�ius naktį, nevaling� vaik��iojim� pirmyn ir atgal, prarasto objekto ie�kojim� � taigi elgesys, priklausantis klasikinei ir negatyviai aistrai, �ia pateikiamas kaip pozityvus, arba, veikiau, sutuoktinio kan�ia, aistringas jį pagav�s polėkis, tai, kad jis yra valdomas tro�kimo ir liūdesio, �ia pateikiami kaip pozityvus �eimyninio prierai�umo įrodymas. Galiausiai tarp santuokinio gyvenimo ir visuomeninės veiklos Plinijus pateikia ne bendr�jį princip�, kuris sujungia namų valdym� ir vald�i� kitiems, bet sudėting� substitucijos ir kompensacijos �aism�: negalėdamas rasti namuose laimės, kuri� jam teikė �mona, jis panyra į visuomenin� veikl�; ta�iau reikia, jog �aizda būtų atvira, kad jis rastų �io i�orinio gyvenimo nemalonumuose paguod� savo asmeniniam sielvartui. Dar daugelyje kitų tekstų matoma, kaip sutuoktinių ry�ys nusikrato santuokinių funkcijų, statutinės vyro vald�ios ir i�mintingo namų valdymo, tapdamas ypatingu ry�iu, turin�iu savo jėg�, savo problemas, savo sunkumus, savo reikalavimus, savo naud� ir savitus malonumus. Būtų galima pacituoti kitus Plinijaus lai�kus ir pateikti Lukiano arba Tacito nurodytus �enklus; taip pat būtų galima nurodyti t� vedybinės meilės poezij�, kurios pavyzdį pateikia Stacijus: �ia parodomos vedybos kaip dviejų likimų susiliejimas am�inoje aistroje, kur vyras pripa�įsta savo emocin� priklausomyb�: �Tai Venera mus sujungė mūsų metų �ydėjime; Venera i�saugos mums palankum� gyvenimo saulėlydyje. Tavo įstatymai mane padarė patenkint� ir klusnų (libens et docilis); a� nenutrauksiu ry�io, kurį jau�iu kasdien vis labiau� �i �emė mane pagimdė tau (creavit me tibi): ji am�iams suri�o mano lemtį su tav�ja�[639].

�inoma, ne tokiuose tekstuose kaip �ie reikėtų ie�koti �eimyninio gyvenimo pavaizdavimo, koks jis galėjo i� tiesų būti imperijos laikais. Juose skelbiamo nuo�irdumo nereikia paliudyti. Tai yra tekstai, kurie savanori�kai skelbia santuokos ideal�. Juos reikia priimti ne kaip situacijos pavaizdavim�, bet kaip reikmės suformulavim�, manant, kad jie tikrai sudaro realybės dalį. Jie parodo, kad santuoka yra vertinama kaip gyvenimo būdas, kurio vertė nėra nei i�skirtinai, nei galbūt labiausiai susieta su oikos funkcionavimu, o tik su santykių tarp dviejų partnerių būdu; jie taip pat parodo, kad �iame ry�yje vyrui reikia sutvarkyti savo elgesį ne tik remiantis statusu, namų privilegijomis ir funkcijomis, bet taip pat remiantis �santykiais� su �mona; jie galiausiai parodo, kad tas vaidmuo nėra tiktai valdan�ioji formavimo, mokymo ir nukreipimo funkcija, o įeina į sudėtinį abipusi�ko prierai�umo ir abipusi�kos priklausomybės �aidim�. Ir jeigu tiesa, kad moraliniai apm�stymai apie ger� santuokinį elgesį ilgai ie�kojo savo principų tiriant ��eimyn�� ir jos esminius poreikius, tampa suprantamas naujų problemų atsiradimas � imama mėginti apibrė�ti, kokiu būdu vyras galės tapti santuokinio ry�io moraliniu subjektu.

Miestų valstybių, kaip autonominių vienetų, nuosmukis pradedant III am�iumi pr. Kr. yra �inomas faktas. Tuo metu da�nai pastebimas bendras politinio gyvenimo susilpnėjimas ten, kur pilietinė veikla pilie�iams buvo tikras amatas; to prie�astimi laikomas tradici�kai dominuojan�ių klasių nykimas; ir to padarinių ie�koma atsigr�imo į save judėjime, kuriuo �ių privilegijuotų grupių atstovai transformavo �it� didel� vald�ios netektį į savanori�k� atsigr�im� į save, taip skirdami vis daugiau vertės asmeninei egzistencijai ir priva�iam gyvenimui. �Miesto valstybės sugriuvimas buvo nei�vengiamas. Apskritai �monės jautėsi priklausomi nuo pasaulinės vald�ios, kurios jie negalėjo nei kontroliuoti, nei netgi pakeisti� Valdė atsitiktinumas� Helenistikos am�iaus filosofija buvo daugiausia i�sivadavimo filosofija, o pagrindinis �io i�sivadavimo būdas buvo ugdyti autonomij��[640].

Jeigu miestai valstybės � ten, kur jie egzistavo � nuo III am�iaus prarado dalį savo autonomijos, būtų ai�kiai gin�ytina sumenkinti iki �io rei�kinio pagrindinius pasikeitimus, kurie helenistinėje ir romėni�koje epochoje galėjo įvykti politinių struktūrų srityje; taip pat būtų neadekvatu ten ie�koti pagrindinio ai�kinimo poky�ių, kurie galėjo atsirasti moraliniuose apm�stymuose ir sav�s pa�inimo praktikoje. I� tikrųjų � ir kalbant apie tai reikia nukrypti į istorikų, kurie pakankamai pa�eidė did�i�j� nostalgi�k�j� miesto valstybės figūr�, rūpestingai nupie�t� XIX a., darbus � helenistinių monarchijų organizacija, o vėliau Romos imperija negali būti analizuojama papras�iausiai vartojant negatyvius pilietinio gyvenimo smukimo teiginius ir kalbant apie tai, kad vald�i� u�grobia vis toliau esan�ios vald�ios instancijos. Prie�ingai, reikėtų pabrė�ti, kad vietinės politinės veiklos nesugniu�dė didelių visuotinių struktūrų įsikūrimas ir stiprėjimas; miestų gyvenimas su savo institucinėmis taisyklėmis, tikslais, kovomis nei�nyko dėl to, kad i�siplėtė ribos, kuriose jie gyvavo, nei dėl monarchinės vald�ios plėtojimosi kaip netiesioginės prie�asties. Jausmas, apimantis pernelyg pla�ios visumos, kuri buvo praradusi savo sudėtines politines bendruomenes, akivaizdoje, puikiai galėtų būti vadinamas liūdesiu, kuris vėliau buvo priskiriamas graikų ir romėnų pasaulio �monėms. Helenistinės epochos graikai negalėjo pabėgti �nuo didelių imperijų pasaulio be miestų� dėl vienos paprastos prie�asties, kad �helenizmas buvo miestų pasaulis�; o F. H. Sandbachas, kritikuodamas idėj�, kad po miestų sistemos sugriuvimo filosofija teikė �prieglobstį nuo audros�, pirmiausia pabrė�ia, kad praeityje �miestai valstybės niekada neteikė saugumo�, o galiausiai jie ir toliau buvo pirmoji ir įprasta socialinės organizacijos forma �net po to, kai karinė vald�ia perėjo į did�iųjų monarchijų rankas�[641].

Reikėtų galvoti Veikiau ne apie politinės veiklos sumenkėjim� arba i�nykim� dėl centralizuoto imperializmo poveikio, o apie sudėtinės erdvės organizacij�: daug platesn�, daug ma�iau susiskaid�iusi�, daug ma�iau u�dar�, negu buvo ma�ųjų miestų valstybių organizacija; ji taip pat yra ir lankstesnė, labiau diferencijuota, ne taip grie�tai hierarchizuota, negu bus vėliau autoritarinė ir biurokratinė imperija, kuri� bus bandoma sukurti po did�iosios III am�iaus krizės. Tai erdvė, kur vald�ios �idinių daug, kur gausu veiklos, įtampos ir konfliktų, besiplėtojan�ių keliomis dimensijomis, ir kur pusiausvyra pasiekiama įvairiais susitarimais. �iaip ar taip, helenistinės monarchijos ne tiek stengėsi sunaikinti, apriboti arba netgi i� pagrindų reorganizuoti vietines vald�ias, kiek jomis remtis ir naudotis kaip tarpininkais ir pakaitiniais reguliariai duoklei imti, įvedant nerealius mokes�ius ir tiekiant tai, kas buvo būtina kariuomenei[642]. Be to, romėnų imperializmas apskritai daugiau orientavosi į tokius sprendimus negu į tiesioginį administravim�; municipalizavimo politika buvo gana pastovi ir jos poveikis buvo skatinti miestų politinį gyvenim� didesniame plote negu imperija[643]. Jeigu kalba, kuri� Dionas Kasijus priskiria Mecenato burnai, turi anachronizmų, palyginti su politika, kurios laikytis galėjo būti patariama Augustui ir kuri� jis i� tiesų vykdė, vis dėlto ji parodo kai kurias did�i�sias imperinio valdymo tendencijas pirmaisiais dviem am�iais: ie�koti �pagalbos ir s�jungininkų�, garantuoti pagrindinių vald�ios pilie�ių ramyb�, pri�iūrėti �tuos, kuriems vadovaujama, kad su jais nebūtų elgiamasi kaip su vergais�, ta�iau liepti, kad jiems būtų liepta dalintis prana�umais ir vald�ia, skatinti juos manyti, kad �jie sudaro tik vien� didelį miest��[644].

Ar nuo tada galima kalbėti apie tradicinių aristokratijų smukim�, politinį nusavinim�, kurio objektai jie buvo, ir kaip apie padarinį � atsigr�im� į save patį? Visi�kai ai�ku, kad buvo ekonominių ir politinių transformacijos veiksnių: prie�ininkų eliminavimas ir daiktų konfiskavimas ten atliko savo vaidmenį. Taip pat buvo ir stabilumo veiksnių: nekilnojamojo turto svarba tėvonijose[645] ir tai, kad tokiose visuomenėse turtai, įtaka, presti�as, autoritetas ir vald�ia buvo visada susij�. Ta�iau svarbiausias ir labiausiai nauj� akcentavim� moraliniuose apm�stymuose nulemiantis rei�kinys susij�s ne su tradici�kai valdan�iųjų klasių i�nykimu, o su vald�ios vykdymo s�lygų poky�iais. �ie poky�iai pirmiausia susij� su atranka, nes kalbama apie pasiprie�inim� įvairiems ir platiems administracijos poreikiams; Mecenatas buvo pasak�s Augustui: reikia padidinti senatorių ir riterių skai�ių tiek, kad būtų galima valdyti, kada reikia ir kaip reikia[646]; taip pat yra �inoma, kad i� tikrųjų jų labai padaugėjo pirmaisiais metais, nors, palyginti su gyventojų visuma, jų visada buvo tik nedidelė ma�uma[647]. Tie poky�iai taip pat turėjo įtakos jų vaidmeniui ir u�imamai vietai politiniame �aidime: santykiams su imperatoriumi, jo aplinka, patarėjais, tiesioginiais atstovais; hierarchijos viduje, kur konkurencija veikia stipriai, bet kitaip negu agonistinėje visuomenėje; pareigoms, kurias galima at�aukti ir kurios labai da�nai tiesiogiai priklausė nuo valdovo geros nuotaikos. Tai beveik visada buvo tarpininko vaidmuo tarp auk�tesnės vald�ios, kurios nurodymus reikia perduoti ar taikyti, ir individų bei grupių, kurių paklusnum� reikia pasiekti. Romėnų administracijai reikia manegerial aristocracy � tarnaujan�ios aristokratijos, kaip sako Syme�as, kuri �pasauliui valdyti� skirs skirtingas reikalingų pareigūnų kategorijas � �armijos karininkus, finansinius įgaliotinius ir provincijos valdininkus�[648].

Norint suprasti susidomėjim�, kurį skyrė tas elitas asmeninei etikai, kasdienio elgesio moralei, asmeniniam gyvenimui ir malonumams, reikia kalbėti ne tiek apie palikuonis, nusivylim� ir niūrų atsitraukim�; ver�iau reikia ten į�velgti paie�kas naujo būdo santykiams su savo statusu, funkcijomis, veikla, įsipareigojimais apm�styti. Senoji etika labai suvar�ė vald�ios sau ir kitiems paslankum�, taigi nurodė status� atitinkan�i� gyvenimo estetik�, o naujos politinio �aidimo taisyklės apsunkino santykių tarp to, kas esi, k� gali daryti ir k� turi įvykdyti, ai�kinim�; tapimas savo paties veiksmų etikos subjektu tampa problemi�kesnis.

R. MacMullenas primygtinai nurodė �iuos du pagrindinius romėnų visuomenės bruo�us: gyvenimo vie�um� ir labai stiprų skirtumų �vertikalum�� pasaulyje, kur visai ma�as skai�ius turtuolių vis labiau atitrūkdavo nuo labai didelės varg�ų masės[649]. Susikirtus �iems dviem bruo�ams, puikiai suprantama teikiama svarba statuso skirtumams, jų hierarchijai, jų akivaizdiems po�ymiams, jų rūpestingam ir demonstratyviam parodymui[650]. Galima įtarti, kad, pradedant nuo akimirkos, kai naujos politinio gyvenimo taisyklės modifikavo ry�ius tarp statuso, pareigų, galių ir prievolių, galėjo atsirasti du prie�taringi rei�kiniai. I� tiesų jie � ir netgi jų opozicija � konstatuojami nuo imperijos epochos prad�ios. Viena vertus, atsiranda akcentavimas viso to, kas leid�ia individui įtvirtinti savo identi�kum� priklausomai nuo statuso, ir elementai, kurie leid�ia jį kuo geriau atskleisti; taip pat stengiamasi tapti kuo adekvatesniam savo statusui per �enklų ir �ymių, kurie kyla i� kūno laikysenos, drabu�ių ir gyvenamosios vietos, dosnumo ir puo�numo, i�laidavimo ir pan. visum�. MacMullenas parodė, koks da�nas romėnų aristokratijoje buvo �is elgesys, kuriuo jie demonstratyviai pabrė�davo, jog jie yra vir�esni u� kitus, ir kaip toks elgesys nusmukdė aristokratij�. Ta�iau kaip kitas kra�tutinumas matomas po�iūris, kuris, prie�ingai, nori įtvirtinti tai, kas esi gryname ry�yje su savimi pa�iu: tada kalbama apie tapim� ir sav�s pripa�inim� savo veiksmų subjektu ne per �enklų, parodan�ių vald�i� kitiems, sistem�, bet per ry�į, kiek įmanoma labiau nepriklausom� nuo statuso ir jo i�orinių formų, nes jis pasirei�kia vald�ia sau pa�iam. Prie naujų politinio �aidimo formų ir keblumo save apm�styti kaip veiklos subjekt� tarp prigimties ir funkcijų, galių ir prievolių, pareigų ir teisių, prerogatyvų ir subordinacijos buvo galima pritapti intensyvinant visus �inomus statuso �enklus arba ie�kant sau pa�iam adekvataus ry�io.

Abu po�iūriai da�nai buvo suprantami ir apra�omi kaip grie�tai prie�ingi vienas kitam. Seneka ra�ė: �Ie�kome ka�ko, kas neblogėtų diena i� dienos ir kam niekas negalėtų sukliudyti. Ir koks tai dalykas? Tai siela,�� a� kalbu apie teising�, ger� ir didel� siel�. J� galima apibūdinti tik taip: tai dievas, kuris tapo mirtingo kūno sve�iu. �i siela gali nusileisti į romėnų raitelio kūn�, bet taip pat ir į atleistinio, vergo kūn�. Kas gi yra romėnų raitelis, kas gi yra atleistinis ar vergas? Tai vardai, atsirad� i� pasipūtimo ir neteisybės. Ir i� kukliausio būsto galima ver�tis į dangų. Taigi stokimės�[651]. Epiktetas sau pa�iam taip pat pateisina �į būties būd�, oponuodamas tariamo ar realaus pa�nekovo dėstomam: �Tavo reikalas yra gyventi marmuro rūmuose, �iūrėti, kad vergai ir tarnai tau patarnautų, vilkėti drabu�ius, kurie traukia akį, turėti daugyb� med�ioklinių �unų, citrų muzikantų ir aktorių. Ar tik kartais a� tau to negin�iju? Gal tu kartais esi u�siėm�s teisimu? Savo paties proto teisimu?�[652]

Helenistiniuose ir romėni�kuose apm�stymuose svarba, kuri� turi atsigr�imo į save tema, arba dėmesys, kurį reikia sau skirti, da�nai interpretuojama kaip alternatyva pilietinei veiklai ir politinei atsakomybei. Tiesa, kad kai kuriose filosofinėse srovėse aptinkamas patarimas nusigr�ti nuo visuomeninių reikalų, jų keliamų neramumų ir aistrų. Ta�iau pagrindinė skiriamoji linija nėra �is pasirinkimas tarp dalyvavimo ir nedalyvavimo; o sav�s [pa�inimo] kultūra savo vertybes ir praktik� siūlo ne oponuodama aktyviam gyvenimui. Ji daug labiau stengiasi apibrė�ti santykio su savimi princip�, kuris leistų nustatyti formas ir s�lygas, kurioms esant politinis veiksmas, dalyvavimas vald�ios tarnyboje, funkcijų vykdymas būtų galimi arba negalimi, įmanomi arba būtini. Svarbūs politiniai poky�iai, įvyk� helenistiniame ir romėni�kame pasaulyje, galėjo paskatinti kelių rū�ių pakaitinį elgesį; ta�iau jie i� esmės i�provokavo politinės veiklos problematizavim�. Galima j� trumpai apibūdinti.

1.�Reliatyvinimas. Naujajame politiniame �aidime vald�ios aprai�kos yra reliatyvi narnos dviem būdais. Viena vertus, net jeigu prigimtis įgalina u�imti tam tikras pareigas, daugiau nėra susitapatinama su savo statusu, o tų pareigų u�ėmimas nelaikomas savaime suprantamu; o jeigu daugybė prie�as�ių, ir pa�ių geriausių, stumia į visuomeninį ir politinį gyvenim�, reikia į jį^v pasinerti būtent dėl �ių prie�as�ių ir asmeninio valios akto padarinių. �iuo po�iūriu veikalas, kurį Plutarchas skiria jaunajam Menemakui, yra būdingas: jis pasmerkia po�iūrį, kuris i� politikos darytų atsitiktin� veikl�, ta�iau taip pat atsisako ir j� laikyti tam tikra prasme būtinu ir natūraliu statuso padariniu. Nereikia, sako jis, politinės veiklos laikyti poilsio forma (scho!e)_y kuriai būtų atsiduodama, neturint nieko kita veikti ir esant palankioms s�lygoms, ir kuri būtų apleid�iama, atsiradus sunkumams[653]. Politika � tai �gyvenimas� ir �praktika� (bios kai praxis)[654]. Ta�iau jai galima atsiduoti tik laisvai ir savanori�kai pasirinkus: Plutarchas �ia vartoja stoikų termin� � proairesis; ir �is laisvas pasirinkimas turi būti pagrįstas m�stymu ir protu (krisis kai logos)[655] � tai vienintelis būdas tvirtai stoti į akistat� su problemomis, kurios gali atsirasti. Politinės veiklos vykdymas yra tikras �gyvenimas�, reikalaujantis asmeninio ir ilgalaikio įsipareigojimo; ta�iau pagrindas � ry�ys tarp sav�s paties ir politinės veiklos, kuri padaro individ� tarsi politiniu veikėju � nėra arba nėra tik jo statusas; tai asmeninis veiksmas, kurį apibrė�ia individo prigimtis ir jo rangas.

Ta�iau apie reliatyvinim� taip pat galima kalbėti kita prasme. Vald�ios tinkle tesi tik menkas sraigtelis, nebent būtumei pats valdovas. Visada ka�kokiu būdu esi ir valdantis, ir valdomas. Aristotelis Politikoje[656] taip pat kalbėjo apie �it� �aidim�, ta�iau kaip turintį kaitos arba rotacijos pavidal�: esama tai valdan�iuoju, tai valdomuoju. O Aristidui, prie�ingai, geras valdymas yra tada, kai per duotų ir gautų nurodymų �aidim�, kontrol�, priimtus sprendimus tuo pa�iu metu esama ir vienu, ir kitu[657]. Seneka IV Prigimtinių klausimų knygos pratarmėje parodo �it� �tarpin� auk�to romėnų valdininko būsen�: jis Lucilijui primena, kad vald�ia, kuri� jis turi Sicilijoje, nėra suvereni vald�ia � imperium, o procuratio suteikta vald�ia, kurios ribų nedera per�engti: pasak jo, tai buvo s�lyga sugebėti patirti malonum� (delectare) u�imant tokias pareigas ir naudotis laisvalaikiu, kurį jos gali suteikti[658]. Plutarchas pateikia �iek tiek artim� �iai situacij�; jaunas aristokratas, kuriam jis skiria savo patarimus, turi laimės pirmauti tarp savųjų: jis taip pat turi palaikyti santykius su �valdan�iaisiais��� hēgemones � t. y. su romėnais. Plutarchas kritikuoja tuos, kurie, norėdami geriau įtvirtinti savo vald�i� mieste, pataikauja imperi�kosios administracijos atstovams; jis pataria Menemakui atlikti būtinas pareigas ir palaikyti su jais nauding� draugyst�, ta�iau niekada nejuodinti savo tėvynės nei vargintis viskam pra�ant leidimo[659]. Tas, kuris turi vald�i�, privalo rasti savo viet� kompleksinių ry�ių lauke, kuriame jis u�ima pereinam�j� pozicij�[660]: �i� viet� jam galėjo suteikti jo statusas � ta�iau ne statusas nurodo taisykles, kurių reikia laikytis, ir ribas, kurių negalima per�engti.

2.�Politinė veikla ir moralinis veikėjas. Viena i� pastoviausių temų graikų politinėje filosofijoje buvo ta, kad miestas galėtų būti laimingas ir gerai valdomas tik su s�lyga, jog jo vadovai yra dorybingi; ir, prie�ingai, kad gera miesto struktūra ir i�mintingi įstatymai buvo svarbiausieji teisingo pareigūnų ir pilie�ių valdymo veiksniai. Valdan�iojo dorybė visoje politinėje imperijos epochos filosofijoje buvo laikoma būtina, ta�iau dėl �iek tiek skirtingų prie�as�ių. �i dorybė yra būtina ne kaip visumos harmonijos i�rai�ka ar efektas; ji būtina, nes sunkiame valdymo mene, esant �itokiai gausybei �abangų, valdantysis turės vadovautis savo asmeniniu protu: tik mokėdamas gerai elgtis, jis mokės vadovauti kitiems taip, kaip reikia. Dionas Prusietis sako, kad vyras, kuris laikosi įstatymų ir teisingumo, yra dr�sesnis u� paprastus kareivius, uolesnis darbe negu tie, kurie ver�iami atsisako bet kokios prabangos (akivaizdu, jog �ia kalbama apie visiems bendras dorybes, ta�iau norint vadovauti jas reikia pakelti į auk�tesnį lygį) � tas turi daimon, jis yra geras ne tik sau pa�iam, bet ir kitiems[661]. Racionalumas valdant kitus yra toks pat kaip ir racionalumas valdant save patį. Sitai Plutarchas ai�kina Veikale nepatyrusiam valdovui: nemokėtumei valdyti, jei nevaldai sav�s. O kas gi turi vadovauti valdan�iajam? �inoma, įstatymas, ta�iau jį reikia suprasti ne kaip ra�ytinį įstatym�, bet veikiau kaip i�mintį � logos, kuri gyvena valdan�iojo sieloje ir niekada neturi jos apleisti[662].

Politinėje erdvėje, kur miesto ir jame i�leistų įstatymų politinė struktūra staiga neteko savo svarbos, nors visi�kai jie nei�nyko, ir kur svarbiausieji elementai darosi vis labiau susij� su vyrais, jų sprendimais, būdu, kuriuo jie rodo savo vald�i�, i�mintimi, kuri� jie atskleid�ia pusiausvyros ir sandėrių �aidime, pasirodo, kad menas valdyti save tampa lemiamu politiniu veiksniu. Yra �inoma, kokia svarbi imperatorių dorybės problema, jų asmeninis gyvenimas ir būdas valdyti aistras: �ia matoma garantija, kad jie mokės patys sau u�brė�ti ribas vykdydami politin� vald�i�. Ta�iau �is principas galioja kiekvienam, turin�iam valdyti: jis turi rūpintis savimi, vadovauti savo sielai, susikurti savo ēthos.

Ai�kiausia politinės vald�ios patirties formuluotė randama Marko Aurelijaus veikaluose. Viena vertus, ji įgauna nuo statuso atskirto amato form�, o kita vertus, reikalauja atid�ios asmeninių dorybių praktikos. Trumpesniame i� dviejų jo nupie�tų imperatoriaus Antonino paveikslų jis primena, kad �is gavo tris pamokas: nesusitapatinti su atliekamu politiniu vaidmeniu (��iūrėk, kad netaptum cezariu, nepersiimtum�); praktikuoti dorybes bendrosiomis fomomis (i�likti �paprastam, grynam, garbingam, oriam, tiesos draugu, pamald�iam, geranori�kam, nuo�ird�iam, tvirtam atliekant pareigas�); galiausiai įsis�moninti visus filosofinius principus, kaip antai gerbti dievus, padėti �monėms ir �inoti, koks trumpas gyvenimas[663]. Ir kai Min�ių į�angoje Markas Aurelijus pie�ia kit�, detalesnį, Ajntonino, kurio vertybė ta, jog jis pats laikosi taisyklių, portret�, jis parodo, kaip tie patys principai pasirei�kė jo valdymo būde. Vengdamas nenaudingų i�si�okimų, tu�tybės patenkinimo, įsikar��iavimo ir prievartos, nusigr�damas nuo viso to, kas galėtų būti ker�tinga ir įtartina, atstumdamas pataikūnus, kad leistų prisiartinti tik i�mintingiems ir nuo�irdiems patarėjams, Antoninas parodė, kaip jis atsisakė �cezari�ko� gyvenimo būdo. �iais nuosaikumo pratimais (ar būtų kalbama apie maist�, drabu�ius, miegojim�, ar apie berniukus), visada saikingai naudodamasis gyvenimo patogumais, nejausdamas nerimo ir i�laikydamas sielos ramyb�, turėdamas draugystės ry�ius, nepa�įstan�ius nepastovumo ir aistros, jis mokėsi �meno pasitenkinti pa�iu savimi, neprarandant ramybės�. Kaip tik tokiomis s�lygomis imperatoriaus atsakomybė gali pasirodyti kaip rimtas amatas, reikalaujantis daug darbo: i� arti tirti reikalus, niekada nepalikti nepabaigtos bylos, neturėti nereikalingų i�laidų, gerai apskai�iuoti savo �ygius ir juos t�sti. Ilgas darbas su pa�iu savimi būtinas atlikti �ioms u�duotims, kurios bus įvykdytos tuo geriau, kuo ma�iau akivaizd�iai bus susitapatinama su vald�ia.

Epiktetas savo ruo�tu pateikė principus, kurie turėjo vadovauti gana auk�to rango atsakingajam, vykdan�iam savo u�duotis. Viena vertus, jam reikia įvykdyti savo įsipareigojimus neatsi�velgiant į savo gyvenim� arba asmeninius interesus: �Tau davė post� imperijos mieste, ir tu u�imi ne vidutin� viet�, o esi senatorius visam gyvenimui. Ar tu ne�inai, kad toks vyras turi skirti ma�ai laiko savo namų reikalams, beveik visada būti ne namuose, turėdamas įsakinėti ar paklusti, norėdamas atlikti savo pareigas ar dalyvauti �ygyje arba vykdydamas teisingum�?�[664] Ta�iau jeigu magistratas turi atsisakyti savo asmeninio gyvenimo ir visko, kas su juo susij�, tai jo vadovu ir reguliavimo principu, valdant kitus, turi tapti protaujan�io �mogaus asmeninės dorybės. �Lazda baksnoti asil�, �ai�kina Epiktetas miestų pri�iūrėtojui,�� tai ne vadovauti �monėms. Vadovauk mums kaip protaujan�ioms būtybėms parodydamas, kas yra naudinga, ir mes tai darysime. Parodyk mums, kas kenksminga, ir mes to vengsime. Apsiimk mus padaryti kar�tais tavo asmens sekėjais� Daryk tai, jokiu būdu nedaryk to, kitaip a� tave įmesiu į kalėjim� � protingos būtybės valdomos ne taip. O veikiau taip: daryk tai taip, kaip Dzeusas nurodė, nes kitaip patirsi varg� ir �al�. Koki� �al�? Ne koki� kit�, o tik t�, kad neatlikai savo pareigos�[665]. Santykius tarp valdomųjų ir valdan�iųjų pagrind�ia ir jų konkre�i� form� turi apibrė�ti protaujan�ios būtybės savybė, o ne statuso suteikiama kvalifikacija.

Toks politinio triūso modeliavimas � ar būtų kalbama apie imperatorių, ar apie vyr�, kuris u� k� nors atsakingas � gerai parodo, kaip veiklos formos atsiskiria nuo statuso, kad pasireik�tų kaip funkcija, kuri� reikia atlikti; ta�iau, ir tai ne ma�iau svarbu, �it� funkcij� apibrė�ia ne įstatymai, būdingi kitų valdymo menui, tarsi būtų kalbama apie �profesij�� su jai būdingomis pareigomis ir metodais. J� reikia vykdyti pradedant nuo �individo susigretinimo su savimi��� tai yra nuo ry�io, kurį jis u�mezga su pa�iu savimi, atlikdamas etinį darb� su savimi. Plutarchas tai sako savo valdovui, kuris dar nėra susiformav�s: tik įgav�s vald�i� tas, kuris valdo, turi �parodyti savo sielai teising� kryptį� ir atitinkamai valdyti savo ēthos[666].

3.�Politinė veikla ir asmeninis likimas. Fortūnos nepastovumas � ar todėl, kad pernelyg didelė sėkmė sukelia dievų pavyd�, ar dėl to, kad tautos mėgsta atimti malones, kurias akimirkai buvo suteikusios � buvo i� tiesų tradicinė meditacijos tema. Apm�stymuose apie politin� veikl� pirmaisiais imperijos am�iais �itas nuo vald�ios neatskiriamas nepatikimumas yra susij�s su dviem temomis. Viena vertus, manoma, jog ji susijusi su priklausomybe nuo kito. �į pa�eid�iamum� paai�kina ne tiek ciklas, būdingas palankiai ir nepalankiai fortūnai, kiek faktas, kad veikia tai, k� Seneka vadina potenda aliena arba vis potentioris[667]. Sudėtiniame vald�ios rezginyje niekada nesi vienas su savo prie�ais; esi i� visų pusių veikiamas įtakos, intrigų, s�mokslų, nemalonių. Norint būti saugiam, reikėtų stengtis �nieko neu�gauti. Kartais reikia baimintis tautos. Kartais tų, kurie turi įtakos senate� Kartais tai būna privatūs asmenys, gav� i� tautos įgaliojimus jai vadovauti. Gana sunku pasiekti, kad visi tie �monės būtų draugai; pakanka tik neturėti prie�ų�. Tarp valdovo, senato ir prastuomenės, duodan�ios ir atiman�ios savo malones tam tikru laiku, vald�ios aprai�kos kyla i� nepastovių aplinkybių: �Tu vykdei auk��iausias funkcijas: ar jos buvo tokios reik�mingos, tokios netikėtos, tokios neribotos kaip Sejano? T� dien�, kai jis senat� padarė savo palyda, tauta jį suplė�ė. I� tos privilegijos, kuri� dievai ir �monės pripildė visų galimų malonių, neliko net gabalėlio budelio kirviui�[668].

�ioms nesėkmėms ir nerimui, kurį jos gali sukelti, reikia ruo�tis pirmiausia i� anksto nubrė�iant rib� puoselėjamoms ambicijoms: �Nelaukiant, kad pati fortūna mus sustabdytų, reikia patiems baigti sėkming� veikl� gerokai prie� lemiam� akimirk��[669]. Jeigu pasitaiko galimybė, reikia atsisakyti �ios veiklos tada, kai ji pradeda mums kelti nerim� ir trukdo rūpintis pa�iais savimi. Jeigu staiga pasibeld�ia nelaimė, jeigu esi su�lugdytas ar i�tremtas, reikia sau pasakyti,�� ir tai patarimas, kurį Plutarchas neabejodamas duoda tam pa�iam Menemakui, kurį prie� daugelį metų paskatino u�siimti politika �laisvu pasirinkimu�[670], � kad pagaliau i�sivaduota i� paklusnumo valdantiesiems, pernelyg brangių apeigų, paslaugų, kurias reikia teikti, u�duo�ių, kurias reikia įvykdyti, mokes�ių, kuriuos reikia mokėti[671]. Ir Lucilijui, kuriam, beje, nėra grasinama, Seneka duoda patarim� i�sivaduoti i� savo pareigų pama�u, tinkamu metu, kaip liepė Epikūras, kad būtų galima atsiduoti sau pa�iam[672].

Po�iūrio, kurį reikia turėti į politin� veikl�, pagrindas � bendras principas, kad tokį, koks esi, parodo ne postas, kurį u�imi, ne pareigos, kurias atlieki, ne vieta, kurioje esi,�� auk��iau u� kitus ar �emiau. Tai, kas esi ir kuo reikia rūpintis kaip galutiniu tikslu,�� tai principas, kuris kiekvienam pasirei�kia savitai, ta�iau visuose glūdi jo universali forma. Jis yra bendras taip pat per bendruomeninį ry�į, kurį u�mezga tarp individų. Toks, bent jau stoikams, yra �mogi�kasis protas kaip mumyse slypintis dievi�kas principas. O �it� diev�, �mirtingo kūno sve�i��, galima sutikti tiek romėnų raitelio pavidalu, tiek atleistinio arba vergo kūne. �velgiant i� santykio su savimi ta�ko, socialinės ir politinės identifikacijos neegzistuoja kaip autenti�kos gyvenimo būdo �ymės � tai yra i�oriniai, dirbtiniai ir nepagrįsti po�ymiai. Būti romėnų raiteliu, atleistiniu ar vergu? Tai turėti vardus, kilusius i� puikybės ir neteisybės[673]. �Savo dorybe kiekvienas yra amatininkas; o tarnybas skirsto lemtis�[674]. Taigi tarnybas u�imti arba nuo jų atsisakyti reikės priklausomai nuo to įstatymo.

Ai�ku, nebūtų tikslu pasakyti, jog politinė veikla moraliniuose apm�stymuose buvo apskritai apgalvojama paprastos alternatyvos � atsisakyti arba dalyvauti � forma. Tiesa, kad klausimas gana da�nai buvo pateikiamas, vartojant pana�ius terminus. Ta�iau pati �ita alternatyva kilo i� bendresnio problematizavimo, kuris buvo susij�s su tuo, kaip reikėtų tapti moralės subjektu socialinių, pilietinių ir politinių veiklų visumoje; jis buvo susij�s su nustatymu, kurios veiklos i� visų privalomos ar nebūtinos, natūralios ar atsitiktinės, nuolatinės ar laikinos, bes�lygi�kos ar rekomenduojamos tik tam tikromis s�lygomis; jis taip pat buvo susij�s su taisyklėmis, kurių reikėjo laikytis, atliekant �ias veiklas, ir būdais, kaip privalu valdyti patį save, norint u�imti savo viet� tarp kitų, suteikti vert� teisėtai vald�ios daliai ir apskritai įeiti į sudėtinį ir paslankų įsakinėjimo ir paklusimo santykių �aidim�. Pasirinkimo tarp atsitraukimo ir veiklos klausimas buvo pateikiamas vis i� naujo. Ta�iau terminai, kuriais jis buvo pateikiamas, ir sprendimas, kuris taip da�nai siūlomas, gerai parodo, kad nebuvo ai�kiai ir paprastai kalbama apie bendrojo politinės veiklos nuosmukio pavertim� atsitraukimo morale. Buvo kalbama apie tai, kaip i�plėtoti etik�, kuri leistų pa�iam tapti moraliniu subjektu santykiuose su savo socialinėmis, pilietinėmis ir politinėmis veiklomis, įgyjan�iomis įvairias formas, ir kokiu atstumu reikia nuo jų laikytis.

I� �ių vedybinės praktikos arba politinio �aidimo poky�ių galima matyti, kaip buvo transformuotos s�lygos, kuriomis pasirei�kė sav�s valdymo tradicinė etika. Ji reikalavo glaudaus ry�io tarp sau pa�iam ir �eimynai rodomo prana�umo bei to prana�umo, kuris pasirei�kia agonistinėje visuomenėje; o saiking� ir proting� naudojim�si jais, kurį buvo galima ir reikėjo rodyti, garantavo prana�umo prie� save patį praktika.

Taigi nuo �iol atsiduriama pasaulyje, kur �ių santykių vaidmuo daugiau nebegali būti toks pat: prana�umo santykis, pasirei�kiantis namuose ir �monos at�vilgiu, turi būti derinamas su kai kuriomis abipusi�kumo ir lygiaverti�kumo formomis; o kalbant apie agonistinį �aidim�, kuriuo stengiamasi parodyti ir u�sitikrinti vir�enyb�, �is �aidimas turi integruotis į daug platesnį ir sudėtingesnį vald�ios santykių lauk�. Todėl prana�umo prie� patį save principas kaip pagrindinis etikos branduolys ir bendroji �heautokratizmo� forma turi restruktūrizuotis^Tai nerei�kia, kad ji turėtų i�nykti, ta�iau ji turi suteikti vietos tam tikrai pusiausvyrai tarp nelygybės ir apipusi�kumo �eimyniniame gyvenime. O socialiniame, pilietiniame ir politiniame gyvenime ji turi atskirti vald�i� sau nuo vald�ios kitiems. Svarba, suteikta �savo paties� problemai, sav�s [pa�inimo] kultūros plėtojimasis helenistinėje epochoje ir apogėjus, kurį ji pasiekė imperijos prad�ioje, parodo pastangas perdirbti sav�s valdymo etik�. Apm�stymai apie mėgavim�si malonumais, kurie buvo taip tiesiogiai susij� su trijų valdymo formų (sav�s, namų ir kitų valdymo) glaud�ia koreliacija, pasikeis �io perdirbimo eigoje. Ar tai rei�kia visuomeninių suvar�ymų ir draudimų susidūrim�? O gal tai individualus atsitraukimas, kuris lydi asmeninio gyvenimo i�auk�tinim�? Veikiau reikia galvoti apie subjekto arba subjektyvizavimo kriz�: individui atsirandantį keblum� tapti savo elgesio moraliniu subjektu ir pastangas i�rei�kiant save rasti tai, kas jam galėtų leisti paklusti taisyklėms ir įprasminti savo egzistencij�.

Da�nai pabrė�iama, koks intensyvus ir paplit�s pomėgis medicininiams dalykams buvo Flavijų ir Antoninų epochoje. Medicina buvo pla�iai pripa�įstama kaip visuomenės dėmesio praktika[675]. Ji taip buvo pripa�įstama kaip auk�ta kultūros forma retorikos ir filosofijos kaimynystėje. Bowersockas pabrė�ia, kad medicininis pobūdis lydėjo antrosios sofistikos plėtojim�si ir daugelis svarbių retorių buvo gav� medicininį i�silavinim� arba domėjosi �ia sritimi[676]. Kalbant apie filosofij�, jau gana seniai buvo nustatyta, kad medicina jai visi�kai artima, net jeigu ribų nu�ymėjimas kėlė doktrininių problemų ir skatino var�ym�si dėl kompetencijos. Pirmosiose Sveikatos taisyklių eilutėse Plutarchas atsiliepia į �iuos debatus: gydytojas, sako jis, klysta, jei mano galėsi�s vadintis filosofu, bet priki�ti filosofams, kad jie per�engia ribas, pradėdami rūpintis sveikata ir jos re�imu, būtų visai neteisinga. Reikėtų manyti, daro i�vad� Plutarchas, kad medicina niekuo jai nenusileid�ia laisvuose menuose (eleutherai technai) dėl elegancijos, prana�umo, pasitenkinimo, kurį ji teikia; tiems, kurie j� studijuoja, ji leid�ia gauti labai svarbių �inių, nes yra susijusi su i�ganymu ir sveikata[677].

�iuo po�iūriu medicina nebuvo apibendrinta kaip papras�iausia intervencijos technika, kuri ligos atveju griebiasi vaistų ar operacijų.

�iniomis ir taisyklėmis ji taip pat turėjo apibrė�ti gyvenimo būd�, po�iūrį į save, į savo kūn�, maist�, budrum� ir mieg�, į skirtingas veiklas ir aplink�. Medicina, kaip re�imo forma, turėjo pasiūlyti savanori�k� ir racionali� elgesio kultūr�. Vienas i� diskusijos punktų buvo susij�s su priklausomybės, kuri� �itoks medicininių �inių turintis gyvenimas turėjo jausti gydytojų autoriteto at�vilgiu, laipsniu ir forma. Tai, kaip gydytojai kartais įsiver�davo į pacientų gyvenim�, norėdami jį tvarkyti iki menkiausių detalių, buvo kritikuojama kaip ir filosofų vadovavimas sielai. Ir Celsijus, nors ir tvirtai įsitikin�s didele re�imo medicinos racionalia verte, nenorėjo, kad būtų gydomasi esant gerai sveikatai[678]. Literatūra apie re�im� yra skirta �iai autonomijai garantuoti. Norint i�vengti pernelyg da�nų konsultacijų � todėl, kad jos ne visada įmanomos ir da�nai nepageidaujamos,�� reikia pa�iam turėti medicininių �inių, kuriomis būtų galima nuolat naudotis. �tai kokį patarim� duoda Aretajas: reikia įgyti pakankamai �inių, kol esi jaunas, kad galėtumei vis� gyvenim� ir įprastomis aplinkybėmis būti savo paties sveikatos patarėju. �Visiems yra naudinga ir netgi būtina, be visų kitų studijuojamų dalykų, suprasti ne tik kitus mokslus, bet ir medicin�, ir klausyti �ito meno patarimų. Tada mes da�nai patys sau būtume puikūs sveikatos patarėjai, nes beveik nėra akimirkos naktį ar dien�, kada mums nereikėtų medicinos � ar vaik��iotume, ar sėdėtume, ar atliktume patepimus, ar maudytumėmės vonioje, ar valgytumėme, ar gertume, ar miegotume, ar budėtume, �od�iu, kad ir k� darytume vis� gyvenim�, u�siimdami įvairiais dalykais, kurie su juo susij�, mums reikia patarimų, kaip naudotis �iuo gyvenimu, kad jis būtų naudingas ir neturėtų trūkumų: nes sunku ir neįmanoma nuolat kreiptis į gydytoj� dėl smulkmenų�[679]. �ia lengvai atpa�įstamas vienas pagrindinių sav�s [pa�inimo] praktikos principų: visada po[680] ranka turėti �gelbėjam� kalb��, kuri buvo i�mokta labai anksti, da�nai kartojama ir reguliariai medituojama. I� to kyla medicininis logos, kiekvien� akimirk� diktuojantis tinkam� gyvenimo re�im�.

Protinga egzistencija neįmanoma be �sveikatos praktikos��� Augiein� pragmateia arba technē, � tai sudaro tarsi nuolatin� kasdienio gyvenimo ginkluot�, leid�ian�i� kiekvienu akimirksniu �inoti, k� daryti ir kaip daryti. Ji reikalauja �iokio tokio medicininio pasaulio arba bent jau erdvės ir aplinkybių, kuriomis gyvenama, supratimo. Aplinkos elementai suvokiami kaip turintys pozityvų ar negatyvų poveikį sveikatai; manoma, kad tarp individo ir to, kas jį supa, yra i�tisos persikirtimų pinklės, kurios lemia, kad toks ar toks nusiteikimas, įvykis, pasikeitimas turės liguist� poveikį kūnui; ir, prie�ingai, kad tokiai pa�eid�iamai kūno struktūrai vienos ar kitos aplinkybės bus palankios arba nepalankios. Taigi susiduriama su nuolatiniu ir detaliu aplinkos problematizavimu; diferencijuotu �ios aplinkos vertinimu kūno at�vilgiu ir kūno pa�eid�iamumu to, kas jį supa, at�vilgiu. Kaip pavyzdį galima pacituoti Antilo pasiūlyt� įvairių medicininių namo, jo architektūros, orientacijos ir įrengimo �kintamųjų dyd�ių� analiz�. �ia kiekvien� element� veikia dietetinė arba terapeutinė vertė; namas � tai kenksmingų arba palankių galimoms ligoms patalpų grupė. Pirmojo auk�to kambariai yra geri sergant ūmiomis ligomis, spjaudant krauju ir esant galvos skausmams; kambariai auk��iau palankūs sergant gleivinės ligomis; geri � į pietus nukreipti kambariai, tik ne tiems, kuriems reikia vėsumos; nukreipti į vakarus yra blogi � rytais, nes liūdni, o vakarais, nes sukelia galvos skausmus; kalkėmis i�balinti yra pernelyg akinantys, da�yti sukelia ko�marus tiems, kurie klejoja kar��iuodami; akmens sienos pernelyg �altos, geresnės yra plytų sienos[681].

Skirtingi laiko momentai � dienos, metų laikai ir am�ius � tos pa�ios perspektyvos po�iūriu taip pat yra skirtingų medicininių ver�ių ne�ėjai. Rūpestingas re�imas turi sugebėti labai tiksliai apibrė�ti ry�ius tarp kalendoriaus ir rūpinimosi, kurį reikia skirti sau. �tai Atėnajo siūlomi patarimai, kurie padėtų stoti akistaton su �iemos sezonu: mieste, kaip ir namuose, bus ie�koma u�darų ir �iltesnių vietų; bus vilkimi stori drabu�iai, �kvėpuojama burn� prisidengus drabu�io kra�tu�. Kalbant apie maitinim�si, bus pasirinktas valgis, �galintis su�ildyti kūno dalis ir i�judinti sustingusius ir �al�io sutir�tintus skys�ius. Bus geriamas midus, vynas su medumi, baltas, senas ir kvapus vynas � apskritai substancijos, galin�ios pritraukti vis� drėgm�; ta�iau gėrimų kiekis bus suma�intas; sausas maistas bus lengvai paruo�iamas, gerai fermentuotas, gerai i�virtas, grynas ir bus mai�omas su krapais. Apskritai bus vartojamos prieskoninės �olės, kopūstai, �paragai, porai, virti �velnūs svogūnai ir virti krienai; bus ruo�iamos �uvys, uolų �uvys, kurios lengvai vir�kinamos, mėsa, pauk�tiena ir tarp kitų rū�ių o�iuko ir par�iuko mėsa; bus daromi pada�ai su pipirais, garsty�iomis, svėrėmis ir vyno actu. Bus atliekami gana sunkūs pratimai, sulaikomas kvėpavimas, daromi gana stiprūs masa�ai, ypa� sau pa�iam prie ugnies. Taip pat gerai griebtis �iltos vonios, ar būtų maudomasi baseine, ar ma�ame dubenyje ir pan.�[682]. Vasaros re�imas apra�omas ne ma�iau smulkmeni�kai.

�itas atsi�velgimas į aplink�, viet� ir moment� reikalauja nenutrūkstamo dėmesio sau, savo būsenai ir atliekamiems veiksmams. Kreipdamasis į ypa� pa�eid�iamus �mones, o tokie yra miestie�iai ir ypa� atsidėj� mokslui (liccerarum cupidi), Celsijus i� jų reikalauja didesnio budrumo: jeigu buvo gerai suvir�kinta, reikia keltis anksti, jeigu blogai � pailsėti, o kai vis dėlto tenka keltis � vėl pamiegoti; jeigu i� viso nebuvo suvir�kinta, reikia apskritai ilsėtis ir nesiimti �nei darbo, nei pratimų, nei reikalų�. Ar sveikata gera, i� ryto galima su�inoti i� �lapimo: jeigu ��lapimas i� prad�ių �viesus, o paskui rausvokas, tai pirmasis parodo, kad vir�kinimas vyksta, o antrasis � kad jau suvir�kinta�. Nors vis� dien� esi u�imtas rūpes�ių, vis dėlto reikia i�saugoti �iek tiek laiko curatio corporis. Pratimai, kuriuos reikėtų praktikuoti, yra �skaitymas garsiai, ginklai, kamuolys, bėgimas, pasivaik��iojimas; pastarasis naudingesnis ant nevisi�kai lygaus pavir�iaus, nes pakilimai ir nusileidimai, skatindami kūn� skirtingai judėti, yra geresni, tik ne tada, kai esi nepaprastai nusilp�s. Pasivaik��iojimas labiau sveikintinas gryname ore negu portiku; saulėje, jeigu galva gali j� i�tverti, negu pavėsyje; sienų ir lapijos paunksnėje nei stogų pavėsyje; einant tiesiai, o ne kreivojant�; �pratimai bus atliekami kartu su i�sitrynimais aliejumi saulėje arba prie� ugnį; taip pat vonia, ta�iau kambaryje, kuris turi būti kuo auk�tesnis, gerai ap�viestas ir erdvus�[683].

Apskritai visos �ios dietetikos temos i�laikė akivaizdų t�stinum�, palyginti su klasikine epocha; tad bendrieji principai i�liko tie patys; daugių daugiausia jie tik buvo i�plėtoti, detalizuoti ir i�gryninti; jie siūlo labiau sugrie�tint� gyvenim� ir i� tų, kurie nori jų laikytis, reikalauja dar pastovesnio ir budresnio dėmesio kūnui. Pasakojimai apie kasdienį gyvenim�, kuriuos galima aptikti Senekos lai�kuose arba Marko Aurelijaus ir Frontono korespondencijoje, rodo �į po�iūrį į save ir savo kūn�: sugrie�tinim�, o ne radikalų pasikeitim�; abejonių didėjim�, o ne kūno nuvertinim�; elementų, į kuriuos kreipiamas dėmesys, hierarchijos poky�ius, o ne kitokį būd� suvokti save kaip fizinį individ�.

Remdamasi �ia visuma, kuri� sudarė rūpinimasis kūnu, sveikata, aplinka ir aplinkybėmis, medicina pateikia klausim� apie seksualinius malonumus: apie jų prigimtį ir mechanizm�, jų teigiam� ir neigiam� įtak� organizmui, re�im�, kuriam juos reikia priversti paklusti[684].

1.�Galeno aphrodisia analizės i�dėstytos, nagrinėjant santykius tarp mirties, nemirtingumo ir dauginimosi; jis, kaip ir i�tisa filosofinė tradicija, mano, kad ly�ių pasidalijimo būtinybė, jų abipusio potraukio intensyvumas ir dauginimosi galimybė slypi am�inybės poreikyje. Toks yra bendrasis ai�kinimas, pateiktas veikale Apie dalių naud�[685]. Gamta, kurdama savo kūrinį, susidūrė su kliūtimi ir tarsi esminiu neatitikimu savo u�duo�iai. Jos rūpestis � tai, kam ji dėjo pastangas (espoudase),�� buvo sukurti nemirting� kūrinį; ta�iau med�iaga, i� kurios ji kūrė �į kūrinį, �ito neleido; ji negalėjo sukurti arterijų, nervų, kaulų, odos i� �negendan�ios� med�iagos. Demiurginiame � d�miourg�ma � kūrinyje Galenas pabrė�ia vidines ribas ir pa�ymi tarsi �nesėkm�, nulemt� nei�vengiamo neatitikimo tarp projekte numatyto nemirtingumo ir naudojamos med�iagos trūnumo. Logos, kuriantis natūrali� tvark�, patenka į �iek tiek pana�i� padėtį kaip miestų kūrėjas: pastarasis gali surinkti �mones į vien� bendruomen�, ta�iau �ioji i�nyks,�� taigi jos bus netekta,�� jeigu jis neras būdų, kad miestas egzistuotų po jo pirmųjų pilie�ių mirties. �iam fundamentaliam sunkumui nugalėti reikia kokių nors priemonių. Galeno �odynas yra vienu metu ir primygtinis, ir reik�mingas. Kalbama, kaip rasti i�sigelbėjim�, pritaikyti priemon� (bo�thia), atskleisti metod� (technė), panaudoti jauk� (delear), norint u�tikrinti rasės klestėjim� ir apsaug�. Trumpiau tariant, reikia ka�ko i�radingo (sophisma)[686]. Norėdamas savo darbui duoti logi�k� t�sinį, demiurgas, kurdamas gyvas būtybes ir joms suteikdamas būd� daugintis, turėjo griebtis gudrybės: logos, kuris valdo pasaulį, gudrybės, kad būtų nugalėtas nei�vengiamas med�iagos, i� kurios sukurtas pasaulis, trūnumas.

�i gudrybė susideda i� trijų elementų. Pirmiausia tai organai, kurie duoti visiems gyvūnams ir kurie tarnauja apvaisinimui. Paskui � gebėjimas jausti malonum�, kuris yra nepaprastas ir �labai didelis�. Ir galiausiai sieloje kylantis tro�kimas (epithumia) pasinaudoti �iais organais � stebėtinas ir nei�rei�kiamas (arrhėton) tro�kimas. Taigi sekso �sofistika� yra ne tik subtilus anatominis i�sidėstymas ir rūpestingai sureguliuoti mechanizmai: ji taip pat susijusi su jo asocijavimu su malonumu ir tro�kimu, kuriam būdinga jėga yra �net u� �od�iais i�rei�kiamų ribų�. Norėdama nugalėti �it� projekto ir med�iagų, būtinų jam įgyvendinti, neatitikim�, gamta į gyvos būtybės kūn� ir siel� turėjo įtraukti jėgos, nepaprastos dunamis, princip�.

Taigi demiurginio principo, kuriam gerai buvo �inoma jo kūrinio substancija ir jos ribos, i�mintis sukūrė sujaudinimo mechanizm� � �į geismo �geluonį�. (Galenas �ia pateikia tradicinį paveiksl�, metaforizuojantį nekontroliuojam� geismo jėg�[687].) O �io geluonies veikiami net tie gyvieji, kurie negali suprasti, koks yra i�mintingosios gamtos tikslas � nes jie jauni, nes jie nei�mintingi (aphrona), nes jie neturi proto (aloga) � fakti�kai jį įgyvendina[688]. Dėl savo gyvybingumo aphrodisia yra pagrindas tam, kad j� praktikuojantiems nebūtina j� pa�inti.

�itas medicininės minties apie seksualinius malonumus dviprasmi�kumas nėra būdingas tik Galenui, nors jo veikaluose ai�kiau matomas negu kitur. Jis �ymi svarbiausia i� viso to, kas mums i�liko i� I ir II am�iaus medicininių tekstų. Ir tai veikiau du prie�taringi jausmai negu dviprasmi�kumas: nes kalbama būtent apie dviejų antitetinių vertinimų susikirtim�.

Tarp pozityvių vertinimų pirmiausia yra sėklos, spermos vertinimas � tai brangi substancija, kuriai suformuoti gamta ėmėsi visų atsargumo priemonių, pritaikydama tam �mogaus kūn�: ji surenka, kas galingiausia gyvenime, perduoda tai, ji padeda i�vengti mirties; vis� savo jėg� ir did�iausi� tobulum� ji perduoda patinui. Ir būtent ji suteikia jam prana�um�. Ji prisideda �prie sveikatos, kūno ir sielos guvumo, dauginimosi�[697]. Patino prana�umas � būti geriausiam sperminiam gyvūnui. Taip pat vertinamas aktas, kuriam atlikti abiejų ly�ių organai buvo i�dėstyti taip rūpestingai. Seksualinė jungtis yra natūralus dalykas � ji negali būti laikoma blogiu. Rufas Efesietis perteikia bendr�j� nuomon� sakydamas, kad lytiniai santykiai yra natūralus aktas ir dėl to negali būti kenksmingi patys savaime[698].

Ta�iau �itaip tarsi yra įteisinama akto galimybė ir jo principas, nes, jam vykstant, jo eiga ir vidinis pobūdis yra laikomi pavojingais. Aktas pavojingas, nes netenkama brangios substancijos, kurios susikaupimas, beje, ir skatina jį atlikti: jis leid�ia pasprukti gyvenimo jėgai, kuri� buvo sukaupusi sėkla. Jis pavojingas, nes jo eiga pana�i į lig�. Reik�mingas Aretajo posakis: jis sakė, kad �lytinis aktas turi senatvės skausmų sumbola�[699]. Celijus Aurelianas sutapatino lytinį akt� su epilepsijos krize; jame jis matė tas pa�ias fazes: �raumenų susitraukinėjim�, dusulį, prakaito i�siskyrim�, akių i�kreipim�, veido raudonį, vėliau � bly�kum� ir galiausiai � viso kūno silpnum��[700]. Toks yra seksualinių malonumų paradoksas: svarbi funkcija, kuri� gamta jiems patikėjo, vertinga substancija, kuri� jie turi perduoti, taigi ir netekti � o tai juos sieja su blogiu. I ir II �imtme�io gydytojai nebuvo nei pirmieji, nei vieninteliai, kurie suformulavo �į dvejop� vertinim�. Jie apra�ė vis� jo patologij� � labiau i�plėtot�, sudėtingesn� ir labiau susistemint� negu ta, kuri jam buvo priskiriama praeityje.

Lytiniai aktai turi paklusti re�imui su daugybe atsargumo priemonių. Ta�iau �is re�imas labai skiriasi nuo to, kas galėtų būti laikoma nurodymų sistema, kuri siektų apibrė�ti �natūrali��, teisėt� ir priimtin� praktikos form�. Pa�ymėtina, jog kalbant apie �iuos re�imus beveik nieko nėra pasakyta apie galimų atlikti lytinių aktų tipus ir tuos, kurių gamta nepataria atlikti. Pavyzd�iui, Rufas prabėgomis kalba apie santykius su berniukais; jis taip pat u�simena apie pozas, kurias gali u�imti partneriai: ta�iau tik norėdamas perteikti pavojus kiekybiniais terminais, nes vienos pozos pareikalaus didesnio jėgų i�eikvojimo negu kitos[726]. Taip pat pa�ymėtinas �ių re�imų daugiau �koncesinis� negu �norminis� pobūdis. Nurod�s seksualinės veiklos � jei ji perdėta ir praktikuojama ne taip, kaip reikia � patogeninius efektus, Rufas pasiūlys re�im� prie� tai pateik�s princip�, kad �ie aktai �nėra vien tik kenksmingi esant įvairiems santykiams, jeigu bus atsi�velgiama į aktui tinkam� laik�, saik� ir jį atliekan�io asmens kūno sudėjim��[727]. Taip pat Galenas linki, �kad �monėms nebūtų visi�kai u�drausta turėti lytinius santykius�[728]. Galiausiai yra aplinkybinių re�imų, kurie reikalauja imtis daug atsargumo priemonių tam, kad apibrė�tų s�lygas, kurios kuo ma�iau sutrikdytų lytinį akt� ar kuo ma�iau paveiktų pusiausvyr�. I�skiriami keturi kintamieji dyd�iai: dauginimuisi naudingas momentas, subjekto am�ius, laikas (sezonas ar valanda), individualus temperamentas.

1.�Aphrodisia re�imas ir dauginimasis. Visi�kai tradicinė buvo tema, kad neįmanoma sulaukti sveikų palikuonių � euteknia � nesiimant tam tikrų atsargumo priemonių. Pradėjimo netvarka atsiliepia palikuonims. Ne tik todėl, kad vaikai pana�ūs į tėvus, bet ir dėl to, kad jie turi akto, kuris juos pradėjo, bruo�ų. Galima prisiminti Aristotelio ir Platono rekomendacijas[729]. Tai, kad lytinis aktas ir jo tikslas � dauginimasis � reikalauja didelio rūpinimosi ir pedanti�ko pasiruo�imo, yra principas, kuris nuolatos randamas imperijos epochos medicininiuose re�imuose. Pirmiausia jie kalba apie ilg� pasiruo�im�; kalbama apie bendr� kūno ir sielos pasiruo�im� sukurti ir individe i�saugoti savybes, kurių turi būti persisunkusi sėkla ir kuriomis turi pasi�ymėti embrionas; reikia pa�iam tapti i�ankstiniu paveikslu vaiko, kurio norima sulaukti. Oreibasijo pacituotas Atėnajo fragmentas buvo labai i�samus �iuo klausimu: tų, kurie siekia pradėti vaikus, kūnas ir siela turi būti geriausios įmanomos būklės; kitaip sakant, siela turi būti rami ir nepa�inti jokio maudesio, nuovargio lydimų rūpes�ių ar kitokių negalavimų; reikia, kad kūnas būtų sveikas ir nepaliestas jokio ry�io[730]. Taip pat reikia tinkamo pasiruo�imo: susilaikymo, kurio metu sperma renkasi, kaupiasi, telkia jėgas, kol pulsacija įgauna reikaling� gyvum� (pernelyg da�ni lytiniai santykiai trukdo sėklai pasiekti tokį brandumo laipsnį, kai ji įgauna vis� savo jėg�); rekomenduojama gana grie�ta dieta: nevalgyti pernelyg �ilto ar drėgno maisto � papras�iausi �lengvi pietūs, kurie sukels Veneros aktui reikaling� susijaudinim� ir kurie neturi būti apsunkinti gausių elementų�; nevalgyti blogai vir�kinamo maisto, negirtauti; apskritai siekiama i�valyti vis� kūn�, kad jis pasiektų dvasios ramyb�, reikaling� seksualinei funkcijai atlikti; visi�kai kaip �artojas apsėja savo lauk� prie� tai sunaikin�s visas pikt�oles�[731]. Duodantis patarimus Soranas netiki tais, kurie geram prasidėjimui liepia sulaukti pilnaties; svarbiausia � pasirinkti �laik�, kai individas kupinas sveikatos�; visa tai svarbu dėl fiziologinių (kenksmingi skys�iai, kurie atsiranda kūne, gali sutrukdyti sėklai pasiekti gimdos sienel�) ir moralinių prie�as�ių (embrionui turi didelį poveikį tėvų būklė).

Be abejo, moters cikle taip pat yra palankesnių u� kitus momentų. Anot jau labai senos metaforos, kuri dar ilgai gyvuos krik��ionybėje, �kaip ne kiekvienas sezonas tinkamas sėjai, taip ir ne kiekvienas laikas palankus seksualinės sueities metu į gimd� patekusiai sėklai�[732]. Palankiu metu Soranas laiko met� tuojau po menstruacijų. Jo argumentacija remiasi metafora apie apetit�[733]; beje, ji nėra sukurta jo paties: gimda yra godi, ji vartoja, ji prisikrauna maisto arba kraujo (normaliu metu), arba sėklos (ir tai apvaisinimas). Kad lytinis aktas būtų vaisingas, jis turi įvykti palankiu momentu atsi�velgiant į maitinimosi ritm�. Ne prie� mėnesines, �nes kaip skrandis, pilnas valgio, atmeta visk�, kas jį perkrauna, vemia ir atsisako maisto, visi�kai taip ir kraujo prisipild�iusi gimda�. Ne per mėnesines, kurios yra tarsi koks natūralus vėmimas, nes sperma taip pat gali būti i�mesta. Ir ne tada, kai kraujavimas visi�kai baigėsi: tada i�sausėjusi ir at�alusi gimda nėra pasirengusi priimti sėkl�. Tinkamas laikas yra tada, kai �kraujavimas beveik pasibaig�s�, kai gimda dar kraujuota, persmelkta �ilumos, �ir dėl �itos prie�asties ji pabrinkusi i� geismo priimti sperm��[734]. �itas geismas, kuris atgimsta kūne po apsivalymo, moteriai pasirei�kia geismu, kuris j� skatina lytiniams santykiams[735].

Ta�iau tai dar ne viskas. Norint, kad apvaisinimas įvyktų palankiomis s�lygomis ir palikuonys pasi�ymėtų visomis įmanomomis geromis savybėmis, lytinis aktas turi būti atliekamas laikantis tam tikrų atsargumo priemonių. Apie tai Soranas patikslinimų nepateikia. Jis tik pa�ymi būtinyb� elgtis i�mintingai ir ramiai, vengti visokios netvarkos, girtavimo, kuriuo galėtų persismelkti embrionas, nes jis bus visko atspindys ir liudytojas: �Kad gemalo siela nebūtų nemaloniai nustebinta svetimo girtavimo�, reikia, kad �moteris būtų kukli bu�iuojantis. Da�nai vaikai labai pana�ūs į savo tėvus ne tik kūnu, bet ir siela: būtina tobula ramybė, kad gemalas nebūtų pana�us į kvailiojantį girt� vyr��[736]. Ir pagaliau nė�tumo metu lytiniai santykiai turi būti labai pamatuoti: jų visi�kai reikia atsisakyti ankstyvuoju laikotarpiu, nes lytinis aktas �judėjimo pėdsak� palieka visame kūne, o tuo metu niekam taip nereikia poilsio kaip gimdai ir tam, kas j� supa: kaip ir skrandis, ji i�meta savo turinį, jei yra kratoma�[737]. Ta�iau kai kurie gydytojai, pavyzd�iui, Galenas, manė, jog juos reikia atnaujinti ir saikingai praktikuoti nė�tumo metu: �Nė��ioms moterims netinka nei visi�kai jų atsisakyti, nei nuolat prie jų grį�ti, nes moterys, kurios gyvena susilaikydamos, gimdo sunkiau, o tų, kurios nuolat lyti�kai santykiauja, vaikas būna silpnas; gali įvykti netgi persileidimas�[738].

Taigi yra i�tisas aphrodisia valdymas, kurio principas ir pagrindai skirti pasiruo�imui susilaukti palikuonių. Ne dėl to, kad būtų reikalaujama lytinius santykius turėti tik norint vaikų: galimo apvaisinimo s�lygos yra rūpestingai apibrė�tos ne dėl to, kad būtų ribojamas teisėtas aktas � tai tik naudingas patarimas besirūpinantiems savo palikuonimis. Ir jeigu tai sudaro svarbų rūpestį, tai tik dėl to, kad tėvai turi būti įsipareigoj� savo vaikams � tai taip pat ir įsipareigojimas sau pa�iam, nes jiems naudinga turėti geriausiomis savybėmis apdovanotus palikuonis. �ie su vaikais susij� įsipareigojimai apibrė�ia vis� kompleks� galimų suklydimų, kurie tuo pat metu yra ir klaidos. Ir jei jų daug, įsiterpia tiek skirtingų veiksnių, kad ma�ai vaikų bus nusisek�, nebent gamta sugebės kompensuoti �iuos trūkumus ir padės i�vengti nesėkmių. Bent jau taip Galenas pateisina būtinyb� imtis daugelio atsargumo priemonių ir tai, kad, nepaisant visko, daug gimimų nusiseka: �Tėvai, kurie mus pradeda, ir motinos, kurios mus maitina, retai elgiasi gerai, ir da�nai dauginimosi akto metu pridaro klaidų; vyrai ir moterys susijungia tokie girti ir persivalg�, kad netgi ne�ino, kokioje �emės vietoje yra. �tai kodėl vaisius yra sugadintas nuo pat gimimo. Ar dar reikia minėti klaidas nė��ios moters, kuri dėl apsileidimo neatlieka reikalingų pratimų, prisikem�a maisto, atsiduoda pyk�iui ir vynui, piknaud�iauja voniomis, netinkamai lyti�kai santykiauja (akairion aphrodision). Nepaisant to, gamta atsilaiko prie� �i� netvark� ir daugelį pagydo�. Valstie�iai rūpestingai apsėja savo laukus, ta�iau,�� pabrė�ia Galenas prisimindamas sokrati�k�sias rūpes�io dėl sav�s temas,�� �monės, kurie �ma�ai rūpinasi patys savimi�, ne k� daugiau rūpinasi ir savo palikuonimis[739].

2.�Subjekto am�ius. Mėgavimasis aphrodisia neturi nei t�stis pernelyg ilgai, nei prasidėti labai anksti. Lytiniai santykiai pavojingi pagyvenusiems: jie i�sekina kūn�, negalintį atkurti i� jo atimtų pradų[740]. Ta�iau jie taip pat kenksmingi pernelyg jauniems. Jie sustabdo augim� ir sutrikdo plėtojim�si brandos po�ymių, kurie yra sėklos gaminimosi kūne rezultatas. �Niekas taip nesupan�ioja sielos ir kūno pa�angos, kaip labai ankstyvas ir intensyvus lytinis santykiavimas[741]. O Galenas sako: �Daugelį jaunuolių dėl seksualinių santykių u�puola nepagydomos ligos, nes jie norėjo visais įmanomais būdais prievarta paankstinti gamtos numatyt� laik��[742]. Koks tas �numatytas laikas�? Ar tai brandos po�ymių atsiradimas, ar įsitvirtinimas? Visi gydytojai sutinka, kad �ie po�ymiai pasirodo ma�daug keturiolikos metų berniukams. Ta�iau visi taip pat sutinka, kad aphrodisia prad�ia neturi būti tokia ankstyva. Negalima rasti tiksliai nurodyto am�iaus, kada galima pradėti lytinius santykius. �iaip ar taip, turi prabėgti keleri metai, kad kūne susiformuotų sėkliniai skys�iai, iki to laiko, kai rekomenduojama juos i�lieti. I� �ia kyla ir specifinio re�imo paauglių susilaikymui u�tikrinti būtinybė. Tradici�kai gydytojai skirdavo intensyvius fizinius pratimus. Apie tai kalba Atėnajas: �Kadangi spermos gaminimasis prasideda sulaukus �io am�iaus (keturiolikos metų), o jaunuolių geismai pasi�ymi didele aistra, skatinan�ia juos lytiniams santykiams, kūni�kieji pratimai turi būti labai gausūs, kad, tuojau pat nuvargindami kūn� ir siel�, jie galėtų nuo pat prad�ių pa�aboti jų geismus�[743].

Mergaitėms i�kyla truputį kitokia problema. Ankstyvų vedybų praktika, be abejonės, leido pa�ymėti, kad turėti pirmuosius lytinius santykius ir tapti motina galima prasidėjus reguliarioms menstruacijoms[744]. Soranas laikosi �ios nuomonės ir pataria vedybų am�ių nustatyti remiantis organiniais kriterijais, o ne pa�ių mergai�ių norais; �ie, priklausomai nuo i�silavinimo, gali atsibusti kūnui dar miegant; �sėkla turinti tapti naujos būtybės u�uomazga�. Tai pavojinga, kol moters kūnas nepasiekė �iai funkcijai būtinos brandos; todėl reikėtų i�saugoti nekaltyb� iki nevalingo menstruacijų atsiradimo[745]. Kiti gydytojai numato vėlesn� dat�. Taip Rufas Efesietis mano, jog nė�tumas iki a�tuoniolikos metų negali būti palankus nei motinai, nei vaikui. Jis primena, kad �į am�ių jau seniai rekomendavo Hesiodas; jis taip pat primena, kad �is am�ius � kai kurių akyse pernelyg vėlyvas � senojoje epochoje nesutiko prie�taravimų, kurie galėjo atsirasti vėliau: tada moterys gyveno tokį pat aktyvų gyvenim� kaip ir vyrai; ir tik maisto perteklius bei dykinėjimas sukelia negalavimus netekėjusioms mergaitėms ir tampa pageidaujami lytiniai santykiai, kurie palengvintų menstruacinių i�skyrų i�tekėjim�. Taigi Rufas siūlo gana vėlyvas vedybas (ma�daug a�tuoniolikos metų), ta�iau numato re�im�, kuris turi lydėti jaunos mergaitės gyvenim� net iki jai subr�stam; vaikystėje, kai jos susimai�iusios su berniukais, ir vėliau, kai ateina metas juos atskirti, reikia, kad mergaitės paklustų labai rūpestingam re�imui: nevalgytų nei mėsos, nei pernelyg maistingų patiekalų, negertų vyno arba tik labai ma�� jo kiekį, ilgai vaik��iotų, atliktų pratimus. Reikia turėti omenyje, kad dykinėjimas �joms yra kenksmingiausia, kas tik gali būti� ir kad �naudinga liepti joms atlikti pratimus, kurie sukeltų �ilum� ir su�ildytų vis� kūn�, bet taip, kad jos i�liktų moterimis ir neįgautų vyri�ko charakterio�. Dalyvavimas chore, dainos ir �okiai Rufui atrodo geriausia pratimų forma: �Chorai buvo sukurti ne tik dievybėms �lovinti, bet ir dėl sveikatos�[746].

3.��Tinkamas laikas� Lytinio akto kairos yra daugelio diskusijų tema. Kalbant apie ilg�j� chronologij�, jai puikiai taikomas tradicinis kalendorius: pavasaris ir �iema yra geriausi metų laikai; ruduo vieniems priimtinas, kitiems � ne; o vasar�, manoma, reikia kiek galima labiau susilaikyti[747]. Ta�iau dienos valanda nustatoma remiantis skirtingais motyvais. Salia religinių motyvų, kuriuos i�kelia Plutarchas savo veikale Stalo pa�nekesiai[748]_y laiko momentas susij�s su pratimais, valgymu ir vir�kinimu. Nereikėtų prie� lytinius santykius atlikinėti labai intensyvių pratimų, kurie į kitas kūno dalis nukreipia reikalingus i�teklius; o po mylėjimosi rekomenduojamos vonios ir jėgas atkuriantys masa�ai. Negerai u�siimti aphrodisia prie� valgį, i�alkus, nes tokiomis s�lygomis aktas nenuvargina, ta�iau netenka jėgos[749]. Be to, reikia vengti gausaus valgio ir gėrimo. Visada kenksmingas vir�kinimo laikas: ��tai kodėl aktas vidury nakties yra trikdantis, nes maistas dar ne iki galo perdirbtas; tas pats taikoma ir anksti ryt� atliekamam aktui, nes gali būti, jog skrandyje yra u�silikusių blogai suvir�kintų med�iagų, o visas perteklius dar nepasi�alino su �lapimu ir i�matomis�[750]. Galiausiai paai�kėja, kad palankiausias laikas lytiniams santykiams � po saikingos vakarienės prie� mieg� arba prie� popie�io mieg�. Anot Rufo, gamta pati �iam laikui suteikė pirmenyb� suteikdama kūnui stipriausi� susijaudinim�. Beje, jeigu norima susilaukti vaikų, reikia, kad vyras �lyti�kai santykiautų gerai pavalg�s ir atsigėr�s, tuo tarpu moteris turi laikytis ma�iau stiprinan�io re�imo�; i� tiesų reikėtų, kad �vienas duotų, o kitas priimtų�[751]. Galenas laikosi tos pa�ios nuomonės: jis rekomenduoja laik� prie� u�miegant, �so�iai pavalgius, bet ne tiek, kad �itai trukdytų�; tad maisto pakanka, kad pamaitintų kūn� ir atstatytų jo jėgas, o miegas padeda atsikratyti nuovargio; ir tai geriausias laikas norint turėti vaikų, �nes moteris miegodama geriau i�laiko sperm��; ir pagaliau kaip tik �iai valandai gamta suteikia pirmenyb� skatindama geism�[752].

4.�Individualus temperamentas. Rufas kaip bendr�jį princip� nurodo, kad lytiniam aktui tinka tokios prigimtys, kurios yra �daugiau ar ma�iau �iltos ir drėgnos�; ir prie�ingai, seksualinė veikla veikiau nepalanki turintiems �alt� ir saus� kūno sandar�. Norint i�laikyti arba atstatyti �ilt� drėgm�, kurios reikia aphrodisia metu, būtina laikytis sudėtinio ir t�stinio re�imo, kurį sudaro tinkami pratimai ir pritaikytas maistas. Seksualinėje veikloje ir norint i�saugoti pusiausvyr�, kuri� ji gali sutrikdyti, reikia priversti save laikytis tam tikro gyvenimo būdo. Naudinga gerti vyn�, valgyti krosnyje kept� duon� (jos drėgmė naudinga pasiruo�imui ar reguliavimui); valgyti o�io, ėriuko mės�, vi�tas, �ilojų gaid�ius, kurapkas, ��sis, antis; paskui �uvis, a�tuonkojus ir moliuskus; taip pat ropes, pupas, pupeles ir �irnius (�ilumai padidinti), vynuoges (dėl drėgmės). Kalbant apie veikl�, reikėtų vaik��ioti pės�iomis ar jodinėti arkliu, bėgti, bet nei per greitai, nei per lėtai; taip pat reikėtų vengti �iurk��ių pratimų, staigių judesių kaip metant ietį (nes tai kenkia kitoms kūno dalims), pernelyg �iltų vonių, su�ilimu ir at�alimų, intensyvių darbų; be to, reikėtų saugotis visko, kas nuvargina kūn�, � pyk�io, pernelyg didelio d�iaugsmo, skausmo[753].

Atrodo, jog visas pasiūlytas seksualinių malonumų re�imas skirtas kūnui: jo būsenai, jo pusiausvyrai, jo negalavimui; bendroji ar laikinos jo būklės parodomos kaip pagrindiniai kintamieji dyd�iai, turintys nulemti elgesį. Ka�kokiu būdu kūnas skelbia kūnui įstatym�. Ta�iau siela irgi atlieka savo vaidmenį, ir gydytojai tai primena: nes būtent ji be perstojo rizikuoja nune�ti kūn� u� jo mechanikos ir elementarių poreikių ribų; nes ji skatina pasirinkti netinkam� laik�, veikti įtartinomis aplinkybėmis, prie�intis gamtos nurodymams. �monėms reikalingas re�imas, kuris taip smulkmeni�kai atsi�velgtų į visus fiziologinius elementus, nes jie nuolat stengiasi nuo jų atitolti veikiami savo fantazijų, aistrų ir meilių. Tiek berniukams, tiek mergaitėms supainiotas net tinkamas am�ius lytiniams santykiams pradėti: i�silavinimas ir įpro�iai gali atskleisti geism� ne laiku[754].

Taigi protinga siela turi atlikti dvigub� vaidmenį: ji turės nustatyti kūnui re�im�, kuris būtų efektyviai apibrė�tas jo paties prigimties, jo įtampų, būsenos ir s�lygų, kuriomis jis egzistuoja; ta�iau �į re�im� tinkamai nustatyti siela galės tik su s�lyga, kad bus atlikusi vis� darb� su pa�ia savimi: i�taisiusi klaidas, suma�inusi fantazijas, suvald�iusi geismus, kurie neleid�ia jai suprasti santūraus kūno įstatymo. Atėnajas, kuriam ai�kiai pasirei�kia stoikų įtaka, sielos triūs� labai ai�kiai apibrė�ia kaip gero somatinio re�imo s�lyg�: �Tai, kas tinka suaugusiems � tai grie�tas sielos ir kūno re�imas� reikia u�sibrė�ti nuraminti aistras (Aormai) ir stengtis, kad mūsų tro�kimai (prothumiai) nevir�ytų mūsų jėgų�[755]. Tai nerei�kia, jog esant �iam re�imui reikia pradėti sielos kov� su kūnu ar sugalvoti būdus, kuriais ji galėtų nuo kūno apsiginti; kalbama veikiau apie pa�ios sielos pasitaisym�, kad ji galėtų vadovauti kūnui, laikydamasi įstatymo, kuris taikomas ir kūnui.

�it� darb� gydytojai apra�o kalbėdami apie tris elementus, kurie gali subjekt� nune�ti u� opių organizmo būtinybių ribų: tai geismo postūmis, vaizdai, prisiri�imas prie malonumo.

1.�Medicininiame re�ime nekalbama apie geismo eliminavim�. Pati gamta jį suteikė visoms gyvūnų rū�ims kaip geluonį, kuris jaudintų abi lytis ir trauktų vien� prie kitos. Taigi nebūtų nieko labiau prie�taraujan�io gamtai, nieko kenksmingesnio, kaip noras aphrodisia atskirti nuo natūralaus geismo jėgos; niekada nereikia stengtis prievartauti gamtos � nei norint i�tvirkauti, nei norint paslėpti am�iaus lemt� i�sekim�. Negalima turėti lytinių santykių aneu epithumein � nejau�iant malonumo: toks yra Rufo patarimas veikale Apie satyriaz�. Ta�iau �is geismas turi du veidus: jis pasirodo kūne ir sieloje. Tikslioje jų koreliacijoje glūdi re�imo problema. Reikia atsi�velgti į tai, kad �ie judėjimai būtų kuo tiksliau koordinuojami ir pritaikomi. Rufas turi puiki� formul�: �Geriausia, jei vyras lytiniams santykiams atsiduoda tada, kai vienu metu jį skubina dvasios tro�kimas ir kūno poreikis�[756].

Atsitinka, kad �iai natūraliai koreliacijai pavojų kelia pats kūnas. Pastarasis ka�kaip įaistrina pats save. Sieloje niekas neatitinka kūno susijaudinimo. Kūnas tarsi visi�kai i�silaisvina. Kaip sako Rufas, tada lytinis aktas tampa visi�kai �paroksistinis�[757]. Atrodo, jog apie �į grynai fizi�k� sudirginim� Rufas u�simena kalbėdamas apie hormai, kurie lydi prana�ingus manijos ar epilepsijos �enklus[758]. Tai taip pat atsiranda, tik kita forma, satyriazės arba gonorėjos atveju: sergant pirma i� minėtų ligų lytiniai organai susipina patys; o sergant kita sėkla gausiai i�teka �be lytinio akto, be naktinių vaizdų�; pa�ėlusios kūno mechanikos veikiamas ligonis i�senka ir �po kurio laiko mir�ta nuo i�sekimo�[759].

Siela gali i�vengti tro�kimo formų ir ribų, kurios pasirei�kia kūne. Terminas, kurį Rufas ir Galenas vartoja �iam kra�tutinumui apibrė�ti, yra prasmingas � tai doxa. U�uot kreipusi dėmesį į kūno poreikius, siela leid�iasi u�valdoma jai būdingų vaizdinių, kurie neturi jokio ry�io su organizmu. Tai berg�di ir tu�ti (kenai) vaizdiniai. Kaip kūnas neturi įsijausti be atitinkamo sielos tro�kimo, taip ir ji neturi eiti toliau, negu reikalauja kūnas ir diktuoja jo poreikiai. Ta�iau pirmuoju atveju kalbama apie lig�, kuri� galbūt galėtų i�gydyti vaistai, o antruoju atveju � tai veikiau re�imas, kurį reikia taikyti sau pa�iam. Rufas tuo tikslu siūlo formul�, kuri �priverstų siel� nusileisti ir paklūsti kūnui�[760].

Jeigu galvotume apie toki� tradicin� tem�, kad siela neturi pasiduoti kūno pra�ymams, tai �is pasiūlymas atrodytų paradoksalus. Ta�iau reikia suprasti jos tikslų teorinį ir praktinį kontekst�, kurį galbūt įkvėpė stoicizmas. Savanori�kas paklusimas kūnui turi būti suprantamas kaip proto, kuris vadovavo natūraliai tvarkai ir kaip galutinį tiksl� nulėmė kūno mechanik�, balsas. Dėl �io natūralaus pagrindo doxai gali nukreipti siel� ir sukelti per didelius geismus; ir būtent į tai turi nukreipti dėmesį i�mintingas ir gyvųjų būtybių pa�inimo tiesa pagrįstas medicininis re�imas. �iuo po�iūriu gyvūnų pavyzdys, kuris da�nai buvo pateikiamas, norint nuvertinti �mogaus geismus, atvirk��iai, gali būti laikomas elgesio modeliu � todėl, kad seksualiniame re�ime gyvūnai vadovaujasi kūno poreikiais, niekuo daugiau ir niekuo kitu; Rufas ai�kina, kad juos veda, taigi ir �monėms turėtų vadovauti, ne doxai, o �gamtos, kuriai būtinas pa�alinimas, �enklai�. Galenas taip pat mano, kad gyvūnus seksualiniam susijungimui skatina ne �nuomonė� � doxa, kad �malonumas yra geras dalykas�; lyti�kai santykiauti juos skatina tik �noras i�lieti juos varginan�i� sperm��; jiems nėra skirtumo tarp to, kas juos skatina lytiniams santykiams, ir to, kas �juos ver�ia natūraliu būdu i�skirti ekskrementus arba �lapim��[761].

Taigi medicininis re�imas siūlo tarsi epithumia animalizavim�; tai reikia suprasti kaip kuo grie�tesnį sielos tro�kimo paklusnum� kūno poreikiams; kaip tro�kimo etik�, kuri modeliuojama tarsi i�skyrų fizika; ir kaip polinkį į ideal�, kai apsivaliusi nuo berg�d�ių vaizdinių siela dėmesį kreipia tik į grie�t� organinių i�skyrų ekonomij�.

2. �ia glūdi bendras gydytojų nepasitikėjimas �vaizdiniais� (phantasiai). �i tema nuolat prisimenama jiems siūlant gydym�. �tai kaip Rufas kalba apie satyriaz�: jis numato gydym� dviem aspektais; vienas susij�s su maistu, i� kurio reikia i�mesti visus �ildan�iuosius elementus; kitas susij�s su sielos stimuliavimu: �Bus vengiama kalbų, min�ių, Veneros geismų ir taip apsiginama nuo visko, k� mato akys, �inant, kad visi �ie dalykai net sapne� dirgina ir skatina sueitį, jeigu buvo susilaikyta nuo lytinio akto gausiai prisivalgius sultingų dalykų� [762]. Tuo remdamasis, Galenas vienam i� savo draugų pasiūlė dvigub� katarsinį gydym�; �is buvo atsisak�s seksualinės veiklos, ta�iau jautė nuolatin� susijaudinimo būsen�. Galenas pirmiausia jam pataria fizi�kai i�silaisvinti i�liejant sukaupt� sėkl�; o vėliau � i�valius kūn� � neleisti prasiskverbti į siel� niekam, kas galėtų ten sukelti vaizdus: �visi�kai atsisakyti reginių, min�ių ir prisiminimų, galin�ių su�adinti Veneros tro�kimus�[763].

�ie abejotini vaizdiniai, sieloje sukeliantys �tu��ius� geismus, neturin�ius ry�io su kūno poreikiais, yra kelių tipų. �inoma, yra sapno vaizdiniai, dėl kurių gydytojai, atrodo, ypa� jaudinasi, jei jie sukelia poliucijas: i� �ia kyla taip da�nai kartojamas patarimas nemiegoti ant nugaros, prie� mieg� daug nevalgyti ir negerti, o prie� u�miegant i�saugoti dvasios ramyb�. I� tiesų Rufas Efesietis tam skiria svarbų skyrių, nurodydamas re�im� tiems, kurie serga satyriaz�: �Geriau gulėti ant �ono, o ne ant nugaros��[764] I� vaizdų, kurių patariama vengti, reikėtų paminėti vaizdus, matomus teatre, sukeliamus skaitymo, dainų, muzikos ir �okių, bei tuos, kurie apsigyvena sieloje ir neturi jokio ry�io su kūno poreikiais. Galenas taip pat galėjo stebėti satyriazės fenomenus, pasirei�kian�ius subjektams, �kurie neatsisako Veneros malonumų idėjos, kaip tai daro i� prigimties skaistūs ir jau ilgai susilaikantys asmenys, o prie�ingai, įsivaizduoja �iuos malonumus po juos sujaudinti galėjusių spektaklių ar juos prisimindami. Tokių vyrų organ� veikianti diatezė visi�kai prie�inga pasirei�kian�iai �monėms, kurių dvasia nėra netgi suvokusi Veneros malonumų idėjos�[765].

Ta�iau �i� phantasia s�vok�, sprend�iant i� filosofinio jos vartojimo, taip pat reikia suprasti ir kaip vaizdinius jutimus. Pavojinga ne tik įsivaizduoti ar prisiminti aphrodisia_y bet ir juos justi. Labai sena tradicinės drovos tema sako, kad aphrodisia turėtų vykti naktį ir tamsoje, o ne dienos �viesoje. Ta�iau tam nurodymui taip pat suteikiama ir re�imo reik�mė: nematant apsisaugoma nuo vaizdų, kurie galėtų įsiskverbti į siel�, ten glūdėti ir grį�ti netinkamu momentu. Plutarchas �i� problem� i�kelia kalbėdamas apie kairos � lytinių aktų laik�; tarp prie�as�ių vengti �viesos jis mini rūpestį i�vengti �malonumo vaizdiniui kurie nuolat �atnaujina� mūsų geism�; �o naktis, atvirk��iai, paslėpdama nuo �vilgsnio tai, kas per mūsų sueitis gali būti laikoma nepasotinamu geismu ir ugningu polėkiu, nugr�ia ir u�migdo gamt� ir neleid�ia reginiui stumti mūsų į ga�lumo pavojus�[766].

�ia galima prisiminti, kad �vaizdinių� problema buvo da�nai svarstoma meilės literatūroje. �vilgsnis buvo laikomas tikriausiu aistros prana�u: per jį aistra paliesdavo �irdį, per jį i�likdavo. Propercijus mano, kad �Veneros i�dykavimai sutemose netenka savo �avesio�; �naktis yra Veneros prie�as� Apolono sesers meil� į�iebė nuogas Endimionas; jo glėbyje deivė ilsėjosi taip pat nuoga�[767]. Dėl to �vilgsnis, �viesa, vaizdas buvo laikomi pavojingais. Jie pavojingi papro�ių grie�tumui: tas pats Propercijus mano, kad begėdystė i�plito tada, kai namuose pasirodė paveikslai[768]. Jie taip pat pavojingi pa�iai meilei, kuri� gali su�eisti nemalonūs vaizdai. Norintiems i�saugoti meil� Ovidijus rekomenduoja atsargum�: �Neleisk �viesai pro visus langus plieksti į savo miegam�jį; daugelis mūsų kūno dalių daug laimi, jei nėra matomos dienos �viesoje�[769]. O �iaurus vaizdas gali būti puikus būdas apsisaugoti nuo aistros ar net nuo jos i�sivaduoti. Remedia Amoris Ovidijus sako, kad niekas taip nepadeda atsikratyti meilės, kaip �viesa lytinio akto metu: kūno trūkumai, ne�varumai ir dėmės krinta į siel� ir sukelia pasibjaurėjim�. Atsibudus ryt� darki i�vaizda taip pat maloniai nustebins norin�ius atsikratyti meilu�ės[770]. Yra i�tisa technika vaizdo, kurį reikia sukurti siekiant meilės ir norint jos atsikratyti. Beje, vienas i� pa�ių pastoviausių seksualinės etikos aspektų nuo antikos pabaigos bus tai, jog kova su vidiniais arba i�oriniais vaizdiniais yra gero seksualinio elgesio s�lyga ir u�statas.

3.�Lieka malonumas, kuris, kaip �inoma, buvo gamtos įra�ytas į aphrodisia proces�. Ar galima jį sunaikinti arba padaryti taip, kad jis nebūtų jau�iamas? Apie tai neverta net kalbėti, nes jis tiesiogiai susij�s su kūno judesiais ir sulaikymo-erekcijos mechanizmais. Ta�iau Galenas mano, jog galima sutrukdyti �iam malonumui tapti aphrodisia pertekliaus pagrindu. Jo siūlomas metodas yra ai�kiai stoji�kas: reikia manyti, kad malonumas yra ne daugiau kaip akto palydovas, ir jo niekada nereikia laikyti akto atlikimo prie�astimi. �Kad malonumas yra ka�kas gero��� tai, anot Galeno, yra doxa_y kurios gyvūnai neturi (tai jų elgesiui u�tikrina natūralų saik�); o tokios nuomonės besilaikantys �monės, atvirk��iai, ie�ko aphrodisia dėl jų suteikiamo malonumo, todėl prie jų prisiri�a ir visada nori juos atnaujinti.

Taigi i�mintingo re�imo u�duotis � nelaikyti malonumo siekiamu tikslu: �iūrėti į aphrodisia nepriklausomai nuo malonumo patrauklumo ir taip, tarsi jis neegzistuotų. Vienintelis tikslas, kurį turi u�sibrė�ti i�mintis � tas, kuris rodo kūno būkl�, atsi�velgdamas į jo būtinyb� apsivalyti. �Akivaizdu, kad skaistūs �monės (tous sōphrōnas) nesimėgauja Veneros malonumais, sukelian�iais pasitenkinim�, o tik nori i�gydyti nepatogum�, tarsi i� tiesų jie neteiktų jokio pasitenkinimo�[771]. Toki� pamok� Galenas gauna i� �ymiojo Diogeno gesto: nelaukdamas netgi prostitutės, kurios buvo pra��s ateiti, filosofas pats atsikrato skys�io, kuris jam trukdė; tai darydamas jis norėjo, anot Galeno, i�lieti savo sėkl�, �neie�kodamas malonumų, kurie lydi �į i�skyrim��[772].

Prabėgomis galima paminėti labai kukli� viet�, kuri� medicininiuose re�imuose u�ima masturbacija ir vieni�i malonumai � kaip ir apskritai visuose graikų ir romėnų lytinės veiklos moraliniuose apm�stymuose. Ji pasirodo, o tai būna gana retai, tik teigiama forma: tai natūralus atsikratymas, vertinamas kaip filosofinė pamoka ir būtinas vaistas. Kreipkimės į Dion� Prusietį, pasakojantį, kaip Diogenas juokdamasis apdainavo �į gest�, kurį jis atliko vie�ai � gest�, kuris, jei būtų atliktas laiku, būtų nereikaling� padar�s Trojos kar�; gest�, kurį pati gamta mums pateikia �uvų pavyzd�iu; i�minting� gest�, nes jis priklauso tik nuo mūsų, o juk mums nereikia nieko, kad pakasytų mums koj�; galiausiai gest�, u� kurio i�mokym� turime būti dėkingi dievams, o tiksliau � Hermiui, kuris davė recept� Panui, bevilti�kai įsimylėjusiam nepasiekiam� Echo, o vėliau i� Pano jo i�moko piemenys[773]. Tai pa�ios gamtos gestas, kuris be aistrų ar dirbtinumo visi�kai nepriklausomai patenkina tik poreikį. Vakarieti�kojoje literatūroje � pradedant krik��ioni�k�ja vienuolyste � masturbacija lieka susijusi su vaizduotės chimeromis ir jų pavojais; ji yra gamtai prie�taraujan�io malonumo forma, kuri� �monės sukūrė siekdami per�engti jiems nustatytas ribas. O rūpestingoje medicininėje etikoje, kaip toji, kuri buvo paplitusi pirmaisiais mūsų eros am�iais, kuri seksualinei veiklai liepė atsi�velgti į būtiniausius kūno poreikius, apsivalymo vienam veiksmas yra visi�kai �vari nuo geismo, vaizdų ir malonumo forma.

Did�iųjų klasikų tekstuose apie vedybas � Ksenofonto Apie namų ūkį, Platono Valstybėje ir Įstatymuose, Tariamojo Aristotelio Politikoje ir Nikomacho etikoje bei Ekonomikoje � buvo pla�iai ra�oma apie vedybinius santykius: buvo kalbama apie miest� su jo i�gyvenimui ir klestėjimui reikalingais įstatymais ir papro�iais, tėvonij�, kuri valdoma taip, kad būtų i�laikyta ir praturtinta. Dėl �itos vedybų subordinacijos pilietinei ar �eimyninei naudai nereikėtų daryti i�vados, kad pa�ios vedybos buvo laikomas jokios svarbos neturin�iu ry�iu, kurio vienintelė vertė � aprūpinti valstybes ir �eimas tinkamais palikuonimis. Matėme, kokius reiklius nurodymus Ksenofontas, Isokratas, Platonas ir Aristotelis davė sutuoktiniams, kad jie gerai elgtųsi santuokoje; tai privilegijos, į kurias sutuoktinė turėjo teis�, teisingumas, kurį jai reikėjo taikyti, rūpinimasis jai rodyti pavyzdį ir j� formuoti: visa tai lėmė santykių, kurie aprėpė kur kas daugiau negu paprastas dauginimosi funkcijas, būd�. Ta�iau vedybos reikalavo ypatingo elgesio stiliaus ypa� dėl to, kad ved�s vyras buvo �eimos galva, gerbiamas pilietis ir vyras, kuris pretendavo kitiems rodyti politin� ir moralin� vald�i�; ir menas būti vedusiam reikalavo būtino sav�s valdymo, kuris privalėjo suteikti ypating� form� i�mintingo, santūraus ir teisingo vyro elgesiui.

Gana skirtingai santuokinio elgesio etik� atskleid�ia daugybė tekstų, kurie buvo paskelbti laikotarpiu tarp dviejų pirmųjų am�ių prie� Jėzų Kristų ir antrojo mūsų eros am�iaus � visu tuo laikotarpiu, kai buvo galima pastebėti tam tikrus poky�ius vedybinėje praktikoje; taip pat yra Antipatro Peri gamou � lotyni�kas graiki�ko teksto, kuris ilgai buvo pristatomas kaip Tariamojo Aristotelio Ekonomikos paskutinioji dalis, vertimas; įvairūs Muzonijaus vedyboms skirti fragmentai, Plutarcho Vedybinės taisyklės ir jo Dialogas apie meil�; Hieroklio veikalas apie santuok�, jau neskai�iuojant u�uominų, kurias galima rasti Senekos ar Epikteto bei kai kurių pitagorie�ių tekstuose[775].

Ar reikia sakyti, kad tuo metu vedybos tapo daug svarbesniu ir da�niau svarstomu klausimu negu praeityje? Ar reikia manyti, kad vedybinio gyvenimo pasirinkimas ir būdas elgtis taip, kaip reikia �ioje epochoje, kėlė daugiau įtarimo ir kad jie buvo problematizuojami rūpestingiau? Be abejo, beveik neįmanoma atsakyti kiekybiniais terminais. Ta�iau atrodo, kad menas gyventi vedybinį gyvenim� daugelyje svarbių tekstų buvo apm�stytas ir apibrė�tas laikantis gana naujo po�iūrio. Atrodo, jog pirmoji naujovė glūdi santuokinio gyvenimo, ir toliau susijusio su �eimyna, jos valdymu, vaikų gimimu ir prasidėjimu, mene; vis labiau imamas vertinti ypatingas �ios visumos elementas � asmeninis dviejų sutuoktinių ry�ys, saitai, kurie juos gali suvienyti, jų elgesys vienas kito at�vilgiu; o �itas ry�ys, u�uot įgav�s reik�mės i� kitų namų �eimininko gyvenimo reikalavimų, tarsi laikomas pirmuoju ir esminiu elementu, apie kurį buriasi visi kiti, i� kurio jie susidaro ir kuriam turi būti dėkingi u� savo jėg�. Apskritai menas elgtis santuokoje buvo ma�iau apibrė�iamas per valdymo technik�, o daugiau per individualų ry�į. Antroji naujovė yra ta, jog vedusio vyro elgesio saikingumas yra labiau siejamas su abipusėmis pareigomis negu su kitų valdymu; arba veikiau ta, kad vald�ia sau pa�iam vis labiau pasirei�kia atliekant pareigas kitiems, ypa� rodant tam tikr� pagarb� sutuoktinei; rūpinimosi savimi suintensyvėjimas �engia koja kojon su kito valorizavimu, o �i� permain� patvirtina naujas kartkartėmis taikomas seksualinės �i�tikimybės� klausimo formulavimo būdas. Ir pagaliau svarbiausia tai, kad vedybų menas, parodomas ry�io ir simetrijos forma, palyginti daug svarbesn� viet� skiria sutuoktinių lytinių santykių problemoms; �ios problemos visada buvo sprend�iamos santūriai ir u�uominomis; ir �itai akivaizdu, net jei kai kurie autoriai, pavyzd�iui, Plutarchas, stengiasi nurodyti sutuoktiniams tam tikr� būd� veikti ir elgtis malonumų santykiuose; ten interesas daugintis susipina su kitomis reik�mėmis ir vertėmis, susijusiomis su meile, prisiri�imu, sutarimu ir abipuse simpatija.

Dar kart� galima pakartoti, jog nemanoma, kad toks elgesys ar tokie jausmai buvo ne�inomi klasikinėje epochoje ir atsirado tik vėliau: tokioms permainoms nustatyti reikėtų visai kitokios dokumentacijos ir visai kitokių analizių. Ta�iau atrodo � jeigu bus tikima turimais tekstais,�� kad �ie po�iūriai, elgesys, veikimas ir jausmai tada tapo problematizavimo temomis, filosofinių debatų objektu ir apm�styto elgesio meno elementais[776]. Gyvenimo dviese stilistika atsikrato tradicinių �eimyninio valdymo taisyklių: tai ai�kiai rodo vedybinių saitų menas, seksualinės monopolijos doktrina ir pagaliau abipusių malonumų estetika.

Per�velgus daugelį �ių apm�stymų apie vedybas, ypa� dviejų pirmųjų am�ių stoikų tekstus, matoma, kaip susidaro tam tikras ry�ių tarp sutuoktinių modelis. Tai nerei�kia, kad vedyboms siūlomos naujos institucinės formos arba stengiamasi jas įtraukti į kitoki� teisin� aplink�. Viso labo, nekeliant klausimo apie tradicines struktūras, bandoma apibrė�ti vyro ir �monos koegzistencij�, jų santykių form� ir gyvenimo kartu būd�, kurie smarkiai skiriasi nuo siūlomų klasikiniuose tekstuose. Atsikra�ius didelio schemizavimo ir naudojant �iek tiek anachroni�k� �odyn�, būtų galima pasakyti, kad vedybos daugiau nėra apm�stomos tik kaip �santuokinė forma�, pabrė�ianti vaidmenų pasiskirstym� namų valdyme, bet taip pat, ir netgi ypa�, kaip �santuokinis ry�ys� ir asmeniniai saitai tarp vyro ir moters. �itas santuokinio gyvenimo menas apibūdina santykį, kuris yra dualistinis savo forma, universalus savo verte ir specifinis savo intensyvumu ir jėga.

1.�Dualistinis ry�ys. Jeigu yra gamt� atitinkantis dalykas (kata pliusui) � tai vedybos, sako Muzonijus Rufas[777]. Ir, norėdamas paai�kinti, kad �is pokalbis apie vedybas yra tai, kas būtiniausia, Hieroklis sako, kad gamta mūsų rū�į skatina tokiai bendruomenės formai[778].

�ie principai tik perėmė visi�kai tradicin� pamok�. Vedybų natūralumas, nors su tuo nesutiko kai kurios filosofinės mokyklos, ypa� kinikai, visada buvo grind�iamas daugybe prie�as�ių: tai nei�vengiamas patino ir patelės susitikimas turint tiksl� daugintis; būtinybė t�sti �it� susijungim� ir paversti jį stabiliu ry�iu norint u�tikrinti palikuonių i�silavinim�; pagalbos, patogumų ir susitarimų visuma, kuri� gali atne�ti gyvenimas dviese, jo paslaugos ir įsipareigojimai; galiausiai � �eimos kaip bazinio miesto elemento formavimas. Pirmoji i� i�vardytų funkcijų rodė, kad vyro ir moters s�junga kyla i� bendro visiems gyvūnams principo; o kitos pabrė�ė egzistencijos formas, kurios apskritai buvo laikomos �mogi�komis ir i�mintingomis.

Imperijos epochos stoikai perima �it� tem�, kad vedybos yra natūralus dalykas dėl jų dvigubo indėlio į dauginim�si ir gyvenimo bendruomen�, ta�iau jie gerokai j� pakei�ia.

Pirmiausia Muzonijus. Jo formuluotėse galima į�velgti tarsi akcento perkėlim� nuo �kurian�iojo� tikslo į galutinį �bendruomeninį� tiksl�. Tai atskleid�ia traktato Apie santuokos tikslus fragmentas[779]. Jis kalba apie vedybų dualisti�kum�: palikuonių susilaukim� ir bendr� gyvenim�. Ta�iau Muzonijus tuojau pat priduria, kad dauginimasis i� tiesų gali būti svarbus dalykas, ta�iau vien tik jis santuokos nepateisina. Paminėdamas da�nai kinikų i�sakom� prie�taravim�, jis primena, kad jei būtų kalbama tik apie palikuonis, �monės galėtų elgtis kaip gyvūnai: susijungti ir tuojau pat i�siskirti. Jei �monės to nedaro, tai tik todėl, jog jiems svarbiausia yra bendruomenė: gyvenimų sujungimas arba pasidalijimas abipusiais rūpes�iais, kur rungtyniaujama dėl vienas kitam skiriamo dėmesio ir geranori�kumo ir kur sutuoktiniai gali būti palyginti su dviem gyvuliais kinkinyje, kuris nejuda, jei kiekvienas elgiasi savaip.

Būtų neteisinga sakyti, kad Muzonijus pirmenyb� teikia paramos ir pagalbos santykiams, o ne tikslui turėti vaikų. Ta�iau visi �ie tikslai sudaro vien� form� � bendro gyvenimo form�; natūraliai rodomas rūpestis ir kartu auginami vaikai yra du �ios esminės formos aspektai.

Kitoje i�traukoje Muzonijus parodo, kaip �i� s�jungos form� gamta įra�ė į kiekvien� individ�. Traktatas Apie vedybas kaip kliūtį filosofijai[780] kalba apie prigimtinį �monių giminės suskirstym� į vyrus ir moteris. Muzonijus svarsto t� dalyk�, kad, i�skyr�s dvi lytis, kūrėjas norėjo jas suartinti. Taigi jis ir suartino jas, teigia Muzonijus, kiekvienai suteikdamas �didelį potraukį�, kuris vienu metu yra ir �susijungimo�, ir �s�jungos��� homilia ir koindnia � tro�kimas. Atrodo, jog pirmoji s�voka nukreipta į seksualinius santykius, o antroji � į bendruomeninį gyvenim�. Taigi reikia suprasti, kad �mogi�koji būtybė turi ka�kokį esminį ir prigimtinį tro�kim� ir �is tro�kimas vienodai stipriai susij�s ir su fiziniu suartėjimu, ir su bendra egzistencija. Tai tezė, i� kurios kyla �ios dvi i�vados: kad did�iausias tro�kimo gyvybingumas pa�ymi ne tik potraukį, kuris stumia į ly�ių susijungim�, ta�iau ir potraukį gyventi kartu; ir, prie�ingai, kad ly�ių santykiai sudaro to paties racionaliojo plano dalį kaip ir saitai, kurie sieja du individus dėl interesų, prisiri�imo ir sielų bendrumo. Tas pats natūralus postūmis su vienodu intensyvumu ir tokiu pat racionalumu lemia gyvenimų sujungim� ir kūnų susijungim�.

Taigi Muzonijui vedybos nėra pagrįstos tuo, kad jos yra dviejų nuo�ulnių nevienaly�ių elementų susikirtimo ta�kas: elementų, kurių vienas yra fizinis ir seksualus, o kitas � racionalus ir socialus. Jų �aknys glūdi pirmyk�tėje ir unikalioje tendencijoje, vedan�ioje tiesiogiai į jas kaip į galutinį tiksl�, ir per jas � į du būdingus efektus: bendrų palikuonių suformavim� ir gyvenimo palyd�. Suprantama, Muzonijus galėtų pasakyti, kad niekas nėra labiau trok�tamas (prosphilesteron), kaip santuoka. Jos natūralum� nulemia ne tik padariniai, kuriuos gali turėti jos praktika; jis pasirei�kia nuo gimimo kaip polinkis, kuris i� prigimties santuok� padaro trok�tamu tikslu.

Hieroklis gana pana�iai vedybas grind�ia tam tikra prasme �binarine� �mogaus prigimtimi. Jis mano, jog �monės yra �santuokiniai� (sunduastikoi[781]) gyvūnai. �i� s�vok� vartojo ir natūralistai: jie skyrė bandomis (jie yra sunagelastikoi) ir porose (jie yra sunduastikoi) gyvenan�ius gyvūnus. Beje, ir Platonas Įstatymų fragmente nurodė �į pasidalijim�: �monėms jis rekomendavo pavyzdį tų gyvūnų, kurie skaistūs tada, kai gyvena bandoje, ta�iau susimeta į poras ir tampa �santuokiniais� gyvūnais atėjus meilės sezonui. Visi�kai taip pat Aristotelis Politikoje i�kėlė �mogaus �sindiastinį� bruo��, norėdamas apibūdinti �eimininko santykius su vergais, taip pat sutuoktinių ry�ius[782].

Hieroklis s�vok� vartoja, turėdamas skirtingus tikslus. Jis t� s�vok� i�skirtinai susieja su vedybiniais ry�iais, kurių principas ir natūralumo pagrindas slypės kaip tik �ia. �mogi�koji būtybė, jo nuomone, yra binarinės sandaros; ji turi gyventi kartu ry�yje, kuris vienu metu jai duoda palikuonių ir leid�ia praleisti gyvenim� su partneriu. Hieroklis, kaip ir Muzonijus, mano, kad gamta nesitenkina tik padarydama vietos vedyboms; individus ji skatina suteikdama pirmapradį polinkį; ji kiekvien� į jas stumia taip kaip ir patį i�min�ių. Gamta ir i�mintis susijungia judėjime, stumian�iame į santuok�. Ta�iau, beje, reikia pa�ymėti, kad Hieroklis nesuprie�ina kaip viena su kita nesuderinamų galimybių �mogi�kosios būtybės �sindiastinio� bruo�o, kuris j� skatina gyventi poroje, ir �sinagelastinio� po�ymio, kuris skatina j� gyventi bandoje. �monės sukurti gyventi dviese ir kitų apsupti. �mogus vienu metu yra santuokinis ir socialus: dualistiniai ir daugybiniai santykiai susieti. Hieroklis ai�kina, kad miestas yra sudarytas i� namų, kurie yra jo elementai; ta�iau kiekvieno namo princip� ir u�baigtum� nulemia pora � nes namas baigtas tik tada, jei sukurtas apie por�. Taigi santuokinį dualisti�kum� liudija visa �mogi�ka egzistencija ir visi jos aspektai: gamtos suteikta prigimtinė sandara; pareigos, kurių reikalaujama i� �mogaus kaip i�mintingo kūrinio; socialinio gyvenimo forma, siejanti jį su �mogi�k�ja visuomene, kurios dalį jis sudaro. I� bet kurios pusės � kaip gyvūnas, kaip i�mintinga būtybė ir kaip individas, kurį i�mintis sieja su �monių gimine, �mogus yra santuokinė būtybė.

2.�Universalus ry�ys. Labai ilgai klausimas apie tai, ar reikia tuoktis, ar ne, apm�stymai apie gyvenimo būd� buvo diskusijų objektas. Vedybų prana�umai ir trūkumai, nauda turėti teisėt� �mon� ir su ja susilaukti garbingų palikuonių, rūpes�iai ir trukdymai, susij� su �monos i�laikymu, vaikų prie�iūra, jų poreikių tenkinimu ir retkar�iais susidūrimas su jų liga ar jų mirtimi � tai buvo nei�senkan�ios kartais rimtų, kartais ironi�kų ir visada pasikartojan�ių debatų temos. Jų aidas bus i�girstas labai vėlyvoje antikoje. Į �iuos argumentus, kurie beveik nepasikeitė per daugelį am�ių, panirs Epiktetas ir Klemensas Aleksandrietis, Tariamajam Lukianui priskirtų Meilių autorius ir Libanijas veikale Ei gam�teon. Epikūrie�iai ir kinikai i� principo prie�taravo vedyboms. Atrodo, jog i� prad�ių stoikai į jas �iūrėjo palankiai[783]. �iaip ar taip, tezė apie tai, ar reikia vesti, labai paplito stoicizme ir būdinga jo individualiai ir socialinei moralei. Ta�iau moralės istorijoje stoikų pozicija svarbi tuo, kad ji nėra formuluojama kaip paprasta pirmenybė, teikiama vedyboms dėl jų privalumų ir nepaisant jų trūkumų; Muzonijui, Epiktetui ar Hierokliui vesti nekyla i� �vertėtų�; jiems tai pareiga. Santuokinis ry�ys � tai universali taisyklė. �is bendrasis principas remiasi dviem apm�stymų tipais. Pirmiausia reikalavimas vesti stoikams yra tiesioginis padarinys principo, kad santuokos norėjo gamta ir �mogi�k�j� būtyb� jai skatina natūralus, i�mintingas ir kartu visiems būdingas impulsas. Ta�iau kaip elementas santuoka taip pat susieta su u�duotimis ir pareigomis, nuo kurių negali slėptis �mogi�koji būtybė, jei ji save laiko bendruomenės nare ir �monių giminės dalimi: vedybos yra viena pareigų, dėl kurių kiekvieno individo egzistencija įgauna vert� visiems.

Epikteto diskusija su epikūrie�iu ai�kiai rodo santuokos pripa�inim� pareiga, universalia visoms �mogi�kosioms būtybėms, kurios nori gyventi, kaip liepia gamta, bei funkcija tokiam individui, kuris siekia gyventi nauding� gyvenim� jį supan�iųjų ir visos �monijos at�vilgiu. Epikūrietis, kurį Epiktetas peikia III knygos 7 pokalbyje, yra �ymus �mogus; jis u�ima pareigas; jis yra �miestų pri�iūrėtojas�, ta�iau, būdamas i�tikimas savo filosofiniams principams, jis atsisako vedybų. Į tai Epiktetas atsako trim argumentais. Pirmasis susij�s su labai greita nauda ir negalimumu visiems siūlyti atsisakyti vedybų: jeigu kiekvienas atsisakytų vesti, �kas būtų po jo? I� kur atsirastų pilie�iai? Kas juos u�augintų? Kas pri�iūrėtų efebus? Kas būtų gimnastikos mokytojas? Ir pagaliau, koks būtų jų i�silavinimas?�[784] Antrasis argumentas nukreiptas į socialinius įsipareigojimus, kurių neturėtų nepaisyti joks �mogus ir kurių dalį sudaro vedybos greta kitų pareigų, susijusių su politiniu gyvenimu, religija ir �eima: �Atlikti pilie�io vaidmenį, vesti, turėti vaikų, garbinti Diev�, rūpintis tėvais�[785]. Ir pagaliau tre�iasis, susij�s su elgesio natūralumu, kuriam paklusti liepia protas: �Kad malonumas paklustų pareigai kaip pasiuntinys ar tarnaitė, kad sukeltų mūsų u�sidegim�, mus patenkintų atliekant gamtai neprie�taraujan�ius aktus�[786].

Ai�ku: vedybų būtinumo principas atsietas nuo palyginamojo vedybų privalumų ir trūkumų �aidimo; jis i�rei�kiamas kaip reikalavimas visiems pasirinkti gyvenimo būd�, kuris įgauna universali� form�, nes atitinka gamt� ir naudingas visiems. Vedybos �mogų susieja su pa�iu savimi, nes jis yra gamtinė būtybė ir �mogi�kosios giminės narys. Prie� paleisdamas savo pa�nekov� epikūrietį, Epiktetas jam sako: nevykdydamas to, k� prisakė Dzeusas, �tu patirsi kan�i�, �al�. � Koki� �al�? ��al� neatlikdamas savo ir jokios kitos pareigos. Tu naikini save kaip i�tikim�, puikų, saiking� vyr�. Neie�kok u� �i� didesnės �alos�[787].

Ta�iau vedybas, kaip visas kitas elgesio formas, stoikai priskyrė proė-goumena � dalykams, kuriuos vertėtų pasirinkti. Gali susidaryti tokios aplinkybės, kai jos tampa nebūtinos. Apie tai kalba Hieroklis: �Vesti yra skatintina (pro�goumenon); taigi visiems mums tai paliepimas, jeigu kitos s�lygos tam neprie�tarauja�[788]. Kaip tik �iame ry�yje tarp reikalavimo vesti ir aplinkybių ry�kėjo skirtumai taip stoikų ir epikūrie�ių; pastarieji nieko neskatino vesti, i�skyrus tokias s�lygas, kurios toki� s�jungos form� padarytų nauding�; o pirmieji manė, jog tik ypatingos s�lygos galėtų panaikinti reikalavim�, kurio i� principo negalima nepaisyti.

Tarp �ių aplinkybių viena ilgai buvo diskusijų objektu � tai filosofinio gyvenimo pasirinkimas. Tai, kad filosofo vedybos nuo klasikinio am�iaus buvo debatų tema, galima paai�kinti daugeliu prie�as�ių: tokio gyvenimo nevienalyti�kumu, lyginant su kitomis egzistencijos formomis; taip pat filosofo tikslų (rūpestis dėl savo paties sielos, aistrų valdymas, dvasios ramybės paie�kos) ir to, kas tradici�kai apibūdinama kaip vedybinio gyvenimo neramumai ir nesantaikos, nesuderinamumu. Trumpiau kalbant, atrodė sunku susieti būding� filosofinio gyvenimo stilių ir santuokos reikalavimus, kurie daugiausia apibrė�iami kaip pareigos.

Ta�iau yra du svarbūs tekstai, kurie atskleid�ia visi�kai kit� būd� ne tik sunkumui pa�alinti, bet ir pateikti problemos duomenis.

Senesniojo autorius yra Muzonijus. Klausim� apie vedybinio gyvenimo ir filosofinės egzistencijos nesuderinamum� jis pakei�ia tvirtinimu, kad egzistuoja esminis vieno priklausomybės nuo kito ry�ys[789]. Kas nori būti filosofu, turi vesti, sako jis. Jis turi tai padaryti, nes pirmoji filosofijos funkcija � leisti gyventi prisitaikant prie gamtos ir vykdant visas i� gamtos kylan�ias pareigas; �vadovu ir mokytoju� jis laiko tai, kas tinka �mogi�kajai būtybei sutinkamai su gamta. Ta�iau filosofas privalo tai padaryti labiau negu bet kuris kitas, nes filosofo vaidmuo nėra tik gyventi vadovaujantis protu; visiems kitiems jis turi būti i�mintingo gyvenimo pavyzdys ir vadovas jo siekiant. Filosofas negalėtų būti �emesnis u� tuos, kuriems jis turi patarti ir rodyti keli�. Jei jis atsisakytų vesti, jis pasirodytų �emesnis u� visus tuos, kurie, paklusdami protui ir laikydamiesi gamtos nurodymų, praktikuoja santuokinį gyvenim�, rūpindamiesi pa�iais savimi ir kitais. Santuoka ne tik nėra nesuderinama su filosofija; ji yra dvigubai įsipareigojusi filosofijai: sau pa�iam � tai pareiga savo egzistencijai suteikti visuotinai verting� form�, o kitiems � būtinybė jiems pateikti gyvenimo modelį.

Kaip atsvar� būtų galima bandyti pateikti Epikteto siūlom� analiz�, kurioje jis pateikia idealų kiniko portret� � kiniko, kurio profesija � filosofija, kuris turi būti pedagogas visiems, tiesos �auklys, Dzeuso prana�as �monijai, pakylantis ant scenos, kad kreiptųsi į �mones ir jiems prikai�iotų jų gyvenimo būd�. Jis negalėtų turėti �nei drabu�ių, nei pastogės, nei �idinio�, �nei vergo, nei tėvynės�, �nei i�teklių�. Juo labiau jis neturi ��monos ir vaikų�, o �vien tik �em� ir dangų kaip vienintelį sen� apsiaust��[790]. Epiktetas pie�ia pana�ų vedybų ir jų nepatogumų vaizd�. Labai pana�iai ilgai buvo kalbama apie �namų ūkio nemalonumus�, kurie sutrikdo siel� ir trukdo m�styti; vedusįjį pan�ioja �asmeninės pareigos�: reikia kaitinti vandenį puode, lydėti vaikus į mokykl�, atlikti paslaug� uo�viui, nupirkti �monai vilnos, aliejaus, patal� ir puoduk�[791]. I� pirmo �vilgsnio �ia kalbama tik apie ilg� s�ra�� reikalavimų, kurie apkrauna i�min�ių ir trukdo jam rūpintis pa�iu savimi. Ta�iau prie�astis, dėl kurios idealus kinikas turėtų atsisakyti vesti, anot Epikteto, nėra noras rūpintis tik savimi vienu; prie�ingai � dėl to, kad jam reikia rūpintis �monėmis, juos pri�iūrėti, būti jų geradariu; todėl, kad kaip gydytojas jis turi �lankyti ligonius� ir �ap�iuopti viso pasaulio puls��[792], o supan�iotas namų pareigų (netgi galbūt ypa� �ios vargingos ruo�os, kuri� apra�o Epiktetas), jis neturės laisvo laiko atsiduoti u�duo�iai, kuri aprėpia vis� �monij�. Jo atsisakymas visų priva�ių saitų yra ne kas kita, kaip padarinys tų saitų, kuriuos, kaip fdosofas, jis u�mezga su visa �monių gimine; jis neturi �eimos, nes jo �eima � �monija; jis neturi vaikų, nes tam tikru būdu jis įsivaikino visus vyrus ir moteris. Taigi reikia suprasti: atsakomybė u� universali� �eim� neleid�ia kinikui atsiduoti vien tik savo �eimai.

Ta�iau Epiktetas �ia nesustoja. �iam nesuderinamumui jis nubrė�ia rib�: tai dabartinė padėtis to, k� jis vadina esama pasaulio �katastaze�. Jei i� tiesų mes būtume i�min�ių mieste, daugiau nebereikėtų �ių vyrų, kuriuos atsiuntė dievai ir kurie, patys atsisakydami visko, �adina kitus tiesai. Tada visi būtų filosofai: kinikai ir jų sunki profesija taptų nereikalingi. Be to, esant tokiai padė�iai, vedybos nesukeltų tokių sunkumų kaip �iandien, esant dabartinei �monijai; kiekvieno filosofo �mona, jo uo�vė, jo vaikai būtų pana�ūs į jį ir kaip jis pats i�auklėti �monės[793]. Santuokinis ry�ys tik leistų jam būti �alia tokio paties kaip jis. Taigi kovojan�io filosofo atsisakymas vesti nesusij�s su esminiu pasmerkimu; jis kyla tik i� būtinų aplinkybių; filosofų celibatui liktų tik i�nykti, jei visi �monės sugebėtų gyventi jų esmin� prigimtį atitinkantį gyvenim�.

3.�Vienintelis ry�ys. Imperijos epochos filosofai tikrai nei�rado santuokinio ry�io emocinės dimensijos; kaip ir nepanaikino tokių sudedamųjų dalių kaip nauda, individualus, �eimyninis ar pilietinis gyvenimas. Ta�iau �iam ry�iui ir būdui, kuriuo jis sukuria saitus tarp sutuoktinių, jie stengiasi suteikti ypating� form� ir savybes.

Sutuoktinių santykiams Aristotelis teikė daug svarbos ir jėgos. Ta�iau atrodo, jog, analizuodamas santykius, kurie vienus �mones sieja su kitais, primenyb� jis teikia kraujo ry�iams. Pasak Aristotelio, jokie santykiai negali būti stipresni negu tėvų ir vaikų, nes tėvai vaikuose galėjo atpa�inti savo pa�ių dalį[794]. Muzonijaus traktate Vedybos kaip kliūtis fdosofijai pasiūlyta kitokia hierarchija. I� visų bendruomenės rū�ių, kurios gali atsirasti tarp �monių, Muzonijus santuok� laiko auk��iausi�ja ir labiausiai gerbtina (presbutate). Ji stipresnė u� t�, kuri draug� gali sieti su draugu, brolį � su broliu, sūnų � su tėvais. Ji net stipresnė � ir tai lemiamas dalykas � u� ry�į, kuris jungia tėvus su vaikais. Joks tėvas, jokia motina, ra�o Muzonijus, nejaus daugiau draugi�kumo savo vaikui negu savo sutuoktiniui; ir jis cituoja Admeto pavyzdį: kas gi sutiko u� jį mirti? Ne jo seni tėvai, bet jo jauna �mona Alkestidė[795].

Taigi laikomi esminiais ir u� kitus glaudesniais ry�iais vedybiniai saitai padeda apibrė�ti egzistencijos būd�. Santuokinį gyvenim� apibūdina u�duo�ių pasidalijimas ir papildantis elgesys; vyrui reikėjo daryti tai, ko negebėjo moteris, o ji savo ruo�tu atlikdavo darb�, kuris nepriklausė jos vyrui; �ias pagal apibrė�im� skirtingas veiklas ir gyvenimo būdus vienijo vienas tikslas (namų klestėjimas). �itas specifinių vaidmenų pasiskirstymas nei�nyko i� gyvenimo taisyklių, kurias galima pateikti vedusiems �monėms: Hieroklis savo Ekonomikoje[796] nurodo taisykles, identi�kas toms, kurios buvo randamos Ksenofonto veikaluose. Ta�iau kartu su namais, daiktais ir tėvonija susijusio elgesio pasidalijimu įsitvirtina bendro gyvenimo ir bendros egzistencijos poreikis.

Menas būti vedusiam sutuoktiniams nebuvo tik i�mintingas būdas kiekvienam dirbti dėl tikslo, kurį abu partneriai pripa�ino ir jungė savo jėgas jam pasiekti; tai yra būdas gyventi poroje ir būti vienam; vedybos nulemia tam tikr� elgesio būd�, kai vienas ir antras sutuoktinis gyvena savo gyvenimus kaip gyvenim� dviese ir kartu formuoja bendr� egzistencij�.

�is gyvenimo stilius pirmiausia pasi�ymi tam tikru menu būti kartu. Atlikdamas savo reikalus, vyras turi būti ne namuose, o moteris � namuose. Ta�iau geri sutuoktiniai norės būti kartu ir atsiskyr� vienas nuo kito būti kuo trumpiau. Kito buvimas �alia, prie� akis, gyvenimas kartu vaizduojami ne kaip pareiga, o kaip būdingas siekis ry�io, kuris turi jungti sutuoktinius. Kiekvienas gali turėti savo vaidmenį, bet jie negali apsieiti vienas be kito. Muzonijus pabrė�ia, jog, esant gerai santuokai, sutuoktiniai jau�ia poreikį gyventi kartu� Sunkum� i�siskirti jis netgi padaro jų ypatingos draugystės kriterijumi: nėra jokios netekties, sako jis, kuri� moteriai būtų taip sunku pakelti kaip jos vyro nebuvim�, o vyrui � �monos; niekieno buvimas �alia taip nepalengvina liūdesio, nepadidina d�iaugsmo, negydo nesėkmės[797]. Kito buvimas �alia yra vedybinio gyvenimo esmė. Prisiminkime Plinijų, apra�antį, kai, jo �monai i�vykus, jis naktį ir dien� jos tu��iai ie�kojo ir prisimindavo jos veid�, norėdamas įsivaizduoti j� esant �alia[798].

Buvimo kartu menas � tai taip pat menas kalbėti. �inoma, Ksenofonto Apie namų ūkį apra�omas tam tikras sutuoktinių mainų modelis: vyras daugiausia privalėjo vadovauti, patarti, mokyti, būti auk��iausia instancija savo �monos, kaip namų �eimininkės, veikloje; moteriai reikėjo klausinėti to, ko ji gerai ne�ino, ir suvokti, k� ji galėtų padaryti. Vėlesni tekstai i�kelia kitokius tikslus turintį vedybinio dialogo pobūdį. Ajiot Hieroklio, kiekvienas i� sutuoktinių turi papasakoti kitam, k� jis padarė; moteris turi pasakyti vyrui, kas vyksta namuose, ta�iau ji taip pat turi klausinėti vyro, kas vyksta u� namų sienų[799]. Plinijus mėgsta, kai Kalpurnija domisi jo vie��ja veikla, kai jį dr�sina ir kartu d�iaugiasi jo sėkme � tai jau gana seniai buvo tap� tradicija did�iosiose romėnų �eimose. Ta�iau jis tiesiogiai susieja j� su savo veikla, ir jos pomėgį literatūrai įkvėpė vyrui jau�iama meilė. Jis padaro j� savo literatūrinių darbų liudytoja ir teisėja: ji skaito jo kūrinius, klauso jo kalbų ir su d�iaugsmu i�klauso komplimentus. Plinijus tikisi, kad toks abipusis prisiri�imas � concordia � bus nuolatinis ir kasdien vis stiprės[800].

I� �ia kyla mintis, kad vedybinis gyvenimas taip pat turi būti menas dviese sudaryti nauj� vienet�. Nesunku prisiminti, kaip Ksenofontas i�skyrė skirtingas savybes, kuriomis gamta apdovanojo vyr� ir moterį, kad namuose jie galėtų dirbti savo darbus, arba kaip Aristotelis suteikė vyrui galimyb� iki tobulybės puoselėti �monos dorybes, kurios visada moters buvo menkesnės ir tai pateisino jos subordinacij�. O stoikai, prie�ingai, dėl identi�kų polinkių abiem lytims suteikė bent jau vienod� dorybės galimyb�. Ajiot Muzonijaus, gera santuoka grind�iama homonoia; ta�iau �ito nereikėtų suprasti kaip papras�iausio abiejų partnerių min�ių vienodumo; veikiau kalbama apie identi�kum� būnant i�mintingam, turint moralinį po�iūrį ir laikantis dorybės. Vedybiniame gyvenime sutuoktiniai turi sudaryti tikr� etinį vienet�. �it� vienet� Muzonijus apibūdina kaip dviejų karkaso dalių sujungimo rezultat�; reikia, kad ir viena, ir kita būtų visi�kai tiesios, kad sudarytų tvirt� visum�[801]. Ta�iau, norint apibrė�ti esminį vienet�, kurį turi suformuoti pora, kartais remiamasi kita metafora, daug stipresne u� vienos su kita dalių sujungim�. Tai visi�kas susiliejimas � di�holdn krasis,�� anot i� stoikų fizikos pasiskolintos formulės.

Jau Aditipatro traktatas atsi�velgė į �į modelį, norėdamas suprie�inti vedybinį prisiri�im� su kitomis draugystės formomis[802]. Pastar�sias jis apra�ė kaip kombinacijas ar elementus, kurie lieka nepriklausomi vienas nuo kito kaip grūdai, kuriuos galima sumai�yti ir vėl atskirti. �it� sumai�ymo vieno su kitu form� apibūdina �odis mixis. Vedybos turi būti visi�kas susiliejimas kaip vyno ir vandens, kuriuos sumai�ius susidaro naujas skystis. �i vedybinės krasis s�voka randama trisde�imt ketvirtajame Plutarcho Vedybinių taisyklių patarime: ji vartojama trims santuokos tipams apibūdinti ir jų hierarchijai sudaryti. Yra santuokų, kurios sukurtos tik dėl lovos malonumų: jos priklauso tokių mi�inių kategorijai, kai sumai�omi atskiri elementai, kurių kiekvienas i�saugo savo individualum�. Yra santuokų, kurios sudaromos i� i�skai�iavimo; jos pana�ios į tokias kombinacijas, kur elementai sudaro nauj� ir tvirt� vienet�, ta�iau visada gali būti atskirti vienas nuo kito kaip sujungtos karkaso dalys. O visi�k� susiliejim� � krasis, u�tikrinantį naujo vieneto, kurio niekas negali i�skirti, susiformavim�, gali realizuoti tik santuokos i� meilės, sutuoktinius sujungian�ios meilės ry�iais[803].

�ie keli tekstai negali pateikti visapusi�ko vedybų praktikos vaizdo pirmaisiais mūsų eros am�iais nei reziumuoti teorinių debatų, kuriuos ji galėjo sukelti. Reikia paimti i� jų tai, k� jie turi dalinio, būdingo kai kurioms doktrinoms ir ypa�, be abejo, keletui gana ribotų aplinkų. Ta�iau nors tai tik fragmentai, santuokinės egzistencijos �stiprus modelis� ai�kiai pastebimas. Siame modelyje ry�ys su kitu, kuris pateikiamas kaip esmingiausias, nėra nei kraujo, nei draugystės ry�ys; tai ry�ys tarp vyro ir moters, atsirandantis susidarius institucinei vedybų formai ir jos sukurtam bendram gyvenimui. Tai �eimyninė sistema, kur draugystė, be abejo, socialiniu po�iūriu buvo labai svarbi, ta�iau egzistenciniame mene ji pama�u netenka savo reik�mės, palyginti su ry�iu, kuris jungia du prie�ingos lyties asmenis. Natūrali, ontologinė ir kartu etinė privilegija �iam dualiam ir heteroseksualiam ry�iui suteikiama kitų ry�ių s�skaita.

Tokiomis s�lygomis suprantama, koks buvo, be abejo, savi�iausias �io meno būti vedusiam bruo�as � tai, kad dėmesys sau ir siekimas gyventi dviese galėjo būti glaud�iai susieti. Jeigu ry�ys su moterimis � �sutuoktine�, ��mona��� gyvenime yra svarbiausias, jeigu �mogi�koji būtybė yra santuokinis individas, kurio prigimtis įprasminama gyvenant kartu, rei�kia, negalėtų būti esminio ir pirminio nesuderinamumo tarp ry�io, kuris sukuriamas su savimi, ir to, kuris sukuriamas su kitu. Santuokinis menas sudaro sudedam�j� sav�s [pa�inimo] kultūros dalį.

Ta�iau tas, kuris rūpinasi pa�iu savimi, turi ne tik vesti; vedyboms jis turi suteikti apm�styt� form� ir ypating� stilių. �į stilių ir saikingum�, kurio jis reikalauja, apibrė�ia ne tik sav�s valdymas ir principas, kad reikia valdyti save, norint vadovauti kitiems � jį taip pat perteikia tam tikros abipusi�kumo formos sudarymas: santuokoje, kuri taip ry�kiai pabrė�ia kiekvieno egzistencij�, vyras, kaip privilegijuotas partneris, turi būti laikomas sau identi�ka būtybe ir elementu, su kuriuo suformuojamas esminis vienetas. �ios vedybų tematikos paradoksas sav�s [pa�inimo] kultūroje, kokį i�plėtojo visa filosofija, yra toks: moteris-�mona yra vertinama kaip pats geriausias partneris; ta�iau vyras taip pat turi j� pripa�inti kaip viening� su juo būtyb�. Tai reik�mingas pokytis, atsi�velgiant į tradicines santuokinių ry�ių formas.

Būtų galima tikėtis, kad traktatai apie vedybinį gyvenim� skirtų svarbų vaidmenį lytinių santykių re�imui, kuris turėtų įsitvirtinti tarp sutuoktinių. I� tiesų jiems skiriama gana apribota vieta: tarsi vedybinių ry�ių objektyvizavimas būtų daug svarbesnis u� vedybinių lytinių santykių objektyvizavim�; tarsi prisitaikymas gyventi dviese būtų �e�ėlyje palik�s vedybinio sekso klausim�.

Be abejo, tai tradicinis diskreti�kumas. Platonas, beje, bandydamas kurti įstatymus �ia tema � nustatydamas atsargumo priemones, kurių reikia imtis norint susilaukti sveikų vaikų, numatydamas būsimų tėvų fizin� ir moralin� būsen�, netgi sukurdamas prie�iūros institucijas, kurios turės ki�tis į jaunų �eimų gyvenim�, � pabrė�ia, su kokiais sunkumais būtų susidurta, ėmus įstatymi�kai reguliuoti �iuos dalykus[804]. �iam graikų diskreti�kumui visi�kai prie�ingas bus smulkmeni�kas krik��ioni�kųjų ganytojų dėmesys, atsirad�s viduram�iais: tada bus imtasi visk� reguliuoti � pozas, da�num�, veiksmus, kiekvieno dvasios būsen�, vieno �inojim� apie kito intencijas, tro�kimo po�ymius, sutikimo �enklus ir pan. Helenisti�koji ir romėni�koji moralė apie tai kalba ma�ai.

Vis dėlto kai kuriuose tekstuose suformuluota keletas svarbių mėgavimosi malonumais ir vedybinio gyvenimo santykių principų.

Ai�ku, tradici�kai ry�ys tarp lytinio akto ir vedybų buvo grind�iamas būtinybe turėti vaikų. �itas tikslas daugintis buvo viena prie�as�ių tuoktis, todėl santuokoje lytiniai santykiai buvo būtini: ir, beje, jų nebuvimas galėjo sugriauti vedybin� s�jung�. Vedusiems �monėms buvo rekomenduojama, kaip atlikti vedybinį akt�, atsi�velgiant į geriausias s�lygas susilaukti palikuonių (nurodomas laikas, kurį reikia pasirinkti, re�imas, kurio prie� tai reikia laikytis). Nesantuokiniams lytiniams santykiams taip pat buvo prie�taraujama norint i�vengti neteisėtų palikuonių gimimo (�inoma, ne tik moterims, bet ir vyrams). Schemi�kai kalbant, klasikiniuose tekstuose santuokinio ry�io ir lytinių santykių sintezei daugiausia buvo pritariama dėl dauginimosi; ir � bent jau i� vyrų � nei lytinio akto prigimtis, nei pa�ios santuokos esmė nereikalavo, kad malonumai būtų patiriami tik santuokoje. I�skyrus neteisėtų gimimų klausim� ir etinį reikalavim� valdyti save patį, daugiau nebuvo jokio pagrindo reikalauti i� vyro, netgi vedusio, visus seksualinius malonumus patirti su savo �mona ir tik su ja.

Grie�toje vedybų moralėje, kuri formuojasi pirmaisiais mūsų eros am�iais, lengva konstatuoti tai, k� būtų galima pavadinti lytinių santykių tiesioginiu ir abipusiu �suvedybinimu�. Tiesioginiu,�� nes pati lytinių santykių prigimtis turi panaikinti visas galimybes turėti juos u� santuokos ribų. Abipusiu, nes pati santuokos ir abu sutuoktinius siejan�io ry�io prigimtis turėtų neleisti seksualinių malonumų, kuriuos būtų galima patirti kitur. Taigi santuoka ir seksualinė veikla turi sutapti: ir tai visi�kai teisėta ne tik dėl tikslo susilaukti teisėtų palikuonių. �itas sutapimas,�� ar veikiau judėjimas, kuris siekia juos sutapatinti neatmetant tam tikro skai�iaus nukrypimų ir galimų ribų, � pasirei�kia dviem principais: viena vertus, lytiniai santykiai, tokie, kokie jie yra, negali būti priimtini u� santuokos ribų, o tai reikalauja, kad jų neturėtų praktikuoti netgi neved� individai; kita vertus, santuoka susieja taip stipriai, kad �mon� gali u�gauti ne tik statuso netektis, bet ir tai, jog jos vyras gali patirti malonum� ir su kitomis moterimis.

1.�Be abejo, retai formuluojamas principas, kad kiekvienas seksualinis ry�ys yra peiktinas, jeigu jis neturi vietos santuokoje, kuri padaro jį teisėt�. Laikydamasis asmeninio saiko ir gerbdamas papro�ius, įstatymus bei kitų teises, neved�s vyras gali patirti malonum� kaip tinkamas; ir netgi esant tokiai grie�tai moralei, būtų gana sunku i� jo reikalauti visi�ko susilaikymo iki vedybų. Tai i� tiesų didelė asmeninė dorybė, kuria, Senekos �od�iais tariant, pasi�ymėjo Marcijos sūnus. Jis atstumdav�s jo geid�ian�ių moterų viliones ir netgi raudonuodav�s, tarsi prasikalt�s (quasi peccasset) dėl jam rodomo palankumo[805]. Galima pa�ymėti, kad Dionas Prusietis yra labai grie�tai nusistat�s prie� prostitucij� ir jos organizavimo būdus; pirmiausia dėl to, kad j� laiko �mylėjimosi be meilės� forma, taip pat Afroditei svetima s�junga; o dar dėl to, kad jos aukos yra �mogi�kosios būtybės, kurios �ito nenori; ta�iau linkėdamas, kad i� tiesų gerai valdomas miestas panaikintų �ias institucijas, jis vis dėlto nenumato jų sunaikinti tuojau pat ir taip i�guiti įsi�aknijusį blogį[806]. Markas Aurelijus save sveikina dėl seksualinių malonumų nuosaikumo: jis �i�saugojo jaunystės �ydėjim��, jis �per anksti neatliko vyri�kumo akto�, jis netgi �kiek pavėlavo�; �ios formuluotės gerai parodo, kad dorybė yra ne tik tai, kad savo malonumus jis patyrė tik santuokoje, bet ir tai, jog jis sugebėjo gana gerai susivaldyti, kad galėtų ilgiau negu kiti i�laukti prie� paragaudamas sekso malonumų[807]. Epiktetas taip pat idealizuoja lytinius santykius, kurie turimi tik sukūrus santuok�; ta�iau jis tai laiko tik duotino patarimo objektu: jeigu įmanoma, puiku �io patarimo laikytis, ta�iau tokio skaistumo nereikia laikyti aroganti�ka taisykle: �Kalbant apie meilės malonumus, reikia stengtis kiek įmanoma i�likti tyram iki vedybų; o jei jiems atsiduodama, reikia jais naudotis taip, kaip leid�iama. Nevargink tų, kurie jais mėgaujasi, nemokyk jų ir neskelbk visur, kad tu jais nesimėgauji�[808]. Did�iausio susilaikymo nuo seksualinių santykių, kurio Epiktetas reikalauja, jis nepateisina nei vedybomis, nei jų nustatomomis teisėmis ir pareigomis ar įsipareigojimais, kuriuos reikia turėti �monai; jis susilaikym� ai�kina kaip pareig� pa�iam sau: turime susilaikyti todėl, kad esame dievo dalelė, kad reikia gerbti �į princip�, kuris tam tikram laikui apsigyvena kūne, ir todėl, kad jį reikia gerbti vis� kasdienį gyvenim�. Nuolatiniu grie�tumo principu turėtų būti veikiau prisiminimas, kas esi, o ne ry�ių su kitais suvokimas: �Ar valgydamas nenorėtumei prisiminti, kas esi tu, kuris valgai ir save maitini? O kas esi tu lyti�kai santykiaudamas � tu, kuris santykiauji? Argi gyvendamas socialinį gyvenim�, atlikdamas fizinius pratimus, kalbėdamasis tu ne�inai, kad maitini diev� ir lavini diev�?.. Ir prie� diev�, kuris yra tavyje ir kuris visk� mato ir girdi, tu neraudonuoji dėl savo min�ių ir jas įgyvendindamas, �mogau, nesuvokiantis savo prigimties, dievi�kojo pyk�io objekte�[809].

Atvirk��iai, atrodo, kad Muzonijus Rufas kalba apie integralinį seksualinės veiklos virtim� santuokine, nes jis smerkia visus lytinius santykius, jeigu jie vyksta ne santuokoje ir neatitinka jos tikslų. Veikalo Apie aphrodisia, kuris i�liko Stobajo rinkinyje, fragmente kritikuojamas palaidūni�kas gyvenimas: tai gyvenimas, kuris negali, kaip reikia, sav�s valdyti ir metasi į nesibaigian�ias retų ir trok�tamų malonumų bei �gėdingų ry�ių� paie�kas. Prie �io banalaus pasmerkimo Muzonijus kaip teigiam� nurodym� priduria apibrė�im�, k� reikia laikyti aphrodisia dikaia � teisėtais malonumais: tai yra, sako jis, tokie malonumai, kuriuos partneriai kartu patiria santuokoje, norėdami susilaukti vaikų (ta en gamoi kai epi genesei paiddn sunteloumena). Tada Muzonijus patikslina dvi galimas hipotezes: arba nesantuokinių lytinių santykių ie�koma svetimaujant (moicheia)_y o tai labiausiai prie�tarauja įstatymui (paranomotatai); arba jie turimi ne svetimaujant, ta�iau kai tik jie �netenka to, kas juos daro atitinkan�ius įstatym��, jie tampa gėdingi ir �adinami pasileidimo[810]. Santuoka yra teisėtos seksualinės veiklos s�lyga.

Tarp senosios temos, kuri sako, jog pernelyg intensyvus malonumo vaikymasis prie�tarauja būtinam sav�s valdymui, ir principo, kad teisėti malonumai galimi tik esant santuokinei institucijai, yra didelis �ingsnis, kurį �engia Muzonijus Rufas. Jis padaro i� to i�vad�, kuri įsigali, jei netgi galėtų atrodyti paradoksali daugeliui jo am�ininkų. Net jis pats numato galim� prie�taravim�: ar reikėtų peiktinu laikyti seksualinį ry�į, kuris u�simezga tarp dviejų laisvų �monių, nesusietų vedybų saitais? �Vyras, kuris santykiauja su kurtizane arba netekėjusia moterimi, nepa�eid�ia niekieno teisių ir i� nieko nepavagia vil�ių turėti palikuonių�.

Net tokiomis s�lygomis daroma klaida � kaip galima padaryti klaid� ar neteisingai pasielgti nepakenkiant niekam aplinkui: taip susipurvinama ir �patiriamas malonumas, kokį patiria kiaulė dėl savo pa�ios nevalyvumo�[811]. Kalbant apie �ios koncepcijos taikym� esminiams santykiams tarp vedybų ir seksualinės veiklos, taip pat reikėtų paminėti Muzonijaus Rufo nusistatym� prie� kontracepcij�. Tekste apie tai, ar visi vaikai turi būti auginami, jis sako, jog tokia praktika prie�tarauja miesto, kuris stengiasi i�laikyti savo populiacij�, įstatymams; ji taip pat kenkia individams, nes turėti vaikų � naudinga; tai taip pat yra pasikėsinimas į visuotin� tvark�, kurios norėjo dievai: �Argi nenusidėsime mūsų protėvių dievams ir �eimos globėjui Jupiteriui darydami tokius dalykus? Kaip tas, kuris blogai elgiasi su sve�iu, nusideda Dzeusui � draugystės dievui, visi�kai taip pat tas, kuris neteisingai elgiasi su savo palikuonimis, nusideda protėvių dievams ir Dzeusui � �eimos globėjui�[812].

Būtų galima �ia matyti prie�laikin� krik��ioni�k�j� idėj�, pagal kuri� pats seksualinis malonumas yra susitepimas, o jo vienintelė teisėta forma, kuri galėtų būti priimtina, tėra santuokoje, norint susilaukti palikuonių. I� tiesų �is Muzonijaus fragmentas buvo panaudotas Klemenso Aleksandrie�io Pedagogo antrojoje knygoje[813]. Vis dėlto, jeigu Muzonijus � kaip daugelis senųjų moralistų, i�skyrus kinikus,�� i� tiesų mano, kad tokie santykiai u� namų ribų yra gėdingi, tikrai būtų klaidinga jo doktrinai primesti idėj�, kad seksualinis malonumas yra blogis ir vedybos buvo sukurtos norint jį reabilituoti ir grie�tai sutvarkyti jo būtin� panaudojim�. Jeigu Muzonijus gėdingais laiko nesantuokinius lytinius santykius, tai nerei�kia, kad jis santuoka pridengia juos, kad panaikintų jų vidinį klaidos pobūdį; tai rei�kia, kad proting� ir sociali� �mogi�k�j� būtyb� pati lytinio akto prigimtis ver�ia įtraukti jį į vedybinį ry�į ir santuokoje susilaukti teisėtų palikuonių. Lytinis aktas, vedybinis ry�ys, palikuonys, �eima, miestas ir u� jo net �mogi�koji bendruomenė � visa tai sudaro serij�, kurios elementai susij� ir kur �mogaus egzistencija įgauna savo racionali� form�. I� to i�skirti malonumus, norint juos atsieti nuo vedybinių santykių ir jiems pasiūlyti kitus tikslus, i� tiesų reik�tų kėsintis į tai, kas sudaro �mogi�kosios būtybės pagrind�. Susitepama ne nuo paties lytinio akto, bet nuo �pasileidimo�, kuris atsietų jį nuo santuokos, kurioje glūdi jo natūrali forma ir i�mintingas tikslas. �iuo po�iūriu vedybos �mogi�kajai būtybei sudaro vienintel� teisėt� seksualinio susijungimo ir mėgavimosi aphrodisia aplink�.

2.�I� to, kad i� esmės lytiniai santykiai ir malonumai priklauso teisėtai santuokai, atsiranda naujas po�iūris į svetimavim� ir imama reikalauti abipusės seksualinės i�tikimybės.

�inoma, kad svetimavimas buvo juridi�kai smerkiamas ir morali�kai peikiamas kaip vyro padarytas neteisingumas, dėl kurio nuo jo nusigr�ia �mona. Taigi �it� nesantuokinių lytinių santykių neteisingum� lėmė tas faktas, ir tik jis vienintelis, kad moteris i�tekėjusi; vyrui santuoka neturėjo jokios reik�mės; tai rei�kia, kad nei�tikimybė ir �ala buvo dviejų vyrų reikalas � to, kuris u�grobė moterį, ir to, kuris turėjo į j� teises[814]. �itas svetimavimo, kaip pasikėsinimo tik į vyro teises, apibrė�imas buvo tiek paplit�s, jog jį galima aptikti netgi tokioje reiklioje Epikteto moralėje[815]. Viduryje pokalbio ta tema, kad ��mogi�koji būtybė yra gimusi i�tikimybei� (pistis), pasirodo vyras � literatas (philologos),�� kuris buvo u�kluptas nusikaltimo vietoje ir kuris protestuoja skelbdamas Archedamo doktrin� apie moterų bendrum�. Epikteto priekai�tai jam remiasi dviem dalykais. Pirmiausia svetimaudamas vyras pa�eidė �i�tikimybės princip�, kuriam visi mes esame gim�: ta�iau �ios �i�tikimybės� Epiktetas nelokalizuoja vedybų institucijoje; ma�a to, jis netgi nemini santuokinio ry�io kaip vienos i� esminių i�tikimybės formų; i�tikimyb� jis apibūdina kaip saitus, kurie sieja vyr� su jo aplinkiniais, draugais, miestu; ir jo akyse svetimavim� klaida padaro santykių tarp vyrų, kai kiekvienas kvie�iamas ne tik gerbti kitus, bet ir atpa�inti patį save, pa�eidimas: �Jeigu, atmesdami �i� i�tikimyb�, kuriai esame gim�, mes spend�iame sp�stus kaimyno �monai, k� gi mes darome? Tik griauname ir naikiname, argi ne tiesa? O k�? I�tikim� vyr�, vertinam� vyr�, religing� vyr�. Ar tai viskas? O geros kaimynystės ry�iai, argi jų nenutraukiame? O draugystė, o miestas, o jų argi negriauname?�[816] Svetimavimas kėsinasi į jį patį ir kitus vyrus kaip �mogi�k�sias būtybes.

Ta�iau, nepaisant �ios tradicinės svetimavimo charakteristikos, greta jos randama tam tikrų santuokinio gyvenimo apm�stymų, pasi�ymin�ių daug grie�tesniais reikalavimais ta prasme, kad jie vis labiau reikalauja simetrijos tarp vyro ir moters principo ir tuo pateisina pagarb�, susijusi� su dviejų sutuoktinių asmeniniu ry�iu. Kalbėdamas apie �ias �sveikintinas tiesas�, kurios atpa�įstamos i� toli, ta�iau dėl nepakankamo atsijojimo negali i� tikrųjų paveikti elgesio, Seneka pamini draugystės ir visi�kai simetri�kos santuokinės i�tikimybės pareigas: �Tu �inai, kad draugystės įsipareigojimų turi būti religingai laikomasi, ta�iau tu nieko nedarai. Tu �inai, kad negarbinga reikalauti i� savo �monos skaistybės, kai pats gundai kitas; tu �inai, kad kaip jai u�drausta turėti meilu�į, taip ir tau neleid�iama turėti meilu�ės�[817].

Muzonijus i�samiau i�dėsto �į simetri�kos santuokinės i�tikimybės princip�[818]. Jį pagrind�ia ilgas veikalo Apie aphrodisia fragmentas, kuriame įrodinėjama, kad vien tik vedybos gali nulemti natūraliai teisėtus lytinius santykius. Muzonijus susiduria su vadinam�ja �tarnaitės problema�. Vergė buvo laikoma �eimynai priklausan�iu seksualiniu objektu. Tad galėjo atrodyti neįmanoma vedusiam vyrui u�drausti smagintis su ja; ta�iau Muzonijus nori u�drausti netgi tai. Jis pa�ymi, jog tai neleistina net tada, jei �i vergė nėra i�tekėjusi (tai leid�ia manyti, kad vergų �eima namuose turėjo teis� į tam tikr� pagarb�). Norėdamas pagrįsti �į draudim�, Muzonijus i�kelia simetrijos princip� arba, veikiau, pakankamai sudėting� �aidim� tarp teisių simetrijos ir prana�umo pareigų srityje. Viena vertus, kaip galima sutikti, kad vyras santykiautų su tarnaite, jeigu �mona neturi teisės santykiauti su tarnu? Teisė, kuri draud�iama vienai pusei, negali būti suteikiama kitai. Ir jeigu Muzonijui atrodo teisėta ir natūralu, kad vyras, valdydamas �eim�, turi daugiau teisių negu moteris, tai lytinių santykių ir malonumų sferoje jis reikalauja visi�kos simetrijos. Ta�iau, kita vertus, �ita teisių simetrija papildoma būtinybe pabrė�ti vyro prana�um� moralinio susivaldymo srityje. Jei i� tiesų vyrui būtų leid�iama daryti su tarnaite tai, ko i� moters reikalaujama nedaryti su tarnu, tai reik�tų manyti, kad moteris gali geriau negu vyras valdyti save ir vadovauti savo tro�kimams; taigi toji, kuriai namuose turi būti vadovaujama, bus stipresnė u� t�, kuris jai vadovauja. Kad vyras i� tiesų pirmautų, reikia, kad jis atsisakytų daryti tai, kas draud�iama moteriai. Siame stoji�kame santuokos mene, kuriam Muzonijus pasiūlė tokį grie�t� modelį, reikalaujama tokios i�tikimybės formos: ji vienodai įpareigoja vyr� ir moterį; ji nesitenkina vien tik u�drausdama tai, kas galėtų kėsintis į kitų vyrų teises; ji netgi nesitenkina apsaugodama moterį nuo pasikėsinimų, kurie galėtų sukompromituoti jos kaip namų �eimininkės ir motinos privilegijuot� status�; ji santuokinį ry�į parodo kaip sistem�, kuri vienodai paskirsto reikalavimus mėgaujantis malonumais.

Be abejo, �itas integralinis seksualinės praktikos suvedybinimas, randamas Muzonijaus veikale, ir grie�tas aphrodisia, skirtų tik santuokai, principas yra i�skirtiniai: �ia menas gyventi ir santuoka, atrodo, grind�iami dvigubo draudimo įstatymo formaliu principu. Ta�iau galima pamatyti, kad ir autoriai, kurie nesiry�ta formuluoti tokių nepalenkiamų principų, taip pat kalba apie i�tikimybės reikalavim�, kuris lemia �iek tiek skirting� elgesio būd� ir manieras. �itie autoriai kalba ne apie ai�kaus draudimo princip�, bet apie rūpestį apsaugoti santuokinį ry�į ir visk�, kas jame yra � individualų ry�į, prisiri�im�, sutuoktinių meil� ir asmenin� pagarb� vienas kitam. �ita i�tikimybė pateikiama ne tiek kaip įstatymas, o daugiau kaip ry�io su sutuoktine stilius, buvimo su ja ir elgesio su ja būdas. Vyras turi atsisakyti nesantuokinių ry�ių siekdamas, kad jo santykiai su �mona būtų �velnūs; tai turi būti apsukraus ir �velnaus elgesio efektas; ta�iau i� moters reikalaujama ir tam tikro subtilumo � ji turi susitaikyti su tuo, kad yra priversta nusileisti, ir būtų neatsargu �ito nedaryti.

Gana vėlyvas lotyni�kas tekstas, kuris ilgai buvo laikomas Tariamojo Aristotelio Ekonomikos vertimu, �alia tradicinės pa�iūros į sutuoktinės i�didum�, i�kelia ir nuomones apie atsargum� bei susitarim�. Be to, autorius nurodo vyrui, kaip reikia rūpintis �mona, kuri turi tapti jo laukiamų vaikų motina; vyrui jis nurodys neatimti i� moters, kuri� jis ved�s, jai priklausan�ios garbės[819]. Ta�iau jis taip pat liepia, kad abu sutuoktiniai neleistų vienas kitam elgtis bjauriai ir negarbingai; vyrui jis rekomenduoja �prie savo �monos artintis tik su garbingomis paskatomis, labai santūriai ir pagarbiai� (cum honestate, et cum muita modestia et timore); jis linki, kad vyras �nebūtų nei nerūpestingas, nei grie�tas� (nec neglegens nec severus): ��ie jausmai būdingi kurtizanės ir jos meilu�io santykiams�; o savo �monai geras vyras privalo rodyti dėmesį, bet taip pat ir santūrum�, į tai �mona atsakys droviai ir �velniai, �vienodai parodydama� �velnum� ir baug�tum�[820]. Teikdamas didel� reik�m� �iai i�tikimybei, teksto autorius moteriai leid�ia ai�kiai suprasti, kad ji turi daugiau ar ma�iau susitaikyti su savo vyro klaidomis; �pamir�ti savo vyro nuodėmes, kurias jis galėjo padaryti jos at�vilgiu, apimtas sielos sumai�ties� (si quid vir animae passione ad ipsam peccaverit); �nekaltinti ir grie�tai nesmerkti to, k� jis padarė, bet visa tai laikyti liga, nepatyrimu arba atsitiktiniais suklydimais�: tada i�gij�s vyras bus pasiruo��s jai u� tai parodyti dėkingum�[821].

Abipusės i�tikimybės princip� pateikia ir Vedybinės taisyklės. Ta�iau jos to principo neformuluoja kaip grie�to ir visi�kai simetri�ko reikalavimo; jeigu tekstas numato, net to neprimindamas, kad �mona turi būti i�tikima savo vyrui, jis leid�ia suprasti, kad vyrui malonumų ie�kojimas kitur yra galbūt da�na, bet taip pat gana nereik�minga klaida. Ta�iau visi klausimai visada turi būti sprend�iami santuokoje, atsi�velgiant į tai, kokie yra emociniai sutuoktinių santykiai, o ne į teises ir prerogatyvas. Plutarchas pra�o vyro neturėti lytinių santykių su kitomis moterimis: ne tik dėl to, kad taip būtų pasikėsinta į teisėtos �monos rang�, bet ir todėl, kad tai įskaudintų �mon� ir sukeltų jai kan�i�. Jis primena tai, kas atsitinka katinams � kvepalai ver�ia juos �ėlti; taip ir moterys pa�ėlsta, jei vyras turi santykius su kita moterimi; taigi yra neteisinga (adikon) jas versti patirti tokį smarkų liūdesį dėl �menko� malonumo; ir �monos at�vilgiu jis pataria sekti bitininko pavyzd�iu � jis nesiartina prie bi�ių, jei prie� tai santykiavo su moterimi[822]. O

�monoms, prie�ingai, Plutarchas pataria būti �iek tiek pakan�ioms; būtų geriau, kad jos ne tik u�merktų akis � pana�iai kaip Persijos karalių �monos, kurios dalyvauja puotose su vyrais, ta�iau grį�ta namo, kai, pradedant i�gertuves, sukvie�iami muzikantai ir kurtizanės; jos turėtų sau pasakyti, kad jei jų vyras ie�kos malonumų su hetera ar tarnaite � tai jis darys tik i� pagarbos jai, nes su �mona nenorės dalytis paleistuvyste, nesivar�ymu ir nesaikingumu[823]. Taip vedybos, kaip �velnumo ry�ys ir pagarba paremti santykiai, daugiau negu statutinė forma, kvie�ia atlikti vis� seksualin� veikl� jų viduje ir pasmerkia kiekvien� veikl� u� jų ribų. Jeigu santuokoje i� dviejų partnerių norima reikalauti simetri�kos i�tikimybės, tai jos taip pat yra ir susitarimo vieta, kur reikės suderinti vyro prisiri�im� prie �monos ir �monos atsargum�: vyro patiriami malonumai kitur daugiau nebus jam pripa�įstamo teisėto prana�umo veiksnys, o tam tikro silpnumo po�ymis, kurį vyras turi apriboti tuo labiau, kuo geriau �mona jį paken�ia, darydama nuolaidas, ir galbūt taip i�saugo garb� ir įrodo savo jausmus.

Vedybų kaip i�imtinio ry�io, leid�ian�io mėgautis aphrodisia, apibrė�imas i�kelia (ar galėtų i�kelti) daug klausimų, susijusių su malonumų aktų integracija, vaidmeniu, forma ir tikslais emocinių ar statutinių santykių tarp vyro ir moters �aidime.

I� tiesų reikia pripa�inti, kad net tokiose apm�stymų formose, kur santuoka u�ima svarbi� viet�, malonumų ekonomija santuokiniame ry�yje nagrinėjama labai santūriai. Toje kai kurių skelbiamoje grie�toje moralėje vedybos reikalauja malonumų monopolijos; ta�iau beveik nieko nesakoma apie tai, kokie malonumai ten bus priimtini, o kokie ne.

Vis dėlto da�nai i�keliami du principai. Viena vertus, teigiama, kad santuokinis ry�ys neturi būti svetimas Erotui � meilei, kuri� kai kurie filosofai norėjo palikti berniukams; ta�iau jis taip pat jokiu būdu neturi ignoruoti ar i�braukti Afroditės. Musonijus savo tekste, kuriame kalba, kad vedybos filosofui ne tik nėra kliūtis, bet netgi reikalavimas, i�auk�tina �eimos didyb� ir svarb�; ir jis primena tris did�ias santuok� globojan�ias dievybes: tai Hera, į kuri� �kreipiamės kaip į santuokos valdov�; Afroditė, nes vyro meilės santykiai su �mona buvo pavadinti �Aphrodision ergon�; ir Erotas (kam gi jis gali būti geriau taikomas negu �teisėtai vyro ir moters s�jungai�?). Bendra �ių trijų galybių funkcija � �sujungti abu sutuoktinius vaikams gimdyti�[824]. Pana�iai ir Plutarchas patvirtins Afroditės ir Eroto svarb� tam, kas sudaro santuokinį ry�į[825].

Kaip susietas su meilės aistros ir fizinio geismo buvimu santuokoje, pateikiamas ir kitas principas, prie�ingas pirmajam, ta�iau taip pat labai bendras: reikia �inoti, kad su �mona negalima elgtis kaip su meilu�e ir santuokoje reikia elgtis veikiau kaip vyrui, o ne kaip meilu�iui[826]. Paai�kėja, kad senas vedybinio padorumo principas įgauna daugiau reik�mės, nes vedybos siekia tapti vienintele įstatymo leid�iama seksualinių malonumų vieta. Reikia, kad Afroditė ir Erotas būtų matomi santuokoje ir niekur kitur; ta�iau, kita vertus, reikėtų, kad vedybiniai santykiai skirtųsi nuo meilu�ių santykių. �is principas matomas daugeliu formų. Arba kaip patarimas apie atsargum�, be abejo, labai tradicinis: skatinant �mon� pernelyg intensyviems seksualiniams malonumams, rizikuojama jai perteikti pamokas, kurias ji panaudos blogam tikslui, ir vėliau bus gailimasi, kad ji buvo to i�mokyta[827]. Arba abiem sutuoktiniams pateikiamų patarimų forma: reikia, kad jie rastų kelio vidurį tarp pernelyg didelio grie�tumo ir elgesio, labai artimo paleistuvystei, ir kad vyras nuolat prisimintų, jog �su ta pa�ia moterimi negalima turėti santykių kaip su �mona ir kaip su meilu�e� (hōs gametē kai hōs hetaira)[828]. Arba taip pat bendros tezės forma: pernelyg kar�tai elgtis su �mona rei�kia laikyti j� paleistuve[829]. Tema yra svarbi, nes bus randama krik��ioni�kojoje tradicijoje, kurioje ji pasirodys labai anksti (Klemensas Aleksandrietis j� i�kelia Stromates[830]) ir i�liks labai ilgai (Pranci�kus Salezas kalba apie j� Įvade į dievobaiming� gyvenim�[831]); norint suprasti prasm�, kuri� jai suteikia stoikai, reikia, be abejo, prisiminti, jog, jų nuomone, natūralus ir racionalus santuokos principas jai lemia susieti du gyvenimus, sukurti palikuonis, būti naudingai miestui ir prisidėti prie visos �monijos klestėjimo; santuokoje pirmiausia ie�koti malonumų reik�tų pa�eisti įstatym�, sugriauti daiktų tvark� ir pa�eisti princip�, kuris turi į por� sujungti vyr� ir moterį.

Kalbant konkre�iau, kyla problema, kokį status� ir kokias formas santuokoje turi įgauti malonumų praktika ir kokiais principais galės remtis jų vidinio ribojimo taisyklės. Nuo tada, kai santuoka reikalauja tokių vedybinių saitų, kurie vienu metu turi būti ir auk�tai vertinamas asmeninis ry�ys, ir i�skirtinė malonumų, iki to laiko gana laisvai leid�iamų vyrui u� jo vedybų ribų, santykių vieta; kaip �i santuokinė struktūra dabar atliks savo vaidmenį ir įgyvendins reguliavimo princip�? Kokio grie�tumo reikės �ioje santuokoje, jei ji turi būti stipriausi individualūs saitai bei vienintelė teisėtų malonumų vieta? Pateikiamos formuluotės da�niausiai labai miglotos, pana�iai kaip randamos lotyni�kame tekste, laikomame Ajistoteliui priskirtos Ekonomikos III knyga; ten autorius liepia vyrui �monos siekti �garbingais būdais� (cum honestate), �labai santūriai ir pagarbiai� (cum muit� modestia et timore); jis jam nurodo su ja kalbėti �gerai i�silavinusio vyro, kuris sau leid�ia tik teisėtus ir garbingus veiksmus, kalba�; Aristotelis jam pataria su �mona elgtis �santūriai ir �velniai� (verecundia et pudore)[832].

Kalbant tiksliau, vidinį santuokinį grie�tum� pateisins du dideli natūralūs ir racionalūs santuokai pripa�įstami tikslai. Pirmiausia, be abejo, dauginimasis. Seneka pabrė�ia,�� taip pat buvo gydytojų, kurie tai primindavo,�� kad nereikia malonumo laikyti akto, kurį gamta skyrė gyvybei u�megzti, tikslu; ir jeigu �monėms buvo suteiktas meilės tro�kimas, tai ne dėl to, kad jie paragautų ga�lumo, o kad daugintų savo rū�į (non voluptatis causa, sed propagandi generis)[833]. I� �io bendrojo principo Muzonijus darė i�vad�, kad teisėti lytiniai santykiai galimi tik tada, kai jų tikslas � dauginimasis; o tie, kurių tikslas malonumas, yra �neteisingi ir prie�tarauja įstatymui, netgi jei �ie santykiai santuokiniai�[834]. Atrodo, jog �i taisyklė, kuri� teigia ir pitagorie�iai, padėjo pateisinti tam tikr� skai�ių tradicinių draudimų: draudim�, kuris susij�s su lytiniais santykiais menstruacijų metu (kurie, anot gydytojų, gali nusine�ti sėkl�), ir t�, kuris draud�ia lytinius santykius nė�tumo metu (ne tik dėl to, kad jie bus nevaisingi, bet ypa� dėl to, kad jie gali sukelti grėsm� embrionui). Ta�iau neatrodo, kad, be �ių bendrų rekomendacijų, nepaisant identi�ko principo, būtų buv� tokių draudimų, kurie bus randami krik��ionių ganytoji�kuosiuose nuostatuose dėl lytinių santykių teisėtumo esant nevaisingumui arba po menopauzės ir dėl intencijų, kurias prie� lytinį akt� ar jo metu gali turėti vienas ar kitas partneris. Atrodo, jog malonumo kaip tikslo panaikinim� grie��iausi moralistai laikė reikalavimu; ta�iau �is reikalavimas veikiau buvo principinė pozicija, o ne schema, leid�ianti sureguliuoti elgesį ir tiksliai kodifikuoti leid�iamas ar draud�iamas akto formas.

Antras didelis santuokos tikslas � sukurti bendr� ir kartu gyvenam� gyvenim� � sudaro antr� princip�, kuris reikalauja vedybinių santykių grie�tumo. Kaip ir dauginimosi tikslas, �is principas nenubrė�ia ai�kios skiriamosios linijos tarp to, kas leid�iama, ir to, kas draud�iama. Ta�iau kai kurie autoriai � pirmiausia Plutarchas � jam suteikia subtilesnį ir sudėtingesnį vaidmenį kalbėdami apie malonumų ry�ius santuokoje. Viena vertus, pareiga padaryti �mon� partnere, kuriai atveriama siela, reikalauja, kad ji būtų gerbiama ne tik dėl savo rango ir statuso, bet dėl savo asmeninių savybių; taigi �ia aphrodisia re�imas turi atrasti vidinio apribojimo princip�. Ta�iau, kita vertus, jeigu vedybinio gyvenimo tikslas yra tobulos bendruomenės sukūrimas � tikras �gyvenimų susiliejimas�,�� taip pat ai�ku, kad jei lytiniai santykiai ir malonumai patiriami ir i�gyvenami kartu, jie yra sutuoktinius suartinantis veiksnys.

Tvirto ry�io suformavimas ir jo stiprinimas mėgaujantis aphrodisia yra net tik garantija, bet ir jiems palankus elementas. I� �ia kyla seksualinių malonumų i�auk�tinimas (numatant, kad jie integruojasi�į santuokinį ry�į ir gerai į jį įauga), papildytas rekomendacijomis apie grie�tum� juos praktikuojant, o tai jiems i� tiesų leid�ia atlikti pozityvų vaidmenį vedybinėje s�jungoje.

�is spirale besivystantis būtino grie�tumo ir tinkamo intensyvumo procesas ai�kiai atskleid�iamas Vedybinėse taisyklėse. Jis netgi sudaro jų pagrindines gijas. Tekstas perima kai kuriuos senus �inomus principus apie drov� ir paslaptį, kuri turi gaubti ne tik kuriam�jį akt�, bet ir paprastus malonumo veiksmus: bu�inius ir glamones[835]; pakeisdamas �inomus Herodoto �od�ius, kad �monos drova neturėtų dingti su jos nusimetama suknele[836], o tamsa negali paslėpti palaidumo; cituodamas moterį, kuri norėjo pasprukti nuo Filipo, sakydama, kad kiekviena moteris verta, jog bent kart� būtų u�degta lempa, Plutarchas pa�ymi, kad kaip tik �mona nėra tokia kaip kitos; pasislėpusi naktyje taip, kad nebūtų galima matyti jos kūno, ji turi suspindėti savo dorybe (ro sōphrōn autēs). O joje dorybinga tai, kas j� sieja tik su jos vyru ir skirta tik jam: �jos pastovumas ir �velnumas�[837].

Kalbėdamas apie priiman�iojo santūrumo princip�, drov�, kuri pa�ymi vienintelį prisiri�im�, Plutarchas pateikia kelis patarimus, kurie visi�kai taip pat atmeta pernelyg niūrų grie�tum�, kaip ir visi�k� tiek vyro, tiek moters prieinamum�. Be abejo, gera �mona, kaip jaunoji spartietė, kurios pavyzdį jis nurodo, neturi pati �engti pirmojo �ingsnio[838]; ta�iau ji jokiu būdu negali pasirodyti nepritarianti vyro �ingsniams; pirmasis dalykas būtų begėdi�kas ir atsiduotų kurtizane, ta�iau antrasis atskleistų nedraugi�k� arogancij�[839]. �ia ry�kėja dar labai neai�kūs taisyklių, nustatan�ių gerbtinas iniciatyvas ir apsikei�iamus �enklus, kurie bus tokie svarbūs krik��ionių ganytoji�kuosiuose nuostatuose, apmatai.

Plutarchas skiria daug dėmesio pavojams, kurie galėtų nuo pirmųjų �eimos lytinių santykių grėsti tolesniam geram sutarimui ir tada susiformuojan�io ry�io tvirtumui. Jis kalba apie blog� patirtį, kuri� gali parodyti jaunoji sutuoktinė; jis pataria �ia nesustoti, nes santuokos gerosios pusės gali pasirodyti vėliau: nereikia elgtis kaip tie, kurie įgelti bitės atsisako kopti medų[840]. Ta�iau jis taip pat bijo, kad pernelyg stiprus fizinis malonumas, patirtas santuokos prad�ioje, nenulemtų to, kad prisiri�imas praeitų dingus �iam malonumui; geriau reikėtų, kad meilė u� savo gyvyb� būtų dėkinga sutuoktinių charakteriui ir jų sielų nusiteikimui[841]. Taip pat per vis� vedybinį gyvenim� nereikia bijoti to, kuo seksualiniai santykiai gali būti naudingi santuokinei sutuoktinių draugystei. Vedybinės taisyklės pateikia tikslius pavyzd�ius �ios emocinio suaktyvinimo funkcijos, į kuri� ai�kiai nukreipia Dialogo apie meil� pa�nekovai[842]. Be viso kito, reikia vengti gin�ų miegamajame: �Nesutarimus ir kaltinimus, kuriuos sukelia lova, nėra lengva numal�inti kitoje vietoje�[843]; arba dar, kai laikomasi įpro�io miegoti vienoje lovoje, nereikia i�eiti į atskirus kambarius, nes tada susigin�ijama; atvirk��iai, tada ateina laikas kreiptis į Afrodit�, �kuri yra geriausia tokių skausmų mal�intoja�[844].

�i tema u�ima palyginti svarbi� viet� paties Plutarcho veikaluose. Su ja bus susiduriama Dialoge apie meil�, kur ji atskleis esminį skirtum� tarp meilės moterims, kur malonumui priskiriamas pozityvus vaidmuo dvasiniame ry�yje, ir meilės berniukams, kur fizinis malonumas (kuris, manoma, nėra abipusis) negali būti laikomas palankiu �ių santykių veiksniu. �i tema taip pat keliama Septynių i�min�ių puotoje, kur nagrinėjami seksualinių geidulių kartu su dviem kitais fiziniais malonumais, su kuriais jie siejami,�� girtavimu ir muzika, klausimai. Pa�nekovas Mnesifilas pa�ymi, kad kiekviename mene ar praktikoje kūryba nėra manipuliavimas įrankiais ar med�iagomis, o tai, k� norima padaryti: architekto ergon slypi ne jo mai�omame kalkių skiedinyje, o jo statomoje �ventykloje; mūzos, grodamos lyra ar fleita, turi tik vien� u�duotį � �moralinį ugdym� ir aistrų nuraminim��[845]. Kaip Dioniso u�davinys nėra gerti svaiginantį vyn�, taip ir Afroditės u�davinys (ergo n Aphroditis) nėra paprastas ry�ys ir kūnų susijungimas (sunousia, meixis): jos u�davinys � abipusiai draugystės jausmai (philophrosunē), poreikis (pochos), santykiai (homilia) ir reikalai (sunētheia). Vedybiniame gyvenime lytiniai santykiai turi tarnauti kaip instrumentas simetri�kiems ir galintiems keisti kryptį emociniams santykiams formuoti ir plėtoti: �Afroditė, sako Plutarchas, yra menininkas, kuriantis santarv� ir draugyst� (homophrosunes kai philias dēmiourgos) tarp vyrų ir moterų, nes per jų kūnus ir pasitelkdama sukeliamo malonumo poveikį ji tuo pa�iu metu sujungia ir sustiprina sielas�[846].

�ie patarimai gali pasirodyti gana nesklandūs. Ta�iau vis dėlto jie yra pirmieji ilgos istorijos �enklai: istorijos, kuri rei�kia moralinių santykių tarp sutuoktinių kodifikavim� dvejopu aspektu � kaip bendras santūrumo rekomendacijas ir kaip sudėtines emocinio bendravimo per seksualinius malonumus pamokas.

�Monopolistinis� principas sako: jokių lytinių santykių u� santuokos ribų. Reikalaujama dehedonizuotis,�� kad lytiniai sutuoktinių santykiai nepaklustų malonumų ekonomijai. Minimas tikslas daugintis,�� kad jų tikslas būtų vaikų gimimas. Tai yra trys esminiai bruo�ai, pa�ymintys santuokos egzistencin� etik�, kuri� kai kurie moralistai i�plėtojo imperijos epochos prad�ioje ir kurios i�plėtojimas labai daug pasisėmė i� vėlyvojo stoicizmo. Ta�iau vis dėlto tai nėra jam būdingi bruo�ai: buvo galima atrasti reikalavimų, pana�ių į tuos, kurių laikytis Platonas reikalavo valstybės pilie�ių; vėliau juos bus galima sutikti kaip tai, ko Ba�ny�ia galėjo reikalauti i� geros krik��ioni�kos �eimos. �ie trys principai daug labiau negu stoji�kojo grie�tumo atkūrimas, daug labiau negu �ios epochos moralei būdingas projektas per am�ius nenustojo pabrė�ti seksualinio grie�tumo vaidmens, kurį buvo norima skirti santuokai.

Ta�iau �ių trijų principų pastovumas neturėtų kelti minties apie jų gryn� ir paprast� identi�kum�. Tam tikra daugiau ar ma�iau stoicistinė imperijos epochos moralė nepasitenkino vairuodama �monopolistinės� santuokos kodeks�, skirt� dauginimuisi ir nepasitikintį malonumais, i� platoni�kosios utopijos į krik��ionyb�. Ji suteikė jam kelet� ypatingų bruo�ų, kurie kyla i� tada priimtų sav�s [pa�inimo] kultūros formų.

Pirmiausia reikia pa�ymėti, kad Platono reikalavimo visus seksualinius malonumus įsprausti į santuokin� struktūr� vienas i� pagrindinių pateisinimų buvo tai, kad būtina miestui duoti vaikų, kurių reikia jam i�likti ir i�laikyti savo jėg�. Krik��ionybėje, prie�ingai, lytinių santykių saitai su vedybomis bus pateisinami, nes patys �ie santykiai turi nuodėmės, nuopuolio ir blogio �ym�, ir cik vedybos gali juos padaryti teisėtus, nors vis dėlto reikėtų paklausti, ar vedybos juos visi�kai i�teisina. O Muzonijui, Senekai, Plutarchui ar Hierokliui, net jeigu nauda ir atlieka savo vaidmenį, net jeigu nepasitikėjimas malonumais yra labai didelis, vis dėlto santykis tarp santuokos ir aphrodisia u�simezga, į pirm� viet� i�keldamas ne socialinius ir politinius santuokos tikslus ir postuluodamas ne prigimtinį ir vidinį malonumų blogį, o juos susiedamas per priklausomyb� nuo gamtos, proto ir esmės. Atsi�velgdami į doktrininius variantus ir pozicijų skirtumus, sakykime, kad seksualinė monopolija, kurios bandoma reikalauti i� vedybų �ia etikos forma, sukasi ne tiek apie �i�orin� santuokos naud� ar �vidinį� malonumo negatyvum�, kiek apie bandym� sutapatinti tam tikrus santykius: dviejų seksualinių partnerių susijungim�, dualistinį sutuoktinių ry�į, socialinį �eimos vaidmenį � ir tai stengiamasi padaryti per kuo tobulesnį ry�io su savimi adekvatum�.

�ia palie�iamas antras svarbus skirtumas. Reikalavimas i�laikyti mėgavim�si malonumais santuokos ribose vienodai buvo keliamas Platono sargybiniui, Isokrato �eimininkui arba Aristotelio pilie�iui kaip būdas valdyti save patį, nes susivaldymo reikalavo jo statusas arba vald�ia, kuri� jis turėjo rodyti mieste. Krik��ionių ganytoji�kuosiuose nuostatuose tobulos santuokinės i�tikimybės principas bus bes�lygi�ka pareiga tam, kuris rūpinasi savo i�ganymu. �ioje stoicizmo įkvėptoje moralėje seksualiniais malonumais mėgautis santuokoje ir sutinkamai su jos tikslais reikia norint patenkinti ry�iui su savimi būdingus reikalavimus, nesu�eisti savo paties prigimties ir esmės, did�iuotis savo paties i�mintingumu. Be abejo, �is principas, kuriuo netgi vyrams siekiama u�drausti lytinius santykius u� santuokos ribų ir juos leisti tik dėl kai kurių apibrė�tų tikslų, bus vienas i� atramos ta�kų vėlesnei vedybinių santykių ir seksualinės praktikos �juridizacijai�; vyro seksualinė veikla, kaip ir moters, rizikuos susidurti su įstatymu; ir precizi�kas kodeksas pasakys, k� galima ar draud�iama daryti, norėti ar netgi galvoti net gyvenant santuokoje. Ta�iau �i juridizacija, kuri vėliau bus tokia jautri, yra susijusi su ganytoji�kaisiais nuostatais ir jų struktūra. Netgi pa�iuose detaliausiuose tekstuose apie poros gyvenim�, pavyzd�iui, Plutarcho, nėra siūloma reglamentuoti tai, kas leid�iama ir draud�iama; tai tik gyvenimo būdas, santykių stilius; santuokinė moralė ir vedybinio elgesio patarimai yra visiems galiojantys principai ir kartu taisyklės tiems, kurie nori savo egzistencijai suteikti garbing� ir gra�i� form�. Tai egzistencijos estetikos, kuri�, �iaip ar taip, praktikuoja tik kai kurie, universalumas nekuriam įstatymo.

Seksualinės veiklos suvedybinimo, kuriuo siekiama jos teisėtum� lokalizuoti tik vedybose, padarinys, �inoma, yra akivaizdus jos apribojimas (kalbant bent jau apie vyr�, nes i�tekėjusios moters seksualinė veikla jau seniai buvo ribojama). Ir dar � reikalavimas atsieti �ių malonumų praktikavim� nuo hedonistinio tikslo sieks pa�ios veiklos vidinio nuvertinimo. Ta�iau taip pat reikia gerai suprasti, kad �iuos apribojimus ir �i� diskvalifikacij� lydi kitas procesas: santuokinių lytinių santykių vertės ir reik�mės didėjimas. Viena vertus, lytiniai santykiai tarp sutuoktinių daugiau nėra tik teisių padarinys ir aprai�ka; reikia, kad jie surastų viet� jausmų, prisiri�imo ir abipusi�kumo santykiuose. Kita vertus, jei malonumas kaip tikslas ir nepripa�įstamas, vis dėlto, remiantis bent jau kai kuriomis subtiliausiomis �ios etikos formuluotėmis, jis turi būti naudojamas kaip elementas (instrumentas ir garantija vienu metu) sutuoktinių emociniame �aidime.

Ir dėl �io aphrodisia reik�mės didėjimo vedybiniuose santykiuose, dėl vaidmens, kuris jiems suteikiamas sutuoktinių bendravime, vis daugiau abejonių ima kelti privilegijos, kurios galėjo būti pripa�įstamos meilei berniukams.

Palyginti su įmantriomis klasikinės epochos formuluotėmis, meilės berniukams apm�stymai pirmaisiais mūsų eros am�iais neteko jei ne savo aktualumo, tai bent jau intensyvumo, rimtumo ir gyvumo. Kai apie tai m�stoma, nueinama lengviausiu pakartojimo keliu: �ongliruodami senomis temomis � da�niausiai platonizmo � �ie apm�stymai, nors ir menkai, atgaivina klasikin� kultūr�. Netgi kai filosofija siekia atkurti kadaise buvusį Sokrato asmens presti��, meilė berniukams, jos keliamos problemos nebeskatina aktyvių ir gyvų apm�stymų: keturi Maksimo Tyrie�io pokalbiai apie sokrati�k�j� meil� negalėtų būti laikomi prie�ingu argumentu.

Tuo nenorima pasakyti, kad �i praktika būtų i�nykusi ar tapusi diskvalifikavimo objektu. Visi tekstai puikiai parodo, kad tuo metu ji dar buvo paplitusi ir laikoma natūraliu dalyku. Atrodo, jog pasikeitė ne polinkis į berniukus, ne vertinimai tų, kurie turi �it� polinkį, bet būdas, kuriuo apie jį kalbama. Paseno ne pats dalykas, o problema; suma�ėjo jo keliamas susidomėjimas; i�nyko svarba, kuri jam teikiama filosofiniuose ir moraliniuose debatuose. �is �problemos i�nykimas�, be abejo, turi savų motyvų. Vieni susij� su romėnų kultūros įtaka; tai nerei�kia, kad romėnai tokiems malonumams buvo ma�iau jautrūs negu graikai. Ta�iau keblus berniukų, kaip malonumo objektų, klausimas jų institucijose buvo keliamas ne taip a�triai kaip graikų miestuose. Viena vertus, kilmingos prigimties vaikus gerai �saugojo� �eimos teisės ir vie�ieji įstatymai; �eimos tėvai tikėjosi, kad bus gerbiama vald�ia, kuri� jie turėjo savo sūnums; o garsusis Scantinia įstatymas � ir Boswellis tai puikiai parodė[847] � nedraudė homoseksualumo, ta�iau gynė laisv� paauglį nuo jo teisių pa�eidimo ir prievartos. Kita vertus, ir, be abejo, kaip to padarinys, berniukų meilė daugiausia buvo praktikuojama su jaunais vergais, dėl kurių statuso nereikėjo jaudintis: �Romoje laisvos prigimties efebas buvo pakeistas vergu�,�� sako P. Veyne�as[848]. Roma, netgi helenizuota, netgi persisunkusi filosofijos, Roma, kurios poetai taip mėgo apdainuoti paauglius, beveik neatsiliepė į did�i�j� graikų spekuliacij� berniukų meile.

Ma�a to, pedagoginė praktika įgavo tokias formas ir taip institucionalizavosi, kad daug sunkiau tapo ry�į su paaugliais grįsti lavinimo efektyvumu. Kvintilianas, kalbėdamas apie laik�, kada berniukas turi būti patikėtas retorikos mokytojui, primygtinai siūlo įsitikinti, kokie yra pastarojo �polinkiai�: �I� tiesų, kai vaikai patenka į mokytojų rankas, jie būna jau beveik susiformav�, o ir tap� jaunuoliais jie dar su jais pasilieka, todėl reikia stebėti, kad �į dar �velnų jaun� am�ių mokytojo skaistumas apsaugotų nuo visokio į�eidimo, o jam per�engus deramo elgesio ribas turėtų būti atimtas leidimas mokyti�; taigi reikia, kad �mokytojas savo mokiniams puoselėtų tėvi�kus jausmus ir laikytų save atstovu tų, kurie jam patiki savo vaikus�[849]. Apibendrinant galima pasakyti, kad tam tikras asmeninių philia ry�ių svarbos suma�inimas, taip pat santuokos ir emocinių sutuoktinių santykių i�kėlimas daug prisidėjo, kad meilės ry�ys tarp vyrų nustotų būti laikomas intensyvių teorinių ir moralinių diskusijų pagrindu.

Ta�iau yra trys svarbūs tekstai: Plutarcho dialogas apie meil�; vėlesnis dialogas apie meil�, priskirtas Lukianui, ir keturi Maksimo Tyrie�io pa�nekesiai apie sokrati�k�j� meil�. �į paskutinį tekst� galima palikti nuo�alyje: ne dėl jo retorinio ir dirbtinio pobūd�io � tokios buvo ir Tariamojo Lukiano Meilės, o senųjų tekstų atnaujinimas yra epochos akademinių pratimų bruo�as. Ta�iau visas Maksimo Tyrie�io tekstas � ir tai rodo jo tradici�kum� � skirtas dviem vyrų meilės rū�ims atskirti ir palyginti: tos, kuri gra�i ir teisinga, ir tos, kuri tokia nėra[850].

�it� atskyrim� remdamasis platoni�komis tradicijomis Maksimas Tyrietis sutapatina su opozicija tarp tikrosios meilės ir tos, kuri tik į j� pana�i. Pradėdamas nuo to, jis i�plėtoja sistemi�k� ir tradicinį dviejų meilės rū�ių palyginim�. Tai jis daro remdamasis jų savybėmis: viena apima doryb�, draugyst�, drov�, nuo�irdum�, pastovum�, kita � nesaikingum�, neapykant�, begėdi�kum�, nei�tikimyb�. Jis remiasi taip pat tuo, kas jas apibūdina: viena yra helenistinė ir vyri�ka, kita � sumoteri�kėjusi ir barbari�ka. Galiausiai jis remiasi elgesiu, kuriuo jos pasirei�kia: vienu atveju rūpinamasi mylimuoju, jis lydimas į gimnasij�, med�iokl�, kov�, paskui jį einama į mirtį, o jo kompanijos ie�koma ne naktį ir ne vienatvėje; kitu atveju, atvirk��iai, vengiama saulės, ie�koma tamsos ir nuo�alumo, stengiamasi nebūti matomam kartu su mylimuoju[851].

Plutarcho ir Tariamojo Lukiano dialogai apie meil� yra visi�kai kitokie. Jų erotika taip pat yra binarinė ir lyginamoji: ir �ia kalbama apie dviejų meilės formų i�skyrim� ir jų vertinim�. Ta�iau �is palyginimas daromas ne Eroto, valdomo vyri�kos meilės ar vien tik j� įkūnijan�io, viduje, norint atskleisti dvi moraliai nelygiavertes jos formas, o remiasi dviem natūraliai atskirtų ry�ių formomis: santykių su berniukais ir santykių su moterimis (dar tiksliau, santykiais, kurie turimi su teisėta �mona santuokoje); ir kaip tik kalbant apie �ias dvi formas, pateikiamas kaip atskiros, bus keliami klausimai apie vert�, gro�į ir moralinį prana�um� ir daromos skirtingos i�vados, kurios ry�kiai modifikuos erotikos klausim�: kad meilė moterims ir vedybos turi visi�k� teis� būti laikomos Eroto sritimi ir �ios srities problemomis; kad ji remiasi natūralia opozicija tarp meilės savajai ly�iai ir meilės kitai ly�iai; ir kad galiausiai etinis meilės vertinimas daugiau negali būti atliekamas remiantis fizinio malonumo elizija.

I�kyla paradoksas: su tuo pa�iu malonumo klausimu senovės Graikijoje susijusios mintys apie pederastij�; su tuo pa�iu klausimu bus susijusi ir jų regresija. Santuoka kaip individualus ry�ys, galintis integruoti malonumo santykius ir jiems suteikti pozityvi� vert�, sudarys aktyviausi� moralinio gyvenimo stilistikos apibūdinimo centr�. Vis dėlto meilė berniukams nebus pasmerkta. Ji dar turės pakankamai būdų pasireik�ti poezijoje ir mene. Ta�iau ji patirs tarsi filosofinių �investicijų nutrūkim��. U�uot laikius j� viena i� auk��iausių galimų meilės formų, kaip radikalus trūkumas jai bus priki�amas nesugebėjimas skirti vietos malonumų santykiams. Keblumas apm�styti santykius tarp �ios meilės formos ir mėgavimosi aphrodisia ilgai buvo jos filosofinio vertinimo motyvas; dabar atsiranda pagrindas j� laikyti įpro�iu, privilegija, kuri gali turėti savas tradicijas, ta�iau kuri negali apibrė�ti gyvenimo stiliaus, elgesio estetikos ir visų ry�io su savimi, su kitais ir su tiesa būdų.

Plutarcho ir Tariamojo Lukiano dialogai vienu metu patvirtina vis dar pripa�įstam� meilės berniukams teisėtum� ir didėjantį jos, kaip temos, gyvuojan�ios egzistencijos stilistikoje, nuosmukį.

Plutarcho Dialogas apie meil� prasideda ir baigiasi vedybomis. Kit� dien� po savo vestuvių Plutarchas su �mona atvyko į �vent�sias Tespijas: jie nori paaukoti dievui ir jo papra�yti palaiminti �i� s�jung�, kuri� nesantaika tarp jų �eimų pa�enklino bjauriu įspaudu. Jie įgriūna į savo sve�ių būrį per patį nedidelį sujudim�: ar jaunasis Bakchonas, geid�iamas efebas, turi vesti jį persekiojan�i� moterį, ar ne? Debatai, peripetijos, pagrobimas. Dialogas baigiasi, kai visi ruo�iasi lydėti naujuosius sutuoktinius ir aukoti gero linkin�iam dievui. Dialogas nuo vienų vedybų pereina prie kitų[852].

Jis taip pat rutuliuojasi po Eroto �enklu Erotidia � �ven�ių, kurios kas ketverius metus buvo �ven�iamos Tespijose �meilės ir mūzų� garbei,�� metu. Kaip tik �io dievo Plutarchas norėjo pra�yti globoti savo vedybas; kaip tik į �į diev� bus kreipiamasi dėl gin�ytinų Bakchono vedybų su Ismenodora: atrodo, jog jis �patvirtina ir savo gerais linkėjimais palaimina tai, kas vyksta�[853]. Tuo metu Plutarchas turės laisvo laiko padainuoti ilg� pagyrim� Erotui, jo dievi�kumui, jo archaji�kumui, jo galybei, jo geriems darbams, jėgai, kurios padedamas jis ugdo ir traukia sielas; taip jis bus prisidėj�s prie dievo, kuris garbinamas vienu metu visame �ven�ių apgaubtame mieste, kulto. Dialogo tema: Erotas ir Gamas, meilės jėga ir santuokinis ry�ys jų santykiuose. Religinių apeigų, kurios yra tarsi fonas, tikslas ai�kus: kad Eroto, kvie�iamo apsaugoti por�, galybė triumfuotų ir įveiktų �eimų nesutarimus, suma�intų nesantaik� tarp draugų ir laiduotų vedybinio gyvenimo laim�. Teorinis debatų tikslas atitinka pamaldų praktik�; jis pagrind�ia j� protu: parodyti, kad santuokiniai saitai daugiau negu koks nors kitas ry�ys gali sutelkti Meilės jėg� ir kad �i tarp �monių savo privilegijuot� viet� randa poroje.

Pokalbio dingstis ir i�orinės peripetijos, kurios sukelia besiklostan�ius įvykius, pasakojami i�kilmingai ir ironi�kai: tai �patetinis� įvykis, visi�kai �pana�us į dram��; norint jį atvaizduoti, reikėtų �choro� ir �scenos�[854]. I� tiesų kalbama apie ma�� komi�k� epizod�. Bakchonas, trok�tamas paauglys � jis gra�us, dorovingas,�� persekiojamas erasto Pisijo, taip pat daug u� jį vyresnės na�lės. Jai buvo patikėta rasti jam tinkam� �mon�, ta�iau ji nerado nieko geriau u� save pa�i�; ji kėsinasi į berniuk�, jį pagrobia, netgi suorganizuoja su�adėtuves įnir�usio, o vėliau pasiduodan�io meilu�io panosėje. Dialogas prasideda, kai baisiosios na�lės ketinimai jau ai�kūs, ta�iau dar nepradėjus jai veikti. Tuo metu vaikas dar yra tarp savo dviejų persekiotojų: jis ne�ino, kokį keli� pasirinkti. Kadangi sprendimo teis� jis perdavė vyresniesiems, �ie jį i�vaduos. Taigi diskusija vyksta tarp dviejų meilės berniukams �alininkų � Protogeno ir Pisijo � ir dviejų meilės moterims �alininkų � Antemiono ir Dafnėjo. Ji vyksta Plutarcho akivaizdoje, ir �is labai greitai meta liudytojo vaidmenį ir įsitraukia į debatus bei juos apibendrina, sukurdamas bendr�j� teorij� apie meil�: tuo metu dingus pirmiesiems dviejų meilių var�ovams, jo pa�nekovais ir prie�ininkais taps Pemtidas ir ypa� Zeuksipas, kuris apie meil� susidar�s materialistin� koncepcij�, o apie vedybas mano agresyviai ir kriti�kai, ir į tai Plutarchas turės atsakyti.

�ia susiduriama su ry�kiais dialogo po�ymiais.

Jo i�eities ta�kas � tradicinė kelių susikirtimo schema, ar būtų kalbama apie mitines figūras, ar moralin� kazuistik�: yra du keliai, kurį reikėtų pasirinkti? Ar meil� berniukams, ar meil� moterims? Ta�iau debatai i� tikrųjų �ios problemos tiksliai nei�kelia: platoni�kuose tekstuose vyri�kas ir kilnus Erotas suprie�inamas su lengvai prieinamu, daugybiniu, fiziniu, �pandemi�ku� (kurį, ai�ku, galima praktikuoti su berniukais ir mergaitėmis be santuokos), o Plutarchas siūlo pasirinkti arba berniukus, arba vedybas, u�mezgan�ias ry�į su moterimis.

Kitas i�skirtinis Plutarcho dialogo elementas � berniuk� persekiojan�ios moters persona�as. Visi j� apibūdinantys bruo�ai yra reik�mingi. Ji yra vyresnė negu berniukas, nors dar jauna; ji turtingesnė u� jį; jos socialinė padėtis svarbesnė; praėj�s gyvenimas jau suteikė jai patirties[855]. Tokia padėtis Graikijoje nėra neįsivaizduojama � tiek dėl moterų nepakankamumo, tiek dėl vedybų strategijos. Ta�iau vis dėlto į toki� s�jung� buvo �iūrima santūrokai; o jaunesnis ir ma�iau turtingas vyras prie� savo �mon� jausdavosi truputį sutrik�s nuo to laiko, kai vyro pirmenybė santuokoje tapo statutinė. Kituose santuokiniam gyvenimui skirtuose tekstuose randama daug u�uominų apie tokių vedybų trūkumus; Solono gyvenime Plutarchas rekomenduoja magistratui, kuris sutinka jaun� vyr�, meilikaujantį senei �kaip patinas kurapkai�, parodyti jaunos merginos, ie�kan�ios vyro, namus[856]. Pisijas taip pat nepraleis neprimin�s įprastos Bakchono vedybų �alininkų baimės[857]. Nebūdama visi�kai i�skirtinė, tai buvo paradoksali ir pavojinga s�junga, kurioje pernelyg stipriai pasirei�kė vieno interesai, o kito ga�lumas, kad būtų galima prana�auti laiming� ir i�minting� gyvenim�. Taigi tokios santuokos, kokias Bakchonas mato kaip atsvar� pederasti�kajai meilei, yra u� j� ne geriau, o blogiau. Diskusija, kuri jas pateisins, ir i�vados, kurios leis joms triumfuoti, tam neturės didelės reik�mės.

Ta�iau reikia i�kelti dar vien� paradoksalų bruo��. Ismenodora, kar�toji na�lė, kupina gerų savybių: ji dorybinga; ji gyvena �tvarking� gyvenim��; j� supa aplinkinių pagarba; �apie j� niekada nesklandė blogi gandai�; ir niekada įtarimas apie gėding� poelgį nekrito ant jos namų�[858]. Ta�iau nepaisydama gėdos ji leidosi persekioti berniuk�; jis buvo jai patikėtas, kad ji galėtų palaiminti jo santuok�; ta�iau girdėdama sakant tiek gero apie jį, savo akimis matydama jo gro�į ir ger�sias savybes, ji pati jį įsimyli. Negana to � Ismenodora jį med�ioja; tyko jo grį�tan�io i� gimnasijo, kad galėtų jį lydėti; ir padedama kelių draugų �jį pagrobia�. Yra �inoma, kad i� dalies realūs, o i� dalies ir sutarti pagrobimai buvo da�nas elementas jei ne tikrovėje, tai bent jau pederastinėje literatūroje. Daug mitinių ir istorinių pasakojimų sukurta apie vien� i� �ių prievartos epizodų. Apie tai u�simena Plutarchui priskirtos Meilės istorijos ir Maksimo Tyrie�io Istorijos, skirtos sokrati�kajai meilei[859]. Jeigu asmuo, turintis tiek daug dorybių kaip Ismenodora, nusiteikia tokiam puolimui, tai rei�kia, jog ji yra skatinama �dievi�kojo akstino, kuris daug stipresnis u� �mogi�k�jį prot��, nes visi �ie po�ymiai (am�iaus skirtumas, pripa�inti nuopelnai, susidomėjimas mylimojo moralinėmis savybėmis ir gera reputacija, persekiojimo iniciatyva, dievi�kojo įkvėpimo jėga) yra lengvai atpa�įstami: jie apibūdina tradicinio pederasti�kojo modelio berniukų meilu�į. Pagal Plutarcho apibūdinim� Ismenodora u�ima erasto pozicij�. Tad Bakchonas i� esmės turi pasirinkti ne tarp dviejų visi�kai skirtingų meilės formų � tos, kuri gali įsi�iebti tarp talentingo jaunuolio ir vyresnio vyro, besidomin�io savo draugo gro�iu, ir tos, kuri įsiplieskia tarp vyro ir moters siekiant valdyti tėvonij� ir auginti vaikus,�� o tarp dviejų tos pa�ios meilės formų, kurių vienintelis skirtumas tas, kad vienu atveju tai vyro meilė, o kitu � moters meilė. Kad kalbama apie tokius pat ry�ius, Plutarchas labai ai�kiai pabrė�ia viename savo pasisakymų u� vedybas su Ismenodora: niekas, sako jis, negali apsieiti be autoriteto nei būti tobulas pats vienas; �efebas paklūsta gimnasiarchui, paauglys � erastui, suaug�s � įstatymui ir strategui� Taigi ar skandalinga, kad sveiko proto ir jau nugyvenusi nema�ai metų moteris vadovautų jauno vyro gyvenimui, būdama naudinga dėl savo patirties teikiamo prana�umo (toi phronein mallon) ir kartu maloni dėl savo prierai�umo (toi philein) ir �velnumo?�[860]

Matoma, kad Plutarcho dialogas plėtojamas veikiant dviem impulsams. Viena vertus � tai nukrypimas, susij�s su pa�ia diskusija; klausimas pasirinkimo, kurį mylimasis turi padaryti i� dviejų partnerių, apgaulingai tampa dviejų galimų meilės formų klausimu � meilės berniukams ir meilės mergaitėms; kita vertus � tai paradoksalios intrigos leid�iamas perkėlimas, kuris ry�iui su moterimi suteikia t� patį etinį potencial� kaip ir ry�iui su vyru. Ma�ojoje dramaturgijoje, kuri i�plėtoja dialogo peripetijas, ai�kiai atsiskleid�ia debatų tikslas: kalbama apie vienintelės meilės koncepcijos suformavim�; �i meilė neatmes pederasti�kajai meilei būdingų vertybių, atvirk��iai, ji įtrauks jas į platesn�, prasmingesn� form�, kuri� galiausiai gali sukurti tik ry�ys su moterimis, o dar tiksliau � su �mona.

�is Plutarcho dialogas yra tarsi vienos i� daugelio retorinių var�ybų, kuriose, norint nustatyti nugalėtoj�, meilė moterims buvo lyginama su meile berniukams. �iuo po�iūriu Plutarchas gali būti laikomas vienu kar��iausių �velnumo ir vedybinių malonumų gynėju; �į dialog� teisėtai galima pastatyti į vien� gret� su stoikų veikalais apie santuok� � jie nagrinėja bendras temas ir vartoja tas pa�ias formuluotes. Ta�iau �iame tekste kalbama apie visi�kai kit� dalyk� nei argumentai u� vedybas ir prie� pederastij�. �ia galima matyti svarbios permainos senojoje erotikoje eskiz�. �i� transformacij� trumpai galima apibūdinti taip: nors aphrodisia praktikoje beveik nebuvo pastebima netolydumo, neperlipamos sienos, reik�mingo vertybių poky�io, vis dėlto erotikos i�plėtojimas buvo grynai dualistinis: netgi dvigubai dualistinis ir pats savaime gana sudėtingas, nes, viena vertus, buvo suprie�inamos vulgarioji meilė (kai nusveria seksas) ir kilnioji meilė � gryna, i�puoselėta, dangi�ka (kai apie seks� net nekalbama arba kalbama netiesiogiai); kita vertus, buvo atskleid�iama meilės berniukams specifika � �ios meilės, jei ji atitiko savo prigimtį, įkvėpimas, forma, tikslai, poveikiai buvo laikomi kitokiais nei tie, kuriuos buvo galima rasti kitose meilėse. Ta�iau �ie dualizmai buvo migloti, nes buvo pa�ymima, kad �tikroji� meilė berniukams gali būti tik gryna meilė, be vulgarių aphrodisia paie�kų (kuriomis pasi�ymi potraukis moterims arba i�tvirk�s geismas berniukams). Pradeda keistis t�stinės aphrodisia srities ir binarinės struktūros erotikos konfigūracija. Plutarcho Dialogas gali paliudyti �į poslinkį, kuris i� tiesų įsitvirtins tik daug vėliau, kai susikurs visi�kai vieninga meilės koncepcija, o malonumų praktik� padalins grie�ta siena, atskirdama vienos lyties susijungim� su kita ir santykius tarp tos pa�ios lyties. Būtent �į re�im�, apskritai ir �iandien mums būding�, sutvirtina vieninga seksualumo koncepcija, kuri leid�ia grie�tai pa�ymėti santykių dimorfizm� ir diferencijuot� geismų struktūr�.

Plutarcho Dialoge matomos pastangos sudaryti viening� erotik�, labai ai�kiai sutvarkyt� pagal santykių vyras-moteris ar netgi vyras-�mona modelį; lyginant su �ia vienintele meile (ji laikoma ta pa�ia, ar būtų nukreipta į moteris, ar į berniukus), pederasti�kas prisiri�imas i� tiesų būtų nuvertintas, ta�iau nenubrė�iant grie�tos ribos, kuri vėliau bus nubrė�ta tarp �homoseksualių� ir �heteroseksualių� aktų. Visa teksto esmė sukasi apie erotikos unifikavim�. Ji pasirei�kia kritine (�dualistine�) diskusija, vieningos (meilės) teorijos i�plėtojimu ir fundamentinės s�vokos (charis � palankumas) pasirodymu.

1.�Galima trumpai apibūdinti tradicinį �dualizmo� i�dėstym� ir kritik�. �į dualizm�, be abejo, gina meilės berniukams �alininkai. Beje, Protogenas ir Pisijas labai greitai paliks scen� � vos tik su�inoj� apie Bakchono pagrobim�: jie buvo �ia, kad paskutinį kart� pagarbintų diferencijuot� erotik�. Ja remiantis, meilė berniukams skiriasi nuo polinkio moterims ir yra u� j� prana�esnė dėl dviejų prie�as�ių: viena susijusi su tam tikra jų pozicija gamtos at�vilgiu, kita � su malonumo vaidmeniu kiekvienoje i� jų.

Meilės berniukams �alininkai primena da�n� argument�, kuris parodo tai, kas moterų yra dirbtina (vienų � papuo�alai ir kvepalai, o labiausiai pasileidusių � skustuvai, meilės gėrimai ir skaistalai), ir tai suprie�ina su berniukų, sutinkamų palestroje, natūralumu[861]. Ta�iau jų argumentų prie� meil� moterims pagrindas yra tai, kad �i meilė � tai tik gamtos lemtas polinkis. Protogenas sako, kad i� tiesų gamta mumyse patalpino geism� (orexis), traukiantį vien� prie kitos dvi lytis: reikėjo, kad mes būtumėme skatinami daugintis, kaip esame skatinami maitintis. Ta�iau gerai matome, kad tokį potraukį musės turi pienui, bitės � medui; taip pat pastebima, jog tokį potraukį virėjai turi vi��iukams ir ver�iams. Visiems �iems geismams Protogenas nesutinka duoti Meilės vardo[862]. Potraukio prie�ingai ly�iai natūralumas, �inoma, nepasmerkia būtinos praktikos, kuri mus skatina susijungti su moterimis, ta�iau jos vert� apriboja tai, jog tai � elgesys, kurį galima matyti visame gyvūnų pasaulyje ir kurio prie�astis � elementari būtinybė. Apie natūralius santykius su moterimis Protogenas kalba, norėdamas pabrė�ti jų netobulum� ir parodyti, kad jie skiriasi nuo meilės berniukams, kuri niekina �i� būtinyb� ir siekia ka�ko auk�tesnio. Ta�iau jis nepasako, k� jam pa�iam rei�kia �i u� gamt� vir�esnė Meilė: Plutarchas perims �ias platoni�k�sias temas, bet tam, kad jas, prie�ingai negu berniukų u�tarėjai, integruotų į viening� meilės koncepcij�.

Kit� skirtum� pabrė�ia malonumo vaidmuo. Potraukis moterims negali nuo jo i�sivaduoti; o meilė berniukams, prie�ingai, atitinka savo esm� tik tada, jei nuo jo i�sivaduoja. Norėdami pagrįsti �i� tez�, Protogenas ir Pisijas remiasi veikiau stoji�ka argumentacija. Jie pa�ymi, kad santykius su moterimi sukūrė gamta, norėdama i�saugoti rū�į; ta�iau buvo sutvarkyta taip, kad malonumas yra siejamas su �iuo aktu. Dėl �ios prie�asties geismas, postūmis (orexis, hormē), kuris mus ten stumia, visada pasiruo�� tapti prievartiniais ir netekti stabd�ių: taip jie transformuojasi į tro�kim� (epithumia). Tad prie to natūralaus objekto, koks yra moteris, esame ne�ami dviem būdais: geismo � natūralaus judėjimo, kurio i�mintingas tikslas � rū�ies i�likimas, ir geismo � prievartinio judėjimo, neturin�io vidinių taisyklių, kurio tikslas � �malonumas ir pasitenkinimas�[863]. Akivaizd�iai matoma, jog nei vienas, nei kitas negali būti laikomas tikr�ja Meile: pirmasis dėl to, kad jis natūralus ir bendras visiems gyvūnams; antrasis todėl, kad per�engia proto ribas ir susieja siel� su fiziniu ga�lumu.

Taigi i� vyrų ir moterų santykių reikia i�mesti netgi Eroto galimyb�. �Nė menkiausia meilės dalelytė negali įeiti į piestel�[864], sako Protogenas, ir �iai formuluotei berniukų �alininkai suteikia dvi reik�mes: geismo prigimtis, kuri vyr� priri�a prie moters �per seks�� kaip �unį prie patelės, neturi nieko bendro su meile; be to, i�mintinga ir skaisti moteris neturėtų jausti �meilės� savo vyrui ir sutikti �būti jo mylima� (eran, erastai)[865]. Taigi yra vienintelė tikroji meilė � meilė berniukams: nes joje nėra �emų malonumų ir ji būtinai reikalauja draugystės, kuri neatsiejama nuo dorybės; jei vis dėlto erastas konstatuoja, kad jo meilė ne�adina kitam �draugystės ir dorybės�, tai jis atsisako jo rūpes�io ir i�tikimybės[866].

�iai tradicinei argumentacijai yra lauktas atsakymas. Tai Dafnėjo pederastinio veidmaini�kumo demaskavimas. Tarsi Achilas per a�aras nebūtų kalbėj�s apie Patroklo �launis, tarsi Solonas, kalbėdamas apie �ydin�ius berniukus, nebūtų apdainav�s �jų �launų ir lūpų �velnumo�, berniukų mylėtojas mėgsta prisiimti filosofo ir i�min�iaus vaidmenį; ta�iau i� tiesų jis tik laukia progos; o naktį, kai visi ilsisi, �saldus nuskintas vaisius, kai nėra sargybinio�. Matoma dilema: arba aphrodisia nesuderinami su draugyste ir meile, ir tokiu atveju berniukų mylėtojai, kurie paslap�ia tenkinasi trok�tamais kūnais, yra neverti meilės kilnumo; arba reikia sutikti, kad fiziniai geiduliai u�ima tam tikr� viet� draugystėje ir meilėje, ir tada nėra prie�as�ių jų atsisakyti ry�yje su moterimis. Ta�iau Dafnėjas prie to neapsistoja; jis taip pat primena kit� didel� alternatyv�, dėl kurios da�nai buvo priekai�taujama meilu�ių elgesiui ir malonumui, kurį jie stengėsi pajusti: jei eromenas yra dorybingas, �į malonum� galima pajusti tik ver�iant jį patirti prievart�; o jei jis taip pat jau�ia malonum�, reikia pripa�inti, kad susiduriama su sumoteri�kėjusiu berniuku[867]. Taigi nereikia pomėgyje berniukams ie�koti pirminio visos meilės modelio; veikiau reikėtų jį laikyti �vėlyvuoju, gimusiu i� pernelyg senų tėvų, nesantuokiniu, sutemų vaiku, kuris bando i�stumti teisėt� meil�, savo vyresn� seserį�[868]; bent jau, kaip pa�ymi Dafnėjas, reikia, kad galiausiai pomėgis berniukams ir moterims nebūtų tas pats dalykas[869].

Ta�iau i� tikrųjų bendroji teorija apie meil� plėtojama pasitraukus pirmiesiems prie�ininkams ir jų nesant, tarsi, norint pasiekti principinį debatų tiksl�, būtų reikėj� atsisakyti �io kasdienio pasiprie�inimo. Iki �ia, pa�ymi Pemptidas, debatai buvo grind�iami asmeniniais klausimais, o juos reikia nukreipti į bendr�sias temas.

2.�Svarbiausi� dialogo dalį sudaro pagyrimas Meilei kaip tradicinis pagyrimas dievui: atskleid�iamas i� tiesų dievi�kas jos pobūdis (�ia Plutarchas prie�tarauja Pemptido sugalvotai epikūrieti�kojo įkvėpimo tezei, kuri teigia, jog dievai yra ne kas kita, kaip mūsų aistros, ir jis parodo, kad Meilė, kuri mus pagauna, yra būtinai dievi�kos galios padarinys); jos galia lyginama su kitų dievų jėga (tai svarbus fragmentas, nes jis parodo, kad Erotas yra būtinas Afroditės papildinys: jo nesant, Afroditės kūrinys būtų tik jausminis malonumas ir niekas daugiau, ir jį būtų galima nupirkti u� drachm�; jis taip pat, prie�ingai, negu sakoma, yra dr�sesnis ir narsesnis u� Arėj�: dėl abipusės meilės įsimylėjėliai kare puola prie��, dr�siai kaunasi iki mirties, u�uot gėdingai spruk�); apra�omas jos poveikis vyri�kai sielai, kuri� ji padaro �dosni�, gailia�ird�, liberali� ir kuri� persmelkia kaip dievi�koji galia�. Galiausiai pagyrimas baigiasi nuoroda į egiptie�ių mitus ir platoni�kosios teorijos i�dėstymu.

Siame pagyrime pa�ymėtina tai, kad visi �ie elementai kyla i� tradicinės pederasti�kosios erotikos. Daugelis pavyzd�ių pasiskolinta i� meilės berniukams ar remiantis Sapfo pavyzd�iu (Alkestidė ir Admetas sudaro turbūt vienintel� i�imtį). Erotui skirtuose pagyrimuose jis pasirodo kaip meilės berniukams dievas. Ta�iau �i� dain� dainuoja Plutarchas, kuris save laiko �moteri�kosios meilės dainiumi�; jam tai rei�kia iliustruoti Dafnėjo pasiūlyt� bendr�j� tez�: �Jeigu atsi�velgsime tik į ties�, pripa�insime, kad potraukis berniukams ir potraukis moterims kyla i� tos pa�ios meilės�[870].

Atrodo, jog būtent �ia slypi dialogo esmė. Ma�oji Ismenodoros suorganizuota Bakchono �pagrobimo� komedija pasitarnauja tik kaip rėmas ir greita iliustracija. Visa tai, k� berniukų erotika galėjo ginti kaip �iai meilės formai būdingas savybes (suprie�inant j� su klaidinga meile moterims), �ia panaudojama i� naujo, ir taip, kad niekas nebūtų apeinama i� did�iosios pederasti�kosios tradicijos � grei�iau atvirk��iai. Ta�iau kalbama apie galimyb� ja pasinaudoti kaip bendr�ja forma, galin�ia susumuoti vien� ir kit� meil�, o ypa� j� taikyti ne tik potraukiui moterims, bet ir pa�iam santuokiniam ry�iui.

Po Zeuksipo įsiki�imo � iki mūsų dienų jis rankra��iuose nei�liko,�� kuris turėjo kritikuoti santuokin� meil� ne pederastijos vardu, o epikūrie�ių s�vokomis, Plutarchas perima �odį tam, kad nustatytų tris esminius punktus. Pirmiausia jis pabrė�ia, kad jei Meilė yra būtent tai, kas pasakyta, ji leid�ia pajusti savo buvim�, gali�, poveikį ir santykiuose tarp dviejų ly�ių, kaip ir ry�iuose su berniukais. AJkimirksnį �vilgtelėkime į epikūrieti�k�j� tez�: mylimo kūno paveikslai, atne�ti iki akių to, kuris myli, įsiskverbia į jo kūn�, jį audrina ir jaudina, kol susiformuoja sperma; nėra prie�asties, dėl kurios �į mechanizm� berniukai galėtų i�judinti, o moterys � ne[871]. Ir atvirk��iai, pakalbėkime apie platoni�k�j� tez�, į kuri� linksta Plutarchas: �jei per kūno gaiv� ir gracij�� suvokiamas sielos gro�is, o �i, prisimindama auk�tybėse matyt� reginį, suteikia sparnus mūsų sielai, kodėl ly�ių skirtumas turėtų veikti ten, kur kalbama tik apie �gro�į� ir �natūralų puikum��[872]? Plutarchas parodo, kad �is dorybės elementas � arerė, � kurį tradicinė berniukų erotika pa�ymėdavo kaip vien� i� svarbių dalykų, skiriantį j� nuo polinkio moterims, per�engia ly�ių skirtum�: �Buvo pasakyta, kad gro�is yra dorybės gėlė. Taigi būtų kvaila manyti, kad moterys negali pra�ysti ir nepasi�ymi polinkiu dorybei� Abi lytys turi tuos pa�ius bruo�us�[873].

Kalbant apie draugyst�, kuri� pederastai nori pasilaikyti vien tik meilei berniukams, Plutarchas parodo, kad ji taip pat sėkmingai gali papuo�ti vyro ry�į su moterimi. Arba bent (ir �i specifikacija yra ai�kiai pagrindinė) � su savo �mona. Santuoka, ir tik ji, u�tikrina draugyst� ly�ių ry�yje. Plutarchas �ia trumpai primena santuok�, paminėdamas kelet� bruo�ų i� Vedybinių taisyklių: ji reikalauja dalytis viskuo per vis� bendr� gyvenim� (Plutarchas vartoja �od�ius stergein � mylėti ir stegein � suteikti prieglobstį, laikyti pas save); ji skatina abipusį geranori�kum� (eunoia); ji numato tobul� bendruomen� ir atskirų kūnų sielų bendrum� � tokį stiprų vienet�, kad sutuoktiniai �daugiau nenori būti du, daugiau negalvoja, kad jie du�[874]; galiausiai ji reikalauja abipusio nuosaikumo � sōphrosunē, kuris liepia atsisakyti bet kokio kito ry�io. Būtent kalbant apie �į paskutinį punkt�, transpozicija nuo Eroto teorijos prie vedybinio gyvenimo praktikos yra įdomiausia, nes ji įkvepia mintį apie didel� vedybų vert�, o �i mintis labai skiriasi nuo randamos stoikų veikaluose. I� tiesų Plutarchas suprie�ina nuosaikum�, kuris ateina �i� i�orės� ir yra tik paklusnumas įstatymams, kurį lemia gėda ir baimė, su nuosaikumu kaip Eroto sukeltu efektu: būtent jis, į�iebdamas abiem sutuoktiniams meil� vienas kitam, atne�a �susivaldym�, susilaikym� ir i�tikimyb�; į įsimylėjusių sutuoktinių siel� jis įkvepia �drov�, tyl�, ramyb�; j� apdovanoja �santūriu elgesiu� ir padaro �dėmesing� vienai būtybei�. �ia lengva atrasti pederasti�kojo Eroto � dorybės ir saiko kūrėjo įsimylėjėlių sieloje � bruo�us, o pa�ių tobuliausių, kaip Sokratas, ir susilaikymo princip�, kuris padėjo nurimti ir valdyti geismus mylimųjų akivaizdoje. Plutarchas į santuokos dualum� perkelia bruo�us, kurie labai ilgai buvo taikomi tik tos pa�ios lyties meilu�ių philia.

Ta�iau bendrosios meilės teorija, galiojanti santykiams su moterimi kaip ir ry�iui su berniukais, susikuria aplinkiniais keliais: Plutarchas neperėjo, kaip jo pra�ė Dafnėjas ir pats manė padaryti, nuo atskiros meilės prie bendresnės meilės. I� berniukų erotikos jis pasiskolino jos fundamentalius ir tradicinius bruo�us; o tai buvo padaryta norint parodyti, kad jie gali būti priskirti ne visoms meilės formoms, o tik i�skirtinai santuokiniam ry�iui.

3.�Toks i� tiesų yra galutinis dialogo tikslas: parodyti, kad �i vienintelė meilės grandinė, galinti tobulai realizuotis tik santuokoje, negalės egzistuoti, bent jau tobula forma, santykiuose su berniukais. Nors �is ry�ys ir jo tradicinės vertybės galėjo pasitarnauti kaip bendrosios meilės koncepcijos ramstis ir jos modelis, galiausiai jis tampa neteisėtas ir praranda savo reik�m�: tai netobula meilė, lyginant j� su sutuoktinių meile.

Kur Plutarchas mato �j netobulum�? Kol skaisti dualistinė erotika skyrė tikr�j� meil� � dėl to, kad ji skaisti,�� nuo netikros ir apgaulingos meilės (todėl, kad ji fizinė), aphrodisia nebuvimas buvo ne tik galimas, jis buvo būtinas, kad �i� meil� paverstų auk��iausia meile. Ta�iau bendrosios erotikos, stipriai siejan�ios Erot� ir Afrodit�, susidarymas pakei�ia problemos duomenis; aphrodisia elizija nustoja būti s�lyga ir tampa kliūtimi. Plutarchas tai ai�kiai pasako: Afroditė be Eroto suteikia tik laikin� malonum�, kurį galima nusipirkti u� kelet� drachmų, bet ir Erotas be Afroditės yra nė kiek ne ma�iau netobulas, nes jį gadina fizinis malonumas; meilė be Afroditės yra �tarsi girtumas be vyno, kurį sukelia gėrimai, i�spausti i� figų ir mie�ių; tai gali būti tik bevaisis (akarpon) ir berg�d�ias (ateles) nerimas, kuris greitai tampa pasi�lyk�tėjimu ir pasibjaurėjimu�[875].

Taigi ar meilėje berniukams yra vietos aphrodisia? Argumentai �inomi[876]: arba seksualinių santykių reikalaujama prievarta, ir tas, kuris j� patiria, gali jausti tik pyktį, neapykant� ir nor� atker�yti; arba jie priimtini tam, kuris dėl savo �mink�tumo� ir �moteri�kumo� �jau�ia malonum� būdamas pasyvus� (hēdomenos toi paschein); o tai � �gėdingas� ir �gamtai prie�taraujantis� dalykas, nustumiantis į �emiausi� rang�[877]. Plutarchas �ia perima �eromeno dilem��: prievartaujamas jis jau�ia neapykant�, o nusileisdamas sukelia paniek�. Tuo remiasi tradiciniai pederastijos prie�ininkai. Ta�iau Plutarcho analizė eina toliau, norėdama apibrė�ti tai, ko trūksta meilei berniukams ir kas trukdo jai būti harmoningu Eroto ir Afroditės deriniu, kokia yra santuokinė meilė, kur sielų ry�ys siejamas su fiziniu malonumu. S į trūkum� Plutarchas apibrė�ia vienu �od�iu: meilė berniukams yra acharistos.

Atrodo, jog �odis charis, kuris daugelį kartų vartojamas dialoge, yra vienas Plutarcho apm�stymų �od�ių-raktų. Bent jau teksto prad�ioje jis pateikiamas labai i�kilmingai, prie� sukuriant did�i�j� teorij� apie vienintel� Meil�. Dafnėjas pirmasis jį pavartoja kaip �visagalį� savo tezės argument�[878]: meilė moterims pasi�ymi tuo, sako jis, kad praktikuojant seksualinius santykius, kokius sukūrė gamta, ji gali, eidama per charis, vesti į draugyst� (eis philian). Dafnėjas �iam terminui skiria tiek daug reik�mės, kad tuojau pat imasi jį apibrė�ti ir pagrįsti keliais dideliais poeti�kais pasisakymais. Charis � tai palankumas, kurį i� geros valios moteris suteikia vyrui, palankumas, kuris, pasak Sapfo, gali atsirasti tik lyti�kai subrendus ir kurio nebuvimas lytiniuose santykiuose, anot Pindaro, gali lemti nesveikus vaikus: taip Hefaistas buvo pradėtas Heros �aneu chariton�[879]. Ai�kiai matoma, koks vaidmuo suteikiamas �iam sutikimui: integruoti lytinius santykius su dviem gamtos nustatytais jų poliais � aktyviu ir pasyviu � į abipusius geranori�kumo santykius ir draugyst� susieti su fiziniu malonumu.

Po �io preliminaraus pristatymo, sukūrus viening� meilės doktrin�, charis klausimas tampa svarbiausiu dialogo pabaigoje; jis bus diskriminantas tarp meilės moterims ir meilės berniukams, i� kurių tik pirmoji gali įgauti �i� tobul� form�, kurioje abipusių jausmų �velnumo dėka susijungia Afroditės malonumas ir draugystės dorybė. �į susijungim� Plutarchas suvokia ne tik kaip tolerancij�, kuri vedybiniuose ry�iuose suteiktų daugiau ar ma�iau nauding� viet� (pavyzd�iui, dauginimasis) lytiniams santykiams. Prie�ingai, jis padaro juos prisiri�imo, kuris turi puo�ti vedybinius santykius, i�eities ta�ku. Fizinis malonumas visi�kai taip pat kaip jausmų �velnumas atsisako visko, kas galėtų būti laikoma prievarta, klaidinimu ar �emu pataikavimu, gali būti jausmų abipusi�kumo, kurių reikia santuokai, atsiradimo prie�astis: �Fizinė s�junga su �mona yra draugystės �altinis, bendras dalyvavimas did�iosiose paslaptyse�. Geidulingumas yra menkas dalykas (tai yra tradicinis fizinio malonumo prie�ų posakis, ta�iau, tuojau pat priduria Plutarchas, �jis yra kaip sėkla, i� kurios diena po dienos tarp sutuoktinių stiprėja abipusė pagarba (timē), meilumas (charis), prierai�umas (agapēsis) ir pasitikėjimas (pistis)�[880].

�iam fundamentiniam fizinio malonumo vaidmeniui ir sėklos funkcijai Plutarchas duoda i�kilming� istorinį garant�; jis aptinka jį Solono teisėtvarkoje, kuri sutuoktiniams nurodė artintis prie �monos �ma�iausiai tris kartus per mėnesį�. Solono gyvenime jis taip pat i�kėlė �į įstatym�, pa�ymėdamas, jog jis galioja tik vienturtėms dukterims, nes reikia palikuonių, kuriems bus perduota tėvonija; ta�iau, pridėjo Plutarchas, yra ir kai kas daugiau: �is reguliarus santykiavimas, netgi �jei negimsta� vaikai, rei�kia �gerbiamai moteriai jau�iam� pagarb��, �rodo �velnum�, kuris kiekvienu momentu i�sklaido galyb� prie�taravimų ir nesu�adina visi�ko pasibjaurėjimo�[881]. �iam lytinių santykių vaidmeniui, kaip reguliaraus suartėjimo principui ir gero sutarimo garantijai, Plutarchas Dialoge apie meil� skiria dar i�kilmingesn� formuluot�. Jis j� paver�ia būdu suteikti nauj� jėg� vedybiniam ry�iui pana�iai kaip i� naujo patvirtinant sutartį: �Solonas norėjo, kad kaip valstybės retkar�iais atnaujina susitarimus, kurie jas sieja, taip ir vedybos būtų tarsi atnaujinamos, atkuriamos �iuo �velnumo pasirei�kimu, nepaisant jokių abipusių priekai�tų, kurie gali susikaupti per kasdienį bendr� gyvenim��[882]. Taigi seksualinis malonumas yra svarbiausias santuokoje kaip meilės ir draugystės ry�ių principas bei u�statas. Jis j� pagrind�ia ar bent jau i� naujo suteikia jai gali� kaip gyvenimo paktui. Nors Plutarchas kalba apie tai, kuo gali moterį ��eisti� lytiniai santykiai bent jau vedybinio gyvenimo prad�ioje, jis taip pat parodo, jog net �is �įkandimas� turi ka�k� gyvybingo, tvirto ir ilgaam�io santuokiniam vienetui sukurti. Jis kalba apie tris metamorfozes: skiepijamo augalo, kurį būtinai reikia įpjauti, norint su įskiepio pagalba suformuoti medį, gebantį duoti geid�iamus vaisius; vaiko arba jaunuolio, kuriam ne be vargo į galv� reikia įkalti pirm�sias �inias, i� kurių jis turės naudos vėliau; galiausiai skys�io, kuris pilamas į kit�: po susidrumstimo ir putojimo susidaro mi�inys, ir taip atsiranda di�holdn krasis, apie kurį taip pat buvo kalbama Vedybinėse taisyklėse[883]. Kartu jie sudaro nauj� skystį, kurio dviejų sudėtinių dalių niekas nesugebės atskirti. Vedybinių ry�ių prad�ioje nei�vengiamos tam tikros kan�ios, susijaudinimas ir netvarka, ta�iau tai s�lyga naujam ir stabiliam vienetui susiformuoti.

Taip Plutarchas prieina prie pagrindinės formuluotės: �Santuokoje mylėti yra geriau negu būti mylimam�[884]. �i formulė yra svarbi, nes kiekviename meilės ry�yje, remiantis tradicine erotika, stipriai pasirei�kia mylin�iojo ir mylimojo poliarumas ir būtina vieno ir kito asimetrija. O �ia vaizduojama dviguba meilė, kuri� jau�ia abu sutuoktiniai ir kuri sudaro pagrindinį element�. Ir dėl prie�as�ių, kurias nesunku suvokti. �i dviguba meilė yra apibusi�kumo principas: abu myli vienas kit�, todėl priima kito meil�, kurios po�ymius pastebi, ir myli būdami mylimi. Taigi tai yra ir i�tikimybės principas, nes kiekvienas i� dviejų savo elgesio taisykle ir prie�astimi apriboti geismus gali laikyti meil�, kuri� jis jau�ia kitam. �Mylėdamas vengi visko, kas gadina ir kei�ia santuok��[885]. �ios s�jungos reik�mė ir tvirtumas priklauso nuo �ios dvigubos meilės schemos, kurioje kiekvienas Eroto at�vilgiu nuolat yra aktyvus subjektas; dėl �io abipusi�kumo, atliekant meilės akt�, lytiniai santykiai gali įsigalėti kaip abipusis �velnumas ir sutikimas. Lyginant su �iuo ry�ių modeliu, praktika su berniukais, kur ai�kiai pabrė�iamas erasto ir eromeno skirtumas, pasyvumo dilema ir būtinas am�iaus pa�eid�iamumas, gali būti tik netinkama. Jai trūksta dvigubos ir simetri�kos meilės; ir dėl to ji neturi poros vidinio reguliavimo ir stabilumo. Ji nepasi�ymi �iuo �gro�iu�, kuris leid�ia aphrodisia integruotis į draugyst�, kad sudarytų visapusi�k� ir i�baigt� Eroto form�. Plutarchas galėtų pasakyti, kad pederastija � tai meilė, kuriai trūksta �gro�io�.

Apskritai Plutarcho tekstas rodo, jog susidarė erotika, kuri keliais pagrindiniais dalykais skiriasi nuo tos, kuri� pa�ino ir i�plėtojo graikų civilizacija. Ji nėra visi�kai skirtinga, nes, kaip matoma i� Eroto pagerbimui skirto ilgo fragmento, dar yra ir i�liks labai svarbios tradicinės reik�mės. Ta�iau platoni�kumu atsiduodan�i� erotik� Plutarchas naudoja pasiekti kitokiems efektams negu tie, su kuriais ji buvo paprastai siejama. Ilg� laik� ji tarnavo dviejų atskirtų ir prie�ingų meilių egzistavimui �ymėti (viena i� jų yra �ema, vulgari ir nukreipta į aphrodisia, o kita � i�kili, dvasinė ir orientuota į rūpinim�si siela) bei sukurti i� jų ka�kokį vienet�, nes anks�iau tik antroji buvo laikoma teisinga, o kita buvo tik �emi�kas ir apgaulingas jos �e�ėlis. Plutarchas tas pa�ias platoni�k�sias s�vokas panaudoja erotikoje, kuri siekia sukurti vienintelį Erot�, galintį apimti meiles moterims ir berniukams bei į jas integruoti aphrodisia; ta�iau dėl �io vieneto toji erotika galiausiai atsisako meilės berniukams, nes jai trūksta charis. I� dualisti�kosios erotikos, sprend�ian�ios problem�, kas tikra, o kas apgaulinga, ir skirtos daugiausia meilei berniukams pagrįsti aphrodisia elizijos kaina, Plutarchas sukuria nauj� meilės stilistik�: ji yra monistinė, nes apima aphrodisia, bet i� jų padaro kriterijų, kuris padeda palaikyti tik santuokin� meil�, o santykių su berniukais skatina atsisakyti dėl jų trūkumų: �iems santykiams daugiau nėra vietos did�iojoje vientisoje ir integralinėje grandinėje, kur meilei gyvyb� teikia malonumo abipusi�kumas.

Lukianui priskirtos Meilės yra ai�kiai daug vėlesnis tekstas[886]. Jis pateikiamas labai įprasta dialogų forma. Teomnestas, kurio meilės moterims ir berniukams, vos tik i�nykusios, tuojau pat atgimsta gausiau negu Hidros galvos, skund�iasi Afrodite: nuo to am�iaus, kai i� vaiko jis tapo efebu, jį persekioja deivės pyktis, nors jis nėra Saulės sūnus, nors jis neturi �iauraus Hipolito �iurk�tumo. Jis jau�iasi turįs vienod� polinkį vienai ir kitai meilei, negalėdamas suprasti, į kuri� ver�iau reikėtų linkti. Likino, kuris nėra link�s nė į vien� i� �ių dviejų aistrų, jis pra�o būti ne�ali�ku teisėju ir padėti jam pasirinkti geriausi�j�. Laimė, Likinas savo atmintyje i�saugojo dviejų vyrų dialog� ta pa�ia tema; vienas mylėjo tik berniukus, manydamas, kad moteri�koji Afroditė yra �praraja�, o kit� pa�ėlusiai traukė moterys. Taigi jis perpasakosi�s jų diskusij�; tik Teomnestas neturėtų suklysti � jis galbūt pateik�s klausim� juokais, o Chariklis ir Kalikratidas, kurių kalbas dabar i�girsi�s, kalbėj� labai rimtai.

Nėra reikalo sakyti, kad paskutinė pastaba turi būti laikoma perkeltinės prasmės parei�kimu. �inoma, abu prie�ininkai rimti, ta�iau Tariamasis Lukianas ironizuoja, apra�ydamas jiems priskiriamus emfatinius ir svarius įrodymus. �iose bravūri�kose i�traukose slypi parodija; kiekviena jų perteikia tipi�kus moterų �alininko ir berniukų mėgėjo �od�ius. Autorius �ypsosi perteikdamas �ių nesutrikdomų bylininkų kalbas, kuriose pilna tradicinių argumentų, privalomų citatų, nuorodų į did�i�sias filosofines idėjas, retorinių puo�menų. �iuo po�iūriu pederasti�koji kalba yra labiau perkrauta, pretenzingesnė ir �baroki�kesnė� negu stoji�kesnis ir grynesnis pasisakymas moterų naudai. Galutinė ironija � Teomnestas prisimins, kad galiausiai i�kyla klausimas apie bu�inius, glamones, rankas, lendan�ias po tunikomis � taip jis labiausiai įgels meilės berniukams gyrėjui. Ta�iau net pati ironija rodo, kad keliamos rimtos problemos. Nors ir labai linksmai Tariamasis Lukianas pie�tų �teorinį-diskursyvinį� dviejų mėgėjų portret� � jų �iek tiek �pary�kint�� retorinį profilį, � dialoge galima atrasti toje epochoje pa�iais ry�kiausiais bruo�ais atskleid�iam� �erotin� argumentacij��, kuri taip ilgai gyvavo helenistinėje kultūroje.

Gali nustebinti vienas dalykas, kurį nuo dialogo prad�ios pateikia Likinas, norėdamas padėti draugui, pasimetusiam tarp dviejų meilių: �is dialogas, kuris baigsis (ne be tam tikro dviprasmi�kumo) meilės berniukams naudai, pa�ymėtas ne Eroto, kuris laikomas �ios prierai�umo formos globėju, o Afroditės �enklu: scena, kuri� Likinas prisimena iki menkiausių detalių, vyksta Knide prie deivės �ventyklos, kur yra garsioji Praksitelio sukurta skulptūra. �itai, beje, netrukdo, laikantis tradicijos, per pokalbį berniukų ir jų meilu�ių gynėjui �auktis Eroto � �dangi�kojo genijaus�, �Meilės paslap�ių hierofanto�; o kalbant apie geidulius moterims, visi�kai natūraliai paramos bus kreipiamasi į Afrodit�. Tai, kad Knido deivė ka�kokiu būdu vadovauja �iems debatams ir kartu suprie�inama su Erotu � tradiciniu partneriu-prie�ininku,�� galima lengvai paai�kinti. Taip yra dėl to, kad fizinio malonumo problema nagrinėjama visame dialoge. Susirūpin�s Teomnestas, kurį vienodai jaudina mergai�ių �avesys ir berniukų gro�is, taip pat klausia ir apie aphrodisia. Paskutinį �odį tars fizinis malonumas ir juoko protrūkiu nutildys drovius pasisakymus. Būtent jis yra Chariklio ir Kalikratido diskusijos dingstis, pateikiama reik�mingo anekdoto forma: jaunuolis, įsimylėj�s Praksitelio marmurin� statul�, leidosi nak�iai u�daromas �ventykloje ir j� i�niekino, tarsi ji būtų berniukas[887]. �ios istorijos � labai tradicinės � papasakojimas sukelia debatus: ar tas Afroditei skirtas �ventvagi�kas aktas yra pagarba tai, kuri vadovauja malonumams su moterimis? Ta�iau ar, įvykdytas tokia forma, jis nėra liudijimas prie� t� pa�i� Afrodit�? Dviprasmi�kas aktas. Ar �į bedievi�kum�-pagarb�, �į i�niekinantį reverans� reikia priskirti meilei moterims ar meilei berniukams?

Per vis� dialog� keliamas klausimas, net jei atrodo, jog jis pamir�tamas prakilnesniuose pasisakymuose, yra toks: koki� viet�, koki� form� suteikti seksualiniam malonumui vienoje ir kitoje meilėje? Atsakymas į �į klausim� bus diskriminantas, vienam akimirksniui suteikiantis meilei berniukams pergal� filosofinėje padangėje, bet realybės ironija j� greitai sukompromituos.

Debatai pasi�ymi grie�ta kompozicija. Kiekvienas i� dviejų oratorių gauna �odį paeiliui ir t�stiniame pokalbyje kalba apie meilės, kuri� jis pripa�įsta, prie�astį: nebylus liudytojas (Likinas) teisėjaus �ioms var�yboms ir paskelbs nugalėtoj�. Netgi jei Kalikratido kalba �u� berniukus� labiau i�gra�inta ir ilgesnė negu Chariklio, abiejų bylininkų kalbos yra tos pa�ios struktūros; argumentai dėstomi ta pa�ia tvarka ir tokiu būdu, kad antrieji tiksliai atsako į pirmuosius. Kiekvien� i� dviejų kalbų sudaro dvi dalys; pirmoji atsako į klausim�: koks yra meilės, apie kuri� kalbama, pobūdis, prigimtis ir pagrindas pasaulio tvarkoje? Antrasis atsako į klausim�, koks malonumas patiriamas �ioje meilėje, o koks kitoje? Kokia turi būti jos forma ir jos vertė? I�samiai nenagrinėjant dviejų plėto�ių, �ia veikiau bus vienas po kito nagrinėjami du klausimai, norint parodyti, kaip kiekvienas � meilės moterims �alininkas ir meilės berniukams gynėjas � savaip į juos atsako.

1.�Chariklio kalba �u� moteris� remiasi pasaulio koncepcija, kurios pagrindinis tonas, be abejo, yra stoji�kas[888]: gamta apibrė�iama kaip galybė, kuri mai�ydama elementus sukūrė visus gyvuosius ir jiems suteikė siel�. Taip pat ji, kalba Chariklis, kartodamas �inom� pamok� ir �inomus �od�ius,�� numatė kartų kait�[889]. Gerai �inodama, kad gyvieji buvo sukurti i� �gendan�ios med�iagos� ir kiekvienam i� jų duotas trumpas laikas, ji sutvarkė (emēchanēsato) taip, kad, vienam mirus, gimtų kitas: taip, kartoms kei�iantis, mes galime gyventi am�inai. Norėdama tai padaryti, ji taip pat sumanė ly�ių padalijim�; viena lytis skirta duoti sėklai, o kita � jai priimti; ir kiekvien� i� jų pripildė geismo (pothos) kitai. Tik i� �ių dviejų ly�ių susijungimo gali gimti kartos t�sinys � ir niekad i� dviejų tos pa�ios lyties individų ry�io. Taip Chariklis tvirtai i�meta inkar� į bendr�j� pasaulio tvark�, kur vienas prie kito �liejasi mirtis, karta ir am�inybė, savita kiekvienos lyties prigimtis ir malonumas, kuris tinka kiekvienai i� jų. Nereikia, kad prie�taraudamas gamtai �moteri�kasis� virstų vyri�kuoju, o �vyri�kasis savo ruo�tu sumink�tėtų�. Nesilaikant nustatytos tvarkos, būtų sunaikinti ne tik individui būdingi bruo�ai, bet bandoma sugriauti universali� būtinyb�.

Antrasis Chariklio kalboje nurodomas natūralumo kriterijus � �monių prigimtinė padėtis[890]. Artimumas dievams dėl dorybės, noras elgtis heroji�kai, proporcingos vedybos ir kilnūs palikuonys: tokie bruo�ai pa�ymėjo �į auk�t� egzistencijos laipsnį ir u�tikrino atitikim� gamtai. Paskui atėjo nuopuolis � ir jis vis didėjo. Atrodo, kad Chariklis kaip �io nuosmukio etap� i�skiria laik�, kai malonumas nuvedė �mones prie bedugnės kra�to, pasitenkinimui buvo ie�koma �naujų ir vedan�ių į �on� kelių� (ar tai reikia suprasti kaip lytinius santykius, kurių tikslas nėra vaikai, ar malonumus u� santuokos ribų?), paskui laik�, kai buvo prieita �prie pa�ios gamtos i�kreipimo�: į�ūlumo, kurio pagrindinė forma � bent jau vienintelė pateikiama �iame tekste � vyr� laikyti moterimi. O kad toks prie�taraujantis gamtai aktas būtų galimas, reikėjo, kad santykiuose tarp vyrų atsirastų tai, kas leistų prievartauti ir klaidinti: tironi�ka vald�ia ir įtikinėjimo menas.

Tre�i�jį natūralumo po�ymį Chariklis pateikia i� gyvūnų gyvenimo[891]: �gamtos teisėtvarka� karaliauja jiems be apribojimų ir padalijimo: nei liūtai, nei jau�iai, nei avinai, nei �ernai, nei vilkai, nei pauk��iai, nei �uvys neie�ko savo lyties � jiems �apvaizdos nuostatai nepajudinami�. Kaip opozicij� �iai protingai gyvūnijai Tariamojo Lukiano oratorius pateikia �i�krypusį �vėrį� � �mogų; ir tai jį nustumia �emiau u� visus gyvūnus, nors jam buvo skirta pirmauti. Chariklio kalboje daugelis reik�mingų terminų apibūdina �į �mogaus ��vėri�kum��: tai vadinama kar�tlige, taip pat �keista liga�, �aklu nejautrumu� (anaisthēsia), negalėjimu pasiekti tiksl�. Ji taip pat nepaiso to, k� reikėtų t�sti, ir t�sia tai, ko nereikėtų. Ne taip kaip gyvūnai, kurie paklūsta įstatymui ir siekia jiems nustatyto tikslo, vyrai, turintys santykius su vyrais, pasi�ymi visais po�ymiais, kurie tradici�kai priskiriami aistringai būsenai: nekontroliuojam� �iaurum�, liguistum�, aklum� daiktų realumui, nesugebėjim� pasiekti �mogi�kai prigim�iai nubrė�tų tikslų.

Apskritai meilė berniukams paeiliui gretinama su trimis gamtos a�imis � bendr�ja pasaulio tvarka, �monijos primityviuoju būviu ir protingai prie tikslų priderintu elgesiu; ji sudarko pasaulio tvark�, ji leid�ia įsivyrauti prievartai ir apgaulei; pagaliau ji nesėkmei pasmerkia �mogi�kosios būtybės tikslus. Vertinant kosmologi�kai, �politi�kai� ir morali�kai, tokie santykiai �eid�ia gamt�.

Atsakydamas į tai, Kalikratidas suteikia ma�iau vertės argumentams, kuriuos neigia jo prie�ininkas, o daugiau � visi�kai kitokiai pasaulio, �mogi�kosios giminės, jos istorijos ir auk��iausių ry�ių, galin�ių sieti �mones, koncepcijai. Mintį apie toli matan�i� ir �mechani�k�� gamt�, kuri padedama sekso prat�sė kartas, taip suteikdama �mogi�kajai giminei am�inyb�, kuri atimta i� individų, jis suprie�ina su i� chaoso susiformavusio pasaulio vizija. Tai Erotas nugalėjo �i� pirmin� netvark� savo demiurgijoje pagamindamas visa tai, kas turi siel� ir kas jos neturi, �monių kūnui suteikdamas santarvės princip� ir sujungdamas juos vienus su kitais ��ventaisiais draugystės saitais�. Chariklis vyro ir moters santykiuose matė apsukri� gamt�, kuri kuria kartas laike, norėdama apgauti mirtį. Kalikratidas meilėje berniukams mato ry�io, kuris, priri�damas ir sujungdamas, triumfuoja tame chaose, jėg�[892].

�iuo pr�iūriu pasaulio istorija neturi būti laikoma skubotu gamtos įstatymų pamir�imu ir pasinėrimu į �malonumo bedugn�, o veikiau progresyviu i�silaisvinimu i� pirminių reikmių[893]; i� prigimties �mogus buvo var�omas poreikio; technika ir �inios (technai ir epistēmai) suteikė jam galimyb� i�sivaduoti i� �ių būtinybių: jis i�moko austi drabu�ius, statyti namus. Audėjo amatas, lyginant su gyvulių odų naudojimu, architekto menas, lyginant su urvais prieglobs�iui, yra tas pats, kas meilė berniukams, lyginant su santykiais su moterimis. I� prad�ių jie buvo būtini, kad nei�nyktų rū�is. O meilė berniukams atsirado labai vėlai; ir ne dėl nuosmukio, kaip teigė Chariklis, o prie�ingai � dėl �monijos evoliucijos, lydimos didesnio smalsumo ir i�samesnių �inių atsiradimo. Kai �monės įgijo tiek naudingų įgūd�ių, kad daugiau nebuvo nieko, ko jie nepaisytų savo ie�kojimuose, tada atsirado filosofija, o kartu su ja � pederastija. Tariamojo Lukiano herojus nepaai�kina �io dvigubo atsiradimo; ta�iau jo kalboje pakanka įvairių nuorodų, kad tai būtų lengvai suprantama kiekvienam skaitytojui. Jis ai�kiai remiasi opozicija tarp gyvybės perdavimo santykiaujant su prie�inga lytimi ir �technikos� bei ��inių� perdavimo per mokym�, lavinim� ir mokinio santykius su mokytoju. Kai, i�siskirdama i� atskirų menų, filosofija pradėjo domėtis visais dalykais, kurie galėtų perduoti jos atskleist� i�mintį, ji atrado meil� berniukams, kuri taip pat yra ir meilė gra�ioms sieloms, linkusioms į doryb�. Tokiomis s�lygomis galima suprasti, kodėl Kalikratidas galėjo juoktis i� pamokos apie gyvūnus, kuri� jam pateikė jo prie�ininkas[894]: k� įrodo tai, kad liūtai nemyli savo rū�ies patinų, o lokiai � lokių? Ogi ne tai, kad �monės pa�eidė gamtos įstatymus, kurių tebesilaiko gyvūnai, o tik tai, kad gyvuliai ne�ino, k� rei�kia �filosofuoti� nei kad draugystė gali sukurti gro�į.

Labai akivaizdu, kad Kalikratido argumentai nėra originalesni u� Chariklio. Ar tai, viena vertus, kalbos, artimos subalansuotam stoicizmui, ar, kita vertus, platoni�kųjų ar epikūri�kųjų elementų mi�inys[895]? Be abejo. Neįmanoma nematyti to, kas �iame dviejų meilių palyginime galėjo būti dingstis oratorinėms variacijoms, naudojant tradicinių argumentų pinkles. Chariklio ir Kalikratido paai�kinimų banalumas (beje, vietomis gra�iai papuo�tas) gana gerai parodo, kad jie turėjo vaidinti savoti�kų filosofinių herbų vaidmenį: berniukų mėgėjas � veikiau platonizuojantis, �ėrintis Eroto spalvomis; ir moterų �alininkas � veikiau stoji�kas, besiremiantis gamtos reiklumu. �inoma, tuo nenorima pasakyti, kad stoikai smerkė pederastij�, kuri� pateisino platonizmas, atmesdamas santuok�. Yra �inoma, kad doktrinų po�iūriu taip nebuvo ar bent jau tai toli gra�u nebuvo taip paprasta. Ta�iau, per�velgiant turimus dokumentus, linkstama konstatuoti tai, k� būtų galima pavadinti �privilegijuota asociacija�. Tai buvo matoma ankstesniame skyriuje: vedybinio gyvenimo menas daugiausia i�siplėtojo, remdamasis stoji�kaisiais apm�stymais ir tam tikra gamtos koncepcija bei jos fundamentaliomis būtinybėmis, vieta ir funkcijomis, kurias ji numatė visoms būtybėms, bendruoju pasikartojan�ių gimimų planu ir pirmyk��io tobulumo būkle, nuo kurios i�tvirk� palikuonys tolina �monių gimin�; beje, krik��ionybė daug pasisems i� pana�ios į �i� koncepcijos, norėdama įdiegti vedybinių santykių etik�. Taip pat ir meilė berniukams, praktikuojama kaip gyvenimo būdas, ilgainiui sutvirtino ir kūrė gana skirting� teorinį peiza��: kosmin� ir individuali� meilės jėg�, kylantį postūmį, kuris leido vyrui i�silaisvinti i� būtinybių; �inių įgijim� ir perdavim� per intensyvias draugystės formas ir paslaptingus ry�ius. Debatai apie meil� moterims ir meil� berniukams yra �is tas daugiau negu literatūrinė dvikova; vis dėlto tai nėra dviejų seksualinio geismo formų, kovojan�ių u� pirmavim� ir atitinkam� teis� pasireik�ti, konfliktas; tai dviejų gyvenimo formų, dviejų malonumo stilizavimo būdų ir filosofinių diskursų, kurie lydėjo �iuos pasirinkimus, susidūrimas.

2.�Abi kalbos � tiek Chariklio, tiek Kalikratido � po �gamtos� temos plėtoja malonumo klausim�. Matėme, kad �is klausimas visada yra kebliausias dalykas pederastinėje praktikoje, kuri apm�stoma kaip draugystės, prisiri�imo ir gero vienos sielos poveikio kitai forma. Berniukų mėgėjui kalbėti apie �malonum�� � tai jau rei�kia jai prie�tarauti. Chariklis tai taip pat gerai supranta. Jis u�mezga diskusij� �ia tema kalbėdamas apie pederasti�kosios veidmainystės atmetim�, beje, tradicinį: jūs remiatės Sokrato mokiniais, kurie įsimylėj� ne kūnus, o sielas. Tada kaip atsitinka, kad jūs persekiojate ne i�minties kupinus senius, o vaikus, kurie nemoka m�styti? Kodėl, jeigu kalbama apie doryb�, reikėjo mylėti Fedr�, kuris i�davė Lisij�, kaip tai darė Platonas, arba, kaip darė Sokratas,�� bedievį Alkibiad�, savo tėvynės prie��, trok�tantį tapti tironu? Taigi, nepaisant pretenzijų į meil� sieloms, reikia, kaip padarė Chariklis, �nusileisti� iki klausimo apie malonum� ir palyginti �berniukų praktik�� su �moterų praktika�.

I� visų argumentų, kuriuos Chariklis pateikia, norėdamas diferencijuoti �ias dvi �praktikas� ir viet�, kuri� malonumas u�ima kiekvienoje i� jų, pirmasis � am�ius ir trumpalaiki�kumas[896]. Iki senatvės slenks�io moteris i�saugo savo �avesį � tai padaryti jai padeda ilga patirtis. O berniukas malonus tik akimirksnį. Chariklis moters kūn�, kuris i�lieka malonumo �objektu�, jos garbanotus plaukus, visada �velni� ir �beplauk� od� suprie�ina su berniuko kūnu, kuris labai greitai tampa plaukuotas ir raumeningas. Ta�iau dėl �ių skirtumų Chariklis nedaro da�nos i�vados, kad berniuk� galima mylėti tik labai trump� laik� ir tenka labai greitai jį palikti, pamir�tant visus jam duotus am�ino prisiri�imo pa�adus: atvirk��iai, jis kalba apie t�, kuris toliau myli berniuk�, sulaukusį daugiau negu dvide�imt metų: toks vyras persekioja �dviprasmi�k� Afrodit�, kur jis atlieka pasyviojo vaidmenį. Berniukų fiziniai poky�iai �ia parodomi kaip ne jausmų trumpalaiki�kumo, o kaip apsikeitimo seksualiniais vaidmenimis principas.

Antroji prie�astis �moterų praktikos� naudai � abipusi�kumas[897]. Tai, be abejo, pati įdomiausia Chariklio kalbos dalis. Pirmiausia jis primena princip�, kad �mogus, i�mintinga būtybė, nesukurtas gyventi vienas. Ta�iau jis neskelbia, kad būtina turėti �eim� arba priklausyti miestui; jis tik mano, jog neįmanoma �praleisti laik�� visi�kai vienam, ir kalba apie �prisiri�imo bendruomenės� (philetairos koinonia) poreikį, kuris gerus dalykus padaro malonesnius, o sunkius � lengvesnius. Kad bendras gyvenimas atlieka tokį vaidmenį � tai idėja, kuri nuolat randama stoikų tekstuose apie vedybas. �ia ji taikoma ypa� fizinių malonumų sri�iai. Pirmiausia Chariklis kalba apie pietus ir puotas, kurių metu būnama kartu, ir, pasak jo, dėl tos pa�ios prie�asties kartu patirti malonumai yra intensyvesni. Vėliau jis primena seksualinius malonumus. Laikantis tradicinio tvirtinimo, pasyvus berniukas � taigi daugiau ar ma�iau prievartaujamas (hubrismenos) � negali jausti malonumo; ir niekas �nebus toks pami��s�, kad teigtų prie�ingai; jeigu jis daugiau neverkia ir neken�ia, vadinasi, kitas jam tapo nemalonus. Berniuko meilu�is pasitenkina ir i�eina; jis nieko neduoda. Visi�kai kitaip yra su moterimis. Chariklis pateikia fakt� ir taisykl�. Lytiniuose santykiuose su moterimi, teigia jis, egzistuoja �lygiavertis pasidalijimas pasitenkinimu�, o du partneriai atsiskiria vienas kitam suteik� tiek pat malonumo. �į gamtos fakt� atitinka elgesio principas: sveikintina neie�koti egoistinio pasitenkinimo (philautos apolausai), nenorėti pasiimti viso malonumo sau, o juo dalintis, tiek pat jo suteikiant kitam, kiek patiri pats. Beje, �is malonumo abipusi�kumas yra jau labai �inoma tema, kuri� meilės ar erotinė literatūra gana da�nai naudojo. Ta�iau įdomu matyti j� naudojant �ia, norint vienu kartu �natūraliai� apibūdinti santykius su moterimis, apibrė�ti aphrodisia elgesio taisykles ir galiausiai � apibūdinti tai, kas gali būti nenatūralu, �iauru, taigi neteisinga ir bloga vyro santykiuose su berniuku. Malonumo abipusi�kumas juo dalijantis, kai kreipiamas dėmesys į kito pasitenkinim�, siekiant kuo lygiaverti�kesnio malonumo, kurį patirtų abu partneriai, į seksualin� praktik� įtraukia etik�, kuri prat�sia bendro gyvenimo etik�.

Prie �io svarbaus apm�stymo Chariklis prideda du argumentus, kurie nelabai svarbūs, bet abu siejasi su apsikeitimu malonumais. Vienas susij�s su erotinėje literatūroje da�na tema[898]: moterys, kuriomis mokama naudotis, gali suteikti visus malonumus, kuriuos duoda berniukai, o berniukai negali suteikti tų malonumų, kuriuos teikia tik moteri�koji lytis. Taigi moterys gali patenkinti visus geidulius, net tuos, kurie labiausiai patinka berniukų mėgėjams[899]. Pagal kit� argument�, jeigu būtų priimtina meilė tarp vyrų, taip pat reikėtų priimti santykius tarp moterų. �i polemi�kai pateikta simetrija tarp santykių tarp vyrų ir santykių tarp moterų yra įdomi: pirmiausia dėl to, kad ji paneigia, kaip, beje, ir antroji Chariklio kalbos dalis, kultūrinį, moralinį, emocinį meilės berniukams specifi�kum�, kad priskirtų j� bendrajai santykių tarp vyri�kosios lyties individų kategorijai; taip pat dėl to, kad ji, norėdama sukompromituoti meil� berniukams, naudojasi tradici�kai skandalingiausia meile � apie kuri� �gėda� netgi kalbėti � meile tarp moterų; ir Chariklis, galiausiai sugriaudamas �i� hierarchij�, leid�ia suprasti, kad vyrui dar didesnė gėda būti pasyviam kaip moteriai negu moteriai prisiimti vyri�k� vaidmenį[900].

Kalikratido kalbos dalis, kuri atsako į �i� kritik�, yra daug ilgesnė. �ia labiau nei likusioje debatų dalyje jau�iami bruo�ai, būdingi �retorinei i�traukai�. Kalbėdamas apie seksualinį malonum� � problemati�kiausi� meilės berniukams argument�, � pederasti�kasis argumentuotojas pasitelkia visas savo �inias ir kilniausias nuorodas. Jos pateikiamos aptariant klausim�, kurį Chariklis pateikė labai ai�kiai: malonumų abipusi�kum�. Kalbėdami apie �į dalyk�, abu pa�nekovai nurodo paprast� ir ri�li� koncepcij�: Charikliui ir �moteri�kosios meilės �alininkams� tai yra galėjimas sukelti malonum� kitam, kreipti dėmesį į kit� ir dėl to pajusti malonum�, � ir toji charis, kaip sakė Plutarchas[901], pateisina malonum� vyro ir moters santykiuose ir leid�ia juos susieti su Erotu; o jos nebuvimas pa�ymi ir kartu nuvertina santykius su berniukais. Kaip reikalauja pastarosios meilės tradicija, Kalikratidas jai kaip pagrind� suteikia ne charis, o aretē � doryb�. Pasak jo, būtent pastaroji turi vadovauti ry�iui tarp �malonumo� ir �meilės�; tarp partnerių ji turi u�tikrinti garbing� bei i�mintingai pamatuot� malonum�, o kartu bendrum�, būtin� dviejų būtybių ry�iui. Trumpai pasakysime, kad �gra�ų abipusi�kum��, kurį es� gali duoti malonumas su moterimis, kaip teigė jo �alininkai, jo prie�ininkai suprie�ina su �dorybinga bendrija��� meilės berniukams i�skirtine privilegija. Kalikratido kalba pirmiausia kaip iliuzinį kritikuoja �į malonumo abipusi�kum�, į kurį meilė moterims pretenduoja kaip į vienintelį specifinį savo bruo��, ir kaip vienintelį teising� ry�į pateiks dorybingus santykius su berniukais. Taip vienu metu bus u�protestuota abipusio malonumo, suteikto ry�iams su moterimis, privilegija ir sukritikuota tema, kad meilė berniukams prie�tarauja gamtai.

Kalbėdamas prie� moteris, Kalikratidas su pagie�a pa�eria daugyb� nuvalkiotų posakių[902]. Pakanka į moteris pa�velgti i� ar�iau ir pamatytume, jog jos i� vidaus �i� tikrųjų� (alēthōs) yra �bjaurios�: jų kūnas �negrak�tus�, o jų veidas bjaurus kaip be�d�ionių. Norint paslėpti tikr� padėtį, joms reikia nema�ai pasistengti: makia�as, tualetas, �ukuosena, papuo�alai, vėriniai; �iūrovams jos pateikia netikr� gro�į, kuriam i�sklaidyti pakanka atidaus �vilgsnio. Taip pat jos mėgsta slaptuosius kultus, kurie joms leid�ia jų i�tvirkim� apgaubti paslaptimi. Nėra prasmės priminti visų satyrinių temų, apie kurias gana lėk�tai u�simenama �iame fragmente. Būtų galima rasti gana daug kitų pavyzd�ių su pana�iais argumentais pagyrimuose pederastijai. �tai k� Achilas Tatijas Leukipės ir Klitofonto nuotykiuose pasakė vienam i� savo persona�ų � berniukų mylėtojui: �Moters viskas dirbtina � ir �od�iai, ir veiksmai. Jei viena i� jų atrodo gra�i � tai stipriai veikian�ių įvairių tepalų rezultatas. Jos gro�is padarytas i� miros, plaukų da�ų ir skaistalų. Jei tu nuplė�i nuo moters vis� �į dirbtinum�, ji taps pana�i į kėk�t� i� pasakė�ios, kuriam nupe�ė plunksnas�[903].

Moters pasaulis yra klaidinantis, nes tai paslaptingas pasaulis. Socialinis padalijimas į vyrų ir moterų grup�, skirtingas jų gyvenimo būdas, rūpestingas moteri�kų ir vyri�kų veiklų atskyrimas � visa tai, be abejo, daug prisidėjo, kad helenisti�kasis vyras ėmė bijoti moters kaip paslaptingo ir apgaulingo objekto. Gali klaidinti kūnu, kurį dengia papuo�alai ir kuris gali nuvilti, kai jis atidengiamas; greitai įtariama jį turint kruop��iai u�maskuotų netobulumų, bijomasi kokio nors atstumian�io trūkumo; moteri�kojo kūno paslaptis ir ypatybės kupinos dviprasmi�kų galių. Ar jūs norite i�sivaduoti i� aistros, klausė Ovidijus? Pa�velkite truputį i� ar�iau į savo meilu�ės kūn�[904].

Taip pat gali klaidinti dorovingumas tame paslėptame gyvenime, kurį gyvena moterys ir kuris kupinas įtartinų paslap�ių. Argumentacijoje, kuri� Tariamasis Lukianas priskiria Kalikratidui, �ios temos turi tiksli� reik�m�; jos padeda jam pateikti klausim� apie malonumų abipusi�kumo santykiuose su moterimis princip�. Koks galėtų būti abipusi�kumas, jei moterys yra apgavikės, jei jos nori tik pa�ios patirti malonum�, jei jos, vyrams ne�inant, atsiduoda slaptam i�tvirkavimui? Kaipgi įmanomas tinkamas pasidalijimas, jei malonumai, kuriuos jų i�vaizda leid�ia numatyti, yra tik suklastoti pa�adai? Taigi priekai�tai, paprastai taikomi santykiams su berniukais,�� kad jie prie�tarauja gamtai,�� gali visi�kai taip pat būti taikomi moterims; ir joms netgi labiau, nes, norėdamos paslėpti ties�, kokios yra, jos savanori�kai griebiasi melo. Argumentas apie makia�� mums gali pasirodyti ma�ai svarus �ioje diskusijoje apie dvi meiles: antikos �monėms jis remiasi dviem rimtais elementais: būg�tavimu, kurį sukelia moters kūnas, bei filosofiniu ir moraliniu principu, kad malonumas teisėtas tik tada, jei jį sukeliantis objektas yra realus. Laikantis pederasti�kosios argumentacijos, malonumas su moterimis negali būti abipusis, nes jį lydi per daug netiesos.

Malonumas, patiriamas su berniukais, pa�ymimas tiesos �enklu[905]. Jaunuolio gro�is yra tikras, nes jis paprastas ir natūralus. Kaip sako vienas Achilo Tatijo persona�as: �Berniuko gro�is nėra persisunk�s miros kvepalais nei klaidinan�iais ir pasiskolintais kvapais, o berniukų prakaitas kvepia geriau u� vis� moters tepalų dė�ut�[906]. Klaidinantį moters tualeto �avesį Kalikratidas lygina su natūraliu berniuko, nesirūpinan�io jokia maskuote, paveikslu; ankstų ryt� jis �oka i� lovos ir prausiasi skaidriu vandeniu; jam nereikia veidrod�io, jis nesi�ukuoja; jis u�simeta ant peties chlamid� ir pasileid�ia mokyklos link; palestroje jis guviai sportuoja, apsipila prakaitu, skubiai nusiprausia; ir, i�gird�s jam duodamas i�minties pamokas, jis greitai u�miega perdien labai pavarg�s.

Kaip galima nenorėti dalintis gyvenimu su tokiu nieko neapgaudinėjan�iu berniuku[907]? Malonu būtų �leisti laik� atsisėdus prie�ais �į draug��, mėgautis maloniu pa�nekesiu su juo ir �kartu u�siimti visa jo veikla�. Tai i�mintingas malonumas, kuris t�stųsi ne tik trump� jaunystės laik�; jei tik jo objektu netampa i�nykstantis fizinis gro�is, jis gali t�stis vis� gyvenim�: kartu galima pasitikti senatv�, lig�, mirtį, netgi dalintis vienu kapu � �ir kaulų dulkės nebus atskirtos�. Be jokių abejonių, tai tradicinės draugystės, kuri u�simezga jaunystės meilės dėka ir kuri i�lieka vis� gyvenim� iki pat mirties, ilgo vyri�ko prierai�umo tema. Atrodo, jog �is Tariamojo Lukiano fragmentas yra variacija vienos i� Ksenofonto Puotoje i�plėtotų temų: idėjos tos pa�ios, jos pateikiamos analogi�ka tvarka, i�reik�tos labai pana�iais �od�iais: malonumas �iūrėti vienam į kit�, jausmingas pa�nekesys, dalijimasis jausmais laimėje ir nelaimėje, rūpestis vienam i� jų susirgus � taip dviejų draugų prisiri�imas gali karaliauti tol, kol ateis senatvės valanda[908]. Tariamojo Lukiano tekstas ypa� pabrė�ia vien� svarbų dalyk�, kad �iuose saituose, kurie i�lieka pasibaigus paauglystei, ry�io sandara tokia, kad erasto ir eromeno vaidmuo daugiau negali būti i�skiriami � lygybė yra tobula, o apsikeitimas visi�kas. Taip, sako Kalikratidas, atsitiko Orestui ir Piladui, apie kuriuos tradici�kai sav�s klausiama, kaip ir Achilui ir Patroklui � mylimajam ir įsimylėjusiajam. Piladas buvo mylimasis, ta�iau, atėjus laikui, o su juo ir i�bandymų metui,�� kai abiem draugams reikia nuspr�sti, kuris i� jųdviejų eis į mirtį, � mylimasis elgiasi kaip įsimylėjėlis. Tai reikia laikyti modeliu. Būtent taip, sako Kalikratidas, turi pakisti uoli ir rimta jaunuoliui jau�iama meilė (garsusis spoudaios eros); reikia, kad ji įgautų vyri�k� form� (androusthai) atėjus laikui, kai jaunystė pagaliau gali m�styti. Siame vyri�kame ry�yje tas, kuris buvo mylimas, �meil� atiduoda atgal�, ir tampa sunku suprasti, �kuris i� jų erastas�; mylin�iojo jausmus mylimasis jam gr��ina kaip veidrodyje atsispindintį atvaizd�[909].

Atsimokėjimas u� įsimylėjusiojo jausmus visada sudarė pederasti�kosios etikos dalį, ar tai būtų pagalba nelaimėje, rūpinimasis senatvėje, palyda gyvenime, ar nenumatyta auka. Ta�iau Tariamojo Lukiano pastangos pabrė�ti dviejų mylimųjų lygyb� ir jo vartojami �od�iai, kurie apibūdina santuokinį artimum�, tarsi pabrė�ia rūpestį pritaikyti vyri�k�j� meil� gyvenimo dviese modeliui, kuris buvo apra�ytas ir taikomas santuokai. Detalizavus visa tai, kas jaunuolio kūne paprasta, natūralu, nesusij� su jokia auka, taigi malonum�, kurį jis gali sukelti, pagrindus �tiesa�, teksto autorius vis� dvasinį ry�į priskiria ne pedagoginei veiklai, ne �io prisiri�imo formuojan�iajam poveikiui, o visi�kai lygiaver�iam pasidalijimui. Atrodo, jog kaip Kalikratido tekste kontrastingai apra�omas vyro ir moters kūnas, taip gyvenimo dviese etika jausmus tarp vyrų priartina prie vedybinio ry�io.

Ta�iau yra ir esminis skirtumas. Nors meilė berniukams apibė�iama kaip vienintelė, kuri gali sujungti doryb� ir malonum�, ji niekada nėra apibūdinama kaip seksualinis malonumas. Jauno kūno �avesys � be makia�o ir apgavystės,�� reguliarus ir i�mintingas gyvenimas, draugi�ki pokalbiai, jau�iamas �velnumas: visa tai tiesa. Ta�iau tekstas patikslina: gulasi berniukas �be palydovo�; jis į niek� ne�iūri keliaudamas į mokykl�; vakare, pavarg�s po darbo, jis tuojau pat u�miega. Ir įsimylėjusiems tokius berniukus Kalikratidas duoda grie�t� patarim� � būti tokiems skaistiems kaip Sokratas, kuris ilsisi �alia Alkibiado: artintis prie jų prisilaikant nuosaikumo (sōphrōnds), ne�vaistyti ilgo prisiri�imo dėl menko malonumo. Ir būtent �i pamoka bus pa�ymėta, kai pasibaigus debatams su ironi�ku i�kilmingumu Likinas įteiks priz�: jis prisimins kalb�, kuri apdainavo meil� berniukams, jei tik j� praktikuoja �filosofai� ir jei ji sukuria �teisingus ir garbingus� draugystės saitus.

Taigi Chariklio ir Kalikratido debatai baigiasi meilės berniukams �pergale�. Tai pergalė, atitinkanti tradicin� schem�, kuri leid�ia filosofams u�siimti pederastija, jei vengiama fizinio malonumo. Ta�iau �i pergalė visiems palieka ne tik teis�, bet netgi pareig� vesti (pagal formul�, kuri randama stoikų veikaluose: pantapasi gam�teon). I� tiesų tai yra sinkreti�ka i�vada, kuri �alia vedybų universalumo palieka meilės berniukams privilegij�, skirt� tiems, kurie, būdami filosofai, sugeba pasiekti �auk�tesni�j� doryb�. Ta�iau nereikia pamir�ti, kad �ie debatai, kurių tradicinį ir retori�k� pobūdį pa�ymi pats tekstas, yra patek� į kit� dialog�: tai Likino dialogas su Teomnestu, kuriame klausinėjama, kuri� i� dviejų meilių reikia pasirinkti, kai esi vienodai viliojamas tiek vienos, tiek ir kitos. Tada Likinas primins Teomnestui �nuosprendį�, kurį jis pateikė Charikliui ir Kalikratidui. Ta�iau Teomnestas tuojau pat ironizuoja esminį debatų dalyk� ir tai, kuo rėmėsi pederasti�kosios meilės pergalė: pastaroji laimi, nes ji susijusi su filosofija, dorybe, taigi su fizinio malonumo atsisakymu. Ar reikia manyti, kad būtent taip mylimi berniukai? Teomnestas nesipiktina kaip Chariklis tokios kalbos veidmaini�kumu. Berniukų �alininkai, norėdami susieti malonum� ir doryb�, kalba apie jokio lytinio akto nebuvim�, o jis kaip tikr�jį �ios meilės pagrind� i�kelia fizinius kontaktus, bu�inius, glamones ir pasitenkinim�. Vis dėlto negalima patikėti, sako jis, kad visas �io ry�io malonumas � �iūrėti į akis ir mėgautis abipusiais pokalbiais. �iūrėti, be abejo, malonu, ta�iau tik i� prad�ių. Vėliau ateina prisilietimai, kurie vis� kūn� skatina pasitenkinti. Dar vėliau � bu�iniai, i� prad�ių nedr�sūs, o vėliau � pradedantys reik�ti sutikim�. Tuo metu ranka nedykinėja: ji lenda po drabu�iais, truputį spaud�ia krūtin�, nusileid�ia stangriu pilvu, pasiekia �brandos gėl� ir galiausiai skuba į tiksl�[910]. �is apra�ymas nei Teomnestui, nei, be abejo, teksto autoriui nėra nepriimtinos praktikos atmetimas. Tai priminimas, kad neįmanoma � i�skyrus dirbtin� kritikos neatitinkan�i� teorij�, � aphrodisia i�laikyti nuo�aly nuo meilės ir jos aprai�kų. Tariamojo Lukiano ironija nėra stengimasis pasmerkti malonum�, kurį galima pajusti su berniukais ir apie kurį jis u�simena �ypsodamasis; tai esminis prie�taravimas labai senai graikų pederastijos argumentacijai, kai, norint j� apgalvoti, suformuluoti, apie j� kalbėti ir j� pagrįsti, buvo vengiama u�siminti apie ai�kų fizinį malonum�. Jis nesako, kad meilė moterims geresnė; ta�iau jis atskleid�ia esmin� diskurso apie meil�, kurioje nėra vietos aphrodisia ir i� jų u�gimstantiems santykiams, silpnyb�.

Toje epochoje, kai konstatuojama, kad meilės berniukams apm�stymai parodo savo nevaisingum�, pradeda įsitvirtinti kai kurie naujosios erotikos elementai. Ji neturi privilegijuotos vietos filosofiniuose tekstuose ir savo pagrindinių temų nesiskolina i� meilės berniukams; �i tema plėtojasi apie vyro ir moters ry�į ir pasirei�kia romanti�kuose pasakojimuose, i� kurių pagrindiniai mums i�lik� pavyzd�iai yra Chairėjo ir Kalirojės nuotykiai, para�yti Charitono Afrodisiadie�io, Achilo Tatijo papasakoti Leukipės ir Klitofonto nuotykiai bei Heliodoro Etiopiniai pasakojimai. Tiesa, dėl �ios literatūros yra daug neai�kumų: jie susij� su jos pasirodymu ir pasisekimu, tekstų data, jų galima alegorine ir dvasine prasme[911]. Ta�iau vis dėlto i� �ių ilgų pasakojimų su nesuskai�iuojamomis peripetijomis galima i�skirti kelet� temų, kurios vėliau pabrė� religi�k�j� ir profani�k�j� erotik�: tai �heteroseksualinių� santykių, pa�ymėtų vyri�kuoju ir moteri�kuoju poliais, egzistavimas, reikalavimas susilaikyti, kuris modeliuojamas daug labiau atsi�velgiant į mergi�k� doryb� nei į politinį ir vyri�k� tro�kimų valdym�; ir pagaliau, kaip i�sipildymas ir kompensacija u� �i� skaistyb� � s�junga, turinti dvasinės santuokos form� ir vert�. �ia prasme, nors ir kokia būtų buvusi platonizmo įtaka tai erotikai, matoma, kad ji labai tolima erotikai, kuri i� esmės buvo nukreipta į nuosaiki� meil� berniukams ir jos tiksl� � ilgalaik� draugyst�.

Be abejo, meilė berniukams nėra visi�kai i�braukta i� �ios romanti�kosios literatūros. Ai�ku ne tik tai, kad ji u�ima svarbi� viet� Petronijaus ir Apulėjaus pasakojimuose, kurie patvirtina praktikos da�num� ir labai įprast� jos priimtinum�. Ji taip pat pastebima kai kuriuose pasakojimuose apie nekaltyb�, su�adėtuves ir vedybas. Taip visi�kai teigiamai j� pristato du Leukipės ir Klitofonto nuotykių persona�ai: Klinijas, kuris stengiasi savo meilu�į atgrasinti nuo vedybų, pasakojimo herojui pateikia puikių patarimų, kaip daryti pa�ang� meilėje mergaitėms[912]. O Menelas siūlo gra�i� teorij� apie berniuko bu�inį, kuris nėra nei rafinuotas, nei sugleb�s, nei i�tvirk�s kaip moterų bu�inys, kuris gimsta ne i� meno, o i� gamtos: nektaras, surinktas nuo ledo ir tap�s lūpomis � toks yra papras�iausias berniuko bu�inys gimnasijuje[913]. Ta�iau tai tik epizodinės ir antraeilės temos; meilė berniukui niekada nėra pagrindinis pasakojimo objektas. Visas dėmesys sutelktas į berniuko ir mergaitės ry�į. �is ry�ys visada prasideda smūgiu, kuris palie�ia abu ir į�iebia juose vienodai stipri� meil� vienas kitam. I�skyrus Charitono Afrodisiadie�io roman� Chairėjas ir Kalirojė, �i meilė niekada nevirsta s�junga tuojau pat: romanas pasakoja apie daugyb� nuotykių, kurie skiria jaunuolius ir iki paskutinės akimirkos trukdo jiems susituokti ir patirti malonum�[914]. �ie nuotykiai, kiek tai įmanoma, yra simetri�ki: visa tai, kas atsitinka vienam, kitas irgi patiria peripetijose, kurios leid�ia jiems parodyti vienod� dr�s�, i�tverm�, i�tikimyb�. Prie� atvedant iki atomazgos, pagrindinė �ių nuotykių reik�mė ir vertė remiasi tuo, kad abu persona�ai kruop��iai saugo abipus� seksualin� i�tikimyb�: i�tikimyb�, jei herojai susituok� kaip Chairėjas ir Kalirojė; nekaltyb� kituose pasakojimuose, kur nuotykiai ir nelaimės atsitinka pa�inus meil�, bet prie� vedybas. Reikia suprasti, kad �i nekaltybė nėra paprastas susilaikymas laikantis įsipareigojimo. Tai gyvenimo pasirinkimas, kuris Etiopiniuose pasakojimuose parodomas kaip ankstesnis u� meil�: Chariklėja, būdama rūpestingai i�auklėta savo patėvio ir ie�kodama �geriausio gyvenimo būdo�, atmetė netgi vedybų idėj�. Beje, tuo skundėsi tėvas, pasiūl�s jai garbing� pretendent�: �Nei �velnumo jėga, nei pa�adais, nei apeliuodamas į prot� a� negaliu jos perkalbėti; ta�iau daugiausia vargo man suteikia tai, kad ji naudoja mano plunksnas prie� mane patį; ji remiasi didele protavimo praktika, kurios a� j� i�mokiau� jai svarbiausia nekaltybė ir ji priskiria j� dievi�kiems dalykams�[915]. Visi�kai taip pat ir Teagenas niekada neturėjo jokių santykių su moterimi: �Jis visas jas atstūmė su pasibaisėjimu, kaip ir bet kokias vedybas ar bet kokį meilės nuotykį, apie kuriuos jam buvo kalbama, iki to laiko, kol Chariklėjos gro�is jam patvirtino, kad jis nėra toks nejautrus, kaip galvojo, o tik iki �iol nebuvo sutik�s jokios moters, vertos jo meilės�[916].

Ai�ku, kad nekaltybė nėra papras�iausiai i�ankstinis susilaikymas nuo seksualinės praktikos. Tai pasirinkimas, gyvenimo būdas, i�skirtinė egzistencijos forma, kuri� pasirenka herojus, rūpindamasis pa�iu savimi. Kai netikė�iausios peripetijos atskirs du herojus ir juos pastatys į akistat� su did�iausiais pavojais, pavojingiausia, be abejo, bus būti kitų geismų taikiniu; ir did�iausias jų pa�ių vertės ir jų abipusės meilės i�bandymas bus �ūtbūt prie�intis ir i�saugoti �i� esmin� nekaltyb�. Ji esminė jų santykiams su pa�iais savimi, esminė ir santykiuose su kitais. Taip plėtojamas Achilo Tatijo romanas � tarsi dvigubos nekaltybės odisėja. Tai į pavojų patekusi, puolama, įtarinėjama, �mei�iama, saugoma nekaltybė � i�skyrus ma�� garbing� nukrypim�, kurį sau leido Klitofontas,�� galiausiai pateisinta ir paliudyta savoti�kų dievi�kųjų ordalijų, kurios leid�ia pasakyti apie jaun� mergin�: ji �iki �ios dienos i�liko tokia, kokia buvo palikdama savo gimt�jį miest�; tai jos nuopelnas, kad i�liko nekalta piratų apsuptyje ir �auniai atsilaikė prie� patį blogiausi��[917]. Kalbėdamas apie save, Klitofontas taip pat gali pasakyti t� patį: �Jei egzistuoja vyro nekaltybė, tai a� j� taip pat i�saugojau�[918].

Ta�iau nors meilė ir seksualinis susilaikymas sutampa viso nuotykio metu, reikia gerai suprasti, kad nėra kalbama apie papras�iausi� apsigynim� nuo tre�iųjų. �is nekaltybės i�saugojimas taip pat sudaro meilės ry�ių dalį. Abu saugo save kitam iki to laiko, kol meilė ir nekaltybė i�sipildo santuokoje. Taigi ikivedybinis tyrumas, kuris suartina dviejų su�adėtinių sielas, kai jie yra i�skirti ir ken�ia kitų sugalvotus i�bandymus, ir ver�ia juos susilaikyti, kol pagaliau jie susitinka po daugybės peripetijų. Vieni būdami urve, palikti vienutėliai, Teagenas ir Chariklėja �sotinosi glamonėmis ir bu�iniais be kliū�ių ir nejausdami saiko. Pamir�dami visa kita, jie ilgai i�buvo susikib�, tarsi būtų tik vienas asmuo, kol pasisotino savo vis dar tyra ir nekalta meile, mai�ė �iltas savo a�aras ir dalijosi tik nekaltais bu�iniais. Kai Chariklėja jautė, kad Teagenas yra truputį per daug susijaudin�s ir vyri�kas, jį sulaikydavo, primindama jo priesaikas, ir jam visi�kai nebuvo sunku susitvardyti ir paklusti protui; nes jei jis ir buvo meilės auka, vis dėlto nė kiek ne blogiau valdė savo jausmus�[919]. Taigi �ios nekaltybės nereikėtų suprasti kaip po�iūrio, kuris prie�tarautų bet kokiems seksualiniams santykiams, net jei jie turimi santuokoje. Tai pana�iau į i�bandym� ruo�iantis �iai s�jungai, impuls�, kuris į j� veda ir kur ji mato savo tiksl�. Meilė, nekaltybė ir santuoka sudaro visum�: abu mylimieji turi saugoti savo fizin� doryb�, taip pat savo �irdies skaistyb� iki susijungimo, kurį reikia suprasti kaip fizinį ir dvasinį, akimirkos.

Taip pradeda plėtotis erotika, besiskirianti nuo tos, kurios i�takos buvo meilė berniukams, netgi jei tiek vienoje, tiek kitoje susilaikymas nuo seksualinių malonumų atlieka svarbų vaidmenį: ji kuriama apie simetri�k� ir abipusį vyro ir moters ry�į, apie didelė vert�, suteikiam� nekaltybei, ir tobul� s�jung�, kuri yra jos tikslas.