Jis praleido savaitgalį viename analitiniame centre, įsikūrusiame netoli Diupono aplinkkelio Kolumbijos federacinėje apygardoje, dalydamasis mintimis su gausiu būriu atsistatydinusių amerikie�ių kari�kių ir politinių mokslų dėstytojų, progai pasitaikius teikian�ių savo paslaugas įvairioms valstybinėms įstaigoms. Dabar, grį�damas į Niujork� naktiniu, penkios minutės po pirmos vykstan�iu traukiniu, Reza Malekas, kuris kadaise regėjo, kaip įtū�usi minia i�tempė i� vienos Bagdado alkoholio parduotuvės ka�kokį vyr� ir jį padegė, sėdėjo beveik tu��iame vagone ir kankinamas prisiminimų apie sprogimo nuplė�t� vieno �mogaus veid� �iek tiek dreban�iomis rankomis siurb�iojo burbon� i� ne�iojamojo kompiuterio dėkle prastai slepiamo buteliuko.

Jo slogius prisiminimus i�bla�kė suskambėj�s mobilusis telefonas.

��Noriu, kad atva�iuotum. Turiu vien� reikal�.

Skambino Sina Vafa i� Teherano.

��Kaip tik dabar galvojau apie tai, kas prie� ketverius metus nutiko Mosule. Prisimeni?

��Tiksliau ��prie� trejus. Tas vyrukas i�lėkė į or� prie�ais mus tik u� dvide�imties metrų. Po sprogimo sveika liko vien jo nosis, o kita veido dalis i�sita�kė po dulkes.

Apie tokius dalykus Sina Vafa visada kalbėdavo atsainiai, tarsi tai jo nejaudintų. Ir, galimas daiktas, i� tiesų jo nejaudino. Ta�iau jie nedavė ramybės Malekui. Jis nebuvo karys, kokiu dėjosi es�s Sina. Malekas buvo knygų �iurkė, tinkamu laiku atsidūrusi neteisingame kare. Po kurio laiko karo patirtis jam �iek tiek padėjo padaryti akademin� karjer�. Tam tikra prasme �is karas, nors ir kaip keistai skambėtų, i�gelbėjo jam gyvyb�. Ta�iau jis taip pat matė dalykų, kuriuos mielai būtų i�tryn�s i� savo atminties. Tokių kaip to vyro sudeginimas prie alkoholio parduotuvės Doros kvartale. Arba ta beveik sveikutėlė nosis Mosule, Irake. Vien� akimirk� jų vedlys, gra�us jaunas kurdas, tryk�te tryk�tantis gyvenimo d�iaugsmu ir entuziazmu, eidamas priekyje, u� dvide�imties metrų nuo jų, pasakojo apie savo vestuvių planus, o kit� sekund� ant ka�ko u�mynė ir akimirksniu liko be veido, tarytum jis visas būtų nuimtas kaip kaukė.

Kaip �mogus gali susitaikyti su tokiais dalykais? Jis norėjo pasikalbėti apie tai su Sina. Ta�iau balsas telefono ragelyje nutilo � tolimas ry�ys nutrūko. Laukdamas, kol Sina vėl paskambins, Malekas mintimis nuklydo į Mosul�, Bagdad�, Teheran� ir, savaime suprantama, pas savo geriausi� draug� Sin�. Malekas stengdavosi negalvoti apie tai, kad Sina virto prisiekusiu, u�kietėjusiu amerikie�ių prie�u. Tarsi jo siela būtų buvusi tik dar vienas sudeg�s kūnas pakelėje, paslėptos bombos sprogimo vietoje.

Ta�iau dabar Sina vėl skambino jam. Ko norėjo? Kodėl skambino jam? Kiekvien� dien� Malekas i� pat ryto pabud�s skaitydavo naujienas apie �uvusius jaunus amerikie�ių karius. Karas vis dar t�sėsi, ir kiekvien� kart�, matydamas tuos prane�imus ir skaitydamas �uvusiųjų pavardes, Malekas prakaituodavo kaip �mogus su ne�varia s��ine. Jis gyveno �ia, Jungtinėse Valstijose, ta�iau �i �alis buvo ne visai jo. Jis mokėjo mokes�ius, turėjo neįkainojam� mėlyn� Amerikos pas� ir jau dvejus metus dirbo gerai apmokam� dėstytojo darb� Niujorke. Nors jo koled�as buvo vidutinis, ir Malekas dėstė visai ne tuos dalykus, kuriuos studijavo, jis nesiskundė. Du kartus per savait� pės�iomis eidavo skaityti paskaitų, o po darbo pasivaik��iodamas grį�davo į savo ramų but� vir�utiniame Harleme, esan�iame u� dvide�imties minu�ių kelio nuo koled�o. Jam patiko �is rajonas, aplinkui skambantis dominikie�ių ispanų kalbos stakato. Mėgo �iūrėti, kaip vyrai iki i�naktų ant suolelių �aid�ia domino, o pagyvenusios moterys sėdi ant savo plia�o kėd�ių ir plepasi �iūrėdamos, kaip jų ma�i vaikai dūksta ir va�inėjasi paspirtukais. To pakako padr�sinti �mogų ir gr��inti jam viltį. Tai pir�o mintį, kad labai pasistengus ir kabinantis į kiekvien� prog� pasaulio neteisybes galima kaip nors i�taisyti. �ia i�sipildė jo, imigranto, svajonė. Ir netgi pasirodė, kad gauti kvietimus vykti į Va�ington� pasidalyti savo mintimis su rimtais seniais, atsistatydinusiais kariais ir Pentagono veikėjais, buvo ne taip jau blogai.

Vėl suskambus mobiliajam telefonui jis i� karto paklausė Sinos:

��Kam tau reikia, kad atvyk�iau į Teheran�?

��Turiu teisinių problemų.

��Kokių problemų?

Jie kalbėdavosi tik angli�kai. Taip susiklostė tais laikais, kai jiedu studijavo Berklio universitete Kalifornijoje. Ka�kuriuo metu, apytiksliai � tre�iųjų studijų metų prad�ioje � Malekas pagaliau suvokė, kad Sina beveik garantuotai bevilti�kas. Jis pasidarė vienu i� u�kietėjusių koled�o �antiamerikie�ių� ir kalbėjo apie sugrį�im� į Rytus taip, tarsi ten jo būtų lauk�s i�sigelbėjimas. I� pat prad�ių Malekas manė, kad tai tik poza. Praeinanti stadija. Daugeliui pienburnių būdinga i�lieti savo nuoskaudas deginant Amerikos vėliavas. Ilgainiui Sina i� to i�augs, tikino save Malekas. Ir kartkartėmis jis bandydavo priminti Sinai paprastus faktus: jis es�s Sina Vafa i� garsaus Vafų klano, labai stambių Vidurio Rytų turtuolių at�ala. Nors Vafos praturtėjo ne i� naftos, ta�iau jų turtai vis dėlto buvo dideli. Tokie dideli ir taip spar�iai augantys i� Vafų verslo sandėrių su Amerikos bendrovėmis, kad per revoliucij� islamistai skyrė premij� u� Sinos tėvo galv�. Tada tėvas su sūnumi buvo priversti bėgti i� Irano kaip stovi. Kiek kartų iki i�naktų jie diskutuodavo apie t� bjauri� praeitį. Gin�ai apie Amerik� ir amerikie�ius vos nepereidavo į mu�tynes. Ir apie visa tai jie kalbėdavosi angli�kai, laikydamiesi �ios kalbos tarsi kokios tikėjimo dogmos.

��Tai rimtas reikalas,���pasakė Sina sugrie�tėjusiu balsu.���Tu vienintelis �mogus, kuriuo a� pasitikiu, Rezai. Man reikia, kad būtum �ia.

Malekas svarstė, k� visa tai galėtų reik�ti. �Teisinių problemų� tokiam vyrukui kaip Sina ir tokioje �alyje kaip Islamo Respublika galėjo kilti tik vienu atveju: pagaliau pavykus įtikinti teism� gr��inti jam dalį konfiskuotų jo tėvo turtų. Jie buvo tokie did�iuliai � gamyklos, restoranų tinklai, �emė, sporto komandos, kino teatrai ir mi�kų ruo�ai palei Kaspijos jūros pakrant�, � tad net dalelė jų rei�kė pasaki�kus turtus. Vis dėlto, jeigu jam i� tiesų atsirado galimybė atgauti �iuos turtus, kilo klausimas, kodėl Islamo Respublika nutarė juos gr��inti Sinai? Kaip jis įtikino vald�i�, kad nusipelnė dalies savo bedievio, Amerik� mylėjusio tėvo turtų? Ir kuo jam galėtų padėti Malekas?

Akimirk� Malekas tyliai prie�inosi akstinui sutikti. Tiesa, jis nebuvo dav�s sau �od�io niekada negrį�ti į Iran�. Jis tik neturėjo dėl ko ten sugrį�ti. I�skyrus Sin�. Tada pajuto sp�stus. Teisinės problemos rei�kė, kad jam teks į ka�k� įsivelti. Pasira�yti kokius nors dokumentus. Nerimo apimtam Malekui �i� akimirk� kilo mintis truktelėti dar �iek tiek viskio. Kiti keleiviai jo traukinio vagone snaudė prie savo ne�iojamųjų kompiuterių. Verslo �monės. Jie gyveno palyginti ramiai, nors kartais ir tekdavo vėlyv� vakar� leistis į kelion� traukiniu ar anksti ryt� skristi i� vienos �alies pakrantės į kit�. Galbūt jie turi kitus namus Vest�esteryje arba �esapike. Be abejo, jiems irgi nestinga rūpes�ių, ta�iau niekas niekada nepra�ys jų vykti į toki� viet� kaip Teheranas ir veltis į teisinius reikalus. Kokius teisinius reikalus? Irane �mogus arba elgiasi kaip liepta, arba atsiduria kalėjime. Bet ar jis gali pasakyti Sinai �ne�? Ir kai tik Malekas suprato, kad negali nei�pildyti draugo pra�ymo, slogutis i� karto i�sisklaidė. Seno draugo niekas nepakeis. Jis nuvyks į Teheran� ir i�temps Sin� i� to jovalo.

Malekas puikiai suprato, kad telefonu, dundant per Delavaro valstij� į �iaur� lekian�io traukinio ratams, skiriamas nuo Sinos tūkstan�ių kilometrų, daugiau informacijos i� jo nei�pe�. Jausdamasis jau įsitrauk�s į jo reikalus ir tikriausiai tai i�duodan�iu balsu jis atsakė:

��Vasaros atostogos jau tuoj prasidės. A� atvyksiu, bi�iuli. Tada ir pakalbėsime.

Grį��s į Niujork� Malekas spėjo numigti vos kelet� valandų. Jį pa�adino telefonas. Skambino Klara Vikingstad. Prie�ingai, negu galėjai pamanyti i� jos pavardės skambesio, Klara buvo smulki moteris. Penkt� de�imtį baigianti brunetė protingomis rudomis akimis, kurios �velgė į pasaulį daugiausia besirūpindamos, kad nebūtų paneigta jos valia. Malekas did�i�j� savo, suaugusiojo, gyvenimo dalį tyrė Vidurio Rytų filosofij� siekdamas filosofijos mokslų daktaro laipsnio. Vis dėlto jis matė, kad Klara �į region� pa�įsta geriausiai i� visų �monių, kuriuos jis sutiko dirbdamas ten vertėju. Be to, ji buvo ir bene ambicingiausia i� jų visų. 2004-ųjų pavasarį Bagdade ji i�gelbėjo Maleko kailį � tiesiogine �io �od�io prasme. Ir u� tai jis jautėsi vis�laik jai skolingas.

��Malonu vėl kalbėtis su tavim, Rezai,���tarė ji.���Noriu kai k� tau pasiūlyti.

��Leisk, atspėsiu: tu vėl vyksti į Teheran� ir tau reikia vertėjo.

��Geresnio u� tave nerasi.

Malekas j� patikino, kad bus laimingas galėdamas pasitarnauti. Bagdade ji i�skėstomis rankomis stojo prie� perdėtai stropų JAV armijos ser�ant�, kuriam pasirodė įtartinas Maleko elgesys:

��Jis mano vertėjas, neleisiu suimti.

�iam paband�ius nustumti j� nuo kelio ir įsakius porai savo treniruotų devyniolikme�ių su uniformomis i�vesti had�į, ji blefavo, kad po a�tuonių valandų Amerikoje �i istorija pirmiausia nuskambės per �inias.

��Ir taip baigsis tavo �lovinga karinė karjera!

To u�teko i�traukti Malekui i� bėdos. U�teko, kad u� tai j� pamiltų. Ta�iau po keleto metų, sugrį��s į Jungtines Valstijas, jis greitai pasidarė jai tik dar vienu �altiniu, dar vienu vertėju, vienu i� vyrukų, su kuriais Klarai kurį laik� teko dirbti įvairiuose neramiuose pasaulio u�kampiuose. Malekas buvo numeris, veidas, vietinis vyrukas, su kuriuo permiegi kelet� kartų, nes netolimas artilerijos dundėjimas sukuria puiki� atmosfer� atsitiktiniams lytiniams santykiams.

Ar visa tai rei�kė, kad pyko ant jos? Ne, jokiu būdu. Anot persų posakio, jis mielai klojosi jai po kojomis. Kart� Klara pasielgė kaip tikras draugas, ir jis to nepamir�o.

���inai, Klara, skai�iau tavo paskutinius straipsnius. Bet kuo i� tikrųjų tau parūpo Gvatemala?���paklausė jis.

��Mirties būriai. Pagrobimai. Įprasti dalykai. Man tiesiog prireikė kurį laik� atsipūsti nuo Vidurio Rytų, Rezai. Juk �inai, kaip būna. Pats visa tai patyrei,����iek tiek patylėjusi ji pridūrė. ��Atsipra�au, kad negalėjau daugiau su tavim pasikalbėti t� savaitgalį.

Klara taip pat dalyvavo diskusijose tame analitiniame centre. Ta�iau ji atvyko su ka�kokiu vyru. Vyresniu, mandagiai atlaid�iu foto�urnalistu, tikriausiai įkopusiu į savo profesijos panteon�. Vienas i� tų vėtytų ir mėtytų Hemingvėjaus tipo �urnalistų, kurie savo gyvenimo apra�ymuose nurodo pareng� reporta�us apie de�imtis karų įvairiausiose �alyse ir nepraleid�ia progos apie tai pasakoti.

Vis dėlto t� �e�tadienio vakar� Malekas su jais pavakarieniavo, o Klara pa�adėjo jam paskambinti. Ir �tai paskambino.

��Nieko baisaus,���pasakė jis.���Teherane turėsime į valias laiko pasikalbėti. Nebent Jo Didenybė tavo draugas fotografas vyksta ten kartu su tavim.

Ji nusijuokė:

��Ne, jis tik draugas. Be to, iranie�iai vis tiek neduotų jam vizos.

��Jie nori, kad tu priklausytum tik jiems, Klara,���banaliai pajuokavo Malekas,���ir a� jų u� tai nesmerkiu.

Va�ingtone ji paklausė, k� pastaruoju metu veikia, ir jis atsakė, kad ėmėsi dirbti dėstytoju Niujorke.

��K� gi, regis, tu įsitvirtinai Amerikoje, Rezai. Tai geriau, negu vaikytis istorijų, am�inai nerimauti, ar paskui gausi darbo, tiesa? Tu �ia radai savo ni��. Laikykis jos.

Jis ir vėl mintyse nusistebėjo, kokie savoti�ki pasidaro �monių santykiai atliekant tokį darb� kaip Klaros. Susitik�s su �monėmis trumpai suartėji, kartais � dėl tokių aplinkybių, kokios susiklostė an� pavasarį Bagdade � netgi pernelyg. Sykiu dirbi, sykiu miegi, o paskui, įvykd�s u�duotį, trauki savais keliais. Gal kurį laik� dar palaikai ry�ius, ta�iau gyvenimas daro savo, ir ry�ys susilpnėja. Deja, taip jau būna. Net romanai dėl tokio darbo specifikos greitai u�simezga ir greitai nutrūksta.

��Taip, tai saugus darbas, Klara. Tik ne�inau, ar pavyks jį i�saugoti.

��Kodėl?

��Jie reikalauja, kad para�y�iau dar vien� knyg�.

Ji vėl nusijuokė, �į kart� taip, tarsi jis būtų pasak�s ka�k� kvaila.

��Rezai, betgi ra�yti knygas yra dėstytojo darbo dalis. Kiek metų tu mokeisi ra�yti?

��O jeigu nepara�ysiu, ir dar greitai, jie paspaus man rank� ir pasakys sudie. Jiems tik trumpam reikėjo dėstytojo ��smėlynų negro, � tarė jis, pabrė�damas paskutinius �od�ius, kad įspūdingiau skambėtų. � Tikriausiai jiems reikėjo įvykdyti ka�kokias samdymo kvotas. Dabar jas įvykdė ir�

��Liaukis taip kalbėti, Rezai. Daraisi tikras zirzlys.

��Klara,���neatly�o jis,���tu �inai, kad man patinka mano dabartinis gyvenimas. Jis paprastas. Jis ramus. Kartais mūsų rajone gali i�girsti pistoleto �ūvį, ta�iau ne granatų ir bombų sprogimus. �ia, Harleme, tikras rojus. Nenoriu jo prarasti. Tikrai tikrai nenoriu.

��Neprarasi. O jei ir prarastum, visada gali vykti į Va�ington� ir dirbti kokiame nors analitiniame centre. Jų �ia gyvas velnias. A� net galė�iau tarti u� tave ger� �odį. Turiu ry�ių.

Ji buvo pasirengusi jam padėti. I� �irdies.

��Nori pasakyti, kad a� galė�iau kiekvien� dien� sėdėti kokiame nors kambarėlyje ir pliekti vien� prane�im� po kito nekvar�indamas sau galvos, jog pasaulis ritasi velniop.

��Pasaulis visada ritasi velniop, Rezai. Neimk taip į �irdį.

Ji padėjo ragelį, o jis ilg� laik� m�stė apie �iuos du pokalbius telefonu. Klara Vikingstad norėjo, kad jis vyktų į Teheran� ir vėl būtų jos vertėjas, o Sina pageidavo, kad jis atvyktų padėti jam tvarkyti ka�kokių reikalų. Malekui tas miestas, Teheranas, panė�ėjo į pasiklydusį, sutrikusį ir labai pavojing� vaik�. Vis nepaliaujamai augantį. Jis plėtėsi visomis kryptimis, ir de�inioji jo ranka ne�inojo, k� daro kairioji. Toje vietoje daugiausia vie�patavo tyli neviltis, nors retsykiais kas nors ir i�krėsdavo koki� nors didvyri�k�, ta�iau beprasm�, kvailyst�, kuri neduodavo jokios naudos. Gyvendamas tame mieste po kurio laiko pavargsti nuo kasdienės kovos dėl kiekvieno ma�mo�io. Ir vien� dien� pabud�s suvoki, kad nebemoki �ypsotis. Ilgų, juodų dievobaimingų moterų �adrų niūrastis ima dusinti. O pabuvoj�s turtuolių vakarėliuose, kur pataikaujama visoms, kokios tik įmanomos, ydoms, jauti, kad oro trūksta dar labiau. To miesto pakvai�imas, jo asimetrija, i� visų pusių tykantys įvairiausio pobūd�io pavojai ilgainiui darosi nebepakeliami. Kyla noras bėgti. Bet iki to laiko jau būni įjunk�s į Teheran�. Jis prikausto tave. Jis tikrai kurį laik� buvo prikaust�s Malek�. Ir jis bijojo �io miesto. Bijojo todėl, kad puikiai jį pa�inojo: �ia akimirksniu viskas gali pasisukti prie� tave. Ir tada tu atsidurtum bevilti�koje padėtyje, neturėdamas kur eiti ir į k� kreiptis.

Jo kabinete buvo Kandisė Vinsent.

Jų bendravimas u�simezgė prie� tris mėnesius. Pavasario semestro prad�ioje. Vien� dien� ji įėjo į jo kabinet� ir papra�ė pagalbos.

��Dėstytojau, noriu ko nors daugiau pasiekti. Noriu apra�yti savo gyvenim� tokį, koks jis yra.

Papasakoti, kaip yra i� tiesų, pasakė ji. K� i� tiesų rei�kia būti juodaode moterimi, tuoj įkopsian�ia į ketvirt� de�imtį, auginan�ia du ma�us berniukus savo bute viename i� socialinių daugiabu�ių anapus upės Bronkse. Ar jis negalėtų jai padėti? Gal retkar�iais duotų patarimų?

Keista, kad tokios pagalbos ji papra�ė Maleko. Tai neįėjo į jo pareigų apibrė�im�. Ta�iau Malekas sutiko. Pa�adėjo skaityti jos ra�inius. Ir juose nebūtinai turi būti aptariamos tik mokymo programoje numatytos temos. Jis juos pataisysi�s. Patarsi�s.

��Nesijaudink, Kandise.

I� tiesų jis tai darė daugiau dėl sav�s negu dėl jos. Pagalba �iai studentei, nutarė jis, bus tas i�eities ta�kas, nuo kurio jis pradės �ia, Amerikoje, nauj� gyvenim�. Nuo ka�ko juk reikia pradėti, tai kodėl ne nuo Kandisės Vinsent? Taigi jis tris mėnesius skaitė i�samius jos gyvenimo apra�ymus � kokios dramos vyksta kiekvien� ryt� paliekant vaikus mokykloje, kaip ji kiekvien� savait� dūsta valstybinių įstaigų priimamuosiuose, laukdama maisto talonų ir pa�ymų pa�alpai, kompensacijai u� komunalines paslaugas, sveikatos draudimui gauti. Nesibaigianti stumdymosi ir biurokratijos karuselė, kuri priminė jam, kaip �monės gyvena Teherane. Kandisės pasaulis jam buvo tolimas, bet pa�įstamas. Ir pama�u i� �io susira�inėjimo netikėtai u�simezgė nuotolinė bi�iulystė. Tyra. Ji daug nepra�ė, tik atsakyti į elektroninius lai�kus.

Ta�iau dabar artėjo mokslo metų pabaiga, ir Kandisė vėl apsilankė jo kabinete susirūpinusi, kad, jai baigus koled��, jis pamir� j� ir nebenorės toliau skaityti jos ra�inių.

��Ar leisite man ir toliau siųsti jums savo ra�inius, dėstytojau?

���inoma.

Nudelbusi �vilgsnį į �alį ji tarė:

��Mano berniukų tėvas netrukus i�eis i� kalėjimo.

��Ar tai gerai, ar blogai, kad tavo vyras i�eis į laisv�?

Ji papurtė galv�:

��Jis jau seniai man ne vyras. Tik vaikų tėvas. Ne�inau, ar �ia gerai, ar blogai. Pa�iūrėsim. Kad ir kas nutiktų, būkite tikras, a� jums apie tai para�ysiu.

Jis atsistojo, o ji �engė artyn ir stipriai, �iltai, seseri�kai apkabino. Atsitraukusi pa�velgė į jį ir tarė:

��Mano knygoje jūs esate teigiamas persona�as, dėstytojau.

Jis patikino, kad irgi jau�ia simpatij� jai.

Po pusvaland�io Malekas sėdėjo prie anglų kalbos katedros vedėjo kabineto durų. Jis buvo gav�s vedėjo elektroninį lai�k�, kuriame �is prane�ė, kad jam skubiai reikia susitikti su Maleku, kol dėstytojai nei�siva�inėjo vasaros atostogų. Ky�telėj�s galv� i� savo kabineto ir pamat�s �ia pat sėdintį Malek�, jis rankos mostu pakvietė įeiti. Vedėjas buvo vienas i� tų energingų ma�ų administratorių, kupinų nervingo entuziazmo. Malekas da�nai matydavo jį tolimuose pastato flygeliuose, tikrinantį, ar kitų katedrų augalai tinkamai palaistyti. Lygiai prie� trejus metus �is vyrukas netikėtai atsiuntė jam elektroninį lai�k� siūlydamas dirbti jų katedroje rezidentu �urnalistu. Po vienerių metų bandomojo laikotarpio, jeigu viskas bus gerai, jie kasmet atnaujinsi� sutartį su Maleku. O po penkerių metų jis galėsi�s gauti ir nuolatinį etat�.

Malekui nespėjus net atsisėsti vedėjas paklausė:

��Kaip manote, ar galėsite kitais metais i�leisti koki� nors knyg�?

��Kol kas dar renku jai med�iag�.

��K� tai rei�kia?

Vedėjo balse skambėjo nuoskauda, tarsi Malekas būtų jį į�eid�s. Jis buvo teksasietis ir turėjo neįprastai auk�t� bals�. Savo nusivylim� jam reikėjo nukreipti į kokį nors konkretų dalyk�, ir tai, kad Malekas neįstengė publikuoti nė vieno straipsnio apie Vidurio Rytus, suteikė galimyb� jam pasiraukyti.

��Pakvie�iau jus �ia dirbti, nes knygoje, kuri� para�ėte, į�velgiau jūsų galimybes. A� kovojau, kad būtumėte priimtas dirbti mūsų koled�e.

I� tiesų tai nebuvo knyga, veikiau reporta�ų i� amerikie�ių karų pakra��ių rinkinys, ir sumanymas j� i�leisti Malekui į galv� atėjo beveik atsitiktinai. Baig�s Berklio universitet� jis dar septynerius metus plūkėsi siekdamas Vidurio Rytų studijų daktaro laipsnio. Septynerius metus studijavo sufistų, musulmonų mistikų, gyvenusių Basroje, nūdienos Irake, prie� tūkstantį metų, filosofij�. Jos mokyklas, kurių atstovai nepaliaujamai skelbė, kaip Dievo �viesa ap�vie�ia visus ir kiekvien�. Malekas nemanė, kad �is studijų objektas nenaudingas (kas nors juk turi studijuoti tokius dalykus), ta�iau 2002-aisiais, kai jis gavo �ios srities daktaro laipsnį, amerikie�iai jau buvo Afganistane, rengėsi invazijai į Irak�, ir retas kuris universitetas ie�kojo �mogaus, galin�io papasakoti studentams apie musulmonų mistikus, gyvenusius prie� tūkstantį metų. Taigi jis susikrovė daiktus ir grį�o namo. Sina, kuris jau kelet� metų gyveno Teherane, padėjo savo senam draugui gauti vertėjo darb�; vėliau Malekas įsitvirtino vertimų srityje ir susirado savų klientų, �urnalistų, kartkartėmis atvykstan�ių rengti reporta�ų, tokių kaip Klara Vikingstad. Ilgus metus studijuodamas doktorantūroje Malekas i�tobulino ir arabų kalbos įgūd�ius, todėl jis tapo vienu i� tų retų vertėjų, kurie galėjo lydėti Vakarų �urnalist� ne tik Irane ir Afganistane, bet ir Irake bei kitose arabų �alyse. Po kurio laiko jis pasidarė labai paklausus vertėjas, kurio pavardė buvo u�ra�yta kiekvieno Europos ir Amerikos u�sienio korespondento adresų knygelėje. Taip jis ėmė dalyvauti įdomiuose įvykiuose ir pama�u pradėjo pats ra�yti laisvu laiku nedidelius reporta�us, publikuoti juos Azijos laikra��iuose ir interneto portaluose. O tada tarsi i� dangaus nukrito �is teksasietis su auk�tu nosiniu balsu: jis para�ė Malekui elektroninį lai�k� siūlydamas dirbti jo vadovaujamoje katedroje ir mokyti studentus ra�yti kūrybi�kus reporta�us. �Kodėl gi ne?� � pamanė Malekas. �iaip ar taip jam ėmė įkyrėti gyvenimas Teherane, nuolat va�inėjant po Vidurio Rytų region�. Toks darbas ilgainiui įklampina į detales: dar vienas savi�udis sprogdintojas, dar vienas pasikėsinimas į auk�t� pareigūn�. Dar viena raketa, paleista i� radijo bangomis valdomo lėktuvo, nukrypo nuo kurso ir nusine�ė keturiasde�imties vestuvininkų gyvybes. Pasidarai cini�kas, o paskui dėl cini�kumo ima grau�ti s��inė ir nebetenki ramybės. Taip susidarė ydingas ratas. Toks ydingas, kad Malekas jau buvo pradėj�s �aisti su opiumu, kurio tarp Teherano ir Kabulo ilgai ie�koti netekdavo.

Taip, jis grį� į Amerik� ir mokys studentus kūrybi�kai ra�yti reporta�us, kad ir k� tai galėtų reik�ti. Teksasie�io pasiūlymas buvo Dievo dovana, gelbėjimosi ratas. Turint galvoje, kad Malekas nagrinėjo musulmonų mistikų filosofij� daugiau negu de�imtmetį, įskaitant paskutinius bakalauro studijų metus, mokslinio darbo siūlymas tikriausiai buvo savoti�ka gra�aus, idealaus teisingumo aprai�ka. Jis to nusipelnė.

��Kol kas renku med�iag�, ��pasakė jis vedėjui. Tai buvo akivaizdus melas. Jis neturėjo jokių sumanymų. O knyg� todėl, kad likimo valia atsidūrė tų karų sūkury ir tiesiog pavaizdavo, k� matė. Jis buvo ne toks kaip Klara Vikingstad ar kiti �urnalistai, kuriems vertėjavo. Jis buvo ne profesionalas. Tuos įvykius apra�yti jam pavyko todėl, kad buvo jų liudininkas. O tai did�iulis skirtumas.

Vedėjas paėmė nuo stalo buteliuk� ka�kokių vaistų, i�kratė sau į sauj� kelet� skirtingų spalvų piliulių ir vienu kartu tarsi kokius saldainiukus jas prarijo. Paskui gurk�telėjo kavos ir pa�velg�s į Malek� tarė:

��Ir dar �is tas.

Malekas laukė, kol jis baigs.

��Mes priimsime kit� �mogų dėstyti to paties dalyko kaip ir jūs. Jis pradės dirbti rugsėjį.

Tai �tai dėl ko vedėjas i� tikrųjų �iandien jį i�sikvietė. Jis norėjo prane�ti Malekui �ini�, kad jie samdo kit� �mogų, kuris konkuruos su juo dėl nuolatinio dėstytojo etato.

Malekas i� tiesų ne�inojo, k� jam atsakyti. Tam tikra prasme vedėjas elgėsi kilniai, prane�damas apie tai Malekui. Jis i�sikvietė jį norėdamas įspėti. Girdi, ver�iau para�yk k� nors apie tuos savo Vidurio Rytus, dėstytojau Malekai, arba virsi istorija.

��Norė�iau susitikti su tuo �mogumi,���pasakė Malekas.���Savo būsimuoju kolega.

Vedėjas staiga pralinksmėjo. Gal tiesiog greitai suveikė tos piliulės.

���tai k� jums pasakysiu,���jis pasirausė savo stal�iuose ir i�traukė knyg�. ����iema Babilone�. Autorius ��D�eimsas Makgreivis. Tai fantasti�ka knyga. J� para�ė naujasis jūsų kolega. I� dalies joje kalbama apie tuos pa�ius dalykus kaip ir jūsų knygoje. Na, ne visai tuos pa�ius. Jis ��buv�s jūrų pėstininkų kapitonas. Tarnavo Irake, Afganistane ir pana�iose vietose. Tai gera knyga. Ji gali jus įkvėpti. Turėtumėte j� perskaityti.

��Jau perskai�iau.

Vedėjas atrodė apstulb�s, tarsi jam netilptų galvoje, kad Malekas skaito kitų �monių knygas.

��Ir k� apie j� manote?���paklausė jis.

��Ji puiki.

��Kodėl taip galvojate?

��Joje ra�oma tiesa.

Paskui, norėdamas patikinti vedėj�, pridūrė:

��A� net naudojau i�traukas i� jos per savo paskaitas.

Malekui i�ėjus i� vedėjo kabineto katedroje prasidėjo �ventinis sambrūzdis � buvo �ven�iama mokslo metų pabaiga. Ant ilgo stalo stovėjo i�rikiuoti vyno buteliai, ir jauni, menkai apmokami dėstytojai doktorantai rinkosi valgyti dosnių vai�ių, i�dėliotų ant to stalo. Malekas valandėl� pastovėjo prie jo stebėdamas susirinkusiuosius. Pirmaisiais metais koled�e, abejodamas, ar jam pavyks i�silaikyti �iame darbe ilgesnį laik�, jis neu�mezgė beveik jokių pa�in�ių, vengė patraukti į save dėmesį ir apsiribojo savo dalyko dėstymu. Apie daugum� nuolatinių dėstytojų jis nieko ne�inojo, i�skyrus tai, kokius dalykus jie dėsto � �ekspyro kūryb�, Amerikos, Viktorijos laikų literatūr�. Ta�iau �iais metais � galbūt dėl to, kad jį spyrė vedėjas � ėmė labiau domėtis savo kolegomis. Ėmė lankytis katedros susirinkimuose � atsisėsdavo kabineto gale ir klausydavosi. Per �iuos susirinkimus jis pastebėjo, kad dėstytojai pasidalij� į frakcijas. Jie nesutarė. Daugiausia dėl niekų. Katedroje buvo įsigalėjusi nedidelė korupcija, pasireik�davusi tuo, kad visus sprendimus priimdavo vedėjas ir jo artimi bi�iuliai. Jie teikė vienas kitam paauk�tinimus, skirdavo sau ma�esnį darbo krūvį ir apskritai patogiai gyveno savo valdomame ma�y�iame feode. Perprat�s �i� schem� Malekas i� karto su ja susitaikė. Nors vedėjas buvo �iek tiek nes��iningas, ta�iau jis bent jau ne�udė �monių. Bagdade Malekas matė, kaip visas rajonas ėmė liepsnoti kilus nesutarimams dėl to, kam turi atitekti amerikie�ių per klaid� paliktas elektros generatorius. Ten buvo kūno ir kraujo pasaulis, �ia � tekstų, ra�alo ir nuobod�ių niekų ra�inėjimo pasaulis.

Jam buvo įdomu, kaip rudenį �ia seksis Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų kapitonui D�eimsui Makgreiviui. Tas vyrukas para�ė i�ties ger� knyg� apie kar�. Bet kas jam �ovė į galv�, kad nutarė atsisakyti adrenalino ir ateiti į toki� viet� dirbti dėstytoju? Kaip jis visa tai i�tvers?

�i mintis privertė Malek� i� naujo apm�styti tai, kas atsitiko per ankstesnį semestr�. Vienoje jo studentų grupėje mokėsi lotynų amerikietis, vardu Ezekielis. �Vadinkite mane Yziu�, � pasakė jis Malekui. Pirm�sias kelet� savai�ių Yziui sekėsi neblogai. Jis visuomet būdavo mandagus, niekada nevėluodavo ir ra�ydavo vidutini�kus ra�inius apie nelabai reik�mingus dalykus. Paskui vien� dien� nei i� �io, nei i� to ėmė ir apra�ė, k� jam teko patirti �peicherio bazėje Irake, netoli Tikrito, kur buvo nusiųstas atlikti Niujorko valstijos Nacionalinės gvardijos nario tarnybos:

Ar �inote, dėstytojau, k� penkiasde�imto kalibro kulkosvaidis gali padaryti irakie�ių �eimai, kuri nepamatė ranka duoto tavo signalo sustoti? Prie� kelet� dienų paie�kojau internete informacijos apie jus. Perskai�iau kelis jūsų ra�ytus tekstus. JŪS �INOTE, kaip ten buvo. Ta�iau jūs stovite ant pakylos ir �ypsotės tiems avigalviams auditorijoje, tarsi pasaulis būtų gra�utis ir �varutis, ir vienintelė problema � Naujojo D�ersio universalinėje parduotuvėje i�sirinkti Kalėdų dovanas. Manote, taip elgtis s��ininga? Jūs ir tokie kaip jūs, dėstytojau, esate tikri �ikniai. Visas �itas koled�as vieni �ikniai. Visa �i �alis vieni �ikniai.

�is vaikis jau buvo sulauk�s dvide�imt penkerių, jo ra�yba � nepriekai�tinga, o para��s �į ra�telį jis niekada daugiau nepasirodė Maleko paskaitose. Malekas laukė jo sugrį�tant, iki pat paskutinės minutės nenorėdamas i�braukti i� studentų s�ra�ų. Ir vis� laik� per tas kelet� savai�ių, likusių iki semestro pabaigos, jis nerado sau vietos laukdamas kokios nors blogos �inios apie t� vaikį, miglotai kaltindamas save dėl to, kas nutiko.

Jūs ir tokie kaip jūs, dėstytojau, esate tikri �ikniai.

Kit� semestr� jis priglaudė po savo sparnu Kandis� Vinsent � Kandis�, kuri nieko ne�inojo apie kar�, bet kartais ra�ydavo tiesiog angeli�kai.

Malekas sėdėjo arbatinėje Orumijos gatvėje, Teherane, stebėdamas pro �alį srūvan�ius automobilius. Aplinkui skardeno azerbaid�anie�ių kalba, rangėsi rūkstan�ių kaljanų dūmai. Arbatinės patalpa buvo ank�ta, perpildyta �monių kūnų ir persmelkta i�sivadėjusiu darbininkų prakaitu, paken�iamu jų skurdu. Ji buvo visi�kai nepana�i į kaljanines turistams Stambule, Kaire ar netgi Damaske, kur �monės valandų valandas �aisdavo �trik trak� arba nerūpestingai �neku�iuodavosi iki i�naktų. Kitoje Vafos alėjos pusėje sustojo motociklas. Ta�iau juo atva�iavo ne tas �mogus, kurio laukė Malekas. Jis �ia įsitaisė ilgam, nors ir buvo alergi�kas dūmams. Geresnės vietos stebėti nebūtų rad�s.

I�gird�s ka�k� �aukiant į jį vardu, jis apstulbo. Tas vyras įėjo ka�kaip nepastebėtas ir prisislinko ilgu suolu prie Maleko. Pilkas kostiumas. Trumpa barzda. Neseniai kirpti plaukai. Jis neatrodė pana�us į Ettelaat � saugumo � agent�, ta�iau buvo akivaizdu, kad �iame pasaulyje turi daugyb� pa�in�ių. Jis neatrodė kaip suk�ius, veikiau � kaip advokatas. �ioks toks skirtumas tarp suk�ių ir advokatų yra. Malekui teko susidurti su tokiais �monėmis kaip �is. Jie visada mokėdavo prisitaikyti. Islamo revoliucija tokiems i�ėjo į naud�. Jie �inojo, su kuo reikia palaikyti ry�ius. �iems �monėms nereikia tardyti, jie moka i�gauti informacij� apdūm� akis gra�iomis kalbomis.

Malekas tarė:

��Ties� sakant, nė ne�inau, k� �ia veikiu.

��Jūs stebite savo draugo Sinos Vafos nam�.

���inau, pone�

��Fani.

��Ta�iau nelabai suprantu, dėl ko tai darau. Noriu pasakyti, kad pakankamai gerai gyvenu toli nuo �ia, Amerikoje, kaip, esu tikras, jūs �inote.

��Ir kuo gi geras tas gyvenimas?

��Na, ten nereikia stebėti �monių namų prie� einant pasikalbėti. Ypa� geriausio draugo namo.

��Tikriausiai tai priklauso nuo aplinkybių.

��Ir kokios gi tos aplinkybės?

Jis tikėjosi, kad Fani at�aus, jog tai Malekas turėtų pasakyti jam, kokios tos aplinkybės. Ta�iau Fani tik stebėjo jį. Atrodė, kad jam smagu sėdėti su visi�kai nepa�įstamu �mogumi �ioje arbatinėje ir kalbėtis su juo kaip su senu draugu arba prie�ininku. Akivaizdu, kad �i situacija teikė jam malonum�. T� dvigubų reik�mių ir nerūpestingų �od�ių mū�ių pasaulį nuo jo gyvenimo Niujorke skyrė i�tisi �viesme�iai. Įsi�iūrėj�s į Fani veid� Malekas suprato, kad �iam �mogui jis patinka � kol kas. Viskas labai paprasta: Fani būtų smagu taip pasi�od�iuoti su bet kuriuo �mogumi, turin�iu pakankamai savitvardos lengvai nei�sig�sti. Nema�ai �monių, taip netikėtai u�klupti, būtų visi�kai pasimet�, ta�iau Malekas mokėjo tvardytis. Jis pasimesdavo daugelyje situacijų, ta�iau ne tokiose.

Fani ap�velgė arbatin�, ir Malekas akimis nusekė jo �vilgsnį. Tai buvo grynai vyri�kas pasaulis. Tarsi moterų nė nebūtų, pamanė Malekas. Vyrų persvara buvo dar vienas skirtumas tarp Teherano ir Niujorko � ten jis gyveno į moterų pus� pasvirusiame pasaulyje. Dauguma jo studentų, kaip ir Kandisė, buvo moterys. Taip pat ir daugelis klientų fizinės terapijos kursuose �elsyje, kuriuos jis ėmė lankyti, norėdamas atsikratyti nugaros skausmo, varginusio jį po autobuso avarijos Afganistane, Badak�ano provincijoje, į kuri� pateko prie� ketverius metus. Jeigu tarp visų �ių vyrų �ia būtų atsiradusi bent viena moteris, atmosfera pasidarytų kitokia. Staiga Malekas pajuto ilgesį, tarsi jam būtų lemta niekada daugiau nepamatyti moters, ir turėjo susiimti, kad atsikratytų �io kvailo svajingumo ir sutelktų mintis kitam �od�ių mū�io su Fani periodui.

��Sina Vafa i�kvietė jus į Teheran�. Ir ne �iaip sau. Ar �inote, kodėl?���paklausė Fani.

��O gal a� atva�iavau savo iniciatyva? I� kur �inote, kad atvykau jo kvie�iamas? �iaip ar taip, bet gal �is pokalbis turėtų vykti ma�o, niekuo nei�siskirian�io vie�bu�io numeryje miesto centre?

Fani nusijuokė ir garsiai u�sakė dar po puodelį arbatos sau ir Malekui.

���ia ir yra miesto centras, pone Malekai. Ar �inote, dėl kokios prie�asties jūsų draugas �ia pasikvietė?

��Ne.

��Du tūkstan�iai ketvirtaisiais ir penktaisiais jūs lankydavotės Irake ir Afganistane. Kelet� kartų vykote ten su ponu Vafa.

��Nemaniau, jog kam nors tai gali būti įdomu.

��K� veikėte tose vietose, kur lankėtės?

Malekas grį�telėjo į de�in� ir kair� manydamas, kad aplinkiniai klausosi jų pokalbio. Ta�iau niekas nesiklausė. U�eigoje buvo įjungtas televizorius, ir t� akimirk� per �inias ekrane pasirodė Irano prezidentas, sakydamas ka�koki� kalb�. Ka�kuris lankytojas turkų kalba garsiai i�vadino jį �kek�ės vaiku�, galiausiai kitas papra�ė perjungti kanal� pareik�damas, kad nebegalįs �iūrėti į to �kvailio snukį�.

��A� dirbau su �urnalistais. Kaip ir Sina. Mes daug keliaudavome. Kartais sykiu, kartais ne. Įdomūs buvo laikai. �tai ir viskas.

��Mane vis tiek domina, k� judu ten veikėte.

��Man tai jau praeitas etapas.

��Ta�iau jūsų draugas ir toliau vyksta į tokias keliones.

��Gal jis vis dar dirba su u�sienio �urnalistais.

Fani dėbtelėjo į Malek�. Nejaugi tu laikai mane kvailiu? Ir paklausė:

��Ar �inote k� nors apie KAF?

Kaip jis galįs ne�inoti? KAF buvo sutrumpintas pavadinimas vienos organizacijos Teherane, dangstan�ios savo veikl� nepaprastai reakcingo laikra��io leidyba. �ie vyrukai nesiūlė nukapoti galvų netikėliams, jie reikalavo tai padaryti.

��Nepatikėsiu, jei pasakysite, kad Sina Vafa dirba KAF.

��Kodėl? Todėl, kad nenorite? Ar todėl, kad manote, jog KAF nieku gyvu nepriimtų tokios ne�varios kilmės �mogaus kaip Sina Vafa?

��Dėl abiejų prie�as�ių. Be to, k� Sinos i�vykos į Irak� turi bendra su KAF?

Dar vienas nepatiklus Fani �vilgsnis. Ir tada jis tarė:

��Pats u�duokite visus �iuos klausimus savo draugui, pone Malekai,���jis nusi�ypsojo ir atsistojo.

��Tai viskas? ��nusistebėjo Malekas.

Jis tikėjosi, kad jam bus atskleista daugelis paslap�ių. Net pateikta siūlymų. Taip daryti buvo įprasta. Normalu. Kart�, Malekui dirbant su u�sienio �urnalistais, jį i�sikvietė Saugumo ministerijos darbuotojai, pavai�ino arbata ir parodė nuotraukas, kuriose jis u�fiksuotas su įvairiais reporteriais, tarp jų ir Klara Vikingstad. Paklausė jo, ar nenorėtų bendradarbiauti su jų įstaiga. Ta�iau jo nespyrė. Tokie pokalbiai buvo įprasta procedūra: Jūs dirbate su u�sienie�iais, ir mes norime �inoti, k� jie veikia. Jie netgi turėjo jo nuotraukas su Klara Beirute ir Amane. Jiedu lankėsi ten daugiau i� smalsumo, negu su darbo reikalais. Jeigu kas nors ir galėjo jį sutrikdyti, tai tik tokia med�iaga. Ta�iau net tada jis i�liko �altakrauji�kas. Jis taip pat mandagiai atsisakė paai�kin�s, kad toks siūlymas jo nedomina. Ir jie jo nevertė. Saugumie�iai i�manė savo darb�. Jie pasiūlė jam dar arbatos ir ėmė suokti: Jeigu kada nors apsigalvosite, susisiekite su mumis. Po keleto metų vėl jį i�sikvietė. �į kart� jie �inojo, kad jis i�leido knyg�, nors tai nekėlė jiems nepasitenkinimo. Jie jau �inojo, kad jis rengiasi dėstyti Niujorko koled�e ir paklausė, ar nepasikeitė jo nuomonė. Dievulėliau, juk a� vykstu į Niujork� mokyti ra�yti kūrybi�kus reporta�us. Kuo, jūsų manymu, galė�iau būti jums ten naudingas? � norėjo paklausti jų Malekas. Ta�iau �iems �monėms gyvenimas susidėjo i� panaudotų ir praleistų galimybių. Jie parei�kė, kad daug Irano konsulato JTO darbuotojų leid�ia savo vaikus į valstybinį koled��, kuriame jis dėstys, nes brangios priva�ios mokyklos jiems neįkandamos. I� esmės jie siūlė jam stebėti jų pa�ių diplomatų vaikus Niujorke. Tai buvo nepadoru. Ir visi�kai suprantama.

Fani tarė:

��Galite pasakyti Sinai, kad buvote su manim susitik�s. Arba, jeigu nenorite, galite ir nesakyti. Mes dar pasimatysime.

��Dėl ko?

��Yra daug prie�as�ių, dėl kurių mums verta susitikti.

I� didelio rūsio, kurį Vafa klanas buvo i�nuomoj�s ka�kokiam sporto klubui, sklido treniruoklių �vangesys ir vietos kietuolių stenėjimas. �is namas buvo vienas i� tų senų, blogai pri�iūrimų pastatų, kurių revoliucija nepasivargino konfiskuoti i� Sinos �eimos. Sinos butas buvo tre�iame auk�te. Svetainė buvo beveik tu��ia. Be medinio ra�omojo stalo su nupjautomis kojomis, joje tebuvo tik ne�iojamasis kompiuteris ir tuzinas skirtingo dyd�io ir spalvų pagalvių, i�mėtytų ant grindų. Pasi�iūrėj�s į miegam�jį Malekas pamatė, kad jis u�verstas knygomis. I� pirmo �vilgsnio tai pasirodė neblogas �enklas.

Sina atrodė sveikas ir tikriausiai reguliariai treniravosi svarmenimis. Po drabu�iais pūpsojo stangrūs raumenys, veide �vytėjo tu�tuma, būdinga �monėms, pernelyg besirūpinantiems savo kūnu. Tamsi oda vėjo nugairinta ir įdegusi, ant smakro ir skruostų styrojo savait� neskusti �eriai. Galėjai pamanyti, kad jis vienas i� tų rūsyje stenan�ių imtynininkų.

Jis pasiūlė Malekui arbatos.

��A�iū, �iandien jau prisigėriau į valias.

��O kiek puodelių i�gėrė Fani?

Malekas ramiai sutiko �į Sinos smūgį.

��Matai, tos arbatinės savininkas mano draugas. Jis man pasakė, kad Fani ten susitiko su tavim. Ta�iau tau nėra ko jaudintis. Fani norėjo būti pamatytas toje arbatinėje, � paai�kino Sina.

��Neį�velgiu �ia jokios logikos, Sina.

��Nejaugi?.. A� nepykstu, kad slap�ia stebėjai mano namus prie� ateidamas ir paskambindamas prie durų. Tavim dėtas ir a� tikriausiai bū�iau ėm�sis tokios atsargumo priemonės. Įprasta procedūra. �ioje pasaulio dalyje mums nuolatos gresia pavojus.

��Tu perdedi. Tu tik nori, kad taip būtų. Pavojus leid�ia tau pasijusti svarbiam.

��O jeigu taip ir yra? Amerikoje a� buvau nulis. Niekas. O �iame mieste a� pats įsakinėju, kuriu savo planus.

Na, �tai, prasidėjo ta pati sena įgrisusi dainelė; Malekas jautė, kad pats puola į sp�stus, ta�iau neįstengė susilaikyti a�triai neatkirt�s:

��Neapgaudinėk sav�s, �mogau. Jeigu nori nuotykių, smaginkis sau į sveikat�. Ta�iau dėl viso pasaulio problemų nesuversk kaltės Amerikai ar neokolonializmui. Negi i� tikrųjų tiki tomis nes�monėmis, kurias mums bruko į galvas koled�e arba kurių prira�yta tose knygose tavo miegamajame?

��Viena i� tų knygų mano miegamajame, Rezai, yra tavoji. Ir ji visai nebloga. Nemaniau, kad i� tikrųjų sugebėtum para�yti knyg�.

Malekas nekentė tokių pokalbių. Ta�iau i�sisukti niekaip negalėjo. Sina pakvietė jį į Teheran�, ir jis atvyko. Ta�iau jo atvykimas nėra bes�lygi�kas. Jis turėjo klausimų. Tokių, kuriuos derėjo u�duoti prie� daugelį metų � net jeigu būtų tek� įstrigti �iame Dievo u�mir�tame mieste ie�kant atsakymų į juos.

Ta�iau dabar jis tiesiog norėjo pasigerti. Galbūt jis tik tro�ko susigr��inti sen� draug�. Koled�o laikų Sin�. Jis norėjo, kad jiedu sėdėtų prie kavinės Telegrafo aveniu Berklyje ir kalbėtųsi apie politik� gurk�nodami stipri� juod� kav�, slap�ia pagardindami j� �lakeliu viskio. Tiek daug vandens nutekėjo nuo to laiko, tiek daug mė�lo teko praryti. Pagalvok, norėjo pasakyti jis Sinai, apie visus tuos organizatorius, vertėjus, vairuotojus, stenografistus, skundikus ir vietos reporterius, kurie dirbo amerikie�iams Bagdado �aliojoje zonoje ir u� jos ribų, metų metus laukdami vizų į senas geras Jungtines Valstijas. Kiek jų taip ir nesulaukė tų i�svajotų i�va�iavimo �tampų, kurie būtų i�gelbėj� juos nuo jų pa�ių tėvynainių, laikiusių juos i�davikais, persekiojimo. Įsivaizduok, k� dabar tenka patirti tiems varg�ams �unsnukiams. Jie gyvena tarsi ki�kiai vilkų pilname mi�ke. Kodėl nepadėkojus likimui u� tai, kad mudu abu turime Amerikos pasus? Ir svarbiausia, jis norėjo paraginti Sin� visk� mesti, atsisakyti to, į k� jis įsivėlė, nors ir kas tai būtų, ir tiesiog grį�ti į Valstijas. Ta�iau jis puikiai �inojo, k� Sina būtų atsak�s į tokį pasiūlym�: K� ten veikti tokiam juo�kiui kaip a�?

��Man reikia i�gerti,���pasakė Malekas.

��Tik ne mano namuose.

��Kodėl? Ar todėl, kad dabar dirbi KAF ir bijai nuvilti savo bendrus? Su�inoj�, kad namuose turi alkoholio, jie nebelaikys tav�s geru musulmoniuku?

��Ar Fani tau papasakojo apie KAF?

��O tu manei, kad nepasakys? Kas dedasi tavo smegeninėje, Sina? Tie �monės, kurie priklauso KAF, įtraukė tavo tėv� į mirtininkų s�ra��. Tai jie privertė tave ir tavo senį bėgti i� �alies. Jie tikina varg�us tamsuolius, kad tada, kai �ie nukeliaus į dangų, ten juos tikrai pasitiks raudonlūpės skaistuolės. A� nei�sigalvoju. Tai tiesa. Tiesiog panar�yk internete ir surasi daugyb� svetainių, skirtų tokio pobūd�io kliedesiams. Ir tu padedi juos skleisti. Kodėl dirbi tokiems �monėms?

��A� tik ver�iu.

��Meluoji!

�į �odį Malekas rėkte i�rėkė. Ta�iau bent jau taip pratrūko besikaupianti įtampa. Jie stovėjo vidury Teherano, du amerikie�iai. Taip, �velgiant i� esmės, jie tokie ir buvo. Net jų tartis, pastebėjo Malekas, buvo nenusakomai kalifornieti�ka.

Jis jautėsi tarsi koks absurdo spektaklio persona�as. Kokia nes�monė, suirzo Malekas. Nesuprasi, kas dedasi �ioje absurdi�koje vietoje. Kaip tik to jis ir bijojo � kad atvyk�s �ia vėl atsidurs stebuklų �alyje. Ko verta vien KAF. �i organizacija ir egzistavo, ir neegzistavo. �inoma, u�sienio laikra��iuose ra�ė, kad Irake veikia specialūs Revoliucinės gvardijos būriai. Jie es� puikiai parengti ir visur turi agentų, vykdan�ių jų nurodymus. Ta�iau KAF visi�kai kitokia. Tai ai�kios organizacinės struktūros neturintis radikalių dvasininkų, �urnalistų, nepaprastai konservatyvių turgaus prekeivių, pavojingų svajotojų ir buvusių ar esamų karininkų, įsitikinusių, kad, jeigu ne �iandien, tai rytoj pasirodys I�ganytojas, sambūris. Jie nesigarsino, ta�iau visi �inojo, kad tokie yra. Svarbiausia, jie teikė įkvėpim� kitiems. Jie rodė keli�. Stengėsi kurstyti senstan�ios revoliucijos ugnį. Negalėjai besti pir�tu į konkretų vyruk� ir pasakyti: �tai KAF. �i organizacija pirmiausia buvo proto būsena, ta�iau ji turėjo savo �iuptuvus visur.

Ir tikriausiai kaip tik dėl to ji taip puikiai tiko tokiam vyrukui kaip Sina. Jis buvo senųjų aristokratų vaikas. Sina nebūtų įsipra��s į tarnyb� reguliarioje kariuomenėje ar kurioje nors vienoje i� konkuruojan�ių �valgybos agentūrų, net jeigu nuo to priklausytų jo gyvybė. Jie nebūtų juo pasitikėj�. Jie �inojo, kas jis yra: i� esmės � juk amerikietis. Ta�iau �monės taip pat �inojo, kokia turtinga buvo Vafa �eima. Tik pagalvojus apie tokius turtus susisuka galva. Vien kiekvienoje svarbesnėje Teherano gatvėje buvo pastatų, kurie priklausė Vafa �eimai. Ir netgi dabar tas, kuriam pavyktų atgauti bent dalel� tokių pasaki�kų turtų, turėtų pakankamai grynųjų pinigų metų metus vykdyti kovines operacijas, nesivargindamas pra�yti valstybės paramos.

Sina buvo įrankis. Jis buvo paverstas įrankiu arba savo noru ėmėsi vykdyti jo funkcijas. Taip pasielgti galėjo tik �mogus, kuris buvo pavojingas, apgailėtinas, dr�sus ir kvailas tuo pat metu. Sinos pasirinkimas rodė, kad Teheranas jam kaip �uviai vanduo. Kur daugiau pasaulyje toks vyrukas galėjo įgyvendinti savo sumanymus? Visose srityse Sina buvo dviasmenis: turtuolis�varg�as, revoliucionierius�kontrrevoliucionierius, tikintis�bedievis, iranietis�amerikietis, kuris va�inėjo Teherano gatvėmis motociklu ir galėjo besti pir�tu į nema�� dalį miesto nekilnojamojo turto objektų sakydamas, kad tas, tas ir tas priklausė jo tė�iui.

Po valandos jie pastatė Sinos motocikl� prie trijų �vaig�du�ių vie�bu�io Talekanio prospekte. Vestibiulyje kiurksojo keletas Venesuelos naftininkų delegacij� atlydėjusių policininkų ir asmens sargybinių, mirtinai nuobod�iaujan�ių be alkoholio ir moterų. Jų saugomi diplomatai buvo ka�kur kitur, tikriausiai linksminami ir vai�inami, o �ie vyrukai, neturėdami ko veikti, sėdėjo nutais� tokius veidus, tarsi būtų ruo��si k� nors nu�auti. Ta�iau �io vie�bu�io rūsyje Malekas ir Sina į�engė į tamsi� tu��i� u�kandin�, kurioje, Sinai i�tarus vos kelet� �od�ių, i� virtuvės atėjo ka�koks vyras, ne�inas padėklu su degtinės buteliu ir dviem taurelėmis.

Malekui nereikėjo nieko ai�kinti. Kad ir kur Sina pasirodydavo �iame mieste, jis tikriausiai visur turėjo pusiau nematomų �monių, kurie kadaise dirbo jo tėvui, o dabar teikė paslaugas jam. Jiedu i�tu�tino did�i�j� dalį butelio be ilgesnių kalbų. I� gatvės sklido rėksmingos revoliucinės dainos. Jas transliavo i� buvusios Amerikos ambasados, kuri� prie� dvide�imt a�tuonerius metus per revoliucij� u�ėmė minios. Ilg� laik� �is pastatas buvo savoti�kas Amerikos niek�ybių muziejus. Jį vadino �nipų ir�tva.

��Turiu i�vykti kokiai savaitei,���pasakė Sina.

��K� tu veiki KAF?

��Tai tik laikra�tis.

��Kur i�vyksti savaitei?

Sina gū�telėjo.

��Galė�iau tau pasakyti bet k�, tiesa? Galė�iau pasakyti, kad vykstu parengti reporta�o apie tai, kas vyksta prie Įlankos. Arba kad vykstu į Islamabad� vertėjauti �utvei Irano tarpininkų, kurie nori parduoti pakistanie�iams vogtas dujas.

��Bet i� tikrųjų tavo planai visai kitokie.

Jis laukė, kol Sina liausis slapukav�s ir pasakys k� nors, dėl ko i� tiesų vertėjo skristi �e�is tūkstan�ius mylių. Bet tada, nuo keleto taurelių degtinės, Malek� aplankė netikėtas nu�vitimas. Ateina laikas, kai du �monės arba ima bu�iuotis ir mylėtis, arba jų santykiai i�sikvepia ir pasidaro kebloki. Ka�kas pana�aus atsitiko ir dabar. Jeigu Sina bent i� dalies neatskleis, k� jis veikia, tada jiems nebėra ko sykiu veikti. Tai reik�, kad jų ry�ys nutrūko. Sina tikriausiai t� irgi pajuto, nes tarė:

��Galėtume va�iuoti kartu dalį kelio ten, kur susirengiau i�vykti �i� savait�. Ar sutinki?

��Kodėl turė�iau?

��Todėl,���po ilgos pauzės atsakė Sina,���kad, kaip ir tam vyrukui Fani, kuris norėjo būti pamatytas toje arbatinėje, man būtų visai ne pro �alį, kad jis pamatytų tave vykstant su mumis iki pat sienos.

��Irako?

Sina linktelėjo.

��Tu nori, kad jis manytų, jog mane yra kam apginti? Kad jis paliktų mane ramybėje, nes, palikdamas ramybėje mane, jis i� tiesų paliks ramybėje tave?

��Taip.

��Ta�iau nuo ko mane reikia ginti?

���i� dalį papasakosiu tau, kai grį�iu i� anapus sienos.

��O kas dėsis anapus sienos?

��Ten Laukiniai vakarai. Ir man jie patinka.

��Sina, kodėl veliesi į tokius dalykus? K� tau padarė amerikie�iai?

��Jie my�a ant mūsų ir sako: ��ypsokitės, lietutis!� ��sumurmėjo Sina, lenkdamas savo taurel�.

Nuo degtinės Malekas smarkiai apkau�o. Ovali rūsio u�kandinė su apsilaupiusiais sienų da�ais ir apipelijusiu nutriu�usiu kilimu priminė seno kruizinio laivo valgom�jį. Anks�iau, kai anapus gatvės veikė Amerikos ambasada, �i vieta tikriausiai matė ir geresnių laikų. Malekui parimus ant stalo, Sina �vilptelėjo, ir i� �e�ėlio vėl i�niro tylus padavėjas, ne�inas jogurtu su agurkais.

Dabar Malek� aplankė kitas nu�vitimas: jeigu gana ilgai dalyvauji kokioje nors veikloje, tai galiausiai ji virsta tau sp�stais. Koled�e Sina buvo tik vienas i� nepatenkintų dvide�imtme�ių snarglių, dalyvavusių anarchistų eitynėse Liaudies parke Berklyje ir kvailai �ūkavusių �alin JAV imperializm�! O paskui, per tuos metus, kol jis gyveno �ia, tas ma�as koled�o vaikinukas sutvirtėjo ir virto ka�kuo kitu. Jis tarytum i�tesėjo pa�ad� tuoktis, pa�ad�, kurio neįmanoma at�aukti. Ėmėsi vaidinti savo vaidmenį, įgyvendinti savo gyvenimo u�duotį. Malekui, kuris dar vos prie� kelet� dienų mokė studentus Niujorke, �i mintis buvo makabri�ka. �alia jo sėdėjo �mogus, kurio gyvenimo tiksl� tikriausiai buvo galima apibūdinti taip: vien� po kito naikinti varg�us, nusikamavusius ūkininkų vaikus, kilusius, tarkim, i� Viskonsino ar Minesotos, su �M16� automatu ir penkiasde�imt kilogramų įrangos ant nugaros. Ir jis tai darys, kur tik galės � Anbaro provincijoje, Kunare, visur, kur tik bus te�laveid�ių vaikių, kalban�ių su akcentu, nedaug kuo tesiskirian�ių nuo jo paties.

Nuo �ios minties ir nuo i�gerto alkoholio Malekui kilo noras kvailai �ūkauti. Jis prisiminė i�vykas, į kurias jiedu su Sina leisdavosi koled�e. Da�nai jie vykdavo į tokius miestelius kaip Beikersfyldas ir vaik��iodavo po barus. Su savo gitara ir gero kibiro dyd�io kauboji�ka skrybėle Sina atrodė kaip girtas Meksikos kaubojus, suman�s nurungti balt�jį �mogų �aid�iant jo paties �aidim�. Ma�ai atsirasdavo jam prilygstan�ių kantri dainų atlikėjų. �Lost Highway� jis i�vograudavo taip jausmingai, kad net skepti�ki sunkve�imių vairuotojai ir nuolatiniai barų lankytojai vėliau prieidavo prie jo, spausdavo rank� ir nupirkdavo i�gerti. Tie laikai atrodė ne �iaip tolimi. Regis, kad jų apskritai nebuvo, kad jis visa tai tik susapnavo. Malekas atstūmė į �alį paskutin� taurel�. Jis jautėsi taip �sumautai�, kad norėjo k� nors sudau�yti arba pakilti laiptais į vestibiulį ir įsivelti į mu�tynes su tais sargybiniais i� Venesuelos. Laikui bėgant mes, patys to nepastebėdami, virtome �udikais. Mes visi. Tu � subingalvis, Sina! Tu u�vertei man ant galvos savo pasaulį!

Sanandad�as. Irano Kurdistanas. Malekas sėdėjo vienoje lauko ledainėje Abidaro gatvėje. Kurdų vyrai, mūvintys apsmukusiais �alvarais, varstė jį smalsiais �vilgsniais, ta�iau nei įtariai, nei prie�i�kai. �iems nepaprastai i�didiems vyrams, akimirksniu siekdavusiems durklo, kam nors u�gavus jų garb�, buvo tiesiog smalsu. Jis buvo pamir��s, kokia pritrenkianti �ionyk�tė gamta. Nenuostabu, kad tiek daug norin�ių atsirė�ti dalį �io kra�to sau � kurdai, iranie�iai, turkai, irakie�iai ir net sirai. Tuomet, kai nekraujavo, Kurdistanas buvo gra�us kaip atviruko vaizdas. Malekas jautėsi taip, tarsi vyktų dirbti, pasireng�s kirsti sien� pės�iomis, nelegaliai, ir nebūdamas tikras, ar grį�. Jam net kilo pagunda susisiekti su praeities pagalbininkais, pa�įstamais kontrabandininkais ir vedliais, kurie, kaip jis �inojo, reguliariai gabeno į Sanandad�� juodosios rinkos prekes i� kitoje sienos pusėje esan�io Sulaimanijaho.

Jų gyvenimas buvo nesaldus, ta�iau dabar Malekas suprato, kad, norėdamas likti tokiame �aidime, negali sau leisti atprasti nuo sunkumų; be to, �itoki� kalb� kaip kurdų būtina vartoti kasdien bent po truputį, antraip ji u�simir�ta. �ia jis jautėsi �iek tiek per senas ir Sinos u�go�tas. Jis tro�ko atsigulti į savo lov� ir i�gerti puodelį stiprios kavos.

��Tu mane ve�eisi tokį keli� tam, kad autobusu vienas grį��iau į Teheran�?

���inoma. Kelionėje turėsi laiko pam�styti apie du dalykus, kuriuos noriu tau pasakyti.

��Tai sakyk.

��Ketinu tau suteikti neribotus įgaliojimus. Noriu, kad man atstovautum tvarkant teisinius reikalus tuomet, kai nebūsiu.

Malek� apstulbino vien jau Sinos pra�ymo mastas. Irane neriboti įgaliojimai atstovauti tokiam �mogui kaip Sina rei�kė rūpes�ius. Vadinasi, Malekas i� karto būtų patrauk�s dėmesį į save. Jis būtų atsakingas u� galimus Sinos turtus � turtus, kurie teori�kai galėjo būti jam gr��inti, jeigu revoliucinis teismas vien� dien� priimtų palankų sprendim�. Ir Sina buvo vienintelis įpėdinis, kuris galėjo visk� paveldėti. Kiekvien� �emės sklyp�, neveikiantį fabrik� ir apleist� restoran�, kurie priklausė jo tėvui.

Malekas pamanė: Galė�iau tiesiog atsistoti, pasakyti �ne� ir traukti savais keliais. Juos siejo ilgalaikė draugystė, kuri įveikė visus jų nesutarimus ir atstum�. Bet tai?.. U�versti ant Maleko neribotus įgaliojimus, kai jie buvo vos u� keleto kilometrų nuo liepsnojan�io Irako sienos ir kai velniai �ino, k� Sina buvo suman�s ten daryti� o paskui dar pridūr�s: tuomet, kai nebūsiu� Kodėl jo turėtų nebūti? Kas jam gali nutikti? Malekas puikiai suprato, kad jam nedera sutikti. Jis neskolingas Sinai tokios paslaugos. Kodėl turėtų u�siversti �itoki� na�t�? Ta�iau prisivertė paklausti tik tiek:

��Kodėl nori suteikti man neribotus atstovavimo įgaliojimus? K� turė�iau tau padaryti?

��Tiesiog pasakyti, kad sutinki. Apie detales pakalbėsime vėliau.

Malekas nudelbė �vilgsnį į savo batus, o kai pakėlė akis, susidūrė su įdėmiu Sinos �vilgsniu.

��Sutinku.

Sinos veidas atsipalaidavo ir su�velnėjo. Tarsi Malekas būtų suteik�s jam antr� gyvenim�. Jie kurį laik� sėdėjo tylėdami.

Paskui Malekas atsiduso:

��Klausyk, a� negaliu perskaityti tavo min�ių. Sakei, kad turi pasakyti man du dalykus.

��A� turiu adres�, ��Sina patylėjo.���Tavo motinos adres�.

��K� pasakei?

Malekas tris de�imtme�ius nieko negirdėjo apie savo motin� ir pernelyg apie j� negalvojo. Jis laukė, kol Sina prat�s mintį, bandydamas atrodyti abejingas, nors nelabai pavyko. Gal �is nutarė papok�tauti?

��Kuo �ia dėta mano motina?

��Niekuo. Tik pamaniau, kad norėtum i�girsti, kur ji yra. �inau, kad nematei jos nuo prie�revoliucinių laikų. Maniau�

��Manei, kad papra�ysi seno bi�iulio padaryti paslaug� ��prisiimti neriboto atstovavimo įgaliojimus ��ir atsilygindamas norėjai taip pat padaryti paslaug�?

��Na, taip.

��Tai kurgi ji?���nors Malekas stengėsi tvardytis, ta�iau jautė, kad pulsas �iek tiek pada�nėjo.���Tai yra, kur ji gyvena ���alia kokio nors paplūdimio Australijoje ar kur nors kitur?

��Ne, ji gyvena toli nuo paplūdimio Teherane.

Autobusu va�iavo daugiausia Irako �iitai ir kurdai, vyk� į Teheran� medicinos pagalbos, nes jų pa�ių gyvenamosiose vietovėse trūko gydytojų ir ligoninių. Pilnutėlis autobusas įvairiausio am�iaus, įvairaus aklumo lygio irakie�ių, kurių veidų i�rai�ka puikiai slėpė susitaikym� su savo liga. �is reginys varė i� proto. Ir kai �viesa ėmė blėsti, Malekas pajuto nor� �iūrėti u� juos.

Mintimis jis grį�o į Sanandad��, kai buvo u�siminta apie jo motin� Soaad. Kart�, kai jis buvo dvylikos, jo senis parėj�s namo pasakė, kad Soaad juos paliko ir i�vyko į Australij�. Ir viskas. Istorijos pabaiga. �i� �ini� tėvas prane�ė taip, tarsi sakytų, kad pomidorų sezonas baigėsi ir jų daugiau nebebus. K� dvylikme�iui berniūk��iui daryti su tokia informacija? Po dvejų metų Teheran� apėmė liepsnos. Mokyklas u�darė, karali�koji �eima pabėgo, o revoliucijos i�davikai buvo kariami ant med�ių ir ap�vietimo stulpų. U�uot mok�sis Malekas dienas leido stebėdamas studentų grupuo�ių susirėmimus prie�ais Teherano universitet� naujai i�keptame Revoliucijos prospekte. Kol jo senis vien� popiet� grį�o namo ir triumfuodamas parei�kė: jis i�sirūpino vizas, ir jie vyksta į Amerik�. Jie va�iavo į Kalifornij�, Fresno miestelį, kur, pasak puikaus Maleko vyresniojo pagalbininko, buvo labai pigiai parduodama sausainių parduotuvė. Jie, tėvas ir sūnus, pradėsi� gyvenim� i� naujo Kalifornijoje, toli nuo revoliucijos ir karo. Taip, i� tiesų, jie kepsi� sausainius saulėtoje Kalifornijoje.

Autobusas, vis� keli� puk�ėj�s ir trūk�ioj�s, galutinai sugedo �alia Hamadano miestelio, prie suvenyrų parduotuvės, kurioje buvo pardavinėjamos vietinės lėlės, pana�ios į rusi�kas matrio�kas, tik menkesnės. Autobusu taip pat va�iavo vienas energingas olandų keliautojas, be paliovos fotografav�s aklus irakie�ius. Tas vyrukas, auk�tas ir lieknas, ir labai �viesiais plaukais, trok�damas pasitarnauti lydėjo aklus irakie�ius vien� po kito i� autobuso į �oling� viet� � nesiliaudamas fotografuoti.

Vaikai ėmė verkti. Vien� moterį irakiet� surėmė ka�kokie skausmai, ir Malekas girdėjo �nab�dantis persų ir arabų kalbomis, kad j� reiktų tuoj pat nuvesti į pirmosios pagalbos punkt�.

Neapsikent�s Malekas nuėjo į suvenyrų parduotuv�, kur lūkuriavo keletas vietos taksistų, pasiūlė sumokėti tiek, kad jie neįstengė atsisakyti, ir po minutės sėdėjo priekinėje geltono pe�o sėdynėje, keliaudamas į Teheran� vienas.

Kalifornijoje paai�kėjo, kad �puikusis� jo tėvo pagalbininkas yra suk�ius. Sausainių kepyklėlės verslas jau merdėjo pernelyg ramioje gatvelėje Amerikos u�kampio miestelyje. �i nesėkmė nuvarė jo senį į kapus. Ir per visus tuos įvykius, iki pat �ios dienos, Soaad beveik niekada nefigūravo jo gyvenime. Ar ji buvo Australijoje, ar mėnulyje, neturėjo reik�mės. Ta�iau vis� �į laik� ji gyveno Teherane. Ir k� jam daryti su ta informacija?

��Susitik su motina,���pasakė jam Sina.

Susitikti su ja? Kam? Pasibu�iuoti ir atsigriebti u� prarast� laik�?

Kai au�tant Malekas pagaliau parsirado į Teheran�, mintis pertraukė Klaros Vikingstad skambutis.

Jį nustebino adresas, kurį �i jam nurodė. Niavaranos rajono gale buvo pusiau u�dara vietovė, kurioje gyveno daug vyriausybės darbuotojų ir buvusių tarnautojų. Joje budėjo daug policininkų, nors gatvėse jų sutikdavai retai. Tas papras�iausiai jau�iama. �ia nebuvo pasilinksminimo vietų, romanti�kų pasivaik��iojimų aplinka taip pat neskatino.

Pro namo langus buvo matyti panoraminis miesto vaizdas. Ta�iau kilometrai ne�varios miglos, atsiverdav� prie� akis, didelio susi�avėjimo nekėlė. Tolumoje pagrindinėmis miesto arterijomis automobilių srautai lėtai judėjo į niekur, o toliau, pietuose, viskas liejosi į tiesiog apokaliptinį pilkum�.

Privatūs sargybiniai atidarė duris ir palydėjo Malek� į nepaprastai didel� priėmimo sal�, dekoruot� kaip įprasta naujiesiems tur�iams, � bjaurūs �viestuvai, auksiniai apmu�alai, pernelyg dideli krėslai ir sofos. Kai laiptais į priimam�jį nusileido Klara, lydima tarno, kuris ėjo atsilik�s per tris �ingsnius ir nudelb�s akis į grindis, ji pasirodė pana�i į kokios nors Teherano notarų kontoros tarnautoj�. Galvos apdangalai jai niekada netiko. Jie u�gesindavo jos ugnį. Ir Malekas niekada nematė jos su galvos apdangalu, i�skyrus tuos atvejus, kai ji vie�umoje turėjo juos dėvėti. Situacija buvo labai keista. Malekas pasijuto taip, tarsi jie abu būtų svetimoje teritorijoje.

Tarnai atne�ė jiems arbatos ir pasi�alino.

��Kieno �is namas?���paklausė Malekas.

Pavardė, kuri� ji paminėjo, privertė jį stabtelėti ir pa�velgti į aplink� kitomis akimis. Tai buvo kadaise įtakingo valdininko namas. �is �mogus nuo revoliucijos laikų dirbo visose vyriausybėse, i�skyrus pastar�j�. Galimas daiktas, senais laikais jis pasira�ė kelet� standartinių mirties nuosprend�ių. Kilo akivaizdus klausimas: �Kodėl jis? Kodėl �ia?�

Klaros akyse jis i�vydo nor� teisintis. Kart� ji para�ė ilg� straipsnį ka�kokiam �urnalui ir atskleidė amerikie�ių kareivių gyvenim� Irake. Ra�inys buvo naudingas ir tikrovi�kas, sutiktus karius ji vaizdavo kaip pa�eid�iamus, pasimetusius ir i� esmės geranori�kus �mones. Viskas atrodė lyg ir teisinga, i�skyrus tai, kad tikrovė buvo kur kas sudėtingesnė. Jis pasakė jai, kad tokį akivaizdų �lam�t� būtų galėj�s para�yti �bet kuris samdomas ra�eiva�. Tada jos veide pasirodė tokia pati i�rai�ka. Jeigu korespondentas negali ra�yti akivaizd�ių dalykų, tai kas tada gali?

��Kit�met bus rinkimai. �is vyrukas gali grį�ti į �aidim�. Jis pa�angus. Remia poky�ius,���tarė ji.

��Ir todėl tu atėjai, įsirengei jo namuose stovykl� ir pasidarei jo sugulove?

��Derėtų tau vo�ti antausį, ���altai, bet neparodydama pyk�io tarė ji.

��Liaukis, Klara! Nori pasakyti, kad prikaup�s pinigų savo s�skaitoje �veicarijos banke ir pasistat�s kelet� tokių �makrūmų� vyrukas staiga su�velnėjo, i�vydo �vies� ir tapo poky�ių ir demokratijos rėmėju? Tavo manymu, jis ėmė atgailauti? Pradėjo rūpintis paprastais �monėmis?

Ji tik �iūrėjo į jį laukdama, kol �is baigs savo pagraudenimus.

��Jo rankos suteptos krauju,���pridūrė jis.

��O kieno rankos nesuteptos krauju, Rezai?

Tarnai atne�ė dar arbatos. �alyje, kurioje per dien� �mogus vidutini�kai i�geria apie penkiolika puodelių arbatos ir kiekvienas yra dar silpnesnis ir drungnesnis negu ankstesnis, arbata visada buvo velnioni�kai gerai patiekiama. Kodėl iranie�iai negalėtų pasimokyti i� turkų, kaip u�plikyti tikr� arbat�? Malekas pajuto, kad jis kitokiais �od�iais atkartoja t� patį, k� pasakė Sinai kalbėdamas apie jo ry�ius su KAF. K� Klara i� tiesų sumanė? � klausė sav�s. Atsakymas: didel� sensacij�. �tai ko ji norėjo. Jai neu�teko priklausyti rinktiniam u�sienio korespondentų klubui. Ji tro�ko ra�yti prane�imus i� paties įvykių epicentro. Siekė pelnyti Pulicerio apdovanojim�.

K� jis galėjo jai pasakyti?

��Klara, tu �aidi pavojing� �aidim�. Juk �inai, kaip �ia yra. Kai jie nusprend�ia laikyti tave savo taikiklyje, gali ir sunaikinti. Taip, netgi tave.

Dabar Malekas dėl jos nerimavo. Klara turėjo savybių, kurios jam nelabai patiko. Pavyzd�iui, jos nepaprastas ambicingumas arba tai, kad beveik pamir�o jį, kol jai vėl neprireikė. Ta�iau pati Klara jam patiko. Ji buvo labai geros �irdies. Jis matė, kaip ji stengiasi padėti kitiems, negalvodama apie save. Ir ji buvo dr�si. Ne tokia kaip �u�pakalinių durų� �urnalistai. Ji puldavo į patį įvykių sūkurį, negalvodama apie savo kailį. Dėl visų �ių prie�as�ių Malekas nuo�ird�iai ja rūpinosi. Buvo jai skolingas ir norėjo apsaugoti. Ji į�engė ne į savo teritorij�. Įvykiai galėjo pasisukti pavojinga linkme. Įvykiai pasisuko pavojinga linkme.

Klausydamasi jo kalbų ji nusijuokė ir paragino gerti arbat�.

��Kas visų blogiausia gali �ia man nutikti? Galbūt kitais metas rinkimus laimės ne mano blogiukas, o kuris nors kitas blogiukas. Jeigu dar būsiu �ia, jie kuriam laikui įmes mane į kalėjim�. A� amerikietė. Kiek laiko jie gali laikyti mane cypėje? Tris savaites? Tris mėnesius? A� i�eisiu �iek tiek sulieknėjusi, grį�iu namo ir�

��Para�ysi apie tai?���dabar jis pamatė, kad Klara ne tik nesibaimina atsidurti Irano kalėjime, bet netgi to siekia. Tai galėjo suteikti jai naudos. Jis papurtė galv� ir nusi�ypsojo jai.���K� gi, gerai. Tu �ia vir�ininkė. A� tik menkas vertėjas.

��Laikykis man�s, vaiki.

Ji i�gelbėjo jį Bagdade. Jeigu ne ji, būtų buv� labai riesta. Koki� teis� jis turėjo smerkti Klar� u� tai, kad dėl savo ambicijų ji apsigyveno �iame pompasti�kame name su buvusiu ministru ar dar ka�kuo?

��Tu man�s nepaliksi, tiesa?���kum�telėjusi jį paklausė Klara.���Mūsų laukia i�ties didelis pasiva�inėjimas. �ia ka�kas br�sta. A� tai jau�iu. Ka�kas rimta. Atvykau �ia ne tam, kad sukurp�iau kelet� reporta�ų. Man reikės tavo pagalbos. Ar galėsi būti su manim?

��Klara, a� turiu darb� Niujorke.

��Puiku, turėk. Jis tau tinka. Ta�iau kitais metais ar kelet� kitų metų man kartkartėmis reikės tavo pagalbos. Man reikės, kad būtum �alia man�s. A� sumokėsiu u� visus tavo skryd�ius. Ar galėsi? Ar galėsi atvykti, kai pakviesiu?

Jis galvojo apie Sin�. Ir apie Soaad, savo motin�. Teherane negalėjai likti nuo�aly. Tik ne �ia. Kur nei�vengiamai kas nors atsitikdavo. Klara buvo kovinga moteris. Ta�iau Teherane kovingumas buvo pavojinga savybė.

Taip, patvirtino Malekas, jis būsi�s �alia jos. Paskui persų kalba pridūrė:

��A� jūsų paslaugoms, vir�ininke.

Įsuk�s į vien� �alutin� gatvel� prie Ferdousi aik�tės, pa�ioje miesto �irdyje, toli nuo tos vietos, kurioje t� ryt� buvo susitik�s su Klara, Malekas sustojo prie vietinės kebabinės. Buvo vidurdienis ir aplinkui nepaliaujamai zujo kebabų i�ve�iotojai su motociklais. Sėdėdamas �ia ant Sinos motociklo su �alia liemene ir kelet� dienų neskusta barzda jis niekuo nesiskyrė nuo aplinkinių ir atrodė kaip papietauti sustoj�s kebabų i�ve�iotojas. Eidamas dirbti su Klara jis paprastai nusiskusdavo ir apsivilkdavo gerais drabu�iais. Tai veikdavo. Ta�iau įvairiuose miestuose veikdavo skirtingai. Teherane jo �viesi oda ir �varus kostiumas padėdavo įeiti pro duris, pro kurias kitaip nebūtum įleistas. Matydami �alia Klaros �monės da�nai laikydavo jį vakarie�iu, pavydėtinai laisvai kalban�iu vietos kalba. Jie elgdavosi su juo pagarbiai, vadindavo �seru�. Kartais jie negalėdavo patikėti, kad jis � tik vienas i� jų, vietinis. Ta�iau taip tvarkingai atrodydamas Bagdade 2005-aisiais jis galėjo būti nu�udytas. Reikėjo �inoti, kada dera susilieti su aplinka, o kada i�siskirti.

�i mintis vėl priminė jam Sin�. Kart�, jiedviem įpusėjus studijas koled�e, Sina, perbrauk�s ranka per savo rud� veid�, tarė Malekui:

��Odos spalva turi reik�m�, brolau. Amerikoje a� pa�alietis, svetimas stebėtojas.

Kartais Sina juokaudamas vadindavo Malek� �Jūsų Baltenybe�. Kartais imdavo įkyriai postringauti apie rasines problemas, apie neteisybes, kurias padarė amerikie�iai, tarsi jo seneliai būtų vergav� kokioje nors Luizianos plantacijoje, o ne priklaus� turtingiausioms Vidurio Rytų �eimoms.

Įdomus klausimas: ar Sina Vafa būtų atsidūr�s �ia, ar jis darytų tai, k� daro dabar, jeigu jo oda būtų buvusi trim atspalviais �viesesnė?

Malekas papurtė galv�, norėdamas atsikratyti min�ių raizgalynės. Kas buvo, tas pra�uvo. Kiekvienam savo. Visa tai nes�monės.

Kart� i� namo Sinos nurodytu adresu i�ėjo ma�a moteri�kaitė. Am�ius atitiko, ta�iau ji buvo visi�kai nepana�i į jo motin�. Ir vėlgi � kaip turi atrodyti Soaad? Pagal jo prisiminimus, ji buvo daug auk�tesnė negu ta moteris. Ta�iau galbūt ji atrodė auk�ta tik vaiko akimis � juk paskutinį kart� matė j� prie� trisde�imt metų. Jis stebėjo, kaip ta moteris eina pro kebabin� ir po kelių minu�ių grį�ta ne�damasi �vie�ios duonos. Ji buvo įsikandusi savo juodos �adros kra�t�, kad nereikėtų laikyti jos ranka, kurioje ji ne�ėsi duon�. Maleko motina niekada nedėvėjo �adros. Dėl Dievo meilės, juk ji mokytoja. I�silavinusi moteris. Ne, tai ne ji. Jis negalėjo tuo patikėti.

���inai, a� su ja kalbėjausi,���pasakė Sina.���Ji vos nenualpo su�inojusi, kad a� tave pa�įstu. Sakė ma�iusi per persų palydovin� televizij� tavo interviu, kurį davei pasirod�ius tavo knygai. Tada ji norėjo susisiekti su tavim, bet nedrįso ir ne�inojo kaip.

Tai kas toliau? Sveiki, ar negalėtume pasi�neku�iuoti? Matote, a� jūsų sūnus.

Malekas u�vedė motocikl�, paskutinį kart� pa�velgė į pastat� ir lėtai nuva�iavo link �iedinės sankry�os pagrindiniame prospekte.

Sina paskambino jam tre�i� dien�. Tai buvo geras �enklas. Jis rei�kė, kad Sina nedalyvauja operacijose. Mamurjate, kaip jie vadindavo jas �argonu.

��Ar buvai susitik�s su savo motina?

��Buvau nuvyk�s tuo adresu, kurį man davei,���kiek patylėj�s Malekas paklausė: ��Kodėl tau svarbu, kad su ja pasikalbė�iau?

��Motinos yra svarbios, Rezai.

Taip, motinos tikrai svarbios. Jos gali sugadinti tau gyvenim�, įskaudinti tave arba dingti ir nesuteikti nė trupu�io meilės. Arba, jeigu labai pasiseka, jos gali būti viskas, apie k� svajojai. Malekui prireikė daug laiko, kol kepdamas sausainius merdėjan�iai sausainių parduotuvei svetimame Kalifornijos miestelyje jis i�stūmė j� i� savo galvos ir atsitvėrė nuo tos savo gyvenimo dalies, kuri buvo su ja susijusi. Negi jam tikrai reikėjo, kad Sina primintų, jog motinos yra svarbios? Juos tvirtai susiejo kaip tik imigranto gyvenimas Amerikoje be motinos. Dabar jų saitų tvirtumas atrodė abejotinas. Motinos tikrai buvo svarbios. Tik jis ne�inojo, ar �i mintis Sinai rei�kė t� patį, kaip ir jam, ar ka�k� visi�kai kita.

Po �io trumpo pokalbio su Sina Malekas nuva�iavo į interneto kavin� prie Valiasro aik�tės pasitikrinti savo elektroninio pa�to. Ma�ose kabinėlėse prie eilėmis sustatytų kompiuterių sėdėjo koled�o studentų am�iaus vaikiai, kai kurie i� jų tikriausiai ie�kodamiesi vyro ar �monos u�sienyje. Tarp įvairių brukalų buvo du elektroniniai lai�kai, susij� su Maleko darbu, vienas i� jų nuo vedėjo, kuriame �is prane�ė, kad kitais metais jis būsi�s įtrauktas į kelet� komitetų.

Malekas apsidairė, paskui pa�velgė pro lang� į Vidurio Rytams būding� pakvai�usį eism� gatvėje. Valiasro prospekte pėstiesiems reikėjo turėti įtempto lyno ėjiko gebėjimų, norint pereiti gatv� vienu bandymu. Autobusų, nukar�usių senų automobilių, naujutėlai�ių brangių sportinių automobilių vairuotojai ir fanati�ki motociklininkai prekių i�ve�iotojai grūmėsi dėl kiekvieno asfalto centimetro. Trūko nebent asilais kinkytų ve�imų ir kupranugarių karavanų. Ir po kelių savai�ių jis vėl visa tai paliks, grį� dalyvauti komitetų posėd�iuose ir dėstyti.

Kitas elektroninis lai�kas sudomino jį kur kas labiau. Jį atsiuntė D�eimsas Makgreivis. �is buv�s jūrų pėstininkų kapitonas rugsėjį rengėsi ateiti dirbti jo katedroje. Garsusis ��iemos Babilone� autorius. Lai�kas buvo mandagus. Savimi pasitikin�io �mogaus tonu ir be perdėto entuziazmo, būdingo amerikie�ių bendravimui darbo klausimais, Makgreivis ra�ė ėm�sis dėstytojo darbo norėdamas pa�iūrėti, ar yra gyvenimas po karinės tarnybos. Jis pasakė k� tik baig�s skaityti Maleko reporta�ų knyg�, ir jam pasirod� įdomu, kad jiedu tam tikra prasme tuos pa�ius mū�ius matė i� skirtingų pusių. Tai, �inoma, buvo netiesa, ta�iau Malekas neprie�taravo perdėtai teigiamam vertinimui. Tiesa ta, kad Makgreivio knyga buvo ma�as brangakmenis, apie kurį, deja, �inojo per ma�ai �monių. Jis ra�ė apie amerikie�ių kari�kių gyvenim� ir savo tolyd�io stiprėjantį nusivylim� karu, kuriame kovojo, ypa� po antrojo Falud�os mū�io. Ir apie tai jis ra�ė jausmingai ir į�valgiai. Malekas stebėjosi, kodėl Makgreivis, turėdamas tokių gebėjimų, sutiko su siūlymu dirbti �iame neturtingame valstybiniame Harlemo koled�e, u�uot susirad�s darb� kokioje nors didesnio presti�o mokymo įstaigoje. Kokia jam prasmė var�ytis dėl mano darbo vietos?

Ar jam derėtų atsakyti į �į elektroninį lai�k�? Tas �mogus atrodė įdomus. Ir sakydamas vedėjui, kad per savo paskaitas naudojo Makgreivio knyg�, jis nemelavo. Ant vir�elio atvarto pateiktoje nuotraukoje Makgreivis atrodė gra�us ir nepriekai�tingai �viesiaplaukis, ta�iau tuo pat metu grie�tas, stiprus ir nepaprastai protingas. Grynų gryniausias amerikietis, prisiminė, tuomet pagalvoj�s Malekas. Bet gal �iek tiek ir senamadi�kas.

Jis paspaudė piktogram� �Atsakyti� ir para�ė:

Ne itin draugi�kas atsakymas. Ta�iau pakankamai draugi�kas. Jeigu tas �mogus ruo�ėsi atimti i� Maleko darb�, galbūt jie bent jau i�vengs kraujo praliejimo.

Klarai reikėjo, kad kelias kitas dienas jis vis� laik� skirtų jai. Dabar ji turėjo sargybinių komand�, ir jie neleido Malekui va�iuoti jos automobilyje. Taigi jam teko va�iuoti su rūs�ios i�vaizdos vyrais antrajame automobilyje ir klausytis jų nesiliaujan�ių juokų apie tai, kokios spalvos pėdkelnes dėvi moterys gatvėse, vilkin�ios vis� hid�ab�. Antr� dien� sargybiniai ėmė jaustis laisviau Maleko draugijoje ir pradėjo jį kalbinti. Vienas i� jų stebėjosi, kodėl jie turi lydėti po miest� u�sienio �urnalist�, nors yra svarbesnių darbų. Kai jie abu su�iuro į Malek�, laukdami atsakymo, �is pasakė jiems ties�:

��A� tikėjausi, kad tai �inosite jūs, ponai.

Tre�i� dien� jie nuva�iavo į Kum�, dvasininkų miest�, įsikūrusį u� dviejų valandų kelio nuo sostinės. ��mogus�, kaip Malekas ėmė vadinti Klaros �eiminink�, organizavo jai svarbų interviu su gerai �inomu opozicijos dvasininku, kuriam buvo skirtas namų are�tas. Malekas su dviem sargybiniais liko laukti Klaros visureigyje tamsintais langais. Po pusantros valandos prie dvasininko namo ėmė rinktis agresyvi minia. Pirmiausia pasirodė tik trys galva�ud�iai. Paskui susidarė didesnė grupė. Susirinkusieji ėmė triuk�mauti, ir ka�kas i� jų ėmė koneveikti t� dvasinink� u� tai, kad jis priėmė amerikiet� �urnalist�. Netrukus prie namo būriavosi apie penkiasde�imt vyrų. Atvyko policininkai ir nieko nedarydami stebėjo mini�; buvo akivaizdu, kad �ie įvykiai i� anksto s�moningai organizuoti. Vis dėlto sargybiniai, �alia kurių sėdėjo Malekas, liko �altakrauji�ki; jie buvo įprat� prie tokių susidūrimų. Ta�iau Malekas matė, kad jie skai�iuoja minutes ir pyksta, jog ta u�sienio �urnalistė įvėlė juos į toki� pavojing� situacij�. Galiausiai jie abu i��oko i� automobilio ir atsistojo prie�ais dvasininko namo duris, prisidėdami prie Klaros automobilio vairuotojo ir kito sargybinio.

Ka�kas i� susirinkusiųjų metė akmenį į automobilius. Paskui dar vien�. Netrukus Malekas sėdėjo vienas, stebėdamas akmenų kru��, pasipylusi� į automobilio priekinį ir �oninius stiklus. Jis negalėjo i�lipti i� automobilio nerizikuodamas gauti akmeniu į galv�. Kai keletas berniukų pribėgo prie automobilio ir berg�d�iai bandė jį apversti, u�virė tikra ko�ė. Sargybiniai puolė link jų mojuodami savo lazdomis, lygiai tokiomis, kokias policininkai naudoja riau�ėms mal�inti. Kilus grumtynėms Malekui pagaliau pavyko i�smukti pro galines dureles, ta�iau tuoj pat ka�kas jį sugriebė ir blo�kė į automobilio �on�.

Malekas jautėsi taip, tarsi jo kūn� būtų vald�s autopilotas. Kart� Karbaloje prie vienos me�etės, pasklidus gandui apie padėt� bomb�, kilo pani�ka suirutė. I� visų pusių plūstelėjus kūnų srautui, jiedu su Sina pasilenkė, surėmė nugaras ir, stovėdami tarsi imtynininkai ringe, stengėsi i�silaikyti ant kojų. Taip elgtis juos paskatino ne dr�sa, o adrenalinas. Ir baimė. S�my�iui pasibaigus Malekas tyliai paėjo į �alį ir i�sivėmė. Dabar jis jautė ne tiek baim�, kiek pyktį, ypa� Klarai, u� tai, kad ji įmurkdė juos į �i� makalyn�. Jos interviu su dvasininku, jeigu tik būtų norėjusi, galima buvo surengti kur kas diskreti�kiau. Bet ne, ji tro�ko, kad tai atsitiktų. Kad �is įvykis patrauktų �iniasklaidos dėmesį. Ji buvo namo viduje, tikriausiai stovėjo ant stogo ar prie lango antrame auk�te stebėdama ir fotografuodama, kaip jos sargybiniai prie durų, neturėdami kitos i�eities, grumiasi su de�imt kartų gausesne minia.

Malekas su įtū�iu, bet tikslingai puolė į kov�, pasiry��s su�eisti puolan�iuosius ir sulau�yti jiems kaulus. Kovos įkar�tyje jis prisiminė kapiton� D�eims� Makgreivį ir pajuto iracionalų tro�kim�, kad jis būtų �alia. Galvodamas apie Makgreivį ir tuo pat metu �vaistydamasis kum��iais jis mintimis vėl nusikėlė į Irak�. Jo nepaliovė stulbinti daugelio amerikie�ių karių heroizmas. Kart� matė, kaip vienas jaunas leitenantas i��oko i� bredlio ir ėmė reguliuoti pavojing� automobilių spūstį vietoje, kurioje, kaip visi puikiai �inojo, knib�dėte knib�dėjo snaiperių. Klara tada pastebėjo:

��Tik pa�velk į t� gra�uoliuk�! Ne mes kuriame Holivudo filmus. Holivudo filmai kuria mus.

Pagaliau �ia atskubėjo policininkai. Minia baltamar�kinių barzdotų vyrų stovėjo ten tarsi statistai filme, laukdami kokio nors �enklo. Maleko veidas buvo kruvinas, jį kartu su Klaros sargybiniais prirėmė prie sienos atsinaujinusi akmenų kru�a, lekianti į juos. Jis jautė dėkingum� policininkams, kai �ie pagaliau nutraukė mu�tynes ir ėmė sklaidyti mini�.

Malekas atsisuko į sargybinį, kuriam ant skruosto �iojėjo gili �aizda:

��Jie suima mus?

��Tam jie ir atvyko,���atsakė �is su pasibjaurėjimu.���Ir mes tam atvykome. Kad mus suimtų. Politika yra �ūdas, broli Malekai. Visi�kas �ūdas. Neie�kok sau bėdų, grį�k į Amerik�.

��mogus� tikriausiai asmeni�kai atvyko į Kum� ir pasirūpino, kad jo �monės, tarp jų ir Malekas, būtų paleisti i� policijos nuovados. Kit� dien� radikalesni laikra��iai i�spausdino straipsnius apie �u�sienio elementų� veikl�, nukreipt� prie� ��loving�j� revoliucij��. Klaros pavardė buvo minima �alia ��mogaus�, mirgėjo dvasininko namo nuotraukos su prie�ais jį susirinkusia minia. Pats dvasininkas buvo beveik atvirai ap�auktas i�daviku, u� tai, kad priėmė savo namuose įtartinus u�sienie�ius, taip sukeldamas riau�es �ventame mieste, siūloma jį patraukti į Dvasininkų teism�.

Malek� kamavo nuovargis. Ir skausmas. Per mu�tynes ka�kas smarkiai smogė jam lazda per rank� �iek tiek �emiau peties. Jeigu smūgis būtų pataik�s truputį auk��iau, būtų lū��s kaulas. Jo naujieji draugai, tie du sargybiniai, i�leido jį prie centrinės autobusų stoties Argentinos aik�tėje, vos i�lip�s i� jų automobilio jis nusprendė tuojau pat sėsti į autobus� ir va�iuoti prie Kaspijos jūros. �alies �iaurėje buvo �monių, su kuriais jis galėjo susitikti, bet jam reikėjo pabūti vienam ir surikiuoti savo mintis. �is epizodas Kume buvo vienas i� tų bjaurių nutikimų, kai negalėjai būti tikras, kas prie� k� veikia ir kokiu tikslu.

Po dviejų dienų Malekas, pasitikrin�s savo elektroninį pa�t� ma�ame motelyje, įsikūrusiame tarp dviejų aptriu�usių pakrantės miestelių, kuriame buvo apsistoj�s, pamatė, kad jam para�ė Klara. Jos viza nebuvusi at�aukta, ta�iau ji nutarusi, kad geriausia kuriam laikui i�vykti i� �alies. Ji ra�ė ketinanti grį�ti bir�elį, prasidėjus rinkimams, ir a� tikiuosi, kad mano geriausias vertėjas visame pasaulyje teisėtai bus �alia man�s.

Prie� atsakydamas jis permetė akimis internete Amerikos laikra��ius norėdamas pasi�iūrėti, ar juose yra prane�imų apie tai, kas t� dien� Kume nutiko Klarai. Prane�imų buvo. Daugybė. Amerikietė �urnalistė trumpam įkalinta Irane�

Jis para�ė Klarai: Ar naudotis �monėmis �urnalistams tapo antr�ja prigimtimi?

Gana ilg� laik� Malekas sėdėjo spoksodamas į savo para�ytus �od�ius, paskui i�trynė t� klausim� ir nutarė apskritai nesiųsti atsakymo.

Kitas elektroninis lai�kas buvo nuo jo studentės Kandisės Vinsent. Lai�kas susidėjo i� dviejų dalių. Pirm�j� dalį sudarė nuorodos į kelet� nuotraukų su paai�kinimais. Kandisė su savo vaikais: ji ruo�ia jiems pusry�ius, paskui i�leid�ia prie mokyklos. Antrojoje lai�ko dalyje buvo jos prane�imu pagrįstas straipsnis, publikuotas vietiniame Bronkso laikra�tyje, apie tai, kad jos rajone policija panaudojo �aunamuosius ginklus. Paskutinėje nuotraukoje ji, juostele persiri�usi rausvai purpurinius plaukus, migdolinėmis akimis �velgia į objektyv�. Rodės, �iūri tiesiai į Malek�, tarsi mesdama jam i��ūkį: Sunkumų yra visur, dėstytojau. Nėra reikalo va�iuoti į kit� pasaulio kra�t� jų ie�koti.

I� ma�os motelio kompiuterinės �alia vestibiulio Malekas matė siaur� ruo�elį jūros. Bangos siekė motelio pamatus ir grasino u�lieti vidų. Dar lik� neu�lieti paplūdimio lopinėliai buvo u�versti nuolau�omis, �iuk�lėmis ir senų namų, seniai pasidavusių vandeniui, liekanomis.

Vanduo jam priminė Niujork�. Kartais jis ilgai vaik�tinėdavo palei Harlemo up�, 181-ojoje gatvėje pereidavo tiltu į Bronks� ir klaid�iodavo tarp socialinių daugiabu�ių, kuriuos savo ra�iniuose minėjo Kandisė. Praeidamas pro krep�inio aik�teles jis matydavo, kaip įnirtingai kamuolį varinėjantys paaugliai, daugelis nusireng� iki pusės, atsisuk� nudelbdavo jį nedraugi�kais �vilgsniais: girdi, ko �ia maklinėja �is kvai�telėj�s baltasis, bene pasiklydo ar atėjo pasilinksminti lindynėse?

Kitoje lai�ko dalyje Kandisė pridūrė: Kaip a� ir bijojau, mano vaikų tėtis buvo apsilank�s �iomis dienomis ir �iek tiek prie man�s kabinėjosi. Bet niekis, manau, susitvarkysiu. Did�iuokitės manimi, dėstytojau.

Malekas i�jungė elektroninį pa�t�. Ir kai jis dar kart� pa�velgė į lang�, norėdamas i�vysti dalel� jūros, ka�kas jam buvo u�stoj�s vaizd�.

���ioje �alyje turėtumėte atsargiau rinktis, su kuo bendrauti, pone Malekai,���tarė Fani.

Malekas akimirk� grūmėsi su noru pasakyti �iam �mogui, turin�iam įprotį i�dygti tarsi i� po �emių, kad dingtų jam i� akių.

��A� �ia tik turistas, pone Fani.

��Jeigu taip, turėtumėte būti dar atsargesnis.

Malekas padarė i�vad�, kad Fani tikriausiai yra beatodairi�kai dr�sus �mogus. Mintis, koks beatodairi�kai dr�sus �mogus turėtų būti Fani, atėjo Malekui, kai jiedu sėdėjo kaimo arbatinėje ant kalvos vir�ūnės, nuo kurios buvo matyti jūra. Vienas �mogus negalėjo suktis �iame versle, neturėdamas komandos tuoj būtum suvoluotas: ministerijoje vartojo kaip tik tokį termin� � suvoluotas. Ta�iau Fani, rodės, dirbo vienas.

Malekas nutarė eiti tiesiai prie reikalo:

��Leiskite spėti,���jūs negalite prisikasti prie Sinos Vafos, nes jam teikia ka�koki� apsaug� tie �monės, kuriems jis dirba, taigi nutarėte veikti per mane. Ko jūs norite?

Fani kurį laik� atrodė sutrik�s. Jis �velgė į mėlyn� horizonto platyb�, nusidriekusi� link Rusijos kranto, rankose i�sibla�k�s vartė Bic ra�iklį. Paskui surikiav�s mintis tarė:

��Matote, kiek �emės nuo �ia, kur mes sėdime, iki pat pakrantės? Visa �i �emė kadaise priklausė jūsų draugo tėvui.

Nieko nauja. �emės valdos, sporto komandos, stadionai ir poilsio centrai � Vafų turtai iki revoliucijos buvo i�ties nesuskai�iuojami. Prie� daug metų Malekas su�inojo, kad net jo paties tėvas i� esmės buvo vienas i� samdomų did�iojo Mohamado Vafos ir jo dinastijos darbuotojų. Malekas vyresnysis buvo tik vieno i� Vafų restoranų tinklo buhalteris.

��Senais laikais, kai mudu su jūsų draugu dirbome drauge, jis suteikė man atstovo įgaliojimus imtis veiksmų atgaunant konfiskuotus jo tėvo turtus. Tas įgaliojimas buvo terminuotas. Noriu, kad jūsų draugas atnaujintų mūsų sutartį, ir a� galė�iau atlikti savo darb�.

Atstovo įgaliojimai. Jie buvo tarsi stebuklingas burta�odis: �Sezamai, atsiverk�, kurį �ia kiekvienas norėjo gauti arba perduoti.

��Norite pasakyti, kad judu su Sina buvote kolegos?

��Dabar tai nesvarbu. Ta�iau tai tiesa, a� buvau jo agentūros vadovas.

��Ir jūs taip lengvai atskleid�iate man toki� informacij�?

��Neatskleis�iau, jeigu man tai galėtų pakenkti. Be to, a� jau nebedirbu toje srityje.

��Tai kokioje srityje jūs dirbate, pone Fani?

Jis es�s vertelga, ir nė kiek to nesigėdija. Jis es�s tarpininkas, organizatorius, vyrukas, kuris turi ry�ių visose ministerijose. Jis nuolatos �patepa� kam reikia rank�, suveda �mones, o jeigu reikia padaryti �iokį tokį spaudim�, paskambina kokiam nors vidurinės grandies policininkui arba gaujai galva�ud�ių Teherano pietuose, kurie atlaisvina reikaling� pastat�, u�ima jį arba sudegina. Jis priklaus�s tai rū�iai �monių, be kurių nieko neįmanoma padaryti. Praėjus apytiksliai de�imtme�iui po revoliucijos, tokie �monės kaip jis tapo ypa� reikalingi tiems, kurie buvo prarad� savo turtus. Pradėjo grį�ti tremtiniai, kurie siekė susigr��inti savo konfiskuot� turt�. Ta�iau vieni jie nieko negali pasiekti. O tokie vyrukai kaip Fani laksto u� juos po įstaigas ir gauna u� tai komisinius. Ir visi patenkinti. Kodėl?

��Todėl, kad i� u��aldyto turto niekam nėra jokios naudos, pone Malekai.

Ma�i valdininkėliai svarbiose valstybinėse įstaigose irgi gauna savo atlygį. Jie pasira�o reikalingus turto perleidimo dokumentus ir gauna savo dalį, kai pirminis verslo ar turto savininkas jį parduoda. Tai dvokiantis vyrų su dirbtinėmis �ypsenomis labirintas. Apgaulės ir lengvų pinigų piramidė. Nema�ai laiko dirb�s Teherane Malekas suprato, kaip veikia �is tinklas. Taigi nieko ypa� nauja Fani jam nepapasakojo. Ta�iau jis ne�inojo, kaip būtent Sina bandė pasinaudoti �ia sistema.

Kita vertus, taip pat buvo įmanoma, kad Sinos �is reikalas apskritai daugiau nedomino. Atrodė, kad jis ir taip patenkintas savo gyvenimu. Jis rado savo ni��, prisidėj�s prie tų �mogėdrų i� KAF. Jis visuomet norėjo priklausyti kokiai nors įtakingai bendrijai. Dabar jis priklausė.

Visa tai pir�o klausim�: kodėl Sina vis tiek norėjo suteikti atstovavimo įgaliojimus? Ir kodėl Malekui?

��Nema�ai �monių tiesiog i�sirūpina fiktyvius įgaliojimus,���tarstelėjo Malekas.���A� pats �inau kelet� tokių atvejų. Kodėl ir jums taip nepadarius? Juk turite ry�ių. Jūs galėtumėte nenubaustas prastumti ir ne tokį reikal�. Kodėl nesukurpiate dokumento, kuris suteiktų jums teis� rūpintis Sinos turto atgavimu?

��Jūs beveik teisus. Kiekvienas gali sukurpti dokument� i� nieko. Kaip jūs galite para�yti knyg�, pone Malekai,���Fani nusi�ypsojo, be abejo, manydamas, kad jo komentaras labai taiklus.���Vien� minut� prie� jus tik tu��ias lapas popieriaus, kit� minut� jūs u�pildote form�, ir jis tampa nauja realybe. Taip, a� galė�iau taip padaryti. Ta�iau norimas prizas, Vafų turtai, yra pernelyg didelis, kad jo būtų galima siekti neteisėtomis priemonėmis. Jį stebi daug kitų akių. Įtakingų �monių. Todėl �is konkretus atstovavimo įgaliojimas turi būti visi�kai teisėtas. Kitaip negalima.

Vėl Irakas. Ka�koks arabas padega save. Tai nutiko Kirkuke. Malekas ir Klara lankėsi Turto gr��inimo biure, kur �monės ateidavo skųstis dėl Sadamo laikais neteisėtai atimtos �emės. Protestuodamas �is savoti�kas �mogus sune�ė visus savo dokumentus į kiem�, apipylė juos ir save benzinu ir u�degė degtuk�. �monės bėgiojo aplinkui �aukdami, jog ka�kas turi u�gesinti ugnį. Ta�iau niekas negesino. Malekas susting�s spoksojo į liepsnojantį �mogų, tarsi stebėdamas magijos seans�. Klara biure ėmė interviu i� naujojo tarnybos vadovo kurdo, kuris atkakliai tvirtino, kad jam nereikia vertėjo ir kad arabai turi grį�ti atgal į pietus, kur ir yra jų �emės. Taigi Malekas stovėjo ten ir stebėjo, kaip tas �mogus, jo parai�ka �emei atgauti, atstovavimo įgaliojimas ir dar bala�in kokie dokumentai, kuriuos jis turėjo pasiėm�s, dega virsdami pelenais. Prie to �leik�taus kvapo neįmanoma priprasti. Ir tas kiemas, visas u�verstas ankstesniojo re�imo dokumentais. Parai�komis �emei atgauti. Kai kurios i� jų teisingos, kai kurios i�galvotos� Kai Klara po penkiasde�imt minu�ių i�ėjo i� tarnybos vadovo kabineto, ji vis dar nieko ne�inojo apie įvykusį susideginim�. Malekas irgi jai nieko apie tai nesakė. Ir kai t� naktį jie mylėjosi, ji liepė jam liautis ir nebūti taip suknistai �velniam.

Fani pasisiūlė parve�ti jį atgal į Teheran�.

��A�iū, bet a� ver�iau pasiliksiu �ia dar dienai ar dviem. Man reikia surikiuoti mintis.

��Kaip pageidausite.

Fani papra�ė atne�ti s�skait�. Jam primygtinai reikalaujant, jiedu buvo u�sisak� didelį tro�kinį su gausiomis ry�ių porcijomis. Malekas jautėsi apsunk�s. Jis būtų galėj�s u�migti tiesiog �ia. Fani atsistojo. U� dviejų stalų keletas skard�iabalsių verslininkų kar�tai aptarinėjo ka�kokių aplinkinių �emių kainas. Aplink maisto liku�ius sukosi nedidelės musių armijos. Nosį rietė �alių svogūnų ir prakaito kvapas.

��Leiskite jums patarti,���tarė Fani, �velgdamas į sėdintį Malek�. ��Jūsų draugė, ta amerikietė �urnalistė, ir tas incidentas Kume prie� kelet� dienų� ��jis papurtė galv�. ��Jūs �aid�iate su ugnimi, pone Malekai. Man tai nerūpi, a� tai sakau jums tik norėdamas, kad nepatektumėte į bėd�. Ta u�sienietė pridarys jums nemalonumų. O tam vyrukui, su kuriuo ji dirba, anks�iau ar vėliau valdantieji i�kels byl�.

��A� niekaip negaliu paveikti ponios Vikingstad sprendimų.

��Bet jūs vykote su ja į Kum�. A� tai �inau.

��A� dėstau universitete Amerikoje, pone Fani. Atvykau �ia trim savaitėms per vasaros atostogas. Paskui a� grį�iu į savo saugų, nuobodų gyvenim�.

��A� bent jau pasaky�iau jūsų draugei �urnalistei, kad ji �aid�ia klaidingoje pusėje.

Malekas nė nemirktelėjo.

��O kas, jeigu toks yra jos sumanymas ���aisti klaidingoje pusėje?

Jis suprato, kokie svarūs jo k� tik i�tarti �od�iai. Fani tai irgi suvokė. Jo rimt� veido i�rai�k� pakeitė vos pastebimas susi�avėjimas ir jis atsakė:

��Jūsų draugė amerikietė �aid�ia rimtesnį �aidim� negu galė�iau manyti.

��Amerikie�iams įprasta �aisti tokius �aidimus. Tik da�niausiai jie nesuvokia tai darydami.

Fani nusijuokė ir vėl atsisėdo.

��Ak, kaip norė�iau, kad mudu būtume kartu dirb� prie� daugelį metų. Jūs man taip prie �irdies.

��Ko konkre�iai jūs i� man�s norite, Fani?

��Kad atvestumėte savo draug� į prot�. Dirbti su KAF nėra naudingas u�siėmimas, veikiau prie�ingai. Paklauskite tų, kurie buvo su jais susidūr�. Jie nesuinteresuoti, kad jis atgautų savo tėvo turtus. O a� suinteresuotas. Vyrukams i� KAF rūpi tik vienas dalykas: pasaulio pabaiga.

��O jeigu ir mano draugui rūpi tik tai? K�, jeigu jis jau nebenori nieko atgauti?

Malekas matė, kad Fani i� tikrųjų svarsto toki� galimyb� pirm� kart�. Jis susiraukė. Mintis, kad fanatiko neįtikinsi elgtis protingai, jam nepatiko.

��Man sunku patikėti, kad Sinai Vafai neberūpi susigr��inti tai, kas teisėtai priklauso.

��Todėl, kad jūs matuojate Sin� Vaf� savo pasaulio samprata. Nei jums, nei man nekyla mintis ki�ti nosies anapus sienos ir pa�iūrėti, k� amerikie�iai veikia Nad�afe ir Karbaloje. Mums kur kas smagiau sėdėti �ia ir prisikim�ti pilvus. O Sina Vafa�

��Ar tik nenorite pasakyti, kad jis tapo nuo�ird�iu tikin�iuoju?���paklausė Fani, sprend�iant i� veido i�rai�kos, nuo�ird�iai susidomėj�s.

��Juk jūs kadaise buvote jo agentūros vadovas. Manau, jūs turėtumėte geriau �inoti, kas dedasi jo galvoje.

Malekas nutraukė ilg� pauz� papra�ydamas Fani, kad pavė�ėtų jį iki motelio. Įsėd�s į automobilį Malekas tarstelėjo:

��Niekas neįvyksta be prie�asties.

Fani, kuris pasidarė keistai tylus, nenuleisdamas akių nuo kelio pritarė:

��Tikrų tikriausia tiesa.

��Taip a� manau, o kokia jūsų nuomonė, pone Fani?

��Mano?

��Jums nederėtų vienui vienam vaikytis Sinos Vafos, kad ir kiek jis būtų vertas. Jūs galėjote likti su savi�kiais, buvusiais kolegomis. Kodėl i�ėjote i� tarnybos? Kas nutiko? Negi narkotikų tranzito i� Afganistano į Turkij� verslas teikė per ma�ai pajamų? Arba kontrabanda i� Įlankos uostų? Jūsų buv� kolegos visk� kontroliuoja �ioje �alyje, k� kalbėti apie pietų Irak� ir vakarų Afganistan�. Ir, ties� sakant, juos ir pasaulio pabaigos laukian�ius pakvai�ėlius i� KAF skiria tik vienas �ingsnis.

Fani nenuleido akių nuo vingiuojan�io d�iunglių kelio:

��Taip, ta�iau kartais vienas �ingsnis yra viskas.

��Būtent. Tai kam palikti tarnyb�? Manau, ilgainiui ji būtų davusi didesnį peln�. U�lipote ant nuospaudos kokiam nors savo vir�ininkui? Taip?

��Pone Malekai, dabar a� noriu �varaus verslo. A� gr��inu gyvenim� mirusiems turtams, kurių savininkai prarado bent koki� viltį kada nors juos susigr��inti. Padar�s tai, pasiimu savo mokestį. �is verslas visai kas kita negu prekyba narkotikais arba pelnymasis i� amerikie�ių mums primestos blokados. Trumpai tariant, a� neimportuoju sauso kūdikių maisto ir nelaikau jo, kol kaina pasiekia reikiamas auk�tumas. A� nenoriu pelnytis i� alkanų kūdikių ir narkomanų.

Puiki kalba. Taurūs jausmai. Galbūt ir dalis tiesos. O gal � nė la�o.

��Ta�iau kodėl jums taip parūpo Sina Vafa? Juk turėtų būti tūkstan�iai kitų pana�ių objektų.

��Kito tokio stambaus objekto nėra. Prastūm�s �į reikal� galėsiu visk� mesti ir vis� likusį gyvenim� ilsėtis. Be to, Sina Vafa man skolingas. A� pasirūpinau, kad jam būtų gr��intas konfiskuotas jo tėvo namas. Ko taip nustebote? Negi jis jums apie tai nepasakojo? Paklauskite, kai sugrį�. O dar geriau, paklauskite jo motinos.

��Jo motinos?

Fani gai�iai nusijuokė. Jis ka�in k� prisiminė, ir tai jam buvo nemalonu. Jis net sustabdė automobilį, susirado mobiliojo telefono atmintinėje numerį ir papra�ė Maleko įsivesti į sav�jį.

��Paskambinkite jo motinai. Juk dabar esate �ia. I� jos galite su�inoti ir kitų dalykų.

��Kodėl manote, kad man rūpi tai su�inoti?

��Nes, kai a� buvau Sinos Vafos agentūros vadovas, jis daug apie jus kalbėdavo.

��K�?

��Sakė, kad bes�lygi�kai jumis pasitiki. Nors ir laikote save amerikie�iu. Sakė, kad jūs bet k� padarytumėte dėl jo, o jis ��dėl jūsų. Kad meilė, kuri� judu jau�iate vienas kitam, gali bet k� i�taisyti. Pone Malekai,���Fani veidas surimtėjo,���padarykite, kaip sakau! I�taisykite visk�.

Sarv dangorai�io kompleksas, apsuptas greitkelių tinklo ir rudų kalvų, dėl kurių jis atrodė klaikiai kalifornieti�kas, regėjosi kaip senstanti, viltį prarandanti nuotaka. Jį sudarė eilė auk�tų pastatų, kadaise suprojektuotų tur�ių, tokių kaip Sinos tėvas, �eimoms. Revoliucija ir po jos įvykdyta turto nacionalizacija pavertė �i� viet� jos ankstesniojo �a�� vaiduokliu. Ilgainiui j� pasiekė nauji pinigai. Naujieji pinigai rei�kė konservatyvius did�iojo Teherano turgaus prekeivius, glaud�iai susijusius su Islamo Respublika. Dabar �ie pastatai � senųjų ir naujųjų pinigų darinys; būdami �alia ir jausdami vieni kitiems nuoding� paniek� jie persmelkė �i� viet� piktavali�kumo atmosfera.

Malekas turėjo sau priminti, kad �ia atvyko tik dėl vienos labai konkre�ios prie�asties: jo geriausias draugas, jo brolis pasuko blogio keliu, ir tokio ypatingo blogio, kuris visa, k� palie�ia, įskaitant ir Maleko gyvenim�, paver�ia melu. Va�iuodamas taksi nuo Kaspijos pakrantės į Teheran� jis ka�kuriuo metu nusprendė prisikasti iki naujojo Sinos gyvenimo pamatų. Dabar jo draugas buvo ka�kur Irake. K� jis ten veikė? Mokė kokius nors nudriskusius dvylikame�ius berniukus, kaip geriausia prisėlinti prie amerikie�ių patikrinimo punkto? Ka�kas �ia nesiri�o. �itaip neturėjo susiklostyti, bent jau ne tokios kilmės �mogui kaip Sina Vafa.

Taigi atsakym� į savo klausimus, jeigu jis apskritai buvo, Malekas turėjo rasti �C� pastato tre�iojo korpuso tryliktame auk�te. Duris atidarė gle�nas �ilaplaukis vyras drėgnomis akimis ir pakvietė jį įeiti. Malek� i� karto nustebino buto ank�tumas. Jis tikėjosi, kad Sinos motina gyvena geresnėmis s�lygomis. Nuo slenks�io jis pamatė ank�t� svetain�, ma�yt� virtuv�, ne didesn� negu jo paties virtuvė Harlemo bute.

Ta�iau prie�ais nu�iurusi� sen� sof� stovėjo auk�ta Sinos motina, tikras elegancijos pavyzdys, nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai, tarsi laikytųsi gedulo. Ji �iek tiek panė�ėjo į mogolų imperijos portret�, labiau į ind� negu į pers�; sutik�s tiriam� jos verian�ių juodų akių �vilgsnį Malekas sutriko ir ne�inojo, kaip jam derėtų elgtis � kreiptis į j� ar laukti, kol prabils pati. Ties� sakant, ji visi�kai nederėjo prie aplinkos. �i moteris buvo i� kito laiko. Pusiau karalienė. Per savo �e�iasde�imt ir kelerius gyvenimo metus, suprato Malekas, jai teko paragauti ir �ilto, ir �alto � iki revoliucijos ji gyveno svajonių namuose, ilsėjosi tur�ių pasilinksminimo vietose, tokiose kaip Monakas ar G�tatas, o dabar �tai atsidūrė �ia, slegiamai ma�ame butelyje su antruoju vyru, kuris ankstesniais laikais galėjo būti nebent jos vairuotoju.

Ji, regis, skaitė Maleko mintis.

��Niekas nenori gyventi tryliktame auk�te, pone Malekai. Tai atne�a nesėkm�. Senais laikais �io auk�to patalpose gyveno tarnai. Ties� sakant, mūsų pa�ių tarnai. Kai Sina grį�o į Teheran� ir i�metė mus i� buto mansardoje, mudu su Af�aru �iaip ne taip sugraibėme pinigų nusipirkti �į but�. Daugiau nieko neturime. Atleiskite, kad taip atrodome.

Malekas dar kart� pa�velgė į Af�ar�. Prie� trisde�imt metų �is vyrukas tikriausiai buvo vidutinio lygmens tarnautojas. Po revoliucijos i�varytas i� darbo. I�mestas lauk. Ir tokių �monių begalės ne tik Teherane, bet ir u� tūkstan�ių mylių nuo jo įvairiomis kryptimis. �monių, kurie uoliai triūsė prie savo ra�omųjų stalų, kol kas nors pasikeitė � kilo revoliucija, įvyko karinis perversmas ar net bekraujis vald�ios pasikeitimas. Ir netikėtai jie liko be darbo, nebereikalingi, pamir�ti. �velgdamas į Af�ar� Malekas tarytum matė savo tėv� ir armij� senstan�ių vyrų, tokių kaip jis, metų metus puoselėjan�ių viltį atgauti sen�jį darb�.

Jis ne�inojo, kaip kreiptis į Sinos motin�, todėl buvo betari�s �ponia Af�ar�, ta�iau ji pertraukė jį.

��Vadinkite mane Azar.

Galiausiai ji nusi�ypsojo ir sėsdamasi mostu pakvietė prisėsti �alia.

��Jūsų apsilankymas mane nustebino. Nesitikėjau kada nors �ia pamatyti Sinos draug�.

Af�aras atsipra�ė ir dingo virtuvėje.

��Tas butas mansardoje, kurį jūs k� tik minėjote����pradėjo Malekas.

��Manau, jūs �inote, kad viskas, k� turėjo Sinos tėvas, buvo i� jo atimta. Keista, kad tokiam �mogui kaip jis pritrūko į�valgumo bent dalį pinigų laikyti u� �alies ribų. Ta�iau toks jau buvo, pernelyg pasitikintis savimi. Manė, kad Iranas yra jo �aidimų aik�telė. Ir mirė jis, kaip girdėjau, visi�kame skurde Los And�ele, neturėdamas nė dolerio ki�enėje. O a� likau �ia. Matote, mes jau gyvenome atskirai.

Ji pa�velgė į �alį ir, rodės, bandė prisiminti, kaip tiksliai viskas ėmė byrėti. Malekas jos neskubino. Jis jautėsi lyg staiga atsitiktinai būtų tap�s detektyvu. I� esmės, visa tai ne jo reikalas. Kita vertus, jeigu jis sutiks būti teisėtu Sinos atstovu �iame mieste � tai jo reikalas. Jis norėjo, kad Azar duotų jam u� ko nors u�sikabinti, k� nors esminga, kas staiga paai�kintų, kuo per praėjusį de�imtmetį tapo Sina.

Ji pralinksmėjo ir vėl nusi�ypsojo.

���inote, a� girdėjau apie jus. Jūs para�ėte knyg�. Taip, taip. Prie� kelet� metų ma�iau jus per palydovin� televizij�. Per vien� laid�, kurios transliuojamos i� Amerikos. �iūrėti jas, savaime suprantama, neteisėta, ta�iau mes visi �iūrime.

Malekas jai padėkojo. Tuo metu Af�aras vėl įėjo į kambarį ne�inas arbata ir saldumynais. Patiek�s vai�es nuėjo į �alį ir atsisėdo kampelyje, įdėmiai stebėdamas juos trai�kanotomis akimis, kurios atrodė taip, tarsi būtų nepritvirtintos prie kūno.

��Galbūt Sina taip pasielgė todėl, jog kaltina mane dėl savo tėvo mirties. Galimas daiktas, jis mano, kad viskas būtų susiklost� kitaip, jeigu bū�iau vykusi ten su jais. �inau, kad Sinai Amerikoje buvo sunku. Tai tiesa?

Malekas linktelėjo.

��Ne tik jam. Tada mes visi buvome tremtiniai. Ta�iau ilgainiui ka�kaip prisitaikėme ir po kurio laiko pasidarė lengviau. Mudu su Sina kartu mokėmės koled�e.

��Jūs man sakėte tai telefonu. Pone Malekai, kai prie� daugelį metų Sina man paskambino ir pasakė, kad grį�ta į Teheran�, netvėriau d�iaugsmu. Tuo metu, nors neturėjau realių teisių į �į pastat�, man pavyko pasiekti, kad revoliuciniai teismai sugr��intų mums mansard�, ��ji pa�velgė į savo vyr� tarsi į kokį mėgstam� bald�. ��Noriu pasakyti, Af�arui pavyko sugr��inti. Vargo buvo daug, bet jis tai padarė. Jis padarė tai dėl man�s ir dėl Sinos. Prireikė daug laiko ir triūso. Teismai buvo link� gr��inti po vien� konfiskuoto turto vienet� kiekvienai �eimai. Esu tikra, kad jūs girdėjote apie �į įstatym�. Pra�om, gerkite arbat�.

Malekas i�gėrė.

��Ir tada jis i�metė jus i� mansardos?

��Taip,���atsakė Af�aras i� savo kampo.���Mes persikėlėme i� vir�utinio �io pastato auk�to gyventi pelėkautuose. Vien� dien� Sina atėjo su tokiu �mogumi�

��Fani?

��Taip,���Af�aras smalsiai pa�velgė į Malek�, ��jis buvo vardu Fani. Jie atėjo su ka�kokiais popieriais, kuriuose buvo pasakyta, kad mes neturime jokių teisių į t� but� ir turime i�sikelti.

��Ir jūs neu�gin�ijote tokio sprendimo?

��K� mes galėjome u�gin�yti, pone Malekai?���paklausė Azar.���Sina yra teisėtas savo tėvo turto paveldėtojas. A�, kaip jo motina, tesu tik jo priedėlis. A� neturiu jokių teisių. Taip mes ir atsidūrėme �ia, tarnų patalpose tryliktame auk�te, kur niekas nenori gyventi. Turė�iau apsiverkti tiesiog jūsų akivaizdoje. Ta�iau a� neraudosiu. Mano �irdis suakmenėjo, bet ne i� pagie�os. Mus visus sunaikino revoliucija. Kaip, esu tikra, tam tikra prasme ir jus. Ji suprie�ino brolį su broliu, tėvus su sūnumis, o mane su Sina.

��O kodėl jis jums prie�i�kas?

���ito a� ne�inau. Sina nutarė pykti ant viso pasaulio. Mudu su Af�aru tada pasipainiojom jam po kojų, ir jis i�liejo savo pyktį ant mūsų. Ta�iau jau kurį laik� mes i� jo negauname jokių �inių. Dabar mums ramu. Gyvename skurd�iai ir ramiai. Taip geriausia.

��Pone Malekai,����velniai kreipėsi Af�aras.

��Taip�

��Kodėl jūs �ia atvykote?

Malekas prisiminė t� dien�, kai jis pirm� kart� pamatė vie�� korim�. Tada jis tikriausiai turėjo vienuolika metų. Revoliucija buvo pa�iame įkar�tyje. Malekas i� tolo matė, kaip nuo geltono krano � tokio pat geltono krano, kurio �aislinį modelį jis tuo metu turėjo � vir� susirinkusios minios pakibo pora kojų. Kurį laik� tokie reginiai jam buvo pana�ūs į cirk�. Tarsi tai, k� jis matė, būtų netikra. Arba, jeigu ir tikra, tai i� kitokio tikrovės lygmens. Ilgainiui tokių reginių ėmė matyti vis da�niau. Kiekvien� dien� pakardavo vis daugiau �monių. Revoliucija buvo tarsi mil�ini�kas dalgis, paliekantis po sav�s nukirstas galvas. Taip t�sėsi iki tos dienos, kai jo senis parėjo namo ir pasakė, kad ne�dinasi i� �ios �alies, kol dar nevėlu.

Klausi, kokia mano apsilankymo prie�astis? Ogi ta, kad mes visi i�traukėme nelaiming� kort�. Kaip ir tas arabas, susidegin�s Kirkuke.

��Sina man ni�nieko nepasakojo apie tai, kaip pasielgė su jumis,���pratarė Malekas.

Jis stebėjo t� vyr� ir jo �mon�. Jiedu taip jautė vienas kit�, kad kiekvienas �inojo, kada kalbėti, o kada � leisti kalbėti kitam. Tandemas. Malekas puikiai įsivaizdavo, kaip nesaldu buvo �iai moteriai po revoliucijos. Ji ka�kaip susirado �į vyrutį, savo vyr�, ir prisiri�o prie jo kaip prie plūduro. Ilgainiui jiedu tapo vienas kitam gelbėjimosi liemenėmis. Neturint geresnio pasirinkimo ilgainiui tikriausiai įmanoma pamilti savo gelbėjimosi liemen�.

��Kodėl Sina turėtų jums pasakoti apie mus? Juk jis i�metė i� namų savo motin�, ��vėl prakalbo Af�aras.

�is �mogus metų metus laikė savyje pyktį. Jis i�leido visk� iki paskutinio skatiko, kad atgautų t� but� mansardoje, o Fani su Sina vien� dien� tiesiog atėjo, pamojavo jiems prie� nosis teismo orderiu ir i�metė lauk.

��Pra�au, ��įsiterpė Azar, ��pasakykite mums, kodėl varginotės atvykdamas �ia?

Malekas paai�kino, kad i� tiesų atėj�s pas juos Fani patartas.

Azar su Af�aru susi�valgė. Tai buvo pripa�inimo akimirka. Tada Azar nusi�ypsojo:

��Suprantu. Dabar i�vykdamas mano sūnus i�davė ir t� baisų �mogų.

��Nevadin�iau to i�davyste. Jis tiesiog nesuteikė Fani atstovo įgaliojimų rūpintis atgauti likusi� Vafų turtų dalį.

���tai kaip!���staiga Azar perėjo prie anglų kalbos, laisvai kalbėdama su briti�ku akcentu.����ventasis Gralis, pone Malekai. Atstovo įgaliojimai mūsų mieste yra �ventasis Gralis,���ji atsisuko į savo vyr�, kuris nesuprato angli�kai ir paai�kino: ��A� pasakiau ponui Malekui, kad visi trok�ta gauti mano sūnaus įgaliojimus.

Valandėl� jie visi trys sėdėjo tylėdami. Atrodė, tarsi angli�kai prakalbusi Azar būtų įmetusi juos į nauj� erdv� ir jiems reikėjo kruop��iai apgalvoti, kur link �engti.

Tyl� nutraukė Malekas:

��Sina nori suteikti juos man.

��Juos, pone Malekai? � paklausė Azar.

��Taip.

Af�aras pa�oko i� savo vietos, ta�iau susigriebė, kad pernelyg atvirai rodo susijaudinim�, ir tu�tuojau vėl atsisėdo. I� Azar veido Malekas suprato, kad palietė opi� viet�. Ji �velgė į jį keistu �vilgsniu.

��Kodėl mano sūnus suteikė įgaliojimus jums, pone Malekai?

��To �iandien ir atėjau pas jus paklausti.

��Kodėl nepaklausiate paties Sinos?

��Pamaniau, kad jūs galėtumėte pateikti man kitokį po�iūrį.

Po pusvaland�io Malekas i�ėjo i� jų buto suprasdamas ne k� daugiau, negu prie� ateidamas. Ties� sakant, i�girdusi jo netikėt� �ini� pora ėmė kalbėti su juo dar atsargiau. Tarsi baimindamiesi, kad, apsiginklav�s teisėtu Sinos įgaliojimu, Malekas vien� dien� galėtų ateiti ir i�mesti juos ir i� �io buto. Ta�iau �engiant pro duris Af�aras griebė jam u� rankos ir suvebleno:

��Pone Malekai, jeigu jūs kuri� dien� gausite t� teisinį dokument� ir mes papra�ysime jūsų pagalbos, ar galime jos tikėtis?

Malekas valandėlei stabtelėjo, leisdamas Af�arui laikyti jo rank�. Sinos motina stovėjo atokiau, ta�iau susidomėjusi stebėjo juos.

��Ar galite tikėtis? Priklauso nuo to, kokios pagalbos jums prireiktų. Jūs turite problemų, pone Af�arai?

��Galimas daiktas.

Malekui pagailo �io vyro. Jų abiejų. Jis buvo atsidūr�s keistoje galingojo padėtyje ir norėjo kiek įmanoma juos nuraminti.

��Ir a� galė�iau padėti jas i�spr�sti?

��Taip, man� mums reikia pagalbos dėl vieno dalyko. Ta�iau, � Af�aras kiek patylėjo, � jums i� to irgi galėtų būti �iokia tokia nauda.

�mogelis siūlė jam ka�kokį sandėrį. Klausytis jo buvo juokinga ir liūdna � juokas ir liūdesys galėjo kilti vienu metu tik tokiame mieste kaip Teheranas. Malekas �velniai paėmė Af�aro rank� ir, raminamai j� spustelėj�s, nukėlė j� nuo savosios.

��Tiesiog paskambinkite, kai man�s prireiks.

Nuo Sinos i�vykimo buvo praėj� de�imt dienų, bet jis vis dar negrį�o. Malekas įprato rytais ilgai siurb�ioti arbat� turki�koje arbatinėje prie�ais Sinos but�, paskui pasinėr�s į apm�stymus valandų valandas sukti po miest� ratus motociklu. Jis neturėjo mieste artimų giminių. Jiedviem su seniu staiga i�vykus į Kalifornij�, visi turėti ry�iai galutinai nutrūko. �inoma, buvo Soaad. Ta�iau jam reikėjo laiko pasirengti tokiam �ingsniui. Jis įsivėlė į ka�kokį reikal� su Sina ir tikriausiai su Fani, tad norėjo būti tikras, kad tai nesukels pavojaus jo motinai. �is jausmas buvo ypatingas � Malekas jautėsi atsakingas u� �mogų, kurio egzistavimu jis net nebuvo tikras.

Telefonu jam paskambino Sina.

Malekas atsiliepė:

��Stoviu prie�ais buvusį tavo tė�io sporto centr�.

��Ko tau ten prireikė?

Malekas nelabai �inojo, ko �ia atvyko, ta�iau nesiteikė atsakyti. Taip jau atsitiko, kad jis va�iavo �ariati bulvaru ir atsidūrė prie�ais t� centr�. Centras atrodė absurdi�kai ir pelningai: prie�ais jį, prie didesnės kino afi�os buvo pastatytas ka�koks did�iulis boulingo kėglis, nuda�ytas geltona ir mėlyna spalvomis.

Jis pamanė, kad Sina jau turėtų būti Irane ir tikriausiai netrukus grį�. Telefono numeriai, kuriuos jis naudodavo skambindamas Malekui, kiekvien� kart� būdavo skirtingi.

��Ar buvai susitik�s su savo motina?���paklausė Sina.

��Buvau susitik�s su tav�ja.

��Pasikalbėsime apie tai rytoj,���visi�kai ramiai atsakė Sina ir baigė pokalbį.

Nepraėjus nė dviem minutėms Maleko telefonas vėl suskambo. Vėl nepa�įstamas numeris.

��Kas dar?���paklausė jis, būdamas tikras, kad tai Sina. Nesulauk�s atsakymo vėl paklausė: ��Sina?

��Tai Soaad,���i�tarė balsas,���tavo motina.

Jo atmintyje buvo i�lik� tik keletas su ja susijusių prisiminimų. Kartais Soaad vesdavosi jį į knygynus prie�ais Teherano universitet�, kur ji susitikdavo su koled�o draugais. Tie draugai buvo savoti�ki. Net ir būdamas vaikas, Malekas jautė, kad jie ka�kuo ypatingi. Jie buvo ne tokie, kaip kiti suaugusieji. Moterys beveik visi�kai nepasipuo�usios. Ties� sakant, jos kaip įmanydamos stengėsi atrodyti kuo papras�iau. O vyrai atrodydavo pernelyg rimti. Tarsi jie būtų reng�si daryti ka�k�, kam reikėjo nepaprasto susikaupimo.

Jie buvo komunistai. T� jis suprato vėliau. Ta�iau neilgai trukus. Praėjus vos keletui mėnesių po revoliucijos, kai komunistai ir islamistai atvirai kovėsi gatvėse. Staiga paai�kėjo, kam buvo rengiami visi tie susitikimai ir poezijos skaitymai knygynuose, į kuriuos ji vesdavosi Malek�, kai jam buvo a�tuoneri. Netrukus dauguma jos draugų �uvo arba buvo ilgam įkalinti. Laimėjo kita pusė. �alis buvo pavadinta Islamo Respublika.

Per revoliucij� jis da�nai apie j� galvodavo. Kurioje Australijos vietovėje ji galėtų gyventi? Ar jis kada nors sulauks i� jos kokių �inių? Ar ji kada nors i� tiesų jį mylėjo?

Kalifornijoje jis bent jau pradėjo j� u�mir�ti. Nors i� tiesų nei�trynė prisiminimų apie j�, o veikiau nustūmė juos į tolim� atminties kertel� ir stengėsi, kad jie i� ten pernelyg da�nai nei�kiltų. Netrukus jis ėmė lankyti vidurin� mokykl� ir turėjo kartu su tėvu dirbti toje prakeiktoje sausainių parduotuvėje. Atsirado naujų, grynai amerikieti�kų, rūpes�ių, kurie neturėjo nieko bendra su Islamo revoliucija. Tokių kaip Oakland Athletics var�ybos beisbolo �empionate ar San Francisco 49ers kova u� supertaur�. Jis kiekvien� dien� nustumdavo Soaad vis toliau, kol galiausiai ta jo atminties kertė visi�kai u�sivėrė. Praėjus daugeliui metų jis net ketino vykti į Australij� ir pasikalbėti su ten gyvenan�iais iranie�iais. Jis buvo tikras, kad labiau pasisteng�s tikrai j� surastų. Ta�iau, pasak tėvo, Soaad pati nutarė juos palikti. Galbūt ji nenorėjo būti surasta. Galbūt ji nenorėjo, kad jis atvyktų jos ie�koti.

Ir �tai dabar, bir�elio pabaigos vakar�, ji gamino jam balandėlius savo ma�ame bute vienoje senoje u�kampio gatvelėje prie Ferdousio aik�tės. Sumanymas virti balandėlius tokiu metų laiku, kai paprastai visoje �alyje nebelikdavo kopūstų, buvo keistas. Gal ji vis dar komunistė, pusiau rimtai pamanė Malekas. Viena i� tų u�kietėjusių komunistų, kurie vykdavo mokymams į kaimynin� Tarybų S�jung�, kai �i dar egzistavo. Galbūt kaip tik ten ir i�moko virti balandėlius.

Malekas stebėjo, kaip ji, stovėdama į jį nugara, triūsia prie viryklės. Jos eleganti�kumas, nusprendė jis, buvo kitoks negu Sinos motinos. Soaad atrodė taip, kaip ir turėjo atrodyti �e�iasde�imtmetė jogos mokytoja � ilgais �ilais plaukais, suri�tais į puri� arklio uodeg�, liekna ir tiesi. Judesiai apgalvoti, beveik meditatyvūs. Profesionaliai kentėti i�mokusios moters veidas. Didelės protingos akys. Kai Malekas pabeldė į duris, ji atidarė, bet nepratrūko raudoti, kaip jis tikėjosi, nepuolė kar�tai glėbes�iuoti. Ji tiesiog �engė į priekį, prigludo kakta jam prie krūtinės ir tarė:

��Dabar neturiu �od�ių.

Pastaruosius dvide�imt metų ji vertėsi jogos pamokomis. Ta�iau �iuo metu ji daugiau laiko praleisdavo namie, pri�iūrėdama savo sergan�i� kaimyn�. Balandėliai, kurių ji pasisiūlė pagaminti, buvo skirti ne tik jiems, bet ir tai kaimynei.

��Tu buvai?���paklausė jis. Ji atsisuko nuo viryklės �ypsodamasi ir klausiamai �velgdama į jį. Malekas suvokė taip u�sigalvoj�s, jog nutarė, kad ji supras, apie k� jis klausia.���Tu buvai komunistų kuopelės narė? Turiu galvoje, mano vaikystės laikais, kai vesdavaisi mane į visokius susitikimus.

��Tai buvo seniai. Tais laikais gyvenimas buvo kitoks. Pasaulis buvo kitoks.

��Kodėl mus palikai?

Soaad nusisuko nuo viryklės, priėjo prie ma�o apvalaus virtuvės staliuko ir atsisėdo prie�ais jį. Bute nebuvo jokių nuotraukų. T� jis pastebėjo. Kuklūs baldai, ne taip kaip Sinos. U�tat buvo daug gėlių. Jai patiko gėlės. Kit� kart� atne� jai gėlių.

��Argi tavo draugas Sina tau nesakė?

��Sina man tik pasakė, kad surado tave. Daugiau nieko.

��Kas a� tada buvau, ir kodėl tave palikau, yra tos pa�ios istorijos dalys. Tai neturi reik�mės, Rezai.

��Nesutinku. Manau, kad turiu teis� tai su�inoti. Noriu i�girsti paai�kinim� i� tavo pa�ios lūpų, o ne i� Sinos Vafos.

Ji giliai atsikvėpė.

��Vien� dien� automobilyje man�s laukė du vyrai. Jeigu prisimeni, a� dirbau mokytoja vidurinėje mokykloje. Jie turėjo nuotraukų.

Tai nutiko kelet� metų prie� revoliucij�. Kiti �aidėjai. Ta�iau tokie pat profesionalūs. Malekas �inojo �i� istorij� atmintinai: jie pri�iumpa tave kur nors ir metodi�kai prispiria prie sienos � girdi, mums tik reikia, kad retkar�iais teiktum informacij� apie savo pa�įstamus. Jie norėjo, kad ji skųstų savo draugus komunistus. Jeigu atsisakytų, jie grasino parodyti jos vyrui nuotraukas, kuriose ji u�fiksuota su meilu�iu. Jiems labiausiai rūpėjo jis, nes norėjo, kad ji skųstų savo meilu�į.

Malekas leido jai papasakoti iki galo, nors jau �inojo istorijos pabaig�. Vien� dien� ji parėjo namo ir tiesiog prisipa�ino Maleko tėvui. Kito kelio i�trūkti i� tų sp�stų ji nematė.

��A� negalėjau būti informatore, Rezai. �ioje �alyje yra milijonai tokių istorijų kaip mano. Vieni �monės pasirinko vien� keli�, kiti ��kit�. Tavo tėvas į mano prisipa�inim� reagavo ramiai. Su ramiu įnir�iu, saky�iau. Vienintelė jo s�lyga skyryboms buvo ta, kad a� turiu visam laikui dingti i� jūsų gyvenimo. �tai kaip kilo tas prasimanymas apie Australij�.

��Galėjai susirasti mane per revoliucij�. Tais laikais situacija pasikeitė.

��Band�iau. Vien� dien� paskambinau tavo tėvui ir pasakiau, kad mudviem reikia pasikalbėti. Jis pa�adėjo susitikti su manim prie �Naderi� kavinės ir a� pasakiau, kad man labai reikia pasimatyti su sūnumi. Jis neprie�taravo. Tik pasakė, kad turiu duoti jam �iek tiek laiko tave parengti. Po kelių savai�ių a� vėl paskambinau senuoju telefono numeriu, bet atsiliepė ka�koks nepa�įstamas �mogus. Tada nuėjau prie namo. Prie durų budėjo naujas pri�iūrėtojas. Jis man�s nepa�inojo. Tai jis man pasakė, kad judu i�vykote į Amerik�.

Ji atsistojo ir ėmė atsipra�inėti, veidas i�balo kaip kreida. Akimirk� Malekui pasirodė, kad ji tuoj nualps. Praslinko pusantro de�imtme�io nuo Soaad susidūrimo su saugumie�iais, dabar atėjo jo eilė. Jie abu pasakė �ne�. Jie turėjo daug bendra. Prisiartin�s paėmė j� u� rankos ir pasakė, kad viskas bus gerai.

��Nieko jau nebus gerai.

Ir tada ji galiausiai palū�o ir pravirko. Ta�iau i�liko tvirta. Ji beveik tuojau pat susitvardė ir pa�velgusi jam tiesiai į akis tarė:

��Turiu nune�ti maisto kaimynei. �inai, Ana labai nori tave pamatyti. Ji kalba apie tai nuo tada, kai mes pamatėme tave per palydovin� televizij�, pasakojantį apie savo knyg�.

��Kodėl nesusisiekei su manim, pama�iusi t� laid�? Juk yra internetas. Pasaulis jau nebėra u�daras.

��Ne�inojau kaip. Noriu pasakyti, a� nedrįsau, Reza d�an.

Ji nuėjo prie viryklės ir įdėjo į lėk�t� maisto savo kaimynei.

��Ana yra lenkė. Ji gyvena �i�ia nuo Antrojo pasaulinio karo. Nesakiau jai, kad tu �ia. Jeigu bū�iau pasakiusi, būtų i�siritusi i� lovos pasimatyti su tavim. Ana smarkiai serga. Ji yra viskas, kas man �ia liko.

Pasirodo, jie vėl ėmė j� persekioti. �į kart� kiti �monės. Jie suėmė ir jos meilu�į, u� kurio ji tuo metu buvo i�tekėjusi. Ponas ir Ponia Komunistai, Raudonieji, Raudonskūriai! � pamanė Malekas �iek tiek pagie�ingai. Vis dėlto jis bandė u�jausti Soaad antr�jį vyr�, �mogų, kuris i� esmės atėmė i� jo motin�. �mogų, kurį jie nu�udė. Ta�iau tais laikais jie nu�udė daug �monių. Vienu daugiau, vienu ma�iau � argi tai svarbu? �inoma, svarbu. Tai buvo svarbu Soaad gyvenime.

Malekas sėdėjo �iame tu��iame bute ir klausėsi miesto garsų. Jį apėmė neįprasta būsena. �tai a� sėd�iu savo motinos namuose � kaip keista. Ji papasakojo jam, k� patyrė kalėjime, kai po revoliucijos buvo įkalinta metams. Kaip ji i� kitos kalinės i�moko jogos ir i�ėjusi į laisv� nesiliovė jos praktikuoti. Tai i�gelbėjo jai gyvyb�. Tiesiogine prasme. Ji jau buvo atleista i� darbo mokykloje, taigi ėmė mokyti jogos. Verslas sekėsi neblogai. Mieste buvo daug turtingų �monių, norin�ių gerai atrodyti ir turėti u�siėmim�. O jos vyras?

��Ne�inau, kodėl jie vienus i� mūsų paleido, o kitus nu�udė. Jiems mes visi buvome bedieviai komunistai. Negaliu tau apsakyti, kas �ia dėjosi kelet� metų. �udynės. Tas nesibaigiantis karas su Iraku. Mūsų gyvenim� u�go�ė debesis.

Prie� pusvalandį, kai ji sugrį�o i� kaimynės buto, jis tiesiog pasiteiravo jos:

��Ar tu jį mylėjai?

Ji klausiamai pa�velgė į jį.

��Savo antr�jį vyr�. Ar tu jį mylėjai?

��Taip.

��Tai kam apskritai tekėjai u� senio, mano tėvo?

Ji sėdėjo prie stalo parėmusi smakr� abiem rankomis.

��Baigusi vidurin� mokykl� prisidariau bėdų. Dėl politikos. Kart� mano tėvas, tavo senelis, parėj�s namo parei�kė surad�s man tinkam� jaunikį. Daug vyresnį vyr�. I� prad�ių buvau pasiry�usi įnirtingai kovoti, ta�iau �inojau, kad neturiu pasirinkimo. Jie būtų neleid� man stoti į universitet�. Pamaniau, kad i�tekėjusi turėsiu reikal� tik su vienu �mogumi, savo vyru. Tavo tėvas buvo padorus �mogus. Paprastas �mogus. Jis neprie�taravo, kad sto�iau į universitet�. Net skatino mane. Sakė, kad i�silavinimas yra raktas į gyvenim�. A� labai apgailestauju, Reza d�an. Jau�iuosi taip, tarsi per vis� savo gyvenim� tik nuvildavau �mones.

��Tu elgeisi, kaip manei esant teisinga. Tai ne nusikaltimas.

Blankiai �yptelėjusi ji įdėjo jam į lėk�t� balandėlių su jogurtu ir atpjovė �vie�ios duonos. Ji taip stengėsi. Kodėl Sina �itaip primygtinai ragino jį susisiekti su ja? Koks skirtumas. Jis tiesiog d�iaugėsi, kad jo draugas pasistengė juodu suvesti, net davė Soaad Maleko numerį ir paragino jam paskambinti.

Soaad paragino jį valgyti.

��O jūs? Kaip judu gyvenote Kalifornijoje, kai i�vykot?

��Mes turėjome sausainių parduotuv�. Kepėme sausainius. Po kurio laiko senis susirgo. Amerika jam buvo tarsi Merich, Marsas. Manau, kad susirg�s vė�iu jis priėmė geriausi� savo sprendim� Amerikoje. Jis nuostolingai pardavė versl�. U�sidarė savo kambaryje ir iki pat mirties skaitė persų poezij�. Man regis, iki paskutinės dienos jis nepasivargino i�mokti nė �imto �od�ių angli�kai. Jis buvo tarsi paliktas likimo valiai negyvenamoje saloje.

Malekas palietė jautri� viet�. Atrodė, kad ji tuoj pravirks.

��Pamir�k praeitį, ��tarė jis.���Ver�iau pasakyk, ar turi bėdų dabar?

��K�?

Ji atrodė nuo�ird�iai nustebusi.

��Ne. Man regis� ne.

Ji metus kalėjo u� politin� veikl�, o jos antrasis vyras, kalintas tame pa�iame Evino kalėjime, vyrų skyriuje, buvo nu�udytas. Taigi, savaime suprantama, ji negalėjo būti dėl nieko tikra. Ar kas būtų įsteng�s, jeigu jie galėjo kada panorėj� ateiti ir i�sivesti tave?

Jis įdėmiai pa�velgė į Soaad:

��Gal k� nors turi man pasakyti? K� nors.

��Ne!

��Prie� revoliucij�, kai pas tave atėjo tie �monės ��ar bent kart� teikei jiems informacij�?

Ji nuleido galv�, sunkiai spausdama i� sav�s �od�ius:

��Tik tris mėnesius. A� nieko jiems nepasakiau, Rezai. Prisiekiu, nieko. Pasakojau visokius niekus. A� nieko nei�daviau. Niekas dėl man�s nenukentėjo.

Ji atrodė i�sigandusi. Ir dar labiau susigėdusi. Jam teko prasklaidyti slogias jos mintis.

��A� �ia atėjau ne tardyti tav�s. Ar supranti? Jeigu supranti, linktelėk galv�.

Ji linktelėjo.

��Gerai. Tu juk nekvaila moteris. Pa�velk į mane. Pa�velk į mane!���jis pakėlė jos smakr� ir kitos rankos pla�takos vir�umi paglostė jai skruost�. ��Tau u�vesta byla. Net jeigu dirbai tiems �monėms tik vien� dien�, jie u�vedė tau byl�.

��Tai kodėl a� dar gyva? Kodėl jie man�s nenu�udė po revoliucijos?

��Laikai buvo chaoti�ki. Tu pati taip sakei. Tu nebuvai pirmosiose nepatikimų asmenų s�ra�ų eilutėse. Niekas nesivargino dar kart� per�iūrėti tavo bylos.

Valandėl� patylėj�s jis pridūrė:

��Niekas, i�skyrus Sin�. Jis rado tavo byl�.

Malekas kalbėjo daugiau sau negu jai. Bandydamas susivokti, kas dedasi. Ji sėdėjo susigū�usi, netekusi pasitikėjimo. Jis prisivertė baigti balandėlius ir papra�ė dar vienos porcijos. Ji akimirksniu puolė prie viryklės. Laiminga, kad gali nors k� jam padaryti.

Jai grį�us prie stalo Malekas paklausė:

��Kodėl Sina taip stengėsi tave surasti?

��Ne�inau, bet d�iaugiuosi, kad jis stengėsi,���jos balsas buvo beveik maldaujantis, tarsi ji būtų norėjusi ka�kuo save įtikinti.���Pagaliau mes kartu. Argi ne tai svarbiausia?

��Taip, tai ir yra svarbiausia,���pritarė Malekas, guosdamas j�.

Mu�ėsi du vyrai. Malekas stovėjo prie laiptinės kra�to ir �iūrėjo, kas dėjosi apa�ioje, sporto salės kieme. Būrelis kultūristų neįtikėtinai stambiais sprandais, sustoj� aplink juos rateliu, nesiki�dami stebėjo grumtynes. I� Sinos buto Malekas i�ėjo i�gird�s jų �ūkavim�. I�sekinti kovos tie du vyrai krito ant �emės ir t�sė grumtynes nerangiai raitydamiesi po dulkes. Malekas buvo apstulb�s, pakerėtas �iūrovų ramumo. �ios mu�tynės turėjo įvykti.

Ka�kas plek�telėjo Malekui per petį. Jam i� karto toptelėjo, kad Fani ir vėl u�klupo jį i� nety�ių. Jis staigiai atsisuko.

Į jį �ypsodamasis �velgė Sina.

��Sveikas atvyk�s į mūsų rajon�.

Sina, Malekui nenuleid�iant nuo jo akių, dar minut� abejingai pa�iūrėjo į mu�tynes, paskui jiedu patraukė vidun.

Durims u�sidarius Sina, visas purvinas, vėl nusi�ypsojo.

Atėjo laikas pagaliau i�siai�kinti, ir Malekas nedelsė. �iup�s Sin� u� atlapų, jis parblo�kė jį ant grindų prie laukujų durų ir stovėjo laukdamas, kol �is atsikvo�ės ir ims prie�intis. Nesulauk�s pasiprie�inimo Malekas vėl ėmėsi iniciatyvos ir spyrė jam į �launį.

��Stokis!

Jis norėjo am�iams nutrinti t� kvail� �ypsen� nuo Sinos Vafos veido.

��Stokis, kalės vaike! �inau, kad jie i�mokė tave kovoti, ir tu gali i�mu�ti i� man�s dvasi�. Parodyk man, k� moki.

Sina ir toliau tysojo ant grindų nugara atsirėm�s į duris, praskėstomis kojomis, ant vieno peties kaban�ia kuprine.

��A� pavarg�s, Rezai,���tarė jis nebesi�ypsodamas.���Jeigu nori mu�tis su manim, teks palaukti kitos dienos. O jeigu nori rimtų mu�tynių, leiskis �emyn, ir tie sunkumų kilnotojai tav�s nenuvils.

��Kam i�sikvietei mane į Teheran�?

��Ar negalėtume aptarti �io klausimo prie taurelės?

��Ne, noriu aptarti jį dabar.

Sina atsisegė savo kuprin� ir i�traukė butelį.

��Johnnie Walker Blue. Linkėjimai i� Irako Kurdistano. �ia tokio negausi. Maniau, prad�iuginsiu tave.

Po pusvaland�io, nusipraus�s po du�u, Sina vaik�tinėjo po but� apsivynioj�s juosmenį ka�kokia ilga raudona mar�ka. Malekas sėdėjo ant grindų prie padėklo su buteliu viskio ir dviem auk�tomis taurėmis. Jis greitai i�maukė kelet� taurių vienas; jeigu k� nors ir jautė, tai tik atgail�, kad nesusivaldė. Pasigirdo derinamos gitaros garsai, ir po minutės i� miegamojo i�ėjo Sina, rankose laikydamas gitar�. Vaizdas buvo � griūk negyvas: pusnuogis Sina, apsijuos�s tamsų kūn� ilga mar�ka, brazdinantis kantri ir vesterno dainos akordus.

Jiems tikrai buvo ne vieta �iame Orumijos gatvės bute Teherane. Viskas atrodė absurdi�ka. O absurdi�kiausiai atrodė pats Sina Vafa.

��Tu ka�kaip suradai mano motinos byl�, tiesa?���paklausė Malekas, per�aukdamas muzikos garsus.

Sina papurtė galv�, padėjo į �alį gitar� ir įsipylė sau viskio.

��Taip, byla yra.

��Ir su kokiu tikslu tu ie�kojai senos mano motinos bylos?

Sinos kaklas ėmė mėlynuoti nuo smūgio ir jis vis trynė sumu�t� �launį.

��J� surado Fani, ne a�. Toks buvo jo darbas. Tais laikais, kai tu atvykai dirbti į Teheran�, jis pamatė, kokie mudu artimi, ir turėjo patikrinti tavo biografij�. Įprasta procedūra. Ir ie�kodamas informacijos jis aptiko sen� tavo motinos byl�.

��O kam tau apskritai reikėjo agentūros vadovo?

��Nes a� ��Vafa. Kaip tu nesupranti? Kartais jie tiesiog priskiria tau k� nors. Ir turi tai priimti.

��A� nepriėmiau.

��Ta�iau tavo motina priėmė.

Tyla.

��Kas dabar?���paklausė Malekas.

��Fani laikė tavo motinos byl� savo �inioje tokiam atvejui kaip �is.

��Ir tu nusprendei, kad a�, kaip tavo turto tvarkytojas, su Fani susidorosiu pats? Taip?

Sina su nekantria veido i�rai�ka �velniai paspyrė gitar� tolyn, priėjo ir atsisėdo prie�ais Malek�.

��A� i� tiesų esu pavarg�s, Rezai. Nebenoriu plūktis dėl Vafų turto, ai�kintis, kiek jo buvo, kiek buvo konfiskuota, kaip jį atgauti ir k� daryti su atgauta dalimi. A� pavargau nuo savo pavardės. Pavargau nuo savo mirusio tėvo pavardės. Ir�

��O tavo motina? Kaipgi ji? Tu sugrį�ti į Teheran� ir kartu su savo agentūros vadovu i�meti j� ir jos vyr� i� buto, kurį jai gr��ino vyriausybė.

��Padariau klaid�, dėl kurios gailiuosi.

��Tai kodėl nepasakius jai, kad gailiesi?

��Per vėlu.

��Ai�ku. Tu nori, kad a� i�taisy�iau tavo klaid�. Tu pavarg�s, todėl nori, kad Reza Malekas pasirūpintų savo paties motina ir tavo motina.

��Kieno dar galė�iau pra�yti tokio dalyko, Rezai?

��Tu naudojiesi manimi.

��Geram tikslui. Jeigu tu nesutiksi, tai galiausiai kuris nors vyrukas, toks kaip Fani, vis tiek visk� susisems. Ar tu to norėtum?

��Vis tiek negaliu pasakyti, kad man tai rūpi.

��Tau nerūpi tavo motina?

Su tokiu keistu �anta�u Malekui dar nebuvo tek� susidurti. Visi�kas absurdas. Geriausias draugas vertė jį rūpintis savo turtu, prie� daugelį metų konfiskuotu Islamo Respublikos, sakydamas, kad, jeigu jis nesutiks, gali kas nors atsitikti Maleko motinai � motinai, kurios prie� kelet� savai�ių Malekas net ne�inojo, ar turi.

Jis galėjo �ia pat atsisakyti veltis į jo reikalus. Tiesiog atsistoti ir va�iuoti į imamo Chomeini oro uost�. Dingti i� �ia. Niekada nebegrį�ti.

��Ir nebesusidėk su ta amerikiete, Klara Vikingstad. Ji pridarys tau bėdų, ��burbtelėjo Sina.

Atrodė, kad visas miestas �ino apie t� fiasko Kume. Jis stebėjo, kaip Sina pila jiedviem dar viskio. Ant grindų gulėjo gitara, anomalija i� praeities, kurios galėjo apskritai nebūti. Tik Sinai Vafai ir nurodinėti jam, k� daryti, o ko � ne.

��K� veikei su butu, i� kurio i�metei savo motin�?

��Pardaviau ir pasidalinau pinigus su Fani.

��K� darei su savo pinigų dalimi?

��I�leidau.

Vėliau prisimindamas Sin� Malekas mintimis sugrį�davo prie �io vakaro kaip prie konkretaus laiko, kai tarp judviejų ka�kas nutrūko. Atrodė, kad jis stebi, kaip jo draugas plaukia valtimi tolyn, ir niekaip negali jo sustabdyti ar atitempti u� virvės atgal. Ka�kas buvo baigta. Ta�iau jie vis dar turėjo veikti kartu.

Sina pakėlė taur�:

��Broliai kaip visada. Taip?

Malekas irgi pakėlė taur�, bet nieko nepasakė.

U�sisvajoj�s jis sėdėjo Soaad virtuvėje. Pro bambuko �aliuzes krito �viesos spinduliai, kirsdami virtuv� į dvi beveik lygias dalis. U� lango gatvės pardavėjas visa gerkle ragino ka�k� pirkti; Malekas nesuprato, k�. Jis galvojo apie kebabų u�kandin� Berklyje, kur jiedu su Sina, būdami studentai, vakarais eidavo vienintelį kart� per dien� pavalgyti tikro maisto. Porcijos būdavo did�iulės, ir �mogus u� prekystalio visada įdėdavo jiems daugiau mėsos negu priklausė. Anks�iau toki� dien� jis lydėjo Soaad į jogos seminar�, kurį jos papra�ė vesti ka�kokiuose rūmuose pra�matniame Velend�ako rajone vakarų prie�kalnėse, apstatytame prabangiais namais ir i�taigingais daugiabu�iais. Jis pats papra�ė leisti vykti kartu, norėdamas su�inoti k� nors daugiau apie Soaad gyvenim� � k� nors, kas nesusij� su ta tamsia praeitimi, k� nors tikrovi�kiau u� senamadi�kus politinius judėjimus, kalėjime praleist� laik� ir mirusius vyrus. Moterų treniruotėms skirtame kambaryje, apkaltame �viesiu kietmed�iu, ant grindų buvo patiesti madingi jogos kilimėliai; atsistoj�s tarpdury Malekas stebėjo, kaip Soaad pradeda dviejų valandų trukmės pamok�. Po kurio laiko tarnas mandagiai i�pra�ė jį i� ten ir palydėjo į vidaus baseino sal�, kur namo savininkas buvo sureng�s pusrytinį pobūvį su baltuoju vynu tuzinui kitų sve�ių. Susirinkusieji maloniai priėmė Malek� į kompanij�, pasiūlė i�gerti vyno arba �Kruvinosios Merės� ir jam atsisėdus t�sė pokalbį persų, anglų ir prancūzų kalbomis. Tai buvo pinigingi miestie�iai, kurie paprastai naudojosi dviguba pilietybe Europoje ar Pietų Amerikoje. �iem� jie slidinėdavo kalnuose u� pusvaland�io kelio nuo Teherano, o vasaras leisdavo Kaspijos jūros pakrantėje va�inėdamiesi vandens slidėmis ir �aisdami kortomis vieni kitų vilose. Kelet� mėnesių per metus jie praleisdavo lankydami savo vaikus Kalifornijoje, Europoje arba Kanadoje, o likusį laik� � sėdėdami prie �ildomų baseinų, tokių kaip �is, skųsdamiesi smunkan�iu Irano valiutos kursu ir dejuodami, kad Islamo re�imas vis ne�lunga.

Malekas įsivaizdavo, kaip jo motina metų metus leido laik� i�taiginguose jų namuose, mokydama jogos ir �ypsodamasi �monėms, kurie i� esmės j� maitino. Jis taip pat �ypsojosi atsakydamas meiliai tau�kiantiems tur�iams prie baseino, jausdamasis jiems dėkingas. Jie i�gelbėjo jo motin�. Jų pinigai, jų rūmai ir priva�ios jogos pamokos, kurias tiktai jie galėjo įpirkti, suteikė Soaad gyvybinės erdvės. Nuo i�gerto alkoholio jis �iek tiek apkau�o ir gėrėjosi, kaip oriai jo motina veda savo pamok�. Mokinės j� gerbė, jos klausė. Rodydama mokinėms vien� ypa� sunki� poz� ji akimirk� dirstelėjo į tarpdury stovintį ir j� stebintį Malek�, ir d�iugiai jam nusi�ypsojo tarsi sakydama: Dabar tu �inai, kas a� i� tiesų esu ir k� veikiu.

Baigusi pamok� ji atsisakė susirinkusiųjų prie baseino kvietimo i�gerti taur� vyno, ta�iau priėmė �eimininko siūlym�, kad jo vairuotojas parve�tų juos namo.

Automobilyje su�nab�dėjo jam:

���inai, jie neblogi �monės. Jie suteikia man galimyb� u�sidirbti duonai ir sviestui.

��Supratau.

��Dabar tu matei, kaip a� vedu pamokas. K� dar nori pamatyti? Kaip perku maist�? A� darau visk�, k� ir kiti �monės. A� esu visi�kai tikra. Tikrų tikriausia,���nusijuokė ji.

��Taip, tu tikra.

Nuo to laiko, kai ji i�ėjo apsipirkti, praslinko daugiau kaip valanda. Malekas laukė ilgėdamasis jos. Pagaliau jis i�girdo atsiveriant laukujes duris. Soaad, laikydama rankoje mai�elį su pirkiniais, atskubėjo į virtuv�. Ji pastatė mai�elį ant grindų ir įsistebeilijo į Malek�.

��K�, ��pradėjo jis ir pridėjo �odį, kurio skambesys dar prie� dvi savaites jam rė�ė ausį, ��mama?

Jis matė, kad ji susijaudinusi, ta�iau neblogai tvardosi. Ji �iek tiek pasigr�ė į virtuvės duris, tarsi bet kuri� akimirk� kas nors galėtų įeiti.

Pirmas į�engė Fani, paskui, jam įkandin, kitas vyras. Stambus, i�purtusiu niūriu veidu, �is tipas greitai apsi�valgė po virtuv�, tarsi ka�ko ie�kotų.

Malekas nepasivargino atsistoti. Tokie �monės kaip Fani, nusprendė jis, yra ka�kokie siaubingai varginantys. �velgdamas i� �alies pamanytum, kad jų pasaulis susideda i� intrigų raizginio. Ta�iau taip tik atrodo. Tokių vyrukų esmė � atkaklumas. Jie tarsi lojantys �unys, kurie niekada neatly�ta.

Jis stebėjo Soaad �avėdamasis jos gebėjimu įtemptomis aplinkybėmis laikytis palyginti ramiai. Net dabar, stovėdama tarp jo ir �ių dviejų nepa�įstamųjų, jėga įsibrovusių į jos namus, ji nesuvirpėjo. Nepalū�o ir nepradėjo gū�tis arba �auktis Dievo ir Dvylikos imamų, kaip darytų jos am�iaus moterys. Ji tiesiog stovėjo �iūrėdama į savo sūnų ir galvodama, be abejonės, kaip i�sispr�s �i situacija. Ji buvo sukaupusi tokių situacijų patirtį. Ir Malekas ėmė j� u� tai mylėti.

��Jūs �į t� nuo man�s nuslėpėte, pone Malekai,���labai rimtai tarė Fani.

Prie�ais Malek� ant virtuvės stalo gulėjo pusiau sulenktas did�iulis popieriaus lapas. Malekas jį atlenkė ir paliko gulėti ant stalo. Tai buvo įgaliojimas, kurį Sina jam buvo suteik�s prie� dvi dienas. Pilnutinis ir galiojantis, jis suteikė Malekui gali� Sinos vardu pasira�yti visus dokumentus ir parduoti absoliu�iai visk�. Įgaliojimas buvo bes�lyginis, �gele�inis� � u� tokius dokumentus �monės buvo pasiruo�� perk�sti vienas kitam gerkl�. Ta�iau �is dokumentas turėjo i�lyg�, para�yt� did�iosiomis raidėmis puslapio apa�ioje, nurodan�i�, kad jis neperleid�iamas. Juo galėjo naudotis tik Malekas. Joks tre�iasis asmuo ar advokatas, nedalyvaujant Malekui, negalėjo atlikti Sinos Vafos vardu jokių veiksmų. Islamo Respublikoje, kur tokie patikslinimai turėjo reik�m�, �is dokumentas buvo tvirtas kaip plienas. Tas popieriaus lak�tas buvo beveik �ventas, ir netgi jo tekstas buvo para�ytas dirbtine ba�nytine kalba, kupina arabi�kų �od�ių.

��Pa�velkite pats,���tarė jis Fani.

Fani liepė savo ��e�ėliui� i�eiti ir palaukti lauke. Ta�iau �is nė nekrustelėjo. Akivaizdu, kad jis buvo ka�kieno samdinys. Malekas suprato tai i� kvailos �ypsenos, kuri i�kreipė jo lūpas. �itokia �ypsena � tam tikros rū�ies samdinių skiriamasis �enklas. Jos beveik niekada nepamatysi, pavyzd�iui, buvusių britų kari�kių, pagal sutartis tarnaujan�ių Afganistane ar Irake veiduose. Ta�iau ji būdinga kai kuriems amerikie�ių samdiniams. Ne u�grūdintiems profesionalams, dirbantiems geriausiose u�sienio saugos firmose Bagdade, vyrukams, kuriuos Klara da�nai bandydavo prakalbinti, norėdama i�pe�ti retos sensacingos informacijos. Ji būdinga ma�iau patyrusiems ir į�ūlesniems.

Malekui magėjo nubraukti t� �ypsen� jam nuo veido. Jis norėjo atsistoti ir įbesti k� nors a�trų jam į pilv�. Visas pyktis u� tai, k� teko i�gyventi jo motinai per trisde�imt u�nuodytų metų, nukrypo į �į tip�, i�siviepusį tarsi kupranugario subinė.

��Varyk �it� goril� i� mano motinos namų! Jis dvokia kaip metų metus nevalyta me�etė, ��su�uko jis, rizikuodamas būti smarkiai sumu�tas.

Po keleto minu�ių Fani, kai �iaip ne taip pavyko nuraminti savo palydov� ir i�pra�yti jį i� Soaad buto, pirmiausia pastebėjo:

��A� atsived�iau jį �ia ne dėl vaizdo.

Fani veidas buvo i�bly�k�s, jo kakt� i�mu�ė prakaitas.

Soaad virdulys ėmė �nyp�ti, nes liko per ma�ai vandens. Atsipra�iusi ji i�ėjo aplankyti kaimynės ir skubėdama pamir�o apie virdulį. Malekas pripylė į jį vandens ir vėl pastatė ant viryklės.

��Pra�om, nesivar�ykit ir panagrinėkit dokument�, ��tarė jis Fani.

��Jau i�nagrinėjau. A� perskai�iau original� toje pa�ioje vietoje, kurioje judu su savo draugu sudarėte �i� sutartį. Antraip kurių galų bū�iau �ia atėj�s?

��Ir?

���is dokumentas tvirtesnis u� granit�. Net teismas negalėtų jo anuliuoti. Sveikinu.

��Fani, jūs turite mano motinos byl�, u�vest� jai prie� revoliucij�. Noriu j� atgauti.

��Ir kas tada? Jūs perra�ysite atstovavimo įgaliojimus man? Neįmanoma. Dokumente para�yta, kad jūs negalite jo perduoti. Bijau, man teks laikyti jus Teherane neribot� laik�, pone Malekai. Jums reikės pasira�yti visus dokumentus, kuriuos rengiu tvarkydamas Vafų turto reikalus.

��Kodėl manote, kad a� su jumis dirbsiu? Jeigu Sina Vafa būtų to norėj�s, jis būtų suteik�s atstovavimo įgaliojimus jums pa�iam.

��Sina Vafa yra pakvai�ėlis. Fanatikas. Jis susidėj�s su KAF ir negali pasira�yti jokių dokumentų, jų akyse nesuter��s savo reputacijos. Vienintelė i�eitis jam ��perleisti savo palikim� kam nors kitam. Ir tuo kitu tapote jūs, pone Malekai.

��A� negaliu likti Teherane.

��Vadinasi, turime bėd�.

��Noriu i�ve�ti savo motin� i� �ios �alies.

Tai i�gird�s Fani garsiai nusikvatojo.

��Jūs norite i�vykti ir pasiimti su savimi motin�? Ir kas tada lieka man, Malekai?

Jiedu buvo atsidūr� aklavietėje ir valandėl� tylėjo tryp�iodami prie Soaad viryklės, neketindami sėstis. Galiausiai Malekas paklausė:

��O kas ta be�d�ionė, kuri� �iandien atsivedėte?

��Jis vienas i� tų tipi�kų vyrukų, kuriuos i� karto pasamdys amerikie�iai, kai tik sugrį�. Jis pasiri� kaklary�į, nusiskus barzd�, i�moks kelet� frazių angli�kai ir pirmas pasipra�ys dirbti amerikie�ių saugumo tarnybose. A� irgi buvau Irake, Malekai, ne jūs vienas. Ma�iau, kaip elgiasi amerikie�iai.

��O jūs, pone Fani? K� jūs darysite, kai ateis amerikie�iai?

Fani veidas nu�vito. Jam vėl buvo malonu �neku�iuotis su Maleku.

��A� darysiu lygiai t� patį. �inote, kodėl? Todėl, kad esu geriausias draugas, kokį tik jūs, amerikie�iai, �ia rasite. A� ���mogus be ideologijos. Ir esu kur kas protingesnis ir geriau i�silavin�s negu tas galvijas anapus durų.

��Ta�iau kas tas galvijas? �inau, kad atsivedėte jį �ia ne tik norėdamas mane pag�sdinti. A� ir taip jau i�sigand�s.

Ilgokai galvoj�s Fani atsakė:

���is vyrukas retkar�iais padeda man tvarkyti reikalus.

Atsakymas buvo beprasmis. Malekas matė susirūpinusį Fani veid�, kai �iam teko kone maldauti, kad tas tipas palauktų kelet� minu�ių u� durų. Jis tikrai buvo ne pastumdėlis. Veikiausiai buvusius Maleko kolegas ministerijoje pasiekė �inia, kad jis taikosi į Vafų turtus, ir jie panoro savo dalies. Taigi dabar atsirado hierarchija. Maisto grandinė baigėsi jau ne visų galų meistru Fani; dabar ji baigėsi prie kito, dar tamsesnio �aidėjo, i� pamald�iųjų krik�tatėvių, kurie norėjo savo dalies, nes toks buvo jų verslas. Per savait�, praėjusi� nuo jų paskutinio susitikimo, Fani ėmė dirbti ne vien sau; jis turėjo atsiskaityti tiems kitiems �aidėjams ir mokėti mokes�ius. Malekas suprato, kad įvykiai klostėsi pagal paprast� nuvalkiot� schem�: jie leid�ia tau vienam varyti kamuolį per lauk�, bet, atėjus laikui mu�ti įvartį, i�dygsta �alia ir pasako: �Salaam, mes irgi �aid�iame.� Tam tikra prasme �i schema yra gangsterizmo kvintesencija.

Malekas sunkiai nurijo seiles ir pasiūlė sandėrį. Jis eis su Fani, kur reikia, ir pasira�ys dokumentus, kuriuos reikia pasira�yti, ta�iau jis turės grį�ti į Valstijas dirbti. O per �iemos atostogas jis vėl mėnesiui grį�.

���velkite pla�iau, Malekai! Kai gausite savo Vafų turto dalį, jums niekada nebereikės dirbti.

Apie tai jis niekada negalvojo. Ta�iau Fani, �inoma, sakė ties�: jeigu visi pasiims savo dalį, kodėl negalėtų pasiimti ir jis? Be jo �itas reikalas apskritai nei�degs. Jis gali pareikalauti savo komisinių. Korupcija atslenka tarsi �e�ėlis. Pabud�s vien� ryt� suvoki, kad tapai maisto grandinės dalimi.

��Jūs pats sakėte, kad nuo Vafų turto daug kas nenuleid�ia akių, ��tarė Malekas.���Kol jį atgausite, gali praeiti visa am�inybė. Negaliu sėdėti �ia susidėj�s rankų ir laukti.

��K� gi, jūs teisus. Įsivaizduoju, kaip ilgitės savo gra�iojo miesto. Ir apgailestauju dėl tų dangorai�ių Niujorke. Ta�iau jūs, amerikie�iai, vėl juos atstatysite. Jūs visada statote. Jūs visada laimite.

��A� ne amerikietis.

��O, liaukitės, pone Malekai. Jūs turite Amerikos pas�. Pavyd�iu jums to. Ir kai �ia pagaliau pasirodys jūsų kariai, a� galėsiu visiems sakyti, kad turiu draug� amerikietį vardu Reza Malekas. Ir a� vėl turėsiu vald�ios malon�.

Fani, staiga sugrieb�s ir energingai spūstelėj�s Malekui rank�, patraukė link virtuvės durų.

��O kaip dėl mano motinos?���sustabdė jį Malekas.

Atsisuk�s Fani mirktelėjo.

��Ji mano įkaitė, argi ne taip? Ji niekur neva�iuos. Ji lieka �ia.

��Taip nusprendė �monės, kuriems jūs dirbate?

Fani ilgai ir įdėmiai �velgė į Malek�, paskui i�ėjo.

Tolimoje kapinių dalyje prie kapų eilės stovėjo vyras su dviem pagyvenusiomis moterimis.

Soaad pasilenkė, norėdama perskaityti, kas para�yta ant paminklinės lentos. Po ma�a Dovydo �vaig�de akmenyje buvo i�kalta pavardė Orba, po ja � vardas Ryfka, o pa�ioje apa�ioje � vaiko gimimo ir mirties metai: 1937�1942.

Ana, Soaad kaimynė lenkė, smarkiai rėmėsi į Maleko rankas. Ji vos laikėsi ant kojų. Sprend�iant i� nuotraukų, kurias Malekas matė jos bute, būdama vidutinio am�iaus Ana atrodė įspūdingo stoto moteris. Ta�iau dabar ji nyko. �ilų plaukų sruogos styrojo i� po nevykusiai suri�tos skaros, ir dėl to atrodė, kad jai i� kaktos auga uodega. Veidas buvo i�kamuotas, akys � įdubusios ir blankios. Ji �velgė pro kapų eiles į ka�koki� viet� vakarinėje kapinių dalyje, �alia kurios buvo įrengtas Islamo kankinių parkas. Jos keliai linko, tad Malekui teko u�sidėti vien� jos rank� sau ant kaklo ir kilstelėti j�. Kai jie �ia atvyko, jos kojose dar buvo la�elis gyvybės. Dabar i�seko net ir jis.

Ta�iau būtent jai primygtinai pra�ant jie ir atvyko į Teherano �ydų kapines.

Malekas pastebėjo, kad sulys�s rudaplaukis kapinių pri�iūrėtojas vis dar i� tolo keistai juos stebi. I� prad�ių jis nenorėjo leisti jų į vidų sakydamas, kad �ios kapinės skirtos tik �ydams � nors pabrė�ė, kad pats es�s ne �ydas. Kurį laik� pasigin�ij�s Malekas davė sargui kelet� banknotų, prilygstan�ių jo dviejų savai�ių atlyginimui, ir �is atidarė vartelius.

Privatus automobilis, kurį jie i�sinuomojo dienai, liko laukti prie vartelių.

Kapinės buvo gerai pri�iūrimos, ta�iau į�engus į sen� dulkėt� sinagog� atrodė, kad �ia laikas sustojo. Keliuose stikliniuose stenduose buvo i�dėliotos buvusių �ydų bendruomenės vadovų nuotraukos, ant medinių suolų pasklidai gulėjo ka�kokios senos knygos, kitos buvo sukrautos į netvirtas kolonas jų kampuose.

Ved�ioti An� po kapines buvo sunku, ypa� daug laiko prireikė nuvesti j� į pa�iame pakra�tyje esan�i� viet�, kurioje buvo palaidoti per Antr�jį pasaulinį kar� atvyk� Lenkijos �ydai. U�ra�as prie įėjimo į j� buvo lakoni�kas: Lahestaniha. Lenkai. Pakeliui jiems teko ilgai sėdėti ant vieno suolelio sinagogoje, kad Ana atgautų kvap�. Vienu metu jos �vilgsnis nukrypo į rytin� sien� ir į stiklin� dė��, kurioje buvo eksponuojamas ka�koks parud�s pergamentas. Ana nusi�ypsojo, jos galva nusviro, ir atrodė, kad ji valandėlei u�snūdo.

Soaad dabar vaik�tinėjo tarp keleto kapų eilių, pati sau garsiai skaitydama pavardes ir mėgindama suprasti, ko jie �ia atėjo. Kai ji pa�velgė į Malek�, kuris vis dar stovėjo laikydamas An�, jos akyse atsispindėjo nuostaba.

Kai jie susirengė grį�ti atgal, ji tarstelėjo:

��Daugelis jų buvo vaikai.

Ana vos girdimai pakartojo:

��Vaikai. Tie, kuriems nepavyko ten nusigauti.

��Kur nusigauti?���paklausė Malekas.

��Į Eretz Yisrael.

Soaad pakėlė kit� Anos rank�.

��Gal jau eikime, Ana. Gerai?

��Dar minutėl�, ��maldaujamai papra�ė ji.

Taigi jie dar valandėl� pastovėjo atvykėliams i� Lenkijos skirtoje Teherano �ydų kapinių dalyje, įsikūrusioje prie Islamo kankinių parko. �ios kaimynystės absurdi�kumas nepraslydo pro Maleko akis, kaip ir liguistas �ios scenos � jų keista trijulė, stypsanti tarp senų kapų � gro�is. Jis jautėsi tarsi atsidūr�s kitame pasaulyje, nesusijusiame nei su Teheranu, nei su Niujorku � visi�kai kitame laike ir erdvėje. Malekas gailėjosi, kad neturi kam paskambinti ir pasidalinti �ios akimirkos patirtimi. Jis net neatsine�ė fotoaparato. Kai Malekas pa�nab�domis paragino Soaad eiti, motina su sūnumi sutartinai atsiduso ir ėmė pama�u tempti An� prie kapinių vartų, link jų laukian�io automobilio.

Kelet� kitų savai�ių Fani �e�ėlis i�nyko. Taigi dabar Malekas daugiausia leido laik� va�inėdamas vien su Fani po įvairias įstaigas, kur �is pristatydavo jį tai vienam, tai kitam skirtingo apkūnumo had� aka � �ie linktelėdavo, paspausdavo jam rank� ir nieko nepa�adėdavo. Pristatymų karuselei teismuose ir skirtinguose revoliuciniuose fonduose nebuvo matyti galo. Tie fondai i� esmės buvo suk�ių �utvės, kurios, turėdamos beveik neribotas valdymo teises, tvarkė konfiskuotus buvusio re�imo turtus taip, kad kiekvienas, susij�s su fondu, galėtų vogti i� bendro lovio. Tokių įstaigų buvo begalės � Skurstan�iųjų rėmimo fondas, Karo kankinių fondas, Kankinių �eimų ir na�lai�ių fondas, � o jų teikiamos galimybės pasipelnyti � beribės. Bėda ta, kad, norintieji pavogti daugiau, negu jiems skirta, turėjo �i�laisvinti� dalį turto i� fondo gniau�tų. �tai kam buvo reikalingi Maleko atstovavimo įgaliojimai. Pavyzd�iui, pavykus �i�laisvinti� vien Vafų sporto centr�, sandėrio dalyviai vienu mostu būtų susi�ėr� daugiau kaip �imt� milijon� dolerių ir pasidalij� juos tarpusavy. Statymai buvo mil�ini�ki.

Kadangi tokios buvo �aidimo taisyklės, Fani norėjo, kad pasklistų �inia, jog yra vakilas, įgaliotinis, aktyviai atstovaujantis menamam Vafų turtui. Ir kad tam įgaliotinui, Malekui, savo ruo�tu atstovauja Fani. Kiekvienas had� aka, i�nagrinėj�s įgaliojim�, atsikrenk�davo, pasakydavo niekuo neįpareigojan�i� fraz� �jokių kliū�ių�, ir jie eidavo pas kit� vyruk�. �Jokių kliū�ių� pasiekus kritin� mas�, Fani rengėsi pradėti savo �aidim�. Ta�iau tai bus ateityje, o 2008-ųjų Maleko vasara Teherane spar�iai ėjo į pabaig�.

Kart�, i�ėjus i� Centrinio revoliucinio teismo pastato, Malek� su Fani pa�aukė Sina. Malekas pirm� kart� matė Sin� ir Fani kartu. Jis stebėjo, kaip �ie du buv� kolegos varsto vienas kit� �vilgsniais, nepatikliais, familiariais ir �altais.

��Regis, judu puikiai sutariate,���tarstelėjo Sina. Jis sėdėjo ant savo motociklo nė nesirengdamas nulipti ir paspausti jiems rankų. ��Dabar jau�iuosi �ia pa�alinis. Nebereikalingas.

��Tu pats to norėjai,���nekantriai at�ovė Malekas.���Pats tai surengei.

Jis buvo neprat�s kalbėtis su Sina persi�kai, todėl atrodė, kad �od�iai sklinda i� jo lūpų �iek tiek i�kraipyti.

Fani ka�k� pasakė, ta�iau jo �od�ius u�go�ė vidurdienio eismo gausmas. Kaip tik tuo metu pro �alį va�iavo geltonas autobusas, pilnas vaikų, i�ki�usių pro langus galvas, pari�tas juodomis skaromis su u�ra�u �Mesijo armija�. Malekas jautėsi atsidūr�s beproti�kame karnavale, kuriame atlieka veikiau įkaito, negu dalyvio vaidmenį.

Triuk�mui nutilus Fani pakartojo, k� buvo sak�s:

��Aka Sina, jūsų draugas atlieka savo vaidmenį. Ir jam gerai sekasi. Jūs laikykitės savo draugų, o a� �ia pasirūpinsiu ponu Maleku.

��Ta�iau jūs naudojatės mano vardu tokioje vietoje,���Sina parodė į teism�. ��Galbūt a� turiu k� nors pasakyti apie tai.

��Jeigu turėtumėte, būtumėte jau pasak�s,���at�ovė Fani.���Ko jūs norite?

��Nieko, a� atvykau tik pasiimti draugo. �iandien stadione bus rungtynės.

��Tada gerai!���Fani linktelėjo ir patraukė �alin. Per kelet� sekund�ių jis dingo minioje.

��Būtum galėj�s nu�udyti �į �mogų, tiesa?���įvertin�s ledinį Sinos �vilgsnį, kuriuo �is per susitikim� varstė Fani, paklausė Malekas, pereidamas prie anglų kalbos.

��Tai būtų nenaudinga.

��Kam nenaudinga?

��Mums visiems.

��Tai ko tu nori?

���ok ant motociklo. Rungtynės bus �aunios.

���aid�ia senoji tavo tėvo futbolo komanda?

��Vienintelė futbolo komanda. Nagi.

Nors �ios rungtynės buvo skirtos tik ap�ilimui, ruo�iantis kit� mėnesį prasidėsian�iam sezonui, stadionas buvo pilnas. Sinos komanda, i� prad�ių greitai įmu�usi kelet� įvar�ių, likusi� rungtynių dalį atsipalaidavo ir laikėsi patogios gynybinės taktikos.

Per visas rungtynes Malekas daugiausia stebėjo Sin�, kuris �iūrėjo rungtynes taip įdėmiai, tarsi būtų susila�in�s dėl rezultato. Praėjus keletui valandų, Malekas palietė �i� tem�:

��Tau labai rūpi, ar tavo senoji komanda laimės, ar pralaimės, tiesa?

I�va�iav� i� stadiono jie įsiliejo į vėliavomis mojuojan�ių, pa�ėlusiai signalizuojan�ių baikerių kolon�, judan�i� į Razi park�, įsikūrusį pietiniame rajone, tikrame motociklininkų rojuje.

Prie triuk�mingo būrelio vyrų, perkan�ių �elo-kebab�, Sina prisidėjo pinigais, ir, gav� u�sisakyt� maist�, jie visu būriu įsitaisė ant �olės prie dirbtinio tvenkinio, suskat� darbuotis pir�tais ir plastikiniais �auk�tais.

Pama�u vakaras virto triuk�mingu prisiekinėjimu, kad �iais metais �empionat� laimės jų komanda. Vyrai ėmė �okti. Pasirodė policininkai. Ta�iau �ie karingi futbolo aistruoliai baikeriai netrukus privertė policininkus atsisėsti ir vai�intis kartu su jais arba stovėti nuo�aly.

Valgydamas Malekas stebėjo į kebab� įnikusį Sin� �inodamas, kad jo draugas tik �ito visada ir tro�ko � tiesiog būti vienu i� berniukų. Apie pirm� nakties, baikeriams ėmus skirstytis, Sina pagaliau atsakė į Maleko klausim�:

���inoma, man rūpi mano senoji komanda. Yra dalykų, kuriems turi likti i�tikimas,���jis pa�velgė į Malek�. ��Pavyzd�iui, tokiems kaip mudviejų draugystė. Juk mes i�tikimi vienas kitam, tiesa?

Jie vis dar sėdėjo ant �olės. Dabar vienudu. Aplinkui slankiojo ka�koks parko darbuotojas, ragindamas i�eiti, ta�iau jie nekreipė dėmesio, ir jis pasi�alino. Tolumoje, kitoje tvenkinėlio pusėje, vaik�tinėjo �eimos su vaikais. Tokiomis vasaros naktimis kaip �i �monės vaik�tinėdavo iki pary�ių.

Soaad tikriausiai laukia man�s, nerimavo Malekas. Jo tikra motina! Malekas pirm� kart� gyveno kartu su moterimi, nors tik kelet� dienų. Ji maldavo, kad pasiimtų savo daiktus i� Sinos namų ir pagyventų su ja, kol bus Teherane, ir jis sutiko. Kiekvien� vakar� ji paruo�davo jam vakarien�. Atsilygindamas u� tai Malekas, grį��s i� kasdieninių vaik��iojimų su Fani po teismus, beveik vis� laik� praleisdavo su Soaad ir jos kaimyne Ana.

��Paklausiu tav�s dar kart�: k� tu darai KAF?

��KAF neegzistuoja.

��Gal ir ne. Bet k� tu jiems darai?

��Ver�iu, kai jiems prireikia vertėjo.

��Ir tu dirbi ka�kokiame ofise? Turi savo darbo stal�, atsiskaitai kokiam nors vir�ininkui?

Sina nusi�ypsojo.

��Koks skirtumas? Tarkim, a� nuo devintos iki penktos dirbu vietoje, vadinamoje KAF būstine. Patenkintas?

��A� tik stengiuosi suprasti.

��Tu stengeisi suprasti daugyb� metų, Rezai. �tai kodėl tu t�sei studijas. Tau reikia suprasti, o man reikia�

��Ko?

��Ka�k� daryti. I� tiesų gyventi. Gyventi pasaulyje ir mokytis auk�tojoje mokykloje ��skirtingi dalykai, Rezai.

��Tai, k� tu vadini darymu, yra darymas nem�stant.

��Netiesa. A� daug m�s�iau apie visk�.

��Pavyzd�iui, ar man pasakyti apie mano motin�? Gal man nereikėjo apie j� �inoti. Vis� �į laik� gyvenau nieko apie j� ne�inodamas.

��Ar tikrai gailiesi su�inoj�s?

Ne. Jis tikrai nebūtų norėj�s likti ne�inioje. Dabar jis liovėsi mėginti suprasti, kas aplinkui dedasi, ir tiesiog tarė:

��Pasakyk man bent k�, k� nori pasakyti. Bent k�!

Sina kaip reta rimtai pa�velgė į jį.

��A� giliai įklimp�s, Rezai. Pernelyg giliai.

��Va�iuojam su manim į Valstijas. Pamir�k visa tai.

��Negaliu.

��Tu taip smarkiai įsivėlei?

Sina linktelėjo.

��Tik vieno dalyko tenoriu i� tav�s: jeigu tau i�degs tas reikalas su Fani, pa�adėk, kad pasirūpinsi ir mano motina.

��Nori atitaisyti tai, k� padarei i�mesdamas j� i� to namo?

��Taip.

��Tai eik ir atsipra�yk. Pasakyk, kad myli j�.

��Neįmanoma. Yra ribų, kurias per�engus kelio atgal nėra.

Jo �od�iuose buvo tiesos. Ir Malekas jautė, kad turi k� nors pa�adėti Sinai, kitaip jo pasaulis galutinai subyrės į �ipulius. Jis tarė:

��A� padarysiu, k� turiu padaryti kaip tavo įgaliotinis. Pabaigsiu �į reikal� iki galo. Padarysiu tai dėl savo motinos. Ir dėl tavo motinos. Sutarta?

��A�iū tau.

��Ta�iau tu����jis paėmė Sin� u� rankos,���tu gi supranti, kad jie net nenuplaus tavo kūno, kai jiems tav�s nebereikės. Jie tiesiog įmes tave į kokį nors bevardį kap�.

��O koks skirtumas, kas nutiks mano kūnui? Tau taip svarbu, kad ant tavo kapo būtų lentelė su u�ra�u, Rezai? Argi tai turi reik�m�?

Kai Malekas prane�ė Soaad ir Anai, kad po dviejų dienų jis grį�ta į Amerik�, Ana ėmė verkti, o Soaad tik įbedė �vilgsnį į sien�. Jie buvo Anos miegamajame, persmelktame stipraus ligos kvapo. Ji sirgo ka�kurios rū�ies vė�iu. Malekas neprisiminė, kurios, jis �inojo tik tiek, kad tai nei�gydoma. Anai veikiausiai buvo lik� vos keletas savai�ių ar mėnesių. A� jau atgyvenau savo, kartojo ji.

��Pra�au, pasirūpinkit, kad mane palaidotų �ydų kapinėse, Lenkijos �ydams skirtoje dalyje.

I�pildyti jos pra�ym� buvo neįmanoma. Ji neturėjo jokių dokumentų, įrodan�ių, kad yra �ydė. Jos istorij� per pastar�sias savaites jie su�inojo i� neri�lių ir nutrūkstamų pasakojimų, kai ji pajėgdavo i�spausti daugiau negu sakinį ar du. J� smarkiai sujaudino apsilankymas kapinėse kartu su jais. T� naktį, kai Malekas vakarojo su Sina, Soaad teko ve�ti savo kaimyn� į ligonin�. Kai po trijų dienų Ana grį�o, i� jos jau nedaug kas buvo lik�. Ji nebesikėlė i� lovos.

Prie� kurį laik� Ana ėmė jį vadinti �Soaad sūnau�. Dabar, gulėdama lovoje ir pavartojusi �į epitet�, Ana tyliai paklausė Maleko:

��Kodėl tavo akys sako, kad mano pra�ymas nebus i�pildytas?

Malekas paai�kino, kad jis jau buvo susisiek�s su likusiais miesto �ydų bendruomenės nariais. Jie nenorėjo priimti jos į kapines. Labai nenorėjo. Jų bendrij� siejo glaudūs tarpusavio ry�iai. Ir jų neįtikino pasakojimas apie vien� sen� lenk� � kuri pusseptinto de�imtme�io gyveno Teherane kaip katalikė, � staiga parei�kusi�, kad ji esanti �ydė. Jiems reikėjo tvirtų įrodymų, ypa� kitų �ydų laidavimo u� j�. Kalbant telefonu atrodė, kad jie i�sigando ir nori kuo grei�iau baigti �į pokalbį. Nors jie tiesiai taip ir nesakė, matyt, nenorėjo u�sitraukti vald�ios nemalonės. Tai buvo akivaizdu. Po revoliucijos jie u�tektinai prisikentėjo ir nenorėjo prisiimti jokios rizikos, galin�ios pri�aukti bėd�.

��O jeigu a� jiems palik�iau savo but�? ��viltingai paklausė Ana.���Jie galėtų jį parduoti ir dalį gautų lė�ų skirti mano kapui.

Ji i�sikvėpė, ir jos akys ėmė merktis.

Soaad tyliai stovėjo kitoje lovos pusėje stebėdama moterį, su kuria draugavo daugiau kaip dvide�imt metų. Galiausiai ji paklausė Maleko:

��Negi niekaip neįmanoma jai padėti?

Anos akys atsimerkė ir ji pusiau �yptelėjo:

��Pasistenk, Soaad sūnau. Papasakok jiems mano istorij�.

Malekas pamatė, kad ji nori paduoti jam ka�kokį vok�. Jos rankų venos buvo pana�ios į i�blukusias ra�alo dėmes. Jis taip ma�ai apie j� �inojo. Ant �idinio atbrailos stovėjo nuotrauka, kurioje ji buvo įsiam�inusi su savo vyru, iranie�iu. Jis seniai mir�s. Vaikų jie neturėjo. Gyveno vienudu. Smulkutis tamsaus gymio vyras ir Ana, atrodanti keliais tuzinais svarų sunkesnė negu dabar. Ana su raudona suknele, �velgianti į fotoaparato objektyv� ma�daug prie� dvide�imt penkerius metus. Baimindamasi, kad nei�ai�kėtų jos �irdyje slepiama paslaptis, ji nematė kitos i�eities, kaip tik nutukinti kūn� saugant t� paslaptį ir i�mesti rakt�. Paėm�s vok� Malekas klausiamai pa�velgė į An�.

��A� padiktavau tavo motinai savo gyvenimo istorij�, ��paai�kino ji.���Pasakojimas u�ima tik kelet� puslapių. Gal jis tau kaip nors padės. Dalį istorijos tu jau �inai. Nepamir�k man�s, Soaad sūnau.

Malekas įsidėjo vok� į ki�en�. Staiga pasijuto pavarg�s � jo pe�ius u�griuvo per didelė kitų �monių paslap�ių na�ta. Jis pabu�iavo An� į kakt� ir atsisveikino su ja.

Jiems grį�us namo Soaad paklausė Maleko, kada jis ketina grį�ti į Teheran�.

���iem�.

��Kodėl mane susiradai?

Jos klausimas buvo ne toks jau keistas, tik u�duotas �iek tiek per vėlai. Jis pa�velgė į j�, nelabai �inodamas, k� atsakyti.

��Tu jau �inai �i� istorij�. Mano draugas Sina pasakė, kaip tave rasti.

��Bet tu neprivalėjai ateiti, Rezai.

��Privalėjau. Kaip ir dabar privalėjau paimti �į Anos lai�k�.

��Tai a� tau esu ka�koks malonės projektas?

��Tu ��mano motina.

��Kas bus dabar?

��Pasistengsiu i�traukti tave i� �ios �alies.

��A� net paso neturiu. Jie man nei�duos. Tu nepatikėsi, bet a� vis dar esu laikoma pavojinga Islamo Respublikai.

���i� problem� galima i�spr�sti.

��O kaip su tuo �mogumi, kuris buvo �ia atėj�s?

��Fani? Turiu su juo bendradarbiauti, kitos i�eities nėra.

��Kodėl tiesiog neatsisakius?

��A� jau pasira�iau �iokius tokius dokumentus. O tokių �monių neatsikratysi. Nepavyks. Be to, jis dirba jau ne vienas. Prie jo prisijungė kiti. A� jų niekada nepamatysiu. Ta�iau jie yra. Jie gimsta u�uod� pinigus.

��Jie visi taikosi į tavo draugo �eimos konfiskuotus turtus?

Malekas linktelėjo. Jis prisiminė, kaip prie� daugelį metų atsive�ė Sin� į Fresn� susitikti su savo tėvu. Nors tuo metu senis jau buvo smarkiai pasiligoj�s, jis puolė ant kelių ir ėmė bu�iuoti Sinos � savo buvusio darbdavio � sūnaus rankas. Malekui dar niekada nebuvo tek� matyti tokio jaudinan�io reginio. Galbūt senis manė, kad puldamas ant kelių ir bu�iuodamas Sinos rankas jis ka�kaip atsuks laik�, ir jie visi vėl atsidurs Teherane � prie� revoliucij�, kai viskas buvo gerai ir kiekvienas turėjo savo teisėt� viet� darniai funkcionuojan�iame pasaulyje be varginan�ios Islamo Respublikos, be �udynių ir egzekucijų, be karo ir kitų jos atne�tų blogybių.

Dabar jis papasakojo apie �į atsitikim� Soaad.

Valandėl� patylėjusi ji sumurmėjo:

���ia mano kaltė. A� jus įtraukiau į visa tai. Tau nederėjo atvykti į Teheran�. Atleisk man.

��Klausyk, į �it� reikal� su Fani ir Sina a� įsivėliau gerokai anks�iau, negu sutikau tave.

��Ne. Tai prasidėjo prie� trisde�imt penkerius metus, kai a� ėmiau skųsti savo draugus. �tai kodėl tau tenka daryti tai, kuo u�siimi dabar.

��Tu niekada nieko neskundei. Nepamir�k to. Ir kai visk� �ia susitvarkysime, tavo byla bus baigta am�iams. Supranti?

Ta�iau ji vėl buvo nusisukusi į virykl� ir ne�iūrėjo į jį.

��Pone Malekai, ar kada nors �iūrėjote vaizdo įra�us, kuriuos internete skelbia Irake tarnaujantys amerikie�iai?���paklausė jo Fani.

��Po keturių valandų turiu būti oro uoste. Tiesiog pasakykite man tai, k� noriu �inoti.

��Mainais į k�?

��Arba mes dirbame kartu, arba ne. A� pasira�au u� Sin� Vaf� dokumentus. Man reikia �inoti, u� kokį �mogų pasira�au.

��O kai su�inosite?

Malekas gū�telėjo:

��Jūs turite mano motinos byl�. Taigi a� jūsų nepaliksiu. Negaliu nusisukti ir nuo Sinos Vafos. Jis�

��Jūsų brolis? Bent jau jūs mylite jį kaip brolį.

��A� laikausi savi�kių.

��Kas jums savi�kiai, pone Malekai,���amerikie�iai ar mes?

Malekas tylėjo. Fani ne�aidė su juo. Jis norėjo būti tikras, kad pauk�telis nei�skris i� narvo. Jam reikėjo garantijų.

�is butas buvo tame prabangiame rajone, kur Soaad vedė jogos pamok�. Tos pa�ios gatvės gale buvo įsikūrusi ka�kokios Europos valstybės ambasada, prie�ais j� sargyb� ėjo jauni iranie�ių kareiviai. Malekas nustebo, kad Fani jį �ia atsive�ė. Akivaizdu, kad tai ne jo namas. Neatrodė, kad �ia būtų kas nors gyven�s. Jis labiau priminė scen�, namų fasad�. Lentynose prie lango su nuostabiu vaizdu į kalnus tvarkingai sustatytos knygos. Stiklinis valgomasis stalas be jokios dėmelės, odiniai krėslai. Ant grindų patiesti kilimėliai. Ant sienų keletas įprastų paveikslų ir kaligrafijų.

Ir kompiuteris.

Fani jį įjungė. Norėdamas i�vengti vyriausybės cenzoriaus jis prisijungė prie interneto per tarpinį portal�. Vis� kit� valand� Malekas sėdėjo �iūrėdamas ekrane vien� vaizdo įra�� po kito. Tai daugiausia buvo Irake tarnaujan�ių amerikie�ių samdinių nufilmuoti klipai su i�pūstais pavadinimais, tokiais kaip Snaiperis nu�auna 50mai�tininkų, arba ma�iau i�rai�kingais, tokiais kaip Specialusis būrys vykdo u�duotį. Po kurio laiko vaizdų seka ekrane ėmė panė�ėti į kompiuterinį �aidim�. Amerikie�ių samdiniai, pozuojantys vaizdo kameroms greitai skriejan�iuose automobiliuose, tratindami automatais. Kai kurie vaizdo įra�ai, �lovinantys kari�kių gyvenim�, buvo sudurstyti i� atskirų epizodų, o jų garso takelio antrame plane griaudėjo sunkiojo metalo muzika. Malekas lipte prilipo prie ekrano. Tie vaizdo įra�ai sugr��ino į seniai lankytas vietas. Jis jautė adrenalino antplūdį. Ir netrukus apskritai pamir�o, kodėl �ia sėdi ir visa tai �iūri.

Pagaliau jis lėtai i�tiesė rank� ir paspaudė mygtuk� �Pristabdyti�. Jo galva buvo tu��ia. Jautėsi taip, tarytum ka�kas būtų stipriai tvoj�s per galv� arba pridusin�s pagalve. Praėjo �iek tiek laiko, kol atgavo �ad�. Fani stovėjo prie lango, įdėmiai �velgdamas į kalnus.

��Ir k�? ��suniurzgė Malekas.

��Gal pasi�iūrėjus �iuos vaizdo įra�us taip ir neatrodo, ta�iau tas karas anapus sienos eina į pabaig�.

��Ir kuriems galams a� �ia sėdėjau, �iūrėdamas juos?

��Tokius vaizdo įra�us a� radau jūsų draugo kompiuteryje.

��Kam juos parodėte man?

��I�vadas darykite pats, Malekai. Jūs norėjote �inoti, ir a� jums parod�iau. Man nėra jokio tikslo jus apgaudinėti. Jūs mano partneris. Kaip anks�iau mano partneris buvo Sina. Ir mudviejų veikla pagal �ios �alies įstatymus yra visi�kai teisėta. Ta�iau ji nebebus teisėta, jeigu jūsų draugas �us. Kadangi tas popierius, kurį ne�iojatės, pasidarys bevertis. Kaip ir visos mūsų pastangos.

��Jūs norite, kad Sina Vafa liktų gyvas.

��Kaip ir jūs, kiek suprantu. Ta�iau mudu abu turime tam savų prie�as�ių. Pakalbėkite su juo. Įtikinkite jį nusėsti nuo to �ėtono asilo, kaip sakoma, ir nutraukti savo veikl� anapus sienos.

��Labai abejoju, ar mano draugas yra tikrasis i�puolių prie� amerikie�ių samdinius Irake organizatorius.

��Kodėl? Manote, kad jis per daug mielas daryti tokius dalykus?

Malekas neturėjo k� į tai atsakyti.

��Kaip jau minėjau,���t�sė Fani,���tas karas pama�u, labai pama�u eina į pabaig�. Galiausiai kariauti liks tik kvailiai, kokius matėte tuose vaizdo įra�uose, ir tokie �monės kaip jūsų draugas, kurie nori tuos kvailius pa�aboti.

��Gal jis tiesiog mėgsta �iūrėti smurtinius vaizdus internete.

���inoma, Malekai, �inoma! O dabar a� jus nuve�iu į oro uost�. Jau metas.

Tai broli�ka meilė, pamanė jis be didelės ironijos. Noras apsaugoti jaunesnįjį brolį, nors D�eimsui Makgreiviui, u�grūdintam jūrų pėstininkui, tarnavusiam Irake ir Afganistane, globos nelabai reikėjo.

Malekas sėdėjo auditorijos gale stebėdamas, kaip įtempta susirinkusiųjų politinė diskusija virsta atvirai prie�i�ku barniu. D�eimsas stovėjo ant pakylos atremdamas i�puolius. Abipus jo sėdėjo �monės, kurie irgi buvo para�� knygas apie savo patirtį kare. �iaip jie nelabai mėgo veltis į gin�us, ta�iau jie turėjo ypatingų prie�as�ių pulti D�eims�. O įvairaus plauko auditorija galėjo palaikyti bet kuri� pus�.

Staiga auditorija nu��iuvo, diskusijos dalyviai ir �iūrovai laukė, kol D�eimsas Makgreivis atsakys į klausim� apie antr�jį Falud�os mū�į, kuriame jis dalyvavo. D�eimsas �valgėsi po auditorij�, kol jo akys įsmigo į Malek�. Padėk man, rodės, sakė jis.

Vos prie� dvi savaites, kai jiedu po dviejų valandų kelio atvyko į Long Ailend� aplankyti D�eimso motinos ir sergan�io tėvo, pana�i situacija kilo prie pietų stalo. D�eimso motina, plona, pieno spalvos oda ir i�vargusiomis mėlynomis akimis, taip atid�iai stebin�iomis kiekvien� jos vyriausiojo sūnaus krustelėjim�, tarsi �is būtų keturmetis, buvo patro�kinusi jautienos ir neįtikėtinai a�trių kopūstų, kuriuos, ji tvirtino, i�moko gaminti, kai D�eimsas vyresnysis, profesionalus kari�kis, tarnavo Korėjoje. Tarp sve�ių ir D�eimso vyresniojo tvyrojo stipri įtampa, ir D�eimso motinos, bėgiojan�ios į virtuv� ir atgal, �iau�kėjimas jos nesu�velnino. D�eimso tėvas tiesiog nepratarė nė �od�io. Tylėjo, ir viskas. Negana to, kad D�eimsas, vienintelis sūnus, nusek�s paskui jį kari�kio pėdomis, dar tebevykstant kovoms para�ė antikarin� knyg�, tai dar ėmė ir atsivedė į namus Malek� pareik�damas: �Mama, �ia tas mano kolega iranietis, apie kurį tau pasakojau.�

Malekas sėdėjo prie stalo su galugerklyje įstrigusiu tro�kintos jautienos k�sniu jausdamasis kaip tikrų tikriausias ateivis. Makgreiviui vyresniajam � atsistatydinusiam pulkininkui, buvusiam sraigtasparnio pilotui, turin�iam kovų Vietname patirtį, su nereikalingu besijau�ian�io �mogaus veido i�rai�ka � nekilo jokių klausimų dėl to, kas yra draugai, o kas � prie�ai; jis buvo įsitikin�s, kad, jeigu ne komunistai, tai �velnumas ir liberalūs pliurpalai pavertė jo stipri� Amerik� skystimu. Jam teko matyti, kaip du i� trijų vaikų pereina visus yran�io jo pasaulio nuopuolio ratus. Jauniausias sūnus, kelet� kartų turėj�s reikalų su teisėsauga dėl narkotikų laikymo ir kart� kaltintas dėl sunkaus nusikaltimo, galiausiai kaip įmanydamas ėmė vengti senojo kario ir apsigyveno ka�kokiame nuo�aliame Nevados miestelyje, kur puikuodamasis va�inėjosi savo numylėtu �Harley� motociklu ir retkar�iais, kad u�sidirbtų gyvenimui, pakuodavo bakalėjos prekes. Jo sesuo nusibeldė į Vidurio Vakarus, apsigyveno treilerių Amerikoje ir palaidojo ten savo vyr�, taip smarkiai įjunkusį į metamfetamin�, kad i� jo buvo lik� vieni griau�iai.

Visas �ias Makgreivio gyvenimo detales Malekas per tris mėnesius nuo mokslo metų prad�ios su�inojo i� jo paties. Ir dabar, �iame name, kur Amerika, rodės, nutarė paneigti pati save, tėvas ir sūnus sėdėjo varstydami vienas kit� tokiais �vilgsniais, tarsi vienas i� jų būtų u�kietėj�s atėjūnų i� Vidurio Rytų �udikas, o kitas � sprogmenimis apsikars�iusių ir į amerikie�ių gyvybes besikėsinan�ių had�ių mylėtojas. Kaip galėjo �itaip atsitikti? Kapitonas Makgreivis, kuris, regis, visk� padarė teisingai, � baigė brutali� Kandidatų į jūrų pėstininkų karininkus mokykl�, tarnavo ne �iaip gerai, o regis, buvo bepranokst�s tėv� visose, kokios tik įmanomos, karinių pasiekimų srityse, � vien� dien� nei i� �io, nei i� to parei�kė atsistatydin�s. O atsistatydin�s dar ir para�ė t� knyg�. T� su�ikt� knyg�, kurioje suniekino visk�. Net didvyri�kus Falud�os mū�ius. Ir kaip pulkininkui reaguoti, kai taip elgiasi jo numylėtas sūnus, jo pasidid�iavimas, protingas ir puikus vaikas, kuris teikė jam gyvenimo prasm�, kitiems dviem nusiritus į pragar� ir apskritai dingus i� jo gyvenimo. Pulkininkas u�sidarė namuose, susirgo ir ne�inojo, k� pasakyti savo seniems kovų draugams, skambinusiems i� tokių vietų kaip San Diegas ir Fort Bragas ir tiesiai �viesiai klaususiems: �K� norėjo pasakyti tavo sūnus? Kodėl jis ra�inėja tokius dalykus? O tu sakei, kad tai bus puiki knyga apie kar�.�

Tyla prie to stalo. Ji trenkė i�davyste. Ir sėdėdamas prie jo Malekas įsivaizdavo Sin� Vaf� Irake tuo pat metu� K� jis daro? Kieno pavedimu? Ir kokiu tikslu? Makgreivis vyresnysis buvo teisus, jo po�iūris turėjo pagrind�. Malekui nederėjo �ia va�iuoti. Jam pasirod�ius ėmė irti visa tvarka, kuri� senis buvo sau susikūr�s. Kam taip elgtis su �mogumi? Kurių galų D�eimsas mane �ia atsitempė, tū�o Malekas. Jis nenorėjo būti įveltas į tokias situacijas, net jeigu D�eimsas tai darė i� broli�kos meilės. Net jeigu jis norėjo įtikinti savo senį, kad visi �monės pasaulyje yra vienodi ir visi turi vieni su kitais sutarti. Makgreivis vyresnysis nenorėjo sutarti. Ir jis buvo peln�s teis� nenorėti.

Taigi sėdėdamas toje auditorijoje ir �velgdamas į D�eims� Makgreivį ant pakylos Malekas norėjo garsiai jam su�ukti: Mano drauge, tu apipylei pamazgomis savo tėvynainius, ir a� ne�inau, kaip tau paai�kinti, kad turi atitaisyti savo klaid�.

I� de�inės �alia D�eimso sėdėjo buv�s armijos desantininkas, kuriam puikiai sekėsi bendradarbiauti su įvairiais analitiniais centrais Va�ingtone. Ponas Saugumas! Jis, be jokios abejonės, galėjo i�dro�ti keturių valandų paskait� apie tai, kaip kovoti su teroristais, partizanais ir sukilėliais, po kelerių metų jis tikrai galės kelti savo kandidatūr� į koki� nors viet� valstybės tarnyboje. I� kairės jam sėdėjo kitas buv�s jūrų pėstininkas, kuris taip pat dalyvavo Falud�os mū�yje. Jis sta�ioki�kai paklausė Makgreivio:

��K� turėjote galvoje sakydamas, kad Falud�a nė i� tolo neprilygsta Ivo D�imai? K� rei�kia toks pasakymas? Tai į�eidimas visiems jūrų pėstininkams, kurie atidavė savo gyvybes u� �i� �alį.

Malekas pamatė, kad D�eimso Makgreivio akis pagaliau u�temdė debesis. Jis nujautė, kas dabar bus: D�eimsas buvo pasireng�s visi�kai nebepaisyti atsargumo. Jam jau buvo gana viso �ito. Jam jau skersai gerklės stojo �i knyga ir diskusijos, kuriose dalyvavo pastaraisiais metais, tariamai j� reklamuodamas.

��Susiki�kit j�! ��drėbė jis, ta�iau nelabai garsiai, ir daugelis susirinkusiųjų nebuvo tikri, ar teisingai i�girdo.

Ka�kuris �iūrovas priekinėje eilėje papra�ė D�eimso pakartoti paskutinius �od�ius.

��Sakau, susiki�kit j�, t� Falud��! Ne, mums ji neprilygo Ivo D�imai ir neprilygo Normandijos operacijai jiems, � pabrė�ė jis, rodydamas į t� desantinink�. � Falud�a � mė�las. Mes u�ėmėme miest�, kurį gynė keletas tūkstan�ių i�badėjusių irakie�ių, ir sumu�ėme juos pasitelkdami mil�ini�k� ginklų arsenal�. Tai buvo ne didesnis pasiekimas negu beisbolo lazda u�mu�ti kampe įsispraudusi� pel� arba moskit�. Ir tada�

Reginys buvo siaubingas. Makgreivis prarado savitvard�, o prarad�s j� ėmė smarkiai perdėti. Malekas stebėjo, kaip D�eimsas tryk�ta pyk�iu, dabar jau į niek� nebe�iūrėdamas. Auditorijoje jau kilo murmėjimas. D�eims� tai tik dar labiau paskatino, ir jis �engė vis toliau u� raudonos linijos, kuri� jau buvo kirt�s:

��Ir k� mes darėme paskui? Paplek�nojome sau per petį, apsidovanojome medaliais ir pavadinome tai velnioni�ku mū�iu. Medaliai? Mums? Medalių nusipelnė tie varg�ai �unsnukiai, kurie buvo apsupti tame miesteliūk�tyje. Tai jie kovėsi su Abraomo laikų tankais, ne mes. Apie koki� dr�s�, apie koki� garb� �ia galima kalbėti?

Galiausiai D�eimso bals� u�go�ė �vilpimų ir paty�ių protrūkis, paskui ka�kas i� auditorijos garsiai ir ai�kiai pasakė tai, kas tikriausiai tuo metu visiems sukosi ant lie�uvio:

��Jūs darote gėd� visiems kareiviams, kurie tarnavo jūsų vadovaujami.

Nebegalėdamas daugiau klausytis Malekas i�smuko i� auditorijos, nutar�s palaukti Makgreivio lauke. Nors D�eimso �od�iuose buvo dalis tiesos, vis dėlto yra dalykų, kurių tiesiog negalima sakyti taip, kaip jis k� tik padarė. Juo labiau Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų kapitonui D�eimsui Makgreiviui. Toks elgesys buvo ka�kuo nepateisinamas.

Dėl to Malekas �alo automobilių stovėjimo aik�telėje likusi� to lapkri�io vidurio vakaro Arlingtone, Vird�inijoje, dalį, laukdamas jo i�einant. T� ryt� jam paskambino Sinos motina, maldaudama jį grį�ti į Teheran� nors dviem dienoms. Girdi, jai ir jos vyrui reikia jo pagalbos. Jis pa�adėjo jiems atvykti, kai tik baigsis rudens semestras.

Savait� palauk�s po to susitikimo Malekas paklausė D�eimso apie Falud��:

��Juk i� tiesų tu netiki tuo, k� pasakei Arlingtone?

��Mūsų kariai puikiai kovėsi tame Irako �ūdmiestyje. Niekas nebūtų geriau kov�sis u� mus. Niekas nemoka taip kautis.

��Tai kam i�dėjai juos į �uns dienas?

��A� buvau pavarg�s, Rezai.

D�eimsas vengė Maleko akių. Jiedu sėdėjo beveik tu��iame D�eimso kabinete, kurį koled�as jam buvo dav�s kitame pastato gale negu Maleko. Ant grindų buvo tvarkingomis eilėmis sukrautos krūvos knygų. Skirtingai nei daugumos kitų kabinetų, jo sienos nebuvo i�klijuotos apmu�alais. Koled�o vadovybė buvo pa�adėjusi D�eimsui pasirūpinti, kad jo kabinetas būtų perda�ytas ir i�klotas kilimine danga. Palauk�s du mėnesius, jis nusipirko da�ų, �epe�ių, kiliminės dangos ir klijų, ir per dvi dienas pats atliko visus kabineto remonto darbus. Malekas matė, kad D�eimso santykiai su kolegomis nesiklosto nuo pat pirmos dienos. Buv�s jūrų pėstininkų karininkas visur matė neveiksming� valdym� ir lė�ų �vaistym�. U�maskuotas tinginiavimas, būdingas vidutinių valstybinių universitetų dėstytojams ir vadovams, prie kurio Malekas įprato studijuodamas doktorantūroje, tiesiog siutino D�eims�. Tam tikra prasme D�eimsas Makgreivis buvo tarsi ateivis i� kitos planetos. Tokios, kur i�kilti padeda tik įgūd�iai ir gebėjimai. �ia jis buvo tarsi �uvis sausumoje. Jis nemokėjo ir nenorėjo �aisti �od�iais. Jis norėjo tik atlikti darb�. Tū�damas jis sakydavo Malekui: Kaip �monės gali nei dirbti, nei nedirbti? Jau per antr�jį semestro susirinkim� jis drėbė savo kolegoms:

��Negi �ia niekas u� niek� neatsakingas? Taip tvarkyti reikalus, kaip jūs �ia tvarkote, tai tas pats, kas siųsti kareivius į kar� be ginklų ir amunicijos.

Malekas suprato, kad jam pa�iam pavojus netekti darbo negresia. D�eimsui kitiems metams darbo sutartis nebus prat�sta. Nuvargusių senų dėstytojų prisirink�s kambarys nu��iuvo, pana�iai kaip po mėnesio nu��iuvo ana auditorija Arlingtone. Bet tuosyk katedros vedėjas, kuris pats ir pasamdė D�eims�, jam i�rė�ė:

��Jūs k� tik pavartojote sakinį su dviem neiginiais, D�eimsai. Niekas u� niek� neatsakingas. Maniau, kad jūsų anglų kalbos įgūd�iai geresni. �iaip ar taip, jūs dirbate anglų kalbos katedroje.

��A� taip pasakiau norėdamas pabrė�ti savo �od�ius.

��O anglų kalbos taisyklės jums negalioja? Ir, beje, mes �ia nekariaujame , jeigu kartais taip manėte. Mes nerengiame kareivių ir neprivalome aprūpinti jų ginklais ir amunicija.

Susirinkimo dalyviai pasijuokė i� jo �altu akademiniu juoku �monių, pa�inojusių pasaulį tik i� New York Times. Ta�iau jų pajuok� D�eimsas Makgreivis priėmė kur kas santūriau, negu i�puolius prie� jį Arlingtone. Jo sveika bernioki�ka i�vaizda, tos įdėmios siauros kario akys akivaizd�iai kontrastavo su bly�kiais dėstytojų veidais. Jis nesuko galvos dėl kitos knygos, kuri� ketino para�yti. Jis nesiekė paauk�tinimo. Jeigu būtų siek�s, �inojo Malekas, jis tiesiog būtų lik�s tarnauti kariuomenėje. Jis buvo tik avigalvis idealistas, beveik de�imtme�iu jaunesnis u� Malek�, kuris net po karinės tarnybos Irake � o gal kaip tik po karinės tarnybos Irake � vis dar ie�kojo prakeiktos tiesos. Ir jis nesirengė u�si�iaupti. Negalėjo. Jis ne tam priėmė �į darbo pasiūlym�, kad sėdėtų ausis suglaud�s. Ne tam jis para�ė savo knyg�.

�tai kodėl jo studentai jį mylėjo. Veikiau � dievino. D�eimsas Makgreivis, idealistas, ėmėsi darbo �iame senosios miesto dalies koled�e Harleme, norėdamas pakeisti pasaulį. Tarnaudamas jūrų pėstininkų pajėgose jis pats patyrė, kad galima pakeisti beveik visokias aplinkybes ir suteikti �monėms nauj� gyvenim�. Jis buvo įsitikin�s, kad �ia apgaudinėja jo vaikus. Apie studentus kalbėjo taip, tarsi jie būtų jo vadovaujamos brigados, kuopos, būrio nariai ir jautėsi prival�s juos ginti. Tikino, kad jie gali pasiekti, ko tik panorėj�, ir rodė, kad tai tikrai įmanoma. Praėjus mėnesiui nuo jo mokymo prad�ios viena studentė prisipa�ino jam, kad vos netapo prievartautojo auka. D�eimsas Makgreivis nedelsdamas nuėjo į mokyklos sporto sal� ir papra�ė skirti jam laiko mokyti visus norin�iuosius savigynos pagrindų. Netrukus pasklido �inia, kad dėstytojas D�eimsas Makgreivis i�moko dvide�imt dviejų veiksmų, i�gelbstin�ių gyvyb� bet kurioje situacijoje. U�tenka i�mokti �ių dvide�imt dviejų veiksmų, ir bijoti nebėra ko. Savigynos kursai pasidarė nepaprastai populiarūs, ypa� tarp studen�ių, kurios plūdo pas D�eims� tarsi pas savoti�k� i�ganytoj�.

Ta�iau ir to D�eimsui vis dar nepakako. Netrukus jis ėmė veltis į gin�us su administratoriais. Jis pareikalavo paai�kinti, kodėl studentų grupės tokios didelės. Ir kodėl koled�as nuolatos �vaisto mokes�ių mokėtojų prakaitu u�dirbtus pinigus, rengdamas savo vadovaujantiems darbuotojams vakarėlius brangiuose restoranuose? Kitaip tariant, D�eimsas Makgreivis buvo daug kam u�lip�s ant nuospaudos. Bet jis dėl to nekvar�ino sau galvos. I�leid�s savo knyg� jis sukėlė did�iulį skandal�. Dabar jis susirengė i�taisyti visas savo �alies negeroves. Ir buvo pasiry��s įgyvendinti savo tiksl� neatsi�velgdamas į niek�, net jeigu jo paties tėvas dėl to laikys jį bepro�iu ar i�daviku. Amerik� apėmusi liga nusine�ė jo brolį ir seserį. Godumo liga, sakė jis Malekui. Godumo ir egoizmo.

���inai, ko pirmiausia i�moksti jūrų pėstininkų mokykloje? Ogi nebūti egoistu. Nes elgdamasis egoisti�kai pra�udysi ir save, ir savo draugus. Nei�mok�s dirbti i�vien su kitais, nei�gyvensi net naujokų mokymo stovykloje.

Malekas daugiausia tik klausydavosi. Kitame pasaulio gale Sina Vafa �udė amerikie�ius dėl to, kad laikė juos god�iais. O �ia D�eimsas Makgreivis bandė juos i�vaduoti kaip tik nuo �ios ydos. Reza Malekas klausėsi ir tro�ko �velnaus moters �nab�desio. Paskutinė moteris jo gyvenime buvo Klara Vikingstad; jie visada kalbėdavosi dalyki�kai, tik apie kar� ir Vidurio Rytų politik�, o pertraukas tarp �ių pokalbių u�pildydavo dar dalyki�kesnėmis, �altesnėmis, da�niausiai atgrasiomis sueitimis.

��Kodėl tu taip �iūri į mane?���paklausė D�eimsas.

Jie tylėdami sėdėjo D�eimso kabinete, ir Malekas, �inodamas, kad D�eimsas po savo ra�omuoju stalu laiko butelį viskio, pasisiekė jį ir ėmė gerti. D�eimsas apsimetė, kad rausiasi po ka�kokius popierius, vengdamas įdėmaus Maleko �vilgsnio. Jie abu skaitė paskaitas vakarinėms grupėms, bet D�eimsas vis dar neturėjo buto mieste, taigi jam tekdavo sukarti ilg� keli� iki Long Ailendo, kur gyveno pas savo tėvus. Tais vakarais, kai jiedu po paskaitų smarkiai padaugindavo, jis nakvodavo pas Malek�, gyvenantį netoliese, o ryt� va�iuodavo namo.

Malekas, jau būdamas apkau��s, pasakė:

��Man regis, kart� ma�iau tave Bagdade, tu reguliavai eism�.

D�eimsas nusijuokė ir pakėlė į jį akis.

��Ten tikrai buvau ne a�. Man teko mė�ti mė�l� pavojingesnėse vietose negu su�iktas Bagdadas.

��Ir �inai, k�? A� manau, kad tu vis dar bandai reguliuoti eism�. Tai tavo prigimtis. Kitaip tu negali. Tik �inai, �ia yra taisyklės ir �viesoforai. �ia ne taip, kaip buvo Bagdade. Tu nebeprivalai reguliuoti eismo, kapitone Makgreivi.

��Kaip suprasti tokį patarim�?

��Tu juk �inai, kad jie neprat�s darbo sutarties su tavim kitiems metams.

���inau. Man tai nerūpi.

��Tai kas tau tada rūpi? Turi draug�? Ne, neturi.

��Kaip ir tu. Asmeniniai santykiai ne mūsų sritis. Mes nemokame jų palaikyti. Ypa� su moterimis. Ta�iau a� gaunu daug elektroninių lai�kų i� gerbėjų. Taik� mylin�ių, prie� kar� nusiteikusių moterų rafinuotais vardais, tokiais kaip Paiper, Kiara ar Penelopė; jos ra�o, kad labai norėtų leistis su manim į kelion� aplink pasaulį.

��Tai ir va�iuok su viena i� jų. I�sirink auk�t�. Kad tiktų tau pagal ūgį. Judu susilauksite auk�tų, sporti�kų, taik� mylin�ių, prie� kar� nusiteikusių vaikų.

��O tu, Rezai?���D�eimsas staiga pasidarė labai dėmesingas ir įsmeigė akis į Malek�. ��Ar a� tave ma�iau Bagdade? K� tu ten veikei?

��Tu jau �inai, k� ten veikiau.

��Ta�iau daugiau beveik nieko apie tave ne�inau, tiesa? Tu jau visk� �inai apie mano gyvenim�. Tu buvai susitik�s su mano seniu ir va�iavai su manim į t� susitikim� Vird�inijoje. Tu �inai, kad a� pats atėmiau i� sav�s galimyb� likti �iame darbe ir kad tau dabar nebegresia pavojus pa�iam netekti darbo, ir a� d�iaugiuosi dėl tav�s, o dar labiau d�iaugiuosi dėl sav�s, nes nenorė�iau var�ytis su tavimi. Ir�

��Tai tu taip elgeisi dėl to, kad nenorėjai atimti i� man�s darbo?

��Ne. A� taip elgiausi todėl, kad kai k� praradau ir tikėjausi tai rasti �ia: tiksl�. Ta�iau, regis, jis ne �ia. Taigi liaukimės �nekėti apie mane. Pakalbėkim apie tave.

Malekas jau daug kartų bendrais bruo�ais pasakojo jam apie savo gyvenim�. Vaikystė Teherane. Revoliucija. Gyvenimas Fresne, Kalifornijoje, darbas sausainių parduotuvėje su tėvu. Koled�as. Gana nenaudinga doktorantūra ir disertacija apie pakvai�usius dėl Dievo Basros sufitus. Paskui sugrį�imas į Vidurio Rytus. Karas. Ir taip toliau. Jis net papasakojo D�eimsui, kaip dirbo Teherane, Kabule ir Bagdade su tokiais �monėmis kaip Klara Vikingstad, ta�iau neminėjo jam nei Sinos, nei Fani ir net Soaad.

��Neturiu ko pasakoti. Prie�ingai negu tau, man patinka Harleme. Man patinka dėstytojo darbas beveik viskuo. Galė�iau �ia dirbti iki pensijos. Būtų visai neblogai.

��K� gi, jeigu neturi, tai neturi,���pasakė D�eimsas stodamasis.���Eime pas tave, i�gersime po kelet� taurelių.

Malekas nusekė paskui jį. Ta�iau tuo metu, jiems i�ėjus į pagrindinį vestibiulį, pasigirdo riksmas, ir abu i�girdo, kad �aukia juos vardais.

Atsigr�� pamatė link jų bėgan�i� Kandis� Vinsent. Malekas jau i� tolo pastebėjo, kad ji verkia. Buvo vėlu. Beveik de�imta vakaro. Paskutinės paskaitos t� vakar� baigėsi penkiolika minu�ių po devintos ir vestibiuliai bjauriame, kalėjim� primenan�iame pastate su jo aklavie�ių labirintais ir patalpomis be langų buvo i�tu�tėj�.

Kandisė Vinsent pribėgo prie abiejų vyrų ir sustojo, sunkiai gaudydama or�, nei gyva, nei mirusi. Malekas tu�tuojau suprato, kas atsitiko. J� priveikė vaikų tėvas, kaip ji sakydavo, kuris neseniai i�ėjo i� Rikerso kalėjimo ir nedavė jai ramybės. Ji vėl buvo para�iusi apie tai Malekui, klausdama patarimo, k� daryti. Jis patarė nueiti į koled�o sporto sal� ir u�sira�yti į nauj� jo draugo dėstytojo Makgreivio savigynos būrelį. Kandisė paklausė jo patarimo ir nepasigailėjo; paskui ji para�ė Malekui, kad dėstytojas Makgreivis i�moko atlikti veiksmus taip, tarsi būtum gim�s juos mokėdamas, tarsi viskas būtų įmanoma.

Dabar ji stovėjo prie� abu vyrus �vilg�iodama tai į vien�, tai į kit� ir staiga pratrūko pasikūk�iodama raudoti.

D�eimsas, ne Malekas, i�tiesė rank� ir apkabino j�:

�����, viskas bus gerai.

�velniai glostydamas jis paklausė:

��Ko a� jus mokau per u�siėmimus? Kad nėra nepataisomų dalykų, nėra tokių gniau�tų, i� kurių neįmanoma i�sivaduoti.

Malekas stovėjo ir stebėjo juodu. Jis galėjo numatyti, kur �i situacija gali nuvesti. Galbūt tai buvo gerai. O galbūt ir ne. Jis nebuvo tikras, ant kurio i� judviejų peties Kandisė atėjo pakūk�ioti. Tik d�iaugėsi, kad D�eimsas pirmas ėmėsi iniciatyvos, nes taip jau D�eimsas Makgreivis elgdavosi. Imtis iniciatyvos buvo jo profesija. Malekas nė kiek neabejojo, kad jis ir buvo tas karys, reguliav�s eism� Bagdade.

Per televizij� vėl rodė Klar� Vikingstad. Ji vilkėjo skoninga juoda suknele ir pasi�ymėjo tuo akių spindesiu ir tuo i�mintingu pasitikėjimu savimi, nuginkluodavusiu visus interviu ėmėjus, kurie kviesdavosi j� į savo laidas. Po suėmimo Kume, vasar�, jos juodi plaukai buvo trumpai kirpti. Grį�usi į Jungtines Valstijas ji para�ė ilg� straipsnį apie tai, k� patyrė Irano kalėjime, kai po riau�ių dvasininkų mieste trumpai buvo suimta, kurį publikavus prasidėjo jos turas po televizijos pokalbių laidas. Malekas kart� skambino jai rugsėjį, bet i� jos skambu�io nesulaukė.

Ji paskambins. Kai ateis laikas.

Malekas pritildė televizorių. Prie� dvi savaites skambino Soaad. Vien� naktį, kai Soaad nebuvo �alia, ligoninėje mirė Ana. Jos kūnas buvo i�ve�tas i� ligoninės ir ka�kur palaidotas, bet ne �ydų kapinėse. Dabar i� ka�kur atsirado tolimas jos vyro giminaitis iranietis ir ėmė kovoti dėl nuosavybės teisių į jos but� ir varganus baldus.

Telefonu Soaad paklausė Maleko, ar jam pavyko su�inoti k� nors daugiau apie tai, kas para�yta Anos lai�ke.

��Kokiame lai�ke?

��Tame, kurį ji tau davė, kai buvai �ia.

Grį��s į Niujork� jis padėjo Soaad padiktuot� Anos lai�k� ant tu��ios knygų lentynos svetainėje. Dabar jis priėjo prie jos, i�siėmė lai�k� i� voko ir stovėjo nagrinėdamas jį. Jam nederėjo taip pamir�ti Anos. Ji kone maldavo, kad palaidotų tose Teherano �ydų kapinėse, kuriose jie lankėsi. Ta�iau, pasak Soaad, ligoninės darbuotojai i� prad�ių ketino siųsti jos kūn� į krik��ionių kapines. Paskui, susigrieb�, kad Anos tapatybės kortelėje para�yta, jog, norėdama i�saugoti savo santuok� su vyru, ji perėjo į islam�, jie i�ve�ė j� laidoti į besiple�ian�ias musulmonų kapines miesto pietuose.

Ir ten Anos kūnas dingo kaip į vandenį. Kapinių personalas neu�sira�ė, kur j� palaidojo.

Ana, pamanė Malekas, buvo visi�ka atstumtoji. Ir jis pasijuto kaltas, kad nepadarė dėl jos daugiau nieko, kol galėjo.

Jis paklausė Soaad:

��Ar tas �mogus tau nedrumstė ramybės?���turėjo galvoje Fani, bet nenorėjo minėti jo pavardės telefonu �inodamas, kad Soaad puikiai supranta, apie k� jis kalba.

��Turi galvoje, ar nedrumstė ramybės ateidamas? Ne.

Jiedviem valandėl� patylėjus Soaad pridūrė:

��Taip, jis buvo atėj�s, bet ramybės nedrumstė.

Malekas pajuto skausming� baim�, toki�, koki� �mogus jau�ia tik bijodamas dėl savo artimųjų, susijusių kraujo ry�iais. Tai jam vis dar buvo naujas jausmas. Jis paklausė, k� Soaad turi galvoje.

��Jis tiesiog vien� dien� u�ėjo ir pasakė, kad tu jam neperskambinai.

Tai buvo tiesa. Vien� penktadienį jis i�girdo Fani bals� savo atsakiklyje. Fani pasakė tik tiek:

��Niekur nerandu mūsų bendro draugo. Dėl to gali kilti �iokių tokių problemų. Paskambinkite!

Malekas nepaskambino. Nenorėjo, kad Fani pamanytų, jog jis labai domisi Sinos reikalais. O Sina i� tiesų dingo. Nuo vasaros pabaigos Malekas i� jo nebuvo gav�s jokios �inios. Tuo tarpu Sinos palikt� tu��i� viet� u�ėmė D�eimsas Makgreivis. Maleko galvoje įvyko savoti�kas persona�ų pasikeitimas. Ir jis svarstė, tik retsykiais, ar �is pasikeitimas reik�mingas.

Jis i�girdo Soaad ka�k� �nab�dant į telefono ragelį ir papra�ė jos pakartoti.

��Negrį�k �ia,���tarė ji �iek tiek garsiau.���Tau nėra reikalo grį�ti. Man viskas bus gerai.

Ji buvo priversta palikti jį vaikystėje ir dabar norėjo pati pasiaukoti. Jis liepė jai baigti tokias kalbas.

��U�jau�iu dėl tavo draugės Anos mirties,���tarė jis.���Kai baigsime kalbėti, perskaitysiu jos lai�k�.

��Tai jos gyvenimo istorija.

���inau.

Nuo to pokalbio prie� dvi savaites Maleko kambario vidury ėmė pama�u kauptis krūva knygų apie Antr�jį pasaulinį kar� ir holokaust�. Anos lai�kas, para�ytas kruop��ia Soaad ra�ysena persų kalba, trumpai pasakojo, kaip 1939�1943 metais likimas nublo�kė j� i� ka�kokio miestelio tarp Balstogės ir Var�uvos į Teheran�. Ji buvo ma�a mergaitė, viena i� nepaprastos daugybės lenkų, bėgusių i� prad�ių nuo Hitlerio, o paskui nuo Stalino. Galiausiai, kaip Malekas su�inojo i� tų knygų, apie �imtas tūkstan�ių �ių pabėgėlių atsidūrė Teherane. Tarp jų buvusius �ydų vaikus, perkeltus į �emes, netrukus virtusias Izraeliu, imta vadinti Teherano vaikais.

Malekas bandė įsivaizduoti �imt� tūkstan�ių lenkų Teherane 1942 metais, tarp jų An�, slepian�i� savo �ydi�k� tapatyb� ir įstrigusi� tame tolimame mieste visus �iuos de�imtme�ius. An�, paskutin� �inom� Lenkijos �yd� 2008-ųjų Teherane! Soaad ji diktavo: Teherane pirm� kart� po trejus metus trukusio pragaro pasijutau �iek tiek saugesnė. Nenorėjau i�vykti i� �ia. Ne�inojau, kas man�s laukia kitur. Atrodė, tarsi ji maldavo Malek� suprasti ir atleisti jai u� tai, kad pasiliko ir nei�vyko į �ydų tėvyn�, kad nuslėpė savo kilm�.

�i istorija jį įtraukė ir nedavė ramybės i�tisas dienas. Jis prisiminė, kaip jie trise t� dien� vaik��iojo po tas �ydų kapines. Jeigu jis būtų rim�iau pam�st�s apie Anos pasakojim�, k� nors būtų padar�s kitaip. Galbūt būtų pavyk� i�rūpinti Anai ten viet�. Jis turėjo pa�įstamų Teherane ir pats turėjo daug ry�ių. Ta�iau t�kart Anos istorija nepatraukė dėmesio. Jis buvo pernelyg u�siėm�s Sina ir Fani, kad suprastų, kaip svarbu jai buvo atgulti tose kapinėse. O dabar jau buvo per vėlu. Jis nuvylė An�, o nuvildamas j� nuvylė ir Soaad.

Po reklaminės pertraukėlės nutildyto televizoriaus ekrane vėl pasirodė Klara ir laidos vedėjas. Maleko mintys �ok�iojo nuo vienos prie kitos neįtikėtinos jo gyvenimo mozaikos dalies: Klara televizoriaus ekrane, Anos istorija, kuri paskatino ryte ryti knygas apie holokaust�, dabar i�mėtytas ant grindų po vis� but�, ka�kur Irake prading�s Sina ir D�eimsas Makgreivis, nusipeln�s jūrų pėstininkų kapitonas i� Long Ailando, Falud�os mū�io veteranas, dabar gyvenantis kartu su Kandise Vinsent ir jos vaikais ka�kokiame Bronkso socialiniame daugiabutyje.

Malekas i�jungė Klar�. �įvakar jis neturėjo paskaitų, ta�iau nutarė u�sukti į koled�o gimnastikos sal� ir pasikalbėti su D�eimsu. Jis pamanė, kad prie� i�skrisdamas į Teheran� keletui dienų turi bent kart� pakalbėti su savo draugu apie u�simezgusius tarp judviejų su Kandise santykius.

Visos Maleko abejonės dėl jų santykių i�sisklaidė įvykiams dar nė neprasidėjus � patyr�s smūgį į krūtin� ir nusirit�s nuo akmeninių koled�o kiemo laiptų, kur jam pagelbėti tuoj atskubėjo būrelis studentų, jis jau tiksliai �inojo, kokie jie.

Galiausiai atsistoti jam padėjo du koled�o apsaugos darbuotojai, dėb�ioj� taip, tarsi jis būtų sumu�tas savo valia, norėdamas pridaryti jiems nemalonumų. Minia jau skirstėsi, o u� trijų metrų stovėjo Kandisė, visi�kai pasimetusi, ta�iau tvardydamasi:

��Atsipra�au, dėstytojau. Tai mano kaltė. Taip atsitiko dėl man�s.

Malekas atsikratė jį prilaikan�ių sargybinių ir prisėdo ant tų pa�ių laiptų, nuo kurių k� tik nudardėjo. Smūgis buvo stiprus. U�puolikas paspruko. Buv�s Kandisės vaikinas, jos vaikų tėvas.

Jam truputį skaudėjo krūtin�. Ir krisdamas ant grindinio jis �iek tiek prasikirto galv�. Perkratydamas atmintyje keleto paskutinių minu�ių įvykius jis matė save einantį prie goti�ko pastato, kuriame buvo įsikūrusi koled�o sporto salė. Prie�ais jį: Kandisė ir vyras, su kuriuo ji gin�ijosi. Ma�daug tokio pat ūgio ir sudėjimo kaip ir Malekas. Jo galva buvo nuskusta plikai, jis kalbėjo su ry�kiu salie�ių akcentu. Ne jamaikie�ių. Galbūt Trinidado. Ta�iau piktai �aukė daugiausia Kandisė, o vyras, regis, bandė j� ka�kuo įtikinti. Malekas nugirdo, kad ji liepė daugiau nesirodyti koled�e. Tada �ypsena nu�vietė jos veid� ir ji tarė:

��Oi, sveiki, dėstytojau.

I�gird�s j� su ka�kuo sveikinantis vyras atsisuko ir pamatė u� nugaros stovintį suakmenėjusį Malek�. To vyruko �andikauliai buvo tarsi i�kalti i� marmuro. Didelės akys. Dailus veidas. Netardamas nė �od�io jis sugniau�ė de�inį kum�tį ir �engė link Maleko.

Jis net nebuvo tikras, k� atėj�s pasakys D�eimsui. Nesudau�yk mano studentei �irdies. Ir tiek. Kadangi abejojo, ar D�eimsas rengėsi gyventi su ja pagautas laikino pareigos jausmo prover�io, ar vedinas tikrų jausmų.

�iaip ar taip, tai buvo ne Maleko reikalas.

Jis d�iaugėsi dėl jų. T� vakar�, kai Kandisė pribėgo prie jų vestibiulyje, D�eimsas galiausiai apsiėmė parve�ti j� namo. Ir tiesiog pasiliko. Netrukus Kandisės vaikams jis tapo dėde D�eimsu. Padėjo jiems ruo�ti namų darbus. Mokė juos imtynių ir �aisti futbol�. Jis pripa�ino, kad kaimynai i� prad�ių �iūrėjo į jį įtariai, ta�iau paskui įprato. Ir vaikų tėvas nesirodė. Iki �iandienos.

Kandisė ka�k� jam �nab�dėjo:

��Jis neblogas �mogus, tik kartais nevaldo rankų.

Apie k� ji kalbėjo � apie vyruk�, kuris k� tik jam smogė, ar apie D�eims�? Koled�o apsaugos darbuotojai ka�k� jam sakė, bet jis nė �od�io nesuprato. Jis galvojo apie kelion� į Teheran�: jam reikės susirasti Sin�, pasimatyti su Soaad ir ie�koti Anos kūno. Kaip jis ras Anos kūn� keturiolika milijonų gyventojų turin�iame mieste? Ir kaip stulbinamai jiedu, Kandisė ir D�eimsas, atrodė kartu koled�e. Jie ėmė rodytis �ia susikabin� rankomis, nepaisydami miglotų, kvailų taisyklių, draud�ian�ių intymius dėstytojų ir studentų santykius.

Migla jo galvoje prasisklaidė. Ir staiga Malekas suprato, kodėl i� tiesų �iandien atėjo susitikti su D�eimsu: jis norėjo laimingos pabaigos. Jis kar�tai tro�ko, kad �ios visi�kai nederan�ios poros santykiai pasiteisintų. Jeigu tai pavyktų, vadinasi, �iame pasaulyje dar galima ka�ko tikėtis. Vadinasi, �ans� turi ir Malekas, ir Soaad, ir Sina, ir galbūt net Ana.

I� esmės jis atėjo gauti i� D�eimso Makgreivio garantijos dėl savo buvusios studentės.

Galiausiai abiem, Malekui ir Kandisei, teko duoti parodymus koled�o apsaugos kabinete, kur apsaugininkai paklausė Maleko, ar jam reikia medikų pagalbos ir ar kviesti policij�, kad galėtų pateikti kaltinimus jį u�puolusiam vyrukui. Jis atsisakė ir pamatė, kad Kandisės veide pasirodė palengvėjimas. Tegul jos vaikų tėvas mano, kad atker�ijo. Tegu taip pat mano, kad �iuo u�puolimu jis jau pa�eidė prie�laikinio paleidimo s�lygas. Dabar jis stengsis laikytis nuo jos kuo toliau.

I�ėj�s i� apsaugininkų kabineto jis paklausė:

��Ar ra�ei, Kandise?

��Visada,���ir pridūrė: ��A�iū, kad supa�indinote mane su D�eimsu.

��K� judu veikiate namie?

��Kalbamės. Pri�iūrime vaikus. Gyvename. Man tai niekada nepabosta. Jums skauda?

��Po keleto dienų praeis. Nieko rimta.

��Tikiuosi, vien� dien� ir jūs atrasite meil�. Melsiuosi u� jus.

Jis linktelėjo.

��Ar mano parodymai apsaugininkams nesukels D�eimsui bėdų darbe?���toptelėjo jai.

��Net jeigu ir sukels, jis susitvarkys. Tavo D�eimsas kietas rie�utėlis.

��Jis kovingiausias �mogus i� mano sutiktų. O a� tikrai esu ma�iusi savo gyvenime kovingų �monių, ��nusi�ypsojo ji.

Ispani�kas baras su tokiai u�eigai nederan�iu Katz pavadinimu buvo įsikūr�s u� vieno kvartalo nuo Jamaikos centro metro stoties. Iki Kened�io oro uosto buvo tik keletas minu�ių kelio, ir vakarais �ia prigu�ėdavo i� Centrinės Amerikos kilusių juodadarbių darbininkų.

Pastaraisiais metais Malekas, leisdamasis į kelion� lėktuvu, pirmiausia u�sukdavo �ia. Ta�iau �į kart� D�eimsas u�sispyrė nuve�ti jį į oro uost�. Dabar tarp judviejų stovėjo daugybė tu��ių tekilos taurelių ir keletas bokalų alaus. Prie�ais juos, nu�iurusioje �okių aik�telėje, vyras su did�iule kauboji�ka skrybėle įnirtingai įkalbinėjo padavėj� su juo pa�okti pagal ka�koki� ilgesing� pakelės u�eigų melodij�, grojam� automatinio patefono. Ir tuo metu Malekas prisiminė ne k� kit�, o vakarus Kabulo turtingame Vizirio Akbaro Chano rajone, kur galėjai prisi�nioti iki �emės graibymo, saugomas vienos i� Koalicijos �alių ambasados sargybinių, tuo metu, kai vos u� penkių kvartalų afganų gyvybes skynė visos įmanomos negandos � �altis, alkis, ligos, pakelės minos, kulkos, peiliai, heroinas, heroino trūkumas ar tiesiog geras senamadi�kas ker�tas. Gyvenimas �ia buvo �iaurus ir neteisingas, ir kai vyrukas patraukdavo į Vizirio Akbaro Chano rajon� nusigerti iki s�monės netekimo, jis taip darydavo arba todėl, kad jam, kaip ir ambasadų popieriaus gadintojams, niekas nerūpėjo, arba dėl to, kad jis tiesiog nebegalėjo matyti, kas dedasi u� penkių kvartalų į de�in� ir į kair�. Malekas ateidavo ten prisimaukti svetim�alių kek�ių tiekiamo Indijos alaus ir Kanados viskio, kai norėdavo pamir�ti Klaros Vikingstad interviu su kokiu nors JTO funkcionieriumi, kuris �iltame kabinete �imt�jį kart� pasakojo apie karo baisybes.

Malekas pamanė, jeigu �i meksikie�ių u�eiga nusmurgusiame Kvinso pakra�tyje sugr��ino jį į Kabul� prie� kelet� metų, tai vienas Dievas �ino, kokių min�ių kilo D�eimsui Makgreiviui. Juk buv�s kareivis irgi turėjo apie ka�k� galvoti. Galbūt jo galvoje sukosi kokia nors paprasta mintis: kad jis nė u� k� nesės u� vairo �itaip apgirt�s. Ir Malekas nebūtų jam dėl to priekai�tav�s. Palik�s D�eims� �ia sėdėti tol, kol nei�sisios viso alkoholio, kurio jiedu prisi�niojo, jis būtų tiesiog nuva�iav�s likusį keli� iki oro uosto metro, sėd�s į lėktuv� ir i�skrid�s į Teheran�.

Paskui Malekas tiesiog i�dro�ė, per�aukdamas muzik�, kas sukosi jam galvoje vis� vakar�:

��Ar kuris nors i� tavo buvusių kareivių skaitė tavo knyg�?

D�eimsas įsistebeilijo į Malek�. Jo akys buvo paraudusios, ta�iau daugiau i� nuovargio negu nuo alkoholio: abu Kandisės berniukai sirgo gripu, ir D�eimsas pastarosiomis naktimis ma�ai miegojo. Makgreivis linktelėjo. Taip, jo kareiviai skaitė jo knyg�, regis, sakė jis. Ir ne, jis nenori apie j� kalbėti. Nenori apie tai kalbėti, nes pernelyg nauja. Ir dėl to, jog kai kurie jo valdiniai turbūt laiko jį savoti�ku prana�u, o kiti turbūt neken�ia jo u� savoti�k� didvyri�kum�. �iaip ar taip, viskas juk para�yta knygoje. Jis niekada neabejojo savo vyrų dr�sa, bet u�bėrė druskos jiems ant �aizdų. Kadangi� Falud�a neprilygo Ivo D�imai; jis tvirtai laikėsi �ios nuostatos. Ir net praėjus de�imtme�iams vyrai, kurie tarnavo jo vadovaujami, kiekvien� kart�, i�gird� D�eimso Makgreivio vard�, pajus apmaud� � ne dėl to, kad jis pasakė ties�, bet todėl, kad pasėjo jų �irdyse abejon�, nuoding� netikrumo daig�, kuris privertė kiekvien� susim�styti, ar jų narsa apskritai kada nors buvo ko nors verta.

Palauk�s, kol baigs groti pasibaisėtinai ilg� meksikieti�k� meilės dain�, D�eimsas tarė:

���inojau, kad buv�s Kandisės vaikinas stovi prie sporto salės, norėdamas mane sumu�ti. Apgailestauju, kad vietoj man�s kliuvo tau, Rezai.

Malekas murmtelėjo, kad tai niekai.

��Regis, a� susimoviau, tiesa?���nusi�ypsojo D�eimsas pavargusia �ypsena.

��Koled�o vadovybė kalbėjosi su tavim?

��Taip. Jie klausinėjo, kaip nutiko, kad a� organizavau savigynos būrelį, susidedantį vien i� moterų, ir kodėl a� susitikinėju su studentėmis. Mūsų mylimas teksasietis taip pat buvo i�sikviet�s mane į savo kabinet� paplepėti.

��Tu nepadarei nieko bloga.

��Galimas daiktas, jie atleis mane net iki �ių mokslo metų pabaigos.

��Neatleis. Jie tiesiog neprat�s sutarties su tavim kitiems metams. Tau reikėjo likti kariuomenėje. Nukepti dar kelet� had�ių, pelnyti dar kelet� medalių. Dabar būtum majoras, sėdėtum u� kokio nors ra�omojo stalo, reguliuotum eism� per atstum� ir demonstruotum PowerPoint skaidres ai�kindamas, kaip reikia vykdyti karo veiksmus mieste, did�iuodamasis savo pasiekimais. Tavo senis irgi būtų laimingas.

��Tai nejuokinga, Rezai.

��Sakyk, k� tu veiki su Kandise Vinsent?

��Gyvenu gyvenim�, kurio noriu.

��Tu laimingas, gyvendamas tame butelyje Bronkse?

��Ka�kur juk reikia pradėti, tiesa? Visi aplinkui tik ir tau�kia, kad pasaulį reikia keisti. Bet kas jį keis?

��Tai �tai k� tu darai ��keiti pasaulį? Ir dėl to tau reikalinga Kandisė Vinsent ir jos vaikai?

��Tu gi �inai, kad tai netiesa.

��Tu j� myli?

��A� paged�s vaisius, Rezai. Tu mane pa�įsti tik kelet� mėnesių. Ta�iau kol kas man Bronkse klojasi gerai. Man ten patinka. �inau, kad netiki manim, bet a� sakau ties�.

��Tu j� myli?

��A� buvau pasireng�s k� nors duoti �iame gyvenime, ir ji buvo pasirengusi tai priimti.

��Savoti�k� labdar�?

���ema taip kalbėti, Rezai.

��A� tik stengiuosi suprasti.

D�eimsas i�siurbė savo alaus liku�ius ir nekantriai pabar�kino į butelį.

��Supranti, negaliu papasakoti tau apie meilės strėl�, kuri pervėrė mane tarsi �aibas i� giedro dangaus. Bet susiklos�iusi situacija teikia man pasitenkinim�. Ji patinka man, patinka jai, patinka jos vaikams. Negi tai i� tikrųjų taip blogai?���jis palinko į priekį. ��Ir a� �inau, k� tu galvoji. Tu manai: Tas Makgreivis toks pat kaip Amerika. Demonstruodamas savo jėg� galvoja dar�s gera pasauliui. Argi ne taip, Rezai? Bet jeigu jau taip nori �itai i�girsti, tada taip, manau, kad j� myliu, savoti�kai. A� myliu veikian�i� paradigm�. Mudu su ta mergina derame vienas prie kito. A� net nesu tikras, kodėl, po galais, mudu taip gerai sutariame. Bet mes sutariame. Ir man tai svarbiausia. A� nemoku prisigalvoti miglotų s�vokų. D�iaugiuosi tarp mūsų u�simezgusiais santykiais ir, jeigu tau nuo to bus lengviau, vadinsiu tai meile. Ir a� jų nenutrauksiu.

��D�iaugiuosi tai girdėdamas. T� a� ir norėjau su�inoti.

��Rimtai?

��Gal tai tave ir apstulbins, ta�iau a� labai rūpinuosi artimais �monėmis. Rūpinuosi tavimi. Rūpinuosi savo buvusia studente. Ir jeigu judviem sekasi, vadinasi, �is pasaulis dar ne visai su�iktas.

��Pasaulis tikrai dar ne visai su�iktas, Rezai. Tik reikia ilgokai paklampoti per �ūdus, kad surastum �vari� viet�.

D�eimsas atsistojo. Parodė į tu��ius judviejų butelius ir patraukė link baro. Jie sėdėjo prie kampinio staliuko, padavėja buvo labai u�siėmusi ir negalėjo skirti jiems daug dėmesio. Malekas turėjo tik rankinį lagaminėlį ir iki jo skryd�io dar buvo likusios i�tisos keturios valandos. Per t� laik�, kol grį�o prie stalo, D�eimsas jau buvo nupirk�s dviem meksikie�iams prie baro po taurel�. I� jų veidų buvo matyti, kad tai darb�tūs, dori darbininkai. Malekas stebėjo, kaip D�eimsas geria su jais, tap�noja per nugaras ir spaud�ia jiems rankas. Jis kalbėjo su jais tikrų vyrų pasaulio, sunkaus darbo ir pa�ėlusių linksmybių brolijos, kalba. D�eimsas Makgreivis nusimanė apie �iuos dalykus. Jis buvo silpnesniųjų � turin�ių ma�iau maisto, ma�iau drabu�ių, ma�iau �audmenų � gynėjas. �tai kodėl �is buv�s jūrų pėstininkas negalėjo susitaikyti su Falud�a. Jis laimėjo kov� tame Irako miestelyje. Ta�iau ta kova buvo nes��ininga. Visi�kai nes��ininga. Ir su �iuo suvokimu jis turėjo gyventi vis� likusį gyvenim�. Taigi jis tikriausiai ves Kandis� Vinsent ir persikels su ja ir jos vaikais gyventi į Long Ailand�, kol jo bendramoksliai i� karininkų mokyklos blizgina savo medalius ir ra�o i�manias monografijas apie kov� su teroru.

Maleko galvoje viskas susiliejo. Jis buvo dėkingas D�eimsui Makgreiviui u� tai, kad �is egzistavo pasaulyje. Ir staiga jam pasidarė labai baugu prarasti �į amerikietį, kurį pa�inojo ma�iau negu pusmetį. �is jausmas padarė jį sentimentaliu. Ir kai D�eimsas dar kart� papra�ė jo pasakyti ties�, kodėl jis vyksta į Teheran�, Malekas atsivėrė. Jis pradėjo nuo Soaad. O netrukus jis papasakojo D�eimsui ir apie Fani, nuo kurio priklausė, ar pavyks atgauti Soaad byl�, ir galiausiai lėtai, kaip �mogus, kuris jau�iasi nenumaldomai artėj�s prie bedugnės, papasakojo D�eimsui apie Sin� Vaf�, savo geriausi� koled�o laikų draug�.

Malekas net nepasivargino pakelti galvos, kai D�eimsas tyliai atsistojo ir patraukė nupirkti dar i�gerti. Grį��s jis terk�telėjo ant staliuko dar dvi paskutines taureles ir tarė:

��Kad kelelis nedulkėtų, drauge!

Padavėja, galiausiai neatsispyrusi vieno i� vyrų maldavimams, i�ėjo su juo pa�okti į �okių aik�tel�, kurioje besisukan�ias poras vaikėsi mirguliuojan�ios melsvos ir rausvos �viesos.

Malekas tarė:

��Privalai suprasti, Sina Vafa stengiasi i�gelbėti pasaulį kaip ir tu. Judu abu nelabai vienas nuo kito skiriatės.

Jis pusiau juokavo. Ta�iau pradėj�s sakyti �iuos �od�ius Malekas jais patikėjo. Jis laukė būdamas daugiau tikras, negu įstengdamas stebėti, k� apie tai pasakys D�eimsas.

��Ne�inau, k� tavo draugas veikia Irake. Ta�iau a� �inau, kad dėl tokių �monių kaip jis �ūdavo mano vyrai.

��Abejoju.

��Jeigu susirengei ginti t� �unsnukį, tai kuriems galams apskritai man apie jį pasakojai?

Malekas susim�stė. Jis nerado jokio atsakymo. Ir jo nuotaika vėl ėmė keistis. Jis jau nebūtų deng�s savo kūnu D�eimso Makgreivio nuo kulkos, kaip k� tik prie� pusvalandį. Ties� sakant, jis buvo veikiau prie�as. Galimas daiktas, Malekas nebuvo dėl nieko tikras. Jo galvoje tvyrojo migla. Po trijų valandų jis turėjo skristi į Teheran�.

��Sakiau, kad jis įsivėl�s į ka�k�. Ta�iau a� ne�inau, į k�.

��Ant kulkų, kurios ten �vilpė į mane, nebuvo para�yta, ar jas i��ovė �iitai ar sunitai. Ta�iau jos vis tiek �udė. Tu norėjai, kad tai �ino�iau. Tu tiesiog netvėrei noru kam nors apie tai papasakoti. Dabar tau atlėgo.

��Ir k�, tavo manymu, turė�iau daryti?

��Pakalbėk su juo. Pasakyk jam liautis ir pasitraukti. Pasakyk, kad tai ne jo kova.

��I� kur �inai, kad tai ne jo kova? Galbūt kaip tik jo.

Tai buvo esmingiausias dalykas. Galbūt i� tiesų ten buvo Sinos kova. Ir D�eimsas Makgreivis, ir Reza Malekas, kurie abu ra�ė apie t� kov�, sėdėjo tame ispani�kame bare stebeilydamiesi vienas į kit�, kol abiem pasidarė nebepakeliama.

Galiausiai Malekas paklausė:

��K� tu dėl to darysi?

��A�? Tai jau nebe mano kova.

Jie vėl lankėsi kapinėse. Pro jas einan�iu pakrantės keliu sirgaliai � plevėsuojan�iomis vėliavomis papuo�tais automobiliais, garsiniais signalais keldami pragari�k� triuk�m� � skubėjo į Anzali stadion� pasi�iūrėti savaitgalio futbolo rungtynių. Ta�iau krik��ionių kapinėse vie�patavo ramybė. Prie vieno kapo stovėjo armėnų �eima ir meiliai �vilg�iojo į Malek� ir Soaad, klajojan�ius po didelį kapinių plot�, kurį u�ėmė po Antrojo pasaulinio karo atvykusių lenkų kapai. Jų buvo apie a�tuoni �imtai ir, prie�ingai negu �ydų kapinėse Teherane, ant visų jų antkapių buvo u�ra�yti krik��ioni�ki vardai.

Jie atvyko �ia primygtinai pra�ant Soaad. Ji sakė norinti pamatyti visk�, kas susij� su Ana. Nors tai vargu ar įmanoma, ta�iau ateidami �ia jie padarysi� bent �į t�, kas dar įmanoma. Taigi Malekas i�sinuomojo Teherane automobilį su vairuotoju ir, pasiėm�s Soaad, leidosi į kelion�; pernakvoj� vietos vie�butyje ryt� jie atėjo į kapines. Soaad nupirko gėlių. Priklaupusi ji meiliai padėjo labai brangias baltas orchidėjas ant pirmo pasitaikiusio kapo. Atsitiktinumo valia tai buvo ka�kokio lenkų vaiko, mirusio 1942 metais, kapas.

Malekas vėl atkreipė dėmesį į tai, kokia lanksti ir mikli jo motina. Jis manė, kad Anos mirtis gali j� palau�ti. Dabar įsitikino, kad �i �e�iasde�imtmetė buvo beveik nepalau�iama. Keturias dienas i� eilės ji vertė eiti kartu į Teherano Beche�t Zachros kapines ir ie�koti Anos, kurios kūnas vis dar buvo pasimet�s did�iulėse jų platybėse. Soaad buvo neįkyri, ta�iau nenumaldoma, koks gali būti tik �mogus, pa�in�s kalėjim�. Ketvirt� dien� paprastas kapinių tarnautojas liepė jiems i�eiti ir daugiau nebesirodyti, jie visi�kai nenutuoki�, kur gali būti palaidota ta moteris vardu Ana, kadangi jie nes� giminai�iai, turintys tai įrodan�ius dokumentus, jos palaidojimo vietos paie�ka nebūsianti atliekama.

��Kas nors pavogs tas orchidėjas,���tarstelėjo Malekas.

Soaad atsistojo ir grį�telėjo į savo sūnų. Jis i�vydo pasitenkinim� jos veide. Ji laukė jo grį�tant, kad galėtų nupirkti orchidėjų, Anos mėgstamų gėlių, ir padėti jas ant kokio nors kapo, bet kurio kapo, ta�iau pageidautina, kaip nors susijusio su Lenkija.

���inai,���tarė ji,���Ana visuomet minėdavo Lenkij� taip, tarsi nenorėtų kalbėti apie j�.

Malekas parodė į Kaspijos jūros pakrant�, visai netoli tos vietos, kur jiedu stovėjo.

���iame uoste i�silaipino i� Rusijos atvyk� lenkai. Kaip tik �ia, kur mudu esame. Daugelis tuo metu jau sirgo �iltine. �tai dėl ko �ia tiek daug kapų.

��Jie kentėjo, tiesa?

Pro kapines stadiono link nusirito nauja automobilių banga. Įdomu, kad t�dien vietos komanda �aidė su sen�ja Sinos komanda. �iandien vilkėti Anzalyje raudonus Sinos komandos spalvos drabu�ius buvo pavojinga gyvybei. Ir vis dėlto tos komandos aistruoliai turėjo pasirodyti. Nei�vengiamai turėjo kilti mu�tynių. Akimirksnį Malekui �ovė į galv� absurdi�ka mintis, kad tarp aistruolių gali būti ir Sina.

��Turėjau galvoje����t�sė ji,����inau, kad jie kentėjo. Paskutinėmis savaitėmis Ana tik apie tai ir kalbėjo. Ta�iau ne�inojau, kad buvo tiek daug tokių �monių kaip ji.

Tose kapinėse jis per penkias minutes glaustai papasakojo jai �ių pabėgėlių istorij�. Svarbiausia buvo tai, kad Anos �eima atsidūrė tarp tų �ydų, kurie pra�uvo Rusijos gulaguose, o ne vokie�ių koncentracijos stovyklose. �tai kas i�gelbėjo An� � gulagas! Paleisti i� lagerių jie metus gyveno pusbad�iu Vidurio Azijoje. Kitk� Soaad jau �inojo, nes ji pati u�ra�ė tai, k� Ana jai diktavo. Kaip Ta�kente Anos �eima atidavė j� į krik��ionių na�lai�ių prieglaud�, kuri� įsteigė i� gulago paleisti lenkai. Ana kaip krik��ionė buvo įsodinta į laiv� ir nugabenta į Iran�. Irano stovyklose ji drovėjosi prisipa�inti esanti �ydė. Kiti �ydų vaikai buvo i�ve�ti į Palestin�. Ji pasiliko. Virto krik��ione. Paskui priėmė islam�.

Jos istorija priminė pasakojim� apie pasiklydusį laiv�. Ir net dabar jos negyvas kūnas buvo pasimet�s ka�kur Teherane. Tie �ydų vaikai, kurie pasiekė Izraelį, buvo vadinami Teherano vaikais, ta�iau Ana buvo ypatingas Teherano vaikas. Ir ji niekada jo nepaliko.

Soaad įkalbėjo jį pasivaik��ioti pakrante palei Anzalio uost�, norėdama pamatyti, kur tiksliai Ana galėjo i�lipti į krant�.

Pakrantėje Malekas palaukė, kol ji paeis į priekį, ir mobiliuoju telefonu paskambino į Amerik�. Nustebindamas jį D�eimso telefonu atsiliepė ma�as berniukas. Vienas i� Kandisės vaikų, pamanė Malekas. �yptelėj�s jis i�jungė skambutį.

Kai jis pasivijo Soaad, �i paėmė jį u� rankos ir tarė:

��Nuo to laiko, kai tu atvykai, mus nepaliaujamai seka.

��Taip, seka.

Ji apstulbino Malek�. Jis nesitikėjo, kad Soaad tai pastebės. Net ir t� patį motociklinink�, kuris sekė juos dvi dienas i� eilės, vykstant į Teherano kapines. Jam kilo mintis, kad tas motociklininkas galėtų būti Sina. Ta�iau tai buvo ne jis.

��Tai dėl man�s, tiesa? ��paklausė ji. ��Tai dėl man�s tau tenka �is galvos skausmas.

��A� pasiimsiu tave į Amerik�.

��Kokia kaina?

��Kad ir kokia kaina būtų, mokėti teks ne man. Tu esi tiesiog įkaitė, laiduojanti, kad būtų sutvarkyti kiti reikalai.

��Tai kodėl tada jie mus seka?

��Jie nori i�siai�kinti, ar a� �inau, kur Sina. Kai įsitikins, kad ne�inau, tada pasirodys.

��Į k� įsivėlė tavo draugas?

Malekas atsiduso:

��Mes visi anks�iau ar vėliau į k� nors įsiveliame. Tu įsivėlei į ka�k� praeityje, ir tai vis dar persekioja tave. Ana sykį ka�kokioje Rusijos prieglaudoje pamelavo apie savo kilm� ir turėjo nusine�ti �į mel� su savim į kap�, atskleidusi ties� tik mudviem,���jis vos susilaikė nepasak�s: Ir mes net ne�inome, kur tas jos kapas. � O Sina įsivėl�s į ka�k� dabar. Ir nieko �ia nepadarysi.

��O į k� įsivėl�s tu?

Jis apsvarstė jos klausim�.

��A� dar nesu tikras. Ta�iau netrukus su�inosiu.

Soaad pasakė mylinti jį, savo vienintelį sūnų. O jis priglaudė j� prie savo krūtinės ir pasakė, kad tai �inoj�s, ir kad galiausiai viskas bus gerai.

Jie susitarė susitikti arbatinėje prie�ais Sinos nam�. Buvo ankstyva popietė, ir u�eiga � sausakim�a. Keletas jaunų darbininkų miegojo ant suolelių prie lango, silpnos �iemos saulės nu�viestais veidais. Jie priminė Malekui tuos du meksikie�ius, kuriems D�eimsas nupirko i�gerti Katz bare Niujorke.

Pro duris į�engė Fani.

��Ar pastaruoju metu jus seka?���tiesiai paklausė Malekas.

��Nuo pat tos dienos, kai jūsų draugo Sinos byla patraukė galingųjų dėmesį, man�s nebeseka. Dabar a� tik eilinis samdomas �mogelis.

��Tai jūs nesusi�ersite i� Sinos nuosavybės milijonų, kaip tikėjotės?

��Susi�ersiu,���su pasitikėjimu atsakė Fani,���tik turėsiu dalintis.

Jis atrodė nenusiteik�s pasi�neku�iuoti kaip įprasta. Atrodė susikaup�s ir pasireng�s imtis reikalo.

��Tai kas tada seka mane?

��Mano �monės.

��Klausykite, a� ne�inau, kur Sina.

��A� �inau. Ir todėl ypa� svarbu, kad kit� savait� skirtumėte man. Mums reikia dar keleto jūsų para�ų.

Malekas pa�velgė Fani tiesiai į akis.

��A� turiu atsakom�jį pra�ym�.

��Klokite.

��A� kalbėjausi su Sinos motina. Ji su savo vyru rado vien� Vafų sklyp�. Jiems irgi reikia mano para�o. Tai tik vienas sklypas. Nedaug, vertinant jūsų mastais.

��A� apie tai jau �inau. Galite pasira�yti dėl to sklypo. Man jo nereikia.

��Norite pasakyti, kad nebandysite jo atimti i� jų?

��Jeigu bū�iau norėj�s, jau bū�iau atėm�s. Laikykite tai mano dovana jums.

��Tai a� vis dar būsiu sekamas?

Fani atsistojo.

��Jūs �inosite, kai būsite sekamas.

Ir įteikė Malekui adres�, kuriuo kitos dienos ryt� jis turėjo atvykti. Ten buvo įsikūrusi viena i� tų tariamai teisinių įstaigų, kuriose dokumentų ir turto nuosavybės teisės buvo perleid�iamos remiantis metro ilgumo ranka ra�ytomis buhalterinėmis knygomis.

Malekas dvi valandas kruop��iai tikrino, ar neturi �uodegos�, kol visi�kai įsitikino, kad niekas neseka. Niujorke, numanydamas, kas jo laukia, jis nusipirko vien� abejotin� knyg�, kurioje buvo apra�yti būdai, kaip i�vengti sekimo. Knygoje daugiausia buvo prira�yta niekų, kokių gausu kiekviename filme apie �nipus, ta�iau �alia jų pateikta ir naudingos informacijos, kuri� �i��vejojus� buvo galima pritaikyti prakti�kai.

Pasisukioj�s po pakrikai i�siplėtusį Didįjį turgų jis i�niro i� prekeivių �alvario dirbiniais kvartalo, ant galvos u�simauk�lin�s k� tik nusipirkt� kepur�, apsivilk�s pigia tamsiai mėlyna neperpu�iama striuke ir, sustabd�s ka�kokį motociklinink�, nuva�iavo su juo pus� kelio iki savo kelionės tikslo. Ten jis įsėdo į įprast� taksi ir nuva�iavo į t� miesto dalį, kurios daugelis �monių niekada nebuvo mat�. Ji buvo netoli Rėjo apygardos, prie parko, kuriame lankėsi tik narkomanai, o policininkai kart� per mėnesį surengdavo reid�, norėdami įvykdyti jiems nustatytas i�dirbio normas. Dauguma �ių narkomanų buvo nepavojingi �monės, veikiau filosofai, negu nusikaltėliai. Kart�, kai vienam prancūzų kino dokumentininkui prireikė vertėjo, Malekas praleido �ioje vietovėje geras dvi savaites. �is lū�nų rajonas, nusidriek�s palei gele�inkelį � jungiantį miest� su �alies pietumis, prie pat magistralės � buvo pasaulis pasaulyje. Ank�toje jo erdvėje gyveno juodadarbiai, prekeiviai narkotikais, prostitutės, joje įsikurdavo �monės, k� tik atvyk� autobusais i� savo kaimų ir netrukus tapdav� jos įkaitais. Pro �alį dundant traukiniams vaikai, sustoj� ant takų, skraidino savo darbo aitvarus, pakra��iais kudakuodami lakstė vi��iukai.

Moteris, kuri� visi parke vadino Maman, sėdėjo, kur visada ir sėdėdavo, ant suolo, nuo kurio gerai matė visus kampus, jeigu policija kada nuspr�stų j� aplankyti.

Įgudusiomis akimis ji tuoj atpa�ino besiartinantį Malek� ir i�si�iepė bedante �ypsena. Ji niekada nepamir�davo �monių veidų ir vardų. Niekada nepardavinėdavo netikusių kvai�alų. Ji niekada nieko neskųsdavo.

��Aka Malekas! Ir skuba. Kodėl?

Malekas pabu�iavo jai rank� ir padavė Maman Toblerone �okolado batonėlį � jos silpnyb�, � didelį, kokį gali nusipirkti tik oro uostuose.

��A� ie�kau Afgano.

Ji įsistebeilijo į tolį, nepajėgdama i� karto savo galvoje prasklaidyti nepaliaujamai susijaukusių min�ių apie praleistas galimybes, prisiminimų apie nei�tesėtus pa�adus ir seniai mirusį narkoman� vyr�, kuris ir įjunkė j� į kvai�alus. Lietingomis naktimis kiti narkomanai, kurie neturėjo kur nakvoti, sugu�ėdavo pas j�, ir ji iki pary�ių atmintinai deklamuodavo jiems klasikines persų Hafizo ir Rumio eiles.

��Afganui sekasi puikiai.

Ji pasakė Malekui adres�.

��Jus ten sustabdys. Pasakykite, kad jūs nuo man�s.

Akimirk� padvejojusi ji pridūrė:

��Kaip Amerika?

��Ji tarsi įprotis.

��Jums patinka jūsų įprotis?

��Nuo jo nemir�tama.

��Tai eikite su Dievu.

Maman nurodyta vieta buvo u� dvide�imties minu�ių kelio pės�iomis. Malekui į�engus į siaur� gatvel� prie namų stoviniav� vyrai pervėrė jį greitais, bet tiriamais �vilgsniais. Teherane, jo �iniomis, buvo veikiausiai pustuzinis tokių rajonų kaip �is, į kuriuos policija bijojo ki�ti nosies. Lū�nų tarpduriuose stovintys berniukai, ne vyresni negu devynerių, siūlė savo dvylikametes seseris. Ma�ytėse arbatinėse vyrai i�purtusiais nuo kvai�alų veidais skolon svaiginosi opijumi. Ir vir� viso to, vietoj mirguliuojan�ių neono reklamų skylėtas sienas dengė ilgos juodos vėliavos su �iitų kankinių vardais.

Malekui prireikė dviejų vaikų vedlių pagalbos, kol nusigavo pas �mogų, prisista�iusį Chijaalo vardu. Jis buvo pana�us į pramoninio dyd�io �aldytuv�, o jo vardas, kuris rei�kė Įsivaizduok, kėlė daug min�ių. Ten reikėjo laukti dar valand�. Dangus aptemo, ir Malekui į kaulus ėmė skverbtis �iemos �altis. Jie laukė u� kebabinės, kurioje būreliais sėdėjo afganai vyrai, ramiai �neku�iuodamiesi ir gurk�nodami arbat�. �i drėgna ir �alta vieta trenkė prakaitu, karu ir slaptumu. Malekas buvo prisiek�s sau niekada �ia nebegrį�ti. Ir vis dėlto jis buvo �ia. Vėl. Suskambėjo jo telefonas, ir jis atsitraukė į kamp� atsiliepti, i� keisto numerio numanydamas, kas skambina.

D�eimsas kalbėjo nepasisveikin�s.

��An�dien telefonu atsiliepė mano vaikas. Gaila! �inojau, kad skambinai tu. Abejojau, ar man pavyks prisiskambinti numeriu, kurį davei, bet �tai, prisiskambinau.

Malekas apgalvojo D�eimso �od�ius. Mano vaikas. �ie �od�iai telefonu nuskambėjo taip natūraliai. Tokie teisingi. �is �mogus bet kurį galėjo paversti savo �alininku. Vis dėlto Malekas i�jungė ma�� sulankstom� telefon�. Kalbėdamas angli�kai �ioje nusmurgusioje u�eigoje Teherano u�kaboryje jis būtų patrauk�s į save nepageidautin� dėmesį. Jis nenorėjo to daryti, kad netektų kreiptis į senus kolegas. Bet kito kelio nebuvo. Jeigu kas nors ir galėjo padėti jam su�inoti, kur yra Sina, tai tik �mogus, kurį visi kiti pa�inojo tiesiog kaip Afgan�, o Malekas ir Sina kadaise pa�inojo kaip Babur�.

Pa�velgus į Babur� atrodė, kad jo dabartinis pavaduotojas Chijaalas galėtų partrenkti jį riebiu ma�yliu savo pir�tu. Bet Baburas, vos siek�s Malekui iki krūtinės, liesas kaip labiausiai i�sek� narkomanai Maman parke, buvo vienas i� tų nepriklausomų �monių, kurie savaime įsigali visur, kur tik įkelia koj�. Pirm� kart� Malekas ir Sina Afgan� sutiko Afganistane, Badak�ano provincijoje. Tada jis bėgo ir nuo Talibano fundamentalistų, kovojan�ių su amerikie�iais, ir nuo amerikie�ių. Likus keletui metų iki amerikie�ių invazijos Baburas gavo tiesiog neįtikėtin� darb�: virėju vienoje i� stovyklų pietų Afganistane, kur arabų, �e�ėnų ir bosnių kovotojai atvykdavo mokytis kovoti per įvairius �ventuosius savo karus. Stovyklų bosai arabai grie�tai draudė vietiniams afganams bendrauti su u�sienio kovotojais. Taigi Baburas vaidino kur�i� ir nebylį. Tiesiogine prasme. Dėl to stovyklos valdytojai laikė jį idealiu tarnu. Kol sykį ka�kas pagavo jį vėlai vakare lovoje besiklausantį ka�kokios vos girdimos Indijos radijo stoties. Kit� dien� jie tikrai būtų perpjov� jam gerkl� u� tai, kad jiems melavo. Taigi Baburas spruko. I� prad�ių į Pakistan�, i� ten į Indij�. Mumbajuje jis paklusniai vykdė įvairiausius musulmonų banditų pavedimus, kol ka�kas i� Afganistano jį pa�ino. Tada jam vėl teko bėgti � atgal į Afganistan�, į Badak�ano provincij�; �ia susidraugav�s su Maleku ir Sina, jis surizikavo papasakoti jiems savo istorij�. Jie nelegaliai nusive�ė jį su savimi į Iran�, vienintel� viet�, kur jo negalėjo pasiekti nei amerikie�iai, nei Talibanas. Ir �ia, per pastaruosius kelet� metų, naudodamasis pigia afganų darbo jėga, jis susikūrė pelning� prekybos versl� vogtais daiktais. Dabar jis buvo ma�as afganų valdovas. Ir jis liko labai skolingas Malekui. Malekas niekada nepapra�ė atsilyginti paslauga u� paslaug�. Ir dabar jis atėjo ne pra�yti paslaugos. Jis tik norėjo su�inoti, kur yra Sina Vafa.

��Girdėjau apie jį keistų dalykų, ��pasakė Baburas.

Įėj�s jis apkabino Malek� ir rankos mostu pakvietė sekti paskui jį į antr� kebabinės auk�t�. Angeli�ko veido, ta�iau beausis vyras atne�ė jiems ry�ių ir jogurto. Devintajame de�imtmetyje, karo su sovietais laikais, kai kurie fanati�kesni mod�achedų vadai nupjaudavo vaikams ausis su�inoj�, kad �ie lanko bedievių mokyklas.

��K� tu girdėjai? ��paklausė Malekas.

Baburas nenustygo vietoje. Jis beveik visi�kai nepasikeitė. Vis dar liesas kaip giltinė, su �vytin�iomis pla�iomis protingomis akimis, kurios visk� pamatydavo anks�iau u� kitus. Badak�ane, vos tik u�met�s akį į Malek� ir Sin� tame Dievo pamir�to u�kampio turgelyje, jis i� karto suprato galįs patikėti jiems savo istorij�. Dabar kuo nors pasikliauti reikėjo Malekui.

��Aka Malekai, a� jus myliu. Ir a� gerai gyvenu �ia, Teherane.

��Tada nesakyk man nieko, kas galėtų tau sukelti bėdų.

Baburas i�tiesė rank�, norėdamas paimti truputį ry�ių, bet persigalvojo ir pa�velg�s į Malek� paklausė:

��O jūs? Jūs turite bėdų?

��Ne. Bet papasakok man apie Sin�.

��I� prad�ių papasakokite man apie save.

Malekas atsiduso:

��A� turiu motin�.

��Turėti motin� yra gerai, mano broli.

��Man gali prireikti slap�ia i�ve�ti j� i� �alies.

��Manykite, kad jau i�ve�ėme.

��Jai yra u�vesta byla.

Baburas akimirksnį sustingo:

��Kas j� turi?

���monės, kurie gali labai apkartinti tau gyvenim�, jeigu su�inos, kad j� nelegaliai i�ve�ei.

��Jūs esate mano brolis. A� vis tiek padarysiu tai dėl jūsų, kai papra�ysite,���jeigu papra�ysite.

Malekas giliai įkvėpė, pats nesuprasdamas, ar jau�ia palengvėjim�, ar kito pobūd�io nuog�stavim�.

��A� taip pat ie�kau kokio nors lavono.

Baburas vos neprarijo ma�os persi�kos cigaretės, kuri� jis bandė prisidegti, u�uot valg�s savo ry�ius.

��Jūs i�sikraustėte i� proto, kaip ir mūsų geras draugas Sina.

��Anaiptol. Tai irgi susij� su mano motina. Mirė jos draugė. Viena moteris i� Lenkijos, vardu Ana. Jie pametė jos kūn� didelėse kapinėse, jeigu gali tuo patikėti. Kokie kvailiai! A� noriu padaryti savo motin� laiming� ir surasti kūn�. Man reikia kapo Anai.

��Jūs taip mylite savo motin�, aka Malekai.

Malekas gū�telėjo pe�iais. Ka�kodėl jis pagalvojo apie Sinos motin� ir tai, k� Sina ir Fani padarė jai ir jos vyrui prie� kelet� metų, i�varydami juos i� namų.

��Gerai. Parūpinsime Anai kap�, ��patikino Baburas.

��O kūnas?

Baburo veido i�rai�ka pasakė visk�.

��Aka Malekai, �inote, kiek kūnų niekada nepasiekia kapų �iame pasaulyje?

Jis parodė į beausį vaikin�, kuris ramiai triūsė virtuvėje.

��Kiekvienam tokiam vyrukui, �iandien vaik��iojan�iam po Afganistan�, tenka �imtas kitų, kuriems mod�achedai nupjovė ausis, i� prad�ių juos nu�ud� ir sukapoj� į gabalus. Niekas ne�ino, kur jie yra. Niekam nerūpi. Manote, kad Anai rūpi? Anai nerūpi. Kokia tos Anos pavardė?

��Kadaise ji buvo i�tekėjusi u� iranie�io. Jos pavardė Mad�idi.

��Nuostabu. Ponia Ana Mad�idi. Bus padaryta. Tai �iek tiek kainuos. Antkapiai �iais laikais brangūs.

Malekas i�siėmė pluo�telį �imto dolerių banknotų ir penkiolika davė Baburui.

��Padaryk kaip įmanydamas geriau.

Baburas paėmė pinigus ir įsiki�o į ki�en�.

��Na, k� dar jūs mylite, aka Malekai?

��A� myliu Sin� Vaf�.

��U� to �mogaus galv� pietų Afganistane, ypa� aplink Kandahar�, paskirtas apdovanojimas. �inojote tai?

��Ne�inojau.

��Nepamir�kite, kad anais laikais a� buvau tų �monių virėjas. Dabar tokių stovyklų kaip tais laikais jau neįkursi. Niekas nebeparengs �itokių kovotojų, ��Baburas beveik nostalgi�kai palingavo galv�. ��Juos gali kaltinti daug kuo. Bet jie buvo vyrai. Ir jie neapkentė iranie�ių, ��jis nusijuokė. ��Vadindavo juos novatoriais. Laikė blogesniais negu �ydai. Blogesniais negu krik��ionys. Jūsų draugui Sinai �ovė į galv� u�megzti ry�ius su tokiais �monėmis. Jis keliavo po Kandahar�, kur visos pakampės knib�dėte knib�da �nipų, skelbdamas, kad musulmonas yra musulmonas, nesvarbu, ar sunitas, ar �iitas. Stebuklas, kad jo nenu�udė tuojau pat.

��Kas ten nori jo mirties?

��Koks skirtumas? Galbūt sunitai. Galbūt koks nors �mogėnas, sėdintis įstaigoje Londone, kuris nerimauja dėl savo samdinių saugumo Kandahare. A� galiu jums atmintinai i�vardyti �imt� �monių, u� kurių galvas Afganistane paskirtas atlyginimas. Sina tik vienas i� daugelio. Ir jo galva įvertinta anaiptol ne brangiausiai.

��Kaip man jį rasti?

��Jeigu jis dar gyvas.

��Baburai, tu tikrai �inotum, jeigu jis būtų negyvas.

��Jis �aidė su tokiais �monėmis, kurių net vardus bijau i�tarti. A� esu tik varg�as Afganas, bandantis i�gyventi Teherane.

Malekas atsistojo i�varg�s, bet taip pat ir patenkintas. Baburas puikiai �inojo, kur yra Sina. Malekas neapsiriko pas jį ateidamas. Galbūt Sina net tikėjosi, kad Malekas pas jį ateis. Afganas buvo vienintelis jiems abiem �inomas, pasitikėjimo vertas ry�ys su nusikaltėlių pasauliu. Baburas visk� �inojo. Ir kiekvienas jo �iandien i�tartas �odis bylojo Malekui, kad jis �inojo, nors to ir nepasakė.

Malekas patraukė link laiptų.

Baburas neatsistojo.

��Aka Malekai!����ūktelėjo jis.

Malekas atsisuko.

��Daugiau �ia nesirodykite!

��Tu surasi mane?

��Taip, kai ateis laikas, a� jus surasiu.

��Tik atsimink, kad a� �ia neilgai, Baburai.

��Pradėsime nuo kapo poniai Anai. Pakartokite, kokia buvo jos pavardė?

Saidi!

Malekas keikė Afgan�, kad �is nesugebėjo atsiminti teisingos Anos vyro pavardės. Dabar jiedu su Soaad stovėjo didelių kapinių kampe, apsupti kapų jūros, prie antkapio su neteisinga pavarde, ir Soaad vis tiek padėjo ant jo orchidėjas. Malekas neskubino motinos, o �i laikėsi taip, tarsi jai ta klaida būtų visai nerūpėjusi.

Tai buvo vargana, labai apleista vieta. Atrodė, vėjas ty�ia ginė �ionai bakalėjos mai�elius i� tolimiausių vietovių, kad kapai atrodytų tarsi �ydintys nuo plastiko.

Ana Saidi.

Neteisinga pavardė, suklastotos laidotuvės ir tūkstan�iai vėjyje �okan�ių bakalėjos mai�elių toje kapinių dalyje vertė į �ios moters istorij� �iūrėti kaip į baisų pok�t�. Ir vis dėlto Malekas ganėtinai ramiai �velgė, kaip jo motina renka mai�elius aplinkui Anos kap�.

Kol kas Baburas vis dar neprane�ė, kur Sina.

��Kai jie jį nu�udė, irgi ne�inojau, kur jo kūnas,���tarė Soaad. Malekui prireikė keleto sekund�ių susivokti, k� ji turi galvoje. Per revoliucij� nu�udytas jos antrasis vyras turbūt buvo įmestas į kokį nors masinį kap� ir palaidotas kartu su kitais tokio pat likimo �monėmis.

��Apgailestauju. Norėjau, kaip geriau,���tiek teįstengė pasakyti Malekas.���Bet kodėl dedi gėles, jeigu �inai, kad tai ne jos kapas?���nei�tvėrė nepasmalsav�s.

��Nes man tai teikia nusiraminim�. A�iū tau u� tai.

Temo. �iuo metų laiku prieblanda u�slinkdavo anksti. Dangumi plaukė stulbinama virtinė debesų, spalva ir forma pana�ių į i�dorotas la�i�as, kuri, rodės, t�siasi iki pat Arabijos. Malekas negalėjo atplė�ti akių. �iema apgaubė nuoding� miesto or� �al�io kupolu ir nuda�ė jį �iurpaus gro�io spalvomis. Tai buvo poezija. Visa tai. �is izoliuotas kapinių plotas, u�verstas plastiko mai�eliais, sukryp� antkapiai, suklastotas kapas. Malekas pa�velgė į savo motin� ir suprato: �irdis pati atranda nusiraminim�. Jis neu�mir� tos akimirkos �i� valand�, �ioje vietoje. Jis puoselės jį kaip religin� patirtį ir vis� gyvenim� retsykiais, kaip mald�, gaivins atmintyje.

Parve��s motin� namo, jis i�sikvietė taksi ir nuva�iavo prie Sinos namo. Per �i� vie�nag� Teherane jis dar nebuvo lank�sis jo bute, bet vis dar turėjo rakt�. Stebėtina, bet raktas tiko. Nors pats butas buvo visi�kai tu��ias. Nebeliko nieko. Nei svarmenų, nei knygų, nei gitaros, nei lovos� nieko. Jis pastovėjo balkone stebėdamas apa�ioje besitreniruojan�ius imtynininkus ir sunkumų kilnotojus. Malekui i�ėjus i� pastato jo kaip paprastai laukė Fani.

��Radote k� nors?���paklausė jis.

��Butas tu��ias.

Jie va�iavo judriomis vakarinio Teherano gatvėmis. Prie� tris dienas Malekas pasira�ė dokument�, kuriuo leido Fani imtis veiksmų, siekiant atgauti vien� Sinos tėvui priklausiusį �emės sklyp� �iaurės Teherane, vert� de�im�ių milijonų dolerių. Tai buvo riebus k�snis, nes Teherane nekilnojamasis turtas turėjo did�iul� vert�, didesn� negu koks kitas turtas. Konfiskuotas Vafos turtas �emės i�tro�kusiame mieste viliojo galimybe greitai ir pasaki�kai praturtėti, jeigu pavyktų jį perimti. �i galimybė buvo tokia svaiginanti, kad po kurio laiko ji imdavo sapnuotis. Jos suviliotas nubud�s prie� akis matydavai �emės sklypus ir krūvas pinigų ir galvodavai tik apie tai, kam duoti ky�į ir kiek, kad i� to laimėtum.

��Judu su motina labai mėgstate lankytis kapinėse,���pastebėjo Fani.

Taikingai patylėj�s Malekas atsakė:

��Kapinės mus veikia raminamai.

��Pra�y�iau jūsų vasaros prad�ioje vėl atvykti į Teheran�. Tada mūsų darbas duos vaisių. Iki to laiko Vafų turtui u�dėtas are�tas bus at�auktas, ir jums reikės pasira�yti leidim� jį parduoti.

��A� nepasitikiu jumis.

��Kaip nors tai i�gyvensiu.

��Jūs pa�eidėte mūsų susitarim� dėl Sinos motinos. �adėjote, kad netrukdysite jai atgauti t� sklypelį �emės, kurį ji su savo vyru surado. Vakar a� buvau teisme su jais. Teisėjas pakeitė savo nuomon�. Tai jūsų nuopelnas. Buvo gaila �iūrėti į tuos senukus. Man teko kone i�ne�ti juos i� tų teismo rūmų.

��Taip, a� pakei�iau teisėjo nuomon�. Laikinai.

��Bet kodėl? K� tie senukai jums padarė?

��Nieko. A� u�jau�iu juos. Pats kadaise turėjau motin�. Kaip ir jūs. Kaip ir Sina.

��K� norite tuo pasakyti?

��Tiktai tai: kad a� kadaise buvau Sinos agentūros vadovas. Neu�mir�kime to. A� �inau jo psichologij�. Jį grau�ia s��inė, ir jis kupinas atgailos. Savo motinai. U� tai, k� jis padarė jai anks�iau. Jeigu a� dabar leisiu jai atgauti t� sklyp�, Sinos s��inės grau�atis atlėgs, ir jis bus pasireng�s mirti. Jis toliau �engs kankinystės keliu, kuris, ties� sakant, man įkyrėjo. Taigi a� neleidau tam sandoriui įvykti. Kol kas. Kai mudu, jūs ir a�, baigsime savo reikalus, Sinos motina su savo vyru galės pasiimti t� sklyp�.

��Sina nenori mirti. Jis tik nori �udyti. Apie savi�udyb� nėra ko net kalbėti.

��A� tai suprantu. Bet kartais �mogus, kuris taip įsitrauk�s į �udym�, pats gali būti nu�udytas. Negaliu leisti jam i�krėsti tokios kvailystės. Malekai d�ian, �velgiant i� esmės, mūsų religija yra tik įstatymų rinkinys. Ir a� tiesiog negalėsiu tvarkyti mirusio �mogaus turto. Teismai to neleis, nesvarbu, kokių pa�in�ių turiu ir kas stovi u� man�s. Tada vėl viskas prasidės i� naujo � dėl Vafų turto ims derėtis ir rietis kur kas auk�tesnio, man nepasiekiamo lygmens �monės. Neturiu laiko laukti, kol jie susitars. Noriu i�spr�sti �į reikal� dabar. Ne po penkiolikos metų.

Viskas, k� pasakė Fani, buvo i� dalies tiesa. Bet Malekas pabandė dar kart�:

��Jūs manote, kad Sina vis dar gyvas?

Fani pa�iūrėjo į Malek�, i�tiesė rank� ir atidarė keleivio duris:

��Eikite pas savo motin�, pone Malekai. Atsigriebkite u� prarastus metus.

��Jūs elgiatės kaip banditas, Fani!

��A� manau, kad Sina Vafa dar gyvas. Jeigu rasite jį anks�iau u� mane, pasakykit, kad neleistų sav�s nu�udyti. Jis gali �ūti po metų, kai mudu baigsime savo reikalus. Bet ne �iais metais. �iais metais jis turi būti gyvas ir sveikas. Ir man reikia, kad jūs tuo pasirūpintumėte, kol dar esate �ia, Teherane. Taip sutvarkytas pasaulis. Pasimatysime vasar�. Ir liaukitės taip da�nai lankytis kapinėse ir �vaistyti pinigus orchidėjoms. Mane tai slegia.

��Bent jau leiskite man pasiimti motin� i� �alies.

��Jūsų motina i�vyks su jumis, kai baigsime tvarkyti mūsų reikalus.

I�lip�s i� automobilio Malekas pamatė, kad Soaad stovi prie�ais savo nam� laikydama rankoje ilg� naujos barbari duonos kepalėlį ir stebi juos. Malekas vėl įki�o galv� į automobilį.

��Ar duodat �odį?

��Kokį?

��Kad leisite mano motinai i�vykti, kai baigsime savo reikalus. Ar duodate �odį?

���ia Teheranas, Malekai d�ian. Kol esate �ia, nepasikliaukite niekieno �od�iu, nors ir kaip įtikinamai jis skambėtų.

��A� parduodu savo but�. Turiu pirkėj�, ��pasakė Soaad.

Jie sėdėjo virtuvėje. Au�o ankstyvas rytas, u� lango tamsa dar nebuvo visai i�sisklaid�iusi. Malekas akies kra�teliu �iūrėjo į ma�� televizorių ant spintelės kra�to, per kurį rodė palydovinės televizijos kanal�. Buvo kartojamos praėjusios popietės �inios persų kalba; Klara davė interviu ka�kokiai iranie�ių televizijos sto�iai Kalifornijoje. Ji atrodė linksma ir buvo nutaisiusi t� �iek tiek labdaring� veido i�rai�k�, kaip visada, kai duodavo interviu ne amerikie�ių televizijos stotims. Malekas gurk�nojo arbat�.

��Kam parduodi but�?

��Tavo draugui Afganui.

Jis nesivargino paklausti, i� kur ji pa�įsta Afgan�. Pasirodė, kad Soaad turėjo �iek tiek profesionalumo. Net tada, kai daugiau negu prie� trisde�imt metų buvo priversta teikti beprasmius prane�imus saugumie�iams, ji nepametė galvos. �i mintis privertė j� mylėti dar labiau. Mylėti savoti�kai, ne taip, kaip kitas moteris.

��Nepastebėjai, ar pastaruoju metu buvai sekama?

��A� visada pastebiu, jeigu esu sekama. Tai gebėjimas, kurio neįmanoma prarasti. Mes nebuvome sekami nuo to laiko, kai nuvykome i�reik�ti savo pagarbos Anai.

��Ten palaidota ne Ana.

��Pakanka, kad būtų Ana.

��O k� sakė Afganas?

��Jis privertė mane įsiminti adres�, ��ji pasakė, kokį. ��Tau jis �inomas?

��Ne. Bet a� �inau, kieno jis gali būti.

��Man patinka tavo draugas Afganas. Jis sakė, kad tu kart� i�gelbėjai jam gyvyb�. Sakė, kad padarys visk� dėl tav�s. A� juo tikiu. Jis įspėjo, kad turiu būti pasiruo�usi, nes jis gali i�ve�ti mane i� �alies. Pasakiau jam, kad man reikia parduoti savo but�, bet apdairiai. Jis pa�adėjo surasti man pirkėj�. Bet tik u� pus� kainos.

��A� turiu nuostabų draug�.

���monės daro tai, k� gali padaryti, Reza d�ian. Vasar�, kai tu sugrį�i, mano butas bus parduotas. A� būsiu pasirengusi i�vykti, � ir pridūrė: � Jei vis dar nori pasiimti mane su savim?

Malekas įdėmiai pa�velgė į j�:

��Tu visada kalbi tik tiek, kiek būtina. Kaip tau pavyksta?

Tai buvo tiesa. Soaad kalbėsena buvo savoti�kai maksimaliai veiksminga. Jos skurdumas neigė siutinantį persų kalbos įmantrum�. Ji kaip įmanydama apribojo savo pasaulį � juo, savo jogos pamokomis, draugės Anos atminimu.

���od�iai �udo,���pasakė ji.���A� t� patyriau.

Jis vėl nuvyko į Rėjo rajon�. Viename i� �ia įsikūrusių halabi-abad, lū�nynų, kuriuos sudarė improvizuoti pastatai, daugiausia statyti i� vogtų plytų ir metalo lau�o, laikinoje lū�noje, apstat�s j� s�vartyne rastomis kėdėmis ir ra�omaisiais stalais, Sina Vafa buvo įreng�s savoti�k� mokyklėl�. Viduje, atremta į abejotino tvirtumo sien�, stovėjo ma�a ra�omoji lenta. Sina ant jos ra�ė lotynų abėcėlės raides, o �e�i berniukai jo paliepimu balsiai jas skaitė. Malekas smalsiai stebėjo, kaip įdėmiai vaikai tyrinėja tas raides. Sina buvo u�siaugin�s gerų penkių centimetrų barzd�. Jo akys buvo priblėsusios, patenkintos. Malekas niekada nematė jo tokio. �mogus, kurį jis pa�inojo prie� pus� metų, netikėtai transformavosi. Gretimoje, ar�iau gele�inkelio esan�ioje lū�noje Sina buvo įsireng�s kioskelį, kuriame jo pasamdytas vienaakis paauglys prekiavo cigaretėmis, sultimis, ledais ir kai kuriomis kitomis plataus vartojimo prekėmis. Kitoje mokyklos pastato pusėje Malekas prabėgomis pamatė paties Sinos kambarį, nedaug didesnį u� kalėjimo kamer�, kuriame buvo tik keletas kruop��iai sudėliotų antklod�ių ir pagalvės. Sinos gitaros ar jo knygų nebuvo nė �enklo.

Po pusės valandos pamoka baigėsi ir keturi vaikai nubėgo namo vieni. Keletas jų laukė, kol ateis pasiimti tėvai. Vienas i� tėvų, karo veteranas be vienos kojos, atėjo paskutinis, po pa�astimi laikydamas duonos kepalėlį, suvyniot� į balt� audekl�. Jis nusi�ypsojo Sinai, įteikė jam duon� ir, kreipdamasis į jį kaip į gydytoj� D�alali, pakvietė rytoj u�sukti į jų �kuklų būst��.

��Taigi jūs atsistatydinote i� tarnybos Irake, gydytojau D�alali? � pirmiausia paklausė Malekas, kai jiedu liko vieni.

��Viskas �ia labai nauja,���Sina pla�iu mostu parodė į klas� ir lauk�. ��Net Baburas netiki manimi. Sako, kad a� apgaudinėju pats save ir labai greitai grį�iu į savo blog� sen�jį keli�.

��Tu apgaudinėji pats save?

��Ne.

Jų �od�ius nustelbė spiegiantis ilgas prava�iuojan�io traukinio �vilpimas. Sina pamojo Malekui sekti paskui jį.

Jie stovėjo laukdami, kol traukinys lėtai nudundės pietų link. Traukiniui prava�iavus jie pamatė vienakojį tėv� ir jo sūnų, tolstan�ius anapus bėgių; tėvas darbavosi ramentu nelyg �empionas, kartkartėmis pasilenkdamas ka�k� pasakyti savo vaikui, kuris tada bėgiodavo ratais aplink jį ir juokaudamas vaidino smūgiuotoj�.

Tai buvo pats Teherano galas � meilės, kaip to tėvo ir sūnaus, ir nebepaisomų nelaimių vieta. Maleko akys u�kliuvo u� narkomano, besiramstan�io į �ibinto stulp�. Aplinkui zujo vaikai su pagaliais � pribėg� bakstelėdavo jį ir sprukdavo �alin.

��A� niekada nebuvau laimingesnis,���pasakė Sina.���Jeigu jie tik leis man pasilikti tai, k� �ia turiu, man nieko daugiau nereikia.

��Kas tie jie? � paklausė Malekas jiems grį�us į lū�n� ir susėdus jos gale įrengtame Sinos miegamajame.

Pasigirdo beldimas į duris. Vidun įvirto stambi moteris, lydima jaunos mergaitės. Ji garsiai �aukėsi Sinos, vadindama jį ponu gydytoju. Malekas suglum�s stovėjo �alia. Ji skundėsi pablogėjusiu regėjimu ir galvos svaigimu. Sina tuoj �oko jai padėti. Jis i�sitraukė krep�į i� po kriauklės, atidarė jį ir i�siėm�s �ibintuvėlį ėmė �viesti juo senei į akis, klausinėdamas apie jos nusiskundimus. Po penkių minu�ių, kai ap�iūra pasibaigė, moteris ir mergaitė atsistojo ir apsimetė ketinan�ios įmesti kelet� banknotų į tu��i� stiklainį �alia durų. Sina neleido to padaryti, ir jos, dar kart� padėkojusios �gydytojui�, i�ėjo.

��Ji ateina kas kelet� dienų, ��paai�kino Sina.���Jai reikia akinių. T� pasakiau. Bet jai vis tiek patinka ateiti, kad patikrin�iau �viesa jos akis. Tai mūsų ma�ytis ritualas.

��Gydytojas?

��Ji taip pat turi vyresn� dukterį. Vyras dingo prie� �e�erius metus. Ji gra�i kaip mėnulis, Rezai. Mūsų lankytoja nori, kad a� papra�y�iau jos dukters rankos. Ir �inai k�? Galbūt a� ir papra�ysiu.

��Papasakok man, kaip tapai gydytoju.

��Man teko mokytis karo lauko medicinos pagrindų. �ia tokios �inios labai praver�ia.

Malekas dar kart� tiriamai apsi�valgė. Sinos kambarėlis i� tikrųjų atrodė kaip kalėjimo kamera.

��I�gerti, ai�ku, neturi?

��Tau turiu geresnio dalyko. Sėskis!

Jis nerūkė opiumo ilg� laik�. Dūmai suveikė i� karto. Kiekviena Maleko kūno l�stelė sugėrė juos ir atrodė, kad po pirmo u�traukimo �e�i nerimo mėnesiai virto dūmais ir i�sisklaidė. Opiumas buvo puikus vaistas nuo nerimo. Kambarys i�siplėtė, ir Malekas tiesiog gulėjo ant kilimais i�klotų grindų viena ranka parėm�s smakr�, klausydamas traukinių dundėjimo, vaikų �ūkavimo, motinų, kvie�ian�ių savo vaikus, �auksmų, � gyvenimo tėkmės.

Sina aptarnavo angliniu degikliu. Atrodė, tarytum Malekas atvyko �ia kaip tik pagulėti ir parūkyti opiumo. Jis norėjo likti �ia visam laikui ir puikiai suprato, kodėl Sina �atsistatydino�. Malekas pats galėjo �ia gyventi. Veltui mokyti anglų kalbos ir galbūt retsykiais i�ra�yti aspirino. Susirasti vietin� moterį, kurios vyras dingo arba mirė perdozav�s. Jis vėl rado Sin�, Sin�, su kuriuo keliavo pirm�sias keliones į Kabul� ir Bagdad�. Sin�, kuris mirtinai nuobod�iavo per privalomas literatūros paskaitas skųsdamasis, koks kvailas reikalavimas lankyti mokymo įstaigas. Sin�, norėjusį padaryti ka�k� tikra savo gyvenime. Sin�, nekentusį Amerikos, tos pa�ios Amerikos, kuri jį priėmė ir i�gelbėjo. Sin�, mokėjusį neįtikėtinai i�rai�kingai dainuoti kantri ir Vakarų balades, kuris dabar saulės nudegintu veidu ir barzda, laisvai krentan�iais baltais mar�kiniais panė�ėjo į penktadienio maldų vedėj� vietinėje me�etėje.

Kaskart įtrauk�s opiumo dūmų Malekas darėsi vis sentimentalesnis. Jis mylėjo Sin�, Soaad ir kapiton� D�eims� Makgreivį. Mylėti buvo gera.

Ka�kuriuo metu lū�nos �eimininkas paliko jį vien�, i�ėj�s atne�ti aab-goosht jiems pavalgyti. Jam grį�us Malekas tai u�migdavo, tai atsibusdavo, apimtas nepaprastai saldaus snaudulio, kuris pasaulį darė visi�kai paken�iam�. Sina padėjo maist� prie degiklio ir paragino jį u�k�sti. Malekas paslikas gulėjo ant nugaros, labai susidomėj�s da�ų burbulu ant lubų. Jis nejudėjo.

��Įsivaizduoju, kad vasar� �ia tikriausiai kar�ta.

��Kalbėk, kas �auna į galv�, ��paragino Sina.

��A� pasakiau apie tave vienam �mogui. Ir ne �iaip kam nors.

��Gerai.

Sina atsakydamas nepraleido savo eilės u�traukti. Netrukus jie abu gulėjo ant nugarų ir turbūt spoksojo į t� patį da�ų burbul�.

��Gerai?

U�valdytam opiumo laiko Malekui atrodė, kad jam prireikė kelių valandų, � nors i� tiesų praėjo tik keletas minu�ių, � suvokti labirint�, kuris atvedė juos �ia.

��Tu kek�ės sūnus,���meiliai tarė jis, valandėl� pereidamas prie persų kalbos.���Tu sudarei visk� taip, kad tave įskųs�iau. Kodėl?

��A� turiu save nu�udyti, Rezai. Noriu pasakyti, turiu mirti popieriuje, Irako gandų malūnas turi manyti, kad a� esu i� tikrųjų negyvas. Tai padaryti man būtų lengviau, jeigu �i �inia ateitų i� amerikie�ių �altinio. Ties� sakant, ja bus patikėta tik tuo atveju, jeigu ji ateis i� amerikie�ių �altinio.

Po ilgos pauzės Sina pridūrė:

��Matai, tu para�ei knyg� apie kar�. Pamaniau, kad tu pa�įsti Amerikoje reikalingus �mones.

��A� nieko nepa�įstu.

��O kaipgi Klara Vikingstad?

Malekas nusi�ypsojo. Klara nebūtų buvusi geriausias tarpininkas tokiai apgavystei, ir Sina t� �inojo. �urnalistus galima panaudoti įvairiausiai dezinformacijai skleisti, bet u� tai visada tekdavo u�mokėti tam tikr� kain�. Did�iausia kaina buvo ta, kad dėl Klaros aplinkos galėjai susilaukti per didelio vie�umo.

Ar tai tiesiog buvo atsitiktinumas, kad jis papasakojo apie Sin� D�eimsui, o ne Klarai? Ar Sina ir jo �monės galėjo �aisti toki� sudėting� kombinacij�? �i mintis pernelyg netrikdė Maleko. Jis jautėsi taip gerai, kad dabar jo niekas negalėjo sutrikdyti. Bet negi jie i� tiesų nuo pat prad�ių �inojo, kad Maleko katedroje ims dirbti naujas vyrukas vardu kapitonas D�eimsas Makgreivis?

��A� papasakojau vienam savo bendradarbiui koled�e. Buvusiam jūrų pėstininkų kapitonui. Vyrukui, turin�iam karinių apdovanojimų.

��Kodėl papasakojai jam apie mane?

��A� nusigėriau vakare prie� skrydį. Tavo ��ygdarbiai� labai slėgė man �irdį, Sina. A� turėjau kam nors pasipasakoti. Taigi a� papasakojau tam �mogui, kuris, mano manymu, galėjo bent miglotai nutuokti, apie k� kalbu.

��Ir teisingai padarei.

Teisingai? Tai, pamanė Malekas, tikriausiai vienas i� tų gra�ių akimirkų. Du �monės, kurie du de�imtme�ius buvo artimi kaip kraujo broliai, netikėtai supranta, kad jie i�davė vienas kit�. Ir vis dėlto jie vis dar myli vienas kit�.

��Jeigu nori i�sikapstyti i� to jovalo,���paklausė Malekas,���kodėl tiesiog nepasitrauki? KAF neleis?

��Jie man nekliudys. Kol a� tyliai sėd�iu �ioje savo lū�nelėje. Jie visada �ino, kur mane surasti.

��Ar Fani irgi �ino, kur tu esi?

��Jeigu jis labai pasistengs, su�inos. Visos paslaptys �ia anks�iau ar vėliau i�ai�kėja.

��Tada kam apskritai suteikei man tuos įgaliojimus? Kodėl pats netvarkai savo reikalų?

��Dėl dviejų prie�as�ių. Pirma, a� su�inojau, kad tavo motina niekur nedingo ir gyvena Teherane. Ir a� norėjau, kad tu apie tai su�inotum.

��Vadinasi, tu tiesiog norėjai padaryti man paslaug�? ��susijuokė Malekas pusiau u�merktomis akimis. Jis norėjo valgyti, bet negalėjo prisiverst atsisėsti.

��Antra, ne�inau, ar ilgai dar būsiu gyvas.

��Dėl to kvailo atlyginimo u� tavo galv� Kandahare? Afganas pasakojo man apie tai. A� dėl to nesijaudin�iau. Net Baburas sako, kad yra stambesnių �vėrių med�ioti negu tu. Nevertink sav�s taip rimtai.

��A� bijau ne mirties. A� įsivėliau į bėdas Irake, ne Kandahare. Dėl merginos arabės. Ji gra�i. Sunitė. Gyveno Kirkuke. Tu �inai, kaip viskas baigiasi.

��Ji dar gyva?

��Ne. Dėl man�s jos broliui teko j� nu�udyti.

��Tu kalbi tokiu tonu, tarytum ji tau būtų visi�kai nerūpėjusi.

��Ji rūpėjo man labiau u� visk� pasaulyje,���pasakė Sina �iek tiek trūk�iojan�iu balsu.

Malekas stebėjo, kaip jis pa�oko prisidegti cigaretės. Kambaryje buvo ne�ilta, ir Sinai atsidarius duris į vidų plūstelėjo �altas oras. Lauke buvo tamsu, tik du kreivi gatvės �ibintai skleidė silpn� �vies�. Buvo girdėti, kaip ka�kur u� �e�ėlių vaikai vis dar �aid�ia futbol�. Tolėliau kaukė keletas policijos automobilių. Svaigstan�ia galva Malekas prisivertė atsikelti ir atsistojo tarpdury prie Sinos.

��A� apgailestauju.

��Irake man teko dirbti su įvairiausiais �unsnukiais. Turiu galvoje, tikrais galvijais. Paskui, pa�iame tų bjauras�ių epicentre, ka�kas atsitiko. Neklausk man�s, kaip. Jos brolis ��mes dirbome su juo ir jo �monėmis, nors jie neken�ia iranie�ių kur kas smarkiau negu amerikie�ių. Jie su�inojo apie mudu ��mane ir j�. Buvau kvailys, manydamas, kad jie nesu�inos. Tada� A� ne�inau.

Sina spirtelėjo į duris, du vyrai stovėjo klausydamiesi tolstan�io traukinio �vilpesio.

��Tai dėl to tau reikia mirti? Jie vis dar ie�ko tav�s? Jiems tai garbės klausimas?

��Ta su�ikta garbė jiems net per ausis ver�iasi.

���tai kodėl tu t� vasar� va�iavai į Kurdistan�. Norėjai pabandyti pa�alinti jos brolį ir baigti �į reikal�.

Sina pasisuko į jį.

��O k� a� turėjau daryti? Norėjau i�bandyti visk� prie� įtraukdamas tave į savo joval�. Tik mano �monėms tai nepatiko. Jie liepė man grį�ti namo ir kuriam laikui dingti. Taigi �ia a� esu, lengva auka, ir tu turi mano įgaliojim�.

��Liaukis! Tavo sėbrams nesunku paskleisti Irake gand� apie tavo �ūtį.

��Niekas tuo nepatikės. Gandas apie mano �ūtį pasklis tik tuo atveju, jeigu amerikie�iai nu�udys k� nors, k� jie laikys manimi. �iuo po�iūriu �monės pasitiki amerikie�iais. Jie �ino, jeigu amerikie�iai k� nors priskai�iuoja prie sunaikintų prie�ų, tai to �mogaus tikriausiai i� tiesų nebėra tarp gyvųjų.

Malekas jautė, kad Sina laukia kokio nors atsakymo. Jie negalėjo tiesiog pakeisti temos ir palikti sprendimo kitai dienai. Sina t�sė:

��Man nereikia tau ai�kinti Irako ypatumų. Turėjome bendradarbiauti su visais, nepaisydami religijos ir kilmės ���iitais, sunitais, kurdais. Jie visi laikosi nuostatos �kraujas u� krauj��. Tas �unsnukis nu�udė tikr� savo seserį ir yra įsitikin�s, kad tai mano kaltė. Dabar mano eilė, ir jis nenurims. Kol a� gyvas, jie su mumis nebendradarbiaus. Rezai, jeigu padėsi man�

��I�gelbėsiu tau gyvyb�.

��A� nenoriu mirti.

Malekui ėmė svaigti galva, ir jis turėjo pritūpti.

��Ar supranti, ko pra�ai man�s padaryti?

��Pra�au, kad įtikintum savo draug� kapiton� prane�ti kam nors apie mane. Pavyzd�iui, vienam i� jo buvusių kolegų, ��Sina padėjo rank� Malekui ant peties.���Pasakyk jam, kad a� esu vienas i� �monių, besitaikan�ių į jų samdinius Irake. Ar gali tai dėl man�s padaryti?

Tai buvo operacija. Apgalvota. �is sumanymas kilo ne spontani�kai � jie i� anksto kruop��iai suplanavo, kaip priversti t� dėl garbės pakvai�usį sunit� ir jo klan� Irake palikti Sin� Vaf� ramybėje. Ka�kam buvo svarbu, kad Sina liktų gyvas. Bent jau kol kas. Galbūt dėl to Fani ir parodė jam visus tuos vaizdo įra�us apie amerikie�ių samdinius Irake sakydamas, kad rado juos Sinos kompiuteryje. Malekas vis labiau kvaito, ir jo meilė vis stiprėjo. Jis jautė kylantį pasibjaurėjim� � ne tik Sina ir nereikalingo melo tinklu, kuriuo jis apsinarpliojo. Tai buvo veikiau bendras pasi�lyk�tėjimas Vidurio Rytais, kurie visada nuvildavo, visada versdavo būti akylam ir įtariam.

��Tu nori, kad a� pasinaudo�iau D�eimsu. �tai ko tu nori.

��Toks jo vardas? D�eimsas?

��Jis mano draugas,���Malekas nukėlė Sinos rank� sau nuo peties.

��A� esu tavo draugas.

��Ir tu ketini paki�ti ka�kokį vyruk�, kad jis �ūtų vietoj tav�s Irake. Amerikie�iai nukaus ka�k� manydami, kad nukovė tave. O jeigu jie jo nenukaus? Kas bus, jeigu jie tik suims t� vyruk� ir su�inos, kad jis ��ne tu? Tada i� tavo nuostabiojo plano i�eis �nip�tas, argi ne taip?

��Dėl to nesijaudink. Mes����Sina dvejojo,���pasirūpinsime, kad mūsų vyrukas �ūtų. Tam yra procedūrų.

��Taigi Irake mes dėl tav�s paki�ime po kulka nekalt� �mogų, o paskui visi ilgai ir laimingai gyvensime?

Sina pritūpė �alia Maleko. Jis suėmė Malek� u� abiejų rie�ų ir privertė atlaikyti jo įdėmų �vilgsnį.

��Pa�adu, nekaltas �mogus tikrai ne�us vietoj man�s. Privalai manimi tikėti. Pa�velk į mane. A� esu Sina. Tavo draugas. A� suradau tavo motin�. Suradau j� po trisde�imties metų. A� padariau tai dėl tav�s. Dėl mūsų. A� tau ne svetimas. Ar supranti tai?

��O jeigu D�eimsas Makgreivis neperduos informacijos?

��Turi įtikinti jį, kad privalo j� perduoti.

��Tai jūs radote Afgan�? ��paklausė Maman.

��Radau.

Malekas padavė Maman penkis �imto dolerių banknotus.

Ap�iūrėjusi amerikieti�kus pinigus Maman įsiki�o juos į �adros klostes, kur laikė heroino paketėlius klientams.

��Tegu Dievas visada jus saugo, sūnau. Kas mainais?

Jis davė jai Sinos adres�.

���i vieta netoli nuo �ia. Tu visk� girdi ir matai. Jeigu pasirodys, kad jam gali nutikti kas nors bloga�

��Ar Afganas negali jam padėti?

��Afganas ��sve�ias mūsų �alyje. Tai rizika, kurios jis negali prisiimti.

��Tada būsiu akyla. Meld�iuosi, kad pamaty�iau jus per palydovin� televizij�.

��Maman, melskitės, kad nepamatytumėte,���jis pabu�iavo jai rank� ir nuėjo.

Baburas sėdėjo laukdamas jo automobilyje u� dviejų gatvių nuo parko.

��Aka Reza, jūsų motina yra nuostabi moteris.

��A�iū u� kap�. Tu neteisingai nurodei Anos pavard�, bet tai neturi reik�mės. Mano motina apsid�iaugė pama�iusi t� kap�.

��Labai atsipra�au. Dievas yra didis. Visos pavardės vienodai geros.

��Jeigu jau taip sakai. Ar prireikus gali greitai i�ve�ti j� i� �alies?

��Jau sakiau: manykite, kad jau i�ve�iau.

Jie kelet� minu�ių sėdėjo tylėdami. Pasisukioj� automobiliu miesto gatvėmis jie i�va�iavo į greitkelį, vedantį �iaurės link. Diena buvo neįprastai �viesi, �iaurinėje Teherano pusėje matėsi didingai dunksantys Alborzo kalnai. Toki� dien� viskas atrodė galima. Bet tai buvo tik svajonė, ir Malekas �it� �inojo. Jo kūnas buvo neveiksnus dėl praėjusi� naktį surūkyto opiumo. Jis buvo tikras, kad Maman nelabai kuo galėtų padėti Sinai, jeigu jam i�kiltų pavojus. I� tikrųjų jis davė jai pinigų tik todėl, kad to norėjo.

Jis pasakė Baburui:

��Laikykis atokiai nuo mūsų bendro draugo. Tau pavojinga turėti su juo reikalų.

��A�iū, kad tai suprantate, aka Reza. Jeigu jūs primygtinai reikalautumėte, a� padė�iau jam pabėgti. D�iaugiuosi, kad jūs primygtinai nereikalaujate.

��Jam nėra kur dingti. Jis tarsi �uvis statinėje.

��Kas jam atsitiko?

Malekas tylėjo, ir Baburas pats atsakė į savo klausim�:

���inau, kas jam nutiko. Jis paklydo tik �iek tiek daugiau, negu mes visi. Esu sutik�s tokių �monių kaip jis. Tais laikais, kai dirbau virėju tose kovotojų mokymo stovyklose, daug jų ma�iau.

Sina buvo dav�s Malekui savo motociklo rakt� prisipa�in�s, kad jam liepta juo daugiau neva�inėti.

��Man regis, jie bijo, kad a� kur nors neding�iau. Taigi jis tavo. Rasi jį u� arbatinės prie mano senojo buto.

Kai Malekas atėjo pasiimti Sinos motociklo, arbatinės savininkas buvo ka�kur i�ėj�s, ir jo jaunam padėjėjui teko padėti jam pastumti neveikiantį motocikl�, kol �is papuk�ėj�s u�sivedė. Sėd�s ant jo Malekas leidosi į ilg� pasiva�inėjim�. Netikėtai prapliupo smarkus lietus, motociklininkai prekių i�ve�iotojai sugu�ėjo į greitkelio tunelius laukdami, kol praeis liūtis, ta�iau Malekas va�iavo toliau, norėdamas, kad drėgmė ir �altis i�gairintų i� organizmo opiumo liku�ius. Galiausiai, rad�s ma�iau perpildyt� tunelį, jis sustojo ir i�siėmė savo telefon�.

Atsiliepė D�eimsas Makgreivis.

��Ta situacija su mano draugu, apie kuri� tau pasakojau� ji rimtesnė, negu a� maniau.

Ten, Rytų pakrantėje, buvo rytas, brė�ko dar viena saulėta ir nuobodi amerikieti�ka diena. Malekas prisiminė dar vien� savo student�, kuriam dėstė prie� metus. �iam paprasto fermerio sūnui i� rytų Ajovos buvo tek� tarnauti kariuomenės kontr�valgyboje Kuveite. Viename i� savo ra�inių, kuriuos para�yti u�davė Malekas, jis pasakojo, kad jam, devyniolikme�iui, buvo pavesta vertinti libanie�ių vyrų, ie�kan�ių darbo Irake, patikimum�. Vaikio u�duotis buvo ai�kintis, ar tie darbo ie�kantys arabai nėra �Hezbola� agentai, nusiųsti ten iranie�ių. Jis apra�ė savo patirtį savikriti�kai, su humoru ir �iupsneliu nuolankumo. �io vaikino nekamavo potrauminio streso sindromas. Jis veikiau panė�ėjo į Babur�, pajėgų prisitaikyti ir gyventi toliau. Kaip �ia būna, jog kai kuriems �monėms tai pavyksta, o kitiems � ne? Gal tai priklauso tik nuo atsitiktinumo?

��K�? ��i�girdo jis �aukiant D�eims�.

Malekas i�jungė skambutį.

Kai jis pagaliau prirakino motocikl� prie�ais Soaad nam�, jau buvo pradėj� temti. Pakil�s laiptais ir į�eng�s pro duris jis pamatė virtuvėje jo laukian�i� netikėt� vie�ni�.

Atrodė, kad dvi moterys puikiai sutarė.

Soaad parodė į Sinos motin�.

��Azar chanum laukia tav�s nuo vidurdienio. Kur taip u�trukai? Kur buvai vakar naktį?

Soaad balse nuskambėjo �velni motini�ko pyk�io gaidelė, tarytum Malekas dar būtų vaikas, kurį ji senais laikais tempdavosi į savo komunistų poezijos susitikimus.

Malekas sveikindamasis linktelėjo Sinos motinai ir atsistojo virtuvės tarpdury stebėdamas, kaip dvi moterys sėdėdamos prie stalo siurb�ioja arbat� ir valgo bandeles. Jam buvo įdomu, ar Azar pastebės gatvėje pastatyt� Sinos motocikl�. Ir ar jai tai apskritai rūpės. Matydamas savo motin�, sėdin�i� virtuvėje su Sinos motina, jis jautėsi nesmagiai. Jis davė Azar Soaad telefono numerį tik dėl viso pikto ir jokiu būdu nemanė, kad ji net ateis pas j� į namus. Malekui atrodė, kad taip pasielgusi ji pa�eidė ka�koki� taisykl�, nors pats ne�inojo, koki�.

Azar pasakė:

��Reza d�ian, a� atėjau paklausti, ar jūs �inote, kur mano sūnus.

���inau.

Daugiau niekas netarė nė �od�io, bet jo atsakymas sukėlė virtuvėje a�arų lietų. I� prad�ių pravirko Azar � kaip spėjo Malekas, i� palengvėjimo. Netrukus prie jos tyliai prisijungė ir Soaad. Jos abi verkė subtiliai. Nė viena nerypavo, kaip būdinga Vidurio Rytų motinoms. Ta�iau Malek� tai vis tiek priveikė. Po keleto minu�ių jis vėl spruko į gatv�, paskambino Fani ir pasakė, kad jiems reikia tuoj pat susitikti.

Po pusvaland�io jie į�engė į vieno kampinio Ferdousio aik�tės namo rūsyje įsikūrusi� biliardin�. Per revoliucij� biliardas buvo u�draustas ir tik pastaraisiais metais buvo leista vėl atidaryti biliardines. �i biliardinė buvo visi�kai nudriskusi u�eiga, kurioje trainiodavosi tik smulkūs narkotikų pardavinėtojai ir i�sek� biliardo rykliai nevilties pa�enklintais veidais, laukdami u�einant nekaltų �monių. Jų klestėjimo laikai, kai mieste buvo gausu pigaus alkoholio, o vie�namiai u�ėmė i�tisus miesto kvartalus, baigėsi 1979 metais. Pirmieji du Islamo revoliucijos de�imtme�iai daugeliui jų buvo ypa� sunkūs, ir tik pastaraisiais metais jiems atsirado galimybė i�lįsti i� savo slėptuvių.

Nuėj�s į u�eigos gal� ir liep�s pasiuntinukui atne�ti jam sumu�tinį, Fani paklausė Maleko:

��Kas atsitiko?

��Sinos motina dabar sve�iuojasi pas mano motin�.

��Man tai turėtų būti įdomu?

��Nelabai. I� tikrųjų atėjau �ia �io to pareikalauti.

Fani nusijuokė:

��K� gi, klokite.

��Pradėkime nuo to, kad a� pasira�iau visus popierius, kokius tik papra�ėte pasira�yti. Jūs gausite savo pinigus ��ir a� suradau Sin�.

��Ir?

��Leiskite man baigti. Rytoj mudu nueisime pas teisėj�, ir jūs papra�ysite, kad jis gr��intų t� sklypelį �emės Sinos motinai. Ji turi teis� jį atgauti. Leiskite tam sklypeliui i�slysti i� jūsų rankų.

��Man tai būtų nenaudinga. Bet jeigu taip padary�iau, kas u� tai?

��Tada viskas, k� jūs su savo bosais gausite i� Sinos turtų, yra jūsų. Galite pasakyti visiems had� aka, kuriems dirbate, kad a� u� savo para�us nieko nenoriu. Jokių komisinių. Nieko. A� tik noriu pasiimti savo motin� ir i�sive�ti j� i� �io miesto. Ir tam man reikės paso. Tiktai jūs galite jai jį parūpinti. Taigi turite garantij�, kad a� jūsų nei�duosiu. Neatsi�adėsiu savo para�ų.

��Malekai, jūs nutarėte gelbėti visas pasaulio motinas?

��Man rūpi i�gelbėti tik �ias dvi motinas. K� pasakysite?

Fani atsiduso, ir jo atodūsis Malekui pasirodė nuo�irdus.

��Klausykite, a� esu protingas �mogus. Todėl manykite, kad mudu susitarėme, nors dėl to man gali kilti bėdų su mano, kaip jūs sakote, had� aka. Galite pasakyti tai moteriai, kad poryt ji gali kreiptis į teism�. Per tiek laiko sutvarkysiu �į reikal�. Jai bus suteiktos nuosavybės teisės į t� �em�, ir ji galės parduoti j� kada norės ir kam norės. Jos finansiniai sunkumai baigėsi. Dabar� papasakokite man apie savo draug�. Jūs padarėte man įspūdį, kad sugebėjote jį rasti.

��Nevaidinkite ��jūs jau �inote, kur jis yra.

��Neturiu jokių prie�as�ių meluoti. Ne�inau, kur jis yra. Man Sina Vafa rūpi tik dėl finansinių prie�as�ių. Jeigu a� imsiu pernelyg energingai jo ie�koti ar rodysiu pernelyg didelį susidomėjim� jo asmeniu, galiu prisi�aukti sau ant galvos �mones, kuriems jis dirbo. Tiems vyrukams nelabai patinka, kai kas nors ima ie�koti vieno i� jų �monių. Ypa� tų, kurie yra patek� jų nemalonėn.

��Tada kam rodėte man tuos amerikie�ių samdinių vaizdo įra�us?

��Nes, kaip jau sakiau, nenoriu, kad jis virstų kankiniu. Man reikia jo gyvo. Kol kas.

��Tada judviejų interesai visi�kai sutampa. Kaip jau sakiau jums anks�iau, jis irgi nenori mirti. Manau, kad Sina ty�ia laikė tuos vaizdo įra�us savo kompiuteryje. Jis norėjo, kad rastumėte juos.

Malekas stebėjo Fani veid�. Jis įtemptai galvojo surauk�s antakius, svarstydamas, negi i� tikrųjų buvo tap�s Sinos Vafos �aislu. Malekas matė, kaip patyr�s suk�ius svarsto jo �od�ius, analizuodamas galimus variantus. Pagaliau jis tarė:

��Tuomet d�iaugiuosi, kad mes su jūsų draugu suprantame vienas kit�.

Pasiuntinukas atne�ė Fani sumu�tinį, kurį �is greitai, did�iuliais k�sniais, suvalgė. Malekas nenuleido akių nuo jo veido. Kitame rūsio salės gale �mės�iojo neai�kūs tipai, retkar�iais vertinamai �vilg�iodami į Malek� ir Fani. Galiausiai vienas i� dr�sesniųjų priėjo prie jų ir pasiūlė pa�aisti. Fani rankos mostu pavarė jį �alin, ir vyrukas, liesas tarsi sena biliardo lazda, nudūlino kaip paspirtas �uo �aisti savo �aidimo vienas.

Fani u�gėrė paskutinį vi�tienos sumu�tinio k�snį apelsinų skonio limonadu.

��Matot, a� nesu pabaisa. Bet man reikia saugotis pa�iam. Ta moteris, Sinos motina, gaus t� sklyp�. Duodu jums �odį. A� nebepersigalvosiu.

��O kodėl anks�iau persigalvojote?

��A� jau sakiau jums, kodėl. I� Sinos Vafos elgesio ma�iau, kad jis bus pasiruo��s mirti, kai tik nebejaus kaltės savo motinai.

��Manote, a� patikėsiu �ia pigia psichologija?

Fani vėl atsiduso:

��Klausykite, Malekai! �ia Teheranas, o ne jūsų Amerika. �iame mieste, kuriame a� gyvenu, įstatymai kei�iasi kiekvien� dien�. Vien� dien� �mogus �ia karalius, o kit� ��atsiduria kalėjimo kameroje. Vieni būna ap�mei�iami, kiti turi prisipa�inti įvykd� nusikaltimus, apie kuriuos nė nesapnavo, o tretiems tenka parduoti savo siel�. I� tiesų viskas gana paprasta: a� net savo tikru broliu nepasitikiu, k� kalbėti apie svetimus �mones. Bet �įvakar, sėdėdamas �ioje pasibaisėtinoje skylėje, nusprend�iau jumis patikėti, nes �inau, kad jūs man nemeluojate. I� kur tai �inau? �inau, nes jums nėra dėl ko meluoti. �tai koks skirtumas tarp mūsų. A� turiu tūkstantį prie�as�ių meluoti �iame mieste. O jūs neturite nė vienos. A� pasitikiu jumis labiau, negu pa�iu savimi, � jis �iupo Malekui u� rankos ir papurtė j�. � Bet vėl kartoju savo pra�ym� ir kalbu visi�kai rimtai: jeigu amerikie�iai kada nors įves į Teheran� savo tankus ir kareivius, labai pra�au, nepamir�kite pasakyti jiems, kad a� esu vienas i� gerų vyrukų. �inau, kad jūs būsite fronto linijos prie�aky, versite jiems. Taigi pra�au u�tarti �odį u� savo sen� draug� Fani. O dabar jūs galite i�vykti. Vasar� vėl susitiksime. Ir, be to, pra�au nemirti, kol nebaigėme savo reikalo. Man vis dar reikia tų paskutinių jūsų para�ų pardavimo procedūroms.

Malekui grį�us pas Soaad, abi moterys virtuvėje �iūrėjo televizorių. Rodė vien� i� tų dubliuotų korėjie�ių istorinių muilo operų, kuriose gausu įnirtingų kovų su kardais ir rūs�iaveid�ių karalių dvikovų �vilgsniais. Abi moterys sėdėjo abejingais veidais, tu��iais ir apkvaitusiais �vilgsniais �velgdamos į ekran�, nors i� tikrųjų joms visai nerūpėjo, kas jame buvo rodoma. Soaad tarė:

��Azar turi pra�ym�.

Priėj�s prie televizoriaus Malekas jį i�jungė ir atsisėdo prie moterų u� stalo.

��Kaip laikosi jūsų vyras?���paklausė jis Azar.

��Jis negaluoja. Mes taip stengėmės atgauti t� sklyp�. Jūs pats matėte, k� neseniai padarė teisėjas. Mes neturime i� ko gyventi. Mums galas.

Malekas niekada neu�dirbdavo tiek daug pinigų, kaip per kelet� praėjusių metų, ėm�s dėstytojauti. Tiek daug senų gerų amerikieti�kų dolerių � ir nė vieno �mogaus, i�skyrus Soaad, kuriam juos galėtų i�leisti. Likimo ironija: jeigu amerikie�iai nebūtų pradėj� karo, Malekas nebūtų para��s savo knygos ir nebūtų gav�s darbo koled�e. Jeigu ne Jungtinių Valstijų gynybos departamentas, matytų jis dėstytojo darb� kaip savo ausis!

Jis ky�telėjo rank� į ki�en� ir i�sitraukė dar pluo�telį �imto dolerių banknotų. Jis kalbėjo su Azar angli�kai, turbūt tikėdamasis, kad vartodamas kit� kalb� su�velnins situacij�.

��Ponia, pra�om laikyti tai trumpalaike paskola, kol pagerės jūsų padėtis,���pamat�s, kad Azar smaugia i�didumas, Malekas skubiai pridūrė: ��Po dviejų dienų mes vėl eisime pas t� teisėj�. A� gavau tvirt� pa�ad�, kad tas sklypas bus jums sugr��intas. Galite pasakyti tai savo vyrui.

Jis atsistojo norėdamas i�eiti, jai nespėjus demonstratyviai atsisakyti pinigų.

��Ar mano sūnui i� tikrųjų nenutiko nieko bloga?

��Jis pra�ė perduoti, kad jus myli.

U� teismo rūmų jį pasivijo du Klaros Vikingstad asmens sargybiniai, tie patys, su kuriais jis petys į petį kovojo per praėjusi� vasar� Kume kilusias riau�es.

Malekas buvo puikiai nusiteik�s. Toks pasitenkinimas apima padarius ka�k� konkretaus. Jis nuvedė Azar ir jos vyr� į to paties teisėjo, kuris praėjusi� savait� jų net klausyti nenorėjo, kabinet�. Bet �į kart� teisėjas, smulkus valdininkas truputį beproti�komis akimis, rodė teisingumo pavyzdį. Jis nervingai paai�kino, kad jam anks�iau pateiktuose dokumentuose buvo tiesiog įvelta elementari klaida, ir liepė tarnui u�kaisti arbatos. Azar ir Af�aras sėdėjo tose pa�iose vietose kaip ir praėjusi� savait� netikėdami savo ausimis. Ar tai įmanoma?

Teismo rūmų koridoriais zujo prastai apsireng� vyrai, ne�ini dokumentais ir segtuvais. Jų veikla atrodė bevilti�kai tu��ia, apsimestinė. Bet ji nebuvo tu��ia. U�teko keturiems asmenims tris kartus pasira�yti, ir �emės sklypas buvo perleistas Sinos motinai. Paskutinis para�as, ir svarbiausias, buvo Maleko, Sinos atstovo. Sutvarkius formalumus Azar su savo vyru, apsikeit� su teisėju paskutiniais mandagumo �od�iais, atsistojo eiti. I�lydėj�s juos i� teisėjo kabineto Malekas vėl įėjo į vidų, u�darė duris ir, pagav�s klaid�iojantį teisėjo �vilgsnį, padėjo ant ra�omojo stalo stor� vok�, piln� pinigų.

��Kad turėtumėte ma�iau rūpes�ių.

Teisėjas vien tam, kad netylėtų, pasakė, kad persų Naujieji metai bus dar tik po dviejų mėnesių. Į tai Malekas atsakė:

��Dėl jūsų gra�aus poelgio Naujieji metai atėjo anks�iau, had� aka.

Azar ir Af�aras laukė Maleko vestibiulyje.

��Kaip galime jums atsilyginti?���paklausė Af�aras, vis dar neatsitokėj�s nuo netikėtos sėkmės.

���i �emė dabar priklauso jums. Bet pasistenkite greitai parduoti j�. Jie visada gali persigalvoti.

Af�aras buvo ka�k� besak�s, ta�iau �mona pertraukė jį.

��Tesaugo jus Dievas.

Ji truktelėjo savo vyr� eiti, bet dar akimirk� stabtelėjo. Jos �vilgsnis susidūrė su Maleko akimis.

��Tesaugo jus Dievas,���vėl su�nab�dėjo ji, pa�velgusi Malekui į akis, ir nusitempė vyr� paskui save.

Nulip�s teismo rūmų laiptais Malekas pamatė jo laukian�ius Klaros asmens sargybinius. Abu vyrai, rodės, nuo�ird�iai d�iaugėsi vėl jį matydami ir laidė juokus apie jo gyvenim� Amerikoje. Malekas pagaliau paklausė:

��Ar a� pakliuvau į bėd�, broliai?

��Ne �iandien.

Ir daugiau nieko nepasakė, kodėl jį susirado. Jie atrodė beveik perdėm nerūpestingi. Da�niausiai tai būdavo kokios nors bėdos �enklas. Malekas atsisėdo ant u�pakalinės sėdynės ir leido vyrams nuve�ti jį į jų boso nam�.

Jis sėdėjo laukdamas tame pa�iame priimamajame, kuriame prie� pus� metų sutiko Klar�. Pagaliau pasirodė �mogus, ir Malekas apstulbo pamat�s, koks jis auk�tas. Jis laikėsi oriai ir ramiai. Laikra��iai visada apibūdindavo jį kaip ma�akalbį politik�. Tankūs �ili plaukai buvo perskirti sklastymu, ir kartkartėmis jis perbraukdavo per juos ranka, tarytum tikrindamas, ar nei�sitar�ė. Kaip tik t� ryt� Malekas prabėgomis matė jo nuotrauk� var�ovų laikra�tyje. Kaltinimai jam pylėsi vis gausiau: �mogus ir jo komanda buvo kaltinami rezg� antirevoliucines intrigas, norėdami sutrikdyti ateinan�ius vasaros rinkimus.

��D�iaugiuosi su�inoj�s, kad jūs esate mieste, pone Malekai. Noriu, jog kai k� perduotumėte panelei Klarai.

��Atleiskite u� tiesius �od�ius, bet ar jūs negalite papras�iausiai jai paskambinti ir pasakyti pats?���paklausė Malekas kaip įmanydamas mandagiau.

��Dabar nelabai tinkamas laikas kalbėtis tiesiogiai. Ties� sakant, visai netinkamas. �tai kodėl papra�iau pakviesti jus.

Maleko galvoje �mėstelėjo keletas min�ių, visi�kai nesusijusių su pokalbio tema: pirma, gal �is vaikinas galėtų timptelėti kokius nors saitus vald�ioje ir i�rūpinti Soaad pas�? Antra, kiek �monių jis pasmerkė mirti tamsiausiomis revoliucijos dienomis? Ar jam nesisapnuoja ko�marai apie tuos laikus? Ir ar virt�s revoliucionieriumi �reformatoriumi� �mogus atleid�iamas nuo praeities nuodėmių? Negi viskas taip paprasta?

��A� būsiu laimingas galėdamas perduoti jūsų �inias. Jūsų noras ��man įsakymas.

Politikas nusigr�ė, tarytum ie�kodamas ka�kokio �enklo ant �io did�iulio kambario, apstatyto nevykusiai parinktais blizgan�iais baldais, sienų.

��Pasakykite Klarai chanum, kad neatvyktų �ia per rinkimus.

Politikui kalbant jo veido raumenys įsitempė. Kas galėjo pamanyti, kad jis atsidurs tokioje situacijoje? Juk taip spar�iai ir u�tikrintai kopė karjeros laiptais. Tokie kaip jis per revoliucij� konfiskavo turtuolių, tokių kaip Sinos tėvas, namus, o vėliau pardavinėjo juos ir pinigus dėjosi sau į ki�enes. Jie valdė įmones, naftos telkinius ir kasyklas. Jų įsakymu į Damask� ir pietų Beirut� buvo siun�iami ginklų prikrauti laivai. Jie buvo �ios �alies valdovai. Atrodė, kad taip bus am�inai. Ta�iau dabar į jo statin� medaus ėmė la�ėti degutas.

��Tiesiog pasirūpinkite, kad jai nebūtų i�duota viza, had� aka, � pasakė Malekas. � Jeigu ji negalės įva�iuoti į �alį, nebus �ia per rinkimus.

��A� nebeturiu �iuo at�vilgiu galios. Mano prie�ai jai jau i�davė viz�. Jie nori, kad ji �ia atvyktų.

��Ir jeigu ji atvyks, jūs nesate tikras, kad pajėgsite j� apsaugoti. Ar tai norite pasakyti?

Jis linktelėjo. Taip, kaip tik tai jis ir norįs pasakyti. Atėj� blogi laikai. Labai blogi laikai. Esmė esanti labai paprasta: jis �in�s � nors kol kas daugiau niekas nenori tuo tikėti, � kad rinkimų rezultatai bus klastojami. Jo prie�ai nugalėsi� ir turbūt suki�i� daug �monių į kalėjim�. Jis nepasakė, kad pats bus vienas i� tų �monių, bet u�uomina buvo ai�ki. Vis� gyvenim� jis elgėsi labai i�mintingai ir apdrausdavo savo statymus, bet dabar didysis �mogus � kuris įkalino labai daug opozicijos kovotojų ir vien� i� revoliucinių studentų, �turmavusių Amerikos ambasad� ir paėmusių įkaitus lyderių � pats pasijuto priremtas prie sienos. Jis buvo u�speistas, ta�iau bent jau u�teko proto tai suprasti. Jo klanas pralaimės rinkimus. Ir kai tik jie pralaimės, jam galas. Jis nenorėjo, kad �ia būtų Klara. Kodėl? Ogi todėl, � galvojo Malekas, � kad �is kalės sūnus įsimylėjo. Įsimylėjo Klar� Vikingstad! Jis taip myli j�, jog pasivargino liepti atitempti �ia mane, kad perduo�iau jo �ini�. Girdi, neva�iuok, Klara, jie tave pri�iups! �is �mogus, sudegin�s daugyb� Amerikos vėliavų, mylėjo reporter� amerikiet� ir buvo pasiry��s padaryti bet k�, kad j� apsaugotų. Jeigu Malekui būtų u�tek� dr�sos, jis būtų paklaus�s: Taigi, ar �turmuoti Amerikos ambasad� 1979 metais buvo taip pat malonu, kaip ir Klar� Vikingstad 2008-aisiais, had� aka?

��Had� aka, � vietoj to pasakė Malekas, � a� perduosiu jūsų �ini� asmeni�kai Klarai chanum. Būkite tikras.

Soaad skambindavo beveik kiekvien� dien�. Jis buvo pamok�s j� nekalbėti telefonu nieko reik�minga, taigi ji daugiausia pasakodavo, kaip jo ilgisi. Tarp jų u�simezgė įprasti motinos�sūnaus santykiai, kai motina klausinėja, ar sūnus gerai maitinasi ir ar pakankamai miega. Tokie pokalbiai buvo ir savoti�kai juokingi, ir raminantys. Jam i�vykstant i� Teherano ji u�sispyrė va�iuoti palydėti jį į oro uost�. Atidav� baga�� jie stovėjo prie�ingose i�vykimo sal� skirian�io stiklo pusėse ir �iūrėjo vienas į kit� taip, tarsi lydėdami kits kit� į i�trėmim�. Tarytum jie jau niekada nebegalės vėl būti kartu. �is atsisveikinimas privertė Malek� susim�styti apie dalykus, kurių nebeįmanoma pakeisti ir, �inoma, apie An�. Vien� dien� Soaad paklausė jo:

��Kur yra miestas, kuriame gimė Ana?

��Ar i� tikrųjų dabar svarbu, kur ji gimė?

Taip, tai svarbu. Ji norėjo ten nuvykti. Ji norėjo pamatyti tai, k� Ana paliko.

��Tu i� tikrųjų nori ten va�iuoti?

Jis turįs suprasti, ai�kino Soaad, kad labai daug metų ji neturėjo nieko, i�skyrus An�.

��O jeigu rytoj a� praras�iau tave, Rezai? Būtų tas pats. Mudvi su Ana buvome tarsi i�mestos vienos kokioje nors saloje. A� daug jai skolinga.

Taigi jis pa�adėjo jai kelion� į Lenkij�. Pirmiausia jiedu vyksi� į Lenkij� �patirti� Anos, o paskui į Fresn�, Kalifornijoje, aplankyti Maleko tėvo kapo. O kol kas jis atidėliojo dvi u�duotis, kurios jam buvo pavestos Teherane. Jis vengė D�eimso ir neskambino Klarai. Tada, tre�i� vasario savait�, sprogo bomba. D�eimsas para�ė internete straipsnį apie savo, kaip buvusio jūrų pėstininko, vargus dirbant akademinėje mokslo įstaigoje. Jis koneveikė lengvabūdi�k� nekompetentingum� civilių pasaulyje lygindamas jį su sunkia, skaidria kari�kių gyvenimo tikrove. Malekas akimirksniu gavo katedros vedėjo kvietim� atvykti pas jį.

Tai buvo suplanuotas puolimas. Malekas, lydimas katedros vedėjo, ramiai įėjo į vieno i� koled�o �ulų kabinet�, ten jo laukė du vyrai ir viena moteris, kurių jis niekada anks�iau nebuvo mat�s. Tie du vyrai turėjo beveik identi�kas �arklio uodegas� ir abu buvo tokie kresni, kad jų brangūs kostiumai, rodės, tuoj ims ir pok�telėj� praply�. I� jų akių atspind�ių u� stiklo Malekas suprato, kad jie i� anksto susitarė, kaip su juo kalbėti. Moteris � ma�a ir apskrita galva, vilkinti tvarkingu senstan�ios ir pedanti�kos administratorės kostiumėliu � sėdėjo �iek tiek atokiau �one. �is kabinetas priklausė biurokratų, ne dėstytojų pasauliui. Bet jie atrodė gana draugi�ki. Pasiūlė jam kavos ir papra�ė sėstis ant patogios kėdės.

Taip susėd� jie Malekui priminė Teherano saugumie�ius, kurie buvo jį i�sikviet� į ministerij� norėdami pasiūlyti su jais bendradarbiauti. Akies kra�teliu jis matė ant ra�omojo stalo gulintį i�spausdint� D�eimso straipsnį. Malekas suprato, kad vienas i� tų dviejų vyrų su �arklio uodegomis� yra vir�esnis, bet jie atrodė beveik identi�kai, ir jam liko tik spėlioti, kuris i� jų yra tikrasis padėties �eimininkas.

Katedros vedėjas pristatė Malek� kitiems susirinkimo dalyviams, papasakojo, kaip �puikiai� jis dirbo per praėjusius dvejus metus ir baigdamas parei�kė tikįs, kad Malekas ir toliau liks dirbti koled�e � jeigu tik jiems pavyks sutarti vienu reikalu.

O reikalas buvo tas, kad jie norėjo atsikratyti D�eimso Makgreivio. Nors jie nepasakė tiesiai �viesiai, dėl ko jį i�sikvietė, susitikimo tikslas buvo akivaizdus, ir jie anks�iau ar vėliau turėjo pradėti apie tai kalbėti. Moteris ir vienas i� tų dviejų vyrų valandėl� sėdėjo tylėdami, ir netrukus Malekas suprato, kuris vyrukas su �arklio uodega� tampo susirinkusiuosius u� virvu�ių. Jie paklausė, ar jam patinka dirbti universitete. Taip, atsakė jis. Jie paklausė, ar jis norėtų dirbti �ia toliau. Taip. Ar jam patinka jo studentai? Labai. Taip. Taip.

Pagaliau �bosas� pakėlė nuo savo ra�omojo stalo D�eimso straipsnį ir pradėjo:

��Jūs esate pono Makgreivio kolega.

Tai buvo teiginys, ir Malekas patvirtindamas linktelėjo.

��Ar gerai pa�įstate pon� Makgreivį?

���iek tiek.

��Manau, jūs skaitėte �į straipsnį.

��Kaip neskaitysi, kai visi aplinkui tik apie jį ir kalba.

��K� jūs galvojate apie jį?

��Tai jo asmeninė nuomonė apie tai, kas vyksta darbe.

��Jūs pritariate jo nuomonei?

Jam pasidarė kar�ta. Ne i� susirūpinimo, bet i� pyk�io. Jie nusprendė palenkti jį meilikaudami ir baugindami tuo pat metu. �tai kodėl jie susirinko �iame kabinete trise su vedėju. Būtų u�tek� tik vieno i� �ių �monių. Bet jie norėjo rezultatų. Jie norėjo i�spirti D�eims� lauk. Ta�iau Malekas, Vidurio Rytų mū�io laukuose regėj�s dar ne tokių intrigų, u�uodė jų klausimus per myli�. Jie buvo kovingi �monės, bet kovingi tik tokioje saugiai izoliuotoje vietoje kaip �i.

��Sere,���tarė jis gana �altai, sutelkdamas į savo �od�ius dalį gerklėje susikaupusios įtampos,���k� a� galvoju apie Makgreivio straipsnį, yra mano reikalas. Pra�om pasakyti, kam mane �ia pakvietėte.

Kabinete įsivyravo tyla. Vienas i� �arklio uodegų� įbedė į jį įdėmų �vilgsnį, bet neatrodė ypa� nepatenkintas, gal tik ma�umėl� nusteb�s. Kiti valandėlei nudelbė akis į savo batus. Stebėdamas juos Malekas staiga pajuto globėji�k� nor� apginti jam artimus �mones � Makgreivį, Sin� ir Soaad. Jis niekam neleis jų skriausti. Ir skriausti sav�s.

��Praėjusio semestro pabaigoje,���tarė moteris,���prie koled�o sporto salės įvyko vienas incidentas.

Ji kalbėjo perdėtai raminamu balsu, kaip pradinės mokyklos mokytoja.

��Taip jau atsitiko, kad jus u�puolė �mogus, kuris, kaip mes su�inojome, buvo neseniai paleistas i� kalėjimo. I�nagrinėj� koled�o apsaugos tarnybos prane�im� ir i� kitų �altinių gaut� informacij� priėjome prie i�vados, kad jis supainiojo jus su kitu �mogumi. U�puolikas supainiojo jus su D�eimsu Makgreiviu. Jis norėjo susidoroti ne su jumis, o su D�eimsu Makgreiviu.

Ji valandėl� patylėjo ir įsistebeilijo į Malek� laukdama atsakymo. Visi smalsiai stebėjo jį. Malekas tylėjo �velgdamas tiesiai tai moteriai į akis. Jis suprato, kad ji tikriausiai yra ka�kokia koled�o teisininkė.

��Tas incidentas man yra praeitis. A� neturiu nieko prie� t� �mogų, kuris man smogė.

��Mes �ia susirinkome ne dėl to, ��pasakė moteris.

Nesirengdamas nusileisti Malekas �iek tiek pakėlė bals�:

��Tai sakykite, dėl ko susirinkome.

Vėl stojo tyla. Paskui vienas i� �arklio uodegų� paklausė:

��Ar pa�įstate student� vardu Kandisė Vinsent?

��Ji buvo mano studentė, ir ji buvo prie sporto salės, kai a� buvau u�pultas. Jūs jau �inote visa tai.

��Ponas Makgreivis atvirai palaiko intymius santykius su �ia studente mūsų koled�o teritorijoje.

��Kandisei Vinsent trisde�imt metų. D�eimsas Makgreivis jai nedėsto ir, mano �iniomis, niekada nedėstė. Ir ji jau turi du vaikus. Taigi a� nesuprantu, kodėl man turi rūpėti, k� jie kartu veikia asmeniniu laiku.

Malekas pastebėjo, kad vedėjas ėmė muistytis savo kėdėje. Jis sėdėjo �alia Maleko, prie�ais kitus tris pokalbio dalyvius. Po keleto tylos sekund�ių vedėjas prabilo auk�tu nosiniu balsu:

��A� pakvie�iau jus �ia �iandien dėl rimtos prie�asties. I� tikrųjų ponas Makgreivis atvirai gyvena su mūsų koled�o studente. Jis vedė ka�kokį keist� savigynos kurs� sporto salėje ��kurį, beje, mums teko nutraukti ��ir beveik visos jo mokinės buvo moterys. Jis �vaistė mūsų koled�o laik� ir darė mums gėd�, o dabar� dabar jis ėmė ir para�ė �į straipsnį, darantį mus pajuokos objektu. Taigi jums derėtų�

Neatitraukdamas įdėmaus �vilgsnio nuo prie�ais jį sėdin�ių trijų �monių Malekas pertraukė kriti�k� vedėjo tirad�.

��Man derėtų? A� jums pasakysiu, ko mes �ia susirinkome: jums iki gyvo kaulo įsiėdė Makgreivis. Ir, ties� sakant, a� dėl to jūsų labai nekaltinu. D�eimsas Makgreivis gali būti tikras kietakaktis.

��Pagaliau ka�kur pajudėjome,���įsiterpė vienas i� �arklio uodegų�.

��Bet a� neketinu padėti sukurpti jam kaltinimų. A� neketinu niekam kelti bylos dėl to, kad buvau u�pultas. Man visai nerūpi, su kuo ponas Makgreivis miega. O dėl to kvailo straipsnio, kurį jis para�ė, tai �monės ra�o tokias nes�mones kiekvien� dien�. Nenoriu jūsų į�eisti, bet, man regis, jūs be reikalo varginatės. Tiesiog neprat�skite sutarties su Makgreiviu kitiems metams, ir baigtas kriukis,���be to, jis ir pats nenorės �ia dirbti. Ta�iau jeigu bandysite jį sumalti, jis puls su jumis kovoti. Kodėl? Todėl, kad jis yra mokytas kovotojas. Jūs norite nubausti jį ir pakvietėte mane �ia �iandien, kad padė�iau jums tai padaryti. K� a� u� tai gausiu mainais? Nuolatinio darbo garantij�. Kas to nenorėtų! Bet a� nedarysiu to D�eimso Makgreivio s�skaita. Jis gerai tarnavo savo �aliai�

��Pone Malekai, jis tarnavo kare, kurį jūs pats kritikavote savo knygoje,���nusijuokė tas pats �arklio uodegos� savininkas.

��Tai nerei�kia, kad jis tarnavo blogai, sere! A� pama�iau daug tokių �monių kaip jis Irake. Kai kurie i� jų buvo �ūdo krūva. Bet daugelis jų buvo tikri vyrai, dėl kurių a� ei�iau į ugnį.

Moteris �yptelėjo.

��Jūs eitumėte į ugnį dėl pono Makgreivio?

��Ponia, Bagdade man teko matyti, kaip �itokie �monės kaip jis eina į ugnį dėl savo �alies. O tokių kaip jūs ten nema�iau nė vieno.

��K� tai rei�kia?

Malekas nebeturėjo kur trauktis. Jis nenorėjo menkinti �ių �monių. Bet jie privertė jį.

��Tai rei�kia� net jeigu visas pasaulis ritasi velniop, garbė vis tiek turi reik�m�. Ir Makgreivis visada elgiasi garbingai. Jis elgiasi garbingai dabar, ir elgėsi garbingai, kai vadovavo gatvių mū�iams Falud�oje.

Malekas pastebėjo, kad kalbėdamas jiems apie Falud�� tu��iai au�ina burn�: jie nesuprato, k� jis nori pasakyti.

��Klausykite, elkimės i�mintingai,���atsiduso jis, atsilo��s į kėdės atkalt�.

Po de�imties minu�ių, kai jis pagaliau i�ėjo i� to kabineto vienas, taika buvo atkurta. Atrodė, kad juos įtikino jo �od�iai apie D�eimso Makgreivio kovingum�. �iaip ar taip, jie suprato, kad perlenkia lazd�. Jeigu jie velsis į kov� su buvusiu jūrų pėstininku, jis gali sugriauti vis� jų pasaulėlį. O jeigu jie elgsis santūriai, po trijų mėnesių �is vyrukas tiesiog dings jiems i� akių. Jie gali susilaukti �iek tiek kritikos dėl to straipsnio, bet tai ne pasaulio pabaiga.

Ta�iau Malekas suprato, kad po tokio pokalbio kaip �is jam pa�iam gali tekti ie�kotis darbo kokiame nors analitikų centre Va�ingtone. Tuo tarpu prie� kelet� dienų pagaliau paskambino Klara ir paliko �inut�, kad paskutinis rinkimų etapas Teherane gali būti kar�tas ir kad jis pasiruo�tų bir�elio prad�ioje vykti ten su ja. Jis dar nepaskambino jai. Bet ji rengėsi atvykti į Niujork� skaityti vienos i� savo �a� � karo korespondentė� paskaitų. J� buvo numatyta surengti miesto centro bibliotekoje, Malekas ketino ten susitikti su ja ir asmeni�kai perduoti jos globėjo patarim�.

Kit� dien� Malekas trumpam u�ėjo į anglų kalbos katedros ra�tin� pasiimti pa�to ir savo dė�utėje rado administracijos lai�k�. Jis atplė�ė vok�. Lai�ke buvo ra�oma: koled�o vadovybė d�iaugiasi informuodama jį, kad koled�o sutartis su juo prat�sta dar vieneriems metams.

Malekas �ingsniavo �iaurės link. Priėj�s Trejybės kapines nepasuko į savo gatv� ir traukė toliau. Jis nebuvo tikras, kad i� tikrųjų nueis ten, kol pagaliau atsidūrė vidury 181-osios gatvės tilto, jungian�io Manhatan� ir Bronks�. Prie�ais jį stūksojo socialinių daugiabu�ių kompleksas, kur gyveno Kandisė su savo vaikais, o dabar ir su D�eimsu Makgreiviu.

Buvo penktadienis, ir t� popiet� nei Malekas, nei D�eimsas neturėjo paskaitų. Malekas sėdėjo ant suolo tarp dviejų krep�inio aik�telių tvorų. Vienoje aik�telėje vyko �aidimas. Gaivi, bet ne�alta vasario diena. Asfaltuotais �aligatviais vaik�tinėjo jaunos motinos, stumdamos prie�ais save ve�imėlius. �monės varstė jį įtariais �vilgsniais stebėdamiesi, ko tas baltasis sėdi �ia ant suolelio. Gal jis civiliai apsireng�s policininkas?

��A� esu prie tavo namo.

��Lipk �ia, had�i. Atėjai pa�iu laiku � padėsi man tvarkytis su �ia prakeikta virtuve.

D�eimsas buvo nukėl�s visas spinteles ant grindų. Visur buvo pri�arstyta pjuvenų, o aplink jį mėtėsi staliaus darbo įrankiai. Kandisė gyveno viename i� tų did�iulių socialinių daugiabu�ių namų butų, u� kokius bet kurioje kitoje miesto dalyje tektų pakloti did�iulius pinigus.

Sienos kituose kambariuose buvo k� tik i�da�ytos. Kambariai �varūs. Parod�s jam but� D�eimsas atkim�o du butelius alaus.

��Tu slėpeisi nuo man�s, Rezai. Neatsakydavai į mano skambu�ius. Kodėl?

Malekas buvo suplanav�s padaryti tai lyg tarp kitko, pateikti informacij� apie Sin� po pustuzinio taurių viskio kokiame nors bare. Bet norėdamas kuo grei�iau nustumti sau nuo �irdies t� akmenį, jis nutarė i�kloti visk� dabar.

��Mano draugas, apie kurį tau pasakojau, jis�

D�eimsas krap�tėsi su Allen ver�liarak�ių komplektu. Jie abu sėdėjo ant grindų vieninteliame �variame virtuvės kampe. Jis pakėlė akis ir pagavo Maleko �vilgsnį.

��Nori ka�k� man apie jį pasakyti?

��Dabar jis rengia i�puolius prie� amerikie�ių samdinius.

���iitų sektoriuje?

��Ne. �iaurėje. Kirkuke. Daugiausia Kurdistane.

��Tu atėjai �ia norėdamas man tai pasakyti?

��Ne, a� atėjau pasakyti, kad kostiumuotieji koled�e k� tik bandė mane įtikinti pateikti neteisingus kaltinimus. Tau.

D�eimsas nusijuokė, nors jo veido i�rai�ka liko rimta.

��Ir k� a� turė�iau daryti, Rezai?

��Apie k� kalbi? Apie savo i�si�okim� koled�e ar apie mano draug� Irake?

��Pradėkime nuo pastarojo.

��Jį reikia sustabdyti.

��O ko tu taip rūpiniesi? Tokių kaip jis yra �imtai. Tūkstan�iai.

Malekas galvojo: �tai a� sėd�iu ant �ių virtuvės grindų su D�eimsu Makgreiviu apsimesdamas, kad mane grau�ia s��inė. Apsimesdamas, kad jis nori bet kuria kaina sustabdyti Sin� Vaf�, savo geriausi� draug�. Ir tuo pat metu jis turėjo parodyti, kad jam nelengva tai daryti. Norėjosi vemti nuo to melo ir tiesos raizginio subtilybių. Vemti tiesiogine prasme. Jis atsipra�ė valandėlei ir nuėjo į tualet�. Jam grį�us D�eimsas stovėjo prie�kambaryje, laikydamas rankinį pjūkl�.

��Tu turi kokios nors �valgybinės informacijos apie savo draug�? Kokiose vietovėse pastaruoju metu vykdė operacijas. Su kuo palaiko ry�ius.

Malekas linktelėjo. Jiedu su Sina buvo sugalvoj�, k� sakyti.

��K� darysi?���paklausė jis.

��A� jau kai ko ėmiausi.

��K�?

��A� kai kam apie jį pasakiau.

��Kam? Pulkininkui, savo tėvui?���paklausė Malekas, apsimesdamas es�s sukrėstas. Nors taip nebuvo. Beveik nebuvo.

��Gal ir turė�iau jam pasakyti. Jis pamanys, kad a� vėl grį�tu į doros keli� ir tampu patrioti�ku sūnumi kaip anks�iau.

��Kam tu pasakei, D�eimsai?

��Negalėjau veikti oficialiais kanalais. Kit� dien� jie jau būtų beld�si į tavo duris. A� pasakiau vienam buvusiam kolegai. Bi�iuliui, kuris, baig�s doktorantūr�, dirba Amerikos universitete Beirute. Jis buvo atvyk�s į Niujork� dalyvauti ka�kokiame seminare.

��Jis yra tas, kaip man atrodo?

��Ne. Bent jau a� taip nemanau. Ta�iau esu tikras, kad netrukus jis vien� vakar� prie taurės libanieti�ko vyno Hamros gatvėje Beirute perduos �i� informacij� dar kam nors. O tas ka�kas perduos j� dar kam nors. Ji suras savo keli� ten, kur reikia. Tokie dalykai gyvena savo atskirus gyvenimus. Ir, jeigu tavo duomenys yra teisingi�

Makgreivis nebaigė sakinio.

��Tu pasakei jam, i� kur gavai �i� informacij�?

��A� pasakiau jam, kad man tai prisisapnavo ��tai viskas, k� tau reikia �inoti. Klausyk, ko taip rūpiniesi, kaip a� jam tai pasakiau?

Malekas priėjo artyn prie D�eimso ir įrėmė �vilgsnį jam tiesiai į akis.

��O jeigu a� bū�iau pra��s tav�s pa�adėti apie tai niekam nesakyti?

��Tu nepra�ei.

��O jeigu bū�iau pra��s, D�eimsai?

��A� vis tiek bū�iau j� perdav�s.

��Kadangi svarbiausia yra tavo �alis. Teisingai?

��Velnioni�kai teisingai!

Malekas patraukė link durų.

��Kur susiruo�ei, juk k� tik atėjai,���nusistebėjo D�eimsas.

Jis turėjo apsimesti įsi�eid�s. Jis tiksliai įvykdė tai, k� Sina pra�ė jo padaryti. Atliko tai nesvarstydamas ir greitai.

��Dėl to tu para�ei ir t� straipsnį apie koled��? Norėdamas pa�alinti Amerikoje i�sikerojusias negeroves?

���iuo po�iūriu mudu su savo seniu beveik sutariame.

Malekas atidarė duris.

��Koled�o �ulai �iandien nepareikalavo tavo kraujo. A� įtikinau juos būti kantrius.

��Dėkoju, drauge. Kitais metais nebebadysiu jiems akių.

��Kaip tik taip a� jiems pasakiau ��ir jie nurimo. Bet pasakyk man: ar tu tikras, kad pasiimsi su savim Kandis�, kad ir kur keliautum?

��Tikrai pasiimsiu.

��Tu tai padarysi dėl Amerikos? Ar dėl pa�ios Kandisės?

��Dėl abiejų. Ir �ia nėra jokio prie�taravimo.

Malekas �engė pro duris.

��Norė�iau, kad pasiliktum, Rezai. Papietautume lauke. Kandisė su berniukais netrukus grį�.

Malekas neatsisukdamas ramiai paklausė:

��Ar tau vis dar reikia daugiau duomenų apie jį?

��Nepakenktų.

��Padarysiu, k� galiu. Bet jokių nuotraukų.

��Protingas had�is. Ir a�iū, kad nepardavei man�s koled�e.

��A� neparduodu �monių. Manau, a� dar netapau tikru amerikie�iu.

��Tavo �od�iai mane skaudina, Rezai.

��Jie ir turėjo skaudinti.

Didelė Niujorko vie�osios bibliotekos priėmimo salė buvo pilna senų turtingų jos rėmėjų. Klara Vikingstad pla�iai �ypsojosi, bet elgėsi rimtai. Ji stengėsi įsiteikti susirinkusiesiems ir darė tai meistri�kai. Susirinkime dalyvavo moderatorius ir keletas kitų u�sienio korespondentų, bet Klara vis� vakar� buvo dėmesio centre. Ji kalbėjo apie savo profesij� su u�sidegimu ir kompetentingai. Pasakodama apie kar�, kareivius, kuriuos ji sutiko, teroristus, i� kurių ji ėmė, ar beveik ėmė, interviu, ji subtiliai, bet ai�kiai u�siminė dirbanti fronto linijoje ir daranti daugiau, negu priklauso �urnalistei. Papasakojusi, kaip kart� Teherane buvo atsidūrusi kalėjime, ji parei�kė netrukus vėl ten vyksianti nu�viesti rinkimų, kurie turėtų būti intriguojantys.

Susitikimui pasibaigus klausytojai paplojo ir pabiro į vakarinio Niujorko gatves. Netrukus tas pokalbis apie kar� visi�kai i�garavo jiems i� galvų. Ties� sakant, pats karas tose gatvėse atrodė daugiau kaip vitrinų apipavidalinimas negu ka�kas tikra. Malekas jautėsi kaltas net dėl to, kad �ia buvo, ir svarstė, k� �iuo metu Teherane veikia Soaad. Jis galvojo apie prekeiv� heroinu Maman, vis� dien� sėdin�i� savo parke pietiniame miesto pakra�ty, pardavinėjan�i� i� po �adros savo prekes. O kaip laikosi Sina? K� jis dabar veikia? Vis dar moko vargingus savo rajono vaikus anglų abėcėlės?

Salei i�tu�tėjus Klara pagaliau jį pastebėjo. Ji �neku�iavosi su �monėmis, su kuriais k� tik stovėjo ant pakylos, ir keletu linksmų prielipų. Jos draugas, garbusis karo fotografas su storu reziumė, taip pat buvo ten. Malekas nesijudino i� vietos, ir Klara, atsipra�iusi savo pa�nekovų, priėjo prie jo.

��Rezai. Mes visi einame i�gerti. Kodėl tau neprisidėjus prie mūsų? Tada ir pasikalbėsime.

��A� per prastas jūsų kompanijai, Klara,���pajuokavo jis.���Man virpėtų �irdis sėdint prie�ais tave ir tavo draug� d�entelmen�.

��Liaukis, Rezai. Eime!

Klara paėmė jį u� rankos ir pabandė nusitempti su savimi. Pamat�s, kad fotografas į juos �vilg�ioja, Malekas i�traukė savo rank�.

��Klara, a� atvykau �ia kaip pasiuntinys.

Ji sustojo ir įsistebeilijo į jį.

��I� Teherano?

��Taip. Tavo draugas norėjo, kad a� tau �į t� pasaky�iau.

��A� i� jo jau kuris laikas negaunu �inių. Jokių. Tai labai keista.

��Jis i�sikvietė mane. Pasakė, kad negali su tavim susisiekti.

��Tai sakyk, k� jis perdavė, ��nekantriai paragino ji.

��Jis sako, kad tau nedera vykti į Teheran�. Jis negali garantuoti tavo saugumo.

��K�? ��ji atrodė įsi�eidusi.���Kaip nenuvykusi ten para�ysiu knyg�? Be to, Irane bus rinkimai.

��A� esu tik kurjeris, Klara.

��K� tiksliai jis sakė? Pacituok man jo �od�ius.

��Vien� dien� jo vyrukai susirado mane ir nusive�ė į t� nam�, kur judu gyvenote praėjusi� vasar�. Jis pra�ė pasakyti tau, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. Jo paties padėtis dabar kebli. Jis nieko negali garantuoti, todėl maldauja tav�s ten neva�iuoti. A� manau, kad jis i�ties nuo�ird�iai rūpinasi tavimi, jeigu ėmėsi rizikos pasakoti man tokius dalykus asmeni�kai. Jis lengvai galėjo ir nepasakoti. Tai daug pasako, koks jis �mogus. Ar tau taip neatrodo?

��Tu kvailys, Malekai.

Jis pastebėjo, kad Klaros pa�nekovų būrelis pama�u traukia link jų. Nors Klara ir i�gelbėjo jį Bagdade, dabar ji į�eidė. Ir turbūt vienintelis būdas i�saugoti jos kailį ir neleisti jai padaryti didelės kvailystės � grį�ti į Teheran�, � buvo atsakyti į�eidimu:

��Ne, tai tu kvaila, Klara. Jeigu vyksi į Teheran�, ver�iau susirask kit� vertėj�.

��U�sikru�k, Malekai.

��A� jau prisikru�au į valias ��su tavim, mano brangioji. Atsimeni? Nors tau tai greitai atsibodo. Ir ne visada būdavo malonu. Taip jau būna su mumis, had�iais. Jausmas toks, tarsi miegotum su savo vyresniuoju liokajumi ar kuo nors kitu i� aptarnaujan�io personalo.

Klara jam nebeskambino. Baland�io pabaigoje paskambino Soaad ir netiesiogiai leido suprasti, kad pagaliau pardavė nam�, kaip planuota, �vienam draugui�. Balsas skambėjo d�iugiai. Ji pasakė, kad tas draugas buvo dosnus ir leido likti gyventi bute iki vasaros pabaigos.

��A� dabar pardavinėju kai kuriuos daiktus,���tarė ji, turėdama galvoje savo baldus, nors jų buvo nedaug.

Iki �iol i�ve�ti Soaad i� Teherano atrodė kaip ateities svajonė. Jis ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad ji i�sipildytų, bet niekada i� tikrųjų negalvojo apie konkre�i� dat�. Dabar ta konkreti data buvo vasaros pabaiga. Jeigu Fani atsi�adėtų savo �od�io, Malekui tektų kliautis Afganu. I�ve�ti savo motin� i� �alies nelegaliai. Turbūt per Pakistan�. Bet kas tada? Be Jungtinių Valstijų vizos Soaad būtų pabėgėlė u�sienio �alyje. Klara Vikingstad, �inojo jis, turėjo ry�ių Valstybės departamente ir galėjo padėti gauti viz�. Bet �is tiltas jau buvo sudegintas. Ir net jeigu Klara padėtų jam ir i�rūpintų Soaad viz�, kur reikėtų dėti jos �ym�, jeigu ji neturėjo net Irano paso?

Tipi�kas u�burtas ratas, kuriame sukasi pabėgėliai.

Jame sukosi ir Ana. Galbūt kaip tik dėl to jo motina taip kar�tai tro�ko, kad jos draugė turėtų pa�ymėt� paskutin� viet�, nors ir netikr�. Tos dvi moterys i� skirtingų pasaulių, tapusios kaimynėmis Teherano �irdyje, ka�kaip intuityviai viena kit� suprato.

Prasidėjus pavasariui ir semestrui artėjant į pabaig� jis vis daugiau galvojo apie An�. Ji panė�ėjo į pamir�t� vaiduoklį, kurio istorija am�inai tykos kitų, svarbesnių istorijų periferijoje. Pasimetusi gyvenime, pasimetusi po mirties. Taigi per t� laik�, kuris jam liko iki grį�imo į Teheran�, Malekas ėmė gilinti savo �inias apie Lenkij�. Jis bandė sekti Anos pėdsakais skaitydamas knygas, kuriose ra�oma apie pana�aus likimo �mones � i�tremtus į Sibiro gulagus, paskui perkeltus į Vidurio Azij� ir galiausiai atsidūrusius Teherane.

Vien� dien� jis surado knyg� apie �ydus, tokius kaip Ana, likimo nublok�tus į Teheran�. Jos autorius buvo senas, holokaust� i�gyven�s �ydas vardu Luisas, apra�antis savo tautos patirtas kan�ias. Luisas gyveno Va�ingtone, taigi Malekas paskambino jam ir susitarė kartu papietauti. Atvyk�s į susitikim� Malekas prie pietų stalo papasakojo jam apie An� ir jos suklastot� kap� ka�kur Teherane, apie tai, kokia vieni�a dabar Maleko motina, netekusi savo kaimynės, su kuria draugavo ilgus metus, ir apie tai, kaip jis stengiasi rasti būd� i�sive�ti j� i� Irano.

��Man pa�įstamas tas jausmas, kai reikia sprukti i� �alies,���tarė Luisas.

Iki vėlyvo vakaro kilnoj� taures abu vyrai smarkokai apkau�o ir paniuro. Tada Luisas i�kvietė taksi Malekui nuva�iuoti į S�jungos gele�inkelio stotį.

Kelionė atgal traukiniu į Niujork� Malek� nukėlė į t� patį laik� prie� metus. Tada Sina ir pakvietė jį į Teheran�. Ir jis pusiau rimtai vylėsi, kad, traukiniui va�iuojant per Delaver�, suskambės jo mobilusis telefonas, ir Sina vėl paklaus, kada jis sugrį�.

Sina!

Malekas nedrįso klausti D�eimso Makgreivio, kaip �is panaudojo jo suteikt� informacij�. Mano rankos suteptos krauju, �norėjo pasakyti jis tam senam ra�ytojui. � A� u�sidirbu gyvenimui meluodamas, Luisai. Meluoju, kad i�gelbė�iau savo motin�. Ar tau teko meluoti tais laikais Lenkijoje, kai buvai vaikas?

Kelionė į Va�ington� taip pat sukėlė pagund� paskambinti Klarai. Bet jis numanė, kad ji jau Teherane. Sprend�iant i� �inių, ten darėsi įdomu. Opozicija sujudo, ir atrodė, kad reformatorius remia nema�ai �monių. Malekas negalėjo gin�ytis su vaizdais, kuriuos matė televizoriaus ekrane ir laikra��ių puslapiuose. Taigi galbūt Klaros �mogus Teherane klydo. Galbūt Klara teisi, ir jokie pavojai jai ten negresia. Galbūt jam dabar derėtų būti su Klara ir vėl jai versti. Taip pat kaip senais laikais.

Kandisė Vinsent pa�aukė jį vardu ir pabeldė į jo kabineto duris.

��Dėstytojau! Regis, jus reikia pamaitinti.

��Kaip klostosi naujas gyvenimas, Kandise?

Ji buvo pasikeitusi. Jos pinti, raudoni kaip vynas plaukai pasidarė ilgesni, seksualesni. Ji taip pat buvo lieknesnė, raumeningesnė, sveikesnė. O jos akys, pernai buvusios blankios, ėmė �vytėti. Joie de vivre, pamanė Malekas. Tai buvo ry�kiausias pokytis. Dar prie� pus� metų jos ne�vytėjo, o dabar neabejotinai �vietė.

��Kodėl niekada neateinate mūsų aplankyti?

��Buvau u�ėj�s. Apytiksliai prie� mėnesį. Bet tav�s su vaikais nebuvo namie.

��Manote, kad mano santykiai su jūsų draugu jam kenkia?

Ji vis dar stovėjo. Jis papra�ė jos u�daryti duris ir sėstis. Malekas buvo apklijav�s savo tvankų belangį kabinet� indi�kais audiniais, kad nekeltų tokios klaustrofobijos. Jis stebėjo, kaip ji nusiauna ir atsisėda ant persi�ko kilimėlio, kurį jis buvo paties�s ant grindų. Ji apkabino savo kelius ir įrėmusi į jį akis laukė atsakymo.

��Pasakysiu tiesiai ��tai ne mano reikalas,���tarė jis.

��Kaip tai ne jūsų? Jūs esate mano gyvenimo dalis. Mūsų gyvenimo. �monės patys renkasi, k� įsileisti į savo gyvenim�, o k� palikti u� durų. Taip mes tarsi buriame savo gentį. Ma�iau, kaip smarkiai t� dien� jums smogė mano vaikų tėvas. Ir k� jūs padarėte? Sėdėjote sau, nieko nesakėte, nieko nei�davėte. Kodėl? Nes jūs vienas i� mūsų. A�, jūs, D�imis � mes priklausome tai pa�iai gen�iai. Skirtingos odos spalvos, skirtingų papro�ių, bet vienos genties.

��Gerai.

��Kas gerai?

��Gerai, nepyk ant man�s. Ir a� tikrai manau, kad tu tinkama pora D�eimsui. O jis tau.

��Puiku. D�imis sakė, kad jūs vengiate jo ir turite tam savų prie�as�ių, ir kad mes turime gerbti tas prie�astis. A� jas gerbiu. Nieko nesakau. Bet, �inote, mes po keleto savai�ių i�vykstame i� �ia. D�imis pasiims mus į Vakarų pakrant�. Ten dar nesusiradome darbo, bet jis sako, kad �i problema i�sispr�s. Visada i�sisprend�ia. A� atėjau tik pakviesti jus papietauti kartelį su mumis. Kit� savait� baigiasi mokslo metai. A� baigiu koled��. Maniau, kad tie kvailiai ims kabinėtis prie man�s dėl to, kas jums nutiko. Bet jie nesikabinėjo. D�imis sako, kad jie bandė ir jus priremti prie sienos. Bet jūs buvote tikras draugas. Jūs nepasidavėte.

��Kas nutiko jūsų vaikų tėvui?

��Dingo i� akių.

��Tiesiog ėmė ir dingo?

��Negi manote, kad gyvenimas yra ai�ki prie�as�ių ir padarinių seka, dėstytojau? Anaiptol. Kartais �ūdas tiesiog ima ir nukrinta tau ant galvos. O paskui staiga dingsta, tiesiog i�nyksta. Tas vyrukas, kuris jums smogė, nėra blogas �mogus. Jau sakiau jums tai. Jis tik buvo pasimet�s. Ir dabar jo pasimetimas nuvedė kitur. A� ketverius metus mokiausi �iame koled�e ir tuoj gausiu diplom�. Kartais, kai noriu, a� �vebeld�iuoju geto �argonu, bet nuėjusi į pokalbį dėl darbo kalbu kaip princesė, taisyklinga tartimi ir gramati�kai. Mano horizontai, kaip sakoma, i�siplėtė. A� vartoju tokius �od�ius kaip esmingiausias ir suprantu apie k�, po velnių, kalbu. Kartais kalbėdama su savo kaimyne, telaimina j� Dievas, pasakau a propos, ir ji �iūri į mane i�pūtusi akis, tarsi bū�iau ka�kokia ateivė. Mano horizontas tikrai i�siplėtė, dėstytojau. Ne tik kalbiniu, bet ir kitais po�iūriais. Ir D�eimsas � D�imis � svariai, labai svariai prisideda prie to plėtimosi. Ir u� tai a� turiu būti dėkinga jums. Taigi �iandien atėjau jums padėkoti, velniai griebtų!

��Gali vadinti mane Rezu.

��Tada a�iū, Rezai. Ar ateisite papietauti su mumis kartelį, kol dar nei�siskyrėme?

��Būtinai ateisiu.

Taigi jie i�vyksta į Vakarų pakrant�, o dar po dviejų savai�ių jis grį�ta į Teheran�. Jis buvo kelet� kartų sutik�s D�eims� koled�e. Bet tarp jų atsirado įtampa. Atstumo elementas. Jis kilo i� jų paslapties. Sina Vafa įsiterpė tarp jų kaip bendras abiejų nusikaltimas. Ir protokolas rodė, kad nė vienam i� jų nedera daugiau kelti �ios temos. Malekas įne�ė savo indėlį, o D�eimsas Makgreivis tikriausiai padarė savo darb�. Visa kita buvo Dievo rankose � Dievo ir Jungtinių Valstijų kariuomenės Irake.

Nuo �ių min�ių pasijuto vieni�as. �tai todėl jis tvir�iau kabinosi į Soaad. Ir pastaruoju metu jis ėmė jausti iracionali� baim�, kad jai nutiks kas nors bloga. Dabar skambindavo jai kiekvien� dien�. Teherano gatvės, kurias vis rodydavo per �inias, virto prie�rinkiminio karnavalo scena. Vykdavo �ventiniai renginiai, kildavo susirėmimų, �ygiavo ginkluoti sukarinti būriai. Klara rengė i� ten oficialius reporta�us, ir atrodė, kad jai viskas gerai. Jis jau matė kelet� jos reporta�ų. Jie buvo kupini optimizmo, bylojo apie �poky�ių vėjus�. Toks po�iūris Malek� nustebino. Klara buvo pakankamai patyrusi ir turėjo suprasti, kuo viskas baigsis. U� poky�ius visada tekdavo sumokėti. Da�nai kaina buvo ta, kad poky�ių apskritai neįvykdavo.

��Dėstytojau� Rezai, jūsų mintys, regis, skrajoja padebesiais.

Klaid�iojantis Maleko �vilgsnis grį�o prie Kandisės, ir jis sumurmėjo:

��Judu su D�eimsu ne �iaip tinkate vienas kitam. Jūs esate nuostabi pora. A� labai d�iaugiuosi dėl jūsų.

Kandisė nudelbė akis �emyn ir valandėl� sėdėjo tylėdama. Kai ji vėl prakalbo, balsas skambėjo tyliau.

��Bet a� atėjau papasakoti jums ir dar apie vien� dalyk�: kiekvien� naktį D�imis atsibunda i�piltas prakaito. Jį kamuoja ko�marai. Bet jis elgiasi ne taip, kaip kiti kareiviai, apie kuriuos girdėjau pasakojant. Jo nekankina įtampa ar nerimas. Jis nenusigeria vakarais, kad galėtų u�migti, o rytais neryja krūvomis table�ių, kad i�silaikytų dien�. Nieko pana�aus. A� skai�iau knygas apie kareivius, kurie nepajėgia i�spr�sti savo problemų. D�eimsas neturi problemų. �inote, kodėl? Nes D�eimsas vis� savo gyvenim� sprendė problemas. Jis yra problemų sprendėjas. Manote, kad kokia nors kita moteris būtų jį supratusi ir rėmusi jį? A� taip nemanau. Ne.

��Tu neprivalai ai�kinti, kodėl judu tinkate vienas kitam, Kandise. A� jau �inau, kad judu tinkate.

��Bet a� noriu kai k� paai�kinti,���neatly�o ji, truputį pakeldama bals�.

Jis sėdėjo ant kėdės prie savo ra�omojo stalo ir tiriamai �velgė į sėdin�i� ant grindų Kandis�. T� akimirk� Malekas pamatė Kandisės Vinsent veide akivaizd�iai atsispindin�i� meil�. D�eimsas Makgreivis rado bes�lygi�k� meil�. Toki� stipri�, kad perda��s but�, suremontav�s virtuvės spinteles, jis galėjo vos po dviejų mėnesių pasiimti savo �eim� ir visam laikui i�vykti. Jis norėjo, kad jie gyventų ramiai ir gra�iai kiekvien� akimirk�, kiekvien� dien�. D�eimsas Makgreivis, nepaisant naktinio prakaitavimo ir kai kurių buvusių bendra�ygių paniekos, gyvens velnioni�kai �auniai. Jis nebuvo karo Irake auka.

��Mudu su D�imiu suprantame vienas kit�, Rezai. �tai kas svarbiausia. Supratimas. Gyvendamas su kokia nors moterimi i� Long Ailando supratimo jis nesusilauktų. Ir a� velnioni�kai tikra, kad to supratimo ki�enėje neradau. Jūs suprantate, k� turiu galvoje, tiesa?

��Prisiekiu, Kandise, puikiai suprantu.

Taigi jis nuėjo su jais papietauti. Ta popietė buvo daugiau negu paprastas susitikimas. Jis pirm� kart� pamatė Kandisės berniukus. Jie buvo mandagūs ir �avėjosi D�eimsu taip, kaip tikriausiai nebūtų �avėj�si, jeigu būtų buv� keleriais metais vyresni. Tokio am�iaus jie dar galėjo patikėti, kad į jų gyvenimus tarsi i� dangaus gali nukristi ka�koks baltasis ir likti kartu. Jie visi sutiko vienas kit� tinkamu laiku. �iuo po�iūriu jiems pasisekė.

Prie� pietus jie visi i�ėjo į kiem�. Malekas, nemokėj�s �aisti krep�inio, sėdėjo �alia Kandisės ir kartu su ja �iūrėjo, kaip D�eimsas �aid�ia su berniukais. Netrukus pa�aisti i�ėjo kaimynų vaikai, ir berniukai nubėgo į kit� kiemo pus� �aisti savaranki�kai. D�eimsas �aidė parodydamas visk�, k� gali, judėdamas skland�iai ir atleti�kai. Jis sumu�davo rankomis su kitais �aidėjais ir ilgainiui net jo kalba pama�ėle ka�kaip nepastebimai pakito ir nebesiskyrė i� kiemo klegesio. Atrodė, kad jis apsivilko maskuojamuosius rūbus ir susiliejo su aplinka. Kai norėdavo, Makgreivis galėdavo tapti peiza�o dalimi.

Bet dirbdamas koled�e jis nenorėjo būti peiza�o dalis.

Malekas dirstelėjo prabėgomis į Kandis�, su pasitenkinimu stebin�i� �aidim�. Pasisukusi į Malek� ji nusi�ypsojo, sakytum tardama: Argi a� jums nesakiau?

Po pietų D�eimsas palydėjo Malek� į kit� tilto pus�.

��Jeigu nori, rytoj nuve�iu tave į oro uost�.

��Nereikia.

��Tau grį�us mes tikriausiai jau būsime i�vyk�.

��Tada surasiu jus Kalifornijoje.

D�eimsas suėmė Malekui u� rankos, ir jie sustojo netoli Amsterdamo aveniu.

��A� nieko daugiau ne�inau apie tavo draugo likim�, jeigu tai norėjai �inoti.

��Jeigu rytoj nuvyk�s į Teheran� pamatysiu jį gyv� ir sveik�, vadinasi, jis gyvas ir sveikas.

��O jeigu ne?

��D�eimsai, a� pats kreipiausi į tave �iuo reikalu. Tai jau nebe tavo karas. Va�iuok ir gyvenk savo gyvenim� Kalifornijoje. I�ve�k �i� gra�i� moterį ir jos vaikus i� Bronkso.

��Tu taip pat. I�ve�k savo motin� i� tos �alies.

Jie atsisveikino kaip dera tvirtiems �monėms. Vyri�kai. Net 181-asis gatvės tiltas, per kurį klykdamos pralėkė dvi gaisrinės, t� pavasario dien� atrodė tvirtesnis. Ta�iau vos spėjus Malekui nueiti keturis kvartalus, D�eimsas jį pasivijo.

Pa�auktas vardu Malekas atsisuko.

��Ar tau neatsiras bėdų, jeigu tavo draugas bus nukautas? Ne �ia, o ten. Ar kas nors Teherane nesusiprotės, kas pateikė apie jį duomenis?

D�eimsas nenuleido nuo jo akių. Jie stovėjo prie�ais dominikie�ių kirpykl�, i� kurios sklido garsi muzika. Kad ir k� jis būtų sak�s, viskas skambėtų kaip nevyk�s melas. Taigi jis i�tarė vienintelius �od�ius, kuriuose buvo bent jau grūdas tiesos:

��Tiesiog pasitikėk manimi!

D�eimsas atrodė nusteb�s:

��Pasitikėti tavimi?

��Taip. Tai viskas, ko pra�au.

Pasaulis pasikeitė.

Malekas nepaleido i� akių Soaad, kuri, u�dususi ir laiminga, tvirtino, kad jų pareiga būti su demonstrantais, �engian�iais link universiteto. Minia u�ėmė beveik vis� Revoliucijos prospekt�. Jis ne�inojo, kiek �monių dalyvauja demonstracijoje. De�imtys tūkstan�ių? Milijonas? Tai nerūpėjo. Jis nenorėjo �ia būti. Atvyko į Teheran� ne dalyvauti gatvių demonstracijose. Jie jau tre�i� kart� kartu dalyvavo demonstracijoje, bet Malekas eidavo į jas su Soaad, tik rūpindamasis, kad jai neatsitiktų kas nors bloga. Kilus chaosui po rinkimų jis nieko nenuveikė. Jam vis nepavykdavo rasti Fani, į jo skambu�ius �is neatsakydavo. Sina taip pat pasitraukė į pogrindį. Lū�noje jo nebuvo, berniukas, prekiav�s jo krautuvėlėje, tvirtino, kad Sina dingo dar prie� rinkimus.

I�gird�s motorų burzgesį Malekas pamatė į mini� įsirė�iant raudonus motociklus, kuriais, susėd� po du, va�iavo milicininkai � iki dantų apsiginklav�, mūvintys riau�ių mal�intojų �almus ir vilkintys apsaugine apranga, su kuria atrodė pana�ūs į vabzd�ius. Ka�kur �alia Hafezo tilto jie atkirto t� minios dalį, su kuria ėjo Malekas ir Soaad, nuo priekyje �ygiavusių demonstrantų.

Malekas griebė Soaad u� rankos ir nutempė j� prie krautuvių u�darytomis langinėmis �iauriniame �aligatvio gale. Ant demonstrantų pylėsi smarkių smūgių kru�a lazdomis. Du�o automobilių langai, kaukė jų signalizacijos. Ta�iau Soaad elgėsi ka�kaip takti�kai ir tiksliai. Ji judėjo taip, tarsi būtų perpus jaunesnė. Ir kai Malekas akimirksnį i�vydo jos veid�, jame nebuvo nė pėdsako baimės. Ji atrodė susijaudinusi ir pasiruo�usi kovoti. Dėl to jis pajuto dar stipresnį postūmį j� saugoti. Be jos, jis neturėjo nieko. Net dusinamas a�arinių dujų ir degan�ių �iuk�lių dūmų Malekas galvojo tik apie tai, kaip i�saugoti vienintelį jam likusį brangų �mogų.

Pamat�s link jų atlekian�ius tris motociklus Malekas automati�kai pagriebė plyt�, gulėjusi� prie apversto laikra��ių kiosko. Pirmieji du motociklai prava�iavo pro juos visai �alia. Vos tik pagav�s tre�iuoju motociklu atlekian�io ir lazda mojuojan�io milicininko �vilgsnį, Malekas suprato, kad �is ketina juos pulti. Ketina pulti Soaad! Malekas sviedė plyt� į motociklo vairuotojo �alm�. Plytos smūgis kuriam laikui juos sutrikdė, ir Malekas su Soaad tuo pasinaudoj� spėjo nubėgti per tilt� į Hafezo prospekt�.

Taip bėgioti atrodė �iek tiek vaiki�ka, ta�iau Malekas jautėsi tarsi sugrį��s į praeitį suvaidinti seniai atidėlioto, bet privalomo vaidmens. Argi Islamo revoliucija vyko ne �itose pa�iose gatvėse, tik kitais pavadinimais? Malekas, tada trisde�im�ia metų jaunesnis, bėgiojo tais pa�iais skersgatviais, tik be Soaad, norėdamas geriau matyti kovojan�ių, dainuojan�ių revoliucines dainas ir kartais �ūstan�ių suaugusiųjų minias.

Ma�iau negu de�imt pėdų u� jų minioje pasigirdo klyksmas, ir viskas sustingo. Ka�koks vaikas smarkiai kraujavo. Turbūt į jį pataikė snaiperio kulka. Jie i�girdo skanduojant Alach akbar. Bet motociklai nesustojo. Milicininkai toliau �vaistėsi lazdomis. Tada, kilus grūs�iai, Malekas buvo atskirtas nuo Soaad. Ka�kokių vyrų grupė stūmė jį link motociklų, ir netrukus aplinkui su�vytravo kum��iai ir lazdos, o moterys, stvarstydamosi u� sienų, ėmė klykti.

Maleko drabu�iai buvo suplė�yti, ta�iau jis bent jau i�vengė sumu�imų. Jis laikėsi nuo�alių gatvių nuo miesto centro. Jų gyventojai savo iniciatyva ne�ė su�eistuosius i� pagrindinių gatvių ir slėpė persekiojamus policijos. Pamat� jo nudriskusius drabu�ius Malekui einant pro �alį jie siūlydavo vandens. Keletas net pakvietė pavalgyti ir pailsėti jų namuose sakydami, kad jam reikia palaukti, kol bus pa�alinti kelių kontrolės postai. Ta�iau jis norėjo tik grį�ti namo pas Soaad.

Vir� miesto �emai kybojo skraistė dūmų. Kartais siaurose miesto centro gatvėse nuaidėdavo �ūviai. Rodydami į visuomeninių pastatų stogus �monės �nab�dėjosi, kad ant jų yra įsitais� snaiperiai. Atmosfera buvo visi�kai kitokia negu vos prie� savait�, kai vyko taikios eitynės. Dabar galėjo atsitikti bet kas, atrodė, jog ka�kas baigiasi. Kaip galėjo taip įvykti? Malekas bandė prisiskambinti Soaad į namus, bet mobiliojo ry�io bok�tai miesto centre tikriausiai buvo atjungti. Jis papra�ė vienos �eimos leisti jam paskambinti laidiniu telefonu � patikrinti, ar jo motina laimingai pasiekė namus. Tai buvo malonūs �monės, pakvietė jį u�eiti ir pavai�ino arbata. Ma�a mergaitė atne�ė jam �lapi� rank�luostį veidui atvėsinti.

Soaad neatsiliepė. Jis padėkojo tai �eimai ir patraukė toliau, nors pats ne�inojo, kur eina. Prie Ferdousio aik�tės, kur gyveno Soaad, buvo neįmanoma net artyn prasibrauti. �monės pasakė jam, kad visas rajonas u�tvertas, o policija tuzinais tempia �mones į savo furgonus.

I�ėj�s į palyginti rami� gatv� Malekas atsisėdo prie jos pakra��iu tekėjusio siauru�io upeliuko. Jis atvyko į Teheran� pasira�yti dar keleto dokumentų, pasiimti savo motinos ir i�vykti. Galbūt i�vykti visiems laikams. Bet nepavykus rinkimams �monės pagaliau i�ėjo į gatves. Galvodamas, kad sujudimas bus laikinas, Malekas neskubėjo skambinti Fani. Manė turėsi�s vis� vasar�. Pa�iūrėsi�s �ou. Ilgainiui �ou pasidarė smurtinis. Kaip jis galėjo pamanyti, kad viskas baigsis taikiai? Tikėdamas, kad turi laiko į valias, jis surengė Soaad dar kelet� i�vykų į kapines. Jie aplankė kapines �alies �iaurės rytuose ir pietuose, kur per kar� taip pat buvo lenkų stovyklų. Atrodė, kad jie atostogauja, � motina ir sūnus i�kylaujantys po lenki�kas kapines. O jiems grį�us į Teheran� miestas buvo beu�siliepsnoj�s.

Upeliuke prie Maleko kojų sulipo keletas plastiko mai�elių ir u�tvėrė srov�. Malekas stebėjo, kaip prie mai�elių u�tvaros kaupiasi tamsus skystis. Suskambo jo telefonas. Nusteb�s jis atsiliepė manydamas, kad Soaad pavyko jam prisiskambinti. Skambino i� Valstijų. D�eimsas.

��Ar tau viskas gerai?

��Ne.

��Kas ten vyksta?

��Liejasi kraujas. �vilpia kulkos. �nyp��ia dujos. Liepsnoja namai. Keliuose pristatyta kontrolės postų. �od�iu, viskas po senovei. Kaip Bagdade. Ne taip jau ir blogai, ties� sakant. Bet pakankamai blogai.

��K�, po velnių, ten veiki, Rezai?

��Tu �inai, kodėl a� esu �ia.

��Per �inias rodo visokias baisybes.

��Per �inias visada rodo baisybes. Bet tu juk �inai, kaip būna, kapitone. Kai esi pa�iame �ūdo vidury, ne taip jau ir baisu. Įpranti. Prie kvapo. Prie visko.

��Band�iau prisiskambinti tau valandų valandas.

Malekas buvo per daug i�varg�s, kad pasakotų, kas nauja Teherano gatvių kovose. Valandėl� patylėj�s jis paklausė:

��Kur tu esi, D�imi?

��Pakrantės alėjoje. Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

��Su �eima?

��Tikrai taip. �ia rojus, Rezai.

���inau, kad rojus. Kart� vis� savait� ten va�inėjausi banglentėmis. Seniai seniai. Bet tik nesukelk baltiesiems �irdies priepuolio su savo �eima.

Jis i�girdo D�eims� nusijuokiant.

��Man regis, jau sukėliau.

��Gerai.

��Kas dar, k� turė�iau �inoti, Rezai?

��Kol kas nieko.

��K� gi, jeigu tau man�s prireiks, skambink.

Dabar nusijuokė Malekas:

��Ir k� tu padarysi? Atsiųsi jūrų pėstininkų �valgybinį būrį man�s gelbėti? Viskas gerai, mano drauge. Gėrėkis Ramiuoju vandenynu. �ia, kur a� esu, ramybės nerasi.

��Paskambink man, Rezai, velniai griebtų.

��Bus padaryta, kapitone.

D�eimsas Makgreivis Maleko galvoje tapo savoti�ku herojaus paveiksliuku. D�eimsas visada tvirtai stovi ant kojų, nors ir kaip jam būtų striuka. Jis rūpinsis savo nauj�ja �eima ir turbūt j� i�plės. Laikui bėgant jis įtikins savo dykaduonį brolį ir seserį taip pat persikelti į Kalifornij�, ims rūpintis ir jais. Jis visiems suras darb�. Pareigingai dalyvaus savo tėvo laidotuvėse, o paskui padės savo motinai parduoti nam� Long Ailande, pasiims j� su savimi į Vakarų pakrant� ir apgyvendins pirmame savo namo auk�te. Jo motina i� prad�ių slėps, kad jai nesmagu turėti juodaod�ius vaikai�ius, bet ilgainiui ji įpras prie jų. D�eimsas buvo herojus i� plakato, ir velnioni�kai dailus herojus. Jis turėjo �alį, kuriai gyveno ir u� kuri� prireikus atiduos gyvyb�.

Malekas vėl pabandė paskambinti Soaad. Vėl jokio signalo. Kokia nes�monė: pusės mylios atstumu telefono ry�ys neveikia, o �tai D�eimsas i� Santa Barbaros Kalifornijoje jam prisiskambino be jokių kliū�ių. Jis grį�o į rugsėjo 11-�j�. T� rugsėjo 11-�j�. Tuo laiku buvo absolventas. Beveik baigė ra�yti savo filosofijos daktaro disertacij�. �iūrėdamas per televizorių savo bute Ostine, Teksaso valstijoje, tų įvykių transliacij�, jis lipte prilipo prie ekrano. Operatoriams parod�ius niujorkie�ius, verkian�ius griuvus Bok�tams dvyniams, jis nieko jiems nejautė. Netiesa, �iokį tokį jausm� tas vaizdas jam vis dėlto sukėlė. Ne visai piktd�iug�, bet ka�k� pana�aus: Dabar jūs, amerikie�iai, savo kailiu patyrėte, k� rei�kia, kai liepsnoja tavo miestas. Bet ar jis nebuvo tik dar vienas Sina Vafa? Jis nenorėjo sunaikinti Amerikos. Amerika davė jam gyvenim�, o dabar suteikė ir daktaro laipsnį. Mokydamasis koled�e jis niekada nedalyvavo kitų studentų, tokių kaip Sina, rengiamose demonstracijose, ir niekada, nė karto, nedegino Amerikos vėliavos. Bet t� dien� rugsėjį, trump� valandėl�, jis pajuto piktos euforijos protrūkį, kuris greitai praėjo, ir kitomis dienomis virto siutinan�iu kaltės jausmu.

O dabar, sėdėdamas prie �io vargano upeliūk��io Teherane ir klausydamasis u� ma�iau kaip ketvir�io mylios vykstan�ių �udynių garsų, prisimin�s t� dien� apytiksliai prie� a�tuonerius metus, Malekas netikėtai, nei i� �io, nei i� to, pravirko. Verksmo priepuolis truko tik ma�daug minut�, o jam praėjus Malekas atsistojo, pasipurtė ir patraukė Soaad namo link. Jam buvo nė motais, kad gali sustabdyti policija.

Niekas jo nesustabdė. Jis matė, kaip civiliais drabu�iais dėvintys galva�ud�iai tempia �alin jaunuolius ir moteris ir meta juos į kalėjimo furgonus. Kai kuriuos jie vijosi, prabėgdami visai �alia Maleko, mojuodami lazdomis. Vir�utiniuose balkonuose stovintys uniformuoti kareiviai �valgėsi po gatv� pro �autuvų taikiklius. Ir vis dėlto niekas jo nelietė.

Kartais taip nutinka � tampi tarytum nematomas. Stebėdamas tave pro savo lang� snaiperis mato, kad dėl tokio taikinio neverta �vaistyti kulkų. Taigi jis �auna vaikinui u� de�imties pėdų nuo tav�s tiesiai į pilv� vien todėl, kad jis į�ūliai �ypsojosi ir turėjo būti pamokytas.

Priėj�s Soaad nam� Malekas pamatė Sinos motocikl�, kurį visada palikdavo kieme. Kaip ir daugelis motociklų praėjusi� savait�, jis buvo sudegintas. Apanglėj� motociklo griau�iai gulėjo ant �ono, iki pusės palind� po nelaimingu automobiliu su i�dau�ytais langais.

Kitoje gatvės pusėje ma�ame, rudame, sename Reno sėdėjo du vyrai. Jie stebėjo jį. �emo lygmens operatyvininkai. Jis suprato tai i� tipi�kos jų i�vaizdos. Jų �varūs smalsūs veidai pa�iame tos smurto kupinos dienos įkar�tyje, �mės�iojantys pro to neįtikimo automobilio langus, bylojo Malekui, kad �ia atvyko ie�kodami jo. Malekas paspaudė namo duryse įtaisyt� Soaad buto skambutį, ir jiedu nedelsdami �oko i� Reno. Soaad atrakino duris, bet Malekas stovėjo kaip stovėj�s. Vyrams priėjus ar�iau jis paklausė:

��Kas man�s ie�ko?

��Fani.

��Ar galiu pamatyti savo motin�?

��Jai nenutiko nieko bloga. Ji įėjo į nam� prie� dvi valandas.

��Gal i�gersite arbatos, d�entelmenai?

��Gerai,���sutiko vienas i� vyrų, gū�telėj�s pe�iais. Kitas įsistebeilijo į jį netikėdamas savo ausimis. Pastarasis jam paai�kino: ��Leiskime pasimatyti su motina. Fani liepė nespausti jo.

Malekui u�lipus laiptais Soaad jau buvo pasta�iusi ant padėklo tris stiklines arbatos, kad jis nune�tų �emyn.

Jis nu�velgė savo motin�, stebėdamasis jos į�valgumu. Atrodė, kad ji visada dviem �ingsniais lenkdavo jį.

��Apgailestauju, kad tave pame�iau, ��tarė jis.

I� jos veido dar nebuvo pranykusi ta gatvės kovotojo i�rai�ka, pasirod�iusi prie� kelet� valandų. Ji priėjo prie sūnaus ir priglaudė galv� jam prie krūtinės.

���iandien, kai mudu buvome atskirti, nuėjau aplankyti vieno �mogaus.

��Per toki� sumai�tį?

��A� nuėjau pas tavo draugo motin�.

��Sinos motin�? Ko?

��Norėjau su�inoti, ar jai viskas gerai.

Atitraukusi galv� nuo jo krūtinės ji �engė �ingsnį atgal.

��Jie ten nebegyvena.

��Galbūt jie i�sikėlė. Pardavė but�, pardavė �em�, kuri� padėjau jiems atgauti, ir tiesiog persikėlė į kit� miest�. Kokį nors ramų miestelį, kuriame galima pigiai įsigyti būst�.

��O jeigu jiems kas nors atsitiko?

Politinės kalinės patirtis smarkiai paveikė jos m�stym�.

��Tai ne mano reikalas.

��Tavo.

��Soaad, man�s apa�ioje laukia du vyrai.

��Jie �ia atėjo dėl man�s?

��Ne. Ne dėl tav�s.

��Ar gali i�ve�ti mane i� �ios �alies?

Ji paklausė to dalyki�kai, tarytum būtų kalbėjusi apie tre�i� asmenį, ne apie save pa�i�. Buvo įpratusi prie tokių pokalbių: jos gyvenimas, kaip ir labai daugelio jos kartos atstovų gyvenimai, buvo daugiausia uvertiūra į pabėgim�.

Ta�iau dabar �io u�davinio sprendim� apsunkino dar viena aplinkybė. Dingo Baburas, Afganas. Malekas su�inojo tai pirmosiomis dienomis po sugrį�imo. Po rinkimų prasidėjus are�tams Afganui ėmė svilti uodega dėl to, i� ko jis u�sidirbdavo pragyvenimui. Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai jam teko dingti. Vyrai, kurie jam dirbo, patikino Malek�, kad Baburas grį� vasaros pabaigoje, kai sostinėje padėtis aprims. Soaad Malekas apie tai nieko nesakė. Kam jai be reikalo jaudintis. Ta�iau dabar atėjo laikas prane�ti blogas �inias. Bet kuri� akimirk� jie galėjo i�girsti prane�im� apie kur nors vykstantį susi�audym�. Ka�kur u� kampo buvo �udomi �monės. Tokia buvo jų tikrovė. Ir Fani vyrukai apa�ioje laukė savo prakeiktos arbatos.

Soaad paklausė:

��Ar ponas Fani turi �eim�?

��Visi tie kek�ių vaikai turi �eimas. Jie �eimos �monės. Geri vyrai, geri tėvai. Vyksta į piknikus. Rengia �ventes. Padeda savo sūnums ir dukterims spr�sti matematikos namų darbus. Negi siūlai man apeliuoti į jo �eimyninius jausmus?

��Taip. Kaip tik tai a� ir siūlau.

Malekas vienu mauku i�gėrė savo arbat� ir nune�ė likusius puodelius vyrams į apa�i�. Jie i�gėrė arbat� god�iai, tarytum vis� dien� tik to ir būtų lauk�. Vienas i� jų paėmė padėkl� ir padėjo jį prie namo durų.

��Jūsų motina pasiims jį pati. Va�iuojam.

Sekund� Malekas �iūrėjo į palikt� padėkl�, tarytum prie tų durų būtų palik�s dalį sav�s. Paskui nusekė įkandin vyrų į jų automobilį.

Klara Vikingstad verkė.

Keleto pastarųjų savai�ių sumai�tyje jis beveik pamir�o apie j�. �inojo, kad ji nepabėgo i� miesto ir vis dar rengia kvap� gniau�ian�ius reporta�us. Bet kai demonstracijos pasidarė nebevaldomos ir vyriausybė ėmė varyti u�sienio �urnalistus i� �alies, Malekas pamanė, kad jie i�spyrė ir Klar�. Be to, jis apskritai pama�u liovėsi domėtis, kas vyksta i�oriniame pasaulyje. Atrodė, tarsi �i nauja revoliucija apgaubė Teherano gatves savoti�ku kokonu, ir visa, kas vyksta u� jo ribų, neturi didesnės reik�mės.

�tai kodėl, pamat�s Klar� tame plikame, bet ry�kiai ap�viestame kambaryje, Malekas visi�kai susipainiojo. Jis negalėjo patikėti savo akimis, bet ne dėl to, kad pats �urnalistės suėmimas jam atrodė stulbinamas dalykas. Klara sėdėjo u� plieninio stalo, kuris buvo pritvirtintas prie grindų, prie� save laikydama surakintas rankas. Ji buvo apvilkta bjauria pilka uniforma, kuri stirksojo vir�um jos kūno tarsi batų dė�ė, jos galva apri�ta tokia pat pilka skarele, su kuria ji atrodė archaji�kai, tarsi vienuolė. Ji buvo sumenkinta ir bespalvė. Ji buvo are�tinėje.

Malekas sėdėjo prie�ais j� tarytum tardytojas. Jį trikdė ry�ki �viesa, tad galėjo tik įsivaizduoti, kaip ji veikė Klar�. Pabandė su�adinti savyje nors �iek tiek u�uojautos jai ir nustebo, kad taip sunku jam į�iebti net menkut� �io jausmo kibirk�tėl�. Klaros �vilgsnis buvo vaiduokli�kas � akyse nebeliko nė la�o pasitikėjimo ir �altakrauji�kumo, kurį ji demonstruodavo stovėdama prie�ais minias. Ji panė�ėjo į �mėkl�. Kai sargybiniai įleido jį į kamer�, Klara buvo padėjusi galv� ant surakintų rankų vir� stalo. Ji pa�velgė į Malek�, bet nieko nepasakė. Valandėl� paspoksojusi į savo rankas ji pravirko.

��Klara,���pa�aukė jis. Ji i� karto nutilo, tarytum Malekas būtų suloj�s ant jos, o ne kaip įmanydamas �velniau kreip�sis vardu.

��Klara,���pakartojo jis, �į kart� dar tyliau. O, bet ta �viesa! Ji �lugdė jį. Jam pa�iam norėjosi trenkti galv� į t� siaubing� balt� sien�.

��Rezai,����iaip ne taip i�lemeno ji i�g�sdinto gyvūno balsu. Būtybės, kuri ne�ino, kas jai nutiks po keleto minu�ių, balsu.

��Rezai, tu jiems dirbi?

��Kam?

���monėms, kurie mane �ia laiko.

��Ne, Klara. A� nedirbu niekam.

��Tada kodėl tu �ia, mano meile?

Mano meile? Dabar jis tapo jos meile? Įdomu, pamanė Malekas, ar Klaros draugas, garsusis karo fotografas, jau paskelbė jos paie�k�, ar �urnalistai sutartinai reikalauja imtis priemonių i�laisvinti savo koleg�, pasaulinio lygio korespondent�, i� Vidurio Rytų bestijų nelaisvės.

��Juk sakiau, kad nevyktum į Teheran�, Klara. A� perdaviau tavo ypatingo draugo įspėjim�. Ar �inai, kur tavo ypatingas draugas yra �iandien?

��Ne�inau.

��Jis įkalintas. Kaip ir daugelis tokių veikėjų. Jis su savo �utve praki�o, Klara. Vald�ia tokius kaip jis i�tisais tuntais grūda į kalėjimus, u�daro jų laikra��ius, sulaiko jų �eimas� sulaikė ir tave.

��O kuo a� �ia dėta?

��A� dar ne�inau, kodėl jie tave sulaikė.

��Tada kodėl tu �ia?

Klara nenuleido nuo jo akių. Bet �vilgsnis buvo tu��ias. Kelet� kartų Malekui pasirodė, kad ji knaptelėjo. Ji ma�ai miegojo. Malekas tai pastebėjo. Jis taip pat matė, kad jam atvykus ji atkuto. I�vydusi Malek� ji pajuto palengvėjim�. Jo atvykimas teikė �iokios tokios vilties.

��Dar nesu tikras, kodėl a� �ia, Klara. Bet netrukus �inosiu. Ar ilgai jie tave �ia laiko?

Ji vėl pravirko. Ji ne�ino. Ji nieko ne�ino. Jai pakriko protas. Rezai, maldauju tave, i�trauk mane i� �ia. Jie laiko j� kameroje vien�. Bet ne �ia. �i�ia atve�ė tiktai �iandien. Kartais ji girdinti ka�kokius vaiduokli�kus garsus. Kiekvien� dien� ateina ka�kokia �adra vilkinti senė ir spokso į j� kelet� minu�ių. Niekas jos netardo. J� lanko tik ta sena ragana � ateina, paspokso ir i�eina. Jai i�ėjus ka�koks balsas lau�yta anglų kalba i� ka�kur paskelbia, kad Klara kalės �ia am�inai. Niekas ne�ino, kur tu esi, Vikingstad. Balsas, vyri�kas, i�taria jos pavard� taip, tarytum pirmoji jos raidė �i� būtų ilgoji: Vykingstad. Ji praradusi laiko nuovok�. Ji ne�inanti, kada naktis, o kada � diena. Kartais girdinti juok�. Ka�kokių vyrų ir tos siaubingos senės.

��A� nebegaliu, Rezai. A� daugiau nebei�tversiu,���aimanavo ji.���A� nieko nepadariau. Jie net nesako, u� k� mane suėmė.

��Klara, man regis, tu sakei neprie�taraujanti por� mėnesių praleisti kalėjime. Turiu galvoje, dėl savo karjeros,���nesusilaikė neprimin�s Malekas.

��Tu kalės vaikas, Rezai,���pasakė ji silpnu balseliu.���Tai siaubinga. A� nei�tversiu. Tai ne man. A� ne�inau. Pra�au! Maldauju tav�s. Juk ne �iaip sau �ia atėjai. A� ne�inau, kas tu esi. Tu mane kankini. Padėk man i� �ia i�trūkti, Rezai. A� padarysiu bet k�. Pra�au!

Gretimam kambaryje jo laukė Fani. Ant ra�omojo stalo, lygiai tokio paties, kaip ir tas, u� kurio sėdėjo Klara, gulėjo padidintos nuotraukos. Malekas paėmė vien� i� jų: jie su Soaad ir Ana Teherano �ydų kapinėse. Kitoje analogi�koje nuotraukoje buvo u�fiksuotas Soaad ir Maleko apsilankymas tose kapinėse prie Kaspijos jūros.

��Nesistebiu,���pasakė jis Fani,���bet kam reikėjo mus fotografuoti?

Fani buvo stebėtinai nevalyvas, nuo jo sklido a�trus �mogaus, kelet� dienų nesipraususio po du�u, kvapas. Are�tinės pastate buvo keletas kitų vyrų, priklausan�ių ka�kokiai neai�kiai vyriausybės rū�iai. Vieni jų vaik�tinėjo, kiti sėdėjo i�sidrėb� prie�kambaryje; jie panė�ėjo į nuobod�iaujan�ius ir nuvargusius eismo policininkus, skyrusius per daug baudų.

Malekas pamanė, kad jie turėtų būti netoli Bir�elio 28-osios aik�tės, bet tiksliai neįsivaizdavo, kurioje vietoje. Vyrai, su kuriais jis �ia atvyko, paskutinėmis kelionės minutėmis liepė jam nuleisti galv� ir pasilenkti prie automobilio grindų, o jis automati�kai pakluso jų reikalavimui: jau ne pirm� kart� buvo papra�yta daryti ka�k� pana�aus. Kai jie pagaliau i�lipo i� automobilio, Malekas pamatė, kad atsidūrė po�eminėje automobilių stovėjimo aik�telėje, kur įva�iavimo kelio pabaigoje mirksėjo gendantis neoninis �enklas.

��Sėskitės!���rūs�iai pa�velg�s liepė Fani.

��A� suimtas?

��Nekalbėkite kvailys�ių.

��Tai kam tada �itos fotografijos?

��Jie renka informacij�. Ypa� nuotraukas. Tai jų darbas. Kai jiems prireikia primygti jums uodeg�, jie pakvie�ia jus, kaip a� dabar pakvie�iau, ir sako: Sveiki, pone Malekai. Kaip jums sekasi? Pasi�iūrėkite į �itas fotografijas, pone Malekai. Ir pasakykite mums, k� veikėte �ydų kapinėse? Jūs ka�kam dirbate? O ta moteris, jūsų motina, �inoma komunistė, teista u� savo veikl�, k� ji ten veikė su jumis ir tuo svetimos kilmės asmeniu? Jie u�duos �ituos klausimus ir, kai jūs negalėsite atsakyti, � o jūs negalėsite, nes teisingo atsakymo tiesiog nėra, � jie sukurps jums kaltinimus. Mai�to kurstymas prie� valstyb�. �nipinėjimas u�sienio �aliai. Ir taip toliau. Tada jūs prie�tarausite ir pasakysite: Bet a� tik lankiausi kapinėse. O jie pasakys: Aha! Argi nesakėme? Ir jums nepavyks i�siginti. Kadangi nėra nuo ko i�siginti. �iomis fotografijomis galima pagrįsti bet kokius kaltinimus.

��Ko jūs norite?

��Vieno paskutinio para�o.

��Jūs norite susiglem�ti vis� Vafų turt�. �tai dėl ko visa tai.

��Tai ne mano sumanymas, Malekai. Pasi�iūrėkit, kur jūs esate,���tarė Fani su nuovargiu balse.���Kiek man �inoma, �ios vietos,���jis ranka apvedė are�tin�, ��po dviejų dienų gali apskritai nebelikti. Laikai kei�iasi. Gatvėse darosi velniai �ino kas.

Malekas pagaliau suprato, dėl ko i� tiesų viskas buvo surengta. Taip, jie siekė susiglem�ti Vafų turt�. Bet buvo ir kitų prie�as�ių. Fani bijojo. �monės, kurie jį laikė po savo padu, bijojo. KAF vadeivos, Sinos darbdaviai, bijojo. Ir visi jie nebuvo tikri, ko i� tiesų bijoti. Kas i�kils į vir�ūn�, kai baigsis �itos gatvės kautynės? Per vien� naktį pasikeitė visi skai�iavimai. Todėl kiekvienas skubėjo pareikalauti savo dalies dabar, i�mainyti j� į grynuosius pinigus ir, jeigu pavyks, ne�ti kuda�ių.

Ta�iau i� viso to galutinai nepaai�kėjo, kam jie �ia atitempė Klar� Vikingstad. Klara buvo tik vienas i� padidintų nuotraukų, gulin�ių ant �io stalo, fragmentų. Ji panė�ėjo į garantinį u�stat�. Fani ir tiems, kam Fani dirbo, kad ir kas jie būtų, ji tebuvo kei�iama moneta. Nenorėdami be reikalo pernelyg teptis rankų, jie anks�iau ar vėliau būtų j� paleid�. O kol kas pasinaudojo ja, norėdami parodyti, kad yra nusiteik� rimtai.

Malekas stebėjo, kaip Fani traukia i� savo lagaminėlio kit� aplank�. Ant jo buvo para�yta Orchidėja, ir Malekas i� karto suprato, kad tai Soaad byla. Fani tek�telėjo aplank� ant stalo ir pasiraus�s lagaminėlyje i�traukė dar kelet� nuotraukų. Vienoje i� jų Klara su savo d�entelmenu draugu, kuris dabar buvo kalėjime, nuogi gulėjo vienas �alia kito; vyras, rodės, bandė pabu�iuoti Klaros nugar�, o ji nusigr�ė, tarytum pasibodėjusi ar susierzinusi.

Kitas nuotraukų komplektas buvo skirtas Malekui ir Klarai. Jos darytos prie� kelet� metų. Kai kuriose jie buvo u�fiksuoti Teherane, bet daugiausia besilankantys Irake ir Sirijoje. Vienoje nuotraukoje jie stovėjo neai�kaus, į citadel� pana�aus pastato fone; Klara buvo u�dėjusi rank� Malekui ant peties. Veikiausiai juos nufotografavo, kai lankėsi Alepe, bet Malekas nebuvo tikras. Kompromituojan�ia �ios nuotraukos nepavadintum, ta�iau butaforiniame teisme ja remiantis buvo galima įrodyti bet k�. �iuo po�iūriu Fani buvo visi�kai teisus.

��Jeigu ir toliau laikysite Klar� Vikingstad, kils tarptautinis triuk�mas.

Fani gū�telėjo pe�iais:

��Mums patinka triuk�mas.

��Ne, jums nepatinka.

Fani atsilo�ė savo kėdėje:

��Tai jūs norite imtis reikalo?

��K� jūs padarėte Sinos Vafos motinai ir jos vyrui?

��Mano �iniomis, nieko. Tik i� atsitiktinumo a� gerai �inau, kad jie pardavė savo but� ir persikėlė gyventi kitur. Turiu jų adres�.

Fani nemelavo. Jam nebuvo jokio reikalo meluoti. Malekas pagaliau atsisėdo.

��Norė�iau su�inoti jų adres�.

Fani linktelėjo.

��Regis, jūs u�mir�tate, kad a� daviau jums jo motinos telefono numerį.

Tiesa. Azar numerį davė jis. Ir Malekas norėjo paklausti, kodėl, bet koki� dabar tai turėjo reik�m�? Jis leido Fani baigti manevr�. �is i�siėmė daugiau nuotraukų ir paskleidė prie�ais Malek�. Jose buvo nufotografuotas iki pamatų sugriautas pastatas.

Irakas.

��Jūsų draugas Sina Vafa neseniai buvo nuvyk�s į Kirkuk� vykdyti operacijos.

��I� kur jūs tai �inote, Fani?

��A� esu pastabus �mogus.

��Jis �uvo? Liko tose nuolau�ose?

��Neapsimeskite kvaileliu, Malekai. Jūs �inote, kodėl jis ten atsirado. Jūs buvote viena i� įvykių, privertusių amerikie�ius surengti �io pastato puolim�, sekos grand�ių. Bet� labai patogaus atsitiktinumo valia, tame pastate dar buvo laikomi �imtai svarų sprogmenų, kurie puolimui prasidėjus i�ta�kė visk� į �ipulius. Kad ir kas buvo tame pastate, did�iausia sveika jo kūno dalis ��kojos pir�to nagas.

��Ir tas kojos pir�to nagas ne Sinos Vafos?

��Ne, �inoma, ne.

��A� neklausiu jūsų, i� kur jūs tai �inote. Tai ne mano reikalas.

��Klauskite, nesivar�ykite. Juk tam a� �ia ir atvykau ��vesti jums pamokos. Mudu, Malekai, esame niekas. Mes tik veidai. A� maniau, kad dirbu pats sau, siekdamas u�sitikrinti aprūpint� senatv�. Bet, kaip paai�kėjo, mano savaranki�kumas tėra iliuzija. Miesto gatvėse u�virus �itam pragarui amerikie�iai ėmė reik�ti nepasitenkinim�, todėl visi had� aka perdavė savo parankiniams: Skambinkite Fani ir liepkite jam sutvarkyti �į reikal�. Kam jiems to reikia? Ogi tam, kad, jeigu rytoj pasidarys striuka, jie galėtų pasakyti: Klausykite, dėl visko kaltas Fani. Jis ir tas vyrukas Malekas. Jie dirbo i�vien. Tai jie klastojo para�us. Matote, i� esmės mudu abu nelabai turim i� ko rinktis, nes, kai tik pradedi �aisti �aidim�, tavo pasaulis nesiple�ia, jis traukiasi. Traukiasi ir traukiasi. Jūsų draugui Sinai teko tai patirti.

��Labai gra�i kalba.

��A� galiu jums pasakyti daugyb� tokių kalbų.

��Kodėl papasakojote man apie Kirkuko operacij�?

��Kad jūs ramia �irdimi galėtumėte liautis saugoti savo draug�. Jūs galite perduoti savo įgaliojimus nesijausdamas dėl to kaltas.

��A� maniau, kad mano įgaliojimas negali būti perleistas.

��Mano brangusis Malekai, tam buvo pasirengta. Nuo praėjusių metų situacija Teherane smarkiai pasikeitė. Tai vadinama ypatingosiomis aplinkybėmis.

Malekas buvo priblok�tas. Jis net neįstengė pykti ant Sinos. Fani akyse atsispindėjo �iokia tokia u�uojauta. Jis pastūmė Malekui Soaad byl�.

��Manau, kad jūs �inote, kas tai. Imkite. Sudeginkite.

Malekas atsivertė byl�. Keletas Soaad nuoraukų, darytų prie� tris de�imtme�ius. Gra�i moteris. Bet byloje buvo įdėtas ir naujas pasas su naujausia jos nuotrauka, kuri, ai�ku, buvo paimta i� migracijos departamento duomenų bazės: Soaad neseniai buvo gavusi nacionalin� asmens tapatybės kortel�. Fani atvėrė jam keli� i�ve�ti Soaad i� �alies.

���ias nuotraukas,���Fani perbraukė ranka per stal�, ��mes i�mesime. O ta moteris kitame kambaryje bus paleista jums nespėjus nė prasi�ioti.

��Ar jums neatrodo, kad persistengėte suimdami Vikingstad? Jums visai nereikėjo taip vargintis, kad priverstumėt mane perduoti jums Vafų turt�.

��Kiek kartų turiu jums kartoti, kad mūsų draugai Teherane turi savų sumetimų, kurių mums nelemta suprasti. Panelė Vikingstad papras�iausiai yra priemonė ka�kokiam tikslui pasiekti. Ka�k� ka�kur reikėjo pamokyti. Ir tam buvo pasinaudota panele Vikingstad. Ir taip jau atsitiko, kad jiems pasirodė, jog panelės Vikingstad suėmimas ir mūsų ��jūsų ir mano ��reikalas siejasi. Ir �tai mudu �ia, kelio pabaigoje.

��O Sina? Dabar jis niekam nebereikalingas. Jūs jį nu�udysite?

��Kodėl manot, kad jis nebereikalingas?

��Kai tik a� padėsiu savo paskutinį para�� ir jo �eimos turtas bus parduotas, jis neteks reik�mės.

Fani nuolankiai linktelėjo, nieko nesakydamas.

��O tas atsitikimas Kirkuke? Jis taip pat baigia ka�kokį skyrių. Kokį?

Fani atsiduso:

��Jeigu jie privers mane aplankyti jūsų draug�, a� prane�iu jums, kad galite pradėti sielvartauti.

��Kodėl?

��Kadangi tikriausiai jie galų gale suvers kalt� jums. Ir, jeigu jau apie tai prakalbome, man. Jie pasakys, kad mes buvome jo artimiausi bendrai. A� taip pat esu pakei�iamas �mogus, Malekai d�ian.

Malekas pabandė įsivaizduoti gyvenim� be Sinos. Ir didesnis gumulas jo gerklėje nuo �ios minties nekilo. Jo draugas darėsi laikra�tine istorija.

��Tokia sudėtinga kombinacija, kad nukautum vien� irakietį Kirkuke!���papurtė galv� Malekas.

��Taip atsikratoma �mogaus, suver�iant kalt� dėl jo �ūties seniems geriems amerikie�iams. Tai metodas. M�stymas. Mums skaitomos paskaitos, kaip vykdyti tokias operacijas, o mes konspektuojamės ir anks�iau ar vėliau pritaikome savo �inias prakti�kai. Mums tai darbas. Amatas. Kasdienybė. Jums tereikia i�eiti į gatv� ir, susidūr�s su pirmu kelių kontrolės postu, pats dar kart� tuo įsitikinsite, jeigu pamir�ote.

��Jūs susitarėte su Sinos darbdaviais, tiesa?

��Vie�pats buvo maloningas.

Tai, �inoma, rei�kė, kad jie susitarė. Pagaliau Sina buvo visi�kai nebereikalingas. Jis priėjo liepto gal�.

��A� pasireng�s pasira�yti.

��Puiku. Vie�paties malonė beribė. Ir a�, visai atsitiktinai, pa�įstu notar�, kuris dirba net toki� labai nerami� dien� ir padės mums baigti savo reikal�.

Malekas atsistojo:

��Man reikia dar kelet� minu�ių �nektelėti su Vikingstad.

��O, Malekai, jūs esate pernelyg sentimentalus. Juk pa�adėjau, kad ji bus paleista.

��Noriu pasakyti jai, kad pasitelktų savo ry�ius Amerikos Valstybės departamente ir parūpintų viz� mano motinai.

Fani akys pla�iai i�siplėtė:

��Gal ji padėtų �iuo klausimu ir varg�eliui Fani?

��Abejoju. Ar galiu parodyti jai �i� nuotrauk�?

Jis parodė į nuotrauk�, kurioje Klara buvo u�fiksuota nuoga gulinti su �mogumi.

��Jūs ketinate �anta�uoti j�, brangusis Malekai?

��Ne, a� tik noriu perspėti, kad nera�ytų knygos apie visa tai, jeigu nenori, kad tokios nuotraukos pasiektų vie�um�.

Fani linktelėjo su �iokio tokio dėkingumo i�rai�ka veide:

��Jūs visada galite grį�ti ir dirbti mums, Malekai.

��A� nebe�inau, kas tie mes.

Jis paėmė nuotrauk�.

��Tuoj grį�iu.

Skrendant atgal i� Dubajaus, kur Amerikos ambasados darbuotojai įspaudė Soaad Irano pase Amerikos viz�, ji, tarytum apimta transo, spoksojo pro iliuminatorių į did�iul� Persijos įlankos �ydryn�. Ir tik vien� kart� per dviejų valandų kelion� ji atsisuko į Malek�:

��Per vis� savo gyvenim� pirm� kart� buvau u�sienyje.

��Kita �ios įlankos pusė ne visai u�sienis. Palauk, kol nuvyksime į Amerik�.

��Amerika!���pakartojo ji u�merkdama akis, tarytum bandytų įsivaizduoti u� pavadinimo slypin�i� viet�. ��O kodėl negalime ten skristi dabar? Kam mums grį�ti į Teheran�?

��Turiu pabaigti vien� reikal�.

��Radai savo draugo motin�?

��Taip. Jiedu su vyru yra gyvi ir jiems puikiai sekasi.

Po dviejų dienų viename i� Teherano laikra��ių buvo paskelbta, kad Klaros draugas kit� rudenį bus teisiamas u� įvairius veiksmus, kuriais pakenkė �alies saugumui. I� pa�ios Klaros nebuvo jokių �inių, i�skyrus elektroninį lai�k�, kurį ji para�ė Malekui, saugiai grį�usi į Valstijas: Susisiek su Amerikos ambasada Emyratuose dėl savo motinos vizos. Jokių įspūdingų prane�imų per �inias apie jos suėmim� ir kalinim�. Nepasirodė net straipsnis ar interviu. Tyla. T� dien�, kai Malekas sugrį�o į kambarį, kur ji sėdėjo surakinta antrankiais, jis padėjo prie�ais j� ant plieninio stalo nuotrauk�, kurioje Klara u�fiksuota su �mogumi, ir laukė jos atsakymo.

��Tu mus nufotografavai?���paklausė ji, įrėmusi akis į jį.

��Vie�patie, Klara! Kaip a� galėjau jus nufotografuoti? Jie turi ir mudviejų nuotraukų. A� k� tik jas pama�iau.

��Ko jie nori?

��Kad tu tylėtum. Jie nenori, kad stotum prie� jų telekameras ir prisipa�intum, jog esi u�sienio agentė, atsiųsta kurstyti sukilimo. Jie nereikalaus nieko daryti. Jie tik nori, kad tu u�si�iauptum, i�vyktum ir niekada �ia nebegrį�tum. Ar sutinki su jų reikalavimais?

Drebėdama ji atsakė:

��Taip, sutinku. Prisiekiu Dievui, niekada �ia nebeva�iuosiu.

��Dar vienas dalykas.

Ji pa�iūrėjo į jį susirūpinusi.

��Nebijok, mano meile, � tarė jis atsainiai, � man tik reikia vienos paslaugos. Tu turi ry�ių Va�ingtone. O a� turiu motin�.

Maman buvo nė trupu�io neapsvaigusi. Bet ji buvo i�blaivinta priverstinai, ir neatrodė, kad labai tuo d�iaugtųsi. Per vidurvasario politinius suėmimus jos heroino parke buvo surengtas policijos reidas. Kaip ir kiti parko lankytojai, ji buvo trim savaitėms nusiųsta į ka�koki� i�blaivinimo stovykl� ir gydoma nuo priklausomybės visi�ka abstinencija. Maman atrodė �iek tiek priaugusi svorio ir irzli. Be heroino ji i�tvers daugiausia dar dvi dienas, paskui vien� ryt� kaip paprastai, tarsi plikydamasi puodelį arbatos, ji pasiims �auk�t�, aliuminio folijos ir pasiruo� sau doz�. Taip visada būdavo po priverstinio i�blaivinimo.

Malekas padavė Toblerone �okolado batonėlį, kurį jai nupirko. Kaip visada �ypsodamasi puse bedantės burnos ji tuoj pat ėmė �iulpti batonėlio gal�.

��Matote, aka Rezai, sveikata yra tarsi kalba. A� nelabai moku �ios kalbos. Bet a� moku sirgti. Sirgdama jau�iuosi gerai.

Ji �vilgtelėjo į netoliese pro �alį einan�ius du policininkus. �ie pamojavo jai. Jos draugai. Vien� dien� j� suimdavo, o kit� � d�iugiai sveikindavosi.

��Ir �inote, mūsų �emė yra tokia pati. Ji moka tik sirgti.

Malekas padavė jai rakt�. Ji ap�iūrėjo jį ir įsidėjo į savo �adros klost�.

��Perduokite Afganui, Maman d�ian.

��Girdėjau, kad jo vis dar nėra rajone.

��Teisingai girdėjote. Tai raktas nuo buto, kurį jis i� man�s nupirko. Tiksliau ��i� mano motinos. Norėjau atiduoti jį jam asmeni�kai. Pasirūpinkite, kad jį gautų.

��Jūs vėl i�vykstate?

���į kart� visiems laikams.

��Jūs paliekate lig�.

Jis davė jai �iek tiek pinigų.

��A� dar aplankysiu jus prie� i�vykdamas.

��Va�iuokite su Dievu. �ia nieko nauja nesulauksite.

��Gatvėse �monės kalba prie�ingai, jie sako, kad laikai kei�iasi.

��Gatvės apgaudinėja save. Nėra jokios naujos revoliucijos. Ir net jeigu būtų, a� nenorė�iau su ja turėti nieko bendra. Revoliucija ��ne mano kalba. Ji ne�a viltį, o viltis yra netikras vyras. A� jau turėjau netikr� vyr�.

Malekas linktelėjo. Jis norėjo kada nors atve�ti D�eims� Makgreivį į �į park� pasikalbėti su Maman. D�eimsas būtų įvertin�s j�. Jos filosofij�. Jos nuvargusi� i�mintį. Ji buvo Irano kvintesencija. Ji liko, kur buvusi.

��Eikite su Dievu!����ūktelėjo jam įkandin.

D�eimsas elektroniniu pa�tu atsiuntė jam nuotraukų. San Franciskas. Lyninis keltuvas, besileid�iantis nuo tos kalvos �vejo prieplaukos link. Kandisė Vinsent ir jos vaikai, pakib� ant lyninio keltuvo �ono, laimingais veidais besi�ypsantys į fotoaparato objektyv�. D�eimsas ra�ė, kad jam jau pavyko įkurti Oklende veteranų grup�, siekian�i� padėti buvusiems kareiviams susirasti darb� ir t�sti mokslus. Visai netrukus jis ims va�inėti į Va�ington�, stengdamasis įtikinti vyriausyb� paremti jo nauj�j� organizacij�. Ta�iau gyventi jis ketino Oklende. Ir netgi vėl gavo pasiūlymų dėstyti. �į kart� tai buvo trumpalaikiai darbai. �į kart� a� tau taip nebeįkyrėsiu, Rezai. A� i�mokau kelet� pamokų.

Kai perėj�s per park� Malekas nusigavo prie Sinos buveinės, jis pamatė palei bėgius stovintį rud� automobilį. Fani, kuris sėdėjo automobilyje vienas, buvo pa�adėj�s jį informuoti, jeigu imsis kokių nors veiksmų Sinos at�vilgiu. Jis neprivalėjo to �adėti. Bet pa�adėjo. Ka�kodėl Fani kaip įmanydamas stengėsi įsiteikti Malekui. Nepaisant to, kad gatvės pastaruoju metu aprimo ir iki rugsėjo prad�ios jokių demonstracijų neturėtų būti, Fani norėjo apsidrausti. Jis da�nai skambindavo Malekui ir kelet� kartų buvo pasikviet�s jį papietauti. Klausinėjo, kaip sekasi i�rūpinti Soaad Amerikos viz� ir i�rei�kė pasitenkinim�, kai Malekas pasakė jam, kad viza pagaliau buvo suteikta. Vyras net pasakojo apie savo paties �eim� ir atsine�ė kelet� autenti�kai atrodan�ių �eimos nuotraukų. Malekas ne�inojo, ar tai, k� jis sako, bent i� dalies yra tiesa, ar ne. Bet kontaktai tarp dviejų vyrų neliko be padarinių.

Vien� dien� Malekas pagaliau nei�tvėrė ir paklausė jo:

��Jūs labai nerimaujate, kad �ia gali pasirodyti amerikie�iai, tiesa?

��Jūs smerkiate mane u� tai, Malekai?

��Pa�adu, kad u�tarsiu u� jus �odį, jeigu į Iran� į�engs amerikie�ių kariuomenė.

��A� būsiu jums am�inai dėkingas.

��Tik atsiminkite, jūs pa�adėjote man prane�ti, prie� imdamasis veiksmų prie� Sin� Vaf�.

��Jūs sakote �iuos �od�ius, tarytum būtumėte be�irdis, Malekai, tarytum jums jis nerūpėtų.

��A� kalbu be iliuzijų.

Dabar Malekas linktelėjo rudame automobilyje sėdin�iam Fani. U� penkiasde�imties metrų nuo jo stovėjo kitas automobilis, kuriame sėdėjo dar du vyrai. Jis juos pa�ino. Tai jie laukė Maleko prie Soaad namo paskutin� didelės demonstracijos dien�.

Jis ėjo toliau, į kit� bėgių pus�. Krautuvėlė buvo u�daryta. Atokiau berniukas pardavėjas su savo draugais u�silip� ant stogo bandė leisti geltonai oran�inį aitvar�. Malekas pajuto, kad jam svaigsta galva. Atrodė, kad nuo deginan�io pietų Teherano vidurdienio vasaros kar��io tuoj ims lydytis �emė.

Sinos lū�nos durys buvo praviros. Malekas pasibeldė ir nelaukdamas kvietimo įėjo. Sina sėdėjo ant grindų �alia savo medicinos įrankių komplekto, ant kelių pasidėj�s didel� knyg�. Jis pakėlė akis ir pamat�s Malek� pla�iai nusi�ypsojo.

��Paklausyk Knygos: Tai MES sukūrėme �mogų, ir MES �inome, kokios tamsios pagundos slypi jo sieloje. Argi tai ne tikra poezija, Rezai?

De�imtmetis, praleistas studijuojant musulmonų mistikus, Malekui nepraėjo veltui, ir jis automati�kai atsakė skland�ia Korano arabų kalba:

���mogui dar nespėjus i�tarti �od�io, �alia jo jau stovi sargybinis, pasiruo��s jį u�ra�yti.

Sina atidėjo Koran� į �alį ir atsistoj�s apkabino Malek�.

��Sveikas atvyk�s, broli.

��Kodėl tau �ovė į galv� skaityti Koran�? ��paklausė Malekas.

��Tai teikia man paguod�.

��Kas neduoda tau ramybės, kad ie�kai paguodos?

Sina u�darė ir u�rakino duris. Paskui, pagraib�s ranka po kriaukle, i�traukė opijaus rūkymo reikmenis. Malekas �iek tiek paprie�taravo, kad �ia atėjo ne opijaus rūkyti, bet Sina į jo �od�ius nekreipė jokio dėmesio ir toliau rinko degiklį.

Visos patirtos baisybės, rodės, ka�kaip susitelkė į t� tamsiai pilk� degiklį, prie kurio kuitėsi Sina. Malekas �iupo jį ir apvert�s i�kratė anglis į kriaukl�.

Sina pakėlė akis:

��K� tu darai?

��Kas buvo nu�udytas vietoj tav�s Kirkuke?

Sina vėl atsisėdo, kur sėdėj�s. Pervert�s dar kelis knygos puslapius sumurmėjo ka�k� pats sau, o paskui pasisuko į Malek�, kuris vis dar stovėjo prie kriauklės.

��Jau sakiau tau: �mogus, kuris �uvo vietoj man�s, buvo ne angelas.

��Ar tik tai buvo ne tavo mylimosios brolis?

��O, kad būtų �uv�s jis����Sinos balsas sutrūk�iojo, ir jis prarijo savo �od�ius. Tai buvo reta tikro jausmo u�uomina. Stebėdamas jį, Malekas negalėjo patikėti, kad tai �mogus, kart�, ir ne taip seniai, pa�in�s meil�. Ta meilė ka�kokiai sunitų merginai gimė labai netinkamoje vietoje ��Irako Kurdistane, pa�iame karo sūkury. Netinkamesnės vietos meilei �iais laikais sunku buvo rasti. Ir kai tos merginos brolis j� dėl tos meilės nu�udė, Sina negalėjo net atker�yti. Nerasdamas nusiraminimo jis nutarė atker�yti sau.

��Bet ne. Man taip nesiseka. A� niekada negausiu to pasitenkinimo. Teheranas neleistų man jo nu�udyti.

��Tai k� tada jie nu�udė vietoj tav�s?

��Tu jo nepa�įsti, Rezai. Pamir�k tai! Tai buvo trigubas �ūvis.

Malekas suglum�s įsistebeilijo į jį. K�, velniai rautų, rei�kia trigubas �ūvis? Sina suspaudė delnais sau smilkinius ir atsilo�ė, u�versdamas akis į lubas. Nekantriai atsidus�s jis paai�kino:

��Trigubas smūgis rei�kia �tai k�: viena, mes atsikratėme tikros ��iurkės�, kuri ten kėlė mums daug bėdų; antra, suvertėme kalt� u� jo �ūtį amerikie�iams; ir tre�ia, a� ��tavo draugas, tavo brolis, tavo dvide�imties metų bi�iulis ��tariamai �uvau per t� atak� ir daugiau niekam nekeliu rūpes�ių. Trigubas �ūvis, Rezai. Trys zuikiai vienu �ūviu. Mes tai vadiname se-neshun.

��Ir po tokių ��ygdarbių� tu sėdi �ia, skaitydamas savo �vent� knyg�, daliji �monėms bevertes piliules, mokai anglų kalbos varg�ų vaikus ir manai, kad viskas gerai?

Nuo stojusios tylos, rodės, tuoj ims ei�ėti sienos. Malekas taip a�triai i�kėlė �į klausim� todėl, kad negalėjo i�vykti i� �ia nepamėgin�s. Jis suprato, kad daro tai daugiau dėl sav�s negu dėl Sinos. Net ir nesitikėdamas ko nors pakeisti, prie� i�vykdamas jis norėjo būti tikras, kad i�bandė visas priemones.

Jis tarė:

��A� tik turiu �inoti, kodėl. Ir viskas.

��Mano dainelė sudainuota, Rezai. Daugiau man nieko nelieka.

��Kam tu apskritai pritarei �iai operacijai?

��Pritariau? A� nepritariu ir nesirenku, k� daryti.

��Bet kodėl tu pasinaudojai manimi jai įgyvendinti?

��Taip jau nutiko. Turi tikėti manimi. A� pakvie�iau tave atvykti į Teheran� tik dėl dviejų moterų. Taigi, pasakyk man� kaip ji?

��Tavo motinai viskas gerai. A� ja pasirūpinau.

��O savo motina?

��Soaad irgi viskas gerai. Esu tau dėkingas, kad gr��inai j� man. U� tai, kad pakvietei mane �ia. I�gelbėti j�.

��Kaip matai, esu padar�s ne tik blogų, bet ir gerų darbų!

Malekas giliai įkvėpė.

��Vienas Basros sufitas kart� pasakė: Sutrai�k�s vien� skruzd� nusidedi ne ma�iau, negu nu�ud�s tūkstantį �monių.

��O tu, ai�ku, niekada nesi sutrai�k�s skruzdės?

��Tik ne s�moningai.

���inoma. Tu sėdi savo patogiame koled�iuke Amerikoje ir leidi jas trai�kyti eiliniam D�o. Ir d�iaugiesi, kad tavo paties rankos lieka �varios.

��Mes jau apie tai kalbėjomės. Milijonus kartų. �iandien atėjau �ia ne gin�ytis apie politik�, Sina.

��Tada, ko atėjai?

��Su�inoti tiesos.

��Ir dabar, su�inoj�s, pasijutai geriau?

Ne. Geriau jis nepasijuto.

��Klausyk, Sina� Man teko perleisti jiems tavo turt�. A� neturėjau kito pasirinkimo,����velniai tarė jis.

���inau, kad tu neturėjai pasirinkimo,���jis vos girdimai nusijuokė. ��Kartais taip jau būna gyvenime, kaip tik t� a� ir band�iau tau pasakyti. Jie nu�udo mane Irake, bet laiko gyv� Teherane, kol įsitikina, kad mano turtas yra perleistas. Regis, bestija savo buhalterij� tvarko labai kruop��iai.

��Kuriems galams tau apskritai reikėjo susidėti su ta bestija?

��O, mano drauge! Man jau per vėlu galvoti apie visa tai.

��Tada man labai gaila.

��Nesikrimsk, broli. Gal jie dar leis man pagyventi. A� jau niekam nebekeliu rūpes�ių, ��Sina pla�iai i�skėtė rankas ir pabandė nusi�ypsoti.���Rimtai, jie gali leisti man gyventi.

Malekas pasisuko eiti. I�eidamas jis i�girdo Sin� �aukiant:

��Norė�iau būti vienu i� tų tavo musulmonų mistikų. �ventuoju, kuris netrai�kys net skruzdės.

��Ne, tu nenorėtum.

I�ėj�s į lauk�, automobilių jis nebematė. Valandėl� jautė vilties antplūdį, tarytum pavojus būtų praėj�s. Jam kilo mintis �iandien įsimai�yti į mini� Did�iajame Teherano turguje ir u�simir�ti jos �urmulyje. Soaad pasakojo jam, kad Ana, kai dar nebuvo galutinai prikaustyta prie ligoninės lovos, labai norėjo paskutinį kartelį aplankyti t� did�iulį turgų. Dvi moterys dienai i�sinuomojo automobilį. Paskui, prie pagrindinio įėjimo į turgų, sum�stė gra�i� kvailyst�: i�sinuomojo kariet� ir liepė ve�ikui pave�ioti jas po neseniai atnaujint� geltonų plytų bulvar�. Pasijutusios taip, tarytum būtų grį�usios �e�iasde�imt metų atgal, jos kikeno kaip ma�os mergaitės ir u�mokėjo ve�ikui u� antr� pasiva�inėjim� karieta, bet, Anai ėmus kosėti, joms teko skubiai grį�ti namo.

Malekas paskambino į Amerik�. D�eimsas Makgreivis garsiai �aukė į savo telefon�:

��Ei, a� esu Va�ingtone, ruo�iuosi �iandien, truputį vėliau, gra�byliauti keletui Kongreso narių. Tie �unsnukiai apsimeta, kad jiems rūpi veteranų reikalai. Bet a� i�pe�iu i� jų milijon� dolerių, arba a� ��ne D�eimsas Makgreivis.

��Kaip tavo �eima?

D�eimsas valandėl� patylėjo:

��Puikiai. O tu?

Malekas i�girdo �alia jo sustojant automobilį. Tai buvo Fani, su kuriuo jis susidūrė akimis dar laikydamas prie ausies telefon�.

��Man viskas gerai. Pasimatysime Kalifornijoje. Susipa�insi su mano motina,���pasakė jis D�eimsui.

Fani jis paklausė:

��Kur jūsų vyrai?

�is spoksojo nieko nesakydamas.

��Man reikia i� jūsų banko �ekio.

���ekio?���Fani i�ki�o galv� pro lang�. ��Gal jus pave�ti? Lipkit į vidų.

��Ne, man�s nereikia pave�ti.

Malekas stovėjo prie magistralės ir pro �alį ū��iojantys automobiliai bei sunkve�imiai kėlė apgauling� jausm�, kad tvankiame Teherane i� tiesų gali papūsti vėjelis.

��Man reikia �ekio. Pinigų. Sinos Vafos motinos vardu i�ra�yto �ekio. A� daug i� jūsų nepra�iau. Pra�au dabar.

��Ar suprantate, kad a� jus i�gelbėjau, pone Malekai? Juk galėjote būti nu�udytas.

��I� tikrųjų jūs gelbėjote ne mane. Jūs siekiate apsisaugoti pats. Laikote visas duris atviras. Ir tai i�mintinga. Jūs esate i�mintingas �mogus, Fani. Ir netrukus būsite labai turtingas i�mintingas �mogus. Taigi �ekis gra�iai sumai, su keletu nulių de�inėje pusėje po pirmojo viena�enklio skai�iaus, jums nebus didelis nuostolis. A� pra�au jūsų to kaip paslaugos.

��Jūs parduodate savo draug� dėl �ekio jo motinai?

��Jeigu manote, kad tai yra pardavimas, tebūnie.

��Lipkit į automobilį.

Malekas įlipo.

Fani pasisuko į jį:

��I� kur �inote, kad mano �ekis bus galiojantis? Mūsų �alyje netikri �ekiai ��įprastas dalykas.

Malekas nud�iugo. Jis jau suprato, kad Fani ketina i�ra�yti jam pra�om� �ekį. Absurdi�koje Fani ir kitų pana�ių niek�elių visatoje toks vyrukas kaip Malekas, para��s knyg� apie Vidurio Rytus, privalėjo turėti ry�ių Amerikoje su įtakingais �monėmis. Taip �itie �monės m�stė, galvojo Malekas � viskas jiems turėjo koki� nors prakti�k� vert�, viskas buvo i�sirikiav� kokia nors logine seka, jų pa�įstami �monės buvo vienaip ar kitaip susij� su kitais �monėmis, ir vien� dien� �ios s�sajos kaip nors galėjo i�gelbėti jiems kailį. Tai teikė Malekui dr�sos sėdėti �iame automobilyje ir pasakyti, k� jis turėjo i�reik�ti.

��Jeigu jūsų �ekis bus negaliojantis, Fani, a� �inosiu. Ir vien� dien�, kai �ia į�engs mūsų, amerikie�ių, kariuomenė, a�, tarkim, pamir�iu u�tarti u� jus t� ger� �odį.

Fani nusi�ypsojo ir pa�iūrėjo į �alį. Jis nesupyko. Liko visi�kai ramus.

��Malekai, kaip �mogus, kuriam �ia ir dabar gali būti nupjautos sėklidės, jūs kalbate gana į�ūliai.

��Liaukitės, Fani. Jūs galite leisti sau t� sum� su keletu nulių. Padarysite ger� darb�.

��Jūs tikras svajotojas, mano broli.

��Taip, neseniai a� ir pats ėmiau taip manyti.

��Taigi kodėl nebandote i�gelbėti ir savo draugo, u�uot tik pra��s �iek tiek daugiau pinigų jo motinai?

��Nes protingas �mogus �ino, k� jis gali paspirti ir kada, ir kaip toli. O a� manau, kad �iandien jus prispyriau tiek, kiek tik galėjau.

Malekas matė, kaip Fani ky�telėjo rank� į vidin� savo palto ki�en�, ir akimirk� jį suėmė baimė. Bet �is papras�iausiai i�sitraukė �ekių knygut� ir paklausė:

��Tai kiek nulių norite?

Malekas giliai i�kvėpė:

��Tiek, kiek galite �iandien paaukoti, broli Fani.

Keletas lenkų sunkve�imių vairuotojų �iūrėjo per televizorių �iemos sporto var�ybų transliacij�. Soaad buvo nuėjusi į jų vie�bu�io numerį prigulti. Lauke Vidurio Europ� pama�u gaubė dar vieno pavasario pabaigos vakaro prieblanda.

Jie pavertė savo kelion� pa�intine i�vyka. Vien� vakar� jie stovėjo gėrėdamiesi stulbinan�ioje centrinėje Krokuvos miesto aik�tėje, dairydamasi aplinkui i�plėstomis akimis Soaad Malekui atrodė pana�i į ma�� mergait�. Bet kit� dien� ji atsisakė t�sti kelion� ir vykti su juo į Au�vico koncentracijos stovykl�. Tai suerzino jį. Argi ne to ji norėjo? Argi ne tam jie �ia atvyko� pamatyti visk�, kas susij� su Ana? Jie pusry�iavo lauko restorane sename Kazimiero �ydų kvartale. Visi �ia įsikūr� restoranai kvietė į klezmerių muzikos vakarus, o ant �aligatvio įsitais� prekeiviai pardavinėjo Dovydo �vaig�des su magnetais.

��Tai kur �ydai?���paklausė ji.

��Ne �ia.

��Vadinasi, viskas �ia yra tik dekoracija? Kaip ta vieta, kuri� a� kart� ma�iau per televizorių, ��madam Tiuso muziejus?

��Galima sakyti ir taip. Tie, kuriems pasisekė, tokie kaip Ana, i�trūko. Kiti� na, tu jau �inai. Au�vicas yra ma�daug u� pusantros valandos kelio automobiliu nuo �ia. Pamatysi jį rytoj.

Tada ji pa�velgė jam tiesiai į akis. Pirm� kart� jos veidu nuslinko i��ūkio �e�ėlis:

��A� neva�iuosiu.

��Kodėl ne?

��Nenoriu. Negaliu.

Bet Malekas jos nevertė. Jie gerai praleido kartu devynis mėnesius. Galima sakyti netgi puikiai. Soaad i� karto pasijuto Amerikoje kaip namie. Ypa� Niujorke. Tarytum jos vieta visada ir buvo �ia, tik pavėluotai atvyko. Netrukus ji ėmė viena leistis į ilgus pasivaik��iojimus po miest�, o pramokusi susikalbėti angli�kai netgi įgijo �iek tiek nepriklausomybės, nustebindama Malek�, kuris nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai. Per �iemos atostogas jis nuve�ė j� į Kalifornij�. Į Fresn�, kur jiedu aplankė senio kap�. Ji elgėsi kaip paprastai: padėjo ant kapo gėlių, neverkė, nuvalė ir nu�veitė antkapį. Jai paklausus, ar Fresne yra musulmonų kapinių, Malekas atsakė ne�in�s ir nekvar�in�s sau dėl to galvos.

Per tuos metus jis grį��s namo vakare po paskaitų rasdavo j� �iūrin�i� tuos pa�ius kanalus persų kalba, kuriuos visi �iūrėjo Teherane. Ta�iau ji �iūrėdavo tik �inias. Demonstracijos Irane baigėsi. Daug �monių buvo įkalinti arba dingo. O Klaros Vikingstad �mogus tu��iai bandė skųsti nuosprendį, paskelbt� jam per pla�iai nuskambėjusį teismo proces�. Soaad neklausė jo apie Sin�. Ji neklausdavo beveik nieko, kas buvo susij� su Teheranu. Atrodė, tarytum būtų i�sinėrusi i� senosios odos ir nenorėjo nieko girdėti apie tam tikras geografines vietas, nebent per televizij�. Ta�iau Malekui grį�us namo ji tuoj pat i�jungdavo televizorių ir ruo�dama jam pietus u�megzdavo pokalbį apie Niujork�. Pasakodavo apie t� dien� lankytas vietas, sutiktus �mones. Kartais ji tryk�te tryk�davo entuziazmu. Kai Malekas pasiūlė jai lankyti jogos mokymo kursus, kad gautų pa�ymėjim�, leid�iantį mokyti jogos Amerikoje, Soaad susi�avėjo �iuo sumanymu.

Ji buvo laiminga.

Jie abu buvo laimingi.

Tik du kartus aplinkybės gr��ino juodu į Teheran�. Pirm� kart� tai nutiko jos reikalavimu, lankant Maleko tėvo kap� Fresne. Antr�jį � atvykus �ia, į Lenkij�. Ji norėjo pamatyti, kur gimė Ana. Tai buvo keistas pra�ymas. Bet jis pagalvojo, kodėl gi ne? Parodys jai pasaulį. Jie pradės nuo Lenkijos. Kelionių prad�iai ji niekuo ne prastesnė u� kitas �alis. Galbūt paskui jis parodys jai Rom� ar Pary�ių. Visas �alis, kurias ji svajojo aplankyti per savo gyvenim�. Malekas norėjo padaryti jai k� nors malonaus. Jam patiko turėti motin�. Jam patiko vakare grį�us i� darbo rasti namie laukian�i� jo. Tai buvo keista? Vien� vakar� jis nuėjo i�gerti su kolege, dirbusia ispanų kalbos katedroje. Grį�o namo tre�i� ryto jausdamasis kaltas ir manydamas, kad ji lauks jo ir nerimaus. Bet ji ramiai miegojo savo lovoje, o kit� ryt� net nepaklausė, kur jis taip ilgai buvo u�truk�s.

Taigi jis jaudinosi dėl savo i�sigalvotų prie�as�ių. Jaudintis nebuvo ko. Ji paliko Islamo Respublik�, pagaliau. Ji buvo jam u� tai dėkinga. Ir neu�duodavo per daug klausimų.

O koled�o vadovai paliko jį ramybėje. Jie net buvo dėkingi. Dėkingi u� tai, kad D�eimsas Makgreivis i�vyko. Maleko po�iūriu, D�eimsas i�vyko per toli. Prie� kelet� mėnesių reguliarūs pokalbiai telefonu liovėsi. Sausio prad�ioje Malekas paliko �inut� sakydamas, kad jiedu su Soaad lankysis Kalifornijoje ir norėtų u�sukti į Oklend� susitikti su jais, bet nesulaukė jokio atsakymo. I� Fresno iki Oklendo buvo tik keletas valandų kelio, bet, susidūr�s su ry�tinga D�eimso tyla, Malekas nutarė neva�iuoti ir nieko nesakė apie tai Soaad.

Dėl to jam pasirodė labai keista, kai D�eimsas netikėtai panoro su juo susitikti. Jie buvo apsistoj� Var�uvoje ir po keleto dienų planavo va�iuoti į ma�� miestelį, kurio pavadinimo nė vienas nemokėjo teisingai i�tarti, Mazovijos Ostruva, kur gimė Ana.

��Kur dabar esi?���paklausė D�eimsas telefonu.

��Su savo motina. Lenkijoje.

��Lenkijoje?

��Kaip tik dabar a� rodau jai paminkl� Montekasino mū�iui. Kodėl neatsiliepdavai į mano skambu�ius, D�eimsai?

��A� skambinu tau dabar. Noriu su tavim susitikti.

��Netrukus grį�iu į Niujork�.

��Ne. Noriu susitikti su tavim dabar.

��Tada tau teks skristi į Lenkij�.

��Gerai, skrendu.

Taigi Malekas sėdėjo ir laukė jo atvykstant. D�eimsas jau paskambino ir prane�ė, kad nusileido Var�uvos oro uoste; su�inoj�s, jog Malekas su Soaad Ostruvoje, jis sakė pavakary ten atvyksi�s.

Bet t� dien� Soaad jėgos galutinai i�seko. Turistų vadovuose apie �į miestelį nebuvo jokios informacijos. Ostruva � tik paprastas beveidis miestelis, kur prie� septyniasde�imt metų buvo nu�udyti beveik visi �ydai. Kaip ir dera geram sūnui, Malekas kruop��iai surinko informacij� apie t� miestelį, taigi, kai Soaad panoro pamatyti �ydų kapines, jis pats paai�kino samdytam vairuotojui, kaip jas pasiekti. Ta�iau atvyk� jie rado tik asfaltuot� plot�, kur savaitgaliais būdavo galvijų turgus. Malekas nesuprato, k� jo motina tikėjosi �ia rasti. Po visų kapinių, kurias jie kartu aplankė, tai, k� pamatė �ia, buvo tikras smūgis į pa�ird�ius: kapinės buvo net nesugriautos, net ne i�niekintos, � jų tiesiog visi�kai neliko, nebuvo, o jų viet� tarsi pasity�iodamas u�ėmė galvijų turgus. Ir Malekas pamatė, kad jo motina tiesiog glemba su�inojusi, kaip �is miestelis pasielgė su Anos tautie�iais. Jis dar niekada nematė jos taip sukrėstos. Teherane ji net sunkiausiomis akimirkomis visada likdavo kovotoja. Bet dabar ka�kas nutrūko, ir Malekas pamanė, jeigu jiedu tuoj pat negrį� į savo vie�butį, jam gali tekti ve�ti j� į ligonin�.

Atėjo vie�bu�io padavėja, ne�ina padėklu su keturiomis taurėmis degtinės ir dviem bokalais alaus. Klausiamai nusi�ypsojusi Malekui ji pastatė visus gėrimus ant stalo. Atsisuk�s Malekas pamatė, kad D�eimsas, u�uot i� karto ėj�s prie stalo, maukia degtin� prie baro.

Jis atrodė toks pat sveikas kaip visada ir buvo plikai nusiskut�s galv�. Galėjai palaikyti jį lenkų policininku.

Malekas, neatsistodamas pasisveikinti, i�maukė dvi taures. D�eimsas i�tu�tino kitas dvi ir nedelsdamas, dar net neatsisėd�s, ėmė gerti alų.

��Kas?���paklausė Malekas.

D�eimsas parodė padavėjai keturis pir�tus. Girdi, dar keturias taures.

��Kas nutiko, kad atlėkei į� Mazovijos Ostruv�?

��K� tu �ia veiki?

��Mudu su motina keliaujame. Noriu jai parodyti vietas Europoje, kur �monės susitepė rankas krauju.

��Tada jūsų laukia labai ilga kelionė.

Malekas nieko nepasakė.

��Kur tavo motina?

��Ji vir�uje. Ilsisi. Mums buvo nelengva diena.

��Susitepė rankas krauju����sumurmėjo Makgreivis.

��Kodėl �ia atlėkei, D�eimsai? Tu mane stulbini.

��K� mes nu�udėme Kirkuke?

��K�?

��Tu �inai, k�.

Malekas leido mintims nune�ti jį į �alį. Lauke temo pama�u. Ir sutemos �ia buvo stulbinamai gra�ios. Įmantrių formų debesys ir dangų persmelk�s rausvumas gr��ino jį į t� dien�, kai jiedu su motina stovėjo kapinėse Teherano pietuose, dėdami gėles ant i�galvoto Anos kapo. Ir �tai po pusantrų metų jie buvo �ia, Anos mieste. Ir ka�kuo �ios dvi prieblandos, tokios tolimos viena kitai, buvo stulbinamai pana�ios. Atrodė, tarytum �i valanda dar vien�, paskutinį, kart� pagerbia jų prarast� An�.

Lenkų sunkve�imių vairuotojai susimokėjo ir pakilo laiptais į savo kambarį. Padavėja �aidė su nuotolinio valdymo pultu, kol surado per televizorių transliuojam� ka�koki� gyvos muzikos laid�. I�tu�tėjusio restorano kampe sena pora tylėdama valgė savo desert�. �is vie�butis panė�ėjo į paminkl� įprastumui. Viskas buvo taip įprasta � i�skyrus tai, kad u� pusės valandos kelio automobiliu Treblinkos koncentracijos stovykloje naciai nu�udė apytiksliai 850 tūkstan�ių �monių. Malekas paklausė jų dabiti�kai apsirengusio vairuotojo, besidid�iuojan�io savo naujutėliu BMW taksi, ar jis kada nors buvo Treblinkoje, o jis atsakė nebuv�s. Malekas suvokė, kad tas vyrukas net ne�ino, kas ten atsitiko. Ir jam tai nerūpėjo.

K� mes nu�udėme Kirkuke? Jis buvo u�dav�s t� patį klausim� Sinai.

Galbūt jis atsikels rytoj anksti ir nuva�iuos į Treblink� vienas. Turistų vadovuose skaitė, kad Treblinkos memorialas visi�kai kitoks negu pasibaisėtini sp�stai turistams Au�vice, kur jam irgi galiausiai teko apsilankyti vienam. Taip, jis taip ir padarys. Jis vėl nuvyks ten be Soaad. Jo motina jau persisotino Lenkija. Lenkai su jais elgėsi maloniai, mandagiai ir geranori�kai. Jis norėjo, kad i� Lenkijos ji i�sive�tų malonius prisiminimus, o ne pasibaisėjim� piktinan�ia automobilių stovėjimo vieta, kur miestelėnai pardavinėjo savo galvijus.

��K� veikei vis� �į laik�?

D�eimsas neprie�taravo temos pakeitimui.

��A� va�inėju į Va�ington�. Galimas daiktas, mes su �eima persikelsime gyventi į Rytų pakrant�.

��Kaip laikosi tavo �eima?

��Puikiai. O tu?

��Dėstau. Koled�o administracija taip d�iaugiasi, kad tu i�ėjai, jog, man regis, a� galė�iau skaityti paskaitas nuogas, ir jie neprie�tarautų. Tu sudarei man puikias darbo s�lygas, draugu�i.

��Tada pasakyk man, kas �uvo vietoj tavo draugo per t� operacij� Kirkuke. A� sukoriau ilg� keli� norėdamas tai su�inoti, Rezai. �is klausimas nebedavė man gyventi.

Malekas suvokė, kad �is klausimas kamavo D�eims� Makgreivį bent jau pus� metų. Ka�kuriuo metu abejonės pūlinys jo galvoje pratrūko, ir tada jo, kareivio siela, nedavė ramybės. Nors jis gyveno savo kasdienį gyvenim� � rūpinosi vaikais, buvo geras Kandisei ir drumstė ramyb� tiems politikams Va�ingtone � �i abejonė be paliovos kamavo. Tada vien� dien�, nebegalėdamas to daugiau pakelti, jis paskambino Malekui ir atskrido naktiniu reisu į �į penkių centų miestelį Vidurio Europoje, norėdamas i�pe�ti i� Maleko ties�.

�is miestelis buvo nė kiek ne prastesnė vieta t� su�inoti negu bet kuri kita.

Malekas pasakė:

��Man buvo pasakyta, kad Kirkuke �uvo ka�koks blogas vyrukas.

��Bet tai buvo ne tavo draugas.

��Teisingai. Ne jis.

��Kodėl taip padarei, Rezai?

Jis u�davė �į klausim� �irdgėlos kupinu balsu, bet jame nebuvo nė la�elio pyk�io. Tai turėjo atstum� nuo veiksmo, kuris buvo atliktas ir baigtas. Tai buvo beveik ilgesinga.

Malekas �iūrėjo pro lang� į kitoje gatvės pusėje esan�i� degalin�, kurioje pagaliau įsi�iebė �viesos. Jis norėjo, kad D�eimsas susitiktų su jo motina. Galbūt susitikimas su ja �į t� jam paai�kintų, bet galbūt ir ne.

��Tu buvai įtrauktas į tai, ar ne?

��Taip,���tyliai atsakė Malekas.���Kaip tu supratai?

��I� prad�ių a� nieko neįtariau, bet po kurio laiko man toptelėjo: Reza Malekas ne toks �mogus, kad įduotų k� nors, ypa� draug�, net jeigu tas draugas privirė ko�ės Irake. A� prisiminiau, į k� jie bandė įtraukti tave koled�e. Tu prisiėmei smūgį u� mane.

��Ar dar kas nors �ino?

��Daugiau niekas niekada nesu�inos. Kaip tu sakai, ka�koks kitas blogas vyrukas buvo pa�alintas vietoj tavo draugo. Suskai�iavus visus ta�kus, rezultatas toks pat. Vienas blogietis �uvo, kitas blogietis liko. Kam rūpi, kuris �uvo, o kuris liko, teisingai?

��Sina Vafa� jis nebuvo toks jau blogas.

��Tu kalbi apie jį būtuoju laiku.

��Jis negyvas.

D�eimsas nusi�ypsojo:

��Tu tuo tikras?

Malekas apie tai jau seniai nebuvo susim�st�s. Ar jis tikras?

��A� nesu tikras dėl nieko.

Valandėl� patylėj�s jis paklausė:

��Tu įskųsi mane?

��Kam įskųsiu? Ir u� k�? A� neturiu jokių įrodymų.

��A�iū.

��A� neįduodu draugų.

��Taip elgtis tau liepia jūrų pėstininkų garbės kodeksas?

��Ne. Taip elgtis man liepia D�eimso Makgreivio garbės kodeksas. A� nei�duodu draugų.

��Bet a� i�daviau tave.

��Tu nei�davei. Tu į ka�k� įsivėlei. Ir mes abu buvom marionetėmis ka�kieno rankose. Nieko baisaus. Kirkuke buvo atsitik� ir blogesnių dalykų. �inau tai i� asmeninės patirties.

��Kas dabar?

��Gal tau vertėtų i�siai�kinti, ar tavo draugas i� tikrųjų negyvas.

��Ar tau tai svarbu?

D�eimsas buvo besistoj�s, bet liko sėdėti u� stalo. Malekas pakartojo klausim�:

��Ar tau tai svarbu?

��Ne�inau. Priklauso nuo to, ar jis yra neutralizuotas, ar vis dar Irake daro tai, k� darė iki �iol.

Neutralizuotas. K� tai rei�kė? �is �odis skambėjo taip, tarsi jie būtų kalbėj�si apie koki� nors diversij�.

��A� ne�inau, ar jis neutralizuotas. Nuojauta man sako, kad neutralizuotas.

��Pasakyk man, kad esi tikras,���spyrė jį D�eimsas.

Prie stalo įsivie�patavo ilga tyla. D�eimsas atsistojo, ir padavėja pagaliau atne�ė lėk�t� balandėlių, kurių Malekas buvo u�sisak�s prie� keturiasde�imt penkias minutes. Jie atrodė kaip namie virti; Soaad ir Ana būtų juos įvertinusios. Luktelėj�s, kol ji padės lėk�t� ant stalo ir pasi�alins, D�eimsas pama�u nudūlino durų link.

��Ar mes dar pasimatysime?����ūktelėjo jam pavymui Malekas.

Atsigr��s buv�s kapitonas pa�velgė į jį tuo pa�iu ilgesingu �vilgsniu.

��Ne.

��Kodėl ne?

���ia kaip kare. Balansai susivedė, ir visus toks rezultatas daugiau ar ma�iau tenkina. I�skyrus tave ir mane, Rezai. Ir mes niekaip to nepakeisime, nors ir kaip norėtume.

Malekas �iūrėjo pro restorano lang�, lydėdamas D�eims� akimis. Aik�telėje vis� �į laik� jo laukė automobilis, kuriuo buvo atvyk�s i� Var�uvos.

Po dviejų valandų, kai Malekas pagaliau grį�o į numerį, Soaad gulėjo savo lovoje. �vietė tiktai blanki skaitymo lempa ant �oninio staliuko, bet jis matė, kad jos akys pla�iai atvertos ir ji nemiega. Soaad papra�ė:

��Rytoj i� pat ryto i�va�iuokim i� tos �alies.

��Manai, kad Ana patenkinta, jog mes �ia atvykome?

��Lenkija niekada nebuvo jos namai.

��Tikrai?

Ji i�jungė �vies�. Jis i�girdo, kaip ji meld�iasi. Iki �iol Malekas manė, kad jo motina nelabai religinga � gyvendamas su ja nebuvo pastebėj�s jokių ry�kesnių pamaldumo aprai�kų, i�skyrus kelet� nereik�mingų ritualų, susijusių su joga. Jis i�girdo j� pa�nab�domis meld�iantis u� mirusiuosius. �velniu, bet ry�tingu balsu. Malekas u�simerkė klausydamasis ritmingos maldos arabų kalba, sklindan�ios i� jo motinos, tos kadaise bedievės komunistės, lūpų. Suprato, kad ji deklamuoja �ventos knygos al-Bakarah antrojo skyriaus eiles, kai kurias, savo nuo�iūra, praleisdama. Maleko ausiai jos skambėjo kaip lop�inė, ir jis pajuto, kad ima miegas. Mūsų Vie�patie, neskirk mums na�tos, kurios negalime pakelti. Ir atleisk mums mūsų kaltes, ir pasigailėk mūsų. Tu esi mūsų sergėtojas.

Ji tarė jam:

���inai, Ana pirmiausia buvo Teherano vaikas.

��Suprantama,���pa�nab�domis pritarė jis.

���ia ji niekada nebuvo savi�kė.

��Ne.

��Pra�au, ryt� i�va�iuokim i� �ia.

��Gerai.

Jie valandėl� patylėjo, o tada paklausė jos, ar nepadeklamuotų paskutinių al-Bakarah eilių dar tris kartus, kad jis u�migtų jų klausydamasis. Gerai, sutiko ji, ir ėmė deklamuoti savo sūnui.