TOKIŲ VYRI�KIŲ MATĖT ne vien� � mil�ini�kas storulis lietaus karoliukais blizgan�iu lietpal�iu, dantyse styro cigaras, �velgia kiaurai Taimso aik�tės neonų, klegesio ir praeivių siautulio.

�itaip Benedekas Gerbė atrodė, kai ma�iau jį paskutinį kart�. Tai buvo 2007-ųjų gegu��, netrukus i�vykau i� Manhatano, su �eima praleid�s �ia �e�et� mėnesių, � sta�avausi Niujorko universitete su Fulbraito stipendija. Kadaise Gerbė mergino mano tet� Budape�te, nors Vengrijoje nebegyveno ir nebuvo lank�sis daugiau nei keturiasde�imt metų. Jis kasdien ra�ė vengri�kai ir pie�ė iliustracijas vaikų literatūros serijai, ir nedidukė rimta leidykla Brukline, pasisamd�iusi vertėj�, leido B. Gerbės �Sapnų atlas�� � meno albumo dyd�io vaiki�kas knygas kietais vir�eliais. Abu mano berniūk��iai � Bend�aminas ir Henris � dievino �ias knygas su pana�iomis į fin-de-siècle1 plakatus iliustracijomis, pasakojimus apie vaikus, lipynėmis kopian�ius į svajones, bekra��ius sodų miestus, plūduriuojan�ius minaretus, karalius, susisups�iusius į hiacintų �iedlapius. �itoks buvo Gerbės stilius, apie kurį jokiu būdu nenutuoktum i� ra�ytojo i�vaizdos � neskusta barzda, kelnės �iuk�lių mai�ų plo�io, smilkstantis cigaras, į�ūlus įprotis nugin�yti bet koki� nuomon�, jeigu ji ne jo, o kartais, vos apsisukus, net ir sav�j�.

Prie Gerbės mane traukė i� nevilties. Niujorko universitetas buvo �adėj�s �įkvepian�i� menin� aplink��, o gavau darbo kamp� pastato gale, kur plu�davo tuntas svarbių ra�ytojų, bet kiekvienas savo kertėj, jei apskritai jų ten būdavo. Ta�iau man�s jie netgi nebestebino � juk ra�ytojai tai ir daro: jie dirba. Dėl to a�, kai nera�ydavau, kartais vienas, kartais su �mona Marse maklinėdavau gatvėmis po nėma� Gerbės apra�ytojo neprimenantį sapnovaizdį. U�uot kopė�iomis lip�s auk�tyn, jau�iau, kad nyru �emyn, į betono ir plytų, asfalto ir gele�ies erdves; buvo �iema, be atvangos drėbė snieg�, ir �is tuoj pati�davo, o kai lydavo, tai vis kaip i� kibiro. Neketinu pasakyti, kad Niujorkas buvo nykus, ta�iau atrodė tarsi i��luotas, negyvenamas miestas, keistas jausmas, nes aplink kunkuliavo tir�ta �monių � tiek, kad kartais sunkiai irdavausi �aligatviu, visiems mane lenkiant, tarytum kiekvienas �inotų ka�k�, kas man paslaptis, o kiekvienoje gatvėje ir aveniu būtų gausybė durų, kurias tik jie vieni gali atverti. Kai �itiek daug man atrodė u�ginta, Niujorke vėl pasijutau tarsi vaikas, pirm� kart� lik�s vienas namie, arba sve�ias, u�sibuv�s nepa�įstamo �mogaus būste bespalvį sekmadienį, kai nerasdamas ko nusitverti rausiesi po podėlius ir spintas kambariuose, į kuriuos nederėtų nė kojos kelti; rausiesi, bet nieko įdomaus nerandi, tik vis viliesi, kad kita papuo�alų dė�elė, kita puo�ni spinta ar naktinis stalelis atlygins u� prarast� pusdienį. Niujorkas � mano Niujorkas � t� �iem� buvo paslap�ių vieta.

Gerbė tarp jų buvo pati did�ioji. Paskambinau jam patartas tetos Bėjos � ji davė telefono numerį, kai pasiguod�iau dėl menkai tesimezgan�ių ry�ių. Sunku patikėti, kad Budape�to universiteto laikais, septintojo de�imtme�io prad�ioje, jis mergino mano tet�. Gerbė tuomet buvo studentas, bet jau lankė literatūros ir istorijos bei visus kitus kursus, kurie tik pakurstydavo jo vaizduot�. Pasak tetos, buv�s �tylus, svajingas�, ta�iau ir �i�vaizdus�. Kaip Montgomeris Kliftas. Ta�iau jie susitikinėjo vos de�imt mėnesių, paskui Gerbė j� paliko neva dėl gyvenimo meilės, moters vardu Zela; �i studijavo psichologij� ir, pasak gandų, ra�ė sapnų dienora�tį, �is es� ir įkvėp�s Gerbės kūryb�. Praėjus metams po to, kai susipa�ino su Zela, Gerbė metė universitet� ir nebaig�s studijų dingo i� mano tetos gyvenimo penkeriems metams � vėl pasirodė tik i�leid�s pirm�j� knyg�. Teta nuėjo į knygos sutiktuves, maklinėjo tarp plakatų su jo pie�tomis iliustracijomis, stebėdamasi, kaip smarkiai Gerbė pasikeit�s. I�nyko �velni �ypsena, da�nai būdav�s svajingas �vilgsnis. T� dien� jis buvo tarsi kar�tinės kre�iamas, pasakojo teta, bet kaip visad �avingas, ir nors nepasakė, kas nutiko, regis, buvo laimingas, galėdamas pasi�nekėti su kuo nors i� senų laikų. Gerbė itin suirzdavo, kai prie jo prieidavo nenusipirk� knygos �monės. �Labai stebėjausi, matydama jį taip pasikeitusį, � pasakojo teta. � Mūsų pa�inties universitete metais jis buvo visai kitoks. Tada dar nebuvome visi�kai suaug� � bet jau ties ta riba, kai ima rūpėti universiteto laipsniai, darbai, �eima, vaikai, o kai būdavau su juo, vėl pasijusdavau sugrį�usi į namų Matia�felde kiem�, lyg �aistume slėpynių, laipiotume lietvamzd�iu ant stogo, palėpėje ie�kotume turtų.� Teta kitam linijos gale stabtelėjo. �Dabar jis tapo svarbiu �mogumi, galbūt galėtų padėti. Regis, tau ne itin puikiai ten klojasi.� Vėl stabtelėjo, girdėjau, kaip prisidėjo ragelį prie kitos ausies. �Jo numeris, kurį turiu, gana senų laikų. Kai pirm� kart� i�vyko i� Vengrijos, vis dar pasukdavo. Man visada atrodė, kad jis pasiilgsta �ių vietų, jis nenorėjo i�vykti, vis pra�ydavo nupasakoti, kaip atrodo miestas, kas jame pasikeitė. Grei�iausiai i�va�iavo dėl Zelos.� Girdėjau, kaip ji krap�tosi kitame laido gale. �Jis labai seniai man neskambino.�

Kai pagaliau surinkau Gerbės numerį, balse girdėjau abejon�, dėjosi nepamen�s tetos. Smalsumas jį pagavo tada, kai atme�iau jo pasiūlym�, u�uot įkyriai steng�sis susitikti su ra�ytojais Vengrijos kultūros centre.

��A� boikotuoju t� viet�, ��atsakiau ir paai�kinau, kaip prie� trejet� savai�ių ėjau pasimatyti su Derd�iu Konradu, paskui apie savo kūryb� kalbėjausi su centro direktoriumi ��ka�kokiu Laslu ar pana�iai, kaip apsimetė susidomėj�s, net u�sideg�s ��Niujorke jiems puikiai pavyksta �is spektaklis. Tasai Laslas patarė surinkti i�traukas i� knygų ir recenzijas, atsiųsti jam elektroniniu pa�tu, tuomet jis su manim susisieksi�s. Kol susirankiojau citatas ir sulipd�iau t� lai�k�, prabėgo did�ioji dienos dalis, bet Laslas taip ir neatsakė ��nei į lai�k�, nei į kit� mano paklausim�. Tyla.

��U�uot gai��s tiek laiko ir varg�s, bū�iau nuved�s vaikus į park�, ��bumbėjau a�, ��arba su Marse nuėj�s į Metropolitano muziejų ��kur tik nori.

Gerbė juokėsi. Sakytum, kas stūgautų kitam lietvamzd�io gale.

��Griebiesi �monos ir vaikų, a? �inai, a� irgi neken�iu to centro� Jų programos� graikinio rie�uto dyd�io smegenų kūryba. O bar� aptarnaujan�ios moteri�kės ��tektų jas nu�udyti, kad nusi�ypsotų. A� ten nebesilankau.

��Hm, ��buvo mano atsakymas.

��Tu smulkmeni�kas ir suirz�s, �mogau,���dudeno jis į telefon�. ��Varomas nevilties. Narcizas. Ker�tingas. Man tai patinka. Klausyk, mėgsti �ydi�k� maist�?

���inoma.

��O �mona su vaikais, jie irgi ateis? ��jis sukikeno. ��Prie� padėdamas ra�ytojui, turiu �inoti, koks jo �eimyninis gyvenimas.

Reikalavimo būta keisto, bet per pietus �Carnegie� restorane spėjau pamatyti, kad jis myli vaikus, manovaikus, ir moka pajuokauti kaip tik įtikdamas Marsės humoro jausmui � j� visada linksmina vyrai, savo keistenybes i�pu�iantys iki komizmo. Tad man nespėjus nė mirktelėti, nė apsispr�sti, ar norė�iau bi�iuliautis su Gerbe, ji jau pakvietė jį pas mus pietų kit� savaitgalį. Paskui vaikai jį tiesiog įsimylėjo, o jis ne�yk�tėjo dėmesio Marsei, tad mes kviesdavome jį da�nokai.

Visose Gerbės knygose veikia tas pats herojų trejetas � �e�iametis berniukas vardu Fricas, pana�aus am�iaus mergaitė Suzana ir mielas dvaro juokdarys, kuris viskuo visai kaip keturmetis, bet nelogi�kos jo smegenėlės puikiai i�narplioja sapnų pasaulį, taigi jis protingiausias i� visų. Pirmosiose knygose pasakojama apie Fric� ir Suzan�: vakare u�mig� vaikai kas naktį pakliūva į t� patį sapn�. Juokdario padedami, jie bando pasprukti ir patiria visokiausių nuotykių. Vėliau para�ytose knygose atsiskleid�ia ir tikrasis vaikų gyvenimas � varganas skurdas, Frico kasdienybė be mamos su niauriu tėvu, Suzanos liga (tai, kas jau dvide�imto am�iaus prad�ioje buvo pavadinta �neurastenija�), �iaurumas mokykloje, � ir Fricas su Suzana nusprend�ia, kad nebenori pabusti, nori likti sapne. Vaikus apima baimė, kad jų sapnus nuo tikrovės teskiria vos plonas popierėlis ir jam suply�us jie neberas kelio pas juokdarį, į bekra��ius miego �emynus. Naujausia knyga baigėsi tuo, kad vaikai dviese aptiko keist� laiko ma�in�, ir ji padės jiems sapne pasilikti am�inai, jeigu tik jie sugebės ja pasinaudoti.

Tai vienuolikta serijos knyga. J� i�leido pernai, mums jau grį�us į Ki�enerį. Pamenu, kaip mudu su Bend�aminu snieguot� sausio dien� sėdėjome �Words Worth Books� knygyne, vartėm paveikslėlius ir skaitėme pasakojim�, ir kaip mums artėjant prie pabaigos Bend�aminas delsė verst paskutinį puslapį, kaip, pir�tu apved�s laiko ma�inos atvaizd�, galiausiai tarė:

��Kai jis mums skaitė, buvo visai kitaip.

Pa�velgiau į sūnų, nesuprasdamas, apie k� jis kalba, nes Gerbės balsas man asocijavosi tik su decibelais ir i�kvepiamu aitriu tabako kvapu. O Bend�aminas man priminė, kad kai Gerbė skaitydavo vaikams, � kitaip negu tada, kai kalbėdavo su manim, � jo tonas būdavo ramus � sulaik�s kvap� dėdavosi ne k� daugiau numan�s, kaip �i istorija pakryps, neva ir jis, kaip kiekvienas vaikas, nekantrauja su�inoti pabaig�.

��Tu teisus, ��atsakiau, prisimin�s tuos vakarus mūsų namuose. ��Jis tikrai taip skaitydavo, ��taip ir ma�iau jį po abiem pa�astim pasiki�usį ir mėsingomis rankomis apsikabinusį mano vaikus.

Baig�s skaitymus, Gerbė bumbėdavo ir trindavosi akis tarsi i� lovos per anksti i�temptas �mogus, ir tai buvo labai juokinga, nes jis būdavo nepasiekiamas iki pirmos valandos ir a� visada maniau, � kaip vėliau paai�kėjo, klydau, � kad kaip tik rytais jis ra�o ir pie�ia. Tada jis įsik�sdavo cigar� ir klausdavo man�s, ar jau pasireng�s �poniutės taurelei�, � taip jis vadino tuos siaubingus kokteilius, kuriuos paprastai u�sakydavo. Manau, kad atkasdavo juos senoviniuose barmenų vadovėliuose, � kaip daugelį vaikų autorių, jį traukė niekieno nemėgstami arba u�mir�ti marmalai � �Sherry Cobbler�, �Pisco Punch�, Naujojo Orleano �Zazerac�. Barmenai varstydavo jį �vilgsniais kaip gerokai kuoktelėjusį.

Kai susėsdavome bare � bet kuriame, nors da�niausiai lankydavomės nedidelėj u�eigėlėj pavadinimu �Lotus� Ist Vilid�e, � galėjo nutikti bet kas. Gerbė buvo nepraustaburnis. Jis ty�ia laidydavo lie�uvį, kad papiktintų �mones, diduma barų lankytojų pa�inojo jį i� matymo. Ne skys�iau nei �od�iais jis darbavosi kum��iais, o kiekvien� smūgį sustiprindavo nemenkas svoris; lėtas kaip dramblys i�tvermingai atlaikydavo atakas, ta�iau pakako vieno jo mosto, kad paklotų tave ant �emės.

��Tu teisus, ��patvirtino jis nedelsdamas. ��Niujorkas tikrai apleistas miestas, ��dirstelėjo į barmen�. ��Esi ra�ytojas, tad tikriausiai skaitei �Times�, pagavai t� �irdį virpinan�i� potekst�, kur kritikai skund�iasi, neva ra�ytojams nepavyko tinkamai paminėti tragi�ko, � mirktelėjo man, � įvykio prie� �e�et� metų, � pamojo barmenui, kad tas sutaisytų dar vien� stikl� Filadelfijos �Fish-House Punch�, ir t�sė: � O i� tiesų jiems kelia nerim�, kad �is įvykis neturėjo jų pageidaujamo poveikio. Be keleto mėnesių vie�ų a�arų ir piktinimosi bei nepaliaujamai kai kurių ra�ytojų traukiamo priedainio siekiant įrodyti, kad rugsėjo 11-oji buvusi ne�moni�kai reik�minga, vienintelis mano pastebimas skirtumas tas, kad �monės aplinkui apsipirkinėja dar gausiau nei seniau, � pakėl�s bals�, jis dairėsi po sal�. � Tai, �inoma, buvo svarbu �uvusiųjų draugams ir giminėms, ir visiems kitiems � bet labai neilgai, �okas privilegijuotiesiems, ypatingos padėties �monėms, kurie nė nesapnavo, kad tokie dalykai galėtų nutikti jiems, � jis vėl atsigr�ė į mane. � Bet i�eik į gatv� dabar. Ar matai kokį nors poveikį, ar i�ties kas nors pastebima? Visa tai jų net nekep�telėjo, tarsi jie būtų nematerialūs, � jis gurk�telėjo gėrimo. � Kartais vienas kitas pabando para�yti k� nors jausmingo, bet jiems niekada nepasiseka, o kritikai vis �irsta, kad �ie nepadarė to taip, kaip derėtų. Ta�iau man galvoj sukasi tik viena mintis: �O Niujorke, gana, jau gana!� � jis nuleido bals� iki �nab�desio. � Nė vienas i� jų nepajėgia susitaikyt su tuo, kad tai visi�kai nereik�minga. �monės �uvo dėl karo veiksmų. O! Kaip nepaprasta! � jis taip suriko, kad pa�okau nuo kėdės. � Kaip siaubinga, � dėjosi brauki�s a�aras, � o, sakykit, kaip nueiti į �Louis Vuitton� parduotuv�? � Gerbė prunk�tė, per petį dairėsi į barmen�. � Visa tai perėjo per juos kiaurai, tarsi jie būtų vaiduokliai, � baigė jis. � Kaip ir turėjo būti, � jis linktelėjo. � Kaip ir turėjo būti.

Murmėdamas Gerbė muistėsi ant kėdės, ir man dingtelėjo, kad a� ka�k� pastebėjau � lyg įtrūkim� tvirtai sumūrytame fasade.

���inai, Vengrijoje i�gyvenau tūkstan�ius kartų baisesnių dalykų ��kar�, apsiaustį, ��kaip daugelis �monių. Tai nebuvo viena diena ��tai buvo �e�eri metai, ir, patikėk, nepatyrėme jokio dvasinio atgimimo! ��ore sumosavo rankomis. ��Visa tai įvyko. Buvo sunku. O paskui? Na, įvyks ir vėl. O ligi tol ��pamir�tame. Grį�tame prie pramogų ir u�ma�ių, prie savo manijų ir taip gyvename toliau. Ir viskas, ��parei�kė jis, ��tai viskas, k� galim pasakyti.

Girtas Gerbė pakilo nuo kėdės, i�eidamas nusilenkė nuolatiniams baro lankytojams, o �ie ne�inojo, ar jam ploti, ar sudraskyti į skutus.

Gerbė įgijo skandalisto reputacij� net vaikų literatūros pasaulyje, o to pasiekti nėra taip lengva. Kai Gerbė skaitydavo, neretai i�vysdavai laukiant �imto �monių ar didesnį pulk� � ne įprast� mamų ir tė�ių, vaikų ir mokytojų būrį, bet publik�, kokios tikrai nesitikėtum �ia i�vysti: Bruklino hipsterių, verslininkų mėlynais kostiumais, specializuotų knygynų atstovų su rietuvėmis pirmosios laidos knygų � jas Gerbė pasira�ydavo, o �ie parduodavo i�pūstomis kainomis (pasira�ydavo jis tik tada, kai anie į jo i�tiest� deln� įdėdavo pluo�t� banknotų), � ir net perkarusių blondinių su ma�y�iais �uneliais, krep�eliuose dreban�iais taip, kad, regis, tuojau pat subyrės. Jis buvo visiems apsuk�s galv�, daugelis pa�inojo jį asmeni�kai, o kai jie i�sirikiuodavo laukdami autografų, autorius pasistengdavo kiekvienam leptelėti k� nors įsimenamo � prikalbėdavo tokių į�ūlybių, kad neabejodavau, jog kas nors prapliups verkti, o jeigu ne, tai puls jį. Bet jie tik juokėsi arba atsigr�� į savo draugus tardavo: �Matai, ar nesakiau?� Gerbė beveik nepastebimai linktelėdavo, brūk�telėdavo plunksnako�iu ir paduodavo knyg� atgal. Kai �iūrėjau į laukian�iųjų eil�, man atrodė, kad jie myli jį, ir tik vėliau, vakarui baigiantis, suvokiau, kad nema�iau nė vieno, kuris būtų atsivert�s knyg� ar nugird�s bent �odį apie tai, kas para�yta, ir supratau, k� visa tai rei�kia. Jie �avėjosi Gerbės i�vaizda ir būdu. Tai dėl jo jie ateidavo. �ie autografų vakarai buvo tarp tų Niujorko renginių, kur eidavai įrodyti, koks tu �aunus. Deja, nujau�iau, kad Gerbė ne tik tai �ino, bet ir kursto, tarsi repetuodamas �iuos kand�ius komentarus ir pastabas � lyg koki� įprastin� komedij� � būtų praleid�s ne ma�iau laiko nei ra�ydamas. Tai irgi buvo proceso dalis.

Ra�ymo metais Gerbė pardavė milijonus knygų, dalyvavo nesuskai�iuojamose knygų pristatymo i�vykose. Tuos kelis kartus, kai pakvietė mane į savo but� Kvinse, a� me�iau akį į honorarų �ekius ant jo stalo ir negalėjau atsistebėti, kad �itiek u�dirbdamas jis lindi tokioj skylėj. Bute buvo tik du kampeliai, liudijantys, kad gyvenime jis dar ne visko atsisakė: nepriekai�tingai �varus su tvarkingai i�dėliotais įrankiais brai�ybos stalas, kur Gerbė dirbdavo, ir ant �idinio atbrailos kruop��iai surikiuotos jo �monos Zelos nuotraukos � taip, kad kiekvien� atvaizd� rėmeliuose matei atskirai. Pa�iūrėjau į nuotraukas, paskui vėl apsidairiau po namus, tyrinėdamas, ar ko nors nepraleidau, � kokio drabu�ėlio, gal batų poros, kokios nors u�uominos, kad �ia gyvenama ir moters. Bet nieko nei�vydau. Įėjo Gerbė su dviem siaurom taurėmis Krymo �Cup � la Marmora�, pilvu braukdamas stakt�, kad net prispaustos mar�kinių sagos cypė.

��Į k� �iūri?

Jis sustojo man mostelėjus į �monos nuotraukas.

��Zela, ��paai�kino Gerbė, ir daugiau nė �od�io, tiesiog stovėjo sau, laikydamas gėrimus rankose.

Paklausiau, kur ji.

��Zela i�vykusi, ��i�girdau tylų atsakym�. ��Ten, kur geriau.

�ie �od�iai tarytum i�plė�ė jį i� transo, jis padavė man kokteilį ir pakeitė tem�.

Kalbėdamas apie darb�, Gerbė niekad neminėjo jokių techninių nei praktinių leidybos aspektų. Pana�iai kaip skaitant mano berniukams, jo balsas skambėdavo taip, lyg būtų ne autorius, o privilegijuotas skaitytojas. Pasakojo, kad net ra�ydamas ir pie�damas niekada nebūna tikras, kur link krypsta istorija, visada �ingsniu lenkianti jo sumanym�. Tai �is Gerbė yra tikrasis, manydavau a�, ne tas skaitymų klounas, o �itas vyri�kis, kuris prabil�s apie savo darb� tarytum i�silaisvina i� kūno nelaisvės, būtinybės ko�ti pasaulį per cigaro dūmų filtr�, perdėto įjunkimo į gėrim� ir maist�. Tikrasis Gerbė susijaudindavo, ėm�s kalbėti apie �virblių suvarpytus debesis, apie i� gele�inių ro�ių supintas, per mylių mylias į dangų besistiebian�ias gaisrines kopė�ias, apie i� suspaustų dainų i�degtas plytas, virstan�ias chorais, diriguojamais įsiūbuotų svambalų namui griauti. Tokį jį ma�iau su savo vaikais ir spėjau, kad, nuvyk�s į ma�ytes bibliotekas Aidahe, Arkanzaso ir Nebraskos valstijose, ten būna toks pats � naivus, besistebintis pasauliu, i�silaisvin�s i� anos personos, kuria kasryt, lyg apsivilk�s stor� kostium�, tapdavo Kvinse.

��Tau patinka mano vaiki��iai, tiesa? ��paklausiau jo vien� vakar� mudviem stovint balkone buto, kurį nuomojausi u� Niujorko universiteto pinigus, ��keturioliktame auk�te su vaizdu į �Empire State� dangorai�į ir spalvotas jo �viesas.

Ta�iau Gerbė tik �iulpė cigar� ir spoksojo į mane taip, tarytum �is klausimas būtų sp�stai, į kuriuos jis neketina įkliūti. Pasikasiau pakau�į.

��Na, supranti, tiesiog� Būtų keista, jei taip bi�iuliautumeisi su manim tik dėl to, kad prie� penkiasde�imtį metų merginai mano tet�. Tokia garsenybė.

Gerbė dėbtelėjo į mane taip, lyg norėtų i�mesti i� balkono.

��A� itin draugi�kas su tavim dėl to, ��suurzgė jis, ��kad tu toks asilas.

Pa�velgiau į jį, bandydamas visk� nuleisti juokais.

��Dau�ai galv� į stiklines savo vidutinybės lubas. Ir puikiai tai supranti ��kodėl agentas neatsako į tavo lai�kus, kodėl ra�ytojai Niujorko universitete tavim nesidomi, kodėl Niujorkui tu nerūpi. Daugelis �monių to nepaisytų, i�rastų visokių pasiteisinimų: �Ai, agentas labai u�siėm�s�, �Ai, tie ra�ytojai i� Niujorko universiteto pasipūt� mulkiai�, �Ai, Niujorkas labai lėk�tas miestas�, ��tik ne tu, tiesa? Juk geriau negu bet kas supranti, kad tau nepavyks, ir negali to nuo sav�s nuslėpti.

Man regis, a� u�springau. Ne�inojau, k� sakyti. Ir t� akimirk�, kurios niekada nepamir�iu, Gerbė i�tiesė man rank�. Tai buvo keis�iausias gestas. Paband�iau atsitraukti, bet tas jo judesys buvo toks vieni�as, toks vaiki�kas, o ranka i�tiesta daugiau dėl sav�s nei dėl man�s, ir kai a� nusileidau, Gerbė ka�kaip susitraukė, nugrimzdo į save, įsikib�s man�s Manhatano naktyje vir�um gatvių urvų ir jais pustomo sniego. Ka�in kodėl pajutau, kad reiktų jam k� nors pasakyti, kaip nors padr�sinti, su�nib�dėti atsipra�ym� u� vis� pasaulį, sumurmėti: �Viskas bus gerai, pamatysi�, � kai i�ties juk jis turėjo man�s atsipra�yti.

I� dalies dėl �io pokalbio, bet labiausiai smalsaudamas k� nors su�inoti apie Zel�, kit� ryt� nuėjau į Niujorko universiteto archyvus ir sėdau rausti senų �Times�, �Observer� ir net �Post� numerių, bandydamas susidėlioti Gerbės istorijos mozaik�. Teta buvo pasakojusi, kad komunistų laikais jis buvo toks garsus vaikų autorius, kiek tada buvo įmanoma būti garsiam, ir tikrai, bent kiek ji ir bendri jų pa�įstami pasakojo, sovietų vald�ia Gerbės nevargino. �Ties� sakant, � prisipa�ino ji, � prispyrus reikalui, jis man padėjo pasinaudodamas savo ry�iais.� O jo knygos, anot tetos, �buvo tarsi utopija�. Pasakojimai apie vaikus, norin�ius pasilikti sapne, svajojan�ius apie geresnį pasaulį, komunistams patiko. �Vaikai buvo tarsi proletariatas, � ra�ė ji, � bent jau pasak komunistų ap�valgininkų.� Pasaulis pabudus įkūnijo dabartin� tikrov�, o sapnas � idealų pasaulį. Tai buvo primityvoka interpretacija, kaip ir daugelis tais laikais, bet Gerb� ji gelbėjo. Kitaip tariant, partijos laikais jis gyveno gerai � u�dirbdavo daug pinigų, turėjo gra�ų but�, so�iai ir skaniai valgė ir gėrė. Taigi niekas i� tiesų ne�inojo, dėl ko jis i�vyko. �O dėl jo �monos, � ra�ė lai�ke teta, � tai j� buvau sutikusi vienintelį kart�. Ji buvo visai kaip Gerbė, tik dar blogiau � svajoklė, vaiki�ka, tarp suaugusiųjų niekuomet nesijautė laisvai. Ties� sakant, jam tos pa�ios savybės i�ėjo į gera, o jai į bloga. O gal a� tik pavydėjau.�

Apie Zel� archyvuose veik nieko neradau. Gausiame Gerbės asmeniui vie�inti skirtame sraute � nuo nepaliaujamai spaudos sukamos plok�telės apie jo i�vykim� i� Vengrijos iki paties Gerbės pasakojimų apie �bėgim� paskui svajon� (tik tiek jam rūpėjo komunistinė utopija) � atkaps�iau vienintelį straipsnį, kuriame apskritai buvo minima jo �mona. �inoma, vienur ar kitur buvo pastebėta, kad JAV jų laukė �geresnis maistas, medicinos paslaugos ir gyvenimo stilius�, vėliau, a�tuntojo de�imtme�io prad�ioje, klausinėjamas, kaip juodu su Zela prisitaikė Niujorke, Gerbė pareik�davo, jog jo asmeninis gyvenimas yra tik �asmeninis�. Nieko nebuvo ra�oma apie jų namus (net tuose bjauriuose atvartų tekstuose, kuriuos paprastai sukurpia koks nors pas autorių apsilank�s �urnalistas, kad įrodytų vaikų ra�ytoj� esant tikrai laiming� �eimos tėv� � su vaiku�iais, �mona ir spalvotais tapetais i�klijuotais namais, kuriuose nuolat sekamos pasakos), nieko apie jo karjer� �monos akimis (tokių straipsnių, kuriuose �mona komentuoja keist� savo vyro ra�ymo būd�, nesuprantam� dienotvark�, jo i�daigas su vaikais parke). Ties� sakant, nė �od�io apie tai, kad Gerbė turėtų �mon� ar apskritai kokį nors asmeninį gyvenim�. Vie�i Zelos pasirodymai, reti ir iki tol, po 1975-ųjų visi�kai liovėsi, liovėsi ir Gerbė kaip nors j� minėj�s. Jo paties persona buvo vie�a ir nė figos lapeliu nepridengta nuo svetimų akių � bent tokį įspūdį susidariau tiek dienų apie jį skaitydamas.

Did�iausi� nuostab� kėlė nuotraukos. Tetulė buvo u�siminusi apie poky�ius, įvykusius nuo septintojo de�imtme�io prad�ios, ta�iau tikrovė pranoko visus mano įsivaizdavimus. Gerbė atvyko į Niujork� smulkutis, ma�ne pasakų princas, o tai, kas paskiau jam nutiko, buvo taip baisu, kad beliko manyti, jog jam visi�kai sutriko med�iagų apykaita. Per tokį trump� laik� �mogus pats nieku gyvu negalėtų taip sustorėti. Dar blogiau, i� prad�ių jis nesuvokė, kaip jam rengtis. Beveik vis� a�tunt�jį ir devint�jį de�imtme�ius vis dar vilkėjo lieso �mogaus drabu�iais � siauromis kelnėmis, suki�tais mar�kiniais. Tik paskutinį de�imtmetį, kart� apsivilk�s, jau niekad nebenusivilko juodo kostiumo ir lietpal�io, kurių sluoksniai i�lygino jo klostes ir apdribusį kūn�. Dėl to įsikando ir cigar�: jo bruo�ai taip susmego į mėsing� veid�, kad jam reikėjo ko nors, kas stirksotų tarsi vėliava, primenanti mums, jog jis ten tebėra. Pasikeitus fizinei i�vaizdai, padaugėjo prane�imų apie netinkam� jo elgesį, sarkazm�, į�eidinėjimus, mu�tynes. Nustebau, kad vos keliuose straipsniuose teu�siminta, jog tokių nuostabių pasakojimų ra�ytojas, nekaltų svajonių �emių kartografas, daugiau beveik niekuo nesidomi, vien tik tenkina maisto, gėrimų, tabako ir paty�ių alkį. Jo gyvenime nebebuvo nieko � tik nepasotinamas godulys, tarsi Gerbė būtų virt�s i� savo knygų i�tremta pabaisa.

Bent taip, regis, manė Zela. Vienintelis prane�imas, kurį apie j� atkrap��iau, buvo �New York Post� �e�tame puslapyje publikuoto straipsnio paragrafas, beveik i�tisai paskirtas neseniai vykusių �i�gertuvių� sve�iams i�vardyti, kai 1975-aisiais buvo i�leista viena jo knygų. Jai buvo skirti trys sakiniai: �Regis, alkoholis liejosi laisvai. Pasak vieno sve�io, Zela Gerbė, autoriaus �mona, elgėsi permainingai. Prie� i�vedama namo priva�ios slaugytojos, ji linksmino susirinkusiuosius pasakojimais apie vyro svorį, �ia vadindama jį �lyk��ia stora kiaule, �ia vėl leipėdama dėl savo mielo berniuko.� Kad ir kiek skai�iau atsirinktas pastraipas ir teiginius, daugiau neradau nė �od�io apie Zelos �elgesį� � nieko, kas liudytų j� buvus girt�, ir, �inoma, nieko apie priva�i� slaugytoj�, nors pastebėjau kelet� nuotraukų, kuriose stovėjo ir tre�ias asmuo � vyresnė moteris, gerai apsirengusi, bet labai įsitempusi, visada antram plane �alia Zelos. Kadangi nė vienos nuotraukos apra�e tarp kitų sve�ių ji nebuvo minima, laikra�tininkai ne�inojo jos vardo arba ji pageidavo likti neįvardyta. Atrodė kaip rūsti motina, o �ios nuotraukos man priminė tai, k� teta buvo pasakojusi apie dvide�imtmetį Gerb�, kuris vis dar bijojo tamsos, �aisdavo slėpynių ir lipdavo į palėp� taip, tarsi ten būtų buvusios durys į rūmus.

T� paskutinį mėnesį savo tyrimus slėpiau nuo Gerbės. Nenumaniau, kaip jis reaguos. Bet Gerbė tikriausiai ka�k� pajuto, nes ėmė skirti man daugiau dėmesio, ateidavo neprane��s su dovanomis vaikams, sėdėdavo prie virtuvės stalo (kiek ten jo tilpdavo), girdavo Marsės patiekalus ir klausydavosi, kaip ji pusiau juokais pasakoja, es� a� negalįs mėgautis Niujorku, nes esu taip pasinėr�s į ry�ių mezgim�, toks susirūpin�s, kad mane i�spausdintų reikiami leidėjai, toks susigrau��s, kad nepavyksta krustelėti pirmyn, jog man besėdint prie kompiuterio vaikai jau ėmė �okinėti ant kupros, bandydami kaip nors atkreipti dėmesį.

��Et, tos ambicijos, ��sumurmėjo Gerbė. ��Pavojingos kaip nuodai.

Jis netgi pasirodė poroje apgailėtinų JAV leidėjų surengtų mano kūrinių skaitymų.

��U�kniso, ��prane�ė jis paskiau. ��Įdomu, kad ta moteris auditorijoje ��o gal turė�iau sakyti �auditorija� ��nepasivargino nusipirkti knygos. Galėjai pamanyti, kad jai u�teks tam padorumo, juk visi sėdėjome įsmeig� į j� akis.

��Blogiau u� savo knygos skaitym� gali būti tik būtinybė jame dalyvauti.

��Tai jau tikrai, ��atsiliepė Gerbė. ��Atkreipk dėmesį, kad a� niekada neskaitau. Tiesiog ateinu ir pliurpiu. Nes tik tai jie ir nori girdėti.

��Dar tavo pliurpalų.

��Teisingai. Dar mano pliurpalų, ��nusijuokė ir i�pūtė did�iulį debesį cigaro dūmų. ��Kit� kart� tau reikėtų apie tai pagalvoti.

��Nėra jokio skirtumo, ��atsakiau, ��ar a� skaitau, ar neskaitau ��viskas vis tiek.

��Būtent taip!

Ko gero, tik �itaip jis ir sugebėdavo mane pralinksminti, nors linksminti man�s nė nereikėjo. A� jau susitaikiau su savo nesėk-mėmis ar bent lioviausi steng�sis jų i�vengti arba paai�kinti. I� to ir kilo visa kebeknė � juo da�niau Gerbė ateidavo į mano skaitymus arba sakydavo, kad jam patikusi mano knyga, bandydamas įkalbėti mane ne�iūrėti į visa tai taip rimtai, juo labiau mane vargino. A� buvau tikra jo prie�ybė � mano nesėkme jis matavo savo sėkm�, pasilygindamas, kokiu �mogumi galėjo likti, jeigu nebūtų taip apsukriai kūr�s savo vie�ojo įvaizd�io, o drauge � ir visos karjeros. �inoma, laikas parodys, kad klydau, kitaip tariant, i�ties buvau Gerbės prie�ybė, tik ne ta prasme, ta�iau tomis savaitėmis mane erzino jo globa, ir kart� pary�iais, antr� valand�, kai buvome i�mauk� daugiau nei patartina sangrijos su brend�iu, atsigr�iau į Gerb� ir paklausiau:

��Kaip tavo �mona?

��Mano �mona? ��Gerbė atsisuko su prie lūpų pakeltu gėrimu. ��Mano �mona ne tavo su�iktas reikalas.

��A, ai�ku, ��atsakiau. ��Tau vienam suteikta teisė į privatum�.

Gerbė nieko neatsakė, bet ma�iau, kad jis pasireng�s man smogti. Jau�iau akyse tvenkiantis a�aras, bet ne dėl galimo jo smurto, o kaip tik dėl prie�ingos prie�asties � Gerbės pastangų taip, kaip sugeba, priversti mane pamatyti, kas svarbu, ta�iau a� spyriausi, ie�kojau priekabių, tempiau jį �emyn iki savo lygio, nes man tai buvo būdas pakilti iki jo.

��Kam tu tai darai? Ko taip dėl man�s varginiesi? ��nieko nepaisydamas ki�au veid� kuo ar�iau jo. ��Kai pirm�syk tau skambinau, maniau, susitiksime, i�gersim kavos, pripūsi man įprastinių burbulų apie ra�ym�, gyvenim� Manhatane, o a� tau priskiesiu, kokia man garbė �ia būti, ir daugiau nebesimatysime.

Sugrieb�s u� mar�kinių, jis kilstelėjo mane nuo auk�tos kėdės ir trenkė ant baro � pajutau tarsi trak�telint stubur�, � paskui tokiu grei�iu, kad neįkabinau kojomis, i�lakdino lauk ir sviedė ant �aligatvio. Tuomet pats grį�o vidun.

Ne�inau, kiek laiko ten gulėjau apak�s i� pa�eminimo. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad įveikė pats save ir a� nebejutau jokios gėdos, � taip ir sėdėjau ant �aligatvio, nekreipdamas dėmesio, kad kas nors gali mane pamatyti, kad drabu�iai mirksta purve, abejingas Gerbės balsui, kuris bare visiems dudeno, kaip man nuskilo. Kai grį�au namo, Marsė paklausė, kur su�lapau, bet a� negalėjau nė akių į j� pakelti, negalėjau �iūrėti į lovose miegan�ius Henrį ir Bend�amin�. Gerbės poelgis mane visi�kai sunaikino ir a� nepajėgiau sutelkti dėmesio į k� nors kita.

Kit� ryt� Gerbė i�ėjo i� namų de�imt�, į�oko į metro traukinį, va�iuojantį Manhatano kryptim, paskui perlipo į M35 autobus� į Vordo sal�. Buvo apsitais�s kaip visuomet � juodu kostiumu, juodu kaklarai��iu, lietpal�iu, su cigaru. Jis nieko neskaitė, nesidairė, nieko nemurmėjo, tik mestelėjo �labas� vairuotojui. Atsisėd�s įsmeigė akis prie�ais save, retsykiais atsiversdavo eskizų bloknot� ant kelių, k� nors u�sira�ydavo arba brūk�telėdavo pie�inėlį kitai �Atlaso� serijai.

Rytas prasidėjo su sniegu, o apie vidudienį jau lijo, tad i�lip�s kvartalu toliau nei Gerbė, kad nesukel�iau įtarimo, visas per�lapau, kol nubėgau atgal ir spėjau pamatyti jį u�sira�antį registratūroje ir tolstantį vienu Manhatano psichiatrijos centro koridorių. Jam nuėjus, prisiartinau prie registratorės ir tariau atėj�s aplankyti Zelos Gerbės. �i �vilgtelėjo į mane, lyg norėdama ka�k� pasakyti, bet nutylėjo.

��K� tik u�siregistravo ir jos vyras, ��sumurmėjo ji.

Tykinau koridoriumi jam įkandin, vildamasis, kad nepastebės, � priėj�s Zelos kambarį nėriau �alin, o paskui prisėlinau atgal ir, priki��s akį prie langelio, pa�velgiau vidun.

Jis sėdėjo ant, regėjosi, absurdi�kai ma�os kėdutės, visu svoriu u�gul�s tas plonytes chromo kojytes, lietpaltis klostėmis krito ant grindų apie kulk�nis.

Moteris lovoje atrodė taip, lyg būtų praleidusi �ia vis� gyvenim�. Bet dėl ka�kokios prie�asties � gal dėl to, kad ji �ia buvo taip ilgai, toli nuo gyvenimo įtampos, nuo mokes�ių, sergan�ių vaikų, skubėjimo į darb�, � Zela spindėjo, jos veidas buvo lygus, be rauk�lių, oda skaisti, plaukai tvarkingai su�ukuoti � taip dailiai, kad nebū�iau nusteb�s i�gird�s, jog ka�kas kiekvien� ryt� ateina jos sutvarkyti. Pa�velgiau toliau ir i�vydau an� moterį i� nuotraukų, t�, kuri visada būdavo u� jos, taip pasenusi�, kad nebū�iau jos pa�in�s, jei nebū�iau numan�s j� �ia būsiant, � asmeninė slaugytoja, kuriai Gerbė moka jau dieva�in kiek laiko u� Zelos prie�iūr�. Man smilktelėjo, kad toji slaugytoja � retėjan�iais plaukais, rauk�lių i�vagotu veidu, sulinkusi � ka�kaip savo kūnu moka u� Zelos �vytėjim�. U�simerk�s atsirėmiau į sien� ir įsiklausiau, k� juodu kalba. Kalbėjosi vengri�kai. T�syk pirm� kart� girdėjau Gerb� kalbant �ia kalba. Slaugytoja buvo vardu �u�a, o kalbėjo jie apie Zelos būkl�, kaip da�nai sanitarai paver�ia j� į kit� padėtį, kad nesusiformuotų pragulų, ar Gerbei ko nors reikėtų (�ne�, atsakė jis, bet padėkojo �u�ai u� rūpestį), kaip sekasi su nauja knyga (�i�eis laiku, kaip visada�, atsklido pavargusio atsakas), o galbūt �u�ai kas nors reikalinga (�jūs manimi puikiai pasirūpinote�, atsakė senoji moteris). Paskui, po trumpos pauzės, kuomet jie abu, regis, bandė i�vengti tos pa�ios temos, �u�a paklausė Gerbės, ar jis pagalvoj�s apie �daktaro Noriso� pasiūlyt� �gydym��. Jis atsakė taip garsiai, kad i�girdau kiekvien� �odį: �Juk sakiau, a� niekuomet su tuo nesutiksiu. Tai per daug rizikinga.� �u�os tyla ai�kiai bylojo, kaip smarkiai ji jam prie�tarauja arba kaip menkai tiki, kad �rizika� jam kelia did�iausi� nerim�.

��Ar jums kuo nors padėti, pone? ��slaptomis besiklausantį mane i�baidė slaugytoja.

Atsimerk�s pama�iau j� prie�ais, ji stovėjo u�dėjusi rank� man ant peties, tarsi susirūpinusi, kad tuoj susmuksiu.

��Gal jums negera?

��Oi, ��atsiliepiau, ��a� tiesiog pavarg�s. �iek tiek apsvaigo galva.

��Ateikite �ia.

Ji padarė tai, ko vyliausi, � nuvedė mane nuo Zelos kambario į kit� laukiam�jį ir netrukus grį�o, ne�ina stikline vandens.

��A� ie�kojau daktaro Noriso, ��paai�kinau.

���iandien jis nedirba, ��atsakė slaugytoja. ��Ar buvote u�siregistrav�s?

��Na, ne� A� ra�ytojas. �urnalistas. Girdėjau, kad jis eksperimentuoja su nauju gydymo metodu, ir pamaniau, kad būtų įdomu apie tai para�yti.

Ji pa�velgė į mane nustebusi.

��Na, a� tikrai apie tai nieko ne�inau, ��atsistojusi brūk�telėjo palygindama uniform� ant klubų ir tarė: ��Tikiuosi, jums jau geriau?

Atsakiau, kad taip, ir ji i�syk nuskubėjo. A� irgi pakilau eiti.

Netrukau susirasti informacijos apie daktar� Noris�. Su�inojau, kad jis yra gydytojas ir mokslininkas, dirba Manhatano psichiatrijos centre ir ten atlieka tyrimus, susijusius su eksperimentine procedūra, taikoma pacientams, sergantiems �sunkia katatonijos2 forma pasirei�kian�ia �izofrenija�. Menkai teturėjau naudos i� specialistų �argonu para�yto straipsnio, bet jis atvėrė lang� į Gerbės pasaulį, kurio ie�kojau. Zela sirgo �izofrenija, jos būklė vis blogėjo, o Gerbė �itaip skurdo dėl to, kad visus pinigus skirdavo jos prie�iūrai, bet jam tai ir nerūpėjo, nes, be Zelos, neturėjo jokio kito gyvenimo, kuriam vertėtų leisti pinigus. Sėdėjau Bobsto bibliotekoje, pasidėj�s tyrinėjamus straipsnius, ir klausiau sav�s, k� �ia veikiu, kaip �itaip nusiritau, kad mane apniko manija knaisiotis po nelaimes �mogaus, kurio patirto skausmo nepajėg�iau nė įsivaizduoti, o mano nesėkmės Niujorke palyginti tėra niekniekiai. Man kilo klausimas, kodėl Gerbė nepasinaudoja daktaro Noriso pasiūlymu, juk, regis, nei jis, nei Zela neturi ko prarasti. Ma�iau j� lovoje: ji buvo tokia nejudri, kad kūnas taip ir likdavo ta poza, kuria būdavo paguldytas, � tarsi manekeno. Net mirtis atrodė geriau nei �itai. Tai kodėl gi jis nesutinka? Grei�iausiai būtent Gerbės padėties bevilti�kumas, jo nesugebėjimas padaryti tai, k� �inojo prival�s padaryti, privertė mane pakilti ir paskambinti jam.

Susitikome �Margon� kubieti�koje u�kandinėje 46-ojoje gatvėje netoli Taimso aik�tės. Kitoj tokioj purvinoj skylėj Niujorke valgyti neteko, bet maistas ten buvo puikiausias, tad kai atvykau, Gerbė ta�ė jau tre�i� patiekal�. Jis įtariai stebėjo mane artėjantį siauru tarpu tarp stalų ir �monių, laukian�ių prie prekystalio. Telefonu pasakiau jam, kad noriu �i�sklaidyt debesis� po ano įvykio �Lotus� bare, mano balse jau buvo girdėti atsipra�ymo gaidelė, bet jis tik nervingai kostelėjo į telefon� ir nutraukė: �Tiek to, tai niekai, ateik į �Margon�, papietausime.�

��Kaip tavo nugara? ��paklausė jis, ir a� ne i�kart suvokiau, kad klausia apie an� trinktelėjim� į bar�. Gū�telėjau, nume�iau palt�, įsidėjau maisto ir grį�au kaip tik tuo metu, kai padavėja, asmeni�kai pa�įstanti Gerb�, atne�ė jam ketvirt� lėk�t�.

Laukiau, kol pavalgėme, kalbėjom niekus � apie savo kūryb�, kokius apsakymus dabar ra�ome, � ir tada a� paklausiau:

��Kaip Zela?

Gerbė būtų u��ok�s ant stalo ir grieb�s mane u� gerklės. Bet tam buvo per storas, be to, buvo įsispraud�s tarp �monių �alia ir u� jo. Ties� sakant, atsistoti jis būtų galėj�s nebent apversdamas stal�, o su juo ir visų prie jo sėdin�iųjų lėk�tes.

��A� girdėjau apie daktar� Noris�, ��t�siau, ��ir t� baisų sprendim�, kurį tu turi padaryti�

Bet viskas skambėjo ne taip, net mano ausiai. Spoksodamas į įnir�usį Gerbės veid� suvokiau nė pats ne�in�s, ko �ia atėjau. Kol sėdėjau bibliotekoje ir va�iavau metro, maniau, kad atskleisdamas, k� atkaps�iau, parodysiu savo u�uojaut�, galbūt man pagaliau pavyks pralau�ti t� fasad�, galbūt jis man i�sipasakos. Bet i� tiesų atėjau �ia ne dėl Gerbės.

��U��iaupk marmūz�, ��pasakė jis, pastūmė kėd� atgal ir trinktelėjo u� nugaros sėdin�iam �mogui; �is kniubtelėjo į savo lėk�t� ir atsisuk�s buvo ka�k� besak�s, bet susigriebė, pamat�s Gerbės gabaritus ir įnir�į. ��Tu nieko ne�inai apie Zel�.

Stryktelėjau nuo kėdės ir atsistojau kitam stalo gale, kur jis negalėjo man�s pasiekti.

��Tu toks pats kaip a�, ��parei�kiau. T� akimirk� suvokiau, kodėl jis nesikreipia į daktar� Noris�, kodėl nenori, kad Zela prabustų. ��Tu niekam nesvarbus, ��i�dro�iau labiau sau negu jam.

Apsisukau ir i�ėjau į gatv�. Gerbė bandė mane pa�iupti pro mini�, bet a� buvau per greitas, jis vijosi vos por� kvartalų, paskui pasidavė, sustoj�s ties perėja prie�ais �ToysRus� parduotuv�, �iūrėdamas man įkandin, kai a� stabtelėjau ant laiptelių į metro stotel�.

��Tu nenori, kad ji nubustų! ��surikau, bet veikiausiai jis man�s negirdėjo per automobilių pypsėjim�, muzikos riaumojim� ir Taimso aik�tės klegesį. ��Tu nori, kad ji am�inai miegotų ir nepamatytų, kuo tu virtai!

Ta�iau Gerbė man�s nesiklausė. Jo akys �velgė tolyn � anapus tų �od�ių, kuriuos galė�iau pasakyti, anapus niaurių tiesų, netgi anapus pa�ios Vengrijos, kur jis kadaise buvo jaunas, laimingas ir su Zela. Nes to �mogaus ji būtų ie�kojusi, jeigu būtų pabudusi, � to Gerbės �a��, kurio jis neteko besistengdamas j� atve�ti �ia, kur geriausi gydytojai ir vaistai, kur did�iausios galimybės pasveikti, darydamas, k� tik įmanė, kad apmokėtų s�skaitas, net jei dėl to tektų pavirsti baisūnu, kurio ji niekuomet nebūtų pa�inusi. Jis buvo nematomas akyse vienintelio �mogaus, kuris jam rūpėjo. Kaip ir a�, jis buvo niekas.

Ta�iau a� klydau. Supratau tai tik kit�met knygyne su Bend�aminu. Maniau, kad Gerbė, kaip ir a�, prislėgtas nesėkmių �iame pasaulyje, ir mes atradome vienas kit� � du vyri�kiai be iliuzijų. I�skyrus tai, kad a� buvau jų sklidinas � juk namie turėjau visk�, ko Gerbė niekuomet neturės, tik to nesuvokiau, pakankamai nebranginau, ir tikriausiai �io pripa�inimo jis tikėjosi tuo metu, kai buvau Niujorke, tarsi jo grie�ta kalba ir smurtas būtų galėj� krestelėti mane ir priversti atsikvo�ėti. O a� juk ėjau į �Margon� pareik�ti savo atjautos � parodyti pabaisai, es�, jis pasaulyje ne vienas, � tik tam, kad supras�iau: toji pabaisa esu a�, vienas vienintelis, nė nenutuokiantis, kas i� tiesų yra atjauta.

��KAIP APSAUGOSIME GYVŪNUS, jei miestui tektų patirti apgultį? ��galų gale paklausė �andoras, kai 1944-ųjų lapkritį paai�kėjo, kad Raudonoji armija i�plė� Budape�t� i� Sukry�iuotųjų strėlių3 ir nacių. Pasidair�s �ia į vien�, �ia į kit�, apstulbo, kad visi, regis, kur kas labiau susirūpino, kaip apsisaugos patys.

��Teks dirbti dvigubai daugiau, ��nusprendė zoologijos sodo direktorius Oskaras Telekis, ta�iau pats pirmas spruko t� gruodį, kai rusų tankai u�tvindė aik�tes ir bulvarus, nuramin�s sekretor�, jog susitiks su Raudon�ja armija ir pareikalaus su gyvūnais elgtis pagarbiai, ��paskui dar papra�ė j� dėl viso pikto sukrauti jam į portfelį visus zoologijos sodo pinigus.

�andoras su Josefu paskutiniai pastebėjo sprunkantį Telekį, tad pasitik� prie i�ėjimo paklausė, k� ketin�s daryti su akvariumu, kur jau dabar zoologijos sodo darbuotojai plūkiasi dien� naktį mai�ydami vandenį irklais, kad neu��altų. Abiem kilo įtarimas, mat Telekis vilkėjo dir�u sujuostu paltu, buvo u�sivo��s eleganti�k� skrybėl�, vienoje rankoje ne�ėsi skėtį dramblio kaulo rankena, o kitoje portfelį, taip i�pampusį nuo banknotų, jog �ie spraudėsi per visus ply�elius. Telekis ir suko ne rytinio zoologijos sodo i�ėjimo kryptim, � paprastai pro jį eidavo namo, � o prie vakarinio, Budos pilies link, Vokietijos pusėn, tolyn nuo besiartinan�ių sovietų.

��Tave reikėtų su�erti liūtui, ��pagrasino �andoras, o Telekis vietoj atsako susinervin�s pa�iupinėjo apykakl�, tvirtindamas �tikrai netrukus grį�i�s�.

��Niekur tu neisi, ��Josefas stvėrė benusigr�iantį Telekį ir taip papurtė, kad sulinkusiais keliais seniok� jam teko prilaikyti, antraip būtų susmuk�s ant molinų grindinio akmenų.

Josefas būtų pag�sdin�s jį dar smarkiau, trinktelėj�s ar i�plė��s i� rankų t� glem�iam� portfelį, ta�iau pamatė Telekio veid�, � i��ieptus dantis, į �alis �audan�ias akis, bevilti�k� tro�kim� pasprukti, � visai kaip gyvūnų per aviacijos antskryd�ius, sproginėjant bomboms, tratant �autuvams, liepsnoms plyksint vir� metalinių aptvarų virbų, � ir paleido, �inodamas, jog netrukus pinigai taps tokie pat bever�iai kaip fa�isto rankovės rai�tis. Ta�iau jei būtų �vilgtelėj�s i� ar�iau, Telekio veidas būtų papasakoj�s jam daugiau: i� rauk�lių ir vagelių būtų i�skait�s miesto ateitį, tų artėjan�ių �imto dienų paveiksl�, kai Budape�to gyventojams i� nevilties teks plė�ti ir vogti, misti maita ir �udyti; būtų i�skait�s, kiek visko įvyks �ia, Dunojaus pakrantėse, kur Sukry�iuotųjų strėlių kariai siųs mirtin �ydų vyrus, moteris ir vaikus, per snieg� nuogus atvar� i� geto; arba Selo Kalmano aik�tėje, kai, vengrų ir vokie�ių kariams nepavykus prasiver�ti pro sovietų apsuptį, tarpduriuose ir ant rūsių laiptų bus ver�iami kūnai, ren�iami ant jau sumestų kitų negyvėlių krūvų � kaip skydas nuo Raudonosios armijos raketų ir snaiperių, tykan�ių palei kelius, kuriais numatė trauksiantis nacius; ir kai mirusieji, pusiau palaidoti lede ar upės dumble, o gal apsitrauk� �erk�nu, kuris susidarė sunkiai i�kvepiant paskutinį atodūsį, kalbės �andorui, o �is perduos jų �od�ius Josefui, � tuos dalykus, kurie tomis iki begalybės i�sit�susiomis apgulties naktimis vis labiau neduos ramybės jo draugui: aplink juos vykstan�ios metamorfozės. I� prad�ių, kai Josefas dar buvo s�moningas, dar turėjo tiek supratimo, kad klausdavo bi�iulio, apie k�, po velnių, �is kalb�s, �andoras murmėdavo apie �mogi�k�sias būtybes, virstan�ias �gėlėmis ir gyvūnais�, ir paėm�s Ovidijų ar koki� kit� knyg�, nugvelbt� i� apleistos bibliotekos Telekio kabinete, tyliai pasi�vilpaudamas ramiai skaitydavo, kol Josefas vėl u�snūsdavo.

Vėliau Josefui tapo taip striuka, kad be to �vilpiniavimo negalėjo miegoti, ir vėlai naktį �iam paliovus jis krūptelėj�s pabusdavo, ir da�niausiai i�vysdavo tu��i� �andoro gult�. Draugas i�eidavo į naktį ar i�nykdavo nepalik�s pėdsakų, tarsi įrodydamas, jog virsti nieku � irgi transformacija. Ta�iau pary�iais visuomet sugrį�davo, purvinais nagais, tepaluotu veidu, suplė�ytais drabu�iais ir mina �mogaus, kuris perėj�s naktį prarado save.

Bet dar prie� visus �iuos įvykius gruodis persirito į sausį. Kitaip nei daugelis darbuotojų, �andoras su Josefu neturėjo �eimos, tad jiems grį�ti namo i� zoologijos sodo nebuvo ko. Na, nebent tam, kad rizikuotų numirti gatvėje, būti supa�yti sviedinių skeveldrų nedideliame butuke ar nusibaigtų i� bado rūsiuose, paverstuose slėptuvėmis nuo bombų. Kai rado narvuose paskerstus zebrus, � did�iuliai mėsos luitai paskubomis buvo i�rė�ti i� pe�ių, �onų ir pilvų � be abejonės, badaujan�ių miestie�ių darbas, � vyrai su�ėrė mėsos liku�ius liūtui ir susikraustė į i�tu�tėjusius gardus. �andoras dudeno, kad kaip tik zebrai turėjo gyventi, o plė�ikautojus derėjo su�erti liūtui.

O sausio gale per�ovė Marti, kit� zoologijos sodo darbuotoj�, kai �ioji bandė netoli Varo�ligeto parko pape�ti �olės �irafai. Mergina dar įstengė parsvirduliuoti į zoologijos sod� ir silpstan�iu balsu pasakojo, k� ma�iusi mieste. �andoras bandė j� nuraminti, priversti pailsėti, u�traukė antklod� iki pat kaklo, bet Marti vis kliedėjo, es� liepsnose, � pana�iai kaip vaikas debesyse, � į�iūrėjusi mir�tan�ių ar jau mirusių gyvūnų pavidalus, jų sielos i�silaisvinusios i� �vėryne įkalintų kūnų ir ker�ydamos miestui perėjusios į ugnį. Jis dega, �nab�dėjo ji, jis visas liepsnose � Vakarinė stotis, prabangūs namai Andra�io bulvare, med�iai parke u�sipliesk� lyg įbrė�ti degtukai. Ma�iusi gatv�, kur mėlyna liepsna �ok�ioja pro kiekvien� i�grau�� ir ply�į, �aid�ia aplink i�dau�ytų duobių kra�tus, o trūk�s dujotiekis apa�ioje ir toliau kraujuoja.

��Tai buvo tarsi �ventė, ��tarė Marti, u�merkė akis ir nugrimzdo į mieg�, i� kurio nei Josefas, nei �andoras jos jau ne�adino.

T� naktį, kai mirė Marti, juodu u�lipo ant palmių sodo stogo, nuo jo vir� vielinių narvų buvo matyti tolumoj verdan�ių kovų vaizdai, dabar jau gerokai vakarų pusėje, mortyros ir tankai tvatino apatines dantytas Budos pilies sienas, dūmams i�sisklaid�ius, pliūptelėdavo baltos �viesos. Danguje dėjosi keis�iausi dalykai: i� para�iutų ant Dunojaus ledo buvo mėtomos kiaura�onės dė�ės; pro�ektorių �viesų kreipiami į med�ius ir pastatus, tamsoje du�o sklandytuvai; lyg gausus musių spie�ius kunkuliavo dūmai.

Tomis dienomis �andoras da�niausiai skaitydavo, kai subombardavo laiptus, kopė�iomis u�sirop�davo į Telekio bibliotek�, tarsi knygų jam būtų reikėj� ne tik u�simir�ti, bet ir mintims paskubinti, tarsi nem�styti būtų buv� įmanoma tik m�stant per daug, tik i�sprogdinant prot�, juk tuo metu i�lik�s jis da�niau tapdavo negalia. I� jųdviejų �andoras visuomet buvo labiau link�s svajoti, ir kai t�nakt sėdėjo ant palmių sodo stogo, jis pasakojo Josefui, k� rad�s Telekio kabinete, � i�tis� bibliotek� senovinių ir �ių laikų knygų, daugiausia apie gyvūnus.

��Ne�inojau, kad Telekis buvo toks intelektualas, ��dudeno �andoras, perrėkdamas ginklų tratėjim�, ir įniko pasakoti, kaip mitų, istorijų ir pasakų herojai būdavo paver�iami arkliais ir gėlėmis, ir skalikais, paskui vėl atgaudavo savo pavidal� arba virsdavo visi�kai kitais �monėmis, per�eng� ribas, tarsi �ios nė nebūtų egzistavusios, tapdavo kuo nors kitu. ��Bet dabar, turiu galvoje, dabar� � pla�iai sumosavo rankomis, tarsi norėdamas aprėpti pastaruosius penket� am�ių, � dabar mes �itaip nebesikei�iame. Dabar esame individualybės. Asmenybės. Susting� vietoje.

��Na, ��atsakė Josefas tarsi i�versdamas �andoro idėjas, ��ir koks gi skirtumas? Jie mirė per kar�, kaip ir mes.

��Gal jie taip ai�kindavo mirtį, ��tarė �andoras netolies liepsnojan�ių gaisrų nutviekstu veidu, ��kaip tapsm� ka�kuo kitu� ��pa�velgė �emyn pro palmių namo stiklinį stog�. ��Na, vis viena mes juk dar nesame mir�, ��sumurkė jis mank�tindamas pir�tus, tarsi tie galėtų virsti letenomis su nagais, pamanė Josefas.

��Bet ar jie i�likdavo savimi, na, turiu galvoje, virt� kuo nors kitu?

��Taigi, tas ir yra. Visų pirma tada nebuvo to, k� pavadintum �savimi�. Tik nesibaigianti transformacija, nuolatinis tapsmas.

��Tad �mogus nebuvo vertesnis u� liūt�.

��Na, ne�inau dėl to �vertesnis�, ���andoras �yptelėjo Josefui, ��bet skirtybes jie ai�kino ka�kaip kit�

Ta�iau sprogo sviedinys, ir nespėj�s i�rutulioti minties �andoras jau smigo pro palmių namo stog�, i�nyko ugnies ir smūgio bangose, pabirus stiklų lietui, o Josefas suspėjo nusikepurnėti �emyn � aplenkdamas kit� sviedinį, kuris atlėkė �vilpdamas į ankstesnio i�mu�t� skyl�, � puolė pro sutrupėjusias stiklinio pastato duris, kur lyjant �ukėmis persigand� svarbiausi palmių namo gyventojai � aligatoriai ir hipopotamai � nei jam kando, nei gaudė, ir i�kėlė bi�iulį i� vandens baseino, kur �is buvo niurktelėj�s sta�ia galva, ir nesusiturėjo nenusijuok�s matydamas, kaip anas prunk��ioja, veidu jau plintant mėlynėms. Po poros dienų aligatoriai nusibaigė, negyvi sustingo ledo sukaustytose d�iunglėse, o hipopotamai, susimet� į patį vandens rezervuaro gal�, kur artezinis �ulinys pumpavo �iltutes sroves, dar tempė, misdami senkan�iais pilvo ir nugaros riebalais, ir visi trys, panir� į garus, kasdien vis labiau ir labiau lyso.

Kai vėliau generolas leitenantas Zamercevas tardė Josef� bandydamas i�kvosti, kur paslėptas liūtas, Josefas vis norėjo pasakoti apie aligatorius ir hipopotamus, apie tai, kaip bombos pasipylė ant palmių sodo, ir jie tada suprat�, kad teks �i�laisvinti� kuo daugiau gyvūnų. Zamercevas �vilgtelėjo į jį, pasisuko į vengrų vertėj�, ka�k� su�nib�dėjo, ir vertėjas Josefo paklausė:

��Negi jums tikrai atrodė tokia gera mintis paleisti laisvėn liūtus ir panteras, pumas ir vilkus?

Josefas �inojo, kad Zamercevas juo netiki, kad nekaltina jo perdėtu sentimentalumu, veikiau įtaria, jog vyrukas meluoja arba taip pat kvai�telėjo, neatlaik�s apgulties ir �andoro dudenimo. Tam tikra prasme Zamercevas buvo teisus, nes �andor� su Josefu leistis per �vėryn� ir atidarinėti narvus paskatino ne tiek tai, kas nutiko aligatoriams, kiek sovietų kareivių, raitų Zamercevo vyrų, pasirodymas. Atjoj� �ie pareikalavo, kad pri�iūrėtojai pirmiausia paleistų vilk�, paskui leopard�, tada tigr�, o kareiviai galėtų med�ioti tas i�badėjusias būtybes, neįstengian�ias ne tik bėgti, bet ir paeiti, kad jie galėtų pasivaikyti juos ant pailsintų arklių, su kari�ka amunicija, kvatodami girtu juoku, dvigubai kuoktelėj� nuo to, k� karas atėmė, ir nuo to, k� jiems leido.

Zoologijos sodo pri�iūrėtojai t� vakar� vai�inosi �ampanu, rad� vis� dė�� brangaus gėrimo vienoje i� didelių medinių u�rakintų dė�ių, Telekio paliktų kabinete, ir kelet� sandarių skardinių ikrų bei dė�ut� prabangių cigarų. �andoras i�dalijo butelius, skardines ir degtukus Josefui, Gergėjui ir �u�i. Jie visi buvo tokie alkani, taip i�sekinti baimės dėl to, kas gali nutikti kit� savait� arba rytoj, gal net kit� akimirk�, kad nedelsdami i��ovė kam��ius ir ėmė kliukinti �ampan�, stengdamiesi nusiplauti �altį ir baim�, ir aplinkui i�kritusius negyvus �vėris, tarsi susikaup� pajėgtų justi vien skonį ant lie�uvio ir apie niek� daugiau negalvoti.

Suprantama, sumanė tai �andoras. Tai jis, i�tu�tin�s antr� butelį �ampano ir nė nepaliet�s ikrų, �iūrėdamas į juos visus, su�alusiais krumpliais, krūp�iojan�ius nuo dar vieno sprogimo ar ginklų tratėjimo, ar nuo neskubriai besileid�ian�ių signalinių raketų, krintan�ių tokia kreiva trajektorija, jog regėjosi, tarsi dangus būtų trūk�s ir suvirintas, � nusprendė įgyvendinti �į plan�. Tad t� naktį per zoologijos sod� juos vedė ne meilė, ne logika, o girtos galvos. �vangindami raktais, nukabintais nuo Telekio sienų, �engdami pro be�d�ionių narvus, � daugelis jų pri�alo prie grotų, įsitvėrusios jų, kai įveikė �altis, galvos nusviro ant pe�ių ir jos palaimingai nugrimzdo į paskutinio miego �ilum�; ir pro tropinių pauk��ių buvein�, kur ant susitraukusių kūnelių jau bluko ry�kiaspalvės plunksnos, �erk�nas aptraukė galveles sparnuo�ių, įsipynusių auk�tai tinkluose, kur jie pakilo taip arti saulės, kad ar�iau jau niekuomet nepakils; ir pro akvarium�, kur ka�kas, ko jau nebėra, gal Marti, sudau�ė stikl� ir bandė i�kapoti i� ledo �uvis � ar bevilti�kai mėgindama sugr��inti jas į gyvenim�, ar tiesiog norėdama suvalgyti, � �ito niekas nesu�inos. Galų gale tai tikrai buvo ne tiek apgalvoti veiksmai, kiek �ventė, akimirka, įkvėpta daugiau ne proto ar tikslo, o pasimėgavimo tuo, kaip pla�iai atsiveria narvas ir i� jo liuokteli, i��liau�ia, i�vinguriuoja ar i�skrenda dar koks nors lik�s gyvas padaras, tuo metu jie visi keturi maukė �ampan� ir strapaliojo aplink, d�iugiai susijaudin� puldavo prie kito narvo, pasinėr� į tikr� u�raktų, dėl kurių iki �iol taip drebėdavo, triu�kinimo orgij�. Ir kai visa buvo baigta, kai neliko ko atidaryti, neliko nė vieno nei�laisvinto gyvūno, Gergėjas ir �u�i i�sivadavo patys. Valso �ingsniu jie i�vingiavo pro priekinius vartus, pasitikdami perspėjimo �ūksnius, trūksming� juok�, kulkosvaid�ių ugnies kru��.

Kai �itai įvyko, Josefas su �andoru spėriai i�blaivėjo.

��Neabejoju, kad i�blaivėjot,���tarė Zamercevas, palinkdamas per stal� ir įsi�iūrėdamas į Josef�. Generolo pe�ius ir krūtin� dengė raudonos �vaig�dės, kūjai ir pjautuvai, apdovanojimų kaspinai.���Numanau, kad kaip tik tada jums ir �ovė mintis pa�erti liūt� mano kareiviais.

��Ne, mums reikėjo tik jūsų kareivių arklių, ��murmėjo Josefas, vis dar toks priblok�tas to paskutinio �andoro i�leisto garso, ��jis beveik įsivaizdavo, kaip draugas atmeta galv� ir apnuogin�s dantis suriaumoja �ūvius nustelbian�iu balsu, ��kad ėmė �nekėtis su Zamercevu it su kokiu restorane ar kavinėje sutiktu pa�įstamu, o ne tuo, kurio valia bet kuri� akimirk� galėjo būti pasiųstas stoti prie� taikiklį. ��Liūtas, pats suprantat, daug ilgiau i�gyventų misdamas arkliu nei �mogumi.

Ta�iau, ties� sakant, jis nebuvo toks tikras, nes �andoras da�nai �velgdavo į rusų kareivius (ir nuo palmių namo stogo, ir vėliau i� narvų), lai�ydamas i�d�iūvusias lūpas, prisimindamas Leningrado blokad� ir svarstydamas, ar Budape�te �monės ims valgyti �mogien�, kaip, �nekama, yra buv� Leningrade. Tada Josefas �andoro elgesio dar nesiejo su alkiu, veikiau su neapykanta sovietams, nes kai gatvėse tįsodavo �itiek Sukry�iuotųjų strėlių armijos ir vokie�ių kareivių, o kiek dar civilių, puikiausiai i�silaikiusių �iemos �altyje, kai ledas sukaustė net Dunojų, med�ioti gyvųjų nė nereikėjo. Bei�sikvepian�ios apgulties dienomis jiems dviese klajojant po zoologijos sod�, �andoras keistai prasitardavo apie sovietus ir Raudon�j� armij�, � diduma gaisrų Pe�te jau buvo u�ges�, rusai �lavė paskutinius prie�o liku�ius, varydami vengrų vyrus ir moteris prie�ais save gatvėmis ir versdami skanduoti: �Ne�audykit, ne�audykit, mes vengrai, mes pasiduodame.� Ta�iau vakaruose vis dar virė pragaras, nesiliovė kovos, ten, kitapus Dunojaus, Budos pilies miesto pusėje, Sukry�iuotųjų strėlių pajėgos, suvarytos ant Pilies kalno, apsuptos su menkais amunicijos ir maisto liku�iais, svajojo apie prasilau�im�.

I� paleistųjų gyvūnų keli grifai ir ereliai laikėsi netoliese, lėtai sūkuriuodavo vir� zoologijos sodo, paskui tingiai nuskl�sdavo �emyn misti maita, kurios gatvėse prisirinkdavo iki soties. Kai jie grį�davo į lizdus, �andoras svarstydavo, ar jų skrand�iuose nuodingesnė komunistų, ar fa�istų mėsa. Ir apie tai �nekėdavo. Juodu gin�ydavosi iki vėliausios nakties, ir Josefas tvirtindavo, kad fa�istai su savo skelbiamais įsitikinimais neteisūs, kaip ir jų įsivaizduojama, natūrali jiems atrodanti visuomenė, nes juk jokiam gyvūnui niekada nerūpėjo nei kova dėl garbės ar �iaurumo lenktynės, nei pastangos nukariauti pasaulį ar masi�kai naikinti kit� rū�į, ir kad gyvūnai da�niausiai tesirūpina tik būtinosiomis reikmėmis, kad �itokiu elgesiu sukuria tarsi ir savoti�k� harmonij��

�Harmonij�? � juokdavosi �andoras. � �neki kaip komunistas!� Ir pasakodavo, kaip lokys nudeda kito patino ma�ylius, kad patelė su juo poruotųsi; kaip kart� girdėj�s apie �ebenk�tį, kuri įsmukusi į kiem� i�pjovė dvide�imt penkis vi��iukus � perkando jiems kaklus, ta�iau nė vieno nenuvilko suėsti; kad esama �uvėdrų, kurios pavagia i� kitų kiau�inius, tupi ant jų, kol prasikala, o paskui su�eria pauk�tukus savo jaunikliams; kaip katė �aid�ia su jai į nagus pakliuvusia auka, kol mirtinai j� nukankina, vien pramogaudama. �Ar visa tai tau atrodo harmonija?� � klausdavo jis Josefo.

Zamercevas pa�velgė į Josef�, �is drebėdamas sėdėjo ant girg�dan�ios kėdės �tabe, Raudonosios armijos įrengtame viename apleistų prabangių Andra�io bulvaro namų, vis dar vilkėdamas nuskurusi� zoologijos sodo pri�iūrėtojo uniform�, neskalbt� visas �ias �imt� dienų, susivėlusiais purvinais plaukais ir toks susisuk�s i� bado, kad Zamercevui regėjosi, jog mato vyro stuburkaulį, ky�antį pro įkritusį į tu�tum� pilv�. Zamercevas apėjo stal� ir, be ceremonijų viena ranka sugrieb�s Josef� u� smakro, tarė:

��Man tas pats, kas, tavo kvai�u supratimu, galėtų būti įdomu. Politika� ��jis �vilgtelėjo į vertėj�, o tas kilstelėjo antakius. ��A� noriu apsaugoti savo� liaudies armij�� O tai rei�kia, kad papasakosi man apie �andor�, k� jis padarė, su kuo a� turiu reikal��

Apsaugoti liaudies armij�. Josefui norėjosi nusikvatoti. Jei pats pirmas nebūtum paleid�s savo kareivių siautėti, jeigu nebūtų atlėk� reikalaudami, kad jiems būtų surengtas safaris, kam mes būtume i�laisvin� tuos gyvūnus? Paskui �andoras pats prasimanė sėlinti aplinkui zoologijos sod� it koks �vėris, nors Josefas įspėjo jį laikytis viduje, mat nebuvo dienos, kad kuris nors i� dar gyvų mės-ėd�ių neu�pultų kito. Poliarinė me�ka surijo vilkus, vilkai sudraskė į gabalus panter�, naktį i�nirdavo i� slėptuvės liūtas. Ta�iau taip tada ir buvo � Josefas i� visų jėgų stengėsi save tausoti, i�gyventi, o �andoras visko atsisakė, pirmiausia miego, paskui maisto, o galiausiai ir saugumo, i��vaistydamas paskutinius savo jėgų i�teklius.

Ka�in kaip �andoras prasitarė rusams, kad liūtas gyvena metro tuneliuose, ir kai kitų plė�rūnų neliko, kai jie pagaliau vieni kitus suėdė, juos nu�ovė ar kur nors nuklydo, tuomet liūtas ėmė ryti pasimetusius arklius. Jiems einant pasirinkti sniego, kad turėtų atsigerti, �andoras rodydavo Josefui liūto aukas. �andoras klibik��iuodavo i� paskos, nusilp�s jau ramstėsi viena Telekio lazdų, bet proto dar pakako Josefui parodyti, kad arklių �onuose, nugarose ir pilvuose �iojin�ios skylės � ne nuo sviedinių, o nuo liūto dantų.

��Matyt, liūtas nusilp�s, ��tarė �andoras, stengdamasis prisilaikyti pats. ��Kitaip juk nusitemptų tuos griau�ius į savo ir�tv� ir suėstų.

��O gal toks sotus, kad nė nesivargina, ��atsakė Josefas, pavydėdamas liūtui dantų.

Pabud�s naktį Josefas nė neatsigr�davo į �andoro gult� � �inodavo, kad tas tu��ias. Pa�okdavo i� miego kasnakt, ir kiekvien� naktį �andoras būdavo i�ėj�s. I� prad�ių Josefas manė, gal tai somnambulo klajonės, bet kai apie tai u�simindavo, �andoras tik nusijuokdavo ir atsakydavo ėj�s �parūpinti arklių�. Ir veik nieko daugiau jis neai�kindavo, bet, ties� sakant, Josefui jau ir pa�iam vargiai kilo noras k� nors kalbėti, o jei ir bandydavo, ri�liai suregzti mintį sekėsi vis sunkiau.

��Mano kareiviai pasakojo, kad �andoras su jais susitinka, ��tarė Zamercevas. ��Kad kviesdavo juos liūto med�ioklėn metro tuneliuose.

��Ten galėjai sutalpint kaimen� arklių, ��linktelėjo Josefas. ��Tik labai tamsu. O kareiviai beveik visada girti. Kulkos taip ir skraidydavo po tunelius.

��Na, ai�ku, liūt� galima pa�erti ir tokiu būdu, ��tarė Zamercevas. ��Tu apie tai �inojai. Gal net padėjai �andorui?

Ne, Josefas papurtė galv�, ta�iau netrukus linktelėjo, es� taip, o paskui liovėsi, nesuprasdamas, kam ar k� jis padėjo, tik jau �andorui � tikrai ne. Zamercevas klysta manydamas, kad �andoras �ėrė liūt�, nes kaip tik taip i� prad�ių įsivaizdavo ir Josefas, tarsi liūtas ir �andoras būtų dvi atskiros būtybės. Ta�iau ver�iau jau lai Zamercevas galvoja taip, nei suvokia ties�, kuri� �ino Josefas, � apie transformacij�, kurios liudininku tapo t�dien, kai nune�ė �andor� prie metro įėjimo, vieno i� tų dar nesubombarduotų, neu�verstų griuvėsiais ar taip pa�enklintų ten įsikūrusio liūto, kad net �monės juto pavojų. Jis kūnu prigludo prie durų, � tai buvo senas tarnybinis įėjimas, naudojamas in�inierių ir metro darbuotojų, pakankamo plo�io nedideliam automobiliui įva�iuoti, u�darytas gofruotojo metalo durimis, � įsivaizduodamas t� �iurpi� metamorfoz�.

Paai�kėjo, kad Zamercev�, skirtingai nuo kitų karių, ne taip lengva įvilioti į tas pa�ias pinkles. Jis pasiuntė �mogų atne�ti jam senos Franso Jo�efo metro linijos �emėlapio. Kol atne�ė brė�inius, nebyliai �velgė į Josef�, o tada paskleidė juos ant ra�omojo stalo ir ėmė �ymėti kelius, vedan�ius į metro ir i� jo, visai nekreipdamas dėmesio į t� tarnybinį įėjim�, apie kurį jam u�siminė Josefas. Tarsi Zamercevas būtų �inoj�s, manė Josefas, tarsi būtų į�velg�s tuos trūkstamus istorijos gabalėlius, kuriuos Josefas nutylėjo, ir net dabar �emėlapyje vadovavosi tuo, ko praėjusi� naktį Josefas jam nepasakojo: kaip �andoras pri�liau�ė ir su�nib�dėjo jam, kad sunku gauti liūtui arklių, kaip jis nusilpo, nors Josefas draugo balse girdėjo tokį alkį, kad �andoras būtų prarij�s jį �ia pat, �i� akimirk�, jei tik būtų pakak� jėgų, jei būtų buv�s tikras, jog pajėgs įveikti draug�.

��Vienas a� to negaliu padaryti, ��sumurmėjo �andoras, ��nepaeinu.

Kai Josefas paklausė, ar jų draugystė jam jau nieko nerei�kianti, �andoras pasitrynė t� kaukolės viet�, kur būta skruostų, ir sumurmėjo ka�k� apie �pasklidusias kalbas�, kad �kareiviai vengia�, tada pritilo ir nusi�ypsojo �iurpia �ypsena � be lūpų, tik dantimis.

��Kaip tik dėl to, kad esu tavo draugas, pra�au tave tai padaryti. Tai daugiausia, k� galėtų padaryti draugas, � tarė nusijuokdamas nelaimėlio juoku.

Josefas dirstelėjo į bi�iulį, nusisuko nuo jo į sien�, apglėbė save, lyg bandydamas apmal�inti tu��i� skrandį, atsitverti nuo �io nesibaigian�io apgulties kliedesio, nuolatinės baimės, nuobodulio, nepertraukiamo laukimo, lėtos prierai�umo erozijos, nuo visų tų dalykų, kurių jis jau nebepadarys.

��Miestas sunaikintas, ��tarė jis, netrok�damas daryti to, ko pra�ė �andoras, nenorėdamas apie tai nė kalbėti, nes jam pasirodė, kad dabar draugo balse i�girdo ir kitoki� u�uomin�, dar baisesn� u� tai, k� tas i�kart i�sakė �od�iais. ���monės mir�ta, badauja, ��t�sė jis, ��sovietai siaubia, med�ioja, prievartauja, o tu eini i� proto dėl liūto. Velniop t� liūt�, � tarė Josefas, � velniop visk�, � apsivertė ant gulto, kilstelėdamas sluoksnius plastikinių mai�ų ir brezento, kuriais klojėjo.

Ta�iau �andoras vėl jį paragino, ir kai Josefas suirz�s sudejavo ir pasisuko, i�vydo, kad bi�iulis jau pusiau atsimain�s, galva ir kaklas ap�ėl� plaukais, nagai daug ilgesni u� Josefo, purvinesni, kad po jais įstrig� arklių ir �monių odos, mėsos ir dar ka�ko, kad i� bado, dėl �aizdų ir traumų �is tegali �liau�ti keturiomis.

��Man tav�s reikia, ��suriaumojo �andoras, bet tuo metu jau buvo toks i�sek�s, kad pasigirdo tik kosėjimas, lyg balso stygos gerklėje būtų per smarkiai atsipalaidavusios ar susidėvėjusios per triuk�m�, o prabilti garsiau nei ink�timu jam prireikė paskutinių jėgų.

Man�s reikia?��stebėjosi Josefas, pakildamas nuo gulto ir prisitraukdamas �andoro galv� prie krūtinės. � Tu ne�inai, ko tau reikia, � galvojo jis, tarsi �andoro viduje prie�ingu ritmu būtų plak�s vienas pulsas ir kitas, deg� du tro�kimai, plė�iantys jį į skirtingas �alis. Josefas jį �itaip ma�umėl� palaikė, oda jusdamas ritming� bi�iulio vokų plazdėjim�, prisimindamas, kaip �andoras puolė i� zoologijos sodo paskui Gergėjų ir �u�i, kaip stengėsi pakelti jų susmukusius kūnus, kaip da�nai rasdavo jį pritūpusį prie vieno ar kito negyvo gyvūno narvo, tarsi kilstelėdamas sparn�, leten� ar koj� galėtų juos atgaivinti. Kart� Josefas matė, kaip �andoras i� tiesų u�simetė ant sav�s �vėrį lyg drabu�į ir tarsi tapo juo, atsikrat�s �mogi�kumo. Bet �andoras jau tolo prie�inga kryptimi, bandydamas bent s�monėje i�laikyti suvokim� to, kas jis yra, kas buvo, kas jam svarbu.

��Klausyk, �andorai, ��sumurmėjo Josefas, i�sigand�s tų permainų bi�iulio kūne, tų spazmų, kurie tampė vis dar globiam� draugo kūn�. ��Privalai susiimti, ��pra�ė jis, ��apgultis juk netruks am�inai.

Ta�iau �andoras jau buvo anapus laukimo, Josefas tai �inojo, jis jau per�engė atmintį to, kas įvyko, kas dar įvyks. Tai, ko jam tikrai reikėjo, ko jis tro�ko, jau buvo nesusij� su Josefu, nes ir Josefas �andorui ėmė nykti, byrėti ir lietis į bendr� karo paveiksl�, irti sykiu su sostine ir zoologijos sodu, su padvėsusiais gyvūnais, o kad �andoras suvoktų i�nyk�s ir pats, jam trūko �io vieno, paskutinio veiksmo, �ios paskutinės paslaugos. Ta�iau Josefui visa dar buvo kitaip, dar vis kitaip, nes būdamas �alimais �andoras padėjo jam laikytis, tarsi jų draugystės galia, juos susiejusi istorija, tie charakterio bruo�ai, u� kuriuos �andoras jį mylėjo, padėjo Josefui atkurti pa�iam save. Jis �velgė į �andor� ir matė, kuo karas pavertė draugyst� tuomet, kai jau buvo sudoroj�s visa kita, � atjaut�, i�mintį, savivok�, i�tikimyb�, prielankum� ir meil�, � visas tas kliūtis i�likti, visokiausius dalykus, kurie trukdė u�mir�ti, kas esi. Kaip tik todėl Josefas ir pavydėjo �andorui, nes �is u�mir�o jį, kaip u�mir�o ir tai, kad kareiviai, kuriuos �erdavo liūtui, buvo �monės, kad kūnai, kuriais mito pauk��iai, buvo moterų ir vaikų, kad dar buvo ir jo paties, ir kitų �monių gyvenimas, kurį galbūt verta i�saugoti.

Kai pagaliau t� naktį pakilo su �andoru, laikydamas �į ant rankų kaip vaik�, Josefas abejojo, ar įstengs padaryti, ko pra�ė bi�iulis, nes vis dar kabinosi į draugo atminim�, dar nenorėjo su juo atsisveikinti, � tai padarys praėjus tik savai�ių savaitėms, o ypa� po pokalbių su Zamercevu, i�sine�dinus sovietinių med�ioklių gaujoms, �į sykį jau i�siblaiviusioms, be arklių, pasi�vie�ian�ioms keli� �ibintuvėliais ir priekiniais automobilių �ibintais, � pasiry��s atlikti tai, kaip dera. Bet ir �i�nakt i�siruo�ė lygiai taip pat, �engė pro duris, irdamasis į priekį, sulink�s nuo �andoro svorio, po arkų �viesomis ir mirk�iojan�iais gatvių �ibintais, i�silenkdamas patrulių, tik �ie i� tiesų buvo ne patruliai, o liku�iai tris dienas siautėjusių kareivių, kuriems vadai leido siaubti miest�.

Tuomet jis jau ne blogiau u� �andor� �inojo, ko �iam reikia, � kaip tik �ito Josefas ir nepasakė Zamercevui. Atklibik��iavo prie metro įėjimo ir pla�iai pravėr�s duris pa�velgė vidun, ir Josefas sudvejojo. Kai �andoras, priglaud�s galv� prie seno draugo krūtinės, papra�ė paguldyti jį ant slenks�io, Josefas nusijuok�s pasakė, kad ne, kad viskas gerai, jie galintys įeiti drauge, nieko �ia tokio.

��Pra�au, ��tarė �andoras, silpnai trūktelėj�s Josefo glėbyje. ��Tu geriau pakėlei sielvart�, sugebėjai i� jo pasimokyti ir sustiprėti.

Sulig tais �od�iais Josefas pagaliau suprato, ko ir kodėl trok�ta �andoras, Josefas prisimins tai kaip akimirk�, kai pagaliau pasidavė apgul�iai, �iurpulingai �ios logikai, tam, kuo �andoras tikėjosi virsti, o Josefo jam reikėjo paliudyti. Jis atsisveikino, paguldė �andor� ir u�darė duris. Liko tik silpnumas atne�us draug� per nusiaubt� miest�, i�eikvojus dar likusias menkas jėgas. U�darė duris ir į jas atsi�liejo, ir nuovargis jau buvo per didelis, kad jas vėl atidarytų, net �inodamas, kad daugelį metų kankins ko�marai, kad sapnuos siaubo sapnus, kaip dau�o duris, klebena ranken�, �aukia �andor�, kad pabus pa�adintas prarasties siaubo, vienas tamsoje su viskuo, nuo ko tapo atskirtas, tarsi nebūtų kaip i�siai�kinti, kur jis yra, kur prasideda ir baigiasi, kol pagaliau supras tai, kas jau nepasiekiama. Tai buvo paskutinė �andoro dovana jiems abiem � Josefui ir liūtui, tai, ko, jam regėjos, jiems reikia, kad gyventų, tarsi sielvartas turėtų toki� gali�, nors galiausiai teliko tik tai, ko tro�ko jis: mirtis prisiri�imo, draugystės, meilės � vadink tai, kaip nori, � to, kas jį dar laikė ir priminė, kas jis buvo ir k� per t� laik� i�gyveno, kai t�syk jis tro�ko jau tik vieno, � suriaumoti ir liuoktelėti, � toji akimirka, kai pagaliau tapo ka�kuo kitu.

��BUVO 1957-IEJI, IR jūreivis pasidirbo plastikinį laiv�. Jis visas buvo perregimas ��plastikinis korpusas, plastikinis stiebas, plastikinė burė, ��o jūreivis atsigulė jame su mai�u ragelių, �so�iu vandens ir i�plaukė i� Budape�to Dunojumi Juodosios jūros link.

��Ar jam pavyko?

��Ne, jį pamatė. Jo laivas yra Nepavykusių pabėgimų muziejuje.

��Ar yra toks muziejus?

��Devintajame rajone. Privati kolekcija. Kada nors nusivesiu.

��Kaip tu ten patekai?

��Papasakosiu vėliau, ��gū�telėjo Judita, jos oda buvo labai tamsi net kaip vengrės, o ilgi plaukai i�sidraik� ant pagalvės kaip juodos saulės spinduliai.

Juditos dukrai Jankai buvo penkeri, jos plaukai buvo tokie pat tamsūs. Mergaitė stovėjo tarpdury pirm� naktį, kai parne�iau jos motin� namo. Tai buvo paprasto flirto finalas, Judita nudavė esanti įkau�usi, pamir�usi atsargum� ir daranti tai, ko niekuomet nebuvo nutik� su jokiu vyru, mat ji parodė, kur gyvenanti, � o a� laikiau j� u� rankos sakydamas, kad tokios būklės moteriai � ji kikeno, �agsėjo, mosavo rankomis man palei veid� � geriau nepasilikti A�tuntajame rajone. I� tiesų mane sudomino Janka, kai i�girdau, kaip motina j� apibūdino, � kaip jos gyvena, kokie jų namai, k� jos valgo, kur mergaitė �aid�ia. Kai mudu atvykome, duris atvėrė sena moteris, kaip spėjau, senelė, � plaukus apsigobusi nėrinių skara, susimetusi į kupr� kitoje atlapų durų pusėje, ji grasino Jank� prikulti ir savait� neduoti pietų, jei toji tuojau pat neisianti namo. Senoji nenustebo, kai mes klupinėdami suvirtom vidun, i� paskos tapseno ma�oji Janka ir vis taikėsi sugriebti mamos rank�. Paguld�iau Judit� ant sofos, murmėdamas, kad viskas bus gerai, ji tik norinti miego. Senoji moteris stovėjo įsmeigusi akis į �em�, linguodama galva.

��Juk sakiau jai �ia nieko nesived�ioti.

Budape�te ketinau sustoti tik vienai dienai, paskui keliauti į Rumunij�. �Būk, kiek reikia�, � nuramino mane �mona Ana. Mes jau turėjome vaik�, septynerių metų Miklo��, kuris, kaip ir jo motina, tro�ko broliuko ar sesutės, laukė vis� savo s�moning� gyvenim� ir �ypsojosi man, kai atsisveikinome oro uoste ir a� kalbėjau vykst�s į �alį, kur vaikų namuose netelpa ma�yliai, norintys turėti vyresnįjį brolį. Ana irgi stovėjo �ypsodamasi, man kalbantis su sūneliu, glostė jam plaukus, kartkartėm patvirtindama tai, k� sakiau, netgi įsiterpdama apibūdinti, kaip ma�oji mergaitė atrodys: bus �alių akių, garbanotų plaukų, tamsios odos; bemind�ikuodami, kol man reikės pereiti saugumo patikr�, visi trys ėmėme rinkti vardus � Juli�ka, Klara, Marija.

Mudu su Ana jau prie� daug metų susitvarkėme įvaikinimo dokumentus, kai paai�kėjo, kad burtai, kurie sukūrė Miklo��, i�sisklaidė, i�garavo kartu su buvusiais mūsų pokalbiais (i�skyrus apie tai, kaip sekasi sūnui, kiek pinigų reikia dar�eliui, namams atnaujinti, s�skaitoms apmokėti), kaip ir mūsų pomėgis drauge lankyti koncertus, dailės parodas ir mylėtis � i�garavo visa, i�skyrus tuos kelis stiklus vyno, kuriuos i�gerdavome vakarais (�iuo klausimu mes dar galėjome sutarti), nors prie� man i�vykstant į Budape�t� Ana įsibrovė ir �ia, ir vietoj vyno ėmėsi kritikos, kad a� per daug geri�s. U�uot mėgin� įveikti �i� kriz�, mudu nusprendėm, � ar veikiau taip nutarė Ana, � kad mūsų santuoka bus politinė ir mes k� nors įsivaikinsime.

Taigi i�klausėme įvaikinimo kurs�, kur sėdėjome �alia kitų vilties netekusių �eimų, klausėme paskaitų apie kultūrinį jautrum�, drovėdamiesi atsakinėjome į klausimus apie savo seksualinį gyvenim�, prisiekėme niekada neband� kvai�alų. Gavome pa�ymėjim�, i�kentėme įprastinį socialinio darbuotojo vizit�: jis miegojo mūsų sve�ių kambaryje ir padarė vertinam�j� i�vad�, kad mudu su Ana sieja �labai stiprus draugystės ry�ys�, vadinasi, �inojo, jog melavome atsakydami į klausimus apie seks�.

Bet vaiko nebuvo. Jau ne viena agentūra pasakė, kad esame per daug i�rankūs, mat norėjome ne vyresnės nei trejų metų mergaitės (nors būtume sutik� paimti ir �e�erių) ir i� tos Vengrijos dalies, kuri vadinama Erdėjumi � angli�kai Transilvanija, � 1919 metais u�leistos Rumunijai pagal Trianono sutartį. Tai buvo Anos manija, paveldėta i� jos mylimo tėvo, � jį pa�inojau kaip senuk� su i� ausų stirksan�iais plaukais, �viesa, krintanti i� vir�aus, i�ry�kindavo kraujagysles galvos pavir�iuje � mat kas ryt� skusdavo j� elektrine ma�inėle. Jis nuolat sėdėdavo virtuvėje tame siaubingame name Nort Vorde, ant sienų pasikabin�s senus kalendorius su Vengrijos �emėlapiais iki 1919-ųjų, o juose raudonu ra�ikliu pa�ymėta ma�yte �iandienos Vengrija. Jos tėvas buvo vienas i� tų piktų nostalgijos kamuojamų �monių, nepaliaujamai linksniuojan�ių: Trianonas �į, Trianonas t�, kis Magyarorsz�g nem orsz�g, nagy Magyarorsz�g mennyorsz�g4, �iltai prisimenan�ių, kiek prarastų �emių Hitleris buvo gr��in�s tarpukariu, grie�ian�ių dantį dėl dviejų milijonų etninių vengrų, įstrigusių Erdėjuje, porinan�ių, kaip buvo vykdomas jų �kultūrinis valymas�, kaip draud�iama leisti knygas savo kalba, mokyklos u�daromos, i�tisi kaimai perkeliami ir jėga asimiliuojami su pietumis, o tokie politikai kaip �au�esku tik ir svajojo, kad jie visai i�nyktų, ir buvo vos sulaikyti nuo genocido, kurį būtų mielai įvykd�, � juk kam laukti trejet� kartų, jeigu nebūtina? � kad nebeliktų nė vieno, galin�io paliudyti, jog �i �emė niekada nebuvo Rumunijos. Ta�iau vengrai toliau laikėsi � savo kalbos, kultūros ir tapatybės � ir �itaip jau devyniasde�imt metų.

Anos tėvas i�gyveno Budape�to apsiaustį, tad jo tirados apie Erdėjų, apsukusios rat�, nei�vengiamai grį�davo prie �ios temos. Seniokas dudendavo, kad vengrai neturėj� pasirinkimo � i� vienos pusės naciai, i� kitos sovietai, � o Hitleris bent jau �adėj�s gr��inti prarastas �alies teritorijas. �Atplė�ta daugiau nei pusė mūsų tautos.� �Jokia �alis neprarado tiek, kiek mes, o mes netgi prie�inomės karui!� �Prancūzai mūsų nekentė, tai ir buvo Trianono prie�astis, papras�iausi prietarai.� Jo s�monėje apgulties vaizdiniai � kareivis po kareivio, mirtis po mirties, alkio, tro�kulio ir baimės prisiminimai įstrigus Budape�te, i�tisa mirties paveikslų eisena � buvo nulemti anų brūk�telėtų Trianono rūmuose para�ų. Jam ir jo �aliai teko pakelti apsiaustį � i�tverti visa, kas įvyko prie� tai ir po to, ir tik dėl Trianono. Niekas negalėjo pakeisti �io jo įsitikinimo. Girdėjau kiekvien� kart� ten lankydamasis, ir jo naivumas, nesugebėjimas į�velgti gerokos dozės fatalizmo, tarsi �iame pasaulyje tikrai galėtume tikėtis teisingumo, tiesiog varė mane i� proto, ir dar blogiau, priminė mano tėv�, kuris nenorėjo turėti nieko bendra su �ia kovinga negalia ir trok�tamu kariniu sprendimu, kaip ir laimingomis Hitlerio reicho dienomis. Mano tėvas norėjo tiesiog u�simir�ti sėdėdamas Toronto Sė�ėnio klube, gerdamas vengri�k� palink�, lo�damas kortomis, laimingas, kad sūnus vedė vengr� ir jo anūkai kada nors kalbės vengri�kai. To jam buvo gana.

Ta�iau Anos tėvui to nepakako, nepakako ir jai. Ji norėjo na�laitės � pirmiausia dėl to, kad vengrams ir taip buvo labai sunku gyventi Transilvanijoje, o antra, mergaitės vengrų kultūroje nelaikomos �monėmis (�ia Ana i�plėtė tėvo pa�iūras, jis su tuo nieku gyvu nebūtų sutik�s). Būdama na�laitė, mergaitė neturi jokių vil�ių. Tai �kultūrinio gelbėjimo� aktas, taip pasakė Ana mūsų byl� tvarkan�iam darbuotojui, kai �is paai�kino, kad Bukare�to vaikų namuose netelpa romų vaikai, vaikai su �IV, net graikų, bulgarų, turkų ir, �inoma, batalionai rumunų vaikų. �Vengrai Transilvanijoje pri�iūri savi�kius, � paai�kino jis, � jei norite vengrės, Vengrijoje jų begalė.� Bet Ana purtė galv�. O kai agentūra pagaliau surasdavo mums mergait�, visada i�kildavo kokia nors problema � neu�pildyta forma, biurokratinės ma�inos sutrikimai, atsirasdavo dar koks nenumatytas procedūrinis mokestis, paskui tekdavo laukti nuo �e�ių iki a�tuonių mėnesių, kol vaiko nebelikdavo. Kai jiems arba mums pavykdavo pasiekti fini�� ir gauti byl� � �eimos ir medicininius duomenis, nuotraukas, � Ana nune�davo visa tai mūsų gydytojui. �is pakėl�s nuotrauk� prie� �vies� svarstydavo: �Matai �ituos �e�ėlius po kairi�ja ausimi, �ituos i�kilimus � �ia ka�kas įtartino.� Pakreipdavo nuotrauk�: �O galbūt ir nieko.� Ana pareidavo namo, m�stydavo, gurk�nodama �koti�k� viskį su burbuliukais, ir po kelių dienų pareikalaudavo daugiau informacijos, ta�iau agentūrai niekaip nepavykdavo gauti, ir tada ji atsisakydavo įsivaikinti. Paskui naktimis gulėdavau lovoje klausydamas, kaip Ana kalba per miegus, atsipra�inėja ir meld�ia vaiko atleidimo, ir taip tal�o kum��iais sau veid�, kad man tekdavo j� pri�adinti ir laikyti apkabinus, kol ji i�siverkdavo. Galų gale mudu nusprendėme, kad a� vyksiu į Rumunij� ir gal pa�iam pavyks tai, ko neįstengė biurokratai.

��Nepavykusių pabėgimų muziejuje yra burės i� folijos, ��vis dar gird�iu Juditos �od�ius, jie pinasi, ji tuoj susijuoks. Tas girtumas, suprasiu vėliau, būdavo veikiau apsimestas nei tikras, vaidmens dalis, o mudviem susėdus gerti, tikrai bū�iau pirmas susmuk�s po stalu. ��Tai puikūs veidrod�iai, ��t�sia ji. ��Vien� dien�, kai danguje nebuvo nė debesėlio, jūreivis i�kėlė jas Vengrijos jūroje, ir jos taip spindėjo, kad jis perplaukė nepastebėtas nuo vieno kranto iki kito ��snaiperius apakino spindinti armada.

��Vengrijos jūr�? Nėra jokios Vengrijos jūros!

��Yra. Ir ne viena. Tu nieko nei�manai apie �it� kra�t�.

��Kur jos?

��Muziejuje kabo �emėlapis. Kada nors a� tau parodysiu.

Kai paties santuoka ima sekti, �mogus leidi sau nuo to pailsėti � ir �engi t� �ingsnį taip natūraliai. Gana ai�kiai tai supratau Budape�te, kai pakil�s naktimis, Juditai miegant �alia, prisimindavau blogiausi� tarpsnį prie� �e�et� ar septynet� metų, kai Miklo�ui buvo vos pora ar treji metukai, � tuomet spoksodavau pro lang�, kaip �velgiu ir dabar, svajodamas, kaip viskas būtų, jeigu pajėgtum visa tai įveikti � gin�us, skyrybas, daiktų dalybas, susitarimus dėl vaiko prie�iūros, o paskui, po visko, pradėti i� naujo, � i� prad�ių laisvė, vienatvė, vėl kitas ry�ys, tuomet santuoka, kuri veikiausiai baigsis taip pat, kaip ir �i. �ioje sekoje, vienaip j� dėlio�iau ar kitaip, bėdos kyla i� man�s. �tai jau kiek metų, kai vis daugiau ir daugiau darau tai, ko pra�o Ana: surenku skalbtinus drabu�ius, gaminu valgyti, k� i�manau, nudirbu darbus aplink namus, nuve�u Miklo��, kur reikia, vakarais sėd�iu verandoje su �mona, geriu, �nekuosi, stengiuosi būti malonus, atlieku �imtus smulkių pareigėlių ir paslaugų, akylai atsijoju savo reikmes �alin, kad tik viskas būtų gerai, paskui susirenku savo atlygį � vaiko juok�, dėkingos �monos �ypsen�, kaimyno su �emuogių kraitele apsilankym�. I� pavir�iaus viskas regisi tobula, ta�iau tai ir tiek, nes tav�s lieka vis ma�iau ir ma�iau, ma�iau ir to, ko i�ties nori, kol vien� dien� suvoki, kad vienintelis tau svarbus gyvenimas, vienintelė vieta, kurioje egzistuoji, yra viduje, tame pasaulyje, apie kurį jau nebeu�simeni, pripildytame tokių neįgyvendinamų tro�kimų, kad nėra prasmės apie juos net kalbėti, tai i�tisi i� �emėlapio i�trinti aistrų �emynai, i�kirpti, bet vis tiek egzistuojantys, net kai tavo �mona ir vaikas kalba su tavimi, o tu dediesi klaus�s.

Manau, kad dėl to sykį vieni�os komandiruotės metu ėmiau ir atsiver�iau �geltonuosius� puslapius, ie�kodamas palydovių reklamos. Man tai atrodė idealu, ketinimai visi�kai ai�kūs � vienai �aliai seksas, kitai � pinigai, ir nieko to, k� tekdavo patirti �monėms, u�mezgusiems romanus (pa�inojau tokių). Mat antras ry�ys rei�kė tiek pat kompromisų, kaip ir pirmas, � drebi, kad būsi atskleistas, o aistra tuoj apsilipdo reikalavimų kamuoliu: �Noriu, kad mes kartu kur nors keliautume!� �Noriu, kad paliktum �mon�!� �Jei mes ir toliau drauge, tuomet reikia tai daryti atvirai ir garbingai!� Ir visi tie �monės, dauguma jų vyrai, bus priversti rinktis tarp �eimos gyvenimo, kurio � i�skyrus atsitiktinius nesuvaldomus potraukius � jie tikrai nori, ir to kito, kuris, be anų reikmių, neturi jokio pagrindo. Kam reikia tokios įtampos? A� geresnių santuokinių santykių nesitikėjau, o paskui tenorėjau ramybės � ir sekso. Vadink jas kaip nori � palydovėmis, prostitutėmis ar kek�ėmis, � jos teikia tuos pa�ius malonumus kaip ir romanas, tik be jokios rizikos.

I�skyrus, �inoma, t� vis didėjan�i� vienatv�, u�gulan�i� kaskart renkant numerį, į kambarį atsivedant kit� mergin�, įteikiant pluo�t� grynųjų, kuriuos slapta tam esi atsidėj�s. Kiekvien� naktį, kuri� praleisdavau su Judita, nubusdavau tre�i� ryto, pa�iu baisiausiu metu, ir �velgdavau į �iburėliais mirksintį miest�, Dunojų, galvodamas, kaip i�sikrap�tyti i� �ios padėties, k� dar galė�iau i�gelbėti ar atkurti ir ko tam prireiktų.

Tada Judita nubusdavo, jos ranka keliaudavo mano stuburu, ir ji papasakodavo man kit� beproti�k� istorij� apie jūreivį i� Nepavykusių pabėgimų muziejaus, ne guosdama mane galimybėmis, o atidėdama sprendim�, neleisdama apie tai galvoti, taigi, kai ji baigdavo, a� būdavau lygiai ten, kur buv�s. Ji tiksliai �inojo, k� daryti, ko a� noriu.

Mes susitikome tik man atvykus į Budape�t�, kai vien� vakar� i�ėjau, vildamasis u�simir�ti mieste, kaip darydavau nesuskai�iuojamuose kituose miestuose, �laistydamasis i� baro į bar�, ie�kodamas kieno nors bendrystės, gal verslininko, i�ėjusio i�gerti, bankininko i� Jungtinės Karalystės, gal kokio nors vengro � vyri�kių, kurie irgi nusimovė sutuoktuvių �iedus. Man regis, t�kart jis buvo vardu Gergėjus, nusivedė mane į �Tip-Top� klub�, vien� i� miesto striptizo barų. Buvau pernelyg girtas ir ketinau dar daugiau prisigerti, o ausys gaudė priekai�tingai garsėjantį rytinio transporto gaudesį.

Judita buvo viena i� trijų merginų, su kuriomis mes galiausiai susėdom prie vieno stalelio � Gergėjus nu�irglioj�s paklausė, ar jos neprie�tarautų. Jos neprie�taravo ir nepaisė � sėdėjo vienodomis trumpikėmis, glotniais, giliomis i�kirptėmis mar�kinėliais, gėrė neskiest� vy�nių palink� su ledu. A� prisėdau prie Juditos � atsigr�usi į mane su rūg��ia �ypsena, ji paklausė, k� gi veikiu Budape�te.

U� poros valandų stovėjau ant Margaritos tilto apkabin�s Judit�, glostomas to vėsaus vasaros vėjelio, kai gali pasijusti beveik laimingas, kad įkau��s, nemiegoj�s ir toki� ankstyv� valand� dar esi ne lovoje. A� apgr�iau j� veidu į Margaritos sal�, paskui vėl atsukau, kad pa�velgtų į Grandinių tilt� u� neogotikinių Parlamento smailių, paskui El�bietos tilt�, u� kurio tolumon vingiuoja �alia upė. Visos merginos, su kuriomis Judita sėdėjo, �oka �Tip-Top� klube. K� rei�kia ��oka�, puikiai supratau, o Judita �inojo, kad suprantu, ir daug da�niau jos �oka tokiems kaip a�, �vyrams i� vakarų�, kaip ji pati sakė, kurie prisigeria ir permoka �Visa� kortelėmis, o jeigu jie neprie�tarauja i�leisti tiek pinigų, merginoms liepiama pasiūlyti ir kitko pana�iais įkainiais. A� taip puikiai visa tai �inojau, kad neklausinėjau, kodėl ji tai daro, kodėl nemeta, kodėl mudu stovime ant tilto penkt� ryto.

Jau anks�iau t� vakar� buvau visk� i�kloj�s Juditai � apie Trianon�, Erdėjų, apie An� ir Miklo��, ir apie mergait� i� vaikų namų. Tai būta negrabios pastangos u�siminti, kad suprantu j�, kad ir man ne viskas ro�ėmis klota, bet prisimin�s nuvalkiotas tokių moterų kaip Judita istorijas, � be menkiausio pasirinkimo, �lugus komunizmui nepajėgusių kur nors prisi�lieti, priverstų prekiauti gro�iu, i�silaikan�ių penkerius, daugiausia de�imtį metų ir galutinai nuslystan�ių sekso prekybos laipteliais, i�sunktų, priklausomų, mirusių, � supratau, kokios juokingos, kokios pasipūtėli�kos buvo mano �nekos.

��Gerai, kad tu ved�s,���pasakė Judita. Į dok� įplaukė vienas paskutinių t� naktį kazino laivų ��tų Dunojumi plaukiojan�ių auksinių bar�ų ��ply�auja muzika, plieskia �viesos, vyrai ir moterys prie ruletės stalo lo�ia ispani�k� dvide�imt vien�, �oka.���Vaikui reikia tė�io ir mamos,���t�sė ji, kaip buvo tobulai įgudusi, �liurpdama �od�ius, �ia pakeldama svyran�i� galv�, �ia vėl leisdama jai nukarti. U� mūsų tiltu prava�iavo mersedesų palyda ��ma�esnių sedanų ap�iestas limuzinas bulvaru nurūko į Pe�t�.

��Kur tu gyveni? ��paklausiau, primindamas, kad jai metas namo.

��Su motina ir dukra, ��atsakė ji ir nutilo.

Paskui ji negreitai prabilo, bet tada jau �inojau, kad ir a� ten eisiu, klupinėdamas Niokerio gatvėmis, klamposiu, kur Judita mostels pir�tu, lipsiu laiptais auk�tyn pas Jank� koridorėlyje.

Buvo toks vyri�kis, pasakojo Judita, �vedas, jam patikdavo �iūrėti, kaip ji �okdama verkia. Jis visada turėdavo skepetait� a�aroms nu�luostyti. Koks palengvėjimas būdavo �inoti, kad jis vėl atva�iuoja į Budape�t�, vėl kviesis j� ir nereikės apsimetinėti. Jis sėdės, �ypsosis vis labiau nu�visdamas, o ji �oks, kol sumirks krūtys, skruostais tekės blakstienų da�ai, pakels skepetait� prie akių ir prispaudusi �oks toliau, jos kūnas jau pats prisimins tas tris pėdas scenos, ir ji �oks iki pabaigos, paskui jis sumokės, �velniai susivynios skepetait� į plastikinį mai�elį ir i�vyks.

Papasakojo savo istorij� ir nusijuokė.

��Buvo kart� toks sausumoj įstrig�s jūreivis, kuris bandė priverkt tiek, kad i�plauktų į jūr�.

Kai Judita u�migo, sėdėjau ir vaizdavausi t� jūreivį: kiūto ant �aligatvio kra�to ka�kokiam mieste, kuria liūdniausias istorijas, vildamasis, kad jo a�aros virs vandens keliu ir i�ne� jį į jūr�. Negi tas akis, pamaniau a�, komunistų vadovams paliepus i�lupo sargybinis kokioje nors �iurpioje stovykloje ir padėjo eksponuoti Nepavykusių pabėgimų muziejuje?

Tų jūreivių būta tiek daug. Juditos atsargos neseko. Gulėdavau �alia, �iūrėdamas, kaip ji atbula pla�taka nusibraukia nuo lūpų gėrim� arba mane. Niokeris buvo Budape�to pietry�iuose, kur siaurose gatvelėse secesijos architektūros ornamentus nugul� sluoksniai suod�ių, sienos vis dar suvarpytos apgulties ar revoliucijos kulkų, kur ank�tose krautuvėlėse ties gatvės kampu rausiesi po supuvusius persikus ir slyvas, parudavusias salotas, geltonus pipirus juodom dėmėm, kur romų vaikai spokso į tave gatvėje ir vypso apsikvai�in�, nutvėr� klijų mai�us lyg vi�tas u� kaklų, jų tėvai maknoja pro �alį, pirmyn atgal į rytin� traukinių stotį, kur elgetauja didesni jų vaikai, kur mėlynos vyrų tatuiruotės, keistos raidės ant nugarų ir krūtinių � ne tiek puo�mena, kiek slapti prane�imai i�rinktiesiems, �inantiems kod� ir galintiems jį i��ifruoti, o jų �monos visai kaip Juditos motina, galvas apsigaubusios skaromis ar �alikais, su krep�eliais aguonų, moliūgų, kanapių sėklų, prekiauja jais pigiau grybų prie sporto stadionų, metro sto�ių, miesto parkų, ir, �inoma, kek�ės, ne tik prie Rakocio turgaus, bet ir giliau, po vis� rajon�, kaip niekur kitur nebuvau mat�s, i�sirikiavusios siaurose gatvelėse, lyg ka�kas i�matav�s su�ymėjo, kur tiksliai kuriai privalu stovėti, � nėma� nepana�ios į merginas, stoviniuojan�ias ir plepan�ias ties sankry�omis Monrealyje, Toronte, Vankuveryje, � o lyg pagal komand� �ramiai� sustatyta pulko rikiuotė, kurioje viena kita daugių daugiausia kilsteli prie lūpų cigaret� ar i�meta priekin koj�.

Janka i�eidavo ir pareidavo į būst�, kur mudu su jos motina gulėjome lovoje, nė �od�io netarusi, kur eina, neklaususi leidimo, bet visada pataikydavo grį�ti pietų ir labanakt skaitinių i� knygos, kuri� sykį man atne�ė, � toki� sutrint�, tarsi j� daugyb� metų ka�kas vartė kas vakar�, pro nugarėlėje peiliu pradurtas skylutes knyga buvo suri�ta virvės galiukais. Pasakojimas buvo apie vėj� � kiekviename puslapyje vėjas plukdė e�eru valtį, dangumi ne�ė aitvar�, baland�ius varpinės link, gainiojo rudens lapus � ir kai skaitydavau, jos akys i�siplėsdavo, tarsi prie paveikslėlio būtų įsivaizdavusi kitokį pasakojim�, kitokius �od�ius.

Visa tai telefonu pasakojau Anai, sakydamas es�s Bukare�te, u�klodamas vienas gatves kitomis, meluodamas apie Jankos kilm�. Kai Ana svyruodavo � �na, a� ne�inau�, kai imdavo neai�kiai mykti, a� porindavau jai, kaip skaitau mergaitei knyg�, kuo jos motina vertėsi pragyvenimui, kokia tyli būna Janka, kai puikia vengrų kalba nepasakoja, kaip jų kaimas Erdėjuje atrodė seniau, prie� tė�io mirtį (jau buvau besak�s, kad tėvas �uvo nuo rumuno rankos, bet nusprend�iau nepersistengti), o tai ir privertė jos motin� persikelti į miest� ir pardavinėti save. Motin� suėmė, u�darė į kalėjim�, ir Janka atsidūrė vaikų namuose. Tikėjausi, kad stab�iodamas, kaskart kiek pakeisdamas pasakojim� sukūriau įspūdį, jog gaudau or�, esu susijaudin�s ir, many�iau, tam tikra prasme ir buvau, ir ne tik nerimaudamas, kad Ana nepagautų man�s meluojant, bet ir dėl prie�as�ių, visai nesusijusių su �ia istorija ir netgi su Janka, prie�as�ių, kurios �ovė man į galv� tik tada, kai pakėliau telefono ragelį ir surinkau savo namų numerį, vildamasis pataikyti akimirk�, kai Ana nustebs, bus pagauli ir atvira mano balsui.

��Hm, ��atsiliepė Ana. ��Nesu tikra� tikriausiai dėl to, kad jai penkeri. Man nepatinka, kad jos motina tebėra gyva, ��ji nutilo. ��Atsipra�au, kad taip pasakiau. Nelabai gra�u�

��Ana, a� sukoriau vis� keli� iki Rumunijos. Mes apie tai jau kalbėjome.

���inau, �inau. Sakau, kad gal tai ir gera mintis. Tada taip dingojausi. Kuo ji vardu? Janka? Ji kartais galėtų grį�ti aplankyti motinos. Galėtume kartais nupirkti ir motinai biliet�, kad atvyktų jos pamatyti� ��ji nutilo. ��Ne, nieko, ��atsiduso.

��Mums reikės daugiau pinigų, ��pasakiau. ��Yra papildomų mokes�ių�

Pirma tikėjausi entuziazmo, o dabar ie�kojau ko nors, kas j� krestelėtų.

��Na, �inoma, ��atsakė ramiai nusijuokdama.

��Tai imtis? ��paklausiau.

���inoma, imkis, ��atsakė ji grei�iau nei pirma, tarsi u�sikrėtusi mano jauduliu. ��Juk dėl to ten ir esi!

��Buvo kart� jūreivis. Regis, 1967-aisiais�

��Paklausyk, Judita. Noriu su tavim pasi�nekėti.

��Tuoj, palauk, ��ji nusi�ypso, i�traukia man i� rankų butelį, kurį buvau pagrieb�s, atsuka. ��Jūreivis norėjo pasidirbinti tokį greit� laiv�, kad korpusas neliestų vandens. Vien� vakar� prisigėrė ir padirbo ratukus, jie buvo kaip balionai, tik su pelekais, pritvirtino juos prie savo automobilio ir įva�iavo į Tisos up�

��Mums reikia pasikalbėti apie Jank�.

��Gali j� paimti, ��atsakė ji, dar �ypsodama.

��Paimti?

��A� negaliu ja pasirūpinti, ��atsakė ji. ��A� ja nesirūpinu, mama pri�iūri, bet ji jau tokia sena. Jankai be man�s bus geriau.

���ia, kur tu gyveni, ne vieta auginti vaik�. �ia�

��Tavo namai bus daug geresni. Prikim�ti pinigų iki stogo.

��Klausyk, jei kalbam apie pinigus�

��Visada, ��ji nusijuokė. ��Visada kalbam apie pinigus.

��Tu jos motina.

Ji pastatė butelį, priėjo ir pa�velgė man į akis, i�si�iojo apnuogindama dantis. Bet paskui ka�kaip atsileido, sumink�tėjo, pliauk�telėjo, kur buvo sugriebusi mane u� mar�kinių.

��Taip, ��pasakė ji. ��A� jos motina, ��u�suko butelį, atsisėdo ant lovos ir apkabinusi rankomis kelius pasiki�o juos po smakru.

��Tu irgi galėtum atvykti� ��dr�siai galėjau tai sakyti. �inojau.

Ji papurtė galv�.

��Ir k� daryti?���nusijuokė. ��Ten ar �ia, man vis viena,���ji vėl paėmė butelį. ��Buvo vienas jūreivis, kuriam pavyko pasprukti,���bet tik tam, kad i�siai�kintų, jog vieta, į kuri� atvyko, ta pati, i� kurios i�vyko.

��Gal jau liautumeisi apie tuos jūreivius? Kalbam apie svarbius dalykus. Tai svarbiausias sprendimas tavo gyvenime.

��Negi nenori su�inoti, kas jam nutiko?

��Ne, ��atrė�iau. ��Ne, nenoriu.

Ji gū�telėjo, pir�tu i�vingiuodama jūreivio mar�rut� ant savo plikos �launies.

��Tai dėl to tu mane parsikvietei pas save, tiesa? ��paklausiau. ��Dėl Jankos? �tai dėl ko� ��apsidairiau po aptriu�usį but�, ap�velgiau nusilupusias parketo lenteles, geltonas vandens dėmes ant lubų. ���tai dėl ko mes vis dar �ia. �tai dėl ko a� jai skaitau, ��lingavau galva. ��Juk nemanai, kad patikėsiu, jog tau rūpiu ��kad dėl to parsikvietei? Galėtum susirasti daug geresnį u� mane. Ir neabejoju, kad susirandi.

�inojau, kad viskas, k� i�dėjau, tiesa, bet vis tiek vyliausi, kad ji paprie�taraus.

��Taip,���atsakė Judita.���Tikrai galė�iau susirasti geresnį, ��nusijuokė ji.���Labai lengvai.

��Tai dėl ko?

Ji delsė.

��Dėl tavo �monos, ��atsakė. ��Kaip tu j� apibūdinai t� vakar� ant tilto. Man regis� ��Judita nusi�ypsojo pla�iausia �ypsena. ��Man atrodo, kad ji tinkama.

Gyveno kart� jūreivis, kuris sukūrė popierių jūr�. Taip dabar a� vaizduojuos Judit� ir kokia ji buvo tomis savaitėmis, kai mynėme konsulatų, agentūrų, daktarų, netgi miesto politikų slenks�ius. Visi krap�tėsi galvas ir tuoj pat siekdavo popierių, įspėdami, kad mes per daug skubame, kad taip greitai nepavyks, kad įvaikinimo procesas u�sit�s metus, o gal ir ilgiau, kad reikės daugiau pinigų, teko mokėti mokes�ius, u�sakyti ir atlikti medicininius tyrimus, netgi įteikti įvairių �dovanų ir aukų�. O kitu metu, kol nedau�ydavome skylės biurokratijos sienoje, a� būdavau kokiame nors parke, da�niausiai Miesto parke, �aisdavau su Janka, bandydavau mergait� prisijaukinti, nors dabar man atrodo, jog jai patiko tik dėmesys, kad ir kas jį rodytų, o jos motinos palaiminimas driekėsi paskui mus visur, kur tik ėjome, � į cirk�, į atrakcionų park�, Sė�ėnio termines pirtis, �Gerbeaud� kavin�, � beveik kaip nuojauta, aromatas, kaip būsimos tobulos ateities u�uomina. Janka įsprausdavo rankut� man į deln� ir berdavo klausimus vien� po kito � apie Kanad�, apie e�erus, upes, pauk��ius, apie Arkties vandenyn� � ir jie paskui ilgai aidėdavo man galvoje.

��Taip, mamytė atva�iuos tav�s aplankyti.

��O jeigu tu j� tiesiog pasiimtum? ��pasakė Judita vien� dien�.

Tuo metu ji gėrė daugiau, mūsų valandos drauge tapo vis tylesnės, tarsi jos dėmesys man būtų nepaliaujamai sek�s. Atsirėm� į pagalves, atsikim�davome kit� butelį. Net pasakojimai apie jūreivius vis trumpėjo ir trumpėjo, susitraukė į vienatinį sakinį, i�tariam� pa�ioje nakties pabaigoje, kai a� ma�ne miegodavau, nebeatsirinkdamas, ar ji kalba, ar a� sapnuoju.

��Galėtum j� pasiimti, o a� para�y�iau lai�k�, leid�iantį judviem kartu keliauti, paskui sutvarky�iau teisinius dalykus, ��Judita kryptelėjo galv� į �on�. ��Bet man reikės pinigų.

��Kiek?���paklausiau.

Ji gū�telėjo lyg ne�inodama.

��Dvide�imt penkių tūkstan�ių dolerių? Tiek u�tektų, tiesa? ��a� laukiau. ��Trisde�imt tūkstan�ių?

Judita linktelėjo, ir a� i�kart i�ra�iau jai �ekį, lapelis susirietė kaip banga. Ji i�grynino �ekį kit� ryt�, o a� i�ėjau į vie�butį ir, prasėdėj�s prie telefono, regis, i�tisas valandas, palikau �inut� Anai ir Miklo�ui, kad parva�iuoju namo, o jos vardas Janka.

Ta�iau susiklostė kitaip. Janka stovėjo oro uoste �alia motinos verkdama, įsikibusi jos rankos, o ma�ytis gėlėtas lagaminėlis, kurį jai nupirkau, pūpsojo ant �emės greta. Buvo lik� vos keliolika minu�ių iki įlaipinimo, ir a� Jankai vir� galvos linktelėjau Juditai, sakydamas, kad palieku jas vienas atsisveikinti.

��U� minutėlės grį�iu, ��sumurmėjau, pasilenk�s paglos�iau Jankai galvel� ir parod�iau vyrų tualeto �enkl�, paskui, jau i�nyk�s joms i� akių, sustojau, atsirėmiau į plytelių sien� ir band�iau sutramdyti tankų kvėpavim�, dairydamasis atgal į mini� pa�iūrėti, ar jos neseka įkandin. Keleivių srautas u�stojo mane nuo Juditos, tad �engiau pirmyn, greitai perėjau saugumo patikr�, u�lipau trapu ir įsmukau į lėktuv�, kas �ingsnis gr�iodamasis, ar neatsiveja Janka, vis dar verkdama, plumpindama lagaminėliu į kojas. �velgdamas pro lėktuvo lang�, regis, įma�iau Jank� stovint terminale, prie įlaipinimo vartų, prisispaudusi� prie stiklo, nesuprantan�i�, kur a�, kas nutiko mūsų lėktuvui, kada gi a� grį�iu, o gal besidairan�i�, ar jos mama tebėra kitame gale prie keleivių patikros posto, ar i�ėjo namo, atsisveikinusi visam laikui, ir staiga ji liko did�iulio, jai tokio klaidaus oro uosto apsuptyje.

A� vis �iūrėjau, kur ta prie lango stovinti mergaitė, persikreip�s nenuleidau akių lėktuvui sukantis, i�va�iuojant į pakilimo tak� ir kylant. Taip sėdėjau, draskomas nenumaldomo tro�kimo grį�ti, kol nuskridome gerokai vir� Arkties, pasiekėm pusiaukel� į Kanad� ir a� atskleid�iau Juditos para�yt�jį lai�k�, leid�iantį pasiimti Jank�. Sukinėjau jį viena ir kita puse. Popieriaus lapas buvo visi�kai tu��ias.

Ji �inojo, kad niekada nepasiimsiu Jankos. �inojo, kad paskutin� minut� suskysiu, �inojo nuo pirmos nakties, kai stovėjome vir� Dunojaus, vyniojo mane apie pir�t� tol, kol i�pe�ė paskutinį cent�. �inojo ir tai, kad moku a� ne u� Jank�, bet u� savo i�silaisvinim� ne tik nuo jos ir Jankos, bet pirmiausia viso to, kas mane atginė į Budape�t�. Tas baltas popieriaus lapas, su kuriuo bū�iau i�kart įstrig�s pasienyje, are�tuotas, jei bū�iau band�s ve�tis Jank�, buvo kaip tik tai, ko vis� laik� ir laukiau.

Pasirodo, Nepavykusių pabėgimų muziejus tikrai yra ir įsikūr�s jis, kaip Judita ir pasakojo, Devintajame rajone. Sykį ten apsilankiau, prabėgus daugeliui metų nuo tos dienos lėktuve su nepara�ytu lai�ku. Kolekcija buvo privati vis� devint�jį ir de�imt�jį de�imtmetį bei pa�ioje mūsų am�iaus prad�ioje, ir tik 2007 m., kai mirė jos savininkas Andra�is Fabianis ir testamentu paliko nuosavyb� miestui, muziejus atvėrė duris visuomenei. Privataus muziejaus laikais lankytojų ratas buvo ribotas � kolekcininkai, politikai, �vipai� (ir, kaip manau, kai kurios egzoti�kų �okių �okėjos) � Fabianio favoritų ratas. Pats Fabianis priklausė komunistų elitui su svaigiais ry�iais, kurie ir padėjo jam taip pasaki�kai praturtėti, o nusileidus gele�inei u�dangai su partijos draugais buvo puikiai įsitais�s vietelėse, i� kur parankiai parceliavo valstybės turt�, dalijo u�sienio kontraktus ir didum� pinigų krovėsi sau į ki�en�. Muziejus buvo tikra manija.

Nors dabar jis vie�as, vis tiek įeiti gali tik susitar�s. Pagyven�s vyri�kis pasitiko mane ir kitus lankytojus prie durų. Jis buvo vardu Mihajis, kokių keturiasde�imt penkerių, neįtikėtinai gerai apsireng�s, ir vedė mus i� vieno kambario į kit� muziejumi paverstame bute, kuriame akį vargino liaudi�kas stilius, sumi��s su moderniuoju minimalizmu. Muziejus buvo trijų auk�tų, kiekvienas paskirtas vis kitokiam pabėgimo būdui � �sausuma�, �vandeniu� ir �oru�. Po ekskursijos kitiems lankytojams i�ėjus, paklausiau Mihajo, ar galė�iau vėl nueiti į antr� auk�t�, kur �avėjausi Juditos tikslumu, nes viskas buvo lygiai taip, kaip ji ir pasakojo, � pavaizduoti visi skirtingi jūreivių pabėgimo būdai. Mihajo lydimas stebeilijaus į plastikinį laiv�, ranka nupie�t� �Vengrijos jūrų� �emėlapį (kod� visų e�erų ir upių, kertan�ių sienas į Vakarus), buteliuk� su a�aromis jūreivio, band�iusio a�arų keliu i�plaukti į jūr� (u�ra�as bylojo, kad jas priverkė sugautas pabėgėlis, kurį nuteisė de�im�iai metų kalėti liūdnai pagarsėjusiame �ilago kalėjime), automobilis su juokingais ratais, kuriais ketinta irtis per Tis�, ir �imtai kitų dalykų.

Ant sienos buvo rodomas filmas � senas �mogus jūreivio apdaru, jo bedantė burna nepaliaujamai juda, o �emiau pakabintas garsiakalbis tyliai perduoda jo �od�ius: apie �vaig�dynus, vėjų kryptis, apie besikei�ian�ius potvynius ir atoslūgius.

��Kart� buvo jūreivis, kuris?.. ��pa�velgiau į Mihajį pagalbos.

��Bandė �nekom i�lėkti į jūr�. Paversti savo burn� burėmis. Tarsi jo �od�iai būtų stipriausias vėjas,���pri�iūrėtojas rimtai patylėjo, paskui nusi�ypsojo, nusijuokė.

��Gal jūs kartais pa�inojote moterį vardu Judita?

Mihajis keistai dirstelėjo į mane. Veidas i�raudo. Papurtė galv�. Ir pakeitė tem�.

��A� ilgai dirbau Fabianiui. �i� viet� jis patikėjo man. Jis neturėjo nieko bendra su egzotinių �okių �okėjomis� ��Mihajis nutilo, pradėjo i� naujo: ���i� viet� a� vadinu �poetiniu muziejumi�, kaip ir sakiau, kai buvome vir�uje.

Pa�velgė į mane priekai�tingu �vilgsniu, es� ekskursijos metu derėj� geriau klausytis.

��Techniniu po�iūriu ne viskas, kas �ia eksponuojama, buvo tikro pabėgimo dalis, nors kai kurie daiktai tikrai buvo, ��t�sė jis ir linktelėjo galva plastikinio laivo pusėn. ��Bet buvo ir kitokio pobūd�io pabėgimų� Fabianis visa tai surado ir manė, kad �itokie dalykai turėtų būti vienoje vietoje. Tai jis juos apibrė�ė kaip pabėgimus.

Mihajis vėl stabtelėjo, laukdamas, kol a� k� nors pasakysiu.

��Kolekcija, ��baigė jis, ��visų pirma atspindi ne k� nors kita, bet jo pabėgimo samprat�.

Pa�velgiau į ekran�, kuriame rodė film�, klausiausi senojo jūreivio ai�kinimų apie ilgumas ir platumas, apie tai, kaip sovietų agentai, jei nusivytų tave tikrai toli, pasiklystų jūroje, nes Marksas visada ra�ė tik apie �mones sausumoje.

��Apie �i� viet�, ��pagaliau prabilau, ��man kadaise papasakojo viena moteris. Visas istorijas apie �iuos daiktus� ��nusijuokiau. ��Turėjau slapt� viltį, kad atrasiu k� nors ir apie j�, ��luktelėjau. ��Tai buvo labai seniai. Kai �i vieta lankytojams buvo u�dara.

��Labai gaila,���atsiliepė pajut�s mano nusivylim�. ��Ar ji, ar jūs?..

��Tada buvau ved�s, ��atsakiau, nebūdamas tikras, kad tai tinkamas atsakymas.

��Turite vaikų?

��Berniuk�. Miklo��, ��nusi�ypsojau. ��Dabar jis su pusbroliais. Visai nenorėjo �ia eiti, ��gū�telėj�s nusijuokiau, dirs�iodamas į Mihajį, ir �is, regis, �iek tiek atsileido. ��Jam patinka Budape�tas, ��t�siau, ��jis �ia pirm� kart�.

Norėjau dar pridurti k� nors apie An�, pasakyti, kad Miklo�o motina irgi vengrė ir kaip ji pavydėjo, kad sūnus vietoj jos keliauja į Vengrij�, kaip pabu�iavo jį t� ryt�, kai atėjau pasiimti, ir kaip pak�telėjo mane į �and�, prie� �engdama atgal pas Jano�� ir jųdviejų dukrel� Marij�, į visai kit� gyvenim�, kuris jai susiklostė po skyrybų. O a� paėmiau Miklo�o rank� ir �engiau į sav�jį.

Bet man nespėjus sumoti, kaip t� sudėlioti ir ar beverta dėlioti, Mihajis �į t� prisiminė.

��O ar kada nors girdėjote apie jūreivį, kuris bandė sugrį�ti?

��Ne, jo ji neminėjo.

��Jos, � patikslino jis, vesdamas mane prie stiklinio stendo ant sienos, kur u� stiklo kabojo dideli, regėjos, tu�ti popieriaus lapai. Mihajis man patarė įsi�iūrėt įdėmiau, a� prisiki�au ir pama�iau, koks i�dil�s buvo tas popierius, tarytum ka�kas braukė ir trynė jį drėgnu pir�tu, kol liko tik vos į�iūrimos linijos, tik raudonos, mėlynos, �alios pėdsakai.

��Ji manė, kad reikia i�trinti �emėlapius,���ai�kino jis,���ir vėl atsirasianti toje vietoje, i� kurios i�keliavo. Turiu galvoje, tame laike, kai i�keliavo,���pasitaisė, ��kai dar nieko pasauly nebuvo atradusi.

�mogus priėjo ar�iau stiklo pa�iūrėti kartu.

��Gra�u, ��pasakė jis.

��Gra�u, ��atsiliepiau a�.

Ir buvo gra�u, lyg sapnų �ifruotė, u�ra�yta po kelių dienų, kai pameni tik vos atpa�įstamus �enklus pasaulio, pranykusio nespėjus įspausti jo popieriuje. Bet �iūrėdamas į �iuos lapus nejau�iau jokios nuostabos, vien dėkingum� u� tai, k� Judita man davė ir ko u�sp�stai tokio gyvenimo moteriai niekada nebus leista patirti, � viltingumo, kurį jos jūreiviai jautė pabėgimo akimirk�, kai namai tebebuvo visur, �iburiavo ten tolumoje, ir kai kiekviena klaida, kiekvienas aik�tingas sprendimas t�syk buvo i�trintas.

�TIBORAS KALMANAS. TIBORO Kalmano vila.� �itai Derdis spėjo Zoltanui pasakyt t� naktį, kai juodu savavali�kai spruko i� stovyklos, susi�nab�dėj� tarp kitų �auktinių, tokių pat vaikių, tik miegan�ių, kai kurie jų buvo vos �e�iolikos, suvaryti paskutinėmis karo valandomis bevilti�kai bandant gelbėti jau �lugusį re�im�, jau nugalėt� �alį ir taut�. �Reikia nusigauti į Matia�feld�, � ai�kino Derdis, � ten jo vila. Tiboras Kalmanas duos mums popierius.� Bet Derdis nubėgo netoli, tik iki kareivinių kampo, iki atplė�tos tvoros lentos, i�lindo per tvor�, įnirtingai stengdamasis neatsilikti nuo Zoltano, kuris, sakytum, visada bėgdavo grei�iau, mikliau laipiojo, į�iūrėjo tamsoj. Zoltanas jau lūkuriavo kitoj griovio pusėje pasislėp�s krūmok�niuose, kai riktelėjo sargybinis, pirm� kart� pok�telėjo kulkos, ir Derdis parkrit�s ėmė spiegti: �Koja! Mane pa�ovė! Zoli, padėk man�, � o Zoltanas atsisuk�s dirstelėjo į draug�, svarstydamas, kokia tikimybė, kad spės prie jo pribėgti, kiek Derdis pajėgs �lub�ioti pa�auta koja, ar pavyks abiem prasmukti pro sargybinius. Juos su�iups, apkaltins dezertyravimu ir abiem skirs mirties bausm�. Tuomet Zoltanas pasuko ton pusėn, kur buvo susiruo��s, o toldamas Derd�io riksmus girdėjo vis menkiau.

Buvo 1944-ųjų gruod�io pabaiga, ir t� naktį, sprukdamas i� laikinos stovyklavietės ir paskirstymo kiemo, bėgdamas ir nesustodamas dar ilgai po to, kai karo policininkai, nenorėdami rizikuoti gyvybe, paliovė sekti jo pėdomis į rytus, Zoltanas suvokė, kad jokių vil�ių nebeliko, � prie�ais stumiasi pabėgėlių siena, o u� jos dunda rusų patrankos, taip garsiai, tarsi �audytų visi�kai �ia pat. Budape�t� u�liejo i� priemies�ių garmantys �monės: i� Rako�palotos, Pe�tsentlėrinco, �orok�aro, Matia�feldo, Raudonoji armija ne tik juos pasiekė ir u�ėmė, bet artėjo prie paties Budape�to.

Taigi Zoltan� ne�ė �monių srautas, plūstantis i� vienų mirties sp�stų į kitus apsiaustyje, ir visa, k� jis pamatė, nuo �iol nei�kalbėta atkakliai pulsuos kiekvienoj jo minty, kiekvienam tariamam �ody. Raudonosios armijos į gyv� skyd� suvaryti civiliai. Naciai, sprogdinantys tiltus drauge su �eimomis ir kareiviais, mėginan�iais kirsti Dunojų. Vyrai ir moterys, per u��alusi� up� varu gabenantys amunicij� vokie�iams Margaritos saloje, krintant sovietų kulkų ir bombų lietui. Jis matė vaikus, kurie atrėmė du tuzinus rusų: lakstydami apleisto namo laiptais, �audydami i� kiekvieno lango, jie sudarė vaizd�, tarsi viduje būtų nemenkas būrys kareivių. Matė sklandytuvais �emėn smingan�ius jaunus berniūk��ius, band�iusius atskraidinti atsargų fa�istinėms Hitlerio ir Sala�io kariuomenėms, laukus, nusėtus lėktuvų korpusų, sparnų skeveldrų ir persikreipusių pilotų kūnų, ir jie Zoltanui regėjosi tarsi karo raidynas, nei�ver�iamas į �monių kalb�. Netoli Vermezės sprogo dujų magistralė, ir i�tisas dienas pro visus asfalto ply�ius ir skyles ver�ėsi liepsnos � mėlynos, oran�inės, geltonos, jos �oko palei keli�, tarsi tik ugnis dar galėjo �v�sti tai, kas nutiko Budape�tui.

Jis matė i�sekusius gydytojus, bandan�ius gelbėti pacientus i� degan�ios ligoninės, ne�an�ius juos ant sniego tik tam, kad suvoktų neturintys nieko � nei antklodės, nei paklodės, net mar�kinių apsupti juos nuo stingdan�io �al�io. Apgriautame name, kuriame glaudėsi nebeįgalintys toliau eit su�eistieji, pastebėjo nepaprasto gro�io a�tuoniolikos ar devyniolikos metų mergin�, paklaikusiu �vilgsniu, ka�k� �nab�dan�i� i� po su�eistų, badmiriaujan�ių, �iltinės kre�iamų kūnų krūvos, ir kai pasilenkė ar�iau klausydamasis, k� ji sako, � �nu�auk mane, maldauju, nu�auk�, � i�vydo, kad jai nutrauktos abi kojos.

�itiek laiko Zoltan� kankino Tiboro Kalmano vilos idėja � sakytum, kad pati vieta regi jį, o ne atvirk��iai, kartais pasivaidendama ten, i� kur jis bėgo, tad Zoltanui tekdavo laikyti save, kad nepultų į degantį but�, metro tunelį ar bombarduojam� sod�, stumtelėtas minties � �tai ji, pagaliau atkakau.

Po kurio laiko Zoltanas pasijuto saugomas vilos, tarsi naujas jos �adamas gyvenimas būtų tikrasis, o dabartinis � apsimestas, netikras, niekieno realiai negyvenamas, todėl visa, kas dabar vyksta, i� tikrųjų nutinka ne jam. Būtent tai padėjo Zoltanui i�gyventi, kai jį prievarta u�verbavo � kartu su kitais vaikiais ir į vakarus bėgan�iais jaunais vyrais � į Vanajaus batalion�, kur teko daryt būtent tai, ko jis vylėsi i�vengti, � kariauti nacių pusėje. Būtų mielai prisimin�s, kada tai įvyko, bet tuo metu nebuvo datų � gruod�io pabaiga, sausio prad�ia � ka�kada per t� �imt� apgulties dienų, kurios jam taip ir nesibaigė, buvo i�vilktas i� slaptavietės rūsyje Vanajaus vyrų, kartu su kitais gavo �autuv� ir paai�kinim�, kaip atrodo rusai, ir nuo tos akimirkos � juodas tarpas, mokyklinukai draugai krinta aplink jį, Vanajus radijo ry�iu prane�a sovietams karo belaisvių neim�s, o sovietai atsako taip, kaip Vanajus ir tikėjosi, � taip pat �udo visus, kas pakliūva jiems į rankas, Vanajus, ai�ku, su did�iausiu malonumu tai prane�a Zoltanui ir kitiems, �inodamas, kad �itaip paskatins juos kautis dar beproti�kiau. Paskui vasario mėginimas pralau�ti rusų linijas, gatvėse i�guldyti vokie�ių ir vengrų kareiviai, bandantys ver�tis i� nusiaubtos sostinės, bėgti į mi�kus, paskui į vakarus, kur buvo susitelkusios likusios Hitlerio armijos, galvotrūk�iais puolantys į raketų, tankų ugnį, prie� vamzd�ius snaiperių, įsitaisiusių namuose palei kelius, kuriais sovietai �inojo juos bėgsiant, burbuliuojantys kanalizacijoje, kur vandens lygis kilo su kiekvienu kopė�iomis nusileid�ian�iu kūnu, kol pasiekė nosį ir apsėmė juoda, verian�ia panika. Kiek ma�ai i� jų i�sigelbėjo. Trys procentai, pasakys istorikai. Kiti kareiviai � tūkstan�iai � buvo nukauti Senos skvere ir Levėhazo gatvėje, Selo Kalmano aik�tėje, rietuvėmis kraunami tarpduriuose, trai�komi tankų � besikeikiantys, maldaujantys, kūk�iojantys, negalintys i��auti net paskutinės pataupytos sau kulkos.

Bet Zoltano tarp jų nebuvo. Jis jau buvo perėj�s į kit� pus�: atsisuko į �e�iolikinį ir septyniolikinį vaikinukus, su kuriais drauge kariavo, ir nu�ovė spoksan�ius į jį be amo, ir kaip tik per petį pamatė artėjan�ius rusus. Jam dingtelėjo, kad berniukų akyse pagavo paskutinį pavydo blykstelėjim�, apmaud�, kad pirmiems tai ne�ovė į galv�, o paskui visa ten buvusi �viesa u�geso am�iams, ir Zoltanas atsisuko, jausdamas, kad ka�kas temsta ir jo viduje, balsas ima lū�inėti, tampa mink�tas ir nelankstus kaip radijo tyla. �Mirtis fa�istams�, � riktelėjo jis, ir jam buvo atlyginta raudono kaspino galu � rusai u�ri�o �į jam ant rankos, ant galvos u�mauk�lino kepur� ir pasiuntė atgal į mū�į.

Kaip tik sovietų �karo didvyrio� apdovanojimas, įteiktas Zoltanui 1945 metų pabaigoje, galiausiai atvedė jį į Tiboro Kalmano vil� � į t� viet�, kurioje tarytum buvo susitelkusios visos jo nelaimės ir jo atpirkimas, kur jam galėtų atleisti t� kalt�, kad i�gyveno apgultį vietoj kito, vertesnio �mogaus, � tiesiog bet kurio i�likti verto �mogaus, kaip antai toji mergina be kojų laikinoje ligoninėje, nes jis padarė tai, ko ji t� dien� pra�ė, � pasiraus�s tarp koridoriuje suverstų su�eistų, mir�tan�ių ar mirusių kareivių, atrado revolverį, viena ranka j� apglėb�s, kita prispaudė vamzdį jai prie smilkinio. O, jeigu tik būtų atvyk�s į vil� laiku, atsiduso jis. O, jeigu būtų pasirink�s kit� keli� � mirtį. Dabar jau �inojo � mirtis geriau u� tai, k� padarė, kad i�sigelbėtų, bet jau per vėlu, i�davystė tapo Zoltano pa�aukimu, ir moteris, sutikta vilos tarpduryje t� dien�, tai pajuto, �velgdama pavargusiu �vilgsniu �mogaus, pergyvenusio savo susidomėjim� gyvenimu, negalin�io suvokti, kodėl j� toliau kursto anie, atkakliai gyvenantys. Ji prisistatė kaip Tiboro marti Karola, Zoltanas ir jo uniforma sukėlė jai ypating� nepasitikėjim�, ir ji atsakė tik tiek, kiek jos klausė, nė �od�io daugiau, tobulai monotoni�ku balsu be menkiausio atspalvio, kurio būtų galėj�s įsikibti, jeigu būtų siek�s ko nors kito nei atleidimas.

��Mielai jums padė�iau, ��tarė ji. ��Bet Tiboras mir�s.

Zoltanas stovėjo ten su savo kariniais apdovanojimais nesuvokdamas, ko atėjo, juk karas baigėsi, o su juo nebeliko nė prie�asties ie�koti Tiboro.

��Jis mir�s, ��pakartojo Karola. ��Jau buvo mir�s, kai sugrį�ome �ia i� Budape�to.

Ji parodė stoge vir�um valgomojo bombos i�mu�t� skyl�, pridengt� negrabiai susiūtais brezento gabalais. Apie t� įvykį moteris pasakojo taip abejingai, kad buvo ai�ku, jog ji tebėra i�tikta �oko: kai rusų sviedinys nukrito ant vilos, Tiboras neteko abiejų rankų. Jis i�kėlė rankas, bandydamas apsaugoti �mon� Ildiko nuo smengan�ių lubų, ir nuostabus Murano stiklo �viestuvas nurė�ė jam abi rankas per rie�us � bet tada Tiborui tai jau buvo beveik nesvarbu, jie abu su Ildiko jau buvo mir�, prispausti gipso, plytų ir keleto tonų antikvarinių baldų, kuriuos laikė palėpėje vir� svetainės. Karola akimirksnį stabtelėjo, lyg laukdama Zoltano atsakymo, o jam neatsiliepus tarė:

��Bet jums, ��jis pastebėjo, kiek jai kainuoja numaldyti pa�aip�, permetus akimis medalius ant jo krūtinės, ��regis, visai neprastai klojasi.

Jos �od�iuose būta dar ka�ko, ne vien paniekos, girdėjai, kad ji tylomis pripa�įsta, ko jis atėj�s, bet sykiu atmeta paai�kinimus, kuriuos taip tro�ko pateikti.

��Vanajaus kariai sovietams siuntė radijo prane�imus,���su�nib�dėjo jis ir i�kart pasigailėjo, tarsi ir dabar, bandydamas pasitaisyti, ie�kotų sau naudos.���Jie neėmė karo belaisvių. Turėjau jiems parodyti, kad manim galima pasitikėti,���pasakė jis.���Man buvo tik a�tuoniolika.

��Kam man tai pasakojate? ��paklausė ji, ir jis pastebėjo, kad net su juo kalbėdama, moteris �iūri kitur: į sod�, skrendan�ius pauk��ius, į pasvirusi� tvor� ��niekur negalėdama ilgiau nulaikyti �vilgsnio.

��A� nu�oviau du paauglius,���prane�ė jis.���Turėjau parodyti, kad perėjau į jų pus�

��Nesuprantu, apie k� jūs kalbate.

��Supranti!���suriko jis.���A� turėjau �ia ateiti. Tiboras man�s laukė, laukė tokių vaikinų. Bet a� negalėjau prasibrauti anapus rusų linijų.

Ji gū�telėjo pe�iais.

��Mes irgi negalėjome. Įstrigome Budape�te. Ten kentėjo daugybė �monių.

��Tarnavau Vanajaus batalione. Tai įvyko per prasilau�im�. I�vyd�s ateinan�ius rusus, nu�ud�iau du vaikinus, su kuriais kovojau, ��jis drebėjo. Jau nebekontroliavo, k� sak�s.

��Tada mano namuose jūs nepageidaujamas,���pasakė Karola, ir pirm� kart� po to, kai atvėrė duris, Zoltanas pajuto jos �vilgsnį, atkreipt� į save, ir suvokė: ji nusuka akis ne dėl to, kad visi�kai juo nesidomėtų, bet jos akys buvo per daug ma�iusios, sugėrusios per daug vaizdų, reginių, kurių neįstengė i�turėti, ir i� baimės perduoti juos kitiems ji kreipia �vilgsnį į �alį. Tada susigėdo, kad nepajėgia elgtis kaip ji, u�spausti visk� savy arba i�leisti �vilgsnį ten, kur jis nepadarys �alos ��į pauk��ius, laukus, į dangų.

��Tada jūs nevertas �ia įeiti, ��su�nyp�tė ji ir u�trenkė duris jam prie� pat nosį.

Taigi Zoltanas ėmėsi persekioti Tiboro Kalmano �eim�, i�naudodamas tam kiekvien� partinės padėties teikiam� galimyb�: ra�ydamas melagingus skundus, trukdydamas gauti prasmingesnį darb�, kraudamas rietuves bylų apie Karol�, jos vyr� Boldi�ar�, jų vaikus I�tvan�, Adel�, Aniko, Jen�, Lasl�, kaltindamas dalyvavimu mi�iose, politine parama Smulkiųjų savininkų partijai per 1945-ųjų rinkimus, atvira kritika sovietinių okupantų, kurie kontroliavo policij�, fabrikus, transporto sistem� � visk�. Bet tuo metu buvo tiek daug tokių �monių, kad sovietai nespėjo jų greitai i�naikinti. Ir tik pamat�s, kas vyksta su pasiprie�inimo dalyviais, senais profs�jungų lyderiais, su tais, kurie buvo aktyvūs komunistai ir iki ateinant Raudonajai armijai, tais, kurie tiesė jai keli�, tikėdamiesi, kad juo ateis marksizmas, tik tada, kai visi jie buvo are�tuoti, nuteisti parodomuosiuose teismuose ir nu�udyti, Zoltanas suprato, kad visų pavojingiausias, didesnis net u� tarnavim� naciams, nusikaltimas buvo aktyvi kova prie� Hitlerį komunizmo labui. Tie vyrai ir moterys i�drįso prie�intis valstybei, jiems pakako dr�sos m�styti savo galva, net rizikuojant gyvybe, ir kaip tik dėl to, būtent dėl �ito sovietai jų atsikratė. Tokių pilie�ių Kremlius pageidavo nė kiek ne labiau nei Hitleris. Pa�ių lojaliausių i�ravėjimas turėjo pridėtin� vert� � visi pasijuto vienodai nesaugūs, nes jei nieko nerei�kia i�tikimybė, jeigu atsikratoma bet ko, kas pakliuvo, t�syk tavo i�likimas niekaip nepriklauso nuo tav�s, tik nuo malonės, suteikiamos valstybės, neperprantamos kaip viduram�ių Dievo palankumas.

Vien� po kito Zoltanas krovė prane�imus sovietų vadovaujamai Jungtinei kontrolės komisijai apie Tiboro Kalmano ir jo �eimos veikl� karo metu: kaip jie priglobdavo politinius pabėgėlius i� Vokietijos, kaip padėdavo jauniems vyrams pasprukti, kad neu�verbuotų jų niekinama vyriausybė, kaip visiems jiems parengdavo falsifikuotus dokumentus. Jis pavadino juos nepaklususiais dėl �moralinių įsitikinimų� asmenimis � ir būtent tai i�skyrė Kalmanus i� bendros okupacija besiskund�ian�ių pilie�ių srovės. Policijos vizitai, turto konfiskavimas, are�tai ir trumpi įkalinimai � tik u�uominos, būsimų nuosprend�ių preliudija su�lugdė �eim�, ir tada Zoltanui pavyko suduoti paskutinį smūgį � i�keldinti juos i� vilos, ir ten jų vietoje apsigyveno jis � karo herojus, apdovanotas veteranas, i�tikimas Partijos narys.

Buvo 1946-ųjų pabaiga, kai Kalmanai gavo lai�k�, informuojantį, kad jų vila �perduodama tinkamesniam kandidatui�. Jiems u� vil� bus duotas karvių tvartas �epelyje. Tvarte tilpo trejetas karvių, taigi puikiai tilps ir �e�etas �monių, o tai rei�kia, kad tik vienam �eimos nariui teks miegoti lauke. Taigi pasiekusi nevilties, baimės, netgi tėvynės meilės ribas, �eima pagaliau i�vyko. Sklandė gandai, kad jie pabėgo į Vakarus, paskui vyriausi�jį sūnų, kuris i� �alies pasitraukė jau prie� �e�is mėnesius. Daugeliu at�vilgių Zoltanas d�iaugėsi prisidėj�s prie jų prievartinio pa�alinimo ir su pasitenkinimu pagalvodavo, kaip jiems klojasi, kad ir kur jie nublok�ti, � juk nemoka kalbos, turbūt nieko neu�dirba, o jų laipsniai ir patirtis nepripa�įstami. Kai naktimis negalėdavo miegoti, pasiguosdavo, kad savaip jie patiria bent kruopel� to, k� jis i�kentė per apgultį, tuo metu, kai turėjo būti su jais, kai Tiboras turėjo suteikti jam glob�, nauj� tapatyb� ir nauj� gyvenim�.

Bet galų gale jam teko pripa�inti, kad ne Kalmanai jį domino, ne juos jis persekiojo. Tai buvo vila � teisė laisvai įeiti vidun, pasijusti jos apsuptam.

Jis niekuomet nepamir�o, kaip per�engė jos slenkstį. Nuo lubų byrėjo tinkas, sienose �iojėjo kulkų skylės, vandens permerktos lubos, �eimos paliktas vienas kitas baldas, jų daiktai. Kambario, kuriame mirė Tiboras Kalmanas, durys buvo u�kaltos vinimis, įsmegusių lubų nuolau�os taip ir liko viduj, kaip buvo jiems grį�us po apgulties. Ta�iau kur kas svarbesnis buvo tasai Zoltan� apėm�s jausmas, kai �engė koridoriumi, klajojo po kambarius, � kad jis dar neįėjo vidun, kad vis dar ie�ko to įėjimo. �Dar �ingsnis, ir jau būsiu viduje, � guodėsi jis, kalbėdamas pastato tu�tumai. Tik paėj�s ir vėl tarė: � Dar �ingsnis, ir būsiu viduje.� Galiausiai i�eidavo i� vilos lauk, suglum�s stypsodavo kieme, vėl �engdavo per slenkstį, tikėdamasis, kad �įkart pavyks, � negalėdamas atsikratyti savo svajų apie �i� viet�, savo vil�ių ir fantazijų, kaip �ie kambariai jam suteikia saugum�, � tuo metu, kai tikrovė buvo kulkos, badas ir Budape�te siau�ian�ios ligos. Ir �monių �udymas.

Naktimis negalėdamas miegoti, apgulties ko�marus vaikė tvarkydamasis � ėmėsi kruop��iai restauruoti vil� � taisė sutre�usias staktas ir gegnes, tinkavo, da�ė, � tarsi jei atstatytų j� toki�, kokia kadaise buvo, vila jam atsivertų, i� tiesų atsivertų, ir jis į�engtų į t� gyvenim�, kuris jam turėjo būti skirtas.

Praėjus tre�iai savaitei, jis nuplė�ė lentas nuo Tiboro �ūties kambario durų, o po poros dienų sutelkė dr�s� įeiti vidun � spoksojo į griuvėsių krūv�, nuolau�omis u�verstas grindis. Kalmanų �eima jau i�kasė ir palaidojo kūnus � griuvėsius palietė tik tiek, kiek reikėjo palaikams i�traukti. Paskui jie u�kalė kambario duris ir taip jį paliko, kaip Zoltanas manė, negalėdami matyti tos vietos, kur mirė Tiboras ir Ildiko, � bet ėm�s valyti nuolau�as, atrado prie�astį, dėl kurios jie nieko nebejudino, � i��lav�s plytgalius ir tinko nuotrupas, sulū�inėjusias gegnes ir stiklo �ukes, grindyse jis aptiko ertm�, vedan�i� į Tiboro dirbtuv�, o joje � krūvas prane�imų, suplaukusių per pasiprie�inimo kar�, kai kuriuos net i� Kelno, įrang�, kuria jis padirbinėjo tapatybės dokumentus, ir s�ra�us vardų ir adresų, kuriais Tiboras įslaptindavo pabėgėlius. Zoltanas �iuos s�ra�us pasiliks sau ir �itaip bus nuolat naudingas valstybei � �iuos asmenis atskleis vien� po kito kaskart kilus reikalui įrodyti savo i�tikimyb�. U� tai jie leis jam turėti vil�. Vila ir spausdinimo ma�ina, apie kuri� jie nė nenutuokė, � �tai jo i�sigelbėjimas.

Vardai i�sibaigs, kad ir kaip kruop��iai, kad ir kaip lėtai juos i�duotų. Ties� sakant, jei jis pateiktų juos pernelyg lėtai, sovietai prarastų kantryb�, imtų reikalauti, kad jis pasakytų, i� kur gauna �i� informacij�, o jam atsisakius atskleisti, ateitų į vil� patys knaisiotis, ir �itaip �ūtų paskutinė jo viltis.

Jis ėmė ie�koti ko nors, kas padėtų dirbti su spausdinimo ma�ina. Vėliau tais pa�iais metais � kai kilo pirmoji trem�ių, įkalinimų ir egzekucijų banga, jis sutiko Agi. Jos tėvas ir motina buvo prisiek� komunistai nuo 1919-ųjų trumpalaikės Bėlos Kuno5 diktatūros Vengrijoje ir paskiau, admirolui Hor�iui6 dvide�imt ketveriems metams paėmus vald�i� �alyje, patyrė balt�jį teror�, kai buvo persekiojami �ydai ir kairieji. Jos tėvas buvo ir �ydas, ir kairysis, ir daugiau nei kart� tik kaukolės kietumas jį sumu�t� i�gelbėjo nuo mirties, kaip ir jo įgūd�iai dirbti spausdinimo ma�ina padėjo i�saugoti jų visų trijų gyvyb� i�tis� antisemitizmo, getų ir holokausto laikotarpį. �Jei ne�iosi gelton� �vaig�d�, jie tave u�mu�, � tarė jis kart� Agi, sumesdamas jos ir motinos rai��ius į liepsnas, � jeigu nene�iosi, irgi u�mu�� � jis pamai�ė ugnį. � Tai ko jaudintis?� Bet jis darė ir kur kas daugiau � parengdavo popierius įvairiausiems �monėms: �ydams, pasiprie�inimo dalyviams, draugams komunistams, britų kareiviams, para�iutais i��okusiems sostinėje, kitiems, kam dėl vienos ar kitos prie�asties reikėjo bėgti nuo persekiotojų, � visk�, k� tik galėjo, kad tik pakenktų fa�istams. Kaip tik dėl to po sovietinės okupacijos Agi tėv� Malinovskio įsakymu are�tavo, kaip ir daugelį kitų komunistų, ir ne tiek dėl balsios rusų �i�vaduotojų� kritikos, � mat jis klausė, k� gero jiems davė lauktasis i�vadavimas, jei tai rei�kia Raudonosios armijos plė�ikavim�, prievartavimus, plė�imus, turto i�mu�inėjim�, �alies maisto i�teklių grobim� ir atsargų kaupim� kariuomenei, visiems kitiems badaujant, tautos plė�im� vykdant reparacijas, masinius are�tus, �udynes, � kiek dėl to, kad nedrebėjo dėl savo gyvenimo. Juos buvo bei�siun�i� į kalinimo stovykl� Gedelėje, vien� i� daugelio, kurias įrengė sovietai, bet �ia įsimai�ė Zoltanas ir tarė, kad jam reikia patyrusio �mogaus �kanceliariniam darbui�. Malinovskis prane�ė Maskvai, kad jis sugavo 110 000 fa�istų, bet kadangi jų turėjo tik 60 000, likusius reikėjo surinkti � atvilkti gatvėje ar namuose atsitiktinai pakliuvusius �mones, ir Zoltanas buvo atsakingas, kad �ie pakaitiniai atrodytų sugauti teisėtai.

Suprantama, Agi tėvas paprie�taravo, taigi Zoltanas pasivedėjo jį į �alį ir priminė, kad jauniausios raudonųjų karių prievartaujamos moterys buvo dvylikos, o vyriausios � devyniasde�imties, tad ir jo �mona, ir duktė esan�ios tinkamo am�iaus, paminėjo ir įvairias venerines ligas, kurių jos galėtų tikėtis, k� ir kalbėti apie tai, kiek tai truktų, nes kai kurios moterys būdavo u�daromos porai savai�ių ir vienu metu turėdavo �linksminti� iki trisde�imties kareivių. Galiausiai Agi tėvas sutiko, o kad su�velnintų smūgį, Zoltanas u�tikrino, kad jomis bus pasirūpinta, ir �į pa�ad� tesėjo netgi tada, kai u�pra�yti darbai buvo baigti, o Agi tėvus vien� naktį aplankė saugumas ir i�vedė u� �neteisėt� vyriausybinių dokumentų padirbinėjim��. Taip Zoltanas paveldėjo Agi.

Jis tariamai bandė i�gelbėti jos tėvus � vien tam, kad palenktų j� savo pusėn, kad ji patikėtų, jog jis nėra �aparat�ikas�, tik naudojasi sistema, kol pats galės pasprukti. Tad pasistengė, kad ji matytų jo rūpestį, kai skambindavo telefonu; o kai jie atvyko į vil� i�sivesti ir jos, kai saugumo agentai pasibeldė į duris, jis jau laukė ir u�tvėr�s įėjim� ėmė vardyti savo apdovanojimus, laimėjimus ir ry�ius, norėdamas ai�kiai parodyti, kad jis, o kartu ir ji, yra �apsaugoti�, nors, ties� sakant, niekas nebuvo apsaugotas, kad ir kaip auk�tai būtų buv� tavo draugai, nes pats pavojingiausias draugas kaip tik ir buvo pats auk��iausias � Stalinas.

Tai buvo dr�sus poelgis � galbūt vienintelis jo dr�sus poelgis, nors padarė tai tik vildamasis, kad Agi padės pataisyti po vila paslėpt� spausdinimo ma�in�. Jis �inojo, kad ji ir u�simerkusi gebėtų sutaisyti mechanizm� ir spausdinti, �itai papasakojo pats senasis vyri�kis, girdamasis, kad Agi tikrai buvo daugiau nei ma�oji jo padėjėja. Kai tėvas būdavo i�kvie�iamas su reikalais, ji imdavosi viskam vadovauti.

Agi visa tai i�klausė tylomis, visi�kai ramiai, o akys �velgė lygiai taip, kaip an�syk Karolos, perdėm kietai kaip devyniolikmetės � laibutės, �iek tiek berniuki�kos, � ji atrėmė jo �vilgsnį lygiai tokiu pa�iu. Jie paseno nuo karo. Jis pastebėjo, kaip ji �vilgsniu nuo jo atsiribojo, � ir tai buvo pamoka, kad tai, k� padar�s, turi tverti vienas ir nebandyti pasilengvinti na�tos u�versdamas j� ir moteriai.

Nulipus į apa�i� atrodė, kad t�siasi nesibaigianti �iema. Agi tupėdavo prie liuko grindyse ir spoksodavo į jį, klausydamasi tar�kėjimo ir dūzgimo, Zoltanui bandant paleisti sen�jį Tiboro aparat�, presus, lempas ir generatorius. Bet jam stigo ir patirties, ir sėkmės. Niekas neveikė. Viso labo ma�inos dalys u�kibdavo viena u� kitos, plė�ė, spjaudė ir trynė popierių, mirk�iojo lempomis. Generatorius pavojingai burzgė, ir kiekvien� metalinį objekt� netoliese taip smarkiai įkraudavo, kad nuolat kre�iamas Zoltanas nepaliovė keiktis.

Agi jo pietus padėdavo prie angos, akimirk� pasiklausydavo ir kauk�telėdavo bato kulnu taip, kad jis pa�okdavo vidury bandymų, i�mesdavo atsuktuv�, laid� ar �ibintuvėlį ir turėdavo graibytis jo tamsoje. Zoltanas kartais jausdavo, kad savo buvimu ji kei�ia vil�. Virtuvėje gaminamo maisto kvapas. Miegamasis, jai ver�iantis per sapn� prisipildantis �narėjimo. Jam nepaken�iama dengta galerija su kolonomis ir gebenėmis, nes vienintelis kartas, kai �ypsena �mėk�telėdavo Agi veide, ir būdavo jai į�engus į galerij�, traukiant sodo kvapus ir saulės �vies�, apie kuri� ji ir pusė �alies svajojo rūsiuose ir slėptuvėse per apgultį, girdėdami vien bombų cypim�, su kiekvienu sprogimu matydami nuo sienų ir lubų lėtai besileid�iantį tinko rūk�.

U�uot jam padėjusi, Agi kasdien vis primindavo Zoltanui jo kraupius darbus. Mylėjosi su juo nė nevirptelėdama, sustingusi lyg statula, duktė �mogaus, kurį jis pra�udė, moteris, kuri� turi neteisėtai, pavogta, priversta prie�intis savo valiai, tarytum peninti jo bevilti�kum�, jo saviniek�, jo nesam� dr�s�.

Su�lugdytas sėdėdavo su ja viename apgriautų kambarių, Agi įsmeigusi �vilgsnį į grindis, toliausiai nuklydusi.

��O k� gi tu būtum dariusi? ��nerimo jis, tarsi i�kloj�s apie spausdinim�, planus susikurti nauj� tapatyb�, i�nykti, kol niekas nesiėmė per daug intensyviai tyrinėti jo veiklos, dabar galėtų laisvai jai dėstyti, k� tokie tyrinėjimai atskleistų. ��Koks dar buvo pasirinkimas?

Ji stebeilijo į jo palikt� �iojintį liuk�, į lėtai besistumian�ius pradėtus atnaujinimo darbus, bandymus nutinkuoti sienas, u�taisyti skyl� lubose, u�da�yti pusės de�imtme�io senumo vandens dėmes, o jos tyla nepasiūlydavo jam to vieno vienintelio, labiausiai trok�tamo dalyko: i�girsti k� nors, kokį gyv� �mogų tariant, kad irgi būtų padar�s tai, k� padarė jis. Bet girdėjo tik vil�, į stog� te�kantį lietų, radiatorių ir vandentiekio kliuksėjim�, langus klebenantį vėj�, tarsi visa tai jam būtų byloj�, kad tai, k� jis padarė nu�audamas tuodu vaikinukus, galėjo tik ypatingas �mogus. �Niekas kitas � tik tu�, � atsakė jam vila.

Kitais sykiais jis minėdavo jai tuos, kuriems padėjo, � anai ligoninėje rastai merginai nutrauktomis kojomis, pa�iai Agi, � klausinėdavo, ar neatitaisė �itaip skriaudos jos tėvams, aniems dviem berniukams?

��Ar gali būti, kad nepajėgiu visai nieko gero padaryti? ��nerimo jis. ��Gal dar nėra taip prastai. Galbūt dar ne viskas prarasta, ��kalbėjo jis ir laukdavo jos prabylant, bet atsakydavo tik vila.

Įtū��s dėl jos tylėjimo, grasindavo, kad nebegins jos nuo saugumie�ių. Agi net akių nepakeldavo nuo grindų, ir jis imdavo burnoti, kad jie abu mirs �ia, �ioje viloje, paskui nusileisdavo pro liuk�, spardydavo, dau�ydavo bevert� ma�in�.

��Et, jeigu tu man padėtum!����ūkalodavo pro ang� grindyse ir, �od�iams i�sprūdus, prasitardavo: ��Mes galėtume pasinaudoti �ia ma�ina.

Ta�iau viskas tu��iai. Jau daugyb� metų jo darbas buvo ne kurti vardus, o juos naikinti.

1947-ųjų kov� Zoltanui i�seko vardai, liko vienintelis. Pasakė Agi padar�s visk�, k� galėj�s. Pirmiausia atskleidė tik slapyvard�ius, Tiboro duotus komunistams, tiems, kurie, kaip Zoltanas �inojo, vis dar aktyviai veikė Partijoje ir iki soties pasimėgavo �iaurumu, tad dabar atėjo jų eilė. Juos i�naudoj�s, i� s�ra�o parinkdavo dingusius, pasiligojusius arba vieni�us asmenis. Paskutinius atskleidė vardus vyrų, turin�ių �eim� � �mon�, vaikų, artimųjų. O kai ir anie prapuolė, � buvo surasti, i�tardyti, are�tuoti, � kai liko paskutinis, tas, kurį Zoltanas buvo pasirink�s i� anksto, dar Seke�fehėrvare, tasai pats kal�iausias ir tinkamiausias �anta�uoti, galintis padėti Zoltanui i�ne�ti sveik� kailį, tada vėl kreipėsi į Agi.

��Jeigu mes norim i� �ia pasprukti, turi man padėti.

Ji tylėjo. Jis pasisuko, įsirėmė rankom į miegamojo sien�.

��A� laukiau, ��pasakė. ��Tikėjausi, kad ateis tas laikas, jei tik būsiu kantrus, kad vardų u�teks ilgiau, negu tvers sovietai. �ia galėtų būti mano ��ar mūsų ��namai, nesvarbu, ��jis nuleido rankas. ��Bet jie i� �ios �alies nesitraukia. Jie niekada i� �ia nepasitrauks. Paminėsi mano �odį! O vardų nebeliko!

Ji �iūrėjo, kaip jis mina pirmyn atgal, vardydamas papunk�iui, kas apie jį teiravosi, kurie skyriai juo domėjosi, kas pateikė ir kam i�siuntė atmintines, kaip jis tai su�inojo, i� kur gavo informacijos, kuria remiantis buvo are�tuota �itiek �monių.

��Blogiau būtų buv� tik viena, ��ko�ė jis pro dantis, ��jeigu nebū�iau pateik�s jokių vardų.

Priėjo prie lovos ir sugriebė j� u� rie�o.

��Jeigu galė�iau pataisyti Tiboro palikt� ma�in�, tai būtų galimybė man, galimybė mums i�nykti.

Ji �velgė į jį tarsi nesuvokdama, kas jis toks.

��Kas tau yra?���suriko Zoltanas.

Jis i�vilko Agi i� lovos, klupinėdama ji nuskubėjo su juo, apsuk� kamp�, jie įėjo į kambarį, kur mirė Tiboras su Ildiko, kopė�iomis nulipo į dirbtuv�.

Jis pagriebė nuo paties sukalto suolelio s�ra��, priki�o jai prie veido.

��Skaityk! ��paliepė. ��Skaityk pavardes.

Ji bandė nusisukti.

��Gavau jas i� ministerijos,���paai�kino, brukdamas s�ra�� jai į akis, o kita ranka tebegniau�damas rie��. ��Pavardes tų, kurių mirtis patvirtinta. Ko gero, galė�iau jomis pasinaudoti kaip slapyvard�iais. Mirusiųjų jie niekada neie�kos.

Agi pasidavė � paėmė i� jo popierių, akys judėjo nuo kra�to iki kra�to to vienintelio dokumento, pavardė po pavardės, dar tebeliudijan�ios apie i�tis� visuomen�, i�raut� i� gyvenimo, kad galėtų atsirast �i nauja. Taip ji ir rado t� pavard�.

��Leo Ko�i�as, ��su�nib�dėjo Agi.

��Taip, ��rė�ė jis, ��kaip tik taip. Negi trok�tum keliaut paskui jį? Nes būtent tai ir įvyks ��tavo pavardė ir mano ���tai �ia, ��dūrė pir�tu į popierių. ��Jeigu mūsų nei�gelbėsi.

Ji paleido popierių i� rankų. Leo Ko�i�as. Jos tėvas.

Zoltanas niekaip neprisimena, ar Agi sutiko tardama �taip�, ar linktelėdama, ar ji apskritai sutiko, tiesiog ji pajudėjo. T� akimirk� jį persmelkė nuojauta, kuri nuolat tūnojo viduj, instinktyvus jausmas, kaip i�davystė gali būti jam naudinga, tas pats instinktas, kuris pastūmėjo paki�ti Agi tėvo vard�, �inojimas, kad tai vienintelis būdas pralau�ti t� sien� tarp jųdviejų. Agi dirbo nesustodama, ir dar kitos dienos vakare darbas nebuvo baigtas. Darbo buvo daugybė, galybė popierių, kiekvien� lapelį, kurį Zoltanas jai atne�ė, ji nukopijavo netardama nė �od�io.

Kai po kelių dienų viskas buvo baigta ir Zoltanas stovėjo tarpduryje, susikrov�s krep�ius, jam dingtelėjo, kad ji nepasiruo�ė slaptų dokumentų sau pa�iai pabėgti, ir jis tyliai paklausė, ar neva�iuosianti kartu.

Ji �iūrėjo į jį.

��A� vykstu į Seke�fehėrvar�, ��su�nib�dėjo jis, nes būtinai reikėjo ka�k� pasakyti, u�glaistyti �i� akimirk�, kai reikia atsipra�yti.����iek tiek ten pabūsiu,���pasikrap�tė galv�. ��Ten yra vienas �mogus� galbūt jis man padės.

Agi nieko neatsakė, tik stovėjo tarpduryje, tarsi nė neketindama kada nors i�vykti i� Tiboro Kalmano vilos.

��Kas tau yra? ��paklausė jis. ��Manai, jie paliks tave ramybėje, kai ateis ie�koti man�s? Manai, kad būsi i�gelbėta?

��Jie����pradėjo ji. ��Jie niekada nepaliko man�s ramybėje.

Ir ji vėl �engė vidun ir ramiai u�darė duris.

Zoltanas ir toliau stovėjo prie�ais vil�, bėgo minutės, o jis stovėjo tylomis, nepajėgdamas nu�engti nuo slenks�io, sakytum laukdamas, gal Agi pakvies jį atgal, tarsi po �itiek laiko i� tiesų norėjo tik vieno � kad jį kas nors �ia pakviestų, tarsi visa nebuvo tik tam, kad susikurtų slapyvardį.

Zoltanas delsė, nepajėgdamas ry�tingai pasukti Seke�fehėrvaro pusėn, paėjėj�s �aligatviu, vėl atsigr�ė, vėl kelis �ingsnius sugrį�o, nenuleisdamas akių nuo vilos, dar ilgai po to, kai Agi atlapojo langus, i�ne�ė į galerij� įra�ų leistuv� ir susipylė sau palinkos liku�ius. Jis stovėjo pusiau pasislėp�s po gluosniu, beveik nei�skirdamas �lagerio melodijos, �iūrėdamas, kaip ji deda stikl� prie lūpų. Dabar ji �ios vietos �eimininkė, suvokė, svarstydamas, ar ji �inojusi, kad viskas taip baigsis, kad liūdniausias i� jo prisiminimų taps �is vaizdas, kaip vila priima Agi, tarsi tereikėjo i�stumti jį, kad Tiboro Kalmano namams nieko nebestigtų, kad jie pagaliau būtų atkurti.

JENĖ KALMANAS BUVO kietas vyrukas. ��uolinį stal�, dokumentų ar drabu�ių spint� u�siman�s perstumdavo nė nepasivargin�s i�tu�tinti. Ir būdo buvo ūmaus � galėjo nune�ti duris nuo vyrių, kai atverdavo gerkl� angli�kai, vengri�kai ar voki�kai, � �ia kalba Jenė puikiai kalbėjo, bet, nors u�mu�k, neprisiminė, kaip ir kada i�moko. Kart� 1960-aisiais jis nuskrido į Vengrij� be paso, i�sisuko nuo komunistų sargybinių prie sienos, nukeliavo pas įseser� ir tol davė į kaulus svainiui, mėgstan�iam vanoti savo moteri�k�, kol �is prisiekė daugiau jos neskriausti, paskui grį�o į Kanad� ir dar lėktuvu parsigabeno piln� lagamin� vy�nių palinkos.

Bet Laslas Jenės nebijojo ir u�sispyr�s demonstruodavo savo dr�s�, tvirtindamas, kad �anam vieno �ulo trūksta�, kai Jenė įrodinėdavo, neva Laslas nes�s tas, kuo dedasi, ir darydavo tai gana da�nai. �Tu suki galv�, kas a� toks, tik dėl to, � priki�davo Laslas visai �eimai girdint, � kad esi įvaikintas ir nori visus nutempti �emyn iki savo lygio.�

Kalmanas nebuvo tikroji Jenės pavardė, o kokia ta tikroji, niekas nė ne�inojo. Buvo įvaikintas, arba �rastinukas�, kaip sakė jo įbrolis I�tvanas. Per Budape�to apsiaustį, kai I�tvano tėvas Boldi�aras i�ėjo nud�iauti ar i�pra�yti maisto, jam pasipainiojo paauglys � vaikis sėdėjo atsirėm�s į sien� su did�iuliu duonos kepalu ir mai�u geltonųjų paprikų. Boldi�aras parsivedė Jen� į rūsį, kur u�sidariusi jų �eima glaudėsi nuo sprogimų ir gaisrų, slapstėsi nuo fa�istų ir sovietų, � ir vieni, ir kiti susi�audydami civilius naudojo kaip skyd�. Ir nuo to karto jiems visada pakako maisto: Jenė i�rūkdavo kiekvien� ryt� ir grį�davo ne�inas reikiamais produktais. Ko tik prireikdavo, t� jis gaudavo.

Jenė negalėjo įveikti Laslo, nes savaip Laslas buvo toks pats kietas kaip ir jis � ne tiek fizi�kai, kiek vidumi. Jo neįskaitomas veidas, stoji�ka tvirtybė, gebėjimas juoktis, kai kiti nerimauja, � visa kilo i� to, kad per apgultį matė, kaip jo �mon� Marij� prievartauja Raudonosios armijos kareiviai. Kai raudonieji slinkosi vis ar�iau ir ar�iau prie �eimos slaptavietės, Laslas su Marija i�ėjo visiems paie�koti naujos vietos. Dėl to ir įvyko �i tragedija, ir nebuvo kam apginti Marijos, nes kareiviai laikė Lasl�, ir jis buvo priverstas matyti vis� t� siaub�. Nuo tada Laslui jau niekas gyvenime neatrodė baisu � netgi Jenė.

Bet Jenė gin�ijo pasakojim� apie prievartavim�, ir jis buvo vienintelis asmuo �eimoje, kuris drįso tai daryti. Tai jis i�lipo i� laivo, kuris atplukdė juos į Kanad�, ir nusprendė, kad Niu Bransvikas nėra jiems tinkama vieta, visiems liepė laukti ant denio ir sugrį�o po valandos su pluo�tu bilietų į Toront�. Jenė ne tik teigė, kad Laslas nebuvo susituok�s su Marija, jis įrodinėjo, kad netgi Marija � visai ne Marija. Ji buvusi vokietė, su kuria Laslas pabėgo i� Vokietijos, � ties� sakant, jų motina, � o tai rei�kė, kad Laslas � joks Laslas, o vokietukas, kuris ėmė vadintis �iuo vardu, i�galvojo istorij�, neva buvo susituok�s su Marija, norėdamas nuslėpti, kas jai i�ties atsitiko, ir tik tam, kad mirtinai supainiotų Jen�. Tai rei�kė, kad juodu � Jenė ir Laslas � es� broliai. O Kristianas, Laslo ir Marijos sūnus, kuriam buvo vos keli mėnesiai, kai jo motin� tariamai i�prievartavo, pagrobė ir u�mu�ė, ir tik pusantrų, kai su tėvu atvyko į Vakarus, veikiausiai buvo kieno nors kito vaikas, kurį Laslas apsiėmė u�auginti. Jenė niekaip nesuprato tik vieno: kodėl visa �eima taip pasiry�usi �iuos faktus slėpti, kodėl jo įbroliai ir įseserės � I�tvanas, Adelė ir Aniko � vienijasi su Laslu ir pritaria �iai istorijai.

�eima gū�ėsi, ta�iau jie netarė nė �od�io, nors kartais pasikalbėdavo tarpusavyje, kad gal geriausia būtų su Jene sutikti, tik, deja, juos i�duodavo baimė balse. Taigi jie ir toliau tylėjo, ir Jenė, met�s �Ai, jūs bevilti�ki�, blok�davosi pro duris, bet netrukdavo pasirodyti per kit� giminės susiėjim� putodamas kaltinimais.

Laslas da�nai nekalbėdavo, bet prabil�s pabrė�davo, es� Jenė taip domisi Marijos istorija � tiesiog apsėstas jos � tik todėl, kad �i jo praeitis ir Laslui, ir visai �eimai reik�mingesnė u� Jen�.

��Tau nepatinka, kai susiduri su kuo nors, stipresniu u� save, ��paskelbė jis, �ypsodamas su tokiu įnir�iu, kad net Jenė gerokai pasvarstė prie� atsikirsdamas.

��Girdėjau, per miegus kalbi voki�kai, ��pagaliau atrėmė.

��Niekada nekalbu! ��suriko Laslas.

��Kurgi ne, ��pakėlė bals� ir Jenė. Jis i�sitraukė i� ki�enės diktofon� ir pamojavo juo visai prie pietų stalo susirinkusiai �eimai prie� akis. ��Kadangi nė vienas neturit ko pasakyti �ia tema, tikiuosi, sutiksite paklausyti?

Jie kalbėjosi vengri�kai, bet kai Jenė paspaudė paleidimo mygtuk� (nepaisydamas Laslo mik�iojamų prie�taravimų), be knarkimo, vartymosi ir bla�kymosi garsų, Jenės �narėjimo �liau�iant grindimis kuo ar�iau Laslo, galėjai i�skirti gryniausius voki�kus �od�ius, pertraukiamus persigandusio �mogaus dejonių, riksmų, verk�lenimų � dieva�in kokių prisiminimų, sukilusių Laslo sap-nuose.

��Tai ne a�! ��suriko Laslas ir pa�oko nuo stalo, baisiai ter�kindamas stiklines, lėk�tes ir įrankius.

��Tu! ��nenusileido Jenė. � Jau kiek metų visiems pasakoju, kad sapne kalbi voki�kai!

Jenė girdėdavo jį �nekant voki�kai kiekvien� kart� jiems kartu i�kylaujant, med�iojant ar kur nors nakvojant, bet Laslas ir visi kiti tvirtindavo, kad jis kuoktelėj�s. Taigi Jenė nusprendė nusipirkti diktofon�. Dabar jis papasakojo, kaip Laslas nusivarė paskutinės jų bried�ių med�ioklės metu, kaip, visiems jau seniai ilsintis, kulniavo mylias vis ie�kodamas did�iausių ragų. Vakare beveik nebenulaikė jam į rank� įduotos palinkos taurelės ir netrukus u�migo. Jen� pri�adino Kristianas � jis įropojo į jo palapin� skųsdamasis, kad negali miegoti �alia �ūkalojan�io ir ka�ko maldaujan�io tėvo.

��A� daugyb� kartų girdėjau tave taip rėkaujant, ��Jenė pir�tu dūrė į Lasl�, ��ir ketinau įrodyti, kad pagaliau visi i�girstų.

Jis linktelėjo į diktofon�, visa �eima įsiklausė į sakinius, stelbiamus juostelės �nyp�timo.

��A� suprantu, k� tu kalbi, ��tuoj nutraukė Jenė, ��vokie�ių moku ne pras�iau u� tave. Bet dėl teisingumo galbūt kas nors kitas, gal Helena, galėtų i�versti ir įrodyti, kad tikrai kalbi voki�kai lyg gimt�ja kalba. O kai tai padarysime, gal teiksies atsakyti į kelet� klausimų apie Marij� ir kas i�ties įvyko per apsiaustį.

�eima atsigr�ė į Helen�, Aniko dukterį. Lėtai, klupinėdama ji ėmė versti i� garsiakalbių sklindan�ius �od�ius � taip, kaip įstengė vokie�ių kalbos ir literatūros bakalaur� įgijusi mergina. �nekėjo apie Budape�to apgultį, k� patyrė j� i�gyvenusieji. Kalba buvo miglota ir neai�ki, vienur kitur prasmukdavo sunkesnis �odis ar veiksma�od�io forma, silpnais ry�iais ji pynė �od�ius į mintį. Painiausia buvo istorijos prad�ia, tarsi Laslas būtų buv�s taip sukrėstas to, k� matė, kas nutiko Marijai, kad nebesugraibė �od�ių tam i�sakyti. Bet juo tolyn, tuo ri�lesnis tapo pasakojimas. Helena kalbėjo apie Laslo sutrikim�: jis nesuvokė nei kur visk� baig� kareiviai nuvedė Marij�, nei kaip sugrį�ti į rūsį, visos �eimos ir jo naujagimio slaptaviet�. Helena perdavė, kad jis nusprendė leistis Matia�feldo, rytinio Budape�to priemies�io, pusėn, kur viskas buvo sumai�yta su �eme, sumalta iki plytų, subombarduoti namai, gyventojai i�bla�kyti, i�sislapst� arba �uv�, sutrypti Raudonosios armijos. Bet namai juk buvo ten, ten Kalmanų �eimos protėvių buveinė, pla�iai i�sidriekusi vila tarp sodų.

Diktofonas pasakojo apie Laslo kelion� namo, apie tas savaites, kai jis i�vengė sovietų patrulių. Tai buvo tiesiog gaujos uniformuotų vyrų, kurie bastėsi ir �audė be tikslo, pakeliui pasiimdami, kas po ranka pakliuvo, � laikrod�ius ir seks� � grėslūs ir verkiantys, pami�� nuo karo. Jis slapstėsi rūsiuose, bėgo, bla�kėsi ir gudravo, glaudėsi pas moteris.

T� naktį �eim� labiausiai sukrėtė moterų vardai. I� sapno kalbos Helena i�vertė juos į vengrų: Ro�a, Ibolja, Lilikė � tarsi Budape�to apsiaustis mieste, u�verstame griuvėsių, ugnies ir kūnų, vienur kitur malonėjo palikti ply�elį gėlei � ro�ei, na�laitei, lelijai.

Pirmoji jį atrado Ro�a, ji vaizdavo, neva Laslas ja rūpinasi, o pati padėjo jam atsigauti po to, kas nutiko Marijai, kai jam nepavyko jos apginti. Ro�a neturėjo jokių namų. Sakydavo gyvenanti ten, kur t�syk glausdavosi. Toks buvo jos būdas i�likti � apgyventi tik t� plotelį, kur esi, pavadinti jį namais valandai, popietei ar nak�iai ir glūdinti toliau, niekada dukart negrį�tant į t� pa�i� viet�. Savaip ji pagelbėjo Laslui jaustis saugiam net tada, kai juodu gū�davosi u� i�sprogdintų sienų griuvėsių, po viadukais, i�degusių tankų kiautuose, tarsi ta moteris būtų mokėjusi kokių kerų griuvėsius paversti priebėga.

Antroji moteris, vardu Ibolja, gyveno apstatytuose kambariuose � visi aplinkiniai butai name virto griuvėsiais, o jos i�vengė tiesioginio smūgio. Juodu su Laslu rizikuodavo gyvybe, kopdami auk�tyn ir lipdami �emyn siūbuojan�iais laiptais, vedan�iais į jos būst�. O ten buvo lik� antikvarinių baldų, oda įri�tų poezijos tomelių ir netgi augalų � su virk��iomis, lapais ir �iedais � Ibolja juos lepino, sau pasilikdavo tik būtiniausi� �lakelį vandens.

Tre�ioji moteris � Lilikė � gyveno spintelėje. Kai ji i�tempė Lasl� i� po artėjan�io tanko, jis pasijuto tarytum įkrit�s į dė��. Viduje buvo kar�ta, slogu ir tamsu. Trejet� savai�ių jie sėdėjo taip ank�tai, kad jų kojos visai susipynė, tad ir mū�ių garsams atlėgus, kurį laik� judėjo sutartinai lyg suvirinti, tarsi visos keturios kojos būtų priklausiusios abiem.

Paskui Laslas i�suko i� Budape�to negrįstu keliu, vedan�iu į Matia�feld�, į nusiaubt� vil� su Tiboro ir Ildiko, mo�iutės ir senelio, kūnais.

Vos diktofonas nutilo, sustojo ir Helena.

��Visa tai man nutiko po Marijos, ��pagaliau prabilo Laslas, visi kiti kambaryje netarė nė �od�io. ��A� taip ilgai ie�kojau kelio namo.

��Bet kodėl tau reikėtų visa tai pasakoti voki�kai? ��paklausė Jenė, jo vienintelio �is pasakojimas neapstulbino. Laslas atsakė, kad voki�kai jis kalba visai gerai, ir tuoj pat tai įrodė pacituodamas Rilk�, mat pabėg�s i� Vengrijos por� metų gyveno Vienoje.

��Suprantu, ��atsakė Jenė. ��Taigi, gyvenai Vienoje ir per por� metų i�mokai kalb� taip tobulai, kad ja mieliau kalbi sapnuodamas.

Tas vakaras Jen� supainiojo, visi tai pastebėjo. Laslas sapnavo voki�kai, bet sapnas tobulai atitiko an� visų pasakojam� istorij� apie Budape�to apsiaustį ir Marij�. Jenė t�syk parėjo namo ir praleido kelet� valandų sukdamas galv�, kad vokie�ių kalba niekaip nedera su istorija, ir pirm� ryto paskambino Helenai. Jis priminė jai suvoki�s, kiek gero jai per ilgus metus padarė dėdė Laslas, mokėdamas u� jos moksl�, nes jos na�laujanti motina Aniko nebūtų to įstengusi. Bet ji turinti u� k� dėkoti ir Jenei. Ar pamir�usi t� kart�, kai atėj�s aplankyti pamatė, kad jų �eimininkas gr�imo kūju tvatina dalį pamato? I�gird�s pok�telėjim�, lyg skėlus perkūnui, ir �inodamas, k� tas garsas rei�kia, jis spėjo i�tempti Helen� ir jos pusseser� Sari i� namo prie� jam sugriūvant ir palaidojant �eiminink�. Ar ji tai pamir�usi? Ar pamir�usi, kaip jis įbruko rank� į snukį tam vokie�ių aviganiui, kai �is puolė j� per �eimos i�vyk�, ir tol stūmė kum�tį vis giliau ir giliau, kol �uo ėmė dusti ir i�spjovė jo rank�?

��Vietoj mano apkramtytos rankos galėjo būti tavo veidas!���dudeno jis.���Negi pamir�ai?

��Dabar pirma ryto, ��pasakė ji pusiaumiga. ��Man sunku k� nors prisiminti.

Jenė ėmė kvar�inti jai galv�. Bet Helena, u�augusi penkta i� penkių vaikų, besistengianti peraugti imigrantės �aknis, atlaikyti ankstyv� tėvo mirtį, įgijusi lingvistės diplom� ir pradėjusi karjer� diplomatiniame korpuse, irgi pasirodė ne i� kelmo spirta.

Jai parūpo paerzinti Jen�:

��Na, gal a� ir suklydau versdama vien� ar kit� veiksma�odį, ir tai galėjo nulemti �io ar ano sakinio reik�m�

Jenė tai girdėdamas tik vartė akis, primindamas jai, kad jis irgi kalba voki�kai, o jos vertime nebuvo nieko klaidingo.

��Tai ar Laslas per Budape�to apgultį patyrė tai, ar nepatyrė? ��paklausė jis.

��Na, galbūt mudu blogai nugirdome, k� jis pasakojo, arba praslydo keli sakiniai. Juk jis kalbėjo gana tyliai, be to, sapne.

��Liaukis!���suriaumojo jis.

��Ko Jenė nerimsta? ��Aniko paklausė Helenos, susirūpinusi, kad dukrai kas nenutiktų, jei ir toliau �ais su juo �į �aidim�.

��Jis įvaikintas, ��atsakė Helena. ��Jis įvaikintas, o mūsų �eima tokia, kuriai labai svarbu �inoti, i� kur esi kil�s, kas tavo protėviai, kokie tavo ry�iai su kultūra.

��Ar �ito tave i�mokė universitete? ��paklausė Aniko. ��Gal tose paskaitose apie kultūrin� įvairov�?

��Pakalbėkime apie tėtį, ��atrėmė Helena. Ji tai metė skubomis, nepagalvojusi, o motina jau nusisuko, pikta ir susigėdusi, kam Helena priminė, kad jos tėvo pavardė Cukoras iki jos senelio laikų buvusi Cukermandlis; jie, kaip ir daugybė �ydų, am�iaus s�vartoje nusprendė įsilieti, pakeisdami visk�: namus, tikėjim�, istorij�, net savo anūkų bruo�us, sūnus ir dukteris akindami tuoktis su vengrėmis ir vengrais.

��Tu nesi �ydė, ��pabrė�ė Aniko, regimai sukrėsta.���Sakiau tau daugyb� kartų. Tik turintys �yd� motin� yra �ydai, o a� gryna vengrė. Taigi net jie ��turiu galvoj �ydai ��nelaikytų tav�s �ydaite.

��Kaip tik tai ir sakau, ��atsakė Helena, galvodama, k� turi patirti Jenė, �iūrėdamas į savo vaikus ir �mon� kieme, kai visi jie turi mamas ir tė�ius, brolius ir seseris, tetas ir dėdes, visi susij� tarpusavy, i�skyrus jį. Tam tikra prasme, nusprendė Helena, Jenės tro�kimas demaskuoti Lasl� kyla ne i� jo noro, kad ir tas būtų vieni�as, ��jis nori dalytis su juo ta vienatve.

Taigi Helena nusprendė ko nors imtis. Galų gale ji diplomatė, o, kaip para�ė vienoje i� esė, pateikiamų per stojamuosius, diplomatij� visada įsivaizdavo kiek kitaip nei vien valstybin� tarnyb�. Tai buvo būdas derėtis be karo ar smurto grėsmės, i� prie�taringų įstatymų ir papro�ių sukurti nauj� istorij�, kurios klausytųsi visi.

Ji pakvietė abu vyri�kius į i�kyl�, vildamasi, kad gamtoje drauge jie įstengs sutarti dėl abiem priimtinos praeities. Jenė sutiko, manydamas, kad nubrauks �alin Helen� ir imsis lėto psichologinio smurto, ir �is baigsis tuo, jog Laslas atskleis Jenės nuolat trok�tam� i�girsti istorij�.

Bet Laslui kilo įtarimas.

��Kodėl kvieti mus i�kylon?

��Judviem su Jene būtų gerai i�siai�kinti visus nesutarimus.

��Man�s nevargina jokie nesutarimai, ��atrė�ė jis. ��Jei kas nors ir kelia vėj�, tai Jenė.

Kad ir kaip ji gyrė parinktų kelionei vietovių gro�į ar stovyklaviet�, jis atsisakė.

��I�kyla į gamt�! Kas tau �ovė galvon?

��Mūsų �eima visada i�kylaudavo gamtoje!

��Taip, visa �eima, visi drauge. Prie� daugyb� metų, kai a� buvau daug jaunesnis, o judu su Kristianu buvote vaikai!

Galiausiai Helena i�vyko į gamt� su Jene viena. Kad Laslas nesutiko, pasakė tik tada, kai jie jau buvo ant kalno �laito, per trisde�imtį mylių nuo artimiausio kelio.

Pastatė palapin�, u�kūrė lau��, tada Jenė ir paklausė, kada ketina atvykti Laslas. Helenai teko pasakyti, kad, ties� sakant, visai neketina. Jen� i�tiko priepuolis. Jis ėmė rėkauti, koks bailys es�s Laslas, � nors �inojo, kad tai netiesa, � kaip Laslas visada vienu �ingsniu jį aplenkdavo, kaip nuolat apgaudinėjo Jen�, ir kad jis norėtų vien� vienintelį kart� u��okti jam u� akių. Tada jis i�spardė lau��, apvertė palapin�, į visas �alis i�tal�ė jų miegmai�ius, puodus ir maist�. Helena leido jam siautėti � geriau tegul lieja įtū�į ant daiktų negu ant jos.

��Jis gėdijosi atvykti, ��pasakė Helena.

��Gėdijosi? ��paklausė Jenė ir stabtelėjo suk�s kirvį, kurį ketino i�skraidinti į e�er� u� �imto pėdų.

��Ir bijojo, ��t�sė ji.

��Bijojo? ��jis nuleido kirvį.

T�syk Helena papasakojo vis� istorij� taip, kaip ji j� patyrė. Ji norėjo, kad Jenė �inotų, kokį įspūdį jis daro jai ir jaunesniems pusbroliams, kurie u�augo, klausydamiesi pasakojimų apie jo �ygius, � vildamasi, kad supras, jog visa tai susiejo juos tvir�iau negu bet kokie kraujo ry�iai. Ji kalbėjo, kai Jenė vienas i�gelbėjo �eim� per apgultį, ypa� po to, kai Boldi�aras taip nusilpo, kad negalėjo jo lydėti, kaip Jenė palikdavo visus rūsyje ir eidavo vienas, kaip grį�davo su mėlynėmis, susipjaust�s, primu�tas, bet visada parne�davo pakankamai maisto ir vandens kitai dienai. Ji kalbėjo, kaip I�tvanas, Adelė ir Aniko pasakojo apie kelion� į Matia�feld�, kai Jenė pirmas �valgė keli�, kaip pa�alin�s kliūtis sugrį�davo ir tada vesdavo vis� �eim�. Pasakojo, kaip po ilgų bla�kymosi dienų, kai teko i�sisukti to, ko net Jenė nepajėgė įveikti, jie atkeliavo į vil�, o ten rado Lasl�, sėdintį vien� tamsoje nuolau�omis nusėtame kambaryje, dar �emėtomis rankomis, k� tik kieme palaidojusį Tibor� ir Ildiko.

��Laslas baiminasi viso to, k� tu padarei dėl �eimos ir ko jis pats neįstengė padaryti.

Ne, Jenė papurtė galv� ir liūdnai dirstelėjo į j�. Viskas buvo visai ne taip.

��Laslas su Marija jau buvo i�ėj� t� dien�, kai Boldi�aras parsivedė mane į rūsį, ��tad a� ne�inojau, kaip jie atrodo. Ties� sakant, jų istorij�, pasakojimus apie prievartavimus, i�girdau tik vėliau, kai jau buvome Matia�felde, tarsi visa �eima t�syk būtų susitarusi dėl �io did�iulio melo. Bet a� tau �tai k� pasakysiu: �mogus, kurį sutikome viloje, visai nepriminė to, kurį vėliau pama�iau nuotraukose i� prie�kario. Tai yra, kol Boldi�aras nesunaikino visų tų nuotraukų tar�s, neva nenori Kristianui priminti jo prarastos motinos, nes daugelyje jų buvo nufotografuota ir Marija. �inoma, tikriausiai tai buvo kita Marija.

Broliai ir seserys bandė įtikinti Jen�, kad Laslo i�gyvenimai per apgultį turėjo jam tokį katastrofi�k� fizinį poveikį, kad pasikeitė net jo i�vaizda, bet Jenė nieku gyvu netikėjo, kad kas nors, net tokia nelemta patirtis, galėtų pakeisti �mogaus plaukus i� rudų į �viesius, i�tiesinti nosį arba primesti ger� pėd� ūgio.

��Taigi, arba Laslas mokslo stebuklas, arba apsimetėlis.

Dabar jie brido per auk�t� pae�erės �ol�. Helena dairėsi aplink, gal pamatys jo i�mėtytus stovyklavietės reikmenis. Tuo tarpu Jenė nėma� nesirūpino k� nors susirinkti, įkurti stovykl�, jam nė motais buvo artėjanti naktis, besitvenkianti audra.

��Tu klysti, Helena. Laslas man�s nebijo. Ties� sakant, jei ne Laslas, a� net nebū�iau �ios �eimos narys.

Helena pa�velgė į jį, paskui atsisuko vėjo pusėn, kuris dabar jau ėmė ne�ti jų daiktus, nurideno kaip balion� i�sipūtusi� palapin�, virvėse susipainiojusį miegmai�į nuvilko ka�kur u� e�ero. Dievas �ino, kur Jenė nusviedė �emėlapį, o juolab kompas�, maist�; �emė darėsi vis drėgnesnė, danguje blėso �viesa. Helena nuog�staudama puldinėjo, rinko, k� nutvėrusi, o Jenė kinkavo įkandin, lyg turėtų i�tis� am�inyb�.

Jis ir �nekėjo daugiau, nei ji kada nors buvo girdėjusi. I�skyrus apsėdim� dėl Laslo, Jenė visada buvo tylus, kalbėjo �yk��iai, tik tai, kas būtiniausia, ir nė �od�io vir�aus, netgi tada, kai �eima bandydavo i�sikovoti i�im�ių arba prie�tarauti gele�inėms jo gyvenimo taisyklėms ir nuostatoms.

Ta�iau t� vakar� jis niekaip negalėjo sutelkti dėmesio į jų situacij�, į jos tu��ias pastangas kaip nors susirinkti jo i�svaidytus daiktus, ne�iūrėjo nė kur juodu eina, kad galėtų surasti keli� atgal. U�mir��s visk� aplinkui, bandė apsakyti, kas jam nutiko per apsiaustį. Sakė visi�kai neprisimen�s, kaip gyveno pirmiau, tik �inojo, kad jam �e�iolika ir jo galva buvo kruvina, o tasai daiktas, kuriuo jam trenkė, at�oko ir trenkė vėl, ir taip daugyb� kartų, dau�ė jam per pe�ius, krūtin�, i� priekio kojas. Veik nudrėskė drabu�ius nuo kūno. Bet jis susirado kitus drabu�ius, susirado ir maisto, nors to taip pat nepamena, tik �ino, kad, ko nors prireikus, �itai ka�in kaip vis atsirasdavo, o kai neatsirado, kai regėjos, kad pagaliau priėjo pabaig� padrikų savo klajonių tarp sviedinių, liepsnų, ap�audymų, vyrų įvairiomis uniformomis, �aukian�ių jam į veid� nesuprantamomis kalbomis, kai pagaliau pritūpė suvalgyti paskutinio savo duonos kepalo, � prie�ais pasirodė geras vyri�kio veidas (nors Jenė nebuvo tikras, ar jis tai prisimena, ar ėmė prisiminti, �eimai vis pasakojant ir pasakojant, kaip Boldi�aras jį surado).

Boldi�aras pasiūlė berniukui priebėg� kalba, kuri� suprasti jam prireiks ne vienų metų, atsiklaup�s jis nuvilko jam mar�kinius ir, suplė��s juostomis, apri�o suskaldyt� jo kaukol�, o paskui nusivedė, kur slėpėsi visa �eima.

Dabar vėjas sūkuriavo aplinkui juos, i�ties�s rank� Jenė nustvėrė rie�utų ir d�iovintų vaisių mai�elį, kuris vėjo ne�amas u�kibo krūme, pasiūlė Helenai, paskui sau pasisėmė sauj�.

Jenė taip ir nei�siai�kino, kur jis buvo seniau, bet Kalmanų �eima, matydama, kiek ma�ai jis prisimena, daugiau nebeklausinėjo, o elgėsi taip, tarsi visada būtų buv�s jų �eimos narys. Kai i�eidavo į gatves, trok�damas �ūtbūt atsiteisti u� jų kilnum�, u� tai, kad jį priima, kiekvienas kartas jam atrodė lyg paskutinis �apas, rodės, jei grį�damas ko nors neparne�, ras rūsio duris u�darytas, o �eim� i�ėjusi�, tarsi �is elgetavimas, gebėjimas su�vejoti maisto ir drabu�ių, ir visko, ko tik reikėjo, buvo tas būtinas gestas, toji atna�a, dėl kurios jie ten laukė jo sugrį�tant. Jis niekada negrį�o ko nors nesurad�s, nepabūgo jokio pavojaus, jeigu tai rei�kė, kad gaus kiau�inių, sūrio, pasiims kritusio kario davinį tiesiai �iam i� ki�enės. �A� �io to turiu, a� �io to turiu, a� �io to turiu�, � �nab�dėdavo jis sau, kepurnėdamasis atgal, kur slapstėsi Kalmanai, virpėdamas nuo minties, kad jį vėl i�stums į miest�, kuris atrodė kaip jo atminties t�sinys, � tarsi pasaulis ir būtų tie griuvėsiai, telik� jo galvoje.

��Jau tre�i� toki� dien�, ��pasakojo Jenė, sėdėdamas ant akmens prie e�ero, ��ėmiau jausti, tarsi tai, k� randu, būdavo man padėta.

Nuo tada atsirado antra esybė, tik niekada nematoma, ka�kur paribyje. Ji, regis, numatydavo jo judesius, pabėgėdavo priekin, luktelėdavo, bet visada pirma atsirasdavo ten, kur jis dar net nenumanė pasuksi�s, pa�iūrėsi�s, įeisi�s.

��Klausyk, ��atsargiai tarstelėjo Helena, ��nenoriu nutraukti, bet mums reikės i�siai�kinti, kaip grį�ti į automobilį. Mūsų daiktai� ��ji mostelėjo gamtovaizd�io pusėn, kur prie�ais juos apa�ioje plytėjo lygus dumblu ir �olėm ap�ėl�s e�eras. ��O, regis, kaupiasi lietus, ��tarė, pa�velgdama auk�tyn.

Jenė apsidairė, gū�telėjo ir toliau porino savo istorij�. Dienoms bėgant, jis ėmė pastebėti, jog tai, kaip ir k� jis atranda, tarsi nuspėjama, ka�kieno buvimas buvo juntamas vis stipriau, arba jam taip atrodė, kartais �mėk�telėdavo �e�ėlis, ka�kas brūk�telėdavo ir greitosiomis atitraukdavo rank�, ir kaip tik jis pastebėdavo paket� ar dė�ut�, kur būdavo to, ko �eimai t�dien reikėjo. Ilgainiui jis suvokė, kad �i� sėkm� jam ne�a ne jėga, o asmuo. �tai kas tai buvo � asmuo, kuris juo rūpinosi. Kai �itai suprato, ir jo kelionės į Budape�to chaos� palengvėjo, miestas nebebuvo toji svetima vieta, kur jis turėdavo įrodinėti pats galįs įveikti neįmanomus sunkumus, � jis tapo saugus, dabar galėjo rinktis dr�siausius ėjimus, neįtikėtinai rizikuoti, nes visada būdavo tasai, kuris jam griūvant paki�davo pagalv�.

��Nuo to laiko nieko nebebijojau, ��tarė Jenė.

Neįtikėtina, �nekėjo jis Helenai, kaip pasaulį mato dr�sūs, pasitikintys savimi net tose situacijose, kurios kitus praryja gyvus, tarsi tikrov� nulemtų tikėjimas, kad ne tik i�gyvensi, bet ir klestėsi.

���tai kodėl manau, kad tai buvo Laslas, ��baigė jis.

Laslas buvo vienintelis Jenės kada nors sutiktas �mogus, kuris buvo dr�sesnis u� jį, kuris nieko nebijojo, pasikliovė savo likimu, nenorėjo pakeisti to, kas es�s ir k� dar�s, � kad ir kokios būtų aplinkybės. Tai Laslas pasirūpino, kad Boldi�aras surastų Jen�. Laslas slapta padėjo kiekvien� maisto k�snį, kiekvien� drabu�į, kiekvien� vandens la��, kurį atrado Jenė. Būtent Laslas taip visk� sutvarkė, kad Jenei niekada neteko prisiminti, jog jį priėmė �i �eima, jo laukė garbinga ir puiki ateitis ir niekas nespyrė jo vargti, tamsoje ie�kant savo praeities. Tai todėl, Jenė tikįs, Laslas įkalbėjo �eim� irgi neigti jųdviejų ry�ius, kad Jenė, jo dar vaikas brolis, niekada nesu�inotų tų aplinkybių, � nors ir kokių siaubingų, � kuriomis visa klostėsi, kol jį atrado Boldi�aras, taip pat ir to, kas i�ties nutiko Marijai � jų motinai.

��Nori pasakyti, kad Laslas sekiojo tave po Budape�t�, numatydamas, kur tu ie�kosi maisto, ir, tarkime, padėdavo ten paketus prie� tau ateinant?

Jenė pa�velgė į j�, ir pama�iusi jo i�rai�k� Helena tik �vilptelėjo ir vėl ėmė dairytis, dabar jai neviltį varė daiktai, kuriuos matė vėjo �okdinamus ties horizontu, per toli, kad juos pasiektų. Ji įsivaizdavo, kaip istorija toliau rutuliojosi jo galvoje: Laslas ka�kur prie�aky pramina keli� jaunesniajam broliui, visk� taip sutvarko, kad kai Jenė atsiiria ten, kur ėj�s, pavojus jau būna panaikintas arba taip su�velnintas, kad �is gebėtų įveikti jį pats. Kol jie grį�o į vil�, Laslas jau buvo visk� prane��s Boldi�arui ir kitiems �eimos nariams, neva aplank�s juos vien� vakar�, kai Jenė miegojo, ir paai�kin�s, k� daro ir k� jie turi u� tai padaryti � vis� likusį gyvenim� dėtis, kad jis � tas jaunas vyri�kis prie�kario �eimos nuotraukose (tik Dievas �ino, kas nutiko anam Laslui), kuris turėjo �mon� vardu Marija, irgi matom� nuotraukose, kuri� i�prievartavo ir pagrobė Raudonoji armija. Taigi jiems atvykus į Matia�feld� visi, i�skyrus Jen�, buvo pasireng� priimti Lasl� tarp savųjų, ir jo buvimas jiems buvo toks natūralus, lyg jie būtų pa�inoj� jį vis� gyvenim�, tarsi prarast� sūnų, siaubingai su�eist� ir dabar stebuklingai jiems sugr��int�.

��Nieko keistesnio nesu girdėjusi, ��tarė Helena ��ji paliovė ie�kojusi, svarstydama, kaip jie i�tvers naktį. ��Judu su Laslu visai nepana�ūs.

��Tikrai? O kaipgi mūsų nosys? Ar tau neatrodo, kad jos tokios pat? O smakras? Jis beveik įskeltas ��o jei būtų labiau, jis atrodytų dar pana�esnis į mane.

Helena �iūrėjo į jį ir matė tokį neįveikiam� tro�kim�, kuris perkeitė tikrov�. Jis padarė Jen� galingesnį u� pasaulį, nes �is tikrai tikėjo, kad esama �mogus, kuris vis� laik� juo rūpinasi. Tai buvo tokia u� vis� atlyginanti beprotybė, kokios ji niekuomet daugiau nepamatys, tad Helena ilgai stovėjo, nusmelkta pagarbios nuostabos.

��Ne�inau, kaip mes �ia prabūsime,���tarstelėjo, glausdamasi ar�iau Jenės.

��Prabūsime, ��nusijuokė jis, apkabindamas j� per pe�ius, tuo pa�iu metu modamas �sveikas� Laslui ���is, pasirodo, persigalvojo, ir �tai jau �irgliojo per �ol� jų pusėn, ne�inas kuprine, prikim�ta maisto, ir priedanga nuo lietaus, rankoje tvirtai spausdamas �emėlapį ir kompas�.

TAIP IR NE�INAU, k� teta Ro�ė mėgo labiau � atrasti figūrėles, kurių ie�kojo, ar i�vysti prekiautojų minas, jai tarus, kad viso rinkinio pirkti nenori.

�Atleiskite?� � klausdavo jie mirk�iodami akimis, lyg i�tikti �irdies smūgio.

�Juk sakiau, � pakartodavo ji. � Noriu tik karalių�, � arba bok�tų, arba karalienių, arba rikių, nelygu ko t� dien� ie�kodavo.

Da�niausiai pardavėjai tik nusikvatodavo. �Ponia, perkate visas arba nė vienos.� Ir ji juokdavosi, tarsi jie būtų seni bi�iuliai, atsakydavo �gerai� ir i�sitraukusi pinigin� sumokėdavo u� vis� rinkinį. Tada atverdavo �achmatų dė�el� ir, i�ėmusi abu karalius, pakėlusi juos prie� �vies� sakydavo: �Tik pa�velk, Mari�ka, � garsusis tamplierių raudonmedis.� Taigi mes pasigro�ėdavome, paskui ji atsidususi įsiki�davo juos į rankin� ir apsisukdavo eiti.

�Ei, ponia, � �aukdavo prekeiviai, � o kaipgi likusios figūrėlės?�

Teta Ro�ė visada jiems �elmi�kai nusi�ypsodavo. �Norėjau tik �itų, � atsakydavo. � Kitas galite i�mesti į �iuk�lyn�.�

Niekuomet neu�mir�iu jų veidų t� akimirk�, toks liūdesys nusmelkdavo tuos senyvus vyri�kius dulkėtose parduotuvėse, prikim�tose rakandų, surinktų per dvarų i�pardavimus, blusų turguose, konteinerių aukcionuose, � jie suprato pamir�tų pasaulio turtų vert�, o jų i�didumas ir asmeninės vertės suvokimas rėmėsi patirtimi. Niekas taip nedaro � negi paimsi ret�, subtilų daikt� ir i�mesi. Sugniu�dyti jie spoksodavo į rinkinio liku�ius � bever�ius, bet per daug gra�ius, kad galėtum i�mesti, � �inodami, kad dabar jie am�iams liks lentynose, kas �e�et� mėnesių pakilojami kokio nors kolekcininko, o �is tik �vilptelės: �Oho, tamplierių raudonmedis! Kaip gaila, kad ne visas�, � ir pa�velgs į prekiautoj� kaltinamai ir nusivyl�s.

�Geros dienos�, � mesdavo Ro�ė ir i�lakdindavo mus i� parduotuvės.

Tai buvo prie� trisde�imt penkerius metus, kai moteris, kuri� tėvas liepė vadinti �teta Ro�e�, gyveno prie�ais mus Mi�igano prospekte Ki�eneryje, viename tų �imtais i�likusių trupan�ių plytinių namų rajonų, pigiai pastatydintų vald�ios i� karo sugrį�usiems kareiviams. Nameliukai buvo ma�y�iai, dviejų miegamųjų, nors seniau juose spaudėsi ir penkių ar �e�ių asmenų �eimos. Mano tėvas Miklo�as Berenis, vietiniams pa�įstamas kaip Mikas, dirbo vinilo fabrike netoliese, toje pa�ioje gatvėje, kur gamino, kaip �monės vadino, �od��, naudojam� automobilių sėdynėms, rankinėms ir pigiems baldams, bet paskutiniojo de�imtme�io prad�ioje gaisras sunaikino gamykl�, o jam teko i�eiti į i�ankstin� senatvės ir invalidumo pensij� � degantys garai pakenkė plau�iams, tad dar �e�et� metų jis praleido �vok�damas, tampydamas deguonies balion� ratukuose ir merdėdamas. Mama buvo i�keliavusi jau prie� daugelį metų � �padarė mums paslaug� i�vykdama�, kaip sakydavo tėvas, o a� buvau per ma�a, kad i�liktų kokių nors kitokių prisiminimų nei tos kelios jos nuotraukos albume ant lentynos � garbingoje vietoje, jei ne nuolat j� dengian�ios dulkės, kurias retsykiais nubraukdavau tik a� viena.

Nuotraukose atrodo, kad motina įsmeigusi akis į tėv�, tarytum lauktų paai�kinimo. �is �vilgsnis tapo būdingas ir man, ma�iau taip �iūrint ir tet� Ro��, tarsi visos trys mano tėvo gyvenimo moterys būtų laukusios pasakojimo apie jo ekstazes ir tyl�, apie tai, kaip jis �oko, juokavo ir dainavo, paskui sėsdavosi prie pietų stalo, panir�s į kokį nors asmeninį ko�mar�, į kurį taip pat netikėtai nugrimzdavo, kaip ir i�nirdavo, nutraukdamas valand� trukusį pa�nekesį, kad paklaustų, apie k� gi mes kalbamės, kas dalyvauja, klausinėdavo smulkmenų, ir mes nir�damos turėdavome jam vėl tai pasakoti.

Kai jo klausdavau, ar pasiilgst�s mamos, tėvas visada sakydavo: �Man visi�ka paslaptis, kaip kas nors, kas sykį buvo ved�s, norėtų tai pakartoti.�

Tai buvo vienas i� daugelio dalykų, apie kuriuos jis nekalbėjo. Mano spaudimas nieko nerei�kė, net kai buvau vyresnė ir priremdavau jį prie sienos, sakydama, kad tai svarbu, privalau i�girsti apie savo praeitį, tėvas arba sumurmėdavo, kad liau�iausi, arba imdavo kurti istorijas, kaip �inojo, pernelyg juokingas, kad kas nors patikėtų, arba apkabin�s mane per liemenį tardavo, jog laikas �okti pasodoblį. Atsakym� visad lemdavo nuotaika � kartais maniaki�ka, bet jam senstant vis labiau prislėgta, atsiskyrėli�ka. Taip ar kitaip, tiesos niekada nepe�davau. Jo tėvai mirė per Budape�to apgultį, į Kanad� jis atkeliavo �e�iolikos, imigracijos pareigūnams melagingai nurod�s am�ių, dirbo, kur samdė, � da�ė namus, tiesė kelius, triūsė tabako ūkiuose ir galiausiai vinilo fabrike, nes jo darbuotojai buvo įkūr� profs�jung�, o tai rei�kė stabilum�, nors jis ir nekentė visų s�jungų.

Tikriausiai �i tyla paskatino mane taip pamilti knygas, knygos buvo vienintelis būdas pasisotinti �inių, kurias suteikti būtų turėj�s tėvas: paveikslėlių knygos ir kelionių �urnalai, pasakojimai apie Vengrij�, kuriuos parsine�davau i� bibliotekos, nors anglų kalba jų nebuvo daug, � jie vaizdavo mano gyvenim�, kuris būtų tek�s, jeigu tėvas būtų ten pasilik�s: mes dviese toje purvinoje gra�ioje sostinėje � �engiame tiltais per Dunojų, pasimetame karo i�draskytuose Devintojo rajono koridoriuose, sėdime apsupti apsiblaususios �New York� kavinės elegancijos.

Jau pamilusi� knyg�, mane pakurstė teta Ro�ė. Ji dirbo Vaterlo universiteto Meno istorijos skyriuje ir persikėlė į namus mūsų bloke, mat, kaip ir daugelis jaunų profesorių, jautė simpatij� darbininkų klasei (nors jie ir ne�inojo, kas tai yra), o paskui pareigos, paauk�tinimai nuplukdydavo juos į turtingesnius Mari Elenos, Vestmaunto, Bi�vudo rajonus su ramiomis gatvelėmis, kur miestas kasmet atsiųsdavo ma�in� i�siurbti nukritusių lapų, kur nereikėjo jaudintis dėl to, kas tavo vaiko laukia mokykloje. Kitaip negu jie, teta Ro�ė nei�sikėlė. Ji pamėgo Mi�igano prospekt�, nors Mi�igano prospektas ne visada mėgo j�; ypa� nepalankios buvo �monos vyrų, su kuriais ji �oko, gėrė ir �aidė biliard� �ia pat, �Henry�s� bare, apkalbinėjo j� i�tis� pusantro de�imtme�io, kai toji �ia gyveno, � ne dėl kokio pasileidimo � nes teta Ro�ė, bent tais metais, apie kuriuos pasakoju, miegojo tik su mano tė�iu, � bet u� tai, kad ji laikėsi �pa�emių�, kad skynėsi takelius į bendruomen�, tarsi tai būtų buv�s laisvalaikio pomėgis, kad j� traukė skaud�iausi likimai, �monės su fiziniais randais, neatitaisomai su�aloti skurdo arba sunkaus darbo, � su jais ji sėdėdavo, gurk�nodavo viskį bare ir jų klausydavosi.

Teta Ro�ė ėmė susitikinėti su mano tė�iu t� �iem�, kai man sukako penkeri.

Pirm� kart� ateidama į mūsų namus ji atsine�ė magnetofon� � toki� juod� dė�� su baltais ir raudonais mygtukais. Tėvas su ja pranyko virtuvėje, ir ten, susėd� prie stalo, jie ilgokai ka�k� tyliai �nekėjosi, sunkstydami butelį vyno; tėvas kalbėjo ma�iau, tik nervingai kos�iojo į mikrofon� po kiekvieno jos klausimo. Ta�iau juodu �nekėjo taip tyliai, kad negirdėjau net prislinkusi kuo ar�iau, o taip tro�kau su�inoti bent �į t�, kas paai�kintų tas nuotraukas lentynoje vir� tėvo lovos, � atvaizdus ne tik mamos, bet ir tolimų vietų � Nyredhazos, Debreceno, Budape�to � vyri�kių, apsitaisiusių karių, kunigų, teisėjų apdarais, moterų, jaunų ir senyvų, ka�kur Rytų Europos sode gliaudan�ių pupas, i�sipuo�usių prie ba�ny�ios, susėdusių arklių traukiamoje karietoje, � vis� jo gyvenimo istorij�, atskleid�ian�i�, kas jis yra ir i� kur kil�s, o kartu ir kas a�. Vėliau, kai buvau vyresnė, jis pasakydavo man vien� kit� vard� arba parodydavo, kuri i� jų teta ar mo�iutė, kuris brolėnas, kartais net įsileisdavo į ilgiausius kilmės paai�kinimus, ta�iau nė �od�iu neprasitardavo, kaip tie veidai, laikai ir vietos pinasi draugėn. �Tai tik istorija, � sakydavo jis. � Mir� gyvenimai.�

Praėjus pokalbio pusvaland�iui, teta Ro�ė pasilenkė ir pabu�iavo tėv�. Tarsi būtų k� įspraudusi jam į burn�, o jis nebuvo tikras, ar nori i�spjauti, ar praryti vis�. �A� to nedarysiu! � suriko, pa�okdamas nuo stalo. � Negaliu!� Pakil�s i�lėkė lauk. Ro�ė akimirksnį �velgė į magnetofon�, paskui atsigr�usi pastebėjo mane. Priėjo, nusi�ypsojo, delnais brūk�telėjo per skruostus ir �engė pro duris paskui tėv�. Jie ilgai stovėjo lauke ant �aligatvio. Atsitūpusi ant slenks�io, �iūrėjau į tamsias figūras gatvės �ibinto �viesoje įva�iuojamojo keliuko gale, jiems i� burnų virto garas, paskui tėvas sustojo vidury kalbos, papurtė galv�, sugrį��s paėmė mane ant rankų ir parne��s paguldė.

Vėliau t� pa�i� naktį i�smukau i� lovos ir nuslinkau koridoriumi iki tėvo kambario, kaip darydavau visada, mat jis miegodavo labai kietai ir niekada pas mane neateidavo, kai man prireikdavo stiklinės vandens ar i�vaikyti nakties ko�marus. Įlipau į jo lov� visi�koje tamsoje, apgraibomis �iupinėjau antklod�, ie�kodama jo arba kokio nors �enklo, kur jis galėtų būti. Pravirkau, i� prad�ių tyliai, paskui garsiau, kol teta Ro�ė įpuolė vidun ir rado mane lovoje susirietusi�, isteri�kai raudan�i�. Ji mane apkabino, nors reikalavau tėvo, �nab�dėdama nuramino ir, parne�usi atgal į mano kambarį, atsigulė greta. Taip ir nesu�inojau, i� kur ji atsirado, kodėl taip ilgai niekas pas mane neatėjo ir kodėl atėjo ne tėvas, bet kai kit� ryt� pra�vito, ji miegojo mano kambaryje, negarsiai knarkė ir tvoskė viskiu. Ta�iau jos buvimas �ia atrodė teisingas, tarsi u� bausm� jai teko vis� naktį spaustis ant siauro �iu�inio kra�telio, o pagirios ir prastas miegas buvo ta kaina, kuri� ji sumokėjo į�engdama į mano gyvenim�. Dabar pabudusi naktį a� ėmiau �auktis jos � tos, kuri� �inojau ateisiant.

Taigi teta Ro�ė tapo mūsų gyvenimo dalimi. Jai buvo nė motais, k� apie j� mano Mi�igano prospektas, ji plūduriavo vir� paskalų ir taip �oko, juokėsi ir gamino, taip pabu�iuodavo tėv� ir mane, kad būdami su ja jautėmės laimingi.

A� �inojau, kad ji moka bu�iuotis. Ma�iau tai tomis naktimis, kai i�slinkdavau i� savo kambario ir slapta spoksodavau pro turėklus, dėmėdamasi, kaip ji pasistiebia ant pir�tų galiukų, prispaud�ia lūpas prie tėvo lūpų, kai juodu gerdavo ir �okdavo pagal radijo transliuojam� muzik�. Jie klausydavo vienos CBC programos � �Neoninės �okių salės� � nuo de�imtos vakaro iki vidunak�io. Tėvas �oko pagal bet koki� muzik�, jis mokėjo visk�: vals�, tango, fokstrot�, ir su nudėvėtais lentpjūvės darbininko drabu�iais � kitokių niekada nevilkėjo � lankstus jo kūnas atrodydavo keistai ir grak��iai. Pasakodavo �okti i�mok�s �keliaudamas per Atlant��, laivo �okių kambaryje, vaduodamasis i� nuobod�io. Man paklausus, ar su juo �okdavusi ir kokia nors moteris, mirktelėdavo ir su�nyp�davo ��aaa��, o būdamas prastos nuotaikos apskritai nieko nesakydavo.

Tai �is �talentas�, kaip jį pavadino teta Ro�ė, traukė j� po pirmosios nakties ateiti vėl, ir tas besiliejantis ver�lumas, kuris tėv� apimdavo, kai ji būdavo �alia, kai jis j� kvatojan�i� ne�davo laiptais u�simet�s ant pe�ių, vidurnaktį lėkdavo mums visiems ledų, kai negalėdavo praeiti nepak�telėj�s jai į sprand�, u� ausies, po �andikaulio linija. �Tu gra�us vyri�kis�, � sakydavo ji tėvui, labai jį prajuokindama, su jo sulopytais drabu�iais, pakeliais cigare�ių, dienų dienom neskutamos barzdos �eriais, gamykloje apsidau�iusį ir apsibrozdinusį, nes būdamas per daug vyri�kas, susi�eid�s nesikreipdavo į medicinos punkt�.

Abu buvo nejauni, įpusėj� penkt� de�imtį, ta�iau jaunystės dar nepamir�o, jautei tai i� to nekantrumo, su kuriuo apkabindavo vienas kit�, i� �vilgsnio, bylojan�io, kad dar tik visai neseniai jie tapo atsargūs, kad buvo skaud�iai apdeginti buvusių ry�ių ir susikūr� taisykles, saugan�ias nuo pavojaus vėl atsiverti.

Taigi, kai tėvas be�okdamas staiga sustodavo ir tardavo, kad pavargo, arba nutraukdavo pasakojam� juok� ir delnu brūk�telėdavo sau per veid�, arba pamesdavo sakinio gij�: �Neken�iu �arlio Parkerio, ir tik todėl, kad, kitaip nei dauguma svingo grupių, jis padarė neįmanom�� � stabtelėj�s, � neįmanom��� � ir nutildavo, o teta Ro�ė arba jo visai nespausdavo, arba nekaltai tarstelėdavo: �Kas ne taip?�

�Nieko�, � atsakydavo jis susierzin�s. Po kelių minu�ių tar�s mums abiem �labanakt� ir �viso gero�, jis burbėdamas nusiaudavo batus ir u�lipdavo laiptais taip, kad būdavo ai�ku, jog nenori, kad kuri nors i� mūsų � nei teta Ro�ė, nei a� � liptume paskui.

Įdomu, kas būtų nutik�, jeigu jie būtų susiėj� anks�iau. Galbūt tetos Ro�ės sumanumo ir įsijautimo būtų pakak� pralau�ti tėvo kiautui, ko nesugebėjo mama, o gal vėliau būtų paai�kėj�, kad pralau�ti jo neįmanoma, ir teta Ro�ė būtų pasiėmusi mane su savimi, nes bū�iau buvusi jos dukra.

Ne�inau, kokį juodu sudarė sandorį, bet pus� keturių teta Ro�ė visada laukdavo man�s prie dar�elio, buvusio vienos moters namuose, vėliau prie mokyklos, ir mes eidavome pas j�. Ji tikriausiai kasmet pra�ydavo tokio paties paskaitų tvarkara��io ir darbus taisydavo bei paskaitoms rengdavosi vakarais, prie gra�aus bydermejerio stiliaus stalo, o a� ruo�davau namų darbus, skaitydavau arba �iūrėdavau televizorių. A�tunt� būdavo metas gultis, ir mes eidavome koridoriais su pasieniais i�rikiuotomis lentynomis, ant kurių ji laikė savo �achmatų figūrėles, kopdavom laiptais auk�tyn į t� viet�, apie kuri� dabar galvoju kaip apie tikr� savo kambarį, įrengt�, kai tik ji ėmė manimi rūpintis, t� dien�, kai atvedė mane u� rankos ir pla�iu mostu atvėrė duris, vildamasi, kad jis numaldys mano verksmo priepuolius, kurie prasidėdavo vos man i�ėjus i� mokyklos ir nesiliaudavo iki kito ryto, kai tiesiai i� naktinės pamainos man�s pasiimti ateidavo tėvas. Visos miegamojo sienos buvo taip tankiai nukabintos senoviniais paveikslais, kad tapetų nebuvo matyti. Ne�inau, kur ji juos atkapstė, � tai buvo fin de siècle vaikų knygų iliustracijos, arkliai �veicarų kariuomenės uniformomis ant u�pakalinių kojų, �velgiantys pro teleskopus, skraid�iojantys oro balionais, pilotuojantys povandeninius laivus. Lova buvo i�pai�yta miegan�iomis mergelėmis. Palubyje kybojo rai�yto stiklo sietynas, ir per visas lubas raibuliavo �viesos deimantų ra�tas. Jis priminė ne tiek kambarį, kiek viet�, i� kurios galėjau i�keliauti, kur tik �irdis įsigeistų, į bet koki� svajon�, bet a� norėjau tik vieno, kad tai būtų normalus paprastos mergaitės, turin�ios tėtį ir mam�, kambarys.

Kai tetos Ro�ės mano gyvenime jau seniai nebebuvo, visų ai�kiausiai prisimindavau jos pasakojimus, tarsi ji pati buvo i� kokios nors pasakė�ios pasaulio, o ne tikro gyvenimo. Pasakodavo tyrinėjanti kolekcininkus, istorines asmenybes, karalius, baronienes, pramonininkus, ekscentri�kus paveldėtojus ir �jų įtak�, � kaip ji ra�ė viename straipsnių, � dabartiniam garsių kūrinių kanonui�. Būtent �ie �monės lėmė, k� svarbu i�saugoti, sakė ji man, nors tais vakarais atrodydavo, kad i�ties j� domina ne anie, nustatantys standartus, bet kiti, kurių kolekcijas ji rasdavo atsitiktinai, pari-biuose, �oniniuose keliuose, kurie neįeina į istorij�, tos tyrimo virvelės ir mazgeliai, kurių ji negalėjo įtraukti į savo knygas ar esė.

Teta Ro�ė pasakojo man apie graf� Afanasijų Nary�kin�, a�tuoniolikto am�iaus rusų didik�, kolekcionavusį �patirtį� ir siųsdavusį savo baud�iauninkus į �ekspedicijas�, �keliones� ir kartais pra�ūtingus �i�bandymus�; tuos, kurie i�gyveno, arba nei�gyvenusiųjų palaikus grafas įkurdindavo savo viloje, kur jo draugai galėjo kiek tinkami juos klausinėti, k� rei�kia plikomis rankomis susiimti su amūriniu tigru, pereiti Afganistan� vien su klubų rai��iu, vienam vieninteliam i�sigelbėti i� profesoriaus Artiuchino nuostabios, bet netinkamai sukonstruotos �skraidan�ios� ma�inos Himalajuose. Tie, kas dar galėdavo atsakyti, pasakodavo, o kitas istorijas sve�iai galėjo gan tiksliai i�skaityti i� palaikų.

Pasakojo apie Fritjof� Damkaerį, audinių pirklį, gyvenusį Kopenhagoje pirmoje dvide�imto am�iaus pusėje, �is buvo surink�s daugiau nei milijon� �mirties būdų�. Kai po pirklio mirties vyriausiasis sūnus Tormodas nuėjo į jo namus apra�yti tėvo turto, apie jį niekas daugiau negirdėjo. Antroji ėjo duktė Siljė, ji ketino i�siai�kinti ne tik tai, kas nutiko broliui (slapta ji d�iaugėsi, kad �is, kaip pirmasis paveldėtojas, prapuolė), bet ir kokius turtus sukaupė jos slapukas tėtu�is. Jos kūn� rado po keliolikos dienų, mirties prie�astis gerokai priminė tokį dehermetizavim�, kokį galėtų patirti kosmonautas, susiplė��s skafandr�, � suprantama, kad tuo metu gydytojai nieko pana�aus nebuvo girdėj�. Pirklio vaikai mirė vienas po kito, mirė ir keletas advokatų � viena atrodė lyg sudraskyta būrio staugūnų, antras kūnas rastas nuo galvos iki kojų nusėtas radiacijos sukeltų nudegimų, dar vienas � susmulkintas į gabalus ka�kokiu kapoti skirtu prietaisu, kuris �vie�i� �aizd� i�syk pridegindavo; kitas rastas mir�s �bula-bula� mirtimi, tokia �iauria, kad net laikra��iai nesiry�o jos apra�yti. Tormodo kūno taip ir nerado, tad buvo nuspr�sta, kad �mirties prie�astis � nelaimingas atsitikimas�.

Pasakojo apie seserį Ingrid� van Buren, septyniolikto am�iaus vienuol�, kuri kolekcionavo �gailestingumo darbus�: atsisakiusi gyvenimo su aristokrati�komis privilegijomis, ji paaukojo mirusio vyro palikim� Amsterdamo na�lai�ių namams, įstojo į vienuolyn�, davė neturto į�adus, visada savanori�kai pasirinkdavo sunkiausius darbus: �veisti grindis, grem�ti lak� nuo klauptų, per dien� sukarti dvide�imt mylių dalijant maist� ir drabu�ius varg�ams, galiausiai i�vyko į Indij� gyventi su raupsuotaisiais, apsikrėtė ir, nors jos kūnas jau buvo pradėj�s pūti, toliau dirbo iki paskutinio atodūsio. Po mirties tarp jos daiktų buvo rastas �urnalas, kuriame ji registravo kiekvien� labdaring� veiksm�, net ir tuos, kuriuos padarė dar mergaitė, tarsi tai būtų buv�s jos viso gyvenimo projektas, skrupulingai tvarkingai sura�yti stulpeliai su datomis ir laiku, net ir galutinės sumos, suskai�iuotos paskutinėmis jos gyvenimo dienomis: alkan� pamaitink � 2015 kartų, nuog� aprenk � 3582 kartai, ligoniams patarnauk � 4871 kartas. Kunigai ir vienuolės pasibaisėjo tomis knygomis kaip ne�vankybe, tarsi jos pa�aukimas būtų buv�s ne vienuolystė, bet galimybė sukaupti kuo daugiau nesavanaudi�kų darbų. �ia būta ka�in kokio gob�umo, ir jie purtėsi tų skai�ių ir stulpelių, prisimin�, kaip ji nustumdavo kitas, kad nueitų pas ligonį ar mir�tantįjį, kiek padarydavo, kad sunkiausios u�duotys tektų jai, kaip miegodavo vos por� ar trejet� valandų, negalėdama atsiplė�ti nuo darbo. �is �urnalas buvo jos kolekcija � teta Ro�ė j� matė savo akimis � tokia pati, kaip pa�to �enklų ar ledo ritulio kortelių kolekcija.

Būta ir daugybės kitų kolekcininkų. Ji pasakojo, kad ne vienam jų ateidavo laikas, kai po tiekos metų kolekcija pasidarydavo nebesvarbi. Nors daugelis mano, kad kolekcionavimas yra daiktų kaupimas, i� tiesų tai būdas atsiriboti nuo jų, taip susitelkiant į vien� dalyk�, kad visa kita � drabu�iai, maistas, darbas, draugai, mylimieji � i�blanksta. Kartais, kalbėjo ji, �ie �monės pasiekia tokį ta�k�, kai praranda net t� vienatinį susidomėjim�, savo gyvenimo centr�, tarsi būtų atkeliav� ten, kur visada norėjo, nors prie� pradėdami to nė nenumanė, � ten, kur viskas vis vien. �Kai kurie, � pasakojo Ro�ė, � ima visk� dalyti: prabangius juvelyrinius dirbinius, savo brangiausias knygas, �ventas relikvijas.�

Suprantama, ji kalbėjo apie mano tėv� � kaip, u�spaud�s nei�pasakotus prisiminimus, tapo viskam drungnas, visam tam gėriui, kurį galėjo patirti, ir kaip ateis diena, kai �i manija irgi i�sivadės ir paliks jį tu��iomis rankomis, net be jokios grau�aties dėl to, k� taip i��vaistė.

Tos u��ifruotos prana�ystės prasm� ypa� nujausdavau tais vakarais, kai teta Ro�ė rengdavo ypating� vakarien�. Patiekdavo brangaus vyno, jautienos �onkaulių ir pyrago. Vakaro pabaigoje geriant aperityv� � visada �Unicum�, kartųjį �Zwack and Co.� gėrim�, nu�iupt� Vengrijoj, kai ji keliaudavo atlikti tyrimų, � kalba kaskart pakrypdavo ta tema, apie kuri� ėmiau galvoti kaip apie jų �aidim�. Man atrodė graudu, ne tada, kai buvau vaikas, bet vėliau, kaip jie apsimetinėja, kad visų ma�iausiai norėtų vėl su kuo nors dalytis namais ar kasdienybe, pajuokdami vedybinį gyvenim�, tarsi apsimestinis atviravimas ir draugi�ka cinizmo kaukė galėtų pakeisti t� prisiri�im�, kuriam ry�tis tėvas bijojo. �Kas tave myli?� � juokdavosi ji, padėdama jam valgius. �Tu mus �itaip maitini, mieloji, kad įmisime kaip kiaulės�, � atsakydavo jis, �iūrėdamas į lėk�t�. �Tik įsivaizduok, � teta Ro�ė nuleisdavo bals�, mėgd�iodama savo mam�, � kiek u� vis� �į nuostabų maist� sumokėtum restorane.� � �Kaip norė�iau mokėti gaminti, � atsakydavo tėvas. � Dėl to itin apgailestauju!� � �Per kitas Kalėdas nusipirksime tokį kalakut�, kad pakaktų savaitei, � planuodavo ji, � trise sau sėdėsim prie stalo, pagyvensim kaip karaliai. K� manai, Mari�ka?� Tėvas atsilo�davo kėdėje. ��itai, � pareik�davo, � a� ir vadinu gyvenimu!�

Per vien� tokių vakarienių mano tėvas padarė tai, ko niekada nepamir�iu: kildamas i� u�stalės apgirt�s glustelėjo prie lentynos su �achmatų figūrėlėmis ir� sugavo jas krintan�ias � vien�, dvi, tris, keturias, penkias � tiesiog ore, tarsi jos būtų pakibusios, ir laikė tarp pir�tų, netikėdamas savo akimis, tarsi pats būtų visų labiausiai nusteb�s dėl savo refleksų ir kad jam �itai pavyko.

�Matai, Mari�ka, � pasakė teta Ro�ė, � kaip gerai namuose turėti vyri�kį.�

Bet pati neatrodė tuo itin tikra, sumi�usi �velgė į mano tėv�, tarsi ne tik nesitikėjo, kad jis sugaus figūrėles, bet ir nenorėjo, kad jas sugautų, tarsi matyti jas pa�yrant ant �emės jai būtų buv� daug priimtiniau, negu �iūrėti į jį stovintį, susi�avėjusį savo gebėjimu ka�k� i�gelbėti. Tai, ko ji laukė, ko i� jo norėjo, nenutiks tol, kol jis nepaliaus tuo stebėtis, � savo gebėjimu i� anksto numatyti, i�tiesti rank� ir nustverti.

J� pykino nuo �aidimo, kurį juodu �aidė.

�į tetos Ro�ės �vilgsnį dar daugelį metų matysiu ne kart�, naktimis atsibudusi rasiu j� sėdin�i� ant mano lovos, �velgian�i� į mane, tarsi a� bū�iau tas galvosūkis, kuriam ji neranda sprendimo. �Miegok, � su�nib�dėdavo ji. � A� tik atėjau patikrinti.�

Ta�iau u�simerkti buvo neįmanoma jai �itaip �iūrint, ir kai paaugau, kaip tik tuomet mes i�ties pasikalbėdavome, tarsi vėlyvas laikas, u�gesintos �viesos leisdavo pralau�ti led� į kitu metu nelie�iamas temas.

�Ar tu kada nors norėjai vaikų, teta Ro�e?�

Ji atsidususi gū�telėjo, sumurmėjo ka�k� apie savo �pirm�jį vyr��, vien� i� tų �pseudoradikalių akademikų�, pasak jos, �tikr� tavo tėvo prie�yb�, narciz�, kuris nesuvokė, kad atviri santykiai apima lygiai taip pat �mon�, kaip ir vyr��, ir paskui ka�k� apie �atsidavim��, kurio pareikalavo �mokslininkės� karjera. �Vyrai namuose turi �monas, kurios pasirūpina vaikais, � kalbėjo ji, � bet a� niekada tokių s�lygų neturė�iau, o stigdama laiko dirbti, nieko nebū�iau pasiekusi.� Ji vėl gū�telėjo �iūrėdama į mane. �O dabar a� tam per sena.� Ji dar pasėdėjo, pripildydama kambarį to, k� a� tikėjausi j� pasakysiant, ka�k� apie mano tėv�, kad kliudo ne tai, ko ji nori, bet ko jis nenori, ir ne tik jiems, bet ir mudviem, jo nesugebėjimas i�drįsti prarasti, ko nors i� kito pareikalauti. Ji tylėjo, ir a� �inojau, kad taip bando apsaugoti mane nuo nusivylimo, nuo to, kas, kaip ji jau numatė, tarp jųdviejų įvyks ir ko neįvyks, nors jei ji ilgai sėdėdavo tylomis, nenatūraliai ilgai, a� ir taip galėdavau tai i�girsti: t� tylų prisipa�inim�, kad jai nereikia vaikų, nes ji turi mane, nes a� esu jos, ir �is jos nutylėjimas to, k� taip tro�kau i�girsti, po ilgo laiko bus ir pripa�inimas, ir man�s apsaugojimas nuo jo. Jei būtų i�tarusi tuos �od�ius, a� bū�iau dar labiau prie jos prisiri�usi, o tai būtų rei�k� tik dar ar�esnį tėvo pasiprie�inim� tam, k� patirti jis bijojo, ir vis didesnį tarp mūsų visų atsiveriantį ply�į. Nors, ties� sakant, tai, kad ji to nepasakė, turėjo lygiai tokį pat poveikį � bent jau man.

Man buvo devyniolika, kai jų draugystė nutrūko. A� jau seniai gyvenau savaranki�kai � taip jau nutinka, tik tėvai dar nebūna suvok�, kad tu gyveni atskir� savo gyvenim� su daugybe paslap�ių, � ir vis dėlto dar namie, bent jau tomis naktimis, kurių neleidau su draugais, su vaikinais apleistose �aidimų aik�telėse, � �ia gerdavom, rūkydavom kvai�alus, kikendami sukdavomės karuselėmis, siausdavom sūpuoklėse, nusileisdavome net �liuo�ynėmis, tarsi vaikystės d�iaugsm� būtų galima sugr��inti papras�iausiai įkau�us. Kaip da�nai viduje vyliausi, kad tėvas mane suras, � ty�ia i�eidavau kaip tik tomis naktimis, kai jis nedirbdavo, � kad ry�tingai įsiver� ir u�klups mus besilinksminan�ius stadione, �aidimų aik�telėje ar krūmuose, ir nutvers mane su D�imu Makdonaldu, pamatys jį besigraibantį po mano mar�kinėliais ir sulau�ys jam rank� arba i�dau�ys dantis. Bet jis taip ir nepasirodė.

Paskui buvo Markas Lankasteris. Vienintelis meno prekeivis, kurio teta Ro�ė neįstengė nustebinti, jis visai nesutriko, kai ji u�darė duris, palikusi �achmatų rinkinio liku�ius. Supylė figūrėles į krep�į ir pardavė kiekvien� u� ketvirtuk�, vaikai atbėgdavo prireikus pasimetusio rikio ar bok�to � gryniausias pelnas, nes teta Ro�ė jau buvo sumokėjusi u� vis� rinkinį. Nebe�inau, kiek kartų stovėjau ten su ja, bandydama įvertinti i� gabalėlio nefrito, vė�lio kiauto ar jūrų vėplio ilties i�dro�t� piestu stovin�io �irgo pavidal�. �Meistras Dyderichas dirbino tikrai didingus �irgus, � pastebėdavo Lankasteris, � jo pėstininkai atrodo kaip i� �uns nasrų, bet �irgai buvo jo stiprybė.� Kartais jis bandydavo jai įduoti �achmatų figūrų dovanai, bet teta Ro�ė atsisakydavo, ir daugiausia, k� jis galėjo padaryti, tai nuolat �valgytis daiktų, kurie j� domino. Vasaromis netgi keliaudavo į Europ� ir visada pargabendavo kokių nors lobių tik jai.

Jo parduotuvė skyrėsi nuo kitų mūsų lankomų vietų � �vari, daili, �ia nuolat buvo �luostomos dulkės. Nejutai įsigėrusio įprastinio lombardo ar senienų parduotuvės kvapo, kvapo daiktų, su kuriais �monės per ilgai gyveno, baldų, ant kurių i�pylė per daug alaus, surūkė keliomis cigaretėmis per daug, ant kurių per da�nai guldė gripu sergan�ius, prakaituojan�ius vaikus. Jo parduotuvė buvo tikras stebuklų kampelis. �ia buvo originalių Albertuso Sebos vario rai�inių, dvigalvių gyva�ių, retų kriauklių, Amazonės mi�kų augalų ir drugelių, i�dėliotų taip, tarsi būtų įmanoma sukolekcionuoti kiekvien� pasaulio įvairovės detal�. Jis turėjo Aleksandrui fon Humboltui priklausiusi� senienų dė�ut� su gra�ia juodmed�io faneruote, inkrustuot� gėlėmis, su kampeliuose ir ply�eliuose slypin�iomis prabangiomis a�tuoniolikto am�iaus dulkėmis. Sykį jis man net parodė vien� D�ozefo Kornelio dė�u�ių, j� ap�iūrinėjau vis� valand�, nagrinėdama buteliukus ir i�karpas i� senų �emėlapių, o Lankasteris, u�sikvemp�s man ant peties, ai�kino, es�, Kornelis buv�s meninink� vaidinantis kolekcininkas.

Jis rengėsi nepriekai�tingai, nepalyginti su kitais parduotuvių savininkais, tobulai krintan�io audinio siuvėjo siūtais kostiumais, kuriuos parsive�davo i� vasarinių vizitų į London�, Pary�ių ir Milan�, vilkimais su tuo atsainumu, dėl kurio drabu�is atrodo dar geriau.

A� jį mylėjau. Negalėjau susilaikyti. Jis buvo jaunesnis u� tet� Ro�� ir mano tėv�, bet gerokai vyresnis u� mane. Palyginti su mano �iniomis apie pasaulį, tėvo pabertais trupiniais apie Vengrij� ar tetos Ro�ės pasakojimais, tokiais keistais, kad atrodė pramanyti, Lankasteris regėjosi langas, atvertas į gyvenim�, kurį galė�iau pa�inti, � jis dar skendėjo sutemose, bet jau labai viliojo, � tas tikrasis gyvenimas, kurį galė�iau patirti anapus man gerokai pabostan�ių knygų ir pasakojimų.

��Kodėl nesu�aidus partijos prie� jums i�niekinant rinkinį? ��kart� tarė jis ir nusi�ypsojo, flirtuodamas su teta Ro�e. Pasilenk�s i� po prekystalio i�traukė butelį konjako, pateliū�kavo skystį. ��Mes galėtume i�gerti. Jūsų dukra fiksuotų ėjimus,���jis mirktelėjo man kiek ilgiau, nei derėtų.

��Ji ne mano dukra, ��atsakė teta Ro�ė.

Bet a� jau buvau per didelė, o gal per daug nusivylusi, � juk jie nei tuokėsi, nei gyveno kartu, � kad to paisy�iau.

��Nesvarbu, ��atsakė jis gū�telėj�s. ��Tai k� pasakysite?

��Neken�iu �achmatų, ��nukirto ji. ��Tai kvailas �aidimas.

Jis �ingtelėjo atgal. Tai buvo pirmas kartas, kai ma�iau jį sutrikusį.

��Tai viena prie�as�ių, dėl kurių renku figūrėles, ��nusi�ypsojo teta Ro�ė. ��Man maga ardyti komplektus, ��truktelėjo pe�iais. ���achmatai pagrįsti kvaila idėja: visi�kai logi�kas pasaulis su viena įmanoma i�eitim.

��Yra dvi baigtys,���nutraukiau j�.

Ji pa�velgė į mane nustebusi, paskui nusi�ypsojo, jau pritariamai linksėdama tam, k� a� pasakysiu.

��Yra matas ir patas, ��tariau, bet, u�uot atsakiusi jai �ypsena, nusi�ypsojau Lankasteriui.

��Dar prie�ininkui gali baigtis laikas, ��su�nib�dėjo ji, piktai dirstelėdama į mudu.

Kad ir kur mes tais paskutiniais metais eidavome, kur buv�s, kur nebuv�s i�dygdavo Lankasteris. Visada pasirodydavo su �achmatų lenta po pa�astimi. Kai teta Ro�ė vesdavosi mane į parduotuves, kai mudvi vaik�tinėdavome �iaurinėje miesto dalyje siaurais �aligatviais, kur a� taip retai būdavau, kai rinkdavomės kauboji�ko stiliaus drabu�ius, kuriuos tuo metu mėgau, � blauzdines, jojimo kelnes, � jis visad sukiodavosi aplinkui. I� prad�ių maniau, kad seka tet� Ro��, ir mes nė viena per daug nesijaudinom, nes atrodė slidus, bet nepavojingas. Ji netgi �iek tiek jį skatino � pakviesdavo prisėsti su mumis, i�dėlioti savo �achmatus, paskui po kelių ėjimų mostelėdavo ranka juokdamasi: �Ne, tai i�ties nuobodu.� Ji linktelėdavo man duodama �enkl� kilti, a� atsigr�davau, o jis sėdėdavo, �ypsodamas man, rodydamas �achmatų lent� ir kviesdamas perimti �aidim�, kurio teta Ro�ė nenorėjo �aisti, � bent jau ne iki galo.

Tėvas, net jei k� nors pastebėjo, netarė nė �od�io. Lankasteriui buvo abejingas, nepa�inojo to vyruko ir nebūtų atskyr�s gatvėje, niekad nė �odeliu nepakomentavo mums su teta Ro�e minint jo vard�.

Po geros pusės metų vien� vakar� įsidr�sinau į�engti į Lankasterio parduotuv�, priėjusi prie prekystalio pasakiau jam norinti �aisti.

Jis tyrinėjo senovinių papuo�alų dė�ut�, pir�tais krap�tė dugn�, lyg ie�kodamas paslėpto skyrelio.

��Pasiruo�usi lo�ti �achmatais?

Apvert�s ant priekinių durų kabantį �enkl�, u�suko spyn�, pir�tu pamojo man eiti į galinį kambarį, kuriame stovėjo pora ku�e�ių ir pora lengvų kėd�ių prie �emo stalelio, nukrauto tu��iais vyno, viskio ir alaus buteliais, � �iuos jis su�ėrė į dė��. Lininių mar�kinių rankove brūk�telėjo stal�, nuvaldydamas likusius trupinius ir pelenus, paskui i� lentynos i�sitraukė �achmatų dė�� ir sudėliojo figūrėles. Atsisėdusi ant sofos, nugrimzdau taip giliai, kad maniau, jog i�krisiu pro dugn�.

Lankasteris parodė man, kaip figūros juda, paai�kino pagrindin� strategij�, paėm�s mano rank�, dėjo ant kiekvieno rikio, bok�to, �irgo ir mes sykiu �ygiavome baltais ir juodais kvadratėliais.

��Gal norėtum ko nors i�gerti? ��paklausė jis ir, man linktelėjus, i�ėj�s atsine�ė dvi taures raudonojo vyno. Pasiūlė tost� u� visas �tetos Ro�ės paliktas figūras�.

Atsistojau ne i�syk � labai jau traukė �emyn ku�etė. Bet pakilau ir pasilenkusi pridėjau burn� prie jo burnos. Ir tada jis negalėjo atsitokėti.

Galiausiai mes lo�ėme �achmatais � ne tik t� naktį, bet i�tisas naktis, sulind� į t� kambarėlį, pusnuogiai gerdami vyn�, juokdamiesi. A� nesistengiau slapstytis nuo tėvo, i�eidavau i� namų pro priekines duris, per ap�ėlusį kiem� su krūvom plytų ir malkų, ir pora senų sunkve�imių, kuriais kadais mano tėvas, matyt, labai domėjosi, nes pakylėjo ir u�dengė nuo lietaus mėlynu brezentu. �engdavau Mi�igano prospektu, savo ketinimų nėma� neslapstydama nuo kaimynų, vildamasi, kad jie pasakys tėvui, jog �laistaus dien� naktį, ir pagaliau ateidavau į Lankasterio parduotuv�.

Lankasteris buvo taip u�siėm�s savimi, kad manė, jog tikiu viskuo, k� jis kalba apie paveldėtus nemenkus pinigus, kurie leid�ia jam daryti, k� �irdis geid�ia, o �irdis geidė, pasak jo, �gra�ių dalykų�. Mes gulėjome ant ku�etės, kai jis tai pasakė, mūsų kūnai buvo susiglaud�, neap�iltintame galiniame kambaryje nuo �al�io t� �iem� mus saugojo dygsniuota antklodė.

��Gra�ių dalykų, ��pasakė jis, ranka perbraukdamas mano krūtis, u�trukdamas ant pilvo, tarpukojy.

Nė vien� vienintelį kart� nepaklausė, kuo domiuosi a�, galbūt tarėsi �in�s, o gal jam nebuvo įdomu, nors nebū�iau turėjusi k� atsakyti, jei ir būtų paklaus�s, i�skyrus tai, kad man patiko klausytis, kaip jis pasakoja, kur buv�s, apie Rom�, London�, Niujork�, koks vaizdas atsiveria i� Eifelio bok�to, kokios aludės palei Temz�, kaip atrodo �v. Petro bazilika, �ėnbruno rūmai ir tie daiktai, kuriuos man parodydavo, daiktai, kurie nebūdavo padedami jo prekių lentynose, jau parduoti dar iki jam juos nuperkant, tie registruoti paketai būdavo i�siun�iami u�darius parduotuv�. Bet visų labiausiai mane �avėjo � o jis tai numanė ir jais mane gundė � Budape�to vaizdai, � miesto, apie kurį mano tėvas nieku gyvu nekalbėjo: Dunojuje mirga �viesos, kai naktimis upėj plūduriuoja kazino laivai ir bar�os, atplaukusios i� Turkijos, Bulgarijos ir Graikijos; i�kyla neogotikinės architektūros parlamento pastatas tarsi i� balintų kritusio pauk��io kaulų; aprūkusio Devintojo rajono alėjos i�suka į kokį nors kit� bar�, restoran� rūsyje ar prie dar vieno nevykusio valstybės veikėjo paminklo; kavinė �New York� stulbina sietynais ir garais, ir �e�ėliais �imtų ra�ytojų ir kitų menininkų, pra�uvusių per karus, koncentracijos stovyklose, Vengrijos saugumo ir esesininkų tardymo izoliatoriuose. Tai �ias vietas įsivaizduodavau prie� daugelį metų, kai dar mergaitė imdavau knygas i� bibliotekos, bet dabar galėjau paklausti �mogaus, kuris i�ties ten buvo, mano sapnų pasiuntinio. Visa tai tėvas buvo i� man�s atėm�s, mano paveld�, sav�s pajautim�, siekiantį toliau nei vinilo fabrikas, pajuod�s Mi�igano prospektas snieguotai �iemai ritantis į pabaig�, toliau nei �arlatani�kas tetos Ro�ės kambarys.

�inoma, mūsų santykiai nutrūko, dabar visi�kai ai�ku, kad be tų istorijų, be egzotikos, kuri� labiau penėjo pastangos atsikovoti tėv� nei trauka, Lankasteris man buvo nereikalingas. Ir vis tiek jis priklausė tam miestui, buvo jo banalių eskapistinių fantazijų ruporas, �mogus, pas kurį galėjau ateiti Mi�igano prospektu.

T� vakar�, kai viskas subyrėjo, buvau pas tet� Ro��. Mes turėjome vakarieniauti, teta Ro�ė skraid�iojo po namus ypa� susijaudinusi, stal� papuo�ė �vakėmis, �ampano butelį įdėjo į �aldytuv�, plu�o, kad tik kepsnys pavyktų kaip reikiant, � ruo�ėsi daug labiau negu paprastai. Kai paklausiau, kokia proga, ji man mirktelėjo.

��Mes su tavo tė�iu kartu jau daug metų, ��pasakė ji.����ia jis praleid�ia daugiau laiko negu namie.

A� linktelėjau. Tiesa. Ta�iau nesakiau jai, kad naktis po nakties miegoti su ja savo lovoje reik�tų j� įsileisti, o kadangi �is pavojus bėgant metams vis augo, tai jis visada guldavo tetos Ro�ės lovon, �itaip visi�kai j� izoliuodamas.

Tėvas neatėjo vakarienės. Minutės tiksėjo, o teta Ro�ė vis labiau tilo, galiausiai gū�telėjo, liepė man sėstis, ir a� atsisėdau kaip vienintelė pobūvio vie�nia, �iūrėjau, kaip ji atsilo�usi į sien� prie lango geria taur� po taurės, kartais įki�davo rank� į ki�en� ir ka�k� suspausdavo, paskui vėl i�traukdavo, lyg įgelta to, kas ten buvo.

Jis taip ir neatėjo. Taukai aplink kepsnį sustingo. Teta Ro�ė i�tu�tino butelį ir atsikim�o kit�. I�ploviau savo indus, pa�iūrėjau televizorių ir galiausiai nuėjau gulti.

Miegojau neilgai, gal por� valandų, tada i�girdau trenksm�.

Jie buvo apa�ioje. Ji rėkė. Nusliuogiau u�pakaliniais laiptais ir slapta pa�velgiau pro turėklus. Tėvas stovėjo prie� tet� Ro��, o ji buvo ant ku�etės, viena ranka ki�enėje. Tėvas piktas, jo darbo drabu�iai purvinesni nei paprastai, stovėjo įsmeig�s į j� grie�t� �vilgsnį.

��Dirbau vir�valand�ius. Negaliu sau leisti atsisakyti vir�valand�ių. Tu tai �inai.

��Mikai� ��ji dirstelėjo į telefon�, bet apsigalvojo dėl to, k� ketino pasakyti. ��Tai ne pinigai! ��su�nyp�tė. ��Juk kalbam ne apie pasi�okim�, ne apie dukters prie�iūr� ar pasidulkinim�, netgi ne apie tavo nei�semiam�, nesikei�ian�i� saugaus gyvenimo be netikėtumų idėj�.

Sakinio pabaig� i�tarė taip, tarsi jai tai būtų buv�s atradimas, tarsi k� tik būtų tai suvokusi, nes labai ilgai kaip tik dėl to j� ir traukė prie tėvo.

��Tu nė velnio nei�manai apie mano saugum�, ��riktelėj�s jis brūk�telėjo ranka per kambario lentynas, ir �achmatų figūrėlės pabiro ant grindų. Stovėjo tarsi nesuvokdamas, k� padar�s, tarsi veiksmas kilo pirma, o mintis paskui. Grindys buvo nusėtos �achmatų figūrėlėmis tarsi sprogmenimis.

Teta Ro�ė nepakilo. Tėvas stovėjo, tarsi pakliuv�s į sp�stus tarp �achmatų figūrų, nedrįsdamas pajudėti.

��Ar tu bent �inai, k� daro tavo duktė? ��paklausė ji.

��Kas tau darbo, ��atrė�ė jis. ��Ji mano duktė.

�Mano� jis i�tarė taip, kad privertė tet� Ro�� krūptelėti.

��Galėjo būti ir mano, � su�nib�dėjo ji. Ka�k� suspaudusi, i�traukė rank� i� ki�enės.

Tėvas net nepastebėjo. Jis irgi �iūrėjo į savo rankas, tyrinėjo krumplius.

��Jeigu tai, k� a� manau. Jei tai tas�

��Tuomet k�? ��paklausė ji. ��Surasi jį, surasi juos visus ir u�mu�i?

Tėvas dėbtelėjo į j�. Bejėgis drebėjo i� įtū�io dėl savo negalios, bet ir dar ka�ko, tro�kimo rasti i�eitį, kai jos nėra.

��Juk �itaip būtų daug papras�iau,���kalbėjo ji.����okti u�uot kalbėjus, mu�tis u�uot i�siai�kinus, arti u�uot dirbus. Atsiduoti aistrai visada lengviau, tiesa, Mikai?���dabar jos balsas buvo tylus. Atgalia pla�taka brūk�telėjo kakt�. ��Ta�iau tiek ir tėra, aistra, juokas ir įtū�is, įtampa ir tavo galv� slegian�ios mintys, kurios atplė�ia tave nuo man�s vidury baltos dienos, pokalbio vidury, ver�ia tave lindėti tualete, nir�tant ant �monių, jau ka�in kada mirusių, grasinti jiems�

��Ji nėra tavo duktė, ��tėvas j� nutraukė. ��Ji tik sandoris, kurį sudarėme, ir jis u�truko ilgiau, nei derėjo.

��Tu manai� ��teta Ro�ė u�simerkė. Suspaustu kum��iu pamojavo ore. ��Nebuvo jokio sandorio, Mikai, ��tepasakė.

��A� papasakojau tau apie Vengrij�, ��gū�telėjo jis pe�iais.

��Ne, Mikai, ��pakilusi, girg�dindama �achmatų figūrėles po kojomis, priėjo prie tėvo, paėmė jo rank�. ��Negi pamir�ai, kas įvyko t� naktį? ��ji tebelaikė jį u� rankos. ��Taip ir nepapasakojai apie Vengrij�.

Tėvas nusisuko. Jam buvo baisu.

��Tyliau, ��pasakė jis. ��Pa�adinsi j�.

��Oi, Mikai, u�sikru�k.

��Teisingai, ��jis nusi�ypsojo, ir tai buvo siaubinga, nes nors jo �od�iai buvo prie�i�ki, jis �iau�ėsi kaip vyras, spiriamas link to, ko geriau nematytų. ��Kru�tis. T� a� ir dariau visus �iuos metus. Daugiau niekad nieko ir nebus. Tu niekada nebūsi mano �mona, o ji niekada nebus tavo dukra. Niekada!

Skaud�iau �erti nebūtų įsteng�s, bet nemanau, kad jis norėjo tet� Ro�� įskaudinti, tikrai ne. Tik buvo persigand�s dėl to, kur ji įsiskverbė, kad per�engė atskirties rib�, u� kurios jis vylėsi j� visada i�laikyti, keturiolika metų atsargiai apgalvotų �okio figūrų perniek, o jis juk d�iugiai būtų �itaip su ja ir t�s�s, �okdamas sau ir �okdamas.

��Tu teisus, ��tarė ji, irgi tyliu balsu, tyliu ir �velniu, kitaip negu tėvo, be to kietumo, dėl kurio �nab�desys ima rė�ti. ��Jei bū�iau galėjusi turėti tave, bū�iau mielai paėmusi ir kitk�, ��sumurmėjo Ro�ė, atgniau�dama rank�, kur buvo ma�ytė aksominė dė�utė, i� jos i�ėmė �ied� ir u�movė tėvui ant pir�to. Jis stovėjo priblok�tas, neįgalėdamas i�traukti rankos i� jos delno. Paskui pabu�iavo jį �velniu kaip ir jos balsas bu�iniu.

��Sudiev, Mikai, ��pasakė apsisukdama, brūk�telėjo pro mane lipdama laiptais.

Tėvas stovėjo spoksodamas jai įkandin, spoksodamas į mane.

��Sudiev, ��pagaliau i�lemeno, tik nesupratau, kuriai i� mudviejų sako, bet jis man pamojo, ir kai mudu jau ėjome laukan, girdėjau tet� Ro�� bėgant laiptais �emyn, tarsi ji būtų norėjusi dar ka�k� pasakyti. Bet taip ir nei�girdau, k�.

Ji i�va�iavo t� pa�i� savait�. Prisimenu, kad nuėjau prie jos namo, stovėjau lauke, kai atvyko �monės kraustyti daiktų. Bet jos nebuvo. �iūrėjau, kaip jie i�ve�a ratukais mano seno miegamojo dalis, vos susitramd�iau neu�lėkusi laiptais, neliepusi visko palikti kur buv�, ir galiausiai supratau, kas �itiek metų vykdavo tose antikvarinėse parduotuvėse: tos figūrėlės, kurias teta Ro�ė ten palikdavo, � nors ir labai gra�ios, juk ne jos jai buvo svarbiausios.

Paskui ir a� neilgai laikiausi kartu � penket� mėnesių. Tada i�vykau, tik ne su Lankasteriu, o viena. Nebuvo lengvi tie pirmieji metai, vėliau, kai jau i�siai�kinau visk�, ko negalėjau arba man neleido suprasti gyvenant Mi�igano prospekte, tapo lengviau. Netgi nuvykau į Vengrij�, nors tai buvo jau po kelių de�imtme�ių, kai tėvas pasimirė � supuvusiais plau�iais, nesujaudinamas atsitiktinių mano apsilankymų namuose, tarsi i�vykdama ir a� bū�iau mirusi, o tas vaiduoklis, kuris retsykiais pasirodydavo, buvo ne mergina, kuriai jis padėjo u�augti, bet įsibrovėlė į u�utėkį, kur jis nuplūduriavo: pa�alinių akims ramų gyvenim� be riksmų, be pyk�ių, be siautulingų naktų. Ta�iau ten, kur jis tuomet įklimpo, ramybės i�ties nebuvo, ar bent jau įprastos ramybės, vien tik abejingumas, toks gelminis, kad jam niekas nerūpėjo, netgi a�. Retai teprabildavo, paprastai tik paliepimais: �Paduok druskos�, �Nepamir�k įsipilt degalų į ma�in��, ��inoma, susitiksime kit� kart��, � ir nė �od�io, kur a� va�iuoju, su kuo, kaip gyvenu. Tada buvau jauna ir nenorėjau daugiau nieko bendro turėti su tėvais ar su kokiais nors kitais �monėmis, kuriuos palikau Mi�igano prospekte, tad atvykdavau ir i�vykdavau greitai, tyliai ir kuo re�iau.

Vengrijoje pramokau kalbos tiek, kad pajėgiau nar�yti po nacionalinius archyvus ir bibliotekas. Kaip matote, ėjau tetos Ro�ės pėdomis, bet tik tam, kad aptik�iau tėvo pėdsakus. Pavyko atsekti jo gyvenim� iki Kanados laikų, iki jo kelionės per Atlant�, kai buvo �e�iolikmetis na�laitis, per daug patyr�s per Budape�to apsiaustį. Ant vienos jo nuotraukų nugarėlės radau adres� (nors greta para�yta data buvo gerokai prie� kar�), tai buvo butas Septintajame rajone, kuris vėliau buvo paverstas �ydų getu, radau nuotraukas, kas nutiko �ia gyvenusiems �monėms (ar tėvas buvo tarp jų, ar jų �eima jau buvo spėjus i�vykti?): gatvėse i�sek� kūnai, mirtinai su�al� pastatų griuvėsiuose, kybantys ant rankų, priri�ti vielom prie kaldintų grotelių laiptų �uliniuose. Skai�iau esė ir prisiminimus, �urnalistų straipsnius. Su�inojau apie Raudonosios armijos prievartavimus, kaip kareiviai auliniais primindavo moterims veidus, kol jų draugai keitė vienas kit�, kaip mergaitės, vos keturiolikos, būdavo u�daromos ir lankomos daugelį kartų, o paskui atsidėkojant perrė�iamos �autuvo durtuvu nuo �akumo iki gerklės. Skai�iau apie vaikus, varomus karinių dalinių prie�akyje, � jų ma�y�ių kūnelių pakakdavo pridengti nuo kulkų. Skai�iau apie lagerius, kur buvo i�ve�ti jų tėvai, kaip kasė sau duobes Sibire, jų kūnai būdavo pakirsti badmiriavimo, �al�io, sadisti�kų sargybinių nukapotais pir�tais, o i�ėjus į�alui �emė nebenorėdavo jų laikyti, i�versdavo vir�un su senais paltais ir �varkais, su ki�enėse pūpsan�iomis pageltusiomis sulankstytomis nuotraukomis. To buvo per daug, per akis, bet galiausiai vis tiek neatskleidė, k� i�gyventi buvo lemta mano tėvui. Bet a� supratau, kodėl jis negalėjo apie tai kalbėti, kodėl po viso to, kas �ia įvyko, k� jam teko patirti, � prarandant vis� pasaulį net nesu�inojus, koks jis yra, � jis kiek įmanydamas stengėsi prarasti jo dar daugiau, netgi prisiminimus, jis niekada nekartojo to, k� patyrė, bijodamas, kad vaizdai dar labiau nei�ry�kėtų jo galvoje. Niekada tikrai nesu�inosiu, ar jo negebėjimas nuo viso to i�silaisvinti rei�kė, kad jis nebegali nieko kito įsitverti, ar, ties� sakant, jį tiesiog baugino būtinybė laikytis.

Tai buvo vienintelis raktas, kurį atkasiau apie Miklo�� Berenį. Neradau nieko daugiau, i�skyrus pasakojimus, nors sėdėdavau ten kiekvien� vakar�, įsitraukusi kaip kadaise teta Ro�ė, prira�ydama puslapių puslapius istorijos, kuri priklausė ir man, nes jo u�darumas tapo būdingas ir man. Dabar tai buvo mano �tyrimų specialybė�: traumos perdavimas vienos kartos kitai.

Buvau konferencijoje, kur kalbėjau kaip tik apie tai, kai netikėtai vėl susidūriau su teta Ro�e.

Ji buvo neatpa�įstamai pasenusi, tapusi kaip anie garbės profesoriai, atsipalaidavusi, � juk ateina laikas, kai sunkūs darbai � studentai, pa�ymiai, komitetai, fakultetų var�ybos � jau pasibaig�, o lieka tik mėgstamas darbas: tyrimai, ra�ymas, nesibaigian�ios diskusijos.

��Sveika, Mari�ka, ��tarė ji, �engdama į autobuso stotel� prie�ais vie�butį, kur laukiau ve�an�io į konferencij� autobusiuko. Ji �velgė i� po skė�io, senu�iukė dama, susitraukusi iki metro dvide�imt, bet po akimirkos j� i�davė akys, vis dar sklidinos anos energijos, ir a� daug negalvodama apkabinau j� abiem rankom. Ji �yk��iai �yptelėjo, paplek�nojo man petį.

���iūriu į tave jau i�tis� pusvalandį, ��prisipa�ino.

��A� net� ��pradėjau ka�k� sakyt, bet negalėjau pabaigti. Buvau per daug priblok�ta. I�sitraukiau i� krep�io program�. ��Dar ne�iūrėjau, kas dalyvauja, kitaip�

��Darai tai, k� ir a� bū�iau dariusi,���ji vėl nusi�ypsojo.���A� irgi niekada nemėgau dairytis atgal. Bet tavo tėvui geriau sekėsi i�vengti praeities nei mudviem. Galbūt mums derėjo nesukti dėl to jam galvos.

Kaire ranka ji spaudė lietsargio kot�, a� instinktyviai �vilgtelėjau ir pama�iau aukso �ied�. Ji pastebėjo mano �vilgsnį, gū�telėjo pe�iais.

��Atsipra�au, ��tariau ir, skubėdama pridengti sumi�im�, i�liejau savo kaltės jausm�. ��Reikėjo tave aplankyti. Po to, kai i�sikraustei. Ketinau para�yti� kelis kartus galvojau, kad reikėtų pabandyti.

��Viskas gerai. Tu garbingai tai paveldėjai: i�eiti ir niekada negrį�ti. Labai svarbu, kad kai kurie dalykai pasibaigtų.

I�syk svars�iau, ar kalba apie save, ar ir apie mano tėv�.

��Na, dabar mes �ia, ��band�iau juokauti. ��Ar vakare turi planų?

Ji papurtė galv�.

��Ne, ��sumurmėjo. ��Neturiu.

��O kodėl mums nesusitikus, ��tariau, paimdama jos rank�, ���iandien po konferencijos?

��Gal ir būtų miela, ��atsakė ji.

Autobusiukas atva�iavo ir a� įlipau, manydama, kad ji irgi va�iuoja, bet kai atsisukau, teta Ro�ė stovėjo lauke, �ypsodamasi, linksėdama, kol kiti sulipo, automobilis greitai pajudėjo, o ji vis stovėjo ten, pakėlusi rank�, bet beveik nemojuodama, pasakiusi visk�, k� reikėjo pasakyti.

�inoma, t� vakar� mes taip ir nesusitikome. Net ir nemėginom. Kol sugrį�au į vie�butį, teta Ro�ė jau buvo i�siregistravusi, kaip a� ir numa�iau.

��Ji jums paliko �tai �it�, ��pasakė �veicorius, pastumdamas ma�� paketėlį. Jame, i�syk �inojau, bus dvi karalienės, juoda ir balta, ir kambaryje pakelsiu jas prie�ais �vies�, nagrinėdama, kaip įmantriai jos i�dro�inėtos. Buvo įdėtas �ekis i� vietinės parduotuvės, ten kit� dien� nuėjau ir jas gr��inau ��eidama su dė�ute po pa�astimi galvojau apie anuos parduotuvių savininkus prie� daugyb� metų, kaip jie �iūrėdavo į savo bever�ius �achmatų rinkinius ir regėdavo tai, k� teta Ro�ė tikriausiai matė, �velgdama į mano tėv�, ��t� suskaidyt� gro�į, baugų savo berg�dumu, savo reikalavimu jį apsaugoti ir i�laikyti, nors tau jis visi�kai nieko nesuteikia.

Prie parduotuvės, laikydama dė�ut�, lauke stabtelėjau. Vėl i�ėmiau abi karalienes ir �vilgtelėjau vidun, pir�tu stumtelėjusi med-vilninį pamu�alėlį, tarsi tikėdamasi dar k� nors ten atrasti. �inoma, ten nieko nebuvo � ir niekada nėra buv�, � tik dvi karalienės, kaip patekan�ios saulės i�tro�kusios nesan�io karaliaus meilės ir taip smarkiai besistengian�ios jį i�burti, kad per tas pastangas pameta viena kit�.

KURIOJ NORS PASKAITOS vietoj �andoras pakildavo, durdavo pir�tu į profesorių Telekį ir mesdavo jam kaltinimus meluojant � Telekis tik �ioptelėdavo, imdavo burbuliuoti ir raust kaip burokas, o klausytojams tai labai patiko. Ta�iau paskaita nebuvo spektaklis, ir Telekis nesyk kreipėsi į �andor�, pats arba per agent�, klausdamas, ko �is nori. Pasiūlė netgi pinigų, �andoras juos paėmė, bet sulau��s pa�ad� vėl pasirodė paskaitose � klausytojai jau ėmė laukti, tarsi Telekio vaidmuo tebūtų antraeilis, o komedijos �vaig�dė � �is sta�iokas, ker�tingas neregys.

Taip, �andoras buvo neregys. Dėl to dar nuostabiau, ypa� i� prad�ių, buvo tai, kad jis pajėgė sekioti Telekį po vis� �iaurės Amerik�, i� vienos paskaitų ciklo vietos į kit�. �Kaip, velniai rautų, aklas �mogus, � piktinosi Telekis, kalbėdamas su agentu, � gali �itaip zuiti po �alį?� Stebėkis kiek nori, bet Telekiui teko tai įsivaizduoti: �tai �andoras tamsiu lietpal�iu, juodais akiniais, ne tiek �ybsin�iais saulėje, kiek j� sugerian�iais, dykumoj, kalnuose ar prerijose aklojo lazdele tak�noja �em� visokiu oru, nepaisydamas vėjų, pūgų ar kar��io bangų, trepsi tiesiai ten, kur suplanuotas kitas Telekio pasirodymas. Tarsi kokioje prastoje liaudies pasakoje.

Bet kai Telekis ėmė jį papirkinėti, vaizdelis pasikeitė. Dabar jis matydavo �andor�, gurk�nojantį �Mai Tai� kokteilius oro uosto baruose prie� kelion� pirma klase, kurios bilietas būdavo apmokėtas Telekio jam nutildyt skirtais pinigais, mielai besi�neku�iuojantį su verslininkais, savitu neregio būdu flirtuojantį su stiuardesėmis, nors, kaip paai�kino pats �andoras, tai lygiai taip pat neatitiko tikrovės, kaip ir pirmasis įsivaizdavimas.

Juodu sėdėjo �Seelbach Hilton� vie�butyje Luisvilyje, ir �andoras su atsainiu rimtumu, kuris visad varė Telekį i� proto, tarė jam nei�leid�s nė cento i� Telekio duotų pinigų, nes kiekvien� kelion� apmoka jam �padedantys svetimi �monės�. Jam tereikia, pasakojo �andoras, �engti pro duris, ir jie tuoj pat pri�oka, klausinėdami, ar viskas gerai, kuo jam padėti, ko jam reikėtų. Kai Telekis atsakė, kad jam sunku patikėti, jog tokios spontani�kos labdaros pakanka jo kelionėms i� Toronto į Niujork�, į Monrealį, Halifaks�, Boston�, �ikag�, Kalgarį, Los And�el�, Vankuverį ir Ankorid��, � atvykti �ia seka ir laiku į kiekvien� jo paskait�, � �andoras atsakė: �Gali tikėti ar netikėti, bet būtent taip ir yra.� Jis persira�ė Telekio tvarkara�tį ir, pa�iup�s lietpaltį, krep�į ir lazdel�, �engė pro duris, kur jau laukė pirmas pasirūpinti atskubėj�s nepa�įstamasis, ir atsisuk�s pridūrė: �Na, tiesiog viskas savaime susitvarko.� Telekis spoksojo į jį, paskui apsidairė po �Seelbach� vie�butį, svarstydamas, ar jam pavyktų paslėpti lavon�, jeigu pasmaugtų jį tiesiog �ia.

�andoras, įvairių �monių prilaikomas u� alkūnių, paprastai nuo kėdės pakildavo tada, kai Telekis imdavo pasakoti apie 1945 metų sausio 18-osios ryt� Budape�te � t� akimirk�, kai jis nulipo nuo Grandinių tilto ir buvo duotas įsakymas jį susprogdinti, kartu su vengrų ir vokie�ių kareiviais, valstie�iais su vi�tų pritupdytais karu�iais, viduriniosios klasės vaikais, moterimis ir vyrais, skubiai trepsin�iais su i�sipūtusiais lagaminais. Tuo metu tiltai jau buvo virt� sumaigyta metalo mase su klojinyje �iojin�iom skylėm, liepsnojan�iomis jose įstrigusiomis ma�inomis, tarp kabelių ir bėgių įstrigusiais sovietų artilerijos suplė�ytų kūnų gabalais � tūkstan�iai �monių bandė i�siplė�ti pirma sovietų, mindydami kitus ir jų mindomi, keikdamiesi beveik tamsoje, stumiami nuo tilto į ledinį vandenį, skinami naikintuvų, Raudonosios armijos tankų, kulkosvaid�ių, o u� jų liekanti Budape�to dalis toliau apsiausta �ioravo liepsnose, ten virė kovos u� kiekvien� gatv�, kiekvien� nam�.

�Pasakyk jiems, kaip pagriebei du vaikus, kurių tėvai �uvo eidami tiltu, � �itoj vietoj liepdavo jam �andoras. � Papasakok, kaip prispaudei juos prie krūtinės, tvirtindamas Sukry�iuotųjų strėlių karininkui, kad negali dalyvauti apgulties operacijoje, nes k� tik �uvo tavo �mona. Ir kaip kitoje gatvėje tuos vaikus pametei. Tu jiems tai papasakok!� � �andoras durdavo lazda Telekio pusėn.

�A� to nepadariau! � gindavosi Telekis, � to nėra buv�.�

O klausytojai pagaudavo stūgauti, juoktis, ploti, akindami �andor� t�sti toliau.

Jis įki�davo trigra�į kaskart vis kitur, i�rausdamas vis kit� pasakojimo dalį. Kai Telekis pasiekė t� viet�, kur jis, nuėj�s į pilį �savanoriu�, pasisiūlė dalyvauti gynybos veiksmuose, vadovaujamuose pulkininko leitenanto Laslo Vere�vario, �andoras atsistojo � ka�kas padavė jam ne�iojam�jį megafon� � ir pakeltu balsu imitavo, kaip Telekis, pamet�s vaikus, susidūrė su Sukry�iuotųjų strėlių kari�kiu, ir �is, pamat�s jį esant sveik� vyr�, liepė eiti į pilį.

��B-b-b-bet a� ie�kau m-m-m-maisto, ��niaukė �andoras. ��Palikau vaikus kitam kvartale, ketinau pas juos grį�ti. M-m-m-matot, mano �mona �-�uvo, kai jie susprogdino tilt��

Ir �ia �andoras taip nepriekai�tingai suvaidino raudantį, kad daugelis klausytojų, atsigr�� į Telekį, ėmė jį mėgd�ioti.

��Bet kareivis vis tiek privertė tave dro�ti į pilį, tiesa?���staiga surimtėj�s tarė �andoras.���Kas �ingsnį stuktelėdamas keliu į sėdyn�, kad neu�sispirtum.

��Nesuprantu, apie k� tu kalbi, ��atrėmė Telekis, stengdamasis laikytis ramiai, ��ir jei nesiliausi pertraukinėj�s mano paskaitų, a� pasirūpinsiu, kad tau pritaikytų ribojam�j� nutartį.

Ta�iau Telekio agentas patarė to nesiimti. Kaipgi atrodys, paklausė jis, jeigu Telekis, garsus dvide�imto am�iaus Vidurio Europos istorijos profesorius, prizais apdovanotas biografijų ir memuarų autorius, Budape�to apgulties veteranas, staiga pabūgs senyvo �mogaus tauzijimo? Be to, kaip paai�kino teisininkas, �andor� tai dar labiau i�garsins, o to abu ma�iausiai norėjo. Paskui jis pasiūlė, stebėdamasis, kad Telekiui pa�iam tai ne�ovė į galv�, įtraukti �andoro i�puolius į bendr� pasirodym� ir atvirai reaguoti į �io i��ūkius � juk galų gale jis istorikas. Argi ne?

Telekis pa�velgė į jį, svarstydamas, ar anas yra buv�s bent vienoj pastarųjų jo paskaitų. Ar jis matė, kas vyksta? �andoras jį �udo, ir �udo dėl tų dalykų, kur Telekis turėtų būti autoritetas. Kita vertus, vėl dirstelėj�s į savo agent�, jis sumojo, kad galbūt �is ne itin trok�ta nusikratyti �andoro, galbūt � ne, veikiausiai ��jo agentas patenkintas tuo, kaip viskas krypsta, ir d�iugiai skai�iuoja savo procent� vėl �oktelėjus parduotų bilietų skai�iui.

��A� sakau, ��dėstė agentas, ��su�inok, kas toks tas �andoras. Juk kaip tik �itai tu ir darai? Rausiesi po �monių praeitį.

Telekis ne�inojo, k� atsakyti. Jis vardu �andoras Ve�elinis. Tiek jam pavyko su�inoti per jų pirmuosius susitikimus. Papras�iausiai į�engti į artimiausi� archyv� ir i�sitraukti jo bylos � ir �tai viskas gra�iausiai sura�yta nuo krik�to dienos iki nutikimo, kai �andoras prarado regėjim�, paai�kinta, kodėl jis nusprendė pragyventi �emindamas Telekį, � jis negali. Juk tam prireiktų ne vienų metų, tiek, kiek truko i�tirti kiekvienai jo para�ytai biografijai ir atsiminimams, paruo�ti �i� paskait�, kuri dabar kaitinte kaitina auditorij�, o jį saisto sutarties įsipareigojimas.

�inoma, kad būtų malonu � Telekis pirmas tai pripa�ino � atsistoti prie pulto ir, kai �andoras kit� kart� atvers burn�, visk� i�kloti, vien� po kitos �vystelėti �PowerPoint� skaidres, vaizduojan�ias �andor� fa�istine uniforma, kaip Sukry�iuotųjų strėlių narį ar dar geriau � Tėvo Kuno �udikų gaujos dalyvį, juk jie skyrėsi nuo vokie�ių tuo, kad atmetė bet kokį profesionalum�, nerdamiesi i� kailio ir net sudarydami sau nepatogumų, jei tik taip galėjo sukelti, kas jiems svarbiausia, � �ydų skerdynes. O coup de gr�ce17 � gra�us moralas pabaigai � pasakojimas, kaip �andor� apakino jo paties tro�kimas kuo daugiau sunaikinti � galbūt stiklo �ukė, atlėkusi sprogdinant vien� Budape�to geto namų, kur buvo suri�tos kelios �ydų �eimos.

Bet Telekis �inių apie �andor� neturėjo � tik apie save. Ateidavo su nespalvotomis skaidrėmis ir lazerio rodykle, lie�uvis pindavosi, klimpdavo, paraly�iuodavo nerangi, palyginti su vengrų, anglų kalba, tad jis stengdavosi kuo tvir�iau sur�sti savo pasakojim�, sukurti tikrovi�kesnį vaizd� � ir tik tam, kad �andoras įkėblintų, u� parankių prilaikomas dviejų verslininkų, trijų vaikų motinos, keturių senyvų vyri�kių senamadi�kais kostiumais ar poros vyrukų mohaukų �ukuosenomis. Jo palyda plėtėsi.

Telekis kalbėjo toliau, tramdydamas bals�, kad neimtų spiegti falcetu. Jis sutelkė dėmesį į mini� � įprastinį akademikų, ra�ytojų, �urnalistų, imigrantų, studentų, mėgėjų istorikų susibūrim� � ir parodė savo nuotrauk� su Vere�vario įgulos uniforma � �ie daliniai turėjo neleisti sovietams paimti Budos pilies, kurioje esesininkų ir Sukry�iuotųjų strėlių vadai, visi�kai apsupti Raudonosios armijos, gr��ė rankas nei�manydami, ko griebtis. Naktimis jauni vyrai, i�ties dar vaikinukai, bandydavo sklandytuvais atgabenti jiems i�teklių, o sovietų artilerija pa�audavo juos danguje. Telekis i�kilmingu tonu auditorijai prane�ė, kad vieta, kur jie turėjo nutūpti, vadinosi �Kruvinoji pieva�.

Kol �andoras tylėjo, Telekis įsidr�sin�s papasakojo jiems apie paskutines apgulties dienas, apie bevilti�k� įsakym� pilies vokie�ių ir vengrų armijoms, kaip bijodami bausmės � paprastai kulkos į kakt�, � kareiviai neprasi�iojo apie tai, kas buvo jų galvose: kodėl SS obergrupenfiureris Pfefer-Vildenbruchas nei�lakdino jų velniop i� Budape�to, kodėl jie sėdėjo laukdami, kada juos i�skers? Dar ries�iau buvo tiems, kam vadovavo Vere�varis, kurio kareiviai buvo tokie vyrai kaip Telekis � varu suvaryti pabėgėliai, nusikaltėliai arba juodadarbiai, o Vere�varis juos vis pa�ventindavo i� nagų nepaleid�iamu botko�iu, sukdavo vir� galvos �ygiuodamas palei jų i�sikastus ir ginamus apkasus, tarytum aplinkui zujan�ios kulkos būtų uodų būrys. Vere�varis nuteisdavo vyrus mir�iai u� bailum�, o paskui, nuosprendį su�velnin�s, taip baisiai terorizuodavo juos kelias kitas dienas, spiegdamas ir spardydamas krintant kulkų kru�ai � nepaliaujamam horizontaliai skriejan�ių �ovinių ir sviedinių lietui, � kad �ie galiausiai pakildavo apkasuose, neva norėdami geriau nusitaikyti į prie��, nors i� to, kaip �autuvas kybodavo jų rankose, buvo ai�ku, jog tai menkai skiriasi nuo savi�udybės. Vyrai taip stovėdavo, kol i�ta�kyta ka�in kur nulėkdavo pusė veido arba raudona, purpurine ir kaulo spalva pra�ysdavo i�draskytos nugaros. Tai, regis, tenkino Vere�varį, jis girdavo virstan�ius, rodydavo susmunkan�ius, sukniumban�ius ant kelių, atkraginan�ius galvas vaikinus, ai�kindamas kitiems: ��tai kur būta kareivio, jūs kinkadrebiai. �tai kur būta kareivio!� � tarsi kareivio apibrė�imas ne būtuoju laiku neegzistuotų.

��Tai dėl to sukūrei plan�, kaip juo nusikratyti? Pa�eminti, i�duoti ir nu�udyti savo vad�? ��paklausė kildamas nuo kėdės �andoras.

��Jūs tikriausiai ka�k� kit� turit minty, �andorai.

��Ne, kaip tik tave. Ėjai nuo kareivio prie kareivio, ir kai susukai jiems galv�, apsigr��s i�davei juos Pfefer-Vildenbruchui, paki��s lie�uvį, neva girdėjai gandus apie mai�t�.

��Tai did�iausias melas, ko�

��Pa�velk į kit� nuotrauk�. Pa�iūrėk į j�.

Klausytojai kraipė galvas nuo �andoro prie Telekio � �is stovėjo i�si�ioj�s su nuotolinio valdymo pultu rankoje, pir�tas sustingo vir�um mygtuko, o galvoje pynėsi mintys, ar �andoras apsimetinėja, ar jis ka�kaip pagrobė jo �PowerPoint� med�iag� ir pakeitė nuotraukas.

��Pa�iūrėkim, ��riktelėjo ka�kas i� auditorijos, ir visi ėmė juoktis.

Telekis spustelėjo mygtuk� � ir �tai jie � visi are�tuotieji, apkaltinti i�davyste, penki sudau�yti vyrai pūvan�ias drabu�iais, ap�ėlusiais skruostais, stovi prie�ais aptemdytas pilies rajono sienas, susimet� į grupel� taip, tarsi nuosprendis dar nepaskelbtas ir jie tikisi pasprukti, kol to neįvyko. �i nuotrauka lygiai tokia pati, kaip Telekis j� prisimena, lygiai toj pa�ioj vietoj kaip visuomet.

���tai ir tu. Stovi i� kairės prie Pfefer-Vildenbrucho. Juk tai tu, niekingas dvokiantis skundike! Tu įdavei savo kovos draugus!

Telekis atsisuk�s įsistebeilijo į nuotrauk� ir nusistebėjo � tik dabar pagalvojo, kad prie� penkiasde�imtį metų, atlaik�s ma�daug septyniasde�imties dienų apgultį, veikiausiai būtų galėj�s atrodyti kaip anas �mogelis � i�badėj�s, mirtinai i�sigand�s ir netek�s vilties.

Klausytojai plojo.

��Jis mato nuotraukas! ��parei�kė Telekis savo agentui. ��Jis tikras apgavikas!

��Tai kodėl nieko nepasakei per paskait�?

��Sakiau, bet niekas nesiklausė.

Agentas gū�telėjo.

��Galbūt jis matė t� nuotrauk� prie� apakdamas. Galbūt ka�kas jam apra�ė, kas pavaizduota.

��Eik sau, ��atsakė Telekis.

��Tai tada i� kur jis tiek apie tave �ino?

��Jis nieko apie mane ne�ino! Visa tai� jis meluoja!

Agentas pa�velgė į jį su nuostaba.

��K�? Tu irgi juo tiki?

��Vienintelis dalykas, kuriuo tikiu, tai bilietų pardavimas,���atsakė agentas, greitai atsigaudamas.���Ir pardavimai puikūs. K� manytum apie vaidinimus didesnėse salėse?

��A� �nevaidinu�! Stengiuosi ap�viesti �mones, juos �io to i�mokyti!

Kit� vakar� Telekis pastebėjo, kad �andoro draugija gausėja, tarsi �monės, kurie jam padeda, nebepalikdavo jo atlydėj� į paskait�, bet dalyvaudavo ir patys, tarytum �andoro �od�iai, tvirtas jo įsitikinimas priartino juos prie auk�tesnio tikslo, tapo tikėjimo sistema. Nuostabu, pamanė Telekis, kaip tik tai, ko man reikia: �andoras tampa guru.

Be to, dabar �andoras kalbėjo beveik per pus� su Telekiu � riaumojo, baksnodavo lazda profesoriaus pusėn, o aplinkui jį sėdintys �monės daug balsingiau u� vis� sal� rei�kė savo pritarim�. Vakaro pabaigoje Telekis pastebėjo, kad jis kalbėjo vos trimis minutėmis ilgiau negu �andoras.

Ta�iau nedelsiant apsispr�sti � vie�bu�io kambario balkone i�maukus viskio per dvylika pir�tų � Telekį paskatino ne tik tai, bet ir �andoro pasakojimai. Pirm� kart� nuo konflikto prad�ios jis rimtai suabejojo apie apsiaustį �in�s daugiau nei anas neregys ir svarstė, ar tik pirmasis jo spėjimas nebus buv�s teisingas, gal �andoras tikrai toli gra�u nėra neįgalus �mogus, bet ka�kokia ker�to dvasia, mitinis veikėjas, � tokie pasaulio nemato ne dėl regėjimo negalios, bet dėl to, kad nuo materialios būties juos atitraukianti gilesnė į�valga, įsi�iūrėjimas į paslėptas kitų akims sritis. �inoma, prisimin�s, kaip matė �andor� atsimu�ant į stulp�, kliūvant u� kėd�ių, jis juokėsi, atmesdamas �i� mintį, bet ji nuolat grį�davo, nei�semiamos �andoro �inios, gebėjimas i�traukti dalykus i� praeities kėlė jį i� miego.

Mat Telekiui pasakojant apie jų paskutines dienas pilyje, kai Vere�varis davė jiems nurodymus nubrai�yti �valgybos �emėlapius naudojantis i� Nacionalinio archyvo paimtais teleskopais, pavaizduoti gatves, vedan�ias vakarinės Budos dalies kryptimi, �andoras sėdėdamas tik linktelėjo. Kai Telekis pasakė, kad gandai apie prasilau�im� sklandė jau ne vien� dien�, �andoras pakilo, bet nieko nekalbėjo. Telekis nervingai t�sė, tardamas, kad vokie�ių kareiviai Antrojo pasaulinio karo metais niekuomet nepasiduodavo, visada rinkdavosi arba kov� iki paskutinio atodūsio, arba atsitraukim�, tik ne karo nelaisv�, nes jie buvo girdėj� pasakojimų apie Sibiro siaub� ir kan�ias, tarsi �mogaus vaizduotė galėtų nupie�ti toki� viet�, kurioje i�laisvina tik mirtis.

Telekį pasiuntė pas Pfefer-Vildenbruch� nune�ti jų nubrai�ytų �emėlapių. �ioje pasakojimo vietoje �andoras ėmė trinti rankas, nekantraudamas, kada Telekis pakartos, k� Pfefer-Vildenbruchas tarė t� dien�, paėm�s dokumentus i� Telekio rankų, �velgdamas per jį kiaurai, tarsi kambaryje jo nė būt nebūtų, tarsi obergrupenfiureris stovėtų visi�kai vienas, turėdamas rinktis i� neįmanomo. �Jeigu duosiu įsakym� ver�tis, � sumurmėjo jis, � visi �us.�

Tai �ioje vietoje �andoras pagaliau įki�o savo trigra�į, pajuokdamas menam� Telekio atsakym�:

���-�-�inoma, ne visi.

Telekis pagarsino mikrofon� ir toliau pasakojo, kaip Pfefer-Vildenbruchas jam atsak�s: �Bet tu veikiausiai mirsi vienas i� pirmųjų.�

��Kaip pritin-tin-tinkama, pone,���vėl nutraukė jį �andoras.

��A� �ito nesakiau! ��su�uko Telekis, atsukdamas mikrofon� visu garsu.

Ka�kas vėl padavė �andorui megafon�.

��Kareiviui dera sutikti prie�� akis į akį, pone obergrupenfiureri. Ir nė nemirktelėti.

Staiga �andoras ėmė vaidinti abu vaidmenis, sukinėdamasis �ia į vien�, �ia į kit� pus�, taip parodydamas, kada kalba Pfefer-Vildenbruchas, kada Telekis, o minia susi�avėjusi �iūrėjo, nė nepastebėdama Telekio, į mikrofon� �aukian�io �ne, ne, ne�.

��O kol kas, ��tarė �andoras, dabar vaidindamas Telekį, ��kol vyrai įrodys dr�s�, mes galėtume atlikti savo pareig� ir pabėgti pilies nuotekų vamzdynu.

��Mūsų pareig�? ���andoras puikiai perteikė Pfefer-Vildenbrucho nuovargį.

��Tai ne-ne-nebus joks bailumas, ��mik�iojo �andoras, vėl vaidindamas Telekį. ���ie �od�iai priklauso narcizams, kurie rūpinasi reputacija, kaip istorija juos vertins. Ne, ��papurtė galv� �andoras, kaip būtų dar�s Telekis, ��turime �velgti toliau savo �ego�, savo nedr�saus garbės tro�kimo. Karo veiksmams reikia mūsų� reikia, kad jūs� i�gyventumėte. Reikia paaukoti i�didum� dėl didesnio gėrio.

Tuomet �andoras audringai nusiplė�ė akinius, vartydamas akis, kaip daugelį kartų buvo dar�s Telekis prie pulto.

��Pone obergrupenfiureri, girdėjau vyrus rengiant pasikėsinim� į pulkininko leitenanto Vere�vario gyvyb�. Po�emiuose jums reikės �monių, kuriais galėtumėt pasikliauti� o kad įrody�iau savo atsidavim�, pateiksiu jums s�mokslininkų vardus�

��Taigi, ���andoras dabar sugrį�o prie savojo �a�� (arba, kaip Telekis vis labiau linko manyti, �a�� vaidmens), ��kai vyrai �uvo tūkstan�iais, �is mūsų bi�iulis, ��jis parodė į Telekį, ��klampojo kanalizacijos po�emiais.

Kanalizacijos po�emiai. Apie juos �andoro �inios irgi buvo ne ma�iau i�samios. Juos vadino Erdeg Aroku, velnio grioviu, �is pavadinimas atitiko tai, k� jie rado nusileid� į vandenį, � �ia plūduriavo lagaminai, permirkusios bylos, u�ra�ų nuoplai�os, tiesiog kostiumai, kuriuos vilkėj� vyrai ir moterys, regis, i�tirpo, medinė �v�. Mergelės statula, panirusi veidu į vandenį, o jos ranka susipynusi su daug ma�esne vandenyje po statula įstrigusio kūno ranka. Jie pakliuvo padrikoms esesininkų gaujoms. Jie laukė apa�ioje, kol vyrai bandė u�sikarti kopė�ių pakojais iki kanalizacijos grotelių vir�um jų: vos ka�kuris i�ki�o galv�, tark�telėjo snaiperio kulka, ir krintantis kūnas numu�ė visus, stovėjusius �emiau. Jie įlindo į akvedukus, kurie vis siaurėjo ir siaurėjo, Pfefer-Vildenbruchas siuntė Telekį pirmyn (arba �itaip pasakojo �andoras), kur slinkti galėjo tik susilenk�s, paskui tik ropoti ant kelių ir rankų, �liau�ti pilvu, kiekvienas vamzdis, į kurį jis pasukdavo, buvo vis siauresnis, kol jį įveikė klaustrofobija ir jis persigand�s i�ropojo atbulas, apsisuko kaip kirminas ir su�inojo, kad Pfefer-Vildenbruchas su savo komanda jau i�sikrap�tė, o jį paliko po �eme. Kaip tik tuomet jis susitiko du kareivius, lydin�ius vengrų vad� Ivan� Hindį su �mona, �i vis dar buvo puo�niais apdarais, kuriuos vilkėdavo kas dien�, kaip derėjo jos padė�iai, � jos suknios kra�tai plūduriavo aplinkui j�, o ji �nib�dėjo vyri�kiams i� abiejų pusių, bandydama palaikyti ger� nuotaik� ir maloni� kompanij�, nepaisydama nuotekų vamzd�iais aidin�ių klyksmų. Jie laikė j� u� abiejų alkūnių, bet atrodė, kad kaip tik dama juos veda, ypa� kareivį su pari�ta ranka, tarytum jos balsas palaikė jų �ygį, o leisdama j� paremti ji teikė jiems jėgų.

Kaip pasakojo toliau �andoras � Telekiui teko pripa�inti, kad pasakojimas buvo tikrai įtaigus, toks, kad net jam norėjosi i�girsti, kaip viskas baigsis, � Telekis nenorėjo vykdyti Hind�io įsakymo eiti jų nedidelės kompanijos gale. Kai Hindis, matydamas jo nenor�, pasiūlė, kad t�syk galėtų eiti priekyje, jis vėl paniuro. �Tad kurgi tu norėtum būti?� Telekis atsakė, kad jis bemeilytų likti viduryje, prie ponios Hindi, ir visi tiek juokėsi, kad aidėjo sienos ir vanduo, kol jis suprato, kad jiems jau vis viena, kad jis įstrigo tarp �monių, kurie d�iaugsmingai trepsi ten, kur juos pa�iups, nuteis ir nu�udys. �Gal b-b-b-būt pabandykime dar kitas kanalizacijos groteles�, � tarė jis durdamas į vir�ų, pagaliau sulauk�s, kada jie trumpam paliovė kvatoj�. �Ar tu norėtum eiti pirmas, ar antras?� � paklausė Hindis, ir kai Telekis pasakė �antras�, vėl visi juokėsi, i�skyrus poni� Hindi, � ji i�tiesė rank� (�andoras, kad klausytojams būtų vaizd�iau, pakartojo jos judesį) ir �velniai kep�telėjo Telekiui skruost�.

Buvo nuspr�sta, kad pirmas eis nesu�eistas kareivis, kadangi jis buvo sunkiausias, tad kilstelėti jį iki pirmo kopė�ių skersinio reikėjo dviejų vyrų. Jis ap�iūrės, ar nematyti snaiperių, ir, kaip jie vylėsi, nepakloj�s galvos atitrauks ugnį nuo kanalizacijos �ulinio. Paskui lips Telekis, jį vadas pajėgs pakelti ir vienas, ir i� vir�aus padės atlikti kebli� u�duotį � i�kelti su�eist� kareivį, masyvi� poni� Hindi � ir galiausiai patį Hindį.

Kareivis linktelėjo, i�kliukino ger� gurk�nį brend�io, u�sivert�s �Napoleono� butelį, kurį sakė su�vejoj�s nuotekose, pasilipo ant jam atki�tų rankų, pasiekė kopė�ias ir, mikliai jomis u�sikor�s, pastūmė dangtį ir atidengė groteles. Cakt. Skiltuvas tark�telėjo į nesuveikusį �ovinį. Pa�velg� auk�tyn jie pamatė kareivį, spoksantį tiesiai į sovietinio ginklo vamzdį, bet jau kit� akimirk� jis tvojo brend�io buteliu rusui į veid�, mikliai i�sirito i� �ulinio ir nukūrė � sukinkav�s galva sovietų karys puolė vytis. Hindis tuoj pat i�tiesė rankas Telekiui, �is pa�velgė į jį, mėgindamas padėjo koj� ant sunertų pir�tų ir pasikėlė auk�tyn � bet vos įsikibo skersinio, Hindis paleido jo kojas ir paliko kaboti � per silpn�, kad prisitrauktų auk�tyn, bet ir bijantį krist atgal į kanalizacijos �ulinį, i� kurio pabėgti kitos galimybės jau nebebus. Hindis ir su�eistasis karys vėl kvatojo, bet ponia Hindi nesijuokė, ji bandė juos sudrausti ir siekė Telekiui padėti, ta�iau t� pat akimirk� i�vydo ry�ting� ir negailesting� jo �vilgsnį. Auliniu batu jis u�mynė tiesiai ant jos pakelto veido ir atsistūmė, po padu jausdamas trek�telint ponios nosį. Ir �tai jis pasiekė kopė�ias, rop�tėsi nuo vieno skersinio ant kito, i�lindo i� �ulinio ir nubėgo, o jie vis dar �aukė įkandin, kad pagelbėtų jiems i�lipti.

�andoras sustojo ketindamas t�sti, bet auditorija ėmė ūkti, atsisukusi į Telekį, � tas garsas vis stiprėjo ir stiprėjo, kol jis nulipo nuo scenos.

T� naktį Telekis nesuvokiamai gerai miegojo. Kapituliacija suteikė neįtikėtinos ramybės, tarsi pralaimėjim� galėtų atsverti i�garavusi aistra. Bet apie kit� vidurdienį jis vėl ėmė muistytis, nes jo agentas sėdėjo kavinėje prie�ais jį, rodydamas vien� po kito straipsnius, apybrai�as, vedamuosius, � visi prane�ė apie �kūrybing� jo paskaitų sabota���. Turint omeny, kaip pastaruoju metu jam sekėsi, ra�antieji daugiau vietos skyrė �andorui negu jam, ypa� dėl to, kad nė vienas jų nepajėgė absoliu�iai nieko atkasti apie Telekio oponent�. Jie buvo su�avėti �io neregio, kuris atitauk�ėdavo i� ne�inios pateikti savo apokaliptinių monologų, i�taisyti faktų ir i�vilkt į dienos �vies� melagių. �iuose straipsniuose �andoras atstovavo moralinei jėgai, o Telekis buvo triukų meistras.

��Vienas i� jų svarsto, ar jūs dirbate kartu, ��tarė agentas, pastumdamas �New York Times� laikra�tį. Telekis dirstelėjo į jį ir ramiai pasakė agentui met�s �į darb�.

��Meti �į darb�! ��atsiliepė tas. ��Tu negali jo mesti.

��Manau, kad man reikia kuriam laikui dingti, ��paai�kino Telekis. ��Kai �itai nurims, mudu pasikalbėsim, k� daryti toliau.

��Mudu? Jeigu mesi, nėra jokių mudviejų, � atrė�ė jam agentas.

Telekis pa�velgė į jį ir i�syk suvokė, kas nutiko.

��Tu tariesi su �andoru, tiesa? K�, atstovauji mums abiem?

Jo agentas nukreipė �vilgsnį pro lang�, paskui vėl atsisuko į jį.

��Ar �inai, kaip retai tokių dalykų pasitaiko? I�lenda toks lobis?

���į vakar� mano pasirodymas bus paskutinis, ��pasakė Telekis, pakildamas nuo kėdės.

Telekiui nebuvo būdinga laikytis sutarties ar �ūtbūt tesėti pa�ad�, kai to nenorėdavo, ta�iau jis pastebėjo, kad prie�inasi impulsui tiesiog imti ir pasitraukti. Galbūt norėjo įrodyti �andorui, kad jo nebijo, nėra taip lengvai įbauginamas ir pajėgs susidoroti, kad ir k� anas dar i�raustų. Ta�iau jam pavojingai ai�kėjo dar vienas dalykas, ir vis� t� popiet� buvo beveik priartėj�s prie jo, bet i�sigand�s vėl grį�davo, apėmusius jausmus versdamas įtū�iu, ir �is dabar taip u�virė, kad Telekis ėmė balsu kalbėtis su savimi, įsivaizduodamas gin�us su �andoru, kurie visada baigdavosi neabejotina ano pergale. Prie� temstant, artėjant susitikimui su auditorija, Telekis galiausiai prisipa�ino, jog �andoro pasakojimai apie vyr�, kuris prisidengė dviem vaikais, kad i�sisuktų nuo karinės tarnybos, arba buvo paniekintas Pfefer-Vildenbrucho kaip visi�kai netausotinas kareivis, taip pat Hind�io ir jo vyrų pajuoktas u� bailum�, teikė ir tam tikros paguodos, � tarsi galėtum k� nors laimėti i� to, kad tavo istorijas pateikia i�virk��iai, kai tau palengvinamas sunkus moralinis sprendimas: meluoti ar sakyti ties�.

Ir kai t� vakar� Telekis galiausiai i�ėjo į scen�, kai jau stovėjo ant paauk�tinimo, jis nebebuvo anas �aunus renginių vedėjas, kuris pasirodė prie� �e�is mėnesius, kai �andoras pirm� kart� i�dygo jo paskaitose, net ne vakaryk�tis �mogus, kuris bandė gintis. Jis įgavo rimtumo, tarsi atėj�s iki galo, nepajėg�s apsiginti, jau nebeturėtų ko prarasti, buvo laisvas ir nesijaudino dėl savo reputacijos.

Jo akyse matei būtinyb� i�gyventi � nepaisant garbės, garso ar ko nors kito, tarsi jis vėl būtų �velg�s į tai, k� �andoras ėmėsi pie�ti, atsistoj�s po penkių Telekio pasakojimo minu�ių: juod�iausius apsiausties epizodus, daugyb� �monių, kurie buvo priversti dalyvauti prasiver�ime, nors �is turėjo įvykti jau prie� kelis mėnesius, o dabar tai buvo niekas kitas, kaip masinis �monių paaukojimas.

Jis prisiminė t� ryt�, vasario 11-�j�, kai pasklido gandai, kad radijo operatoriai ėmė naikinti savo įrang�, prisiminė iliuzijas, kurių kaip �apelio laikėsi kareiviai, neva prasilau�imo punkt� saugo tik rumunai ir jie ners į krūmus, vos pamat� fa�istinių kareivių ord�, o jiems patiems tereikia įveikti pusvaland�io �ygį per tu��i� miest� iki ten, kur laukia vokie�ių sustiprinimas; prisiminė absurdi�k� įsitikinim�, kad rusai genialumu neprilygs nacių ir nila�ių18 vadams. Kaip ir �andoras, Telekis �inojo, kad Vere�varis prie� �ygį savo vyrus sutelkė ties Be�i vartais, ir i� ne�inia kur ant jų pabirusios bombos i�vertė jiems vidurius ir į gabalus suplė�ė kūnus, jiems nespėjus net i�judėti. Jis būtų galėj�s pa�od�iui pakartoti �andoro postringavim� � apie tai smulkiai papasakotų vos saujelė, apgailėtini trys procentai t� dien� i�likusių vyrų (i� 28 tūkstan�ių), � papasakotų arba atsisakytų kalbėti, kas naktį kankinami nenumaldomų tų trejeto miesto kilometrų ko�marų, apie kuriuos sykį prabilus tektų nutilti visiems laikams. Minosvaid�ių papliūpos �ukuoja prospektus ir bulvarus. Vir� galvų danguje kybo signalinės raketos. Kareiviai spiegia kaip paskutinius proto liku�ius prarad� genami gyvuliai, jie jau suvokė, kad sovietai laukia pasireng� visame kelyje � kad jie pasiruo�ė prasiver�imui, kad tankai, raketos ir snaiperiai nu�luos visus iki vieno, jau dabar suslėgtus tarpduriuose, klumpan�ius tamsoje, ropojan�ius per nuplė�tas draugų rankas ir kojas, per tuos meld�ian�ius kulkos, � paskutinės malonės, kuriai niekas nebeturi laiko, stumiami tų, besiver�ian�ių u� jų, � kūnų upė, i�spausta tarp Senos skvero ir Selo Kalmano aik�tės, į t� naktį � akinam� sviedinių, trasuojan�ių kulkų, signalinių raketų, �pancerfaustų�, be pertraukos serijom kalenan�ių kulkosvaid�ių ugnių kaleidoskop�, į miest�, ei�ėjantį vis kraupesniais pavidalais, � labirint� be į�velgiamų kelių, pasirinkimų, net be patikimų akligatvių.

Kai visa tai baigė, auditorijoje pakibo tyla. Paskui �andoras susikaupė ir vėl prabilo, nukreip�s akinius į Telekį.

���itai tu matei, i�lind�s i� kanalizacijos po�emių. Tu tai palaiminai, tu ir kiti tokie kaip tu, taip d�iugiai rėm� Hortį, kai jis susitarė su naciais, ir paskui, kai buvo atstatydintas, kai bandė nuo jų atsiskirti, suteikti param� Hitlerio marionetei Sala�iui ir Sukry�iuotųjų strėlių partijai. �Garbė! ��kalbėjot jūs. ��Dr�sa! Tauta auk��iau visko!� Bet u� �i� priesaik� visada mokėjo kas nors kitas, tiesa? Ne tu. Tu i��liau�ei i� kiekvienos situacijos, kiekvienos pareigos, kuri� atlikti taip garsiai reikalavai, i� tų auk�tų idealų ir tikslų, skelbiamų visa gerkle, ��visa tai nudirbti turėjo kas nors kitas. O pa�ioj viso to pabaigoj, kai pamatei prasiver�im�, kai suvokei, k� padar�s�

��Tu apakai, ��su�nab�dėjo Telekis į mikrofon�. ��Tu apakai.

��A� kalbu apie tave!

��Ne, ne apie mane, ��atkirto Telekis. Pastūm�s pult�, jis nulipo nuo pakylos, pakilo auditorijos laiptais, kur stovėjo �andoras. Telekiui artėjant, jis atsitraukė. ���i istorija, kuri� pasakoji, ��tavo paties, �andorai.

��Ji tavo! ���aukė �andoras. ��Tu �inai, kad tavo!

Tuomet Telekis, įsikvėp�s vaidinimui, kokio dar niekad nebuvo visos karjeros metu, apkabino neregį, �nab�dėdamas �viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai� tokiu garsu, kad pagautų prie atlapo prisegtas mikrofonas.

Jis laikė jį tvirtai suspaud�s, kol �andoras paliovė prie�intis, ir vis raminamai �nab�dėjo, kad tai vie�a �andoro i�pa�intis, kad jis nebūtų galėj�s �itaip visko pavaizduoti, jei nebūtų to mat�s, nebūtų �inoj�s, jeigu pats ten nebūtų dalyvav�s. Jis pasakė �in�s, kad �andoras dar mato, o jo akys aptemo ne dėl fizinių, bet dėl moralinių prie�as�ių. �andoras �aukė, rėkė, bandė su juo mu�tis, bet Telekis toliau jį laikė, o �iūrovai galiausiai pritariamai nulenkė galvas, tarsi niekad nė nemanė apie �andor� kitaip, kaip apie pabėgėlį nuo sav�s, pasinaudojusį Telekio paskaitomis, kad atskleistų savo s��inės na�t� vieninteliu sau įmanomu būdu � netiesiogiai, perkeldamas kalt� ir gėd� kitam. Jie netgi plojo, kai Telekis pagaliau paleido i�sekusį, nugalėt� �andor� ir paėm�s u� rankos i�vedė i� salės, nuvedė laiptais, pro u�pakalinį i�ėjim� u� scenos kulisų. Ten neregys stūmė �alin Telekio rank�, metė, kad �iam turėtų būti gėda, ir i�lėkė, kiek leido lėkti atsargus lazdelės tak�enimas, tuoj pat u�kliūdamas u� pirmo kelkra��io. Telekis �ypsojo.

Jis �ypsojo ir vėlai vakare, susisup�s į chalat� vie�butyje, gurk�nodamas �ampan�, atsiųst� agento kartu su atsipra�ymo lai�ku, � jo neskaitė, nes ir taip �inojo, kas ten para�yta. Jis �velgė į miest�, svarstydamas, k� �iuo metu veikia �andoras, su kuo jis, kur pasuko. Nes toks �andoro būdas, kaip suvokė Telekis, jis nepajėgia funkcionuoti vienas, nukeliauti i� vienos vietos į kit�, jeigu nėra ko nors, o geriausia minios, pasirengusios jam pagelbėti, tarsi neregin�ios jo akys galėtų sugr��inti �monėms �iokį tokį bendruomeni�kumo jausm�, tarsi padėdami jam galiausiai jie padeda sau, tarsi esama kito pasaulio �emėlapio, kuriame mus sieja ne tautos ir miestai, bet reikmių sankirtos, kaip mus vienus prie kitų traukianti jėga.

�andoro pasaulis, � pamanė Telekis. � Jo. Ir pagalvojo, koks turėtų būti jausmas, kai visi �ie �monės dirba kartu, � pats taip seniai buvo i�mok�s nė vienu ir niekuo nepasikliauti, ap�iuopomis ir vienui vienas skindamasis keli� per tamsiausias vietas.

LUIZA GALAMBOS BUVO abiejų � Frideso ir Aurelio � meilu�ė, bet jos mirtis nieko nei�sprendė, vyri�kiai dėl jos pe�ėsi ligi pat savo gyvenimo pabaigos. Antai Fridesas paskolino Aureliui variklį, įtaisom� u� borto, �is daikto taip ir negr��ino, nors bumbėjo, kad tokio niekam tikusio mechanizmo prie savo valties dar niekada nėra tvirtin�s, variklis springsta lyg po u�pakaliu i�siver��s vulkanas, tiek dūmindamas nuodingus mėlynus debesis, kad �tikrai nepamanysi es�s gryname ore�, o dar kiek jis ryja degalų, � tad ko �ia stebėtis, kad pirm� kart� jį pasikabin�s Aurelis ka�kokio e�ero vidury i�seko ir pus� nakties yrėsi, kol pasiekė namus.

Fridesas pasiėmė savo dovan�, sutais�s gr��ino j� Aureliui, bet tas nesusi�iaupdamas burnojo, kad variklis vis tiek neveikia, kaip dera.

��Įki�ai neva pataisyt�, ��rėkalojo Aurelis, stovėdamas Frideso įva�iuojamajame keliuke, i�kėl�s variklį, lyg tuoj trenks jam į veid�, ��bet man teko jam pirkti naujas degimo �vakes.

Fridesas tik �ypsojo.

��Gal leisies pakvie�iamas pietų ��tai bus mano atsipra�ymas.

Kaip tik toks mielas, toks �irdingas jo mostas paprastai labiausiai įsiutindavo Aurelį. Bet dabar jis nesiklausė. Spoksojo į miegamojo lang�, pro kurį į juos �velgė Luiza, apsigaubusi pe�ius antklode, ir �ypsojosi jiems, mojavo. Fridesas nusekė draugo �vilgsnį, paskui irgi pamojo Luizai, o kai toji abiem �vystelėjo oro bu�inių, vyri�kiai pervėrė vienas kit� akimis, nors i� tiesų tik pakreipė veidus, stengdamiesi pa�iupti daugiau to vėjo ne�amo prielankumo, nei teks bi�iuliui.

Kit� savait� Fridesas nuėjo pas Aurelį ir pasisiūlė sumokėti u� degimo �vakes. Aurelis atsakė, kad anas turįs sumokėti ne tik u� degimo �vakes, bet ir u� laik�, kurį sugai��s pirkdamas. Fridesui paklausus, kiekgi, Aurelis atsakė:

��Dvide�imt penki doleriai valanda. Tiek a� vertas. Kol i�ėmiau, kol nuva�iavau į parduotuv�, kol suradau ir sumokėjau, sugrį��s įdėjau, sugai�au keturias valandas, ��jis i�tiesė rank�.

Fridesas nusi�ypsojo, įki�o rank� į pinigin� ir su�vejojo �imt� dolerių.

��Bet �ia tik po du ir po vien�! ��suriko Aurelis. ��Nejau neturi stambesnių?

��Tai viskas, k� turiu. A� tau atsiteisiu. Leisk, nupjausiu piev�.

��Kai praėjusį kart� pjovei, visur palikai �olės kuok�tų.

��Tada pataisysiu pikapo pavarų dė��.

��Kai an�kart taisei, teko eiti pirktis pavarų dė�ės tepalo! Nėra kito mechaniko pasaulyje, kuris verstų klient� tai daryti!

Fridesas nusi�aipė, nusprend�s neminėti, kad joks kitas pasaulio mechanikas visų �ių remonto darbų nebūtų atlik�s dovanai.

Fridesas su Aureliu buvo mano bi�iuliai, kaip ir a�, karo pabėgėliai, palik� Vengrij� 1956-aisiais. Kai tik atvykome, daug laiko sykiu leisdavome Toronto Sė�ėnio klube, lo�davom kortomis, lauke mu�ėm kėglius mediniuose takeliuose, kiekvienas stengdavomės suskelti juokingiausi� pok�t�, o juodu tarpusavyje įnirtingai rungdavosi, nors tada tai darė draugi�kai, juokais, be jokių prie�i�kų jausmų. A� tebeturiu jų nuotraukas, sudėtas į batų dė�el�, � Aurelis su Fridesu geria �Metax�� prie i�kylos stalo, Aurelis su Fridesu rodo sugaut� upėtakį, Aurelis su Fridesu pozuoja apsitais� piemenimis Vengrijos stepėje � �ie seni atvaizdai blankdami apsitraukė auksiniu ūku, tarsi menan�iu, kokie neperskiriami jie buvo prie� pasirodant Luizai, � ir dar ilgai po jos mirties. Pastaraisiais metais jie tapo sena besivaidijan�ia pora, nuolat valgydavo viename i� dviejų Toronto vengri�kų restoranų, kur visi juos matydavo: Fridesas vai�indavo �altais patiekalais, kartais keliais kar�tais, vynu, o Aurelis garsiai, kad visi girdėtų, suskai�iuodavo: �Na, ir brangumėlis �ia. Penkis kartus brangiau nei tai, kiek a� paprastai i�leid�iu toje mano siūlytoje vietoje. Vadinasi, tu man skolingas dar ketvert� pietų.� Juk jis nepra��s Frideso kviestis jo, kur taip brangu. Tai buvo bepro�io logika, visi�kas nedėkingumas, ir dauguma �monių būtų �ado netek�, ta�iau tai buvo kankynė, sukurta specialiai Fridesui, o �is tik vartė akis ir lingavo galva, paskui, nusi�ypsoj�s nelaiminga �ypsena, dar keturis kartus pakviesdavo bi�iulį pietų.

Atvyk�s į Kanad�, Aurelis tapo mi�kų inspektoriumi ir likusį gyvenim� nuolat med�iojo kurtinius ir antis, o atėjus sezonui � elnius ir me�kas, o kur dar �vejyba su musele, � tad visi prie jo meilinosi, tikėdamiesi i�vilioti paslaptis apie geriausias med�ioklės vietas ir sekimo būdus, su�inoti, kaip i�dresuoti vi�l�, kokias museles jis kabina ant me�kerės. Jie varvino seil� dėl jo patarimo, o dosniai įpylus vyno ir dar Luizai paakinus padėti �monėms, � kurie, beje, jos nekentė, � Aurelis kartais sumink�tėdavo, būdavo, net pasikviesdavo drauge.

Fridesas buvo kontrabandininkas. Jis visada tuo u�siėmė � Vengrijoje ir Kanadoje � garsėjo palinka, kuri� distiliuodavo slaptoje varykloje, t� viet� jis nuolat minėjo, tik, i�skyrus Aurelį, jos niekas nebuvo mat�s. Jo palinka turėjo gydomųjų savybių, ar bent taip �monės sakė, ir galėjo padėti gydyti artrit�, astm�, impotencij�, jei tikrai kasdien i�lenkdavai taurel�, � bent vien�, bet geriau daugiau. Luizai Fridesas pagamindavo specialų palinkos davinį, ir tie nedaugelis, kam teko laimė jos paragauti, sakė, kad skonis ne tiek gėrimo, kiek į butelį supilto distiliuoto dangaus. Iki paskutinės savo gyvenimo dienos Luiza prisiekinėjo, kad �is gėrimas buv�s jos jaunystės eliksyras, ir ne�iojosi jo visur, kur tik ėjo, sidabrinėje Aurelio dovanotoje gertuvėje � tai buvo �eimos relikvija, kuri� �is paveldėjo per tėv� i� senelio ir prosenelio dar su �eimos herbu � pasak Aurelio, gertuvė turėjo magi�kų savybių, versdavusių Frideso �birzgal�� tuo stebuklingu gėrimu, kurį Luiza beveik nepaliaujamai gurk�nojo. �inoma, niekada negalėjai perprasti, ar Luiza s��iningai vadino Frideso varyt� palink� �am�inos jaunystės versme�, ar niauriai ironizavo, mat ne sykį mano �monai Verai atskleidė savo i�vaizdos paslaptį � �kuo ma�iau dirbti ir konservuotis alkoholiu�.

Aureliui stigo dosnumo, o Frideso bėda buvo chaoti�kumas. Jis buvo skandalingai nepatikimas � �monės niekad nebuvo tikri, kada jų brendis bus pristatytas, ar gaus jį penktadienį, ar �e�tadienį, kaip buvo pa�adėta, net ar spės laiku patiekti krik�tynoms, vestuvėms, pietums, net ir svarbiausia proga. Bet kai Fridesas pagaliau atva�iuodavo, visada pok�taudamas, būtinai atgabendavo daugiau, negu būdavo u�sakyta, gerokai vir�aus prie imamo atlygio � dvigubai �so�ių ir pa�ios geriausios kokybės (tik ne tos, kuri� gamindavo vien Luizai).

Taigi Luizos pasirodymas Toronte 1958-aisiais sujaukė �ių vyrų santykius ir visa, kas buvo gera, � Aurelio stiprum� ir Frideso impulsyvum� � tarsi apvertė blog�ja puse. Tada Fridesas ėmė visiems pasakoti, koks puikus Aurelis mi�ko �mogus, skalambyti pagyras tarsi karaliaus Matia�o med�ioklių �auklys, o Aurelis įniko ne juokais kritikuoti Frides�, sakydamas, es�, anas tap�s tokiu did�iu �anarchijos agentu�, nes trok�ta, kad �monės būtų jam dar dėkingesni, kai jis pagaliau pasirodo ir atgabena vir�aus it koks didis geradaris.

Ta�iau apie Luiz� � apie j� niekas nieko ne�inojo, o tai buvo neįprasta, nes beveik visi, kas tais laikais atsikeldavo į Toront�, atvykdavo dėl to, kad �ia k� nors pa�inojo, � tai buvo �eimos narys, sesers sutuoktinis ar brolio �mona, klasės draugas i� mokyklos laikų, jau anks�iau įsikūr�, � o �ie priimdavo atvykėlį apsistoti, padėdavo susisiekti, u�megzti ry�ius ie�kant darbo, pristatydavo juos Sė�ėnio klube. Ji atkeliavo viena kaip pir�tas, nieko �ia neturėjo � nei tėvo ar brolio, nei vyro. Atsive�ė viso labo du lagaminus gerų drabu�ių ir jokių pa�vitų � tų vyrai vėliau jai pripirko, � nu�erpėjusiomis, nudirbtomis, neramiomis rankomis, kruop��iai, bet paprastai su�ukuotais ir prisegtais plaukais; veide jau ry�kėjo rauk�lės, su �iom kovoti ir jas lyginti reikės kassavaitinių gro�io salono procedūrų ir begalinio kiekio Frideso palinkos. Per t� laik�, kai gyveno Toronte, Luiza nė nebandė i�sklaidyti aplink j� tir�tėjan�ių apkalbų.

Pirmaisiais metais ji i�tisas valandas sėdėdavo su Arpadu Holu, Sė�ėnio klubo �eimininku, apsitaisiusi vienu i� tų apdarų, kurie būtų buv� stilingi Budape�to gatvėse, � auk�tos pakulnės, siauri sijonai, įmantrios palaidinės, � bet Toronte atrodė prasto skonio. (Vėliau, kai abu vyri�kiai apipylė j� pinigais, ji perėmė �e�tojo de�imtme�io ir septintojo prad�ios Europos kino �vaig�d�ių stilių � tokių kaip Korin Mar�an filme �Kleo nuo 5 iki 7� arba Anuk Emė i� �8 ½�.) Niekas ne�inojo, apie k� juodu su Holu kalbėjosi, bet jie �neku�iuodavosi sau tyliai juokdamiesi, �liuk�telėdami brend�io į kav�, ir Holas retsykiais vis linktelėdavo kokio nors �mogaus, įėjusio į klub�, pusėn, �nip�telėdamas por� �od�ių Luizai į ausį. Beveik i�kart visi suprato, kad ji ie�ko vyro, � tai buvo pirmas gandas, bet jeigu kas nors tai paminėdavo prie Luizos, ji atsigr�usi tėk�davo: �Ties� sakant, a� ie�kau daugiau negu vyro�, � tarsi vieno jai būtų buv� negana.

Kai baigiantis 1959-iesiems kilo skandalas, kad Luiza susitikinėjanti ir su Aureliu, ir su Fridesu, visi su�neko, kad tai Holas juos supa�indin�s, nes anuodu buvo nuolatiniai klubo lankytojai. �monės pasakojo ir nei�sipasakojo, kaip Luiza, ta �liundra, būdama tokio am�iaus (tuomet jai turėjo būti trisde�imt penkeri), niekaip nepasisotina vyrų, �okolado, ro�ių, pinigų ir sekso, kaip, pakabinusi Aurelį su Fridesu, griaunanti vien� tyriausių draugys�ių, k� ir kalbėti apie tai, kad atimanti i� bendruomenės pa�ius tinkamiausius viengungius. Luizos atsakas buvo toks: ji u�sipurk�davo dar daugiau kvepalų, eidama ėmė kraipyti pasturgalį, o kitų moterų sutuoktinius pasveikindavo kep�telėdama jiems per skruost� � taip mikliai, kad �monos nespėdavo nei pri�okti, nei burnos praverti, bet vyri�kiai spėdavo nukaisti.

Luiza �liundros karjer� neva pradėjusi seniai, taip kalbėjo visi, dar prie� i�vykdama i� Vengrijos. Ji visada buvusi per daug laisva. Vieni sakė, kad ji prasiskverbusi į Vengrijos fa�istin� Sukry�iuotųjų strėlių partij� ir kopusi hierarchijos laiptais per lov�. I� rankų į rankas klajojo net nuotrauka � ir a� ma�iau j� prabėgomis � grūdėtas atvaizdas, i�kirptas i� karo metų laikra��io: �ventės metu Luiza stovi su ka�kokiais politikais, generolais ir mokslininkais, visi su rai��iais ant rankų, padėjusi galv� ant peties Otui Kova�ui � tam pa�iam nacių fizikui, kuris bandė Hitleriui sukurti �ginklų ginkl��. Luiza atsakydama per kit� klubo banket� pasirodė apsitaisiusi juodai, jos apdaras buvo net su odinėmis detalėmis, ir balsiai tarė vienam i� sve�ių, kad anas jai primenantis jos �buvusį meilu�į Ot�. Kaip �mogus, planav�s pasaulio pabaig�, jis buvo toks mielas.� Ji nusi�ypsojo lyg vėl i�gyvendama tolimus prisiminimus. �Jis įspėjo, kad negalės man�s i�gelbėti, bet bus su manim iki pat pabaigos.� Niekada negalėjai būti tikras, ar ji meluoja, ar kalba ties�, nors man visa atrodė melas, kurstomas įtū�io dėl apkalbų paikybės, taip toli nuo to, k� ji i�ties i�gyveno ir i�kentė, kas atginė j� į �i� viet�, į tokios skurd�ios vaizduotės bendruomen�, kad ji ketino mums parodyti, kaip i�ties nu�udomas persona�as.

Per tas apkalbas visada i�kildavo Budape�to apgultis � kaip �ios tragedijos mėsmalėje i�syk ji dėjosi prie fa�istų, paskui, paai�kėjus, kad laimės Raudonoji armija, perbėgo į kit� pus�. Kalbėjo, kad tomis �iurpiomis dienomis ji buvo įsitraukusi į radikaliųjų bol�evikų grupel�, skelbian�i� laisv� meil�, � kaip jų narė permiegojo su tūkstan�iu kareivių, galiausiai liko vengro meilu�ė, o �is pasivadino Maksimu Zabrovskiu ir po karo i�kopė į auk�tus Vengrijos saugumo karininkus. �Ach, tos laisvos meilės dienos, � dūsaudavo Luiza kimiu nostalgi�ku balsu. � �inoma, vyrams buvo geriau nei moterims. Mes pastodavome arba gaudavom lupti u� permiegojim� su �ne tuo� ar su kitomis moterimis, o vyrams tai nepatikdavo; arba būdavome perduodamos kitiems kaip kek�ės, tik, �inoma, mums u� tai nemokėdavo. Padaryk tai dėl revoliucijos, drauge, � ji piktai prunk�tė. � Ar girdėjai tokį idiotizm�? Bet tais laikais tikėjome � revoliuciniu sekso potencialu, visu tuo �lam�tu, � ji atsiduso. � Vyrai i�darinėjo, k� �irdis geidė. Jiems buvo tikras rojus.�

Kiti kalbėjo, kad Zabrovskis buvo tik pakelės stotelė tai moteriai, kuri per lov� kopė iki pa�ios hierarchijos vir�ūnės, o kai atėjo 1956-ieji ir ėmė regėtis, kad antisovietiniai revoliucionieriai laimės, ji sprukusi į Vakarus. �Taip, taip, � pliurpė Luiza, sėdėdama greta Aurelio vien� �okių vakar� klube, � tarp revoliucionierių buvo frakcija, kuri mane pasirinko taikiniu, nes a� sukaupiau tiek sovietinių karininkų sėklos, kad galėjau i�perėti vis� nauj� Raudon�j� armij�.� �itai ji �vapsėjo labai girta, u�sikvempusi ant stalo ir raitydamasi prie�ais mus kaip kerima gyvatė. Aurelis pakėlė j�, nu�velgė mus visus, �vilgsniu kviesdamas dr�suolį, kuris nusijuoks arba k� nors leptelės, bet niekas nedrįso, tad be �od�ių j� apkabino � Luiza tuo metu jau verkė � ir �velniai i�vedė per �okių sal� lauk. A� vis dar regiu jį su smokingu ir Luiz� � kad ir girtutėlė, vis tiek buvo eleganti�ka, su ta balta suknele atsirėmusi į jo rank�, u�simetusi ant sprando permatom� �alį, �is driekėsi iki rie�ų ir apie juos apsivijo.

�itaip atleidusi� vad�ias ma�iau j� dar vien� kart� � pabaigoje. Paprastai ji būdavo sklidina pasitikėjimo, neabejojanti savo jėgom, ironi�ka, bet visada maloni, jos nė akimirkos netrikdė aplinkui o�iantys �nib�desiai.

Apkalbas daugiausia ne�iojo moterys � nes labiau nei skundai, kokia nedalia būti susituokus su vyru vengru (tironų tironai, laukiantys tik pietų ir sekso, nė pir�to nepajudinantys, kai reikia pri�iūrėti vaikus, am�ini palaidūnai, įnirtingai reikalaujantys, kad �mona būtų dorybių įsikūnijimas), joms patiko skalbti moterį, kuri drįso visa tai, ko jos bijojo. �velgdamas į j�, galėjau įsivaizduoti, dėl ko Aurelis ir Fridesas taikėsi su Luiza, neįmanan�ia pasirinkti vieno i� dviejų. Kad ir kur ėjo, paskui Luiz� driekėsi seksualumo �leifas � taip ji ateidavo į namus, vaik��iojo gatvėmis, pasirodydavo visomis progomis, neskirdama krik�tynų nuo pirmosios �ventos Komunijos ar Kalėdų vakarėlio � ji visada būdavo persisunkusi lyti�kumo, atsine�davo tai taip arti, kad galėjai paliesti, paragauti, ta�iau pasiekti � niekuomet. Pa�inojau j� daugiau negu penkiolika metų, bet niekas nepasikeitė, jos am�ius nieko nelėmė, ji tik prisitaikė, sumanė naujų būdų seksualumui skleisti, pasirinkdama kitokias �ukuosenas, �alius ir sukneles, tad �i jos savybė i�liko net tada, kai visa, kas jos buvo gra�u, jau buvo nuvyt�.

Vien� sykį tai puikiai apibūdino Vera: rūs�iai nu�velgė, pastebėjusi mane spoksant į Luiz� ba�ny�ioje, o kai paband�iau i�siginti, pasakė:

��Ji nebūna nesaikingai prisikvepinusi, jos apdaras eleganti�kas, bet per daug neapnuoginantis,���kalbėjo ji, �velgdama pro priekinį automobilio stikl�. ��Tai jos laisvė. Toji laisvė traukia ir atstumia. Norisi, kad ji būtų kaip mes ��kontroliuojama,���bet sykiu to ir nesinori.

Vera luktelėjo minutėl� �vytruojant valytuvams.

��Nesijaudink, ��nuramino ji, ��moterys jau�ia t� patį. Mes pasakojame istorijas, bandydamos j� prijaukinti, įsprausti į dė��, bet juo daugiau kalbame, juo labiau akinam j� mus stulbinti, juo didesnė ji atrodo, tarsi jos laisvei nebūtų ribų.

Tikra tiesa, ta laisvė buvo justi pa�iam Luizos kūne, ji apgaubdavo intymumu net tada, kai viso labo prisistatydavo, �yptelėdavo, tardama �labas�, paspausdama rank�. A� �inojau tai geriau negu kiti, nes Vera buvo viena i� tų, kurias gandai taip suintrigavo, kad ji pabandė ar�iau susibendrauti su Luiza, vildamasi ir u� pasakojimus egzoti�kesnės tiesos, bet kai jos pavydas virto atjauta, ji i�ėjo i� intrigų lauko ir tapo vienintele tikra Luizos drauge.

Luiza visk� atsine�davo tiesiai į mūsų namus � tas juodas jai įkandin �liau�ian�ias apkalbas. Ji ne�davo jas kaip garbės �enkl� � atitauk�ėdavo auk�takulniais �aligatviu, galv� apsisukusi spalvotu �aliu, tamsiais saulės akiniais, ry�kiai raudonose lūpose kabėdavo cigaretė, nepaprastai reik�minga persona. �Sveikas, Bence�, � pasveikindavo, �engdama pro vartus. Luiza visada buvo su manim mandagi, pagarbi, nors �inojau, kad panorėjusi galėtų elgtis ir kitaip, nes net kuo draugi�kiausiai nusiteikusi ji keldavo ka�koki� baim�. Bet jutai dar kai k�, sunkum� ir vienatv�, ir a� visad svarstydavau, ar jos nuo�mumas baugina dėl to, k� ji nuslopina, ar dėl to, kas nuolat vyksta, tik viduje, ir kartais prasiver�ia sarkazmu, nes kitaip ji nemoka to parodyti. �Ar Vera namuose?� � pasitei-raudavo, ir jei ne i� burnos trenkiantis palinkos kvapas, tai būtų buv�s nekaltas klausimas.

A� kartais jų klausydavausi i� pusrūsio arba studijos � su Luiza Vera i�dr�sėdavo, nepaisė, kad visur girdėti, k� kalba.

��Negalė�iau su juo i�siskirti, Luiza. K� gi a� dary�iau? Kaip u�sidirb�iau pinigų?

��Juk ai�ku ��pasiimtum jo pinigus, � atsakė Luiza. � Nors ne�inau, kam tau reikėtų daryti tokias kvailystes ir pasilikti vienai.

��O tu juk viena! Bet tavim rūpinasi Aurelis ir Fridesas, ��Vera laukė, tarsi tikėdamasi, kad Luiza atskleis paslaptį, kaip ji tai daro, kaip valdo tuos du vyrus, bet toji nieko nepasakė. ��Tu ne tokia kaip mes. Mes nematomos, palyginti su tavim.

���inoma, jūs nematomos, ��patvirtino Luiza. ��Jūs nematomos, nes leid�iate, kad į jus �iūrėtų, leid�iatės i�samiai ap�iūrimos. Nereikėtų prisileisti daugiau nė vieno �vilgsnelio, � Luizos balsas virptelėjo, tarsi ji veikiau konstatavo fakt�, nei davė patarim�, tarsi pavydėjo Verai jos permatomumo, ir tai, ko ji paklausė paskui, skambėjo veikiau kaip lop�inė sau nuraminti. � Vera, papasakok man t� istorij�, kaip su�inojai, kad tau gims Kristina.

Vera atsiduso, jos visai negirdėdama.

��Ne�inau, kaip galėtų būti kitaip.

Ir ji įniko kalbėti apie mane, kaip kartais darydavo, jog a� pareinu i� darbo ir sakau jai, kad ji neturi nuovokos, k� rei�kia dirbti, o kai reikia pinigų, ji tik i�ra�o �ekį, ir tuo viskas baigiasi. Ji kartojo Luizai daugsyk mano girdėtus �od�ius, kad tai a� nesuprant�s, kas yra darbas, nes man neteko de�imtme�iais plauti tų pa�ių grindų ar bent savait� praleisti su vaikais, ar aukoti gyvenimo fluorescencine �viesa plieskian�ioms parduotuvėms, patirti tos �iurpios nuobodybės, kai darai ir darai t� patį, o ryte nubundi � ir vėl i� prad�ių.

��Bencei tik vienas darbas tikras, � kalbėjo ji, � tas, kurį dirba kontoroje, kur daro tuos pasauliui svarbius dalykus. Jis gamina pinigus, savo pinigus.

Girdėjau tiksint laikrodį. Abi moterys tylėjo. Pagaliau Luiza i�ko�ė tai, ko niekuomet nepamir�iu:

��Juk turėtų būti malonu galvoti apie �ituos namus, kai i�va�iuoji, �inoti, kad yra vieta, kur tav�s tiek daug ��tavo buvimo, tavo istorijos,���ji patylėjo.���Turiu omeny, tikros istorijos, ne tokios, kokių �monės prasimano apie mane.

��A� nepasakoju pramanytų istorijų, ��atsakė Vera.

��Pasakoji, ��Luizos balse nebuvo jokio kartėlio, tik faktas, tik �mėk�telėjo tas pats lengvabūdi�kumas, kuriuo �vaistydavosi klube. ��O kam dar mane �ia kviestum? Viskas gerai, Vera, man nesvarbu. Tavo draugija man naudinga.

��Papasakok, ��tarė Vera, tarsi gavusi �enkl�, kurio laukė vis� dien�, tarsi nieko kito ji ir nenorėjo girdėti. ��Papasakok, papasakok.

Girdėjau, kaip Luiza kliusteli Frideso palinkos abiem į kav�, bet jai prabilus balse pajutau nuovargį.

��Praeit� savait� Er�i pasakė Magdi, kad a� Budape�to apsiaustį i�gyvenau kek�iaudama. Neabejoju, kad tu tai jau girdėjai. �inai, k� padarė Holas? Jam kad tik visus kurstyti. Jis jiems pasakė, kad visa tai jam prisipa�inau. Kad parsidavinėdama a� pasirūpinau tėvu, broliais ir seserimis. �itaip gaudavau jiems maisto ��ir apsaug�. Ir jie patikėjo juo! �inai, k� a� padariau?���Vera nieko neatsakė, ir a� įsivaizdavau j� purtant galv�. ��Pasakiau Fridesui, ir �inai, kaip jis pasielgė? ��Vera vėl nutylėjo.���Jis nustojo dengti Er�i stog�. Tiesiog nieko nebedarė. Dien�. Dvi. Ji jam be paliovos skambindavo. Jis neatsiliepdavo. Ji bandė pasisamdyti kitus darbininkus, tie pri�adėjo ateiti, bet taip ir nepasirodė, Fridesas tuo pasirūpino. Prisimeni, kaip praeit� savait� lijo? Nuplovė pus� Er�i svetainės. Tada atėjo Fridesas ir u�baigė, k� buvo pradėj�s. Gerokai j� pamokė. Kai Er�i vėl pasirodė Sė�ėnio klube, Holas paklausė, ar ji girdėjusi, kad a� pergulėjusi su visu Raudonosios armijos pulku, ir toji atsakė nenorinti apie tai kalbėti,���Luiza �ios istorijos pabaig� beveik rėkte i�rėkė, nors joje nebuvo nieko d�iugaus.

��Daugiau nebenorėjo? ��Vera irgi juokėsi.

Tai dėl to ji pasikvietė Luiz�, �tai kas buvo tikroji jų draugystės prie�astis � magi�kas Luizos gyvenimas, toji paslaptis, kaip ji sugeba prie�intis įpro�iui ir vis tiek būti laiminga, kaip i�saugojo t� slaptingumo jausm�, kuris i�garavo tokioms moterims kaip Vera, vos joms sulaukus keturiasde�imties. Ma�iau tai kas vakar�, �velgdamas į savo �mon�, stovin�i� prie plautuvės muilinomis rankomis, įsmeigusi� akis į naktį languose, stikle atsispindintį savo pa�ios atvaizd�.

T� popiet� daugiau jų nesiklausiau, tylutėliai nulipau laiptais ir i�ėjau pro u�pakalines duris, stengdamasis, kad jos negirdėtų. Mano paveikslas Veros galvoje nebuvo visi�kai tikslus. Savo darbe nema�iau nieko didingo, kaip ir savo gyvenime, tik diena i� dienos besit�sian�ias pastangas su�velninti pa�eminim� ir pasislėpti nuo suvokimo, kasmet vis labiau slegian�io, koks esu nebūtinas, kaip lengvai pakei�iamas, kai i�eisiu į pensij�, o tuo metu kovojau u� paskutinius savivertės liku�ius, kad i�lik�iau bent plūduriuoti kaip laivo du�enos. Vienas i� būdų tai daryti buvo kautis su Vera, ir mūsų naudojami ginklai � kas gamina pinigus, o kas valo nosis, kas �luosto grindis, o kas taiso tvoros statinius, � buvo visai nesvarbūs, visa tai mes kalbėjome vien tam, kad taptume matomi, nors �inojau, nesumanydamas, kaip tai sustabdyti, ko jais i�ties pasiekiame, � jie darė mus abejingus vienas kito seklumai, kurioj u�strigome, � persisunkusius kartėlio, susvetimėjusius, laikomus kartu tik abipusės nuoskaudos, kuri� neabejotinai abu ne�imės į senatv�. Ties� sakant, a� irgi pavydėjau Luizai.

Bet kam nepavydėjau � tai Aureliui ir Fridesui. Prie� atvykstant Luizai, jie ateidavo padėti man kim�ti de�rų lauko virtuvėje, mai�ydavome dideles porcijas maltos kiaulienos su paprika ir pipirais bei trupu�iu Chalapos paprikų (Frideso naujas pramanas). Ateidavo ir raugti alaus, daryti vyno. Jie padėjo man susidėti naujus langus, i�mu�ti plok�tėm kambarių sienas, atlikti santechnikos ir betonavimo darbus. Nė vienas i� vengrų niekada nesisamdė jokių darbininkų � visk� turėjai padaryti pats arba su bendruomene. Da�nai tai rei�kė daugyb� kovų � visi vyrai buvom įsikal�, kad viena ar kita daroma tik �itaip, �okdavom nurodinėti, rėkauti, kieno būdas geresnis, daugelis įsi�eisdavo dėl to, kas kam padarė didesn� malon�, kuris dirbo sunkiau, o kuriam nebuvo pakankamai atsidėkota. Kartais tikrai būtų buv� geriau k� nors pasisamdyti.

Prisimenu paskutinį kart�, kai Aurelis su Fridesu atėjo man pagelbėti. Tai buvo 1965-aisiais, praėjus septyneriems metams nuo tada, kai atvyko Luiza, ir �e�eriems � kai ji susidėjo su abiem vyri�kiais. Mes tvėrėme nauj� tvor�. Tai buvo kruop�tus darbas: reikėjo i�tiesti virv� pagal vis� mano kiemo perimetr�, pasimatuojant tikslius statinių auk��ius ir kampus, i�sikasti reikiamo gylio duobes, pasigaminti tinkamo tir�tumo cemento, statinius nutepti dervos sluoksniais � �itiek darbų suteikė puikių galimybių pasigin�yti, patvarstyti įrankius kitiems i� rankų, ir jau po de�imties minu�ių kar�tyje visi buvome i�prakaitav�.

A� stovėjau prie i�kastos duobės laikydamas statinį, kai visa tai prasidėjo.

Fridesas norėjo atiduoti Aureliui savo likusį alų, nes Aurelis savo buvo seniai i�gėr�s ir ai�kiai prakaitavo rugpjū�io kar�tyje. Jis paėmė i� Frideso alų, nemenkai gurk�telėjo.

���iltas kaip my�alai. Duodi man alaus, bet jis �lyk�tus,���jis i�gėrė dar vien� didelį gurk�nį u�baigdamas, kas liko.���Tu visada taip darai, tiesa?

Fridesas suraukė antakius, paskui nu�vito, kaip jis ir darydavo.

��Palauk. Atne�iu tau dar ���alto, ��pasakė. Pa�velgė į mane. ��Tu irgi norėtum?

Jau�iau artėjant sprogim�. Jau buvau mat�s tai daugel kartų. Taigi atrėmiau statinį į duobės kra�t�, tardamas, kad a� pats atne�iu alaus.

��Taip būtų geriau, nes paskui� ��i�si�iojo Aurelis.

��Ne ne, ��nutraukė jį Fridesas ir atsisuko į mane. ��Tu taip sunkiai dirbai, supluk�s kaip �uo, leisk man atne�ti.

Aurelis �engė prie�ais, dūrė pir�tu Fridesui į krūtin�.

��Tu visk� taip darai. Tū�ti ant man�s, kai a� atstumiu tavo paslaugas: �Kodėl neatve�ei man pataisyti pikapo?�, �Kodėl nepakvietei man�s taisyti stogo?�, �Kodėl darai vyn� su tuo vyruku, o ne su manim?� Bet kai kreipiuosi į tave, visk� suknisi. Nepadarai, kaip priklauso, perduoti kam nors kitam, o pats vėluoji arba nepasirodai! Netgi dabar ��eini atne�ti alaus, bet vis tiek visk� suknisi.

Jis bedė nyk��iu į mane.

��Tegul Bencė atne�a alaus.

Fridesas pa�velgė į Aurelį.

��K� a� sugadinau? Ar pikap�? Kodėl man nepasakei? Bū�iau atėj�s ir sutais�s.

��Tu ir atėjai jo sutaisyti!���suriko Aurelis.���Bet svarbiausia ne tai.

��O kas?���nenusileisdamas garsu paklausė Fridesas.

��Grietinė, ��atsakė Aurelis.

Tai buvo pasakyta taip, kad neliko jokios abejonės � Fridesas �ino, apie k� jis kalba, mes visi �inome, apie k� jis kalba, ir Aurelis tiesiog stovėjo tylėdamas, tarsi jam nebebuvo ko daugiau ai�kinti, tarsi Fridesas savo sukeltas nuoskaudas būtų prisimin�s taip pat puikiai kaip Aurelis, nuo pat 1959-ųjų, kai jie abu nupirko Luizai gėlių ir ji priėmė i� abiejų, �engė tarp jų, kai jie ėmė gin�ytis, sakydama: �Jeigu imsite dėl man�s mu�tis, i�mesiu gėles, o su jomis ir jus abu.�

��Grietinė? ��Fridesas pa�velgė į mane, paskui į Aurelį. ��Kokia grietinė?

��Kai atėjai taisyti pikapo, nuėjai į virtuv� ir suvalgei vis� grietin�. Puikiai �inai, apie k� kalbu!

��Taigi a� suvalgiau grietin�, ��tarė Fridesas.

Aurelis suspaudė kum��ius.

��Tu visada taip darai!���sukaukė jis.���Vis� laik� kreti tas eibes,���jis papurtė kum��ius,���tas nesuskai�iuojamas eibes mano namuose ��mano namuose, supranti? Ir jos, � Aurelis �engė Frideso pusėn, � jos kaupiasi!

��Tai a� nupirksiu grietinės, kai kit� kart� ateisiu, ��atsakė Fridesas nenusileisdamas.

��Vel-niop grie-ti-n�! ��Aurelis i�rėkė kiekvien� �odį, norėdamas, kad tikrai ai�kiai i�girstume, ir nubraukė visus Frideso įrankius nuo suolo į karutį su k� tik sumai�ytu betonu. A� at�okau, nes kai kurie jų dar buvo prijungti prie prailginimo laidų, sujungtų į elektros tinkl� namo �one. Fridesas spoksojo į įrankius, o Aurelis �oko į pikap�, paleido variklį ir nurūko.

Dauguma įrankių buvo sugadinti. Kitus pavyko nuvalyti. Tai truko valand�, ir kol mes baigėme, a� jau nebenorėjau tvirtinti tvoros stulpų. Vis� t� laik� Fridesas �vilpavo ir �ypsojosi.

Mums baigus darb�, Vera atne�ė alaus, ir Fridesas atsisuk�s į j� paklausė, ar ji �inotų, kur netoliese būtų galima gauti statin� grietinės.

���Safeway�. Per du kvartalus ton pusėn, ��pasakė ji.

Kai jis nuva�iavo, nusitraukiau kepur� ir nusibraukiau prakait� nuo galvos.

��Ver�iau tuodu gin�ytųsi dėl to, dėl ko i�ties gin�ijasi.

��Jie per daug myli Luiz�, kad taip elgtųsi, ��pasakė ji, �velgdama į tolstantį Frideso automobilį. ��Tikrai nenori sukelti vie�os scenos ir pridaryti jai dar daugiau rūpes�ių.

Ji laukė mano atsako, bet kai a� nieko nepasakiau, apsisukusi �engė į namus.

�inojau, kad ji klysta, bet neturėjau įrodymų.

Nors juodu ir vaidijosi, visi suprato, kad abu saugo Luiz�. Kai kuris nors i� jų pasirodydavo �okiuose, vestuvėse arba i�kyloje, Luiza paprastai būdavo su juo, �monės tylėdavo ir dėdavosi, kad jie sena pora, o jiems i�ėjus pasismailindavo lie�uvius ir imdavo mai�yti Luiz� su purvais.

�i apsauga buvo vienintelis dalykas, kurį Aurelis su Fridesu darė abipusiu sutarimu, nors tiesa ta, kad net �ia jie var�ėsi. Veikiausiai �ios ir buvo did�iausios jų var�ybos. Jeigu vienas ėjo su ja į renginį, kitas neidavo. �i� tvark� sukūrė Luiza: jie manė, kad �itaip apsaugo j� nuo gėdos ar nepatogumo, o i�ties ji tik valdė jų įtū�į, � antraip �is būtų pasibaig�s �mog�udyste.

A� vėl slapta klausiausi, kaip Luiza tuo charakteringu pavargusios moters tonu apibūdino savo strategij� Verai.

��A� jiems tiesiai �viesiai pasakiau vien� negin�ijam� taisykl�: jokio smurto, niekuomet. Vienas i�dau�tas dantis, mėlynė po akim ar i�nertas petys ��ar bent gandas apie tai � ir a� i�nyksiu i� �ia taip pat tyliai, kaip pasirod�iau. Jie �ino, kaip greit a� galiu dingti.

��Ir jie klausė? ��paklausė Vera.

���inoma, ne! ��atsakė Luiza. ��Taigi a� i�vykau visam mėnesiui. Ar neprisimeni?

Vera i�syk neatsakė galvodama.

��Ar tai buvo� ar tai buvo 1962-ųjų vasar�?

��Rugpjūtį, ��atsakė Luiza.

A� irgi prisiminiau t� mėnesį, kai Toronte sunkiausia, kai kar�tis ir drėgmė kaip įkait�s inkaras u�gula tau sprand�. Pasklido �inia, kad Luiza paslaptingai dingo. Tomis savaitėmis Aurelį su Fridesu matydavome tyliai kiurksan�ius baro vėsoje, nukabinusius galvas, jie labiau priminė fotografijas nei tikrus �mones, tokie susiliej� su prietema ir purvinais suolais, tarp jų stypsojo �alto gėrimo buteliai. Atrodė, lyg jie vėl rūpinasi vienas kitu. Niekas ne�inojo, kas vyksta, bet kol mes i�siai�kinome, atėjo rugsėjis, Luiza grį�o, ir abu vyri�kiai ėmė sekioti vienas kit� kaip seniau.

��Ir tos istorijos, kurias jūs apie mane pasakojate, ��tarė Luiza, ��nesu tikra, kad Aurelis su Fridesu i� dalies jomis netiki.

��A� nepasakoju jokių istorijų, ��pasakė Vera.

��Pasakoji! ��suriko Luiza, trenkdama delnu į stal�.

��Nepasakoju, ��tyliai pasakė Vera. ��Jau ne.

��A� ne�inau, ��atsiliepė Luiza po kurio laiko lū�inėjan�iu balsu. ��Galbūt Aurelis su Fridesu tiesiog dėl man�s jaudinasi. Kaip tu manai?

Veros atsakymo taip ir nei�girdau. Jis buvo per daug tylus.

Netrukus Aurelis i�moko �okti tango. Luiza �okti mėgo ir buvo puiki �okėja, Fridesas irgi mokėjo �okti. Ties� sakant, Fridesas tvirtino i�mok�s Aurelį, o Aurelis at�audavo i�mok�s �okti pats, nepaisydamas netikusių Frideso pamokų, � nors turbūt kaip tik prisiminimas, kas buvo jo mokytojas, suteikė Aurelio judesiams tokio įnir�io: aroganti�ki galvos krestelėjimai, i�pūsta krūtinė tikriausiai turėjo įrodyti, kad �itaip �auniai �okantis �mogus negalėjo to i�mokti i� Frideso. Luiza laimėdavo visus klubo organizuojamus �okių konkursus � su vienu ar kitu vyri�kiu, nes jie atsisakydavo �okti su kita partnere (i�skyrus, �inoma, vienas su kitu).

Kit�met Fridesas i�moko med�ioti ir �ūklauti, nes Luiza u�siminė, kaip nuostabu, kai Aurelis prikem�a jos �aldiklį �skanutėlės pauk�tienos ir �vėrienos�. Jis nepaliovė suok�s visiems, kas tik klausė, koks puikus mokytojas yra Aurelis, nors tai i�gird�s Aurelis tik niurzgė ir visiems porino, kaip Fridesas prarado vien� geriausių jo me�kerių, kuri� u�mesdamas nety�ia �vystelėjo į up�. �Tai buvo sena �Remington�, bambukinė. Nepakei�iama. Vietoj jos nupirko man �Bowline�. Bet toji tikras �lam�tas!�

Jie abu įnirtingai tobulinosi. Abiem teko susipa�inti su naujausiomis prancūzų ir italų madomis, sėdėjo kiekvienas savo namuose vartydami rinktinių parduotuvių �urnalus, sukdami galvas, kaip pranokti vienam kit� � u�sakyti �it� palaidin�, t� suknel� ar anuos batelius i� Niujorko, Milano, Pary�iaus.

Jie augino gėles. Galėjai matyti juos prie�inguose vietinio sodų centro galuose kraunantis į savo pikapus tr��as. Gėlininkystė nė vienam nepavyko, bet Luiza visada ateidavo su puok�te i�stypusių, bespalvių gėlių, kurias abu vyri�kiai palikdavo ant jos slenks�io.

Pasirodyti kartu jiems buvo leid�iama tik kart� � kai klube vykdavo mėnesiniai brid�o turai, �ia ji visada ateidavo viena. Lo�dama brid��, Luiza mėgo blokuojan�ias konvencijas. Fridesas bandė jas perk�sti, bet kiekvien� kart�, kai jas panaudodavo, Aurelis atsakydavo blokuojan�iomis kontromis. Kai Fridesas, norėdamas jį prad�iuginti, irgi panaudodavo blokuojan�i� kontr�, Aurelis pereidavo prie baud�iamųjų kontrų ir kaskart laimėdavo � Fridesas dėl to juokdavosi, o Aurelis tū�davo. Luiza įprato blokuoti, bet nė vienas i� vyrų taip ir nei�moko �ios konvencijos taip, kad Luizai įtiktų.

Visa tai t�sėsi metai i� metų, vyrai savo įnir�į i�liedavo netiesiogiai, nors grasinti ar dar blogiau elgtis su bet kuo, kas apkalbės Luiz�, jie galėjo visi�kai nevar�omai.

Istorija su Er�i stogu buvo tik vienas atsakomųjų smūgių. Tai vyko nuolatos. Tiboras Haidu i�vyko su Aureliu �vejot ir pradingo. Jie rado jį praėjus keturiasde�imt a�tuonioms valandoms susigū�usį prie ma�y�io lau�elio, u� ka�kokios r�stų ruo�os proskynos, vis� molin� ir sukand�iot� uodų, � Tiboras tvirtino, kad Aurelis jį paliko, kai jis pajuokavo, neva Luiza per Budape�to apgultį parsidavinėjusi u� kepalėlį duonos, � o tai rei�kė, kad jis, Aurelis, vienintelis galėjo jį surasti, tad kantriai atsekė Haidu pėdomis mi�kais ir pelkėmis, per kurias anas maknojo, kar�tligi�kai ie�kodamas kelio namo. Net ir po viso �ito Tiboras ir Aurelis toliau ėjo kartu �vejoti � Aurelio patirtis buvo pernelyg viliojanti, kad galėtum jos atsisakyti, tik Tiboras daugiau niekada neminėjo Luizos.

Aniko Horvat automobilis u�siliepsnojo tu��ias stovėdamas ties Komercijos ir Brodvėjaus gatvių kampu. Niekas nieko negalėjo įrodyti, bet vienas kitas kalbėjo mat�s Frides� netoliese Aniko namų � o �i buvo įsimylėjusi Aurelį � t� naktį, kai toji paskelbė esanti daug geresnė moteris negu toji �kek�ė Luiza�, ir kad tai įrodytų, metė i��ūkį � pradėjo metų kar� dėl Aurelio palankumo, o laimėtoja metų gale turėjo gauti teis� su juo susituokti. Buvo ai�ku, kad Luiza laimėjo konkursui dar tik prasidėjus, o Fridesas nusiaubė automobilį, kad i�vengtų rizikos prarasti Luiz�, jei �i susituoktų su Aureliu.

Nesu tikras, ar kartais krėsdami �ias eibes jie nebendradarbiaudavo. Nes kai jie nebūdavo su Luiza, būdavo kartu, sėdėdavo namuose arba �audykloje, prie e�ero arba klube, Fridesas su nesenkan�iomis dovanomis ir paslaugomis, o Aurelis � kaip visada � priimantis visa su nesenkan�ia kritika. Dauguma �monių manė, kad jie laikosi vienas kito, nes nepasitiki, seka, skai�iuoja, kad kuris nepadarytų ko nors, kas suteiktų didesnį Luizos prielankum�.

Visi kalbėjo, kad Luiza sukūrė tobul� ved�iojimo u� nosies sistem�. Bet a� �inojau, kad taip nėra. Ties� sakant, Luiza nuėjo per toli, ji pati įsipainiojo į pinkles ir negalėjo pasirinkti, nes pasirinkti vien� būtų rei�k� u�mu�ti kit�. Jie laikė j� taip pat, kaip ir ji juos.

Bet �is velnio sandėris buvo tik simptomas, o ne prie�astis to, kas nu�udė Luiz�. Ji mirė 1975 metų vasario 23 dien�, aplankiusi Ver� paskutinį kart�.

T� vakar� ji atrodė siaubingai. Apsirengusi ir pasida�iusi pa-skubomis, veidas i�terliotas losjonu, pudra ir �elė, o drabu�iai taip baisiai kirtosi, kad pama�iau j� �iemos popietės prieblandoje per pus� kvartalo. Bet jos elgesys t�nakt nei�davė nė �enklo liūdesio. Ji try�ko gyvybe gausiau nei paprastai, oriai į�engė pro sodelio vartus, pak�telėjo mane į abu skruostus, u�lingavo priekiniais laipteliais, kaip tik ji sugebėdavo, dar labiau provokuojamai pasikraipydama, kad u�glaistytų girtum�.

A� nuėjau įkandin, viliojamas gertuvės blykstelėjimo, i�plė�to �viesos vir� durų, o Vera jau siekė jos palto.

��Keista, ��tarė Luiza, sėsdamasi prie virtuvės stalo, ��kaip tik �i� popiet� prisiminiau pasak�, kuri� mama man sekė vaikystėje, ��ji �agtelėjo, prisidengė burn� pir�tinėta ranka, krestelėjusi galv� nusimetė plaukus nuo akių. ��Gyveno kart� jaunikaitis, ��taip visada prasidėdavo, ��ji surimtėjo, susim�stė, staiga i�blaivėjo. ��Jis turėjo �imt� gra�ių merginų. �inoma, ne visas i� karto. Vien� paskui kit�. Kai kuri nors i� �ių moterų pasendavo (pats jaunasis vyri�kis neseno), ji grak��iai krisdavo į atmatų krūv�. I� tiesų tai nebuvo atmatos, nors mama jas taip ir vadino, ��tai buvo kaulų krūva. Taigi ji puldavo į t� krūv�, palikdavo vietos kitai. Jaunuolis turėjo ir jaun� �mon�. Ji irgi buvo am�inai jauna. Jos bėda buvo ta, kad nė viena i� �imto jaunų moterų nebuvo nemirtinga kaip ji, jų gro�is netrukdavo, taigi nė viena jų nepasiimdavo jo visam laikui. Jis vis pareidavo namo t�r�sgomb�c19 ir lekv�r20, � Luiza nusijuokė, i�sitraukė palinkos gertuv� ir �liuk�telėjo joms abiem, bet Vera savo nė nepalietė. � Taigi galiausiai �mona pasiuntė man�s ir paliepė surasti gra�iausi� moterį pasaulyje, � Luiza u�simerkė, paniro į prisiminimus. � A� apkeliavau tiek vietų, Vera. Visko ma�iau � gra�aus ir baisaus. Tai, k� apie mane pasakoja, vieni niekai, jie nė i� tolo neprilygs tikrovei. Man prireikė �itiek laiko suvokti, kad moteris, kurios ie�kojau, � tai a�! Kad nebuvo prasmės nė i�keliauti, � ji atsiduso, plek�nodama sau plaukus. � Man buvo �e�iolika, septyniolika, o mama vis dar pasakojo t� pasak�. A� vis laukiau, kol kokia nors moteris � ten, tame pasaulyje, � pasens ir mesis ant kaulų krūvos, kad mano tėtis pareitų namo var�kės spurgų.

Ji dar i�gėrė.

Vera pa�velgė į mane pagalbos, bet a� tik i�plė�iau akis ir gū�telėjau.

��Luiza, ��kreipėsi ji tyliai, ��tu per daug geri. Nebesuprantu, k� kalbi, ��ji atsargiai i�traukė puodelį jai i� rankų. ��A� pakviesiu Frides� arba Aurelį, kad parvestų tave namo.

Kai Luiza nieko nepasakė, tik sėdėjo, įbedusi akis į t� viet�, kur buvo puodelis, Vera pakilo.

Ji paliko mane su Luiza. Pakibo nejauki tyla. Pama�iau Veros puodelį ir, pakėl�s jį prie lūpų, i�gėriau vienu gurk�niu.

��Aurelį ir Frides�, ��purk�telėjo ji. ��Velniop tuos abu avinus, ��ji prisitraukė puodelį i� ten, kur Vera jį buvo padėjusi, bet negėrė. ��Jie man�s nemyli, nė vienas, ir niekada nemylėjo, ��Luiza sukinėjo puodelį pagal ir prie� laikrod�io rodykl�. ��Ar esi kada mat�s tokį vieni�� �mogų? ��Luiza nusi�ypsojo man. Nebuvau tikras, apie k� ji kalba. ��Aurelis toks pigus, kad jis niekam negali pasakyti �ne�, kad ir kaip ko nors nenorėtų. O Fridesas toks nesaugus, kad jei netampa herojumi, kuris visk� daro geriausiai, jo tiesiog nėra.

Po da�ų blizgesiu Luizos veidas buvo pilkas.

��I� tų dviejų gavau visk�, ko norėjau, ir man nereikėjo �veisti grindų, mesti purvinų apatinių į skalbimo ma�in� nei klausytis i�ved�iojimų, kaip man lengva, nes jie u�dirba pinigus, �luostyti snarglėtų nosių, gaminti pietų ir i�skėsti kojų, ��ir ji nusijuokė tokiu kraupiu juoku, kokio dar nebuvau girdėj�s. ��Tai juodu ��jie padarė mane laiming�! Tikri meilu�iai!

Grį�o Vera ir pasakė, kad Aurelis sutiko ateiti. Luiza linktelėjo ir svyruodama pakilo nuo stalo.

��Turbūt palauksiu lauke, ��ji ap�velgė virtuv� kaip tikrai sukrėstas �mogus ir atgalia ranka perbraukė kakt�. ��Labai atsipra�au, ��pasakė, ��nereikėjo �į vakar� ateiti.

Kai paskui pakėlė akis, ji �ypsojo, tikrai �ypsojo.

��Dėkui, dėkui jums abiem, kad mane i�klausėte.

Vera pagelbėjo Luizai apsivilkti palt�. Pro praviras duris plūstelėjo sniego gūsis. Pūtė vėjas, lankstė med�ių vir�ūnes. Luiza, regis, mielai įkvėpė to gaivumo, paskui atsisuko į mane.

��Kai a� i�eisiu, Vera lieps tau apsivilkti palt�, eiti paskui ir pastovėti su manim, kol pasirodys Aurelis, ��ji pabu�iavo mus į abu skruostus ir �engė į lauk�.

Kol apsivilkau palt� ir i�ėjau laukan, ji jau buvo dingusi.

Daugiau jos nebematėme. Po de�imties minu�ių mane pasivijo Aurelis ir mes kartu sukome ratus po kvartal�. T� naktį apėjom visur: jos namus, klub�, visas tas vietas, kur Luiza būtų galėjusi būti, net tas, kurių būtų vengusi, kol pagaliau įkalbėjau Aurelį nueiti į Frideso namus. Bet Fridesas jau buvo i�ėj�s ie�koti � Vera spėjo jam paskambinti.

Kai grį�au namo, buvo dar tamsu, bet jau rytas. Vera atrakino duris (buvau pamir��s pasiimti rakt�) vilkėdama chalatu, bet ma�iau, kad ji nemiegojo, ir kai a� stovėjau mik�iodamas, vardydamas, kur mes apėjome, manydamas, kad turiu tai skubiai padaryti prie� įeidamas į vidų, ji �velgė man per petį, i�tiesusi kakl�, i�plėtusi akis, tarsi stengdamasi susiurbti likusi� �vies�.

Kelias kitas dienas Vera vylėsi, kad Luizos taip ir neras. Ji tikėjosi, kad jos i�nykimas pakurstys naujas istorijas. Kad Luiza i�skriejo ie�koti naujų nuotykių. Naujų vyrų. Gra�esnių drabu�ių. Turtų. Įkandin įprastinių svajonių. Bet po keturių dienų j� su�vejojo Ontarijo e�ere. Ka�kodėl Luiza vilkėjo kitaip nei t� vakar�, kai buvo mūsų namuose. Ji buvo apsirengusi juod� kokteilių suknel�, pasipuo�usi perlais, kuriuos jai buvo nupirk�s Fridesas, did�iulės skrybėlės fazanų plunksnos buvo susivėlusios ir į�alusios lede � skrybėlait� ji buvo pasiri�usi po smakru, lyg būtų bijojusi, kad j� nune� srovė, o ant liesos rankos maskatavo rankinės kilpa. Viduje buvo lai�kas, kuriame ra�ė vis� savo �turt�� � būtent tokį �odį ji buvo parinkusi � paliekanti �visiems garbingiems Toronto Sė�ėnio klubo nariams�. Lai�kas buvo para�ytas vengri�kai.

Holas pasamdė advokat�, kad �is i�rū�iuotų visus Luizos turtus. Paskalūnas Holas visiems atskleidė, kada advokatas ketina eiti į Luizos namus jų inventorizuoti. Kai �is ten pasirodė, minia jau laukė ant namo laiptelių � pradin� įmok� u� nam� 1963 metais sumokėjo Aurelis, o Fridesas nuo to laiko mokėjo nuom�. Advokatas atsargiai atrakino priekines duris raktu, kuris buvo suvyniotas į sumirkusį testament�. Jis papra�ė visų likti lauke, neiti vidun. Jam reiki� atlikti kruop��i� inventorizacij�, kol niekas nesugadino (t. y. nepavogė) �asmeninių velionės turtų�. I� prad�ių visi elgėsi kaip papra�yti, bet po kurio laiko vienas �mogus per�engė slenkstį, paskui padarė vietos kitam pasislinkdamas truputį tolėliau, ir �tai jie pir�tų galiukais jau �mirinėjo po prieblandoj skendin�ius kambarius, �iūrinėjo knygas ir paveikslus, paskui ėmė visk� �iupinėti, graibytis po atver�iam� stal� prie�kambaryje. Netrukus visi aktyviai įsitraukė į paie�kas.

Mudu su Vera irgi ten buvome, stovėjome ant kilimėlio prie durų, �velgdami vidun, tuo metu advokatas nulipo laiptais ir bandė sutramdyti �mones, kad �ie neki�tų nagų prie Luizos daiktų, ta�iau Aniko staiga suriko ka�k� radusi ir visi metė, k� dar�, susibūrė aplinkui j�, susidarė toks ratas, kad advokatas negalėjo nė prasiskverbti. Kaip tik t� akimirk� Vera liepė man jos palaukti, ji greitai grį�ianti.

Aniko rado �urnal� � vien� tų senovi�kų apskaitos knygų kietu juodu vir�eliu su sidabrinėmis raidėmis, o �onuose ky�ojo kilpelės. Miniai susitelkus, Aniko ėmė skaityti � tai buvo lyg s�ra�as, lyg dienora�tis � u�ra�ytas kiekvienas dalykėlis, kurį Fridesas ar Aurelis padarė Luizai, pa�ymėta vieta, data ir laikas, o �alia buvo skai�iai � kodas, kuris kartojosi su menkomis variacijomis: ties kiekvienu vyri�kiu jis kartojosi nuosekliai, bet tarp jų buvo gerokas skirtumas.

��Tai jos sekso aktai su Aureliu ir Fridesu, ��parei�kė Aniko.

Er�i paėmė knyg� ir pavartė, ir jos akys i�siplėtė i� nuostabos � juk tai visai ne kodai, bet ma�y�iai vulgarūs pie�inėliai. Knyga keliavo i� rankų į rankas, visi spoksojo, bet tikrai ne visi ten matė besidulkinan�ius �mones. Pagaliau Aniko atgavo knyg� ir pervertė puslapius į priekį, paskui pakeltu dirbtinai pasibaisėjusiu balsu paskelbė:

��O �ia, �iūrėkite, dulkinasi ne dvi, bet trys figūros! ��ir daugybė rankų puolė graibstyti �urnalo.

Ir tuomet vienas jų � nebepamenu, ar tai buvo Aurelis, ar Fridesas, � stumtelėj�s mane petim, į�engė į namus ir i�plė�ė u�ra�us jai i� rankų. Vera jiems paskambino, bet jie jau buvo pakeliui ir dabar per penkias minutes atliko tai, ko advokatas nepajėgė per pusvalandį, � pa�iup� po vien�, nei�skiriant nė moterų, u� pakarpos, i�metė visus lauk.

Mudu su Vera irgi i�ėjome, o prie� i�eidami dar i�vydome pas-kutinį vaizd�, kaip susėd� ant sofos vyri�kiai, pasidėj� tarp sav�s �urnal�, braukė jį pir�tais, tarsi tikėdamiesi i�trinti �ių įsiver�ėlių pir�tų atspaudus, sugr��inti savo ry�ių su Luiza įam�inimo pirmyk�tį nekaltum�. Bet įdėmiau pa�iūrėj�s pama�iau, kad Fridesas linguoja galva, o Aurelis ko�ia �od�ius, jo pir�tas laksto vis grei�iau ir grei�iau, rodydamas tai vien�, tai kit� eilut�, tarsi juo labiau Fridesas su juo sutiko, juo ma�iau Aureliui liko įrodymų. Mudu su Vera paėjome gatve ir tylomis sulipome į automobilį. Ji irgi matė, k� darė Aurelis ir Fridesas, ir automobiliui riedant į vakarus, mes jutome savo vienyb� taip, lyg mus skirtų tik plaukelis, beveik nieko, palyginti su myliomis cemento, kurį �ie vyrai sukrovė tarp sav�s, ir �itiek jo pridėj�, sucementavo savo draugyst� visiems laikams. Luiza neklydo � ji buvo tik tarpininkė, sudau�ytas telefonas, kuriuo jie perdavė savo meil� vienas kitam. Vis� keli� namo jie stovėjo man prie� akis � Fridesas ir Aurelis, baksnojantys �urnal� ir besigin�ijantys, kuris gi mylėjo Luiz� labiau.

VIENA I� KEIS�IAUSIŲ �mogystų, i�kilusių Vengrijos komunizmo eroje, � o keistybių tuo metu derėjo gausiai, � buvo monsinjoras Juozapas �ventasis Mykolas. Apie t� �mogų sklandė įvairiausių gandų, neva jis u�simaskav�s pabėgėlis, vyriausybės agentas, atkapstantis revoliucijai prie�i�kas grupes, kad jis i� tų, labai nuo�ird�iai tro�kusių kunigystės, bet nė vienas nepranoko pramano apie jo ra�om� knyg�.

Jei tikėsime gandais, monsinjoras pavadino savo rankra�tį �Komunizmo stebuklų kronika� ir surinko tokias neįtikėtinas istorijas, kad �monės nuo Nyrabranio iki �oprono nepaliovė jų porin�.

Savaime suprantama, kronika kėlė didelį susirūpinim� komunistų vald�iai, nes Marksas praleido didum� savo gyvenimo įrodinėdamas, kad tokių dalykų kaip stebuklai nesama ir tik mes patys, mes vieninteliai, kuriame savo likim�. O i� tiesų mums lemta viena: suprasti, kad svarbiausia � kolektyvas, o individas yra niekis, nepaisant to, k� �neka kapitalistai ir krik��ionys, ir valstybės darbas padėti kiekvienam mūsų tai prisiminti; jei prireiktų, tai ir �iurk�toka jėga, nes be jo, be to kolektyvo, nebūtų geresnio pasaulio.

Ta�iau tie pasakojimai buvo tokie įdomūs!

Antai būta istorijos apie Vasilį Bazov�, vien� i� tų gulagų nelaimėlių, kuriuos kalėjimo bendrai pasirinkdavo kaip �atpirkimo o�ius�. Prie tokių o�ių prisigretindavo, paku�dėdavo apie planuojam� pabėgim� ir pakviesdavo bėgti sykiu. Kaliniams i�sprukus, kai visi atsidurdavo plyname lauke su aplinkui plytin�iomis mylių myliomis sniegynų ir ledo, �o�į� nudėdavo ir suvalgydavo kiti kaliniai, suprantama, neturėj� kada susitepti sumu�tinių �iam �ygiui. I� gulagų siųstos paie�kos grupės rasdavo jų kūnus prapjautus, nukraujavusius, i�luptais inkstais, � nes kraujas ir inkstai yra vienintelės �mogaus kūno dalys, kurias galima vartoti �alias, o kurti lau�o ir i�kepti visko, kas liko, bėgliai negalėjo, kad nei�duotų savo buvimo vietos. Ta�iau t�syk Vasiliui pavyko apsiginti nuo pasikėsinusių į jo gyvyb� bendrų, pasprukti ir i�gyventi �e�et� savai�ių apledėjusiose stepėse (penkiomis savaitėmis ilgiau, nei kada nors pavyko i�tempti apskritai kokiam nors kaliniui), geriant i�tirpdyt� snieg� ir valgant �Kapitalo�, kurį buvo pasiėm�s lau�ui prakurti, lapus. Kai patruliai pagaliau jį su�iupo, jie negalėjo �ituo patikėti, tad bėglys pasiūlė jiems kelet� lapų paragauti. Anie �iek tiek pasigin�ij� sutiko ir įsitikino, kad Markso ra�tai tikrai neblogo skonio, netgi truputį primena kotleti21, ma�umėl� bitochki22.

Kitas pasakojimas bylojo apie Ivan� Bariatinskį, i�mest� i� partijos u� tai, kad atsisakė paklusti valstybės valiai, paskui jis trejet� de�imtme�ių praleido klajodamas Maskvos gatvėmis, prisiri��s prie krūtinės plakatus, skelbian�ius, kaip Leninui, o paskui Stalinui nesisekė įgyvendinti marksizmo. Tikras stebuklas � Ivanui ne tik buvo leid�iama ramiai tuo u�siimti, bet jo padėtis paprastai netgi sukeldavo visų sutiktųjų u�uojaut�, tad mesdami i��ūkį vald�iai, �monės jį pamaitindavo ir aprengdavo. Net visai svetimi, susidūr� su Bariatinskiu, savo atjauta jam da�nai u�krėsdavo ir kitus, taigi kur tik Bariatinskis pasisukdavo, ten ūmai palikdavo suve�ėjusį �mogi�k�jį solidarum�, tarsi �ventasis paskui save �eriamų ro�ių �iedlapių tak�.

Būta ir istorijos apie Beriks� Babojesku, in�inierių mechanik�, kuris atsidūrė teisme u� tai, kad ėmėsi i� pagrindų spr�sti romų problem� Rumunijoje; kitaip sakant, norėjo priversti romus atsisakyti klajokli�ko gyvenimo būdo, įsikurti sėsliai ir dirbti valstybės labui, kaip daro visi kiti �monės. Įkvėptas �ios vizijos, Babojesku siūlėsi sukurti Mobiliojo proletariato miestelio projekt�: miestelį turėjo sudaryti namai, parduotuvės, fabrikai, tai turėjo būti tarsi i�tisas kaimas, i�keltas ant kojūkų, varomų did�iulių baterijų ir krumpliara�ių, jis sektų romams i� paskos, kad ir kur �ie klajotų, neatsilikdamas nuo jų taip nenuolaid�iai, kad tai juos i�sekintų, priverstų pasijusti pralaimėjusius ir įsikurti sėsliai. Netrukus po to, kai supa�indino su savo planu Sovietų Taryb�, Babojesku buvo ka�kur i�gabentas �jo paties labui�, ta�iau beveik i�syk jo mobiliojo miestelio vizij� imta įgyvendinti kone visuose Rumunijos kaimuose. Pasigirdo prane�imų apie mi�kus, nu�ienautus jų kelyje, dideles įdubas, kurias kojūkai palikdavo įspaustas smėlyje, akmenyje, asfalte. O dar blogiau, prane�ta, kad romai, u�uot jaut�si persekiojami �ių �babojeskvilių�, kelet� mėnesių su pasibaisėjimu nuo jų lakst�, galop ėmė suprasti, kad tai buvo kaip tik toji vieta, kurios jie ie�koj�, � nes �ia jie galėjo ir įsikurti, ir sykiu nejausti, kad var�oma jų aistra klajoti. Tad pagaliau ėmė į juos kraustytis ir apsigyveno, ir keliavo po �alį su �ia nedidele utopija, daug artimesne Markso vizijai, ir galiausiai tokiuose kaimuose panoro gyventi ir visi kiti rumunai. Tai tapo tikros gėdos versme komunistams, kurių miestų ir miestelių su �iais negalėjai nė palyginti, tad jie teįstengė grasinti, įkalinti ar bausti mirtimi visus tuos, kurie apie tokias gyvenvietes drįsdavo bent u�siminti.

Istorija, įtraukusi Vengrijos slaptosios policijos, kitaip �inomos kaip AVO, agent� Flori Nandorfi, i� tiesų buvo apie j� pa�i�; �ventasis Mykolas j� pavadins �Nandorfi tinklu�. Tiesa, i� prad�ių Flori gavo u�duotį surasti kunig� su jo bendrais kontrrevoliucionieriais ir kart� bei visiems laikams sustabdyti tų protus jaukian�ių istorijų skleidim�.

Toji Flori taip pat buvo garsenybė, tegul ir ma�esnio ry�kio. Dar 1945 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir Budape�to apsiaus�iai, ji prasiskverbė į vadinam�jį Vanajaus batalion�, kovinį dalinį, suburt� Laslo Vanajaus, de�iniojo sparno fanatiko, pasiry�usio remti nacius net �iems galutinai pralaimėjus. Jis susivarė senyvus vyri�kius ir berniukus, kurių nė vienas neturėjo reikiamo karinio pasirengimo, ir pasiuntė juos prie� Raudon�j� armij�. �inoma, tai buvo savi�ud�ių �ygis, o kai Vanajui pritrūko senių ir vaikų, gretas papildydavo u�puldinėdamas i�sislaps�iusius civilius: pajėgian�ius kariauti u�ra�ydavo, parod�s pistolet� ir siūlydamas pasirinkti � mirti tuoj pat arba veikiausiai kiek vėliau. Pasak oficialių �altinių, Flori, persirengusi jaunuoliu, įsiskverbė į batalion� ir padėjo Raudonajai armijai įvesdinti į dalinį nema�ai pa�ių �i�tikimiausių� agentų � taip kukliai prisidėjo prie galutinio nacių ir Sukry�iuotųjų strėlių partijos pralaimėjimo, o sau pelnė gausių pagyrų ir apdovanojimų; karui virtus �altuoju gavo pelning� post� ir �ia darbavosi skleisdama sovietinį teror�. Kaip tik dėl tokios Flori kompetencijos jai ir teko u�duotis i�ai�kinti �vent�jį Mykol�. Kaip mirktelėj�s prasitarė jos vir�ininkas ir partinis kolega Maksimas Zabrovskis, tokias �taktines i�davystes� ji atlikdavusi tobulai. Flori nesigin�ijo, nes kaip tik dėl �ios reputacijos i�liko gyva, naudinga valstybei, tik gal ne tokios puikios sveikatos, mat jau daugelį metų gėrė, paslap�iomis gurk�telėdama dien� ir i�maukdama po butelį naktimis.

Flori neprisiminė, kada pirm�kart i�girdo gandus apie monsinjor� ir jo kronik�, tad kai ėmėsi �io darbo, �itai savaime tapo problema: vingiuodavo per pasakojimus, miglotus prisiminimus vyrų, moterų ir net vaikų, kurie tikino mat� knyg�, patys laik� rankose ar su�inoj� i� kitų j� turėjusių, girdėj� i� jos skaitant, deklamuojant (paai�kėjo, kad i� jos pasiskaitydavo net prie� mieg�), � ta�iau ji ne�inojo �ių kalbų kilmės ir negalėjo spr�sti, kiek jos nutolusios nuo tiesos. Todėl da�niausiai keliaudavo po įprastus barus ir atokius miestelius, Dievo pamir�tas vietas, kur knib�dėjo tokių �monių, kuriems padėdami sovietai ypa� did�iavosi, nors �iems sovietų atvykimas � kadangi į�engė skindamiesi keli� kulkomis ir ugnimi, pirmiausia siųsdami kareivius, �udan�ius, sėjan�ius mirtį, liepsnose skandinan�ius miestus, � buvo tik dar viena nesibaigian�ios skurdo virtinės grandis. Flori stengėsi įsimai�yti kaip lygi, kitaip negalėjo, nes tada įtarė kiekvien�, negalėjai kliautis tuo, kad esi nepastebima, nebesvarbi, tai nei�gelbės tokiu metu, kai �mones grūsdavo į kalėjimus, siųsdavo į sunkiųjų darbų stovyklas, bausdavo mirtimi tik tam, kad primintų vald�ios savival�, kai bet k� be jokios dingsties galėjo susemti, tarsi valstybės įgeid�iai u�tikrintų �vari� s��in�. �ie �monės jau nebegalėjo susėd� skųstis vietos tarybomis, kareiviais ar politikais, kaip kadaise skųsdavosi imperatoriumi, kilmingaisiais ar bur�uazija. Flori įsiskverbdavo tarp jų, kirbindama jų nuostabos jausm�, �nekėdama apie tokius dalykus, kurie regėjosi tikrovi�ki ir su valstybe tarsi nė per nago juodym� nesusij�, taigi i�porin� jai visk�, k� ji norėjo i�girsti, jie nė nenumanė padar� did�iulį nusi�engim�. Flori dėdavosi girta it pėdas; vos apversdama lie�uvį, apdujusiu �vilgsniu �valgydavosi aplink, kad jie patikėtų � moteri�kei tuoj �nu�iuo� stogas�, kur jau ten jai beprisiminti tas �nekas; be to, juk ji sava.

Bet girtumo būta tikro. Anų laikų prisiminimai Flori i�kildavo ne kaip virtinė datų, atskirų epizodų, bet kaip viena ilga akimirka, sukritusių atsitiktinumų dėmė, susiliej� veidai, kurių kiekvien� būtų galėjusi i�skirti, apkaltinti, įkalinti, pakeliui sugalvodama dings�ių ir įrodymų, net jeigu jų pritrūktų. Juk taip ji dirbo jau por� ar trejet� metų � pati virtusi savivalės įgaliotine, pasi�ovusia suvystyti pasaulį savo asmeniniu chaosu.

��Taip, a� girdėjau apie knyg�, ��tarė vyri�kis, �iupinėdamas apykakl�. ��Girdėjau ir apie tave.

Ji nustebusi dirstelėjo į jį, bet jis jau pakilo, įsiliejo į prie baro �ėlstan�ių �monių mini�, buvo antra nakties, metas, kai alkoholis ima gimdyti haliucinacijas, kai per�engiamos ne tik įstatymo, bet ir vaizduotės ribos. Kas �oko, po vien� ar poromis, keturių ar didesnėmis grupelėmis, o vienas vyras skėlė �e�iotk� po įdubusiu stogu, pro kurį sunkės lietus, � ir kai Flori vėl i�girdo to vyro bals�, ji jau sėdėjo tupykloje ir �iūrėjo, kaip murzinas vanduo neskubriai semia jos batus.

��Vanajaus batalionas, ��i�girdo ji �nab�desį.

Flori papurtė galv�, nesuprasdama, ar tai sklinda i� būdelės kairėje, ar de�inėje, ar pasigirdo, kaip jau ne kart� buvo nutik�, i� jos makaulės. Netrukus i�girdo ir daugiau:

��Per apgultį tu slapsteisi rūsy. Plaukus nukirpo tėvai, manydami, kad atrodydama kaip berniukas i�vengsi da�nos tuometinės moterų dalios, kai atėjo Raudonoji armija. Buvai i�sekusi, pavargusi, traumuota ir praradusi bet koki� moral�, o juk tas nevar�omas plė�imas, kurį leisdavo jiems vadai, da�nai neapsiribojo vien ki�enėmis, lagaminais ir rankiniais laikrod�iais, tiesa? Bet Vanajus pasirodė pirmas, privertė tave įstot į dalinį, o tai, k� jis padarė tavo tėvams, garantavo, kad niekada neatskleisi jiems, kas i� tiesų esi. Bet galų gale vis viena i�sidavei, tiesa?

Bet dabar Flori jau pakilo, apgirtusi �iaip taip u�sitempė kelnes, i�virto per duris, atplė�ė gretimos kabinos duris, paskui ir visų kitų, patikrino ir per vir�ų, �vilgtelėjo per ply�ius prie grindų. Ta�iau vyri�kio niekur nebuvo matyti, niekur nė pėdsako, nė tualetinio popieriaus skiautelės ar varvan�io �iaupo, i� kurio galėtum spr�sti, kad jo �ia būta.

Paskui Flori ilgokai vaik�tinėjo u�sismaukusi kepur� ant akių, trynėsi i� namų į namus tų �monių, kuriuos t�nakt pastebėjo bare; tik vienas kitas i� jų (kaip ji) prisiminė, k� t� naktį, tomis valandomis veikė; o dar sunkiau jiems buvo prisiminti �mogaus, kurio i�vaizd� ji tik nupasakojo, veid�. Flori nurod�ius, kai kuriuos are�tavo, tad i� jų pabiro įvairiausios informacijos, ai�ku, nei naudingos, nei teisingos; jie tiesiog �nekėjo, kad k� nors pasakytų, nes tylėdami būtų pripa�in� kalt�.

I� kur tas vyri�kis galėjo �inoti, kas jai nutiko per apsuptį? Neliko jokių įra�ų, jokių nuotraukų, jokių liudininkų � visi�kai nieko. Ir nors kai kas partijoje įtarė j� dėl to, kokiais būdais ji įsiskverbė į Vanajaus batalion�, toks įtarinėjimas buvo veikiau įprastas santykis tarp �monių, ypa� partijos narių, nei įrodymais pagrįsti kaltinimai. Ta�iau �is �mogus �inojo.

Naktimis neu�migdavo stengdamasi prisiminti jo veid�, bloknote pai�ydama vien� eskiz� po kito. I� prad�ių jai atrodė, kad to vyro veidas buvo vėjo nugairintas, sud�iūv�s, i�kreiptas ir susitrauk�s, smulkesnis, nei seniau buv�s, tarsi oda ir kaulai savaime liudytų, kaip dyla �mogaus bruo�ai �iam virstant legenda, kai jo tapatybė ima priklausyti visų pirma tiems, kurie juo be atodairos tiki, o ne sau pa�iam, ta�iau bėgo dienos, Flori vis grį�davo atgal tų istorijų ir nery�kiai regėtų vaizdinių pėdsakais, ir kai dabar prisimindavo vyro veid� bare, �is jos s�monėje buvo įgav�s kitokių apybrė�ų. Tik ji niekaip neįstengė pamatyti jo viso, tarsi prie jo būtų priaug� kiti, lyg jis ne�iotųsi kitų veidų nuotrupas, tampytų sau i� paskos pėdsak� sutiktų į save pana�ių �monių, atsidūrusių nuo�alėje valstybės, kuriai nederėjo turėt jokių nuo�alių, kuri turėjo jas panaikinti, tarsi jis būtų pasiėm�s i� tų veidų geriausia, bet to neįsisavin�s, tarsi būtų įmanoma jiems palikti vietos; i�laikyti juos tokius, kokie jie buvo, ten, kur jam labiausiai grėsė prarasti save � savo i�orėje. Flori suprato, kad jis paėmė ka�k� ir i� jos, jos Vanajaus batalione praleisto laiko paslaptį � tai, k� ji pasiry�o susigr��inti, o susigr��inusi sunaikinti kart� ir visiems laikams, sykiu sunaikindama ir jį. Tik, �inoma, tam tikra prasme �į t� jis nedelsdamas sugr��ino, nes suteikdamas Flori galimyb� dar sykį atsidurti apsiaustyje, nesvarbu, kad sykiu su juo, leido jai paliudyti u� tuos, kuriuos ji i�davė, i�tarti jų atmintį, u�uot dangs�iusis mokslu, ideologija ir alkoholiu, � net nuo sav�s. Stebuklais ir neįtikėtinomis istorijomis tebuvo maskuojama tai, k� i� tiesų siūlė �ventasis Mykolas, � papras�iausi� i� pabėgimų.

Antr� kart� jie susitiko � ar, tiksliau, susidūrė mi�iose, ta�iau jis ir vėl i�nyko, vos ji spėjo jį pastebėti. Buvo tie laikai, pati �e�tojo de�imtme�io prad�ia, kai are�tavo Vengrijos arkivyskup� kardinol� Mindsentį, jam grasino, marino badu, i�tisas paras kankino be miego, į i�ang� ki�o stiklo �ukes, kol jį privertė pasira�yti dokumentus, kuriuos jis atmetė vie�ame lai�ke prie� are�t� (įspėdamas, kad viskas, kad ir k� pasira�ytų patek�s į kvotėjų rankas, būtų laikoma be galios, nes tai bus tik ��mogi�kojo silpnumo� įrodymas), � ir visa dėl to, kad atsisakė perduoti ba�ny�ias ir mokyklas komunistų vald�iai. Tai buvo laikai, kai partija siųsdavo agentus (vadintus ��nipeliais�) į mi�ias u�ra�inėti kunigų pamokslų, kad paskui galėtų juos pacituoti parodomuosiuose teismuose. Tai buvo metas, kai i�pa�inti katalikyb� rei�kė, kad tav�s nepriims į partij�, nei�kilsi komunistinės hierachijos laiptais, negausi padoresnio darbo. Metas, kai �monės melstis da�nai susirinkdavo į improvizuotas ba�ny�ias ar apgriuvusiose �ventovėse, į pamaldas, kurių laik� su�inodavo pa�iu keis�iausiu būdu, tokiais vingiuotais takais, jog sunkiai įsivaizduotum, kokiais ta �inia keliavo vietovaizd�iais. Ai�ku, partija apie �ias mi�ias irgi �inodavo, tad monsinjoras numanė, kad bus ir Flori, � nors jai ne tiek svarbu u�sira�yti kiekvien� kunigo �odį, kiek sugalvoti, kaip vėliau perpasakos, k� neva sak�s kunigas. Flori sėdėjo klauptuose, kai jai per petį nuslydo vokas. Pastvėrė jį, �vilgtelėjo vidun, i�sigandusi vėl greitai u�vėrė, o atsigr�usi pamatė tik nedidelį berniūk�tį, i�kėlusį galv� ir spaud�iantį monet�, gaut� i� monsinjoro u� voko perdavim�, i�didų, kad pagaliau turi k� įdėti į rinkliavos krep�elį.

Voke buvo jos istorija � visa Flori istorija � net su momentinėmis nuotraukomis tų berniukų, kuriuos padėjo nugalabyti, įsisukusi į Vanajaus batalion�, visa sura�yta kaltinimo forma. Grį�usi į kambarį, kur buvo apsistojusi, Flori i�kratė lai�k� ir nuotraukas ant lovos ir prisiminė visa, kas vyko tame pastate, kur juos i� visų pusių u�spendė Raudonoji armija. Jai tebuvo �e�iolika, o trims vaikinukams, �audantiems i� ginklų, kuriuos taip meistri�kai u�taisydavo, keturiolika, septyniolika ir a�tuoniolika. Jau anks�iau ten buvo įsigav� trys vokie�ių kareiviai, visi trys su�eisti, du merdėjo jau pa�i� pirm�j� dien�, kai at�liau�ė atsiremti į tarpdurius. Kodėl į tarpdurius, ji taip ir nesuprato. Tre�iasis gyveno dar trejet� dienų, sėdėdamas ir reikalaudamas vandens, ir i� paskutinių jėgų jiems nuolat primindamas, kokia gausybė sovietų kareivių susibūr� lauke, kokių jie turi ginklų, kaip tie ginklai sumaitoja �mogaus kūn�. O dar da�niau jis kartojo, kad jie visi mirsi�. �Ir mes visi to teverti�, � juokėsi jis, susiėm�s u� gilios kirstinės �aizdos pilve. Dar baisesni buvo tie arkliai, kuriuos vokie�iai �ia atitempė, u�vilko laiptais į tre�i� auk�t�, tokius i�badėjusius, jog jie vos įstengė spardyti skyles sienose ir plė�yti dantimis vienas kit� bei visus prisiartinusius, kol galop kareiviams i� lauko pavyko vien� nudėti raketa, o kitiems dviem pribaigti pakako po vien� kulk�. �Atvilkau juos, kad galėtume pabėgti, � juokėsi tas tre�iasis vokietis, � kad galėtume ant jų u��okti ir i�joti.� Tvyrojo nepakeliamas lavonų dvokas. Ta�iau i� prad�ių, kol skrand�iai dar nebuvo susitrauk� ir juto alkį, jie nepaisė smarvės ir apie�kodavo arklių lavonus, gebėdavo aptikti t� vos pastebim� linij�, skirian�i� jau sugedusi�, pūvan�i�, nuoding� mės� nuo tos, kurios dar nei�vemdavo, i�rė�davo jos ir pakepdavo u�met� ant lau�o, paskui rydavo pajuodusius kar�tus it anglis gabalus. Tada vėl rop�davosi per krūvas plytų ir mūro luitų, gele�inius strypus ir subyrėjusius sietynus, paleisdavo �ūvių papliūpas i� vieno, paskui i� kito lango, lėkdavo laiptais auk�tyn ar �emyn, prasilenkdami su kitais bata-liono nariais, kurie irgi bėgo, tik prie�inga kryptimi, o laiptai aidėjo nuo rėkavimų vokie�ių kareivio, kuris vis dar liejo pasiutusi� jį sprogdinan�i� energij�. �Jūs mirsite! Jūs visi mirsite!� Ėjo dienos, jie jau liovėsi �okinėti per kūnus tarpduryje, per arklius svetainėje, i� prad�ių tik atsargiai ant jų atsistodavo, paskui lėkdavo tiesiai per juos, o vėliau ir visai nustojo �iūrėti po kojų, kas ten ant tako taip sukre�� ir slidu.

Ji jau taip ir neprisimins, Diuris ar Gerė rūsyje rado kanalizacijos ang� ir pakvietė juos �emyn padėti atplė�ti dang�io. �Na ir kas, kad jie nulips tomis gele�inėmis kopė�iomis, na ir kas?� � galvojo Flori. Tik tam, kad i�lįstų kur nors kitur mieste, kur taip pat baisu, kur gal dar �iurpiau? Apgultis i�sit�sė jau per penkiasde�imt dienų, i�tisus miesto kvartalus į miltus sumalė sprogmenys, suple�kino gaisrai, kojos kliūva u� gatvėn subyrėjusių stogų, ir stenkis nesisteng�s � nepa�insi, kur buvo tas kampas, ta gatvė, kur kadaise gyvenai. O jei tomis kopė�iomis vis dėlto liptum �emyn, kur jos nuvestų? Gerė jau kaip tik ketino klausti, kas pirmas tai i�bandys, kai praplaukė kūnas. Nuogas moters kūnas, veidu į vandenį. Jos pir�tai buvo susikib� su kitos, ma�esnės rankos pir�teliais, o ta ranka lavono, įstrigusio ka�kur vandenyje po ja, plūduriuojan�io �en ir ten, nusigr�usio nuo oro, nuo visko, kas dedasi pasaulyje vir� vandens. Tada Flori ir i�girdo automatų �ūvius, �ūkalojimus rusų kalba taip arti, kaip jie dar niekad jų nebuvo pasiek�.

O kaip ji stengėsi pamir�ti, kas vyko paskui, kaip nusigr�ė nuo vaikinų ir plė�dama nuo sav�s Vanajaus bataliono �enklus paknopstomis puolė atverti durų kareiviams, kol niekas nespėjo jos sustabdyti, �iūrėjo, kaip raudonieji įsiver�ė tarsi vėjas ir tuoj pat nupylė Diurį, Ger� ir Jano��. Paskui, pastat� nugara prie sienos, kareiviai patikrino Flori. Stovėdama tu��iomis, vir� galvos i�keltomis rankomis, ji neri�liai vapėjo vengri�kai, įterpdama, kiek menkai mokėjo rusi�kai, kad esanti �ydė, kad tėvai buv� Nepriklausomybės fronto komunistų grupės nariai; kaip j� pagrob� Vanajaus bataliono vyrai ir įkalin�. Tvirtino dienų dienas laukusi, kada j� i�laisvins Raudonoji armija. Bet kareivių, pasirodė, visai nedomino jos istorija, jiems rūpėjo tik viena, kaip vaikinai kalindami su ja �elgėsi�. T� popiet� jie privertė j� daug kartų pademonstruoti �i� jos prasimanyto įkalinimo dalį. Ir jai teko laikytis savo istorijos, nors buvo ai�ku, jog mergina niekam nerūpi, kad juos domina tik tai, kiek ji �iuo metu gali būti naudinga partijai.

Dabar Flori pakėlė nuo �emės nuotraukas, įsi�iūrėjo į veidus. Ka�in, ar �ventasis Mykolas surinko ir jų i�rai�kų �ukeles? Pa�velgė į jas i� ar�iau, bandydama prisiminti met�, kai nusisukti nuo �ių � ar bet kurių � veidų ir i�duoti juos būtų buv� nelengva. Paskui susim�stė, kaip �ventasis Mykolas su�inojo, kas įvyko, dar sykį skaitė lai�k�, atid�iai įsi�iūrėjo į fotografijas, kiekvien� apvertė ir perskaitė kitoj pusėj u�ra�ytas datas � Gerė Tol�cvajus (1947 m. vasario 12 d.), Diuris Kelemanas (1947 m. vasario 12 d.), Jano�as Sabas (1947 m. vasario 12 d.).

1947-ieji. Juk jau dveji metai, kaip jie turėjo būti mir�.

Flori vėl įsi�iūrėjo į nuotraukas, vartė viena ir kita puse, siekė palinkos butelio, stebėdamasi, kad berniukai beveik nepasikeit�, bet ir subrend�, ypa� kai prisimena jų veidus sovietams nukreipus į juos �autuvus. Pasiėmusi butelį, Flori �engė i� kambario į at�iauri� �iem� be batų, be palto ar supratimo, kaip grį�, laikydama lai�k� ir nuotraukas, sukdama bet kur klaid�iomis gatvėmis, tarsi tik visi�kas atsitiktinumas, tik tokia klajonė be �emėlapio būtų vienintelis būdas priartėti prie �ventojo Mykolo, tarsi jai reikėjo u�mir�ti, kaip nori jį surasti, kaip labai nuo to priklauso jos laimė.

��O jeigu pasaky�iau, kad jie gyvi? Kad visi i�gyveno?

Flori kilstelėjo galv� i� ten, kur galiausiai buvo susmukusi, ir pajuto, kaip krūtin� prislėgė ka�koks svoris, didelis paltas, kurį nusivilk�s jis apgaubė j�; nuo kraigų vir� galvų virto sniegas, kunigas trynė rankas, tarsi taip būtų lengviausia nuo jų nusiplauti bet kokius purvus.

��K�, jeigu pasaky�iau, jog jie �iandien gyvi tik dėl to, k� tu padarei, nes rusai paliko juos kaip mirusius, kai jų dėmesį atkreipei tu ir tai� k� galėjai jiems pasiūlyti,���kad jie buvo tik su�eisti, be s�monės?

Ji drebėjo po paltu, sukandusi dantis, kad nebar�kėtų.

��K�, jei pasaky�iau, jog visi tie, kuriuos ir vėliau med�iojai, visi jie i�gyveno tik dėl to, kad tu juos įskundei? ��atskleid�s segtuv� i�kėlė jai prie� akis nuotraukas ir rodė veid� po veido, ir ji visus juos prisiminė, kaip prisiminė ir veidus tų berniukų, t� i�rai�k�, kuri jau atsisveikinus byloja, kad atsiduodi artėjan�iam. ��Marija Ligeri, vienintelė i�likusi, nuo bėgių nustūmus kalėjimo traukinį, ��pasakė jis. ��El�bieta Hauser� jei j� būtų are�tav� pora dienų vėliau, būtų teista kaip Baltojo spalio s�mokslo dalyvė.

Jis parodė kit� nuotrauk�:

��Peteris Horvatas, prie� savo vali� įtrauktas į reakcing� tinkl� kaip i�tikimas jų bendra�ygis,����yptelėjo.���Jie, mat, ie�kojo, kas galėtų atlikti t� vaidmenį, ir Peteris sutiko bei puikiai tam tiko,���jis nusijuokė, ir Flori tas juokas pasirodė toks linksmas, toks �iltas, kokį jau seniai buvo girdėjusi.���Norė�iau visus juos pavadinti Nandorfi tinklu,���vėl patapnojo jai per petį. ��Tu jau įra�yta mano knygoje, Flori stebukladarė. Gali pa�iūrėti, jei netiki.

Į ligonin� nuvykti u�truko ilgiau, nei paklysti. I�skyrus tai, Flori nieko daugiau neprisimena. Ka�in, ar j� rado ir į ligonin� nugabeno monsinjoras? Pasirodė policija, paskui pasigirdo įprasti skambu�iai i� įprastų �altinių, ilgos kvotos naktys, per besisukan�ias duris įeidavo ir i�eidavo vyrai su i� anksto surepetuotomis frazėmis, ideologi�kai deramai kilstelėta galva.

��Paprastai nuo mūsų niekas nepasprunka, ��tikino jie, prisėd� prie Flori lovos.

�Oficialiais duomenimis � ne�, � pamanė ji, ta�iau po sekundės jai �ovė mintis, jog �paprastai nepasprunka�, o garsiai i�tarė:

��Bet juk ir nepaspruko.

Pa�nekovai, kaip jie save vadino, nors i� tiesų buvo kvotėjai, pa�velgė į j�; Flori susiraukė atsakydama jiems revoliucionierei derama rimta i�rai�ka � tokios jie ir tikėjosi, ne to bur�uazinio pasimėgavimo, kurį ji juto, ir juto vis smarkiau dėl to, k� jai pasakė �ventasis Mykolas.

���inau, kur jį rasti.

Nors i� tiesų ne�inojo. Bet jie to neįtarė, mat jų abejones nuramdė jos, kaip karingos kovotojos su reakcingomis jėgomis, reputacija. Tad j� paleido ir davė dvi dienas surasti kunig�, � dvi dienas, kurių tikrai nepakako tam, kad suspėtų pasprukti. Flori grį�o namo i� ligoninės ir i�metė visus butelius � tu��ius, pusiau i�gertus, pilnutėlius, � sviedė juos po vien� į �iuk�lių vamzdį did�iajame koridoriuje ir klausėsi, kaip dū�ta atsimu�� į skardines vamzd�io sienas ir garma �emyn. Tada susikrovė lagamin�, susidėjo �emėlapius, nemokamus traukinio bilietus � visa, ko reikėjo, ir nuėjo miegoti. Atsikėlusi paskambino, susirinko duomenis apie Ger� Tol�cvajų, Diurį Keleman�, Jano�� Sab� pagal apytikslį am�ių, negai�dama su tais, kurie buvo per jauni ar per seni, o tada atsirinko adresus, kurie, kaip jai atrodė, galėjo būti tų ie�komų vyrų. I�eidama �vilgtelėjo į kalendorių, buvo penktadienis, o tai rei�kė, kad iki sekmadienio jai teks arba rasti kunig�, arba jam įkandin pasislėpti. Dar pasvarstė, kad visa nepana�u į atsitiktinum�, veikiau regisi, tarsi monsinjoras būtų �inoj�s, kiek laiko jie davė Flori, kiek laiko ji turės tam, kad susisiektų su anais trimis vyrukais, kuriuos privalėjo surasti, i�gauti i� jų paslaptį, kaip jie pabėgo ir i�nyko, ir pasinaudoti ja pati.

Ta�iau lengvumas, kurį juto t� ryt�, tarsi būtų i�sivadavusi i� fatalizmo, metų metus slėgusios na�tos, � jausmo, kad tai, kur atsidūrė, tai, k� darė, buvo taip pat nei�vengiama, kaip ir tų berniukų i�davystė, � netruko i�sisklaidyti. Jau po dienos Flori matė i� tarpdurių �velgian�ius į j� nepa�įstamus veidus vyrų, kurių vardai buvo Gerė Tol�cvajus, Diuris Kelemanas ir Jano�as Sabas, ta�iau j� i�vydus jų akyse neblykstelėjo atpa�inimo kibirk�tėlė. Nė vienas jų nėma� nepriminė tų veidų, kuriuos prisiminė ji, nepana�ūs jie buvo nė į nuotraukas, kurias jai padavė �ventasis Mykolas, o ji i�mėtė t� snieguot� dien� klampodama po miest�. Taigi �e�tadienio popiet� Flori u�suko į ma�ytį bariuk� Mi�kolco pakra�tyje ir ėmė u�sisakinėti vien� vy�nių palinkos taurel� po kitos, �iūrėdama į stog�, tarsi i�tyrusi jo ply�ius į�iūrėtų ang� į rytojų, į sekmadienį, t� dien�, kai sutart� valand� sutiko laukti jų savo kambaryje ir pateikti jiems �inias, kaip su�iupti monsinjor� ir jo kronikas. Toliau spoksojo į tuos ply�ius, įkau�usiai jų padvigubėjo. Kai barmenas neįkyriai u�siminė, kad jau reikėtų keliauti namo, Flori slystelėjo nuo kėdės ant grindų, vis dar įsmeigusi akis auk�tyn, tarsi į �vaig�dynus, lyg stengtųsi ka�k� į�iūrėti nuo lubų nukarusios lempos spindesy. Pagaliau barmenai atid�iai ap�iūrėjo jos skiriamuosius �enklus, o tada, apsimesdami, kad kuo pagarbiausiai prilaiko j� u� alkūnių, i�vedė i� baro. Nors i�ties jie padarė itin paprast� dalyk� � tiesiog kilstelėjo j� nuo grindų ir i��vilpino lauk.

Sutemo ilga naktis. Flori sėdėjo ant lovos nemiegodama, per daug suglumusi, kad eitų ie�koti daugiau i�gerti. Ar u�siimtų dar kuo nors, kad nereikėtų taip kautis su miegu; kaskart imdama snūsti smarkiai papurtydavo galv�. I�au�o rytas, toks skaistus, kad �inojo � u�mir�ti jo nepavyks, vis labiau krėtė drebulys, baim� dar sustiprino smegenis veikiantis alkoholis, chromosomos susijungdavo ir i�siskirstydavo, ji ūmai susipurtydavo, įsivaizduodama baisiausia. Kai į duris pabeldė, palindo po patalais, tarsi ten galėtų pasislėpti.

�ventasis Mykolas kilstelėjo nuo jos u�klotus ir pasiteiravo, ar nebuv� nuostabu su�inoti, jog anie berniukai, moterys ir vyrai, kuriuos pasiun�iant myriop ji vienaip ar kitaip prisidėjo, liko gyvi. Kunigas �velgė į j� pavargusiomis akimis, dar smarkiau, nei prisiminė, susirauk�lėjusiu veidu.

��Juk nėra jokio Nandorfi tinklo, tiesa? ��paklausė ji, nubraukdama nuo akių plaukus. ��Juk tu tai prasimanei?

Atsakydamas kunigas tik patraukė pe�iais, taip atsainiai, tarsi jam atrodytų visai nesvarbu, ar tų stebuklų yra, ar ne, ar ta knyga su neįtikėtinomis istorijomis, apie kurias sklando gandai, egzistuoja, ar ne; sykiu jo elgesys nė kiek neatrodė cini�kas, jis tik davė suprasti, kad knyga ne tokia svarbi, kaip Flori įsivaizdavusi, o tasai sumanymas, dėl kurio kunigas rizikuotų gyvybe, vykdomas pagal visai kit� program�.

��Tikriausiai a� tau atrodau nieko nevertas, ���nekėjo jis, ne atsisėsdamas, o sta�iai �leptelėdamas ant kėdės. ��Papras�iausias nusikaltėlis, ��t�sė, vėl gū�telėdamas pe�iais.

��Ba�ny�ia yra nusikalstama organizacija, ��sududeno ji, nuraminta ne tik �ios minties, bet ir galimybės vėl u�imti ai�kias pozicijas, griebtis scenarijaus, kurio prad�i�, vidurį ir pabaig� mokėjo atmintinai.

Tuomet monsinjoras apsakė jai kai k� i� tų dalykėlių, kuriuos jam teko matyti (nors jai beliko spėlioti, kaip jis galėjo ten įsigauti), � apie valstybės veikėjų vakarienes, per kurias tarnai tupinėja aplink partie�ius su �ampanu ir ikrais nukrautais padėklais, kur visi, pasidabin� geriausiais apdarais, sūkuriuoja po pokylių sal�; apie partijos �vidaus� narių med�ioklės lo�es, kur jiems patarnauja liokajai ir tarnaitės, o partie�iai, pasidabin� tradiciniais med�ioklės kostiumais, jodinėja po �emes, aptvertas nuo svetimų akių spygliuota viela, �audo i� med�ioklinių �autuvų ir susirenka laimikį it Vienos aristokratai, apie prostitu�ių tinklus, aptarnaujan�ius tik rinktinio skonio marksistus.

��Bet, �inoma, ��t�sė jis, ��kadangi visam tam skiriama pinigų ir nuosavybė priklauso valstybei, tie �mogėnai gali atsigr�ti ir pasakyti, kad jie patys nieko neturi, jų ki�enėse �vilpia vėjai kaip ir tavo, tik tuo metu jie gyvena tarsi karaliai.

��Tai, k� daro tie �monės ir k� jie sukūrė, i� tiesų nėra joks komunizmas.

��Taigi, t� patį sakome ir apie netikusius popie�ius, kad jų darbai nebuvo tikra krik��ionybė, ��jis palinko priekin. ��Bet ar ne pats Marksas sakė, kad yra tik viena istorija, kuria galime kliautis m�stydami, tiktai tais dalykais, kurie i� tiesų nuveikti. Visa kita, � jis kaip pauk�tis suplevėsavo rankomis ore, � tikras komunizmas, tikra krik��ionybė � tik metafizika. Oro pilys. Nevyk� pasiteisinimai.

��Bet mes juk padarėme ir gerų darbų.

��Ne vienas �mogus jų padaro, ��atsakė jis. ��Retsykiais.

Flori �vilgtelėjo į kunig�.

��Tos dvi sistemos ne tokios jau skirtingos, ��nusijuokė jis.

Jis �iūrėjo, kaip ji pakyla nuo lovos, ima palinkos butelį.

��I� tiesų a� nesu kunigas, ��t�sė, nusukdamas �vilgsnį į lang�. ��A� tik taip veikiu, ��minutėl� pritilo. ��Bet tu neatsakei į mano klausim�. Argi tau nebuvo malonu bent trumpai apie save pagalvoti kitaip?

Kaip tik tada į kambarį į�engė tie, kurių laukė Flori.

I� to, kas įvyko paskui, jos atmintin visam gyvenimui įstrigs ne policininkų nuostaba, jiems ved�iojant �vilgsnius nuo jos prie kunigo ir nuo kunigo prie jos, ne greitas kojų brū�avimas į grindis, ne kūnų grumtynės, sutramdymas, trinktelėjimas, prievarta i�stumiant pro duris, ne pavydi pagarba kolegos Zabrovskio veide, nesuvokiant, kaip jai ir dar sykį pavyko paskutin� minut� sumai�yti visiems kortas. Jai atmintin nei�dildomai įstrigs nuostaba �ventojo Mykolo veide ir tai, kad jis i�sigando ne dėl slaptosios policijos pasirodymo, o dėl jos � tarsi negalėtų patikėti, jog, �inodama apie jų atvykim�, jo neįspėjo.

��Maniau, kad supratai, k� norėjau tau pasakyti, ��kalbėjo jis, kai jie �iupo jį ir stūmė i� kambario, ��prisimeni, juk liepiau tau tuos �mones surasti? Kodėl bū�iau tai dar�s, jei� ��ir jis i�nyko.

Zabrovskis tu�tuojau sugrį�o į kambarį, pagyrė Flori su įprastu sau sarkazmu:

��Puikiai padirbėta, drauge Nandorfi. Bet dar liko tas reikaliukas su knyga� ta vadinam�ja kronika. Suprantama, kad knyga kelia grėsm�, dar didesn� u� patį kunig�. Reakcinga, kapitalistinė, metafizinė. Taigi knyga, kur ji?

Ta�iau Flori klausėsi viena ausimi, nes kaip tik dabar, supratusi, kaip klysta Zabrovskis, pagaliau suvokė, kam �ventasis Mykolas jai liepė susirasti tuos vaikinukus. Juk �inojo, kad jai nepavyks, ir gal t� nesėkmės minut�, neradusi nei anų trijų, nei kitų �monių, nes jie visi seniai mir�, aptiks savyje t� kertel�, kuri� irgi buvo praradusi, giliai palaidojusi ir visai u�mir�usi net kadais egzistavus, kai j� pakeitė cinizmas, leid�iantis jai �itaip stovėti ir �iūrėti, kaip policija i�spiria duris ir i�velka lauk tokius �mones kaip jis.

Ir tikrai monsinjoras jai padėjo, kelias pastar�sias savaites ji jautėsi geriau, net ir tada, kai j� kvotė, spausdami atsakym� po atsakymo; j� u�liejo banga tokio lengvumo, kokį jau buvo pamir�usi, tarsi visgi būtų įmanoma viltis, kad individualus poelgis � įkvėptas tingumo, dosnumo, abejingumo, godumo, ambicijų, � kad net menkiausias gestas, vos pastebimas krustelėjimas galvoje gali i�judinti didesnius dalykus, � tiek nelemtus, tiek mums palankius.

��Kolege Nandorfi, ar man priminti, kad jūs atsakote valstybei?

�Kokiai valstybei?� � galvojo ji, dairydamasi į kair� ir de�in�. Juk kalbame ne apie valstyb�, ne tarnavim� jai ar i�kilim� joje, ir ne apie ba�ny�ias, sovietus, aristokratus ar kitas vald�ios formas, � bet apie t� viet�, kur kuriama istorija, apie tai, kaip �mogus atsigr�ia į kitus �mones. Nes juk �ventasis Mykolas siūlė ne stebuklus, o save patį, parodydamas �monėms, kaip pasijuokti i� viso to, k� jie �inojo esant neties�; sugr��indamas juos i� valstybės ir jos istorijos padebesių į jų kuriam� akimirksnį � t� atkarpėl�, kurioje jie gyvena.

��Kolege Nandorfi!

��Knyga nuo man�s paspruko,���galop tarė Flori,���ji ka�kur ten, pla�iame pasaulyje.

MANO PUSBROLIS BUVO vardu Imrė Asokas, bet ��szok� vengri�kai rei�kia tūz�, tad visi ir pa�inojo jį �iuo vardu, o jis puldavo kiekvien�, kas pavadindavo jį kitaip.

Pasilik�s pas mus nakvoti, Imrė neleisdavo man akių sudėti, pasakodamas fantasti�kiausias istorijas. Jo tėvui Jan�iui Ba�iui beproti�kai sekėsi, jis importavo brangius europieti�kus automobilius (BMW, �Mercedes�, �Audi�, �Porsche�) ir da�nai būdavo i�vyk�s į, kaip jis sakydavo, �verslo keliones�, o mano mama vadino jas �pokyliais� � savaitgaliais klientų namuose Terkso ir Kaikoso salose, Pary�iuje, �veicarijos Alpėse, Honkonge, � trejų metų vaiko �iūrėti tokių vaizdų tikrai geriau nesive�ti.

Tiek mums su Tūzu tuomet tebuvo � a� buvau trejetu mėnesių jaunesnis, kai jis ėmė pasilikti mūsų namuose ir kasnakt su mieg-mai�iu nusiirdavo po mano lova, nes ten galėdavo verkti niekam negirdint, � jau tada jis spyrėsi būti kietesnis u� visus. Vėliau, kai sumojo, kad plepėdamas gali sutvardyti namų ilgesį, įtraukdavo ir mane, ir mudu u�migdavome suki�� veidelius, jam tebemurmant paskutin� istorij�.

Kada tik paklausdavau, i� suraukto mamos veido galėjau spėti, kad Tūzo niekuomet nepalikdavo pas mus gerais sumetimais, o ji priimdavo pusbrolį ne dėl sesers ir svainio, bet dėl paties Tūzo. Mamos nuomone, berniuko tėvai per ilgai būdavo i�vyk�, kad būtų galima jį palikti su svetimu �mogumi. Kartais jai �is tas i�sprūsdavo: �Lankydavau juos, kai Tūzui buvo tik dveji metukai, ir jo sauskelnės atrodė taip, lyg jis būtų vaik��ioj�s su jomis ne�inia kiek dienų.� Arba tardavo, kad viliasi, jog �Jan�is smagiai leid�ia laik�, gurk�nodamas margaritas�, kai Tūz� pagavo vagiliaujant ir jai reikėjo kalbėtis su vaistinės vedėju, arba susitikti su mokytojais, kurie sakydavo, kad �is puikiai i�mano tai, kas jį domina (apie karus, revoliucijas, samdomus �udikus), bet negali susikaupti, kai reikia daryti, kas neįdomu (mokytis mokykloje apskritai), arba nuvesti jį į regbio treniruotes, nes, pasak jos, �Tūzui gyvenime būtina u�siimti kuo nors, kas jam gerai sekasi�.

A� dievinau t� met�, kai Tūzas pasilikdavo pas mus. Kai jo nebūdavo, man jo trūkdavo, taip sakydavau ir mamai, pramanydamas neva jo kalbėtų dalykų, kaip jis mėgsta jos paprikas, kad pas mus jau�iasi lyg namie, kad mudu esame �broliai�. Kai a� maldaudavau vėl jį pasikviesti, mama murmėdavo, kad Jan�is su Anabela turėtų būti jai dėkingi u� nemokam� �auklės darb��, net tada, kai Tūzas įeidavo pro duris su krep�iu vienai nak�iai, sutrik�s ir susidrovėj�s, kol mano �aislai, televizorius ir pasiva�inėjimai dvira�iu i�bla�kydavo toki� jo nuotaik�.

Dvylikos, trylikos, keturiolikos mes vis dar tūnodavom po ta lova, palik� lang� pravir�, surizikuodavom u�sirūkyti cigaret�, gerdavome romo i� kontrabandinių Tūzo peliukų mikių, patraukdavom ir kanapės � �ole jis ėmė prekiauti, kai po nevykusio bandymo i� degalų siurblio pasidaryti ugnies spjaudykl� jį atleido i� �Stainesly Marin�. �iuo metu jo istorijos mane linksmino, ir tekdavo grie�tai save tramdyti, kad neim�iau juoktis balsu, nes Tūzas vis dar pasakojo jas taip pat rimtai kaip visada.

��Diula Hegedu�as,����nib�dėjo jis, prisislinkdamas ar�iau, prie pat priki�damas veid�, ��i�moko slapto mongoli�ko dziudo meno i� Cachiagijino Temerbataro, o �is vėliau dirbo Stalinui ir NKVD per Didįjį mongolų valym�! Temerbataro specializacija buvo �udyti budistų lamas, o jie buvo nepėsti, įvald� kovos menus ��tad gali įsivaizduoti veiksmų sekas! Bet Hegedu�as i�vyko i� Vengrijos daug anks�iau, nei pasirodė komunistai, ketvirtojo de�imtme�io pabaigoje jis dirbo Niujorko gangsteriams. Daugiausia imdavos �udyti. Bet turėjo ir ko�ės galvoje. Jis pirmas numatė galimyb� įpinti heroin� į muzikos versl�.

Tūzas apsivertė tamsoje, siekdamas su�vejoti nuotrauk� i� d�insų. Prieblandoje įsi�iūrėjau į atvaizd� � sen�, sulankstyt� nespalvot� greit�j� nuotrauk�, kokių ma�iau milijonus, � veidas be �ypsenos, glotnūs atgal su�ukuoti plaukai, balti mar�kiniai, tamsus kostiumas, akys rūs�iai �velgia į fotograf� su ketinimu jį nu�udyti � bema� kaip bet kuri kita tos kartos vengro vyri�kio nuotrauka. Bet kitoje pusėje buvo sura�yti būdai, kuriais Hegedu�as �udė �mones, o �alia � du stulpeliai, viename pateiktas įrodytas �mog�udys�ių skai�ius, o skliausteliuose � tikėtinas: �garota 15 (42); nu�auti 34 (112); artimoje kovoje 2 (93)�.

��Ar galiu paimti? ��paklausiau.

��Gal juokauji? ��suprunk�tė, i�pe�damas nuotrauk�. ��Hegedu�as yra Vengrijos �udikų Veinas Greckis.

�inoma, buvo ir kitų. Tūzas savo kolekcijoje turėjo netgi moterų, tokių kaip Elkė Gabor, �ioji, kol dirbo Habsburgams, rijo nuodus vis didesnėmis dozėmis, kol imunizavosi, ir dėl to į j� atkreipė dėmesį slaptoji caro policija � Ochrana. �ie, pasiskolin� j� i� imperatoriaus Franco Jozefo, infiltravo į anarchistin� organizacij� Oтравителей23, ir �itaip sutrikdė jos veikl� i�tisiems metams, nes jų agentai krisdavo nuo skrand�io spazmų, negelbėdavo nė geriausi Rusijos daktarai, būklė blogėdavo, kol galų gale stipriai nukraujuodavo ir mirdavo. Kaip Azefas ir Bogrovas, Gabor tapo garsia provokatore ir dviguba agente, įstojo į radikalias organizacijas ir �udė rusų didikus, o tai Ochranai davė reikaling� pretekst� u�lau�ti komunistus, anarchistus arba �ydus, kuriuos jie kaltino nu�udymais. Tūzo nuotraukoje Gabor regėjosi �imtametė, atrodė, kad veidas tuoj nuslys nuo kaukolės, tarsi nuodai galiausiai j� įveikė, nors fotografuojant jai buvo tik penkiasde�imt dveji, kelios savaitės prie� tai, kai bol�evikai 1918 metais j� nu�udė. Tūzas nedavė man nė �ios nuotraukos.

Nepalyginti grėslesnės buvo vaikų fotografijos, kai kurie jų buvo vos a�tuonerių, � Tūzas prisiekinėjo, kad tai vieni produktyviausių �monijos istorijoje �udikų, įtarimui nukreipti eksploatuojantys vaikystės nekaltumo mit�, ta�iau vykdantys brutaliausias �mog�udystes.

���tai Emilis Va�ko, ��prane�ė jis, ky�telėdamas man nuotrauk�, pats atsirėm�s vielinės tvoros mokyklos kieme. ��Jis �udė kitus vaikus ��i�imtinai. Jį vadino �i�tikimuoju Stalino kareiviuku�. Siuntė į Vien�, Pary�ių, Rom�, London�, kad susidraugautų su buvusių bol�evikų vaikais, paskui juos nu�udytų. Tai buvo ker�tas u� tai, kad �ių tėvai i�davė Stalin�. Nuostabiausia, kad Va�ko visada sugrį�davo į Rusij�.

A� �velgiau į nuotrauk� sutrik�s ir susi�avėj�s.

Su Tūzu jausdavausi saugus. Niekas prie jo nė nepriartėdavo � jis garsėjo kaip kuoktelėj�s, o tai rei�kė, kad niekas nelindo ir prie man�s. U� mūsų stūksojo sena suskilinėjusių plytų mokykla, berniukų du�as, kur rasdavai Tūz� rūkantį savo mėgstamoje būdelėje, ertmėje po scena, ten jis buvo įsikūr�s sau lizd� su senais komiksais, �Playboy� �urnalu ir keliomis i� dar�elio klasės pavogtomis pagalvėmis; palubyje buvo i�raitytas skardinis vamzdis, į jį Tūzas surado land�, ir mudu susiriet�, suri�tus batus u�simet� ant kaklo �liuo�davome plonu pavir�iumi, kad jis neaidėtų.

��Va�ko pats gamino ginklus, ��Tūzas pagarbiai �vilptelėjo. ��Duodavo jiems �aunius pavadinimus: �pajuodusi �vaig�dė�, �ne�iojama kripta�, �ki�eninė bomba�.

Tūzas dirstelėjo į mane, paskui staigiu judesiu atsistūmė nuo tvoros.

���it� gali pasilikti.

�ių savo mėgstamų pasakojimų � apie Ochran�, Stalino valymus, Habsburgų politik�, Niujorko gangsterius � nebegirdėdavau Tūzo namuose. Net tokio am�iaus � penkerių, �e�erių, septynerių � nemėgau tos vietos ir gailėjausi Tūzo, kad jam tenka ten gyventi. Jo namai buvo tarsi tiesiai i� namų interjero �urnalų � minimalistiniai chromo ir odos baldai, did�iulėse urnose d�iovintų gėlių puok�tės, poliruoto betono grindys, ant sienų akį rė�iantys abstraktūs paveikslai, meni�kai rai�ytos kaimo stiliaus spintelės � namuose karaliavo tokia pabrė�tina erdvė ir tu�tuma, kad eidamas vis rankiojai paskui save, drebėdamas, kad nepaliktum nė plaukelio. Tai buvo visi�ka mano namų prie�ybė, � pas mus karaliavo nesuvaldoma netvarka, mama vis �aukdavo, kad susirinktume knygas, lego ir dvira�ius, o a� jau�iausi lyg braidydamas putojan�iame �aislų upok�nyje, po kojomis nuolat aptikdamas k� nors įdomaus.

Bet nors Tūzo namai buvo dekoruoti minimalistiniu stiliumi, visas kitas gyvenimas buvo gryniausios anarchijos siautulys. Saky�iau, did�iausias mano pusbrolio praradimas buvo paprasto ai�kumo stygius � to dienų �emėlapio, būtino daugeliui vaikų, kad jie �inotų, kur nubunda, kur eina gultis, kad sutart� valand� jų lauks vienas i� tėvų, o pietaujama grie�tai nustatytu laiku, kad yra kas nors �alia, kas padeda ruo�t namų darbus. Ties� sakant, Jan�is retai pareidavo namo i� darbo anks�iau nei pusiaunaktį, o da�nai prie jo prisidėdavo ir Anabela � ka�kur ten, aptemusiame pasaulyje u� svetainės langų, prie kurių rymantį Tūz� rasdavo auklė (tuos kelis kartus, kai jis nepasiliko pas mus), kai �is i�tipendavo i� lovos ir bandydavo į�iūrėti k� nors gatvėje u� stiklo. Ta�iau dar blogiau buvo pa�adai � a� buvau ten daug kartų, tad ir pats patyriau, � ko tik mes papra�ydavome, Jan�is Ba�is visada sutikdavo, �adėdavo nusivesi�s mus į atrakcionus, slidinėti, į kin�, � i� prigimties negalėdavo niekam atsisakyti, nepriklausomai nuo to, norėdavo pats ar ne, bet laukiamas tiesiog neatvykdavo arba pakeisdavo planus paskutin� minut�. Vėliau, kai reikalai tikrai įrūgo, pamenu, kaip Tūzas sakydavo apie savo tėtį ir mam�: �Kiekvienas atsakymas yra laikinas.� Tūzo namuose nuolat siautė chaosas, bet jam neteko net paguodos būti jo centre.

Mes klajodavome po t� nam�, ir kartais pasirodydavo Jan�is Ba�is, primerk�s akis greitai �yptelėdavo, pasireng�s traukti per dantį. �Nagi, sveikas, � tardavo, pastebėj�s mane, � kaip sekas ilgų nuotolių bėgikui? Jau pajėgi sukarti myli�? Be sustojimų?�

Jis tai minėdavo kiekvien� kart� man u�ėjus, t� mano pirm� susitikim� su bėgimo trasa: būdamas �e�erių kros� atbėgau pats paskutinis � pū�kavau bevilti�kai gaudydamas or�, sustodamas ir klibsėdamas, ranka suspaud�s pritraukt� koj�, vėl bėgdamas, vėl stodamas, vėl trepsėdamas, kitiems jau seniausiai kirtus fini��. �Visi jau buvo i�ėj� namo, o tu dar bėgai, per de�imt pėdų ir pusvalandį nuo fini�o linijos�, � vis juokdavosi jis.

Ta�iau �is pa�eminimas buvo smulkmenos, palyginti su tuo, k� patirdavo Tūzas.

Pamenu, sykį va�iavome Tūzo automobiliu į banket� Visleryje. Pusiaukelėje, va�iuojant �Jūra į dangų� magistrale, i� tamsos riaumodamas i�niro Jan�is su savo mersedesu ir aplenkė mus i� kalnų pusės � kitas dvide�imt minu�ių tėvas su sūnumi praleido nardydami i� vienos kelio juostos į kit�, kabodami tarp kalno vienoje pusėje ir ties bedugnės riba kitoje, kol Jan�is nusijuok�s nėrė tarp dviejų vilkikų, va�iavusių greta. Tūzas buvo besek�s, bet vienas vairuotojų paspaudė signal� ir kryptelėjo, atkirsdamas mus taip, kad jam teko spausti stabd�ius ir sukti �unkeliu tarp uolų sienos ir prarajos.

Nepamenu, kiek �achmatų partijų man teko pralaimėti Tūzui, nes kaskart, kai jis lo�davo su tėvu ir pralaimėdavo, Jan�is Ba�is priversdavo pereiti visas pakopas, prie� suteikdamas galimyb� var�ytis dėl titulo. Tūzui tekdavo lo�ti su savo motina, manim, mano motina ir mano tėvu, ir tik tada Jan�is �aisdavo su juo. Tai trukdavo savaites. Kartais, norėdamas pasity�ioti, Jan�is baigdavo �aidim�, tardamas: �Na, manau, kad tai paskutinis kartas, kai mudu lo�iame, Imi. Man regis, a� i�eisiu į pensij� kaip �empionas.�

To, kad Tūzas pralaimėdavo, nepakako � reikėjo nuolat tai priminti. Kai Tūz� atleido, nes laiku nei�ne�iojo laikra��ių, Jan�is vis leptelėdavo per �eimos susibūrim�: �Ar galėtum per daug nedelsdamas paduoti man druskos? Juk �inai, �ia ne laikra�tis.� Tarsi jo �eminimas duotų geriausių rezultatų. Viskas dar labiau subjuro, kai paai�kėjo, kad Tūzas prekiauja narkotikais. �Atsipra�au, kad pyragas be kvai�alų įdaro, � prane�ė Jan�is per �eimos �vent�, kuri� mano mama surengė Tūzui vidurinės mokyklos baigimo proga (kitaip nei a�, Tūzas mokyklos nebaigė, bet mama padėjo jam i�silaikyti bendr� vidurinio i�silavinimo test� ir gauti diplom�), � bet naujienos apie tavo baigim� man atrodo lyg haliucinacija.�

T� naktį Tūzas papra�ė leisti pasilikti pas mus, bet po lova man�s nebekvietė.

Tūzas įklimpo su kortomis. Mudu buvome devintoje klasėje, kai tai nutiko. Mama virtuvėje ra�ė lai�k�, a� sėdėjau spr�sdamas matematikos u�davinius (tam man visad prireikdavo pagalbos), ir tuo metu į�engė ponia Konoli � įėjo nepasibeldusi ir metė ant stalo pakelį nuotraukų. Mama kilstelėjo akis nuo lai�ko, pasilenkė priekin, bandydama pamatyti, i� kur atėjo �i ponia, gal ji nei�girdo, kaip beldė, arba pradingo mūsų lauko durys.

��Atsilikėlių kortos, ��prane�ė ponia Konoli, linktelėdama nuotraukų pusėn, tarsi jai būtų nepakeliama ilgiau jas laikyti rankose. ��Supratai, Marija? Proto atsilikėlių.

Mama susėmė jas į krūv�, bet vis tiek spėjau tarp jų pastebėti D�ono Harodo nuotrauk� � nuo gimimo pa�eistomis smegenimis vaikinas buvo pagarsėj�s tuo, kad svyrinėdamas �aligatviu imdavo ir u�dainuodavo, �itaip labai prad�iugindamas kaimynų vaikus, ir �ie sekiodavo jį, kaulydami dainų. Kai D�onas u�bliaudavo Springstino �Streets of Fire� arba The Doors �Riders on the Storm�, arba Maiklo D�eksono �Beat It�, �od�ius taip suplakdavo, kad atrinkti juos įmanydavau tik �inodamas jo stūgaujamos dainos tekst�. Jis dar ir patrepsėdavo, nors jo �okis panė�ėjo į spazmų grandin�: D�onas kaip spragilais plakdavo rankom ir kojom, o mes sekdavom jį saugiu atstu, kvatodami ir vis akindami dainuoti, iki pat jo namų, kur D�onas pasprukdavo, o i� namų i�virsdavo D�ono brolis Sebastijonas ir puldavo mūsų gaudyti.

Mama per�iūrėjo nuotraukas � i� abiejų pusių, su pasibjaurėjimu linguodama galva.

��Tavo sūnėnas, ��paskelbė ponia Konoli, tarsi mano mama būtų neturėjusi teisės įsi�eisti dėl to, k� pamatė, ��jas pagamino. Ir keitėsi jomis su draugais.

��Tai jau ne! ��įsiterpiau a�. Ir buvau teisus, Tūzas niekada nedalyvaudavo D�ono Harodo kankinimuose, be to, jei jau kas nors būtų �inoj�s apie tokių kortų gaminim�, tai bū�iau buv�s a�.

��A� kalbu ne su tavim, tiesa, jaunuoli? ��atrė�ė ponia Konoli. Galėjau kirst la�ybų, kad �ioje krūvelėje buvo �esterio nuotrauka, ponios jaunėlio, gimusio su Dauno sindromu, ��nors tuo metu jis jau artėjo prie trisde�imties, buvo nelaimingai pagarsėj�s tuo, kad bandė pabu�iuoti kiekvien� pasipainiojusį vaik�, norėjo jis to ar ne. Būdamas ma�esnis, gavau kelet� jo bu�inių, o paskui mes įgudome jo saugotis po mi�ių, prekybos centre, paplūdimyje ��visur, kur jis galėdavo i��okti i� �e�ėlio ir apkabin�s apgleizoti veid� seilėmis.

��Manau, kad �ema �ių �monių su jų bėdomis atvaizdus paversti i�krypėlių �aidimu,���nyk��iu ir smiliumi ji suėmė vien� nuotraukų. ��Perskaitei, kas para�yta kitoj pusėj? Į�ūlybės apie jų �paklausius įgūd�ius� ��u�rai�ioti batų rai�telius! Plaukti ir nesk�sti! Dainuoti ABC dainel�! Ir net ry�kiausi jų karjeros akcentai!���ponia Konoli paleido nuotrauk�. Paplūduriavusi ore, ji nusklendė ant grindų. ��Norėjau pati tau pasakyti. Kalbėjau su tėvu Hamondu, prane�iau mokyklos tarybai, ir konsteblis Ekartas ateis u�ra�yti parodymų. Jis sako, kad Tūzas yra �įtariamasis�. Tas vaikinas pas jus, tiesa?���ji apsidairė, uostinėdama or�.

��Ne, ne pas mus, ��mama atsiduso. ��Jis namie. Gali eiti ir kalbėtis su policija. Nemanau, kad jis kaip nors su tuo susij�s. Tokios nuotraukos jo nedomina, ��ji kinktelėjo smakru krūvelės pusėn. ��Ir eidama pasiimk.

Tai tarusi, mama vėl ėmėsi lai�ko, net nepakeldama galvos, kai ponia Konoli trinktelėjo durimis.

Bet paskui mama pakėlė galv� ir prisimerkusi pa�velgė.

��Noriu, kad �inotum, jog tavim tikiu, ��pasakė ji man. ��Tūzas nėra pats i�mintingiausias vaikinas, bet ne toks kvailas, kad u�siimtų �itokiais niekais. Jis �ino, kad jei prikrėstų tokių �unybių, kaip kalba ponia Konoli, durys į mūsų namus jam būtų u�darytos.

A� paėmiau pasimetusi� kort�, įsiki�au į u�pakalin� ki�en�. Sulauk�s vėlesnio vakaro atlapojau savo miegamojo lang�, pasistiebiau iki stogo kra�to, įsikib�s jo atsispyriau ir stryktelėjau ant gara�o, perbėgau stogu, nusliuogiau greta augan�ia vy�nia, ir �tai jau buvau gatvėje.

Policijos nuovad� pasiekiau per pusvalandį. Tuo metu ten jau viskas buvo nurim�, toki� nakties valand� laukiamajame sėdėjo vos pora �monių, vienas i� jų buvo prie akies prispaud�s ledo mai�elį, o kitas, girtas kaip pėdas, stengėsi nenuslysti nuo kėdės.

��Ie�kau konsteblio Ekarto, ��tariau budin�iam naktį ra�tved�iui. Jis pakėlė akis nuo skaitomo �Buy and Sell�, kilstelėjo antakį, paskui paėmė telefon� ir laikydamas rank� vir� klaviatūros, bet nerinkdamas, paklausė, kokiu reikalu. A� pasitryniau pakau�į.

��Dėl atsilikėlių kortų, ��atsakiau. Naktinis budėtojas gū�telėjo ir suspaudė keturis mygtukus.

Konsteblis Ekartas i�dygo po kelių sekund�ių, palik�s atlapotas duris į koridorių, kuris, atrodė, atsiveria į kit� erdv�. Jis grie�tai į mane pa�velgė, paskui pamojo pir�tu, pavedėjo gilyn į pastat� ir tuoj pasuko į kambarį stiklinėmis sienomis, kur stovėjo pora kėd�ių ir staliukas. A� atsisėdau ant vienos, o jis ant kitos. Stalo viduryje gulėjo storas vokas, ant kurio Ekartas u�dėjo rank�, kai tik u�sira�ė mano adres�, telefono numerį ir tėvų pavardes.

��K� tu apie tai �inai? ��paklausė jis.

��Jos mano, ��atsakiau. Stojo trumpa tyla, drebėdamas, kad jis nepatikės, nelaukdamas jo atsako griebiau jautį u� ragų. ��Man atsilikėliai labai juokingi, ��parei�kiau. ��Mano pusbrolis turi kortas su Vengrijos �udikų atvaizdais, ir a� pamaniau, kad būtų labai juokinga pagaminti kortas su proti�kai atsilikusių atvaizdais.

��Hmm, ��konsteblis Ekartas netikėjo. ��Tai tu padarei �itas�

��Atsilikėlių kortas,���pasakiau a�.

��Atsilikėlių kortas, ��atsiliepė jis kaip aidas tokia i�rai�ka, kad beveik tikėjausi, jog i� burnos jam i�kris �alios citrinos skiltelė.

��Padarei jas, kad galėtum apsikeisti su draugais.

���inoma,���patvirtinau a�, ��bet a� prisiimu vis� atsakomyb�.

��Taip, ji tau tenka,���jis linktelėjo. Paskui, paspoksoj�s į mane dar minutėl�, konsteblis Ekartas pasielgė labai netikėtai: įki��s rank� į rud� vok�, i�traukė atsitiktin� kort� ir u�dengė delnu.���Koks tikras vardas atsi� specialiųjų poreikių �mogaus pravarde Prievartautojas?

�is klausimas buvo vieni niekai.

���esteris Konolis, ��tariau i�syk.

Konsteblis Ekartas susiraukė, vėl ky�telėjo rank� į vok�, i�traukė kit� atsitiktin� kort�.

��Koks Kordelijos Stin �ry�kiausias karjeros akcentas�? ��i� jo minos galėjau spr�sti, kad gerai atsak�s sulauksiu smūgio.

Sėdėjau susting�s, mintyse kratydamas visk�, k� Kordelija i�darinėdavo, perlėkiau gandus ir pasakojimus, �inodamas, kad turiu labai ma�a laiko atspėti teisingai.

��Ji pavogė i� vaistinės klijų pie�tuk� ir u�siklijavo lūpas, manydama, kad tai lūpų blizgis. Sekundėl� pamaniau, kad suklydau, �irdis padrikai permu�inėjo. Konsteblis Ekartas rūs�iai į mane dirstelėjo prie� vėl siekdamas i� voko.

��Pasakyk Stenlio Holdeno� ��pradėjo jis.

��Stenas Tupinykas! ��surikau a�.

��I�vardyk,���t�sė konsteblis Ekartas,���Stenlio Holdeno �paklausius įgūd�ius�. I� eilės.

��I� eilės! ��nesusivald�iau neprotestav�s. ��A� sura�iau jų �itiek, kaip galiu prisiminti i� eilės?

��Gerai, tada tiesiog i�vardyk, ��suniurzgė konsteblis.

A� pa�velgiau į savo rankas ant stalo, galvodamas, kaip Sten� sugavo su kitu specialiųjų poreikių mokiniu, iki kulk�nių nuleistomis kelnėmis, glamonėjan�ius vienas kit� tualeto kabinoje.

��Mel�ti karves,���galiausiai tariau,���blizginti mikrofonus.

Tebespoksodamas į savo rankas stengiausi prisiminti t� nesenstantį pok�t�, kartojam� kaskart, Stenui praėjus pro mus mokyklos koridoriuje.

��Klijuoti ant bananų tuos ma�y�ius lipdukus.

Konsteblis Ekartas pakilo ir kirto man per veid� � taip smarkiai, kad tik įsitvėr�s stalo nenulėkiau nuo kėdės. Paskui jis i�ėjo i� kabineto.

Mama tuo nepatikėjo nė sekundės, bet ir neprotestavo. Ji atvyko su tė�iu, abu sėdėjo stiklu atitvertame kambaryje kitoje koridoriaus pusėje, o konsteblis Ekartas papasakojo mano prisipa�inim�, linguodamas galva, vis dirs�iodamas į mane, sykį net trenkė kum��iu į stal�, dūr�s pir�tu į mano tėvus, ka�k� riktelėjo, o �ie susigėd� link�iojo. Paskui jie pasiėmė mane netardami nė �od�io, ir mes i�ėjome į automobilių stovėjimo aik�tel�, įlipom į automobilį, parvykom namo, ir jie abu mane paliko. Apsivilkau pi�am�, i�sivaliau dantis ir atsiguliau, vildamasis, kad įeis mama ir prisipa�ins suprantanti, k� a� padariau, paglostys man plaukus, lieps miegoti. Bet drauge �inojau, kad to nenusipelniau, kad pajėg�s atsakyti į konsteblio klausimus apie nuotraukas buvau ne ma�iau kaltas, kaip ir bū�iau jas pirmas padar�s.

Teismo nebuvo. Gal konsteblis Ekartas nusprendė, kad tai būtų pinigų �vaistymas, arba suvokė, kad gali nubausti mane be teismo � būtent tai jis ir padarė: privertė apsivilkti oran�inį kombinezon� ir pjauti �ol�, valyti tualetus, padėti pakrauti autobus� vietos Holjoko centre � pusiaukelės namuose, skirtuose �specialiųjų poreikių �monėms�, kaip nuo �iol man teko juos vadinti.

Ta�iau blogiausia buvo ne tai. Liūdniausia, kad Sebastijonas su�inojo apie �atsilikėlių kortas� ir tykodavo man�s kasdien i�einant i� darbo. Laimė, i� centro vedė �imtai i�ėjimų � aplinkui tvenkinį, per mi�kelį u� komplekso, per tvor� prie �iuk�linių � taigi buvo visai nesunku papra�yti vieno gyventojų � Bernio Oldrid�o, kad nuėj�s patikrintų, kur laukia �piktasis vaikinas�. Tik a� nenuma�iau, kad Sebastijonas greitai perpras �i� taktik� ir suteiks Berniui trump� istorijos pamokėl� apie �atsilikėlių� kortas, paai�kins, kodėl a� vilkiu oran�iniu kombinezonu ir kaip svarbu būti lojaliu savi�kiams.

Taigi vien� dien� jis laukė man�s kitoje tvoros pusėje u� konteinerių ir, vos tik nutūpiau, stvėrė mane u� plaukų, parklupdė ant kelių ir prispaud�s laikė. Prisimenu, ant asfalto pama�iau sudau�yt� stikl� ir susirūpinau (radau dėl ko), kad jis suplė�ys man kelnes ir motina puls bartis, o Sebastijono balsas �nyp�tė ausyje. Tolėliau Bernis juokėsi ir plojo delnais.

���inai, k� D�onas daro, kai jūs, �ikniai, jį atgenate namo?

Band�iau papurtyti galv�, bet Sebastijonui �itaip laikant mane u� plaukų tai tapo neįmanoma, ir apskritai abejojau, ar jam rūpi mano atsakymas.

��Jis u�sirakina spintelėje. Ir �inai, k� a� turiu daryti? ��Sebastijono �nyp�timas dabar virto riksmu, rėkdamas jis purtė mano galv� kaip stiklo karoliukų mai�elį. ��Sėdėti ir klausytis jo dainų. O kaip ilgai jis dainuoja! O jam baigus turiu paploti, ir tik gav�s pakankamai aplodismentų jis atrakina spintel� ir leid�iasi i�traukiamas.

Galėjau įsivaizduoti � Sebastijonas atsargiai grik�teli atveriamas duris, �viesos pluo�tas krinta ant D�ono, klūpin�io tamsoje, veidu teka a�arų upeliai, jis dar murma sau ka�koki� dain�, jau beveik visi�kai susting�s, kai brolis atsargiai jį apkabina ir padeda i�sikeberioti.

��Atsipra�au, ��stenėjau a�, a�aros jau tvenkėsi akyse, nors nebuvau tikras, ar man tikrai gaila, ar tik baisu dėl savo gyvybės.

Bet Sebastijonui neteko nuspr�sti � nei vienaip, nei kitaip.

Jis paleido mano plaukus. Pa�velgiau auk�tyn. Jam galv� buvo surakin�s Tūzas. Jie kovėsi ant asfalto, batai brū�avo pirmyn atgal. Tūzas staugė, kad a� niekuo dėtas, o Sebastijonas � kad u�mu� mus abu, ir tada Tūzas suriko, kad bėg�iau, � antrinamas Bernio, kuris pratisai spiegė. Tai, regis, buvo geras patarimas.

Taip ir nesu�inojau, kas laimėjo mu�tynes. Grį��s namo Tūzas atrodė lyg susidūr�s su �iuk�lių ma�ina, mirksėjo su kiekvienu �ingsniu, nosis buvo u�klijuota, vienas �andas i�tin�s ir pa�aliav�s. Kai maisto parduotuvėje vėl pama�iau Sebastijon�, jis atrodė taip pat baisiai. Mes ma�ne tė�kėmės vienas į kit� sukdamiesi ties įėjimu, bet man nespėjus pasislėpti Sebastijonas smeigė akis pro mane kiaurai, lyg neegzistuo�iau. Jis paliko mane ramybėj, bet buvo daugybė kitų, buvusių tėvų draugų, �monių i� ba�ny�ios, kurie kreipė akis �alin, �ypsojosi suspaustomis lūpomis, �nib�dėdavosi mums praeinant, � tarsi visi mieste būtų neabejoj�, kad jei jau prisiėmiau Tūzo kalt�, tad man ir mano �eimai dera pakelti ir tenkan�i� gėd�.

O dėl Tūzo, tai jis nekreipė jokio dėmesio � jokios u�uojautos ar padėkos. Bet i�va�iuodamas atidavė man �udikų kortas. Tai buvo 1987 metais, a� baigiau vidurin�, mudu stovėjome ant molo, nusileid� nuo �Seahouse� vie�bu�io, kur vyko mokyklos pokylis, abu gėrėme i� butelio, kurį nupirko Tūzas, � perėj�s gėrimų parduotuv� taip, lyg, būdamas septyniolikos, būtų jos savininkas, tė�kė pinigus ant prekystalio ir įsmeigė akis į darbuotoj�, akindamas papra�yti tapatybės dokumento. �iūrėjome, kaip pateka saulė, jau apsvaig� klausėmės bangų mū�os ir laivų virvių brūk�nojimo lengvame ryto vėjyje. Jis įki�o rank� į savo �varko ki�en� ir i�traukė plastikinį mai�elį.

���ia tau, ��tarė, ��dovana baigimo proga.

�vilgsnį nukreip�s į tolį, sukand�s dantis, tarsi jam keltų skausm� tai, kad turi atiduoti jas kitam. Nustebau, mai�elyje pamat�s tas nuotraukas, buvau jas pamir��s ir jau ketinau paklausti Tūzo, kodėl septyniolikos metų jis vis dar laikosi to įsikib�s, bet paskui vis dėl tų pa�ių prie�as�ių persigalvojau.

Po metų parod�iau nuotraukas savo tėvui, kai i�girdome, kad Tūzas vien� naktį, nepasitar�s su tėvais, susikrovė lagamin�, paliko vizitin� kortel� ir i�nyko. Ant kortelės buvo para�yta: �Tūzas, 604 485 9380� ir daugiau nieko � blizgan�ias juodas raides matiniame juodame fone buvo sunku i�skirti, tekdavo pakraipyti kortel� į vien� ir kit� pus�, kad ant jos kristų saulė, ir tik tada į�iūrėdavai skai�ius.

��Mano sūnėnas galų gale tapo idiotu, ��tarė tėvas, �iūrinėdamas nuotraukas. ��Jeigu jis dar nebuvo kuoktelėj�s.

Jis pakėlė vien� i� jų.

���ia Endrė Husaras, mano prodėdė. O �ia Elkė Pap, mano mo�iutė. Kiek man �inoma, ji niekada nieko nenugalabijo �pirotechniniu pu�iamuoju vamzd�iu� ��kad ir kas tai būtų, ��jis gr��ino man nuotraukas. ��Tavo pusbrolis baigs palatoje mink�tomis sienomis arba tarp padugnių.

A� tas nuotraukas laikiau. Kai mėgindavome skambinti Tūzo paliktu numeriu � zonos kodas liudijo, kad tai Teksados sala, Britų Kolumbija, � mus pasitikdavo tik ilga tyla ir trumpas pyptelėjimas palikti �inut�. Kartais, kai palikdavau �inut�, Tūzas man paskambindavo ir tratėdavo apie �derlius�, renkamus kalnuose. I� balso atrodė pavarg�s, ir kai paklausdavau, kokį derlių renka, � tarsi ne�ino�iau, � jis sakydavo, kad �pjauna grynuosius�, ir jo dienos diduma prabėga �tvarkant, sveriant, konservuojant�, ir tada paleisdavo ilg� tirad�, kaip neken�i�s pelėsių, ypa� Aspergillus, nors nelabai jam patinka ir Clostridium botulinum,Penicillium bei Stachybotrys. Galiausiai jis pasiteiravo, ar a� tebeturiu anas kortas, ar saugau ir ar kam nors jas rod�iau (�ito jis paklausė su tokia viltim, kad jo klausimas man daugelį metų skambėjo galvoje). A� pasakiau, kad jos padėtos vir�utinėje mano spintelės lentynoje. Ir paskui, galbūt todėl, kad jis buvo taip toli, u�siminiau, kad mano tėvas sakė, jog tie �udikai yra mūsų giminai�iai. Tūzas tik juokėsi.

��Laisvomis dienomis u�siimu tyrimais, ��prane�ė jis. ���ia, Pauel Riveryje, yra nedidukas archyvas. Vien� dien� mano kietagalviui dėdei teks atsibusti.

Po �io pokalbio pasiėmiau nuotraukas i� lentynos ir spoksojau į jas tol, kol regėjimo lauko pakra��iuose viskas pabalo, bet jos netapo tikros. T� vasar� į jas �iūrėjau, kad ir kur būdamas, � ir per pietų pertrauk� fabrike, kur studentaudamas prisidurdavau it koks bankrutav�s vertelga, ir savo draugu�ės Marijos lovoje � rūkydami abu kilojome jas prie� �vies�, netgi �Westview� bare, vieninteliam, kur galėjau patekti būdamas nepilnametis, �e�tadienio d�iazo vakarėliuose, kai su draugais gerdavome �moliuskų akių� kokteilius, siųsdavau jas ratu ir mes juokdavomės, o a� vis� laik� jau�iausi, lyg i�duodamas Tūz� (nors, �inoma, dariau kaip tik tai, ko jis ir norėjo). Baigiantis vasarai nuotraukos buvo gerokai nu�iupinėtos, bet jas visi pamatė, ir dar ilgai po to, kai apsilankydavau namie, draugai minėdavo jas taip, tarsi tie �udikai būtų buv� tikri, arba jie pavertė juos � kartais atmintis i�kre�ia tokių pok�tų � �monėmis, kurie kadaise gyveno ir kvėpavo.

T� rudenį i�vykau į universitet� Viktorijoje, o Tūzas persikėlė i� Teksados į Los And�el�, pa�tu tėvams ir man atsiuntė kit� kortel�, lygiai toki� pat kaip pirmoji, tik telefono numeris buvo kitas. A� visi�kai u�mir�au tas nuotraukas.

Negalvojau apie jas ilgus metus. Viktorijoje baigiau bakalaur�, Monrealyje magistr�, paskui porai metų persikėliau į Vengrij�, taigi, kai atriedėjo 2009-ieji, mudu su Tūzu buvome nesikalbėj� ir nesusira�inėj� veik de�imtmetį. O tas nuotraukas man priminė knyga �Vengrijos �udikai, 1900�2000�, kuri� pama�iau Ontarijo knygyno meno galerijoje: atsivert�s j� i�vydau nuotraukas �monių, kuriuos tėvas pavadino Elke Pap ir Endre Husaru, bet jų vardai buvo kitokie � knygoje jie vadinosi taip, kaip ir Tūzo fantazijose. Knygoje �Vengrijos �udikai� �ios nuotraukos buvo įdėtos i� abiejų pusių, ir a� galėjau perskaityti visus statistinius duomenis, kuriuos Tūzas buvo atspausdin�s ant kiekvienos nuotraukos. Knygoje niekur neradau nė u�uominos apie �įsivaizdavimus�, �pramanus�, �kliedesius�, kur jau ten k� nors pana�aus į �imitacij��, �padirbinėjim�� arba �fikcij��. Buvo tik skirsniai apie kompozicij�, ap�vietim�, juost�, anoniminius fotografo �am�ininkus� ir tiesiogin� temin� analiz�.

Nusipirk�s knyg� parsive�iau j� į Ki�enerį ir kelet� dienų paie�koj�s autorės � �nepriklausomos tyrinėtojos� vardu Kristina Banks � pagaliau susisiekiau elektroniniu pa�tu ir paklausiau, i� kur gavusi �ias nuotraukas ir kodėl nepaminėjusi jų autenti�kumo klausimo. Ji atsakė po kelių dienų: �Dėkui, kad �avitės mano darbu [a� nera�iau, kad juo �aviuosi]. Fanų [neminėjau toks es�s] lai�kai labai padr�sina. O dėl jūsų klausimų, tai apie �autenti�kum�� galvojau ilgai ir įtemptai, bet man tai atrodė taip būdinga XX a., � suprantate? Tikra ar pramanyta � kam tai berūpi? Tai menas. O nuotraukos buvo surinktos i� archyvų visose Jungtinėse Valstijose, diduma ma�uose miesteliuose, kur �udikai slapstėsi, dangstėsi slapyvard�iais arba prie� i�nykdami stengėsi nepatraukti niekieno dėmesio. Prie �ios �inutės prisegu s�ra��. Ar galė�iau paklausti, kas konkre�iai jus domina?�

A� jai nieko neatsakiau.

Bet paskambinau mamai ir paklausiau, kur ji padėjo nuotraukų krep�į, kai remontavo mano kambarį.

��A� jas laikau,���atsakė ji,���su kitais daiktais rūsyje. Ar nori, kad atsiųs�iau?

Pasakiau, kad noriu, bet pirma tas nuotraukas � visas � tegul per�iūri tėtė ir nustato, kurie i� jų giminai�iai, draugai, pa�įstami, ar svetimi.

Mama paskambino kit� dien� ir i� suirzusio jos balso supratau, kad juodu su tėte susiėmė. Sėdėjo ligi vidurnak�io nagrinėdami nuotraukas ir gin�ydamiesi, kas yra kas.

��Tai tikrai mūsų giminai�iai, bet tavo tėvas painioja vardus ir veidus.

Galėjau įsivaizduoti jų gin�, kai ji �tai k� papasakojo.

�Tai ne teta Elkė, tai netikra Tūzo pusseserė. Esu ma�iusi j� vien� kart� 2002 metais, kai jie atvyko į Kanad�. Kuo ji vardu? � mama spoksojo į nuotrauk�. � Prisimenu � Cili Va�hegi! Matyt, ji ka�k� yra nu�ud�iusi, � pasakė mama. Jai apie tai pasakojusi Tūzo mama, neva ka�kokia istorija su pirma santuoka, smurtaujan�iu vyru, kalbėjo apie įbrė�im� u�nuodytu plaukų smeigtuku, bet teismas to neįrodė. Mama apvertė nuotrauk�. � �tai: nunuodijimas 1 (53).�

Tėtė paėmė nuotrauk� mamai i� rankų.

�Tai Elkė Pap�, � parei�kė jis.

Mama i�skleidė nuotraukas ant stalo.

��tai Elkė Pap. Argi ji nepasakojo 1956 metais apipur�kusi rusų kareivį benzinu ir padegusi?�

�Velnias, � atsakė tėvas. � Visai pamir�au. Beje, pur�kė i� vamzd�io� pro lang�, kad jos nenudėtų snaiperiai. Bet tai tokia kvaila istorija. Netikėjau ja net būdamas vaikas, � juokėsi jis. � �eimos apokrifai.�

�Esu sutikus tavo mo�iut�, � pasakiusi ji. � Ji tikrai būtų galėjusi sudeginti �mogų gyv�!�

A� klausiausi jų pokalbio atpasakojimo, kaip jie susigin�ydavo dėl kiekvienos nuotraukos.

��Tiesiog atsiųsk jas man, ��atsidusau.

Tuo metu Tūzas atsiuntė man savo tre�i� juod� kortel� su telefono numeriu Toronte. Kiek Anabela papasakojo mano motinai, jis gyven�s Jungtinėse Valstijose daugel metų, �keliaudamas i� vienos vietos į kit��, tai ji i�siai�kino i� bibliotekų Vajominge, Montanoje ir Naujojoje Meksikoje, i� kurių vis skambindavo jai, klausinėdami, ar ji pa�įstanti �mogų pavarde Imrė Asokas, mat �is es�s skolingas tūkstan�ius dolerių u�vilkintų baudų u� tokias knygas, kaip �Slaptasis �udikų ordinas: ankstyvųjų nizaritų izmailitų kova prie� islamo pasaulį�, �Slaptosios viduram�ių draugijos�, ��udikai, tamplieriai ir slaptieji Vestfalijos tribunolai�, �Pokalbiai su �udiku: apm�stymai apie moderni�j� visuomen� ir daugelį kitų, o Anabela į tai atsakydavo tik tiek, kad Tūzas suaug�s ir ji neketinanti mokėti jo baudų.

Pernai Tūz� deportavo i� Valstijų, su juo parva�iavo ir moteris � Ana Kova�, kuri �vaidino� jo �mon�.

��Ka�in ar ji tikra jo �mona. Jie nesituokė ba�ny�ioje ar kaip nors. Grei�iausiai Tūzas tiesiog padėjo jai tapti Kanados piliete,���abejojo mano mama.

��Galbūt jis j� myli, ��atsakiau a�.

Tūzas yra buv�s įsimylėj�s, bent jau vien� mergin�, kuri� prisimenu, Keit� Smit. Ji buvo dukra Leono Smito, vieno i� auk��iausių vadybininkų popieriaus masės ir popieriaus fabrike. Ka�kodėl Leonas mėgo Tūz�, prie� man ten dirbant, samdydavo jį pagal studentų program�, nors Tūzas ir i�krito nebaig�s vidurinės. Leonas ir Tūzas eidavo �audyt į taikinius �vyrduobėse palei �iaurinės pakrantės medienos gabenimo kelius, ir Tūzui tekdavo gerokai tvardytis, kad neimtų transliuoti jo smegenyse besisukan�io scenarijaus � �ia kiekvienas vyno butelis, alaus skardinė ir kartotinės dė�ės i�ties buvo �udikų taikiniai. �Puikus �ūvis�, � �ūktelėdavo Leonas, �iūrėdamas pro �iūronus ir pliauk�ėdamas Tūzui per petį. O Tūzas tuo metu galvodavo: ��tai dar vienas beprotis komunistų diktatorius nusirito pasauliui nuo galvos.�

Ta�iau Leono dukra Keitė nebuvo taip apsaugota nuo Tūzo beprotybės. Tūzas pasirodydavo pasikabin�s �emyn galva nuo stogo, �velgdamas į jos miegam�jį antrame auk�te, kol ji atsisukusi i�vysdavo jį ir suspiegdavo. Ve�davosi j� pasiva�inėti savo automobiliu ir nukrypdavo į akligatvį po rytų pusės elektros laidais, lėkdavo kaip patrak�s, bandydamas parodyti jai, kaip nuostabiai jis dideliu grei�iu atlieka �Rockfordo� manevr�. Nusivesdavo į �okius �Mercury� salėje ir dairydavosi aplink klausinėdamas, tarsi matytų tamsoje, ar aplink nėra kokio vaikino, kuris keistai pa�iūrėjo, k� nors �iurk��iai pasakė ar blogai su ja elgėsi. �Pasakyk man jo vard�, � kartodavo jis. � Pasakyk man jų visų vardus.�

T� naktį �okių salėje nebuvau, bet galėjau įsivaizduoti jos atsak�, �iaurų �vilgsnį į Tūz� blausioje �viesoje, i�pilto alaus, viskio ir kokaino tvaik�, girdėjau kėd�ių girg�desį girtiems vaikinams virstant ant grindų, bliaunan�ius muzikos įra�us. ��inoma, � tarė ji, � �tai ten Lansas Banksas, � ji parodė jį pir�tu. � Rajanas Olsenas, � dūrė į kit� vaikin�. � Jis mane kart� pavadino ku�e, � pasakojo Keitė, stebėdama, kaip Tūzas pa�oka nuo kėdės. � O va ten, prie alaus baro, Aleksas D�onsonas. Jis sakė, kad galiu pa�iulpti jam, kai tik norėsiu, � ji prisimerkusi dairėsi, bene pamatys dar k� nors. � A, va ten Brusas Norisas, dar vienas avinas. Ir D�ord�as Hazeltonas, D�eris Alsopas, Judsonas Astoras. Vien� sykį jie u�simanė keturiese. Įsivaizduoji? Tai būtų kaip pornografija.�

Aplankiau Tūz� ligoninėje praėjus keletui dienų, kai jis atgavo s�mon�. Trys pirmosios kovos buvo sėkmingos, bet jis i�vargo, ir jau �e�tosios įkar�tyje, kai D�eris Alsopas spardė jam galv�, Tūzas suprato, kad jam tikriausiai nepavyks įveikti Judsono Astoro. Pro susiūtas lūpas Tūzas man pasakė:

��Man buvo liūdna, nes �inojau, kad Keitė sumanė taip su manim i�siskirti.

Man teko nusisukti nuo Tūzo ir įsistebeilyti pro lang� � nenorėjau pamatyt jo verkian�io.

��Privalau sugalvoti k� nors, kaip j� susigr��inti, ���nib�dėjo jis.

Jis tikrai sielojosi. Mylėjo j�. Dvi dienas sunerim�s sukau galv�, ko �ia griebtis, �inodamas, kad turiu laiko tik tiek, kol jie i�leis Tūz� i� ligoninės. Kit� dien�, vos mama i�kėlė koj� i� namų, a� įlindau į jos papuo�alus � jos papuo�alai man atrodė itin garsūs, mat buvo apipinti istorijom istorijėlėm � kuri aristokrati�kos �eimos at�aka mūvėjo �iuos �iedus, kaip �į vėrinį i�gelbėjo per kar� i� sugriuvusio buto, kodėl �ių auskarų smaragdus i�keitė į vestuvin� suknel�, � kol pagaliau radau būtent tai, ko ie�kojau.

T� vakar� susiradau Keit�: laukiau jos automobilių aik�telėje, kol ji u�darė drabu�ių parduotuv�, kurioje dirbo, �iūrėjau, kaip ji apsuko �enkl� i� �atidaryta� į �u�daryta�, nuo �aligatvio vidun įtraukė rezgin� su i�parduodamais daiktais, i�ėmė pinigus i� kasos, u�gesino �viesas, įjungė signalizacij�, nuleido groteles, o tada a� i�lipau i� automobilio ir priėjau.

��Ko nori?���paklausė ji, subaltakiavusi į mane. Sutiko visi�kai prie�ingai, nei būdavau pasitinkamas įėj�s į parduotuv�, kur mes su mama jau daugelį metų pirkdavome man drabu�ius, kuriuos vilkėdavau lankydamasis mi�iose �v. Juozapo ba�ny�ioje, koncertuose ir geresniuose restoranuose,���Keitė visada prisimindavo visų vardus ir dar pridurdavo kokį juokelį, kad �monės pasijustų laukiami, nors susitikus j� kur nors kitur ji praeidavo pro �alį, netarusi nė labas.

��Turiu �inių nuo Tūzo, ��pasakiau a�. ��Tai tikrai svarbu.

Ji pa�velgė į mane lyg kuoktelėjusį.

��Kurių velnių jam dar prireikė?

��Va �ia, ��įki�au rank� į vien� ki�en�, paskui kit�, vildamasis, kad tai neatrodo sure�isuota, galiausiai i�sitraukiau popieriaus lap�. Atsikosėjau, pastebėdamas, kaip prie�i�kum� jos akyse pakeitė baimė. ���Brangioji Keite, ��pradėjau a�. ��Viliuosi, nesupyksi, kad atsiun�iu savo pusbrolį, bet �inau, kad tikriausiai bijai mane pamatyti, �inodama, kokios esu būklės, ir dėl viso to, kas įvyko. Turi suprasti: esu dėkingas, kad suteikei man galimyb� apginti tavo garb�. Mes susitikinėjame neilgai ��na, tai, k� mes darome, a� vadinu �susitikinėjimu�, bet kad ir kaip būtų, manau, jog mano veiksmai �okiuose paliudijo, kaip tave myliu. Siun�iu pusbrolį su �iuo lai�ku, nes noriu, kad tu kuo grei�iau su�inotum ��a� niekada nepaliausiu tav�s mylėj�s, kad ir kas nutiktų, ir t� minut�, kai atsistosiu ant kojų, pabaigsiu, k� pradėjau �e�tadienio vakar�, ir kai D�eris su Judsonu atvilks savo sulau�ytus kaulus iki tavo namų atsipra�yti, tada mudu pagaliau galėsime susituokti.�

�ia a� i�sitraukiau vestuvinį �ied� � nuostabų aukso spalvos �ied�, kuris priklausė mamos tėvui ir atrodė lyg susukti ma�y�iai �iedeliai ir lapeliai, ir atsiklaupiau prie�ais j�, bandydamas dėtis susidrovėj�s, tada paklausiau:

��Ar tekėsi u� mano pusbrolio Tūzo?

Keitė pa�velgė į mane su siaubu.

��Vaikinai, jūs tikrai trenkti.

��Bet jis nėra tikras, ��t�siau, ��kad santuokos vir�ūnės i�lauks iki vestuvių nakties.

Keitė i�vyko po trijų dienų. Girdėjau, kad ji staiga metė darb� ir i�keliavo gyventi pas tet� į Halifaks�, ten nuo rudens ketino studijuoti universitete. Tūzui ply�o �irdis, bet jis buvo saugus, o man tik tai ir buvo svarbu.

Su�inoj�s, jog Tūzas Toronte, paskambinau jam ir i�rei�kiau nor� pamatyti juodu su Ana. Tūzas kitame gale lemeno, kad toli va�iuoti, kad galbūt man derėtų pagalvoti apie i�laidas degalams, kiek kainuos pietūs sustojus pakeliui, apie nenutrūkstam� transporto sraut� magistralėje 401. Jis nenorėjo, kad atva�iuo�iau, o a�, �inoma, dėl to tik dar labiau susidomėjau.

Visai nenustebau, kai Ana Kova� sutiko mane prie durų apsivilkusi ilga, gilia i�kirpte suknele, kokias matome �e�tojo de�imtme�io kokteilių vakarėliuose. T� pa�i� akimirk�, kai ji i�si�iojo, buvo ai�ku, kad yra i� Kalifornijos, ir t� pa�i� akimirk�, kai įėjo Tūzas, i� jos �vilgsnio buvo ai�ku, kad ji tiek pat ma�ai jį myli, kaip ir Keitė.

��Ji Elkės Gabor proanūkė, ��pasakė Tūzas, kai mes susėdome valgyti jo pagamintų pietų (mėsos, keptos ant grotelių, su salotomis), �akute rodydamas į An�. ��Negalėjau tuo patikėti, ��tratėjo jis. ���tai sėd�iu savo bute Los And�ele (vienu metu turėjau puikius apartamentus, �mogau), ir man paskambina bibliotekininkė, sakydama, kad Bilas� na, vienas i� mano kompanionų, u�ėjo į vie��j� Los And�elo bibliotek� ir paminėjo, kad a� tyrinėju Vengrijos �udikus, o kadangi tai ir jos tyrimų manija, tai ji paskambino man, norėdama i�siai�kinti, ar a� galė�iau jai padėti, ��Tūzas i�si�iepė, o Ana pasilenkusi jį pabu�iavo. ��Ir nuo tol viskas kaip i� pypkės, ��jis juokėsi.

��Tūzui reikia pagalbininko surasti tas ma�ytes bibliotekas, kur jis lankosi, tiesa, mielasis?���Ana atsisuko į mane ir nusi�ypsojo viena i� tų �ypsenų, kuri rei�kė j� �inant, jog a� jos nemėgstu, ir u�uot tikėjusis, kad a� irgi jai nusi�ypsosiu, laukė ka�ko kito ��krūptelėjimo, kelių mirktelėjimų, kokio nors �enklo, kad ji mane į�eidė �itaip i�kreipdama lūpas.���I� prad�ių maniau, kad beprotybė prasidėti su Tūzu, įsipainioti į tokius jo darbus, bet tai be galo įdomu.

��Mano �monėms patiko �is sumanymas,���pasakojo Tūzas.���Jie nurodydavo Anai, kur mums reikia nuva�iuoti, o man telikdavo vairuoti. Tai dėl teisinių sumetimų, jie taip sakydavo. Kai mudu kiekvienas �inome tik pus� plano, tai advokatui bus lengviau, jeigu mus su�iups.

��Gal jūs kartais kaip nors susijusi su meno istorike pavarde Kristina Banks? ��pasiteiravau Anos ir nelaukdamas atsakymo paklausiau: ��Kada jūs susitikote?

��2007-ųjų bir�elį, ��atsakė ji. Pora metų prie� pasirodant Banks knygai.

��Kaip tau sekasi? ��paklausė Tūzas, pakeisdamas tem�, tarsi puikiai �inotų, kur link a� suku, ir norėtų sustoti, kol apie tai neprabilome.

��A� dėstytojas,���nusijuokiau.���Kiekviena diena tokia pati.

��Jau lauki pensijos? ��paklausė Ana, nusi�ypsodama ta pa�ia �ypsena.

��Be abejonės, ��atsakiau. Stojo ilga tyla.

��Na� ��pradėjo Tūzas, trindamas �launis.

��Papasakok apie savo prosenel�, ��pasakiau Anai.

��Luktelk,���atsakė ji ir i�ėjo i� kambario.

Tūzas atrodė taip, lyg visgi jis mane prikuls, � ko bijodavau vaikas, bet jis tik gū�telėjo.

��Jie su�iupo mane Nevadoje,���pasakė jis.���A� nieko net neįtariau. Mes i�lipome i� automobilio. Ana pranyko �Ramados� vie�butyje, pasakiusi, kad jai reikia į tualet�. Buvo naktis,���jis pakėlė rankas vir� galvos, vaizduodamas Las Vegaso spindesį. ��Ir staiga ��visur farai. Ginklai. Neper�aunamos liemenės. Veidų skydai. Dirba greitai. A� ant �emės, sprandas primintas auliniu.

Nuleid�s rankas, gū�telėjo. A� �inojau, kas buvo toliau. Jį įmetė į kalėjim�, bet per tėvo pa�intis perkėlė į ka�koki� sulaikymo viet�, kaip pusiaukelės namus nelegaliems migrantams ir u�sienie�iams, kurių nusikaltimai ne tiek svarbūs, kiek erzinantys, ir policijai buvo per daug vargo juos tirti, ir tada Jan�io Ba�io advokatas įtikino policij�, kad Tūzas pernelyg kvailas, kad būtų galėj�s vadovauti visai �iai veiklai, ir narkotikai ne�inia kaip atsidūrė jo baga�inėje, tad galiausiai Tūzui spyrė į u�pakalį ir permetė atgal per sien�, patikin�, kad jis jokiomis aplinkybėmis nebus įleistas atgal į Amerik�.

��Man patiko gyventi Amerikoje, ��kalbėjo Tūzas. ��Galėjai lengvai gauti ginklų, ��jis gū�telėjo. ��Bet ir are�tuotas būdavai taip pat lengvai. Jie turi policijos daugiau, negu kada nors buvau mat�s.

Jis pakreipė galv� ir pa�velgė į lubas, ir a� pastebėjau nauj� tatuiruot�, ma�us velniukus, lipan�ius kaklu link kairiosios ausies, susikabinusius uodegomis kaip plastikinės �aislinės be�d�ionėlės.

Ana sugrį�o, pliauk�telėjo aplank� ant stalo, patraukė cigaretės dūmo, sumirksėjo, dūmams pakliuvus jai į akis. I� voko i�sitraukiau nuotrauk�, toki� pat sen� kaip ir tos, kurias Tūzas rodė man prie� daug metų, o paskui, kaip reikiant krestelėtas, suvokiau, kad tai kita Elkės Gabor nuotrauka. Abejonių nebuvo. A� pa�velgiau į vis dar spoksan�i� An�, bet nebuvau tikras, ar ji prisimerkusi nuo dūmų, ar dėl ko nors labiau negailestingo.

��Gavau j� i� mo�iutės, ��pasakė ji.

Kad ir kokia buvo tiesa, a� �inojau, kad ji negavo jos i� Tūzo, nes originalas tebebuvo pas mane.

��Papasakok apie prosenel�.

Ir ji pasakojo � apie Ochran�, apie Nuodytojus, papildydama detalėmis pradin� Tūzo versij�, dar įterpdama asmeninių potemių � apie Gabor vaikus, kaip jie buvo skubiai i�ve�ti i� Rusijos, jie suspėjo dingti prie� revoliucij�, bet pati Elkė pavėlavo pasprukti, apie jų emigracij� i� Vengrijos Kuno diktatūros metais. Visa tai stojo mums prie� akis, nuostabiai įsivaizduota, o tas jausmas, kad ji sako ties�, lydėjo mane vis� keli� į vakarus, 401 magistrale, į Ki�enerį, iki pat mano durų, kur, sukant rakt� spynoje, galiausiai i�garavo. Kas toji Ana Kova�? Ko ji nori i� mano pusbrolio?

Ėmiausi kurti plan�, bet i� jo nieko nei�ėjo, nes kai kit� sykį, vos u� poros dienų, paskambinau Tūzui, i�girdau įra��, kad jo numeris i�jungtas, o paskambin�s į informacij� jo naujo numerio nieko negavau. A� netgi nuva�iavau į Toront� ir nuėjau į t� but�, bet jis buvo tu��ias, viskas i�valyta, o �eimininkas jau rodė jį kitai porai. Suprantama, jis nieko ne�inojo, kur Tūzas i�keliavo, o man padavė trejet� pusbroliui adresuotų lai�kų, tardamas, kad galbūt kas nors su juo susisieks ir perduos.

Tai buvo trys prane�imai i� skirtingų archyvų � tokių ma�y�ių miestelių, kad nebuvau apie juos girdėj�s: Smutėjaus Alabamoje, Hotkofės Misisipėje, Vainoto �iaurės Karolinoje � ir visuose atsakymai, kad jie apsirik� dėl jo paklausos, kad �giliau pakasus� atsirado į katalog� neįtrauktas dokumentas, susij�s su jo pra�ymu �pateikti informacijos apie Diul� Hegedu���, ir nors turinys �per brangus, kad siųstume pa�tu�, jie mielai padarysi� fotokopij�, kai tik gausi� �prane�im� apie u� paslaug� Vainoto miestelio vie�ajai bibliotekai sumokėt� mokestį�.

Sėdėjau turbūt trejet� valandų, skaitydamas tuos lai�kus dar ir dar kart�, u�burtas, kaip an�syk Banks knygos. Tik tada, vėlyv� naktį, supratau, k� Tūzas darė vis� �į laik�, nuo pat vaikystės, kai pro a�aras svajodavo po mano lova.

Po to, kai jį deportavo i� JAV, jis nei�vyko namo: Jan�is Ba�is sumokėjo u�stat� ir atsiuntė pinigų bilietui, bet kai senis nuėjo į stotį laukti �Greyhound� autobuso, kai �vilgsniu palydėjo i�lipan�ius paskutinius keleivius, įlip�s į autobus� ap�iūrėjo tu��ias sėdynių eiles, vairuotojas jam pasakė, kad jaunas vyri�kis su moterim i�lipo Ri�monde � pirmoje stotelėje perva�iavus sien�. I� Ri�mondo juodu nuvyko į Toront�, ir vėl pradingo man pasirod�ius, nes Tūzas �inojo, kad a� vėl ki�iuosi į jo gyvenim�, atimdamas i� jo tai, ko jis nori, vėl egoisti�kai bandydamas jam padėti.

O ko jis norėjo? Tuo įsitikinau tik vėl sugrį��s į Vankuverį. Ta�iau man to reikėjo. Atva�iavau iki Jan�io ir Anabelos namų vakariniame Vankuveryje, įėjau pro vartus, u�lipau laiptais svarstydamas, kas gi galėtų Tūz� parvesti namo.

Jan�is Ba�is sutiko mane prie durų.

��Tikras maratonas kol u�lipi �itais laiptais, tiesa? ��tarė jis juokdamasis. ��Dieve, a� gyvenime nepamir�iu tų var�ybų, kaip lėtai tu rėpliojai. Visi seniai nubėgo, o jis dar pūtuoja per purv�. Viskas kaip seniau, tiesa?

Jis man mirktelėjo, lyg būtų slaptų mano pa�eminimų sergėtojas, ir �tai jas primena, jei a� nety�ia pamir�au. Bet ka�kodėl dabar, stovėdamas �ia, jau�iau jam gailestį, nes abu �inojome, dėl ko susitikome � dėl to, kad jis pametė Tūz� ir buvo jo pamestas, � ir a� stengiausi neparodyti, kaip tai apgailėtina, kad visa, k� jis apie mane tegali pasakyti, i�semia �is trisde�imt penkerių metų prisiminimas.

��Kur Anabela Neni? ��paklausiau a�.

��Niujorke, ��gū�telėjo jis.

A� linktelėjau, bet jis nebelaukė, kol dar k� nors pasakysiu, nes jo pasitikinti �ypsena virptelėjusi i�nyko, kai jis pateikė vienintelį jam svarbų klausim�:

��Matei Im�?

Tai, kaip jis paklausė, taip tyliai, a� suvokiau, kaip sunku jam buvo i�vysti tu��i� autobus�, dar kart� kaktomu�a susidurti su ta nesėkme, kuri nubraukė visus jo pasiekimus. A� linktelėjau, nieko daugiau nesakydamas.

��Kaip jis laikosi? ��spaudė jis. ��Ta moteris, kuri su juo, ar ji?..

��Ne�inau, ��atsakiau. ��Man regis, būtent to i�siai�kint a� ir atvykau.

Jan�is apsidairė aplink, nebūdamas tikras, ko a� noriu.

��Ar Tūzas, kai būdavo i�vyk�s, tau ra�ydavo?

Senis gū�telėjo.

��Kartais. A� �inojau, kad jam reikia pinigų, tad �iek tiek nusiųsdavau. Jis niekada nepra�ė.

Jan�is tai pasakė su tikru apgailestavimu, nors a� nesupratau, ar sielojasi dėl to, kad jo sūnus nebesikreipia, kai jam striuka, ar dėl to, kad jo nepriklausomybė paliko Jan�į vien� dar viename mū�io lauke.

��Gav�s pinigus, jis atsiųsdavo tu��i� atvirlai�kį. Jame nebūdavo nieko para�yta.

��Ar tu juos i�saugojai?

Jan�is linktelėjo.

��Jie vir�uje.

Tūzo kambarys buvo lygiai toks, kokį jį ir prisiminiau: nedidelis, kuklus, i�skirtina buvo tik gausybė knygų lentynose ir keturios nuotraukos ant sienos vir� stalo, visose � Budape�to apsiaustis, 1945-ųjų prad�ia: atvaizdai perkarusių vyrų ir moterų, klajojan�ių subombarduotomis gatvėmis, griuvėsiai, pusiau palaidotos arklių dvėsenos, lėktuvai, įsirė�� į pastatus.

��Buvau jas pamir��s, ��tariau a� Jan�iui.

��Apgultis. Vaikystėje Imė vis klausinėdavo man�s apie tai, ��atsiliepė senis. ��Jis dievino �itas istorijas. Mes visi įstrig� tame rūsyje ��a� su broliais ir seserimis, mama, tėtė, tetos, dėdės ��visi kartu niekaip negalėdami i�eiti. Tai buvo baisiausia mano gyvenimo patirtis, bet Imė norėdavo, kad a� vis pasako�iau t� istorij�.

Man atrodė, kad Jan�is būtų norėj�s papasakoti j� ir dar vien� kart�.

���tai jie, ��tarė jis, paimdamas atvirlai�kius nuo stalo.

Per�iūrėjau juos i� abiejų pusių per ma�daug dvide�imtį sekund�ių. Nugarėlės buvo tu��ios, nes ten tebuvo Jan�io Ba�io adresas ir keletas antspaudų. Tai buvo toks visi�kas, koks tik įmanoma, tėvo atmetimas, ne todėl, kad jis atsisakė padėkoti u� tėvo atsiųstus pinigus, bet dėl tų ma�ų miestelių atvaizdų � tuzinų ne�inomų vietų, kur Tūzas kūrė savo svajonių �eim�, kurios niekuomet nepa�inojo, vienintel�, kur jis jautėsi laukiamas.

Galėjau įsivaizduoti jį tuose ank�tuose archyvuose, kartais vos vienam pusrūsio kambarėlyje, sprogstan�iame nuo bylų spintelių, su senu kompiuteriu �alia rietuvių popierių, lėtai suvedinėjamų į duomenų baz�, tokiose vietose, kur nebuvo taip reta atrasti ka�k� stulbinamo � i�karp�, nuorod�, vietos istorij�, apie kuri� niekas negirdėjo. Galėjau įsivaizduoti, kaip Tūzas laukia, kada bibliotekininkė i�nyks, i� �varko ki�enės su�vejoja nuotrauk� arba padirbt� lai�k�, sutrint�, dėmėt�, kad atrodytų tikras, ir įki�a į kuri� nors spintel�. Tai buvo slaptas įsiskverbimas, mitologija, lėtai lipdoma �iuose ma�uose, perdėm nesaugomuose kambarėliuose, ta�iau i� jų jo paki�ta med�iaga galėjo įsiskverbti ir į didesn� sistem�, Niujorko, Los And�elo, Va�ingtono archyvus, � �į proces� Tūzas pagreitindavo, kai kit� kart� lankydamasis miestelyje, kur buvo paki��s dokumentus, u�sisakydavo juos, taip priversdamas atsirasti; bibliotekininkės visada purtydavo galv� ir juokdavosi sakydamos �nieko tokio mes neturime�, ta�iau, pa�adėjusios paie�koti, jos paskambindavo ar para�ydavo, visada atsipra�omu pagarbios nuostabos tonu: �Pasirodo, jog turime �į t� apie vengrų emigrant�, kuris gyveno netoliese ir nusi�udė 1972 metais.� Ir nespėjus nė apsidairyti, kokia nors mokslininkė, kaip antai Kristina Banks, i�alkusi naujos tyrimų srities, atkasdavo informacij� iki pat Smutėjaus, Hotkofės, kur reikėjo, � ir i�leisdavo knyg�, suteikdama visam tam oficialų status�.

Atidaviau atvirlai�kius Jan�iui.

��Tai ir mano kaltė, ��pasakiau.

��Kas? ��paklausė jis.

A� galvojau apie Jan�į ir Anabel�, apie savo mam� su tė�iu, apie An� ir save, visus �mones, kurie piktnaud�iavo Tūzo pasitikėjimu, � jį palikdavo arba paimdavo i� jo �eimos su svetingumo priedanga, arba i�naudodavo jo manij� nusikalstamiems tikslams. Ta�iau blogiau buvo tai, kad Tūzui jau visai neberūpėjo mūsų motyvai, praeitis ar dabartis, nerūpėjo, kas tikra, o kas padirbta, kad tik klijuotųsi prie jo programos, k�, regis, ir darė Ana, kurstydama jo iliuzijas tol, kol jis atliko savo vaidmenį kvai�alų sandoriuose. Dabar jam mūsų tik tam ir tereikėjo, o jeigu mes nesitaikėme prie �ios programos, jis nutraukdavo santykius taip lengvai ir galutinai, tarsi u�versdamas byl� ar dosjė slaptame archyve, kurie dabar buvo vienintelė jo tikra �eima, vieninteliai tikrieji namai.

MARIJA NE�UVO PER Budape�to apgultį. Ne, jai teko tokia pat lemtis kaip ir daugybei kitų moterų � pasak istorikų, milijonams moterų, � kurios buvo i�prievartautos Raudonosios armijos karių, Rytų ir Centrinės Europos �vaduotojų�. I�gyvenusiųjų �i� kankyn� � moterų ir mergai�ių, mo�iu�ių ir seserų � visų, kurias tik kariams pavyko nustverti, laukė dar viena kan�ia � gėda ir pasibjaurėjimas, regimas akyse vyrų, � sutuoktinių, meilu�ių, sūnų, sūnėnų, � jie nepajėgė padėti, o moterys kasdien priminė jų nesėkm�. �inoma, buvo �vilgsniai ir kitų vyrų, kurie bandė imtis veiksmų, bet �ie jas vargino dar labiau, nes vieniems kariai �autuvų buo�ėmis i�ta�kė smegenis, kitiems suvarė penkias ar �e�ias kulkas, arba taip su�alojo, kad sutikti jų �vilgsnį toms moterims buvo tas pats, kas �iūrėti į veidrodį.

Marijos vyras Laslas taip ir nesu�inojo, kur kareiviai nusivedė j� baig� savo reikal�, � kol tvarkėsi, jie laikė jį prispaud� taip, kad kuo puikiausiai visk� matytų, bet neapsikent� jo spiegimo ir įnirtingų grumtynių galiausiai vo�ė per galv�. Kai Laslas atgavo s�mon�, Marijos ten nebebuvo. Kad ir kiek paskiau jos ie�kojo, kiek vaik��iojo į S�jungininkų kontrolės komisijos punktus, skaitė su�eistųjų, are�tuotųjų, mirusiųjų s�ra�us, netgi klajojo aplinkui t� viet�, klausinėdamas kiekvieno sutikto gyventojo, kiekvieno kareivio, policininko, vildamasis rasti t� vienatinį liudinink�, Lasl� pasitikdavo tie patys abejingi �vilgsniai, kaip ir daugelį kitų, po karo ie�kan�ių dingusių moterų. Visos tos �eimos galiausiai nusiramino ir ėmė dėtis, kad jų �monos, motinos arba dukros tikrai mirė, palaidojo jas su deramom apeigom, tik jų karstuose ir urnose nebuvo nei kūnų, nei pelenų, arba vaizdavosi, kad jos gyvos ka�kur tenai, kad emigravo į Vakarus, d�iaugiasi laime ir klesti, � arba kad jų niekada nė nebuvo, jų nuotraukos buvo nukabinamos nuo sienų, i�imamos i� atsiminimų ir nuotraukų albumų ir sumetamos į ugnį. Taip sunkiantis savaitėms ir mėnesiams, Laslas ėmė suvokti labiausiai bij�s ne to, kad Marija pradingo, bet kad gali sugrį�ti ir jam teks ie�koti �od�ių, kurie j� paguostų ir leistų jam kaip nors toliau gyventi �alia jos. Taigi praėjus metams Laslas sumurmėjo tuo metu jau silpstan�iam tėvui Boldi�arui, jog �tai jau 1946-ieji, �alyje vien griuvėsiai, o sovietai nė nesirengia trauktis, ir kit� dien�, pasiėm�s savo ir Marijos sūnų Kristian�, i�vyko į Vakarus, pa�adėj�s prane�ti �eimai apie savo buvimo viet�, kai jau bus apsistoj�s. Kai pagaliau įsikūrė Kanadoje, visiems pasakė, kad Marija mirė su�alota kareivių, ir vylėsi, kad taip ir yra. Kristianui tebuvo dveji metukai, tad Laslas laukė de�imtmetį ir tada paprastai jam paai�kino: �Tavo motina mirė per kar��, vildamasis, kad neturėdamas prisiminimų vaikas ir ilgėtis neturės ko.

Reikalai pabjuro po trijų de�imtme�ių, 1975-aisiais, kai ir Laslo seserys su broliu i�va�iavo i� Vengrijos ir apsigyveno Kanadoje, ten gavo menkai apmokamus darbus ir u�augino vaikus, tik �iems klojosi kur kas pras�iau, negu tėvai tikėjosi. Tai Adelė, pora metų jaunesnė u� Lasl�, ta�iau jau penkiasde�imt vienų tuo metu, kai visa nutiko, pirmoji pastebėjo Marij� ties Jango ir Kingo gatvių sankry�a, kur Adelė dirbo valytoja biurų pastate. �eimoje galiojo taisyklė nekalbėti apie Marij�, labiausiai dėl Kristiano, bet ir dėl Laslo (nors Adelė su Aniko da�nai stebėdavosi, kodėl jie visi taip neriasi i� kailio, kad apsaugotų Lasl�, � juk i� tiesų kentėjo ne jis, o Marija). Ta�iau tas Marijos �mėk�telėjimas j� taip sukrėtė, kad Adelė negalėjo nepaminėti:

��An�dien ma�iau keis�iausi� dalyk�, neabejoju, kad tai buvo Marija�

Tik �ia I�tvanas, metais vyresnis nei Laslas, suriko:

��Nuostabus pyragas! ��tarsi taip galėtų pakeisti tem�.

Bet Adelė laiku pastebėjo jo �enkl� ir suvaidino tokį kosulio priepuolį, kad visi su�oko jai padėti ir pamir�o, k� ji k� tik sakiusi.

Adelė � Budape�to apgulties metu jai buvo dvide�imt vieni, � pati matė �ių moterų likim�, matė ir kaip atrodė Marija, kai galų gale atsirado, tikrai gyva, prabėgus vos �e�ioms savaitėms nuo tos dienos, kai Laslas su Kristianu i�vyko į Kanad�. J� globojo Bėla Kerepe�is, ordinais apdovanotas karo didvyris ir komunistas, jis perdavė �inut� Boldi�arui ir pakvietė �eim� aplankyti Marijos, įspėj�s, kad ji neseniai atgavusi atmintį ir tebėra �labai pa�eid�iama, beveik palau�ta�, tad elgtis su ja reikia labai �velniai. Boldi�aras vir�kino �i� �ini� kelet� dienų, paskui pasikvietė I�tvan�, Adel� ir Aniko ir prane�ė jiems naujien�, ta�iau pareikalavo, kad kiti �eimos nariai neturi �inoti, jog Marija i�gyveno kar�, bent ne dabar, kol jie dar neapsilankė ir nepamatė, kaip smarkiai ji su�alota, ir kad jokiom aplinkybėm nevalia jai atskleisti, kur i�vyko Laslas su Kristianu. Kai jie pagaliau nuėjo į Bėlos namus, visi elgėsi su Marija taip, lyg nieko nebūtų įvyk�. Taip buvo lengviau, negu bent pabandyti įsivaizduoti, kokios atjautos tokiam �mogui reikia. Ties� sakant, t� dien� po trejeto de�imtme�ių, kai Adelė pastebėjo Marij�, perkan�i� de�rainį i� prekeivio ties Jango ir Kingo gatvių sankry�a, ji pamatė, kad jos brolienė tebeatrodo taip pat kaip 1946-aisiais � kaip �mogus, bandantis į�okti į i�va�iuojantį traukinį. Adelė i�syk metė, k� dariusi, � �luostė dulkes nuo plastikinio papar�io �Bingemano� pastate, � ir i�lėkusi į lauk� pa�aukė j�, bet Marija sumi�usi apsidairė ir nuskubėjo tolyn.

Antras i� �eimos Marij� pamatė I�tvanas. Jis stovėjo laukdamas metro traukinio, durims atsidarius, ji brūk�telėjo pro �alį su plastikiniu mai�u, pilnu veikiausiai obuolių. I�tvanas įlipo į vagon�, palaukė, kol durys u�sivėrė, ir su siaubu suvokė, k� jis k� tik matė. Traukiniui i�va�iuojant i� perono, jis stovėjo, veidu prisiploj�s prie lango, i� abiejų pusių įsirėm�s rankomis, baltomis, be kraujo, kone įspaustomis į stikl�, jo akys it pami�usios zujo pirmyn atgal po tamsi� platform� ie�kodamos jos veido.

Ir galiausiai Aniko i�vydo Marij� persi�kų kilimų parduotuvėje, tiksliau tariant, i�girdo jos bals�. Jai atrodė, kad kiekvien� kart� atvertusi kilimo kamp�, norėdama pamatyti gulintį po apa�ia, ji girdi �em� Marijos ton�, �inoma, ji kalbėjo vengri�kai, gin�ijosi su prekybininku dėl kainų, bet kai nustebusi Aniko pagaliau numetė kilim� ir apsidairė aplink, parduotuvėje buvo tik pardavėjai ir kitos damos, kurios ketvirtadienį nesumanė, kuo įdomiau u�siimti, kaip tik pa�iūrėti į daiktus, kurių jos neįperka.

O i� tiesų Marija suirzo dėl to, kad �mogus prie prekystalio ėmė penkis forintus u� kilogram� neabejotinai supuvusių obuolių, pasinaudoj�s įprastine gudrybe, kai parodai sudedami sunok�, o į tavo krep�į prikraunama i� pusiau supuvusių vaisių krūvos po prekystaliu. Netrukus ji ėmė rėkti ir trepsėti kojomis taip garsiai, kad i�baidė kitus pirkėjus, ir tuomet pardavėjas nusprendė, kad �itaip nepasipelnys, ir gr��ino jai penkis forintus, palydėdamas įprastiniais keiksmais, i�vadindamas j� kek�e, jos motin�, mo�iut� ir visas kitas irgi buvus kek�ėmis. �i� akimirk� Marij� nupylė nepaai�kinama gėda, bet ne dėl prekeivio burnojimo, � kaip daugelis da�nai turguje perkan�ių moterų, buvo prie to įpratusi, � o dėl keisto jausmo, kad �iūri kitas �mogus, ka�kas, kas j� artimai pa�įsta. Ji i�skubėjo i� dengto turgaus, perėjo bulvarų �iedu Dunojaus link, kur nuo vandens pu�iantis vėjelis nune�ė taip staiga prie jos prikibusį vaiduoklį. Po dvide�imties minu�ių vėl buvo apsi�arvavusi dabar�iai, apsisaugojusi ne tik nuo vaiduoklio, bet ir nuo praeities, nuo to, k� ji vadino �kitomis Marijomis�, � anos, kurios tėvas mirė per Pirm�jį pasaulinį kar�, o motina � per Antr�jį, tos, sudraskytomis �launimis ir veidu, kuri� ve�ėsi rusi�ku kariniu sunkve�imiu vėl dėl to paties, bet ji pabėgo jiems sustojus ties patikrinimo punktu, klajojo po miest�, kol j� atrado Bėla, kari�kis, ir i�slaugė, ir ji atgavo sveikat�, jis parūpino vaistų, daktarų ir psichiatrų visus ilgus jos fizinio sveikimo metus ir, nors buvo Marij� pamil�s, prane�ė apie j� �eimos patriarchui Boldi�arui, kai ji atgavo atmintį, � o paskui įtikino pasilikti su juo, kai paai�kėjo, kad Kalmanų �eima nepasiruo�usi k�sti jos tylėjimo, raudų ir įnir�io priepuolių, kad jie jos nenori. Jos buvo joje, tos Marijos, kėsinosi į jos kūn� tarsi į bendr� turt�, ta�iau vietos jame buvo tik vienai, ir Marija, �i Marija, buvo pasiry�usi turėti jį kaip savo. Ji buvo �mona Bėlos Kerepe�io, apdovanoto karo didvyrio, nuostabaus vyri�kio, Rako�io rato �mogaus, to, apie kurį partijoje buvo kalbama kaip apie �Vengrijos komunizmo ateitį�.

Ta�iau sunkiausia Marijai buvo nuslopinti kitus vaiduoklius � tuos �mones, kuriuos ji kadaise pa�inojo, mirusius ar pabėgusius, ypa� Kristian�, savo sūnų. Kitaip nei Marijos, �ie vaiduokliai į j� nesikėsino, bet savo tylėjimu, tu��iais �vilgsniais priminė, kad nors jie vaiduokliai, bet yra tikresni ir labiau esantys negu ji, � kad Marija tu��ia, kad ji kiaurai perregima ir per daug lengvai tapo ka�kuo kitu, ir dabar beveik neįmanu atsakyti, ar i� prad�ių apskritai būta tikros Marijos.

Laslui �engiant pro duris, Adelė su I�tvanu ir Aniko tuoj liaudavos kalbėj�, kaip jie j� mat�. Jie suvis nutildavo, tarsi nė neturėtų jokios �nekos ir su geru ūpu lauktų pasirodant jo, kuris į�iebs pokalbį. Suprantama, kad ir taip nebūdamas itin �nekus, Laslas dėl to sutrikdavo, sukdavo galv�, k� �ia pasakius ir nutraukus tyl�.

Da�nai prabildavo apie savo pensij� � mat Laslas bijojo to atsivėrusio laisvo laiko, i�klibinusio keistus impulsus, lig �iol pa�abotus darbo, kurį dirbo pastaruosius dvide�imt penkerius metus � rinko miesto �iuk�les; apie tokių impulsų buvim� jis nė nenumanė. Kalbėtis dabar buvo visa, ko jis galėjo griebtis, kad negertų, kad neu�grau�tų sav�s mirtinai, ne�iūrėtų į parduotuvės kampe vir�utinėje lentynoje sudėtus �urnalus. I� kur kilo visi �ie potraukiai?

�inoma, jis to neminėjo nei broliui, nei seserims, �ie nebūtų suprat�. U�uot pasakoj�s, klausinėjo jų, kokių u�siėmimų jam prasimanyti. Ta�iau jų atsakymai buvo keistoki, ka�kokie i�spausti. Antai jis u�siminė apie kėglius, paauglys būdamas �aisdavo, lėkdavo į lauko takus su rankomis i�dro�tais kėgliais, kamuolius reikėdavo sviesti i� visų jėgų, kad jie u�liptų gale esan�ia i�lenkta siena ir loviu atriedėtų atgal. Bet kai jis u�siminė ketin�s u�sira�yti vienoje vietoje ties �padinos ir Eglintono gatvėmis, nes jie senjorams turį nuolaidų, I�tvanas dirstelėjo į Adel�, paskui vėl atsigr�ė į Lasl�.

���padina ir Eglintonas����mykė jis,����alia metro stotelė� na, ne per geriausia vieta senam �mogui vienam lankytis� negali �inot, k� sutiksi.

Laslas pa�velgė į jį. Buvo įprat�s prie I�tvano mik�iojimo, bet �is paai�kinimas buvo atsargus iki absurdo.

Kitas dalykas, kurio Laslas ketino imtis, � u�sira�yti į kulinarijos kursus, gaminti jis i�moko tik patį ma�um�, kai i�vyk�s i� Vengrijos turėjo pats auginti Kristian�.

��Prie tavo darbo yra tokia vieta, ��kalbėjo jis Adelei, ��tas koled�as. Ten yra kulinarijos kursai suaugusiesiems, man juos minėjo Kristianas.

��Bet kai Kristianas augo, tu puikiausiai jam gaminai, ��atrė�ė Adelė, ��tad kaip nedėkinga, kad galiausiai jis liepia tau eiti į kulinarijos kursus. Jeigu jis jau�ia kokį apmaud� dėl tavo gaminimo, kodėl jam tiesiog to nepasakius? ��t�sė ji, bėgiodama akimis nuo Laslo prie Aniko ir vėl atgal.

Laslas negalėjo patikėti tuo, k� girdi.

��Ir dar vienas dalykas, kurio nereikėtų daryti, ��pridūrė Aniko, nė nelaukdama kito Laslo sumanymo, ��tai pirkti persi�kų kilimų. Jie tikrai netiks prie tavo buto dekoro.

Po �ito Laslas jau nebepasiliko, tik, kasydamasis galv�, �iupo �vark� ir nėrė į miest�, nepaisydamas jungtinių I�tvano, Adelės ir Aniko pastangų įkalbėti jį eiti namo, o dar geriau, jei rimtai norįs kokio nors u�siėmimo, parduoti namus Toronte ir persikelti kur nors į Ki�enerį, Kingston� arba Gvelf�, kur, kaip girdėj�s I�tvanas, puikios vietos �vejybai su me�kere.

��Ar kada nors pagalvojai, kad vėl galėtum �vejoti?���paklausė I�tvanas.

Bet Laslas net nesivargino atsakyti, tik palingavo galv� ir tarė:

��Turbūt jums visiems trims reikia susirast kokį pomėgį.

Aniko buvo įsitikinusi, kad Marijos vaiduoklis ie�ko Laslo norėdamas atker�yti.

��I� kur tu �inai, kad ji neie�ko mūsų? � paklausė I�tvanas, piktas, kad Aniko nė akimirksnį nesusim�stė, jog jai tenka dalis Laslo kaltės. � Prisimeni, kaip mes palikome Bėlai rūpintis ja? Nieko jai nepadėjome. Netgi nepasakėme, kad ketiname vykti Laslui įkandin.

���ito a� neprisimenu.

��Taip, nepasakėme, ��atsiliepė Adelė. ��Ir tu visų labiausiai i� mūsų norėjai tai nuo jos nuslėpti. Sakei, kad tokios būklės ji nepajėgsianti keliauti. �tai k� tu sakei.

��A� band�iau apsaugoti �eim�! Kaip manai, o jeigu prie sienos j� būtų i�tik�s isterijos priepuolis?

��Kalbėjai, kad reikia klausyti Bėlos ir leisti jam rūpintis ja.

��Taip sakė tėtis.

��Tėtis ir tu! Kaip tik tu ir įkalbėjai Marij� sutikti.

��Melas! A� prisimenu, kad ji juokėsi ir verkė kiekvien� kart�, kai lankydavau j� Bėlos bute. Negali įsivaizduoti tokio pami�imo. A� lankiau j� da�niausiai. Tai jūs sakėt, kad nėra prasmės kviesti j� atgal į Matia�feld�, nes mes vis tiek i�vykstame.

��Bėla jau tada buvo komunistas, taip pat ir Marija! ��suriko Aniko tiesiai Adelei į veid�.

��Mes nepalikom jai į k� atsiremti, tik Bėl�, ��su�nib�dėjo I�tvanas.

Seserims i�ėjus, I�tvanas prisėdo ir u�sisvajojo, kaip būtų buv�, jeigu tais laikais, penktojo de�imtme�io vidury, Vengrijoje būtų turėj�s tokias technologijas � �Polaroid� fotoaparatus, dauginimo ma�inas ir magnetofonus, kurie būtų i�saugoj� atvaizdus, lai�kus ir to meto pokalbius ne tokius, kokius juos kas nors prisimena, bet kaip visa i�ties vyko. Nes tik jis vienas i� jų trijų pripa�ino kalt�, kad kiekvienas jų savaip � kad ir kokie kilnūs ir rūpestingi jų motyvai atrodytų dabar � prisidėjo, nutolindamas Marij� nuo �eimos: tasai vos juntamas mandagus pasiprie�inimas, kai Bėla, jausdamas, kad vietos Matia�felde jai nėra, pasiūlė pasilikti Marij� neribotam laikui, tvarkingai atidedami pinigų trupiniai, kad Aniko galėtų lankydama Marij� nupirkti maisto ir drabu�ių, kurių jai nebereikėjo, tas apsimestinis susi�avėjimas, vaidinamas i�girdus, jog Bėla � kylanti komunistų partijos �vaig�dė, ir apgaulė, sumanyta Boldi�aro ir visų jų palaikoma, pasakojant Marijai, kad Laslas su Kristianu vien� 1946-ųjų dien� tiesiog ding�, kad niekas negalįs pasakyti, ar jie pabėgo į Vakarus, ar buvo are�tuoti, � tam, kad ji pasiliktų su Bėla, �inodama, kad jis turi did�iausias galimybes juos surasti. Dėl Marijos senis Boldi�aras elgėsi isteri�kai � jis privertė juos prisiekti Biblija, kad visiems kitiems �eimos nariams neatskleis jos buvimo vietos. �Laslui ir Kristianui, Jenei ir Angialkai, Kornilui ir Tivadorui, ir Margo, ir�� Taip jis vardijo ir vardijo kiekvien� giminaitį, artimesnį ir tolimesnį, tarsi toji �inia bus apsaugota tik tada, jeigu jie trise i�girs ir pritars kiekvienam iki vieno vardui, u�verdami net menkiausi� savo s�mokslo ply�elį, nepalikdami nė įtrūkimo, o tai, suprantama, buvo neįmanoma. �Jeigu nors vienas jų su�inos, � grasino Boldi�aras, � jie gali i�sitarti Laslui, ir jis vis� likusį gyvenim� Kanadoje grau�is, kad negali sugrį�ti, negali jos pasiimti. Arba kas nors panorės kartu su mumis j� i�siųsti per sien�, bet mes negalime taip rizikuoti, kai ji tokios būklės. Arba dar kiti norės, kad mes dėl jos pasiliktume, ta�iau tai būtų savi�udybė, �inant, jog slaptoji policija mus med�ioja ir tas �unsnukis, mūsų gerasis bi�iulis, Draugas Zoltanas Erdesas persekioja mūsų �eim�. Mums teks j� pamir�ti, kito kelio nėra.�

Tiesa, jiems atėjus aplankyti ji visada nusiaubdavo kambarį: plė�ydavo tapetus nuo sienų, dau�ydavo stiklinius daiktus, net patalynės u�valkalus supa�ydavo smulkiais skutais, � trise j� vos nulaikydavo, � ir tik Bėlai sugrį�us į kambarį nurimdavo, atrodydavo patenkinta ir rami. Ta�iau visa tai tebuvo pasiteisinimai, būdas apginti j� palikusi� �eim�. Jiems derėjo j� pri�iūrėti, derėjo pasiaukoti, nebūti tokiems slunkiams, juk jie taip aistringai ver�ėsi i� Vengrijos, kad pajėgė įsikalbėti, es�, palikti Marij� teisinga.

Juk I�tvanas suvokė, jog patirta trauma buvo tik dalis jos nelaimės. Po karo ji atrodė taip kraupiai, tokia �iojinti paguodos alkio bedugnė, kad puldavai ie�koti kelių nuo jos pabėgti. Marija ėmė ne�ioti ant akių u�skleistus plaukus, jos akys blizgėjo, tik �viesa ne sklido i� jų, bet geso lyg i�siurbiama, o prie� galutinai pranykdama su�okdavo į dvi kibirk�tėles. Be anos traumos, j� prislėgė ir �eimos � Boldi�aro, o jo diktatūra buvo absoliuti, � negalia pripa�inti, kad atstumdami Marij� jie nusi�engia �eimos principams. Bet u�uot tai padar�, jie pasinaudojo Bėla kaip parankiu pretekstu, dėdamiesi, neva Marija nepateisina �eimos idealų � Austrijos ir Vengrijos monarchijos �lovės, politinio konservatyvumo, nacionalinės autonomijos. Juk ji susidėjo su komunistu, prie�u, � taigi jai tenka ne�lovė ir atsakomybė. Vienaip ar kitaip, m�stė dabar I�tvanas, ji Vengrijos ateitį numatė geriau negu kiti, netekusi �eimos kliovėsi intuicija, Marij� supo �monės, kurie, nei�skirdami nė vienos jos reikmės, rūpinosi ja visus keturiasde�imt penkerius metus.

Viskas susiklostė sėkmingiau, negu kas nors (i�skyrus Marij�), galėjo įsivaizduoti. Kai jie i�eidavo vakarais pasi�monėti, Bėla apgaubdavo j� kailiais. Atva�iuodavo vairuotojas, �vystelėdavo automobilį vakarieti�ka maniera, tarsi Budape�tas būtų ne tas miestas, kuriame gyveno ir visi kiti, tarsi ir ji, ne tik Kalmanų �eima, būtų pabėgusi ka�kur, kur gyvenimas geresnis. Ties� sakant, Marija atrodė puikiai, ir kai Adelė pamatė j� kit� kart� � ji grį�o po naktinės pamainos, rankos per�tėjo nuo dezinfekuojamųjų med�iagų, kuriomis valydavo tualetus, � jai dingtelėjo, kad mato visai ne vaiduoklį. Marija �vytėjo, apsitaisiusi kailiais ir papuo�alais, o jos veidas ir rankos nebuvo i�varginti darbo ir rūpes�ių.

Adelė vos grį�usi namo paskambino I�tvanui su Aniko, puolė klausinėti, ar galėtų taip būti, kad Marija irgi emigravo į Kanad�, praturtėjo, kad po �itiek metų atrodo daug geriau, negu galėtum tikėtis.

��Kuoktelėjai,���atsakė I�tvanas.

��Neki�k nosies taip arti prie dezinfekuojamųjų chemikalų, ��patarė Aniko.

Kad ir kiek stengėsi, Adelė negalėjo jų įtikinti, kad taip nėra, � netgi pabrė�usi, jog paprastai vaiduokliai lanko tik tuos, kas priki�o nagus prie jų mirties arba kas gyviems suteikė did�iausio sielvarto, � jie retai pasirodo nepa�įstamiesiems. Ta�iau �tai Marija gatvėje kalbasi su taksi vairuotojais ir Dievas �ino su kuo dar.

��Ne, ne, ne, ��purtėsi I�tvanas. ��Reikia sugalvoti, kaip atsikratyti jos, kaip i�varyti �i� dvasi� i� mūsų gyvenimo.

Marija savo ruo�tu būtų mielai padariusi tai, ko griebėsi I�tvanas, Adelė ir Aniko, � jie nuėjo pas katalikų kunig�, o tasai nusiuntė juos pas egzorcist�, ir �is pasakė, es�, tikrai nepana�u, kad jie būtų mat� vaiduoklį, tai grei�iausiai jų kaltės padarinys ir jiems kiekvienam derėtų ger� valand� padirbėti prie klausyklos. Jis patikino tvark�sis su velniais, padėti u�puolus vaiduokliams neturįs kvalifikacijos, nors tai, kad ji buvo susituokusi su komunistu, veikiausiai rei�kia, jog Marija lanko juos i� pragaro.

��Pabandykite saugotis �v�stu vandeniu, pasikabinkite vir� durų kry�ių ir kry�elius ant kaklo,���jis dar pagalvojo.���Ir melskitės, �inoma. Kiek tik i�galėsit laiko.

Trijulė kraipė galvas ir ilgai gin�ijosi, ar įmanoma laikytis kunigo patarimo.

Marija, be abejo, nė nesigin�ijo, ji puikiai �inojo, kad negali pasinaudoti kuriuo nors i� �ių ritualų. Jau ir vienintelis pakabintas kry�ius Bėlai sukeltų pavojų, k� jau kalbėti, kaip pavojinga būtų eiti pas kunig� �v�sto vandens. Jeigu re�imas kada nors apie tai nugirstų, jeigu bent �inutė pasiektų Rako�į, � Bėla gautų biliet� į vien� pus� � iki Maskvos, o i� ten � kas �ino kur? Namų are�tas. Sibiro darbo stovyklos. Ry�kus vaidmuo parodomajame teisme. Ne, jeigu ji kaip nors ir apsigins nuo vaiduoklių, teks tai padaryti kitaip, be krik��ionybės burtų ir totemų.

Ta�iau tų vaiduoklių taip tir�ta! Bet kas kitas, ja dėtas, nepraskleistų rankų vien grumdamasis su praeitimi, o ji dar nuolat susiduria su Kalmanų �eima, vis mato Adel� su valytojos priky�te, spoksan�i� jai įkandin gatvėje, I�tvan� purvinu kombinezonu, va�iuojantį tvarkyti sodų turtuoliams � o juk ir jis vylėsi toks tapsi�s palik�s Vengrij�, Aniko �Westminster� prekybos centro uniforma, minan�i� ratus apie stalus valgykloje, renkan�i� padėklus, plastikinius įrankius ir taukuotas lėk�tes paskui tuos, kurie tingi i�mesti patys. �iūrėdama į juos, Marija stebėjosi ir baisėjosi savo vaiduokli�ku suvokimu, kad tie �monės taip bijojo komunizmo, jog nė neįtarė apie laisvojoje rinkoje egzistuojan�ias pa�eminimo ir varginan�io skurdo atmainas.

Ji turėjo jiems padėti, kol jie dar buvo Vengrijoje, m�stė Marija. Reikėjo pasinaudoti Bėlos ry�iais. Bet Kalmanai taip nepajėgė priimti jos miela�irdystės, taip gėdijosi turėti su ja reikalų, kad dovanos, kurias ji būtų pateikusi, būtų buvusios jiems tik tolesnė kan�ia, ypa� Boldi�arui, did�iajam patriarchui, kuris jau buvo palaidoj�s �mon� ir pats pasimirė prie� pat �eimai i�vykstant � nuo minties, kad per silpnas keliauti su jais, įveiktas nuog�stavimų, kad pralaimės. Jie i�keliavo, vos spėj� jį u�kasti, tiesiai i� kapinių. Vis� laik� Boldi�aras kaupė prie�astis, kodėl �eima turėtų leisti Bėlai pasilikti Marij�, kodėl reikia nuo jos atsiskirti, � teisindamasis senatve, silpnumu, miego, taikos ir ramybės poreikiu, neva ruo�damasis �ygiui į Vakarus. Ties� sakant, tai ir buvo toji prie�astis, dėl kurios Marija pasiliko su Bėla: dėl Boldi�aro, kaip jis sukasi nuo jos �alin, juk ji nuolat priminė t� nesėkm�, kaip jis neįgalėjo apsaugoti �eimos, u� kuri� buvo atsakingas. I�vyd�s Marij� jis susitraukdavo, tarsi jos �vilgsnis plė�tų nuo jo visa, kuo jis tiki ir kas leid�ia jam veikti pasaulyje, jis tuoj pat padarydavo Boldi�ar� bejėgį, primindavo jo priklausomyb� nuo atsitiktinumo, neįgalėjim� net numanyti savo likimo, o juolab turėti jam įtakos. Galiausiai Marija nebepajėgė pakelti jam jau�iamo gailes�io.

Ir vis tiek jai derėjo daugiau dėl jų padaryti, ne tik tada, bet ir vėliau, komunistams visi�kai paėmus vald�i�. Jei tik būtų gavusi Boldi�arui vaistų �ird�iai ir nervams, gal jie būtų pasilik�, pamat� jos i�tikimyb� Boldi�arui, kurios �eima pristigo jai. Galėjo palikti jiems maisto ant laiptų prie durų arba atsiųsti, kad jie ne�inotų, nuo ko. Galėjo pasistengti, kad brolis ir seserys gautų geresnius darbus. Arba papra�yti Bėlos, kad juos liautųsi persekioj�s saugumas, ypa� tas niek�as Zoltanas Erdesas, kuris norėjo pasiglem�ti vil�, � dėl jų praeities politinių pa�iūrų, katalikų tikėjimo, atsisakymo stoti į partij�. Bet ji niekada nieko nepadarė, ir diduma �ių svarstymų � vien spėjimai, kaip viskas galėjo būti. Ta�iau labiausiai ji apgailestavo dėl to, kad jautėsi per daug pa�eid�iama � dėl to, kas jai nutiko, dėl savo praeities, � per daug siekė apsaugos ir nesuvokė, kad prarasdama �eim� ji prarado daug svarbesn� grandį, nes jie buvo tas vienintelis mazgelis, siejantis j� su Laslu ir Kristianu. Vakarais, kai vairuotojas ve�iodavo j� su Bėla gatvėmis arba kai dviese vaik�tinėdavo prieplauka, ji svarstydavo, ar jos liemenį apkabinusi arba suėmusi deln� Bėlos ranka yra pakankamai stipri, ar ji sulaikys ir neleis jai vien� dien� nuklysti paskui tas �mėklas � vien tam, kad pa�iūrėtų, kur jos eina. Bet ji �inojo, kad atsiskyrusi nuo Bėlos rizikuoja subyrėti, paleisti �ipuliais tai, k� vargiai tesulipdė ir kas laikėsi tik jo dėka, to įtvaro, remian�io jos griuvėsius. Bėla, be abejo, to ne�inojo, tik tiek, kad galima įsimylėti moterį dėl to, jog tu niekada nepajėgsi pakeisti, ko jai trūksta, ir jausi nuolatinį tro�kim� j� patenkinti.

���įvakar valgysim �ia, ��tarė jis, ir atidengė Marijai akis, kai pro dūlan�io pastato duris įvedė j� į �viesos ir vyno kambarius; jis ėjo atbulas, laikydamas jos rankas ir leisdamas tik trumpai dirstelėti, i� kur ji atėjo.

�eima su palengvėjimu atsiduso, kai 1957 metų pabaigoje Juli�ka atsiuntė Aniko lai�k�, prane�dama apie Marijos mirtį, nes tai rei�kė, kad melas, kurį jie kartojo Laslui tiek metų, tapo tiesa. Juli�k� prie� por� metų sugavo bandan�i� pabėgti i� �alies ir reabilitavo, kiek tai buvo įmanoma �mogui, kuris visų pirma niekada nebuvo partijos narys, ir dabar ji kartu su trimis kitomis �eimomis gyveno viename trijų miegamųjų bute Obudoje. Kartais cenzūra nepastebėdavo jos lai�ko pa�te ir jis prasmukdavo į Vakarus.

Ji ra�ė, kad Marija su Bėla nei�gyveno 1956-ųjų revoliucijos. Dar prie� įriedant tankams � kai beveik atrodė, kad partizanai stebuklingai privertė Maskv� kapituliuoti, � juos i�vilko i� rūmų Andra�io bulvare ir įrėmė ginklus į smilkinius, � �itaip Juli�ka ra�ė lai�ke, ir Aniko, bent tuomet, neturėjo jokio pagrindo netikėti.

Bet t� vakar�, kai jie atėjo pas Lasl�, ji stabtelėjo vestibiulyje, kol I�tvanas ir Adelė nusivilko paltus ir nusiavė batus, o tada pasakė jiems, kad Koled�o stotelėje laukdama tramvajaus pamatė Marij�, įeinan�i� į �Chez Queux�, įsikibusi� į parank� d�entelmenui, ir nusprendė j� pa�aukti, kai tik jie priėjo prie durų.

��Norėjau pa�iūrėti, ar tu teisi, ���nekėjo Aniko, pasisukdama į Adel�. ��Turiu omeny, ar Juli�ka suklydo, ��dabar ji �nib�dėjo kimiu balsu. ��Ir Marija atsisuko! Ji puikiausiai mane matė, bet paskui d�entelmenas, su kuriuo ji buvo, ��toks jaunas ir dailus, ir atrodė visai kaip Bėla, � j� pa�aukė. O kaip ji mane nu�velgė! Tarsi bū�iau neverta nė pastebėti. Lyg elgeta gatvėje. Paskui, � �nyp�tė ji, � durininkas atvėrė jiems duris. Abiem! Jis elgėsi su Marija taip, lyg ji būtų lygiai tokia gyva, kaip tu ar a�.

��Ji taip pat puikiai atrodo, tiesa? ��paklausė Adelė.

��Ar judviem var�teliai atsisuko? ��sumurmėjo I�tvanas. ��Mes pas Lasl�.

��Sunku dėl jos pasid�iaugti, ��bumbėjo toliau Adelė, �iūrėdama į savo rankas, i�vagotas ilgų metų kovos su plovimo �luotų rankenomis ir valikliu. ��Valgyti �itokiose vietose.

��Ar pagaliau eisit į vidų? ��paklausė Laslas, i�eidamas i� virtuvės pasisveikinti, laikydamas i�kėl�s atkim�t� �Egri Bikav�r� butelį.

Kai Bėla įpylė vyno ir pakėl�s laikė taur� prie� �vies�, pakreipdamas į vien� ir kit� pus�, parodydamas, kaip jis aptraukia stikl�, kaip plaukia atgal, Marija vis matė maldaujan�i� Aniko figūr�. Marija galvojo, kad ji būtų mielai pakvietusi Aniko į restoran�, kaip graud�iai �i atrodė, suspaudusi rankin�, susikūprinusi veikiausiai dėl osteoporozės, jos poza tarsi bylojo, kad skeletas i�vargo remti kūn� � nusprendė susiriesti ir tam kūne pamiegoti. Aniko gyvenimas nebuvo lengvas, tai kodėl Marija negalėtų pabūti jai gera, � bent �į kart�, nors senoji moteris (ji taip galvojo, nors buvo metas, kai jos buvo vieno am�iaus) ir neapsitaisiusi deramai �Chez Queux� restoranui? Bėla tuo metu jau nustojo stebėj�s, kaip vynas te�ka ir liejasi, pastatė taur� ir sekė Marijos �vilgsnį pro lang�, svarstydamas, k� jis galėtų pasakyti, kad u�pildytų jos netekties bedugn� ir ji liautųsi �velgusi kiaurai jį, ie�kodama pradingusių dalykų.

Galų gale 1956-ieji ateis tik u� poros metų, ir Bėla galėjo tai �inoti, bet į tuos dvide�imt keturis mėnesius prie� mirtį jie suspaus neįtikėtinai tir�tai gyvenimo, vie�ai visada pasirodydami pagal partijos patarim� � apsitais� i�kilmingais pilkais drabu�iais, pasiūtais i� subtiliausių audinių, ta�iau nenusakomos i�vaizdos, kad niekas nenutuoktų, kokioje prabangoje jie gyvena. Kelet� kitų savai�ių kaip tik drabu�iai pasiglem� vis� Marijos dėmesį. Jis aptiks j� įnirtingai nar�an�i� spintoje, tarsi joje galėtų būti koks rūbas, kuris leistų jai dar ma�iau i�siskirti, taptų maskuote, suklaidinsian�ia j� persekiojan�ias �mėklas.

Nes jos ėmė sekioti su neregėtu įnir�iu. Nebuvo nė dienos, kad pasukusi u� kampo kaktomu�a nesusidurtų su Aniko, I�tvanu arba Adele, o jų veidai dabar i�duodavo ne baim� ar pasibjaurėjim�, bet pavyd� ar geidulį. Jie taikėsi prie jos prieiti, jau nesitenkino stoviniuodami nuo�alėj, tarsi būtų nusprend�, jog Marija vis dėlto nėra tu��ia, bet tokia sklidina, kad galėtų patenkinti kiekvien�.

Aniko buvo įkyriausia ir labiausiai stokojanti, nesyk ji su�uko:

��Marija, tai a�, Aniko, ar prisimeni mane? Tavo brolienė. Tu tokia pasipuo�usi su �iuo paltu. Ir kokie �ia tavo tokie malonūs kvepalai?

Kartais visos trys �mėklos pasirodydavo kartu, tarsi bandytų apsupti j� i� priekio ir u� nugaros, atkirsti visus kelius. Bet Marija �inojo, kad ji visada galės prasmukti pro I�tvan�, slegiam� nepakeliamos kaltės, nes paskutin� akimirk� jis pasitraukdavo, leisdavo į�okti į automobilį, autobus� ar restoran�, per daug prabangų, kad jie galėtų suvirsti įkandin. Jis buvo silpnoji grandis, nors ir I�tvanas bandė pelnyti jos palankum�, sykį pasiūlydamas puok�t� raudonų gvazdikų � oficiali� partijos bosų ir apart�ikų gėl�, puo�ian�i� jų krūtines ir sagų kilpas.

��Ko jūs norite? ��sykį ji paklausė Adelės. ��Kaip galė�iau jums padėti?

Adelė sustojo, pagaliau pelniusi dėmesį, ji paliovė siekusi to, dėl ko taip ver�ėsi, � nes jai tai pasiūlė. Nė nepagalvojo, kaip gėda bus pra�yti viso to, k� Marija turėjo, � drabu�ių, maisto, prabangos dalykų, kurių, kaip Adelė manė, ji galėtų jiems parūpinti. Bet dabar tepajėgė i�mekenti:

��Tu neturėtum pamir�ti savo �eimos, ypa� kai jie stokoja.

Ir beveik t� pa�i� akimirk�, kai �ie �od�iai buvo i�tarti, ji pakėlė akis, bijodama, kad debesys u�sitrauks, pastatai sudrebės ir atsivers �emė. Bet kai �is silpnumas praėjo ir ji norėjo pra�yti atleidimo, Marijos jau nebebuvo, ji apsiraudojusi nubėgo viena i� keturioliktojo kvartalo gatvių, po valandos susmuko, atsisėdusi ant �aligatvio ėmė vardyti � ne kam nors konkre�iai, o tiesiog minėti � visa, k� būtų galėjusi padaryti Kalmanų �eimai 1947-aisiais. Visa, ko ji nepadarė.

Atrado j� Bėla. Jis papra�ė vairuotoj� apve�ioti jį visur, taigi �is i�vingiavo visomis septintojo, a�tuntojo, devintojo rajonų gatvelėmis, kirto bulvarų �ied�, įsuko į keturiolikt�j�, ir ten jie rado Marij�, susirietusi� į kamuolėlį prie art nouveau pastato, susitraukusi� ir nesuprantan�i�, kodėl vasario vėjas nebenupu�ia visko pro �alį. Pakėl�s j� ant rankų, Bėla suvokė, kad atsikratyti, ko nori Marija, dabar jau svarbu ne dėl savo tro�kimo, kad Marija norėtų jo, o dėl jos pa�ios i�likimo. Kelet� parų jis klausėsi jos �nekų per miegus, i�tisas valandas j� krėtė kar�tinė, o veide ai�kiai galėjai į�velgti haliucinacijas. Intonacijos buvo tokios įvairios, kad skambėjo ne kaip monologas, o veikiau kaip būrys sielų, susirinkusių kambaryje. Jei Bėla būtų buv�s bent kiek religingas, kiek kitoks, o ne toks ateistas, būtų galėj�s pamanyti, kad joje susibūrė �mėklos ir ji perteikia balsus i� anapus.

Pagrindinis tarp jų buvo I�tvanas, jis galiausiai prarado kantryb� su Aniko ir Adele, ir jų įsitikinimu, kad �inia apie Marijos mirtį buvo klaidinga, kad ji ka�kaip imigravo į Kanad� ir yra �ia. Jam kėlė �leik�tulį seserų pavydas dėl jos gero gyvenimo, bandymai pasi�nekėti su Marija, i�pe�ti naudos � net ir tada, kai I�tvanas sutiko joms padėti.

��Ji nori, kad mes paliktume j� ramybėje, ��pasakė jis joms. ��Ji tai ai�kiai parodė!

��Ne�inau, kaip jai taip pavyko, ��atsakė Aniko. ��Ji nebuvo apsukresnė u� mus, bet �tai atkeliavo ir praturtėjo, o mes d�iaugiamės stog� vir� galvos turėdami.

��Na jau, na,���paprie�taravo I�tvanas,���Helena universitete, Kristianas profesorius. Galbūt mums taip labai nepasisekė, bet vaikai turi ateitį.

��O kaipgi mes? ��suriko Adelė. ��Kaipgi mūsų ateitis?

��Kodėl tu manai, kad jos nusipelnei? ��suriko I�tvanas. ��Kodėl manai, kad kuris nors i� mūsų jos nusipelnė?

Kit� dien� Aniko su Adele vėl buvo mieste, apsitaisiusios geriausiomis suknelėmis, kokias tik i�kapstė seniai nevilkimų drabu�ių dė�ėje, suknelėmis, kurias perkirpo per siūles ir persisiuvo, kad tilptų. Nes �į kart� Marija jų neapkvailins � su jomis bus Kristianas. Atvykusios į jo kabinet� Toronto universitete, senyvos tetulės suvaidino vaik�tinėjusios netoliese ir nusprendusios pa�iūrėti, kur jis dirba; jos paklausė, ar jis nenorėtų pavai�inti jų pietumis u� savo didelį universiteto atlyginim�, o pasirinkusios jos �Chez Queux� � ir nuvesdino jį tiesiai ten, neva dėl tvirtumo įsikirtusios jam į parankes.

Atvyk� jie pamatė, kad jiems rezervuotas stalas, rezervuotas ir Marijai, �i sėdėjo prie lango, vilkėjo bal�iausio �ilko suknel�, kaip įprasta, su dailiu vyri�kiu, kuris pasilenk�s paėmė jos rank� ir tarp jų ant stalo padėjo aplank�.

Kai padavėjas atvedė juos prie u�sakyto stalo, Adelė su Aniko atsigr�ė į Kristian� ir paklausė, ar �is norėtų sutikti savo motin�, ir abiejų akys nukrypo anos poros link. Bėla per pastar�sias dvi savaites buvo jau su kaupu prisiklaus�s balsų ir vardų, besiver�ian�ių i� Marijos, prisi�iūrėj�s, kaip j� plė�o į gabalus, ir nusprend�s, kad vienintelis būdas tuos kerus i�vaikyti � tai su�inoti, kas nutiko kiekvienam i� jų, jos prarastiems ir nesamiems giminai�iams, net jeigu paai�kėtų, sykį ir galutinai, kad tų, kurių Marijai trūksta, jau nebebus niekuomet, ir kad dėl to jis am�inai liks tik antras i� brangiausių jos �ird�iai.

��A� ie�kojau visur,���su�nib�dėjo ramindamas j�, ��suėm�s moters veid� delnais su viltimi, kad �is prisilietimas sugr��ins jos akis i� tos tolumos, į kuri� jos susmigusios, patvinusios a�aromis, o �ios srūva jos skruostais ir varva nuo smakro. Bet ji neatkreipė į jį dėmesio, ir pagaliau jam teko atsistoti, i�traukti nuotraukas i� aplanko ir įsiterpti tarp jos ir to �vilgsnio, nukreipto per sal� į jaun� vyri�kį ir por� senyvų damų.

��Jiems nepavyko, ��pasakė jis. ��Nė vienam.

Pagaliau ji pa�velgė į jį persigandusi.

��Apgailestauju, ��kalbėjo jis. ��Daugybei �monių nepasisekė pasiekti kitos sienos pusės.

Jis norėjo pasakyti dar k� nors, tik nei�manė k�, tad mind�ikavo laikydamas nuotraukas, ne�inodamas, k� su jomis daryti, ir jam pirm� kart� dingtelėjo, kad gal Marijos vizijas peni ne tiek kaltė, kiek bandymas įsivaizduoti, koks gyvenimas būtų buv�s, jeigu ji būtų i�vykusi, persikėlusi į Vakarus, u�uot pasilikusi su juo ir rezgusi keturiasde�imt penkerių metų fantazijas apie Kalmanų �eimos egzistavim�.

��Jam nepavyko? ��paklausė ji, siekdama Kristiano atvaizdo, tarsi jis būtų ten, tarsi ji vėl galėtų pir�tų galais paglostyt jam veid�, nors ir �inojo, kad tai, k� mato, ��pirm� kart� po to, kai Bėla atrado j� susirietusi� gatvėje, ��yra ne vaiduoklis, bet atvaizdas. ��O a� taip norėjau su�inoti, kad jis gyvas, ��pasakė ji, ��su�inoti, kad jis laimingai gyvena.

Bėla linktelėjo ir pasakė �taip�, paskui lėtai sudėjo nuotraukas atgal į aplank�, tuo metu vėjas patraukė u�uolaidas pro lang�, ir visi vaiduokliai, kokie tik buvo, i�lėkė am�iams. Nes Adelė su Aniko tikrai pasitraukė, įnirtingai atsipra�inėdamos: �Ji �ia buvo! Prie� sekund�! Mes j� matėme!�, bandydamos neatsilikti nuo Kristiano, kuris i�rūko i� �Chez Queux�, kuo toliau nuo jų, svarstydamas, ar nors viena jo tetulių bent numanė, kaip da�nai jis vaikystėj sėdėdavo lovoje ir kaip da�nai taip tebesėdi, persekiojamas to, ko nėra, � veido, prisiminimo prisilietimo, balso, kurį u�vis labiau trok�ti i�girsti, � tarsi �is stygius galėtų gyventi tavyje kaip vaiduoklis.

BOBIS NORĖJO SUKURTI įtais�, kuris sunaikintų �monių civilizacij�. Jam reikėjo sprogdiklio.

Jam buvo devyneri, kai apsilankė Otas Kova�as su prototipu, ir a� jį tebeturiu � jis prie�ais mane ant virtuvės stalo. Paties Bobio � to Bobio � seniai nebėra.

Prie� pasirodant Kova�ui buvo kelionės į lau�ynus, lai�kai, kuriuos Bobis siuntė į Kreidinės upės laboratorijos Atominio reaktoriaus padalinį (reikalaudamas �pa�tu u�sakomų izotopų�), �Com Dev� kompanijai (tik teori�kai teiraudamasis, ar įmanoma sukonstruoti valdymo sistem�, aktyvuojam� u�degant degtuk�), Naujosios Meksikos jungtiniam atominiam projektui (klausinėdamas, kas naujo �naikinimo i�teklių skyriuje�) ir Federaliniam kalnakasybos tyrimų institutui (teiraudamasis, kokio gylio turi būti sprogimas, kad �sukeltų stambius tektoninius kataklizmus�), ir knygos, straipsniai, brė�iniai, diagramos, k� tik suman�s, visa skolinosi i� bibliotekos, krovė ant savo stalo, virtuvės lentynų, ant grindų prie tualeto � visur.

Mūsų kelionės į �Toews� lau�yn� buvo nesuskai�iuojamos, va�iuodavau Velingtono gatve, sukdavau į kair� i� Did�iosios. Bobis i��okdavo i� automobilio, u�lėkdavo purvino vilkiko laiptais, kur savininkas Viktas buvo įkūr�s savo �kontor��. Viktas pakeldavo akis nuo naujausio �Playboy� numerio, nusi�ypsodavo Bobiui (�iam buvo �e�eri metai) ir tardavo: �K� tik gavau sen� �Ford Pinto� � tikra pasaulio pabaigos ma�ina, jei tokia kada nors buvo.� U�rakindavo kontor� ir vesdavosi mudu su Bobiu apsidairyti.

Negalėjau ramiai �iūrėti, kaip Bobis kabarojasi į tas lū�enas, � visur sukiu��s metalas, viduj i�deg�, dvokia dujomis, o leidimo jis niekada nepra�ė. Įsirangydavo vidun pro sutrupint� priekinį stikl�, kol mudu su Viktu plė�davome gabalus nuo vir�aus arba i� apa�ios, gaudydavome krintan�ias variklio dalis. T� dien� Viktui pavyko nulupti duris.

��Bus gera priedanga, ��pasakė jis.

Bobis pa�velgė į jį.

��Ji turi būti i� �vino.

��O kaipgi,���pasakė Viktas.����inau!

Jis mirktelėjo man vir� Bobio galvos.

��Viktorai,���ai�kino Bobis,���automobiliai negaminami i� �vino. Pirmiausia tai labai sunkus metalas, todėl gertų degalus kaip nelabasis. Antra, jis neįtikėtinai plasti�kas, tad sykį pakliuv�s į avarij� kaulų nesurinktum. A� �inau, kad �Pinto� skandalingai pavojingas automobilis, kodėl kitaip jis turėtų imti ir u�siliepsnoti, bet labai abejoju, kad Fordas būtų toks kvailas ir gamintų jas i� �vino.

Bobis stabtelėjo, kad Viktas spėtų įsidėt jo �od�ius į galv�.

��Kita vertus, pripa�įstu: gana poeti�ka paleist į valias vaizduot� ir tiesiog dėtis, kad tokios durys suteiktų pakankam� priedang�. Bet neapsirik, Viktorai, poezija, kad ir kokia būtų lyri�ka, nebus verta nė grybo, kai bus paleista pasaulio pabaigos ma�ina ir i�keps visus 24 901,55 mylių sferiniu spinduliu.

Viktas vėpsojo į Bobį lyg u�burtas. Paskui, kai mano sūnus nuėjo vėl raustis lau�yne, jis pa�velgė į mane.

��Po perkūnais, man patinka tavo vaikis, ��pasakė.

Tai netruko ilgai � metus, gal por�. Bobis greitai sumojo, kad mūsų rūsyje sukurti dariniai, rankiniu lituokliu suvirintos struktūros tėra fantazija, o vykti į Vikto lau�yn� dalių � tas pats, kas, kaip jis sakė, �ie�koti Manhatano projekto lauko tupyklos dugne�. Taigi, nors protu Bobis tai suvokė, faktas, kad negali sukurti mokslinės fantastikos aparato i� namų ūkio atliekų ir galbūt jam reikėtų, kaip kitiems jo am�iaus berniukams, atkreipti dėmesį į futbol�, ledo ritulį arba krep�inį, jam per daug gildė �irdį. Sportas Bobiui sekėsi gerai, ties� sakant, beproti�kai lengvai, jis puikiai smūgiavo, padavinėjo ir atmu�inėjo, nors tai nėma� jo nedomino, � buvo matyti i� veido, kūno kalbos, kaip jis gū�telėdavo ir nusisukdavo nuo �aidėjų, net kai jo smūgiuotas ritulys ar kamuolys skriedavo į tinkl� arba u� parko ribų.

Ne, jį i�ties palau�ė būtent mūsų pasaulio pabaigos ma�inos nesėkmė, o mudu su jo mama Rebeka t�syk gerokai apsimėtėme �od�iais.

Rebeka tvirtino, kad Bobis turi aspergerio sindrom�. Ji nuvedusi jį pas psichoterapeut�, �is atlik�s keturis trijų valandų testus, ir abejonių nebelik�.

��Tu nuvedei jį pas psichoterapeut�! ���aukiau a� į ragelį. ��Ar tokiems dalykams neturėtum gauti mano sutikimo?

Rebeka atsakė �inojusi, kad a� nesutiksiu, taigi padirbusi mano para�us ant anketų, � ir kaip tik dėl �ito a� su ja i�siskyriau, dėl to gavau pagrindinės Bobio globos teis� ir dėl to mane nuolat kankina fantazijos, kaip a� nuraunu jai galv�. Būtent dėl to a� nebeturėjau jokių svertų � nei kalbant apie mudviejų santykius, nei apie jos santykius su Bobiu jai nebebuvo ko prarasti.

��Psichoterapeutas, ��t�sė ji, ��nusprendė, kad Bobiui ribinis aspergerio atvejis, o dabar tai įeina į platų autizmo sutrikimų spektr��

��A� �inau, kas yra aspergeris, ��nutraukiau, stengdamasis nepradėti kapliuotis. ��Tai visai nepana�u. Tie �monės ��intraverti�kos kaliausės. Jie atsuka tau nugar�, kai su jais kalbi. Kai jie su tavim kalba. Jie sako �viso gero� u�sideng� delnais burn�. Jie gali tau tiksliai padeklamuoti traukinių tvarkara�tį tarp Ki�enerio ir Su Sent Mari kanalų nuo rugpjū�io iki vasario, bet nesugeba kasininkės paklausti pieno kainos.

��Jis ties riba! ��tvirtino Rebeka, susijaudinusi kaip visada, kai jai prie�taraujama. ��Dabar jis vaikas, tai nekrinta į akis. Bet psichoterapeutas sako, kad jam augant, kai socialiniai santykiai taps sudėtingesni, nebepavyks atsilaikyti.

��Pliurpalai.

��Jėzau, ar tu kada nors klausei Bobio i�ved�iojimų? Pagalvotum, koks nors gudrutis dvide�imtmetis! Joks vaikas taip nekalba. O visa tai, kuo jis ten domisi, ��juk visk� iki smulkmenėlės i�moko atmintinai.

��Rebeka, ��tariau tėvi�ku tonu, nuo kurio ji imdavo pasiutusiai spiegti, ��Bobis populiariausias vaikis klasėje. K� tu turi omeny sakydama �ties riba�? Jis netgi mergaites įtraukė į tos nelemtos pasaulio pabaigos ma�inos darbus.

A� negalėjau patikėti, kad mes �itaip kalbame apie Bobį, tarsi jis būtų koks atplai�a, besibrai�antis �aidimo aik�telės pakra��iais, kai i�ties man pasiimant jį i� mokyklos susibūr�s tuntas vaikų klausosi, k� jis kalba, graibsto kiekvien� �odį, laksto su jo pavedimais, netgi siūlo jam savo �aislus, paskui skambina vakarais, savaitgaliais, tėvai tarpusavy var�osi, kada pakviest jį �aisti, pavie�ėt su nakvyne, į gimtadienio �vent�.

��Visi nori kuo nors Bobiui padėti, ��pasakiau Rebekai. ��Mūsų vaikas nėra i� tų nematomų vieni�ių. Jis tikras �arlzas Mansonas, velniai rautų. Vienintelis �mogus, kuris jo nedievina, esi tu.

��Tai todėl, kad jam nepatinka �ia būti.

��Manai, kad tai mano kaltė? A� vis� savo laik� skiriu tam, kad jis kaip nors tave pamėgtų.

Ji pratrūko verkti ir pakabino ragelį.

Paskambinau psichoterapeutui. O tiksliau � psichoterapeutams, tikrinau visus, kuriuos radau telefonų knygoje, visus, prie kurių skelbimo geltonuosiuose puslapiuose buvo priera�as �vaikų psichologija�, �psichologinė pagalba mokantis�, �mokymosi sutrikimai�, kiekvien� i� eilės g�sdindamas: �Ar suprantate, kokių nemalonumų prisivirsite gydydamas(-a) berniuk� be abiejų tėvų sutikimo?� Pagaliau viena jų � Marisė Leblank � pasakė:

��Klausykit, jūs galite man�s nebauginti.

��Ar Bobiui aspergerio sutrikimas? ��dro�iau tiesiai, nesivargindamas nė atsipra�yti.

��Kas jums, �monės, nutiko su tuo aspergeriu? ��pratrūko ji.

Kai paklausiau, k� ji turi omeny, Marisė atsakė:

��Jūsų �mona, kuo ji vardu? ��girdėjau, kaip gydytoja sklaido popierius. ��Taip, Rebeka. Ji tiesiog įsikando, nors verk. Apsergeris, aspergeris, aspergeris. Ateidama atsine�ė knygų, straipsnių� ko tik nori!

��Jūs nemanot, kad Bobis turi aspergerio sindrom�?

��Manau, kad jį turi Rebeka, � o kai a� nusijuokiau, Marisė įsidr�sino ir t�sė: � Manau, kad Bobis genijus. Visi testai pranoksta lentelių duomenis. Ka�kodėl dabar Marisė sunkiai kvėpavo. � Jis nuostabiausias jaunuolis, kokį esu ma�iusi.

Man tai pasirodė gerokai perdėta.

��Jaunuolis? Vaikui tik �e�eri!

Laukiau jos atsako, bet Marisė nieko nepasakė.

��Jūs suvokiate, kad jis bando sukurti pasaulio pabaigos ma�in�?

Tikėjausi, kad �itai �iek tiek prigesins Maris�, ir ji ilgokai tylėjo, o paskui pasakė:

��Na, pone Hau, jei �ia kam nors ir lemta pasiekt sėkmės, tai, saky�iau, būtent Bobiui, ��juokėsi. ��Ar galit perduoti jam labų dienų? Ir tegul �ino, kad jeigu kada nors t� ma�in� sukurs, a� norė�iau dėtis prie jo kitame pasaulyje po apokalipsės.

Visi manė, kad po pasaulio pabaigos bus ka�koks kitas pasaulis � kad toliau egzistuos ka�kokio pavidalo �emė ir bus tie keli laimingieji, kuriuos Bobis i�gelbės, kartu su juo jie persikels į kit� �monijos istorijos tarpsnį. Bet Bobis t� s�ra�� � jei jis apskritai buvo sudarytas � kruop��iai saugojo, tad buvo skaudu matyti, kaip byra tokių �monių, kaip Viktas ar Marisė, viltys, kai jie juokaudavo su Bobiu, kad �is prane�tų jiems apie apokalips�, kaip į t� juok� įsismelkdavo drebuliukas belaukiant, kada mano sūnus juos nuramins, patikins nepaliksi�s jų kartu su milijardais kitų, kai pagaliau u�degs t� sprogdiklį. Kas juos skatino manyti, kad jie bus i�gelbėti, kad jis norės jų �alia? A� vis stebėdavausi. Ties� sakant, jiems reikėjo Bobio meilės, o jis �inojo, ko jie nori, ir ty�ia sulaikydavo, �iūrėdamas, kaip jie gretinasi, bandydami vienaip ar kitaip jį pamaloninti.

Vienintelis, kuris nesigerino, buvo Otas Kova�as. Bet jis nė neketino palikti pasaulio nesudoroto, o juo labiau � �monijos. Jo apokalipsėje nebuvo jokio kito �monijos istorijos tarpsnio. Jokių gelbstimų draugų. Nė i�rinktųjų. Net ir jo paties. Vis dar pagalvoju, gal mano sūnų taip su�avėjo ir tokias audras sukėlė Otas ir juodu ėmė susira�inėti lai�kais kaip tik dėl to, kad pagaliau atsirado �mogus, pagaliau bent vienas, kuriam nebuvo svarbu, ar Bobis jį myli, ar ne?

Ir �ia man vėl tenka grį�ti prie Rebekos. A� visada tikėjau ir tebetikiu, kad Bobis norėjo pagerinti pasaulį, norėjo sunaikinti tai, kas yra, kad su�adintų tai, kas galėtų būti, ir kad �is idealizmas buvo ai�kiai regimas i� visų jo veiksmų, nei�skiriant nė jo santykių su savo motina, o �ios bėdos su Bobiu akivaizd�iai kilo būtent i� mamos nesugebėjimo �itai suprasti. Galų gale jis buvo ta prie�astis, dėl kurios mudu su Rebeka i�siskyrėme. Tai prasidėjo 1991-ųjų pirmadienio ryt�, kai sėdome pusry�iauti. Bobis stebėjo, kaip mes zurziame vienas ant kito, kad �aldytuve tiek ma�ai pieno, kam priderėjo nueiti į maisto krautuv�, kodėl a� įlindau į du�� pirmas, nors �inojau, kad jai pus� de�imtos susitikimas, kodėl ji praėjusį vakar� nesulankstė skalbinių, kodėl sulankstė juos tik kart�, kai a� tai dariau i�tisas savaites, ir Bobis, įsidėj�s į lėk�t� rauk�lėtojo meliono, tik dirstelėjo į mudu ir ėmė tyliai �vilpauti Bacho tokat� ir fug� d-moll. Ne jos dalį � garsi�j� į�ang� � bet vis�, nuo prad�ios iki pabaigos, o kai baigė, paėmė pusry�ių lėk�t�, nune�ė į plautuv� ir i�ėjo i� kambario, tarsi jo veiksmai, nei�skiriant nė nuosprend�io dėl mūsų santuokos, buvo tik įprastiniai reikalai, tai, k� privalu padaryti, ir kad mes, vardan Dievo, imtumės darbo.

Mes sėdėjom įsmeig� į jį akis. �inoma, mintis apie skyrybas jau seniai �mėk�telėdavo, bet, kaip ir daugelis tėvų, graiban�ių prėskus subirusios santuokos patogumus, įtikinome save, kad mūsų tingumas yra kankinystės forma ir likti kartu reikia dėl vaiko. Bet po to ryto tai tapo neįmanoma. Kiekvien� kart�, kai mes su Rebeka susivaidydavome, Bobis įeidavo į kambarį, sunerdavo rankas ir imdavo �vilpauti tokat� ir fug�.

Kai galų gale pasakėme, kad baigta � kad mūsų santuoka baigta, jis giliai atsiduso ir tarė �pagaliau�. Tada pa�velgė į Rebek� ir pridūrė: �Kurį laik� paskaudės, bet vėliau abu būsite laimingesni � kartu laimingesnis būsiu ir a�.�

Ji niekuomet jam �ito neatleido. Ne tiek dėl to, kad Bobis mūsų skyrybas taip palengvino, padarė tokias įmanomas, kiek u� tai, kad ai�kiau u� j� suvokė, kas geriausia, kad turėjo daugiau i�minties ir dr�sos, kai ji buvo silpna, kad buvo geresnis ir kilnesnis negu kuris nors i� mūsų ir prisiėmė �it� skyrybų sunkum�, skatindamas bendradarbiauti, toliau mylėti, kai mes su Rebeka pagaliau buvome laisvi vienas kito nek�sti, � todėl ji sukūrė aspergerį, kad kaip nors tai paai�kintų, Bobio kilnum� paverstų nesėkme, savikontrolės stygiumi, o ne valingais veiksmais. O a� tiesiog buvau laimingas, kad ji i�sikraustė.

Visk� apsvars�ius, nieko keista, kad man buvo patikėta Bobio globa. Rebeka i�garavo į laimingesnį gyvenim� � va�inėjo į komandiruotes, į prekybos muges, konferencijas, pardavimų susitikimus � darė tai, kuo u�pildytas i�maniųjų telefonų pasaulis, ir Bobį pasikviesdavo atsitiktiniais savaitgaliais, kai būdavo namuose ir nebegalėdavo i�vengti jo vizitų. Bobis visada pareigingai eidavo, tar�s: �Nors ir kokios nemielos jai �ios mano nakvynės, vien� dien� mama bus dėkinga, galėdama prisiminti laik�, kurį praleidome drauge. Menki prisiminimai �iek tiek su�velnins gailestį dėl visų smagių dalykų, kuriuos būtume galėj� patirti kartu.� Pritardamas linktelėdavau galva ir klausdavau, ar jis visi�kai nieko i� to negauna. Bobis tik gū�telėjo. �Ne, būna nuobodu. Vidutinė mama ir jos vaikas. Supranti, a� dėl jos apsimetu, neva mama � didelis autoritetas, o Bobis � ma�as berniukas, kad ji geriau jaustųsi. Bet daug mieliau krap�ty�iausi �ia prie mūsų pasaulio pabaigos ma�inos.�

A� diena i� dienos rikiuodavau skai�ius � dirbau diplomuotų apskaitininkų kontoroje �George Nix & Associates�. Kartais Bobis naktį i�nirdavo i� lovos ir per petį �iūrėdavo į skai�ius, lenteles ir kodus, kinkuodamas galv�, sakydamas negalįs miegoti, sėdėdavo man ant kelių ir �iūrėdavo, kaip a� renku �daugyb� nuobod�ių skai�ių�, ir anks�iau ar vėliau pa�velg�s man į akis tardavo: ��inai, tu dar galėtum pakeisti savo gyvenim�. Dar ne per vėlu. Am�ių daugiausia lemia proto funkcija � įsisenėj�s po�iūris.� Jis palaukdavo, kol a� nusi�ypsodavau ir tark�telėdavau lygybės �enkl�, pabaigdamas i�klotin�, tada paklausdavau, ar jis nenorėtų pasėdėti su manim ant sofos su dubeniu kukurūzų spragėsių ir pa�iūrėti ��mogų Omeg�� � ar kurį nors kit� i� tų prastų poapokaliptinių filmų, kurių jis vis ie�kodavo ir pra�ydavo mane nupirkti. Bobis noriai linktelėdavo ir mes įsitaisydavome, jis ma�u kūneliu prisiglausdavo prie man�s ant sofos, o a� u�dėdavau rank� ant atkaltės ir apkabindavau jį per pe�ius.

Taip viskas vyko metai po metų, kol Bobiui sukako devyneri ir Otas Kova�as pasibeldė į duris � ar veikiau prie� pat jam pasibeld�iant į duris.

Mudu sėdėjome virtuvėje ir valgėm pusry�ius, � Bobis ir a�, tai buvo �e�tadienis prie� Vėlių �vent�. Bobis buvo susijaudin�s labiau nei paprastai, o tai jau �į t� rei�kė, nors jaudulys buvo nervingas � jis �okinėjo aplink stal�, dirs�iojo pro lang�, tikrino laik� pagal mikrobangų krosnel�. A� baigiau valgyt, stumtelėjau lėk�t� ir pa�velgiau į jį.

��Ar norėtum �iandien k� nors veikti? Nuvykt į �Laser Quest� centr�, o gal nuva�iuoti į Mokslo centr� Toronte? Dar kart� nukakti iki Konestogo reaktoriaus, pabandyti, gal �įsyk pavyks prasmukti pro apsaug�?

��Oi, mes niekur negalime va�iuoti,���atsakė Bobis.���Atvyksta Otas Kova�as.

��Koks Otas? Apie k� tu kalbi?

Jis kalbėjo apie nacių atomin� program�, �tai apie k� jis kalbėjo.

��Otas Kova�as, ��jis i�tarė vard� su įtikinamai vengri�ku akcentu. ��Jis buvo pirmojo Uranvereino narys.

��Uranvereino? � mano vokie�ių tarimas, prie�ingai, buvo baisus. � Kas, po velnių, tas Uranvereinas?

Bobis u�dėjo deln� man ant rankos.

��Urano klubas, ��kantriai paai�kino. ��Vokie�ių mokslininkai, kurie dirbo atomo branduolio dalijimosi srityje. Keli jų 1939 metais susibūrė į antr� Uranverein�. Kova�as buvo vengrų fizikas, kuris palaikė Dibnerį prie� Heizenberg�, kai Dibneris vadovavo Kaizerio Vilhelmo fizikos institutui�

��Jėzau, Bobi, k�, velniai rautų, �ia kalbi?

Bobis giliai atsiduso.

��Argi tu nieko ne�inai?

��Ne, a� nieko ne�inau.

��Jie buvo Hitlerio fizikai, pirmieji atominės bombos teoretikai.

A� pa�velgiau į Bobį, kaip prie� ki�damas rank� patyrinė�iau juod� skyl�.

��Kai kurie jų po karo pakliuvo amerikie�iams į nagus, ��kalbėjo jis, ��bet Kova�as 1944-aisiais grį�o į Budape�t�, kai tapo akivaizdu, bent jam, kad vokie�iai kar� pralaimės.

��Atgal į Budape�t�.

Ka�kodėl man tai neatrodė sėkmingas karjeros �ingsnis.

��Jis i�gyveno miesto apgultį karo pabaigoje,���Bobis palingavo galv�. ��Galė�iau tau apie tai papasakoti.

��Neabejoju, kad galėtum.

��Galiausiai, kai atrodė, kad sovietai neketina pasitraukti, ��tai buvo 1948 metais, jei ne�inai, ��jis greitai spruko. Bet ne�inia kodėl, ��Bobis stabtelėjo, ��dėl ka�kokios prie�asties, kurios dar nei�siai�kinau, jis Vakaruose taip ir neu�sikabino ��kaip Heizenbergas, fon Lauė, Hanas, fon Veiczėkeris ir kai kurie kiti, ��bet įsidarbino vidurinės mokyklos ir universiteto fizikos studentų repetitoriumi Toronte. Laimė, kad Toronte, ��jis stebeilijo į mane. ��Mat jei būtų kur nors kitur, jis neturėtų pinigų atva�iuoti, ��Bobis gr�ė mane akimis. ��K�? ��paklausė. Paskui nuleido galv�. ��A� para�iau jam lai�k�, nusiun�iau pinigų autobusui, sutaupiau i� savo dienpinigių. Pamaniau, kadangi jis pamir�tas, gal dėl to pasijus geriau, ��Bobis laukė, kol a� k� nors pasakysiu, paskutinį kart� pabandė pasiteisinti: ��Jis i� tų pamir�tų garsenybių!

A� sėdėjau negalėdamas nė �od�io i�tarti.

��Tai jis atva�iuoja �ia? �iandien?

Bobis pakilo nuo stalo, i�ėjo i� virtuvės, grį�o su aplanku ir paki�o jį man po nosimi, o ant etiketės storu ra�ikliu buvo u�ra�yta: �Pasaulio pabaigos ma�inos projektas � Otas Kova�as.� A� pastūmiau lėk�t� į �on� ir perver�iau aplank�, perme�iau fotokopijas straipsnių, iliustruotų Kova�o nuotraukomis Berlyne ketvirt�jį ir penkt�jį de�imtmetį, kelios buvo net pokarinės, kai jis kurį laik� dirbo prie sovietų ginklų programos. Byloje buvo daugiausia straipsnių apie kitus �mones � Heizenberg� kartu su Bobio i�vardytais mokslininkais, kur tik minima, Kova�o pavardė buvo i�ry�kinta, laukeliuose kruop��iu Bobio brai�u įra�ytos pastabos, o pabaigoje � vertimas �atviro lai�ko�, kurį Kova�as para�ė į 1947-ųjų �Nemzet-talans�ng� bir�elio numerį. Tai buvo trumpai gyvav�s anarchistų laikra�tis, spausdintas Mi�kolce (Bobis paai�kino, kad buvo i�leisti trys numeriai, bet antro nei�liko nė vienos kopijos).

�is pastarasis straipsnis ir buvo prie�astis, dėl kurios Bobis su juo susisiekė. Kova�as buvo ai�kiai de�iniojo sparno anarchistinių pa�iūrų ir nekentė vald�ios ne todėl, kad �i trukdė natūraliai bendruomenei, bet nenorėdamas, kad kas nors � o ypa� vald�ia � nurodinėtų jam, kaip elgtis pa�iam, kaip su �mona, vaikais ar nuosavybe (nors nei �monos, nei vaikų, nei jokios nuosavybės neturėjo). Lai�kas buvo de�imties puslapių, labiau priminė autobiografin� esė, para�yt� siekiant pasiteisinti, kaip jis pakliuvo į esam� padėtį. Jis ra�ė apie karo metų Vokietij�, kaip naciai nepajėgė �tinkamai finansuoti� jų gaminamo �ginklų ginklo�, kaip visk� nuolat klampino �ideologija ir biurokratija�, kaip įvairūs mokslininkai i�sibėgiojo pas sovietus arba amerikie�ius ir kai kurie jų �i�davė nesuinteresuoto mokslinio tyrimo princip�, suter�dami laboratorij� moraliniais klausimais�. Tiek per�iūrėj�s, galėjau spėti, kad �is lai�kas � ilgas atsisveikinimas, paskutiniai �od�iai �mogaus, kuris supranta, kad nugrimzdo į ne�inomyb� ir daugiau nebeturės progos �od�iais perteikti savo gyvenimo vizijos (�iuo atveju savo gyvenimo pabaigos vizijos).

Kova�as baigė apra�ymu to, kas jo laukė 1944 metais sugrį�us į Budape�t�: lavonai gatvėse, badaujantys civiliai, viskas taip nuniokota, kad nebegalėjai suprasti, ar stovi gatvėje, ar ant buvusio pastato griuvėsių. Jis matė visk� � prievartavimus, dėl laikrod�io perrė�tas gerkles, �mones, gyvus degan�ius liepsnose. Ta�iau i�ties ypatingas buvo jo susi�avėjimas karo ma�inerija: tankais, patrankomis, lėktuvais � visa buvo apra�yta su did�ia pagarba, tarsi kalbėtų apie koki� nors auk�tesn� s�mon�, beveik diev�. �iame kontekste pirm� kart� ir pasirodė �od�iai �pasaulio pabaigos ma�ina�. Bobis, skaitydamas man per petį, tarė:

��Tai buvo ka�kaip susij� su evoliucija.

Jis parodė tuos susijusius, bet miglotus paragrafus, paskui perskaitė pa�od�iui.

�Ne nacionalinis socialistinis Darvino supratimas, ne supermeno, arijų auk��iausios rasės atsiradimas. Kaip man atskleidė apgultis, tai nebuvo evoliucija, � ra�ė Kova�as, � įsi�aknijusi tame absurdi�kame organiniame determinizme. Kai kalbu apie evoliucijos ma�in�, tai ne metafora.�

Pakėl�s antakį, pa�velgiau į Bobį, vėl grį�au prie lai�ko.

�Apgultis, � ra�ė Kova�as, � esmingai pakeitė mano nuomon� apie mūsų darbus.� Jis pirm� kart� d�iaugėsi, kad jo darbui nevadovauja naciai, nes jei Hitleris būtų panaudoj�s ginklų ginkl�, jis būtų nu�lav�s nuo �emės pavir�iaus kai kurias rases tik tam, kad jų viet� u�imtų kitos rasės. Seniau Kova�ui tai atrodė priimtina mintis, ta�iau dabar jis norėjo atsikratyti visų rasių, ir baigta.

��Lygios genocido galimybės, ��pasakė Bobis, ai�kiai nesutikdamas su Kova�u.

��Tai tu sakai, jis atvyksta �ia? ��paklausiau i�nirdamas i� bylos ir jos informacijos gelmių. Nelaukdamas Bobio atsako, t�siau: ��Jis nori sunaikinti vis� �monij�, o tu ��tik jos daugum� ��tai koks skirtumas?

Tai buvo pirmas kartas, kai a� taip pasielgiau, � priėmiau rimtai visa, k� Bobis darė per �iuos metus, � ir i� jo akių ma�iau, kad sulau�iau ka�kokį kod� � mano atlaidumas, humoras, kantrybė buvo tarsi jo elgesio atsvaras, ir visa pavyko įsivaizduoti kaip �aidim�. Bet dabar tai nebe �aidimas. Atvyksta Otas Kova�as, ir a� nenumanau, ko tikėtis.

��A� niekada nesakiau, kad tai panaudo�iau, ��tyliai atsiliepė Bobis.

��Tu tik nori galios? Ar taip?

��Taip, ��maniaki�kai nusijuokė. ��Noriu tik galios!

��Rimtai? ��neatly�au a�.

��Ne, ��jis papurtė galv�. ��I� galios nieko doro, jei negali ja pasinaudoti. Tektų j� panaudoti.

Nieku gyvu nebū�iau galėj�s pasakyti, ar jis juokauja, ar kalba rimtai. Bet turėjau juoktis. Tai, kaip jis pasakė, atrodė be galo juokinga.

Otas Kova�as t�dien pasirodė ankstyv� popiet�, apie pirm� valand�. Bobis nubėgo prie durų, atrakin�s atlapojo, man nesuspėjus i�eiti į virtuv� ir pro lang� slapta pa�iūrėti, kaip jis atrodo, ar atsigabeno samdytų �udikų, ar jam atvykus staiga aptemo dangus, pagavo pūsti vėjas, ar dangų perskrodė �aibas. Jis į�engė į mūsų namus saulėt� rudens dien�, atrodė senutėlis, suvarg�s, palū��s, nutrintas juodas paltas kabojo ant jo kaulėtų pe�ių, balta o�io barzdelė nutrumpinta, plaukų telik� k�sniais, vienoje rankoje med�io �ak� menanti lazdelė, kitoje � susiriet�s odinis portfelis. Jo akių �vilgsnis nebuvo nei piktas, nei nepatiklus, nei susierzin�s � nieko pana�aus, ko tikėtumeis i� i�protėjusio mokslininko. Prie�ingai, atrodė dėkingas ir, ties� sakant, pirmieji jo �od�iai buvo skirti mums su Bobiu kartu.

��Kaip malonu pagaliau susitikti, ��tarė jis, o kiekvien� �odį slėgė vengri�kas akcentas, ��ir labai a�iū, kad pakvietėte mane į savo namus, ��jis apsidairė. ��Jau senokai niekas nebuvo man�s įsileid�s į vidų.

A� supratau, kad taip galėjo būti. Nuo jo trenkė kaip nuo mėnesį stovėjusių neplautų alaus butelių. Įsivaizdavau jį viename tų apvarvėjusių kampelių rytiniame Toronte: suke�� baldai, paramstyti senomis telefonų knygomis, surai�yti kavos staleliai su besilupan�ia faneruote, stal�iai, priki�ti skirtingų peilių ir �aku�ių, keptuvių rankenos, apsuktos �luostėmis. Visa tai i�kilo mano galvoje, kaip ir Kova�o darbui skirtas kambarys � metalinės spintelės su bylomis, kartoninės dokumentų dė�ės, knygų lentynos, kaip pakliuvo prikrautos knygų iki lubų, prie sienos prismeigti grafikai, diagramos, matematinės formulės ir ma�ytė dosjė, ne k� didesnė u� Bobio, su Kova�o karjeros i�karpomis. O ant grindų i�skleisti ginklų ginklo brė�iniai, prie kurių jis sėsdavosi kiekvien� dien�, bet jie nepasistūmėjo toliau, nei buvo 1948-aisiais. Ir ne tik tai �mėk�telėjo mano galvoje, bet ir daugiau, paties Kova�o vaizdas, kaip jis kasdien i�eina i� savo buto, praeina pro kek�es, besigaivaliojan�ias po sunkios nakties ant laiptų prie namo, per park�, Alano sodus, kur jam įkandin trepsena kvai�alų stūmėjai, siūlo ha�i�o, metamfetamino, kokaino, nenuleid�iantys balso, kol nepasirodo kitas potencialus pirkėjas, Ba�ny�ios gatve į vakarus, paeina trejet� ar ketvert� kvartalų, pakeliui miestas nusipurto savo benamius, nakties prieglaudas, ank�tus kambarėlius ir apglėbia verslo bok�tus, dujinių lempų ap�viestus restoranus ir galiausiai hipsterių stilistikos vaizd� Karalienės gatvėje, mados parduotuves, blizgan�i� elektronik�, restoranus, pilnus mochito kokteilių ir sūrainių su bri sūriu, �vie�ių su�ių ir įmantrių kavos rū�ių, ir visa tai atitinkan�ios klientūros. Ta�iau Kova�ui buvo vis vien, kad ir kur būtų ėj�s, nes tai, k� regėjo Budape�te 1945 metų �iem�, toliau vyko jam prie� akis, � vis dar buvo tie, besirepe�kojantys griuvėsiuose dėl kitų, kuriems pavyko i�sikepurnėti į vir�ų, tarsi apgultis driektųsi per vis� istorij�, tarsi ji būtų visa istorija, ir u�baigti j� bus įmanu tik priėjus slenkstį ir �engiant per jį, palikus visa, kas �mogi�ka. Kova�as niekada i� to nei�sivaduodavo, jis per daug puikiai visk� nuvokė, kad bent norėtų i�sivaduoti, Karalienės gatvėje jam palengvėdavo, nes apgultis �ia tapdavo visai reali, ir tada jis apsisukdavo ir vėl pės�ias grį�davo namo, sėsdavo prie savo brė�inių, svajodamas apie naujus elementus, nauj� radiacij�, kuri pagaliau leistų jam pereiti nuo teorijos prie praktikos.

O dabar jis mano namuose.

Kova�as įki�o rank� į krep�į.

���Dom Pergnon�, ��tarė, �ypsodamasis mums abiem, ��1996 metų.

A� pa�velgiau į jį, į butelį, į besi�ypsantį Bobį.

��Auk��iausios kokybės,���įvertino mano sūnus.���Nors kai kas tvirtina, kad 1985-ųjų geresnis.

��Nei�manėliai, ��atsakė Kova�as, ir pa�velgė į mane. ��A� tau įrodysiu. Tai yra, jeigu tėtis neprie�taraus. Matote, man tai ypatinga diena ��mane prisiminė.

Bobis pa�velgė į jį ir susiraukė.

��Keista, ��ir a� jau i�girdau t� patį ton�, kuriuo Bobis kalbėdavo, tarkime, lau�yne, kai suvokdavo, kad kalba su besmegeniu. ��Tikrai keista, nes a� maniau, kad viso to, k� jūs darėte, ��ir pataisykite mane, jei klystu, ��esmė yra būti pamir�tam. Argi ne tiesa? Nes jei visa, ko nori, yra �monijos istorijos pabaiga, kaip tada galėtų rūpėti, ar tave prisimins?

��Tiesa, ��linktelėjo Kova�as, ��niauriai �velgdamas į jį. ��A� apie tai nepagalvojau.

Jis vėl pasiėmė savo krep�į ir i� jo i�traukė tris siauras �ampano taures, kurios atrodė kaip i� nerūdijan�io plieno, padavė mums po vien�, atkim�o butelį tiesiog prie durų ir pripylė dvi sklidinas man ir sau, �lakelį Bobiui.

��Tuomet u� niekį, ��pasakė jis.

A� u�bėgau Bobiui u� akių ir greit sriubtelėjau, manydamas, kad pajut�s keist� skonį, jei tai būtų nuodai, dar spėsiu i�tiesti rank� ir sustabdyti sūnų, kad negertų. Bet �ampano skonis buvo nuostabus. Mes i�gėrėme, tada Kova�as vėl pripylė mano taur�, įsipylė ir sau, dirstelėj�s į mane, �liuk�telėjo ir Bobiui dar la�elį.

Sūnaus akyse kaip visada ma�iau t� patį bebaimi�kum�, valdingum�, t� jausen�, kad jis pora �ingsnių lenkia mus, kad ir k� mes m�stytume.

��Nagi, tai kaip judu susipa�inote? ��paklausiau.

��A� para�iau jam lai�k� per Kanados saugumo ir �valgybos tarnyb�.

��A, ��tariau, atsisakydamas ankstesnio Kova�o vaizdinio Toronte.���Jūs dirbat Saugumo tarnyboj?

Kova�as papurtė galv�.

��Neeee� ��atsakė jis, pa�velgdamas į Bobį taip, lyg bū�iau leptelėj�s did�iausi� kvailyst�. ��Jie tik �ino, kur mane rasti.

��Nacių atominės fizikos mokslininkas,���paai�kino Bobis.���Tarnyba juk turėtų jį gana įdėmiai stebėti.

���inoma, ��sumurmėjau, jausdamas kaip tikras aulas.

��Nagi, ��tarė Kova�as �epsėdamas, paėmė i� mūsų �ampano taures ir suki�o atgal į krep�į. Jis linktelėjo Bobiui: ��Ar nori daryti tai �ia?

A� pa�velgiau į savo sūnų, paskui vėl į Kova�.

��Ir k� gi ketinat daryti?���pasiteiravau.

��Ap�iūrėti prototip�, ��atsakė Bobis.

��Prototip�? Bobi, kokį velni�?.. ��a� tuoj pat susigriebiau, niekada nebuvau keik�sis prie Bobio, ir Kova�as �iūrėjo į mane linguodamas galv�, tarsi bū�iau blogiausias tėvas �emėje. ��Jūs atsine�ėt prototip� į mano namus?

Kova�as kreipėsi į Bobį pagalbos.

��Rūsyje,���parei�kė Bobis, dairydamasis į langus, tarsi saugumo agentai jau būtų pasislėp� gyvatvorėje, sektų pro langus, sta�ia galva leistųsi kaminu su moderniausia pasiklausymo įranga.

��Rūsyje, ��tarė jis dar kart�, parodydamas pir�tu, ir Kova�as, u�sivo��s skrybėl�, nusekė mano sūnų laiptais apa�ion.

Apa�ioje buvo drėgna, trenkė pelenais, ka�ių kraiku. Bobis padarė vietos ant pingpongo stalo � ranka nubraukė mūsų lau�yno turtus, �ie �legėdami krito ant �emės, ir parodė plotelį, kur Kova�as galėjo pasidėti savo įtaisus. Įki��s rank� į krep�į, senis ne�iūrėdamas �vejojo jame, atmesdamas vien� daikt� po kito, kol jo akys i�siplėtė, ir jis i�sitraukė ka�in kokį įtais�, kuris atrodė kaip ilgas suriestas ragas, beveik kaip trimitas, bet su daugiau vingių ir tik vienu raudonu mygtuku vir�uje. I�ėm�s �iek tiek jį palaikė, ir įsi�iūrėj�s i� arti ma�iau, koks jis subtilus, tarsi koks i� sidabrinės folijos i�lankstytas origamis, toks plonytis ir taip kruop��iai i�raitytas, kad, regis, vien stipriau paliet�s i�plė�tum skyl�.

��I�ties jis tvirtas, ��pasakė Kova�as, matydamas mano veido i�rai�k�. Jis gū�telėjo. ��Tikėjotės ko nors masyvaus? �arvuoto gele�imi? Tai klaida, kuri� jie visi daro. Gero modelio esmė paprastumas, ��jis nuleido bals�, ��netgi ��ne ��ypa� kuriant pasaulio pabaigos ma�inas, � jis i�kėlė rag�. � Stivas D�obsas mano did�iausias herojus.

��Tai kvailystė, ��parei�kiau a�, tiesiog leptelėjau. Pa�velgiau į Bobį, kuris maivėsi, tiesdamas rank� paimti įtaiso. Bet Kova�as papurtė galv� ir prispaudė jį prie krūtinės.

��Jums reikėtų eiti,���pasakiau Kova�ui, �engdamas tarp jo ir Bobio, kuris atrodė taip, lyg tuoj liuoktelės ant senio, i�plė� prietais� ir paspaus raudon� mygtuk� arba papūs, padarys, k� ten reikėtų su juo daryti. Kova�as barbeno pir�tais į gaubto kra�t�, dabar spoksojo į mane i�vert�s akis, vypsodamas. Tada i�tiesė jį man.

��Kodėl gi nepaėmus? ��paklausė, nors a� vos i�skyriau �od�ius, tarsi jo murmesys niekam nebūtų skirtas. ��Tu pirmas i� visų �monių, ��niurnėjo jis. ��Imk!

Pur�iau galv�.

��Tu paaukojai savo gyvenim�, ��t�sė Kova�as. ��Po skyrybų nemiegojai su moterim, ��jis niuktelėjo rag� mano pusėn, bandydamas priversti mane paimti jį. ��Nesusitikinėjai su draugais. Tu neturi draugų. Jau nebeturi. Dienų dienom tūnai darbe, nors �is, galė�iau pridurti, nuobodus iki a�arų, o vis� kit� laik� skiri bandydamas paremti savo� i�protėjusio vaiko vaizduotės pasaulį. Vakare beveik neturi jėgų stiklui viskio, ��jis toliau laikė rag�, nors jo ranka drebėjo. ��Kai sūnui ateis metas i�vykti, kas bus lik�? Galbūt tada tau prireiks �ito? ��jis pakraipė rag�, ir galiausiai a� i�tiesiau rank� ir i�plė�iau jį. Buvo neįtikėtinai sunkus, kaip inkaras, beveik nutempė mane prie grindų. Maniau, suskelsiu kokį nors diding� gest�, sulau�ysiu jį į kelį, bet vos pajėgiau i�silaikyti ant kojų.

Bobis pripuolė ir stvėrė įtais� taip greitai, kad a� persigandau ir �engiau atgal, ir nors jis mikliai pa�iupo ir kita ranka, turėjo pritūpti, kad jo nenutemptų, ir vis tiek i�metė. Visas judesys truko ma�daug sekund�, bet jos u�teko, kad Bobis mano akyse pastebėtų, jog pasijutau i�duotas, o a� spėjau pamatyti, kad jis tai suprato. A� �inojau, k� jis padarė, smulkiai apra�ydamas mano apgailėtin� gyvenim� lai�kuose savo draugui, pami�usiam mokslininkui Kova�ui.

��Mano pasaulis būtų gra�us, ��pasakė Kova�as. ��Tai būtų evoliucija, ��t�sė jis, nesidomėdamas nei Bobiu, nei manimi, nei kas vyksta tarp mūsų. ��Nieko pana�aus į tai, k� matote knygose ir filmuose, kur �monija pradingo, o jų vietoje miestus apskleidė med�iai ir gėlės. Vien drugeliai, �ydri dangūs, niekur jokių fabrikų, ma�inų nei sausakim�ų butų, ��Kova�as suprunk�tė. ��A� kalbu apie tikr� evoliucij�! Esmin�!

Bobis sunėrė rankas ir pakėl�s antakį �iūrėjo į Kova�.

��Kodėl visi mano, kad evoliucija tokia �vari, tokia netechnologi�ka? ���nib�dėdamas Kova�as pritūpė, kreipdamasis į mano sūnų. ��Kas gali pasakyti, kad visa tai, ��jis mostelėjo į pasaulį u� sienų, ��visa i�siliejus nafta, radiacijos nuotėkiai, deguto smėlis, besispjaudantys fabrikai, milijardai automobilių, kad ne �itai gamta lėmė �monijai? Ji davė mums smegenis ir gebėjimus, tiesa? Galbūt visos �ios pramoninės atliekos yra mūsų evoliucinio likimo i�sipildymas. Galbūt tai mūsų tikslas ��nu�luoti biologinį gyvenim� tokį, kokį jį pa�įstame. Einu la�ybų, kad jūs, aplinkosaugininkai, apie tai nesusim�stėte, tiesa?

��A� nesu aplinkosaugininkas, ��įsi�eid�s atsiliepė Bobis. ��Ar bent ne ta prasme, kuria tu manai. �iaip ar taip, kur tu lenki?

Kova�as toliau dudeno, lyg jo nė negirdėj�s.

��Ne, ir taip yra todėl, kad aplinkosauga i� esmės yra kra�tutinis konservatyvumas. Jūs, �monės, visų labiausiai norite, kad niekas nesikeistų � jokios rū�ys nei�nyktų, �emės masyvų neapsemtų kylantys potvynių vandenys, jokių esamos ekosistemos poky�ių. O gal jūs dar konservatyvesni? Galbūt, kaip visi konservatoriai, norite sugrį�ti į ka�koki� mitin� auksin� praeitį! Sugr��inkim dront�24. Atkurkime atogr��ų mi�kus. Įveiskime dinozaurų. Matote, �ioje planetoje niekas nėra tas, kas yra, � viskas tik nuolatinis tapsmas (�velgiant i� geologinio laiko perspektyvos, suprantama), ir tai yra evoliucija � nuolatinė transformacija, kurios pabaigos nematyti. Tai nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra.

��Vaje, ��pasakė Bobis. ��A� nenumaniau, kad tu toks suknistas pedantas, ��jis pakreipė galv� mano pusėn, tarsi atsipra�ydamas u� keiksm�.

��Tik pagalvok, k� mes galėtume sukurti, ��kalbėjo Kova�as. ��Su visais �itais chemikalais ir izotopais, ir ozon� ardan�iomis dujomis, kurios sunkiasi visur. Keis�iausius hibridinius augalus! �unis su de�imt akių! Banginius su did�iulėmis graib��iomis galūnėmis. Arba tai galėtų būti daug daugiau! �inoma, a� turiu omeny ��ma�iau!

��Daugiau?���paklausė Bobis skepti�kai.

��Ma�iau?���pasitikslinau a�.

��Galbūt mes nekalbame apie naujas organines formas, � egzaltuotai kalbėjo Kova�as. � Galbūt kitas evoliucijos �uolis bus u� biologijos ribų. Galbūt mūsų likimas � nu�luoti vis� biologinį gyvenim�, nei�skiriant nė mūsų pa�ių, kad prasidėtų naujas tarpsnis! Galbūt planeta rieda ta linkme, mes pasiekėme tokį lygį, kai ateina metas ma�inoms ��robotams, neorganiniams plieno, mikroschemų ir izotopų gyvenimams klajoti po planet�, virtusi� plutonio dulkėmis! � Kova�as vėl atsistojo. � Kodėl ne? � pasakė jis. � Jei evoliucija � prisitaikymas prie aplinkos, o mes aplink� nuodijame, tai būtų logi�ka raida. O gal tai didysis gamtos planas, o mes tik atliekame savo menk�, nereik�ming� vaidmenį jam įvykdyti?

Bobis gū�telėjo, jam nusibodo. A� pa�velgiau į savo rankas, rengdamasis mesti Kova� lauk.

Senis pakėlė įtais� nuo grindų viena ranka, tarsi jis nieko nesvertų.

��Tai a� ma�iau per apgultį, ��pasakė jis.���Atsikėl�s ryte eidavau vandens, ir tiesiai prie mano durų gulėdavo kareivis ��tanko perva�iuota galva. Sulyginta su �eme. I�ta�kytos smegenys. Ir man atėjo mintis, kad mes, u�uot kūr� ma�inas, kurios mus sunaikins, naikiname save, kad kurtume ma�inas. Tai buvo mūsų nei�vengiama paskirtis.

��Pana�iai kaip �Battlestar Galactica�, ��pasakė Bobis.

��Pirma ar antra serija? ��paklausė Kova�as.

��Antra, �inoma, ��suprunk�tė Bobis. Jis linktelėjo į Kova�o rankose laikom� įtais�. ��Taigi, �ia tai?

���ia? ��Kova�as pakėlė įtais� prie lūpų, papūtė, ir baisus kleketuojantis garsas nuaidėjo per rūsį. ��Maniau, kad galiu patobulinti trimit�, ��pasakė. ��K� padarytų Stivas D�obsas? Jis i�imtų tris vo�tuvus ir paliktų tik vien�.

Senis paspaudė raudon� mygtuk�. Nieko neįvyko, bet a� nevalingai apsi�valgiau, tikėdamasis, kad sudrebės pusrūsio sienos.

��O dabar man beliko i�siai�kinti t� dalį, kaip jis sukels pasaulio pabaig�.

Stojo tyla, paskui prabilo Bobis:

��Otai, pra�au pasakyti, juk neatvykai �ia kaip apsimetėlis, teigdamas man, kad i�tobulinai�

��Teori�kai!���protestavo senis.���I�tobulinau jį teori�kai!

��Tu į�eidei mano tėtį, ��t�sė Bobis, ��nesvarbu, kad tai, k� sakei, tiesa. Bet svarbiausia, bijau, kad mus skiria didelė filosofinė praraja pasaulio pabaigos klausimu. Pirma, ��jis atsistojo, nusipurtė kelnes ir įsmeigė �vilgsnį į senį, ��yra �monių, nedidelė saujelė, kuriuos a� i�gelbė�iau. Matai, kai kalbame apie apokalips�, a� tvirtai laikausi humanistinės tradicijos.

Stojo sekundė tylos, Kova�as pa�velgė į mano sūnų � ma�iau, kaip ka�kas formuojasi jo lūpose, argumentai, kontrargumentai, klausimai, k� gi Bobis ketin�s i�gelbėti ir kodėl, ir kokia būtų to prasmė, � bet jam dar nespėjus nieko pasakyti a� prapliupau juoktis ir toliau juokiausi, kai pa�iupau Kova� u� kupros, jis i�metė įtais�, o a� u�stūmiau jį laiptais auk�tyn ir i�brukau lauk pro duris.

��Tikrai buvau keistas vaikas, ��sako Bobis, sėdėdamas �alia man�s prie stalo ir ap�iūrinėdamas įtais�.

Jis lanko mane su �mona Ana Marija ir savo sūnum, mano anūku, Luku visada dukart per metus � per Kalėdas ir sykį liepos mėnesį � savait� per mano gimtadienį. Bobis gyvena u� milijonų mylių nuo man�s. I� tiesų gali sakyti, kad Bobis � Bobis, apie kurį pasakojama �ioje istorijoje, � seniai mir�s, i�keliavo su tais gyvenimais, kuriuos nugyvena tavo vaikas, ir visi tie �monės � kas jis buvo nuo gimimo iki paauglystės, kol tapo suaugusiu vyru, kiekvienas vaikas, kurį mylėjau, � jau palaidoti ir nebepasiekiami tam Bobiui, koks jis yra dabar. T� patį m�stau ir �velgdamas į Luk� kaskart, kai jie �ia vie�i, � koks jis yra ir koks nebebus, kai kit�syk atskris did�iausi� tolyb� i� Australijos.

���i pasaulio pabaigos istorija, ��sako Bobis, atkim�damas alaus butelį, ��tokia keista.

Jo �od�iai lyg atsipra�ymas, ir a� �iūriu į savo sūnų � su d�insais, mėlynais mar�kiniais, sportba�iais, kuriuos nuspyrė �ia pat po stalu virtuvėje, kur didum� vakarų praleid�iame gerdami vyn� arba lo�dami kortomis, � ir i� visų galių stengiuosi nepra�yti jų pasilikti dar savait�, dar bent kelias dienas, i�galvodamas nebūtas istorijas, visokiausius dalykus, kurių i�ties nedarau, � bi�iulius, damas, sportavim�, i�vykas į oper�, į Las Vegas� � gyvenim�, kurį pramaniau, kad Bobis nesikrimstų dėl to, k� pasirinko, man �ingsnis po �ingsnio traukiantis jam i� kelio.

��Ne,���sakau,���tu visai nebuvai keistas. Buvai tobulas vaikas.

Am�iaus pabaigos (pranc.). � �ia ir toliau vert. past.

Psichikos ir judėjimo sutrikimas � ligonis būna susijaudin�s arba nejudrus, netgi visi�kai susting�s (nejuda, nekalba).

Vengrijos fa�istinė partija, veikusi 1939�1945 m. Vadovas � F. Sala�is (Sz�lasi). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo u�drausta, o 1944 m. kov�, Vokietijos kariuomenei u�ėmus Vengrij�, � vėl legalizuota.

Vengrija � ma�a �alis su dideliu Vengrijos dangumi (vengr.).

B�la Kun (1886�1938) � vengrų revoliucionierius. Vienas i� pagrindinių Vengrijos KP įkūrėjų (1918) ir Vengrijos sovietų respublikos (1919) organizatorių. Per Didįjį valym� suimtas ir nuteistas su�audyti.

Mikl�s Horthy (1868�1957) � 1919 m. organizavo Nacionalin� armij� kovai su Vengrijos sovietų respublika;1920�1944 m. buvo Vengrijos regentas ir faktinis diktatorius.

M�ty�s R�kosi (1892�1971) � aktyvus komunistinio judėjimo veikėjas, 1948�1956 m. vadovavo Vengrijos darbininkų partijai, 1945�1952 m. buvo Vengrijos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1952�1953 m. � pirmininkas.

Kiaulienos kotletai (vengr.).

Mihaly Munkascy (1844�1900) � vengrų tapytojas.

Janos Hunyadi (1407�1456) � Vengrijos karvedys.

Kopūstų tro�kinys (vengr.).

Krapų sriuba (vengr.).

Vengri�kas saldus ir tir�tas sald�iųjų paprikų, pomidorų ir maltų d�io-vintų paprikų u�gardas arba pada�as (vengr.).

Dėl Dievo (vengr.).

Moliūgų patiekalas su krapais (vengr.).

Gėjus (vengr.).

Paskutinis (malonės) smūgis (pranc.).

Nila�iai � Sukry�iuotųjų strėlių partija, sala�istai.

Var�kės spurgų (vengr.).

Tir�tos uogienės (vengr.).

Kotletus (vengr.).

Maltinius (vengr.).

Nuodytojų (rus.).

Drontai � stambūs, apie 20 kg sveriantys pauk��iai, gyven� Indijos vandenyne, Mauricijaus saloje. Visi�kai i�naikinti 17 a., kai į sal� atsikėlė �monės.