2009�M. RUDENĮ PASIEKIAMAS SUSITARIMAS. Po kelerių metų derybų Stokholmo moderniojo meno muziejus priverstas gr��inti vokie�ių ekspresionisto Emilio Noldės (Emil Nolde) paveiksl� �Gėlių sodas (Utenvarfas)� (Blumengarten (Utenwarf).

Paai�kėjo, kad XX a. septintame de�imtmetyje muziejaus direktoriaus Pontuso Hulteno (Pontus Hult�n) i� �veicarijos įsigyt� paveiksl� gaubia tamsi istorija. Kūrinys neai�kiomis aplinkybėmis dingo ketvirto de�imtme�io pabaigoje, kai Vokietijos �ydų Doi�ų �eima (Deutsch) buvo priversta emigruoti i� nacistinės Vokietijos. Daugiau nei po penkiasde�imties metų, 2003-aisiais, �eimos palikuonys kreipėsi į Moderniojo meno muziejų ir papra�ė gr��inti paveiksl�. Prasidėjo ilgas konfliktas dėl meno kūrinio, apie jį kalbėjo ne tik �vedijos, bet ir tarptautinė �iniasklaida. Į konflikt�, kuris, kelių tarptautinių �ydų organizacijų nuomone, kenkia �vedijos reputacijai, įsitraukė ir vyriausybė.

Mano dėmesį i� karto patraukė gin�as � diskusijose �vedijoje jis atrodė i�trauktas i� konteksto. Ma�iau nei prie� metus tapau apie men� ir kultūros politik� ra�an�io �urnalo �Konstn�ren� vyriausiuoju redaktoriumi. Pradėj�s domėtis meno naujienomis, pama�iau, kad dalykai, kurie atrodė susij� su �iuo įvykiu �vedijoje, vis kartojasi. Pary�iaus Luvre, Niujorko �MoMa�, aukcionų namuose �Christie�s� buvo aptikti Antrojo pasaulinio karo metais nacistų pavogti ir vėliau ding� meno kūriniai. Muziejai ir aukcionų namai apie tų kūrinių istorij� nieko ne�inojo arba bent jau sakėsi ne�inantys. Da�niausiai tai būdavo trumpas prane�imas laikra�tyje, ta�iau po kurio laiko ėmė ry�kėti tam tikrų dėsningumų. Buvo kalbama ne apie pavienius, o apie �imtus meno kūrinių, kaban�ių ir parduodamų garsiausiose pasaulio meno įstaigose. Kilo klausimas, kaip jie ten pateko, kodėl niekas jų neaptiko anks�iau ir kodėl viskas ima ai�kėti kaip tik dabar.

Mane pirmiausia domino, kaip daugiau nei prie� pus� am�iaus pavogti meno kūriniai vis dar gali sukelti konflikt�.

Prie� tai kelerius metus domėjausi kultūros vertybių vagystės klausimais, ekonominėmis, moralinėmis ir teisinėmis to pasekmėmis. Tiesa, tai buvo visai kita sritis. 2000 m. pasirodė mudviejų su Samu Sundbergu (Sam Sundberg) knyga �Holivud� apvog� �vedų piratai� (Piraterna � De svenska fildelarna som plundrade Hollywood). Joje kalbama apie internetinių �vedų piratų veikl�. Tai visai kitokio pobūd�io vagystės, bet s�sajų yra.

Abiem atvejais susidurta su advokatais i� u� Atlanto. Ilgos Amerikos teisės sistemos rankos siekia toli u� �alies ribų. Dar vienas svarbus klausimas � kam priklauso teisės į kultūr�. Kilo konfliktas tarp pavienių individų teisių ir prieinamumo visiems.

Vis dėlto mane labiausiai domino vagys. Nelyginu piratų ir nacistų. �inoma, piratų veikloje yra godumo grūdas, ta�iau ir a�, ir knygos bendraautoris buvome įsitikin�, kad �is judėjimas turi gerokai stipresnį variklį � ideologij�, o kalbant apie piratus, prie� kelet� de�imtme�ių susiformavusi� informacinės laisvės ideologij�.

Paanalizav�s, kaip nacistai grobė meno kūrinius, pama�iau pana�umų. Godumo būta, tai nei�vengiama. Vis dėlto buvo ir dar kai kas, gerokai stipresnė jėga. Jei nacistai būtų veik� vedami vien tik godumo, jie nebūtų degin� Pikaso (Pisacco), Miro (Mir�) ir Brako (Braque) darbų. Nacistai ne tik vogė meno kūrinius, jie juos taip pat kūrė ir naikino, bet pirmiausia atrodo, kad menas buvo nacistinės pasaulio sampratos centre.

�ioje knygoje mėginu i�siai�kinti did�iausio meno grobimo �monijos istorijoje �aknis ir suprasti, kodėl tai vis dar nėra istorija.

1945�M. LAPKRI�IO PRAD�IOJE Berlyne buvo surengta spaudos konferencija. Jai vadovavo auk�tas ir plonas �iek tiek daugiau nei trisde�imt sulauk�s anglas. Su prastai deran�ia uniforma ir storų rėmelių akiniais generolas majoras Hju Trevoras-Roperis (Hugh Trevo-Roper) labiau panė�ėjo į mokslinink�, o ne į kareivį. Trevoras-Roperis buvo britų slaptosios �valgybos (Secret Intelligence Service) darbuotojas, o prie� kar� dirbo istoriku Oksforde. Spaudos konferencijoje jis turėjo pristatyti tyrimo rezultatus, kurių laukė visas pasaulis: ar Adolfas Hitleris tikrai negyvas. Trevoras-Roperis kelis mėnesius keliavo po karo nuniokot� Vokietij� ir ie�kojo �monių ir įrodymų, galin�ių paliudyti, kas i� tiesų įvyko Adolfo Hitlerio bunkeryje paskutinėmis dienomis.

�inia apie Adolfo Hitlerio mirtį pasaulio spaud� pasiekė per Vokietijos radij� kit� dien� po jo savi�udybės 1945 m. baland�io 30 d. Vis dėlto daug kas abejojo Hitlerio mirtimi. Trevorui-Roperiui pavesta nuodugniai i�tirti �į klausim�.

Sovietų propaganda tvirtino, kad Adolfas Hitleris slepiamas Vakaruose, nors kaip tik Raudonoji armija �turmavo Hitlerio bunkerį ir rado svariausių jo mirties įrodymų, kurie buvo nuslėpti nuo Vakarų.

Vis dėlto dvejojo ir s�jungininkai. Dvejonių buvo ir vyriausiojo s�jungininkų pajėgų vado Dvaito D. Eizenhauerio (Dwight D. Eisenhower) kalboje anks�iau tų metų vasar� surengtoje spaudos konferencijoje Pary�iuje. Tarp s�jungininkų buvo manan�ių, kad Raudonoji armija i�gabeno Adolf� Hitlerį ir Ev� Braun i� Berlyno bei slapta nuskraidino į Maskv�.

Pasibaigus karui pasipylė prane�imų apie įvairiuose pasaulio kampeliuose neva pastebėt� Adolf� Hitlerį.

Ka�kas matė fiurerį kavinėje Amsterdame, kur jis pasirodė es�s neįprastai auk�tas ir ilgarankis. Kitas prane�imas atėjo i� Ciuricho, �ia Hitleris es� gyven�s u�dar� gyvenim�, yra labai susen�s ir pra�il�s. Tre�ia �inutė skelbė, kad jis leid�ia laik� sodyboje La Faldoje Argentinoje, ta�iau pasidar�s tiek plastinių operacijų, kad tapo beveik neatpa�įstamas. Prancūzų laikra�tis �Le Monde� publikavo straipsnį, kuriame teigta, kad Hitleris slepiasi nacistų forte Pietų a�igalyje.

Dėl sklindan�ių gandų ir vis dar neai�kių Adolfo Hitlerio mirties aplinkybių nugalėtojams buvo svarbu visk� patikrinti, siekiant u�kirsti keli� spekuliacijoms ir mitams apie reichskanclerį.

Tik 1945 m. gruodį su�iuptas pogrindin� pasiprie�inimo organizacij� bandantis suorganizuoti hitlerjugendo vadovas Arturas Aksmanas (Arthur Axman). Smilkstan�iuose Vokietijos griuvėsiuose vis dar ruseno nacizmas.

Spaudos konferencijoje Hju Trevoras-Roperis pateikė papildomų pla�iai �inomos versijos įrodymų: Adolfas Hitleris nusi�udė savo bunkeryje Berlyne, o jo ir Evos Braun palaikai buvo sudeginti. Negalėdamas susipa�inti su rusų turimais įrodymais i� bunkerio, Trevoras-Roperis buvo priverstas remtis liudytojų, tarp jų Hitlerio liokajaus ir sekretorės, pasakojimais. Vis dėlto trūko svarbiausių bunkeryje buvusių asmenų, pavyzd�iui, propagandos ministro Jozefo Gebelso (Joseph Goebbels) ir asmeninio Hitlerio sekretoriaus bei padėjėjo Martino Bormano (Martin Borman), liudijmų.

Trevoro-Roperio ataskaita buvo labai įtikinama, ta�iau jai stigo tvirtų ir negin�ijamų įrodymų, galin�ių padėti ta�k� visiems gandams. Kritikai teigė, kad bunkeryje galėjo būti sudegintas Hitlerio antrininkas.

Persilau�imas įvyko neilgai trukus po Trevoro-Roperio ataskaitos. Rudenį Vokietijoje sulaikytas �urnalistas i� Liuksemburgo �or�as Tieras (Goerges Thiers). Britų tarnybos įtarė, kad jo dokumentai suklastoti. Apie�kant įtariam�jį aptikta drabu�iuose įsiūtų dokumentų. Tai buvo ne �iaip sau dokumentai, o, manoma, Adolfo Hitlerio politinis ir privatus testamentai, paliudyti ir pasira�yti Jozefo Gebelso. Apklausiamas Tieras prisipa�ino, kad tikrasis jo vardas yra Haincas Lorencas (Heinz Lorenz) ir kad jis buvo Adolfo Hitlerio spaudos sekretorius, paskutines Tre�iojo reicho dienas leid�s bunkeryje. Jam buvo įsakyta i�gabenti i� Berlyno dokumentus. I� viso buvusios trys kopijos. Viena politinio testamento kopija i�ve�ta Hitlerio adjutanto Vilio Johanmajerio (Willy Johannmeyer), o liūdnai pagarsėjusios sukarintos Heinricho Himlerio (Heinricho Himmler) organizacijos SS pulkininkas Vilhelmas Canderis (Wilhelm Zander) i�vyko i� bunkerio su abiejų testamentų kopijomis ir Adolfo Hitlerio bei Evos Braun santuokos liudijimu.

Kaip tik tokių įrodymų ie�kojo Trevoras-Roperis. Radus Canderį ir Johanmajerį, būtų u�kam�ytos jo ataskaitos skylės ir u��iaupti abejojantieji.

Johanmajeris rastas greitai. Jis gyveno su tėvais Izerlono mieste vakarų Vokietijoje. Vis dėlto nors ir kokios sunkios buvo apklausos, lojalusis adjutantas atsisakė k� nors atskleisti.

Rasti Vilhelm� Canderį buvo kebliau. Tik 1945 m. gruod�io viduryje Trevoras-Roperis pagaliau susekė SS karinink�. Paai�kėjo, kad �is buvo �persikvalifikav�s� į sodinink� ir slėpėsi ma�ame Bavarijos kaimelyje Tegernzėje, pasivadin�s FrydrichuVilhelmu Paustinu. Vilhelmas Canderis turėjo gerokai ma�iau iliuzijų nei kolega Johanmajeris ir greitai prisipa�ino. Canderiui buvo pavesta nugabenti dokumentus Hitlerio įpėdiniui Karlui Denicui (Karl D�nitz), ta�iau �is nusprendė, kad tai beprasmi�ka, ir pasislėpė. Dokumentai buvo sudėti į ne�ymėt� vok� ir paslėpti slaptame Canderio kelioninio krep�io i� dirbtinės odos skyriuje, kuriame rasta ir jo juoda SS uniforma.

Įrodymai privertė pasiduoti ir Johanmajerį. Kiek pasispyrioj�s, jis nuvedė Trevor�-Roperį į galinį tėvų namo Izerlone kiem�, kur kirviu i�kapojo su�alusi� �em� ir i�kasė butelį su paskutine dėlionės detale. Hju Trevoras-Roperis įminė mįsl�. 1945 m. baland�io 29 d. dokumentas patvirtino oficiali� Hitlerio mirties versij�.

Adolfas Hitleris sudarė du testamentus: politinį ir asmeninį. Ilgame politiniame testamente jis i�dėstė politinės savo veiklos istorij� nuo Pirmojo pasaulinio karo. Prana�avo nacionalsocializmo prisikėlim� ir paskyrė savo įpėdiniu Karl� Denic�.

Asmeninis Hitlerio testamentas buvo trumpesnis, ta�iau gerokai vertesnis dėmesio. Tik trijų puslapių ir visi�kai paprastas. Hitleris keliomis trumpomis eilutėmis paai�kino, kad dabar, kai jo kova baigta, jis nusprendė susituokti su Eva Braun, ir jie pasirink� mirtį vietoj kapituliacijos. Neturi būti jokio kapo, nepalikta jokių asmeninių daiktų. Paskutinis Hitlerio noras � jie turi būti sudeginti tu�tuojau po savi�udybės. Adolfas Hitleris norėjo, kad jo likimas būtų toks pats kaip Vokietijos. Kovo 19 d., likus iki savi�udybės kiek daugiau nei mėnesiui, i� savo u�daro bunkerio jis per valstybės kanceliarij� perdavė įsakym�, pavadint�, anot legendos, Rom� sudeginusio imperatoriaus Nerono vardu.

Nerono įsakymu Tre�iasis reichas turėjo susinaikinti, Vokietija � būti sudeginta, i�sprogdinta ir sudau�yta. Liaudis privalėjusi pasitraukti į pogrindį. Adolfas Hitleris nepripa�ino jokios kapituliacijos formos. Hitlerio pasaulė�iūroje vyko karas tarp rasių, ir �ia egzistavo tik pergalė arba pralaimėjimas. Vokie�ių liaudis pasmerkė save kaip tik antrajai alternatyvai. Berlyno gynybai vadovavo organizacijos �Volksturm� sẽniai ir paaugliai. Nieko neturėjo būti palikta ateinan�ioms kartoms, i�skyrus vienintelį dalyk�, nurodyt� Hitlerio testamente: �Mano paveikslai, kolekcijos, kurias supirkau bėgant metams, niekada nebuvo kaupti asmeniniais tiksliais, tik siekiant sukurti galerij� gimtajame mano mieste Lince prie Dunojaus. Nuo�ird�iai noriu, kad �is tro�kimas būtų deramai įgyvendintas.�

Paskutiniais mėnesiais, apimtas stiprėjan�ios paranojos ir depresijos, Hitleris vis daugiau laiko būdavo vienas, u�sidar�s �viesiomis spalvomis da�ytoje bunkerio rūsio patalpoje. Valandų valandas jis praleisdavo svajodamas apie miest�, kuris niekada nebus pastatytas, ir �iūrėdamas į jo modelį. Tai padėdavo trumpam pamir�ti nei�vengiam� gal�.

Sumontuotu pro�ektoriumi Hitleris galėjo simuliuoti saulėtekį ir įsivaizduoti, kaip ryto saulė atsispindi lėtai per Linc� tekan�iame Dunojuje ir kyla tarp didingų baltų pastatų. �į vaizd� jis tro�ko matyti kasdien, kai jau nebebus fiureris. �ia ketino persikelti baig�s politin� karjer�, kai Vokietija bus i�sikovojusi teisėt� viet� istorijoje.

Kitoje upės pusėje Hilteris matė mauzoliejų, kuriame ilsėsis jo tėvai. �iam pastatui įkvėpimo sėmėsi i� Romos imperatoriaus Hadriano pastatyto Panteono. Savo kap� taip pat ketino įrengti Lince, mieste, kur prabėgo jo jaunystė. T� laik� jis vadino laimingiausiu gyvenime.

Hitleris �velgdavo į pagrindin� gatv�, i�einan�i� į kultūros aik�t� � ji turėjo tapti kultūriniu Tre�iojo reicho centru. Did�iuliuose neoklasicizmo stiliaus pastatuose palei pagrindin� gatv� planuota įrengti bibliotek�, turin�i� 250 000 knygų, grandiozinį 2 000 vietų operos teatr� ir austrų kompozitoriaus Antono Bruknerio vardu pavadint� koncertų sal�.

Hitleris ketino nugriauti didesn� Linco dalį, kad atsirastų vietos jo svajonei. Planavo paversti �į apmirusį pramoninį miest� Europos, vėliau ir viso pasaulio kultūros centru, Pary�iumi ar Florencija naujiesiems �monėms. Miestas turėjo vainikuoti kultūrin� nacionalsocializmo didyb�. Architektas mėgėjas Hitleris pats sukūrė pagrindinius eskizus ir juos tobulino kelis de�imtme�ius. Vėliau du garsiausi nacistinės Vokietijos architektai Albertas �pėras (Albert Speer) ir Hermanas Gysleris (Hermann Giesler) pavertė juos tikrais miesto planais. Darbai jau buvo pradėti. 1940 m. pastatytas Nybelungų tiltas, pavadintas epinės poemos �Nybelungų giesmė� vardu. Po to, kai 1938 m. nacistai aneksavo Austrij�, pastatyta 10 000 naujų butų ir daugiau nei 50 000 �monių persikėlė gyventi į Linc�, vadint� Fiurerio miestu ir tapusį viena i� naujųjų Tre�iojo reicho sostinių. Darbai Lince vyko ir per kar�, kai daugumos kitų miestų planai atsidūrė lentynose. Vien tik Linco modeliui u�baigti prireikė beveik penkerių metų. Hitleris vis norėjo k� nors pakeisti, patikslinti ar pasiūlyti. Hermanas Gysleris įrengė modelį bunkeryje tik 1945 m. vasario 13 d. T� pa�i� dien�, kai ant Vokietijos kultūros miesto Dresdeno numesta 3 500 tonų padegamųjų bombų ir �is virto liepsnojan�iu pragaru.

Vėliau Gysleris pasakojo, kaip Hitleris, i�vyd�s modelį pirm� kart�, su�avėtas stovėjo prie�ais jį: �Niekada nema�iau jo tokio rimto prie�ais kokį nors modelį� Taip sujaudinto ir paskendusio mintyse.� Hitleris sukvietė generolus, partijos lyderius ir kitus bunkerio lankytojus pasi�iūrėti modelio, o tuo metu Berlynas buvo bombarduojamas.

�Jis rodė modelį tarsi pa�adėt�j� �em�, į kuri� rasime keli��, � liudijo Gysleris.

1945 m. kov� Hitleris kalbėjo gestapo vadui Ernstui Kaltenbruneriui (Ernst Kaltenbrunner): �Jei mudu nebūtume įsitikin�, kad po galutinės pergalės kare drauge pastatysime tokį nauj�jį Linc�, �iandien pat nusi�au�iau.�

Viena �io projekto dalis ypa� traukė Hitlerį ir nepaleido jo. Bulvaro gale stūksojo Fiurerio muziejus. Meno muziejus turėjo ne tik prilygti Luvrui, Ermita�ui ir Metropoliteno muziejui, bet ir pralenkti juos. Lankytojus ketinta priblok�ti 150 metrų ilgio fasadu su marmurinėmis kolonomis. Viduje � did�iausia pasaulyje asmeninė Hitlerio meno kolekcija. Per kar� ji neregėtai padidėjo. Du kartus per metus � per Kalėdas ir gimtadienį � Hilteris gaudavo įri�tų naujų nuotraukų albumų su odiniais vir�eliais ir �ilko popieriumi atskirtomis fotografijomis. Jis uoliai vartydavo vėliausiai kolekcij� papild�iusių meno kūrinių nuotraukas. Ten buvo garsiausių pasaulio istorijoje menininkų �edevrai: Mikeland�elo, da Vin�io, Rembranto, Vermejerio, van Eiko ir tūkstan�iai kitų darbų. Meno kūriniai, Hitlerio palikimas ateinan�ioms kartoms. Jo testamentas.

Ply�ys buvo toks siauras, kad pralįsti galėjo tik po vien� �mogų. Sprogimas u�vertė tunelį ir dabar ang� į kalno vidų saugojo druskos luitų, �vyro ir dulkių siena. Austrų kalnakasiams pavyko ma�iau nei per par� paprastais kirtikliais i�kirsti nedidelį ply�į netoli tunelio lubų. Pirmas ėjo Robertas Pauzis (Robert Posey), ma�daug keturiasde�imtmetis karininkas i� generolo D�ord�o Patono (George Patton) vadovaujamos III armijos. Pauzis buvo ma�akalbis, kolegų laikomas vieni�iumi. Nors augo paprastoje kaimo sodyboje Alabamoje, jam nusi�ypsojo laimė ir finansi�kai remiamas ginkluotųjų pajėgų baigė architektūros studijas. Paskui sekė jo adjutantas, gerokai u� vir�inink� spalvingesnė asmenybė. Linkolnas Kirsteinas (Lincoln Kirstein) buvo biseksualus, ekstravaganti�kas kultūros specialistas, u�aug�s turtingoje Bostono �ydų �eimoje. Praėjus po karo pabaigos porai metų jis kartu su choreografu D�ord�u Balan�inu (George Balanchine) įkūrė baleto trup� �New York City Ballet�.

Robertas Pauzis ir Linkolnas Kirsteinas priklausė vienam įdomiausių Vakarų s�jungininkų padalinių � Kultūros paminklų, dailės ir archyvų programai (The Monuments, Fine Arts and Archives programme), kuri sutrumpintai vadinta MFAA. Tai buvo speciali grupė, kuriai priklausė muziejininkais, profesoriais, bibliotekininkais, architektais ir meno ekspertais prie� kar� dirb� puskarininkiai. Jų u�duotis buvo apsaugoti Europos kultūros lobynus nuo sunaikinimo ir i�grobstymo, kalbant apie hitlerininkų ir savas pajėgas. Ateinan�ioms kartoms �i grupė buvo �inoma meno brangenybių med�iotojų vardu (The Monuments Men). Pauzis su Kirsteinu į�engė į kasykl� praėjus vos savaitei po bes�lyginės nacistinės Vokietijos kapituliacijos. Vokietija buvo juodoji skylė, �lugusi galybė, priglobusi milijonus pabėgėlių. Ne�inodami, kas jų laukia, Pauzis su Kirsteinu bandė apsiprasti su tamsa. Jie girdėjo gandus, bet nebuvo tikri, ar jais galima tikėti.

Prie� mėnesį generolas Dvaitas D. Eizenhaueris įsakė Vakarų s�jungininkų pajėgoms sustoti prie Elbės ir ne�ygiuoti į Berlyn�, paliekant jį Raudonajai armijai. Paskutinis Vakarų s�jungininkų puolimas buvo nukreiptas į nacistų būstin� � pietų Vokietij�. Eizenhaueris baiminosi, kad Hitleris, SS ir vermachto liku�iai pasitrauks į pietų Vokietij� ir įsitvirtins Alpėse, paskutinėje savo tvirtovėje. Ten, kalnuose, jie galėtų ilgus metus kariauti partizaninį kar�. Eizenhaueris nesitikėjo, kad pietuose jo laukia visai kitokie trofėjai nei Berlyne.

Roberto Pauzio ir Linkolno Kirsteino kelionė į pietus buvo kaip nusileidimas į Dantės pragar� per civilizacijos liku�ius. Apanglėjusiais griuvėsiais virt� miestai ir kaimai. Tie, kam pavyko i�vengti britų ir amerikie�ių bombone�ių, buvo sunaikinti Hitlerio duot� Nerono įsakym� vykdan�ių nacių fanatikų. Keliai u�kim�ti �imtais tūkstan�ių pabėgėlių, namo traukian�ių vergi�komis s�lygomis dirbusių rusų ir nuo Raudonosios armijos sprunkan�ių vokie�ių i� rytinės �alies dalies. �monės i� koncentracijos stovyklų. Pauzis pats lankėsi k� tik i�vaduotame Buchenvalde. Kirsteinas atsisakė.

Sugriauta buvo tiek daug, kad abu sunkiai pajėgė įsivaizduoti, kaip �alis galėtų pakilti i� tokių pelenų. Staiga prie� akis atsivėrė po�emiai. Baland�io pabaigoje karininkų �tabe Tiuringijoje apsilankė jaunas kareivis su Frydricho Did�iojo skeptru ir karali�kosiomis regalijomis. Paai�kėjo, kad tie daiktai rasti grotoje u� Benterodės, kur nuodugniau apie�kojus aptikta kripta su Frydricho Did�iojo karstu. Ten ilsėjosi ir jo tėvas, �kareivių karalius� Frydrichas Vilhelmas I, kurį Adolfas Hitleris laikė �iuolaikinės Vokietijos valstybės pradininku. Į dė�es nuo amunicijos buvo sukrautos Prūsijos karali�kosios regalijos ir brangenybės, asmeninė Frydricho Did�iojo biblioteka ir 271 paveikslas i� jo rūmų.

Vis dėlto �ie radiniai nublanko prie� tai, k� t� dien� aptiko Pauzis ir Kirsteinas. Prie�ais driekėsi did�iulė kasyklos tunelių sistema. Tai buvo sena druskos kasykla prie Austrijos kaimo Altauszės. Druska �ia kasta dar viduram�iais. Net ir dabar naudota ta pati technika � Alpių vir�ūnėse tirpstant sniegui susidarantis vanduo buvo nukreipiamas per kasykl�. Vanduo i�ne�davo �emyn drusk�, kur ji ir būdavo i�gaunama.

Kalno pa�laitėje gyvenan�ios kalnakasių �eimos dirbo �ia nuo XIV a. Jie nukreipdavo vandenį kalno viduje esan�iais labirintais ir rūpinosi, kad kasyklos neu�griūtų.

Pauzis ir Kirsteinas ėjo per tams� pasi�viesdami tokiais pat deglais, kokius kalnakasiai naudojo �imtus metų. Oras buvo drėgnas. Pirmiausia jie pamatė sprogimo sulau�ytas gele�ines duris. Priekyje buvo dar vienos. U� jų sukrautas į paprastas lentynas gulėjo vienas puikiausių meno kūrinių pasaulyje � flamandų renesanso deimantas Gento altorius.

�Atrodė, kad įstabūs brangakmeniai Mergelės Marijos karūnoje traukte traukė plevenan�i� �ibintų �vies��, � vėliau ra�ė Linkolnas Kirsteinas. Did�iulį 12 dalių altorių 1432 m. baigė Janas van Eikas (Jan van Eyck), kuris perėmė �į darb� i� savo mirusio brolio Huberto van Eiko (Hubert van Eyck). 3,5 x 4,6 metro dyd�io altoriuje vaizduojamas soste sėdintis Jėzus, jam i� �onų � Jonas Krik�tytojas ir Mergelė Marija. Toliau gieda du angelų chorai, u� jų stovi rankomis prisideng� Adomas ir Ieva.

Po Jėzumi vaizduojamas kra�tovaizdis su ant altoriaus stovin�iu avinėliu, apsuptu besimeld�ian�ių �monių ir angelų. Pagal �i� dalį altorius kadaise ir vadintas �Het Lam Gods�, t. y. �Dievo avinėlis�. Aukojamas avinėlis įkūnija Jėzaus atna��. Evangelijoje pagal Jon� Jonas Krik�tytojas rodo į Jėzų ir sako: ��tai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėm�!�

Paradoksas, ta�iau aukos motyvas atspindi, koks svarbus �is kūrinys buvo nacistams. �e�ios altoriaus plok�tės XIX a. prad�ioje buvo nupirktos Frydricho Vilhelmo III ir kelis de�imtme�ius eksponuojamos Berlyno paveikslų galerijoje. Per Pirm�jį pasaulinį kar� vokie�ių armija pavogė likusias dalis i� �v. Bavo katedros Gente, kur jos kabojo nuo pat XV a. Versalio taikos sutartimi Vokietija buvo įpareigota gr��inti Belgijai visus altoriaus elementus. Tai buvo dalis �aliai skirtos didelės kontribucijos karo �alai atlyginti.

Ant altoriaus stovintis avinėlis, nekalta auka, simbolizavo Vokietij�. Gento altorius buvo revan�istinės nacionalsocialistų politikos dalis ir atsiimti altorių nacistams tapo garbės reikalu. �tai dabar altorius, pasak Kirsteino, �ramiai ir taikiai� gulėjo prie� juos.

Pasi�viesdami deglais jie lėtai skverbėsi į kalno gilum�. Kartkartėmis prie� akis atsiverdavo vandens ir kalnakasių kirtiklių suformuotos ni�os. Visos sienos buvo apstatytos į karstus pana�iomis pu�inėmis dė�ėmis. Staiga deglų �viesoje �mėk�telėjo neįprasta pieno baltumo itali�ko marmuro spalva. Ant purvino �iu�inio gulėjo Mergelė Marija, �alia pasvir�s stovėjo nuogas Kūdikėlis Jėzus. Tai Mikeland�elo skulptūra �Madona su Kūdikiu� i� Briugės � vienintelis meistro darbas, atsidūr�s u� Italijos ribų dar jam gyvam esant. Kūrinį nupirko turtinga pirklių �eima i� Briugės Belgijoje.

Pauzis su Kirsteinu ėjo vis toliau į kasykl�, vien� po kitos aplenkdami medinių dė�ių eiles ir stovus su tūkstan�iais paveikslų. Prie� akis atsivėrė naujos ni�os, pilnos Europos meistrų darbų, siekian�ių nuo antikos iki naujausių laikų. Kasykla buvo labirintas, kiekviena patalpa turėjo po kelias i�ėjimo duris. Giliausios ertmės plytėjo u� beveik dviejų kilometrų kalno viduje ir buvo pasiekiamos tik specialiais vagonėliais.

Pauzis su Kirsteinu suprato, kad visai kasyklai i�tyrinėti reikės daug dienų, savai�ių, gal net mėnesių, k� jau kalbėti apie meno kūrinių identifikavim�, katalogavim� ir i�ve�im�.

Beveik po savaitės, pasitelk� aptiktus dokumentus, jie įvertino radinio dydį. Pirminiais skai�iavimais, Altauszės kasykloje buvo paslėpti 6 577 paveikslai, 954 grafikos kūriniai, 137 skulptūros, 129 ginklai ir �arvuotės pavyzd�iai, 122 gobelenai, 78 įvairūs baldai, 1 700 dė�ių su knygomis ir 283 dė�ės, kurių turinys nespecifikuotas.

Rasta ne tik Mikeland�elo ir van Eiko darbų. Be kitų garsių meistrų kūrinių, �ia buvo daug Adolfo Hitlerio pamėgtų menininkų, pavyzd�iui, olandų dailininko Johano Vermejerio, Rembranto van Reino, Piterio Paulio Rubenso, Antuano Vato, Piterio Breigelio vyresniojo, Luko Kranacho vyresniojo ir Albrechto Diurerio, kūrybos.

Pauzio ir Kirsteino radinys buvo tik prad�ia. Bavarijoje, netoli Vokietijos ir Austrijos sienos esan�ioje Noi�van�taino pilyje su fantastiniais bok�tais, rasta beveik tiek pat meno kūrinių. Kaip paai�kėjo, jie pagrobti i� daugiau nei 203 meno kolekcijų, daugiausia i� Prancūzijos �ydų �eimų.

U� ma�o kurortinio miestelio Berchtesgadeno traukinių stoties aptiktas dar vienas radinys. Ten stovėjo privatus Hermano Geringo (Hermann G�ring) traukinys. Atvyk� 101-osios amerikie�ių divizijos kariai i�vydo vietinius gyventojus, ne�an�ius XVII a. gobelenus, arabi�kus kilimus, antikines skulptūras, renesanso tapybos darbus ir Geringo �ampan�.

Noihauso mieste į pietus nuo Miuncheno, nacisto Hanso Franko (Hans Frank) namuose, rastas garsusis Leonardo da Vin�io paveikslas �Dama su �ermuonėliu�, taip pat Rembranto ir Diurerio darbų.

Vis toliau į Vokietijos pietus besiskverbian�ios Vakarų s�jungininkų pajėgos aptiko meno vertybių i� visos Europos kolekcijų. Rasta daugiau nei 1 000 meno kūrinių slėptuvių.

�imtai tūkstan�ių meno kūrinių buvo pagrobta i� Europos �ydų. Taip pat ir okupuotuose kra�tuose taikyti rasių įstatymai tapo įrankiu �ydams plė�ti ir apvogti. �is nusikaltimas buvo glaud�iai susij�s su holokaustu. Europos �ydų �udynės drauge buvo jų kultūros plė�imas, griovimas ir naikinimas. Vis dėlto nukentėjo ne tik �ydai. Nacistai plė�ė visus, kas pasipainiojo jų kelyje. Rytų fronte Hitlerio armijos negailestingai kariavo ne tik su slavais, bet ir su jų kultūra. Vien i� Lenkijos pavogta �imtai tūkstan�ių meno kūrinių � pusė �alies kultūrinio paveldo.

Okupuotoje Prancūzijoje nacistai atker�ijo u� prie� 100 metų Vidurio Europoje plė�usį Napoleon�. Nyderlanduose paklausių vietinių menininkų darbai supirkti tos pa�ios �alies i�do pinigais. Be to, nacistai plė�ė ne tik prie�ų, bet ir Vokietijos muziejus. Po karo apskai�iuota, kad jie pagrobė apie ketvirtadalį Europos meno.

Nacistai naudojo labai įvairius būdus u�valdyti meno kūrinius. Nuo papras�iausio plė�imo ir �anta�o iki kai kada legalaus �pirkimo�. Toks pats platus buvo ir plė�ikų spektras, jis aprėpė visk� nuo nacistų valstybės iki nepriklausomų organizacijų, pavienių nacistų, meno prekeivių, verslininkų, avantiūristų ir visų kitų, pasinaudojusių galimybe praturtėti i� kitų kan�ios.

Vis dėlto plė�ta ne tik i� godumo, būta ir ideologinių �aknų. Nacistams menas buvo ne tik būdas kurti imperij�. Menas turėjo atspindėti rasinį ir dvasinį vokie�ių tautos prana�um�. Menas skelbė ir įteisino nacistų pasaulio idėjas. Nacistai men� ne tik vogė, bet kūrė ir naikino. Entuziastingai �lovindami ir auk�tindami klasikin� kultūr�, jie taip pat uoliai persekiojo �iuolaikines meno rai�kos formas.

Pakeliui i� Baltijos �alių į rytų Vokietij� Raudonoji armija taip pat aptiko meno slėptuvių. Po to, kai vokie�ių armijos u�puolė Tarybų S�jung�, Raudonajai armijai tikrai nerūpėjo puoselėti vokie�ių kultūros paveldo. Gausiai puo�ta carų rezidencija netoli Sankt Peterburgo vokie�ių okupacijos metais buvo i�plė�ta ir nuniokota. Nacistai i�montavo ir pavogė Jekaterinos rūmuose saugom� garsųjį Gintaro kambarį su gintarinėmis sienomis ir detalėmis. Kambarys taip niekada ir nerastas.

Rytų Europoje ir Tarybų S�jungoje nacistai i�plė�ė daugiau nei 2 000 muziejų, įvairių įstaigų, bibliotekų ir archyvų. Vokie�ių kareiviai metodi�kai puldinėjo kultūros paminklus, muziejus ir kitus svarbius kultūros objektus. Tai buvo slavų kultūros naikinimo plano dalis.

Visai kaip Vakarų s�jungininkai, Raudonoji armija irgi turėjo specialiai parengtų muziejininkų būrių. Vadinamosios Stalino trofėjų brigados konfiskavo visus vertingus objektus ir siuntė juos į rytus. Buvo kalbama ne tik apie men� ir antikvarinius daiktus, bet ir apie baldus, maist�, stakles, net gamyklų kompleksus. Tre�iasis reichas turėjo būti i��luotas taip, kaip Tarybų S�jungoje elgėsi patys nacistai. Raudonoji armija pagrobė nespėtus evakuoti i� Berlyno muziejinius lobius. Akylai saugomais traukiniais i� Berlyno muziejų į Maskv� i�ve�tas Pergamono altorius ir daugiau nei 1 700 Rembranto, Ticiano, Rafaelio, Gojos ir Rubenso paveikslų.

Vis dėlto Vakarų s�jungininkams ir Raudonajai armijai pavyko rasti ne visus pagrobtus meno kūrinius. Daugybė jų dingo i� vokie�ių slėptuvių, buvo sunaikinti arba pavogti. I� karto po karo ir vėlesniais de�imtme�iais suklestėjo juodoji meno kūrinių rinka, kurioje i� rankų į rankas ėjo tūkstan�iai pavogtų darbų.

I�ve�ti meno kūrinius i� Altauszės u�truko kelias savaites. MFAA tai buvo tik prad�ia. Pietų Vokietijos ir Austrijos kasyklose, pilyse, tuneliuose, bunkeriuose ir ba�ny�iose rasti meno kūriniai buvo nugabenti į Miunchen� ir įkurdinti buvusioje nacistų partijos būstinėje. Vos per kelias savaites patalpos prigrūstos �imtais tūkstan�ių kūrinių. Netrukus reikėjo rasti naujų sandėliavimo vietų viskam nuo egiptieti�kų mumijų iki romėnų biustų. Dar niekada ir niekur pasaulyje nebuvo tokios didelės meno kūrinių sankaupos kaip Miunchene 1945 m. vasar�.

Vis dėlto sunkiausias darbas laukė ateityje � gr��inimas. Administracinis ko�maras Europos griuvėsiuose, kurie netrukus buvo padalyti ir �altojo karo gele�inės u�dangos. Per pirmuosius �e�erius metus po karo gr��inta daugiau nei penki milijonai objektų. Net ir Tarybų S�junga gr��ino Vokietijos Demokratinei Respublikai ir kitoms valstybėms dalį pagrobtų meno kūrinių.

Nors nuspr�sta, kad darbas baigtas, Miunchene vis dar buvo �imtai tūkstan�ių objektų, kurių savininkai neatsirado. Dar daugiau meno kūrinių ir toliau laikyti dingusiais. Manoma, kad dingo 100 000�200 000 darbų.

Tada nedaug kas suprato, kokių padarinių turės �is ding�s ir be�eimininkis menas. XX a. paskutiniame de�imtmetyje ėmė ai�kėti, kad beveik 50 metų u�mir�ti meno kūriniai buvo tiesiog panosėje � garsiausių pasaulio muziejų salėse Pary�iuje, Berlyne, Vienoje, Niujorke, Londone, Sankt Peterburge ir Stokholme. XXI a. prad�ioje savo kolekcij� per�iūrėj�s Niujorko Metropoliteno muziejus i�siai�kino, kad beveik 300 paveikslų galėjo būti pagrobti nacių. Nyderlandų tarnybos i�platino s�ra�� su daugiau nei 4 000 tokių darbų, eksponuojamų valstybiniuose muziejuose. Manoma, kad Prancūzijos muziejuose tokių kūrinių yra 2 000, taip pat ir Luvre. Vertinama, kad Vokietijos muziejuose gali būti net 50 000 pagrobtų darbų. Tokių kūrinių aptinkama did�iuosiuose pasaulio aukcionuose Londone, Tokijuje, Berlyne ir Niujorke.

Nacistų pavogtas menas sukėlė vien� ilgiausių konfliktų meno pasaulyje. Konfliktas inspiravo protestų bang�, tautinės tapatybės kriz� ir de�imtme�ius trunkan�ius teisinius gin�us visame pasaulyje. Jo centre � milijardų vertės meno kūriniai, diplomatinės krizės, neai�kios veiklos skandalai ir nacizmo aukų palikuonys, siekiantys atgauti prarastus pasaulinio garso meistrų darbus. Adolfo Hitlerio muziejus �lugo kartu su Tre�iuoju reichu, bet jo palikimas ir toliau neduoda ramybės meno pasauliui.

�VOKIE�IŲ TAUTOS ATGIMIMAS neįsivaizduojamas be vokie�ių kultūros ir pirmiausia vokie�ių meno atgimimo.�

Naujojo Vokietijos reichskanclerio �od�iai buvo pasakyti jam būdingu prana�i�ku tonu. Adolfo Hitlerio retoriniai gebėjimai suteikdavo klausytojams vienybės ir dalyvavimo istoriniuose procesuose pojūtį. 1933 m. spalio 15 d. Miunchene buvo kaip tik toks momentas.

Adolfas Hitleris nulipo nuo podiumo ir atsistojo pa�iame viduryje prie masyvios uolos. Tai buvo nacionalsocialistams tinkantis prie Dunojaus atskeltas klinties gabalas.

�i scena kaip ir daugelis nacistų renginių buvo kruop��iai sure�isuota. Nacistų spektakliams būdinga grie�ta struktūra, ideali tvarka ir didinga puo�yba sustiprino veiksmo perteikiam� �ini�. �Estetizuota politika� � taip po kelerių metų pasakys to laiko vokie�ių filosofas Valteris Benjaminas (Walter Benjamin). Pa�adas ekonominės ir socialinės krizės kre�iamai Vokietijai sukurti tvark�, stabilum� ir didyb�.

Scen� supo devyniolika de�imties metrų auk��io kraujo raudonumo vėliavų, o simetrij� kūrė dvi ilgos rudmar�kinių smogikų i� SA pajėgų kolonos, kiekviena devynių �monių plo�io. U� jų visose pusėje kilo �iūrovų sausakim�os tribūnos. I� karto u� Hitlerio stovėjo į Triumfo ark� pana�i konstrukcija su dviem liepsnojan�iais indais. Trys Bavarijos sidabrakaliai su apvaliomis juodomis kepurėmis ir trumpomis kelnėmis atvo�ė dė�� ir i�tiesė fiureriui sidabrinį kūjį tvirta medine rankena, kuris labai panė�ėjo į asų dievo Toro kūjį Mjolnir�. Kūjo form� sukūrė mylimas Hitlerio architektas Paulis Liudvikas Trostas (Paul Ludwig Troost).

Hitleris pasirūpino, kad prie�ais stovintis akmens luitas būtų voki�kos kilmės. Voki�kas akmuo voki�kai ��ventovei�. Natūrali uola simbolizavo Hitlerį apėmusį istorinį tvarum�. Jis buvo griuvėsius dievinantis romantikas, planav�s, kaip nacių Vokietijos monumentas atrodys po tūkstan�io metų. Tre�iasis reichas turėjo palikti istorijoje tokį patį pėdsak� kaip kadaise Romos imperija.

Prie� dvejus metus sudegė senoji Miuncheno parodų salė �Der Glaspalast�. Kartu pra�uvo �imtai XIX a. vokie�ių menininkų darbų, taip pat ir Hitlerio mėgstamo romantiko Kasparo Davido Frydricho (Caspar David Friedrich).

Paskelbt� konkurs� naujai parodų salei statyti tais pa�iais metais laimėjo pripa�intas architektas Adolfas Abelis (Adolf Abel). Vis dėlto prie� pat pradedant statyti 1933 m. naujasis reichskancleris sustabdė darbus ir u�duotį sukurti �monumentalų meno muziejų�, voki�kai �Haus der Deutschen Kunst�, patikėjo palyginti ma�ai �inomam Pauliui Liudvikui Trostui. Vėliau mėgstamiausio status� peln�s architektas Albertas �pėras ra�ė, kad Hitleris �velgė į Trost� kaip meistru besi�avintis mokinys. Trostas nebuvo gerai �inomas pastatų architektas � anks�iau jis daugiausia kūrė pra�matnių laivų interjerus. Vis dėlto Hitleris visa �irdimi �avėjosi Trosto neoklasicizmu, kuris turėjo tapti Tre�iojo reicho architektūros mokyklos pagrindu.

Sėkmės apakintai nacistų partijai �Haus der Deutschen Kunst� buvo nepaprastai svarbus dalykas. Tai buvo ne tik pirmasis didelis naujos vyriausybės globojamas statybų projektas, bet ir propagandinis gestas, rodantis auk�tesnį nacionalsocialistų partijos tiksl�, kuriuo buvo Vokietijos kultūra. Atėjusi į vald�i�, partija siekė susikurti gra�esnį įvaizdį, kai k� daugiau u� vulgari� antisemitin� retorik� ir gatvių mu�eikas i� SA.

��i �ventovė taps naujojo Vokietijos meno namais�, � pa�adėjo Hitleris. Renginį stebintys �New York Times� reporteriai ra�ė, kad nacistai �norėj� ai�kiai parodyti visoms nacijoms neturintys agresyvių karinių ambicijų, tik siekiantys pakerėti pasaulį savo meno ir kultūros laimėjimais�.

Vis dėlto �iuo renginiu nacistai norėjo pademonstruoti politinį stabilum�. Buvo praėj�s vos pusmetis po Parlamento rūmų gaisro Berlyne, kai po greitai suorganizuotų naujų rinkimų Hitleris u�sitikrino vald�i�. 1933 m. bir�elį u�drausta socialdemokratų partija, o kitos paskatintos i�irti pa�ios. 1933 m. dar toli gra�u nebuvo ai�ku, kad nacistų partij� ir toliau lydės sėkmė. Partijos viduje virė kovos dėl vald�ios, galingos SA grupuotės ir jų vadas Ernstas Rėmas (Ernst R�hm) turėjo ketinimų susilpninti Adolfo Hitlerio pozicijas.

�Haus der Deutschen Kunst� ne tik buvo propagandos objektas, jis turėjo pabrė�ti unikalias nacizmo s�sajas su menu. Adolfui Hitleriui vokie�ių tautos ir kultūros atgimimas buvo nei�vengiamai susij� dalykai. Hitlerio pasaulė�iūroje egzistavo nepaneigiamas rasės ir kultūros ry�ys. Vokietijos prana�umas turėjo pasireik�ti ne tik kariniu, bet ir kultūriniu po�iūriu. Menas privalėjo �lovinti re�im� ir pateisinti pasaulines Vokietijos pretenzijas. �Kadangi vokie�iai buvo vieninteliai tikri kultūros kūrėjai ir universalūs kultūros prasme, jie manė turintys moralin� teis� būti universalūs ir teritorine prasme. Kitaip tariant, turintys teis� tapti pasaulio valdovais�, � ra�o istorikas Normanas Ri�as (Norman Rich).

Taip nacistai siekė pateisinti ir did�iausi� pasaulio istorijoje meno vagyst�. Jų kėslai rėmėsi vokie�ių kultūra, o kitų tautų kultūra ir eksperimentinės meno kryptys įkūnijo tai, ko nacistai nekentė: kitas rases, dekadans� ir marksizm�. Adolfas Hitleris bjaurėjosi �moderniuoju� menu, kurį prilygino psichikos ligai.

Tre�iajame reiche menas tapo svarbiu ideologiniu ir rasiniu barometru. Kas kabojo ant sienų �monių namuose, visada buvo reik�mingas klausimas.

Nacistų kultūros politika buvo ambicinga, ji atsidūrė politinės veiklos centre, o tai XX a. politiniame judėjime yra unikalus rei�kinys.

Iki pat karo pabaigos buvo skiriami dideli i�tekliai menui plė�ti, naikinti ir auk�tinti. Meno politikai buvo būdingas tas pats neracionalus karo i�teklių paskirstymas kaip ir holokaustui. Viena vertus, todėl, kad plė�imas buvo to paties mechanizmo sraigtelis. �ydų nuosavybės grobimas ir tro�kimas sunaikinti �ydų įtakos vokie�ių kultūrai pėdsakus buvo ideologinis sumanymas, kuris vėliau tapo pirmuoju �ingsniu į daugiau nei �e�ių milijonų �monių �udynes.

Adolfas Hitleris ne vienintelis laikė save pirmuoju Tre�iojo reicho architektu ir meno globėju, tapsian�iu varom�ja kultūros politikos jėga. Nacistų elito gretose buvo daug tokių, kurie jautė tikr�, nors ir siauru supratimu grind�iam� susidomėjim� menu. Ir tokių, kurie po 1933 m. pirmiausia �ia į�velgė galimybių padaryti karjer�, patekti į vald�i�, įgyti status� ir praturtėti. Menas daugumai smulkių nacistų veikėjų tapo �tramplinu� į fiurerio aplink�. Parod�s susidomėjim� kultūra arba padovanoj�s Hitleriui gerai parinkt� meno kūrinį, galėjai pasidaryti įtakingas.

Hermanas Geringas, Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Albertas �pėras, Martinas Bormanas ir Alfredas Rozenbergas (Alfred Rosenberg) � tai tik keli nacistų vadai, kurie aktyviai dalyvavo kultūros politikos klausimuose.

Menas persmelkė nacistų politik� ir tapo jos įrankiu, retorika ir forma. Tiesioginiai politikos ir meno palyginimai buvo įprastas dalykas. 1933 m. Jozefas Gebelsas sakė, kad �politika yra auk��iausias ir daugiausia aprėpiantis menas i� visų, todėl mes, �iuolaikinės vokie�ių politikos kūrėjai, jau�iamės kaip menininkai. Meno ir menininko u�duotis yra formuoti, sukurti i�rai�k�, pa�alinti netikrus dalykus ir atverti keli� tikriems�.

Nacistų po�iūris į men� rėmėsi �mogaus, rasės ir kūno tobulumu. Pirmiausia absoliutaus gro�io siekiu. �Avangardinis menas, i�siskiriantis nuolat kintan�ia perspektyva ir s�moningu estetinių tabu nepaisymu, kėlė grėsm� svarbiausiai nacizmo ideologijos kolonai ir atstovavo bjaurumui�, � argumentavo Arnė Rut (Arne Ruth) ir Ingemaras Karlsonas (Ingemar Karlsson) knygoje �Visuomenė kaip teatras� (Samh�llet som teater). Estetinis ir biologinis meno ir �mogaus bjaurumas buvo susij�s. Tai neatskiriami dalykai.

Glaudus nacionalsocializmo ry�ys su menu neatsirado i� niekur, nacistų kultūros politikos pagrindu buvusios idėjos apie ras� ir kultūr� turėjo gilias �aknis. Jos i�sakytos diskutuojant apie Europ�, tik joks kitas politinis judėjimas nebandė jų realizuoti taip sistemingai ir su tokiomis daug k� aprėpian�iomis pasekmėmis.

1889�m.�spalį vidurio Vokietijoje esan�io Jenos miesto universitetinėje nervų ligų klinikoje apsilankė vyras su tankia barzda ir ilgais tiesiais plaukais. Tai buvo Julius Langbenas (Julius Langbehn), jis atvyko į Jen� savo iniciatyva. Vyri�kis ketino i�gelbėti did�iausi� XIX a. m�stytoj�. Tų pa�ių metų sausį filosof� Frydrich� Ny�� Turine i�tiko psichikos priepuolis. Niekas tiksliai ne�inojo, kas įvyko, ta�iau buvo kalbama, kad vaik��iodamas po miest� Ny�ė pamatė Karlo Alberto aik�tėje plakam� arklį. Filosofas neva metėsi arkliui ant kaklo, prapliupo verkti ir tada susmuko.

Julius Langbenas nebuvo nei gydytojas, nei psichologas, tik vietos nerandantis �mogus, turintis auk�t�jį i�silavinim�. Jis studijavo meno istorij� ir archeologij�, ta�iau, nors ir kaip stengėsi, niekaip negavo tarnybos jokiame universitete. Galimas daiktas, dėl labai sunkaus charakterio ir atsainaus po�iūrio į akademin� veikl�.

Su�inoj�s apie priepuolį, i�tikimas Ny�ės gerbėjas Langbenas įsikalė į galv� atrad�s nauj� gyvenimo prasm�.

Langbenas įtikino Ny�ės motin� Francisk�, kad pokalbiais ir pasivaik��iojimais jam pavyks i�gydyti filosof�. Langbenas praleido klinikose daug savai�ių ir ilgai kalbėjosi su Ny�e. Net ir �iandien nesutariama, kas i� tiesų kamavo Ny��. Spėliojama, kad tai galėjo būti demencija ar �izofrenija.

Kuo daugiau laiko Langbenas praleido su Ny�e, tuo keis�iau elgėsi pats. Langbenas vadino filosof� karali�kuoju vaiku: �Jis yra kaip vaikas ir kaip karalius. Su juo reikia elgtis kaip su karali�kuoju vaiku, tuo jis ir yra. �tai kur tinkamas būdas.� Pats Ny�ė po priepuolio ėmė save laikyti reinkarnavusiu Jėzumi ir Dionisu vienu metu. Netrukus Langbenas pradėjo atakuoti klinikos vyr. gydytoj�, tuo metu garsų �veicarų neurolog� ir psicholog� Ot� Binsvangerį (Otto Binswanger). Antisemitas Langbenas kaltino �ydi�kų �aknų turintį Binsvangerį ir teigė, kad kaip tik jis yra kaltas dėl Ny�ės negalavimų. Ie�kodamas paramos jis para�ė lai�k� filosofo seseriai Elizabetei. �i tuo metu buvo Paragvajuje, kur ketino įkurti arijų kolonij� �Nueva Germania�.

Vis dėlto Langbeno �gydymas� vien� dien� staiga baigėsi, kai įnir�io apimtas Ny�ė apvertė stal� ir �aukdamas i�ėjo i� kambario. Langbenas buvo priverstas palikti klinik�, bet prie� tai dar paskutinį kart� mėgino gauti Ny�ės ir jo turto glob�. Bandym� i�tiko nesėkmė, kai �eim� pasiekė �inia, kad Langbenas buvo nema�iau ligotas nei didysis filosofas.

Vis dėlto Julius Langbenas neliko nieko nepe��s. Tuo metu jis jau buvo ėm�sis naujo, pasaulį sukrėsian�io sumanymo. 1890 m. Vokietijos knygynus u�kariavo anonimo ra�ytojo knyga �Rembrantas kaip auklėtojas�. Kūrinys i� karto sulaukė pasisekimo tarp Vokietijos intelektualų ir menininkų. Knyga, kurios pavadinim� inspiravo Ny�ės darbas ��openhaueris kaip auklėtojas�, per artimiausius dvejus metus buvo perleista 39 kartus. Vėliau �is kūrinys buvo labai reik�mingas nacistams. Knygos autorius Julius Langbenas tapo sėkmės lydimu ra�ytoju. Kūrinyje �Rembrantas kaip auklėtojas� jis plėtoja ankstesnes savo dievai�io Ny�ės idėjas apie men�. Ny�ė įnirtingai gynė vokie�ių romantizmo idealus, �lovinusius subjektyvius ir jausminius i�gyvenimus bei teikusius jiems pirmenyb� prie� moksl�, prot� ir pa�ang�. Knygoje �Tragedijos gimimas� Ny�ė argumentavo, kad menas kuriamas ne remiantis moralės ar racionaliais principais, o ateina i� liaudies dvasios gelmių. Jis vadovavosi graikų tragedijomis ir teigė, kad tragedijos galėjo būti sukurtos tik dėl graikų mitologijos. �iuolaikiniame pramoniniame pasaulyje �ie mitai pasiklydo, mes jų nebesuprantame, o drauge pama�u mirė ir kultūra, j� pakeitė materialinė ir bejausmė pasaulė�iūra. Mokslas galėjo paai�kinti tik mūsų egzistencijos �skelet��, o ne vidinį branduolį. Jį galime pasiekti tik per men�. Tuo metu Ny�ė laikė Richardo Vagnerio muzik� heroji�ku vokie�ių tautos mitų ir sielos atgimimu. Vokie�ių menininko sieloje Ny�ė regėjo galim� Europos kultūros gelbėtoj�.

Knygoje �Rembrantas kaip auklėtojas� Langbenas rėmė Ny�ės �iuolaikinio pasaulio kritik� ir pabrė�ė unikalų vokie�ių kultūros vaidmenį, tik Vagnerį jis pakeitė Rembrantu. Pagrindinis skirtumas tai, kad Langbenas kultūros kūrimui suteikė ir rasin� dimensij�. Pasak jo, Rembrantas buvo kil�s i� rasiniu po�iūriu grynos pietų vokie�ių tautos, jos nebuvo sutep�s rasių mai�ymasis. Tai, kad Rembrantas buvo olandas, Langbenas laikė veikiau �emi�ka problema, o siela jis priklaus�s Vokietijai.

Langbeno manymu, Rembrantas regėjo pasaulį kaip tikras menininkas � jis matė mitus. �tai kaip Langbenas apibūdino savo tiksl�: �Transformuoti vokie�ius į menininkus.�

Ne profesine prasme, o kalbant apie menininko po�iūrį į pasaulį. �is �po�iūris� buvo �iuolaikinio �ma�inų �mogaus� � skurd�ios dvasios, netikro individo � prie�ingybė. Langbenas suprie�ino �instinktų kultūr�� su �supratimo kultūra� ir pirmenyb� teikė germani�kam instinktui.

Knygoje Langbenas taip pat kuria romanti�k� mit� apie unikalias vokie�ių liaudies s�sajas su �eme: ��emės lopinėlį turintis ūkininkas jau�ia tiesioginį ry�į su pasaulio centru. Taip jis tampa visatos valdovu.�

Jis tai vadina ��emės dvasia�, turėdamas omenyje, kad stipriausia �i esanti tarp Reino ir Elbės.

Pasak Langbeno, menininkai turi vadovauti vokie�ių liaudies �transformacijai�. Ta�iau kurti Vokietij� i�gelbėsiantį men� gali tik tie menininkai, �kurie liko i�tikimi juos sukūrusiai �emei�. �ydams tenka kaltė u�, Langbeno manymu, Vokietij� i�tikusį �lugim�.

Langbeno teorijos buvo i�kreipta rasistinė Ny�ės idėjų forma, nuo kurios pats filosofas, tikėtina, būtų atsiriboj�s. Ny�ės santykis su rasėmis ir �ydais yra gerokai sudėtingesnis. Kartais jis argumentuoja, kad Vokietij� gali i�gelbėti tik rasių mai�ymasis ir naujas �slavi�kas kraujas�. Kituose veikaluose sako, kad rasių mai�ymasis veda į i�sigimim� ir socialinį nuopuolį. Toks pat dvilypumas būdingas ir jo po�iūriui į Europos �ydus. Būdamas Vagnerio aplinkoje, jis i�sako antisemitines pa�iūras. Vėliau, nutrauk�s draugyst� su kompozitoriumi, argumentuoja, kad �ydai priklauso tauresnei ir stipresnei rasei, ir linki paties blogiausio visiems antisemitams. Dėl savo dvilypumo Ny�ė nelabai tiko nacistams, nors kai kurie jų ideologai ir bandė pritaikyti jo idėjas. Kiti nuo jo tiesiog atsiribojo. �Ny�ė buvo socializmo, nacionalizmo ir m�stymo, �velgiant rasinės perspektyvos �vilgsniu, prie�ininkas. Atmetus �iuos tris dalykus jis galbūt galėtų būti puikus nacistas�, � ra�o nacistų ideologas Ernstas Krykas (Ernst Krieck).

Langbenas buvo tinkamesnis. Laikui bėgant jis sulaukė didesnio pasisekimo nei Ny�ė � �is, būdamas gyvas, pardavė vos kelis savo knygų leidimus. Langbeno veikal� �lovino ne tik konservatyviai m�stantys, bet ir i�kiliausios to laikotarpio kultūros pasaulio asmenybės, pavyzd�iui, meno �inovas Vilhelmas fon Bodė (Wilhelm von Bode), architektas Hermanas Mutezijus (Hermann Muthesius) ir jaunasis Karlas Ernstas Osthauzas (Karl Ernst Osthaus), vėliau tap�s vienu svarbiausių avangardinio meno judėjimo mecenatų. Knyg� vertino intelektualai ir u� Vokietijos ribų, pavyzd�iui, �vedų ra�ytojai Augustas Strindbergas (August Strindberg) ir Ūla Hansonas (Ola Hansson). Pastarasis vėliau j� pavadino �pangermanizmo giesme�.

Kūrinys ypa� i�populiarėjo tarp vidurinės klasės atstovų. Vėliau nacistų i�plėtotų Langbeno idėjų sėkm� galima paai�kinti Vokietijos �ypatinguoju keliu� XIX a. arba �istoriniu i�skirtinumu�, kaip ra�o Rut ir Karlsonas.

Vokietijoje, skirtingai nei Anglijoje ir Prancūzijoje, vidurinei klasei nepavyko surengti liberalios revoliucijos, kuri galėjo pakeisti sen� feodalin� visuomenės santvark� ir atverti visuomen� �iuolaikiniam pasauliui. 1848 m. revoliucija Vokietijoje pralaimėjo ir �alis dar kelis de�imtme�ius gyveno tam tikra prasme viduram�ių pasaulyje. Kra�tas ir toliau liko susiskald�s į ma�as valstybėles. Feodalinės teisės �ia egzistavo ilgiau nei kitose Vakarų Europos �alyse, industrializacija vėlavo. Drauge strigo politinė ir demokratinė pa�anga. Toliau klestėjo feodalizmo atributai: paklusnumas, pagarba ir nuolankumas. Skyrėsi po�iūris į darb�. Vokietijoje darbas daugiau buvo laikomas �garbinga pareiga nacijai�. Did�iausiu feodalinių prievolių, tro�kimo aukotis ir voki�kos darbo moralės garantu buvo karinė vadovybė. Karinė disciplina tapo pavyzd�iu visam visuomenės gyvenimui. Kitose �alyse buvo da�nai pa�iepiama prūsų disciplina. U�sienio �iniasklaidoje i�plito istorija apie Frederik� Vilhelm� Foigt�. Netikra kapitono uniforma persirengusiam smulkiam nusikaltėliui 1906 m. pavyko apgauti vis� vokie�ių kareivių kuop� ir įtikinti, kad padėtų jam apiplė�ti Kiopeniko rotu�� (dabar tai vienas Berlyno rajonų). Pla�iai nuskambėjusi istorija prancūzų ir britų spaudoje tapo buko karinio autoriteto Vokietijoje iliustracija, kai paklusnumas būna svarbiau u� sveik� prot�. Vis dėlto istorija buvo populiari ir Vokietijos liberalų sluoksniuose, kritikuojant karinį visuomenės elit�.

Kaip tik demokratinės ir liberalios idėjos vokie�ių vidurinės klasės da�nai laikytos u�sienieti�komis, svetimomis ir tiesiog nevoki�komis. Tai, kad XIX a. Vokietija pasirinko Sonderweg, ypating� keli�, kuris vėliau paklojo nacizmo pamatus, pirmasis ėmė teigti vokie�ių istorikas Hansas Ulrichas Veleris (Hans-Ulrich Wehler).

Vis dėlto nacionalistai t� �atsilikim�� traktavo kaip privalum�, unikali� voki�k� savyb�. Julius Langbenas prancūzų revoliucijos idėjas apie laisv�, lygyb� ir brolyb� laikė �ydi�komis ir i� esmės svetimomis vokie�iams. Vokie�ių kultūra buvo prie�inama britų racionalizmui ir prancūzų civilizacijai, teigta, kad jos atstovaujami dalykai yra kur kas gilesni ir dvasingesni. Tai, ko neaprėpia protas, politika ir mokslas. Dvasingumas, jausmas, tro�kimas aukotis dėl auk�tesnių tikslų. �I�laikyti atstum� ir gebėti pakilti vir� �vakarieti�kų� vertinimų i� tiesų buvo i�skirtinė �ios vokie�ių ideologijos dalis�, � ra�o istorikas Peteris Gėjus (Peter Gay).

Idėjos i�takos siekia XIX a. prad�ios Vokietijos romantikus. Prie gimstan�io vokie�ių nacionalizmo sutapatinimo su kultūros idealu nema�ai prisidėjo filosofas Johanas Gotlybas Fichtė (Johann Gottlieb Fichte). Nuo 1807 m. Fichtė pradėjo serij� mai�tingų kalbų, klausantis gausiai Berlyno mokslų akademijos auditorijai. �Kalboje vokie�ių nacijai� Fichtė skatina vokie�ius susitelkti. Jis auk�tina jų liaudies dvasi�, kuri, jo manymu, skiriasi nuo kitų tautų dvasios. Fichtė mato vokie�ių taut� i�rinkt�ja: �Jums likimo buvo lemta sukurti Dvasios ir Proto karalyst� bei įveikti pasaulį valdan�i� primityvi� kūni�k� jėg�.� Pasak Fichtės, Vokietijai buvo lemta tapti pirmaujan�ia Europos nacija.

Fichtė sakė kalbas Napoleono karų nusiaubtoje Vokietijoje. I� prad�ių liaudis sveikino Prancūzijos revoliucijos armij�, laikydama j� i�vaduotoja i� ma�ų kunigaik�tukų tironijos, bet netrukus paai�kėjo, kad vien� engėj� kei�ia kitas. Susiskald�iusios vokie�ių valstybėlės buvo bejėgės prie� Napoleono armijas. Siautėdamas Napoleonas pasėjo panvoki�ko nacionalizmo sėkl�, o Fichtė jai suteikė filosofinį pagrind�.

I� prad�ių liaudyje paplitusios �vietėji�kos prancūzų idėjos buvo atmestos kaip svetimos. Turėjo vykti dvasinis i�sivadavimas. Buvo teigiama, kad am�inųjų tiesų reikia ie�koti ne moksle, o mene. Politin� revoliucij� turi pakeisti dvasinė. Vietoj ochlokratijos liaudis, esteti�kai auklėjama, pakils vir� materialios ir �emi�kos politikos. Vokie�ių romantikų idėjų pasaulio centre atsidūrė gro�io garbinimas, tolygus beribiam susi�avėjimui ir entuziazmui, o tuo vėliau visi�kai pasinaudojo nacistai.

1870�1871 m. Prancūzijos ir Vokietijos karo padarinys buvo Vokietijos suvienijimas vadovaujant Prūsijai ir stipri industrializacija bei ekonominis augimas. �is laikotarpis Vokietijoje vadinamas Gr�nderzeit, t. y. �kūrimosi laiku�. Vos per por� de�imtme�ių Vokietija i� �emės ūkio kra�to virto viena pirmaujan�ių pasaulyje pramoninių �alių. XX a. prad�ioje ji gamino 50 proc. elektros produktų pasaulinėje rinkoje. 1871�1911 m. Vokietijos gyventojų skai�ius i�augo nuo 41 iki 65 milijonų. Berlyne gyventojų padaugėjo iki dviejų milijonų, tuo pat metu dėl spar�ios urbanizacijos tu�tėjant kaimams.

Industrializacij� skatino ne i� apa�ios vykstanti raida, o tas pats ma�as kunigaik�tystes valdantis elitas, todėl vokie�ių valstybės aparatas buvo persmelktas daugiau aristokrati�kų nei liberalių vertinimų. Vokietijos modernėjimo kelias pana�us į Japonijos. �alies, kuri vėliau tapo nacistinės Vokietijos s�jungininke. Visai kaip Vokietija, Japonija buvo industrializuota vėlai ir staiga, veikiama i�orinių veiksnių. Japonų aristokratija ir samurajai atsidūrė naujame valstybės aparate ir karinėje vald�ioje. Abi �ios �alys i�laikė feodalines vald�ios struktūras tuo pat metu, kai kitos visuomenės dalys buvo pastūmėtos į ateitį. Abiejose buvo sukurta �izofreni�ka visuomenė, aprėpianti modernizacij� (ekonomin� ir technin� pa�ang�), bet atmetanti modernum� (socialin� ir individuali� raid�).

Greita raida Vokietijos visuomenėje sukūrė didel� socialin� ir politin� įtamp�. Politinei hegemonijai nema�a grėsmė buvo augantis darbininkų judėjimas. Pramoninės visuomenės reikalavimai naujųjų laikų �mogui kėlė pavojų pa�eisti natūrali�, nuo senovės nusistovėjusi� feodalinės visuomenės tvark�. Viduram�i�kas religinių mitų pasaulis buvo stumiamas į �alį, o tai laikyta grėsme voki�kai kultūrai.

Pasiprie�inimo reakcija Vokietijoje buvo neįprastai stipri ir pasirei�kė v�lkisch judėjimu, nuo voki�ko �od�io �liaudis�. V�lkisch tapo �od�iu, apibendrinan�iu įvairų būrim�si į didesnes ar ma�esnes grupes, s�jungas ir organizacijas, kurias vienijo romantinės idėjos ir fanati�kas nacionalizmas. Buvo bandoma apibrė�ti kraujo ry�io siejam� vokie�ių taut�. Kalba, rasė, gimtosios vietos ir unikali kultūrinė dvasia buvo vokie�ių taut� vienijantys dalykai. Pagrindiniu �ių savybių ne�ėju laikytas vokie�ių valstietis, formuotas voki�ko peiza�o nuo pat did�iojo tautų kraustymosi.

Vokie�ių ūkininko �aknims grėsm� kėlė did�iųjų miestų civilizacija, marksizmas, liberalizmas ir svetimas �ydi�kas kraujas.

Pagrindinė judėjimo s�voka buvo Heimat, voki�kai �tėvynė�. Giliai �aknis įleidusiam valstie�iui prie�intas didmiestyje gyvenantis �tėvynės ir �aknų neturintis� �ydas. Jiems susitikus, vokie�ių ūkininkas da�nai vaizduotas pralaimintis, ekonomi�kai i�sunktas ir i�naudotas ��ydų i� miesto�.

V�lkisch judėjimas turėjo didelės reik�mės fa�istinių judėjimų radimuisi Vokietijoje, taip pat ir 1891 m. įkurtai Visų vokie�ių s�jungai. �i s�junga, sudaryta i� vokie�ių elito atstovų, atvirai propagavo rasizmo idėjas, agresyvų militarizm� ir Vokietijos poreikį per gausesnes kolonijas susikurti didesn� Lebensraum erdv�. S�jungai priklausė daug mokytojų, kurie platino tas idėjas mokyklose.

�tai kokiame kontekste reikėtų vertinti knygos �Rembrantas kaip auklėtojas� sėkm�. Langbenas pagavo laiko dvasi�, o knygynai pristatė knyg� kaip svarbiausi� �imtme�io kūrinį.

�Rembrantas kaip auklėtojas� rado visuomen�, kurios spartūs �ingsniai į ateitį paliko dvasinės tu�tumos pojūtį, kad Gr�nderzeit laikotarpiu prarasta �is tas svarbaus. Romantikos idealizmas, kuriam būdingas tikėjimas universalios vertės i�saugojimu, tapo atsvara įsibėgėjan�iam industrializacijos materializmui. Kultūra turėjo i�gelbėti siel�. Langbenas teigė, kad �inių epoch� netrukus pakeis meno epocha. Jo viltis buvo nesugadintas jaunimas. Jis prana�avo, kad ateitis priklauso lyderiui, kuris vienu metu bus politikas ir menininkas. Lyderiui, kuris galės atvesti Vokietij� į jai priklausan�i� magister mundi (visatos valdovės) padėtį.

1930 m. gruodį Jozefas Gebelsas į�engė į kino sal� Nolendorfo aik�tėje 5, Berlyne. Jį lydėjo gausus SA jaunų vyrų būrys, visi jie atėjo pasi�iūrėti amerikieti�kos vokie�ių ra�ytojo Ericho Marijos Remarko romano �Vakarų fronte nieko naujo� ekranizacijos. Filmas pasiekė kino teatrus praėjus vos metams nuo tada, kai pasirodė knyga.

Būsimasis propagandos ministras įsitaisė balkone, kad galėtų matyti sal�. Filmui vos prasidėjus, du SA vyrai Gebelso įsakymu pakilo ir paleido balt�sias peles, ėmė mėtyti į �iūrovus smirdin�ias bombas ir pa�ėrė �iaudulį sukelian�ių miltelių. Persigandusi publika leidosi bėgti.

Tas pat vyko ir kit� vakar�. Ir kituose kino teatruose pasirodė seansui trukdantys grėsmingos i�vaizdos jauni vyrai. Ma�iau nei po savaitės Veimaro respublikos vald�ia nusprendė u�drausti Vokietijoje film� �Vakarų fronte nieko naujo�. Nacistams ir kitoms de�inės pakraipos konservatyvioms grupuotėms kliuvo pacifistinė Remarko �inia ir pirmiausia tai, kad jis atmetė vadinam�j� smūgio peiliu į nugar� legend� � tarp nacių tokį populiarų mit�, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo pralaimėtas ne apkasuose, o namų fronte, kur �ydai ir marksistai suvarė peilį i� nugaros. Vis dėlto 1918 m. revoliucija buvo tiesioginė įvykių fronte, nuovargio nuo karo ir liaudies nepasitenkinimo karine vadovybe pasekmė.

Adolfas Hitleris �i� legend� pavertė kertiniu savo politinės pozicijos akmeniu.

Remarko pasaulyje karas buvo pralaimėtas fronte. Su tuo negalėjo susitaikyti judėjimas, siekiantis perginkluoti Vokietij� ir �lovinantis fronto nuotykius.

�Vakarų fronte nieko naujo� cenzūravimas buvo bloga �adantis �enklas. Prie� por� mėnesių, rugsėjį, nacistų partija netikėtai tapo antra pagal dydį �alyje. Dar prie� dvejus metus Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (Nazionalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, sutrumpintai NSDAP) buvo menkai �inoma ultrade�iniųjų grupuotė politikos periferijoje, kuri� rėmė 2,6 proc. rinkėjų. 1930 m. u� Adolf� Hitlerį balsavo daugiau nei 6 milijonai vokie�ių. Finansų krizė privertė �mones įsiklausyti į nacistų �od�ius. Prasidėjo kultūrinis karas.

Remarko knygos 1930 m. buvo u�draustos Tiuringijoje, kur Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos nariai dalyvavo tos �emės vyriausybės veikloje. Taip pat u�drausta Igorio Stravinskio muzika ir Sergejaus Eizen�teino filmai, bet pirmiausia kliuvo moderniai vaizduojamajai dailei. Naujasis Tiuringijos �emės vidaus reikalų ir �vietimo ministras, nacistas Vilhelmas Frikas (Wilhelm Frick) liepė perkelti į rūsį Veimaro rūmų muziejuje eksponuotus �iuolaikinio meno meistrų Paulio Klė (Paul Klee), Oto Dikso (Otto Dix), Franco Marko (Franz Marc) ir Emilio Noldės darbus. Friko kultūros politika vadovavosi �ūkiu: �Prie� juodaod�ių kultūr� vokie�ių liaudies kultūros labui.�

Pasiprie�inimas modernizmui suintensyvėjo XX a. tre�io de�imtme�io pabaigoje. Nacionaliniu lygmeniu nacistų kultūros karuose itin ar�iai dalyvavo Kovos u� vokie�ių kultūr� s�junga (Kampfbund f�r deutsche Kultur). Pasivadinusi kari�kai skamban�iu vardu, ji buvo sukurta 1928 m. ir viliojo į savo gretas nacistus, intelektualus ir �mones, konservatyviai �velgian�ius į kultūr�. Jai pavyko sutelkti pirmiausia v�lkisch pa�iūrų judėjimus. �ioms organizacijoms priklausė �imtai tūkstan�ių narių, i� jų nacistai tikėjosi politinės paramos. Svarbus s�jungos tikslas buvo parodyti intelektualesnį ir gra�esnį nacistų veid�. Kovos u� vokie�ių kultūr� s�junga vykdė kultūrin� ir politin� program�, joje buvo justi Juliaus Langbeno įtaka. Tik s�sajos su XIX a. idėjomis apie kultūr� ir ras� buvo ne vien dvasinės, veikiau tiesioginės. Vieni i�kiliausių s�jungos narių buvo Vagnerio giminės atstovai, pavyzd�iui, didelė Hitlerio gerbėja Vinifreda Vagner (Winifred Wagner), Richardo Vagnerio sūnaus Zygfrido na�lė. Taip pat Eva �emberlen (Eva Chamberlain), Richardo Vagnerio dukra ir brito rasių ideologo Hiustono Stiuarto �emberleno (Houston Stewart Chamberlain) na�lė. �io knyga �XIX a. pagrindai� (Die Grundlagen des 19. Jahrhunderts) apie antikos idealus perduodan�i� germanų ras� buvo vienas nacistų kanonų.

�emberlenas, be kita ko, argumentavo, kad renesansas buvo grynai voki�kas rei�kinys, sukurtas germani�kos �iaurės Italijos dvasios, tik vėliau, susimai�ius rasėms, i�sigim�s.

V�lkisch judėjim� ir nacistų partij� pirmiausia vienijo Kovos s�jungos įkūrėjas Alfredas Rozenbergas � nacių ideologas, kurio pasaulė�iūroje XIX a. idėjos apie rases, men� ir antisemitizm� tiko moderniam liaudies judėjimui.

I� Taline gyvenusios vokie�ių �eimos kil�s Rozenbergas Maskvoje baigė architektūros studijas. 1918 m., po Rusijoje įvykusios revoliucijos, jis rėmė baltuosius ir buvo priverstas bėgti. Būdamas i�eivis, Rozenbergas susikūrė beveik mitinį tėvynės Vokietijos paveiksl�, be to, jam įtak� darė �emberleno idėjos apie germanų ras�. Dvide�imt �e�erių Rozenbergas 1918 m. persikėlė į Miunchen�, revoliucinių nuotaikų katil�, priglaudusį didel� kontrrevoliucijos �alininkų i� Rusijos bendruomen�. 1919 m. prad�ioje, po lapkri�io mai�to, socialistai perėmė vald�i� ir Miunchene, kur paskelbė Bavarijos tarybų respublik�. Sukilimas buvo trumpas ir jau po mėnesio respublik� sumu�ė vokie�ių savanoriai, kurių gretose kovojo i� fronto grį�� kariai. Vis dėlto trumpas komunistų valdymo laikotarpis paliko ry�kių pėdsakų ir sustiprino Miuncheno de�iniųjų ekstremistų gretas.

Alfredas Rozenbergas nebuvo vienintelis Tre�iojo reicho vadas, kuris dalyvavo pa�iame politinių įvykių sūkuryje. Miunchene tuo metu rezidavo ir Adolfas Hitleris, Heinrichas Himleris, Rudolfas Hesas (Rudolf Hess) ir Hansas Frankas (Hans Frank). Kai kurie jų sukiojosi keistos organizacijos �Tulės draugija�, kuri vėliau prisidėjo prie nacistų partijos atsiradimo, aplinkoje. Draugijos �aknys siekė v�lkisch judėjim�, jos tariama veikla buvo antikinės istorijos studijos. I� tiesų tuo vardu dangstėsi slapta draugija �Germanorden Walvater�, kuri gilinosi į ariosofij� � moksl�, vienijantį religij�, rasių klausimus ir runų mistik�. �io mokslo centre buvo senoji arijų rasė. Norintys tapti draugijos nariais turėjo pasira�yti sutartį ir prisiekti, kad jų giminės gyslomis neteka �ydi�kas ar koks kitas svetimas kraujas. �i draugija tapo ekstremistine de�inės pakraipos politine jėga revoliuciniame Miunchene. �Tulė�, be kita ko, leido antisemitinį laikra�tį �V�lkischer Beobachter�, į kurį pradėjo ra�yti Alfredas Rozenbergas. Draugijos simbolis buvo peilis ir svastika, o tai vėliau įkvėpė Adolf� Hitlerį kuriant nacistų partijos simbolik�. XIX a. svastika buvo aptinkama archeologinių kasinėjimų vietose Danijoje ir siekė tautų kraustymosi laikus, taip pat Heinricho �lymano (Heinrich Schliemann) Trojos kasinėjimų vietose. Romantizmo laikotarpiu simbolis buvo susietas su arijų rase.

�Tulės� nariai 1919 m. prad�ioje dalyvavo ir kuriant politinį Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos gemal� � partij�, prie kurios Adolfas Hitleris prisidėjo tų pa�ių metų spalį. Alfredas Rozenbergas tada jau buvo jos narys. Jo karjera nedidelėje, bet vis augan�ioje partijoje pirmiausia pasirei�kė per laikra�tį, kuriam ra�ė ir netrukus buvo paskirtas vyriausiuoju redaktoriumi. 1920 m. �i partija nupirko �V�lkischer Beobachter� i� �Tulės� draugijos ir pavertė partijos laikra��iu.

I� prad�ių Hitleriui imponavo rafinuotas jaunojo i�eivio i� Baltijos �alių intelektualumas ir fanati�kas nusistatymas prie� bol�evizm�. Rozenbergas padėjo formuoti nuomon�, kad bol�evikų vadovaujama revoliucija i� tiesų buvo �ydų įvykdytas vald�ios u�grobimas. Keletas bol�evikų vadų buvo �ydų kilmės, garsiausias jų � Levas Trockis. Antisemitizmas ir antikomunizmas tapo dviem tos pa�ios monetos pusėmis.

Dauguma tos pa�ios partijos narių laikė Alfred� Rozenberg� nelanks�iu ir sunkiu �mogumi. �Ribotos vaizduotės baltasis, m�stantis pa�ėlusiai painiai�, � sakoma, kad taip apie Rozenberg� kalbėjo pats Hitleris. Taip pat buvo visuotinai manoma, kad jis prastas vadovas. Dėl �ios prie�asties Hitleris ir paskyrė jį laikinuoju partijos vadovu, kol pats sėdėjo kalėjime po nepavykusio Alaus pu�o 1923 m., kai nacistai bandė perimti vald�i�. Hitleris nerimavo, kad stipresnis lyderis galėtų jį pakeisti, bet akivaizdu, kad i� Rozenbergo tikrai nesitikėjo smūgio peiliu i� nugaros.

Rozenbergas buvo atsidav�s idealistas, o ne slidus, i�skai�iavimais besivadovaujantis politikas. Jis nusileido strateginiams partijos karjeristams, tokiems kaip Jozefas Gebelsas. Rozenbergas pirmiausia buvo apimtas idėjų apie kraujo mit� ir vokie�ių kultūros prana�um�. Jis tapo tilto tarp v�lkisch judėjimo ir nacistų kultūros politikos statytoju. XX a. tre�iame de�imtmetyje �V�lkischer Beobachter� Rozenbergas ar�iai puolė klestintį Veimaro respublikos kultūrinį gyvenim�. Kliuvo menui ir stipriam vokie�ių ekspresionizmui. Rozenbergo meno idealo �aknys siekė antikin� Graikij�. Apie tai jis kalba knygoje �XX a. mitas� (Der Mythus des 20. Jahrhunderts), pelniusioje jam svarbiausio partijos ideologo vard�. Rozenbergas turėjo ambicijų �ia daugiau nei vieno milijono egzempliorių tira�u iki 1945 m. parduota knyga sukurti ideologinį nacionalsocialistinės politikos pamat�. Nema�ai peno idėjoms semtasi tiesiogiai i� ekstremistinių de�iniųjų pa�iūrų XIX a. m�stytojo �emberleno. Vis dėlto Rozenbergas plėtojo kultūros kritikos tem�, nukreipdamas j� prie� populiariausias to meto meno kryptis. Rozenbergo ekspresionizmo ir �mito� apra�ymuose buvo justi Ny�ės �od�ių aidas: �Mitų neturin�io pasaulio tragedija visu gra�umu atsiskleidė vėlesniais de�imtme�iais. Intelektualizmas tapo nepageidaujamas. Begaliniai spalvų ie�kojimai buvo niekinami. Tikr� jausm� pakeitė poky�ių, i�rai�kos ir srovės tro�kimas. �ios didelės įtampos padariniu tapo nuopuolis, pavadintas ekspresionizmu. Visa karta �aukė �odį �i�rai�ka�, ta�iau neturėjo ko i�reik�ti. �aukėsi gro�io, bet nebeturėjo gro�io idealo. Jie norėjo rasti kūrybingum� gyvenime, o prarado bet kokį gebėjim� kurti. Paskui ekspresionizmas tapo mada ir, u�uot buv�s kūrybine jėga, virto �emyn smunkan�ia tendencija. �į nedisciplinuot� ir primityvų men� prarijo sugedusi karta.�

�ie �od�iai yra Rozenbergo nekrologas spalvingam Veimaro respublikos kultūros gyvenimui. Pasauliui, kuriam jis netrukus padėjo subyrėti. Vokie�ių ekspresionizmas stiprėjo prie� Pirm�jį pasaulinį kar�, bet i� tiesų suklestėjo jau po karo.

Paradoksas, ta�iau ir ekspresionizmas sėmėsi įkvėpimo i� Ny�ės. Jo knyga ��tai taip Zaratustra kalbėjo� buvo laikoma ankstyv�ja ekspresionizmo i�rai�ka. Santykis tarp ekspresionizmo ir nacizmo taip pat pa�enklintas dvilypumo. Nacistų partijoje egzistavo netiesiogiai Gebelso vadovaujamas flangas, norintis paversti ekspresionizm� oficialiu valstybės menu. O Rozenbergo vadovaujamas konservatyvusis flangas teigė, kad ekspresionizmo idealas galiausiai atves į chaos� ir komunizm�. Keista, bet bol�evikai sakė, kad ta pati meno kryptis veda į fa�izm�. Tiesa yra tai, kad nei nacizmas, nei komunizmas negalėjo valdyti arba eksploatuoti ekspresionizmo antiidealo.

Vokietijos ekspresionizme dominavo dvi mokyklos. Meno grupė �Tiltas� (Die Br�cke) buvo įkurta naujojo am�iaus prad�ioje ir atstovavo ekspresionistinei tapybai, kuri daugiausia buvo vaizduojamoji, įkvėpimo ji sėmėsi i� tokių menininkų kaip Edvardas Munkas, Vincentas van Gogas ir Polis Gogenas. I�kiliausi grupės nariai buvo Ernstas Liudvikas Kirchneris (Ernst Ludwig Kirchner) ir Emilis Noldė. Kitai daugiau abstraktaus ekspresionizmo mokyklai atstovavo grupė �Mėlynasis raitelis� (Der Blaue Reiter). Jai priklausė Francas Markas (Franz Marc), Paulis Klė (Paul Klee) ir Vasilijus Kandinskis (Vasilij Kandinskij). Abi grupės i�iro dar prie� Pirm�jį pasaulinį kar�, ta�iau did�iojo publikos dėmesio sulaukė pokariu.

Įdomu, kad ekspresionizmas sėmėsi jėgų i� ekstremistines de�ini�sias jėgas inicijavusio jausmo, to, kas buvo suvokiama kaip naujosios eros negailestinga �dehumanizacija�.

Tik skirtingai nei jie, ekspresionistai atmetė tradicijas, institucijas bei realizm� ir tai pakeitė visi�kai subjektyviu santykiu su realybe. Menas turėjo atspindėti ne objektyvi� tikrov�, o subjektyvų vidinį �mogaus jausmų pasaulį.

Rozenbergui ekspresionizmas ir kitos modernios kryptys pirmiausia įkūnijo idealaus gro�io praradim�: �Visos �ios chaoti�kos raidos esmė yra neprilygstamo gro�io idealo netektis. Idealo, kuris įvairiomis formomis buvo viso Europos meno kūrimo pagrindas. Demokrati�kos, rasiniu po�iūriu destruktyvios doktrinos ir liaudį skaldantys metropoliai, pagrįsti kryptinga �ydų veikla, ne�a nuopuolį. Rezultatas � ne tik ideologijų ir idėjų apie valstyb�, bet ir �iaurės Vakarų meno �lugimas.�

Tokia analizė buvo artima į Rozenbergo s�jung� susitelkusioms v�lkisch grupėms. Naujos meno kryptys buvo atmetamos rasiniais pagrindais kaip primityvi Afrikos ir Azijos įtaka. �is svetimas kraujas u�krėtė vokie�ių kultūr�. Ai�kiausiai �į rasinį meno ideal� apibūdino architektas ir meno teoretikas Paulis �ulcė-Naumburgas (Paul Schultze Naumburg). Am�iaus prad�ioje jis buvo svarbiausias kultūros kritikas Vokietijoje ir vidurinės klasės �degustatorius�. Vis dėlto tarpukariu suklestėjus modernizmui jo po�iūris į kultūr� ėmė rodytis vis labiau atgyven�s. �ulcė-Naumburgas tapo ar�iu moderniųjų kryp�ių kritiku ir 1928 m. i�leido knyg� �Menas ir rasė�, kurioje susiejo biologij� ir meno teorij�. Knygoje modernieji kūriniai lyginami su kruop��iai atrinktomis neįgalių �monių fotografijomis. �ulcė-Naumburgas teigė, kad modernizmas yra ligos simptomas, blog�sias �mogaus savybes parodantis pami�imas. Modernizmas pirmiausia buvo i�sigimimas. Biologijos ir meno palyginimas nebuvo naujas, tai jau darė Juliaus Langbeno am�ininkas gydytojas ir ra�ytojas Maksas Nordau (Max Nordau). 1892 m. i�leistoje knygoje �I�sigimimas� (Entartung) Nordau diagnozuoja, kad modernusis menas yra psichikos liga. Jis atakuoja naujas to meto meno kryptis simbolizm� ir natūralizm� bei identifikuoja �laikotarpiui būdingus� simptomus: i�sigimim� ir isterij�. Pirmoji kamuoja modernius menininkus, antroji � jų gerbėjus.

I�sigimimo idėja radosi drumstuose Darvino teorijų u�utėkiuose ir rėmėsi mintimi, kad �monija fizine ir moraline prasme yra pakeliui �emyn. Nordau įspėjo, kad modernusis menas gali u�krėsti visuomen� ir pasėti i�sigimimo sėkl�, ypa� tarp jaunimo.

Tai, kad Maksas Nordau buvo �ydas ir viena i�kiliausių sionizmo figūrų, XX a. tre�io de�imtme�io naciams netrukdė semtis i� jo įkvėpimo. Paulis �ulcė-Naumburgas pridėjo dar ir rasinį element� ir teigė, kad tik grynos rasės individai geba kurti tikr� kultūr�.

Nacistų glėbyje Paulis �ulcė-Naumburgas atgavo įtakingo meno ir architektūros kritiko pozicijas. Jis tapo Kovos u� vokie�ių kultūr� s�jungos valdybos nariu ir vienu aktyviausių jos oratorių. Vilhelmas Frikas paskyrė jį vadovauti Veimaro meno mokyklai, �i pakeitė pasaulinio garso Valterio Gropijaus (Walter Gropius) mokykl� �Bauhaus�. Vienas pirmųjų �ulcės-Naumburgo darbų buvo u�da�yti sien� prie laiptų puo�ian�i� vokie�ių ekspresionisto Oskaro �lemerio (Oscar Schlemmer) fresk�.

Adolfas Vagneris (Adolf Wagner), Bavarijos vidaus reikalų ministras, paskirtas nacionalsocialistų partijos, i�kilmingai perdavė Paulio Liudviko Trosto sukurt� sidabrinį kūjį Adolfui Hitleriui, sakydamas, kad �is kūjis yra nacizmo ateities simbolis.

Trys griausmingi smūgiai į klintį turėjo padėti vokie�ių meno �ventovės pamatus. Taip pat vokie�ių kultūros, kuri nuplaus Veimaro kultūros i�sigimim�, pamatus.

Tvirtai suėm�s kūjį Adolfas Hitleris smogė į uol�. Smūgio būta tokio stipraus, kad kūjo galvutė akimirksniu nulū�o ir nulėkė vartydamasi ore. Prietaringasis fiureris pably�ko, ir pra�matniai i�puo�toje scenoje stojo nemaloni tyla. Lyg nieko nebūtų nutik�, Hitleris staigiu judesiu apsisuko ant kulno ir atsisėdo į savo viet� tribūnoje, taip ir nepasak�s pasirengtos kalbos. Vokie�ių �iniasklaida nemalonų įvykį nutylėjo, o �New York Times� pasismagino antra�te �Ponas Hitleris sulau�ė simbolinį kūjį� (Dedicatory Hammer Broken by Herr Hitler).

Gebelsas bandė nuleisti incident� juokais, ta�iau Hitleris reagavo jautriau. Jis buvo tikras, kad tai blogas �enklas. Kai vos po kelių mėnesių Paulis Liudvikas Trostas mirė, Hitleris su palengvėjimu i�tarė Albertui �pėrui: �Architektui buvo lemta mirti.� Hitleris baiminosi, kad gali įvykti kai kas blogesnio.

SAULĖS SPINDULIAI MIRGULIAVO Karolio Did�iojo karūnoje, kai �is jojo per Karaliaus aik�t� Miunchene. Storas dailiai i�siuvinėtas apsiaustas gaubė frankų karaliaus pe�ius. �į saulėt� sekmadienio prie�pietį 1937 m. liepos 18 d. į Miuncheno gatves pasi�iūrėti spektaklio i�ėjo apie �imtas tūkstan�ių �monių.

Karolis toliau jojo Prinzregenten gatve Angli�kųjų sodų link lydimas Ri�ardo Liūta�ird�io ir Vokietijos karaliaus bei �ventosios Romos imperatoriaus Frydricho I Barbarosos. Karaliaus aik�te �ygiavo menininkai Lukas Kranachas vyresnysis, Hansas Holbeinas jaunesnysis ir Albrechtas Diureris. Per aik�t� buvo traukiamos ir 26 rampos su gyvomis skulptūromis, jas lydėjo bardai, vaidilutės ir viduram�ių juokdariai. �Germanų� astronomams Kepleriui ir Kopernikui pagerbti sur�stas trijų metrų auk��io planetariumas, apsuptas keturių pusnuogių graikų nimfų, o visko prad�i� vaizdavo rampa su Adomu ir Ieva, tingiai pasvirusiais vir� į grybus pana�ių med�ių. Pernelyg pompasti�kas vokie�ių didvyrių paradas priminė Disnėjaus sukurt� Vagnerio fantazijų pasaulio scenografij�. Pasibaigus vaidinimui �Du tūkstan�iai metų germanų meno�, pra�ygiavo keturi tūkstan�iai kareivių: juodmar�kinių i� SS, rudmar�kinių i� SA ir reguliariosios armijos vermachto. �Argi menininkai ir kareiviai ne broliai?� � retori�kai klausė partijos laikra�tis �V�lkischer Beobachter�.

Prinzregenten gatvėje sparnus skleidė penkių metrų auk��io auksinis erelis ir traukiamas �e�ių Ardėnų arklių lėtai sklendė pirmyn. Sveikindami fiurerį, kraujo raudonumo vėliavas su svastika kėlė kry�iuo�ių raitininkai. Adolfas Hitleris sėdėjo pasvir�s į priekį, suspaud�s rankas tarp kojų, u�sitrauk�s ant akių kepur� su snapeliu ir apsuptas augalotų SS kareivių. U� jo �mė�avo Hermanas Geringas su baltutėle uniforma ir auk�tais juodos spalvos jojiko batais. Kairėje sėdėjo propagandos ministras Jozefas Gebelsas su �mona Magda. De�inėje buvo įsitais�s reichsministras Rudolfas Hesas.

Hitleriui tai buvo ilgai laukta diena, kai jis i�kilmingai atidarė muziejų, kurio kertinį akmenį i� voki�kos klinties įkalė t� nelaiming� dien� prie� ketverius metus.

Atidarymo ceremonija turėjo būti ne ma�iau pra�matni. Paskelbtas vokie�ių kultūros atgimim� �ymintis trijų dienų miesto festivalis �Vokietijos meno dienos�, vyko paradai, buvo sakomos kalbos ir rengiamos parodos. Miunchenas i�kilmėms pasirinktas neatsitiktinai. �ia atsirado ir veikė nacionalsocialistų judėjimas. Karaliaus aik�tė tapo kultine nacistų partijos vieta. Ji buvo masinių partijos narių susitikimų buveinė nuo XX a. tre�io de�imtme�io, o perėm�s vald�i� 1933 m. Hitleris paskelbė, kad aik�tė taps �judėjimo ceremonijų bamba�. Veja buvo pakeista 20 000 masyvių granitinių blokų. Aplink aik�t� įrengtos svarbiausios partijai kulto vietos. Rytinėje pusėje nacistai surentė �ventov�, kur ilsėjosi �e�iolika per 1923 m. Alaus pu� nukautų nacistų. Dviejų pastatų komplekso autorius buvo Paulis Liudvikas Trostas.

Ranka pasiekiamas buvo ir kitas partijai svarbus pastatas � Rudieji rūmai, nacistų partijos nacionalinis �tabas. Adolfas Hitleris iki pat mirties ten turėjo savo biur�, ant jo sienos kabojo didelis automobilių gamintojo ir antisemito Henrio Fordo portretas. Pastate taip pat saugota �Blutfahne� � krauju apta�kyta vėliava, ne�ta per Alaus pu� ir laikoma �venta nacistų relikvija.

Arcis gatvėje �alia aik�tės stovėjo Trosto suprojektuoti Fiurerio rūmai, vulgariai pompasti�kas reprezentacinis pastatas, kuriame Hitleris po metų pasira�ė Miuncheno susitarim� ir pa�adėjo taik� mainais į voki�kai kalban�ios �ekoslovakijos dalies aneksij�. Statinys sur�stas kaip Potiomkino kaimas � pagrindinė funkcija buvo sukurti įspūdį, o viduje plytėjo negyvos erdvės, reikalingos didingiems estetiniams efektams.

Po parado Adolfas Hitleris pakilo į prie�ais �Haus der Deutschen Kunst� duris sumontuot� podium�. Ilga kolonų eilė sudarė i�skirtinį fon� jo prane�imui: ��ia ir dabar skelbiu, kad esu visi�kai apsisprend�s i�spr�sti meno kalbos klausim� Vokietijoje, visai kaip tai buvo padaryta su politine suirute. �Meno kūriniai�, kurie yra nesuvokiami ir gali būti suprasti tik pasitelkus pompasti�kas instrukcijas, [�] daugiau nebus brukami vokie�ių liaud�iai!�

Pliūptelėjo d�iaugsmo banga. Hitleris da�nai pradėdavo kalbas ramiai ir tyliai, beveik droviai, o paskiau stiprindavo bals�, kol pasiekdavo jausming� ir agresyvi� kulminacij�. �i demagogi�ka technika padėdavo sukurti isteri�k� atmosfer� partijos suva�iavimuose. Vis dėlto �iandien jo agresija neatrodė esanti efektingas retorikos numeris masėms įkaitinti. Jis kalbėjo ne i�tikimiems partijos nariams Niurnberge, o saulėt� sekmadienį, stebint �eimoms su vaikais, atidarė muziejų Miunchene.

Hitleris kalbėjo apie tai, kad ketina padėti ta�k� menui, kurio formų nėra gamtoje.

�Kubizmas, dadaizmas, futurizmas, impresionizmas ir pana�iai neturi nieko bendro su mūsų, vokie�ių, tauta. Visos �ios koncepcijos nėra nei senovinės, nei modernios, jos tėra apsimestinės �monių, kuriems Dievas nedavė menininko talento, kalbos�, � rėkė Hitleris.

�Su kiekvienu sakiniu Hitleris kalbėjo vis kar��iau. Jis virė i� pyk�io. Seilės taip ti�ko, kad net jo paties draugija �iūrėjo pakraupusi i� siaubo�, � liudijo t� dien� tarp klausytojų atsidūr�s meno istorikas Paulis Ortvinas Ravė (Paul Ortwin Rave).

Baigdamas kalb� raudonas kaip burokas Hitleris kratė sugniau�t� kum�tį �ydro dangaus fone: �Nuo �io momento pradedame negailesting� kar� su mūsų kultūrai pakenkti norin�iais elementais!� Ai�kiau paskelbti karo moderniajam menui Hitleris negalėjo.

Did�ioji vokie�ių meno paroda (Grosse Deutsche Kunstausstellung) turėjo tapti tiesiogine Hitlerio bandymo sukurti nauj� voki�k� men� i�rai�ka. Pasak Hitlerio, reikia kurti gryn�, ai�kų ir suprantam� men�. Gluminan�ių modernizmo stilių mi�imo ir eksperimentų turėjo nelikti. Metinė �Haus der Deutschen Kunst� paroda privalėjo formuoti nacistinio meno stilių.

Ekspozicij� sudarė 884 atrinkti darbai, ta�iau Hitleris nebuvo patenkintas, nors ir slėpė tai nuo muziejaus lankytojų.

Prie� atidarydamas parod� Hitleris nerimavo, kaip ekspozicija bus sutikta, ir nusprendė pats patikrinti galerijas. Tai, k� pamatė, sukėlė audring� reakcij�: ��iemet nebus jokios ekspozicijos. Atsiųsti darbai ai�kiai byloja, kad Vokietijoje kol kas neturime menininkų, vertų vietos �iame didingame pastate�, � supyk�s i�rė�ė savo fotografui ir draugui Heinrichui Hofmanui (Heinrich Hoffmann).

Įtū��s Hitleris liepė nedelsiant nukabinti 84 darbus. Kiek nurim�s pats atliko galutin� atrank�. �imtai ekspozicijai atrinktų paveikslų buvo i�peikti Hitlerio, kuris ypa� bjaurėjosi �nei�baigtumu�, kitaip tariant, tuo, kas bent kiek panė�i į abstrakcij�. Ekspozicijos atranka buvo vykdoma paskelbus atvir� kvietim� dalyvauti ir keliant vienintelį reikalavim� � dalyvauti gali tik arijai. Pana�u, kad tai nebuvo pakankamas reikalavimas, norint atrasti nauj� Tre�iojo reicho meistr�.

Hitlerio nervingum� rodo ir tai, kad vėliau jis įsakė saugumo tarnybai Sicherheitsdienst �nipinėti muziejaus lankytojus ir sura�yti slaptus aktus apie jų reakcij�.

Adolfas Hitleris buvo svarbiausias nacistinės Vokietijos meno ekspertas. Kaip tik jo asmeninis skonis daugiausia lėmė Tre�iojo reicho estetin� pakraip�. Vis dėlto jo skonis buvo permainingas ir da�nai toks neprognozuojamas, kad kartais net artimiausi kolegos negalėjo atspėti, k� Hitleris dievina ar kuo bjaurisi. Numanyti, k� atmes, paprastai būdavo lengviau. Tam tikru ekspertu tuo klausimu tapo Heinrichas Hofmanas. Dėl to Hofmanui buvo perduotas �iuri darbas, kuriam i� prad�ių vadovavo pora gerbiamų meno profesorių.

Hofmanui dar tre�iame de�imtmetyje buvo patikėtos Adolfo Hitlerio dvaro fotografo pareigos. Laikui bėgant porelė tapo artimais draugais. Hofmanas su �mona Terese priklausė grupelei kasdien su Hitleriu bendraujan�ių �monių. Jis pristatė Hitleriui savo studijos asistent� Ev� Braun.

Vie�as Hitlerio įvaizdis daugiausia buvo formuojamas per Hofmano objektyv�. Labai populiarioje fotografijų knygoje �Ne�inomas Hitleris� galima pa�velgti į despoto gyvenim�. �ia jis pozuoja su odiniais �ortais, i�kylauja po med�iu, irstosi valtimi ir lankosi meno ateljė. I�leista visa tokių knygų serija. Antra�tės ir perdėm ai�ki vaizdų kalba panė�i į knygeles vaikams, o tai tik dar labiau �iurpina: �Hitleris stato Did�i�j� Vokietij�� (1938), �Hitleris savo kalnuose� (1938), �Hitleris Lenkijoje� (1939) ir �Hitleris vakaruose� (1940) su vir�eliu, kuriame fiureris nufotografuotas prie Eifelio bok�to.

Hofmano nuotraukų monopolija sukrovė jam ir Hitleriui turtus. Pirmiausia milijonus reichsmarkių ne�ė Hofmano pasiūlymas imti autorinį atlygį u� nuotraukas, kurios buvo naudojamos pa�to �enklams.

Pasak Vokietijos statistikos departamento, 1939 m. vienos reichsmarkės perkamoji galia prilygo ma�daug 35 �iandienėms �vedijos kronoms1. Didel� gautų pajamų dalį Hitleris naudojo savo meno kolekcijai plėsti. Kasmet jis nupirkdavo i� �Grosse Deutsche Kunstausstellung� apie 200 kūrinių.

Smalsius lankytojus, 1937 m. vaik�tinėjan�ius �Haus der Deutschen Kunst� galerijose, pasitiko nuogas nacistų svajonių ir fantazijų atspindys. Nema�ai darbų buvo peiza�ai, kaimo kasdienybės vaizdai, dailūs kaimai ir tvirti, raumenis įtemp� ūkininkai, plė�iantys plūgais juod� �em�. Jie buvo vaizduojami kaip i� juod�emio i�kil� dievai, pana�ūs į didvyrius, tikros rasės, o paprastoje virtuvėje stovin�ias putlias moteris supo geltonplaukiai vaikai � da�ai vargiai galėjo paslėpti vaisingumo politik�.

�ioje parodos dalyje v�lkisch idealai atsiskleidė visu gra�umu. Kra�tovaizd�iai ir apylinkės alsavo pasaulio, nugalin�io industrializacij�, dvasia, kur staklės, automobiliai ir fabrikai yra tik anachronizmas.

Tam kontrastavo ma�inas �lovinantys karo vaizdai, kur fronto i�gyvenimams buvo suteiktas beveik religinis statusas. Fronto nuotykių auk�tinimas tarpukariu i�populiarėjo vadinamojoje savanorių literatūroje � gausiai perkamuose kar� romantizuojan�iuose romanuose. Fronto i�gyvenimai buvo apra�omi kaip visi�ko autenti�kumo akimirkos, pakylėjan�ios �mogų į auk�tesnį lygmenį, kur vidinės galios ir ekstaziniai jausmai laisvai rei�kiasi nevar�omi proto. Tai buvo u� moralės ribų esan�io smurto ir kovos auk�tinimas. Tapyboje tai reik�ta sustabdytos akimirkos forma, kai kareivis kyla i� apkasų ir bėga tiesiai mir�iai į nasrus. Nacius supykdė kaip tik tai, kad Ericho Marijos Remarko romanas �Vakarų fronte nieko naujo� sugriovė �į mit�. Hitleris ir nacizmas sumaniai pratino prie jausmo, kad kovos i�gyvenimų yra ne tik fronte � visa �monija įsitraukusi į am�in� rasių kov�. Blaivaus proto meno kritikas �iuose vaizduose galėjo į�velgti netrukus tikrove virsiantį ko�mar�.

Tre�ioji parodos tema atrodė esanti kitoje erdvėje, pakylėta vir� molėtų valstie�ių laukų ir tokių pat molėtų kareivi�kų mū�io laukų. Kūno studijos ir aktai, pirmiausia skulptūrų skyriuje. �vaig�dė �ia buvo mėgstamiausias Adolfo Hitlerio skulptorius Arnas Brekeris (Arno Breker), jis pats dalyvavo ir �iuri darbe. Galingos Brekerio arijų skulptūros buvo artimos Hitlerio vizijai apie germanų meno atgimim�. Idealizuoti graikų ir romėnų pavyzd�io portretai, i�siskyr� rasinio ir biologinio suvokimo padailintomis formomis. Nacistų meno politika daug dėmesio skyrė formoms, nes forma ir rasinė politika buvo vienas ir tas pats. Formos neatitikimas � kūni�kasis defektas � buvo ir rasinio idealo neatitikimas. Perdėm ry�kūs skruostai ir, regis, tuoj sprogsian�ios mil�ini�kos kaktos buvo i�kirstos pagal rasinį ir biologinį trafaret�, net jei �iandien ir atrodo netikrovi�kos.

Vis dėlto formose būta ir eroti�kumo. Tai itin jau�iama kito nacistų i�auk�tinto skulptoriaus Jozefo Torako (Josef Thorak) kūriniuose. Esė �Patrauklusis fa�izmas� (Fascinating Fascism) autorė Suzana Zontag (Susan Sontag) ra�ė: �Nacių laikotarpio dailininkai ir skulptoriai da�nai vaizduodavo nuogyb�, ta�iau jiems buvo draud�iama rodyti bet kokius kūni�kus trūkumus. Jų kūnai atrodo kaip nuotraukos i� vyrams skirtų �urnalų apie sveikat�: merginos veidmaini�kai aseksualios ir (technine prasme) pornografi�kos, nes jos buvo tobula fantazija.�

Nacistinės estetikos dalimi tap�s herojinis realizmas vėl i�kilo totalitarinėse komunistinėse valstybėse, tik skyrėsi vienu po�iūriu: �Tarybų S�junga ir Kinija siekia paai�kinti ir sustiprinti utopin� moral�. Fa�istinis menas vaizduoja utopin� estetik� ir fizinį tobulum�.�

Zontag atkreipė dėmesį į mene prasiver�ian�i� unikali� nacizmo traukos jėg�: �Fa�izmo idealas yra seksualinės energijos transformavimas į �dvasin� gali�� visuomenės labui. Erotika (tai yra moterys) visada egzistuoja kaip pagunda, o pati heroji�kiausia reakcija yra seksualinio impulso slopinimas.�

Adolfas Hitleris buvo įsitikin�s, kad populiarumo tarp moterų prie�astis yra seksualinė jo trauka. Ev� Braun iki pabaigos jis slėpė nuo vie�umo, nes baiminosi prarasi�s t� trauk�, taip pat ir dėl to, kad kalbant apie įvaizdį niekas, net asmeniniai santykiai, negalėjo konkuruoti su jo pasiaukojimu Vokietijai.

�Vis dėlto nacistinė estetika nebuvo savita meno kryptis, kaip kartais teigiama. Esmė paimta i� XIX a. biurgeri�ko meno idealo. Nacistai siekė sukurti rasinį mit�, o tam buvo efektyviau nuplagijuoti jau egzistuojan�ius meno �anrus, kurie daugelio s�monėje siejosi su gro�io ir harmonijos pojū�iu, u�uot ie�kojus nuosavos �nacistinės� formų kalbos�, � ra�o Arnė Rut ir Ingemaras Karlsonas knygoje �Visuomenė kaip teatras�. Romanti�ka peiza�ų tapyba, biurgeri�kas realizmas ir neoklasicizmas buvo parankiausios kryptys.

Vis dėlto kartais pasitaikydavo ir modernių niuansų. Arnas Brekeris XX a. tre�iame de�imtmetyje gyveno Pary�iuje, kur bendravo su jam įtak� dariusiais modernistais, pavyzd�iui, Pablu Pikasu, �anu Kokto ir �anu Renuaru. Ketvirto de�imtme�io prad�ioje Alfredas Rozenbergas laikė ankstyv�j� Brekerio kūryb� i�sigimusia, bet �is jau buvo spėj�s įgyti partijoje galingesnių u�tarėjų, tokių kaip Adolfas Hitleris. Tikėtina, kad Arno Brekerio sėkm� daugiausia galima paai�kinti jo melodramatinio stiliaus artumu nacistinei architektūrai.

Vėliau Brekeris atsidūrė liūdnai pagarsėjusiame 1944 m. Adolfo Hitlerio ir Jozefo Gebelso sudarytame �Dievo apdovanotų menininkų s�ra�e�. Į jį buvo įtraukti kūrėjai, laikomi nepakei�iamais nalcionalsocialistinei kultūrai.

Hitleris buvo labiausiai patenkintas ne �Grosse Deutsche Kunstausstellung� kolekcija, o Trosto pastatu. Nacistai teigė, kad monumentalusis neoklasicizmas įkūnija nacionalsocialistų judėjim�. Nors vargu tai buvo tiesa, jiems pavyko pateikti toki� architektūr� kaip nauj� ir unikali�, tarsi atgimim�. Trosto stilių nacistai auk�tino kaip �teutoni�kai germani�k��. I� tiesų architektai nesivar�ydami skolinosi idėjų i� ankstesnių pastatų ir stilių, kur bendras vardiklis buvo bandymas sukurti didybės pojūtį. Politin� gali� pastatai rei�kė pirmiausia dyd�iu. �iūrov� ketinta priblok�ti didingumu, architektūra turėjo padaryti jį nuolankų. Masteliais siekta groteski�kumo. Adolfo Hitlerio ir Alberto �pėro planuose dėl naujosios Tre�iojo reicho sostinės Welhaupstadt Germania pagrindinė gatvė turėjo vesti į groteski�kų proporcijų susirinkimų sal� Volkshalle. Sferiniame kupoliniame 320 metrų auk��io pastate turėjo sutilpti 180 000 �monių. Įkvėpimo pasisemta i� vos 58 metrų auk��io Romos Panteono.

�Haus der Deutschen Kunst�, turintis 160 metrų ilgio kolonų fasad�, buvo tik mėginimas, palyginti su tuo, kas laukė. Tai pirmas nacistų pastatytas monumentalus pastatas ir vienas i� nedaugelio, i�gyvenusių ilgiau u� pa�ius nacistus. Lubose u� kolonų tebėra įmontuotos plok�telės su svastikų motyvais.

Nors vaik�tinėdamas marmurinėmis galerijomis Hitleris buvo nepatenkintas, jam nereikėjo nerimauti dėl recenzijų. �K�lnische Volkszeitung� ra�ė: �Visur dvelkia didybe. Sveiki, �valūs ir optimisti�ki menininkai demonstruoja įvairialyio individualumo darbus. Prasideda nauja meno era.�

Kit� dien� po parado visai netoli �viesios neoklasicistinės Adolfo Hitlerio meno �ventovės Miunchene buvo atidaryta kita paroda. Ji įkurdinta �alia rūmų parko Hofgarten, Galeriestrasse 4 esan�iame purviname betoniniame name su ma�ais langais. Lankytojai sakė, kad patalpos buvo ank�tos, drėgnos ir prastai ap�viestos.

Kontrastas su vos u� poros kvartalų įsikūrusiu erdviu muziejumi nebuvo atsitiktinis. I�sigimusio meno paroda (Die Ausstellung Entartete Kunst) buvo estetinė prie�ingybė �Grosse Deutsche Kunstausstellung�. Ekspozicij�, Jozefo Gebelso palaimint� propagandin� instaliacij�, sudarė kiek daugiau nei 600 meno kūrinių.

Jozefas Gebelsas, kuris kaip ir Adolfas Hitleris �inojo apie �em� �Grosse Deutsche Kunstausstellung� kokybės lygį, prie� kelias savaites suplanavo kit� parod�, skirtingai nei eksponuojama �Haus der Deutschen Kunst�, sulaukusi� didelio publikos dėmesio.

Prie Hofgarten parko eksponuoti daug garsesnių menininkų darbai. �ia skambėjo tokių modernistų kaip Maksas Ernstas (Max Ernst), Markas �agalas (Marc Chagall), Vasilijus Kandinskis, Paulis Klė, Ernstas Liudvikas Kirchneris, Otas Diksas, Francas Markas ir kitų vardai.

Svarbiausias eksponatas buvo Emilio Noldės devynių dalių paveikslas �Kristaus gyvenimas�, religinių dvejonių kupinas kūrinys, sukurtas likus keleriems metams iki Pirmojo pasaulinio karo. Siaurais ir sta�iais laiptais į galerijas antrame auk�te kylan�ius lankytojus vienas pirmųjų pasitiko kaip tik �is darbas. Noldės serija u�ėmė vis� religijos temai skirtos pirmos salės sien�. �Kristaus gyvenimo� centre buvo didelis kūrinys, vaizduojantis Jėzaus nukry�iavim�. Ry�kios paveikslo spalvos ap�vietė tamsi� patalp�. Pats Kristus atrodė demoni�kas, pla�iai i�plėstos akys, regis, skleidė veikiau beprotyb�, o ne dvasinį pakilim�.

Daugums darbų toje patalpoje vaizdavo paskutin� Jėzaus dien�. Tema buvo kruop��iai apgalvota. Įtempti nacistų santykiai su ba�ny�ia netrukdė priminti neatmenamus laikus siekian�i� nuomon�, kad �ydai nu�udė Jėzų. Drauge jie bylojo, kad Jėzus taip �ventvagi�kai vaizduojamas dėl �ydų įtakos mene.

�alia galerijos buvo ma�as kambarėlis, specialiai skirtas �ydų menininkams. Gebelsas nė neketino būti subtilus. Paveikslai parodoje sukabinti bet kaip, kai kurie visai be rėmų. Iliustracijos, teplionės ir replikos ant sienų �aipėsi i� kūrinių: �bol�evikų propaganda�, ��ydų rasės sielos aprai�kos�, �beprotybė kaip metodas� ir �gamta nesveiko proto akimis�. Parod� �Grosse Deutsche Kunstausstellung� aplankė daug �monių, į Galeriestrasse 4 atėjo ir meno istorikas Paulis Ortvinas Ravė. Jis sakė: �Darbai sukabinti ilgomis eilėmis, vienas �alia kito. Paroda s�moningai surengta taip, kad sumenkintų kūrinių vert�, ap�vietimas siaubingas. Paveikslai sukabinti bet kaip, tarsi juos būtų kabin�s vaikas arba idiotas. Sienos nusėtos paveikslais nuo grindų iki pat lubų. Jokio tvarkos pojū�io, paveikslai sumesti bet kur, kur tik atsirado vietos: tarp skulptūrų, pastatyti ant grindų ir pjedestalų. Kūriniai komentuojami kand�iomis antra�tėmis, replikomis ir ne�vankiais juokeliais.�

Tre�ioje patalpoje kabojo darbai, kurie nacistams pasirodė �eminantys vokie�ių moteris, kareivius ir valstie�ius. Tarp jų buvo vokie�ių dadaisto Georgo Groso (George Grosz) paveikslai, juose pavaizduota ir jo patirtis apkasuose Pirmojo pasaulinio karo metais, jie atmesti kaip �marksistinė propaganda�. Ekspozicija buvo skirta tiems, ko nacistai nekentė labiausiai: �ydams, komunistams, anarchistams ir pacifistams.

Ekspozicija skelbė, kad modernusis menas yra s�mokslas, sukurtas ir remiamas �ydų bol�evikų, siekian�ių palau�ti voki�k� dvasi� ir degeneruoti liaudį. Konspiracijos centre buvo �tai, kas �ydi�ka�, nors tik 6 i� 112 parodoje dalyvaujan�ių menininkų buvo �ydų kilmės. Daugiausia darbų � 27 paveikslus � eksponavo nacistams simpatizuojantis Emilis Noldė. Jo primityvizmas buvo pateiktas kaip labiausiai v�lkisch nacistams kenkiantis dalykas.

Modernusis menas nacistams kėlė ne tik pasibjaurėjim�, bet ir pagrįst� nerim�. �emindami nacistai stengėsi nuslėpti fakt�, kad i� tiesų smerkiami yra jie patys. Dauguma i�kabintų kūrinių puolė tai, kas buvo Tre�iojo reicho siela ir �irdis. Jie apnuogino brutali� tu�tum�, slepiam� u� biurgeri�kų vertybių, kurias nacistai desperati�kai bandė i�saugoti. Modernizmas parblo�kė seniai stagnavusį gro�io ir harmonijos ideal�. �ia buvo vaizduojamas milijonus gyvybių apkasuose nusine�usio Pirmojo pasaulinio karo blogis ir beprasmybė.

�is menas neteikė malonumo. Jis rodė pasaulį, kurio nacistai ir nema�ai vokie�ių liaudies nenorėjo priimti. Pasibjaurėjimas buvo vaizduojamas atvirai ir suprantamas kaip sveika reakcija, o ne draud�iami jausmai, kuriems jis da�nai atstovavo. �Visur aplink matome monstri�kus beprotybės, begėdi�kumo, nekompetencijos ir papras�iausio i�sigimimo vaisius. Tai, kas rodoma �ioje parodoje, visiems mums �adina pasibjaurėjimo baim�, � atidarymo dien� kalbėjo �Entartete Kunst� ekspertas Alfredas Cygleris (Alfred Ziegler).

Gebelsas tiksliai �inojo, kaip sudominti paroda. Beje, buvo nustatytas 18 metų cenzas, siekiant �apsaugoti� jaunim�. Viskas sumaniai apgalvota Gebelso propagandos ministerijos, kuri suorganizavo parod� per ma�iau nei tris savaites. �Entartete Kunst� sulaukė didelio publikos dėmesio. Per 1937 m. rudenį iki lapkri�io, kai paroda buvo u�daryta, j� vien Miunchene aplankė daugiau nei du milijonai �monių. Tuo pat metu �Grosse Deutsche Kunstausstellung� pavyko pritraukti 400 000 lankytojų. Gebelsas i� karto i�siuntė i�sigimusį men� į gėding� turnė po �alį, pradedant Berlynu, Leipcigu, Zalcburgu ir baigiant Viena bei Diuseldorfu. Koncepcija buvo tokia sėkminga, kad ji panaudota ir kitur: 1938 m. Diuseldorfe surengta paroda �Entartete Musik� lygiai taip pat puolė d�iaz�.

Prie� �Entartete Kunst� vyko did�iausios visų laikų vokie�ių kultūrinio gyvenimo reformos.

1937 m. bir�elio 30 d., likus iki atidarymo vos kelioms savaitėms, nacistinėje Vokietijoje buvo nuspr�stas �iuolaikinio meno likimas. Gebelso paliepimu įvykdyta tai, k� būtų galima pavadinti kri�toline Vokietijos modernizmo naktimi � degeneravusio meno akcija (Entartete Kunst Aktion). Per akcij� i� Vokietjos vie�ųjų įstaigų �i�valytas� visas nepageidaujamas menas. Kiek daugiau nei per savait� i� Vokietijos muziejų paimti 5 328 paveikslai ir grafikos darbai. Akcija nukreipta prie� �ydų menininkų darbus, pavyzd�iui, Marko �agalo ir Liudviko Maidnerio (Ludwig Meidner), bet pirmiausia tai buvo estetinis valymas. Aukomis tapo visos modernistinės tendencijos. Tai Pikaso, Mondriano, Matiso, van Gogo ir Gogeno, taip pat ir vokie�ių modernistų darbai. Vienas labiausiai nukentėjusiųjų buvo Emilis Noldė.

1936 m. lapkritį Jozefas Gebelsas i�tarė �stop� laisvajai meno kritikai ir nustatė, kas ir kaip gali ra�yti apie men�. Adolfas Hitleris ir kiti nacistų lyderiai buvo įsitikin�, kad moderniojo meno sėkm� u�tikrina laikra��iai. I�kreiptame nacistų pasaulio suvokime egzistavo s�mokslas tarp �ydų �kontroliuojamos� �iniasklaidos ir �ydų dominuojamos meno rinkos. Blefas, kuriuo norėta parodyti �ydų pasipelnym�.

�tai kodėl nacistams buvo svarbu perimti meno kritikos kontrol�. Dėl �ios prie�asties partija 1937 m. ėmė leisti brangų meno �urnal� �Die Kunst im Dritten Reich�. Pra�matnus �urnalas turėjo papuo�ti daugelio nacistų ra�om�jį stal�. Jo redaktorius buvo Alfredas Rozenbergas. �Die Kunst im Dritten Reich� tapo dogmatinių Rozenbergo meno pa�iūrų kalke. Vis dėlto meno �urnalo vadovo pareigos buvo veikiau paguodos prizas partijos ideologui, kuris tikėjosi kontroliuoti vis� Tre�iojo reicho kultūros politik�. Alfredas Rozenbergas laimėjo ideologinį mū�į, bet pralaimėjo kar� dėl kultūros politikos valdymo.

1933�m. į vald�i� atėjus nacistams Vokietijoje buvo i�laisvinta iki tol u�tvenkta agresijos banga. Laukdami galimybės patekti į vald�i� nacistai per daug nerodė neapykantos Veimaro kultūrai, o dabar tam buvo u�degta �alia �viesa. �alį apėmė nacistinė revoliucija, prioritet� teikianti Veimaro kultūrinių simbolių puolimui. Revoliucija turėjo susidoroti su i�sigimusiu Veimaro respublikos kultūriniu gyvenimu.

Vokietijoje buvo u�drausta leisti kairiųjų pa�iūrų spaud�, o intelektualiniai prie�ai, tokie kaip Karlas fon Osietskis (Carl von Ossietzky), buvo sulaikyti ir i�siųsti į k� tik įrengtas koncentracijos stovyklas, kurios pirmaisiais nacistų valdymo metais buvo pilnos politinių kalinių. Tūkstan�iai nepageidaujamų asmenų atleisti i� �inybų, institucijų, organizacijų ir akademijų. Nacistai siekė visi�kos ne tik politinės vald�ios, bet ir vokie�ių visuomenės kontrolės. Tas pat nutiko ir kultūros srityje, kur nacistams prijau�iantys veikėjai buvo infiltruoti į pa�ias įvairiausias organizacijas, pradedant mėgėjų teatro trupėmis ir baigiant kino klubais. Ra�ytojai Heinrichas (Heinrich Mann) ir Tomas Manai (Thomas Mann) bei daugybė i�kilių kultūros veikėjų buvo nu�alinti nuo oficialių pareigų. Naujai įsteigti Vokietijos ra�ytojų s�jung� pakeit� Valstybės literatūros rūmai bandė įtraukti visus ra�ytojus, bibliotekininkus, leidėjus ir vertėjus. Vengiant narystės, grėsė draudimas verstis profesine veikla.

Pravalius nepageidaujamų kultūros darbuotojų gretas imtasi pa�ios kultūros. Sudaryti juodieji nevoki�kos arba kelian�ios re�imui grėsm� literatūros ir muzikos s�ra�ai. Tai paveikė ne tik to meto kultūr� � u�draustos net kai kurios Hendelio oratorijos, nes jose buvo nagrinėjama �ydų tema, pavyzd�iui, �Judas Makabėjus�. Ry�kiausios vadinamojo vokie�ių kultūros valymo (S�uberung) aprai�kos buvo knygų deginimas.

1933 m.�gegu�� Vokietijos universitetiniuose miestuose surengtos knygų deginimo akcijos. Jos buvo istori�kai simboli�kos, nes turėjo priminti pana�i� knygų deginimo akcij� Vartburgo festivalyje 1817 m., kai �alis buvo apimta nacionalizmo bangos po Napoleono karų. Prie Vartburgo pilies, kur XVI a. Liuteris i�vertė Nauj�jį testament�, Martino Liuterio tezių paskelbimo trijų �imtų metų jubiliejų �ven�iantys studentai degino reakcing� ir prancūzi�k� literatūr� bei įvairius Prancūzijos simbolius. Taip studentai i�rei�kė nepasitenkinim�, kad ma�os vokie�ių valstybėlės nesugebėjo susivienyti į vokie�ių nacij�. Nacistai be galo sumaniai propagandos tikslais ir siekdami istorinio teisėtumo savo politikai pasitelkė tokius nacionaliniais simboliais tapusius įvykius.

Gegu�ės 10 d. 40 000 �monių susirinko Berlyne prie Opern aik�tėje (dabar Bebelplatz) sukurto lau�o paklausyti Jozefo Gebelso kalbos. Jis paskelbė Veimaro respublikos ir �ekstremalaus �ydi�ko intelektualizmo gal��: ��ia prasmegs intelektualinis lapkri�io respublikos pamatas, bet i� pelenų kaip triumfuojantis feniksas pakils nauja dvasia.�

Liepsnos prarijo ne tik Karlo Markso, Bertoldo Brechto ir Ericho Marijos Remarko, bet ir u�sienio ra�ytojų Ernesto Hemingvėjaus bei H. D. Velso knygas. Vis dėlto tai nebuvo masinis knygų deginimas. Gegu�ės 10 d. liepsnose pra�uvo tik apie 25 000 knygų. Renginys buvo pirmiausia simbolinis vaidinimas, turintis parodyti revoliucin� ir valom�j� nacizmo gali�. Knygų deginimas buvo organizuojamas kaip �ventiniai vaidinimai, studentams traukiant dainas ir prisiekiant. Valymas ugnimi tapo nacionalinio susitelkimo, vienybės ir nacistų pa�adėto Vokietijos atgimimo simboliu. Pana�iai kaip vėliau vykusiai kinų kultūrinei revoliucijai, taip ir nacių revoliucijai turėjo vadovauti jaunimas. Tik jaunimas buvo nesuter�tas purvinos Veimaro respublikos kultūros, todėl jis ir galėjo visi�kai atsiriboti nuo praeities.

Nacistinė revoliucija ir neseniai i�kovota vald�ia suteikė erdvės vidinėms nacionalsocialistinio judėjimo kovoms asmeniniu ir ideologiniu lygiais. Kultūros srityje �i kova vyko tarp Alfredo Rozenbergo ir Jozefo Gebelso. Būdamas vienas Kovos u� vokie�ių kultūr� s�jungos įkūrėjų ir svarbiausio nacistinės Vokietijos �urnalo vyriausiasis redaktorius Rozenbergas turėjo visas s�lygas perimti kultūrinio gyvenimo kontrol�. Galiausiai jį i�tikusi� nesėkm� galima paai�kinti negebėjimu visi�kai atsiduoti vienam tikslui. Jis vis pasinerdavo į naujus projektus. Tai atsiliepė ir jo s�jungai � jis sugebėjo suvienyti v�lkisch judėjim�, bet nepajėgė paversti jo politine jėga savo tikslams remti. Rozenbergas turėjo ambicijų kontroliuoti ne tik kultūros, bet ir u�sienio politik�, mat laikė save jos ekspertu. Todėl Hitleris paskyrė Rozenberg� partijos u�sienio politikos skyriaus vadovu. 1933 m. pavasarį Hitleris i�siuntė Rozenberg� į London� pagerinti vokie�ių ir britų santykių. �i kelionė turėjo rimtų padarinių Rozenbergo karjerai. Vald�i� perėm�s Hitleris norėjo u�tikrinti naujam re�imui tarptautinį teisėtum� ir drauge įtikinti pasaulį taikiais Vokietijos ketinimais. Rozenbergas visi�kai susimovė abiem klausimais, kai Vestminsterio abatijoje padėjo ant ne�inomo kareivio kapo svastika puo�t� vainik� ir prie paminklo parodė Hitlerio pasveikinimo gest�. Tai u�gavo britus. Karo veteranas D�eimsas Sirsas taip pasipiktino, kad pagrieb�s vainik� įmetė jį į Temz�. Kit� dien� protestuotojai Madam Tiuso (Madame Tussaud) muziejuje apipylė k� tik pagamint� va�kin� Hitlerio figūr� raudonais da�ais, o ant kaklo pakabino lentel� su u�ra�u: �Hitleris, masinis �udikas� (Hitler, the Mass Murderer). Pasipiktin� protestuotojai pasitiko Rozenberg� �ūkiais: ��alin Hitlerį, �alin fa�izm�� (Down with Hitler, down with fascism!). Hitleris norėjo ne tokio sutikimo.

Niekada nepraleisdav�s progos įgelti oponentui, Jozefas Gebelsas pavadino ideolog� �beveik Rozenbergu�. �ia pravarde siekta pa�iepti tai, kad Rozenbergas neranda vietos ir nori pasirodyti įvairių sri�ių ekspertu. Gebelsas smaginosi vadindamas jį �beveik �urnalistu�, �beveik akademiku�, �beveik politiku�, kuo jis niekada nebuvo. Jozefas Gebelsas stiprino savo pozicijas vald�ioje. Did�iausias konkurencinis jo privalumas buvo tai, kad jo �od�ius Hitleris i�girsdavo daug da�niau. Albertas �pėras liudijo, kad Gebelsas manipuliavo humoru. Kruop��iai paruo�tais pok�tais ir juokais jam pavykdavo pralinksminti Hitlerį ir sumenkinti prie�ininkus. �iuo tikslu labiausiai mėgdav�s kalbėti apie Alfred� Rozenberg�. Jį minėdav�s taip da�nai, kad �jo pasakojimai panė�ėdavo į gerai sure�isuot� teatro vaidinim�, kur aktoriai laukia savo pasirodymo. Buvo galima beveik neabejoti, kad galiausiai Hitleris įterps: �V�lkischer Beobachter� toks pats nuobodus kaip ir jo leidėjas Rozenbergas.�

Asmenine Alberto �pėro nuomone, galiausiai buvo apgautas pats Hitleris: �Intrigantas Gebelsas jį apmulkino.�

1933 m. kov� Gebelsui buvo patikėta visa liaudies �vietimo ir propagandos ministerija. Netrukus ji perėrė vis� kultūros politikos kontrol�. Skirtingai nei Rozenbergas, Gebelsas buvo tipi�kas pragmatikas, jis turėjo lanks�i� pozicij� nacionalsocialistinių dogmų klausimais, o to kaip tik reikėjo. Pasak tyrinėtojo D�onatano Petropouloso (Jonathan Petropoulos), būtų klaidinga vaizduoti Gebels� kaip kultūra visai nesidomintį cinik�. Prie�ingai, daug kas rodo, kad jis tikrai �avėjosi ekspresionizmu. Albertas �pėras pats liudijo, kad įrengdamas Gebelso būst� pakabino jame por� Emilio Noldės paveikslų, o tuo propagandos ministras liko labai patenkintas. Kiti nacistai sakė, kad jis turi Ketės Kolvic (K�the Kollwitz) ir Ernsto Barlacho (Ernst Barlach), vėliau i�sigimusiais ap�auktų menininkų, kūrinių. 1935 m. net u�sak�s impresionist� Leo fon Kenig� (Leo von K�nig) nutapyti jo portret�, kurį vėliau, kai modernusis menas buvo visi�kai u�draustas, slėpė savo namuose �vanenverderio saloje prie Berlyno.

1933 m. pabaigoje vokie�ių kultūrinis gyvenimas buvo centralizuotas įsteigiant Valstybės kultūros rūmus. Septyni jų skyriai (meno, teatro, literatūros, spaudos, radijo, kino ir muzikos) tapo siauru koridoriumi, kuriuo turėjo pereiti visa vokie�ių kultūra. Gebelso ministerijai pavaldūs Valstybės kultūros rūmai tikrino visus kultūros darbuotojus ir jų kūrinius. �ie rūmai pavertė Gebels� Tre�iojo reicho kultūros reikalų dirigentu. Netrukus propagandos ministras i�platino �ini�, kad Valstybės kultūros rūmai yra kultūrinio atgimimo prad�ia. Vis dėlto Rozenbergas ilgai nelauk�s ėmė kritikuoti Gebelso kultūros politik� ideologiniais pagrindais. Jo kritikoje būta ir tiesos krislo. Gebelsas daug labiau nei Rozenbergas rūpinosi tarptautiniu Vokietijos įvaizd�iu. Jam atrodė tiesiog negra�u suki�ti geriausius menininkus į koncentracijos stovyklas ar i�guiti i� �alies, jei tik �ie nėra �ydai ir komunistai arba paskelbti re�imo prie�ais.

Jis taip pat netiesiogiai rėmė (niekada apie tai nekalbėjo) t� nacistų judėjimo flang�, kuris XX a. ketvirtame de�imtmetyje prie�inosi stipriai v�lkisch judėjimo įtakai kultūros srityje ir laikė j� reakcingos, biurgeri�kos kultūros i�rai�ka. Pirmiausia i� nacistinės Berlyno studentų s�jungos kil�s pasiprie�inimas teigė, kad ekspresionizmas buvo tikro voki�ko meno aprai�ka. Atsigr�ta į vaizduojam�j� XIX a. tapyb�, �lovinant tokius menininkus kaip Emilis Noldė ir Ernstas Liudvikas Kirchneris. Berlyno opozicija teigė, kad ekspresionizmas yra antiliberali, germani�ka i�rai�ka, kilusi i� tos pa�ios jėgos kaip ir pats nacionalsocializmas. Su judėjimu buvo itin glaud�iai susij�s partijos nariu tap�s Emilis Noldė. Berlyno studentus ėmė remti ir kitų Vokietijos miestų nacistinės studentų s�jungos. Pavyzd�iu gynėjai rodė fa�istin� Benito Musolinio Italij�, kurioje pavyko suvienyti nacionalsocializm� ir modernizm�. Gebelsas buvo per daug gudrus politikas, kad aktyviai remtų studentus, bet mielai kritikavo estetin� Rozenbergo kryptį, kuri, jo manymu, vedė į politinį ki�, neturintį tikros meninės vertės. Jis rėmė tokias nacionalsocialistines �liberalias� jėgas kaip laikra�tis apie men� �Konst der Nation� ir auk�tino kompozitorių Richard� �traus� bei re�isierių Fric� Lang� (Fritz Lang).

Partijos �iniasklaidoje vyko stebėtinai atviros �ių stovyklų diskusijos. Vis dėlto nesantaika erzino Adolf� Hitlerį, kuris, nepaisydamas Gebelso manipuliacijų, galiausiai padėjo ta�k�. 1934 m. Hitleris pa�abojo nacistin� revoliucij�, kuri� pradėjo atėj�s į vald�i�. Tai pasirei�kė, pavyzd�iui, bir�elio 30 d. vykusia �Ilgųjų peilių naktimi�, kai buvo neoficialiai i�formuota galinga sukarinta partijos organizacija SA, o jos vadovas Ernstas Rėmas nu�udytas. Gausų Pirmojo pasaulinio karo veteranų būrį priglaudusi SA norėjo plėtoti revoliucij� ir teigė, kad daug nacistų vadovų ėmė nusigr�ti nuo nacistų idealų. Jie reikalavo reguliariosios armijos kontrolės ir nacionalizuoti did�i�sias įmones. �ie reikalavimai kėlė tiesiogin� grėsm� galingiausioms Vokietijos visuomenės grupėms, o drauge ir Hitlerio vald�ios pozicijoms. Norėdamas pasiekti savo ilgalaikius tikslus atkurti Vokietijos karin� gali�, Hitleris buvo labiau priklausomas nuo did�iųjų pramonininkų ir kari�kių nei nuo savo gatvės smogikų. SA pakeitė kur kas geriau organizuota Heinricho Himlerio SS.

Kultūrinė revoliucija baigėsi Adolfo Hitlerio kalba partijos suva�iavime Niurnberge 1934 m. �is kongresas buvo įam�intas Leni Ryfen�tal (Leni Riefenstahl) filme �Valios triumfas�. Kalbėdamas Hitleris u�sipuolė abi konflikto puses. Ekspresionizm� pavadino ne voki�ku, tuo pat metu turėdamas omenyje, kad v�lkisch judėjime dalyvavo konservatyvūs romantikai, kurie taip pat rizikavo pakenkti estetinei nacizmo raidai. Rezultatas � abiejų stovyklų valymas. Berlyno opozicija buvo nuslopinta, o did�iausi radikalūs konservatoriai Vilhelmas Frikas ir Paulis �ulcė-Naumburgas taip pat atsidūrė u�ribyje. Sumanytas ir kompromisas, kai kiek anks�iau tais metais Hitleris paskyrė Rozenberg� partijos ideologiniu sargu ir pavedė jam vadovauti nacių partijos viduje veikian�iai organizacijai �Amt Rosenberg�. Tai buvo specialiai Rozenbergui sukurtos pareigos � jis turėjo puoselėti ir stebėti partijos ideologin� raid�. Pirmoji jo u�duotis buvo reguliuoti �imtatūkstantinius naujų partijos narių, kurių pliūptelėjo perėmus vald�i�, srautus. �is vaidmuo suteikė Rozenbergui galimyb� ki�tis į valstybės aparat� mokyklų, religijos ir kultūros klausimais, o tai labai tiko nerimstan�iam ideologui. Kultūros srityje jis ėmė tiesiogiai konfrontuoti su Gebelsu, kuris ir toliau liko stipresni�ja �alimi. Tai buvo s�moningas vald�ios �aidimų specialisto Hitlerio veiksmas, taip apribojant Gebelso įtak� kultūriniam gyvenimui, drauge neleid�iant įsibėgėti dar liberalesnėms jo idėjoms. Hitleris da�nai sukurdavo vidin� konkurencij�, kad abi pusės taptų priklausomos nuo jo. Į �Amt Rosenberg� laikui bėgant įstojo �imtai darbuotojų, tarnyba atliko svarbų vaidmenį nacistams vagiant meno kūrinius.

Vis dėlto Adolfo Hitlerio ki�imasis į debatus dėl kultūros politikos krypties paliko ir klaustukų. Jei Hitleris kritikavo abi puses, tai kokia meno kryptis teisinga? Debatai truko dar por� metų, tik buvo gerokai ramesni. Ernsto Rėmo nu�udymas buvo įspėjimas visiems tiems, kas per daug i�si�oka.

Jozefui Gebelsui teko suprasti, kad simpatijos ekspresionizmui vėliau gali kelti grėsm� jo vald�ios pozicijoms, ypa� kai sarginis �uo Rozenbergas stebi kiekvien� ideologinį propagandos ministro kryptelėjim�. 1935-ieji laikomi lū�io metais Gebelsui. Nuo tada jis pasirinko antimodernistin� kultūros politik�.

Galiausiai Gebelsas tapo lygiai tokiu pat fanati�ku modernistinių kryp�ių prie�ininku kaip Rozenbergas ir net savinosi konkurento retorik� ir metodus. �Entartete Kunst� idėja buvo ne Gebelso, o paremta v�lkisch judėjimo rengtų pana�ių parodų tradicija. Jos buvo vadinamos gėdos parodomis (Schandausstellungen). 1936 m. pabaigoje Gebelsas galutinai apsisprendė dėl modernizmo. Jis baiminosi, kad i�puoliai prie� men� dar iki 1936 m. Berlyno vasaros olimpiados gali sulaukti per daug neigiamų atgarsių tarptautiniu mastu.

Spalį Gebelsas u�darė modernistinio meno skyrių Berlyno Kronprinzen rūmuose. Lapkritį pasirodė liūdnai pagarsėj�s meno kritikos draudimas, tuo pat metu nurodant pakeisti Valstybės kultūros rūmuose dirban�ius liberalesnių pa�iūrų �mones. Gruodį nauju rūmų tapybos skyriaus pirmininku paskirtas menininkas Adolfas Cygleris. Jis buvo ultrakonservatyvus ekstremistas. Gebelso pasirinkimas ai�kiai bylojo, kad meno srityje dvelkia nauji vėjai. Cygleris tarp nacistų i�garsėjo idealizuotais aktais, ta�iau modernistai i� jo �aipėsi ir vadino �vokie�ių gaktaplaukių meistru�. Adolfas Cygleris gavo prog� atker�yti, kai Gebelsas jam pavedė atlikti Vokietijos meno muziejų valym�. Triuk�minga ir radikalių pa�iūrų v�lkisch judėjimo atstovė Betina Faister-Romeder (Betina Feister-Rohmeder) dar 1933 m. reikalavo atlikti i�sigimusio meno, pirmiausia �kosmopolitinio� ir �bol�evikinio�, valym�.

Vasar� pradėtas valstybės mastu vykdytas voki�kų kolekcijų plė�imas neapsiėjo be protestų. Nacionalinės galerijos Berlyne vadovas Eberhardas Hanf�taenglas (Eberhard Hanfstaengl) prie�inosi, todėl Gebelsas atleido jį i� darbo. Tik kai kuriems kūriniams pavyko i�vengti Cyglerio ir konfiskavimo komisijos. Pirmojo valymo bir�elį ir liep� grobis sudarė parodos �Entartete Kunst� pagrind�.

1937 m. rudenį Gebelsas ėmėsi antros vokie�ių meno kolekcijų atakos. Buvo paimta dar 11 500 kūrinių i� 101 muziejaus. Pa�alinti 1 052 Emilio Noldės darbai. I� viso Cyglerio grupė i� vokie�ių meno kolekcijų pagrobė 17 000 kūrinių. 1938 m. kov� propagandos ministras prane�ė, kad Vokietijos muziejai �i�valyti�.

Kampanija buvo didelė Gebelso sėkmė, jis dabar i� peties ėmėsi antimodernistinės kovos. Savų ekspozicijų plė�imas prana�avo blog� ateitį.

Vis dėlto kai kas liko nei�spr�sta: k� daryti su konfiskuotais meno kūriniais? Laukiant sprendimo kūriniai buvo sandėliuojami viename Koperniko gatvės name Berlyne. Sandėlis niekam nekrito į akis. Hermanas Geringas, kurio asmeninė kolekcija Karinhalės dvare spar�iai didėjo, pasiuntė į Koperniko gatv� savo agent� Zep� Angererį (Sepp Angerer) apsaugoti vertingų Munko, van Gogo ir Sezano darbų. Vėliau kai kuriuos jų slapta pardavė olandų bankininkui Francui Kunigsui (Franz Koenings).

Norėdamas nuspr�sti meno kolekcijos likim�, 1938 m. sandėlį aplankė Adolfas Hitleris. Jis nutarė, kad vyriausybė niekaip nekompensuos muziejams patirto nuostolio, ir savo dienora�tyje įra�ė turįs vil�ių ��iek tiek u�dirbti i� to �lam�to�. Tam buvo sukurta speciali komisija, kuriai priklausė Adolfas Cygleris ir Heinrichas Hofmanas, o vadovavo meno prekeivis Karlas Haber�tokas (Karl Haberstock). Pastarasis suvaidino pagrindinį vaidmenį vėlesniuose įvykiuose. Nyder�ionhauzeno rūmuose u� Berlyno buvo įkurta �galerija�, kurioje kūriniai u� vyriausybei reikaling� u�sienio valiut� buvo parduodami atrinktiems meno prekeiviams. 1939 m. �veicarijos mieste Liucernoje vie�butyje �Grand Hotel National� surengtame dideliame aukcione parduoti 126 moderniojo meno meistrų darbai. Tarp jų �ymusis Vincento van Gogo �Autoportretas�, Pablo Pikaso �Absento gėrikas� ir Anri Matiso �Mauduolės su vė�liu�. Nors ir pradėta pardavinėti, Koperniko gatvėje ir toliau liko tūkstan�iai kūrinių. 1939 m. kovo 20 d. 1 004 paveikslai ir skulptūros bei 3 825 akvarelės darbai buvo nugabenti į netoli nuo sandėlio esan�i� Berlyno gaisrin�. Vidiniame jos kieme kūriniai buvo sudeginti per gaisrininkų pratybas.

DID�IOJI HOLOKAUSTO memorialinio muziejaus Va�ingtone atminimo salė buvo sausakim�a. Į �ventykl� pana�ioje patalpoje susirinko daugiau nei keturiasde�imties pasaulio �alių atstovai. Pro ma�us �oninius langus buvo matyti ap�viestas Va�ingtono paminklas. Tvyrant spengiamai tylai dalyviai dėjo ro�es prie�ais sta�iakampį juodo marmuro blok� su plevenan�ia liepsna. Į karsto formos blok� buvo supilta �emė i� 38 vokie�ių koncentracijos stovyklų.

Dalyvavo ambasadoriai ir ministrai i� viso pasaulio, taip pat muziejų vadovai, tyrėjai ir aukcionų atstovai. Jie susirinko, kad i�spr�stų did�iausios XX a. vagystės klausim�. Atminimo ceremonija 1998 m. lapkri�io 30 d. prasidėjo trijų dienų Va�ingtono konferencija per holokaust� i�grobstytų vertybių tema (The Washington Conference on Holocaust-Era Assets). Praėjus daugiau nei 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos turėjo būti i�ai�kintos nacistinės Vokietijos įvykdytos did�iulės vagystės. Bent jau renginio dalyviai to tikėjosi. Artėjo am�ių sandūra, ir visi norėjo, kad XX a. tragedijos liktų tik dokumentuose. Praėjus pusei �imtme�io po karo pabaigos buvo bandoma i�ai�kinti vien� sunkiausiai i�narpliojamų nacistų nusikaltimų � meno vagystes.

Į tribūn� pakilo Stiuartas Aizen�tatas (Stuart Eizenstat), valstybės sekretorius Klintono administracijoje ir vienas konferencijos iniciatorių.

�Tarptautinei bendruomenei galbūt tai paskutinė galimybė baigti vien� i� etapų did�iausioje �io ar bet kurio kito am�iaus �monijos tragedijoje�, � pradėdamas renginį sakė Aizen�tatas.

Daugum� dalyvių tai ypa� sujaudino. Vienas jų Holokausto memorialinio muziejaus darbuotojas Veslis A. Fi�eris (Wesley A. Fisher) organizavo konferencij� kartu su JAV u�sienio reikalų ministerija.

Konferencijos vadovo pavaduotojas Fi�eris buvo atsakingas u� derybas. Nors u�augo JAV, nuo vaikystės įsitraukė į kov� su nacizmu. Veslio tėvas rabinas ir advokatas Mi�elas Fi�eris (Mitchel Fisher) buvo vyriausiasis Pasaulietinės antinacizmo lygos (Non-Sectarian Anti-Nazi League) advokatas. �i JAV organizacija, 1933 m. Hitleriui atėjus į vald�i�, siūlė boikotuoti voki�kas prekes.

�U�augau �eimoje, kurioje prie� k� nors valgydami įsitikindavome, kad tai ne voki�kas produktas�, � sako Veslis A. Fi�eris, pakalbintas praėjus penkiolikai metų nuo Va�ingtono konferencijos.

�iandien Fi�eris yra �alos atlyginimo asociacijos (Claims Conference) tyrimų vadovas. �i organizacija nuo XX a. �e�to de�imtme�io tvarko materialinius �alos atlyginimo klausimus holokausto aukoms. Brodvėjuje, vos u� kelių �ingsnių nuo Time aik�tės, įsikūr�s pagrindinis organizacijos biuras, jame apie 200 darbuotojų rūpinasi pensijų skyrimu holokaust� i�gyvenusiems �monėms daugiau nei 40 �alių. 1952 m. įkurta organizacija derėjosi dėl �alos atlyginimo i� Vokietijos ir Austrijos, taip pat įmonių, bankų ir kitų organizacijų, kurios turėjo i� holokausto ekonominės naudos. Nuo 1952 m. �i asociacija gavo i� Vokietijos valstybės 70 milijardų dolerių �alai atlyginti. Pastaraisiais de�imtme�iais vis didesnį dėmesį ji skiria meno kūrinių vagys�ių klausimams. U� �i� sritį atsakingas Veslis A. Fi�eris.

Fi�eris su �iuo klausimu susidūrė a�tuntame ir devintame de�imtme�iais, kai dalyvavo akademinio pasikeitimo programoje tarp dviejų �altojo karo did�iųjų valstybių. Tuo metu Kolumbijos universiteto Tarybų S�jungos studijų krypties profesoriui Fi�eriui pasitaikė galimybė susipa�inti su slaptaisiais archyvais, kuriuos Raudonoji armija po karo paėmė i� Vokietijos. Archyvai suteikė naujos informacijos apie padėtį nacistinėje Vokietijoje ir holokaust�.

Viena institucijų, kuriai Fi�eris padėjo archyvuose gauta informacija, buvo tai, kas vėliau tapo Holokausto memorialiniu muziejumi Va�ingtone. Iniciatyv� kurti muziejų a�tunto de�imtme�io pabaigoje parodė prezidentas D�imis Karteris (Jimmy Carter), kai vėl padidėjo susidomėjimas vokie�ių vykdytos rasinės politikos ir �ydų, romų ir neįgaliųjų �udynių studijomis. Fi�erio teigimu, susidomėjimas atgijo dėl kelių prie�as�ių. Viena jų � jaunoji karta norėjo �inoti, k� karo metais teko patirti jų tėvams. Buvo sukurtas ir televizijos serialas. 1978 m. kanalas NBC rodė �Holokaust��, pagrindinius vaidmenis jame atliko Meril Stryp (Meryl Streep) ir D�eimsas Vudsas (James Woods). Seriale pasakojama apie lėt� ir kankinan�i� �ydų �eimos �ūtį nacistinėje Vokietijoje. Vakarų Vokietijoje serial� matė 15 milijonų �monių.

�TV serialas labai padėjo. Daug �monių ėmė domėtis tais įvykiais, kartu padidėjo susidomėjimas tyrimais ir noras dar labiau pa�inti holokaust�, kuris tuo metu dar nebuvo iki galo i�tirtas. Reikia suprasti ir gerbti jį i�gyvenusios kartos nor� pamir�ti. Tai buvo ne tik skausmingi i�gyvenimai. Dauguma jautė did�iul� gėd�. Jie norėjo tai pamir�ti ir kurti nauj� gyvenim�. Daugelis pakilo ir pradėjo gyvenim� nuo nieko. Jauni �monės prarado studijoms skiriamus metus. Jie neturėjo laiko arba galimybių kapstytis praeityje.�

Vis dėlto tyrimai suaktyvėjo tik �lugus Tarybų S�jungai.

�Berlyno sienos griuvimas ir �altojo karo pabaiga turėjo did�iul� įtak� holokausto tyrimams, atsivėrė buvusios Tarybų S�jungos archyvai, kur buvo daugybė naujos med�iagos. Anks�iau holokausto neigėjai tvirtino, kad dujų kameros neegzistavo, ta�iau Maskvoje rasti architektų brė�iniai. Dabar tai paneigti tapo sunkiau�, � pasakoja Fi�eris.

1993 m. Va�ingtone įsteigtas Holokausto memorialinis muziejus. Atidarymo i�kilmėse kalb� sakė vos prie� du mėnesius 42-uoju JAV prezidentu prisaikdintas Bilas Klintonas. Jo administracija analizavo holokausto klausim�. Viena muziejaus u�duo�ių buvo prieinamais tapusių archyvų tyrimai, o tyrimų skyriaus vadovu paskirtas Veslis A. Fi�eris. �lugus Tarybų S�jungai, viena pirmųjų aktualių temų buvo nuosavybės klausimas.

�Rytų Europoje, �lugus Tarybų S�jungai, pradėta gr��inti nuosavybė. I�kilo klausimas, kas bus su �ydams ir �ydų bendruomenei priklausiusiais pastatais ir nuosavybe. Holokaustas turėjo būti suvokiamas ir ekonominiu aspektu. Kai kurių susitarimų pagrindu, be kita ko su Vokietija, dalis i�gyvenusių holokaust� asmenų septintame de�imtmetyje gavo kompensacijas u� prarast� nuosavyb�, ta�iau jiems niekada nebuvo visi�kai kompensuota. Dabar pradėta atkreipti dėmesį, kad nacistų nusikaltimuose vienaip ar kitaip dalyvavo ne tik Vokietija, bet ir kitos �alys.�

1995-ieji tapo atgailos metais. Visame pasaulyje buvo minima 50 metų karo pabaigos sukaktis.

Grandinin� reakcij� sukėlusiu įvykiu tapo �veicarijos prezidento Kasparo Filigerio (Kaspar Villiger) kalba �alies parlamente per nacistinės Vokietijos kapituliacijos metines 1995 m. gegu�ės 7 d. Filigeris atsipra�ė u� tai, kaip �veicarija elgėsi su �ydais per Antr�jį pasaulinį kar�. �Ar tikrai padarėme visk�, k� galėjome, persekiojimo aukoms ir teisių netekusiems �monėms?� � klausė Filigeris. Jis turėjo omenyje grie�t� �veicarijos vizų re�im� karo metais, kuris daugumai �ydų neleido i�sigelbėti.

Filigeris turėjo prog� atsipra�yti dar kart�. Praėjus mėnesiui po kalbos �The Wall Street Journal� i�spausdino straipsnį, kuriame pasakojo, kaip nacistų nu�udytų �monių giminai�iams buvo sunku pasiekti bankų s�skaitas �veicarijoje. Vengdamos lė�ų konfiskavimo daug �ydų �eimų pervedė pinigus į �veicarijos bankus. 1933�1945 m. buvo atidaryta apie 60 000 tokių s�skaitų.

Vis dėlto bankai nenorėjo pa�eisti konfidencialumo ir praskleisti paslapties skraistės. �veicarijos bankininkystės sektorius suklestėjo dėl pa�ado saugoti paslaptis, kad ir kokios tamsios jos būtų. �i paslaptis pasirodė esanti pernelyg tamsi. �veicarijos bankai slapta pasisavino daugelio holokausto aukų turtus.

I� prad�ių bankai nurodė nedaug s�skaitų ir pripa�ino, kad �veicari�kose s�skaitose buvo padėtos nedidelės sumos � kelios de�imtys milijonų dolerių. U� �į klausim� atsakinga organizacija � Pasaulio �ydų kongresas (World Jewish Congress) � bankais nepatikėjo ir ėmėsi lobistinės veiklos, siekdama įtraukti JAV politikus. Niujorko senatorius respublikonas Alas D�Amatas (Al D�Amato) ėmė domėtis �iuo reikalu ir surengė JAV kongrese kelis daug dėmesio sulaukusius klausymus. Netrukus tuo susidomėjo Bilas ir Hilari Klintonai, o Stiuartui Aizen�tatui buvo pavesta i�tirti bankų veikl�. Politinis spaudimas �veicarijai didėjo.

�Netrukus tai virto dideliu skandalu, kelian�iu naujų klausimų. �veicarijos bankų reakcija kėlė įtarimų ir �monės ėmė galvoti: gal yra daugiau?�

Netrukus po bankų skandalo kilo draudimo skandalas. �imtai tūkstan�ių holokausto aukų buvo apsidraudusios gyvyb� Europos draudimo bendrovėse. Daugeliu atvejų i�mokos taip ir nebuvo sumokėtos. I�keltas ir vergų darbo klausimas � juk �imtai tūkstan�ių koncentracijos stovyklų kalinių dirbo vokie�ių fabrikuose. Dauguma jų � ir �iais laikais veikian�iuose Vokietijos pramonės koncernuose �Krupp� ir �Siemens�.

Vis dėlto �veicarijos bankų s�skaitos pirmiausia atkreipė dėmesį į kit� tragi�k� dalyk� � nacių auks�. Pasaulio �ydų kongresas pradėjo tikrinti, ar Amerikos archyvuose yra kokių nors karo laikų dokumentų, kuriuos būtų galima panaudoti prie� �veicarijos bankus. Paai�kėjo, kad JAV nacionaliniame archyve yra dvi tonos dokumentų ta tema, o beveik 15 000 dokumentų anks�iau buvo pa�ymėti spaudu �visi�kai slaptai�, kuris at�auktas visai neseniai.

Dokumentai buvo susij� su tuo metu u�mar�tin nugrimzdusia �Safehaven� programa, kuria JAV bandė atsekti prie� kar� ir per jį i�ve�tus nacistinės Vokietijos turtus. Beveik netyrinėti dokumentai pragulėjo JAV nacionaliniame archyve 50 metų. Niekas jais nesidomėjo arba tiesiog apie juos ne�inojo. Tai buvo aukso kasyklos, nes programa ypating� dėmesį skyrė nacistinės Vokietijos ir �veicarijos santykiams.

Kartu su Alu D�Amatu Pasaulio �ydų kongresas pradėjo publikuoti anks�iau slaptais laikytus dokumentus, kurie atskleidė �veicarijos bankų saugyklų paslaptis. Paai�kėjo, kad �veicarijos bankai, teisininkai ir verslininkai glaud�iai bendradarbiavo su nacistine Vokietija ir aktyviai slėpė bei saugojo nacistų turtus. Tyrėjai aptiko s�skait�, į kuri� Adolfas Hitleris siuntė autorinį honorar� u� parduotus �Mano kovos� (Mein Kampf) egzempliorius.

Programa taip pat atskleidė, kad 1938�1945 m. nacistai pervedė į �veicarijos bankų s�skaitas 6 milijardus dolerių. XX a. viduryje ta suma prilygo 60 milijardų dabartinių dolerių. Dauguma turto perve�ta į �veicarij� i� �ydų pavogtu auksu. Krauju apta�kytas auksas buvo patikimai saugomas �veicarijos bankų.

�ie radiniai privertė bankus pakeisti pozicij�, taip pat buvo suburta istorikų grupė bankų vaidmeniui karo metais tirti. I�gyvenusios holokausto aukos 1996 m. spalį Niujorko teisme pateikė did�iausiems �veicarijos bankams 20 milijardų dolerių ie�kinį. Tuo pat metu Stiuartas Aizen�tatas pavie�ino ataskait� apie �veicarij�, kurioje �alis buvo vadinama �nacistinės Vokietijos banku�.

Po �veicarijos bankų skandalo ir daugiau �alių nutarė, kad atėjo metas praskleisti paslapties skraist�, jos atvėrė archyvus ir pradėjo tyrim�. Surengtos kelios tarptautinės konferencijos holokausto ekonominių klausimų tema. Vienoje i� jų (Londono konferencija nacių aukso klausimais, 1997; The London Conference on Nazi Gold 1997) mėginta i�siai�kinti, kiek aukso buvo pavogta, kur jis dingo ir k� su tuo daryti. Dalyvavo 41 �alis, tarp jų ir Vatikanas, patek�s į skandal�, kai buvo apkaltintas priglaud�s nacių auks�.

Karo metais nacistai grobė auks� i� okupuotų �alių aukso atsargų, taip pat i� priva�ių �monių, daugiausia �ydų. Po karo JAV, Prancūzija ir Did�ioji Britanija įsteigė Tri�al� aukso klausimų komisij� (The Tripartite Gold Commission), kuri de�imtims Europos �alių padalijo Vokietijoje rastas 337 tonas vogto aukso. Vis dėlto komisija nusprendė negr��inti aukso privatiems asmenims, nes buvo laikoma, kad tokios kompensacijos neįmanoma administruoti.

1997 m. Londono konferencijoje buvo įkurtas Kompensacijų nacių persekiojimo aukoms fondas (The Nazi Persecutee Relief Fund), skiriantis holokausto aukoms pinigines kompensacijas.

1998 m. Stiuartas Aizen�tatas pavie�ino antr� ataskait�, kurioje buvo tiriami nacistinės Vokietijos santykiai su kitomis neutraliomis �alimis: Argentina, Ispanija, Portugalija, Turkija ir �vedija. Ataskaita atskleidė platų nacistinės Vokietijos prekybos tinkl� ir kelius, kuriais turtas buvo i�ve�tas į �neutralias� valstybes.

Po bankų s�skaitų, draudimų ir aukso liko dar vienas, pasak Veslio A. Fi�erio, toks sunkus klausimas, kad daugelis bijojo net pradėti diskusijas.

�Po 1997 m. Londono konferencijos JAV u�sienio reikalų ministerija pasiūlė surengti konferencij� bendriesiems nuosavybės klausimams spr�sti. Tai davė impuls� Va�ingtono konferencijai. Vis dėlto dalyviams susirinkus jau buvo pradėta spr�sti aukso, draudimų ir banko s�skaitų reikalus, ta�iau viena sritis i� esmės liko neaptarta ir nereglamentuota jokių tarptautinių susitarimų. Menas. Apie jį pra�nekta vėliausiai, nes tai pasirodė sunkiausiai i�sprend�iamas klausimas.�

1945�m. vasar� MFAA ėmėsi beveik neaprėpiamo darbo � bandė i�ai�kinti did�iausi� istorijoje meno vagyst�. Nors vieta �iai veiklai pasirinkta vadovaujantis praktiniais sumetimais, ji buvo labai simbolinė: politinis nacistų judėjimo centras Miunchene. Į nacionalsocializmo �irdį plūdo meno kūriniai i� visų Vokietijos kampelių. Buvo galvota ir apie �Haus der Deutschen Kunst�, bet nuspr�sta, kad muziejus nėra didelis. Todėl jis tapo valgykla ir generolo Patono karininkų klubu. Dabar Adolfo Hitlerio galerijose vokie�ių menui skambėjo i�sigimusio d�iazo akordai.

Fiurerio rūmuose ir aplinkiniuose pastatuose pradėti dideli parengiamieji darbai, kad patalpos galėtų priimti pasaulinės reik�mės meno kūrinius. Bombų pa�eistus pastatus reikėjo ne tik remontuoti ir stabilizuoti drėgmės lygį, bet ir gerai apsaugoti. Vieta oficialiai pavadinta Miuncheno centriniu surinkimo punktu (Munich Central Collecting Point), be to, j� reikėjo i�minuoti ir patikrinti, ar nėra likusių nesprogusių bombų � viena sprogo pastate dar 1945 m. liep�.

Reikėjo skubėti. 1945 m. vasario prad�ioje vykusioje Jaltos konferencijoje JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas, Did�iosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas �er�ilis ir Tarybų S�jungos vadovas Josifas Stalinas kūrė Europos ateities planus. Vokietija turėjo būti padalyta į keturias nugalėtojų okupuotas zonas.

MFAA i�kilo spr�stina dilema � Altauszė ir keli �imtai kitų meno saugyklų atsidūrė per Jaltos konferencij� Tarybų S�jungai priskirtose teritorijose.

Armijos nesustojo ties �emėlapyje dar prie� karo pabaig� pa�ymėtomis ribomis. Taip amerikie�iai keliose vietose giliai įsiskverbė į Tarybų S�jungos zon�. Tai sukėlė įtamp�, Stalinas reikalavo, kad britų ir amerikie�ių pajėgos i� ten atsitrauktų ne vėliau kaip iki liepos pirmos. Nerim� kelian�ios �inios i� Tarybų S�jungos okupuotų teritorijų vertė amerikie�ių �inybas veikti greitai ir tuoj pat evakuoti meno kūrinius į amerikie�ių zon�. Buvo prane�ta, kad Raudonoji armija jau i�sijuosusi atsiima karo padarytos �alos kompensacijas savindamasi meno kūrinius. Pakeliui į Berlyn� Stalino trofėjų brigados aptiko dideles meno kūrinių saugyklas, o sostinėje ir apylinkėse į jų rankas pateko karali�kieji lobiai � Berlyno muziejų kolekcijos. Pirmieji traukiniai su trofėjais pajudėjo i� Berlyno į Maskv� nacistinei Vokietijai dar nekapituliavus. Pilyje u� miesto aptiktos Nacionalinės galerijos kolekcijos. Kasyklose ir bunkeriuose u� Dresdeno rastos miesto muziejų kolekcijos, kurios buvo evakuotos dar prie� tų pa�ių metų vasarį vykusį kraupų bombardavim�, pavertusį kultūros centru vadint� miest� svilėsiais dvokian�iu skeletu.

Diduma radinių i�siųsta į Pu�kino muziejų Maskvoje. Kiti pra�uvo arba buvo i�grobstyti nesaugom� meno slėptuv� aptikusių kareivių arba vietinių gyventojų. Sklido gandai, kad juodojoje rinkoje u� por� aulinių buvo galima gauti Albrechto Diurerio kūrinį.

Skubėdami laiku i�tu�tinti kasykl�, prie Altauszės MFAA karininkai, kareiviai ir kalnakasiai darbavosi kiauromis paromis. Vokie�iams prireikė daugiau nei metų, kol u�pildė kasykl�, o dabar reikėjo visk� sutvarkyti vos per kelias savaites. Britų pajėgos savo zonoje irgi pradėjo evakuoti meno kūrinius ir steigti surinkimo punktus. Liep� į Miuncheno centrinį surinkimo punkt� plaukė tūkstan�iai meno darbų. Netrukus paai�kėjo, kad �ių erdvių patalpų neu�teks. Pietų Vokietijoje įrengta daugiau surinkimo punktų. Vakarų s�jungininkai ėmėsi meno prekeivių, ekspertų ir kitų svarbių asmenų ir jų apklausų. Jos padėjo suvokti ne tik vagys�ių dydį, bet ir fanati�kas ambicijas. Tai buvo ne paprastas plė�ikavimas per kar�, o auk��iausiu politiniu nacistinės Vokietijos lygiu suplanuotas veiksmas.

Vis dėlto dėl suprantamų prie�as�ių 1945 m. �is nusikaltimas liko daug baisesnių nacių veiksmų �e�ėlyje. Po pasaulį pasklidus nuotraukoms i� koncentracijos stovyklų, meno vagystės atrodė kaip nekaltas suk�iavimas.

Meno kūrinių ateitis 1945 m. ir toliau liko nei�spr�sta. Pavyzd�iui, prancūzai norėjo, kad jų �alyje ding� arba sunaikinti kūriniai būtų kompensuoti tokios pat vertės voki�kų kolekcijų darbais. Dauguma, taip pat ir MFAA karininkai, tikėjosi, kad bus sukurta tarptautinė komisija ir �alys nugalėtojos bendromis pastangomis i�spr�s meno likimo klausim�.

To neįvyko. Tarybų S�junga savo karo grobį jau buvo i�ve�usi į Maskv�. Liepos viduryje vykusioje Potsdamo konferencijoje buvusių s�jungininkų santykiai ėmė kaip reikiant bra�kėti. Sugriautoje Vokietijoje reikėjo pasirūpinti milijonais benamių ir badaujan�ių �monių, todėl meno problem� kari�kiai norėjo i�spr�sti kuo grei�iau. Vis dėlto dauguma dalyvių suprato, kad restitucijos procesas truks ilgus metus, o gal net de�imtme�ius.

Vienas Patono generolų Liucijus D. Klėjus (Lucius D. Clay), netrukus paskirtas kuruoti amerikie�ių zon�, suformulavo restitucijos filosofijos gaires. Klėjus men� suskirstė į tris kategorijas. Į pirm�j� (A) pateko darbai, kuriuos buvo lengviausia priskirti pavogtųjų kategorijai. Tai okupuotose �alyse nacistų i� vie�ųjų įstaigų arba priva�ių savininkų pagrobti darbai, pavyzd�iui, i�grobstyta �ydų nuosavybė. Kitai kategorijai (B) priskirti privatiems savininkams priklaus� darbai, u� kuriuos nacistai sumokėjo tam tikr� kompensacij�. Da�nai tai buvo �anta�as, kai Hermano Geringo arba Adolfo Hitlerio agentai pateikdavo siūlym�, kurio atsisakyti niekas paprastai nedrįsdavo. Į paskutin� kategorij� pateko kūriniai, laikomi priklausan�iais vokie�ių liaud�iai, daugiausia įvairiose saugyklose rastos muziejų kolekcijos. A ir B kategorijos kūriniai turėjo būti kuo grei�iau gr��inti �alims, i� kurių buvo pavogti arba įsigyti. Perduoti atsakomyb� �alims buvo paprastas sprendimas, turėsiantis ilgalaikių padarinių. Toli gra�u ne visi meno kūriniai i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto grį�o savininkams ar jų palikuonims.

Nedėking� MFAA narių darb� gelbstint, transportuojant, rū�iuojant ir taisant pa�eistus kūrinius dar labiau sunkino generalinio �tabo noras i�spr�sti klausim� kuo skubiau. Eizenhaueris asmeni�kai nurodė kuo daugiau ir kuo didesnėmis siuntomis siųsti juos į susijusias �alis. Amerikos armija pirmiausia norėjo i�vengti dalyvavimo sprend�iant sudėtingus nuosavybės klausimus, o to pasekmė turėjo būti visi�ko gr��inimo proceso parengimas. Gr��inti tokius kūrinius kaip Mergelės Marijos altorius, Gento altorius ir Mikeland�elo �Briugės Madona� buvo paprasta, nes visi �inojo, i� kur jie. Bet tai tik i�imtys, kur kas sunkesnis klausimas buvo okupuotose �alyse, pirmiausia Prancūzijoje ir Nyderlanduose, nacistų �įsigyta� galybė meno kūrinių. Be to, daugybės meno kūrinių savininkai buvo dar nenustatyti ir vargu ar kada nors bus i�ai�kinti. Tai buvo detektyvų darbas, u� kurį amerikie�ių armija nenorėjo būti atsakinga. �i u�duotis turėjo tekti �alims, i� kurių meno kūriniai ir buvo pavogti. To padarinys � restitucijos procesas vyko nevienodai, nelygu, kaip �į klausim� sprendė konkreti �alis ir institucija.

Vėlyv� 1945 m. rudenį meno kūrinius pradėta gabenti i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Marburge, Vysbadene ir Ofenbache įrengtus surinkimo punktus, siekiant geriau tvarkyti daug meno kūrinių ir kultūrin� vert� turin�ių objektų.

I� Noi�van�taino pilies, kurioje rasta keli tūkstan�iai Prancūzijoje nacistų pagrobtų meno kūrinių, i�va�iavo keli pilni traukiniai. Jiems pasiekus galutin� stotel� Pary�iuje, Hagoje, Vienoje, Amsterdame ir kitose vietose beveik i� karto prasidėjo gr��inimo procesas. Atsiliepė tūkstan�iai vienaip ar kitaip nuosavybės netekusių �monių i� viso pasaulio. Daugeliui teko nusivilti. Tie, kas rado savo kūrinius, susidūrė su kitomis problemomis, pirmiausia reikėjo įrodyti, kad jie yra tikrieji savininkai. Kai kurie pabėgo nieko nepasiėm�, o grį�o į geriausiu atveju apiplė�tus namus, blogiausiu � į tiesiog nebeegzistuojan�ius.

Toli gra�u ne visi pavogti kūriniai buvo rasti Altauszėje ar kitose vietose. �iose kolekcijose buvo tik, nacistų manymu, vertingiausi darbai. De�imtys tūkstan�ių nacistų i�sigimusiais pripa�intų darbų parduota meno kūrinių rinkoje, i�keista į senesnių meistrų darbus arba sunaikinta. Tūkstan�iai kūrinių dingo priva�iose galerijose arba buvo kontrabanda i�ve�ti į pasaulin� rink�. Garsus kolekcininkas, Pary�iaus galerijų savininkas �ydas Paulis Rozenbergas (Paul Rosenberg) netrukus pastebėjo, kad 400 nacistų i� jo pavogtų darbų yra pasklid� po vis� Europ�. Dauguma buvo kontrabanda i�ve�ti į �veicarij� ir parduoti garsiausioms �alies galerijoms. Daugybei nacių apvogtų �ydų kilmės meno prekeivių ir kolekcininkų tai buvo ilgos kovos, siekiant atgauti savo meno kūrinius, prad�ia.

Vakarų s�jungininkai bandė neleisti vogtiems meno kūriniams keisti �eimininkų. Buvo įvesti apribojimai: meno kūrinius u�drausta eksportuoti i� Vokietijos, o apie visus, didesnius nei 1 000 reichsmarkių, sandorius turėjo būti prane�ta �inyboms. Taip pat sudaryti juodieji s�ra�ai, į kuriuos įtraukti su nacistais sandorius sudar� meno prekeiviai. Pasekmė � �i rinka, kaip ir labai daug kitų dalykų, 1945 m. rudenį pasitraukė į pogrindį. Kiti laukė galimybės parduoti, kai 1949 m. apribojimai bus su�velninti.

Kur kas toliau siekė įstatymas, įpareigojantis visus Vokietijos pilie�ius prane�ti apie karo metais u�sienyje pirktus ar kitaip įsigytus daiktus. Karinė okupacinė vald�ia turėjo įgaliojimų konfiskuoti visus meno dirbinius, kurie nacių laikais pakeitė �eimininkus nelegaliu būdu. Buvo kalbama apie didelį �e�ėlį. Nacistinės Vokietijos ekonomikos politika karo metais sukūrė s�lygas klestėti meno rinkai. Naciai naudojo okupuotų �alių i�d� meno kūriniams pirkti. Vokie�ių verslininkams pasiūlyti pelningi sandoriai, vis� laik� pervertinant reichsmark� okupuotų �alių valiutos at�vilgiu. Tai sukėlė pirkimo kar�tlig�, kai i� tokių miestų kaip Pary�ius ir Amsterdamas į Tre�i�jį reich� ėmė plūsti meno kūriniai, antikvariniai dirbiniai ir prabangos prekės.

Prancūzija, Nyderlandai ir Austrija priėmė įstatymus, kuriais siekė tokius sandorius nutraukti ir paskelbti negaliojan�iais, ta�iau dėl did�iulės apimties tai buvo beveik neįmanoma. Įstatymai sulaukdavo ar�aus pasiprie�inimo, taip pat ir Vokietijoje, kur visa kaltė buvo ver�iama mirusiems arba nuteistiems nacistams. Jau �e�tame de�imtmetyje daugumai nusikaltimų suėjo senaties terminas. Daugybė įmonių, namų, nuosavybės ir turto netekusių �ydų �eimų, po karo bandydamos atgauti nuosavyb�, įklimpo į ilg� ir da�nai bevilti�k� kov�.

1946 m. balandį i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto buvo i�siųsta daugiau nei 5 000 objektų. Nors Eizenhaueris bandė skubinti restitucij�, tai pasirodė es�s Sizifo darbas.

Darbas turėjo būti baigtas 1946 m. rugsėjį, ta�iau netrukus paai�kėjo, kad tai neįmanoma. Į Miunchen� ir toliau plūdo daugiau meno kūrinių, nei pajėgta i�siųsti. Vis� laik� buvo aptinkama naujų sandėlių, kai daugelio kitų saugyklų dar nebuvo spėta patikrinti. I� viso u�registruota 23 000 objektų. Daiktų buvo gerokai daugiau, nes vien� �objekt�� galėjo sudaryti visa biblioteka. Ne viena tokia buvo ir Miuncheno surinkimo punkte, kai kurios turėjo milijonus knygų. De�im�ių tūkstan�ių kūrinių nepavyko i�siųsti į joki� �alį, nes niekas ne�inojo, i� kur jie atsirado. Darbo nepalengvino ir tai, kad MFAA grupė buvo i�formuota, o jos nariai grį�o namo.

Gr��inim� sunkino ir artėjantys didieji politiniai įvykiai, pama�u apgaubiantys Europ� � �altasis karas. 1947 m. Rytų ir Vakarų susiskaldymas tapo akivaizdus, kai Stalinas grie�tai ėmėsi rytinių valstybių, o JAV u�sienio politika vis daugiau dėmesio skyrė komunizmo plitimui stabdyti.

Dėl �io konflikto darb� Miuncheno centriniame surinkimo punkte reikėjo baigti dar grei�iau. 1948 m. rugpjūtį generolas Klėjus bandė nustatyti nauj� laiko termin�: sandėliai turėjo i�tu�tėti iki metų pabaigos. Drauge buvo parengta darbų ap�valga. Vakarų s�jungininkai aptiko i� viso 1 500 saugyklų, sandėlių ir bunkerių su kultūros objektais bei 10,7 milijono pavienių daiktų, kurių vertė siekė apie 5 milijardus tuometinių dolerių.

Darbo nespėta baigti ir �į kart�, nes tai buvo papras�iausiai neįmanoma. Nors generolai i�sakė nepasitenkinim�, darbai truko iki pat �e�to de�imtme�io. 1950 m. gruodį atliktais skai�iavimais, gr��inti 340 846 objektai, juos sudarė milijonai pavienių meno kūrinių, antikvarinių dirbinių, knygų, rankra��ių ir kitų daiktų. Vis dėlto milijonai daiktų ir toliau gulėjo Miuncheno sandėliuose.

Sunkiai i�sprend�iamas klausimas buvo �savininkų neturinti� nuosavybė, da�niausiai priklausanti per holokaust� i��udytoms �ydų �eimoms ir bendruomenėms. Dalis buvo religinės paskirties objektai, kuriuos naciai pavogė �ydų �tyrimams�. �imtai tūkstan�ių torų, menorų ir tekstilės dirbinių perduota tarptautinei organizacijai (�ydų kultūros atkūrimas; Jewish Cultural Reconstruction), �i ir paskirstė �iuos daiktus JAV ir Izraelio bendruomenėms.

1951 m. amerikie�ių �inyboms pabodo ir jos nutraukė �į projekt�. Vakarų s�jungininkų vykdyta Vokietijos okupacija buvo pasibaigusi prie� dvejus metus. Niekas nebenorėjo galvoti apie kar�. Sandėliuose ir toliau buvo daugiau nei milijonas daiktų. Jie perduoti naujai susikūrusiai Vokietijos Federacinei Respublikai, kuri t�sė darb� dar de�imt metų.

Turint omenyje aplinkybes, Miuncheno centriniame surinkimo punkte atliktas įspūdingas darbas, nors tuo pat metu liko ir nei�spr�stų klausimų. Plė�imo mastas pasirodė toks did�iulis, kad visko atitaisyti buvo neįmanoma.

Did�ioji dalis gr��inimo darbo buvo baigta �e�tame de�imtmetyje, kai suėjo senaties terminas ir meno kūrinių rink� u�plūdo neai�kios kilmės kūriniai. Ma�ai kas klausė, i� kur jie atsirado. Nacistams plė�ikauti talkin� meno prekeiviai lyg niekur nieko atidarė parduotuves. Daug į įvairias Europos �alis gr��intų kūrinių, u�uot pasiek� buvusius savininkus, atsidūrė valstybinėse kolekcijose. Nusikaltimo bruo�ai nugrimzdo į u�mar�tį.

Dėmesys į meno kūrinių vagystes vėl atkreiptas devintame de�imtmetyje. 1984 m. gruodį �urnalas �ArtNews� i�spausdino straipsnį �Gėdingas palikimas: nacių pavogtas menas Austrijoje� (A Legacy of Shame: Nazi Art Loot in Austria). Jame ra�oma, kad didel� dalį i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Vien� i�siųstų meno kūrinių ir kultūrin� vert� turin�ių daiktų perėmė Austrijos valstybė. Paai�kėjo, kad �alies �inybos nepersistengė ie�kodamos tikrųjų savininkų ar jų palikuonių. Austrija 1955 m. pradėjo dalyti �niekam nepriklausan�ius� meno kūrinius �alies muziejams. Toliau straipsnyje pasakojama, kad po 10 metų trukusių derybų Vienos �ydų bendruomenei gr��inta 8 000 objektų. Daroma prielaida, kad kūrinių savininkai arba jų paveldėtojai �uvo, todėl 1996 m. �ie daiktai parduoti aukcione, o pinigai paaukoti holokausto aukoms. �is atvejis, taip pat ir aukcionas, sulaukė didelio �iniasklaidos dėmesio ir vėl pa�adino susidomėjim� nacistų įvykdytomis meno vagystėmis. �i� tem� aptarė ir pora XX a. paskutiniu de�imtme�iu pasirod�iusių knygų, ypa� 1995 m. amerikie�ių ra�ytojos Lyn H. Nikolas (Lynn H. Nicholas) kūrinys �Europos i�prievartavimas� (The Rape of Europa).

�Pradėjau rinkti med�iag� devinto de�imtme�io prad�ioje, kai dirbau Va�ingtono nacionalinėje galerijoje. Tarp muziejininkų sutikau tokių, kurie karo metais buvo MFAA nariai. Dauguma jų vadovavo įvairioms įstaigoms arba dirbo universitetuose. Tuo pat metu susiformavo palanki dirva holokausto studijoms ir u�augo nauja specialistų karta, kurios specializacija buvo i�samesnės nacizmo studijos. Taip paai�kėjo daug naujų faktų. Ėmiau domėtis, kas atsitiko su meno kūriniais. Tada niekas apie tai daug ne�inojo, bet man pasisekė, nes JAV paimti archyvai buvo saugomi Va�ingtone. Tyrinėjau originalius dokumentus beveik 10 metų, mat nacistai labai stropiai rinko kvitus, s�skaitas ir perdavimo dokumentus�, � pasakoja Lyn N. Nikolas savo namuose Va�ingtono rajone D�ord�taune.

Dėmesio sulaukė ir Hektoro Feliciano (H�ctor Feliciano) knyga �Prarastasis muziejus� (The Lost Museum). 1997 m. ji kontroversi�kai sutikta Prancūzijoje, kur i� prad�ių buvo i�leista, o tada atskleidė, kad nacių pavogti kūriniai kabojo ant i�kiliausių �alies kultūrinių įstaigų sienų.

Taip pat ir kitose �alyse paai�kėjo, kad u� i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto gr��intų meno kūrinių administravim� atsakingos �inybos arba komisijos netinkamai atliko savo darb�. Nyderlanduose niekada nebuvo gr��inta 4 000 per kar� pavogtų kūrinių, i� jų 1 600 paveikslų. Kai kurie jų rado viet� muziejuose ant sienų. Paai�kėjo, kad niekada nebuvo tikrinama, kaip skirstomi i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto gauti meno kūriniai.

1998 m. surengtos Va�ingtono konferencijos tikslas buvo tarptautinio konsensuso paie�kos, kaip spr�sti holokausto metais pradingusios nuosavybės klausim�. Omenyje turėtas ne tik menas, o apskritai nuosavybė. Vis dėlto konferencijoje labai daug kalbėta apie men�. �is klausimas buvo taip ilgai atidėliotas dėl savo sudėtingumo, ta�iau 1998-aisiais, kai jau buvo imtasi spr�sti aukso, draudimo ir bankų s�skaitų klausimus, atrodė, kad neįveikiamų dalykų nėra. Iki am�iaus pabaigos vald�iusi Klintono administracija turėjo ambicijų imtis kai kurių dar nebaigtų XX a. konfliktų. Klintonas intensyviai stengėsi i�spr�sti Izraelio ir Palestinos konflikt�, o to rezultatas buvo 2000 m. pasira�yta Kemp Deivido sutartis.

Atrodė, kad paskutiniais am�iaus metais tvyrantis politinis idealizmas buvo apėm�s ir Va�ingtono konferencijos dalyvius, kurie pa�adėjo daug daugiau, nei vėliau nuveikė.

Dauguma manė, kad reikalingas tarptautinis susitarimas meno vagys�ių klausimais. Per prabėgusius 50 metų meno kūriniai kelis sykius pakeitė �eimininkus. Nacistų pagrobtas menas dabar buvo aptinkamas viso pasaulio kolekcijose, taip pat ir JAV.

Meno kūrinių klausimas buvo politinis, moralinis ir ekonominis i��ūkis, todėl sudėtingesnis nei nacių aukso, bankų s�skaitų ir draudimų reikalai. Did�iausia problema � meno kūrinių vagys�ių klausimo nebuvo galima i�spr�sti vienu bendru ekonominiu susitarimu, kaip buvo padaryta kitais atvejais. Menas juk yra unikalūs kūriniai, kurių neįmanoma kompensuoti taip kaip aukso. Daugumai �eimų tie kūriniai kėlė prisiminimų ir buvo susij� su �eimos istorija, o tai sunku įvertinti pinigais. Dėl to reikėjo rinktis sudėting� problemos sprendimo būd�, sukuriant gr��inimo proces� kiekvienam pavieniam meno kūriniui.

Kitas keblumas buvo tai, kad padidėjo kai kurių kūrinių vertė. Pikaso darbas 1938 ir 1998 m. yra du visi�kai skirtingi paveikslai.

Tuo remdamiesi 1998 m. Va�ingtono konferencijos dalyviai bandė suformuluoti naujo gr��inimo proceso gaires. Rezultatas � Va�ingtono principai, kuriuos pripa�ino 44 dalyvavusios �alys. Principus sudarė 11 punktų. Įsipareigota įsileisti į savo archyvus tyrinėtojus, ie�koti pavogtų meno kūrinių muziejų kolekcijose ir pirmiausia nustatyti �priimtinus ir adekva�ius� gr��inimo reikalavimus. Vis dėlto �ie principai buvo moraliniai, o ne teisiniai įsipareigojimai. Tokia buvo laikotarpio dvasia, be to, įpareigojan�i� sutartį būtų pripa�in� gerokai ma�iau �alių.

Nors principai nebuvo įpareigojantys, o, pasak kai kurių kritikų, ir ai�kiai per silpni, i� prad�ių sutartis sutikta optimisti�kai ir nuo�ird�iai stengtasi sukurti restitucijos proces�. Net Rusija pa�adėjo gr��inti trofėjų brigadų paimtus meno kūrinius, kuriuos nacistai prie� tai pavogė i� �ydų. �vedija į Va�ington� buvo pasiuntusi ministrų kabineto narį Per� Nuderį (Per Nuder) ir taip pat pripa�ino principus.

Baigiamojoje kalboje Stiuartas Aizen�tatas sakėsi �es�s beveik priblok�tas� to, kas buvo pasiekta. �Kalbant apie nacistų konfiskuotus kūrinius, meno pasaulis daugiau niekada nebus toks kaip anks�iau, � sakė Aizen�tatas. � �ios sėkmės aidas bus girdimas mūsų muziejuose, galerijose, aukcionuose, namuose ir �irdyse �eimų, kurios dabar galės atgauti tai, kas joms teisėtai priklauso.�

ADOLFAS HITLERIS juodu mersedesu kirto Austrijos sien�. �ios akimirkos jis laukė beveik vis� gyvenim�. Tam pasirinko niekuo nei�siskiriantį miestelį Braunau prie Ino. Jei austrai ir turėjo kur nors i�skėstomis rankomis sutikti fiurerį, tai tik �ia, gimtajame jo mieste. Kiek anks�iau t� 1938 m. kovo 12 dienos ryt� sien� perėjo vermachtas. Vietoj kulkų lietaus kariai sutikti d�iūgavimų, Hitlerį sveikinan�ių gestų, gėlių ir vėliavėlėmis mojuojan�ių �monių minios, todėl invazija pavadinta Blumenkrieg � gėlių karu.

Braunau prie Ino, kaip ir Adolfas Hitleris, turėjo dvejop� tapatyb�. Ilgai miestelis priklausė tai Austrijos, tai Bavarijos karalystei. Bet dabar tilt� per sien� �ymin�i� Ino up� puo�iantis imperatori�kasis erelis pateko į nacių priklausomyb�. Viskas tapo ai�ku. Hitleris va�iavo per Braunau prie Ino atviru mersedesu ir tūkstan�ių vietinių gyventojų buvo sutinkamas kaip i�vaduotojas.

Tik ilgai �ia neu�sibuvo, jau po valandėlės korte�as patraukė toliau į rytus. Hitleris pradėjo kelion� ne tik per Did�i�j� Vokietij�, bet ir per savo vaikyst�. Dabar traukė į Linc�, miest�, kurį visada laikė tikraisiais namais.

Kai Adolfui Hitleriui suėjo vienuolika, �eima persikėlė i� Braunau prie Ino į Leonding�, nedidelį miestelį prie Linco. Kaip tik �ia Hitleris praleido beveik de�imt metų. Vėliau t� laikotarpį vadino laimingiausiu gyvenime.

Lince susivienijo Adolfo Hitlerio svajonės apie liaudį ir men�. Jausmingoje kalboje i� Rotu�ės balkono Hitleris prane�ė, kad dabar i�sipildė jo svajonė apie kitoki� �liaudį�. Apa�ioje buvo susirink� de�imtys tūkstan�ių �monių. Vyriausiasis karo vadovybės �tabo vadas Vilhelmas Keitelis (Wilhelm Keitel) tvyran�i� nuotaik� apibūdino kaip �įsielektrinusi�, įkaitusi� ir esan�i� u� suvokimo ribų�. Pasak liudytojų, sakydamas kalb� Hitleris verkė.

Hitlerio svajonė suvienyti Vokietij� ir Austrij� i�sipildė. Ta�iau buvo ir kita. 1938 m. kov� ji dar nebuvo galutinai susiformavusi, bet jau kelis de�imtme�ius kirbėjo Hitlerio galvoje. I� prad�ių kaip paprasti pie�iniai ir akvarelės, o netrukus vis monumentalesnių pastatų eskizai. Pana�u, kad fantazijos pakeisti Linc� kilo Hitleriui dar ankstyvoje paauglystėje. Būdamas �e�iolikos, jis metė neken�iam� mokykl� ir kelerius bohemi�kus metus praleido nieko rimto neveikdamas. Grie�tas ir reiklus Hitlerio tėvas Aloyzas staigiai mirė ir i�vadavo sūnų nuo reikalavimų eiti jo pėdomis ir tapti valstybės tarnautoju. Jaunasis Adolfas įtikino mam�, kad jam lemta būti menininku. Manoma, kad tais metais susiformavo Hitlerio meno idealas. Kaip tik Lince jis atrado Vagnerį ir apsisprendė atsiduoti menui. Vėliau �eimos draugas pasakojo, kad Hitleris prie vakarienės stalo da�nai pie�davo kokį nors pastat�, kolon� ar skliaut�. Vaikystės draugas Augustas Kubi�ekas (August Kubizek) patvirtino, kad Hitlerio netenkino miesto architektūra, ilgais monologais jis dėstė, kaip Lincas turėtų atrodyti. Hitleris ir suaug�s vis� gyvenim� toliau darė teatrų, muziejų ir tiltų eskizus. Kai 1938 m. d�iūgaujant miniai jis įva�iavo į miest�, idėjos ėmė virsti konkre�iu miesto planu.

Am�iaus prad�ioje Lincas buvo bjaurusis an�iukas, bet ir dabar, Dunojaus pakrantėse susitelkus fabrikams, netapo gulbe. Vis dėlto Hitleris fantazavo ne tik apie tai, kaip pramoninį provincijos miest� paversti kultine Tre�iojo reicho kultūros vieta. Ramybės nedavė ir ker�tas. Miestui, kuris u�kirto keli� meninėms jo ambicijoms � Vienai. Miestui, kurio klestin�io kosmopolitinio kultūros gyvenimo ėmė nek�sti. Kaip tik ten Hitleriui neatsirado vietos trok�tamoje meno akademijoje. Jis turėjo tenkintis pie�damas atvirukus.

Mintys, kad Lincas turi pasikeisti, galutinai susiformavo praėjus porai mėnesių po aneksijos, kai Hitleris nuvyko į Italij� susitikti su Benitu Musoliniu � �mogumi, kuris nenoriai pravėrė jam duris į Austrij�.

Kelerius metus dar iki Austrijos aneksijos Vokietija nesiliovė rimtai grasinusi. Invazija galėjo įvykti jau 1934 m. vasar�, kai austrų nacistams bandant įvykdyti valstybės perversm� buvo nu�udytas kancleris Engelbertas Dolfusas (Engelbert Dolfuss). T� kart� Hitlerį sustabdė ne kitų �alių protestai, ne Austrijos armija, o Musolinis. Italijos diktatorius ne be pagrindo baiminosi Hitlerio vald�ios ambicijų Europoje. Pirmiausia Musolinis nerimavo, kad gali netekti pietinės Tirolio dalies, kuri Versalio taikos sutartimi po Pirmojo pasaulinio karo buvo atiduota Italijai. Voki�kai kalbantys gyventojai patyrė brutali� fa�istinės Italijos �integracij��. 1934-aisiais Musolinis pagrasino pradėti kar�, jei įvyktų Vokietijos invazija, ir nusiuntė savo armij� prie Brenerio perėjos ties siena su Austrija, bet po ketverių metų nusileido. Tada, pagerėjus dviejų fa�istinių lyderių santykiams, tarp Romos ir Berlyno jau buvo susiformavusi a�is.

Du vadus suartino pirmiausia pilietinis Ispanijos karas, kuriame jie rėmė Fransisk� Frank�. Hitleris taip pat palaikė tarptautiniu mastu kritikuot� Musolinio kar� su Etiopija 1935 m.

Vis dėlto paktas vargu ar buvo paremtas dviejų fa�istų draugyste. Veikiau tai tik dideliais įtarimais pa�enklinti gerai apskai�iuoti �aidimai dėl vald�ios. Hitleris slapta tiekė ginklus Etiopijos imperatoriui Hailei Selasijei (Haile Selassie), norėdamas sulaikyti Vakarų valstybių dėmesį prikaus�iusį kar�, o pats tuo metu stiprindamas savo pozicijas Vidurio Europoje.

Vokietijai spar�iai ginkluojantis pasikeitė ir jėgų pusiausvyra. Italija nebegalėjo lygintis su vis agresyvesne Vokietija. Austrija �ioje santuokoje tapo Vokietijos krai�iu, o Hitlerio valstybinis vizitas 1938 m. gegu�� buvo teatrali�kas abiejų fa�istinių �alių pasirodymas. Hitleris keturiais �arvuotais traukiniais atvyko į specialiai �iam vizitui pastatyt� �Ostiense� stotį Romoje. Stotis buvo suprojektuota Hitleriui taip patinkan�iu monumentalaus neoklasicizmo stiliumi. Italai nutiesė ir nauj� keli� i� stoties, kurį pavadino Hitlerio keliu (Via A. Hitler).

Per vizit� Hitlerį lydėjo beveik 500 asmenų: partijos funkcionieriai, diplomatai, �urnalistai ir saugumo darbuotojai i� SS bei gestapo. Daugiau nei �imtas SS karininkų atvyko anks�iau ir kelias savaites ai�kinosi galimas grėsmes. Į kelion� vyko ir nacių vadovų grietinėlė: Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Rudolfas Hesas, Hansas Frankas ir Hitlerio meilu�ė Eva Braun.

Toliau buvo rodoma Romos praeities didybė. Hitleriui vargu ar padarė įspūdį Italijos armijos paradas ir naujoji fa�istinė architektūra, kurios futuristiniai niuansai jam nepatiko, ta�iau dėmesį prikaustė Romos imperija. Jo manymu, vokie�iai buvo labiau nei italai verti tapti jos įpėdiniais.

Valstybinis vizitas truko apie savait�. Daug laiko buvo praleid�iama ap�iūrint paminklus ir lankantis tuose muziejuose, kuriuos norėjo pamatyti Adolfas Hitleris. Jo asistentas, gerokai tuo klausimu pasyvesnis Il Du�ė per vien� toki� ekskursij�, netek�s kantrybės, sumurmėjo: �Visi tie paveikslai��

Am�inajame mieste Adolfas Hitleris matė ateities Berlyn� � Welthauptstadt Germania. Tų pa�ių metų sausį Albertas �pėras pristatė monumentalios Berlyno metamorfozės planus. �New York Times� juos pavadino pa�iais ambicingiausiais modernių laikų miesto planais. Visai kaip Roma, Germania turėjo pakilti vir� kitų miestų ir tapti tūkstantme�io reicho galios simboliu.

Hitlerio �did�iojo Italijos turo� finalas buvo po kelių dienų numatyta vizito t�sa Florencijoje. Vizitas buvo kruop��iai suplanuotas, siekiant patenkinti visas Hitlerio estetines pretenzijas. Nuostabiame renesansiniame Medi�ių �eimos kieme Boboli lankytojų laukė istoriniai spektakliai, vėliau ekskursija gra�iausiomis miesto vietomis. Ufi�ių meno lobynas Hitlerį taip su�avėjo, kad �is pralaikė korte�� muziejuje keturias valandas. Ne savo valia fiurerio gidu tap�s meno ekspertas Ranu�io Biankis Bandinelis (Ranuccio Bianchi Bandinelli) paliudijo nuo�irdų vokie�ių diktatoriaus susidomėjim�.

Florencijoje Hitleris matė kai k� kita nei Romoje. Jis regėjo savo Linc�. �ia, renesansiniame �iaurės Italijos mieste, Hitlerio mintys susidėliojo į vietas. Florencijoje Europos kultūra i� naujo atrado antikos gro�io ideal� ir pakilo vir� viduram�ių tamsos. Lincas turėjo tapti Tre�iojo reicho Florencija, vieta, į kuri� �monės vyks �imtus, gal ir tūkstan�ius metų, kad pasigro�ėtų naujuoju germani�ku renesansu. Lince suklestės �voki�koji dvasia�, ji pra�ys ir i�gelbės Vakarų civilizacij� nuo �ydi�kumo, bol�evizmo ir dvasinio degradavusio kapitalizmo nuopuolio.

Lincui nepakako tik susilyginti su Florencija. Adolfo Hitlerio fantazijose pramoninis Austrijos miestas turėjo j� net pralenkti. �io kultūros miesto centre ketinta pastatyti muziejų geriausioms pasaulio kolekcijoms. Florencijos paminklai ir meno lobynai buvo kaupiami �imtme�iais. Adolfas Hitleris tiek laukti neketino.

Lui Natanieliui de Rot�ildui (Louis Nathaniel de Rothschild) pietaujant Vienoje, savo rūmuose Prinz Eugen gatvėje, į vidų įsiver�ė �e�i gestapininkai. Jie turėjo orderį suimti baron� ir nugabenti į Vienos policijos nuovad�. Lui, regis, liko ramus ir papra�ė palaukti, kol baigsi�s valgyti. Gal dėl Lui asmenybės �avesio, o gal priblok�ti vieno turtingiausių Europos �monių rūmų prabangos neta�yti tipeliai leido baronui baigti pietus.

Diena anks�iau vermachtas u�ėmė Austrij� ir dabar u� lango pla�iomis Vienos alėjomis mar�iravo kareiviai. Lui buvo vienintelis �alies dar nepalik�s austri�kosios Rot�ildų �eimos �akos atstovas. Gal būdamas �eimos galva jautė pareig� likti ir saugoti bankus bei nuosavyb�, o gal kaip daugybė kitų �ydų kilmės Austrijos gyventojų nesuprato tikrųjų nacistų kėslų. Antisemitizmas �ia egzistavo nuo pat prad�ių. Kai Salomonas Majeris Rot�ildas (Salomon Mayer Rothschild), bankininkų �eimos verslo įkūrėjo sūnus, XIX a. prad�ioje apsistojo Vienoje, dėl �ydi�kos kilmės negalėjo įsigyti �emės ar nekilnojamojo turto. Kurdamas versl� Austrijos imperijoje kelerius metus pragyveno vie�butyje. Vis dėlto Salomonas Majeris Rot�ildas nebuvo i� tų, kurie greitai nuleid�ia rankas. Netrukus jis pradėjo nepaprastai sėkming� austri�k�j� Rot�ildų �eimos at�ak�. Jam buvo suteiktas barono titulas, jis pasidarė vienu did�iausių �emvald�ių �alyje ir paklojo pagrindus bene did�iausiai Vidurio Europoje priva�iai nuosavybei. Taip pat nutiesė pirm� visoje imperijoje gele�inkelį ir tapo viena svarbiausių pramonininkų figūrų.

Jo įpėdiniai dar labiau i�plėtė �eimos verslo imperij�, bet pirmiausia surinko bene geriausi� pasaulyje priva�i� meno ir antikvarinių dirbinių kolekcijų, kuri u�ėmė penkerius erdvius �eimos rūmus Vienoje. Salomono anūkas Natanielis XIX a. pabaigoje perdavė �eimos versl� broliui Albertui, kad pats galėtų atsiduoti meno kolekcijos reikalams. Tris savo rūmų auk�tus jis skyrė meno lobynams. Jo XVII�XVIII a. paveikslų kolekcijoje buvo ir �arlio Andrė van Lo (Charles-Andr� van Loo) darbų, kurie kadaise priklausė Liudviko XV meilu�ei Madam de Pompadur (Madame de Pompadour). Jis turėjo ir geriausių Europoje prancūzi�kų gobelenų i� Karaliaus Saulės laikų kolekcij�, viduram�ių dramblio kaulo ir marmuro statulų, Marijai Antuanetei (Marie Antoinette) priklausiusių baldų. Kolekcijos pasidid�iavimas buvo olandų ir italų renesanso paveikslų galerija.

Nors Natanielio brolis Albertas rūpinosi �eimos verslu, jo kolekcija buvo ne k� prastesnė. Ja buvo papuo�ti garsiausi Vienoje Rot�ildų rūmai Prinz Eugen gatvėje netoli Natanielio rūmų.

Rot�ildų rūmai buvo Vidurio Europos prabangos simbolis. Jie atrodė kaip eleganti�kai i�puo�ta viduram�ių pilis su dideliu Versalio įkvėptu sodu. I�orinei prabangai nenusileido interjeras. Sienas puo�ė gobelenai, veidrod�iai ir paveikslai, lubas � italų meistrų tapyba, o visus kambarius � paauksuoti lipdiniai ir įmantrūs augalinių motyvų rai�iniai. Auksu tviskanti pobūvių salė buvo laikoma viena pra�matniausių visoje Vienoje. Rūmai turėjo net nuosav� observatorij�, nes Albertas labai domėjosi astronomija. Visai kaip jo brolis, Albertas teikė pirmenyb� klasikiniams meistrams ir surinko įspūding� tokių menininkų kaip Fransas Halsas (Frans Hals), Antuanas Vato (Antoine Watteau) ir Hansas Holbeinas jaunesnysis (Hans Holbein) kūrinių kolekcij�. Rūmus ir kolekcij� paveldėjo Alberto sūnus Lui Natanielis de Rot�ildas. Jo broliui Alfonsui atiteko Rot�ildų rūmai. Praėjus �imtui metų, būdami vieni turtingiausių to laiko �monių, austri�kosios Rot�ildų at�akos atstovai buvo sukaup� ir vien� geriausių pasaulyje meno kolekcijų.

Rot�ildų �eima nacių valdymo laikotarpiu ne tik buvo viena turtingiausių ir įtakingiausių pasaulyje �ydų �eimų, bet ir turėjo kai k� bendra su nacistais � jie lygiai taip pat �avėjosi klasikine Europos tapyba. Hitleriui atvykus į Vien� gestapas t� pa�i� dien� ėmėsi abiejų brolių rūmų �apsaugos� ir �eimos narių paie�kos. Atsargesnis u� kitus Alfonsas jau buvo palik�s �alį ir mėgino i�ve�ti geriausius savo kolekcijos egzempliorius, i� viso 940 kūrinių. Visa kolekcija buvo supakuota ir paruo�ta kelionei Vienos �Ostbahnhof� traukinių stotyje, ta�iau i�va�iuoti taip ir nespėjo, nes pasirodė vokie�iai.

�e�i gestapininkai i�ve�ė Lui Natanielį de Rot�ild� į Vienos policijos nuovad�, kur �is prasėdėjo u�darytas beveik mėnesį, naujam re�imui bandant i�siai�kinti Rot�ildų verslo, kurio branduolį sudarė bankai, imperijos dydį. Tai nebuvo lengva u�duotis. Dinastijos pradininkas Majeris Am�elis Rot�ildas (Mayer Amschel Rothschild) savo testamentu 1812 m. įvedė tvark� naikinti bendrus nuosavybės s�ra�us. Palikuonys sėkmingai laikėsi �ios tradicijos. Tai padėjo apsaugoti �eimos nuosavyb� nuo tokių tyrimų. Nacistai u�truko beveik metus, kol sudarė vis� s�ra��.

Po aneksijos naciai ėmėsi masinių are�tų. Vien tik Vienoje sulaikyta 76 000 asmenų. Lui perkeltas į vien� naujai įrengtų gestapo kamerų vie�butyje �Metropol�. Nebuvo jokių abejonių, kad Lui ne �iaip paprastas kalinys, o re�imui itin svarbus įkaitas.

Kol Lui sėdėjo u�darytas, nacistų biurokratai audė tinkl�, į kurį pakliuvo Rot�ildų ir kitų �ydų kilmės austrų nuosavybė. Tai buvo biurokratinės pinklės, kurias nacistai Austrijoje vis tobulino.

1938 m. politinė agresija dar labiau sustiprėjo. Pirmaisiais Adolfo Hitlerio valdymo metais re�imas skelbė apie draugi�kus naujosios Vokietijos ketinimus. Politinės ambicijos daugiausia tenkindavosi vidaus problemomis, ekonomikos raida, opozicijos mal�inimu ir nacistinės revoliucijos skvarba į visuomen�. Garsioje 1933 m. taikos kalboje Hitleris vaizdavo Vokietij� pa�ia taikiausia i� visų nacijų: �Bet koks jėgos panaudojimas Europoje neturėtų teigiamos įtakos politinei ar ekonominei situacijai.� Tuo pat metu jis ragino Europos �alis nusiginkluoti. �io tariamo �taikumo� kulminacija tapo 1936 m. Berlyno vasaros olimpinės �aidynės. Po dvejų metų situacija pasikeitė. Vokietija buvo pakreipusi ekonomik� kita linkme, nacistinė revoliucija pasiekusi kulminacij�, valstybės prie�ai galavosi Dachau ir kitose koncentracijos stovyklose, o vokie�ių karo ma�ina vėl beveik visi�kai atsigavo. 1935 m. įvesta privalomoji karo tarnyba, tuo tiesiogiai pa�eid�iant Versalio taikos s�lygas, leid�ian�ias Vokietijai turėti ne didesn� nei 100 000 armij�.

1938 m.�griuvo nacistų Potiomkino kaimas ir politiniame gyvenime ėmė ry�kėti vis atviresnė agresija. Tai pasakytina ir apie vidaus, ir apie u�sienio politik�, pirmiausia �ydų klausimu.

1938 m. sausį Vokietijos �ydams u�drausta u�siimti verslu ir prekyba. Vadinamasis Niurbergo įstatymų �arijų paragrafas� i� esmės atėmė galimyb� �ydams apsirūpinti pragyvenimui. Pirmieji antisemitiniai Niurnbergo įstatymai buvo priimti dar 1935 m. Jie, be kita ko, draudė ��ydų� ir �arijų� santuokas ir santykius. �ydams taip pat buvo draud�iama samdyti jaunesnes nei 45 metų vokie�ių moteris ir naudoti nacių vėliav�.

Vis dėlto Niurnbergo įstatymai pirmiausia rei�kė nauj�, rasės pagrindu paremt� pilietybės apibrė�im�, padalijusį Vokietijos gyventojus į ne arijus, vadinamuosius Staatsangeh�rige (valstybės objektus), ir arijus, Reichsb�rger (reicho pilie�ius). Jau perimdami vald�i� nacistai nu�alino �ydus nuo vie�ųjų pareigų, ta�iau teisiniu po�iūriu tai buvo sudėtingas klausimas. Nacistams buvo sunku apibrė�ti, kas yra �ydas ir kelias giminės kartas reikėtų skai�iuoti. Vyko intensyvūs debatai tarp nacistų, v�lkisch judėjimo atstovai laikėsi pa�ios radikaliausios interpretacijos. Niurnbergo įstatymai pateikė apibrė�im�, o pasikeit�s pilie�ių statusas atvėrė galimybes taikyti �ydams ypatingas priemones, ir visa tai baigėsi koncentracijos stovyklomis. Tai vyko pama�u, �ingsnis po �ingsnio i�skiriant �ydus (taip pat romus) i� vokie�ių visuomenės. �ydams u�drausta būti teisininkais, gydytojais arba �urnalistais, sulauk� 14 metų jie negalėjo mokytis valstybinėse �vietimo įstaigose. Taip pat u�drausta naudotis valstybinių ligoninių paslaugomis, vie�aisiais parkais, bibliotekomis ir paplūdimiais. Ne�ydi�k� vard� turėj� �ydai privalėjo pridėti antr� vard�: Sara moterims ir Izraelis vyrams.

1938 m. įsigalioj� Niurnbergo įstatymų papildymai buvo skirti Vokietijos �ydams plė�ti. Vyko arizacija � Arisierung. Dar prie� perimant vald�i� �ydų įmones sukrėtė boikotai ir vandalizmo aktai, o tai dar labiau sustiprėjo po 1933 m. ir daug kur, pirmiausia kaimo vietovėse, privertė verslininkus bankrutuoti. Miestuose �ydų įmonėms sekėsi geriau, ta�iau 1938-aisiais atėjo galas ir joms.

Austrijos �ydams, kurių iki tol nebuvo i�tik�s Vokietijos �ydų likimas, rasinė politika kirto vos tik j� radikalizavus Vokietijoje. Baland�io 10 d. Austrijos �ydai (ir kiti nepageidaujami elementai) neteko balsavimo teisės. Situacij� dar pablogino įstatymas, įpareigojantis �ydus nuo baland�io 26 d. registruoti turt�, kurio vertė vir�ija 5 000 reichsmarkių, tai �iandien atitinka 175 0002 �vedijos kronų. Bir�elį naujas įstatymas vertė �ydus registruoti savo įmones, kurios buvo įvertinamos gerokai ma�esne nei rinkos verte. Vėliau naudotos įvairios teisinės ir biurokratinės priemonės, siekiant priversti savininkus parduoti arba perra�yti įmones �arijams� vokie�iams arba austrams.

Gegu�� visoje �alyje įsigaliojo įnirtingai Jozefo Gebelso remtas �ydų įmonių boikotas. Paskutinis la�as buvo lapkritį pasirod�s įstatymas, i� esmės draud�iantis �ydams verstis �alyje profesine veikla. �ydai nebegalėjo būti savininkai ir buvo ver�iami perduoti vadovavim� arijų kilmės asmenims, kuriuos da�niausiai skirdavo nacistų partija.

I� 1938 m. prad�ioje Berlyne buvusių daugiau nei 3 000 �ydų įmonių iki metų pabaigos turėjo būti u�daryta daugiau nei 2 500. I� viso perimta arba i�tiko bankrotas 100 000 �ydų įmonių.

Nacistai sukūrė biurokrati�k� Kafkos visuomen�, kurioje ekonominio reketo nei�vengė net ir Vokietij� palikusios �ydų �eimos. Da�niausiai tam naudotas būdas buvo vadinamasis i�vykimo i� �alies mokestis � 1931 m. priimtas įstatymas, kuriuo siekta sustabdyti kapitalo judėjim� i� �alies po finansų krizės. Nacistams �is įstatymas tapo puikiai veikian�ia priemone ekonominiam emigravusių �ydų reketui. I� prad�ių mokestis siekė 25 proc. kapitalo, bet 1934 m. padidintas iki 50 proc. Dideli mokes�iai vertė į įmon�, nekilnojam�jį turt� ar vertingus daiktus investavusius �mones tai parduoti, da�nai daug pigiau nei tikroji vertė. Papildomi valiutos įstatymo reikalavimai rei�kė, kad dauguma emigravusių �ydų i� esmės turi palikti visas savo santaupas Vokietijoje.

Ekonominis reketas atne�ė nacistų valstybei didelių pajamų. Vertinama, kad vien i�vykimo mokestis iki karo pabaigos papildė valstybės kas� 100 milijardų kronų3 atitinkan�ia suma.

Valstybinis i�sunkimo aparatas savo dispozicijoje turėjo apie 400 prie� �ydus nukreiptų įstatymų. Įvairios �io i�radingai sudaryto priemonių rinkinio formos tapo pagrindiniu ginklu vagiant ir meno kūrinius. Vokietijos meno muziejų valymas buvo tik generalinė repeticija. Austrijoje modelis buvo realizuotas.

1938�m. rugpjū�io 20 d. į Lui Natanielio de Rot�ildo rūmus Prinz Eugen gatvėje įsikėlė naujas sve�ias � SS karininkas Adolfas Eichmanas. Rūmai tapo nauja SS buveine, Zentralstelle f�r j�dische Auswanderung, centriniu �ydų emigracijos biuru. Oficiali biuro paskirtis buvo po aneksijos i�vykstan�ių �ydų reikalų sprendimas, bet i� tiesų bandyta sukurti biurokratin� ekonominio �ių �monių reketavimo sistem�. Procesas turėjo būti greitas ir paprastas, kitaip tariant, pramoninis. Tai, kas taip puikiai pavyko Eichmanui biure Prinz Eugen gatvėje, vėliau tapo modeliu kitoms nacių okupuotoms �alims ir net pa�iai Vokietijai. �tai kaip jį apibūdino 1938 m. pas Eichman� Rot�ildo rūmuose apsilank�s SS karininkas Vilhelmas Hetlas (Wilhelm H�ttl): �Tai kaip automatizuotas fabrikas, malūnas su kepykla. Viename gale įki�i �yd�, kuris dar turi kapital�, fabrik�, parduotuv� ar banko s�skait�, jis pereina per vis� pastat�, nuo vieno stalo prie kito, i� vieno kabineto į kit� ir, kai pasirodo kitame gale, jau nebeturi nei pinigų, nei teisių, tik pas�, kuriame įra�yta: �Turite palikti �alį per dvi savaites, jei to nepadarysite, atsidursite koncentracijos stovykloje.�

�is reketas buvo standartizuotas ir iki karo prad�ios 1939 m. 80 000 Austrijos �ydų buvo priversti pereiti i�sunkimo biurokratijos koridoriais.

Eichmano fabrikas buvo �ingsnis galutinio sprendimo link. Gyventojų sura�ymo duomenimis, 1934 m. Austrijoje gyveno 192 000 �ydų, i� jų 176 000 Vienoje. �ydų ma�uma ilgus �imtme�ius buvo miesto kultūrinio gyvenimo branduolys. �iai ma�umai priklausė kai kurie i�kiliausi to meto kultūros veikėjai ir intelektualai, m�stytojai ir menininkai, pavyzd�iui, Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), Stefanas Cveigas (Stefan Zweig), Karlas Poperis (Karl Popper) ir Gustavas Maleris (Gustav Mahler). 1942 m. Vienoje buvo lik� pora tūkstan�ių �ydų. Apie 65 000 mirė koncentracijos stovyklose.

Menui reikėjo kur kas subtilesnių metodų nei konfiskuojant įmones ir kapital�. Taip pat ir todėl, kad �io plė�ikavimo grobį dalijosi ir kai kurie partijos lyderiai. Buvo gana lengva motyvuoti valstybinio konfiskavimo ir ekspropriacijos įstatymus, o kur kas asmeni�kesnio pobūd�io plė�ikavimui pagrįsti reikėjo kitų metodų. Nacistai tarsi apsėsti ie�kojo būdų, kaip suteikti veiksmams teisėtumo spindesį. Viskas turėjo būti sura�yta, kaip sakė JAV konsulas Vienoje: �Egzistuoja stebėtina pagarba teisiniams formalumams. I� i�sunktų asmenų visada i�reikalaujamas ir para�as, net jei dėl to �mogų pirma reikia i�siųsti į Dachau ir ten palau�ti.�

Teisėtumo skraistė buvo ne ma�iau svarbi ir Adolfui Hitleriui. Politinis jo įvaizdis buvo paremtas nesavanaudi�ka pozicija Vokietijos at�vilgiu. Propaganda skelbė, kad Hitleris �paaukojo visk��, kad galėtų vesti Vokietij� į didyb�.

Pasiaukojimo neturėjo ter�ti įtarimų korupcija ar asmeninės naudos siekimo �e�ėlis. Dėl to meno kūrinių grobimas reikalavo i�skirtinio teisinio ir biurokratinio pagrindo.

1938 m. vasar� ir rudenį kilpa aplink did�iul� Lui Natanielio de Rot�ildo ir jo �eimos nuosavyb� buvo ver�iama vis smarkiau. Ant kortos buvo pastatytas Rot�ildo bankas, Austrijos ekonomikos stuburas, �eimai priklausanti plieno liejykla, taip pat Alfonso ir Lui meno kolekcijos. Vienos meno istorijos muziejui pavesta sudaryti brolių kolekcijų apra��. Muziejaus tarnautojai nurodė, kad Lui turėjo 919 vertingų meno dirbinių, Alfonso kolekcijoje buvo net 3 444 objektai: 500 paveikslų, neįkainojamų instrumentų, kilimų, kandeliabrų, vazų, ginklų ir t. t. Apibendrintai sakant, abiejų kolekcijų vertė siekė beveik 80 milijonų reichsmarkių, tai �iandien būtų apie 3 milijardai kronų4.

1938 m. gruod�io 12 d. Lui kameroje �aplankė� auk��iausi SS vadovai Heinrichas Himleris, Ernstas Kaltenbruneris ir Karlas Volfas (Karl Wolff). Jie turėjo Rot�ildui pasiūlym�, kurio �is negalėjo atsisakyti: menas arba gyvybė.

Lui Natanielis de Rot�ildas nebuvo vienintelis, kuris sulaukė tokio pasiūlymo. Po aneksijos Heinrichas Himleris skubiai įsakė konfiskuoti �ydams priklausan�ias svarbias meno kolekcijas. U�duotį vykdė Himleriui pavald�ios organizacijos: gestapas ir nacistų saugos tarnyba Sicherheitsdienst. Gestapas uoliai i��niuk�tinėjo vertingiausias �ydų kolekcijas Austrijoje. Viena jų priklausė Bloch-Bauerių �eimai. �eimos galva 74 metų Ferdinandas Bloch-Baueris (Ferdinand Bloch-Bauer) buvo vienas did�iausių Austrijos pramonininkų ir kartu su tuo metu jau mirusia �mona garsi�ja Adele Bloch-Bauer (Adele Bloch-Bauer) sukaupė įspūding� meno kūrinių ir antikvarinių dirbinių kolekcij�. Ferdinando aistra buvo XVIII a. porceliano dirbiniai. Jam priklausė viena geriausių pasaulyje Augarteno porceliano fabriko gaminių kolekcijų. Taip pat buvo XIX a. austrų dailininko Franco Eiblo (Franz Eybl) paveikslų ir Ogiusto Rodeno (August Rodin) skulptūrų. Vertingiausiais kolekcijos darbais laikyta pora garsiausių Gustavo Klimto (Gustav Klimt) �auksinio laikotarpio� paveikslų. �eimos santykiai su �iuo menininku buvo ypatingi. Adelė Bloch-Bauer ir Gustavas Klimtas susitiko, kai �i dar buvo netekėjusi, ir ji tapo jo mūza. Pirm�jį Adelės eskiz� jis nutapė jau 1900 m., ta�iau labiausiai i�garsėjo portretas �Adelė Bloch-Bauer I�, kur Adelė plevena aukso jūroje. Adelės vyras Ferdinandas tapo vienu did�iausių Klimto mecenatų iki pat menininko mirties 1918 m. ir u�sakė daugiau �monos portretų bei daug kitų paveikslų. Ferdinandas kolekcionavo Klimto darbus ir po Adelės mirties 1925 m.

Vis dėlto Hitlerio Gustavas Klimtas nedomino, �is buvo laikomas ai�kiai per daug dekadenti�ku. Fiurerio �vilgsnį patraukė austrų peiza�istas Rudolfas fon Altas (Rudolf von Alt). Keli jo darbai buvo Bloch-Bauerio kolekcijoje. Fon Altas buvo vienas mėgstamiausių Hitlerio dailininkų. Jo miestų ir gamtos peiza�ai tuo metu, kai Hitleris bandė tapti menininku, darė jam didel� įtak�. Adolfo Hitlerio paveikslai buvo apibūdinami kaip fantazijos neturintys bandymai pamėgd�iot fon Alt�.

Būdamas �ydas ir sėkmės lydimas verslininkas, Ferdinandas Bloch-Baueris �inojo atsidursi�s nacistų taikiklyje. Kovo 15 d. vakar�, praėjus nuo invazijos vos trims dienoms, jam pavyko pabėgti i� Vienos į �ekoslovakij�. Meno kolekcij�, deja, teko palikti.

Biurokratams prireikė vos kiek daugiau nei mėnesio, kad sukurptų kaltinimus, reikalingus Bloch-Bauerio nuosavybei pasiglem�ti. Jis buvo apkaltintas mokes�ių vengimu ir apmokestinamųjų pajamų slėpimu 1927�1937 m. Ferdinandui skirta 1,43 milijono reichsmarkių dyd�io bauda. Po kelių savai�ių Bloch-Bauerio nuosavybė buvo oficialiai konfiskuota.

Pana�us likimas i�tiko ir kitus kolekcininkus �ydus, jo nepavyko i�vengti net ir vos vien� ar du meno kūrinius turin�ioms �eimoms. Geringas u�tvėrė �alies sienas, o muitininkai i�nar�ė visas siuntas, kuriose galėjo būti kas nors vertinga.

Dauguma Austrijoje konfiskuotų meno kūrinių buvo saugoma Rot�ildų �eimos med�ioklės pilyje Vaidhofene prie Ibso. Dar daugiau konfiskuotų kūrinių prisikaupė Meno istorijos muziejuje ir karali�kuosiuose Hofburgo rūmuose Vienoje. Rot�ildų �eimos turtas buvo toks did�iulis, kad �legalizuoti� vagyst� ir pasira�yti sutartį nacistams u�truko iki pat 1939 m. vasaros.

Rot�ildų nuosavybė Austrijoje ir Vokietijoje perėjo valstybės �inion. Lui buvo paleistas, ta�iau �savo noru� praleido kameroje dar vien� naktį, mat buvo benamis. Baronas Lui Natanielis de Rot�ildas paliko Austrij� plikas kaip tilvikas.

Sandėliai buvo taip prikim�ti konfiskuotų meno kūrinių, kad auk�to rango nacistai netrukus ėmė slampinėti Vienoje kaip grifai, besitaikantys k� nors nugvelbti. Menas buvo elitinio partijos nario statuso simbolis ir drauge labai patogi, lengvai transportuojama valiuta krizės ir karo metais. Beveik visi sutarė, kad tokie laikai artinasi.

Ne tik vadovaujanti grietinėlė, bet ir nema�ai Austrijos muziejų, tarp jų ir Meno istorijos, pamatė galimyb� praturtinti kolekcijas.

Kolekcijų likim� sprendė Adolfas Hitleris. 1938 m. viduryje Heinrichas Himleris pra�ė, kad SS perve�tų kolekcijas į Berlyn� ir Miunchen�. Jo pageidavim� atmetė Hitleris, 1938 m. bir�elio 18 d. i�siunt�s Himleriui specialų įsakym�, kad kolekcijos neturi atsidurti partijos lyderių rankose. Įsakymo kopijos persiųstos Jozefui Gebelsui, Vilhelmui Frikui ir kitiems svarbiems nacistams. �inia buvo visi�kai ai�ki: Hitleris nusprendė pats perimti visi�k� �io klausimo kontrol�. Tų pa�ių metų gegu�� įsigaliojo naujas i�sigimusio meno įstatymas, kuris suteikė reichskancleriui pirmumo teis� į i� kitų �alių atkeliaujan�ius daiktus. Nuo tada, kai Hitleris apsilankė Florencijoje, buvo praėj� vos pora savai�ių. Jo svajonė apie Linc� ėmė pildytis.

Tokių �monių kaip Hansas Posė (Hans Posse) ateitis naujojoje Vokietijoje atrodė labai niūri. Gerbiamo Dresdeno archyvaro sūnus Posė buvo anksti Vokietijos meno pasaulyje karjer� padar�s veiklus ir talentingas muziejaus vadovas. Am�ių sandūroje Vienoje baig�s meno istorijos ir archeologijos studijas pradėjo dirbti savanoriu Kaizerio Frydricho muziejuje Berlyne, kur netrukus pelnė ger� vard�. Posė buvo i�kiliausio Vokietijos meno istoriko Vilhelmo fon Bodės mokinys, �is priglaudė jaun� ir veiklų �mogų po savo sparnu.

Po kelerių Vokietijos meno institute Florencijoje ir �Bibliotheca Hertziana� Romoje praleistų metų prie� Pirm�jį pasaulinį kar� Posė atsidūrė Dresdeno muziejuje �Gem�ldegalerie Alte Meister�. Netrukus jam pavyko tapti galerijos vadovu. �ias pareigas jis ėjo beveik tris de�imtme�ius iki pat 1938 m. 1933 m. nacistams perėmus vald�i�, daugumai vokie�ių kultūros įstaigų vadovų tai rei�kė pabaigos prad�i�. Posė buvo tipi�ka auka. Jis nepriklausė nacistų partijai ir neprijautė v�lkisch judėjimo meno idealams. Tuo pat metu atrodė nejau�iantis nacistams ir kokios nors didesnės antipatijos. Posė tiesiog nelabai domėjosi politika, todėl per vėlai suprato, kokie vėjai dvelkia.

1931 m. jis įsteigė vokie�ių impresionistams skirt� galerijos skyrių, o kitais metais � moderniojo meno galerij�. Nors ir nestigo vietinės partinės organizacijos i�puolių, Posei pavyko i�gyventi pirmuosius nacistų metus vald�ioje. Vis dėlto jo nuodėmės neliko pamir�tos, ir kai 1937 m. Gebelsas pradėjo i�sigimusio meno �alinimo akcij�, i� jo galerijos konfiskuota 50 paveikslų. Posė asmeni�kai pirko modernistų Paulio Klė, Vasilijaus Kandinskio ir net �ydų menininkų, pavyzd�iui, Makso Lybermano (Max Liebermann), darbus. Be to, jis vengė tapti nacistų partijos nariu. Kurstomas v�lkisch judėjimo aktyvistų, Saksonijos nacių vadovas Martinas Mut�manas (Martin Mutschmann) 1938 m. prad�ioje privertė Pos� pasitraukti.

Prie pensinio am�iaus artėjan�iam Posei visa tai galėjo pasibaigti privertus muziejinink� i�eiti į i�ankstin� pensij�. Jei tik Posė nebūtų buv�s pa�įstamas su meno prekeiviu Karlu Haber�toku (Karl Haberstock). �i pa�intis pakeitė Hanso Posės nekrolog�.

Tam tikra prasme Haber�tokas buvo Posės prie�ingybė. Neskrupulingas oportunistas, aroganti�kas stor�ievis. Skirtingai nei Posė, jis tiksliai �inojo politinių vėjų kryptis.

Per savo galerij� Berlyne Haber�tokas jau tre�iame de�imtmetyje pradėjo aprūpinti klientus de�iniuosius konservatorius ir antisemitus XIX a. vokie�ių dailininkų, pavyzd�iui, Vilhelmo Triubnerio (Wilhelm Tr�bner) ir Anzelmo Fojerbacho (Anselm Feuerbach), darbais. Haber�tokas greitai suprato, kad nacistų atėjimas į vald�i� bus gera proga pasipelnyti tinkamus ry�ius turintiems meno prekeiviams.

Pasikeitus vald�iai jis greitai įstojo į partij�, u�mezgė glaud�ius ry�ius su Alfredo Rozenbergo aplinkos �monėmis ir pradėjo aprūpinti naujuosius ponus tinkamais meno kūriniais. Haber�tokas turėjo ir gerai i�plėtotus tarptautinius ry�ius bei nuomojo biur� Londone.

Naujojo re�imo laikais Haber�tokas suklestėjo, kai 1936 m. pardavė Adolfui Hitleriui renesanso dailininko Pariso Bordonė (Paris Bordone) paveiksl� �Venera ir Kupidonas�. Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai Hitleris įsigijo rimt� meno kūrinį. Jis atsiskaitė u� �Mano kov�� (Mein Kampf) gautais pinigais. Hitleris nurodė pakabinti paveiksl� Berghofe, garsiojo savo namo Alpėse salone. Ten paveikslas liko per vis� kar�. Dėl sėkmingo sandorio Haber�tokas tapo vienu asmeninių Hitlerio meno agentų, o tai suteikė galimyb� parduoti meno kūrinius ir kitiems nacistų vadams. Netrukus Haber�tokas pardavė kūrinių Gebelsui, �pėrui ir Geringui.

Haber�toko ry�iai, �inios ir at�agari prigimtis labai pravertė 1937 m., kai partija susidorojo su modernizmu. Haber�tokas geriau u� kitus i�manė, kaip i�sigimim� paversti doleriais ir kita geid�iama u�sienio valiuta. Kartu su Alfredu Rozenbergu, Heinrichu Hofmanu ir Jozefu Gebelsu Haber�tokas buvo �Verwertungs Komission� narys. 1938 m. įkurta komisija turėjo parduoti per akcij� �Entartete Kunst Aktion� konfiskuotus kūrinius. Haber�tokas buvo vienas pagrindinių 1939 m. bir�elį Liucernoje suorganizuoto aukciono rengėjų. Dauguma geriausių darbų parduoti u�sienio pirkėjams.

Haber�tokas suprato, kad ir kokios yra �i�sigimusio meno tendencijos�, toks �mogus kaip Hansas Posė gali būti naudingas nacistams ir jam pa�iam. Ger� Posės vard� dar labiau sustiprino galerijoje �Gem�ldegalerie Alte Meister� jo surinkta XIX a. vokie�ių dailininkų kolekcija, kurioje svarbiausi� viet� u�ėmė romantikai. Be to, jis buvo gerai susipa�in�s su klasikiniais Europos meistrais. Gyvendamas Italijoje para�ė studij� apie italų baroko meistro Pjetro da Kortonos (Pietro da Cortona) lubų fresk� rūmuose �Palazzo Barberini�. Vadovaudamas muziejui publikavo daug studijų apie renesans� ir olandų meistrus. Kitaip tariant, buvo nacistams tinkamos meno istorijos dalies ekspertas.

Meno pasaulyje Posė turėjo reputacij�, kurios stigo savamoksliam Haber�tokui, pradėjusiam karjer� porceliano parduotuvėje. Haber�tokas suprato, kad Posė gali padėti jam įgyvendinti tro�kim� tapti svarbiausiu meno prekeiviu Tre�iajame reiche. Haber�tokas atsidūrė artimoje Hitlerio aplinkoje ir �is ėmė vis labiau įsiklausyti į meno prekeivio patarimus. Kai 1938 m. bir�elį Hitleris paklausė Haber�toko, kuo galėtų jį nud�iuginti gimtadienio proga, �is atsakė: �Gr��inkite Pos� į pareigas.� Taip ir įvyko. Posė buvo gr��intas į �Gem�ldegalerie Alte Meister� ir nusiuntė Adolfui Hitleriui saldų lai�k�, kuriame dėkojo fiureriui u� gr��int� gyvenimo prasm� �svarbiausiu vokie�ių kultūrinei valiai momentu�. Laikui bėgant, pagalba Posei pasirodė strategi�kai daug svarbesnis �ingsnis, nei Haber�tokas galėjo įsivaizduoti.

Netrukus po Austrijos aneksijos Adolfas Hitleris i�siuntė Karl� Haber�tok� į Vien�, kur �is turėjo atlikti asmeninio Hitlerio agento vaidmenį ir atstovauti Hitlerio interesams konfiskuotų meno kūriniu klausimu. Ta�iau �i u�duotis meno prekeiviui pasirodė per sunki. Haber�tokas tapo paprasta nacistų biurokratijoje vykstan�io �popierinio karo� auka. Tarp dėl konfiskuotų meno kūrinių besivar�an�ių Tre�iojo reicho organizacijų, �iuo atveju ir tarp Austrijos muziejų, vyko nuolatiniai konfliktai. Tiesioginį Hitlerio mandat� turin�iam Haber�tokui stigo �tvirto pagrindo po kojomis�, kad galėtų prieiti prie kolekcijų. Hitlerio palaiminimas ne visada atverdavo duris. Vietiniai vadovai ir kiti nacistų vadai da�nai ignoruodavo tokius kaip Haber�tokas, kurie negali remtis savo paties galia. �inoma, paskutinis �odis da�niausiai būdavo Adolfo Hitlerio, bet jis retai kada analizuodavo visas detales, jei tik tai nebuvo būtina. Istorikai kelia įvairias teorijas ir nesutaria, ar Hitleris buvo stiprus, ar silpnas diktatorius. Ai�ku viena: s�moningai ar ne, jis valdė taip, kad vis susiformuodavo vald�ios vakuumas, sukuriantis s�lygas vidinėms kovoms. Istorikai, teigiantys, kad jis buvo stiprus diktatorius, laikosi nuomonės, jog Hitleris naudojo �skaldyk ir valdyk� taktik�.

Kitaip tariant, Hitlerio mandatas suteikė teis� veikti, bet tam ne visada atsirasdavo galimybių. Nesugebėj� juo pasinaudoti buvo laikomi silpnais ir kitų �aidėjų, ir paties Hitlerio, o galiausiai jų būdavo atsikratoma. Haber�tokas buvo laikomas svetimu pauk��iu, jis sulaukė SS ir muziejų pasiprie�inimo. Be to, jam reikėjo perduoti sunkiai priimam� �ini�, kad Hitleris nusprend�s paskirstyti did�i�j� meno kūrinių dalį Austrijos provincijos muziejams. Viena turėjo netekti meno. Tai buvo Hitlerio ker�to dalis. �is nusprendė, kad Viena daugiau niekada nebegalės var�ytis su Berlynu.

Galiausiai Haber�tokui nebuvo leista net susipa�inti su archyvuojamų meno kūrinių s�ra�ais, tad dirbti toliau tapo nebeįmanoma. Visk� sunkino pasipūtusi ir aroganti�ka jo asmenybė, todėl 1939 m. prad�ioje jis buvo priverstas pripa�inti pralaimėj�s. Haber�toko įpėdiniu Hitleris paskyrė Hans� Pos�. Sprendimas buvo itin netikėtas, bet pasiteisino. Naujasis muziejaus direktorius atrodė atsikrat�s visų ankstesnių dvejonių dėl tarnystės nacistams. Adolfas Hitleris pasiūlė Posei tai, ko �is negalėjo atsisakyti.

1938 m. rudenį idėjos apie Linc� virto konkre�iu planu. Galerija, kuri� Hitleris fantazavo padovanosi�s miestui, įgijo ap�iuopiamas formas, o Albertas �pėras buvo paskirtas vyriausiuoju architektu. Būsimoji galerija vadinta Fiurerio muziejumi ir turėjo tapti geriausios pasaulyje kolekcijos namais. Kolekcijai surinkti sukurta speciali slapta komisija �Sonderauftrag Linz�. Hitleris svarstė Posės tinkamum� Linco projektui nuo 1938 m. pabaigos, ta�iau oficialiai �ios komisijos vadovu Posė paskirtas tik 1939 m. bir�elį.

Didel� dalį Fiurerio muziejaus kasos sudarė Hitlerio pinigai. Pajamos i� �Mano kovos� (Mein Kampf) siekė apie du milijonus reichsmarkių per metus, o i� pa�to �enklų gauta dar daugiau. Visos lė�os buvo kaupiamos Linco direktoriaus �inioje esan�iame kultūros fonde. Taip pat Hitleris gavo �kultūrin� param�� i� nacistinėje Vokietijoje praturtėjusių �monių. Fondui gausiai aukojo, pavyzd�iui, Krupų (Krupp) �eima. �ie pramonininkai buvo glaud�iai susij� su nacistų re�imu, todėl per kar� �Krupp� gamyklose dirbo apie 100 000 vergų.

Hans� Pos� ir Adolf� Hitlerį siejo pana�ios ambicijos ir aistra �iam projektui. Abiejų nedomino pinigai. Hitleris buvo tikras, kad jų niekada nepristigs. Posei pinigų irgi nereikėjo, jis taip ir nesusikrovė rimtesnio turto i� savo darbo. Varomoji projekto jėga buvo tro�kimas sukurti kultūrin� galyb�, o kaina nerūpėjo.

Nors ir patyrė nesėkm�, Karlas Haber�tokas gavo labai �iltas pareigas. I� tiesų jis norėjo ne kaupti meno kūrinius Hitleriui, o juos pardavinėti. Haber�toko draugo Posės einamos Linco projekto vadovo pareigos suteikė tam visas galimybes.

Hansas Posė ėmėsi projekto nuo�ird�iai, lygiai taip pat kaip vadovavo savo galerijai Dresdene. Jis beveik kasdien susira�inėjo su priva�iu Hitlerio sekretoriumi Martinu Bormanu. Posės �inion buvo perduotos didelės lė�os. Pirma suma siekė 10 milijonų reichsmarkių, o tai �iandien atitiktų 300 milijonų kronų5.

Pirmiausia Bormanas ir Posė ėmėsi lopyti įstatymų spragas, kuriomis pasinaudojant Vienoje buvo sustabdytas Haber�tokas. Visi konfiskuoti meno kūriniai turėjo būti nelie�iami, kol Hitleris nei�sirinks jam reikalingų darbų. Taip pat buvo įteisinta nauja meno kūrinių konfiskavimo politika F�hrervorbehalt � �rezervuota fiureriui�. Skirtingai nei Haber�tokui, Posei Vienoje greitai ėmė sektis. Jam net pavyko kuriam laikui įveikti sunkiai sukalbamus Vienos kultūros įstaigų vadovus, pa�adant dalį pyrago ir jiems (�i� sutartį Hitleris vėliau nutraukė argumentuodamas, kad Viena ir taip turi gana daug paveikslų). 1939 m. rudenį Posė atvyko į Vien� atlikti pirmosios atrankos. I� kolekcijų jis i�sirinko 182 paveikslus ir i� karto juos traukiniu i�siuntė į Miunchen� saugoti Fiurerio rūmuose. Posė taip pat nubrė�ė gaires, kaip kitus meno kūrinius paskirstyti muziejams.

Nusprendus, kad baldams ir kilimams negalioja �rezervuota fiureriui� taisyklė, savo dalį gavo ir maitvanagiai. Netrukus antikvariniai baldai i� Rot�ildo rūmų puo�ė visuomeninės paskirties pastatus ir priva�ius nacistų elito namus.

Tas pats modelis buvo taikomas ir Vokietijoje, kur daug i� Vokietijos �ydų konfiskuotų meno kūrinių saugant gestapui buvo i�gabenta į Miunchen�.

Posė apsilankė ir ten. Tik po jo atrankos grobį dalytis ėmė gestapas, SS, Geringas, Vokietijos kultūros įstaigos ir vietiniai nacistų vadai.

I� prad�ių Hitleris manė, kad Fiurerio muziejus bus tik XIX a. vokie�ių meno galerija, ta�iau dabar, kai �tapo prieinami� tokie kūriniai, ambicijos didėjo. Jas kurstė ir Posė, kuris planavo nuo prie�istorinių laikų iki XIX a. siekian�i� kolekcij�. Jis taip pat �inojo, kur galima rasti meno kūrinių, ir pasiūlė Hitleriui įkurti gotikin� ir romanin� i� Austrijos vienuolynų konfiskuotų kūrinių galerij�. Ten buvo galima rasti ir priblo�kian�ių vokie�ių renesanso pavyzd�ių. Posė siūlė įrengti ir prancūzi�k� galerij�, kurioje būtų paveikslų, baldų ir gobelenų i� Rot�ildų rūmų. Svarbiausia dalis ir toliau turėjo likti Hitlerio taip mėgstami XIX a. menininkai, nors, pasak Posės, kai kurie jo dievukai ir neatitiko muziejaus standartų.

Pirmaisiais metais Posė surinko 500 kūrinių kolekcij�, joje buvo ir klasikinių ��iaurės� meistrų Franso Halso, Piterio Paulio Rubenso ir Johano Vermejerio kūrinių. Laisvai rinkdamasis i� konfiskuotų kolekcijų, Posė tuo pat metu pradėjo pirkti kūrinius i� visos Europos.

Jo nevar�ė įprasti muziejaus vadovo rūpes�iai: ma�as biud�etas ir prieinamų auk�tos kokybės darbų stygius. Turint omenyje, kam atstovavo Hansas Posė, atsisakyti pasiūlymų buvo ne taip jau paprasta privatiems kolekcininkams ir muziejams.

Pirmaisiais metais Posė nebuvo patenkintas ir nesid�iaugė paties surinkta kolekcija. Deja, jo ambicijas įgyvendino artėjanti katastrofa.

AU�TANT HORIZONTE vir� pietų Lenkijos miestelio Veliunio netoli Vokietijos sienos pasirodė 29 lėktuvai. Veliunis niekuo per daug nesiskyrė nuo kitų viduram�ius menan�ių Lenkijos provincijos miestelių. Gra�ioje senovinėje miesto �irdyje stovėjo gotikinė ba�ny�ia ir kadaise Lenkijos karaliaus Kazimiero Did�iojo statytos pilies griuvėsiai.

Vir� miesto skrendantys �Ju 87 Stuka� tipo lėktuvai staiga pakeitė kurs� ir ėmė smigti �emyn kaip auk� pamat� plė�rūs pauk��iai. Gyventojai girdėjo �em� burzgim�, �is netrukus virto pa�ėlusiu staugimu, mechaniniu triuk�mu, kuris lėktuvams artėjant darėsi vis garsesnis ir nemalonesnis.

Triuk�m� kėlė orinė sirena, sumontuota ant liuftvafės pikiruojamųjų bombone�ių va�iuoklės. Sirena neturėjo jokios praktinės funkcijos, i�skyrus nor� įbauginti. Spiegiantis garsas tapo �iurpiu skiriamuoju vokie�ių �aibo karo �enklu.

�į triuk�m� nustelbė kurtinantys mūrus, med�ius ir mės� draskan�ių bombų sprogimai. Bombone�ių taikinys buvo ne lenkų karinės pajėgos, o viduram�i�kas Veliunio centras. Viena pirmųjų bombų pataikė į ligonin� ir pra�udė 26 pacientus. Sugriauta daug pastatų, per pirm�j� atak� ant ma�o miesto centro numesta daugiau nei 20 tonų bombų.

�okiruoti Veliunio gyventojai i�vydo brutali� tikrov�. Dauguma prabud� 1939 m. rugsėjo 1 d. net ne�inojo, kad prasidėjo karas. Po valandėlės vir� Veliunio pasirodė antra pikiruojan�ių bombone�ių flotilė, o po pietų sulaukta ir tre�iosios bangos. Veliunio centras virto rūkstan�iais griuvėsiais, 1 300 �monių �uvo ir �imtai buvo su�eista.

�is i�puolis �ymėjo naujos rū�ies karo prad�i�. Prie Veliunio nevyko armijų kovos � tai buvo teroras. Hermanas Geringas pasaulį su tuo supa�indino prie� dvejus metus, kai per Ispanijos pilietinį kar� liuftvafė subombardavo baskams �vent� miest� Gernik�. Paveiktas �io įvykio, Pikasas nutapė garsųjį to paties pavadinimo paveiksl�.

Tai, kas įvyko Gernikoje, buvo pakartota Lenkijoje tiek sykių, kad mes net nebeatsimename visų sunaikintų miestų pavadinimų. 1 300 vokie�ių naikintuvų ir bombone�ių greitai sutriu�kino lenkų oro pajėgų pasiprie�inim�. �ios neturėjo jokių �ansų, palyginti su moderniu liuftvafės oro laivynu.

Lenkija buvo Hermano Geringo triumfas. Vėliau t� dien�, Veliuniui sk�stant liepsnose, Adolfas Hitleris sakė kalb� parlamente ir Herman� Gering� paskyrė savo įpėdiniu.

Senas asas įgavo beveik neribot� gali� labai didelėje vokie�ių valstybės aparato dalyje. Geringas buvo ketvirto de�imtme�io viduryje pradėto slapto Tre�iojo reicho persiginklavimo smegenys. 1936 m. jam pavestas Vokietijos keturmetis planas. Geringui buvo pavald�ios įvairios politinės sritys, pavyzd�iui, darbo, �emės ūkio ir netiesiogiai finansų ministerija bei centrinis bankas. Neilgai trukus Hitleris jam suteikė Did�iojo Vokietijos reicho reichsmar�alo titul�, pakylėjantį auk��iau u� visus karo vadus, i�skyrus patį Hitlerį.

Hermanas Geringas i�siskyrė net ir i� pa�ių ekscentri�kiausių nacistų vadų. Geringo ekstravagancija labiau tiko tre�io de�imtme�io dekadentiniam Berlynui nei ketvirtam de�imtme�iui. Beveik barokinis Geringo stilius ir skonis stipriai kontrastavo su sausu Hitlerio rengimosi ir interjero skoniu. Jis stebino įspūdingais specialiai jam siūtais kostiumais, o vienas mėgstamiausių buvo baltos spalvos.

�alies ekonomik� kontroliuojan�io Geringo dispozicijoje buvo didelės pinigų sumos, taip pat ir ky�ių forma.

Skirtingai nei dauguma nacistų partijos vadovų, Hermanas Geringas buvo kil�s i� auk�tuomenės. Jo tėvas Heinrichas Ernstas Geringas (Heinrich Ernst G�ring) buvo vokie�ių kolonijos Pietvakarių Afrikos (dabar Namibija) gubernatorius ir konsulas Haityje. Vis dėlto �eima gyveno nepasiturimai, juos galima vadinti neturtingais didikais. Galbūt tuo ai�kintinas vėliau gyvenime i�ry�kėj�s Geringo godumas.

Geringas u�augo Felden�taino pilyje netoli Niurnbergo, kuri� paskolino Geringo krik�tatėvis Hermanas fon Ep�tainas (Hermann von Epstein), jo motinos meilu�is. Pirmojo pasaulinio karo metais Hermanas Geringas per apgaul� pateko į karines oro pajėgas Luftstreitkr�fte. Vis dėlto pasirodė es�s geras karo pilotas ir buvo paskutinis garsiosios Raudonojo barono Manfredo fon Richthofeno (Manfred von Richthofen) lėktuvų grupės vadas. Po karo vertėsi privataus piloto praktika, rengė aviacinius pasirodymus. Taip pat ir �vedijoje, kur pokario metais dirbo oro skryd�ių kompanijoje �Svensk Lufttrafik�, skraidinusioje keleivius tarp Stokholmo ir Talino.

Rokelstado pilyje Siodermanlando �emėje, �vedijoje, jis sutiko būsim� �mon� Karin� fon Kantsov (Carin von Kantzow), tada dar barono Nilso Gustavo fon Kantsovo (Nils Gustav von Kantzow) �mon�. Penkeriais metais vyresnė Karina Hermano Geringo gyvenime u�ėmė beveik mitologin� viet�. Jie susituokė 1922-aisiais � tais pa�iais metais susikirto Geringo ir Adolfo Hitlerio keliai. Poros meilės istorija Vokietijos bulvarinių laikra��ių puslapiuose netrukus tapo tikru feljetonu ir buvo pla�iai aptariama, siekiant pareklamuoti nacistų partij�. Kai per nepavykusį 1923 m. Alaus pu� Geringas buvo pa�autas į koj�, Karina jį slapta i�ve�ė i� �alies. Vis dėlto nuo tos �aizdos prasidėjo vis� gyvenim� lydintis piktnaud�iavimas morfinu, kuriam ji negalėjo u�kirsti kelio. Dėl to Geringas kurį laik� net buvo gydomas Longbru psichiatrijos ligoninėje.

Kai 1931 m. ligota, nuo epilepsijos, tuberkuliozės ir silpnos �irdies ken�ianti Karina mirė, Geringas jos garbei netoli Berlyno pastatė med�ioklės dvar�. Pavadino jį Karinhale, vėliau perve�ė ten �monos palaikus ir įrengė mauzoliejų.

�iame dvare visu stiprumu atsiskleidė Geringo saiko stoka. Jis jautė did�iulį kultūrinį status� rodan�ių simbolių � antikvarinių ir meno dirbinių � poreikį. Geringas buvo vienintelis nacistas, kuris galėjo ir drįso mesti i��ūkį Hitlerio kolekcinėms ambicijoms. Vis dėlto varomosios jėgos buvo skirtingos. Hitleris buvo estetikos svajoklis, o Geringas save laikė renesanso kunigaik��iu. Kolekcionuodamas jis galvojo ne apie Vokietijos, o savo paties kultūrin� didyb�. Karinhalė i� prad�ių buvo tik kuklus med�ioklės namas, bet greitai ji padidėjo kelis kartus. Statyti Karinhal� Geringas pavedė Verneriui Marchui (Werner March), Berlyno olimpinį stadion� suprojektavusiam architektui.

Norėdamas gauti lė�ų didelėms statybos i�laidoms padengti, Geringas leido paversti Karinhal� valstybiniu reprezentaciniu pastatu, kuriuo disponavo tik jis vienas.

Vis ple�iamas, senojo �iaurieti�ko stiliaus dvaras atspindėjo visas įmanomas Geringo ekscentri�kumo aprai�kas. �ia buvo didelė patalpa jo gele�inkelio modeliui, o kitoje laikyti prijaukinti liūtukai. Name įrengta kino salė, kėglinė, dantų gydytojo kabinetas, pirtis, sporto salė ir aludė. Lokenomis, kardais ir karali�kųjų elnių ragais i�puo�toje did�iojoje med�ioklės menėje su r�stinėmis sienomis Geringas prie didelio �idinio priimdavo sve�ius. Daugelio valstybinių vizitų programoje būdavo numatytas ir apsilankymas Geringo �trobelėje�. �ia sve�iavosi naciams simpatizav�s �arlzas Lindbergas (Charles Lindbergh) ir Benitas Musolinis.

Karinhalė nebuvo vienintelis Geringo nekilnojamojo turto objektas. Jam priklausė viduram�iais statyta vaikystės pilis Felden�taine ir XI a. menanti Mauterndorfo pilis prie Austrijos miesto Zalcburgo. Be to, Geringas turėjo Alpių namelį Berchtesgadene, visai netoli nuo Hitlerio Berghofo, ir dar tris med�ioklės namelius bei vien� didelį med�ioklės dvar� Romiterne Rytprūsiuose, kuris ilgus �imtme�ius buvo karali�kųjų med�ioklių vieta. Visai kaip ir Alpių namelis, � Geringas retai kada atsilikdavo nuo Hitlerio, � Romiternas buvo netoli įtvirtinto rytinio Hitlerio �tabo Wolfsschanze, �Vilko ir�tvos�.

Vis dėlto meno kūrinių kolekcij� Hermanas Geringas laikė pirmiausia Karinhalėje. Kolekcijai i�leistos sumos gerokai perkopė Karinhalės statybos i�laidas. Po pirmųjų poros karo metų Geringas jau turėjo sukaup�s vien� geriausių priva�ių meno kolekcijų pasaulyje. Tada jam priklausė beveik 1 400 paveikslų, 250 skulptūrų ir 168 antikvariniai gobelenai. Hermanas Geringas kaip ir Hitleris domėjosi XIX a. tapyba ir puoselėjo tas pa�ias ambicijas įpūsti gyvyb� naujam germanų meno judėjimui. Skirtingai nei kiti nacistų vadai, Geringas retai pasirodydavo kasmetėje �Grosse Deutsche Kunstausstellung� naujos kolekcijos pristatymo �ventėje Miunchene. Jis teikė pirmenyb� klasikiniam Europos menui, nuo viduram�i�kų vokie�ių dro�inių iki XVIII a. prancūzų gobelenų, bet pirmiausia vertino �iaurės Europos dailininkų tapyb�. Hermanas Geringas tro�ko to, kas geriausia, ir da�nai tai gaudavo. 1943 m. jam priklausė penki Rembranto ir 73 jo mėgstamų dailininkų tėvo ir sūnaus Kranachų paveikslai. Po karo Geringo agentas Valteris Hoferis (Walter Hofer) apskai�iavo, kad savo kolekcijai reichsmar�alas i�leido daugiau nei 100 milijonų reichsmarkių, o tai �iandien būtų daugiau nei 3 milijardai kronų6. Didelė dalis pajamų gauta i� jo meno fondo � vokie�ių verslininkai u�tikrino nenutrūkstam� kapitalo sraut�. Vienas did�iausių �aukotojų� buvo nacistinės Vokietijos cigare�ių pramon� kontroliuojantis Filipas Remtsma (Philip Reemtsma). U� savo sėkm� jis turėjo būti dėkingas Geringui. Nacistams pradėjus didel� kampanij� prie� tabak�, Geringas suteikė apsaug� Remtsmai.

Dėl Hermano Geringo godumo kentė ir jo pavaldiniai. Kartkartėmis jų atlyginimai ir honorarai būdavo į�aldomi ir prie� jų vali� paver�iami dovanomis vadovui.

Kai Hitleris nusipirko pirmuosius savo kolekcijos paveikslus, Hermanas Geringas jau turėjo organizuot� meno kūrinių rinkimo projekt� su visoje Europoje dirban�iais agentais ir pirkim� koordinuojan�iu sekretoriumi. Jo meno organizacija naudojo visus prieinamus būdus pagrobtam ir atimtam menui įsigyti. Hermanas Geringas retai kada leisdavo ribotai ideologijai var�yti galimybes gauti pageidaujam� meno kūrinį. Jis visada spėdavo i�keisti i�sigimusiais laikomus darbus į kokį nors trok�tam� kūrinį arba padėdavo i� nacistų nagų i�trūkti �ydų �eimai, jei tik ant jos sienos kabojo Rembranto paveikslas. Geringo ir Hitlerio agentai da�nai pe�davosi dėl to paties kūrinio ir kartais kaip tik reichsmar�alas i�traukdavo laiming� biliet�.

Norėdamas politi�kai pateisinti savo beproti�k� kolekcionavim� Hermanas Geringas planavo ateityje padovanoti kolekcij� Vokietijos valstybei. Omenyje turėta 300 metrų ilgio galerija, pristatyta viename Karinhalės sparne. 1953 m. sausio 12 d. 60-ojo reichsmar�alo gimtadienio proga �ia turėjo būti įsteigtas Hermano Geringo muziejus.

Lenkams vokie�ių puolimas panė�ėjo į istorin� tragedij�, kai �alis buvo atsidūrusi tarp dviejų imperijų, bet dar niekada istorijoje likimas nebuvo toks brutalus kaip 1939 m. Likus savaitei iki u�puolant Lenkij�, pasira�ytas Molotovo ir Ribentropo paktas � Hitlerio ir Stalino pa�adas nepulti vieniems kitų ir slaptas susitarimas dėl Rytų Europos pasidalijimo.

Rugsėjo 17 d. nepaskelbusi karo Lenkij� u�puolė ir Tarybų S�junga. Tam buvo mesta pusės milijono kareivių armija. Stalinas buvo nusprend�s sunaikinti lenkų valstyb� ir inkorporuoti rytines jos dalis į Tarybų S�jung�. Brutalumu jis nenusileido Hitleriui. Manoma, kad daugiau nei pusė milijono lenkų buvo i�siųsta į gulago darbo stovyklas, o 20 000 nu�udyta invazij� lydin�iose masinėse egzekucijose. Labiausiai pagarsėjo Katynės �udynės, kai mi�ke prie Smolensko su�audyta daugiau nei 4 000 lenkų karininkų.

Ta�iau Hitlerio planai buvo dar baisesni. Nacistų pasaulio vizijoje nebuvo ne tik Lenkijos, bet ir lenkų, juos turėjo u�go�ti auk�tesnė vokie�ių rasė. Nacistai did�iausiais prie�ais laikė �ydus, ta�iau atsikratyti jų buvo tik pirmas �ingsnis. Pama�u de�imtys milijonų slavų turėjo būti i�guiti ir u�leisti viet� naujajai ponų rasei. Lenkus ketinta padaryti vergais ir pama�u i�naikinti. Vakarų Lenkij� ketinta nedelsiant prijungti prie Vokietijos. Beveik milijonas lenkų prievarta perkelti į naujai sukurt� Generalin� gubernij�, kuri� sudarė likusi Vokietijos okupuota Lenkijos dalis. Hitleris įsakė bet kokį pasiprie�inim� slopinti itin brutaliai. Himleris nurodė įkurti penkias specialias tarnybas Einsatzgruppen, kurios sekė paskui vermacht� ir pasirinktinai su�audydavo įtariamus pasiprie�inimu. Per artimiausius mėnesius nu�udyta apie 60 000 civilių lenkų.

Svarbi susidorojimo plano dalis buvo sunaikinti lenkų kultūr�, ir tai nacistai darė itin stropiai. Svarbūs objektai buvo s�moningai atakuojami, pavyzd�iui, Karali�kieji rūmai Var�uvoje.

Kultūrinius �klausimus� sprendė trys nuo�mūs vyrai: Hermanas Geringas, Hansas Frankas ir Heinrichas Himleris. Valstybe valstybėje virtusi Himlerio SS turėjo Lenkijoje savo grobimo įmon� �Ahnenerbe�. Tai buvo tyrimus atliekanti idėjų kalvė, kuri� Himleris įkūrė 1935 m. Ji vykdė itin abejotinus antropologijos, archeologijos ir kultūros istorijos tyrimus. �Ahnenerbe� bandė įrodyti, kad germanų civilizacija kadaise valdė vis� pasaulį. Tai buv�s senovėje klestėj�s, bet u�mar�tyje paskend�s arijų aukso am�ius. Norėdama tai įrodyti ji siuntė tyrėjų ekspedicijas po vis� pasaulį. Jos nariai lankėsi �vedijoje ir darė Buhiusleno uolų pie�inių kopijas, Suomijoje įra�inėjo liaudies dainas, vyko į Tibet� matuoti kaukolių ir į Andus, kur archeologas Edmundas Kisas (Edmund Kiss) teigė, kad Tihuanako Bolivijoje griuvėsiai i� tiesų yra ne inkų civilizacijos palikimas, o prie� 17 000 metų �iaurie�ių sur�sti statiniai. �Ahnenerbe� mėgino atkurti mistinius ritualus, kuriuos neva praktikavo vokie�ių protėviai. Himleris net ketino pakeisti krik��ionyb� nauju pagoni�kuoju tikėjimu, kurio pirmose gretose tarsi kry�iuo�ių ordinas �ygiuotų SS.

Himleris buvo įsitikin�s, kad egzistuoja senovinė arijų rasė. Toms idėjoms pritarė ne visi nacistų vadai. Tai buvo veikiau kaip ant didelio med�io su�aliavusi ir nacistų judėjime įsitvirtinusi keistų idėjų �aka. Pasak Alberto �pėro, Adolfas Hitleris atmetė Himlerio kalbas apie archeologij� ir mistik� kaip varginan�ias: �Kodėl mes atkreipiame viso pasaulio dėmesį į tai, kad neturime praeities? Negana to, kad romėnai statė did�iulius pastatus tada, kai mūsų protėviai gyveno molinėse trobose, tai dabar dar ir Himleris ima kapstytis tose lū�nose ir kraustosi i� proto atrad�s kokį plytgalį ar akmeninį kirvį. Taip tik įrodome, kad mėtėme akmeninius įrankius ir sėdėjome sutūp� aplink lau��, kai Graikija ir Roma buvo pasiekusios auk��iausi� kultūros stadij�. I� tiesų turime labai rimt� pagrind� nutylėti toki� praeitį, bet Himleris kuo garsiausiai apie tai trimituoja.�

Vis dėlto Hitleris leido Himleriui t�sti prie�istorinius �tyrimus�. Himleris matė dideles �Ahnenerbe� galimybes Lenkijoje ir organizacijos nariai pasirodė dar vykstant mū�iams. Pirmiausia �Ahnenerbe� pasinaudojo galimybe i�plė�ti archeologijos ekspozicijas, archyvus ir organizacijos tyrimams vertingus paminklus. Plė�ikavimas Austrijoje, vėliau ir Vakarų Europos �alyse buvo pridengtas teisėtumo skraiste, o rytuose karas paskatino �iurk�tesnes grobstymo formas.

SS ie�kojo, pavyzd�iui, �kultūrinių s�sajų� su Vokietija turin�ių objektų, kuriais remiantis būtų galima pateisinti Lenkijos aneksij�. Knygos, meno kūriniai ir kiti kultūriniai �ydi�kos arba lenki�kos kilmės objektai taip pat buvo įdomūs organizacijos atliekamiems rasiniams tyrimams. SS suformavo specialų junginį Sonderkommando Paulsen, kuriam vadovavo archeologijos profesorius ir SS karininkas Peteris Paulsenas (Peter Paulsen). �i komanda turėjo ie�koti dominan�ių daiktų. Paulsenas i� karto nurodė sudaryti svarbiausių lenkų institucijų, kurias ketino aplankyti jo grupė, s�ra��.

Beveik po savaitės Paulseno junginiui pavyko aptikti nacionalinį �germanų� lobį � Mergelės Marijos altorių Marijos ba�ny�ioje Krokuvoje. 13 metrų auk��io gotikinis altorius laikomas vienu i� �iaurės Europos �edevrų. Vokie�ių skulptoriui Feitui �tosui (Veit Stoss) prireikė dvylikos metų (1477�1489), kol u�baigė altorių, kuriame 200 i�dro�inėtų ir paauksuotų figūrų pasakoja apie Mergelės Marijos gyvenim�.

Didelė vidurinė dalis vaizduoja dramati�k� Marijos mirties akimirk�, dalyvaujant dvylikai apa�talų. I� liepos i�dro�tų figūrų auk�tis siekia tris metrus. Dėl Feito �toso kilmės altorius buvo itin svarbus vokie�iams, tai lenkai labai gerai �inojo. Vermachtui pasiekus Krokuv�, altorius jau buvo i�montuotas ir 36 dalimis i�siųstas į skirtingas slėptuves provincijoje. Vis dėlto padedamas slaptosios tarnybos, Peteris Paulsenas rado visas altoriaus detales. 1939 m. spalį po 500 metų Marijos ba�ny�ioje Krokuvoje altorius atsidūrė traukinyje į Berlyn�. Vokietijoje jis sutiktas kaip sūnus paklydėlis. Vokie�ių propaganda skelbė Mergelės Marijos altorių vokie�ių kultūros Lenkijoje buvimo pavyzd�iu.

I�skyrus Mergelės Marijos altorių, SS nerodė didelės pagarbos Lenkijos ba�ny�ioms, vienuolynams ir kitiems svarbiems paminklams. Katalikų ba�ny�ia laikyta prie�ininkų lizdu. Buvo u�draustos pamaldos lenkų kalba ir piligrimų kelionės. I��udyta �imtai kunigų. I� ba�ny�ių buvo grobiamas auksas ir sidabras, o patalpos naudojamos armijos kaip gara�ai, sandėliai ir pasilinksminimų vietos.

SS gniau�tai buvo kie�iausi toje Vokietijos aneksuotoje Lenkijos dalyje, kur Himleris buvo atsakingas u� �suvokietinim��, o tai rei�kė ir prievartin� lenkų deportacij�. Lenkijos pilie�iams buvo leid�iama pasiimti tik vien� krep�į daiktų, visa kita likdavo SS. Sunaikinta viskas, kas bent kiek bylojo apie regiono priklausomyb� Lenkijai.

SS stropiai ie�kojo vertingų daiktų kiekviename name, pilyje ar nekilnojamojo turto objekte. Vienoje Poznanės ba�ny�ių �i organizacija laikė 2,3 milijono i� priva�ių bibliotekų konfiskuotų knygų. SS pagrobė daug lenki�kų ir �ydi�kų meno kūrinių ir pa�ymėjo juos u�ra�u �kultūrinis ki�as�. Buvo planuojama rengti į �Entartete Kunst� pana�ias propagandines parodas, kurios rodytų slavų ir �ydų kultūros skurdum� ir pateisintų Lenkijos u�grobim�.

Po to, kai pavyko i�ve�ti Mergelės Marijos altorių, Paulseno grupė nusitaikė į Lenkijos archeologijos ir gamtos mokslų kolekcijas. Viena pirmųjų aukų tapo Var�uvos archeologijos muziejus, kur visi įdomesni objektai buvo supakuoti ir i�siųsti į Vokietij�. Lygiai taip pat i�plė�tos Var�uvoje buvusių nacionalinio, zoologijos ir karo istorijos muziejų vitrinos ir ekspozicijos, taip pat Nacionalinės bibliotekos kolekcijos. I� rūkstan�ių Var�uvos griuvėsių SS tempė vikingų kalavijus, neandertalie�ių kaukoles, apeiginius kirvius, Nilo krokodilo i�kam��, masonų regalijas, ledynmetį menan�i� raganosio kaukol� ir Codex Suprasliensis � seniausi� XI a. Lenkijos rankra�tį, para�yt� sen�ja slavų kalba. Nacistinė Vokietija Lenkijos nebelaikė �alimi, todėl �alies kultūrinės kolekcijos nebeturėjo namų. Vis dėlto SS ir �Ahnenerbe� klydo, kai manė, kad gali daryti k� panorėj�.

T� pa�i� 1939 m. spalio dien�, kai kapituliavo Lenkijos armija, į Var�uv� atvyko austrų meno istorikas Kajetanas Miūlmanas (Kajetan M�hlmann). �ia jis tapo liudytoju, kaip vokie�ių karininkai i� subombarduotų karali�kųjų rūmų ne�ė sidabrinius valgomuosius įrankius ir baldus, SS tuo metu dau�ant miesto muziejų vitrinas. Taip pat su�inojo, kad Mergelės Marijos altorius jau pakeliui į Berlyn�. Atrodė, Kajetanas Miūlmanas atvyko diena per vėlai, bet jis netruko atsigriebti.

Būdama karo ma�inos dalimi, SS Lenkijoje turėjo laiko privalum�, ta�iau Hermanas Geringas neketino viso grobio atiduoti Himleriui. Geringas matė, kad �iam stinga organizacinių SS galių. Problemos sprendimas buvo valdingo charakterio ir kar�to būdo austras Kajetanas Miūlmanas, kurį Geringas vos prie� tris dienas paskyrė �specialiuoju atstovu meno kūrinių apsaugai okupuotose rytų teritorijose�. Miūlmanas buvo SS �turmbanfiureris, ta�iau pa�įstamas su reichsmar�alu per jo seserį Olg�. Miūlmanas atitiko Geringo skonį � brutalus ir godus, praeityje įvykd�s nedidelių nusikaltimų ir u� tai kelis kartus sėdėj�s kalėjime. Miūlmanas turėjo labai ger� talent� � gebėjo u�uosti vertingas meno kūrinių kolekcijas ir tuo sėkmingai pasitarnavo Vienoje, kol galiausiai buvo atleistas, nes pasirod�s �per daug austri�kas�, mat siūl�s konfiskuotus meno kūrinius palikti Austrijoje.

Kajetanas Miūlmanas atsiskleidė kaip talentingas politinių �aidimų specialistas, ypa� kai reikėjo kai�ioti konkurentams pagalius į ratus. Jis greitai sudarė pakt� su Lenkijos generalinės gubernijos vadovu paskirtu Hansu Franku. �is susierzin�s �iūrėjo, kaip Himleris plė�ikauja naujojoje jo karalystėje. Frankas greitai i�leido kelis dekretus, kuriais suma�ino SS ir padidino Miūlmano galias. Paulsenas ir kiti SS karininkai garsiai protestavo, bet nieko negalėjo pakeisti ir galiausiai pats Himleris buvo priverstas sutramdyti savo nerimstan�ias ir toliau vertingus daiktus į SS sandėlius Vokietijoje siun�ian�ias sausumos pajėgas.

Pa�aboj� SS, Geringas su Miūlmanu ėmėsi �ukuoti Lenkij�, ie�kodami meno kūrinių. Hermanas Geringas įsteigė biur� Berlyne ir administravimo bendrov� �Rytai�, kuri turėjo administruoti grobimo proces�. Buvo suburtas visas meno istorikų �tabas ir dvi komandos � viena atsakinga u� �iaurės Lenkij�, kita u� pietų � ėmė plė�ti muziejus, universitetus, ba�ny�ias, vienuolynus ir priva�ias kolekcijas. Miūlmano �tabas ėmėsi darbo be skrupulų ir neketindamas k� nors po sav�s palikti. Vos po �e�ių mėnesių buvo teigiama, kad �i bendrovė turi surinkusi 95 proc. Lenkijos meno kolekcijų. Apie�kota daugiau nei 500 rūmų, 102 bibliotekos ir 15 muziejų.

Meno kūrinius Miūlmano organizacija rū�iavo taip pat kruop��iai, kaip ir grobė. Jie buvo suskirstyti į tris kokybės kategorijas. Pirmajai priskirta 512 darbų, turin�ių wichtige Reichsinteressen7. Jie rezervuoti �valstybei�. Kiekvienas kūrinys buvo nufotografuotas ir įtrauktas į vėliau i�leist� bei Adolfui Hitleriui pristatyt� penkių dalių katalog�. Antrajai kategorijai priskirti auk�tos kokybės, bet ne �nacionalinio intereso� darbai. Į paskutin� kategorij� patek� darbai vėliau buvo naudojami naujųjų Lenkijos �eimininkų biurams ir namams puo�ti.

Tarp konfiskuotų kūrinių buvo visko, nuo didiko Radvilos stalo sidabro iki senovinių itali�kų fontanų. Vis dėlto pora kolekcijų i�siskyrė i� kitų. I� Nacionalinio muziejaus Var�uvoje kolekcijos Geringas i�sirinko Vato paveiksl� �Gra�i lenkaitė�, o Hansas Frankas ant naujojo savo būsto sienos Vavelio pilyje Krokuvoje pasikabino Rembranto kūrinį �Martino Solmano portretas�.

Įspūdingiausia buvo �artoriskių kolekcija i� Krokuvos, kuri� rinkti pradėjo įtakinga ir spalvinga asmenybė, buvusi Lenkijos kunigaik�tienė Izabelė �artoriska. Ji bendravo su i�kiliomis XVIII a. asmenybėmis Volteru, �anu �aku Ruso ir Bend�aminu Franklinu, o per jos dvar� Lenkij� pasiekė daug liberalių ir pa�angių Ap�vietos am�iaus idėjų. 1796 m. ji pradėjo kurti �artoriskių muziejų, vadovaudamasi �ūkiu �Praeitis atei�iai�. Kolekcijos turėjo tapti �prisiminimų �ventove� ir saugoti Lenkijos kultūrinį palikim�, ta�iau laikui bėgant ekspozicijoje atsirado meno vertybių ir artefaktų i� viso pasaulio. Izabelė pati labai mėgo romantinius ir istorinius artefaktus. Teigiama, kad kolekcijoje buvo �ekspyrui priklausiusi kėdė, ispanų riterio El Cido pelenai ir antkapinio akmens nuo Romeo ir D�iuljetos kapo fragmentas. Tarp tikėtinesnių objektų buvo karo laimikių i� otomanų sultono stovyklos po mū�io prie Vienos 1683 m.

Izabelės vaikai ir anūkai papildė kolekcij� romėnų ir egiptie�ių statulomis, graikų ir etruskų vazomis, bronzos dirbiniais i� Japonijos. Nacistams įsiver�us į Lenkij� kolekcijoje buvo daugiau nei 5 000 paveikslų, statulų, grafikos kūrinių ir antikvarinių daiktų.

Svarbiausias �artoriskių kolekcijos objektas atidūrė joje dar 1798 m., kai Izabelės sūnus didikas Adamas Jer�is �artoriskis, keliaudamas po Italij�, nusipirko vien� garsiausių Leonardo da Vin�io kūrinių �Dama su �ermuonėliu�. Per t� pa�i� kelion� jis įsigijo Rafaelio paveiksl� �Jaunuolio portretas�. �ie du darbai kartu su tre�iu kolekcijos perlu Rembranto kūriniu �Peiza�as su geruoju samarie�iu� vėliau i�garsės kaip �did�ioji �artoriskių trijulė�.

Kolekcija i�gyveno kelis Europoje siautusius karus ir buvo ilgesniems laikotarpiams i�ve�ta į Pary�ių ir Dresden�. Vis dėlto paai�kėjo, kad i�vengti Hermano Geringo yra gerokai sunkiau. Izabelės palikuonis Augustinas Jozefas �artoriskis dar prie� vokie�ių puolim� liepė supakuoti vertingiausius kūrinius į dė�es, kurios buvo paslėptos barokinėje �eimos pilyje Sieniavskio gyvenvietėje, o kita dalis perkelta į muziejaus rūsį. Ta�iau bandymas i�gelbėti kolekcij� buvo nesėkmingas, nes gestapas j� greitai susekė.

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vertingiausia kolekcijos dalis evakuota į Dresden�, siekiant j� apsaugoti nuo carinės Rusijos armijos. �ia ji atsidūrė ne kieno kito, o muziejaus direktoriaus Hanso Posės globoje ir �is, pasibaigus karui, labai nenorėjo gr��inti kūrinių Lenkijai. Po dvide�imties metų, 1939 m. pabaigoje, Posei pagaliau pasitaikė proga u�dėti savo rank� ant �artoriskių kolekcijos. Vėlų lapkritį Posė atvyko į Lenkij� atrinkti kūrinių Fiurerio muziejui. Jis i�sirinko 85 darbus, ta�iau tarp jų nebuvo �did�iosios �artoriskių trijulės�, kuri Geringo įsakymu jau buvo i�siųsta į Berlyn�. �io įvykio suerzintas, Lenkijos gubernatorius Hansas Frankas įsakė Miūlmanui tuojau pat pargabenti �edevrus į Lenkij�, o tai įsiutino Gering�. Barnis baigėsi kompromisu � Hansas Frankas galėjo laikinai pasikabinti vertinguosius paveikslus ant sienos savo būste. Sprend�iant i� vėliau vykusios Miūlmano apklausos, nebuvo jokių abejonių, kad �ie kūriniai atrinkti Lincui.

Hansas Posė buvo nepatenkintas grobiu Lenkijoje. Ap�iūrėj�s kūrinius, jis ra�ė Martinui Bormanui: �I�skyrus mums Vokietijoje jau �inomus auk��iausios kokybės darbus ir negausius kūrinius i� Nacionalinio muziejaus Var�uvoje, �ia nedaug kas gali praturtinti vokie�ių meno kolekcijas.�

Toks po�iūris atspindėjo nacistų ir daugelio vokie�ių paniek� lenkų menui ir kultūrai. Kai Posė i�sirinko tinkamus kūrinius, konfiskuotų kolekcijų liku�iai atiteko maitvanagiams. Ne vienas ir ne du vokie�ių muziejai spėjo pateikti pageidavimų s�ra�us.

Raporte Bormanui Posė apgailestauja, kad vienas did�iausių meno lobių � Albrechto Diurerio 27 darbai, laikyti Lvove, Tarybų S�jungos aneksuotoje Lenkijos dalyje, � pateko sovietams į rankas. Kadaise tuos kūrinius i� Albertinos muziejaus Vienoje pavogė Napoleonas, todėl jie buvo laikomi vokie�ių kultūrinio paveldo dalimi. Vis dėlto Posei nereikėjo ilgai laukti Diurerio darbų.

1941 m. bir�elį, praėjus �e�ioms dienoms nuo Tarybų S�jungos u�puolimo, Miūlmanas atvyko į dar kovų apimt� Lvov� ir paėmė tuos kūrinius. I� ten leidosi tiesiai į Karinhal� ir perdavė juos Hermanui Geringui, o �is savo ruo�tu po poros valandų pristatė juos Adolfui Hitleriui. Fiureris tuos kūrinius taip pamėgo, kad niekada niekam jų neatidavė.

VIEN� 1923 M. BALAND�IO SEKMADIENIO RYT� trys vyrai į�engė į Karo muziejų Berlyne. Draugijos gidas i� karto nuvedė savo bi�iulius prie stiklinės vitrinos su Frydricho Did�iojo uniforma. Kar�ygį ir �vietėj� Prūsijos karalių Adolfas Hitleris laikė istoriniu didvyriu.

Hitleris kartu su savo draugu Ernstu Hanf�taenglu atvyko į Berlyn� kaulyti pinigų ekstremaliai, bet pama�u didėjan�iai partijai. Vos po pusme�io Hitleris bandė perimti Vokietijos vald�i� per nepavykusį Alaus pu�. Elgetavimo kelionė nepavyko � 1923 m. buvo nedaug norin�ių klausytis praeities apsėsto vyri�kio. Vis dėlto nesėkmė suteikė porelei galimyb� drauge su jaunu partijos �alininku aplankyti kelis sostinės muziejus.

Hanf�taenglas buvo reto sukirpimo �mogus nacistų gretose. Mokėsi Harvarde, o per kar� gyveno Niujorke, kur bendravo su tokiomis garsenybėmis kaip spaudos magnatas Viljamas Randolfas Herstas (William Randolph Hearst) ir �arlis �aplinas, buvo susi�adėj�s su amerikie�ių ra�ytoja D�una Barns (Djuna Barnes). Taip pat draugavo su tuometiniu Niujorko senatoriumi, vėliau prezidentu tapusiu Franklinu D. Ruzveltu.

1922 m. jis grį�o į Vokietij�. Vienas Harvardo laikų draugas, dirbantis karo ata�ė JAV ambasadoje, papra�ė �pa�nipinėti� nacistų partij� Miunchene. Hanf�taenglas atėjo į Hitlerio susirinkim�, kur �is rė�ė kalb� vienoje miesto alud�ių. Akivaizdu, kad Hanf�taenglui kalba padarė įspūdį, nes labai greitai jis tapo vienu i�tikimiausių Hitlerio sekėjų. Kaip ir daugelį intelektualų, Hanf�taengl� labiau traukė Hitlerio asmenybė, o ne nacionalsocialistų partijos programa. Vėliau toki� Hitlerio trauk� paliudijo ir Albertas �pėras.

Ap�iūrėj� Frydricho Did�iojo uniform� lankytojai patraukė toliau, o Adolfas Hitleris nenutrūkstamu srautu pristatė uniformų, ginklų ir �emėlapių detales. Jį itin su�avėjo vokie�ių baroko skulptoriaus Andreaso �liuterio (Andreas Schl�ter) dvide�imt dvi mir�tan�ių karių galvos vidiniame muziejaus kieme. Kompozicijos genialum�, pasak Hitlerio, galėjo suprasti tik tie, kas buvo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Vis dėlto Hitleris ne�inojo arba ignoravo fakt�, kad �liuterio bareljefas turėjo ai�ki� pacifistin� prasm�.

Ap�iūrėjusi Karo muziejų, draugija patraukė į Nacionalin� galerij�, kur Hitleris nesidairydamas perbėgo did�i�j� dalį meno istorijos ir staiga sustojo prie�ais aliejiniais da�ais tapyt� paveiksl�. Tai buvo seno vyro portretas juodame fone. Nuleistas �vilgsnis ir �iurk�tūs veido bruo�ai dar labiau i�ry�kėjo i� karto draugų dėmesį prikaustan�io auksinio �almo �viesoje. Pasi�iūrėj�s į senyv� vyr�, Hitleris i�tarė Hanf�taenglui: ��tai �ia kai kas unikalaus. Tik pa�velk į heroji�k� kario i�rai�k�. Tai įrodo, kad Rembrantas, nors ir kiek nutapė Amsterdamo �ydų kvartalų, �irdyje liko tikras arijas ir vokietis.�

Rembranto van Reino �Vyras su auksiniu �almu� seniai buvo laikomas vienu geriausių olandų dailininko darbų, bet �iandien ekspertai sutaria, kad jį nutapė ne pats meistras, o, tikėtina, jo mokinys. Ai�ku, Adolfas Hitleris to ne�inojo. Jam Rembrantas buvo didysis �iaurės Europos menininkas. Hitlerio �od�iuose aidėjo Juliaus Langbeno, kurio knyg� �Rembrantas kaip auklėtojas� jis skaitė, balsas. Paveikti Langbeno, nacistai laikė Rembrant� savu ir stipriuose jo �viesotamsos bei ekspresyvios rai�kos atspind�iuose matė s�sajų su dramati�ka jų judėjimo raida, deglais ir naktį mirgan�iais �iburiais partijos suva�iavimuose. Nacistai Rembrant� vadino geriausiu kraujo ir �emės kulto � glaudaus germanų rasės kraujo ry�io su �eme � skelbėju. Pasak Langbeno, Rembrantas įkūnijo germanų menininko dvasi�. Tai buvo kūrėjas, kuriam visi�kai svetimas intelektualizmas ir dekadansas.

Kaip ir Langbenas, Hitleris gerai �inojo apie Rembranto s�sajas su Amsterdamo �ydų bendruomene. Meilė olandų dailininkui buvo gana kebli. Rembrantas ne tik tapė Amsterdamo �ydų portretus, bet ir gyveno su jais bei bendravo. 1937 m. teigta, kad 25 proc. Rembranto portretų vaizduoja �mones, kuriuos būtų galima laikyti �ydais.

Daug istorinių jo motyvų buvo bibliniai, paimti i� Senojo testamento ir įkvėpti naujo, reformacijos paskatinto Biblijos skaitymo. Rembrantas taip pat pasitelkė �ydų istorij� kaip savo laikotarpio fon�, kai simboli�kai susiejo �ydų įvykdyt� Kanaano u�kariavim� su Nyderlandų nepriklausomybės kovomis. Tuo metu nacistams buvo sunku rasti dar glaud�iau su �ydų bendruomene susijusį ��iaurės� meninink�. �iandien meno istorikai teigia, kad Rembranto s�sajos su �ydais nebuvo labai didelės, ta�iau tuomet jos laikytos tokiomis stipriomis, kad norėdami jį reabilituoti nacistai turėjo kaip reikiant paplu�ėti.

Taip pat ir ne visi nacistai leidosi įtikinami, kai kurie atmetė Rembrant� kaip �geto dailinink��. Vis dėlto tai nesustabdė 1940 m. Vokietij� apėmusios Rembranto manijos.

Tų metų gegu�� karas vyko jau a�tuonis mėnesius. Balandį Vokietija dviem greitais i�puoliais perėmė Danijos ir didesnės Norvegijos dalies kontrol�, nors pastaroji laikėsi iki bir�elio 10 d. Vakarų fronte po vangaus prancūzų i�puolio rugsėjį apsieita beveik be �ūvių. Dėl nemalonios tylos naujasis karas gavo įvairias pravardes. Vokietijoje jis vadintas Sitzkrieg, Did�iojoje Britanijoje the phoney war, Pracūzijoje dr�le de guerre8. Ta�iau tyla buvo apgaulinga. I� tiesų Hitleris planavo keturiolika puolimų Vakarų fronte. Britų ir prancūzų pajėgos buvo suklaidintos tariamų dvejonių. Nors �aibo karas Lenkijoje buvo brutalus ir atviras, dauguma vakarie�ių ir toliau manė, kad karas vyksta apkasuose. Taip buvo įsivaizduojamas modernus karas ir tokio tikėtasi. Nedaug kas suprato vokie�ių karo taktikos poky�ių reik�m�, kai pirmiausia į atak� metamos galingos lėktuvų ir tankų pajėgos, nepaliekant prie�ui jokių �ansų atsitiesti.

Dauguma Pary�iaus, Amsterdamo ir Londono gyventojų jautėsi palyginti ramūs, nes Pirmojo pasaulinio karo fronto linija buvo nutolusi saugiu atstumu. Lenkija vertinta kaip i�imtis, atgyvenusi jos armija negalėjo lygintis su tuo metu viena geriausių pasaulyje laikomų Prancūzijos kariaunų, nors i� tiesų pastaroji nebuvo moderni. Vakarų s�jungininkai nepasimokė i� Lenkijos kampanijos. �i klaida brangiai kainavo.

Puolimui pagaliau prasidėjus ne visi vertino jį rimtai. Gegu�ės 9-osios vakar� vokie�ių pajėgos į�engė į Liuksemburg�, o gegu�ės 10-osios ryt� pradėti pulti neutralūs Nyderlandai. Vir� �emumų kra�to i�mesta tūkstan�iai para�iutininkų, turin�ių perimti strateginių vietų kontrol�, tuo pat metu Vokietijos 18-ajai armijai ver�iantis per sien�. Po trijų dienų puolimo prie Roterdamo sulaukta netikėtai įnirtingo olandų armijos pasiprie�inimo, kuris laikinai sustabdė vokie�ių �ygį pirmyn. Į tai atsakyta teroru. Dėl liuftvafės prana�umo ore Nyderlandų armija galėjo tik bejėgi�kai stebėti, kaip ant miesto metami tūkstan�iai tonų bombų, palikusių daugiau nei 70 000 �monių be pastogės. Sulauk� grasinimų, kad toliau ateis Utrechto eilė, Nyderlandai t� patį vakar� pasira�ė kapituliacijos dokumentus ir vokie�iai galėjo t�sti �ygį į Belgij�, kur buvo sutelktos bendros prancūzų ir anglų gynybinės pajėgos. Tik �ios ne�inojo, kad puolimas per Nyderlandus ir Belgij� tėra apgaulingas manevras, kuriuo siekiama sutraukti Vakarų s�jungininkų armijas į �iaur�, o pagrindinis tankų dalinių puolimas turėjo vykti per Ardėnus, kurių mi�kingi regionai laikyti nepereinamais didesnėms tankų pajėgoms. Ataka turėjo būti netikėta gausesnėms britų ir prancūzų pajėgoms. Vos per dvi savaites nuo puolimo prad�ios vokie�iai jau buvo prie Laman�o s�siaurio, palik� u� nugaros Belgijoje sutelktas prie�ų pajėgas, kur pusė milijono kareivių atsidūrė vokie�ių pinklėse. Mū�is Vakarų fronte baigėsi beveik nespėj�s prasidėti.

Danijai ir daliai Prancūzijos leista turėti savo vyriausybes, Belgijoje įvesta karo kontrolė, o Rembranto �aliai teko ruo�tis integracijai į Tre�i�jį reich�. Dėl to okupacija i� prad�ių buvo kur kas �velnesnė nei daugelyje kitų �alių. Austras Artūras Zeisas-Inkvartas (Arthur Seyss-Inquart) buvo paskirtas �reichskomisaru� � civiliniu �alies vadovu.

Zeisas-Inkvartas sėkmingai vadovavo Austrijos prisijungimui prie Vokietijos, todėl dabar turėjo laimingai susituokti su Nyderlandais. Adolfo Hitlerio manymu, olandai buvo tikro arijų kraujo. Vis dėlto Hitlerį nustebino, kaip �altai �alies gyventojai sureagavo kvie�iami įsilieti į germani�k�j� �eim�. Nacistai planavo palenkti olandus per didįjį �alies meninink� Rembrant�. Ketinta sukurti nauj� olandi�k� ir voki�k� tapatyb�. Nacistai vykdė pana�ius �kultūrinius projektus� ir kitose okupuotuose regionuose, kurių gyventojai buvo laikomi esantys tos pa�ios rasės. Flandrijoje tam pasitelktas Rubensas, danams ir norvegams palenkti � vikingų palikimas. Vis dėlto sumanymas remtis Rembrantu buvo pats ambicingiausias. I� karto po invazijos Gebelso propagandos ma�ina ėmė austi įvairiausius variantus, kaip Rembrantas turi u�kariauti olandų �irdis. Gebelsas griebėsi tuo metu pa�ios veiksmingiausios propagandos priemonės � kino. 1941 m. į Amsterdam� atvyko vokie�ių kino re�isierius Hansas �tainhofas (Hans Steinhoff), lydimas viso būrio vokie�ių aktorių, operatorių, kostiumų specialistų ir scenografų. �tainhofas buvo pats patikimiausias vokie�ių kino propagandos re�isierius. Jo valanda i�mu�ė 1933 m., kai jis sukūrė pirm�jį oficialų nacistų film� �Hitlerjunge Quex�, kuriame pasakojama apie jaun� hitlerjugendo narį, kurį nu�udo komunistai. �tainhofas buvo pasirinktas labai apdairiai. Kai atvyko į Nyderlandus, buvo k� tik baig�s propagandinį film� �Ohm Kr�ger�, istorij� apie tai, kaip britai Pietų Afrikoje engia būrus. Vokie�iai tikėjosi, kad naujas propagandinis �tainhofo filmas dar labiau papirks olandus. Istorinė drama �Rembrantas� buvo paskutinis �tainhofo filmas. Juo bandyta �nuplauti� Rembranto �ydi�kas s�sajas. U�uot ignorav� Rembranto ry�ius su Amsterdamo �ydais, vokie�iai bandė juos i�kraipyti. �Rembrante� �ydai su�lugdo dailinink� finansi�kai, o galiausiai nuvaro jį į kapus. �ydai kaltinami i�sunk� meninink� ir taip lėm� jo �lugim� � įprasta nacistų antisemitinės propagandos tema. Antisemitinės karikatūros, godumas ir suktumas buvo prie�inami tyrai Rembranto energijai ir genialumui. Visame �iame sumanyme aidi Juliaus Langbeno �od�iai: �Vokie�iai trok�ta, kad jiems būtų suteikta laisvė elgtis savitai ir niekas to nedaro geriau u� Rembrant�. Tuo aspektu jis turėtų būti laikomas voki�kiausiu i� visų vokie�ių menininkų.�

Tarsi �tainhofo filmo būtų negana, vokie�iai sukūrė perdirbt� oper�. Vykdant Rembranto propagand� naciams talkino Nyderlandų nacistų partija NSB, pavertusi dailinink� nacionaline arijų ikona ir rengusi beveik kultines ceremonijas prie jo kapo Vesterkerko ba�ny�ioje Amsterdame. �Rembranto nacija mini i�kiliausi� savo sūnų ir mena jį ne tik kaip nacionalinį simbolį, bet ir kaip vien� did�iausių bei tauriausių vokie�ių dvasios kūrinių�, � per ceremonij� kalbėjo vienas NSB vadovų Tobis Gudevagenas (Tobie Goedewaagen).

Nacistai nurodė vaizduoti Rembranto veid� pa�to �enkluose ir įsteigė metinį Rembranto vardo apdovanojim� tiems, kas meninėmis priemonėmis auk�tina nacionalsocialistin� kultūr�. Vis dėlto dr�siausias re�imo sumanymas buvo mėginimas pakeisti nacionaliniu simboliu laikyt� karali�k�j� �eim� Rembrantu. Karalienė Vilhelmina pabėgo į Did�i�j� Britanij� ir tapo pasiprie�inimo judėjimo balsu. Skirtingai nei kai kurie Nyderlandų vyriausybės tremtyje atstovai, ji nenorėjo pradėti derybų su okupacine vald�ia. Į tai atsakydami nacistai u�draudė nacionaline �vente tapusį tradicinį karalienės gimtadienio minėjim� liepos 15 dien�.

Nacistų re�imo bandymas pasinaudojant Rembrantu sustiprinti germani�kas s�sajas patyrė visi�k� nesėkm� ir, regis, suaktyvino pasiprie�inim� vokie�iams. Dauguma olandų nepalaikė nacistų vykdomo Rembranto savinimosi, ir menininkas tapo nacionalinės savimonės simboliu. Tik 1,5 proc. gyventojų įstojo į Nyderlandų nacistų partij�, o pasiprie�inimo judėjimas stiprėjo, okupacijai tampant vis brutalesnei ir �iauresnei.

U�imtose Norvegijoje ir Danijoje mėginimai palenkti gyventojus į savo pus� per kultūr� taip pat baigėsi nesėkme. Nacistai puoselėjo didelius planus, pirmiausia dėl Norvegijos, ir tai turėjo tapti did�iojo germanų reicho dalimi. Hitleris norėjo paversti Trondheim� ��iaurės Singapūru� ir architektui Albertui �pėrui skyrė u�duotį Nordstern � �iaurės �vaig�dė.

Hitleris buvo įsitikin�s, kad �iaurės jaunimas bus s�moningas vertindamas ras� ir norės vienytis su kitais �germanų kilmės �monėmis� į vien� didelį reich�, net jei vyresnioji karta laikinai ir prie�intųsi. Plė�ikavimas okupuotose Norvegijoje ir Danijoje buvo kiek kitoks nei �emyne. �ia niekad neveikė jokia meno kūrinių grobimo organizacija. Tai galima paai�kinti nedidele �ydų bendruomene tose �alyse, bet pirmiausia tuo, kad Danijos vyriausybė pasiprie�ino vokie�ių antisemitinei politikai.

Pirmaisiais karo metais Danija, galima sakyti, turėjo vokie�ių pri�iūrim� savivald�, o tai skyrėsi nuo kitų okupuotų �alių padėties. Danija vykdė pragmati�k� ir nekonfrontuojan�i� politik�. Dėl to jai pavyko u�kirsti keli� mėginimams antisemitiniais įstatymais atskirti Danijos �ydus nuo kitos visuomenės dalies. 1943 m. dėl i�plitusių streikų ir aktyvaus pasiprie�inimo, kurį įkvėpė vokie�ių pralaimėjimas prie Stalingrado, spaudimas vyriausybei padidėjo.

Beveik visus �alies �ydus � 7 800 asmenų � pavyko �vejybiniais laivais evakuoti į �vedij�. Palikt� nuosavyb� da�niausiai saugojo danų tarnybos ir po karo j� buvo galima gr��inti grį�usiems pabėgėliams, kurie rado savo butus beveik tokius, kokius ir paliko. Pasitaikė ir i�im�ių, kai vertingi daiktai dingo, bet, palyginti su kitomis nacistų okupuotomis �alimis, Danija ai�kiai i�siskiria.

Norvegijoje persekiojimas turėjo rimtesnių padarinių, nors ten gyveno kur kas ma�iau �ydų nei Danijoje � tik kiek daugiau nei 2 000 asmenų. 1941 m. vokie�ių saugumo policija ėmė konfiskuoti �ydų parduotuves, o 1942 m. ir priva�i� �ydų nuosavyb�. Dauguma konfiskuotų daiktų tiesiogiai atiteko Norvegijos valstybei, ta�iau auksas, sidabras ir papuo�alai kaip karo parama buvo perduoti Vokietijai. Beveik 1 300 Norvegijos �ydų pavyko i�sigelbėti pabėgant į �vedij�, bet daugiau nei 700 deportuoti į Au�vic� ir kitas koncentracijos stovyklas, kur dauguma buvo nu�udyti. Meno kūriniai, baldai ir antikvariniai dirbiniai parduoti aukcionuose, perimti Norvegijos tarnybų ir padovanoti Nacionaliniam muziejui Osle.

Nepavyk� bandymai patraukti savo pusėn �brolius germanus� galiausiai i�sekino Hitleriui kantryb�. Jis buvo ypa� nusivyl�s olandais, juos vadino �at�agariausiais ir nesukalbamiausiais visuose Vakaruose�. Rembranto �alyje nacistai ėmė veikti be skrupulų. Per kar� �uvo 300 000 olandų, i� jų 100 000 buvo �ydai. Nacistai nepajėgė įtikinti olandų germani�ka Rembranto kilme, tai bent jau jį pavogė.

Praėjus vos kelioms dienoms po Nyderlandų kapituliacijos, i� Lenkijos atvyko Kajetanas Miūlmanas. Nyderlanduose jis pasikabino savo juod� SS uniform� į spint� ir persirengė civiliniais drabu�iais. �ie poky�iai atspindėjo skirtingas �aidimo taisykles Rytų ir Vakarų frontuose.

Lenkijoje darbus beveik baig�s Miūlmanas buvo pakviestas į Nyderlandus savo draugo ir tautie�io Artūro Zeiso-Inkvarto, kurio pavaldiniu buvo Vienoje. Miūlmano pri�iūrima Lenkija buvo gerai i�kratyta, ir tai neliko nepastebėta. Himlerio tyrimų organizacija �Anhenerbe� jau bandė jį prisivilioti ir siūlė vadovauti germani�kų meno lobynų i�ve�imo i� Italijai priklausan�io pietų Tirolio sumanymui. Hitleris ir Musolinis sutarė, kad pietų Tirolis liks Italijai, o voki�kai kalbantys gyventojai persikels į reich�. SS norėjo, kad sutartis aprėptų ir �germani�kus� pietų Tirolio kultūros paminklus. Vis dėlto Zeiso-Inkvarto pasiūlymas buvo daug patrauklesnis nei pietų Tirolis. Miūlmanas turėjo labai rimtų prie�as�ių ne�dintis i� Lenkijos, kur buvo atsidūr�s kry�minėje ugnyje tarp Hermano Geringo, Hanso Franko ir Adolfo Hitlerio. U� �artoriskių kolekcijos perdavim� Hansui Frankui Geringas grasino pasodinsi�s jį į kalėjim�.

Zeisas-Inkvartas pa�adėjo Miūlmanui, kad Nyderlanduose �darbas� bus civilizuotesnis. Sumanus kaip visada Miūlmanas Hagoje i� karto įsteigė naujai sukurtos organizacijos �Dienststelle M�hlmann� biur�. Turėdama Zeiso-Inkvarto įgaliojimus, organizacija u�ėmė i�skirtin� padėtį grobstytojų hierarchijoje.

Nyderlanduose plė�ikavimas reikalavo subtilesnių būdų nei Lenkijoje, kur nacistai papras�iausiai vogė meno vertybes nejausdami jokio poreikio kaip nors pasiai�kinti.

Be to, Nyderlanduose nebuvo i�plė�ta nacionaliniai muziejai ir kolekcijos, nes manyta, kad nėra prasmės � nacistai save jau ir taip laikė �eimininkais. Skirtumas, kaip su meno lobynais elgiamasi �ia ir Lenkijoje, buvo kaip diena ir naktis. Nyderlanduose nacistai skyrė daug lė�ų kultūros paminklams apsaugoti, pavyzd�iui, statė laikinus bunkerius, kuriuose slėpė meno vertybes nuo bombardavimo.

Nyderlanduose, visai kaip Austrijoje, biurokratija tapo galingesniu ginklu nei jėgos struktūros. Nacistai suprato, kad Vakaruose svarbu suteikti plė�ikavimui tam tikr� teisėtum�, pavyzd�iui, sumokant u� konfiskuotus meno kūrinius. Kainos da�nai būdavo daug ma�esnės nei rinkos, bet meno kūrinių rinkos kapitalo apyvarta vis tiek buvo did�iulė. Tai galima paai�kinti �alies ekonomikos susiejimu su Vokietijos ekonomika. 1941 m. buvo susietos ir valiutos, todėl Nyderlandai Tre�iajam reichui tapo atvir�ja rinka. Į Nyderlandų meno kūrinių rink� plūstantis kapitalas sukėlė pirkimo isterij� pa�iame karo įkar�tyje. Tarp Vokietijos ir Amsterdamo ilgus �imtme�ius driekėsi prekybos keliai, ta�iau po 1929 m. finansų krizės �i rinka buvo apmirusi, taip pat ir dėl Vokietijai įvestų grie�tų valiutos apribojimų. Dabar visos u�tvankos griuvo. Galima sakyti, kad i�ve�ti pinigus arba k� nors įsigyti u� Vokietijos ar jos s�jungininkių ribų buvo neįmanoma, todėl menas ir antikvariniai dirbiniai tapo labai vertinga investicija. Nacistai pasisavino okupuotų �alių i�dus, tad pinigų nestigo. Nedaug kas buvo laikoma patikimesne investicija u� olandų tapybos aukso am�iaus 1620�1670 m. paveikslus.

�Dienststelle M�hlmann� greta grobstymo vertėsi labai sėkmingu verslu � parduodavo konfiskuotus meno kūrinius nacistų elitui, o pirmumo teis�, be abejo, �ia turėjo Hansas Posė.

Zeiso-Inkvarto i�leistas dekretas privertė Nyderlandų �ydus registruotis ir atiduoti vertingus daiktus � juvelyrinius dirbinius, antikvarinius daiktus ir meno kūrinius � �arizuotam� bankui �Lippmann, Rosenthal & Co�. Bankas perdavė turt� specialiai kapitalo valdybai, kuri savo ruo�tu visus meno kūrinius toliau siuntė tiesiai į �Dienststelle M�hlmann�. Dėl �ios tarpinės organizacijos Miūlmanui nereikėjo taip smarkiai teptis rankų kaip Lenkijoje. Vis dėlto jis turėjo teis� tikrinti per �alies uostus keliaujan�ias siuntas ir konfiskuoti vertingus daiktus.

Į �Dienststelle M�hlmann� patek� kūriniai buvo parduodami taikant 15 proc. komisinius. Miūlmano klientais tapo ne tik Adolfas Hitleris ir Hermanas Geringas.

Heinrichas Himleris, Hansas Frankas ir Heinrichas Hofmanas taip pat skubėjo sudaryti gerus sandorius. Kai kurie kūriniai atsidurdavo ir atvirojoje rinkoje bei Vienos, Berlyno ar Miuncheno aukcionuose.

Hansas Posė nekantravo surinkti Fiurerio muziejui gausi� olandų tapybos aukso am�iaus darbų kolekcij�. Zeiso-Inkvarto �tabe Hagoje jis įsteigė biur�, nes norėjo palaikyti tiesioginį ry�į su rinka. Posė nelabai d�iaugėsi tuo, kad rinka atvira, tai, jo manymu, tik be reikalo kėlė kainas. Jis pra�ė Hitlerio reguliuoti rink�, pavyzd�iui, neįsileisti į �alį vokie�ių meno prekeivių. Vis dėlto jo �od�iai liko nei�girsti. Tuo pat metu Hansas Posė disponavo didesniais finansiniais i�tekliais nei bet kuris kitas pirkėjas � jei reikėjo, galėjo visada pasiūlyti did�iausi� kain�. Teigiama, kad Posė ir jo pavaduotojai Nyderlanduose įsigijo meno kūrinių u� ma�daug 20 milijonų reichsmarkių.

Viena pirmųjų �Dienststelle M�hlmann� u�duo�ių buvo sudaryti priva�ių meno kolekcijų, kurias būtų galima konfiskuoti ar kaip nors kitaip pasisavinti, s�ra��. Miūlmano pasamdyto meno �inovo Eduardo Plit�o (Edouard Plietzsch) sudarytas s�ra�as buvo persiųstas Bormanui ir Hitleriui. Plit�as atkapstė, kad, pavyzd�iui, viename Leideno muziejuje buvo didelė XIX a. paveikslų kolekcija, priklausanti Vokietijos �ydui Alfonsui Jafei (Alphonse Jaff�).

Jafė emigravo ir bandydamas i�saugoti kolekcij� prie� kar� paskolino j� Leideno muziejui. �Dienststelle M�hlmann� tai buvo lengvas grobis, kaip ir kitos �ydams priklausan�ios kolekcijos, kurių savininkai ketvirtame de�imtmetyje paliko Vokietij� ir persikėlė į Olandij�. �e�i Jafės kolekcijos kūriniai buvo rezervuoti Lincui, o Hitlerio fotografas Heinrichas Hofmanas pasiėmė devynis paveikslus.

Did�iausias Hanso Posės laimikis Nyderlanduose buvo Frico Manheimerio (Fritz Mannheimer) kolekcija, turinti daugiau nei 3 000 meno kūrinių, pradedant gotikiniais gobelenais ir baigiant Meiseno porcelianu ir sidabriniais Bazelio katedros biustais. Kolekcijoje būta Rembranto, Vato, Rubenso ir �ardeno darbų. Vieni i�kiliausių buvo Rembranto ��ydas gydytojas� ir �ardeno �Muilo burbulai�.

Vokietijoje gim�s, buv�s bankininkas �ydas Fricas Manheimeris 1936 m. tapo Nyderlandų pilie�iu, ta�iau mirė praėjus vos keliems mėnesiams nuo karo prad�ios.

Kūrinius konfiskuoti būtų pavyk� greitai, jei ne Manheimerio palikta didelė skola. Paai�kėjo, kad maniaki�k� savo kolekcionavim� jis finansavo kreditais. Kreditus suteikė ne �ydai, todėl kolekcija negalėjo būti arizuota įprasta tvarka. Hansas Posė pagrįstai nerimavo, kad kolekcij� konfiskuos kas nors kitas, tiksliau, Hermanas Geringas, kuris buvo gana sumanus, kad pasitelktų statytinį. Geringo partneris Nyderlanduose Aloizas Mydlas (Alois Miedl) pasiūlė u� vis� kolekcij� 7,5 milijono reichsmarkių. Vis dėlto Posei pavyko įtikinti Hitlerį, kad kolekcija labai svarbi, o tai ir turėjo lemiam� įtak�. Zeisas-Inkvartas suteikė Hitleriui i�skirtines teises ir tuo remdamasis Posė sugebėjo numu�ti kain� iki 5,5 milijonų reichsmarkių. Zeisui-Inkvartui pavyko konfiskuoti did�iulį Manheimerio vyno rūsį ir atsigabenti jį į savo namus armijos sunkve�imiais.

Manheimerio kolekcija buvo tokia gausi, kad Miūlmano biuras i�leido beveik 200 000 reichsmarkių kolekcijai surū�iuoti, nufotografuoti ir jos katalogui i�leisti.

Kita didelė į Posės akiratį patekusi kolekcija priklausė olandų bankininkui Francui Kunigsui, paveldėjusiam vien� reik�mingiausių Europoje pie�inių kolekcijų, i� viso 2 700 darbų. Dėl finansinių sunkumų Kunigsas buvo priverstas parduoti kolekcij� olandų anglies magnatui Danieliui Georgui van Boiningenui (Dani�l George van Beuningen), kuris visai neketino su ja atsisveikinti. Vis dėlto Boiningenas nedrįso atsisakyti Hitlerio agento pasiūlymo. Jo verslo imperija importavo voki�kas anglis ir buvo priklausoma nuo geros vokie�ių valios. Posė i�sirinko ir nupirko 500 geriausių darbų.

Posei taip pat pavyko gauti �ydų meno prekeivio Natano Kaco (Nathan Katz) kolekcij�. Kacui dėl gerų ry�ių su prancūzų kolekcininkais kurį laik� buvo leista verstis meno kūrinių prekyba. Jis padėjo Hermanui Geringui gauti Rembranto paveiksl� �Saskija� ir van Deiko ��eimos portret��, taip pat talkino Posei įsigyjant i� mirusio �veicarijos konsulo Oto Lanco (Otto Lanz) na�lės Valstybiniam muziejui paskolint� gausi� italų darbų kolekcij�.

Natano Kaco kolekcijos kaina buvo �veicarijos viza. Prasidėjus �ydų deportacijai, mainyti men� į gyvyb� Vakaruose tapo įprasta. Mainais į Hitleriui atiduot� Rembranto paveiksl� Kacui pavyko saugiai i�siųsti į Ispanij� daugiau nei dvide�imt �eimos narių, o mainais į paveiksl�, kurį vienas SS karininkas norėjo padovanoti Hitleriui gimimo dienos proga, � i�vaduoti savo motin� i� Vesterborko internavimo stovyklos.

Tokių sandorių būta ir daugiau, pavyzd�iui, meno prekeivis Piteris de Buras (Pieter de Boer) i�keitė keturis Jano Breigelio vyresniojo darbus į �ydo pavaldinio Oto Bu�o (Otto Busch) ir jo merginos laisv�.

Tokie meno mainai į gyvyb� pirmiausia buvo būdingi Hermanui Geringui. Hansas Posė stengėsi i�saugoti ger� vard�, o reichsmar�alo pasirodymai Amsterdame buvo visai kitokie.

Įprastai Hermanas Geringas atvykdavo į Amsterdam� asmeniniu traukiniu, kuris panė�ėjo į nedidelius rūmus ant bėgių. Ten buvo atskiri sutuoktinių Geringų miegamieji, vonia ir kino salė. Skirtingai nei Hitleris, Hermanas Geringas mėgo asmeni�kai rinkti kolekcijas ir kelis kartus vyko į Amsterdam� ap�iūrėti galerijų. Miesto meno prekeiviai jo vizitų ir bijojo, ir laukė, nes jei jis ko nors įsigeisdavo, tai ir gaudavo. Ta�iau tuo pat metu be jokio saiko �vaistydavosi pinigais ir per vizitus i�ta�kydavo �imtus tūkstan�ių reichsmarkių. Paskui su draugais �v�sdavo kuriame nors miesto restorane.

Hermanas Geringas greitai sukūrė Nyderlanduose savo organizacij�, o jo agentas Valteris Hoferis (Walter Hofer) atsidūrė ten i� karto po kapituliacijos. Patinkan�ius kūrinius Geringas gaudavo netradiciniais būdais. Jo sandoriai draskė akis padoresniems partijos nariams. Pavyzd�iui, tai, kaip jis �i�gelbėjo� �ydų meno istorik� Maks� Jakob� Frydlenderį (Max Jakob Friedl�nder). Pirmiausia buvo suimti ketvirtame de�imtmetyje Nyderlanduose prieglobstį rad� Vokietijos �ydai. Vienas jų buvo iki 1933 m. valstybinių Vokietijos muziejų direktoriumi dirb�s Frydlenderis, ry�ki vokie�ių meno istorijos pasaulio figūra. Taip pat buvo sulaikytas jo prote�ė, �ydas meno ekspertas Vitalis Blochas (Vitale Bloch).

I�gird�s, kad 71 metų Frydlenderis sulaikytas ir i�siųstas į Osnabriuko lagerį, Geringas i� karto jo i�laisvinti pasiuntė Hoferį. �is oficialiai paai�kino, kad sulaikytas ne tas �mogus. Tai, �inoma, buvo melas, nes Frydlenderiui gyvyb� i�gelbėjo, kad jis buvo olandų tapybos ekspertas. Geringas abu meno �inovus paskyrė asmeniniais savo ekspertais Hagoje ir paskelbė Bloch� su Frydlenderiu �garbės arijais�. Todėl jiems nereikėjo ne�ioti geltonos �vaig�dės, kuri Nyderlanduose nuo 1942 m. buvo privaloma visiems �ydams. Jis taip pat u�draudė 140 000 Nyderlandų �ydų deportacijos klausimus tvarkan�iai �inybai trukdyti Frydlenderiui ir Blochui dirbti.

Kita Geringo mielai naudojama mainų forma buvo keisti senųjų meistrų darbus į konfiskuotus �degeneravusių� menininkų kūrinius, pavyzd�iui, van Gogo, Dega ir Renuaro.

Did�iausias Geringo sandoris Nyderlanduose buvo itin liūdnai pagarsėj�s meno prekeivio �ako Goudstikerio (Jacques Goudstikker) nuosavybės perėmimas. Po Pirmojo pasaulinio karo Goudstikeris paveldėjo savo tėvo meno parduotuvėl� Amsterdame ir pavertė j� pirmaujan�ia pasaulyje vieta, prekiaujan�ia klasikine olandų tapyba.

Goudstikeris mėgo linksmintis ir savo rūmuose Nijenrodėje rengdavo įspūdingas �ventes, į kurias kviesdavo koncertuoti garsiausius Europos muzikantus ir orkestrus. Su viena muzikante, austrų sopranu Dezire Halban (Desir�e Halban) jis ir susituokė. Jiedu tapo viena �avingiausių Amsterdamo porų. Goudstikerio meno kolekcija buvo įspūdinga, joje surinkta daugiau nei 1 000 tokių menininkų kaip Vermejeris, Jeronimas Bo�as (Hieronymus Bosch), Janas van der Heidenas (Jan van der Heyden) ir tėvas bei sūnus Kranachai darbų.

Kaip ir dauguma kitų, Goudstikeris į�velgė grėsm� per vėlai. Kartu su Dezire ir k� tik gimusiu kūdikiu �eima pabėgo t� pa�i� dien�, kai Roterdamas pradėtas bombarduoti. Visa kolekcija liko namuose, i�skyrus kelis paveikslus, kuriuos jis laikė Londone. Nyderlandai jau buvo atkirsti, todėl vienintelis pabėgimo kelias buvo jūra. Vis dėlto Goudstikeriui pavyko gauti vietas viename paskutinių i� �alies i�plaukian�ių laivų. Saugantis bombone�ių, naktį denis buvo neap�viestas ir i�ėj�s pasivaik��ioti Goudstikeris i�krito per atidaryt� triumo liuk� ir u�simu�ė. Niekada taip ir nei�siai�kinta, kas tai buvo � nelaimingas atsitikimas ar savi�udybė. Nelemtas sutapimas � prie� por� dienų nuo �irdies smūgio mirė Goudstikerio juridinis įgaliotinis, kurio buvo pra�yta pasirūpinti �eimos nuosavybe. Viena geriausių Nyderlanduose meno kolekcijų liko �be �eimininko�. Tiesa, neilgai.

Hermanas Geringas nuo pat prad�ių taikėsi į Goudstikerio kolekcij� ir stengėsi visais būdais neleisti jai atsidurti �Dienststelle M�hlmann� �inioje, nes taip taptų prieinama Posei. Norėdamas prisikasti prie kolekcijos, Hermanas Geringas pradėjo bendradarbiauti su vokie�ių verslininku Aloizu Mydlu, kuris ir pats taikėsi į Goudstikerio nuosavyb�. Mydlas dirbo Nyderlanduose nuo ketvirto de�imtme�io prad�ios ir buvo senas Hermano Geringo pa�įstamas. Prisitaikėlis i� karto pastebėjo okupacijos teikiamas verslo galimybes.

Goudstikerio nuosavybės perėmimas ir toliau nėra visi�kai ai�kus. �inoma tik tai, kad du jo pavaldiniai įtikino bank� ir sen� Goudstikerio motin� paskirti juos firmos atstovais ir i� karto ėmėsi organizuoti pardavim�. Tuo pat metu pasklido gandai, kad paskui Goudstikerio nuosavyb� velkasi ilgas skolų �leifas. Vėliau paai�kėjo, kad tai grei�iausiai Mydlo paskleistos apkalbos, siekiant numu�ti kain�. Jis nupirko vis� nuosavyb� u� 2,5 milijono guldenų, o tai siekė vos tre�dalį tikrosios vertės. Sėkmingai per Anglij� į �veicarij� patekusi Goudstikerio na�lė nieko negalėjo padaryti.

Pinigais parėm�s, Geringas gavo 600 geriausių paveikslų. Tarp jų buvo devyni Rubenso darbai. Mydlas pasiliko kitus paveikslus ir pirmiausia vis� Goudstikerio nekilnojam�jį turt�: dvi vilas provincijoje ir rūmus Nijenrodėje. Mydlas taip pat perėmė did�i�j� galerij� Amsterdame, kur Goudstikerio vardu pradėjo nuosav� versl�. Ateinan�iais metais Mydlas pardavė Goudstikerio kolekcijos liku�ius u� beveik 6 milijonus guldenų. Mydlas dosniai atsilygino padėjusiems organizuoti sandorį, pavyzd�iui, kiekvienas i� buvusių Goudstikerio pavaldinių gavo po 180 000 guldenų. Jie ir toliau dirbo dabar Mydlui pavald�ioje firmoje. Visas sandoris buvo baigtas per por� savai�ių nuo invazijos.

Vis dėlto Goudstikerio sandoris sukėlė įtarimų savame kieme ir Zeisas-Inkvartas bandė i�siai�kinti, kas įvyko. Jis sulaikė Aloiz� Mydl�, bet apklausa nieko nedavė, o tada asmeni�kai įsiki��s Hermanas Geringas u�draudė bet kokį tolesnį tyrim�. Mydlas buvo paleistas.

Hitleris ir Geringas turėjo pagrind� būti patenkinti savo �sandoriais� Rembranto �alyje. Vis dėlto pietuose laukė dar daugiau lobių. Meno plė�ikų pasirodymas Pary�iuje nepraėjo be padarinių.

PUS� �E�IŲ RYTO Pary�iaus Le Bur�ė rajone paslap�iomis nusileido lėktuvas. Jame sėdėjo Adolfas Hitleris, pirm� ir paskutinį kart� gyvenime i�siruo��s į Prancūzijos sostin�. I�vakarėse, bir�elio 22 dien�, Kompjenė mi�ke u� kelių de�im�ių kilometrų į �iaur� nuo Pary�iaus Prancūzija pasira�ė kapituliacijos dokumentus. Toje pa�ioje vietoje 1918 m. kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare dokumentus pasira�ė ir Vokietija.

Ker�tas buvo gerai apgalvotas, vokie�iai net surado t� patį vagon�, kuriame 1918-aisiais sudaryta taikos sutartis, ir i�sprogdino muziejaus sien�, kad galėtų jį i�ve�ti. Vėliau Hitleris įsakė sulyginti su �eme t� viet� Kompjenė mi�ke, kur prancūzai buvo pastat� paminkl� pergalei Pirmajame pasauliniame kare atminti. Traukinio vagonas i�gabentas į Berlyn� kaip trofėjus.

Vis dėlto Hitleris neketino tenkintis tokiu ker�tu u� Pirm�jį pasaulinį kar�. Jis planavo gerokai daugiau.

Prie oro uosto laukė trys dideli mersedesai kabrioletai. Hitleris kaip visada įsitaisė priekinėje sėdynėje �alia vairuotojo. Kartu su juo buvo ne Pary�iaus generolai, o menininkai. Ant u�pakalinės sėdynės sėdėjo architektai Albertas �pėras ir Hermanas Gysleris bei skulptorius Arnas Brekeris. Kartu keliavo i�tikimasis Hitlerio fotografas Heinrichas Hofmanas, jis turėjo įam�inti vizito akimirkas. Anks�iau t� dien� Hitlerio �menininkai� gavo pilkas uniformas, su kuriomis turėjo pasirodyti k� tik okupuotame Pary�iuje kaip nugalėtojai. �vie�iant ryto saulei korte�as va�iavo Pary�iaus priemies�iais. Miestas buvo tylus kaip i�mir�s, be jokių gyvybės �enklų, i�skyrus barikadas aplinkui ir kareivius, kurie u�simiegoj� kėlė rank� ir sveikino Hitlerį.

Pirmiausia korte�as sustojo prie didingų Operos rūmų (Place de l�Op�ra), pastatytų �arlio Garnjė. Adolfas Hitleris seniai svajojo pamatyti �į monumentalų Beaux-Arts stiliaus pastat�. Net buvo taip kruop��iai i�studijav�s brė�inius, kad i� karto pamatė, kur pastatas perstatytas. Nors buvo ankstyvas rytas, ap�viesta opera tviskėjo kaip premjeros vakar�. Visai kaip prie� dvide�imt metų Berlyne, Adolfas Hitleris ėmėsi gido vaidmens. Operos su�avėtas, pasak �pėro, jis �svajingai kalbėjo apie neprilygstam� jos gro�į�.

Nuo operos korte�as patraukė į Concord aik�t� ir lėtai apva�iavo Luksoro obelisk�, kad Hitleris galėtų ap�iūrėti jį i� visų pusių. Kad geriau matytų, jis atsistojo automobilyje. Korte�ui artėjant prie Eliziejaus laukų ir Triumfo arkos i�kėlė rank� ir nurodė va�iuoti lė�iau, kad galėtų mėgautis įspūd�iais. Prie Eifelio bok�to trumpai stabtelėjo nusifotografuoti � Hitleris �avėjosi �iuo garsiuoju statiniu kaip naujosios technologijų epochos prad�ia. Statybų mene jis norėjo suvienyti �iuolaikines technologijas ir klasikines formas, ir tai ketino įgyvendinti būsimojoje savo sostinėje.

Pasuk� nuo Eifelio bok�to jie perva�iavo Sen� ir ketino aplankyti vyri�kį, kuriuo Hitleris kitados �avėjosi ir nekentė. Invalidų katedroje jis tylomis ilgai stovėjo prie pla�ios kriptos, įsmeig�s �vilgsnį į masyvų Napoleono Bonaparto sarkofag� i� raudono kvarcito. Vėliau Hitleris prisipa�ino, kad Napoleono kapas jį stipriai paveikė, jis jautėsi �tarsi u�burtas�. Po valandėlės �iupo u� rankos �alia stovintį Gyslerį, prisitraukė ar�iau ir tyliai i�tarė: �Tu įrengsi man kapaviet�. Pakalbėsime apie tai vėliau.� Dvejopus Hitlerio jausmus Napoleonui galima lengvai paai�kinti. Viena vertus, jis �avėjosi Napoleonu kaip kar�ygiu, kuris, pana�iai kaip jis pats, i�kilo i� paprastos aplinkos ir u�kariavo Europ�. Tuo pat metu, Hitlerio supratimu, Napoleonas pridarė Vokietijai neregėtos �alos, kai karų metais visk� niokojo jo vald�ioje atsidūrusioje Vidurio Europoje. Per Napoleono karus į Luvro galerijas buvo suve�ti karo laimikiai i� Vokietijos pilių ir miestų.

Trumpam u�suk�s į Dievo Motinos (Notre Dame) katedr� ir pasigro�ėj�s miestu nuo į tort� pana�ios Sacr�-Cœur ba�ny�ios, devint� valand� ryto Adolfas Hitleris paliko Pary�ių. Vėliau Albertui �pėrui jis sakė, kad pamatyti Pary�ių buvo jo �gyvenimo svajonė�, ir dabar jis nusprendė: �Da�nai galvoju, ar nereikėtų Pary�iaus sugriauti. Vis dėlto kai baigsime Berlyn�, Pary�ius bus viso labo jo �e�ėlis.�

Adolfas Hitleris slap�iomis ėmėsi sumanymo, turin�io tapti atsaku į Napoleono plė�ikavim�. 1940 m. ant meno istoriko Oto Kiumelio (Otto K�mmel) ra�omojo stalo atsidūrė u�antspauduotas auk��iausiosios vadovybės įsakymas. Prie pensinio am�iaus artėjantis Kiumelis buvo de�inysis konservatorius nacionalistas, nacistų partijos narys, paskirtas dirbti Berlyno valstybinio muziejaus vadovu. Azijos meno ekspertas Kiumelis bi�iuliavosi su istorija besidomin�iu būsimuoju �vedijos karaliumi Gustavu VI Adolfu, pas kurį da�nai lankydavosi.

Kiumeliui buvo įsakyta atlikti u�duotį, kuri� galėjo skirti tik visame pasaulyje dominuoti ketinantis re�imas. Jis turėjo sudaryti nuo viduram�ių pabaigos i� Did�iosios Vokietijos i�ve�tų meno kūrinių s�ra��. Pasitelk�s į pagalb� būrį ekspertų, Kiumelis stropiai ėmėsi u�duoties. Jo darbo rezultatai sudarė tris didelius tomus, kuriuose apra�omos kiekvieno i�gabento kūrinio istorinės aplinkybės. Visa tai buvo suprantama kaip nacionalistinis skundas dėl to, kas laikyta 500 metų trunkan�iu vokie�ių kultūros sekinimu, i�vogimu ir plė�ikavimu.

Dabar buvo metas atsiimti tai, kas �teisėtai� priklausė vokie�ių liaud�iai. Kiumelio ataskaita nesitenkino vien Europa. S�ra�u turėjo būti paremti ir būsimi reikalavimai gr��inti meno kūrinius. Pasitelkta pati pla�iausia �meno kūrinio� s�voka, aprėpianti visk� nuo antikvarinių dirbinių ir artefaktų iki porceliano ir senovinių monetų. Buvo kalbama tiek apie �ventosios Romos imperijos dalinių vėliavas, �vedų pagrobtas per Trisde�imties metų kar�, tiek ir apie XX a. tre�iu de�imtme�iu Metropoliteno meno muziejaus įsigytus paveikslus. Greta kitų darbų i� �io muziejaus buvo reikalaujama Piterio Breigelio vyresniojo kūrinio �Grūdų derlius� ir Rembranto �Vyro portreto�.

Vis dėlto daugiausia skolingi buvo prancūzai, o did�iausias vagis tarp jų buvo Napoleonas. Į s�ra�� įtraukta daugiau nei 1 800 Prancūzijoje esan�ių darbų, o Napoleono plė�ikavimas ma�ose vokie�ių �emėse apra�ytas itin pagie�ingai ir stropiai. 1807 m. Napoleonas pavogė i� Kaselio 299 paveikslus, i� jų ne ma�iau kaip �e�iolika buvo tapyti Rembranto ir keturi Rubenso. Jis taip pat i�ve�ė Frydricho Did�iojo meno kolekcij�. Kai kurie kūriniai gr��inti po 1815 m. Vienos kongreso, kur nugalėjusios �alys bandė sutvarkyti Napoleono palikt� chaos�. Vis dėlto daug kas dingo arba niekada negrį�o. Luvrui pavyko i�laikyti didel� dalį pagrobtų kūrinių juos paslėpus provincijoje.

Nacistai ketino pareikalauti Luvro gr��inti Rembranto paveiksl� �Autoportretas� ir septynis Albrechto Diurerio darbus, Napoleono i�ve�tus i� Albertinos muziejaus Vienoje.

Kiumelio ataskaitoje buvo sura�yti ne tik visos Prancūzijos muziejuose saugomi darbai, bet ir privatiems Vokietijos ar Austrijos pilie�iams priklaus� meno kūriniai, konfiskuoti prancūzų tarnybų per Pirm�jį pasaulinį kar�. Joje buvo ir Vokietijos �ydams priskirti darbai, taip pat �degenerav�s� Brako, Pikaso ir Le�ė menas. K� nacistai būtų dar� su tais kūriniais, nėra �inoma.

Oto Kiumelio nuomone, reichas itin vertino Huberto ir Jano van Eikų sukurt� Gento altorių. Jis visas buvo laikomas vokie�ių liaudies nuosavybe, nors vokie�iams priklausė tik �e�ios plok�tės. Po Pirmojo pasaulinio karo jos buvo perduotos Belgijai kaip dalis karo padarytos �alos atlyginimo, taip kūrinys tapo nacistų revan�istinės politikos dalimi. Belgai tai labai gerai �inojo ir prasidėjus karui altorių i�montavo bei i�siuntė į �saugi�� Prancūzij�, kur jis dabar ir buvo Po pilyje į pietus nuo Bordo.

1941 m. sausį Otas Kiumelis pristatė savo s�ra�� reichskanceliarijai, o �i nusprendė kol kas jį laikyti paslaptyje, nes baimintasi neramumų, kuriuos pavie�intas s�ra�as galėtų sukelti okupuotose �alyse. Nacistai vėliau pavogė labai nedaug i� trijuose Kiumelio tomuose sura�ytų tūkstan�ių kūrinių. �i ataskaita pirmiausia turėjo būti veiksmų ateityje pagrindas, kai Vokietija laimės kar�. Derantis dėl taikos dauguma kūrinių galėtų būti įtraukti į karo �alos atlyginim� i� nugalėtų �alių. Vis dėlto keletas s�ra�e minimų kūrinių buvo pernelyg svarbūs, kad būtų galima laukti.

�iem�, vykstant dr�le de guerre, gyvenimas Pary�iuje tekėjo savo vaga beveik netrikdomas karo �e�ėlio. Lygiai kaip Amsterdame, nedaug kas galėjo įsivaizduoti, kas jų laukia. Buvo rengiamos parodos, vyko koncertai, o kavinėse ir u�kandinėse lankėsi daug i�kilių �alies intelektualų. Prekyba menu klestėjo, net jei rinka ir buvo �iek tiek veikiama karo � nema�ai menininkų nekantravo grei�iau parduoti savo kūrinius. Tai buvo palanku pirkėjams, pavyzd�iui, turtingajai amerikietei Pegei Gugenheim (Peggy Guggenheim), kuri lankėsi Pary�iuje ir rinko garsi�j� savo kolekcij�. U�sibrė�usi nusipirkti �per dien� po paveiksl��, ji nar�ė miesto ateljė ir galerijas ir taip atrado Salvador� Dali, Man� Rėjų (Man Ray) ir Tangi (Tanguy).

Vis dėlto didieji Pary�iaus muziejai apsidraudė nuo netikėtumų. 1939 m. prie ne�tuvų pritvirtinta �Mona Liza� slapta paliko miest� anonimi�ku sunkve�imiu. Daugelis did�iausi� vert� turin�ių Luvro meno lobynų tuo metu jau buvo evakuoti ir pasklid� pietų Prancūzijos pilyse. Besi�ypsanti Leonardo da Vin�io gra�uolė keliavo į Luar�, kur atsidūrė renesansinėje �amboro pilyje, bet ilgai ten neu�sibuvo.

Kai prasidėjus vasarai vokie�ių armija ėmė spar�iai artėti prie Pary�iaus, kilo panika ir milijonai prancūzų leidosi į pietus.

Bėgo ir nema�ai Pary�iaus menininkų bei intelektualų. Kubistas �or�as Brakas spruko paveikslų prikim�tu sunkve�imiu. Manui Rėjui pasisekė pabėgti į JAV, ta�iau daugum� darbų buvo priverstas palikti Prancūzijoje. Nusigauti anapus Atlanto pavyko ir Salvadorui bei Galai Dali, i� prad�ių pasiekus Portugalij� ir Lisabon�, kur rado į Niujork� nuplukd�iusį laiv�. 1940 m., kai Atlante siautėjo vokie�ių povandeniniai laivai, tokia kelionė buvo labai pavojinga.

�oanas Miro (Joan Mir�) nenoromis i�keitė Pary�ių į Ispanij�.

Filosofas �anas Polis Satras (Jean-Paul Sartre) buvo pa�auktas į armij� ir tarnavo meteorologu bei pateko į vokie�ių nelaisv�. Kaip karo belaisvis i�ve�tas į Vokietij�, kur skaitė Martino Haidegerio (Martin Heidegger) �Būtį ir laik��. �is kūrinys tapo Sartrui filosofinio lū�io ta�ku.

Pegei Gugenheim pavyko i�ve�ti i� Pary�iaus neseniai įsigytus paveikslus ir paslėpti dar�inėje pietry�ių Prancūzijoje.

Siekiant i�vengti sunkių karo padarinių, Pary�ius buvo paskelbtas �atviru miestu�. Bir�elio 14 d. vermachtas į�engė į neginam� sostin�. Vokie�iai padalijo Prancūzij� į dvi zonas. Pietry�ių Prancūzijoje sukurta neokupuota teritorija, tam tikra Vokietijai pavaldi valstybė, kuri� valdė prancūzų vyriausybė � vadinamasis Vi�i re�imas. Vokie�iai visi�kai kontroliavo �iaurės Prancūzij�, Pary�ių ir vis� Atlanto pakrant�, taip pat ir Bordo.

Tik 1941 m. prad�ioje Gugenheim pavyko sukrauti savo paveikslus į krovininį laiv� ir nuplukdyti juos į JAV. Ji pati pasitraukė į Marselį, kuris tapo paskutine stotele visiems, trok�tantiems bet kuria kaina i�vengti fa�istų nagų. �ydai, komunistai, politiniai pabėgėliai ir u�sienie�iai desperati�kai bandė gauti viet� nuplukdysian�iame į namus laive.

Prie� i�vykdama Gugenheim dar spėjo i�gelbėti nesėkmių persekiojam� siurrealist� Maks� Ernst�. Nors �is gyveno Pary�iuje nuo tre�io de�imtme�io prad�ios ir buvo neabejotinai priskiriamas prie �degeneravusių� menininkų, prasidėjus karui jį kaip galim� prie�� sulaikė prancūzų tarnybos ir internavo stovykloje netoli Provanso Ekso, kur buvo laikomas ir jo kolega menininkas bei tautietis Hansas Belmeris (Hans Bellmer). Ernstas buvo paleistas įsiki�us kolegoms prancūzų menininkams, ta�iau beveik i� karto po invazijos su�iuptas gestapo ir i�siųstas į kit� koncentracijos stovykl�. Ernstui pavyko stebuklingai pabėgti ir nusigauti į Marselį, kur jis susitiko Pary�iuje i� jo paveikslus pirkusi� Peg� Gugenheim. �i sumokėjo u� jo kelion� per Atlant� mainais į dar kelis paveikslus. Deja, tėvynės neturin�io Ernsto JAV nelaukė i�skėstomis rankomis ir kaip �Vokietijos pilietį� internavo Eliso saloje Niujorke. Pegė Gugenheim da�nai atplaukdavo į sal� ma�u laiveliu jo aplankyti. Galiausiai jai pavyko surinkti daugyb� �ymiausių JAV kultūros veikėjų rekomendacijų ir jį i�vaduoti. Pana�u, kad Gugenheim taip atkakliai stengėsi ne vien tik dėl meno laisvės � tais pa�iais metais jiedu susituokė.

Taip pat ir kitiems Marselyje įstrigusiems menininkams buvo mestas gelbėjimosi ratas i� anapus Atlanto. Praėjus vos kelioms dienoms nuo tada, kai Prancūzija �lugo, įkurtas Skubios pagalbos komitetas (Emergency Rescue Commitee), kurio tikslas buvo gelbėti prancūzų menininkus, poetus, ra�ytojus ir filosofus. Komitetui greitai pavyko gauti i�kilių kultūros veikėjų, pavyzd�iui, D�ono Dos Pasoso (John Dos Passos) ir Eptono Sinklerio (Upton Sinclair) param�. Vis dėlto svariausia buvo pirmosios �alies ponios, prezidento �monos Eleonoros Ruzvelt (Eleanor Roosevelt) pagalba. Jos remiamas komitetas įgijo labai reikaling� politinį svorį, nes daugelis konservatyvių politikų nenorėjo suteikti vizų komunistams, anarchistams ir nihilistams.

Siekdamas koordinuoti gelbėjimo akcij� komitetas i�siuntė į Marselį savo agent� �urnalist� Varian� Frajų (Varian Fry). Platų ry�ių tinkl� turintis Frajus puikiai tam tiko. Kartu su Harvardo laikų kolega, vėliau MFAA nariu tapusiu Linkolnu Kirsteinu (Lincoln Kirstein) jis buvo ir literatūros �urnalo �Hound & Horn� įkūrėjas. Laisvai prancūzi�kai ir voki�kai kalbantis Frajus netoli Marselio i�sinuomojo vil�, kuri netrukus virto menininkų kolonija. Pagrindinėmis jos figūromis tapo siurrealistas Andrė Bretonas (Andr� Breton) ir jo �mona dailininkė �aklina Lamba Breton (Jacqueline Lamba Breton).

Per vienus veiklos metus nuo 1940-ųjų rugpjū�io iki 1941-ųjų rugpjū�io Frajus ir Skubios pagalbos komitetas padėjo i�vykti į JAV daugiau nei 2 200 asmenų. Paprastai kelias eidavo per Ispanij� ir Portugalij�, o i� ten toliau laivu per Atlant�. Kiti tiesiai i� Marselio plaukė į prancūzų kolonij� Martinik� Vest Indijoje, o tada toliau į JAV. Frajus turėjo vis� laik� kovoti ne tik su Vi�i re�imu, bet ir su JAV migracijos tarnybomis. Ketvirtame de�imtmetyje nacistinėje Vokietijoje lank�sis Frajus anksti įspėjo, kas laukia �ydų nacistinėje Europoje. Tarp Frajaus dėka pabėgusių asmenų buvo ir politikos filosofė Hana Arendt (Hanna Arendt), menininkai Marselis Diu�anas (Marcel Duchamp), Markas �agalas, ra�ytojai Artūras Kestleris (Arthur Koestler) ir Heinrichas Manas.

Kai kurie, nepaisydami įnirtingų Variano Frajaus bandymų perkalbėti, apsisprendė likti, pavyzd�iui, Pablas Pikasas, u�sidar�s savo ateljė Grands-Augustins gatvėje Pary�iuje. Ten jis praleido likusi� karo dalį. Kai vėliau nacistai u�draudė naudoti karo pramonei reikaling� bronz�, prancūzų pasiprie�inimo judėjimo nariai slapta tiekė metal� garsiajam kubistui, kad �is galėtų toliau lieti skulptūras.

Prancūzij� palikti atsisakė ra�ytoja Gertrūda Stain (Gertrude Stein). Tarpukariu �ios moters ir jos gyvenimo partnerės Elis B. Toklas (Alice B. Toklas) butas Fleurs gatvėje buvo svarbiausia Pary�iuje kultūrinių susitikimų vieta, kur da�nai lankydavosi Ernestas Hemingvėjus, D�eimsas D�oisas, F. Skotas Ficd�eraldas, Pablas Pikasas, Gijomas Apolineras (Guillaume Apollinaire) ir daug kitų garsenybių. Artėjant karui Stain ir Tobias pasitraukė į kaimo sodyb� prie Eks le Beno miesto, netoli �veicarijos sienos.

Septyniasde�imtmetis k� tik i�situok�s ir ligotas Anri Matisas traukiniais ir taksi nusigavo i� Pary�iaus į Nic�, ta�iau nesutiko palikti �alies. Jis sakė: �Jei visi talentingi �monės paliktų Prancūzij�, �alis labai nuskurstų.� Jis persikėlė į vil� netoli Sen Pol de Vanso ir visai kaip Pikasas per kar� tapė toliau.

Vis dėlto ne visiems nusi�ypsojo laimė būti i�gelbėtiems Variano Frajaus. Talentingasis vokie�ių dailininkas, Matiso studentas Rudolfas Levis (Rudolf Levy) mirė Au�vice. Toks pat likimas i�tiko Monako Ballet de l�Op�ra įkūrėj� Renė Bliūm� (Ren� Blum), taip pat poet� Ben�amin� Fondan� (Benjamin Fondane) ir istorik� Mark� Blok� (Marc Bloch).

Daugelis suimtų �ydų kilmės menininkų pateko į garsųjį Dransi lagerį netoli Pary�iaus. �ia mirė ir prancūzų dailininkas, poetas bei kritikas Maksas �akobas (Max Jacob).

Negana to, kad nacistai i�vogė Prancūzijos meno lobynus, okupacija sunaikino kai k� dar vertingesnio. Nacistų įsiver�imas į Pary�ių rei�kė ir pary�ieti�ko aukso am�iaus pabaig�. Miestas buvo i�plė�tas ir niekada nebepajėgė susigr��inti Vakarų pasaulio kultūros sostinės statuso. Jis atiteko Niujorkui, kuriam kultūrin� injekcij� suteikė i� Europos atvyk� dadaistai, siurrealistai ir kubistai.

Vokie�ių armija į�engė į miest� vaiduoklį. Dar nespėj� susipakuoti daiktų ir prisidėti prie pabėgėlių į pietus, gyventojai pasislėpė namuose. Pary�iuje viskas buvo u�daryta, u�rakinta, �viesos u�gesintos. Tai, regis, nejaudino nugalėtojų, kurie netrukus atkim�o �ampano butelius vie�butyje �H�tel Ritz� ir ėmė kurtis erdviuose apleisto miesto apartamentuose. Sen�jį vie�butį �H�tel de Crillon� Concorde aik�tėje vokie�ių generalinis �tabas pavertė savo būstine. S�moningai ar ne, pasirinkimas buvo istori�kai simboli�kas. Kaip tik prie�ais �į pastat� 1793 m. giljotinuotas Prancūzijos karalius Liudvikas XVI.

Skirtingai nei Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Belgijoje įvesta karinė administracija. I� karto nagus į prancūzus suleidusi vokie�ių vadovybė ėmėsi ir kultūros politikos. Taikos sutartyje buvo įtrauktos dvi reik�mingos klauzulės. Prancūzija turėjo i�duoti visus �tėvyn� i�davusius� pabėgėlius, taip pat buvo draud�iama perkelti nuosavyb� i� vokie�ių okupuotos zonos į Vi�i re�imo kontroliuojam� pietry�ių Prancūzij�.

Prancūzijos kultūros lobynai i� karto privertė plė�ikaujan�ias nacistų organizacijas lenktyniauti.

Bir�elio 30 d. Hitleris �od�iu įsakė �apsaugoti� visus okupuotoje Prancūzijoje esan�ius vie�us, priva�ius ir �ydams priklausan�ius meno kūrinius. Pirmas įsakym� ėmė vykdyti u�sienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas (Joachim von Ribbentrop), pasiunt�s į Pary�ių savo draug� ir koleg� Ot� Albec� (Otto Albetz). Kaip ir Ribentropas, Albecas buvo frankofilas. Vėliau jis buvo paskirtas ambasadoriumi Pary�iuje ir palaikė ry�ius su Vi�i re�imu. Var�uvos įvykiuose dalyvav�s Albecas suprato, kad veikti reikia nedelsiant.

Jozefas Gebelsas slapta nusiuntė į Pary�ių Ot� Kiumelį ir pavedė jam i�siai�kinti, k� būtų galima �parve�ti namo�. Vis dėlto Prancūzijoje pasiprie�inimas plė�ikavimui buvo didesnis nei daugelyje kitų vietų. Albecas ir jo kolegos susidūrė su tokiu įnirtingu centrinės Prancūzijos muziejų organizacijos �Mus�es Nationaux� pasiprie�inimu, kad norėdami gauti inventorinių knygų turėjo grasinti ginklais. Dar stipriau Otui Albecui prie�inosi vienas vokie�ių grafas. Kultūros klausimams Prancūzijoje tvarkyti vermachtas įsteigė savo organizacij� �Kunstschutz� ir jos vadovu paskyrė meno istorik� graf� Franc� Volf�-Meternich� (Franc Wolff-Metternich). �i organizacija turėjo kiek kitoki� nuomon�, kaip elgtis su prancūzų meno lobynais. Vermachtas, be abejo, buvo prisiek�s i�tikimyb� Adolfui Hitleriui, bet tuo pat metu i�laikė nema�ai senosios prūsi�kos garbės. I�didūs mėlyno kraujo vermachto karininkai da�nai i� auk�to �velgė į neskrupulingas nacių organizacijas, pavyzd�iui, SS. Egzistavo tam tikra klasinė prie�prie�a, nes nacistams pagrindinis veiksnys buvo kraujas, o ne kilmė. Per vis� kar� tarp partijos ir vermachto i�liko tam tikras atstumas. Neatsitiktinai 1944 m. pasikėsinim� į Hitlerį surengė kilmingi vermachto karininkai.

Hagos konvencij� vermachtas ir toliau laikė juridine prievole (bent jau Vakarų fronte), o tai rei�kė įsipareigojim� ginti meno paminklus.

�Kunstschutz� atsirado kaip reakcija į vokie�ių vandalizm� Pirmajame pasauliniame kare. 1914 m. vokie�ių kareiviai Belgijoje sudegino sen�j� Leveno bibliotek� ir sunaikino tūkstan�ius viduram�ių ir renesanso laikotarpio ra�tų. Tais pa�iais metais vokie�ių artilerija apgadino gotikin� Reimso Notre Dame katedr�. Siekiant pateisinti �kultūringos nacijos� vard� įkurta �Kunstschutz� organizacija, kuri likusi� karo dalį ėmėsi priemonių kultūros paminklams ginti ir pelnė tam tikr� pagarb�.

Dėl to Franco Volfo-Meternicho filosofija buvo visi�ka prie�ingybė plė�iki�kų nacių organizacijų m�stysenai. Meno kūrinių konfiskavim� jis vertino ne tik kaip įstatymų pa�eidim�, bet ir kaip vermachto įvaizd�iui �aling� veiksm�. Volfo-Meternicho supratimu, ant kortos buvo pastatyta armijos garbė, todėl jis neketino leisti meno kūrinių kur nors i�ve�ti. Volfas-Meternichas Hitlerio įstatym� interpretavo kaip �ginti�, o ne kaip �konfiskuoti�.

Be vermachto pagalbos Albeco galimybės buvo ribotos, nes jis priklausė nuo armijos transporto. Vis dėlto Albecas rado sprag� � Prancūzijos �ydai laikyti �valstybės prie�ais�, todėl jų niekas nesaugojo.

Buvo sudarytas did�iausių Pary�iuje �ydų meno kolekcininkų s�ra�as ir Albeco darbo grupė ėmėsi tu�tinti galerijas ir būstus, padedama prancūzų policijos suorganizuotų sunkve�imių. Albecui per trump� laik� pavyko paimti i� �ydų kolekcininkų daugiau nei 1 500 paveikslų, jie buvo sandėliuojami viename Pary�iaus name prie Vokietijos ambasados.

Vis dėlto Albecas buvo ne vienintelis, anksti atsidūr�s vietoje. Visada pasireng�s plė�ikauti Himlerio vadovaujamas gestapas jau buvo pradėj�s tu�tinti �alį palikusioms �ydų �eimoms priklausiusius būstus ir parduotuves. Tuo pat metu baim� sėjanti DSK (Devisenschutzkommando) ėmė lau�tis į bankų saugyklas, ie�kodama aukso, papuo�alų ir brangakmenių, o meno kūriniai laikyti papildomu grobiu. DSK sudarė kruop��iai atrinkti SS vyrai, jie turėjo speciali� u�duotį konfiskuoti �ydų auks� ir kitus vertingus daiktus. Jei reikia � kankinant. Organizacij� kontroliavo Hermanas Geringas.

Dirbdamas ambasadoje Albecas ėmė rū�iuoti ir organizuoti konfiskuotus kūrinius pagal Kajetano Miūlmano modelį. Ribentropas i� Berlyno atsiuntė meno ekspert�, �is turėjo nuspr�sti, kuriuos darbus verta siųsti namo. Vis dėlto principingasis Francas Volfas-Meternichas slėpė rankovėje tūz�. Paveikslai negalėjo palikti Prancūzijos be vermachto leidimo ir transporto. Volfas-Meternichas neketino to leisti. Jo sprendim� rėmė ir vyriausiasis vermachto vadas Valteris fon Brauchi�as (Walter von Brauchitsch). Taip nebūtų pa�eista Hagos konvencija, draud�ianti i�ve�ti priva�i� nuosavyb�. Volfas-Meternichas privertė Albec� i�gabenti meno kūrinius i� ambasados į Luvr�, tikėdamasis, kad ten jiems bus saugiau.

1940 m. rudenį Jozefas Gebelsas įsisenėjusiame Volfo-Meternicho ir Albeco konflikte į�velgė galimyb�. Rugpjūtį jis bandė perimti grobimo kontrol� su�aukdamas visas konflikto �alis į bendr� taryb�, į kuri� buvo pakviestas ir Hansas Posė bei Geringo ir Ribentropo �tabų atstovai. Vis dėlto bandymas sukurti veikian�i� taryb� buvo nesėkmingas galbūt todėl, kad Hitleris nenorėjo suteikti dar daugiau galių Gebelso propagandos ministerijai. I�mu�ė seno, daugelio jau nura�yto �aidėjo valanda. Galbūt tai buvo Adolfo Hitlerio socialdarvinistinės vald�ios politikos aprai�ka. Rugsėjo 17 d. i� Hitlerio kanceliarijos atėjo įsakymas, suteikiantis partijos ideologo Alfredo Rozenbergo organizacijai (Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg; ERR) mandat� koordinuoti meno kūrinių konfiskavim�. Valteriui fon Brauchi�ui duotas įsakymas privertė vermacht� suteikti Rozenbergui vis� būtin� pagalb�.

Pralaimėj�s Jozefui Gebelsui kovoje dėl įtakos Tre�iojo reicho kultūros politikai Alfredas Rozenbergas lėtai, bet u�tikrintai stiprino pozicijas per savo ideologijos prie�iūros organizacij� �Amt Rosenberg�. Pagrindinis �ios organizacijos biuras buvo Potsdamo aik�tėje Berlyne. Po jos sparnu glaudėsi visas tinklas jai pavald�ių įstaigų, pavyzd�iui, �Nordische Gesellschaft�, siekianti glaudesnio Vokietijos ir Skandinavijos �alių bendradarbiavimo. �ia buvo ir Kovos u� vokie�ių kultūr� s�junga bei svarbiausias Rozenbergo projektas �Hohe Schule der NSDAP�. Tai buvo Rozenbergo bandymas sukurti elitinį nacistų universitet�, kuris aprūpintų �alį ideologi�kai parengtomis smegenimis.

Alfredas Rozenbergas planavo pastatyti Hermano Gyslerio suprojektuotus didelius universiteto rūmus prie Kimzės e�ero Bavarijoje. Vis dėlto Rozenbergas ketino įsteigti ir daug specializuotų tyrimų institutų visoje Vokietijoje. Frankfurte turėjo būti analizuojama teisė, Miunchene � indogermanų studijos, �tutgarte � rasių mokslas ir t. t.

�ie ambicingi projektai sukūrė �Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg�. Tokiems institutams reikėjo tyrimų med�iagos, todėl Adolfas Hitleris suteikė Rozenbergui mandat� okupuotuose regionuose konfiskuoti naudinga galin�i� būti med�iag�. Pirmiausia omenyje turėti tyrimų archyvai, bibliotekos, rankra��iai, taip pat �ydų bendruomenių ir masonų ordino artefaktai.

Galima sakyti, kad Rozenbergas pavėlavo į traukinį Lenkijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose, ta�iau Prancūzijoje neketino kartoti tos pa�ios klaidos. 1940 m. vasar� ERR gavo įgaliojimus okupuotose �alyse konfiskuoti �reicho prie�ams� priklausan�ias bibliotekas ir archyvus. �Amt Rosenberg� i� karto pasiraitojo rankoves, nes kaip ir visi kiti �inojo, kad svarbiausia spėti pirmam, kol niekas dar nenugvelbė grobio i� panosės. Himlerio tyrimų organizacija �Ahnenerbe� kovojo dėl tos pa�ios med�iagos kaip ir �Hohe Schule�.

Vyrauja nuomonė, kad nacistai buvo puikiai organizuoti ir greitai veikė, bet tikrovė da�nai buvo kitokia. Kaip rodo meno kūrinių grobstymas, vis� laik� vyko nacistinės Vokietijos organizacijų, tarnybų ir vadovų kova, o tai da�nai paraly�iuodavo darb� ir sukurdavo neveiksming� sistem�. Nesibaigian�ios kovos reikalavo didelių i�teklių ir vykdytos pasitelkiant biurokratij�. Tai buvo vadinamasis �popierių karas�. Da�nai trūkdavo ai�kių direktyvų, kas ir u� k� atsakingas bei kokių nuorodų reikia laikytis. Kai kada konkurentus stengtasi įveikti apgavyste, machinacijomis ir įvairiais perversmais.

Vis dėlto garsusis efektyvumas atsirasdavo kuriai nors organizacijai perėmus iniciatyv� kovoje dėl vald�ios. Da�nai tai buvo galima paai�kinti baime vėl jos netekti.

Tas pasakytina ir apie �Amt Rosenberg�, kuri greitai įsteigė biur� Pary�iuje � �ERR Dienststelle West�. Efektyvum� iliustruoja tai, kad jau rugpjū�io 26 d. ERR i�siuntė į Vokietij� 11 vagonų su 1 224 dė�ėmis. Krovinį sudarė kelios bibliotekos, tarp jų ir garsioji 1875 m. įkurta Turgenevo biblioteka, turinti did�iausi� rusų literatūros kolekcij� u� Tarybų S�jungos ribų. Traukinyje buvo ir prancūzi�kajai Rot�ildų �eimos at�akai priklausiusi biblioteka.

Manoma, kad rugsėjo 17 d. Hitlerio duotas įsakymas suteikti ERR įgaliojimus organizuoti taip pat ir meno kūrinių grobim� buvo visi�kai netikėtas konkurentams. Spėjama, kad Hitlerio sprendimui įtakos turėjo ERR gebėjimas greitai ir i� niekur sukurti efektyvi� organizacij�. Vis dėlto istorikas D�onatanas Petropoulosas mano, kad tam reik�mės turėjo ir silpnos Alfredo Rozenbergo pozicijos partijos elite. Rozenbergo veiksmai, labiau nei Geringo, Himlerio ar Ribentropo, buvo priklausomi nuo Hitlerio.

ERR suteikta galimybė plė�ti ne tik Prancūzijos �ydus. Nacistai paskelbė, kad visi i� �alies pasitrauk� prancūzai daugiau nėra laikomi pilie�iais ir jų nuosavybė tampa be�eimininkė.

Meno kūrinių surinkimo vieta tapo �alia Concorde aik�tės ir pa�ioje karinio �tabo pa�onėje įsikūr�s muziejus �Jeu de Paume�. Ten buvo nuve�ti ir tie darbai � daugiau nei keturi �imtai dė�ių, kuriuos Albecui teko i�gabenti į Luvr�. �Jeu de Paume� dirbantis prancūzų personalas buvo i�pra�ytas, i�skyrus vien� svarbi� i�imtį: pasilikti leista keturiasde�imtmetei meno istorikei Rozei Valan (Rose Valland). Ji laikyta nepavojinga nacistams, o tai buvo klaida.

Vis dėlto Alfredo Rozenbergo darbas patyrė trikd�ių. ERR nesid�iaugė Volfas-Meternichas, kuris per �Kunstschutz� ir toliau bandė u�kirsti keli� plė�ikavimui, bet Rozenbergas greitai sudarė �i� problem� i�sprendusį aljans�. Bandymai įkalbėti Volf�-Meternich� pagelbėti transportuojant i� �alies meno kūrinius atrodė bevilti�ki, ta�iau atsirado kitas padėti norintis �mogus ir Rozenbergas suprato es�s priverstas jį pakviesti į �i� �vent�. Tai buvo Hermanas Geringas. Rozenbergas susisiekė su reichsmar�alu praėjus vos kelioms dienoms po to, kai gavo įgaliojimus. Dė�es i� Luvro į �Jeu de Paume�, vėliau ir į Vokietij� ve�ė ne vermachtas, o liuftvafė. Geringas parūpino Rozenbergui visko, ko �iam reikėjo: lėktuvų, traukinių ir sargybinių. Nors �i s�junga suteikė galimyb� Geringui pa�velgti į veiklos u�kulisius, ji labai sustiprino Rozenbergo vald�ios pozicijas ir turėjo lemiam� įtak� ERR sėkmei Prancūzijoje.

�ia, kaip ir Austrijoje, plė�ikavimo biurokratijos taikiklyje pirmiausia atsidūrė Rot�ildų �eima. Prancūzi�koji Europos bankininkų dinastijos at�aka buvo ne tik pati garsiausia, bet ir pati turtingiausia. �imtametė �eimos sėkmės istorija pavertė Rot�ildų pavard� turto sinonimu. Visai kaip ir Austrijoje, gerovės pagrindas buvo �eimos bankas. Prancūzijoje �aknis įleido dvi Rot�ildų �akos, kai XIX a. prad�ioje dinastijos pradininkas Majeris Am�elis Rot�ildas i�siuntė savo sūnus į Europ�.

Jo sūnus D�eimsas Majeris de Rot�ildas (James Mayer de Rothschild) XIX a. viduryje padėjo vieno did�iausių priva�ių verslų pasaulio istorijoje pagrindus. Rot�ildų �eima prisidėjo prie karo su Napoleonu finansavimo. Prancūzijos dvaro patarėjas D�eimsas Majeris vadovavo Prancūzijos industrializacijai, jis tiesė gele�inkelius ir kūrė kalnakasybos pramon�. Taip pat sėkmingai ėmėsi vyndarystės verslo � 1868 m. nusipirko prie Bordo vien� geriausių pasaulyje vynuogynų �Ch�teau Lafite�. Ta�iau pirmiausia sėkm� garantavo tai, kad D�eimso Majerio de Rot�ildo bankas tuo metu buvo Europos centrinio banko atitikmuo, jo klientų s�ra�e puikavosi did�iosios Europos galybės.

Nors D�eimsas Majeris de Rot�ildas laikėsi �eimos tradicijos įvairiais būdais slėpti tikr�jį turto dydį, dabartiniais skai�iavimais, jis buv�s turtingesnis u� Bil� Geits� (Bill Gates).

Prancūzi�koji at�aka, kaip ir austri�koji, aktyviai domėjosi kultūriniu gyvenimu ir rėmė menininkus, ra�ytojus ir kompozitorius, pavyzd�iui, E�en� Delakrua (Eug�ne Delacroix), Onorė de Balzak� (Honor� de Balzac) ir Frederik� �open�. Pastarasis vėliau paskyrė vien� savo kūrinių vals� cis-moll op. 64,2 D�eimso dukteriai. D�eimsas Majeris de Rot�ildas padėjo pagrindus ir Prancūzijos valdovų meno kolekcijai.

Nacistams įsiver�us į Prancūzij�, Pary�iuje gyveno trys �eimos at�akos ir visos netoli �Jeu de Paume�. �eimos galva ir �eimos banko vadovas baronas Eduardas buvo įsikūr�s pa�iame �ir�ių lizde � pastate prie �iaurės rytinio Concorde aik�tės kampo, vienoje geriausių vietų visame Pary�iuje. Kadaise �is pastatas priklausė garsiam diplomatui Taleiranui (Talleyrand). D�eimso Majerio anūkas Eduardas paveldėjo daugiau nei 100 metų rinkt� meno kolekcij� ir vien� did�iausių pasaulio istorijoje nuosavybių. Kolekcijoje buvo visi garsiausi Europos meistrai: Rubensas, Rembrantas, Rafaelis, Ticianas, van Deikas, Vato, Engras ir garsusis Fransua Bu�ė paveikslas �Madam de Pompadur portretas�. Kolekcijos perlas buvo labai neįprastas olandų tapytojo Johaneso Vermejerio darbas �Astronomas�. Eduardo tėvui Alfonsui D�eimsui de Rot�ildui (Alphonse James de Rothschild) pavyko XIX a. devintame de�imtmetyje įsigyti jį i� vieno Pary�iaus meno prekeivio. Dėl �io paveikslo buvo nuspr�sta i� anksto � jis turi atsidurti Fiurerio muziejuje. Hitleris jo geidė dėl kelių prie�as�ių. Pirmiausia dėl motyvo. Portrete pavaizduotas vyras, galbūt olandų mokslininkas Antonis van Levenhukas (Antonie van Leeuwenhoek), kuris beveik pakerėtas tiesia rank� prie gaublio su dangaus skliautu. Apie 1668 m. baigtame darbe u�fiksuota XVII a. mokslo revoliucijos įkar�tyje esan�iai Europos civilizacijai svarbi akimirka. Johanesas Kepleris ir Galilėjas Galilėjus atskleidė visatos paslaptis. Tais pa�iais metais, kai buvo nutapytas paveikslas, Izaokas Niutonas sukonstravo reflektorinį teleskop�, o Prancūzijos Karalius Saulė Liudvikas XIV Pary�iuje pastatė observatorij�.

Gausesnės �inios apie dangaus kūnus buvo itin reik�mingos navigacijai ir europie�ių ekspansijai į kitus �emynus. Tuo metu Nyderlandams priklausė geriausias pasaulyje prekybinis laivynas.

Kita prie�astis, kodėl Johanesas Vermejeris buvo taip geid�iamas, yra tai, kad jis paliko nedaug darbų � �inomi tik kiek daugiau nei trisde�imt i�likusių jo kūrinių. �Astronomas� yra itin neįprastas, tai vienas i� dviejų jo paveikslų, kuriame vaizduojamas vienas vyras. Kitas toks darbas labai pana�us ir beveik to paties motyvo kūrinys �Geografas�. Ten tas pats vyras su matavimo prietaisu rankoje rymo palink�s vir� �emėlapio. �Geografas� nuo XIX a. pabaigos kabojo �St�delsches Kunstinstitut� muziejuje Frankfurte. Vėl sujungti i�skirtus paveikslus dvynius Tre�iasis reichas itin geidė.

Kitoms dviem Rot�ildų at�akoms, vadovaujamoms baronų Roberto ir Edmundo de Rot�ildų (Robert de Rothschild, Edmund de Rothschild) taip pat priklausė ne k� prastesnės kolekcijos. Jų rūmuose taikiai sugyveno klasikinių meistrų Rembranto, van Eiko ir Fragonaro bei modernistų Brako ir Dereno darbai. ERR skai�iavimais, Rot�ildų �eimų kolekcijose buvo daugiau nei 5 000 meno kūrinių, taip pat vertingų bibliotekų, nekilnojamojo turto objektų ir antikvarinių dirbinių.

Prasidėjus karui Rot�ildai ėmėsi sunkaus darbo evakuoti did�iules kolekcijas i� Pary�iaus, bet pirmiausia baimindamiesi ne grobstymo, o liuftvafės bombų. Nedaug kas galėjo pagalvoti, kad Geringas gurk�nos koktelius vie�butyje �H�tel Ritz�.

Tuo pat metu �eima �inojo, kaip buvo i�rengti jų giminai�iai Austrijoje. Dėl visa ko kolekcijos buvo padalytos. Kai kas paslėpta bankų saugyklose, kita i�ve�ta į kuri� nors i� daugybės �eimos pilių Prancūzijoje. Keletas itin vertingų darbų atiduoti saugoti �Mus�es Nationaux� ir i�gabenti į Luvr�. Tarnybos net i�davė suklastotus dokumentus, kad kūriniai padovanoti dar prie� prasidedant karui. Siekiant apgauti vokie�ius dokumentai buvo su visomis detalėmis sura�yti sename popieriuje ir turėjo visus reikalingus spaudus ir para�us.

Kiti kolekcininkai �ydai elgėsi taip pat. Pikaso galerijos savininkas Paulis Rozenbergas i�siuntė į pietų Prancūzij� 300 paveikslų ir u�darė savo galerij�, kuri buvo Pary�iaus menininkų susibūrimo vieta nuo pat jos įsteigimo 1880 m. Laimė, dar prie� prasidedant karui Rozenbergas paskolino savo Pikaso paveikslus parodai �MoMa� muziejuje Niujorke. Vis dėlto Prancūzijoje liko daug kolekcijai priklausan�ių geriausių Monė, Delakrua, Renuaro ir Sezano darbų.

Pana�us likimas i�tiko ir �ydų kilmės meno prekeivių Bernheimų-�enų (Bernheim-Jeune) �eim�, kurios veiklos prad�ia siekia net Prancūzijos revoliucijos laikus. Bernheimų-�enų sėkmės paslaptis buvo anksti pastebėti ir rinkai pasiūlyti prancūzų impresionistai. Jie turėjo Renuaro ir Matiso darbų. Bėgant metams �eima surinko vien� geriausių kolekcijų Pary�iuje, jos salone kabojo ir El Greko ��ventas Martynas ir elgeta�, Monė �Vandens lelijų baseinas�, taip pat vienas garsiausių neoimpresionisto �or�o Sera (George Seurat) kūrinių �Cirkas�. Labiau į muziejų nei į būst� pana�ioje �eimos rezidencijoje Pary�iuje kabojo ir �e�i Tulūzo-Lotreko darbai bei apie dvide�imt Sezano kūrinių. Pla�iausiai garsas sklido apie svetain�, vadint� �Renuaro kambariu�. Joje puikavosi 45 meistro paveikslai. �eimai taip pat priklausė antikinės romėnų bei graikų statulos ir Medi�ių klano medalionai. Jiems pavyko dar prie� vokie�ių puolim� dalį kolekcijos evakuoti į Monak�, bet dauguma liko Pary�iuje.

�ydų bankininkas Davidas Davidas-Veilis (David David-Weill) dar prie� nacistams u�imant Pary�ių sugebėjo i�plukdyti į JAV kai kuriuos i� savo geriausių paveikslų, tarp jų buvo Renuaro ir Gojos kūriniai, bet, kaip ir daug kam nutiko, kolekcija buvusi per didelė, o Prancūzija kritusi per greitai, kad būtų spėta visk� evakuoti. Jaunystėje Davidas Davidas-Veilis elitinėje Pary�iaus mokykloje �Lyc�e Condorcet� mokėsi kartu su Marseliu Prustu (Marcel Proust) ir ėmė rinkti savo kolekcij� dar paauglystėje, kai pradėjo pirkti miniatiūras. Kolekcionavimo manija jį lydėjo vis� gyvenim� ir savo rytus jis da�nai pradėdavo apsilankymu kuriame nors Pary�iaus aukcionų ar galerijų, tik paskui traukdavo į darb� banke.

Davidas-Veilis irgi patikėjo kūrinius �Mus�es Nationaux�, kurios valdybos pirmininku buvo beveik de�imtmetį. Dar 1939 m. 130 dė�ių su vertingiausiais Davido-Veilio kolekcijos eksponatais i�gabenta į Ch�teu de Sourches pilį netoli Le Mano, kur jie sumai�yti su kūriniais i� prancūzų valstybinių muziejų. Jis elgėsi pana�iai kaip Rot�ildai � kolekcij� siekė i�gelbėti traukdamas į apskait� kaip dar prie� kar� įteikt� dovan�.

Vien� geriausių visame Pary�iuje olandų ir flamandų meistrų kolekcijų turinti �losų �eima slapta sugebėjo i�gabenti paveikslus i� �eimos valdų Henri-Martin gatvėje į �ambono pilį pie�iau Pary�iaus. Kolekcij� surinko �ydas verslininkas Adolfas �losas (Adolph Schloss). J� sudarė daugiau nei 300 Rembranto, Franso Halso, Reisdalio ir kitų �iaurės dailininkų darbų. Vargu ar nacistai galėjo ramiai praeiti pro toki� kolekcij�.

Nors dauguma �ydų kilmės Prancūzijos kolekcininkų 1940 m. labai gerai �inojo nacistų politinius planus ir su menu susijusias ambicijas, staigus Prancūzijos kritimas u�klupo juos nepasirengusius.

Vis dėlto nema�ai �ydų kolekcininkų ir galerijų savininkų galėjo pabėgti, nes buvo turtingi. Toki� galimyb� turėjo toli gra�u ne visi Prancūzijos �ydai.

Į ERR rankas anksti pakliuvo �ydų kilmės meno prekeivio Alfonso Kano (Alphonse Kann) kolekcija. Jis pats paliko Prancūzij� dar prie� prasidedant karui, ta�iau buvusiame jo name Sen �ermen prie Lė mieste į vakarus nuo Pary�iaus laikyt� kolekcij� ERR aptiko 1940 m. spalį. 1 200 kūrinių nuo italų renesanso iki Pikaso buvo i�ve�ti į �Jeu de Paume�.

ERR s�ra�o vir�uje buvo Rot�ildų nuosavybė, kuri �eimai pabėgus tapo be�eimininkė, bet kai ERR pasibeldė į �eimos namų duris Pary�iuje, patalpos jau buvo tu��ios. Tai, ko �eima nespėjo paslėpti, paėmė Albecas. 1940 m. rudenį ERR pradėjo sistemingai �ukuoti Rot�ildų verslo imperij�, vien� banko saugykl� po kitos, pilių rūsius ir palėpes. Geringo dėka ERR talkinusi Devisenschutzkommando banko saugykloje aptiko pirm�jį radinį � �e�ias dė�es, prikrautas juvelyrinių dirbinių, viduram�ių miniatiūrų ir rankra��ių. Neilgai trukus ERR atskleidė �Mus�es Nationaux� bandym� slėpti Rot�ildams priklausan�ius kūrinius.

1940 m. netrūko prancūzų kolaborantų, pasirengusių u� atlygį informuoti nacistus, kur slepiamos kolekcijos. Tai galėjo būti konkurentai, buv� pavaldiniai ir net seni draugai, kurie nusprendė pasinaudoti galimybe pasipelnyti. 1940 m. prancūzų pasiprie�inimo judėjimas buvo silpnas, o Vi�i re�imui vadovaujantis a�tuoniasde�imt ketverių prancūzų generolas Filipas Petenas (Philippe P�tain) buvo įsitikin�s, kad tik laiko klausimas, kada Vokietija nugalės Did�i�j� Britanij�. Vi�i re�imas ir pats aktyviai dalyvavo, ir pasyviai stebėjo, kaip nacistai plė�ia ir �udo Prancūzijos �ydus.

1941 m. vasarį po ilgo detektyvinio darbo ERR buvo susekusi did�i�j� dalį Rot�ildų meno kolekcijų. Kūriniai, taip pat ir Vermejerio �Astronomas�, i�gabenti į �Jeu de Paume�. Sujaudintas Alfredas Rozenbergas ra�ė Martinui Bormanui, kad kūrinys saugus ir Hitleris apsid�iaugs �ia naujiena.

ERR tinklų i�vengė vos keletas darbų ir tie patys labai neįprastais būdais. Baronas Robertas de Rot�ildas liepė namo Marigny gatvėje rūsyje i�kasti slapt� kambarėlį, kuriame paslėpė kelet� vertingų bronzos kūrinių ir statulų. Nam� perėm�s liuftvafės generolas Frydrichas Karlas Hanesė (Friedrich Carl Hanesse) to kambarėlio niekada neaptiko. Jis nepastebėjo ir to, kad i� Rot�ildo paveldėtas personalas slapta i�ne�ė sidabrinius valgomuosius įrankius. Vis dėlto tai buvo i�imtis � apskritai prancūzi�koji Rot�ildų �eimos at�aka buvo apiplė�ta taip pat nuodugniai kaip ir austri�koji.

Į pietus pasitraukusiam meno prekeiviui Pauliui Rozenbergui pasisekė nusigauti į Ispanij�. Prie� pabėgdamas pus� savo kolekcijos jis paslėpė ma�o pietry�ių Prancūzijos miestelio Liburno banko saugykloje. Jam pavyko įtikinti savo draug� �or�� Brak� toje pa�ioje saugykloje paslėpti ir jo kolekcij�, kurioje būta ir Kranacho darbų.

Kiti paveikslai, ypa� per dideli banko saugyklai, palikti Rozenbergo sodyboje Fluarake. Prie� i�vykdamas Rozenbergas papra�ė savo padėjėjo ir vairuotojo Lui le Galo (Luis Le Gall) laivu i�siųsti kolekcij� į Niujork�, kur Rozenbergas atvyko rugsėjį. Kolekcija taip niekada ir nepasirodė. Rugsėjo 15 d. sodyb� u�plūdo nacistai. Paskundė du Pary�iaus antikvarinių dirbinių pardavėjai, u� tai gav� kelis Kamilio Pisaro (Camille Pissarro) darbus. �is menininkas nacistams atrodė bevertis, nes buvo dvigubas �degeneratas� � impresionistas ir �ydas.

Pary�iaus meno pasaulyje visi vieni kitus pa�inojo, todėl nacistams buvo paprasta papirkinėjimu arba grasinimu gauti reikaling� informacij�.

Po poros mėnesių jiems pavyko atsekti ir kolekcij� Liburno banko saugykloje � Brako paveikslai buvo geid�iamas prizas.

Prancūzijos pilietybės jau netek�s Paulis Rozenbergas apie kolekcijos likim� su�inojo tik 1941 m. kov�, kai jo asistentei Pary�iaus galerijoje madmuazelei Ruano (Roisneau) pavyko i�siųsti lai�k� su bloga �inia: �Viskas prapuolė.� Nusimin�s Rozenbergas ra�ė klausdamas, ar įmanoma kaip nors atgauti kolekcij�. Jo naivumas rodo, koks netikėtas buvo konfiskavimas daugeliui �ydų kolekcininkų.

Nacistams pavyko pagrobti ir didel� dalį Bernheimų-�enų kolekcijos. Albecas ir ERR �lavė �eimos namuose Pary�iuje esan�ius paveikslus, statulas ir antikvarinius dirbinius. �eima tuo metu jau buvo i�sigelbėjusi ir perėjusi �veicarijos sien�. Tik Klodas Bernheimas (Claude Bernheim), vienas i� sūnų, buvo su�iuptas Alpėse ir i�siųstas į Au�vic�.

Be Monake i�gelbėtų kūrinių, dar ma�daug trisde�imt vertingų paveikslų buvo paslėpta Rastinjako pilyje netoli Bordo, kuri, manoma, įkvėpė Tom� D�eferson� (Thomas Jefferson) projektuojant Baltuosius rūmus Va�ingtone. Pilis priklausė Bernheimų-�enų pa�įstamiems, britų kilmės amerikie�ių Lauvikų �eimai. Paveikslai buvo i�imti i� rėmų, suvynioti, u�dengti rudu popieriumi ir supakuoti į slapt� seno lagamino skyrių bei paslėpti pilies stogo pakraigėje. Ten saugiai pragulėjo iki nelemtos dienos 1944 m. kov�, kai atvykusi vokie�ių slaptoji policija i�sive�ė Lauvikus. Paskui pilis buvo nuodugniai i�kraustyta. Kaimynai matė i�va�iuojan�ius penkis sunkve�imius, prikrautus baldų, persi�kų kilimų ir u�tiesalų, o tada pilis buvo padegta. Niekas ne�ino, ar kareiviai rado paslėptus Bernheimų-�enų paveikslus, ar jie pra�uvo liepsnose kartu su keliais Sezano, Renuaro, Tulūzo-Lotreko ir van Gogo kūriniais.

1941 m. baland�io 11 d. buvo nulemtas 130 dė�ių, kurias Davidas Davidas-Veilis bandė paslėpti tarp Luvro kolekcijų Ch�teu de Sourches pilyje, likimas. Toliau mėginanti su plė�ikavimu kovoti �Kunstschutz� prie� kelias dienas įspėjo �Mus�es Nationaux� apie rengiam� i�puolį. Vis dėlto nespėjus sureaguoti kolekcij� konfiskavo ERR.

�losų kolekcijos su olandų meistrų darbais med�ioklė u�truko. Tiems, kas padės nacistams rasti kolekcij�, buvo pa�adėtas dosnus atlygis. Keli neskrupulingi prancūzų kolekcininkai bandė grasinimais ir ky�iais i�gauti i� �eimos slėptuvės viet�, ta�iau nesėkmingai. Be ERR, kolekcijos ie�kojo ir Karlas Haber�tokas. Daugelis įtarė, kad �losų �eima paslėpė kolekcij� neokupuotoje zonoje, todėl med�ioklėje dalyvavo ir Vi�i re�imas.

Vi�i Prancūzija sukūrė voki�ko modelio rasių įstatymus, ir neokupuotoje zonoje man� būsiantys saugūs �ydai klydo. �ydams u�drausta verstis daugeliu profesijų, be to, re�imas ėmėsi arizavimo. Buvo bandoma gelbėti krizės apimt� ekonomik� konfiskuojant ir pardavinėjant �ydų nuosavyb�. Planuota, kad �losų turtas taip pat papildys valstybės i�d�, ta�iau nacistai turėjo kitų ketinimų.

Vi�i ��ydų klausimus� sprendė organizacija �Commissariat General Aux Questions Juives� (CGQJ), i� visų jėgų bandanti suuosti dingusios �losų �eimos kolekcijos pėdsakus. CGQJ, be kita ko, apklausė kelias kraustymosi paslaugas teikian�ias firmas, kurių paslaugomis įtarė pasinaudojus �eimos narius. Padedama Pary�iaus meno prekeivio �ano Lui le Franko (Jean-Louise Le Franc), CGQJ susekė ir sulaikė �losų �eimos narius ir �ie buvo priversti atskleisti, kad kolekcija slepiama neokupuotoje zonoje �ambono pilyje.

Pilį i� karto ėmė saugoti prancūzų �andarai, o kūrinius nuspr�sta i�ve�ti į Vi�i surū�iuoti ir parduoti, ta�iau nespėjus planų įgyvendinti prie pilies i�dygo grupė vyrų ir sunkve�imis.

Eskorto vyrai parodė policijos �enklelius ir parei�kė es� prancūzų policininkai, kuriems pavesta i�gabenti kūrinius. I� tiesų jie priklausė liūdnai pagarsėjusiai Boni-Lefono gaujai � gestapui dirban�iai kriminalinės praeities kolaborantų grupei. Kai sargybiniai pradėjo įtarti klast�, jų vadovas paimtas įkaitu, o kolekcija greitai sukrauta į sunkve�imį ir i�ve�ta į artimiausi� vokie�ių karin� baz�. Apiplė�im� suorganizavo CGQJ Pary�iaus skyrius, ERR ir dvigubu agentu buv�s �anas Lui le Frankas. Vienas ERR darbuotojų ra�ė Hermanui Geringui: �Kad ir kaip būtų, tie prancūzai mulkina savo �alį. I�davikus reikia apdovanoti.�

Jau Pary�iuje kolekcij� pasidalijo apiplė�imo organizatoriai. Savo kolegas Vi�i apgav�s CGQJ skyrius atrinkt� kūrinių dalį pardavė Luvrui. Taip ji liko Prancūzijoje. ERR i�sirinko 260 paveikslų, o tai, kas liko � daugiausia modernūs kūriniai, atiteko �anui Lui le Frankui kaip padėka u� jo pastangas.

Vokie�ių okupacijos metais �Mus�es Nationaux� bandė prieiti prie be�eimininkių kolekcijų ir įkūrė komitet�, kuris kovojo u� Prancūzijos teises į konfiskuot� men�. Vis dėlto jo veikla buvo ne itin sėkminga. Kartais ERR atiduodavo organizacijai vien� kit� kūrinį, bet da�niausiai nereik�ming� patiems vokie�iams. Antra vertus, �Mus�es Nationaux� �inojo, kad vaik�to peilio a�menimis � jie irgi galėjo tapti ERR auka. Kiumelio ataskaita niekada nebuvo pavie�inta, ta�iau �Mus�es Nationaux� neturėjo jokių iliuzijų dėl nacistų ateities planų. Daugiau nei 2 000 eksponatų jau buvo i�ne�ta i� Armijos muziejaus Pary�iuje kaip karo laimikis, o liuftvafė prisivogė vertingų objektų i� Aviacijos muziejaus. Nacių apetitui numal�inti to nepakako. Pirmiausia stigo vieno kūrinio � Gento altoriaus.

Vis dėlto tai buvo toks politi�kai opus klausimas, kad Hitleris nepatikėjo jo spr�sti kuriai nors plė�ikaujan�iai organizacijai. Ernstui Buchneriui (Ernst Buchner) buvo pavesta konfiskuoti Vi�i kontroliuojamoje zonoje esantį altorių. Bavarijos muziejų vadovas Buchneris subūrė grup� Hitlerio įsakymui vykdyti. 1942 m. rugpjū�io prad�ioje jie sunkve�imiu atva�iavo prie Po pilies, kurioje drauge su kolekcijomis i� Prancūzijos muziejų buvo saugomas ir altorius.

U� kolekcij� atsakingas prancūzų valdytojas nenorėjo i�leisti altoriaus negav�s patvirtinimo i� auk��iau. Netrukus jį suteikė Vi�i vyriausybės vadovas Pjeras Lavalis (Pierre Laval). Norėdami gauti �į kūrinį, nacistai pasitelkė biurokratijos �aibo kar�. Kol sunkve�imis laukė prie Po pilies, Vokietijos reichskanceliarija kaip reikiant paspaudė Vi�i re�im� ir privertė priimti sprendim�. �ie pasidavė. Volfas-Meternichas prie� por� savai�ių buvo atleistas, kad netrukdytų planams. Kai �Mus�es Nationaux� ir �Kunstschutz� su�inojo, kas nutiko, altorius jau buvo Vokietijoje.

Po kelių savai�ių Buchneris vadovavo pana�iai ekspedicijai į �v. Petro ba�ny�i� Levene, Belgijoje, kur konfiskavo Dirko Bautso (Dirk Bouts) altoriaus paveiksl� �Paskutinė vakarienė�. Naudota pana�i taktika kaip ir paimant Gento altorių. Istorinės aplinkybės irgi buvo pana�ios: iki Pirmojo pasaulinio karo pora �Paskutinės vakarienės� plok��ių buvo Vokietijoje, Miuncheno meno muziejuje �Alte Pinakothek�. Jas vokie�iai taip pat turėjo perduoti Belgijai kaip dalį kompensacijos u� karo padaryt� �al�.

Vis dėlto �ie i�puoliai neliko nepastebėti, nors nacistai bandė visk� atlikti slapta.

�Mus�es Nationaux� pareikalavo gr��inti Gento altorių, o belgai apkaltino prancūzus pernelyg lengvai atidavus kūrinį vokie�iams. �New York Times� spekuliavo, kad altorius buv�s gimtadienio dovana Hermanui Geringui. I� tiesų jis buvo numatytas Lincui.

�Mus�es Nationaux�, Vi�i re�imas ir �Kunstschutz� siekė, kad konfiskuoti meno kūriniai liktų Prancūzijoje, ir bevilti�kai kovojo su ERR. Paskutinis desperati�kas Vi�i re�imo bandymas paskatinus �Kunstschutz� buvo reikalavimas pateikti ra�ti�k� paai�kinim�, kokiu teisiniu pagrindu kūriniai ve�ami į Vokietij�.

Taip buvo tikimasi �atskleisti� neteisėt� veikl�. ERR atsakymas buvo tipinis nacistų retorikos pavyzdys. ERR teigė, kad vykdydama invazij� Vokietija i�vadavo prancūzus nuo �tarptautinio �ydų s�mokslo�. Nacistinė Vokietija sudarė taik� su prancūzų liaudimi, ta�iau ne su �ydais, kurie buvo laikomi valstybe valstybėje. Dauguma Prancūzijos �ydų buvo kil� i� Vokietijos ir ilgus �imtme�ius engė vokie�ių liaudį ekonomine ir kultūrine prasme, todėl jų nuosavybė galėjo būti laikoma nedidele kompensacija, kurios Vokietija reikalauja u� patirtas kan�ias.

Jokia kita operacija geriau neatskleidė �ių pretenzijų u� t�, kuri buvo pradėta 1942 m. sausį. Paskatinta sėkmės meno frontuose, ERR i�plėtė program�: �ydų kilmės gyventojai turėjo būti i�rengti iki apatinių. Projektas �M-Aktion� (M�bel-Aktion9) buvo invazijos į Tarybų S�jung� padarinys. Rytuose armijai labai reikėjo visokiausių daiktų, nes sovietų pajėgos naudojo sudegintos �emės taktik� ir besiver�iantiems vokie�iams po sav�s nieko nepalikdavo.

Iniciatyv� parodė Alfredas Rozenbergas, paskirtas vadovauti Reicho ministerijai okupuotoms Rytų teritorijoms (Reichsministerium f�r die besetzten Ostgebiete). �M-Aktion� veikė pla�iai � Pary�iuje i�plė�ta daugiau nei 30 000 būstų. Kasdien 1 200 prancūzų krovikų ir 150 sunkve�imių tu�tino butus, vilas ir rūmus, i�ne�dami kėdes, stalus, maist�, muil�, stiklo dirbinius, drabu�ius, �viestuvus ir sofas. 700 kalinių �ydų buvo ver�iami remontuoti ir tvarkyti baldus bei kitus daiktus. Operacija i�plito taip pat į Belgij� ir Nyderlandus. Pary�iuje darbai vyko iki pat 1944 m. rugpjū�io, kai Vakarų s�jungininkai priartėjo prie miesto. Iki tol 30 000 vagonų i�ve�ta daugiau nei milijonas kubinių metrų baldų ir kitų daiktų.

�M-Aktion� vyko masinių �mog�udys�ių �e�ėlyje. 1942 m. liepos 16 d. nacistai pradėjo operacij� �Pavasarinis vėjas� � buvo masi�kai suimami Prancūzijos �ydai. 76 000 �monių i�siųsta į rytus tais pa�iais krovininiais vagonais, kuriais prie� tai keliavo jų nuosavybė. Grį�o tik 2 000.

1940�m. lapkritį �Jeu de Paume� vykstantis intensyvus meno kūrinių rū�iavimo ir katalogavimo darbas buvo kelioms dienoms sustabdytas. Dė�ės paslėptos, grindys i�klotos persi�kais kilimais, o į vidų sune�ti vazonai su palmėmis. Ant sienų sukabinti paveikslai, kurie nebūtų padar� gėdos geriausiems pasaulio muziejams. Tarp jų buvo Rembranto, van Deiko, Vermejerio ir kitų klasikinių, nacistų skoniui tinkamų meistrų kūrinių.

Buvo vėsinamas �ampanas, rinkosi karininkai nepriekai�tingai i�lygintomis uniformomis ir i�blizgintais batais. Bet tai nebuvo pary�ie�iams atviras vernisa�as. T� vakar� �Jeu de Paume� laukė tik vieno sve�io � Hermano Geringo.

1940 m. Geringas buvo Vakarų fronte ir vadovavo aviacijos karui su Did�i�ja Britanija. Vadinamasis �aibo karas jam netrukdė kartkartėmis pasirodyti Pary�iuje ir susipa�inti su naujais kūriniais. Atsidėkodama u� jo pagalb� ERR surengė Hermanui Geringui karali�k� priėmim� �Jeu de Paume�. Įvairovės dėlei vilkintis civilinius drabu�ius, su eleganti�ka lazdele rankoje Geringas buvo su�avėtas �paroda�. �i pranoko visk�, k� buvo mat�s Austrijoje, Lenkijoje ir Nyderlanduose. Rudenį atve�ta daugiau meno kūrinių, nei 60 darbuotojų gebėjo aprėpti. Per dien� ant �Jeu de Paume� laiptų �lum�telėdavo po kelias meno kolekcijas, personalui net nenutuokiant, i� kur jos atsiranda.

Sandėlis buvo toks didelis, jog Hermanas Geringas prat�sė vizit�, kad galėtų asmeni�kai visk� ap�iūrėti. Juolab kad kautis ore sekėsi daug pras�iau nei meno frontuose. Liuftvafė nuo rugsėjo pradėjo agresyvi� kampanij�, bandydama sutriu�kinti britų prie�lėktuvin� gynyb� ir parklupdyti �alį. Puolimas virto visi�ka katastrofa � Geringo liuftvafė neteko daugiau nei 2 000 lėktuvų. Nesėkmė privertė Gering� grį�ti į galerijas. O Rozenbergas vadovavo kur kas sėkmingesniam puolimui prie� Prancūzijos meno kolekcijas. Prancūzijoje ERR konfiskavo 22 000 meno kūrinių i� 203 kolekcijų, kurių apytikslė vertė siekė 500 milijonų reichsmarkių � daugiau nei 17 milijardų kronų10 dabartine verte.

Lankydamasis lapkri�io prad�ioje Geringas kruop��iai i�sirinko 27 paveikslus, tarp jų buvo van Deiko ir Rembranto darbų. Geringo pasirinktas motyvas nema�ai pasakė apie reichsmar�alo skonį. Ma�iausiai keturiuose kūriniuose buvo vaizduojama romėnų meilės deivė Venera, be to, paveiksluose būta nema�ai med�ioklės scenų. Karinhalėje vis kartojosi dvi pagrindinės temos � �velni pornografija ir smurtas. Geringas taip pat i�sirinko skulptūrų, baldų ir gobelenų naujai pristatytiems Karinhalės flygeliams.

Hermano Geringo pozicijos �Jeu de Paume� ir ERR viduje buvo gerokai stipresnės, nei pageidavo Alfredas Rozenbergas. Geringas net ėmė samdyti jo interesams atstovaujan�ius �mones. Vis dėlto i�rinkti meno kūrinių Geringas agentams nepatikėdavo. 1941 m. reichsmar�alas lankėsi �Jeu de Paume� dvylika kartų ir dar penkis 1942-aisiais.

�Jeu de Paume� lobynų pasidalijimas vyko nustatyta eilės tvarka, kuri� gerbė net Hermanas Geringas. Pirmiausia Hansas Posė atrinkdavo kūrinius Lincui. Pats Posė �Jeu de Paume� nesilankydavo, tik gaudavo meno kūrinių katalogus. Kaip įprasta Pos� domino patys i�kiliausi darbai. S�ra�o vir�uje buvo Rot�ildų kolekcijos kūriniai, Vermejerio �Astronomas�, Bu�ė �Madam de Pompadur portretas�, Franso Halso �Izabelės Koimans portretas�. Galiausiai Hansas Posė ir jo įpėdinis Hermanas Fosas (Hermann Voss) i� �Jeu de Paume� i�sirinko tik 53 kūrinius, bet tarp jų buvo keletas geriausių paveikslų visame pasaulyje.

Paskui atėjo ne tokio i�rankaus Geringo eilė. Į Karinhal� i�ve�ta daugiau nei 600 kūrinių, tarp jų Bu�ė �Diana�, Velaskeso �Infantos Margaritos Terezės portretas� ir Fragonaro �Mergaitė su kini�ka statulėle�. Norėdamas parodyti, kad viskas teisėta, Geringas u� kūrinius turėjo sumokėti, nes jie buvo skirti priva�iai kolekcijai. Nustatytos kainos buvo gerokai ma�esnės nei rinkos vertė. U� pirkinį sumokėt� sum� reichsmar�alas vėliau turėjo pervesti per kar� tėvų netekusių vaikų fondui, bet tokių įmokų niekada negauta.

Retai kada grynaisiais atsiskaityti norintis Geringas į�velgė �Jeu de Paume� sukauptų i�sigimusio meno kūrinių vert�.

Reichsmar�alas sukūrė mainų sistem�, kaip juos i�keisti į pageidaujamus. Turin�ių galimyb� dalyvauti tokiuose sandoriuose vokie�ių ir prancūzų meno prekeivių laukė didelis apdovanojimas. �tai vokie�ių meno prekeivis Gustavas Rochlicas (Gustav Rochlitz) u� vien� Ticiano ir vien� olandų dailininko Jano Venikso (Jan Weenix) darb� gavo vienuolika kūrinių, tarp jų buvo Sezanas, Dega, Matisas, Brakas, Pikasas, Koro i� Alfonso Kano ir Paulio Rozenbergo kolekcijų.

Nacistams �ie darbai buvo bever�iai ir daug partijos narių norėjo juos tiesiog sunaikinti. Apie Rochlico pasitenkinim� byloja ir tai, kad vėliau jis sudarė dar 17 tokių mainų sandorių ir taip įsigijo i� viso 82 paveikslus. Daugeliu atvejų Rochlicas gaudavo modernių meistrų, pavyzd�iui, Pikaso ir Matiso, darbų u� antrarū�ius, kartais net nepasira�ytus XVII ir XVIII a. kūrinius. Gautus paveikslus Rochlicas labai pelningai pardavė, taip pat vienam meno kūrinių agentui i� �veicarijos.

1941 m. vasario prad�ioje i� Pary�iaus pajudėjo privatus Hermano Geringo traukinys su 42 didelėmis dė�ėmis, pa�ymėtomis naujųjų �eimininkų vardais. H1-19 dė�ėse buvo Adolfui Hitleriui i� �Jeu de Paume� atrinkti kūriniai, o kitos 23 dė�ės su u�ra�u G1-23 priklausė Geringui. Pakuotėje H13 buvo Vermejerio �Astronomas�, o kad niekam nekiltų abejonių dėl savininko, kitoje pusėje puikavosi svastikos spaudas.

Vasario 13 d. traukinys atvyko Vokietij�. Hitlerio dė�ės nugabentos į Noi�van�taino pilį prie Vokietijos ir Austrijos sienos. Noi�van�tainas turėjo tapti viena pagrindinių ERR saugyklų. �iai piliai netrūko lemtingų simbolių. J� pastatė Bavarijos karalius Liudvikas II. Ant kalno vir�ūnės Alpių papėdėje besistiebiantis statinys yra romantinė viduram�ių pilių interpretacija. Vidus � fantazijų pasaulis su dirbtinėmis grotomis, kriokliais ir vaivoryk�tės aparatu � vargu ar primena tikr� viduram�ių pilį. 200 kambarių ir beveik 6 000 kvadratinių metrų turėjo u�tekti Hitlerio kolekcijai.

Hitleriui ir Geringui �Jeu de Paume� i�sirinkus jiems patinkan�ius darbus, eilė ateidavo Rozenbergui. Skirtingai nei Geringas, Alfredas Rozenbergas nesiekė praturtėti asmeni�kai. Jam ERR buvo būdas finansuoti �Amt Rosenberg� veikl�. Kontroliuodama meno kūrinių grobim� ir pardavim�, ERR galėjo kaupti �Hohe Schule� projektui reikalingas lė�as. ERR įsteigė savoti�k� meno kūrinių agentūr�. Atrinkti neskrupulingi vokie�ių ir prancūzų meno prekeiviai buvo įleid�iami į �Jeu de Paume� supirkti kūrinių da�nai u� juoking� kain�. ERR reikėjo pinigų ir patalpų, todėl viskas labiau panė�ėjo į i�pardavim�, o ne į galerij�. Pavyzd�iui, prancūzų meno prekeivis �arlis Kolė (Charles Collet) pirko i� ERR dideles partijas. Po karo Kolė namuose rasta tiek vogtų kūrinių, kad jiems i�ve�ti prireikė 50 nedidelių sunkve�imių.

Visai kaip Geringas, ERR mielai mainė �iuolaikinių dailininkų darbus į klasikinių meistrų kūrinius. Tokie sandoriai buvo organizuojami ir su meno prekeiviu Ro�e Dekua (Roger Dequoy), Pary�iuje perėmusiu į JAV pabėgusio �ydo meno kolekcininko �or�o Vilden�teino (George Wildenstein) meno dirbinių parduotuv�. Dekua sudarė fantasti�k� sandorį � jis i�mainė septynis ne tokius svarbius Jubero Robero (Hubert Robert), Fran�esko Gvard�io (Francesco Guardi) ir D�iovanio Paninio (Giovanni Panini) darbus į beveik 52 �degeneravusių� menininkų kūrinius. Dekua gautų paveikslų vertė pasaulinėje rinkoje turėjusi būti ma�iausiai de�imt kartų didesnė.

ERR baigus savo sandorius, liku�ius buvo galima i�dalyti vokie�ių ir prancūzų muziejams.

Tuo metu liuftvafės suorganizuotas specialus transportas ir toliau ve�ė i� �alies �Jeu de Paume� sukauptus meno kūrinius. Geringas pasiimdavo ir kitokių �ia patekusių daiktų: persi�kų kilimų, XVIII a. sofų, viduram�ių vitra�ų, ra�omųjų stalų, statulų, medalionų, miniatiūrų ir emalio dirbinių. 1941�1943 m. i� Pary�iaus į Vokietij� i�keliavo 120 vagonų su daugiau nei 4 000 didelių dė�ių, kurios buvo laikomos vienoje i� �e�ių ERR saugyklų. Noi�vain�tainas buvo tik viena jų.

ERR plė�ikavimas Prancūzijoje ne tik padėjo papildyti Geringo ir Hitlerio kolekcijas, bet turėjo padarinių ir u� �Jeu de Paume� sienų. �imtame�ių kolekcijų i�draskymas, voki�ko kapitalo srautai ir naujai praturtėj�s nacistų elitas, galintis mokėti bet koki� kain� u� klasikinių meistrų darbus, buvo tai, ko reikėjo karo liepsnose klestin�iai meno kūrinių rinkai.

1940�m. spalį Karlas Haber�tokas u�siregistravo vie�butyje �H�tel Ritz�. Jo pasirodymas Pary�iuje �ymėjo naujai mieste suklestėjusios meno kūrinių rinkos prad�i�. Haber�tokas i� karto ėmė ie�koti miesto dar nepalikusių kolekcininkų �ydų, o jau i�vykusius bandė pasiekti per draugus ar giminai�ius. Taip pat ne kart� va�iavo į Vi�i Prancūzij�, kur slapstėsi daug �ydų. Haber�tokas turėjo tiesmuk� ir grie�t� pasiūlym�: parduokite man, kol į duris dar nepasibeldė ERR. Kai kurie nusprendė parduoti, ypa� pasklidus �iniai apie ERR konfiskuojamus kūrinius.

Did�iausia Haber�toko sėkmė Prancūzijoje buvo tai, kad jis sugebėjo nugvelbti ERR i� panosės Vilden�teino kolekcij�. Tarpukariu �Wildenstein & Co� buvo viena geriausių �ydams priklausan�ių meno dirbinių parduotuvių Pary�iuje. Haber�tokas sudarė sutartį tiesiogiai su savininku �or�u Vilden�teinu ir vienu jo pavaldinių Ro�e Dekua, perėmusiu firm� po arizacijos, kai Vilden�teinas pabėgo į JAV. Slaptu vyrų tarpusavio susitarimu Vilden�teinas ir toliau kontroliavo versl� i� Niujorko, net jei vėliau tai pasirodė labai sudėtinga. Dėl arizavimo kolekcija tapo nepasiekiama ERR, o Haber�tokas galėjo pirkti geriausius kolekcijos eksponatus ir vėliau pelningai juos parduoti Hansui Posei ir Adolfui Hitleriui. Be to, Haber�tokas naudojo Vilden�teino galerij� kaip savo biur� Pary�iaus sandoriams.

Atėjus vokie�iams ir įsisiautėjant karui, Pary�iaus meno kūrinių rinka i�gyveno vienus geriausių laikų XX a. Senas tradicijas turintis prancūzų aukcionas �H�tel Drouot� pradėjo veikl� 1940 m. rugsėjį. Aukcionus bematant u�plūdo pirkėjai ir �iūrovai, norintys bent pamatyti u� rekordines sumas parduodamus darbus. Vien 1941 m. �is aukcionas pardavė daugiau nei milijon� meno kūrinių, o 1942-ieji buvo dar sėkmingesni. U� rekordines sumas buvo parduodami ir �degeneravusių� menininkų darbai, pavyzd�iui, Sezano ��v. Viktorijos kalnas� (Montagne Sainte-Victoirea), nupirktas u� 5 milijonus frankų. Atvirai prekiauta ir �ydų menininkų kūriniais.

Nacistų atėjimas rei�kė nuo 1929-ųjų bir�os kritimo prancūzų meno rink� kre�ian�ios krizės pabaig�. Pagrindinė Prancūzijos rinkos arterija jau seniai buvo a�is Pary�ius�Niujorkas, prekybinis mar�rutas, palaikomas tokių meno prekeivių kaip Paulis Rozenbergas. Tre�iame de�imtmetyje �i a�is klestėjo, ta�iau �lugus Volstritui niekada taip ir nebepakilo į t� patį lygį. Ketvirtame de�imtmetyje meno kūrinių kainos krito net 70 proc. ir tre�dalį miesto galerijų teko u�daryti.

Naujojo re�imo atėjimas rei�kė pakilim� ir nauj� a�į Pary�ius�Berlynas. Pirmaisiais mėnesiais po invazijos į Pary�ių skubėjo vokie�ių ir austrų meno prekeiviai, kari�kiai, partijos �ulai, diplomatai, bankininkai, kolekcininkai ir įmonių vadovai. Pirkėjus itin viliojo labai palankus valiutos keitimo kursas, su juo prancūzai buvo priversti sutikti per derybas dėl taikos: 20 frankų u� vien� reichsmark�. Nacistai visose okupuotose �alyse susiejo vietines valiutas su reichsmarke fiksuotu kursu � tai davė naciams didel� ekonomin� naud� ir tapo ekonominio �alių i�naudojimo dalimi.

Kita pakilimo prie�astis buvo A�ies �alyse jau�iamas prabangos prekių ir patikimų investicijų stygius. Buvo daug pinigų, bet ma�ai galimybių įsigyti prabangių automobilių ar drabu�ių. Tuo pat metu menas laikytas kur kas saugesne investicija nei valstybės vertybiniai popieriai. �is antplūdis greitai sukėlė rinkoje kainas, todėl atsirado vis daugiau suinteresuotų parduoti. Vis dėlto Prancūzijos rinka buvo reguliuojama. Norint gauti viz� ir leidim� eksportuoti reikėjo įveikti daugyb� biurokratinių kliū�ių ir sumokėti įvairius mokes�ius. Dėl to atsirado didelė juodoji rinka, kur meno kūriniai buvo perkami u� grynuosius ir įvairiais būdais kontrabanda i�ve�ami i� Prancūzijos.

Didelė dalis prekybos vyko per agentus ir tarpininkus, prieinan�ius prie Pary�iaus kolekcijų. Dėmesio vertas agentas buvo rusų kunigaik�tis Feliksas Feliksovi�ius Jusupovas, priverstas bėgti po Spalio revoliucijos ir tre�iame de�imtmetyje apsigyven�s Pary�iuje. Jusupovas turbūt labiausiai pagarsėjo tuo, kad dalyvavo nu�udant Rasputin�. Turėdamas pla�ių ry�ių prancūzų visuomenėje ir auk�tuomenėje, Jusupovas atvėrė duris vokie�ių kolekcininkams.

Nenuostabu, kad patikimiausia naujos meno kūrinių rinkos valiuta buvo ideologi�kai pripa�įstami �iaurės meistrų Rembranto, Diurerio, Holbeino, van Deiko bei tėvo ir sūnaus Kranachų darbai. Atvirojoje rinkoje �ių dailininkų darbų kainos pasiekė kosmines auk�tumas. 1942 m. prekeivis vynu Etjenas Nikola (�tienne Nicolas) pardavė Linco kolekcijai du Rembranto paveikslus u� 3 milijonus reichsmarkių. Dėl didelių kainų rinka buvo u�versta falsifikatais ir nepasira�ytais darbais, kuriuos pardavėjai bandė priskirti įvairiems �iaurės Europos dailininkams. Vis dėlto �H�tel Drouot� aukcionas įrodė, kad impresionistų ir modernistų darbai taip pat buvo parduodami u� dideles sumas � toli gra�u ne visi priėmė nacistų estetin� program�. Ketinan�ių moderniojo meno kūrinius nelegaliai i�ve�ti į pasaulin� rink� arba parduoti po karo laukė didelis pelnas.

Vieni aktyviausių prancūzų rinkoje buvo vokie�ių meno muziejai. Finansinės jų galimybės įsigyti meno kūrinių buvo didesnės, be to, jie skubėjo pasinaudoti palankiu valiutos kursu. Labai greitai Pary�iuje atsidūrė nuo Geringo kampanijos prie� �degeneravusį men�� stipriai nukentėjusio Eseno muziejaus �Folkwang Museum� atstovai. I� jo kolekcijos dingo daugiau nei 1 200 įvairių kūrinių, tarp jų Matiso, Munko ir Brako. Dabar atsirado galimybė u�pildyti spragas ir i�plėsti ir taip didel� prancūzų menininkų darbų kolekcij�. 1941 m. pavasarį muziejus Pary�iuje nusipirko daugiau nei keturiasde�imt kūrinių, tarp jų diding�jį Giustavo Kurbė (Gustave Courbet) paveiksl� �Uola prie Etretato po audros� ir daug Delakrua rai�inių. Kelet� darbų muziejus nusipirko i� galerijos �Fabiana�, kuri i�garsėjo perpardavinėdama �Jeu de Paume� kūrinius. Kaip ir daugumai pirkėjų, muziejams kūrinių kilmė nerūpėjo.

Prancūzų galerijose lankėsi ir Diuseldorfo muziejaus atstovai, jie pirko Rubenso, Fragonaro ir Jubero Robero darbus. Tarp daugiau nei �e�iasde�imties 1941 m. įsigytų kūrinių ne vienas buvo �įtartinos� praeities. �is muziejus pirko ir daug kitų meno kūrinių, pavyzd�iui, kini�ko porceliano, figūrėlių i� dramblio kaulo, laikrod�ių, juvelyrinių dirbinių ir vertingų senovinių knygų. Egiptie�ių ir islamo meno muziejai i� Berlyno taip pat nepraleido progos papildyti kolekcijas Pary�iuje, kuriame, regis, viskas buvo parduodama.

Ta�iau ekstravaganti�kiausias pirkėjas Pary�iaus meno rinkoje (neskaitant Geringo) tikriausiai buvo Vokietijos centrinis bankas (Deutsche Reichsbank). Nedaug kas galėjo lygintis su juo i�tekliais. �i įstaiga buvo tvirtai nusprendusi parodyti savo ekonomin� gali� auksu, meno kūriniais ir antikvariniais dirbiniais. Banko pinigų upės sruvo ne tik i� okupuotų �alių i�do, bet ir i� gerokai tamsesnių s�skaitų. 1942 m. banko pirmininkas ir ekonomikos ministras Valteris Funkas (Walter Funk) sudarė sutartį su Heinrichu Himleriu, pagal kuri� bankas buvo tiesiogiai įtrauktas į holokaust�. Centriniam bankui i� koncentracijos stovyklų Rytų ir Vidurio Europoje buvo siun�iami auksiniai dantys, papuo�alai, laikrod�iai ir grynieji, o jis tiesiogine �od�io prasme nuplaudavo nuo jų krauj�.

Valteris Funkas ir kiti auk�to rango vadovai, atstovaudami bankui, ne kart� vyko į Pary�ių apsipirkti. Jie pirmiausia ie�kojo kūrinių ir antikvarinių dirbinių, galin�ių atspindėti status�, kurio, jų manymu, nusipelno Tre�iojo reicho centrinis bankas. Pary�iuje jie rado tai, ko ie�kojo, � karali�k� blizgesį. Banko darbuotojai dairėsi to, k� būtų galima susieti su Prancūzijos karali�kuoju dvaru. Toks pirkinys buvo Fransua Jubero (Francois-Hubert) paveikslas �Grafienės Diubari portretas�, kuriame vaizduojama paskutinė Liudviko XV meilu�ė Madam Diubari. Tai buvo tik lengvas u�kandis vokie�ių bankininkams, kas mėnesį siun�iantiems į Berlyn� dideles prabangių prekių siuntas. Pary�iuje bankas i�leido 40 milijonų frankų. Pirkinių s�ra�e buvo Ispanijos karali�kajam dvarui austi XVIII a. gobelenai su Don Kichoto motyvais, Liudviko XV dvaro kėdės, kadaise karaliui Liudvikui I Pilypui priklaus� porcelianiniai valgomieji indai 70 asmenų ir keturi padėklai, kuriuos Napoleonas įsakė pagaminti mar�alui �anui Baptistui Bernadotui (Jean Baptiste Bernadotte), vėliau tapusiam �vedijos karaliumi. Centrinis bankas nusipirko netgi fontan� i� Versalio, kurį nurodė atgabenti į Berlyn�. Greta karali�kųjų �regalijų� bankininkai siuntė namo galyb� audinių, servetėlių, geriausių prancūzų gamintojų drabu�ių, �ampano ir an�ių kepenėlių. Ko gero, labiausiai kompromituojantis banko veiksmas buvo aukso vagystė i� Prancūzijos centrinio banko (Banque de France), siekiant pagaminti valgomųjų įrankių komplekt� 150 asmenų.

Bankas nusamdė garsi� vidaus interjero firm� �Maison Jansen�, kad �i pagal specialų u�sakym� įrengtų banko biur� Berlyne kaip Versalio miniatiūr�. �Maison Jansen� siūlė paslaugas ir kitiems auk�to rango nacistams, pavyzd�iui, Lenkijos gubernatoriui Hansui Frankui.

Vokie�ių institucijos ir �inybos taip geidė prancūzi�kos prabangos, kad Ribentropas įsakė prie ambasados Pary�iuje įsteigti tam tikr� ekspertų tarnyb�. U�sienio reikalų ministerija i�siuntė į ambasad� meno ir antikvarinių dirbinių ekspertų grup�, kuriai suteiktas �komercinių ata�ė� titulas. Jų u�duotis buvo dominan�ių daiktų paie�ka rinkoje. Vieta tam buvo itin palanki � ambasada buvo įsikūrusi 78 Rue de Lille ir apsupta pa�ių geriausių Pary�iaus galerijų. �ie ata�ė vis� laik� palaikė ry�ius su svarbiausiais meno prekeiviais ir rūpinosi vokie�ių institucijų bei �inybų pirkiniais ir transakcijomis.

Vis dėlto nė vienas reik�mingesnis kūrinys nepraslydo pro visur esan�ių Geringo ir Posės agentų akis. Konkurentai suprato, kad Geringui ar Posei k� nors nusi�iūrėjus geriau laikytis nuo�aliau. Karlui Haber�tokui kart� pavyko reichsmar�alui i� panosės nugvelbti jo geid�iam� Rubenso paveiksl�. Geringas taip įsiuto, kad nusprendė susirasti Pary�iuje Haber�tok�, ir �is nedelsdamas atidavė paveiksl�.

Nors nema�ai įsigydavo i� �Jeu de Paume�, Geringas gausiai pirko ir rinkoje. Jam da�nai siūlydavo priva�ius �pristatymus�, pavyzd�iui, �Charpentier� galerijoje, kur trumpai pasivaik��ioj�s nusprendė pirkti �visk��. Geringas negalėjo atsispirti ir meno kūrinių prekeivio Polio Guvero (Paul Gouvert) parduotai XVIII a. �ventyklėlei su �e�iomis marmurinėmis kolonomis. Adolfo Hitlerio agentai buvo ne ma�iau aktyvūs. Per Ev� Braun su Hitleriu pa�įstama ponia Dytrich (Dietrich) Pary�iuje nupirko daugiau nei 300 paveikslų, i� jų apie a�tuoniasde�imt buvo skirti Lincui. Jos padėtis buvo unikali, ji galėjo pardavinėti kūrinius Hitleriui tiesiogiai, o ne per Hans� Pos�. Tai buvo jos laimė, nes paprastai pirkdavusi menkaver�ius kūrinius, neretai ir papras�iausius falsifikatus. Hitlerio �menininkai� taip pat nepraleido progos pasipelnyti. Albertas �pėras ir Arnas Brekeris siuntė namo paveikslų, statulų, baldų, vyno ir kvepalų.

Greta klestin�ios Pary�iaus�Berlyno a�ies buvo ir neoficialus prekybos kelias per �veicarij�. Neutrali Alpių �alis tapo i�eitimi daugeliui i�sigimusio meno kūrinių i� �Jeu de Paume�, kuriais nacistai nenorėjo ter�ti Vokietijos �emės. Buvo suorganizuota daugybė sandorių ir mainų su �veicarijos meno prekeiviais, pirmiausia per Teodor� Fi�erį (Theodore Fischer), kurio galerija plaudavo vogtus meno kūrinius. Jau pirk�s i�sigimusio meno kūrinių po Vokietijos muziejų valymo akcijos, Fi�eris nejautė jokių moralinių trukd�ių gauti ir prancūzi�ko grobio dalį. 1941 m. balandį Valteris Hoferis Geringo pavedimu surengė mainus su Fi�erio galerija Liucernoje: daugiau nei dvide�imt impresionistų i� �Jeu de Paume� i�keisti į keturis reichsmar�alo taip mėgstamo Kranacho ir du kitų vokie�ių dailininkų darbus. Fi�erio draugas meno prekeivis Hansas Vendlandas (Hans Wendland) i�keitė vien� Rembranto paveiksl� ir du gobelenus į dvide�imt tris modernistų darbus i� Paulio Rozenbergo kolekcijos ir vien� van Gogo darb� i� Rot�ildų nuosavybės. Per kar� Vendlandas vyko į Pary�ių �e�is kartus ir organizavo kitus mainus, kurie padėjo pagrobtiems kūriniams atsidurti �veicarijoje.

Norėdamas i�vengti biurokratinių sunkumų ir nemalonių muitininkų klausimų Geringas da�nai siųsdavo paveikslus diplomatiniu pa�tu į ambasad� Berne. Ten juos paimdavo Valteris Hoferis ir pristatydavo klientams. �veicarijoje meno kūrinius buvo galima parduoti pasaulinei rinkai, kur jie pradingdavo priva�iose kolekcijose.

Vis dėlto �Jeu de Paume� dulkan�ių �degeneravusio meno� kūrinių likimas buvo dar liūdnesnis. Nors į Rytus reguliariai keliavo kūrinių prikim�ti vagonai, �Jeu de Paume� sandėliai ir toliau buvo tokie pilni, kad teko pasitelkti Luvro galerijas. ERR saugyklos Vokietijoje buvo pilnos. 1942 m. ERR paėmė Prancūzijoje dideles kolekcijas, kurios laikytos �konfiskuotinomis�. Nors �i veikla truko iki pat tol, kol buvo i�vaduotas Pary�ius, aktyvumas po poros pirmųjų intensyvių metų gerokai suma�ėjo. Be to, ERR �vilgsnis vis labiau krypo į Tarybų S�jung�.

1943 m.�liep� ERR personalas pradėjo kataloguoti muziejuje saugomus meno kūrinius. �Ma�iau degenerav� Monė, Kurbė, Dega ir Matiso darbai buvo palikti mainams ir perkelti į speciali� patalp�. Kiti kūriniai laikyti neturin�iais komercinės vertės arba tiesiog per daug i�sigimusiais nacionalsocialistiniam skoniui. Jie buvo supjaustyti ir sudeginti �Jeu de Paume� sode. Manoma, kad liepsnose pra�uvo daugiau nei 500 meno kūrinių, taip pat Pikaso, Dali, Klė, Miro ir Le�ė.

�ALIAS LIŪTAS �IEPIA DANTIS ir grėsmingai �velgia į mane nuo sienos, kol laukiu įsitais�s ant lankytojams skirtos sofos �Herrick Feinstein� fojė. Sunku įsivaizduoti ai�kesnį teisinės potencijos simbolį nei liūto i� pa�aliavusio vario galva, tarsi paimta i� kurio nors Pary�iaus fontanų.

Liftu pakilau į dvide�imt antr� auk�t� viename gra�iausių jugendo stiliaus dangorai�ių Niujorke 2 Park Avenue. �ia, architekto Elio �ako Kano (Ely Jacques Kahn) biure, ra�ytoja Ainė Rend rinko med�iag� romanui �I�takos� (The Fountainhead) apie jaun� svajoklį architekt�, kovojantį su ujan�iu kolektyvu.

Tam tikra prasme pastatas i�laikė Rend laikų nuo�mios amerikieti�kos verslo kultūros dvasi�. �ia sėdi į pirm�sias teisinių mū�ių gretas po 1998 m. surengtos Va�ingtono konferencijos stojusios profesijos atstovai � advokatai.

Be to, 2 Park Avenue dirba keletas geriausių ekspertų pasaulyje, kurių specializacija � nacistų pavogtos kultūrinės nuosavybės klausimai.

Net jei Va�ingtono konferencija buvo persmelkta paskutiniams am�iaus metams būdingo idealizmo, netrukus paai�kėjo, kad meno kūrinių gr��inimas nei�vengiamai sukels konfliktų.

1998 m. priimtos ne teisi�kai įpareigojan�ios taisyklės, o kai kas sunkiau ap�iuopiamo � moralinis mandatas.

�arlzas A. Gold�teinas (Charles A. Goldstein) yra neauk�to ūgio vyras su skvarbiomis akimis ir plonais, vir� plinkan�io vir�ugalvio su�ukuotais plaukais. Rami, bet tvirta laikysena byloja apie negin�ytin� autoritet�. Gold�teinas yra �Herrick Feinstein� advokatas ir nekilnojamojo turto teisės specialistas. Gana įprasta kvalifikacija advokatui, kurio specializacija � Antrojo pasaulinio karo metais pavogtų meno kūrinių gr��inimo klausimai.

Be to, Gold�teinas jau de�imtmetį vadovauja Meno kūrinių gr��inimo komisijos (Commission for Art Recovery) darbui. J� 1997 m. įkūrė verslininkas ir buv�s politikas, milijardierius �Est�e Lauder� imperijos paveldėtojas Ronaldas Lauderis (Ronald Lauder). �iandien Lauderis vadovauja Pasaulio �ydų kongresui (World Jewish Congress) ir finansuoja �Commission for Art Recovery� � ne pelno siekian�i� organizacij�, turin�i� du visu etatu dirban�ius advokatus ir apie penkiolika tyrėjų.

Paskutiniu praėjusio am�iaus de�imtme�iu įsibėgėjusiame nacių pavogtų meno kūrinių gr��inimo procese Lauderis atliko įvairiais po�iūriais svarbų ir kai kada kontroversi�k� vaidmenį. Ronaldas Lauderis yra ir vienas did�iausių meno kolekcininkų pasaulyje, pirmiausia kalbant apie XIX ir XX a. sandūros vokie�ių ir austrų men�.

Devinto de�imtme�io viduryje respublikonai paskyrė Ronald� Lauderį ambasadoriumi Austrijoje. �ias pareigas jis ėjo vos kiek daugiau nei metus, ta�iau spėjo įsitraukti į diskusijas dėl Miuncheno centriniame surinkimo punkte buvusių meno kūrinių, kuriuos po karo perėmė Austrijos valstybė, u�uot juos gr��inusi buvusiems savininkams ar jų palikuonims. Tai 1984 m. atskleidė �Art News�.

�Lauderis, aukcionų namai �Christie�s� ir Austrijos �ydų bendruomenė įtikino �alies vyriausyb� parduoti kūrinius aukcione, o pinigus perduoti holokausto aukoms�, � pasakoja Gold�teinas, sėsdamasis į fotelį konferencijų salėje. U� jo plyti Manhatanas, tarp dangorai�ių matau Rytų up� ir Bruklin�. Įsitaisau kitoje stalo pusėje. Mus skiria amerikieti�kas atstumas. �To proceso metu Lauderis į�velgė, kad vyriausybėms reikia pagalbos ai�kinantis ir sprend�iant tuos klausimus. Todėl įkūrė �Commission for Art Recovery�. Mes neteikiame pagalbos meno kūrinius susigr��inti norintiems privatiems asmenims, tik stengiamės, kad vyriausybės įgyvendintų savo įsipareigojimus. Jei to nedaro, bandome priversti teisinėmis priemonėmis.�

Kitaip tariant, �Commission for Art Recovery� yra tam tikra lobistinė organizacija, kuri rūpinasi nacių pagrobtų meno kūrinių gr��inimo politikos klausimais.

Organizacija yra susijusi su Pasaulio �ydų kongresu ir sprend�ia tik vagys�ių i� �ydi�kos kilmės asmenų, �eimų ir bendruomenių klausimus. Pasak Gold�teino, organizacija da�niausiai remiasi derybomis ir bendradarbiavimu, siūlydama vyriausybėms pagalb�, pavyzd�iui, suburiant komisij�. �Commission for Art Recovery� gali vykdyti teisinius procesus, da�niausiai analizuodama pavienius gr��inimo atvejus ir bandydama sukurti precedent�.

�Dirbdami stengiamės sukurti precedent�, kaip tai reikėtų spr�sti ir parengti. Kreipimasis į teism� yra paskutinė priemonė. Mes pirmenyb� teikiame susitarimams bendradarbiavimo pagrindu.�

Paklaustas, kuo �ios meno kūrinių vagystės yra unikalios, Gold�teinas įsmeigia į mane �vilgsnį. �Meno kūrinių grobimas karo metais skyrėsi nuo kitų vagys�ių. Negalima lyginti automobilio ir paveikslo vagystės, tai du skirtingi dalykai. Kodėl? Na, todėl, kad �iuo atveju tai buvo vienas i� kultūros naikinimo būdų. Etninis valymas rei�kė ne tik �monių �udym�, bet ir jų kultūros naikinim�. Nacistai bandė sugriauti �ydų, slavų ir lenkų kultūr�. Tai nusikaltimas �monijai. Teisine prasme tokia vagystė yra visi�kai kitokia nei kitos�, � kalba Gold�teinas.

Jis apibendrina tai, kas yra restitucijos klausimo esmė. Ar nacistų vykdytas meno kūrinių grobimas turi būti sprend�iamas kaip bet kuris kitas nusikaltimas, ar kaip istori�kai unikalus, nepavaldus įprastiems įstatymams ir senaties terminams? Prie �io klausimo jis grį�o daugybėje bylų, kurios buvo nagrinėjamos po 1998 m. Va�ingtono konferencijos.

Kultūrinė nuosavybė grobstyta daugelyje karų ir konfliktų. To padarinys da�nai būna ilgi ir sunkiai i�sprend�iami konfliktai. Europos ir JAV muziejai būtų gerokai skurdesni, jei nebūtų papildyti atimtais, pagrobtais ar kontrabanda atgabentais kūriniais i� Artimųjų Rytų, Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos. �iandien vis daugiau �alių reikalauja gr��inti meno lobynus. Tai Egiptas, Turkija, Kambod�a, taip pat Italija ir Graikija, pastaroji, be kita ko, siekia atgauti nuo XIX a. Britų muziejuje Londone eksponuojam� Partenono friz�.

Didelė dalis to, kas �iandien laikoma �vedijos nacionaliniu paveldu, buvo pagrobta i� Europos per Trisde�imties metų kar�. Tik 1974 m. Ulofas Palmė (Olof Palme) gr��ino Lenkijai tapyt� friz� �Lenki�kas ritinys�. 16 metrų ilgio frizas buvo pavogtas �vedijai XVII a. viduryje u�ėmus Var�uv�. Tai sujaudino ne vien� �vedijos tyrėj�.

Apskritai dauguma �alių ir institucijų yra labai nelanks�ios reikalavimų gr��inti klausimais. Ma�ai tikėtina, kad kada nors i�vysime Vakarų �alių institucijų vykdom� bent kiek aktyvesnį gr��inimo proces�, i�skyrus itin jautrius arba reik�mingus atvejus. Taigi �nusikaltimas� tapo istorijos dalimi, kaip ir �vedijos plė�ikavimas per Trisde�imties metų kar�.

Vis dėlto meno kūrinių grobimas per Antr�jį pasaulinį kar� i�siskiria ne tik kiekiu ir sistemingumu, bet ir s�sajomis su holokaustu, o tai pabrė�ia ir Gold�teinas. Po 1998 m. Va�ingtono konferencijos nema�ai �alių ir institucijų atvėrė archyvus ir pradėjo tikrinti savo kolekcijas.

Keli dideli Amerikos muziejai ėmė tyrinėti savo kolekcijų kilm�. Praėjusio de�imtme�io prad�ioje Niujorko Metropoliteno muziejus paskelbė 293 paveikslų, kurių praeitis 1933�1945 m. kėlė klausimų, s�ra��. Tai buvo lū�io ta�kas. �iuo pavyzd�iu pasekė ir kiti. Bostono vaizduojamojo meno muziejus pavie�ino daugiau nei 200, o �ikagos meno institutas net 548 kūrinių s�ra��. Kitų radiniai kuklesni. Niujorko �MoMa� rado 15 tokių paveikslų, o Nacionalinė meno galerija Va�ingtone vos vien� kūrinį � flamandų dailininko Franso Sneiderso (Frans Snyders) paveiksl�. Nors ir neįrodyta, kad �iuos darbus tikrai pavogė nacistai, Amerikos muziejuose buvo tūkstan�iai kūrinių, kurie galėjo būti pagrobti. Netrukus paai�kėjo, kad kai kada taip ir buvo. Vis dėlto tai parodė dar kai k�: anks�iau muziejai, įsigydami kūrinius, per daug nekvar�ino sau galvos dėl neai�kios kūrinių istorijos Antrojo pasaulinio karo metais.

Po Va�ingtono konferencijos veiksmų imtasi ir Europoje. �ia dėmesys pirmiausia atkreiptas į specifinės istorijos meno kūrinius, atkeliavusius i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto ir kitų vietų Vokietijoje. Po karo Vakarų s�jungininkai pagrindin� atsakomyb� u� gr��inim� perleido �alims, kuriose meno kūriniai ir buvo pavogti. Dauguma vyriausybių negalėjo, nenorėjo ar tiesiog nesirūpino imtis tokios atsakomybės. I� griuvėsių kylan�iai Europai meno restitucija nebuvo svarbiausias rūpestis.

De�imtys tūkstan�ių darbų niekada nebegrį�o �eimininkams ar jų palikuonims. Daugeliu atvejų atsakingos tarnybos darė prielaid�, kad savininkai yra mir�, o palikuonių nėra. Netrukus nema�ai �ių be�eimininkių kūrinių atidūrė nacionalinėse kolekcijose.

Stalino vald�ion patekusiose Rytų Europos �alyse problema buvo i�spr�sta daug tiesmukiau � nuosavybė buvo nacionalizuota.

Prancūzijos kultūros ministerija pavie�ino 2 000 kūrinių, kuriuos �Mus�es Nationaux� paskelbė �neturin�iais �eimininkų�, s�ra��. Vėliau �ie darbai atsidūrė Luvre, �Mus�e d�Orsay� ir �Mus�e National d�Art Moderne�. Iki �iol gr��inta apie penkiasde�imt i� �ių darbų. 2000 m. Prancūzija irgi sudarė istorin� komisij�, kuriai vadovavo politikas ir Bergeno�Belzeno koncentracijos stovykloje sėdėj�s buv�s pasiprie�inimo judėjimo dalyvis �anas Mateolis (Jean Matt�oli). Taip pat ir Nyderlanduose tūkstan�iai po karo vald�iai gr��intų meno kūrinių niekada nepasiekė tų, i� kurių buvo pavogti. Įstaigai �Ne�inoma kilmė� (Herkomst Gezocht) buvo pavesta gr��inti meno kūrinius ir sudaryti skaitmeninį daugiau nei 4 000 valstybės �inioje likusių darbų archyv�. Savininkų ar jų palikuonių paie�ka pasirodė ne tokia jau paprasta. 2006 m. �i įstaiga surengė atrinktų kūrinių parod� �ydų istorijos muziejuje Amsterdame. Parodos pavadinimas �Pavogti, bet i� ko?�atskleidė jos problematik�. Iki �iol �Ne�inoma kilmė� gr��ino apie 500 darbų.

Va�ingtono principus pasira�iusioje �ekijoje sudaryta komisija sukūrė įstatym�, įpareigojantį institucijas gr��inti pagrobtus kūrinius. Kultūros ministerijos publikuotame s�ra�e buvo daugiau nei 3 000 kūrinių, kurių istorija neai�ki karo metais.

Nenuostabu, kad aktyviausiai �is procesas vyko Vokietijoje, kuri dar prie� Va�ingtono konferencij� įsteigė tarnyb�, turin�i� rūpintis kultūros objektų gr��inimu. Po 1998 m. pradėta dar keletas projektų tam klausimui spr�sti. Parengtos direktyvos, kaip vokie�ių muziejai turėtų nagrinėti reikalavimo gr��inti kūrinius klausimus. Taip pat suburta komisija, tarpininkaujanti buvusiems ir dabartiniams savininkams. 2006 m. sukurtas Finansų ministerijai pavaldus federalinis skyrius �Bundesamt f�r zentrale Dienste und offene Verm�gensfragen� (BADV), dirbantis su po karo Vokietijos valstybės �inioje atsidūrusiais kultūros objektais, tarp kurių buvo 2 300 paveikslų, skulptūrų ir grafikos darbų, taip pat ir i� Adolfo Hitlerio bei Hermano Geringo kolekcijų.

�i nauja meno kūrinių kilmės tyrimų banga sutapo su interneto plėtra. Anks�iau Antrojo pasaulinio karo laikų archyvai buvo beveik nepasiekiami pla�iajai visuomenei. Med�iaga buvo gausi. Per kar� ir po jo JAV apie trisde�imt tarnybų dirbo pavogtos nuosavybės paie�kos ir gr��inimo klausimais. Sura�yta beveik 30 milijonų dokumentų. O kur dar vokie�ių archyvai su dokumentų originalais. Tuneliuose po Noi�van�taino pilimi amerikie�ių kareiviai rado beveik vis� Alfredo Rozenbergo organizacijos ERR archyv�. Ten buvo ir Adolfui Hitleriui sudaryti 39 albumai su kūrinių fotografijomis.

Buvo pradėti keli dideli projektai, kuriais siekta sukurti skaitmenines �ių archyvų versijas ir internetines duomenų bazes, taip padarant jas prieinamas visuomenei ir tyrėjams. �iandien egzistuoja apie dvide�imt tokių duomenų bazių. �American Association of Museums� sukūrė tinklalapį, kuriame pateikiami 173 muziejų atlikti meno kūrinių praeities tyrimų rezultatai ir nurodomi 29 000 objektų, kurių kilmė gali būti susijusi su nacistų plė�ikavimu. Pana�ūs projektai pradėti ir Europoje, ypa� Vokietijoje ir Prancūzijoje. Vien� did�iausių vykdė Vokietijos istorijos muziejus Berlyne, sudar�s paie�kos duomenų baz�, kurioje yra daugiau nei 4 747 kūriniai, skirti Hitlerio �Sonderauftrag Linz�. Kartu su Vokietijos valstybiniu archyvu (Bundesarchiv) muziejus suskaitmenino 125 000 archyvo kortelių i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto. Taip pat ir Nyderlanduose bei Austrijoje sukurtos pana�ios per kar� konfiskuotų ar savininkus pakeitusių kūrinių duomenų bazės. Kitas ir vis dar vykdomas projektas yra �Claims Conference� darbas, siekiant suteikti skaitmeninį pavidal� ERR archyvui. 2010 m., padedant Holokausto memorialiniam muziejui, �i organizacija įdiegė duomenų baz� su ataskaitomis ir fotografijomis i� �Jeu de Paume� bei informacija apie daugiau nei 20 000 ten u�registruotų meno kūrinių. Projektas į vien� viet� sutelkė grobimo organizacijos archyv�, kuris iki tol buvo padalytas į atskiras dalis Vokietijoje, Prancūzijoje ir JAV. �Claims Conference� taip pat padėjo suteikti skaitmeninį pavidal� keliems �imtams tūkstan�ių ERR dokumentų, rastų Vokietijoje ir Ukrainoje. �ios duomenų bazės leido i�gyvenusioms plė�imo aukoms ir jų palikuonims patiems pradėti paie�kas.

Vis dėlto, pasak �arlzo A. Gold�teino, po Va�ingtono konferencijos dėmesio centre atsidūrė ne kilmės tyrimai.

�Po Va�ingtono konferencijos visi manė, kad pirmiausia tai bus su tyrimais susij�s klausimas, kitaip tariant, reikės rasti pavogtus meno kūrinius, per�iūrėti archyvus ir i�siai�kinti, kas buvo tikrasis �eimininkas. Tai padarius, kūrinius bus galima tiesiog gr��inti. Deja, paai�kėjo, kad ne viskas taip paprasta. Sunkiausia buvo ne įrodyti, kad kūriniai pagrobti, o įtikinti �mones juos gr��inti. Taip �is klausimas pasiekė mus, advokatus.�

Kai kas dar prie� Va�ingtono konferencij� nujautė, kad restitucija virs teisiniu klausimu. Didelį nerim� meno pasaulyje sukėlė dvi teisinės bylos. I� jų buvo galima nujausti laukian�i� teisin� ir politin� mai�alyn�. Pirmoji byla � Bondi-Jaray � vyko 1998 m. prad�ioje. T� �iem� �MoMa� muziejus Niujorke rengė didel� austrų dailininko Egono �ylės (Egon Schiele) parod�. Jai muziejus skolinosi kūrinių i� Austrijos, tarp jų paveiksl� �Vali portretas� i� Leopoldo muziejaus Vienoje. Viduryje parodos �MoMa� gavo Austrijoje gyvenusios meno prekeivės Lėjos Bondi-Jaray (Lea Bondi Jaray) palikuonių pra�ym� negr��inti paveikslo į Austrij�. Jie teigė, kad darbas buvo pavogtas i� Bondi-Jaray prie� pat Austrijos aneksij� 1938 m.

1939 m.�pabėgusi �ydė Lėja Bondi-Jaray paliko verting� priva�i� kolekcij� ir galerij�, kurios vėliau buvo arizuotos. Prie� pabėgdama Bondi-Jaray patyrė austro meno prekeivio Frydricho Velco (Friedrich Welz) spaudim� parduoti �ylės paveiksl� �Vali portretas�. Pasak palikuonių, ji sutikusi, nes Velcas turėjo ry�ių Austrijos nacistų partijoje ir ji su vyru bijojusi, kad jis gali sutrukdyti jiems pabėgti. Bondi buvo ne vienintelė, patyrusi Velco spaudim�, � jis privertė kolekcinink� Heinrich� Rygerį (Heinrich Rieger) parduoti �ylės paveikslus dar prie� �iam atsiduriant Terezin�tadto koncentracijos stovykloje, kurioje ir mirė.

Po karo �Vali portretas� mistinėmis aplinkybėmis atiteko kolekcininkui Rudolfui Leopoldui (Rudolf Leopold), kurio did�iulė meno kolekcija vėliau tapo Leopoldo valstybiniu muziejumi. Įdomi detalė � po karo Londone įsikūrusi Bondi-Jaray susisiekė su didel� įtak� austrų meno pasaulyje turin�iu Rudolfu Leopoldu ir domėjosi, ar �is galėtų jai padėti susigr��inti dingusį paveiksl�. Leopoldas niekada taip ir neatsakė Bondi-Jaray, kuri iki pat mirties ne�inojo, kad paveikslas atsidūrė �mogaus, į kurį ji kreipiasi pagalbos, rankose. 2008 m. atlikta studija parodė, kad dar kelios de�imtys meno kūrinių i� Leopoldo kolekcijos priklausė nacistų aukomis tapusiems �monėms.

�MoMa� buvo nelengva apsispr�sti dėl Bondi-Jaray palikuonių pra�ymo. Nesilaikyti sutarties su Leopoldo muziejumi dėl darbų skolinimo buvo labai opus klausimas. Dauguma meno pasaulio �monių manė, kad jei vienas garsiausių muziejų nepaisytų sutarties, tai sukeltų grėsm� visai tarptautinei kūrinių skolinimo sistemai. Stoti į toki� kov� �MoMa� nesiry�o, o padėtį dar labiau sunkino tai, kad tuo metu muziejaus pirmininkas buvo Ronaldas Lauderis. Vis dėlto Lauderį i�gelbėjo Manhatano prokuroras Robertas Morgentau (Robert Morgenthau), kuris pirmas ėmėsi veikti ir konfiskavo paveiksl�. Taip prasidėjo ilga ir labai paini teisinė kova. Po Va�ingtono konferencijos Bondi-Jaray byla kabojo vir� restitucijos klausimo kaip juodas debesis. Idealistinė tarpusavio supratimo dvasia i�blėso ir byl� pa�enklino nesuskai�iuojamos dvejonės, apklausos ir teisinės grumtynės. Praėjo daugiau nei 12 mėnesių, kol nuosavybės teisės klausimas galiausiai buvo i�spr�stas. I�eitis tapo įprasta tokiais atvejais � susitaikyti. 2010 m. liep� �alys susitarė ir Leopoldo muziejus sumokėjo Bondi-Jaray palikuonims 19 milijonų dolerių u� teis� pasilikti paveiksl�. Bondi-Jaray byla pramynė takus daugeliui kitų gr��inimo bylų, kai kūrinys priklausydavo valstybei.

Vis dėlto Bloch-Bauerių byla labiau u� kitas patraukė dėmesį sprend�iant restitucijos klausim�. Austrija įvykių sūkuryje atsidūrė neatsitiktinai. Po karo �i �alis įgijo �pirmosios nacizmo aukos� įvaizdį. Aukos teorija gyvavo vis� pokarį. Tiesa, buvo gerokai pilkesnė. �inoma, nacistinė Vokietija įvykdė karin� pietinės kaimynės aneksij�, bet tuo pat metu nema�ai gyventojų sveikino �i� unij�. Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo, kai �lugo daugiatautė Austrijos�Vengrijos imperija, egzistavo unij� palaikan�ios politinės jėgos. Austrijos kari�kiai, politikai, biurokratai ir intelektualai buvo taip integruoti į nauj�j� Did�i�j� Vokietij�, kad bandymas skirti austrus ir vokie�ius i� esmės yra neprasmingas. Prie� kar� ir per jį dauguma austrų save laikė vokie�iais, situacija pasikeitė tik vėliau.

Austrijai niekada neteko patirti tokios did�iulės denacifikacijos kaip Vokietijai, kai s�jungininkai bandė visi�kai i�guiti nacizm� i� visuomenės, kalbant apie politik�, kultūr�, teisin� sistem� ir spaud�. Pasak Diuseldorfo neonacizmo studijų centro tyrėjo Aleksanderio Hoislerio (Alexander H�usler), tai turėjo padarinių: �Austrijos politinės kultūros raida buvo kitokia nei Vokietijos, nes Austrijai pavyko i�vengti denacifikacijos proceso, todėl �ios �alies austrų politikoje galima kalbėti apie dalykus, kurie būtų nepriimtini Vokietijoje.�

Austrija susirūpino savo istorija nacių laikotarpiu tik XX a. paskutiniame de�imtmetyje.

Verta dėmesio detalė, turint mintyje Bloch-Bauerių byl�, yra ne tik tai, kad buvo kalbama apie Austrijoje nacionaliniu turtu laikytus meno kūrinius, bet ir tai, kad ie�kove tapo tuos laikus i�gyvenusi Marija Altman (Maria Altmann) � Gustavo Klimto mūzos Adelės Bloch-Bauer dukterė�ia. Dachau kalintiems Marijai Altman ir jos vyrui Fredrikui Altmanui (Fredrick Altmann) ketvirto de�imtme�io pabaigoje pavyko pabėgti į JAV, kur jie ir pasiliko. 1998 m. austrų �urnalistas Hubertas �erninas (Hubertus Czernin) pradėjo tyrinėti archyvus, kuriuos vyriausybė atvėrė norėdama i�ai�kinti Austrijos santykių su nacistine Vokietija klausim�. Tuo metu vyravo nuomonė, kad Ferdinandas Bloch-Baueris porai priklausiusius Klimto paveikslus dar prie� aneksij� padovanojo valstybiniam muziejui ��sterreichische Galerie Belvedere�. 1925 m. mirusi Adelė Bloch-Bauer testamente ra�ė, kad paveikslai, taip pat ir du garsieji Klimto tapyti jos pa�ios portretai turės būti padovanoti muziejui po vyro mirties. �erninas aptiko, kad nacistams konfiskuojant paveikslus Ferdinandas dar nebuvo spėj�s jų padovanoti. Dėl to byla tapo, �velniai tariant, paini. Dar sudėtingiau buvo tai, kad du susij� paveikslai �Adelė Bloch-Bauer I� ir �Adelė Bloch-Bauer II� buvo vieni garsiausių Austrijos ir Klimto kūrinių. �Adelė Bloch-Bauer I� buvo tap�s muziejaus simboliu ir vadinamas Austrijos �Mona Liza�.

�ie kūriniai buvo pagrobti ir niekada oficialiai nepadovanoti, todėl, Marijos Altman nuomone, jie priklauso �eimai ir 1999 m. ji pradėjo derybas su austrų tarnybomis. Moteris pra�ė gr��inti por� kolekcijoje taip pat buvusių Klimto peiza�ų, ta�iau sutiko palikti muziejui garsiuosius portretus. Austrų institucijos atmetė Altman pasiūlym� ir tada prasidėjo teismo byla �Austrijos Respublika prie� Altman�, daugiausia nagrinėjusi Adelės Bloch-Bauer testamento galiojim�.

Byla nagrinėta Austrijos ir Amerikos teismuose. Altman bandė bylinėtis Austrijos teismuose, ta�iau �ioje �alyje sprend�iant nuosavybės klausimų bylas ie�kovas turi sumokėti vieno procento vertės mokestį. Paveikslai vertinti 150 milijonų dolerių, todėl net ir vienas procentas buvo daugiau, nei Altman galėjo sumokėti.

Nors ir suma�intas, mokestis liko per didelis Altman, kuri padavė ie�kinį Amerikos teisme. Byla pasiekė Auk��iausi�jį teism�. Vis dėlto dar prie� paskelbiant sprendim� �alys sutarė i�spr�sti gin� Austrijos arbitra�e, kur klausim� turėjo nagrinėti nepriklausomų ekspertų grupė.

Sprendimas priimtas 2006 m. prad�ioje. Austrijai tai buvo nemalonus patyrimas � ekspertai bendrai sutarė, kad kūriniai turi priklausyti Altman. Arbitrų nuomone, konfiskuojant paveikslai priklausė Ferdinandui ir Austrijos valstybė po karo neteisėtai pasiliko juos sau. Tai buvo viena pirmųjų garsių bylų. Ji atkreipė dėmesį į �dvigub� ekspropriacij��, kuri� patyrė daug holokausto aukų. I� prad�ių per arizacij� asmenį apiplė�ė nacistai, o paskui tarnybos, po karo nenorėjusios rasti tikrųjų savininkų arba tuo nesirūpinusios.

2006 m. kov� Austrija perdavė paveikslus Marijai Altman, �i nebepanoro palikti muziejui jokių kūrinių. Bylos baigtis sukėlė politin� ir tapatybės kriz�, nes dauguma austrų ir toliau manė, kad paveikslai turi likti �alyje. Opozicija kaltino vyriausyb�, kad �i nesutiko derėtis su Marija Altman, kai ji dar ketino palikti portretus ��sterreichische Galerie Belvedere�. Vienos gatvėse �mė�avo garsiųjų portretų plakatai su u�ra�u �Sudie, Adele�. Taip pat surengtos kelios �gelbėjimo akcijos� � meno ir bankininkystės pasaulio �monės bandė i�pirkti paveikslus.

Į devint� de�imtį įkopusi Marija Altman nusprendė parduoti paveikslus �Christie�s� aukcione Niujorke, o gautus pinigus padalyti gyviems palikuonims. 2006 m. bir�elį �Adelė Bloch-Bauer I� parduota u� 135 milijonus dolerių � beveik milijard� kronų11. Tai buvo did�iausia kada nors u� vien� paveiksl� sumokėta suma. Tiesa, paveikslas parduotas ne atvirame, o u� u�darame aukcione, kurį surengė �Christie�s�. Pirkėjas buvo Robertas Lauderis. Privatus aukcionas surengtas pageidaujant Altman, kad pirkėjas padarytų kūrinius prieinamus visuomenei. Dabar paveikslas yra pagrindinis �Neue Galerie New York� eksponatas. Tai 2001 m. Lauderio įsteigtas muziejus, skirtas mėgstamai jo sri�iai � XX a. prad�ios vokie�ių ir austrų menui.

Kiti keturi Altman atgauti kūriniai tų pa�ių metų lapkritį parduoti �Christie�s� aukcione u� 192,7 milijono dolerių.

Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylų aplinkybės kartojosi ir daugelyje kitų restitucijos bylų: tai ilgai trunkantys teisiniai gin�ai ir amerikie�ių teisės sistemos ki�imasis. Pastar�jį fakt� galima paai�kinti tuo, kad daug Europos �ydų prie� kar�, per jį ir po jo emigravo į JAV. Be to, ma�ai kitų teisės sistemų turėjo galimybes veikti tarptautiniu mastu kaip amerikieti�koji.

�inoma, svarbios �ia ir unikaliõs amerikie�ių teisės sistemos ypatybės bei gin�ų sprendimo kultūra, kur juridinės derybos yra labai įprastas dalykas.

Galima sakyti, kad susidūrė anglosaksų ir kontinentinė teisės sistemos. Romėnų teisės pagrindu sukurta kontinentinė teisė remiasi teismo interpretuojamais fiksuotais teisės principais. Anglosaksų teisės sistema yra laisvesnė ir daugiau paremta anks�iau nagrinėtų pana�ių bylų precedentu. �ios sistemos skirtingai traktavo nacistų pagrobtas meno vertybes. Paprastai amerikie�ių teismuose lengviau i�kelti byl� dėl istorinių nusikaltimų, kai juridine prasme Europoje jiems jau yra suėj�s senaties terminas. Tai vienas paai�kinimų, kodėl Va�ingtono principai netapo teisi�kai įpareigojantys.

�arlzas A. Gold�teinas apgailestauja, kad restitucijos klausimas tapo teisės sistemos įkaitu. �Mūsų supratimu restitucija pirmiausia yra moralinis klausimas, kur derybomis turi būti pasiekiami �priimtini ir adekvatūs� sprendimai. Problema ta, kad teisminiuose gin�uose sprend�iama ne tai, kas yra tiesa, o k� galima įrodyti. Daugeliu atvejų tai anaiptol nėra racionalus būdas. Veikiau jau paskutinė alternatyva. Deja, dauguma �alių, net ir pasira�iusios Va�ingtono principus, nerodo noro jų laikytis. Tada tai virsta teisės objektu.�

Garsiosios restitucijos bylos Austrijoje privertė �alį rimtai imtis meno klausimų. �Austrija nusprendė spr�sti �į klausim� i� esmės. �iandien jie dirba geriau u� kitus. �iuo metu Austrija veikia itin aktyviai ir savo kolekcijose ie�ko vogtų kūrinių, o aptikusi bando rasti ir savininkus. Taip ir turėtų būti�, � kalba Gold�teinas.

Nuo 1998 m. Austrijos muziejai gr��ino de�imtis tūkstan�ių objektų, o tinklalapyje Kunstrestitution.at pateikiamas daugiau nei 6 000 kūrinių, kurių savininkai vis dar ie�komi, s�ra�as.

Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylos parodė, kokios sudėtingos gali būti situacijos. Va�ingtono konferencijos principai grind�iami idealizmu ir tarpusavio supratimo dvasia, bet tikrovė retai kada būna tokia. Atvejus, kai gr��inimo procesas buvo paprastas ir nesulaukė didelių diskusijų, galima laikyti i�imtimis. Tam tikra prasme tai ir vagystes gaubian�ių tamsių zonų � konfiskavimo, reketavimo ir priverstinio pardavimo � atspindys. Pasitaikė ir abejotinų restitucijos reikalavimų.

Tamsioji Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylų pusė tai, kad jų �e�ėlis krinta ant istorinio gr��inimo proceso. Tai, kas Va�ingtono konferencijos dalyviams buvo istorinius mazgus i�narplioti turintis projektas, kitiems atrodė visuomeninių muziejų skurdinimas. Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylose figūravusios daugiamilijoninės sumos sukėlė ir kit� kritikos bang�. Nemalonaus istorinio atspalvio godumo kritik�.

Trimis auk�tais �emiau u� �arlz� A. Gold�tein� 2 Park Avenue dirba Deividas Roulandas (David Rowland) � gerokai re�iau u� Gold�tein� vie�umoje matomas advokatas. Jis pasitinka mane auksu tviskan�iame jugendo stiliaus laukiamajame, kuris primena Klimto paveiksl�.

Malonaus apskrito veido vyri�kiui �ilstelėjusiais plaukais ir nukarusiais ūsais yra apie penkiasde�imt metų. Juodais polo mar�kinėliais ir apvaliais akiniais su plieniniais rėmeliais Roulandas atrodo pana�esnis į meno kritik� nei į nuo�mų Manhatano advokat�. Vis dėlto jis irgi darbuojasi toje srityje. Deividas Roulandas yra i� tų advokatų, kurie po Va�ingtono konferencijos atsidūrė kritikų taikiklyje arba prie�akinėse fronto gretose. Kaip pa�iūrėsi. �arlzas A. Gold�teinas jį piktokai apibūdino: �Roulandas imasi gr��inimo bylų u� pinigus.�

�lugus deryboms, pavyzd�iui, su muziejumi (kaip da�niausiai ir būna), dauguma skambina Roulandui. Jis padėjo �imtams palikuonių atgauti prarastus meno kūrinius, nors tuo pat metu kūrinius prarad� tokius kaip jis vadina �nacistų dovanų med�iotojais�. Kitaip tariant, Roulandas u�sidirba i� gr��inimo proceso. Kaip ir dauguma kitų �ios srities advokatų kontorų, jo kontora �Rowland & Petroff� savaranki�kai atlieka kūrinių kilmės tyrimus, ie�ko pagrobtų darbų, o paskui kreipiasi į palikuonis ir siūlosi jiems atstovauti. Su restitucijos bylomis dirbantys advokatai garsėja dideliais komisiniais. Pardavus meno kūrinį, jie gali siekti net 50 procentų.

Deivido Roulando advokatų kontora yra viena geriausių pasaulyje i� tų, kurios dirba Antrojo pasaulinio karo metais pagrobtų meno kūrinių restitucijos srityje, o Roulandas � vienas labiausiai patyrusių advokatų. Po 2000 metų jis atstovavo keliose itin garsiose bylose.

�io asmens veikla vertinama kontroversi�kai, todėl jis, kaip ir dauguma advokatų, yra labai atsargus, ypa� bendraudamas su �urnalistais. Kelis kartus nesėkmingai band�iau susitarti su Roulandu dėl susitikimo. Tik tada, kai pasakau, kad stoviu u� jo biuro durų, jis sutiko drauge papietauti.

Roulandas nusivedė mane į ma��, nekrintantį į akis, ta�iau brangų restoran� Lexington Avenue. Kalbėdamas jis gerai pasveria �od�ius. Kai padėjau ant stalo diktofon�, i� karto papra�ė i�jungti � norėjo bendrauti off the record12. Nesutiko, kad pokalbis būtų įra�ytas, nes, pasak jo, ateityje tai gali būti panaudota prie� jį. Kaip? Nenorėjo atskleisti detalių.

Roulandas prie stalo papasakojo turįs but� Berlyne, kur vyksta darbo reikalais kelis kartus per metus. Drauge su bi�iuliais Berlyne jis įsteigė nedidel� �iuolaikinio meno galerij�. Visai kaip �arlzas A. Gold�teinas, praeityje Roulandas dirbo nekilnojamojo turto teisės srityje. Restitucijos klausimais susidomėjo per geografinį atsitiktinum�. Devinto de�imtme�io pabaigoje baig�s studijas Roulandas i�vyko į Europ�, kur studijavo vokie�ių kalb� ir kelerius metus atliko praktik� vienoje advokatų kontorų vakarų Vokietijoje. Paskui grį�o į JAV ir įkūrė advokatų kontor�. Vos po trijų mėnesių griuvo Berlyno siena. Po �io įvykio Roulando Europoje praleistas laikas, kalbos mokėjimas ir ry�iai su vokie�ių advokatų kontoromis tapo tvirta juridine valiuta. Suvienijus Vokietij�, imtasi nuosavybės klausimų. Tai, kas kadaise buvo konfiskuota nacistinės Vokietijos ir vėliau nacionalizuota VDR laikais, dabar vėl turėjo būti privatizuota. Daugiau nei 2,5 milijono nuosavybės objektų reikėjo, jei tik įmanoma, gr��inti buvusiems savininkams, kurių tūkstan�iai dabar gyveno JAV. Nekilnojamojo turto restitucija buvo susijusi su meno kūrinių gr��inimu, net jei į men� dėmesys atkreiptas tik paskutiniais XX a. metais.

Po didelio atgarsio sulaukusių Bondi-Jaray ir Bloch-Bauerio bylų vis daugiau �ydų palikuonių ėmė ie�koti prie� ir per kar� prarastos nuosavybės. Nema�ai �eimų �inojo, kur tie meno kūriniai yra, ta�iau buvo įsitikinusios, kad reikalauti juos gr��inti beprasmi�ka. Nusikaltimui buvo suėj�s senaties terminas. Kai kurios �eimos bandė kūrinius atgauti, bet sulaukdavo neigiamo muziejų ir tarnybų atsakymo arba tiesiog buvo ignoruojamos. Va�ingtono konferencija ne tik suteikė �ioms �eimoms viltį, bet ir i�judino de�imtme�iais dulkes kaupusius reikalavimus gr��inti. Marija Altman parodė, kaip privatus �mogus gali bylinėtis su visa �alimi.

Viena pirmųjų pagal Va�ingtono principus atgavusi meno kūrinius buvo Vokietijos �ydo, pramonininko ir meno kolekcininko Makso Zilberbergo (Max Silberberg) marti. 1934 m. Zilberbergas buvo priverstas parduoti dalį didelės savo kolekcijos, kai nacistai ėmėsi �ydi�kų įmonių boikoto, kuris stipriai kirto finansinei �eimos padė�iai. Nors tai ir nebuvo galima vadinti grobstymu, Va�ingtono konferencija traktavo, kad tai tiesiogiai paveikta nacių vykdyto persekiojimo. 1940 m. Makso Zilberbergo nuosavybė arizuota, o jis su �mona mirė Au�vice.

Pavyko nustatyti daugiau nei keturiasde�imties kolekcijos kūrinių buvimo viet�. Jie buvo pasklid� Vokietijos, Izraelio, JAV, �veicarijos, Lenkijos ir Rusijos muziejuose. 1999 m. marti Gerta Zilberberg-Bartnicki (Gerta Silberberg-Bartnitzki) kai kuriuos kūrinius atgavo, tarp jų buvo ir van Gogo bei Hanso fon Marė (Hans von Mar�e) darbų. Kai kada klausim� pavykdavo i�spr�sti derybomis, pavyzd�iui, kalbant apie Izraelio nacionaliniame muziejuje Jeruzalėje saugom� Kamilio Pisaro �Monmartro bulvar��. Kūrinys gr��intas, ta�iau ilgam laikui paskolintas muziejui, kur ir liko kaboti. Gr��inti toli gra�u ne visi Zilberbergo kolekcijos eksponatai. Akivaizdi bendra tendencija, kad kur kas sunkiau susigr��inti priklausan�ius privatiems asmenims arba Rytų Europos muziejuose esan�ius kūrinius.

Kita garsiai nuskambėjusi tūkstantme�ių sandūros byla buvo susijusi su Nyderlandų meno prekeivio �ako Goudstikerio kolekcija, kuri� pasiglem�ė Hermanas Geringas ir Aloizas Mydlas. 1946 m. �ako na�lė Dezi Goudstiker grį�o į Nyderlandus pareikalauti �eimos nuosavybės. Su savimi ji turėjo u�ra�ų knygel�, kurioje sutuoktinis prie� mirtį kruop��iai sura�ė 1 241 meno kolekcijos kūrinį. Prie kiekvieno darbo pateiktos detalios pastabos apie dydį, kain� ir kilm�. Nors ir turėdama toki� informacij�, Dezi Goudstiker pakliuvo į biurokratijos pinkles. Geringas su Mydlu u�valdė Goudstikerio nuosavyb� �pirkimo būdu�, todėl ji buvo konfiskuota tarnybų. �ios perėmimo akto netraktavo kaip arizavimo (ko ir siekė Geringas su Mydlu) ir konfiskavo kaip �prie�i�k� nuosavyb�.

Po �e�erius metus trukusio teisinio bylinėjimosi 1952 m. Dezi Goudstiker dėl finansinių prie�as�ių turėjo susitaikyti su Nyderlandais. Ji gavo sum�, kuri atitiko pus� nuosavybės įsigijimo kainos neatsi�velgiant į infliacij�. U� gautus pinigus jai pavyko i�pirkti 165 paveikslus. 1997 m. Nyderlandai pripa�ino, kad po karo sprend�iant restitucijos klausimus padaryta klaidų. Goudstikerio atvejis Nyderlandams buvo karti pamoka. Goudstikerio paveldėtoja Marei fon Zaher (Marei von Saher) i� prad�ių susidūrė su tokiu pat atsainiu po�iūriu kaip ir Dezi Goudstiker prie� 50 metų. Vyriausybė nusileido tik 2005 m., įsiki�us Pasaulio �ydų kongresui ir neseniai įkurtai įstaigai �Herkomst Gezocht�. Kitais metais Marei fon Zaher gr��inta 200 paveikslų, iki tol saugomų valstybės kolekcijose. Deja, lik� 700 prapuolė Geringui ir Mydlui juos pardavus ar i�mainius į kitus. Kai kurie rasti Vokietijos ir kitų �alių muziejuose, bet daug yra ding�.

XX a. paskutinio de�imtme�io pabaigoje Deividas Roulandas pats dalyvavo sprend�iant kai kuriuos atvejus Vokietijoje. Vienas garsiausių buvo susij�s su Kasparo Davido Frydricho paveikslu �Vacmanas�, kurį �ydas meno kolekcininkas Martinas Brunas (Martin Brunn) 1937 m. buvo priverstas parduoti Nacionalinei galerijai Berlyne, kad �eima galėtų i�vykti į JAV. 2002 m. paveikslas gr��intas Bruno palikuonims, bet netrukus sugrį�o atgal. Palikuonys jį pardavė vokie�ių bankui �Dekabank�, o �is paskolino kūrinį Nacionalinei galerijai Berlyne. Da�nai abiem �alims būdavo rekomenduojamas sprendimas, kai palikuonys gauna finansin� kompensacij�, o kūriniai lieka muziejuose. Daugelis Roulando atstovautų bylų baigdavosi ne teismo sprendimu, o susitaikymu. Bylos sprendimas teisme yra rizikingas abiem �alims. Derybose įstaigai da�nai pavyksta pasilikti kūrinį nerizikuojant jo visi�kai netekti, kaip sprend�iant Bloch-Bauer byl�. Tuo pat metu advokatų kontoros laukia labai didelis ir kartais neįmanomas darbas, kai reikia rasti istorinių įrodymų po 70 metų nagrinėjamoje byloje. Paprastai tyrimus atlieka abi �alys, ta�iau faktai, bylojantys, kad kūrinio praradimas grei�iausiai buvo nacistų spaudimo padarinys, anaiptol ne visada tinka teismui.

Kita prie�astis, kodėl muziejai stengiasi i�vengti bylinėjimosi, yra tokias bylas lydintys neigiami atgarsiai. Vie�osioms įstaigoms tai yra gana svarbu.

�Va�ingtono principų numatomas �priimtinas ir adekvatus� sprendimas da�nai yra geriausia i�eitis abiem �alims. Dauguma palikuonių sutinka parduoti darbus atgal muziejams ir ie�ko sprendimų, kurie leistų kūriniams juose likti. Tai galima pasiekti parduodant ma�esne nei rinkos kaina, jei tik paveldėtojas netrok�ta trūks ply� pats turėti kūrinio. Nema�ai mūsų klientų nori, kad menas būtų prieinamas visuomenei, bet ne visi. Tai priklauso nuo klientų�, � pasakoja Roulandas.

�Geriausia visk� i�spr�sti derybomis, bet jei tai neįmanoma, turi būti tokių klausimų sprendimo sistema. Teisinį proces� reikia grįsti nuodugniais tyrimais, geriausia abipusiais. Kiekvienas atvejis turi būti vertinamas atsi�velgiant į aplinkybes, o ne atmetamas dėl įsigaliojusios senaties, remiantis prielaida, kad kūrinys buvo įsigytas s��iningai, ar teigiant, kad palikuonys per ilgai delsė pradėti proces�. Taip pat labai gerai, jei klausim� sprend�ia nepriklausoma �alis, komisija, o ne pats muziejus.�

�iandien Roulando firma atstovauja ma�daug 30�35 nacistų pasiglem�tų kolekcijų savininkų palikuonims.

�Kai kuriose kolekcijose yra tūkstan�iai objektų, todėl tai labai ilgas procesas. Mes vis� laik� tiriame, kur gali būti tokioms kolekcijoms priklaus� kūriniai. Vis dėlto daugiausia laiko reikalauja kilmės tyrimai. Istorinis tyrimas yra privaloma s�lyga norint to imtis. Kiekvienas atvejis unikalus�, � sako Roulandas.

Net jei Roulando apibūdintas procesas atrodo gana ai�kus, tikrovė retai kada būna tokia paprasta. Deividas Roulandas pats atsidūrė vieno garsiausių, sudėtingiausių ir labiausiai kritikuotų XXI a. gin�o dėl meno kūrinio centre. Jis sukėlė visuotin� Va�ingtono konferencijos pradėtos restitucijos kritik�.

�i atvejis susij�s su ekspresionisto Ernsto Liudviko Kirchnerio paveikslu �Berlyno gatvės scena�. Kultūrinė ir nacionalinė kūrinio svarba Vokietijoje buvo pana�i į Bloch-Baueriui priklausiusius Klimto darbus. Paveikslas buvo i� vienuolikos darbų serijos, kuri� Kirchneris nutapė prie� pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. �ie netrukus prapulsian�io pasaulio vaizdai laikyti ekspresionizmo �edevrais. Juose Kirchneris u�fiksavo dvejop� santykį su modernumu, persmelkusiu �Die Br�cke� grupės ekspresionistus. �Berlyno gatvės scena� tapo �ymiausiu serijos kūriniu. Tai gatvės scenos akimirka. Centre yra dvi moterys � pasipuo�usios, ekstravaganti�kos, spalvingos. Jas supa bly�kių spalvų drabu�iais apsitais� vyrai. Paveikslas skleid�ia stiprų nervingum�.

Po Pirmojo pasaulinio karo jį nupirko �ydas verslininkas ir kolekcininkas Alfredas Hesas (Alfred Hess), tarpukariu surink�s vien� geriausių Vokietijoje ekspresionistinio meno kolekcijų.

Hesas buvo taip pamėg�s Kirchnerio kūryb�, kad menininko darbams skyrė vis� didelės vilos Erfurte kambarį. Likimo ironija � vil� suprojektavo architektas ir kritikas Paulis �ulcė-Naumburgas. Tiesa, dar prie� tre�i� de�imtmetį, kai tapo vienu svarbiausių nacistų ideologų rasiniais ir kultūriniais klausimais.

Hesų �eima labai smarkiai nukentėjo nuo tre�io de�imtme�io pabaigoje i�tikusios did�iosios finansų krizės ir 1931-aisiais, būdamas vos 52 metų, Alfredas Hesas staiga mirė, palikdamas �mon� Tekl� ir sūnų Hans�. Didel� �degeneravusio� meno kolekcij� turinti �ydų pramonininkų �eima atsidūrė nacistų antisemitinės propagandos taikiklyje. Naciams perėmus vald�i�, padėtis labai pablogėjo. Hansas Hesas buvo atleistas i� darbo, o �eim� maitinantis batų fabrikas � arizuotas. �eima buvo priversta per tarpininkus parduoti dalį kolekcijos, kad i�gyventų. Tekla Hes labai gudriai sugebėjo slapta i�gabenti didesn� kolekcijos dalį į �veicarij�. Tai padarė �paskolindama� j� Ciuricho muziejuje �Kunsthaus� vykstan�iai parodai. Vis dėlto nacistai tai suprato ir Tekla sulaukė dviejų gestapo agentų vizito. Pasak �eimos narių, grasinant mirtimi, Hesai buvo priversti gr��inti kolekcij� į Vokietij�. Meno sluoksniuose netrukus pasklido gandų, kad Hesų kolekcija �parduodama�, nes priklauso �ydams, kurie negali i�vykti i� �alies su tokia didele meno kūrinių kolekcija. Daug vokie�ių kolekcininkų pasinaudojo galimybe pigiai įsigyti kūrinių i� �ydų, kurie bėgo bandydami i�gelbėti gyvyb�. Teklai ir Hansui pavyko slapta i�gabenti į London� tik kelis paveikslus, o visa kita i�sibarstė, buvo parduota ir konfiskuota. �Berlyno gatvės scenos� pardavimo aplinkybės nėra tiksliai �inomos, neai�ku, ar Hesai su tuo sutiko ir kiek buvo sumokėta u� kūrinį. Paveikslas buvo paskolintas Kelno meno asociacijai �K�lnische Kunstverein�, kurios vadovas Valteris Klugas (Walter Klug) pardavė jį meno kolekcininkui ir Kirchnerio gerbėjui Karlui Hagemanui (Carl Hagemann). Po karo Hagemanų �eima padovanojo �Berlyno gatvės scen�� Ernstui Holcingeriui (Ernst Holzinger), muziejaus �St�delsches Kunstinstitut� Frankfurte vadovui, u� tai, kad �is padėjo �eimai gelbėti kolekcij� per karo pabaigos bombardavimus.

Holcingeris buvo nacistų partijos narys ir dirbo �ydų nuosavyb� Heseno�Nasau �emėje konfiskavusios komisijos patarėju.

Kūrinys priklausė Holcingerių �eimai iki pat 1980 m., kai buvo parduotas muziejui �Br�cke� Berlyne. Tada nebuvo atlikta jokio tyrimo, i� kur paveikslas atsirado. Septinto de�imtme�io pabaigoje įkurtas muziejus įrengtas senuose Arno Brekerio namuose Griunevaldės mi�ke netoli nuo jo ateljė.

XXI a. prad�ioje �Berlyno gatvės scenos� byla atsidūrė ant Deivido Roulando stalo, kai į jį kreipėsi Hanso Heso dukra Anita Halpin (Anita Halpin). �e�tame de�imtmetyje jos tėvas reikalavo gr��inti prarast� kolekcij�, ta�iau tuomet neįsivaizdavo, kur kūriniai yra. Hesas gavo simbolin� 75 000 markių sum� u� vis� kolekcij�. Tuo metu tai buvo did�iausia įmanoma kompensacija, deja, nė i� tolo neprilygstanti tikrajai kolekcijos vertei.

2004 m. Roulandas pradėjo derybas su �Br�cke� muziejaus savininku Berlyno miestu. Miestas perleido klausim� dviem ekspertų grupėms, kurios per�iūrėjo med�iag�. Viena nuo kitos nepriklausomos grupės padarė i�vad�, kad paveikslo pardavimas buvo tiesioginis �ydų persekiojimo padarinys. Ne ma�iau svarbus buvo ir sandorio laikas � i� karto įsigaliojus Niurnbergo įstatymams. Po dvejus metus trukusių derybų nuspr�sta, kad �Br�cke� muziejus turi gr��inti paveiksl� Halpin. Tada �alys nesudarė jokio susitarimo dėl galimybės muziejui i�pirkti paveiksl� � tuo metu Berlynas iki ausų skendo skolose ir negalėjo pasiūlyti į paveikslo vert� pana�ios sumos. Galiausiai miestas pajėgė sumokėti u� �Berlyno gatvės scen�� 6 milijonus eurų. Halpin pasakė sutiksianti parduoti u� 15 milijonų. Daug kam, kas Vokietijoje domėjosi �iuo gin�u, suma pasirodė skandalingai didelė. Vėliau jie to gailėjosi.

Daugumos Berlyno gyventojų nuomone, Kirchnerio paveikslas buvo tokia pati neatskiriama Berlyno dalis kaip Mikeland�elo �Dovydas� Florencijos ar �Mona Liza� Pary�iaus. Visai kaip nagrinėjant Bloch-Bauerio ir Klimto paveikslo byl�, pradėti įvairūs projektai, kuriais siekta finansuoti i�pirkim�, bet visi baigėsi nesėkme. Didieji Vokietijos bankai ne kart� yra i�pirk� gr��intus meno kūrinius ir ilgam paskolin� juos muziejams, ta�iau �Berlyno gatvės scenos� suma vir�ijo 100 milijonų kronų, o tai buvo nepakeliama net ir bankams.

Gin�as dėl Kirchnerio sukėlė intensyvius debatus ne tik kultūros temomis ra�an�ių laikra��ių puslapiuose. Gr��inimas sulaukė ar�ios kritikos, nevengiant suabejoti ir Hesų �eimos istorija. Kritikai, be kita ko, teigė, kad Hesai pardav� paveiksl� visai ne dėl persekiojimo, o dėl finansų krizės, sudavusios stiprų smūgį �eimos verslui. Kritikų manymu, Teklai Hes buvo sumokėta daugiau nei priimtina suma � 3 000 reichsmarkių. Vėliau �ie teiginiai pasirodė nepagrįsti, nes sandoris nebuvo įtvirtintas pirkimo sutartimi. Nerasta įrodymų, kad Tekla Hes apskritai gavo kokį nors atlygį.

Kritikai buvo įtakingi Vokietijos meno pasaulio �monės, pavyzd�iui, buv�s Vokietijos kultūros ministerijos valstybės sekretorius Lucas fon Pufendorfas (Lutz von Pufendorf), garsus vokie�ių teisininkas ir meno kolekcininkas Peteris Raue (Peter Raue) ir aukcionų namų �Villa Grisebach� vadovas Berndtas �ulcas (Berndt Schultz). Pastarasis atvirame lai�ke pavadino gr��inim� itin nemaloniu ir teigė, kad �dabar visas meno pasaulis purto galv��. Prie kritikuojan�ių prisidėjo ir keli Vokietijos dienra��iai.

Ypa� daug kritikos strėlių kliuvo amerikie�ių advokatui Deividui Roulandui, kuris laikytas bandan�iu pasipelnyti i� vokie�ių kultūrinio palikimo skurdinimo. Jam tenka atsakomybė u� galėjusio įvykti susitarimo palikti paveiksl� �Br�cke� muziejuje sabota��.

Protestų nesuma�ėjo ir paai�kėjus, kad paveikslas bus parduotas �Christie�s�. Lapkri�io 8 d. prasidėjo �Berlyno gatvės scenos� aukcionas. Pradinė suma � 12 milijonų dolerių. Po trijų minu�ių buvo pateiktas galutinis pasiūlymas � 38 milijonai dolerių.

Protestai dar sustiprėjo paai�kėjus, kas yra pirkėjas. Juo buvo Ronaldas Lauderis. Berlyno �Mona Liza� palaikė draugij� kolegei i� Vienos Niujorko galerijoje �Neue Galerie�.

Klimto ir Kirchnerio paveikslų pardavimas sulaukė ir tarptautinės kritikos. Kūriniai parduoti beveik vienas po kito tuose pa�iuose aukcionų namuose ir tam pa�iam pirkėjui. Vis dėlto Lauderiui paveikslai atiteko ne pusvel�iui, abu parduoti gerokai brangiau nei vertinti. Ta�iau didelės kainos sukėlė pa�ėlusias spekuliacijas apie nauj� rink�.

�The Art Newspaper� i�spausdino didelio dėmesio sulaukusį straipsnį �Nacių dovanų med�iotojai�. Jo autorė D�ord�ina Adam (Georgina Adam) teigė, kad gr��inimo procesas tapo milijonine pramone, kur rizikuoti nebijantys asmenys investuoja į restitucij�, siekdami savo dalies pardavus kūrinius.

Adam taip pat ra�ė, kad ie�kovams atstovaujantys advokatai da�nai gauna komisinių nuo pardavimo sumos, kuri gali būti daugiamilijoninė. Pasak jos, restitucijai pavykus, advokatams gali atitekti net 50 proc. pardavimo sumos. I�vada � holokaustas virto pinigų gaminimo ma�ina.

Vokietijos �iniasklaida kūrė vaizd�, kad visas gr��inimo procesas yra tam tikra apgavystė, kur pelno siekiantys amerikie�ių advokatai apgaule i�vilioja i� vokie�ių visuomenės jos kultūros paveld� ir parduoda tarptautinėje meno kūrinių rinkoje. �iniasklaidoje savo nuomon� i�sakė keli Vokietijos muziejų, kuriems jau anks�iau teko gr��inti kūrinius i� savo kolekcijų, vadovai. Jie suabejojo restitucijos klausimu apskritai. Vienas Dresdeno muziejaus vadovų komentare �Die Zeit�, be kita ko, teigė, kad visa tai tėra �spekuliacijos ir pinigai�. Vokie�ių meno prekeivis Joachimas Vitrokas (Joachim Wittrock) ironi�kai pasiūlė Vokietijos muziejams palikti duris atviras ir pakabinti u�ra�� �savitarna�.

Netrukus kultūriniai debatai virto politiniais. U� gr��inim� atsakingi Berlyno burmistras Klausas Vovereitas (Klaus Wowereit) ir politikas Tomas Flyrlas (Thomas Flierl) buvo kaltinami atidav� paveiksl� pernelyg lengvai. Opozicija pasinaudojo situacija prie� artėjan�ius rinkimus ir �aliųjų atstovas kultūros politikos klausimais pavadino restitucij� �skubota mėlynakio idealizmo� i�rai�ka.

Nuo Va�ingtono konferencijos praėjus beveik de�im�iai metų �Berlyno gatvės scena� tapo pasiprie�inimo gr��inimo procesui, kurio varom�ja jėga laikytas �godumas�, simboliu. Vokietijos muziejų asociacijos pirmininkas Michaelis Aisenhaueris (Michael Eissenhauer) pardavim� laikė �katastrofa� ir reikalavo priimti naujus principus, kurie suteiktų muziejams pirmumo teis� įsigyti kūrinius.

Kritikai taip pat reikalavo nustatyti gr��inimo procesams laiko termin�, u�drausti kūriniams palikti �alį ir kad įrodymus turėtų pateikti palikuonys, o ne muziejai. Politinė opozicija Berlyne privertė suburti komisij�, turin�i� i�siai�kinti, ar gr��inant paveiksl� nėra pa�eistos jokios taisyklės. 2007 m. Vokietijos parlamente dėl to net surengti klausymai.

Ta�iau būta ir blaivesnių balsų, pavyzd�iui, vyriausiojo �Der Tagesspiegel� redaktoriaus Bernhardo �ulco (Bernhardt Schultz). Jis į�velgė, kad politinė opozicija �begėdi�kai� naudojasi �ia tema rinkimų kampanijoje, ir teigė, kad restitucija turi būti t�siama: �Tai kaina, kuri� privalome mokėti u� Vokietijos vardu vykdyt� neteisyb�.�

Klausimui i�tirti suburta komisija taip pat nusprendė, kad gr��inant paveiksl� nepadaryta jokių pa�eidimų. Prokuroras Karlas Haincas Dalhaimeris (Karl-Heinz Dahlheimer), kuris tyrė, ar restitucija nepa�eidė Vokietijos įstatymų, nutraukė tyrim�. Savo ataskaitoje Dalhaimeris padarė moralin�-filosofin� i�vad�. Jo teigimu, politi�kai Vokietija galėjo nesilaikyti Va�ingtono principų, ta�iau tai �suma�intų �ių meno kūrinių kultūrin� reik�m� ir prasm� visuomenei bei estetin� ir moralin� �ių kultūros lobynų vert�.

Neatsitiktinai ar�iausi �Berlyno gatvės scenos� restitucijos prie�ininkai buvo įvairiais ry�iais susij� su meno kūrinių rinka ir dirbo meno kūrinių prekeiviais arba aukcionų namuose. Kaip ra�o knygos �Gatvės scenos istorija� (The Story of Street Scene) autoriai Gunaras �nabelis (Gunnar Schnabel) ir Monika Tackov (Monika Tatzkow), debatai parodė, kad, pasak Berndto �ulco, �galv� purtantis meno pasaulis� yra tas pats pasaulis, kuris i�tisus de�imtme�ius nekvar�indamas sau galvos prekiavo i� �ydų pagrobtais meno kūriniais. Meno pasaulis susidūrė su tikrove � parduoti neai�ki� istorij� 1933�1945 m. turėjusius darbus tapo sunku arba beveik neįmanoma.

Deividas Roulandas nenori kalbėti apie �Berlyno gatvės scenos� ar kitų bylų detales. Jis sako, kad taip pa�eistų tarnybin� etik� neplatinti informacijos. Advokatas nepasakoja ir apie kontoros komisinius, bet teigia, kad tokia atsiskaitymo forma nėra retenybė, ji populiari ir kitose srityse, kitaip tariant, nekilnojamojo turto restitucijos bylose.

Pasak Roulando, meno kūrinių restitucija yra itin ilgas darbas, kur procesai da�nai u�trunka metų metus: �I� prad�ių turi būti nustatyta kūrinio buvimo vieta, paskui pradėtas i�samus istorinis tyrimas savininkų reikalavimams patvirtinti. Vėliau jau būna teisiniai procesai arba derybos, o tai da�nai trunka ilgus metus.�

Restitucijos klausimo raid� neigiamai vertina Anė Veber (Anne Webber), nepriklausomos organizacijos Europoje pagrobto meno komisijos (Commission for Looted Art in Europe) Londone įkūrėja. Ne pelno siekianti organizacija, finansuojama aukomis ir tyrimams skirtomis sumomis, padeda palikuonims ir i�gyvenusioms aukoms atlikti praeities tyrimus bei derėtis su institucijomis, taip pat, jei reikia, imtis restitucijos bylų. Veber nuomone, advokatų kontoros komisiniai ir darbo metodai yra XX a. paskutinio de�imtme�io prad�ioje VDR vykusios nekilnojamojo turto restitucijos paveldas.

�Staiga atsirado daugybė �eimų, kurioms niekas neatstovavo. Jos neturėjo lė�ų samdytis teisinės pagalbos ir ne�inojo, nuo ko pradėti. Daugybė advokatų tuo naudojosi. Jie ėmė ie�koti tokių �eimų ir pasira�ydavo sutartis, �adėdami sutvarkyti vis� proces� u� tam tikr� procent� nuo nuosavybės vertės, da�nai 30 ar 50 proc. Kai tapo aktualus meno kūrinių klausimas, prasidėjo tokios sutartys ir dėl jų restitucijos�, � pasakoja Anė Veber ir sako, kad tokios sutartys labai �alingos.

�Tokių sutar�ių padarinys tai, kad daugelis �eimų negali pasilikti meno kūrinio, kuris i�kart turi būti parduotas, nes advokatai reikalauja honoraro. Jei �eima nėra turtinga, o taip da�niausiai ir būna, ji priversta parduoti kūrinį. Tokios sutartys paremtos komisiniais, todėl advokatams nerūpi ie�koti ar reikalauti gr��inti tam tikros ekonominės vertės neturin�ių kūrinių. Daug �eimų kreipiasi į mus ir sako: �Pasira�ydami sutartį nepagalvojome, kad nieko negalėsime pasilikti.� Kitos sako: �Norėjome, kad kūrinys liktų muziejuose, prie jo galėtų būti prikabinta lentelė, kad jis priklauso mūsų �eimai. Deja, turime parduoti.� Kirchnerio paveikslo Vokietijoje ir Klimto darbų Austrijoje palikuonys buvo priversti juos parduoti. Jie neturėjo banke 10 milijonų ar tiek, kiek reikėjo komisiniams sumokėti.�

Vis dėlto Anė Veber nenori visos atsakomybės suversti advokatams ir teigia, kad da�nai palikuonis į jų glėbį pastūmėja institucijos. �Neseniai turėjome atvejį, kai radome muziejuje eksponuojam� paveiksl�, o �eima norėjo jį ten ir palikti, ta�iau muziejus labai negra�iai su jais elgėsi. I� prad�ių neatsakė į klausimus, o paskui i�platino prane�im�, kad jis pats aptiko paveiksl� ir dabar ie�ko palikuonių, tarsi mūsų net nebūtų. Tai buvo �eima, kurios nariai buvo deportuoti ir nu�udyti. Muziejus darė visk�, kad procesas truktų kuo ilgiau. Nors i� karto pripa�ino, kad paveikslas pagrobtas, jam atgauti prireikė penkerių metų. Toks atgrasus elgesys prie�i�kai nuteikia �mones, o tai ne taip retai pasitaiko. Daug institucijų u�ima gynybin� pozicij��, � pasakoja Anė Veber.

Net jei debatai dėl �Berlyno gatvės scenos� Vokietijoje pama�u nurimo, nėra abejonių, kad jie neigiamai atsiliepė restitucijos klausimams. Kritikai nesibodėjo i�kraipyti istorinio �ydų persekiojimo konteksto ir netiesiogiai u�siminti, kad palikuonys yra suk�iai. Riba buvo per�engta.

2008 m. Vokietijoje planuota surengti Va�ingtono konferencijos t�sinį, taip paminint jos de�imties metų jubiliejų, ta�iau Vokietijos parlamentas atmetė siūlym� ir nutarė organizuoti gerokai ma�esnės svarbos renginį � konferencij� tos srities tyrinėtojams ir ekspertams. Kritika ir argumentai apie pelno i�tro�kusius amerikie�ių advokatus ir palikuonis i�skleidė sparnus. Jos aidai buvo girdimi kitose bylose. Taip pat ir toje, kuri atvedė Deivid� Rouland� į Stokholm�.

VE�LIOS GELSVAI ORAN�INĖS GĖLĖS stiebiasi i� tamsiai rudos, drėgnos �emės, auk�tyn kyla alyvuogių �alumo lapai. Viduryje �io gelsvai oran�inio kilimo matyti �viesiai �alia salelė su besiskleid�ian�iomis ro�inėmis ir kraujo raudonumo gėlėmis. Galbūt ro�ėmis. Sunku į�iūrėti. Pirmaisiais kartais lankydamasis Stokholmo moderniojo meno muziejuje į nedidelės, sta�iakampės dangaus �ydrumo salės kampe kabantį Emilio Noldės paveiksl� �Gėlių sodas (Utenvarfas)� net nekreipiau dėmesio. Ma�iau nei metro plo�io kūrinys i� pirmo �vilgsnio niekuo nei�siskiria. Dėmesį pirmiausia prikausto �alia kabantys kūriniai. De�inėje � 1909 m. tapytas Ernsto Liudviko Kirchnerio �Marzella�, vaizduojantis visi�kai nuog� jaunut� paaugl� su kaspinu plaukuose. 1905 m. Dresdene Kirchneris su keliais menininkais įkūrė �Die Br�cke�. Emilis Noldė prisidėjo prie grupės kitais metais, ta�iau, palyginti su itin ekspresyviais Kirchnerio portretais, �Gėlių sodas (Utenvarfas)� i� pirmo �vilgsnio atrodo esantis i� daug ankstesnio laikotarpio. Paveiksl� galėjo nutapyti XIX a. pabaigos prancūzų impresionistai. Kitoje salės pusėje kabo �e�i vokie�ių menininko ir satyriko Georgo Groso darbai, kuriuose u�fiksuotos tarpukario Berlyno gatvių scenos. Invalidai karo veteranai, nusiplūk� darbininkai, badaujantys �monės įdubusiomis akimis ir cigar� traukiantis apkūnus bur�ua. Lengva suprasti, kodėl nacistai nekentė tiesmukų Groso karikatūrų ir stipraus bei provokuojamo Kirchnerio ekspresionizmo. Komunistas Grosas emigravo į JAV tais pa�iais metais, kai nacistai atėjo į vald�i�. Kirchneris buvo i�guitas i� Vokietijos meno akademijos, ap�auktas �degeneravusiu�, o jo darbai konfiskuoti i� muziejų, parduoti ir sunaikinti. Persekiojimo sukelta psichikos trauma privertė Kirchnerį 1938 m. bir�elio 15 d. u�taisyti pistolet� ir paleisti kulk� sau į �irdį.

Atrodo, kad tarp Kirchnerio ir Groso tragedijų kabantis Noldės gėlių sodas yra pasiklyd�s laike. Vis dėlto valandėl� pastovėj�s supranti, kad gėlyn� gaubia nerimas. Tai, kas skiria jį nuo nerūpestingų Monė gėlių. Potėpiai stipresni, atspalviai tamsesni. Fone kaip tamsūs debesys kyla �iedinių kopūstų formos na�laitės. Spalvos sodrios, gėlynas atrodo tuojau nuvysiantis.

Emilis Noldė tapė gėlynus ir anks�iau. �viesesnius, saulėtesnius. Tai buvo prie� Pirm�jį pasaulinį kar�. Kai Emilis Noldė po daugelio metų pertraukos vėl ėmė tapyti sodybos prie Vokietijos ir Danijos sienos vaizdus, pasaulis, kaip ir pats Noldė, buvo pasikeit�s. Vyko karas. Paveikslus �persmelkė niūri nuotaika�, kaip dienora�tyje ra�ė Noldė. Sodas vienu metu grėsmingas ir gra�us. Paveiksluose vis kartojasi ekspresionizmui ir pirmiausia Noldės kūrybai būdingi kontrastai: tamsa ir �viesa, �altis ir �iluma, vyras ir moteris, demonai ir angelai.

Emilio Noldės gėlių sode �is dvilypumas pasirei�kia ne tik drobėje, bet ir paveikslo istorijoje. Rankoje laikau 1966 m. parodos katalog�, jį u� 200 kronų nusipirkau Stokholmo antikvariate. I�leistas prie� Emilio Noldės parod�, atidaryt� Moderniojo meno muziejuje 1967 m. sausio 14 d. Tais metais menininkas būtų �vent�s �imto metų jubiliejų.

Per parod� Moderniojo meno muziejaus vadovas Pontusas Hultenas nupirko paveiksl� �Gėlių sodas (Utenvarfas)�. Paroda aprėpė visk� nuo ankstyvųjų med�io rai�inių iki spalvingų mitologinių paveikslų Naujojo testamento motyvais ir garsiosios serijos �Nenutapyti paveikslai�, kuri� Noldė sukūrė Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistai jam u�draudė tapyti. Trijų puslapių Noldės gyvenimo apra�yme aptinku, kad �i� muziejų konfiskuoti 1 052 jo darbai�. Joks kitas menininkas nenukentėjo nuo 1937 m. vykdyto vokie�ių muziejų valymo labiau nei Emilis Noldė. Tų pa�ių metų liep� Miunchene atidarytoje �degeneravusio meno� parodoje Noldės darbams skirtas ypatingas dėmesys. Nacistų rasinei estetikai pirmiausia kliuvo jo primityvizmas. 1914-aisiais lankydamasis Naujojoje Gvinėjoje Noldė susidūrė su �iabuvių menu. �į įvykį jis apra�o kaip gyvybi�kai svarbų. Noldė manė aptik�s tikresnį men�, nesugadint� ir nepaveikt� �iuolaikinio pasaulio ir jo civilizacijos procesų. Savo darbais Noldė ie�kojo ry�io su �ia natūralia būsena, o tai, jo manymu, turėjo leisti atsirasti naujajam vokie�ių menui, nepaveiktam prancūzų. Noldė i� Naujosios Gvinėjos ra�ė savo draugui Hansui Ferui (Hans Fehr): ��iabuviai gyvena gamtoje, kartu su ja ir būdami jos dalis. Mane kartais apima jausmas, kad jie ir yra tikrieji �monės, o mes � tik nevykusios marionetės, dirbtinės ir pilnos klaidų.�

Nacistai rėmė Noldės ambicijas sukurti nauj� vokie�ių meno judėjim�, ta�iau negalėjo priimti nei jo primityvistinės įtakos, nei ekspresionistinės rai�kos formos, kuri smarkiai kontrastavo su daugelio nacistų �lovintais klasicistiniais ir biurgeri�kais meno idealais.

Emiliui Noldei buvo u�drausta verstis profesine veikla, tapyti ir pirkti reikalingų med�iagų. Tai rodo, koki� gali� nacistai į�velgė meninėje jo rai�koje. Noldė nepaisė draudimo ir slapta nutapė �imtus akvarelių. T� serij� jis pavadino �Nenutapyti paveikslai�.

Po karo Emilis Noldė buvo reabilituotas. Jam suteiktas profesoriaus laipsnis, skirtas apdovanojimas Venecijos bienalėje ir ordinas �U� nuopelnus�, auk��iausias vakarų Vokietijoje civiliams skirtas apdovanojimas. Emilis Noldė tapo meno didvyriu, antifa�istinio pasiprie�inimo figūra, nepa�abotu tapytoju, kurio rai�ka turėjo beveik mitin� gali�.

Ta�iau paveiksle slypi ir kas kita. Pilki atspalviai, kurių pokario interpretuotojai da�nai nepamatydavo.

Prie� Jozefui Gebelsui pradedant pulti ekspresionizm�, Emilio Noldės akvarelės puo�ė jo svetain�. Ten jas pakabino Albertas �pėras, kuriam buvo pavesta įrengti propagandos ministro būst�. Pats �pėras paveikslus apibūdino kaip ��avingus�.

1933 m. nacistų studentų asociacija Berlyne surengė parod� Noldės garbei. Vadinamoji Berlyno opozicija prie�inosi biurgeri�kiems v�lkisch judėjimo meno idealams ir norėjo, kad Tre�iojo reicho estetinei raidai vadovautų tokie menininkai kaip Noldė. Pats Emilis Noldė save laikė dvasiniu �iaurie�ių liaudies meno ir vokie�ių gotikos paveldėtoju. Ta�iau vis tiek niekas negalėjo jo i�gelbėti nuo Adolfo Hitlerio pasidygėjimo tuo, kas abstraktu ir �nei�baigta�.

Dauguma modernistų neprie�taravo būti atstumti nacistų, bet tik ne Emilis Noldė. Draudim� jis laikė asmenine katastrofa. 1937 m. liepos 12 d. Emilis Noldė ra�o Prūsijos meno akademijos pirmininkui ir piktinasi es�s priskirtas �degeneravusiems� menininkams.

Emilis Noldė buvo nacistų partijos narys, labai anksti jis įstojo į partijos danų skyriaus gretas. Save laikė vokie�iu, nors tėvai buvo danų ir fryzų kilmės.

Noldė rei�kė ir ai�kiai antisemitines pa�iūras, taip pat vertindamas �ydų kilmės menininkus. Lai�ke meno akademijos pirmininkui Noldė tvirtino vis� gyvenim� kovojantis su �ydų menininkais, tokiais kaip Maksas Lybermanas. Nacistams perėmus vald�i� Noldė pasira�ė nauj�jį re�im� �lovinantį manifest�. Jis naiviai tikėjosi galėsi�s vadovauti naujam meno judėjimui Tre�iajame reiche. 1938 m. lai�ke Gebelsui jis tvirtina, kad �mano menas yra voki�kas, stiprus, grie�tas ir nuo�irdus. Heil Hitler!�, taip pat sakosi vienas kovoj�s su prie�ų (�ydų) įtaka vokie�ių menui. Vis dėlto Noldė nesulaukė Gebelso, kuris tuo metu jau buvo nusprend�s atsiriboti nuo ekspresionizmo, u�tarimo.

Net ir 1942 m. Emilis Noldė dar kart� siekė būti reabilituotas nacistų re�imo, bet vėl liko atstumtas. Paradoksas, ta�iau po karo jį i�gelbėjo tai, kad nebuvo atsako į toki� meil�. Moderniojo meno muziejaus 1966 m. i�leistame parodos kataloge apie tai nėra nė �od�io. Norėdamas įsitikinti, kad nieko nepraleidau, skaitau tekst� dar kart�, bet veltui.

Kai kurie interpretuotojai mano, kad Emilis Noldė buvo kaip Knutas Hamsunas � politinis idiotas, nesuvokiantis brutalios politikos tikrovės ir negebantis suprasti tikrųjų nacistų politikos intencijų. Visai kaip Knutas Hamsunas, nacistams atėjus į vald�i� Emilis Noldė jau buvo garbaus am�iaus �mogus � 1937-aisiais jam suėjo 70 metų. Jozefui Gebelsui savo Nobelio premijos medalį dovanų i�siunt�s Hamsunas po karo buvo u�darytas į psichiatrijos ligonin�. Vis dėlto paskutinė jo knyga �U��ėlusiais takais� rodo, kad jis vargu buvo silpnaprotis ar psichi�kai nesveikas. Toks nebuvo ir Emilis Noldė, aktyviai kūr�s dar ir �e�to de�imtme�io prad�ioje.

Ar Emilis Noldė tapo savo politinio naivumo auka, taip ir lieka neatsakyta, ta�iau Noldės pritarimas nacionalsocializmui nebuvo lau�tas i� pir�to. Noldės meninė vizija tam tikra prasme sutapo su nacistų pojū�iais, judėjimu ir bandymu u�pildyti dvasin� tu�tum�. Savo �emės, Heimat, u�auginti menininkai buvo pagrindinė Noldės tema. Jis taip pat tikėjo mitu apie unikalų vokie�ių meno ir vokie�ių dvasios vaidmenį.

1967 m. Moderniojo meno muziejui surengus �vedijoje �didelį Emilio Noldės pristatym��, �i Noldės gyvenimo dalis buvo i�trinta. Atrodo, kad didysis ekspresionistas ir nacistų rėmėjas nėra vienas ir tas pats �mogus. Pasakojama tik apie auk� ir �nenutapytus paveikslus�. Parodos komisarė Karin Bergkvist Lindegren (Karin Bergqvist Lindegren) sveikinimo kalboje sakė, kad Noldė turėtų �sulaukti didelių �vedijos publikos simpatijų�.

�is įvaizdis vyrauja ir parodos recenzijose. �Nerikes Allehanda� ra�o: �Emilio Noldės likimas pana�us į daugelio kitų Vokietijos menininkų. Tremtis savo paties �alyje buvo dviguba: jam u�drausta verstis savo profesija, o jaunesnei menininkų kartai siųsti impulsai buvo u�slopinti arba pristabdyti.� Nė �od�io, kad toji menininkų karta, kalbant apie Nold�, galėjusi būti ir nacionalsocialistinė.

Dar įdomesnė �Dagens Nyheter� recenzija. Joje Emilis Noldė vadinamas ��emės mistiku�: �Jis siekė i�takas, buvo u�mezg�s ry�į su gamta ir gamtos jėgomis.� Nutylima, kad toji �emės mistika buvo gimininga nacistų kraujo ir �emės kultui.

�is kolektyvinis u�mar�umas susij�s su kitu pasakojimu apie Emilio Noldės paveiksl�. 1964 m. Moderniojo meno muziejaus vadovas Pontusas Hultenas pasiskolino jį i� �veicarijos Lugano mieste dirban�io meno prekeivio Romano Norberto Ketererio (Roman Norbert Ketterer) � �mogaus, kuris po karo padarė karjer� rūpindamasis �degeneravusių� Vokietijos menininkų paveikslų rinkodara ir pardavimu. Sandoris sudarytas 1967 m. per parod� � Moderniojo meno muziejus pirko paveiksl� u� 162 150 kronų. Pardavėjas buvo laikomas patikimu, ta�iau kūrinio praeitis kėlė neai�kumų. U�fiksuota labai nedaug detalių apie kūrinio buvimo vietas. Vis dėlto tuo metu tokie dalykai, regis, nieko nejaudino.

2003�m.�baland�io prad�ioje Nacionalinis muziejus Stokholme gavo Rikardo Lorkos-Doi�o (Ricardo Lorca-Deutsch) i� Frankfurto lai�k�. Lai�kas tuojau pat persiųstas Moderniojo meno muziejaus vadovui Larsui Nitvei (Lars Nittve).

Dviejų puslapių lai�ke Lorka-Doi�as pasakoja, kad jo �eima dėl �ydi�kos kilmės XX a. ketvirto de�imtme�io pabaigoje turėjo i�vykti i� nacistinės Vokietijos. Bėgant dingo �eimos meno kūrinių kolekcija. Lorka-Doi�as dėsto, kad kolekcijos netektis buvo �eimos liūdesio �altinis ir jie ilgai gyveno manydami, jog kolekcija �uvo per bombardavim�. Vis dėlto a�tuntame de�imtmetyje �eima su�inojo, kad i� tiesų dalis kolekcijos i�gyveno kar�.

Per kar� į tris �emynus i�bla�kyta �eima dabar nutarė bendromis pastangomis bandyti atgauti kolekcij�. Lorka-Doi�as ra�ė, kad a�tuntame de�imtmetyje jo teta su�inojo, jog kai kurie kolekcijos kūriniai atsidūrė Moderniojo meno muziejuje, ir klausė, ar tai tiesa. Buvo kalbama apie du Emilio Noldės darbus. Lorka-Doi�as taip pat domėjosi, ar muziejus galėtų suteikti �eimai informacijos, kokiomis aplinkybėmis tie kūriniai tapo jo nuosavybe.

Lai�ko pabaigoje jis ra�ė apie �eimos nor� pasikalbėti asmeni�kai ir, jei įmanoma, i�vengti advokatų įsiki�imo. Taip pat pridūrė, kad jei pavyktų susitarti, �eima neprie�tarautų suteikti muziejui teis� likusį laik� naudoti tuos darbus.

Moderniojo meno muziejui buvo paprasta i�siai�kinti, kokio kūrinio ie�kojo Doi�as ir kad jų buvo vienas, o ne du. Muziejaus koordinatorė Ylva Hilstrem (Ylva Hillstr�m) i� karto susisiekė su Emilio Noldės fondu Vokietijos Zėbiulio mieste, kad i�siai�kintų, kas �inoma apie paveikslo �Gėlių sodas (Utenvarfas)� praeitį. I� tiesų muziejus jau �inojo, kad per kar� paveikslas buvo prarastas. 1978 m. Karin Bergkvist Lindegren gavo toki� informacij� i� fondo, kuris bendravo su Rikardo Lorkos-Doi�o teta. Fondas patvirtino Hilstrem, kad kūrinys priklauso Doi�ų �eimai. Bir�elį Larsas Nitvė labai trumpai atsakė Rikardui Lorkai-Doi�ui: �Moderniojo meno muziejus turi tik vien� Emilio Noldės darb�: 1917 m. aliejiniais da�ais ant drobės nutapyt� paveiksl� �Gėlių sodas (Utenvarfas)�, 73 x 9 cm. Paveikslas 1967 m. įsigytas i� Norberto Romano Ketererio galerijos Lugane.�

Muziejus ir Larsas Nitvė sutarė nepasakoti, kad jie jau �ino, jog Doi�ų �eimai priklausantis kūrinys dingo per kar�.

Su muziejumi vėl susisiekta tik po dvejų metų, 2005-aisiais. �į kart� tai padarė Akselis Bindernagelas (Axel Bindernagel), Deivido Roulando kontoros Niujorke advokatas. Jis informavo muziejų, kad Doi�ų �eima patikėjo kontorai rūpintis jų reikalais.

Trijų puslapių lai�ke su priedais Bindernagelas pasakoja �eimos istorij�, kuri, pasak jo, padės �geriau suprasti �eimos nor� atgauti Otui Natanui Doi�ui (Otto Nathan Deutsch) priklausan�ius paveikslus�.

Doi�ų �eimos likimas tragi�kas, nors tuo pat metu tai tipi�kas pasakojimas apie Vokietijos �ydų �eim� nacistų re�imo metais.

Kai 1933 m. į vald�i� atėjo nacistai, sėkmės lydimam Frankfurto verslininkui Otui Natanui Doi�ui buvo beveik 70 metų. Jis turėjo sukaup�s nedidel� i�kiliausių tų laikų menininkų kolekcij�, joje buvo Makso Lybermano, Pablo Pikaso ir Emilio Noldės darbų.

Į vald�i� atėjus nacistams �eima pateko į boikotų, diskriminacijos ir reketavimo tinkl�, kuriuo siekta i�stumti �ydus i� Vokietijos visuomenės gyvenimo, taip pat ir verslininkus, tokius kaip Doi�as.

1938 m. Otas Natanas Doi�as, kaip ir visi Vokietijos �ydai, buvo priverstas įregistruoti nuosavyb�. Vėliau tie duomenys naudoti įvairiems mokes�iams plė�ti. Po 1938 m. lapkritį įvykusios kri�tolinės nakties �ydai turėjo sumokėti daugiau nei milijard� reichsmarkių siekan�i� baud�. Otas Natanas Doi�as paklojo per 24 000 reichsmarkių. 1939 m. �eimai emigravus į Nyderlandus, Doi�ui teko sumokėti dar beveik 30 000 reichsmarkių i�vykimo mokestį. Tam Doi�as pardavė du i� turėtų nekilnojamojo turto objektų, abu ma�esne nei rinkos kaina. Ketvirto de�imtme�io pabaigoje �ydi�ka kilmė Vokietijoje nebuvo koziris derantis dėl kainos.

Norėdami gauti leidim� emigruoti Doi�ai turėjo pateikti viso i� Vokietijos i�sive�ti ketinto turto, kuriame buvo ir meno kūrinių kolekcija, sudaryta i� 10 aliejiniais da�ais tapytų paveikslų ir dvylikos akvarelių, grafikos darbų ir rai�inių, s�ra��.

Tarnybos i� karto susidomėjo meno kūriniais ir nusprendė skirti ekspert� jiems įvertinti. Kolekcija tuo metu buvo Frankfurto krovinių gabenimo firmoje �Wilhelmn H�hn�, kuriai Doi�ai patikėjo i�gabenti turt� į Amsterdam�. Kolekcij� vertino Vilhelmas Etlė (Wilhelm Ettle), Vokietijos propagandos ministerijos atstovas. Etlė nusprendė, kad trys paveikslai yra įdomūs, ir juos konfiskavo.

Vis dėlto trys Emilio Noldės paveikslai nesulaukė dėmesio � valstybei �is menininkas atrodė nevertingas. Etlė i�sirinko vokie�ių peiza�isto Edmundo �tepeso (Edmund Steppes) darbus. Dailininkas buvo nacistų partijos narys, o i�garsėjo 1937 m., kai Adolfas Hitleris įsigijo vien� jo paveikslų.

Nors tada daugiau nieko nebuvo konfiskuota, likusi turto dalis taip niekada ir nepasiekė Amsterdamo. Be to, �eima turėjo ir daug rimtesnių rūpes�ių. Saugumas Amsterdame pasirodė es�s labai trumpalaikis. 1940 m. gegu�� Vokietija įsiver�ė į Nyderlandus, o po mėnesio Otas Natanas Doi�as mirė.

Doi�o dukra Gertrūda, jos vyras ir du vaikai buvo deportuoti į Au�vic� ir ten nu�udyti. Kita duktė Anė Marija kartu su vyru ir dviem vaikais i�siųsta į Bergen��Belzen�. Anė Marija ir vaikai i�gyveno, o vyras mirė lageryje. Tre�iasis Oto Natano Doi�o vaikas, sūnus Fricas, i�gyveno kar� ir emigravo į �il�.

1945 m.�Anė Marija bandė i�siai�kinti, kas nutiko tėvo nuosavybei, ir kreipėsi į bendrov� �H�hn�, kuri taip ir nepristatė turto. Transporto kompanija informavo, kad daiktai buvo sunaikinti, kai į Frankfurto centrin� stotį per antskrydį pataikė bomba. Kas i� tiesų nutiko Oto Natano Doi�o nuosavybei, neai�ku, nes Frankfurte trūksta to laikotarpio dokumentų, kurie, tikėtina, sunaikinti per kar�. Kūriniai galėjo būti konfiskuoti kokios nors tarnybos arba tiesiog pavogti pa�ios transporto kompanijos.

Tik po kelių de�imtme�ių �eima su�inojo, kad kolekcija arba jos dalys i�gyveno kar�. Manydama, kad nuosavybė prarasta, �eima kreipėsi dėl kompensacijos į Vokietijos tarnybas ir 1962 m. gavo i� vakarų Vokietijos 31 370 markių, i� jų 4 000 markių buvo u� Noldės paveiksl�.

Vos po dvejų metų �Gėlių sodas (Utenvarfas)� pasirodė meno kūrinių rinkoje Volfgango Ketererio (Wolfgang Ketterer), Romano Norberto brolio, aukcionų namuose �tutgarte. Tada kūrinys vadinosi �Gėlių sodas su mėlyna tvora� (Blumengarten mit blauem Zaun). Jis įtrauktas į spalvot� katalog� ir pa�ymėtas 998 numeriu. 1964 m. paveiksl� Romanas Norbertas Ketereris paskolino Moderniojo meno muziejui.

Po dvejų metų, 1966-aisiais, Romanas Norbertas Ketereris pardavė antr� Noldės paveiksl� �Aguonos ir ro�ės� (Mohn und Rosen), taip pat i� Doi�o kolekcijos. Kūrinys parduotas Italijos aukcione �Campione d�Italia�. Paveikslas priklausė Gertrūdai Erberlei (Gertrud Erberle) i� Madrido ir buvo parduotas Ernestui Blomui (Ernesto Blohm) i� Venesuelos. Kūrinys pasirodė rinkoje tik 2006 m. �veicarijoje surengtame aukcione.

Kaip paveikslas atsidūrė Madride ir kodėl Romanas Norbertas Ketereris pardavinėjo du kūrinius i� dingusios Doi�o kolekcijos, gaubia paslaptis. Iki �iol veikiantis Ketererio aukcionas teigia nei�saugoj�s tų laikų dokumentų. Moderniojo meno muziejaus archyve taip pat nėra jokių duomenų apie paveikslo praeitį.

Vis dėlto atrodo, kad �Gėlių sodas (Utenvarfas)� neatsitiktinai i�kilo į pavir�ių septintame de�imtmetyje, kai daugelyje �alių restitucijos klausimai buvo padėti į lentynas, o karo nusikaltimai laikyti i�pirktais. Laikotarpis taip pat byloja, kad savininkai ir pardavėjas galėjo �inoti apie kūrinių praeitį ir nusprendė, kad dabar juos galima saugiai parduoti meno kūrinių rinkoje. J� septintame de�imtmetyje pasiekė daugybė nuo pat karo dienos �viesos nema�iusių darbų.

Net ir nepavykus i�siai�kinti, kur, kada ir kas pavogė Doi�o kolekcijos paveikslus, nekilo abejonių, kad dingusi nuosavybė buvo tiesioginis �eimos persekiojimo padarinys. Galbūt kolekcija buvo konfiskuota po 1941 m., kai naujas įstatymas atėmė i� emigravusių �ydų Vokietijos pilietyb�, o �alyje likusi jų nuosavybė atiteko valstybei. Tai galėjo įvykti ir anks�iau, kai nacistinės Vokietijos saugumo ministerija (Reichssicherheitshauptamt) konfiskavo vis� sandėliuojam� �ydų nuosavyb�. Frankfurte, kaip ir kitose Vokietijos vietose, su arizavimu, konfiskavimu ir ekonominiu reketu susij� dokumentai karo pabaigoje buvo sunaikinti.

Lai�ke Moderniojo meno muziejui Binderneigelas ra�o, kad �istorinio konteksto �viesoje paveikslo �Gėlių sodas (Utenvarfas)� netektis laikytina nacistų vykdyto persekiojimo padariniu�, todėl paveikslas turi būti gr��intas.

�į kart� į reikal� pa�velgta daug rim�iau ir Moderniojo meno muziejus pra�ė palaukti jo atsakymo. Sausio pabaigoje klausimas svarstytas susitikime su Kultūros ministerijos atstovais, dalyvaujant ir Ylvai Hilstrem, Moderniojo meno muziejaus Komunikacijos skyriaus vadovei Sesilijai von �ants (Cecilia von Schantz) ir ministerijos Teisės skyriaus vadovui Knutui Veibuliui (Knut Weibull). Perskai�iusi turim� informacij� Kultūros ministerija nutarė, jog �nėra garantijos, kad Doi�o kūrinys tikrai buvo konfiskuotas nacistų�, ra�o posėd�io protokole Ylva Hilstrem. Tai svarbi detalė. Bindernagelas savo lai�ke taip pat nesako, kad kūrinys buvo konfiskuotas nacistų, o teigia, kad jis �buvo prarastas dėl nacistų vykdyto persekiojimo�.

Susirinkime buvo nuspr�sta dėl muziejaus pozicijos �iuo klausimu: bus stengiamasi i�laikyti paveiksl�. I� Hilstrem protokolo matyti, kad susirinkime daugiausia kalbėta apie strategijas. Jei �eima toliau reikalaus, reikėtų, pavyzd�iui, paminėti, kad ji �jau gavo finansin� kompensacij��.

Nutarta laikytis tokios pozicijos: ��vedija turi bendradarbiauti ir vadovautis nustatytomis taisyklėmis, ta�iau neturėtume pasiduoti be kovos, nes tai pramintų takus daugybei pana�ių reikalavimų.�

Apie kokius kitus �reikalavimus� kalbama, nėra patikslinta. 2006 m. vasarį Larsas Nitvė atsakė advokatų kontorai �po konsultacijų su Janu Vidlundu (Jan Widlund) i� �Vinge�. Advokatų kontora �Vinge� yra viena Moderniojo meno muziejaus rėmėjų, o Vidlundas � aistringas meno kolekcininkas. �iame gin�e Vidlundas buvo muziejaus advokatas ir atliko labai svarbų vaidmenį palikuonių ir Moderniojo meno muziejaus konflikte.

Atsakyme Bindernagelui Nitvė ra�o, kad muziejus neneigia, jog kūrinys priklausė Otui Natanui Doi�ui, ta�iau �dar 1967 metais s��iningai jį įsigijo i� geros reputacijos aukciono�. Nitvė taip pat ra�o, kad muziejus stengėsi i�siai�kinti, ar kūrinys �neatsidūrė aukcionų namuose neteisėtai�, ir teigia, kad muziejus �neturėjo galimybės to nustatyti�.

Toliau Nitvė ra�o, kad �Gėlių sodas (Utenvarfas)� yra muziejaus lankytojų labai vertinamas kūrinys. Atsakymas baigiamas taip: �Nuodugniai apsvarst� priėjome i�vad�, kad paveikslas negali būti gr��intas Oto Natano Doi�o paveldėtojams.�

Vir�elyje buvo nespalvota nuotrauka. Dvi moterys stovi pami�kėje. Tarp jų ketverių penkerių metų vaikai. Akivaizdu, kad ko nors laukia, viena moteris gr�iasi nuo kameros. Rank� laiko priglaudusi prie krūtinės, veidas i�kreiptas baimės arba sielvarto. Publika gavo po knygos �Papasakok apie tai savo vaikams � knyga apie holokaust� Europoje 1933�1945 metais� (Tell Ye Your Children � A Book About the Holocaust in Europe 1933�1945) egzempliorių.

�Apie tai turite papasakoti� � �tai kas yra �vedijos informacinės kampanijos apie holokaust� esmė�, � 1998 m. Va�ingtono konferencijoje kalbėjo �vedijos ministrų kabineto narys Peras Nuderis. Jis papasakojo, kad �vedijoje buvo i�platinta 800 000 tūkstan�ių knygos egzempliorių. Informacinė kampanija �Gyva istorija� sulaukė tarptautinio susidomėjimo dar prie� konferencij�, ta�iau 1998 m. Va�ingtone j� vainikavo did�iulė sėkmė. Niekas ir niekada nedarė ko nors pana�aus.

�Po metų �monija į�engs į nauj� tūkstantmetį. Paliekame XX ir pradedame XXI am�ių. Ko galime pasimokyti i� praeities? Ir k� paliksime senajame tūkstantmetyje?� � prana�i�kai klausė Peras Nuderis.

Savo kalb� Nuderis baigė Junatano i� Astridos Lindgren knygos �Broliai Liūta�ird�iai� citata: �Kai kuriuos dalykus tiesiog turi padaryti, net jei tai ir pavojinga. Prie�ingu atveju būsi ne �mogus, o tiesiog �lam�tas.�

Kampanij� �Gyva istorija� paskatino ne Va�ingtono konferencija, o 1997 m. Imigracijos tyrimų centro ir Nusikalstamumo prevencijos tarybos parengta ataskaita. Dokumente buvo pateikti apklausos rezultatai. �vedijos jaunimo buvo klausiama, k� jie yra girdėj� apie holokaust�. Atsakymai parodė, kad tik 66 proc. apklaustųjų tiksliai �ino, kad vyko genocidas. Dėl prastų rezultatų Jorano Per�ono (G�ran Persson) vyriausybės iniciatyva pradėta kampanija �Gyva istorija�. 2003 m. ji tapo senamiestyje įsikūrusia įstaiga �Gyvosios istorijos forumas�.

Kampanija �Gyva istorija� sustiprino ir taip pla�iai paplitusi� nuomon�, kad �vedija yra toleranti�ka ir didelį dėmesį tarptautiniams klausimams skirianti �alis ir moralinis pavyzdys. Vis dėlto Peras Nuderis kalbėjo ne apie �vedijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.

1998 m. vasar�, artėjant konferencijai, JAV u�sienio reikalų ministerija paskelbė ataskait�, kurioje aptariami neutralių �alių Ispanijos, Portugalijos, Argentinos, Turkijos ir �vedijos ekonominiai santykiai su nacistine Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais. Duomenys �vedijos anaiptol nenud�iugino. Prekyba �vedijos gele�ies rūda, taip pat rutuliniais guoliais ir mi�ko med�iaga buvo labai svarbi nacistinės Vokietijos karo ma�inai sukurti ir i�laikyti. ��vedijos gele�ies eksportas buvo vertingiausia pagalba Vokietijos karo poreikiams�, � ra�o ataskaitos autoriai. 1940 m. �vedija tenkino 40 proc. Vokietijos gele�ies poreikio. Auk�ta �vedi�kos gele�ies kokybė buvo labai svarbi pa�angių ginklų technologijai. Per kar� Vokietija eksploatavo okupuotų �alių gele�ies rūdos telkinius, ta�iau �vedi�kas plienas buvo reikalingas auk�tos kokybės produktams, pavyzd�iui, rutuliniams guoliams. Apie pus� Vokietijos rutulinių guolių sudarė Valenbergų (Wallenberg) �eimai priklausan�ios �vedijos rutulinių guolių gamyklos Bavarijoje produkcija. S�jungininkai rutulinių guolių gamyb� laikė itin svarbia vokie�ių karo reikmėms ir 1943 m. surengė vien� rizikingiausių per vis� kar� antskryd�ių, norėdami j� sustabdyti. Per antpuolį numu�ta daugiau nei 50 amerikie�ių bombone�ių. Laikinai nutraukt� gamyb� greitai kompensavo rutuliniai guoliai i� �vedijos gamyklų.

�vedija laikėsi pozicijos, kad eksporto reikėjo, siekiant apsaugoti �alį nuo karo. Karo prad�ioje s�jungininkai netgi simpatizavo tokiai pozicijai. Nei �er�ilis, nei Ruzveltas i� prad�ių nenorėjo versti �vedijos tiesiogiai konfliktuoti su nacistine Vokietija, nes tada �vedijos rūdų kasyklos grei�iausiai būtų atsidūrusios visi�koje Hitlerio dispozicijoje.

Ta�iau karui įsibėgėjant ir didėjant tikimybei, kad vokie�iai pralaimės, �vedijos pozicija darėsi vis nesuprantamesnė. �vedija i�laikė ir gynė savo eksport� iki pat karo pabaigos, kai Vokietijos pralaimėjimas jau seniai buvo akivaizdus. 1943 m. prad�ioje JAV ėmė spausti �vedij� ai�kiau parodyti param� s�jungininkams, sustabdant eksport� į Vokietij� ir u�draud�iant jos karinį tranzit� per savo teritorij�. Tuo pat metu �vedija nesutiko leisti britų ir prancūzų karinio tranzito per �vedij� į Suomij�, įtarusi, kad tikrasis tikslas gali būti u�valdyti rūdos telkinius ir sustabdyti eksport� į Vokietij�. Vėlesni tyrimai �iuos įtarimus dar sustiprino.

Ruzveltas ir �er�ilis manė, kad 1943 m. Vokietija nebeturi pajėgumų u�imti �vedijos. �alies įsitraukimas į kar� būtų pagreitin�s Vokietijos pralaimėjim�.

�vedijos pozicija nacistinės Vokietijos at�vilgiu buvo paremta pirmiausia trumpalaikiais interesais: i�vengti invazijos ir importuoti i� Vokietijos �alies pramonei taip reikaling� anglį ir koks�. Stokholmo universiteto profesorius Klasas Omarkas (Klas Åmark) knygoje �Gyvenimas blogio kaimynystėje� (Att bo granne med ondskan) ra�o: �Pana�u, kad �vedai nelabai svarstė, kas būtų, jei kar� laimėtų Vokietija. Tada �vedija vargiai būtų galėjusi likti demokrati�ka �alimi arba apskritai egzistuoti kaip valstybė. Ilgalaikiai �vedijos interesai tuo metu reikalavo kuo ma�iau eksportuoti į nacistin� Vokietij�, bet tada taip nebuvo manoma.�

�vedija nutraukė ry�ius su nacistine Vokietija tik 1944 m. pabaigoje, Vakarų s�jungininkams jau į�engus į vokie�ių �em�. Seniai nuo �vedų pozicijos pavargusios JAV net svarstė galimyb� konfiskuoti �vedų įmones ir po karo imtis priemonių, apsunkinan�ių �vedijai būtinų �aliavų, pavyzd�iui, naftos ir gumos, import�.

1944 m.�rudenį parlamentas balsavo u� �vedijos dalyvavim� �Safehaven� programoje, ie�kant nacių re�imo turtų u�sienyje. Paai�kėjo, kad �vedija ne tik priėmė pagrobt� auks�, bet ir tai, kad �vedų įmonės aktyviai rėmė vokie�ių karines pastangas. Tai, be kita ko, vyko per Valenbergams priklausantį bank� �Stockholms Enskilda Bank� (dabartinis SEB). Jungtinėse Valstijose bankas �vedijos vėliava dangstė vokie�ių bendrov� �Bosch�, taip siekdamas apsaugoti j� nuo konfiskavimo. Po karo dėl paramos nacistinei Vokietijai JAV į�aldė Valenbergų ir banko lė�as. Bankas taip pat kreditavo �Norsk Hydro�, kuri okupacijos metais buvo paversta vokie�ių bendrovės �IG Farben� dominuojama įmone, gausiai naudojusia vergi�k� koncentracijos stovyklų kalinių darb�. Įmonė turėjo gamykl� net Au�vice. �IG Farben� gamino dujas �Ciklonas B�, kuriomis nu�udyti milijonai �monių nacistų įrengtose holokausto stovyklose.

1946 m. JAV per �Safehaven� program� nustatė �vedijoje esam� vokie�ių turt� ir nutarė, kad jis turi būti konfiskuotas bei panaudotas Europos atkūrimo darbams. �vedija prie�inosi, teigdama, kad negalima konfiskuoti Vokietijos pilie�ių nuosavybės, nes jie neatstovauja Vokietijos valstybei. Patyrusi spaudim� �vedija turėjo nusileisti. Tuo metu buvo nerimaujama, kad kitose �alyse paslėptas vokie�ių turtas gali būti panaudotas nacizmui Vokietijoje atkurti.

�vedijoje buvo sukurta speciali tarnyba vokie�ių turtui likviduoti �Pabėgusio kapitalo biuras�. Iki 1956 m. ji likvidavo turto u� 380 milijonų kronų tuomete verte.

Vyriausybė vilkino derybas dėl į �vedij� patekusio nacių pagrobto aukso. �vedija reikalavo i� s�jungininkų įrodymų, kad, pavyzd�iui, i� Belgijos ir Nyderlandų atgabentas auksas tikrai buvo pagrobtas. Manyta, kad nedidelė dalis aukso, kurį �vedijos centrinis bankas nupirko i� Vokietijos centrinio banko, taip pat priklausė koncentracijos stovyklose nu�udytiems kaliniams �ydams.

�vedija nusileido ir �iuo klausimu, bet paskutinė 6 tonų dyd�io Nyderlanduose nacių pagrobto aukso siunta buvo pristatyta tik 1955 m. Prie� tai 7 tonos aukso gr��intos Belgijai.

Tais laikais per daug nesistengta ai�kintis, ar į �vedij� buvo įve�ta pagrobtų meno kūrinių. Vokie�ių ir �vedų ry�ius tirianti amerikie�ių �valgybos organizacija Strateginių valdybų tarnyba (Office of Strategic Services) did�iausi� dėmesį skyrė auksui.

Tik 1997 m. �vedijos vyriausybė subūrė komisij�, turin�i� �kuo tiksliau i�siai�kinti, kas galėjo įvykti �vedijoje, kalbant apie �ydi�kos kilmės nuosavyb�, kuri buvo įve�ta į �alį dėl �ydų persekiojimo�.

Komisijos subūrimas buvo tuome�ių įvykių Europoje atspindys, pirmiausia kalbant apie �ydų s�skaitas �veicarijos bankuose.

�veicarija, visai kaip �vedija, buvo �neutrali� �alis, smarkiai nuolaid�iavusi nacistinei Vokietijai. Gal neaptikto arba s�moningai nuslėpto turto galėjo būti ir �vedijoje? Komisija įkurta prie U�sienio reikalų ministerijos. Vyriausybė norėjo greito atsakymo, todėl komisija turėjo pateikti rezultatus per 12 mėnesių, o tai pasirodė neįmanoma. Galiausiai 1999 m. pavasarį pristatyta 350 puslapių ataskaita ��vedija ir �ydų turtas�.

Komisija, be kita ko, bandė tikrinti ataskaitas, kurias karo metais amerikie�ių atstovybė Stokholme perdavė �valgybai. I� jų paai�kėjo, kad Vokietijos atstovybė Stokholme buvo naudojama pavogtiems brangakmeniams i�ve�ti. Taip pat prane�ta, kad �vedų įmonės tvarkė i� nacistinės Vokietijos gaut� auks�, pavyzd�iui, Stokholme veikusi �C. G Hallbergs�, kurios tuometis savininkas buvo vokietis Otas Dekeris (Otto Decker). Prane�ama, kad �is aktyvus nacistas bendravo su Vokietijos delegacijos Stokholme nariais.

Dar įdomesnių dalykų paai�kėjo apie men�. Komisija pavedė muziejininkui Gunarui Lindkvistui (Gunnar Lindqvist) itin įdėmiai i�tirti meno sritį, patikrinant amerikie�ių �valgybos duomenis ir interviu su karo metais aktyviais �vedijos meno pasaulio �monėmis.

1945 m. amerikie�ių ataskaitoje teigiama, kad Hermanas Geringas galėj�s slapta gabenti meno kūrinius į �vedij�, padedamas Karlo Gustavo fon Roseno (Carl Gustaf von Rosen), Karin Gering sūnėno. Geringui galėj�s talkinti ir Vokietijos prekybos rūmų �vedijoje pirmininkas Henris Kouksas (Henry Koux). Amerikie�ių ataskaitoje sakoma, kad Stokholmo �Frihamnen� uoste turėjo būti dė�ių su pavogtais meno kūriniais.

Minimas ir Karlas Haber�tokas. Prekeivis taip pat buvo įtariamas slėp�s meno kūrinius �vedijoje, ta�iau nepateikta jokių duomenų kur ir kiek.

Amerikie�ių �valgyba prane�ė įtarianti, kad kelios Stokholmo galerijos ir meno prekeiviai dirba su pagrobtais meno kūriniais, pavyzd�iui, �Rapps� meno kūrinių parduotuvė neva turinti ��ūsnis paveikslų Stokholmo �Frihamnen� uoste�.

1945 m. Stokholme veikianti �St: Lucas� galerija surengė olandų meno parod�. Kūrinių kilmė pasirodė įtartina. Lindkvistas negalėjo patvirtinti, kad �Rapps� ir �St: Lucas� dirbo su pagrobtais meno kūriniais, nes abi buvo seniai nutraukusios veikl�. Vis dėlto Lindkvistas į�velgia tikimyb�, kad tam tikra dalis 1944�1945 m. �parodose ir aukcionuose parduotų kūrinių galėjo būti tiesiogiai arba netiesiogiai susij� su meno grobstymu�.

Toliau Lindkvisto tyrimas parodė, kad tuo metu �vedų muziejai po nedaug kūrinių pirko tarptautinėje rinkoje, bet kai kuriems muziejams buvo pasiūlyta, labai tikėtina, pagrobtų darbų. Be kita ko, Karlas Haber�tokas patarė Nacionaliniam muziejui įsigyti �vedų ir prancūzų dailininko Georgo Demarė (Georg Desmar�es) paveiksl�. Sandoris neįvyko.

Geteborgo meno muziejui 1939 m. rugpjūtį siūlyta pirkti Emilio Noldės paveikslų. Darbus norėjo parduoti vienas Noldės �monos, danų aktorės Ados Vilstrup (Ada Vilstrup), brolių. Nurodoma, kad kūriniai įsigyti i� Vokietijos propagandos ministerijos. Sprend�iant pagal laik�, grei�iausiai tai buvo �degeneravusio� meno akcijos darbai. Tikėtina, kad taip Noldės �eima bandė i�gelbėti dalį kūrinių. Vis dėlto muziejus jų nepirko.

Galiausiai komisija ir Lindkvistas konstatavo, kad �vedijoje nėra jokių �didesnės veiklos su nacistų pagrobtais meno kūriniais pėdsakų�.

Komisija pasakė aptiktusi ma�ai po�ymių, kad meno kūriniai galėjo būti slapta įve�ami į �vedij� ir gabenami per j� tokiais kiekiais, kaip, pavyzd�iui, �veicarijoje. Tai būtų palik� pėdsak� vokie�ių archyvuose.

Vis dėlto labai tikėtina, kad pagrobti meno kūriniai įvairiais būdais patekdavo į �vedij�. �i �alis tik sporadi�kai minima tos srities tyrimų literatūroje, pavyzd�iui, i�samioje Martino Dino (Martin Dean) ap�valgoje ��ydų plė�imas � �ydų turto konfiskavimas per holokaust� 1933�1945 m.� (Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust 1933�1945), kur atskirai ap�velgiama kiekviena �alis. Gali būti, kad į �vedij� patek� negausūs kūriniai �ia atsidūrė pavienių individų pastangomis.

Po karo s�jungininkų sudarytame juodajame asmenų ir meno prekeivių s�ra�e �vedija ir �vedai minimi kelis kartus.

Linn�gatan gatvėje gyven�s Heinricho Himlerio masa�uotojas Feliksas Kerstenas (Felix Kersten) įtariamas įve��s ir slėp�s SS vadui skirtus pagrobtus meno kūrinius. Į �vedij� emigravusi ir pilietyb� gavusi vokietė Edita Liudmila Lopich-Lundkvist (Editha Ludmilla Loppich Lundquist), įtariama, tyrusi, ar galima �vedijoje parduoti Prancūzijoje, Olandijoje ir Vokietijoje pagrobt� kinų porcelian�. Taip pat prane�ama, kad ji buvusi Gebelso meilu�ė. Būta ir daugiau pana�ių prane�imų apie pavienius individus, ta�iau nė vieno atvejo nebuvo galima pagrįsti.

Vis dėlto �vedijos komisija nutarė, kad �iai sri�iai reikia detalesnių tyrimų, tiksliau � i�tirti �vedijos tarnybų u�sienyje, ambasadų ir konsulatų saugot� nuosavyb�. �vedų �inybos per kar� j� saugojo dėl įvairių prie�as�ių: kartais dvigub� pilietyb� turin�ių asmenų pra�ymu, retsykiais i� humani�kumo. Liko neatsakyta, ar saugota holokausto aukų nuosavybė taip ir liko �vedijoje.

2000 m. u�sienio reikalų ministrė Ana Lind (Anna Lindh) inicijavo tyrim�. 2002 m. paskelbti rezultatai parodė, kad �vedijos įstaigose u�sienyje saugota nema�ai �ydų kilmės �monių nuosavybės. Did�ioji dauguma kūrinių ir daiktų gr��inta po karo. Vis dėlto vienas atvejis sulaukė i�skirtinio dėmesio. 1938 m. Austrijoje gyvenusi �ydų kilmės Lenkijos pilietė Fransiska Rotenberg (Franziska Rothenberg) Lenkijos generaliniame konsulate Vienoje paliko 45 paveikslus ir 5 kilimus. Kai 1939 m. Vokietija u�puolė Lenkij�, visa nuosavybė buvo perduota �vedijos konsulatui, nes �i �alis perėmė atstovavim� Lenkijos interesams.

Po 15 metų, 1954-aisiais, konsulatas gavo vienintelės i�gyvenusios Rotenberg giminaitės Antuanetės Korn (Antoinette Korn) i� Pary�iaus u�klaus�. Korn pra�ė informuoti apie kolekcijos likim�. Tyrimas parodė, kad konsulatas dar 1939 m. spalį gr��ino paveikslus ir vien� kilim� Rotenberg nekilnojamojo turto agentui, turin�iam įgaliojimus i�nuomoti jos but�, kai po 1938 m. įvykusios Austrijos aneksijos Rotenberg buvo priversta bėgti į Krokuv�.

Nekilnojamojo turto agentas Rotenberg nedalyvaujant pareikalavo gr��inti jos meno kūrinius i� konsulato, nes taip būsi� lengviau �i�nuomoti būst��. Kūriniai buvo paimti, o dokumentus pasira�ė Rotenberg namų �eimininkė. �e�tame de�imtmetyje konsulato atliktas tyrimas parodė, kad Rotenberg nuosavyb� 1942 m. konfiskavo vokie�ių tarnybos dėl nesumokėtų �paveldėjimo mokes�ių�.

Antuanetė Korn buvo įsitikinusi, kad �vedijos konsulatas neturėjo įgaliojimų atiduoti kūrinius, ir pareikalavo kompensacijos. Korn taip pat teiravosi, kur dingo keturi negr��inti kilimai. Konsulatui buvo sunku atsakyti į �į klausim�. 1957 m. U�sienio reikalų ministerija lai�ke Korn paai�kino tiksliai ne�inanti, kur dingo tie kilimai. Jie galėjo būti atiduoti vokie�ių tarnyboms, kai �vedija pasira�ė su nacistine Vokietija sutartį, pagal kuri� įsipareigojo gr��inti vis� saugot� lenkų nuosavyb�, nes Lenkija nebeegzistavo.

Jei kilimai liko konsulate, jie galėjo būti sunaikinti per bombardavim� arba pagrobti karo pabaigoje, kai konsulato patalpos buvo apleistos. U�sienio reikalų ministerija atmetė Korn reikalavim� atlyginti nuostolius ir teigė, kad perduodant paveikslus nekilnojamojo turto agentui pasielgta teisingai. Antuanetė Korn negavo i� �vedijos �inybų kompensacijos ir nesulaukė atsipra�ymo u� nuosavybės perdavim�.

Tiriant Vokietijos istorijos muziejaus archyvus, kuriuose buvo ir med�iaga i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto, paai�kėjo, kad vienas i� �vedijos konsulato atiduotų Fransiskos Rotenberg paveikslų tapo Adolfo Hitlerio nuosavybe ir buvo atidėtas �Sonderauftrag Linz� programai. Tai XIX a. vokie�ių dailininko Franco fon Lenbacho (Franz von Lenbach) paveikslas �Ponas ir ponia Dopelbildniai�. Paveikslas Linco kolekcijoje kataloguotas kaip �Hitler 3066� ir nupirktas i� konfiskavimo tarnybos �Haupttreuhandstelle� u� 800 reichsmarkių, o tai �iandiene verte būtų apie 30 000 kronų13. Kaina verta dėmesio, turint omenyje, kad Hermanas Geringas vien� Lenbacho paveiksl� pirko aukcione u� 74 000 reichsmarkių ir padovanojo jį Adolfui Hitleriui gimtadienio proga.

Francas fon Lenbachas buvo vienas mėgstamiausių Hitlerio menininkų. Jis turėjo kelis �io dailininko paveikslus. Berghofu vadinamame jo name Alpėse kabojo Lenbacho nutapytas Oto fon Bismarko portretas.

1957 m.�Vokietija paveiksl� �Ponas ir ponia Dopelbildniai� gr��ino Antuanetei Korn. Anks�iau nebuvo �inoma, kad �vedijos konsulato Vienoje atiduotas kūrinys atsidūrė Linco kolekcijoje.

Ataskaitos ��vedija ir �ydų turtas� duomenys paskatino �vedijos mokslo taryb� pradėti tyrimų projekt� ��vedijos santykis su nacizmu, nacistine Vokietija ir holokaustu�. 2006 m. pristatyti tyrimo rezultatai atskleidė, koks didelis buvo �vedijos bendradarbiavimas. Jame taip pat kalbama, kaip nacistinė Vokietija mėgino vykdyti arizavimo politik� ir �vedijoje, bandydama įtikinti su Vokietija verslo reikalų turin�ias �vedų įmones atleisti jose dirban�ius �ydus. Tyrim� knygoje �Gyvenimas blogio kaimynystėje� apibendrin�s Klasas Omarkas daro i�vad�, kad �vedijos �nuolaid�iavimo politika nuėjo per toli�. Keistai atrodo situacija, kai �vedijos cenzūra i�kerpa filmo �Kasablanka� fragment�, kur vyri�kis paspiria �Vichy� butelį, nes tai gali būti suprasta kaip Vi�i re�imo kritika.

2006 m. prista�ius tyrimo rezultatus pasigirdo balsų, kad �vedijos ir nacistinės Vokietijos santykius reikėtų tirti ir toliau. �Svenska Dagbladet� debatų straipsnyje tuometis Liaudies partijos vadovas Larsas Leijonborgas (Lars Leijonborg) ir jo partijos bi�iulis Erikas Ulenhagas (Erik Ullenhag) ra�ė, kad �mes niekada rimtai nesprendėme savo santykių su nacizmu klausimo, nes �i gėdinga istorijos dalis nedera su oficiali�ja tiesa, kad liaudies namais esanti �vedija buvo gerumo įsikūnijimas pasaulyje�. Ulenhagas ir Leijonborgas pasisakė u� tai, kad būtų suburta komisija, kuri �atsakytų į klausim�, kodėl �vedija daug kartų �oko pagal nacistų dūdel�.

Nauja komisija taip ir nebuvo suburta. Nedaug kas į�velgė paralelių su tuo, kas tada vyko Moderniojo meno muziejuje. Nė viena komisija ar tyrimas nesidomėjo, ar �vedijos kolekcijose neatsirado pagrobtų meno kūrinių pokario laikotarpiu. Keista, nes Amerikos muziejuose �imtai, manoma, per kar� pagrobtų meno kūrinių atsidūrė ne karo metais, o gerokai vėliau.

2006�m. gegu�ės 11 d. Moderniojo meno muziejus gavo atsakym�. �į kart� asmeni�kai i� Deivido Roulando. �is informavo, kad jo klientų netenkina Moderniojo meno muziejaus sprendimas pasilikti paveiksl�. Roulandas ra�o, kad muziejus negali būti laikomas �s��iningai� įsigijusiu paveiksl�, nes reikėjo patikrinti kūrinio praeitį ir taip i�siai�kinti jo istorij�. Negr��inus paveikslo bus imtasi teisinių priemonių ir istorija pasieks spaud� (tuo metu dar niekas apie tai nera�ė).

Roulandas taip pat nusiuntė lai�k� tuome�iam teisingumo ministrui Tomui Budstremui (Thomas Bodstr�m). Jame supa�indino su situacija ir pra�ė ministro įsiki�ti. Tiesa, Roulandas ne�inojo, kad, skirtingai nei JAV, �vedijoje ministro įsiki�imas būtų neteisėtas, nes tai prilyginama ministro piktnaud�iavimui padėtimi.

Lai�kas Moderniojo meno muziejų i� karto sukėlė ant kojų. Gegu�ės 12 dien� valdybos susirinkime nutariama, kad muziejus �neturi įgaliojimų ir nėra kompetentingas savaranki�kai priimti sprendimų �iuo klausimu�. Apie tai prane�ama Kultūros ministerijai ir u�simenama, kad kūrinio likimas turi būti svarstomas vyriausybės lygiu.

Larso Nitvės ir valdybos pirmininkės Anos Gretos Leijon (Anna-Greta Leijon) pasira�ytame kreipimesi į vyriausyb� nurodomos trys prie�astys: 1) kalbama apie tarptautinius Va�ingtono konferencijos principus; 2) nuosavybės klausimas yra susij�s su tarptautinės teisės normomis, apie kurias muziejui trūksta �inių; 3) muziejus neturi įgaliojimų pats perduoti kolekcijos kūrinius.

Ta�iau tuo pat metu kreipimesi Nitvė ir Leijon ra�o, kad �iuo atveju �nėra pagrindo remtis Va�ingtono konferencijos principais�, nes neaptikta jokių po�ymių, kad �aukcionų namai būtų įsigij� kūrinį kokiais nors neteisėtais būdais�.

Visi�kai klaidinga i�vada. Moderniojo meno muziejus nuo pat prad�ių daugiau dėmesio skyrė tam, kaip kūrinys įsigytas, o ne tam, kaip jis pavogtas. Kelerius metus buvo kartojama ta pati maldelė, kad paveikslas �s��iningai� pirktas i� �geros reputacijos aukcionų namų�.

Moderniojo meno muziejaus advokatui Janui Vidlundui pavedama i�siai�kinti juridines ir istorines klausimo aplinkybes ir pateikti rekomendacij� Kultūros ministerijai. Vis dėlto Vidlundas yra ne nepriklausoma �alis, o glaud�iai su muziejumi susij�s asmuo. Vidlundas atliko u�duotį tik 2007 m. Per t� laik� Deividas Roulandas per kontoros partnerius Vokietijoje parengė istorin� ataskait�, kurioje teigiama, kad �Gėlių sodas (Utenvarfas)� i� tiesų yra i� Doi�o kolekcijos. Vis dėlto ataskaita neatsakė į klausim�, kur paveikslas buvo nuo karo iki septinto de�imtme�io, kai jį įsigijo Ketereris. Atsakymo negavo ir Moderniojo meno muziejus, kreip�sis į Ketererį, kurio įmonė ir toliau veikia. Vidlundo tyrime dėmesys pirmiausia sutelktas į klausim�, pagal kokios �alies įstatymus � �vedijos (kur kūrinys yra), �veicarijos (kur pirktas) ar Vokietijos (kur pavogtas) � turi būti sprend�iama byla. 2007 m. vasarį Vidlundas susitiko su Roulandu jo biure Manhatane, kad �gautų informacijos�. Prie� tai susira�inėjant elektroniniu pa�tu Roulandas primygtinai norėjo, kad būtų taikomi Vokietijos įstatymai. Tos �alies įstatymai suteikia nacizmo aukoms daugiausia teisių. Roulandas ra�ė, kad �jei Noldės paveikslas būtų Vokietijos muziejuje, dabar jis jau būtų gr��intas�.

Janas Vidlundas pabrė�ė, kad Doi�ų �eima 1962 m. i� Vokietijos valstybės u� paveiksl� gavo 4 000 markių kompensacij�, ta�iau, Roulando teigimu, tai vargu ar yra visi�kas atlygis, veikiau būdas Vokietijai �nuraminti s��in�.

Roulandas informavo, kad paprastai restitucijos atvejais atgav� meno kūrinį paveldėtojai gr��ina anks�iau gautas kompensacijas. Vidlundo nuomone, �vargu ar būtų s��ininga� gr��inti pinigus Vokietijos valstybei, o ne Moderniojo meno muziejui.

Toliau derybose akcentuojamas klausimas, kas yra �s��ininga�.

Po kelių savai�ių Roulandas prane�ė, kad palikuonys neprie�tarautų kompensuoti Moderniojo meno muziejui 1967 m. i�leistas 162 150 kronų, ta�iau nepridėdami padidėjusios vertės, nes muziejus �turėjo laimės naudoti paveiksl� 40 metų�.

Per susitikim� Roulandas supa�indino su pana�iomis bylomis Vokietijoje ir Austrijoje, kuriomis, jo manymu, reikėtų vadovautis sprend�iant restitucijos klausimus ir �vedijoje. Vidlundas į�velgė, kad tarp jų ir �io konkretaus atvejo stinga ry�io, ir apibendrindamas susitikim� ra�ė: �Roulandas teigė, kad iki �iol i� esmės visos �alys sprendė gr��inimo klausim� kaip Vokietija. Per detalesnes diskusijas paai�kėjo, kad tai netiesa, nes, pavyzd�iui, Vengrija nesutiko su keliais reikalavimais gr��inti kūrinius ir sėkmingai gynė �i� pozicij� teisme.�

Baland�io mėnesio atmintinėje Vidlundas nusprendė, kad bus remiamasi �veicarijos įstatymais. Larsui Nitvei jis ra�ė, kad �buvusiems savininkams gali būti labai sunku atgauti �veicarijoje įsigyt� daikt�� ir kad �egzistuoja palankios teisinės prie�astys atsisakyti gr��inti�.

Tuo pat metu su Finansų ministerija pasitarusi Kultūros ministerija nusprendė patikėti byl� Moderniojo meno muziejui. Vis dėlto vyriausybės nutarime ra�oma: �Moderniojo meno muziejus atmetė paveldėtojų reikalavimus ir teigė, kad nėra teisinio pagrindo gr��inti paveiksl��. Vyriausybė nusprendė, kad muziejus �turi spr�sti gin� atsi�velgdamas į Va�ingtono konferencijos susitarim��.

Kokia teisės sistema bus vadovaujamasi, tampa ne taip svarbu, ta�iau koks turėtų būti �sprendimas�, taip pat nedetalizuojama. Derybos patikimos Moderniojo meno muziejui. Pasirod�ius vyriausybės nutarimui, situacij� imama aptarti spaudoje. 2007 m. bir�elį Moderniojo meno muziejus i�platina prane�im� spaudai, kuriame, beje, yra netikslumų. Be kita ko, jame sakoma, kad 2003 m. į muziejų kreipėsi �amerikie�ių advokatas�, kai i� tiesų kreipėsi Rikardas Lorka-Doi�as. Roulando advokatų kontora susisiekė su muziejumi tik po dvejų metų. Spaudos prane�ime Moderniojo meno muziejus taip pat pabrė�ia, kad kūrinys buvo �s��iningai� įsigytas, o �eima anks�iau yra gavusi tai, �kas tuo metu laikyta visi�ka kompensacija u� prarast� kūrinį�.

�is teiginys neatitinka tikrovės. 1962 m. �eima gavo u� kūrinį 4 000 markių. Kai po dvejų metų Moderniojo meno muziejus pasiskolino paveiksl� �Gėlių sodas (Utevarfas)�, Romanas Norbertas Ketereris ra�ė Pontusui Hultenui, kad kūrinys kainuoja 125 000 markių. Kitaip tariant, remiantis Ketererio vertinimu, Doi�ų �eima gavo vien� trisde�imt�j� paveikslo rinkos vertės. Net ir labai norint, to negalima laikyti �visi�ka kompensacija�.

�Juridine prasme esame teisūs, ta�iau yra ir tam tikras politinis aspektas�, � sakė Moderniojo meno muziejaus skyriaus vadovė Ana Sofi Noring (Ann-Sofi Noring) laikra��iui �Dagens Nyheter� rugpjūtį, taip atskleisdama muziejaus nenor� gr��inti kūrinį. Įstatymai gina muziejų, ta�iau dėl �politinių� prie�as�ių paveiksl� gali tekti gr��inti.

Toliau derėjosi advokatai Janas Vidlundas ir Deividas Roulandas.

Derybose muziejus ir Vidlundas laikėsi pozicijos, kad kūrinys buvo �s��iningai� įsigytas, todėl Moderniojo meno muziejus turėtų gauti kompensacij�, o ne tik gr��inti paveiksl� pats nieko nereikalaudamas. 2007 m. rugpjūtį ra�ytame lai�ke Roulandas sako, kad kalbant apie nacistų pagrobt� paveiksl� beprasmi�ka diskutuoti, ar kūrinys įsigytas �s��iningai�.

�alių diskusijos ignoravo Va�ingtono konferencijos dvasi�, ir tai tapo vienu skausmingiausių restitucijos atvejų XXI a.

Vis dėlto i� prad�ių būta tarpusavio supratimo. Rugpjūtį Roulandas kartu su pora Doi�ų palikuonių lankėsi Moderniojo meno muziejuje. Larsas Nitvė asmeni�kai parodė paveiksl�. Po vizito Roulandas ra�ė, kad palikuonys pasireng� ie�koti sprendimo, leisian�io paveikslui likti muziejuje, jei tik Moderniojo meno muziejus to pageidauja. Roulandas siūlė muziejui i�pirkti paveiksl� u� 1 650 000 svarų, o tai jis laikė �esmine nuolaida� ir nurodė, kad pana�us Noldės paveikslas 2002 m. �Christie�s� aukcione parduotas u� 2 150 000 svarų.

Deja, toks sprendimas Moderniojo meno muziejui neatrodė priimtinas. Siūlyta kūrinį parduoti, o gaut� sum� muziejui ir palikuonims pasidalyti po lygiai. Roulandas i� karto atmetė pasiūlym� ir ra�ė, kad �paveikslas yra vie�oje įstaigoje ir remiantis Va�ingtono principais turi būti gr��intas nekeliant papildomų reikalavimų�.

Tame pa�iame lai�ke Roulandas pakartojo siūlym� muziejui i�pirkti paveiksl� ir kad palikuonys yra pasireng� suma�inti kain� iki 1 500 000 svarų, o tai, Roulando skai�iavimais, sudaro 75 proc. rinkos vertės. Tuo metu tai buvo apie 21 milijonas kronų.

Vidlundas atsakė Roulandui, kad, muziejaus nuomone, �priimtinas ir adekvatus� sprendimas turėtų būti paremtas santykiu 50: 50. Elektroniniame lai�ke Larsui Nitvei Vidlundas sako, kad jie galėtų paklausti Roulando, kaip �bus apskai�iuotas jo paties atlygis�, jeigu jie nesutiks su pasiūlymu.

Praėjo beveik trys mėnesiai, kol 2007 m. gruodį Roulandas atsakė ir paai�kino, kad palikuonys negali sutikti su 50: 50 sprendimu, taip pat ir todėl, kad �muziejus gautų pelno i� nacistų pagrobto meno kūrinio�.

Roulandas siūlė, kad jeigu jie negali susitarti dėl sprendimo, reikėtų kreiptis į Vokietijos patariam�j� komisij� (The German Advisory Commision). Tai institucijoms ir palikuonims tarpininkaujanti federalinė komisija Vokietijoje, sudaryta i� meno ekspertų, teisininkų ir filosofų. Roulandas kvietė �alis susitikti Stokholme ir bandyti susitarti. Lai�ke jis pabrė�ė, kad �atėjo laikas restitucijai�.

Ta�iau Vidlundas toliau tvirtino, kad 50: 50 yra teisingas būdas ir pozicija nebus kei�iama. Vasario prad�ioje Deividas Roulandas nusiuntė lai�k� kultūros ministrei Lenai Adelson Liljerot (Lena Adelsohn Liljeroth). Jame jis ra�ė, kad derybos įstrigo ir kad ��vedijos vyriausybė ir Moderniojo meno muziejus padarė visk�, kad sutrukdytų gr��inti paveiksl��.

Roulandas ra�ė, kad Doi�o palikuonių kantrybė i�seko. Noldės paveikslas turi būti nedelsiant gr��intas. Lai�k� advokatas u�baigė tokiu sakiniu: ��vedija turi laikytis tarptautinių įsipareigojimų arba visiems laikams susiter� nesugebėjimo juos įgyvendinti dėme.�

Lai�kas taip pat buvo i�siųstas �Claims Conference�, Moderniojo meno muziejui, �Commission for Art Recovery� ir �vedijos centrinei �ydų tarybai. Nesulauk�s jokio atsakymo Roulandas po poros savai�ių siuntė kultūros ministrei nauj� lai�k�, kuriame pra�ė �vie�o tyrimo� ir susitikimo su Adelson Liljerot Stokholme.

Adelson Liljerot greitai atsakė ir paai�kino Kultūros ministerijos pozicij�: �Klausimas sprend�iamas tik Moderniojo meno muziejaus, todėl jis nepriklauso mano kompetencijai.�

Deividas Roulandas taip pat prane�ė �iniasklaidai, kad sprendimas vis dar nerastas, ir tai buvo apra�yta �vedijos ir tarptautiniuose laikra��iuose. �Svenska Dagbladet� Vidlundas atsakė į klausim�, kodėl dar nepasiektas susitarimas: �Mes tiesiog negalime atiduoti, nes paveikslas buvo įsigytas u� mokes�ių mokėtojų pinigus, be to, paveldėtojai jau gavo Vokietijos valstybės kompensacij�.�

Akivaizdu, kad Roulando lai�kas Kultūros ministerijai ir �iniasklaidos dėmesys padidino spaudim� Moderniojo meno muziejui. Susierzino ir Kultūros ministerija. �tai k� ministerijos spaudos sekretorius Markas Hartmanas (Markus Hartmann) kalbėjo �Svenska Dagbladet�: �Mes jau sakėme Moderniojo meno muziejui i�spr�sti �į klausim� ir tikimės, kad jis taip ir padarys.�

Dar atviriau Hartmanas kalbėjo amerikie�ių verslo �urnalui �Bloomberg�: �Mes nurodėme muziejui tai i�spr�sti. Perdavėme jiems ai�ki� �ini�.�14

Roulando kontaktai su Kultūros ministerija nepatiko Janui Vidlundui. Lai�ke Roulandui jis ra�ė, kad Moderniojo meno muziejus neatsisako gr��inti paveikslo, bet �vilkina susitarim��. Vidlundas atmetė mintį kreiptis į komisij� Vokietijoje, nes ten yra kitokia situacija ir komisija nėra �neutrali tarpininkė�. Vidlundas ir toliau laikėsi nuomonės, kad 50: 50 yra �priimtina ir adekvatu�, ta�iau pridūrė, kad muziejus neatmeta sprendimo būdo, pagal kurį palikuonys sumokėtų MM (Moderniojo meno muziejui) ne tam tikr� procent�, o �fiksuot� sum��.

Roulandas atsakė Vidlundui, kad �alys labai skirtingai supranta, kas yra �priimtinas ir adekvatus sprendimas�. Roulando nuomone, muziejaus reikalavimas atiduoti jam 50 proc. paveikslo vertės yra �amoralus, nepriimtinas ir tiesiog tam tikras reikalavimas sumokėti i�pirk� u� Doi�ų �eimai priklausan�ios nuosavybės gr��inim��. Roulandas baigė lai�k� teiginiu, kad jie �ir toliau konfrontuos su Moderniojo meno muziejumi ir �vedijos vyriausybe priva�iai ir per �iniasklaid�, kol paveikslas bus bes�lygi�kai gr��intas�.

Vidlundas supa�indino Lars� Nitv� su Roulando lai�ku ir pateikė ilg� komentar�, sakydamas, kad pakeltas tonas primena derybų taktik� �jei argumentai silpni, kelk bals��.

Vidlundas taip pat supa�indino su pagrindine savo pozicija: gr��inti paveiksl� nėra jokio teisinio pagrindo, bet vyriausybė vis tiek nusprendė elgtis taip, kad �atrodytų kaip bendradarbiavimas�. Vidlundas toliau laikėsi nuomonės, kad priimant sprendim� turi būti atsi�velgta į s��ining� įsigijim�, Moderniojo meno muziejaus i�laidas u� paveiksl� ir tai, kad palikuonys kart� jau gavo kompensacij�. Jis ra�ė: �Dar būtų galima paklausti, kaip smarkiai turėtų skirtis �pagrobto meno� klausimų sprendimas nuo atvejų, kai paveikslas pavagiamas įsilau�us į nam�.�

Vidlundas pabrė�ė: �Mes jau pateikėme visus argumentus, todėl nemanau, kad yra pagrindas toliau argumentuoti Roulandui.�

2008 m.�kovo pabaigoje Roulandas, Vidlundas ir Nitvė susitiko Niujorke, kur vyko meno mugė �The Armory Show�. Deja, susitikimas nepakeitė įstrigusių derybinių pozicijų. Po susitikimo Vidlundas i�siuntė Roulandui nauj� lai�k�, kuriame toliau laikėsi nuomonės, kad muziejui turi priklausyti 50 procentų paveikslo ir kad �neturi būti �iūrima į kitų �alių priimtus principus�. Moderniojo meno muziejus ir Vidlundas norėjo �vedi�ko sprendimo būdų, neatsi�velgdami į tai, kaip restitucijos klausimai sprend�iami kitose �alyse.

Vis dėlto Vidlundas pasiūlė Roulandui, kad muziejus neprie�tarautų 50: 50 sprendimui �atskai�iavus priimtin� Jūsų, t. y. advokato, honorar��.

Muziejus ir Vidlundas daugiau dėmesio skyrė Roulando advokato honorarui, o ne paveldėtojų teisei į kūrinį. Roulandas atsakė, kad �jokia kita civilizuota Vakarų valstybė netvirtino, jog nacistų pavogtas meno kūrinys neturi būti gr��intas tikriesiems savininkams�. Vis dėlto Roulandas prane�ė, kad Doi�ų palikuonys neprie�tarautų sumokėti Moderniojo meno muziejui 200 000 dolerių kompensacij�, jei paveikslas bus gr��intas nedelsiant. Jis taip pat reikalavo, kad derybose dalyvautų ir �vedijos vyriausybė, o Stokholme būtų surengtas susitikimas su muziejumi, kuriame dalyvautų ir kultūros ministrė.

Kaip ir anks�iau, Vidlundas persiuntė Roulando lai�k� su savo komentarais Larsui Nitvei ir siūlė bendravimo su �iniasklaida strategij�: �Manau, svarbu pabrė�ti, kad MM negali savo nuo�iūra priimti sprendimų dėl s��iningai u� mokes�ių mokėtojų pinigus įsigytos nuosavybės. Todėl jums yra svarbu suvokti save kaip valstybės tarnautoj�, kuo i� tiesų ir esate. Jei kreiptųsi �iniasklaida, ai�ku, turėtumėte pabrė�ti, kad būdamas valstybės tarnautojas ir MM vadovas turite laikytis �vedijos įstatymų ir taisyklių, kad ir kokia jūsų asmeninė nuomonė. Mano galva, tai svarus argumentas, kuris padėtų suprasti jūsų pozicij�.

Remdamasis auk��iau pateiktais argumentais manau, kad MM turėtų toliau laikytis pozicijos, kad MM neturi būti mokama, kol paveikslas, pavyzd�iui, nėra parduotas aukcione, drauge pasidarydamas nepasiekiamas pla�iajai publikai. Verta paminėti ir �mones, kurie, jeigu paveikslas būtų parduotas, prarastų galimyb� matyti �į meno kūrinį. Mes �inome, kad: a) Roulando honoraras grei�iausiai bus nema�as; b) �eima (galbūt praėjus tam tikram laikui) veikiausiai parduos paveiksl�; c) dabar �eima yra pasirengusi sumokėti tam tikr� (ai�kiai nedidel�) sum�, kad gautų paveiksl�. Mūsų siektina suma, turint omenyje, kad tikėtinas Roulando honoraras yra 300 000 JAV dolerių, turėtų būti apie 2 milijonus JAV dolerių, o Roulandas duoda 200 000.�

Vidlundas siūlėsi pasikalbėti su Knutu Veibuliu ir su�inoti Kultūros ministerijos nuomon� dėl tolesnių veiksmų. Pasikalbėj�s Vidlundas elektroniniu pa�tu i�siuntė lai�k� Nitvei. �į kart� tonas buvo visai kitoks nei vakar: �Susidarė įspūdis, kad jeigu muziejus sutiktų su 200 000 suma, vyriausybei tai tiktų. Svarbiausia i�saugoti ger� �vedijos vard�. Man vis labiau ai�kėja, kad siekiama ne kuo geresnio rezultato, o pirmiausia i�saugoti �vedijos reputacij�.�

�tai k� Vidlundas norėjo i�siųsti Roulandui: �Kuklus kreipimasis, u�tikrinant, kad �vedija nori elgtis kaip kitos �alys, būtų visi�kai laiku. Apibendrindamas manau, kad mums svarbu elgtis kaip kitoms Europos �alims. Turime pasakyti tai Roulandui ir papra�yti jo pagalbos. Kaip �inome, i� draugų daugiau naudos nei i� prie�ų.�

Vis dėlto Vidlundas atsileido tik trumpam. Roulandas nusiuntė Vidlundui devynių puslapių lai�k�. Jame jis ap�velgė restitucijos bylas Kanadoje, JAV, Austrijoje ir Vokietijoje, kurių muziejai s��iningai įsigijo kūrinius, ta�iau gr��ino nekeldami reikalavimų kompensuoti ar kitų s�lygų. Roulandas ra�ė, kad 50: 50 sprendimas neatitinka Va�ingtono konferencijos dvasios, o nacistų vykdytas Doi�ų �eimos persekiojimas ir Moderniojo meno muziejaus paveikslo netektis yra morali�kai nesulyginami dalykai. Jis taip pat sakė, kad Doi�ų palikuonių siūlymas muziejui yra daugiau nei priimtinas.

Dabar į gin� dėmesį atkreipė tarptautinės organizacijos. Balandį Veslis A. Fi�eris, �Claims Conference� atstovas, i�siuntė lai�k� Kultūros ministerijai, kuriame kritikavo 50: 50 sprendim�, ir teigė, kad tai nėra tinkamas Va�ingtono principų taikymas.

Vidlundas ra�ė Nitvei: �Mane pradeda erzinti Roulando �od�iai, kad muziejus negali taikyti principų kitaip, nei tik atiduodamas paveiksl�, galima sakyti, neatlygintinai.�

Vidlundas nurodė byl�, kurioje i� tiesų buvo priimtas 50: 50 sprendimas. Tai atsitiko 1998 m., kai nacistų nu�udyto Olandijos bankininko ir meno kolekcininko Frydricho Gutmano (Friedrich Gutmann) palikuonys pareikalavo, kad amerikie�ių kolekcininkas Danielis C. Serlas (Daniel C. Searle) gr��intų Edgaro Dega paveiksl� �Peiza�as su kaminais� (Paysage Avec Fum�e de Chemin�e). Palikuonys ir Serlas susitarė pasidalyti kūrinį. Susitarti padėjo Anė Veber, �Commission for Looted Art in Europe� atstovė, ji taip pat sukūrė dokumentinį film� �Kaip vykdomos �udynės� (Making a Killing) apie Gutmanų �eimos kov� dėl pagrobtos kolekcijos. I�skirtinis �io susitarimo dėl Dega paveikslo bruo�as yra tai, kad jis pasiektas dar prie� Va�ingtono konferencij�. Be to, Serlas padovanojo savo pus� �ikagos meno institutui, kuris i�pirko kit� pus� i� Gutmano palikuonių.

Vis dėlto Dega atvejis nuo Noldės pirmiausia skyrėsi kita aplinkybe, kuri� Roulandas nurodė atsakydamas Vidlundui. Tai buvo �civilinis dviejų priva�ių �alių gin�as�, todėl netinka �iai bylai, kurioje dalyvauja valstybės įstaiga. Toliau Roulandas ra�ė, kad �iki �iol nė vienas muziejus nėra reikalav�s pinigų u� nacistų pagrobt� kūrinį ir nė vienas muziejus nėra laik�s tokio paveikslo įkaitu�.

Vidlundas teigė, kad, jo supratimu, 50: 50 sprendimas atitinka Va�ingtono konferencijos principus ir �vedija neturi jokio teisinio pagrindo atiduoti paveiksl�.

Vidlundas nurodė, kad muziejus sutiktų su per susitikim� Niujorke minėtu pasiūlymu gr��inti paveiksl� be kompensacijos, jeigu jis bus �ilgam paskolintas kuriam nors vie�ajam muziejui�. Siūlomas 20 metų terminas. Kitaip tariant, Moderniojo meno arba kuris nors kitas muziejus pasiliktų kūrinį du de�imtme�ius.

Elektroniniam lai�ke Nitvei Vidlundas ra�ė, kad jie �pateikė ger� pasiūlym� ir jis (Roulandas) gali daryti k� tik nori�. Lai�kas u�baigiamas tokiu sakiniu: �Galiausiai manau, kad bandymas spausti nebus sėkmingas. Dabar ne metas nusileisti.�15

Gegu�ės viduryje derybos įstrigo. Roulandas siūlė susitikti Stokholme, bet Vidlundas pasiūlym� atmetė kaip �neprasming��, kol muziejus negavo naujo Roulando pasiūlymo. Dabar abi �alys teigė esan�ios �reketuojamos�. Į paskutinį Vidlundo pasiūlym� Roulandas atsakė trumpa �inute elektroniniu pa�tu: �Mes jau pateikėme savo pasiūlym� ir neketiname jūsų labui eiti prie� save pa�ius. Jei atsisakote susitikti, mes tai aptarsime su Kultūros ministerija ir spauda.�

Netrukus diskusija persikėlė į laikra��ių puslapius. Bir�elio prad�ioje �Dagens Nyheter� publikavo straipsnį �Moderniojo meno muziejus kaltinamas reketu�. �ios temos ėm�sis �urnalistas Tordas Eriksonas (Thord Eriksson) vėliau para�ė serij� grie�tų straipsnių apie Moderniojo meno muziejų. Straipsnyje Moderniojo meno muziejus kritikuojamas, kritikos tenka ir Anei Veber, kuri sutinka su Roulando nuomone, kad Dega byla �ia netinka, nes ten es� tarėsi privatūs asmenys. �Anks�iau labai supratinga tokiais klausimais �vedija staiga u�ima i�skirtin� pozicij�. Kiti valstybės finansuojami Europos ir JAV muziejai gr��ina pavogtus meno kūrinius nereikalaudami jokios kompensacijos, o �vedija bando kapitalizuoti paveiksl�. Tai �okiruoja�, � sakė ji �Dagens Nyheter�.

Knygos �Nacistų pagrobtas menas� (Nazi Looted Art) autorius Gunaras �nabelis teigia: �Akivaizdu, kad �vedijai atstovaujanti �alis ne itin gerai supranta Va�ingtono konferencijos principus. Visose kitose �alyse �priimtinas ir adekvatus� sprendimas iki �iol rei�kė meno kūrinių gr��inim�.�

Vidlundas laikra�tyje gynė savo pozicij� ir teigė, kad Doi�ų �eimos reikalavimai yra paremti finansiniais sumetimais: �Jei meno kūrinių rinkoje kainos nebūtų taip sukilusios, niekas ir nesikreiptų, � sako jis. � Jei �Sotheby�s� arba �Christie�s� aukcione u� 200 milijonų nusipirksite Pikaso paveiksl�, neįmanoma �inoti, ar jis kartais nepriklausė �ydų �eimai. Gal tada irgi reikėtų gr��inti nemokant jokios kompensacijos? Nesu tikras, ar �vedų mokes�ių mokėtojai noriai palaikytų toki� mintį.�

Straipsnis sukėlė tokį susidomėjim�, kad Moderniojo meno muziejus jautėsi es�s priverstas gintis ir Larsas Nitvė ilgame tekste i�dėstė savo versij�. Jis konstatavo, kad sukurtas �tam tikra prasme visi�kai klaidingas ir ne visai i�samus vaizdas, kaip Moderniojo meno muziejus siūlo spr�sti gin�, todėl i� visur plūstantys muziejaus veiksmų komentarai yra beprasmi�ki.�

Nitvė ra�ė, kad muziejus siūlė gr��inti paveiksl� mainais u� ilgalaikį jo paskolinim�: ��eima pati to norėjo 2003 m. ra�ytame lai�ke.� Kitaip tariant, Nitvė kalbėjo apie pirm�jį Rikardo Lorkos-Doi�o lai�k� 2003 m. Pasiūlym�, į kurį Nitvė t� kart� nusprendė neatsakyti, bet praėjus penkeriems metams i�traukė i� archyvo.

Taip pat Nitvė ra�ė, kad 50: 50 sprendimas atitinka Va�ingtono principų dvasi�, o �i situacija �visi�kai kitokia nei tipiniai nacių plė�ikavimo atvejai� ir kad �a�tuntame de�imtmetyje muziejui susisiekus su Noldės fondu nebuvo jokių po�ymių, kad kūrinys turėtų abejotin� istorij��. Vis dėlto Nitvė i�kraipė ties� � muziejaus darbuotoja Karin Bergkvist Lindegren dar a�tuntame de�imtmetyje buvo informuota, kad paveikslas dingo per Antr�jį pasaulinį kar�, o t� tikrai būtų galima laikyti tam tikru �po�ymiu�.

Toliau Nitvė ra�ė, kad �eima nuo a�tunto de�imtme�io pabaigos �inojo, jog paveikslas yra muziejuje: �Ir vis tiek pirm� kart� susisiekė tik 2003 m.� Laukimo prie�astis paai�kėjo �Dagens Nyheter� straipsnyje. Palikuonys tik po Va�ingtono konferencijos �nutarė, kad verta vargti ir pra�yti gr��inti�.

Jano Vidlundo tyrimai taip pat parodė, kad remiantis įprasta teisine praktika �eimos �ansai atgauti paveiksl� buvo ma�i.

Vis dėlto daugiausia energijos Larsas Nitvė skyrė Deividui Roulandui. Jis ra�ė, kad Moderniojo meno muziejus pasiūlė gin�o sprendim� 50: 50: �Moderniojo meno muziejus taip pat siūlėsi sumokėti amerikie�ių advokatui jo honorar�, �inoma, pagal priimtinus principus. �eimai tai būtų tokia pati ekonominė nauda kaip ir tada, jei muziejus gr��intų paveiksl� bes�lygi�kai. Skirtumas tik, kad taip Moderniojo meno muziejus gautų tam tikr� kompensacij� u� paveikslo praradim�. Kaip tai įmanoma? Pirmiausia todėl, kad tokio tipo advokatai, koks dabar atstovauja Doi�ų �eimai, dirba komisinių pagrindu. �The Art Newspaper� juos vadina �nacių dovanų med�iotojais�. Paprastai jų atlygis siekia 40�50 proc. laimėtos vertės. �iuo atveju kalbame apie 12�15 milijonų kronų, jei viskas klotųsi taip, kaip nori advokatas.

Puikusis Emilio Noldės paveikslas nėra juridinis klausimas, nes įstatymas, be jokios abejonės, gina Moderniojo meno muziejų. Tai moralinis klausimas, todėl mes ir toleruojame tuos nemalonumus, nes nenorime nusileisti lobį med�iojan�iam amerikie�ių advokatui.�

Pasak Nitvės, muziejus tapo godaus amerikie�ių advokato auka. Laikra��iui �Dagens Nyheter� Nitvė sakė: �Man, kaip tarnautojui, patogiausia būtų buv� atiduoti paveiksl�, bet a� nemanau, kad tai būtų morali�kai teisinga.�

Tuo metu, kai konfliktas, regis, įgijo ne itin gra�ias formas ir skambėjo vis a�tresnės mintys, pradėjo formuotis gin�o sprendimas. Roulandas pasiūlė alternatyv�: �rėmėjas� nuperka paveiksl� i� Doi�o palikuonių ir paskolina jį Moderniojo meno muziejui. Vidlundas atsakė, kad pasiūlymas atitinka muziejaus interesus ir jie patys bandys rasti rėmėj�. Deja, nepavyko. 2009 m. prad�ioje potencialų anoniminį pirkėj� pristatė �arlzo A. Gold�teino padedamas Roulandas.

Nors po kelerių metų �alys pagaliau rado bendr� kalb�, kilo susitarimo vos nesu�lugd�s paskutinis konfliktas. Jo esmė � kiek laiko paveikslas liks Moderniojo meno muziejuje. Muziejus spyriojosi ir �ia � jis norėjo pasilikti paveiksl� �Gėlių sodas (Utenvarfas)� nuo de�imties iki dvide�imties metų. Deja, pirkėjas (anonimas kolekcininkas) sutiko paskolinti trejiems�penkeriems metams. Gin�as dėl paskolinimo trukmės buvo toks rimtas, kad susitarimas vos nenutrūko. 2009 m. kov� Roulandas sakė �urnalui �Focus�: �Mes vėl grį�ome į prad�i�.�

�į kart� kultūros ministrei para�ė pats Rikardas Lorka-Doi�as ir papra�ė jos įsiki�ti. Per vis� konflikt� Lena Adelson Liljerot laikėsi nuo�aliai ir vengė atsakyti į klausimus ta tema. Vis dėlto ji buvo priversta reaguoti į parlamento nario, Liaudies partijos atstovo Fredriko Malmo (Fredrik Malm) klausim�: �Muziejus per advokat� reikalauja i� savininkų pasidalyti peln� arba paskolinti paveiksl� ilgam laikui. Kiti valstybiniai JAV ir Europos muziejai kūrinius gr��ino nereikalaudami jokios kompensacijos. Remdamasis tuo noriu paklausti kultūros ministrės, k� ji ketinanti daryti, kad �vedijos muziejai apskritai, ypa� Moderniojo meno muziejus, laikytųsi Va�ingtono principų dėl nacistų per Antr�jį pasaulinį kar� pavogtų meno kūrinių gr��inimo.�

Atsakydama Liljerot leido suprasti, kad ji palaiko Moderniojo meno muziejų: �Pasitaikė, kad meno kūriniai buvo gr��inti seniesiems �eimininkams nereikalaujant kompensacijos, ta�iau Va�ingtono susitarimas nenumato gr��inti nemokant kompensacijos� Paveikslas buvo įsigytas s��iningai, todėl priklauso �vedijos valstybei. Taip pat reikia pridurti, kad paveldėtojai yra gav� Vokietijos valstybės kompensacij�.�

Nors įsiki�ti bandė ir paveldėtojai, Moderniojo meno muziejus ir toliau tvirtino, kad tai pirmiausia konfliktas su advokatu Deividu Roulandu. Tai buvo pastebima per vis� gin�. Kaip Nitvė minėjo anks�iau, muziejaus moralinė atsakomybė yra neleisti meno kūriniui patekti į �god�ių� advokatų rankas.

�Paveldėtojų advokatas i� JAV Deividas Roulandas neturi jokio teisinio pagrindo �iems veiksmams. Jei turėtų, būtų kreip�sis į teism�, todėl bando pasiekti tiksl� kitomis spaudimo priemonėmis. Deja, tai yra drabstymosi purvais kampanija, jis bando pavaizduoti mus kaip nenorin�ius bendradarbiauti�, � sakė Moderniojo meno muziejaus Vie�ųjų ry�ių skyriaus vadovė Marija Muberg (Maria Moberg) laikra��iui �Sydsvenskan� 2009 m. kov�, kai derybos vėl įstrigo.

Kaip ir Vokietijoje, �vedijoje kilo debatų restitucijos klausimu, nors ir gerokai ma�esnių. Keliami tie patys dalykai. Meno ir kultūros kritikė Ingela Lind (Ingela Lind) leidiniui �Dagens Nyheter� para�ė komentar�: �Moderniojo meno muziejus nesiderės. �eima jau gavo kompensacij�.� Ji sakėsi mananti, kad �Moderniojo meno muziejus pasirinko pavojing� būd� derėtis dėl sumų su �eima, kuri septintame de�imtmetyje jau gavo kompensacij� i� Vokietijos valstybės. Jei dabar �eima yra nepatenkinta ir nori daugiau pinigų, pirmiausia ji turėtų kreiptis į Vokietijos valstyb�.�

Lind manė, kad �pana�ūs gin�ai su muziejais pritrauks vis daugiau pinigų i�tro�kusių advokatų, kurie yra asmeni�kai suinteresuoti didinti prekybos meno kūriniais peln��.

�Dagens Nyheter� kultūros skyriaus vadovė Marija �otenius (Maria Schotenius) buvo dar grie�tesnė ir teigė: �Gal reikėtų susitarti dėl tarptautinio senaties termino, kol muziejai dar nėra i�tu�tinti? Advokatai praturtės, bet kultūra nuskurs.�

Debatų tinklalapyje �Newsmill� jai atsakė autorių teisių ir meno teisės tyrinėtoja Katarina Renman Klason (Katarina Renman Claesson). Pasak jos, �tai stebėtini teiginiai, kai tarptautiniu mastu ir kitose Europos �alyse juntami visai kitokie siekiai. Kokie, Marijos �otenius nuomone, kūriniai sudaro mūsų valstybinių muziejų kolekcijas?�

Klason turi omenyje, kad kalbama ne apie �advokatų i�laidas, o apie bandym� palengvinti pavogtų kūrinių gr��inim� teisėtiems �eimininkams�. Jos manymu, �keista manyti, kad kultūra turi būti priklausoma nuo nacistų vagys�ių vien tam, kad nenuskurstų�.

Daug kas su ja sutiko. Istorikė Ingrida Lomfors (Ingrid Lomfors), buvusi ir komisijos dėl �ydų turto �vedijoje Antrojo pasaulinio karo metais sekretorė, ra�o �Expressen� kultūros puslapyje: �Daugiau nei 40 metų muziejininkai, tyrėjai ir visuomenė ap�iūrinėjo paveiksl� ir niekam nekilo klausimų dėl jo kilmės. Kaip tai įmanoma? Mano galva, dėl naivumo. Egzistuoja ka�koks patiklumas dėl �vedijos santykio su nacistų vykdytu �ydų turto grobstymu. Mano karta u�augo įsivaizduodama, kad �vedija laikėsi nuo�aliai nuo karo ir holokausto. Vadinasi, nebuvo jokio pagrindo tirti, ar savininkų netekusi �ydų nuosavybė neatsidūrė �vedijoje.�

Lomfors paminėjo svarbų aspekt�. Moderniojo meno muziejus per gin� tvirtino, kad palikuonių reikalavimus silpnina tai, jog jie nuo 1978 m. �inojo, kad kūrinys yra �iame muziejuje, ta�iau laukė 25 metus ir tik tada pareikalavo gr��inti. Ar muziejaus atsakomybė tikrinti savo kolekcijos kilm�?

�urnale �Focus� Tordas Eriksonas ra�ė, kad klausimas sprend�iamas neturint politinio intereso: �Palyginti su JAV u�sienio reikalų ministerija, pasyvumas priblo�kiantis.�

Tai patvirtino ir Veslis A. Fi�eris, �Claims Conference� atstovas, lank�sis �vedijoje dar 2007 m., kur susitiko su Kultūros ministerijos atstovais. Stokholme jis bendravo su ministerijos sekretore Helena Nilson (Helen Nilsson), Nacionalinio muziejaus kolekcijų skyriaus vadovu Torstenu Gunarsonu (Torsten Gunnarsson) ir Kultūros paveldo departamento vadove Ana Greta Erikson (Anna-Greta Eriksson). Susitikime aptarta galimybė pradėti �vedijoje projekt�, kuris tirtų, ar po karo į �vedijos muziejų kolekcijas pateko nacistų pagrobtų meno kūrinių. Tyrimo rezultatai turėtų būti paskelbti centriniame tinklalapyje arba Lootedart.com.

�Suorganizavau susitikim�, nes buvo akivaizdu, kad �vedija apskritai netyrė meno kūrinių kilmės. Tai reikėjo padaryti. Noldės atvejis buvo labai simptomi�kas.�

Kol kas tai neįgyvendinta. Vie�as tyrimas taip ir neatliktas, tinklalapis su kilmės tyrimų rezultatais nesukurtas. Muziejų pasaulyje Noldės byla veikiau atbaidė, o ne paskatino tyrimus.

2009 m.�rugsėjį galiausiai susitarė Moderniojo meno muziejus ir Doi�o palikuonys. Pasiektas kompromisas. Paveikslas liko muziejuje penkerius metus, ta�iau dar penkerius metus muziejus galės skolintis i� pirkėjo kitus atitinkamos vertės kūrinius. Doi�o palikuonys gr��ino sum�, kuri atitiko septintame de�imtmetyje jų gaut� 4 000 markių kompensacij�. Anonimė pirkėja (Londone gyvenanti izraelietė) nupirko paveiksl� u� 3 150 000 dolerių.

Moderniojo meno muziejus pralaimėjo. Taip pat smarkiai nukentėjo jo reputacija, kai apie gin� ėmė ra�yti viso pasaulio spauda. Metas u�versti �į puslapį. 2009 m. rugsėjį muziejus i�platino prane�im� spaudai apie susitarim�: �Moderniojo meno muziejus yra patenkintas klausimo baigtimi.� Ta�iau ai�kiai nurodė: �Papildomi komentarai �iuo klausimu nebus teikiami.�

Abi �alys sutarė vie�ai nekalbėti �ia tema. Įsivyravo tyla.

Danielis Birnbaumas (Daniel Birnbaum) sėdėjo su puodeliu kavos Moderniojo meno muziejaus restorane. Ankstyvos vasaros saulutė �vietė vir� Nybruviko. Pa�velgėmė į didelius smiltainio namus palei Strandv�gen gatv�.

��vedija ilgai buvo turtinga �alis. Nupirkta daug meno kūrinių�, � i�tarė jis.

Akivaizdu, kad �Gėlių sodas (Utenvarfas)� nėra mėgstamiausia Nitvės įpėdinio tema. Nors pro muziejų �epsholmene nutekėjo jau daug vandens, klausimas vis dar yra opus.

Larsas Nitvė i�ėjo i� �io muziejaus 2010 m. ir dabar dirba Honkonge � kuria kinų meno muziejų. Janas Vidlundas taip pat nebedirba muziejuje. Kai teiraujuosi dėl interviu, jis atsako, kad �yra saistomas ilgalaikių įsipareigojimų nekalbėti�, todėl tam reikalingas muziejaus sutikimas. Beveik po savaitės staiga sulaukiau Danielio Birnbaumo skambu�io. Jis norėtų pasikalbėti, mes susitariame dėl susitikimo.

Birnbaumas sakosi nes�s i�analizav�s to atvejo. Jis u�sisakė i� archyvo segtuv� ir �is dabar pūpso prie� jį ant stalo. Muziejaus archyvuose guli kelios dė�ės su tūkstan�iais dokumentų apie �Gėlių sodo� byl�.

Net jei Birnbaumas nėra susipa�in�s su archyvu, istorija jam pa�įstama ir kaip priva�iam asmeniui, ir kaip profesionalui. Jo tėvas Karlas Birnbaumas (Karl Birnbaum) 1939 m. turėjo bėgti nuo nacistų dėl savo �ydi�kos kilmės. Be to, Birnbaumas ilgai dirbo ir studijavo Vokietijoje. Beveik de�imt metų buvo Frankfurto meno mokyklos �St�delschule� direktorius. Jis domėjosi �iais klausimais Vokietijoje, o tarp muziejininkų turi su pana�iais atvejais susidūrusių draugų.

�Viskas gana painu. Moderniojo meno muziejaus kūriniai priklauso ne man, ne Larsui Nitvei ir ne muziejui. Tai visos �vedų liaudies nuosavybė. �ie kūriniai turi didel� kultūrin�, istorin� ir finansin� vert�. Kai kurie i� �ia esan�ių verti daugiau nei milijardo kronų. I�kilus tokiems dalykams kaip su Noldės paveikslu, klausimas tampa gana opus. �ia juk niekas negali nuspr�sti, kad jis turi būti atiduotas. Niekas su pana�iais dalykais nėra susidūr�s ir Kultūros ministerijoje, kuriame nors �vedijos muziejuje ar dar kokioje nors įstaigoje. Manau, į vis� sprendim� reikėtų �velgti i� �ios perspektyvos�, � kalba Birnbaumas ir tuo pat metu priduria, kad jam kelia nerim� kai kurie i�girsti argumentai. ��velgiant dalyki�kai, visai nesvarbu, kad advokatas gavo didelius komisinius. Jie taip dirba.�

Restitucijos klausimus sprend�ian�ios tarptautinės organizacijos iki �iol yra sunerimusios dėl �vedijos veiksmų. Su Moderniojo meno muziejumi buvo susisiek�s ir bandė įsiki�ti �arlzas A. Gold�teinas i� �Commission for Art Recovery�.

�Maniau, kad galiu jiems padėti paai�kindamas, kokia yra �io klausimo tarptautinė perspektyva, ta�iau atrodė, kad kalbuosi su siena. Susitikimas su Moderniojo meno muziejaus atstovais, saky�iau, buvo pati blogiausia mano bendravimo su muziejais patirtis. Tarsi būtume kalbėj�si 1942-aisiais. Apėmė jausmas, kad jie laikosi pozicijos �tai buvo ne mūsų karas, ne mūsų ir problema�. Visi veiksmai padarė labai slogų įspūdį, ir kalbant apie Moderniojo meno muziejų, ir apie �vedij� apskritai.�

Veslis A. Fi�eris teigia, kad �vedija niekada gerai nesupratusi, kas yra restitucija: �Bendraujant su Kultūros ministerija apėmė jausmas, kad ten tai laikyta tik finansiniu reikalu, kurį galima i�spr�sti transakcija. Tokiu atveju klausimas visi�kai nesuprastas. Juk i� esmės tai yra moralinis, estetinis ir jausminis dalykas. Jūs bendraujate su �eima, kuri buvo persekiojama ir �udoma. Turint omenyje labai problemi�kus �vedijos veiksmus per Antr�jį pasaulinį kar�, tokie klausimai galėtų būti tvarkomi kur kas supratingiau. Reikia prisiminti, kad �vedija atliko fantasti�k� darb� su �apie tai turite papasakoti� ir u�ėmė pirmaujan�ias holokausto studijų pozicijas pasaulyje. Deja, spr�sdama gin� dėl Noldės �vedija prarado dalį presti�o.�

Pasigirdo balsų, kad problema kilo dėl to, jog klausimo sprendimas perduotas muziejui, o ne vyriausybei, kuri ir pasira�ė Va�ingtono principus. Taip manė ir �Dagens Nyheter� meno kritikė Ingela Lind. 2008 m. ji ra�ė: �Svarbu, kad sprendimus dėl nacistų nusikaltimų kompensacijos priimtų vyriausybė, o ne muziejai.� Danielis Birnbaumas tam tikra prasme sutinka: ��iuo atveju klausimas buvo perduotas spr�sti Moderniojo meno muziejui. Gali pasirodyti natūralu, bet dirbant muziejuje paprastai dėmesys skiriamas parodų rengimui ir kur gauti pinigų kūriniams įsigyti, o ne sudėtingiems juridiniams klausimams, kurie, be to, dar yra ir u� verslo teisės ribų. Ma�a to, tai tarptautinė etiniu po�iūriu skausminga teritorija. Suprantu, nebuvo lengva. Kaip tai tvarkyti? Muziejus daugiau nieko ir negalėjo, tik pasakyti, kad tai turi spr�sti vyriausybė. �ia esantys kūriniai priklauso ne mums, o visiems. Tai valstybės nuosavybė. Tokios kolekcijos darbų negalima pardavinėti. Kultūros ministerija parideno kamuolį atgal, nors muziejuje net neturime visu etatu dirban�io teisininko. Mes sprend�iame tik paprastus, su kūrinių skolinimu susijusius teisinius klausimus, tai palyginti tik vaikų �aidimai. Tada pasirodė natūralu įtraukti ir �Vinge� atstovus, kuriems net nemokame, turime tam tikr� rėmimo sutartį. Juk tai viena garsiausių �vedijoje advokatų kontorų, tiesa, verslo teisės, o �ia juk ne verslo teisė. �ia kalbama apie visai kitus dalykus.�

Birnbaumas pripa�įsta, kad ir pats nėra kompetentingas spr�sti tokių klausimų: �Jei pats patek�iau į toki� situacij�, pasaky�iau: �Keliu rankas auk�tyn! Neturiu �alio supratimo. Nuodugniai visk� i�siai�kinkime!� Niekas nėra suinteresuotas, kad kolekcijoje atsidurtų pavogtas ar kitu nelegaliu būdu įgytas kūrinys. Tai būtų purvina dėmė ant sienos ir nepateisinama eti�kai. Su�inoj�, kad �ia vyksta kas nors nelegalaus, visiems laikams nusigr�tų muziejaus rėmėjai.�

Vis dėlto po incidento su �Gėlių sodu� muziejus neatliko jokių specialių kilmės tyrimų nacių pagrobtiems meno kūriniams i�siai�kinti. Birnbaumas sako, kad tai gal ir gera mintis: �Negaliu atmesti galimybės, kad muziejuje galbūt esama ir kitų tokios kilmės darbų. Didesnė dalis mūsų kolekcijos yra kitokio pobūd�io, tai amerikieti�kas menas. �inoma, suprantu, kad atsakomybė u� tokius tyrimus tenka muziejui. Tokia mano nuomonė.�

Susitarimas nekalbėti apie t� įvykį, Birnbaumo manymu, �nėra itin gera pozicija�. Jis turi ketinimų surengti seminar� 2014 m., kai paveikslas bus gr��intas, o muziejus galės pasiskolinti vien� arba kelis naujus kūrinius.

�Mano supratimu, Noldės paveikslas nėra vienas svarbiausių mūsų turimų kūrinių. Man jis apskritai nelabai prie �irdies. Muziejaus stiprybė yra kitos sritys, ta�iau sutartis buvo duodanti ir imanti bei, mano galva, atitinkanti publikos interesus. Tikiuosi, kad i� to i�eis kas nors gero.�

Kai galiausiai paklausiu apie paradoks�, kad kova vyko dėl glaud�iai su nacizmu susijusio menininko kūrinio, Birnbaumas kreivai �ypteli: �Bus beveik gera jo atsikratyti.�

ANATOLIJUS KU�IUMOVAS dar niekada gyvenime taip neskubėjo. Skubrūs jo �ingsniai aidėjo mil�ini�kose Aleksandro rūmų salėse. Jauno rusų intendanto pe�ius slėgė sunki u�duotis � i�saugoti rusų kultūros palikim�.

Pus� keturių ryto 1941 m. bir�elio 22 d. did�iausios kada nors surinktos invazinės pajėgos u�puolė Tarybų S�jung�: 207 divizijos, kurias sudarė keturi milijonai kareivių. Tai buvo pats baisiausias ir pra�ūtingiausias įsiver�imas nuo �ingischano laikų.

Adolfas Hitleris apibūdino filosofij� savo armijoms: �Sukelti gyventojams toki� baim�, kad dingtų bet koks noras prie�intis.� Jis net parinko muzik�, kuri turėjo būti grojama prie� puolim� ir nuteikti kareivius negailestingai: Ferenco Listo �Les pr�ludes�. Hitleris pasakojo Albertui �pėrui, kad kūrinys turi tapti kampanijos �pergalės fanfaromis�.

Anatolijus Ku�iumovas ir jo pagalbininkai vis� par� pakavo de�imtis tūkstan�ių meno kūrinių, baldų ir kitų daiktų, kuriuos carai rinko penkis �imtme�ius. Bir�elio 24 d. Ku�iumovas ra�ė savo dienora�tyje: �Neturėjau poilsio 24 valandas. Nuo stovėjimo pasilenkus vir� pakavimo dė�ių draugams bėga kraujas i� nosies. Baigėsi popierius ir dė�ės. Buvau priverstas naudoti carienių lagaminus ir drabu�ius brangenybėms įvynioti.�

Pakavimui Ku�iumovas naudojo ir paskutinio caro Nikolajaus II uniformas. Darbas buvo neaprėpiamas. Netrukus po to, kai Petras Didysis u�kariavo i� �vedijos Ingermanland� ir prie Nevos upės �io�ių Suomijos įlankoje padėjo Sankt Peterburgo pamatus, teritorija aplink Pu�kino kaim� pie�iau naujosios sostinės tapo caro �eimos vasaros rezidencija. Petras Didysis �į gra�ų gamtos kampelį padovanojo savo �monai, būsimajai imperatorienei Jekaterinai I, kuri ėmė statyti tai, kas vėliau tapo didingais Jekaterinos rūmais, italų architekto Bartolomėjo Rastrelio (Bartolomeo Rastrelli) kūriniu. Rūmai, kurių fasadas 300 metrų ilgio, su auksiniais kupolais tapo begalinės rusų carų gausos simboliu. Salės buvo gausiai puo�tos rusų baroko stiliumi, vien lipdiniams paauksuoti sunaudota daugiau nei 100 kilogramų aukso.

Aplink Carskoje Selo (Carų kaimas) i�dygo keleri rūmai ir sodai. Vieni jų � Aleksandro rūmai, kuriuos Jekaterina Did�ioji įsakė pastatyti savo vaikai�iui Aleksandrui I. Neoklasicistiniuose rūmuose namų are�to s�lygomis kalinta paskutinė carų �eima prie� deportacij� į Uralo kalnus, kur 1918 m. nu�udyta bol�evikų.

Tu�tindamas did�iulius rūmus Anatolijus Ku�iumovas ir kiti intendantai plu�o vis� liep� ir rugpjūtį. Paveikslai, veidrod�iai, kri�tolo dirbiniai, figūrėlės i� dramblio kaulo ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI padovanotas i�skirtinis porcelianinis tualetas paskubomis buvo pakuojami į dideles dė�es. Pirmasis krovinys (34 dė�ės) arklių kinkiniais i�gabentas i� Carskoje Selo praėjus nuo invazijos vos kelioms dienoms. Gausybei daiktų reikėjo skirti kur kas daugiau dėmesio: laikrod�ius, kandeliabrus ir baldus prie� pakuojant teko i�ardyti. Tai buvo sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas.

Kiti objektai buvo tiesiog per dideli kur nors gabenti. Rūmų sodus puo�ian�ios statulos buvo u�kastos, o Aleksandro rūmuose akį d�iuginusi antikinių skulptūrų kolekcija perkelta į rūsį. I� daugybės baldų rūmuose atrinkti geriausi, kiti palikti likimo valiai.

Geriau nepasiruo�ta, nes Josifas Stalinas u�draudė tokius pasirengimus. Bet koks defetizmas buvo prilyginamas i�davystei.

Garsiausias Jekaterinos rūmų kūrinys � Gintaro kambarys � buvo sunkiausiai evakuojamas. Patalpa buvo i�puo�ta gintaro ornamentais. Neįkainojam� kambarį Petrui Did�iajam padovanojo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, taip norėdamas konsoliduoti vokie�ių ir rusų pakt� XVIII a. prad�ioje vykusiame �iaurės kare. Vėliau Jekaterina Did�ioji įsakė perkelti kambarį i� �iemos rūmų Sankt Peterburge į Jekaterinos rūmus. Gintaro kambarį sukūrė vokie�ių skulptorius Andreasas �liuteris � tas pats menininkas, kuris sukūrė bareljef� su 22 mir�tan�ių karių galvomis. Juo Berlyne ypa� �avėjosi Hitleris. Kambarys buvo garsus jau tais laikais ir kartais vadintas �a�tuntuoju pasaulio stebuklu�.

�Akį stebina ir akina visų geltonos spalvos spektro tonų nuo padūmavusio topazo iki citrinos ry�kumo gausa ir �iluma�, � ra�ė prancūzų poetas Teofilis Gotjė (Theophile Gautier), apsilank�s kambaryje 1866 m.

Anatolijui Ku�iumovui ir jo kolegoms Gintaro kambarys buvo sunkus i�bandymas. Nuimti i� gintaro pagamintas interjero detales pasirodė paprasta. Bet kaip i�montuoti 46 sienų plok�tes? Susierzin�s Ku�iumovas ra�ė dienora�tyje: �Bandymas i�kelti vien� plok�t� baigėsi katastrofa. Gintaras atitrūko nuo pagrindo ir subyrėjo į gabalėlius. Mes negalime i�gabenti Gintaro kambario. Nedrįstame. K� daryti?�

Vermachtui artėjant, Ku�iumovas buvo priverstas rasti kit� sprendim�. Dabar jis nutarė kambarį ne i�gabenti, o paslėpti. Vir� kambario sienų buvo sumontuotos naujos sienos, padengtos gazo audiniu ir kam�alu, o paskui i�klijuotos tapetais.

Rugpjū�io pabaigoje Ku�iumovas ir jo padėjėjai buvo evakav� kelias dideles meno kūrinių, baldų ir antikvarinių dirbinių siuntas, bet dabar intendantus ėmė spausti laikas. Tūkstan�iai �monių bėgo pro Carskoje Selo nuo artėjan�ios vokie�ių armijos.

Ku�iumovui toliau pakuojant meno kūrinius, Raudonoji armija Aleksandro rūmuose įsirengė nauj� �tab�. Tai nebuvo geras �enklas. Netrukus ji buvo atkirsta nuo Leningrado (taip sovietme�iu vadintas Sankt Peterburgas). Prasidėjo miesto apgultis, i� �iaurės padedant Suomijos armijai.

Į Tarybų S�jung� įsiver�ė trys didelės vokie�ių armijų grupės. Pietinė turėjo �ygiuoti per Ukrain� ir u�kariauti Kijev�, vėliau u�tikrindama prieig� prie Kaukazo naftos telkinių. Vidurinės paskirtis buvo judėti per dabartin� Baltarusij� Maskvos link. �iaurinė armijų grupė turėjo ver�tis per Baltijos �alis ir u�imti Leningrad�. Vis� operacij� Hitleris stebėjo i� savo naujojo �tabo rytuose � �Vilko ir�tvos�. Tai buvo stipriai saugomas bunkerių kompleksas Rytprūsiuose. Adolfas Hitleris pa�adėjo u�baigti kar� iki Kalėdų ir i� prad�ių atrodė, kad taip ir bus. Armijos ver�ėsi per Rusijos �emes. Raudonoji armija nesitikėjo puolimo, nors savo planus Hitleris buvo apra��s dar �Mano kovoje� (Mein Kampf). Vokietija turėjo plėsti nauj�j� savo imperij� pirmiausia į rytus.

�Vilko ir�tvoje� Hitleris begaliniais monologais plėtojo planus dėl Rusijos stepių. Martino Bormano įsakymu �ie planai buvo stenografuojami. Rytuose vokie�iai susikūrė savo Lebensraum, o slavai i�mirė badu arba buvo i�stumti u� Uralo kalnų ir į Sibir�. Hitlerio manymu, u�kariauti rytus buvo istori�kai teisėta, nes IV a. i� Centrinės Azijos atsibast� hunai i�stūmė �iauriau Juodosios jūros gyvenusius germanus gotus. �iltame ir derlingame Krymo pusiasalyje, kuriame gotai kadaise buvo sukūr� klestin�i� civilizacij�, turėjo būti įkurta arijų kolonija. I� pusiasalio reikėjo i�valyti ten gyvenan�ius �ydus, totorius, ukrainie�ius ir rusus. Viduram�iais gyvavusios �ventosios vokie�ių tautos Romos imperijos imperatoriaus Barbarosos vardu pavadintas Tarybų S�jungos u�puolimas buvo karas tarp rasių. Nacistai suprato, kad �is karas turi būti negailestingas � sunaikinti arba būti sunaikintiems.

Pasak Hitlerio, Sankt Peterburgo įkūrimas buvo katastrofa Europai, todėl miestas turėjo būti sulygintas su �eme.

Garsiajame Ermita�o muziejuje Leningrade vyko tokia pati intensyvi ir varginanti kolekcijų evakuacija kaip ir Carskoje Selo. Kolekcijose buvo daugiau nei 2,5 milijono objektų nuo mumifikuotų mamutų ir pagoni�kų aukso lobių iki garsiojo Rembranto paveikslo �Sūnaus palaidūno sugrį�imas�.

Leningrad� pradėjus bombarduoti, panikos apimti muziejaus intendantai ne�ė vertingiausius kūrinius į po Ermita�u plytin�ias katakombas.

Liepos prad�ioje patrankomis ginkluotas traukinys i�ve�ė i� Leningrado pus� milijono objektų. Traukinys va�iavo nesustodamas iki pat Uralo. Prie� Leningrado blokad� i� miesto spėjo i�vykti dar vienas traukinys. Tai, kas liko (daugiau nei pusė muziejaus kolekcijų), buvo kartu su personalu perkelta į katakombas.

Carskoje Selo intendantai dirbo tol, kol rugsėjo viduryje rūmų soduose pasirodė vokie�ių kareiviai. Bėgdami jie matė liepsnų apimt� Jekaterinos rūmuose įrengt� kinų teatr�. Kad ir kaip stengėsi, paliko tūkstan�ius objektų, kurių nesugebėjo i�gabenti.

Ku�iumovo vil�iai, kad sumaniai paslėptam Gintaro kambariui pavyks i�vengti nacistų nagų, buvo lemta �lugti. Ku�iumovas ir jo kolegos neįvertino nacistų plė�imo manijos. Nenuostabu, kad Gintaro kambarys u�ėmė vien� svarbiausių vietų slaptoje Kiumelio ataskaitoje: kūrinys prival�s atitekti nacistinei Vokietijai.

Tarybų S�jungos plė�imas nė i� tolo nebuvo pana�us į palyginti rafinuotus veiksmus Prancūzijoje, kur SS karininkai gėrė �ampan� ir lankė galerijas. Rytuose nebuvo kruop�taus katalogavimo, gerai organizuoto transportavimo, arizavimo ar �Kunstschutz�. �ia buvo tik grobiama.

Paskirtas vadovauti Reicho ministerijai okupuotoms Rytų teritorijoms, Alfredas Rozenbergas atliko pagrindinį vaidmenį plė�ikaujant rytuose.

Su ERR Rozenbergas buvo sukūr�s operatyvi� grobstymo organizacij�, kurios ekspertus galėjo i� karto permesti i� Pary�iaus į Rytų front�. 1941 m. rugsėjį �ERR-Ost� įsteigė pagrindinį biur� k� tik u�kariautame Smolenske ir ėmė planuoti didelio masto plė�imo operacijas Tarybų S�jungoje. Vis dėlto Hitleris suteikė ERR įgaliojimus grobti meno kūrinius tik 1942 m. pavasarį, po u�puolimo praėjus beveik metams. Rozenbergas tapo anks�iau jam Prancūzij� padovanojusios galių perskirstymo politikos auka. Laukdama įgaliojimų, ERR ėmėsi tu�tinti bibliotekas, archyvus ir tyrimų įstaigas.

Alfredas Rozenbergas buvo paskirtas Rytų teritorijų ministru, nes dėl balti�kos kilmės ir mokslų Maskvoje Adolfas Hitleris jį laikė �ių sri�ių ekspertu. Rozenbergas ėmė i� karto argumentuoti, kad daugelį Tarybų S�jungoje engiamų tautų būtų galima panaudoti kovai su bol�evikais. Pirmiausia Ukrainos liaudį. Skirtingai nei Hitleris ir Himleris, Rozenbergas slavus laikė arijais, tegul ir tolimesniais. Vis dėlto daugumos nacistų netenkino toks pragmati�kas po�iūris į rytuose gyvenan�ias tautas.

Did�iausia ERR konkurente vėl tapo Heinricho Himlerio SS ir organizacijos tyrimų tarnyba �Ahnenerbe�. Ji med�iojo tas pa�ias bibliotekas, archyvus, muziejų kolekcijas ir meno kūrinius. Visai kaip Prancūzijoje, ERR neturėjo nuosavų karinių pajėgų, ir tai buvo trūkumas.

Pary�iaus salonams, o ne Rytų fronto molio laukams pirmenyb� teikiantis Geringas taip pat nebuvo didelė paspirtis. Po liuftvafės nesėkmių Did�iojoje Britanijoje reichsmar�alas fiurerio dvare u�sitraukė nemalon� ir nebegalėjo sau leisti tokios veiksmų laisvės.

Heinricho Himlerio SS per kar� vis stiprino savo galias. Dėl augan�io nusivylimo liuftvafe ir vermachtu Hitleris vis labiau ėmė pasitikėti juodai vilkin�iomis ir rasinės manijos apsėstomis elitinėmis pajėgomis. SS nuo asmeninės Hitlerio apsaugos i�augo iki karo pabaigoje daugiau nei milijon� kareivių turin�ių pajėgų. Kovoje dėl meno lobynų SS netrūko jokių i�teklių. Buvo sukurtas liūdnai pagarsėjusių mirties patrulių Einsatzgruppen atitikmuo � specialūs junginiai meno kūriniams grobstyti.

Ta�iau rytuose pasirodė dar vienas konkurentas. U�sienio reikalų ministras Ribentropas nepamir�o pralaimėjimo Prancūzijoje ir Tarybų S�jungoje ėmė kurti savo plė�ikavimo organizacij�. �Sonderkommando Ribbentrop� buvo specialios karinės pajėgos, turin�ios tik vien� funkcij� � grobti meno kūrinius. Pajėgoms vadovavo SS karininkas baronas Eberhardas fon Kiunsbergas (Eberhard von K�nsberg), kuris dalyvavo pirmosiose Oto Albeco organizuotose konfiskavimo operacijose Pary�iuje. Jis tro�ko revan�o ne ma�iau nei Ribentropas. Kiek daugiau nei 100 vyrų turin�ios Kiunsbergo pajėgos buvo padalytos į tris grupes, kurios judėjo drauge su kiekviena armijų grupe Tarybų S�jungoje.

Nebelikus �Kunstschutz� net ir vermachtas Rytų fronte ėmė aktyviau grobti meno kūrinius ir naikinti kultūros paminklus, tegul ir ne taip organizuotai.

Bent jau teori�kai u� grobim� atsakingas Alfredas Rozenbergas bandė stabdyti vermachto, �Ahnenerbe� ir �Sonderkommando Ribbentrop� vykdom� siaubim�, ta�iau ne itin sėkmingai.

Carskoje Selo rūmus pirmiausia pasiekė specialiosios Kiunsbergo pajėgos. Ku�iumovo paslėptas Gintaro kambarys aptiktas per kelias valandas. Gerai pasiruo�usiems �Sonderkommando Ribbentrop� meno ekspertams pavyko i�montuoti plok�tes, supakuoti į 29 dė�es ir i�siųsti į Kenigsberg� (dabartinis Kaliningradas). Grį�imas į sen�j� Prūsijos sostin� tapo didele naujiena vokie�ių laikra��iuose, �ie ra�ė, kaip vokie�ių kareiviai i�gelbėjo kambarį. Paskui Kiunsbergo padalinys ėmė sistemingai plė�ti Carskoje Selo rūmus ir i�siuntė į vakarus daugiau nei 30 000 daiktų. Tai buvo baldai, porceliano gaminiai, gobelenai ir tūkstan�iai vertingų knygų tomų, kurių tarybiniai intendantai nespėjo evakuoti. Kita i�did�iai Vokietijoje rodoma brangenybė buvo Gotorpo gaublys � XVII a. planetariumas, kurį Petras Didysis irgi gavo dovanų per �iaurės kar�.

Rūmus be skrupulų plė�ė ir vermachto kareiviai, jie ėmė k� tik galėjo: krap�tė paauksuotus lipdinius, lupo parket�. Tai, ko negalėjo pavogti, sugadino. Rūmai kaip kultūrinis ir politinis paminklas buvo sunaikinti.

Ermita�o kolekcijoms pavyko kiek labiau. �imtai tūkstan�ių į rytus jau i�gabentų daiktų buvo nepasiekiami vokie�iams. Kit� kolekcijos dalį saugojo badaujantys Leningrado muziejaus darbuotojai. Katakombose po Ermita�u kartu su daugiau nei milijonu meno kūrinių slėpėsi 2 000 �monių. Muziejaus personalas toliau pakavo meno kūrinius, rengė seminarus, tvarkėsi ir sandarino retsykiais į muziejų pataikan�ių bombų i�mu�tas skyles. Sakoma, kad pagrindinis maistas rūsyje buvo i� med�io klijų verdama sriuba. Adolfas Hitleris įsakė numarinti Leningrad� badu. Vien per pirm�j� �iem� dėl blokados mirė 50 000 �monių. Kartu su centrine ir pietine armijų grupėmis judan�ias specialias grobimo pajėgas lydėjo sėkmė. U�imto Minsko muziejai ir bibliotekos buvo taip i��luotos, kad vėliau atvyk�s ERR personalas nelabai k� vertingo rado. Rozenbergo viltis palenkti į savo pus� ukrainie�ių �irdis su�lugdė vermachto ir SS ver�imasis pietinėje Tarybų S�jungos dalyje. Kijevas krito t� pa�i� dien�, kai buvo u�imta Carskoje Selo. Raudonoji armija naudojo sudegintos �emės taktik� ir buvo padariusi miestui didel� �al�, palikdama vokie�ių armijai kuo ma�iau. Tai, kas dar buvo lik� miesto muziejuose, bibliotekose ir universitetuose, pagrobė vokie�ių kareiviai.

�Sonderkommando Ribbentrop� darbas u�kariautose teritorijose netrukus taip įsibėgėjo, kad grupė padidėjo kelis kartus. Manoma, kad specialiosios grupės per mėnesį siuntė namo po 40�50 vagonų, prikrautų pavogtų meno kūrinių, antikvarinių dirbinių, knygų ir ra�tų. Did�ioji dalis buvo ve�ama į sandėlį Hardenbergstrasse Berlyne.

Himlerio �Ahnenerbe� teikė prioritet� Tarybų S�jungoje esan�ioms archeologijos kolekcijoms, kurios galėjo būti naudingos ideologiniame kare. �Ahnenerbe� tyrėjai buvo apsėsti minties įrodyti germanų teis� į u�kariautas teritorijas. �ioms archeologinėms �turmo pajėgoms vadovavo vienas geriausių Vokietijos archeologų �turmbanfiureris Herbertas Jankunas (Herbert Jankuhn). Jankuno tyrimų sritis atitiko nacistų istorijos kanonus: buvo telkiamasi į teutonų riterius ir gotus. Jankunas buvo Hitlerio asmeni�kai i�siųstas į Ukrain�, kad įrodytų, jog �ia egzistavo gotų imperija. Krymo pusiasalyje, kur SS tuo pat metu �altakrauji�kai �udė �ydų kilmės gyventojus, Jankunas ie�kojo įrodymų. Nors pusiasalis buvo stropiai i��ukuotas, Himlerio archeologai savo gotų imperijos nerado nė kvapo. Jankunas galėjo siųsti namo vagonus su kolekcijomis, kurios siekė graikų kolonijos pusiasalyje ir kitus prie�istorinius laikus.

Kai 1942 m. ERR pagaliau gavo mandat� konfiskuoti muziejų kolekcijas ir meno kūrinius, konkurencija dar paa�trėjo. Meno kūrinių plė�ikų grupių knib�dėjo visa beveik penkių tūkstan�ių kilometrų ilgio fronto linija.

Nuosavyb� grobė ir garsiosios Einsatzgruppen. Tai jos darė vykdydamos masines �ydų �udynes. Daiktai būdavo atimami prie� nu�udant aukas. Kartais jų būdavo po kelis tūkstan�ius per dien�. Babi Jaro griovoje prie Kijevo per dvi dienas nu�udyta 33 000 �ydų.

Kas, i� ko ir kiek pavogta, �iandien yra neatsakyta, nes Rytuose grobimas buvo stichinis, tik dalyvaujant gausesniam plė�ikų būriui. Kita prie�astis � �ia grobstymas nebuvo taip uoliai dokumentuojamas. Vakaruose pirmiausia buvo plė�iami asmenys, todėl reikėjo tam tikr� gyventojų dalį i�skirian�ios biurokratijos.

Rytuose dalį darbo atliko bol�evikai. Tarybų S�junga jau buvo nacionalizavusi nuosavyb�, asmeninį turt� ir kolekcijas. Kitaip tariant, buvo tik vienas savininkas, o pra�yti Stalino para�o nacistai neketino.

Korupcija Tarybų S�jungoje taip pat buvo labiau i�plitusi, o tuo nerizikuodami būti nubausti naudojosi ir paprasti �monės, ir einantys svarbesnes pareigas. Hitlerio raginimas veikti negailestingai tik skatino tokį elgesį.

Naujose teritorijose kuriamos vietinės tarnybos taip pat naudojo plė�im� kaip tam tikr� būd� finansuoti veikl�. �ydų bendruomen� plė�ė ir kaimynai, daug kur talkin� ir �udant �ydus.

Po karo Tarybų S�junga teigė, kad 427 i� 992 į vokie�ių rankas patekusių muziejų buvo visi�kai sunaikinti. Vis dėlto Ukrainoje tai padaryti padėjo pati Raudonoji armija, nes bibliotekos ir ba�ny�ios buvo padegtos prie� pasirodant vokie�iams.

Nacistai vogė ir slavų menininkų kūrinius, kuriuos Hitleris planavo rodyti specialiame muziejuje Kenigsberge. Tai turėj�s būti nuolat veikiantis �degeneravusio� meno dvasios muziejus, iliustruojantis �emesn� slavų ir bol�evikų meno kokyb�.

Niurnbergo procese teisiant nacistų lyderius Tarybų S�junga pateikė 39 tomus dokumentų, kuriuose apra�yti sunaikinimo mastai.

Tarybų S�jungoje sistemingas naikinimas buvo grobstymo organizacijų veiklos dalis. Vokie�iams vertės neturintys objektai patirdavo vandalizm� arba būdavo sunaikinami. Ypa� kliuvo rusų kultūros simboliams ir paminklams. �aikovskio muziejus netoli Maskvos, įkurtas buvusioje kompozitoriaus sodyboje, vokie�ių kareivių naudotas kaip motociklų gara�as, o originalūs rankra��iai sudeginti �ildant patalpas. Toks pat likimas i�tiko nacionalinio poeto Pu�kino nam� ir garsi�j� Tolstojaus sodyb� Jasnaja Polian�, kuri paversta karo ligonine. Rankra��iai ir kitos nuosavybės dalys i�grobstytos, sunaikintos ir sudegintos. Garsusis XVII a. Naujosios Jeruzalės vienuolynas Istros mieste susprogdintas, o senoviniai kapai i�niekinti svastikomis. Kai vokie�ių armija buvo priversta trauktis, naikinta dar intensyviau. Vokie�iai naudojo t� pa�i� destruktyvi� sudegintos �emės taktik�, kurios prie� por� metų griebėsi Raudonoji armija. Vermachtui pasitraukus i� Kijevo, Novgorodo, Smolensko, Poltavos ir Kursko, liko tik į vaiduoklius pana�ūs apdeg� griuvėsiai.

Leningradas kentė blokad� ilgiau nei dvejus metus, kol �iaurės armija turėjo atsitraukti. Ermita�o kolekcijos buvo i�saugotos, ta�iau siaubinga kaina. 1942 m. �iem� per dien� i� bado mirdavo po 1 000 �monių. Gyventojai valgė, k� galėjo: �iurkes, naminius gyvūnus, tapetų klijus, pjuvenas ir galiausiai ėmė pjaustyti visur gatvėse besivoliojan�ius lavonus. Manoma, kad i� bado mirė 1,5 milijono �monių, daugiausia vaikai, moterys ir seneliai. Dar �imtai tūkstan�iai �uvo per bombardavimus arba bandydami pabėgti i� miesto.

Kai 1944 m. Anatolijus Ku�iumovas grį�o į Carskoje Selo, i� kadaise didingų rūmų buvo lik� tik griau�iai. Grindų parketas i�lupinėtas, statuloms trūko galvų, o jam pa�iam teko eiti per apdegusių sijų ir i�sprogdintų plytų krūvas. Vokie�ių kareiviai rūmų sales pavertė �audyklomis, i�vietėmis ir arklidėmis. Parko fontanai sudau�yti, med�iai nupjauti, o daug ma�esnių rūmų, paviljonų ir pastatų i�sprogdinti minomis. Jekaterinos rūmai sudeginti iki pamatų, liepsnos pra�udė italų meistrų Stefano Torelio (Stefano Torelli) ir Lukos D�ordano (Luca Giordano) lubų tapyb�. �Kiekvienas �ingsnis mane �udo�, � kamuodamasis ra�ė savo dienora�tyje Ku�iumovas.

Adolfas Eichmanas atvyko į Budape�t� antradienį. Prie� dvi dienas, 1944 m. kovo 19 d., vokie�ių pajėgos u�puolė Vengrij� ir okupavo j� per kelias valandas. Dauguma vengrų invazijos visi�kai nesitikėjo, nes �alis buvo nacistinės Vokietijos s�jungininkė.

Savo �Sonderkommando Eichmann� pajėgų �tabu Adolfas Eichmanas pasirinko Budape�to vie�butį �Majestic�. Po Vienos Eichmanas pakilo iki SS ober�turmbanfiurerio. Buv�s pardavėjas, Eichmanas tapo did�iausiu nacistų ��ydų klausimo� ekspertu ir buvo paskirtas centrinio �ydų i�vykimo biuro vadovu. Jis turėjo u�duotį i�spr�sti �ydų �problem��. Ketvirto de�imtme�io pabaigoje Eichmanas lankėsi Palestinoje ir tikrino, ar ten įmanoma �ydų emigracija, ta�iau nusprendė, kad egzistuoja per didelė rizika, jog Kanaano �emėje �ydai sukurs stipri� valstyb�. Juos reikėtų i�siųsti į tolimesnį ir skurdesnį �emės kampelį. Eichmanas greitai rado toki� viet�, i�gird�s nacisto Franco Rademacherio (Franz Rademacher) pasiūlym�. 1940 m. jis parengė ataskait� �Madagaskaro projektas�, kurioje pristatė planus Madagaskaro saloje netoli Afrikos įrengti �ydų getų get�. Kasmet ten turėjo būti i�siųsta po milijon� �ydų, kuriuos pri�iūrėtų SS pavaldi policinė valstybė. Nacistų partijoje vyko rimtos diskusijos dėl to plano, bet galiausiai jis buvo atmestas. Deportacija laikyta neįmanoma dar ir todėl, kad Vokietijai nepavyko įveikti britų laivyno.

1942 m. sausį vykusioje slaptoje Vanzės konferencijoje pristatytas �galutinis sprendimas�. Europos �ydai bus deportuojami į mirties stovyklas Lenkijoje.

Dėl biurokratinių gabumų Eichmanas paskirtas tvarkyti logistikos ir transportuoti Europos �ydus į lagerius. Jau tais pa�iais metais pradėta deportuoti i� Nyderlandų, Prancūzijos ir Belgijos. Kai 1944-aisiais Adolfas Eichmanas atvyko į Budape�t�, did�ioji dalis holokausto buvo įvykdyta. U�daryti keli tokie lageriai kaip Treblinka, kurioje nu�udyta 800 000 �ydų. Nacistai lagerį nugriovė ir toje vietoje prisodino lubinų.

Vis dėlto Vengrijos �ydams iki �iol pavyko i�vengti katastrofos. Budape�te gyveno galbūt geriausiai prisitaikiusi �ydų bendruomenė visoje Europoje. Dvigubos Austrijos�Vengrijos monarchijos laikais Budape�to �ydų bendruomenė klestėjo. Am�ių sandūroje socialiniame, kultūriniame ir ekonominiame miesto gyvenime dominavo �ydai verslininkai, advokatai, gydytojai ir menininkai. �ydų bendruomenė buvo labai lojali Vienoje reziduojan�iam imperatoriui Pranci�kui Juozapui I, kuris suteikė titul� daugybei i�kilių �ydų kilmės pilie�ių. Tarp Europos �ydų Budape�tas buvo vadinamas ��ydų Meka�, o antisemitai miest� pravard�iavo �Judape�tu�. Dvigubos monarchijos �lugimas ir spar�iai augantis vengrų nacionalizmas smarkiai kirto imperatoriui i�tikimai �ydų ma�umai. 1920 m. į vald�i� atėjus regentu pasiskelbusiam konservatyviam admirolui Miklo�ui Hor�iui (Mikl�s Horthy), �ydai tapo nacionalsocialistinių jėgų taikiniu. Priimta visa virtinė įstatymų, ribojan�ių �ydų padėtį visuomenės gyvenime, pirmiausia galimyb� naudotis �vietimo sistema, kur teisės arba medicinos studijas anks�iau daugiausia rinkdavosi �ydų kilmės asmenys. Ketvirtame de�imtmetyje Vengrijoje stiprėjo vokie�ių ir italų fa�istų įkvėptos fa�istinės organizacijos, pavyzd�iui, Sukry�iuotų strėlių judėjimas. 1938 m. pagal Niurnbergo įstatymų modelį priimti nauji anti�ydi�ki įstatymai, neleid�iantys �ydams verstis tam tikromis profesijomis ir tuoktis su �tikrais vengrais�.

Tarybų S�jung� did�iausia grėsme Vengrijai laikantis Miklo�as Hortis suartėjo su nacistine Vokietija. Spaud�iama Hitlerio, Vengrija 1941 m. prisijungė prie A�ies �alių ir dalyvavo �Barbarosos� operacijoje. Nors vykdyta antisemitinė politika, dauguma i� 800 000 Vengrijos �ydų nesibaimino dėl savo gyvybės. Hortis buvo ai�kus antisemitas, ta�iau laikėsi pragmati�kos pozicijos �alies �ydų at�vilgiu. 1940 m. spalį lai�ke ministrui pirmininkui jis ra�ė: �Neįmanoma per metus ar dvejus pakeisti visk� savo rankose laikan�ių �ydų nekompetentingais plepiais. Mes bankrutuotume. Tam reikia ma�iausiai vienos kartos.�

Vis dėlto Vengrijos prisijungimas prie A�ies �alių tapo katastrofa. Daugiau nei 200 000 vengrų kareivių �ygiavo su generolo Pauliaus 6-�ja armija į pra�ūting� mū�į prie Stalingrado. Viename i� pagrindinių karo įvykių vengrų armija buvo tiesiog sunaikinta. �uvo ir tūkstan�iai prievarta į darbus i�varytų �monių, �ydų ir politinių kalinių, kurie turėjo neutralizuoti minas. Po pralaimėjimo Adolfas Hitleris reikalavo Hor�io nubausti �alies �ydus, kurie, jo manymu, prisidėjo prie nepakankamos vengrų kovinės dvasios. Pragmati�kasis Miklo�as Hortis suprato, kokie vėjai dvelkia. 1943 m. liep� Vakarų s�jungininkai i�silaipino Sicilijoje, o Raudonoji armija atsidūrė pavojingai arti Vengrijos sienos. Santykių su s�jungininkais vokie�iais nepagerino ir tai, kad �ių generolai vengrų karius naudojo kaip patrankų mės�.

Vengrijos re�imas bandė slapta susisiekti su Vakarų s�jungininkais dėl separatinės taikos derybų. Buvo tiesiogiai bendraujama su Franklinu D. Ruzveltu ir Vinstonu �er�iliu. Planuota bes�lygi�kai pasiduoti, kai tik Vakarų s�jungininkų pajėgos pasieks Vengrij�. Tai leistų apsiginti ir nuo nacistinės Vokietijos, ir nuo Tarybų S�jungos. Vengrų derybininkai manė, kad Vakarų s�jungininkai ver�is į Vokietij� per Balkanus ir Vengrij�, o ne per nesaugų Laman�o s�siaurį.

Deja, planas �lugo. Vokietijos vadovybė pavargo nuo motyvacijos stokojan�ių karinių Vengrijos veiksmų ir nujautė, kas vyksta.

1944 m. Vokietijos invazija į Vengrij� rei�kė staigų politikos radikalizavim� �ydų ma�umos at�vilgiu. Hortis buvo priverstas paleisti vyriausyb� ir pakeisti j� vokie�iams simpatizuojan�iais ir fa�istuojan�iais elementais. Anks�iau Hor�io prilaikomos de�iniųjų ekstremistų grupuotės dabar gavo laisv�. Nuo karo prad�ios u�draustas Sukry�iuotų strėlių judėjimas dabar buvo legalizuotas ir i� karto ėmėsi �ydų �udynių.

Adolfas Eichmanas buvo i�siųstas į Budape�t� perimti paskutinės Europoje didelės �ydų bendruomenės deportacijos ir holokausto kontrolės. Naujoji politika �ydų at�vilgiu buvo integruota į valstybės aparat�, kuris su nauj�ja vyriausybe aktyviai dalyvavo �udynėse.

Eichmano �tabe buvo 200 holokausto mechanizm� i�manan�ių asmenų. Ma�iau nei per a�tuonias savaites �Sonderkommando Eichmann� sugebėjo paleisti holokausto ma�in� � �ydai buvo priversti ne�ioti gelton� �vaig�d�, suvaryti į get� ir pirmosiomis partijomis i�ve�ti gyvuliniais vagonais į Au�vic�. Liepos prad�ioje į dujų kameras i�siųsta daugiau nei 400 000 Vengrijos �ydų. Kasdien buvo nu�udoma po 12 000. Traukiniuose atsidūrė stebuklingai i�gyven� du būsimi Nobelio premijos laureatai politinis aktyvistas Elis Vyzelis (Elie Wiesel) ir ra�ytojas Imrė Kertesas (Imre Kert�sz).

Sistemingas plė�ikavimas buvo Adolfo Eichmano biurokratijos dalis. Pirmasis �ingsnis buvo įpareigoti Vengrijos �ydus registruoti tam tikr� vert� vir�ijantį turt�. Deportacijos vykdytos taip greitai, kad daugelis �eimų vien� dien� dar gyveno savo namuose, o kit� jau turėjo juos apleisti. Kaip ir Vienoje, daug Budape�to �ydų buvo i�kilūs kolekcininkai ir meno mecenatai. Vien� vertingiausių kolekcijų turėjo baronas, pramonininkas ir bankininkas Moras Lipotas Hercogas (M�r Lip�t Herzog). Aistringas ir neregėtai turtingas kolekcininkas Hercogas per gyvenim� surinko kolekcij�, kuri galėjo var�ytis su geriausiomis Europoje. Kai 1934 m. jis mirė, kolekcijoje buvo daugiau nei 2 500 objektų: romėnų antkapinių bareljefų, egiptieti�kų skulptūrų, viduram�ių statulėlių, sidabrinių monetų, brangakmenių, dėklų, auksinių �iedų ir medalionų. Kolekcijos pasidid�iavimas buvo paveikslai. Hercogas domėjosi ir klasikine tapyba, ir moderniais darbais. Kolekcijoje Goja, Lukas Kranachas vyresnysis, van Deikas, Velaskesas ir Franciskas de Surbaranas (Francisco de Zurbar�n) derėjo su Koro, Kurbė, Renuaru, Manė, Sezanu ir Gogenu.

Kolekcijoje būta ir tikrų �edevrų, pavyzd�iui, El Greko �Kristus Alyvų kalne� � vienas garsiausių ispanų renesanso dailininko darbų, vaizduojantis Getsemanės sode besimeld�iantį Kristų. Hercogui priklausė, tikėtina, geriausias u� Ispanijos ribų esantis El Greko paveikslas. Apie �avėjim�si ispanų meistrais bylojo ir trys Gojos darbai.

Hercogo kolekcionavimo aistra buvo tokia maniaki�ka, kad Andrassy aveniu buvusiuose į rūmus pana�iuose �eimos namuose sukaupta tiek kūrinių, kad daugelyje kambarių darėsi neįmanoma vaik��ioti.

Po barono mirties 1934-aisiais ir jo �monos 1940-aisiais meno kūrinių kolekcij� pasidalijo trys poros vaikai Erzebeta, I�tvanas ir Andras. 1943-iaisiais jie nusprendė paslėpti j� Budape�to priemiestyje Budafoke veikian�io vieno �eimos fabriko rūsyje. Tai daryta po nepavykusio bandymo i�siusti darbus į Nacionalin� galerij� Londone kaip skolinamus parodai, nes Vengrijos vyriausybė neleido kolekcijai i�vykti i� �alies. Vengrijos �ydų plė�imas, visai kaip ir deportacijos, buvo bendra nacistų ir Vengrijos vyriausybės veikla. Konfiskavimui vadovavo Vengrijos policija, įsilau�usi ir į �ydams priklausan�ias bankų saugyklas.

Norint atimti vertingesnes �ydų kolekcijas buvo i�leistas specialus įstatymas, ver�iantis �ydus registruoti visus meno kūrinius. Vengrijos valstybinė organizacija Meno objektų komisija gavo u�duotį �saugoti� �iuos lobius, kitaip tariant, konfiskuoti. Vadovauti organizacijai paskirtas Budape�to meno muziejaus vadovas Denesas �ankis (Den�s Cs�nky).

Vengri�kasis gestapo atitikmuo aptiko Hercogo kolekcij� jau 1944 m. gegu��. Pronacistiniame laikra�tyje �Magyars�g� i�spausdintame straipsnyje apie rast� kolekcij� �ankis sakė, kad �jei �iuos lobius perimtų valstybė, Budape�to meno muziejaus kolekcija nusileistų tik Madrido muziejui�.

Deja, sprendė ne �ankis. Kolekcija buvo i� karto pristatyta į vie�butį �Majestic Hotel�, kur Adolfas Eichmanas asmeni�kai atrinko geriausius darbus. Kai kurie pakabinti jo bute, kurio tikrasis savininkas �ydas buvo deportuotas į Mauthauzeno koncentracijos stovykl�. Kiti kūriniai i�siųsti tiesiai į Vokietij�, o tai, kas liko po �ios �atrankos�, atiduota Budape�to meno muziejui.

Kitas nukentėj�s kolekcininkas buvo Hercogo svainis menininkas Ferencas Hatvanis (Ferenz Hatvany). Jis studijavo Pary�iaus akademijoje �Acad�mie Julien� ir turėjo surink�s beveik nepralenkiam� XIX a. prancūzų dailininkų kolekcij�, kurioje buvo Sezano, Renuaro, Engraso ir Delakrua darbų, taip pat keli geriausi Kurbė paveikslai. 1910 m. Bernheimų-�enų �eimos galerijoje Pary�iuje jis įsigijo kontroversi�k� Kurbė darb� �Pasaulio kilmė� (L�Origine du monde) � garsi�j� 1866 m. sukurt� moters lyties studij�. Hatvaniui priklausė ir eroti�kasis �Atsilo�usi nuoga moteris� (Femme nue couch�e), kuriame pavaizduota lovoje besiilsinti moteris tik su kojinėmis ir bateliais. Prie� �eimai pabėgant i� Vengrijos, Ferencas Hatvanis paslėpė geriausius 350 paveikslų trijų skirtingų bankų saugyklose. Kita kolekcijos dalis liko �eimos viloje Budape�te. Joje buvo ir Kurbė kovotojų studija �Imtynininkai� (Les Lutteurs), kuri pasirodė esanti per didelė banko saugyklai. �eimos vil� pirmiausia i�plė�ė SS, paskui vengrų nacistai, dar vėliau sunaikino bombos. Bankų saugyklose Hatvanio paslėpti paveikslai dingo.

�ydas pramonininkas baronas Moricas Kornfeldas (Moric Kornfeld) buvo i�siųstas į Mauthauzeno koncentracijos stovykl�, kad atiduotų savo verslo imperij�. Į nacistų rankas pateko ir jo medinių skulptūrų bei vertingų rankra��ių kolekcija.

Karo pabaigoje, kai net ir dauguma nacistų suprato, kad Vokietija pralaimės, plė�iama buvo individualiai, visi stengėsi pagriebti k� nors, ko vertė atlaikys kar�. Taurieji metalai, papuo�alai ir meno kūriniai buvo neregėtai paklausūs. Kuo labiau artėjo Raudonoji armija, tuo drumstesnis darėsi vaizdas Budape�te.

1944 m. gruod�io 15 d., kai Raudonoji armija buvo prie pat Budape�to, miest� paliko paskutinis traukinys. 42 krovininiai vagonai buvo prikim�ti nu�udytų �monių nuosavybės. Tūkstan�iai kilogramų aukso monetų, vestuvinių �iedų ir laikrod�ių. Banknotų, briliantų, perlų ir sidabro pilni lagaminai. Daugiau nei 200 paveikslų ir daugiau nei 3 000 persi�kų kilimų. Taip pat kailinių, pa�to �enklų kolekcijų, porceliano, ra�omųjų ma�inėlių, fotoaparatų ir �ilko apatinių. Traukinys i�va�iavo į vakarus, griūvan�io Tre�iojo reicho link.

IMU MOBILŲJĮ TELEFON� ir vartau nery�kias i� interneto parsisiųstas nuotraukas. Muziejaus darbuotoja suklūsta:

��Kranachas!?

Jos plaukai tokie �ili, kad, atrodo, jog salėje kabantys įspūdingi renesanso paveikslai bėgant de�imtme�iams i�siurbė jos spalvas. Vilkdama kojas leid�iasi eiti ir mosteli ten, i� kur k� tik atkulniavau � į kit� did�iulio neoklasicistinio pastato, kuriame įsikūr�s Budape�to meno muziejus, pus�.

Muziejus prie Didvyrių aik�tės yra did�iausios ir vertingiausios �alyje kolekcijos namai. �ia sukaupti darbai nuo antikos iki XIX a. Deimantas muziejaus karūnoje � Europos meistrų paveikslų kolekcija, kurioje yra daugiau nei 3 000 darbų. Tarp jų esama Rafaelio, Gojos ir Velaskeso kūrinių. Pagrind� sudaro garsioji vengrų didikų Esterhazių meno kolekcija, parduota valstybei XIX a. pabaigoje.

De�iniame muziejaus flygelyje �oniniame kambaryje prie didesnės salės aptinku tai, ko ie�kau. �ventasis Joachimas klūpo po med�iu ir klausosi arkangelo Gabrieliaus �inios, kad jo �mona Ona laukiasi vaiko � �ventosios Marijos. Ta�iau kra�tovaizdis fone nepana�us į tai, kaip mes įsivaizduojame biblinių laikų Palestin�. Akmeninė pilis ant kalvos byloja, kad veikiau esame Europoje. Paveiksl� ��inia Joachimui� 1518 m. nutapė vokie�ių dailininkas Lukas Kranachas vyresnysis.

Budape�to meno muziejuje kabo bent a�tuoni renesanso meistro darbai. Paveikslas prie�ais mane yra ma�iau nei metro auk��io ir poros decimetrų plo�io. Toks nedidelis, kad galė�iau slapta i�sine�ti po paltu, jei tik paniurusi ponia muziejininkė nebūtų pama�iusi didelio mano susidomėjimo �iuo paveikslu. Jis pasakoja apie kit� gr��inimo proceso po Va�ingtono konferencijos pus�. Apie Rytų Europ� ir Rusij�. Da�niausiai tai pasakojimas apie niekada neįvykdyt� restitucij�.

Restitucijos klausim� Rytai ir Vakarai sprend�ia skirtingai. Viena vertus, tai galima paai�kinti skirtinga istorine patirtimi ir politine kultūra. Vengrija, ko gero, yra pats tinkamiausias pavyzdys. Prie�ais mane kabantis paveikslas kitados priklausė garsiajai barono Moro Lipoto Hercogo kolekcijai, kuri dabar vadinama paskutiniu dideliu nei�spr�stu Antrojo pasaulinio karo restitucijos atveju.

2010m.�liepos 27 d. Va�ingtono federalinį teism� pasiekė 37 puslapių ie�kinys. Po kelerius metus trukusių bevaisių derybų barono Moro Lipoto Hercogo palikuonių kantrybė i�seko. Buvo skund�iamas ne kuris nors muziejus, o Vengrijos valstybė ir i�kiliausios �alies meno įstaigos kaip turin�ios i� Hercogo kolekcijos per Antr�jį pasaulinį kar� pavogtų kūrinių. Kalbėta apie daugiau nei 40 identifikuotų meno kūrinių. Dauguma jų buvo vie�ai eksponuojami. Numanoma kūrinių vertė perkopė 100 milijonų dolerių. Sum� palikuonys nustatė papra�� meno prekeivių ir aukcionų namų įvertinti kūrinius i� nuotraukų. Be Luko Kranacho vyresniojo darbų, jų reikalaujamoje gr��inti kolekcijoje buvo Giustavo Kurbė, Francisko de Surbarano kūrinių ir El Greko �Kristus Alyvų kalne�. �is paveikslas kabo Budape�to meno muziejuje vos u� poros galerijų nuo paveikslo ��inia Joachimui� ir yra beveik ekspresionistinis kūrinys, kur Jėzus priima jo laukiantį likim� po audringu El Greko dangumi.

Vengrų s�sajos su nacizmu �iek tiek pana�ios į austrų. Visai kaip Vakarų kaimynė, po karo Vengrija norėjo pateikti save kaip nacistinės Vokietijos auk�, nors tiesa anaiptol buvo ne tokia paprasta. Vengrijos re�imas buvo nacistinės Vokietijos s�jungininkas ne tik saugumo ir politiniais sumetimais, bet ir todėl, kad �velgdami į nacistus vengrų fa�istai rado į k� lygiuotis ir daugiau nei mielai talkino naciams �udant �ydus. Vokietijos nacistų partijos pavyzd�iu sukurtas fanati�kas Sukry�iuotų strėlių judėjimas turėjo daugiau nei 300 000 narių.

Kai kalbama apie Hercogo kolekcij�, sunkinanti aplinkybė yra ir tai, kad Budape�to meno muziejaus vadovas Denesas �ankis pats asmeni�kai dalyvavo j� konfiskuojant. T� patį mėnesį, 1944 m. gegu��, kai Meno objektų komisija susekė kolekcij�, kai kuriems Hercogų �eimos nariams pavyko pabėgti. I� prad�ių į Portugalij�, paskui į JAV ir Argentin�.

I� tiesų Vengrijai pareik�tame ie�kinyje kalbama tik apie nedidel� 2 500 kūrinių aprėpian�ios barono Moro Lipoto Hercogo kolekcijos dalį. Vos konfiskuota, kolekcija buvo i� karto i�skaidyta. Kai kas liko Vengrijos muziejuose, kai kas i�ve�ta į nacistin� Vokietij� ir vėliau pateko Raudonajai armijai į rankas. Dar kai kas atsidūrė Vakarų s�jungininkų �inioje ir buvo gr��inta Vengrijai. I� karto po karo, per trump� laikotarpį prie� susiformuojant naujam frontui, Hercogų �eimai pavyko atgauti kai kurias kolekcijos dalis. Nors Vengrija ir valstybiniai muziejai pripa�ino, kad Hercogų �eima buvo kolekcijos savininkė, siekiant i�laikyti didesn� jos dalį �alyje, naudoti biurokratiniai triukai ir tiesiog kaltinimai �eimai. Vald�i� perėmus Tarybų S�jungos remiamai komunistų partijai visos derybos nutrūko. Kai gele�inė �altojo karo u�danga penkto de�imtme�io pabaigoje padalijo Europ�, �i kolekcija, kaip ir daug kitų, buvo nepasiekiama daugiau nei 40 metų.

Tik griuvus Berlyno sienai 1989 m. �eima galėjo atnaujinti derybas su Vengrijos valstybe. Derėjosi barono dukra Erzebeta Veis de �epel (Erz�bet Weiss de Csepel). Po keturių de�imtme�ių kūriniai toliau kabojo valstybiniuose muziejuose, o informacinės lentelės skelbė, kad jie kitados priklausė Hercogų �eimai.

Iki 1992 m. i�tikusios mirties Erzebetai pavyko i�siderėti, kad būtų gr��inti �e�i ne tokie svarbūs paveikslai ir viena medinė skulptūra, ta�iau Kranacho ir El Greko �edevrai liko muziejuose.

Po motinos mirties darb� t�sė Erzebetės duktė Marta Neirenberg (Martha Neirenberg). Vengrija dalyvavo 1998 m. Va�ingtono konferencijoje ir sutiko su principais. �alies delegacija pripa�ino, kad Vengrija buvo Vokietijos s�jungininkė, ta�iau teigė, kad �alies �ydų plė�imas buvo vykdomas pirmiausia vokie�ių, vadovaujant nacistinės Vokietijos primestai karinei vyriausybei. Taip pat ji sutiko, kad valstybiniuose muziejuose buvo i� Vengrijos �ydų pavogtų meno kūrinių, ir pa�adėjo �juos gr��inti arba atlyginti holokausto aukoms�. Deja, �od�iai nevirto politiniais veiksmais.

2008 m. Vengrijos teismas nusprendė, kad kolekcija nebus gr��inta �eimai ir visi restitucijos reikalavimai ateityje bus atmetami. Teismas rėmėsi 1973 m. JAV ir Vengrijos susitarimu, pagal jį Vengrija įsipareigojo skirti �ios �alies �ydų �eimoms kompensacij� u� prarast� nuosavyb�, kuri� gavo ir Hercogų palikuonys.

Nuo penkto de�imtme�io daug �ydų �eimų įvairiose �alyse gavo finansin� kompensacij� u� per kar� prarast� nuosavyb�. Paprastai jos buvo i�mokamos nusprendus, kad nuosavybė dingo arba restitucija laikoma prakti�kai ar politi�kai neįmanoma. Kompensacija da�niausiai būdavo simbolinė ir retai kada atlygindavo patirtus nuostolius. Vis dėlto ateityje �ios i�mokos da�nai sukeldavo teisinių komplikacijų, i�kilus klausimui, ar jos laikytinos visi�ku atlygiu u� prarastus meno kūrinius, taip sunkinant paveldėtojams galimyb� reikalauti gr��inti nuosavyb� ateityje.

Kai 2010 m. Hercogo palikuonys padavė ie�kinį federaliniam teismui Va�ingtone, Hercogų gin�as buvo pradėj�s virsti politiniu JAV ir Vengrijos gin�u. Ie�kinį padavusių palikuonių karta buvo JAV pilie�iai. �New York Times� apra�yta jų kova sulaukė politinio palaikymo. Tuo susidomėjo keli JAV politikai, taip pat Hilari Klinton (Hillary Clinton), Edvardas Kenedis (Edward Kennedy) ir Chrisas Todas (Chris Todd). 2008 m. senatorė Klinton �iuo klausimu asmeni�kai susira�inėjo su tuomete Vengrijos u�sienio reikalų ministre Kinga Genc (Kinga G�ncz). Deja, berg�d�iai.

2011 m.�vasarį Vengrija apskundė ie�kinį, teigdama, kad Amerikos teismai tuo klausimu neturi jokios jurisdikcijos. Federalinis teismas nesutiko. Vengrija pasira�ė 1998 m. Va�ingtono principus, be to, turėjo JAV verslo reikalų. Teismas traktavo klausim� kaip savininkų konflikt�, galintį pakenkti �alių tarpusavio prekybos santykiams. Vis dėlto teismas nurodė i�braukti i� s�ra�o vienuolika kūrinių, kuriems galiojo 1973 m. susitarimas, kai palikuonys gavo apie 100 000 dolerių kompensacij�.

�Vengrija nusprendė traktuoti �į susitarim� taip, tarsi JAV pilie�iai ateityje nebegalėtų kelti jokių reikalavimų gr��inti kūrinius, ir konfiskavo nuosavyb�. Tai visi�kai klaidinga! Toliau Vengrija tvirtino, kad komunistų laikais nesulaukta jokių reikalavimų gr��inti specifinius kūrinius, todėl nusikaltimui įsigaliojo senatis. Tai absurdas, nes visi �ino, kad komunistų laikais niekas negalėjo to reikalauti, o ypa� amerikie�iai. Vengrija yra vienas blogiausių pavyzd�ių, kaip �is procesas neturėtų vykti�, � sakė �arlzas A. Gold�teinas, �Commission for Art Recovery� klausinėjamas apie restitucij� Vengrijoje.

2013m.�pavasarį Amerikos teismas u�degė palikuonims �ali� �vies� teistis su Vengrijos valstybe, o tai privertė �alies vyriausyb� �iek tiek praverti duris deryboms. Politinis spaudimas Vengrijai didėjo, tuo pat metu ry�kėjant kitam opiam klausimui � atrodo, tokiems atvejams teisėtumas gali būti suteiktas tik per Amerikos teismus. Federalinis teismas Va�ingtone nusprendė, kad 2008 m. Vengrijos teismo nutarimas yra klaidingas. Amerikos teismų bandymas i�kilti vir� Vengrijos teismų yra i� principo problemi�kas ir galintis dar labiau padidinti pasiprie�inim� gr��inimo procesams. Tikėtina, kad galiausiai Hercogų klausimas bus sprend�iamas politiniu, o ne teisiniu procesu.

Vis dėlto nuo 1989 m. politinė valia i�spr�sti �i� Vengrijos istorijos dalį nesustiprėjo. Vengrija yra viena �alių, kurioms itin sunku susitvarkyti su fa�istine savo praeitimi. To i�rai�ka � toliau Vengrijoje i�plit�s fa�izmas ir antisemitizmas. 2010 m. parlamento rinkimuose 16,7 proc. balsų gavo smarkiai prie� u�sienie�ius nusista�iusi partija �Jobbik�. Keletas partijos narių yra i�rei�k� antisemitines ir neonacistines pa�iūras.

Nenoras gr��inti nuosavyb� Hercogų �eimai netrukdė pa�iai Vengrijai, naudojantis Va�ingtono principais, reikalauti meno kūrinių, kuriuos i� Vengrijos muziejų pavogė Raudonoji armija. 1998 m. vengrų tyrinėtojas Laslo Mravikas (Laszlo Mravik) sudarė Budape�te pagrobtų meno kūrinių katalog� �Budape�to nusiaubimas� (Sacco di Budapest). Tai buvo u�uomina į garsųjį Romos plė�im� Sacco di Roma. I�vardyta 80 000 prarastų objektų, daugelis, pasak Mraviko, i�gabenti į Tarybų S�jung�. Tai, kad pati Vengrija per kar� neteko daugybės kultūros objektų, ne palengvino, o tik pasunkino restitucijos proces� Vengrijos �ydams.

Rytų Europoje daug diskutuota, k� laikyti auka ir kas tokiu atveju turi teis� į skriaudos atlyginim�. Nema�ai Rytų Europos �alių, laikan�ių save nacistinės Vokietijos ir Tarybų S�jungos aukomis, buvo sunku susitaikyti su kaltinamųjų statusu. Pasak nuo a�tunto de�imtme�io Rytų Europos raid� analizuojan�io Veslio A. Fi�erio i� �Claims Conference�, �i problematika yra pla�iai paplitusi Rytų Europoje.

Daug Rytų Europos �alių ėmėsi �io klausimo tik vienu aspektu. Lenkija stengiasi atgauti i� �alies muziejų pavogtus meno kūrinius, bet tuo pat metu nenori imtis klausimų dėl i� kitur pagrobtų dalykų, kurie dabar saugomi Lenkijos kolekcijose. Pana�i situacija yra daug kur Rytų Europoje, taip pat ir Baltijos �alyse, kurios teigia pa�ios patyrusios Tarybų S�jungos vykdyt� holokaust�. Argumentuojama taip: �Kodėl turėtume k� nors gr��inti �ydams, kai patys taip smarkiai kentėjome?� � sako Veslis A. Fi�eris.

Lenkija yra viena �alių, kur restitucija pasistūmėjo ma�iausiai. �i �alis vengė ne tik meno kūrinių, bet ir apskritai nuosavybės klausimų. Prie�kariu beveik tre�dalis nekilnojamojo turto Var�uvoje priklausė �ydams. Lenkijos �ydų prie� kar� turėtas turtas tapo opiu politiniu klausimu �alyje.

Neatliktas joks VDR įgyvendintos restitucijos atitikmuo, nors apie tai diskutuojama nuo �altojo karo pabaigos. �iandien kalbama apie daugiamilijonines sumas. Sunkinantis veiksnys yra tai, kad didelė dalis �ios nuosavybės �neturi savininkų�. Prie� kar� Lenkijoje gyveno did�iausia �ydų bendruomenė Europoje. Pusė per holokaust� nu�udytų �ydų buvo i� Lenkijos � 3 000 000 �monių.

Daugeliu atvejų neliko i�gyvenusiųjų, kurie galėtų pareikalauti �emės ar nekilnojamojo turto. Daug Rytų Europos �alių dar nei�sprendė nuosavybės klausimų, todėl menas prioritetų skalėje atsidūrė �emiau.

2009 m. Prahoje ir Terezine, buvusioje Terezin�tadto koncentracijos stovyklos vietoje, surengtas Va�ingtono konferencijos t�sinys. Tarptautiniame Vilniaus forume konferencija per holokaust� i�grobstytų kultūros vertybių tema (Vilnius International Forum on Holocaust-Era Looted Cultural Assets) vyko 2000 m., ta�iau didelių poky�ių senajame Rytų fronte nematyti. Prahos konferencija per holokaust� i�grobstytų vertybių tema (The Prague Conference on Holocaust Era Assets) surengta �ekijos vyriausybės iniciatyva. �i �alis viena i� nedaugelio Rytų Europoje aktyviau dirbo su restitucijos procesu. Konferencijoje, kurioje dalyvavo 47 �alys, diskutuota restitucijos Europoje klausimu, bet daugiausia dėmesio skirta situacijai Rytų Europoje. Visai kaip Va�ingtone, konferencijos rezultatas buvo deklaracija, turinti papildyti ir sustiprinti Va�ingtono principus. 2010-aisiais, po metų derybų, 46 valstybės priėmė Terezino deklaracij�. Dalyvaujan�ios �alys pa�adėjo toliau dirbti gr��inimo proceso labui ir teisine bei biurokratine prasme palengvinti meno kūrinių restitucij�. Deklaracijoje taip pat numatyta, kad �alys spr�s �savininkų neturin�ios� nuosavybės klausim� sukurdamos fondus, kurie ekonomi�kai remtų holokausto aukas � pirmiausia Rytų Europoje, kur i�gyvenusios aukos �altojo karo laikais negalėjo naudotis kompensacijų sistema.

Visai kaip ir Va�ingtono, Terezino deklaracija pirmiausia yra ne teisinis, o moralinis įsipareigojimas. Kai kurios �alys, pavyzd�iui, �ekija ir Slovakija, priėmė specialiai per holokaust� pagrobtiems meno kūriniams gr��inti pritaikytus restitucijos įstatymus, ta�iau daug kur Rytų Europoje meno klausimas lieka beveik nenagrinėtas.

Lenkija i� prad�ių dalyvavo Prahos konferencijoje ir �adėjo priimti restitucijos įstatym�, kuris reglamentuotų nuosavybės gr��inim�, ta�iau 2011 m. pa�adus staiga atsiėmė. 2011 m. interviu Lenkijos radijui �alies u�sienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) kritikavo JAV darom� spaudim� restitucijos klausimais ir ki�im�si į neva Lenkijos vidaus klausimus: �Jei JAV norėjo padėti Lenkijos �ydams, tam labai tiko 1943�1944 m., kai daug jų dar buvo gyvi�, � kalbėjo Sikorskis.

Mintys i� karto sulaukė kritikos, taip pat ir �ydų organizacijų. Be to, buvo sakoma netiesa � vien per 1942 m. Generalinė gubernija i�siuntė į mirties stovyklas 1,3 milijono Lenkijos �ydų.

Lenkijoje politinis kliuvinys buvo did�iulės sumos, kurias tektų skirti restitucijai. Kitas opus klausimas � kompensacija �ydams u� nusikaltim�, kurio lenkai nesijau�ia padar�.

2011-aisiais per valstybinį vizit� į Izraelį Sikorskis teigė, kad �holokaustas vyko mūsų �emėje, ta�iau buvo vykdomas kitų ir prie� mūsų vali��. Kelios �ydų organizacijos kritikavo teiginį kaip bandym� suma�inti Lenkijoje egzistavusį antisemitizm� ir per kar� lenkų vykdytus �ydų pogromus. Taip pat ignoruojama kita istorijos dalis � �ydų persekiojimas po karo. Be kita ko, manoma, kad i� karto po karo nu�udyta 2 000 holokaust� i�gyvenusių aukų, apkaltinus, kad tie �monės buvo komunistai. Septintame de�imtmetyje komunistų re�imas pradėjo antisemitin� kampanij�, per j� �ydai kaltinti �nipinėjimu Vakarams. Persekiojimas privertė daugelį holokaust� i�gyvenusių �ydų emigruoti.

�iandien Rytų Europoje did�iausia restitucijos kliūtis yra toliau gyvuojantis antisemitizmas. 2011 m. Berlyne įsikūr�s Frydricho Eberto fondas pavie�ino ataskait�, kurioje pristatytas �monių po�iūris į �ydus, musulmonus ir kitas ma�umas a�tuoniose Europos S�jungos �alyse. Studija parodė, kad labiausiai vengusios gr��inti meno kūrinius �alys i�siskyrė ir stipriausiu antisemitizmu. 24,5 proc. apklaustųjų tose a�tuoniose �alyse visi�kai arba i� dalies sutiko, kad �ydai turėjo per didel� politin� įtak�.

Nyderlanduose su tokiu teiginiu sutiko tik 6 proc., Lenkijoje � 49, Vengrijoje � net 69 proc.

Studijoje taip pat klausta, ar ��ydai stengiasi i�pe�ti naudos i� to, kad buvo nacizmo aukos�. Su �iuo teiginiu Lenkijoje sutiko 72, Vengrijoje � 68 proc.

Nerim� kelia ir Vokietija � joje taip manan�ių yra net 49 proc., o Nyderlanduose jų ma�iausiai � 17 proc.

Dėl paplitusio antisemitizmo daugumai Rytų Europos �alių bus sunku artimiausiu metu i�spr�sti �i� istorijos dalį. Trukdo ir sovietme�iu rytų europie�ių patirta trauma. Komunizmas su represijomis ir nuosavybės nacionalizavimu kliudo rimtai imtis holokausto problematikos. �is skausmas slepiasi u� kito skausmo.

Pasak Veslio A. Fi�erio, svarbu skirti ne tik Vakarų ir Rytų Europos kultūrin� patirtį, bet ir aukos bei u�puoliko konflikt�, kuris egzistuoja tarp Rytų Europoje gyvenan�ių buvusių Tarybų S�jungos respublikų ir Rusijos.

Rytų Europ� plė�ė ne tik nacistai, bet ir Tarybų S�junga.

�Sovietinės trofėjų brigados ėmė i� esmės visk�, k� tik galėjo. Labai daug to, k� nacistai Vengrijoje, Lenkijoje ir �ekijoje pagrobė i� �ydų ir i� muziejų, vėliau pateko į �ių brigadų rankas ir buvo i�gabenta į Tarybų S�jung�. Kai kurie �inomi kūriniai kabo, pavyzd�iui, Pu�kino muziejuje arba Ermita�e, ta�iau i�samios informacijos, ko ir kur esama Rusijoje, kol kas dar nėra. Tai juodoji skylė.�

2013�m.�Vladimiras Putinas lankėsi Maskvoje įsteigtame naujame �ydų muziejuje ir tolerancijos centre. 300 milijonų kronų16 atsiėj�s kompleksas vadintas did�iausiu muziejumi pasaulyje.

Juodu kostiumu vilkintį Putin� po muziejų ved�iojo Berelis Lazaras (Berel Lazar), vyriausiasis �alies rabinas. Jis pasakojo apie �ydų istorij� Rusijoje. Susikaup�s Putinas praėjo pro interaktyvias ir modernias instaliacijas. Muziejus buvo traktuojamas kaip pagrindinis įvykis rusų ir �ydų santykiuose bei būdas padėti ta�k� ilgai Rusijos antisemitizmo istorijai su �imtme�iais vykdytais pogromais. �altojo karo metais re�imas daugelį �ydų laikė pavojumi saugumui, o sionizm� � ideologiniu prie�u. Dėl komunizmo laikais vykdytų represijų �imtai tūkstan�ių Rusijos �ydų i�vyko i� �alies.

Vladimiras Putinas primygtinai bandė suformuoti gra�esnį Rusijos įvaizdį ir plėtojo santykius su �ydų organizacijomis. Putinas buvo pirmasis Izraelyje apsilank�s Rusijos lyderis ir net dalyvavo pamaldose vienoje Maskvos sinagogų. 2012 m. lapkritį įsteigtas �ydų muziejus tam tikra prasme tapo �ių santykių vir�ūne. Putinas muziejui simboli�kai paaukojo savo mėnesio atlyginim�. �ios įstaigos įkūrim� daugiausia finansavo Ukrainoje gim�s oligarchas Viktoras Vekselbergas.

Muziejus ne tik laikytas itin svarbiu Rusijos �ydų bendruomenei, bet ir atsidūrė labai sudėtingo konflikto centre, kalbant apie galyb� kultūros ir meno kūrinių, kuriuos per Antr�jį pasaulinį kar� pagrobė Raudonoji armija.

2013 m. lankydamasis muziejuje prezidentas pasakė kalb�, kuri tarptautinėje spaudoje sulaukė straipsnio �Gr��inimas galėtų atverti Pandoros skryni��. Jis turėjo omenyje diskutuotin� �ydi�kų knygų ir artefaktų archyv�, kuris sukėlė tai, k� beveik galima laikyti �altuoju kultūros karu tarp Rusijos ir JAV. Ta�iau u� �od�ių �Pandoros skrynia� slypėjo gerokai didesnis konfliktas. Pradėjus krap�tyti skrynios dangtį buvo rizikuojama sulaukti neprognozuojamų padarinių. Pasak prezidento: �Dabar, mano manymu, esame tam visi�kai nepasireng�. Tai neįmanoma.�

Putinas kalbėjo apie 2010 m. įsisiūbavusį konflikt�, kai Va�ingtono teismas pareikalavo, kad Rusija gr��intų didel� �ydi�kų knygų ir artefaktų kolekcij� �ydų ortodoksų judėjimui �Chabad�, kurio pagrindinis biuras įsikūr�s Niujorke. Rusija į tai atsakė kitais metais sustabdydama bet kokį meno kūrinių ir kitų muziejinių objektų skolinim� JAV i� Rusijos muziejų ir įstaigų. Rusija teigė nerimaujanti, kad kūriniai bus paimti JAV teismų kaip įkaitai arba kompensacija. Amerikie�ių �inybos patikino, kad Rusija turi imunitet� tokiems reikalavimams, ta�iau tai nepakeitė Rusijos vyriausybės pozicijos ir gin�as virto politinio presti�o klausimu. Draudimas skolinti pakenkė D�. Polo Ge�io, Los And�elo apygardos meno ir Metropoliteno muziejų parodoms.

Konflikto centre atsidūrė vadinamasis �nersono archyvas, kurį sudaro 12 000 knygų ir 50 000 vertingų dokumentų. Archyv� rinko penkių kartų XIX a. Rusijoje įkurto �Chabad-Lubavitch� judėjimo rabinai. �Chabad� yra �ydų ortodoksų �tikėjimo atgaivinimo judėjimas�, vadinamojo chasidizmo dalis.

Did�ioji archyvo dalis po revoliucijos buvo nacionalizuota bol�evikų. Vis dėlto dalis i�keliavo į JAV kartu su rabinu Jozefu I. �nersonu (Joseph I. Schneerson), kuris Niujorke įkūrė nauj� judėjimo centr�.

Per Antr�jį pasaulinį kar� archyv� i�plė�ė nacistai, bet po poros metų jis vėl pateko rusams į rankas. Nuo tada archyvas tapo Tarybų S�jungos nacionalinės bibliotekos kolekcijos dalimi.

Vie�umo eros laikais, prie� pat �lungant Tarybų S�jungai, 1991 m. Maskvos teismas nusprendė, kad kolekcija turi būti gr��inta �Chabad� Niujorke. Vis dėlto subyrėjus Tarybų S�jungai sprendimas greitai at�auktas ir kolekcija liko Maskvoje.

Į Kremlių atėjus Vladimirui Putinui, Rusija kultūros artefaktų restitucijos klausimu u�ėmė labai atsaini� pozicij�. Rusijai atsisakius pripa�inti 2010 m. Va�ingtono teismo sprendim�, teismas 2013 m. įpareigojo Rusij� mokėti baud� po 50 000 dolerių per dien�, kol kolekcija bus gr��inta.

Rusijos u�sienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas tuo pat metu grasino paduoti į teism� Kongreso bibliotek� Va�ingtone, 1994 m. padėjusi� �Chabad� pasiskolinti i� �nersono archyvo Rusijoje septynias knygas, kurios niekada nebuvo gr��intos.

Putino atsakymas buvo toks: ��nersono biblioteka nepriklauso jokiai specifinei �ydų bendruomenei. Ji priklauso Rusijos valstybei.� 2013 m. vasarį lankydamasis �ydų muziejuje jis prane�ė, kad kolekcija bus perkelta i� nacionalinės bibliotekos į muziejų.

Rusijai �i kova yra daug daugiau nei gin�as dėl �ydi�kų dokumentų archyvo, todėl klausimas tapo did�iosios politikos tema. I� esmės kalbama apie po Spalio revoliucijos nacionalizuotos nuosavybės atvėrim� restitucijai, o tai lankydamasis muziejuje minėjo ir Putinas: �Nesiimu teigti, ar sovietų re�imas elgėsi teisingai, ar ne, kai po 1917 m. revoliucijos nacionalizavo daugyb� nuosavybės, ta�iau praėjo beveik 100 metų ir t� fakt� privalome turėti omenyje.�

Rusijai nacionalizavimas ir Antrojo pasaulinio karo grobis daugeliu at�vilgių yra vienas ir tas pats klausimas, tai iliustruoja ir �nersono archyvo pavyzdys. Pajudinus vien� gali tekti imtis ir kito. Kremlius baiminasi, kad �nersono archyvo restitucija gali sukelti reikalavimų gr��inti lavin�.

Vakarų Europoje nacistai daugiausia plė�ė asmenis, o Rytuose � da�niausiai jau nacionalizuot� nuosavyb�. Kai karo pabaigoje Tarybų S�junga konfiskavo Vokietijos kolekcijas, jose aptikta ir nacistų prie� tai i� �ydų pavogtų daiktų.

I� viso po karo Raudonoji armija i� nacistinės Vokietijos konfiskavo 2,5 milijono meno kūrinių ir 10 milijonų knygų. Vokietijos muziejai neteko ma�daug 180 000 meno kūrinių. �e�to de�imtme�io pabaigoje daug meno kūrinių gr��inta rytų Vokietijai (ir kitoms Rytų Europos �alims), taip pat ir graikų Pergamono altorius, anks�iau i�ve�tas į Pu�kino muziejų Maskvoje. Vis dėlto didelė dalis liko Tarybų S�jungoje. Manoma, kad �iandien Pu�kino muziejuje, Ermita�e ir kituose rusų archyvuose bei kolekcijose yra 250 000 Vokietijoje konfiskuotų objektų.

Vienas �inomiausių Vokietijos reikalaujamų yra gr��inti Priamo aukso lobį, kurį XIX a. pabaigoje archeologas Heinrichas �lymanas aptiko kasinėdamas istorin� Troj�. Kritus Berlynui, lobis dingo be pėdsakų ir vėl pasirodė tik po 50 metų, 1993-iaisiais, Pu�kino muziejuje Maskvoje. Su Vokietija buvo sudaryta gr��inimo sutartis ir iki pat 2010 m. atrodė, kad aukso lobis grį� į Berlyn�, bet tada muziejus pakeitė pozicij� ir nusprendė jį pasilikti kaip kompensacij� u� �al�, kuri� Vokietija sukėlė Rusijai per kar�.

Nacistinėje Vokietijoje konfiskuoti meno kūriniai Rusijoje tebėra opus klausimas, taip pat ir tiems, kas vis dar atsimena kar�. 2012 m. devyniasde�imt perkopusi Pu�kino muziejaus vadovė Irina Antonova sakė �urnalui �Der Spiegel�, kad �trofėjiniai meno kūriniai yra pirmiausia etinis klausimas. Tai veikiau moralinė, o ne ekonominė kompensacija Rusijai. Negalima tiesiog u�pulti �alies, sunaikinti jos muziejų ir sutrypti kultūros, kaip pasielgė vokie�iai. Tai istorijos pamoka visam pasauliui.�

1945 m.�Pu�kino muziejuje pradėjusi dirbti Antonova prisimena, kaip muziejų pasiekė trofėjiniai meno kūriniai i� Vokietijos. Regis, jos nuomon� palaiko dauguma rusų.

Tarybų S�jungoje �uvo apie 25 milijonai �monių, o kur dar neaprėpiama kultūrinė ir materialinė �ala. Po karo carų rūmai prie Sankt Peterburgo buvo atstatyti i� naujo, ta�iau brutalus nacistų plė�ikavimas ir niokojimas Rusijoje vis dar yra atvira �aizda.

2008 m. Rusijos kultūros ministerija sudarė keturiolikos muziejų ir daugybės bibliotekų dėl nacistų plė�ikavimo per kar� prarastų meno kūrinių s�ra��. Penkiolikos tomų dokumente, kuris buvo paskelbtas ir interneto tinklalapyje, i�vardyti 1 148 908 pavieniai daiktai.

Kiek prarado visos rusų kolekcijos, nenustatyta iki �iol, nes galutinis s�ra�as rengiamas.

Dalis i� Rusijos dingusių kūrinių aptikti Europos ir JAV muziejuose. 1998 m. atskleista, kad 1996 m. vienas rusų menininko Oresto Kiprenskio paveikslas buvo parduotas Ronaldui Lauderiui aukcione, kuriame prekiauta be�eimininkių darbų kolekcija i� Austrijos. Tai buvo slogi naujiena. Paai�kėjo, kad be�eimininkis kūrinys turėjo savinink� ir buvo pavogtas visai ne i� �ydų �eimų, kaip manyta iki tol. Darbas priklausė Rusų muziejui Sankt Peterburge. Lauderis jį gr��ino nereikalaudamas jokios kompensacijos.

Restitucijos galimybes Rusijoje sunkina ir tai, kad kolekcijas ir kūrinius daug kebliau atsekti. Rytų fronte veikian�ios įvairios nacistų plė�imo organizacijos ir trofėjų brigados per daug nesuko galvos dėl objektų kilmės. Vakarų fronte plė�ikavimo grobis turėjo būti įteisintas būsimomis taikos derybomis su Vakarų �alimis ir tapti Vokietijai padarytos karo �alos atlyginimo dalimi, ta�iau Tarybų S�jungoje tokie dalykai taikos sutartimis nebuvo planuojami.

Praėjus metams po 1998-ųjų Va�ingtono konferencijos, Vokietija ir Rusija buvo pasirengusios pradėti abipus� restitucij�. Vokietija gr��ino 2000 m. Brėmene atsiradusi� Gintaro kambario mozaikos plok�tel� ir finansavo garsiojo kambario rekonstrukcij� atstatytuose Jekaterinos rūmuose. Tuo pat metu Rusija prane�ė, kad Vokietijai bus gr��inta vadinamoji Baldino kolekcija. I� Brėmeno muziejaus �Kunsthalle� kilusi� 352 pie�inių ir dviejų paveikslų kolekcij� 1945 m. i� saugyklos netoli Berlyno pavogė Raudonosios armijos karininkas Viktoras Baldinas. Vis dėlto �inia sukėlė Rusijoje protestų audr� ir Dūma sustabdė gr��inimo proces�. Drauge nutrūko ir tolesnis pasikeitimas su Vokietija.

Taip pat Rusija nenorėjo skirti i� Vokietijos valstybės pavogto meno nuo kūrinių, kurie anks�iau buvo pagrobti i� �ydų �eimų. Pasak �arlzo A. Gold�teino, tai galima paai�kinti tuo, kad ilgai Rusijoje ne�inota apie holokaust�: �Rusijoje �inios apie holokaust� ir toliau yra itin menkos. Komunizmo laikais apie tai nekalbėta nė �od�io. Tarybų S�jungoje holokaustas neegzistavo, ten visk� u�go�ė patriotinis Tarybų S�jungos ir nacistinės Vokietijos karas. �iandien Rusijoje gyvybingas jausmas, kad �mes nieko negr��insime, nes patys tiek daug netekome�.

Nors Rusijoje �nersono archyvas yra susij�s su didesniu restitucijos klausimu, �is atvejis yra ypatingas ir dėl ko kito.

�Chabad� judėjimo Niujorke reikalavimus palaiko ne visos �ydų organizacijos. �is judėjimas veikia ir Rusijoje, kur remia Putino pozicij� ir siekia, kad archyvas liktų Maskvoje.

�JAV turėtų sumokėti Rusijai u� tai, kad i�gelbėjo archyv� nuo nacistų�, � sako Rusijos �ydų kongreso vadovas Zinovis Koganas, kalbėdamas apie Rusijai skirtas baudas.

Veslis A. Fi�eris i� �Claims Conference� baiminasi, kad �is konfliktas pakenks restitucijos proceso perspektyvoms ateityje, kai bus keliami daug papras�iau pagrind�iami reikalavimai.

Svarbus �io konflikto aspektas yra ir politinės galios �aidimas tarp Rusijos ir JAV. Amerikos teismų ki�imasis į nacionalinius gin�us buvo opus klausimas Austrijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje. Amerikos �juridinio imperializmo� Rusijoje paisoma daug ma�iau, todėl rusų atsakymas į teismo reikalavimus yra pirmiausia politinis. Esama tiesioginių paralelių su Magnickio klausimu, kai korupcijos tinkl� i�ai�kin�s rusų teisininkas ir auditorius Sergejus Magnickis buvo suimtas ir 2009 m. mįslingomis aplinkybėmis mirė Butyrkų kalėjime. Dėl to JAV 2012 m. priėmė �Magnickio akt��, draud�iantį įva�iuoti į JAV asmenims, kurie įtariami prisidėj� prie jo mirties. T� patį mėnesį Putinas u�draudė amerikie�iams įsivaikinti rusų vaikus.

Dėl vis �altesnių Kremliaus ir Baltųjų rūmų santykių diplomatinio sprendimo perspektyvos atrodo miglotos. Vladimiras Putinas pirmiausia nenori leisti, kad sprendimus dėl pagrobtų meno lobynų priimtų Amerikos teismai, o tai galėtų sukelti �nenusakomų padarinių�. Dėl �ios prie�asties �nersono archyvas grei�iausiai liks Maskvoje. Putinas nori u�vo�ti Pandoros skryni�, kol dar nevėlu.

JOZEFAS GEBELSAS VILKĖJO ilg� juodos spalvos odinį palt�. Jam prie kojų gulėjo did�iulis beveik dviejų metrų skersmens vainikas. Karstas skendo gėlių jūroje. �alia budėjo keturiolika karininkų, o vis� scen� supo �e�ios auk�tos marmurinės kolonos su lėk�telėse plevenan�iomis liepsnelėmis. Gebelsas i�kėlė rank� ir paskutinį kart� atsisveikino su Hansu Pose.

Marmurinė Cvingerio rūmų salė Dresdene buvo pilnutėlė auk�to rango nacistų ir muziejų vadovų, suva�iavusių i� visos Vokietijos pagerbti i�ėjusiojo. Pasirinkta tam tikra prasme simbolinė vieta. Rūmai buvo k� tik i�puo�ti i� karali�kųjų rūmų Var�uvoje pagrobtais sienų apkalais, grindimis ir paveikslais.

Adolfas Hitleris pagerbė vyriausi�jį savo muziejinink� valstybinėmis laidotuvėmis. Tai rodė, koki� karjer� Hansas Posė padarė nacistinėje Vokietijoje: nuo i�mesto muziejaus vadovo iki svarbiausios pozicijos vokie�ių meno pasaulyje, beveik neribotų galių Linco projekte ir unikalių santykių su Adolfu Hitleriu. Hansas Posė buvo vienas i� nedaugelio, drįsusių suabejoti Hitlerio skoniu. Gal tai ir buvo viena prie�as�ių, kodėl Hitleris jį gerbė. Hansas Posė i�peikė daugelį Hitlerio mėgstamų XIX a. dailininkų kaip nevertingus.

1942 m.�gruodį jį įveikė burnos vė�ys. Iki pat gyvenimo pabaigos Hansas Posė dirbo kaip maniakas, jis netausojo sav�s, o liga, regis, neįtikino suma�inti apsukų. Posė pasirodė es�s energingas ir beatodairi�kas kolekcininkas.

Taip pat jis puikiai suprato, kad geriausios pasaulyje kolekcijos neįmanoma nusipirkti. J� reikia pavogti.

Dirbdamas Posė agresyviai sergėjo Hitlerio pirmumo teis� grobstyti � F�hrervorbehalt � nuo visų konkurentų, ypa� Hermano Geringo.

Hanso Posės aktyvumo i�takų reikėtų ie�koti jam suteiktame pasiūlyme kaupti kolekcij� beveik neribotomis priemonėmis ir būdais.

Pirmyn jį varė �fausti�kas nemirtingumo siekimas�, ra�o amerikie�ių istorikas D�onatanas Petropoulosas. Hansas Posė tikriausiai būtų buv�s patenkintas �Frankfurter Zeitung� i�spausdintu nekrologu: �Tai, k� �ia sukūrė Posė, ateityje taps visuotinio susi�avėjimo objektu.�

�monai jis paliko tik nedidelį palikim�, o tai neleido manyti, kad pats būtų bent kiek labiau praturtėj�s i� Linco projekto.

Hanso Posės mirtis 1942 m. �ymėjo meno kūrinių grobimo veiklos pokytį. Be to, jis mirė tada, kai karas pakrypo kita linkme. Daug pasako ir tai, kad laidotuvėse nedalyvavo Adolfas Hitleris, tuo metu stebintis įvykių raid� Rytų fronte. Likus vos porai savai�ių iki Posės mirties pietin� 6-�j� armij� Stalingrade apsupo tarybinės pajėgos. Hermanas Geringas �adėjo, kad �imtus tūkstan�ius atkirstų kareivių liuftvafė galės aprūpinti i� oro. Gelbėjimo akcija nepavyko. De�imtys tūkstan�ių kareivių subombarduotame mieste mirė i� bado ir �al�io arba �udėsi patys. Ma�daug 100 000 vokie�ių kareivių pateko į nelaisv�. Paprastai Stalingradas laikomas lū�io ta�ku kare.

I� tiesų vokie�ių invazija buvo pristabdyta 1941�1942 m. �iem�. 1941-ųjų lapkritį vokie�ių armija pasiekė Maskvos priemies�ius, ta�iau daugiau pasistūmėti taip ir nesugebėjo. Galingas �al�io frontas numu�ė temperatūr� beveik iki 30 laipsnių �emiau nulio. Daugiau nei �imtas tūkstan�ių vis dar vasarinėmis uniformomis vilkin�ių vokie�ių kareivių patyrė nu�alimus. Adolfo Hitlerio manymu, rusi�kai �iemai ruo�tis nereikėjo, nes karas turėjo baigtis dar iki jai prasidedant.

1941 m. gruod�io 7 d. Japonija u�puolė Perl Harbor� ir įtraukė į kar� JAV. Po metų lapkri�io 8 d. amerikie�ių pajėgos i�silaipino Al�yre. Amerikos karo pramonė ginklais ir amunicija aprūpino Rytų ir Vakarų frontus.

Vis daugiau �monių Vokietijoje suvokė, kad karas pralaimėtas. Dėl nesėkmių fronte Tre�iojo reicho politika darėsi radikalesnė ir brutalesnė. Pasiprie�inimas okupacijai augo ir tapo organizuotesnis, kaip ir vokie�ių ker�tas u� pasiprie�inimo judėjimų atakas. Dabar net ir Vokietijos civiliai pamatė kar� i� arti. 1942 m. Vakarų s�jungininkai įvykdė pirmuosius masinius bombardavimus. Daugiau nei 1 000 lėktuvų atakavo Vokietijos miestus. Kelnas, Brėmenas ir Esenas patyrė galingus antskryd�ius, silpstan�iai liuftvafei nepajėgiant u�kirsti tam kelio.

�i nesėkmė, taip pat pralaimėtas oro mū�is Did�iajai Britanijai ir nevyk�s bandymas padėti Stalingrade apsuptoms pajėgoms kaip reikiant i�klibino reichsmar�alo galios pozicijas. Hitleris juo nusivylė ir netrukus Geringo operatyvines galias perėmė kiti. Tarp tokių buvo ir Hitlerio architektas Albertas �pėras, 1942 m. paskirtas ginkluotės ir �audmenų ministru. Paai�kėjo, kad �ios pareigos jam labai tinka. Manoma, kad dėl jo pastangų karas u�truko ilgiau. Geringas ir toliau rinko meno kūrinius, bet tos dienos, kai galėjo rimtai pasivar�yti su Hitleriu, buvo jau praeityje.

Hanso Posės įpėdinis Sonderauftrag Linz sukrėtė nusistovėjusi� grobstytojų hierarchij�. Pasirinkimas vokie�ių meno pasaulyje sukėlė dar didesn� nuostab� nei kadaise Hanso Posės paskyrimas. Geid�iamiausia nacistinėje Vokietijoje muziejininko pozicija atiteko periferinio Vysbadeno �emės muziejaus direktoriui Hermanui Fosui. Hansas Posė pats jį rekomendavo gulėdamas mirties patale. Tikriausiai neatsitiktinai Foso karjera buvo Posės karjeros atspindys.

Hermanas Fosas niekada nepriklausė nacistų partijai ir, kai �i atėjo į vald�i�, 1933 m. buvo atleistas i� pareigų gerai vertinamame Kaizerio Frydricho muziejuje (dabartinis Bodės muziejus) Berlyne. Fosas buvo ai�kus antinacistas, turėjo daug draugų �ydų ir pavojing� �kosmopolitin� aur��. Sklido gandai, jis kad vartoja morfin� ir yra homoseksualus.

Po nesėkmingo bandymo emigruoti į Anglij�, Fosas gavo ne tokias svarbias pareigas Vysbadeno �emės muziejuje netoli Frankfurto. Tai, kad buvo pasirinktas Hermanas Fosas, nustebino Vokietijos meno pasaulį, nes visi �inojo apie jo antipatij� nacizmui.

1943m.�vasarį Fosui paskambino Jozefas Gebelsas ir papra�ė kit� dien� prisistatyti į Berlyn�. Gebelsas pasiūlė u�imti abi Posės pozicijas: tapti paveikslų galerijos �Alte Meister� ir Linco projekto vadovu. Fosas i� karto sutiko. �Kosmopolitiniai� jo bruo�ai nelaikyti svarbiais. Pasirinkimas pirmiausia rėmėsi kvalifikacija ir rekomendacijomis. Kaizerio Frydricho muziejuje Fosas dirbo su dviem geriausiais klasikinės tapybos specialistais pasaulyje: Vilhelmu fon Bode (Wilhelm von Bode) ir Maksu Frydlenderiu. Pirmasis buvo Hanso Posės mokytojas, antrasis � pagrobtas Hermano Geringo.

1943 m. Hermanas Fosas buvo vienas geriausių Vokietijoje renesanso ir baroko tapybos ekspertų, be to, dirbdamas Vysbadeno �emės muziejuje surinko dėmesio sulaukusi� XIX a. vokie�ių tapybos darbų kolekcij�.

Foso pasirinkimas rodė, kaip ambicingai Adolfas Hitleris vertina Linco projekt�. Muziejus turėjo ne tik atitikti auk�tus nacionalsocialistinius standartus, bet ir būti toks, kad niekas, nei prancūzai, nei amerikie�iai, negalėtų suabejoti kolekcijos kokybe.

Kaip ir dirbant Posei, u�duoties svarba, regis, nustelbė Foso moralines dvejones. Jei iki �iol ne�inojo, tai labai greitai suprato, kokiomis priemonėmis renkama kolekcija. �Antinacistas� Hermanas Fosas visai kaip Posė krito prie� �fausti�k�� pasiūlym� ir tapo atsidavusiu bei lojaliu meno kūrinių grobstytoju. Po karo Niurnbergo procese Linco projektas visai kaip SS buvo pavadintas kriminaline organizacija.

Nuo Berlyne vykusio susitikimo su Gebelsu praėjus kiek daugiau nei savaitei Hermanas Fosas Rytų �tabe �Vilko ir�tva� buvo asmeni�kai priimtas Adolfo Hitlerio. �is pradėjo susitikim� beveik valandos monologu apie planus steigti Fiurerio muziejų. Hitleris pamokslavo, kad pirmiausia dėmesys turi būti skiriamas XIX a. vokie�ių, ypa� Miuncheno ir Vienos mokyklos, tapytojams. Kaip tik �iuos dailininkus Hansas Posė s�moningai ignoravo, bet dabar Hitleris primygtinai to reikalavo. Fosas jo nenuvylė.

Naujasis Linco projekto direktorius buvo ne toks savaranki�kas ir uolus kaip jo pirmtakas. Taip pat jis negalėjo pasigirti įtaka Hitleriui. Buvo ribojamos ir Foso u�duotys. Posė buvo atsakingas u� vis� kolekcij�, o rinkti knygas, monetas ir karo regalijas patikėta dviem kitiems ekspertams, Fosui suteikiant atsakomyb� u� paveikslus.

Vis dėlto įtaka buvo nemenka, jis galėjo pasirinkti savo agentus. Mirus Posei pirmiausia baigėsi katini�kos Karlo Haber�toko dienos. Daug kas byloja, kad Fosas ir Haber�tokas buvo susikirt� praeityje. Fosas nedelsdamas nu�alino Haber�tok� nuo Linco projekto, taip pat u�draudė ir kitoms susijusioms tarnyboms sudaryti sandorius su �iuo meno prekeiviu. Haber�tokas jau buvo susikrov�s turtų i� parduodamų meno kūrinių Linco projektui, o jo godumas erzino ir Hitlerį. Paskutinė vinis į Haber�toko verslo karst� įkalta po metų, kai jo galerija Berlyne sunaikinta per bombardavim�.

Atleistas ir Hitlerio fotografas Heinrichas Hofmanas, taip pat praturtėj�s i� meno kūrinių pardavimo Posei. Fotografas, Foso supratimu, buvo visi�kai nekompetentingas meno klausimais.

Hermanas Fosas kur kas daugiau i�teklių u� savo pirmtak� skyrė meno kūriniams rinkoje įsigyti. Viena to prie�as�ių buvo tai, kad did�iosios meno kūrinių kolekcijos okupuotose �alyse jau buvo konfiskuotos ir atiteko Lincui. 1943�1945 m. jis nupirko daugiau nei 1 200 paveikslų. Didel� dalį sudarė XIX a. vokie�ių tapytojų darbai.

Ta�iau grobstymas tam tikra prasme rodė vis labiau desperati�kus nacistinės Vokietijos bandymus i�laikyti A�ies valstybes sutelktas. 1942 m. invazija į Vi�i Prancūzij� buvo tiesioginė Vakarų s�jungininkų i�silaipinimo Prancūzijai priklausan�iame Al�yre pasekmė. Kiek daugiau nei po metų įsiver�imas į Vengrij� buvo tos pa�ios strategijos rezultatas. Tai atvėrė naujas galimybe plė�ti, pirmiausia �ydų kilmės gyventojų turt�. Vis dėlto paskutiniams karo metams būdingas visuotinis grobstymas vokie�ių pajėgoms traukiantis visais frontais.

Apeninų pusiasalyje susijungė Rytų ir Vakarų frontuose naudoti metodai, virt� keistu brutalaus grobstymo ir priemonių kultūriniam paveldui i�saugoti deriniu.

Berlyno ir Romos a�is klibėjo jau seniai. Vokie�ių pajėgoms teko skubėti į �iaurės Afrik� ir Graikij� bei gelbėti nesėkmingas italų kampanijas. Italijoje vis stiprėjo opozicija karui, fa�istų re�imui ir Vokietijos dominavimui. 1943 m. pavasarį �iaurės Italijoje prasidėjo streikai, Musoliniui tuo pat metu desperati�kai ir berg�d�iai bandant įkalbėti Adolf� Hitlerį sudaryti separatin� taik� su Stalinu.

1943 m.�liepos prad�ioje Sicilijoje i�silaipino Vakarų s�jungininkų pajėgos. Po invazijos kilo kraujo praliejimo nereikalaujantis sukilimas, per kurį Benitas Musolinis buvo nuverstas ir namų are�to s�lygomis u�darytas �ma�ajame Italijos Tibete�, slidinėjimo kurorte Kampo Imperatore ant Gran Saso kalno. Naujasis Italijos vadovas Pjeras Badoljas (Pietro Badoglio) siekė i�laikyti Berlyno ir Romos a�į. Vis dėlto kaip ir Vengrijoje, tai buvo dvejopas �aidimas, siekiant i�vengti vokie�ių puolimo. Hitleris apie tai �inojo ir jau buvo pradėj�s rengti invazij�. Rugsėjo 8 d. Italija sudarė paliaubas su Vakarų s�jungininkais. Po keturių dienų vokie�ių para�iutininkai i�vadavo Kampo Imperatore laikyt� Musolinį. Badoljo vyriausybė pabėgo į pietus ir vokie�ių pajėgos galėjo greitai perimti �iaurinės ir vidurinės Apeninų pusiasalio dalies kontrol�.

Adolfas Hitleris vertė demoralizuot� ir psichi�kai bei fizi�kai palū�usį Musolinį suformuoti nauj� vyriausyb�. Vis dėlto ta vyriausybė buvo tik priedanga, i� tiesų valdė vokie�iai. Nacistai tuoj pat ėmėsi deportuoti Italijos �ydus į Au�vic�.

Musolinis svajojo sukurti nauj� Mare Nostrum � galyb�, kuri Romos imperijos pavyzd�iu driektųsi aplink vis� Vidur�emio jūr�. Atrodė, kad Musolinis valdo padėtį, bet i� tikrųjų vis daugiau laiko praleisdavo savo būste prie Gardos e�ero.

Hansas Posė ir Hermanas Geringas daug metų sudarinėjo sandorius italų meno kūrinių rinkoje. Nors dabar did�iųjų Italijos meistrų darbai atsidūrė vokie�ių rankose, veiksmus Italijoje pirmiausia �enklino propagandinis karas tarp nacistinės Vokietijos ir Vakarų s�jungininkų. Ir vieni, ir kiti visomis i�galėmis stengėsi vaizduoti kit� pus� kaip plė�ikus ir barbarus, kelian�ius grėsm� Italijos kultūrinam palikimui. Vokie�ius, regis, tikrai erzino kaltinimai grobstymu. U�sienio laikra��iuose buvo juokaujama apie nacistų po�iūrį į kultūr�. Populiari karikatūra vaizdavo, kaip vokie�iai i�ve�a į Dachau Mikeland�elo paveiksl� �Mozė�, mat �is buv�s �ydas.

Hitleris pa�adėjo, kad italų �edevrai liks Italijos �emėje, kur atvyko Franco Volfo-Meternicho įpėdinis Bernhardas fon Ty�ovicas (Bernhard von Tieschowitz), turintis įkurti Italijoje �Kunstschutz�. Atsakydami į u�sienio spaudos publikacijas vokie�ių laikra��iai ėmė ra�yti apie gelbėjimo akcijas. Daugybė darbų evakuoti į Vatikan�, kuris abiejų �alių laikytas laisvuoju miestu.

I� tiesų kultūros paveldui grėsm� kėlė ir nacistai, ir s�jungininkai. Kad ir kaip būtų, vyko karas. Pirmiausia didel� �al� padarė Vakarų s�jungininkų vykdomi bombardavimai. Pra�ūtingiausias reidas surengtas prie� pie�iau Romos esantį Monte Kasino vienuolyn�, kuriame buvo įsitvirtinusios vokie�ių pajėgos. Tai buvo pagrindinis Benediktinų ordino vienuolynas, jo i�takos siekia VI a. 1944 m. Vakarų s�jungininkų bombone�iai numetė daugiau nei 1 000 tonų bombų ir visi�kai sunaikino vienuolyn�. Vis dėlto vokie�iai neu�leido pozicijų, �uvo daugiau nei 250 vienuolyne besislapstan�ių civilių. Buvo bombarduojami ir keli Italijos miestai, pirmiausia Milanas, �ia visi�kai sugriauta didesnė miesto branduolio dalis, kilo �La Scala� operos gaisras. Sugriautas ir viduram�i�kas Pizos miesto centras, o garsioji koply�ia Kampo Santo su kapinėmis ir XIV a. freskomis smarkiai nukentėjo nuo s�jungininkų artilerijos sukelto gaisro. Kar��io būta tokio didelio, kad vir� freskų lubose esantis �vinas i�silydė ir nutekėjo per daugiau nei 600 metų senumo �edevrus. Tik per stebukl� sveikas liko svyrantis Pizos bok�tas, nes artilerija į jį taikėsi manydama, kad viduje slepiasi vokie�iai.

Vis dėlto Florencijai ir Romai pavyko i�vengti didesnių sugriovimų, nes to siekė abi �alys. Adolfas Hitleris nebuvo pasireng�s aukoti jį taip �avin�i� Florencij�, ta�iau besitraukian�ios vokie�ių pajėgos susprogdino gra�ųjį renesanso tilt� Santa Trinita. Kitose vietose vokie�ių armija nebuvo tokia atsargi. Did�iausi� �al� padarė SS. Dauguma SS kareivių atvyko tiesiai i� karo Tarybų S�jungoje ir ėmėsi brutalių Rytų fronto metodų. Traukdamos per Italijos kaimus, �ios pajėgos po sav�s palikdavo lavonus ir gaisrus.

Į italų partizanų pasiprie�inim� atsakyta beveik nenusakomu �iaurumu. Sant Anos di Stazemos, ma�o �iaurės Italijos kaimelio, 132 gyventojai su�audyti pagrindinėje aik�tėje. Paskui kūnai sumesti į krūv� ir u�degti liepsnosvaid�iais.

�ios pajėgos sunaikino ir daug kultūros paminklų bei ba�ny�ių, o �Kunstschutz� kaip visada nelabai galėjo u�kirsti tam keli�. Planuotas plė�ikavimas nebuvo toks įprastas kaip papras�iausias naikinimas, bet irgi pasitaikydavo. SS, be kita ko, konfiskavo Italijos karaliaus monetų kolekcij�. Karali�kieji rūmai rėmė Musolinio nuvertim�, todėl Hitleris grie�tai nubaudė karali�k�j� �eim�. Karaliaus duktė princesė Mafalda i�siųsta į Buchenvaldo koncentracijos stovykl�, kur ir mirė. Atrinktos didingos Ufi�ių meno kolekcijos Florencijoje dalys �saugumo sumetimais� i�gabentos prie sienos su Austrija.

Visai kaip Vatikanas, Monte Kasinas laikytas saugia vieta, �ia buvo saugomos Romos ir Neapolio meno kolekcijos. Laimė, vokie�iai jas evakavo dar prie� bombardavim�. Kur kas blogiau, kad evakuacijai vadovavo para�iutininkų tankų divizija �Hermanas Geringas�. Dauguma kūrinių saugiai pasiekė Vatikan�, ta�iau penkiolika dė�ių su paveikslais ir renesansiniais bronzos dirbiniais dingo be pėdsakų. Kai italų intendantai tai suprato, dė�ės jau buvo anapus Alpių. Vis dėlto �į kart� tai buvo ne Geringo sumanymas, o jo divizijos iniciatyva. Meno kūrinius ketinta padovanoti reichsmar�alui gimtadienio proga. Prie� kelerius metus Geringas, ko gero, būtų buv�s su�avėtas tokios dovanos, bet laikai pasikeitė. Norėdamas i�vengti spaudos dėmesio, Geringas visk� paliko paslaptyje, o vėliau dė�ės diskreti�kai persiųstos į Fiurerio muziejaus kolekcij�.

1943 m. vasar� į Europ� atvyko pirmasis kultūros paminklų, dailės ir archyvų programos narys. Harvardo profesorius, antikos specialistas Meisonas Hamondas (Mason Hammond) i�silaipino su s�jungininkų pajėgomis Sicilijoje. Tuo metu programa �engė pirmuosius �ingsnius ir Hamondas buvo bene vienintelis jos narys. Jis i� karto ėmėsi gelbėti italų kultūros paveldo nuo savo paties ginklo brolių. K� tik atvyk� kareiviai buvo pradėj� rinkti �suvenyrus� ir ra�inėti savo vardus ant marmurinių kolonų.

Invazinėms pajėgoms vadovavo generolas Patonas, jis garsėjo beatodairi�kais kariniais manevrais. Patonas įsikūrė karali�kuosiuose rūmuose Palazzo dei Normanni Palerme, ta�iau dėl jam nepatinkan�io senojo stiliaus pareikalavo pinigų remontui. Laimė, pra�ymas nebuvo patenkintas.

Vakarų s�jungininkų generolai nebuvo taip apsėsti meno kaip jų kolegos vokie�iai. Iniciatyv� įsteigti MFAA lėmė įvairių organizacijų lobistinė veikla, pavyzd�iui, Amerikos gynybos Harvardo grupė (American Defense Harvard Group). I�silavinusių �monių grupuotė, siekusi remti galim� amerikie�ių indėlį kare, suformuota 1940 m., kritus Pary�iui.

Nors dauguma manė, kad JAV įsitraukimas į kar� yra tik laiko klausimas, 1941 m. japonų įvykdytas Perl Harboro u�puolimas buvo �okas, nes tai vyko Amerikos �emėje.

Rytin� pakrant� g�sdino vokie�ių povandeniniai laivai, skandinantys krovininius laivus. �iandien gali pasirodyti keista, bet 1941 m. JAV muziejų vadovai baiminosi, kad Manhatanas netrukus bus pradėtas bombarduoti. Dėl to muziejai, tokie kaip �MoMa�, Metropoliteno muziejus ir Nacionalinė meno galerija Va�ingtone, ėmė evakuoti savo kolekcijas į �alies gilum�.

Sunerim� mokslo �monės ir muziejų vadovai kėlė klausim�, kaip amerikie�ių invazija paveiks Europos kultūros paveld�. Klausimas darėsi vis aktualesnis, kai 1942-aisiais, praėjus ma�iau nei metams nuo Perl Harboro, amerikie�ių pajėgos i�silaipino �iaurės Afrikoje. Visi sutarė, kad apsaugos projektas veiks efektyviausiai, jeigu jis bus ne civilinės organizacijos, o reguliariosios armijos dalis. Pavasarį pradėta ie�koti kandidatų, kurie i�manytų antikos istorij� ir mokėtų elgtis su �autuvu, o tai anaiptol nebuvo taip paprasta. Metropoliteno muziejaus vadovo Frensio Henrio Teiloro (Francis Henry Taylor) kandidatūra atmesta dėl pernelyg apkūnaus stoto. Pasirodė papras�iau ie�koti specialistų i� jau tarnavusių armijoje ir pirmiausia pasirinktas Meisonas Hamondas.

Amerikos gynybos Harvardo grupė (American Defense Harvard Group) pradėjo sudaryti reik�mingų Europos kultūros paminklų, kuriuos buvo svarbu apsaugoti, s�ra�us. Jiems padėjo i�eiviai i� Europos Sigrid Undset (Sigrid Undset) ir �or�as Vilden�teinas.

Kai 1943 m. bir�elį prezidentas Ruzveltas formaliai paskyrė Hamond� vadovauti �iai u�duo�iai, jis jau buvo Europoje. Rudenį Hamondas sulaukė pastiprinimo � dvylikos karininkų, tarp jų ir kelių britų.

Viena svarbiausių grupės u�duo�ių buvo informuoti savo pajėgas apie vertingų paminklų ir meno lobynų vietas, kad �ios kiek įmanoma vengtų mū�ių tose teitorijose.

Nors prezidentas Ruzveltas pa�adėjo popie�iui, kad Vatikanas nenukentės, vyriausiasis s�jungininkų vadas Eizenhaueris visai netro�ko riboti taktinių savo galimybių. Bombone�ių įgulos turėjo detalius svarbiausių paminklų �emėlapius, ta�iau į Vatikan� vis tiek pataikė kelios atsitiktinės bombos. S�jungininkų pajėgoms į�engus į Apeninų pusiasalį, MFAA u�plūdo prane�imai apie savi�kių vykdom� plė�ikavim� ir vandalizmo aktus.

Eizenhaueris, gyvendamas dailiame XVIII a. karalių med�ioklės namelyje Kazertoje, u�mu�ė �iurk� trimis pistoleto �ūviais. Neigiami atsiliepimai 1943 m. gruodį galiausiai privertė ir Eizenhauerį i�siųsti pirm� įsakym�, įpareigojantį Vakarų s�jungininkų armijas saugoti kultūros paminklus. Vis dėlto įsakymas buvo labai ai�kus vienu aspektu: �Mes esame įpareigoti gerbti kultūros paminklus, kiek tik tai leid�ia karas. Ta�iau jei reikia rinktis, ar būtinyb� sugriauti garsų pastat�, ar mūsų vyrų gyvyb�, tada gyvybė yra daug svarbesnė ir pastato turi nelikti.� Ma�iau nei po dviejų mėnesių iki pamatų sugriautas Monte Kasinas. MFAA teko kovoti du karus: vien� su karine biurokratija, antr� su vokie�ių armija. MFAA nariai turėjo �emiausi� karinį laipsnį visoje armijoje, todėl galėjo tik patarti, o ne tiesiogiai įsakyti saugoti kultūros paminklus. Vis dėlto po Eizenhauerio įsakymo gruodį pagarba grupės darbui smarkiai padidėjo. Gerokai grie�tesnė tapo ir karinė disciplina.

Nors Italijoje buvo tik apie dvylika MFAA vyrų, manoma, kad jie suvaidino labai svarbų vaidmenį, taip pat ir kaip patarėjai. MFAA aprūpino fronto pajėgas ir oro laivyn� patogiais ir aktualiais �kultūros �emėlapiais�.

Oro pajėgose miestai buvo skirstomi į tris kategorijas: 1) miestai, kurių negalima bombarduoti jokiomis aplinkybėmis, pavyzd�iui, Roma, Florencija ir Venecija; 2) miestai, kuriuos galima bombarduoti, jei tai būtina, tarkim, Ravena, Urbinas ir Spoletas; 3) miestai, kurie bus bombarduojami, pavyzd�iui, Piza ir Paduva.

�iaurės Italijoje MFAA u�duotys dar i�siplėtė. K� tik prisijung�s Jeilio meno specialistas Dinas Keleris (Deane Keller) i� karto ėmėsi gelbėti ir restauruoti tai, kas liko i� Kampo Santo freskų Pizoje.

Kiti MFAA karininkai kartu su Vakarų s�jungininkų pajėgomis 1944 m. bir�elį traukė į Rom� ir, dideliam savo d�iaugsmui, pamatė, kad miesto kolekcijos beveik i�vengė vokie�ių plė�ikavimo. Vis dėlto MFAA nariai susidūrė su italų intendantų nepasitikėjimu, nes Vokietijos propaganda buvo paskleidusi gandus, kad tikrasis organizacijos tikslas yra i�gabenti italų kultūros paveld� anapus Atlanto.

Italijoje MFAA tapo vis geriau organizuota, nors grupei vis� kar� teko k�sti personalo ir i�teklių stygių. 1944 m. vasar� MFAA turėjo tik kiek daugiau nei dvylika vyrų, o Vakarų s�jungininkų armijos gretose kovojo milijonai kareivių. Vis dėlto Italijoje įgyta patirtis pasirodė neįkainojama, nes �ia buvo tik ma�a dalelė to, kas laukė. Kai 1944 m. liepos 4 d. buvo i�vaduota Florencija, Prancūzijoje jau veikė naujas frontas. Ten MFAA karininkai pamatė tikruosius nacistų plė�ikavimo mastus. Apie arizavim� jau �inota, kai kurios jo aukos sugebėjo pabėgti į JAV, ta�iau grobstymo apimtys vis tiek nustebino s�jungininkus.

Pirmasis MFAA narys architektas Benselas Lefar�as (Bancel LaFarge) atsidūrė Prancūzijoje praėjus vos savaitei po D dienos ir pamatė, kad �ia buvo griaunama visai kitaip nei Italijoje. Kane Lefar�as i�vydo mėnulio peiza��. Du tre�daliai miesto buvo visi�kai sunaikinti per Vakarų s�jungininkų vykdyt� bombardavim� prie� i�silaipinant. Atvyk�s į kaimus, Lefar�as rado nenukentėjusias viduram�ių ba�ny�ias, bet jau kit� dien� jos lėkė į or�, nes bok�tuose slėpėsi vokie�ių snaiperiai.

Netrukus Lefar�ui draugij� palaikė ir kiti MFAA vyrai, taip pat D�eimsas Rorimeris (James Rorimer) ir Robertas Pouzis, i� karto pradėj� �ymėti kultūros paminklus. Retai kada galėdami pastatyti sargybinius, MFAA nariai buvo sukūr� efektyvi� svarbių vietų apsaugos nuo plė�imo ir sugriovimų metodik�. I� prad�ių naudoti �enklai, skelbiantys, kad vieta turi kultūrin� vert�, nieko neatbaidė, todėl jie ėmė �ymėti tokias vietas aptverdami balta juosta, įspėjan�ia apie minų pavojų.

Deja, tai nepadėjo Sen Mi�elyje. Tūkstan�iai laisvų amerikie�ių kareivių traukė pailsėti nuo mū�ių fronte į garsi�j� sal� su vir�ūn� puo�ian�iu į pyragaitį pana�iu viduram�ių vienuolynu. Atsipalaidavimas da�nai reik�davo nusigėrim� iki s�monės netekimo ir mu�tynes. Kruvini mū�iai Normandijoje buvo nepaprastai sunkūs abiem pusėms. Per pirmuosius tris mėnesius nuo invazijos �uvo, buvo su�eisti arba dingo be �inios 200 000 Vakarų s�jungininkų karių.

MFAA karininkai netruko aptikti pirm�sias meno kūrinių saugyklas Prancūzijoje. Rugpjū�io viduryje Rorimeris atvyko į Ch�teu de Sourches pilį, kur susitiko su lengviau atsikvėpusiu pagrindiniu u� paveikslus atsakingu Luvro muziejininku �ermenu Bazenu (Germain Bazin), kuris ketverius metus nerimastingai saugojo Medi�ių cikl� � paveikslų serij�, kuriai nutapyti Prancūzijos karalienė Marija de Medi�i XVII a. prad�ioje u�sakė Rubens�. 24 dalių ciklas pasakoja apie jos gyvenim� mitologinėmis scenomis. Daugeliu atvejų vokie�iai �ių saugyklų nesunaikino, net jei kart� prie Valensjė pilies, kur buvo saugoma taip pat ir Luvro �Milo Venera�, atsiradusi iliuzijų netekusi SS divizija ėmė �audyti. Meno kūriniai nenukentėjo, ta�iau kulkos kliudė vien� prancūzų sarg�, kuris nuo su�eidimų mirė.

1944�m. rugpjū�io prad�ioje ERR Pary�iuje ėmė ruo�tis palikti �Jeu de Paume�. Biurai buvo valomi, kompromituojantys dokumentai deginami, o meno kūriniai i�ve�ami i� muziejaus. Paskutiniai kūriniai nerūpestingai sumesti į por� prie muziejaus stovin�ių sunkve�imių. Kareiviai nebesirūpino, kad dė�ėse būtų kokia nors apsauginė med�iaga, ir tiesiog sukrovė paveikslus vien� ant kito. Rozė Valan sunerimusi �iūrėjo, kas vyksta.

Smarkiausiai ir neabejotinai dr�siausiai su nacistų plė�ikavimu Prancūzijoje kovojo ne kuris nors MFAA vyrų, o �i drovi, bet ry�tinga prancūzė. Rozė Valan ketverius metus �nipinėjo ERR veikl� �Jeu de Paume�. Ji buvo vienintelė pa�alinė plė�ikavimo ma�inos liudytoja. Tai, kad jai pavyko i�silaikyti muziejuje, yra stebuklas, bet taip pat ir atkaklumo pasekmė. Valan buvo atleista i� muziejaus keturis kartus, bet kaskart grį�davo ir įtikindavo, kad reikia pasirūpinti kuria nors svarbia muziejaus dalimi. Vokie�ių nepavojinga administratore laikyta ponia Valan i� tiesų slapta registravo tūkstan�ius per �Jeu de Paume� keliaujan�ių meno kūrinių. I� kur jie atsirado ir, kas dar svarbiau, kur keliavo. Nuo 1941 m. rugpjū�io i� muziejaus į Vokietij� i�siųstos 4 174 dė�ės su 22 000 meno kūrinių. Valan da�nai pasilikdavo iki vėlumos, kai vokie�ių meno �inovai jau būdavo i�ėj� namo arba į kuri� nors Pary�iaus u�eig�. Da�nai kaip tik naktimis ji galėdavo i�samiai inspektuoti naujai atkeliavusius kūrinius. Kai kada slapta i�sine�davo nufotografuotų meno kūrinių negatyvus ir pasidarydavo kopijas. Valan taip pat rinko informacij� i� vairuotojais, pakuotojais arba �Jeu de Paume� sargybiniais dirban�ių tautie�ių.

Kelis sykius perduoti informacijos ji susitiko su �aku �o�aru (Jacques Jaujard) i� �Mus�es Nationaux�, kuris slapta dirbo Prancūzijos pasiprie�inimo judėjimui ir �arlio de Golio vyriausybei Londone. Itin vertinga buvo informacija apie traukinius, kuriais gabenti meno kūriniai. Viena svarbiausių pasiprie�inimo judėjimo grand�ių buvo gele�inkelininkai, R�sistance-Fer, da�nai sabotav� vokie�ių krovinius. Valan informacija buvo itin svarbi, kad pasiprie�inimo judėjimas nesusprogdintų arba nenuverstų nuo bėgių prancūzų kultūros lobių prikrauto traukinio.

Ji puikiai �inojo, kad �nipinėdama rizikuoja gyvybe. Vienas Geringo agentų ERR Brunas Lozė (Bruno Lohse) irgi informavo Valan, kad ji gali būti su�audyta kilus menkiausiam įtarimui. Kuo labiau prie Pary�iaus artėjo Vakarų s�jungininkai, tuo pavojingesnis darėsi Valan darbas. Nacistai pradėjo valyti �Jeu de Paume� galerijas, buvo pavojus, kad taip pat pasielgs ir su liudytojais. Vis dėlto Rozė Valan liko iki pabaigos. Rizikingas, bet pasiteisin�s sprendimas.

Po kruvinų mū�ių Vakarų s�jungininkai pralau�ė vokie�ių gynyb� Normandijoje ir artėjo prie Pary�iaus. Rugpjū�io pirm�j� lenkų pasiprie�inimo judėjimas sukilo prie� vokie�ius Var�uvoje. Vokie�iai tada jau akivaizd�iai traukėsi visais frontais, ta�iau Var�uvos sukilimas vis tiek sulaukė neregėtai �iauraus atsako. Vokie�ių armijai nuslopinus sukilim�, nu�udyta beveik 200 000 lenkų. Med�iojant sukilėlius miestas buvo sprogdinamas kvartalas po kvartalo, kol liko tik septintadalis pastatų.

Rugpjū�io prad�ioje atrodė, kad Pary�iaus laukia pana�us likimas. Adolfas Hitleris įsakė ginti kiekvien� miesto nam� visai kaip Stalingrade.

In�inierių komandos ėmė minuoti tiltus per Sen�, o Notre Dame, Invalidų katedra ir Liuksemburgo rūmai buvo prikim�ti dinamito. U�minuoti prancūzų tarnybų pastatai, jėgainės, vandens rezervuarai ir kita infrastruktūra. Po miestu besidriekiantys tuneliai prikrauti povandeninių laivų torpedų. Pary�ius tiesiogine �od�io prasme buvo bet kada sprogti galintis parako sandėlis. Adolfas Hitleris nusprendė, kad geriau miestas virs dulkėmis, nei pateks prie�ams į rankas. Pra�ūtingi Vokietijos miestų bombardavimai Hitlerio akyse nulėmė ir Pary�iaus likim�. Prie� metus vyk�s Hamburgo bombardavimas buvo toks visa griaunantis, kad didesn� �al� galėjo padaryti tik atominė bomba. Intensyvus oro antpuolis vis� miest� pavertė fakelu ir sukėlė daugiau nei 300 metrų auk��io ugnies audr�, ryjan�i� �mones kaip sausus lapus. Nei�sigelbėjo net ir spėj� į slėptuves � liepsna sunaudojo vis� deguonį ir juos u�dusino.

Rozė Valan stebėjo paskutinius paveikslus į sunkve�imius prie �Jeu de Paume� kraunan�ius kareivius. Netrukus jai pavyko i�siai�kinti, kur jie va�iuoja. Sunkve�imiai nekeliavo tiesiai į Vokietij�, jie judėjo į Obervilį Pary�iaus �iaurės rytuose, kur krovinys pateko į traukinį.

Rozė Valan nukopijavo va�tara��ius ir taip su�inojo ne tik traukinio numerį, bet ir kuriuose vagonuose ERR sukrovė paveikslus. I� �Jeu de Paume� i�siųstos 148 dė�ės. Krovinyje buvo ne ma�iau kaip 64 Pikaso darbai ir daugybė Dega, Sezano, Renuaro ir Modiljanio kūrinių. Didesnė jų dalis atkeliavo i� Paulio Rozenbergo kolekcijos. Į kitus vagonus sukrauti projekto �M-Aktion� daiktai, �is per vis� kar� siuntė į rytus tūkstan�ius vagonų su namų ūkiais.

Rozė Valan dingo i� �Jeu de Paume� galerijos lygiai taip pat diskreti�kai, kaip ketverius metus ten rinko informacij�. Po poros dienų Valan pavyko informuoti apie traukinį pasiprie�inimo judėjim�.

Traukinys, kurio numeris 40044, turėjo i�vykti i� Obervilio į Austrij�, o vertingasis krovinys atsidurti Koglo rūmuose į rytus nuo Zalcburgo. �inodami, kad Vakarų s�jungininkai yra jau visai prie pat Pary�iaus, �o�aras ir Valan buvo kupini ry�to sustabdyti traukinį, ta�iau tai turėjo būti padaryta ne kulkomis, o kur kas veiksmingesniu ginklu � prancūzi�ka biurokratija. Tam mobilizuotos R�sistance-Fer pajėgos. Rugpjū�io 10 d. vagonai buvo baigti krauti ir paruo�ti kelionei, bet tada ėmė streikuoti prancūzų gele�inkelininkai. Traukinys stovėjo Obervilyje kelias savaites. Bėgiai iki pat sienos buvo u�kim�ti traukinių su namo grį�tan�iais vokie�iais � nė vienas nacistas nenorėjo būti Pary�iuje, kai prancūzų pasiprie�inimo judėjimas ims suvesti s�skaitas.

Tuo pat metu vyko intensyvus ir pavojingas �aidimas dėl Pary�iaus. Eizenhaueris nenorėjo ver�tis į miest�, nes �inojo, kad tai gali pristabdyti vis� Vakarų s�jungininkų judėjim� Vokietijos link ir pailginti kar�. �arlis de Golis ir laisvoji Prancūzijos armija buvo kitos nuomonės. Tuo pat metu Pary�iuje brendo chaosas. Pasiprie�inimo judėjimo nariai pjaustė vokie�ių automobilių padangas, vogė kelio �enklus ir rengė reidus prie� vokie�ių postus. Vokie�iai atsakė pasiprie�inimo dalyvių su�audymu Bulonės mi�ke. Beveik 3 000 politinių kalinių i�ve�ti į Buchenvaldo koncentracijos stovykl�. Pasiprie�inimas netrukus virto atvirais kariniais veiksmais, ren�iant barikadas ir ant stogų slapstantis snaiperiams. Atsakydami vokie�iai sudegino Grand Palais rūmus. T� pa�i� rugpjū�io 24 d. į Pary�ių į�engė laisvoji Prancūzijos armija. Hitleris įsakė u�degti degiklį. Pary�ius turėjo pask�sti liepsnose, miesto tiltai griūti į Sen�, Notre Dame būti sunaikinta, o Napoleono kripta palaidota po susprogdintais Invalidų rūmais. T� akimirk�, kai Pary�ius turėjo i�lėkti į or�, vyriausiasis vokie�ių pajėgų vadas Dytrichas fon Cholticas (Dietrich von Choltitz) kartu su 17 000 savo kareivių netikėtai pasidavė prancūzų armijai. Vokietijoje manoma, kad nepaklusdamas Hitlerio įsakymui fon Cholticas i�gelbėjo Pary�ių. Prancūzijoje teigiama, kad fon Cholticas pasidavė, nes neturėjo kitos i�eities. Tiesa grei�iausiai yra ka�kur per vidurį. Beje, �vedijos konsulas Pary�iuje Raulis Nordlingas (Raoul Nordling) ir �ampano gamintojas Pjeras Teten�ė (Pierre Taittinger) intensyviai derėjosi su fon Cholticu dėl Pary�iaus i�saugojimo.

Traukinys, kurio numeris 40044, paskutin� minut� vis dėlto paliko Pary�ių, ta�iau nuva�iavo netoli. Ma�daug u� de�imties kilometrų nuo miesto jis sustojo �dėl mechaninio gedimo�. Pasak prancūzų gele�inkelininkų, to prie�astis buvo smarkiai perkrauti vagonai. Traukiniui vėl pajudėjus, lokomotyvas staiga sugedo Onė mieste u� Pary�iaus ir daugiau nepajudėjo, kol nepasirodė laisvoji Prancūzijos armija. Rozei Valan ir prancūzų gele�inkelininkams pavyko. I�skyrus por� paslaptingai dingusių dė�ių, beveik visa kolekcija nenukentėjo. Vėliau, remiantis Valan knyga �Meno frontas� (Le fronte de l�art), apie tai sukurtas Holivudo filmas �Traukinys�. Filme traukinį sustabdo pasiprie�inimo judėjimo narį vaidinantis Bertas Lankasteris (Burt Lancaster). Prie� mirtį blogasis persona�as, meno manijos apsėstas vokie�ių pulkininkas i�taria: �Gro�is priklauso tam, kas sugeba jį įvertinti.�17

1944�m. �iem� sunkve�imių vilkstinė sunkiai judėjo sta�iu ir pavojingu keliu į sen�j� druskos kasykl� u� Austrijos kaimo Altauszės. Juose pūpsojo Adolfo Hitlerio inicialais pa�ymėtos dė�ės. Kolona buvo viduryje Auszėerlando, natūralios tvirtovės, kuri i�kilo i� �emės gelmių prie� 80 milijonų metų susidūrus Europos ir Afrikos tektoninėms plok�tėms. Alpių vir�ūnėms būdinga �viesiai pilka klintis kadaise susiformavo prie�istorinės jūros dugne. Dabar �i vieta tapo paskutine nacistų tvirtove, paslėpusia vertingiausi� jų grobį. Kalno �lait� aplink kasykl� dengė penkių metrų storio pusnys. Nedidelė kareivių, in�inierių, kasyklos darbininkų ir konservuotojų armija dirbo kasykloje kelis mėnesius.

Jie atvyko į apsnūdusį Alpių kaim� netrukus po to, kai vien� saulėt� 1943 m. dien� kasykl� inspektavo austrų meno istorikas Herbertas Zaiberlis (Herbert Seiberl). Jis specialiu traukinuku nusigavo beveik du kilometrus į kasyklos gelm� kalno viduje.

Zaiberlis stropiai pasi�ymėjo temperatūr� ir oro drėgnum�. Vaik�tinėdamas pla�iai i�siraizgiusiais tuneliais staiga aptiko radinį. Katalikai kasyklos darbininkai ketvirto de�imtme�io prad�ioje pastatė �ventajai Barborai skirt� koply�i�. III a. tėvas jai nukirto galv� dėl krik��ioni�ko tikėjimo. Po egzekucijos grį�tantį tėv� nutrenkė �aibas. �ventoji Barbora rūpinosi visais, kuriems grėsė staigi mirtis, taip pat ir kalnakasiais.

Prie altoriaus Zaiberlis aptiko aliejiniais da�ais nutapyt� �ventosios paveiksl�. Jis ten kabojo nuo tada, kai buvo pastatyta koply�ia. I� pa�iūros paveikslas atrodė visi�kai nepaveiktas aplinkos. Paprastoje kasykloje drėgmė būtų greitai jį sunaikinusi, ta�iau Zaiberlis nustatė, kad druska sienose absorbavo skys�ius ir u�tikrino kasykloje nuolatin� oro drėgm�.

Zaiberlis i� karto suprato atrad�s puiki� slėptuv� Austrijos muziejų kolekcijoms, kurioms įsiver�us Vakarų s�jungininkams i� Italijos grėsė bombardavimo pavojus. Zaiberlio prane�imas apie druskos kasykl� netrukus pateko į auk�tesnius Tre�iojo reicho sluoksnius ir pasiekė Adolf� Hitlerį, nusprendusį panaudoti kasykl� savo Linco kolekcijai.

Tai, kad visa Vokietija tapo pa�eid�iama s�jungininkų bombone�ių, kėlė nerim� dėl kolekcijų saugumo. 1943 m. Linco kolekcija saugota keliose skirtingose saugyklose: Miunchene, Noi�van�taino pilyje ir Dresdene. Visos laikytos potencialiais taikiniais.

1943 m. pabaigoje Hitleris įsakė visas kolekcijos dalis suve�ti į Altausz� arba Dor�, kaip slapta buvo vadinama ta vieta. Po 1 000 metrų storio klintimi ir druskos sluoksniu meno kūriniai turėjo būti nepasiekiami, net jei kaln� imtų bombarduoti visas s�jungininkų oro laivynas.

Po �eme atsidūrė ne tik Hitlerio muziejus. 1943 m. Vokietija pralaimėjo mū�į dėl dangaus. Liuftvafė buvo nugalėta ir Vokietija nebegalėjo apginti savo pramonės. Vis daugiau karinės gamybos buvo perkeliama po �eme. Oilengebirgo kalnuose dabartinės Lenkijos teritorijoje daugiau nei 10 000 vergų i� Au�vico sprogdino uolas ir statė did�iulį karinį kompleks� po �eme. Kon�taine po�eminiame �Mittelwerk� voki�kų raketų fabrike su gyvybe atsisveikino 20 000 �monių. Nors ir buvo bombarduojama, u� nacistinės Vokietijos ginkluot� atsakingam Albertui �pėrui pavyko daugiau nei dukart padidinti tankų, lėktuvų ir povandeninių laivų gamyb�.

Altauszė buvo ne vienintelė meno kūrinių saugykla paversta kasykla. Kolekcijos i� Vokietijos muziejų buvo evakuojamos nuo karo prad�ios. 1940 m. bomba pataikė į Pergamo muziejų Berlyne. Tai buvo �adintuvo skambutis muziejams, manantiems, kad Vokietijos miestai yra nepasiekiami. I� prad�ių daug Berlyno kolekcijų suve�ta į nacistų aplink miestus pristatytus didelius gynybinius bok�tus. Į viduram�ių pilis pana�iuose betoniniuose bok�tuose tilpo 30 000 �monių, �ie bok�tai buvo laikomi atspariais bet kokiam antskryd�iui. Vis dėlto dauguma kolekcijų evakuotos ir paslėptos, pavyzd�iui, didelėje Tiuringijos Merkers kasykloje tik tada, kai nacistai suprato, kad miestas pateks Raudonajai armijai į rankas. Per bombardavim� nukentėjus Berlyne įsikūrusiam Centriniam bankui ten atve�ti ir Vokietijos aukso rezervai. Vis dėlto daug kas liko Berlyne: karaliaus Priamo aukso lobis, Pergamono altorius ir �imtai paveikslų bei skulptūrų, paliktų likimo valiai mieste, kuris netrukus virto karo frontu.

Linco kolekcija rūpintasi daug labiau nei nacionalinėmis. Parengiamieji darbai Altauszėje pradėti dar 1943 m. Kasyklos viduje sudėtos medinės grindys ir sukonstruotos dirbtuvės. Vidinėse patalpose palei sienas sumontuoti dideli mediniai stovai, kad tilptų kartais net kelių metrų auk��io paveikslai. Kai kuriose vietose stovai buvo trijų auk�tų.

Dėl puikių s�lygų kasykloje meno kūrinius buvo galima saugoti de�imtme�ius, o jei reikėtų, ir �imtme�ius.

1944 m. sausį į Altausz� atvyko pirmieji kūriniai. Dėl dviejų kalnų perėjų ir stataus kelio patekti �ia �iem� buvo beveik neįmanoma. Kai sunkve�imiai nebegalėjo va�iuoti, meno kūriniai tempti jau�iais ir net tankais. Pirmaisiais metais atkeliavo 1 687 paveikslai i� Fiurerio rūmų Miunchene ir 922 dė�ės i� Noi�van�taino, 1944 m. rudenį � Gento altorius. Speciali patalpa sukonstruota brolių van Eikų �edevrams. Į Altausz� buvo ve�ami ir vokie�iams traukiantis pagrobti kūriniai, pavyzd�iui, Mikeland�elo �Briugės Madona�. 1944 m. rugsėjo prad�ioje, kai buvo likusios vos kelios dienos iki britų pajėgoms i�vaduojant Briug�, vokie�ių kareiviai įsibrovė į miesto katedr� ir ant purvino �iu�inio i�sitempė Mikeland�elo sukurt� marmurin� statul�.

Į Altauszės gelm� ve�tos Hitleriui priklausan�ios skulptūros, gobelenai, antikvariniai dirbiniai, knygos ir nuo rūdijimo saugan�iais taukais i�tepti �arvai ir ginklai.

Paskutiniai kūriniai pasirodė likus vos porai savai�ių iki kapituliuojant nacistinei Vokietijai.

Galiausiai į kasykl� 1945 m. baland�io 10 d. įne�tos a�tuonios didelės dė�ės, pa�ymėtos Vorsicht � Marmor � Nicht st�rzen! (Atsargiai! Marmuras! Nemėtyti!). I� tiesų viduje slėpėsi kai kas gerokai baisiau u� itali�k� marmur�. Kiekvienoje dė�ėje buvo po 500 kilogramų nesprogusių s�jungininkų bombų.

Adolfas Hitleris pats domėjosi Linco projektu iki pat pabaigos. 1945 m. sausio 26 d. Hitleris papra�ė Martino Bormano sudaryti kolekcijos s�ra��. K� tik buvo �lug�s paskutinis vokie�ių bandymas pakreipti kar� kita linkme � Ardėnų kontrpuolimas, po kurio atsivėrė kelias invazijai į Vokietij� sausuma. T� patį sausį neatlaikė frontas Lenkijoje ir Raudonosios armijos pasirodymas Berlyne tapo tik laiko klausimu. Po poros savai�ių, vasario 13 d., Hermanas Gysleris po reicho kanceliarija pastatė Hitleriui Linco modelį. Modelis buvo kuriamas vis� kar�.

Planai dėl Linco ir Berlyno nebuvo tik fantazijos. Vokietijai laimėjus kar� jie būtų buv� realizuoti, net jei Hitleris po kurio laiko ir u�draudė daryti finansinius skai�iavimus. Berlyne jau buvo pradėti parengiamieji Welthauptstadt Germania darbai. Nugriauti pastatai, kurių vietoje turėjo i�augti monstri�kas �pėro kūrinys Volkshalle ir prie� jį tyvuliuosiantis 1,2 kilometro ilgio ir 400 metrų plo�io dirbtinis e�eras. Laikui bėgant didelė Berlyno centro dalis turėjo būti nugriauta ir u�leisti viet� naujajam miestui. Miesto plėtros departamentas apskai�iavo, kad reikės nugriauti daugiau nei 50 000 butų. Vis dėlto 1933 m. sudeg� senieji Parlamento rūmai turėjo likti, ta�iau tik kaip naujųjų monumentalių Reichstago rūmų priestatas. Norėta įrengti tokio dyd�io aik�t�, kad ja galėtų �ygiuoti milijonas �monių, taip pat 125 metrų auk��io triumfo ark� pagal paties Hitlerio brė�inius. Joje ketinta i�graviruoti visų per Pirm�jį pasaulinį kar� �uvusių vokie�ių kareivių vardus ir pavardes.

Hitleris ketino u�baigti nauj�jį miest� 1950 m. ir atidaryti per pasaulin� parod�. Tada jis planavo būti jau pasitrauk�s i� aktyviosios politikos ir gyvenimo saulėlydį praleisti Lince. Albertas �pėras suprato, kad baigti miest� per tokį trump� laik� yra visi�kos fantazijos. Vien projektavimas būtų u�truk�s de�imtmetį, o darbui atlikti reikėtų neįtikėtinų med�iagų ir darbo jėgos i�teklių.

Praktiniai pasirengimai Berlyne sustabdyti tik 1942 m. Vis dėlto Hitleris nutarė Berlyno ir kitų miestų bombardavim� laikyti tam tikru planavimo darbų t�siniu. Po karo planuoti didingus pastatus es� būtų papras�iau � naujasis reichas turėjo i�kilti vietoj griuvėsių. Perstatyti ketinta ne tik Berlyn�, bet ir daug kitų atrinktų Tre�iojo reicho fiurerio miestų. Albertas �pėras liudijo, kad galiausiai Hitlerį domino tik Lincas: �Karo pabaigoje Hermanas Gysleris buvo vis da�niau kvie�iamas į �tab� pateikti eskizų. Tuo metu Hitleris nebereikalavo kadaise jam taip svarbių Hamburgo, Berlyno, Miuncheno ar Niurnbergo planų. Kart� nusimin�s pasakė, kad i� dabartinių kan�ių jį galinti i�vaduoti tik mirtis. Nuotaik� atitiko ir tai, kad �iūrėdamas į Linco planus vis telkėsi į viename partijos pastato bok�tų turin�ios būti savo kapavietės brė�inius. Jis ai�kiai pasakė, kad net jei ir bus pasiekta pergalė, nenori būti palaidotas greta savo feldmar�alų Berlyno Soldathallen kapinėse.�

Hitleris norėjo būti palaidotas kaip menininkas, o ne kaip generolas. Mieste, kuris jam rei�kė daugiausia. Ne Miunchene, kur tapo politiku, ne Berlyne, kur virto fiureriu, o mieste, kuriame pasidarė �menininku�.

Tiek dėmesio Linco projektui ir kolekcijai Adolfas Hitleris skyrė dar ir todėl, kad kolekcij� laikė savo palikimu ateinan�ioms kartoms. Galiausiai tai buvo vienintelis i� didingų planų lik�s dalykas.

Vokietijos visuomenė apie projekt� nieko ne�inojo iki pat 1943 m., kai Heinrichas Hofmanas jį pristatė meno �urnale �Kunst dem Volk�. Projekto pavie�inimas buvo propagandos dalis, turinti nuraminti vokie�ių liaudį po pralaimėjimo prie Stalingrado.

Vis dėlto Linco projekto negalima vertinti tik kaip propagandos. Adolfui Hitleriui jis buvo labai asmeni�kas, jį aptarinėjo tik su artimiausiais �monėmis. Hitleris pats daug kartų parodė nenorintis sumenkinti meno ir paversti jo tik propagandos priemone. Tai prie�taravo Hitlerio idealistinėms pa�iūroms į men�. Kad kasmetėje �Grosse Deutsche Kunstaustellung� parodoje eksponuojamas menas buvo banalus ir ideologi�kai pataikaujantis, veikiau laikytina nesėkme nei tikslu. Pats Hitleris i� tiesų niekada nebuvo patenkintas rezultatu. Kur kas lengviau buvo surinkti istorijos pripa�intų meistrų kolekcij�.

Pagrindinė muziejaus dalis įrengta pagal tre�io de�imtme�io viduryje paties Hitlerio darytus brė�inius, kai jis dar buvo toli nuo vald�ios ir svajojo sukurti nauj� nacionalin� galerij�. Fiurerio muziejus turėjo atspindėti ne tik Hitlerio laik� vald�ioje, bet ir dvasin� arijų rasės hegemonij�. Paveld� ketinta perduoti kitai kartai arba dar toliau, kol per Ketvirt�jį reich� įvyks nacionalsocialistinis atgimimas. Albertas �pėras ir Adolfas Hitleris planavo naujų pastatų �griuvėsių vert�, kitaip tariant, kaip jie atrodys sugriuv� po tūkstan�io metų. Hitleris fantazavo sukurti kai k� pana�aus į Iktino ir Kalikrato Partenon�, ko neveiktų net laikas. Hitleris padarė ne tik muziejaus eksterjero, bet ir interjero brė�inius ir pristatė �pėrui su Gysleriu galerijų i�planavim�. Kaip pro langus kris �viesa ir kokie turėtų būti baldai. Did�i�j� vidurin� galerij� turėjo puo�ti 180 metrų ilgio skulptūrų frizas.

Hitleris taip pat nusprendė, kad klasikinių renesanso ir baroko meistrų galerijos turėtų būti tiesiogiai sujungtos su XIX a. vokie�ių tapybos galerija. Skirtingai nei Hansas Posė, Hitleris manė, kad �ie pietų Vokietijos ir Austrijos tapytojai buvo nepakankamai vertinami. Hitlerio įsitikinimu, tik laiko klausimas, kada jie būtų u�ėm� savo viet� Parnase. Posės ir Foso pasirinkimas buvo strateginis. Pirmasis galėjo kaupti pripa�intų meistrų darbus, antrasis papildė kolekcij� Hitlerio favoritais Arnoldu Beklinu (Arnold B�cklin), Francu fon �tuku (Franz von Stuck) ir Eduardu fon Griucneriu (Eduard von Gr�tzner), kurį Hitleris laikė vokie�ių Rembrantu. Fosas nupirko daugyb� Hitlerio mėgstamų dailininkų darbų ir karo pabaigoje kolekcijoje buvo daugiau nei 5 000 kūrinių.

Arnoldas Beklinas buvo didelis pavyzdys Adolfui Hitleriui, kai �is dar bandė tapti menininku ir stojo į Vienos meno akademij�. Hitleriui nepavyko du kartus, daugiausia todėl, kad negebėjo vaizduoti �monių. Dėl �ios nesėkmės vis� gyvenim� lydėjo poreikis atsigriebti, pasirei�k�s taip pat ir per Linco projekt� bei nesibaigian�ius bandymus sumenkinti Vien�. Vis dėlto yra manan�ių, kad Hitleris didesne dalimi laikė save menininku. Kad buv�s ne meno apsėstas politikas, o politikos apsėstas menininkas. Daug kas byloja, kad į pasaulį �velg�s meno �mogaus akimis, pavyzd�iui, noras apdainuoti savo u�kariavimus muzika � Ferenco Listo �Les Pr�ludes� Tarybų S�jungoje.

Albertas �pėras da�nai liudijo, kad Hitlerį daug labiau jaudino prane�imai apie bombų sunaikintus teatrus ir operas nei �inios apie �monių aukas: �Jis nekreipė jokio dėmesio į socialinius sunkumus ir �monių kan�ias. Asmeni�kai beveik visada norėjo atstatyti sudegusius teatrus.�

Atrodo, jis visi�kai nesuprato paprastų �monių bėdų. Pasak Alberto �pėro, tuo metu, kai tauta badavo ir neturėjo pastogės vir� galvos, Hitleris siūlė pakelti liaudies nuotaik� �teatro vaidinimais�. Taip pat ir Jozefas Gebelsas savo dienora��iuose konstatuoja, kad joks karinis pralaimėjimas negalėjo sulaikyti Hitlerio nuo ilgų postringavimų apie oper� ir men�.

Britų istoriko Polo D�onsono (Paul Johnson) nuomone, �i Hitlerio pusė i� prad�ių buvo jo raktas į sėkm�: �Meniniai Hitlerio akcentai, be abejonės, buvo itin svarbūs jo sėkmei. Beveik religinį pami�im� primenantis Lenino fanatizmas niekada nebūtų pasiteisin�s Vokietijoje. Vokie�iai buvo viena labiausiai i�silavinusių tautų pasaulyje. U�kariauti jų intelekt� buvo nepaprastai sunku, ta�iau kur kas lengviau pasiekti �irdis ir jausmus.�

Simboli�ka, kad Hitleris taip primygtinai norėjo atstatyti teatrus. Arnė Rut ir Ingemaras Karlsonas argumentuoja, kad nacistų manifestacijos, eitynės su fakelais, masiniai suva�iavimai, architektūra ir menas buvo iki politikos pakylėtas teatras. Vaidinimas daugeliui vokie�ių u�pildė dvasin� tu�tum�, kompensavo nuo romantikos laikų tokį stiprų netekties pojūtį. Vietoj prancūzų civilizacijos, britų proto, amerikie�ių kapitalizmo ir pilkos demokratijos nacistai siūlė liaudį suviliojusį pompasti�k� teatr�, o dalyvavim� priimant sprendimus turėjo pakeisti vienybės ir prana�umo jausmas. Kultūra buvo to esencija, tai, kas skyrė vokie�ius nuo kitų. Partijos suva�iavime 1937 m. sakytoje kalboje Hitleris teigė, kad kultūra yra auk�tesnis karo tikslas: ��i valstybė nebus galia, neturėdama kultūros, arba jėga, neturėdama gro�io. Nacijos apginklavimas morali�kai pateisinamas tik tada, kai vir� kalavijų ir skydų yra auk�tesnis tikslas, todėl mes nesiekiame nuogos �ingischano vald�ios, tik norime sukurti galyb�, turin�i� stipresn� visuomen�, kuri bus auk�tesnės kultūros gynėja.�

Hitlerio silpnybė ki�iniams, pitoreski�kiems peiza�ams, vagneri�kai didybei ir romantinei ekstravagancijai buvo ir daugelį vokie�ių pavergusi estetika.

Vis dėlto nacionalsocialistinis judėjimas buvo dvilypis. Nacistai Albertas �pėras ir Robertas Lėjus (Robert Ley) buvo modernesnės m�stysenos ir nevengė naujų idėjų, o Alfredas Rozenbergas ir Heinrichas Himleris liko prisiri�� prie XIX a. mitų apie krauj� ir �em� bei puoselėjo svajones apie agrarinės visuomenės atkūrim�. Abi �ie poliai drauge egzistavo nacistinėje Vokietijoje. Viena vertus � ma�inų visuomenės rėmimas, antra vertus � atsiribojimas nuo jos. Tam tikra prasme �į dvilypum� rodė ir Hitlerio pragmatizmas, kai jis �avėjosi savo mėgstamų XIX a. menininkų tapytais ikiindustrinio pasaulio vaizdais ir in�inerijos meno pasiekimu � Eifelio bok�tu.

Nacionalsocialistinės idėjos i�sikovojo pripa�inim� taip pat ir per romantines idėjas apie kultūr� kaip tautos siel�. Langbeno mintys, kad vokie�iai buvo dvasi�kai prana�esni ir jiems lemta tapti Europos valdovais, buvo populiarios įvairiose visuomenės grupėse dar likus daug laiko iki tol, kol Hitleris atėjo į vald�i�. Argi i� tiesų Adolfas Hitleris nebuvo menininko ir politiko hibridas, kurį Julius Langbenas prana�avo vien� dien� i�kilsiantį ir tapsiantį �visatos valdovu�?

Hitleris siekė sujungti visus �vokie�ius� į pangermani�k� reich�, o �ios tautos kultūrinis paveldas turėjo būti suvienytas Fiurerio muziejuje. Vis dėlto kolekcija nesitenkino tik vokie�ių ar �iaurės menininkų darbais. Fiurerio muziejus siekė ir kito tikslo � ateityje atspindėti Hitlerio Vokietijos dominavim� Europoje, todėl kai Hitleris rinko religiniais simboliais alsuojan�ius italų baroko kūrinius arba aristokrati�kus XVIII a. prancūzų paveikslus, tai buvo ne ideologinio veidmainiavimo, o veikiau s�moninga galios i�rai�ka. Nacionalsocializmas jautė antipatij� ir vienam, ir kitam, ta�iau, turėdama did�iųjų Europos meistrų darbus, Vokietija būtų galėjusi pateikti save kaip Vakarų civilizacijos galių gali�. �iuo po�iūriu Linco projektas nebuvo originalus. Tai toks pat politinės ir kultūrinės galios manifestas kaip Luvre, Britų ar Metropoliteno muziejuose.

Nacistai taip pat planavo paskleisti germanų men� į �kolonijas�, pavyzd�iui, įsteigdami Vilden�teino galerijoje Pary�iuje arijų meno muziejų. Okupacijos metais nacistai rengė laikinas parodas Pary�iuje, Krokuvoje ir Briuselyje. Pary�iaus muziejuje �Mus�e de l�Orangerie� buvo surengta personalinė Arno Brekerio paroda. Nacistai naudojo ir veidrod�io efekt�, pavyzd�iui, parodose �Grosse Deutsche Kunstausstellung� ir �Entartete Kunst�. 1941 m. Palais Berlitz Pary�iuje atidaryta groteski�ka paroda �Prancūzija ir �ydai� (Le Juif et la France). Ja siekta paskatinti prancūzų antisemitizm�, parodant, kaip �ydai korumpavo prancūzų kultūr�, visuomen� ir vertybes. Paroda rėmėsi �veicarų ir prancūzų antropologo ir kolaboranto �or�o Montandono (George Montandon) knyga �Kaip atpa�inti �yd�?� Parodoje apsilankė apie 200 000 lankytojų.

Per Fiurerio muziejų Hitleris siekė perra�yti meno istorij�, �iaurės meistrus i�keldamas vir� prancūzų ir romanų, k� jau kalbėti apie tuos, kuriems istorijoje neturėjo likti vietos: slavus, �ydus ir i�sigimusius menininkus.

Vokie�ių tapyba privalėjo tapti kolekcijos �irdimi. Tikr� men� gali sukurti tik nacijos siela ir menininkų kraujo ry�ys su �eme. �ydai ir romai neturėjo �ių s�sajų su vokie�ių �eme, todėl jų menas niekada negali būti tikras arba nuo�irdus. Tik prie�i�kas. Modernizmui pasidav� arijų dailininkai buvo u�sikrėt�, degenerav� ir prarad� ry�į su tikr�ja savo rai�ka.

Meno politikai suteikta i�skirtinė svarba dėl nacistų menamo �ydų dominavimo meno pasaulyje. Jie infiltravo svarbiausias vokie�ių dvasios rai�kos formas. Kaltė u� modernizmo i�auk�tinim� suversta �ydų spaudai, o �ydai meno prekeiviai kaltinti apgaule įki�� vokie�ių tautai �į meno i�sigimim�. Nacistų karas su �ydais laikytas globalia kova su �tarptautine �ydija�. �is karas buvo svarbesnis u� nacionalinį suverenum�. Taip tokios organizacijos kaip ERR galėjo pateisinti grobstym� Prancūzijoje ir kitose �alyse. Nacistai �ydų padėtį kultūroje ir jų mecenatų bei kolekcininkų veikl� laikė bandymu integruotis į visuomen�. Jų plė�imas ir atkirtimas nuo kultūrinio gyvenimo buvo simbolinis veiksmas �ioms s�sajoms nutraukti.

Tai, kad paskutiniais mėnesiais bunkeryje Hitleris daug dėmesio skyrė Linco modeliui, buvo menininko, o ne politiko bruo�ai. Kuo akivaizd�iau darėsi, kad Tre�iasis reichas �lugs, tuo stipresnės buvo Hitlerio svajonės apie būsim�jį reich�. Kas liks?

Adolfas Hitleris manė, kad Fiurerio muziejų labiau vertins ne �i, o ateinanti karta. Jis �velgė į Tre�i�jį reich� i� tūkstantme�io perspektyvos. Hitleriui priklausė jo istorinio idealo Frydricho Did�iojo paveikslas. Net keliose kalbose jis kartojo, kad gali praeiti �imtme�iai, kol bus visi�kai suvokta nacijos didybė. Galbūt �ydų, romų, lenkų ir slavų naikinimo karas yra nemalonus �iandien, bet ateities kartos padėkos u� �į sunkų, bet būtin� darb�. Fiurerio muziejus turėjo tapti gra�esniu palikimu kartai, kuri, reikia tikėtis, i�moks vertinti XIX a. vokie�ių tapyb� ir nauj�jį germanų men�, kurį nacistai bandė brukti per �Grosse Deutsche Kunstausstellung�. 1938 m. Hitleris penkis kartus vyko į Miunchen� ir asmeni�kai atrinko i� parodos 202 darbus. Neai�ku, kiek jų turėjo atsirasti Fiurerio muziejuje, nes daug supirktų kūrinių patekdavo į �inybų ir kitus oficialius pastatus, pavyzd�iui, Fiurerio rūmus Miunchene. Tuometinio germanų meno perspektyva siekė �kelis �imtme�ius į ateitį�, kaip jis pasakė per �Haus der Deutschen Kunst� atidarym� 1937 m.

Albertas �pėras liudijo: �Net ir paskutinėmis dienomis 1945 m. balandį kartais sėdėdavome su Hitleriu bunkeryje palink� vir� Linco statybos planų ir tylėdami �iūrėdavome į buvusias svajones.�

Nors Hermanas Geringas tikrai nekūrė am�inybės planų, reichsmar�alo pasaulio suvokimas buvo toks pat i�kreiptas kaip ir Hitlerio � Geringas manė galėsi�s gauti rimt� politinį post� �lugus hitlerinei Vokietijai. Jis buvo įsitikin�s, kad Vakarų s�jungininkams reikės politinės jo įtakos Stalino �ygiui per Europ� sustabdyti ir vieningai Vokietijai i�laikyti. Geringas kaip ir dar keli nacistų vadai vylėsi, kad gana ilgai i�silaik� Vakarų s�jungininkai sudarys su nacistine Vokietija separatin� taik� ir tada bendromis jėgomis pradės kar� su Tarybų S�junga.

1945 m. prad�ioje, kai Geringas suprato, kad Raudonoji armija netrukus pasieks Karinhal�, pradėta evakuoti kolekcijas. Galerijos buvo i�tu�tintos, o meno kūriniai i�siųsti į traukinių stotį u� Juterborgo, kur laukė du asmeniniai Geringo traukiniai. Reichsmar�alo lobiui sudėti u�sakyta vienuolika papildomų vagonų. Geringo kolekcija buvo ma�esnė u� Hitlerio, bet vis tiek galėjo var�ytis su geriausiomis pasaulyje. Joje buvo 1 375 paveikslai, 250 skulptūrų, 108 gobelenai, 200 antikvarinių baldų, 60 persi�kų ir prancūzi�kų kilimų bei 75 vitra�ai, tarp jų būta nema�ai menan�ių viduram�ius. Did�i�j� kolekcijos dalį sudarė senųjų meistrų darbai. Geringui priklausė ne ma�iau nei 60 tėvo ir sūnaus Kranachų kūrinių.

Geringas �inojo, kad dėl kai kurių kolekcijos kūrinių jis turės bėdų �lugus nacistinei Vokietijai.

Geringas norėjo palikti per ERR Nyderlanduose ir Prancūzijoje įgytus darbus, bet jo agentas Valteris Hoferis įtikino neatiduoti meno Raudonajai armijai. Tais pa�iais sumetimais jis i�siuntė kūrinius i� Monte Kasino į Altausz�.

�velgiant istori�kai, atrodo keista ir �iurpu, kad prie milijonų nekaltų �monių nu�udymo prisidėj�s Geringas nerimavo dėl meno kūrinių vagys�ių.

Tai, kas netilpo Geringo traukinyje, pirmiausia statulos, buvo u�kasta sode. Geringas atrinko �iek tiek miniatiūrų ir liepė supakuoti į �monos Emės Gering (Emmy G�ring) baga��. Dėl visa ko, jei kas pakryptų ne taip. Ten pateko ir vienas mėgstamiausių Geringo kūrinių � Johano Vermejerio �Kristus ir santuokos ardytoja�, u� kurį buvo brangiai sumokėj�s. Geringas buvo pamet�s galv� dėl Vermejerio, kad nepastebėjo, jog tai modernaus olandų menininko Hano van Megereno (Han van Meegeren) falsifikatas. Geringas gyveno gana ilgai, kad su�inotų, jog taip jo dievintas Vermejerio paveikslas buvo klastotė. Pasak vėliau tai Geringui papasakojusio MFAA nario Stiuarto Leonardo, �is �ini� jis priėm�s taip, �tarsi būtų pirm� kart� suprat�s, kad pasaulyje egzistuoja blogis�.

Paskutiniai kroviniai i�keliavo i� Karinhalės likus vos porai savai�ių iki karo pabaigos. Geringas neketino palikti savo med�ioklės rūmų Stalinui. Did�iulį kompleks� u�minavo in�inieriai i� liuftvafės. Baland�io 20 d. Geringas paskutinį kart� susitiko su Adolfu Hitleriu, kai reicho kanceliarijoje Berlyne vyko paskutinės, slogios fiurerio gimtadienio i�kilmės.

Albertas �pėras atkreipė dėmesį, kad Geringas atvyko į renginį apsireng�s reichsmar�alui nebūdinga paprasta uniforma: �Pilk�vai sidabrin� uniform� pakeitė ruda ir pilka amerikie�ių uniformų spalva. Vietoj penkių centimetrų plo�io paauksuotų antpe�ių atsirado paprasti med�iaginiai.�

Hitleris buvo apsisprend�s likti Berlyne ir �ia sulaukti galo. �Pably�k�s, i�prakaitav�s ir pla�iai i�vert�s akis� Geringas atsipra�ė turįs svarbių reikalų pietų Vokietijoje, paspaudė Hitleriui rank� ir dingo. Jau kit� dien� jis atvyko į netoli pilies Alpėse esantį Berchtesgaden�. Ten jo laukė per vis� Vokietij� perva�iav� meno kūrinių prikim�ti traukiniai. Viename vagonų buvo apsigyven�s Valteris Hoferis.

T� pa�i� baland�io 21 d. Karinhalė i�lėkė į or�.

Po dviejų dienų Berlyn� apsupo Raudonoji armija. Būdamas, kaip jis manė, saugiu atstumu nuo Berlyno, Geringas nesėkmingai bandė perimti �alies kontrol�. Jis i�siuntė Hitleriui telegram�, kad jei iki de�imtos valandos vakaro negaus kokios nors �inutės, perims vadovavim� nacistinei Vokietijai. Geringas planavo nedelsdamas pradėti su Vakarų s�jungininkais ir Dvaitu D. Eizenhaueriu derybas dėl separatinės taikos. Atsakymas i� fiurerio bunkerio atėjo po dviejų dienų. Hitleris įsakė SS nedelsiant suimti Gering�, �is neteko visų titulų ir buvo u�darytas namų are�to s�lygomis savo namuose Oberzalcberge. Tuo metu Valteris Hoferis desperati�kai ie�kojo, kur paslėpti kolekcij�. Jis buvo bejėgis prie� vietinius gyventojus, kurie įsilau�ė į stovin�ius traukinius ir spruko su buvusio reichsmar�alo kolekcijos dalimis.

Vienu pagrindinių reichsmar�alo konkurentų kovoje dėl Hitlerio malonės esantis fiurerio sekretorius Martinas Bormanas i�siuntė prane�im� atsakingam SS karininkui su�audyti Gering�. Paprastai SS karininkai būdavo fanati�kai i�tikimi, ta�iau �į kart� sudvejojo. Taip pat ir SS pradėjo galvoti apie gyvenim� �lugus nacistinei Vokietijai. Slapta susitarus su liuftvafės pajėgomis Geringas buvo �i�vaduotas�.

Gegu�ės 8 d. nedideliame Austrijos kelyje Geringas pats pasidavė amerikie�ių pajėgoms. Leitenantui D�eromui �apirui (Jerome Shapiro) jis atidavė savo auksinį �Walter PPK� ir dekoratyvinį durkl� dramblio kaulo kriaunomis. Tada paklausė, kada galėtų susitikti su Eizenhaueriu. Vietoj susitikimo su generolu jam pasiūlyta kalėjimo kamera.

Tuo pat metu prie Altauszės vyko iki �iol paslapties gaubiama drama. Kovo 19 d. Hitleris i�siuntė Nerono įsakym� visi�kai sunaikinti Vokietijos infrastruktūr�. Nieko neturėjo būti palikta nei prie�ui, nei vokie�ių liaud�iai, kuri, Hitlerio įsitikinimu, pasmerkta pra�ū�iai. Įsakymo pasekmes su�velnino tai, kad Albertas �pėras slapta nusprendė ignoruoti įsakym� arba tiesiog neleisti jo vykdyti. Vis dėlto fanati�ki �alininkai netrukus ėmė sprogdinti fabrikus, vandens rezervuarus, maisto sandėlius, elektrines ir kit� svarbi� infrastruktūr�. U�duotis daug kur buvo patikėta vietiniams nacistų vadams gauleiteriams. U� Altauszės kasykl� aprėpian�i� zon� atsakingas gauleiteris Augustas Aigruberis (August Eigruber) buvo tvirtai apsisprend�s vykdyti fiurerio įsakym�. Aigruberis buvo brutalus ir fanati�kas meno lobynais nesidomintis nacistas.

Aigruberis įsakė įne�ti į kasykl� a�tuonias dė�es su sprogmenimis. Jis ketino jokiomis aplinkybėmis neatiduoti meno kūrinių bol�evikams arba �ydams. Geriau jau palaidoti kalno viduje. Visi�ko sunaikinimo pavojus Linco kolekcijai i�kilo ir dėl Hitlerio neapsisprendimo tuo klausimu. I� prad�ių jis įsakė susprogdinti ir u�versti įėjim�, ta�iau su�inoj�s, kad tai gali sukelti lubų griūtį arba potvynį, suabejojo. Sunaikinti kolekcij� ar leisti jai patekti į prie�ų rankas? Hitleris dvejojo iki pat pabaigos, o tai kėlė sumai�tį. Vis dėlto priva�iame jo testamente ai�kiai pasakyta, kad meno kūriniai turi būti i�saugoti �galerijai gimtajame Lince kurti�.

Baland�io pabaigoje i� reicho kanceliarijos i�siųstas įsakymas meno kūriniams taikyti Nerono įsakymo i�imtį, ta�iau jis nebuvo duotas tiesiogiai Hitlerio, todėl Aigruberis nusprendė jį ignoruoti. Patvirtinimo gauti nepavyko � baland�io 27 d. nukirpta telefono linija į Berlyn�. Po trijų dienų, baland�io 30-�j�, Hitleris nusi�ovė bunkeryje.

Aigruberis pradėjo ruo�ti detonacij�. Altauszės kasyklos vadovas vokietis Emerichas Pechmuleris (Emmerich P�chmuller) jau anks�iau suprato, kad jei nebus nieko griebtasi, kasykla pasmerkta pra�ū�iai. Kartu su in�inieriumi Otu Hegleriu (Otto H�gler) jis ėmė rengti plan�, kaip u�versti įėjim� į kasykl� ma�iau sprogmenų. Vis dėlto bandymas i�ne�ti i� kasyklos bombas buvo nesėkmingas � jį atskleidė vietoje sargyb� einantis vienas Aigruberio vyrų. Gauleiteris buvo pastat�s prie įėjimo �e�is sargybinius ir įsak�s �audyti visus, kas prisilies prie dė�ių su bombomis. Gegu�ės 3 d. į Altausz� va�iavo gestapo bombų ekspertų grupė.

Vis dėlto viltys dar nebuvo �lugusios. Meno evakuacijoje dalyvaujantys kasyklos darbininkai tro�ko i�gelbėti kasykl� lygiai taip pat desperati�kai kaip Pechmuleris su Hegeriu, bet tik dėl kitų prie�as�ių. Jie buvo i� �eimų, kurias kasykla maitino nuo pat viduram�ių. Kalnakasiai neketino leisti vietiniam nacistų vadukui padėti tam ta�k�.

Vienas kasyklos darbuotojų Aloizas Rauda�las (Alois Raudaschl) su�inojo, kad tose vietose yra Ernstas Kaltenbruneris. Saugumo ministerijos vadovas Kaltenbruneris buvo vienas tų, kurių nacistinėje Vokietijoje bijota labiausiai. Jis buvo atsakingas u� gestap� ir saugumo tarnybas Sicherheitsdienst bei Einsatzgruppen � speciali�sias pajėgas, kurios per kar� �altakrauji�kai nu�udė ma�iausiai milijon� �monių. Sklido gandai, kad net Heinrichas Himleris prisibijojo Kaltenbrunerio, turin�io dar ir g�sdinan�i� i�vaizd� su gilių randų i�vagotu veidu. Po karo jis buvo nuteistas u� nusikaltimus �monijai ir pakartas.

Likus iki karo pabaigos kelioms savaitėms, Himleris paskyrė Kaltenbrunerį vyriausiuoju karinių pajėgų vadu pietų Vokietijoje. Austras Kaltenbruneris u�augo netoli Altauszės, kur dabar ir buvo. Rauda�lui pavyko per bendr� draug� susitikti su Kaltenbruneriu ir įkalbėti jį įsiki�ti. Gegu�ės 4-�j� pus� dviejų nakties gauleiteriui paskambino SS vadas. Net ir u�kietėj�s fanatikas Augustas Aigruberis turėjo nusileisti tokiam �mogui kaip Kaltenbruneris.

Dė�ės su bombomis buvo i�ne�tos i� kasyklos. Tada Pechmuleris ėmėsi u�versti įėjim� į kasykl� labiau kontroliuojamomis priemonėmis. Kit� dien�, gegu�ės 5-�j�, vir� kalnų nugriaudėjo galingas sprogimas. �e�ios tonos sprogmenų u�vertė įėjim� į 137 Altauszės tunelius. Hitlerio muziejus buvo paliktas likimo valiai tūkstantmetės druskos kasyklos pilve.

2013�M. SAUSĮ Vokietijos kancler� Angel� Merkel pasiekė informacija, kad kitados ji stovėjusi ant Hermano Geringo kilimo. Kadaise Karinhalės grindis puo��s a�tuonių metrų ilgio ir keturių metrų plo�io persi�kas kilimas i� Arako praėjus 70 metų atsidūrė įtakingiausiems Europos politikams po kojomis. Problema tai, kad jis ne vienintelis toks buvo. Vokietijos �urnalas �Der Spiegel� atskleidė, kad tūkstan�iai Vokietijos institucijų ir �inybų turimų daiktų kadaise priklausė nacistinės Vokietijos vadovams.

Dar vienas penkiolikos metrų ilgio raudonas kilimas kelis de�imtme�ius buvo patiestas reprezentaciniame valstybės pastate Miunchene, kur Bavarijos �emės atstovai paprastai priima auk�to rango sve�ius. Nuotraukose u�fiksuota, kaip devinto de�imtme�io pabaigoje VDR vadovas komunistas Erichas Honekeris (Erich Honecker) stovi ant kilimo, kuris 1945 m. aptiktas suvyniotas Hermano Geringo traukinyje Berchtesgadene.

Valstybei priklausan�iuose sve�ių namuose netoli Bonos kabojo vienas Geringo paveikslų, o i� vy�nios pagamintas sekreteras prezidento biure, pasirodo, priklausė Hansui Posei.

�is atradimas prislėgė ne todėl, kad būtų buv� visi�kai ne�inoma, jog Vokietijos įstaigose pasitaikydavo nacistams priklausan�ių daiktų, o todėl, kad niekas nesidomėjo �ių kilimų, baldų ir meno kūrinių kilme.

1948 m. Vokietija įgijo teis� pati administruoti meno kūrinių i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto gr��inim�. Nors teigta, kad darbas baigtas septintame de�imtmetyje, įvairiose �alyse ir sandėliuose vis dar gulėjo tūkstan�iai daiktų. Jie laikyti be�eimininkiais, kitaip tariant, buv� savininkai, jų �eimos ir giminai�iai �uvo per kar�. 1966 m. Vokietijos vald�ia nusprendė tai, kas liko, i�dalyti valstybės įstaigoms. Apsirūpinti į Miunchen� traukė daugiau nei �imto Vokietijos muziejų atstovų. Jokia paslaptis, kad tai vyko ir daugelyje kitų �alių. Vis dėlto �Der Spiegel� atskleidė, kad gr��inimo procesas po karo buvo korumpuotas ir kupinas paslap�ių.

Nenuostabu, kad labiausiai korumpuota pasirodė nacistų gimtoji Bavarija, ji tapo tam tikra prieglobs�io vieta meno grobstytojams i� Tre�iojo reicho.

Bavarijos federalinė vald�ia po karo slapta vėl pardavė nacistams s�jungininkų konfiskuot� nuosavyb�. Pavyzd�iui, u� nusikaltimus �monijai mirties bausme nubausto hitlerjugendo vadovo Balduro fon �iracho (Baldur von Schirach) �eimai 1955 m. leista i�sipirkti konfiskuot� �em� daug ma�esne nei rinkos kaina.

Dar įdomesnis Heinricho Hofmano atvejis. Adolfo Hitlerio fotografas ir draugas buvo nuteistas ketveriems metams kalėjimo u� tai, kad per nacistų partij� susikrovė turtus. Grobstant meno kūrinius dalyvav�s Hofmanas sukaupė beveik 300 paveikslų kolekcij�. Bausm� atlikusiam Hofmanui pavyko atgauti beveik vis� kolekcij�, nors Vakarų s�jungininkai teigė jį praturtėjus i� nacizmo ir dėl to konfiskavo vis� nuosavyb�. I� prad�ių Hofmanui pavyko atgauti kai kuriuos kūrinius tvirtinant, kad jis nebuvo jų savininkas, tik es� dovanojo juos per kar� draugams. Taip pat ir savo kineziterapeutui, kuris prisistatė į tarnybas atsiimti Karlo �picvego (Carl Spitzweg) paveikslo lydimas meno eksperto, turin�io identifikuoti kūrinį. Gr��inimo dokumentuose meno ekspertas pasira�ė �Dr. Kai M�hlmann�. Tai buvo ne kas kitas, o Lenkijoje ir Nyderlanduose plė�ikav�s buv�s esesininkas Kajetanas Miūlmanas, kuris padėjo senam kolegai pasiglem�ti meno kūrinį. Heinrichui Hofmanui nereikėjo labai ilgai kurti machinacijų. 1955 m. Bavarijos finansų ministras nusprendė gr��inti Hofmanui vis� kolekcij�, kuri� �is teigė įsigij�s legaliai. Tai buvo melas.

Po karo Kajetanas Miūlmanas Austrijoje buvo su�iuptas amerikie�ių kareivių, bet 1948 m. pabėgo. 1951-aisiais jis u� akių nuteistas u� tėvynės i�davim�, ta�iau slapstėsi pietų Vokietijoje iki pat mirties 1958 m. Pragyvenimui u�sidirbdavo pardavinėdamas pagrobtus meno kūrinius, kuriuos buvo paslėp�s per kar�.

Ne ma�iau kompromituojantis yra faktas, kad kai kada dalis be�eimininkių meno kūrinių atiteko tiems, kas per kar� padėjo juos grobstyti. Pavyzd�iui, Ernstui Buchneriui, valstybinių Bavarijos kolekcijų vadovui po karo. Reikalas tas, kad nacistinėje Vokietijoje Buchneris u�ėmė tas pa�ias pozicijas ir per kar� dalyvavo grobstant paveikslus. Jis padėdavo įvertinti i� �ydų konfiskuotas kolekcijas, asmeni�kai parduodavo kūrinius Hitleriui ir teikė meno patarėjo paslaugas kitiems nacistų vadams, taip pat Heinrichui Himleriui.

Vis dėlto labiausiai kompromitavo tai, kad Ernstas Buchneris Hitlerio pavedimu pavogė Prancūzijoje Gento altorių ir Leveno �v. Petro ba�ny�ios paveiksl� �Paskutinė vakarienė�. Tai visai netrukdė Ernstui Buchneriui po karo t�sti karjer� meno pasaulyje.

Jis buvo ne vienintelis, netrukus į t� pa�i� sritį grį��s meno plė�ikas. T� patį padarė Hermano Geringo agentas Brunas Lozė, viena pagrindinių figūrų �Jeu de Paume� ir plė�ikaujant Prancūzijoje. Po karo jis buvo sulaikytas, bet penkto de�imtme�io pabaigoje paleistas su s�lyga, kad daugiau niekada nedirbs meno prekeiviu. Draudimas, regis, negaliojo Miunchene, kur Lozė atgavo savo meno kūrinių parduotuves, vietos vald�iai �iūrint į tai pro pir�tus. Lozė, kaip ir Hofmanas, pareikalavo gr��inti meno kūrinius, kuriuos teigė legaliai įsigij�s per kar�. Taip jam pavyko atgauti olandų meistrų ir ekspresionistų darbus. Tai, kad Lozė prekiavo pagrobtais meno kūriniais, tik patvirtino po jo mirties 2007 m. jam priklausan�ioje banko saugykloje �veicarijoje rastas 1940-aisiais gestapo pavogtas Kamilio Pisaro paveikslas �Malakė prieplauka, pavasaris� (Quai Malaquais, Printemps).

Taip pat ir pagrindinis Geringo agentas Valteris Hoferis po karo dar ilgai prekiavo meno kūriniais. Jis buvo paleistas 1947 m. ir padėjo amerikie�iams identifikuoti dalį Geringo kolekcijos kūrinių. Atlik� tyrim� s�jungininkai nustatė, kad Hoferis neturėjo jokio didesnio turto ar nuosavybės. I� tiesų da�nos Hoferio kelionės į �veicarij� suteikė galimyb� paslėpti dalį Geringo jam patikėtų sumų. Vėlesni tyrimai parodė, kad jis reguliariai mulkino buvusį vir�inink� ir parduodamas kūrinius dalį gautos sumos susidėjo į ki�en�. �e�to de�imtme�io prad�ioje prancūzų karo teismas u� akių nuteisė Hoferį 10 metų kalėjimo, ta�iau �is taip niekada ir neatliko bausmės. Jis įsikūrė K�nigin gatvėje Miunchene ir tapo savo buvusio konkurento Karlo Haber�toko kaimynu.

Net ir garsusis Karlas Haber�tokas po karo lyg niekur nieko ėmėsi to paties verslo. Haber�tokas paleistas dar 1946 m., kai apgavo apklausos vadov� kalbomis, neva aktyviai dirb�s prie� nacių re�im� ir keisdamas meno kūrinius į vizas gelbėj�s gyvybes.

Kaip ir dauguma kitų nacistų, jis apsigyveno Miunchene ir netoli nuo �Haus der Deutschen Kunst� atidarė meno kūrinių parduotuv�. Taip pat atgavo savo galerij� Berlyne ir i�sireikalavo kūrinius i� Miuncheno centrinio surinkimo punkto.

Haber�tokas prekiavo meno kūriniais iki pat mirties 1956 m. ir buvo palaidotas nacistų skulptoriaus Jozefo Torako sukurtoje kriptoje. Vykdant testatoriaus vali�, Haber�toko meno kūrinių kolekcija ir did�ioji biblioteka padovanota Augsburgo miesto meno muziejui. Taip pat buvo įkurtas jo �monos vadovaujamas fondas Karl und Magdalene Haberstock Stiftung. �iandien Augsburgo muziejaus pasidid�iavimas yra fondo kolekcija, o lankytojus pasitinka plė�iko biustas. Kai kurie kolekcijos eksponatai yra susij� su Haber�toko sandoriais nacistinėje Vokietijoje.

Miunchene apsigyven�s paskutinis Fiurerio muziejaus direktorius Hermanas Fosas grį�o prie meno istoriko pareigų ir para�ė esė apie Fransua Bu�ė.

Turint omenyje, kad tokie asmenys kaip Buchneris, Lozė, Hofmanas ir Haber�tokas toliau aktyviai dalyvavo meno pasaulio gyvenime, nesunku suprasti, kodėl restitucija po karo strigo.

I� tiesų restitucijos procesas da�nai būdavo antra vagystė, kai muziejai, institucijos ir buv� nacistai gvie�ėsi meno kūrinių bauginamai pana�iais būdais į naudotus nacistų eros laikais. Atrodė, kad plė�ikavimo biurokratija liko beveik nepaveikta. Kai septinto de�imtme�io pabaigoje vald�ia nutarė dalį Hitlerio kolekcijos parduoti, tai padaryta per meno prekeivį, kuris anks�iau pardavinėjo kūrinius diktatoriui. Tai, kad dauguma �ių kūrinių buvo pavogti ir ie�komi savininkų nebuvo rasti, labai svarbu.

Pasitaikė ir meno plovimo atvejų. 1966�1967 m. Bavarija pardavė Martinui Bormanui ir Hermanui Geringui priklausan�ius 106 darbus. �i informacija pirkėjams nebuvo skelbiama. Aukcione gauti pinigai vėliau panaudoti naujiems, skaidresnės praeities meno kūriniams pirkti. Dar gra�iau � pardavim� organizavo buv�s nacistas ir partijos narys Haldoras Zoeneris (Halldor Soehner).

�inia apie Merkel kilim� greitai apskriejo pasaulį. Nemaloni situacija kanclerei, kuri, pasak vokie�ių �iniasklaidos, greitai pasirūpino pakeisti kilim� kitu.

Vis dėlto įvykis buvo labai simboli�kas. Jis priminė, kad net tai �aliai, kuri labiausiai stengiasi �i�siplauti� savo praeitį, pavyko ne per geriausiai. Meno klausimas daugiau nei 70 metų �luotas po kilimu, todėl prisikaupė nema�ai purvo. Bet kuri kėdė, ra�omasis stalas, kilimas ir paveikslas galėjo būti tiksinti politinė praeities bomba.

Vokietijoje meno kūrinių restitucijos procesas veikia, ta�iau Merkel kilimas parodė, kokie nearti dirvonai dar laukia. Nors Vokietijoje meno kūrinių kilm� tiria keli valstybės finansuojami projektai ir institucijos, akivaizdu, kad �iai u�duo�iai to ma�a. �Der Spiegel� apskai�iavo, kad pasitelkiant �iandienius i�teklius �alyje esan�ių kolekcijų eksponatų kilmei patikrinti reikėtų kelių de�imtme�ių. Su tuo susijusios organizacijos teigia, kad tyrimams reikia daugiau i�teklių, o debatuose vis da�niau siūlomas prie�ingas variantas � suvynioti kilim� ir padėti kur toliau.

2006 m. vykstant debatams dėl Kirchnerio paveikslo �Berlyno gatvės scena� gr��inimo �ymūs Vokietijos meno pasaulio �monės reikalavo sustabdyti arba bent jau pasunkinti pagrobtų meno kūrinių restitucij�. Įvairiose �alyse svarstytas klausimas dėl restitucijos termino nustatymo. Kalbėta, kad metas t� klausim� palikti dulkėti istorijos lentynose. Nieko naujo, �ių nusikaltimų senaties pra�yta nuo pat nacistinės Vokietijos kapituliacijos 1945 m. Jei taip būtų nutik�, restitucijos klausimo ir �iandien niekas nesvarstytų.

Tokie laiko terminai būtų palankūs plė�ikams ir tiems, kas daugiau ar ma�iau nes�moningai turi naudos i� �ių nusikaltimų.

Dar problemi�kesnis dalykas kalbant apie senaties termin� yra tai, kad nusikaltimo laikas negali būti ribojamas tik nacizmo eros įvykiais. Po karo daug aukų patyrė naujų antpuolių ir nusikaltimų. Lik� gyvi, jų �eimos ir palikuonys buvo u�gauliojami, ignoruojami, apgaudinėjami ir reketuojami tarnybų, muziejų bei institucijų ir prarado teis� į nuosavyb�. �iuose nusikaltimuose dalyvaujantys asmenys galėjo t�sti savo veikl�. Absurdas, bet kartais jie buvo atsakingi u� meno kūrinių gr��inim�, nors patys dalyvavo juos vagiant.

Dar da�niau nusikaltimai daryti tyliai, ignoruojant, pamir�tant ir leid�iant pagrobtoms kolekcijoms ir kūriniams pama�u patekti į muziejus, galerijas ir institucijas. Nusikaltimui reikėjo tik vieno: kad niekas nesistengtų rasti savininkų. Meno kūriniai ėjo per rankas ir niekas neklausė, i� kur jie atsirado. �iaip meno pasaulyje labai rūpestingai domimasi kūrinių kilme, ta�iau nacių erai būdingas kolektyvinis atminties praradimas. Nusikaltimas buvo daromas neklausiant ir nenorint �inoti.

�i kaltė slegia toli gra�u ne tik Vokietijos pe�ius. Tokia pati amnezija kamavo tarnybas, muziejus ir kultūros įstaigas visoje Europoje. Su ja susiduriama ir �iandien, kai lik� gyvi arba jų palikuonys bando atgauti nuosavyb�. Tik 2013 m. Luvras gr��ino i� �ydo kolekcininko pavogtus septynis paveikslus, kurie turėjo atsidurti Fiurerio muziejuje. Kai po karo Prancūzija nutarė, kad restitucija baigta, valstybės �inioje liko daugiau nei 2 000 meno kūrinių. Kaip ir Vokietijoje, jie paskirstyti �alies muziejams.

Norint �iandien suvokti restitucijos klausimus ir jų teisėtum�, reikia �inoti apie �dvigub� nusavinim��.

Per 15 metų po Va�ingtono konferencijos Nyderlanduose, Vokietijoje, Did�iojoje Britanijoje ir Austrijoje sukurta geriau ar blogiau veikianti restitucijos klausimų sprendimo sistema. Daugiau informacijos institucijoms ir visuomenei suteikė plataus atgarsio sulauk� atvejai, tokie kaip Bloch-Baueriams priklausan�ių Klimto paveikslų klausimas. Vis dėlto �ios �alys yra i�imtis. Jas minėjo �Claims Conference� ir �World Jewish Restitution Organisation� prie� 2009 m. Prahos konferencij� parengtoje ataskaitoje, kokios �alys padarė pa�ang� po Va�ingtono konferencijos. Ataskaitoje konstatuota, kad 23 �alys nesiėmė jokių priemonių ir nė kiek nepasistūmėjo į priekį. Tarp jų buvo Lenkija, Vengrija ir �vedija. Pasak ra�ytojos Lyn H. Nikolas, i� prad�ių restitucijos klausimams būdingos geros valios �iandien neliko nė kvapo: �Buvau amerikie�ių delegacijoje Prahos konferencijoje, taip pat dalyvavau ir Va�ingtono konferencijoje 1998 m. Tada �monės buvo kupini idealizmo, ta�iau Prahoje daug kas pasikeitė. Atsirado daugiau cinizmo. Manau, klausimui pakenkė visas tas komercializmas ir kad advokatai lupo u� tai pinig�.�

Prahoje dalyvavusi� �Commission for Looted Art in Europe� atstov� An� Veber taip pat liūdina raida: �Tai �okiruoja. Po Va�ingtono konferencijos praėjo 15 metų, o daugelis i� 44 dalyvavusių �alių neatliko ir nepublikavo jokio meno kūrinių praeities tyrimo. Restitucijos procesas veikia tik keturiose �alyse. Vadinasi, palikuonių galimybė į teisyb� priklauso nuo to, kur pavogta nuosavybė. Jei kūrinys pasirodys Austrijoje, yra �ansas atgauti, ta�iau tik ne Lenkijoje ar Vengrijoje.�

Rytų Europoje ir Rusijoje �is klausimas yra patek�s į kitokios istorinės patirties gniau�tus, ta�iau tie gniau�tai gali brangiai atsieiti. Paveikslo �Berlyno gatvės scena� byloje toliaregi�kas vokie�ių prokuroras ra�ė, kad menas nedingsta, jis visada lieka kaip priminimas. Kūrinių istorija yra ir tai, ko jie gali mus i�mokyti. Taigi Hercogų �eimos paveikslai Budape�to meno muziejuje irgi yra pasakojimas apie �alį, kuri nesugebėjo susitvarkyti su savo istorija.

Vis dėlto da�nai tylėjo ir tie, kas laikė save pa�iais nekal�iausiais. Vaizduodama save auka, Stokholmo moderniojo meno muziejaus vadovybė parodė bauginantį istorinį naivum�. Ka�kas pana�aus dabar kartojasi Norvegijoje, kur meno kolekcininko Paulio Rozenbergo palikuonys reikalauja gr��inti dailiojo �iuo�imo �vaig�dės Sonjos Heni (Sonja Henie) ir jos vyro, laivybos magnato Nilso Onstado (Niels Onstad) įkurtame muziejuje (Henie-Onstad Kunstsenter) kabantį Matiso paveiksl�.

Nors Pary�iaus �ydo ir galerijų savininko Paulio Rozenbergo nuosavybės i�grobstymas yra vienas geriausiai dokumentuotų atvejų, muziejus teigia s��iningai įsigij�s kūrinį, kai pagal Norvegijos įstatymus po 10 metų naujiesiems savininkams suteikiama nuosavybės teisė. Pasak �New York Times�, palikuonims pasiūlyta �alia paveikslo pakabinti lentel� su informacija, kad �is kūrinys yra i� Rozenbergo kolekcijos. Rozenbergo palikuonys nesutinka su pasiūlymu. �i �eima yra viena sėkmingiausiai atgaunan�ių prarastas kolekcijas. Iki �iol jiems pavyko susigr��inti 340 i� 400 kūrinių. Tai įmanoma dėl Noi�van�taino pilyje rasto ERR archyvo, kuriame saugomi plė�imo dokumentai. Taip pat todėl, kad Rozenbergų �eima pavertė restitucijos klausim� asmeniniu kry�iaus keliu. Nuo XX a. paskutinio de�imtme�io nenuleisdama rankų ji kovoja, mėgindama identifikuoti ir atgauti meno kūrinius. Vis dėlto jų sėkmė yra i�imtis.

Be to, �eima turi finansinių galimybių pati samdyti personal� meno kūriniams ie�koti.

Remiantis per holokaust� pagrobtų meno kūrinių restitucijos projektu (The Holocaust Art Restitution Project), tik dviem procentams prarastų meno kūrinių ie�kan�ių �eimų pavyksta juos rasti ir atgauti.

��velgiant pla�iau, gr��inta labai ma�ai. Kalbame vos apie kelis tūkstan�ius darbų. Laikra��iuose ra�oma tik apie vien� kit� daug dėmesio sulaukusį gr��int� kūrinį. JAV i�spr�sta 30 ar 40 restitucijos atvejų. Nėra jokios kalbos apie kokį nors didesnį savininkų pasikeitim��, � sako �arlzas A. Gold�teinas, �Commission for Art Recovery� atstovas.

Sunku apskai�iuoti, kiek meno kūrinių buvo arizuota, pavogta ir i�grobstyta. Taip pat ir dėl tokio gausaus dalyvavimo grobstant meno vertybes, pradedant nacistų partija ir baigiant meno prekeiviais, verslininkais, kaimynais, vietiniais politikais, muziejais ir net vietinėmis vald�ios institucijomis okupuotose �alyse. Pasak ekonomisto Sidnio Zabludovo (Sidney Zabludoff), 2007 m. Europos �ydų turtas siekė 115 milijardų dolerių, palyginti su 175 milijardais prie� holokaust�. Prie� kelerius metus Izraelis publikavo studij�, kurioje teigiama, kad Europos �ydų patirta ekonominė �ala yra 240�330 milijardų dolerių. Į skai�iavimus įtrauktas ir vergų darbas.

Skai�iai yra apytiksliai. Ne tik todėl, kad neįmanoma nustatyti kan�ių kainos, bet ir dėl to, kad nacistai padarė didel� ekonomin� �al�, pavyzd�iui, su�lugdydami finansi�kai �ydų įmones. Finansinio i�sunkimo politika engė ne tik �ydus, bet ir romus, lenkus, rusus ir daugum� okupuotų �alių. Prancūzija buvo priversta sumokėti Vokietijai 30 milijardų reichsmarkių �okupacijos i�laidų�.

Sunku įvertinti ir meno grobstymo apimtis, kurios bendrame kontekste sudaro tik nedidel� ekonominio i�sunkimo dalį. Darbui trukdo ir tai, kad anaiptol ne visi meno kūriniai buvo konfiskuoti. Dauguma jų rado naujus savininkus �anta�uojant, ver�iant parduoti ir pasitelkiant įvairias korupcijos formas, kurios nebuvo u�registruotos plė�ikavimo biurokratijos.

Kitas klausimas, k� vadinti �menu�. Ar bet koks teptuko brūk�telėjimas aliejiniais da�ais jau vadintinas menu? Taip pat nėra ai�kios ribos tarp menin� vert� turin�ių daiktų, antikvarinių dirbinių ir meno kūrinių.

Į skaitmeninį pagrobto meno registr� (The Art Loss Register) įtraukta daugiau nei 70 000 per Antr�jį pasaulinį kar� dingusių meno kūrinių. Tyrėjai ir kiti tos srities ekspertai teigia, kad dėl nacistų plė�ikavimo dingo 100 000�200 000 kūrinių. Visi �ie skai�iai yra tik spekuliacijos, nes i� tiesų niekas tiksliai ne�ino tikrojo praradimų masto.

Prie� 1998 m. Va�ingtono konferencij� tyrėjas D�onatanas Petropoulosas apskai�iavo, kad pagrobta 650 000 meno kūrinių: 150 000 Vakarų Europoje ir 500 000 Rytų Europoje bei Tarybų S�jungoje.

Va�ingtono konferencijoje teigta, kad vokie�ių muziejuose yra apie 50 000 meno kūrinių, kurių kilmė susijusi su nacistine Vokietija.

�Nuo savo veiklos prad�ios jau sugr��inome apie 3 500 kūrinių ir kas savait� susiduriame su naujais atvejais. Būtų galima spėti, kad laikui bėgant darbo turėtų ma�ėti, bet taip nėra. Dabar sprend�iame tūkstan�ius bylų ir vis� laik� atrandame po pasaulį i�sibars�iusių naujų kūrinių. Advokatai ie�ko tik turin�ių tam tikr� vert�, bet mums tai nesvarbu. Mes vis tiek tiriame, kad ir kokia būtų kūrinio vertė. Da�niausiai ji yra neįkainojama �eimoms, nes tai sugriautų gyvenimų liku�iai, ma�as gabalėlis brutaliai į �ipulius sudau�ytų likimų�, � pasakoja �Commission for Looted Art in Europe� atstovė Anė Veber. Kaip ir Gold�teinas, ji mano, kad kol kas rasta tik labai nedaug. �Mūsų manymu, 98 proc. dingusių meno kūrinių dar nerasta. Reikia turėti omenyje, kad labai ma�ai jų buvo sunaikinta. Net ir nacistai stengėsi i�saugoti men�.�

Dar viena prie�astis, kodėl restitucija siekia tik pa�i� ledkalnio vir�ūn�, yra tai, kad daugybė meno kūrinių kabo ne muziejuose ant sienų, o priva�ių asmenų namuose. Manoma, kad de�imtys tūkstan�ių darbų yra nepasiekiami paveldėtojams ir praeities tyrėjams. Daugeliu atvejų dabartiniai savininkai tikriausiai nė ne�ino, kad svetainės sien� puo�ia nacistų grobis. Da�nai tai būna per kar� nacistų parduoti arba i�keisti kūriniai.

Dėmesys padidėja kūriniams pasirod�ius aukcionuose. Nuo XX a. paskutinio de�imtme�io pabaigos didieji aukcionų namai nebeprekiauja neai�ki� istorij� per kar� turėjusiais darbais. 2007 m. �Christie�s� paskutin� minut� at�aukė i� aukciono Pikaso paveiksl� �Angelo Fernandeso de Soto portretas�, nes paai�kėjo, kad kūrinio praeitis yra neai�ki. Dar keli pana�ūs atvejai privertė did�iuosius aukcionų namus imtis gerokai kruop�tesnių tyrimų, o įtarus su plė�ikavimu susijusi� kilm� darbų pardavimas buvo at�auktas.

�Christie�s� ir �Sotheby�s� personalas �iandien u�siima vien tik restitucijos klausimais. Aukcionų namai suprato, kad prekyba vogtais daiktais kenkia jų verslui. Vis dėlto nema�ai ne aukcionuose vykstan�ios prekybos yra visi�kai nekontroliuojama. Niekas netikrina meno prekeivių ir galerijų savininkų sandorių. Meno pasaulyje daug kas vyksta u� u�darų durų, �ia egzistuoja tylos ir paslapties saugojimo tradicijos. JAV valstybinė meno prekeivių organizacija nustatė principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprend�iami tokie atvejai, ta�iau niekas netikrina, kaip jų laikomasi�, � kalba Veslis A. Fi�eris, �Claims Conference� atstovas.

2013 m. vienas kolekcininkas padavė į teism� �Sotheby�s� aukcion� Londone, kuriame 2004-aisiais įsigijo XVIII a. prancūzų dailininko Lui Mi�elio van Lo (Louis Michel van Loo) kūrinį. Vėliau paai�kėjo, kad paveikslas priklausė Hermanui Geringui. Kūrinio, turin�io toki� istorij�, tapo neįmanoma parduoti. Pasak Anės Veber, aukcionų namų aplaidumas grį�ta bumerangu: �1933�2000 m. atlikta labai ma�ai kilmės tyrimų. Tai bloga �inia visiems meno kolekcininkams.�

Vienas 2006 m. prad�ios įvykis pakeitė restitucijos klausimų sprendim� JAV. Vokietijos �ydės Martos Natan (Martha Nathan), kuri buvo priversta parduoti savo nuosavyb� ir bėgti i� Vokietijos, palikuonys kreipėsi į du JAV muziejus (Toledo meno muziejų ir Detroito meno institut�), turin�ius po vien� Natan kolekcijos kūrinį. Tai buvo Vincento van Gogo ir Polio Gogeno paveikslai. I� prad�ių aptarta galimybė leisti nepriklausomai komisijai įvertinti istorin� med�iag� ir priimti sprendim�.

Vis dėlto abu muziejai persigalvojo ir pasirinko ne tokį įprast� reikalavimo gr��inti sprendimo būd�: jie padavė Natan palikuonis į teism�. Muziejai padavė vadinamuosius quiet title � ie�kinius, kai sprend�iami su nuosavybe susij� neai�kumai, o laimėjusi �alis �nutildo� visas ateities pretenzijas į t� nuosavyb�. Toks būdas da�niausiai naudojamas gin�uose dėl �emės.

Tai, kad muziejai padavė į teism� palikuonis, buvo kai kas visi�kai naujo. Ta pati teisės sistema, kuri spaudė Europos institucijas ir tautas gr��inti meno kūrinius, dabar buvo pasitelkta restitucijai stabdyti namuose. Paradoksas, ta�iau restitucijos atvejo sprendimas �alyje, kuri daugiau u� kitas morali�kai prisidėjo prie to klausimo, pasirodė es�s labai sunkus. Va�ingtono principai rasti �priimtinus ir adekva�ius� sprendimus retai kada veikė JAV.

Toledo meno muziejus ir Detroito meno institutas laimėjo byl�. Tai, kad Natan buvo akivaizd�iai priversta parduoti paveikslus, bendrai vertinant, nieko nerei�kė, nes sprendimas priimtas remiantis teisiniais ir techniniais pagrindais. Teismas nusprendė, kad nusikaltimams suėjo senaties terminas.

�iuo pavyzd�iu pasekė ir daugiau muziejų. Tokius pat ie�kinius padavė Salomono R. Gugenheimo ir Bostono vaizduojamojo meno muziejus. �is būdas suteikia muziejams palanki� derybų pozicij�, nes palikuonys rizikuoja i�leisti daug pinigų teisinėje byloje, kuri� galiausiai gali pralaimėti net sugebėj� įrodyti, kad kūriniai prarasti dėl nacistų vykdyto persekiojimo.

�ios bylos i�ry�kino silpn�j� Va�ingtono principų viet�. Jie viso labo yra tai, kas JAV vadinama soft law � moraliniais įpareigojimais, nedaug lemian�iais grie�toje Amerikos teisės sistemoje.

Taip pat egzistuoja pana�i problematika kaip ir Europoje, kur restitucijos klausimai nevienodai sprend�iami skirtingose �alyse. JAV restitucijos dalykai kitaip sprend�iami įvairiose valstijose. Buvo aptariama galimybė paversti Va�ingtono principus įpareigojan�iu federaliniu įstatymu � per nacistų valdymo laikotarpį pagrobto meno restitucijos aktu (Nazi-Era Art Restitution Act).

Vis dėlto keisti nuosavybės teis� JAV yra politi�kai labai opus klausimas. Vienas Va�ingtono konferencijos iniciatorių Stiuartas Aizen�tatas argumentavo, kad Amerikos teismai yra �prastai pritaikyti� meno kūrinių restitucijos klausimams, todėl tam reikėtų sukurti federalin� komisij�.

Amerikie�ių advokatas Reimondas Daudas (Raymond Dowd) �engė dar toliau ir straipsnyje �Nacių pagrobtas menas ir kokainas: kai muziejų direktoriai tai ima, kvieskite policij�� (Nazi Looted Art and Cocaine: When Museum Directors Take it, Call the Cops) pasiūlė pagrobto meno nuosavyb� prilyginti narkotikų laikymui. Daudas grie�tai puola muziejus, kurie griebiasi teisinių ir techninių priemonių tokiems kūriniams i�saugoti.

Lyginant su Europos patirtimi, į akis krinta vienas svarbus skirtumas: dauguma amerikie�ių muziejų yra privatūs. Dėl �ios prie�asties gr��inimo atvejais nebuvo griebtasi politinių sprendimų ir diplomatijos, o tai da�nai nutinka Europoje. Taikoma tik priva�ios nuosavybės teisė. Va�ingtono principai veikė susigr��inant meno kūrinius i� valstybės įstaigų, ta�iau priva�ių savininkų ir institucijų yra da�niausiai ignoruojami. Amerikie�ių teismai daug sėkmingiau spaudė Europos institucijas nei JAV.

Vis dėlto Reimondas Daudas argumentavo, kad amerikie�ių muziejai yra �iek tiek finansuojami ir mokes�ių mokėtojų pinigais, nes kūrinių arba pinigų muziejams aukojantys asmenys gauna mokes�ių lengvatų.

�arlzas A. Gold�teinas irgi sutinka, kad amerikie�ių muziejai yra skolingi, tiesa, istoriniu pagrindu: �Iki Antrojo pasaulinio karo Amerikos muziejai nebuvo pasaulinio lygio, kaip �veicarijos bankai prie� kar� neturėjo tokios tarptautinės svarbos. Amerikie�iai nevogė meno, ta�iau pasinaudojo galimybe praturtinti kolekcijas. Vargu ar jie pirko meno kūrinius norėdami padėti �ydams. Veikiau jau gelbėdami men�. Jei būtų norėj� padėti �ydams, po karo galėjo atiduoti kūrinius �eimoms. Gugenheim pigiai įsigijo men� i� smarkiai spaud�iamų �ydų, o �MoMa� � i� liūdnai pagarsėjusių �Fischer� aukcionų �veicarijoje.

Per Teodoro Fi�erio galerij� ir aukcionus �veicarijoje nacistai pardavinėjo i�sigimusį men�, o gautas pelnas plaukė tiesiai į NSDAP kas�. �MoMa� pirko men� ir i� amerikie�ių meno prekeivių, gavusių kūrinius tiesiai i� nacistų. �ios �tarpinės rankos� buvo būdas i�plauti men� ir i�ve�ti į tarptautin� rink�. Po karo amerikie�ių muziejai pirko i� Europos daug meno kūrinių neanalizuodami jų praeities.�

Tai, kad Va�ingtono principai neveikė JAV, atsiliepė restitucijos klausimui Europoje. Moralinis JAV autoritetas sumenko.

�Va�ingtono principais siekta neleisti �ioms byloms atsidurti teisme. Europoje jie veikė geriau todėl, kad ten buvo galimi politiniai sprendimai. �Claims Conference� visai netrok�ta, kad advokatai krautųsi turtus i� meno kūrinių restitucijos. Mes teikiame pirmenyb� procesui, kuris leistų kelti gr��inimo reikalavimus ir tiems, kas neturi pinigų advokatams�, � kalba Veslis A. Fi�eris.

Amerikos teisės sistemos įtaka restitucijos klausimams turi du aspektus. Amerikie�ių teismai, da�niau grėsmė juose atsidurti padėjo tikriesiems savininkams atgauti kūrinius, kurie kitu atveju grei�iausiai nebūtų gr��inti. Galutinis sprendimas retai kada priimamas teismo � �alys da�niausiai susitaria pa�ios.

Drauge tai sustiprino įvaizdį, kad JAV puoselėja �juridinį imperializm��. Tokia nuomonė itin gyvybinga Rusijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje, taip pat Vokietijoje.

Pirmiausia kliuvo �advokatams�. Angli�kai kalban�iose �alyse retsykiais kildavo kritikos bangų aptariant restitucijos proces� ir paveiksl� �Berlyno gatvės scena�.

Pardavus Bloch-Bauerių kolekcijos Klimto paveikslus 2006 m. �New York Times� meno kritikas Maiklas Kimelmanas (Michael Kimmelman) u�sipuolė palikuonis dėl �pasipinigavimo�. Kimelmano nuomone, Marija Altman, u�uot pardavusi kūrinius �Christie�s� aukcione, turėjo vien� ar kelis paveikslus padovanoti muziejui arba ma�esne nei rinkos kaina parduoti kuriai nors įstaigai.

�The Wall Street Journals� meno skyriaus redaktorius Erikas Gibsonas (Eric Gibson) atsakė Kimelmanui, kad Marija Altman po de�imtmetį trukusių teisinių procesų neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik parduoti paveikslus. Meno kritikas Taileris Grinas (Tyler Green) į�velgė, kad būtų absurdi�ka ko nors reikalauti i� �eimos, kuri� i� prad�ių apiplė�ė nacistai, o paskui nuosavyb� dar 60 metų laikė �alis, neigusi savo dalyvavim� nusikaltime.

Įspūdingas 300 milijonų dolerių atne��s Klimto paveikslų pardavimas 2006 m. paruo�ė dirv� dviem labai pla�iai aptarinėtiems straipsniams: �The Art Newspaper� publikuotam D�ord�inos Adam �Nacių dovanų med�iotojai� (The Nazi Bounty Hunters) ir �The Wall Street Journal� i�spausdintam Kelės Krau �Dovanų med�iotojai� (The Bounty Hunters). Abu straipsniai plėtoti gana pana�iai � teigta, kad nacistų menas tapo naujuoju tabaku, aukso kasyklomis advokatų kontoroms, kurios bylose prie� tabako pramon� taip pat susikrovė did�iulius turtus. Meno kūrinių restitucija tapo daugiamilijonine pramone, gerian�ia muziejų krauj�. Investicinės bendrovės buvo suinteresuotos investuoti į kūrinių kilmės tyrimus ir teisinius gin�us, o vis daugiau jaunų advokatų paskubomis stengėsi patekti į �i� sritį.

Kai kurie advokatai i� restitucijos gerai u�dirbo, ta�iau vargu ar galima kalbėti apie �klestin�i� pramon�. Vėliau abu straipsniai vertinti kaip itin spekuliatyvūs, remiantys savo tezes pirmiausia i� Klimto paveikslo u�dirbtomis sensacingomis sumomis. Tuo po�iūriu negalėjo lygintis nė vienas aukcionas.

Kritikuojant restitucijos proces� muziejai da�nai vaizduojami kaip silpnoji �alis, juos apgaudinėjan�ių god�ių advokatų ir palikuonių auka. Keista, kad stipri�ja �alimi rodomos persekiotos ir apiplė�tos �eimos, kurių vienintelė galimybė pasiekti teisyb� yra paremta vos kelioms valstybėms rūpimais neįpareigojan�iais moraliniais principais. Be to, tokia nuomonė klaidinga ir todėl, kad da�niausiai teisinius procesus i�provokuoja muziejai ir institucijos. Tai jie daro ignoruodami arba tiesiog veikdami prie� �eimas, norin�ias u�megzti dialog�. Pavyzd�ių, kai muziejai patys ima tirti savo kūrinių kilm� ir inicijuoja restitucij�, yra itin reta, nors tai turėtų būti pagrindinis principas.

Kritikos sulaukė ir restitucija apskritai. 2008 m. įsiplieskė debatai, kai gerbiamas britų meno istorikas ir muziejininkas Normanas Rozentalis (Norman Rosenthal), nuo nacistų bėgusių �ydų vaikas, �The Art Newspaper� publikuotame straipsnyje ra�ė: �Jei nacistai pavogė ka�kieno meno kūrinius ar kit� nuosavyb�, nukentėjusiųjų anūkai ar kiti tolimi giminai�iai XXI a. prad�ioje nebeturi negin�ijamos teisės į t� nuosavyb�. Jei vertingi daiktai pateko į vie��j� sritį tegul ir dėl siaubingų istorinių aplinkybių, vadinasi, tebūnie kaip yra.� Rozentalis teigė, kad nacistų nusikaltimų negalima �nuplauti �edevrų restitucija i� muziejų�.

Rozentalis sulaukė �The Guardians� meno kritiko D�onatano D�onso (Jonathan Jones) palaikymo. �is ra�ė: �Jei nėra pa�ių rim�iausių prie�as�ių, meno kūrinys niekada, niekada neturi būti paimamas i� vie�ojo muziejaus. Nacizmo nusikaltimų i�pirkimas, atrodytų, ir yra tokia prie�astis, ta�iau tai beprasmi�ka. Patirto siaubo nepakeisi. Tik nukertamos istorinės s�sajos ir paveikslai atimami i� miestų, kurie yra tap� jų namais, ir meno rinkoje paver�iami pinigais.�

Rozentalis ir D�onsas suabejojo restitucija apskritai. Istorikas Adamas Zamoiskis (Adam Zamoyski) atsakė Rozentaliui laikra�tyje �The Independent�: �Daug nacistų plė�ikavimo aukų bandė atgauti nuosavyb� penkto de�imtme�io pabaigoje ir �e�to prad�ioje, ta�iau susidūrė su kolekcininkų, aukcionų namų, muziejų, vadovų ir meno prekeivių nes��iningumo ir paniekos siena, �iems vengiant ir vilkinant klausim�, tikintis, kad problemos neliks. Daug kur toks po�iūris vyrauja ir �iandien. Jei tada teisingumas būtų triumfav�s, dabar restitucijos nereikėtų.�

Rozentalis ir D�onsas pirmiausia gynė visuomenines kolekcijas. Nesunku suprasti, kad jose esan�ius meno kūrinius lengviau rasti ir gr��inti. Tuo pat metu kūrinių i� visuomeninių kolekcijų gr��inimas yra kur kas daugiau nei tik nuosavybės klausimas. �ia kalbama apie tai, kas yra muziejus. Muziejai � tai tarsi tapatybės veidrodis, apibrė�iantis ir atspindintis mūsų istorij�, kultūr� ir pasaulio suvokim�. Jie pasakoja, i� kur esame, kas mes tokie ir kokie norime būti. �ia prasme menas atlieka unikalų vaidmenį ir yra kolektyvinio kulto objektas. �ia reikia ie�koti ir nacistų meno manijos �aknų. Kaupdami, kurdami ir naikindami men� jie bandė suformuoti nauj� tapatyb� ir nauj� �mogų. Buvo įsitikin�, kad menas gali būti svarbesnis u� �mones.

Kūrinių, priklausan�ių vie�osioms įstaigoms, gr��inimas tikriesiems savininkams buvo ne tik palikuonių ir institucijų konfliktas dėl nuosavybės teisių. Palikuonių teisė į prarastus �eimos meno kūrinius buvo prie�inama vie�ajam gėriui, kuo ir yra muziejai. Rozentalis ir D�onsas argumentuoja, kad visuomenės gerovė yra svarbesnė u� tikrųjų savininkų teis� į kūrinius. Jų nuomone, �ie kūriniai padarys daugiau gero, jei liks kaboti muziejuose, u�uot buv� parduoti ir prading� priva�iose kolekcijose. Jie teisūs sakydami, kad daugiau �monių galės pamatyti men�, ta�iau tik nusprendus nekreipti dėmesio į tai, kad tokie kūriniai drauge simbolizuoja ir tam tikr� kalt�.

Dėl to �ie dalykai da�nai sukeldavo emocijų. Kalbama ne tik apie men�, bet ir apie kaltės pripa�inim�. Kaltė tenka įstaigai ir netiesiogiai jos atstovaujamam vie�umui. Klimto ir Kirchnerio paveikslų restitucija sutapo su kaltės klausimu, kai nacionaliniu turtu laikyti meno kūriniai pasirodė esantys Austrijos ir Vokietijos skausmingos istorinės patirties dalis.

Pasak Rozentalio ir D�onso, nacistų pavogtų meno kūrinių restitucija kėlė dominõ efekto pavojų, atverdama duris didesniems restitucijos procesams. Kodėl �ydų palikuonys gali reikalauti gr��inti prarastus meno kūrinius, o egiptie�iai, graikai arba senieji Pietų Amerikos gyventojai � ne? O gal reikėtų nacizmo nusikaltimų nekelti vie�umon, visai kaip daugelio kitų plė�ikavimo atvejų? �Istorija yra istorija � laikrod�io rodyklių atgal neatsuksi�, � sakė Normanas Rozentalis.

Erikas Gibsonas �The Wall Street Journal� kėlė retorinį klausim�: �Kodėl mes apskritai rūpinamės nacistų pagrobto meno gr��inimu?� Jo atsakymas buvo toks: �Nacistai nesiekė vien tik praturtėti patys. Plė�ikavimas buvo galutinio sprendimo dalis. Jie norėjo sunaikinti ras� i�naikindami jos kultūr� ir �mones. Tai suteikia �iems kūriniams unikali� reik�m�, juolab kad kai kurie buvo naudojami mainams, duodantiems �eimoms galimyb� pabėgti i� Vokietijos ir Austrijos. �ie kūriniai yra siaubingo nusikaltimo simboliai, o jų gr��inimas � simbolinės tiesos aktas.�

Net jei dauguma tyrėjų, nagrinėjan�ių restitucijos klausimus, nenori nustatyti laiko ribos, jie nemano, kad procesas truks am�inai.

�Nemanau, kad kūrinių gr��inamas truks daugiau nei penkerius ar de�imt metų. Tada dauguma i�gyvenusių per kar� jau bus mir� ir liks ma�iau tokių, kurie dar prisimena, kam priklauso meno kūriniai, todėl bus sunku juos rasti�, � sako �arlzas A. Gold�teinas, �Commission for Art Recovery� atstovas. Jis turi omenyje, kad Va�ingtono konferencija tam tikra prasme buvo paskutinė galimybė i�spr�sti �į klausim�. Ra�ytoja Lyn H. Nikolas, kaip ir Gold�teinas, įsitikinusi, kad galiausiai bus padėtas ta�kas ir nebebus kur eiti: �Tai niekada nebus visi�kai baigta. Per daug i�ve�ta, pavogta ir sunaikinta. Paprasta buvo su Geringo ir Hitlerio kolekcijomis, nes jie savo vagystes katalogavo, ta�iau toliau atsirado sunkumų, mat susidurta su niekada atvirai rinkoje nerodytais kūriniais. Dauguma skriaudų niekada nebus atitaisyta. Galiausiai �i u�duotis taps neįmanoma.�

Vis dėlto Veslis A. Fi�eris i� �Claims Conference� kalba apie tai kiek kitaip. Jo nuomone, ne visada svarbiausia pasiekti, kad kūriniai grį�tų atgal: �Kalbama ne tik apie men�. Tai ir istorijos restitucija. Reikia i�siai�kinti, kas i� tiesų įvyko, ir i� to mokytis. �tai kas svarbu. Net jei Emilio Noldės paveikslas bus vienintelis kada nors gr��intas, �vedijai vis tiek svarbu pasitikrinti visas savo kolekcijas. O tada i�tarti: �Mes per�velgėme savo istorij� ir pripa�įstame, kad turime paveikslų, kurie yra tarsi praeities vaiduokliai. Ne�inome, kam jie priklauso, ta�iau juos turime ir esame pasireng� gr��inti, kai tik galėsime.�

Stiuartas Aizen�tatas � Amerikos advokatas ir buv�s ambasadorius. Dirbo Klintono administracijos sekretoriumi ir buvo vienas 1998 m. Va�ingtono konferencijos iniciatorių.

Marija Altman � Gustavo Klimto mūzos Adelės Bloch-Bauer dukterė�ia, ilgai kovojo su Austrija dėl �eimai priklausan�ių Klimto paveikslų.

Adelė Bloch-Bauer � menininko Gustavo Klimto mecenatė ir mūza. Dailininko nutapyt� �ymųjį jos portret� vėliau pagrobė nacistai.

Martinas Bormanas � asmeninis Hitlerio sekretorius ir padėjėjas, karo pabaigoje vienas įtakingiausių Tre�iojo reicho �monių.

Ernstas Buchneris � vokie�ių meno istorikas ir Bavarijos kolekcijų vadovas. Padėjo Hitleriui pavogti Gento altorių.

Veslis A. Fi�eris � amerikie�ių istorikas ir organizacijos �Claims Conference� tyrimų vadovas. 1998 m. Va�ingtono konferencijos vadovo pavaduotojas.

Hermanas Fosas � vokie�ių meno istorikas; jis pakeitė Hans� Pos� ir tapo Fiurerio muziejaus direktoriumi.

Varianas Frajus��amerikie�ių �urnalistas, per kar� vadovavo gelbėjimo operacijai, padėjusiai Europos menininkams ir intelektualams patekti į JAV.

Vilhelmas Frikas � vokie�ių politikas, nacistas ir vidaus reikalų ministras 1933�1943 m.

Hermanas Gysleris � vokie�ių architektas, drauge su Albertu �pėru suprojektavo daugelį nacistinės Vokietijos pastatų.

�arlzas A. Gold�teinas � amerikie�ių advokatas, vadovaujantis organizacijai �Commission for Art Recovery�.

�akas Goudstikeris � olandų meno kolekcininkas, apiplė�tas Hermano Geringo ir verslininko Aloizo Mydlo.

Karlas Haber�tokas � pagrindinis nacistinės Vokietijos meno prekeivis, pardavinėjo kūrinius ir Adolfo Hitlerio kolekcijai.

Valteris Hoferis � vokie�ių meno prekeivis, Hermano Geringo agentas.

Heinrichas Hofmanas � asmeninis Adolfo Hitlerio fotografas.

Julius Langbenas � konservatyvių pa�iūrų ra�ytojas ir m�stytojas. 1890 m. i�leido populiari�j� knyg� �Rembrantas kaip auklėtojas�, kuri vėliau padarė įtak� daugeliui nacistų.

Ronaldas Lauderis��amerikie�ių verslininkas, politikas ir meno kolekcininkas. �Est�e Lauder� paveldėtojas ir vienas turtingiausių �monių pasaulyje. �Commission for Art Recovery� įkūrėjas ir Pasaulio �ydų kongreso pirmininkas.

Kajetanas Miūlmanas��austrų meno istorikas ir SS narys, vadovavo grobstymo operacijoms Lenkijoje, Austrijoje ir Nyderlanduose.

Hansas Posė � paveikslų galerijos �Alte Meister� vadovas ir pirmasis Fiurerio muziejaus direktorius.

Joachimas fon Ribentropas � nacistinės Vokietijos u�sienio reikalų ministras 1938�1945 m. Dalyvavo grobstant meno kūrinius Rytų ir Vakarų fronte.

Majeris Am�elis Rot�ildas � XVIII a. pabaigoje gyven�s Vokietijos �ydų kilmės bankininkas, bankininkų Rot�ildų �eimos dinastijos Europoje pradininkas.

Deividas Roulandas��amerikie�ių advokatas, dirbantis su meno kūrinių gr��inimu. Dalyvavo keliuose didelio atgarsio sulaukusiuose gin�uose.

Alfredas Rozenbergas��nacistų judėjimo vadovas ir ideologas. Vadovavo organizacijai ERR, kuri administravo meno kūrinių grobim� Prancūzijoje.

Paulis Rozenbergas � prancūzų meno prekeivis, atstovavo ir Pikasui. Jo kolekcij� pagrobė ERR, o Rozenbergas pabėgo į JAV.

Albertas �pėras � vokie�ių architektas ir politikas. Hitleris jam pavedė suprojektuoti daug monumentalių pastatų Vokietijoje. Karo pabaigoje jis buvo atsakingas u� �alies ginklų pramon�.

Rozė Valan � prancūzų meno istorikė ir pasiprie�inimo judėjimo didvyrė, �nipinėjo vokie�ių vykdyt� meno kūrinių grobstymo operacij� Prancūzijoje.

Anė Veber � Londone įsikūrusios organizacijos (Commission for Looted Art in Europe) įkūrėja ir vadovė.

�or�as Vilden�teinas��prancūzų meno prekeivis ir vienos garsiausių Pary�iaus galerijų �Wildenstein & Co� savininkas. Po Vokietijos invazijos jo galerija ir kolekcija buvo arizuotos.

Francas Volfas-Meternichas � vokie�ių grafas, 1940�1942 m. Prancūzijoje vadovavo vokie�ių organizacijai �Kunstschutz�.

�i knyga nėra mokslinis darbas, todėl nemanau, kad reikėtų duoti i�na�ų arba pateikti visų ra�ant �i� knyg� naudotų �altinių s�ra��. Taip pat nenurodau daugybės perskaitytų straipsnių, i�skyrus jei straipsniai buvo tiriamojo pobūd�io arba itin svarbūs. Taip pat neteikiu archyvinės med�iagos s�ra�o, �imtų, galbūt net tūkstan�ių ant mano ra�omojo stalo arba kompiuterio monitoriuje sudėtų dokumentų. Itin didelė paspirtis buvo skaitmeniniai archyvai, pavyzd�iui, �Die Deutshe Geschichte in Dokumenten und Bilden (DGDB)�, kuriuose sukaupta gausybė karo metų dokumentų originalų.

Pateikiu tik labiausiai padėjusios literatūros kiekvieno skyriaus s�ra��.

1 skyrius. Adolfo Hitlerio testamentas

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: Hugh Trevor Roper The Last Days of Hitler, Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Lincoln Kirstein straipsnis In Quest of the Golden Lamb (straipsnis 1946, Town and Country), taip pat politinis ir asmeninis Adolfo Hitlerio testamentai, kuriuos galima rasti duomenų bazėje �Die Deutsche Geschichte in Dokumenten und Bildern (DGDB)�.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Robert M. Edsel The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art � Handbuch Kunstrestitution weltweit, David Britt (red.) Art and Power � Europe under the dictators 1930�45, Till-Holger Borchert Van Eyck to D�rer: The Influence of Early Netherlandish Painting on European Art.

Faktiniai duomenys apie nerastų meno kūrinių mast� paremti �Commission for Looted Art in Europe� ir �Claims Conference� vertinimais. Linco miesto plano detalės paimtos i� 2009 m. Lince vykusios parodos �The F�hrer�s Capital of Culture�. Yra įvairių versijų, kaip buvo rastas Adolfo Hitlerio testamentas, pavyzd�iui, amerikie�ių kareivis Arnoldas Veisas (Arnold Weiss) liudija kitoki� įvykių eig�. Vis dėlto nusprend�iau remtis Hju Trevoro-Roperio versija, kuri yra geriausiai dokumentuota.

2 skyrius. Tragedijos gimimas

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Adolf Hitler Hitler: Speeches and Proclamations, 1932�1945, Dedicatory Hammer Broken by Herr Hitler (straipsnis New York Times, 1933 m. spalio 16 d.).

Kita literatūra: Walter Benjamin Konstverket i reproduktionsåldern, Friedrich Nietzsche Så talade Zarathustra: en bok f�r alla och ingen, Friedrich Nietzsche Tragedins f�delse, Alfred Rosenberg Der Mythus des zwanzigsten Jahrhunderts, Norman Rich Hitler�s war aims, Arne Ruth och Ingemar Karlsson Samh�llet som teater � estetik och politik i Tredje riket, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Julius Langbehn Rembrandt als Erzieher, Michael R. Marrus (red.) The Origins of the Holocaust Vol 1�2 (1989), Peter Gay Weimarkulturen, Fritz R. Stern The Politics of Cultural Despair: A Study in the Rise of the Germanic Ideology, Joan L. Clinefelter Artists for the Reich: Culture and Race from Weimar to Nazi Germany, David Britt (red.) Art and Power � Europe under the dictators 1930�45, David Brolin Friedrich Nietzsche � Liv Filosofi Politik (2010), Hans-Ulrich Wehlers The German Empire 1871�1918, Johann Gottlieb Fichte Tal till tyska nationen, Eric Kurlander The Rise of V�lkisch-Nationalism and the Decline of German Liberalism: A Comparison of Liberal Political Cultures in Schleswig-Holstein and Silesia 1912�1924 (straipsnis European Review of History, 2002), Eric Kurlander The Price of Exclusion: Ethnicity, National Identity and the Decline of German Liberalism, 1898�1933, Stephen Eric Bronner och Douglas Kellner (red.) Passion and Rebellion � The Expressionist Heritage.

Apra�ymai taip pat paremti 1933�1945 m. fotografijomis, kurių galima rasti �Haus der Kunst� Miunchene ir nuotraukomis bei dokumentais i� �Die Deutsche Geschichte in Dokumenten und Bildern (DGDB)�.

Komentaras: istorikai nesutaria dėl vadinamosios Sonderweg teorijos ir to, k� rei�kė Vokietijos �ypatingasis kelias�. �iame straipsnyje rėmiausi teorijos �alininkų nuomone.

3 skyrius. I�sigim�s menas

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Adolf Hitler Hitler: Speeches and Proclamations, Paul Ortwin Raves Kunstdiktatur im Dritten Reich, Grosse Deutsche Kunstausstellung 1937 (1937, parodos katalogas), Entartete �Kunst� Ausftellungsf�hrer (1937, parodos katalogas), Heinrich Hoffmann Hitler Was My Friend: The Memoirs of Hitler�s Photographer, Heinrich Hoffmann Hitler Wie Ihn Keiner Kennt.

Kita literatūra: Arne Ruth och Ingemar Karlsson Samh�llet som teater � estetik och politik i Tredje riket, Frederic Spott Hitler and the Power of Aesthetics, Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art as Politics in the Third Reich, Magdalena Droste Bauhaus: 1919�1933, Peter Englund Brev från nollpunkten, Ernst Piper Alfred Rosenberg, Klemens von Klemperer German Incertitudes, 1914�1945: The Stones and the Cathedral, Susan Sontag Under the Sign of Saturn, Berthold Hinz Art in the Third Reich, Stephen Eric Bronner och Douglas Kellner (red.) Passion and rebellion � The Expressionist Heritage, Rose-Carol Washton Long (red.) German Expressionism � Documents from the End of the Wilhelmine Empire to the Rise of National Socialism, Sherree Owens Zalampas Adolf Hitler: A Psychological Interpretation of His Views on Architecture, Stephanie Barron Degenerate Art: The Fate of the Avant-Garde in Nazi Germany, Eric Kurlander The Price of Exclusion: Ethnicity, National Identity and the Decline of German Liberalism, 1898�1933, Ian Kershaw Hitler: 1889�1936 Hubris.

Apra�ymai taip pat paremti 1933�1945 m. fotografijomis, kurių galima rasti �Haus der Kunst� Miunchene, skaitmenine �Entartete Kunst� parodos rekonstrukcija, parengta George�o Masono universitete, ir nuotraukomis bei dokumentais i� �Die Deutsche Geschichte in Dokumenten und Bildern (DGDB)�, taip pat to meto naujienų straipsniais �The Straits Times�, �K�lnische Volkszeitung�, �V�lkischer Beobachter�.

4 skyrius. Kelias į Va�ington�

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: interviu su Vesliu A. Fi�eriu (Claims Conference, Va�ingtono konferencijos vadovo pavaduotojas), �arlzu A. Gold�teinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Lyn H. Nikolas (ra�ytoja, Va�ingtono konferencijos patarėja), taip pat apsilankymu �Holocaust Memorial Museum�.

Kita literatūra: J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference, David Singer och Lawrence Grossman (red.) American Jewish Year � Book 2002, Stuart Eizenstat U. S. and Allied Efforts To Recover and Restore Gold and Other Assets Stolen or Hidden by Germany During World War II, Stuart Eizenstat U. S. Government supplementary report on Nazi assets, Stuart Eizenstat Imperfect Justice: Looted Assets, Slave Labor, and the Unfinished Business of World War II, Michael Bazyler Holocaust Justice: The Battle for Restitution in America�s Courts, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Robert M. Edsel The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art � Handbuch Kunstrestitution weltweit, Melissa M�ller och Monika Tatzkow Lost Lives, Lost Art � Jewish Collectors, Nazi Art Theft, and the Quest for Justice, Andrew Decker A Legacy of Shame(Artnews, 1984), Peter Gumbel Secret Legacies: Heirs of Nazis Victims Challenge Swiss Banks on Wartime Deposits (1995, straipsnis Washington Post).

5 skyrius. Adolfo Eichmano fabrikas

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Adolf Hitler Hitler: Speeches and Proclamations, Adolf Hitler Mein Kampf, Wilhelm Keitel (och Walter Gorlitz red.) The Memoirs of Field-MarshalWilhelm Keitel: Chief of the German High Command, 1938�1945, Heinrich Hoffmann Hitler Was My Friend: The Memoirs of Hitler�s Photographer, August Kubizeks The Young Hitler I Knew, Ranuccio Bianchi Bandinelli Hitler et Mussolini. Il vaiggio del F�hrer in Italia, N�rnbergprocessen I. Domstolsstadga och anklagelseakter, N�rnbergprocessen II. Domstolsstadga och anklagelseakter, Wilhelm H�ttl The Secret Front: Nazi Political Espionage 1938�1945.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War (1995), Robert M. Edsels The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, David Britt (red) Art and Power � Europe under the dictators 1930�45, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Antony Beevor Andra v�rldskriget (2012), Ian Kershaw Hitler: 1889�1936 Hubris, Ian Kershaw Hitler: 1936�1945 Nemesis, Mary Felstiner Refuge and Persecution in Italy, 1933�1945 (publikuota Simon Wiesenthal Annual Vol. 4), Roger Moorhouse Berlin at War: Life and Death in Hitler�s Capital 1939�45, Melissa M�ller och Monika Tatzkow Lost Lives, Lost Art � Jewish Collectors, Nazi Art Theft, and the Quest for Justice, Niall Ferguson The House of Rothschild: Volume 1: Money�s Prophets: 1798�1848, Niall Ferguson The House of Rothschild (vol. 2): The World�s Banker: 1849�1999, Anne-Marie O�Connor The Lady in Gold: The Extraordinary Tale of Gustav Klimt�s Masterpiece, Portrait of Adele Bloch-Bauer, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Ann och John Tusa N�rnbergprocessen, Hector Feliciano Lost Museum, Peter Harclerode och Brendan Pittaway The Lost Masters: WW II and the Looting of Europe�s Treasurehouses, Birgit Schwarz, Hitler�s Museum, in: Vitalizing Memory. International Perspektives on Provenance Research.

6 skyrius. Naikinimas

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: Albert Speer Memoarer, Adolf Hitler Mein Kampf, Adolf Hitler och Martin Bormann Hitler�s Table Talk, 1941�1944, Adolf Hitler Hitler: Speeches and Proclamations.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Antony Beevor Andra v�rldskriget, Ian Kershaw Hitler: 1936�1945 Nemesis, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Karol Estreicher Cultural Losses of Poland During the German Occupation 1939�1944: With Original Documents of the Looting, Roger Manvell och Heinrich Fraenkel Goering: The Rise and Fall of the Notorious Nazi Leader, Bj�rn Fontander G�ring och Sverige, Heather Pringle H�rskarplanen: Himmlers jakt på det ariska ursprunget.

7 skyrius. Rembranto vokie�iai

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: Albert Speer Memoarer, Ernst Hanfstaeng Hitler: The Missing Years, Heinrich Hoffmann Hitler Was My Friend: The Memoirs of Hitler�s Photographer.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Antony Beevor Andra v�rldskriget, Julius Langbehn Rembrandt als Erzieher, Steven Nadler Rembrandt�s Jews, Ian Kershaw Hitler: 1936�1945 Nemesis, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Melissa M�ller och Monika Tatzkow Lost Lives, Lost Art � Jewish Collectors, Nazi Art Theft, and the Quest for Justice, Mirjam Alexander-Knotter, Jasper Hillegers och Edward van Voolen De �joodse� Rembrandt: De mythe ontrafeld, Jonathan Petropoulos The Importance of the Second Rank: The Case of the Art Plunderer Kajetan M�hlmann (esė, publikuota Austro-Corporatism: Past, Present, Future), Benjamin Moser Rembrandt � The Jewish Connection? (straipsnis New York Review of Books, 2008 m. rupjū�io 14 d.), Gerard Aalders Nazi Looting: The Plunder of Dutch Jewry during the Second World War.

8 skyrius. Ker�tas Napoleonui

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Rose Valland Le front de l�art, ALIU Detailed Interrogation Report: Hans Wendland, 18 September 1946 (MFAA atlikta Vendlando apklausa), Activity of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg in France: Consolidated Interrogation Report No. 1 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. rugpjū�io 15 d.), Linz: Hitler�s Museum and Library: Consolidated Interrogation Report No. 4 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. gruod�io 15 d.), The Goering Collection: Consolidated Interrogation Report No. 2 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. rugsėjo 15 d.).

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Robert M. Edsel The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, Hector Feliciano Lost Museum, Peter Harclerode och Brendan Pittaway The Lost Masters: WW II and the Looting of Europe�s Treasurehouses, Janet Flanner Paris Was Yesterday, 1925�1939, Niall Ferguson The House of Rothschild: Volume 1: Money�s Prophets: 1798�1848, Niall Ferguson The House of Rothschild (vol. 2): The World�s Banker: 1849�1999, Norbert Schneider Vermeer, Elizabeth Karlsgodt Defending National Treasures: French Art and Heritage Under Vichy, Michael J. Kurtz America and the Return of Nazi Contraband: The Recovery of Europe�s Cultural Treasures, Dominique Lapierre och Larry Collins Is Paris Burning?, Charles Glass Americans in Paris: Life and Death Under Nazi Occupation, Julian Jackson France: The Dark Years, 1940�1944, Carla Killough McClafferty In Defiance of Hitler: The Secret Mission of Varian Fry, Alfred A. Knopf And the Show Went On: Cultural Life in Nazi-Occupied Paris, Suzanna Andrews A Nasty Little War on Wallstreet (straipsnis, New York Magazine, 1996 m. kovo 11 d.).

9 skyrius. Advokatai

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: interviu su �arlzu A. Gold�teinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Vesliu A. Fi�eriu (Claims Conference), Deividu Roulandu (Rowland & Petroff advokatas), Lyn H. Nikolas (ra�ytoja).

Kita literatūra: J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference, David Singer och Lawrence Grossman (red.) American Jewish Year � Book 2002, Stuart Eizenstat Imperfect Justice: Looted Assets, Slave Labor, and the Unfinished Business of World War II, Michael Bazyler Holocaust Justice: The Battle for Restitution in America�s Courts, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art � Handbuch Kunstrestitution weltweit, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow The Story of Street Scene, Melissa M�ller och Monika Tatzkow Lost Lives, Lost Art � Jewish Collectors, Nazi Art Theft, and the Quest for Justice, Andrew Decker A Legacy of Shame (Artnews, 1984), Peter Gumbel Secret Legacies: Heirs of Nazis Victims Challenge Swiss Banks on Wartime Deposits (1995, straipsnis Washington Post), Anne-Marie O�Connor The Lady in Gold: The Extraordinary Tale of Gustav Klimt�s Masterpiece, Portrait of Adele Bloch-Bauer, Reinhard Steiner Schiele, Patricia Kennedy Grimsted Documenting Nazi Cultural Looting and Postwar Retrieval: Surviving Archives of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg, Pamela M. Potter The Arts in Nazi Germany: A Silent Debate (studija), Jessica Mullery Fulfilling the Washington Principles: A Proposal for Arbitration Panels to Resolve Holocaust-Era Art Claims.

10 skyrius. Gėlių sodas

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: interviu su �arlzu A. Gold�teinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Vesliu A. Fi�eriu (Claims Conference), Deividu Roulandu (Rowland & Petroff advokatas), Lyn H. Nikolas (ra�ytoja), Danieliu Birnbaumu (Moderniojo meno muziejaus vadovas). Emil Nolde Mein Leben. Didelė dalis med�iagos paremta vie�aisiais Moderniojo meno muziejaus archyvo dokumentais.

Kita literatūra: J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference, Stuart Eizenstat U. S. Government supplementary report on Nazi assets, Stuart Eizenstat Imperfect Justice: Looted Assets, Slave Labor, and the Unfinished Business of World War II, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art � Handbuch Kunstrestitution weltweit, Jessica Mullery Fulfilling the Washington Principles: A Proposal for Arbitration Panels to Resolve Holocaust-Era Art Claims, Klas Åmark Att bo granne med ondskan, Stephen Eric Bronner och Douglas Kellner (red.) Passion and Rebellion � The Expressionist Heritage, Wendy M. Walker The Contradictory Nature of Emil Nolde: Painter of Heimat, Averil King Emil Nolde: Artist of the Elements, Sylvain Amic Emil Nolde 1867�1956, Sverige och judarnas tillgångar (u�sienio reikalų ministerijos ataskaita DS 2002:50), Utredningen inom UD om depositioner vid svenska utlandsmyndigheter vid tiden f�r den nazistiska f�rf�ljelsen och 2:a v�rldskriget (U�sienio reikalų ministerijos ataskaita SOU 1999:20), OSS (USS Office of Strategic Services) Art Looting Intelligence Unit (ALIU) Reports 1945�1946 and ALIU Red Flag Names List and Index.

11 skyrius. Kiekvienas �ingsnis mane �udo

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: Albert Speer Memoarer, Adolf Hitler Mein Kampf, Adolf Hitler och Martin Bormann Hitler�s Table Talk, 1941�1944.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Antony Beevor Andra v�rldskriget, Ian Kershaw Hitler: 1936�1945 Nemesis, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Sherree Owens Zalampas Adolf Hitler: A Psychological Interpretation of His Views on Architecture, Heather Pringle H�rskarplanen: Himmlers jakt på det ariska ursprunget, Catherine Scott-Clark and Adrian Levy The Amber Room: The Untold Story Of The Greatest Hoax Of The Twentieth Century, Ann och John Tusa N�rnbergprocessen, Patricia Kennedy Grimsted Documenting Nazi Cultural Looting and Postwar Retrieval: Surviving Archives of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg, Patricia Kennedy Grimsted Returned from Russia: Nazi Archival Plunder in Western Europe and Recent Restitution Issues, Bob Carruthers (red.) The Nuremberg Trials � The Complete Proceedings Vol 7: The Nazi Regime of Terror, Bob Carruthers (red.) The Nuremberg Trials � The Complete Proceedings Vol 6: Occupation, Propaganda and the Russian Camps, Bob Carruthers (red.) The Nuremberg Trials � The Complete Proceedings Vol 10: The Case against von Ribbentrop, Kinga Frojimovics och G�za Komor�czy Jewish Budapest: Monuments, Rites, History, Sylvia Hochfield Beautiful Loot: The Soviet Plunder of Europe�s Art Treasures, The Mystery of the Hungarian �Gold Train� (1999 m. The Presidential Advisory Commission on Holocaust Assets in the United States ataskaita).

12 skyrius. �altasis karas

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: interviu su �arlzu A. Gold�teinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Vesliu A. Fi�eriu (Claims Conference).

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Dariusz Stola Anti-Zionism as a Multipurpose Policy Instrument: The Anti-Zionist Campaign in Poland, 1967�1968 (The Journal of Israeli History Vol. 25, No. 1), Antony Beevor Andra v�rldskriget, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Catherine Scott-Clark and Adrian Levy The Amber Room: The Untold Story Of The Greatest Hoax Of The Twentieth Century, Ann och John Tusa N�rnbergprocessen, Patricia Kennedy Grimsted Documenting Nazi Cultural Looting and Postwar Retrieval: Surviving Archives of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg, Patricia Kennedy Grimsted Returned from Russia: Nazi Archival Plunder in Western Europe and Recent Restitution Issues, Bob Carruthers (red.), Kinga Frojimovics och G�za Komor�czy Jewish Budapest: Monuments, Rites, History, Sylvia Hochfield Beautiful Loot: The Soviet Plunder of Europe�s Art Treasures, Andreas Zick och Beate K�pper, Group-focused Enmity in Europe 2008, J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference. Rusų duomenų bazė: www.lostart.ru.

13 skyrius. Neronas

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: Albert Speer Albert Speers Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Rose Valland Le front de l�art, Activity of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg in France: Consolidated Interrogation Report No. 1 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. rugpjū�io 15 d.), Linz: Hitler�s Museum and Library: Consolidated Interrogation Report No. 4 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. gruod�io 15 d.), The Goering Collection: Consolidated Interrogation Report No. 2 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. rugsėjo 15 d.).

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Robert M. Edsel The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, Peter Harclerode och Brendan Pittaway The Lost Masters: WW II and the Looting of Europe�s Treasurehouses, Elizabeth Karlsgodt Defending National Treasures: French Art and Heritage Under Vichy, Michael J. Kurtz America and the Return of Nazi Contraband: The Recovery of Europe�s Cultural Treasures, Dominique Lapierre och Larry Collins Is Paris Burning?, Charles Glass Americans in Paris: Life and Death Under Nazi Occupation, Alfred A. Knopf And the Show Went On: Cultural Life in Nazi-Occupied Paris, Ann och John Tusa N�rnbergprocessen, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Ian Kershaw Hitler: 1889�1936 Hubris, Ian Kershaw Hitler: 1936�1945 Nemesis, Arne Ruth och Ingemar Karlsson Samh�llet som teater � estetik och politik i Tredje riket, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, David Britt (red.) Art and Power � Europe under the dictators 1930�45, Roger Manvell och Heinrich Fraenkel Goering: The Rise and Fall of the Notorious Nazi Leader, Paul Johnson Modern Times Revised Edition: The World from the Twenties to the Nineties, Jonathon Keats Forged: Why Fakes are the Great Art of Our Age, The Last Days of Ernst Kaltenbrunner (rapport från CIA), Kenneth D. Alford Hermann G�ring and the Nazi Art Collection: The Looting of Europe�s Art, Birgit Schwarz, Hitler�s Museum, in: Vitalizing Memory. International Perspektives on Provenance Research.

14 skyrius. Palikimas

Faktai ir apra�ymai paimti i� tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių �altinių: interviu su �arlzu A. Gold�teinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Vesliu A. Fi�eriu (Claims Conference), Deividu Roulandu (Rowland & Petroff advokatas), Lyn H. Nikolas (ra�ytoja).

Kita literatūra: J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference, Stuart Eizenstat Imperfect Justice: Looted Assets, Slave Labor, and the Unfinished Business of World War II, Michael Bazyler Holocaust Justice: The Battle for Restitution in America�s Courts, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe�s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Martin Dean Robbing the Jews � The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933�1945, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art � Handbuch Kunstrestitution weltweit, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow The Story of Street Scene, Anne-Marie O�Connor The Lady in Gold: The Extraordinary Tale of Gustav Klimt�s Masterpiece, Portrait of Adele Bloch-Bauer, Patricia Kennedy Grimsted Documenting Nazi Cultural Looting and Postwar Retrieval: Surviving Archives of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg, Pamela M. Potter The Arts in Nazi Germany: A Silent Debate (studija), Jessica Mullery Fulfilling the Washington Principles: A Proposal for Arbitration Panels to Resolve Holocaust-Era Art Claims, David Rowland, Nazi Looted Art Commissions After the 1998 Washington Conference: Comparing the European and American Experiences, David Rowland, Nazi-Era Art Claims in the United States: 10 Years After the Washington Conference, Jennifer Anglim Kreder The New Battleground of Museum Ethics and Holocaust-Era Claims, Steffen Winter Hitler�s Wristwatch: A Nazi Legacy Hidden in German Museum, Raymond Dowd, Nazi Looted Art and Cocaine: When Museum Directors Take it, Call the Cops, Michael Bazyler Holocaust Justice: The Battle for Restitution in America�s Courts, Sidney Zabludoff And it all but disappeared: The Nazi seizure of Jewish assets.

Apie 3,9 euro (�ia ir toliau � vertėjo pastabos).

Apie 19 500 eurų.

Apie 11 milijardų eurų.

Apie 333 milijonai eurų.

Apie 33 milijonai eurų.

Apie 333 milijonai eurų.

Svarbus valstybės interesas (vok.).

Lietuvi�kai �keistasis karas�.

Baldų akcija (vok.).

Apie 1,9 milijardo eurų.

Apie 111 milijonų eurų.

Neįra�inėjant pokalbio (angl.).

Apie 3 300 eurų.

We have told the museum to settle it. We have given them a clear message(angl.).

Now is the time not to give in (angl.).

33�milijonai eurų.

Beauty belongs to the man who can appreciate it (angl.).