Mano mielasis D�eimsai1, Tu visada buvai vienas i� labiausiai atsidavusių ir geranori�kų mano skaitytojų, todėl visuomet jaudindavausi, gavusi i� Tav�s atsiliepimų apie savo knygas. Priekai�tavai, kad jose vaizduojamos �mog�udystės yra bekraujės, pernelyg rafinuotos ir pana�iai, o Tu norėtum skaityti apie �tikr� �iurpų nusikaltim� kraujo jūroje�. Apie tikr� �mog�udyst� visa �io �od�io prasme.

�i� apysak� a� para�iau specialiai Tau.

Tikiuosi, �į kart� liksi patenkintas.

Tave mylinti svainė Agata.

�Ir kas būtų galėj�s pamanyti,

kad tiek to kraujo seni�ko?�

W.�Shakespeare�o �Makbetas�. V veiksmas, I paveikslas.

PIRMA DALIS

Gruod�io 22-oji 1

Stivenas pakėlė palto apykakl� ir skubiu �ingsniu patraukė platforma. Vir� perono kabojo tir�tas rūkas. Did�iuliai lokomotyvai į �alt� drėgn� or� triuk�mingai leido garo debesis. Visk� aplinkui dengė suod�iai. �Kokia atgrasi �alis, koks purvinas miestas!��� piktai pats sau tarė Stivenas.

Pirmieji puikūs įspūd�iai apie London��� parduotuves, restoranus, gra�iai apsirengusias patrauklias moteris�� nublanko. Londonas�� tarsi dirbtinis deimantas pigiame aptaise.

Netikėtai Stiven� apėmė namų ilgesys. Gal grį�ti namo, į Pietų Afrik�? Ten kar�ta saulė, tyras dangus ir gėlės�� akimis neaprėpiami mėlynų gėlių laukai, pliumbago2 gyvatvorės, puo�ian�ios net pa�ias skurd�iausias lū�neles.

O �ia�� suskretusių, ne�varių, suodinų, skuban�ių ir besigrūdan�ių �monių minios. Ne �monės�� susirūpinusios skruzdėlės, �mi�inėjan�ios po sav�jį skruzdėlyn�.

Stivenui dingtelėjo�� be reikalo atva�iavau! Bet tuoj prisiminė, ko atvyk�s, ir kietai su�iaupė lūpas. Ne, velniai rautų, jis nepuls atgal! Tiek metų rengėsi įgyvendinti savo sumanym�, ir dabar nesitrauks, kad ir kas būtų!

Nery�tingumas, abejonės: �Kam? Ar verta?.. Kodėl gyventi praeitimi? Ar ne geriau visk� i�braukti i� atminties?��� tik akimirkos silpnybė. Ne, jis ne piemuo ir nesitrauks i� numatyto kelio. Jis�� subrend�s keturiasde�imtmetis vyras, turįs tiksl� ir pasitikintis savimi. Jis padarys visk�, vardan ko atva�iavo į Anglij�.

Stumtelėj�s į �alį palydov�, besitaikantį paimti jo lagamin�, Stivenas įlipo į vagon� ir ie�kodamas laisvos vietos patraukė koridoriumi. Traukinys buvo perpildytas. Iki Kalėdų�� viso labo trys dienos.

Stivenas Faras paniekinamai �iūrėjo į �monių sausakim�us vagonus. Liaudis! Nesuskai�iuojama �monių minia! Ir visi tie �monės tokie... kaip �ia pasakius-tokie pilki, nei�vaizdūs, vienodi. Bjauriai pana�ūs vienas į kit�. Kaip avys. O tie, kurie ka�kuo skyrėsi nuo avių, juk tikri triu�iai! Vieni keleiviai plepėjo ir triuk�mingai taisėsi savo vietose, kiti net kriuksėjo i� uolumo�� kaip kokios kiaulės. Net jaunos merginos ma�ais apskritais veideliais ir ry�kiai raudonomis lūpomis buvo nemaloniai vienodos. Ir vėl Stiven� persmelkė a�trus ilgesio jausmas. Tarytum sapn� vidury dienos jis i�vydo dykum��� bekra�t�, dyk�, saulės nutviekst�.

Stivenas pa�velgė į kit� kupė, ir jam u�gniau�ė kvap�. Tokios merginos gyvenime nebuvo mat�s. Juodi plaukai, įdeg�s kremo spalvos veidas, juodų akių bedugnė�� liūdnos, i�did�ios pietietės akys. Atrodė be galo keista, kad tokia mergina atsidūrė traukinyje, kim�te prisikim�usiame i� karto atstumian�ių, pilkų �monių, traukinyje, lekian�iame į gūd�ias vidurio Anglijos grafystes. Jai tik stovėti balkone: su ro�e lūpose, nėriniuota juoda mantilija3 ant i�did�ios galvutės, �vie�iant kaitriai saulei, aplinkui �urmuliuojant miniai, sklindant kraujo kvapui�� koridos kvapui... O �tai jinai gū�iasi perpildytoje tre�ios klasės vagono kupė.

Stivenas buvo akylas �mogus ir negalėjo nepastebėti padėvėto juodo �aketo, senutėlai�io sijono, pigių pir�tinai�ių, vasarinių batelių ir akį rė�ian�io raudonos spalvos rankinuko. Ta�iau nepaisant �ito, visa merginos i�vaizda bylojo apie taurum�. Kilni�� taip Stivenas būtų j� apibūdin�s vienu �od�iu. Ji buvo nuostabi, puiki, egzoti�ka.

K�, po velnių, ji veikia �itoje darganoje, i�tisai sloguojan�ių �monių �alyje, be galo stropių, be perstojo bruzdan�ių skruzdėlių �alyje?

Stivenas nerimo: �Įdomu, kas ji ir kodėl �ia? A� turiu tai su�inoti�. 2

Pilara sėdėjo kupė, prisispaudusi prie lango, negalėdama atsikratyti vienos minties�� kodėl taip keistai kvepia tie anglai? Neįprastas kvapas�� kol kas tai buvo pats stipriausias Anglijoje patirtas įspūdis. Ji nejuto nei �esnako, nei dulkių kvapo. Beveik nedvelkė kvepalais. �altame dusinan�iame ore jautėsi sunkus drėgmės ir muilo dvokas, sumi��s su dar ka�kokiu, taip pat nemaloniu kvapu, sklindan�iu i� �alia sėdin�ios apkūnios damos kailinės apykaklės. Naftalino smarvė taip mu�ė į nosį, kad mergina stengėsi kuo re�iau kvėpuoti.

Nuskardėjo �vilpukas, vagonas trūktelėjo, ir traukinys ėmė va�iuoti. ��tai ir viskas, a� va�iuoju tenai�,�� pagalvojo Pilara.

Jos �irdis ėmė smarkiau plakti. Ar sugebės ji padaryti tai, kam ry�osi? Bet juk apgalvojo kiekvien� smulkmen� ir yra pasirengusi bet kokiai staigmenai. Viskas bus gerai, viskas bus gerai!

Pilaros lūpos persikreipė, ir jos veidas įgavo plė�rūni�k� i�rai�k��� pasidarė piktas ir aik�tingas kaip i�paikinto vaiko ar ka�iuko, te�inan�io tik savo kaprizus ir nei�manan�io, kas tai yra gailestis.

Pilara apsi�valgė smalsiai kaip vaikas. Visi �itie �monės�� septyni kupė keleiviai�� atrodė baisiai. Pa�iūrėti jie buvo tokie sotūs ir turtingi�� prabangūs rūbai, tvirta avalynė. Taip, Anglija�� turtinga �alis, ji ir anks�iau buvo apie tai girdėjusi. Bet kodėl �monės tokie paniur�? Tik antai koridoriuje stovi vienas simpati�kas vyras. Pilara pagalvojo �jis ne tik simpati�kas, bet ir gra�us, net labai gra�us. Įdeg�s bronzinės spalvos veidas, nosis su kuprele, platūs pe�iai. Pilara tuoj pat pastebėjo irgi patinkanti tam vyri�kiui. Tik pajutusi to �mogaus �vilgsnį, puikiai suprato, kad jis akimirksniu ja susi�avėjo.

Jo elgesys Pilarai nepasirodė nekuklus. Juk ji atva�iavo i� �alies, kur vyrai visada �iūri į gra�ias moteris, o moterys yra įpratusios prie tirian�ių �vilgsnių. Pilara padarė i�vad��� vyras, kuris stovi koridoriuje,�� ne anglas. �Pernelyg guvus, pernelyg �iuolaiki�kas�� tai nebūdinga anglams. Bet ir ne pietietis,�� �viesiaplaukis.� Pilarai dingtelėjo: jis pana�us į amerikie�ių filmų apie �laukinius� vakarus herojų.

Koridoriumi praėjo palydovas:

��Pusry�iai! Pra�om eiti pusry�ių!

Pilaros bendrakeleiviai visi kaip vienas pakilo ir i�ėjo į koridorių. Kupė kaipmat pasidarė erdvu ir tylu.

Mergina greit u�darė lang�, kurį buvo atidariusi prie�ais sėdėjusi karingos i�vaizdos dama. Tada patogiau įsitaisiusi savo vietoje, atsilo�ė į sėdynės atkalt� ir ėmė �valgytis pro lang�. Pro �alį bėgo �iaurinio Londono priemies�io vaizdai. Ji nepasuko galvos prasivėrus durims, nors puikiai �inojo�� tai tas pats vyras, ir jis įėjo tik dėl jos.

Pilara apsimetė esanti su�avėta peiza�o.

��Gal galė�iau jums padėti atidaryti lang�?�� i�girdo jo bals�.

Pilara, stengdamasi atrodyti drovi, atsakė:

��A�iū, k� tik u�dariau.

Angli�kai ji kalbėjo taisyklingai, nors su �iokiu tokiu akcentu.

Įsivyravo tyla. Stivenas pamanė: �Koks puikus jos balsas�� kaip... kaip �ilta pietų naktis�.

�Gra�us jo balsas, stiprus. I� karto ap�avi. Tikras vyro balsas�,�� nutarė Pilara.

Stivenas pirmas sutrikdė tyl�:

��Labai daug �monių.

��O, taip. Traukinys perpildytas. Tikriausiai visi i�va�iuoja i� Londono todėl, kad ten ne�varu ir niūru.

Pilara buvo taip i�auklėta, kad nemanė esant nepadoru �nekėtis su nepa�įstamu keleiviu. O jeigu Stivenas būtų aug�s Anglijoje, tai tikriausiai nė u� k� nebūtų drįs�s taip laisvai u�kalbinti nepa�įstamos moters. Bet jis buvo atviro būdo, todėl, draugi�kai nusi�ypsoj�s, tarė:

��Londonas�� bjaurus miestas. O gal jūs esate kitokios nuomonės?

��O, ne. Londonas ir man nepatinka. Jūs ne anglas?�� pasidomėjo Pilara.

��A��� Pietų Afrikos britas.

��Taip ir pamaniau�� ne tikras anglas.

��O jūs taip pat neseniai atvykote i� u�sienio?

Pilara linktelėjo.

��K� tik. I� Ispanijos.

Stivenas pagyvėjo.

��I� Ispanijos? Vadinasi, jūs ispanė?

��Pusiau. Mano motina buvo anglė, todėl a� taip gerai kalbu angli�kai.

��Pas jus dabar vyksta karas4. Papasakokite, kas ten i� tikrųjų dedasi?�� papra�ė Stivenas.

��Tai baisu. Kur bepa�velgsi, visur griuvėsiai.

��O jūs kieno pusėje?

Pilara turėjo gana miglot� supratim� apie Ispanijos politin� padėtį. Merginos manymu, jos kaime ma�ai kas domėjosi karu.

��Suprantate, mū�iai vyksta ka�kur toli nuo mūsų. Alkaldas5, �inoma, u� vyriausyb�, juk jis valstybės tarnautojas, o kaimo kunigas�� prie� vyriausyb�, jis u� generol� Frank�. Bet daugumai valstie�ių terūpi tik savo vynuogynai, ir jie papras�iausiai neturi kada politikuoti.

��Vadinasi, mū�ių nė nematėte?

��Ne,�� atsakė Pilara,�� bet va�iuodama �ionai, ma�ina perlėkiau vis� �alį ir visur regėjau karo pėdsakus. Daugybė griuvėsių. A� net ma�iau, kaip krinta bombos. Viena pataikė į mūsų ma�in�, o kita sugriovė nam�. Buvo taip nuostabu.

Stivenas Faras �yptelėjo.

��Jūs sakote�� nuostabu?

��Ne tik. Dar ir keblu,�� paai�kino Pilara.�� Juk a� turėjau va�iuoti toliau, o mūsų vairuotoj� u�mu�ė.

Stivenas atid�iai pa�iūrėjo į j�.

��Ir visai nepabūgote?

Tamsios Pilaros akys i�siplėtė.

��Bet juk kiekvienas turėsime mirti, tiesa? Ir jeigu mirtis atėjo i� dangaus�� pok�t, ir viskas!�� tai kuo ji blogesnė u� koki� kit� mirtį? Visi mes mirtingi�� taip jau sutvarkytas pasaulis.

Stivenas nusijuokė.

��O, jūs, regis, ne pacifiste.

��A� ne... kas?

Stivenas puikiausiai suprato: �is �odis�� ne i� Pilaros leksikono.

��Jūs atleid�iate prie�ams, senjorita?

Pilara gū�telėjo pe�iais.

��A� neturiu prie�ų. Bet jeigu jų būtų...

��Kas tada�� jeigu jų būtų?

Pilaros veid� i�kreipė plė�rūni�ka i�rai�ka, ir ji niūriai tarė:

��Jeigu a� turė�iau prie�ų, jeigu kas nors imtų neapk�sti man�s ir a� pajus�iau neapykant� jam, tada... a� perrė��iau jam gerkl�. �tai taip!

Ir ji labai vaizd�iai parodė, kaip tai padarytų. Stivenas neju�ia at�lijo.

��Pasirodo, jūs kraugerė!

��O kaip jūs pasielgtumėte su savo prie�u?

Stivenas krūptelėjo, atid�iai pa�velgė į mergin� ir garsiai nusikvatojo.

��I� tikrųjų įdomu!�� tarė jis.�� A� ir pats norė�iau tai �inoti.

Pilara dėbtelėjo į jį nepatikliu �vilgsniu.

��O jūs gi �inote...

Stivenas liovėsi juok�sis ir tyliai tarė:

��Taip, �inau...

Po valandėlės, jau visai kitu tonu, pasidomėjo:

��Ko atva�iavote į Anglij�?

Akimirk� �neka nutrūko, bet netrukus Pilara kukliai atsakė:

��Va�iuoju pasisve�iuoti pas savo giminai�ius anglus.

��Suprantama.

Stivenas atsirėmė į sėdynės atkalt�. �Kas tie giminai�iai anglai, kuriuos ji ketina aplankyti?�� pagalvojo jis.�� Kas gali sieti juos ir �i� ispan�?� Jis pabandė j� įsivaizduoti mandagių, rimtų anglų �eimoje, �ven�ian�ioje Kalėdas.

Pilara nutraukė tyl�:

��Turbūt gera gyventi toje Pietų Afrikoje?

Jis ėmė pasakoti apie Afrik�, o Pilara pakerėta klausėsi lygiai taip, kaip klausytųsi stebuklingos pasakos. Kartais ko nors paklausdavo, ir Stivenas stebėdavosi, kad tie i� pirmo �vilgsnio paprastu�iai ir naivūs klausimai i� tikrųjų pasirodė es� pakankamai apgalvoti. Jis visa siela mėgavosi tuo maloniu pa�nekesiu. I� vagono restorano grį�� Pilaros bendrakeleiviai sutrikdė jų pokalbį. Stivenas atsistojo, ir, rengdamasis i�eiti i� kupė, maloniai nusi�ypsojo merginai.

Jis kiek pasitraukė į �on�, įleisdamas pro duris pagyvenusi� dam�, ir jo �vilgsnis u�kliuvo u� lentelės, pritvirtintos ant �iaudinio krep�io, i�siskirian�io ne angli�ku stiliumi. Stivenas susidomėj�s perskaitė: �Panelė Pilara Estravados�. Ir, i�vyd�s adres�, primerkė akis: �Gorston Holas. Longdeilas. Edlsfildas�.

Stivenas sutriko. Paslap�ia �vilgtelėjo į mergin�. Dabar jo �vilgsnis bylojo apie nepasitikėjim� ir įtarum�. Jis i�ėjo į koridorių, prisidegė cigaret� ir, surauk�s kakt�, susim�stė... 3

Erdvioje, �ydromis ir gelsvai auksinėmis spalvomis spinduliuojan�ioje Gorston Holo svetainėje sėdėjo Alfredas Li ir jo �mona Lidija. Juodu kalbėjosi apie artėjan�ias Kalėdų �ventes. Alfredas, kresnas, vidutinio am�iaus, romios veido i�rai�kos ir gerų rudų akių vyras, kalbėjo tyliu monotoni�ku balsu, ai�kiai i�tardamas kiekvien� �odį. Dėl trumpo kaklo jis atrodė negrabus. Lidija, atvirk��iai, buvo gra�i ir trapi, energingų judesių ir ver�lios gracijos. Jos pably�k�s, kosmetikos nepaliestas veidas nei�siskyrė gro�iu, bet nepasakytum, kad būtų buv�s nepatrauklus. Kalbėjo labai maloniu melodingu balsu, neatitraukdama akių nuo vyro.

��Taip nori tėvas! Ir �ia jau nepa�okinėsi,�� tarė Alfredas.

Lidija nekantriai mostelėjo ranka.

��Nejaugi visuomet privalai jam nusileisti?

��Jis labai senas, mieloji.

��Puikiai �inau.

��Jis laikysis savo.

Lidija grie�tai tarė:

���inoma, jis visada laikosi savo! Bet vien� kart�, Alfredai, juk ir tu galėtum pasielgti taip, kaip pats nori!

��Apie k� kalbi, Lidija?

Jis atrodė toks sutrik�s ir u�guitas, kad �mona prikando lūp� ir padvejojo�� t�sti pokalbį ar ne.

Alfredas dar kart� paklausė:

��K� turi omenyje, Lidija?

Ji gracingai gū�telėjo siaurais petukais ir ėmė ai�kinti, atsargiai rinkdama �od�ius:

��Viskas per tavo tėvo bjaurų būd�, per jo valdingum�.

��Jis senas...

��Jis bus dar senesnis. Ir kartu�� dar despoti�kesnis. Kada pagaliau visa tai baigsis? Jis nuolat diktuoja, kaip mes turime gyventi. Jei patys k� sumanome daryti, jis visada prie�gyniauja.

Alfredas paprie�taravo:

��Jis�� tėvas, o tėvo �odis lemiamas. Be to, jis mums labai geras.

��O, �inoma, jis geras...

��Jis�� labai geras.

Alfredo balsas suskambo grie��iau.

Lidija ramiai paklausė:

��Ar kalbi apie pinigus?

��Taip. Jo poreikiai be galo kuklūs. Bet mums pinigų niekada ne�yk�ti. Gali leisti kiek panorėjusi ir savo apdarams, ir ūkiui. Tėvas neniurzgėdamas apmoka visas s�skaitas. O praėjusi� savait� mums padovanojo dar ir nauj� ma�in�.

��Nesigin�iju�� tavo tėvas be galo dosnus, jei kalbėsime apie pinigus,�� tarė Lidija.�� Bet u� tai jis reikalauja vergi�ko paklusnumo.

��Vergi�ko?

��Taip, vergi�ko. Tu esi jo vergas, Alfredai. Juk mes norėjome i�vykti per �itas Kalėdas, bet tavo tėvas u�sispyrė, kad liktume namuose, o tu net nepaprie�taravai. Jeigu jam �autų galvon kur nors mus i�tremti, mes irgi nepriekai�taudami paklustume. Mes neturime asmeninio gyvenimo, nepriklausomybės.

��Kodėl taip kalbi, Lidija,�� pyktelėjo vyras.�� Mano tėvas visk� daro mūsų labui...

Ji vos susitvardė neleptelėjusi piktesnio �od�io, bet ir vėl tik gū�telėjo pe�iais.

Alfredas t�sė:

��Juk �inai, Lidija, kaip labai tėvas tave myli.

��O a� jo nemyliu,�� lediniu balsu atsakė �mona.

��Lidija, man nemalonu klausytis! Tu nedėkinga.

��Galbūt. Bet kartais norisi pasakyti ir ties�.

��Gerai, kad jis ne�ino.

��Tavo tėvas puikiausiai �ino, kad a� jo nemyliu! Matyt, tai jam teikia tik pramog�.

��Apsirinki, Lidija. Jis visada man sako, kad tu �avi.

��I� tikrųjų a� visada būnu mandagi, tokia ir liksiu. Papras�iausiai noriu, kad �inotum tikr�j� mano nuomon� apie savo tėv�. A� nemyliu jo, Alfredai. Jis piktas senas tironas. Jis įbaugino tave. Jis piktnaud�iauja tavo nuolankumu. Jau seniai turėjai parodyti ir savo būd�.

Alfredas grie�tai nutraukė �monos �nek�.

��Gana, Lidija. Pra�au, daugiau nė �od�io.

Ji atsiduso.

��Atleisk. Gal a� ir neteisi. Geriau pakalbėkime apie �ventes. Ar tikrai manai, kad atvyks tavo brolis Deividas?

��O kodėl jam neatva�iavus?

��Deividas, jis... toks keistas. Seniausiai �ia nebuv�s. Jis labai gerbia jūsų motinos atminim�. Turbūt todėl ir nemėgsta �itų namų.

��Deividas nuolat gadino tėvui nervus,�� tarė Alfredas.�� Savo muzika ir savo neprakti�kumu. Galbūt kartais tėvas su juo būdavo pernelyg grie�tas. Ta�iau nepaisant visko, a� manau, Deividas ir Hilda atva�iuos. Juk Kalėdos!

��Kur gi ne�� susitaikymo ir visuotinio atlaidumo metas!�� plonos Lidijos lūpos ironi�kai i�vipo.�� Atva�iuoja ir D�ord�as su Magdalena. Jau skambino, tikriausiai atvyks rytoj. Turbūt Magdalena vis dar tokia pat baisi nuobodybė.

Alfredas stebėdamasis tarė:

��Niekaip nesuprantu, kaip apskritai D�ord�as susigundė vesti mergin�, dvide�im�ia metų u� save jaunesn�. Bet k� �ia kalbėti�� vis� laik� jo galvoj vėjai ū�auja.

��D�ord�as padarė puiki� politiko karjer�,�� paprie�taravo Lidija.�� Rinkėjai jį myli, ir a� esu įsitikinusi, kad nema�ai nulėmė ir Magdalena.

Alfredas neskubėdamas tarė:

��Man ji nelabai patinka. Nieko nepriki�i�� gra�i, bet tas gro�is�� kaip va�kinės kriau�ės: i�ori�kai patrauklesnė u� tikr�, bet...

� ...bet netinkama valgyti?�� Lidija baigė jo mintį.�� Tu �itai norėjai pasakyti? Stebiuosi, girdėdama tave taip �nekantį, Alfredai.

��O ko �ia stebėtis?

��Paprastai esi toks geras. Anks�iau taip apie kit� �mogų nekalbėdavai. �inai, kartais mane net erzina, kad tu... kaip �ia pasakius... pernelyg patiklus. Negalima būti tokiam idealistui.

Alfredas nusi�ypsojo.

��A� visada maniau, kad kiekvienas mūsų �eimos narys yra savoti�kas idealistas.

Lidija kar�tai paprie�taravo.

��O, nereikia nė manyti, tai�� tiesa! A� esu tuo įsitikinusi. Nors tu, matyt, kitos nuomonės. �iuose namuose a� matau vie�pataujantį blogį. Ir visuomet jį jausdavau,�� ji prikando lūp�.

��Lidija...

�mona kilstelėjo rank� tarsi pra�ydama patylėti? Įsmeigė �vilgsnį ka�kur vir� jo galvos. Alfredas pa�iūrėjo į t� pus�.

Ten pagarbia poza stovėjo rusvo gymio �mogus. Jo veido i�rai�k� buvo sunku nusakyti. Lidija sunerimusi paklausė:

��Ko jums, Horburi?

Horburis atsakė tyliai, ramiai, beveik pa�nib�domis:

��Madam, ponas Li pra�ė pasakyti, kad �v�sti Kalėdų atva�iuos dar du sve�iai ir gal jūs būtumėte maloni paruo�ti jiems kambarius.

Lidija nustebusi perklausė:

��Dar du sve�iai?

Horburis patvirtino:

��Du, madam. D�entelmenas ir jauna ledi.

Dabar jau nustebo ir Alfredas:

��Jauna ledi?

��Taip sakė ponas Li, sere.

Lidija ry�tingai tarė:

��Einu su juo pasikalbėti.

Horburis �engė �ingsnį pirmyn, tiksliau sakant, jis ketino �engti, bet ir to pakako, kad Lidija sustotų.

��Atleiskite, madam, ponas Li dar miega. Pra�ė netrukdyti.

���inoma,�� tuoj įsiki�o Alfredas.�� �inoma, mes jo netrukdysime.

��A�iū, sere.

Horburis i�ėjo.

Lidija jausmingai su�uko:

��Kaip a� neken�iu �ito �mogaus! Slankioja po namus kaip katė. Negirdėsi, kada įeina, kada i�eina.

��A� jo neken�iu ne ma�iau u� tave. Bet savo darb� jis i�mano. Ne taip jau lengva rasti ger� kamerdinerį. Svarbiausia, Horburis patinka tėvui.

��Taip, tai svarbiausia. O kas ta jaunoji ledi? Kas ji?

Alfredas gū�telėjo pe�iais.

��Ne�inau. Net neįsivaizduoju.

Jiedu susi�valgė, ir Lidijos lūpos vėl paniekinamai i�vipo.

���inai, k� pagalvojau, Alfredai?

��K�?

��Gal tavo tėtu�iui pasidarė be galo liūdna gyventi, ir jis nutarė surengti sau nedidel� Kalėdų pramog�?

��Pakviesdamas du pa�alinius asmenis į �eimos �vent�?

��O, a� ne�inau detalių, bet galiu kirsti la�ybų�� tavo tėvas ruo�iasi papramogauti kaip dera.

��Tikiuosi, tai suteiks jam malonum�,�� liūdnai tarė Alfredas.�� Varg�elis, kaip jam sunku po visų jaunystės nuotykių būti prikaustytam prie invalido ve�imėlio!

Lidija mįslingai pakartojo:

��Taip, kaip tik po tų visų... nuotykių.

Pauzė, kuri� padarė, prie� i�tardama paskutinį �odį, jos pastabai suteikė dviprasmybės atspalvį. Regis, Alfredas tai suvokė�� jis paraudo ir ai�kiai sutriko.

Staiga Lidija su�uko:

��Dieve, ir kaip jam galėjo gimti toks sūnus! Juk tu visai kitoks. Jis u�būrė tave! Papras�iausiai keliaklups�iauji prie� jį kaip prie� stab�.

Alfredo balsas suvirpo:

��Nekalbėk nes�monių, Lidija. Nesuprantu, kas �ia bloga, jei sūnus myli tėv�? Visi�kai natūralus, normalus jausmas.

Lidija at�ovė:

��Jei taip, dauguma jūsų �eimos narių�� nenormalūs. Ir nesigin�ykime! Jeigu į�eid�iau tave, atleisk. Patikėk, a� nenorėjau, Alfredai. A� net �aviuosi tavo atsidavimu tėvui. I�tikimybė mūsų laikais�� reta dorybė. Manyk, kad a� tau pavyd�iu, gerai? Juk �monos pavydi savo vyro anytai, tai kodėl a� negalė�iau pavydėti uo�viui?

Jis �velniai apkabino j� per pe�ius.

��Tavo lie�uvis�� tavo prie�as, Lidija. Tu neturi ko pavydėti.

Lidija taikiai pabu�iavo jam į ausį.

���inau, Alfredai. Bet vis tiek man atrodo, kad a� nė trupu�io nepavydė�iau tavo motinai. Kaip gaila�� neteko jos pa�inti.

Jis atsiduso.

��Mano mama buvo nelaimingas �mogus.

Lidija atid�iai pa�velgė į vyr�.

��Tik toki� j� ir atsimeni? Keista.

Alfredas susim�st�s tarė:

��Beveik vis� laik� serganti, visada verkianti,�� jis palingavo galv�.�� Neprisimenu linksmos.

Vis dar smalsiai �iūrėdama į vyr�, Lidija pakartojo:

��Kaip keista!�� ir vos tik jis įsmeigė į Lidij� klausiam� �vilgsnį, ji papurtė galv� ir ėmė kalbėti visai apie k� kit�:�� Kadangi mes neturime teisės �inoti, kas tie paslaptingieji sve�iai, eisiu baigti peiza�o.

��Lauke labai �alta, mieloji. Vėsa ko�ia kiaurai.

���il�iau apsirengsiu.

Ji i�ėjo i� kambario. Alfredas Li kurį laik� stovėjo nejudėdamas, susirauk�s. Paskui priėjo prie didelio lango. I� lauko pusės palei vis� sien� buvo įrengta atvira terasa. Lidija i�ėjo į j� apsivilkusi stor� vilnonį palt�, ne�ina nedidele pintinėle rankoje. Sustojusi prie �emos kubo formos akmens vazos, pastatė j� �alia ir ėmėsi darbo.

Alfredas kelet� minu�ių �iūrėjo į �mon�. Tada u�sivilko striuk�, u�simovė pir�tines ir i�ėjo terason pro �onines duris. Stabtelėjo prie vazų, kuriose sumanios Lidijos rankos jau buvo sukūrusios miniatiūrinius pasaki�kus peiza�us.

Vienas vaizduoja geltono smėlio dykum� su �alių palmių guotais�� palmės i�kirptos i� spalvotos skardos. Dykuma pro molio pirkeles, nulipdytas i� plastilino, traukia kupranugarių karavanas, lydimas ma�y�ių beduinų.

Kitoje vazoje pavaizduotas itali�kas sodas su terasomis, tre�ioje�� anglų parkas: simetri�kose klombose marguliuoja spalvotos gėlytės. Dar kitoje vazoje�� Antarktidos peiza�as: ledkalnių gurvoliai i� �alio stiklo ir pingvinų �eimynos. Toliau�� japonų sodas su �emaūgiais med�iais, tvenkiniais i� veidrodinio stiklo ir plastikiniais tilteliais.

Jis priėjo prie �monos, atsistojo u� nugaros ir stebėjo, kaip ji dirba. Ant vazos dugno Lidija patiesė mėlyn� popierių ir prispaudė stiklu. Apkra�tavo akmenų kauburėliais, vaizduojan�iais uolas. I� mai�elio i�pylusi smulkų �vyr� ir jį i�lyginusi, suformavo krant�. Pakrantėje tarp uolų jau styrojo keli ma�i kaktusai.

Ji su�nib�dėjo:

���tai taip, gerai... Kaip tik tai, ko reikia.

Alfredas pasidomėjo:

��K� vaizduoja �is paskutinis tavo kūrinys?

Lidija krūptelėjo.

���itas? O, tai Negyvoji jūra, Alfredai. Ar patinka?

��Ar tau neatrodo, kad �ia viskas per daug niūru? Gal nepakenktų �aluma?

��Juk tai Negyvoji jūra, Alfredai. Mirties jūra, supranti?

��Kiti tavo peiza�ai patrauklesni.

��Kodėl �neki apie patrauklum�? A� stengiausi i�reik�ti negyvos jūros idėj�.

Pasigirdo �ingsniai. Prie jų ėjo pagyven�s, �ilas, truputį į kupr� susimet�s liokajus.

��Skambina ponia Magdalena Li, madam. Klausia, ar nieko prie�, jei jie atva�iuotų 17.20 traukiniu?

��Gerai. Pasakykite poniai Li, kad mums tinka.

��A�iū, madam.

Liokajus skubiai nuėjo. Lidija meiliai palydėjo jį akimis.

��Mielasis senukas Tresilianas! Patikima mūsų atrama! Neįsivaizduoju, k� darytume be jo!

Alfredas tarė:

��Senoji mokykla. Jau beveik keturiasde�imt metų dirba �iuose namuose. Jis be galo mums atsidav�s.

Lidija linktelėjo:

��Jis pana�us į i�tikim� ginklane�į, apie kuriuos pasakoja senovinės legendos,�� pasireng�s atiduoti gyvyb� u� bet kurį mūsų �eimos narį.

Alfredas pritarė:

��Ko gero, taip ir yra...

Lidija i�lygino vazoje skald�.

��Viskas,�� tarė.�� A� pasirengusi.

��Pasirengusi?�� Alfredas sunerimo.�� Kam?

��Kalėdoms, kvailiuk. A� pasirengusi sutikti Kalėdas su jūsų sentimentali�ja �eimynėle. 4

Deividas perskaitė lai�k�, suglam�ė ir numetė, bet paskui pakėlė ir i�lygin�s pradėjo skaityti i� naujo.

Hilda tylėdama �iūrėjo į vyr�. Ji stebėjo, kaip jo smilkiniuose pulsuoja gysla, virpa ilgi pir�tai, kaip nervinis drebulys pama�u apima vis� kūn�. Kai Deividas atmetė nuo kaktos �viesių plaukų sruog� ir maldaujamai pa�velgė į �mon�, ji jau �inojo, k� pasakyti.

��Hilda, k� mudu darysime?

Ji girdėjo sutrikusio vyro bals��� juk jis visada ir visur pasikliaudavo ja, ir jų �eimoje kaip tik jai tenka priimti galutinį sprendim�. Todėl kalbėti abstrak�iai ji nenorėjo.

Hilda prabilo �velniu, raminan�iu balsu�� taip vaikų dar�elyje kalba patyrusios auklės.

��Turi nuspr�sti tu, Deividai.

Hilda, apkūni, nepatrauklios i�vaizdos moteris, kalbėjo �iltu mink�tu balsu. Ji priminė senųjų olandų tapytojų pamėgtas madonas. Vos pa�velg�s į j�, jausdavai vidin� jėg�, gyvenimo patirtį, o �itos savybės visada traukia silpn� būtyb�. Nedidukė nebejauna moteris, nei�siskirianti nei i�oriniu �avesiu, nei ypatingu talentu, turėjo ka�k� tokio, kam negali likti abejingas. Joje slypėjo didelė jėga. Taip, Hilda Li buvo stipri moteris.

Deividas atsistojo ir ėmė nervingai �ingsniuoti po kambarį. Pana�us į riterį i� Bernso D�onso6 paveikslo, �velnių veido bruo�ų, dar �ilės nepaliestais plaukais, jis atrodė labai jaunai.

��Juk puikiai �inai, k� a� apie visa tai manau,�� liūdnai tarė jis.�� Bent jau turėtum �inoti.

��Taip, bet...

��Juk sakiau�� �imt� kartų sakiau, kaip viso to neken�iu�� tų namų, vietos, kur namai pastatyti,�� visko, visko, kas juose ir aplink juos! Tie namai visiems teatne�a nelaim�, kaip ten kentėjo mano motina...

Hilda u�jausdama linktelėjo, o Deividas t�sė:

��Ji buvo tokia �velni, tokia kantri. Kasdien kentė begalinius skausmus, bet tylėjo, neaimanavo, nesiskundė. O kai prisimenu tėv�...�� Deivido veidas apniuko.�� Tai per jį motina buvo tokia nelaiminga. Jis �emino j� girdamasis savo meilės nuotykiais. Jis nuolat j� apgaudinėdavo su kitomis moterimis ir �ito net neslėpdavo.

��Ji turėjo palikti tėv� ir i�eiti,�� tarė Hilda.

Deividas priekai�taudamas atsakė:

��Ji buvo per daug gera ir manė, kad jos pareiga�� tylėti. O ir kur ji būtų ėjusi i� savo namų?

��Galėjo i� naujo kurti savo asmeninį gyvenim�.

Deivido balsas sudrebėjo:

��Tik ne tais laikais! Suprask, tada moterys visk� turėdavo i�tverti. Be to, ji buvo motina ir galvojo apie vaikus. Jeigu ji būtų i�siskyrusi su mano tėvu ir vėl i�tekėjusi, tai labiausiai būtume nukentėj� mes. �tai apie k� ji tikriausiai galvojo.

Hilda tylėjo, o Deividas kalbėjo toliau:

��Ji buvo �ventoji! Ji iki dugno i�gėrė savo kantrybės taur�. Neprie�taraudama...

��Turbūt �iek tiek prie�inosi, kitaip apie tai ne�inotum, Deividai,�� suabejojo Hilda.

Jo veidas nukaito.

��Taip... ji man skundėsi. Ji �inojo, kaip j� myliu. Kai mirė...

Jis nutilo ir rankomis suspaudė galv�.

��Hilda! Tai buvo... baisu. Ji mirė dar jauna, ir j� pra�udė tėvas! Jis��mog�udys. Suėdė jos �irdį. Tada supratau, kad negaliu ilgiau su juo gyventi po vienu stogu, ir i�va�iavau. A� pabėgau i� ten.

��Ir gerai padarei,�� tarė Hilda.�� Tai buvo protingas tavo �ingsnis.

��Tėvas norėjo, kad im�iausi verslo. Taigi turėjau likti namie. Nebū�iau i�kent�s. Niekaip nesuprantu, kaip Alfredas su juo gyvena, kaip paken�ia jį jau tiek metų.

��Ir jis niekada nesukilo?�� susidomėjusi paklausė Hilda.�� Prisimenu, ka�kada sakei, kad jis paaukojo savo karjer�.

Deividas linktelėjo.

��Alfredas rengėsi tarnauti kariuomenėje. Jis�� vyriausiasis sūnus ir privalėjo stoti į kavalerijos pulk�. O Haris ir a� turėjome t�sti tėvo darb�. D�ord�as pasirinko politiko karjer�.

��Kas gi sutrukdė?

Deividas kilstelėjo galv�.

��Haris�� jo beproti�ki poelgiai. Įlindo į skolas ir taip toliau... O vien� gra�i� dien� pabėgo i� namų su svetimais pinigais�� pasi�iupo por� �imtų svarų ir paliko ra�telį�� valdininko kontorėlė jam esanti per ank�ta, tad jis i�keliauj�s pasi�valgyti po pasaulį.

��Ir apie jį nieko daugiau nebegirdėjote?

��Kur negirdėsi! �inoma, girdėjome,�� Deividas nusijuokė.�� Ir gana da�nai. Jis siųsdavo telegramas i� visų pasaulio kra�tų ir vis reikalaudavo pinigų. Ir, turiu pasakyti, gaudavo!

��O Alfredas?

��Tėvas pasiekė savo�� jį paleido į atsarg�. Grį��s i� kariuomenės, perėmė visus tėvo darbus.

��Neprie�taraudamas?

��Ir dar kaip prie�taravo, ypa� i� prad�ių. Jis neapkentė verslo. Bet tėvas, kaip paprastai, apvyniodavo Alfred� apie pir�t�. A� manau, jis iki �iol po tėvo padu.

��O tu... tu pabėgai!�� priminė Hilda.

��Taip. A� i�va�iavau į London� mokytis tapybos. Tėvas tiesiai �viesiai parei�kė�� jeigu nemesiu �ito kvailo u�siėmimo, tai, kol jis gyvas, tegausiu tik elgetos gra�ius, o jis mirdamas man paliksi�s �pyg�. A� atsakiau�� man vienas ir tas pats. Jis i�vadino mane idiotu, ir mes i�siskyrėme. Daugiau a� jo nebema�iau.

Hilda atsargiai paklausė:

��Ar vėliau niekada nesigrau�ei �itaip pasielg�s?

��Ne, sakau �vent� ties��� ne, nors labai greitai supratau, kad meno srity nedaug k� pasieksiu. Kad niekada netapsiu garsiu menininku. Bet juk mudu esame laimingi ir taip, ar ne? Mes turime, kas būtina, o jeigu a� numir�iau, tai tu i� prad�ių būtum aprūpinta i� draudimo,�� Deividas truputį patylėjo ir su�uko:�� Ir �tai lai�kas!�� jis pliauk�telėjo delnu per popierių.

��Lai�kas labai tave sudirgino. A� net apgailestauju, kad tėvas para�ė,�� tarė Hilda.

Deividas, tarsi nei�gird�s, t�sė:

��Pra�o, kad atsive��iau �v�sti Kalėdų �mon�, turi vilties, kad mes visi�� draugi�ka �eima�� susirinksime po vienu stogu! K� tai rei�kia?

Hilda �velniai tarė:

��Tai rei�kia tik tai, kas para�yta.

Jis nepatikliai pa�velgė į �mon�.

��Man atrodo,�� �ypsodamasi paai�kino ji,�� kad tavo tėvas sensta ir darosi sentimentalus, jei jau postringauja apie �eimyninius ry�ius. Taip jau būna, pats �inai.

��Gal ir tavo teisybė,�� nesigin�ijo Deividas.

��Jis jau senas, be to, vieni�as.

Deividas �vilgtelėjo į �mon�.

��Hilda, tu nori, kad va�iuo�iau ar ne?

Ji ramiai atsakė:

��Tai �iauru�� atsakyti pra�an�iajam. Gal palaikysi mane senamadi�ka, bet man atrodo, kad Kalėdos�� tai atleidimo ir susitaikymo metas.

��Ir �itaip kalbi po viso to, k� a� tau papasakojau?

��Taip, mielasis. Visa tai jau praeitis. Buvo ir pra�uvo.

��A� niekada nepamir�iu...

��Tu nenori pamir�ti�� �tai kur �uo pakastas, Deividai.

Jis su�iaupė lūpas.

��Mes, Li, visi tokie. Mes visk� atsimename, mes niekada nieko nepamir�tame.

Hilda, stengdamasi nuslėpti virpulį, tarė:

��Nemanau, kad �ituo reikėtų did�iuotis,�� ji smerkiamai pa�velgė į Deivid�.

��Tai tu nevertini prisiri�imo, nuostatos neu�mir�ti nuoskaudų?

Hilda paprie�taravo:

��A� vertinu dabartį, o ne praeitį! Praeitį reikia pamir�ti. Jeigu mes nuolat dairysimės atgal, praeitis taps ne tokia, kokia buvo i� tikrųjų, o tokia, koki� mes j� norime matyti. Niekam tikusi perspektyva.

��Bet a� atsimenu kiekvien� �odį, kiekvien� tų dienų smulkmen�,�� aistringai su�uko Deividas.

��Taip, mielasis, taip, bet kam? Tai nenormalu. Anuos laikus vertini anuometinio berniuko po�iūriu, o ne patyrusio vyro, koks dabar esi, akimis.

��Koks skirtumas?�� su�uko Deividas.

Hilda suprato, kad t�sti pokalbį rizikinga, bet vis dėlto pasakė, k� galvoja:

��Man atrodo,�� pradėjo ji,�� tu laikai savo tėv� blogio įsikūnijimu. Tau rodosi, kad jame sutelktos visos �monių blogybės. Bet pamat�s jį dabar suprasi�� jis papras�iausias �mogus, kuris kartais nesusitvardo, �mogus, kurio gyvenimas buvo toli gra�u ne nepriekai�tingas, bet vis dėlto papras�iausias �mogus, o ne velnio i�pera.

��Nieko nesupranti! Jo elgesys su mano motina...

Hilda nebuvo linkusi klausytis:

��Būna ir toks nuolankumas, kuris provokuoja kit� �mogų bjauriai elgtis.

��Vadinasi, viskuo kalta mano motina?

Hilda ramiai paai�kino:

���inoma, ne. A� neabejoju, kad tavo tėvas su ja elgėsi labai blogai. Bet apie santuok� sunku spr�sti pa�aliniam �mogui, net sūnui. Be to, tavo neapykanta tėvui jau nieko nebepagelbės. Viskas praėjo. Liko tik senas ligonis, kuris pra�o savo sūnaus atva�iuoti Kalėdų.

��Nori, kad va�iuo�iau?

Akimirk� ji dvejojo ir ry�tingai tarė:

��Taip, noriu. A� noriu, kad kart� ir visiems laikams atsikratytum to, kas tave slegia. 5

D�ord�as Li, parlamento deputatas nuo Vesteringamo, keturiasde�imt vienerių metų įmit�s d�entelmenas keistai i�sprogusiomis bly�kiai mėlynomis akutėmis ir dideliu smakru, nuosekliai samprotavo solid�iu balsu:

��Kartoju, Magdalena: nuva�iuoti�� sūnaus pareiga.

Jo �mona nekantriai gū�telėjo petimi.

Grak�ti �platininė� blondinė i�pe�iotais antakiais, lyg porcelianas �vilgan�iu apvaliu veideliu. Kartais �iame veide, kad ir kaip norėtum, neaptiktum jokios i�rai�kos. Kaip tik toks tu��ias jis buvo tada.

��Mielasis, a� garantuoju�� ten bus baisiai liūdna, tiesiog kankynė.

��Be to,�� D�ord�as Li nusi�ypsojo nuo staiga galvon �ovusios minties.�� Be to, mes sutaupysime�� paleisime tarnus kalėdinių atostogų ir nereikės jiems mokėti! Kaskart beproti�kai daug i�leid�iame dovanoms.

��Gerai,�� sutiko Magdalena.�� Ar ne tas pats, kur kankinsiuosi?

��A� manau,�� D�ord�as toliau samprotavo jam malonia tema,�� galime tikėtis ir gerų kalėdinių pietų. Sultingas ver�ienos gabalas nepalyginamai geriau u� kalakutien�, tiesa?

��K�? K� sakai apie tarnus?�� �mona, regis, negirdėjo, k� jis tar�kė.�� D�ord�ai, tu be paliovos galvoji apie pinigus.

��Vienas i� mūsų juk turi apie juos galvoti,�� burbtelėjo jis.

���inoma, turi, bet kvaila taupyti i� smulkmenų. Geriau jau papra�yti tėvo, kad daugiau skirtų tavo reikalams, ir viskas.

��Jis ir taip gana daug duoda.

��Kaip niekinga priklausyti nuo tėvo! Jis papras�iausiai privalo tam tikr� pinigų sum� skirti tavo i�laikymui.

��Tai ne pagal jo taisykles...

Rudos Magdalenos akys su�ibo, veidas įgavo �ioki� toki� i�rai�k�.

��Jis beproti�kai turtingas, ar ne, D�ord�ai? Turbūt turi kokį milijon�?

��Du, o gal tris.

Magdalena pavydėdama tik atsiduso.

��I� kur tiek sukaupė? Nejaugi Pietų Afrikoje?

��Taip, jaunystėje jam pasisekė. Visk� lėmė deimantai.

��Nuostabu!�� su�uko Magdalena.

��Vėliau grį�o į Anglij� ir ėmėsi biznio. Kapital� jam pavyko padvigubinti, o gal ir patrigubinti.

��O kam atiteks pinigai po jo mirties?

��Apie tai tėvas niekada neu�siminė, ir vargu ar kas i�drįstų tiesiai paklausti. Tikriausiai liūto dalis klius mums su Alfredu. Brolis, be abejo, gaus daugiau u� mane.

��Juk dar turite ir tre�i� brolį, ar ne?

��Deivid�. Bet nemanau, kad jis daug pe�tų. Deividas pabėgo i� namų, ėmėsi tapybos ar pana�ių niekų. Tėvas pagrasino i�brauksi�s jį i� testamento, o Deividas at�ovė, es� jam nusispjauti.

��Kaip kvaila,�� paniekinamai �yptelėjo Magdalena.

��Dar buvo sesuo D�enifera. Ji irgi pabėgo�� su u�sienie�iu. Ka�kokiu teplioriumi, Deivido draugu�iu. Prie� metus ji mirė. Tiesa, dar yra D�eniferos dukra. Tikriausiai tėvas ja pasirūpins, bet, �inoma, protingai, per daug nei�si�okdamas. Beje, dar ir Haris...

��Haris?�� nustebo Magdalena.�� O kas jis per vienas?

��E-e... mano tikras brolis.

��Niekada apie jį neprasitarei.

��Nieko stebėtino. Mat jo egzistavimas mūsų �eimai nedaro didelės garbės. Mes pasistengėme jį pamir�ti. Be to, apie jį jau nieko negirdėjome kelet� metų. Turbūt mirė.

Magdalena netikėtai nusijuokė.

��Kas �ia tau dabar? Ko juokiesi, Magdalena?

Ji atsakė:

��A� pamaniau, jog be galo juokinga, kad tu, D�ord�as Li, turi tokios reputacijos brolį! Juk esi toks teigiamas.

��Taip, tikiuosi, a� esu teigiamas,�� �altai atsakė D�ord�as.

Magdalena prisimerkė.

��Tavo tėtu�is taip pat nepasi�ymi padorumu.

��Magdalena!

��Kartais jis taip �iopteli, kad nepatogu net klausytis.

D�ord�as pakartojo:

��I� tikrųjų, Magdalena, tu mane stebini. Lidija niekad man nėra net u�siminusi...

��Lidijai jis nieko pana�aus ir nesako,�� piktai tarė Magdalena.

D�ord�as pa�velgė į j� ir tuoj nusuko akis.

��Matai, tėv� galima ir pateisinti,�� abejingai tarė jis.�� Turint galvoje jo am�ių ir prast� savijaut�...

Jis nutilo. Magdalena tuoj paklausė:

��Ar jis i� tikrųjų... labai serga?

��Nepasaky�iau. Jo organizmas nepaprastai stiprus. Bet vis tiek, jeigu jau nori pamatyti vis� �eim� prie Kalėdų stalo, mes turime paklusti. Gal tai paskutinės Kalėdos jo gyvenime.

Magdalena u�siplieskė:

��Tai tu taip manai, o i� tikrųjų jis gali dar ne�inia kiek traukti.

Truputį sutrik�s dėl tokio jos atkaklumo, D�ord�as u�sikirsdamas i�stenėjo:

��Taip, taip, suprantama...

Magdalena nusigr�ė.

��Na, gana apie tai,�� tarė ji.�� A� irgi manau,�� reikia va�iuoti.

���inoma, net neabejoju.

��O kaip nenoriu! Alfredas toks nuobodus, o Lidija vis stengsis mane pa�eminti.

��Nes�monė.

��Taip, pa�eminti. Be to, a� neken�iu to akiplė�os tarno.

��Senojo Tresiliano?

��Ne, Horburio. Tyko kaip katinas ir vaiposi prie� akis.

��Nesuprantu, ko tau kliūva tas Horburis?!

��Jis papras�iausiai mane nervina. Bet gana apie jį kalbėti. Menkas ponas! Taigi kaip supratau, mes jau apsisprendėme�� va�iuosime. Neį�eisime senio.

���inoma, negalime į�eisti, tai svarbiausia. O dėl tarnų, kalėdinių pietų ir...

��Liaukis, D�ord�ai, gana! A� paskambinsiu Lidijai ir pasakysiu, kad i�va�iuojame rytoj 17.20 traukiniu.

Magdalena i�ėjo. Paskambinusi nusėlino į savo kambarį, atsisėdo prie ra�omojo stalo, i�traukė stal�ių ir ėmė jame raustis. Radusi s�skaitų knyg�, buvo beįnykstanti nagrinėti, bet neilgam u�teko ūpo�� nekantriai atsidususi subraukė visk� į krūv� ir su�lavė atgal į stal�ių. Perbraukusi ranka glotniai su�ukuot� baltaplauk� galv�, su�nib�dėjo:

��K� gi man daryti? 6

Antrame Gorston Holo auk�te ilgas koridorius vedė į didelį kambarį, kurio langai �velgė į pagrindin� parko alėj�.

Kambarys buvo senovi�kai mebliuotas: sunkūs baroko apmu�alai, odiniai krėslai, didelės vazos su drakonais, bronzos statulėlės. Vėlyvojo gotikos stiliaus prabangus interjeras liudijo apie �eimininko turtingum�.

Pats �eimininkas�� liesas, sud�iūv�s �mogus, apsireng�s senu mėlynu �lafroku7, apsiav�s mink�tomis �lepetėmis�� sėdėjo mil�ini�kame odiniame krėsle auk�ta atkalte. Ilgos, į �nyples pana�ios rankos bejėgi�kai karojo ant atramų. �alia buvo paremta lazda su auksiniu bumbulu. Senio plaukai buvo visi�kai balti, veidas�� pageltonav�s.

I� pirmo �vilgsnio�� palieg�s, silpnas �mogus, bet tik i� pirmo �vilgsnio, o geriau įsi�iūrėjus i�vysdavai i�didų erelio profilį, juodas gyvybės sklidinas akis. Jo i�vaizda bylojo apie jėg�, nei�eikvot� energij�, nenurimusias aistras.

Simeonas Li, i�leid�s ka�kokį gars�, primenantį kikenim� (beje, tai rodė nepaprastai ger� jo nuotaik�), paklausė:

��Ar pasakėte poniai Li, k� liepiau?

Klausimas buvo skirtas Horburiui, stovin�iam u� krėslo atkaltės. Tarnas atsakė tyliai ir pagarbiai:

��Taip, sere.

��Ar kaip tik tais �od�iais, kaip pra�iau? Ar lygiai tais pa�iais, prisiminkite?

��Taip, sere, a� nepadariau nė ma�iausios klaidos, sere.

��Tikiuosi, kad nepadarėte. Nes gerai �inote�� jums geriau neapsirikti, kad paskui netektų gailėtis! K� ji atsakė, Horburi? K� atsakė ponas Alfredas?

Horburis ramiai atpasakojo pokalbį.

Senis vėl sukikeno ir patrynė delnus.

��Nuostabu... auk��iausia klasė... jie kamuosis spėliodami vis� dien�! Nuostabu! Dabar a� noriu juos pamatyti. Pakvieskite!

��Klausau, sere.

Horburis tyliai perėjo kambarį ir dingo.

��Ir dar, Horburi...

Senis atsigr�ė�� Horburio nebebuvo nė kvapo. Jis tyliai nusikeikė: jam nepatiko, kad vaikinas vaik�to kaip katinas. Niekad ne�inosi, kur jis...

Simeonas Li vėl tarsi apmirė krėsle. Virpan�iais pir�tų galiukais glostė pabarzd�. Pasigirdo tylus beldimas į duris. Įėjo Alfredas su Lidija.

��Aha, �it ir jūs. Lidija, sėsk �ia, ar�iau, mano brangioji. �iandien puikiai atrodai.

��Buvau lauke. Nuo �al�io skruostai taip įraudo, kad net dega.

��Kaip jau�iatės, tėve?�� paklausė Alfredas.�� Ar ryt� gerai pailsėjote?

��Puikiai, tiesiog nuostabiai. Prisiminiau senas dieneles, dar tuos laikus, kai nebuvau �ia įsikūr�s ir netap�s visuomenės rams�iu.

Marti nepratarė nė �od�io, sėdėjo ir mandagiai �ypsojosi.

Alfredas pasidomėjo:

��Tėve, kas tie du nauji sve�iai, kuriuos pasikvietėt Kalėdų?

��Ak, tie! Taip, a� turiu jums pasakyti, kad �iais metais mūsų laukia nepaprastos Kalėdos, taip, nepaprastos! Atva�iuoja D�ord�as ir Magdalena...

Lidija įsiterpė:

��Jie i�va�iuoja rytoj 17.20 valandos traukiniu.

Senis atsiduso.

��Varg�elis bukagalvis D�ord�as! Tar�kalas, ir tiek. Bet jis mano sūnus...

Alfredas u�stojo brolį:

��Rinkėjai jį myli.

Simeonas Li linksmai sukikeno:

��Jie turbūt galvoja, kad jis yra doras. Nepaperkamas! Iki �iol dar nebuvo nė vieno doro Li!

���ia jūs jau per smarkiai pasakėt, tėve.

��I�skyrus tave, mano berniuk, i�skyrus tave.

��O Deividas?

��Deividas? Norė�iau pa�velgti į jį dabar, po tiek nesimatymo metų. Jis buvo gana sentimentalus jauniklis. Įdomu, kas per viena jo �mona? �iaip ar taip, juk jis nevedė dvide�im�ia metų u� save jaunesnės mergu�ėlės, kaip tas kvailys D�ord�as!

��Hilda atsiuntė labai malonų lai�k�,�� įsiterpė Lidija.�� O tik k� gavau ir telegram�. Jie atva�iuoja rytoj.

Uo�vis atid�iai pasi�iūrėjo į j� ir nusijuokė.

��Lidija, tu nepataisoma,�� tarė.�� A� tau tai sakiau, Lidija. Tu pernelyg gerai i�auklėta. Tas geras auklėjimas taip ir liejasi per kra�tus!

Jo akys degė.

��O dabar atspėkite, kas gi dar atva�iuoja pas mus Kalėdų? A� u�minsiu jums tris mįsles ir statau penkis svarus�� neatspėsite!

Jis pa�velgė į vien�, paskui į kit�. Alfredas niūriai tarė:

��Horburis sakė�� lauki jaunos ledi.

��A� �inojau, kad tai tave sudomins. Kiekvien� akimirk� gali pasirodyti Pilara. A� liepiau pasiųsti į stotį automobilį.

Alfredas skubiai paklausė:

��Pilara?

Simeonas Li linktelėjo.

��Taip, Pilara Estravados, D�eniferos mergaitė, mano anūkė. Įdomu, į k� ji pana�i?

Alfredas su�uko:

��Dieve �ventasis, tėve, jūs niekada nesakėt, kad...

Senis susiraukė.

��Taip, nesakiau. A� tai laikiau paslaptyje. Pasirūpinau, kad �arltonas visk� kaip reikiant apiformintų.

Sūnus pakartojo gailiai priekai�taudamas:

��Jūs niekad nieko man apie j� nepasakojot.

Tėvas pagie�ingai �ypsojosi.

��Tada nebūtų buv� staigmenos. A� jau pamir�au, kada po mano namo stogu skambėjo jaunas balsas. A� niekada nema�iau Estravados. Noriu �inoti, į k� pana�i mergina�� į motin� ar į tėv�?

��Ar i� tikrųjų manote tinkamai pasielg�s, tėve?�� priekai�taujamu balsu paklausė Alfredas.�� Jeigu visk� pasvertume...

Senis nutraukė jo postringavimus:

��Atsargumas, atsargumas ir dar kart� atsargumas! Tu visada vengi rizikos! Visai ne kaip a�! Reikia daryti tai, kas patinka, ir jeigu jau pradėjai, laikykis iki galo! Klausyk, k� pasakysiu. Mergina�� mano anūkė. Vienintelė anūkė mano �eimoje! Man nusispjaut, kas buvo jos tėvas ir k� jis i�krėtė. Ji mano kraujas ir kūnas. Ir ji gyvens mano namuose!

Lidija sukluso:

��Tai ji rengiasi �ia gyventi?

Uo�vis �vilgtelėjo į j�.

��Gal prie�tarauji?

Ji papurtė galv� ir atsakė mandagiai �ypsodamasi:

��Kaip a� galiu jums prie�tarauti jūsų paties namuose? Ne, a� pagalvojau apie... j�...

��Apie j�? K� nori pasakyti?

��Ar ji bus �ia laiminga?

Senis i�kėlė galv�.

��Ji neturi nė penso. Ji bus dėkinga.

Lidija tik gū�telėjo pe�iais. Simeonas atsigr�ė į sūnų.

���tai, matai? Tai bus nepaprastos Kalėdos! Visi vaikai �alia man�s! Visi mano vaikai! O dabar atspėk, kas per vienas tas paslaptingasis mūsų sve�ias?

Alfredas sutrik�s pa�velgė į tėv�.

��Visi mano vaikai! Galvok, berniuk! Teisingai. �inoma, Haris! Tavo brolis Haris!

Alfredas i�bly�ko. U�sikirsdamas tarė:

��Haris�� ne... Haris...

��Haris gyvas ir sveikas!

��Bet juk mes manėme, kad jis mirė...

��Gal kas nors ir manė, tik ne a�!

��Ir jūs... jūs papra�ėt, kad jis sugrį�tų? Po viso to?

��Sūnus paklydėlis, manai? Tavo tiesa! Kur at�ertas ver�is? Mes turime paskersti at�ert� ver�į, Alfredai! Mes suruo�ime did�iulį i�kilming� priėmim�!

Alfredas sumurmėjo:

��Bet jis jums suteikė... mums visiems... jis nedėkingas. Jis...

��Kam minėti visas jo nuodėmes? Per ilgas s�ra�as! Bet juk Kalėdos, �inai, atleidimo metas. Ir mes savo namuose sutiksim sūnų palaidūn�.

Alfredas atsistojo ir sunkiai i�spaudė:

��Tai nepakeliama. A� net neįsivaizdavau, kad Haris kada nors per�engs mūsų namų slenkstį.

Simeonas Li palinko į priekį.

��Tu juk niekada nemylėjai Hario, ar ne?�� paklausė ramiai.

��Po to, kai jis �itaip pasielgė su jumis...

Simeonas Li kikendamas pasakė:

��Kas pyktį u�anty ne�ioja, tas nieko nevertas. Juk Kalėdos, ar ne Lidija?

Pably�kusi Lidija �altai atsakė:

��Na k� gi, matyt, jūs �iemet daug galvojote apie Kalėdas.

��A� noriu, kad visa mano �eima susirinktų mano namuose. Kad juose įsivie�patautų ramybė ir santarvė. A� juk jau senas. Ar tu i�eini, mieloji?

Alfredas jau buvo u� durų, Lidija, �engusi kelis �ingsnius, stabtelėjo.

Simeonas Li, galvos linktelėjimu parod�s duris, paai�kino:

Alfredas sutriko. Mat jiedu su Hariu niekada nesutardavo. Haris nuolat i� jo ty�iodavosi, visaip jį erzindavo.

Lidijos lūpos suvirpėjo. Ji ėmė skubiai berti �od�ius, bet, tėvo akyse pastebėjusi slepiam� smalsum�, kaipmat nutilo. Senį, rodos, sutrikdė mar�ios savitvarda. Lidija pajuto, kad pasiekė nedidel� pergal� ir nud�iugusi klustelėjo:

��Jie�� nelyginant ki�kis ir vė�lys, ar ne? Bet atsimenat�� vė�lys pirmas pasiekė fini��.

��Ne visada taip būna,�� paprie�taravo Simeonas,�� ne visada, mano mieloji Lidija.

Moteris nusi�ypsojo ir pasakė:

��Atleiskite, turiu eiti pas Alfred�. Dabar jis tikriausiai nusimin�s.

��Taip, Alfredas nemėgsta permainų. Jam geriau tinka nusistovėjusio gyvenimo ritmas.

��Alfredas atsidav�s jums,�� priminė Lidija.

��Stebiesi, kad taip yra?

��Kartais.

Lidija i�ėjo i� kambario. Simeonas palydėjo j� akimis. Sukikeno ir patenkintas patrynė rankas.

��Labai smagu,�� su�nab�dėjo.�� Kol kas be galo įdomu! Bus tikrai labai linksmos Kalėdos!

Paskui senis sunkiai atsistojo ir, i� lėto keldamas kojas, pasirams�iuodamas lazda, nuklibik��iavo prie didelio seifo, stovin�io kambario kampe. Surinko �ifr� ir truktelėjo rankenėl�. Durys atsivėrė. Senis dreban�ia ranka i�sitraukė nedidelį zom�os mai�elį. Atri��s i�pylė į deln� �iupsnelį ne�lifuotų deimantų.

��Ak, mano gra�uoliai... Vis tokie pat�� mano senieji i�tikimieji draugai. Geri buvo laikai. Pinigėliai birėte birėjo! Nė u� k� a� jūsų neatiduosiu juvelyrui, mano brangieji! Jūs niekada nekarosite ant moters kaklo, nepuo�ite jų ausų ar pir�tų. Jūs�� mano! Mano i�tikimieji draugai! Tik mes �inome savo paslaptis�� jūs ir a�! Tegu mano, kad a� senas ir silpnas, bet a� dar nepasmerktas. Senasis skalikas dar jiems visiems parodys, k� gali! A� dar pasilinksminsiu!

ANTRA DALIS

Gruod�io 23-ioji 1

Tresilianas nuskubėjo prie durų�� skambino nepaprastai atkakliai. Vien�, antr� kart�. Jis įraudo�� �itaip skambinti prie namo, kuriame gyvena ponas Li! Jeigu tai kokie dykaduoniai, ein� pas visus i� eilės, giedodami kalėdines giesmes,�� jis jiems parodys! Per ap�erk�nijusį vir�utinį durų stikl� tarnas i�vydo stambaus vyri�kio, u�simauk�linusio skrybėl� nuleistais kra�tais, siluet� ir atidarė duris. �e tau! Ka�koks nepa�įstamasis bjauriais pigiais drabu�iais, o dar dedasi madingu vyruku! Akiplė�a valkata!

��Tegu velniai mane rauna, jeigu �ia ne Tresilianas!�� staiga i�girdo.�� Kaip laikaisi, Tresilianai?

Tresilianas �vilgtelėjo į nepa�įstam�jį, nusigr�ė, giliai atsiduso ir vėl nusteb�s įsispitrėjo į jį. Toks pat tvirtas apatinis �andikaulis, atsiki��s apskritas smakras, erelio nosis, padykusios akys.

Ka�kada jis jau matė �į �mogų �ituose namuose. Tik tada jo bruo�ai buvo �velnesni, o jis pats buvo jaunesnis...

Tarnui u�gniau�ė kvap�.

��Ponas Haris!�� aiktelėjo.

Haris Li nusijuokė.

��Regis, a� tave �iek tiek i�g�sdinau? Nesuprantu kodėl? Juk man�s laukia, ar ne?

��Taip, �inoma, sere. Be abejonių�� laukia, sere.

��Tai ko taip nustebai?

Haris pasitraukė por� �ingsnių atgal ir �vilgsniu apmetė nam��� mil�ini�k� raudonų plytų statinį, gana įspūding�, bet griozdi�k� nam�.

��Tebestovi �lyk��ioji pilis,�� patenkintas tarė jis.�� Stovi toje pat vietoje kaip stovėjusi, ir tai, ko gero, svarbiausia. Kaip kruta mano tėvas, Tresilianai?

��Jis beveik invalidas, sere. Nei�eina i� savo kambario, o ir po jį vos bepavaik�to. �iaip jau�iasi pusėtinai.

��Senas i�tvirkėlis!

Haris Li įėjo į vidų, leidosi nuvelkamas kailinius ir atki�o skrybėl�.

��O kaip gyvena mano mielasis brolelis Alfredas, Tresilianai?

��Labai gerai, sere.

Haris �yptelėjo.

��Labai man�s pasiilgo, a?

��Tikiuosi, sere.

��O a� nesitikiu. Atvirk��iai. Kertu la�ybų, mano sugrį�imas�� peilio dūris į jo �irdį! Mudu niekada nesutarėme. O ar tu vis dar skaitai savo Biblij�, Tresilianai?

��Taip, sere. Retkar�iais, sere.

��Taigi prisimink istorij� apie sūnų paklydėlį. Atsimeni, kaip sutriko vyresnysis brolis, su�inoj�s apie jaunylio sugrį�im�? Galiu la�intis, senasis gerasis namisėda Alfredas neteks �ado.

Tresilianas, nuleid�s akis, tylėjo. Kupron susimetusi nugara bylojo, kad su tokia i�vada jis nesutinka. Haris u�dėjo deln� jam ant peties.

��Vesk mane, seni,�� tarė jis.�� Įmit�s ver�is laukia man�s. Vesk tiesiai pas jį.

Tresilianas burbtelėjo:

��U�eikite į svetain�, sere, pa�iūrėsiu, kur jūsų broliukas... Mes gerai ne�inojome, kada atvyksite, sere, todėl nieko nesiuntėme pasitikti.

Haris tik krestelėjo galv� ir �engė paskui Tresilian� prie�kambariu, smalsiai �valgydamasis aplinkui.

��Matau, kad viskas po senovei savo vietose,�� tarė jis.�� Per tuos dvide�imt metų �ia niekas nepasikeitė.

Jiedu įėjo į svetain�.

��Einu paie�koti pono Alfredo ir ponios,�� sumurmėjo senis ir skubiai nu�ingsniavo.

Haris paėjo por� �ingsnių ir stabtelėjo lyg stabo i�tiktas: ant palangės sėdėjo moteris. Nusteb�s negalėjo atplė�ti akių nuo jos plaukų ir egzoti�ko tamsaus veido bly�kumo.

��Tai bent!�� su�uko Haris.�� Jūs turbūt septintoji ir pati gra�iausia mano tėtu�io �mona?

Pilara nusliuogė nuo palangės ir priėjo prie jo.

��A��� Pilara Estravados,�� tarė.�� O jūs tikriausiai mano dėdė Haris, mano mamos brolis?

Haris sutriko.

��Tai �tai kas tu! D�enės duktė.

Pilara paklausė:

��Kodėl pasakėte�� septintoji �mona? Ar senelis i� tikrųjų jau turėjo �e�ias �monas?

Haris nusijuokė.

��Ai�ku, ne. Kiek �inau, jis turėjo tik vien� teisėt� �mon�. Tavo vardas�� Pil...

��Pilara.

��Visko tikėjausi pamatyti �iame laidojimo rūsyje, tik ne toki� �avi� mergin�!

���itame laidojimo rūsyje?..

��Rūsyje, prikim�tame kvailių i�kam�ų! Jų visada buvo apstu �ituose namuose�� a� seniai �ia buvau, ir dabar man atrodo, kad jie tapo dar bjauresni, nei tada, kai �ia gyvenau!

Pilara susijaudinusi prie�taravo:

��K� jūs �nekat, juk �ia taip gra�u! Va kokie baldai, kokie kilimai�� visur, kur bepa�velgsi, patiesti storiausi kilimai! Viskas �ia puo�nu ir turtinga!

���iuo at�vilgiu tu teisi,�� susijuokė Haris. Jis �iūrėjo į j� akivaizd�iai gėrėdamasis.�� A� nesugebu nuslėpti d�iaugsmo matydamas tave �ia, tarp...

Jis i�vydo ateinan�i� Lidij� ir nutilo. Brolienė greitu �ingsniu perėjo svetain� ir sustojo prie�ais jį.

��Sveiki, Hari! A��� Lidija, Alfredo �mona.

��Labas, Lidija,�� Haris paspaudė jai rank� ir �vitriai akimis perbėgo jos veidu. Jis jau pastebėjo gra�i� Lidijos eigastį�� labai nedaug moterų moka taip gra�iai vaik��ioti.

Lidija irgi smalsiai �iūrėjo į jį. ��iaurus �mogus, nors ir malonios i�vaizdos, bet pasitikėti juo negalima.� Nusi�ypsojusi tarė:

��Kaip patinka gimtieji namai po daugelio metų? Ar kas nors pasikeitė, ar viskas atrodo po senovei?

��Ko gero, po senovei,�� jis apsi�valgė.�� Tiesa, �itame kambaryje �is bei tas perstatyta, ar ne?

��O, daug kartų.

��Kambarys tapo ka�koks jaukesnis.

��Galbūt.

Hario lūpas staiga i�kreipė pikta pa�aipi �ypsenėlė, ir Lidija virptelėjo�� jo veidas be galo pana�us į vir�uje esan�io senio veid�.

��K� gi, vis dėlto kambario apstatymas rodo ger� skonį! Prisimenu, ka�kas pasakojo, kad senis Alfredas vedė mergin�, kurios proseneliai atplauk� į Anglij� su Vilhelmu U�kariautoju.

Lidija kaip ir anks�iau mandagiai �ypsojosi.

��Galimas dalykas,�� atsakė ji.�� Bet nuo tų laikų praėjo daugybė metų, ir mano genealogijos jau nebeatseksime.

��Kaip gyvuoja senis Alfredas?�� paklausė Haris.�� Vis toks pat apykvai�is?

��Ne�inau, galbūt dabar jis pasirodys jums kitoks.

��O kiti? I�silakstė po Anglij�?

��Taip, bet visi suva�iuos �v�sti Kalėdų�� juk �inote.

��Miela �eimynėlė, laikydamasi papro�io, susirenka prie kalėdinio �idinio? Kas atsitiko seniui? Paprastai jis velni�kai bodėdavosi visokiais tokiais sentimentais. Ka�kaip neatsimenu, kad tėvas būtų rūpin�sis �eima. Tikriausiai jis labai pasikeitė.

��Galbūt,�� �altai atsakė Lidija.

Didelės Pilaros akys dar labiau i�siplėtė. Ji susidomėjusi �iūrėjo į savo giminai�ius.

��O kaip laikosi senis D�ord�as?�� paklausė Haris.�� Vis toks pat �yk�tuolis? Vaikas būdamas jis visa gerkle bliaudavo net tada, kai tekdavo skirtis su �lapiais vystyklais. I� gailes�io...

��D�ord�as dabar parlamentaras. Jis deputatas nuo Vesteringamo.

��K� jūs sakote! Mūsų i�sprogtakis parlamente? Stebuklingi tavo darbai, Vie�patie!

Haris atvertė galv� ir nusikvatojo. Skardus juokas nuskambėjo �iurk��iai ir bauginamai. Pilara nustebusi aiktelėjo. Lidija nevalingai suvirpėjo.

Ta�iau Haris, instinktyviai ka�k� pajut�s u� nugaros, liovėsi kvatoj�sis ir staiga atsigr�ė. Tarpdury stovėjo Alfredas. Jis �iūrėjo į Harį. Alfredo veido i�rai�ka buvo be galo keista.

Haris akimirk� stovėjo kaip įbestas. Pama�u jo lūpas i�kreipė �ypsena. Jis �engė �ingsnį pirmyn.

��Bet juk �ia Alfredas!�� su�uko.

Alfredas linktelėjo.

��Sveikas, Hari.

Jie stovėjo tylėdami, tarsi tyrinėdami vienas kit�. Lidijai u�ėmė kvap�. �Tiesiog keista!�� pagalvojo ji.�� Kaip du �unys...�

Pilara stypsojo nustebusi. �Kaip keistai jie elgiasi! Kodėl neapsikabina? Ak, tiesa, anglai �itaip nedaro. Bet juk galėtų k� nors vienas kitam pasakyti. Kodėl �iūri ir tyli?�

Pagaliau Haris i�spaudė:

��Tai va! A� ir vėl �ia. Keistas jausmas.

��Puikiai suprantu. Kiek jau metų praėjo! Taip seniai i�va�iavai!

Haris linktelėjo. Pir�tais perbraukė pasmakr�. Vaikystėje toks �enklas rei�kė, kad jis pasireng�s pe�tynėms.

��Taip,�� tarė jis.�� A� d�iaugiuosi, kad grį�au...�� nutilo, rinkdamas reikaling� �odį,�� namo. 2

��Man atrodo, kad vis� savo gyvenim� a� dariau nuodėmes,�� tyliai tarė Simeonas Li.

Jis sėdėjo patogiai atsidrėb�s savo krėsle ir u�sisvajoj�s pir�tais glostė atsiki�usi� pabarzd�. �idinyje �ok�iojo liepsnos. �alia, prisidengusi vėduokle nuo kar��io veid� ir kartkartėmis gracingai ja pamojuodama, sėdėjo Pilara. Simeonas patenkintas �vilg�iojo į j�.

Jis kalbėjo labiau sau nei merginai, bet jos buvimas senį �valino.

��Taip,�� pakartojo jis,�� a� visada dariau nuodėmes. K� tu į tai pasakysi, Pilara?

Mergina gū�telėjo pe�iais.

��Visi vyrai nuodėmingi. Taip kalba vienuolės. Ir dar jos sako�� u� vyrus reikia melstis.

��Bet a� daug blogesnis u� kitus,�� Simeonas nusijuokė.�� Ta�iau �inok�� dėl nieko nesigailiu. Vis� gyvenim� tesirūpinau tik savo malonumais. Sako, senatvėje �mogus atgailauja u� savo jaunystės nuodėmes. Tu��ios kalbos! A� dėl nieko neatgailauju. Sakau tau, a� padariau visas mirtinas nuodėmes... Vis� komplekt� senų gerų nuodėmių! Ir suk�iavau, ir vogiau, ir melavau... Dieve! O moterys! Vis� laik� a� smaginausi su moterimis. Ka�kas neseniai man papasakojo apie arabų �eich�, kuris turėjo asmenin� savo keturiasde�imties sūnų apsaug��� visi ma�daug vieno am�iaus. Girdi, keturiasde�imt! Ties� sakant, abejoju dėl skai�iaus, bet pasireng�s kirsti la�ybų�� a� irgi galė�iau turėti neblog� apsaug�, į krūv� surink�s visus savo �uniukus. Ei, Pilara, k� tu apie tai manai? Nustebai?

Pilara sutriko.

��Ne, kodėl turė�iau stebėtis? Vyrai visada geid�ia moterų. Mano tėvas irgi toks buvo. �tai kodėl daugelis �monų būna nelaimingos�� todėl jos ir eina į ba�ny�i� melstis.

Senis Simeonas susiraukė.

��Per mane Adelaida buvo nelaiminga,�� jis kalbėjo beveik pa�nib�dom, veikiau sau.�� Dieve, kokia tai buvo moteris! Kaip sakoma, i� pieno plaukusi gra�uolė! O paskui? Am�ini priekai�tai ir a�aros. Nuolat verkianti �mona ne tik i�veda vyr� i� kantrybės. Adelaida neturėjo valios stiprybės, �tai kas. Jeigu tik ji būtų prie�inusis! Bet ji visada būdavo nuolanki. Visada! A� maniau, kad, j� ved�s, surimtėsiu�� turėsiu �eim�, pamir�iu sen�jį gyvenim�...

Senio balsas nuslopo. Jis u�simir��s su�iuro į �idinio liepsn�.

��Turėsiu �eim�... Dieve, tai bent �eima!�� jis netikėtai susijuokė�� trumpai, piktai.�� Pa�iūrėk į juos, tu tik pa�iūrėk į juos! Nepagimdė �iam pasauliui nė vieno vaiko! Kas jiems pasidarė? Nejaugi juose nėra nė la�elio manojo kraujo? Nesusilaukti nė vieno sūnaus�� nei teisėto, nei i� viso! �tai kad ir Alfredas. Kaip jis man įgriso, �itas Alfredas! �iūri į mane i�tikimo �uns akimis. Pasireng�s padaryti visk�, ko tik panorėsiu. Dieve, koks kvailys! Jo �mona�� Lidija�� man patinka. Ji turi charakterį. Bet ji man�s nemyli. Taip, nemyli, nors ir priversta gyventi �ia dėl to vėplos Alfredo,�� Simeonas Li vėl, trumpam nusuk�s akis nuo merginos, pa�iūrėjo į ugnį.�� Pilara, atsimink, niekas taip neįkyri, kaip nuolankumas...

Mergina nusi�ypsojo jaunystės �avesio ir moteri�kumo pakerėtam seniui. Jis pasidarė �velnesnis.

��O D�ord�as? Kas toks D�ord�as? Kvailys! D�iovinta menkė! Pasipūt�s tau�kalius, neturintis smegenų ir charakterio, ir dar pakvai��s dėl pinigų! Deividas? Deividas visada buvo avinas. Kvailys ir fantazuotojas. Mamos sūnelis�� �tai kas jis, �itas Deividas. Vienintelis protingas darbas, kurį jis padarė,�� vedė tvirt� ir gera�ird� moterį,�� senis stuktelėjo ranka į krėslo atram�.�� Haris�� geriausias i� jų! Varg�as Haris, u�kietėj�s niek�as! Bet �iaip ar taip, jis vienintelis i� jų gyvas.

Pilara pritarė:

��Taip, jis �aunus. Vis juokiasi, taip garsiai juokiasi atvert�s galv�. O taip, jis man labai patinka.

��Jis tau patinka, Pilara? Haris visada mokėjo prisimeilinti merginoms. �i� savyb� i� man�s paveldėjo,�� senis tyliai susijuokė.�� A� nugyvenau ger� gyvenim�, labai ger� gyvenim�. Visko buvo.

��Pas mus, Ispanijoje, populiari tokia patarlė�� ji skamba ma�daug taip: �Imk visk�, k� tik nori, bet u�mokėk�� �itaip pasakė Dievas�.

Simeonas pritariamai paplek�nojo delnu ranktūrį.

��Tai gerai. Teisingai. �Imk, k� tik nori...� A� taip ir dariau vis� gyvenim��� ėmiau, k� norėjau.

Pilara staiga paklausė auk�tu ai�kiu balsu:

��O ar mokėjote?

Simeonas liovėsi juok�sis. Jis i�sitiesė ir įsmeigė į mergin� klausiam� �vilgsnį.

��K� sakei?

��A� klausiau: ar u� tai mokėjote, seneli?

Simeonas lėtai i�tarė:

��A�... ne�inau.

Ir, stuktelėj�s kum��iu į krėsl�, piktai su�uko:

��Kodėl �ito paklausei, mergaite? Kodėl tu �ito paklausei?

��Man įdomu.

Vėduoklė sustingo Pilaros rankoje. Akys pasidarė juodos ir paslaptingos. Ji sėdėjo i�did�iai atmetusi galv�, ai�kiai suvokdama savo �avesio jėg�.

Simeonas burbtelėjo:

��Ak tu, velnio i�pera.

Ji �velniai paprie�taravo:

��Bet a� jums patinku, seneli. Jums patinka, kad a� sėd�iu �ia, �alia jūsų.

Simeonas neprie�taravo:

��Taip, patinka. �tai jau daug metų taip arti sav�s a� nema�iau jauno gra�aus �mogaus. Man malonu�� tai �ildo mano senus kaulus. Tu�� mano kūnas ir kraujas. �aunuolė D�enifera, ji pasirodė esanti geriausia i� viso mano prieauglio! Bet saugokis! Tu man�s neapmulkinsi,�� t�sė Simeonas.�� A� �inau, kodėl �ia taip kantriai sėdi ir klausaisi mano bambėjimo. Pinigai, dėl pinigų... o gal pasakysi, kad be jokių i�lygų myli savo senelį?

Pilara susim�s�iusi atsakė:

��Ne, tai ne meilė. Bet jūs man patinkate, labai patinkate. Patikėkite, sakau �vent� ties�. Galbūt anks�iau jūs ir darėte nuodėmes, bet ir man patinka nusidėti. Skirtingai negu kiti �ionyk��iai �monės, jūs tikras, ne koks apsimetėlis. Jūs turite k� papasakoti. Jūs daug keliavote, nugyvenote nuotykių kupin� gyvenim�. Jeigu bū�iau vyras, ir a� taip gyven�iau.

Simeonas linktelėjo.

��Taip, tu būtum tokia pat... Sako, mumyse teka �igoni�kas kraujas. Bet �ito nepasakysi, pa�velg�s į mano vaikus�� i�skyrus Harį. O tavyje, man regis, jo yra. Bet a�, kai reikia, galiu būti ir kantrus. Kart� laukiau net penkiolika metų, kad atsiteis�iau su mane į�eidusiu �mogumi. Tai kitas Li bruo�as. Mes niekada nepamir�tame nuoskaudos. Mes atker�ijame u� nuoskaud�, net jeigu tenka laukti daugyb� metų. Tas �mogus mane apgavo. A� laukiau penkiolika metų, kol i�mu�ė mano valanda, ir tada smogiau! A� sunaikinau jį. Nubraukiau nuo �emės pavir�iaus!

Pilara pasidomėjo:

��Tai buvo Pietų Afrikoje?

��Taip. Įspūdinga �alis.

��Ar vėliau ten buvote?

��Paskutinį kart� lankiausi, praėjus penkeriems metams. Po vestuvių.

��O prie� tai? Ar ilgai ten gyvenote?

��Ilgai.

��Papasakokite.

Jis ėmė pasakoti. Pilara klausėsi, nuo kar��io prisidengusi vėduokle. Senio balsas darėsi vis tylesnis ir galiausiai visai nuslopo.

��Palauk, a� tau kai k� parodysiu,�� tarė jis.

Simeonas Li atsargiai atsistojo. Pasiremdamas lazda nu�lub�iojo prie didelio seifo. Atidar�s dureles, pakvietė Pilar�.

���tai, pa�iūrėk. Ak, kaip malonu juos jausti, laikyti saujoje,�� jis susijuokė.�� �inai, kas �ia? Deimantai, vaikeli, deimantai.

Pilaros akys i�siplėtė. Ji pasilenkė norėdama geriau įsi�iūrėti.

��Bet juk tai ka�kokie ma�i akmenukai!

Simeonas paniuro.

��Ne�lifuoti deimantai�� tokius juos randa, kaip tik tokius.

Pilaros balsas vis dar skambėjo nepatikliai:

��O jeigu juos nu�lifuotumėt, tai jie taptų tikrais briliantais?

���inoma.

��Jie �ėrėtų ir �aistų spalvomis?

��Ir �ėrėtų, ir �aistų spalvomis.

Pilara su�uko lyg vaikas:

��O-o-o! Negali būti!

Senį �is �aidimas linksmino.

��Iki �venta tiesa.

��Ar jie brangūs?

��Gana brangūs. Sunku įvertinti nenu�lifuotus, bet �itas �iupsnelis kainuoja kelet� tūkstan�ių svarų.

Po kiekvieno �od�io patylėdama, Pilara pakartojo:

��Kelet� tūkstan�ių svarų?..

��Sakysim, devynis ar de�imt tūkstan�ių... matai, keli akmenėliai gana dideli.

��Kodėl neparduodate?�� paklausė Pilara, i� nuostabos i�plėtusi akis.

��Todėl, kad man malonu juos turėti.

��Bet tokie pinigai!

��Pinigų man netrūksta.

��A, suprantu,�� Pilara, regis, sutriko.�� Tai kodėl neduodate juvelyrui, kad juos padarytų gra�ius?

��Jie man patinka kaip tik tokie,�� senio veidas apniuko. Jis nusisuko ir sumurmėjo pats sau: �Jie suteikia man stiprybės. Tereikia prie jų prisiliesti�� ir viskas atgyja: ir saulė, ir veido8 kvapas, ir gyvulių bandos, ir senis Ebas, ir smagūs vakarai...�

Tada ka�kas tyliai pabeldė į duris.

��Padėk juos atgal į seif� ir u�rakink dureles,�� Simeonas paliepė Pilarai ir garsiai tarė:�� Pra�om!

Tyliai įslinko Horburis ir paskelbė:

��Apa�ioje patiekta arbata. 3

�tai kur tu, Deividai,�� su�uko Hilda ir nu�velgė vyr�.�� Visus pa�alius i��niuk�tinėjau tav�s ie�kodama. Eime i� �ia, labai jau �altas �itas kambarys.

Deividas tylom stovėjo ir �iūrėjo į krėsl� nutrintu atlaso apdangalu. Po valandėlės trūk�iojan�iu balsu tarė:

��Tai mamos krėslas. Ji visada ant jo sėdėdavo. Toks pat, koks buvo. Tik, ai�ku, pasen�s.

Pla�ioje Hildos kaktoje įsirė�ė nedidelė rauk�lė.

��Matau,�� pasakė ir pakartojo:�� Eime, Deividai. �ia baisiai �alta.

Deividas, regis, ir �į kart� nei�girdo, k� sako �mona. �valgydamasis aplinkui, pasakojo:

��Da�niausiai ji sėdėdavo �ia. Kaip gyv� regiu j� �itame krėsle�� ji man garsiai skaito �D�ek� skerdik��. Man tada buvo �e�eri metai.

Hilda stipriai suspaudė jam rank�.

��Eime į svetain�, mielasis, �is kambarys ne�ildomas.

Ji pajuto, kaip Deividas sudrebėjo.

��Vis toks pat,�� �nib�dėjo jis.�� Vis toks pat. Tarsi laikas būtų sustoj�s.

Hilda tartum pajuto gresiantį pavojų, bet �valiu ir ry�tingu balsu paklausė:

Įdomu, kur kiti? Tikriausiai netrukus pakvies arbatos.

Deividas i�traukė rank� ir atidarė kitas duris.

���ia stovėjo pianinas... a, �it, tebėra! Įdomu, ar suderintas?

Jis atsisėdo prie instrumento ir atsargiai palietė klavi�us.

��Taip, suderintas, skamba kaip ir kadaise.

Pasigirdo melodija. Deividas skambino gerai.

��K� �ia groji?�� paklausė Hilda.�� Melodija pa�įstama, bet niekaip negaliu atsiminti.

��Seniai negrojau �io kūrinio. Mama jį labai mėgo. Tai Mendelsono �Daina be �od�ių�.

Sentimentali, senstelėjusi muzika pripildė kambarį. Hilda papra�ė:

��Paskambink Mocart�.

Deividas papurtė galv� ir ėmė skambinti kit� Mendelsono pjes�. Staiga netikėtai smarkiai sudavė į klavi�us ir atsistojo. Jis visas virpėjo. Hilda priėjo ar�iau.

��Deividai, Deividai!

��Nieko. Viskas gerai,�� sumurmėjo jis. 4

Pasigirdo durų skambutis. Tresilianas, sėdėj�s kambaryje, pakilo ir lėtai nu�ingsniavo prie durų.

Skambutis su�ir�kė antr� kart��� ka�kas labai nekantrauja. Pro ap�erk�nijusį lang� Tresilianas i�vydo vyro, dėvin�io skrybėl� nuleistais kra�tais, siluet�.

Tresilianas sunerim�s perbraukė ranka veid�. Tarsi pasikartojo tai, kas jau neseniai buvo: juk �it� �mogų jis jau kart� įleido!

Senukas pakėlė svirtel� ir atidarė duris. Haliucinacijos baigėsi. U� slenks�io stovėjo nepa�įstamas vyras.

��Ar �ia gyvena ponas Simeonas Li?�� paklausė sve�ias.

��Taip, sere.

��Jei galima, a� norė�iau su juo pasimatyti.

Ir vėl migloti atsiminimai �mėstelėjo Tresiliano galvoje. Juk lygiai tokia intonacija kalbėjo ponas Li, ka�kada pirm� kart� atvyk�s į Anglij�. Tarnas abejodamas papurtė galv�.

��Ponas Li labai serga, sere. Jis beveik nieko nepriima. Jeigu jūs...

Nepa�įstamasis i�traukė vok� ir padavė liokajui.

��Pra�y�iau nune�ti ponui Li.

��Gerai, sere. 5

Simeonas Li paėmė vok� ir i�traukė i� jo popieriaus lapelį. Senio antakiai i� nuostabos pa�oko į vir�ų, bet veide po senovei �aidė �ypsena.

��Juk tai tiesiog nuostabu!�� su�uko jis ir tarė liokajui.�� Tresilianai, atveskite pas mane pon� Far�.

��Gerai, sere.

Simeonas kreipėsi į Pilar�:

��A� k� tik u�siminiau apie senį Eb� Far�, mano kompanion� Kimberlyje. Ir �tai�� atva�iavo jo sūnus.

Vėl įėjo Tresilianas ir paskelbė:

��Ponas Faras!

Stivenas Faras ai�kiai jaudinosi, nors stengėsi tai nuslėpti. Tarsi nebūtų nė kiek sutrik�s, jis paklausė:�� Ar jūs�� ponas Li?�� jo balse ai�kiai galėjai jausti Pietų Afrikos akcent�.

��D�iaugiuosi tave matydamas. Tikriausiai tu�� Ebo sūnus?

Stivenas Faras sumi��s �yptelėjo:

��A� pirm� kart� protėvių gimtinėje. Tėvas nuo ma�ens man kalė į galv�, kad būtinai turiu jus aplankyti, kai tik būsiu Anglijoje.

��Ir gerai darė,�� senis apsi�valgė.�� �ia mano anūkė�� Pilara Estravados.

��Sveiki,�� kukliai pasisveikino Stivenas.

Jis pagalvojo: �Keistas ji �mogus. Ai�kiai ma�iau, kaip nustebo, mane i�vydusi, bet tuoj pat nutaisė min�, tarsi mes būtume nepa�įstami�. O garsiai gana abejingai tarė:

��Labai d�iaugiuosi galėdamas su jumis susipa�inti, panele Estravads.

��A�iū, a� taip pat,�� pasakė Pilara.

��Sėsk ir pasakok,�� tarė Simeonas Li.�� Ar ilgam atvykai į Anglij�?

��O, jeigu jau kart� �ia patekau, atgal neskubėsiu,�� atvert�s galv� Stivenas nusikvatojo.

Simeonas Li pritardamas tarė:

��Tai gerai. Privalai pas mus �iek tiek pasisve�iuoti.

��Sere, man labai nesmagu, kad įsiver�iau į jūsų namus, likus dviem dienoms iki Kalėdų.

��Jeigu neturi kitų ketinimų, tai Kalėdas sutiksi drauge su mumis.

��A� nieko konkretaus nesu suman�s, bet nemėgstu...

Simeonas jį pertraukė:

��Vadinasi, nutarta,�� jis atsigr�ė į Pilar�:�� Pilara!

��Klausau, seneli.

��Nueik ir pasakyk Lidijai, kad pas mus atvyko dar vienas sve�ias. Papra�yk, kad ji u�eitų pas mane.

Pilara i�ėjo. Simeonas palydėjo j� �vilgsniu.

��Ar tiesiai i� stoties?�� paklausė.

��Taip.

Jie ėmė kalbėti apie Afrik�. Po kelių minu�ių įėjo Lidija, ir Simeonas pristatė sve�i�:

��Tai Stivenas Faras, mano seno bi�iulio ir kompaniono Ebo Faro sūnus. Jis pasiliks pas mus per Kalėdas, jeigu tu, �inoma, rasi jam kambarį.

Lidija nusi�ypsojo.

��Rasiu,�� ji �vilgtelėjo į sve�i�. Į akis krito bronzinis įdegis, mėlynos akys, i�didi galvos laikysena, atki�tas smakras.

��Mano marti,�� tarė Simeonas.

��A� jau�iuosi gana nejaukiai,�� vėl prabilo Stivenas,�� lyg pir��iausi į svetim� �eim�.

��Manyk, kad tu... mūsų �eimos narys,�� nutraukė Simeonas.�� Jauskis kaip namie.

��Jūs pernelyg geras, sere.

Sugrį�o Pilara. Ji tyliai atsisėdo į savo viet� prie �idinio ir, paėmusi vėduokl�, vėl ėmė mojuoti. Ji palenkė galv� ir droviai primerkė akis.

TRE�IA DALIS

Gruod�io 24-oji 1

��Ar i� tikrųjų norite, kad a� �ia lik�iau?�� paklausė Haris ir atki�o smakr�.�� Juk �inote, galiu sujaukti �it� �ir�ių lizd�.

��K� turi omenyje?�� sudirg�s paklausė Simeonas.

��Brolį Alfred�,�� atsakė Haris.�� Savo mylimiausi�jį brolelį Alfred�! Jis tikriausiai u�siustų.

��Nė velnio, nepasius,�� parei�kė senis.�� A� �ių namų �eimininkas!

��Vis tiek, sere, man atrodo, kad dabar jūs labai priklausote nuo Alfredo. Ir nenoriu gadinti...

��Tu pasielgsi taip, kaip a� įsakysiu,�� grie�tai parei�kė tėvas.

Haris �yptelėjo.

��Ne�inau, ar galėsiu pakelti �eimyninį gyvenim�. �mogui, įpratusiam klajoti po pasaulį, labai liūdna sėsliai gyventi.

��Tau būtų geriausia vesti ir surimtėti,�� tarė Simeonas.

Haris prie�taravo:

��K� a� vesiu? Gaila, kad negalima tuoktis su dukterė�ia. �ita jaunoji Pilara velnioni�kai daili.

��Ir tu tai pastebėjai?

��O kaip gi!

��Jeigu kalbėsime apie vedybas, tai mūsų storulis D�ord�as jums visiems nu�luostė nosį.

��Kas ta jo �mona?

Simeonas gū�telėjo pe�iais.

��Ar a� �inau?! D�ord�as j� nutvėrė ka�kokiame manekenių konkurse. Ji sakosi, kad jos tėvas es�s atsargos jūrų karininkas.

��Turbūt ka�koks kabota�inio laiviūk��io antrasis padėjėjas,�� tarė Haris.�� D�ord�ui įtaisys ragus, jeigu ne�iūrės akis i�plėt�s.

��D�ord�as�� kvailys,�� trumpai drūtai parei�kė Simeonas.

��Įdomu, kodėl toji mergu�ėlė u� jo tekėjo? Dėl pinigų?

Simeonas ir vėl gū�telėjo pe�iais.

��Vadinasi, manai priversi�s Alfred� nusileisti?�� pasidomėjo Haris.

��Netrukus paai�kės,�� niūriai atsakė tėvas.

Jis paspaudė skambu�io mygtuk�. Bematant atskubėjo Horburis.

��Papra�ykite u�eiti pon� Alfred�,�� įsakė Simeonas.

Horburis i�ėjo, o Haris pasipiktino:

���is vyrukas klausėsi u� durų!

��Galbūt,�� Simeonas tik trūktelėjo petį.

Alfredas kaipmat pasirodė. I�vyd�s Harį, susiraukė.

Pabrė�tinai nekreipė į jį dėmesio. Paklausė:

��Ar mane kvietėte, tėve?

��Taip, sėskis. Matai, a� padariau i�vad�, kad privalai �iek tiek keisti nusistovėjusi� tvark�, kadangi pas mus gyvens dar du �monės.

��Du?

��Ai�kus dalykas, nes mūsų namai�� ir Pilaros namai. Be jos, �ia ketina pasilikti ir Haris.

Alfredas �ūktelėjo:

��Haris ketina �ia apsigyventi?

��O kodėl gi ne, draugu�i?�� tuojau pat savo trigra�į įki�o Haris.

Alfredas staiga atsigr�ė į jį.

��Ar tik tau galvoj nepasimai�ė?! Po viso to, k� i�krėtei? Po tos gėdos? Vie�o skandalo?

Haris mostelėjo ranka ir jį nutildė:

��Tai buvo senų seniausiai, seni.

��Kaip i�drįsai taip pasielgti su tėvu, kuris tiek gero tau padarė?

��Klausyk, Alfredai, man atrodo, kad tai tėvo reikalas, todėl neki�k savo nosies. Jeigu jis link�s visk� atleisti ir pamir�ti...

��Taip, a� link�s,�� parei�kė Simeonas.�� Haris�� vis dėlto mano sūnus, ar tu nors tai supranti, Alfredai?

��Taip, bet... a� tiesiog negaliu suvokti...

��Haris pasiliks �ia!�� kirste nukirto Simeonas.�� A� taip noriu,�� jis �velniai u�dėjo rank� Hariui ant peties.�� A� jį myliu.

Alfredas i�bly�ko. Pa�ok�s i�bėgo i� kambario. Jam i� paskos i�dūmė ir Haris.

Simeonas Li mėgaudamasis sukikeno. Pakėl�s galv� apsi�valgė.

��Kas �ia, po velniais? A, tai tu, Horburi. Juk sakiau�� nesėlink i� pasalų.

��Pra�au atleisti, sere.

��Tiek to. Klausyk, a� tau duosiu vien� u�duotį. Po pusry�ių visus pakviesk �ionai.

��Klausau, sere.

��Ir dar. Kai jie jau eis pas mane, ir tu neatsilik. O koridoriuje k� nors garsiai riktelėk�� kad a� girdė�iau. Su�uk, k� tik nori, bet taip, kad girdė�iau. Supratai?

��Taip, supratau, sere.

Horburis nulipo �emyn ir pasakė Tresilianui:

���ada būti linksmos Kalėdos!

Tresilianas, nieko nesuprasdamas, burbtelėjo:

��Apie k� jūs �ia?

��Pagyvensim�� pamatysim, pone Tresilianai. �iandien Kalėdų i�vakarės, ir ore sklando linksma �ven�ių dvasia! 2

Nami�kiai, įėj� į pono Li kambarį, sustojo prie durų. Senis kalbėjo telefonu. Jis kvie�iamai mostelėjo ranka.

��Sėskite, visi sėskite. A� tuoj,�� ir t�sė pokalbį telefonu:�� ��arltonas, Hod�kinsas ir Brusas�? Tai jūs, �arltonai? Kalba Simeonas Li. Taip, o kodėl ne? Taip. Ne, a� norėjau, kad jūs apiformintumėte nauj� testament�. Taip, praėjo daug laiko. Aplinkybės pasikeitė. O ne, ne, neskubėkite. A� nenoriu trukdyti jūsų per Kalėdas. Sakykim, poryt arba po kokių trijų dienų. Atva�iuokite, a� pasakysiu, k� daryti... Ne, viskas gerai. A� dar nesirengiu mirti.

Jis padėjo ragelį, nu�velgė visus a�tuonis giminai�ius ir sukiken�s paklausė:

��Kodėl tokie rū�kani? Ar kas atsitiko?

Alfredas �engė į priekį.

��Jūs mus kvietėte...

Simeonas piktai nutraukė:

��Ak, taip, atleiskite, kad sutrukd�iau. Nieko tokio. Pamanėte, kad kvie�iu �eimos susirinkim�? Nieko pana�aus! A� pavargau, �tai k� norėjau pasakyti. Todėl po pietų nė vienas pas mane nosies neki�kite. A� miegosiu. Noriu būti �valus per Kalėdas.

Senis i�si�iepė. D�ord�as, labai rimtai nusiteik�s, burbtelėjo:

���inoma, �inoma.

��Sena gera �ventė�� Kalėdos,�� toliau kalbėjo Simeonas,�� padeda stiprinti �eimyninius ry�ius. K� tu apie tai manai, mano mieloji Magdalena?

Magdalena Li virptelėjo.

��O-o, taip!

��A, tiesa, tu juk gyvenai su atsargos karininku...�� Simeonas valandėl� patylėjo.�� Norėjau pasakyti, su savo tėvu. Todėl vargu ar supranti Kalėdų reik�mꠗ reikia u�augti didelėje �eimoje, kad �it� suprastum.

��Taip, turbūt.

Simeonas įsmeigė akis į D�ord��.

��Nenorė�iau kalbėti apie nemalonius dalykus �ventės i�vakarėse, bet �inai, D�ord�ai, a�, ko gero, būsiu priverstas �iek tiek nurė�ti nuo tavo i�laikymui skirtos sumos. Matai, dabar turėsiu daugiau i�leisti ūkiui.

D�ord�as smarkiai i�raudo.

��Bet, tėve, jūs negalite �itaip pasielgti!

Simeonas pajuokdamas paklausė:

���it kaip, negaliu?

��Mano i�laidos gerokai padidėjo. Saky�iau, labai padidėjo. Vargiai besuduriu gal� su galu. A� ir taip taupau kiek begalėdamas.

��Papra�yk �monos, kad tau truputį padėtų,�� tarė Simeonas.�� Moterys moka. Jos sugeba taupyti i� tokių dalykų, kurie vyrams nė į galv� neateina. Sumani moteris pati gali pasisiūti sau drabu�ių. Antai mano �mona mokėjo rankose laikyti adat�. Tiesa, daugiau ji nieko nemokėjo. Gera buvo moteris, bet mirtinai nuobodi.

Deividas pa�oko.

��Sėsk, sūnau,�� tarė Simeonas,�� nes dar k� nors nuversi.

��Mano motina...�� kar�tai ėmė kalbėti Deividas, bet Simeonas tuoj pat jį nutraukė:

��Tavo motina turėjo vi�tos smegenis! Kaip matau, �i� savyb� paveldėjo ir jos vaikai,�� senis pa�oko, jo veidas pasidarė purpurinis, balsas�� �ai�iai spiegiantis:�� Jūs visi nesate verti nė skatiko, nė vienas i� jūsų! Kai pasi�iūriu į jus, mane ver�ia vemti. Jūs ne vyrai! Visi jūs liurbiai, sentimentalių priekvailių pulkelis! Pilara viena vertesnė u� bet kuriuos du i� jūsų, kartu paimtus! Prisiekiu Dievu, kur nors �emėje a� turiu sūnų, kuris geresnis u� jus, nors jūs ir esate mano teisėti vaikai!

��Tėve, atsipeikėkit!�� su�uko Haris. Visuomet geras jo veidas tapo niūrus ir rūstus.

��Visa tai, k� pasakiau, tinka ir tau!�� atrė�ė Simeonas.�� K� tu naudinga nuveikei per savo gyvenim�? I� visų �emės pa�alių, kur buvodavai, atsklisdavo tik viena �inia�� trūksta pinigų, atsiųsk. Sakau jums, mane ver�ia vemti į jus pa�iūrėjus! Ne�dinkitės!

Jis sudribo krėsle ir sunkiai alsavo.

Lėtai, vienas po kito, visi i�ėjo i� kambario; i�raud�s ir pasipiktin�s D�ord�as, i�sigandusi Magdalena, i�bly�k�s ir visu kūnu drebantis Deividas. Alfredas �engė lyg sapne, jam i� paskos sekė Lidija, auk�tai i�kėlusi galv�, lyg patrankos sviedinys i�lėkė Haris. Tiktai Hilda, stabtelėjusi prie durų, apsigalvojo ir po akimirkos grį�o atgal.

Senis krūptelėjo, kai, atmerk�s akis, i�vydo j� prie sav�s. Ji atrodė ka�kokia grėsminga.

��Ko jums reikia?�� sudirg�s paklausė Simeonas.

��Kai mes perskaitėme jūsų lai�k�, a� patikėjau, kad nuo�ird�iai trok�tate per Kalėdas matyti vis� �eim�. A� įkalbėjau Deivid� va�iuoti.

��Na, ir kas toliau?�� paklausė Simeonas.

��Jūs i� tikrųjų norėjote regėti savo vaikus, bet turėjote visai kit� tiksl�! Jūs norėjote juos surinkti į krūv� ir sukir�inti, ar ne? Neduok Dieve tokių juokelių!

Simeonas �yptelėjo.

��A� turiu ypating� humoro jausm�: man tas pats, kaip kiti įvertins mano juokelius�� gana to, kad jie man patinka.

Hilda tylėjo.

Neai�ki nelaimės nuojauta apėmė Simeon� Li. Sudirg�s paklausė:

��Apie k� taip susim�stėte?

��A� bijau.

��Man�s bijote?

��A� jūsų nebijau, a� baiminuosi dėl jūsų!

Kaip teisėjas, paskelb�s nuosprendį, ji pasisuko ir i�ėjo i� kambario.

Simeonas sėdėjo ir tylėdamas spoksojo į duris. Po valandėlės sunkiai atsistojo, priėjo prie seifo ir su�nib�dėjo:

���vilgtelėsiu į savo gra�uolius... 3

Be ketvir�io a�tunt� suskambo durų skambutis. Tresilianas nuėjo atidaryti. Grį��s į bufeto kambarį rado Horburį. Kamerdineris, paėm�s nuo padėklo kavos puodelį, tyrė jo firminį �enkl�.

��Kas ten buvo?�� pasidomėjo Horburis.

��Vyresnysis policijos inspektorius ponas Sagdenas. Dieve, k� jūs padarėte?

Puodelis i�slydo i� Horburio rankų ir sudu�o.

��Tai tau!�� suvaitojo Tresilianas.�� Vienuolika metų a� ploviau �iuos puodelius, ir visi buvo sveiku�iai. O dabar priki�ote savo nagus, ir �tai!

��Atleiskite, pone Tresilianai, a� apgailestauju, a� labai gailiuosi,�� burbėjo Horburis. Jo veid� i�pylė prakaitas.�� Net ne�inau, kaip �ia atsitiko. Jūs sakėte, kad atėjo vyresnysis policijos inspektorius?

��Taip, ponas Sagdenas.

Kamerdineris aplai�ė i�balusias lūpas.

��Ko... ko jam reikia?

��Renka aukas policijos prieglaudai.

��A-a!�� Horburis atsigav�s i�tiesė pe�ius. Jau ramiu balsu paklausė:�� Ar gavo kiek nors?

��Senasis ponas Li paliepė pakviesti inspektorių pas jį ir atne�ti chereso.

��Nepaisant trūkumų, senasis velnias dosnus, nieko nepriki�i.

Tresilianas i�did�iai pridūrė:

��Ponas Li niekada nebuvo �yk�tus.

Kamerdineris linktelėjo.

��Tik tuo jis ir gali pasigirti! Na, man metas.

��Einate į kin�?

��Tikriausiai. Sudie, pone Tresilianai.

Horburis nuėjo į tarnų kambarį. Tresilianas pa�iūrėjo į sieninį laikrodį. Įėj�s į valgom�jį, nu�velgė stal� ir, įsitikin�s, kad viskas paruo�ta, sumu�ė į gong�.

Nespėjo nutilti �vangesys, ir Tresilianas i�vydo laiptais �emyn belipantį inspektorių. Sagdenas, i�vaizdus stambus vyras, vilkėjo mėlyn� kostium�. �engė neskubėdamas, jausdamas savo vert�.

��Regis, �i� naktį pa�als,�� linksmai tarė inspektorius.�� Tai gerai, jau i�kamavo tas visai ne�iemi�kas oras.

Tresilianas linktelėjo:

��Nuo drėgmės mane ir vėl pradėjo kankinti reumatas.

Inspektorius parei�kė u�uojaut�. Tresilianas palydėjo jį iki pagrindinių durų. I�leid�s policinink� ir u�rakin�s duris, liokajus lėtai grį�o į prie�kambarį, perbraukė delnu akis ir lengviau atsiduso. Bet tuoj, i�vyd�s Lidij�, einan�i� į svetain�, pagarbiai įsitempė. Laiptais �emyn lipo D�ord�as.

Tresilianas praleido paskutinį sve�i��� tai buvo Magdalena�� ir paskui j� per�engė svetainės slenkstį. Dusloku balsu paskelbė:

��Pietūs patiekti!

Tresilianas nusimanė apie damų aprang�, tad, patarnaudamas prie stalo, visuomet kriti�kai įvertindavo jų drabu�ius. Dabar jis pastebėjo, kad akį rė�ianti Alfredo Li �monos suknelė i� juosvos taftos i�siskiria labai dr�siu fasonu�� ne kiekviena ledi i�drįs toki� apsivilkti. D�ord�o �mona ponia Magdalena vilki drabu�ius, kurie, be jokių abejonių, k� tik įsigyti per madų demonstravim�. Senis pamanė�� jie kainuoja beproti�kus pinigus! O, būtų įdomu �inoti, k� jautė ponas D�ord�as, u� juos mokėdamas! Juk ponas D�ord�as nemėgsta leisti pinigų, �vaistyti�� ne jo būdui. O �it ponia Hilda, Deivido �monelė, �inoma, maloni moteris, bet ji, regis, neturi nė menkiausios nuovokos, kaip turi rengtis tikra ledi. Jos figūrai geriausiai tiktų glotnus juodas aksomas. Avietinės spalvos velvetas jai visai netinka. Panelė Pilara vilkėjo pigios med�iagos trump� balt� suknelꠗ būdama dailios figūros ir nepaprastai patraukli, ji puikiai atrodytų bet k� apsivilkusi. Apskritai sprend�iant i� to, kaip �i� panel� sutiko ponas Li, netrukus ji rengsis kaip reikiant! Senasis d�entelmenas neatsispirs prie� tokį dailų jaun� veidelį!

��Reinvynio ar bordo?�� liokajus pagarbiai su�nib�dėjo į ponios Magdalenos ausį. Tuo metu akies kra�teliu jis i�vydo Volterį, liokajų, vėl vėluojantį patiekti dar�ovių pada��. Kaip i�auklėti �į stuobrį?!

Tresilianas patiekė suflė. Baig�s tyrinėti damų tualetus, ėmė stebėti Volterį. Staiga senukas pajuto, kad prie stalo beveik visi tyli. �nekėjo, rodos, tik vienas ponas Haris. Nors ne, tai�� ne ponas Haris, o tas d�entelmenas i� Pietų Afrikos. Kiti �neku�iavosi tik protarpiais, ir tokia tyla tarnui pasirodė keista.

Ponas Alfredas atrodė kaip ligonis, tik k� pakil�s i� patalo. Jis sėdėjo įsmeig�s akis į vien� ta�k� ir beveik nieko nevalgė, tik knaisiojosi po lėk�t�. Tresilianas pastebėjo, kad ir �mona sunerimusi dėl vyro būklės, nors ji tik paslap�ia, nepastebimai į jį pa�velgdavo. Ponas D�ord�as, raudonas kaip vė�ys, god�iai kim�o burnon visk� nesirinkdamas. Jeigu jis nesprogs nuo persirijimo, tai kada nors nei�laikys �irdis. Ponia Magdalena valgio nepalietė. Tikriausiai pri�iūri figūr�. Panelė Pilara valgė pasigard�iuodama ir linksmai �neku�iavosi su tuo d�entelmenu i� Pietų Afrikos, akivaizd�iai ja susi�avėjusiu. Jiedu, regis, nepastebi nieko, kas dedasi aplinkui.

O ponas Deividas? Tresilianas jautė: jį ka�kas kamuoja. Jis labai pana�us į motin�. Nepaisant am�iaus, atrodo labai jaunai. Jau�iasi kaip ne savo kailyje. Nervinasi�� net taur� apvertė.

Tresilianas mikliai nu�luostė nuo stalo balut� ir pakeitė taur�. Ponas Deividas vargu ar tai pastebėjo. Jis sėdėjo i�bal�s, �iūrėjo bereik�miu �vilgsniu prie�ais save.

Deivido bly�kumas Tresilianui priminė Horburį�� kaip kvailai jis atrodė bufeto kambaryje, i�gird�s apie policinink�.

Bet staiga Tresiliano mintys nukrypo kitur. Jis pamatė, kaip Volteris numetė nuo padėklo kriau��. �iuolaikiniai liokajai niekam tikꠗ jiems tik mė�l� mė�ti!

Tresilianas patiekė portvein�. Ponas Haris, be abejo, truputį nesavas. Jis vis� laik� �iūri į pon� Alfred�. Jie niekada, nuo pat vaikystės, nemėgo vienas kito. Ponaitis Haris buvo tėvo numylėtinis, ir tai �eidė ponaitį Alfred�. Ponas Simeonas labai abejingas Alfredui. O be reikalo�� juk ponas Alfredas atsidav�s tėvui.

Ponia Lidija atsistojo ir, gracingai apėjusi stal�, i�ėjo į svetain�. Suknelė jai labai tinka. Eleganti�ka ledi.

Tresilianas pasuko į bufeto kambarį. U�darė valgomojo duris�� i�gerti portveino ten pasiliko vyrai. Tada senasis tarnas ant padėklo atne�ė damoms į svetain� kavos. Jos ėmė tylėdamos gurk�noti. Tresilianas pagalvojo�� kartu jos jau�iasi gana nejaukiai. Grį�damas jis i�girdo daromas valgomojo duris ir i�vydo prie�kambariu �ingsniuojantį Deivid� Li. Jis ėjo į svetain�.

Bufeto kambaryje liokajus davė pipirų Volteriui. �is klausėsi, nutais�s gana akiplė�i�k� povyz�. Lik�s vienas, Tresilianas prisėdo atsikvėpti. Jo neapleido slogus jausmas. Kalėdų i�vakarės, o namuose jau�iasi ka�kokia įtampa. Tai jam labai nepatiko.

Sunkiai atsistoj�s, senukas vėl nuėjo į svetain� ir surinko tu��ius kavos puodelius. Svetainėje nieko nebuvo, i�skyrus Lidij�. Ji stovėjo prie tolimojo lango, prisidengusi pusiau nuleista naktine u�uolaida.

I� kito kambario sklido pianino garsai. Ponas Deividas skambino laidotuvių mar��. Tresilianas nustebo: kodėl jis groja kaip tik �it� melodij�? Taip, regis, �ia ka�kas negerai.

Kai Tresilianas prie�kambariu �ingsniavo į savo kambarį, staiga vir� galvos i�girdo baisų triuk�m�: du�o porcelianas, bildėdami griuvo baldai, ka�kas bra�kėjo, tek�telėjo ant grindų, �negtelėjo. �Dieve mano,�� pamanė Tresilianas.�� K� ten veikia �eimininkas? Kas ten dedasi?� Tuo metu jis i�girdo garsi� ir skaud�i� dejon�, tiksliau, baisų skausming� riksm�, kuris staiga virto kriokimu ir gurguliavimu. Pagaliau viskas nutilo.

Tresilianas lyg stabo i�tiktas negalėjo net pajudėti. Atsigav�s puolė į prie�kambarį ir pla�iais laiptais nudūmė į antr�jį auk�t�. Klyksmas jau skardėjo po vis� nam�.

I� visų pusių laiptais į vir�ų bėgo �monės. Pasuk� į �on�, pralėk� pro sienos ni�oje boluojan�ias statulas, atsidūrė prie Simeono Li kambario durų. �ia jau buvo Stivenas Faras ir Hilda. Ji stovėjo nugara prigludusi prie sienos, o Stivenas tampė durų ranken�.

��Durys u�rakintos!�� su�uko Stivenas.�� Durys u�rakintos!

Paskutinis atbėgo Haris. Pastūm�s į �alį Stiven�, ėmė tuskinti durų ranken�.

��Tėve!�� �aukė Haris.�� Tėve, įleiskit mus!

Suskambo pagrindinių durų skambutis, bet niekas į tai nekreipė dėmesio.

��Stivenas Faras paragino:

��Reikia lau�ti duris. Tai vienintelė i�eitis.

��Lengva pasakyti,�� burbtelėjo Haris,�� durys tvirtos. Bet kitos i�eities nėra. Pamėginkime, Alfredai.

Jie pe�iais trankė duris, bet tos nė nemanė pasiduoti. Tada atsine�ė ��uolinį suol� ir ėmė dau�yti lyg taranu. Galiausiai durys nebei�laikė, s�varos i�lėkė.

��Koki� minut� jie, susispiet� į krūv�, stovėjo koridoriuje ir �iūrėjo vidun. Visi suprato, kad tai, k� i�vydo, nepamir� iki paskutinės savo gyvenimo dienos...

Kambaryje būta �iaurių grumtynių. Sunkūs baldai i�vartyti. Ant grindų baltavo kini�kos vazų �ukės. Prie �idinio ant kilimo didelėje kraujo baloje gulėjo Simeonas Li. Viskas aplinkui apta�kyta krauju kaip skerdykloje.

Pasigirdo trūk�iojantis atodūsis. Pirmieji atsigavo Deividas Li ir Lidija. Atrodė keista, kad ir vienas, ir kitas prabilo citatomis.

Deividas Li tarė:

���Vie�paties Dievo malūnas mala lėtai, bet sumala visk� iki paskutinio grūdo�9.

Lidija su�nib�dėjo:

���Ir kas būtų galėj�s pamanyti, kad tiek to kraujo seni�ko?� 4

Vyresnysis policijos inspektorius Sagdenas jau tre�i� kart� nuspaudė durų skambutį. Sudirg�s ėmė dau�yti sunkiu mediniu plaktuku.

Durys atsivėrė. U� jų stovėjo i�sigand�s Volteris.

��E...�� sumykė, ir jam palengvėjo ant �irdies.�� A� k� tik skambinau į policij�.

��Kodėl?�� grie�tai paklausė inspektorius.�� Kas atsitiko?

��Senasis ponas Li... nu�udytas.

Policininkas pastūmė liokajų ir puolė į vir�ų. Jis stabtelėjo prie slenks�io, bet niekas neatkreipė į jį dėmesio. Staiga i�vydo, kaip Pilara pasilenkusi ka�k� pakėlė nuo grindų. Deividas stovėjo delnais u�sideng�s veid�. Kiti stypsojo susispiet� į būrelį. Alfredas �engė artėliau prie tėvo lavono ir įsispitrėjo į jį nieko nematan�iomis akimis.

D�ord�as reik�mingai tarė:

��Kol atvyks policija, nieko nelieskime. Dabar tai svarbiausia.

��Pra�au atleisti,�� tarė Sagdenas. Jis prasiyrė į priekį ir mandagiai tolėliau stumtelėjo damas. Alfredas jį pa�ino.

��A, tai jūs, inspektoriau. Atvykote nepaprastai greitai.

��Taip, pone Li,�� Sagdenas negai�o laiko pasiai�kinimams.�� K� visa tai rei�kia?

��Tėvas negyvas,�� tarė Alfredas.�� Nu�udytas...�� daugiau jis nebegalėjo i�tarti nė �od�io. Netikėtai isteri�kai ėmė raudoti Magdalena.

Inspektorius Sagdenas oficialiu gestu parodė į duris ir tarė:

��Malonėkite i�eiti i� kambario. Visi, i�skyrus Alfred� Li ir... pon� D�ord�� Li.

�monės pakluso ir pasuko prie durų. Policininkas sustabdė Pilar�.

��Pra�au atleisti, panele,�� mandagiai tarė jis.�� �ia nieko negalima liesti.

Mergina nustebusi pa�velgė į jį. Stivenas Faras sudirg�s tarė:

���inoma, negalima. Ji �ino.

Policininkas ir vėl mandagiai tarė:

��Tik k� jūs pakėlėte nuo grindų ka�kokį daikt�.

Pilaros akys i�siplėtė.

Sutrikusi nepatikliai paklausė:

��A�?

Inspektorius i�liko pabrė�tinai mandagus. Tik jo balsas pasidarė truputį grie�tesnis.

��Taip, a� ma�iau...

��O!

��Atiduokite man tai, k� paėmėte. Tai, k� gniau�iate delne.

Pilara neskubėdama atlenkė pir�tus. Delne gulėjo gumos gabalėlis ir ma�as medinis pagaliukas. Inspektorius paėmė tai, įki�o į vok� ir paslėpė ki�enėje.

��Dėkoju,�� tarė jis.

Tada Sagdenas leido Pilarai eiti. Stiveno Faro akyse �mėk�telėjo nuostaba ir pagarba. Drauge su Pilara jis i�ėjo i� kambario. Ji i�girdo, kaip policininkas pasakė:

��Dabar, jums leidus. 5

��Ne�inau nieko malonesnio u� liepsnojantį �idinį,�� tarė pulkininkas D�onsonas. Jis įmetė dar vien� pliausk� ir pasitraukė krėsl� ar�iau ugnies.�� Pra�om nesikuklinti ir įsipilti,�� pridūrė jis, rodydamas sve�iui vyn� ir sifon� su selteriu.

Sve�ias atsisakė delika�iu gestu ir taip pat patraukė savo krėsl� ar�iau �idinio, nors �irdies gilumoje buvo įsitikin�s, kad padų pakaitinimas (regis, �itaip kankindavo viduram�iais?) vargu ar apsaugos nuo slogos. Pulkininkas D�onsonas, Mid�iro policijos vir�ininkas, laikėsi nuomonės, kad nėra nieko malonesnio u� degan�ios pliauskos kar�tį, bet Erkiulis Puaro labiau vertino centrinį �ildym�.

��Įdomi buvo toji Kartraito byla,�� susim�st�s tarė �eimininkas.�� Nuostabus �mogus! Koks �avus! Atsimenate, kai jis �ia su jumis atva�iavo, mes visi tiesiog �okome pagal jo dūdel�,�� D�onsonas palingavo galv�.�� Vargu ar mes kada nors dar turėsime toki� byl�! Laimei, nikotinu retai nunuodijama.

��Buvo metas, kai manėme, jog nunuodijamas netipi�kas rei�kinys Anglijoje,�� paprie�taravo Erkiulis Puaro.�� Tarsi �itaip nu�udyti geba tik u�sienie�iai! Anglai niekada taip nepasielgs, buvo manoma, juk tai nesporti�ka!

��Ka�kodėl neatsimenu, kad būtų paplitusi tokia nuomonė,�� atsakė policijos vir�ininkas.�� Pas mus da�nai nunuodijama ar�eniku�� kur kas da�niau, negu galima manyti.

��I� tikrųjų da�niau.

��Nunuodijimus paprastai nelengva tirti,�� prisipa�ino D�onsonas.�� Ekspertai pateikia prie�ingas i�vadas, o medikai visada būna pernelyg atsargūs. Tokias bylas be galo sunku atiduoti prisiekusiųjų teismui. Jau geriau �udikas, suman�s k� nors pribaigti (nors tai ir draud�ia Visagalis), �udytų pagal visas taisykles, kad man nekiltų nė ma�iausia abejonė dėl mirties prie�asties.

Puaro palingavo galva.

��Kulkos �aizda, perrė�ta gerklė, praskeltas kiau�as�� tai jums ar�iau �irdies?

��O, nekalbėkite �itaip, mano drauge. Nemanykite, kad a� �aviuosi �mog�udystėmis! Vienintelis mano noras�� kuo re�iau su jomis susidurti. Na, kad ir kaip ten būtų, kol pas mane vie�ėsite, manau, �udynių nebus.

��Nejaugi mano reputacija...�� sutrik�s prabilo Puaro, bet D�onsonas paai�kino:

��Kalėdos,�� tarė jis.�� Santarvė, gera valia ir taip toliau. Pasaulyje vie�patauja visuotinis geranori�kumas.

Puaro atsirėmė į krėslo atkalt�. Suglaud�s pir�tų galiukus, jis susim�stė. Tada �vilgtelėjo į namų �eiminink� ir tyliai paklausė:

��Vadinasi, jūs manote, kad Kalėdos�� nusikaltimams netinkamas metas?

��Kaip tik tai a� ir turėjau galvoje.

��Kodėl?

��Kodėl?�� D�onsono veidas rodė, kad jis nustebo.�� Juk a� tik k� sakiau: per Kalėdas visi d�iaugiasi ir linksminasi.

��Kokie sentimentalūs tie britai,�� tyliai tarė Puaro.

D�onsonas tarsi u�sigavo.

��O kas �ia bloga, jeigu laikomasi senų papro�ių ir gerų tradicijų?

��Visa tai labai miela, bet imkim ir trumpai panagrinėkime realų gyvenim�. Jūs sakote, kad Kalėdos�� d�iaugsmo ir linksmybių metas. Vadinasi, visuotinai bus geriama ir be saiko valgoma, ar ne? Kitaip tariant, visi pamir� saikingum�. Persirijimas savo ruo�tu apsunkina skrand�io vir�kinim�. O �mogus, kuriam nevir�kina, tiesiog sudirgsta!

��Nusikaltimai vykdomi ne dėl dirglumo,�� reik�mingai tarė pulkininkas D�onsonas.

��A� irgi taip manau. Bet panagrinėkime �i� problem� kitu po�iūriu. �tai kad ir Kalėdų �ventės. Vie�patauja geros valios dvasia, kaip jūs teikėtės pasakyti. Seni nesutarimai pamir�tami, prie�ai pasireng� nors laikinai susitaikyti.

D�onsonas linktelėjo.

��Visi�kai teisingai�� u�kasamas karo kirvis.

Puaro toliau narpliojo savo mintį:

��O �eimos, kurių nariai visus metus gyveno kas kur, susirenka į vien� viet�? Mano drauge, sutikite, tokiais atvejais kyla įtampa. �monės, kurie �iaip jau nejau�ia palankumo vienas kitam, yra priversti būti pakantūs. Kaip tik per Kalėdas jie apsimeta, tampa veidmainiais, tiesa, veidmainiaujama pour le bon matif, c�est entendu10, bet vis dėlto veidmainiaujama!

��Man atrodo, viskas ne taip paprasta, kaip jūs kalbate,�� dvejodamas tarė pulkininkas.

Puaro pla�iai nusi�ypsojo.

��A� stengiuosi jums įrodyti, kad tokiomis s�lygomis, kai �monės apimti vidinės įtampos, fizinio negalavimo, didelė tikimybė, kad ma�iausias prie�i�kumas arba papras�iausias gin�as taps be galo pavojingi. Jeigu kas nors prisiver�ia būti didesniu kilniadvasiu, negu yra i� tikrųjų, jeigu vaidina kantresnį, doresnį, tai anks�iau ar vėliau pajuntamas atvirk�tinis efektas: �mogus tampa niekingesnis, �iauresnis ir apskritai ma�iau patrauklus negu įprastame gyvenime. Jeigu tikruosius jausmus bandysite sulaikyti pastatydamas apsimetimo u�tvank�, anks�iau ar vėliau ta u�tvanka sugrius, ir i�tiks stichinė nelaimė.

Pulkininkas D�onsonas dvejojo.

��Niekada nesuprasi, ar jūs juokaujate, ar rimtai kalbate,�� burbtelėjo jis.

Puaro nusi�ypsojo.

��A� pajuokavau. �inoma, pajuokavau! Bet apie vien� dalyk� kalbėjau rimtai�� dirbtinės u�tvaros sukelia natūrali� reakcij�.

Į kambarį įėjo pulkininko tarnas.

��Skambina vyresnysis inspektorius Sagdenas, sere.

��Einu.

Policijos vir�ininkas atsipra��s i�ėjo.

Jis grį�o po kokių trijų minu�ių niūrus ir susirūpin�s.

��Prakeikimas!�� piktai tarė.�� �mog�udystė! �tai jums ir Kalėdos!

Puaro kilstelėjo antakius.

��Ar i� tikrųjų �mog�udystė? Ar teisingai supratau jūsų �od�ius?

��Jokių abejonių! Visi�kai akivaizdi �mog�udystė, ir dar �vėri�ka.

��Kas auka?

��Senis Simeonas Li. Vienas turtingiausių grafystės �monių. Turt� u�gyveno Pietų Afrikoje. Per auks�... ne, regis, deimantus... paskui visus tuos pinigus investavo į ka�kokių �achtų įrenginių gamyb�, rodos, pats tuos įrenginius ir i�rado. Tai jam davė mil�ini�k� peln�. Tapo milijonieriumi.

��Tikriausiai jį �ia gerbė?�� pasidomėjo Puaro.

��Nemanau. Senis keistas ir jau keleri metai invalidas. Menkai jį pa�įstu. Bet nėra jokių abejonių�� tai labai į�ymus asmuo mūsų grafystėje.

��Vadinasi, �i �mog�udystė pla�iai nuskambės?

��Ir dar kaip! A� turiu tuoj pat va�iuoti į Longdeil�.

Pulkininkas sutrik�s pa�velgė į sve�i�. Puaro suprato jo tylų pra�ym�.

��Norite, kad a� lydė�iau?

D�onsonas sutrik�s tarė:

��Man nemalonu pra�yti. Bet juk �inote, kaip būna! Vyresnysis inspektorius Sagdenas�� doras �mogus, geresnio nė nenorėk, kruop�tus, pareigingas, geras darbuotojas, bet jis neturi vaizduotės. Bū�iau dėkingas, jeigu mums padėtumėt savo patarimais.

��Galite visi�kai pasikliauti mano pagalba. Padarysiu visk�, k� galėsiu. Bet neu�gaukite savo gera�ird�io inspektoriaus savimeilės. Tai�� jo darbas ir jokiu būdu ne mano. A� tik�� neoficialus konsultantas.

���irdingai dėkoju, Puaro,�� jausmingai tarė pulkininkas D�onsonas. 6

Konsteblis atidarė duris ir atidavė pagarb�. U� jo nugaros stovėjo inspektorius Sagdenas. Jis pakvietė pulkinink� D�onson� ir Puaro į vidų.

��Gerai, kad atva�iavote, sere. Pra�om �ia, į kair�. Tai pono Li kabinetas. A� norė�iau truputį papasakoti, kas �ia įvyko. Gana keistas atsitikimas.

Sagdenas nuvedė juos į ma�ytį kambarį, kurio durys atsivėrė į prie�kambarį. Ant didelio popieriais apversto ra�omojo stalo stovėjo telefonas. Palei sienas buvo sustatytos knygų spintos.

Policijos vir�ininkas supa�indino vyrus:

��Sagdenai, �ia mesjė Erkiulis Puaro. Be abejo, apie jį esate girdėj�s. Atsitiktinai pas mane sve�iuojasi. O �ia�� vyresnysis policijos inspektorius Sagdenas.

Puaro linktelėjo ir pa�velgė į inspektorių. Auk�tas, pla�iapetis, kari�kos laikysenos vyras�� erelio nosis, tvirtas smakras ir sodrūs ka�toniniai ūsai. Inspektorius atid�iai pa�velgė į Puaro. O �is savo ruo�tu tyrė Sagden�. Regis, jį nustebino inspektoriaus i�orė.

Sagdenas prabilo:

���inoma, a� girdėjau apie jus, pone Puaro. Jeigu neklystu, lankėtės pas mus prie� por� metų. Bartolomėjaus Streind�o mirtis... Nikotinas. Ne mano rajonas, bet a� visk� apie tai �inau.

Pulkininkas D�onsonas nekantraudamas pertraukė jo postringavimus:

��Paskui, Sagdenai. Dabar klokite mums faktus. Sakėte�� viskas ai�ku?

��Taip, sere, tai, kad �ia įvykdyta �mog�udystė, negali būti jokių abejonių. Pono Li gerklė perpjauta. Kaip supratau i� gydytojo i�vados, pa�eista jungo vena. Bet aplinkybės gana mįslingos.

��Jūs manote...

��A� papra�y�iau pirmiau pasiklausyti, sere. Aplinkybės tokios. �iandien po penkių man į Edlisfildo policijos skyrių paskambino ponas Li. Tai, k� i�girdau, atrodė �iek tiek keista. Jis papra�ė u�eiti �į vakar� a�tunt� valand�. Ponas Li specialiai pabrė�ė�� a�tunt�. Negana to, jis papra�ė man�s pasakyti liokajui, kad a� atėj�s rinkti aukų.

Pulkininkas atid�iai klausėsi.

��Norėjo, kad jūs ateitumėte pas jį nekalta dingstimi?

��I� tikrųjų, sere. Na, natūralu, ponas Li�� svarbi persona, ir a� sutikau. Atėjau truputį prie� a�tuonias ir pasakiau liokajui, kad atėjau rinkti aukų policijos prieglaudai. Liokajus nuvedė mane į pono Li kambarį, kuris yra antrame auk�te, tiesiai vir� valgomojo.

Inspektorius nutilo, atsikvėpė ir t�sė �iek tiek oficialiau, tarsi skaitytų protokol�:

Ponas Li sėdėjo kėdėje prie�ais �idinį. Jis vilkėjo kambarinį chalat�. Kai liokajus i�ėjo ir u�darė duris, ponas Li pakvietė atsisėsti �alia sav�s. Paskui jis gana nery�tingai pasakė norįs man prane�ti apie vagyst�. A� paklausiau�� k� pavogė? Jis atsakė, kad, matyt, i� jo seifo pavogti deimantai (rodos, jis pasakė �ne�lifuoti deimantai�), kurių vertė�� keli tūkstan�iai svarų.

��Deimantai?�� paklausė policijos vir�ininkas.

��Taip, sere. Kaip visada tokiais atvejais, a� jį apklausiau, bet jis atsakinėjo ka�kaip neapibrė�tai, saky�iau, miglotai. Galiausiai tarė: �Jūs turite suprasti, inspektoriau, a� galiu ir apsirikti�. Paklausiau: �A� ne visai jus suprantu, sere. Jūsų deimantai dingo ar jie tebėra? Yra ar ne?� Jis atsakė: �Deimantai tai dingo, bet jų dingimas, inspektoriau, gali būti tik kieno nors kvailas pok�tas, �aidimas�. Mane nustebino tokie jo �od�iai, bet a� nieko nesakiau. Jis t�sė: �Man sunku paai�kinti, bet reikalas �tai koks: kiek numanau, tiktai du �monės galėjo paimti akmenukus. Vienas jų galbūt tik pajuokavo. Jeigu juos paėmė kitas, tai jie pavogti�. A� vėl paklausiau: �Ko konkre�iai jūs norite i� man�s, sere?� Jis tuoj atsakė: �A� noriu, inspektoriau, kad jūs vėl pas mane u�eitumėt ma�daug po valandos, ne, truputį vėliau, sakykim, devynios penkiolika. Tada a� galėsiu jums tiksliai pasakyti, apvogė mane ar ne�. A� kiek nustebau, bet sutikau ir i�ėjau.

��Keista, labai keista,�� tarstelėjo pulkininkas D�onsonas.�� K� jūs pasakysite, Puaro?

��Ar a� galiu paklausti, inspektoriau, kokias i�vadas padarėte jūs?�� pasidomėjo Erkiulis Puaro.

Pasiglost�s pabarzd� inspektorius, atsargiai rinkdamas �od�ius, atsakė:

���inoma, man atėjo į galv� įvairiausių min�ių, bet apskritai a� vis� �į reikal� taip įsivaizduoju. Negali būti nė kalbos apie ka�kokį �aidim�. Deimantai pavogti. Senasis d�entelmenas ne�inojo, kas tai padarė. Man atrodo, jis teisingai spėjo, kad vagis galėjo būti vienas i� dviejų �monių, o tie du�� arba tarnas, arba �eimos narys.

Puaro pritariamai linktelėjo.

��Tres bien11. Tai bylojo jo elgesys.

��Todėl jis ir pra�ė, kad u�ei�iau vėliau: jis norėjo pasikalbėti su tais dviem. Tikriausiai ponas Li jiems pasakė, kad policijai jau prane�ta, bet jeigu jam akmenys bus tu�tuojau sugr��inti, jis u�gniau�i�s byl�.

Pulkininkas D�onsonas paklausė:

��O jeigu įtariamieji neprisipa�intų?

��Tokiu atveju jis ketino tyrim� atiduoti mums.

Pulkininkas susiraukė ir pasukiojo ūsus.

��Kodėl jis �ito nepapra�ė telefonu, o pakvietė jus u�eiti?

��Argi nesuprantate, sere?�� inspektorius palingavo galv�.�� Juk vagis galėjo pamanyti, kad senis blefuoja. Jei ne mano vizitas, viskas būtų atrod� ne taip įtikinama. Gal vagis tikėjosi, kad senis nė u� k� nekvies policijos, kad ir k� įtartų, o Simeonas Li jam parei�kė: �A� jau prane�iau policijai, inspektorius k� tik i�ėjo�. Tada nusikaltėlis, sakykim, liokajus, paklausia, ar tikrai, ir senis patvirtina: �Taip, vyresnysis policijos inspektorius Sagdenas �ia buvo prie� penkias�. Vagis, įsitikin�s, kad senis sako ties�, turės gr��inti akmenis.

��Hm, taip, suprantu,�� tarė pulkininkas D�onsonas.�� Sagdenai, o kaip manote, kas galėtų būti tas ��eimos narys�?

��Ne�inau, sere.

��Nieko neįtariate?

��Ne.

D�onsonas palingavo galv�.

��K� gi, pasakokite toliau.

��A� vėl atėjau lygiai devynios penkiolika. Tuo metu, kai rengiausi paskambinti prie durų, viduje i�girdau dejon�, o netrukus ir pakrikus �ūksnius. Skambinau kelet� kartų, o paskui ėmiau belsti durų plaktuku. Praėjo trys ar keturios minutės, ir tik tada liokajus atidarė duris. A� i� karto supratau�� atsitiko ka�kas nepaprasto. Liokajus virpėjo kaip lapas, atrodė, kad tuoj jį i�tiks nuomaris. Pagaliau jis �iaip ne taip i�spaudė, kad ponas Li nu�udytas. A� kuo grei�iausiai nudūmiau į vir�ų. Kambaryje viskas buvo apversta auk�tyn kojomis, o pats ponas Li gulėjo prie �idinio perpjauta gerkle.

Policijos vir�ininkas sudirg�s paklausė:

��O gal jis nusi�udė?

Sagdenas papurtė galv�.

��Tai neįmanoma, sere. Pirma, buvo apversti visi krėslai ir stalai, sudau�yti indai ir dekoratyviniai daiktai, antra, kambaryje a� neradau skustuvo ar peilio, kuriuo būtų nusi�udyta.

��Gana įtikinama,�� susim�st�s tarė policijos vir�ininkas.�� Kas buvo kambaryje?

��Visa �eima.

��Kokias darote i�vadas, Sagdenai?

���lyk�tus reikalas, sere. Vienas i� jų�� �mog�udys. Sunku įsivaizduoti, kad nu�udyti būtų galėj�s pa�alinis ir nepastebėtas dingti.

��O langai?

��Yra du, sere. Vienas nuleistas ir u�kabintas i� vidaus. Kitas pakeltas por� colių ir tvirtai u�fiksuotas toje padėtyje. A� paband�iau atsukti gele�inį stryp�, bet jis lyg prikep�s�� matyt, jau nepaliestas daugyb� metų. Be to, siena i� lauko gana lygi, be i�siki�imų. Ant jos nesiveja nei gebenės, nei kiti augalai.

��Kiek kambaryje durų?

��Tik vienerios. Kambarys koridoriaus gale. Durys buvo u�rakintos i� vidaus. �eimynyk��iai, i�gird� grumtynių triuk�m�, o paskui prie�mirtinį senio klyksm�, subėgo prie durų ir jas i�lau�ė.

D�onsonas skubiai paklausė:

��Kas buvo viduj?

Inspektorius Sagdenas niūriai atsakė:

��Nieko ten nerado, tik senį, kuris jau buvo negyvas. Nu�udytas vos prie� kelias minutes. 7

Pulkininkas D�onsonas nusteb�s kelet� sekund�ių �iūrėjo į Sagden�, paskui pratrūko. Jis �aukė ta�kydamasis seilėmis:

��K� jūs norite pasakyti, inspektoriau? Jums atrodo, �ia viena tų prakeiktų bylų, apie kurias ra�o detektyvinėse knygpalaikėse? �mogus nu�udytas u�rakintame kambaryje, o �udikė�� pikta dvasia?

Inspektorius vos vos �yptelėjo į ūs� ir ramiu balsu atsakė:

��Nemanau, kad �ia viskas jau taip bevilti�ka, sere.

Pulkininkas D�onsonas nesiliovė dūk�s:

��Tai savi�udybė! Tai niekas kitas, tik savi�udybė!

��Sakysim, jūs teisus, bet kur tada įrankis? Ne, sere, savi�udybės versij� tenka atmesti.

��Tada kur �udikas? Kur jis pasislėpė? Gal i��oko pro lang�?

Sagdenas papurtė galv�.

��Galiu prisiekti, kad pro lang� jis negalėjo i��okti.

��Bet juk sakėte, kad durys buvo u�rakintos i� vidaus.

Inspektorius linktelėjo. I�traukė i� ki�enės rakt� ir padėjo ant stalo.

��Pir�tų atspaudų nėra,�� paai�kino.�� Bet atid�iau pa�iūrėkite, sere. Pa�iūrėkite pro lup�. �tai �ia.

Puaro palinko prie stalo. Abudu su pulkininku atid�iai tyrinėjo sen� masyvų rakt�. Pagaliau policijos vir�ininkas su�uko:

��A� visk� supratau: �tai vos pastebimi įbrė�imai �erdies gale. Matyt, sugnybta papras�iausiomis plok��iareplėmis.

Inspektorius linktelėjo.

��Iki padaryti buvo visi�kai nesunku.

��Bet jeigu �udikas, i� vidaus įki��s rakt�, u�rakino duris i� koridoriaus pusės, jo galiuk� sugnyb�s �nyplėmis, o kambaryje nieko nebuvo, vadinasi, jis norėjo inscenizuoti savi�udyb�, ar ne?�� paklausė Puaro.

��Man atrodo, taip.

Puaro nepatikliai papurtė galv�.

��Bet kam tada kelti kambaryje toki� netvark�? Juk pats sakote atmet�s savi�udybės versij�. Tikriausiai �mog�udys pirmiausia būtų panaikin�s savo pėdsakus ir visk� sutvark�s.

Inspektorius Sagdenas paprie�taravo:

��Jis neturėjo laiko, pone Puaro! �ia �uo ir pakastas. Sakykim, �udikas ketino u�pulti sen�jį d�entelmen� �iam neįtariant, bet susimovė. U�virė grumtynės, triuk�m� i�girdo net pirmame auk�te. Be to, senis ėmė �auktis pagalbos, ir visi pradėjo skuosti į vir�ų. �udikas turėjo i�sprukti i� kambario ir plok��iareplėmis pasukti rakt�, kurį jau i� anksto buvo įki��s spynon i� vidaus.

��Gana įtikinama versija,�� sutiko Puaro.�� Manau, kad jūsų pavaizduotajam �udikui papras�iausiai pasisekė. Bet kodėl nepaliko �udymo įnagio? Juk ai�ku: nėra įnagio�� atkrinta ir savi�udybės versija. �ia jis apsiriko.

Inspektorius Sagdenas nenusileido:

��Mes juk puikiai �inome, kad nusikaltėliai da�nai apsirinka.

Puaro burbtelėjo:

��Vis dėlto �is, nieko nepaisydamas, pabėgo.

��Nemanau, kad jis pabėgo.

��Jūs manote, kad �udikas ir dabar �iuose namuose?

��Neįsivaizduoju, kur kitur jis galėtų būti! Tai kuris nors �eimynyk�tis.

��Ho tout de maeme12,�� �velniai tarė Puaro,�� ka�kuria prasme jis pabėgo. Juk jūs ne�inote, kas jis.

Inspektorius tyliai, bet grie�tai tarė:

��A� link�s manyti, kad netrukus tai i�siai�kinsime. Juk dar neapklausiau nė vieno �eimos nario.

Įsiterpė pulkininkas D�onsonas:

���tai kas man neduoda ramybės, Sagdenai. Tas, kuris i� koridoriaus pasuko durų rakt�, matyt, turi tam tikr� pana�aus darbelio patirtį. Taip sakant, nusikaltėlio patirtį. Naujokas vargu ar sugalvotų.

��Jūs manote, sere, kad �ia�� profesionalo brai�as?

��Būtent.

��K� gi, pana�u,�� sutiko inspektorius.�� Vadinasi, reikia ie�koti tarp jų prityrusio vagies.

��Jums ka�kodėl �i versija nepatinka?

��I� prad�ių a� ir pats taip pagalvojau, sere. Bet pasvarstykime. Namuose devyni tarnai, i� jų �e�ios moterys, penkios �ia tarnauja po ketverius ir daugiau metų. Liokajus �iuose namuose jau apie keturiasde�imt metų�� tam tikra prasme, saky�iau, rekordininkas. Be to, jis�� sodininko sūnus, u�aug�s �iuose namuose, ir man sunku jį įsivaizduoti kaip profesionalų įsilau�ėlį. Tik vienas tarnas naujokas�� kamerdineris. Jis �ia pradėjo dirbti ne taip seniai, bet kaip tik jo nebuvo namie �mog�udystės momentu ir, beje, nėra iki �iol. Jis i�ėjo gerokai prie� a�tuonias.

Pulkininkas D�onsonas paklausė:

��Ar turite s�ra�� �monių, kurie tuo metu buvo namuose?

��Taip, sere. A� jį sudariau pasikliaudamas liokajaus �od�iais,�� inspektorius i�traukė bloknot�.�� Ar perskaityti?

��Būkite malonus, Sagdenai.

��Ponas Alfredas ir ponia Lidija Li. Ponas D�ord�as Li, parlamento narys, ir jo �mona Magdalena. Ponas Henris Li. Ponas Deividas ir ponia Hilda Li. Panelė...�� inspektorius sutriko prie� tiksliai i�tardamas,�� panelė Pilara Estravados. Ponas Stivenas Faras. Dabar tarnai: Edvardas Tresilianas, vyresnysis liokajus. Volteris �ampionas, liokajus. Emilė Rivs, virėja, Kvinė D�ons, indų plovėja. Gladisė Spent, vyresnioji kambarinė. Greisė Best, antroji kambarinė. Beatrisė Moskomb, tre�ioji kambarinė. D�oana Ken�, tarnaitė. Sidnėjus Horburis, kamerdineris.

��Tai ir visi?

��Taip, visi.

��Ar �inote, kur jie buvo �mog�udystės akimirk�?

��Tik apytikriai. A� jau sakiau, sere, kad kol kas dar nė vieno netard�iau. Tresilianas teigia, kad vyrai buv� valgomajame, o moterys, jau perėjusios į svetain�, gėrė kav�. Remiantis senuko parodymais, vos tik jis grį�o į bufeto kambarį, ir pasigird�s triuk�mas antrame auk�te. Paskui pasigirdo klyksmas. Jis i�bėg�s į prie�kambarį ir kitiems i� paskos laiptais nudūm�s vir�un.

��Kas i� �eimynyk��ių nuolat �ia gyvena?�� pasidomėjo pulkininkas D�onsonas.

���ia gyvena ponai Alfredas ir Lidija Li. Kiti atvyko į sve�ius.

D�onsonas linktelėjo.

��Kur jie dabar?

��A� papra�iau palaukti svetainėje, kol būsiu pasireng�s juos apklausti.

��Gerai. Dabar eikime ap�iūrėti nusikaltimo vietos.

Inspektorius nuvedė juos pla�iais laiptais į antr� auk�t�. Kai D�onsonas įėjo į velionio kambarį, garsiai atsiduso.

��Gana �iurpu,�� tei�tarė.

Jie koki� minut� pastovėjo �iūrėdami į i�vartytus krėslus, sudau�yt� porcelian�. Viskas buvo apta�kyta kraujo purslais.

Prie lavono ant kelių klūpėjo pagyven�s vyras. Jis atsistojo ir linktelėjo.

��Labas vakaras, D�onsonai,�� pasveikino pulkinink�.�� Tai bent jovalas, ar ne?

��Matyt. Ar k� nors galite mums pasakyti, daktare?

Daktaras gū�telėjo pe�iais ir nusi�ypsojo.

��Atsitikimas gana ai�kus. Gerklė perpjauta nelyginant par�ui. Kraujas i�tekėjo akimirksniu. Prie kūno jokio įrankio nepalikta.

Puaro ap�iūrėjo langus. Kaip inspektorius ir sakė, vienas langas buvo nuleistas ir pritvirtintas i� vidaus kai��iais, kitas pakeltas per kokius keturis colius, kaip tik taip u�fiksuotas storo var�to.

Sagdenas paai�kino:

��Pasak liokajaus, �is langas būna atidarytas visada, nepaisant koks oras. Matote, po juo ant grindų paklotas linoleumas�� net lietus nebaisus.

Puaro linktelėjo. Jis priėjo prie lavono ir ėmė atid�iai jį tirti.

Senio lūpos buvo pravertos, matėsi bekraujės dantenos.

��Regis, velionis buvo nelabai stiprus,�� tarstelėjo Puaro.

��Jis gana sėkmingai pakėlė kelet� ligų i� karto, nors bet kuri i� jų būtų paguld�iusi į karst� ir stipresnį vyr�,�� tarė daktaras.

��A� ne tai turėjau omenyje,�� paai�kino Puaro.�� A� sakau, kad ponas Li fizi�kai buvo nestiprus.

��Taip, jis buvo gana glebus.

Puaro nusigr�ė nuo lavono ir pasilenk�s ap�iūrėjo apverst� raudonmed�io krėsl�. �alia jo gulėjo apvalus stalas, irgi raudonmed�io, ir sudau�yta porcelianinė lempa. �ia pat voliojosi du ma�esni krėslai, grafino ir dviejų stiklinių �ukės; sunkus stiklinis prespapjė i�liko sveikas. Aplinkui mėtėsi kelios knygos, japoni�kos vazos druzgai. Visame jovale i�siskyrė sudau�yta nuogos mergaitės statulėlė.

Paniur�s Puaro pasilenkė ir nieko neliesdamas ap�iūrinėjo visus daiktinius tragedijos įrodymus. Atrodė, jis buvo be galo sutrik�s.

��Ar kas nors ne taip, Puaro?�� paklausė policijos vir�ininkas.

Erkiulis atsiduso. Paskui burbtelėjo:

��Toks silpnas d�iūsna senelis ir toks nusiaubimas!

D�onsonas irgi buvo sutrik�s. Jis kreipėsi į kambaryje triūsiantį ser�ant�:

��Ar radote pir�tų atspaudų?

��Daugyb�, sere, ant visų daiktų.

��O ant seifo?

��Ant seifo tiktai senojo d�entelmeno.

D�onsonas kreipėsi į daktar�:

���udik� nei�vengiamai turėjo aptėk�ti aukos kraujas,�� pasakė jis.

��Nieko pana�aus,�� paprie�taravo daktaras.�� I� arterijos kraujas tryk�ta kaip fontanas, o �ia perrė�ta jungo vena.

���inau. Bet vis dėlto�� tiek kraujo aplinkui.

��Taip, labai daug,�� tarė Puaro.�� Net keista.

��Ar tai k� nors jums primena, Puaro?�� pagarbiai paklausė inspektorius Sagdenas.

Puaro pa�velgė į jį, susirūpin�s palingavo galv� ir atsakė:

���ia jau�iu... ka�kokį dūkulį,�� kiek patylėj�s pridūrė:�� Taip, kaip tik tinkamas �odis�� dūkulys. Arba siautėjimas. Ir kraujas! Kraujo �ia pernelyg daug. Kraujas ant kėd�ių, ant stalų, ant kilimo... Ka�koks kraujo ritualas, aukojimas? Toks ma�as senu�iukas, toks liesas, toks suruk�s, toks sud�iuv�s, bet jūs tik pa�iūrėkite�� jame buv� tiek daug kraujo...

Seklys nutilo. Inspektorius Sagdenas, niekaip nepajėgdamas nugr�ti nuo Puaro akių, virpan�iu balsu tarė:

��Keista, bet ledi i�tarė tuos pa�ius �od�ius...

Puaro gyvai paklausė:

��Kuri ledi? Kokius �od�ius ji pasakė?

��Ponia Li, tiksliau sakant, ponia Lidija. Ji stovėjo �tai �ia, tarpdury, ir pa�nib�dom i�tarė lygiai tokius pat �od�ius. A� nesigilinau.

��K� ji pasakė?

��Ka�k� tokio... Ir kas būtų galėj�s pamanyti, kad senajame d�entelmene buv� tiek kraujo...

Puaro susim�st�s padeklamavo:

���Ir kas galėjo pamanyti, kad tiek to kraujo seni�ko?� Tai ledi Makbet �od�iai. �tai k� ponia Lidija pasakė! Tai labai įdomu. 8

Alfredas Li ir jo �mona įėjo į ma��jį kabinet� pirmame auk�te. Puaro, Sagdenas ir policijos vir�ininkas D�onsonas atsistojo. Pulkininkas �engtelėjo į priekį.

��Sveiki, pone Li. Mes dar niekada nebuvome susitik�, bet jūs, galimas daiktas, �inote, kad a� esu D�onsonas, grafystės policijos vir�ininkas. Tiesiog trūksta �od�ių, kuriais galė�iau i�reik�ti savo u�uojaut�.

Rudos Alfredo akys buvo kaip prilupto �uns. Jis dusliai tarė:

��A�iū. Tai baisu, tiesiog ko�maras. A�... �ia mano �mona.

��Tai baisus smūgis mano vyrui, mums visiems, bet ypa� jam,�� ramiai tarė Lidija.

Jos ranka gulėjo vyrui ant peties.

��Malonėkite atsisėsti, ponia Li,�� papra�ė pulkininkas.�� Leiskite jums pristatyti mesjė Erkiulį Puaro.

Puaro nusilenkė ir atid�iai ap�velgė sienų apmu�alus.

Lidijos ranka �velniai spūstelėjo Alfredo petį.

��Sėsk, Alfredai.

Alfredas atsisėdo. Su�nib�dėjo:

��Erkiulis Puaro,�� jis ranka palietė kakt�, tarsi stengdamasis ka�k� prisiminti,�� kuris... kuris...

��Alfredai, tu turi atsakyti į pulkininko D�onsono klausimus,�� tarė Lidija.

Policijos vir�ininkas padėkojo jai �vilgsniu. Jis nud�iugo, patyr�s, kad ponia Li�� blaiviai m�stanti ir gebanti susitvardyti moteris.

Alfredas burbtelėjo:

���inoma... �inoma.

D�onsonui dingtelėjo: �Atrodo, �okas visai jį i�mu�ė i� vė�ių. Bet vis dėlto gal sugebės susikaupti�. Garsiai pasakė:

��A� turiu �į vakar� �iuose namuose buvusių �monių s�ra��. Noriu paklausti, ar viskas teisingai sura�yta, pone Li.

D�onsonas �vilgtelėjo į Sagden�, ir �is, i�trauk�s bloknot�, ėmė dar kart� skaityti vardus ir pavardes.

Pulkininko paragintas, Alfredas susikaupė. Jo akys, iki tol tu��ios ir nejudrios, pagyvėjo. Kai Sagdenas baigė, Alfredas linktelėjo.

��Visai teisingai,�� patvirtino jis.

��Gal �į t� papasakotumėt apie savo sve�ius? Ponas D�ord�as Li su �mona, ponas Deividas Li su �mona�� spėju�� jūsų giminai�iai?

��Du mano jaunesnieji broliai su �monomis.

��Jie �ia tiktai sve�iuojasi?

��Taip, jie atva�iavo pas mus �v�sti Kalėdų.

��Ponas Haris Li�� irgi jūsų brolis?

��Taip.

��O dar du sve�iai? Panelė Estravados ir ponas Faras?

��Panelė Estravados�� mano dukterė�ia. Ponas Faras�� tėvo kompaniono Pietų Afrikoje sūnus.

��A, senas tėvo draugas.

��Ne,�� įsiterpė Lidija,�� iki vakar vakaro jie nebuvo pa�įstami.

��Suprantu. Jūs pakvietėte jį pavie�ėti per Kalėdas?

Alfredas dvejojo, k� atsakyti. Pa�velgė į �mon�, ir �i paprastai paai�kino:

��Ponas Faras vakar atvyko visai netikėtai. Jis atsitiktinai u�klydo į mūsų grafyst� ir u�suko aplankyti mano uo�vio. Uo�vis, su�inoj�s, kad jaunuolis � jo seno bi�iulio ir kompaniono sūnus, spirte spyrė, kad jis pasiliktų pas mus per �ventes.

��Dabar �inau, kas yra kas. Sakykite, ponia Li, ar tarnais galima pasikliauti?

Lidija, truputį padvejojusi, atsakė:

��Taip, esu įsitikinusi, kad visais jais galima pasikliauti. Jie tarnauja pas mus jau daug metų, o vyresnysis liokajus Tresilianas�� dar nuo tų laikų, kai mano vyras buvo dar vaikas. Neseniai dirba tiktai tarnaitė D�oana ir kamerdineris, patarnaudav�s mano uo�viui.

��K� apie juos galite pasakyti?

��D�oana�� gana kvaila mergiotė, ir tiek.�� Horburį pa�įstu labai menkai. Jis �ia tarnauja tik nuo pernyk��io rudens. Apskritai jis gerai i�mano savo darb�, ir mano uo�vis, matyt, buvo juo patenkintas.

Puaro tarė:

��Bet jūs, madam, nebuvote juo patenkinta?

Lidija ne�ymiai gū�telėjo pe�iais.

��Tai ne mano reikalas.

��Bet �ių namų �eimininkė esate jūs, madam. Tarnai turėtų jums rūpėti.

��Taip, bet Horburis tiesiogiai patarnavo uo�viui, tad man jis nerūpėjo.

��Suprantama.

Pulkininkas D�onsonas klausinėjo toliau:

��Dabar pakalbėkime apie �į vakar�. A� �inau, kad kalbėti apie tai jums bus sunku, pone Alfredai, bet norė�iau, kad papasakotumėt, kaip viskas klostėsi.

��Suprantu,�� tyliai tarė Alfredas.

Stengdamasis jam padėti pulkininkas D�onsonas paklausė:

��Kada paskutinį kart� tėv� matėte gyv�?

Skausmingas virpulys perbėgo Alfredo veidu. Jis tyliai atsakė:

��Po arbatos. Pas jį u�gai�au neilgai. Palinkėjau labos nakties ir i�ėjau ma�daug be ketvir�io �e�t�.

Puaro nustebo:

��Labos nakties? Ar jau nebesitikėjote �į vakar� jo pamatyti?

��Taip. Vakarienꠗ lengv� u�kandį�� mano tėvui paprastai nune�davo lygiai septint�. Kartais jis eidavo miegoti ankstėliau, o kartais sėdėdavo savo krėsle iki i�naktų. Bet po vakarienės pas jį niekas nebeu�eidavo�� �inoma, jeigu jis specialiai nepasikviesdavo.

��Ar da�nai pasikviesdavo?

��Retai. Tik tada, jei ko prireikdavo.

��Vadinasi, tai buvo įprasta.

��Taip.

��Pra�om t�sti, pone Li.

��Mes vakarieniavome a�tunt� valand�. Kai baigėme, mano �mona ir kitos damos perėjo į svetain�,�� jo balsas drebėjo, akys vėl apniuko.�� Mes sėdėjome prie stalo... Ir staiga�� netikėtas triuk�mas vir� galvos. Virstan�ių kėd�ių bildesys, lū�tan�ių baldų tra�kesys, dū�tan�io stiklo �vangesys, o paskui... O Dieve,�� jis krūptelėjo,�� kaip dabar gird�iu t� baisų pratis� riksm�, �mogaus mirties agonijos klyksm�...

Alfredas virpan�iom rankomis u�sidengė veid�. Lidija timptelėjo jam u� rankovės. Pulkininkas D�onsonas �velniai paklausė:

��O paskui?

Alfredas pasakojo dreban�iu balsu:

��Turbūt koki� minut� mes papras�iausiai susting� sėdėjome, nes buvome be galo apstulb�. O tada pa�ok� puolėme i� kambario, lėkėme laiptais į vir�ų, pas tėv�. Durys buvo u�rakintos, ir mes negalėjome įeiti. Teko jas i�lau�ti. Paskui, kai įėjome, a� i�vydau...�� daugiau jis nebegalėjo i�tarti nė �od�io.

D�onsonas tarė:

��Nebepasakokite toliau, pone Li. Grį�kime atgalios. Jūs sėdėjote svetainėje... Kas buvo �alia jūsų tuo metu, kai pasigirdo klyksmas?

��Kas buvo su manimi? Kaip tai suprasti? Visi buvo. Ne, palaukite. Mano brolis Haris tikrai buvo.

��Kas dar?

��Daugiau? Daugiau nieko...

��Tai kur pasidėjo kiti vyrai?

Alfredas atsiduso ir, stengdamasis prisiminti, trynė kakt�.

��Leiskite pagalvoti. Atrodo, tai buvo taip seniai, lyg prie� daugelį metų. Taip, �inoma, D�ord�as nuėjo paskambinti telefonu. Paskui mes su Hariu ėmėme kalbėti apie �eimyninius reikalus, ir Stivenas Faras takti�kai pasitraukė tolėliau.

��O jūsų brolis Deividas?

��Deividas! Ar Deividas buvo su mumis?�� Alfredas sutrik�s paklausė pats sav�s.�� Ne, tikrai ne, jo nebuvo. A� net neatsimenu, kada jis i�ėjo i� kambario.

��Vadinasi, jūs aptarėte �eimyninius reikalus?�� pasidomėjo Puaro.

��Taip.

��Vadinasi, buvo tokių reikalų, kuriuos galėjote aptarti tik su vienu giminai�iu?

��K� jūs norite pasakyti, mesjė Puaro?�� įsiterpė Lidija.

Jis guviai atsigr�ė į j�.

��Madam, jūsų vyras sako, kad ponas Stivenas Faras i�ėjo todėl, kad buvo kalbama apie �eimyninius reikalus. Bet tai nebuvo conseil de famille13, nes nebuvo mesjė Deivido ir mesjė D�ord�o. Vadinasi, tarpusavyje kalbėjo tik du jūsų �eimos nariai.

��Mano dieveris Haris gyveno u�sienyje daugelį metų,�� paai�kino Lidija.�� Natūralu, kad jis turėjo apie k� pasikalbėti su mano vyru.

��Ak, �tai kas.

Ji �vitriai pa�velgė į Puaro ir nusuko akis.

��Tiek to, viskas ai�ku,�� tarė D�onsonas.�� O k� dar matėte, kai bėgote laiptais į tėvo kambarį?

��A�... gerai nepamenu. Mes visi bėgome i� įvairių vietų. Nekreipiau dėmesio... Buvau labai susijaudin�s. Tas kraupus klyksmas...

Pulkininkas D�onsonas skubiai pakeitė tem�.

��A�iū, pone Li. Dabar pakalbėkime apie kitk�. Kaip supratau, jūsų tėvas turėjo ka�kokių deimantų?

Alfredas nusteb�s atsakė:

��Taip.

��Kur juos saugojo?

��Seife, savo kambaryje.

��Ar galite smulkiau juos apibūdinti?

��Tai buvo ne�lifuoti deimantai. Taip. Ne�lifuoti akmenys.

��Kodėl jis juos laikė?

��Tai jo kaprizas. Akmenis parsive�ė i� Pietų Afrikos ir nė u� k� nesutiko duoti juvelyrui apdoroti.�� Tėvas papras�iausiai geidė juos turėti prie sav�s. Saky�iau, tai buvo jo u�gaida.

��Ai�ku,�� tarė policijos vir�ininkas. Patylėj�s paklausė:

��Ar tie deimantai brangūs?

��Tėvas juos vertino ma�daug de�im�ia tūkstan�ių svarų.

��Ar jie i� tikrųjų tiek verti?

��Taip.

��Gana keista�� tokius vertingus akmenis laikyti savo miegamajame.

��Mano uo�vis,�� tarė Lidija,�� buvo �iek tiek keistokas. Ne toks, kaip visi. Jis jautė malonum� turėdamas tuos akmenis po ranka.

��Galimas daiktas, jie primindavo jam praeitį,�� spėjo Puaro.

Lidija atid�iai pa�velgė į jį.

��Taip,�� tarė,�� man irgi taip atrodo.

��Ar jie buvo apdrausti?�� paklausė policijos vir�ininkas.

��Manau, ne.

D�onsonas truputį palinko į priekį ir taip pat ramiai paklausė:

��Pone Li, ar �inojote, kad akmenys pavogti?

��K�?�� Alfredas pakėlė galv� ir nemirksėdamas �iūrėjo į pulkinink�.

��Ar tėvas neprasitarė apie jų dingim�?

��Nė �od�io nesakė.

��Vadinasi, ne�inojote, kad jis liepė pakviesti inspektorių Sagden� ir jam prane�ė apie dingusius deimantus?

��Nė nenujau�iau.

Policijos vir�ininkas atid�iai su�iuro į jo �mon�.

��O jūs, ponia Li?

Lidija papurtė galv�.

��A� nieko apie tai ne�inojau.

��Vadinasi, iki �iol jūs manėte, kad akmenys yra seife?

��Taip.

Lidija padvejojusi paklausė:

��Ar jį nu�udė dėl jų? Dėl deimantų?

��Kaip tik tai mes ir norime i�siai�kinti,�� reik�mingai tarė pulkininkas D�onsonas.�� O kas, ponia Li, jūsų manymu, galėjo juos pavogti?

Ji papurtė galv�.

��Ne�inau, tikrai sakau�� ne�inau. Tarnų dorumu a� tikiu. Be to, vargu ar jie būtų galėj� įsigauti į seif�. Mano uo�vis dien� naktį būdavo kambaryje. Jis niekada nenulipdavo į apa�i�.

��Kam leisdavo laisvai įeiti į savo kambarį?

��Horburiui. Jis paklodavo lov� ir visk� sutvarkydavo. Antroji tarnaitė rytais i�valydavo �idinį ir u�kurdavo ugnį. O �iaip viskuo rūpinosi Horburis.

��Vadinasi, vienintelis �mogus, galėj�s pavogti deimantus,�� Horburis?�� paklausė Puaro.

��Taip.

��Tai gal jis ir pavogė?

��Galbūt. Toki� galimyb� Horburis turėjo. O ties� sakant, a� net ne�inau, k� manyti.

��Jūsų vyras,�� t�sė pulkininkas D�onsonas,�� mums papasakojo, kaip jis praleido �į vakar�. Pra�y�iau ir jūsų to paties. Kada paskutinį kart� matėte savo uo�vį?

��Mes visi buvome pas jį �iandien prie� arbat�. Tada a� jį ir ma�iau paskutinį kart�.

��Ar vėliau pas jį neu�ėjote palinkėti labos nakties?

��Ne,�� grie�tai atsakė Lidija.

��Kur buvote nusikaltimo metu?�� paklausė policijos vir�ininkas.

��Svetainėje.

��Ar girdėjote triuk�m� vir�uje?

��Man pasirodė, kad nukrito koks nors sunkus daiktas. Juk �inote�� jo kambarys yra vir� valgomojo, o ne vir� svetainės, todėl menkiau girdėjau triuk�m�.

��Bet klyksm� girdėjote?

Lidija sudrebėjo.

��Taip, girdėjau... Tai buvo baisus riksmas... kaip... taip tikriausiai rėkia nuodėmingieji pragare. A� i� karto supratau�� įvyko ka�kas baisaus. Puoliau i� kambario ir nubėgau laiptais į antr� auk�t� paskui vyr� ir Harį.

��Kas dar buvo su jumis svetainėje?

Lidija suraukė kakt�.

��Net negaliu atsiminti. Deividas tikriausiai buvo gretimame kambaryje. Jis skambino Mendelson�. Rodos, Hilda nuėjo pas jį.

��O kitos dvi damos?

Lidija dvejodama tarė:

��Magdalena nuėjo paskambinti telefonu. Niekaip neprisimenu, sugrį�o ji iki to laiko ar ne. O kur buvo Pilara, a� ne�inau.

��Vadinasi, svetainėje jūs buvote viena?�� įsiterpė Puaro.

��Taip... taip, i� tikrųjų, vadinasi, buvau viena.

��Grį�kime prie deimantų,�� tarė pulkininkas D�onsonas.�� Pone Li, ar �inote tėvo seifo �ifr�? Pastebėjau, kad seifas gana senamadi�kos konstrukcijos.

���ifr� jis buvo u�sira��s ma�oje u�ra�ų knygelėje, kuri� ne�iodavosi chalato ki�enėje.

��Gerai, į j� mes �vilgtelėsime truputį vėliau. O dabar turbūt reikėtų apklausti visus kitus, kad damos galėtų eiti miegoti.

Lidija atsistojo.

��Eime, Alfredai,�� ji atsisuko į policininkus.�� Ar visus pakviesti?

��Po vien�, jeigu neprie�taraujate, ponia Li.

���inoma, ne.

Ji pasuko prie durų. Alfredas nusekė i� paskos. Netikėtai jis atsigr�ė.

��Taip ir yra,�� su�uko Alfredas ir skubiu �ingsniu priėjo prie Puaro.�� Jūs�� Erkiulis Puaro! I� karto neatpa�inau...

Jis kalbėjo skubėdamas, neai�kiai, tyliai, susijaudin�s:

��Tai likimo dovana! Jūs turite surasti teisyb�, pone Puaro. I�laidų nepaisykite! A� apmokėsiu bet koki� s�skait�. Bet raskite! Mano varg�as tėvas... Jį nu�udė... nu�udė nepaprastai �iauriai! Jūs privalote rasti �udik�, mesjė Puaro. U� mano tėv� turi būti atker�yta.

��Galiu jums pri�adėti, pone Li,�� tarė Puaro,�� kad a� nepagailėsiu jėgų talkindamas pulkininkui D�onsonui ir vyresniajam inspektoriui Sagdenui.

��Jūs turite man padėti!�� su�uko Alfredas Li.�� Tėvo �udikas turi sulaukti atpildo!

Jis visas ėmė kretėti. Lidija priėjo prie vyro ir paėmė u� rankos.

��Einam, Alfredai,�� tarė.�� Pakvieskime kitus.

Jos akys susidūrė su Puaro akimis. Jis nustebo�� jos buvo ramios ir dr�sios. Tokia moteris moka saugoti paslaptį.

���Ir kas būtų galėj�s pamanyti, kad tiek to kraujo...��� pacitavo Puaro.

Lidija neleido jam baigti:

��Nereikia! Netarkite daugiau nė �od�io!

��Jūs �itaip pasakėte, madam,�� tyliai paprie�taravo Puaro.

��Jūs, ne a�.

Ji atsiduso.

��Atsimenu. Tai buvo taip... taip baisu.

Ji skubiai i�ėjo i� kambario. Vyras neatsiliko. 9

D�ord�as Li buvo nekalbus ir pabrė�tinai korekti�kas.

��Baisus įvykis,�� tarė linguodamas galv�.�� Baisus, baisus atsitikimas. �itaip gali padaryti tik beprotis.

��Taip manote?�� mandagiai paklausė pulkininkas D�onsonas.

��Juk akivaizdu�� �udikas maniakas. Turbūt pabėgo i� beprotnamio.

Į pokalbį įsiterpė inspektorius Sagdenas.

��O kaip, jūsų manymu, tas e... e beprotis pakliuvo į �iuos namus ir kokiu būdu i� jų paspruko?

D�ord�as gū�telėjo pe�iais.

��Tai policijos reikalas,�� tarė jis.�� Policijos rūpestis i�siai�kinti, kaip jis �ia įėjo ir kur dingo.

��Mes k� tik ap�iūrėjome nam�,�� tarė Sagdenas.�� Visi langai u�daryti i� vidaus. Durys į kiem� u�rakintos, pagrindinės�� taip pat. Joks gyvas padaras negalėjo įeiti per virtuv�, nepastebėtas tarnų.

��Bet tai absurdas!�� su�uko D�ord�as Li.�� Tuoj jūs pasakysite, kad mano tėvas nenu�udytas, kad jis gyvas!

��Ne, jį nu�udė, dėl �ito netenka abejoti,�� tarė inspektorius.

Policijos vir�ininkas atsikrenk�tė ir pats ėmė tardyti.

��Prisiminkite, pone Li, kur jūs buvote �mog�udystės metu.

��Valgomajame. Tai įvyko tuoj po pietų. Nors ne. Rodos, a� buvau �itame kambaryje. Tik k� baigiau kalbėti telefonu ir...

��Jūs skambinote telefonu?

��Taip. A� skambinau konservatorių partijos atstovui Vesteringame. Tai mano rinkimų apygarda. Neatidėliotini reikalai...

��Ir, vos baig�s pokalbį, i�girdote riksm�?

D�ord�� nukrėtė �iurpas.

��Taip, labai nemalonus riksmas. Nuo jo man hm... gyslose u��alo kraujas. Paskui pasigirdo kriokimas ir garguliavimas.�� D�ord�o kakta apsipylė stambiais prakaito la�ais, ir jis, i�sitrauk�s nosin�, j� nusi�luostė.�� Baisus dalykas,�� burbtelėjo.

��Paskui bėgote į vir�ų?

��Taip.

��Ar ant laiptų sutikote savo brolius�� pon� Alfred� ir pon� Harį Li?

��Ne, jie turbūt u�lipo į vir�ų pirmiau man�s.

��Pone Li, kada paskutinį kart� matėte savo tėv�?

���iandien dien�. Mes visi pas jį buvome.

��Vėliau nebeu�ėjote?

��Ne.

Policijos vir�ininkas patylėjo, o tada paklausė:

��Ar �inojote, kur jūsų tėvas savo kambaryje, seife, laiko brangius deimantus?

D�ord�as Li linktelėjo.

��Kvaila u�gaida,�� reik�mingai tarė jis.�� A� da�nai jam apie tai u�simindavau. Jį galėjo nu�udyti vien dėl tų, kaip man atrodo, dėl tų, kaip �ia pasakius...

Pulkininkas D�onsonas jį nutraukė:

��Ar �inojote, kad deimantai dingo?

D�ord�as net i�si�iojo. Didelės akys dar labiau i�sprogo ant kaktos.

��Vadinasi, jį nu�udė dėl jų?

��Apie dingusius deimantus kelios valandos prie� mirtį jūsų tėvas prane�ė policijai,�� pridūrė D�onsonas.

D�ord�as susijaudino:

��Bet jeigu taip, tai a� nesuprantu...

��Mes irgi nesuprantame,�� tyliai tarė Erkiulis Puaro. 10

Į kambarį nesivar�ydamas įėjo Haris Li. Puaro pasirodė, kad jis jau ka�kada buvo mat�s �į �mogų. Susirauk�s stengėsi atsiminti, kur krito į akį nosis su kuprele, nepriklausoma, i�didi galvos laikysena, atki�tas smakras. Nors Haris Li�� stambus vyras, o jo tėvas buvo vidutini�ko ūgio, i� veido jie pana�ūs kaip du vandens la�ai.

Dar Puaro pastebėjo, kad, nepaisant laisvų manierų, Haris Li labai sunerim�s ir nervinasi, nors stengiasi tai nuslėpti apsimestiniu i�didumu.

��Na, d�entelmenai, k� turė�iau pasakyti?�� paklausė jis.

��Mes būtume dėkingi,�� tarė pulkininkas D�onsonas,�� jeigu bent �iek tiek paai�kintumėt �io vakaro įvykius.

Haris Li papurtė galv�.

��A� nieko ne�inau. Visai nieko. Viskas gana keista ir labai netikėta.

��Rodos, jūs neseniai grį�ote i� u�sienio, pone Li?�� paklausė Puaro.

Haris Li �vitriai atsigr�ė į jį.

��Tikrai taip. Atvykau į Anglij� praėjusi� savait�.

��Jau labai seniai nebuvote u�suk�s į namus, ar ne?

Haris Li pakėlė į vir�ų smakr� ir nusijuokė.

��Jeigu jums dar nespėjo apie mane papasakoti, tai netrukus papasakos! A��� sūnus palaidūnas, d�entelmenai. �į lizd� palikau beveik prie� 20 metų.

��Bet dabar sugrį�ote. Papasakokite mums, kodėl?�� papra�ė Puaro.

Tam tikra atsainaus atlapa�ird�io maniera Haris atsakė:

��A� pasielgiau lygiai taip, kaip tas vyrukas, apie kurį pasakojama Biblijoje,�� ir jam, ir man pabodo klajoti. Be to, gavau tėvo lai�k��� jis kvietė grį�ti namo. Pasirodo, tai buvo kvietimas į teism�, ir a� atvykau, kad su manimi susidorotų. �tai ir viskas.

��Jūs grį�ote ilgam ar ruo�iatės netrukus vėl i�vykti?�� paklausė Puaro.

��A� grį�au namo�� visiems laikams!

��Taip pageidavo tėvas?

��Senis buvo patenkintas,�� Haris nusijuokė. Jo akys prisimerkė.�� Jam iki gyvo kaulo pabodo �ia gyventi su Alfredu. Alfredas�� baisus niurzglys, be galo tvarkingas ir taip toliau, bet jis�� netinkamas tėtu�io draugas,�� juk tėvas ka�kada mėgo linksmai pagyventi. Jis norėjo, kad a� sudary�iau jam kompanij�.

��O kaip į tai reagavo jūsų brolis ir jo �mona?�� Puaro truputį pa�iau�ė antakius.

��Alfredas? Alfredas net pamėlynavo i� pyk�io. O Lidija�� ne�inau. Galbūt ji sutriko dėl pasikeitusios Alfredo padėties. Bet neabejoju, kad galų gale ji mane pamėgtų. Lidija man patiko i� pirmo �vilgsnio. �avi moteris. A� su ja sutar�iau. Bet Alfredas�� tai jau kas kita,�� Haris ir vėl nusijuokė.�� Alfredas visada velnioni�kai man pavydėjo. Jis namisėda, paklusnus �unelis, o k� i� tokio gyvenimo laimėjo? Tai, k� paprastai laimi geras berniukas�� spyrį į u�pakalį. Patikėkite, d�entelmenai, dorybingieji niekada nesulaukia pagyrimo.

Jis �vilgsniu permetė vyrus.

��Tikiuosi, mano atvirumas jūsų ne�okiruoja? Mat tai�� kaip sykis toji tiesa, kuri� jūs trok�tate �inoti. Puikiai suprantu�� viskas baigsis tuo, kad jūs i�versite į dienos �vies� ne�varius mūsų �eimynėlės baltinius. Savo a� galiu parodyti tiesiog dabar. Nepasaky�iau, kad tėvo mirtis su�eidė mano �irdį�� juk a� nuodėmingojo senio nema�iau nuo vaikystės. Bet kad ir kaip ten būtų, jis�� mano tėvas, ir jį nu�udė. A� pasireng�s susidoroti su �mog�ud�iu savo rankomis,�� Haris atki�o smakr� ir stebėjo, kokį įspūdį jo �od�iai padarė policininkams.�� Mūsų �eimoje visi labai ker�tingi. Li niekada nieko nepamir�ta. Ir a� turiu būti tikras, kad �mog�udys bus sugautas ir pakartas.

��Manau, galite mumis pasikliauti. Padarysime visk�, k� galėsime, pone Li,�� įsiterpė Sagdenas.

��Jeigu jūs drebinsite kinkas, tai a� pats imsiuosi darbo,�� pa�adėjo Haris Li.

Policijos vir�ininkas sudirg�s paklausė:

��Ar jūs turite koki� versij��� kas galėjo būti tas �udikas, pone Li?

Haris papurtė galv�.

��Ne,�� neskubėdamas atsakė jis.�� I� prad�ių a� sutrikau nuo vienos galvon �ovusios minties. Bet kuo daugiau apie tai m�stau, tuo ai�kiau suprantu, kad �udikas negalėjo ateiti i� gatvės.

��Teisingai,�� patvirtino Sagdenas ir linktelėjo.

��O jeigu tai tiesa,�� t�sė Haris Li,�� vadinasi, �udikas yra �iuose namuose. Bet kas, velniai rautų, sugalvojo tai padaryti? Tarnų negaliu įtarti. Tresilianas �ia nuo pasaulio sukūrimo. Kvailelis liokajus Volteris? Nė u� k�! Tas akiplė�a Horburis? Bet Tresilianas sako, kad jis i�ėj�s į kin�. Taigi, koki� galime padaryti i�vad�? Jeigu atmesime Stiven� Far� (i� tikrųjų, ko jam, po velnių, �ia trenktis i� Pietų Afrikos ir papjauti visai nepa�įstam� �mogų!),�� jeigu atmesime jį, tai lieka tik mūsų �eima. Bet prisiekiu gyvybe�� a� neįsivaizduoju, kas i� mūsų tai galėjo padaryti! Alfredas?! Jis dievino tėv�. D�ord�as? Jam nepakaktų dvasios. Deividas? Deividas visada buvo neurastenikas, alpdavo nusibrozdin�s pir�t�. Jų �monos? Bet nuslinkti ir �altakrauji�kai perrė�ti vyri�kiui gerklꠗ ne moters darbas. Tai kas tai padarė? Velniai rautų, �tai k� noriu �inoti!

Pulkininkas D�onsonas atsikrenk�tė�� tai paprastai reik�davo, kad jis imasi savo tarnybinių pareigų.

��Kada jūs paskutinį kart� matėte savo tėv�?

��Po arbatos. Jis k� tik buvo susikib�s su Alfredu. O jų gin�o prie�astis buvo jūsų nuolankusis tarnas. Senis spardėsi kaip nei�jodinėtas er�ilas. Jis visada mėgdavo pjudyti �mones. Kaip tik todėl ty�ia niekam nesakė ir apie mano atvykim�. Norėjo pa�iūrėti, kokia kils mai�atis, kai a� netikėtai įgriūsiu! Ir dėl tos pa�ios prie�asties jis paskelbė norįs perra�yti testament�.

Puaro pagyvėj�s paklausė:

��Vadinasi, jūsų tėvas u�siminė apie testament�?

��Taip. Visiems girdint. Jis �iūrėjo lyg katinas, kaip mes reaguosime. Jis lyg ir dėl to pakvietė po Kalėdų u�sukti savo bi�iulį advokat�.

Puaro pasidomėjo:

��Kokias pataisas rengėsi padaryti testamente?

Haris Li nusijuokė.

��Apie tai jis neu�siminė nė puse �od�io. Senas lapinas! Bet a� manau, tiksliau sakant, esu link�s manyti, kad jos būtų buvusios mano naudai. Tikriausiai pirmuosiuose testamentuose man�s neminėjo. O dabar jis panoro ir man �į t� palikti. Ir Pilarai�� jis norėjo pasirūpinti ja. Neabejoju, ji būtų gavusi ger� k�snelį. Ar dar jos nematėte? Nuostabi būtybė, �itoji Pilara, joje įsikūnij�s ir pietieti�kas temperamentas, ir pietieti�kas �iaurumas. Gaila, kad a� esu jos dėdė.

��Norite pasakyti, kad jūsų tėvas jai buvo neabejingas?

Haris linktelėjo.

��Ji suvokė, kaip apsukti senį apie savo pir��iuk�. Vis� laik� tik ir sėdėjo vir�uje pas jį. Kertu la�ybų, ma�ylė i�manė, k� daro! Bet dabar jis mir�s. Ir nebus jokių testamentų nei Pilaros, nei mano naudai. Nepasisekė!

Jis susiraukė, truputį patylėjo ir kalbėjo jau kitu tonu:

��Ta�iau a� nukrypau į lankas. Jūs klausėte, kada paskutinį kart� ma�iau tėv�? Jau sakiau�� po arbatos, turbūt �iek tiek po �e�ių. Senis buvo geros nuotaikos, gal �iek tiek pavarg�s. A� i�ėjau, palik�s jį su Horburiu. Daugiau mes nesimatėme.

��Kur buvote jo mirties momentu?

��Valgomajame, su broliu Alfredu. Vyko ne visai taiki popietinė konferencija. Mūsų gana sunkios derybos buvo bema� įpusėjusios, kai vir�uje pasigirdo triuk�mas. Rodėsi, ten grumiasi du �monės. O paskui nelaimingasis tėtu�is su�uko. Riksmas buvo toks, tarsi skerstų kiaul�. Alfredas suakmenėjo, i�si�iojo. A� mikliai jam padėjau atgauti �ad�, ir mudu nubėgome į vir�ų. Durys buvo u�rakintos. Teko i�lau�ti, nors tai buvo ne taip jau paprasta. Kaip jas u�rakino, neįsivaizduoju. Juk kambaryje nebuvo nieko, tik tėvas, ir tegu a� �ia skrad�iai prasmengu, jeigu �udikas galėjo i� ten i�trūkti pro lang�!

��Ar durys u�rakintos i� lauko pusės?�� paklausė inspektorius Sagdenas.

��K�?�� Haris nesuvokdamas klausimo �iūrėjo į jį.�� Ne, galiu prisiekti, raktas buvo įki�tas i� vidaus.

Puaro tyliai pasmalsavo:

��Neapsirinkate?

��A� stengiausi visk� įsidėmėti,�� grie�tai atsakė Haris.�� Turiu tokį įprotį,�� jis i��aukiamai nu�velgė visus tris vyrus i� eilės.�� K� dar norėtumėte su�inoti, d�entelmenai?

D�onsonas papurtė galv�.

��A�iū, pone Li, visa kita�� vėliau. Gal būsite toks malonus ir pakviesite kit� �mogų?

���inoma.

Haris i�ėjo neatsigr�damas.

Trys vyrai susi�valgė.

��K� pasakysi, Sagdenai?�� paklausė pulkininkas.

��Jis ka�ko bijo. Įdomu�� ko? 11

Magdalena Li efektingai stabtelėjo tarpduryje, grak��iai pasitaisė platinos spalvos plaukus ir tik tada įėjo į kambarį. Aptempta aksominė �viesiai �alios spalvos suknelė pabrė�ė jos daili� figūr�. Magdalena atrodė gana jaunai. Buvo matyti, kad ji �iek tiek i�sigandusi.

Vyrai valandėl� ja pasigėrėjo. D�onsono akyse atsispindėjo nuostaba ir susi�avėjimas. Inspektorius Sagdenas stengėsi neparodyti savo jausmų ir tiesiog nėrėsi i� kailio vaizduodamas nekantrų, savo darbu u�siėmusį �mogų. Erkiulio Puaro akyse irgi ka�kas �vystelėjo (tai tikrai buvo galima pastebėti), nors jis �avėjosi ne tiek Magdalenos gro�iu, kiek jos mokėjimu tuo gro�iu naudotis. Jolie manneguin, la petite,�� pagalvojo Puaro.�� Eile se pose tout naturellement. Eile a les yeux dures.�14.

�Velnioni�kai simpati�ka moteris,�� nutarė pats sau vienas pulkininkas.�� Jeigu D�ord�as Li neprilaikys jos u� pasaitėlio, patirs daug nemalonumų.� O inspektorius Sagdenas pamanė: �Tu��iagalvė ir savimyla. J� mes beregint perk�sim�.

Pulkininkas D�onsonas atsistojo.

��Pra�om sėstis, ponia Li. Juk jūs...

��Pono D�ord�o Li �mona.

Ji maloniai �ypsodamasi atsisėdo. �vilgsnis bylojo: �Pirmiausia jūs vyrai, o jau tada�� policininkai, ir ne tokie jau baisūs�. Ji �iūrėjo į Puaro. Tie svetimtau�iai tokie jautrūs, kai turi reikalų su moterimis. Į inspektorių Sagden� papras�iausiai ji nekreipė dėmesio. Sunėrusi rankas ir nutaisiusi jaudinan�i� sutrikusio �mogaus poz�, Magdalena suulbėjo:

��Tai baisu. A� taip bijau!

��Kur gi ne, ponia Li, suprantu, koks tai smūgis,�� u�jautė pulkininkas D�onsonas,�� bet viskas, kas blogiausia, jau praeityje. Mes papras�iausiai norime i�girsti, kaip viskas vyko.

Ji su�uko:

��Bet a� nieko ne�inau, i� tikrųjų�� nieko.

Akimirk� policijos vir�ininko akys susiaurėjo. Jis tarė:

��Suprantama, ne�inote.

��Mes atva�iavome tik vakar. D�ord�as privertė mane va�iuoti �ionai �v�sti Kalėdų. Jau geriau bū�iau nė kojos i� namų nei�kėlusi. Tokios baisybės dar nebuvau ma�iusi!

��Taip, jūs patyrėte stiprų sukrėtim�.

��Suprantate, a� beveik nepa�įstu D�ord�o giminai�ių. Pon� Li ma�iau viso labo du kartus�� per mūsų vestuves ir dar vien� kart�. Su Alfredu ir Lidija, �inoma, susitikdavome da�niau, bet ir jie man beveik nepa�įstami �monės.

Į vyrus �velgė persigandusi moteris. Ir vėl Erkiulio Puaro akyse �mėstelėjo smalsumo kibirk�tėlė. Jis pagalvojo: �Eile jous tres bien la comedie, cettepetite...�15

��Suprantu, suprantu,�� tarė pulkininkas D�onsonas.�� Dabar prisiminkite, kada paskutinį kart� savo uo�vį matėte gyv�.

���iandien. Tai buvo taip nemalonu.

��Nemalonu? Kodėl?�� tuoj paklausė D�onsonas.

��Jie buvo tokie pikti!

��Kas?

��Ogi jie visi. I�skyrus D�ord��, suprantama. Tėvas jam nieko nesakė. Bet visi kiti...

��Papasakokite smulkiau, kas įvyko.

��Gerai. Kai mes ten suėjome�� Simeonas Li papra�ė visų u�eiti,�� jis kalbėjo telefonu su savo advokatu apie testament�. Paskui tė�kė Alfredui, es� jo mina labai niūri. A� manau, Alfredas buvo susinervin�s todėl, kad Haris rengiasi pasilikti �ia gyventi. Tikriausiai tai Alfred� labai sukrėtė. Suprantate, prie� daugelį metų Haris i�krėtė ka�koki� �unyb�. O paskui ponas Li ka�k� pasakė apie savo velion� �mon��� regis, kad ji turėjusi vi�tos smegenis. Tada pasi�iau�ė Deividas, tiesiog pasidarė baisus. Rodos, galėjo u�mu�ti tėv�. O!�� staiga ji nutilo, akys i�siplėtė i� siaubo.�� A� ne tai turėjau galvoje. A� visai ne tai turėjau galvoje!

Pulkininkas D�onsonas paskubėjo Magdalen� nuraminti:

��Taip, taip, �inoma. Tiesiog vaizdingas pasakymas, ir tiek.

��Hilda, �mona, jį nuramino. �tai turbūt ir viskas. Ponas Li pasakė, kad daugiau nė vieno nepageidauj�s �iandien matyti, ir mes i�ėjome.

��O paskui jau jo neberegėjote?

��Ne, iki to laiko, kai...

Ji krūptelėjo.

Pulkininkas D�onsonas apibendrino:

��Viskas ai�ku. Dabar sakykite�� kur buvote �mog�udystės momentu?

��O, leiskite pagalvoti. Regis, svetainėje.

��Ar tikrai?

Magdalenos akys su�vilgo. Ji nuleido galv�. Po valandėlės tarė:

���inoma! Kaip kvaila... A� nuėjau paskambinti. Viskas taip susivėlė...

��Vadinasi, jūs kalbėjote telefonu. Kuriame kambaryje?

��Juk tik �ia yra telefonas, jeigu neminėsime aparato uo�vio kambaryje.

��Ar tuo metu su jumis dar kas nors buvo?�� paklausė inspektorius Sagdenas.

Magdalena pa�velgė į jį pla�iai i�plėtusi akis.

��O ne, a� buvau viena.

��Kiek laiko �ia buvote?

��Truputį u�gai�au. Vakare ne taip lengva prisiskambinti.

��Tikriausiai skambinote į u�miestį?

��Taip, a� skambinau į Vesteringam�.

��Taip. O po to?

��Paskui pasigirdo tas baisus riksmas, ir visi bėgome į vir�ų. Durys pasirodė esan�ios u�rakintos, jas i�lau�ė. Ko�maras! Niekada �ito nepamir�iu.

���inoma, �inoma!�� pulkininko D�onsono balsas ka�in kokios u�uojautos nerodė.�� Ar �inojote, kad uo�vis seife saugojo gana vertingus deimantus?

��Ne. Nejaugi deimantus?�� ji i� tiesų nustebo.�� Kokius deimantus?

��Deimantus, kurių vertė�� de�imt tūkstan�ių svarų,�� paai�kino Erkiulis Puaro.

��Ak!�� �itas trumpas �ūksnis i�rei�kė nepaprast� moters godum�.

��Na, k� gi,�� tarė pulkininkas D�onsonas,�� manau, �iandien gana. Tik jau nebesijaudinkite, ponia Li.

��O, a�iū.

Ji atsistojo ir visus paeiliui�� D�onson�, Sagden� ir Puaro�� apdovanojo dėkingos ma�os mergaitės �ypsena. Tada, auk�tai i�kėlusi galv�, truputį į �onus atki�usi delnus, ji nu�ingsniavo prie durų.

Pulkininkas D�onsonas �ūktelėjo.

��Papra�ykite, kad u�eitų jūsų dieveris�� ponas Deividas Li.

U�dar�s duris, pulkininkas grį�o prie stalo.

��Na,�� paklausė,�� k� manote? �is tas ai�kėja. Ar pastebėjote vien� detal�? D�ord�as Li girdi riksm� kalbėdamas telefonu! Įdomus sutapimas, ar ne? K� apie tai manote, Sagdenai?

Truputį pagalvoj�s, vyresnysis inspektorius atsakė:

��Nenoriu į�eisti �itos ledi, bet man atrodo, jog ji, kad ir kaip mikliai sugebėtų i�vilioti i� d�entelmeno pinigus, perrė�ti gerklės negalėtų. Tai ne jos stilius.

��Kas gali �inoti!�� burbtelėjo Puaro.

Policijos vir�ininkas atsigr�ė į seklį.

��O jūs, Puaro, k� jūs manote?

Erkiulis Puaro pasilenkė, nupūtė dulkel� nuo �vakidės ir atsakė:

��A� manau, kad ypa� svarbi� reik�m� turi �imėno Li charakteris. Kaip tik, man regis, bylos mįslės atsakymas yra velionio charakteris.

Inspektorius Sagdenas sutrik�s su�iuro į jį.

��Nelabai suprantu, pone Puaro, k� turite galvoje,�� tarė jis.�� K� bendra turi velionio charakteris su �mog�udyste?

Puaro mįslingai atsakė:

��Aukos charakteris betarpi�kai susij�s su �mog�udyste. Dezdemonos tyrumas ir naivumas buvo svarbiausia jos mirties prie�astis�� ne tokia patikli moteris būtų pastebėjusi Jago intrigas ir jas atskleidusi. Visi�kai logi�ka, kad Marato mirtį vonioje lėmė jo apsileidimas. Markucijus nuo �pagos dūrio mirė per savo kar�tako�i�kum�.

Pulkininkas D�onsonas pasukiojo ūs�.

��Puaro, sakykite, koki� padarėte i�vad�?

��Kad Simeonas Li buvo gana savoti�kas �mogus. Jo savoti�kumas ir paskatino veikti tam tikras jėgas, kurios lėmė jo mirtį.

��Nemanote, kad svarbiausia prie�astis�� deimantai?

Puaro, i�vyd�s sutrikusį dor� D�onsono veid�, nusi�ypsojo.

��Mais oui16,�� tarė jis,�� juk Simeonas Li laikė ne�lifuotus deimantus, kurių vertė de�imt tūkstan�ių svarų, tik dėl savo keisto charakterio. Normalus �mogus �itaip nė u� k� nebūtų elg�sis.

���iuo at�vilgiu jūs teisus, pone Puaro,�� linktelėjo inspektorius, pagaliau suprat�s, kur lenkia Puaro.�� Jis buvo keistas tipas, �itas ponas Li. Turėjo akmenis po ranka tik tam, kad retkar�iais juos paimtų, palaikytų ir prisimintų seniai prabėgusi� jaunyst�. �tai kodėl nedavė juvelyrui jų apdoroti.

Puaro energingai ėmė linksėti galva.

��Visi�kai teisingai. A� matau, inspektoriau, jūs gana į�valgus.

Inspektorius, regis, kiek suabejojo komplimento nuo�irdumu, bet jo dvejones nutraukė pulkininkas D�onsonas:

���ia yra dar �is tas, Puaro. A� ne�inau, ar pastebėjote...

��O taip,�� nuramino jį Puaro.�� A� nujau�iu, k� turite omenyje. Ponia Magdalena Li pritau�kė mums daugiau, negu �ino. Ji gana vaizd�iai nupie�ė paskutinį �eimos pokalbį. Ji pabrė�ė�� ir taip naiviai,�� kad Alfredas pyk�s ant tėvo, o Deividas galėj�s net jį u�mu�ti. Ir viena, ir kita, a� manau, tiesa. Bet mes tuo remdamiesi padarysime savas i�vadas. Kodėl Simeonas Li susikvietė �eim�? Kodėl visi įėjo kaip tik tuo momentu, kai jis kalbėjosi su advokatu? Tai ne paprastas atsitiktinumas. Ponas Li norėjo, kad jie i�girstų! Varg�as senis�� jis prirakintas prie kėdės ir negali linksmintis kaip jaunystėje. Ir �it susigalvoja sau nauj� pramog��� �aidim� niek�i�kiausiais jausmais ir aistromis! O su tuo susij� kas kita�� tro�kimas su�adinti savo vaikų godum� ir gob�um�. �aidimas neaplenkė nė vieno. Pon� D�ord�� Li tai lie�ia lygiai kaip ir kitus. Ta�iau jo �mona delika�iai apie tai nutylėjo. �inoma, jos adresu senis nei�drįso paleisti nuodingos strėlės. Man atrodo, i� kitų mes i�girsime, k� jis pasakė D�ord�ui ir jo �monai...

Puaro nutilo�� durys atsivėrė, ir įėjo Deividas Li. 12

Deividas Li laikėsi ramiai, pernelyg ramiai. Jis pasitraukė kėd�, atsisėdo ir gana niūriai, bet kartu ir smalsiai �velgė į pulkinink� D�onson�.

Elektros �viesoje �vytėjo baltų plaukų, krintan�ių ant kaktos, sruoga, ai�kiai matėsi i�si�ov� �andikauliai. Deividas atrodė keistai jaunas, ir sunku buvo patikėti, kad jis�� to rauk�lėto senio, kurio kūnas stingsta vir�uje, sūnus.

��Taigi, d�entelmenai,�� Deividas pirmas sutrikdė tyl�.�� Kuo galiu būti naudingas?

��Kaip supratau, pone Li,�� tarė pulkininkas D�onsonas,�� �iandien jūsų tėvo kambaryje buvo susirinkusi visa �eima.

��Taip. Bet tai buvo neoficialus susibūrimas. A� noriu pasakyti�� tai nebuvo �eimos taryba.

��Kas gi ten vyko?

Deividas Li ramiai paai�kino:

��Mano tėvas buvo prastos nuotaikos. Nėra ko stebėtis�� senas �mogus, ir dar ligonis. Suprantama, jam galima u� tai atleisti. Regis, jis mus pasikvietė tam... na, kad ant mūsų galvų i�lietų vis� susikaupusį pyktį.

��Ar atsimenate, k� jis sakė?

��Tai skambėjo gana kvailai. Jis parei�kė, kad i� mūsų nes� jokios naudos. Kad jo �eimoje nėra nė vieno vyro. Jis sakė, kad Pilara�� mano dukterė�ia i� Ispanijos�� atstoja bet kuriuos du i� mūsų. Jis sakė...�� Deividas nutilo.

��Pone Li, jeigu galite, pra�ome tiksliai pakartoti jo �od�ius,�� papra�ė Puaro.

��Jis kalbėjo gana �iurk��iai. Sakė, kad ka�kur pasaulyje tikriausiai turįs geresnių sūnų, nors jie ir neteisėti.

Kai Deividas sakė tuos �od�ius, nervingame jo veide atsispindėjo pasi�lyk�tėjimas.

Inspektorius staiga sunerimo. Palink�s į priekį, paklausė:

��Ar ponas Li k� nors sakė jūsų broliui, ponui D�ord�ui Li?

��D�ord�ui? Neatsimenu. A, tiesa, rodos, jis sakė, kad artimiausiu metu suma�insi�s jam i�laikyti skiriam� pinigų sum�. D�ord�as labai sunerimo, i�raudo kaip pomidoras. Jis net u�springo i� netikėtumo, o paskui ėmė aimanuoti, kad nesugebėsi�s gyventi gaudamas menkesn� param�. Tėvas gana abejingai atrė�ė�� i�gyvensi. Ir patarė prispirti �mon�, es� ji galėtų ekonomi�kiau tvarkytų ūkį. Gana piktas juokas�� juk D�ord�as ir taip �yk�tus, laiko u�spaud�s ir taupo kiekvien� pens�. Magdalena, girdėjau, atvirk��iai, mėgsta �vaistyti pinigus, juk jos skonis�� ekstravaganti�kas.

��Vadinasi, ji irgi sunerimo?�� paklausė Puaro.

��Taip. Be to, tėvas jai pasakė ka�k� �iurk�taus. Rodos, leptelėjo, kad ji gyvenusi su jūros karininku. Jis neva minėjo Magdalenos tėv�, bet �ie �od�iai nuskambėjo gana dviprasmi�kai. Magdalena tir�tai i�raudo. Man jos net pagailo.

Puaro pasidomėjo:

��Ar jūsų tėvas u�siminė apie savo velion� �mon�, jūsų motin�?

Kraujas mu�ė Deividui į veid�. Ant stalo sunertos rankos ėmė virpėti ir jis nevalingai sugniau�ė pir�tus. Tyliu, slogiu balsu tarė:

��Taip, u�siminė. Jis į�eidė j�.

��K� pasakė?�� paklausė pulkininkas D�onsonas.

��Neatsimenu. Ka�k� nepagarbaus,�� atsakė Deividas.

��Ar jūsų motina neseniai mirė?�� u�jausdamas paklausė Puaro.

Deividas piktai susijuokė.

��Kas galėtų būti laimingas gyvendamas su tokiu �mogumi, kaip mano tėvas? Motina buvo �ventoji. Jis j� nukamavo.

Puaro vėl paklausė:

��Turbūt jai mirus tėvas atgailavo?

��Ne�inau. A� i�ėjau i� namų,�� �altai atsakė Deividas. Patylėj�s pridūrė:�� Tikriausiai jūs dar ne�inote, kad tėvo a� nebuvau mat�s apie dvide�imt metų ir tik dabar atva�iav�s vėl jį i�vydau. Taigi turbūt suprantate�� nieko negaliu papasakoti nei apie jo įpro�ius, nei apie jo prie�us, nei apie tai, kas dėjosi �ia, kai man�s nebuvo.

��Ar �inojote, kad seife, jūsų tėvo miegamajame, saugomi deimantai, kurių vertė gana didelė?�� paklausė pulkininkas D�onsonas.

��I� tiesų? K� gi, tada tėvas labai kvailai elgėsi,�� abejingai atsakė Deividas.

��Trumpai papasakokite, kur buvote prie� pat �mog�udyst�,�� papra�ė pulkininkas.

��K� a� veikiau? I� valgomojo i�ėjau tuoj po pietų. Nepaken�iu tų pasisėdėjimų su portveino taure. Be to, jau�iau, kad Alfredas kaipmat susipyks su Hariu, o a� nemėgstu skandalų. Tyliai i�slink�s, nuėjau į muzikos salon� ir ėmiau skambinti.

Puaro patikslino:

��Muzikos salonas, rodos, yra �alia svetainės, ar ne?

��Taip. A� skambinau tol... kol viskas įvyko.

��K� girdėjote? Tik pasistenkite gerai prisiminti.

��I� prad�ių ka�kur vir�uje duslų griūvan�ių baldų bildesį. O paskui ausis u�spaudė mirtinas riksmas,�� Deividas vėl sugniau�ė rankas.�� Jis buvo pana�us į sielos, tempiamos į pragar�, klyksm�. Dieve, koks baisus buvo tas klyksmas!

��Ar vienas buvote muzikos salone?�� paklausė D�onsonas.

��K�? Ne, su �mona Hilda. Ji atėjo i� svetainės. Mes... nukūrėme į vir�ų ir sustingome,�� jis pridūrė skubėdamas, nervingai:�� Juk nesiruo�iate klausinėti, k� a� ten i�vydau?

Pulkininkas D�onsonas nuramino:

��Ne, nėra reikalo. A�iū, pone Li, kol kas viskas. Vargu ar galite k� nors įtarti, kas nu�udė jūsų tėv�?

Deividas Li karingai su�uko:

��Man atrodo, nema�ai buvo norin�ių tai padaryti! Bet kas �udikas, a� ne�inau.

Jis skubėdamas i�ėjo ir u�trenkė duris. 13

Vos tik pulkininkas D�onsonas spėjo atsikrenk�ti, kaip buvo įprat�s, durys atsidarė ir įėjo Hilda Li.

Erkiulis Puaro smalsiai į j� pa�iūrėjo. Jis jau pastebėjo, kad brolių Li �monos�� įdomūs tyrinėjimo objektai. Greitos reakcijos ir ver�lios elegancijos Lidija, gundanti ir �avi Magdalena, o dabar jis i�vydo tre�i�j� moterį�� rami�, savimi pasitikin�i�, nepaprastos savitvardos ledi. Puaro įsidėmėjo, kad Hilda gana jauna�� tik j� sendina senamadi�ka �ukuosena ir drabu�iai. Jos pilk�vai rausvuose plaukuose nesimatė �ilų gijų, o gana putlus veidas su ramiomis rudomis akimis spinduliavo nuo�irdumu. Puaro pamanė: ji�� �auni moteris.

Tuo tarpu pulkininkas D�onsonas tarė be galo meiliu balsu:

��Tai �iaurus jūsų visų i�bandymas. Puikiai suprantu, kas dedasi jūsų vyro �irdyje, ponia Li. Jūs pirm� kart� Gorston Hole?

Ji tylėdama linktelėjo.

��Iki �iol nebuvote pa�įstama su savo uo�viu�� ponu Li?

Hilda atsakė melodingu balsu:

��Ne. Kai mes susituokėme, Deividas jau buvo i�ėj�s i� �ių namų. Su savo �eima jis nenorėjo palaikyti jokių ry�ių. Iki �iol mes nebuvome susitik� nė su vienu i� jų.

��Kodėl atva�iavote dabar?

��Uo�vis atsiuntė Deividui lai�k�. Skundėsi, kad jau senas, ir pageidavo pamatyti per Kalėdas visus savo vaikus.

��Ir jūsų vyras nutarė atsiliepti į kvietim�?

��Ko gero, atvykimo iniciatorė buvau a�. Mat neteisingai įvertinau situacij�.

Puaro pasinaudojo pauze ir paklausė:

��Gal būtumėte tokia maloni, madam, ir �iek tiek smulkiau paai�kintumėt, k� turite omenyje. Viskas, k� papasakosite, mums labai pravers.

Hilda greitai pasisuko į jį ir tarė:

��A� niekada nebuvau ma�iusi uo�vio ir nieko ne�inojau apie jo tikruosius kėslus. Maniau, kad jis senas, vieni�as ir i� tikrųjų nori sutaikyti visus savo vaikus.

��O kokie, jūsų manymu, buvo tikrieji kėslai?

Hilda akimirk� pam�stė ir atsakė:

��A� neabejoju... Taip, man nekyla nė menkiausių abejonių, kad jis norėjo ne sutaikyti, o dar labiau juos sukir�inti.

��Kaip?

Liūdnu balsu Hilda paai�kino:

��Jis mėgdavo sudirginti pa�ius �emiausius �monių instinktus. Jame buvo�� kaip �ia pasakius?�� �ėtoni�kas siautulys. Jis norėjo kaktomu�a sumu�ti savo vaikus�� kiekvien� su kitu atskirai ir su visais.

D�onsonas atid�iai pa�iūrėjo į j� ir paklausė:

��Ar jam pavyko tai padaryti?

��O, taip!�� su�uko Hilda Li.�� Jis spėjo.

Puaro t�sė:

��Madam, mums jau papasakojo, kad �įryt jis visus buvo pas save susikviet�s. Tai buvo gana audringas pokalbis, ar ne tiesa?

Ji linktelėjo.

��Pra�om papasakoti kuo smulkiau.

Hilda Li valandėl� pagalvojo ir ėmė kalbėti:

��Kai mes įėjome, uo�vis kalbėjosi telefonu.

��Su savo advokatu?

��Taip, jis papra�ė pon�... regis, �arlton��� a� gerai neįsidėmėjau pavardės�� u�sukti, kadangi jis, mano uo�vis, norįs sura�yti nauj� testament�. Dabartinis testamentas jo jau nebetenkin�s.

��Pra�om pasakyti savo nuomon�, madam,�� paragino Puaro,�� ar, jūsų manymu, jis norėjo, kad jūs visi �inotumėt apie t� pokalbį, ar atsitiktinai i�girdote jį kalbantį?

��A� beveik esu įsitikinusi�� jis patvarkė taip, kad mes girdėtume,�� atsakė Hilda.

��Vadinasi, jo tikslas buvo į�iebti �eimos narių tarpusavio nepasitikėjim�?

��Taip.

��Taigi i� tikrųjų gal jis nė neketino keisti testamento?

Hilda kiek padvejojusi atsakė:

��Ne, manau, �į kart� jis nemelavo. Tikiu, kad jis i� tikrųjų pasi�ovė sura�yti nauj� testament�. Bet jis mėgaute mėgavosi garsiai pareik�damas apie savo ketinim�.

��Madam,�� tarė Puaro,�� a� esu neoficialus asmuo, ir mano klausimai�� jūs neturėtumėt dėl to stebėtis�� gali skirtis nuo tų, kuriuos jums u�duotų britų policija. Bet vis dėlto man labai svarbu �inoti, kokius, jūsų nuomone, pakeitimus jis norėjo padaryti savo testamente? Supraskite, a� klausiu, ne k� jūs �inote, o papras�iausiai teiraujuosi jūsų nuomonės �iuo klausimu. Juk moterims būdinga turėti savo asmenin� nuomon� visais klausimais.

Hilda Li vos pastebimai nusi�ypsojo.

��K� gi, neslėpsiu nuo jūsų, k� pamaniau. Mano vyro sesuo, D�enifera, i�tekėjo u� ispano, Chuano Estravadoso. Jo duktė Pilara neseniai �ia atva�iavo pirm� kart�. Gra�i mergina. Ji tiesiog jį ap�avėjo. Man atrodo, naujajame testamente Li būtų jai paskyr�s solid�i� sum�. Galimas daiktas, ankstesniame testamente jai buvo u�ra�yta pernelyg ma�ai, o galbūt Pilara jame apskritai nebuvo paminėta.

��Jūs nepa�inojote savo vyro sesers?

��Niekada nema�iau. Jos vyras �uvo tragi�komis aplinkybėmis netrukus po vestuvių. D�enifera mirė prie� metus, ir Pilara liko na�laitė. Turbūt todėl ponas Li pakvietė j� atva�iuoti ir pasilikti gyventi pas jį, Anglijoje.

��O kaip į jos atvykim� reagavo kiti �eimos nariai?

��Manau, ji visiems patiko. Juk �iuose namuose vėl atsirado jauna, gyvenimo d�iaugsmo kupina mergina.

��O ar ji pati atrodė laiminga, �ia pakliuvusi?

��Ne�inau. Galimas daiktas, Anglijoje pernelyg �alta ir nejauku merginai, i�augusiai pietuose, Ispanijoje.

���iuo metu gyventi Ispanijoje ne taip jau malonu,�� tarė D�onsonas.�� Dabar, ponia Li, mes norėtume grį�ti prie pokalbio, įvykusio �iandien.

��Pra�au atleisti,�� burbtelėjo Puaro.�� Regis, a� nukrypau nuo temos.

Hilda Li t�sė pasakojim�:

��Baig�s kalbėti telefonu, uo�vis pa�velgė į mus ir nusijuokė. Jis papriekai�tavo, kad visų mūsų i�vaizda esanti labai niūri. Paskui parei�kė es�s pavarg�s, anksti eisi�s miegoti, ir tegu niekas nedrįst�s trukdyti. Jis sakė norįs būti geros formos per Kalėdas. Paskui,�� tai prisiminusi, Hilda suraukė antakius,�� uo�vis, regis, pasakė, kad tik u�aug�s didelėje �eimoje �mogus gali tinkamai įvertinti �i� �vent�. Ir tuoj pat ėmė kalbėti apie pinigus, apie tai, kad dabar jų reikėsi� daugiau namams i�laikyti, ir todėl D�ord�ui ir Magdalenai teksi� i�siversti ma�esne suma. Patarė jai pa�iai siūtis sau drabu�ius. Ties� sakant, pasen�s po�iūris. Todėl nėra ko stebėtis, kad Magdalena sutriko. Uo�vis dar pridūrė, kad jo �mona mokėjusi naudotis adata.

Puaro įtaigiai paklausė:

��Ir tai viskas, k� Li pasakė apie savo �mon�?

Hilda įraudo.

��Ne, dar u�siminė, kad ji buvusi tikra vi�ta. Mano vyras be galo mylėjo savo motin�, ir tie �od�iai jį suerzino. O paskui ponas Li netikėtai ėmė ant mūsų rėkti. Jis pats save įdirgino. �inoma, suprantu, kodėl...

Puaro j� pertraukė:

��Kodėl?

Hilda gū�telėjo pe�iais:

��Be abejonių, jis buvo sudirg�s ir įskaudintas dėl to, kad neturi vaikai�ių�� berniukų, Li giminės t�sėjų. Tai turbūt jį slėgė. Jis �aukė, kad jie, jo sūnūs, es� niekam tik� ar ka�k� pana�aus. Man pasidarė jo gaila, nes supratau, kaip į�eistas jo tėvi�kas i�didumas.

��O paskui?

��O paskui,�� pakartojo Hilda,�� paskui mes i�ėjome.

��Tada ir matėte pon� Li paskutinį kart�?

Ji linktelėjo.

��Kur jūs buvote �mog�udystės metu?

��Muzikos salone, su vyru. Jis man skambino pianinu.

��Kas buvo po to?

��Mes i�girdome vir�uje vartant stalus ir kėdes, dau�ant indus, ten vyko ka�kokios grumtynės. Ir tada, kai jam perrė�ė gerkl�, nuaidėjo tas ko�mari�kas riksmas.

Puaro tarė:

��Nejaugi klyksmas buvo toks baisus?�� jis truputį patylėjo.�� Ar jis buvo pana�us į klyksm� sielos, kuri� nelabasis ne�a į pragar�?

Hilda Li su�uko:

��Jis buvo dar baisesnis!

��K� turite omenyje, madam?

��Taip galėjo rėkti tiktai tas, kas apskritai neturi sielos! Tai buvo ne �mogaus, o �vėries stūgesys.

��Taip manote, madam?�� paklausė Puaro.

Hilda nieko nebeatsakė. Visa savo i�vaizda rodydama neviltį, paskendusi mintyse, ji �iūrėjo po kojomis. 14

Pilara įėjo į kambarį tarsi �vėriukas, pajut�s sp�stus. Jos akys bėgiojo nuo vieno vyro prie kito. Mergina nebuvo labai i�sigandusi, veikiau sunerimusi.

Pulkininkas D�onsonas atsistojo ir, pasiūl�s jai kėd�, pasiteiravo:

��Ar suprantate angli�kai, panele Estravados?

���inoma. Mano motina buvo anglė. Ir a� pati tikra anglė. I� balso visi pajuto�� klausimas j� labai nustebino.

Pulkininkas D�onsonas nusi�ypsojo ir �vilgtelėjo į jos nuostabius melsvai juodus plaukus, rudas akis, ry�kiai raudonas lūpas. �Tikra anglė!� Vargu ar sugalvotum labiau netinkam� Pilaros Estravados apibūdinim�.

��Ponas Li buvo jūsų senelis,�� pradėjo pulkininkas.�� Jis pakvietė jus atva�iuoti i� Ispanijos. Atvykote prie� kelias dienas. Ar teisingai kalbu?

Pilara linktelėjo.

��Taip, viskas teisinga. Keliaudama i� Ispanijos�� o!�� kiek patyriau nuotykių! I� dangaus nukrito bomba, ir vairuotoj� u�mu�ė; galvos vietoje teliko kruvinas mėsgalys. A� nemoku vairuoti ma�inos, tad man teko ilgai eiti pės�iai, o a� nemėgstu pės�ia vaik��ioti. Dar niekada nebuvau tiek nuėjusi. Kojas atmu�iau.

Pulkininkas D�onsonas nusi�ypsojo.

��Ta�iau įveikėte visas negandas ir atvykote. Ar motina da�nai pasakodavo apie senelį?

Pilara linksmai linktelėjo.

��O, �inoma, ji sakė, kad jis�� senas velnias.

Erkiulis Puaro nusi�ypsojo ir paklausė:

��O k� jūs pati pamanėte apie jį, �ia atva�iavusi?

��Jis, �inoma, buvo labai labai senas. Vis� laik� sėdėjo krėsle. Bet vis tiek senelis man patiko. Tikriausiai jaunystėje jis buvo i�vaizdus, labai i�vaizdus, �tai kaip jūs.�� Pilara parodė į Sagden�. Naiviu �vilgsniu ji maloniai �vilgtelėjo į gra�ųjį inspektorių. �is ėmė rausti.

Pulkininkas D�onsonas susijuokė: flegmati�kasis inspektorius sutrikdavo labai retai.

��Nors, �inoma, jis buvo �emesnis,�� t�sė Pilara.

Erkiulis Puaro atsiduso.

��Vadinasi, jums patinka auk�ti vyrai, madmuazele?�� pasidomėjo jis.

Pilara guviai atsakė:

��O, taip! Man patinka, kai vyras labai auk�tas, pla�ių pe�ių ir labai labai stiprus.

Pulkininkas D�onsonas nebei�kentė:

��Ar �ia atva�iavusi da�nai matydavotės su savo seneliu?

Pilara atsakė:

��O, taip. A� ilgai sėdėdavau pas jį. Jis pasakodavo įvairiausias istorijas i� gyvenimo Pietų Afrikoje, sakė, kad buvo nuodėmingas.

��Ar kada u�siminė apie seife laikomus deimantus?

��Taip, jis net man parodė. Bet jie nebuvo pana�ūs į deimantus. Papras�iausi akmenukai, ir dar negra�ūs. Tikrai, visai negra�ūs!

Vyresnysis inspektorius Sagdenas grie�tai paklausė:

��Taigi jis parodė jums deimantus, ar teisingai supratau?

��Taip.

��Ar jis ketino deimantus jums padovanoti?

��Ne. Bet a� pamaniau, kad kada nors jis padovanos man kelet�, jeigu tik būsiu meili ir da�nai pas jį sėdėsiu. Juk seniems d�entelmenams labai patinka jaunos merginos.

��Ar �inote, kad tuos deimantus pavogė?�� paklausė pulkininkas.

Pilara i�plėtė akis.

��Pavogė?

��Taip, juos pavogė. Kas, jūsų manymu, priki�o nagus?

��O, a� �inau!�� su�uko Pilara.�� Tai Horburis.

��Horburis? Jūs kalbate apie kamerdinerį?

��Taip.

��Kodėl įtariate jį?

��Todėl, kad jo toks veidas. Akys taip laksto į visas puses, jis pats vaik�to tyliai ir klausosi prie durų. Jis pana�us į katin�. O visi katinai�� vagys.

��Hm,�� kostelėjo pulkininkas D�onsonas.�� Kol kas pakalbėkime apie kitk�. A� �inau, kad visa �eima susirinko �iandien į vir�ų, į jūsų senelio kambarį, ir ten nuskambėjo keli... hm... keli nesantūrūs �od�iai.

Pilara linktelėjo ir nusi�ypsojo.

��Taip,�� patvirtino ji,�� tai buvo juoko. Senelis taip... o, jis taip juos supykdė!

��Ak, vadinasi, jus tai pralinksmino?

��Aha. A� mėgstu �iūrėti, kaip �monės dūksta. Labai mėgstu. Bet �ia, Anglijoje, pykstama visai kitaip negu Ispanijoje. Ispanijoje tuoj pat griebiamasi peilių, garsiai keikiamasi ir rėkiama. O anglai nedaro nieko, papras�iausiai raudonuoja tvirtai su�iaup� lūpas.

��Ar atsimenate, k� pasakė senelis?

Pilara sudvejojo.

��Tiksliai neatsimenu. Senelis pasakė, kad jie blogi�� jie neturi vaikų. Jis sakė, kad a� vertesnė u� bet kurį i� jų. A� jam patikau, labai patikau.

��Ar jis sakė k� nors apie pinigus arba apie testament�?

��Apie testament��� ne. Neatsimenu, kad būtų kalbėj�s apie testament�.

��Kas buvo vėliau?

��Jie visi i�ėjo, i�skyrus Hild�, t� stor�j� Deivido �mon�. Ji pasiliko.

��Jūs pasakėte, kad ji pasiliko? Ar a� teisingai nugirdau?

��Taip. Deividas atrodė labai juokingai: i�bly�ko ir visas drebėjo. Rodėsi, tuoj pat apalps.

��O paskui?

��O paskui a� i�ėjau ir pama�iau Stiven�. Mes �okome grojant gramofonui.

��Su Stivenu Faru?

��Taip. Jis i� Pietų Afrikos. Jis labai simpati�kas. Įdeg�s ir toks didelis, jo akys gra�ios.

��Kur jūs buvote nusikaltimo momentu?�� paklausė D�onsonas.

��I� prad�ių a� nuėjau su Lidija į svetain�. Paskui palipau į savo kambarį pasida�yti. Mudu su Stivenu norėjome dar pa�okti. O tada ka�kur toli toli pasigirdo �auksmas, ir visi nubėgo ten, kur �aukė, a� taip pat nubėgau. Jie ėmė lau�ti senelio kambario duris. Haris su Stivenu. Jie abudu auk�ti ir stiprūs vyrai.

��Toliau.

��Paskui�� triok�t!�� durys neatlaikė, ir mes pa�velgėme vidun. Ak, tai bent buvo vaizdelis! Viskas sulau�yta ir apversta, o senelis gulėjo kraujo klane. Ir jo gerklė buvo perrė�ta. �tai taip!�� ji teatrali�kai brūk�telėjo sau per gerkl�.�� Nuo ausies iki ausies!

Pilara, ai�kiai patenkinta savo vaizd�ių pasakojimu, nutilo.

D�onsonas paklausė:

��Nei�sigandote kraujo?

Pilara nustebusi pa�velgė į jį.

���inoma, ne. Ko turė�iau i�sig�sti? Kai nu�udo �mogų, visada bėga kraujas. O, kiek daug kraujo ten buvo! Visur kraujas!

��K� kalbėjo �monės?�� pasidomėjo Puaro.

��Deividas pasakė labai juokingai. Kaip ten? Ak, taip: �Vie�paties Dievo malūnas mala...��� ir ji pakartojo pabrė�dama kiekvien� �odį:�� �Vie�paties... Dievo... malūnas... mala...� K� tai rei�kia? Juk malūnai mala miltus, ar ne?

��Manau, �iandien pakaks, panele Estravados,�� tarė pulkininkas D�onsonas.

Pilara paklusniai atsistojo ir visus i� eilės apdovanojo �avia �ypsena.

��Tai a� einu?

Kai durys u�sidarė, pulkininkas D�onsonas sumurmėjo:

���Vie�paties Dievo malūnas mala lėtai, bet sumala visk� iki paskutinio grūdo�. �tai k� pasakė Deividas Li!�� pridūrė jis. 15

I�gird�s atveriamas duris, pulkininkas D�onsonas pakėlė galv�. Pirm� akimirk� jis pamanė, kad grį�o Haris Li, bet netrukus suprato apsirik�s�� į kambarį įėjo Stivenas Faras.

��Sėskite, pone Farai,�� papra�ė.

Stivenas atsisėdo. �altomis, protingomis akimis i� eilės visus nu�velgė ir tarė:

��Ko gero, i� man�s turėsite ma�ai naudos. Bet jeigu manote, kad galiu kuo nors padėti, klauskite. Nors gal geriau visų pirma papasakosiu, kas a� per vienas. Prie� daugelį metų mano tėvas, Ebenezeras Faras, buvo Simeono Li kompanionas Pietų Afrikoje. Nuo tų laikų praėjo daugybė metų,�� jis truputėlį patylėjo.�� Tėvas da�nai man pasakodavo apie Simeon� Li, sakydavo, kad jis�� asmenybė. Jam su tėvu nusi�ypsojo laimė prisilupti daug pinigų. Simeonas Li su savo dalimi grį�o namo, o tėvas, ten lik�s, irgi nepraki�o. Jis nuolat man kartodavo, kad a�, atsidūr�s Anglijoje, privalė�iau aplankyti pon� Li. Kart� suabejojau�� vargu ar ponas Li norėsi�s su manimi bendrauti, juk praėjo tiek metų, bet tėvas tik nusijuokė. Jis pasakė: �Du bi�iuliai, patyr� tai, k� patyrėme mudu su Simeonu, to niekada nepamir��. Tėvas mirė prie� dvejus metus. O �iemet a� pirm� kart� atvykau į Anglij� ir, vykdydamas jo priesak�, nutariau aplankyti pon� Li,�� Faras �yptelėjo ir t�sė:�� Prisipa�insiu, pakeliui į �iuos namus truputį jaudinausi, bet, pasirodo, be reikalo. Ponas Li mane priėmė labai nuo�ird�iai ir pra�ė, kad Kalėdas sutik�iau su jo �eima. A� i�rei�kiau abejon�, ar nebūsiu svetimas, bet jis apie tai nenorėjo nė girdėti,�� galiausiai Stivenas Faras pridūrė:�� Jie visi man buvo labai geri, ypa� ponas Alfredas ir ponia Lidija. Nuo�ird�iai jų gailiuosi. Tokia nelaimė!

��Ar seniai gyvenate �iuose namuose?

��Nuo vakar dienos.

��Ar �iandien matėtės su ponu Li?

��Taip. �įryt mudu truputį paplepėjome. Jis buvo gerai nusiteik�s ir klausinėjo apie savo pa�įstamus mūsų kra�tuose.

��Tada jį ir matėte paskutinį kart�?

��Taip.

��Ar kalbėdamasis su jumis, jis u�siminė apie deimantus, kuriuos laikė seife?

��Ne,�� ir Stivenas, nesulaik�s i� pareigūnų jokio klausimo, pats paklausė:�� Vadinasi, jūs manote, kad jį nu�udė, norėdami apiplė�ti?

��Kol kas nieko ne�inome,�� atsakė D�onsonas.�� Bet grį�kime prie �io vakaro įvykių. Gal papasakotumėte, k� veikėte?

��Gerai. Kai damos i�ėjo i� valgomojo, a� pasilikau i�gerti portveino taurės. Bet netrukus suvokiau, kad broliai Li nori aptarti �eimyninius reikalus, o a� juos var�au. Todėl atsipra��s palikau Li vienus.

��K� tada veikėte?

Stivenas Faras atsi�liejo į kėdės atkalt�. Smiliumi glostydamas pasmakr�, ėmė abejingai pasakoti:

��A�... e-e nuėjau į didįjį kambarį su parketo grindimis, rodos, tai �okių salė. Ten buvo gramofonas. U�dėjau plok�tel�.

��Turbūt vylėtės, kad kas nors pas jus ateis?�� paklausė Puaro.

Stivenas Faras nusi�ypsoj�s tarė:

��Galbūt. �mogui būdinga viltis,�� ir jis pla�iai i�si�iepė.

��Senjorita Estravados labai gra�i,�� tarė Puaro.

��Daug k� ma�iau Anglijoje, bet ji man paliko did�iausi� įspūdį.

��Taigi ar atėjo pas jus panelė Estravados?�� paklausė pulkininkas D�onsonas.

Stivenas papurtė galv�.

��Ne, kilus tai sumai��iai, a� buvau vienas. I�bėgau į prie�kambarį, kiek kojos ne�a puoliau į vir�ų ir padėjau Hariui Li i�mu�ti duris.

��Ar tai viskas, k� galite mums papasakoti?

��Ko gero, viskas.

Palink�s į priekį, Erkiulis Puaro tarė:

��O man atrodo, mesjė Farai, kad galėtumėt papasakoti kur kas daugiau.

��Apie k� �nekate?�� sudirg�s paklausė Faras.

��Jūs galite mums suteikti labai svarbios informacijos, o būtent�� papasakoti apie pono Li charakterį. Sakote, kad jūsų tėvas da�nai apie jį kalbėdav�s. Kokį jį įsivaizdavote i� tėvo pasakojimų?

Stivenas Faras neskubėdamas atsakė:

��Regis, supratau, kur sukate. Jus domina, koks Simeonas Li buvo jaunystėje, ar ne? Gerai. Tikiuosi, nepasmerksite man�s u� atvirum�?

��Būkite malonus, papasakokite.

��Pradėsiu �tai nuo ko. Man atrodo, jo negalima buvo priskirti prie nepriekai�tingos moralės �monių kategorijos. Nesakau, kad jis buvo suk�ius, bet visada balansuodavo ant kra�tutinumų ribos. Taigi dorybingumu Simeonas Li negalėjo pasigirti. Jis buvo �avus, net labai patrauklus, jis turėjo dosni� �irdį. Bet koks į nelaim� patek�s �mogus galėjo tikėtis jo pagalbos. I�gerdavo, bet su saiku. Labai patiko moterims ir turėjo humoro jausm�. Ta�iau �is �mogus buvo be galo ker�tingas. Sako, dramblys niekada nepamir�ta skriaudos. T� patį galima pasakyti ir apie Simeon� Li. Tėvas pasakojo kelet� atsitikimų, kaip Li atsiskaitydavo su tais, kurie jį būdavo į�eid�.

��Jam atsilygindavo lygiai tuo pa�iu,�� tarė inspektorius Sagdenas.�� Gal �inote, kas turėjo prie�astį ker�yti ponui Li? Turiu galvoje ne giminai�ius, o k� nors i� pa�alinių. Negalime atmesti versijos, kad �io nusikaltimo paslaptis slypi Simeono Li praeityje.

Stivenas Faras abejodamas papurtė galv�.

��Toks �mogus, kaip Li, be abejo, turėjo prie�ų. Bet man sunku k� nors įvardyti. Be to,�� Faro akys prisimerkė,�� kaip man pasakė Tresilianas, �į vakar� nei namuose, nei �alia namų pa�alinių nebuvo.

Stojo tyla. J� sutrikdė Erkiulis Puaro:

��I�skyrus jus, mesjė Farai!

Stivenas Faras pasisuko į jo pus�.

��Oho, �it kaip! Įtartinas piktadarys! Suprantu. Paslaptinga praeities istorija�� Simeonas Li apmovė Ebenezer� Far�! O dabar Ebo sūnelis atvyksta atker�yti u� savo tėtu�į! Ta�iau �ia jūs tu��iai ie�kote siūlo galo. Ne,�� jis papurtė galv�.�� Simeonas ir Ebenezeras Faras sutarė, niekad nejautė vienas kitam pyk�io. Kaip jau sakiau, atva�iavau �ionai vien i� smalsumo. Be to, man atrodo, kad mano alibi�� gramofonas�� gana įtikinamas. A� vis� laik� kei�iau plok�teles, muzika nenutilo nė minutei. Būtinai atsiras liudininkų, patvirtinsian�ių �į fakt�. Kol sukasi plok�telė, niekam nepavyktų nubėgti į vir�ų�� jūs jau �inote, kad �ia koridoriai kone mylios ilgumo,�� perrė�ti seniui gerkl�, nusiplauti krauj� ir nulipti �emyn, nesusidūrus su bėgan�iaisiais į vir�ų. Tai tiesiog juokinga!

��Mes jūsų niekuo nekaltiname, pone Farai,�� tarė pulkininkas.

Stivenas atrė�ė:

��Man nepatinka pono Erkiulio Puaro tonas.

��Ak, kaip gaila!�� Puaro pla�iai nusi�ypsojo.

Faras atsakė piktu �vilgsniu.

Pulkininkas D�onsonas paskubom įsiterpė:

��Dėkojame jums, pone Farai. �iandien viskas. Manau, nėra reikalo priminti, kad kol kas turite likti �ia.

Stivenas Faras linktelėjo. Jis atsistojo ir i�did�iai i�ėjo i� kambario.

Kai u� jo nugaros u�sidarė durys, D�onsonas tarė:

��Taigi �ionai atva�iuoja ka�koks �iksas�. Mes ne�inome, kas jis yra i� tikrųjų, nors jo pasakojimas atrodo gana įtikinamas. Gal jis, pasinaudoj�s svetima biografija, pakliuvo į �iuos namus ir su�inojo, kur rasti deimantus? Taigi visi�kai įmanoma, kad vagystė gali būti jo rankų darbas. Jums, Sagdenai, vis dėlto reikėjo paimti Stiveno Faro pir�tų atspaudus ir patikrinti, ar jis neegzistuoja kartotekoje.

��Jau padaryta,�� nė kiek nesutrik�s nusi�ypsojo inspektorius.

���aunuolis. Jūs nieko nepamir�ote. Manau, jūs apmėtėte ir tolesnių veiksmų plan�?

Inspektorius Sagdenas ėmė lenkti pir�tus:

��Patikrinti telefonų skambu�ius, tikslų skambinimo laik� ir taip toliau. I�siai�kinti su Horburiu susijusias aplinkybes: kada i�ėjo, kas jį matė mieste. Ap�iūrėti visus įėjimus ir i�ėjimus. Patikrinti tarnų alibi. I�siai�kinti visų �eimos narių finansin� būkl�. Nuvykti pas advokat� ir perskaityti testament�. Padaryti krat� namuose ie�kant nu�udymo įrankio ir kraujo pėdsakų. Galimas dalykas, kur nors �ia paslėpti ir deimantai.

��Man atrodo, kol kas �ito gana,�� tarė pulkininkas D�onsonas.�� K� dar galėtume nuveikti, mesjė Puaro?

��Regis, vyresnysis inspektorius visk� numatė,�� tarė Puaro.

Sagdenas niūriai tarė:

��Ne juokų darbas surasti deimantus �itokiame name. Niekada gyvenime dar nema�iau tiek papuo�alų ir visokių nieku�ių.

��Taip, vietos slėptuvei �ia daugiau negu reikia,�� sutiko Puaro.

��Ar jūs i� tikrųjų nieko daugiau negalite pasiūlyti, Puaro?�� policijos vir�ininkas truputį sutriko. Jis buvo pana�us į med�iotoj�, kurio �uo nepanoro eiti pėdsakais.

��Jums leidus,�� atsakė Puaro,�� a� i�mėginsiu savo metod�.

���inoma, �inoma,�� sutiko D�onsonas, o Sagdenas a�triai paklausė:

��Kokį metod�?

Erkiulis Puaro paai�kino:

��Tiesiog norė�iau dar kelis kartus pasi�neku�iuoti su visais �eimos nariais.

��Norite papildomai apklausti?�� abejodamas paklausė pulkininkas.

��Ne, ne, ne apklausti, papras�iausiai pasikalbėti. Per pokalbius paprastai paai�kėja detalės. Daug �nekantis �mogus ir norėdamas nenuslėps tiesos!

Sagdenas burbtelėjo:

��Jūs manote, kad kuris nors i� jų meluoja?

Puaro atsiduso.

��Mano drauge, visi �monės pasako netiesos. Mūsų u�davinys�� atskirti nes�moning� mel� nuo piktybinio.

Pulkininkas D�onsonas sudirg�s ėmė samprotauti:

��Visa tai man atrodo tiesiog neįtikėtina. Įvykdyta itin �iauri, galima sakyti, �vėri�ka, �mog�udystė, o k� mes galime įtarti? Alfred� Li ar jo �mon�? Ir jis, ir ji�� �avūs, gerai i�auklėti, santūrūs �monės. D�ord�� Li? Bet juk jis�� parlamento narys, garbingas �mogus. Jo �mon�, t� besmegen� gra�uol� i� madų �urnalo vir�elio? Deividas Li man atrodo labai jautrus, silpno charakterio �mogus, be to, jo brolis Haris mums pasakojo, kad jis negalįs net pa�iūrėti į krauj�. Deivido �mona labai maloni ir protaujanti moteris, nors �iaip niekuo nei�siskirianti. Lieka panelė i� Ispanijos ir tas ponas i� Pietų Afrikos. Ispanijos gra�uolė kar�to būdo, bet niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip �is nuostabus padarėlis �altakrauji�kai perrė�ia seniui gerkl�. O juk �inome ir tai, kad kaip tik jai buvo naudinga, kad Simeonas Li gyventų�� bent jau iki to momento, kol jis pasira�ys nauj� testament�. Stivenas Faras�� vienintelis, taip sakant, kandidatas į �udikus. Negalime atmesti ir versijos, kad jis�� įsilau�ėlis profesionalas, specialiai atvyk�s deimantų. Senis pamatė�� nebėra deimantų, ir Faras, norėdamas jį nutildyti, perrė�ė gerkl�. Kaip tik taip viskas ir galėjo būti, o jo gramofoninis alibi man kelia įtarim�.

Puaro papurtė galv�.

��Mano mielas drauge,�� abejodamas paprie�taravo jis,�� palyginkite jaunojo Stiveno Faro ir kar�in�iaus Simeono Li fizin� jėg�. Jeigu Faras būtų norėj�s pribaigti senį, tai būtų padar�s akimirksniu. Simeonas Li nebūtų spėj�s net pasikelti i� savo krėslo, o k� jau kalbėti apie pasiprie�inim�. Kas patikėtų, kad palieg�s senis ir �itas atletas būtų grūm�si kelet� minu�ių, vartydami krėslus ir dau�ydami indus? Juokinga net �itaip manyti!

Pulkininkas D�onsonas primerkė akis.

��Jūs manote,�� tarė jis,�� kad Simeono Li �udikas buvo fizi�kai silpnas?

��Arba silpna,�� pridūrė vyresnysis inspektorius. 16

Pulkininkas D�onsonas pa�velgė į laikrodį.

��A� �ia nebereikalingas. Jūs gerai tiriate byl�, Sagdenai. Ak taip, vos nepamir�au. Mes turime dar pasikalbėti su vyresniuoju liokajumi. Tiesa, jūs jau jį apklausėte, bet dabar mes �inome �į t� daugiau. Svarbu, kad jis bent patvirtintų įvykių laik� ir nurodytų, kur kas buvo �mog�udystės metu.

Tresilianas įėjo į kambarį lėtu senioko �ingsniu. Policijos vir�ininkas pasiūlė jam atsisėsti.

��A�iū, sere, atsisėsiu, jeigu neprie�taraujate. I� tiesų prastai jau�iuosi, sere. Ka�kas negerai kojoms ir galvai.

��Jūs visi esate labai sukrėsti,�� tarė Puaro.

Liokajus krūptelėjo.

��Koks baisus atsitikimas! Ir dar �iuose namuose, kur visuomet būdavo taip tylu.

Įsiterpė Puaro:

��Tikrai puikūs namai. Bet, regis, nelabai laimingi, tiesa?

��Nenorė�iau apie tai kalbėti, sere.

��Anks�iau, kai visa �eima gyveno tarp �ių sienų, jie buvo laimingesni?

Tresilianas atsakė trūk�iojan�iu balsu:

��Tikriausiai tai nebuvo santarvė, sere.

��Girdėjome, kas velionė ponia Li da�nai sirgdavusi?

��Taip, sere, ji buvo silpnos sveikatos.

��Ar vaikai j� mylėjo?

��Taip, ponas Deividas buvo be galo jai atsidav�s. Paprastai tokia meile motinas myli dukros. Po jos mirties Deividas paliko �iuos namus. Ilgiau nebei�tvėrė.

��O ponas Haris? Papasakokite apie jį,�� papra�ė Erkiulis Puaro.

���is d�entelmenas, būdamas jaunas, mėgo pasiausti, sere, bet jis yra geros �irdies. Ak, Dieve, viskas manyje tarsi apsivertė, kai i�girdau durų skambutį, o paskui paskambino dar por� kartų. Taip nekantriai... A� atidariau duris, o u� jų�� nepa�įstamas �mogus... ir staiga jis prabyla pono Hario balsu: �Sveikas, Tresilianai, tu vis dar �ia? Nė kiek nepasikeitei�.

Puaro u�jausdamas tarė:

��O, a� kuo puikiausiai suprantu jūsų nuotaik�. Apėmė keistas jausmas, ar ne?

Senio skruostus nuspalvino vos pastebimas raudonis. Jis t�sė:

���inote, sere, kartais kyla toks jausmas, tarsi praeitis�� visai ne praeitis! Regis, Londone rodė toki� pjes�... Staiga jums pasivaidena, tarsi visa tai ka�kada jau patyrėte. �tai ir tada... Skamba skambutis, a� einu atidaryti durų, o ten u� slenks�io�� ponas Haris. Tegu ir ne jis, o ponas Faras ar dar kas nors. A� tiesiog jau�iu�� tai jau ka�kada i�gyvenau...

��Labai įdomu, labai įdomu,�� burbtelėjo Puaro.

Tresilianas dėkingai �vilgtelėjo į jį.

D�onsonas nekantriai kostelėjo ir nutarė pats paklausinėti.

��Mes papras�iausiai norėjome patikslinti įvykių laik�,�� tarė jis.�� Kaip supratau, kai vir�uje pasigirdo grumtynių triuk�mas, valgomajame tebuvo lik� tik ponai Alfredas ir Haris Li. Ar jūs tai patvirtinate?

��Ties� sakant, sere, negaliu garantuoti. Kai atne�iau damoms kav�, d�entelmenai lyg ir buvo valgomajame.

��Ponas D�ord�as Li skambino telefonu. Ar galite tai paliudyti?

��Atrodo, ka�kas skambino, sere. Kai nukelia ragelį ir renka numerį, mano kambaryje girdėti negarsūs spragtelėjimai. A� girdėjau, kaip ka�kas rinko numerį, bet nekreipiau į tai dėmesio.

��Sakykite, kada tai buvo?

��Tiksliai negaliu pasakyti, sere, bet skambino tuoj po to, kai a� patiekiau d�entelmenams kav�. Tai viskas, k� galiu pasakyti.

��Ar �inote, kur tuo metu buvo damos?

��Kai a� atėjau paimti padėklo, ponia Lidija buvo svetainėje. Iki to klyksmo tebuvo likusios kelios minutės.

��K� ji veikė?�� paklausė Puaro.

��Ji stovėjo prie tolimojo lango. Truputį atitraukusi u�uolaid� �iūrėjo į gatv�.

��Ar kambaryje ji buvo viena?

��Taip, sere.

��Gal prisimenate, kur buvo kitos damos?

��Ne.

��O kur buvo vyrai?

��Ponas Deividas, regis, grojo muzikos salone.

��Ar girdėjote jį skambinant?

��Taip, sere,�� senis vėl suvirpėjo.�� I� prad�ių nesupratau, tik paskui susivokiau�� tai buvo prana�i�kas �enklas: jis skambino laidotuvių mar��. Net dabar, kai prisimenu, virpulys perbėga kūnu.

��Įdomu,�� sumurmėjo Puaro.

��Dabar papasakokite apie t� vaikin�, kamerdinerį Horburį,�� papra�ė policijos vir�ininkas.�� Ar galite prisiekti, kad po a�tuntos valandos namuose jo nebuvo?

���inoma, sere. Jis i�ėjo beveik tuoj pat, kai atėjo ponas Sagdenas. Tai gerai prisimenu, nes kaip tik tada jis sudau�ė kavos puodelį.

Puaro pagyvėjo:

��Kas sudau�ė puodelį, ar Horburis?

��Taip, sere, i� senovinio Vorsesterio servizo. Vienuolika metų a� juos ploviau, ir iki �io vakaro jie buvo sveikutėliai.

��K� veikė Horburis su tais puodukais?�� pasidomėjo Puaro.

��Jis neturėjo teisės nė pir�tu jų liesti, sere. O paėmė, sukiojo, tarsi gėrėdamasis. Kai a� pasakiau, kad atėjo ponas Sagdenas, puodukas ir i�krito i� nagų.

Puaro pasitikslino:

��Ar jūs pasakėte �Ponas Sagdenas�, ar paminėjote ir �odį �policija�?

Tresilianas kiek sutriko.

��A� pasakiau�� atėjo vyresnysis policijos inspektorius.

��Ir tada Horburis i�metė kavos puoduk�?�� paklausė Puaro.

��Dėl �ito fakto verta pam�styti,�� parei�kė policijos vir�ininkas.�� Ar Horburis klausinėjo apie inspektorių?

��Taip, sere, paklausė, ko jis atėj�s. A� atsakiau, kad rinkti aukų policijos prieglaudai, ir dar pridūriau, kad palydėjau jį į vir�ų, pas pon� Li.

��Ir kai tai pasakėte, jums pasirodė, kad Horburis lengviau atsiduso, ar ne?

���inote, sere, o juk i� tikrųjų taip! Jis kaipmat pasikeitė. Ėmė pliurpti, kad ponas Li es�s geras senis, ne �yk�tuolis. Saky�iau, nelabai pagarbiai �nekėjo. O paskui i�ėjo.

��Kur?

��Į tarnų kambarį.

Įsiterpė Sagdenas:

��Taip, tai tiesa, sere. Per virtuvꠗ jį matė virėja ir indų plovėja�� jis i�ėjo į gatv� pro u�pakalines duris.

��Dabar atid�iai klausykitės, Tresilianai, ir gerai pagalvokite prie� atsakydamas. Ar Horburis galėjo grį�ti į namus niekieno nepastebėtas?

Senis papurtė galv�.

��Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų padaryti. Visos durys u�daromos i� vidaus.

��Sakykim, jis turėjo rakt�.

��Durys ne tik u�rakinamos, bet dar ir u��aunamos skl�s�iais.

��Kaip jis įeina sugrį��s?

��Horburis turi rakt� nuo u�pakalinių durų, sere. Visi tarnai pro ten vaik�to.

��Ar jis galėjo nepastebėtas pro jas įeiti?

��Tik per virtuv�, sere. O virtuvėje vis� laik� kas nors būna, bent jau iki pusės de�imtos ar iki be penkiolikos de�imt.

��Tai įtikinama,�� tarė pulkininkas D�onsonas.�� A�iū, Tresilianai.

Senis atsistojo ir nusilenk�s i�ėjo, ta�iau netrukus grį�o.

��Tik k� parėjo Horburis, sere. Ar norėtumėt su juo pasikalbėti?

��Taip, tegu tuoj ateina. 17

Sidnėjus Horburis, nelabai i�vaizdus jaunuolis, įėjo į kambarį �luostydamasis rankas ir sustojo. U�guito �vėrelio �vilgsniu jis greitai perbėgo vyrų veidais. Atrodė, kad kamerdineris�� įsikūnij�s nuolankumas.

D�onsonas pradėjo klausinėti:

��Jūs�� Sidnėjus Horburis?

��Taip, sere.

��Velionio pono Li kamerdineris?

��Taip, sere. Tai baisu, sere. Kai Gladisė man pasakė, vos i�silaikiau ant kojų. Varg�as senasis d�entelmenas.

D�onsonas nekantriai pertraukė:

��Būkite malonus ir tik atsakykite į mano klausimus.

��Klausau, sere, supratau, sere.

��Kelint� valand� �į vakar� i�ėjote i� namų ir kur buvote?

��I�ėjau prie� pat a�tuonias, sere. Į kin�, iki jo i� �ia�� penkios minutės kelio. Rodė �Meil� senojoje Sevilijoje�, sere.

��Ar kino teatre jus kas nors matė?

��Taip. Jaunoji ledi i� kasos, sere. Ji mane pa�įsta. Ir durininkas. Jis irgi mane pa�įsta. Be to, atvirai kalbant, e-e... buvau ten su mergina, sere. Mes buvome susitar� susitikti kine.

��Ak, �tai kaip! Kuo ji vardu?

��Dorisė Bakl, sere. Dirba Markhem Roude 23, pieno produktų parduotuvėje.

��Gerai, mes patikrinsime. Ar po kino tuoj pat ėjote namo?

��I� prad�ių, sere, a� palydėjau ledi. O tada jau ėjau tiesiai �ia. Jūs visk� lengvai galite patikrinti. A� neturiu nieko bendra su tuo, kas �ia įvyko. A� buvau...

Pulkininkas D�onsonas greitai įsiterpė:

��Jūsų niekas nekaltina, ir mes nesakome, kad turėjote ry�į su �iuo įvykiu.

��A�iū, sere. Bet nelabai jau malonu, kai namuose, kur gyveni, nu�udomas �mogus.

��Dabar sakykite, kiek laiko tarnaujate ponui Li?

��Truputį ilgiau nei metus, sere.

��Ar patiko �i vieta?

��Taip, sere. A� patenkintas. Man gerai moka. Tiesa, kartais su ponu Li būdavo sunku, bet įpratau.

��Ar anks�iau buvote dirb�s pas invalidus?

��O taip, sere. A� dirbau pas major� Vest�, pas did�iai gerbiam� D�asperį Fin�...

��Paskui visk� smulkiai papasakosite ponui Sagdenui. Man rūpi kas kita, o būtent�� kada paskutinį kart� matėte pon� Li?

��Tai buvo pus� a�tuonių, sere. Kaip paprastai, septint� valand� atne�iau vakarien�. Paskui padėjau jam pasiruo�ti miegui. Po to jis paprastai mėgdavo pasėdėti prie �idinio vilkėdamas chalatu, kol suimdavo miegas.

��Kokiu laiku jis guldavo?

��Įvairiai, sere. Kartais anksti�� a�tunt� valand�, jeigu jausdavosi pavarg�s. Kartais sėdėdavo iki vienuolikos ir dar ilgiau.

��Ar jis duodavo kokį �enkl�, kai norėdavo eiti gulti?

��Paprastai paskambindavo ir pakviesdavo mane, sere.

��Ir jūs padėdavote jam atsigulti?

��Taip, sere.

��Bet �iandien turėjote laisv� vakar�. Ar kiekvien� penktadienį turite laisv� vakar�?

��Taip, sere, penktadieniais a� laisvas.

��Kas penktadieniais paguldydavo pon� Li?

��Pas jį ateidavo Tresilianas arba Volteris.

��Ar jis buvo toks silpnas, kad nebegalėdavo pats pajudėti?

��Judėdavo, sere, bet labai sunkiai. Jis sirgo reumatiniu artritu, sere. Kartais jausdavosi labai prastai.

��Ar dien� niekada nei�eidavo i� savo kambario?

��Ne, sere. Vis� laik� jame lindėdavo. Pono Li poreikiai buvo labai kuklūs.

��Minėjote, kad ponas Li pavakarieniavo septint� valand�?

��Tai, sere. Paėm�s padėkl�, pasta�iau ant stalo chereso butelį ir dvi taures.

��Kodėl?

��Liepė ponas Li.

��Ar visada taip darydavo?

��Ne, ne visada. Namuose buvo laikomasi taisyklės: nė vienas �eimos narys neturėjo teisės eiti vakarais pas pon� Li, nebent jis pats k� nors pasikviesdavo. Kai kada ponas Li vakarais norėdavo pasėdėti vienas, o kartais po pietų pasikviesdavo pon� Alfred� ar poni� Lidij� arba juos abudu.

��Ta�iau �į kart� jis nieko nepasikvietė. O gal pra�ė pakviesti kurį �eimynyk�tį?

��Man�s nepra�ė, sere.

��Vadinasi, jis nelaukė nė vieno giminai�io?

��Gal jis buvo k� nors anks�iau pasikviet�s, sere.

��Galimas ir toks variantas,�� sutiko pulkininkas.

Horburis pridūrė:

��A� patikrinau, ar viskas sutvarkyta, palinkėjau ponui Li labos nakties ir i�ėjau.

��Ar prie� i�eidamas u�kūrėte �idinį?�� pasidomėjo Puaro.

Kamerdineris, kiek padels�s, atsakė:

���idinys jau degė.

��Ar ponas Li galėjo u�kurti �idinį pats?

��O ne, sere. A� manau, kad u�kūrė ponas Haris.

��Ar prie� vakarien� pas jį buvo ponas Haris?

��Taip, sere. Kai įėjau, jis jau rengėsi i�eiti.

��Kaip manote, apie k� jiedu kalbėjo?

��Ponas Haris buvo labai gerai nusiteik�s. Jis juokėsi atlo��s galv�.

��O senasis ponas Li?

��Jis buvo tylus, lyg ir susim�st�s.

��Suprantama. Ir dar, Horburi. K� galite pasakyti apie tuos deimantus, kuriuos ponas Li laikė seife?

��Deimantus? A� nema�iau jokių deimantų.

��Ponas Li laikė savo kambaryje gana daug ne�lifuotų deimantų. Negalėjote jų nematyti.

��Ar jūs kalbate apie tuos nei�vaizd�ius akmenukus, sere? Taip, a� juos ma�iau por� kartų. Bet ne�inojau, kad tai deimantai. Jis rodė juos u�sienietei, jaunajai ledi. Vakar ar u�vakar.

Pulkininkas D�onsonas staiga rė�ė:

��Juos pavogė!

��Tikiuosi, nemanote, kad a� �ia kuo dėtas!�� su�uko Horburis.

��A� niekuo jūsų nekaltinu,�� tarė D�onsonas.�� Ar galite dar k� nors pasakyti, kas būtų susij� su byla?

��Su kuria byla, sere,�� �mog�udystės ar deimantų?

��Ir su viena, ir su kita.

Horburis susim�stė. Lie�uvio galu perbrauk�s i�bly�kusias lūpas, pakėlė akis, kuriose galėjai į�iūrėti vos pastebim� pa�aip�.

��Nieko daugiau, sere, a� pasakyti negaliu.

Puaro pasidomėjo:

��Gal atsitiktinai, vykdydamas savo tarnybines pareigas, nugirdote, sakykim, k� nors tokio, kas mums praverstų?

Kamerdinerio antakiai vos vos sukrutėjo.

��Ne, sere, a� nieko ne�inau, sere. Tiesa, jautėsi �iokia tokia įtampa tarp pono Li ir... kai kurių jo giminai�ių.

��Tarp kurių giminai�ių?

��Man pasirodė, kad kilo �iokių tokių nesmagumų dėl pono Hario sugrį�imo. Ponas Alfredas Li nustebo ir įsi�eidė. Kaip supratau, dėl �ios prie�asties jiedu su tėvu pasi�od�iavo. Bet tai ir viskas. Ponas Li net neu�siminė, kad kas nors būtų paėm�s deimantus. Be to, esu įsitikin�s, kad ponas Alfredas nė u� k� taip nepadarytų.

Puaro greitai paklausė:

��Su ponu Alfredu jis kalbėjosi po to, kai pastebėjo, kad akmenukai ding�, ar ne?

���inoma, sere.

Puaro palinko į priekį.

��O juk a� maniau, Horburi,�� �velniai prabilo seklys,�� kad jūs nieko ne�inojote apie deimantų vagyst�, kol mes nepasakėme. Taigi a� nesuprantu, i� ko jūs sprend�iate, kad ponas Li jau �inojo apie vagyst�, dar prie� kalbėdamasis su sūnumi?

Horburis i�raudo.

��Meluoti beprasmi�ka, sakykite teisyb�,�� grie�tai įspėjo Sagdenas.�� Kada su�inojote apie vagyst�?

Sutrik�s Horburis prisipa�ino:

��A� girdėjau apie tai, kai jis kalbėjo telefonu.

��Ar jūs buvote kambaryje?

��Ne, u� durų. Prastai girdėjau. Supratau tik kelet� �od�ių.

��K� nugirdote?�� spyrė Puaro.

��A� girdėjau �od�ius �apiplė�imas� ir �deimantai�, ir dar jis pasakė ne�in�s, k� įtarti, ir ka�k� apie a�tunt� valand� vakaro.

Vyresnysis inspektorius Sagdenas pritardamas linktelėjo:

��Ponas Li kalbėjosi su manimi. Ma�daug de�imt minu�ių �e�tos, ar ne?

��Taip, sere.

��O kai po to įėjote, ar jis atrodė susisieloj�s?

��Gal truputį, sere. Jis buvo sutrik�s ir susirūpin�s.

��Toks susirūpin�s, kad jūs i� baimės dėjote į kojas?

��Klausykite, pone Sagdenai, man nepatinka, kad taip su manimi kalbate. A� neėmiau jokių deimantų, neėmiau jų, ir jūs �ito neįrodysite. A��� ne vagis.

Inspektorius Sagdenas susivald�s pasakė:

���ia dar klausimas,�� jis �vilgtelėjo į policijos vir�inink� ir, �iam linktelėjus, t�sė:�� Kol kas viskas, mielasis. �į vakar� mums nebebusite reikalingas.

Horburis, lengviau atsidus�s, skubiai i�ėjo.

Sagdenas jausmingai tarė:

��Gerai jį prignybote, pone Puaro. Meistri�kai pagavote meluojantį. Man dar neteko regėti, kad taip mikliai �mogus būtų įviliotas į sp�stus. Gal jis vagis, gal ne, bet kad melagis, tai jau tikrai.

��Nemielas �mogus,�� sutiko Puaro.

���lyk�tus tipas,�� pritarė D�onsonas.�� Bet ne tai svarbiausia. Kokias i�vadas galime padaryti i� jo parodymų?

Sagdenas skrupulingai i�dėstė savo samprotavimus:

��Man atrodo, dėmesio vertos trys versijos. Pirma, Horburis�� vagis ir �udikas. Antra, Horburis vagis, bet ne �udikas. Tre�ioji�� Horburis nekaltas. Turime duomenų, patvirtinan�ių pirm�j� versij�. Jis nusiklausė telefono pokalbį ir suprato�� vagystė aptikta. I� senio elgesio pajut�s, kad yra įtariamas, Horburis ty�ia pasistengė pademonstruoti i�ein�s a�tunt� valand�, kad pasirūpintų alibi. O paskui nepastebėtam i�slinkti i� kino teatro ir grį�ti�� visai nesunku. Ta�iau jis turėjo būti garantuotas, kad draugu�ė nei�duos. Pa�iūrėsim, k� ji mums rytoj u�giedos.

��Bet kaip jis paslap�ia įėjo į nam�?�� pasidomėjo Puaro.

��Tai sunkiausia,�� sutiko Sagdenas.�� Tikriausiai yra koks nors būdas. Sakykim, tarnaitė įleido pro �onines duris.

Puaro �yptelėj�s kilstelėjo antakius.

��Vadinasi, jis savo gyvyb� patikėjo dviem moterims? Pasikliaudamas viena moterimi�� ir tai jau labai rizikuoji, bet dviem�� rizika pernelyg didelė!

��Kai kurie nusikaltėliai pasiry�� rizikuoti kuo tik norit,�� gin�ijosi Sagdenas.�� Dabar panagrinėkime antr�j� versij�. Horburis nukniaukė deimantus. I�ne�ė juos i� namų ir gal padavė bendrininkei. Tai padaryti nesunku, ir labai tikėtina, kad jis taip ir padarė. Sakykim, kad kitas �mogus sumanė �į vakar� nu�udyti pon� Li. Tas �kitas� nė neįtarė deimantų vagystės. I� tikrųjų taip galėjo būti, bet pripa�inkime�� tai būtų gana keistas sutapimas.

Tre�ioji versija. Horburis nekaltas. Ka�kas kitas paėmė deimantus ir nu�udė sen�jį d�entelmen�. �tai tokie, regis, reikaliukai. Mūsų u�davinys pasirinkti vien� i� tų versijų.

Pulkininkas D�onsonas nusi�iovavo, �vilgtelėjo į laikrodį ir atsistojo.

��Jeigu neklystu,�� tarė jis,�� �is paros laikas vadinamas naktimi. Vis dėlto dar �vilgtelėkime į seif�. Bus labai gra�u, jeigu tie prakeikti deimantai ten tebeguli.

Bet seife deimantų nebuvo. �ifr� vyrai rado ten, kur Alfredas Li ir buvo nurod�s,�� ma�oje u�ra�ų knygelėje velionio �varko ki�enėje. Seife jie aptiko tu��i� aksomo mai�elį, o i� daugybės dokumentų sudomino tik vienas.

Tai buvo testamentas, para�ytas prie� penkiolika metų. Po visokiausių su �iuo dokumentu susijusių įsipareigojimų rikiavosi gana paprasti potvarkiai. Pus� savo turto Simeonas Li palieka Alfredui Li. Antroji pusė dalijama po lygiai kitiems vaikams�� Hariui, D�ord�ui, Deividui ir D�eniferai.

KETVIRTA DALIS

Gruod�io 25-oji 1

Kai Puaro i�ėjo pasivaik��ioti į Gorston Holo park�, spigino Kalėdų vidudienio saulė. Vir� parko med�ių ky�ojo gremėzdi�ko namo dalis. I� pietų pusės priėjo glaudėsi atvira terasa, apjuosta karpyto kukmed�io tvorele. �emaūgiai med�iai augo tarp betono plytų, ant kurių lygiais tarpais atskirtos viena nuo kitos stovėjo kubo formos akmeninės vazos su ma�utėliais peiza�ais.

Puaro susidomėj�s �velgė į juos. Patenkintas burbtelėjo:

��C�est bien imagine, ea!17

Tolėliau jis pastebėjo dvi figūras, vyro ir moters, einan�ias prie dekoratyvinio tvenkinio, kuris buvo įrengtas u� kokių trijų �imtų jardų nuo namo. Erkiulis lengvai atpa�ino moterį�� tai Pilara. Vyr� i� prad�ių jis palaikė Stivenu Faru, bet netrukus suprato apsirik�s. Tai buvo Haris, visa savo povyza rodantis i�skirtinį dėmesį �avingajai giminaitei. Jis vis atlo�davo galv� ir nusikvatodavo, o tada dar labiau palinkdavo prie merginos ir klausydavosi, k� �i sako.

��tai kieno nekamuoja �irdgėla��� pagalvojo sau Puaro.

Ka�kas su�e�ėjo u� nugaros, ir Erkiulis atsigr�ė. Jį pasivijo Magdalena Li. Moteris irgi akimis sekė nueinan�i� porel�. �avingai nusi�ypsojusi, ji prabilo:

��Kokia nuostabi rudens diena! Sunku patikėti praėjusios nakties tragedija, ar ne, mesjė Puaro?

��Taip, madam, nelengva.

Magdalena atsiduso.

��A� dar niekad nema�iau tokios baisybės. Regis, iki �iol buvau tik vaikas, o dabar staiga subrendau. A� net neįsivaizdavau, kad taip gali būti.

Ji vėl atsiduso. Paskui tarė:

��Pilara puikiai tvardosi. Manau, kad reik�mės turi ispani�kas kraujas. Kaip keista...

��Kas keista, madam?

��Jos atsiradimas�� kaip sniegas ant galvos.

��Man pavyko i�siai�kinti,�� tarė Puaro,�� kad senasis ponas Li ilgai jos ie�koj�s. Susira�inėjo su konsulatu Madride vicekonsulu Alikvaroje, kur mirė jos motina.

��Jis tai darė slapta,�� tarė Magdalena.�� Alfredas nieko nieko ne�inojo. Lidija irgi.

��O!�� Puaro dėjosi nusteb�s.

Magdalena priėjo ar�iau, ir seklys pajuto moters kvepalų aromat�.

���inote, mesjė Puaro, D�eniferos vyr� Estravados� slepia ka�kokia migla. Juk jis mirė beveik tuoj po jų vestuvių ir, be to, labai neai�kiomis aplinkybėmis. Alfredas ir Lidija geriau �ino. Man atrodo, kad jis įsivėl�s į ka�koki� bjauri� istorij�.

��Galime tik apgailestauti,�� tarė Puaro.

Magdalena t�sė:

��Mani�kis mano, ir a� visi�kai su vyru sutinku, kad mūsų �eima turėtų daugiau �inoti apie merginos praeitį. Pagaliau jeigu jos tėvas buvo nusikaltėlis...

��Ji nutilo, bet Puaro nei�tarė nė �od�io. Jis, regis, ramiai gėrėjosi gra�iu Gorston Holo �iemos peiza�u.

Magdalena, ilgai nei�kentusi, vėl pra�neko:

��A� niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad ir mano uo�vio nu�udymo būdas ka�koks keistas ir paslaptingas. Tai... tai ne angli�kas stilius.

Erkiulis Puaro neskubėdamas atsigr�ė. Puaro pilkos akys susidūrė su naiviu, bet smalsiu �vilgsniu.

��Aha, jūsų manymu, tai ispani�ka maniera?�� paklausė Puaro.

��Bet juk jie tokie �iaurūs, ar ne?�� Magdalenos balsas skambėjo vaiki�kai naiviai.�� Tos koridos ir visa kita!

Erkiulis nusi�ypsojo.

��Vadinasi, jūs manote, kad madmuazelė Estravados �parė�ė� savo senelį?

��O ne! Ne, mesjė Puaro!�� kar�tai su�uko Magdalena.�� A� nieko pana�aus nesakiau!

��Nusiraminkite,�� tarė Puaro,�� gal ir nesakėte.

��A� tik pagalvojau, kad ji... na, įtartina, ar kaip �ia pasakius. Antai vakar vakare tame kambaryje ji slapta ka�k� pa�iupo nuo grindų.

Puaro grie�tai paklausė pasikeitusiu balsu:

��Ji ka�k� pakėlė nuo grindų?

Magdalena nusi�ypsojusi pagie�ingai linktelėjo.

��Taip, kai tik mes visi įėjome į kambarį! Ji slap�iomis apsi�valgė, ar kas nemato, ir vikriai ka�k� pakėlė. Bet policijos inspektorius pastebėjo ir privertė tai atiduoti.

��Madam, ar pamatėte, k� Pilara paėmė nuo grindų?

��Ne. Gerai nema�iau, nes ji buvo tolokai nuo man�s. Ka�kokį ma�� daik�iuk�...�� Magdelenos balse skambėjo nuoskauda.

Puaro susiraukė.

��Įdomu, labai įdomu,�� burbtelėjo jis.

Magdalena skubiai pridūrė:

��A� pamaniau, jūs turėtumėte apie tai �inoti. Juk mes nieko negirdėjome nei apie jos auklėjim�, nei apie ankstesnį gyvenim�. Alfredas be galo patiklus, o mieloji Lidija tokia i�sibla�kiusi,�� ir dar pridūrė:�� Eisiu, gal galėsiu jai kuo nors padėti.

Magdalena i�did�iai �ypsodamasi nu�ingsniavo.

Susim�st�s Puaro liko terasoje. 2

Tokį jį rado inspektorius Sagdenas. Paniur�s burbtelėjo:

��Labas rytas, pone Puaro, manau, susiklos�ius tokioms aplinkybėms, nederėtų, kaip įprasta, linkėti linksmų Kalėdų.

��Mon cher collegue18, �vilgtelėj�s į jūsų veid�, nepasaky�iau, kad esate linksmas. Net jei man ir palinkėtumėt linksmų Kalėdų, a�, ties� sakant, negalė�iau atsilyginti tuo pa�iu. Kaip sekasi?

��Spėjau daug k� patikrinti. Horburio alibi tikras. Kino teatro durininkas matė jį įeinantį su mergina ir i�einantį su ja po seanso. Regis, jis i� tikrųjų vis� laik� sėdėjo salėje. Kad tai teisybė, jo mergina pasiry�usi prisiekti.

Puaro antakiai pakilo į vir�ų.

��Et, bet kas galėtų tikėti moterimis!�� cini�kai t�sė Sagdenas.�� Dėl vyrų jos pameluotų bet k�.

��K� gi, tai daro joms garb�,�� tarė Puaro.

��Tai svetimtau�io nuomonė,�� nepatenkintas burbtelėjo Sagdenas.�� Toks po�iūris trukdo teisėsaugai.

��Teisėsauga�� gana keistas dalykėlis,�� tarė Puaro.�� Ar niekada nebuvote apie tai susim�st�s?

Sagdenas, nesuprasdamas, kur link suka pa�nekovas, dėbtelėjo į jį ir tarė:

��Jūs kalbate apie visi�kai man nesuprantamus dalykus, pone Puaro.

��Nieko pana�aus. Papras�iausiai esu priprat�s m�styti logi�kai. Bet nesileiskime į diskusij� �ia tema.�� Jūs manote, kad toji gra�uolė i� pieno parduotuvės meluoja?

Sagdenas papurtė galv�.

��Ne. Jei atvirai, manau, kad jis sako teisyb�. Tai paprasta mergina, ir jei ji būtų sumelavusi, bemat bū�iau pastebėj�s.

��Tikriausiai turit didel� patirtį,�� tarė Puaro.

��Taip, pone Puaro. Bet kuris i� mūsų, tiek laiko skyr�s tardymams, gana nesunkiai atskiria, kada �monės meluoja, o kada ne. Man atrodo, merginos parodymais galime tikėti. I�vada būtų tokia�� Horburis nenu�udė senojo pono Li. Taigi mes turėtume sutelkti dėmesį į �eimos narius,�� policininkas giliai atsiduso.�� Tai padarė vienas i� jų, pone Puaro. Vienas i� jų�� �mog�udys!

��Ar turite kokių nors duomenų?

��Taip, man pasisekė i�siai�kinti dėl telefono skambu�ių: pavyko nustatyti, kad D�ord�� Li telefonu sujungė su Vesteringamu be dviejų minu�ių devint�. Jis kalbėjo ne ilgiau kaip �e�ias minutes.

��Aha!

��Būtent�� aha! Pasakysiu dar daugiau�� antrojo skambu�io apskritai nebuvo.

��Labai įdomu,�� patenkintas tarė Puaro.�� Mesjė D�ord�as Li sakė, kad, vos tik jis spėjo padėti ragelį, vir�uje pasigird�s bildesys. O i� tikrųjų kalbėti telefonu jis baigė ma�daug 10 minu�ių iki triuk�mo. Kur jis buvo t� laik�? Ponia Magdalena teigia taip pat skambinusi telefonu, o i� tiesų net nebuvo u�sisakiusi pokalbio. Kur ji buvo?

��A� ma�iau�� jūs tik k� kalbėjotės su ja, pone Puaro,�� tarė Sagdenas, bet Puaro atsakė:

��Jūs apsirinkate!

��Kaip tai?

��A� nesikalbėjau su ja�� tai ji kalbėjosi su manimi!

��A,�� nekantriai i�tarė Sagdenas, bet kai pagaliau Puaro i�tarti �od�iai pasiekė inspektoriaus s�mon�, jis su�uko:�� Vadinasi, tai ji panoro pasikalbėti su jumis?!

��Nė kiek neabejoju�� ponia Magdalena Li kaip tik dėl to �ia ir buvo atėjusi.

��K� ji norėjo pasakyti?

��Stengėsi pabrė�ti kai kurias detales: neangli�k� nu�udymo būd�, paslapting� madmuazelės Estravados tėvo istorij�, taip pat t� fakt�, kad panelė Pilara ka�k� pakėlusi nuo grindų velionio kambaryje.

��Ir tai�� viskas, k� ji pasakė?�� susidomėj�s paklausė Sagdenas.

��Taip. Ar nepasakysite, k� gi mergina rado?

Sagdenas atsiduso.

��Į �į klausim� galė�iau pateikti tris �imtus įvairiausių atsakymų! Bet ver�iau jums parodysiu. Tai tokia smulkmena, kuri detektyviniuose romanuose padeda surasti ties�. Jeigu sugebėsite i� jos k� nors i�gauti, a� i�eisiu i� policijos.

��Parodykite.

Sagdenas i�traukė i� ki�enės vok� ir jo turinį i�kratė į deln�. Inspektoriaus veide pasirodė vos pastebima �ypsena.

���tai, pra�om, k� apie tai pasakysite?

Pla�iame inspektoriaus delne gulėjo trikampis ro�inės gumos gabalėlis ir nedidukas medinis kai�telis.

Puaro paėmė tai ir susikaup�s ap�iūrėjo.

��Kokia jūsų nuomonė, pone Puaro?

��Tikriausiai tai guminės kempinės gabalėlis?

��Taip, tai pono Simeono Li guminės kempinės gabalėlis. Ka�kas a�triomis �irklėmis nukirpo kampelį. Ko gero, paai�kės, kad tai padarė pats ponas Li. Vieno negaliu suprasti � kodėl? Horburis irgi negali paai�kinti. O medinis kai�telis beveik tokios pat formos, kaip kribid�o19 lo�tukas, nors �ie paprastai būna i� dramblio kaulo. O �ia tik pu�ies ar eglės �akalėlis.

��Labai keista,�� burbtelėjo Puaro.

��Imkite, jei norite,�� maloniai pasiūlė Sagdenas.�� Man �ie daikteliai nereikalingi.

��Mano drauge, pasilikite sau!

��Ar �ie nieku�iai nesukėlė jums kokių nors min�ių?

��S��iningai prisipa�insiu�� absoliu�iai jokių!

��Puiku!�� sarkasti�kai su�uko Sagdenas, Pilaros radinį vėl ki�damasis į ki�en�.

��Ponia Magdalena Li gana gyvai pavaizdavo, kaip jaunoji ledi, vog�iomis apsidairiusi, kad niekas nepamatytų, pa�iupo �į daiktelį. Tai tiesa?

Sagdenas susim�stė.

��Ne,�� tarė, regis, �iek tiek abejodamas.�� A� taip nepasaky�iau. Tuo metu ji visai nebuvo pana�i į nusikaltėl�, bet ir gumel�, ir �akaliuk� paėmė greitai, kai dauguma to nematė. Ta�iau ji nepastebėjo, kad a� j� seku, ir, �inoma, i�sigando, kai pareikalavau atiduoti radinį.

��Bet juk galima rasti kokį nors proting� paai�kinim�,�� susim�stė Puaro.�� Gumos gabalėlis k� tik nukirptas... O gal tai visai nesusij� su byla?..

Sagdenas nekantriai pertraukė:

��Tiek jau to, galvokite, kaip tik norite, pone Puaro. A� tik padariau kai kurias i�vadas, dėl kurių i� tiesų verta pam�styti.

��Įdomu būtų paklausyti,�� tarė Puaro.

Sagdenas i�sitraukė u�ra�ų knygut�.

��Reikia i�analizuoti faktus. Pradėsime nuo tų �eimos narių, kurie negalėjo įvykdyti �mog�udystės. Juos i�brauksime.

��Kas tie �monės?

��Tai Alfredas ir Haris Li. Jie turi tvirt� alibi. Taip pat i�brauksime poni� Lidij� Li, kadangi Tresilianas matė j� svetainėje likus kokiai minutei iki grumtynių vir�uje. Su jais viskas ai�ku. Dabar panagrinėkime kitų elgesį. �tai s�ra�as. Kad būtų ai�kiau, a� juos sugrupavau taip.

Jis padavė Puaro atskleist� u�ra�ų knygut�.

Nusikaltimo metu:

D�ord�as Li buvo�� ?

Ponia Magdalena Li buvo�� ?

Deividas Li buvo muzikos salone, skambino pianinu (liudija �mona);

Ponia Hilda Li buvo muzikos salone (liudija jos vyras);

Panelė Estravados buvo savo kambaryje (liudininkų nėra);

Stivenas Faras buvo �okių salėje, vis� laik� keitė gramofono plok�teles (liudija trys tarnai, girdėj� muzik�).

Gr��indamas u�ra�ų knygut� Puaro paklausė:

��Kokias padarėte i�vadas?

��I�vados tokios,�� dėstė Sagdenas:�� Senį galėjo nu�udyti D�ord�as Li. Galėjo nu�udyti ponia Magdalena Li, taip pat ir Pilara Estravados. Ir jį nu�udyti galėjo arba ponas Deividas, arba ponia Hilda Li, bet ne abu drauge.

��Vadinasi, atmetate jų alibi?

Inspektorius energingai palingavo galva.

���inoma! Vyras ir �mona vienas kitam labai atsidav�. Į �mog�udyst� gali būti įsipainioj� jie abu, o jei tai padarė kuris vienas, kitas dėl savo antrosios pusės guldys galv�. A� manau, kad viskas buvo kaip tik taip. I� tikrųjų ka�kas muzikos salone skambino pianinu. Tai galėjo būti Deividas Li, tai labiausiai tikėtina, nes visi teigia, es� jis domisi muzika ir mėgsta skambinti. Ta�iau nėra nė vieno fakto, patvirtinan�io, kad su juo buvo ir jo �mona, �inoma, jei nekalbėsime apie jų pa�ių parodymus. Antra vertus, pianinu galėjo skambinti ir Hilda Li, o Deividas tuo metu galėjo nuskuosti į antr� auk�t� ir nu�udyti tėv�! Visai kita dviejų brolių, sėdėjusių valgomajame, situacija. Alfredas ir Haris Li neapken�ia vienas kito. Nė vienas i� jų nemeluotų antrojo naudai.

��O kaip dėl Stiveno Faro?

��Jis�� vienas įtariamųjų, nes jo �gramofoniniu� alibi nelabai galima pasikliauti. Nors, kita vertus, toks alibi kartais būna kur kas patikimesnis negu �gele�inis� ar ��imtaprocentinis�, kuriais beveik visada pasirūpinama i� anksto.

Puaro linktelėjo.

��A� suprantu, k� jūs turite omenyje. Tai alibi �mogaus, kuris i� anksto ne�ino, kad jam jo prireiks.

��Teisingai. Be to, a� ka�kodėl netikiu, kad �ia įsipainioj�s pa�alinis �mogus.

Puaro skubiai tarė:

���iuo klausimu a� su jumis sutinku. Li �eima seniai nuodijama lėtai veikian�iais nuodais. Tie nuodai�� jų kraujyje. Man atrodo, �mog�udystės prie�astis�� neapykanta,�� jis mostelėjo ranka.�� Taip, nelengva �ia susigaudyti.

Vyresnysis inspektorius Sagdenas, klaus�sis kantriai, bet ne itin įdėmiai, pasakė:

��Visi�kai teisingai, pone Puaro. Bet mes būtinai i�kapstysime ties�. Vadovausimės atmetimo ir logikos metodu. Dabar �inome, kas turėjo galimyb� nu�udyti: tai D�ord�as Li, Magdalena Li, Hilda Li, Pilara Estravados, ir dar prie jų priskir�iau Stiven� Far�. Imkime ir panagrinėkime motyvus. Kas buvo suinteresuotas pa�alinti sen�jį pon� Li? �iuo po�iūriu mes taip pat galime atmesti kelet� �monių. Visų pirma�� panel� Estravados. Kaip a� i�siai�kinau, pagal dabartinį testament� ji apskritai nieko nebūtų gavusi. Jeigu Simeonas Li būtų mir�s anks�iau u� jos motin�, tai motinos dalis būtų atitekusi jai, suprantama, tik tuo atveju, jei ji pinigų nebūtų palikusi kam nors kitam. Bet kadangi D�enifera Estravados mirė pirmiau nei senis Li, jos palikimo dalis atitenka kitiems Simeono vaikams. Taigi senelio mirtimi panelė Estravados visi�kai nebuvo suinteresuota. Seniui ji labai patiko, ir tikriausiai naujajame testamente jis būtų u�ra��s nema�� pinigų sum�. Jį nu�ud�iusi Pilara būtų praradusi visk� ir negautų nieko. Ar jūs sutinkate su tokia i�vada?

��Visi�kai.

���inoma, galima manyti, kad ji perrė�ė jam gerkl� gin�o įkar�tyje, bet tai man atrodo visi�ka nes�monė. Visų pirma jųdviejų santykiai buvo kuo geriausi, be to, ji �iuose namuose i�gyveno labai jau neilgai, taigi nebuvo prie�asties u�sirūstinti ant senelio. Todėl grei�iausiai panelė Estravados neįsivėlusi į nusikaltim�. Ir a� bū�iau link�s pasigin�yti, jūsų bi�iulės ponios Magdelenos Li �od�iais tariant, angli�ko stiliaus tai �mog�udystė ar ne�� perrė�ti vyrui gerkl�.

��Nevadinkite jos mano bi�iule,�� paprie�taravo Puaro.�� Arba a� imsiu kalbėti apie jūsų bi�iul� madmuazel� Estravados, kuri jus laiko labai simpati�ku vyri�kiu.

Ir Puaro ai�kiai liko patenkintas, i�vyd�s sumi�usį flegmati�k�jį inspektorių. Jis net nustebo pamat�s, kaip �is visas i�raudo.

Seklys tylėdamas susim�stė, ta�iau netrukus pasidomėjo:

��Sakykite, ar jūsų ūsai nuo prigimties tokie ve�lūs? Prisipa�inkite, juk naudojate speciali� pomad�.

��Pomad�? Dieve mano, �inoma, ne!

��Tai kuo gi juos tepate?

��Tepu? Niekuo netepu! Jie... jie papras�iausiai ve�a, ir tiek!

Puaro atsiduso.

��Apvaizda jums dosni,�� jis perbraukė ranka savo kruop��iai pri�iūrimus ūselius, dar kart� atsiduso ir sumurmėjo:�� Tarp kitko, tie da�ai, kurie tarsi suteikia natūrali� spalv�, i� tikrųjų labai kenkia odai.

Ta�iau vyresnysis inspektorius nerodė jokio susidomėjimo ūsų prie�iūros klausimais ir flegmati�kai tarė:

��Nagrinėdami nusikaltimo motyvus, manau, mes galime atmesti ir pon� Stiven� Far�. Įmanomas dalykas, kad tarp jo tėvo ir senojo pono Li būta ka�kokių s�skaitų, nors tai ir nelabai įtikinama. Kai mes apie tai u�siminėme, Faras elgėsi laisvai ir natūraliai, man atrodo, kad jis neapsimetinėjo. Ne, tikriausiai neverta su juo vargti.

��A� irgi esu tokios nuomonės,�� pritarė Erkiulis.

��Yra dar vienas �mogus, kuriam naudinga, kad senasis ponas Li būtų buv�s gyvas. Tai jo sūnus Haris. Tiesa, jis paminėtas testamente, bet esu įsitikin�s, kad apie tai ne�inojo. Tikriausiai ne�inojo. Visi manė, kad Haris i�brauktas i� testamento u� tai, kad nutraukė ry�ius su �eima. Dabar nedaug truko, kad jis ir vėl pelnytų tėvo malon�. Haris ne toks kvailas, kad nu�udytų tėv�, kol �is nesura�ė naujo testamento. Todėl visi mums �inomi faktai byloja, kad Haris negali būti �udikas. Taigi pama�u artėjame prie tikslo, ratas siaurėja.

��Teisingai. Netrukus apskritai nieko neliks!

Sagdenas nusijuokė.

���ito nebus! Dar liko D�ord�as Li su �mona, Deividas Li ir ponia Hilda. Kiekvienas i� jų laimi i� senio mirties, o a� su�inojau, kad D�ord�as Li dar ir labai godus. Negana to, tėvas grasino nurė�i�s jam i�laikyti skirt� dalį. Taigi D�ord�as Li turėjo ir prie�astį, ir galimyb� nu�udyti tėv�!

��T�skite,�� papra�ė Puaro.

��Dabar pakalbėsime apie poni� Magdalen� Li. Moteri�kė pinigus mėgsta kaip katė grietinėl�, ir a� pasireng�s kirsti la�ybų, kad ji paskendusi skolose. Be to, pavydėjo, kad senis taip domisi ispani�ko kraujo turin�ia anūke. Matė, kaip mikliai ma�ytė pavergė jį. Magdalena girdėjo, kaip �is pasikvietė advokat�, tad nutarė veikti nedelsdama. Įtikinama, ar ne?

��Galbūt.

��Dar lieka Deividas Li ir jo �mona. Jie gauna savo dalį pagal galiojantį testament�, bet a� ka�kodėl netikiu, kad �iuo atveju �mog�udystės prie�astis būtų pinigai.

��Netikite?

��Netikiu. Deividas man atrodo truputį ne �io pasaulio �mogus. Toli gra�u ne savanaudis. Jis truputį... e-e... keistas. Man atrodo, yra trys realūs galimi �mog�udystės motyvai. Pirmas�� deimantai, antras�� testamentas ir tre�ias�� tiesiog neapykanta.

��Aha, ir jūs priėjote prie tokios i�vados.

��Suprantama,�� atsakė Sagdenas.�� A� i� karto taip pamaniau. Jeigu �udikas Deividas Li, tai vargu ar jis būtų �ud�s dėl pinigų. Beje, jeigu galvosime, kad �mog�udys jis, darosi suprantama ta kruvinoji bakchanalija!

Puaro atid�iai pa�velgė į jį.

��Man įdomu, kad jūs padarėte toki� i�vad�. Atsimenate, k� pasakė ponia Lidija:�... tiek kraujo�. Juk tai primena senovi�kus ritualus�� kraujo aukojim�, patepim� aukos krauju.

Sagdenas susiraukė:

��Jūsų manymu, �mog�udys, kad ir kas jis būtų,�� beprotis?

��Mielasis, �mogus turi daugyb� slaptų instinktų, kurių esant jis nė neįtaria. Tarp jų ir kraujo tro�kimas, primenantis atna�avim�.

Inspektorius suabejojo.

��Deividas Li atrodo gana ramus vyras.

Puaro paprie�taravo:

��Jūs nelabai i�manote psichologij�. Deividas Li�� �mogus, kuris gyvena praeitimi. Jame dar gyvas motinos atminimas. Daug metų gyveno toli nuo tėvo, nes negalėjo jam atleisti u� savo motinos mirtį. Sakykim, jis atva�iavo �ionai trok�damas visk� dovanoti, bet neįstengė... Mes �inome tik viena: kai Deividas Li stovėjo prie velionio kūno, sielos gilumoje patyrė pasitenkinim� dėl to, kas įvyko. �Vie�paties Dievo malūnas mala lėtai, bet sumala visk� iki paskutinio grūdo.� Ker�tas! Atpildas! Pyktis, nuoskauda, neteisybė nuplauta krauju.

Netikėtai Sagdenas krūptelėjo.

��Nekalbėkite taip, pone Puaro. Tiesiog �iurpas eina per kūn�. Viskas galėjo būti kaip tik taip, kaip jūs sakote. Bet jeigu tai tiesa, tai ponia Hilda visk� �ino ir yra pasirengusi savo vyr� ginti bet kuria kaina. Dėl to neabejoju. Ta�iau įsivaizduoti j� �udiko vietoje�� ne. Ji tokia rami, paprasta moteris.

Puaro tiriamai pa�velgė į inspektorių.

��Taigi ji jums paliko tokį įspūdį?�� paklausė jis.

��Na, taip, labai �irdinga moteris, jeigu suprantate, k� noriu pasakyti.

��O, �inoma, puikiausiai suprantu!

Sagdenas �vilgtelėjo į seklį.

��Pone Puaro, jeigu jūs turite kokių samprotavimų, galime aptarti.

��A� turiu kai kurių idėjų, bet jos gana miglotos. Pirmiausia norė�iau i�girsti jūsų i�vadas.

��Gerai. Kaip jau sakiau, yra tik trys �mog�udystės prie�astys. Neapykanta, nauda ir tie deimantai. Paanalizuokime faktus chronologine tvarka. Pusė keturių. �eimos susirinkimas. Pokalbį telefonu su advokatu girdi visa �eima. Paskui senukas duoda vali� savo pyk�iui, kad visi i�eitų. Jie i�sigand� i�silaksto kaip ki�kiai.

��Hilda Li pasilieka,�� priminė Puaro.

��Taip, pasilieka, bet neilgam. Apie �e�t� valand� Alfredas kalbasi su tėvu�� labai nemalonus pokalbis. Senis rengiasi atleisti visas Hario nuodėmes ir sugr��inti jo teises. Alfredas nepatenkintas. Be abejonių, Alfredas tampa svarbiausiu įtariamuoju. Nuo to momento jis turi rim�iausi� pagrind� nu�udyti tėv�. Kiek vėliau pas tėv� u�eina Haris. Jo nuotaika be galo pakili�� gavo i� senio visko su kaupu! Bet reikalas tas, kad dar iki �itų susitikimų Simeonas Li aptiko tu��i� seif�, spėjo paskambinti man ir papasakoti apie dingusius deimantus. Ta�iau ponas Li apie tai net neu�siminė nė vienam sūnui.

Kodėl? Tik todėl, kad buvo absoliu�iai tikras, kad jie nekalti. Jis jų neįtarė. Esu įsitikin�s, ir jau ne kart� jums �itai sakiau, kad senis įtarė Horburį ir dar vien� �mogų. Ir nujau�iau kit� jo �ingsnį. Atsiminkite, jis pasakė labai ai�kiai�� vakare tegu niekas nelenda į akis. Kodėl jis �itaip pasakė? Todėl, kad laukė kitų lankytojų. Pirma�� man�s, antra�� to �mogaus. Jis pasikvietė ka�k� tuoj po vakarienės. K�? Gal D�ord�� Li? Labiau tikėtina�� jo �mon�. Ir �tai �ia į pirm�jį plan� i�eina Pilara Estravados. Senis spėjo parodyti jai deimantus ir pasakė jų kain�. Ar galite tvirtai pareik�ti, kad ne ji pavogė akmenis? Prisiminkite paslaptingas u�uominas apie tai, kad jos tėvas buvo prisivir�s ko�ės. Galimas daiktas, jis buvo profesionalus vagis ir gyvenim� baigė kalėjime.

Puaro susim�st�s pakartojo:

��Vadinasi, jūsų manymu, į pirm�jį plan� i�eina Pilara Estravados...

��Taip, kaip galima vagilė. Paskui, supratusi, kad yra demaskuota, pametė galv� ir įnir�usi puolė savo senelį.

��Taip, gal ir taip...

��Bet jūs abejojate? Pone Puaro, pra�om pasakyti, k� manote.

��A� nuolat mintyse grį�tu prie vieno ir to paties�� velionio charakterio. Kas per �mogus buvo tas Simeonas Li?

��Jokia paslaptis,�� gū�telėj�s pe�iais tarė Sagdenas.

��Tai jūs man ir papasakokite, koks jis buvo�� �ionyk��io gyventojo akimis.

Inspektorius pir�tu perbraukė pabarzd�. Jis truputį sutriko.

��A� esu ne vietinis,�� prisipa�ino.�� Atsikėliau i� Riv�iro, gretimos grafystės. Bet �inau, senasis ponas Li garsėjo �iuose kra�tuose. Apie jį daug girdėjau.

��I� tiesų? Ir k� girdėjote?

��Su juo būdavo nemalonu bendrauti, tik nedaugelis rasdavo bendr� kalb�. Ta�iau jis buvo labai dosnus, jeigu kalbėsime apie pinigus. A� iki �iol nesuprantu, kaip ponas D�ord�as Li i�augo toks �yk�tuolis, visai nepana�us į savo tėv�.

��A! �ioje �eimoje�� dvi paveldėjimo linijos. Alfredas, D�ord�as ir Deividas, bent jau i� i�orės, priklauso motinos linijai. A� �įryt kaip tik ap�iūrėjau �eimos nuotraukas.

��Jis buvo ūmus �mogus,�� t�sė inspektorius Sagdenas.�� Ir dar, jaunystėje garsėjo kaip palaidūnas. Jau daug metų invalidas. Ir nepaisant visko�� buvo dosnus. Jeigu atsitikdavo bėda, visada nuskriaustai merginai sumokėdavo negailėdamas, kad tik i�leistų j� u� vyro. Gal jis ir negeras �mogus, bet ne smulkmeni�kas. Jis nevertino �monos, niekino j�, bėgiojo paskui kitas moteris. �monės �neka, kad jis nualino jai �irdį ir nuvarė į kapus. Manau, kad ji i� tikrųjų buvo nelaiminga, pasigailėjimo verta būtybė. Vis� laik� sirgdavo, i� namų nė kojos nei�keldavo. Be abejo, ponas Li turėjo savo keistenybių. Jis buvo labai ker�tingas. Nebuvo tokio atsitikimo, kad Li nebūtų nubaud�s savo į�eidėjo, ir, sako, visad i�laukdavo ker�to valandos.

���Vie�paties Dievo malūnas mala lėtai, bet sumala visk� iki paskutinio grūdo�,�� priminė Puaro.

Inspektorius Sagdenas niūriai tarė:

��Ver�iau sakykite�� velnio malūnas! Dievas ir Simeonas Li neturėjo nieko bendra. Jis buvo �mogus, pasiry��s parduoti �ėtonui siel� ir patirti malonum� i� tokio sandėrio. Be to, jis buvo i�didus ir pasipūt�s kaip Liuciferis.

��Sakote, i�didus kaip Liuciferis!�� �ūktelėjo Puaro.�� K� gi, visa tai, k� pasakojote, suteikia peno apm�stymams.

Inspektorius kiek sutrik�s pasidomėjo:

��Bet juk nemanote, kad Simeon� Li nu�udė u� jo puikyb�?

��A� manau,�� atsakė Puaro,�� kad egzistuoja toks dalykas kaip paveldimumas. Ir Simeono Li sūnūs paveldėjo jo i�didum�.

Seklys staiga nutilo. I� namo i�ėjo Hilda Li ir, stabtelėjusi terasoje, apsi�valgė. 3

Hilda Li pra�neko:

��A� jūsų ie�kojau, pone Puaro.

Inspektorius Sagdenas atsipra��s įėjo į vidų. Lydėdama jį akimis Hilda tarė:

��Ne�inojau, kad �ia su juo �nekate. Galvojau, kad inspektorius i�ėjo su Pilara. Man jis patinka, toks takti�kas,�� melodingas moters balsas skambėjo liūdnai.

Puaro priminė:

��Regis, sakėte, kad norite su manimi pasikalbėti?

��Taip, manau, kad galėtumėt man padėti.

��Labai d�iaug�iausi, jeigu pavyktų.

��Jūs protingas �mogus, pone Puaro. A� tai pastebėjau dar vakar vakare. Atrodo, jūs lengvai perprantate kai kuriuos dalykus. Noriu, kad suprastumėt ir mano vyr�.

��Klausau, madam?

��A� nieku gyvu nesikalbė�iau apie tai su inspektoriumi Sagdenu. Jis nesuprastų. O jūs suprasite.

Puaro nusilenkė.

��Darote man garb�, madam.

Hilda ramiai t�sė:

���tai jau daugelį metų�� nuo to laiko, kai mes susituokėme,�� mano vyras negaluoja, ir t� jo negali� a� apibūdin�iau kaip sielos skausm�.

��Po fizinės traumos jauti skausm�, bet pama�u viskas praeina, �aizda u�gyja, kaulas suauga. Blogiausiu atveju lieka lengvas negalavimas ar nedidelis randas, ir viskas. Mano vyras patyrė stipriausi� traum� tuo gyvenimo tarpsniu, kai buvo pats jautriausias. Jis dievino savo motin� ir buvo jos mirties liudininkas. Jis nutarė, kad morali�kai u� jos mirtį turi atsakyti tėvas. Nuo to sukrėtimo jam taip ir nepavyko pasveikti. Pagie�a savo tėvui vis� laik� jame buvo gyva. Tai a� įkalbėjau Deivid� atva�iuoti �ia Kalėdų, nes norėjau, kad jis susitaikytų su tėvu. A� norėjau... jo paties labui i�gydyti sielos traum�. Dabar suprantu�� mūsų atvykimas buvo klaida. Simeonui Li teikė malonum� druskos barstymas ant senų �aizdų. Tai labai pavojingas �aidimas...

��Jūs norite pasakyti, madam, kad jūsų vyras nu�udė savo tėv�?

��A� noriu jums pasakyti, pone Puaro, kad jis galėjo tai padaryti. Ir dar pasakysiu, kad jis �ito nepadarė! Kai Simeon� Li �udė, jo sūnus Deividas skambino laidotuvių mar��. Noras nu�udyti perpildė jo �irdį, varvėjo pir�tų galiukais ir tirpo melodijos garsuose. Tai teisybė.

Puaro patylėjo por� minu�ių, o paskui paklausė:

��K� jūs manote, madam, dėl tos senosios damos?

��Jūs turite omeny Simeono Li �monos mirtį?

��Taip.

Rinkdama �od�ius Hilda kalbėjo:

��A� pakankamai gerai pa�įstu gyvenim� ir suprantu, kad jūsų nedomina i�oriniai �ios temos aspektai. I� pirmo �vilgsnio gali atrodyti, kad Simeonas visais at�vilgiais kaltas, kad jis papras�iausiai ty�iodavosi i� savo �monos. Bet a� tikiu, kad jo �monai dar buvo būdingas tam tikras susitaikymas ir paklusnumas, kuris tokio tipo vyrams �adina �vėri�kus jausmus. Simeonui Li, a� manau, darydavo įspūdį valios jėga ir tvirtas charakteris. Susitaikymas ir a�aros jį tiesiog siutindavo.

Puaro paklausė:

��Vakar vakare jūsų vyras sakė, kad jo motina niekada nesiskųsdavo. Ar tai tiesa?

Hilda nekantriai su�uko:

��Kur jau ten! Ji nuolat jam skųsdavosi. Ji u�vertė Deividui ant pe�ių savo nelaim�. O jis buvo jaunas, pernelyg jaunas, kad pakeltų t� na�t�!

Puaro atid�iai pa�velgė į Hild�. Ji i�raudo ir prikando lūp�.

��Taip, suprantu,�� i�tarė jis.

��K� jūs suprantate?

��Tai, kad jūs būtumėt jam gera motina, bet esate tik jo �mona.

Moteris nusigr�ė. Tuo metu i� namo i�ėjo Deividas ir pasuko prie jų. Jau i� tolo jis d�iugiai su�uko:

��Hilda, kokia puiki diena! Lyg būtų pavasaris, o ne �iema.

Jis priėjo ar�iau. Galva atmesta atgal, �viesių plaukų garbana nukritusi ant kaktos, �vilgan�ios mėlynos akys. Atrodė nuostabiai jaunas, beveik berniokas. Rodės, dvelkia energija ir nerūpestingu �valumu. Akimirk� Puaro net u�gniau�ė kvap�.

��Eime, Hilda, pasivaik��ioti prie tvenkinio,�� paragino Deividas.

Nusi�ypsojusi ji įsikibo vyrui į parank�.

Puaro �velgė jiems pavymui. Hilda atsigr�usi �vilgtelėjo į seklį�� greitai, neramiai. O gal tai buvo ne nerimas, o baimė?

Erkiulis Puaro neskubėdamas �ingsniavo terasa.

�Man da�nai sako, kad esu pana�us į nuodėmklausį,�� murmėjo sau po nosimi.�� Turbūt todėl nuo ankstaus ryto mane kalbina vien moterys. Juk jos eina i�pa�inties da�niau nei vyrai. Nė kiek nenusteb�iau, jei netrukus į mane kreiptųsi dar viena...�

Tarsi i�girdusi Puaro �nab�desį, jau artinosi Lidija. 4

��Labas rytas, pone Puaro,�� pasisveikino Lidija.�� Tresilianas sakė, kad jūs �ia su Hariu, bet a� d�iaugiuosi, u�tikusi jus vien�. Mano vyras labai norėjo su jumis pasikalbėti.

��Ak, �tai kaip! Ar turė�iau pas jį nueiti?

��Ne dabar. Vis� naktį Alfredas beveik nemiegojo. Au�tant daviau raminamųjų, tad jis dar miega, nenorė�iau �adinti.

��Suprantu, jūs protingai pasielgėte. Dar vakar vakare a� atkreipiau dėmesį, kad jis labai sukrėstas.

Lidija labai rimtai paai�kino:

��Matote, pone Puaro, jis i� tikrųjų labai i�gyvena, ne taip, kaip kiti.

��Ma�iau.

��Jūs... Ar inspektorius nujau�ia, kas galėjo įvykdyti �it� baisų nusikaltim�?�� paklausė ji.

Puaro atsargiai rinko �od�ius:

��Mes �inome, madam, kas jo neįvykdė.

��Tai primena ko�mari�k� sapn�. Niekaip negaliu prisiversti patikėti, kad tai realybė!�� sudirgusi parei�kė Lidija.�� O kaip Horburis? Ar jis i� tikrųjų buvo kine?

��Taip, madam, mes patikrinome. Jis sakė ties�.

Lidija stabtelėjusi nuskynė kukmed�io �akel�. Dar labiau i�bly�kusi prabilo:

Bet juk tai baisu! Telieka mūsų �eima.

��Taip.

��Pone Puaro, a� netikiu!

��Madam, jūs galite tikėti, galite netikėti.

Ji jau buvo beprie�taraujanti, bet tik gailiai nusi�ypsojo.

��Koks dviveidis turi būti �is �mogus!�� su�uko ji.

Puaro linktelėjo.

��Jeigu norite būti man visi�kai atvira,�� pasakė jis,�� tai neapsimeskite netikinti, kad vienas i� jūsų �eimos narių galėjo nu�udyti pon� Li.

Lidija grie�tai atsakė:

��Papras�iausiai sunku patikėti tuo, k� jūs sakote, pone Puaro!

��Galimas daiktas, bet jūsų uo�vis buvo nepaprastas �mogus.

��Varg�as senis. Dabar man jo gaila. Bet kai jis buvo gyvas, jis beproti�kai mane erzindavo.

��Puikiai įsivaizduoju!

Puaro pasilenkė prie akmeninės vazos su peiza�u.

��Labai gra�u ir originalu.

��Malonu girdėti, kad jums patinka. Kurti peiza�us�� mano pomėgis. Kaip jums patinka �is poliarinis peiza�as su pingvinais ir ledais?

��Nuostabus. O kas �ia?

��Tai Negyvoji jūra, tiksliau�� ketinu pavaizduoti Negyv�j� jūr�. Dar nebaigiau, kol kas ne�iūrėkite. O �tai �ia norėjau pavaizduoti Korsik�. Ten tokios ro�inės uolos, ir mėlynos jūros fone jos atrodo nuostabiai. O �tai dykumos gyvenimo scenelė�� gra�u, ar ne?

Ponia Li vedė seklį tolyn. Kai jie ap�iūrėjo paskutinės vazos peiza��, Lidija �vilgtelėjo į laikrodį.

��Eisiu, gal Alfredas pabudo.

Puaro i� lėto grį�o prie vazos peiza�o, vaizduojan�io Negyv�j� jūr�. I� prad�ių atid�iai ap�iūrėjo j� i� toliau, paskui pasilenkė, paėmė kelet� akmenukų ir parideno tarp pir�tų.

Staiga jo veidas pasikeitė. Jis prisiki�o akmenukus prie pat akių.

��Sapristi20,�� burbtelėjo.�� Tai bent siurprizas. K� tai reik�tų?

PENKTA DALIS

Gruod�io 26-oji 1

Policijos vir�ininkas D�onsonas ir vyresnysis inspektorius Sagdenas negalėjo patikėti savo akimis. Puaro supylė akmenukus į kartonin� dė�ut� ir pastūmė policijos vir�ininkui.

��Taip,�� tarė jis,�� tai deimantai, galite tuo neabejoti.

��Ir juos radote akmens vazoje?

��Taip, vazoje, kurioje madam Lidija kuria nauj� peiza��.

��Ponia Lidija?�� Sagdenas papurtė galv�.�� Negaliu patikėti.

��Jūs turbūt nemanote, kad būtent ponia Lidija perrė�ė gerkl� savo uo�viui?�� paklausė Puaro.

Sagdenas kar��iavosi:

��Juk mes puikiai �inome, kad ji negalėjo �ito padaryti. A� norėjau pasakyti k� kita�� ji nepana�i į vagil�.

Puaro sutiko:

��Taip, sunku patikėti.

��Gal kas nors kitas juos ten paslėpė?�� samprotavo Sagdenas.

��Galėjo būti ir taip. �is natiurmortas labai tinka tokiam tikslui�� ten kaip tik tokio dyd�io ir spalvos �virg�do akmenukai.

��Manote, kad ji, i� anksto pasirūpinusi pana�ių akmenėlių, paruo�ė slėptuv�?�� paklausė Sagdenas.

Pulkininkas D�onsonas �velniai tarė:

��A� netikiu. Visų pirma, kodėl apskritai ji paėmė deimantus?

��Kad ir todėl...�� ėmė svarstyti Sagdenas.

Puaro kaipmat jį pertraukė:

��Galimas �tai toks atsakymas į jūsų klausim�: ji paėmė akmenukus, kad mes vagyst� palaikytume �mog�udystės prie�astimi. Sakykim, ji �inojo apie rengiam� nusikaltim�, nors pati jame ir nedalyvavo.

D�onsonas susiraukė.

��Jūsų versija labai kritikuotina. Poni� Lidij� Li jūs darote bendrininke, bet kieno bendrininkė ji galėjo būti? Tik savo vyro. O mes �inome, kad jis neturi nieko bendra su �mog�udyste, todėl �i jūsų versija neturi pagrindo.

Sagdenas susim�st�s papūtė lūpas.

��Taip, sunku gin�ytis,�� nut�sdamas �od�ius pra�neko jis.�� Sunku gin�ytis. Ta�iau jeigu ponia Li paėmė deimantus, a� pabrė�iu�� jeigu,�� tai ji papras�iausiai apsivogė. Tada ji galėjo i� tikrųjų savo Negyv�j� jūr� kurti kaip slėptuvꠗ kol liausis tas �urmulys �gaudyk, laikyk�. Bet yra ir kita tikimybė�� atsitiktinis sutapimas. Vaza su labai pana�iais į deimantus akmenukais krito vagiui į akis, ir �is nutarė�� �ia ideali slėptuvė.

��K� gi, galimas dalykas,�� tarė Puaro.�� A� visuomet pasireng�s pripa�inti, kad vienas atsitiktinis sutapimas gali būti.

Inspektorius Sagdenas papurtė galv�.

��Apie k� jūs pagalvojote, inspektoriau?�� pasidomėjo Puaro.

��Ponia Li labai maloni ledi. Nepana�u, kad ji būtų įpainiota į toki� �lyk��i� istorij�. Bet k� gali �inoti...

Pulkininkas D�onsonas įsikar��iavo.

��Ne�inau, kaip ten tie deimantai, bet jos dalyvavimo įvykdant �mog�udyst� versija negali būti net svarstoma. Liokajus matė j� svetainėje nusikaltimo metu. Ar �į fakt� prisimenate, Puaro?

��Taip, a� nepamir�au.

Policijos vir�ininkas atsigr�ė į savo pavaldinį.

��Ar dar k� nors nauja su�inojote?

��Taip, sere, pradėsiu nuo Horburio. Regis, jis turėjo prie�as�ių bijoti policijos.

��Dėl vagystės?

��Ne, sere, dėl prievartavimo grasinant. Tai tokia �anta�o atmaina. Horburio kaltė nebuvo įrodyta, ir jam pasisekė i�sisukti. Bet a� spėju, kad jis �anta�avo kitus, ir ne vien� kart�, matyt, tai tapo mėgstamu u�siėmimu. Jo s��inė ne�vari, ir kai Tresilianas u�siminė apie policij�, Horburis pamanė, kad mes aptikome nusikaltimo pėdsakus.

D�onsonas nepatikliai paklausė:

��Ar ne per daug ver�iame ant Horburio galvos? Kas dar?

Inspektorius kostelėjo.

��Ponia Magdalena Li, sere. Mes pasidomėjome jos gyvenimu iki santuokos. Ji i� tikrųjų gyveno su kapitonu D�onsu. Magdalena buvo laikoma jo dukterimi, bet tai netiesa... Atsimenate, mums pasakojo, k� jai kalbėj�s senis Li. Jis mikliai j� perprato, nes savo gyvenime matė daugyb� moterų ir jas pa�ino. Taigi ponas Simeonas Li j� �perkando� i� pirmo �vilgsnio ir ėmė pramogauti j� erzindamas.

Pulkininkas D�onsonas susim�st�s tarė:

��Tada i�vada būtų tokia: be pinigų, Magdalena turėjo dar ka�koki� prie�astį. Gal pamanė, kad ponas Simeonas Li ruo�iasi papasakoti vyrui apie jos praeitį. Be to, įdomu, kodėl ji i�sigalvojo t� pokalbį telefonu? Juk i� tiesų ji neskambino.

��Kodėl mums jųdviejų nepasikvietus ir nei�siai�kinus, kas ir kam skambino? Juk įdomu, k� jie atsakytų?�� pasiūlė Sagdenas.

��Geras pasiūlymas,�� sutiko pulkininkas.

Jis paspaudė skambu�io mygtuk�. Įėjo Tresilianas.

��Pakvieskite �ionai pon� D�ord�� ir poni� Magdelen� Li.

��Klausau, sere.

Tarnas jau buvo bei�ein�s, bet Puaro paklausė:

��Ar �ito kalendoriaus po �mog�udystės niekas nelietė?

Tresilianas atsigr�ė.

��Apie kokį kalendorių jūs kalbate, sere?

���tai apie t�, kuris kabo ant sienos.

Trys vyrai sėdėjo ma�ame Alfredo Li kabinete. Ant nuplė�iamojo kalendoriaus lapelio juodavo didelis ry�kus skai�ius.

Tresilianas prisimerk�s įsispoksojo į kalendorių, bet, matyt, skai�iaus neį�velgė. Nu�lepsėj�s per kambarį, prisiki�o visai prie pat jo.

��Taip, sere, ka�kas lapelius nuplė�ė. Juk �iandien dvide�imt �e�toji, sere.

��Pardon21, kas tai galėjo padaryti?

��Paprastai lapelius nuplė�ia ponas Li, sere. Kiekvien� ryt�. Ponas Alfredas�� labai pareigingas d�entelmenas.

��Ai�ku, a�iū.

Tresilianas i�ėjo. Sagdenas sutrik�s paklausė:

��Ar kas nors atsitiko tam kalendoriui? Gal a� pra�iopsojau koki� nors svarbi� detal�?

Puaro, gū�telėj�s pe�iais, atsakė:

��Kalendorius �ia niekuo dėtas. A� tik atlikau nedidelį eksperiment�.

��Rytoj turėtų prasidėti parengtinis tardymas,�� tarė D�onsonas.�� Bet jį tikriausiai teks nukelti.

��Taip, sere,�� patvirtino Sagdenas.�� A� jau buvau susitik�s su teisėju ir dėl visko susitariau. 2

Į kambarį, lydimas �monos, įėjo D�ord�as Li.

Pulkininkas D�onsonas pasisveikino:

��Labas rytas. Malonėkite atsisėsti. Noriu jums u�duoti kelet� klausimų. Būtinai reikia �į bei t� patikslinti.

��D�iaugiuosi galėdamas jums padėti,�� nuolankiai i�tarė D�ord�as.

���inoma,�� labai tyliai su�nib�dėjo Magdalena.

Policijos vir�ininkas ne�ymiai linktelėjo Sagdenui.

�is ėmė klausinėti:

��Norime paklausti apie telefono skambu�ius nusikaltimo įvykdymo dien�. Jūs buvote u�sisak�s telefoninį pokalbį su Vesteringamu. Ar a� teisingai supratau, pone Li?

D�ord�as �altai atsakė:

��Taip, u�sisakiau pokalbį su mano rinkėjų patikėtiniu. Galiu su juo supa�indinti...

Vyresnysis inspektorius mostelėjo ranka.

��Gerai, pone Li, gerai. Mes juk neabejojame. Jus sujungė 8 valand� 59 minutės.

��Tikslaus laiko negaliu pasakyti.

��Aha!�� su�uko Sagdenas.�� O mes galim! Tokius faktus visada patikriname labai kruop��iai. Taigi jus sujungė be vienos minutės devint�, o pokalbį baigėte keturios minutės de�imtos. Jūsų tėvas, pone Li, buvo nu�udytas ma�daug ketvirtis de�imtos. A� esu priverstas paklausti dar kart�: kur jūs buvote tuo laiku?

��Jau sakiau�� �nekėjau telefonu.

��Ne, pone Li,�� jūs nesikalbėjote.

��Nes�monė, jūs tikriausiai apsirinkate! Na gerai, gal a� jau ir buvau baig�s pokalbį. Tikriausiai galvojau apie kit� pokalbį telefonu. Papras�iausiai m�s�iau, ar verta... e... dar paskambinti, ir tuo metu vir�uje i�girdau triuk�m�.

��Abejoju, kad jūs de�imt minu�ių būtumėt svarst�s, skambinti ar neskambinti.

D�ord�as i�bly�ko. Suriko ta�kydamasis seilėmis:

��K� turite galvoje? Po velnių! Negirdėtas į�ūlumas! Jūs abejojate mano �od�iais? A�... e... kodėl turė�iau atsiskaityti jums u� kiekvien� savo minut�?

Puaro susi�avėj�s stebėjo Sagden�, kai jis oficialiai tarė:

��Tokia tvarka.

D�ord�as supyk�s kreipėsi į policijos vir�inink�.

��Pulkininke D�onsonai, jūs pritariate �itam... neturin�iam precedento elgesiui?

Policijos vir�ininkas paskubomis atsakė:

��Kai įvykdoma �mog�udystė, pone Li, tokie klausimai u�duodami. Ir į juos yra atsakoma.

��A� atsakiau! A� baigiau kalbėti ir... e... apm�s�iau kit� pokalbį.

��Ar jūs buvote �itame kambaryje, kai vir�uje pasigirdo triuk�mas?

��Taip, �ia, �itame kambaryje.

D�onsonas kreipėsi į Magdalen�.

��Regis, ponia Li, jūs teigėte, kad kaip tik jūs skambinote, kai vir�uje prasidėjo grumtynės, ir kad be jūsų kambaryje nieko nebuv�.

Magdalena akivaizd�iai jaudinosi. Sulaikiusi kvap� ji �nairavo tai į vyr�, tai į Sagden�, o paskui, �vilgtelėjusi į pulkinink� D�onson�, tarė:

��O, i� tiesų... a� nebe�inau... neatsimenu, k� sakiau... Buvau taip sutrikusi.

Sagdenas priminė:

��Mes visk� u�protokolavome.

Magdalena mėgino inspektorių papirkti pla�iai atmerktomis maldaujan�iomis akimis, virpan�iomis vaiki�komis lūpomis, bet ataka jo nesujaudino, nes tokio tipo moters �avesiui jis buvo visi�kai abejingas.

Tada ji neai�kiai su�nib�dėjo:

��A... �inoma, a� skambinau, bet niekaip negaliu atsiminti, kada...

��K� visa tai rei�kia? I� kur jūs skambinote? I� �ia?�� su�uko D�onsonas.

��A� spėju, ponia Li, kad jūs apskritai neskambinote,�� tarė Sagdenas.�� Taigi kur jūs buvote ir k� veikėte?

Magdalena nudelbė visus klaikiu �vilgsniu ir ėmė raudoti maldaute maldaudama:

��D�ord�ai, neleisk jiems man�s g�sdinti. Juk �inai�� jei kas nors mane įbaido visokiais klausimais, a� nieko nebegaliu atsiminti. A�... a� nebeprisimenu, k� sakiau tada, naktį. Buvo taip baisu, a� buvau taip sutrikusi!.. Jie su manimi elgėsi labai �iurk��iai...

Magdalena pa�oko ir gailiai verkdama i�lėkė i� kambario.

D�ord�as Li staiga pakilo ir klaikiu balsu su�uko:

��K� jūs �ia i�darinėjate? A� neleisiu terorizuoti ir g�sdinti savo �monos! Ji labai jautri. Tai akibrok�tas! A� pateiksiu paklausim� parlamentui dėl gėdingų mūsų policijos veiksmų. Kokia negarbė!�� Jis pla�iu �ingsniu i��irgliojo i� kambario ir i� visų jėgų u�trenkė duris.

Vyresnysis inspektorius Sagdenas garsiai nusikvatojo atlo��s galv�.

��U�kursime mes jiems pirtį! Pamatysim, kas dabar bus.

D�onsonas niūriai tarė:

��Keista situacija! Labai įtartina. Mes turėjome j� i�tardyti kaip reikiant.

Inspektorius Sagdenas linksmai pasakė:

��Na, nieko, ji pati �ia atlėks po kelių minu�ių! Kai tik sugalvos, k� pasakyti. O k� jūs manote, pone Puaro?

Puaro, ramiai sau sėdėj�s ir ka�k� m�st�s, krūptelėjo.

��Pardon?

��A� sakau, ji sugrį�.

��Tikriausiai taip, matyt. O tai!

Sagdenas atid�iai pa�iūrėjo į jį ir susidomėj�s paklausė:

��Kas jums, pone Puaro? I�vydote vaiduoklį?

���inote, ko gero, a� negaliu paneigti.

��Gerai, Sagdenai, klokite, kas dar,�� nekantraudamas paragino pulkininkas D�onsonas.

��A� pamėginau nustatyti eili�kum��� kokia tvarka jie atsirado nusikaltimo vietoje. Ai�kiai įsivaizduoju, kas ten vyko. �udikas i�puolė laukan, u�rakino duris plok��iareplėmis ar kokiu pana�iu daiktu ir po kelių sekund�ių tapo vienu i� �eimynyk��ių, skuban�ių į nusikaltimo viet�.

Gaila, ne taip lengva patikrinti, kas k� matė, nes pana�iomis aplinkybėmis atmintis �mogų paprastai apgauna. Tresilianas sakosi mat�s Harį ir Alfred�, i�puolusius i� valgomojo ir lekian�ius laiptais į vir�ų. Bet mes ir anks�iau jų neįtarėme. Man pasisekė i�siai�kinti, kad panelė Estravados atbėgo vėliau, viena i� paskutinių. Atrodo, pirmieji buvo Faras, ponia Magdalena ir ponia Hilda. Kiekvienas i� tos trijulės teigia, kad juos aplenk� kiti. Ypa� sunku atskirti s�moning� mel� nuo atminties aptemimo. Mes gerai �inome�� ten skubėjo visi, bet kokia eilės tvarka�� i�siai�kinti ne taip paprasta.

Puaro mandagiai pasiteiravo:

��Jūsų galva, tai svarbu?

Sagdenas atsakė:

��Laiko veiksnys! Atsiminkite�� �udikas turėjo labai ma�ai laiko.

��A� sutinku su jums, kad �ioje byloje laiko veiksnys nepaprastai svarbus.

Sagdenas t�sė:

��Tyrim� apsunkina ir tai, kad į antr�jį auk�t� veda dveji laiptai. Pagrindiniai laiptai i� prie�kambario yra vienodu atstumu ir nuo svetainės, ir nuo valgomojo. Kitame namo sparne yra dar vieni laiptai. Jais bėgo Stivenas Faras. Panelė Estravados buvo vir�uje�� jos kambarys juk antrame auk�te, toliausiai nuo velionio kambario. Visi kiti teigia lip� pagrindiniais laiptais.

��Taip, painiava,�� sutiko Puaro.

Atsidarė durys, ir į kambarį greitai įbėgo Magdalena. Ji sunkiai alsavo, skruostai degė. Priėjusi prie stalo, tyliai tarė:

��Mano vyras galvoja, kad a� atsiguliau. O a� tylutėliai i�slinkau i� kambario. Pulkininke D�onsonai,�� ji �iūrėjo į jį didelėmis kan�ios persmelktomis akimis,�� jeigu pa�adėsite i�saugoti paslaptį, a� pasakysiu jums teisyb�. Juk jūs neprivalote paskelbti visų faktų?

Pulkininkas D�onsonas paklausė:

��Ar tai, k� jūs ketinate mums pasakyti, siejasi su nusikaltimu?

��Ne, tiesiog tai asmeni�ka...

��Ver�iau atvirai mums prisipa�inkite, ponia Li, ir leiskite mums spr�sti.

��Taip, a� tikiu jumis. �inau, kad galiu jumis tikėti. Jūs atrodote toks geras. Suprantate, reikalas toks. Yra vienas �mogus...�� moteris nutilo.

��Kalbėkite, ponia Li, a� klausau.

��T� vakar� ruo�iausi paskambinti vienam �mogui. Vyri�kiui... savo draugui. A� nenorėjau, kad D�ord�as apie tai �inotų. Suprantu, elgiausi labai kvailai... Nuėjau paskambinti tuoj po pietų, nes maniau, kad D�ord�as tuo laiku tikriausiai bus valgomajame. Bet nuėjusi i�girdau jį kalbantį telefonu ir ėmiau laukti.

��Kur jūs laukėte, madam?�� paklausė Puaro.

��Ten, po laiptais, tamsioje vietoje, yra drabu�ių kabykla. A� įsispraud�iau į kamp� ir lūkuriavau, kol D�ord�as i�eis i� kambario. Bet jis nei�ėjo, paskui prasidėjo ta sumai�tis. Ponas Li suriko, ir a� nubėgau į vir�ų.

��Vadinasi, jūsų vyras i� to kambario nei�ėjo iki pat �mog�udystės momento?

��Nei�ėjo.

Policijos vir�ininkas dar paklausė:

��O jūs, savaime suprantama, nuo devintos iki devynios penkiolika lindėjote toje slėptuvėje po laiptais?

��Taip, bet a� negalėjau jums apie tai sakyti, suprantate! Visi būtų panor� su�inoti, k� a� ten veikiau. Mano padėtis be i�eities. Ar suprantate?

D�onsonas grie�tai tarė:

��Taip, padėtis kebli.

Ponia Li apdovanojo pulkinink� �avinga �ypsena.

��Man tarsi akmuo nuo �irdies nukrito, kai papasakojau jums vis� ties�. Bet jūs juk neprasitarsite mano vyrui? A� tikiu�� nepapasakosite! Ar galiu pasikliauti jumis visais?

Ji maldaujamu �vilgsniu ap�velgė vyrus ir spruko i� kambario.

Pulkininkas D�onsonas garsiai atsiduso.

��K� gi, galėjo būti ir taip!�� pasakė jis.�� Skamba labai įtikinamai. Kita vertus...

� ...galėjo būti ir kitaip,�� u�baigė sakinį Sagdenas.�� Jūs tai norėjote pasakyti? Kol kas mes nieko ne�inome. 3

Lidija stovėjo valgomajame prie galinio lango ir �velgė į gatv�. Jos figūr� pusiau dengė stora portjera. I�girdusi u� nugaros �naresį, moteris krūptelėjo ir atsigr�ė. Tarpduryje stovėjo Erkiulis Puaro.

��I�g�sdinote, pone Puaro.

��Pra�au atleisti. A� stengiausi įeiti tyliai.

��Maniau, Horburis.

Erkiulis Puaro linktelėjo.

��Taip, jis vaik�to labai tyliai. Kaip katinas... kaip vagis.

Puaro nutilo ir įdėmiai nu�velgė moterį.

Lidijos veidas buvo ramus, jeigu neminėsime �iokios tokios pasi�lyk�tėjimo grimasos. Ji pasakė:

��A� nemėgstu to �mogaus ir d�iaug�iausi juo atsikra�iusi.

��Manau, protingai pasielgtumėt, madam.

Ji �vilgtelėjo į Puaro ir paklausė:

��K� turite galvoje? Gal k� nors apie jį su�inojote?

���is �mogus kolekcionuoja svetimas paslaptis, o paskui panaudoja jas savo tikslams.

��Jūs manote, kad jis k� nors �ino... apie �mog�udyst�?�� pasidomėjo ji.

Gū�telėj�s pe�iais Puaro atsakė:

��Jis moka vaik��ioti be garso, o jo ausys labai ilgos. Gal jis k� nors ir nugirdo, bet nesakys to iki tam tikro momento.

Lidija smalsaudama paklausė:

��Ar manote, kad jis i�drįs mus �anta�uoti?

��Galimas daiktas. Bet ne apie tai atėjau pasi�neku�iuoti.

��Apie k� gi?

��Kalbėjausi su ponu Alfredu Li. Jis kai k� man pasiūlė, ir a�, prie� t� pasiūlym� priimdamas ar atmesdamas, norėjau pasitarti su jumis. O įėj�s į �į kambarį, susi�avėjau prie� mano akis atsivėrusiu vaizdu�� tamsiai raudonų portjerų fone nuostabiai i�siskyrė jūsų megztinio pie�inys. A� neju�ia stabtelėjau norėdamas pasigro�ėti tokiu reginiu.

Lidija sutrikusi tarė:

��Pone Puaro, nejaugi jūs gai�ite laik� sakydamas komplimentus?

��Pra�au atleisti, madam, bet taip retai tenka sutikti angl� ledi, nutuokian�i� apie drabu�ius. Kai jus an� vakar� i�vydau pirm�kart, vilkėjote nuostabiai gra�i� suknel�. Jos paprastas, bet kartu ir dr�sus fasonas i�ry�kino jūsų gracij� ir individualyb�...

Lidija nekantraudama nutraukė:

��Ko atėjote?

Puaro apniuko.

���tai kas, madam. Jūsų vyras pageidauja, kad a� rimtai im�iau narplioti �i� byl�. Jis spiria, kad apsigyven�iau �ia, jūsų namuose, ir suras�iau teisyb�.

Lidija nedraugi�kai paklausė:

��Taigi?

Puaro neskubėdamas t�sė:

��A� nieko negaliu pa�adėti, i� anksto nepasitar�s su namų �eimininke.

Ji abejingai atsakė:

���inoma, a� pritariu vyro pra�ymui.

��Gerai, madam, bet �ito man nepakanka. Ar i� tikrųjų norite, kad �ia pasilik�iau?

��O kodėl gi ne?

��Kalbėkite atvirai. Gerai, a� paklausiu kitaip. Ar jūs i� tikrųjų norite, kad tiesa būtų atskleista?

��Be abejo.

Puaro atsiduso.

��Kodėl jūs kalbate su manimi tokiomis banaliomis frazėmis?

��A� banali moteris,�� ji prikando lūp�, kurį laik� dvejojo, o tada tarė:�� Tikriausiai bus geriau, jei kalbėsiu atvirai. �inoma, a� suprantu jus! Situacija nemaloni. Mano uo�vis �vėri�kai nu�udytas. Maniau, kad �mog�udyste ir vagyste bus apkaltintas labiausiai įtariamas �mogus�� Horburis, o paai�kėja, kad jis nekaltas. Viskas byloja apie tai, kad �udikas�� aukos �eimos narys. Atiduoti jį į teisingumo rankas�� vadinasi, pasmerkti mus gėdai ir visuotinei paniekai. Taigi būdama atvira turiu prisipa�inti, kad �ito nenoriu.

��Vadinasi, būtumėt patenkinta, jeigu �mog�udys liktų ne�inomas?�� paklausė Puaro.

��Turbūt �iais laikais vis dėlto būna neatskleistų paslaptingų �mog�udys�ių?

��I� tikrųjų�� būna.

��Tai bus viena daugiau.

��O ar jūs pagalvojate apie kitus savo giminai�ius�� apie nekaltuosius?

Ji krūptelėjo.

��Apie k�?

��Supraskite, jeigu bus taip, kaip jūs norite, niekas niekada nesu�inos tiesos. Įtarimo �e�ėlis kris po lygiai ant visų kitų.

Lidija sutrikusi tarė:

��A� apie tai nepagalvojau.

Puaro pakartojo:

��Niekas niekada nesu�inos, kas �udikas,�� ir įsiteikiamai pridūrė:�� Jeigu tik jūs dar ne�inote, madam.

Lidija suriko:

��Neturite teisės �itaip kalbėti! Tai netiesa! O kad tai būtų pa�alinis, ne mūsų �eimos narys!

��Tam tikra prasme tai gali būti ir pa�alinis,�� atsakė Erkiulis.

Ji sutrikusi pa�iūrėjo į seklį.

��K� turite omenyje?

��Tai gali būti jūsų giminaitis, bet pa�alinis. Ar suprantate, apie k� a� �neku? �tai kokia mintis atėjo į galv� Erkiuliui Puaro,�� jis nenuleido nuo moters akių.�� Taigi, madam, k� pasakyti ponui Li?

Lidija i�kėlė rankas ir vėl bejėgi�kai jas nuleido.

���inoma, priimkite jo pasiūlym�,�� pasakė. 4

Pilara stovėjo muzikos salono viduryje. Ji laikėsi labai oriai, nors akys bėgiojo kaip į kamp� įspeisto �vėriūk��io.

��Kaip a� noriu i� �ia i�va�iuoti!�� su�uko ji.

Stivenas Faras nuo�ird�iai pasakė:

��Tu ne vienintelė, kuri �ito nori. Bet jie nei�leis, mano mieloji.

��Kalbate apie policij�?

��Taip.

Pilara surimtėjusi tarė:

��Ne itin malonu turėti reikalų su policija. Tai nedera padoriems �monėms.

Stivenas nusi�ypsojo.

��Ar kalbi apie save?

��Ne. A� kalbu apie Alfred� ir Lidij�, apie Deivid�, D�ord�� ir Hild�. Taip pat ir apie Magdalen�.

Stivenas prisidegė cigaret� ir paklausė:

��Kodėl darai i�imtį?

��Atleiskite, k�?

Stivenas paai�kino:

��Nepaminėjai Hario.

Pilara nusijuokė parodydama gra�ius baltus dantis.

��O, Haris kitoks! A� manau, kad jis su policija pa�įstamas labai gerai.

��Gal ir ties� sakai, jis i� tikrųjų pernelyg egzoti�kas ir visai nedera prie �eimynos paveikslo.�� Kiek patylėj�s dar paklausė:�� Pilara, ar tau patinka giminai�iai anglai?

Pilara nedr�siai atsakė:

��Jie geri... jie visi labai geri. Bet jie beveik nesijuokia, jie nelinksmi.

��Mano mieloji mergyte, juk �iuose namuose tik k� nu�udytas �mogus.

��Ta-aip,�� neai�kiai numykė Pilara.

���mog�udystė,�� pakartojo Stivenas pamokomu tonu,�� tokie dalykai įvyksta ne kiekvien� dien�, nepaisant tavo lengvabūdi�ko po�iūrio į pana�ius įvykius. Anglijoje �mog�udystė�� labai rimtas kaltinimas, ne taip, kaip Ispanijoje.

��Jūs juokiatės i� man�s,�� susiraukė Pilara.

Stivenas paprie�taravo:

��Klysti�� toli gra�u ne. A� nesu linksmai nusiteik�s.

Pilara pa�velgė į Stiven� ir paklausė:

��Todėl, kad ir jūs norite i� �ia i�va�iuoti?

��Taip.

��O auk�tasis simpati�kasis policininkas jūsų nei�leid�ia!

��A� nepra�iau jo leidimo. Bet jei papra�y�iau, neabejoju, kad jis nesutiktų man�s i�leisti. A� turiu būti labai apdairus, Pilara, turiu kontroliuoti kiekvien� savo �ingsnį.

��Kaip liūdna,�� atsiduso Pilara.

��Ne tik liūdna, kur kas blogiau, mieloji. Be to, �ia vis� laik� ka�k� �niuk�tinėja tas kuoktelėj�s svetimtautis. Vargu ar i� jo bus nauda, ir jis mane nervina.

Pilara liūdnai paklausė:

��Mano senelis buvo labai turtingas, tiesa?

��Manau, taip.

��Kam dabar atiteks jo pinigai? Alfredui ar kitiems?

��Tai lems testamentas.

Pilara susim�stė: �Gal jis ir man paliko kokį skatik�? Nors vargu�.

Stivenas �velniai guodė:

��Nusiramink, Pilara. Viskas bus gerai. Tu juk �eimos narė. �ia tavo �aknys. Blogiausiu atveju tavimi pasirūpins giminės.

Pilara atsidususi pasakė:

����ia mano �aknys!� Juokinga. O apskritai�� tai visai nejuokinga,�� ji dar kart� atsiduso ir paklausė:�� Kaip manote, ar mes galėtume paleisti gramofon� ir pa�okti?

Stivenas abejodamas atsakė:

��Nepadoru. Namuose�� gedulas, ar tu tai supranti, be�irde ispane �elme?

Pilara, i�plėtusi akis, su�uko:

��Bet a� nejau�iu jokio sielvarto! Turbūt todėl, kad ma�ai pa�inojau senelį, nors man ir patiko su juo kalbėtis. A� visai nenoriu verkti ir sielvartauti dėl to, kad jis mirė. Labai kvaila apsimetinėti.

Stivenas neju�ia susijuokė.

��Tai nepataisoma!

Pilara įtikinamai parei�kė:

��Mes galime gramofono rupor� prikim�ti kojinių ir pir�tinių, tada gros tyliai, ir niekas nei�girs.

��Gerai, gundytoja!

��Mergina d�iugiai nusijuokė ir pasileido koridoriumi į �okių sal�. Ties posūkiu, prie�ais duris į teras�, Pilara staiga sustojo. Stivenas Faras, j� pasivij�s, irgi apmirė. Prie stiklinių durų su portretu rankose stovėjo Erkiulis Puaro. Matyt, nusikabino nuo sienos. Seklys atid�iai tyrė paveiksl�.

��Aha! Judu atsiradote pa�iu laiku.

��K� �ia veikiate?�� paklausė Pilara.

Ji priėjo prie Puaro ir pa�velgė jam pro petį.

�is niūriai parei�kė:

��A� tiriu labai svarbų dalyk�, o būtent�� Simeono Li veid�, kai jis buvo jaunas vyras.

��O, tai mano senelis?

��Taip, madmuazele.

Pilara pa�velgė į portret� ir abejodama tarė:

��Koks nepana�us, visai nepana�us... Jis buvo senas ir rauk�lėtas. O �ia�� tikras Haris, prie� kokį de�imtį metų.

Erkiulis Puaro tarė:

��Taip, madmuazele. Haris Li�� kaip du vandens la�ai pana�us į savo tėv�. O �tai �i,�� jis neskubėdamas vaik��iojo po portretų galerij�,�� �i pailgo �velnaus veido dama �viesiais plaukais ir �ydromis akimis�� jūsų senelė.

Mergina su�nib�dėjo:

��Deividas labai pana�us į j�.

��Ir Alfredas,�� pridūrė Stivenas.

Puaro pamokomai tarė:

��Paveldimumas�� labai įdomus dalykas. Ponas Li ir jo �mona�� visi�kai prie�ingi tipai. Dauguma jų santuokinių vaikų pana�ūs į motin�. Pa�velkite �ionai, madmuazele.

Tai buvo kokių devyniolikos metų merginos portretas�� purūs auksiniai plaukai, didelės besi�ypsan�ios akys. I� veido ji priminė Simeono Li �mon�, bet i� �ios merginos sklido energija ir gyvybingumas�� savybės, kurių negalėjai į�iūrėti romių mėlynų akių moters, susitaikiusios su gyvenimu, paveiksle. Paveiksle, kurį Pilara ap�iūrėjo pirmiau.

��Oi!�� i�sprūdo i� Pilaros krūtinės.

I� suknelės i�kirptės i�traukusi medalion�, pakabint� ant ilgos auksinės grandinėlės, ji paspaudė spragtuk�. Dangtelis at�oko. Į Erkiulį Puaro �velgė tas pats besi�ypsantis veidas.

��Mano motina,�� tarė Pilara.

Puaro linktelėjo. Ten pat, po medaliono dangteliu, buvo ir jauno gra�aus juodaplaukio, tamsiai mėlynų akių vyro portretas.

��Jūsų tėvas?�� paklausė Puaro.

��Taip, tai jis. Labai gra�us, tiesa?

��Labai. Retai sutiksi mėlynakį ispan�, ar ne?

��Tik �iaurėje. Bet mano senelė i� tėvo pusės buvo airė.

Puaro susim�st�s samprotavo:

��Jūsų gyslomis teka ispanų, airių, anglų kraujas. Yra �iek tiek ir �igoni�ko. �inote, k� a� pamaniau, madmuazele? Turėdama tokį paveld�, jūs galite tapti pavojingu prie�u.

Stivenas juokdamasis tarė:

��Ar atsimeni, k� pasakei traukinyje, Pilara? Kad visiems savo prie�ams perrė�tum gerkl�?! Ak!

Jis u�si�iaupė, netikėtai suprat�s siaubing� savo �od�ių potekst�.

Erkiulis Puaro skubiai pakeitė tem�:

��Ak, tiesa, vos nepamir�au. Man reikalingas jūsų pasas. Policijos inspektorius pra�ė. �inote, egzistuoja tokios policijos instrukcijos�� labai kvailos, be galo įkyrios, bet jų privalo laikytis kiekvienas į �alį atvyk�s u�sienietis. O pagal įstatym� jūs esate u�sienietė.

Pilaros antakiai pakilo.

��Pasas? Gerai, tuoj atne�iu,�� ir ji pasuko į savo kambarį.

Puaro sekė i� paskos atsipra�inėjamu balsu kartodamas:

��Man labai nemalonu jus trukdyti, tikrai, nesmagu.

Ilgo koridoriaus gale buvo laiptai į antr� auk�t�.

Pilara skubiai nustriksėjo į vir�ų, o Puaro ir Stivenas gerokai atsiliko.

Jau prie kambario durų Pilara atsigr�ė ir �ūktelėjo:

��Luktelėkite, a� tuoj atne�iu!

Mergina įėjo į kambarį ir u�darė duris. Puaro ir Stivenas laukė.

Stivenas atrodė susikrimt�s.

��Velnioni�kai kvailai leptelėjau. Nors man pasirodė, kad ji neatkreipė dėmesio. O kaip jūs manote?

Puaro neatsakė. Palenk�s galv� į �on� klausėsi. Paskui tarė:

��Anglai labai mėgsta gryn� or�. Turbūt panelė Estravados irgi bus paveldėjusi �į bruo��.

Stivenas nusteb�s paklausė:

��Kodėl taip manote?

Erkiulis Puaro įtaigiai paai�kino:

��Todėl, kad �iandien labai �alta. Ne taip, kaip vakar, kai buvo �iltas ir �velnus oras. O �iandien�� �alta, bet, nepaisant to, madmuazelė iki galo atvėrė lang�. Tiesiog nuostab� keliantis gryno oro pomėgis.

I� Pilaros kambario pasigirdo ispani�kas �ūksmas. Netrukus durys atsidarė. Mergina sutrikusi �ypsojosi.

Ak,�� tarė ji,�� kokia a� �ioplė, kokia nevėk�la. Buvau pasidėjusi rankinuk� ant palangės ir paskubomis nar�ydama nety�ia i�me�iau pas��� jis i�krito tiesiai į klomb� po langu. Tuoj surasiu.

��A� atne�iu,�� pasisiūlė Stivenas Faras, bet Pilara jį aplenkė ir nulėkė �emyn.

��Ne, a� pati. Eikite su ponu Puaro į svetain�, a� netrukus grį�iu.

Stivenas vis tiek norėjo bėgti i� paskos, bet Puaro u�dėjo jam ant peties rank�.

��Eime su manimi.

Prie pagrindinių laiptų Puaro pasiūlė:

��Nelipkime �emyn. Eime į velionio kambarį. A� noriu jūsų kai ko paklausti.

Ilgo koridoriaus, vedan�io į Simeono Li kambarį, ni�oje stovėjo marmurinės skulptūros�� dvi apkūnios Viktorijos laikų nimfos, �iek tiek pridengtos drapiruotėmis.

Stivenas Faras �vilgtelėjo į jas ir parei�kė:

��Dienos �viesoje atrodo gana bjauriai. U�praeit� naktį man pasirodė, kad jų yra trys, bet, a�iū Dievui, jos tik dvi!

��Mūsų laikais toks menas jau ne�avi,�� pritarė Puaro.�� �iaip ar taip, jos kainavo nema�ai. Ir vis dėlto naktį jos atrodo geriau�� naktį visos katės pilkos.

Simeono Li kambaryje jie rado vyresnįjį inspektorių Sagden�. Jis klūpojo prie seifo ir į ka�k� �iūrėjo pro lup�. Vyrams įėjus Sagdenas kilstelėjo galv�.

��Nėra abejonių�� atidaryta raktu,�� prane�ė jis.�� Tai padarė tas, kuris �inojo �ifr�. Jokių pėdsakų.

Puaro pasivedė inspektorių tolėliau ir ka�k� pa�nib�dėjo jam į ausį. �is linktelėjo ir tuoj pat i�ėjo i� kambario.

Tada seklys �vilgtelėjo į Stiven� Far�. �is stovėjo, įsmeig�s akis į Simeono Li krėsl�. Faro antakiai buvo suraukti, o kakt� vagojo gili rauk�lė. Puaro kurį laik� tylom stebėjo jį, o paskui paklausė:

��Ka�k� prisiminėte?

Stivenas lėtai atsakė:

��Prie� por� dienų jis �iame krėsle dar sėdėjo gyvas, o dabar...�� ir, tarsi atsikrat�s niūrių min�ių, paklausė:�� Pone Puaro, jūs mane �ionai atsivedėte patardyti?

��Ne, a� tik norėjau kai ko paklausti. Regis, t� vakar� �ia atbėgote pirmas?

��A�? Neatsimenu. Atrodo, �ia buvo viena dama.

��Kas?

��D�ord�o ar Deivido �mona... Jiedvi �ia atsirado akimirksniu.

��Prisimenu, sakėte, kad negirdėjote riksmo.

��Lyg ir negirdėjau. Tiksliai neatsimenu. Ka�kas gal ir riktelėjo, bet pamaniau�� tikriausiai apa�ioje.

Puaro pasiteiravo:

��Vadinasi tokio klyksmo jūs negirdėjote,�� Puaro atkragino galv� ir spiegiamai suklykė i� visos gerklės.

Tai buvo taip netikėta, kad Stivenas at�oko ir vos nepargriuvo. Jis piktai suriko:

��Apsaugok Dieve! Jūs norite sukelti ant kojų vis� nam�. Ne, nieko pana�aus a� negirdėjau! Tuoj vėl visi sulėks strimgalviais, paman�, kad įvyko dar viena �mog�udystė!

Puaro nusimin�s sumurmėjo:

��Ties� sakote... a� kvailai pasielgiau. Dro�iam i� �ia.

Jie mikliai spruko i� kambario ir puolė prie laiptų. Į vir�ų, baug��iai �vilg�iodami į �alis, paknopstomis jau bėgo Alfredas ir Lidija. Vos per kelis �ingsnius atsiliko D�ord�as. Netrukus i�dygo ir Pilara su pasu rankoje.

Puaro i� vir�aus �ūktelėjo:

��Nieko neatsitiko. Nieko. Nesijaudinkite. A� tik padariau nedidelį bandym�, �tai ir viskas.

Alfredas susinervino. D�ord�as supyko. Puaro paliepė Stivenui nami�kiams visk� paai�kinti, o pats mikliai nuėjo antro auk�to koridoriumi.

Kitame koridoriaus gale atsivėrė durys, ir i� kambario tyliai i�ėjo vyresnysis inspektorius Sagdenas. Puaro priėj�s paklausė:

��Na, kaip?

Policininkas papurtė galv�.

��Nė garso. 5

Vadinasi, jūs sutinkate, pone Puaro?�� paklausė Alfredas Li ir ka�kodėl virpan�ia ranka u�sidengė burn�.

Rudos Alfredo akys, paprastai �iltos ir geros, degė kar�tligi�ka ugnimi. Jis kalbėjo mik�iodamas. Lidija tylėdama stovėjo �alia ir sunerimusi �iūrėjo į savo vyr�.

��Jūs ne�inote, jūs n-negalite įsivaizduoti, k� man r-rei�kia... Mano tėvo �udikas turi būti su-sugautas...

��Kadangi jūs dievagojatės visk� apsvarst� ir kruop��iai visk� pasvėr�, a� sutinku,�� tarė Puaro.�� Bet a� kartoju�� turite suvokti, kad kelio atgal nebebus. A��� ne pėdsekys �uo, kurį paleid�ia pėdomis, o paskui susigr��ina paai�kėjus, kad jis persekioja ne t� pauk�tį ar �vėrį.

���inoma, �inoma. Viskas! Jums kambarys jau paruo�tas. Būkite �ia, kiek tik pageidaujate.

Puaro niūriai tarė:

��A� ilgai neu�gai�iu.

��K� pasakėte?

��A� sakau, kad ilgai neu�truksiu. �ioje byloje dalyvių nedaug. Praeis �iek tiek laiko, ir a� su�inosiu ties�. Jau dabar man atrodo, kad matau keli� į ties�.

Alfredas įsmeigė į seklį akis.

��Neįtikėtina!�� su�uko jis.

��Kodėl? Beveik visi faktai patvirtina vien� ir t� patį. Telieka i� kelio pa�alinti kai kurias kliūtis, ir viskas taps ai�ku.

��Ar norite pasakyti, kad �inote, kas yra �udikas?�� nepatikliai paklausė Alfredas.

Puaro nusi�ypsojo.

��O, taip,�� atsakė.�� A� �inau.

��Mano tėvas... mano tėvas!

Puaro lyg niekur nieko tarė:

��Pone Li, a� turiu kelet� pageidavimų ir pra�y�iau pagalbos.

Alfredas atsakė prislopintu balsu:

��Padarysiu visk�, ko papra�ysite.

��Taigi, pirma: pra�au mano kambaryje pakabinti jūsų tėvo jaunystės portret�.

Alfredas ir Lidija nusteb� �iūrėjo į seklį. Pagaliau Alfredas paklausė:

��Mano tėvo portret�. Kodėl?

Puaro pla�iai mostelėjo ranka.

��Kaip �ia pasakius? Jis įkvėps mane�� turbūt taip būtų tiksliausiai atsakyta.

��Puaro, jūs norite rasti nusikaltėlį, pasitelk�s ai�kiaregyst�?�� susidomėjo Lidija.

��Sakykime taip, madam: a� rengiuosi mintyse atkurti tam tikr� vaizd�.

Ji gū�telėjo pe�iais. Puaro t�sė:

��Antra, pone Li. Pra�y�iau papasakoti apie jūsų sesers vyro, Chuano Estravadoso, mirties aplinkybes.

��Ar tai būtina?�� paklausė Lidija.

��A� turiu �inoti visk�, madam.

��Chuanas kavinėje u�mu�ė �mogų. Jiedu susigin�ijo dėl moters,�� pasakė Alfredas.

��Kaip jį u�mu�ė?

Alfredas maldaujamai pa�iūrėjo į Lidij�. �i �altakrauji�kai paai�kino:

��Papjovė. Bet Estravadoso nenuteisė mirties bausme, nes jis neprisipa�ino. Jį įki�o į kalėjim�. Ten jis ir mirė.

��Ar jo duktė apie tai �ino?

��Manau, ne.

Alfredas patvirtino:

��Ne, D�enifera jai apie tai nieko nesakė.

��A�iū. Pone Li, norė�iau dar �io to pasiteirauti apie jūsų brolį mesjė Harį Li,�� t�sė Puaro.

��Kas jus domina?

��Kaip supratau, jis�� �eimos gėda? Kodėl?

��O, tai senos istorijos,�� įsiterpė Lidija.

Alfredas i�raud�s paai�kino:

��Suklastoj�s tėvo para��, jis pavogė didel� pinigų sum�. Suprantama, tėvas to fakto vie�ai nepaskelbė. Haris nuo ma�ens buvo i�tvirk�s. Nuolat pakliūdavo į nemalon�. Klajojo po vis� pasaulį ir siųsdavo telegramas, kad i�kaulytų pinigų. Tai jį įki�davo į kalėjim�, tai paleisdavo�� taip visur, kur tik būdavo.

Lidija papriekai�tavo:

��Juk tai gandai, Alfredai.

��Haris�� blogas �mogus,�� Alfredas suirzo,�� sakyk, k� nori�� jis nedoras! Nuo ma�ų dienų!

��Jau�iu, nemylite jūs vienas kito,�� pasakė Puaro.

Alfredas įsikar��iavo.

��Jis apgavo tėv�. Apgavo pa�iu nedoriausiu būdu!

Lidija atsiduso. Puaro, i�gird�s t� sunkų ir nekantrų atodūsį, įdėmiai pa�velgė į j�.

��Jeigu tik galėtume rasti tuos deimantus,�� tarė ji.�� Esu tikra�� juose glūdi visa paslaptis.

��Deimantus jau rado, madam,�� tarė Puaro.

��K�?!

��Juos rado jūsų Negyvosios jūros pakrantėje.

��Negyvosios jūros pakrantėje? Kaip keista!�� su�uko ji.

��Jūs taip manote, madam?�� �velniu balsu paklausė Puaro.

�E�TA DALIS

Gruod�io 27-oji 1

Lengviau atsidus�s, Alfredas Li tarė:

��A� baiminausi, kad bus blogiau!

Jie k� tik grį�o i� policijos.

Kartu su Li atėjo ir ponas �arltonas�� senamadi�kos i�vaizdos ir manierų paslaugus �eimos advokatas budriomis mėlynomis akimis. Jis tarė:

��A� jus įspėju�� kvota bus formali, visi�kai formali, tiesiog pretekstas duoti laiko policijai dar �iek tiek patriūsti.

D�ord�as Li parodė nepasitenkinim�:

��Visa tai be galo nemalonu. Mūsų padėtis baisi, blogiau ir būti negali! Asmeni�kai a� esu įsitikin�s, kad nusikaltim� padarė koks nors maniakas, kuriam pasisekė įsibrauti į nam�. Tas Sagdenas u�sispyr�s kaip mulas ir laikosi savo. Pulkininkas D�onsonas turėtų papra�yti Skotlend Jardo pagalbos. Vietos policija nesusitvarkys. Kad ir tas tipas�� Horburis. Galv� guldau�� jo praeitis tamsi, o policija neima domėn.

Advokatas paprie�taravo:

��Regis, Horburis turi tvirt� alibi. Ir jo alibi policij� tenkina.

��Bet kodėl policij� tenkina?!�� su�uko D�ord�as.�� Jais dėtas a� nė u� k� netikė�iau tokiu �mogumi. Juk visiems ai�ku�� nusikaltėlis visada stengiasi u�sitikrinti sau alibi! Policijos u�davinys�� jį paneigti. Tai, kaip suprantu, būtent jų darbas.

���inoma, �inoma,�� nenorėdamas gin�ytis pritarė �arltonas.�� Bet mums nedera mokyti policijos, k� ji turi daryti. Apskritai policininkai yra gana kompetentingi �monės.

D�ord�as paniuro ir papurtė galv�.

��Būtinai reikia pra�yti Skotlend Jardo pagalbos. Man nepatinka vyresnysis inspektorius Sagdenas. Galbūt jis ir i�mano savo darb�, bet jam dar toli iki tobulumo.

Lidija pritarė advokatui:

��Mano galva, policija daro visk�, k� tik gali. Pone �arltonai, leiskite jums pasiūlyti taur� vyno.

Advokatas mandagiai atsisakė, krenk�telėjo ir susirinkusiems �eimos nariams pradėjo skaityti testament�.

Jis skaitė pasimėgaudamas, stabtelėdavo, kur jam buvo ka�kas neai�ku, garsiai pasamprotaudavo teisinės terminologijos klausimais.

Baig�s skaityti, jis nusiėmė akinius, pavalė juos ir klausiamai nu�velgė susirinkusiuosius.

Haris Li prabilo pirmasis:

��Sunku suprasti t� valdi�k� stilių. Gal pasakytumėt mums pa�i� esm�?

��Na jau,�� nustebo advokatas.�� Tai labai paprastas testamentas.

Haris su�uko:

��Dieve, tada įsivaizduoju, koks būna sudėtingas!

�arltonas, nu�velg�s Harį �altu smerkiamu �vilgsniu, tarė:

��Svarbiausi testamento punktai�� visi�kai ai�kūs. Pusė pono Li turto atitenka vyriausiajam sūnui, ponui Alfredui Li, o kita pusė po lygiai dalijama kitiems vaikams.

Haris dirgliai nusijuokė ir piktai atkirto:

��Kaip visuomet�� Alfredui pasisekė. Pusė turto! Tu�� laimės kūdikis, Alfredai!

Alfredas i�raudo. U� jį prabilo Lidija:

��Alfredas visada buvo paklusnus ir atsidav�s sūnus. Jau daugelį metų jis tvarko ūkį ir visi�kai u� jį atsako.

��O, kurgi ne, Alfredas visada buvo paklusnus berniukas,�� nenurimo Haris.

��A� manau, Hari, kad tau pasisekė taip pat�� juk galėjai likti be nieko,�� piktai i�rė�ė brolis.

Haris atvertė galv� ir nusikvatojo.

��Tu būtum buv�s laimingas, jeigu tėvas būtų mane i�brauk�s i� testamento, tiesa?

�arltonas kostelėjo. Jis buvo prat�s prie �irdį verian�ių scenų, kurios paprastai kildavo perskai�ius testament�. Dabar advokatas nerimavo tik dėl vieno�� kaip pasprukti, kol �eimos narių gin�ai dar nepasiekė kulminacijos. Jis burbtelėjo:

��Man atrodo, e... kad a� savo priederm� atlikau.

Haris grie�tai paklausė:

��O kas Pilarai?

Teisininkas vėl kostelėjo, �įkart tarsi nusikalt�s.

��E... panelė Estravados �iame testamente nepaminėta.

Haris nerimo.

��Ar ji negauna savo motinos dalies?

�arltonas paai�kino:

��Jeigu senjora Estravados būtų gyva, ji gautų savo palikimo dalį, lygiai toki� pat, kaip ir kiti vaikai. Bet kadangi ji mirusi, jos palikimo dalis pridedama prie bendros sumos ir padalijama visiems.

Pilara, pabrė�dama kiekvien� �odį, paklausė ai�kiu pietieti�ku akcentu:

��Vadinasi, a� nieko negausiu?

��Mano mieloji,�� skubiai įsiterpė Lidija,�� mūsų �eima, suprantama, tavimi pasirūpins.

D�ord�as pridūrė:

��Galite pasilikti gyventi pas Alfred�. Tiesa, Alfredai? Jūs�� mūsų giminaitė, ir mūsų pareiga jums padėti.

��Mudu su Deividu visada d�iaugsimės matydami Pilar� savo namuose,�� pridūrė Hilda.

��Ji turi gauti savo dalį,�� nukirto Haris.�� Ji turi gauti D�eniferos dalį.

Advokatas vėl burbtelėjo:

��Man jau i� tikrųjų reikia eiti. Sudie, ponia Li. D�iaugiuosi, galėdamas... Kreipkitės bet kuriuo metu.

Jis paskubom nėrė pro duris. I� patirties �inojo: dabar prasidės kar��iausi �eimos kivir�ai.

Kai u� �arltono nugaros u�sidarė durys, Lidija ai�kiai ir tvirtai parei�kė:

��A� sutinku su Hariu. Mano nuomone, Pilara turi visas teises į savo dalį. Testamentas buvo sura�ytas gerokai prie� D�eniferos mirtį.

��Tu��ios kalbos,�� paprie�taravo D�ord�as.�� Tavo idėja prie�tarauja įstatymams, Lidija. Įstatymas yra įstatymas. Mes turime jam paklusti.

Magdalena pritarė vyrui:

��K� ir bekalbėti, Pilarai nepasisekė. Mes visi j� u�jau�iame, bet D�ord�o teisybė. Jis teisingai pasakė�� įstatymas yra įstatymas.

Lidija atsistojo ir paėmė Pilarai u� rankos.

��Mano mieloji,�� tarė ji,�� tau tikriausiai labai nemalonu visa tai girdėti. Pra�au leisti mums vieniems spr�sti tavo dalies klausim�,�� ji palydėjo mergin� iki durų.�� Nesikrimsk, Pilara,�� su�nib�dėjo.�� Pasitikėk manimi.

Pilara lėtai i�ėjo i� kambario. Lidija stropiai u�darė duris ir grį�o į savo viet�.

Po trumpos tylos kilo s�my�is.

��Tu visuomet buvai �yk�tuolis, D�ord�ai!�� su�uko Haris.

��Kaip ten bebūtų, a� nebuvau i�laikytinis ir niek�as!�� atkirto �is.

��Tu�� ne ma�esnis i�laikytinis u� mane! Auginai pilv� tėvo s�skaita, ir tiek!

��Gal u�mir�ai, kokios atsakingos ir svarbios mano pareigos?!

��Meluok sveikas! Tik pamanyk�� �atsakingos ir svarbios�!

��Kaip jūs drįstate?�� suspiegė Magdalena.

Ramiai, tik gal truputį garsiau negu paprastai, Hilda parei�kė:

��Argi mes negalime visko apsvarstyti nesikar��iuodami?

Lidija padėkojo Hildai �vilgsniu.

Tad netikėtai garsiai prabilo Deividas:

��Argi mes taip gėdingai triuk�maujame dėl pinigų?

Magdalena piktai įgėlė:

��Labai kilnu būti tokiam tauriam. Jūs juk nesirengiate atsisakyti savo palikimo dalies, ar ne? Jūs irgi, kaip ir mes visi, norite gauti, kas priklauso. Tik apsimetate nesavanaud�iais.

Slopiu balsu Deividas paklausė:

��Jūs manote, kad a� turiu atsisakyti savo dalies?�� Turbūt...

Įsiterpė sutrikusi Hilda:

���inoma, ne. Kodėl elgiamės kaip vaikai? Alfredai, juk tu �eimos galva...

Alfredas, tarsi pabud�s i� susim�stymo, burbtelėjo:

��Pra�om atleisti. �aukiate visi kartu. Tai... tai i�mu�a mane i� vė�ių.

��Hilda teisi,�� tarė Lidija,�� nesielkime kaip godūs vaikai. Visk� aptarkime ramiai, protingai,�� ir paskubomis pridūrė:�� Kart� ir visiems laikams. Tegu pirmasis savo nuomon� pasako Alfredas, nes jis vyriausias. Alfredai, kaip, tavo manymu, mes turėtume pasielgti su Pilara?

��Ji gyvens �ia, tai jau tikrai. Ir mes j� i�laikysime. Bet nėra teisinio pagrindo motinos pinigus skirti jai. Ji�� ne Li, atminkite tai. Ji�� ispanė.

��Teisiniu po�iūriu, taip,�� pritarė Lidija.�� Mano nuomone, ji turi moralin� teis� gauti motinos dalį. Kaip suprantu, jūsų tėvas, nepaisydamas, kad duktė i�tekėjo u� ispano prie� jo vali�, jai pripa�ino lygias teises į palikim�. D�ord�as, Haris, Deividas ir D�enifera turėjo gauti po lygiai. D�enifera mirė tik pernai. A� esu įsitikinusi, kad, kviesdamas pon� �arlton�, jūsų tėvas norėjo sura�yti nauj� testament� ir aprūpinti Pilar�. Grei�iausiai būtų paskyr�s jai motinos dalį. O galbūt būtų dav�s ir daugiau. Nepamir�kite, ji�� vienintelė jo vaikaitė. Man atrodo, ma�iausiai, k� mes galime padaryti,�� tai i�taisyti neteisyb� ir padaryti tai, ko jūsų tėvas nebespėjo.

Alfredas kar�tai pritarė:

��Gerai pasakei, Lidija, a� buvau neteisus. Pritariu�� Pilara turi gauti D�eniferos dalį.

��K� jūs pasakysite, Hari?�� paklausė Lidija.

��Juk �inote, a� sutinku. Man atrodo, Lidija visk� labai puikiai i�dėstė, tegaliu pridurti�� �aviuosi ja.

Lidija t�sė apklaus�:

��O k� pasakysite jūs, D�ord�ai?

Įraud�s D�ord�as ta�kydamasis seilėmis suriko:

���inoma, kad a��� prie�! Visa tai ka�kokia nes�monė! Pastogė ir pinigai skudurams�� argi �ito negana?!

��Ar tavo �od�ius reiktų suprasti taip: atsisakai pasidalyti su Pilara?�� paklausė Alfredas.

��Visai teisingai, atsisakau.

��Jis visai protingai sako,�� pritarė vyrui Magdalena.�� Tiesiog kvaila kitaip manyti. I� jūsų �eimos vienintelis D�ord�as �į bei t� gyvenime pasiekė, ir, mano nuomone, jo tėvas turėjo gėdytis tik tiek jam palikdamas.

��O k� pasakysite jūs, Deividai?�� paklausė Lidija.

Deividas abejingai atsakė:

��O, atrodo, jūs esate teisi. Tik apgailestauju, kad �ia dėl pinigų buvo pasakyta tiek daug nemalonių �od�ių.

��A� visi�kai jums pritariu,�� tarė Hilda.�� Tai vienintelis teisingas sprendimas.

Haris, visus nu�velg�s, padarė i�vad�:

��K� gi, dabar ai�ku. I� mūsų �eimos Alfredas, Deividas ir a� pasisakėme �u��, D�ord�as�� �prie��. Priimta balsų dauguma.

D�ord�as piktai drėbė:

��Tokie klausimai balsavimu nesprend�iami. Tėvo palikimo dalis man priklauso visa. I� savo dalies a� neatiduosiu nė vieno gra�io!

��Taip, nė vieno gra�io,�� patvirtino Magdalena.

Lidija nervingai burbtelėjo:

��Tai jūsų reikalas. Kiti Pilarai kompensuos jūsų dalį.

Ji paeiliui nu�velgė �eimynyk��ius, ir visi pritariamai linktelėjo.

��Alfredas gavo liūto dalį, taigi jis turi daugiau pakratyti ki�en�,�� pasiūlė Haris.

��K�, jau atsi�adi savo pasiūlymo? O juk tareisi esantis toks kilnus!�� pratrūko Alfredas.

Hilda puolė gesinti aistras:

��Nepradėkite visko i� prad�ių! Lidija prane� Pilarai mūsų sprendim�. Detales galėsime aptarti vėliau,�� ir ji pakeitė kalb�.�� Įdomu, kur ponas Faras ir mesjė Puaro?

Alfredas prisiminė:

��Puaro atsiskyrė nuo mūsų pakeliui į teism�. Sakėsi turįs ka�k� nusipirkti.

��Kodėl jis nedalyvavo parengtiniame tardyme?�� nusistebėjo Haris.�� Puaro derėjo būti ten!

��Tikriausiai �inojo, kad tai bus tik formalus aktas,�� spėliojo Lidija.

Taigi dviejų moterų pastangų dėka �eimos posėdis baigėsi taikiai. Visi pakilo ir i�sivaik��iojo kas sau. Likusi su Hilda, Lidija tarė:

��Esu be galo dėkinga jums, kad mums pagelbėjote. �inote, jūsų �od�iai i� tikrųjų mus visus nuramino.

Hilda susim�s�iusi atsakė:

��Baisu, kaip �monės gali pasielgti dėl pinigų!

Lidija pritarė:

��Taip, net Haris, nors jis pirmas pasiūlė pasidalyti su Pilara. O mano varg�as Alfredas�� jis britas iki kaulų smegenų! Kaip jis nuo�ird�iai tro�ko, kad Li pinigai atitektų Ispanijos pilietei!

Hilda �ypsodamasi paklausė:

��Jūs manote, kad mes, moterys, nesame savanaudės?

Lidija gū�telėjo pe�iais.

��Matote, juk tai, ties� sakant, ne mūsų pinigai, ne mūsų nuosavi pinigai. Gal �ia ir slypi visa paslaptis?

Hilda susim�s�iusi tarė:

��Keistas vaikas ta Pilara. Įdomu, kas i� jos bus?

Lidija atsiduso.

��A� d�iaug�iausi, jei ji taptų nepriklausoma. �ia gyventi, turėti tik stog� vir� galvos ir drabu�ių�� man atrodo, jos tai nepatenkintų. Ji pernelyg i�didi ir... ir labai skiriasi nuo mūsų, anglų,�� Lidija susim�stė ir nutilo. Netrukus t�sė:�� Kart� parsive�iau i� Egipto nuostabiai �ydro lazurito karolius. Ten, Egipte, tas �velnus �ai�aruojantis mėlis buvo nepakartojamas. Bet kai pa�velgiau į karolius namuose, man pasirodė, kad rankose laikau ant siūlelio suvertus pilk�vai juodus akmenukus.

��Puikiai suprantu, k� norite pasakyti,�� pritarė Hilda.

Lidija atsargiai tarė:

��A� taip d�iaugiuosi, pagaliau susipa�inusi su jumis ir Deividu. Gerai, kad atva�iavote pas mus.

Hildai i�sprūdo:

��O, kaip da�nai pastarosiomis dienomis a� gailėjausi �ia atva�iavusi!

��Jumis dėta a� irgi... Bet �inote, Hilda, man susidarė įspūdis, kad �itas įvykis visai nepaveikė Deivido. Juk jis toks jautrus, ir nelaimė, regis, jį turėjo sukrėsti.

Hilda sukluso:

��Vadinasi, ir jūs tai pastebėjote? Turbūt tai labai blogai�� i� tikrųjų. Bet juk teisybė, Lidija!

Hilda nutilo, prisiminusi praeit� vakar� pasakytus vyro �od�ius. Jis kalbėjo ai�kiai, atmet�s nuo smilkinio �viesių plaukų sruog�: �Hilda, ar atsimeni t� scen� i� �Toskos�?22 Skarpijus jau mir�s, o Toska u�dega �vakes jo galvūgalyje... Atsimeni jos �od�ius: �Jis mirė! Mirtyje�� atleidimas!..�? T� patį a� jau�iu galvodamas apie tėv�. Daugelį metų a� negalėjau jam atleisti. Bet dabar mano �irdyje neapykantos nebeliko. Viskas dingo, ir a� jau�iuosi, lyg bū�iau nuo pe�ių nusimet�s sunki� na�t��. Tada ji, stengdamasi įveikti neju�ia apėmusį baimės antplūdį, paklausė: �Ar todėl, kad jis mirė?� Jis atsakė negalvodamas, mik�iodamas nuo įkar��io: �Ne, ne, tu nesupratai�� ne todėl, kad jis mirė. Todėl, kad mirė mano kvaila vaiki�ka neapykanta...�

Prisiminusi �į pokalbį, ji ketino apie tai papasakoti Lidijai, bet nuojauta liepė nutylėti.

Netrukus Hilda Lidijai i� paskos i�ėjo į prie�kambarį. Ten prie stalelio stovėjo Magdalena ir spoksojo į ka�kokį paketėlį. Pama�iusi jas, Magdalena krūptelėjo ir tarė:

��Oi, turbūt tai mesjė Puaro pirkinys. Jis k� tik �ia buvo. Įdomu, kas �ia suvyniota?�� Magdalenos akys �okinėjo nuo vienos moters prie kitos. Ji net linksmai sukikeno i� smalsumo, nors akys liko baug��ios.

Lidija nepatenkinta suraukė kakt�.

��A� einu į savo kambarį,�� tarė ji.

Apsimestinis Magdalenos valiūki�kumas nepaslėpė jaudinimosi.

���vilgtelėsiu tik viena akimi,�� ir i�sivyniojusi popierių, nustebusi aiktelėjo.

Lidija stabtelėjo. Hilda irgi. Jos sutrikusios su�iuro į Magdalen�. �i nustebusi tarė:

��Tai dirbtiniai ūsai. Kam jų prireikė?

Hilda abejodama paklausė:

��Gal maskuotė?

Lidija parei�kė:

��Bet juk mesjė Puaro nuostabūs ūsai!

Magdalena kruop��iai suvyniojo Puaro pirkinį.

��Nieko nesuprantu,�� tarė.�� Ka�kokia beprotybė. Kodėl mesjė Puaro pirko tuos ūsus? 2

Pilara i� svetainės i�ėjo į prie�kambarį. Pro �onines duris i� terasos įėjo ir Stivenas Faras. Jis paklausė:

��Tai jau baigėsi jūsų �eimynos konklava? Ar paskelbė testament�?

Pilara įsi�eidusi atsakė:

��A� negaunu nieko�� visi�kai nieko! Tas testamentas sura�ytas prie� �imt� metų. Senelis paliko pinigų mano motinai, bet ji mirė, ir jos dalis atitenka ne man, o jiems.

Stivenas u�jau�iamai tarė:

��Taip, nepasisekė.

��Jei senelis būtų buv�s gyvas, jis būtų perra��s testament�. Jis būtų palik�s pinigų man�� daug pinigų! O gal ilgainiui man būtų palik�s ir vis� turt�.

Stivenas nusi�ypsojo.

��Bet juk tai būtų ne visai teisinga, ar ne?

��Kodėl neteisinga? Jis būtų mane pamil�s labiau u� visus. �tai ir viskas.

��Koks godus vaikas!�� susijuokė Stivenas.�� Tikra prievartautoja.

Pilara nuovokiai tarė:

���is pasaulis moteriai yra �iaurus. Kol jauna, ji turi spėti savimi pasirūpinti. Pasenusi ir nebegra�i moteris niekam nerūpi.

Stivenas susim�stė. Paskui tarė:

��Gal tu ir teisi, nors, man regis, ne visai. Antai Alfredas visada nuo�ird�iai mylėjo tėv�, nors �is buvo i�skirtinai bjauraus ir sunkaus charakterio.

Pilara atki�o smakr�.

��Alfredas,�� parei�kė ji,�� jis kvailys, ir tiek.

Stivenas nusi�ypsojo.

��Tiek to, negadink sau nuotaikos, Pilara. Juk �inai, kad giminai�iai Li privalo tavimi pasirūpinti.

Mergina paniurusi atsakė:

��Kaip tik tai man ir nepatinka.

��Taip, �ia gyventi, ko gero, nebūtų linksma. Sunkiai tave įsivaizduoju �iuose namuose. Gal sutiktum va�iuoti į Pietų Afrik�?

Pilara linktelėjo.

��Ten daug saulės ir erdvės,�� toliau kalbėjo Stivenas.�� Ir sunkus darbas. Ar tu moki k� nors dirbti?

Pilara nenorom prisipa�ino:

��Ne�inau.

��O gal ver�iau per dienas sėdėtum balkone ir �iulptum saldainius? Gal trok�ti tapti sena moteri�ke su trimis pagurkliais?

Pilara nusijuokė.

��Puiku! Pagaliau pavyko tave pralinksminti,�� nusi�ypsojo Stivenas.

��A� maniau, kad pakliūsime į �vent�. Knygose a� skai�iau, kad anglai Kalėdas �ven�ia labai linksmai: vieni valgo degan�ias razinas, kiti�� degantį slyvų puding�, treti�� ka�kokį angli�k� Yule log patiekal�.

��Tik tada, jei Kalėdų �ventės neaptemdo �mog�udystė. Ar nenorėtum �vilgtelėti į vien� vietel�? Lidija man j� parodė. Tokia slapta kamaraitė...

Jis įvedė mergin� į ma�� kambarėlį.

���iūrėk, Pilara, �iose dė�utėse saldainiai. O �ia�� apelsinai, finikai, rie�utai. �ia...

��Oi!�� Pilara suplojo delnais.�� Tikras stebuklas! Kokie nuostabūs auksiniai ir sidabriniai balionai!

��Juos su dovanomis tarnams priri�a ant eglutės. O �iuos ma�y�ius ap�erk�nijusius snieginukus deda ant pietų stalo. Tereikia balionus pripūsti ir...

��O!�� spindėte spindėjo Pilaros akys.�� O! Pripūskime balion�! Gal Lidija neu�pyks? Man labai patinka balionai.

��Visai dar vaikas!�� nusi�ypsojo Stivenas.�� Pasirink labiausiai patinkantį.

��A� noriu raudono,�� parei�kė Pilara.

Jie pasirinko po balion� ir ėmė pūsti. Pilara nei�tvėrė ir susijuokė.

��Oi, koks jūs juokingas, kai i�pu�iate �andus!�� pasakė ji ir vėl surimtėjusi ėmė pūsti. Paskui u�ri�� balionų galiukus ėmė mėtytis jais ir �aisti.

Pilara pasiūlė:

��Eime į prie�kambarį, ten daugiau vietos.

Juokdamiesi ir mėtydami balionus jie grį�o į prie�kambarį kaip tik tuo metu, kai per jį ėjo Puaro. Atlaid�iai į juos �vilgtelėj�s, seklys tarė:

��Vadinasi, �aid�iame les jeux d�enfansts23? Labai mielas u�siėmimas.

Pilara u�dususi �ūktelėjo:

��Raudonasis balionas�� mano. Matote, kokį didelį i�pū�iau? Lauke mano balionas nuskristų į dangų.

��Paleiskime ir, �iūrėdami į juos skrendan�ius, mintyse pasvajokim,�� pasiūlė Stivenas.

��O, gerai sumanėte!

Pilara pro �onines duris i�bėgo į teras�, jai i� paskos i�dūmė ir Stivenas. Puaro, vis taip pat atlaid�iai �ypsodamasis, irgi neatsiliko.

��A� svajoju gauti krūv� pinigų!�� paskelbė Pilara.

Pasistiebusi ant pir�tų galiukų ji laikė baliono siūlelį.

Vėjui smarkiau pūstelėjus, siūlelis įsitempė. Pilara atlenkė pir�tus, ir jos balionas nuskriejo.

Stivenas papriekai�tavo:

��Kodėl garsiai pasakei savo nor�?

��Ok�?

��O t�, kad noras nebei�sipildys. K� gi, dabar mano eilė sugalvoti nor�.

Vyri�kis paleido sav�jį balion�, bet vėjas jo nepagavo. Balionas, kiek paskrid�s palei �em�, u�kliuvo u� a�trių krūmo lapų ir sprogo.

Pilara gailiu balsu suriko:

��Jis subliu�ko...

Bateliu pabaksnojusi gumos gniutulėlį, garsiai tarė:

��Lygiai tokį daik�iuk� a� pakėliau nuo grindų senelio kambaryje. Tik senelio balionas buvo ro�inis.

Puaro garsiai aiktelėjo. Pilara sutrikusi atsigr�ė.

��Nieko nieko,�� i�tarė Puaro.�� Paslydau...�� Paskui �iūrėdamas į nam� tarė:�� Kiek daug langų! �inokite, madmuazele, namas irgi turi akis ir ausis. Tenka tik apgailestauti, kad anglai labai mėgsta langus laikyti atvirus.

Į teras� i�ėjo Lidija.

��Pusry�iai ant stalo,�� pakvietė ji.�� Pilara, mieloji, tavo reikalai sutvarkyti. Vėliau Alfredas visk� smulkiau paai�kins.

Visi suėjo į vidų. Paniur�s Puaro �ingsniavo paskutinis. 3

Po pusry�ių visiems einant i� valgomojo, Alfredas kreipėsi į Pilar�:

��U�eikite į mano kabinet�. Noriu kai k� jums pasakyti.

Jis palydėjo mergin� į savo kambarį ir sandariai u�darė duris. Kiti suėjo į svetain�, tik Erkiulis Puaro liko prie�kambaryje. Jis įdėmiai �velgė į u�darytas Alfredo kabineto duris.

Netikėtai seklys krūptelėjo, pajut�s u� nugaros ka�kieno �ingsnius. Tai buvo senasis liokajus.

��Tresilianai, kas jums?�� paklausė Puaro, i�vyd�s persimainiusį tarno veid�.

Senis sutrik�s sumurmėjo:

��Norė�iau pasikalbėti su ponu Li. Bet dabar nedrįstu trukdyti.

��Ar kas nors atsitiko?�� pasidomėjo Puaro.

Tresilianas mįslingai atsakė:

��Labai keistas dalykas, nieko nesuprantu!

��Papasakokite,�� paragino Erkiulis.

Kiek padvejoj�s, Tresilianas prabilo:

��Gerai. Reikalas �tai koks, sere. Galbūt atkreipėte dėmesį�� abipus pagrindinių durų gulėjo akmeniniai rutuliai. Tai va, sere, vienas rutulys dingo!

Erkiulio Puaro antakiai staiga kilstelėjo.

��Kada?�� trumpai paklausė jis.

���įryt jie dar buvo savo vietose, sere. Prisiekiu tuo.

��Eime pa�iūrėti.

Juodu i�ėjo pro pagrindines duris. Seklys pasilenkė ir atid�iai ap�iūrėjo likusį akmens rutulį. Kai atsitiesėjo veidas buvo niūresnis u� juod�iausi� debesį.

Tresilianas virpan�iu balsu paklausė:

��Kam prireikė tokio daikto? Ka�kokia beprotybė!

��Man tai nepatinka. Labai nepatinka,�� burbtelėjo Puaro.

Tresilianas baug��iai pa�velgė į seklį ir tyliai paklausė:

��Kas �ia vyksta, sere? Nuo to laiko, kai nu�udė sen�jį �eiminink�, namai pasidarė visai kitokie. Man�s nebeapleid�ia jausmas, kad a� tarsi miegu vidury dienos. Mano atmintyje painiojasi įvykiai. A� nebeskiriu daiktų. Kartais nebegaliu patikėti tuo, k� matau savo akimis.

Erkiulis Puaro papurtė galv�, o senukas t�sė:

��A� prastai matau. Nebematau taip gerai, kaip anks�iau. A� painioju daiktus ir �mones. Tikriausiai pasenau ir nebetinku �iam darbui.

Erkiulis paplek�nojo jam per petį.

��Nenusiminkite!

��Dėkui, sere, u� ger� �odį, bet nieko nepadarysi�� senatvė. A� nuolat mintyse grį�tu į senus laikus, prisimenu ka�kada matytus veidus. Panelė D�enė, ponai�iai Deividas ir Alfredas... A� nuolat regiu juos jaunus. Ypa� nuo to vakaro, kai sugrį�o ponas Haris...

Puaro linktelėjo.

��Taip a� ir maniau!�� tarė jis.�� Jūs k� tik pasakėte: �Nuo to laiko, kai nu�udė sen�jį �eiminink�...�, bet tai juk prasidėjo anks�iau. Nuo to vakaro, kai grį�o ponas Haris, tiesa? Nuo tada viskas tarsi pasikeitė, tapo pamėkli�ka?

Liokajus patvirtino:

��Taigi, sere. Kaip tik tada viskas ir prasidėjo. Ponas Haris visada į namus atne�davo nelaim�, net ir senais laikais.

Senis vėl su�iuro į tu��i� rutulio viet� prie durų.

��Kas galėjo paimti, sere?�� su�nib�dėjo jis.�� Ir kam? Tai... beprotybė.

Seklys paprie�taravo:

��Manau, �ia nėra nieko beproti�ko. �itaip pasielgė visi�kai sveikas �mogus! Tresilianai, ka�kam gresia didelis pavojus.

Puaro pasisuko ir �engė į vidų.

Tuo metu i� Alfredo kabineto i�ėjo Pilara. Jos skruostuose degė raudonos dėmės. Mergina �engė auk�tai i�kėlusi galv�, jos akys �vilgėjo.

Kai Puaro priėjo prie jos, �i netikėtai treptelėjo koja ir su�uko:

��A� nieko neimsiu!

Nusteb�s Puaro pasiteiravo:

��Ko nepageidaujate imti, madmuazele?

Pilara tarė:

��Alfredas k� tik man prane�ė, kad a� gausiu pinigus, kuriuos senelis palik�s mano motinai.

��Taip.

��Jis sakė, kad pagal įstatym� a� jų neturinti gauti. Bet ir jis, ir Lidija, ir kiti nutar�, kad pinigai turį priklausyti man. Alfredas sakė, kad tai�� teisingumo klausimas. Ir todėl motinos palikimo dalį jie atiduod� man.

Puaro pakartojo:

��Taip.

Mergina vėl treptelėjo koja.

��Jūs k�, nesuprantate? Jie duoda juos man�� duoda!

��Varg�o i�didumas? Bet tai, k� jie sako,�� tiesa: pinigai jums priklauso teisėtai.

Pilara suriko:

��Jūs nieko nesuprantate!..

Puaro neleido jai toliau kalbėti:

��Atvirk��iai, a� visk� labai gerai suprantu.

��O!�� ji visa krūptelėjo ir nusisuko.

Su�ir�kė durų skambutis. �vilgtelėj�s per petį, u� durų stiklo Puaro i�vydo inspektoriaus Sagdeno siluet�.

��Kur jūs dabar traukiate?�� Puaro skubiai paklausė Pilaros.

�i įsi�eidusi atsakė:

��Į svetain�, pas visus.

Puaro t�sė:

��Puiku, ten ir būkite. Neklaid�iokite po namus viena, ypa� sutemus. Būkite atsargi. Jums gresia didelis pavojus, madmuazele. Jūs dar niekada gyvenime nebuvote patekusi į toki� bėd�.

Jis nuėjo pasitikti Sagdeno.

Inspektorius palaukė, kol Tresilianas u�sidarys savo kambaryje ir sekliui panosėje pamojavo telegrama.

��Dabar viskas ai�ku!�� Sagdenas triumfavo.�� Perskaitykite. Gavome i� Pietų Afrikos policijos.

Telegramoje tebuvo vienas sakinys:

Vienintelis vienturtis Ebenezero Faro sūnus mirė prie� dvejus metus.

Sagdenas tarė:

��Taigi dabar viskas ai�ku. O a� sekiau visai kitais pėdsakais... 4

Pilara įėjo į svetain� auk�tai pakelta galva ir pasuko tiesiai prie Lidijos. �i sėdėjo prie lango su nėriniu. Pilara parei�kė:

��Lidija, noriu pasakyti, kad a� neimsiu jūsų pinigų. A� i�va�iuoju, tu�tuojau i�va�iuoju.

Lidija apstulbo. Ji padėjo nėrinį į �alį ir su�uko:

Mano brangusis vaike, turbūt Alfredas ai�kindamas visk� supainiojo. Gal pamanei, kad tai i�malda? Jei taip galvoji�� labai klysti. Tai jokiu būdu ne labdara, ne paskola ir ne mūsų dosnumas. Papras�iausiai mes i�taisėme neteisyb�. Jeigu tavo motina būtų gyva, tuos pinigus ji būtų paveldėjusi, ir juos, �inoma, būtų palikusi tau. Tu turi į juos teisꠗ kraujo teis�. Taigi tai visai ne labdara, o teisingumo sugr��inimas.

Pilara grie�tai paprie�taravo:

��Kaip tik todėl a� ir negaliu jų priimti�� todėl, kad jūs taip kalbate, kad jūs visi tokie! Buvo taip linksma! Tikras nuotykis! Bet jūs visk� sugadinote! A� palieku jus, tuoj pat, �i� minut�, ir nieko daugiau apie mane nesu�inosite!

Ir Pilara, apsipylusi a�aromis, i�bėgo i� kambario.

Sumi�usi Lidija bejėgi�kai tarė:

��Man nė į galv� neatėjo, kad ji �itaip reaguos!

Hilda pasakė:

��Mergina labai sutrikusi.

��E... kaip a� jau �į ryt� sakiau, netinkamas pats principas. Pilarai pakako proto tai pa�iai suprasti. I�maldos ji atsisako,�� prabilo D�ord�as.

��Tai ne i�malda. Tai jos dalis!�� gin�ijosi Lidija.

��Regis, ji galvoja kitaip,�� prie�taravo D�ord�as.

Tada į svetain� įėjo vyresnysis inspektorius Sagdenas ir Erkiulis Puaro. Apsi�valg�s Sagdenas paklausė:

��Kur ponas Faras? A� noriu su juo pasikalbėti.

Dar niekam nespėjus atsakyti, Puaro skubiai pasiteiravo:

��O kur madmuazelė Estravados?

�aipydamasis D�ord�as piktokai paai�kino:

��Rengiasi pasipustyti padus, k� pati teikėsi mums prane�ti. Matyt, jau iki kaklo soti tų giminai�ių anglų.

Puaro pasisuko į Sagden� ir paliepė:

��Paskui mane!

Vos jiedu spėjo i�eiti, vir�uje ka�kas sunkiai bumbtelėjo. Pasigirdo klyksmas.

Seklys suriko:

��Grei�iau!

Jie kirto prie�kambarį ir �oniniais laiptais nubėgo į vir�ų. Pilaros kambario durys buvo atlapos. Tarpduryje stovėjo vyras. I�gird�s bėgan�iųjų �ingsnius, �mogus atsigr�ė. Tai buvo Stivenas Faras.

��Ji gyva,�� tei�tarė jis.

Pilara stovėjo savo kambaryje, bejėgi�kai nugara prigludusi prie sienos, ir sustingusiomis akimis �iūrėjo į ant grindų gulintį akmens rutulį.

Ji tyliai paai�kino:

��Buvo padėtas ant durų staktos ir būtų �nektelėj�s man ant galvos, bet, laimė, u� vinies u�kliuvo sijonas, ir a� įstrigau tarpduryje.

Erkiulis atsiklaup�s ap�iūrėjo vinį. Ant jos buvo lik�s �viesiai violetinės spalvos tvido siūlelis. Puaro atsistojo ir niūriai linktelėjo.

��Ta vinis i�gelbėjo jums gyvyb�, madmuazele,�� burbtelėjo jis.

Policijos inspektorius, regis, nieko nesuprato:

��Klausykite, k� visa tai rei�kia?

Pilara i�po�kino:

��Ka�kas norėjo mane u�mu�ti!

Inspektorius pa�velgė į durų stakt�.

��Senas būdas... �iuose namuose buvo sumanyta antroji �mog�udystė. Bet �į kart� �udikui nepavyko!

Gerg�d�ian�iu balsu Stivenas Faras tarė:

��A�iū Dievui, tu gyva.

Pilara i�kėlė rankas�� tas gestas buvo jaudinantis ir maldaujantis.

��Madre de Dios!24,�� su�uko ji.�� Kodėl mane norėjo nu�udyti? K� a� padariau?

Puaro lėtai tarė:

��Madmuazele, jūs ver�iau paklaustumėt, ne �k� a� padariau?�, o �k� a� �inau?�

Mergina nieko nesuvokdama įsmeigė akis į seklį.

��Bet a� nieko ne�inau!

��Netiesa,�� paprie�taravo Erkiulis Puaro.�� Sakykite man, madmuazele Pilara, kur buvote �mog�udystės metu. Juk ne �itame kambaryje?

��A� buvau �ia, juk sakiau�� buvau!

Inspektorius Sagdenas grie�tai tarė:

��Sakėte, bet tada pamelavote, ir nėra ko slėpti. Teigėte girdėjusi senelio �auksm�, bet �ia neįmanoma nieko girdėti. Mes su Puaro vakar patikrinome.

��O!�� Pilarai u�gniau�ė kvap�.

��Jūs buvote ka�kur netoli jo kambario,�� pasufleravo Puaro.�� Norite, pasakysiu, kur buvote, madmuazele? Jūs stovėjote ni�oje, prie statulų, visai �alia senelio kambario.

Jaunoji panelė sutriko.

��O! Kaip su�inojote?

Puaro, vos pastebimai �ypsodamasis, paai�kino:

��Ponas Faras jus ten matė.

Stivenas grie�tai paneigė:

��A� nieko nema�iau! Tai melas!

��Pra�au atleisti, pone Farai, bet jūs matėte,�� parei�kė Puaro.�� Atsimenate, jūs pagalvojote, kad ni�oje buvo trys statulos, o ne dvi. Madmuazelė Estravados vienintelė t� vakar� vilkėjo balt� suknel�. Ji buvo tre�ioji balta figūra, kuri� jūs ir matėte. Ar teisyb� sakau, madmuazele?

Kiek padvejojusi, Pilara prisipa�ino:

��Taip, tai tiesa.

��Taigi dabar, madmuazele, papasakokite mums vis� ties�,�� papra�ė Puaro.�� K� jūs ten veikėte?

��Po pietų, i�ėjusi i� svetainės, nutariau aplankyti senelį. Pamaniau, jam bus malonu, kad a� ateisiu. Bet koridoriuje pama�iau ka�k� stovintį prie jo kambario durų. Nenorėjau, kad mane pastebėtų�� juk senelis buvo u�draud�s t� vakar� jį trukdyti. Pasislėpiau ni�oje galvodama: jei �mogus nuo durų atsigr�, pamanys�� tai skulptūros. Ir staiga i�girdau baisų triuk�m��� lū�o stalai, kėdės!�� Pilara vaizdingai tai parodė.�� Krito ir du�o! Man u�ėmė kvap�. A� i�sigandau. O paskui pasigirdo baisus klyksmas,�� mergina persi�egnojo.�� Man apmirė �irdis, ir a� sau pasakiau: �Ka�kas mirė...�

��O paskui?

��O paskui koridoriumi pro mane bėgo �monės. A� visus praleidau...

Vyresnysis inspektorius Sagdenas rūs�iai tarė:

��Jūs visk� nuo mūsų slėpėte. Kodėl?

Pilara papurtė galv� ir atsakė kaip apdairus ir atsargus �mogus:

��Policijai nedera pernelyg daug pasakoti. A� pamaniau, jei pasakysiu, kad buvau �alia, dar mane palaikys �udike. Todėl ir pamelavau sakydama, kad buvau savo kambaryje.

Sagdenas grie�tai įspėjo:

��S�moningai pamelavusi, nei�vengiamai tampate įtariam�ja.

��Pilara,�� prabilo Stivenas Faras.

��K�?

��Kas tada stovėjo prie durų? Pasakyk!

��Taip, pasakykite,�� paragino ir Sagdenas.

Akimirk� Pilara dvejojo. Jos akys i�siplėtė ir vėl prisimerkė. Paskui i� lėto atsakė:

��A� ne�inau, kas. Koridoriuje buvo pernelyg tamsu, neatpa�inau. Bet... tai buvo moteris. 5

Vyresnysis inspektorius Sagdenas nu�velgė susirinkusiuosius ir sudirg�s tarė:

��Neįprasta �itaip tardyti, pone Puaro.

���ia mano ma�ytė idėja,�� atsakė Puaro.�� A� noriu visiems papasakoti, k� man pavyko i�siai�kinti. Tikiuosi, neatsisakysite man padėti, ir bendromis jėgomis rasime teisyb�...

��Fokusai,�� burbtelėjo Sagdenas taip tyliai, kad beveik nesigirdėjo.

Jis atsirėmė į kėdės atkalt�, o Puaro tarė:

��Visų pirma, vyresnysis inspektoriau, gal i�siai�kinkite savo santykius su ponu Faru. �inau, tam turite prie�astį.

Sagdenas su�iaupė lūpas.

��Bū�iau link�s ai�kintis ne prie visų,�� pasakė jis,�� bet tiek to,�� ir atki�o Stivenui Farui telegram�.

��Taigi, pone Farai,�� jūs juk �itaip save vadinate,�� ar galite mums paai�kinti, k� visa tai rei�kia?

Stivenas Faras i�skleidė popierių. Surauk�s antakius garsiai perskaitė telegram� ir lapelį gr��ino inspektoriui.

��Taip,�� tarė jis.�� Tai visi�kas demaskavimas.

Sagdenas pasidomėjo:

��Ar tik tiek galite pasakyti? Beje, noriu įspėti�� nebūtinai turite duoti parodymus prie� save.

Vyri�kis grie�tai atrė�ė:

��Man nereikalingi jūsų patarimai, inspektoriau. Nujau�iau, k� rengiatės pasakyti. Gerai, a� pasiai�kinsiu. Galbūt tai, k� pasakysiu, atrodys ir nelabai įtikinama, bet tai�� tiesa.

Patylėj�s kalbėjo toliau:

��A� nesu Ebenezero Faro sūnus, bet gana gerai pa�inau juos abudu�� ir tėv�, ir sūnų. Dabar įsivaizduokite es� mano vietoje. Tarp kitko, mano vardas�� Stivenas Grantas. A� pirm� kart� atsidūriau �ioje �alyje ir nusivyliau. Viskas �ia man pasirodė pilka ir negyva. Bet �tai netikėtai traukinyje sutikau mergin�. Turiu s��iningai prisipa�inti: pamilau j� i� pirmo �vilgsnio! Ji�� pati nuostabiausia ir gra�iausia būtybė pasaulyje. I�eidamas i� kupė atsitiktinai pama�iau prie jos lagamino priri�t� kortel�. Vardas ir pavardė man nieko nesakė, bet adres�, kur ji vyko, įsidėmėjau. A� buvau daug girdėj�s apie Gorston Hol� ir visk� �inojau apie jo savinink�. Tai senas Ebenezero Faro kompanionas�� senis Ebas da�nai man apie jį pasakodavo. A� nutariau va�iuoti į Gorston Hol� ir prisistatyti Ebo sūnumi. Jo sūnus i� tikrųjų prie� dvejus metus mirė. Bet a� prisiminiau, kaip senasis Ebas kalbėjo, kad jau daugyb� metų jis nieko negirdėj�s apie Simeon� Li, tad nusprend�iau, kad ir Li nieko nebus girdėj�s apie Ebo sūnaus mirtį. �iaip ar taip, ry�ausi pamėginti.

��Ta�iau ne i� karto pradėjote vykdyti �į savo sumanym�. Dar dvi dienas gyvenote �King Arms� vie�butyje Eldsfilde,�� parei�kė Sagdenas.

��Tas dvi dienas svars�iau�� verta ar neverta rizikuoti? Ir pagaliau nusprend�iau, kad verta. Tuo metu man tai atrodė tik nedidelė avantiūra. Ir k� gi, man�ja legenda visi patikėjo! Senis mane sutiko be galo draugi�kai ir tuoj pat pakvietė pasisve�iuoti. A� sutikau. Tai �tai, inspektoriau, k� a� galiu pasakyti. Jeigu mano pasiai�kinimas jums nepatinka, patariu prisiminti tuos laikus, kai pats sekiojote paskui merginas, ir gal prisiminsite nema�ai i�krėstų kvailys�ių. O jei kalbėsime apie mano tikr�jį vard� ir pavard�, tai, kaip a� jau sakiau, esu Stivenas Grantas. Galite siųsti u�klaus� į Pietų Afrik�, bet turiu i� anksto įspėti: jums patvirtins, kad esu absoliu�iai doras pilietis, o ne koks nors plė�ikas.

��A� niekad tokiu jūsų ir nelaikiau,�� mandagiai įsiterpė Puaro.

Inspektorius Sagdenas atki�o smakr� ir įspėjo:

��Vis dėlto a� patikrinsiu jūsų �od�ius. Bet noriu su�inoti jau dabar: kodėl neprisipa�inote tuoj pat po �mog�udystės, o vis� laik� i�sijuos�s melavote?

Stivenas prisipa�ino:

��Todėl, kad buvau kvailys ir maniau galėsi�s nuslėpti apgaul�! Pamaniau, kad jeigu prisipa�insiu, tuoj mane įtars, kadangi apsime�iau kitu �mogumi. Jeigu nebū�iau buv�s visi�kas idiotas, bū�iau suprat�s�� jūs nedelsiant telegrafu susisieksite su Johanesburgu.

��Gerai, pone Farai... pone Grantai, a� nesakau, kad netikiu jūsų �od�iais. Netrukus paai�kės�� ties� sakote ar ne.

Sagdenas įsmeigė į Puaro klausiam� �vilgsnį. �is tarė:

��Man atrodo, panelė Estravados irgi gali kai k� mums papasakoti.

Pilara i�balo kaip popierius, bet ėmė tyliai kalbėti:

��Taip, sakote ties�. A� nė u� k� neprisipa�in�iau, jei ne Lidija ir ne tie pinigai. Juk buvo taip įdomu: atva�iuoti, visus apgauti ir pasiimti palikim�! Bet kai Lidija pasakė, kad pinigai�� mano ir kad jie man teisėtai priklaus�, visi mano planai apsivertė auk�tyn kojomis. Tai jau visai nebeįdomu.

Alfredas sutrik�s paklausė:

��Nesuprantu, mieloji, apie k� jūs kalbate?

��Manote, kad esu jūsų dukterė�ia Pilara Estravados? Tai netiesa! Pilara �uvo. Mudvi kartu va�iavome ma�ina per Ispanij�. Nukrito bomba, ma�ina sudegė, ji �uvo, o a� nė nesusi�eid�iau. A� nedaug j� tepa�inojau, bet ji spėjo pasipasakoti apie save. Su�inojau, kad senelis pakviet�s j� į Anglij� ir kad jis es�s labai turtingas. A� buvau neturtinga, visi�kai neturėjau pinigų, nei�maniau, nei kur keliauti, nei k� veikti. Neju�ia �ovė mintis: �Kodėl nepasiėmus Pilaros paso, nenuva�iavus į Anglij� ir nepraturtėjus?��� merginos veid� netikėtai nutvieskė plati �ypsena.�� O, taip įdomu buvo vaizduotis, kad man viskas pavyko! Nuotraukoje Pilara buvo �iek tiek pana�i į mane. Ta�iau kai ponas Puaro papra�ė paso... A� atidariau lang� ir i�me�iau dokument�. Paskui, nubėgusi jo paimti, �emėmis i�murzinau nuotrauk�. Pasienyje niekas atid�iau nuotraukos neap�iūrėjo, o �ia...

Alfredas įtū��s nutraukė:

��Jūs norite pasakyti, kad apsimetėte mano tėvo anūke ir �aidėte jo jausmais?

Pilara nesutrikusi atsakė:

��Taip, a� kaipmat supratau, kad galėsiu priversti jį mane pamilti.

Nebei�kentė ir D�ord�as.

��Nuostabu!�� vyptelėjo jis. Nusikaltėlė bandė apgaule i�vilioti pinigus!

��Tavo pinigų ji nesiruo�ė imti, seni!�� rė�ė Haris.�� Pilara, a� palaikau tave! Tiesiog �aviuosi tavo į�ūlumu! O be to, a�iū Dievui, a� jau�� ne tavo dėdė! Tai atri�a man rankas.

Pilara pasisuko į Erkiulį.

��Ar jūs visk� �inojote? Kada i�siai�kinote?

Puaro nusi�ypsojo.

��Madmuazele, jeigu jūs būtumėt girdėjusi apie Mendelio dėsnius, tai �inotumėt, kad mėlynakiai tėvai vargu bau galėtų susilaukti rudaakio vaiko. Jūsų motina, esu įsitikin�s, buvo padori moteris. Todėl per�asi i�vada, kad jūs�� ne Pilara Estravados. O po triuko su pasu a� galutinai tuo įsitikinau. Jūs neblogai buvote sumaniusi, bet kaip dabar pati suprantate, nelabai subtiliai elgėtės.

Vyresnysis inspektorius Sagdenas gana prie�i�kai pasakė:

��O man visa tai atrodo ne toks jau nekaltas �aidimas.

Pilara nustebusi pa�iūrėjo į jį ir tarė:

��A� nesuprantu...

Sagdenas neleido jai baigti:

��Jūs papasakojote vis� nuotykių istorij�, bet man atrodo�� dar daugiau nuslėpėte.

��Gal paliksite j� ramybėje?�� įsiki�o Stivenas.

Nekreipdamas į jį dėmesio Sagdenas kalbėjo:

��Sakėte, po pietų tik �iaip sau nutarėte aplankyti senelį. Ta�iau a� įtariu k� kita: manau, kad jūs pavogėte deimantus. Tikriausiai pasinaudojote patogiu momentu ir ky�telėjote į seif� rank�. Ponas Li, pamat�s, kad akmenukai dingo, bemat suprato�� tik du �monės galėjo juos pavogti. Arba Horburis, nu�iūrėj�s �ifr� ir naktį įlind�s į kambarį, arba jūs. Ponas Li tuoj pat ėmėsi veikti. Paskambino man ir papra�ė u�eiti. Paskui, tuoj po pietų, pasikvietė jus ir apkaltino vagyste. Jūs prie�gyniavote. Jis įnir�o. Ne�inau, kas įvyko vėliau. Galimas dalykas, ponas Li suprato, kad jūs�� ne jo vaikaitė, o labai mikli profesionali vagilė. Kad ir kaip būtų, jūs pralo�ėte�� jūs jau buvote demaskuota ir tada puolėte jį peiliu. Jis gynėsi, o nebetek�s jėgų, suriko. Jūs pakliuvote į gana kebli� padėtį. Skubiai i�bėgusi kambario, duryse pasukote rakt�, o paskui, supratusi, kad nepasisekė pasislėpti, įsitaisėte statulų ni�oje.

Pilara klaikiai suriko:

��Tai melas! Netiesa! A� nevogiau deimantų! Ir nenu�ud�iau jo! Prisiekiu Mergele Marija!

Sagdenas toliau atkakliai prie�taravo:

��Tai kas tada jį nu�udė? Jūs teigėte, kad ka�k� matėte prie pono Li durų. Jeigu tikėtume jūsų �od�iais, tas �mogus yra �udikas. Nieko, i�skyrus jus, koridoriuje nebuvo! O jūs tvirtinote, kad buvo ka�koks �mogus. Taigi jūs sugalvojote jį norėdama i�sisukti pati.

D�ord�as suspigo:

���inoma, tai ji! Viskas ai�ku kaip ant delno! A� vis� laik� sakiau�� tėv� nu�udė svetimas �mogus! Tiesiog būtų absurdi�ka manyti, kad kas nors i� mūsų �eimos būtų galėj�s taip pasielgti! Tai nenatūralu!

Puaro, sujudėj�s savo krėsle, pasakė:

��A� nesutinku su jumis. Turint galvoje Simeono Li charakterį, many�iau, tai būtų buv� visai natūralu.

��K�?�� D�ord�as pakėlė galv� ir įsmeigė į Puaro pikt� �vilgsnį.

Seklys t�sė:

��Dar daugiau, a� manau, kad taip ir buvo. Simeon� Li nu�udė �mogus, kurios gyslomis teka tas pats kraujas. O prie�astis �udyti nusikaltėliui atrodė gana svarbi.

D�ord�as su�uko:

��Vienas i� mūsų?! A� neigiu...

Puaro balsas suskambo lyg metalas.

��Bet kuris jūsų �eimos narys galėjo turėti tokių ketinimų. Pradėsime nuo jūsų, pone D�ord�ai. Juk nemylėjote savo tėvo. Palaikėte su juo gerus santykius vien dėl pinigų. Mirties dien� jis pagrasino suma�insi�s jums skirtų pinigų dalį. �inojote, kad po jo mirties paveldėsite solid�i� sum�. �tai ir pretekstas. Po pietų nuėjote paskambinti telefonu. Kalbėjotės ne ilgiau kaip penkias minutes. Paskiau turėjote laiko palypėti į tėvo kambarį, susigin�yti ir galiausiai nu�udyti. I�ėj�s i� kambario, jūs dar spėjote u�rakinti duris. Tikėjotės, kad įtarimas kris ant plė�iko. Bet per panik� pamir�ote i�siai�kinti, ar atidarytas langas, nes tik atviras langas paliudytų apiplė�imo versij�. Jūs padarėte kvailyst�, bet ko norėti, juk jūs�� pra�au man atleisti u� �iurk�tum��� esate gana ribotas �mogus!�� Puaro truputį patylėjo. Pauzės metu D�ord�as stengėsi ka�k� pasakyti, bet taip ir negalėjo i�stenėti nė �od�io.�� Dauguma nusikaltėlių ir yra riboto proto �monės!�� pridūrė seklys.

Puaro atsigr�ė į Magdalen�.

��Jūs, madam, suprantama, irgi turėjote dingstį. Regis, este įklimpusi į skolas, o jūsų uo�vio ne itin maloniu tonu pasakytos kai kurios pastabos galėjo sukelti nerim�. Be to, jūs neturite alibi: ėjote skambinti, bet neskambinote, o kur i� tikrųjų buvote, mums gali paliudyti tik jūsų �od�iai.

��Toliau,�� Puaro vėl truputį patylėjo,�� ponas Deividas. Mes girdėjome, ir ne kart�, apie ker�ting� būd� ir nesugebėjim� atleisti�� tai yra Li kraujyje. Ponas Deividas nepamir�o niekingo tėvo elgesio su motina ir neatleido jam. Paskutiniai senio Li į�eidinėjimai galėjo perpildyti jo kantrybės taur�. Deividas sakė, kad �mog�udystės metu skambino pianinu. Atsitiktinai groj�s laidotuvių mar��. Ta�iau įsivaizduokite, kad ne jis skambino laidotuvių mar��, o tas, kuris �inojo, k� Deividas yra suman�s padaryti, ir kuris pritarė jo ketinimams.

Hilda �altakrauji�kai tarė:

��Niek�i�kas spėjimas.

Puaro pasisuko į j�.

��O jums, madam, a� pasakysiu �tai k�. Tai jūs nusliūkinote į vir�ų įvykdyti nuosprendį �mogui, kuris, jūsų manymu, nenusipelno atleidimo. Toks jau jūs �mogus, madam,�� baisus savo neapykanta.

��A� jo nenu�ud�iau,�� ramiai tarė Hilda.

Nepaisydamas jokių skrupulų, įsiterpė inspektorius Sagdenas.

��Ponas Puaro absoliu�iai teisus. Prie� jus visus mes turime įkal�ių, i�skyrus pon� Alfred�, pon� Harį ir poni� Lidij�.

Erkiulis Puaro įtaigiai paprie�taravo:

��A� nei�skir�iau nė jų.

��Kaip gi taip, pone Puaro?�� sutriko policininkas.

��K� turite prie� mane, mesjė Puaro?�� paklausė Lidija.

Puaro atsakė:

��Jūsų motyv�, madam, a� praleid�iu�� jis akivaizdus. Pakalbėkime apie k� kita. T� vakar� jūs vilkėjote ry�ki� suknel� su pelerina. Priminsiu jums, kad Tresilianas, liokajus, yra trumparegis. Toliau esan�ius daiktus jis mato blankiai ir neai�kiai. Taip pat primenu, kad jūsų svetainė gana erdvi, ta�iau blogai ap�viesta. T� vakar�, prie� dvi minutes iki klyksmo, Tresilianas įėjo į svetain� kavos puodukų. Jis pamatė jus�� taip jam pasirodė�� prie tolimojo lango. Stovėjote, pusiau prisidengusi u�uolaida.

��Jis i� tikrųjų mane matė,�� tarė Lidija.

��O a� spėju,�� t�sė Puaro,�� kad tai buvote ne jūs, o prie lango palikta jūsų pelerina.

��I� tikrųjų ten stovėjau a�,�� pakartojo Lidija.

Alfredas u�kaito:

��Kaip jūs drįsote pagalvoti?!

Haris sudraudė brolį:

��Paklausykime iki galo, Alfredai. Dabar jau mūsų eilė. Paai�kinkite, kaip �aunusis berniukas Alfredas sugebėjo papjauti kar�tai mylim� tėtu�į, jeigu mes abudu tada sėdėjome valgomajame.

Puaro meiliai nusi�ypsojo.

��Tai labai paprasta,�� tarė jis.�� Alibi galioja tik tada, kai jį patvirtina nepriklausomas �mogus. Jūsų santykiai su broliu labai blogi. Tai visi �ino. Jūs prie visų i� jo ty�iojatės. Ir jis prie visų atsilygina jums tuo pa�iu. Bet tarkim, kad tai viso labo tik gudraus plano dalis. Sakykim, Alfredas Li mirtinai pavargo vaik��ioti ant pir�tų galiukų prie� pa�ėlusį tiron�. Tarkim, prie� kurį laik� judu susitikote su broliu ir sugalvojote veiklos plan�. Jūs grį�ote namo. Alfredas apsimetė, kad jūsų sugrį�imas jam nemalonus. Vaizdavo pavyduolį ir demonstravo jums tariam� neapykant�. Jūs dėjotės niekin�s jį. O paskui atėjo �mog�udystės vakaras, kurį judu taip gudriai suplanavote. Vienas i� jūsų liko valgomajame ir garsiai kalbėjosi pats su savimi, o galbūt net inscenizavo triuk�ming� dviejų �monių gin�. Tuo metu kitas nuėjo į vir�ų ir įvykdė nusikaltim�.

Alfredas pa�oko.

��Jūs velnias!�� vos ne vos i�spaudė.

Suglum�s Sagdenas �vilgtelėjo į Puaro ir paklausė:

��Ar i� tikrųjų taip manote?

Nelauktai Puaro prabilo valdingu balsu:

��A� norėjau jums parodyti, kad viskas įmanoma! Viskas, k� sakiau, galėjo įvykti. O kas buvo i� tikrųjų, mes galėsime i�siai�kinti, jeigu liausimės nagrinėj� to, kas įvyko, i�orin�, matom�j�, pus�, o �iūrėsime esm�.

Kiek patylėj�s, jis lėtai tarė:

��Kaip jau sakiau, mes turime grį�ti prie paties Simeono Li, jo charakterio... 6

Kambaryje įsivie�patavo tyla. Kad ir kaip keista, akimirksniu atslūgo nuostaba, pyktis, pagie�a. Erkiulis Puaro tarsi pakerėjo klausytojus. Visi �iūrėjo į jį lyg u�burti, o jis neskubėdamas kalbėjo:

��Visa esmė,�� ponas Li. Mirusysis �mogus�� mūsų fokuse, paslapties centre! Mes turime prasiskverbti į jo sielos, jo min�ių gelm� ir ten rasti įminimo rakt�. �mogus gyvena ir mir�ta ne vieni�as. Visk�, k� turi, perduoda tiems, kas ateina po jo... K� galėjo palikti Simeonas Li savo sūnums ir dukrai? Pirma, i�didų būd�, antra, nesugebėjim� atleisti�� mes girdėjome: kartais jis laukdavo metų metus, kad galėtų atker�yti savo į�eidėjams. Mes �inome, kad �į charakterio bruo�� paveldėjo tas sūnus, kuris ma�iau u� kitus i�ori�kai į jį pana�us. Deividas Li irgi atsimena nuoskaud� ir ilgus metus gyvena su ker�to jausmu �irdyje. Tik Haris Li i�ori�kai labai pana�us į tėv�. Tas pana�umas ypa� akivaizdus, kai �iūri į jaunojo Simeono Li portret�: tokia pat stambi erelio nosis, ry�tingas atki�tas platus smakras, i�did�iai atversta galva. Be i�orės, Haris, man atrodo, paveldėjo ir daugelį tėvo manierų, na, kad ir įprotį juokiantis atlo�ti galv�, pir�tais glostyti pasmakr�...

Puaro nutilo, paskui t�sė:

��Turėdamas visa tai omenyje ir būdamas įsitikin�s, kad nusikaltim� įvykdė aukai artimas �mogus, a� ėmiau tyrinėti �eim� psichologiniu po�iūriu. Taigi pasistengiau i�siai�kinti, kas i� �eimos narių i� tikrųjų tiktų �udiko vaidmeniui. Ir padariau i�vad�, kad tik du �monės tinka �iai rolei. Tai Alfredas Li ir Hilda Li, Deivido �mona. Paties Deivido a� neėmiau domėn, nes nemaniau, kad �itoks jausmingas �mogus pajėgs nu�udyti tokiu kruvinu būdu�� perpjauti gerkl�. D�ord�� Li ir jo �mon� a� irgi atme�iau. Kad ir ko jie būtų linkėj�, manau, jiems nebūtų pakak� dr�sos �itaip rizikuoti�� abu labai atsargūs �monės. Ponia Lidija Li�� buvau absoliu�iai įsitikin�s�� net nepajėgtų įvykdyti privartos akto: ji pernelyg ironi�kos natūros. O dėl Hario Li abejojau. Jis gana �iurk�tus ir ūmaus būdo, bet buvau beveik įsitikin�s, kad Haris, nepaisant polinkio girtis ir tu��iai grasinti, yra be galo silpnavalis �mogus.

Dabar �inau, kad lygiai tokios pat nuomonės apie jį buvo ir tėvas. �Haris,�� sakė jis,�� nėra vertesnis u� kitus�. Todėl remdamasis atmetimo metodu, a� apsistojau prie tų dviejų �monių, kuriuos jau minėjau. Alfredas Li yra �mogus, galįs pasiaukoti. Daugelį metų jis visi�kai pasidavė kito �mogaus valiai ir interesams. Esant tokiom aplinkybėms, protrūkio ir buvo galima tikėtis. Dar daugiau, jis tikriausiai jau seniai slapta nir�o ant tėvo, ir pyktis, u�gniau�tas savy, kaupėsi ir kaupėsi. Da�nas, rodos, tyliausias ir ramiausias �mogus, griebiasi visi�kai netikėtų prievartos formų�� netek� savitvardos ir savikontrolės, susitvardyti jie nebesugeba! Kitas �mogus, mano manymu, galėj�s įvykdyti nusikaltim�, buvo Hilda Li. Ji i� tų �monių, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali patys imti vykdyti teisėsaug�, bet niekada to nedarys egoistiniais sumetimais. Tokie �monės ir teisia, ir patys įvykdo nuosprend�ius. Pana�iai, kaip kai kurie Senojo Testamento herojai, pavyzd�iui, Jaelis ir Judita...

Puaro truputį patylėjo.

��Paskui a� ėmiau tyrinėti nusikaltimo aplinkybes. Pirma, kas nustebino ir krito į akis,�� keistos nu�udymo aplinkybės. Prisiminkite, k� i�vydote kambaryje, kur gulėjo Simeonas Li. Sunkus stalas ir masyvūs krėslai apversti, porcelianas, stiklas, �viestuvai sudau�yti. Bet labiausiai stebino sunkūs raudonmed�io krėslai ir stalas�� neįmanoma įsivaizduoti, kaip per menko senu�iuko ir jo prie�ininko grumtynes buvo galima ne tik apversti tokius baldus, bet juos tiesiog i�vartyti po vis� kambarį. Visa �mog�udystės aplinka absoliu�iai nereali. Vargu ar kuris nors turintis sveiko proto �mogus imtų inscenizuoti tokias grumtynes, kokių tikrovėje negali būti. Taigi egzistuoja tik viena galimybė�� tai padarė stiprus vyras.

��Ta�iau tokia prielaida visi�kai neįtikima, nes griūvan�ių baldų triuk�mas kėlė pavojų nusikaltėliui�� juk jam beveik neliko laiko pasislėpti,�� o nusikaltėliui buvo naudinga perrė�ti seniui Simeonui gerkl� kaip galima tyliau.

��Kita neįtikėtina detalė�� raktas, paliktas duryse i� vidaus ir pasuktas i� lauko. Tai lyg ir būtų turėj� byloti apie savi�udyb�, bet tokiai versijai prie�taravo visa kambario aplinka. Net nemėginta inscenizuoti pabėgimo pro lang��� visi langai u�daryti. Dar daugiau, fokusui su raktu padaryti reikėjo laiko. Laiko, tokio brangaus �udikui!

��Ir dar viena nesuprantama detalė�� gumos gabalėlis, atkirptas nuo Simeono Li kempinės, ir ma�as medinis pagaliukas, kurį man parodė vyresnysis inspektorius Sagdenas. Ir vėl tas pats�� �itie daiktai neturėjo absoliu�iai jokios prasmės! Jie nieko nerei�kė, visi�kai nieko!

��Kaip matote, nusikaltimas labai sujauktas: įvykių raida supainiota, trūksta logikos, daug ko neįmanoma paai�kinti.

Puaro nu�velgė susirinkusiuosius.

��O dabar�� kita mįslė. Nu�udytasis i�kvietė vyresnįjį inspektorių Sagden�, prane�ė jam apie vagyst� ir papra�ė u�eiti po pusantros valandos. Kodėl? Jeigu Simeonas Li įtarė anūk� ar k� nors kit�, kodėl nepapra�ė inspektoriaus palaukti apa�ioje ir tuoj pat, neatidėliodamas, nepasikalbėjo su įtariamuoju? Tai būtų buv� logi�ka, juk namuose lankosi policijos inspektorius.

��Tad vėl padarome i�vad��� nepaai�kinami ne tik �udiko veiksmai�� Simeono Li elgesys irgi buvo keistas!

��Ir a� tariau sau: ��ia viskas ne taip!� Kodėl? Ogi todėl, kad mes vertiname įvykį taip, kaip nori �udikas. Mes �velgiame i� to ta�ko, kurį mums primetė nusikaltėlis.

��Trys aplinkybės neturi prasmės. Tai�� aukos kova su �udiku, i� lauko pusės pasuktas raktas ir gumos gniu�ulėlis. Bet juk visa tai galima ka�kaip paai�kinti! Ir a� priver�iau pa�velgti į tuos tris dalykus, nesiejant jų su �mog�udyste. Apie k� byloja grumtynės? Apie prievart�, baldų ir indų dau�ym�, triuk�m�. Raktas? Kodėl ka�kas pasuko rakt�? Kad niekas neįtartų? Bet juk tai nesutrukdė tuoj pat, momentaliai, i�lau�ti duris! Gumos gabaliukas? Tai tik gumos gabaliukas, ir nieko daugiau!

��Taigi ir �ita tyrimo kryptis nieko nedavė. Tuo labiau liko trys nepaai�kinti faktai: grumtynių triuk�mas, u�rakintas kambarys ir tas visi�kai keistas daiktelis...

Puaro pakėlė bals�:

��Ar �ios trys nusikaltimo aplinkybės atitinka kurio nors įtariamojo charakterį? Ne, neatitinka. Abiem�� ir Alfredui, ir Hildai�� tylus nu�udymas, be abejo, būtų buv�s labiau pageidautinas, laiko gai�imas durims u�rakinti i� lauko�� nes�monė, o gumos gabalėlis�� apskritai nereik�mingas.

Ta�iau kartu a� supratau, kad �ia nėra nieko absurdi�ko, atvirk��iai, a� pajutau, kad tai labai gudriai suplanuota �mog�udystė ir kad nusikaltimas įvykdytas nepriekai�tingai. Juk i� tikrųjų viskas pavyko! Todėl viskas turėjo prasm�...

O paskui vėl i� eilės visk� apm�s�iau, ir man tvykstelėjo pirmoji �viesa.

Kraujas, �tiek daug kraujo�, kraujas visur, dar �iltas. Pernelyg daug kraujo!

Ir man nu�vito protas. To kruvino nusikaltimo esmė�� kraujas. Simeono Li kraujas �sukilo� prie� jį patį!

Erkiulis Puaro palinko į priekį ir t�sė:

��Dvi pa�ias reik�mingiausias mintis man paki�o, beje, nė neįtardami, du visai skirtingi �monės, bet pasakyti �od�iai man padėjo įminti mįsl�. Pirmoji�� ponia Lidija Li, pacitavusi eilut� i� �Makbeto�: �Ir kas būtų galėj�s pamanyti, kad tiek to kraujo seni�ko?� O antras �mogus buvo Tresilianas, pasiskund�s es�s apimtas keisto jausmo: tarsi pasikartoja tai, kas jau ka�kada buvo. Toks jausmas, jo manymu, kil�s po i� pirmo �vilgsnio nereik�mingo įvykio. Pirm� kart� liokajus, i�gird�s skambutį, pro duris įleido Harį Li, o kit� dien�, įleisdamas Stiven� Far�, jis suabejojo, ar nesivaidena�� vėl atėj�s Haris Li!

Dabar pagalvokime, kodėl jam kilo toks jausmas? Pa�velkite į Harį Li ir į Stiven� Far�, ir jums pasidarys ai�ku. Jie nepaprastai pana�ūs! �tai kodėl Tresilianui, kai jis i�vydo Stiven� Far�, pasirodė, kad jis antr� kart� įleid�i�s Harį Li. Tarsi u� slenks�io stovi vienas ir tas pats �mogus! Ir dar�� �iandien Tresilianas man pasakė, kad Stivenas jį g�sdin�s. Nenuostabu. Stiveno Faro nosis su kuprele, juokdamasis jis atmeta galv�, būdingas gestas�� smiliumi vis braukyti pasmakr�. Atid�iau pa�velkite į jaunojo Simeono Li portret�: jis pana�us ne tik į Harį Li, bet ir į Stiven� Far�.

Stivenas sukrutėjo. Kėdė girg�telėjo.

Puaro kalbėjo toliau:

��Atsimenate Simeono Li pyk�io protrūkį ir jo pikt� tirad� apie savo vaikus? Jis sakėsi turįs neteisėtų vaikų. �tai ir vėl mes kreipiame �vilgsnį į patį Simeon� Li, kuris mėgo moteris ir nuvarė į kapus savo �mon�. Juk jis Pilarai gyrėsi galįs turėti asmenin� gvardij� i� ma�daug vienodo am�iaus savo sūnų. Tad a� ir padariau i�vad�, kad Simeonas Li, be teisėtų vaikų, turi nesantuokinių, nepripa�intų, bet jo kraujo sūnų.

Stivenas pa�oko. Puaro paklausė:

��Juk tai tikroji jūsų atvykimo prie�astis, tiesa? Romanas su miela mergina, kuri� sutikote traukinyje, �ia niekuo dėtas! Jūs nutarėte atvykti �ionai dar prie� susitikdamas su ja, nes norėjote pa�velgti į savo tėv�...

Stivenas i�bly�ko kaip lavonas. Tada tarė gerg�d�ian�iu balsu:

��Taip, a� norėjau jį pamatyti. Mano motina vis pasakodavo apie jį. Ilgainiui �i mintis mane tiesiog apsėdo�� pa�iūrėti, kaip jis atrodo! Sutaupiau truputį pinigų ir atvykau į Anglij�. Nenorėjau sakyti, kas a� toks, todėl nutariau prisistatyti es�s Ebo sūnus. Atva�iavau turėdamas vienintelį tiksl��� pamatyti savo tėv�...

Inspektorius Sagdenas tyliai, beveik pa�nib�domis pasakė:

��Dieve, koks a� buvau aklas! Du kartus jus palaikiau ponu Hariu Li, bet vis tiek nesusivokiau, kas ir kaip!

Paskui inspektorius kreipėsi į Pilar�:

��Tai buvo jis, ar ne? �mogus, kurį jūs matėte prie aukos durų, buvo Stivenas Faras? Prisimenu, an� kart�, kai paklausiau, jūs pasijutote kaip nesava, �vilgtelėjote į jį ir tik tada atsakėte, kad ten stovėjo moteris. Jūs matėte Stiven� Far�, bet nenorėjote jo i�duoti?

Tyliai su�iug�dėjo suknelė. Romiu balsu prabilo Hilda:

��Ne, jūs apsirinkate. Pilara matė mane.

Puaro tarė:

��Jus, madam? A� taip ir maniau.

Hilda ramiai paai�kino:

��Savisaugos instinktas�� keistas dalykas. Niekada nebū�iau pamaniusi, kad galiu būti tokia bailė. A� tylėjau. Tylėjau todėl, kad bijojau!

��Ar dabar galite mums visk� papasakoti?�� paklausė Puaro.

Ji linktelėjo.

��Kai Deividas skambino pianinu, a� buvau greta jo, muzikos salone. Deivido nuotaika buvo be galo keista, ir a� net i�sigandau�� juk priver�iau jį �ia atva�iuoti. Deividas ėmė skambinti laidotuvių mar��. Ir a� neju�ia ry�ausi. Kad ir kaip tai atrodytų dabar neįtikinama, bet tada a� pagalvojau: mes i� �ia i�va�iuosime tuoj pat, t� patį vakar�! Tyliai i�ėjau i� kambario ir palipau į vir�ų. Rengiausi u�eiti pas sen�jį pon� Li ir tiesiai jam pasakyti, kodėl mes i�va�iuojame. Perėjusi koridorių, sustojau prie jo durų ir pasibeld�iau. Atsakymo nei�girdau. Pasibeld�iau stipriau. Ir vėl niekas neatsakė. Tada pasukau ranken�. Durys buvo u�rakintos. Stovėjau ir m�s�iau, k� daryti, o tuo metu kambaryje pasigirdo...�� Hilda truputį patylėjo.�� Neįtikėtina, bet tai tiesa! Ten ka�kas u�puolė pon� Li. I�girdau virstant baldus, dū�tant stikl� ir porcelian�, ir tuoj pasigirdo tas paskutinis baisus, nustelbiantis triuk�m�, klyksmas. Po jo įsivyravo baisi tyla.

A� stovėjau sustingusi. O paskui pribėgo ponas Faras, Magdalena, o jiems i� paskos�� visi kiti. Ponas Faras ir Haris ėmė lau�ti duris. Jos i�griuvo, ir mes �valgėmės po kambarį, bet ten nieko nebuvo. I�skyrus velionį pon� Li, gulintį kraujo klane.

Ramus Hildos balsas darėsi vis garsesnis, o baigdama savo pasakojim� ji tiesiog rėkte rėkė:

��Kambaryje nieko nebuvo�� suprantate, nė dvasios! Ir niekas i� jo nei�ėjo... 7

Vyresnysis inspektorius Sagdenas garsiai atsiduso ir su�uko:

��Arba a� i�sikraus�iau i� proto, arba visi kiti! Tai, k� jūs papasakojote, absoliu�iai neįtikėtina. Tai beprotybė!

Hilda Li susinervino.

��O a� jums sakau, kad girdėjau grumtynių triuk�m�, girdėjau surinkantį senį ir kartoju: i� kambario niekas nei�ėjo ir jame nieko nebuvo!

Erkiulis Puaro papriekai�tavo:

��Ir vis� laik� tylėjote!

Hildos veidas i�bly�ko, bet balsas skambėjo tvirtai:

��Taip, tylėjau, nes jeigu bū�iau papasakojusi, jūs būtumėte mane pirmiausia įtar�.

Puaro papurtė galv�.

��Ne,�� tarė jis.�� Jūs nenu�udėte jo. Jį nu�udė jo paties sūnus.

Stivenas Faras su�uko:

��Prisiekiu Dievu, a� jo net nepalie�iau.

��Ne jūs,�� tarė Puaro.�� Jis turėjo ne vien� sūnų.

��K�, po velnių, �ia malate?�� pasipiktino Haris.

D�ord�as įsmeigė akis į Puaro. Deividas delnu prisidengė veid�. Alfredas tankiai mirksėjo.

��Atva�iav�s �ia patį pirm�jį vakar��� �mog�udystės vakar�,�� t�sė Puaro,�� a� i�vydau �mėkl�. Tai buvo lavono �mėkla. Susipa�in�s su Hariu Li, pasidariau lyg nesavas. Negalėjau atsikratyti minties, kad jau ka�kur esu jį mat�s. Bet atid�iai i�tyrinėj�s pono Hario veid�, supratau, kad jis tik nepaprastai pana�us į savo tėv�. Ir a� suvokiau, kad kaip tik tas pana�umas ir sukėlė tokį jausm�. O vakar vakare �mogus, sėdėj�s prie�ais mane, u�vertė galv� ir nusikvatojo. Ir a� supratau, kas man priminė Harį Li pirm�jį vakar�. Prie�ais mane vėl buvo antrininkas, tiktai jau visai kitas �mogus.

Na, nėra ko stebėtis, kad varg�as senis Tresilianas buvo i�mu�tas i� vė�ių. Juk jis atidarė duris ne dviem, o trims vyrams, labai pana�iems vienas į kit�. Nieko nuostabaus, kad tarnas ėmė painioti �mones. Vienodos figūros, vienoda maniera atmesti galv�, visų trijų tipi�ka erelio nosis. Beje, t� pana�um� ne taip jau lengva pastebėti, nes tre�iasis�� su ūsais.

Puaro savo �od�ius pailiustravo gestu.

��Kartais pamir�tama, kad policininkai�� irgi vyrai, kurie turi �monas, vaikus, motinas,�� jis kiek patylėjo,�� ir tėvus! Prisiminkite �ionyk�t� Simeono Li reputacij�: vyras, kurio meilės intrigos nuvarė į kapus �mon�. Nesantuokinis sūnus i� tėvo daug k� galėjo paveldėti. Pavyzd�iui, jo i�vaizd� ir net manieras. Jis galėjo paveldėti i�didum�, u�sispyrim� ir ker�tingum�!�� Puaro balsas pasidarė stipresnis:�� Vis� gyvenim�, Sagdenai, jus kankino neapykanta savo tėvui. Manau, kad seniai buvote nusprend�s jį nu�udyti. Kaip tik dėl to persikėlėte �ia i� gretimos grafystės. Neabejoju, kad, dosniai gavusi i� Simeono Li pinigų, kuris taip suved�iotai moteriai atsipirko, jūsų motina susirado sau vyr�. Vyr�, kuris vadinasi jūsų tėvu. Jums nebuvo sunku įstoti į Midl�iro policij� ir sulaukti tinkamo momento. Policijos inspektorius turi did�iausių galimybių įvykdyti �mog�udyst� ir sumėtyti pėdas.

Perbal�s Sagdenas suriko:

��Jūs i� proto i�sikraustėte! Kai jį nu�udė, man�s �ia nebuvo!

Puaro palingavo galv�.

��Nebuvote, tai tiesa. Jūs nu�udėte jį anks�iau, dar prie� i�eidamas i� namų pirm�kart. Po jūsų apsilankymo pono Li niekas nebematė gyvo. Viskas buvo labai paprasta. Simeonas Li jūsų laukė, bet jūsų nekvietė. Tai jūs paskambinote jam ir miglotai u�siminėte apie vagystės galimyb�. Jūs pasakėte, kad u�suksite pas jį apie a�tunt� valand� vakaro, apsimet�s aukų policijos prieglaudai rinkėju. Simeonas Li nieko neįtarė ir ne�inojo, kad jūs�� jo sūnus. Jūs atėjote ir pasekėte jam koki� nors pasakėl� apie sukeistus deimantus. Jis atidarė seif� ir parodė jums, kad tikrieji deimantai niekur neding�. Jūs atsipra�ėte, paskui kartu su seniu grį�ote prie �idinio ir �ia i� pasalų perrė�ėte jam gerkl�. Nesunkus darbelis tokiam galiūnui kaip jūs. Tada ėmėtės inscenizacijos. Paėmėte i� seifo deimantus. Į krūv� sudėjote stalus, krėslus, kėdes, lempas, indus. Baldus apjuosėte plona virve, kuri� atsine�ėte paslėp�s po rūbais. Jūs turėjote ir ka�kokio gyvulio �vie�io kraujo bei natrio citrato25 butelį. Visk� aplinkui gausiai ap�lakstėte tuo krauju, o natrio citrato įpylėte ir į kraujo klan�, pribėgusį i� Simeono Li �aizdos. Tada, kad kūnas nesustingtų, įkūrėte �idinį. Abu virvės galus i�ki�ote pro lango ply�elį ir palikote kaboti palei sien�. I�ėj�s i� koridoriaus pasukote rakt�, kuris buvo spynos vidinėje pusėje. �itai būtinai turėjote padaryti�� kad kas nors atsitiktinai neįeitų į kambarį.

��Tada jūs i�ėjote į gatv� ir terasoje, akmeninėje vazoje, paslėpėte deimantus. Jeigu juos kas ten aptiktų�� įtarimai kristų ant kitų, o jums tai naudinga. Juk įtariami teisėti Simeono Li vaikai! Jūs grį�ote truputį anks�iau nei devynios penkiolika, ir, praeidamas pro lang�, patraukėte virvel�. Kruop��iai sukrauta baldų ir indų konstrukcija bildėdama griuvo. I�trauk�s pro lang� virv�, vėl j� paslėpėte po munduru. O kambaryje buvote palik�s dar kai k�.

Puaro ap�velgė visus kitus.

��Kiekvienas savitai apibūdinote prie�mirtinį varg�o pono Li klyksm�. Jūs, pone Alfredai, sakėte, kad tai buv�s agonijos apimto �mogaus klyksmas. Jūsų �mona ir Deividas pavartojo vien� ir t� pa�i� metafor�: �Į pragar� tempiamos sielos klyksmas�. Ponia Hilda, atvirk��iai, sakė, kad taip galėj�s rėkti tiktai tas, kas apskritai neturi sielos, kadangi tai buv�s ne �mogaus, o �vėries kauksmas. Vienintelis Haris buvo ar�iausiai tiesos. Jis sakė�� lyg būtų skerd� kiaul�. Turbūt visi mugėse esate mat� pailgų ro�inių balionų, ant kurių i�pai�yti visokie snukiai. Jie vadinasi �Par�iuko galas�. Kai i� tokių balionų i�eina oras, pasigirsta ne�moni�kas �viegimas. Tai, Sagdenai, ir buvo paskutinė jūsų inscenizacijos detalė. Balion� jūs priri�ote kambaryje, dūdelės skylut� u�ki�ote mediniu pagaliuku ir prie jo priri�ote antr� virvut�. Kai j� patempėte, kai��iukas i��oko, balionas ėmė pliuk�ti, ir per griūvan�ių baldų, dū�tan�ių indų chaos� pasigirdo par�o �viegimas.

Puaro kreipėsi į visus:

��Ar dabar suprantate, k� pakėlė nuo grindų Pilara Estravados? Vyresnysis inspektorius tikėjosi pakliūsi�s į kambarį pirmas ir slapta paimsi�s subliū�kusi� gum�. Bet Pilara buvo greitesnė. Tiesa, Sagdenas kaipmat j� atėmė, ir visai oficialiai. Bet prisiminkite�� jis niekada niekam apie tai neu�siminė. Tai, ai�ku, buvo įtartina. A� apie Pilaros radinį su�inojau i� Magdalenos ir papra�iau Sagdeno paai�kinti, k� jis man�s apie tuos daik�iukus. Ta�iau Sagdenas, pasirodo, buvo pasiruo��s bet kokiam netikėtumui. Jis spėjo atkirpti pono Li kempinės gabalėlį. Sagdenas man jį ir parodė kartu su mediniu pagaliuku. I� pa�iūros jie buvo pana�ūs�� med�io bei gumos gabalėliai, ir tiek. Bet tie daiktai, kaip vėliau supratau, absoliu�iai nieko nerei�kia! A� buvau kvailys, i� karto sau netar�s: �Jie nieko nerei�kia, vadinasi, jų ten nebuvo, o vyresnysis inspektorius Sagdenas meluoja!� Ne, a� pa�iu kvailiausiu būdu stengiausi rasti paai�kinim��� iki tol, kol madmuazelė Estravados, �aisdama balionais, vien� susprogdino. Ji pasakė, kad tokį pat susprogusį balion� radusi Simeono Li kambaryje po jo mirties. �tai tada a� ir praregėjau.

��Dabar, kaip matote, viskas ai�kėja. I�galvotoji kova su leisgyviu seniu buvo reikalinga tik klaidingam jo mirties laikui u�fiksuoti. Durys buvo u�rakintos, kad niekas atsitiktinai nerastų lavono pernelyg anksti. Ir mir�tan�iojo klyksmas buvo reikalingas tam pa�iam tikslui. Taigi nusikaltimas įgavo ir logi�kum�, ir prie�astį.

��Nuo to momento, kai Pilara Estravados garsiai parei�kė apie savo radinį velionio kambaryje, �udikas pajuto pavojų. Jeigu jis girdėjo merginos replik� (o tai tikėtina, nes Pilaros balsas skambus, o namo langai buvo atviri), ji pati atsidūrė dideliame pavojuje. Beje, madmuazelė Pilara jau anks�iau �udikui i�krėtė nemalonum�. Kalbėdama apie sen�jį pon� Li ji pasakė, kad �is jaunystėje tikriausiai buv�s gra�us vyras ir, rodydama į Sagden�, pridūrė: �Kaip jūs�. Ji pasakė �iaip sau, dėl palyginimo, bet kaip į tai reagavo Sagdenas! Nenuostabu, kad jis i�raudo ir gana sunkiai susitvardė. Tai buvo netikėta ir mirtinai pavojinga. Po to atsitikimo jis bandė suversti kalt� Pilarai, ta�iau tai padaryti pasirodė nepaprastai sunku, nes vaikaitė, negavusi palikimo, savaime suprantama, neturėjo ai�kių prie�as�ių jį nu�udyti. Bet Sagdenas, i�gird�s jos �od�ius apie sprogusį balion�, ry�osi griebtis kra�tutinių priemonių. �iandien mums pusry�iaujant jis paruo�ė pra�ūting� pasal�. Laimei, per stebukl� viskas baigėsi laimingai...

Įsivyravo mirtina tyla. Paskui Sagdenas tyliai paklausė:

��Kada jūs galutinai įsitikinote?..

Puaro atsakė:

��Nebuvau tikras iki tol, kol nenupirkau dirbtinių ūsų ir nepridėjau jų prie Simeono Li portreto. Ir tada jame i�vydau jūsų veid�.

��Visagalis jo siel� pasiųs tiesiai į pragar�!�� su�uko Sagdenas.�� A� neatgailauju dėl to, k� padariau!

SEPTINTA DALIS

Gruod�io 28-oji 1

��Pilara, mano nuomone, būtų geriausia, jeigu dabar pagyventum pas mus,�� tarė Lidija.

Pilara kukliai atsakė:

��Jūs labai gera, Lidija. Jūs nuostabi�� labai lengvai, be jokio triuk�mo atleid�iate �monėms.

Lidija nusi�ypsojo.

��A� iki �iol tebevadinu Pilara, nors tavo vardas kitas.

��Teisingai, a��� Kon�ita Lopes.

��Kon�ita�� gra�us vardas.

��Jūs i� tiesų labai gera, Lidija. Bet nesirūpinkite dėl man�s. A� i�teku u� Stiveno, ir mudu i�va�iuojame į Pietų Afrik�.

��Tai ir puiku, kad viskas taip baigėsi,�� �ypsodamasi tarė Lidija.

��Kadangi jūs esate tokia gera, Lidija, gal mes galėtume kada nors �ia sugrį�ti ir pas jus pasisve�iuoti?�� nedr�siai paklausė Pilara.�� Sakykim, per Kalėdas?

��Suprantama, galėsite. Atva�iuokite, ir mes at�v�sime tikras angli�kas Kalėdas.

��Tai bus nuostabu. �iemet, Lidija, Kalėdos nebuvo linksmos.

��Taip, visai nelinksmos Kalėdos...�� tyliai atsakė Lidija. 2

��Tai sudie, Alfredai,�� tarė Haris.�� Tik nemanyk, kad turėsi nelaim� vėl mane i�vysti. I�va�iuoju į Havajus. Seniai svajojau: kai turėsiu pinigų, apsigyvensiu Havajuose.

��Sudie, Hari,�� tarė Alfredas.�� Tikiuosi, ten tau bus gerai.

Haris sutrik�s burbtelėjo:

��Atleisk man seni, kad tave į�eid�iau. Esu prat�s juokauti ir krėsti kvailystes. Negaliu susilaikyti neįgėl�s, nors jau pakankamai man tai atsirūgo.

Alfredas prisivert�s pasakė:

��Turbūt ir a� turė�iau i�mokti suprasti juokus ir taip liguistai nereaguoti.

Haris lengvai atsiduso.

��Tai lik sveikas. 3

��Deividai, mudu su Lidija nutarėme parduoti nam�,�� tarė Alfredas.�� Pamaniau, gal tu norėtum paimti i� �ia kai kuriuos mūsų motinos daiktus�� tarkim, jos krėsl� ir suoliuk� kojoms? Visada buvai mamos numylėtinis.

Deividas dvejojo, paskui lėtai tarė:

��Dėkui u� pasiūlym�, Alfredai, bet, suprask, nieko nenoriu i� �ių namų. Geriau jau kart� ir visiems laikams nutraukti ry�ius su praeitimi.

��Taip, gal tu ir teisus,�� tarė Alfredas. 4

��Tai sudie, Alfredai,�� tarė D�ord�as.�� Iki pasimatymo, Lidija. Kokį baisų i�bandym� mums teko i�gyventi! Bijau, kad visa �ita gėdinga istorija i�kils į vie�um�: Sagdenas... e-e... mano tėvo sūnus! Gal duoti suprasti, kad būtų geriau, jei jis teisme pareik�tų, jog yra bol�evikinių pa�iūrų ir nepakent�s mūsų tėvo kaip kapitalisto, a?

��Mielasis D�ord�ai,�� Lidija papurtė galv�,�� nejaugi jūs i� tikrųjų manote, kad toks �mogus kaip Sagdenas meluotų, nes gailėtų jūsų?

��E... turbūt ne,�� sutiko D�ord�as.�� Tiek to, nemėginsiu. Bet vis tiek jis turbūt beprotis. K� gi, iki pasimatymo.

��Kuo geriausios kloties,�� tarė Magdalena.�� Kitais metais per Kalėdas va�iuokime visi į Rivjer� ar kur nors kitur ir kaip reikiant pasismaginkime.

��Tai priklausys nuo to, kaip klostysis reikalai bir�oje,�� nusijuokė D�ord�as.

��Brangusis, nebūk smulkmeni�kas,�� suburkavo Magdalena. 5

Alfredas i�ėjo į teras�. Lidija, i�vydusi vyr�, atsitiesė nuo akmeninės vazos.

��Tai va, visi i�va�iavo,�� Alfredas atsiduso.

��Kokia palaima,�� tarė Lidija.

��Taip, tiesa. Tu būsi laiminga, palikusi �iuos namus.

��Ar tikrai to nori?�� paklausė ji.

��Taip, a� d�iaugiuosi, kad i�va�iuosime. Mūsų laukia daugybė įdomių darbų. Likti �ia gyventi, vadinasi, nuolat prisiminti t� ko�mar�. A�iū Dievui, viskas jau praeityje.

��Erkiulio Puaro dėka,�� pridūrė Lidija.

��Taip. �inai, tiesiog nuostabu. Kai jis paai�kino, viskas tapo ai�ku. Tiesa, vieno dalyko a� vis dėlto nesuprantu. K� veikė D�ord�as, pakalbėj�s telefonu? Kodėl nepanoro �ito pasakyti?

�mona nusijuokė.

��Argi ne�inai? Jis rausė popierius ant tavo stalo.

��K� tu, Lidija, negali būti!

��Gali. D�ord�as labai smalsus, jeigu tai susij� su pinigais. Bet argi jis galėjo vie�ai prisipa�inti?

�vilgtelėj�s į vaz�, Alfredas pasidomėjo:

��Kuri nauj� peiza��?

��Taip.

��K� �į kart� vaizduoji?

��Tai bus rojaus sodas,�� atsakė Lidija.�� Naujas variantas�� be �al�io gundytojo, tik su vidutinio am�iaus Adomu ir Ieva.

��Mieloji Lidija, kokia kantri tu buvai visus �iuos metus,�� �velniai tarė Alfredas.�� Tokia man gera. 6

��Velniai rautų!�� su�uko pulkininkas D�onsonas. Jis atsirėmė į krėslo atkalt� ir rūs�iu balsu pasakė:�� Geriausias mano darbuotojas! Kur ritasi policija?

��Net ir policininkas turi asmeninį gyvenim�,�� atsakė Puaro.�� Sagdenas�� labai i�didus �mogus.

Visi�kai nusivyl�s pulkininkas D�onsonas papurtė galv�. Norėdamas kaip nors i�lieti savo jausmus jis spyrė į pliauskų krūv�, ir viena lėkte įlėkė į degantį �idinį. Kapodamas �od�ius pulkininkas parei�kė:

��Visada sakiau�� nieko nėra malonesnio u� �idinio liepsn�.

Erkiulis Puaro, jausdamas kaip kūnu bėga virpulys, pamanė: �Pour moi�26, pripa�įstu tik centrinį �ildym�...�