Ji mėgsta saul� ir stiepiasi į j�. �iaurėje dunkso jos auk��iausieji kalnai, pietuose plyti did�iausia �emuma. Vidury i�kil�s nuostabaus gro�io kalnynas; jame gruma pilni varveklių urvai ir �iojėja gilios bedugnės.

Visi Moravijos vandenys bėga �laitais į pietus. Tiktai pa�iame pasienyje upės susilieja į vien� galing� srov�. Kaip tik �is kalnynas neleido joms susilieti anks�iau. Kalnynas dalija Moravij� į du didelius slėnius: vakarinėje �alies pusėje visus vandenis suima vingrioji Dyja, rytinė pusė atiduoda vis� savo vandenį Moravos upei. Abi upės paskiau susitinka toli pietuose, pelkėtame kra�te. Netgi �odis �Morava� ka�kada yra rei�k�s �liūn��.

Paskutinė didelė galingosios Dyjos kilpa apsuka Pavlovo klin�ių kalnus, kurių ketera kaip stati 400 metrų siena dunkso vir� aplinkinės �emumos. Pavlovo kalnų slėnyje, ant Dyjos kranto yra �emųjų Vestonicų gyvenvietė, �iandien garsi visame pasaulyje. Ji įsikūrusi vir�um storo geltono �ied�iamojo molio sluoksnio. 1924 m. vietos plytinėje buvo rasta daugybė prie�istorinių �vėrių kaulų � daugiausia mamutų � ir titnago lū�enų. �is radinys rodo, kad �ia, Pavlovo kalnų papėdėje, ant upės kranto, kadaise yra buvusi did�iulė, gal būt, did�iausia pasaulyje prie�istorinių med�iotojų stovykla.

Saulė spindi vir�um auk��iausios Pavlovo kalnų vir�ūnės ir maudo savo �iltus spindulius �ėrin�iuose did�iosios �emumos vandenyse.

Sunku pasakyti, kur vingiuoja Dyja. Triskart platesnė negu �iandien, ji raityte raitosi per kra�t�, i�siskaidydama �akomis, jungdamasi su e�erėliais ir senvagėmis, vengdama balų, ir da�nai ve�liuose �aliuose atva�ynuose nė neatskirsi, kur vanduo, o kur sausuma.

Jihlavka ir Svratka i�si�akojusios susipina neu�matomoje �emumoje, ir ne�inia, kur i� tikrųjų jos įteka į Dyj�. Aibės uodų ir musy�ių zyzia vir�um liūnų ir negailestingai kanda kiekvien� gyvulį ir �mogų, kuris per t� platų kra�t� keliauja. Kas gali, dumia nuo jų į mi�k� ir auk�tesnes kalvas, kur jų vis dėlto tiek nėra.

Kalvelėje tarp Dyjos ir kalnų vir�ūnių �aid�ia pulkelis nuogų vaikų. �ia dvelki�s gaivus vėjas nuvaiko įkyrius uodus ir siurbėles muses. Dar prie� valandėl� berniukai i�vaikė mergaites, grasindami joms akmenimis. Jie nenorėjo su jomis �aisti. Juk i� berniukų kada nors u�augs med�iotojai, kovotojai su lokiais, mamutais ir raganosiais, tad ar gali jie �emintis, �aisdami su mergiotėmis, kurios tesugeba i�dirbti kailius, juos kramtydamos! Vyrai � tunto vie�pa�iai, nors jie dar tokie ma�i, kad nė lanko nei�tempia.

Bet įsi�aid� vaikai vėl susimai�ė ir �it jau linksmai slapukauja, u�mir�� pirm�jį �monių visuomenės susiskirstym� � skirtum� tarp berniukų ir mergai�ių. Visi jie lygiai miklūs, puikiai laksto, �okinėja ir karstosi med�iais. Ir ma�yliai, nenorėdami atsilikti, laikosi narsiai. Vienas bamblys parvirto ant akmenų; i� peties ir kaktos jam srūva kraujas, pramu�tame kelyje � mėlynė. Berniūk�tis pakilo apsia�aroj�s, raukydamasis i� skausmo. Kiti berniukai tuoj pribėgo prie jo ir dabar stovi greta, tikėdamiesi, kad gaus pasi�aipyti, jei tik tas ims �liumbti. Bet susi�eid�s berniūk�tis murzina ranka pasitrynė akis, patraukė nosimi ir net prisivertė �yptelėti.

Draugų pajuoka skaudesnė u� alkį, u� �altį, ji nepakeliama kaip ugnies ly�telėjimas. Berniūk�tis, įveik�s skausm�, vargais negalais i�si�iepia. Jo s�monėje jau įsirė��s med�iotojų įstatymas, ein�s i� kartos į kart�; jis sako, kad tas, kad pasiduoda skausmui, niekam tik�s. Toks vertai baud�iamas pajuoka, ne� kitiems tunto nariams jis yra sluogas sunkioje gyvenimo kovoje.

Berniukams nepasisekė: negavo progos triuk�mingai pasity�ioti i� varg�elio. Vabaliukas � narsus berniūk�tis, nors į medį dar neįlipa ir akmens toli nenusvied�ia. �iandien jis nusipelnė pagyrimo. Visi berniukai, mėgd�iodami lokį, choru sumaurojo:

� Hoū-ū! Hoū-ū! Hoū-ū!

Berniūk�tis, patenkintas tokiu pagyrimu, net skausm� pamir�o. Jis vėl įsijungė į �aidim� ir tik truputį �lubavo.

Mergaitės pabaidė kurapkų pulkelį. Visi vaikai stebėjo jas, kur jos nutūps.

Vikrus kokių dvylikos metų berniukas su keliais pavertais kauliukais ant kaklo ranka parodė į vir�ų�

Skais�ioje mėlynėje vir�um dabartinių Vestonicų suko plė�rūnas. Jis leidosi, beveik nejudindamas sparnų.

Vos kurapkos nutūpė, didysis pauk�tis puolė kaip akmuo �emyn ir dingo brūzgynuose. Gegutė nebūtų triskart sukukavus, o plė�rūnas jau pakilo auk�tyn. Naguose laikydamas kurapk�, jis skrido ka�kur kalno vir�ūnės link ir pama�i nyko tolyje.

� Vanagas� jauniklis! � pasakė berniukas su puo�mena ant kaklo ir mostelėjo ranka Pavlovo kalnų link. Jo balsas skambėjo gana �iurk��iai. Buvo ai�ku, kad jam sunku kalbėti. Savo kalb� jis gerokai papildydavo gestais, mat, tada visi daugiau kalbėdavo rankomis ir veidu, negu lūpomis.

� Kop�emai, kurapkų gaudyti! � paragino berniuk� jo draugas ir tuoj nuėjo į t� pus�, kur nutūpė kurapkos.

Kop�emas pritardamas ka�k� sumurkė ir nusekė paskui savo geriausi�jį draug�, visada linksm� Voveriuk�. Prie jų prisidėjo dar du berniukai, o kiti vaikai vėl ėmė vaikytis po mi�ko atva�ynus.

Keturi a�tuonerių dvylikos metų berniukai sėlino krūmais ir uolomis. Beeidami kiekvienas pasirinko po kelet� patogių sviesti akmenukų. Matyti, kad greitasis Kop�emas � �ios ma�os �utvės vadas. Kiti berniukai visur juo seka.

�laito įlinkyje Kop�emas sustojo ir apsidairė.

Toli toli plytėjo neaprėpiamas kra�tas, palei horizont� i�rantytas melsvomis kalvomis. Į �iaurės vakarus kilo banga u� bangos, o tolumoje dangų rėmė auk�tieji Chr�ibai. U� Dyjos kalvelėse buvo matyti vienur �alios retos giraitės, kitur krūmais ap�ėlusios laukymės. Palei Dyj� spindėjo skaidrūs e�erėliai ir rangėsi tylios senvagės. O pakalnėje, prie upės susispietusios palapinės rodė ten esant med�iotojų tunto stovykl�. I� lau�o į padang� stulpu kilo dūmai. Joks balsas nepasiekė berniukų, ir i� �ia buvo sunku gerai į�iūrėti ten bruzdan�ius med�iotojus.

Kop�emas �liau�damas aplenkė dygiųjų gervuogių krūm�. Jis nusėlino toliau �emyn, kur tikėjosi u�klupti kurapkų pulk�. Draugai atsiliko, � jis jiems neberūpėjo. Jų dėmesį patraukė bepradedan�ios sirpti �emuogės. �emuogynas t�sėsi labai toli auk�tyn. Berniukai neatsilaikė ir tuoj pradėjo god�iai rinkti raudonas uogas. Jie net puk�ėdami �iaumojo �emuoges ir prunk�tė, spjaudydami lapelius, kurie su uogomis pakliūdavo jiems į burn�.

Kop�emas i�did�iai pa�velgė į smali�ius uogautojus ir atsargiai �engė tolyn, kartkartėmis u�sislėpdamas įdubose ir krūmuose ir �liau�damas per uolas pilvu kaip drie�as. Berniukas degė med�ioklės aistra. Jis ne toks, kaip toji vaikų smulkmė, kuri tik laukia, k� jiems motinos atki� ar k� suaug� med�iotojai prie stovyklos lau�o pames. Kop�emas kai k� jau ir pats įstengia. Lapės dantys, suverti kaip karoliai ant kaklo, rodo, kad kovoje jis jau yra įveik�s kelet� nema�ų lapių. O kiek baltųjų ki�kių, baik��ių �vilpikų ir gard�ių starų prigaudė, toks stiprus ir miklus vaikinas nė nesigirs! T� geba net kai kurios mergiotės. Vakar star� sugavo net ma�iukas Cebikas, kuris dar nemoka nei plaukti, nei į med�ius laipioti. Kop�emas nepabūgtų kovoti nei su klastingu vilku, nei su kraugere lū�imi, nei su dar didesniais plė�rūnais!

Ilgai netruks, ir jis eis med�ioti kartu su vyresniaisiais vaikinais, kaip Ona�as ir Stiebelis, kurie nėra nė per pus� galvos didesni u� Kop�em�. Suaugusieji med�iotojai iki �iol neleid�ia jam kartu med�ioti. Paskutinį sykį, kai jis prisiplakė prie vyrų, i�sirengusių med�ioti elnių, jį akmenimis parvijo atgal kaip ma�� vaik�. O Kop�emas juk moka sėlinti, eiti �vėries pėdomis, pajėgia bėgti per tanki� �ol�. Jis tikrai niekam nebūtų trukd�s. Na, �iandien jis bus patenkintas, jei bent koki� kurapk� u�mu� akmeniu.

Ei, ten Voveriukas duoda jam �enkl�! Tikriausiai k� pamatė!

Kop�emas tylutėliai apėjo krūmus ir �emės plotelį po uola, pri�ert� smulkių akmenukų, ir prisiglaudė prie Voveriuko.

Voveriukas, Kop�emo bendraam�is ir i�tikimas jo visų �ygių draugas, rodo i�tiesta ranka į gervuogių krūm�. Tarp krūmų, ma�oje laukymėlėje, saulė ap�vie�ia nedidel� uolik�, o ant tos uolikės guli i�sitiesusi lapė. Nė nekrusteli.

� Miega! � su�nib�dėjo Voveriukas Kop�emui, ir abu berniukai pritykino dar kelis �ingsnius ar�iau uolikės. Jie prigludo prie �emės ir tik truputėlį kilstelėjo galvas i� vir�ių ir bruknienojų, kad galėtų geriau matyti. Lapės plaukas ilgas, blizgantis; visa ji gelsvai ruda, tik snukutis ir purios uodegos galiukas visai baltas. Puikus laimikis�

Vir�um uolikės suka keli varnai. Jie neramiai krankia.

� Lapė nemiega � ji negyva! � tyliai pasakė Kop�emas savo draugui ir mostelėjo galv�, kad Voveriukas stebėtų krankian�ius varnus.

Berniukai jau norėjo pakilti ir �iupti lengv� grobį, bet �negyvoji� lapė staiga �vystelėjo, kaip �aibas �oktelėjo auk�tyn ir stvėrė vien� varn� u� sparno. Lik� varnai ėmė baisiai krankti ir puolė klasting�j� lap�. Lapė, įsikandusi varn�, leidosi bėgti nuo jų.

Nespėjo plė�ikė įsmukti į gretimus krūmus, ir mitrusis Kop�emas pataikė jai akmeniu į prie�akin� koj�. Dabar lapei buvo sunkiau bėgti,�� ji �uoliavo trimis kojomis. Vis dėlto gudruolė �auniai nudūmė u� krūmo, o paskui lengva ristele nurisnojo įkloniu �emyn. Jos uodega, i�tiesta kaip styga, tik mirgėjo tarp tankių �olių, rodydama, kur lapės bėgama.

Abu berniukai bėgo paskui su�eist� lap�. Nesėkminga med�ioklė juodu u�degė, ir visa kita jiems buvo nė motais.

Ant ma�os kalvelės, prie sedulos krūmo, lapė sustojo. Ji pastebėjo, kad j� persekioja kur kas pavojingesnis prie�as u� rėksnius varnus, ir kauktelėjusi i�liejo savo pyktį. Nelaukė prisiartinant berniukų ir vėl pasileido nuolaid�ios kalvos �laitu.

Kop�emas ir Voveriukas � geri ir i�tvermingi bėgikai. Jų tvirtos, �iurk��ios kojos nė nejau�ia a�trių akmenukų, kietų �olių ir dygių �aku�ių. Berniukai gali bėgti per dygias gervuoges, pasalūni�kai griebian�ias u� kojų, arba �okinėti per auk�tas, juosmenį siekian�ias dilgėles. Dabar jie bėga, supdami lap� i� abiejų pusių. Nė �od�iu nepersimet�, jie veikia sutartinai: neleid�ia lapei bėgti į �on� ir kiekvienam jos tokiam bandymui u�kerta keli� akmenimis. Lapė priversta bėgti tiesiai prie upės. Ten berniukai tikisi j� pavysi� ir nudobsi�.

Kop�emas smarkiai �nopuoja, o jo veidas liepsnote liepsnoja. Jis truputį atsilieka: į koj� įstrigo er�kė�io spyglys. Bet �tai skaudusis spyglys jau i�trauktas, ir jis vėl bėga toliau. Voveriukas taip pat valandėl� stabtelėjo � ranka nusibraukė krauj� nuo kairiosios kojos pir�tų. Jam pasirodė, kad trūksta ka�kurio pir�to. Bet patenkintas atsiduso � pir�tai visi. Nors nemokėjo skai�iuoti, bet buvo gerai juos visus įsimin�s. Ir vėl tolyn!

Upės link �laitas buvo apaug�s auk�ta �ole, ir berniukams reikėjo atid�iai �iūrėti, kur lapė bėga, kad jos nei�leistų i� akių. Tik �olėje vingiuojantis takelis rodė, kur ji bėga.

Jaunieji med�iotojai dėjo visas jėgas, kad ji dabar nepaspruktų kur į meldus. Dar kart� vaikai pamatė lap�, kai �i, apibėgusi krūm�, paleido i� dantų varn� ir vėl jį pasigriebė. Paskui paskutinį kart� su�mirėjo melduose ir dingo.

Abu berniukai sumi�� pasi�iūrėjo į vienas kit�, pasikasė blauzdas ir pliauk�telėjo delnais įkyriesiems uodams ir kraugerėms musėms.

Med�ioklė jiems nepasisekė.

Voveriukas mostelėjo ranka ir su�iupo didelį skėrį. Mitriai nutraukė kojas ir antsparnius ir jį suvalgė.

Kop�emas nusibraukė nuo veido akis grau�iantį prakait� ir pa�velgė į kaln�, kur liko be�aid�i� vaikai.

Ten ka�kas nutiko.

Abu berniukai stovi susting�, pravėr� burnas.

I� mi�kelio pakalnėje i�ėjo keletas didelių �vėrių. I� jų auk�tų ir galingų krūtinių dar nuo tolo galėjai pa�inti, kad tai stumbrai, bizonai.

Priekyje ėjo did�iulis bulius, u� jo � trys karvės ir ver�is. Bulius sustojo prie vieni�os pu�ies ir į j� pasikasė. Paskui, nebetverdamas i� jėgų pertekliaus, įbedė ragus į �em� ir, stipriai mostelėj�s galv�, nūo �aknų iki vir�aus perdrėskė med�io �iev� taip, kad i� karto kamienas apkibo ilgais �ievės skutais. Bulius dar kart� palenkė �emyn galv�, norėdamas vėl drėkstelėti ragais �iev�, bet staiga sustojo, i�ties�s uodeg�. Jo tamsios akys kelis kartus sumirksėjo.

Vėjas iki jo atne�ė vaikų �ūksmus.

Stumbras i� lėto pakėlė galv� ir įsir�ė su visa savo baisia jėga ir galia.

Tarp med�ių mi�kelyje bėginėjo besivaik� vaikai. Įspėdamas savo band�, bulius treptelėjo.

Karvės jau buvo bepradedan�ios grum�noti �ol�, bet, i�girdusios vado �enkl�, pakėlė galvas, tarsi laukdamos jo įsakymų.

Vienas berniukas, įsidūr�s į er�kėtį, garsiai pravirko, ir keli vaikai �oko prie jo per tankų jaunuolyn�. Lapų �lamesys ir lau�omų at�alų tra�kėjimas i�g�sdino stumbrus.

Bulius mostelėjo uodega, �uoliu apsigr�ė ir i�bėgo į ve�li� piev�. Smulkiais �uoliukais jis dūmė į priekį �laitu, nesirūpindamas banda. Jis gerai �inojo, kad ji bėga paskui jį: buvo girdėti trepsėjimas. Ver�elis atsiliko, bet karvė jo nepaliks: risnos u�pakalyje, jį saugodama.

Vaikai jau pastebėjo kurian�ius stumbrus ir i�bėgo i� jaunuolyno į plyn� �lait�. U�mir�� gaudynes, jie labai susidomėj� �iūrėjo į pabaidyt� band�.

Po valandėl� trukusio tylaus nustebimo suskambo nauji �ūksmai, ir visi vaikai, d�iūgaudami dėl nelaukto nuotykio, nulėkė paskui nubėgan�ius �vėris �emyn prie Dyjos, tarsi būtų norėj� juos sugauti.

Kop�emas su Voveriuku stebėjo visa tai nuo upės kranto. Pirmiausia jie apsid�iaugė ir nustebo, bet kai vaikai nuginė stumbrus tiesiog prie upės, jie nepatenkinti suniurzgėjo ir susierzin� ėmė �okinėti nuo kojos ant kojos, rankomis plodami sau per �launis.

Stumbrų banda � koks geid�iamas laimikis med�iotojų tuntui! Bet tie kvailiai visk� sugadins: nesiliauja vij�si ir neleid�ia gyvuliams kur nors apsistoti, kad stovyklos med�iotojai galėtų juos apsupti. Po valandėlės stumbrai pribėgs prie upės, perplauks j� ir dings kitame krante. Tuntas praras laimikį, kurio jau seniai nėra turėj�s.

Kliūtų vaikams, jei Kop�emas ir Voveriukas būtų arti jų. Plaukus jiems i�pe�iotų ir nugaras aptal�ytų u� tokį neproting� elgesį. Kad bent jie įspėtų med�iotojus stovykloje, bet argi tiems kvailiams �aus į galv�. Ir tai busimieji med�iotojai! Akli kurmiai, o ne med�iotojai. Stumbrų banda bėga pro stovykl�, o med�iotojai ten sėdi prie lau�o, grau�ia plikus kaulus ir nieko ne�ino�

Kop�emas perbrido ma�� balut� ir, įkop�s į kalv�, apaugusi� kadugiais ir ber�eliais, pa�velgė, prisideng�s rankomis akis. Patenkintas mostelėjo savo draugui.

Priils� vaikai atsiliko toli toli.

Stumbrai buvo jau visai arti berniukų, dabar jie lėtai risnojo.

Kop�emas i� �olių pasidarė pyn� ir u�sidėjo j� ant galvos. Pyn� prismaigstė ilgų meldų, i�ėjo tarsi koks didelis vainikas. Voveriukas negalvodamas pasekė jo pavyzd�iu. Ir �tai abu berniukai �engia prie� stumbrus.

Susilenk� jie eina per auk�t� piev�, tarpais pakildami i� �olės ir kratydami galvas.

�it jau bulius susidomėj�s pa�velgė į juos.

Banda sustojo ir smalsiai �iūri į keistai apsitaisiusius berniukus.

Berniukų judesiai lėti, jie �ia nuleid�ia galv� į �ol�, �ia vėl kilsteli, paskui visai sustoja.

Stumbrai kurį laik� stebėjo juos nejudėdami. Vėjas pūtė į prie�ing� pus�, todėl stumbrai, neu�uosdami �mogaus kvapo, nurimo. Karvės trynėsi �onais viena į kit�: jos maigė įkyrius uodus, spie�iais sutūpusius ant jų pilvų. Ver�is nerūpestingai skabė dobiliukus, rūg�tynes ir pienes. Bandos vadas, panarin�s galv�, i�rovė vis� ker� papar�ių, bet nespėjo jų su�iaumoti. Su ky�an�iais i� snukio papar�iais jis pakėlė galv�. Ka�k� pajuto.

Kop�emas ir Voveriukas susijaudin� tyliai suniurzgia. Jie mato, kaip i� stovyklos atbėga med�iotojai su ietimis ir kirviais.

Tad vis dėlto stovykloje su�inota apie stumbrų band�! Kad tik dabar stumbrai nepasileistų prie upės!

Ta�iau bulius jau nerimauja. Kiekvien� akimirk� jis gali leistis į priekį.

Ne! Jokiu būdu negalima leisti stumbrų prie upės. Bet med�iotojai dar gana toli. Kas u�kirs bandai keli�? stumbrų vadas pajuto pavojų: puolėsi bėgti, paskui jį � ir kiti stumbrai. Ir tiesiai prie Dyjos.

Kop�emas ir Voveriukas pa�oko ir dr�siai atsistojo bandai skersai kelio. �okinėja �olėje, mojuoja �akomis ir �aukia visa gerkle.

Ta�iau bulius ne�iūri nieko. Jis taip ver�iasi į priekį, kad berniukai, apimti baimės, �oka į karklų krūm�.

Padvelkė vėjas. Bulius buvo tik per kelis �ingsnius nuo berniukų, bet, pajut�s nemalonų �mogaus kvap�, suprunk�tė ir, i�spjov�s kuok�t� papar�ių, pasuko kita kryptimi � į �on� nuo upės. Karvės su ver�iu aklai nubėgo paskui jį.

Berniukai i��oko i� u� priedangos ir d�iaugsmingai i�siviepė. Stumbrai liks �ioje Dyjos pusėje. Abu jaunieji med�iotojai pasi�okinėdami kūrė �alia bandos, jie net i�drįso atginti ver�į nuo karvės. Kop�emas įsidr�sin�s pernelyg arti priėjo prie stumbrės ir ji, palenkusi galv� prie �emės, u�simojo pamauti jį ant ragų. Berniukas puolė ant �emės ir taip greitai prisiplojo prie mink�tos dirvos, kad viena akimirka dingo �vėriui i� akių. Stumbre ly�telėjo lie�uviu savo ver�elio nugar� ir nutapnojo paskui bulių.

Pavlovo kalnai statūs ir vir�um Vestonicų tunto stovyklos staigiai kyla auk�tyn, o �ia, prie Dyjos, jie baigiasi nuolaid�iomis kalvelėmis ir pla�ia �emuma. I� vienos daubelės prie�ais stumbrus i��oko keli med�iotojai. Bulius akimirk� staptelėjo, bet nebuvo nusiteik�s kovai, kuri abiem pusėm ne�adėjo nieko gera. Nesvyruodamas jis �oko į vandenį, telk�antį Dyjos senvagėje.

Karvės, prasibrovusios pro alksnių jaunuolyn�, puolė paskui vad�. Stumbre galva stumtelėjo pailsusį ver�į, ir jis tuoj pūk�telėjo į negili� sietuv�.

Bet stumbrai negalėjo plaukti: �ia būta ma�a vandens. Jie grimzdo į dumbl� ir sunkiai brido, vos-ne-vos vilkdami kojas, pan�iojamas klampaus purvo.

Kop�emas taip įsikar��iavo, kad nė nepagalvojo apie klastingosios dumblynės pavojų: �oko į vandenį paskui band�. Veltui Voveriukas �aukė jam grį�ti. Kop�emas negirdėjo. O jeigu ir būtų girdėj�s, t� valand� nebūtų pais�s jokių patarimų ir įspėjimų. Toje dumbroje i� kra�tų vandens buvo iki kelių, bet dumblas jam po kojomis skyrėsi ir traukė �emyn; jis bemat nugrimzdo į vandenį iki pusiaujo. Tik vargais negalais i�traukė kojas ir pasiekė tvirtesn� viet�, visai arti stumbrų vado. Pa�iup�s besibla�kantį mil�in� u� uodegos, visa jėga ėmė tempti stumbr� i� klampynės.

Artyn bėgantys med�iotojai, matydami naivias berniuko pastangas, i� juoko raityte raitėsi.

Stumbrai i� tiesų negalėjo eiti į priekį. Klimpo dumbros purve, o kuo labiau stengėsi i�sikapanoti, tuo labiau grimzdo. Kartais jie pa�engdavo du tris �ingsnius, bet tuojau liūnas prasiskirdavo po sunkių gyvulių kojomis, ir stumbrai vėl atsidurdavo dumble iki pilvo.

Med�iotojai, garsiai �aukdami ir triuk�maudami, lau�ė med�ių �akas, rovė krūmus ir mėtė juos į liūn�, kad patys geriau i�silaikytų. Jie tikėjosi didelio grobio. �it, pribrid� prie vienos karvės, jie jau bado j� ietimis. Antroji karvė visi�kai dingo liūne, o tre�ioji, pasiekusi gilesnį vandenį, antai prunk�dama plaukia į kit� krant�.

Kop�emas vis dar kaip apkvait�s laiko stumbr� u� uodegos ir tvoja pagaliu per mil�ini�ko �vėries nugar�. Stumbras įsiut�s bla�kosi, � vargas berniukui, jeigu įsisiautėj�s mil�inas jam įspirtų!

Įsikar��iav�s Voveriukas, �aukdamas ir mostaguodamas rankomis, ragina nuo kranto pavėlavusius med�iotojus ir kelias moteris skubėti. Jų rankos �ia taip pat reikalingos. Vienai u�dususiai moteri�kei jis rodo besigalynėjantį Kop�em�. Tai jos sūnus.

Moteris baimingai �ūkteli ir tuoj pat �ai�iu balsu ima �aukti berniuk� į krant�.

Ta�iau Kop�emas, atsainiai �vilgtelėj�s, visai neatsako. Kaip �ia gali kas nors � kad ir motina � reikalauti, kad jis viso tunto akyse pasitrauktų i� tokios �aunios kovos! Ai�ku, nė viena moteris nesupranta med�ioklės aistros. Kop�emas apsimeta negirdįs motinos �ūkavimo: jis nepasidarys gėdos, pasitraukdamas i� kovos, kurioje gali prie� visus pasi�ymėti.

Stumbras jau skendi liūne giliau, negu iki pusės. Jis sunkiai kvėpuoja. Kiekvienu kvėptelėjimu įtraukia daugyb� uodų, jų debesyje net pasidaro tu��ias ratas. Stumbras juos tuojau vėl i�ko�i, bet �itai dar labiau jį pykina. Gyvulys i�ver�ia akis ir bejėgi�kai ken�ia uodus.

Motina, matydama Kop�em� neklausant jos įspėjimų, �oko į liūn� prie sūnaus. Kaip tik tada, kai įnir��s stumbras kilstelėjo ir atgr�ė gauruot� galv� į berniuk�, ketindamas pasiausti jį ragu, Kop�emo motina, su�iupusi u� rankos, atitraukė vaik�. Ta�iau pati paniro į skyst� purv�.

Tuo metu med�iotojai pervėrė stumbr� ietimi, ir besistoj�s bulius u�griuvo ant varg�ės moters, nugramzdindamas j� į liūn�.

Niana paaukojo savo gyvyb� dėl sūnaus.

Med�iotojai su įnir�iu kapoja akmeniniais kirviais didįjį �vėrį. Jie nori i�traukti varg�� moterį, bet negali nuversti sunkaus stumbro, kuris vis dar smarkiai bla�kosi ir yra jiems pavojingas. Sumi��s su purvu kraujas rodo, kiek daug gilių �aizdų med�iotojų ietys paliko silpstan�io mil�ino kūne.

Moterys ir vaikai ant kranto apstojo stumbrų ver�iuk�, erzino jį ir pe�iojo. Jie nė nematė, kad varg�ė Niana dingo liūne po stumbru.

Tik dvi vyresnės moterys, laikan�ios rankose atsargines ietis med�iotojams, stovi toliau ir liūdnais veidais tyliai stebi med�iotojų kov� su mil�ini�ku stumbru. Jos galvoja apie varg�� Nian�, kuri taip staiga baigė gyvenim�. Jos neaimanuoja � �uvusieji neapraudami mū�yje.

Kop�emo motinos mirtis tuntui nepadarė didelio įspūd�io. Med�iotojų gyvenime kitaip ir būti negali. Niekas i� anksto ne�ino, ar bus dar vakare gyvas. Nuolatinėje kovoje dėl maisto kartais nugali �mogus, kartais � �vėris, taip buvo ir taip bus.

Bet Nianas, Nianos vyras ir valdovas, vis dėlto yra priblok�tas; i� to, kaip jis �niurk��ioja nosimi ir tankiai mirksi, matyti, kad jis susijaudin�s ir sutrik�s. Jis neteko �monos, narsios ir i�tikimos tarnaitės, kuri� kadaise i�simainė u� p; ki� loken�. Sunku dabar susirasti nauj�. Jo laukia ntinalonūs rūpes�iai. Kas dabar ne�ios med�ioklės keliais jo palapin�? Kas kramtys jo kailius, kad jie būtų mink�tesni?

Tuo tarpu med�iotojai jau velka nudobt� karv� ant kranto. Jie klimpsta į dumbl� ir turi smarkiai stengtis, kad neprasmegtų liūne.

Kop�emui prapuolė med�ioklės aistra. Nejudėdamas �iūri jis į krauju ap�lakstyt� vandens lelijos �ied�. Jis laukia, kada med�iotojai nuvers stumbr� ir kada jo motina vėl atsikels. Ta�iau vienas med�iotojas atstūmė Kop�em�, kad nekliudytų.

Kop�emas dar valandėl� stovėjo vandenyje, įsikand�s kairiosios rankos nyk�tį. Paskui, panarin�s akis, nusivilko į liūno pakra�tį ir atsisėdo prie alksnio.

Pergalingi med�iotojų �auksmai paskelbė, kad kova su stumbru baigta. Pavarg� med�iotojai i�brido i� liūno ir įsakė moterims i�traukti abu stumbrus. Patys sugulė �olėje. Tiktai dabar jie persimetė keliais �od�iais apie netikėt� Nianos, geros narsiojo med�iotojo Niano draugės, �uvim�.

Moterys tuoj su�oko į pelk�. Nuo ilgo sėdėjimo sukry�iuotomis kojomis beveik visos jos � kreivakojės. �iupusios pirm�jį stumbr� u� kojų, ragų, kar�ių ir uodegos, jos i� visų jėgų velka jį vandeniu į krant�.

Toli sklinda �auksmai, klegesys, raginimai ir įspėjimai. Vanduo tryk�ta purslais, o nepajėgian�ių i�bristi moterų �auksmai nustelbia skardų įsilinksminusių vyrų juok� � jie patenkinti geru laimikiu.

Dumblu i�sitepusios moterys i�tempė nudobt� stumbr� ant kranto, bet i�laikyti jo nepajėgė: sunkus kūnas nuslydo nuolaid�iu krantu atgal į vandenį, ir moterys, kurios i� apa�ios jį stūmė, vos spėjo at�okti. Vanduo auk�tai i�try�ko, ir vyrai pratrūko kvatotis. Jau buvo ai�ku, kad be jų nei�sivers. Tatai glostė jų savimeil�, ir jie i� lengvo atsistojo. Su did�ia �ypsena jie �vilgtelėjo į triūsian�ias moteris ir patys griebėsi stumbro.

Nelengva buvo i�vilkti jį į krant�. Įtempti raumenys, i�verstos akys ir suk�sti dantys rodė, kad vyrai stengiasi i� paskutiniųjų. Pagaliau stumbras vis dėlto atsidūrė krante. Neilgai su pasitenkinimu ap�iūrinėjo med�iotojai did�iulį bulių. Jie vėl grį�o į vandenį stumbrės, dar iki pusės panirusios liūne; ir j� taip pat i�vilko į sausum�.

Paskui jie pavir�utini�kai ap�iūrinėjo liūn�, kur �uvo Niana. Nevertėjo ie�koti jos kūno. Vis tiek jai niekuo nepadėsi. Vestonicų tuntas sumed�iojo du stumbrus, sumokėj�s u� laimikį Nianos gyvybe.

Ant kranto jau prasidėjo puota. I�darius abu stumbrus, liko daugybė dar �iltų mėsgalių. Nors berniukai jau buvo atne�� i� stovyklos ugnies ir j� įkūr�, med�iotojai nekantriai draskė kepenis, skrandį bei kitus dublius ir �ia pat valgė juos �alius.

Vaikai ir moterys laukė, kol pasisotins vyrai. �iandien visiems u�teks! Prisivalgys tiek, kad vos jiems pilvai nesprogs.

Vyrai padavė moterims nulupt� kailį, ir jos tuojau, pasitiesusios jį pievoje, ėmė grem�ti a�triais akmenai�iais, tuo pat metu gard�iuodamosi pagrandomis. Antr�j� stumbren� tvarkyti gavo vyresnieji vaikai.

U� krūmų ėmė kiauksėti lapės, priviliotos stipraus mėsos, kraujo ir vidurių kvapo. Voveriukas pasiautė į jas akmeniu, bet kai ir tada jos nenubėgo, pasigrieb�s pagalį, vijo jas kuo toliau�

Med�iotojai i� jo juokėsi, kai dr�sios lapės, nuvarytos vienoje pusėje, dar ar�iau prilindo i� kitos pusės, tykodamos pa�iupti k� nors i� riebių vai�ių. Tada Voveriukas liovėsi tu��iai steng�sis ir tik spirtelėjo lap�, lendan�i� jam prie kojų.

Viena lapė, pagriebusi kraujuot� ietį, gulėjusi� nuo�alyje, bėgo tolyn. Kitos dvi tuoj liuoktelėjo paskui j�, var�ydamosi dėl ieties kaip dėl kokio gardėsio.

Netrukus subėgo tiek lapių, kiek jų tik buvo Pavlovo kalnų olose.

Kiekvienas med�iotojas laiko vienoj rankoj savo gabal� mėsos, o kitoj rankoj � pagalį įkyrioms lapėms atginti.

Lau�e jau susikaupė krūva �arijų, ir med�iotojai gali patogiai kepinti atsirė�tus mėsos gabalus, pasivėr� ant ie�mų. Visi vyrai labai i�sikraujav�. Bet jie niekada nesiprausia, atvirk��iai,�� dar did�iuojasi kraujo dėmėmis. Daugelis ty�ia tepasi krauju kūn� ir d�iaugiasi, jei visas veidas raudonas. Jie vaiposi, �iepia dantis ir todėl atrodo dar baisesni. Bet jiems tai labai patinka. Jų nuomone, kas labiau kraujuotas, tas es�s didesnis ir narsesnis med�iotojas.

Bet Kop�emas dar tebesėdi po krūmu ir �iūri į vandenį kaip apduj�s. Jis gard�iuojasi kepta stumbro uodega: apgrau�ė j�, o dabar, garsiai �epsėdamas, �iulpia. Ranka jis kartas nuo karto pasikaso blauzdas, bet nesuvokia, kad jį kanda uodai. Ka�kas sukreb�dėjo � Kop�emas i�tempia ausis. Kitoje krūmo pusėje i�lindo alkanas vilkas.

Kop�emas krūptelėjo, ir vilkas pasislėpė. Berniukas nesi�aukė pagalbos � juk jis ne ma�as vaikas! � bet tyliai atsistojo ir apsidairė kokio ginklo. Toliau pamatė kelias ietis, įsmeigtas į �em�. Vien� pasiėmė ir norėjo grį�ti prie savo krūmo tykoti vilko.

Gauruo�ius, senas, bet dar miklus med�iotojas, pamėtėjo Kop�emui ger�, neapgrau�t� kaul�. Berniukas mikliai sugavo jį kairi�ja ranka ir nuėjo ie�koti vilko. Kelis kartus atsikando pusiau apkepusios mėsos ir su ietimi de�iniojoje rankoje ap�iūrėjo auk�t� �ol� u� alksnių krūmo. Vilko nematyti. Berniukas eina toliau krantu� Staiga tik �ast!.. Vilkas �mėk�telėjo �olėje ir i�traukė Kop�emui kaul� i� rankos.

Kol berniukas atsipeikėjo, į�ūlus vilkas dingo tarp krūmų. Kop�emas piktai pagrasė ietimi jam pridurmui.

Dabar nė nemanyk pasigirti med�iotojams, k� jam vilkas i�krėtė. I�juoktų.

Pagaliau � galas nematė to kaulo! Juk i� tikrųjų jis nesijau�ia alkanas�

Jis galvoja apie motin�. Stumbrai pagrobė j� i� tunto. Akis u� akį, dantis u� dantį..

Kop�emas prisėda ant uolikės, i�siki�usios i� �emės, ir �iūri į nelemt�jį liūn�. Nelemt�jį? Juk jis davė tuntui geidaujamo grobio!.. Bet �uvo jo motina. Kaip ji nuo ma�ens juo rūpinosi! Pas j� visada rasdavo prieglobstį�

� Mama, mama! � i�sprūdo �auksmas i� berniuko lūpų. Kop�emas skaud�iai pravirko. �iurk�tų, beveik bejausmį berniuk� sugraudino meilė motinai � pirmasis prie�istorinio �mogaus visuomeninis jausmas.

Dvi dienas puotavo tuntas ant Dyjos kranto. Paskui su visomis mėsos atsargomis ir odomis grį�o į savo stovykl�.

Ver�elis baigė liūdnai. Med�iotojai norėjo parsivesti jį į stovykl� ir palikti vėlesnėms dienoms. Bet jis buvo blogai priri�tas, ir naktį vilkai jį i�g�sdino. Nutrūk�s ver�elis nubėgo toli į mi�k�, o ten plė�rūnai jį sudraskė.

Laimė, tuntas turėjo daug mėsos atsargų, todėl apie ver�elio dingim� daug nekalbėta. Kitais kartais sargai būtų buv� smarkiai nubausti, kad apleido savo pareigas ir buvo neatidūs.

Aplink ugnį susėdusios moterys tvarko dar likusi� mės�. Daug mėsos i�karstyta ant susmaigstytų į �em� �akų, ji d�iūna saulėje. Moterys i�ėmė i� kumpių kaulus ir supjaustė plonomis riekelėmis atsargai. Valgytojai jau nebegali nė kramtyti: skauda �iaunas. Jie privarg� nuo nuolatinio valgymo ir dabar drybso pievelėje prie �altinio ir tarp palapinių.

Taukų yra tiek, kad neįmanoma visų suvalgyti. �iandien kiekvienas tunto narys gali i�sitrinti kūn� kad ii' storiausiu taukų sluoksniu, ir niekas jam nesudro� pagaliu u� �vaistym�. Tai geriausia priemonė nuo kand�iųjų uodų, gelbstinti kelet� dienų, kol nusitrina.

Tad visi rūpinasi, kad taukų sluoksnis ant kūno kuo ilgiau laikytų. Kuo taukai senesni ir kuo labiau dvokia, tuo geriau gina nuo uodų.

I� lau�o kamuoliais virsta tir�ti dūmai, kuriuose moterys rūko mėsos gabalus, pavertus ant ie�mų. Dvi murzinos mergaitės, Juodė ir Kaitrulė, atne�ė dar glėbį prilau�ytų �aku�ių ir padėjo prie lau�o. Kai Gniū�telė joms padavė gabaliuk� mėsos, jos tik truktelėjo nosytėmis, netarusios nė �od�io, per�oko per virvantį i� �altinio upeliūk�tį ir u� Gauruo�iaus palapinės ėmė skinti rūg�tynes. Paskui jos nubėgo net prie upės prisirinkti vandens augalų pumpurų. Po valandėlės prie jų prisidėjo ir kitos mergaitės, taip pat skinan�ios vir�kinim� skatinan�ius �alumynus.

Prie lau�o atsisėdo greitakojis Ki�kis ir �alia sav�s pasidėjo dvi tiesias ir �variai nugludintas lazdas. Paėm�s vien�, apdegino jos plongalį kaitriose �arijose. Po valandėlės dar rūkstantį gal� pabrū�ino į akmenį. Ki�kis turės puikių ie�ių!

Nė Ki�kis nepanoro Gniū�telės pasiūlytos mėsos, net nusigr�ė nuo jos. O kai pro �alį, stenėdamas ir braukdamas nuo veido prakait�, ėjo Did�gerklis, did�iausias tunto rajūnas, ir tas atstūmė Gniū�telės rank�, i�tiesusi� jam kvapnų kepsnį.

Tunte jau niekas nepuolė prie mėsos, visi buvo sotūs ir tik kramtė rūg�tynes arba metėles. Gal tik vakare med�iotojai ims lupinėti apgrau�tų ir sukrautų į krūv� kaulų smegenis. Apdegusių kaulų smegenys! Did�iausias skanėstas pasaulyje! Jos, gal būt, suvilios ir prikim�t� pilv�.

Vaikai �valesni u� suaugusius med�iotojus. Nė valandėlės ramiai nepasėdi. Voveriukas i� geltonojo molio gumulo nulipdė stumbro figūr�. Įsmeigė į liemenį keturis pagalius � tai kojos. O į galv� įbedė dvi �akutes � tai ragai.

Visiems berniukams molio stumbras labai patiko. Nusine�� jį galiuk� u� stovyklos, vaikai sumanė �aisti stumbro med�iokl�. Pasidar� lank� ir strėlių, �liau�dami prie stumbro, �audė į jį strėlėmis, prie kurių smaigalių buvo smala prilypdytos a�trios kaulų at�ai�os. �aisdami jie tiksliai mėgd�iojo visus med�iotojų veiksmus. Paseilin� pir�t�, nustatė, i� kurios pusės dvelkia vėjas ir tykino prie �vėries, slapstydamiesi kaip tikrose med�ioklėse. Kildavo did�iausias triuk�mas, kai pasisekdavo kam pataikyti į stumbr� ir strėlė likdavo styroti jo kūne, įrodydama �aulio miklum�.

I�tro�k�s Mamutaitis, vienas i� narsiausių tunto med�iotojų, ėjo atsigerti prie �altinio, alman�io stovykloje. Ta�iau, atėj�s prie jo, ėmė piktai plūstis: kur buvo �varus �altinis, dabar telk�ojo i�trypta dumblynė.

Gulintieji med�iotojai juokėsi, kad i�tro�k�s Mamutaitis �irsta, ir dar labiau jį kir�ino.

� Mamutaiti, ar gardus dumblas? � �aukė Arklio Koja, �inomas pa�aipūnas.

� Ei tu, nei�gerk visko! � pa�aipiai priminė Pe�tukas.

Mamutaitis, į visus priekai�tingai pa�iūrėj�s, piktai pasakė:

� Visi trypėt po �altinį. Dabar niekas negers vandens: nei Stipruolis, nei Pe�tukas, nei Mamutaitis � niekas! Blogai, upė toli�

Jo �od�iai paveikė. Tik dabar med�iotojai suvokė, k� padar�. Eidami u�sigerti mėsos, i�mind�iojo �altinį. Kaip ir paprastai, jie negalvojo apie ateitį. Mamutaitis jiems priminė, kaip lengvabūdi�kai jie prarado tyro vandens �altinį pa�ioje stovykloje. Vyrai sutrik� vaipėsi. Jie ėmė svaidytis akmenukais, velėnomis ir viskuo, kas pakliuvo po ranka, priekai�taudami vienas kitam, kam pritrypė �altinį. �od�iu, elgėsi kaip ma�i vaikai.

Mamutaitis paliko savo draugus besipe�an�ius, o pats, susirad�s į kastuv� pana�ų kaul�, nuėjo kuopti dumblo i� �altinio. Vilko Nagas ir Ukmasas atėjo pagalbon. Gyvoji Varlytė ir Kaitrulė rankomis prarausė vagut�, kad drumstas vanduo galėtų nubėgti. Tai patiko ir kitiems vaikams, ir veikiai aplink �altinį knib�dėte knib�dėjo darbininkų.

Prie i�valyto �altinio Mamutaitis atritino didelį akmenį. Dar keliais akmenimis jį apdėjo, kad nesusidrumstų, kai kas prie jo atsiklaups.[1] �altinio vanduo vėl bus �varus!

Vaikai, �inoma, tuoj pat i�sitepė i�kuoptu purvu. Bent uodai jų negels. Ypa� berniukai d�iaugėsi tuo i�sida�ymu � juk taip jie atrodo kaip suaug� med�iotojai po narsios med�ioklės. Mergaitės i�sitepė veidus, o kūn� tik vietomis brūk�telėjo � to visai u�tenka pasipuo�ti.

Valkus geltonojo molio gabalai labai pravertė lipdiniams. Vaikai prilipdė tiek �vėrelių, kad po valandėlės ant gretimos uolos jų buvo daugybė.[2] Varlytė mieliausiai lipdė lokius. Vienas stovėjo ant u�pakalinių kojų, kitas �liau�ė uola, dar kitas letena kasėsi pakau�į. Kruopelė nulipdė mielų lapu�ių su ilgiausiomis uodegomis.

Atbėg�s Voveriukas, kurio stumbr� vaikai jau buvo visi�kai sutrupin�, tuoj kibo į darb�. Jis nukrėtė did�iulį mamut�. Ta�iau jam nesisekė iltys. Kad ir gerai jas nulipindavo, bet kai tik pritaisydavo mamutui, jos linkdavo ir krisdavo �emėn. Keliskart paband�s, Voveriukas nusviedė iltis �alin. Bet mamutas vis tiek buvo puikus � taip sakė visos mergaitės.

Paskui dar sumanė jis lipdyti stumbr�. Bet molio jam u�teko tik galvai. Bet kokiai galvai! Net suaug� med�iotojai ėjo pasi�iūrėti Voveriuko kūrinio. Mamutaitis sakė, kad būtų gaila numesti toki� puiki� stumbro galv�, ir įdėjo j� į kaitrias lau�o �arijas i�deginti. Tada ji i�liks ir, įgavusi stebukling� gali�, padės tuntui vilioti stumbrus, kai vėl kada stovykloje bus badas.

Prie savo palapinės, atsiskyr�s nuo visų kitų med�iotojų, tylėdamas sėdėjo Nianas. A�triu titnagu i� mamuto ilties nuolau�os jis ka�k� pjaustė. Jam darėsi liūdna. Visur vaidenosi Niana. Nori j� �ūktelėti � atsimena, kad jos nebėra. Kai ji �uvo, nelaim� jis sutiko ramiai kaip vilkas, kurio draugė �ūna kovoje. Bet dabar į jo �irdį vis labiau smelkėsi �mogi�kas jausmas � jis ėmė ilgėtis artimos būtybės, kurios niekas negali pakeisti. Nors Niana buvo tik nelygiateisė jo padėjėja, bet Nianas jautė, kad ji vis dėlto nebuvo jo vergė. Jis to nesuvokė ir negalėjo i�reik�ti, tik jautė slogų, visa u�go�iantį liūdesį.

Netar�s nė �od�io, jis pakilo ir lėtais �ingsniais i�ėjo i� stovyklos. �olėje sugul� med�iotojai pastebėjo, kad Nianas eina, neturėdamas rankoje kirvio ar ieties. Tai buvo visai neįprasta. Nė vienas vyras nei�eis i� stovyklos be ginklo, nors ir valandėlei. Med�iotojai pasi�iūrėjo į nueinantį Nian�, paskui patys susi�valgė, bet netarė nė �od�io. Kai kurie kramtė �olės stabarus.

Nianas klaid�iojo aplink stovykl� ir neju�iom nuėjo iki Dyjos senvagės. �iū, �ia po alksniu ka�kas sėdi! Matyt, tyko �uvų.

Med�iotojas abejingai ėjo pro �alį. Ta�iau vis dėlto �vilgtelėjo po alksniu� Ak, �tai kas �ia! Nagi Kop�emas, vienas i� jo sūnų.

Jis suink�tė pro nosį.

Susim�st�s berniukas nusteb�s pa�oko ir, atpa�in�s tėv�, nusi�ypsojo.

Nianas stabtelėjo.

Tėvas ir sūnus �vilgtelėjo į spindintį vandens pavir�ių.

Kop�emas a�arotomis akimis pasi�iūrėjo į med�iotoj�, kuris ilgai buvo jo motinos draugas ir, rodos, jo paties tėvas.

Nianas nebuvo nusiteik�s �aisti su sūnumi ir jau ketino eiti. Kop�emas �engė prie kranto ir sumurmėjo. Jis ranka parodė į vandenį.

Tik dabar Nianas atsitokėjo, kad stovi prie pelkėtos senvagės, kur neteko savo draugės. Taip, �ia tat atsitiko�

Kop�emas vis dar rodė i�tiesta ranka. Kas ten?

Nianas nukreipė akis į vandenį, ir jam pasirodė, kad vir�um vandens ky�o �akos galas.�O gal tai buvo�

Jis įbrido į vandenį.

Grimzdamas į dumbl�, jis jautė, kaip jo kojas kutena ma�y�iai burbuliukai. U�mir��s pavojų, �engė kelis �ingsnius į priekį. U��iuopė vandenyje ka�kokias �akas. �ia jų liko nuo stumbrų med�ioklės. Jis truktelėjo jas sau po kojomis,�� bus atrama keliems �ingsniams. Bet paskui nugrimzdo dar giliau ir �engė tik su dideliu vargu.

Kop�emas matė, kad Nianas vis giliau grimzta į klasting� liūn�, ir �oko paskui jį į vandenį. Jis padavė tėvui ilg� �ak�, kad �is galėtų įsitverti. Berniukas taip elgėsi ne todėl, kad būtų jaut�s Nianui sūni�k� meil�: lygiai taip jis būtų padėj�s bet kuriam tunto nariui. Kop�emas buvo prisiri��s tik prie motinos, kuri jį nuo ma�ens globojo. Jo tėvas ir globėjas i� tikrųjų buvo visas tuntas. Kop�emas � tunto sūnus, kaip ir Voveriukas, Vabaliukas, Gai�lys, Cebikas, �aipūnas ir kiti berniukai ir mergaitės, kurie visi turėjo tik savo motinas ir visai nesidomėjo jų draugais. Kiekvien� vaik� globojo visas tuntas, o tai geriau, negu priklausyti vienam vyrui.

Jeigu Nianas sakydavo Kop�emui �sūneli�, tai Kop�emas tam �od�iui būdavo lygiai abejingas, kaip ir ap�auktas �murzium�. Vis dėlto Nian� jis vertino kaip ger� med�iotoj�, vien� �ymiausių tunte. O jei Nianas yra jo tėvas � na, tuo geriau.

I� susim�stymo Kop�em� pa�adino �ūksnis:

� Niana!..

Nianas su�iupo paskendusios moters kūn� u� plaukų ir tempė prie sav�s. Vos tik jis kiek įsir�ė, kojos prasmego giliai Į dumbl�, ir Nianas pasijuto es�s iki kaklo drumzliname vandenyje.

Kop�emas mikliai nubrido tėvo link ir nusviedė jam �ak�. Nianui pasisekė j� su�iupti. Paskui vaikinas i� visų jėgų ėmė traukti tėv�, o kadangi jis stovėjo gana tvirtai ant �akų krūvos, tai galėjo padėti jam i�bristi i� gelmės. Paskui jau abu kartu, i�plukd� i� vandens nebegyv� Niana, paguldė j� �ydin�ioje pievoje.

Nianas, kelis kartus giliai atsikvėp�s, u�sivertė varg�ės moters kūn� ant nugaros.

Mamutaitis pasidid�iuodamas �valgosi į savo statinį. �altinio vanduo vėl �varus. Med�iotojai vienas po kito klaupiasi ir pasilenk� gurk�noja i� gaivaus �altinio. Dabar visi giria Mamutaitį u� ger� sumanym�.

Med�iotojams jau truputį palengvėjo pilvai. Jie, susėd� aplink lau��, kepina jame apgrau�tus kaulus. Kar�tus kaulus paskui skaldo ir su did�iausiu pasitenkinimu �iulpia i� jų �iltas smegenis. Smaguriaudami jie lai�osi, o po to kaulus dar duoda moterims ir vaikams, kad i�sikrap�tytų liekanas.

� Hei-ua-o!

Nustebimo �ūksniai nuaidėjo per stovykl�. Netikėtai vidury stovyklos pasirodė Kop�emas, o per kelis �ingsnius u� jo pama�i ėjo sulink�s jo tėvas � su nuskendusi� Niana ant nugaros.

Nianas padėjo �monos kūn� ir apsidairė po tunt�. O minia, pusbalsiu murmėdama, suprato, kad Nianas parėjo laidoti savo �monos, kaip dera stipraus ir garbingo tunto med�iotojui. Nė nesiteiravo, kaip jis j� surado liūne.

�uvusioji i� tikrųjų buvo gera tunto narė, o jos vyras � �aunus med�iotojas. Niana ir toliau liks tunte, ir po mirties bus viso jo gyvenimo dalyvė. Savi�kiai j� palaidos stovyklos lau�e � taip ji geriausiai ir stipriausiai susijungs su tuntu.

Be jokių tarybų Nianas, Vilko Nagas ir Mamutaitis paėmė moters kūn� ir paguldė jį ant lau�o. Nianas nusiėmė nuo kaklo brangų vėrinį ir padėjo �alia lavono. Tai buvo daugybė pragr�tų lapės ir vilko dantų, suvertų ant plono dir�elio. Nianas ne�iojo �iuos med�ioklės trofėjus dukart apsisuk�s apie kakl� ir visada did�iuodavosi turįs jų toki� daugyb�.

Kiekvienas tunto narys, norėdamas u�sitikrinti Nianos palankum� ir po jos mirties, k� nors jai padovanojo. Į lau�� lėkė titnaginiai įrankiai, smulkūs papuo�alai, padaryti i� geldelių, kauliukų ir dantų. Kai kurie atsine�ė i� palapinių savo mėgstamų niekniekių � gra�iai spindin�ių akmenukų, smulkių sraigių kriauklių, nupjautų ragų gabalėlių ir suakmenėjusių daiktų, kurie, keliaujant i� vienos med�ioklės vietos į kit�, kartais su�adindavo jų dėmesį ir smalsum�. Visa tai dabar turėjo Niana.

Nianas atvilko dar didelį mamuto mentikaulį ir juo pridengė moters kūn�. Paskui kapas buvo apdrėbtas moliu.[3] Jo �ia liko gana, i�valius �altinį. Atne�ta ir velėnų � ir po valandėlės Nianos jau nebuvo matyti po molio danga.

Balti dūmai stulpu kilo į dangų�

Kop�emas staiga suniurzgė ir i�traukė i� kapo smarkiai apdegusi� �ak�. Jis nuėjo į �alį, padėjo nuodėgulį ant �emės ir ėmė jį pūsti. Tik dabar visas tuntas giriamai sumurmėjo: nedaug betrūko, kad jie būtų u�mir�� įdegti nauj� ugnį! Kop�emas pa�iu laiku i�gelbėjo j� � sumanus berniukas!

Beregint visi �oko prie vaikino, ki�dami prie nuodėgulio kuok�tus sausų �olių. �olės tuoj įsidegė. Dabar galima buvo dėti malkų. Ugnis jau neu�ges.

Gūbrys vir�um buvusio lau�o augo� Molio vis daugėjo, ir kapas didėjo. Med�iotojai rausė molį elnio ragais bei pla�iais mentikauliais ir ne�ė jį odiniais mai�ais.

Padėjo ir vaikai. Kylantys i� kapo dūmai silpo, ta�iau nesiliovė�

Saulė jau leidosi.

Nianas mostelėjo, kad kapas u�tektinai didelis. Visi, susėd� apie jį, ėmė dainuoti. Nors tai buvo tik grubus kelių pratisų garsų rypavimas, bet netrukus �ioje dainoje jau buvo galima pajusti �iokį tokį ritm�, ir jo taktu sėdintys med�iotojai ėmė siūbuoti liemenis �en ir ten.

Tolumoje pasigirdo vilkų ir hienų kauksmas. U� Pavlovo kalnų pakilo juodas debesis, o nuo upės padvelkė �altas vėjelis.

Kop�emas pasiliko prie naujojo lau�o. Sėdėdamas ant akmens, jis mėtė į jį �akalius bei nereikalingus suai�ytus kaulus ir �iūrėjo į melsvus dūmus. Apvalūs kamuoliai kilo į vir�ų ir ten sklaidėsi.

Prie ugnies jis i�buvo vis� dien�, ir dabar visas tuntas �ino, kad Kop�emas yra ugnies saugotojas, nors tuo reikalu nebuvo taryboje tartasi. Jam padeda Ugnius, beveik metais jaunesnis berniukas. Moterys prine�ė krūv� naujų malkų, ir Kop�emas gali ramiai �iūrėti į ugnį, paskend�s savo mintyse.

Ugnis � baisi galybė. Visk� įveikia. Ji nuveja �vėris, �ildo, kepina mės�. Be ugnies negyvensi �iem�� Bet nedaug betrūko � ir tuntas būtų buv�s be ugnies! Molis ugnį u�dusina. Lietus taip pat kartais u�gesina lau��. Ugnį reikia rūpestingai sergėti. U�gesusios ugnies nebeatgaivinsi.

Dabar Kop�emas j� gerai saugos. Jo ugnis niekada neu�ges. Tai jo motinos Nianos ugnis. Ji taip pat niekada nedings. Ji dabar gyvens jo ugnyje. Kol ugnis liepsnos ir kils balti dūmai, tol Niana plazdens vir�um lau�o, kuris buvo įpūstas i� jos kapo nuodėgulio.

Kop�emas pakurstė ugnį nauju glėbeliu �akų ir susi�avėj�s stebėjo virstan�ius dūmų kamuolius.

Įmetė į ugnį malk� � ir �iū: po valandėlės jau jos nebėra, teliko pelenai lau�e ir dūmai padangėje. Koks nuostabus pasikeitimas. Niekas to nesupranta. Taip ir �mogui būna: kūnas guli susting�s, o jo kvapas kyla į vir�ų, kol i�sisklaido. Sakoma: �Mirė!� Kvapas atsiskiria nuo kūno kaip dūmai nuo med�io ir jau nebegrį�ta. Kas mirė, nekvėpuoja.

Tuntui gera, kol jis turi ugnį. Suaug� med�iotojai kartais prisimena, jog kadaise tuntas, vargingai keliaudamas, prarado ugnį ka�kokioje upėje, per kuri� kėlėsi. Med�iotojas, kuris ne�ė kelm� su viduje gruzdan�ia ugnimi, parkrito, srovės parverstas, ir ugnis paskendo. Tai buvo didelė nelaimė tuntui. Ilgai truko, kol jie gavo nauj� ugnį i� kito tunto u� daugyb� kailių. Per t� laik� �iem� daug tunto narių �uvo nuo �al�io, plė�riųjų �vėrių ir ligų, mat, �monės valgė vien �ali� mės� ir dėl to ėmė sirgti. Vargas buvo be ugnies!

O kas, jeigu ir svetimojo tunto stovykloje būtų u�gesusi ugnis? Jeigu jie nebūtų sutik� nė vieno draugi�ko tunto? Ir būtų lik� be ugnies, baisių vargų ir bėdų kamuojami�

Prie ramiai degan�ios ugnies priėjo Ukmasas su gabalu mėsos. Truputį padau�ė j� stumbro kaulu ir, i�sitrauk�s i� lau�o įkaitusį akmenį, padėjo ant jo ribinį mėsos. Prisėd�s prie �ios savo virtuvės, laukė, kol ribinis i�keps. Sulenk�s kojas, jis apsikabino rankomis kelius ir pasidėjo ant jų galv�. Jo plaukai, suri�ti dir�eliu į kuok�t�, styrojo ant pakau�io.

Med�iotojas ranka parodė, kad aplink ugnį netvarka. Ugnius tuoj pastvėrė kelias spygliuo�ių �akas ir su�lavė nuodėgulius bei �akalius į lau��. Jis d�iaugėsi, kad Ukmasas nepiktas ir neu�tvojo jam per sprand� kaip kiti pikti med�iotojai, nety�ia u�sistoj� arba atsisėd� ant �arijos. �inoma, aplink lau�� turi būti �varu, �arijos negali visur mėtytis.

Ukmasas berniukų jau nė nepastebi.

Kop�emas kostelėjo ir toli nusispjovė, � taip jis matydavo darant suaugusius med�iotojus. Paskui kreipėsi į Ukmas�:

� Be ugnies negali gyventi. Ugnis visada gimsta i� kitos ugnies.

Ukmasas tyli ir stebi savo ribinį, kuris jau pradeda rusti.

Kop�emas parodė į savo puiki�j� ugnį:

� Lietus ant ugnies � ugnies nebėr. Niekur nebėr ugnies � kas daryti?

Med�iotojas tarsi negirdi, k� �neka berniukas, tik kartkartėmis į jį skersakiuoja. Reikia apsvarstyti, ar neapsijuoks, pradėj�s rimt� kalb� su paaugliu. Berniukas labai jau dr�sus, jei kalbina suaugusį med�iotoj�!

Valandėl� pasvarst�s, Ukmasas vis dėlto prabilo. Gal būt, jam patiko berniuko smalsumas.

� Ugnis � didis burtas. Kop�emas � jaunas vaikinas, bet �ino, kad i� titnago lekia kibirk�tys. Titnagas ir akmuo � �irk�t � ir lekia ugnies kibirk�tys. Titnagas � ugnis, bet sunku i� kibirk�ties j� įdegti. To negali niekas � tik didysis vadas Pilkasis Vilkas. Bet Pilkasis Vilkas jau nevadovauja savo tuntui. Pilkasis Vilkas jau nebeskelia ugnies. Pilkasis Vilkas paliko savo tunt�. Prie� daug �iemų�

Med�iotojas sunkiai kalbėjo. Ilgai ie�kodavo �od�io, norėdamas i�reik�ti koki� mintį. Kartais ir nesugebėdavo pasakyti, k� norėdavo, ir tada padėdavo sau i�rai�kiu mostu. Seniai jis buvo taip ilgai kalbėj�s, kaip dabar. Tai jį nuvargino. Jis apvertė ribinį ant akmens ir vėl pasidėjo galv� ant kelių.

Kop�emas turėjo k� galvoti. Kad i� titnago lekia kibirk�tys, �ino kiekvienas ma�as vaikas, ir Kop�emas tai matė tūkstantį kartų, kai med�iotojai gaminosi savo a�triuosius peilius, antgalius ir grem�tukus. Jis pats jau daug kartų buvo dau��s titnag�, norėdamas pasidaryti peiliuk� mėsai ar grem�tuk� kailiui. Kibirk��ių būdavo daug, bet vaikas nė karto nematė, kad jos būtų u�degusios. I� tiesų titnage slypi ugnis, bet tik Pilkasis Vilkas �inojo burt�, kuris i� kibirk�ties padarydavo ugnį. O Pilkasis Vilkas jau seniai nebegyvena � Kop�emas jo nė neprisimena�

Ukmasas pasmeigė ribinį kaulo at�ai�a ir nuėjo.

Kop�emas, įmet�s atgal į lau�� akmenį, pakurstė ugnį.

Voveriukas i� tolo �vilptelėjo, kviesdamas jį �aisti. Kop�emas, i�ties�s rank�, davė berniukams �enkl�, kad neisi�s �aisti. Jis prival�s saugoti ugnį.

� Ugniau, atne�k man kokių skeveldrų!

Berniukas nubėgo prie uolos, kur med�iotojai paprastai ta�ydavo savo akmeninius ginklus bei įrankius, ir parne�ė kelias nuolau�as.

Kop�emas i� jų i�sirinko did�iausius gabalus ir ėmė dau�yti vien� į kit�. Jis matė �yrant kibirk�tis ir mėgino jomis u�degti saus� kailį. Ta�iau ugnis nesirodė. Kop�emas ne�inojo burto�

Moterys vėl atne�ė naujų pakurų. Kop�em� ir Ugnių jos nuvarė �alin. Dabar pa�ios būsian�ios prie ugnies. Reikia sud�iovinti ir i�rūkyti stumbrienos atsargas, o taip pat parengti vyrams valgio. Ūbauto ja ir Kruopelė nuėjo į nedidelį rūsį, kur buvo sudėta mėsa. Sandėlis buvo netoli, tik keli �ingsniai u� senojo lau�o, dabar Nianos kapo.

� Kas �ia? � nusistebėjo Kruopelė, matydama, kad spygliuo�ių �akos vir�um rūsio i�draikytos. Nu�ėrė �akas � ir suplojo rankomis.

Ir �vieglė Ubautoja ėmė gailiai kaukti, plodama rankomis per strėnas.

Moterys, atbėgusios nuo lau�o, �iūri � tu��ias rūsys. Tarsi i��luotas. Tik keli k�sneliai mėsos lik� duobės dugne.

� Visa mėsa dingo! Ojojoi!

Moterų dejones i�gird�, prie sandėlio sulėkė med�iotojai. Kaip ir moterys, jie pamatė tik tu��i� rūsį.

Med�iotojai net paraudo i� pyk�io; raukydamiesi, sukand� dantis, jie �ūkavo ir susijaudin� �okinėjo.

Mamutaitis atid�iai ap�iūrinėjo �em�, kol jos dar nesutrypė med�iotojai, ir rado pla�ių letenų atspaudų � jos buvo pana�ios į lokio, tik kiek ma�esnės.

� Ai�ku, ernis! � �aukė med�iotojai, choru keikdami nakties plė�ik�.

Visi �inojo į�ūlų plė�rūn�, kuris be baimės prasmun ka visur, į patį stovyklos vidurį, kartais net į palapin�, kur miega �monės,�� ir visk� suryja.

Tuntas staiga liko be pietų.

Kas budėjo �i� naktį? Blogi sargai! Nieko nejau�ia, kad plė�ikas įlind�s į stovykl�! �i� pat akimirk� jie turi i�eiti į med�iokl�, ir vargas jiems, jei grį� be laimikio.

Sujaudinti įnir�usių vyrų �auksmai aidėjo po Vestonicų med�iotojų stovykl�. Du nusikalt� sargai i�ėjo į med�iokl�. Kiti med�iotojai piktindamiesi i� jų �aipėsi.

Po valandėlės Mamutaitis, Vilko Nagas, Ukmasas ir dar keli geri med�iotojai apsiginklavo ��uolinėmis ir uosinėmis gerai nusmailintomis ietimis ir sunkiais kirviais. Nepasitikėdami nevykėliais sargais, jie patys i�ėjo med�ioti.

Tuntui reikia naujų atsargų. Gresia badas.

Nianas nuo ryto sėdi prie savo palapinės ir niekuo nesirūpina, kas aplink jį darosi. Gal dar nė ne�ino, k� i�krėtė ernis.

Prie� save, ant plok��io akmens, jis turi pasidėj�s krūvel� molio ir lipdo ka�koki� statulėl�. Jau dukart buvo trenk�s j� į �em�, kai jam nepavyko taip, kaip norėjo, ir dabar vėl pradėjo i� naujo. �į kart� į molį įmai�ė gerokai miltų, pasigamintų i� mamuto kaulų. Jų �ia daug mėtosi aplink visas palapines, ir Nianas ant ki�kio kailio susitrynė i� jų krūvel� miltukų. Deginti kaulai lengvai trupėjo; Nianui nereikėjo jų nė ka�in kiek dau�yti akmeniu. Stumbro rag�, piln� vandens, buvo įsismeig�s �alimais į �em�.

Pėdos auk��io statulėlė primena �mogų: galva, storas kūnas ir dvi kojos iki kelių. Rankos tėra grubiai nulipintos, bet u�tat liemenį Nianas smarkiai dailina. Jis dirba plonu kaulu ir rūpestingai lygina statulėlės pavir�ių; kartais j� padrėkina vandeniu. �tai i�ry�kėjo krūtys. Dar ma�ute duobele pa�ymi bamb�, o galvoje įstri�ais brūk�niais nubrė�ia akis � ir kūrinys baigtas.

Kaip tik priėjo Kop�emas ir susidomėj�s stebi tėvo darb�. Nianas paėmė figūrėl� ir, i�ties�s rank�, patenkintas ap�iūrinėjo savo kūrinį.

� Mama! � su�uko Kop�emas.

Tėvas linktelėjo ir nune�ė skulptūr� i�deginti lau�e. Po keliais nuodėguliais i�rausė duob�, lazda j� i�valė, kad į dar mink�t� molį neįsispaustų anglies gabaliukų, ir į �vari� viet� pastatė statulėl�. Drėgnas molis greitai d�iūvo, net balti garai vertėsi. Ugnies kaitinama, skulptūrėlė kietėjo.

Po valandėlės ji bus baigta.

Kop�emas pasisiūlė tėvui j� pasaugoti, kad kas, neatsargiai prisiliet�s, jos nesugadintų. Jis vėl grį�o į savo viet� saugoti ugnies. Ir Ugnius vėl atbėgo, nes moterys, neturėdamos ko kepti, jau seniai nuo lau�o nuėjo, tad i� tikrųjų nebuvo kam jo pri�iūrėti.

Nianas t� pats pastebėjo ir burbėjo dėl blogos tvarkos. Ugnis palikta be globos!

Taip visada es�, kai tunte kiekvienas dar�s, k� norįs. Nianas burbėjo jau gana garsiai, kad visi girdėtų. Jokios tvarkos! Sargai nesaugoj� maisto, tuntas lik�s be mėsos, med�ioti ein�s kas norįs ir kur norįs, �vejoti ne�vejoj�s niekas, kailių atsarga pelėj anti ir netvarkoma, krep�iai mi�ko vaisių atsargoms rinkti � tu�ti.

Kai kurie med�iotojai, i�gird� Niano skundus, jam pritarė. Jie gerai �inojo, kad tuntas negali i�siversti be pajėgaus vado, kuris turi būti toks stiprus ir ry�tingas, kad priverstų kitus klausyti. Bet tunte nėra nė vieno vyro, kuris būtų toks kovingas, kad norėtų i�bandyti prie� kitus savo jėg�.

Senasis vadas pasigrobė vald�i�, i� eilės pakloj�s ant �emės visus tunto vyrus. Bet kart� jį sutrypė su�eistas mamutas, ir tunte neliko kito tokio stipruolio. Visi bandymai pasigrobti vado vald�i� nuėjo niekais. Ne�aboti med�iotojai negalėjo sutikti, kad jiems įsakinėtų kuris nors tunto narys. Tuo metu �monės nusilenkdavo tik didelei fizinei jėgai ir dr�sai; proto persvaros jie nepripa�indavo.

Vargas tuntui, jei įsiliepsnodavo kivir�ai ir rietenos!

Moterys negalėjo ki�tis į svarstym�, bet vis dėlto bent �auksmais paremdavo skundus ir aimanas. Jos jautė, kad tunto ūkis priklauso nuo atsitiktinių sėkmių ar nesėkmių ir kad gali ateiti blogi laikai, vargo ir bado laikai.

� Tebūnie Nianas vadas! � �aukė keli med�iotojai, mostais skatindami, kad ir kiti pritartų.

Nianas nusi�iep�s atsakė:

� Nianas � ne vadas, Nianas neturi �monos! Turės Nianas �mon� � bus vadas!

Visi suprato, kad jis dabar negalėjo sutikti renkamas. Be viso kito, daugelio vyrų nebuvo stovykloje. Kiti med�iotojai i� tikrųjų būtų įsi�eid�, jei toks svarbus dalykas būtų buv�s nuspr�stas be jų. Tai galėjo sukelti nauj� sumai�tį tunte.

Tad buvo sutarta apie tai pasikalbėti vakare prie lau�o. Dabar vyrai i�siskirstė. Kai kurie taisė titnaginius ginklus. Kiti turėjo apdeginti ietis ir nugludinti jų smaigalius, kad galėtų rytoj kilti į med�iokl�.

Nianas nuėjo į savo palapin�, norėdamas j� sutvarkyti. Apkuop�s i�ne�ė i� palapinės visus kailius vėdinti: mat, kai kurie buvo supelij�. Tarp jų rado i� mamuto �onkaulio gabalo padaryt� puikų platų peilį. Nianas, paėm�s didįjį peilį u� rankenos, pasuko jį aplink galv�, kad net su�vilpė. Paskui, gerai ap�iūrėj�s, pamatė, kad reikia jį truputį pagal�sti į akmenį.

Mikliai pagaland�s, jis atsisėdo u� palapinės ant velėnos ir ėmė a�triu titnagu rantyti lygioje peilio plok�tumoje brūk�nius, ir po valandėlės jau i�ry�kėjo besiganan�io stumbro siluetas. Nianas, apvert�s peilį, kitoje pusėje apibrė�ė ilga linija plot�, kurio viduryje paskui i�ruopė dvi arklio galvas. Dirbdamas lyg dainavo, lyg niurzgėjo. Viskas jam sekėsi. Moterys, sekdamos Niano pavyzd�iu, taip pat i�sitraukė i� palapinių kailius ir, �ildydamosi saulėje, taisėsi drabu�ius. Prisisiuvinėjo prie odinių prijuos�ių kriauklelių ir puo�nių virvelių. Siuvo storais siūlais, padarytais i� elnio sausgyslių. A�tria titnago yla jos pradurdavo od�, o paskui ki�davo lygi� kaulin� adat�. Kai reikėdavo, matuodavo pir�tu ar pėda.

Kur dirba moterys, ten visada skamba daina. Ir dabar moterys sau dainuoja:

Hanga � a � ha,ja � ha � a!

Į moterų dain� joms padedan�ios mergaitės atsiliepia vienodu auk�tu balsu:

Ajaa � ajaa,ojaa � ojaa!

Taip jos galėdavo dainuoti per vis� darbo laik�, sėdėdamos sukry�iuotomis kojomis.

Kop�emas nune�ė tėvui i�degusi� ir jau atau�usi� statulėl�. Ji nusisekė, nebuvo suskilusi.

Nianas dar i�trynė statulėl� lajumi su trupu�iu smulkių pelenų ir pakabino j� palapinėje.[4] Dabar visada turėsi�s �mon� namie, niekada nebūsi�s vienas.

Į vakar� med�iotojai grį�o. Laimikis buvo menkas: dvi lapės, kurių paprastai niekas nenori valgyti, ir ma�as elniukas.

Mamutai�io būrys parsine�ė du �vilpikus, sugautus Pavlovo kalnų keterose, du nedidelius ki�kius ir dvi poras kurapkų.

Vakare prie lau�o buvo tariamasi dėl naujo vado. Pasitarimas buvo labai audringas. Visi vyrai sutarė, skųsdamiesi dėl netvarkos tunte, bet tuoj susiskaid�, kada buvo imta svarstyti, kaip pageidaujam� tvark� įvesti. Jie sutikdavo, kad reikia i�sirinkti budrų vad�, bet tuoj imdavo �aukti, kai tik kas pasiūlydavo t� ar kit� med�iotoj�. Jų galva, visi turėjo ydų.

� Ne, jo nenorime! � kaskart �aukdavo jie.

Niekas nenorėjo skaitytis su kitų narių nuomone. Kiekvienas gynė tai, k� buvo įsikal�s į galv�. Įsikar��iav� med�iotojai negalėjo suregzti �od�ių, ir tunto pasitarimas pasidarė labiau pana�us į vienas kit� lojan�ių �unų gauj�. Pagaliau jie i�siskirstė be nieko. I� kai kurių palapinių dar ilgai buvo girdėti garsus nepatenkintų med�iotojų murmėjimas.

� A� naktį eisiu sargyb�! � parei�kė Mamutaitis prie lau�o likusiems med�iotojams. Jis buvo labai įpyk�s ant ernio ir norėjo �iandien jo patykoti.

� Kas su manimi? � pridėjo dar.

Senasis Gauruo�ius atsistojo ir prisidėjo prie Mamutai�io. Klastingasis Pe�tukas nuo savo palapinės �ūktelėjo:

� Gauruo�ius saugo? Tai bent ernis papuotaus!

Niekas nesiklausė dygių pastabų. Visi �inojo Pe�tuk� turint a�trų lie�uvį, tad geriau neprasidėti su tuo pa�aipūnu.

Kop�emas su savo neatskiriamu draugu Voveriuku atsivilko kailių ir pasitaisė guolį lauke prie� Niano palapin�. Patyliukais jie susitarė, kad taip pat naktį tykosi� ernio. Pasirengė naujas ietis su a�triais kaulais galuose.

Stovykla minga.

Iki ryto stovykloje nieko neatsitiko. Sargai buvo budrūs.

Vis dėlto pagie�ingasis Greitakojis ka�k� pajuto. I�land�s vis� stovykl�, jis ėmė �aukti:

� Ernis i�vilko Nian�! Ernis i�vilko Niana!..

I� tikrųjų � Nianas dingo, nors ernis �ia buvo niekuo dėtas. Jis negrį�o nei pavakare, nei antr�j�, nei tre�i�j� dien�.

Daugiau tunte nebuvo nieko naujo. �ia tebevie�patavo senoji tvarka, ir vyresnieji med�iotojai veltui rūpinosi vienybe.

Netoli stovyklos prabėgo arklių banda, o med�iotojai pavėluotai i�ėjo į med�iokl�, tad nieko nelaimėjo. Paskui prikai�iojo sau, kad kalvose nebuvo i�statytos �valgybos, kurios laiku prane�tų apie pasirod�iusi� band�.

Kit� kart� gauruotas raganosis perbrido Dyj�, bet, u�uod�s stovykl�, nukūrė grei�iau, negu subėgo med�iotojai.

Vyrai susivaidijo: vertė kalt� vienas kitam. Vilko Nagas, nenorėdamas klausytis kivir�ų, pasakė eisi�s su Ki�kiu į �valgyb� kalvose. Gauruo�ius su Ukmasu pasisiūlė pa�valgyti paupį. Kiti vyrai ir toliau kivir�ijosi, kur ir kas eis į med�iokl� ir kas vadovaus. Kiekvienas pasikliovė savo protu ir nepaisė kito nuomonės. Kaip paprastai, Pe�tukas ir Arklio Koja i� visų tik �aipėsi, ir niekas nesugebėjo jų sudrausti. Visi buvo nepatenkinti ir pikti, bet tunte nebuvo �mogaus, kurio �od�io kiti būtų paklaus�.

Visi norėjo tvarkos, bet niekas nenorėjo kitam paklusti: ne jų būdui. Rodėsi, kad tunto pakrikimas neatve� į gera.

Tuntui atėjo bado dienos. Dar laimė, kad stumbriena gerai pasistiprino, kitaip būtų �uv� badu.

Nianas gal savait� buvo ding�s, ir niekas apie jį nieko ne�inojo. Gal jį i�tiko kokia nelaimė? Gal vilkai jo kaulus kur grau�ia?

Tik staiga pra�uvėlis vėl pasirodė stovykloje. Jis buvo nusivar�s, visas sukruvintas, vos laikėsi ant kojų. Dir�u prisiri��s, tempė jaun� moterį suri�tomis rankomis.

Subėgo visas tuntas.

� Nianas turi �mon�, Nianas turi �mon�! � pasklido po stovykl�. Tokios staigmenos �ia seniai būta.

Nianas kluptelėjo prie �altinio ir ilgai gėrė. Paskui atsistojo ir, nesi�luostydamas la�an�io nuo barzdos vandens, atri�o �monai rankas ir pasakė vien� sunkiai i�tariam� �odį:

� S�ekta!

Tai buvo Niano �monos vardas.

Med�iotojai laukė, kad Nianas papasakos, kaip jam sekėsi nuotykingame �ygyje, kaip pavyko gauti �mon�, bet �is, sunkiai atsisėd�s ant akmens, nieko nepratarė. Kad jis daug i�kentėjo, ir �iaip buvo matyti, to nereikėjo nė pasakoti, bet apie svetim�j� moterį ir apie jos tunt� Nianas vis dėlto turėjo papasakoti. Juk galimas daiktas, kad jis pagrobė �it� moterį i� kokio stipraus tunto, o tas gali �ito nepak�sti ir pareikalauti didelio atlyginimo.

Med�iotojai sėdėjo pievutėje, ir buvo ai�ku, kad jie nekantriai laukia Niano paai�kinimo. Pagrobtoji S�ekta, taip pat labai nuvargusi, prisėdo �alia akmens. Ji ramiai dairėsi tai į vien� med�iotoj�, tai į kit� ir grei�iausiai buvo jau susitaikiusi su savo likimu. Ant klubų jinai juosėjo tik odos skiaut�, tarsi kokį sijonėlį, ir ant kaklo buvo u�sidėjusi virvel� su keliais kauliniais �iedeliais � daugiau nieko. O �tai dar ka�kas: smakre įbrė�ti keli randeliai. Visi juos pastebėjo ir suprato, kad tai S�ektos tunto �enklai. Kas tai per tuntas, niekas ne�inojo: Vestonicų med�iotojai dar niekad nebuvo sutik� �monių su tokiais �enklais.

Moterys ap�iūrinėjo S�ektos �ukuosen�. Neregėtas dalykas! Siame tunte moterys leisdavo plaukams laisvai kristi ant pe�ių ir nugaros, daugių daugiausia suri�davo juos dir�eliu. �i svetimoji moteris buvo plaukus susitvarkiusi taip įmantriai, kad moterys turėjo pasi�iūrėti i� arti. Priėjusios artyn, jos �iupinėjo svetimosios galv�, kraipė į vien� ir kit� pus� ir, balsiai �ūk�iodamos, rei�kė nustebim�. Jos nustatė, kad S�ektos plaukai supinti į daugelį ma�ų kasy�ių, o tos kasytės viena su kita suri�tos skersiniais dir�eliais.

� Eėė! � �aukė jos nustebusios.

� Tokia �ukuosena negera! � pasakė tingioji �veple.�� Negali nė i�siutinėti!

� Teisybė, teisybė! � pritarė ir kitos moterys, valandėl� pam�s�iusios.

Dabar jau prabangioji jaunos svetimtautės �ukuosena joms nebepatiko.

Nianas pagaliau atsikvėpė. Atsistoj�s garsiai tarė:

� Mamutai, mamutai, mamutai!

I� karto sujudo tuntas. Kaip, kaip? Nianas atne�ė �ini� apie mamutus? Ir dar daug mamutų! Oi, tai būtų did�iausias laimikis! Ir toks laukiamas!

� Kur tu jų matei?

� Ar jie eina �ia?

Nianas buvo apipiltas klausimais.

Kai jis prabilo, bemat pasidarė tylu.

� Mamutai traukia, daug mamutų traukia �ionai!

Smarkus d�iūgavimas pasveikino toki� laiming� �ini�. Med�iotojai �okinėjo, voliojosi, vartėsi per galvas, plojo katu�ių ir juokėsi i� d�iaugsmo. Vėl ateis gerovė, vėl bus daugybė mėsos!

Patyr� med�iotojai, Gauruo�ius, Ukmasas, Vilko Nagas, Mamutaitis ir kiti, nebuvo link� d�iūgauti su visais kartu. Jie �inojo, kad �inia apie besiartinan�ius mamutus � tai dar ne laimikis. Mamutai gali perbristi Dyj� kur nors kitur, nebūtinai �ia� O pagaliau mamutai � ne ki�kiai, ne elniai, mamutų med�ioklė � didelis ir sunkus �ygis, kurį reikia rūpestingai parengti ir atid�iai atlikti.

Ta�iau daugumas tunto narių to nesuvokė ir elgėsi taip, tartum mamutai jau būtų sugauti. Po ilgų ir garsių gin�ų pagaliau buvo sutarta, kad keli med�iotojai tuoj pat i�vyks į �valgyb�, keli nueis ant kalno vir�ūnės ap�iūrėti apylinkių, o kiti stovykloje rengsis didelei med�ioklei.

Nutarimas tuoj buvo įvykdytas.

�valgus vedė pėdsekys Gauruo�ius. Nianas jam paai�kino, kuria kryptimi traukia mamutai: jeigu jie neu�truk� kur kelyje, tai dar �iandien galį būti �ia.

Vilko Nagas nuvedė sargyb� ant kalno.

Lik� stovykloje med�iotojai tarėsi, kaip organizuoti med�iokl�. U�maskuotoms duobėms kasti jau nėra laiko. Belieka dr�siai pulti vien� kokį atsiskyrusį mamut� ir kuo smarkiau jį subadyti, kad jis, netek�s kraujo, nusilptų ir kristų. Jei tas pasiseks, med�iotojai laimikį paliks moterims doroti, o patys persekios band� toliau ir gal pana�iai nugalės dar vien� ar du mamutus. Reikia �iūrėti pagrindinės taisyklės: pulti būriu, i� visų pusių. Kai tik mamutas pasina�ins kurių nors med�iotojų link, kiti med�iotojai tuoj pat turės atakuoti mamut� i� kitos pusės, gelbėdami draugus nuo tikros mirties.

Tad toji med�ioklė bus labai pavojinga, nes įnir��s mamutas, sugrieb�s bent truputį u�delsusį med�iotoj� baisiu straubliu, svied�ia jį �emėn arba sutrypia did�iulėmis kojomis. Tokie įvykiai da�nai prisimenami prie stovyklos lau�o.

Ta�iau mirties pavojus med�iotojų nei�g�sdino, atvirk��iai, net viliojo juos. Kuo didesni pavojai, tuo didesnė garbė laimėjusiam med�iotojui.

Pasitarimas jau buvo besibaigi�s, bet kilo naujas sumanymas. Mamutaitis staiga riktelėjo:

� Stumbrai liūne � mamutai liūne!

Tuo jis norėjo pasakyti, kad mamutus kaip ir stumbrus galima būtų pamėginti suginti į liūn� ir ten gana patogiai nudobti.

Med�iotojai valandėl� pagalvojo, kol perprato Mamutai�io �od�ius, bet paskui d�iugiais �ūksniais sveikino �į patogų plan�. Jie sugins band� į klastingus liūnus ir be didelio vargo nudobs kelet� mamutų.

� Ei, ei, ei! Mamutus į liūn�!

Planas buvo priimtas, ir med�iotojai skubiai taisė tvirtas ir a�trias ietis. Jų reikės daug. Tuoj stovykloje suie�kojo tinkamų ��uoliukų, uosiukų, skrobliukų ir smailino juos kaip ietis. Smaigalius apdegino ugnyje, o paskui dar �variai gludino �iurk��iais akmenimis.

Med�iotojas Pe�tukas vaik��iojo po stovykl� ir kiekvienam dėstė, kad tik energingas ir stiprus vadas padarysi�s tunte tvark� ir u�tikrinsi�s jam sėkm�. Vienoje rankoje jis turėjo tris ietis, o kitoje sunkų kirvį su a�triais nusmailintais a�menimis. Kirviu jis mojavo vir�um galvos, norėdamas patraukti kitų dėmesį. Atseit, jis es�s toks stiprus, kad niekas tunte nedrįs jam pasiprie�inti. Pleputė Ūbautoja įsiteikdama jam tarė, kad jis galėtų būti tunto vadas, tik jis vienas. Pe�tukas patenkintas nusiviepė, bet jos �od�iams nepritarė. Dar neatėjo jo valanda.

Tolumoje ka�kas tris kartus ūktelėjo.

Tai Vilko Nagas nuo kalno davė �enkl�.

Matyti mamutai! Visi pasiruo�kite, prasideda did�ioji med�ioklė!

T� valand� visus u�valdė viena mintis � mamutų med�ioklė. Niekas jau nebegalvojo apie kivir�us, visa buvo pamir�ta, kiekvienas stengėsi prisidėti prie med�ioklės sėkmės. Vienas �ia nieko negali tikėtis. Bendr� pasisekim� nulemia bendras visų darbas. Ir moterys eina paskui vyrus: jos ne�a atsarginius ginklus, o med�ioklės metu padės apsupti mamutus ir rėkaudamos juos g�sdins. Ir keletas vyresniųjų berniukų lydi med�iotojus. Jie pravers kaip greiti ry�ininkai ir geri �valgai, kurie prisireikus viena akimirka įsliuogs ir į auk��iausius med�ius.

Pavarg�s Nianas kietai miega savo palapinėje po statulėle, kuri jam i� tiesų atne�ė laim�, i�vykus ie�koti naujos �monos. Jo S�ekta tyliai sėdi prie� palapin� pievutėje ir visai nesidomi med�ioklės s�jūd�iu.

Stovykla beveik tu��ia. Prie lau�o liko tik dvi senyvos moterys ir ma�i vaikai.

Vilko Nagas, atbėg�s nuo kalno prie i�vykstan�ių med�iotojų, patvirtino, kad mamutų banda i� tiesų pasirod�iusi visai netoli: tarp artimiausiųjų kalnų ir Dyjos. Jie eina prie� upės srov�. Jų daug, ir jie �engia i�sisklaid�, keliais būriais.

Taip pat ir nuo Gauruo�iaus atėjo pasiuntinys su tokioms pa�iomis �iniomis. Jis patari�s med�iotojams tuo tarpu gerai pasislėpti. Mamutai neturį per anksti pamatyti med�iotojų. Jie galį pasukti kitur.

� Mes �inom, kas daryti! � susierzin�s �ūkavo Pe�tukas.�� Gauruo�ius tegu patarinėja vaikams, o ne med�iotojams.

Mamutaitis gynė gerus Gauruo�iaus patarimus ir įrodė tuntui, kad reikia susiskirstyti į kelis būrius. Vilko Nagas nulips nuo kalvos ir su keliais med�iotojais saugos kalnų pus�. Gauruo�ius su savo draugais sergės Dyjos pakrantes ir neleis mamutų, jeigu jie kartais norėtų eiti per up�. Mamutai�io būrys, pasislėp�s pasalose, praleis mamutus ir gins juos į liūnus. Moterys liks pasislėpusios slėnyje ir �aukdamos g�sdins band�, jeigu ji norėtų pasukti stovyklos kryptimi.

� Taip vilkai �iem� med�ioja,�� gyrė med�iotojai plan� ir pana�iai kaip vilkai, puolantys didel� band�, susiskirstė būriais.

Pe�tukas, �inoma, niurnėjo ir nepatenkintas �ūkalojo:

� Vieni �en, kiti ten � skaldote tunt�! Visi � vien� mamut�!

Mamutaitis ir kiti med�iotojai grie�tai pa�velgė į Pe�tuk� ir daugiau nekreipė dėmesio į jo �nekas.

�ygis prasidėjo gerai. Mamutų banda vis artėjo. Jau buvo galima į�iūrėti atskirus gyvulius pirmajame būryje. U� ber�ų ir alksnių jaunuolyno jau lingavo kito mamutų būrio gauruotos keteros. Kartais pasirodydavo auk�tyn i�kelti ilgi straubliai, mojuojantys nulau�tomis �akomis, ir subaltuodavo mil�ini�kų il�ių balti lankai.

I�sirikiavusius med�iotojus tarsi drugys krėtė. Jų akys blizgėjo, o mė�lungi�kai spaud�iamos ietys virpėjo rankose. Daugeliui rasojo kaktos.

Vilko Nagas krankteli kaip varna � duoda �enkl�, kad viskas eina kaip reikiant. Gauruo�ius.taip pat jam atsiliepia nuo upės. Mamutaitis pasaloje laukia akimirkos, kada galės u�klupti band� ir nuvesti j� į pra�ūtį. Pasislėp�s u� krūmo, jis atsargiai stebi kiekvien� mamutų judesį.

Pirmieji mamutai jau �ia.

Didelis mamutas skina keli� jaunikliams. Mojuodamas straubliu į visus �onus, lau�o at�alas ir kem�asi į snukį. Lapnodamas didelėmis ausimis, jis vaiko įkyrius uodus. Paskui jį ein� mamutai praplatina tak� ir taip jį sutrypia, kad pasidaro platus kelias. Vienas mamutas pasikasė į medį, ir tas nulū�o kaip �olės stiebelis. Jauniklis pe�telėjo nuo nulau�to med�io vis� vir�ūn� ir �aisdamas velka j� �eme.

Mamutai i� lengvo ir ramiai eina į priekį � jie nieko nenujau�ia. Įsi�aid� mamutukai vis� laik� pinasi seniams po kojomis.

Dar valandėlė � ir did�ioji kova prasidės.

Staiga Mamutaitis pastebėjo paskutiniuose bandos būriuose smarkų sujudim�. I�sigand� mamutai bėgo �alin i� sutrypto kelio ir garsiai trimitavo.

Kas gi ten dedasi? Gal kas mamutus i�g�sdino? Juk vilkai nedrįsta pulti mamutų, lokiai taip pat nepuls jų bandos. Gal liūtas ar tigras, juos pajut�s, i�ėjo i� savo urvo kalnuose?

Tarp mamutų didėjo s�my�is. Keli i�g�sdinti �vėrys i�suko i� sutrypto tako. Abi sparninės med�iotojų grupės � Vilko Nago ir Gauruo�iaus � pagalvojo, kad jau prasidėjo med�ioklė, ir u�griuvo band�. Nuo to s�my�is dar padidėjo.

Mamutaitis, matydamas, kad mamutai i�silaksto, daugiau nelaukė ir ėmė ginti band� liūnų link. Vienas didelis mamutas, prasibrov�s pro krūmus, atsidūrė tiesiog prie� Mamutaitį. Med�iotojas �altakrauji�kai laukė, kol mil�inas dundėjo į jį. I�veng�s baisaus straublio, i� visų jėgų įvarė a�tri� ietį mamutui į paslėpsnius. Neturėjo kada nė ieties i� �aizdos i�traukti. Mamutas nudūmė tolyn su ietimi.

Mamutaitis nusistebėjo. Jis tikėjosi, kad mamutas įnir� ir prasidės �ūtbūtinė kova. Ta�iau su�eistasis mamutas nė nepajuto gilios �aizdos. Kas tai? Tikriausiai dramblys, ka�kieno i�g�sdintas, nenori gai�ti.

Mamutai�io draugai dėl to ne ma�iau nustebo ir susirūpino. Ruo�damiesi sutikti mamutus, jie tikėjosi �ūtbūtinės kovos, o �ia � mamutas bėga! Tik spėjo pamatyti, kaip, prasispraud�s pro du med�ius, jis nulau�ė i� �aizdos ky�an�i� ietį. Suklupo, bet viena akimirka vėl pa�oko ir nudūmė prie bandos.

Antai jau dunda keletas kitų mamutų. Lū�inėja �akos, trypimas vis smarkėja, vienur kitur griūva i�versti med�iai.

Prie Mamutai�io pribėgo u�dus�s berniukas. Tai Kop�emas. Jo i�sigandusiose akyse � siaubas, nustebimas, neviltis.

� Svetimi med�iotojai! � sudejavo jis ir parkrito �olėje.

Mamutai�io būrys, apstulbintas netikėtos �inios, neteko nuovokos. Med�iotojai i�sigand� pa�oko ir bejėgi�kai stumdėsi, ne�inodami, k� daryti. Ir nenuostabu: per patį sėkmingos med�ioklės įkar�tį � tokia netikėta �inia!

Įsikar��iav�s Mamutaitis, pagriebė berniuk�, pastatė jį ant kojų.

� Kas yra? K� matei? Kur jie? � kamantinėjo jį.

Kop�emas, truputį atsigav�s, sunkiai i�tarė:

� Ka�kokie med�iotojai� med�iotojai� daug mamutų med�iotojų!..

Kokia nelemta naujiena Vestonicų tuntui! Jei mamutus vejasi kokie svetimi med�iotojai � tikriausiai bus smarkus susirėmimas. Tuntui, gal būt, reikės stoti į �ūtbūtin� kov� su svetimaisiais įsibrovėliais. Reikia kuo skubiausiai duoti �ini� kitiems tunto nariams, kad prie�ai neu�kluptų jų netikėtai. D�ganas ir Kluchas tuoj nubėgo jiems prane�ti. Mamutaitis su keliais kitais med�iotojais i�ėjo į �valgyb�. Dabar jie leido mamutams laisvai bėgti, traukėsi jiems i� kelio ir tik dairėsi svetimųjų med�iotojų: kur jie ir ar labai stiprūs.

Staiga pasigirsta smarkus riksmas. Matyt, nutiko ka�kas nepaprasta. Mamutai�io būrys skuba triuk�mo link. Ir �it med�iotojai mato, kaip Vilko Nago būrys, apstoj�s su�eist� mamut�, su juo mirtinai kovoja. Pavyko įbesti į mamut� kelet� ie�ių. Įsiutusiam mamutui ir i� straublio srūva kraujas, matyt, nuo kirvio smūgio.

T� minut� į kov� stojo ry�tingasis Mamutaitis su savo med�iotojais, ir visi, kovos įkar��io pagauti, u�mir�o prie��.

Su�eistasis mamutas siautėjo lyg padūk�s. Iltimis jis partrenkė vien� med�iotoj� ir būtų jį sutryp�s, bet kitas vyras dr�siai pri�oko i� u�pakalio ir dviem stipriais smūgiais perkirto �vėriui u�pakalinių kojų sausgysles. Mamutas susmuko u�pakaliu ant �emės ir, pakėl�s straublį, i�si�iojo. Ka�kas sviedė ietį ir pataikė į atvertus nasrus. Mamutas tuoj straubliu i�sitraukė ietį ir įsiut�s pa�oko.

Med�iotojai nuo jo spruko į krūmus, o mamutas įtū��s ėmė juos vytis, visk� trempdamas savo kelyje. Jis i�bėgo į ma�� kalvel�. Ir �tai � prie� jį apstulb�s stovi svetimųjų med�iotojų būrys.

Jie dar nebuvo pasireng� puolimui, ir įnir��s mamutas parblo�kė du med�iotojus. Būtų dar daugiau sutryp�s, jeigu kiti nebūtų paskutin� akimirk� i�lakst�.

Mamutas staptelėjo. Jis kinkavo galv�, svyruodamas visu kūnu. Pami�ke nubėgo dar du mamutai, patelė su jaunikliu. Su�eistasis mamutas sutrypė kelis �emus ber�elius ir nubėgo per lauk� prie baubian�ios bandos.

Mamutai�io ir Nago būreliai i��oko i� u� priedangos ir nesvyruodami i� karto puolė prie svetimųjų med�iotojų, i�sislaps�iusių �en bei ten krūmuose. Tokiais atvejais greitumas nulemia sėkm�. Svetimieji med�iotojai, kurie visi smakruose buvo i�sitatuirav� po kelis brūk�nelius, iki �iol ne�inojo �ia esant Vestonicų tunto, todėl buvo taip nustebinti ir apstulbinti netikėto u�puolimo, kad nedaug tesigynė. Jie bėgo, ir Vestonicų med�iotojai d�iaugėsi lengva pergale. Jie jau galvojo nuginsi� svetimuosius med�iotojus ir paskui, grį�� prie mamutų bandos, laimingai baigsi� savo med�iokl�.

� Paskui juos! � �aukė Mamutaitis, Nagas, Kluchas ir kiti įnir�� med�iotojai, mojuodami ginklais. Dabar buvo ai�ku, kodėl mamutai buvo taip i�sigand� ir lėkė be atokvėpio: juos ginė svetimas tuntas.

Vestonicų med�iotojai nemėgsta, kad kas svetimas med�iotų jų teritorijoje. Nė vienas tuntas to nepak�s. �tai k� skelbia visų pripa�intas nera�ytas įstatymas:

��vėrys visada priklauso jų gyvenamose apylinkėse įsikūrusiam tuntui. Plotas, kuriame galima matyti stovyklos lau�o dūmus, kiekvienam med�iotojui yra �tabu�, tai yra draud�iamoji teritorija.�

Svetimasis tuntas pa�eidė �į am�in�jį įstatym�, ir todėl jis turi būti nubaustas. Med�iotojai su re�iuotais smakrais dar pasigailės savo į�ūlumo.

Vestonicų vyrai apibėrė bėgan�ius įsibrovėlius karingais �auksmais. Ir nerangusis Storulis, ir vangusis E�erys, ir paprastai visada paskutinis Niaura lėkė pirmosiose gretose, �alia Mamutai�io, Nago ir stipriojo �lubio. �iandien bus didelė pergalė ir didelis grobis! Huja, huja!

Bet tikosi ka�kas netikėta. Svetimieji med�iotojai i�bėgo i� reto jaunuolyno į atvir� step�. Vestonicų didvyriai jau d�iaugėsi, kad �olėtoje lygumoje svetimieji negalėsi� niekur pasislėpti.

Ta�iau tada bėgliai med�iotojai netikėtai sustojo. Jie jau nebepuola slėptis, bet d�iaugsmingai �ūkauja ir ka�kam moja.

Kai vestonici�kiai, i�bėg� i� mi�kelio, apsidairė po pla�i� lygum�, jie net krūptelėjo. Juos pagavo baimė ir nuostaba. Stepe jų link artinosi did�iulis pulkas svetimų �monių.

Naujai u�plūd� med�iotojai, savo draugų �auksmų paskatinti, atsakė kovos �ūkiais ir jau �oko menko Vestonicų būrio link. Jie tuoj susigaud� kas kaip: jų �valgyba, i�siųsta pirma kitų paskui mamutų band�, susitiko su vietiniu tuntu, kuris, �inoma, gina savo med�ioklės teritorij�. Ta�iau jų daugiau, negu vietinių med�iotojų, todėl �tabu� įstatymas negalioja. Tesprend�ia jėga. Stipriojo jėga vertesnė u� silpnojo teis�. Ir atėjūnai �oko prie vietinio tunto!

Kelios lengvos ietys nulėkė prie sutrikusių Vestonicų med�iotojų kojų. Svetimųjų �auksmas virto grėsmingu staugimu. Vestonicų med�iotojai, bematant pamat�, kad nėra jokios vilties laimėti prie� toki� �ymi� persvar�, leidosi bėgti.

Svetimieji med�iotojai, staugdami dar garsiau, dabar vijosi vestonici�kius kaip alkani vilkai vieni�� elni�. Vargas tam, kurį pavys!

Vestonicų med�iotojai, pasinaudoj� tankme, kad prie�ai nematytų, kur jie bėga, vis dėlto kiek atitolo nuo įsibrovėlių. Ta�iau sustoti jie negali, turi lėkti neatsikvėpdami. Bet koks delsimas � tai mirtis. Jie i� paskutiniųjų stengiasi laikytis krūvoj, silpnesnieji �liejasi prie patyrusių ir stiprių med�iotojų. Kas paklys mi�ke, tas niekada nebepavys draugų.

Kokia nelaiminga �i diena! �iandien �us visas Vestonicų tuntas! Niekur nėra i�sigelbėjimo, prie�ai slenka kaip debesis, ir gal veikiai neliks nė vieno med�iotojo, kuris i�tu�tėjusioje stovykloje su�uktų:

� Viskas �uvo � bėkite!

Rodosi, kad Vestonicų tunto likimas i�spr�stas. Nėra jokios vilties i�sigelbėti. Visi bus i��udyti, o naujieji valdovai u�kurs pergalės ugnį Pavlovo kalnuose ir ims med�ioti �iame kra�te, pilname �vėrių.

Mamutaitis, Nagas, Ukmasas ir kiti Vestonicų med�iotojai kartkartėmis mėgino bent valandėl� sustabdyti besiver�ian�ius įsibrovėlius, bet jų narsumo neu�teko įveikti pajėgesniam prie�ui. Po kelių nesėkmingų bandymų jie turėjo dar grei�iau sprukti. U�puolikai kone apsupo jų būrį.

Netikėtai i� tankumyno i�griūva su�eistasis mamutas. Jo gauruotame, ilgais �eriais apaugusiame kūne styro kelios nulū�usios ietys.

Vestonici�kiai leid�iasi bėgti nuo jo. Svetimieji, įkaitinti kovos, nesvyruodami u�griūva mamut�, badydami jį i� visų pusių ietimis. Mamutas visas �aizdotas ir jau gerokai nukraujav�s, todėl ginasi silpnai ir pats nepuola. Med�iotojai tikisi jį veikiai krisiant, tad nepalieka jo, ir vestonici�kiai kurį laik� bėga tolyn prie�ų nevejami. Oi, kokia brangi ta ma�a atokvėpio valandėlė, ji daug padės tuntui!

Prie Dyjos laukė Gauruo�ius su keliais med�iotojais. Jie matė pani�k� būrio bėgim� ir taip pat jau buvo pastebėj� prie�us. Patyr�s Gauruo�ius tuoj sumetė, kad kovoti prie� stiprius įsibrovėlius bevilti�ka, todėl jis ėmė telkti i�sisklaid�iusius vyrus, moteris ir vaikus prie Dyjos. Jis nutarė, kad norint i�gelbėti savo ir kitų i�likusių tunto narių gyvyb�, reikia perbristi per up�.

Abi tunto dalys susijungė. Baimė ir siaubas visų akyse. Netekta keleto vyrų ir moterų. Jie matė draugų mirtį, matė, kaip svetimieji grobikai nusivilko moteris. Tuntas gailisi jų netek�s, jis gerokai apsilp�s. O kam dar teks �ūti nuo ne�inan�ių pasigailėjimo įsibrovėlių rankos?

Atokvėpio valandėlė greitai baigėsi. Vėjas atne�ė prie�ų būrio kovos �ūkį. Tuntas turi bėgti toliau. Kaip dabar reikėtų blaivaus vado, kuris grie�tai įsakytų, k� daryti toki� sprend�iam� valand�! Bet vado nėra, nėra susiklausymo ir vienybės, panika vie�patauja tunte!

Gauruo�ius, Mamutaitis ir Nagas greitosiomis tariasi. Stipruolis �aukia, kad reikėtų skubėti į stovykl� ir pasiimti bent kiek i� sumed�iotų kailių. Gauruo�ius susierzin�s mosteli ranka.

� Tylėk! � sudraudė jis godųjį med�iotoj�.

� Į vandenį! � įsakė vyrai, ir tuntas, visai nesvarstydamas, �oko į up�.

Med�iotojai �ino �i� viet�: �ia, nusekus vandeniui, nebloga brasta. Ta�iau �iandien smarki srovė, ji gali parversti ir stiprų vyr�. Bet i�eities nėra, delsti negalima. Kas pereis, liks gyvas, kas pask�s, tas pask�s � nieko kito nebelieka.

� Į vandenį! � vėl paragino Mamutaitis ir Gauruo�ius vyrus ant kranto.

� Stovykloje turiu puikų lū�ies kailiuk�, � niurzgė Stipruolis,�� ir vilko kailį �iemai� ir elnio odos kelnes!

Gauruo�ius stumtelėjo Stipruolį, ir tas jau spurdėjo vandenyje.

Pelėda, Stipruolis ir Ki�kis, rodydami upėje brast�, jau artėja prie kito kranto. Moterys su vaikais ant nugarų sunkiai grumiasi su srove. Vyrai turi jas vesti. Didesnieji vaikai narsiai brenda patys, tik kai srovė kurį parver�ia, artimiausias med�iotojas sugriebia jį u� rankos. Pirmasis į krant� i��oko Voveriukas, o tuoj po jo Kop�emas. Abu berniukai, paprastai linksmi ir triuk�mingi, dabar tylūs ir i�sigand�. Jie nuliūd�, įbauginti netikėtos negandos. Vaikai girdėjo, kaip med�iotojai kalbėjosi, kad stovykloje negalima nieko i�gelbėti. Kas ten lik�s, tas būsi�s u�mu�tas, o įsibrovėliai pavogsi� visas kailių atsargas, įrankius, ginklus, pilnas turto palapines. Kokia baisi nelaimė! Jie prarado visk�! Mieg�s Nianas, paliktas stovykloje, nei�trūks gyvas. Nei�sigelbės nė moterys ir vaikai, kurie ten pasiliko� Baisu pagalvoti!

Bet Mamutaitis ir Gauruo�ius ragina skubėti, traukdami atsiliekan�ius u� rankos arba tiesdami ietis jiems įsikibti. Kieno viena ranka laisva, tas laiko sugniau��s stebukling�jį amulet�, kabantį ant kaklo. Burtas teikia jėgų negailestingoje srovėje ir padeda pavojuje � tuo visi tiki!

I� tikrųjų visi laimingai perbrido up�, nors, įbridus iki jos vidurio, reikėjo su dideliu vargu susikibti rankomis, kad i�silaikytų moterys ir vaikai. Kai kuriuos srovė kiek pane�ė, bet vis dėlto ir tie i�sikapstė.

Ant kranto visi tuoj pasislėpė tankmėje, kad prie�as nepastebėtų. Truputį atsikvėp�, slinko paskui Gauruo�ių; reikėjo laikytis visai tyliai ir rūpestingai slėptis.

Prie�as nesirodo; jis, matyt, dar u�siėm�s su�eistu mamutu � tikra laimė Vestonicų tuntui! Mamutaitis kiek aprimo ir pasakė, kad prie�as gal nepersekios jų u� upės.

Galiuk� kelio jie traukė Dyjos pakrante prie� srov�. Norėdami suklaidinti prie�ų tunt�, patogioje vietoje galiuk� brido vandeniu. Pasiek� didel� pelk�, � prie ramiosios Svratkos, kuri ten įteka į Dyj�, � jau nebėgo prie� srov�, bet pasuko pagal Svratk� tiesiai į �iaur�. Med�iotojai slinko paniur� ir tylūs. Jie neteko kailių, puikių ginklų ir titnagų � visa paliko stovykloje. Sunku bus dabar jiems gyventi!

Pavargusios moterys reikalavo poilsio. Padėjusios vaikus ant �emės, jos ilsėjosi. Ki�kis ir Stipruolis, rad� atvir�, kiek pakilesn� viet�, atsigr�� �valgė į Dyj�, kurioje atsispindėjo raudona besileid�ianti saulė.

Plati lyguma nutįsusi labai toli. Tik pietuose smygso a�trios Pavlovo kalnų vir�ūnės. Ka�kur tarp jų ir Dyjos likosi Vestonicų stovykla.

Ji ne tu��ia. Abu med�iotojai staiga pastebėjo balsv� dūmų stulp� � jis kyla i� jų stovyklos! Svetimieji med�iotojai jau įsikūrė jų palapinėse ir įdegė jų ugnį, kuri negeso tris �iemas! Jau pribaigė mamut� ir dabar puotauja�

Ki�kis ir Stipruolis susi�valgė ir liūdnai i�siviepė. Jų vaizduotėje i�kilo viliojantis puotos vaizdas. Kaip god�iai pasi�iuptų jie dabar po kept� mamuto kojos ar straublio gabal�. Abiem med�iotojams net seilės teka i� burnos.

� �iūrėk ten! � i�sigand�s pakilo Stipruolis.

Ne per toliausia matyti grupė med�iotojų. Jie ie�ko pėdų ir seka jomis.

� Tai jie! Jie persekioja mus! � su�uko Ki�kis ir nubėgo �adinti besiilsin�io tunto. Nors visi ir nuvarg�, vėl reikia sprukti.

Po valandėlės Vestonicų tuntas vėl bėgo.

Prie�ų tuntas, matyt, labai gausingas, jei i� naujosios stovyklos gali pasiųsti būrį vyrų vytis senųjų �io kra�to �eimininkų. Vestonicų tuntas negali pasiprie�inti nė �iam būriui: jau per daug jie nuvarg� ir prislėgti. Jie ie�ko i�sigelbėjimo, bėgdami tolyn. Negalima staptelėti nė dėl silpnųjų ir su�eistųjų. Kas pasiliks � tas pra�us. Atsilikus Karkliui ir Kreiviui, kurie buvo su�eisti į galv�, o vėliau Uzgui ir Otriui, susi�alojusiems kojas, tuntas nė nesustojo. Lengviau su�eisti Stipruolis, Storulis ir Ukmasas dar laikosi ant kojų. Jie skuba, sukand� dantis ir nuleid� galvas.

Alkani vaikai i�g�stingai �valgosi. Jie bijo. Tylėdami bėga paskui suaugusius ir pakelėje nė prie i�sirpusios uogelės nepasilenkia. Tyliai verk�lena ir klupinėja per velėnas ir krūmok�nius. Pro a�aras nė kelio nemato.

Gniū�telė į�irdusi nusimetė verkian�i� mergait�, kuri� buvo prisiri�usi u� nugaros ir gerai jai įkrėtė. Kūdikis dar smarkiau prabliuvo. Med�iotojai j� piktai subarė:

� Tylėk, varle, i�duosi mus!

Bet alkanas kūdikis nenutilo. Kankino jį uodai, jie buvo tūpte nutūp� akis ir burnel�.

Gniū�telė vėl nusimetė mergait� nuo nugaros ir pakratė. Bet ta įsiverkė dar labiau. �ia persiutusi motina pagriebė mergyt� u� kojos ir piktai j� nusiautė u� krūmo į pelk�. Verksmas liovėsi. O tuntas bėgo toliau, tarsi nieko nebūtų atsitik�. Motina gali daryti su savo vaiku, k� nori. Niekas jai dėl to nepriekai�tauja. Gniū�telė numetė nereikaling� vaik� � daikt�, kuris priklausė tik jai. Dėl to negalima gai�ti, tolyn!

Tir�tėjant tamsai, prie�ai pagaliau liovėsi vij�si. Jau sunku į�iūrėti pėdas. Persekiotojai sustojo ir įsikūrė nakvynės. Ryt� jie vysis Vestonicų tunt� toliau. Dien� pėdos bus ai�kiai matomos ir gerai rodys jiems keli�.

Visai nusivar�s Vestonicų tuntas dar galiuk� bėgo. Ta�iau paskui staiga vienas po kito sugriuvo ant �emės.

Moterys ir vaikai susispaudė sausoje daubelėje, o med�iotojai suvirto �alia jų. Visus nugalėjo nuovargis. Jiems jau buvo vis tiek, pasivys ar nepasivys juos negailestingi prie�ai. Po valandėlės visi miegojo.

Lapė pribėgusi apuostė miegantį Voveriuk�. Kai ji priki�o jam prie veido snukutį, berniukas per mieg� mostelėjo, ir vagilė i�sigandusi nubėgo.

Vėjas �niok��ia jaunuolyne, lankstydamas �akas.

Mėnulis, pusiau pasislėp�s debesėliuose, silpnai ap�vie�ia bėglius.

Jau niekada tuntas negrį� prie Dyjos Pavlovo kalnyno papėdėje.

Stipresnis nugali, silpnesnis jam paklūsta arba �ūva.

Prie�ų būrys kit� dien� atsidūrė beveik prie dabartinių Cesavos ir Svratkos upių santakos. Med�iotojai u�kopė ant paskutinės nuolaidaus kalnyno kalvos; �is kalnynas tįso kairiajame Svratkos krante. Nuo jo vir�aus matyti plati Svratkos lyguma, kuri� auk�tuma dalija į dvi dalis.

I� �iaurės, i� neu�matomų tolių, �ionai beveik visai tiesia vaga plaukia Svratka. Pa�ioje kalvos papėdėje, siauriausioje �emumos vietoje, padariusi lank�, į Svratk� i� rytų įsilieja Cesava. Abi upes dar jungia pelkės � nema�a kliūtis keliaujantiems. Todėl svetimieji med�iotojai galvojo, kad Vestonicų tuntas bėgs geresniuoju keliu � per nuolaidų kalnyn�. Bet apsi�valg� nuo vir�ūnės, jie pamatė, kad bėgantis tuntas jau brenda per Cesav� ir dingsta tankiame jaunuolyne u� upės.

Atėjūnai susikrimto. Jie nepavijo Vestonicų tunto ir jo nei�mu�ė, kaip buvo įsak�s galingasis vadas, o dabar jau nebeturėjo noro persekioti toliau.

Ir �iaip jie per daug nutolo nuo savo tunto, pasilikusio Pavlovo kalnų papėdėje, nuo did�iosios mamutų med�ioklės ir nuo stovyklos lau�o, kur kūpsojo keptos mėsos kalnai. Ko gi dabar alkaniems vilktis paskui varg�ų bėglių tunt�, kuris jau negali sutrukdyti jiems valdyti �į kra�t�? U�tenka, kad nuginė juos gana toli.

Saulė �vie�ia vir�um tolimo Pavlovo kalnyno. Med�iotojams rodos, kad jie u�uod�ia stovyklos lau�o ir mamuto mėsos kvap�. Net pilv� traukia i� alkio.

Valandėl� jie �iūrėjo į �iaur�, į bėgantį tunt�, po to � į pietus, Pavlovo kalnyno link, o paskui susi�valgė ir vyptelėjo. Netar� nė �od�io, jie leidosi atgal. Tegu vadas juos plūsta, kaip nori. Nesibastys jie �ia, kai stovykloje puota.

Pagaliau jie negrį�ta visai be laimikio: pribaigė su�eist� Vestonicų tunto med�iotoj�, kurį rado gulintį be s�monės, i�traukė i� pelkės verkiantį kūdikį ir jį pasiėmė. Jų tuntas gali i�maitinti vis� pulk� tokių svirplių. O i� tos verksnės varlikės i�augs tuntui darb�ti moteris.

Med�iotojai, patenkinti savimi, rankomis trai�ko įkyrius uodus.

Tiktai prie dabartinio Brno kalvų Vestonicų tuntas liovėsi pani�kai bėg�s. �ia, mi�kinguose slėniuose ir uolėtuose upių skard�iuose, buvo kur pasislėpti. Med�iotojai atsikvėpė, kai nuo Petrovo pasi�iūrėjo atgal į paupiu tįsan�i� �emum� pietuose. Net akyliausias med�iotojas nepastebėjo nė ma�iausio persekiotojų �enklo.

Tuntas �ia įsikūrė keletui dienų. Reikia susimed�ioti kokių �vėrių; nuo bado bėgliai labai nusilpo.

Berniukai, vos kiek atsigav�, i�ėjo �med�ioti�, kitaip sakant, pasiie�koti ko u�k�sti. Jie buvo labai i�alk� ir negalėjo sulaukti vakaro. �ia susilieja trys upės � turėtų gerai sektis �vejyba. Veikiai jie susirado prie vienos upės ger� vietel�.

� Va kokios �ia �uvys! � �aukė Voveriukas nud�iug�s, rodydamas iki i�tiestos rankos alkūnės.

Paskatinti berniukai, į�ok� į negilų upelį, ginė �uvis į seklum�. �uvytės galvotrūk�iais nėrė tolyn, o dvi trys net i��oko i� vandens tiesiog ant smėlio. Voveriukas mikliai i�bėgo i� vandens ir su�iupo didok� kuoj� anks�iau, negu ji spėjo nunerti atgal į up�. Berniukas god�iai ėmė grau�ti spurdan�i� �uvies galv�, o.jos uodega dar dau�ėsi jam į krūtin�.

Tai paskatino ir kitus berniukus. Vėl puol� į vandenį, jie apsupo būrį �uvų. Pagavo tris smulkias �uvytes. Kop�emas nubrido vandeniu iki i�siki�usio skard�io ir ten, tarp �aknų, su�iupo dvi vėgėles; i� ply�io dar i�traukė vė�į, suspaud�s jį kum�tyje, kad negalėtų į�nybti. Savo laimikį jis i�metė ant kranto ma�iesiems vaikams. Pats suvalgė kelias sraiges, rastas prie vandens.

Voveriukas, suvalg�s �uvį, pagyrė �ias vietas:

� �ia daug �uvų, o uodų ma�a!

Kop�emas jam parodė laum�irgius, lakstan�ius vir�um pakrantės nendrių:

� Laum�irgiai � geri draugai, naikina uodus!

Bet paskui berniukams jau nebesisekė. �uvytės i�lakstė, ir jaunieji �vejai veltui laukė jų pasirodant.

Kop�emo vadovaujama vaikų �utvė nuėjo į kit� viet�. Visi patraukė per lėk�t� kalvut�, lenkdami vingrios upės kilp�. Saulėtoje pievelėje tarp krūmų Kop�emas staiga sustojo. Berniukai suprato, kad jis k� pamatė, todėl taip pat veikiai stabtelėjo ir tylutėliai �iūrėjo, k� jų vadas darys.

Kop�emas stovėjo kaip suakmenėj�s � nė krust. Tik akimis �mi�inėjo po i�d�iūvusi� piev�. Staiga �uolis į priekį � viens, du! � ir po jo basa koja ka�kas sucypė.

Kop�emas pasilenkė ir u� uodegos pakėlė u�mu�t� lauko pel�.

Ir tuoj pat ėmė j� triau�kinti apsilai�ydamas. Kailiuk� ir kauliukus i�spjovė.

Dabar stryktelėjo �aipūnas ir mikliai su�iupo pel�, kuri bėgo sutrypta vagute. Veikiai ir kiti berniukai gaudė lauko peles. Riebi pelė � tikras skanumynas.

Pelės i� prad�ių buvo nebaugios, bet greitai i�sislapstė ir bijojo i�lįsti i� savo olų. Berniukai veltui jų tykojo.

Paskui berniukus �ia atbėgo ir kelios mergaitės. Jos i� tolo nuspėjo, kad berniukai rado ko valgomo. Mergaitės buvo apsiverkusios � taip kamavo jas alkis. Ne�inodamos, kas daryti, jos i�drįso sekti paskui berniukus, tikėdamosi gausian�ios ko pavalgyti.

Berniukai jų nenuvijo, atvirk��iai, norėjo prie� mergaites pasirodyti. Bet jiems nesisekė. I�baidytos pelės lindėjo olose, ir berniukai veltui jų laukė.

Apsigavusios mergaitės, nieko gero nesitikėdamos sulaukti, rengėsi jau eiti, �aipydamosi i� berniukų. Voveriukas įsi�eid�s �iupo vien� i�dykėl� ir pat�sė j� u� plaukų. Pluo�telis plaukų liko jo pir�tuose. Taip pat ir Kop�emas vikriai pri�oko ir, viena ranka prilaikydamas Varlyt� u� peties, kita ranka pe�ė jai plaukus.

Varlytė suspiegė. Kop�emas sudro�ė jai į nugar�.

� Tylėk, Varlyte, gausi pel�!

Paėm�s i� Voveriuko rankų pluo�telį plaukų, greitai i� jų susuko plon� virvut�. Pridėj�s prie jos dar kelis plaukus, kuriuos buvo i�pe��s i� Varlytės galvos, padarė gale kilp�.

� Duok k�snelį! � su�uko jis Vabaliukui, kuris nėrė nuo pagautos pelės �velni� odel�. Nelaukdamas, kol Vabaliukas jam atki� k�snelį, i�traukė jam i� rankos laimikį ir atplė�ė pelei kojyt� su gabalėliu kruvinos mėsos. Apsidair�s po i�d�iūvusi� pievut�, atsigulė prie vieno pelių urvelio.

Berniukai ir mergaitės susidomėj� sekė, k� Kop�emas daro. Jie �inojo, kad jis gudrus, ir spėjo, kad bus sugalvoj�s parodyti jiems nauj� med�ioklės būd�. Visi nutilo ir vos kvėpavo.

Kop�emas padėjo pelės kojyt� prie� urvelį, o į ang� įki�o kilp�. Virvelės gal� jis laikė nė nekrustelėdamas.

Netrukus i� urvelio i�lindo pelė. Kop�emas, staigiai truktelėj�s virvel�, pa�oko, ir �it jau kilpoje spurda pelė, sugriebta u� kakliuko.

Vaikai i�pūtė akis.

Na ir spygavo mergaitės! Visi berniukai pri�ok� ėmė rauti joms plaukus. Mergaitės leidosi bėgti, bet netoli tenubėgo. Berniukai gri�o, ne�damiesi po sauj� ilgų plaukų.

Po valandėlės med�ioklė buvo pa�iame įkra�tyje. Visi berniukai gulėjo prie pelių urvų.

Mergaitės valandėl� juos stebėjo. Paskui, susėdusios ant �emės, ėmė pe�iotis plaukus i� galvos. Pinti virveles jos mokėjo geriau u� berniukus. Juk beveik visos augesnės mergaitės puo�eivos ir puo�iasi strėnas įvairiomis virvelėmis. Į jas įsipina ir koki� nors gra�i� pauk��io plunksn�, kuri� randa mi�ke. Viena kita tokį marg� papuo�al� turi ir ant kaklo ir tuo labai did�iuojasi.

Po valandėlės mergaitės med�iojo lygiai su berniukais.

Pelių tarsi nė nema�ėjo.

Vaikams buvo gera.

Vestonicų tuntas dabartinio Brno apylinkėse u�truko kelias dienas. Stovyklaudami nuo�aliame slėnyje, jie po truputį ėmė atsigauti nuo did�iulio siaubo.

�monės i�sigelbėjo nuo mirties, atgavo jėgas ir pasisotino. �inoma, jie smarkiai nukentėjo, netek� palapinių, kailių ir ginklų, o ypa� kiekvien� kart� valgydami pasigesdavo ugnies. Dar gera, kad naktys �iltos ir nereikia �al�iu mirti.

Med�ioklės �ygiai teikė tuntui gana laimikių, todėl pabėgėliai bado nekentė.

�iuo sunkių i�mėginimų metu tunte baigėsi nesutarimai. Dabar visi pripa�ino Gauruo�iaus patirtį ir apdairum�, Mamutai�io vyri�kum� ir pasiaukojim�, Vilko Nago atsidavim� ir jėg�, ir vis dėlto neįveiktas kai kurių narių pavydas neleido pripa�inti kurio i� jų tunto vadu. O vado i� tikrųjų būtinai reikėjo: dabar tai buvo itin ai�ku. Kreivasis Ragas, Pe�tukas, nė Greitakojis jau visai nesistengė vadovauti tuntui: patys suprato, kad to nepajėgs. Did�iausi� įtak� tuntui darė gob�usis Stipruolis, kuris sujaudino visų �irdis nuolatinėmis dejonėmis dėl patirtų nuostolių ir daugiausia �aukė, kad tuntas turįs vėl pasidaryti turtingas, kaip anks�iau. Be to, Stipruolis buvo ir geras med�iotojas � t� reikėjo pripa�inti,�� o kai jo vadovaujamiems vyrams pasisekė sumed�ioti �ernų �eimyn�, be ypatingų rinkimų jis buvo pripa�intas vadu.

Jei kartais kas i�drįsdavo jam prie�tarauti, tuoj būdavo grie�tai sudraustas visų kitų vyrų, kurie norėjo, kad tunte pagaliau įsivie�patautų �iokia tokia tvarka. Tokios pastabos visada u�tekdavo i�si�okėliui sudrausti: kitaip toks mai�tininkas būtų sukėl�s prie� save vis� tunt�.

Vieninga visų vyrų nuomonė tapdavo įstatymu, galiojan�iu visiems. Kas būtų jam nepaklus�s, būtų buv�s pa�alintas i� tunto. Tada, lik�s vienas, jis būtų turėj�s pats rūpintis, kaip i�gyventi. Ir, �inoma, būtų nei�vengiamai pra�uv�s. Vienam �mogui būtų buv� per sunku kovoti dėl savo būvio.

Stipruolis valdė tunt� sumaniai ir gerai, kaip tikras vadas. Jis rūpinosi, kad med�iotojai neu�mir�tų med�ioklės, kad veltui nesikivir�ytų ir kad laimikis būtų teisingai dalijamas. �inoma, geriausieji gabalai visada atitekdavo jam. Jis įsakmiai primindavo tuntui, kad reikia įsigyti reikalingiausių kailių atsargų �iemai, taip pat ir titnagų ginklams papildyti. Tuntui prasidėjo didelė darbymetė; dabar negalima buvo nė dienos praleisti veltui.

Visi suprato, kad reikia rūpestingai ruo�tis �iemai, ir leidosi į med�iokl� vienas u� kit� kar��iau ir narsiau. Keletas vilkų ir lapių kailių jau buvo stovykloje patiesta vaikams. Nors jie ir menkesni u� �iemos kailius, ta�iau vėsiomis, lietingomis dienomis maloniai �ildo.

Kart� med�iotojai, susek� nedidelės arklių kaimenės pėdas, greitai aptiko juos besiganan�ius.

Koks laukiamas grobis!

Bet ir �i med�ioklė nesibaigė taip skland�iai, kaip visi tikėjosi. Atvirk��iai, tai buvo baisi diena, kuri� tuntas ilgai prisiminė.

I�sisklaid� med�iotojai pabaidė paupio nendrėse besiilsintį raganosį. Did�iulis gauruotas pabaisa su dviem a�triais ragais ant nosies,�� priekyje didesniu ir u� jo styran�iu ma�esniu,�� pakėlė galv� ir, pamat�s med�iotojus, įnir��s i�bėgo i� liūno, pla�iai ta�kydamas vandenį.

Med�iotojai tuoj įvertino pavojing�jį atsiskyrėlį ir susi�ūkaudami stojo gintis.

Bet raganosis nelaukė. Panarin�s iki �emės galv� ir grėsmingai atki��s didelį, pusmetrinį rag�, jis greitai puolė į atak�. Pri�ok�s kaip �aibas, vienam med�iotojui perrė�ė pilv�. Varg�as su�uko ir sukniubo kraujuose. O raganosis jau puolė kit� vyr�. Nors �is i�vengė baisiojo rago, bet įnir��s storaodis vis dėlto jį parvertė ir būtų nelaiming�jį sutryp�s, jei Vilko Nagas nebūtų laiku pataik�s raganosiui ietimi.

�aizda dar labiau įpykino �vėrį. �okinėdamas �en bei ten, jis aklai puolė kiekvien� ar�iau pasimai�iusį. Med�iotojai bėgo kaip be galvos: jų ginklai mil�inui buvo per silpni. Mamutaitis, Vilko Nagas, Pelėda, Ki�kis ir keli kiti med�iotojai, laikydamiesi labai vyri�kai, dr�siai �okinėjo aplink įnir�usį pabais�, bet nė dr�siausieji nenorėjo lengvapėdi�kai aukoti savo gyvybės ir saugojosi jo baisių puolimų.

Pagaliau raganosis sustojo prie krūmo, u� kurio slėpėsi du vyrai. Jis mirk�iojo ma�omis akutėmis ir piktai prunk�tė. �ia i� u�pakalio prislinko trys med�iotojai ir įsmeigė ietis į did�iulį �vėrį. Viena ietis kliudė raganosį, bet silpnai: ji įstrigo purvais apskretusioje odoje. Antrosios ieties smaigalys įsmigo į �on�, o tre�ioji � kiek �emiau, į paslėpsnius.

Su�eistasis raganosis stebėtinai greitai apsigr�ė ir atsidūrė tarp narsiųjų med�iotojų. �lubis negalėjo bėgti taip greitai, kaip kiti, ir viena akimirka atsidūrė po raganosio kojomis. Mamutaitis, neturėdamas jokio ginklo, taip pat bėgo, bet, pamat�s nelaiming�jį �lubį ant �emės, sustojo. Pa�iup�s didelį akmenį, �vystelėjo jį raganosiui į galv�. Dar du med�iotojai ry�osi grį�ti ir bandė atitraukti raganosio dėmesį nuo gulin�io �lubio. Senasis Gauruo�ius taip pat sulaikė bėgan�ius vyrus ir sugr��ino juos atgal. Raganosį dabar buvo apstoj� keli med�iotojai, bet savo menkais ginklais ne k� jam galėjo padaryti. Atvirk��iai, �aizdų įerzintas raganosis kai kuriuos vyrus smarkiai aplamdė. Vadas Stipruolis jau buvo apsipyl�s kraujais, o narsusis Mamutaitis susimu��s galv� į medį.

Nebuvo vilties laimėti �ioje kovoje. Kai Stipruolis atsigavo, davė �enkl� trauktis. Jis �ūktelėjo ir mostelėjo ranka. Med�iotojai jį greitai perprato, ir kova pasibaigė. Du vyrai nune�ė netekusį s�monės �lubį. Su jais pasitraukė ir kiti su�eistieji; laimė, jie nu�lubavo patys, prilaikydami vienas kit�. Tik tam jie tei�teko jėgų. Ta�iau vyrai nedejavo. Sukand� dantis, jie nuostabiai kantriai kovojo su skausmu. Kiti med�iotojai dar valandėl� pasiliko � jie turėjo atitraukti krauju pasruvusio raganosio dėmesį. Kai jiems pasisekė nuvilioti �vėrį į kit� pus� nuo besitraukian�ių vyrų, jie taip �aibi�kai dingo, kad �is negalėjo jų vėl u�pulti.

Raganosis, staiga pamat�s, kad visi jo prie�ai dingo, įtū��s i�draskė kadagio krūm� ir ragu i�arė aplink save �em�. Į vir�ų pa�iro velėnos. Paskui �vėris įpuolė į up� ir prunk�damas vėsinosi �aizdas.

Tuo tarpu med�iotojai nuvedė ir nune�ė į saugi� stovyklos viet� nusilpusius su�eistuosius. Liūdna buvo �itaip grį�ti i� tiek daug vil�ių teikusios med�ioklės. Moterys juos sutiko i�sigandusios ir nustebusios. Pama�iusios sulamdyt� �lubį, jos ėmė lau�yti rankas ir gailiai verkauti. Kai nusimin� med�iotojai pro dantis prako�ė, kad jaunasis Kluchas jau negrį�i�s, visos ėmė aimanuoti, o viena jų parpuolė ant �emės.

Ir vėl neganda u�klupo Vestonicų tunt�! Nusilpo jo jėgos.

Tunte vie�ptavo liūdesys.

Kit� dien� buvo rastas varg�o Klucho kūnas. Vestoni�kiai palaidojo jį netoli jo �uvimo vietos, tarp Spilberko kalvos ir vingriosios Svitavos. Paliko jam ant kaklo puikųjį vėrinį: kelis �imtus karoliukų i� apipjaustytų kriauklių ir kaulo skridinėlių, suvarstytų ant plono dir�elio.[5]

Prie� u�kasant kap�, apsiverkusi Klucho �mona padėjo prie mirusiojo pusės pėdos auk��io lėl�, kuri� kadaise Kluchas kruop��iai i�pjaustė i� mamuto ilties. Moteri�kė �i� lėl� ne�iojosi mai�elyje kaip burt�, niekur su ja nesiskirdama ir tikėdama, kad to burto dėka gimsi�s sveikas berniukas. Dabar su a�aromis dėjo lėl� į kap�, atsisveikindama su visomis savo viltimis.

Kiti su�eistieji med�iotojai sveiko nuostabiai greitai. Gilios jų �aizdos veikiai gijo, nors ir nebuvo kaip reikiant pri�iūrimos.

�iose apylinkėse med�ioklė buvo menka. Ma�a buvo �vėrių. Arklių daugiau nepasirodė, o elnių niekas nė nematė. Med�iotojai kalbėjo, kad reiki� eiti prie� srov�, į auk�tumas, kurių vir�ūnės apaugusios mi�kais.

Vadas Stipruolis delsė dar kelias dienas, per kurias beveik i�tisai lijo. Jie laimėjo tik kelis vandens pauk��ius, kuriuos pa�ovė strėlėmis i� gana netobulų lankų, kelias kurapkas bei ki�kius ir kiek �uvų. �iaip taip apmal�ino alkį.

Kai i�sigiedrijo, Stipruolis įsakė ruo�tis naujam �ygiui. Tuntas lengvai pakilo: neturėjo jokių atsargų, tik kelis kailius.

Keliautojai vėl patraukė auk�tyn pagal up�. Jie nė nepastebėjo, kad dabar juos veda jau nebe Svratka, bet Svitava. Jiems buvo vis tiek, kokia �ia upė. Kiekviena veda į kalnus, kur nėra tiek įkyrių uodų, kaip �emai, slėnyje.

Veikiai jie įsitikino, kad kelias nebus lengvas. Upė �niok�dama raitėsi tarp uolėtų krantų, ir tuntui ne kart� teko apeiti klin�ių kalnus. Kartais jie nuklysdavo gana toli nuo upės ir mieliau prisilaikydavo ma�ų upelių.

Kart�, eidami pagal upelį, jie susidūrė su nepaprastu gamtos rei�kiniu: �emė staiga prarijo upeliūk�tį! �iurleno jis kaip ir kiti upeliai ir �it staiga baigėsi. Visas vanduo dingo �emėje! To dar niekas nebuvo mat�s. Visi med�iotojai stovėjo apstulbinti to stebuklo. Jie �iūrėjo �ia į tekantį upelį, �ia vėl į sausus akmenis, tarp kurių vanduo paslaptingai prapuolė. Stebėjosi nepaprastu rei�kiniu, o i� lūpų jiems ver�ėsi nauji nuostabos �od�iai.

Tuo tarpu nenuoramos berniukai �mi�inėjo pa�alėmis, rinkdami avietes. Staiga Kop�emas suriko:

� Urvas!

Ir nespėjo dar i�mintingesni med�iotojai berniukų įspėti, o jau keli smalsuoliai įlindo į urvo ang�. Laimė, jame nebuvo kokio plė�raus �vėries.

Berniukų �ūksmai aidėjo uolėtame po�emyje. Urvo ang� kiek dengė tankus lazdynas. Kop�emas, atsistoj�s tarpuangyje rankomis siekė urvo lubas ir sienas.

Mamutaitis, Vilko Nagas, Ki�kis ir kiti med�iotojai tuojau i�tyrė atrast�jį urv�. Juk jis gal pravers jiems kaip bendras �iltas būstas. Berniukai i� prad�ių lindo į urv� vis tolyn, bet paskui, pabūg� tamsos ir netikėtos vėsos, atgarmėjo vėl į �vies�.

Urvas kiek tolėliau nuo angos suko į �alį kaip koridorius ir nyko tamsoje. Priekinėje �viesiojoje dalyje jis buvo kaip erdvus rūsys, bet toliau, u� posūkio, siaurėjo. Med�iotojai �ia net pritūp� galvomis atsimu�davo į akmens gurvuolius ir i�siki�imus, styran�ius nuo koridoriaus lubų ir grindų. Nenorėdami tamsoje �liau�ti per tokias kliūtis, jie grį�o prie ap�viesto įėjimo, kur galėjo stovėti i�sities�, nepritūp�. Visi jautė lengv� dvelkim�, i� to galima buvo numanyti, kad urvas veikiausiai jungiasi su kokiais kitais po�eminiais urvais.

Kop�emas prisėdo ant uolos i�ky�ulio prie urvo angos ir dairėsi staiga dingusio Voveriuko. Jis ne�inojo, kad �is pasislėpė nuo jo lazdyne, �ia pat prie urvo. Po valandėlės Voveriukas, sucypsėj�s krūme kaip jauna zyliukė, i�ki�o i� lapų galv�. Kop�emas bi�iuliui i�dykėli�kai nusi�ypsojo. Tai rei�kė: �Na, juk a� �inojau, kad tu netoli!� Paskui kelis kartus mirktelėjo akimi, ir tat turėjo reik�ti: ��iū, t� urv� atradau a�, o juk, ko gero, mes �ia apsigyvensime!�

Patenkinti i�einan�ių med�iotojų veidai rodė, kad jiems urvas labai patiko. Berniukai laukė i�temp� ausis, k� pasakys tunto vadas. Ar patiks ir jam? Jau ir moterys su vaikais sulindo į urv�. Priekinėje dalyje visai patogiai tilps visas tuntas, o jei vienas kitas nusikraustys į siaur�jį koridorių, vietos turės per akis.

� Urvas � mūsų! � rimtai parei�kė Stipruolis.�� Gera bus �iemoti!

Berniukai �į nutarim� tuoj pasveikino d�iaugsmingais �ūksmais ir mikliai padėjo moterims įtaisyti urve guolius. Ir med�iotojai pritarė Stipruolio �od�iams vieningu murmesiu. Jiems patiko �is patogus urvas klin�ių �laite. Jame turės per ilg� �iem� saugų ir u�tikrint� prieglobstį. Tik gaila, kad jie neturi ugnies! Ji taip puikiai ap�viestų ir su�ildytų vis� urv�! Na, bet ir taip jiems �viesiame urve bus geriau, negu kur �altyje, sniego pripustytame krūme.

Moterys urve sudėjo tuos kelis kailius, kuriuos ne�ėsi, ir i�metė lauk �vėrių kaulus ir sausas �akas, kurių buvo prisirink� kampuose. Paskui susėdo sukry�iavusios kojas, patenkintos, kad kurį laik� vėl turės pastovų būst�.

Nenuoramos vaikai jau vėl lauke � motinos juos i�ginė � mėlyniauja ir avie�iauja. Vir�um urvo �laitas apaug�s vir�iais ir baltais ramunių �iedais. �en bei ten ky�o nedidelės uolos, pri�ėlusios ber�iukų, ��uoliukų, pu�ai�ių ir kadagių. Vėjelis linguoja jų vir�ūnėles.

Vestonicų tuntas susirado nauj� tėvyn�.

Kop�emas su Voveriuku paliko ma�uosius vaikus rinkti mėlynių ir avie�ių, o patys nuėjo tyrinėti naujojo būsto apylinkių.

Atsigėr� vandens i� upelio, vaikai vėl stebėjo, kaip jis dingsta �emėje. Dairėsi, ar nėra kokios skylės, į kuri� upelis įteka, bet nerado jokios. Tik pastebėjo, kad vandens vis ma�ėja ir ma�ėja ir kad u� kelių �ingsnių upelio vaga visai sausa. Kop�emas atvertė kelis akmenis, bet ir po jais nebuvo jokios skylės.

� O kaip �uvys? � paklausė Voveriukas.

Kop�emas negalėjo jam pasakyti, kur dingo �uvys.

Jie sugrį�o prie upelio, kur dar buvo gana vandens ir dairėsi �uvų. Būtų pravertusi ir ma�a �uvytė.

� Upelis ma�as � nėra �uvų! � nusprendė Kop�emas.

Voveriukas atsiduso.

� Tad dabar � ki�kių! Voveriukas labai mėgsta �uvis ir ki�kius!

� Eime,�� pritarė draugui Kop�emas, rodydamas į prie�ing� saulėt� �lait�.

Voveriukas, u�uot atsak�s, tik spygtelėjo, ir jau buvo sutarta: bi�iuliai pamėgins sumed�ioti kokį ki�kelį.

Berniukai kalbėjo sunkiai ir neai�kiai � kaip visi to meto �monės � ir daugiau pasakydavo balso tonu ir mostais, negu �yk��iais �od�iais. Da�nai jie tiesiog nuspėdavo kits kito mintis, nes neturėjo u�tektinai �od�ių, kad galėtų ai�kiai pasakyti, k� galvoja. Kuo daugiau jie stengėsi pasakyti ir suprasti, tuo a�trėjo jų protas, o jų vidaus pasaulis vis labiau tobulėjo.

Voveriukas ir Kop�emas vienas kit� gerai suprato, nors savo mintis reik�davo įvairiomis grimasomis, visokiais garsais ir kūno judesiais, o daugiausia rankų mostais. Juk yra sena med�iotojų taisyklė, kad med�ioklėje reikia kuo ma�iau �ūkauti ir �nekėti. Kas triuk�mingai eina med�ioti, tas grį�ta nukor�s nosį. Tylaus med�iotojo laimikis pla�iai nuskamba!

Tai �inojo ir berniukai, nors kol kas galėjo tik akmenimis med�ioti. Kop�emui tereikėjo cyptelėti, ir Voveriukas jau �inojo, k� jis turi galvoje. Abu prisirinko saujas tinkamų svaidyti akmenai�ių, nei perdaug ma�ų ir plok��ių, nei perdaug didelių ir apvalių. Tyliai slinko jie �laitu auk�tyn. Ki�kis ilgai laukia ir tik paskutin� akimirk� �oka i� guolio, bet paskui skuod�ia kaip vėjas. Reikia �aibi�kai, be jokių svyravimų sviesti akmenį, kad pataikytum. Kuo ar�iau prie ki�kio pritykini, tuo turi daugiau vilties jį kliudyti.

Kop�emas atsidūrė tarp kelių dygaus kadagio krūmų ir paskui turėjo traukti i� kojos a�trius spyglius. Voveriukas buvo kiek auk��iau ir sėlino aplink plik� uol�, apaugusi� gervuogėmis.

Iki �laito vir�ūnės netoli. Platėjant akira�iui, matyti keli slėniai, o u� jų � kalnai. Ta�iau berniukai nekreipė dėmesio į gra�ų gamtovaizdį. Juos domina �vėrys, mat, vaikams knieti k� u�krimsti.

Jie paeina dar tolėliau. Akmenis turi paruo�tus. �engia i� lengvo, nesu�lamėdami.

Berniukai nė nekrustelėjo, jie įtemptai klausėsi. Pora �arkų praskrido netoliese į slėnio mi�kelį.

Po valandėlės vėl ka�kas cyptelėjo. Kas tai?

Berniukai atsargiai slenka į kalvel� tarp dviejų uolų. Dabar visai gerai girdėti unk��iant ir neramiai kriuknojant.

Jaunieji med�iotojai �ypsodamiesi susi�valgė ir mirktelėjo vienas kitam.

� Tai �vilpikai!

Kop�emas nebei�tvėrė ir �ingtelėjo kelis �ingsnius. Jis dar spėjo pamatyti du ar tris dailius �vėrelius, didumo sulig �iurkėm ir tokius storus, kad net ritosi. Nuo Kop�emo jie greitai pasislėpė.

Voveriukas atsistojo �alia savo draugo, laikydamas rankoje ger� lazdinį. Abu berniukai įtemptai laukė, ar dar pasirodys ma�ieji grau�ikai. Tikriausiai i�lįs pasi�ildyti saulutėje.

Ilgai niekas nekrutėjo, tik buvo girdėti olose silpnai pypiant ir svirpiant.

Kop�emas paėjo dar kelis �ingsnius toliau, ir �ia jam tiesiai po kojomis i� olos i��oko papur�s �vilpikas. Tuoj be baimės jis įsir�ė prie� berniuk�. Gal norėjo ginti savo lindyn� nuo prie�o.

�vilpikas, piktai kriuknodamas, i�rietė galv� taip, kad ji beveik rėmėsi į nugar�. Nusteb�s Kop�emas matė, kaip �vilpikas piktai �ilg�ioja į jį ma�omis akutėmis. Norėjo jį su�iupti, bet �vilpikas taip �oktelėjo ir suprunk�tė, kad berniukas truktelėjo i�tiest� rank�. �vilpikas i� tikrųjų nerodė jokios baimės, ir Kop�emas nesumanė, kaip jį su�iupti.

� Lazd�! � �ūktelėjo Voveriukui.

Voveriukas jau valandėl� sekė Kop�emo susidūrim� su �vilpiku, stebėdamasis ma�ojo �vėrelio piktumu. Bet, �inoma, berniukai turi su�iupti �vilpik�! Ir geriausiai gyv�. Tai bus pramoga urve! Tuoj į pagalb� Kop�emui!

Voveriukas norėjo prispausti �vilpik� prie �emės, bet vos tik priki�o prie jo lazd�, �vilpikas sukando j�. Voveriukas ėmė tampyti jį su lazda po �ol�. Berniukams tas teikė daug d�iaugsmo; jie taip juokėsi i� �vilpiko stryk�iojimo, jog net ant �olės suvirto. Besijuokdamas Voveriukas paleido lazd�, ir �vilpikas �ast � spruko į land�. Kop�emas sviedė į jį akmenį, bet buvo jau per vėlu � �vėrelis įsmuko į slėptuv�.

Berniukus į�irdino tas nepasisekimas. Jie tuoj liovėsi juoktis ir vėl dairėsi kokio �vilpiko.

Pamatė vien� bekai�iojant galvut� i� landos. Kop�emas sviedė į jį akmenį, bet nepataikė. �vilpikas valandėl� pasislėpė, bet tuoj vėl ky�telėjo galvut�, tarsi juokdamasis i� berniukų.

Med�iotojai svaidė akmenimis dar kelis kartus, bet vis dėlto jiems nepavyko kliudyti ma�o taikinio. Kai jau nebeturėjo po ranka jokio akmens, Voveriukas pri�liau�ė prie landos ir, kai tik �vilpikas vėl ky�telėjo galv�, tvojo lazda. Bet �vėrelis buvo akylas ir akimirksniu galv� įtraukė. Lazda kirto į �em�.

O vikruolis netrukus vėl dairėsi i� skylės!

Voveriukas į jį piktai sviedė lazd�, ir �vilpikas vėl kaip �aibas dingo. Kop�emas net �nyp�tė i� susijaudinimo ir įnir�io. Ta i�sigandusi pelė i� jų ty�iojasi!

Nesitverdamas pyk�iu, Voveriukas dau�ė lazda landos ang�, kol visas paraudo. Bet veltui jis stengėsi. Vos tik atitraukdavo lazd�, �vilpikas i�ki�davo galv� ir, rodos, tiesiog akyse i� jų �aipėsi.

Tada Kop�emas i�traukė Voveriukui i� rankos lazd� ir įbedė j� į land�. Jis smeigte persmeigs t� pa�aipūn�!

Vos pamai��s oloje lazda, jis pajuto, kad ka�kas j� stipriai su�iupo. I�traukti buvo ne taip jau lengva. Jis smarkiai timptelėjo, ir �vilpikas, įsikand�s į lazd�, atsidūrė lauke.

Kai tik jis pasirodė, Voveriukas griuvo ant jo ir abiem rankomis ėmė jį smaugti. Nors �vilpikas kand�iojosi a�triais dantukais ir draskė jį, bet Voveriukas jo nepaleido.

Ir �tai negyvas grau�ikas nusviestas �emėn.

Berniukai atsikvėpė. Vis dėlto laimėjo!

Pasisekimo paskatinti, jie ry�osi dar pamed�ioti. Ir i� tikrųjų vaikai pagavo dar kelis �vilpikus. Suri�� u�pakalines kojas, sumaustė juos ant sulenktos vyties ir i�did�iai pasuko prie urvo.

Abu berniukai linksmai leidosi į slėnį.

Prie�ingame �laite, mi�kelyje, burkavo baland�iai.

Valandėl� berniukai u�truko, rinkdami avietes. Bet tarp avie�ių augo daug i�si�akojusių gervuogių, kurios skaud�iai badėsi. Ir dilgėlių buvo visur pilna. Nors berniukai į vien� kit� gervuog� ar dilgėl� nekreipė daug dėmesio, bet kai įgriuvo į dilgėlių pri�ėlusi� duob�, vis dėlto supyko ir nuskubėjo �emyn prie upelio atsivėsinti per�tin�ių pūslių.

Jie apsiplovė gaiviame vandenyje ir so�iai atsigėrė. Pradėjo netgi siausti ir ta�kytis. Kop�emas nuvijo Voveriuk� po gretima uola ir taip ta�kė jį abiem rankomis, kad purslai �iro į visas puses, net auk�tai ant uolos.

Voveriukas, prasitryn�s akis, norėjo savo bendrui atsilyginti tokia pat pirtim, bet kaip tik tuo metu ant uolos pakilo auk�tas vyras ir ka�k� piktai riktelėjo berniukams. Gal jį truputį apta�kė.

Jis stovėjo, laikydamas rankoje ietį, u�siki��s u� juostos kirvį.

Apstulbinti berniukai pa�ino stiprųjį med�iotoj� Pe�tuk�, kuris niekada nesuprasdavo vaikų �aidimų. Jie tuoj i��oko i� upelio. Reikia laikytis kuo toliau nuo kar�tako�io med�iotojo, kol tas nepradėjo savi�kai su jais �aisti. Vaikai gerai �inojo jo piktas i�daigas.

Kaip tik vakar Kop�emas paleido savo geriausi�j� strėl� į vover� buko medyje. Nepataikė, tik strėlė įstrigo į stor� �ak� lajos apa�ioje. Kop�emas ir Voveriukas norėjo įlipti į buk� strėlės, bet negalėjo nei apkabinti storo kamieno, nei pasi�okėj� pasiekti apatinės �akos. Pe�tukas pasisiūlė jiems įlipti į medį. I� tiesų jis įlipo, bet strėl� įsmeigė į buk� dar auk��iau, negu buvo. Paskui i�lipo ir nuėjo, kreivai �ypsodamasis. Gerai, kad paskui jiems strėl� vis dėlto i�ėmė Pelėda.

� Sustokit! � su�uko berniukams Pe�tukas.

Abu vaikai sustojo, laukdami, k� sakys jiems med�iotojas.

� �vilpikus! � �aukė Pe�tukas, rodydamas į save.

Berniukai suprato, kad Pe�tukas sekė jų med�iokl� ir kad �ia jų laukė.

Klusniai jie atne�ė sumautus ant vytelės �vilpikus ir padavė jam auk�tyn ant uolos.

Pe�tukas nė nepajudėjo. Jis galėjo pasilenkti ir pasiimti �vilpikus, bet nesilenkė.

Kop�emas, stengdamasis prisitraukti auk�tyn, ranka su�iupo u� vir�utiniojo uolos kra�to. O voveriukas padėjo jam, keldamas auk�tyn vytį su �vilpikais.

Tuo tarpu Pe�tukas u�mynė Kop�emui ant pir�tų. Berniukas paleido uol� ir krito į upelį, kartu nusitempdamas ir Voveriuk�. Jiedu gerokai susimu�ė, bet nė nesu�uko. Tik suspaudė lūpas ir vėl �liau�ė ant uolos. Dabar Voveriukas kabarojosi auk�tyn, bet ir jam Pe�tukas u�mynė rank�, ir jis taip pat nusirito.

Kop�emas tebetūnojo ant uolos. Pe�tukas staiga u�simojo ietimi, Kop�emas pasileido ir jau voliojosi po uola �alia Voveriuko.

� Cha, cha! � kvatojosi Pe�tukas.

Berniukai �į kart� atsikėlė vangiai ir susi�valg� be �od�ių sutarė pabėgti nuo �iurk�taus med�iotojo. Bet klastingasis Pe�tukas įspėjo, k� berniukai yra suman�, nusi�iepė ir paliepė:

� �ionai!

O kai berniukai neypatingai noriai paklausė, piktai su�uko:

� Negirdit? � ir nusispjovė.

Berniukai vėl korėsi į uol�. �į kart� Pe�tukas pasilenkė ir teikėsi paimti vaikinų laimikį. Bet tuoj pat suri�tais �vilpikais kirto jiems per galvas ir pasileido kvatotis, kai berniukai nukrito ir gerokai apsikūlė.

Paskui jis greitai nuėjo, ne�damasis ant peties lengvai įsigyt� laimikį.

Taip visada esti: stipresnysis atima i� silpnojo ir ne�iūri jo teisės.

Berniukai tupėjo upelyje ir liūdnai �ypsojosi. Jiems gana smarkiai skaudėjo sumu�tas vietas, bet labiausiai gailėjo prarasto laimikio. U� jį tunte būtų juos pagyr�.

� Pe�tukas � lapė, ėė! � �ūktelėjo Voveriukas pavymui dingusiam med�iotojui.

� Pe�tukas � vilkas, ėė! � �aukė Kop�emas.

� Pe�tukas � hiena, ėė!

� Pe�tukas � lū�is, ėė!

Piktai i�plūd� Pe�tuk�, berniukai aprimo. Jie pakilo ir i� lėto nukiūtino į urv�.

Jie parėjo, kai med�iotojai ant uolos prie� urv� dėliojo tos dienos grobį.

Krūvoje guli dvi lapės, du ki�kiai, antis, dvi varnos, du starai, stirninas ir penkios �uvytės, pavertos ant vytinio. Stipruolis patenkintas dėslinėja laimikį, kilnodamas ir rodydamas puikius k�snius. Tuntas pritariamai sumurma, girdamas kiekvien� med�iotoj�, atne�usį laimikį.

Ir Pe�tukas, priėj�s prie vado, padavė �e�is �vilpikus. Jų u�pakalinės kojytės buvo suri�tos kadagiais, ir u� jų �vėreliai buvo pamauti ant susukto vytinio.

Stipruolis, vien� po kito pasvėr�s, pasakė:

� Riebūs �vilpikai.

Tuntas pagiriamai sumurmėjo.

Kop�emas ir Voveriukas stovėjo sukand� dantis ir netarė nė �od�io. Eidamas pro juos, Pe�tukas pasilenkė, kad vos galva į berniukus neatsimu�ė, ir nelauktai jiems su�uko į ausis:

� Hėėė!

Berniukai lo�telėjo galvas, o jų lūpose pasirodė i�didus �ypsnys: �Tai bent med�iotojas! I� berniukų atima grobį ir dar juo giriasi!�

Kiti med�iotojai juokėsi i� Pe�tuko i�daigos.

T� dien� tuntas gerai pavakarieniavo. Nuluptų ir i�darinėtų �vėrių kvapas, pasklid�s aplinkui, priviliojo kelis vilkus ir lapes. Ta�iau jie pabėgo, kai berniukai juos apmėtė akmenimis.

� Vilkai � naktį! � tarė Stipruolis; jis i� patyrimo �inojo, kad vilkai sutemus ateis ko pasigrobti.

Moterys pjaustė mėsos gabaliukus; juos d�iovins saulėje. Kitos moterys ir mergaitės pavir�utini�kai apgramdė kailius: rytoj juos kaip reikiant i�dirbs.

Tuntas sugulė miegoti. Neu�pūtė vėjas, buvo sausa ir saugu. Visi d�iaugėsi, rad� urv�. Vado įsakymu, prie angos budėjo Pe�tukas. Nuo pusiaunak�io jį turėjo pakeisti Vilko Nagas.

Prie� u�migdami, ma�ieji berniūk��iai neu�mir�o paerzinti Kop�emo ir Voveriuko, klausinėdami, kaip jiems �iandien sekėsi med�ioklė. Ir mergaitės �aipydamosi kikeno, kad Kop�emas ir Voveriukas grį�o tu��iomis rankomis. Berniukai pa�aipūnus pavai�ino keliais smūgiais į nugar�, pe�telėjo u� plaukų, ir tuo visa baigėsi.

Kokia �ia kalba patamsiais? Daug triuk�mo, o susigaudyti sunku, kai nematai pa�nekovo.

Stumdydamiesi kai kurie susimu�ė galvas į urvo sienas, net sucypė i� skausmo. Paskui visi nurimo, ir urve tapo tylu. Motinos jau atsirinko savo vaikus ir suguldė �alia sav�s po kailiais.

Tik silpnas gretimų med�ių ir krūmų gaudesys prasiskverbė �ionai.

Blanki mėnulio �viesa nu�vietė slėnio �laitus, kuriais kilo lengva migla.

Ant ap�viestos uolos sukaukė vieni�as vilkas. I� apa�ios atsiliepė kiti vilkai. Juos jaudino kraujo kvapas, sklind�s i� urvo. Ta�iau jis buvo sumi��s su grasiu �monių kvapu� Vilkai nerimo, bet artintis prie urvo nedrįso.

Tai buvo pirmoji Vestonicų tunto naktis po�eminiame urve.

Ant uolos i�ky�ulio prie� urv� sėdi Pe�tukas. Jis budi: �velgia į mėnulio nu�viest� slėnį ir laukia vilkų. Bet vilkai vis dar laikosi gana toli. Aplinkui niekas ne�mė�uoja, nieko negirdėti. Tik pelėda kartais ūkteli.

Pe�tukas ka�k� murma po nosimi, tarsi pats sau k� pasakotų. Jis nepatenkintas nepavykusia �ios dienos med�iokle. Jei ne �vilpikai,�� būtų nieko neparne��s� O dar norėjo būti vadu! Jis nusispjovė. Pasidėj�s ant kelių ietį, atsiri�o nuo kaklo rai�tį ir, nuvėr�s nuo jo ma�� kaulo amulet�, valandėl� jį �iupinėjo. Pir�tais jautė lygiame amuleto pavir�iuje pie�inio i�rantymus. Jis turėjo u�tikrinti med�ioklės sėkm�, o dabar � visas tuntas i�juoks, jei berniūk��iai i�plepės, kad jis atėmė i� jų �vilpikus! Pe�tukas vėl nusispjovė.

Svied�s amulet� �emėn, trypė jį ir badė ietimi.

� Nenoriu tokio netikusio burto! � murmėjo sau piktai.

Paskui jam pasidingojo lyg �vėries balsas. Viena akimirka jis nu��iuvo ir nejudėdamas klausėsi.

Ta�iau vėl buvo tylu. Pe�tukas nurimo ir atsisėdo ant uolos. Bet po valandėlės vėjelis iki jo atne�ė ka�kokį keist� murmėjim� ar kriuksėjim�. Gal �ia klaid�ioja kokie �vėrys? Reikia pasiruo�ti.

Pe�tukas įlindo į urv�. Norėjo susirasti savo sunkų akmeninį brūklį ir apsiginkluoti. Bet jo nerado � med�iotojai buvo pagul�. Būtų gav�s juos �adinti, o tada tikriausiai kuris būtų jam spyr�s į pilv�. Geriau grį�ti į sargyb�. U�teks jam ir ieties!

Ramus miegan�iųjų knarkimas sklido urve ir nyko ka�kur ne�inomų koridorių erdvėse. Vienas med�iotojas ka�k� �ūktelėjo pro miegus. �Aha, Storulis kovoja su vilkais ar lokiu! � pagalvojo i�eidamas Pe�tukas. Kaip ir visi to laiko �monės, jis tikėjo, kad sapnai � taip pat tikrovė. � Ryt� jis pasakos visk�, k� jo dvasia i�gyveno!�

Pe�tukas �vilgtelėjo į �emyn besileid�iantį mėnulį.

� Greit pusiaunaktis! � pasakė sau ir atsisėdo į savo viet�.

Jis snūduriavo.

�ia i� urvo i�ėjo du berniūk��iai. Jie staptelėjo prie angos. Pe�tukas, juos pajut�s, pabudo i� snaudulio.

� Dumkit ten, u� uolos! � įsakė u�simiegojusiems berniukams, kurie buvo betūpi� prie angos.

Berniukai pasuko į �alį. Vienas suklupo ir griebėsi u� didelio kadagio, tad neparvirto. Bet vis dėlto i�sigand�s aiktelėjo.

U� krūmo pakilo ka�kokia labai auk�ta �mėkli�ka pabaisa; ji prunk�tė ir stenėjo.

Vaikiūk�tis i�sigand�s dūmė �alin. Nematydamas krūmo �e�ėlyje duobės skard�io, klaikiai �aukdamas, jis nusirito uola tiesiog į gervuoges.

Antrasis berniūk�tis i� baimės įsispraudė į uolos ply�į, kad jo ten nebuvo nė matyti. Tai buvo geriausia, k� jis begalėjo padaryti. Ir jis matė dangaus fone �mėseliuojant didelį �vėrį ir i� siaubo dabar u�sidengė akis rankomis. �Jau nematau �mėklos. Jau jos nebėra�,�� naiviai galvojo jis ir tūnojo, nė necyptelėdamas.

Pe�tukas pri�oko pa�iūrėti, kas �ia darosi. Ietis brinktelėjo jam i� rankos, o akmenų �e�ėlyje nebuvo matyti, kur ji nukrito. Nėra kada ie�koti tamsoje. Pe�tukas tik i�skėtė rankas, tarsi jomis būtų galėj�s sulaikyti ne�inom� pavojų.

Per tris �ingsnius nuo Pe�tuko krustelėjo didelis akmuo, kurio anks�iau ten nebuvo. Akmuo susvyravo, pasir��ė ir pasisuko�

� Lokys! � su�uko med�iotojas ir nėrė į urv�.

Angoje jis susidūrė su dviem med�iotojais, kurie jau lindo lauk, pa�adinti i�g�sdinto berniuko siaubingo �auksmo.

Did�iulis urvinis lokys, daug didesnis, negu dabartiniai lokiai, uostinėjo kraujo pėdsakus, einan�ius į urv�. �vie�ias kraujo kvapas taip viliojo �vėrį, kad jis tuoj pat nepuolė Pe�tuko, pamat�s jį �alia.

Pe�tukas smuko į urv� ir ėmė visus �adinti, �aukdamas, kad �ionai lend�s baisus lokys. Pa�ok� i� miego �monės nesusigaudė, kas �ia darosi, ir sumi�� ie�kojo numestų ginklų, trukdydami vienas kitam tamsoje.

Vargas, kad nėra ugnies! Jei galingas plė�rūnas įsibraus į vidų, sunku bus su juo grumtis ank�tame urve. Vargas, vargas!

Moterys aimanuoja, o vaikai i�sigand� cypia.

Narsiausieji med�iotojai apstojo ang� į urv�. Jie grūmoja ietimis ir sunkiais kirviais, baugindami įsibrovėlį.

Pe�tukas i�sitarė, kad du berniukai, Gai�lys ir Vabaliukas, yra lauke.

Tuntas i�sigando.

Vilko Nagas ir Mamutaitis atstūmė med�iotojus prie angos ir i�kopė i� urvo. Atsargiai jie �valgėsi berniukų. Nematyti nė vieno, tik girdėti ka�k� dejuojant. Dejonės sklido i� apa�ios, kur vienas berniūk�tis įkrito į gervuoges.

Jie nuėjo ton pusėn gelbėti berniuko. Staiga pro debesis pa�velgė mėnulis, ir med�iotojai i�vydo lokį.

Nedaug betrūko, kad būtų su juo susidūr�. Lokys, nuleid�s snukį prie �emės, vis dar lai�ė ir uostinėjo kraujo pėdsakus. �ia pat su�iaumojo ka�kokį numest� kaul� ir �arnokų liekanas.

Dabar jis prie� save i�vydo abu vyrus. Pakil�s visu savo baisioni�ku ūgiu, palink�s į priekį ir pra�ioj�s nasrus, puolė jų link. Narsiajam Mamutai�iui, nepatogiai stovin�iam �laite, buvo sunku kautis, todėl, tik smog�s per grėsming� leten� kirviu, jis �oko į tamsų �e�ėlį.

Med�iotojas kaip tik u��oko ant ten susigū�usio Vabalėlio. Pa�iup�s jį u� rankos, kuo grei�iausiai tempė berniūk�tį į urv�. Bet lokys buvo mitrus ir i�tiesė į Vabaliuk� savo gauruot� leten� su baisiais nagais. Mamutaitis mėnulio �viesoje tai i�vydo ir savo kūnu u�stojo berniuk�.

Lokys letena nutrenkė �emėn atki�t� med�iotojo kirvį ir nuplė�ė vilko kailį, kuriuo Mamutaitis buvo apsigaub�s nak�iai,�� nagai nudrėskė beginkliui med�iotojui nugar�. Bet lokys nespėjo parblok�ti Mamutai�io ant �emės, nes i�tikimasis Vilko Nagas t� pat akimirk� smarkiai smogė plė�rūnui brūkliu.

Mamutaitis su Vabaliuku įsmuko į urv�.

Nepaisydamas nedidelės �aizdos, Mamutaitis skubėjo į pagalb� Vilko Nagui. Bet tas kaip tik įgriuvo į urv�, persekiojamas įnir�usio plė�rūno.

Kelios ietys u�simojo prie� lokį, bet �is, jas visas i�bla�k�s, įsirito į vidų. Baisiomis letenomis jis kirto smūgius į visas puses, ir tuoj keletas med�iotojų parkrito ant �emės. Moterys ir vaikai, apimti siaubo, bėgo tolyn urvo koridoriumi. Jų �ai�ūs �auksmai ir med�iotojų puldinėjimai dar labiau siutino lokį.

Dabar prasidėjo �ūtbūtinės grumtynės. Med�iotojams buvo ank�ta nedideliame urve, ir jie negalėjo gerai i�silenkti lokio puolimų, juo labiau kad buvo beveik visi�kai tamsu. Tik kai prie urvo angos pasidarė kiek laisviau, �ionai įspindo truputis besileid�ian�io mėnulio blausios �viesos.

Su�eistųjų aimanos stūmė kovojan�ius med�iotojus į neviltį. Ko gero, �ėlstantis plė�rūnas juos visus sudraskys. Sunkūs akmeniniai kirviai urve labai neparankūs. Jie atsimu�a į lubas bei sienas ir lokio nesu�eid�ia.

Mamutaitis, u�kliuv�s u� su�eistojo, parkrito ir sulau�ė ietį. Jis liko beginklis.

� Ietį, ietį! � �aukia Mamutaitis, bet nė vienas med�iotojas jam nepaduoda naujo ginklo. Niekas nenori atiduoti savojo � visiems reikia gintis.

Prisispaud�s prie urvo sienos, stovi i�sigand�s Kop�emas ir beveik be kvapo stebi baisi� nakties kov�. Prie jo kojų nusirita su�eistas med�iotojas. Kop�emas pasilenk�s graibo jo rankas. Vienoje rankoje su�eistasis laiko ietį. Kop�emas nori j� i�traukti, bet med�iotojas mė�lungi�kai spaud�ia ginkl�. Tada berniukas įkanda jam į rank� ir i�traukia ietį i� atsigniau�usio delno.

Kur Mamutaitis? Kur jis?

�tai jis �mėk�telėjo prie urvo angos.

Lokys stipriu letenos smūgiu partrenkė ka�kokį med�iotoj�, ir beginklis Mamutaitis, statydamas į pavojų savo gyvyb�, i� u�pakalio puolė lokį ir plikomis rankomis i� visų jėgų ėmė jį smaugti. Mil�ini�kas plė�rūnas, �inoma, vos tepajuto Mamutai�io antpuolį ir tik grį�telėjo į jį. Vis dėlto jis paleido i� nagų nelaiming�jį med�iotoj�.

Tamsoje Mamutaitis u�mynė ka�kokį akmenį. Greitai jį su�iup�s, ėmė kulti juo lokį. �inia, naudos buvo ma�a. Vieno kum��io jėgos galingam �vėriui neu�tenka, ir įsikar��iav�s med�iotojas gali �ūti, lokio letenos sutrai�kytas.

� Mamutaiti, ietis! � su�uko Kop�emas ir padavė Mamutai�iui ger� uosin� ietį. Bet tuojau pat turėjo dumti �alin, nes lokys ir med�iotojai būtų jį parmu��.

� Bėkite visi! � įsakė tuo metu savo galingu balsu Stipruolis.�� Veltui kaunamės!

Moterys nutempė Gauruo�ių į u�pakalinį koridorių: lokys letena kep�telėjo jam per galv�, ir visas jo veidas apsiliejo kraujais.

Rodėsi, kad lokys i�guldys visus med�iotojus, jei jie nepabėgs i� urvo. O lokys, tarsi �inodamas, kad med�iotojai tik �itaip gali i�sigelbėti, stovėjo u�tver�s ang�, tad niekas negalėjo pasprukti. Bėgdami tolyn stalaktitų koridoriumi, jie taip pat nebūtų i�veng� �ūties. Lokys urve buvo prana�esnis, ir med�iotojai tik vangiai gynėsi nuo jo pasiutusių antpuolių. Jau niekas nepuolė lokio. Tik mintis, kad, juos nugalabij�s, lokys u�puls moteris ir vaikus, pasislėpusius urvo gale, skatino vyrus kovoti.

Lokiui i� daugelio �aizdų sruvo kraujas, bet visos jos buvo lengvos, ir kol kas �vėris dar buvo gana tvirtas.

Bet kova dar nepasibaigė. Stipruoliui, Vilko Nagui ir Mamutai�iui pavyko apsupti lokį prie angos, kur buvo truputį �viesiau.

Stipruolis vėl įsakė kitiems med�iotojams slėptis. Jis norėjo turėti daugiau vietos paskutiniam mėginimui nuveikti lokį.

Tuo metu Vilko Nagui pasisekė įbesti ietį lokiui į pilv�. Lokys baisiai suriaumojo, net, rodos, urvas sudrebėjo. Įnirtingas baubimas nudundėjo tamsiu koridoriumi kaip audra. Stipruolis ir Vilko Nagas i�sigand� at�oko.

Lokys atsigr�ė prie� Mamutaitį, kuris stovėjo prie angos ir todėl buvo mėnulio ap�viestas. Jis i��iojo nasrus ir i�tiesė leten�. Mamutai�iui grėsė mirtis. Narsusis med�iotojas, atsirėm�s koja į sien�, abiem rankomis atstatė ietį. O did�iulis lokys jau puolė jį � tuoj tuoj sutrai�kys.

T� akimirk� Mamutaitis suvarė a�tri� ietį į atvirus lokio nasrus i� visų jėgų, kiek beturėjo. Jis nepataikė tiesiai į gerkl�, bet, negalėdamas laisvai smogti, suvarė smaigalį auk�tyn, lokiui į gomurį� �iaip taip jis prasmuko pagal urvo sien�, kad lokys jo nesudraskytų. Nebuvo laiko nė ieties jam i� nasrų i�traukti.

Lokys, baisiai riaumodamas, ėmė voliotis �emėje. Mėgindamas letena i�traukti įbest� ietį, j� nulau�ė.

Ieties galas buvo įstrig�s nasruose taip, kad lokys negalėjo jo su�iupti. Kuo labiau jis �iaupė nasrus, tuo giliau į galv� smigo ietigalis. Skausmo siutinamas �vėris dau�ėsi letenomis ir griuvinėjo ant �emės. Į med�iotojus jis jau nebekreipė dėmesio. Veltui jis stengėsi i�sivaduoti nuo įstrigusio nasruose ieties galo.

Med�iotojai greitai suvokė, kad laimingas Mamutai�io smūgis nulėmė bevilti�k� kov� jų naudai. Silpnoje paskutiniųjų mėnulio spindulių �viesoje, kai lokys bejėgi�kai bla�kėsi ant �emės, jie greitai atgavo pasitikėjim� savo jėgomis. Atsargiai patykoj�, kada riaumojantis lokys liaunasi bla�k�sis, jie smogdavo jam kirviu arba durdavo ietimi.

Rodėsi, kad lokys �ių smūgių nė nepaisė, bet vis dėlto jis pama�u leipo ir silpo, netekdamas kraujo. Med�iotojai, pasinaudoj� atokvėpiu, nune�ė su�eistuosius draugus į galinį koridorių ir atidavė juos moterų globai.

Mū�is truko dar ilgai. Kartais, kai lokys nutildavo ir nejudėdavo, med�iotojai manydavo, kad jis jau nebegyvas, bet klastingasis plė�rūnas neskubėjo gai�ti. Stipruolis kart� pabandė nerūpestingai sugriebti lokiui u� gauruoto kailio, bet pajudintas �vėris mostelėjo u�pakaline koja prie pat jo palenktos galvos.

Pagaliau lokys i� tikrųjų nugai�o ir jau nebejudėjo.

Med�iotojai urve pasveikino pergal� kurtinamu �auksmu. Moterys ir vaikai grį�o i� stalaktitų slėptuvės, ir visi lengviau atsiduso. Urvas skardėte skardėjo.

� Hoja, heja, heisa!..

Pagaliau vadas Stipruolis įsakė nurimti ir miegoti iki ryto.

Tuntas nutilo. Vaikai susibūrė prie u�mu�tojo lokio ir �aidė jo kailiu. Jie lai�ė krauj� i� jo �aizdų. Po jaudi nan�io nakties mū�io visi pama�u vėl migdėsi. Nutilo ir su�eistųjų dejonės.

Tada lauke pasigirdo silpnas verksmas.

Lengvai su�eistas Mamutaitis i�lindo i� urvo ir nuėjo balso link. Po valandėlės jis parne�ė su�alusį, nuo verksmo visai apsilpusį ma��jį Gai�lį ir paguldė jį prie motinos.

Kylan�ios saulės spindulys, prasismelk�s į urv�, rado med�iotojų tunt� kietai ir ramiai miegantį.

Su�eistieji med�iotojai pasitaisė nuostabiai greitai. Net sunkios �aizdos jiems greitai gijo, tik liko dideli randai. Ir Gauruo�ius pasveiko. Laimė, jo akys i�liko sveikos ir tuo jis labiausiai d�iaugėsi. Nesvarbu, kad randų sudarkytas jo veidas dabar buvo nuolat i�si�iep�s.

Vienas med�iotojas mirė. Didysis lokio kailis teko vadui Stipruoliui, o iltys � Mamutai�iui. Tas, pragr��s jas, pasikabino ant kaklo. Dabar jis manė būsi�s stiprus kaip lokys.

Apie siaubing�j� naktį ilgai buvo �nekama. Visi apgailestavo, kad tuntas neturi ugnies.

Ak, ugnis! Kad jie turėtų ugnies! Tuntas kasdien su liūdesiu prisimindavo laikus, kai stovykloje �vietė lau�as�

Mamutaitis, Pelėda, Vilko Nagas, Ki�kis ir kiti med�iotojai parei�kė eisi� ugnies atgal prie Dyjos, kur stūkso Pavlovo kalnai. Bet Stipruolis neleido � tuntas susilpnės, i�ėjus �auniausiems med�iotojams. Tikrų tikriausiai jie nebūtų sugrį��. Svetimasis tuntas prie Dyjos stiprus ir, be abejonės, gerai saugoja savo ugnį. Jo vyrai u�mu� kiekvien�, kas i�drįs paimti �arij� i� jų lau�o.

Dienos bėgo, artinosi �iema, Tuntas jau priprato prie savo urvo. Stalaktitų koridoriaus galo dar niekas nepriėjo. Dr�siausieji med�iotojai sakė, kad koridorius baigiasi pavojingu kriau�iu �emyn. Ten be �viesos negali �engti nė �ingsnio. O i� gelmės es�s girdėti upelio �niok�timas. Klausydamiesi med�iotojų pasakojimo, visi nusteb� kraipė galvas.

Tuntas �iame kra�te maitinosi gana gerai. Retai kada dien� kit� pabadaudavo. Med�iotojai beveik visada parne�davo kokį laimikį. Prie �iemos atsargų prisidėjo keli kailiai. Tik tas buvo bloga, kad med�iotojai pritrūko titnago. Nebuvo kuo papildyti sudau�ytų ir prarastų įrankių. Med�iotojai turėjo tenkintis paprastu putnagu ir kitokiais kietais ir a�triais akmenimis. Ta�iau ko verti �ie pakaitalai! Nieko nėra geriau u� titnag�! [6]

Da�nai, įkop� į auk�tų kalnų vir�ūnes, med�iotojai dairydavosi į visas �alis, ar nepamatys kur kokio klajojan�io tunto dūmų, kad galėtų i� jo gauti nuodėgulį ar titnago gabaliuk�. Bet veltui jie �iūrėdavo tolyn � nė karto pla�iame horizonte nepasirodė �ėmų dūmų stulpas, nė karto niekur neaptiko mink�toje �emėje įsispaudusių pėdų, kurias palieka titnagu prekiaujantis tuntas, atvykst�s kai kada i� tolimosios �iaurės.

Pagaliau � kuo jie u�mokės u� verting�jį titnago gabaliuk�? Jų dabartiniai kailiai, sumed�ioti vasar�, menki � niekas jų neims. Puikūs, tankūs ir �velnūs �iemos kailiai, kuriuos kadaise turėjo, liko Vestonicų stovykloje� Tuntas dabar turi verstis be ugnies, be titnago.

Gerai dar, kad tunte yra gerų med�iotojų, gerų pėdsekių ir bėgikų. Jie gali vis� dien� persekioti elni�, nepamesdami jo pėdų ir nepailsdami, kol gyvulys nusivar�s krinta ant �emės.

�iemos prad�ia atne�ė tuntui nelaukt� ir didel� staigmen�, pakeitusi� jo gyvenimo s�lygas,�� ugnį!

O įsigijo j� visai paprastai.

Kart� vaikai �aidė urve. Į lauk� bėgti jie nenorėjo: buvo nemalonus oras, drengė sniegas su lietumi.

I�knis� truputį molio, jie nusilipdė ma�� lokį. Prismaigstė į jį spyglių; gyslo�io galiukas buvo uodega, kankorė�io �vyneliai � ausys, kadagio uogos � akys. Dantis padarė i� kaulų skeveldrų, o lie�uvį � i� er�kėtuogės �ievės. O paskui su juo kovėsi kaip tikri med�iotojai. �auksmo ir juoko, �okinėjimo ir lakstymo buvo pilnas urvas.

Kop�emas ir Voveriukas leido vaikams �aisti, bet patys neprisidėjo. Vis dėlto tokiam �aidimui jie jau per dideli. U�tat jiems patiko kasti molį. Med�io gabaliuku ir kaulu jie kasė duobeles, griovius, olas, urvus. Prie jų prisidėjo dvi mergaitės � Varlytė ir Gegutė. Į i�duobtas skyles jos dėjo gra�ius akmenukus, giles ir kankorė�ius sakydamos: �Tai � vilkas, tai � lapė, tai � ūdra�� Tokiu būdu atsirado visas �vėrynas.

� Dar, dar barsukui,�� pra�ė Varlytė, ir Kop�emas urvo asloje i�rausė gili� duob�.

Jis aptiko ka�kokį didelį kaul�. I�trauk�s tuoj panaudojo jį kaip kastuv�, � kaulas gerai tam tiko. Varlytė su Gegute rankomis sėmė supurent� molį į vir�ų. Jau buvo susirinkusi gera krūva molio, todėl Voveriukas jį metė lauk prie�ais urv�, mat, kupstas prie angos u�stojo �vies�, ir Kop�emui buvo tamsu rausti.

Berniukas, klūpėdamas prie pat urvo sienos, jau kelis, kartus susitrenkė galv� į �ioje vietoje besileid�iantį skliaut�. Norėdamas pasidaryti daugiau vietos, jis ėmė smarkiai kasti ir i� tikrųjų netrukus i�rausė duob� sau sulig keliais. Galėjo dabar ant duobės kra�to atsisėsti � galva jau nebeatsitrenkdavo į lubas.

� Ei! � su�uko Voveriukas, rodydamas, k� rad�s molyje. Tai buvo anglys. Med�io anglys!..

Vadinasi, ka�kada �ia, �itame urve, buvo lau�as.

Kas prie jo sėdėdavo? Gal tie �monės taip pat buvo med�iotojai,�� jie �ia slėpdavosi ir kepdavo savo grobį.

Prabėgo �imtme�iai, apleist� ugniaviet� vėjas ir lietus apne�ė moliu, ir tik dabar �ia įsikūrusių �monių balsai vėl atgaivino urv�.

Kop�emas smalsiai ap�iūrinėjo anglis ir rado tarp jų sudegusių kauliukų.

� Paie�kokime, ko �ia dar yra! � nusprendė berniukai ir kartu ėmė rausti duob� geltonose s�na�ose.

Po valandėlės jie rado daugiau anglių ir sutrupintų kaulų gabalų. Ir puikų elnio rago smaigalį i�kasė. Tai buvo jau vertingas radinys. Toks rago galas daug kam tinka.

� �tai akmuo! � tarė Kop�emas, rausdamas kaulu aplink akmenį, kad galėtų jį i�lupti. Varlytė jam padėjo, ir po valandėlės i� urvo i�lėkė akmuo kaip du vyro kum��iai.

Kaip tik tuo metu į urv� grį�o Gauruo�ius su nudobta lū�imi, ir akmuo pataikė jam į koj�. Med�iotojas, numet�s lū�į �emėn, pagriebė i�mest� akmenį.

� Slėpkis, Kop�emai! � tuoj įspėjo Voveriukas savo draug�. Jis bijojo, kad supykintas Gauruo�ius atsilygins Kop�emui u� smūgį akmeniu, o tatai ne�adėjo nieko gera.

Bet k� tas senis Gauruo�ius daro?

Med�iotojas �okinėja prie� urv� nuo kojos ant kojos, o akmenį mėto ore. Jis visai ne�irsta, atvirk��iai, linksmai ir d�iaugsmingai �ūkauja, lyg �ern� sugav�s.

Vaikai i�bėgo i� urvo pasi�iūrėti �okan�io Gauruo�iaus.

� Titnagas, titnagas! � d�iūgavo Gauruo�ius. Jis mėtė akmenį į vir�ų ir vėl gaudė.

Grį�o i� mi�ko ir kiti med�iotojai. I� karto jie negalėjo suprasti, kas �ia Gauruo�iui darosi, bet kai jis parodė jiems puikų, didelį titnago riedulį, visi labai apsid�iaugė. Bus grem�tukų, a�trių gr��telių, smailių ylų!..

Gauruo�ius pagriebė Kop�em� stipriomis rankomis. Berniukas galvojo, kad dabar gaus per sprand�, bet senasis med�iotojas, prispaud�s jį prie sav�s, paglostė jam skruostus. Taip pat jis pamalonino ir Vovėriuk� su Varlyte. Juk jie buvo laimingieji titnago atradėjai. Visas tuntas juos u� tai gyrė.

Teis� suskaldyti verting�jį titnag� turėjo tik tunto vadas. Stipruolis, atid�iai jį ap�iūrėj�s, tarėsi su labiausiai patyrusiais med�iotojais, kaip geriausiai riedulį suskaldyti. Jis rado akmenyje kelis plonus įtrūkimus. Mamutaitis paai�kino:

� Titnagas ugnyje � vandenyje!

Tai rei�kė, kad titnagas kadaise buvo įkaitintas ugnyje ir �ėruojantis įmestas į �alt� vandenį. Sitai, tikriausiai, buvo pakartota kelis kartus, kol tvirtas titnago riedulys įskilo.

Tai jiems dabar buvo paranku. Stipruolis, paėm�s titnag�, nuėjo tarp uolų. Med�iotojai nusekė paskui ir apstojo jį. Stipruolis abiem rankomis vir�um galvos auk�tai i�kėlė akmenį ir i� visos jėgos trenkė jį �emyn į uol�.

Titnagas at�oko prie Vilko Nago. Tas, atsistoj�s į Stipruolio viet�, taip pat trenkė titnag� į uol�. Paskui riedulį gavo Pe�tukas, po jo � Ukmasas, o galiausiai � Mamutaitis. Taip titnagas suskilo į tris gabalus.

Vadas Stipruolis, Gauruo�ius ir Mamutaitis, pasiėm� kiekvienas po gabal� ir atsisėd� ant uolos i�ky�ulio, akmeniu skaldė nuo titnago a�trias plok�teles.

Med�iotojai įtemptai sekė t� procedūr�, reikalaujan�i� didelių įgūd�ių ir miklumo. Nuo titnago branduolio tiksliais smūgiais jie atskeldavo plonus lapelius peiliams arba netaisyklingos formos plok�teles, kurios galėjo gerai tikti kaip grem�tukai kaulams ir kailiams.

Puikių instrumentų krūvelė vis didėjo, o su ja augo ir med�iotojų d�iaugsmas. Jie laukė, kada vadas juos padalys visiems.

Tuo tarpu Kop�emas su Varlyte, Gegute ir Voveriuku vėl i�kasė daugyb� anglių ir kelis kaulus. Dabar jau aklai nebesvaidė jų i� urvo, bet atid�iai ap�iūrinėjo radinius. Staiga Varlytė skaud�iai aiktelėjo � i� pir�to jai pasruvo kraujas. Kita ranka ji rodė į �em�, kur ky�ojo ka�koks a�trus smaigalys.

Kop�emas su Voveriuku truputį atkasė molį aplink ky�antį smaigalį, paskui pra�ėrė kupstelį, i� kurio ant aslos i�krito didelis, pana�us į lap� titnaginis prietaisas su dviem smaigaliais galuose. Abu berniukai vienu metu jį pagriebė. Kartu ir nune�ė nuostabųjį titnag� prie urvo susirinkusiems med�iotojams.

� K� vėl turite, vaikinai? � paklausė �ypsodamasis Stipruolis.

Berniukai atlenkė pir�tus, ir prie� sėdintį vad� i�krito puikus gra�ios formos titnagas.

� Aaa! � aiktelėjo med�iotojai, stebėdamiesi tokiu nepaprastu instrumentu. Kaip puikiai jis nudailintas! Kaip rūpestingai nuskeltas ir nugludintas!

�Lauro lapas� ėjo i� rankų į rankas ir visiems kėlė nuostab�. Tunte buvo nagingų titnagininkų, bet tokio tobulo �lauro lapo� niekas nebūtų sugebėj�s padaryti. Be abejonės, nuta�ė jį tikras meistras. Jį gaus vadas. Pritaisys jį prie ieties, ir jo ginklui joks kitas neprilygs.

Dabar laimingieji atradėjai turėjo gintis nuo pagalbininkų antplūd�io. Visi vaikai norėjo ie�koti urve �lauro lapų�. Bet suplūd� vaikai u�stojo �vies�, ir urve pasidarė tamsu. Todėl Kop�emas juos nuvijo, kad nesipainiotų. Tada jie ėmė kasinėti savaranki�kai, ir greitai urvo asloje buvo vienos duobės.

Moterys grį�o su krep�iais, pilnais buko vaisių, gilių, er�kėtuogių ir �ermuk�nių. Į�engusios į urv�, jos patamsiais vos nesusilau�ė kojų, klupinėdamos į i�raustas duobes.

Vaikai, �inoma, nebuvo nusiteik� ilgai dirbti. Jie pavargo, o kai daugiau nieko nerado, metė darb�.

Tik Kop�emas su Varlyte ir Voveriuku tebekasinėjo toliau. Jie rado dar kelet� titnago nuolau�ų ir apatinį bried�io �andikaulį. Tai juos dar labiau paskatino, ir jie surausė dar nema�� dalį urvo. Ta�iau jau nieko vertesnio nerado. Pagaliau metė darb� ir jie.

Vėl prapliup�s lietus suvarė med�iotojus į urv�, kur i�raustosios duobės jau buvo i�lygintos. Alkani med�iotojai sotinosi pagautu laimikiu. Moterys ir vaikai laukė savo eilės.

Urvo kampe laimingieji atradėjai pasakojosi, k� dar norėtų atrasti. Did�iausia jų svajonė buvo, kad surastosios anglys �ėruotų, kad i� jų galėtų įpūsti ugnį.

� Ak, ugnis! Tai būtų gera! � palaimingai dūsavo.

Med�iotojai valgydami pasakojo, kad mat� ant uolėtos vir�ūnės kalnų o�į.

� Tai bent ragai!

� Kaip jis moka �okinėti!

� Niekas nesugaus kalnų o�io?

� Gera strėlė pasivys kalnų o�į!

� Gera strėlė, geri varovai, geras vėjas!

Kiekvienas med�iotojas, k� nors pasakodamas, sėsdavo į �vies�. Reikėjo matyti pasakotoj�, kitaip buvo sunku jį suprasti. I�rai�kingi gestai padėdavo suvokti �od�ių reik�m�. Geras pasakotojas turėjo būti ir geras vaidintojas. Todėl tamsoje jiems buvo sunku pasakoti.

Vienam kitam prastam kalbėtojui neu�tekdavo �od�ių ir gestų, tada tas, gindamasis nuo pajuokos, skėsteldavo rankomis � atseit, visi klausytojai nesupratingi mulkiai � ir nusispjov�s grį�davo į savo viet�. Kartais med�iotojai pratrūkdavo kvatotis i� nevykėlio pasakotojo, kuris mik�iodavo arba tik beprasmi�kai veblendavo, ink�davo ir prunk�davo.

� K� turi? � paklausė Kop�emas kampe �alia jo sėdin�i� Varlyt�.

Mergiotė i� tikrųjų ka�kuo �aidė, ir dabar, kai med�iotojai vėl keitėsi prie angos, ka�kas suspindėjo jos rankoje.

� Radau molyje! � pasakė Varlytė girdamasi ir mikliai u�ki�o rank� u� nugaros. Kop�emas Varlyt� parvertė ir keliu primygo pilv�.

� Parodyk! � paliepė jis valdingai.

Varlytė jam parodė lie�uvį, bet tamsoje Kop�emas vis tiek jo nematė, tad, liovusis prie�intis, ji leido i�traukti rank� su sugniau�tu kum��iu.

Kop�emas, nesunkiai atlenk�s pir�tus, pamatė, kad ji laiko ka�kokį spindintį gelton� akmenuk�. Jau norėjo kirsti per rank�, kad akmenukas nulėktų, bet keli �viesos spinduliai krito ant akmenuko, ir jis skais�iai blykstelėjo. �aisliukas jam patiko, ir jis atėmė jį i� Varlytės. Pats �aisi�s su geltonuoju blizgu�iu. Ne�iosi�s jį pasivėr�s ant kaklo.

� Radai jį mano molyje! � pateisino Kop�emas savo apiplė�im�, o kai Varlytė nusi�iepė, jai sudro�ė.

� Kop�emas � gabaliuk�, Varlytė � gabaliuk�! � nusileisdamas pasakė jis ir tat rei�kė, kad juodu dalinsis blizgutį per pus�. Paskui pakirbino Varlyt� po pa�astimi, ir vėl abu buvo geruoju.

Kop�emas i� urvo sienos ply�io i�sitraukė paslėpt� titnago nuolau��. Jis norėjo pasimok�s pasidaryti i� jos peiliuk�, o dabar �i skeveldra tiks spindin�iam akmeniui perskelti. Pirmiausia reikia pamėginti, ar tvirtas tas blizgutis. Jis skėlė titnagu į gelton�jį akmenį � oi, �vie�ianti kibirk�tis nuskrido spindin�iu lanku ir dingo tamsoje. Skėlė dar kart� � vėl skaisti kibirk�tis.

Kop�emas ėmė greitai greitai kauk�ėti akmenį, tarsi u�kerėtas spindin�io kibirk��ių fejerverko.

Tamsiame urve �vie�ian�ios kibirk�tys tuoj su�adino visų dėmesį.

Med�iotojai pa�oko ir i�sigand� �iūrėjo į Kop�emo rankas, kurios tik �mė�avo, skeldamos i� ugnies akmens skriejan�ias kibirk�tis.

Ugnies akmuo!

Jie turi ugnies akmenį. Bus ugnis! Bus gera!

Med�iotojai �aukė kaip pa�ėl�, d�iūgavo, �oko, net galvomis atsitrenkdami į lubas, trypė ir plojosi per �launis.

� Kop�emai, �ionai! � pa�aukė Gauruo�ius berniuk� prie angos ir padėjo ant �emės gabal� i�d�iūvusio kailio.

Kop�emas skėlė kibirk�tis, bet rankos jam drebėjo. Tada Gauruo�ius pats paėmė titnag� ir ugnies akmenį[7] ir ėmė skelti taip, kad kibirk�tys �irte �iro. Po valandėlės i� kailių ėmė rūkti ma�a dūmų sruogelė, kuri kibirk��ių lietuje vis didėjo.

Gauruo�ius padėjo akmenis ir, priki��s galv� visai arti, ėmė i� lengvo pūsti kailį. Dūmų sruogelė i�sisklaidė. Gauruo�us pūstelėjo dar ir dar kart�.

Kailyje pasirodė raudona liepsnelė. Gauruo�ius vėl lengvai papūtė ir �iū � liepsnelė pa�oko ir linksmai suvirpėjo.

� Dega! Dega! � d�iūgavo med�iotojai, net urvas drebėjo, ir leidosi dar smarkiau �okti, siautėti, negu pirma.

Tuntas �ėlo i� d�iaugsmo dėl įsigytos ugnies.

Kop�emas ir Gauruo�ius atsargiai priki�o prie ugnelės kelis sausus lapus, kuriuos vėjas buvo įpūt�s į urv�. Ki�kis ir Pelėda i�bėgo laukan parankioti kur tarp uolų truputį sausų �aku�ių ir tuoj grį�o su sauja �olių ir keliais �abarais.

Visas tuntas dreban�ia �irdimi stebėjo ugnies gimim�.�O kai ėmė stulpu virsti dūmai ir plykstelėjo liepsnelės, urvas sugaudė nuo neapsakomo d�iūgavimo.

Moterys bėgiojo po urv� ir �aukė. Vaikai �okinėjo aplink ugnį. Med�iotojai i�lakstė malkų.

Tuntas turi ugnį! �lovė ugniai!

Dūmai grau�ė akis, ir urve buvo sunku kvėpuoti. I� prad�ių į tai niekas nekreipė dėmesio, bet kai buvo primesta daugiau malkų, susitvenkė tiek dūmų, jog negalėjai i�kentėti. �monėms grau�ė akis, jie a�arojo ir kosėjo.

Vadas įsakė perkelti ugnį ar�iau prie angos. Taip buvo geriau. Dūmai ėjo pro ang� laukan, ir oras urve pasidarė grynesnis. Ir uodai dingo.

Malkos drėgnos ir todėl taip smarkiai rūksta. Kit� kart�, kai tuntas turės i�d�iūvusių malkų, dūmų beveik visai nebus. �iandien jie mielai paaukos visus kaulus, kuriuos turi atsargoje: kurstys jais brangi�j� ugnį.

Visos moterys ir vaikai norėjo pabūti prie ugnies ir pasi�ildyti. Kaip malonu �ildytis prie lau�o! Kaip ilgai jo neturėjo!

Vyrai prine�ė tiek malkų, kad urve sukrovė did�iausi� krūv�.

Ugnis neu�ges, tuntas gerai j� maitins!

Kop�emas i� karto buvo pripa�intas ugnies sargu. Juk �ia jo nuopelnas, kad tuntas vėl turi ugnį. Jis galėjo nuvyti nuo lau�o, k� norėjo. Tiktai Varlytė �ildėsi, kiek tik jos �irdis geidė: ji rado ugnies akmenį. Bet, �inoma, ji mergiotė, tad neverta ypatingo dėmesio, tuo labiau pagyrimo. Ma�i vaikai verkė, pra�ėsi leid�iami prie ugnies. Bet kai u�lipo ant �arijų, i�sibars�iusių aplink lau��, u�lindo u� motinų nugarų ir tik per jų pe�ius spoksojo į viliojan�i� ugnį.

�iandien urve buvo �ilta.

Vėjyje nu�varb� ir nudrengti med�iotojai, į�eng� į urv�, mėgavosi �ilima ir moterų paduota �vie�iai kepta mėsa.

Kaip gera, kaip malonu!

Jau nereikia bijoti apsilankant lokio. Joks �vėris neįsiver� į jų urv�.

Kop�emas sėdi prie tra�kan�ios ugnies. Rankoje laiko pagaik�tį, palygina juo degan�ias malkas. Jis �iūri į liepsn� ir negirdi, k� vaikai aplink jį �iau�kia. Nuo ugnies nesitraukia nė �ingsnio.

Jis laimingas.

Po trumpo rudens atėjo at�iauri �iema. �vėrys sulindo į olas, ir tik badas i�vydavo juos į snieg�.

Nors atlyd�io metu sniegas buvo pati��s, o �emė pa�liugusi nuo �alto, nemalonaus lietaus, bet netrukus oras pasikeitė � vėl pa�alo ir smarkiai pasnigo.

Urve tuntui maloniai �ilta. Dien� naktį kurstomas lau�as pri�ildydavo vis� prie�akin� urvo dalį.

Kaip brangino tuntas ugnį! Visi j� rūpestingai sergėjo, niekas negrį�davo į urv� be kokio �agaro. Kiekvien� dien� vadas vis kitam skirdavo saugoti ugnį. Kop�emas daugiausia tik padėdavo saugotojams ir �iūrėdavo, kad jie nė valandėlės nepasitrauktų nuo lau�o, kad tvarkingai krautų malkas, kad ugnis nei smilktų, nei per daug liepsnotų, kad per daug nerūktų. Jo vieta buvo prie ugnies, ir Voveriukas dabar retai kada i�viliodavo savo draug� laukan pamed�ioti.

Ma�ieji vaikai liovėsi vaik�si slėnyje, �laite ir mi�ke. Tik retkar�iais, geresniu oru, i�bėgdavo truputį pai�dykauti. �iaipjau vis� laik� būdavo pri�ildytame urve: miegodavo arba �aisdavo, vargindami motinas savo i�daigomis.

Vilkai da�nai prabėgdavo visai arti urvo; jie darėsi vis dr�sesni ir dr�sesni. Jie jau nesprukdavo �alin, �mogui �ūktelėjus arba sviedus akmenuk�, � kaip vasar�. Kart� vilkas labai i�g�sdino ma��jį Vabaliuk�, viso tunto numylėtinį, kai �is, sėdėdamas ant akmens per kelis �ingsnius nuo urvo, krap�tė i� sutrupinto kaulo smegenis. Į�ūlus plė�rūnas i�traukė jam i� rankų kaul�, iki kraujo apdraskė pir�tus. Vabaliukas taip suspiegė, kad visas tuntas i�puolė i� urvo. Kai kurie med�iotojai nubėgo paskui akiplė��, bet jo nebepavijo. Visi ilgai plūdo vilk� � tol, kol Vabaliukas verkė.

Kit� dien� nutiko dar blogiau.

Vaikai nuėjo malkų, o kai pasuko namo, juos ėmė sekti vilkai. Jei tik kuris vaikų truputį atsilikdavo, �vėrys tuoj puldavo jį. Tai buvo baimės ir siaubo kelias. Vaikai verkdami bėgo paskui Varlyt�, kuri viena ranka tempė per snieg� glėbį �agarų, o kita grasino vilkams lazda.

Ma�ojo būrelio �onuose ėj� berniukai � Kop�emas, Voveriukas, Ona�as ir Stiebelis � vijo �alin dr�siausius vilkus. Keliems vilkams jie u�vo�ė per nasrus, bet neilgam juos nubaidė. Mergaitės jau i�barstė pus� malkų. Vilkai prisibrovė visai arti vaikų būrio, ir berniukai turėjo gintis i� visų jėgų.

Mergaitės klykė, tarsi jas vilkai jau būtų drask�. Būrelis staptelėjo. Ma�ieji vaikai, apimti baimės, prigludo prie �emės kaip kurapkiukai ir rankomis u�sidengė galvas. Jie drebėjo, net dantys jiems kaleno, ir nenorėjo klausyti, raginami bėgti toliau. Kop�emas ėmė juos plūsti, bet vaikai tik baimingai laukė, kada pikti vilkai ims juos draskyti, ir nesijudino i� vietos.

Kai vaikai staptelėjo, sustojo ir vilkai. I� pravirų jų nasrų karojo raudoni lie�uviai. Akys god�iai blizgėjo, o liesi �onai lekuojant kilojosi. Ta�iau jie nepuolė, ir vaikai truputį atsipeikėjo. Varlytė vėl patraukė į priekį, ir visi kiti nubėgo paskui j�. Berniukai i� �ono sergėjo būrį.

Bet netoli tenubėgo. Vilkai vėl ėmė juos persekioti ir greitai pavijo. �į kart� jie apstojo vaikų būrelį ratu. Atsitūpė ir nejudėdami įsistebeilijo į persigandusius vaikus � u�tikrint� savo grobį.

Kop�emas suprato, kad iki urvo jie nepribėgs, nors buvo jau netoli: u�tektų tik apeiti uol�, o paskui dar truputį palypėti auk�tyn.

Vienas vilkas � gal gaujos vadas � baisiai i�si�iojo ir ilgai �iovavo i�ki��s lie�uvį. Vaikai baimingai virpėjo. Paskui vilkas pakilo, prisiartino prie vaikų ir griebė vienai mergaitei u� rankos.

Mergaitė buvo u�simovusi elnio odos pir�tines. Vilkas, taikydamasis įk�sti jai į rank�, nutraukė pir�tin�, kuri dir�eliu buvo suri�ta su kita pir�tine. Vilkui staigiai truktelėjus, dir�elis, apsuktas aplink mergaitės kakl�, parvertė apstulbusį vaik�. Bet akylusis Stiebelis tvojo lazda akiplė�ai per pakau�į. Vilkas kauktelėj�s griebė u� lazdos. Bet tada gavo antr� smūgį. Tai Voveriukas visa jėga kirto puolan�iam vilkui per galv�. Vilkas liuoktelėjo u� krūmo.

Voveriukas kirto per �akas, norėdamas vilk� pabaidyti, bet tas nepabėgo, atvirk��iai, įnir��s sugriebė lazd� dantimis ir i�traukė j� berniukui i� rankų. Ji nukrito ant �emės, ir vilkas primynė j� prie�akinėmis letenomis. Berniukas pasilenkė lazdos, bet vilkas grasinamai sukaukė ir parodė dantis. Voveriukas bemat vėl i�sitiesė ir stovėjo nejudėdamas. Vilkas taip pat lyg susting�s stovėjo prie�ais jį.

Ta�iau dr�susis Voveriukas buvo sumanus berniukas: jis greit prisitraukė koja gulin�i� lazd� ir, vilkui nespėjus �okti ant jo, vėl tvirtai laikė j� rankoje. Jis kirto vilkui tokį smūgį per nugar�, kad nubaustasis akiplė�a at�oko paspaud�s uodeg�.

Vilko antpuolis ir apdraskytos mergaitės verksmas sukėlė vaikų būrelyje nema�� s�my�į. Jie norėjo bėgti, bet vilkai neleido. Kai tik kuris vaikas pajudėdavo, jie �okdavo jo vytis. Bėglys i�sigand�s grį�davo, ir vilkai vėl sutūpdavo.

I� lengvo jie slinko vis artyn ir artyn. Tik dr�siai atki�tos berniukų lazdos juos dar kiek prilaikė nuo puolimo. Kop�emas, nusitrauk�s nuo galvos bebrin� kepur�, sviedė j� į�ūliesiems vilkams. Tie dėl jos tuoj susipjovė.

� Voveriukai � kepur�! � su�uko Kop�emas i�tikimajam bi�iuliui. Voveriukas nesvarstydamas taip pat nusiautė savo kepur� į vilkų tarp�.

� Bėgam! � su�uko Kop�emas savo draugui.�� Į urv� � pagalbos!

Abu berniukai �ovė kaip strėlės. Jie �mėk�telėjo tarp krūmų, bet vis dėlto keli vilkai juos pastebėjo ir pasileido paskui juos.

Vaikų būrelyje kilo i�g�stingas �auksmas. Vaikai galvojo, kad berniukai juos palieka vilkams. Klykė visa gerkle, net visas mi�kas aidėjo.

Abu berniukai bėgo labai greitai, bet netrukus atstumas tarp jų ir vilkų vėl ėmė ma�ėti.

Nepadėjo nė lazdos, kuriomis jie bėgdami mojavo. Vilkai jau taikėsi sugriebti juos u� kulnų. Vargas, jei kuriam vilkui pasisektų pa�iupti u� �mėk��iojan�ios kojos. Abiem berniukams jau sruvo kraujas, o vienas vilkas dantimis įsikibo į kailį, kuriuo Voveriukas buvo apsisiaut�s. Kadangi vilkas jo nepaleido, berniukas narsiai nusimetė kailį ir bėgo toliau nuogas, tik jo kojos liko apvyturiuotos ki�kių kailiukais.

Kol vilkai t�sėsi dėl Voveriuko kailio, berniukai galiuk� nubėgo. Vis dėlto po valandėlės du vilkai juos pavijo ir nuo�miai puolė. U�dus� berniukai sustojo nugaromis į uolas ir narsiai gynėsi. Jie suprato atsidūr� beveik po urvu ir ėmė �auktis pagalbos.

Prie urvo kaip tik budėjo Ki�kis. Jau kuris laikas vėjas protarpiais atne�davo i� mi�ko ka�kokius tolimus balsus. Jis galvojo, kad vaikai taip linksmai grį�ta su malkomis į urv� ir paėjėjo kiek į priekį jų pasitikti. Dabar jam pasirodė, kad vaikų �auksmai skamba lyg i�g�stingai.

Jis �ūktelėjo, ir i� urvo i��oko keli med�iotojai. Visi atid�iai klausėsi. Dabar buvo girdėti �aukiant arti, beveik po pa�iu urvu.

� Blogai! Į pagalb�! � su�uko vyrai ir riste nusirito uola �emyn. I� urvo i�bėgo daugiau vyrų, jie taip pat pasileido apsnigtu pakriau�ių.

Po valandėlės jie jau buvo �alia berniukų ir puolė vilkus. Vien� nukovė, o kitas, nors ir perkirsta koja, pabėgo.

� Bėkite grei�iau! � riktelėjo vyrams Kop�emas ir griuvo į snieg� �alia i�tikimojo Voveriuko.

Med�iotojai, suprat�, kad kiti vaikai yra ka�kur toliau, kuo grei�iausiai nudūmė jų pėdomis.

Atbėgo dar laiku. Vilkai kaip tik buvo pradėj� pulti silpnai besiginantį vaikų būrelį.

Sunkūs kirvių smūgiai greitai at�aldė vilkus, ir apsupti vaikai buvo i�gelbėti. Keli vilkai krito, kiti i�silakstė.

Med�iotojai, paėm� dvi apdraskytas mergaites ant rankų, grį�o su vaikais į stovykl�. Nudaigotus vilkus jie vilko �eme.

Nusiverk� vaikai, med�iotojų glostomi, pro a�aras �ypsojosi, o, priėj� did�i�j� uol�, bėgte pasileido namo pramintu takeliu.

Urve Stipruolis paskelbė, kad nuo �iol vaikams draud�iama vieniems eiti laukan.

�ebenk�tis ir Vilkė įmetė į ugnį didelių kaulų. Riebūs kaulai gerai dega. Tegu �ildosi vaikai!

Nuo to laiko vaikai vis� laik� būdavo urve. Jie prasimanydavo visokių �aislų.

Mergaitės �aid�ia su lėlėmis, padarytomis i� med�io, �ievės ar kailio, o berniukai mieliau lipdo i� molio visokius �vėris. Molio nereikia toli ie�koti � urve jo yra pakankamai.

Drabu�ių jie nei�sitepa; juk visi vaikai urve nuogi. Tik kai med�iotojai i�veda juos palakstyti, u�simauna kepur�, kojas apsiauna kailiukais, o ant pe�ių u�simeta kokį �ilt� kailį.

Nė suaugusieji kitaip nesirengia. Tik per �al�ius �il�iau apsisupa ir �iūri, kad rankų nenu�altų. Bet vos sugrį�ta į �ilt� urv�, visi nusimeta drabu�ius ir miega nuogi. �inoma, gerai u�sikloja kailiais.

� Duok man vilk�! � kaulijo Varlytė Kop�em�.

Jaunasis menininkas did�iuodamasis �iūrinėjo savo gaminius, sudėliotus ant plok��io akmens. Truputį pasvarstė, ir, paėm�s tupin�io vilko figūrėl�, padėjo j� į �on�, bet mergaitei į rankas nepadavė, � būtų save pa�emin�s. Varlytė, skubiai �iupdama vilk�, nusuko mink�tai skulptūrėlei galv�, bet tuoj pat gra�iai j� pataisė ir pastatė figūrėl� į ma�� ni�� gruoblėtoje urvo sienoje.

� Dar vilk�! � vėl kaulijo mergaitė.

Kop�emas davė jai antr� vilkiuk�.

Varlytė pasistatė jį į ply�į sienoje. Abu vilkiukai tupėjo tarsi prie savo olos. Ugnies at�vaituose jie buvo gerai matyti.

� Dar vilk�! � pra�ė Varlytė.

Kop�emas atsakė:

� Turi du.

� Neturiu! � atrėmė Varlytė.

� Turi! �ia vienas, �ia antras � du vilkai.

� K� plepi, kur tau du vilkai! � gynėsi mergaitė, kuri niekada nebuvo mokiusis skai�iuoti.�� �ia vienas vilkas, o �ia taip pat vienas vilkas! Vienas ir vienas! Kurgi �ia du�

Kop�emas atsiklaupė prie sienos ir rodė nesupratingai mergaitei:

� Vienas vilkas ir dar vienas vilkas � tai du vilkai.

� Chi-chi-chi, Kop�emai, nemanyk, kad Varlytė kvaila! Varlytė mato vien� vilk�, o �ia � taip pat vienas vilkas.

� Ne, Varlyte, vis dėlto �ia du vilkai! � i�did�iai pasakė Kop�emas.

� Ne, tu blogai matai! � laikėsi savo mergaitė. � �ia ne du vilkai � tegu mane lokys praryja! �ia vis dėlto vienas vilkas, o �ia dar vienas!

� Du vilkai! � nenusileido Kop�emas. Berniukas turėjo ger� galv� ir jau mokėjo skai�iuoti iki trijų. Jis sudėdavo ir atimdavo iki trijų be klaidos, o �i� �iem� i� Mamutai�io i�moko suskai�iuoti net iki penkių.

I� viso tunto dar tik Stipruolis gebėjo �itaip skai�iuoti; netgi senasis Gauruo�ius ne visada susigaudydavo: turėdavo po kelis kartus perskai�iuoti. Daugiau kaip penki � tai jau būdavo �daug�. Kiti med�iotojai, kurie mokėjo suskai�iuoti tik iki trijų, sakydavo �daug� visada, kai būdavo ko per tris.

Dabar suaug� med�iotojai da�nai stebėdavosi Kop�emo i�manymu, kad �is suskai�iuodavo, kiek rankos pir�tų jam kas parodė arba kiek ie�ių prie� jį padėjo. Todėl dabar jis jokiu būdu nenusileido Varlytei ir atkakliai tvirtino, kad vienas ir vienas yra du.

Varlytė niekada nebuvo band�iusi skai�iuoti ir dabar įsikar��iavusi rėkė:

� Kvailas vaikis! �ia vienas vilkas! � ir sviedė į vien� vilk� gniu�ul� molio,�� o �ia taip pat vienas vilkas! � drėbė moliu į kit�.

� Du! � gin�ijosi Kop�emas.

� Ne du, ne du! � spiegė Varlytė, ranka plodama prie sienos prilipusį molį.

Kop�emas ramiai rodė savo figūrėles:

� Vienas briedis ir vienas briedis yra du bried�iai, vienas lokys ir vienas lokys yra du lokiai.

� Ne, ne! � spiegė Varlytė. � Liaukis, Varlytei sunku suprasti! � ir ji u�sidengė rankomis ausis.

Voveriukas, priviliotas triuk�mingo gin�o, atsisėdo prie jų. Įsi�iūrėj�s į i�ti�kusį sienoje molį, jis staiga prajuko:

� Tas stumbras � kaip Varlė!

� Kur stumbras? � paklausė Kop�emas nusteb�s.

� �ia stumbras! � tarė Voveriukas. Paėm�s apdegusį nagelį, nupie�ė juo prie u�tėk�to ant sienos molio du ragus.

I� tiesų � ir Kop�emui �is atsitiktinai u�drėbtas molio �lakas dabar buvo pana�us į stumbr�. Tuoj numestu nuodėguliu jis pripie�ė stumbrui uodeg�.

� O dabar akį! � pridėjo Voveriukas.

� O dabar ietį! � pridūrė Varlytė ir įbedė į stumbr� plon� pagaliuk�. � Vaikai � stumbras! � �aukė ji.

Subėgusiems vaikams stumbras labai patiko.

Jie tuojau pasigavo �į nauj� atradim� ir taip pat ėmė pie�ti sienoje.

Kop�emas su Voveriuku, netardami nė �od�io, su did�iausiu pasimėgimu moliu ir anglimi pie�ė sienoje visokius �vėris, kuriuos tik �inojo. Kiti vaikai, nusi�iūrėj� į juos, taip pat margino sienas, ir greitai tarp jų kilo kova dėl vietos. Veikiai visos sienos buvo pripie�tos. Bet jų susidomėjimas neilgai truko. Jie metė pie�ti ir vėl įniko �aisti. Moliu pie�ti buvo sunku: jis trupėjo ir biro nuo sienų.

Kop�emas su Voveriuku tuo tarpu patobulino savo atradim�. I� lauko atsine�ė truputį sniego ir juo sudrėkino molį. I�kart pasidarė geriau pie�ti, ir molis netrupėjo. Grį�damas Kop�emas brūk�telėjo ranka per suodin� sien� prie lau�o. Valandėl� jis pie�ė pir�tais, kol nuo jų nusitrynė suod�iai. Grį��s prie lau�o, prisigramdė jų ant plataus kaulo vis� krūvel�. Greitai pastebėjo, kad ypa� gera pie�ti suod�iais, į kuriuos įmai�yta truputį riebalų nuo pakepintos mėsos.

Voveriukas taip pat sumanė patobulinim�: jis u�vyniojo ant pagaliuko barsuko kailio skiautel� ir, pamirk�s j� į riebius da�us, tapė.

Berniukų pie�iniai sudomino ir suaugusius med�iotojus. Kai kurie ir patys mėgino pie�ti lokį ar mamut� juodais da�ais.

Kop�emas savo paveikslams sumaniai panaudojo urvo sienų pavir�ių. Valandėl� pa�iūrėj�s į gruoblėt� ir suei�ėjusi� sien�, jis tarė:

� �ia mamutas!

Klinties ply�iai jam atstojo nugaros linij�, o sienoje pūpsanti i�kiluma � vis� kūn�. Nekreipdamas dėmesio į ankstesniuosius �vėrių portretus, nupie�ė naujajam mamutui u�riest� straublį, kojas ir iltis � ir visi stebėjosi dideliu paveikslo pana�umu. Dar pa�vietė Kop�emui deglais, kad būtų geriau matyti.

Urvo kampe susipe�ė ma�iukai.

� A�! A�! A�!

Vaikiūk��iai grūmėsi dėl puikiai i�silaikiusio apatinio lokio �andikaulio, kurį jie k� tik i�kasė i� �emės.

I� teisybės �andikaulis turėjo atitekti tam, kas jį rado. Kaip tik dėl to jie ir kivir�ijosi.

Stipruolis ramiai atėmė i� jų kaul� ir leido iki valios pasimu�ti.

Lokio �andikaulis � labai vertingas daiktas, jis tuntui pravers kaip kūjis ir plei�tas kaulams skaldyti.

Moterys prie ugnies siuvo vilkų kailius. Būtų nė nepastebėjusios, kad temsta, jei senoji Blindė nebūtų pasiskundusi skaudan�iomis akimis.

�iem� diena greitai prabėga.

Kelias dienas siautė blogas oras. Med�iotojai negalėjo eiti med�ioti, ir tuntas badavo.

Pagaliau sniego pūga liovėsi, suspindo blanki �iemos saulė, ir med�iotojai i�ėjo pamėginti laimės. Naujai pasnigus, lengviau sekti �vėrių pėdomis.

Med�iotojai ilgai negalėjo sutarti, į kuri� pus� geriau pasukti. Tada pasidalijo į būrelius. Mamutaitis, Vilko Nagas, Ki�kis, Gauruo�ius ir Pelėda ėjo plok�tikalne, o Pe�tukas, Greitakojis, Ukmasas, Stipruolis ir D�ganas nu�ygiavo slėniu. Kiti vyrai pasiliko saugoti namų.

Nei pirmasis, nei antrasis med�iotojų būrys i� prad�ių nieko gera neaptiko. Abu būriai pastebėjo sniege tik varnų ir kranklių pėdų.

Paskiau med�iotojai priėjo dvi lygias pėdų eiles. Ai�ku: �ia nusliūkino alkana lapė. Med�iotojai �iandien ja nesusidomėjo: prasta mėsa.

Paskui rado pa�įstamas ilgų, mink�tų letenėlių pėdas. Aha, �ia ki�kio bėgta!

Gauruo�ius ir Pelėda, nutar�, kad pravers ir ki�kis, jei nėra didesnio �vėries, pasileido jo pėdomis. Kiti trys med�iotojai, vadovaujami Mamutai�io, perėjo du slėnius ir, u�kop� į kaln�, rado kelių elnių pėdas. Tai jau �is tas! Kad jiems pasisektų sumed�ioti kokį elni�! Pėdos visai �vie�ios, dar nepripustytos, tad banda, matyt, ne per toliausiai. Trys med�iotojai, paglost� savo stebuklinguosius amuletus, nuskubėjo pėdomis. Sniego buvo sulig keliais, kai kur ir auk��iau kelių, tad med�iotojai klimpo ir sunkiai brido. Vis dėlto, nepaisydami varginan�io kelio, jie �engė kaip galima grei�iau. Viltis sumed�ioti elni� juos varė į priekį.

Pėdos vedė įkloniu aplink mi�kelį, o paskui per akmenuot� kalvel�. Ten, nelabai toli, jie pamatė elnių būrelį. Elnių, matyt, būta i�badėjusių, nes kojomis ir �akotais ragais jie �arstė snieg�, stengdamiesi pasiekti menkas kerpes, samanas ar �ol�.

Vilko Nagas buvo pasiėm�s lank� ir kelias strėles. I�eidamas i� urvo, jis sakė, kad lankas pravers jam, jeigu kelyje netikėtai pasitaikytų ki�kis. Ir tikrai dabar jis pravertė. Nustat�s vėjo kryptį Vilko Nagas slinko prie bandos. Mamutaitis ir Ki�kis lindėjo pasaloje prie krūmų, pasireng� u�pulti elnius, jei kartais pajustų Vilko Nag� ir imtų nuo jo bėgti. Rankose jie turėjo lengvas, lakias ietis.

Pro �em� krūm�, ky�antį i� vėpūtinio, jie dairėsi į elnius. Staiga elniai �okosi bėgti per lygum�. Matyt, Vilko Nagas jau �ovė į juos. Elniai bėgo tiesiog Mamutai�io ir Ki�kio link. Vienam elniui nugaroje ky�ojo strėlė.

Tiktai tada, kai jie buvo prie pat med�iotojų, elniai u�uodė stiprų �monių kvap�. Tuoj pasuko į �on�, bet med�iotojai bematant i��oko i� krūmų ir sviedė savo ietis. Mamutai�io ietis vienam gyvuliui įsibedė tiesiai į kakl�. Ki�kio ietis sutar�kėjo kito elnio raguose ir nukrito į snieg�, jo nesu�eidusi.

Susigėd�s Ki�kis valandėl� nery�tingai pastovėjo, o paskui nusimin�s nuėjo savo ieties. Mamutaitis jį guodė:

� Geras smūgis � į galv�, bet elnias staigiai stabtelėjo.

Vilko Nagas, i� tolo skubėdamas prie jų, ka�k� �aukė. I� jo riksmo buvo ai�ku, kad jam pasisekė.

� Strėlė pataikė! � pagyrė Mamutaitis Vilko Nag�, kai u�dus�s med�iotojas pribėgo artyn.

Ki�kis jau buvo rad�s abiejų su�eistųjų elnių kruvinus pėdsakus.

Med�iotojai nedelsdami leidosi paskui elnius. Įkop� į vir�ūn�, pasidairė. Elniai buvo jau gerokai toli. Po valandėlės, gerai Įsi�iūrėj�, jie pastebėjo baltame lauke, prie nedidelės i�siki�usios uolos, du tamsius ta�kus, atsilikusius nuo bandos.

� Tai jie! � su�uko med�iotojai ir tuoj leidosi paskui.

Netrukus jie pamatė, kad vienas i� su�eistųjų elnių gerokai atsilieka. Nubėg� uolėtu kriau�iu, jie veikiai ji pasivijo ir apsupo, kad elnias, įtemp�s paskutines jėgas, nepabėgtų. Nuleid�s galv�, gyvulys su įbesta į kakl� ietimi sunkiai kvėpavo. Jis buvo netek�s daug kraujo.

Med�iotojai puolė prie su�eistojo elnio ir jį nudobė.

I� perverto jo kaklo try�ko kraujas. Med�iotojai, priklup� prie u�mu�tojo �vėries, jį god�iai gėrė.

Kai vyrai kiek atsikvėpė, Mamutaitis nusprendė:

� Elni� paliksim �ia, eisim antrojo!

Vilko Nagas ir Ki�kis linktelėjo galvas ir tuoj pakilo. U�mu�t�jį elni� tuo tarpu paliksi� gulėti ir eisi� gaudyti antrojo; jis tik lengvai su�eistas ir pajėgia bėgti geriau u� pirm�jį.

Du elniai � puikus laimikis! Tuntas apsid�iaugs.

Antroji med�iotojų grupė, vadovaujama Pe�tuko, apsuko didelį lank�. Jie taip pat priėjo �iokias tokias pėdas, bet nieko nepe�ė. Pagaliau aptiko ernio pėdsakus. �liau�ta sniegu � tikriausiai pajuto kokį grobį! �ie pėdsakai geriausiai nuves med�iotojus.

Jie pasileido tolyn ernio pėdomis ir i� tikrųjų neilgai ėjo: staiga pamatė nedidelės elnių bandos pėdas. Dvejos i� jų � kraujuotos. Laimikis arti!

Bet antai � �monių pėdos!..

Trys med�iotojai �ia persekiojo elnius. Tai galėjo būti Mamutai�io ir jo bendrų pėdos. Bet jų būta daugiau negu trys.

Pe�tukas balsu i�vardijo visus, kurie ėjo su Mamutai�iu: Vilko Nagas, Ki�kis, Gauruo�ius, Pelėda � vis dėlto daugiau vyrų, negu rodo �itos pėdos! Pe�tukas dar nebuvo tvirtai tuo įsitikin�s � jis nemokėjo skai�iuoti iki penkių. Todėl, stabtelėj�s prie ai�kiausių pėdų, ietimi sniege darė �enklus:

� �ia � Mamutaitis, �ia � Vilko Nagas, �ia � Ki�kis. O �it Gauruo�iui ir Pelėdai neliko pėdų.

� Tai ne mūsi�kiai! � vieningai nusprendė med�iotojai ir pasileido ie�koti svetimųjų med�iotojų, kurie, �ia atklyd�, gaudė jų �vėris.

Pe�tuko būrys pėdomis perėjo uolėt�j� griov�, o kai u�lipo ant kalno, pastebėjo netoli nuo jų gulint ant sniego negyv� elni�. Jo ragai styrojo auk�tyn.

Vyrai jau norėjo d�iūgaudami bėgti prie jo, bet priekyje ėj�s D�ganas staiga krito į snieg�. Med�iotojai suprato, kad jiems ka�kas gresia. Priglud� prie �emės, jie slinko daubele prie D�gano.

�is, i�g�stingai i�pūt�s akis, �nib�dėjo:

� Lokys arba stumbras � ka�kas didelis!

Med�iotojai nepatikliai dairėsi po sniego lygum�. I� tikrųjų netoli elnio gulėjo ka�koks mil�ini�kas �vėris. Tai ne akmuo, kaip i� tolo jiems rodėsi. Jo galva gauruota kaip lokio, ragų nematyti � kas tai?

Greitakojis nerūpestingai tarė:

� Ar lokys, ar stumbras � vis tiek jau nudobtas, einu!

Ir jau rengėsi �okti. D�ganas jį truktelėjo ir su�nib�dėjo:

� Nenudobtas, gyvas! Atsargiai!

Kiti med�iotojai taip pat sakė, kad reikia būti apdairesniems ir peikė lengvabūdi�k� Greitakojo dr�s�.

� Tu � lankas � eik � strėlė! � ragino Pe�tukas Ukmas�, kad �is i��autų į �vėrį i� lanko,�� tada bus ai�ku, ar jis i� tikrųjų negyvas.

Ukmasas valandėl� svyravo, lyg būtų bijoj�s, bet paskui, sukaup�s vis� dr�s�, ėmė �liau�ti į priekį nuo akmens prie akmens. Kiti med�iotojai pasislėp� laukė, kas bus.

Ukmasas pasirengė �auti. Dar kiek pa�liau�ė ir, pasislėp�s u� ma�o krūmo, pridėjo strėl� prie templės. Paskui truputį kilstelėjo ir, stipriai įtemp�s lank�, paleido strėl�.

Mil�ini�kas �vėris stryktelėjo i� sniego guolio.

� Liūtas! � aiktelėjo siaubo apimti med�iotojai, ir �iurpas perbėgo jiems per nugaras.

Baisusis plė�rūnas, su kuriuo kovoti �monėms beprasmi�ka, stovėjo įsir��s, plakdamas uodega snieg�.

Urvinis liūtas taip suriaumojo, lyg griaustinis būtų nusirit�s per pla�i� lygum�.

Kur dabar pulti?

I�sigand� med�iotojai virpėjo i� baimės. Jei liūtas juos pastebės, visiems bus galas. Niekas nepabėgs.

�iū, o kas ten, tolumoje?

Ka�kokie trys med�iotojai leid�iasi �ionai nuo kalvos. Jie velka elni�. Bet �it jie jau i�girdo riaumojim� ir, met� elni�, bėga mirtinai i�sigand�.

� Tai svetimieji med�iotojai! � spėliojo Pe�tuko draugai ir susijaudin� dairėsi į liūt�, kuris, strėlės suerzintas, kelis kartus apsisuko, tarsi dairydamasis u�puoliko. Paskui pamatė anuos tris med�iotojus. Staiga suriaumojo, prigulė ir staigiais galingais �uoliais pasileido paskui bėgan�ius vyrus.

�Vargas jiems� � pagalvojo Pe�tukas ir kiti med�iotojai, i�ki�� galvas i� u�uolandos. Liūtas �ia jų nepastebėjo. Bet u�tat klius tiems trims nepa�įstamiems vyrams. Liūtas juos sudraskys�

Nepa�įstamieji vyrai �mė�avo tarp uolų. Jie bėgo kaip patrak�. Parkrit� į snieg�, pa�okdavo ir vėl bėgo. Nėra jiems i�sigelbėjimo. Liūtas tuoj tuoj juos prisivys. �it jis jau dingo i�sigandusiems med�iotojams i� akių, įsmuk�s tarp apsnigtų uolų.

Med�iotojai atsiduso. Atrodo, jie laimingai i�sisuko i� baisaus pavojaus. Su nepaprastu palengvėjimu jie svarstė, kad liūtas veikiausiai prisirijo elnienos, o paskui u�snūdo. Kaip gera, kad jie nėjo tiesiog prie jo! Patenkinti med�iotojai glostė savo amuletus.

Ramu, sniego lygumoje niekas nejuda. Med�iotojai vienas po kito baimingai i�slenka i� u�uolandos ir ry�tasi prieiti prie negyvojo elnio. Jis gerokai i�draskytas: pilvas visai perplė�tas.

D�ganas, tar�s, kad jiems dar nema�a lik� nuo liūto puotos, griebė elni� u� paskutiniųjų kojų. Sniegu jį lengvai nutempsi� į stovykl�.

Med�iotojai dar kart� bailiai apsidairė. Kas būtų, jei dabar prie jų �uoliuotų liūtas!

Baisu pagalvoti!

Du med�iotojai tempė elni�. Kai jau buvo u� griovos, Greitakojis atsiminė:

� Elnias �ia, elnias ten! � ir parodė ranka atgal.

� Tai ir eik sau jo! � �aipydamasis pasakė Pe�tukas.

I� būrio niekas neturėjo noro grį�ti antrojo elnio, kurį pametė svetimieji med�iotojai. Nė u� vis� elnių band� jie nebūtų ėj� prie anos siaubingos vietos.

Liūtas gali grį�ti!

Toji mintis paskatino juos skubėti. Jokiu būdu negalima �ia u�gai�ti.

Kai temstant jie laimingai priėjo urv�, Gauruo�ius ir Pelėda jau mėsinėjo nulupt� ki�kį.

�vaina, �alta naktis.

Urve, prie kaitrios ugnies, Pe�tukas, Greitakojis, Ukmasas, Stipruolis ir D�ganas kuo smulkiausiai pasakoja apie nuotyking� susitikim� su did�iuliu urviniu liūtu.

Kop�emas ir Voveriukas guli ant pilvų �alia vienas kito, po vienu u�klotu: kojos � į sien�, galva � į lau��. Rankomis parėm� smakrus ir i�pūt� akis, jie ryte ryja jaudinan�ius pasakojimus.

Norėtų vaikai kada pamatyti tokį liūt�. Bet gerai būtų tuo metu sėdėti auk�to med�io vir�ūnėje� �emėje ne itin malonu būtų jį susitikti.

Med�iotojai ilgai �nekėjosi ir ilgai valgė. Kepta elnio mėsa kvepėjo urve taip, kad lapės ir vilkai iki ryto lakstė aplinkui.

Nakties �altis papuo�ė med�ius ir krūmus baltu, spindin�iu �erk�nu.

Mamutaitis, Vilko Nagas ir Ki�kis negrį�o. Tuntas galvojo, kad juos kur toli u�klupo naktis ir kad tikriausiai jie grį� įdienojus.

D�ganas ir Ukmasas u�kopė ant kalno vir�ūnės ir ilgai �iūrėjo tolyn. Bet nieko nepastebėjo.

Kurgi dingo tie trys vyrai? Visi jie geri, patyr� med�iotojai, nėra ko dėl jų baimintis. Bet kas, jei� niekas nenorėjo sutikti su ta mintimi, kad dingusiems med�iotojams kas atsitiko.

Jaunasis med�iotojas Pelėda mostelėjo Kop�emui ir Voveriukui. Mirktelėj�s akimi, jis pakvietė juos į bendr� �ygį.

Vaikinai i�ėjo gerai apsiginklav�.

� Girdėjote? � pradėjo Pelėda lauke.�� Ten yra dar vienas elnias!..

Berniukai linktelėjo, i� karto suprat�, k� galvoja Pelėda, ir pritarė jo planui. Per vakarien� jie su�inojo visas med�iotojų �ygio smulkmenas, girdėjo, kaip �aunus Pe�tuko būrys, nei�sigand�s nė liūto, nukniaukė jam vien� elni�.

� Mes paimsime ir antr�jį! � nutarė trejetas jauniklių.

Pelėda gana gerai pa�įsta �ias vietas, �ino, kuria kryptimi eiti. Juk med�iotojai kelis kartus smulkiausiai nupasakojo savo keli�.

Gerai nusiteik�, jie brido per snieg� �ia auk�tyn, �ia �emyn, perėjo kelis kalnus ir griovius. Ilgas kelias visus gerokai i�vargino. Gerai dar, kad su�alusio sniego danga juos i�laikė.

Pagaliau pamatė elnių bandos ir med�iotojų pėdas. Greitai jie aptiko ir i�trypt� viet�, kur kruvinas sniegas rodė gulėjus nudobt� elni�. Į�iūrėjo ir gilias did�iojo liūto pėdas.

Tik į jas pa�velgus, baimė ima.

Berniukai suvirpėjo ir i�g�stingai apsi�valgė. Bet nebuvo nė jokio pavojaus �enklo, ir po valandėlės jie nurimo. Liūtas jau ka�kur toli, nėra ko baimintis.

Toliau jie rado ir dviejų vilkų pėdas; vienas jų gulėjo u� krūmo baisiai sudraskytas. �ia liūto darbas. Dar aptiko ernio pėdas, i� kurių nustatė, kad jis buvo prisiartin�s prie u�mu�tojo elnio, bet, matyt, liūtas pabud�s jį nuvijo.

O kurgi antrasis elnias?

Ie�kojo, ie�kojo ir pagaliau jiems i� tikrųjų pasisekė t� elni� rasti. Jis susting�s gulėjo sniege,�� ten, kur anie med�iotojai jį buvo palik�. Jų, �inoma, nėra ko bijoti � liūtas tikriausiai bus juos sudrask�s.

Jaunieji med�iotojai apsid�iaugė parvilksi� namo puikų elni�. Visk� kuo įdėmiausiai ap�iūrėj�, susirengė keliauti atgal. Iki urvo toli, o diena trumpa.

Kop�emas ir Voveriukas pamėgino, ar sunkus elnias. Vilkti bus nesunku � tuo labiau per snieg�. Berniukai i� d�iaugsmo spygavo.

Patrauk� elni� u� kojos, apvertė jį ant kito �ono. Ir �ia akylasis Pelėda tuoj pastebėjo, kad i� elnio �ono, ar�iau nugaros, ky�o nulau�ta strėlė. Jis i�traukė j� ir parodė berniukams. Visi smalsiai ap�iūrinėjo strėl�, puikiai i�dro�t� i� tiesios lazdyno �akos. Strėlės antgalis buvo įstatytas į kiek perskelt� jos gal�, aptept� smala ir rūpestingai apri�t� plonu�iu siūlu i� elnio sausgyslių.

� Strėlė � Vilko Nago! � nusimin�s �ūktelėjo Kop�emas, mat, pa�ino i� nuolau�os, kad j� buvo padirbdin�s Vilko Nagas.

Pelėda ir Voveriukas stovėjo kaip �aibo trenkti. Jie be �od�ių i�sigand� �vilg�iojo vienas į kit�. Vadinasi, tie med�iotojai, kurie spruko nuo baisiojo liūto, buvo Mamutaitis, Vilko Nagas ir Ki�kis. Koks siaubas! Liūtas sudraskė narsiausius tunto vyrus!

Kelis kartus ap�iūrėjo jaunieji med�iotojai strėlės nuolau�� ir pagaliau turėjo pripa�inti, kad Kop�emas sakė ties�. Tai Vilko Nago strėlė� Vaikinų akys buvo pilnos a�arų.

Dabar jau ai�ku, kodėl narsieji med�iotojai negrį�o� Ak! Koki� blog� naujien� parne� jie į urv�!

Berniukai nutarė i�ai�kinti, kaip nelaimingieji �uvo. Tikriausiai netoli tenubėgo, ir jų kaulai guli kur nors �ia arti.

Pelėda vedė savo draugus liūdnu keliu pagal bėglių pėdas. Jie aptiko jas sniege, taip pat surado ir galingų liūto letenų atspaudus.

Staiga tarp uolų subolavo �viesus tarpas. Nebeliko med�ių, nebeliko sniegu apklotų krūmų ir uolų, nebeliko ir �emės� po jų kojomis prasivėrė nei�matuojama gilybė. Baisi bedugnė �iojėjo prie� juos, gilių giliausia, neį�velgiama.[8] Kitoje jos pusėje dunksojo auk�tos baltos uolos, bet tai jau buvo kitas pasaulis. Jis pasiekiamas nebent tik pauk��iui�

Jaunieji med�iotojai stovi apstulb� prie baisiosios bedugnės nasrų.

Pėdos prie� juos eina tiesiog į bedugn�. Med�iotojų pėdos ir liūto pėdos� vadinasi, tamsioje gelmėje dingo med�iotojai ir liūtas.

Jaunieji med�iotojai krūptelėjo, Kop�emui ėmė tirtėti dantys. Tik Pelėda įveikė baim� ir i�drįso prieiti prie kra�to.

Smalsumo pagauti, abu berniukai taip pat keturpės�iom pri�liau�ė prie pakra��io. Laikydamiesi u� ber�elių, jie pasilenkė vir�um giliosios bedugnės. Vaikams apsvaigo galvos, tad jie atsisėdo ir u�merkė akis.

Pragarmė neturi dugno. Kurgi tada nusirito Mamutaitis, Vilko Nagas ir Ki�kis?

Kop�emo smalsumas nugalėjo baim�. Pasilenk�s dar kart� vir�um bedugnės, jis smarkiai su�uko ir tuoj at�oko atgal, i�gird�s, kaip sugaudė jo balso aidas. Taip pat ir Voveriukas su Pelėda, �ūktelėj� į gelm�, klausėsi duslaus aido. Klausėsi įtemptai.

� Ho-o-a! � su�uko jie visi kartu. Bedugnėje jų balsas sugaudė, atsimu�damas nuo uolų, ir dingo.

Valandėl� jie stovėjo visai tyliai. Staiga krūptelėjo.

I� apa�ios ataidėjo ka�koks pratisas balsas� Dar kart� ir dar!..

Balsas buvo keistas, silpnas, bet vis dėlto tikras �mogaus balsas. Kas ten?

Bevilti�ka dejonė sklido i� bedugnės gilumos.

Pelėda paėjėjo pagal bedugnės kra�t�. Tarp ky�an�ių uolų rad�s nuolaidesnio kriau�io tarpelį, nusileido �laitu �emyn prie i�siki�usios uolos. Ta�iau eiti iki pat to i�ky�ulio kra�to nedrįso, kad nenutrūktų sniego atbraila po kojomis. I� paskos nusileido abu berniukai ir uola, kuri vietomis buvo vėjo nuogai nupustyta, prislinko iki Pelėdos. I� �ia buvo geriau matyti, bet kas dedasi �emai, po jų kojomis, jie vis dėlto negalėjo gerai į�iūrėti.

Kop�emas atsigulė ir liepė Pelėdai laikyti jį u� kojų. Dabar dr�susis berniukas, nukabin�s galv� nuo bedugnės kra�to, susijaudin�s �ūktelėjo:

� �ia mūsi�kiai!

Atsiliepė balsai i� apa�ios, bet ne i� pa�ios gelmės. Jaunieji med�iotojai pa�ino:

� Tai Vilko Nagas!

� Tai Mamutaitis!

� Tai Ki�kis!

� Visi ten! Jie nenuriedėjo į pa�i� bedugn�! Gyvi guli uolos įduboje! � paskelbė Kop�emas savo draugams ir tuoj �ūktelėjo �emyn, ko ten jiems reikėtų.

� Kirvį! � buvo ai�kiai girdėti i� apa�ios.

Jaunieji med�iotojai nesuprato, kam jiems ten, apa�ioje, reikia kirvio, bet pasistengė grei�iau jį perduoti �emyn.

Kop�emas pasiūlė savo apsiaust�, pasiūt� i� dviejų jaunų elnių kailių, ir jie tuoj ėmė rai�yti dir�us. Kailis buvo gana mink�tas, o Pelėda savo krep�yje prie dir�o turėjo ger�, a�trų peilį su rago rankena. Gerokai paplu�ėjus, jiems pasisekė padaryti ilg� dir��: vis dėlto vienoje vietoje jį neatsargiai įrė�ė, todėl, visai perpjov�, abu dir�o galus tvirtai sumezgė.

Pelėda priri�o prie galo savo kirvį, o Kop�emas vėl atsigulė prie bedugnės kra�to. Jis atsargiai nuleido kirvį �emyn.

�ūktelėjimas i� apa�ios rei�kė, kad kirvis jau vietoje.

I�trauk�s dir�� auk�tyn, Kop�emas �iūrėjo, k� darys med�iotojai.

Vyrai ant uolos i�ky�ulio ėmė kirviu kapoti lede laiptelius. Aha, �tai kodėl jie negalėjo palikti tos pavojingos vietos! Ten uol� dengė ledas!

Po valandėlės kirvio smūgiai nutilo. Mamutaitis ka�k� �ūktelėjo.

Kop�emas prane�ė:

� Pra�o kuolelių!

Pelėda, įsak�s Kop�emui, kad nė nekrusteltų, liepė Voveriukui tvirtai laikyti jį u� kojų. Pats, u�lip�s auk�tyn, prilau�ė glėbį ber�o �akų. Atsargiai nusileido �emyn. Paslysi � ir nusirisi! Pro �akas glėbyje jis blogai matė keli�.

Bet laimingai nulipo. Dir�u suri��s �akas, nuleido glėbį �emyn. Po valandėlės i�girdo kirvio smūgius.

Kop�emas netrukus prane�ė:

� Kala kuoliukus į uol�!

Nesiliauj�s kauk�ėjimas liudijo, kad nelaimės i�tikti vyrai i� paskutiniųjų stengiasi i�sivaduoti. Pasikeisdami jie vis auk��iau ir auk��iau tvirtai kala basliukus į uolos ir ledo ply�ius.

Kop�emas �ūktelėjo �emyn:

� Ten � ne, ten nei�lipsite! Labiau į �ia!

Kauk�ėjimas vis artėjo. Staiga bevilti�kas �auksmas � kirvis lekia į gelm�!..

Visus kaip �altu vandeniu perliejo!

Taip arti buvo i�sigelbėjimas, ir negi dabar visa �uvo? Kito kirvio jie neturi, o ietys �ia netinka!

Nesėkmės apstulbinti jaunieji med�iotojai �vilg�iojo vienas į kit�.

Jų akyse g�sta draugų gyvybė, o jie ne�ino, ko griebtis. Negi viskas prarasta?

Apa�ioje ka�kas �aukia. Kop�emas persisveria per briaun�.

� Pra�o dir�o!

Kop�emas vėl nuleid�ia dir�� ir stebi, kas bus.

Mamutaitis apsivynioja dir�u rank�, kopia ledo laipteliais ir kuoliukais į sta�i� sien� ir �aukia auk�tyn:

� Laikykite!

Pelėda ir Voveriukas laiko dir��, i� visų jėgų įsispyr� kojomis. �ino, kad �ia gyvybės klausimas. Jie visi i�raud�, o akys, rodos, lipa i� akiduobių.

Mamutaitis pasiry�o rizikingam �ingsniui. Atsispyr�s nuo paskutiniojo kuoliuko, jis kabinasi tiesiog dantimis į gretim� uol�. Ie�ko ma�iausios atramos kojai. Rad�s j�, pritraukia kit� koj�, o dabar bando pasilipti ant i�siki�usios uolos. Ar pasieks j�? Kop�emas u�merkė akis.

Pagaliau Mamutaitis u�sirangė ant uolos ir griuvo į snieg�.

Kop�emas d�iaugiasi ir tuoj nuleid�ia dir��, kad dabar galėtų jį sugriebti laukiantis Vilko Nagas.

Gerai! Ir jam pasisekė pasiekti uol�. Vilko Nagas be jėgų griuvo �alia Mamutai�io.

Paskui u�kopė Ki�kis. Jam i�krito i� ply�io i�klibintas kuoliukas, ir med�iotojas �iaip taip įsikibo sustingusiais pir�tais į suskeldėjusi� uol�. Taip sakant, jis kabojo tik ant dir�o. Jei dir�as būtų trūk�s arba vir�uje i�slyd�s vyrams i� rankų, Ki�kis tikrai būtų nusirit�s.

Pelėda atsargiai tempia dir��, o Ki�kis kojų pir�tais i�grem�ia �ioki� toki� duobel�, kad galėtų u�sikabinti. Pagaliau ir jam pasiseka u�siruop�ti ant uolos, kur ilsisi jo draugai.

Mamutaitis jau tiek atsigav�s, kad gali atsistoti. Jis po truputį kopia auk�tyn. Dabar daug lengviau. �ia plati i�grau�a, ir lipti plikais akmenimis visai gera. Pelėda tik paduoda jam rank� ir i�traukia nusilpusį med�iotoj� į vir�ų.

Ir kiti du med�iotojai tokiu pat būdu u�sirop�tė pas jaunuosius gelbėtojus. Abu jie buvo tokie silpni, kad negalėjo nė pastovėti. Bet Pelėda nutarė, kad visi turi u�kopti iki pat vir�aus, ant lygios �emės, kol dar jiems liko nors kiek jėgų.

Pelėda su Voveriuku tempė Mamutaitį, Kop�emas padėjo Vilko Nagui. Ki�kis vylėsi u�lipti pats, bet pusiaukelėje susmuko į snieg�.

Kai Pelėda ir Voveriukas paguldė saugioje vietoje Mamutaitį, grį�o Ki�kio. Kaip lengvai jie atsiduso, kai pagaliau visi buvo vir�uje, ant lygios, saugios �emės!

Jie guli duobėje, u�uovėjoje. I�gelbėtieji med�iotojai po truputį gaunasi, vėl d�iaugiasi gyvenimu. Net patikėti sunku, kad jie i�liko gyvi ir sveiki, kad vėl laisvi.

� Jūs alkani? � paklausė juos Pelėda.

Mamutaitis ir abu jo draugai tik ka�k� sumurmėjo.

Pelėda nuėjo.

Būrys juodvarnių praskrido vir�um jų galvų.

Kop�emas i� �al�io drebėjo. Jis �alo be savo elnių apdaro, bet nesiskundė. Iki �iol nė �iurpulio nejautė. Apsireng�s jis buvo tik berankove striuke, pasiūta i� voverių kailiukų. Laimė, kad bent kojos gerai apautos!

Pelėda grį�o su keliais bryzais mėsos ir elnio kepenimis.

� Tai i� tavojo elnio! � pasakė duodamas Vilko Nagui.

Vilko Nagas god�iai suleido dantis į kepenis ir Pelėdos peiliu prie lūpų atsipjovė didelį gabal�. Kit� dalį padavė Mamutai�iui, o tas pana�iai atsirė�ė sau k�snį. Tokiu būdu jie visi pasidalijo ir mės�.

I�gelbėtieji med�iotojai atsigavo. Pasisotinus grį�o jėgos. Ir Kop�emui dabar buvo �il�iau.

Mamutaitis pakil�s mėgino eiti. Pamank�tin�s sustingusias galūnes, jis visai neblogai �engė.

� Namo! � įsakė Mamutaitis, ir visi mielai paklausė. Pakilo ir i�sirengė į kelion�. Ir negyv�jį elni� pasiėmė kartu. Prie jo jau buvo pradėjusi puotauti lapė. Nuvij� j�, med�iotojai pasikeisdami nuvilko elni� sniegu.

Kop�emas pralinksmėj�s pra�ė, kad jam taip pat duotų vilkti elni�, � bent su�ilsi�s.

Ta�iau buvo ai�ku, kas labiausiai �ildė Kop�em�. Toji �iluma sklido i� jo �irdies. Berniukas pats to nesuprato, bet jam buvo taip gera ir d�iugu, jog būtų sniego lygumoje dainav�s ir valiav�s�

Mamutaitis �velniai apkabino Kop�em�. Nuo�ird�iai paplojo per pe�ius Pelėd� ir Voveriuk�. Netarė nė �od�io, tik jo akys visk� pasakė. �itaip jis i�rei�kė dėkingum� u� gyvybės i�gelbėjim�. Daugiau vis� keli� apie tai nekalbėjo. Kiekvieno galvoje buvo pilna min�ių.

Vyrai skubėjo, nes ėmė temti, ore skraid�iojo ma�os snieguolės. Naktį bus pūga.

Urve visi jau sumig�.

D�ganas budi prie angos ir pri�iūri ugnį.

Jis i�girdo ka�kokius balsus. Pagrieb�s ietį, paėjo galiuk� nuo urvo. Vėl balsai i� tamsos�

Kas �ia galėtų būti? Gal pavėlav�s Pelėda su abiem berniukais? Gaus pylos nuo Stipruolio. Pelėda jaunas, nepatyr�s med�iotojas. I�ėjo vienas med�ioti ir dar i�sivedė du berniukus. Matyt, pasiklydo. Gerai, jei bent laimingai grį�ta!

� Aūū! � �aukia D�ganas į tams�.

Linksmi balsai atsiliepia.

Mamutaitis, Vilko Nagas, Ki�kis, Pelėda su Kop�emu ir Voveriuku � visi laimingai grį�ta ir dar elni� parsivelka! Lau�o liepsna i� urvo jau jiems nu�vie�ia keli�.

D�ganas, įpuol�s į urv�, suriko kaip paklaik�s:

� Jie �ia! Jie �ia!

Miegūsti �monės �oka i� po kailių ir jau sveikinasi su grį�usiais. Kiekvien�, kuris tik į�engia į urv�, tuoj pagriebia, i�glamonėja, tarsi visi būtų pavirt� ma�ais, triuk�mingais vaikais. Tuntas vėl gali d�iaugtis, ir d�iūgavimo �ūksmams nėra galo. Rodos, visas urvas nuo jų dreba.

Ant lau�o jau kepa gardus kepsnys, o alkani sve�iai su malonumu kramto sulting� mės� ir visi kartu pasakoja savo nuotykius.

�iandien tuntas jau nebemiega. Visi klausosi įdomaus pasakojimo apie baisųjį liūt� ir apie i�vadavim� i� bedugnės.

Did�iausi� susidomėjim� kelia Mamutai�io pasakojimas, kaip įsiutintas liūtas vijosi juos iki pat bedugnės. Klausytojai nenuleid�ia akių nuo Mamutai�io, kuris pailsėj�s ir pavalg�s jau beveik visi�kai atsigavo.

� Ėjome u�mu�tojo elnio. Staiga prie�ais riaumoja liūtas. Aū-aū! Visk� palikome. Su liūtu nepasigalynėsi! Kokie nagai! Kokie dantys! Liūtas kad �oks � op! Mes bėgti. Liūtas paskui mus � op! op! Jau visai arti. Bet kas gi �ia prie�ais mus? Praraja, baisi praraja. Stati uola leid�iasi į bedugn� Liūtas riaumoja � aū, aū! Griaud�ia kaip perkūnas, net uolos dreba, ūruru, ūruru! Mes �liau�iame ir riedame �emyn! Mamutaitis ne�ino, kur jis lekia� Nukrintame ant apsnigto uolos i�ky�ulio vir�um bedugnės. Babt! Ten susilaikome! Liūtas paskui mus! Slysta ledu. Jo nagai drasko lū�inėjantį led�. Slum�t! Liūtas �oko ant i�ky�ulio. Op! Jau tiesia į mus letenas� Nori sudraskyti Mamutaitį. Bet skyla sniego nuokara po liūto kojom. Liūtas riaumodamas lekia į gelm�, aū, aū! Apsisuka ore ir apa�ioje � �lept! Tylu � mes vieni�

Rankomis kasame sniege duob�. Spaud�iamės prie vienas kito. Taip vis� naktį. Ilga naktis � �alta �alta. Sustirome, ohoho! Saulė, diena. Valgome snieg�. Mamutaitis lipa į uol�. Nepavyksta. �ingsnis � ir nukris į bedugn�. Vir�um uolos ledas. Negalime i�sikabaroti auk�tyn � sėdime sniege. ��lame � galas mums. Aū-aū!

Vir�uje �aukia. Aūaa! Vėl �aukia. Aūaa! Ten ka�kokie �monės. Mamutaitis atsako. Pa�įsta Kop�em�. Dir�as � kirvis � kuoliukai. Auk�tyn! I�gelbėti!

Dar niekada urve nebuvo pasakyta tokia ilga ir puiki kalba. Pasakotojas nepaprastai gyvai visa pavaizdavo. Nė vienas pasakojimas nebuvo i�klausytas su tokiu dėmesiu, kaip �is.

Vos Mamutaitis, visų giriamas, baigė, pasipylė daugybė klausimų jam ir jo bendrams. Tuntas norėjo �inoti visas �io nepaprasto nuotykio smulkmenas.

Vaikai jau miegojo. Pary�iui ir Kop�emas su Voveriuku u�snūdo, atsirėm� į sien�. Med�iotojai vis dar tebesėdėjo prie lau�o ir pasakojo. Bet jau be įkar��io, tyliai.

Lauke siautė smarki pūga.

Tuntas vis� �iem� i�buvo urve. Da�nai tekdavo badauti. Med�iotojai kartais po kelias dienas i� eilės grį�davo tu��iomis rankomis, ir vaikai t�syk kramtydavo senus kailius, kad apgautų pilv�. Nuo per�alimo �mones kankino skaudūs i�bėrimai ir �unvotės. Sunkiausia buvo �iemos pabaiga.

Kai pagaliau atėjo pavasaris ir aplink visa su�aliavo, vadas Stipruolis nutarė, kad tuntui metas i�keliauti į kitas vietas. Kai kurie med�iotojai, susirink� pasitarti prie lau�o, da�nai primindavo, kad nuo �ia į rytus yra plati �alis, slėna ir lygi, kur gali ganytis didelės elnių, arklių ir mamutų bandos. Ta �alis esanti pana�i į �vėrių turting� �emum� prie Dyjos, kurios tuntas vis negalėjo u�mir�ti. Savo �ygiuose med�iotojai pasi�valgydavo nuo kalnų tolyn į rytus. Ka�kas juos ten stipriai traukė. Tai buvo nesuvokiama med�iotojų nuojauta, nors jie apie tai nekalbėdavo. �ia buvo skurdas ir vargas ank�tame urve, rytuose � gero grobio viltis, laisvas klajoklių gyvenimas.

Moterys i� pavasarinių karnų nupynė krep�ių, o i� mink�tų kailių pasiuvo mai�elių. Jų prireiks kelionei. Jos d�iaugėsi pagaliau galėsian�ios prasivėdinti. Urve buvo labai blogas oras. Moterys beveik nuolat �ia būdavo, todėl jų akys nuo dūmų ir smarvės taip paraudo ir u�puto, kad jau buvo beveik aklos.

Kop�emas su Voveriuku taip pat pasisiuvo mai�elius.

Sulenkto kailio pakra��iais a�triu titnagu pribadė skylu�ių ir tankiai susiuvo mai�elį i� abiejų i�ilginių kra�tų; liko vienas galas atviras. Jį u�ri� dir�eliu; kad nepasimestų, pervėrė jį pro kelias skylutes.

� Kop�emas ne� ugnies akmenį! � baig�s siūti, pasisiūlė berniukas.

Stipruolis linktelėjo ir pridūrė:

� Kur yra ugnies akmuo?

Tunte niekas ne�inojo. Ugnies akmuo pamestas!

Kop�emas kone pravirko. Kaip jie kelionėje įkurs ugnį?

Visi ie�kojo ir rausė po urv�, bet ugnies akmens niekur nebuvo. Tai labai nuliūdino tunt�. Jie atsiminė, kaip sunku gyventi be ugnies ir kaip d�iaugėsi, kai buvo rastas ugnies akmuo. Dabar jie grau�ėsi, kad nepagalvojo apie rytdien�. Per savo nerūpestingum� prarado nepakei�iam� akmenį.

Dabar turės kartu ne�tis �arijų � kitos i�eities nėra. O jeigu anglys u�ges? Baisu pagalvoti!

Kop�emas, labiausiai i� visų nusimin�s, ie�kojo ir ie�kojo akmens. Jis kaltino save, kad nebuvo atidesnis. Oi, kad tik jį surastų! Kaip savo akį saugotų, niekada nepamestų�

Vien� saulėt� dien� visi i�traukė į kelion�.

Vadas prie�akyje, med�iotojai paskui jį. U� jų eina moterys su vaikais. Moterys ne�a vis� tunto mant�. Kiekviena ant nugaros turi kūdikį ar kailių ry�ulį. Ir mergaitės ne�a kuprines ar mai�elius su d�iovinta mėsa. U�pakalyje eina du ginkluoti sargybiniai.

�emė apsipylusi smulkiais �iedais. Be galo daug snieguolių, balta�ied�ių plukių ir �ibuoklių mirga slėnių �laituose, o uolų griovose �valgosi mėlyni palazd�iukai ir geltoni �auk��iai, link�iodami auksinėms pienių galvutėms, geltonuojan�ioms saulėtose pievelėse. Puikių mėlynų �irda�olių ir baltų �emerių kilimai dengia pietų �laitus. Tarp jų vieni�i ky�o tamsūs kadugių stulpeliai. �en bei ten tarp balsvų uolų �vie�ia geltonos samanos, tarsi ap�lakstytos raudonais ta�keliais.

�emė, sveikindama �ilt� saul�, su�vito visomis spalvomis.

Visų tų pavasario gro�ybių keliaujantys med�iotojai nė nepastebi. Gėlių nevalgysi, nors jos ir gra�iausios. U�tat jie labai d�iaugėsi, kad dar nėra uodų.

Vakare tuntas apsistojo prie ma�o upelio. I� �arijų, kurias ne�ėsi aptre�usiame stuobryje, įpūtė ugnį. Med�iotojai prie lau�o atne�ė tris ki�kius ir por� an�ių, berniukai � pus� krep�elio kiau�inių. Mergaitės pririnko sultingų, gaivinan�ių jaunų lapelių.

Lietutis suvijo visus po kailių priedanga.

Tre�i� kelionės į rytus dien� gamtovaizdis pasikeitė. Pasibaigė kalnai, kalvos pasidarė �emesnės. Tuntas pateko į maloni�, kiek banguot� lygum�.

Pėdų atspaudai dirvone rodė, kad �ia u�tektinai �vėrių. Į tolį t�siasi stepė, �aliuoja �vie�ia �olytė. �ia tikras rojus laukiniams arkliams ir kitiems stepių �vėrims. Visai dingo uolėti kalnagūbriai, kurie iki �iol sunkino tuntui kelion�, o taip pat begaliniai plotai �alsvų, balsvų elninių kerpių. Dar tik �en ar ten pasitaikydavo �emų ber�ynėlių ar alksnynėlių. Ma�i medeliai, retai i�sibarst�, netrukdė nei �vėrims, nei �monėms.

Vadas spyrė tunt� eiti dar dvi tris dienas tolyn. Jis rodė į auk�tus snieguotus kalnus, nutįsusius kairėje, ir į kalvas de�inėje. Tarp jų tiso slėnis su neauk�tomis kalvelėmis, sudar�s �emumos vartus, per kuriuos tikriausiai eina gausios bandos. Ten tikriausiai būsi� med�ioklei tinkamų vietų, kurios prilygsian�ios Dyjos pakrantėms Pavlovo kalnų papėdėje.

Prie plataus duburio pievoje knib�dėte knib�dėjo vandens pauk��ių. Kai tuntas prisiartino, pakilo būriai gulbių, ��sų ir an�ių. Kryklės ir kragai dar plaukiojo spindin�iu vandens pavir�iumi; jų �auksmai: �kry-kry� ir �karr-karr� mai�ėsi su guviai skraidan�ių �uvėdrų klyksmu.

Tuntas perbrido kelet� didesnių ir ma�esnių upės at�akų, kurios �ia vingiavo per �emum�. Aplenk�s pelkes, �ygiavo pagal Be�v� iki garsiųjų Moravijos vartų, jungian�ių Siaurines Oderio sritis su Dunojaus sritimis. Tai didelis �monių kilnojimosi kelias Centrinėje Europoje nuo tolimų prie�istorinių laikų.

Tuntas �ia rado ne per seniausiai įmintų keliaujan�ių med�iotojų pėdas.

Vadinasi, reika �ygiuoti atsargiai. Jie �ia ne vieni.

Jau mums �inomas trejetas � Kop�emas, Voveriukas ir Pelėda � kaip �valgai nuėjo toli į priekį.

U�kop� ant ma�os kalvelės, jie dairėsi po apylinkes.

Jų dėmesį patraukė keistas gelsvos drumzlinos spalvos debesis, pakib�s neauk�tai vir�um �emės. Rodėsi, kad jis gana spar�iai artėja tiesiog prie jų. Kas gi �ia?

Debesį gena stiprus vėjas, ir vir�uje jo kamuoliai retėja ir sklaidosi; u�tat pa�emėje jis tir�tas, rudas ir visai tamsus.

� Elniai, elniai! � d�iugiai su�uko Pelėda, ir abu berniukai jam tuojau pritarė.

Grei�iau prie tunto! Reikia pasirengti didelei med�ioklei.

Netikėta �inia apie elnių band� sukėlė tunte s�my�į. Stipruoliui paliepus, med�iotojai bematant pasirengė ir i�sisklaidė būreliais.

Debesis augo ir greitai artėjo. Jau girdėti duslus bėgan�ių �vėrių trepsėjimas. Didelė pabaidytų gyvulių banda ritasi lyguma kaip smarki audra.

�imtų �imtai laibų, bet tvirtų kojų griausmingai trempia �em�. Pabaidyti elniai, susispiet� į krūv�, bėga į priekį. Atrodo, kad jų i�si�akoj� ragai nei�narpliojamai tankiai susipyn�. Vilnija pa�ėlusiai lekian�ių gyvulių rudos nugaros. Dulkių debesis, pakil�s labai auk�tai, u�dengia pus� horizonto.

Elnių band� vedan�ios patelės priekyje nėra. Ji dingo knib�dan�ioje kaimenėje kaip varnos plunksna, viesulo nune�ta į mi�ko gilum�.

Bejėgiai elniai bėga, paklaik� i� baimės, kuri� įvarė jiems jų prie�as � �mogus.

Vilko Nagas, Ukmasas, Ki�kis ir Pelėda, i� �alių įsibrov� į band�, kirviais bei ietimis �vaistosi elnių tir�tumoje. Apimti med�iotoji�kos aistros, jie �ūkaloja, i�viep� �vilgan�ius, tvirtus dantis.

Du elniai u�mu�ti, keli smarkiai su�eisti, o vienas, gav�s Vilko Nago strėl�, pribaigtas akmeniniais brūkliais.

Pasisekimas skatino toliau persekioti band�.

Bet �it priekyje bėg� elniai sustoja. Jie grūdasi, i�sigand� �okinėja į vir�ų, �onu traukiasi į krūmus.

I� �olės prie� elnių band� staigiai pakilo keli med�iotojai. Tarp jų ir Narsusis Mamutaitis, ir tunto vadas Stipruolis. Med�iotojai i��oko i� u�uolandos, kai elniai pribėgo prie pat jų, ir dabar, �aukdami ir visaip triuk�maudami, gena apkvai�usi� band� atgal.

Tai bent �auni did�iosios med�ioklės diena! Tuntas nudobė daug �vėrių. Rūpestingai nugludintos uosinės ietys apdegintais smaigaliais tik �vytruoja ore. Laimingi med�iotojai, pripuol� prie su�eistųjų �vėrių, god�iai geria srūvantį krauj� ir pasisotin� �valgosi naujo grobio.

Elniai pagaliau prasiskyrė į dvi sroves ir bėga į skirtingas �alis. Bet �ia prilekia moterys ir vaikai. Mojuodami �akomis ir �ai�iai rėkaudami, jie vėl varo i�sigandusius ir apkvai�usius elnius tiesiai į įsikar��iavusių med�iotojų ietis ir brūklius.

Nuvaryti elniai vis dėlto netrukus i�silaksto po pla�ius tolius. Jų dundantis trypimas tilsta. Dulkių debesis i�sisklaido. Liaujasi �auksmai ir sumi�imas.

Lygumoje renkasi med�iotojai ir, pergalingai d�iūgaudami, ne�a savo vadui �iandieninį laimikį.

Godusis Stipruolis, pasirėm�s sukruvinta ietimi, su �ypsena �iūri į nudobtus elnius. Kokia daugybė mėsos visiems!

Dabar prasidės nepaliaujamo valgymo dienos, gerovės ir d�iaugsmo dienos.

Stipruolis griausmingai su�uko tunto �ūkį ir ietimi parodė laimikį.

Sulig tuo �enklu visi puolė prie grobio.

Med�iotojai mikliai lupa riebius elnius. Nors jų peiliai � tik a�trios titnago skeveldrėlės, bet mės� jos labai gerai pjausto, skuta ir dalija.

Moterys ir vaikai nubėgo malkų. Senasis Gauruo�ius, lokio nagų sudarkytu ir todėl visad tarsi i�si�iepusiu veidu, įpu�ia ugnį i� smilkstan�ios kempės. J� atidavė jam Kop�emas, kuris saugo ugnį i�puvusio med�io kamiene kaip brangiausi� lobį.

Miklūs med�iotojai keliais pjūviais i�darė pirm�jį elni�. Dar �iltas kepenis padavė vadui.

Stipruolis su pasimėgavimu įsikando mės�. Titnaginiu peiliu atsipjovė prie pat lūpų didelį k�snį ir god�iai kramtė.

Mamutaitis, Vilko Nagas, Ki�kis, Pe�tukas ir kiti vyrai pasidalijo skrandį ir �arnas. Kiekvienas atsipjovė po gabal�.

Gauruo�iui, tuo metu darinėjan�iam elni�, i� nekantrumo net seilė per barzd� varvėjo.

Kreivasis Ragas a�triu akmeniu gramdė nulupt� od�. Vilkė ir Lapė jam padėjo. Nuostabiai mitriai, prilaikydamos od� kojomis, jos grem�ė pla�ia elnio mente mėsos ir riebalų liekanas.

Gauruo�ius, padėj�s į �alį nupjaut� elnio galv�, su�uko:

� Vilko Nage, ragus!

Vilko Nagas norėjo pakelti elnio galv�, bet Mamutaitis jį aplenkė:

� Mamutaitis pats pjauna ragus! � pasakė ir tuoj sėdo prie elnio galvos.

I� tikrųjų jis galėjo did�iuotis savo menu. Niekas nesugebėjo nupjauti ragų ir kaulų kaip jis. Jis i�rado nauj�, greit� būd�. Anks�iau, kai valdė senasis vadas, med�iotojai vargingai pjaudavo ragus paprastomis titnago skeveldromis. Kart�, stoj�s prie �io darbo, Mamutaitis vietoj akmens su lygiais a�menimis paėmė �pukėt� skeveldr�. Supyk�s jau norėjo j� numesti, nes galvojo, kad dantytu peiliu nepavyks nupjauti. I� tikrųjų: jis kaip įmanydamas spaudė dantyt� peilį � nepjauna, ir gana! Bet nety�ia kelis kartus patraukė tuo peiliu į priekį ir atgal. Ir �tai! Rage atsirado pjūvis.

Mamutaitis dar kurį laik� braukė rag� dantytu peiliu ir apstulb�s stebėjo, kad jo įrankis įsirė�ia vis giliau ir giliau. Tada, �ūktelėj�s i� d�iaugsmo, jis taip ilgai �okinėjo aplink lau��, kad visi galvojo jį pami�us.

Taip Mamutaitis i�rado pjūkl�.

Nuo to laiko tunto �monės ėmė patys gamintis pjūklus: jie i�dau�ydavo titnago skeveldrų a�menis, ir jie pasidarydavo �pukėti. Pjūklai palengvindavo med�iotojo darb�.

Mamutaitis savo pjūkleliu, įtaisytu į kaulo kot�, dar nespėjo aprė�ti rago, ir �lubis su�uko:

� Ei! Jau eina!

Tamsoje tarp alksniukų ir ber�iukų pasirodė moterys ir vaikai. Jie grį�o su pririnktais �agarais.

Mamutaitis, numet�s į �alį elnio galv�, pa�oko ir atid�iai pa�velgė į artėjantį būrį.

Jį apėmė nerimas. Med�iotojui pasirodė, kad moterys pernelyg skuba ir ragina vaikus. Jos nene�ė ant galvos �agarų ry�ulių, kaip paprastai, tik laikė rankose po kelis pagalius.

Gal kas atsitiko, kad jos staiga liovėsi rinkusios kur�?

Jau ir kiti med�iotojai pastebėjo neįprast� moterų grį�im�. Greitasis Ki�kis nubėgo joms prie�ais.

Jau girdėti, kaip moterys rėkaloja tunto pavojaus �ūkį.

Med�iotojai i� karto meta savo darbus ir griebiasi ginklų. Mamutaitis su ietimi rankoje ir su kirviu u� juostos stovi, pasireng�s atremti plė�raus �vėries ar pikto prie�o puolim�. Nuo įtampos jam ant kaklo ir nugaros i�burko dideli randai. Tai buvo vos u�gij� lokio nagų pėdsakai. Jie rodo Mamutai�io dr�s� kovoje su nepaprastu plė�rūnu.

Gauruo�ius ir Vilko Nagas atsistojo Mamutai�iui i� �alių. Vadas Stipruolis laikėsi ka�kur u�pakalyje. Jis labiau rūpinosi maistu ir kailiais.

U�dususios moterys pagaliau prisiartino prie med�iotojų. I�sigandusios jos �aukė, kad ma�iusios ka�kokius svetimus �mones.

Jos pastebėjusios kelis ne�inomus med�iotojus slenkant krūmais.

Mamutaitis, su�uk�s taip galingai, kaip riaumoja su�eistas dramblys, dideliais �uoliais apibėgo stovykl�.

�ia dar nematyti nė jokio prie�o.

Moterys ir vaikai susispietė prie nudobtų elnių, o med�iotojai sustojo aplink juos.

Vos spėjo susirikiuoti, pasirodė ir svetimieji med�iotojai.

I�lind� i� tankmės, jie artinosi prie apstulbusio tunto. Kiekvieno plaukuose įsmeigta ilga plunksna.

Svetimųjų med�iotojų vis daugiau ir daugiau. Jau jų antra tiek, kiek turi kovotojų Stipruolio tuntas. Jie mojuoja ginklais, grėsmingai raukosi, murma, spiegia, kvarkia ir piktai varto akis.

Jų vadas, didelis, stiprus vyras, apsisiaut�s vilko kailiu, artinasi, grasindamas sunkiu brūkliu, piktai �aukdamas. Vilko Nagas, Ki�kis, Gauruo�ius, Pelėda ir visi Stipruolio būrio med�iotojai atsako prie�ams �ūksmais ir grasinimais.

Pe�tukas pa�iupo akmenį, bet nespėjo jo sviesti į prie�ų vad� � Mamutaitis sugriebė jį u� rankos.

I�mintingasis med�iotojas, dav�s �enkl�, įsakė trauktis nuo neįveikiamo prie�o. I�sigand�s Stipruolis tik sumi��s lakstė po stovykl�, ne�iodamas kailius i� vienos vietos į kit�.

Mamutai�io sprendimas buvo teisingas. Niekas jam neprie�taravo. Visk� palik�, tunto �monės nedelsdami susirikiavo trauktis. Moterys ir vaikai � viduryje būrio, kovotojai � i� �alių. Mamutaitis eina pats paskutinis, atsigr��s veidu į u�puolikus,�� �itaip jis veda besitraukiantį nuo daug stipresnio prie�o tunt�.

Stipruolis, Vilko Nagas ir Kreivasis Ragas tempėsi u�mu�t� elni�.

Prie�ų tuntas jau �ia pat. Jų vadas piktai �aukia ir, mosikuodamas rankomis, rodo, kad besitrauki� med�iotojai paliktų jiems elni�.

Mamutaitis mostelėjo, ir med�iotojams neliko nieko kito, kaip palikti elni� prie�ams.

Tuntas traukėsi vis grei�iau ir grei�iau. Kai tik pasiekė pirmuosius krūmus, ėmė bėgte bėgti. Moterys bėgo su �indukliais ant nugarų. Augesni vaikai dūmė, kiek tik kojos įkabino. Vyrai kiek atsiliko, saugodami tunt� nuo persekiotojų.

Mamutaitis nir�ta. I� pyk�io jis net stena� O, kad nebūtų tunte moterų ir vaikų! Tada jis, nepabūg�s nė didelės persvaros, gintųsi nuo į�ūlių prie�ų.

Stipruolis i� pyk�io susikand�iojo lūpas. Nei i� �io, nei i� to prarasta tiek puikių, riebių elnių! Kada gi vėl pasitaikys tuntui tokia sėkminga med�ioklė?

Pagaliau Mamutaitis stabteli ant nedidelės kalvos. Nusimin�s jis �valgosi atgal, į palikt� stovykl�.

Ten linksma. Ten liepsnoja didelis lau�as, kepa elniena. Prie�ai taiso turting� puot�.

Jie daugiau nepersekiojo Stipruolio tunto. Pasitenkino paliktu grobiu.

Bėgantis tuntas sulėtino �ingsnį, o paskui ėmė eite eiti. Visi buvo pavarg� ir sunkiai kvėpavo. Persigand� vaikai patyliukais kniurkė; jie negalėjo spėti su suaugusiais. Ta�iau didesnieji vaikai stengėsi i� paskutiniųjų jėgų.

Bėgliai perbrido up�, susirado viet� nakties poilsiui.

Tuntas nusimin�s ir alkanas, negali nė ugnies u�sikurti.

Vaikai glaud�iasi prie savo motinų, lindėdami u�uovėjoj, tankumyne. Kop�emo �ia nėra; niekas ne�ino, kur jis dingo.

Sargybiniai budi, o med�iotojai u�miega, spausdami ginklus rankose.

Plok��ia, vos banguota lyguma t�siasi labai toli. Ji apaugusi �ole ir samanomis, o �en bei ten � karklų, alksnių ir ber�ų krūmynais. Vietomis tarpsta neaprėpiami plotai �emuogių, vir�ių ir bruknių.

Visose įdubose spindi didesnių bei ma�esnių e�erų ir upelių sidabriniai veidrod�iai.

�ios vietos labai tinka elniams ir arkliams, kol vasar� neprisiveisia uodų ir musy�ių. Tada elniai ir arkliai bėga nuo savo ma�ų, bet nepaken�iamų kankintojų, ie�kodami ganyklos auk�tesniuose kra�tuose, pakalnėse.

Nuo uodų dūmė ir keliaujanti elnių banda, patykota Stipruolio vadovaujamo med�iotojų tunto.

Ir Kop�emas dalyvavo toje nelaimingoje med�ioklėje, suprantama, su savo neperskiriamuoju Voveriuku. Abu berniukai po �auniojo med�iotojų i�gelbėjimo bedugnėje gana da�nai med�iodavo su suaugusiais vyrais.

Voveriukas med�ioklėje taip pat nei�ti��s. Tai miklus vaikinas �valiomis akimis ir kiek priplota nosimi. Sugeba jau pats sumed�ioti vover� ir ki�kį. Visi kalba, kad ir i� Voveriuko būsi�s kada narsus med�iotojas, tunto pastiprinimas.

Ir �iandien, did�iojoje med�ioklėje, abu berniukai padėjo ginti elnius. Kai su kitais pasislėpusiais med�iotojais jie i��oko i� �olės, mojuodami �akomis ir visa gerkle �aukdami, priekyje �uoliuoj� elniai taip i�sigando, kad ilgai negalėjo nurimti.

Elnių banda i�kriko, med�ioklė baigėsi, o Kop�emas vienas lakstė pagal i�siskirs�iusius i�g�sdintų gyvulių būrelius, stengdamasis krūmais u�bėgti jiems u� akių. Jis buvo taip įnik�s į med�iokl�, kad nė nepajuto per toli nubėg�s. Tik tada, kai jau niekur nematė nė jokio elnio, atsiminė, kad reikia grį�ti į tunt�.

Apsuko kelias tankmes ir e�erėlius, bet niekur nieko i� tunto nepastebėjo. Nuo ma�ens jis mokėsi med�iotojų meno eiti pėdomis, bet �iandien �ia nebūtų atsek� pėdų net Mamutaitis ar Gauruo�ius � patys akylieji pėdsekiai tunte. I�sigandusi elnių banda visi�kai sulygino ir sutrempė �monių pėdas.

Kop�emas ėmė klaid�ioti. Jis net ne�inojo, į kuri� pus� eiti. Bėgo �en, bėgo ten, bet nieko neaptiko.

Nesitverdamas tro�kuliu, jis atsigėrė i� upelio.

Pa�iūrėjo į dangų. Saulė slenka į vakarus. Tad negalima gai�ti, iki tamsos reikia surasti tunt�.

Kop�emas leidosi bėgti, nors kojos buvo sunkios ir trūko kvapo.

Sustoj�s pamatė atsidūr�s nepa�įstamoje vietoje. Pasuko tad kitur. Būtinai reikia surasti tunt�, kitaip jis pra�us �ioje dykvietėje.

Staiga �alia jo ka�kas �mėstelėjo.

Dar ir dar kart�.

Tai vilkai bėga vienas paskui kit�.

�Jie mane nuves! � pagalvojo Kop�emas.�� Vilkai tikriausiai jau�ia nudobtus elnius ir bėga stovyklos link ko nors pasiglem�ti.�

Berniukas, u�mir��s nuovargį, pasileido paskui vilkus. Dar kelis kartus pamatė juos tarp krūmų, bet paskui jie dingo. O, vilkai moka bėgti! Bet gudrusis Kop�emas jau �inojo, kuria kryptimi pasukti. I� tikrųjų vilkai gerai vedė.

Nuo ma�os kalvelės Kop�emas pamatė stovykl�. �tai ten kyla auk�tyn lau�o dūmai. Suspieg�s berniukas leidosi bėgti toliau. Dėl visa ko pasiėmė pagalį nuo vilkų atsiginti. Kop�emas vilkų nebijojo. Jis �inojo, kad, apsvaig� nuo elnių kraujo kvapo, jie nepuls jo.

Virsdamas i� nuovargio, Kop�emas pribėgo prie stovyklos. Bet kas �ia?

Kur Mamutaitis, Gauruo�ius, Vilko Nagas, kiti med�iotojai? Kur Voveriukas, Vabaliukas ir kiti berniukai? �itie �monės nepa�įstami, svetimi!

� Ei, ei! � nusteb� su�uko svetimieji med�iotojai, staiga pasirod�ius Kop�emui.

Jie tuoj kvatodami apstojo i�sigandusį berniuk�, o vienas jų, i�trauk�s Kop�emui i� rankos lazd�, u�simojo su ja smogti u�dususiam vaikinui.

Kop�emas nelaukė, kol gaus smūgį, �mėk�telėjo kaip drie�as ir nėrė tarp prie�o med�iotojų. Jis bėgo, norėdamas i�trūkti i� piktų persekiotojų.

Bet netoli tenubėgo. Su�iup� jį, vyrai atvilko atgal prie lau�o pas tunto vad�.

Vadas sėdėjo ant akmens ir grau�ė kept� elnio kark�. Kop�emas tik į jį �vilgtelėjo ir i�sigando. Vadas buvo didelis, piktų akių, ilgais suveltais plaukais. Ilga plunksna, įsmeigta pakau�yje, lingavo sulig kiekvienu krustelėjimu.

Ka�kas taip stumtelėjo Kop�em�, jog berniukas pargriuvo �emėn.

Jis mikliai atsigr�ė nelyginant gyvatė ir vienu aki mirksniu įkando į rank� jį pastūmusiam vyrui. Vyrai turėjo vargo, kol jį vėl paklupdė ant �emės.

Vadas juokėsi net u�sirydamas. Jam labai patiko berniuko narsumas. Paskui, įsak�s sugauto berniuko neskriausti, numetė Kop�emui nebaigt� grau�ti kaul�.

Ta�iau kaulas liko gulėti prie�ais alkan� berniuk�. Kop�emas prie jo nė neprisilietė.

Aplink jį grūdosi svetimo tunto berniūk��iai ir smalsiai jį ap�iūrinėjo. Jie ka�k� kalbėjo, bet Kop�emas nieko nesuprato.

Jis sėdėjo ant �emės pariet�s kojas. O kai jį koks berniukas norėdavo patraukti u� kojos arba pe�te lėti u� plaukų, grėsmingai suurgzdavo, rodydamas dantis. Ir tat berniukams keldavo didelį juok�.

Puota truko ilgai ilgai, iki pa�ios nakties.

Kop�emas pagaliau koja prisitraukė pamest� kaul� ir jį nugrau�ė. Paskui nusviedė toli į �alį. Du vilkai dėl jo susipjovė.

Paimtas į nelaisv� berniukas negalėjo �engti nė �ingsnio. Jį gerai saugojo.

Ak, kur stiprusis Mamutaitis, Vilko Nagas, Gauruo�ius ir kiti narsūs med�iotojai? O kad jie ateitų i�vaduoti ma�ojo Kop�emo i� piktųjų prie�ų!

Pusnuogis berniukas, susiriet�s į kamuoliuk�, tyliai pravirko.

Ugnis tamsoje blės�iojo jau be liepsnos. Tik kai pūstelėdavo nakties vėjelis, su�ėruodavo su�ertos anglys ir kibirk�tys nulėkdavo beveik iki miegan�io berniuko.

Į ryt� buvo gerokai vėsu. Dar prie� au�r� ka�kas į lau�� įmetė storų malkų.

Kop�emas pri�liau�ė ar�iau ugnies ir vėl u�snūdo.

Kai jis nubudo, saulutė kopė vir�um nutolusių kalnų. Primerk�s akis, berniukas stebėjo, kas dedasi stovykloje.

Visi jau kėlėsi, tik ma�iausi vaikai dar miegojo. Vyrai tuoj ėmė tvarkyti likusi� mės�. Lupo elnius, darinėjo ir pjaustė.

Kop�emas �inojo, kad �ia �iandien, taip pat rytoj ir poryt, i�tis� dien� bus valgoma, kol visi prisivalgys ir negalės nė pa�iūrėti į mės�. Po geros med�ioklės taip visada esti. Paskui tuntas kraustosi toliau ir da�nai po kelias dienas nesugauna jokio laimikio. Visi vėl kaip reikiant i�alksta. Tokia jau med�iotojų duona. Kartais perteklius, kartais badas�

Kop�emas ma�as berniukas, bet �ino, kas yra tuntui badas. Brrr! Jis net pasipurto, prisimin�s didįjį bad� t� �iem�, kai �uvo pusė tunto. Nuo to laiko tuntas nusilpo. Kop�emas tada buvo visa galva, o gal ir dar ma�esnis, negu dabar. Kart� jis ėjo su motina patikrinti �abangų, bet nieko neaptiko. Sunkus r�stas, kurio vienas galas buvo pakeltas ir paremtas paslankiu pagaliuku, ky�ojo i� sniego nepajudintas. Nepastebėjo juodu nė jokio �vėries pėdų.

Lygiai taip buvo ir prie antrųjų �abangų.

Tre�iųjų �abangų r�stas gulėjo ant �emės pusiau u�pustytas.

�Po juo tikriausiai guli sugniu�inta stirna arba ki�kis�,�� pagalvojo �į kart� Kop�emas ir patenkintas ėmė graibyti sniege grobio. Motina pribėgusi taip pat grabinėjo po r�stu.

Bet jie nieko nerado. R�stas, matyt, nuvirto nuo atramos pats, gal vėjas nupūtė.

�vėrių nebuvo�

Kai Kop�emas su motina grį�o į stovykl�, rado sniego lindynes tu��ias. Kol jie tikrino �abangas, tuntas i�sikraustė�

Tada jie ėjo sniege įmintomis pėdomis. Jie �inojo, kad tuntas turėjo skubiai i�eiti, jei �valgai kur nors aptiko elnių ar stepių arklių.

Bet vakarop ėmė snigti. Pėdas u�dengė sniego sluoksnis.

Jie leido naktį, prisideng� kailiu, po apipustytu krūmu.

Kit� dien� taip siautė audra, kad jie negalėjo eiti. Alkis suko vidurius. Kop�emas tada grau�ė alksnio �iev� kaip ki�kis per did�iausi� bad�.

Kai audra liovėsi, Niana i�svyravo i� mi�kelio. Ji prisakė sūnui gulėti sniego urve: atne�ianti mėsos.

Kop�emas �inojo, kad motina neturi jokio ginklo, nieko, kuo galėtų sumed�ioti kokį �vėrį. Bet mama pasakė atne�ianti mėsos, vadinasi, taip ir bus. Tuo tarpu Kop�emas �iulpė sustingusius pir�tus.

Oi, kaip ilgai t�kart jis laukė mamos! I� bado verkdamas, kramtė senus dir�us.

� Mama, grį�k! Ma-ma, Kop�emas alkanas, alkanas, alkanas! � �aukė jis liūdnu balsu, lik�s vienas.

Pagaliau motina pasirodė.

Jis matė, kaip sunkiai ji brenda per gilų snieg�. �it ji susvyravo, atsiduso, aiktelėjo ir susmuko sniege.

Kop�emas riktelėjo, ir Niana vėl atsikėlė. Sunkiai slinko sniegu, kol pagaliau jgriuvo pas jį.

� Mama, atne�ei? � nekantriai kartojo berniukas.

Niana pakėlė galv� ir liūdnai nusi�ypsojo. Kop�emas niekada neu�mir�, kaip motina tada į jį pa�iūrėjo. Blizgan�iose nuo a�arų jos akyse buvo ka�kas neaprėpiama, kone mil�ini�ka,�� jis net sudrebėjo, į jas pa�velg�s.

Niana i�tiesė sustingusi�, pamėlusi� rank� ir i�kėlė vytį. Ant jos buvo u�mautos trys didelės �uvys!..

Kop�emas d�iūgaudamas tuoj atsikando vienos �uvies. Tai nieko, kad ji su�alusi.

Kai jis ir �alimais susirietusi motina pasisotino ir su�ilo, Kop�emas i�klausinėjo, kaip jai pasisekė sugauti tokių puikių �uvų.

Ir motina padrikais ir skurd�iais �od�iais jam papasakojo, kad savo kailinių siūlėje radusi įsmeigt� kabliuk�. Kabliukas i� �uvies at�akos ir titnaginis peilis buv� jos vieninteliai įrankiai. Bet ji būtų kovojusi ir su lokiu! Nuėjusi prie e�erėlio, nu�ėrusi snieg� ir sunkiu akmeniu pramu�usi led�. Priri�usi a�akinį kabliuk� prie dir�elio ir �itaip me�keriojusi.

� Mama, negalima me�kerioti be jauko! � nepatikliai atsiliepė Kop�emas, nes pats daug kartų buvo �uvav�s ir �inojo, kad ant kabliuko reikia u�mauti sliek� arba gyv� �uvyt�.

� Negalima, negalima, Kop�emai,�� sutiko motina ir i�ki�o koj� i� kailinių.

Ir priblok�tas Kop�emas su�uko, pamat�s motinos kojoje �vie�i�, vos u�sitraukusi� �aizd�.

I� kur ta �aizda? Suprato� Taip, motina, nerasdama kitos i�eities, i�sipjovė i� kojos gabaliuk� mėsos.

� Oi, mama, mama!

Jis įsikniaubė mamai į glėbį ir verkė verkė � kol u�migo.

�ia jie i�buvo dar kelias dienas, maitindamiesi �uvimis, kurias pagaudavo motina.

Pagaliau tuntas grį�o, ir jie vėl susitiko su savaisiais.

Sunkios tat buvo dienos!..

Kop�emo prisiminimai nutrūko. Jis turėjo trauktis nuo lau�o.

Med�iotojai vėl linksmai kepė mės� ir valgė. Visų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus.

Vadas, vardu Nunukas, pats pjaustė gabalais mės�, o moterys kepė j� ant įkaitintų akmenų.

Med�iotojas Uminkas i�sikasė �emėje duob� sulig keliais ir įkūrė joje ugnį. Kai duobė prikais, tro�kins joje mės�, u�deng� lapais ir akmenimis.

Kitas med�iotojas vir�um rūkstan�io lau�o rūkino mės�, suvert� ant smaigų. J� med�iotojai pasiims, kai i�sirengs į tolimesn� kelion�.

Vienas auk�tas med�iotojas trupino ant akmens apgrau�tus kaulus ir padavinėjo juos vadui. Nunukas i� kiekvieno i��iulpdavo smegenis, apsilai�ydavo ir numesdavo juos. Prie jų tuoj puldavo vaikai ir pe�davosi dėl kaulų su riebių smegenų liekanomis. Pir�tais ir pagaliukais jie krap�tinėdavo kaulus ir dar i�lai�ydavo juos, kad nedingtų nė menkiausia to skanėsto kruopelė.

Ir Kop�emas, pa�iup�s kelis kaulus, smali�iauja. Tuo pat metu jis �valgosi į senyv�, labai stor� moterį, taisan�i� vadui elnių lie�uvius, kuriuos med�iotojai i�pjovė nudobtiems gyvuliams. Lie�uviai aplip� dulkėmis ir moliu, apsivėl� �eriais. Po juos rėplinėja musės. Storoji moteris lie�uvius kiek apvalo, o paskui �variai nulai�o ir deda juos ant didelio varnalė�os lapo � ji labai �vari ir �ino, kaip dera patiekti vadui valgį.

Vadas paima lie�uvius ir, nukand�s jų galiukus, duoda �alimais sėdin�iam med�iotojui. Kiekvienas, atsikand�s gabaliuk� skanėsto, paduoda jį kitam.

Pa�iame puotos įkar�tyje pasigirsta riksmas.

Arti pasirod�s ka�koks naujas med�iotojų tuntas. Jį priviliojusi liepsnojanti ugnis, skardūs balsai ir kepinamos mėsos kvapas.

Nunukas ir jo med�iotojai stovi susting� parengtais ginklais.

Vadas greitai tvarko savo �mones,�� reikia pasirengti susirėmimui. Med�iotojai, numet� mės�, griebiasi ginklų.

Bet atėjūnai artinasi ramiai, be prie�i�kumo, ir sustoja atokiau, gestais rodydami, kad jie alkani.

Svetimojo tunto vadas i�ėjo į priekį, padėjo ant �emės kailį ir i� kailinio mai�o i�ėmė ka�kokių akmenų. Padėj�s juos ant kailio, su�uko:

� Tukta, tukta, tukta!

Tai rei�kė: �Elnias, elnias, elnias!�

Vadinasi, svetimasis tuntas nori gauti nudobtų elnių, o u� juos siūlo titnag�. Jų vadas pasitraukė, ir titnago gabalai liko gulėti tarp abiejų tuntų.

Nunukui nu�vito akys. Jo ranka su ginklu nusileido. Jis labai d�iaugtųsi, įsigij�s titnago savo tuntui. Jo i� tikrųjų trūksta. O med�iotojai be titnago ginklų silpni kaip avys.

Nunukas įsakė nune�ti vien� elni� mainais u� patiest� kailį su titnago gabalais.

Svetimasis vadas numojo ranka. Tai rei�kė, kad vieno elnio per ma�a u� brangųjį titnag�, atgabent� i� tolimų �alių, net nuo jūros.

Nunukas įsakė pridėti dar vien� elni�.

Svetimasis vadas vėl numojo ranka.

Nunukas rū�kanai apsi�valgė po stovykl�. Jokiu būdu negalima palikti tuntui taip ma�ai mėsos atsargų. Tre�iojo elnio jis neduos!

Nunukas �ūktelėjo:

� Tukta, tukta! Hek, hek!

Tai rei�kia: �Dviejų elnių gana!�

Svetimasis vadas, �ūkaudamas ir mosikuodamas rankomis, atsakė, kad nepasitenkinsi�s tik dviem elniais. Priėj�s prie patiesto kailio, jis ėmė krautis titnag� į mai��. Nunukas, matydamas akmenis dingstant mai�e, net sudrebėjo i� įpykio. Jo tuntas turi gauti titnago! Nunuko �vilgsnis u�kliuvo u� belaisvio berniuko, sėdin�io atokiau ant �emės.

Nunukas ka�k� �ūktelėjo, ir du med�iotojai, pagrieb� Kop�em�, nune�ė jį prie anų dviejų elnių.

Svetimasis vadas �į kart� nusileido ir linktelėj�s palietė �em�. Mainai įvyko. Svetimieji med�iotojai pasiėmė abu elnius ir Kop�em�, o Nunuko tuntas d�iaugdamasis ne�ėsi į stovykl� brangųjį titnag�.

Kop�emas i�sigand�s �iūri, kas �ia jam dabar bus. Nė atsikvo�ėti nespėjo, ir jau buvo parduotas svetimam tuntui u� titnag�.

Jis baimingai dairosi į savo naujuosius �eimininkus. Jie, rodos, nė kiek ne geresni u� Nunuko tunto med�iotojus. Jis nesupranta, nei k� jie kalba, nei k� jam liepia. Tik i� jų mostų numano, kad turi eiti su jais. O jei mėgins bėgti, med�iotojai jį nugalabys!

Ateiviai skubėjo, norėdami toliau pasprukti nuo galingo Nunuko tunto. Nors mainų prekyba buvo draugi�ka, bet, �inoma, po valandėlės tarp abiejų tuntų galėjo įsiliepsnoti įnirtingas mū�is.

Jie taip greitai tempia ir stumia Kop�em�, kad jis negali nė atsikvėpti. �Į priekį, į priekį!� � ragina tunto vadas.

Med�iotojai, suri�� elniams kojas ir perki�� tarp jų ilgas kartis, pasikeisdami ne�a juos ant pe�ių.

Lygumoje, beveik i�tisai apaugusioje krūmais ir jaunuolynais, tuntas pagaliau sustoja.

Ne�ikai braukiasi prakait�, o vado įsakyti, su malonumu numeta sunki� na�t� į �ol�.

Po valandėlės jau liepsnoja lau�as.

Alkani med�iotojai negali sulaukti prasidedant puotos. Nespėjo Kop�emas nė apsidairyti, o �it jie jau nulupo pirm�jį elni� ir plė�ia i� jo vidurius ir gabalus mėsos.

Vos pradėj� valgyti, visi pa�oka nepaprastai nustebinti.

I� mi�kelio pasigirsta griausmingas trimitavimas! Mamutai! Trimitavimas girdėti tai �ia, tai ten, pagaliau nuaidi jau visai arti. Tunte kyla s�my�is!

Dar niekas nespėja atsipeikėti, o į lygumėl�, auk�tai i�kėl�s straublį, įbėga did�iulis mamutas. Paskui jį, lau�ydami med�ius ir krūmus, tra�kindami �akas, suvirsta dar du dideli straublėti gauruo�iai su jaunikliais, kurie dar neturi il�ių.

Mamutai prunk��ia, trypia, trimituoja. Matyt, juos ka�kas smarkiai i�g�sdino. Jų ilgos, u�riestos iltys skina platų keli� per krūmus. Jie mala visk�, kas pasitaiko jų kelyje. Pa�ėlusiai ver�iasi į priekį, nebijodami jokių kliū�ių. Kop�emui i� baimės net kvap� gniau�ia. Įnir�� mamutai ver�iasi tiesiog �ionai, į tunto stovykl�. Bematant visus sutremps.

Bet paskutin� akimirk� i� krūmų i��oko did�iulis tigras ir suvarė savo dideles riestas kaip kardas iltis mamutų jaunikliui. Seniai mamutai pasuko pro i�sigandusį, prisispaudusį prie �emės tunt� ir did�iausiais �uoliais leidosi bėgti nuo baisiojo plė�rūno į �eliantį jaunuolyn�.

Med�iotojai i�lakstė į visas puses; �maik��iai kaip gyvatės jie neria per mi�kelį.

Tigras parsivertė mamutuk� ir, i�kėl�s galv�, ant jo pasistojo. Jis pasireng�s sudraskyti kiekvien�, kas trukdytų jam papuotauti. Baisus riaumojimas nelyginant griaustinis paskelbė pasauliui jo pergal�.

Kop�emas, mamutams pasukus į �alį, taip pat spruko i� pavojingos vietos ir dabar bėgo tarp krūmų, neatgaudamas kvapo.

Jis klupo ant �aknų, vertėsi kūlio, bet vėl kilo ir bėgo, kad tik baisusis tigras jo neimtų vytis. Po geros valandos, sunkiai kvėpuodamas, krito ant �emės. Galva ply�te ply�o, kūnas buvo kaip sudau�ytas, visas jis virpėjo i� i�g�s�io ir siaubo.

Pagaliau atsikvapst�s, jis vėl atsistojo ir apsidairydamas leidosi toliau. Jau nebebėgo, nes bijojo pakliūti į dar didesn� bėd�.

Kop�emas � gudrus berniukas, jis bus atidus ir apdairus, kad neprarastų atgautos laisvės.

Koks d�iaugsmas būti laisvam!

Jis nori surasti savo tunt�. Ir Voveriuk�, ir Vabaliuk�, ir kitus berniukus. Nors Kop�emas kartais su jais apsimu�a, bet vis tiek juos myli.

Stipruolio tunte badas ir liūdesys.

Med�iotojai veltui ie�kojo kokio nors grobio.

Jiems buvo skaudu, kad negarbingai prarado tokį didelį laimikį, � riebius elnius, kurių būtų u�tek� so�iai maitintis daug dienų. Kai vakare gulė su alkanais pilvais, dar ilgai, iki nakties, jie plūdo stiprų svetim� tunt�, kuris i�plė�ė jiems vis� laimikį.

Kai kurie med�iotojai murmėjo ir ant Mamutai�io. Jie sakė, kad nereikėj� nusileisti, kad geriau būtų buv� kovoti su svetimuoju tuntu. Bet senasis Gauruo�ius juos tramdė. Jis tikino, kad vis tiek nebūtų elnių nuo pernelyg stiprių prie�ų apgyn�, be to, daug med�iotojų būtų mū�yje �uv�. Ir gyrė i�minting�jį Mamutaitį.

�iandien tuntas turėjo pasitenkinti keliomis �uvimis, kurias pasigavo e�ere kauliniais �eberklais. O Voveriukas su kitais berniukais su�iupo kelias peles ir vien� star�. Tai buvo viskas.

Stovykl� Įsirengė ant kranto, sta�ios uolos papėdėje.

Ma�a ugnelė rodė, kad tuntas beveik neturi ko valgyti.

Vaikai gulėjo toliau nuo ugnies. Jie ne�aidė, nelakstė, ne�ūkavo. Jau kelios dienos buvo alkani.

Voveriukas vaik��iojo pakrante, liūdnai �valgėsi į tolį, prisimindamas laikus, kai kartu su Kop�emu med�iojo �vėrelius. Kaip tada buvo puiku! Ar pamatys jis dar kada savo dingusį draug�?

Į stovykl� grį�o pasiųstieji �valgai. Vadas i�klausė jų prane�imo ir nuleido galv�. Niekur apylinkėje nėra �vėrių� Per kra�t� perėjo keli med�iotojų tuntai, ir visi �vėrys i�baidyti�

Nelieka nieko daugiau, kaip keliauti į kit� �alį.

Kiek med�iotojų, moterų ir vaikų �us kelyje? To niekas ne�ino.

Tuntas rengiasi į tolim� kelion� ie�koti maisto. Vyrai patikrina titnagines ietis ir akmeninius brūklius, moterys taisosi u� nugarų ry�ulius su vaikais. Visi �iandien� paniur�, niekam nerūpi kalbos.

Nė linksmoji Varlytė nieko neprajuokina, o Voveriukas sėdi nuo�alyje ir tik barbena lazda į �em�. Kaip jis kadaise i�dykaudavo! K� gi, �iandien jis alkanas, ir jam labai trūksta i�tikimojo draugo Kop�emo.

Ka�koks dundėjimas ir smarkus trypimas ėmė sklisti vir�um e�ero. Kas �ia?

Visi med�iotojai pa�oka. �iūri auk�tyn į statų �lait�. Staiga ka�kas nusirita �emyn kaip paleistas akmuo� Dar kart�! Ir dar kart�!

Arkliai!

Kas per stebuklas! Arkliai vienas po kito krenta uolėtu �laitu �emyn, tiesiai prie badaujan�io tunto. Med�iotojai viena akimirka �iumpa ginklus ir pribėg� su�eistuosius arklius pribaigia.

Mamutaitis savo ietimi jau tris persmeigė.

Gauruo�ius, Vilko Nagas, Ki�kis ir kiti vyrai sunkiais brūkliais didina grobi. D�iugūs �auksmai, arklių �vengimas sklinda toli toli. Ir moterys dalyvauja netikėtoje med�ioklėje. Vaikai spygauja ir �okinėja i� d�iaugsmo.

Atėjo geros dienos � bus mėsos, bus visko gana!

Po valandėlės skard�io papėdėje gulėjo bene penkiolika arklių ir kumeliukų. Gal tiek pat arklių bėgo tolyn e�ero pakrante.

Tunte skamba d�iūgavimo �ūksmai. Vyrai ir moterys �okinėja aplink kritusius gyvulius. Jie �liau�ioja keturiomis kaip vilkai, �okinėja kaip elniai ir voliojasi kaip lokiai. Ir senasis Gauruo�ius, atsistoj�s ant galvos, kilnoja kojas.

Bet paskui vėl visi vienu kartu pasi�iūrėjo auk�tyn į skardį.

Kas gi �ia lipa �emyn?

� Ai, tai mūsų Kop�emas!

� Geras berniukas! �aunus! Garbė Kop�emui! Būk sveikas, sugrį��s pas mus!

Mamutaitis, Gauruo�ius, Voveriukas, visas tuntas � nuo didelio iki ma�o, pribėgo prie Kop�emo. Ko gero, būtų beglėbes�iuodami u�tro�kin� netikėtai atsiradusį berniuk�, jei �is nebūtų i�trūk�s.

� I�dykėli berniūk�ti! � juokais barėsi Gauruo�ius, pe�damas Kop�em� u� plaukų. � Kur tu taip ilgai plujojai? Tikrai ger� vakarien� mums pargabenai!

Kop�emas turėjo tuojau papasakoti, kaip jis �ia taip laimingai pateko. Ir berniukas, nud�iug�s, degan�iomis akimis, mik�iodamas pasakojo:

� Kop�emas vienas pats klajojo. Tunto niekur nematyt. Prie�ais Kop�em� arkliai! Kop�emas bijojo � pagriebė lazd� ir �aukė � smarkiai �aukė. Arkliai i�sigando � apsigr�ė. Kop�emas paskui � ilgai bėgo paskui juos � iki �ia!

Med�iotojai, u�sikėl� Kop�em� ant pe�ių, ne�iojo jį aplink lau��. Voveriukas su vaikais prisidėjo prie procesijos. Visi rėkė kiek tik beįstengė:

� Galas badui! Kop�emas atvarė arklių! Juch-hei!

O paskui buvo puota, kokios nė seni med�iotojai nematė.

Lau�o liepsna kyla auk�tai auk�tai, dega dien� ir naktį.

Visi jau prisikim�� tiek, kad net pilvus skauda.

Pats vadas skaldo kaulus ir duoda Kop�emui, kad i� jų i�sikrap�tytų gard�iųjų smegenų.

O Kop�emas savo ruo�tu duoda kaulų Voveriukui.

Vėjas ne�ioja mėsos kvap� toli. Auk�tai i�kėl� nosis, atbėga prie lau�o vilkai.

Ir jiems �is tas klius.

�auniosios puotavimo dienos ėjo į pabaig�. Suvargusius med�iotojus dabar būtų sunku beatpa�inti � taip jie pasitaisė. Pagaliau jiems net pilvai u�augo. Bet �ia dar niekniekis, palyginus su moterimis. Kaip jos nutuko! Veidai net spindi, eina liulėdamos, o pabėgti vos bepajėgia. Pabėgėjusios ilgai �nopuoja, pūtuoja. Vaikai tikri rubuiliai. Mėsos jau i� tolo nenori ir tik kramto kaip skanėst� visokius rūg�tokus ir kar�ius lapus, rūg�tynes ir keptus girinukus obuolius.

Rūkytos ir d�iovintos mėsos dar yra visa krūva. Med�iotojai tik vangiai kraulinėja ir saugoja atsargas nuo lapių, vilkų ir ernių.

Ei, �ia jau ka�kas nauja! Stovykloj be paliovos girdėti �vilpiant.

Berniukai i�rado �vilpyn�. Voveriukas ir Kop�emas �iulpė smegenis i� suskaldytų kaulų ir, netikėtai papūt� į kaul�, su�vilpė. Tai, �inoma, buvo jiems nema�as atradimas. Jie �vilpė ir �vilpė be atvangos. I�tyrinėjo, kodėl �onkaulis ne�vilpia, o blauzdikaulis arba kiauras kulnikaulis �vilpia. Savo �vilpynes jie visaip tobulino ir pagaliau sugalvojo, jog galima jose i�grem�ti skylutes, kad geriau �vilptų. Paskui pridarė �vilpynių visiems vaikams ir �vilpaudami ved�iojo juos būreliu po stovykl�.

Bet viskas vien� kart� baigiasi. Vien� dien� Stipruolis įsakė rengtis į nauj� kelion�, nors �monėms visai nebuvo noro keltis kitur.

Tuntas grį�o prie srauniosios Be�vos, kur jau kart� buvo nusikraust�s, ir palei j� keliavo auk�tyn. Visi buvo linksmi ir pilni vilties. Juk med�iotojai rado kelių mamutų pėdas! Gal jiems laimė atves skersai kelio kokį mamut�.

Bet kit� dien� viskas kitaip virto. Tuntas pakliuvo į didelį pavojų.

Pelėda ir jaunieji jo bi�iuliai, Kop�emas ir Voveriukas, vėl ėjo prie�akyje kaip �valgai. Jie aptiko daug �monių pėdų. Ka�koks svetimas tuntas ėjo pirma jų pagal Be�v� ta pa�ia kryptim.

Pėdos buvo visai �vie�ios, vadinasi, svetimieji ne per toliausiai nuo jų.

�valgai sugrį�� tuoj prane�ė, k� rad�.

�inia tuntui buvo nemaloni. Artima svetimų med�iotojų kaimynystė niekada nėra miela. Paprastai abu tuntai susiremia kruvinoje kovoje. Tad reikia gerai i�siai�kinti, ar naujasis tuntas stiprus.

Pelėdos būrelis vėl nuėjo į priekį, be to, į �valgyb� buvo i�siųsti dar du med�iotojai; kiekvienas jų pasuko skirtinga kryptimi.

Pelėda su savo berniukais patraukė toliau nuo upės kranto. Jis tarėsi u�bėgsi�s svetimiesiems u� akių, eidamas per kaln�, kurį buvo aprietusi Be�va. Visi trys atsargiai, be ma�iausio �lamesio, slinko per �em� jaunuolyn�. I�siduoti negalima.

Anks�iau, negu patys tikėjosi, jie i�girdo garsiai kalbant. Tankumyne tarp �akų pastebėjo svetimus �mones.

Jaunieji �valgai, sulaik� kvap�, i�temp� ausis, nė nekrusteldami, pro lapų tarpus stebėjo svetimuosius.

Jų elgesys labai įtartinas. Svetimieji ai�kiai rengėsi ka�kokiam �ygiui. Susijaudin� lakstė �en bei ten, vis �valgėsi į vien� pus� ir taisėsi ginklus.

Gal eis med�ioti mamutų ar stumbrų?

O kas tas med�iotojas su plunksna plaukuose?

Kop�emas kone su�uko. Jis pa�ino med�iotojus, kurie neseniai jį laikė nelaisvėje. Va tas, kur ar�iausiai stovi, tai juk Uminkas, o anas, auk��iausias i� viso būrio,�� vadas Nunukas su siūbuojan�ia plunksna plaukuose!

Pelėda taip pat i�kart pa�ino �mones, atėmusius jų nudobtus elnius � tada, kai jie sutiko did�i�j� band�.

�ia pikti prie�ai! Reikia įspėti tunt�!

Pelėda įsakė abiem berniukams pasislėpus laukti ir toliau stebėti svetimuosius med�iotojus. Pats, pa�liau��s gal�, nubėgo prie tunto kaip alkanas vilkas, pamat�s su�eist� elni�.

Jis atne�ė �ini�, kad svetimieji �monės � tai tas pats tuntas, atėm�s i� jų puikųjį laimikį. Med�iotojai dau�ė ginklais �em� ir med�ius ir pik�iausiais �od�iais plūdo neken�iamus plė�ikus. Jei svetimieji būtų buv� �ia pat, tuntas, apimtas pyk�io, būtų juos puol�s.

� Einam tų piktadarių pasi�iūrėti! � nesitverdamas savo kailyje ir reik�mingai mojuodamas sunkiu kirviu, siūlė Pe�tukas.�� Truputį pa�aisime su jais�

Su�urmuliavo ir kiti med�iotojai. Visiems jau buvo nusibod�s ilgas poilsis, ir jie ilgėjosi kovos.

Veltui vadas ir Gauruo�ius kvietė nurimti.

� Mūsų ma�a � plė�ikų daug! � priminė Mamutaitis, bet niekas nepaisė Įspėjimų.

Karingai nusiteik� med�iotojai jau ver�ėsi Į kov�.

Vadai turėjo eiti paskui juos. Tik moterys ir vaikai pasiliko.

Pelėda vedė, o med�iotojai tyliai �engė paskui jį.

Viduryje kelio prie jų pripuolė u�dus�s Kop�emas. I� jo i�sprogusių akių buvo matyti, kad ka�kas nutiko.

� Kaunasi! � tarė jis ir i�sigand�s pasislėpė tarp med�iotojų.

� Su kuo? � nusteb�s paklausė Vilko Nagas ir kiti vyrai.

� Su ka�kokiu kitu tuntu! � paai�kino Kop�emas ir pridėjo, kad plė�ikai u�puolė vietinio tunto stovykl�, � ten, atokiai nuo kitų dunksan�io kalno papėdėje!

� Mu�ti juos! � su�uko med�iotojai, ir jau niekas jų negalėjo sulaikyti. Juos apėmė kovos įnir�is, ker�to tro�kimas.

Veikiai jie i�girdo kovos triuk�m�. �ai�ūs �auksmai, dejonės, su�eistųjų aimanos ir kovotojų riksmai med�iotojams rodė tiesų keli�.

Grėsmingai staugdami, jie kaip netikėta vėtra įpuolė į kovos lauk�, kur kaip tik virė negailestingas mū�is. Vietos tuntas gynėsi nuo puolan�ių plė�ikų, kurie visi buvo prisikai�ioj� į plaukus ilgų plunksnų ir nusida�� veidus. Daug su�eistųjų ir �uvusių gulėjo pievoje ir tarp krūmų prie�ais palapinių stovykl�. Kaip alkani vilkai puola įnirtingai kovojan�ius jau�ius, griebdami juos u� kojų, kand�iodami jiems gerkles,�� ne�iūrėdami, ar jie trypia, ar badosi,�� taip ir mūsų med�iotojai įsiver�ė į �ūtbūtinį mū�į.

Jų įsiver�imas be galo nustebino abi kovojan�ias puses. Bet kai Vilko Nagas, Gauruo�ius, Pe�tukas, Stipruolis, Ukmasas, D�ganas, Ki�kis, Mamutaitis ir kiti ėmė i� peties tal�yti u�puolėjus su plunksnomis plaukuose, stovyklos gynėjai d�iaugsmingai su�uko ir su naujomis jėgomis u�griuvo įsibrovėlius.

Tie i� nustebimo nespėjo atsipeikėti. Remiami i� dviejų pusių ir pamat�, kad toliau kautis bevilti�ka, jie leidosi bėgti. Susijung� nugalėtojų tuntai juos ginė iki Be�vos, ir dar nuo jos kranto įsikar��iav� vyrai svaidė į grobikus akmenis ir siuntė prakeiksmus.

Paskui abu tuntai grį�o į kovos lauk� ir tik �ia kaip reikiant susipa�ino. Susikalbėti �od�iais buvo labai sunku, nes abiejų tuntų kovotojai suprato vieni kitus visai menkai. Vis dėlto, besid�iaugiant bendra pergale, jiems buvo lengviau suprasti kits kito gestus ir �ūktelėjimus, negu kad paprastai.

Vietos tuntas tuoj atne�ė dovanų savo i�vaduotojams ir vai�ino juos, kaip tik mokėjo ir kuo turėjo. Jie atvilko i� savo palapinių kailių, puikių titnago gabalų ir ginklų ir visa klojo Stipruoliui po kojų. Juk be jo kovotojų pagalbos jie būtų neapsigyne.

Ir vis dėlto daug stovyklos gynėjų �uvo. Mirusiuosius tunto nariai sune�ė į krūv� ir kiekvien� aimanuodami apraudojo. Raudodami jie apsakė �lovingus jų darbus ir plūdo �udikus. Daugiausia aimanavo prie negyvo vado, kuris didvyri�kai �uvo savo kovotojų prie�akyje. Susėd� aplink jo lavon�, įspraud� jam į rank� jo kirvį, linguodami į takt� galvomis, t�siamais balsais jie traukė ilg� giesm� be �od�ių.

Moterys kaip įstengdamos gydė su�eistuosius kovotojus. Dėjo jiems prie �aizdų sukramtytus gyslo�ius, tvėrė dideliais vėsiais lapais ir vyturiavo jaunų med�ių karnelėmis. Jie per daug nė neaimanavo dėl �aizdų, nors kai kurie buvo gana smarkiai su�aloti. Kentė jas abejingai, pasidav� likimo valiai. Kas pasveiks � gerai, vėl med�ios, kas nei�tvers � mirs, nieko jau �ia nepaveiksi.

Vakare buvo u�kurtas pergalingas stovyklos lau�as. Visi kovotojai pasakojo apie savo �ygdarbius, o klausytojai gyrė juos, garsiai �ūkaudami, ar suprasdavo jų �od�ius, ar ne. Kai kurie itin narsūs susirėmimai buvo tiksliai pakartoti, tikriau, dramati�kai suvaidinti, nepaprastai gerai mėgd�iojant judesius ir grimasas.

Kit� dien� buvo visų a�tuonių u�mu�tų kovotojų, liemeningų, auk�tų vyrų, laidotuvės. Jie �uvo garbingai, ir jų vėlės, i�kvėptos i� krūtinių, dabar nematomos plazdena vir�um nejudan�ių kūnų. Mirusieji kovotojai i� tikrųjų tik miega. Todėl jie bus paguldyti ilgo ir netrukdomo miego.

Tunto nariai paguldė mirusiuosius kiek suriestus, kad jiems būtų patogiau miegoti. Prie jų į krūv� suguldė ir dvylika u�mu�tų moterų ir vaikų. Puolikai i� tikrųjų nesigailėjo nieko ir �iauriai �udė visus, kas tik jiems pasipainiojo po kojų. Dvide�imt �ia suguldytų lavonų, beveik pusė tunto,�� tai įnirtingo dviejų med�iotojų gen�ių mū�io aukos, vieno i� pirmųjų karų �monijos istorijoje rezultatas.

Jau senų senovėje med�iotojų tuntai susidūr� puldavo vienas kit�, var�ydamiesi dėl didesnio k�snio. Gob�umas, grobuoni�kumas buvo tų am�inųjų karų prie�astis � lygiai taip, kaip yra pasaulyje iki �iol.

Prie� u�kasant griovį, prie lavonų krūvos priėjo moteris su kruvinai pramu�ta galva ir apibėrė vir�uje gulintį vaiko lavonėlį smulkiais papuo�alais ir �aisliukais. Paskui, nubėgusi �alin, griuvo �emėn.

Kiti tunto nariai atne�ė ir atrito ant kapo klin�ių riedulių ir smulkių akmenukų, o taip pat u�vertė kelis didelius mamutų mentikaulius. Veikiai mirusiųjų nebuvo nė matyti. Pagaliau kap� apkasė moliu.[9]

Prie Be�vos, juosian�ios stataus klin�ių kalno pa�lait�, dvide�imt ar trisde�imt tūkstan�ių metų miegojo dvide�imt med�iotojų tunto narių, apsaugotų nuo �iaurės pūgų�

Naktį prie kapo atėjo dr�si lapė ir ėmė rausti purų kap�. Godumo pagauta, ji nė nepajuto tylių budraus sargybinio �ingsnių.

Ryt� �monės rado j� strėlės pervert�. Gulėjo ji vos matoma savo i�raustoje duobėje. Niekas jos nelietė. U�vertė j� akmenimis ir moliu. Tad lapė buvo palaidota su mirusiais.

Prie�ų niekas nelaidojo. Jie nebuvo to verti.

U�mu�tuosius plė�ikus suvilko į vidurį stovyklos, o jų kūnai buvo suvalgyti bendroje puotoje. Abu susibi�iuliav� tuntai susėdo greta, kiekvienas aplink savo lau��.

Narsiausieji abiejų tuntų kovotojai buvo ypatingai pagerbti � jie gavo u�mu�tųjų prie�ų �irdis. Nugalėtųjų vyrų jėga pereisianti į nugalėtojų kūnus, ir jie dabar būsi� dvigubai stipresni.

Po puotos dar ilgai buvo �nekama apie smarkų mū�į. Kovotojai prisiminė vis naujų ir naujų smulkmenų.

� Jie nebeturi vado��� pasakė Gauruo�ius besikalbant Stipruolio tuntui.

� Mes taip pat! � piktai leptelėjo Pe�tukas.

� Kaipgi �ia, Pe�tuk? � paklausė ramiai Gauruo�ius.�� Mes turime vad�.

� Neturime! � atkirto Pe�tukas, stodamasis nuo savo akmens suolo.�� Stipruolis � koks �ia vadas! Per mū�į slapstėsi u�nugaryje� Va jų vadas � tikras didvyris�

Pe�tukas pasakė tai, k� visi galvojo. I� tiesų Stipruolis mū�yje visai neparodė dr�sos. Todėl Pe�tukui daug kas pritarė.

Stipruolis atsistojo ir mik�iodamas ėmė nery�tingai teisintis, bet, tuoj pat i�gird�s pa�aipas, apsigr�ė ir nuėjo.

Po valandėlės jis grį�o ir ry�tingu balsu parei�kė, kad nebūsi�s tunto vadu.

� Stipruolis � ne vadas!

Tuntas buvo nustebintas, bet tik valandėl�. Jie greit priėmė Stipruolio atsistatydinim�, ir med�iotojai ėmė svarstyti, kas galėtų būti naujuoju vadu.

Į priekį prasispraudė Pe�tukas ir, i��aukiamai �valgydamasis, laukė savo bi�iulių paramos.

� Pe�tuk, atgal, tunte yra geresnių vyrų! � sudraudė gaislųjį Pe�tuk� i�mintingasis Gauruo�ius.

� O kas tas geresnis? � atsikirto Pe�tukas į�ūliu balsu.

� Mamutaitis! � atsakė rimtai Gauruo�ius.

Tuoj prie jo prisidėjo keli balsai:

� Taip, taip, Mamutaitis!

Pe�tukas prasispraudė į priekį, atsistojo �alia Mamutai�io ir tarė jam per petį:

� Dar pamatysim!

Mamutaitis nieko nepasakė, tik skersai pa�iūrėjo į Pe�tuk�: �is piktai vartė akis ir grie�ė dantimis. Numet�s kailį, kuriuo buvo apsijuos�s, Mamutaitis atsistojo prie�ais Pe�tuk�.

Kiti tunto nariai tuoj padarė rat�, kad būtų var�ovams laisvos vietos. Bus grumtynės!

Pe�tukas nusispjovė, taip pat nusimetė kailį ir �oko ant Mamutai�io.

Mamutaitis � stiprus ir narsus med�iotojas. U�pultas Pe�tuko, jis truputį susilenkė, bet tuoj sugriebė jį savo raumeningomis rankomis. Abu var�ovai �ia rai�iojosi �eme, �ia vėl stojosi, bet Mamutaitis pagaliau prirėmė prie�� prie �emės. Jis taip suspaudė jam gerkl�, kad Pe�tukas negalėjo nė kvėptelėti.

� Duok jam, duok! � skatino Mamutaitį Kop�emas, ki�damas jam akmens brūklį.

Bet Mamutaitis jo neėmė � nebereikėjo. I� nuveiktojo burnos plūstelėjo kraujas, ir jis bejėgi�kai sudribo.

Nugalėtojas Mamutaitis pakilo, apsidairė po tunt�. Jis matė, kad visi patenkinti, jog jis lengvai nugalėjo pagyrūn� Pe�tuk�. Rimtai jis priėmė lokio kailį, kurį iki �iol ne�iojo Stipruolis. Susijuosė jį dir�u per petį � ir tapo vadu.

Kalbos �ia buvo nereikalingos. Įvyko tai, kas turėjo įvykti.

Pe�tukas po valandėlės atsigaiveliojo. Nuėj�s prie upelio, atsigėrė vandens, apsiplovė galv� ir grį�o prie tunto. I� pa�iūros ramus atsisėdo tarp kitų ir klausėsi, k� �neka naujasis vadas. Gin�ytis nebuvo galima� Jeigu Pe�tukas nebūtų paklus�s, tuntas jį būtų i�var�s i� savo tarpo. O i�varymas i� tunto � tai tas pats, kas mirtis.

Kov� stebėjo ir daug vietinio tunto narių. Mamutaitis jiems patiko. Jie suprato, dėl ko buvo kovojama.

Svetimojo tunto vyrai susispietė į krūv� ir sulaikė benueinantį Mamutaitį. Kar�tai jį pasveikin�, jie �aukė:

� Tu � vadas � mūsų � jūsų!

Ir lenkėsi jam, prisidėj� rank� prie vir�ugalvio.

Gauruo�ius visk� suprato. Pri�ok�s prie jų, i�tiesė jiems rank�:

� Mamutaitis � visų vadas!

Aplinkui susispiet� vyrai d�iugiai �ūkavo.

Visi ėmė spausti vienas kitam rankas ir trinti nosį į nosį.

Tai buvo visi�kos draugystės ir susijungimo įrodymas. Visi triuk�mingai d�iūgavo ir linksminosi kaip ma�i vaikai.

�ymiausieji vietos tunto med�iotojai atvedė Mamutai�iui juodbruv� Diarg�, savo didvyri�kojo vado dukterį. Ji bus naujojo vado �mona.

Mamutaitis tapo abiejų tuntų vadu. Abu jie patyrė �ymių nuostolių, bet susijung� dabar sudarė didelį, stiprų tunt�, kuriam bus nebaisūs jokie prie�ai.

� E-ei! Mamutaitis, Mamutaitis, Mamutaitis!..

Kaip ir visur, taip ir �ia, �mones sujungė abipusis naudos siekimas. Kartu lengviau prasimaitinti, lengviau gintis.

Ant vieni�os uolos vir�um Be�vos klonio smagiai liepsnoja dviejų susijungusių med�iotojų tuntų stovyklos ugnis.

Jungtinis tuntas nuo to laiko vie�patavo pla�iame Moravijos vartų slėnyje. Nuo savo uolos[10] vir�um Be�vos med�iotojai matė toli toli aplinkui. Dabar jie laiku pastebėdavo ne tik kiekvien� �vėrių band�, bet ir kiekvien� besiartinantį med�iotojų būrį. Nė vienas tuntas, keliaujantis pro �alį, nesiry�davo u�pulti galingos jų stovyklos, o, atvirk��iai, reik�davo savo draugi�kum� dovanomis arba siūlydavo mainais titnag� ir kiaukutus.

Mamutai�io rūpes�iu tuntas dabar turėjo pakankamai titnago atsargų; jo atne�davo ateiviai i� tolimos �iaurės. Med�iotojai dabar turėjo puikiausių ginklų ir daugyb� a�trių įrankių.

Tuntui Hradiske buvo gera gyventi. �valgai gana da�nai u�matydavo mamutų bandas. �ia, pro Moravijos vartus, ėjo didysis jų kelias. Tuntas juos apsupdavo ir da�niausiai laimingai nudobdavo kokį mamut�. �itaip med�iotojai apsirūpindavo valgiu daugeliui dienų. Mamutų kaulų, dantų ir il�ių stovykloje buvo suverstos krūvos. Svetimieji med�iotojai, atvyk� �ia mainų, apstulbdavo, i�vyd� toki� daugyb� turto.

Med�iotojai turėjo u�tektinai laiko pasidirbdinti i� kai kurių kaulų įrankių. Pasigamino adatų net su i�gr�tomis auselėmis, ylų, ie�mų mėsai, grem�tukų, didelių �auk�tų, �eberklų �uvims gaudyti ir visko, k� dar bei�galvojo. Ypa� pasisekusius ir pamėgtus įrankius kiekvienas med�iotojas �ymėdavo i�pjaustytais �enklais. Toks pa�ymėtas įrankis priklausydavo vien tik jam, ir niekam nekildavo noro pasisavinti tokį daikt�. Atsirado ir menininkų, kurie a�triu titnagu i�rai�ydavo lygiuose kauluose pie�inių � da�niausiai med�iojamų �vėrelių. Kartais taip pat stropiai i�pjaustydavo koki� figūrėl� ir saugodavo j� paskui kaip savo akį.

Ramiai bėgo dienos gyvenvietėje prie Be�vos. Tik vien� ryt� stovykloje kilo s�my�is�

Naktį dingo jaunoji Mamutai�io �mona Diarga! Niekas nematė jos i�einant.

Med�iotojai tuoj �oko jos ie�koti, ir pats Mamutaitis jiems vadovavo. Rado tik jos karklinį krep�elį, nusviest� į krūmus. Be to, paai�kėjo, kad trūksta ir kelių tunto vyrų: Kreivojo Rago, E�erio, Pe�tuko, Greitakojo, Storulio ir gal dar kelių. Kai kurie med�iotojai prisiminė, kad pastarosiomis dienomis da�nai matydavo tuos vyrus kartu lyg ka�k� paslap�iomis tariantis.

Tiktai po pietų mįslė paai�kėjo. Sumanusis pėdsekys Gauruo�ius vedė ie�kotojų būrį aptiktomis Diargos ir kitų pra�uvėlių pėdomis. Galiausiai jie pamatė i�trypt� �em�, � ten nejudėdama gulėjo Diarga. Mamutaitis pri�ok�s pakėlė jos galv�. Diarga pravėrė akis, bet Mamutai�io nepa�ino. Jos galva nusviro �emyn.

Med�iotojai kailyje atne�ė vandens ir apliejo gulin�i� moterį. Diarga atsiduso ir veikiai atsigavo. Po valandėlės ji su pertraukomis papasakojo, kad Pe�tukas j� i�vilioj�s i� stovyklos, o paskui privert�s eiti su juo ir su jo būriu. Ji prie�inosi, supratusi jų i�daviki�kus kėslus. Priėjusi iki �ia, ji band�iusi pabėgti, bet nenaudėliai j� sugrieb�. Tada ji įsikibusi į medį, bet Pe�tukas i� įnir�io smog�s jai į galv� ir parblo�k�s �emėn. Kas buvo vėliau, ne�inanti.

Gauruo�ius tuo tarpu nustatė, kad Pe�tuko būrys toliau nubrido upe, matyt, bijodamas palikti pėdas. Jie �inojo, kad bus persekiojami.

Atsigavusi Diarga atsistojo ir pamėgino kelis �ingsnius paeiti.

Gauruo�ius paklausė Mamutaitį, ar reikia toliau vytis bėglius.

Vadas tik atsainiai mostelėjo ranka ir tarė:

� Į stovykl�!

Prilaikydamas apsilpusi� Diarg�, jis su ja i� lengvo gri�o atgal.

Grį�dami med�iotojai aptarė Pe�tuko pabėgim�; jų manymu, visa tai jam galėjo blogai baigtis.

Vakare prie stovyklos lau�o kilo gyvos kalbos. Paai�kėjo, kad bėgliai pasiėmė visokių ginklų ir kelis kailius.

� Gerai, kad i�ėjo,�� i�rei�kė visų nuomon� Gauruo�ius,�� sunku buvo mums su jais.

� Tuntas ir be jų gana stiprus! � baigė pa�nekesį Mamutaitis ir paskyrė nakties sargyb�.

Daugiau apie Pe�tuk� nebuvo kalbama, ir tunto gyvenimas toliau plaukė ta pa�ia vaga.

Kad ir neblogai �ia tuntas gyveno, vis dėlto �monės nebuvo visi�kai patenkinti ir ramūs. Med�iotojus vargino nuolatinis įtempimas,�� pernelyg da�nai pro jų stovykl� keliaudavo svetimi tuntai. Nors jie buvo gana stiprūs ir dr�sūs, vis dėlto turėjo būti visada pasireng� atremti atėjūnų antpuolį. Dar blogiau: nuo per gausaus mėsos vartojimo tunt� u�puolė piktos ligos. Ne�vara gerokai prisidėjo prie jų plitimo. Upelis, i� kurio �monės ėmė geriam�jį vandenį, buvo u�ter�tas skerdienos atliekomis. Debesys musių, apspitusių mėsos atsargas, platino ligas. Daugybė besimėtan�ių pūvan�ių maisto liekanų, �arnų ir kaulų nepaken�iamai dvokė. Ir palapinėse buvo labai ne�varu, o smirdėjo ten nelyginant mėsėd�ių plė�rūnų urvuose.

Stovykloje siautė vidurių �iltinė, �mones kankino i�bėrimai, piktvotės, krito dantys. Visi buvo apnikti parazitų. Veltui jie tepėsi moliu � ma�a tas tepadėjo. Nenuostabu, kad �vėrys i� tolo jautė dvokiantį med�iotoj�. Daugiausia sirgo ma�ų vaikų. Kai kurie i� jų net mirė.

Apie tai buvo kalbama vakare prie lau�o, ir vyresnieji med�iotojai nutarė, kad tuntas turįs i�keliauti,�� gal tada i�sigelbėsi� nuo ligų.

Ir vien� dien� didysis Mamutai�io tuntas paliko dvokian�i� gyvenviet� Pr�edmostyje. Patraukė Moravijos loma į �iaur�, Baltųjų Jesenikų �emuma. Keli� jiems rodė Morava.

Jei kur tuntui pavykdavo daugiau sumed�ioti, sustodavo kelias dienas, o paskui vėl traukdavo toliau. Nors �vėrių jau nebuvo tiek, kiek prie �emutinės Be�vos, vis dėlto bado nekentė. �monių sveikata gerokai sustiprėjo.

Taip jie traukė jau kelios savaitės. Slėnis vis labiau ir labiau siaurėjo; kalnai jį spaudė i� abiejų pusių, ir pagaliau tuntas pateko į auk�tų skard�ių aklaviet�. Ta kryptimi dabar jau eiti nebegalėjo. Grį�� vienos dienos keli� atgal, u�klupo didel� band� elnių.

� Jie mus nuves,�� nusprendė Mamutaitis ir įsakė med�iotojams band� rūpestingai saugoti. Kas dien� jie nudobdavo du tris nuo bandos atsiskyrusius elnius, bet pa�ios bandos nekliudė, tik ėjo jos pėdomis. Band� vedė nepaprastai gra�aus stoto patinas su auk�tais ragais ir ilgais baltais kar�iais. Nors med�iotojai labai varvino seil�, bet bandos vadas buvo labai atsargus ir neprisileido �monių.

Elnių banda juos vedė į vakarus. Ji traukė pla�iu, lėk�tu slėniu pagal upelį. I� �onų t�sėsi tik �emos kalvos. Elniai, matyt, ie�kojo auk�tesnių atvirų vietų, kur jų taip nek�stų uodai ir musės, kaip �iltoje Moravijos lomoje.

Ten per uodus jau nebuvo galima k�sti. Tamsūs jų debesys plazdeno, zirzė, zyzė ir kand�iojo visa, kas gyva. Med�iotojus jie spiste apspito: kand�iojo votis, kurių buvo jiems prikil� ant veidų ir kaklų, lindo į akis ir burnas. Ranka pliauk�telėj�s, u�mu�i jų �imt�, bet tuoj į jų viet� nutupia du �imtai naujų. Uodai � did�iausi med�iotojų tuntų kankintojai, o jų vaikymas be galo nuvargina �mogų. Veltui kovosi su jais! �vėrys ir �monės bejėgi�kai ken�ia skausm�, tik i�tepus kūn� purvu, pasidaro lengviau. Geriausia kraustytis į kitas vietas.

Po kelių dienų elniai, pasileid� bėgti nuo puolan�ių gylių ir aklių, i�nyko tolumoje.

Tuntas dabar laikėsi naujos upės, kuri tekėjo į vakarus. Jis traukė kalvotu mi�kingu kra�tu, kur buvo ma�a �vėrių. Patyr� med�iotojai kalbėjo, kad kiekviena upė vedanti į slėsn� viet�, ir �i upė, pagal kuri� jie ein�, taip pat tekanti į �vėrių turting� �emum�. Todėl, veltui negai�dami, �monės skubėjo į priekį.

Neapsigavo. Netrukus jie priėjo Lab�, pla�i�, neaprėpiam� �emum�. Pa�i� pirm�j� dien� �ia sumed�iojo didelį mamut�. Patenkinti jie apsistojo �ia keliom dienom.

�valgai ragino tunt� traukti dar toliau į vakarus. Ten esanti gra�i lyguma, kurioje ganosi elnių ir arklių.

Tad tolyn su saule!

Med�iotojas Gauruo�ius � geriausias tunto pėdsekys. Jau tre�ia diena jis persekioja būrelį elnių, kurie eina i� Palabės pelkių į vasaros ganyklas Pietų �ekijos auk�tumose.

Gauruo�ius, kuris grei�iausiai todėl gavo tokį vard�, kad jo kūnas buvo dar labiau ap�ėl�s, negu kitų med�iotojų, pasilenk�s bėga nuo vieno krūmo prie kito ir, pasislėp�s po tankiomis �akomis, įtemptai stebi nerimaujan�ius gyvulius.

Med�iotojo rankose virpa akmens brūklys. Susijaudines Gauruo�ius smarkiai mirksi akimis. Jo veidas persikreip�s, mat, vien� jo pus� kerta did�iulis randas, lik�s nuo �aizdos. Tai prisiminimas apie mirtin� kov� urve su lokiu, kuris kone nuplė�ė dr�siajam med�iotojui smakr�. Gauruo�ius �epsi lūpomis, tarsi jau kramtytų sulting� geid�iamo laimikio mės�. �iandien dar niekas neturėjo k�snio burnoje�

Elniai buvo ai�kiai pabaidyti. Tik valandėl� pasiganė ir vėl nuėjo tolyn. Vadovaujanti bandai patelė vis� laik� stovėjo, i�kėlusi prie� vėj� prusnas, ir nesiganė kaip kiti elniai.

Gauruo�ius vartė akis ir susijaudin�s tryp�iojo. Grobis taip arti! Kad �ia būtų ir kiti med�iotojai! K� jie veikia, slunkiai? Jei laiku neateis, �akotaragiai nusigaus u� netolimos upės, ir tuntas vėl badaus�

Vos prie� kelias dienas, prisimena Gauruo�ius, tunt� u�griuvo tikras lobis. I� �emumos slinko didelė elnių banda, kuri� lydėjo vis didėjantys įkyrių uodų ir musių debesys. Gauruo�iui pasisekė u�tikti band� ir tuojau prisi�aukti tunt� į �auni� med�iokl�. Bet atbėgo ka�koks daug stipresnis svetimas med�iotojų tuntas. Mamutai�io tunto �monės veidus da�ėsi raudonai, o svetimo tunto vyrai buvo nusida�� geltonai. Jie nuvijo Gauruo�ių ir jo draugus, o du net sunkiai su�eidė. Gauruo�ius pats matė, kad jie nusilp� parkrito ir negalėjo pakilti. Tuntas turėjo palikti su�eistuosius vilkams, nes k� gi veiksi, jeigu jie negali bėgti.

Tokiu būdu tuntas prarado du vyrus ir grobį�

Nuvij�s var�ovus, svetimasis tuntas nusekė elnių bandos pėdomis. Kovos sumai�tyje nuo pagrindinės bandos atsiskyrė keli nedideli elnių būreliai ir i�lakstė į visas puses. Gauruo�iaus tuntas prisisegė prie vieno būrio ir paskui jį nusekė beveik iki Sazavos.

�Tikriausiai, pametė pėdas!� � pagalvojo Gauruo�ius ir nusprendė paskubėti tuntui prie�ais. Negalima gai�ti. Jeigu elnių būrelis vėl susijungs su pagrindine banda, tai tuntas jo neteks. Tuntas vis dėlto negalėtų ry�tis stoti į nelygi� kov� su svetimaisiais med�iotojais.

Greitai apsisprend�s, Gauruo�ius ėmė brautis pro krūmus. Slapstydamasis jis bėgte bėgo vėluojan�iam tuntui prie�ais.

Nors lenkėsi liūnų, bet vis dėlto kai kur slėnyje įklimpdavo iki kelių vandens primirkusioje �emėje. Todėl ten, kur galėjo, �okinėjo nuo kupsto ant kupsto. Vietomis turėjo brautis pro karklynus, su�ėlusius jam sulig pe�iais. Jų liaunos �akutės jį �ai�ė kartais net iki kraujo. Kitur plytėjo dideli plotai �emų alksnynų; bet tarp jų �en bei ten �vietė pliki lapai ir didesnės proskynos, apaugusios samanomis.

Jis visai neatkreipė dėmesio į voverait�, kuri prie�ais jį nu�oko nuo pu�ies �emėn. Dėl jos nevertėjo stabtelėti, ir Gauruo�ius leido jai pabėgti. Kit�kart jis būtų nepaniekin�s tokio ma�o, bet alkanam gardaus ir pageidaujamo laimikio. Bet �iandien bėga prane�ti med�iotojams apie didesnį grobį�

U�lėk�s ant nedidelės kalvos, jis pamatė draugus �mė�uojant mi�ko jaunuolyne.

Su�uk�s taip, kad toli nuaidėjo, ėmė sukti vir�um galvos akmeninį brūklį.

Po valandėlės tuntas sulėkė pas Gauruo�ių. Med�iotojams daugiau pasakė pėdsekio gestai, negu jo �iurk�tūs, padriki �od�iai.

Vadas Mamutaitis tuoj visk� perprato ir i� karto įsakė pradėti med�iokl�.

Koks de�imt med�iotojų, o taip pat keletas augesnių berniukų ir mergai�ių nuėjo paskui Gauruo�ių. Vadas, laikydamas rankoje ietį su titnago antgaliu, rodė, kaip reikia u�klupti elnius. Mergaitės, vadovaujamos �ebenk�ties, varys juos į med�iotojų pus�, todėl jos turi paskubėti ir apeiti elnių būrį i� u�pakalio.

Po kelių minu�ių būrys dingo u� krūmų.

Likusios moterys su ma�aisiais vaikais nu�iūrėjo netoli upelio poilsiui tinkam� viet�. �ia jos lauks sugrį�tant med�iotojų. Kad tik grį�tų su geru grobiu.

Kiekviena moteris buvo u�simetusi kokį kailį, suri�t� grubiu dir�u. Kai kurios ne�ėsi ant nugaros vaikus. Paskelbt� poilsį jos sutiko su pasitenkinimu.

Vaikai, visi nuogi, po ma�os poilsio valandėlės ėmė linksmai �okinėti ir ap�iūrinėti stovykl�.

Su moterimis ir vaikais pasiliko ir jaunasis Pelėda. Vaikinas negalėjo eiti su draugais į med�iokl�, nes �lubavo. Jis susimu�ė kelį ir vado įsakymu buvo paskirtas pri�iūrėti ugnies: turėjo ne�ti smilkstan�i� kempin� ir rūpintis, kad ji neu�gestų.

Kaip tik dabar Pelėda su moterimis įpu�ia lau��. Jo akys i�sprogusios, tuo jis skiriasi nuo kitų tunto narių, kurių akys įdubusios po dideliais kaktos kaulais. Matyt, todėl jis tunte ir vadinamas Pelėda.

Nenuorama Voveriukas, karstydamasis po aplinkinius med�ius, rado tu��i� lizd�. Numetė jį Pelėdai prakuroms. Po valandėlės liepsnos tra�kėdamos �oko į vir�ų. Vaikai pririnko daug �abų ir kankorė�ių.

Kai kurios moterys i�sivaik��iojo po mi�kelį paie�koti ko valgomo. Netrukus jos jau �aukė radusios �emuogių. Vaikai �lam�tė visk�, k� nutverdami: rūg�tynes, �oles, dygių �iedynų �iedsos�ius ir grybus. Apmal�in� alkį, jie vėl vaikėsi ir, braid�iodami po upelį, ta�kėsi vandeniu.

Voveriuk� vis� laik� sekioja laukinė ��sis su�eistu sparnu. Berniukas ka�kada j� sugavo dar jaunikl�, ir nuo to laiko jiedu nesiskiria. Ji leid�iasi jo glostoma ir laikoma, o kai Voveriukas �ūkteli: ���sele!�, tuoj atsiliepia gagendama ir tapnoja prie jo. Ir dabar ji su vaikais maudosi upelyje.

Jau kelis kartus Voveriuko ��siai grėsė mirtis, ir tik berniuko a�aros j� i�gelbėjo. Voveriukas jos neduos, niekam neduos, ��sis jo! Kaip.,jis j� globoja! Keliaujant i� vienos vietos į kit�, Voveriukas ne�asi ��sį ant nugaros odiniame mai�elyje. Kart� jo numylėtin� buvo be�iump�s lapinas, bet apdairus berniukas laiku paleido į jį lazd�. Ne, ne, jis niekam neduos savo ��sies!

Kop�emas i� jo da�nai pasijuokia, kad tas tamposi su ��simi, ir sako Voveriukui, kad kada nors jo ��sį, aplipin�s moliu, i�kepsi�s �arijose. Tai būsi�s skanėstas! Bet Voveriukas parver�ia Kop�em� į �ol� ir laiko jį apsi�erg�s taip ilgai, kol Kop�emas prisipa�įsta pajuokav�s.

I�simaud�iusi ��sis d�iovinasi ant kranto. Snapu ji lygina savo spindin�ias, skais�ias plunksnas. Voveriukas duoda jai kiaulpienių; ��sis �iumpa jam u� pir�to, ir berniukas juokiasi, kad jo ��sis norinti jį sulesti.

Moterys grį�o prie lau�o ir taiso nak�iai laikinus guolius.

Kad tik med�iotojai nudobtų bent vien� elni�! Vėl kart� iki soties prisivalgytų!

��sis prie upelio i�skėtė sparnus ir, smarkiai jais mojuodama, garsiai sugirgsėjo.

Diarga su Vilke, kurios tuo metu kabino ant med�io �akos i� kailio pataisyt� kūdikio lop�į, pakėlė galvas ir tarė, kad toji Voveriuko ��sis jau tiktų kepsniui.

� Būtų gaila, jei i�skristų!

Niekas t� minut� stovykloje nenujau�ia, kad netoli krūmuose tūno svetimas �valgas.

Tai stiprus jaunuolis, i�sida��s kakt�, veidus ir vis� kūn� geltonu moliu: tai ne tik puo�mena, bet ir gera priemonė apsisaugoti nuo uodų.

Jis guli priglud�s prie �emės ir atid�iai stebi �mones aplink lau��. Jo vardas � �altys. Tai jaunas, bet daugelyje kovų patyr�s med�iotojas i� galingo tunto, kuris prie� kelias dienas nuvijo Mamutai�io med�iotojus.

�altys, �valgydamas �ias apylinkes, pastebėjo daug �monių pėdų. Jis ėjo jomis tol, kol rado stovykl�, ir po valandėlės �inojo visk�, k� reikia �inoti. Paskui tyliai nu�liau�ė atgal.

�altys ristele bėgo per ret� mi�k�. Dar netoli tenubėg�s, jis staiga prigulė prie �emės ir tyliai įslinko į jaunuolyn�. Per kelis �ingsnius nuo jo stovėjo �ebenk�tis, Mamutai�io tunto mergina. Ji laikė rankoje kraitel�, nupint� i� �olių, ir baik��iai dairėsi po mi�k�, mat, i�girdo lyg ka�kokį tapsėjim�.

�altys, vog�iom prislink�s, gėrėjosi nieko nenutuokian�ia mergina. �ebenk�tis, pasiklausiusi ir daugiau nieko nenugirdusi, nurimo ir paėjo kelis �ingsnius. �altys matė, kad ji �lubuoja: matyt, mergaitei ka�kas atsitiko.

I� tikrųjų � ji atsisėdo ant i�virtusios pu�ies kamieno, pasidėjo kraitel� su uogomis ant �emės ir ėmė traukti i� kojos rak�tį. Staiga ji krūptelėjo, i�girdusi ka�kokį įtartin� kreb�desį. Lyg būtų spygliai po kojomis trak�telėj� Mergina apsidairė, pasiklausė � netoli medį kaleno genys. Niekas nė krust.

�ebenk�tis nurimo, paskui skausmingai aiktelėjo, bet rak�tis buvo i�traukta!

Vėl ka�kas sutra�kėjo. Mergina nespėjo nė pa�okti, o j� ka�kas jau parmetė ant �emės ir įbruko į burn� kailį, kuriuo ji buvo prisidengusi.

Svetimos genties �valgas, jaunasis �altys, stovėjo pasilenk�s prie mergaitės ir grasė jai akmens kirviu, kurį ne�iojosi u�siki��s ui juostos. Jis grasė jai, kad nedrįstų �ūktelti. Mergina turėjo paklusti.

Jaunasis med�iotojas, i�trauk�s kailį gulin�iai mergaitei i� burnos, stuktelėjo j� koja, ragindamas keltis. I�sigandusi mergina atsikėlė ir tik dabar kaip reikiant pasi�iūrėjo į rūstųjį med�iotoj�. Jaunuolis i�keltu kirviu vėl pagrasė merginai, kad tylėtų, kitaip j� u�mu�i�s. Jis dabar es�s jos valdovas, ir ji turinti eiti drauge su juo.

Bet mergina stovėjo nejudėdama, ir �altys, pagrieb�s j� u� rankos, nusitempė su savimi. Nedrįsdama �auktis pagalbos ir nepajėgdama prie�intis, mergina leidosi vedama.

Bet kai po valandėlės jie priėjo griovelį ir �ebenk�tis, �okdama per jį, pajuto, kad grobikas nebelaiko jos taip stipriai, ji staiga trūktelėjo, i�siplė�ė i� �al�io ir greitai nėrė atgal kaip tikra �ebenk�tis. Bet miklus �altys j� greitai pavijo ir, trenk�s į galv�, apsvaigino. Mergina suklupo ir pargriuvo į samanas.

Med�iotojas, nutrauk�s nuo jos kailį, pasėmė juo vandens i� upok�nio. Apliejo mergin� ir pajudino jos galv�. �ebenk�tis pramerkė akis ir, padedama med�iotojo, atsistojo. Dabar ji jau nebesiprie�ino.

Ji įveikta ir �ino, kas jos laukia. Nuo �iol ji bus j� pagrobusio med�iotojo �mona.

Vaikai prie upelio susirado įdomų �aisl�. I� akmenų jie pastatė u�tvank� ir pasidarė tvenkinį. Mėgino pasigauti ir ma�ų �uvy�ių. Baisiausiai i�siterlioj�s Cebikas begaudydamas įkrito į tvenkinį ir dabar bliauna, ta�kydamas vandenį. Gegutė jį ramina, rodydama gra�ius akmenėlius upelio dugne. Vaikai �ia, smėlyje, randa puikių spindin�ių grūdelių, o vietomis ir didesnių geltonų gabaliukų. Jie gra�iai blizga, ir vaikai per trump� valandėl� prisirenka jų vis� krūvel�. Ir akmenyse, i� kurių jie stato u�tvank�, blyk�ioja spindin�ių grūdelių.

Moterys abejingai pa�iūrėjo į aukso grūdelius � juk jie nevalgomi! Pasijuokusios i� vaikų, jos nuėjo parankioti malkų nak�iai.

Ugnį kurstan�iam Pelėdai vaikai taip pat parodė, k� rad� upelyje. Vaikinas, paėm�s spindintį metal�, pakratė grūdelius saujoje, pauostė juos, didesnį akmenėlį krimstelėjo, i�spjovė jį, paskui visk� numetė �emėn. Jis vėl ėmėsi pradėto darbo: a�triu akmeniu rai�o elnio kaule ka�kokius brūk�nius.

Nusivyl� vaikai grį�o prie upelio. Jie jau neberankiojo aukso grūdelių, tik didesniais jo gabaliukais stiprino pradėt� statyti pylim�. Jie d�iaugėsi, kad u�tvanka pakėlė vandenį ir dabar jiems �ia giliau braidyti. Vandens upelyje vis daugėjo ir daugėjo.

Ir triuk�mas didėjo. Vandenyje �en bei ten blyk�iojo ma�ų �uvy�ių pulkai; jos spruko nuo vaikų, kad net upelis bangavo. Kartais �uvelė i��okdavo ir vir�um vandens.

Voveriukas staiga su�uko:

� �iū, �ia yra �uvis � �uvis! � tat rei�kė: �Didelė �uvis�.

Visi vaikai tuoj pasuko prie� srov� ir ėmė gaudyti �uvis loki�kai. Voveriukas, pasilenk�s ir i�skėt�s pir�tus, laukė, kol i�g�sdinta �uvelė įplauks tarp jo rankų, � tada greitai j� �iups. Kart� jis matė lokį, kuris �itaip sugavo �uvį ir paskui su ja i��oko į krant�.

Bet �uvytės buvo labai miklios ir atsargios. Kai tik Voveriukas, Rėksnys arba Varlytė �iupdavo �uvyt�, ji �ast ir i�slysdavo jiems i� rankų. Todėl Voveriukas po valandėlės su�uko:

� Ei-ei! Varyt �uvis! � ir pasileido seklumos link.

Vaikai tuojau nubėgo paskui jį, varydami �uvis prie�ais save.

� Į krant�! � paliepė Voveriukas.

Vaikų grandinė atsigr�ė kranto link. Ta�kydamiesi ir ūkaudami, vaikai ginė apsuptas �uvytes į smėlyn�.

Daug �uvy�ių i�trūko i� apsupimo, bet kelios jų vis dėlto blykstelėjo prie kra�to, o dvi trys didesnės i��oko i� vandens ant smėlio. Voveriukas pribėg�s pastvėrė stor� kuoj� ir pergalingai i�kėlė j� auk�tyn, kad visa stovykla matytų jo laimikį. Ir Varlytė sugriebė �uvyt�, bet vėl nusviedė j� į vandenį: pernelyg jau ma�a!

U�tat ji, mikliai pagriebusi i� Voveriuko jo kuoj�, bėgo su ja i� vandens. Bėgdama ji perkando �uvies galv� ir god�iai i��iulpė i� jos smegenis. Bet turėjo kurti toliau nuo supykusio Voveriuko. Pa�aipiai �vilgtelėjusi, ji �oko slėptis u� kitų vaikų.

�ia �aipūnas u�matė netoliese e�į. Paspyr�s aukso rūd�, kuri� ketino ne�ti prie u�tvankos, nubėgo paskui e�į.

� Spygliuo�ius, spygliuo�ius! � �aukė jis, ir visi vaikai nukurnėjo paskui jį pa�aisti su e�iu, kuris, susiriet�s į kamuolį, apsimetė negyvas.

Kol visa tai dėjosi stovykloje, Mamutai�io tunto med�iotojai labai sėkmingai baigė med�iokl�. Nukov� du elnius, jie vilko juos į stovykl�. Suri�� jiems kojas, praki�� pro jas ilgas kartis, du ketvertai vyrų ne�ė laimikį. Galas bado dienoms tunte!

Mi�ko įklonėje vyrai nutarė pailsėti. Pavarg� med�iotojai i�sitiesė ant samanų. Mintyse jie jau regėjo artim� puot�.

Mamutaitis pakilo apsi�iūrėti, kur būtų patogiausia eiti.

�eng�s kelis �ingsnius, jis staiga i�girdo tra�kant �akas. Mamutaitis tyliai �ūktelėjo tunto med�ioklės �ūkį, ir visi vyrai viena akimirka su ginklais rankose pasirengė kovai su lokiu ar kuo kitu.

�laitas buvo tankiai apaug�s med�iais ir krūmais, todėl nebuvo matyti, kas prie jų artėja.

Vėl sutra�kėjo �akos, ir staiga i� tankmės i��oko� geltonai i�sida��s med�iotojas, o paskui jį �ebenk�tis!

�altys nepaprastai nustebo, staiga i�vyd�s ginkluot� vyrų būrj. Tarsi perkūnas būtų �ia pat trenk�s.

Mamutaitis �oko prie �al�io, o ir kiti med�iotojai pastojo keli� atėjūnui. Bet miklusis �altys akimirksniu perprato pavojų ir apsigr��s �lum�telėjo į krūmus.

�ebenk�tis liko.

Mamutaitis suriko lyg laukinis er�ilas ir �oko paskui bėgantį vaikin�.

Bet �is ne veltui buvo pramintas �al�iu. Jis greitai lipo sta�iu �laitu, mikliai spraudėsi pro susipynusias �akas ir taip spar�iai skynėsi sau keli�, kad Mamutaitis vos spėjo.

Kai kurie med�iotojai puolė paskui vad�, kiti dūmė u�uolankom bėgliui u� akių.

�al�iui buvo ma�a vilties pasprukti. Ypatingai dabar, kai u�dus�s jaunuolis stengėsi u��okti ant uolos, kuri pastojo jam keli�.

Mamutaitis jau �ia pat, jis nutempia �altį u� kojos �emyn ir parver�ia. Pribėg� med�iotojai u�griūna jam ant kojų, kad nesispardytų.

Mamutaitis suri�o įveiktajam �al�iui rankas ir nutempė �emyn per krūmus, ne�iūrėdamas, kad �akos �ai�o jį iki kraujo. Apa�ioje pargriovė belaisvį �alia u�mu�tų elnių ir pagrasino jam kirviu. �altys tik niūriai vartė akis ir, sukand�s dantis, tylėjo.

I�vaduotoji �ebenk�tis tuo tarpu stovėjo prie med�io, laukdama, kuo baigsis bėglio gaudynės. Dabar ji papasakojo vyrams, kas jai atsitiko.

I�gird� jos pasakojim�, med�iotojai į�irdo. Jie norėjo pulti prie suimtojo dr�suolio ir grie�tai jį nubausti u� merginos pagrobim�. Bet Mamutaitis valdingai sumaurojo kaip lokys, ir med�iotojai nurimo.

� Stovykloje jį nubausime! � pasakė vadas ir davė įsakym� �ygiuoti toliau.

Ne�ikai pakėlė elnius ant pe�ių, o kiti vyrai, su lazdomis rankose apstoj� belaisvį, ragino jį grei�iau lipti �laitu auk�tyn.

Tai d�iūgavo tuntas, kai pavarg� med�iotojai parne�ė laimikį. Bus puota! Kelias dienas visi puotaus!

Belaisvis buvo paguldytas toliau nuo stovyklos, kad nekliudytų. Dir�u suri�� jam kojas, kad nepabėgtų, med�iotojai pavedė paaugliui Ona�ui jį saugoti.

Paskui visi jį pamir�o ir puolė prie nudobtųjų gyvulių, skubėdami kuo grei�iau numal�inti alkį. Jie nunėrė kailius, mikliai darbuodamiesi a�triomis titnago �ukėmis, įtaisytomis į ragines rankenas.

Vos perskrod� u�mu�tųjų elnių vidurius, med�iotojai i�traukė skrand�ius ir, atsirė�� po gabal�, valgė.

Moterys ir vaikai sėdėjo aplinkui, laukdami nesulaukdami, kada ir jiems ateis eilė. Visas apsidrask�s �aipūnas stovi prie�ais Mamutaitį ir �iūri, kaip �is valgo. Neju�iomis jis kartoja vado judesius ir gromuliuoja, nors ir nieko neturi burnoje.

Vienas elnias jau ketvir�iuotas, ir gabalai mėsos, u�maustyti ant �akų, kepa prie ugnies.

Visas tunto dėmesys nukreiptas į pasirengim� puotai. Vyrai jau ramiai pasakoja apie �iandienin� elnių med�iokl� ir apie pasi�ymėjusius med�iotojus. Bet taip pat ir pasijuokia i� nerangiųjų.

�ebenk�tis pirmoji i� moterų gavo gabal� keptos mėsos.

Greitai jį prarijusi, mergina nuėjo prie upok�nio atsigerti. Ji turėjo kiek paėjėti prie� srov�, nes vanduo �ia buvo gerokai u�ter�tas.

Grį�dama į stovykl�, ji sustojo tarp krūmų netoli gulin�io belaisvio ir valandėl� jį stebėjo.

Kepsnių kvapas net �ia kuteno nosį, ir sargybinis Ona�as, netverdamas nekantrumu, slinko ar�iau ir ar�iau lau�o, kad girdėtų, kas pasakojama. Jei tik �altys sukrutėdavo, vaikinas griebdavo akmenį ir mesdavo į belaisvį.

�ebenk�tis priėjo visai arti prie �al�io. Ji tikriausiai ka�k� sugalvojo, nes saugojosi, kad jos niekas nepastebėtų. Gal ji nori atker�yti beginkliui grobikui?

Bet kas gi �ia? �ebenk�tis �velniai sucypsėjo kaip �vilpikas, �aid�iantis su savo jaunikliais.

Po valandėlės �vilpikas vėl cyptelėjo. Belaisvis i� lengvo atsigr�ė ir pasi�iūrėjo į krūmus. Jis pamatė ten u�sislėpusi� �ebenk�tį.

Mergina greitai pri�oko prie �al�io ir atsine�tu titnaginiu peiliu ėmė pjauti pan�ius ant jo rankų. Jai sunkiai sekėsi, ir mergina, bijodama, kad jos kas neu�kluptų, �oko vėl į krūmus. Peiliukas nukrito, bet �ebenk�tis negrį�o jo pasiimti.

Sargybinis ka�k� pajuto, nes pasuko galv� ir valandėl� stebėjo gulintį �altį.

Niekas nė krust.

Kai Ona�as vėl įsi�iūrėjo į lau��, �altys sugriebė dantimis merginos peiliuk� ir, atrėm�s jį į akmenį, ėmė brū�uoti savo pan�ius. I� tikrųjų, greitai jis i�laisvino vien� rank�, o po valandėlės ir antr�j�. Dabar �altys pamėgino i�laisvinti ir kojas. Gulėdamas jis taip mikliai perpjovė pan�ius, kad niekas nieko nepastebėjo.

Jis laisvas! Gali bėgti�

Bet vaikinas tebeguli ant �emės. Tik pajudina ir i�tiesia s�narius. �ebenk�tis jam i� krūmų linkteli bėgti. �altys krato galv�, rodydamas, kad nebėgsi�s.

Vienas nebėgsi�s� Tik su ja, su �ebenk�tim!

Sumi�usi mergina purto galv�.

�altys atsisėdo, jis pasireng�s �uoliui. �ebenk�tis vis dar jam ranka rodo, kad ji pasiliksianti �ia.

Ona�as vėl atsigr�ė ir �iūri į belaisvį. �al�io laimė, kad ugnis sargybiniui ap�ilpino akis: kitaip jis būtų pamat�s, kad belaisvio rankos laisvos. �altys vėl gudriai i�sitiesė ant �emės, tarsi būtų dar suri�tas.

Ona�as tik �ūktelėjo: �Gulėk!� ir sviedė į jį akmeniu su spindin�iais aukso grūdeliais, paskui i�rovė �olės stiebelį ir ėmė nerūpestingai jį kramtyti.

�altys vėl kvie�iamai pa�iūrėjo į �ebenk�tį.

Mergina pagaliau linktelėjo.

�altys �liau�te pri�liau�ė prie krūmų ir pakil�s pajuokiamai mostelėjo stovyklos link.

Jis dingo krūmuose, o su juo � ir �ebenk�tis.

I� mi�ko i�skrido pelėda; ji buvo belekianti į stovykl�, bet paskui pasuko į step� gaudyti pelių.

Stovykloje buvo dalinamas kepsnys. Skambūs �ūksmai aidėjo iki pat mi�ko.

Sargybinis Ona�as po valandėlės vėl �vilgtelėjo į belaisvį. Bet kas �ia? Ar akys nemeluoja? Jis pa�oko i�pūt�s akis ir keliais �uoliais atsidūrė toje vietoje, kur pirma gulėjo belaisvis. Bet jo jau �ia nebėra�

Ona�as �ūktelėjo pavojaus �enkl�.

Med�iotojai pa�oko nuo lau�o ir griebėsi u� kirvių ir ie�ių. Tikriausiai koks plė�rus �vėris puola tunt�!

Ona�as dar kart� su�uko, ir visi med�iotojai subėgo prie jo. Vaikinukas rodė suvoliot� �ol� ir mik�iojo, kad belaisvis pabėg�s.

Kaipgi jis galėjo pabėgti suri�tas? Bet dabar ne laikas svarstyti. Dabar reikia veikti. Mamutaitis �iupo varg�� sargybinį ir parblo�kė jį �emėn. Dabar nėr kada su juo gai�ti, reikia vytis bėglį.

� Paskui jį! Gaudykite!

Visi nubėgo netolimo mi�kelio link. Tikriausiai bėglys ten pasuko.

Med�iotojai pastebėjo pėdas ir nuskuodė jomis. Vadas bėgo priekyje. Jo a�trios akys tuoj pamatė, kad �ia pinasi dvejos pėdos � lengvos ir sunkios. Pribėgo Gauruo�ius, pėdsekių pėdsekys.

Vos pa�iūrėj�s į pėdas, jis su�uko:

� Vyras ir moteris!

Pasilenk�s prie �emės, jis pauostė pėdas, pa�velgė į mi�ko pus� ir nusprendė:

� Moteris i� mūsų stovyklos!..

Visi apstulb� susi�valgė, dairydamiesi, kurios moters trūksta. Bet vadas neleido ilgai gai�ti � jis ragino visus vytis toliau.

Greitakojai med�iotojai jau u�mir�o nutraukt� puot� ir kiek įkabindami bėga paskui Gauruo�ių, kuris, nustat�s pėdas, dingo su keliais med�iotojais mi�ke. Kiti tunto nariai taip pat kuria i� visų jėgų, nenorėdami atsilikti nuo gaudytojų. Svetimasis med�iotojas bus sugautas! Nepaspruks ir moteris, kuri pabėgo su juo! Abu nei�vengs galo�

Stovykla visai i�tu�tėjo. Net vaikai lekia pasi�iūrėti įdomių gaudynių, bėga ir moterys su kūdikiais glėbiuose arba ant nugarų�

Voveriukas pagriebė prie guolio besivoliojantį kailį ir juo u�klojo savo ��sį. Bet ji nepatenkinta i�lindo laukan. Berniukas j� vėl u�dengė, o kai �i i�ki�o galv�, greitai vėl paki�o j� po kailiu. ��sis nutilo, ir Voveriukas nudūmė paskui Kop�em�. Reikia jį pavyti.

Visi norėjo pamatyti, kaip bus pagautas pabėg�s belaisvis. Ugnis blėso, niekas jos nekurstė�

Į�ūli hiena atbėgo į stovykl� ir pa�iupo palikt� gabal� mėsos.

U�tvenkto upelio vanduo vis kilo ir pagaliau plūstelėjo į stovykl�.

Elnių kailių krūvelė ėmė judėti. ��sis i�ki�o i� po jų snap� ir sugirgsėjo. Sugagenusi ji i�lindo laukan. Pavaik��iojo aplinkui ir ėmė skabyti �olel�.

�altys ir �ebenk�tis bėga ir bėga be kvapo. Jie �ino, kad jiems gresia �iauri mirtis. Todėl nejau�ia nei er�kė�ių ar gudobelių dyglių, nei nuovargio, nepaiso, kad �irdis taip plaka, jog net skauda. I�raud� kaip liepsna, jie smarkiai �niok�tuoja, bet bėga ir bėga nesustodami.

Jie u�bėgo uolėtu skard�iu auk�tyn, nusileido ir atsidūrė ant upės kranto.

Suprakaitav�s �altys nusi�luostė kailiu, kartu nutrindamas ir da�us. Parod�s į vandenį, jis pirmasis �oko į up�. �ebenk�tis nesvarstydama puolė paskui jį. Jie perbrido negili� up�, o kai pasiekė prie�ing� krant�, �altys parodė savo draugei eiti paskui jį pasroviui. Be abejo, jis taip darė, kad pakrantėje neliktų pėdų.

Pabėgėlis vis dairėsi atgal, ar vijikai dar nepasiekė upės, bet kol kas jų dar nebuvo matyti, tik i� mi�ko aidėjo riksmai. Susi�aukdami kaip med�ioklėje, jie netrukus pribėgo uolėt� upės skardį.

�altys bakstelėjo �ebenk�tį ir �oko į krant�. Mergina � paskui jį. Slėpdamiesi u� pakrantės krūmų, jie nubėgo toliau, į artimiausi� mi�kelį. Saulė jau slėpėsi u� kalnų ir auksino vakarų padang�.

U�dus� vijikai nusileido prie upės.

Gauruo�ius parodė pėdas:

� �ia jie �oko į vandenį!

� Paskui juos! � �aukė Mamutaitis, ir tuo metu pribėg� med�iotojai �oko į up�. Kai jie perbrido į kit� pus�, Gauruo�ius juos sulaikė, kad nesutremptų bėglių pėdų. Reikėjo i�tirti, kur jie i�lipo į krant�.

Ie�kojo, ie�kojo, bet pėdų krante nerado�

� Temsta! Jau nematyti! � niūriai tarė Gauruo�ius, traukydamas pe�iais. Jo randuotas veidas, kaip ir visada, atrodė i�si�iep�s.

Atbėgo pavėlav� vyrai ir kai kurios greitakojės merginos.

� Vanduo pavogė pėdas,�� paai�kino jiems Mamutaitis.

� Su juo pabėgo �ebenk�tis! � �aukė moterys, paniekinamai pridurdamos: � Tai gyvatė!

� �ebenk�tis? � nusistebėjo vadas ir skėstelėjo rankomis.

� Tas i�sida�ėlis j� apkerėjo�

Tir�tėjanti tamsa neleido toliau vytis bėglių.

Mamutai�io tuntas nuvarg�s grį�o į stovykl�.

Balk�va migla kilo vir�um klonio, pauk��iai �iulbėjo savo vakarines giesmes, o �ik�nosparniai negirdimai skraidė aplink med�ių guotus.

Sausos �akutės tra�kėjo po grį�tan�ių vijikų kojomis. Gauruo�ius, eidamas priekyje, rodė keli� atgal.

Pusiaukelėje į stovykl� jie pasivijo būrelį moterų ir ma�ų vaikų, kurie pirma jų pasuko atgal i� nesėkmingų gaudynių. Po valandėlės dar pasivijo nuilsusi� Ūbautoj�, ne�an�i� kūdikį ant nugaros, o kit� vaik� tempian�i� u� rankos; ma�ylis graud�iai verkė. Tikriausiai, jam skaudėjo kojytes.

Kai Gauruo�ius i�vedė tunt� i� mi�ko į plok�tikalne,�� jis ėjo u�tikrintai, lyg būtų buvusi diena,�� visi nusistebėjo, kad stovykloje nematyti liepsnojant ugnies.

Kas atsitiko? Kas leido ugniai u�gesti? Vargas tam!

Visi smarkiai i�sigando.

Mamutaitis su narsiausiais med�iotojais atsargiai artinosi prie stovyklos. Kiek leido tamsa į�iūrėti, ten nebuvo matyti nieko įtartina. Ne, vis dėlto ka�kas pasilenk�s bėgioja� Taip, stovykloje prie�ai! Į priekį!

Mamutaitis riktelėjo kovos �ūkį ir, mojuodamas kirviu, pirmasis nubėgo į stovykl�. Paskui jį patraukė narsieji med�iotojai.

Bet kas tai?

Prie� juos �mėk��iojo vilkai! Kiekvienas, įsikand�s po gabal� mėsos, nėrė į krūmus. Du plė�rūnai tampėsi dėl viso elnio. Jie pabėgo tik tada, kai Mamutaitis i� pyk�io sviedė į juos kirviu. Vienam plė�ikui, matyt, pataikė, nes tas suink�tė.

Paskui stovykloje tapo tylu. Vilkai i�lakstė.

� Bet kas lau�ui? Negi u�geso?

Mamutaitis pri�oko prie lau�o ir pa�arstė jį kirviu. Pelenai tik su�nyp�tė, ir pakilo baltų garų kamuolys!

Ugnis u�geso!

Lau�� u�liejo vanduo. �ia visur �lapia� Kaip �ia gali būti? Juk nelijo!

Moterys atsiminė, kad vaikai u�tvenkė upelį. Taip, vanduo buvo pakil�s� Mamutaitis baubė kaip su�eistas er�ilas, �okinėjo ir mojavo kirviu kaip pami�ėlis.

Moterys ir vaikai drebėjo, bijodami �iaurios bausmės. Vargas tam, kurį u�klups į�ėlusio vado pyktis!

Varlytė ir Gegutė �oko �arstyti lau�aviet�, mėgindamos surasti �arij�! Kad ir kiek jos pūtė į pelenus, nesu�ėrėjo jokia ugnelė.

Ugnis prarasta� Ugnis, kuri� jie taip ilgai saugojo.

Ugnis, kuri jiems didelio �al�io metu teikė �ilumos, kepė mės�� Vargas, vargas, vargas!

� Kur Pelėda? � suriko vadas.

I� u� moterų būrio i�lindo nusimin�s ugnies saugotojas. Jis labiausiai kaltas dėl ugnies praradimo. Jis neturėjo teisės palikti stovyklos!

�lubasis vaikinas nuleido galv� ir, suprasdamas savo kalt�, laukė mirtino smūgio.

Vaikai ėmė verkti. Tada Gauruo�ius atsistojo prie�ais vad�.

� Susitvardyk, Mamutaiti! Mes �inome, kad tu nesitveri pyk�iu. U�mu�i Pelėd�, tuntas neteks med�iotojo, o ugnies vis tiek neatgausime. Palauk dar su bausme! A� eisiu ie�koti naujos ugnies ir atne�iu j�, tegu mane lokys sudrasko. Maisto jums u�teks dar kokioms trims dienoms � palaukite �ia man�s, kol grį�iu!

Neįprastai ilga Gauruo�iaus kalba, lydima �ūktelėjimų ir kitokių padrikų garsų, padarė didelį įspūdį. Savo �od�ius jis parėmė gyvais mostais, tad visi jį suprato, ir, palankiai murmėdami, pritarė jo pasiūlymui.

Mamutaitis ap�velgė vis� susirinkusį tunt� ir pastebėjo, kad Kop�emas ir Voveriukas u�stoja varg�� vaikin�. Staiga jis prisiminė rūs�i�j� bedugn� ir baisųjį liūt��

Grie�tas Mamutai�io akių �vilgsnis su�velnėjo, ir vadas tarė jau ramesniu balsu:

� Gerai, eik, Gauruo�iau, ir parne�k naujos ugnies! Lauksime tris saules�

Jis nubrė�ė ranka tris lankus � tris saulės kelius padangėje. Paskui riktelėjo, duodamas �enkl�, kad �neka apie ugnį baigta.

� A� eisiu su tavimi, Gauruo�iau! Pelėda �lubuoja, jis negali eiti,�� pasakė jaunasis Ki�kis, kuris jau ne kart� med�ioklėje buvo pasi�ymėj�s kaip dr�sus vaikinas.

� Ir a� eisiu,�� parei�kė Kop�emas, stodamasis prie� vad�.

Senasis Gauruo�ius pagyrė berniuk�, bet atsisakė imti jį su savimi į pavojing� kelion�.

Moterys sune�ė mės�, kurios vilkai nespėjo i�ne�ioti � buvo lik�s beveik visas elnias � ir davė abiem i�vykstantiems med�iotojams pasirinkti.

Gauruo�ius ir Ki�kis pasiėmė po gabal�, ir abu i�ėjo į kelion�.

�vietė �vaig�dės, jau ir mėnulis patekėjo.

Tuntas i�einantiems vyrams riktelėjo med�iotojų sveikinim�. Tiedu atsakė pami�kėje tunto kovos �ūkiu.

Stovykla pritilo. Visi buvo nusimin�.

� �ia drėgna! � skundėsi med�iotojai, ir vadas mostelėjo į gretim� auk�tumėl�, rodydamas, kad visi persikeltų tenai.

Vaikai sulindo į krūmus, prie jų prigludo moterys, o aplinkui atsigulė vyrai su ginklais prie �onų. �itaip jie tūnojo tamsoje ir kramtė �ali� mės�.

Voveriukas nėjo gulti su vaikais: jis vis ka�ko ie�kojo.

Staiga vakaro tyloje pasigirdo verksmingas balsas: ���sele! ��sele!�

Po valandėlės vėl:

� ��sele!

� Nutilk, vaike! Tavo ��simi jau seniai gard�iuojasi lapė! � �aukė vyrai Voveriukui.

Berniukas pravirko. Susikrimt�s jis bėgiojo aplink stovykl�, i�land�iojo visus krūmus, norėdamas surasti pabėgusi� ��sį.

Atrodė, kad naktis bus giedra. Tai gerai, nes tuntas neturėjo pasistat�s �akų pastogės nuo lietaus.

Po valandėlės miegas u�merkė pavargusių med�iotojų akis. Ir nusimin�s Voveriukas pagaliau įlindo į guolį prie vaikų. Tik du vyrai budėjo. �i� naktį jie ėjo sargyb�. Voveriukas per miegus mojavo rankomis ir kelis kartus �aukė ��sį. Kop�emas jį į�nybo, kad atsibustų.

Ka�okie �vie�iantys ta�kai artėjo nuo mi�ko.

Tai grį�o vilkai, tikėdamiesi paliktoje stovykloje nutverti kokį pamir�t� k�snį.

Gauruo�ius ir Ki�kis atsargiai sėlino mi�ku. Kiekvienas turėjo dir�eliu prisiri��s prie juosmens gabal� mėsos. Kartkartėmis suleisdavo dantis į mės�, titnaginiu peiliuku atsirė�davo gabaliuk� ir paskui ilgai kramtydavo. Mėnulis gana greitai ap�vietė apylinkes ir ret� mi�k�.

� Kur einam? � teiravosi Ki�kis labiau prityrusį draug�. � Juk �ia tas pat kelias, kuriuo anks�iau vijomės i�sida�ėlį su �ebenk�timi!

� Tikrai, mes einame tuo keliu. Jų pėdos mums rodys keli� į svetimųjų tunt�. O ten rasime �ebenk�tį ir ugnį, � atsakė Gauruo�ius.

Jie prasibrovė per sunkiai pereinam� daub�. Po valandėlės Ki�kis abejodamas tarė:

� Neradome pėdų dien�, tuo labiau nerasime jų dabar, naktį.

� Ties� sakai, Ki�ki. Pėdos naktį dingsta, bet ugnis geriau matyti, supranti?

Ki�kis atsikando mėsos ir daugiau nebeklausinėj o. Jis buvo pavarg�s, bet narsiai ėjo toliau.

Mėnuo buvo gerokai pakil�s, kai jie u�kopė ant akmenuotos kalvos prie pa�įstamos upės.

� �ia pasilsėkime! � tarė Gauruo�ius, surad�s pakalnėje visai ger� slėptuv�.

Dar �emiau tekėjo Sazava, o u� jos tįsojo bekra�tė lyguma. Ki�kis susirietė į kamuoliuk�, u�siklojo kailiu ir su k�sniu mėsos burnoje u�merkė akis. Nebegalėdamas įveikti nuovargio, jis u�snūdo.

Gauruo�ius taip pat buvo nuvarg�s, bet nesigulė, o, atsisėd�s ant akmens, atid�iai �iūrėjo į tolį u� upės. Dvelkiantis vėsus vėjelis jį gaivino ir bla�kė snaudulį. Gauruo�ius i� paskutiniųjų stengėsi įveikti mieg� ir įtemptai stebėjo apylinkes, tarsi būtų norėj�s jas visam laikui įsiminti.

Staiga jis �ūktelėj�s pa�oko ant uolos. Tolumoje plykstelėjo ugnis. Auk�tai kilo dideli plazdantys liepsnos lie�uviai. Tikriausiai tai �ventinis lau�as � tokio niekas nekuria paprastai vakarienei.

� Jie jau ten! � tyliai murmtelėjo sau Gauruo�ius, įsidėmėdamas ugnies viet�.

Po valandėlės jis patenkintas prisiglaudė prie Ki�kio ir, u�sitrauk�s ant sav�s kailį, kietai u�migo. Nė nei�girdo, kad nakties tyloje pasigirdo tarsi katės kniaukimas. Tai suopiai grį�o med�ioj�. Apskrid� bukų girait�, jie leidosi į tamsų slėnį.

Vos i�au�us, abu med�iotojai pabudo. Nors ir labai u�sigrūdin�, jie vis dėlto drebėjo nuo ryto vėsos. Ki�kis persivertė kūlio pievoje ir atsistojo ant rankų. Pasispard�s vėl stryktelėjo ant kojų ir tarė:

� Na, eime, Gauruo�iau!

Gauruo�ius tik linktelėjo � jo burna buvo prikim�ta elnienos. Jie nuėjo.

Nusileid� prie Sazavos, vyrai perbrido j�, ir Gauruo�ius, nusprend�s negai�ti ir neie�koti pėdų, tuoj pasuko artimiausio mi�kelio link. Ki�kis neprie�taraudamas sekė paskui. Juk jis �ino, kad niekas geriau u� Gauruo�ių nepa�įsta �io kra�to.

Gauruo�ius kol kas nė �od�iu neu�siminė savo draugui apie tai, k� matė naktį, tik rūpestingai stebėjo apylink� ir laikėsi pasirinktos krypties. Juo toliau jie ėjo, juo atsargesni buvo � �engė kuo tyliausiai.

U� mi�kelio t�sėsi stepių plok�tikalne, banguojanti mi�kingomis kalvelėmis.

Ki�kis suniurzgė ir patraukė nosimi kaip tikras zuikis. Jis parodė netoli besiganan�ių antilopių būrelį. Gauruo�ius �oko i� duobės prie Ki�kio, ir abu med�iotojai susijaudin� stebėjo baik��ius �vėris, kurie jų neu�uodė, nes vėjas pūtė ne nuo �monių pusės.

Antilopės tarsi �okdamos nerūpestingai straksėjo po �ol�. Neįsibėgėjusios jos lengvai i��okdavo auk�tai vir�um �olės � auk��iau savo ūgio. Jų trumpas pilk�vai gelsvas plaukas spindėjo saulėje. Ilgi, kiek lenkti, į vir�ų stirks� ragai teikė joms gana grėsming� i�vaizd�, bet abu med�iotojai �inojo, kad antilopės niekada nedrįsta prie�intis.

Gauruo�ius nepamir�o, kad �iandien jis negali gai�ti laiko med�ioklei, bet vis dėlto prabudusi med�iotojo aistra tarsi prikaustė jo �vilgsnį prie besiganan�ių antilopių. Mirktelėj�s jis pasiūlė Ki�kiui �liau�te pri�liau�ti ir u�varyti eikliakojus gyvulėlius. Koks malonumas nudobti antilop� mikliu kirvio smūgiu!..

Ki�kis jau taip pat u�mir�o, kur ir ko jie keliauja, ir visi�kai įsitraukė į med�iokl�. Jis �liau�ė u�uolankom prie besiganan�ių �vėrelių. Viena antilopė jau buvo per kelis �ingsnius nuo jo. Jis gulėjo �olėje nekvėpuodamas. I� arti matė, kaip antilopė, ka�k� uosdama, trūk�ioja �nervėmis.

Staiga i� netolimo krūmo �vystelėjo ka�koks didelis, pana�us į kat� �vėris. Baisus leopardas �oko ant i�sigandusios antilopės. Grieb�s nagais u� nugaros, jis parsimetė j� ant �emės ir perkrimto jai kakl�.

Ki�kis matė pra�iotus alkano plė�rūno nasrus, kuriuose baltavo stiprūs, a�trūs dantys, ir i�sigand�s prisispaudė prie �emės kaip pauk�telis, i�krit�s i� lizdo. Ta�iau bematant atitoko ir �ole nu�liau�ė i� pavojingos vietos. Jis jau nebematė, kaip leopardas draskė varg�� antilop�

Apstulb�s Gauruo�ius tūnojo u� nedidelės kalvelės, bet gerai matė, kas atsitiko. Jis greitai �murk�telėjo į artimiausius krūmus ir ten laukė savo draugo. Tolumoje dingo pabaidytos antilopės. Atrodė, kad jos skriste skrenda vir�um stepių �olių.

Gauruo�ius, kiek lukterėj�s, tris kartus cyptelėjo kaip pelėnas. Netoliese sujudėjo �olė, ir Ki�kis atsidūrė �alia jo. Jis buvo gerokai i�sigand�s: �niurk�ėjo nosimi ir tankiai mirk�iojo. Nedelsdami abu med�iotojai pasileido bėgti, ir, apsuk� didelį lank�, keliavo toliau.

Ant ka�kokios kalvos jie sustojo. Gauruo�ius vėl ap�iūrėjo apylinkes.

� Jau nebetoli,�� pasakė jis pusbalsiu, bet tuoj pat, u�mir��s atsargum�, garsiai �ūktelėjo: � �iū, ten!

Ki�kis įtemptai dairėsi, kur rodė Gauruo�ius, bet nieko nematė.

� Tik pasi�iūrėk pro tuos bukus! � vėl paragino Gauruo�ius.

� Jau matau dūmus! Dūmai! � nusteb�s tarė Ki�kis.

U� mi�kelio, menkai u��ėlusiame klonyje, vir�um med�ių vir�ūnių kilo melsvi dūmų stulpai.

Nepaprastai atsargiai med�iotojai skverbėsi į priekį. Jie bėgo nuo med�io prie med�io, u�sislėpdami u� kiekvieno krūmelio. �it jau jie visai arti prie svetimojo tunto stovyklos. Jau galima gerai į�iūrėti vaik��iojan�ius �mones.

Bijodami i�siduoti, Gauruo�ius ir Ki�kis įlipo į did�iulį buk� ir pasislėpė auk�tai jo lajoje. I� ten jie stebėjo svetim�j� stovykl�.

�ia būta stipraus tunto. Jei Gauruo�ius būtų mokėj�s skai�iuoti, būtų pasak�s, kad �iame tunte, be moterų ir vaikų, yra vienas ir pusė tuzino med�iotojų. Vadas sėdėjo auk�tesnėje vietoje, ant i�tiesto lokio kailio, o moterys jam ne�iojo keptos mėsos gabalus nuo lau�o. Vyrai ka�k� tarėsi, vaikai �aidė toliau �olėje.

� Ten, ten yra �ebenk�tis! � su�nib�dėjo Ki�kis.

I� tikrųjų �ebenk�tis buvo kartu su svetimojo tunto moterimis.

Atrodė, kad ji negalvoja bėgti i� �ia. Ji laisvai vaik��iojo po stovykl�. Jaunasis med�iotojas, i�sida��s geltonu moliu, jai įsakinėjo, o �ebenk�tis jam patarnavo.

Abu med�iotojai, sėdėdami buke, ilgai stebėjo svetimos stovyklos gyvenim�. Bet jie nieko negalėjo imtis, nes buvo tik du prie� gausing� tunt�.

Kai kurios moterys nuėjo rauti valgomų �olių. Su jomis buvo ir �ebenk�tis. Eidama mi�ko pakra��iu, ji prisiartino prie buko, kuriame buvo pasislėp� med�iotojai. Gauruo�ius pasislinko, kad geriau matytų mergin�. Jis pasilenkė į priekį, bet �aka po juo pavojingai siūbavo. Tada jis nusitvėrė vir�utinių �akų, o kojomis prilaikė �emutin�, kad ji nejudėtų.

Ki�kis sėdėjo ant storos �akos, atsirėm�s į buko kamien�. Pamat�s, kad Gauruo�ius neatsargiai praskleidė �akas, jis įspėjo �į:

� K� darai, dar pamatys mus!

Laimė, kaip tik padvelkė vėjelis, ir su�lamėjo kiti med�iai. Gauruo�ius, i�ties�s rankas ir kojas, nejudėdamas kyburiavo medyje nelyginant be�d�ionė, mirksėjo akimis ir i� susijaudinimo viepėsi.

�ebenk�tis i� �emės i�lupo ka�koki� �aknį ir vėl grį�o į stovykl�. Gauruo�ius nei�kent�s ūktelėjo Mamutai�io tunto �enkl�. T� gars� galima buvo palaikyti paprastu mi�ko �vėries balsu, bet jų tunto narys turėjo jį atskilti.

Mergina krūptelėjo, sustojo, o kai ūktelėjimas pasigirdo dar kart�, ji suurzgė pana�iai kaip �vėris; tatai rei�kė: �Ne!� Paskui bėgte grį�o į savo naujojo tunto stovykl�. Niekas i� svetimųjų med�iotojų neatkreipė dėmesio į �iuos garsus. Gauruo�ius i�siviepė dar labiau ir tyliai tarė:

� �ebenk�tis jau priklauso jiems!

Medyje jie laukė dar ger� valand�, kol pastebėjo, kad būrys vyrų, vadui davus �enkl�, ka�kur patraukė i� stovyklos. Veikiausiai i�ėjo med�ioti. I� gestų Gauruo�ius suvokė, kad ka�kur apylinkėje aptiktos mamuto pėdos.

Stovykloje liko tik du sargybiniai, kelios moterys ir vaikai � jie saugos ugnį.

Abu med�iotojai i�lipo i� med�io ir prisiartino visai arti prie stovyklos. Nepersimet� nė �od�iu, jie abu pagalvojo, kad dabar gera proga įsigyti ugnies. Jie sugulė nedidelėje duobelėje u� er�kė�ių krūmo, laukdami palankios akimirkos, kad galėtų nepastebėti paimti i� lau�o degantį pagalį.

Dvi mergaitės, skainiodamos rūg�tynes, priartėjo visai prie tykojan�ių med�iotojų. Gauruo�ius ir Ki�kis i�sigand� jau rengėsi bėgti i� priedangos, bet tuo metu mergaitės pamatė �olėje pel�. Vaikydamosi j�, jos vėl nubėgo tolyn.

Med�iotojai galėjo vėl ramiai stebėti, kas darosi stovykloje.

Lau�as nė valandėlės neliko be prie�iūros. Sargybiniams �ia buvo kas veikti. Dabar jie kepė didelį gabal� elnio mėsos.

Ki�kis pamatė ka�k� labai juokinga. Jis nusirito �emyn į duobut� ir ėmė springti juokais. Vaikinas taip stengėsi nepratrūkti balsu kvatotis, net visas paraudo kaip burokas. Nesitverdamas i� juoko, jis rankomis ir kojomis dau�ė į �em�, ir Gauruo�ius, pri�ok�s prie jo, smarkiai jį prispaudė, kad nesirai�iotų ir nepatrauktų svetimo tunto �monių dėmesio.

� Kas tau, ap�lib�s barsuk? Kokia musė tau įkando? � grie�tai klausinėjo supyk�s Gauruo�ius.

� �iūrėk, Gauruo�iau,�� pagaliau i�lemeno Ki�kis,�� kaip jie valgo! Jie ryja��� ir jis įsikniaubė veidu į �ol�, kad nuslopintų juok�.

Gauruo�ius �vilgtelėjo į lau�� ir pamatė, kaip abu sargai valgo kept� mės�.

� Ar matai tuos kvailius! � tarė Ki�kis ir vėl nuleido galv� u� krūmo.�� Geras �mogus, įsikand�s mės�, visada rė�ia j� peiliu nuo nosies smakro link, i� vir�aus �emyn. O �ia � cha-cha! � jie pjauna atvirk��iai � nuo smakro nosies link! Oi, sprogsiu�

Ir Ki�kis vėl susirietė i� juoko. Gauruo�ius jį paspyrė, kad jau nutiltų. Kaip tik �ia artinosi �ebenk�tis. Ji buvo ne toliau kaip per tris �uolius.

Gauruo�ius �velniai cyptelėjo stepių pelėno balsu. Mergina krūptelėjo, apsidairė ir paskui � kaip niekur nieko � atsisėdo prie er�kė�ių krūmo. Abu med�iotojai ūktelėjo sutart� tunto �enkl�. Paskui Gauruo�ius j� tyliai prakalbino:

� �ebenk�tie, bėk su mumis!

Mergina papurtė galv�. Ji liksianti �ia.

Gauruo�ius valandėl� patylėjo. Aplinkui buvo ramu, tad jis vėl prabilo:

� �ebenk�tie, mes neturime ugnies!

� Tai ko norite? Eikite �alin! � atsakė mergina į er�kė�ių krūmų pus�, pindamasi į plaukus dir�elį.

� Duok mums ugnies, �ebenk�tie! � papra�ė Gauruo�ius ir nusviedė merginai gabal� kempinės, kuri� buvo nulup�s nuo buko.

�ebenk�tis dar valandėl� tvarkėsi plaukus, paskui paėmė kempin� ir nuėjo prie lau�o. Po valandėlės ji grį�o. Eidama pro er�kė�ių krūm�, numetė rūkstan�i� kempin� ir tyliai pasakė:

� Eikit, eikit! Med�iotojai greitai grį�, ir jums bus blogai!

Ki�kis kaip gyvatė nu�liau�ė per �ol� ir grį�o atgal, laikydamas rankoje kempin�. Jo akys spindėjo d�iaugsmu.

� Na, tai bėkim! � ragino Gauruo�ius, rengdamasis �okti i� duobės.

� Dar palauk! � pra�ė Ki�kis, dairydamasis į stovykl�.

� Ko gi laukti? �ebenk�tis neis su mumis�

� A� norė�iau anos merginos! � su�nib�dėjo Ki�kis ir parodė kokių keturiolikos metų mergait�, kuri kaip tik tempė i� mi�kelio prie lau�o sausuolį ir linksmai juokėsi �yb�iodama dantimis. Bet tuoj pat jis aiktelėjo i� skausmo, mat, Gauruo�ius gerai jam u�tvojo. Baisiai i�siviep�s i� pyk�io, jis tris kartus su�nib�dėjo sutart� tunto �enkl�. Tai buvo įsakymas, kuriam Ki�kis negalėjo pasiprie�inti. Vyresnysis med�iotojas turėjo teis� įsakyti jaunesniajam viso tunto vardu. Tas, kas nepaklusdavo vyresniojo paliepimui, būdavo baud�iamas baisiausia prie�istorinių laikų bausme � i�vijimu i� tunto.�O tai buvo baisiau, negu mirtis.

Todėl Ki�kis greitai atitoko ir nuolankiai pa�iūrėjo į Gauruo�ių. �is ap�velgė apylink� ir, nei�vyd�s nieko įtartino, mostelėjo Ki�kiui; abu med�iotojai nu�liau�ė į kit� duob�, o paskui, dengiami jaunuolyno, pasilenk� nubėgo į mi�k�.

Po buku jie stabtelėjo.

� Parodyk! � tarė Gauruo�ius ir �velniai papūtė į smilkstan�i� kempin�. Jis pūtė tol, kol i� jos ėmė lėkti smulkios kibirk�tėlės.

� Turime ugnį! Hoja-hoj! Grei�iau į tunt�!

Abu med�iotojai bėgo ristele, norėdami grei�iau pasprukti i� svetimojo tunto �emių. Gauruo�ius gerai atsiminė keli� atgal, todėl jie tolo greitai ir nesvyruodami.

U� mi�kelio atsivėrė stepės lyguma, prore�iais apaugusi krūmais. �ia reikėjo eiti ypa� atsargiai. I� labai toli galėjai pamatyti kiekvien� �mogų ar �vėrį, einantį plok�tikalne. Todėl abu med�iotojai sėlino pasilenk�, dairydamiesi �emesnių vietų.

Staiga vyrai sustojo nusteb�: jie pamatė �emėje mil�ini�ko �vėries pėdsakus.

Abu med�iotojai vienu sykiu su�uko:

� Mamutas!

Jie apsidairė, ar kartais nepamatys kur arti mil�ini�ko dramblio. Pėdsakai buvo �vie�i.

Bet visur aplinkui buvo tylu ir ramu.

Tada jie patraukė toliau. Kit� kart� jie būtų ėj� mamuto pėdomis ir jį susek�, bet �iandien, kai tuntas dar toli ir vado pavedimas galutinai neįvykdytas, reikia visk� palikti! Į priekį!

Saulė maloniai �ildė. Jau buvo vidudienis. Ka�kur kukavo gegutė, o po �ydin�ias pievas skraidė bitės.

Med�iotojai laimingai perėjo plyn� step� ir nusileido mi�kingu �laitu į slėnį pailsėti. Ten sukramtė po gabal� mėsos, pirma padau�� j� akmeniu, atsigėrė i� upelio ir patogiai i�sitiesė �olėje.

Abu d�iaugėsi ugnele, rusenan�ia sausoje kempinėje. Meiliai ap�iūrinėjo j� i� visų pusių, stebėdami, kaip smilkstanti ugnelė vis daugiau ir daugiau ryja kempin�. Kai liko jau tik gabaliukas kempinės, Gauruo�ius rado nauj� pintį, dar geresn�, j� u�degė ir sen�j� nusviedė �alin.

� Kas �ia? � Jie i�girdo ka�kokius garsus.

Abu med�iotojai pa�oko, viskam pasireng�.

Balsai artėjo.

� Jų daug! � su�nib�dėjo Gauruo�ius.

� Bėkime!

Kaip tik tuo metu i� u� plataus krūmo į pievut� į�engė ka�koks med�iotojas, i�sitep�s kūn� geltonu moliu, ir pamatė nustebusį Gauruo�ių su Ki�kiu. Jis garsiai riktelėjo.

Gauruo�ius nėrė kaip strėlė tarp krūmų, o Ki�kis paskui jį. O varge! Akimirka jis pa�ino �altį, kuris vakar buvo jų belaisvis. Kovoti nebuvo ko ir norėti, nes į slėnį pagal upelį ėjo visas prie�ų tuntas.

Gauruo�ius u� krūmų dar apsidairė, pa�iupo akmenį ir paleido jį į �altį. Sis, pataikytas į galv�, susvirduliavo. Bet po akimirkos ėmė visa gerkle �aukti savo draugus į pagalb�. Jis pa�ino Gauruo�ių i� jo sudarkyto veido ir dabar pa�ėlusiai skatino vytis bėgan�ius med�iotojus.

Ki�kis kiek neatsargiai u�delsė, ir vir�um jo galvos pralėkė kirvis, kuriuo į jį sviedė įnir��s �altys.

Bet kol pribėgo daugiau med�iotojų ir kol �altys jiems nors skubom paai�kino, kad �ia, jų �emėje, yra du svetimi įsibrovėliai, Gauruo�ius ir Ki�kis vis dėlto laimėjo galiuk�. Jie nedaug tepabėgėjo, bet spėjo pasislėpti tarp med�ių ir krūmų, taigi persekiotojai, jų nebematydami, turėjo vytis pagal pėdas ir dėl to kiek u�gai�o. Bet netrukus tarpas vėl galėjo suma�ėti, nes �it jau sulėkė visa krūva vijikų, ir tuojau visi vienas per kit� pasileis paskui svetimuosius, stengdamiesi u�bėgti u� akių.

Gauruo�ius vienoje rankoje spaud�ia smilkstan�i� kempin�, o kita ranka skiria krūmų �akas. Pro atvir� burn� jam tįsta putos. Ki�kis stenėdamas stengiasi neatsilikti. Jis beveik nusimu�ė kojos pir�t� į ky�antį akmenį, ir kraujuotos jo pėdos dabar padės prie�ams juos persekioti.

Vėl eina smarkyn kojų dundesys � tai artėja med�iotojai, trok�t� nubausti į�ūliuosius įsiver�ėlius u� galingojo tunto �emės i�niekinim�.

Gauruo�ius staiga klaikiai riktelėjo.

Nedaug trūko, kad jis su Ki�kiu būtų u�lėk�s ant gulin�io raganosio. Galingas �vėris nuostabiai greitai pa�oko, bet kol jis įsir�ė pulti, abu bėgliai pranėrė pro jį ir įlindo į tankm� kaip su�eisti �ernai.

Tuo tarpu raganosio dėmesį patraukė persekiotojai. Nuleid�s galv� prie pat �emės, grėsmingai atki��s vir� nosies styran�ius ragus, kojomis įsispyr�s į �em�, grėsmingasis raganosis pasitiko �altį ir jo apstulbusius draugus.

Kas paskui �ia dėjosi, nei Gauruo�ius, nei Ki�kis ne�inojo. Jie tik girdėjo i�g�stingus �auksmus ir baisias dejones.

Persekiotojų būrys, susidūr�s su baisinguoju storaod�iu, i�sibarstė po mi�k�. Po kiek laiko jie ūkaudami vėl susirinko į krūv�. Tik �altys su trimis bendrais nepailsdami persekiojo toliau.

Kraujuotos pėdos vedė prie netolimos Sazavos.

Nesvarstydami jie puolė į up� ir i�lip� kitame krante ėmė rūpestingai ie�koti pėdų.

� Aha! Jie �ia nei�lipo! Nori mus supainioti! � �aukė �altys.�� Reikia paėjėti paskui juos galiuk� vandeniu, �inome tokius gudruolius!

Grupė persekiotojų �oko ie�koti kruvinų pėdų, dairydamiesi jų de�iniajame upės krante pasroviui. Po valandėlės jie dingo.

Tada kairiajame krante, tankioje seno gluosnio lajoje pasigirdo lyg pelėno cyptelėjimas.

�aukdamas: �Oras �varus!� nuo med�io nu�oko Gauruo�ius.

I� gluosnio kiaurymės i�lindo ir Ki�kis.

Jie buvo patenkinti. Persekiotojai nepastebėjo seno gluosnio ir nubėgo ka�kur tolyn kitu krantu.

� Hehehe! � d�iaugėsi Gauruo�ius, plodamas sau per kul�is.

� Hahaha! � juokėsi Ki�kis, krutindamas savo di deles ausis.

Matyt, �al�io būrys neturi gero pėdsekio.

Abu dar kart� apsidairė ir, nematydami nė girdėdami nieko įtartino, įbrido į vandenį.

� Palauk dar! � pasakė apdairusis Gauruo�ius ir pasiklausė. � Jie grį�ta! Slėpkimės!

Bet jau nebebuvo kada ie�koti slėptuvės.

Tad Gauruo�ius atsitūpė vandenyje, tik galva ir ranka su kempine ky�ojo vir�uj. Ki�kis pasielgė taip pat: jis dar spėjo pastebėti, kaip keturi persekiotojai kitoje upės pusėje i�ėjo i� krūmų ant kranto. Laimė, kad vandenyje būta didelių akmenų, tarp kurių kunkuliavo vanduo. Kitaip jie tikriausiai nebūtų pasislėp� nuo vijikų.

Staiga Ki�kis pajuto, kaip Gauruo�ius timptelėjo jį vandenyje u� kojos. Ko jis nori?

Rodosi, kad jie beveik jau kaip ir pastebėti. Keturi med�iotojai ant kranto taip atid�iai ap�iūrinėja up� ir pakrant�, kad vargu ar pro jų akis praslys ky�an�ios bėglių galvos. Jie tikriausiai nepaprastai stebisi, kur dingo bėgliai. Ki�kis tūno, vien tik nosį i�ki��s i� vandens, ir galvoja, kad persekiotojai, brisdami atgal, tikriausiai u� jos u�klius. Varge, sunku bus kovoti dviem prie� keturis!

Na, bet k� gi � kovoti tai kovoti, juk jiedu � �aunūs pla�iųjų stepių med�iotojai.

Gauruo�ius vėl truktelėjo Ki�kį u� kojos.

�iū, jis tempiasi artyn plaukiantį alksniuk�, kuris �ia buvo įstrig�s tarp akmenų. Ki�kis greitai susivokė, ir �it jau abu med�iotojai, prisideng� galvas plaukian�iu keru, brenda kur giliau. Smilkstan�i� kempin� jie u�movė ant nulau�to pagalio.

Sazavos pavir�iumi ramiai plaukia pusiau nugrimzd�s alksnio keras.

Persekiotojai, nerad� de�iniajame krante nė menkiausio pėdsako, nusprendė perbristi up� atgal ir dar kart� ap�iūrėti, kur baigiasi pėdos.

�altys tarė:

� Na ir gudrūs! Juk jie liko kairiajame krante! � ir, i�kėl�s kirvį, nubrido per up� prie akmenų, kur vos prie� valandėl� dar kiūtojo Gauruo�ius su Ki�kiu.

Plaukiantis alksnis jau toli � ka�in ar pasiektų jį sviestas akmuo.

I�lip�s į krant�, �altys greitai pastebėjo krauj� ant senojo gluosnio.

Nesvarstydamas jis taip smogė kirviu į gluosnį, kad tas net sudundėjo. �vilgtelėjo į i�dub� � nieko! Tik balutė �vie�io kraujo rodė, kad �ia visai neseniai ka�kieno būta.

� Ka�kas buvo įsilip�s į gluosnį! � nusprendė vienas med�iotojas, rad�s kelet� nulau�tų �aku�ių.

Jie nekantriai ie�kojo toliau, ar pėdos neina nuo gluosnio pakrante, bet nerado nė ma�iausio pėdsako. Neapsi�iūrėj� jie patys sutrypė �em�.

� Upės jie neperbrido, ir �ia, prie �io gluosnio, baigiasi jų pėdos! � nutarė keturi persekiotojai. Bėgliai dingo taip paslaptingai ir nesuprantamai, kad med�iotojus pagavo baimė.

Kurgi jie dingo?

Keturi med�iotojai klūpo �olėje, suki�� galvas po gluosniu. Jie susting� �iūri vienas kitam į akis, kaip kartais daro �vėrys didelio įtempimo valand�. Puikūs pėdsekiai, kurie tris dienas gali bėgti �vėrių pėdomis, jų nepamesdami, apimti i�g�s�io.

Jų protas negali �ito aprėpti.

Tyli gudrusis �altys ir patyr�s Gandras, nė �od�io netaria stiprusis Jautis ir greitasis Sakalas� Tik ausimis karpo.

Mamutai�io tunte liūdna.

Nėra kaip i�sikepti sumed�ioto elnio� �monės, priprat� prie keptos ir rūkytos mėsos, be jokio malonumo kramto �ali�, t�si� mės�.

Visi laukia pasiuntinių. Ar parne� jie ugnies? Ar i� viso sugrį�?

Kartkartėmis kas nors nueina ant kalvos ir veltui laukia, ar nepastebės kokio �enklo tolumoje.

Vaikai, �inoma, valandos nepasėdi. Jie vėl �aid�ia prie upelio su aukso grūdais. Vakaryk�tis pylimas i�ardytas, vanduo vėl nuslūgo, o aukso rūda spindi saulėje smulkiais �iburėliais.

Vyrai ir moterys abejingai mynioja aukso lobį. O kai vaikai rodo jiems pilnas saujas spindin�ių smil�ių, jie nusigr�ia, nes auksas jiems primena prarast� ugnį� O, kad stovykloje vėl su�ėruotų ugnis!

Kai kurie med�iotojai taisosi ginklus: naujais dir�eliais rai�ioja akmens brūklius ir atbukusius kirvius prie įskeltų kotų. Vadas Mamutaitis mikliai skaldo titnaginius peiliukus i� didesnio akmens ir spraud�ia juos į kotus, pasidarytus i� elnių ragų galų, dar sutvirtindamas derva.

Vaikai �ūkauja: suaugusių rūpes�iai jiems negadina nuotaikos.

Kai Voveriukas, veltui ie�koj�s dingusios ��sies, nusivyl�s grį�o pagal upelį atgal, i�dyk� vaikai jam pajuokiamai �aukė: ���-sele, ��-sele, ��-sele!� Niūrus Voveriukas į�irdo ir su pagaliu rankoje ėmė vaikytis rėkaujan�ius ma�ylius. Jis toli vijosi vaikus, o kai jie pasislėpė krūmuose, ėmė mėtyti į juos akmenis.

� Palauk, Varle, sudraskysiu tave į gabalėlius ir su�ersiu varnoms! � grasino jis i�dykusiai Varlytei, kuri sumaniai lakstė aplink er�kė�ių krūm� ir nesidavė pagaunama. Gaila, kad Kop�emas ka�kur nuėjo, tikriausiai būtų jam pagelbėj�s.

� ��-sele, ��-sele! � skambėjo i� visų pusių.

Voveriukas suprato, kad nė vieno augesnio pa�aipūno nesugriebs, o ker�yti ma�yliams nedera busimajam elnių ir mamutų med�iotojui. Tad jis kitaip i�rei�kė savo paniek�: pasilenk�s atsirėmė rankomis į �em�, o kojomis taip smarkiai ėmė rausti dirv�, kad �olė ir moliai �irte �iro į pa�aipūnų pus�.

Paskui jis pa�oko ir nubėgo �alin. Vaikai jam įsipyko. Jis ir �iaipjau nelaimingas, kad dingo ��sis, o tie pa�aipūnai dar i� jo ty�iojasi! Nė matyti jų nenori!

Voveriukas nueis toli toli, ir tada visi jį �auks, kaip jis �aukia savo ��sel�. Ir toji bjaurioji Varlytė verks, kai nebeturės su kuo lenktyniauti stepėje ir rungtis dėl vietos guolyje. Jis sumed�ios riebų elni� ir vienas vis� suvalgys, kad net pilvas i�pamps kaip barsuko. Nė nugrau�to kaulo nenumes tiems berniūk��iams. Nė gabaliuko ragų niekam neduos, ir kailį sau�

�ia Voveriuko mintis nutrūko.

Jis jau buvo nudūlin�s ger� gal�, nors ėjo ne tiesiai, o vingiais. Nė pats ne�inojo, kur eina. Nieko nematė, nieko negirdėjo, tik, nuleid�s galv�, �ingsniavo, kur kojos ne�ė. �mauk��iodamas ryk�te, jis tarpais kapojo gėlių �iedynus. Bet staiga Voveriukas sustojo. Jo �irdyje pabudo med�iotojas.

Prie� jį mink�toje �emėje buvo įspaustos ka�kokios pėdos. Voveriukas u�mir�o pyktį ir ėmė gyvai tyrinėti pėdas, kaip buvo mat�s darant senus med�iotojus.

� Tai ne elniai,�� tarė sau tyliai.�� Ir ne antilopės! Reikia pasi�iūrėti, kas tai per �vėrys!

Smalsumo pagautas berniukas nubėgo ry�kiomis kelių kanopinių �vėrelių pėdomis.

Jis buvo jau taip įgud�s med�ioti, kad mokėjo daug k� i�skaityti i� pėdų. Po valandėlės Voveriukas jau �inojo, kad �vėrių �ia eita neseniai � mat, rado �vie�io mė�lo. Jis įsidėmėjo, kad jų kanopos skeltos, a�triais kra�tais, todėl neslysta lygiais akmenimis. Jis matė nukand�iotų kerpių ir apskabytų �olelių, matė apkramtytų �liau�ian�iųjų gluosnių bei i�rautų ir sulamdytų gebenių, kurios paprastai raitosi prie uolų, pavėsyje. Be abejo, visais tais augalais gard�iavosi �vėrys, bet jam vis dėlto liko neai�ku � kas jie per vieni?

Neilgai reikėjo sukti galv�.

I�ėj�s į stepių plok�tikalne, jis aptiko kokių de�imties sraigtaragių turų band�, kuri� taikėsi pulti vilkai.

Sraigtaragiai turai, stiprios gauruotos avys, didumo kaip ver�iai, u�klupti sustojo ratu, atki�� į lauk� ragus. Stipriausias patinas bėgiojo aplinkui ir narsiai kovėsi su puolan�iais plė�rūnais. Jo trumpi, įviji ragai ant pla�ios, tvirtos kaktos galėjo atremti net stipresnį prie��, negu vilkas. Pagal ausis ragai rietėsi �emyn, o a�trūs jų galai buvo grėsmingai atsiki�� į priekį.

Narsus gyvulys trypė stipriomis kanopomis, dr�siai atstat�s prie� vilkus nulenkt� galv�. Jo tankios vilnos draikėsi po �ol�.

Voveriukas matė, kaip patinas, pakėl�s vilk� ragais, nusviedė jį, bet tuo tarpu antrasis vilkas griebė kitam turui u� gerklės. I�g�sdintų �vėrių būryje kilo s�my�is.

Turai, vadovaujami galingojo patino, pasileido bėgti.

Vilkai leidosi paskui, �okinėdami ir kand�iodami juos, bet greitai liovėsi vytis būrį ir puolė persekioti kelis atsiskyrusius turus, kurie per s�my�į po vien� i�lakstė.

Voveriukas � kone jam akys i�sprogo � nepaprastai susijaudin�s stebėjo, kuo baigsis tos gaudynės. Jis nė nepagalvojo slėptis nuo vilkų.

Sutra�kėjo krūmai, ir takeliu i�bėgo su�eistas turas baisiai i�draskyta gerkle. Voveriukui rodėsi, kad gyvulys tuoj tuoj kris, nes svirduliavo tarp krūmų lyg apduj�s, o jo kraujas da�ė �ol�.

� Tai būtų �aunus grobis! � pagalvojo berniukas ir įsidr�sin�s prisiartino prie su�eistojo turo. �vėris i� tikrųjų parpuolė ant �emės ir sunkiai alsavo. Gauruota ilga vilna ir juosvai ruda jos spalva darė tur� pana�ų į lokį.

Turas kilstelėjo galv� ir i�plėstomis akimis pasi�iūrėjo į berniuk�. Voveriukas pagalvojo, kad jis nori atsikelti ir gal pabėgti, todėl �iupo tur� u� ragų ir prispaudė jo galv� prie �emės.

Ta�iau turas dar nebuvo toks nusilp�s, kaip atrodė, o Voveriukas nebuvo toks stiprus, kaip kad pats, įkar��io pagautas, galvojo. Turas pakilo su Voveriuku, kuris stengėsi jį prispausti prie �emės, ir atsistojo ant kojų. Voveriukas nepasileido ir dabar sėdėjo su�eistam gyvuliui ant nugaros. Jis įsikibo į turo gaurus rankomis ir kojomis ir laukė, kol turas nukraujuos.

Staiga netoliese sukaukė vilkai, ir i�sigand�s gyvulys subliovė. Voveriukas krūptelėjo nuo i�g�s�io, o turas, ant kurio nugaros prisispaud�s gulėjo berniukas, pasileido pa�ėlusiai bėgti.

Berniukas turėjo tvirtai laikytis, kad nenupultų. Gerai, kad turo vilnos buvo tokios ilgos! �uoliuodamas per kupstus ir duobes, per laukymes ir krūmus, bėgo vilkų kauksmo pabaidytas su�eistas �vėris. Gal jis nė nejautė, kad ne�a berniuk� ant nugaros. Tai buvo prie�mirtinis bėgimas.

Voveriuk� gerokai aptal�ė �akos, nes turas, apak�s nuo siaubo, kartais brovėsi pro neį�engiamus krūmynus. Retkar�iais i� skausmo berniukas sustenėdavo, bet nepasileisdavo. Veikiau �us, negu pasiduos!

O turas su berniuku lekia kaip patrak�s, tarsi nebūtų sunkiai su�eistas.

Vilkų jau niekur nė kvapo�

Tuo tarpu vaikai stovykloje jau seniai u�mir�o Voveriuk� ir susirado kitų u�siėmimų. Jiems tiktai nepatiko, kad suaug� med�iotojai, o taip pat motinos �iandien visai nesidomi jų �aidimais.

Anks�iau Stipruolis jiems kartais vis� pusdienį rodydavo, kaip bėga lokys, kaip eina mamutas, kaip �uoliuoja antilopė, o �iandien jis guli ir nekreipia dėmesio į vaikus�

Senoji Blindė taip pat mėgo vaikus ir būdavo jiems maloni, bet �iandien tik murma ir murma�

Trumpai sakant, stovykloje �iandien nėra pramogų. Visi prislėgti. Valandėl� paguli ant kailių, atsikelia, pavaik�tinėja �en ten, atsisėda, paskui vėl vaik�tinėja. Nematyt to gyvo bruzdesio, kuris derėtų �auniam med�iotojų tuntui, pasi�ymėjusiam tieka garbingų kovų su �vėrimis�

Vadas a�triu akmeniu gramdo elnio kailį, kartkartėmis grie�tai dėbtelėdamas į Pelėd�, nevykusį ugnies saugotoj�.

Moterys, matydamos apniukusį vad�, taip pat neprataria �od�io be reikalo.

Dar niekada laikas nebėgo taip pama�u, kaip �iandien. Visus slegia mintys apie u�gesusi� ugnį.

Staiga Mamutaitis paleid�ia kailį i� rankos ir įtemptai klausosi. Ir kiti med�iotojai ka�k� i�girdo.

Mamutaitis, Ukmasas, Stipruolis ir kiti pa�oko ir griebėsi u� ginklų.

Moterys i�sigando, vaikai persigand� ėmė klykti.

Ten, tarp krūmų, lyg patrak�s dumia ka�koks keistas padaras. Girdite dundesį? Kūnas tarsi lokio, o bėga kaip elnias. Kas jam ant nugaros?

� Turas! Ir, rodos, su�eistas!

Ant jo nugaros guli berniukas, įsikib�s į i�g�sdinto �vėries kailį�

Vis� stovykl� sujudino nepaprastas įvykis.

Vaikai jau pa�ino ant turo jojantį berniuk� ir �aukia:

� Voveriukas joja! Voveriukas joja!

Med�iotojai i�sisklaidė, pastodami keli� su�eistajam �vėriui.

Moterys stovėjo sustingusios i� nuostabos ir, i�pūtusios akis, stebėjo nematyt� Voveriuko jojim�.

Sutra�kėjo �akos, ir kraujais pasruv�s turas pra�iotais, apsiputojusiais nasrais įbėgo į stovykl�. Visur kitur med�iotojai u�stojo jam keli�.

Vaikai ir moterys pratrūko triuk�mingai d�iūgauti. Berniukai �aukė visa gerkle ir rankomis plojo sau per strėnas. Labiausiai �ėlo Kop�emas. Jis �okinėjo kaip patrak�s ir bliovė kone ply�damas.

Voveriukas ant turo nugaros pakėlė galv� ir, pamat�s, kad atsidūrė namie, tarp savųjų, i� nuostabos i�pūtė akis.

Mamutaitis staiga u�simojo ir smogė turui kirviu į tarpuakį. Turui sulinko kojos, ir jis susmuko tiesiai prie lau�o, o Voveriukas nu�oko ant �emės.

Med�iotojai puolė prie turo.

Voveriukas vis dar negalėjo atsipeikėti. Jo nepaprastas sugrį�imas į stovykl� buvo lygus pergalingam triumfui.

Kuris suaug�s med�iotojas sugebės taip dr�siai pasielgti?

Ka�kas apkabina Voveriuk�, ir visi garsiai stebisi jo narsiu �ygiu.

Varlytė vis dar �aukia pilna gerkle ir be paliovos �okinėja kaip apsėsta aplink Voveriuk�. Berniūk��iai, did�iausiai nusteb�, �murk��ioja nosimis ir, ausis i�temp�, gaudo kiekvien� Voveriuko �odį. Kop�emas �avisi narsiu savo bi�iuliu.

Po ilgos tylos stovykloje stojo triuk�mingas, gyvas bruzdesys. Net senus, įgudusius med�iotojus suaudrino �is įvykis, ir Voveriuko pasakojim� jie palydi �auksmais.

Mamutaitis i� odinio mai�elio i�traukė gra�ų, dailiai nuskelt� titnag� a�triais a�menimis ir, pagyr�s viso tunto akyse Voveriuk� u� med�iotoji�k� nars�, padavė jam brangųjį akmenį.

Voveriukui suspindo akys. Jis pagriebė a�trųjį titnagėlį ir prispaudė jį prie krūtinės. Jo kar�tas noras i�sipildė! Jis turės ietį kaip tikras med�iotojas! Mokysis med�ioti stiprius �vėris! Oi, kaip puiku!

Vaikai, moterys ir med�iotojai palydėjo vado dovan� dar didesniais �ūksmais ir valiavimais, net nuo mi�ko atlėkė aidas.

Voveriukas tapo dienos didvyriu.

Tuntas i� jo dar sulauks �aunių �ygių, apie kuriuos bus ilgai pasakojama prie stovyklos lau�ų.

Saulė nusileido. Gaisai nuda�ė beveik pus� dangaus.

Kurapka, turėjusi lizd� netoli stovyklos, nusivedė savo ma��j� �eimyn� nakties miego.

Padvelkė vėsus vėjelis.

Moterys �aukė vaikus gulti ir baugino nepaklusniuosius sakydamos: �Palauk, vilkas pagriebs!� � arba: �2iū, lokys tav�s tyko!� Ir vaikai tekini bėgo prie savo motinų.

Trys med�iotojai ir dvi moterys grį�o i� mi�ko. Jie partempė sausuolį ir parne�ė didelius glėbius �abų.

� Kam tie �abai? � i�ko�ė pro dantis vadas.

� Pamatysi, jie grį�! Vėl turėsime ugnį: � parei�kė Stipruolis.

Ta�iau �iandien nebuvo nuotaikos vakaro pokalbiui. �aunusis Voveriuko nuotykis jau buvo aptartas, visi iki valiai prisi�nekėj.o. Net Varlytė liovėsi �iau�kėjus.

Greitai tuntas sugulė miego.

Mamutaitis pastatė sargyb�, primindamas, kad vilkai ir hienos vis į�ūliau braunasi į stovykl�. Juos vilioja �vie�iai i�darinėto turo kvapas, ir dabar reikia gerai sergėti.

Mėnulis patekėjo vėliau, negu vakar, o kai jis pakilo vir�um mi�ko, pamatė tunt� bemiegantį.

Apie vidurnaktį sargybinis Kouma�as i�girdo įtartin� gars�. Ne, �ia ne vaiko knerkimas, kai jis surinka, apsisapnav�s, kad kovoja su lokiu.

Jis tyliai įspėjo ir antr�jį sarg� � Stipruolį, ir abu nuslinko prie krūmų, i� kur sklido tarsi dejavimas. Mėnulis i�lindo i� debesies ir sidabrinių spindulių pluo�tu ap�vietė �ali� pievel�.

Ka�koks �e�ėlis �liau�ė �ole. Gal hiena? Abu sargai prislinko ar�iau. Jie pa�ino, kad tai �mogus. �oko prie jo, ir �e�ėlis kilstelėjo.

Tai buvo Gauruo�ius!

Sargybiniai pa�ino mėnulio �viesoje jo i�siviepusį veid�.

Vyrai �iupo jį u� pe�ių ir bejėgį nuvilko į stovykl�.

Jis davė pavojaus �enkl�.

Tuoj pa�oko Mamutaitis, D�ganas, Ukmasas ir kiti vyrai, pasireng� narsiai atremti bet kokį laukinio �vėries ar prie�o puolim�.

Visi susiburė aplink Gauruo�ių.

� Tu su�eistas?

Nuvarg�s med�iotojas papurtė galv� ir atsisėdo �olėje. Vyrai pasodino jį ant kailio, atrėm� į didelį aukso rūdos gabal�. Triuk�mo pa�adintos, artyn priėjo ir kelios moterys, bet jos nedrįso prabilti tariantis vyrams.

Atsitiko ka�kokia nelaimė!

Gauruo�ius vos gyvas. Ki�kis gal jau u�mu�tas, ugnies nėra! Vargas, vargas!

Gauruo�ius atsikvėpė ir silpnu balsu ėmė pasakoti:

� A� nesu�eistas� tik pavarg�s! Ki�kis gyvas� su�eistas� liko �emai mi�ke� Ne�iau jį ant nugaros per du kalnus� Pajėgiau� tik iki uolų� ir nuėjau �aukti jūsų. Skubėkite jam į pagalb�!

Ka�kas su kailiu atne�ė i� upelio vandens ir ap�lakstė nusilpusį Gauruo�ių.

Gerai, kad bent abu pasiuntiniai gyvi! Jų prapultis būtų skaudus nuostolis susilpnėjusiam Mamutai�io tuntui, kuris, pabėgus Pe�tukui ir jo draugams, neteko kelių narsių med�iotojų.

Po valandėlės Gauruo�ius jau galėjo atsistoti. Jo u�grūdintas kūnas atsigavo nuostabiai greitai.

Mamutaitis atne�ė kelis kaulus, suskaldė juos kirviu ir padavė Gauruo�iui. �is god�iai i� jų i��iulpė smegenis, did�iausi� med�iotojų skanėst�.

� Ar radote ugnies? � pagaliau i�drįso paklausti prasikalt�s ugnies saugotojas Pelėda.

Bet Gauruo�ius jau nei�girdo jo klausimo. Jis atsistojo ir, remdamasis lazda, mėgino eiti.

� Einam! � �ūktelėjo �aunusis pėdsekys med�iotojams.

� Gauruo�iau, atidėkim �ygį iki ryto! � sakė kai kurie med�iotojai.�� Kurgi tu nueisi toks nusilp�s?

� Ten Ki�kis guli kraujuos, palikau jį mi�ke! � paai�kino Gauruo�ius.

� Palauk iki ryto, pailsėk,�� įkalbinėjo jį med�iotojai.

� Tada a� eisiu vienas, jūs pasilikite! � su�uko Gauruo�ius, priekai�tingai viepdamasis, ir ėmė �liau�ti atgal į mi�k�.

Mamutaitis �ūktelėjo:

� Neisi vienas, Gauruo�iau!

Vadas paskirstė savo vyrus: pus� med�iotojų paliko stovykloje, o kitiems liepė eiti gelbėti Ki�kio. Ir pats nuvedė juos į tamsų mi�k�.

Gauruo�ius rodė keli�.

Lik� stovykloje �iūrėjo į nueinan�iuosius, kol �ie i�nyko jiems i� akių.

Paskui �monės vėl sugulė ir apsiklojo kailiais. Po pusiaunak�io esti �alta.

Sargybiniai apėjo vis� stovykl�. Vilkų nematyti.

Blankus mėnuo vėl pa�velgė pro debesis. Niekas nė krusteli. Aplinkui tyli naktis.

Kai au�ra rytuose nu�vietė dangų ir ėmė busti pauk��iai, i� mi�ko i�ėjo keista vora.

Priekyje �engė du med�iotojai. U� jų keturi vyrai ne�tuvais i� �akų ne�ė su�eist�jį Ki�kį. Paskui juos ėjo tunto vadas, prilaikydamas nusikamavusį Gauruo�ių.�O jiems įkandin �ingsniavo I�lū��s Dantis ir Vilko Nagas, pasivėr� ant karties dar �vie�i� nei�gramdyt� lokio kailį. Vor� baigė keli med�iotojai, ne�antieji mės�.

Vos sargai pamatė vor�, pakėlė ant kojų vis� stovykl�. Vaikai pliki �oko i� guolio ir nubėgo pasitikti pareinan�ių vyrų. Paskui lenktyniaudami bėgo atgal, ne�dami d�iaugsming� �ini�:

� Visi grį�ta!

� Sumed�iojo did�iulį lokį!

� Parsine�a ugnį!

Vos Pelėda i�girdo, kad vyrai ne�a ugnį, kaip strėlė i�lėkė i� stovyklos ir, keistai �okinėdamas �lub�ja koja, �ūkalodamas bei linksmai mostaguodamas, sveikino sugrį�tantį būrį.

Visa stovykla atgijo. Visur triuk�mas, klegesys, d�iaugsmas.

Vos paguldė su�eist�jį Ki�kį, Mamutaitis įkūrė ugnį i� atsine�tosios kempinės.

Nauja ugnis!

Suplazdėjo liepsna ir nu�vietė stovykl�.

Visi pratrūko d�iūgauti.

Valio! Vėl dega ugnis! Ei-ei-ei!

Ka�kas atne�ė �akų. Kaip maloniai �ildo lau�o liepsna! Salin liūdesį, atėjo d�iaugsmo metas!

Vyrai tuoj su varstė ant ie�mų mės� ir, susėd� aplink lau��, j� kepa. Moterys ir vaikai susispiet� kiek atokiau: vieta prie lau�o priklauso vyrams. Garbingiausioji vieta � prie� vėj� � kaip visada, palikta tunto vadui. �it Mamutaitis jau ridena didelį akmenį ir sėdasi. �ėrintys akmens grūdeliai blyk�ioja, ugnies nu�viesti.

Nors visi nekantrauja, norėdami i�girsti naujienų, niekas nedrįsta pradėti kalb�, kai tunto vadas atsisėdo savo garbės vietoje. Tik jis vienas gali nutraukti tyl�.

Pagaliau jis prabyla. Jis ne koks kalbėtojas, ir kartais jam pritrūksta �od�io. Jo kalba pana�i �ia į mi�ko o�im�, �ia į �akų tra�kėjim� ar vėjo �vilpim�, �ia į �vėrių balsus. Visi, kurie naktį praleido stovykloje, gaudo �od�ius i� jo lūpų ir skaito mintis i� jo veido, besikaitaliojan�io balso ir kūno judesių.

� Gauruo�ius visa apsakys, kai pailsės. Kad parne�ė ugnį � patys matote. A� papasakosiu, kaip mes radome naktį Ki�kį. Ar u�dėjote jam ant �aizdų gyslo�ių? Gerai. Jam nėra taip jau bloga. Galės bėgiot � ant kojos jam dar liko nema�a pir�tų, tik kraujo daug neteko� Gauruo�ius mus ilgai vedė mi�ku ir plok�tikalne. Staiga pastebėjome prie uolos ma�� �iburėlį. Gauruo�ius pasakė, kad ten Ki�kis. Jisai buvo palik�s jam kempin�, nes bijojo j� pamesti, i� paskutiniųjų jėgų �liau�damas į stovykl�. Tuoj pribėgome prie ugnies, bet k� pamatėme?

Ugnis jau buvo beu�g�stanti. Ki�kis paskutiniu nuodėguliu gynėsi nuo did�iulio lokio. Riktelėjome mūsų �ūkį ir �okom Ki�kio gelbėti� Dabar matote, kad tai būta did�iulio patino! Tokio kailio dar neturėjome�

� Ir tu, Mamutaiti, nudobei jį! � prabilo vienas i� med�iotojų.

� Patylėk! � sudraudė jį vadas ir pasakojo toliau:

� Mes atkreipėm lokio dėmesį į save ir tokiu būdu i�gelbėjom Ki�kį. Varg�as Ki�kis, dar mums nebaigus kautis, susmuko prie lau�o. Paskui įkūrėm lau�� ir tuoj nunėrėm lokiui kailį. Duokit �ia vien� leten�, i�sikepsiu!

Vadas baigė pasakojim�, ir tik dabar prasidėjo triuk�mingas pokalbis. Kiekvienas turėjo k� pasakyti, ir kiekvienas norėjo k� nors su�inoti.

Vaikai, i�pūt� akis, klausėsi k� pasakojo narsūs med�iotojai. Visas i�siterlioj�s �aipūnas mikliai sugavo nebaigt� grau�ti kaul�, kurį jam vienas med�iotojas pamėtėjo. Berniukas apsilai�ydamas gard�iai grau�ė pus�alės mėsos liku�ius.

Įdienojo. Saulė pakilo vir�um nusidriekusio rūko, ta�iau dar ne�ildė.

Moterys prine�ė Ki�kį ar�iau lau�o. Jo su�eista koja buvo apdėta lapais ir aprai�iota dir�ais. U�ėjus smarkiam skausmui, varg�elis susiraukdavo ir suk�sdavo dantis, bet vis dėlto nė karto nesudejavo ir nepasiskundė.

Gauruo�ius sėdėjo �alia ir patenkintas �ypsojosi, o jo subjaurotas veidas baisingai viepėsi.

Mamutaitis pauostė apkepusi� lokio leten�, papūtė j� ir stipriais dantimis atsikando gabal� mėsos. Paskui padavė leten� Gauruo�iui.

Visi dalyviai pritariamai sumurmėjo. Tai buvo auk��iausias vado įvertinimas. Juk Gauruo�ius � did�iausias tunto didvyris, jis parne�ė ugnį, i�gelbėjo draug�.

Kelet� dienų Mamutai�io tuntas puotavo. Mėsos buvo daugybė. Med�iotojų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus. Kim�dami rajūnai garsiai �ūkavo i� pasitenkinimo. Moterys ne�ė ir ne�ė glėbius kar�iųjų �aknų ir jaunų �ermuk�nių pumpurų, kurie drauge su kar�iaisiais migdolais taip gerai veikia prikim�t� skrandį.

Ugnies tra�kėjimas visiems tunto nariams buvo gra�iausia muzika pasaulyje. Jie buvo laimingi. Bet ar ilgai taip bus?

Naujų įvykių neteko ilgai laukti. Kart�, kai med�iotojai ratu sėdėjo aplink lau��, i� mi�ko pasigirdo i�g�stingi �ūksmai. Kas atsitiko?

Vaikai be kvapo bėga stovyklos link. Priekyje, �okinėdami per kauburius ir krūmus, dumia Kop�emas su Varlyte. Staiga Kop�emas sulėtina �ingsnius ir pradeda �lubuoti.

Med�iotojai pakilo nuo lau�o ir ėmė juoktis, manydami, kad vaikai lenktyniauja. O gal jie i�sigando vilko ar lū�ies?

Vilko Nagas, pasistoj�s ant akmens ir pasi�valg�s, tarsi pats sau pasakojo:

� Ka�kas pasidarė Kop�emo kojai � Varlytė laimi! Ne, �ia tikriausiai ne �aidimas, nes �iaip Kop�emas parverstų Varlyt� į �ol�, nesileistų mergaitės aplenkiamas. Jie tikrai nuo ka�ko bėga! Tur būt, ka�kas nutiko!

U�dususi Varlytė jau �ia pat, ji bėga vis lė�iau ir �aukia:

� Mi�ke prie�ai!

Vien� akimirk� visas tuntas buvo ant kojų. Vyrai su ginklais rankose i�bėgo prie�ais stovykl� atremti puolimo. Varlytė papasakojo, kad mi�ku artėj�s nedidelis būrelis vyrų. Kiek jų, ji negalėjo pasakyti.

Gauruo�ius, beveik jau visai atsigav�s, �valiai bėgiojo po stovykl� ir ragino atsilikėlius.

� Vis dėlto tie vilkai mus suuodė! Galvojau, kad mes ten prie upės laimingai pasprukom. O jie atsidangino paskui mus net iki �ia� Bet mes jiems nepasiduosim!

Mamutaitis su keliais stipriais med�iotojais pasislėpė krūmuose. Jie tykos prie�� i� pasalų. Kiti med�iotojai guli �olėje ir atid�iai �iūri, kada i� mi�ko i�puls prie�ai. Mū�is bus i� tikrųjų �iaurus. Jei svetimieji med�iotojai persekiojo Gauruo�ių ir Ki�kį iki pat stovyklos, jie lengvai nesiduos i�genami ten, i� kur atėjo.

Ir �tai i� mi�ko i�eina keli vyrai. Jie ginkluoti, bet kirvius u�siki�� u� juostų, o ietis ne�asi nulenktas �emyn. Ne, �itaip neinama kautis!

Du med�iotojai vedasi u� rankų atsilikusius vaikus. Visi �engia tiesiai, nesislapstydami.

Gauruo�ius papurto galv� ir, prisideng�s delnu akis, atid�iai stebi besiartinantį nepa�įstamų vyrų būrelį.

�iū! Kop�emas pakilo ir stovi prie�ais svetimuosius su pagaliu rankoje! Kodėl gi jis nebėga?.. Negi nori su jais kautis?

Mamutaitis su�vilpia, duodamas jam tunto �enkl�, kad tuoj grį�tų į stovykl�. Bet berniukas nu�lub�ioja kelis �ingsnius svetimiesiems ateiviams prie�ais ir grasina jiems lazda.

Svetimieji, apstoj� Kop�em�, ka�k� jam rėkia. K� tie nenaudėliai ketina jam daryti? Nieko. Kop�emas apsigr�ia ir, rams�iuodamasis lazda, ramiai eina su jais į stovykl�.

Keistas dalykas! Kas gi tokie tie besiartinantys vyrai?

Po valandėlės i� krūmų pasigirdo pasislėpusių med�iotojų balsai:

� Juk tai Pe�tukas!

� O u� jo E�erys!

� Kreivasis Ragas veda mūsų ma��j� Kruopel�!

Pabėgėliai grį�ta į tunt��

Mamutaitis tyliai su�vilpė, duodamas savo vyrams �enkl� grį�ti į stovykl�.

Moterys kiūtojo �ionai, susitraukusios i� baimės: kas �ino, ar teks atlaikyti kruvin� mū�į, ar bėgti. Dabar vadas liepė joms eiti į palapines prie įprasto darbo. Pavojus praėjo� Kaip lengvai jos atsiduso!

Ir vėl stovykloje tapo ramu! Tarsi nieko ir nebuvo atsitik�.

Pe�tuko būrys priėjo prie pat stovyklos, bet prie pirmosios palapinės sustojo. Pe�tukas ir jo bendrai buvo smarkiai sulys�, o jų kūnai nuberti votimis. Jie tyliai stovėjo, laukdami, kad juos pakviestų prie lau�o.

Bet niekas jų neragino prieiti ar�iau. Tuntas juos pasitiko abejingumu ir tyla. Nė ma�ieji vaikai nelakstė ir ne�ūkavo: tūnojo prisiglaud� prie motinų. Diarga sudrėkintu kailio gabalu trynė Kop�emui sukruvint� kojos pir�t�, nė nepa�velgdama į nekviestus sve�ius.

Niekas Pe�tuko nekalbino, niekas jo draugams nepadavė keptos mėsos.

Matyti, kad Pe�tukas dėl tokio tunto priėmimo labai susikrimt�s. Jis sumi��s mind�ikuoja ir ie�ko akimis, ar neatsiras stovykloje �mogaus, kuris parodytų jam bent la�� draugi�kumo.

Med�iotojai su Mamutai�iu sėdi aplink ugnį, grau�ia kaulus ir nekreipia dėmesio į buvusius draugus, tarsi jų nė �inot ne�inotų.

Tik du ma�i bambliai, Cebikas ir Vabaliukas, i� arti spokso į svetinius sve�ius. Jie smalsiai ap�iūrinėja kiekvien� vyr� ir, matyt, juos pa�in�, prisimena kokius senus nuotykius i� tų laikų, kai dar gyventa kartu.

Vabaliukas, viso tunto lepūnas, staiga �iumpa E�erį u� kailio, kuriuo �is apsisiaut�s, ir tempia jį prie lau�o.

� Eik�, mes turime nauj� ugnį, �iūrėk!

E�erys leidosi pama�u vedamas, o paskui, paėm�s vaik� į glėbį, atsisėdo su juo prie ugnies, kur staiga atsirado laisva vieta.

Antrasis bamblys, Cebikas, atitempė prie ugnies labai sulysusį Storulį. Ir jam atsirado vietos. Storulis buvo sumi��s ir neturėjo kur akių dėti. Sėdėjo kaip �ado netek�s, laikydamas glėbyje berniuk�. Staiga Cebikas, �aisdamas kirvuku, nety�ia įgrūdo Storuliui į burn� kirvakotį, kad tas i� netikėtumo net u�sikosėjo ir apsia�arojo. I� karto negalėjo kirvako�io nė i� burnos i�traukti.

Visiems tai sukėlė tiek juoko, kad po stovykl� nuvilnijo griausmingas kvatojimas:

� Cebikas pasmeigė Storulį ant ie�mo! Cha-cha-cha!

Tas juokas pralau�ė led� Mamutai�io tunte.

Pe�tukas ir kiti jo bendrai dabar taip pat įslinko į stovykl� ir atsisėdo prie ugnies. Jų niekas nevijo, niekas jiems nepriekai�tavo � net Mamutaitis, nė jo �mona Diarga.

Taip vaikai gr��ino tuntui buvusius jo narius�

Pasipylė kalbos, ir Pe�tuko draugai ilgai pasakojo apie savo vargus, kurių patyrė, pabėg� i� stovyklos, apie alkanas klajones po pasaulį ir kaip dabar mi�ke nety�ia rado nudobto lokio liekanas. Ai�kios �monių pėdos juos atvedusios �ionai�

Voveriukas voliojasi ant kailių ir pasigard�iuodamas grau�ia didelį kaul�. Jis vėl sveikas ir �valus.

Bet kas �ia, kad jis staiga metė kaul� ir kaip įgeltas i�bėgo i� stovyklos?

Jam rodosi, kad girdi ka�kokį tolim� gagenim�. O gal jis klysta? Ne, ne, gagenimas ir vėl pasigirsta.

� ��-sele! ��-sele! � �aukia Voveriukas ir susijaudin�s bėga prie upelio.

O ��selė mojuoja i�tiestais sparnais ir, pusiau bėgdama, pusiau skrisdama, i�tiesusi kakl� ir pra�iojusi snap�, skuba prie berniuko.

Ir �it jau ��sis, garsiai girgsėdama, snapu trinasi aplink berniuk�, tarsi pasakodama savo nuotykius.

� Tu pabalda! � �aukia berniukas. Visas nu�vit�s, jis stveria ��sel� į glėbį ir bėga į stovykl�, i� tolo �aukdamas:

� Ar matote? Ji grį�o pas mane!

Vaikai galvotrūk�iais bėgo jam prie�ais. Visi norėjo ��sel� paglostyti ir spaudėsi aplink j�. Voveriukas buvo laimingas.

Pelėda įmetė į ugnį glėbį �akų. Liepsnos �oktelėjo į vir�ų, ir pa�iro pluo�tas �vie�ian�ių kibirk��ių.

Ma�as bamblys nukrapliojo prie vado ir padavė jam gabaliuk� rūdos su blizgan�iais aukso grūdeliais.

Mamutaitis paėmė akmenį į rank� ir valandėl� jį mėtė ant delno. Netikėtai pamat�s u� krūmų slenkan�i� hien�, sviedė aukso rūd� į į�ūli� plė�rūn�.

Paskui paėmė ma�ylį ant rankų ir ėmė jį mėtyti auk�tai vir�um galvos, kad net vaiko motina i�sigando. Bet pyplys i� d�iaugsmo net �aukė.

O�auksas? Vaikų �aislas, ir tiek.

Liesas, kone juodai įdeg�s berniukas su did�iausiu pasigard�iavimu lai�ė gal� �akos, kuri� laikė rankoje. Prie� valandėl� jis su savo draugu i� uolos ply�io i�traukė mi�ko bi�ių korį su medumi. Abu su sald�iu grobiu nubėgo gana toli, bet kelios bitės vis dėlto juos atsivijo. Berniukas mojavo �aka ir bėgo toliau. Apsilai�ė. Kur dingo jo i�tikimasis draugas Voveriukas? Kur jis nubėgo?

Koks gardus medus!

Oi! Skausmas netikėtai nutvilkė jam sprand�. Berniukas pasileido bėgti, norėdamas atsikratyti įpykusių bi�ių. Per�oko akmenį, o paskui �murk�telėjo tarp pu�ų ant Juodosios uolos.

Voveriuko nė balso. Jis, matyt, bijo bi�ių. Tai bent pasijuoks i� jo Kop�emas vakare prie lau�o!

�Nubėgsiu �emyn ir atsivėsinsiu e�ere�,�� pagalvojo berniukas, kasydamasis įgeltas vietas. Kiek pabėgėj�s, jis nu�oko nuo skard�io, praskleidė jaunas pu�aites � ir apstulb�s sustingo.

Prie�ais jį �engia did�iulis mamutas tvirtomis � kokių trijų metrų ilgio � riestomis iltimis. Liūnas buvo i�voliotas ir i�raustas, aplinkiniai krūmai sutrempti.

Mamutas pa�oko ir i�kėlė savo ilg� straublį auk�tyn. Berniukas stovėjo per kelis �ingsnius nuo gauruotojo storaod�io ir gniau�ė rankoje lazd�, tarsi ketindamas �ituo menku�iu ginklu gintis nuo grėsmingo �vėries. Mamutas palingavo galv�, vis dar u�riet�s straublį auk�tyn. Valandėl� abu �iūrėjo į kits kit� nejudėdami.

Berniukui rodės, kad mamuto akys �iūri į jį nepiktai; galgi mil�inas jo nesutremps? O kokios baisios jo kojos! Tarsi ��uolai, kurių kamien� suaug�s med�iotojas vos apkabina, jos sumanko visk�, ant ko u�lipa. Berniukas akimirksniu prisiminė, kaip med�iotojai prie stovyklos lau�o pasakodavo apie baisi� savo draugų �ūtį nuo įnir�usių mamutų�

Ta�iau �is mamutas nepiktas, jis nenuskriaus Kop�emo. Jis �iūri beveik gera�irdi�kai � kaip barsukas, kuris jį atsibudusį kadaise apuostė�

� Neliesk Kop�emo, mamute! � maldaujamai �nib�da berniukas ir i�g�stingai �valgosi į stovintį mil�in�.

Staiga mamutas pajudėjo, nuleido galv� ir �engė berniuko link.

Berniukas akimirksniu apsigr�ė, metė lazd� �emėn ir ėmė kartis į medį. Lipti sunkiai sekėsi, kamienas buvo per storas, nebuvo u� ko nusitverti. Laimė, kad mamuto kojos klimpo į liūn�. Kol jis priklampojo, Kop�emas u�sliuogė taip auk�tai, kad jau galėjo pasiekti �ak�. Paskui ėjosi geriau. Berniukas, kabindamasis į �akas, įsirang� beveik į pa�i� vir�ūn�. �irdis plakė, veidai įkaito, visas jis buvo apsibrozdin�s, net vietomis bėgo kraujas. O mil�ini�kas �vėris nė negalvojo pulti.

Nurim�s jis kaip niekur nieko ganėsi po jaunuolyn�, straubliu pe�damas �olės pluo�tus, lau�ydamas med�ių �akas ir rydamas net visai ma�as eglaites. Patiko jam ir pu�is, kurioje kaip belaisvis tūnojo berniukas, ir mamutas ėmė skabyti jos �akas.

Nuo e�ero pasigirdo mamutų trimitavimas. Mamutai �aukia vienas kit�, � vakare jie bandomis eina maudytis į e�er�.

Berniukas, kvap� u�gniau��s, tūno medyje. Ak, kad jis �inotų, ar vėl grį� prie stovyklos lau�o, į narsių med�iotojų tunt�, į savo draugų būrį. Visada jis klausys patyrusių med�iotojų patarimų ir paliepimų, net ir naktį mielai eis malkų, niekam į guolį nepribers �arijų, nė karto daugiau nemurkdys upelyje nusiverkusios Varlytės, niekada nebemėtys į lau�� rie�utų, kuriems sprogus, visi i�sig�sta� Jis pasi�ada sau, kad tunte nebus geresnio berniuko u� jį. Ak, kad tik kaip nors grį�tų į stovykl�!

Pagaliau berniukas jau piktai su�uko:

� Ne�dinkis tu, gauruo�iau! Eik �alin nuo Kop�emo!

Vėl pasigirdo duslus mamutų trimitavimas.

Kop�emas � narsus berniukas, bet dar nė karto jis nebuvo patyr�s tiek baimės, kaip dabar, apgultas pu�yje. O jis jau turėjo gyvenimo kelyje daug pavojingų nuotykių ir pats yra sumed�ioj�s ne vien� �vėrelį. Net savo vard� jis yra gav�s po vieno med�ioklės nuotykio. Gerai atsimena � tai buvo prie� dvi �iemas,�� kaip dar anoje �alyje, toli nuo �ia, �aisdamas su vaikais mi�ke, rado stirniuko pėdas. Berniukai tuoj nubėgo pėdomis ir, ilgokai ie�koj�, pagaliau u�klupo miegantį stirniuk�. Kop�emas su kitais berniukais puolė jį, bet �is dar spėjo įspirti Kop�emui, iki vaikai jį nugalabijo. Nuo to laiko ma�asis med�iotojas buvo vadinamas �Stirniuko įspirtu�, arba sutrumpintai ir kiek i�kraipytai � �Kop�emu�. Taip ir liko �is vardas. Gra�ūs pirmųjų med�ioklių laikai!

Mamutai vėl sutrimitavo.

Medis smarkiai linktelėjo. Vir�ūnė pasviro į vien� pus�. Mamutas straubliu lankstė stor� �ak�, kol j� nulau�ė. T� akimirk� pu�ies vir�ūnė �vystelėjo, ir varg�as berniukas lėkė i� med�io �emėn. Jis ne�aukė. Sukand�s dantis, laukė, kol mamutas jį sutryps. Bet mamutas su nulau�ta �aka �oko bėgti ir dingo tarp med�ių. Jis bėgo �emyn prie e�ero, kur jį �aukė banda.

Kop�emas, gulėdamas ant �emės, po truputį atsigavo. Kūn� maudė, ir jis sulig kiekvienu judesiu skaud�iai dejavo. Vis dėlto berniukas pakilo ir i� lengvo nuklibik��iavo per kaln� į savo tunt�, kurio s'tovykla buvo ant Baltosios uolos.

Perėj�s kaln�, jis pasuko jau �inomu takeliu, kuris per jaunuolyn� vedė į stovykl�. �ia prie�ais berniuk� i��oko laukinis �uo. Įsikand�s didelį kaul�, jis kūrė taku tiesiai į Kop�em�. �uo pasidėjo kaul� ant �emės ir, rodydamas dantis, atid�iai stebėjo berniuk�. Kit�kart Kop�emas, ilgai negalvodamas, būtų lengvai nuvij�s vieni�� plė�rūn�, bet dabar buvo taip nusilp�s, kad vos pastovėjo ant kojų. Todėl pasitraukė nuo tako, o kadangi neturėjo jėgų sviesti akmeniu, tai bent kelis kartus u�simojo. To u�teko. �uo �iupo kaul� ir nubėgo su juo takeliu �emyn.

Kop�emas galėjo toliau kėblinti namo.

Kaip toli �iandien atrodo stovykla! Ir nieko i� tunto nematyti mi�ke! Niekas neparves Kop�emo namo. Visi jau ten susirink� � ir Voveriukas sėdi prie ugnies, vakarieniauja. Bet jeigu jis ir �aukti imtų, niekas jo nei�girstų.

Kop�emas �irdyje d�iaugėsi, kad �iuo metu tuntas nei�keliav�s į kitas vietas med�ioti �vėrių. Jis nebūtų pajėg�s pasivyti med�iotojų sunkiame kelyje. Bet tuoj pat jis pagalvojo, kad vadas vis dėlto nebūtų pamet�s jo vilkams suėsti� Kaip gera, kad �ia, ant Baltosios uolos, ilgai liepsnos stovyklos lau�as ir kad vadas nėra u�simin�s apie joki� kelion�.

Tuntui patiko �ia, prie Vltavos. Pla�iai tyvuliuojan�iame Prahos e�ere gera pa�vejoti, o aplinkinių kalvų mi�kuose yra daug �vėrių.

�ia, Libnuose, med�iotojai patenkinti gyveno jau nuo pavasario ir iki �iol negalvojo keisti savo med�ioklės vietų, nors apskritai tėvynė jiems buvo visas pasaulis. Pla�iosiomis stepėmis jie buvo nusidangin� nuo dabartinio Charvato iki Vaho Slovakijoje, paskui iki Moravos upės, po to paskui �vėris patraukė į �iaur� ir vėl sugrį�o atgal. Niekas jų ilgesniam laikui neri�o prie �emės. �emdirbystės jie ne�inojo, naminių gyvulių neturėjo, nė �uns dar nebuvo prisijaukin�. Neturėjo jie ir kitų ginklų, kaip tik tuos, kuriuos jiems teikė pati gamta ir kuriuos jie tik truputį prisitaikydavo vartojimui. Metalų, �inoma, visai nepa�ino.

Tuntas Libnuose susirado tinkam� viet� stovyklai � prie e�ero, ant sta�ios, auk�tos kalvos, nuo kurios toli matyti. �ia pat, apa�ioje � pla�ios stepės; jos t�siasi į �iaur� ir rytus, o i� ten i�mintais takais �vėrys ateina prie e�ero atsigerti.

Libnų �monės valdo Prahos e�er�, kurio kalvotus krantus gali per dien� apeiti.

U� e�ero, �arkos slėnyje, taip pat gyvena ka�koks med�iotojų tuntas, susirad�s tenyk��iuose urvuose ger� prieglobstį nuo plė�rūnų ir �iemos darganų. �arkos tuntas da�nai ateina prie e�ero krantų, kur pla�iose pelkėse, besit�sian�iose nuo Podbabų iki Letnos, nudobia kokį raganosį ar re�iau �ia u�klystantį mamut�. Abu tuntai vengia susitikti, ir iki �iol nebuvo tarp jų rimtesnių susirėmimų. �ia u�tektinai vietos abiem tuntams, kuriuos skiria platus didelės upės slėnis.

Kol Kop�emas vargais negalais pri�lub�iojo Balt�j� uol�, jau sutemo.

Liepsnojantis lau�as ap�vie�ia Libnų tunto stovykl�. Nuo vėjų j� dengia stati uola. Moterys taiso pavargusiems med�iotojams vakarien�: �arijose kepa mės�. Vaikai striksi pievelėje. Vadas sėdi ant akmens prie pat lau�o ir kos�ioja. Ten jo garbės vieta, kurios daugiau niekas negali u�imti. Arti prie lau�o turi teis� sėdėti ir vyresnieji med�iotojai: nė vienas jaunuolis ar vaikas nedrįstų u�imti jų vietų.

Įkaitusių akmenų prikrautoje duobėje rūpestingoji Diarga kepa vadui �uvis, kurias ji ryt� pagavo e�ere.

Med�iotojai �iandien nelink� daug kalbėti. Striukai dalijasi dienos įvykiais. Jei kas nori k� pasakyti, kalba visai tyliai. Kiti dėmesingai klauso, jam netrukdydami. Tiktai vienam baigus, pradeda kitas.

Vadas, kuris pastaruoju metu kiek nesveikuoja, kol kas nieko ne�neka, bet atid�iai klausosi. Vyrai svarsto svarbiausi� naujien�: prie e�ero atklydusi mamutų banda: matyt, kaimynų kra�te j� kas pabaid�s, ir ji atėjusi �ionai.

Mamutai�io tuntas �iais metais dar nesumed�iojo mamuto. Su d�iaugsmu jie būtų nudob� nors vien�, � tada ilg� laik� būtų ramūs dėl rytdienos, o kiet� dramblio kaul� galėtų i�simainyti į trūkstam� titnag�, kurio reikia a�triems peiliams ir ietigaliams gaminti.

Rytoj bus didelė med�ioklė. Reikia gerai pasistiprinti.

Ka�kas ūktelėjo nuo mi�ko. I�lū��s Dantis pa�oko ir atsakė Libnų tunto �ūkiu. Nuo mi�ko vėl atsklido ūktelėjimas, ka�koks trūk�iojantis ir silpnas.

Med�iotojai akimirksniu nutilo ir, sulaik� kvap�, klausėsi. Balsas jiems rodėsi nepa�įstamas. Kas gi �ia būtų?

� Tai ne mūsi�kis,�� spėjo med�iotojai.

Tik susijaudin�s ir i�sigand�s Voveriukas ėmė �aukti:

� Tai Kop�emas! I� balso atrodo, kad jis su�eistas. Ka�kas nutiko. Bėkim!

Keli med�iotojai nubėgo �emyn. Prie�akyje dūmė Voveriukas. Rūpestingos motinos puolė skai�iuoti savo vaikų. I� tikrųjų � trūko Kop�emo. Vadas paėjėjo kelis �ingsnius ir pasi�iūrėjo į mi�ko tams�. Jis būk�tavo, ar nebus nutikusi kokia baisi nelaimė; Kop�emas miklus berniukas, ir i� jo turėtų i�augti narsus med�iotojas. Ir �iaipjau nedidelis tuntas skaud�iai nukentėtų, netek�s daug �adan�io vaikino. Dabar, kai reikia aprūpinti maistu alkstan�ius �mones, brangi kiekviena ranka.

Po valandėlės vyrai atne�ė netekusį s�monės berniuk� ir paguldė prie�ais vad�. Kop�emas pravėrė akis, �yptelėjo nusiminusiam Voveriukui.

� Jis ka�kur prisitrenkė, � parei�kė vadas, ap�iupinėj�s nusibrozdinusį berniuk�, ir pridėjo: � Greitai pasitaisys!

Tunte pasigirdo pasitenkinimo murmesys, o med�iotojai ėmė spėlioti, kas gi Kop�emui galėjo nutikti.

� Gal kraustė varnų lizdus?

� Gal nukrito nuo Juodosios uolos?

Gauruo�ius spėliojo, kad Kop�emas, ko gero, bus nesėkmingai susirėm�s su dideliu �vėrim. Kiti med�iotojai galvojo pana�iai ir vainojo berniuk�, kad jis nusi�eng�s med�iotojų įstatymui, kuris sako: �Niekam neleid�iama vienam med�ioti didelį �vėrį.�

Vadas liepė Diargai pamaitinti ligonį keptomis �uvimis.

Pats vadas pasiėmė kitos mėsos, nors ji ir buvo kietoka.

Kop�emas dejavo, bet vis dėlto su apetitu valgė kar�t� valgį. Tai geras �enklas: matyt, berniukui neatsitiko nieko bloga. Kai jis pasisotino, prie jo vėl priėjo vadas ir priekai�tingai tarė:

� Kop�emas, beplunksnis pauk�tukas, i�kilto i� lizdo.

Berniukas atsakė vienu �od�iu:

� Mamutas!

� Ei, ei! � i�sigand� �ūktelėjo med�iotojai ir tuoj susibūrė aplink berniuk�. Kop�emas turėjo papasakoti, kas jam nutiko.

� Bjaurusis mamute, mes tau duosim! � grasino Voveriukas mi�ko link.

� Palauk, piktasis mamute, greitai saulė �vies vir� tavo dvėsenos! � piktai �aukė bedantė Blindė. � Ji tunte buvo seniausia.

Vyrai susėdo aplink lau�� ir svarstė rytdienos med�iokl�. Vadas kos�iodamas �iūrėjo į ugnį ir galvojo.

Senoji Blindė atne�ė sudrėkint� lapės kailį ir u�dėjo jį Kop�emui ant krūtinės. Ir galv� sudrėkino.

Daugiau Kop�emu niekas nesirūpino.

Vėsus vėjelis padvelkė nuo e�ero. Kas buvo toliau nuo ugnies, rainiai gulėjo įsigū��s į kailius. Plik�iai vaikai sulindo į pakreiktas sausas �oles. Ir Kop�emas u�migo gaivinan�iu miegu.

Blizgantis mėnulio skritulys spindėjo e�ere, kurio kitas krantas migloje buvo susiliej�s su horizontu.

Lau�as kūrenosi vis� naktį: ugniai negalima buvo leisti u�gesti. Ryt� Gegutė pasakojo, kas jai nutik�, saugojant ugnį. Hiena įslinkusi į stovykl� ir sugriebusi neseniai sumed�ioto jauno turo koj�. Plė�ikė nubėgusi į slėnį.

� Ten, u� to alksnio, ji sustojo,�� rodė mergina.

Med�iotojai ap�iūrėjo �em� aplink stovykl� ir i� tikrųjų rado hienos pėdų. Tuoj �iupo ietis ir brūklius ir nubėgo �emyn.

� Ei! � su�uko Mamutaitis galingu balsu.

Įsibėgėj� med�iotojai i� karto sustojo.

� Grį�kit �ionai! � paliepė vadas ir smarkiai u�sikosėjo. Jis stengėsi nuslėpti, kad jį kre�ia �altis.

Med�iotojai neprie�taraudami grį�o ant Baltosios uolos.

Po menkų pusry�ių jie i�ėjo prie e�ero ap�iūrėti mamutų kelio. Per slėnį upės link vedė �vėrių sutryptas takas. Pails�s vadas nekalbėjo, tik �vitriai stebėjo pėdas.

� Eka-eka-eka! � pasakė jis med�iotojams. Tai rei�kė: �Trys mamutai!�

Ap�iūrėj�s pėdas aplink i�verst� ��uol�, jis tarė:

� Mamutų � visa ranka! � ir parodė i�skėstus rankos pir�tus. Vadinasi, �ia praėjo penki mamutai. Med�iotojai, net kvap� u�gniau�� i� susijaudinimo, laukė vado įsakymų.

Retame spygliuo�ių mi�ke kur-ne-kur buvo įsimai�� jaunų lapuo�ių. Rasa karojo ant lapų. I�baidytas apuokas pakilo į med�io vir�ūn�. Ma�ų įsi�iau�kėjusiu pauk�telių būrys jį taip erzino, kad rimtasis apuokas ry�osi pasiie�koti slėptuvės nuo�aliame tankumyne.

Vadas vedė med�iotojų tunt� per mi�k� auk�tyn, į kalvos vir�ūn�, o paskui aplenkė i�ky�ulį ir pasuko prie netolimų smiltainio uolų.

Greitai jis sustojo ir parodė didel� vandens i�plaut� duob�, per kuri� kaip tik ėjo mamutų pėdos.

� �ia bus sp�stai! � paskelbė vadas ir atsisėdo ant i�virtusio med�io. Du tuzinai stiprių rankų tuoj kibo į darb�.

Med�iotojai kasė smėlį, molį ir akmenis, trupino ir pureno �em� storais pagaliais, net nuo jų prakaitas �liaugte �liaugė. Duobė didėjo. Vadas ragino skubėti ir pasiuntė vien� med�iotoj� pakviesti į pagalb� moterų ir merginų.

Mamutaitis su meile �iūri į stropius darbininkus. Kas galėtų pagalvoti, kad tie liesi vyrai turi tiek jėgos ir i�tvermės. Jų kūnai, galima sakyti, visai be riebalų, bet raumenys tamprūs, kieti. Dirbant jie i�sipu�ia ant rankų kaip stiprios virvės. Daugumas beveik nuogi: tik apie liemenį apsijuos� kailiu. Bet tai grei�iau puo�mena, negu drabu�is. Jų rudi, vėjų ir lietaus nu�ai�yti kūnai labai u�grūdinti. Suaug� vyrai ap�ėl� retais plaukais; tik med�ioklėse gautų �aizdų randai pliki. Tunte nėra nė vieno vyro be randų. Būtų net gėda, kad suaug�s med�iotojas neturėtų �ių �enklų, liudijan�ių jo didvyri�kum� kovose su plė�riaisiais �vėrimis. Net ir kai kurios moterys puikuojasi randais, da�niausiai dirbtiniais. Jos persirė�ia veid� ar krūtin�, ir �aizdos, pabarstytos pelenais, sugyja gruoblėtais randais, kurie esti nuolatiniai narsių moterų ir merginų papuo�alai.

Du vyrai kaip sykis rita i� duobės didelį akmenį. Jie smarkiai �nopuoja, pro praviras burnas prasiki�� iltiniai dantys. Veidai persikreip� nuo įtempimo, plonos kojos remiasi į mink�t� molį. Jų blauzdos ne tokios raumeningos, kaip vėlesnių laikų �monių. O kai kojų pir�tai slys�ioja moliu, pasirodo, kad nyk�tys gerokai atsiskyr�s nuo kitų pir�tų � yra gerokas tarpas.

Kai saulė pakrypo į pietus, vadas leido pasilsėti. Jau buvo i�kasta nema�a duobė. Darbininkams labai pravertė senasis vandens i�plautas duburys, jis gerokai palengvino sunkų darb�. Moterys ir vaikai prilau�ė �akų ir jomis u�dengė duob�. Vir�uje apmėtė moliu, �ole ir lapais.

Tuntas paskui dar kiek aptvarkė �em� aplink duob�, kad atrodytų kuo natūraliau, ir linksmas grį�o į stovykl� ant Baltosios uolos. Mamutaitis eidamas ramstėsi ilga lazda. Likusios stovykloje moterys tuo tarpu i� liekanų pataisė i�alkusiems vyrams kuklius pietus. �iandien galima suvalgyti visk�, kas yra,�� juk veikiai jie sumed�ios mamut�, ir tada visko bus iki soties.

Mamutaitis atsisakė valgio. Kos�iodamas �vilgtelėjo į mi�k�, tarsi būtų norėj�s pamatyti, kad grobis jau sp�stuose. Įsitikin�s, kad visur ramu ir tylu, apėjo uolos vir�ūn� ir rūpestingai pasi�iūrėjo į besiniaukstan�ius vakarus.

Vaikai nerūpestingai straksi arba smali�iaudami �iulpia i� suskaldytų kaulų smegenis. Vyrai guli ir stebi pulk� an�ių, skraidan�ių vir�um e�ero salos. Saulutė maloniai kaitina nuvargusius med�iotojus. Kartkartėmis kuris nors i� jų balsiai pasvarsto, kiek dar kartų saulė apkeliaus dangų, kol jiems pavyks sumed�ioti mamut�. Bet jie viliasi, kad patyr�s med�iotojas Mamutaitis parinko geriausi� viet� duobei. Mamutų banda tikriausiai pabus �ia ilgesnį laik�, jeigu iki �iol niekas jų nepabaidė, juk visur yra u�tektinai ganyklų.

Nuo smiltainio uolų per mi�k� į apaugusi� kalv� tuo metu braunasi jaunas, gal trisde�imties metų am�iaus mamutas. Jis lapsėdamas bėga jau sutryptu takeliu �emyn, prie vandens. Pakeliui gard�iuodamasis skainioja pu�ų ir eglių �akas: jam labai patinka sakų skonis. Staiga �lum�t � ir jis duobėje! Piktai sutrimitav�s, mil�inas ėmė trypti nulau�tas �akas.

Med�iotojai, gulėj� ant Baltosios uolos, pa�oko. Jie i�girdo įkliuvusio mamuto baubim�. Visas jų nuovargis dingo, ir jie �uoliais nuskuodė prie duobės. Paskui juos � ir moterys su vaikais. Ir Kop�emas skuba, kiek gali; tik kartais stapteli, kad atgautų kvap�.

D�iaugdamiesi geru grobiu, visi pasileido audringai �okti aplink duob�. Nuvargusį mamut� paliko tūnoti duobėje. Paskui, prisirink� krūv� didelių akmenų, nusilpu�į belaisvį u�mu�ė. Tada, su�ok� į duob�, jie puolė prie negyvo mamuto gerti tryk�tan�io i� �aizdų kraujo. Kai kurie, nieko nelaukdami, a�triomis titnago �ukėmis pjovė ir plė�ė mamuto mėsos gabalus. Aplink skambėjo �ai�ūs d�iaugsmo �auksmai. Visi vylėsi puotos.

Ta�iau jos nebuvo.

Negaluojantis Mamutaitis, sukand�s i� skausmo dantis, priklibik��iavo prie d�iūgaujan�ių ir �ai�iai riktelėjo jiems, kad i�ne�tų i� duobės i�rė�tus mėsos gabalus, kurie jau buvo pamauti ant ie�mų, ir slėptųsi nuo audros.

Vakaruose dangų apniaukė tamsūs debesys. �tai jau sutra�kėjo �akos, o med�iai susiūbavo nuo vėjo. Vėtra ginė debesis smulkių dulkių ir bėrė jas kaip pūga snieg�. Pagaliau, trenkus perkūnui, papliupo baisi liūtis.

Po audros med�iotojai, krap�tydamiesi dulkes i� akių, i�lindo i� slėptuvių. Supustytos geltono molio krūvos nuo lietaus pa�liugo ir tapo liūnais; tik vėjo pu�iamose vietose buvo plika ir sausa. Mamutas visai u�piltas, duobė beveik sulyginta su �eme.[11]

Med�iotojai surinko i�gelbėtus gabalus mėsos ir nuėjo į stovykl� ant Baltosios uolos taisyti vakarienės.

Bet �ia rado u�gesusi� ugnį.

U�geso ugnis! U�geso ugnis!

Kokia nelaimė! Vargas, vargas!

Visi susibėgo �iūrėti mamuto, o tuo tarpu vėtra �arstė lau��, ir dulkės bei lietus u�dusino ugnį. Nėra ugnies mėsai i�sikepti.

Per mi�k� sklinda gailios dejonės. Visas tuntas verkauja.

Kop�emo skruostais rieda graud�ios a�aros. Jis giliai atjau�ia taip netikėtai tunt� i�tikusi� nelaim�. Prisimena, kaip jiems buvo sunku gyventi t�kart urve arba pernai, kai upelis u�liejo lau��. Kaip jie tada saikstėsi saugosi� ugnį, kad ji niekada neu�gestų! Kaip sunkiai paskui j� įsigijo! Dabar jie vėl be ugnies, ir niekas ne�ino, ar kada kur gaus nauj�� Vargas tuntui!

Bet �iemet Kop�emas jau gana didelis: jis pasisiūlys ugnies parne�ti� Taip, Kop�emas parne� tuntui ugnį! Jis pakankamai stiprus, narsus ir gudrus, ir nieko jam nebeskauda�

�it atbėga jo i�tikimas draugas Voveriukas. Jis taip pat nusimin�s. Kop�emas �enklu jį pasi�aukia. Papasakos jam apie savo sumanym�. Voveriuku galima pasitikėti, jis geriausias i� visų tunto berniukų. Jis Kop�emui nepamai�ys. Juodu kartu eis ie�koti naujos ugnies� Kop�emas nieko nebijo, jei reikės, jis nepagailės ir savo gyvybės!

Med�iotojai ie�ko kaltininko, kuris savo nerūpestingumu u�traukė toki� nelaim�. Jie pyksta ir grasina jam, nors dar ne�ino, kas kaltas, jog ugnis u�geso. Ir ka�kas jau �aukia:

� Vilkė �iandien pri�iūrėjo ugnį!

Prie u�gesusio lau�o braunasi įnir��s Pe�tukas, mojuodamas dideliu vėzdu:

� Kur ji, kur ji? Pe�tukas j� kaip reikiant nubaus, vadas � i�ti�ėlis!

Rad�s susigū�usi� Vilk�, kar�tako�is taip jai smogė, kad �i nusirito prie pat uolos kra�to. Prie Vilkės pribėgo jos ma�ylis ir su neapykanta �iūrėjo į �iaurųjį Pe�tuk�.

Kiti med�iotojai tyliai niurnėjo. Ar tai pritarimas kar�tako�i�kam Pe�tuko poelgiui, ar nepasitenkinimas, kad Pe�tukas ki�asi į vado reikalus?

O Pe�tukas jau �iupo susigū�usį vaikutį u� rankos ir vilko jį �emyn. Bet t� akimirk� pri�ok�s Mamutaitis staigiai pastūmė jį į �alį. Pe�tukas, netek�s pusiausvyros nuo netikėto smūgio, paslydo ir nusirito �emyn, bet susilaikė u� i�siki�usios uolos. I�bal�s Mamutaitis sunkiai atsisėdo savo vietoje prie lau�o.

I�sigand�s vaikas, įsikib�s į nuliūdusi� motin�, gulėjo prie uolos pakra��io.

Pe�tukas u�sikorė auk�tyn, piktai �ypsodamasis. Atsisėd�s nuo�aliau, jis ka�k� burbėjo sau po nosimi, glostydamasis nubrozdintas vietas. Niekas į jį ne�iūrėjo.

Tad tuntas nepritarė jo elgesiui.

Vyresnieji med�iotojai susėdo aplink vado akmenį pasitarti, k� daryti.

Vadas pasakė, kad drėgnų anglių nepavyks įpūsti, ugnis tikrai prarasta. Ugnies akmens jie taip pat neturi.

Senasis Gauruo�ius, gav�s �odį, ka�k� ai�kino tarybai, vis rodydamas tolyn u� e�ero. Kailis, kuriuo jis buvo apsisup�s, nusmuko, ir saulė ap�vietė med�ioklės kovų randus ant jo nugaros ir kaklo.

Vyrų taryba tikriausiai pripa�ino jo kalb� esant i�minting�, nes tai �en, tai ten pasigirsdavo pritarimo murmesių. Vadas taip pat pritariamai lingavo galv�.

Gauruo�ius vėl atsistojo ir pasisiūlė, kaip ir pernai, nueiti ugnies į svetim�jį tunt�, u� did�iojo vandens. Bet �įkart med�iotojai jo neleido. Juk tunte yra jaunesnių vyrų, nebijan�ių pavojaus,�� tegu ir jie kart� parodo, k� gali.

� Tegu eina Mamutaitis! � �ūktelėjo Pe�tukas i� savo vietos.�� Jis juk toks stiprus ir dr�sus! Cha, cha, cha!

Visi �inojo, kad Mamutaitis serga ir yra gerokai nusilp�s, kad jam bus sunku pakelti varging� kelion�. Todėl med�iotojai riktelėjo Pe�tukui, kad u�si�iauptų, � pakaksi� kitų vyrų. Ir tuoj pasisiūlė Vilko Nagas, Ukmasas, Pelėda, Stipruolis, I�lū��s Dantis ir visų pirma Kop�emas su Voveriuku.

� Ir vis dėlto eisiu a�, � valandėl� pasvarst�s, ry�tingai parei�kė Mamutaitis.�� Arba pats parne�iu ugnį, arba negrį�iu!

Valandėl� pakosėj�s, jis vėl tarė:

� Pe�tukas gerai pasakė. Eisiu a�. Jūs liksite ir klausysite Gauruo�iaus!

Med�iotojai kiek pasitarė, o paskui tarė Mamutai�iui:

� Laimingai grį�k!

� Bet su ugnimi! � pajuokiamai �ūktelėjo Pe�tukas.

Kop�emas ir Voveriukas timptelėjo vadui u� lokio kailio:

� Paimk ir mus kartu!

Mamutaitis valandėl� �ypsodamasis �iūrėjo į juos, o paskui tarė:

� Tu, Kop�emai, jau t�kart pra�eisi su Gauruo�iumi. Na, gerai � gali eiti! Voveriukas palauks. Daug �valgų � daug pavojų� U�teks mudviejų, Kop�emai� Diarga, duok man da�ų!

Diarga padavė Mamutai�iui gniu�ul� drėgno molio, ir �is nupie�ė Kop�emui kaktoje ir krūtinėje geltonų brūk�nių ir apskritimų � �itie burtų �enklai saugoj� nuo nelaimių. Lygiai tokius brūk�nius Diarga nupie�ė ir Mamutai�iui.

� Bijau tave leisti,�� tarė jam �mona, � tu dar toks silpnas�

� Pasivaik��iojimas man nepakenks,�� atsakė ry�tingasis Mamutaitis.�� Prie� akis � didelis u�davinys, ir a� jau�iu, kaip į mane plūsta jėgos. �ūt būt turiu parne�ti ugnį!

Po valandėlės narsusis Mamutaitis su berniuku nusileido nuo uolos �emyn prie e�ero. Jiedu atsitempė pakrantėje paslėpt� luot� ir įsėdo į jį. Tuntas nuo Baltosios uolos sekė juos. Auk��iausioje uolos vietoje nejudėdamas stovėjo Voveriukas, prisideng�s ranka akis nuo saulės.

Vandens srovė i� prad�ių ėmė ne�ti laivelį, padaryt� i� i�puvusio ir kiek i�deginto r�sto, bet paskui irkluotojai i�vairavo jį į ramesnius vandenis ir ėmė greitai varytis į priekį.

Jie sėdėjo galuose, ap�erg� kamien�, ir yrėsi didelėmis �akomis. Laivelio viduje turėjo pasidėj� ginklus.

Jie nusiyrė prie salos, o paskui plaukė jos krantų �e�ėlyje prie Podbabų s�siaurio. Tarsi audros nu�veista ir nublizginta saulė jau leidosi u� tolimų kalnų�

Ant Baltosios uolos tylu.

Med�iotojai be �od�ių �iūri į tolį.

Senasis Gauruo�ius atsistoja ir, nuėj�s ant uolos vir�ūnės, i�skėt�s rankas, �velgia nuraudusiai saulei į veid�.

Dir�eliu perjuost� lokio kailį, kuriuo jis apsideng�s, plevena vėjas. Kiti tunto nariai tyliai sėdi aplinkui.

Vos saulė pasiekė �em�, senasis med�iotojas, ekstazės pagautas, pasistiebė, jo akys suliepsnojo, o i� gerklės i�siver�ė lyg �auksmas, lyg daina.

Jis �lovino gyvyb� teikian�i� saul�:

�� Mano saule!Tu man teiki �ilumos!Tu �ildai man s�narius!Vėl sugrį�k rytoj!

Kai saulės rutulys dingo u� horizonto, tuntas kurį laik� dar tyliai �iūrėjo į vakarus.

Paskui visi pasiėmė akmenis ir ėmė dau�yti kiet� mės�. Paskui kramtė j� ir �iulpė i� jos maisting�sias sultis. Galiausiai pasitiesė kailius ir sugulė miegoti. Voveriukas atsigulė paskutinis.

Stovykloje ant Baltosios uolos tamsu. Vaikai miega, prisispaud� prie kits kito kaip �uny�iai.

Dvi moterys, likusios su sergan�iu vadu ir ma�ais vaikais, i� tinkamų kaulų gludina smaigalius ietims bei �eberklams; i� elnių mentikaulių jos daro ylas, strėles ir adatas.

Jaunasis Stiebelis, kuriam lokys apdraskė koj� ir kuris taip pat sunkiai vaik��ioja, atsisėd�s prie ugnies, į akmenį skaldo apgrau�tus elnių kaulus � gard�iuojasi smegenimis. Jis ne�ino didesnio skanėsto u� �į valgį, nors kai kurie vabzd�iai, pauk��ių kiau�iniai arba gerai vir�um ugnies i�rūkinta elniena taip pat labai gardu. �ia jis prisimena, kaip neseniai ryt�, ie�kodamas uogų ir bi�ių medaus, �vilgtelėjo �emyn, į upelį, ir pamatė braidant laukinių arklių band�. Keli er�ilai �uoliavo auk�tyn į kaln�. Valandėl� jis �iūrėjo į juos, paskui nuskubėjo per mi�kelį ant Baltosios uolos prane�ti tuntui. Bet eiti buvo sunku. Jis �aukė, bet med�iotojai jo negirdėjo. Atėjo jau per vėlai.

Kol Stiebelis pri�aukė tunt�, arkliai nubėgo u� smiltainio uolų, ten kiek pasiganė, o paskui dingo tolumoje. Med�iotojai būtų veltui juos persekioj�. Vadas dėl to labai apgailestavo. Tokios gausios bandos �ia dar niekad niekas nebuvo aptik�s. Tai būtų buv� mėsos! Bet gal arkliai dar grį��

Paskend�s mintyse, jaunuolis pakėlė gabal� elnio rago ir titnago atrai�a ėmė jį gr�ti, kol pergr�ė kiaurai. �vilgtelėjo į e�er�. Jo vanduo spindi kaip veidrodis, o tolumoje dunkso skais�iai mėlynos kalvos. Padangėje vieversėlis virvena�

Ar grį� arkliai? Ar jis galės juos med�ioti? Ak, kokia kart� buvo arklių med�ioklė! Tada jo koja buvo sveika, jis galėjo bėgioti�

Berniukas ėmė rage pjaustinėti brūk�nelius � ir �iū, i�ėjo jam arklys.

Nud�iug�s jis i�rai�ė dar tris arklius: daugiau ten jų netilpo. Tai stebėsis visi, pamat�, k� jis moka!

Baigt� rai�inį jis parodė moterims, kurios kaip tik atne�ė didelius glėbius �akų lau�ui. Moterys nuo seno mėgsta papuo�alus, todėl joms i�dailintas ragas i�kart patiko. Jauniausioji, dar mergaitė, nusimetė kailį, kurį buvo dir�eliais pasiri�usi, pagal vien� kra�t� i�badė skylu�ių, į jas įvėrė nauj� dir�elį ir prie jo galų priri�o po kauliuk�. Dabar vėl apsigaubė kailiu, paėmė i�gr�t� kaul� ir pro skyl� i�vėrė kauliukus, paskui pasuko juos skersai. Kailis dabar nekrito net jai bėgant.

Taip tunto �monės visada u�sisagsto drabu�ius �iem�.

Saulė buvo auk�tai pakilusi, kai į stovykl� parbėgo u�dus�s Voveriukas ir papasakojo, kad arklių banda vėl prisiartinusi.

Voveriuko sujaudintas pasakojimas pa�adino Mamutaitį. Vadas buvo visas i�prakaitav�s. Ta�iau pakil�s nusi�luostė kailiu ir parei�kė, kad jam palengvėj� ir kad jis eisi�s med�ioti. Veltui jį Diarga stabdė:

� Lik �ia, pasaugosi ugnį!

Mamutaitis stabtelėjo ir taip u�simojo ietimi, kad jinai jam i� rankos i�trūko:

� Tai k� � ar a� moteris, jei tinku tik ugniai saugoti? Argi a� toks bejėgis? Su prakaitu i�ėjo visa mano liga!

Voveriukas pri�ok�s padavė jam ietį. Vadas smarkiai �vilptelėjo, įsiki��s pir�tus į burn�. Tuoj prie jo subėgo visi ar�iau buv� med�iotojai.

� Einam! � �valiai �ūktelėjo jis Voveriukui ir Kop�emui ir nu�ingsniavo, rams�iuodamasis ilga ietimi.

I� prad�ių jį kiek pylė prakaitas ir ėmė silpnumas, bet vadas nepasidavė. Eidamas jis kramtė gabal� d�iovintos mėsos. Netrli pievelėje buvo susirink� med�iotojai. Jie pasveikino vad� �ūksmais ir parodė jam tolumoje didel� band� laukinių arklių.

�iandien bus �auni med�ioklė! Visų med�iotojų akys dega nekantrumu. Med�ioklės aistra kaitina jiems krauj�. Kiekvienas viliasi pasi�ymėti. Į pagalb� vyrams ateina moterys ir didesni vaikai. Jie bus reikalingi kaip varovai. Niekas neliks namie gulėti, kai tikimasi tokio didelio grobio.

Arkliai, ramiai ganydamiesi, i� lėto artėja prie med�iotojų.

Trumpai pasitar�, vyrai i�siskirstė ma�ais būreliais � taip įsakė Mamutaitis. Dalis liko pasaloje prie tako, kiti nubėgo auk�tyn, į plok�tikaln�, kur ganėsi arkliai. Vyrai apėjo juos u�uolankom, bet atsargūs arkliai vis dėlto suuodė ir nubėgo ant lėk�to kalno u� Baltosios uolos.

Tada i��oko prie mamuto duobės pasislėp� med�iotojai ir ėmė ginti arklius prie auk�to e�ero �laito. Kiti med�iotojai, greitai nubėg�, u�stojo bandai keli� prie vandens.

Vaikai ir moterys su degan�iomis �akomis greitai u�kopė auk�tyn ir i�ilgai kalno vir�ūnės u�degė saus� �ol�. Rytų vėjas ginė dūmus bandos link. Tarp besiplaikstan�ių liepsnų lakstė vaikai ir ply�ojo kaip įmanydami. I�sigandusi banda vis labiau ir labiau artėjo prie uolėto e�ero kriau�io.

Vadui davus �enkl�, med�iotojai, baisiausiai rėkaudami, mojuodami lazdomis ir kirviais, puolė prie arklių. I�g�sdinta banda i�bėgiojo po kaln�. Med�iotojai ginė j� prie uolos, kuri sta�iai leidosi į e�er�. Du arkliai, pasileid� �uoliais, jau ritosi uola �emyn. Kiti arkliai norėjo grį�ti, bet i� dviejų �onų jiems u�stojo keli� med�iotojai, o viduryje plito ugnis, ir dūmai plaukė tiesiai i�sigandusios bandos link.

Bandos vadovas, ie�kodamas, kur i�trūkti, pasileido per padegt� plot� ten, kur akmeninga dirva buvo menkai apaugusi. Visi arkliai leidosi paskui jį ir, valandėl� padvejoj�, nudūmė tolyn.

Įkalnėje, tarp dviejų krūmų, pamėgino juos apgi�ti dr�susis Pe�tukas, kuris kaip tik tuo metu skubėjo į med�iokl�. Ta�iau laukiniai arkliai nepaisė jo lazdos: pargriov� jį ant �emės, jie nulėkė tolyn, trypdami varg�� med�iotoj�. Arti nebuvo nieko, kas būtų galėj�s �okti jam į pagalb�. Degan�ių �olių dūmai u�dengė paskutin� Pe�tuko med�iokl�.

Tuo tarpu vaikai, �ūkalodami ir mėtydami akmenimis, pabaidė paskutiniuosius du arklius ir kumeliuk�. Jie apsigr�ė ir nu�uoliavo atgal. Med�iotojai sustojo lanku ir ėmė remti arklius prie kra�to. Paskui jie leidosi bėgti, ir i�sigand� arkliai puolė �emyn nuo uolos. Kumeliukas dar mėgino susilaikyti, bet neįstengė ir taip pat nusirito �emyn. Abu arkliai sulau�ytomis kojomis gulėjo uolos papėdėje, o kumeliukas �lubuodamas dar pajėgė įbristi į vandenį, ir srovė jį nune�ė.

Tai d�iūgavo med�iotojai! I�si�iep� iki ausų, jie �okinėjo ir �ūkavo, kad kitame slėnio kra�te vos spėjo atsiliepti aidas. Tuntas sumed�iojo keturis arklius. Bus puota!

Kiti sunkiai su�eisti arkliai buvo pribaigti akmenimis. Tuos, kurie įkrito į vandenį, med�iotojai i�traukė į krant�. Visas tuntas dabar suėjo ant e�ero kranto po uola.

Ukmasas atėjo paskutinis, laikydamas rankoje puiki� vilken�. Jis papasakojo, kad Pe�tukas gulįs negyvas plok�tikalneje � i�g�sdinti arkliai jį sutrypė� Mirusįjį jis atgr��s veidu į saul� ir įbed�s prie jo į �em� �ak�.

Tuntas valandėl� nutilo. Vaikai susigū�ė, vyrai susijaudin� �valgėsi į kits kit�. Pe�tukas mir�s!

Paskui pasigirdo �ūksmai:

� Jis su niekuo nesutarė!

� Gerai arkliai padarė!

� Jį suris vilkai!

� Pagaliau tunte bus ramu!

� Geras buvo med�iotojas!

� Stigs jo mums!

�ie �ūksmai gerai i�rei�kė neslepiam� tos akimirkos įspūdį, kurį sukėlė �monėms nelaimingas piktojo Pe�tuko galas. Tikro draugo tunte jis neturėjo.

Po valandėlės pasirodė dar kelios pavėlavusios moterys ir vaikai. Su jais atėjo ir patenkintas Mamutaitis.

Moterys, u�kūrusios ugnį, kepė ir rūkino mės�. Vyrai ilsėjosi ir kar�tai pasakojo, kuo jie pasi�ymėj� �ios dienos med�ioklėje. �nekėdamiesi jie valgė �alias arklių kepenis.

Linksma med�iotojų nuotaika u�sikrėtė ir Mamutaitis. Pamir��s nuovargį, jis susi�avėj�s gyrė savo med�iotojų narsum�. Diargai jau nebereikėjo kaitinti akmenų.

Mamutai�io tuntas laimingas. �iandien niekas nesuka galvos dėl neu�tikrintos ateities.

Kit� dien� vadas nusprendė, kad tuntui reikia papildyti titnago atsargas. Mėsos jie turį u�tektinai, taigi dabar, kol ateis �iauri �iema, pasitieksi� taip pat ginklų ir įrankių.

Mamutaitis įsakė surinkti savo tunto turt� � elnių ragus bei kailius � ir su tuo kroviniu pasiuntė keturis vyrus į mainų prekybos kelion�. Med�iotojai perkėlė juos per e�er� ties Letna. I� �ia pasiuntiniai, u�sikėl� ant galvos prikrautus mai�us, pės�iom ėjo per Petr�in� tolyn į pietus, kur Dalėjos upelio slėnyje i� draugi�ko tunto stovyklos kilo melsvi dūmai.

Su �iuo tuntu jie kart� jau visai sėkmingai prekiavo.

Dalėj os slėnis, kuris prie Hlubo�epo susisiekia su Vltavos slėniu tada dar nebuvo toks gilus, kaip dabar, ir upelis skalavo uol� visai prie Prokopo urvo, kuriame buvo vietos med�iotojų �iemos prieglauda.

Ant i�ky�ulio prie urvo dega stovyklos lau�as. Libnų tunto pasiuntiniai i� tolo �aukia, ko atėj�, kad kartais jiems kas i� Prokopo tunto neapsi�iūrėj�s nepaleistų a�trios strėlės. Prokopie�iai, i�bėg� ir pa�in� draugus, atsakė �ūksmais. Tuoj pakvietė juos prie lau�o atsisėsti ant patiestų kailių.

Sveikindamiesi jie priėjo prie ateivių ir, prisiki�� prie jų, pasitrynė nosimis į jų nosis, o paskui, pasispjaud� delnus, paglostė jais Libnų pasiuntinių veidus.

Tokios sveikinimosi ceremonijos reikalavo med�iotojų papro�iai.

Libnie�iai i�dėstė atsine�tas prekes, pra�ydami i�keisti jas į titnag�.

Prokopo tunto vadas po tam tikros ceremonijos sutiko ir su dviem vyrais nuėjo į urvo vidų.[12] Tai buvo ne per erdviausias koridorius kalkakmenio uoloje, bet gana ilgas. Vienas vyras �vietė degan�ia �aka. Taip paskui vienas kit� jie ėjo tamsiu urvu gal �imt� �ingsnių, kol atsidūrė �io tunto titnago sandėlyje. Kiekvienas vyras pasiėmė po kelis akmenis ir grį�o atgal prie lau�o. Jie sudėjo titnag� į krūvel� prie� Libnų med�iotojus ir atsisėdo. Libnų med�iotojai nė nekrustelėjo; �iūrėjo kaip �iūrėj� į ugnį.

Po valandėlės Prokopo tunto vadas vėl atsikėlė ir su dviem vyrais atne�ė i� tamsaus urvo dar kelis titnago gabalus. �įkart Libnų med�iotojai palingavo galvomis ir susikrovė titnag� į odinius mai�us. Mainai įvyko.

Prokopo tuntas savo ruo�tu pana�iai įsigydavo titnago i� kitų klajoklių tuntų. Pas mus jo beveik nerandama. Jau seniausiais prie�istoriniais laikais titnago gabalai kaip labai svarbi prekė atkeliaudavo į Dunojaus auk�tupį, į Moravij�, ka�kur i� kalkakmenio kalnų Belgijoje arba nuo Baltijos pakran�ių.

Sėkmingai prekybai pa�ymėti Libnų pasiuntiniai buvo pavai�inti. Valgant Prokopo vadas parei�kė, kad jo tuntas mielai sustiprintų draugyst� su Mamutai�io tuntu vedybiniais ry�iais. Ir tuoj pakvietė dvi suaugusias merginas, kurias, pasak jo, tuntas mielai atiduotų u� dvi merginas i� Baltosios uolos tunto.

Pasiuntiniai sutiko su vado pasiūlymu ir atsisveikino, vesdamiesi namo dvi prokopietes merginas. Su jais ėjo du vietos tunto med�iotojai, kurie turėjo i�sirinkti �monas stovykloje ant Baltosios uolos.

Į vakar� pasiuntiniai grį�o namo. Stovykloje visi d�iaugėsi titnagu: vėl bus u�tektinai a�trių peilių ir grem�tukų, strėlių ir ietigalių! Vyrai tuoj pamėgino nusiskelti nuo riedulių a�trių skeveldrų, kurios tiktų vietoj įrankio.

Med�iotojai rūpestingai saugojo titnag�. Peiliukus smala pritvirtindavo prie kaulinių rankenų arba vienu galu įsprausdavo į kot�. Kotus jie dirbdavosi i� kaulo arba i� med�io ir juos pragr�davo, kad galėtų peilį prisiri�ti prie juostos. Be titnago, �inoma, vertindavo ir kai kuriuos vietoje randamus akmenis, kuriuos i�plaudavo upė, � kalnų kristal�, chalcedon�, jaspį, karneolį, skalūn�, porfyr� � ir i� jų mielai gamindavosi įrankių. Ta�iau u� titnag� nieko nėr geriau. Jis tinka ne tik geriausiems ginklams ir įrankiams, bet prisireikus kartais net pasiseka i� jo ugnies akmeniu įskelti ugnį. �it kodėl jis labiausiai vertinamas.

Abu Prokopo tunto med�iotojai pasirinko po mergin�. Palinkėj� vietiniams geros med�ioklės, jie nusivedė �monas namo.

Mamutai�io tuntas kelias dienas puotavo: nereikėjo eiti į med�iokl�. Buvo suvalgyta daugybė mėsos. Atsargų ilgesniam laikui juk nepasidarysi, todėl pertekliaus valand� visi kem�a, kol persivalgo; paskui vėl prasideda ilgos pasninko dienos.

Pasveik�s Mamutaitis parei�kė, kad reikės stoti į kov� su urvinių lokių �eima, kuri įsikūrė smiltainio uolose vir�um Libnų. Pietinėje jų pusėje yra nema�a urvų. Plė�rieji lokiai jau sudraskė vien� tunto moterį, o jaunuolį, kuris j� gynė, smarkiai su�eidė.

Kovai su lokiais reikėjo gerai pasirengti.

Buvo pagaminta keletas naujų lankų, ie�ių ir kirvių. Vaikai taip pat mokėsi jais naudotis, girdamiesi, kad nepabėgsi�, kai suriaumosi�s lokys, bet akmeniu gerai jam kailį pakedensi�.

Moterys kalbėjo, kad Mamutaitis dabar jau įsigysi�s loken�.

Saulėt� popiet� tuntas subrido į vandenį smėlėtoje e�ero įlankoje. Jie nesimaudė, nes tunte niekada niekas nesimaudydavo. Tik vaikai tur�kėsi, nardė ir i�dykavo. Jie ilgai nenorėjo lįsti i� vandens, nors visi med�iotojai jau seniai arba ilsėjosi lauke ant �olės, arba trynė savo kūn� riebalais, arba dabinosi raudonu ir geltonu moliu. Vaikai taip pat i�sitepė moliu ir �aukdami lėkė į vandenį. Paskui jie prisilau�ė gluosnio �akų, jų lapus nuvalgė ir susiskirstė į du prie�i�kus būrius. Prisidar� i� purvo rutuliukų ir pasismeig� juos ant virbų, svaidėsi jais.

Mergaitės niekuo nenusileido berniukams ir mėtė lygiai toli ir lygiai taikliai. Pagaliau laimėtojai suvarė nugalėtuosius į vandenį. �ia �auksmo buvo dar daugiau, negu pirma.

�en bei ten vandenyje sumirgėdavo �uvelės, bėgan�ios nuo vaikų, kai vanduo įsisiūbuodavo. Kartais kuri i��okdavo ir vir�um vandens.

Kai vaikams įkyrėjo vanduo, jie ėmė �audyti bukomis strėlėmis į varnėnus, kurie �ia būriais knib�dėjo nendrėse. Kop�emas ir kiti berniukai nepra�audavo pro �alį i� dvide�imties ar dvide�imt penkių �ingsnių atstumo.

Vyresnieji med�iotojai su pasitenkinimu �iūrėjo į guvias savo at�alas.

O Mamutaitis galvojo apie uolinius lokius.

Pirmosios dienos po sėkmingos laukinių arklių med�ioklės prabėgo linksmai, visko pertekus. Aplink lau�� mėtėsi daugybė apgrau�tų ir suai�ytų kaulų. Nieko kito med�iotojai taip netro�ko, kaip mėsos pertekliaus. Ryt� pabud� jie tuoj pasitiekdavo valgio, o kai prisivalgydavo, vėl miegodavo. Taip buvo tol, kol pagaliau �vie�ios mėsos atsargos i�seko. Tik d�iovintos ir rūkytos mėsos dar buvo u�tektinai.

Tuntas grį�o į savo stovykl� ant Baltosios uolos. Med�iotojai susibūrė aplink ugnį ir tingiai �iūrėjo į kylan�ius dūmų kamuolius. Po puotos visi buvo apsunk� nuo persisotinimo: dabar kelias dienas vir�kins k� suvalg�. Vaikai parne�ė �aknų ir i�dalijo jas med�iotojams. �ie tuoj įniko grau�ti kvepian�ias, kartokas �aknis, pana�ias į petra�oles ar �unpetres. Paskui vėl gulėjo nekrutėdami. Vaikai sau �aidė. Jie turėjo elniuk� ir jaun� �uniuk�.

�uniukas urzgė ir draskėsi, mat, buvo dar visai laukinis. Jis voliojosi su vaikais ir kibo į juos, bet vis dėlto nekando. Per tas kelias dienas, kai jį med�iotojai parne�ė, jis priprato prie vaikų ir pasidarė jų visų �aidimų ir i�daigų nuolatinis dalyvis.

Vabaliukas ir Cebikas, Varlytė ir Gegutė � visi vaikai, kiek tik jų tunte buvo, pra�ė Mamutaitį �į kart� �uniuko neu�mu�ti. Iki �iolei anks�iau ar vėliau med�iotojai kiekvien� sugaut� �unį u�mu�davo, nors prijunk�s �vėris niekam nieko bloga nedarydavo. Kai tik tunt� i�tikdavo badas, Mamutaitis, ilgai nesvarstydamas, įsakydavo �unį i�kepti. Bet dabar tuntas gyveno visko pertek�s ir guviam �uniukui tuo tarpu mirtis negrėsė. Vadas pasakė, kad �unelis priklaus�s vaikams ir vaikai patys dėl jo nuspr�si�.

Kiti med�iotojai taip pat gėrėjosi linksmomis jauno �unelio i�daigomis ir nesispyrė, kad jis būtų i�keptas.

Blogiau buvo elniukui. Jis stovykloje teikė daug vargo ir rūpes�ių. I� prad�ių dar buvo galima jį sutramdyti, bet jis greitai augo, tvirtėjo ir netrukus ėmė spardyti kiekvien�, kuris tik prisiartindavo. Med�iotojai gavo jį ilgu dir�u priri�ti prie med�io, kad nepabėgtų. Vis dėlto vaikai jį mėgo ir ne�ė jam alksnių, gluosnių ir lazdynų �akų, kurias jis mielai ėdė. Jo skanėstas buvo ma�i ber�iukai, kurių daug augo sta�iose kalvose. Kad ir labai globojamas ir pri�iūrimas, elniukas liko baik�tus. Miegodamas nesiguldavo, tik stovėdamas atsiremdavo į medį, pasireng�s bėgti nuo menkiausio pavojaus.

I�lū��s Dantis mielai pasakodavo, kaip �į elniuk� sugav�s. Kart� Rokitkos slėnyje, dabartiniuose Libnuose, jis ie�kojo pėdų ir duburyje u�klupo eln� su elniuku. Pasislėp�s ėmė tykoti, norėdamas j� ietimi nudobti. I� savo pasalos jis matė, kaip elnė įbrido į klampų liūn� ir ėmė grimzti į vandenį, graibstydama vir�utine nukarusia lūpa vandens �olių �aknis.

I�lū��s Dantis jau galvojo pri�liau�i�s prie jos, bet baik�ti elnė jį u�uodė ir puolė i� vandens. Ta�iau krantas toje vietoje buvo auk�tas, ir elnė, kad ir kaip stengėsi, negalėjo i� duburio i�kopti. Pagaliau ėmė visomis keturiomis kepurnėtis po vandenį, pla�iai ta�kydama purslus. Jauniklis bla�kėsi ant kranto ir bliovė.

Narsus med�iotojas nedelsdamas pri�oko prie elniuko ir pa�iupo jį u� kaklo. Elniukas leidosi bėgti, vilkdamas pakibusį med�iotoj� per krūmus ir gudobeles auk�tyn. Kelias buvo status. I�lū��s Dantis buvo visas apdraskytas ir apdau�ytas, bet jis būtų veikiau krit�s, negu sutik�s tokį ger� grobį paleisti.

Kelis kartus elniukas jį trenkė į medį, kelis kartus med�iotojas parvirto, bet �vėrelio nepaleido. Tuo metu kiek atokiau Vilko Nagas spendė kilpas ki�kiams. I�gird�s keist� triuk�m�, med�iotojas nubėgo �emyn, kur I�lū��s Dantis ritinėjosi po �em�, rungdamasis su elniuku. Nedelsdamas jis �oko savo draugui į pagalb� ir kartu su juo parvedė elniuk� į stovykl� ant Baltosios uolos. Ten juos visi d�iaugsmingai sveikino.

Tokiu būdu elniukas pakliuvo į tunto rankas.

�inoma, t�kart keli med�iotojai tuoj pat nuskubėjo �emyn prie Rokitkos, ketindami u�pulti ir eln�. Ta�iau jie atėjo per vėlai. Elnės ten nebebuvo. I� pėdų vyrai nustatė, kad j� u�puolė urvinis lokys ir nusivilko. Med�iotojai neturėjo noro stoti į kov� su lokiu ir grį�o į stovykl�.

Blaiviai galvojant, artimiausiomis bado dienomis elniukas turėjo būti tunto suvalgytas. Kai kurie smali�iai jau mėgavosi skanumynu. Ne vienam med�iotojui tįso seilės, svajojant apie elnio �launį, lie�uvį ar ausį.

Po pietų padagnė apsiniaukė ir pradėjo lyti.

Nors lau�as buvo pasvirusios uolos gerai saugomas, bet med�iotojai vis dėlto permirko. Dėl lietaus jie labai nesijaudino. Didelio �ia daikto su�lapti,�� tuoj vėl i�d�ius I

�uniukas prie� lietų įlindo į krūv� kailių. Vaikai padarė jam būd�, i� kurios �unelis kai�iojo galv�, griebdamas vaikams u� ki�amų jam rankų. Paskui Varlytė ir Vabaliukas įlindo pas �uniuk� į būd�. Tai kitiems vaikams taip patiko, kad visi panoro taip pat įsitaisyti. Kailių buvo daug, ir jie galėjo pasidaryti erdvi� palapin�.

Mamutaitis atne�ė kelias �akas, jas susmaigstė ratu, o vir�ūnes suri�o. Vaikai tuoj panaudojo tas �akas kaip atramas savo būstui. I�traukė i�lygintus kailius ir suri�o vien� su kitu, tokiu būdu pasidarė tikr� palapin�. Vaikams joje labai patiko. Kai po valandėlės bėgantis �eme vanduo ėmė tekėti į vidų, i�sikasė aplink palapin� griovelį ir sėdėjo sausi.

Mamutaitis nusprendė, kad tokia palapinė esanti gera, kai vėsi� naktį lyja ar pu�ia �altas vėjas. Tad įsakė i� likusių kailių pastatyti dar tris palapines. Ir ankstesnėse stovyklose neapsieidav� be palapinių.

Med�iotojai, kaip paprastai, nenorėjo dirbti, bet moterys tuoj griebėsi darbo, ir vakare ant Baltosios uolos stovėjo keturios palapinės. Viduje moterys i�klojo jas sausa �ole, kurios turėjo po uola prisirinkusios. Ang�, kuri� jos paliko, nuo vėjo galima buvo u�dengti elnio kailiu. Diarga prilau�ė spyglia�akių ir apdėjo jomis palapinės vir�ų, kad lietaus vanduo neįbėgtų į vidų.

Naktį smarkiai lijo. Med�iotojų tuntas buvo patenkintas palapinėmis. Nuo Vlachoveco pusės buvo girdėti kaukiant laukinius �unis. �uniukas vaikų palapinėje pabudo ir ėmė ink�ti. Kop�emas su Voveriuku pasiėmė jį pas save po kailiu, ir �uniukas vėl nurimo.

Praėjo kelios dienos. Med�iotojai i�alko. Vėl reikėjo dairytis grobio. Kol kas dar niekas neparsine�ė stambesnio laimikio.

Stovyklos taryboje buvo nutarta palaukti, kol rudenį pradės traukti elniai. Jei tada būsi�s toks laimikis, kokį turėj� pernai, tai tuntas pasiliksi�s ant Baltosios uolos. Prie�ingu atveju dar iki �iemos reikės susie�koti nauj� viet�.

Buvo pasiųsti �valgai į stepes u� Baltosios uolos. Jie turėjo i��valgyti, ar elniai jau buriasi ir ar jau yra �enklų, kad jie ruo�iasi, kaip paprastai, traukti per Vltav� į Palabės �emum�.

Kasmet pavasarį didelės elnių bandos, bėgdamos nuo įkyrių uodų ir gylių, keliauja ka�kur nuo Palabės į vėsesnes Pietų �ekijos auk�tumas. Kai kurios bandos reguliariai traukia pro Ladv�, perplaukia Vltav� ir per Letn� bėga į step� ir toliau, iki kur nors kalnuose sniegas ir ledynai sulaiko jų antplūdį.

Rudenį įsigan� elniai grį�ta tuo pa�iu keliu atgal. Sunku pasakyti, kodėl elniai mėgsta keltis per Vltav� netoli Baltosios uolos. Veikiausiai jiems tinka tai, kad �ia silpniausia srovė ir kad sala j� dalija į du srautus,�� tokioje vietoje lengviau plaukti per didel� up�.

Bet gal svarbiausia, kad kaip tik ties Balt�ja uola elniams patogu eiti slėniu iki stepių plok�tikalnės. Visur kitur kyla sta�ios uolos.

Du patyr� med�iotojai, Stipruolis ir I�lū��s Dantis, i�ėjo į Balt�j� kalv� �valgybon. Stipruolis ne�ėsi kukmed�io lank� ir strėlių su titnago smaigaliais. I�lū��s Dantis turėjo rankoje tvirt� ietį su a�triu, dailiai ir rūpestingai nuskeltu titnago antgaliu, pana�iu į lauro lap�. U� juostų jie buvo u�siki�� akmens brūklius.

Abu med�iotojai u�kopė į auk�t� plok�tikaln�. Elnių nebuvo matyti. Jie nepamatė nė svetimų med�iotojų, kurie stotų skersai kelio besitraukiantiems elniams. Tai buvo svarbiausias �valgų u�davinys � įsitikinti, ar koks svetimas tuntas nepastojo elniams kelio, kol dar jie nepariekė Did�iosios upės. Tokia kliūtis galėtų nukreipti traukian�i� band� į kit� �on�, ir Libnų tuntas nesulauktų elnių.

Pirm�j� dien� jiems pasisekė sugauti tik bailų �vilpik�, kuris i�bėgo i� landos per kelis �ingsnius nuo jų. Pagaliau antr�j� dien� jie pamatė tolumoje nedidel� elnių band�. Ėmė atsargiai sėlinti artyn, bet paskui nusprendė, kad tai ne elniai, o keli dun'ks� akmenys. Nusivyl� jie sustojo pailsėti ir nutarė patraukti toliau.

Kra�tas buvo beveik tu��ias. Med�ių buvo nedaug, ir tie kreivi, vėjų aplau�yti. Menku�iai �en bei ten �aliuojantys krūmai teikė mūsų med�iotojams priedang�. Jie leidosi į negilų slėnį, prie upelio, mat, norėjo atsigerti.

Ir staiga visai jų panosėje �okosi bėgti elnių banda.

Med�iotojai sumi�� �iūrėjo į sprunkan�ius �vėris.

Stipruolis ėmė dau�yti sau per galv�, plūsti save ir savo draug�:

� Stipruolis � vaikigalis, kuriam dar pienas panosėje, i�ti�ėlis, įsiman�s kovoti su tauru! � �aukė jis susigėd�s.

� I�lū��s Dantis � �libas gluodenas! Mato tik akmenis ir kupstus, apaugusius sausa �ole, o tie akmenys ir kupstai dabar bėga! � prisipa�ino I�lū��s Dantis, kurį apgavo ruda elnių spalva.

Į vakar� jie u�klupo kit� elnių būrelį. Jis ganėsi prie�ingame uolėtame �laite.

Med�iotojai sustingo vietoje, bijodami i�siduoti. Pama�ėle jie pritūpė, paskui atsigulė ant �emės ir ėmė �liau�ti prie bandos. Jie būk�tavo, kad elniai jų nesuuostų. Tad, kiek pa�liau��, vis pametėdavo auk�tyn kuok�telius kerpių, �iūrėdami, kur pu�ia vėjas. Nu�liau�ė iki pat slėnio.

Elniai nerūpestingai ganėsi. Juos sergėjo i�na�i patelė. Med�iotojai turėjo jos saugotis, kad �ioji jų nesuuostų ir nepastebėtų. Todėl dauboje gavo lįsti į klan�, kuris kaip tik pasitaikė jiems kelyje. I� lėto ir visai tyliai jie per�liau�ė per vandenį ir ėmė kopti auk�tyn į �lait�, kur ganėsi elniai. Jų rudas vasaros plaukas i� tikrųjų nuostabiai derinosi prie aplinkos, kad net i� nedidelio nuotolio buvo sunku juos atskirti. Elniai vengia auk�ta �ole apaugusių vietų, nes savo nasrais jie gali skabyti tik neauk�t� �ol� ir kerpes.

Med�iotojai, prislink� iki pusės �laito, staptelėjo. Jie laukė, ar neprisiartins prie jų koks elnias.

Bet jų viltys buvo tu��ios. Elnė u�uodė pavojų.

Ji staiga subaubė ir pasileido bėgti. Paskui j� nudūmė visi elniai. Bet i� med�iotojų pasalos i�lėkė a�tri strėlė ir kliudė artimiausi� elni�. Su�eistojo �vėries kraujas nuda�ė �em�. Med�iotojams buvo lengva jį persekioti.

Nuo kalno jie matė, kad banda dingsta tolumoje, tik vienas elnias gerokai atsilieka. Tai buvo kaip tik tas su�eistasis, ir med�iotojai �inojo, kad jis i� jų nei�trūks.

Ta�iau atsitiko nelauktas dalykas. I� krūmų i�bėgo trys vilkai. Kaukdami jie ėmė vytis bėgan�i� band�, o pastebėj� su�eist� atsilikėlį, apsupo jį ir neleido prisijungti prie bandos.

Apsup� elni�, vilkai įnirtingai jį puolė. Elnias buvo dar gana stiprus. Jis �okinėjo �en ir ten, gindamasis prie�akinėmis kojomis ir atki�tais ragais, bet trims prie�ams atsispirti negalėjo. Kai vienam vilkui pasisekė sugriebti jį u� gauruoto kaklo, jo likimas buvo i�spr�stas. Jis dar bla�kėsi ir �okinėjo, stengdamasis atsikratyti smaugikų, bet viskas buvo veltui. Kiti du vilkai griebė jam u� kojų, ir elnias pargriuvo ant i�d�iūvusios �emės.

T� akimirk� pribėgo abu med�iotojai ir, i�kėl� kirvius, puolė vilkus. Vien� u�mu�ė, o kiti pabėgo.

I�lū��s Dantis ietimi pervėrė sudraskyt� elni�, ir abu med�iotojai �ia pat atsigėrė jo kraujo. Paskui jie elni� nudyrė, nupjovė ragus ir i�kart apgramdė od�. Norėjo ir vilk� nudirti, bet apsigalvojo,�� jo kailis buvo perplė�tas. Tik iltinius dantis i�lupo ir pasidalijo. Sugrį�� namo, juos pragr� ir papildys ant kaklo ne�iojam� vėrinį � visų narsių med�iotojų papuo�al�.

Nuvyti vilkai vis dar į�ūliai sukiojosi netoliese. Stipruolis pamėtėjo jiems u�mu�t�jį vilk�. Jo bi�iuliai nedelsdami suleido į jį dantis.

Med�iotojai elni� i�darė ir suvalgė jo kepenis. I�lū��s Dantis i�pjovė elniui lie�uvį ir gard�iuodamasis jį su�lam�tė. Ak, elnio lie�uvis � jis tirpte tirpsta burnoje! Taip pat jie i�traukė skrandį ir valgė jį, atsirė�dami po gabaliuk� titnaginiu peiliu, įtaisytu į kaul�. Visa kita mėsa jiems buvo be vertės, nes jie neturėjo ugnies ir neketino �ia ilgiau u�trukti, kad galėtų j� bent saulėje sud�iovinti. Tad, palik� j� vilkams suėsti, netoliese susirado prieglobstį nak�iai. Jie �inojo, kad �iandien vilkai jų netrukdys.

Ryt�, pasiėm� elnio od�, med�iotojai vėl i�ėjo į �valgyb�, bet nieko vertesnio neaptiko. Tik vienoje vietoje jie u�ėjo daugyb� i�sirpusių uogų ir labai gard�iai pasmaguriavo.

Prie� nusileid�iant saulei, pro med�iotojus pralėkė greitakojės antilopės. Jos �uoliavo taip greitai, kad nebuvo ko nė galvoti nudobti bent vien�. Stipruolis ai�kino, kad jos tikriausiai bėga prie vandens.

Tada med�iotojai pasileido paskui antilopes ir i� tikrųjų dar prie� sutemstant priėjo upelį, kuris netrukus atvedė juos prie didoko e�ero. Antilopių ten jau nebebuvo, u�tat med�iotojai pastebėjo didok� elnių band�, besiganan�i� uolėtoje pakrantėje.

Stipruolis u�sidėjo ant galvos elnio ragus, ir abu jie apsigaubė elnio oda. Taip u�simaskav� med�iotojai artinosi prie bandos, vildamiesi apgauti vadovaujan�ios elnės budrum�.

I� tikrųjų, jie prisiartino prie elnių net per penkiasde�imt �ingsnių. U�simaskav� med�iotojai taip tiksliai mėgd�iojo besiganan�io elnio judesius, kad nekėlė nė menkiausio įtarimo bandai. Varnos, kielės ir varnėnai tūpė ant elnių nugarų ir lesinėjo gyvulius kamuojan�ias gylių lervas. Elniai, pauk��ių nesikratė, �inojo, kad jie mal�ina jiems skausm�.

Stipruolis jau buvo nusi�iūrėj�s vien� elni�, bet staiga elnio oda jam u�dengė akis. Nematydamas kelio, Stipruolis u� ka�ko u�kliuvo ir susvyravo. Abu med�iotojai susipainiojo odoje ir nusirito nuo neauk�tos uolos �emyn. Stipruolis nudribo tarp dviejų akmenų ir gerokai susitrenkė. I�lū��s Dantis su elnio oda ant galvos krito, ne�inodamas nė kur, o kai nusitvėrė u� uolos i�ky�ulio, negalėjo i� apdangalo i�siruop�ti.

Banda i�lakstė. Nė kvapo jos neliko.

Med�iotojai nusiplovė e�ere nubrozdintas vietas ir, susėd� ant kranto, apstulb� �iūrėjo vienas į antr�.

Stipruolis pagaliau tarė:

� Oi, oi! Stipruoliui nelinksma!

Jo draugas pritarė liūdnu balsu:

� I�lū�usiam Dan�iui taip pat nėr ko d�iaugtis! Oi!

Stipruolis po valandėlės pasiūlė:

� Gal grį�kime į stovykl�! Oi!

I�lū��s Dantis pritarė:

� Grį�kime! Ojojoi!

Ir jie patraukė atgal. Jau sutemo, bet med�iotojai �engė u�tikrintai. Elnio od� jie tempėsi kartu.

Buvo �viesi naktis. Suspindo �vaig�dės. Jų vis daugėjo.

� �iūrėk! � �ūktelėjo Stipruolis, rodydamas kirviu į galing� i�purtusi� tuop�. Med�iotojai sustojo. I�lū��s Dantis sviedė į j� akmeniu, ir i�dūlėj�s medis suskambėjo.

Joks �vėris nepasirodė i� drevės.

��ia būtų gera pernakvoti!� � pagalvojo abu med�iotojai ir, netar� nė �od�io, įlindo į drevėt� tuop�.

Įsitaisė ten kaip i�manė: vienas �emai, kitas kiek auk��iau, ir po valandėlės jau knarkė, net aplinkui aidėjo.

Tuo tarpu tuntas ant Baltosios uolos laukė sugrį�tant �valgų. �monės dairėsi auk�tojo Petr�ino ir Baltojo kalno link, ar kartais kas nepasirodys tolumoje.

Praėjo kelios dienos, o pasiuntiniai negrį�o. Prie stovyklos lau�o jau imta kalbėti, kad jie, ko gero, bus �uv�.

Vien� vakar� ugnį pri�iūrėjo Gegutė ir Varlytė. Stovykloje buvo tylu: beveik visi jau miegojo. Staiga pasigirdo balsai:

� Ei� ei� ūaa!

� Kas �ia? Kas �ia? � teiravosi Varlytės pakird� �monės ir �oko i� savo guolių.

� Ten� saloje!

I� tikrųjų, saloje ka�kas mojo didele �aka.

� Jau eina! Jie jau �ia!

Varlytė ir Gegutė nedelsdamos u�metė ant lau�o at�alų, kad i�kil� dūmai pasakytų, jog �enklas pastebėtas.

Du vaikinai tuoj nubėgo �emyn prie vandens parplukdyti laiveliu grį�tan�ių �valgų. Antr�j� nedidel� vag� u� salos abu med�iotojai, tikriausiai, be vargo perbrido,�� juk vanduo dabar nusek�s.

Sukilo visas tuntas.

Nuo Baltosios uolos buvo matyti, kaip laivelis pasiekė sal� ir kaip abu med�iotojai įsėdo. Be nuotykių laivelis grį�o per e�er� atgal, o po valandėlės visi buvo vir�uje.

Vadas atsisėdo savo garbingoje vietoje ir pats i�klausinėjo pasiuntinius, k� jiems pavyko i��valgyti. Visi tyliai klausėsi.

Stipruolis ir I�lū��s Dantis, pakloj� elnio kailį, s��iningai papasakojo visus nuotykius.

I�klaus�s jų pasakojimo, Mamutaitis tarė:

� �inios geros. Elnių daug. Svetimų med�iotojų nematyti. Lauksime, kada ims traukti elniai!

Ir nuėjo vėl prigulti.

Tiktai dabar prasidėjo gyvas pokalbis. Kiekvienas turėjo daugyb� klausimų, ir abu �valgai nespėjo visiems atsakinėti.

Kelias dienas tuntas laukė elnių. Nė med�ioti niekur nėjo.

Tunto augintinis elniukas kart� perkrimto dir��, kuriuo buvo priri�tas, ir pabėgo. Med�iotojai tuoj pasileido paskui jį, bet ka�in ar būtų jį pavij�, jei elniukas nebūtų u�bėg�s ant uolos i�ky�ulio. �vėreliui neliko kito kelio, kaip tik grį�ti atgal. Med�iotojai ėmė vilioti bėglį ber�o ir alksnio �akomis. Jiems pasisekė jį vėl pasigauti. Stovykloje buvo nutarta jį nudobti. Mat, tuntas, be kita ko, jau buvo pritrūk�s maisto. Taigi elniukas buvo nugalabytas.

Kitos dienos ryt� Kop�emas su�uko:

� Elniai, elniai, elniai!

Per Vltav� nuo salos plaukė kokie trys tuzinai elnių.

Jie suko į slėnį �alia Baltosios uolos. Visi med�iotojai, moterys ir vaikai kūliais ritosi �emyn prie vandens.

Bet jie pribėgo per vėlai. Elniai buvo jau perplauk� up� ir bėgo auk�tyn slėniu. Tuntas nusivyl�s grį�o ant Baltosios uolos.

Mamutaitis, sukviet�s med�iotojus prie lau�o, pasitarė su jais ir paskelbė:

� Elnių daug! Jie dar ateis! Lauksime!

�i�nakt paskutinį kart� jie miegos ant Baltosios uolos. �iandien pasirod�iusi elnių banda � tik prad�ia. Did�ioji dauguma dar ateis, ir tada pasirodys, kokių miklių med�iotojų turi Libnų tuntas.

Ryt� netoli lau�o �monės pamatė keist� dalyk�. Beveik pa�iame stovyklos viduryje gulėjo ki�kis, pervertas dviem strėlėmis.

K� tai rei�kia?

Tunte niekas nebuvo sumed�ioj�s ki�kio. Med�iotojai ap�iūrėjo strėles ir vieningai pripa�ino, kad tai svetimas dirbinys.

Vadinasi, �į ki�kį padėjo ka�koks svetimas med�iotojas, naktį atsėlin�s į stovykl�.

Tuntas buvo apstulbintas. Med�iotojai susėdo tartis apie t� nepaprast� svetimojo med�iotojo lai�k�. Pagaliau visi nutarė, kad ka�kur netoli es�s svetimas med�iotojų tuntas, o pervertas ki�kis � jų prane�imas. Tas prane�imas skelbi�s: �Ne�dinkitės i� �ia! Bėkite kaip ki�kiai, kitaip �ūsite nuo mūsų strėlių!�

Bloga naujiena!

Svetimas tuntas nori jėga pasigrobti jų med�ioklės plotus. Greitai reikės stoti į kov�. Mamutaitis stengėsi med�iotojus padr�sinti:

� Stipruolis � stiprus, I�lū��s Dantis � stiprus, Vilko Nagas � stiprus, �lubis � stiprus, Storulis � stiprus. Kas i�drįs prie� mus stoti? Juk tie atėjūnai ne stipresni u� mamut�, u� taur� ar lokį! O mes nebijom tauro, nebijom lokio, nebijom nieko!

Tai pasak�s, Mamutaitis nusivedė savo tunt� �emyn, prie e�ero, ir ten, pasaloje, ėmė laukti elnių.

Buvo jau patys pietūs, kai Kop�emas, pasilik�s ant Baltosios uolos saugoti ugnies, �ūktelėjo �emyn, kad elniai jau traukia. Jis matė, kaip �vilgsniu neaprėpiama elnių kaimenė puola į e�er� ir plaukia prie salos.

Mamutaitis nurodė, k� kuris med�iotojas turi daryti, kad med�ioklės sėkmė būtų u�tikrinta.

Jau matyti, kaip i� salos krūmų puola į vandenį aibė elnių. Visus veda i�na�us raguo�ius, o visi kiti tir�tu būriu, galva prie galvos, plaukia paskui jį. O į vandenį gura vis naujos ir naujos elnių virtinės.

Priekyje plaukia patelės su jaunikliais, o paskui juos � patinai. Ragų mi�kas ky�o i� vandens ir atrodo, kad e�eras apaug�s vėjo siūbuojamais krūmais.

Nuo kranto atsistūmė du luotai. Kiekviename � po du med�iotojus. Vienas iria luot�, o kitas stovi u�simoj�s smeigti �eberkl� elniams į �on�. Mamutaitis jau prisiyrė prie elnių bandos ir svaido �eberklus, kai tik arti vir�um vandens pasirodo kokio elnio nugara. Antrajame luote med�iotojas taip pat mikliai darbuojasi, ir vanduo jau paraud�s nuo elnių kraujo.

Elnių vadovas jau pasiekė smėlyn�. Nusipurt�s vandenį nuo riebios nugaros, jis bėga į priekį, o kiti elniai risnoja paskui jį.

Kai tik banda atsidūrė tarp pakrantės krūmų, i� pasalos i�bėgo med�iotojai ir u�puolė elnius su a�triomis ietimis. Elniai kurį laik� bla�kėsi i� vienos pusės į kit�, paskui keliose vietose prasimu�ė pro med�iotojus ir nubėgo duburiu auk�tyn į Vlachoveco pievas.

Keli elniai jau guli nebegyvi. Moterys ir vaikai pri�ok� pribaigia �vėris, kuriuos med�iotojai su�eidė i� val�ių �eberklais. �ia reikia mikliai suktis, nes suerzinti raguo�iai gali �mogų subadyti, o parvirtusį negyvai sutrypti. Bet dabar jau ai�ku, kad med�ioklė pavyko.

Ta�iau kas ten vandenyje dedasi? Elniai apvertė Mamutai�io ir Vilko Nago luot�, įplaukusį į bandos vidurį� Apverstas luotas plaukia �alin. O kur vadas? Kur narsusis Vilko Nagas?

Kovos įkar�tyje niekas i� tunto nepastebėjo, kas atsitiko. Tik Kop�emas, kuris, nenustyg�s prie lau�o, tuo metu atbėgo į pakrant�, pamatė, kad Mamutaitis įkrito į vandenį tarp plūstan�ių gyvulių.

Berniukas baisiausiai i�sigando. Jeigu elniai pabruko Mamutaitį po savimi, jis �uv�s. Kop�emas �ūktelėjo vad�, bet triuk�mas, vandens pliu�kėjimas ir elnių mykimas nustelbė jo bals�.

O elniai vis plūsta ir plūsta. Kita valtim plauki�s med�iotojas jau i�svaidė visus �eberklus ir dabar brūkliu tvoja elniams per galvas.

Kop�emas �oko į med�iotojų tarp�, �aukdamas, kad vadas paskendo. Keli med�iotojai drauge su juo atbėgo į pakrant�, ir Kop�emas rodė, kur valtis apvirtusi.

Bet �iū! Kas tai?

Į krant� lipa Mamutaitis. Jis laikosi u� plaukian�io elnio kaklo, o �is jį ne�a i� vandens. Ant smėlyno Mamutaitis paleid�ia �vėrį, o pats parkrinta ant �emės. Med�iotojai greitai pri�oka prie vado ir nutempia jį į �alį, kad jo nesutryptų banda. Atsigul�s kniūbs�ias, Mamutaitis sunkiai �iop�ioja, � i� burnos jam bėga vanduo. Paskui atsisėda, atsirėm�s į medį, ir ilsisi.

Tuo tarpu visa banda perplaukė e�er�, ir med�ioklė baigėsi. Paskutiniai elniai pakrikai bėga �laitu auk�tyn ir dingsta krūmuose, vydamiesi savo vadov�.

Med�iotojai d�iūgaudami atitempė prie vado u�mu�tuosius elnius. Po valandėlės atėjo ir Vilko Nagas. Jis papasakojo, kad srovė jį nune�usi �emyn, bet vis dėlto jam pavyk� laimingai priplaukti krant�. Luotas, �inoma, nuplūduriav�s ka�kur toli.

Na, ir buvo d�iaugsmo duburyje po Balt�ja uola! Jau nuo seno �monės nepamena tokios sėkmingos med�ioklės. Tai bent bus mėsos, ragų ir kailių �iemai!

Tuntui bed�iūgaujant i� u� netoliese augan�ių med�ių i�ėjo ka�koks �mogus. Visi nusteb� �iūrėjo į svetim�jį, apsiginklavusį ietimi. Ant kaklo jis buvo u�sidėj�s vilko ir lokio dantų vėrinėlį. Matyt, tai narsus med�iotojas!

Mamutaitis atsistojo. Nors jis buvo dar silpnas, bet nenorėjo i�siduoti svetimajam, kuriam med�iotojai tylėdami rodė keli� pas vad�.

Svetimasis med�iotojas ka�k� grie�tai pasakė Mamutai�iui.

Niekas nesuprato jo kalbos.

Svetimasis med�iotojas valdingais mostais parodė, kad tuntas turi jam atiduoti vis� �ios dienos grobį.

Atsirėm�s į medį, bet auk�tai pakėl�s galv�, Mamutaitis rūs�iai �velgė į į�ūlųjį sve�i�. Paskui papurtė galv� � toks buvo jo atsakymas.

Svetimasis �enklais parodė, kad netoliese yra visas būrys tokių med�iotojų, kaip jis. I�skėt�s pir�tus, jis keliskart mostelėjo ranka,�� �tai kiek daug jo bendrų.

Ta�iau niekas i� tunto nenorėjo atiduoti tokio puikaus grobio.

Tada svetimasis griebė vien� elni� u� ragų ir jau ketino jį nusitempti. Bet prie jo pri�oko Varlytė ir įkando jam į rank� taip smarkiai, kad tas paleido ragus ir įnir��s nubėgo.

Po kokios valandėlės jis vėl pasirodė, lydimas gausaus būrio med�iotojų.

Mamutai�io tuntas i�sigando tokio greito antpuolio. Vos i�vyd�s besiartinan�ius prie�us, vadas suprato, kad svetimasis tuntas yra gerokai stipresnis ir kad kova bū tų nelygi. Jis greitai įsakė trauktis, vildamasis i�gelbėti bent savo �monių gyvyb�. Moterys ir vaikai leidosi bėgti Baltosios uolos �laitu.

Mamutaitis su keliais med�iotojais kiek įkabindami bėgo paskui juos, dengdami tunt� nuo besivejan�ių prie�ų.

Svetimasis tuntas, garsiai �aukdamas, u�plūdo pakrant�, kur buvo suversta tiek daug nudobtų elnių. Jie �okinėjo aplink juos ir �aukė. Paskui ėmė vytis Libnų tunt�, norėdami kuo toliau jį nuginti.

Mamutaitis savo tunto nevedė ant Baltosios uolos, nes ten prie�ai būtų juos tuojau apsup�. Jis pasuko toliau, į uolų kalnyn�.

O prie�ai vis ar�iau ir ar�iau. Mamutai�io tuntas buvo gerokai nuvarg�s po med�ioklės, ir jeigu jo �monės nebūtų gerai �inoj� kiekvieno �ionyk��io skard�io, jie nebūtų galėj� taip toli nubėgti. Kai u�dus� med�iotojai atsidūrė prie smiltainio daubos palei Stra�os ol�, moterys atsisakė tenai eiti, nes �ia būta lokių urvų.

Mamutaitis, remdamasis �aka, grie�tai įsakė:

� Į priekį!

Visi kopia auk�tyn. Kito kelio nėra.

Bet į griov� jau lenda ir prie�ai, d�iūgaudami, kad tuoj pavys bėglius.

Libnie�iai kariasi uolomis kaip kiaunės ir smiltainio vandengrau�omis tempia pailsusį Mamutaitį auk�tyn. �it, jie praėjo lokių urv�. Laimė, kad lokiai miega!

Kop�emas ir Voveriukas lipa vieni pavojingu sta�iu tarpekliu. Kelis kartus, paslyd� ant �vyro, jie ritosi gal� �emyn ir tik vargais negalais susilaikė, nusitvėr� u� tvirtos uolos. Keli dideli akmenys i� po jų kojų nusirito �emyn.

Med�iotojai i�g�stingai �ūktelėjo jiems, kad būtų atsargūs, nes ried� akmenys galį suerzinti lokius urvuose.

Mamutaitis jau buvo įkop�s beveik į pa�i� uolos vir�ūn�. Jis �iūrėjo, kaip dr�siai kabarojasi berniukai. Kaip tik įkloniu nusirito didelis akmuo ir taip trenkėsi į uol� apa�ioje, kad ji net sutrupėjo. Med�iotojai i�sigando, bet Mamutaitis apsid�iaugė.

� Meskite akmenis! Daugiau akmenų! � su�uko jis berniukams.

Supratingi berniukai tu�tuojau pakluso ir su d�iaugsmu ėmė risti �emyn akmenis. Po valandėlės uolėtu įkloniu ritosi daugybė akmenų. Kilo did�iausias triuk�mas.

Akmenys, �okinėdami sta�iu skard�iu, skeldėjo ir dundėdami krito tiesiog į lokių urvo ang�.

Kaip tik tada, kai prie�ai buvo jau besikabaroj� į uol�, urvo angoje pasirodė lokio galva. Svetimieji med�iotojai i� siaubo sustingo.

I� miego pa�adintas lokys, piktai suriaumoj�s, i�lindo laukan.

Paskui jį i�lindo antrasis lokys, dar didesnis ir stipresnis. Pasirodė ir tre�iasis mil�inas, kad ir jaunas, bet taip pat jau galingas.

Lokiai, krintan�ių akmenų suerzinti, puolė kaip pa�ėl� apstulbint� svetimųjų tunt�. Ank�tame tarpeklyje kilo baisi kova. Svetimieji med�iotojai i�sigando. Keletas jų jau gulėjo �emėje nebegyvi, dar keli, su�eisti akmenų, nu�liau�ė slėptis. Kiti kaip be galvų leidosi bėgti, bet ne taip lengva buvo pabėgti nuo mil�ini�kų lokių, besivejan�ių juos su pa�ėlusiu atkaklumu.

Mamutai�io tuntas tuo tarpu sulindo į gilias olas. T� dien� �monės nesiry�o i�eiti į vir�ų ir nakvojo olose.

Ryt� �valgai prane�ė, kad lokių tarpeklyje guli keli sudraskyti persekiotojai, o �iaip visur aplinkui ramu.

Mamutaitis, atgav�s jėgas, nuvedė savo tunt� atgal prie Baltosios uolos. Ėjo jie, �inoma, nepaprastai atsargiai. Savo stovykl� rado nepaliest�.

�unelis, kuris buvo paliktas i�kastoje duobėje, sveikino juos, gailiai kaukdamas. Jis buvo labai alkanas.

Varlytė jį i�kėlė i� duobės ir drauge su juo nudūmė �emyn, į pakrant�, kur gulėjo sumed�ioti elniai.

Gegutė ir Vilkė, likusios ant Baltosios uolos, i�graibstė i� teberusenan�io lau�o �arijų ir pamėgino vėl įkurti ugnį. Pagaliau lau�as suliepsnojo.

Med�ioklės vietoje, prie e�ero, puot� kėlė keli vilkai ir dvi hienos. Tad buvo ai�ku, kad lokių i�vaikytas svetimasis tuntas daugiau �ionai nebegrį�o.

Alkani med�iotojai u�griuvo vilkus ir hienas ir, nuvij� juos, tuoj ėmė darinėti suverstus �vėris.

Mergaitės atne�ė nuo Baltosios uolos nuodėgulių ir įkūrė didelį lau��. Jos nubėgo rinkti malkų, o moterys dėjo į kar�tus pelenus elnien� ir tiekė valgį nekantriai laukiantiems med�iotojams.

Dėl viso pikto Mamutaitis pastatė sargyb�, kad duotų �enkl�, jei prie�ai vėl ketintų pasigrobti tokį puikų laimikį. Ta�iau ramybės niekas nebetrikdė, ir Libnų tuntas galėjo toliau puotauti. �unelis taip pat d�iūgavo drauge su visais.

Ir vis dėlto puota buvo pertraukta!

Vos dūmų stulpas nusidriekė auk�tai į padang�, vos med�iotojai atsikando pirmuosius mėsos k�snius, atbėgo sargybiniai, baimingai �aukdami:

� Prie�ai!

Tarsi būtų vidury giedrios dienos perkūnas trenk�s!

Moterys jau pakilo bėgti, bet Mamutaitis įsakė sargybiniams paimti po kept� elnio kumpį ir nune�ti prie�ams.

Sargybiniai taip ir padarė. Alkani prie�ai, kurie po baisios kovos lokių tarpeklyje buvo i�lakst� kuo toliausiai, dabar i�lindo i� savo slaptavie�ių. Siek tiek pasvyrav�, jie priėmė atsiųstas dovanas ir tuoj ėmė jas valgyti. Paskui, suėj� į vien� būrį, ėmė i� lėto artintis prie Libnų tunto stovyklos. Mamutaitis, įsak�s kiek toliau sukurti nauj� lau��, atvilko prie jo du elnius ir vėl grį�o prie savųjų.

Svetimieji med�iotojai kurį laik� nery�tingai �iūrėjo, bet vis dėlto susėdo aplink nauj�jį lau��.

Libnų tuntas į juos nė dėmesio nekreipė.

Sve�iai, matydami, kad jų niekas neveja, mikliai nusilupo elnius ir ėmė kepti mės�.

Lau�o liepsnos kilo auk�tyn dien� ir naktį, o atsargų tarsi nė nema�ėjo. Libnie�iai pasidalijo su svetimaisiais grobiu, ir abiem tuntams mėsos buvo iki soties.

Vien� ryt� svetimieji med�iotojai dingo; niekas net ne�inojo, kur jie patraukė.

Libnie�iai vėl liko vieni prie Baltosios uolos.

�į kart� med�ioklės plotai dar liko jų rankose, o kaip bus toliau?

Bet med�iotojams nekyla jokių rūpes�ių dėl ateities. Jie mato prie� save krūvas mėsos, jiems dabar gera gyventi, ir jie nepaiso, kas bus toliau.

Visų veidai spindi pasitenkinimu, o per smakrus teka taukai.

Kokios laimingos pertekliaus dienos!

Med�iotojų tuntas praleido ant Baltosios uolos ir �iem�. Tiesa, kart� jis mėgino susirasti nauj� med�ioklės viet� Vltavos ir Labės santakoje, bet stiprus Palabės tuntas parvarė jį atgal. Med�iotojai, kurie anks�iau buvo įsikūr� Generalkoje, i�ėjo ne�inoma kryptimi. Prokopo urvo gyventojai dar gyveno ten pat, bet smarkiai skurdo. Jų tuntas i�kriko ir vargingai klajojo po urvus prie Radotyno ir kairiuoju M�os krantu.

�iais metais �iema labai �alta ir ilga. Tuntui ant Baltosios uolos darosi visai riesta. Nėra grobio, ir alkani med�iotojai grį�ta į stovykl� tu��iomis. Vaikų kūneliai visi i�berti, jie net verkia i� skausmo. Ken�ia ir suaug� med�iotojai. Visi ver�ia pilvus dir�ais ir kramto sen� od�, med�io �ieves, netgi molį. Prijaukintasis �unelis, vaikų numylėtinis, pirmasis tunto naminis gyvulys, jau seniai suvalgytas.

Med�iotojai taip nusilp�, kad nepajėgia kautis su stipriu �vėrimi ar persekioti bėgantį. Jie �liau�ia per snieg� kaip �e�ėliai ir tik kartais, da�niausiai atsitiktinai, pa�auna koki� varn� arba kurapk�.

Med�iotojas, kuris ryt� akmeniu pramu�ė eket� e�ere, norėdamas pasigauti �uvų, buvo rastas po pietų su�al�s ir be laimikio.

� Salta, �alta,�� skund�iasi �monės.

Liūdna ant Baltosios uolos, ir Mamutaitis veltui dairosi, ar nesikei�ia oras, ar nematyti pirmųjų pavasario pasiuntinių. �monės i�rausė sniege penkis urvus ir i�siklojo juos kailiais. Jie �ildosi, prisiglaud� vienas prie kito ir, pasidav� likimui, �iūri mir�iai į akis.

Mamutaitis i�lindo i� urvo. Jis visas įsisup�s į kailį, o ant galvos u�sidėj�s kepur�, apsiūt� �uns kailiu. Ji dengia jam vis� galv� iki smakro kaip kapi�onas ir siekia pe�ius. Kojos apautos �iltais elnio kailiais, priri�tais prie kulk�nių. Viduje priki�ta samanų ir sausų kailių. Mamutaitis dairosi po sniego lygum�. Niekur nė jokio �vėries pėdsako.

Jis �ūktelėjo Kop�emui, kad paduotų jam ietį. Vadinasi, pats vadas pamėgins ie�koti grobio. Berniukas atne�ė ietį, o antr�j�, sav�j�, laikė rankoje.

Mamutaitis berniukui nusi�ypsojo:

� Ar nori eiti į med�iokl�? Tai einam!

Kop�emas, vienintelis i� berniukų, kuris atsispyrė ligai, d�iaugsmingai pa�oko ir pamojavo ietimi. Jis eis med�ioti su vadu! Vaikinukas taip pat įsisup�s į kailį. Jo veidai dar gana apvalūs, nors kūnas labai sunyk�s.

Mamutaitis su berniuku pasuko pami�ke į Libnų kalnagūbrį. Vadas ėjo prie�akyje, Kop�emas � giliomis jo pėdomis. Sniegas spindėjo saulėje, net akis per�ėjo. Storai apsnigti med�iai stovėjo nulenk� �akas prie �emės, o kai kurios ma�esnės eglutės buvo visi�kai u�klotos sniegu ir atrodė tarsi �laite i�sibars�iusios sniego bobutės.

Ant uolos keleiviai pasilsėjo. Kvėpuojant jiems i� burnos virto baltų garų kamuoliai. Iki �iolei jie nepastebėjo nė ma�iausio �vėrelio pėdos.

Jie įkopė į pa�i� kalno vir�ūn�. Į pietus atsivėrė plati Libnų �emuma, kurioje juodavo kelios kalvos, apaugusios mi�kais. Į �iaur� t�sėsi did�iulė plok�tikalne, kurioje nebuvo matyti jokio gyvo padaro. Mamutaitis pastebėjo �ia tik kelias besikry�iuojan�ias baltojo ki�kio ir kurapkos pėdas.

Kop�emas suink�tė.

� K�, pavargai? � paklausė Mamutaitis.

Sunkiai traukdamas i� sniego kojas, berniukas tarstelėjo:

� A� alkanas!

Mamutaitis atsiduso.

Papūtė smarkus vėjas. Oras beveik staigiai pasikeitė. Pilkas debesis u�dengė �iaurės vakaruose padang�. Pradėjo snaiguriuoti.

Mamutaitis su berniuku pasislėpė u� krūmo. Kop�emas ėmė �iulpti purų snieg�. Jo lūpos buvo sukepusios, akyse darėsi tamsu. Jis toks pavarg�s�

Suū�ė mi�kas, su�lamėjo jaunuolynas. Med�iai įsisiūbavo, pakilo sniego sūkuriai.

Įsisiautė baisi pūga.

Ir staiga tir�toje sniego migloje ka�kas su�niok�tė.

Mamutaitis pa�oko. Ka�koks juodas vaiduoklis, vėtros ne�amas dumia į �ia. Dr�susis vadas, nepaisydamas pūgos ir pavojaus, stojo prie� jį. Dabar jis ry�tųsi stoti į kov� kad ir su liūtu ar mamutu.

Dar narsusis med�iotojas nespėjo gerai pasiruo�ti, o did�iulis raganosis jau i�nėrė prie� pat jį.

Kop�emas riktelėjo.

Mamutaitis bevilti�kai smeigė savo ietį �vėriui į kakl�. Įsibėgėj�s mil�inas parblo�kė dr�sųjį med�iotoj� ir, negalėdamas sustoti, nusirito �laitu, kuris kaip tik �ia staigiai leidosi į slėnį. Su�eistas �vėris su ietimi kakle įkrito į gilų pusnyn� ir ten sunkiai bla�kėsi. Garuojantis kraujas da�ė snieg�.

Mamutaitis gulėjo, nepajėgdamas atsistoti. Kop�emas ne�inojo, k� daryti. Siau�ia pūga. Snieg� verste ver�ia. U� dviejų �ingsnių nieko nematyti.

Kop�emas norėjo pasi�iūrėti į raganosį, bet vėjas jį parblo�kė į snieg�, ir jis d�iaugėsi, kai jam pavyko keturiomis vėl nu�liau�ti u� krūmų prie Mamutai�io. Vėtra lau�ė med�ius ir toli ne�ė jų �akas.

Valandėl� vėjas aptilo, ir tuo metu med�iotojai tolimoje plok�tikalneje i�girdo keist� dundėjim� ir �urmulį. Audra vėl pakilo, ne�dama kalnus sniego.

Nuo plok�tikalnės pa�emiui artinasi tartum koks debesis, genamas vėtros. Tai bėga did�iulė elnių banda, apimta aklo siaubo. I�sigand� staigiai kilusios audros, elniai kaip pami�� lekia į priekį, tik į priekį be jokios nuovokos.

�it jie jau kalno vir�ūnėje. Pūgos apakinti gyvuliai nemato stataus �laito, o jeigu ir matytų, vis tiek jau nebegalėtų sustoti. U�pakaliniai stumia pirmuosius, ir �tai banda ritasi �emyn į pusnynus. Kai kurie elniai pakyla ir bėga toliau, prie upės, bet daugelis nusilp� grimzta nei�brendamame sniege, kurį ant jų ver�ia ir ver�ia audra.

Nusteb�s Kop�emas mato, kaip apkvaitusi banda lekia pro �alį ir paskui dingsta i� jo akių baltoje pūgoje. Jam nė į galv� neateina mintis sviesti į kurį elni� savo smaili� ietį. Jis toks pavarg�s ir alkanas, kad mieliau susiriet�s pamiegotų �alia vado.

Jis prisimena, kaip prie� dvi saules, kitaip tariant, dienas, ramiame u�utekyje rado lede į�alusi� �uvyt� ir kaip paskui urve, ledui i�tirpus, jam rodėsi, kad jinai atgijusi juda� Visi vaikai prie jos sulėkė! U�mauta ant smaigo ir i�kepta �uvytė buvo jo paskutinis valgis.

Pūga liovėsi, ir pro �viesėjan�ius debesis suspindo blanki saulė.

Po valandos audros kaip nebūta.

Mamutaitis atsigavo ir god�iai valgė purų snieg�. Kop�emas d�iaugėsi, kad Mamutaitis kruta, ir jau nebenorėjo miego. Jis geriau nulėksi�s pa�iūrėti, kur nubėgo raganosis. Sniego pluta po juo lū�inėjo, bet jis vis dėlto paėjo kelis �ingsnius prie skard�io kra�to. �ia nutrūko karoj�s sniego luitas, ir Kop�emas �aukdamas nu�liau�ė skard�iu �emyn � pana�iai kaip su�eistasis raganosis ir apkvait� elniai.

Kop�emas taip prasmego sniege, kad jo nebuvo nė matyti. Bet, kapstydamasis i� pusnyno, jis ranka nusitvėrė u� elnio rago. Pagraibė toliau � ir �tai: elnio galva! E, �ia visas elnias!

Med�ioklės aistros sujaudintas, berniukas titnaginiu ietigaliu persmeigė nebegyvo, bet dar �ilto elnio kakl� ir ėmė �iulpti drungn� krauj�.

Atsigėr�s jis valandėl� ilsėjosi nejudėdamas. Paskui, prisimin�s vad�, �ūktelėjo. Bet Mamutaitis neatsiliepė. Kop�emas ėmė kastis �laitu auk�tyn, ie�kodamas apipustytų krūmų ir taikydamas, kur ne taip statu.

Jis jautėsi atsigav�s, o d�iaugsmas dėl radinio skatino jį įveikti sunkumus. Pagaliau jis stovėjo prie� savo vad�. �is gulėjo sniege ir �iūrėjo į jį, pla�iai atvėr�s akis.

Mamutaitis i� pirmo �vilgsnio suprato, kad Kop�emas rado grobį. Ne tik Kop�emo burna, bet ir visas veidas bei drabu�iai buvo ap�lakstyti krauju.

� �ia� elnias! �emai! � �aukė Kop�emas.

Mamutaitis pagyvėjo. Vargais negalais jis priėjo prie skard�io kra�to, kur prie� valandėl� berniukas nu�liau�ė �emyn. Dabar Kop�emas vėl nu�iuo�ė, o paskui jį ir vadas.

� O, geras grobis! Ir kraujas dar �iltas!

Mamutaitis pripuol�s god�iai gėrė elnio krauj�. Jis vėl pasijuto stiprus ir po valandėlės i�kasė i� sniego beveik pus� elnio. Būta i�na�aus gyvulio su �akotais ragais.

� Kop�emai, atvilk didelių �akų. Paguldysime elni�.

Po valandėlės mūsų med�iotojai vilko balt� elni� ant �akų kaip rogėmis.

Sta�iai į kaln� jie nebūtų pajėg� u�lipti, todėl pasuko aplinkui, ir kopė įvijų, nuo�ulnesniu keliu. Bet, ir �itaip kopdami, vis dėlto labai greitai pavargo.

Libu�ako �laite jie pamatė ka�k� brendant per gilų snieg�. Tur būt, tunto pasiuntinys ėjo jų ie�koti.

� Ei! Ei, ei!

I� tikrųjų, tai buvo I�lū��s Dantis, kuris ėjo jiems prie�ais. Jis labai d�iaugėsi, kad po baisios audros rado juos gyvus ir dar su tokiu geru grobiu.

Dabar I�lū��s Dantis tempė krovinį, ir nuvargusiems med�iotojams buvo lengviau eiti.

Prie mi�ko jie susitiko su dviem moterimis, kurios kailiniuose mai�eliuose ant nugarų ne�ėsi �induklius kūdikius. Jos d�iūgaudamos sveikino grį�tan�ius med�iotojus. Toli aidėjo jų d�iaugsmingi balsai.

I� tvankių urvų ant Baltosios uolos lindo sulys�, nu�al� �monės ir brido per snieg� pasitikti vado.

�iandien ant Baltosios uolos bus puota!

Galas badui ir vargui!

Mamutaitis a�triu titnaginiu peiliu atsirė�ė �alių elnio kepenų k�snį ir padavė jas kitam med�iotojui. Tas taip pat atsirė�ė k�snį ir, kas liko, davė tre�iajam. Taip jie dalijosi, kol neliko nieko. Moterys, �inoma turėjo laukti, kol pavalgys vyrai.

Kop�emas buvo dienos didvyris. Su u�sidegimu jis pasakojo visus med�ioklės įvykius, o ypa� vaizdingai apsakė, kaip jis su�iupo pusnyne elni� u� ragų.

Kit� dien� Mamutaitis nusivedė kelis vyrus prie skard�io pasi�iūrėti, ar pusnyne neįklimpo dar koks elnias. �ia jų laukė maloni staigmena.

�en bei ten pusnynuose jie aptiko tiek u�verstų elnių, kad nepajėgė visų nusitempti į stovykl�.

Jeigu ne hienos ir vilkai, vyrai būtų mielai palik� didum� elnių �ia gulėti, bet buvo gaila tokį didelį grobį pamesti �vėrims. Todėl Mamutaitis stengėsi kiek galima daugiau jų partempti namo.

Giliai po sniegu jie rado ir gauruot�jį raganosį. Kakle jam tebestyrojo nulau�ta ietis.[13] Med�iotojai tik atsipjovė kiek raganosio mėsos, nes viso �vėries nepajėgė parsigabenti į stovykl�.

Tik dabar buvo matyti, koki� daugyb� �vėrių � alkstan�io tunto laimei � pra�udė toji baisioji pūga.

Dabar tuntas tikrai sulauks pavasario.

Puota truko ilgai. Su�alusi mėsa negedo. Rodėsi, kad jos nė nema�ėja. Tik nuo gudriųjų ernių buvo sunku j� apginti. Med�iotojai slėpdavo mės� duobėse, kabindavo j� ant med�ių, prislėgdavo akmenimis � ir vis tiek rajūnai j� surasdavo. O, pripuol�s prie mėsos, ernis susprogdavo jos neįtikėtinai daug. Tad Mamutaitis įsakė atsargas saugoti dien� naktį.

Kart� po pietų Kop�emui ir Voveriukui atėjo eilė saugoti mės�. Berniukai trypinėjo po snieg�, plūsdami ernius. Kad nors vienas atslinktų dabar, dien�, � bent galėtų jį pavaikyti!

Iki vakaro toli � k� �ia prasimanius?

Voveriukas susirado numest� kaul� ir ėmė gr��ioti jį smailiu titnagu. Neilgai trukus, kaulas buvo pragr�tas. Kop�emas taip pat rado kaul�. Neturėdamas tinkamo titnago, gr�ė jį egliniu pagaliuku. Na ir sugalvojo! Voveriukas juokėsi, kad jis veltui stengi�sis. Kop�emas gr�damas net suprakaitavo, bet viskas veltui.

Voveriukui i�gr��iotas kaulas buvo reikalingas kailiui susegti pakaklėje. Jis pervėrė abu dir�elio galus pro kaule i�gr�tas skylutes ir priri�o prie jų ma�us pagaliukus. Kai norės nusimesti kailį, vėl praki� pagaliukus pro skylutes, ir nereikės kankintis, kol atmegs mazg�!

Kop�emas pamatė, kad veltui lenktyniauja su Voveriuku: pagaliu kaulo nepragr�i! Numet�s kaul�, i�sitraukė i� krūvos spygliuo�ių �akų, kuriomis buvo u�dengta mėsa, gabal� med�io � smaling� pu�ies �akos nuolau��. Pamėgins j� pragr�ti ir turės medin� sagtį. Gal pavyks, medis gerai i�d�iūv�s.

Voveriukas pasiūlė Kop�emui savo titnag�, bet Kop�emas jo nepaėmė. Gr�ė savo egliniu pagaliuku. Bet jam ne k� geriau sekėsi, negu pirma. O jei pamėginus gr�ti abiem rankom? Voveriukas mielai prilaikė gr�iam� medį, o Kop�emas ėmė sukalioti pagaliuk� tarp i�tiestų delnų.

Dabar pagaliukas sukosi greitai! Medyje pasidarė ma�a duobelė, kurioje vis daugėjo juodų dulkių. Kop�emas d�iaugėsi, kad darbas sekasi, ir suko, kiek tik turėjo jėgų. Priils�s valandėl� atsikvėpė.

� Matai? � su�uko nusteb�s Voveriukas.�� Rūksta! �ia, duobelėje!

Kop�emas, nieko nesuprasdamas, i�pūtė akis. Kas �ia galėtų rūkti? Jis vėl ėmė smarkiai sukti pagaliuk�.

Tikrai � i� duobelės truputį rūko.

Kai Kop�emas visai nusiplūkė, jį pakeitė Voveriukas. Ir jam sukant, kilo baltas dūmelis medyje i�urbtoje duobelėje. Paskui vėl ėmėsi darbo Kop�emas ir suko tol, kol pagaliukas i�krito jam i� rankų.

Voveriukas norėjo jam paduoti pagaliuk�, bet pastebėjo lank�, �alia įsmeigt� į snieg�, ir kita ranka jį i�traukė. Kop�emas suprato, kad Voveriukas nori jo pagaliuk� i��auti ir ėmė i� jo traukti lank�.

Voveriukas jau buvo u�dėj�s eglinį pagaliuk� ant lanko templės, bet Kop�emas, ka�k� netikėtai sugalvoj�s, staiga i�traukė lank� su pagaliuku draugui i� rankos ir apsuko temple gr��t�. Įtaik�s pagaliuk� į pajuodavusi� duobel� pu�ies medyje, ėmė smarkiai traukioti lank�. Pagaliukas duobelėje smarkiai sukosi. Dabar ėjo daug geriau, negu pirma, bet pagaliukas vis i�slysdavo i� duobelės.

U�sideg�s savo atradimu, Kop�emas pagriebė gabal� i�duobto kaulo ir įrėmė į jį sukam� pagaliuk�. Dabar jis lank� traukiojo dar grei�iau, ir greitai i� duobelės parūko dūmai. Buvo jau�iamas įsikurian�ios ugnies kvapas.

Ugnis! Ugnis arti!

Nuvarg�s Kop�emas turi kiek atsikvėpti. Voveriukas, susidomėj�s Kop�emo atradimu, i� lengvo pu�ia į duobel�, kurioje rūksta truputis suanglėjusių med�io dulkių.

Voveriukas tvirtina, kad ten pagaliau su�ėrėjo �arijėlės.

Ir susijaudin�s Kop�emas lengvai pūstelėjo į duobel�. Pasirodė truputis dūmų. Kop�emas nutraukė nuo Voveriuko kepurės kelias plunksneles � tegul Voveriukas niurzgia sau � ir priki�o jas prie duobelės. Ilgai pūtė, ir staiga �ybtelėjo, plunksnelė įsidegė, ėmė �okinėti liepsnelė�

Tai buvo vienas did�iausių atradimų �monijos istorijoje.

Voveriukas priki�o prie ugnelės sausų �oly�ių ir spyglių. Liepsna didėjo.

Ugnis! Ugnis!

Kop�emas �okinėjo ir d�iūgavo kaip pami��s.

Jo gyvenimo svajonė netikėtai i�sipildė � jis moka įdegti ugnį!

Toliau kurstė ugnį Voveriukas.

Atbėgo Gauruo�ius ir Pelėda.

� Kas �ia atsitiko! Ko Kop�emas rėkia? �tai ernis tempia mės� jam i� po nosies! � �aukė med�iotojai.

Bet ai�kinti jiems nereikėjo. Jie pamatė liepsnojan�i� ugnel� ir ėmė �aukti kaip ir �okantis i� d�iaugsmo Kop�emas.

Atbėgo pats vadas, o su juo ir keli med�iotojai pasi�iūrėti, kas �ia darosi. Kaip tik tuo metu i� �akų krūvos i�bėgo kitas ernis su gabalu mėsos dantyse.

Med�iotojai norėjo į�ūlųjį plė�ik� vytis, bet pastebėjo Kop�emo ugnel�.

� I� kur ta ugnis? � paklausė vadas susidomėj�s, nes niekas neėmė i� stovyklos lau�o �arijų.

� Tai Kop�emas! � ai�kino Voveriukas.�� Suko suko pagaliuk� � ir gimė ugnelė�

� Be titnago? � nepatikliai paklausė vadas.

� Be titnago! � rimtai atsakė Kop�emas.

� Be ugnies akmens? � vėl suabejojo vadas.

� Be ugnies akmens,�� atsakė paraud�s berniukas.

� Tai visų burtų burtas! � nusprendė vadas ir paragino Kop�em� parodyti, kaip jis i�suko ugnį i� med�io.

Kop�emas buvo jau kiek aprim�s, bet jo akys vis dar degė, susijaudin�s jis visas virpėjo. Padedamas Voveriuko, jis ėmė sukti eglinį pagaliuk� į pu�ies gabal� ir nustebusių vyrų akyse vėl įkūrė ugnį.

� Mano vaike! Senasis vadas Pilkasis Vilkas įkūrė ugnį su ugnies akmeniu. Tu didesnis u� Pilk�jį Vilk� � tu įkūrei ugnį i� vieno med�io� Jau niekada tuntas nebebus be ugnies!

Vadas Mamutaitis sakė ties�. Niekada tuntui nebereikės vogti ugnies i� svetimos stovyklos, niekada jis nebevargs be �ildan�ios lau�o liepsnos.

Kop�emo i�radimas u�tikrino �monėms ugnį visur ir visada. Gabaliukas med�io visada rasis.

Visame pasaulyje �monės i�moko gauti ugnį, trindami medį į medį. Vėliau buvo pasakojama, kad to i�mokė �mones ka�koks pasakų didvyris, gav�s ugnį i� medinės pramotės. Visais laikais iki pat mūsų dienų apie jį buvo pasakojamos visokios legendos. Gal ir jūs esate girdėj� kokį padavim� apie tokį didvyrį � Prometėj�. �ioje knygoje jūs perskaitėte apie mūsų Prometėj� � narsųjį ir i�moning�jį Kop�em�, berniuk� i� med�iotojų tunto ant Baltosios uolos.

Likite sveiki visi, perskait� �i� istorij�, � dideli ir ma�i � ir �inokite, kad jau praėjo dvide�imt ar trisde�imt tūkstan�ių metų, kai visa tai pas mus dėjosi.