1 SKYRIUS

Kapitonas Rod�eris Engmeringas tikro ekscentriko �lov� įgijo 1872 metais, pasistat�s nam� saloje, prie�ais Lederkomb Bėjaus kaim�. Nes �mogui i� tokios �eimos labiau derėjo įsitaisyti i�taigų būst� vidur pla�ių pievų su �iurlenan�iu upeliu ir ve�liom ganyklom.

Ta�iau kapiton� Rod�erį Engmering� valdė viena aistra�� aistra jūrai. Todėl ir susirentė tvirt� nam� ant vėjuoto, �uvėdrų pamėgto salos ky�ulio, kurį kiekvienas didesnis potvynis atkirsdavo nuo sausumos.

Kadangi jo i�rinktoji buvo jūra, jis liko neved�s, ir po mirties namas bei sala atiteko tolimam giminai�iui. Tiek jis, tiek jo palikuonys nuosavybe rūpinosi prastai. �emės valdos pama�u tirpo, i�tekliai menko.

1922 metais, įsigalėjus did�iajam atostogų pajūrio kurortuose kultui, kai vasara Devono ir Kornvelio paplūdimiuose nustojo būti laikoma pernelyg kar�ta, Artūras Engmerigas pamatė, kad pelningai parduoti erdvų vėlyvo karaliaus Jurgio stiliaus nam� jam nepavyks, ta�iau visai neblog� kain� galima pe�ti u� kadaise dėl jūros pametusio galv� kapitono Rod�erio sklyp�.

Tvirtai sur�stas namas buvo padidintas ir pagra�intas. Betoninė damba sujungė sal� su Lederkomb Bėjumi.

Sal� i�raizgė �pasivaik��iojimo takeliai� ir nusėjo �nuo�alios vietelės�. Atsirado du teniso kortai, saulėtos terasos nusileido prie įlankos, kur buvo įrengti tramplinai �uoliams į vandenį ir pasirūpinta plaukiojan�iais plaustais. �Linksmojo Rod�erio� vie�bu�iui Kontrabandininkų salelėje Lederkombo įlankoje atėjo auksinės dienos. Nuo bir�elio iki rugsėjo, taip pat per trumpas Velykų atostogas �Linksmojo Rod�erio� vie�butis paprastai būdavo kim�te prikim�tas. 1934 metais namas buvo dar labiau praplėstas, padidintas valgomasis, įrengtas kokteilių baras ir keli i�taigingi vonios kambariai. Kainos i� karto pa�oko.

�monės kalbėjo:

��Ar esate buv� Lederkomb Bėjuje? Labai pra�matnus vie�butis saloje. Jis toks patogus, ir jokių turistų ar autobusų. Būtinai turite ten nuvykti.

Ir �monės plaukte plaukė. II

�Linksmojo Rod�erio� vie�butyje buvo apsistojusi viena labai svarbi�� bent jau savo akyse�� asmenybė. Erkiulis Puaro, vilkįs baltu lininiu kostiumu, su ant akių u�smaukta panama, dabiti�kai u�riestais ūsais sėdėjo pusiaugula patogiame �ezlonge ir stebėjo paplūdimį. Laiptai nuo vie�bu�io keliomis terasomis leidosi iki pat kranto.

Vieni poilsiautojai maudėsi jūroje, kiti deginosi gulėdami ant smėlio, treti rūpestingai įtryninėjo savo od� aliejais.

Sėdintys vir�utinėje terasoje aptarinėjo or�, prie� akis plytintį vaizd�, rytiniuose laikra��iuose perskaitytas naujienas ir kitas juos jaudinan�ias temas.

Erkiulis Puaro klausėsi i� vir�aus besiliejan�io nenutrūkstamo ponios Gardner �od�ių srauto, kuriam akompanavo ritmingas ir energingas virbalų skimb�iojimas. Jai u� nugaros, �ezlonge, u�sismauk�s skrybėl� ant nosies, buvo įsitais�s jos vyras, Oudelis C.�Gardneris. I�kilus būtinybei, jis kartkartėm trumpai pritardavo.

Puaro de�inėje sėdėjo panelė Bruster, kiek �ilstelėjusi, tvirta, atleti�kai sudėta, malonaus įdegusio veido moteris. Ji irgi kartkartėm įsiterpdavo į pa�nekesį. Įspūdis buvo toks, tarsi nepaliaujam� kambarinio �unelio skalijim� būtų pertraukinėj�s vokie�ių aviganio amtelėjimas.

Ponia Gardner postringavo:

��Taigi a� ir sakau ponui Gardneriui, kad turistauti�� labai puiku, ir a� i�ties mėgstu susipa�inti su naujomis vietomis. Vis dėlto, sakau a�, Anglij� mes jau puikiai pa�įstame, todėl dabar norėtųsi rasti koki� nors rami� vietel� prie jūros ir papras�iausiai pailsėti. Juk taip a� sakiau, ar ne, Oudeli? Papras�iausiai pailsėti. Jausmams būtinas poilsis, sakau a�. Ar ne taip, Oudeli?

��Taip, brangioji,�� i� po skrybėlės murmtelėjo ponas Gardneris.

��Ir �tai, kai a� prane�iau apie tai ponui Kelso i� Kuko kompanijos,�� toliau rutuliojo tem� ponia Gardner,�� jis visada sudarinėdavo mūsų mar�rutus ir būdavo visais at�vilgiais naudingas. A� tikrai neįsivaizduoju, kaip mes būtume galėj� be jo apsieiti? Tai �tai, kai a� kreipiausi į jį, ponas Kelso pasakė, kad u�vis geriausia yra atva�iuoti �ia. Neapsakomai vaizdinga vietelė, jo �od�iais tariant, pa�iame pasaulio pakra�tyje, ir tuo pat metu visi patogumai ir komfortas. Ai�ku, mano vyras įsiterpė į pa�nekesį ir pasidomėjo sanitarinėmis s�lygomis. Ir visi�kai suprantama, nes,�� jūs tik pamanykite, pone Puaro,�� kart� pono Gardnerio sesuo poilsiavo pensione vidur vir�ynų, �eimininkų tvirtinimu, gan pra�matniame, ta�iau�� jūs nepatikėsite, pone Puaro,�� su tualetu kieme! Todėl, savaime suprantama, mano vyras labai įtariai �iūrėjo į tas vietas pasaulio pakra�tyje. Ar a� ne ties� sakau, Oudeli?

��Absoliu�i� ties�, brangioji,�� patvirtino ponas Gardneris.

��Ta�iau ponas Kelso mus i�kart nuramino. Jis u�tikrino, kad sanitarija atitinka paskutinį technikos �odį, o virtuvė tiesiog neprilygstama. Turiu pripa�inti, kad viskas taip ir yra. Bet ar �inot, kad visų labiausiai man patinka intymumas, jeigu suprantate, k� a� turiu omenyje. Vie�butis nedidelis, visi susipa�inome, visi �neku�iuojamės tarpusavyje.

Matot, jei galėtume tarti, kad anglai turi trūkum�, tai nebent būtų jų įprotis i�laikyti atstum� su tais �monėmis, su kuriais nėra pa�įstami bent kelet� metų. O �iaip jie visais at�vilgiais mieli. Ponas Kelso minėjo, kad �ia yra suva�iav� labai įdomūs �monės, ir, matau, jis sakė ties�. �ia esate jūs, pone Puaro, ir panelė Danli. A� vos neapalpau, kai man buvo pasakyta, kas jūs toks, pone Puaro. Tiesa, Oudeli?

��Tiesa, brangioji.

��Cha!�� netakti�kai pertraukė j� panelė Bruster.�� Tai bent sensacija! Gyvas Erkiulis Puaro!

Garsusis detektyvas kilstelėjo rankas, bet tai tebuvo mandagaus neigimo gestas.

��Bet atleiskit, pone Puaro,�� kaip upelis vėl su�iurleno ponia Gardner,�� a� daug apie jus girdėjau i� Robsonų Kornelijos. Gegu�� mudu su ponu Gardneriu buvome Badenhofe, na, ir suprantama Kornelija mums visiems papasakojo apie t� istorij� Egipte, kai buvo nu�udyta Linetė Rid�evėj. Ji pavaizdavo, koks jūs buvote neprilygstamas, ir nuo tada a� trok�te tro�kau su jumis susipa�inti. Ar ne taip, Oudeli?

��Taip taip, brangioji.

��Ir, �inoma, su panele Danli. Daugelis mano drabu�ių pirkti �Pasaulio ro�ėje�. O pasirodo, kad �Pasaulio ro�ė��� tai ji, Rozamunda Danli. Jos modeliai visada labai originalūs. Jų linijos pasaki�kos. Vakar vakare a� vilkėjau viena jos modelių namuose sukurtų suknelių. Man regis, tai visais at�vilgiais �avinga moteris.

U� panelės Bruster sėdintis majoras Beris savo i�sprogusiomis akimis ryte rijo besimaudan�ius.

��Klasi�ka mergina!�� pra�vok�tė jis.

Ponios Gardner virbalų skleid�iami garsai sutankėjo.

��Pone Puaro, turiu jums kai k� prisipa�inti. Jus sutikus, man staiga �ovė į galv�,�� ir ne dėl to, kad labai susijaudinau, nes kad tai tiesa, gali patvirtinti ponas Gardneris. Bet a� tik pamaniau, kad gal jūs �ia atsidūrėte,�� na, kaip �ia pasakius, profesiniais reikalais. Jūs suprantate, k� a� turiu galvoje? Matot, a� nepaprastai jautri, mano vyras gali tai patvirtinti, todėl a� negaliu net įsivaizduoti, kas su manim atsitiktų, jeigu man tektų įsivelti į kokį nors nusikaltim�. Suprantate, pone...

Ponas Gardneris garsiai kostelėjo.

��Tikrai, pone Puaro, mano �mona nepaprastai jautri,�� parei�kė jis.

Erkiulis Puaro vėl tik kilstelėjo rankas.

��Leiskit jus patikinti, ponia, kad esu �ia dėl tos pa�ios prie�asties kaip ir visa mūsų draugija�� pailsėti, gerai praleisti laik�. Man net mintis ne�mėsteli apie kokį nors nusikaltim�.

��Kūnas Kontrabandininkų saloje? Tai neįmanoma!�� trumpai amtelėjo panelė Bruster.

��Tai ne visi�kai tikslu,�� paprie�taravo Puaro, rodydamas į paplūdimį.�� Tik pa�velkit į eilėmis sustatytus �ezlongus. K� matote? Ne vyrus ir moteris. Jie neturi nieko individualaus. Tai, panele, tik kūnai!

��Tarp kurių yra labai gra�ių panelių kūnų,�� �inovo tonu įsiterpė majoras Beris.�� Tik kai kurie gan liesoki.

��Taip,�� kar�tai t�sė mintį Puaro.�� Bet kur jų �avesys? Kur paslaptingumas? A� jau nebejaunas. Priklausau, ties� sakant, senajai mokyklai. Bet jaunystėje mane imdavo krėst drebulys vien i�vydus kulk�niuk�... apatinio raukinukai svaigino., �velnus kelio apvalumas... net keliarai��io vaizdas...

��Padūkėlis, padūkėlis!�� kimiai tarstelėjo majoras Beris.

��Drabu�iai, kuriais �iandien vilkime, daug jausmingesni,�� paprie�taravo panelė Bruster.

��Visi�kai teisingai, pone Puaro,�� vėl ėmė vadovauti pokalbiui ponia Gardner.�� Ar nemanote, kad �iais laikais vaikinai ir merginos gyvena daug natūraliau. Susiburia be jokių ceremonijų, na, ir...�� ponia Gardner �velniai paraudo, nes buvo kuklaus būdo,�� ... ir neteikia tam jokios reik�mės... Jūs suprantat, k� a� turiu omenyje?

��Suprantu,�� atsiduso Erkiulis Puaro.�� Ir tai apgailėtina.

��Apgailėtina?�� i� nuostabos su�irpė ponia Gardner.

��Atsi�adėti kūno paslap�ių ir kūno romantikos! �iandien viskas tapo standartizuota!�� Puaro mostelėjo ranka link saulėkaitoje svylan�ių kūnų.�� Visai kaip Pary�iaus morge.

��Pone Puaro, k� jūs �nekate?�� priblok�ta su�uko ponia Gardner.

��Kūnai... vien kūnai... sukloti eilėmis kaip pas mėsinink� ant lentynos!

��Bet, atleiskit, pone Puaro, ar ne per stipriai pasakyta?

��Gali būti, gali būti,�� nusileido Erkiulis Puaro.

��Tik vienu at�vilgiu esu linkusi jums pritarti,�� tarė ponia Gardner, mikliai darbuodamasi virbalais.�� Merginoms, taip ilgai gulin�ioms prie� saul�, kyla tam tikra grėsmė: joms gali ap�elti rankos ir kojos. Vis� laik� tvirtinu t� Irenai... Irena, pone Puaro, tai mano dukra... A� be perstojo kartoju Irenai: �Jeigu gulėsi ir gulėsi saulėkaitoje, visa apaugsi plaukais�� ap�els rankos, kojos ir krūtinė. Į k� tada būsi pana�i? Ar a� to nekartoju nuolat, Oudeli?

��Kartoji, brangioji,�� atsiliepė ponas Gardneris.

Visi nutilo, matyt, bandydami įsivaizduoti Iren� po i�prana�autos katastrofos.

Suvyniojusi mezginį, ponia Gardner tarė:

��Regis, jau metas...

��Taip, brangioji,�� kaip mat jos mintį pagavo visada pasireng�s ponas Gardneris. I�sirop�t�s i� �ezlongo, jis paėmė �monos krep�elį su mezginiu, jos knyg� ir kreipėsi į panel� Bruster:

��Ar neprisijungsite prie mūsų, panele Bruster? Nueitume į bar� ir i�lenktume taurel�?

��Dėkoju. Man dar per anksti.

Ponai Gardneriai patraukė link vie�bu�io.

��Amerikie�ių vyrai�� neprilygstami,�� i�tarė panelė Bruster. III

Ponios Gardner viet� netrukus u�ėmė dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas.

Penkiasde�imtmetis ponas Leinas buvo auk�tas, įdegusio veido, �aunios laikysenos pastorius. Jis mūvėjo tamsiai pilkom flanelinėm kelnėm, kurios atrodė kiek per �venti�kai ir dviprasmi�kai.

��Nuostabios apylinkės!�� entuziastingai parei�kė jis.�� K� tik nuėjau nuo Lederkomb Bėjaus iki Harfordo, o atgal grį�au per uolas.

��Ar �iandien ne per kar�ta?�� burbtelėjo majoras Beris, i� principo niekada neidav�s pasivaik��ioti.

��Puiki treniruotė,�� įsiterpė panelė Bruster.�� O a� dar �iandien neirklavau. Pilvo raumenims nėra nieko geresnio u� irklavim�.

Erkiulis Puaro liūdnokai pa�velgė į savo pilv�. Tai pastebėjusi, panelė Bruster jį paguodė:

��Jei kasdien pairkluotumėt, pone Puaro, kaip mat juo atsikratytumėt.

��Merei, Mademoiselle1. Bet a� nepaken�iu val�ių.

��Jūs turit omenyje ma�as valteles?

��Ne, a� turiu galvoje visų dyd�ių laivus ir valtis!�� su�uko Puaro ir prisimerk�s net nusipurtė.�� Jūros bangavimas! Brr! Kaip nemalonu!

��K� �ia dabar prasimanote?�� tarė majoras Beris.�� �iandien jūra rami kaip tvenkinys.

��Jūra niekada nebūna rami�� prie�tarauti neleid�ian�iu tonu parei�kė Puaro.�� Ka�koks judėjimas vyksta am�inai.

��O a� manau,�� nenusileido majoras,�� kad jūros liga�� devyniais de�imtadaliais tik įsikalbėjimas.

���neka patyr�s jūrų vilkas,�� su �velnia �ypsenėle įsiterpė dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas.�� Ar ne taip, majore?

��Jūros liga a� sirgau tik kart��� plaukdamas per Laman��! Mano taisyklė: niekada apie tai negalvoti.

��Jūros liga tikrai keistas dalykas,�� pradėjo panelė Bruster.�� Kodėl vieni serga, o kiti ne? Juk tai neteisinga. Ir tas polinkis neturi nieko bendra su �mogaus sveikata. Paliegėliai kartais būna puikūs jūrų keliautojai. Girdėjau, kad tai priklauso nuo stuburo smegenų. Be to, esti �monių, kurie bijosi auk��io. Ir man �i baimė pa�įstama, ta�iau ponia Redfern jau�iasi dar blogiau. Prie� dvi dienas, kai mes takeliu tarp uolų ėjom į Harford�, jai taip susvaigo galva, kad turėjo tiesiog įsikabinti į mano rank�. Paskui papasakojo, kaip įstrigo Milano katedros laiptų pusiaukelėje. Ka�kaip nesidairydama u�lipo į vir�ų, o nulipti nebeįstengė.

��Po viso �ito geriau tegul nelipa kopė�iom vir� Elfų įlankos,�� perspėjo pastorius Leinas.

Panelė Bruster nutaisė grimas�.

��A� ir pati vengiu �ios vietos. Vaikams ten gerai. Jaunieji Kauenai ir Mastermanai smagiai bėginėja auk�tyn �emyn.

��O �tai i�simaud�iusi ateina ponia Redfern,�� prane�ė pastorius Leinas.

��Ponas Puaro turėtų pagerbti j� savo dėmesiu,�� tarė panelė Bruster.�� �i moteris niekada nesidegina.

Jaunoji ponia Redfern nusiėmė maudymosi kepurait� ir papurtė pilk�vus plaukus, kurie labai derėjo prie labai �viesios odos. Jos rankos ir kojos buvo ypa� baltos.

��Visos �itos kompanijos fone ji atrodo kaip nepakankamai i�kepusi,�� kimiai sukikeno majoras Beris.

Kristina Redfern apsivilko ilg� maudymosi chalat� ir ėmė kopti pas terasoje sėdin�ius vie�bu�io gyventojus. Ji buvo dailaus nei�rai�kingo veido, trapių pla�takų ir pėdų. Visiems nusi�ypsojusi, ji atsisėdo ir susisiaut� chalat�.

��Ponas Puaro apie jus labai geros nuomonės,�� prane�ė panelė Bruster.�� Jam nepatinka įdeg� kūnai. Jie jam primena mėsin�. �od�ių a� tiksliai neatsimenu, bet mintis tokia.

��Deja, a� negaliu degintis,�� liūdnai �yptelėjusi pasakė Kristina Redfern.�� Mano oda neparuduoja, o tik ant pe�ių ir rankų i��oka pūslės ir i�pila strazdanos.

��Vis tiek geriau negu tie plaukai, kuriais ap�els ponios Gardner dukra Irena,�� i�po�kino panelė Bruster ir ėmė ai�kinti nustebusiai Kristinai:�� �įryt ponia Gardner buvo nuostabios formos. Absoliu�iai jokių stabd�ių. �Ar ne taip, Oudeli?�, �Taip, brangioji.��� Ji patylėjo, o tada kreipėsi į Erkiulį Puaro:�� Galėjote �iek tiek patraukt j� per dantį. Kodėl to nepadarėte? Reikėjo pasakyti, kad tiriate itin �iauri� �mog�udyst�, o nusikaltėlis maniakas tikriausiai įsimai��s tarp vie�bu�io sve�ių.

��Vargu ar ji būtų tuo patikėjusi,�� atsiduso Erkiulis Puaro.

��Ai�ku, kad būtų!�� dusulingai sukikeno majoras Beris.

��Ne,�� paprie�taravo Emilė Bruster.�� Net ponia Gardner nebūtų patikėjusi, kad �ia galėtų įvykti nusikaltimas. Kontrabandininkų sala nepana�i į viet�, kur būtų galima aptikti lavon�.

Erkiulis Puaro kiek pasimuistė �ezlonge ir paprie�taravo:

��Kodėl ne? Kodėl jums, panele, atrodo, kad Kontrabandininkų sala�� tai tokia vieta, kur, jūsų �od�iais tariant, neįmanoma aptikti lavono?

��Ne�inau,�� at�ovė Emilė Bruster.�� Bet, man regis, esti vietų, kur nusikaltimai beveik neįmanomi. Kontrabandininkų sala kaip tik ir yra tokia vieta...�� Ji nutilo, lyg neįstengdama parinkti tinkamų �od�ių.

��A� sutinku, kad �ia romanti�ka,�� pritarė Erkiulis Puaro.�� Aplink ramu. �vie�ia saulė. �ydra jūra. Bet atminkit, panele Bruster, kad visur po saule slypi blogis.

Pastorius nejaukiai pasimuistė �ezlonge. Tada palinko į priekį, ir jo mėlynos akys sublizgėjo.

Panelė Bruster truktelėjo pe�iais.

��Ai�ku, kad �inau... Bet vis dėlto...�� Ji vėl nutilo.

��Jūs vis dėlto manote, kad Kontrabandininkų sala pati netinkamiausia vieta nusikaltimams? Bet, panele, jūs pamir�tat vien� dalyk�.

��Turbūt �mogaus prigimtį?

��Visi�kai teisingai. Jos pamir�t negalima niekada. Bet norė�iau atkreipt jūsų dėmesį į dar vien� dalyk�. Visi �ia esantys atostogauja.

Emilė Bruster pa�velgė į �ymųjį detektyv� visi�kai sutrikusi.

��Nesuprantu.

Erkiulis Puaro atlaid�iai �yptelėjo ir ėmė įtaigiai postringauti, �od�ių taktu judindamas smilių.

��Tarkim, jūs turite prie��. Jeigu norėsite u�klupti jį namie, kontoroje arba gatvėje, jums būtinai reikės preteksto. Jums ka�kaip reikės pateisinti savo buvim� vienoje ar kitoje vietoje. Ta�iau �ia, pajūryje, jums jokių pasiteisinimų nereikia. Kodėl panelė atkeliavo į Lederkomb Bėjų? Parbleu!2 Juk dabar rugpjūtis. Tokiu metu visi va�iuoja prie jūros. Dabar visiems atostogos. Suprantat? Visi�kai natūralu, kad ir jūs esate �ia, ir ponas Leinas, ir majoras Beris, ir ponia Redfern su savo vyru. Juk Anglijoje įprasta, kad visi, kas gyvas, rugpjū�io mėnesį vyksta prie jūros.

��Tikrai,�� pritarė panelė Bruster.�� Tai labai įdomus po�iūris. O k� pasakysite apie Gardnerius? Juk jie amerikie�iai.

��Net ir ponia Gardner, kaip pati prisipa�ino, jau�ia reikm� atsipalaiduoti. O kadangi ji atlieka pa�intį su Anglija, todėl privalo bent dvi savaites praleisti prie jūros�� bent jau kaip pavyzdinga turistė, jei ne kaip kitaip. Stebėti �mones jai įdomu.

��Man regis, kad ir jums, pone, patinka stebėti �mones,�� tyliai i�tarė Kristina Redfern.�� Tiesa?

��Turiu prisipa�inti, kad tai gryniausia tiesa,�� pasigirdo atsakymas.

��Ir... jūs tikrai daug pastebite,�� m�sliai pridūrė ponia Redfern. IV

Valandėl� buvo tylu. Paskui pastorius Stivenas Leinas atsikrenk�tė ir kreipėsi į ma��jį belg�:

��Mane, pone Puaro, labai sudomino tai, k� neseniai pasakėte. Jūs parei�kėte, kad blogis yra visur po saule. Tai kone tiksli citata i� Senojo Testamento.�� Jis luktelėjo, o paskui su ka�kokiu tiesiog fanati�ku spindesiu akyse pacitavo: �Tarp blogybių, vykstan�ių po saule, u�vis blogiausia yra tai, kad toks pat likimas i�tinka visus. Vadinasi, �monių �irdis yra kupina nedorumo ir, kolei jie gyvi, kvailystė tyko jų �irdyje, o paskui jie nueina pas mirusiuosius!�3 Man buvo malonu girdėti jūsų �od�ius. Deja, �iandien niekas nebetiki egzistuojant realų blogį. Kra�tutiniu atveju tai laikoma gėrio neigimu. �monės sako, kad blogai elgiasi tik nei�manėliai, kitaip tariant, nei�prusėliai, kurie labiau verti gailes�io negu pasmerkimo. Ta�iau blogis, pone Puaro, yra realus! Tai faktas! A� tikiu Blogiu taip, kaip tikiu Dievu. Jis egzistuoja! Jis galingas! Jis vaik�to po mūsų �em�!�� įkvėptai baigė jis. Sunkiai alsuodamas, nusi�luostė nosine kakt�, paskui apsidairė kiek susigėd�s:�� Pra�om atleisti. A� u�simir�au.

��A� suprantu, k� norėjote pasakyti,�� ramiai i�tarė Puaro.�� Ir tam tikra prasme sutinku su jumis. Blogis vaik�to mūsų �eme, ir jį galima i�vysti visur.

��Jei jau taip pakrypo kalba, tai fakyrai Indijoje...�� atsikrenk�t�s pradėjo majoras Beris.

Majoras pakankamai ilgai buvo gyven�s �Linksmajame Rod�eryje�, todėl visi jau buvo įgud� i�sisukti nuo jo nepabaigiamų pasakojimų apie Indij�. Panelė Bruster ir ponia Redfern pertraukė jį vienu metu.

��Ar ne jūsų vyras ten plaukia?�� kreipėsi panelė Bruster į poni� Redfern.�� Koks tobulas kraulis! Jis neprilygstamas plaukikas.

T� pat akimirk� prakalbo ir ponia Redfern:

��Pa�velkit! Kokia gra�i jachta raudonomis burėmis! Ten juk ponas Blatas. Tiesa?

Raudonburė jachta jau artinosi prie kranto.

��Raudonos burės!�� suniurzgė majoras Beris, atitrauktas nuo istorijos apie fakyrus.�� Tik pamanykit!

Tuo metu Erkiulis Puaro gro�ėjosi k� tik prie kranto priplaukusiu ir dabar jau paplūdimiu einan�iu �mogumi.

Patrikas Redfernas buvo labai i�vaizdus vyras�� gra�iai nuaug�s, įdeg�s, pla�ių pe�ių ir siaurų strėnų. Jo linksmumas ir gyvybingumas persiduodavo aplinkiniams, o įgimtas paprastumas u�kariaudavo daugelio vyrų ir visų be i�imties moterų prielankum�.

Dabar jis stovėjo paplūdimyje ir, purtydamasis vandenį, kilstelėjo rank�, d�iugiai sveikindamas jaun� �mon�. Ji jam irgi pamojavo.

��Patrikai, ateik �ionai!�� su�uko ji.

��Einu!�� atsakė jis.

Jis �engė kelis �ingsnius prie palikto ant smėlio rank�luos�io. Tuo metu i� vie�bu�io i�ėjo moteris ir, aplenkusi terasoje sėdin�i� draugij�, ėmė leistis prie jūros.

Jos pasirodymas priminė teatrali�k� i�ėjim� į scen�, ir ji t� puikiai suvokė. Ta�iau atrodė, kad visa tai j� ne itin domina. Matyt, jau seniai buvo pripratusi prie nei�vengiamai sukeliamo susi�avėjimo.

Auk�ta ir grak�ti, paprastu ir labai atviru maudymosi kostiumu, ji demonstravo puikiai įdegusį kūn�. Formų tobulumu ji priminė statul�. Rusvi ugnies atspalvio plaukai gausiomis bangomis krito ant pe�ių. Veido bruo�ai,�� kaip paprastai atsitinka trisde�imtmetėms,�� buvo kiek paa�trėj�, ta�iau ji spinduliuote spinduliavo jaunyste ir try�ko ne�abotu gyvybingumu. Nejudrus veidas ir kiek įkypos tamsiai mėlynos akys priminė ka�k� kini�ka. T� įspūdį dar stiprino fantasti�ka kini�ka skrybėlaitė i� malachito �alumo kartono.

Jos pasirodymo poveikis buvo toks stiprus, kad visos moterys tapo nematomos, o vyrų �vilgsniai, paklus� tam pa�iam nenumaldomam dėsniui, nukrypo į j� ir gluste prigludo.

Erkiulis Puaro pla�iai atsimerkė, ir jo ūsai pritariamai sukrutėjo. Majoras Beris atsitiesė, o jo i�sprogusios akys dar labiau i��oko ant kaktos. Kairėje nuo Puaro sėdėj�s dvasi�kasis tėvas Leinas �vilpiamai įkvėpė pro dantis ir tarsi suakmenėjo.

��Arlena Stiuart,�� su�vok�tė majoras Beris.�� Taip ji vadinosi, kol nebuvo i�tekėjusi u� Keneto Mar�alo. Ma�iau j� spektaklyje �Ateik ir i�eik�. Yra į k� pa�iūrėti, ar ne?

��Taip... Gra�i...�� lėtai �altu balsu i�tarė Kristina.�� Bet yra joje ka�kas gyvuli�ko.

��Pone Puaro, jūs k� tik �nekėjote apie blogį,�� kietai i�tarė Emilė Bruster.�� Man regis, kad �i moteris ir įkūnija viso pasaulio blogį! Ji kiaurai sugedusi. Atsitiktinai man teko nema�ai apie j� i�girsti.

��Prisiminiau!�� linksmai sukiken�s, į pokalbį įsiterpė majoras Beris.�� Simloje irgi buvo tokia raudonplaukė. Mano valdinio �mona. Visam garnizone vandenį drumstė. Kaip ka�in k�! Visus vyrus i� proto varė. �inoma, moterys tro�ko jai akis i�kabinti. Ne vienus namus ji apvertė auk�tyn kojom.�� Prisiminimai teikė majorui malonumo.�� Jos vyras buvo ramus ir labai malonus vyrukas. Tro�ko bu�iuoti �em�, kuria ta vaik��iojo. Nieko nepastebėdavo�� arba dėdavosi nepastebįs.

��I� tokių moterų sklinda grėsmė... grėsmė...�� sodriu, kupinu įtampos balsu pradėjo dvasi�kasis tėvas Leinas, bet staiga nutilo.

Arlena Stiuart jau buvo prie vandens. Du jauni vyrai, dar kone berniukai, pa�oko ir ėmė artintis prie jos. Jinai �yptelėjo jiems, ta�iau jos akys nukrypo link Patriko Redferno, einan�io per smėlį.

Erkiuliui Puaro tuo metu pasirodė, kad jisai stebi kompaso rodykl�. Patrikas Redfernas pasuko i� kelio ir pakeitė kryptį. Kompaso rodyklė privalo visada ir visur paklūsti traukai ir rodyti �iaur�. Lygiai taip Patrikas Redfernas pakluso Arlenos traukai ir pasuko link jos.

Ji stovėjo ir �ypsojosi jam. Paskui abu lėtai nuėjo paplūdimio pakra��iu, palei smėlį skalaujan�ias bangas. Po valandėlės ji atsisėdo ant smėlio po uolomis. Patrikas įsitaisė greta.

Kristina Redfern pakilo nuo �ezlongo ir nuskubėjo į vie�butį. V

Jai nuėjus, kurį laik� tvyrojo nejauki tyla. J� pertraukė Emilė Bruster:

��Bjauri istorija,�� tarė ji.�� Tokia miela moteris. Ir vos keli metai ved�...

��Ta jauna moteris, apie kuri� pasakojau,�� tuoj pat įsiterpė majoras Beris,�� ta i� Simlos... Ji i�ardė kelet� tikrai tvirtų �eimų. Gaila, ar ne?

��Tai moteris, kuriai ardyti santuokas�� malonumas,�� pasakė panelė Bruster ir, kiek patylėjusi, pridūrė:�� Patrikas Redfernas�� visi�kas kvailys.

Erkiulis Puaro nieko nepasakė. Jis ne�iūrėjo į Patrik� Redfern� ir Arlen� Stiuart, o susidomėj�s stebėjo paplūdimį.

��Na, man turbūt metas pairkluoti,�� prane�ė panelė Bruster.

Ji atsistojo ir nuėjo. Susidomėjusį pavandenijusių i�sprogusių akių �vilgsnį majoras Beris nukreipė į garsųjį detektyv�.

���it kokie dalykėliai, pone Puaro,�� tarė jis.�� K� jūs apie tai manot? Jau seniai burnos nepravėrėt. K� pasakysit apie �it� siren�? Kar�ta moteris ar ne?

��C�est possible4,�� sumurmėjo Erkiulis Puaro.

��Taip taip, senas nusidėjėli!�� nusijuokė majoras Beris.�� Pa�įstam mes jus, prancūzus!

��A� nesu prancūzas,�� pasigirdo �altas atsakymas.

��Bet neimsit tvirtinti, kad nemėgstat pasi�valgyti į dailias pauk�tytes! Ar ne taip?

��Ji nejauna,�� atkirto Puaro.

��Na ir kas? Moteriai tiek metų, kiek ji atrodo. O �ita atrodo klasi�kai!

Puaro pritariamai linktelėjo ir tarė:

��Taip. Ji gra�i. Bet ne gro�is svarbiausia. Ne jis patraukia visų paplūdimyje esan�ių akis. Visų, i�skyrus vien�.

��Visi�kai teisingai, draugu�i! Taip ir yra!�� su�uko majoras Beris ir tuoj pat labai susidomėj�s pasiteiravo:�� Bet kaip, po velnių, jūs taip greit tai pastebėjote?

��Atkreipiau dėmesį į i�imtį,�� atsakė Erkiulis Puaro.�� Vienintelis vyras nepa�velgė į Arlen� Stiuart, jai einant pro �alį.

Majoras pa�velgė į t� pus�, kur �iūrėjo garsusis detektyvas ir pamatė keturiasde�imtmetį įdegusį vyr� �viesių plaukų, malonaus veido. Jis ramiai sėdėjo ir, papsėdamas pypk�, skaitė �The Times�.

��A, �itas!�� pasakė majoras Beris.�� Tai jos vyras, draugu�i. Kenetas Mar�alas.

��Taip, �inau,�� patvirtino Erkiulis Puaro.

Majoras Beris prunk�telėjo. Pats jis buvo senas kavalierius ir vedusius vyrus vertino trejopai�� kaip Kliūtis, Trukd�ius ir Sargus.

��Neblogas tipelis,�� pakomentavo jis.�� Ramus... Regis, man jau atne�ė �The Times�.

Jis atsistojo ir nu�ingsniavo vie�bu�io link. Puaro lėtai nukreipė �vilgsnį į dvasi�k�jį tėv� Stiven� Lein�, atid�iai stebintį Arlen� Mar�ai ir Patrik� Redfern�. Staiga pastorius pasisuko į Puaro. Jo akys nuo�miai degė. Jis prabilo:

��Ta moteris�� patsai blogio įsikūnijimas. Ar jūs tuo abejojate?

��Nelengva būti visi�kai įsitikinusiam,�� lėtai i�tarė Puaro.

��K� jūs kalbat? Negi nejau�iat atmosferos nuodėmingumo? Negi nejau�iat Blogio buvimo?

Trumpai pam�st�s, Erkiulis Puaro pritariamai linktelėjo.

2 SKYRIUS

Erkiulis Puaro nė nebandė slėpti pasitenkinimo, kai priėjo Rozamunda Danli ir atsisėdo gretimame �ezlonge. Rozamunda Danli jis �avėjosi labiau negu bet kuria kita pa�įstama moterimi. Jam darė įspūdį subtilios jos manieros, grak�ti dailių apybrai�ų figūra, i�didi galvos laikysena. Jam patiko lygiai su�ukuoti tamsūs jos plaukai ir subtili ironi�ka �ypsena.

T� ryt� ji vilkėjo tamsiai mėlyn� baltai ta�kuot� suknel�. Grak�tus linijų paprastumas teikė jai rafinuoto kuklumo. Rozamunda Danli, kaip �Pasaulio ro�ės ir Ko� savininkė, buvo viena garsiausių Londono drabu�ių modeliuotojų.

��Kuo toliau, tuo ma�iau man patinka �i vieta,�� tarė ji.�� Dabar pati stebiuosi, kodėl �ia atva�iavau.

��Kiek man �inoma, panele Danli, jūs �ia jau nebe pirm� kart�?

��Taip, esu jau �ia buvusi prie� dvejus metus, per Velykas. Tada buvo daug ma�iau �monių.

Erkiulis Puaro atid�iai pa�velgė į j� ir �velniai tarė:

��Turėjo nutikti ka�kas ypatinga, o tai i�mu�ėjus i� pusiausvyros, ar ne?

Ji pritariamai linktelėjo. Paskui nukreipė akis į koj�, kuri� ritmingai siūbavo.

��Sutikau vaiduoklį. �tai kas nutiko.

��Vaiduoklį?

��Taip.

��Gyvo ar negyvo daikto?

��Savo pa�ios vaiduoklį.

��Ir susitikimas buvo skausmingas, panele Danli?�� tyliai paklausė Puaro.

��Nesitikėjau, bet taip. Jis nukėlė mane atgal, į praeitį...�� kurį laik� ji m�stė tylėdama. Paskui vėl prakalbo:�� įsivaizduokit mano vaikyst�... Ne! Tojus neįstengtumėt! Juk jūs ne anglas.

��Ar tai rei�kia, kad jūsų vaikystė, panele Danli, buvo labai angli�ka?�� paklausė Puaro.

��Taip, labai! Gūdi provincija... did�iulis ap�ep�s namas... arkliai ir �unys... pasivaik��iojimai per lietų... liepsnojantis �idinys... obelys sode... am�inas pinigų stygius... seni tvido kostiumai... daug metų saugoma vakarinė suknelė... apleistas parkas... did�iulės saulutės, pra�ystan�ios rudenį...

��Ar norėtumėt ten grį�ti?�� �velniai paklausė Puaro.

Rozamunda Danli papurtė galv� ir pasakė:

��Ne, ten nebegrį�tama. Tai neįmanoma. Bet a� norė�iau... kad viskas būtų buv� kitaip.

��Keista,�� tarė Puaro.

Rozamunda Danli nusijuokė.

��Ir man keista. Rimtai.

��Mano jaunystėje,�� prabilo Puaro,�� o tai, panele Danli, buvo i�ties seniai,�� �aisdavo �aidim�, kuris vadinosi �Jei ne savimi, kuo norėtum būti?� Atsakymus ra�ydavo į mergai�ių albumėlius. Tai buvo tymo albumėliai paauksuotais kra�teliais. O atsakymai? Juos rasti tikrai nebuvo lengva.

��Tikrai nelengva,�� pritarė Rozamunda.�� Nelengva ir rizikinga. Ka�in, ar kas būtų panor�s atsidurti Musolinio arba princeses El�bietos vietoje. Be to, vargu ar malonu i�kelti į vie�um� slap�iausias savo mintis? Pamenu, kaip kart� susipa�inau su nuostabia pora. Po daugelio vedybinio gyvenimo metų vyro ir �monos santykiai buvo tokie �ilti ir malonūs, kad a� pajutau �irdies gilumoje pavyd� ir tro�kim� atsidurti jos vietoje. O vėliau su�inojau, kad lik� namuose vieni, jiedu jau nebesi�neka vienuolika metų.�� Ji vėl nusijuokė.�� Tai tik dar kart� parodo, kad niekada nieko i� tiesų ne�inai.

Kiek patylėj�s, Puaro tarė:

��Jums, panele Danli, gali pavydėti daugelis.

��Taip, �inoma,�� �altai i�tarė ji. Po valandėlės jos lūpose �mėstelėjo ironi�ka �ypsena.�� Taip, a� esu idealus pavyzdys moters, kuriai gyvenime sekasi! I�ties a� mėgstu kurti naujus drabu�ių modelius, man nestinga pinigų. Man sekasi ir kaip menininkei, ir kaip verslininkei. A� turtinga, gra�ios figūros, visai paken�iamo veido, ne per daug a�traus lie�uvio.�� Ji nutilo, o paskui labai giedrai �yptelėjo:�� Tiesa, a� neturiu vyro. �ia prasme mano laimės viltys nepasiteisino.

��Panele Danli, jeigu jūs nei�tekėjusi,�� galanti�kai parei�kė Erkiulis Puaro,�� tai tik todėl, kad tarp mano lyties atstovų neatsirado jūsų verto. Jūs vieni�a, nes pati taip panorot, o ne todėl, kad negalėtumėt rasti vyro.

��Bet a� neabejoju,�� tarė Rozamunda Danli,�� kad jūs, kaip ir visi vyrai, esate įsitikin�s, kad nei�tekėjusi ir neturinti vaikų moteris negali būti laiminga.

Erkiulis Puaro gū�telėjo pe�iais.

��I�tekėti ir susilaukti vaikų�� įprastas moters likimas. Bet viena i� �imto... Teisingiau, viena i� tūkstan�io gali i�sikovoti tokį vard� ir u�imti toki� padėtį, kaip jūs, panele Danli.

��Ir vis dėlto a� tik nelaiminga sena pana!�� sarkasti�kai tarė Rozamunda Danli.�� Bent �iuo metu taip jau�iuosi. Bū�iau daug laimingesnė, jeigu visas mano turtas būtų du pensai, bet turė�iau kad ir nelabai drauging� paprast� vyr� ir mane suptų pulkas vaiku�ių. Ar ne tiesa, pone Puaro?

��Ai�ku, kad tiesa, panele Danli, jeigu jūs taip tvirtinate,�� mandagiai atsakė Erkiulis Puaro, bet dar sykį gū�telėjo pe�iais.

Rozamunda nusijuokė, ir staiga jos nuotaika pasitaisė. I�sitraukusi cigaret�, ji u�sirūkė.

��Be jokios abejonės, jūs, pone Puaro, mokate elgtis su moterimis,�� pasakė ji.�� Dabar a� jau pasiry�usi u�imti prie�ing� pozicij� ir pradėti ginti savaranki�kas moteris. Ai�ku, kad a� labai puikiai susitvarkiau gyvenime,�� ir t� �inau.

rų5, kurias galima vesti ir kurios nebuvo kaltinamos �mog�udyste. Kam jam reikėjo tokios?

Puaro tylėjo. Tikriausiai vylėsi, kad pati Rozamunda Danli dar k� nors pasakys. Jo taktika pasitvirtino. Ji vėl prakalbo:

���inoma, Kenas tada buvo labai jaunas. Jam k� tik buvo sukak� dvide�imt vieneri. Dėl jos jis ėjo i� proto. Ji mirė po metų, gimdydama Lind�. Tikriausiai �i mirtis Ken� labai sukrėtė. Jis kurį laik� lėbavo�� tikriausiai, kad u�simir�tų. Bent taip buvo �nekama...�� Ji kiek patylėjo.�� Vėliau jis u�mezgė roman� su reviu artiste Arlena Stiuart. Ar pamenate, pone Puaro, Kodringtonų skyrybų byl�. Ledi Kodrington pateikė kaltinim� Arlenai Stiuart. Sklido kalbos, kad lordas iki ausų j� įsimylėj�s. Buvo manoma, kad jis j� ves skyrybų nuosprend�iui įsiteisėjus. Ta�iau taip neįvyko, Arlenos jis nevedė. Pasiuntė po galais. Girdėjau, kad ji buvo i�kėlusi jam kaltinim� u� pa�ado nesilaikym�. Anuomet tai sukėlė daug triuk�mo. Ir kas įvyksta po to? Kenas veda Arlen� Stiuart! Kvailys! Visi�kas kvailys!

��Gal �i kvailystė i� dalies pateisinama, panele Danli,�� pusbalsiu tarstelėjo Puaro.�� Juk ponia Mar�ai labai gra�i moteris.

��Dėl to niekas neabejoja. Prie� trejus metus kilo dar vienas skandalas. Senasis seras Rod�eris Erskinas u�ra�ė jai vis� palikim�, iki paskutinio penso. Maniau, kad bent �ita istorija pagaliau atvers Kenui akis.

��Bet neatvėrė?

Rozamunda Danli tik gū�telėjo pe�iais.

��Juk sakiau jums, kad daug metų jo nema�iau. Girdėjau, kad jis visa tai priėmė su olimpine ramybe. Tik norė�iau su�inoti, kodėl? Negi taip aklai ja tikėjo?

��Gali būti ir kitų prie�as�ių.

��Ai�ku. I�didumas! Angli�kas įprotis būti tvirtam! Laikyti auk�tai i�kėlus galv�! Ne�inau, ar jis i� tiesų k� nors jai jau�ia. Niekas ne�ino.

��O ji? Ar ji k� nors jau�ia jam?

Rozamunda nustebusi pa�velgė į Erkiulį Puaro.

��Jinai? Juk tai pasaulinė avantiūristė! Turtuolių med�iotoja! �inoma, ir patyrusi �ird�ių ėdikė! Į kiekvien� rimtesn� kelnėt� person� �imto �ingsnių atstumu jinai �iūri kaip į potencialų grobį. �tai kokia ji!

Erkiulis Puaro lėtai ir rimtai linktelėjo tarsi visi�kai pritardamas panelei Danli.

��Taip,�� tarė jis.�� Tiesa... Ji �vilgsniu ie�ko vyrų... vien vyrų.

��Dabar jai į akį krito Patrikas Redfernas,�� tarė Rozamunda.�� Labai dailus... tikras nekaltas kūdikis... įsimylėj�s savo �mon�... visai nemėgėjas flirtuoti. Tokie vyrai�� Arlenos kasdieninė duona. Man patinka ponia Redfern. Ji gra�i, nors �iek tiek bespalvė. Ta�iau ji visi�kai neturi �ansų kovoje su tokia tigre kaip Arlena.

��Tikrai neturi,�� pritarė Puaro ir nutaisė susirūpinusį veid�.

��Girdėjau,�� kalbėjo toliau panelė Danli,�� kad Kristina Redfern buvo mokytoja. Tikriausiai tiki dvasios vir�enybe prie� materij�. Jos laukia skaudus smūgis.

Puaro dar kart� supra�iai linktelėjo. Rozamunda Danli atsistojo.

��Kokia gėda!�� pridūrė ji.�� Reikia ka�k� daryti. II

Linda Mar�ai sėdėjo miegamajame ir nepatenkinta tyrinėjo veidrodyje savo veid�. �iuo metu jis j� erzino, nes buvo kaulėtas ir nusėtas strazdanom. Su pasibjaurėjimu ji dirstelėjo į sunki� ka�toninių plaukų kupet�, kuri� vadino �eveliūra, �alsvas akis, i�si�ovusius skruostikaulius ir ilg�, per daug atsiki�usį smakr�. Dantys ir lūpos gal ir nelabai bjaurūs... Bet k� rei�kia dantys? O �alia nosies ar tik ne spuogas kyla?

�Ne, ne spuogas,��� su palengvėjimu nutarė Linda ir pamanė: �Kaip vis dėlto siaubinga būti �e�iolikmete! Tokiu metu visai ne�inai, kokiame pasaulyje gyveni.�

Gryna tiesa. Linda buvo nevikri kaip kumeliukas ir dygi lyg e�ys. Ji vis� laik� jautė savo kampuotum� ir fakt�, kad yra nei �is, nei tas. Mokykloje taip blogai nebuvo. Bet mokykl� ji neseniai baigė ir dabar ne�inojo, k� toliau veikti. Tėvas neai�kiai u�siminė apie ketinim� i�siųsti j� kit� �iem� į Pary�ių. Bet į Pary�ių ji nenorėjo, likti namie taip pat nenorėjo. Dar visai neseniai ji nebuvo galutinai suvokusi, kaip stipriai neken�ia Arlenos.

Jaunas Lindos veidas sustingo, jos �aliose akyse įsi�iebė �iburėliai.

Arlena...

�Tai �vėris,�� pamanė ji,�� plė�rus �vėris!�

Pamotė! Visi sako, kad baisu turėti pamot�. Gryna tiesa! Negalėtum tvirtinti, kad Arlena blogai su ja elgtųsi. Da�niausiai ji visai nepastebi paauglės. Bet jeigu nety�ia atkreipia dėmesį, jos �vilgsnis būna niekinamas, o balsas pa�aipus. Lyg ty�iotųsi i� Lindos i�vaizdos. Tobulai nu�lifuota Arlenos laikysena ir judesiai tarsi pabrė�davo podukros paaugli�k� nerangum�. �alia Arlenos Linda visada jausdavosi ka�kokia neta�yta ir nesubrendusi.

Ir tai dar ne viskas.

Linda apgraibom klupinėjo savo atminties u�kaboriais. Jai sunku i�rū�iuoti emocijas ir teisingai įvardinti jas. Gal nebent būtų galima i�skirti Arlenos poveikį kitiems �monėms... namams...

�Ji bloga moteris,�� tvirtai nusprendė Linda.�� Labai labai bloga!�

Ir kaip sunku atsikratyti tokių min�ių. Negali su moralinio prana�umo pojū�iu u�riesti nosį ir i�mesti visa tai i� galvos.

O dar tas Arlenos poveikis �monėms... Pavyzd�iui, tėvui... Anks�iau jis buvo visi�kai kitoks...

Linda susim�stė. Prisiminė tėv�, ateinantį pasiimti jos i� mokyklos. Prisiminė bendr� kelion� jūra. O dabar... Būdamas namie, tėvas visada su Arlena... Kokia neviltis... neviltis ir daugiau nieko.

�Ir taip bus am�inai,�� m�stė Linda.�� Diena po dienos. Mėnuo po mėnesio. Nėra jėgų t� i�tverti!�

Prie� j� atsiskleidė gyvenimas, kupinas be galo nykių, Arlenos buvimo u�nuodytų dienų. Linda per daug vaiki�ka, ir proporcijos jausmas jai dar nebūdingas. Metai Lindai�� dar visa am�inybė. Jos galvoje sukosi juodos mintys, j� u�liejo kar�ta neapykantos Arlenai banga.

�Kaip norė�iau j� nu�udyti!�� pamanė jinai.�� O, kaip norė�iau, kad ji numirtų...�

Linda pa�velgė vir� veidrod�io į jūr� apa�ioje. Pati sala�� visai nebloga vietelė. Bent jau galėtų būti. �ia tiek plia�iukų, nedidelių u�utekių, nuo�alių takelių. Yra kur paklajoti, yra kur pabūti vienai. Yra ir grotų, apie kurias pasakojo jaunieji Kauenai.

�Jei tik Arlena i�va�iuotų,�� m�stė Linda,�� kaip tada viskas būtų puiku�.

Jai atminty i�kilo atvykimo į vie�butį vakaras. Nuo sausumos salelė atrodė pasaki�kai. Sukil�s potvynis buvo u�liej�s damb�. Jie atplaukė laiveliu. Ir pats vie�butis pasirodė nuostabus, ka�koks nepaprastas. Terasoje nuo �ezlongo staiga pakilo auk�ta tamsiaplaukė moteris.

��Kenetai, tai jūs?�� i�tarė ji.

Ir jos tėvas, be galo apstulb�s, su�uko:

��Rozamunda!

Linda tyrinėjo Rozamund� Danli grie�tai ir kriti�kai, kaip visos mergaitės paauglės. Galop nusprendė, kad Rozamunda jai patinka,�� ji maloni, takti�ka ir veikli. Ir dailiai su�ukuoti plaukai gra�ūs, nors tai retai pasitaiko. Skoningi drabu�iai. Mielas, linksmas veidas, patinkantis ir jai pa�iai, ir kitiems. Su Linda ji visada buvo maloni, niekada nekalbėjo apie tokius dalykus. �Tokie dalykai� buvo tai, ko Linda nemėgo. Be to, Rozamunda ne�iūrėjo į Lind�, kaip į kvailel�. Ties� sakant, laikė j� tiesiog �mogumi, o taip nutinka i�ties retai. Todėl nenuostabu, kad Linda jautė Rozamundai dėkingum� ir pagarb�.

Tėv� taip pat prad�iugino netikėtas susitikimas.

Keistas dalykas! Jis pasikeitė... Visai netikėtai... pasidarė... pasidarė... Linda negalėjo rasti apibūdinimo. O taip! Jis pajaunėjo... Tiksliai! Kitaip juokiasi�� lyg paauglys berniukas. Ir Lindai toptelėjo, kad be galo seniai buvo girdėjusi jį juokiantis.

Keista istorija! Lyg būtum susidūrusi su visai kitu �mogumi!

�Įdomu, koks buvo tėvas mano metų?��� pamanė Linda, bet į tokį sunkų klausim� atsakym� rast buvo neįmanoma.

Staiga lyg �aibas tvykstelėjo mintis: kaip būtų buv� puiku, jeigu jie būtų atvyk� į sal� dviese su tėvu ir rad� vie�butyje panel� Danli!

Akimirksniu atsiskleidė puiki perspektyva... Atjaunėj�s ir besijuokiantis tėvas, panelė Danli... Na, ir ji pati... Ir visos saloje įmanomos pramogos�� maudymasis, grotos...

Bet visk� u�traukia juodas debesis.

Arlena... Neįmanoma gerai jaustis, kai netoliese Arlena. Kodėl? Na, bent ji, Linda, tikrai negali. Neįmanoma nuo�ird�iai d�iaugtis, kai ko nors nekenti. �tai kur prie�astis. Ji neken�ia Arlenos.

Vėl ima kilti deginan�ios neapykantos banga.

Lindos veidas blyk�ta. Lūpos prasiveria. Akių vyzd�iai susitraukia. Ji i�tiesia pir�tus ir netrukus kietai juos sugniau�ia į kum�tį. III

Kenetas Mar�alas pabeldė į �monos kambario duris. Jai atsiliepus, jis paspaudė ranken� ir įėjo. Arlena kaip tik baigė puo�tis. Ji vilkėjo �vilgan�ia �alia suknele ir �iek tiek priminė undin�.

���ia tu, Kenai?�� tarė jinai.

��Taip. Ar jau pasirengusi?

��Būsiu po valandėlės.

Kenetas Mar�alas nuėjo prie lango ir pa�velgė į jūr�. Jo veide, kaip paprastai, nebuvo galima į�velgti jokių jausmų. Jis buvo malonus ir paprastas.

��Arlena,�� pasisukdamas kreipėsi jis į �mon�.

��K�?

��Man regis, judu su Redfernu seniai pa�įstami.

��Taip, mielasis,�� nerūpestingai atsakė Arlena.�� Susipa�inom ka�kokiame kokteilių vakarėlyje. Tada pamaniau, kad tai i�lepintas vaikas.

��Ir a� taip pamaniau. Tu �inojai, kad jis �ia atva�iuos su �mona?

Arlena i�pūtė akis.

��Ai�ku, kad ne. Man tai buvo visai netikėta.

��Numanau, kad kaip tik todėl tau ir �ovė mintis apie poilsį �Linksmajame Rod�eryje�,�� ramiai i�tarė Renetas Mar�alas.�� Tu taip kar�tai gyrei �i� sal�.

Arlena padėjo į �alį blakstienų tu��. Pasisuko į vyr� ir �velniai, gundomai nusi�ypsojo.

��Ka�kas man pasakojo apie �i� sal�,�� tarė ji.�� Regis, tai buvo Railendai. Sakė, kad tai �avingas, civilizacijos nepaliestas kampelis. Tau �ia patinka?

��Dar ne�inau,�� atsakė Renetas Mar�alas.

��Bet, mielasis, juk tu u� visk� labiau mėgsti maudytis ir nieko neveikti. Neabejoju, kad tau �ia labai patiks.

��Matau, kad tu tikrai ketini gerai praleisti laik�,�� o kai Arlena pa�velgė į jį dar labiau i�plėstomis, sutrikusiomis akimis, Renetas Mar�alas pridūrė:�� Tu i� anksto prane�ei Redfernui apie savo planus.

��Renetai, brangusis, negi tu nori i�kelti man scen�?�� paklausė Arlena.

��Klausyk, Arlena,�� tarė Renetas Mar�alas.�� A� tave pa�įstu kaip nulupt�. Redfernai miela jauna pora. Jis myli savo �mon�. Negi tau būtina sujaukti jų gyvenim�?

��Negarbinga kaltinti mane,�� atrė�ė Arlena.�� Juk a� nieko nedarau... Ar a� kalta, kad?..

��Kad kas?�� nusigriebė jos minties Renetas Mar�alas.

Arlenos akių vokai suvirpėjo.

��A� �inau, kad vyrai dėl man�s kraustosi i� proto. Bet juk a� to nesiekiu. Ir jie patys turi atsakyti u� savo veiksmus.

��Vadinasi, pripa�įsti, kad jaunasis Redfernas kraustosi dėl tav�s i� proto?

��Jis elgiasi labai neprotingai,�� su�nab�dėjo Arlena ir �engė �ingsnį link vyro.�� Bet argi tu, Kenai, ne�inai, kad man egzistuoji tik tu?

Arlena pa�velgė į vyr� i� po nujuodintų blakstienų. Retas galėdavo atsispirti �iam �vilgsniui. Ta�iau Kenetas Mar�alas liko �altas. Nekrustelėjo nė vienas jo veido raumenėlis, ir balsas skambėjo ramiai, kai i�tarė:

��Vadinasi, Arlena, �į klausim� i�siai�kinom. IV

Kai stovite pietinėje vie�bu�io pusėje, tiesiai prie� save matote teras� ir pagrindinį paplūdimį. �ia prasideda takelis, vingiuojantis pietvakariniu salos pakra��iu. Kiek paėjus, galima nusileisti laiptais į uoloje i�kirst� aik�tel�. Vie�butyje esan�iame salos �emėlapyje �i vieta pa�ymėta kaip Saulėtasis ky�ulys. Ten įrengtos kelios ni�os su patogiais suoleliais.

Ant vieno i� jų tuoj po vakarienės įsitaisė Patrikas Redfernas su �mona. Giedrame danguje skais�iai �vietė mėnuo.

Kurį laik� Redfernai sėdėjo tylėdami. Pagaliau Patrikas Redfernas prabilo:

��Nuostabus vakaras, ar ne, Kristina?

��Taip.

Ka�kas jos balse privertė jį sunerimti. Jis sėdėjo nepasukdamas į j� galvos.

��Tu �inojai, kad ji atva�iuos �ionai?�� tyliai paklausė Kristina Redfern.

Patrikas Redfernas staigiai pasisuko:

��Ne�inau, k� tu turi galvoje?�� tarė jis.

��Manau, kad �inai.

��Nesuprantu, Kristina, kas tau pastaruoju metu darosi?

��Man darosi?�� perklausė ji i� pasipiktinimo virpan�iu balsu.�� Norė�iau su�inoti, kas atsitiko tau?

��Nieko ypatingo.

��Ne, Patrikai.... Ka�kas yra! Tai tu spyreisi, kad vyktume į �i� sal�. Ir buvai labai atkaklus. Juk a� norėjau va�iuoti į Tinted�elį... kur mes praleidome medaus mėnesį. Bet laimėjai tu.

��O kas tau nepatinka? �ia nuostabu.

��Galbūt. Bet tu ver�eisi tik todėl, kad tikėjaisi j� �ia sutikti.

��J�? Apie k� tu kalbi?

��Apie poni� Mar�ai. Tu... tu j� įsimylėj�s.

��Dieva�i, Kristina! Nekvailiok. Pavyduliauti kvaila.

Jo perdėtas pasipiktinimas skambėjo nenatūraliai.

��Mes buvom tokie laimingi!�� atsiduso jinai.

��Buvom? Ai�ku, kad buvom ir dabar tebesam laimingi. Bet laimė baigsis, jeigu a� negalėsiu pasikalbėti su kita moterim, nesukeldamas tau pavydo.

��Viskas ne taip.

��Deja, kaip tik taip! Santuokoje būtina turėti laisv�... laisv� draugauti su kitais �monėmis. Pavydas nieko gero neduoda. Negi a�... negaliu pasi�nekėt su �avia moterim, kad tu tuoj pat nepadarytum i�vados, jog a� įsimylėj�s?

Jis staigiai nutilo ir piktokai truktelėjo pe�iais.

��Bet tu j� įsimylėj�s,�� pakartojo Kristina Redfern.

��Nekvailiok, Kristina! Mes... persimetėm vos keliais �od�iais.

��Netiesa.

��Dėl Dievo, nepradėk pavyduliaut kiekvienai dailesnei moteriai!

��Ji �ne kiekviena�, Patrikai. Ji... ji kitokia. Ji bloga. Pavojinga. Ji atne� nelaim�. Patrikai, nesusidėk su ja... Mums geriau i� �ia i�va�iuoti.

Patrikas Redfernas nutaisė pasipiktinusi� i�rai�k�, kuri jį labai jaunino, ir i��aukiamai tarė:

��Nebūk juokinga, Kristina. Ir... �iūrėk, kad nesusibartume.

��A� visai nenoriu bartis.

��Tada elkis protingai... O dabar geriau grį�kim į vie�butį.

Jis atsistojo. Praėjo kiek laiko. Tada atsistojo ir Kristina.

��Tebūnie taip,�� su�nab�dėjo ji.

Gretimoje ni�oje Erkiulis Puaro liūdnai palingavo galv�. Gal ir esti �monių, kurie jau�ia s��inės grau�im�, nugird� kitų pokalbį, bet Erkiulis Puaro į tokias smulkmenas nekreipė dėmesio. Ir niekada nejautė s��inės grau�imo.

��Be to,�� kaip vėliau jis paai�kino savo draugui Hastingsui,�� a� nujau�iau �mog�udyst�.

���mog�udyst�?�� nustebo tasai.�� Bet juk nieko tada nenutiko.

Erkiulis Puaro atsiduso ir tarė:

��Bet, mano drauge, ai�kiai pasirodė pirmieji jos �enklai.

��Tai kodėl neu�kirtot jai kelio?

Garsusis detektyvas dar kart� atsiduso ir pakartojo �od�ius, kuriuos jau kart� buvo sak�s Egipte, kad jei �mogus pasiry�ta �mog�udystei, jį labai sunku sulaikyti. Jis nekaltino sav�s dėl to, kas įvyko. Jo nuomone, �mog�udystė buvo nei�vengiama.

3 SKYRIUS

Rozamunda Danli ir Kenetas Mar�alas sėdėjo ant trumpa mink�ta �ole ap�ėlusio ky�ulio vir� �uvėdrų įlankos. �i nuo�ali vietelė buvo rytinėje salos pusėje, ir vie�bu�io sve�iai kartais ateidavo �ia i�simaudyti, kai norėdavo pabūti vieni.

��Gera pabūti atsiskyrus nuo �monių,�� i�tarė Rozamunda.

��Mm... taip,�� vos girdimai sutiko jos bendrakeleivis, nes gulėjo kniūbs�ias, uostydamas �ol�.�� Koks kvapas! Ar pameni kreidines kalvas �iplyje?

��Gal ir pamenu.

��Nuostabūs buvo laikai!

��Nuostabūs.

��Tu visai nepasikeitei, Rozamunda.

��A�? A� labai pasikei�iau.

���inau... �inau... Tau pasisekė, tapai turtinga, garsi... Bet likai ta pati Rozamunda.

��Norė�iau, kad taip būtų,�� tyliai i�tarė Rozamunda.

��Kas dar?

��Nieko. Gaila, kad mes nebesame jaunatvi�kai mieli ir nebeturime tų auk�tų idealų, kuriais tikėjome. Tiesa?

��Na, ne�inau, ar tikrai tavo būdas jaunystėje buvo toks mielas. Neretai duodavai vali� įsiū�iui. Kart�, kai tau ka�kas u�ėjo, vos man�s nepasmaugei.

Rozamunda nusijuokė ir tarė:

��Ar pameni, kaip mes pasiėmėme Tobį, eidami med�ioti vandens �iurkių?

Valandėlė praėjo minint senus nuotykius. Paskui stojo tyla. Rozamundos pir�tai �aidė rankinės u�segimu.

��Kenetai?�� i�tarė Rozamunda.

��Taip,�� dusliai atsiliepė jis, kadangi tebegulėjo įbed�s veid� į �ol�.

��Ar tu nesupyksi, jei pasakysiu ka�k� be galo į�ūlaus?

Kenetas apsivertė ir atsisėdo.

��A� nemanau,�� tarė jis labai rimtai,�� kad bus į�ūlu bet kas, k� tu man pasakysi. Rozamunda, tu gali sakyti man visk�.

Galvos linktelėjimu ji parodė suprantanti jo �od�ių prasm�, bet nei�sidavė, kad jai malonu.

��Kenetai, kodėl nei�siskiri su �mona?

Keneto Mar�alo veidas pasikeitė, sustingo, prarado ankstesn� nerūpesting� i�rai�k�. I�sitrauk�s i� ki�enės pypk�, jis ėmė kim�tis j�.

��Apgailestauju, jeigu tave į�eid�iau,�� tarė Rozamunda.

��Tu man�s visai neį�eidei,�� ramiai atsakė Kenetas Mar�alas.

��Tada paai�kink, kodėl nesiskiri?

��Mieloji, tau sunku suprasti.

��Negi tu... taip beproti�kai j� myli?

��Ne. Bet, supranti, mes ved�...

��Suprantu. Ta�iau ta moteris... ji labai blogos reputacijos...

Valandėl� Kenetas Mar�alas m�stė, neskubiai rausdamasis tabako mai�elyje.

��Tikrai? Taip, manau, kad viskas yra taip, kaip tu sakai.

��Kenai, juk galėtum i�siskirti.

��Mieloji, tu neturėtum kalbėti apie tokius dalykus. Tai, kad ji susuka vyrams galvas, dar nerei�kia, kad ir jai susisuka dėl jų galva.

Rozamunda susilaikė kand�iai neat�ovus ir, kiek lukterėjus, tarė:

��Jeigu, anot tav�s, situacija tokia, tada gali i�siskirti, kalt� prisiimdamas sau.

��Gal ir galė�iau.

��Privalai t� padaryti, Kenai. A� kalbu rimtai. Juk tu turi dukr�.

��Lind�?

��Taip. Lind�.

��O kuo ji �ia dėta?

��Arlena blogai elgiasi su Linda. Tikrai. O Linda, man regis, visk� labai ima į �irdį.

Kenetas priartino degantį degtuk� prie pypkės, o paskui prakalbo, kartkartėm patraukdamas dūm�.

��Taip... tam tikra prasme tai tiesa. Man regis, Arlena ir Linda nelabai sutaria... Gal mano dukros at�vilgiu tai nėra labai teisinga... Mane slegia tokia padėtis.

��Man patinka Linda,�� pasakė Rozamunda,�� labai patinka. Jai nestinga... ka�kokio subtilumo.

��Ji pana�i į savo motin�,�� tarė Kenetas Mar�alas.�� Visk� ima į �irdį kaip Rūta.

��Kaip tik todėl ir privalai... atsikratyti Arlena.

��Tu turi galvoje skyrybas?

��Taip. �monės nuolat t� daro.

���inau,�� su netikėtu įkar��iu prabilo Kenetas Mar�alas.�� Bet a� tuo bjauriuosi.

��Bjauriesi?�� apstulbo Rozamunda.

��Taip. Negaliu pak�sti �iuolaikinio po�iūrio į gyvenim�. �monės griebia visk� nesusim�stydami, o nusivyl� skuba atsikratyti. Po �imts! Juk turi egzistuoti padorumas! Vesdamas moterį, vyras tampa u� j� atsakingas ir privalo vykdyti �į įsipareigojim�. Dabar viskas kitaip! A� nepripa�įstu lengvabūdi�kų santuokų ir �aibi�kų skyrybų. Arlena mano �mona, ir baikime �i� tem�.

Rozamunda palinko į priekį.

��Vadinasi, mūsų po�iūris toks?�� dusliai i�tarė ji.�� �Kol mirtis mus i�skirs?�

��Taip,�� linktelėjo Kenetas.�� Mūsų po�iūris toks.

��Suprantu,�� su�nab�dėjo panelė Danli. II

Grį�damas į Lederkomb Bėjų, ponas Horacijus Blatas lėkė nuo kalvos siauru kelio serpantinu ir posūkyje vos nepartrenkė ponios Redfern. Ji prisi�liejo prie gyvatvorės, o jis staigiai nuspaudė �Sanbimo� stabd�ius.

��Ei, ei, ei!�� linksmai su�uko ponas Blatas.�� Kaip gyvuojat?

Horacijus Blatas buvo stambus raudonveidis vyras, rudų plaukų vainikuota tviskan�ia plike. U� visk� labiau ponas Blatas tro�ko visur ir visada būti draugijos siela. Da�nai ir gal per daug rėksmingai jis skelbė, kad �Linksmojo Rod�erio� vie�bu�iui būtinas didesnis u�mojis. Jį trikdė ir glumino tik vienas dalykas: vos tik jis kur nors pasirodydavo, visi kaipmat i�bėgiodavo.

��Tai kaip?�� linksmai pradėjo jis.�� Vos nesutryniau jūsų?

��Taip, vos nesutrynėt...�� atsakė Kristina Redfern.

��Lipkit pas mane,�� pasiūlė ponas Blatas.

��Ne, dėkoju. A� norėjau pasivaik��ioti.

��Nes�monė. Kam vaik��ioti, kai yra automobilis,�� tarė ponas Blatas.

Nenorom nusileidusi, Kristina įsėdo į automobilį. Ponas Blatas vėl u�vedė nuo staigaus stabdymo u�gesusį motor�.

��Kodėl vaik�tinėjat viena?�� pasiteiravo jis.�� Tokiai gra�iai moteriai tai pavojinga.

��A� mėgstu būti viena,�� skubiai atsakė Kristina.

Ponas Blatas juokais niuktelėjo jai į pa�on�, ir automobilis vėl vos neįsirė�ė į gyvatvor�.

��Merginos visada taip �neka,�� nusijuokė jis.�� Bet galvoja prie�ingai! Beje, mūsų �Linksmajam Rod�eriui� reikia nedidelio sukrėtimo. �ia nėra nieko linksmo. Nėra jokios gyvybės. �inoma, vie�butis pilnas visokių pa�lemėkų. Pirmiausia�� orda vaikų ir senų griuvenų komplektas, po to�� bambantis niurzga i� Indijos, atleti�ka senmergė, neu�si�iaupiantys amerikie�iai ir ūsuotas u�sienietis. O jau tie ūsai ūsai! Numirti gali i� juoko! Turbūt kirpėjas ar kas nors pana�aus.

Kristina papurtė galv�.

��Ne, tai�� detektyvas.

Ponas Horacijus Blatas vėl vos neįsirė�ė į gyvatvor�.

��Detektyvas? Tai kodėl jis �ia pasirodė persireng�s?

��Kodėl persireng�s?�� Kristina nesusilaikė ne�yptelėjus.�� Jis i� tiesų taip vilki. Tai Erkiulis Puaro. Turėtumėt apie jį �inoti..

��A� nei�girdau jo vardo,�� paai�kino ponas Blatas.�� O taip, tikrai esu apie jį girdėj�s. Tik pamaniau, kad jis jau mir�s. Po �imts, jis jau tikrai turėjo būti nebegyvas. O k� jis �ia veikia?

��Nieko. Tik poilsiauja.

��Hm... Gal ir taip,�� labai nepatikliai sumurmėjo ponas Blatas.�� Atrodo ka�koks stor�ievis, ar ne?

��Galbūt,�� kiek padvejojusi i�tarė Kristina.�� Jis ka�koks keistas.

��A� visada esu u� tai, kad viskas būtų mūsi�ka, angli�ka. K�, ar mums nepakanka Skotlend Jardo?

�io pa�nekesio metu ponas Blatas nusileido nuo kalvos ir, triumfali�kai spausdamas klakson� sustabdė automobilį prie�ais vie�bu�io gara��, kuris dėl potvynių buvo įrengtas Lederkomb Bėjuje. III

Linda Mar�ai u�ėjo į krautuvėl�, aptarnaudavusi� sezoninius Lederkomb Bėjaus sve�ius. Palei vien� jos sien� buvo lentynos su u� du pensus i�duodamomis pasiskaityti knygomis. Pa�ios naujausios buvo de�imties metų senumo, ta�iau matėsi ir i�leistų prie� dvide�imt ar dar seniau.

Linda nedr�siai paėmė nuo lentynos vien� tomelį, paskui kit�. Nepatikliai pavartė juos. Nusprendė, kad vargu ar skaitys �Keturios plunksnos, arba atvirk��iai�. Galiausiai i�sitraukė ma�� stor� oda įri�t� knyg�.

Laikas bėgo... Linda, i�girdusi u� nugaros Kristinos Redfern bals�, krūptelėjo ir skubiai padėjo j� sudominusi� knyg� atgal į lentyn�.

��K� �iūrinėji, Linda?

��Nieko. Ie�kojau knygos.

Ji aklai i�sitraukė �Viljamo E�o santuok�� ir, graibydama ki�enėje dviejų centų, nuėjo link prekystalio.

��Ponas Blatas,�� pasakė Kristina,�� i� prad�ių vos man�s nesutrai�kė, o paskui atve�ė iki vie�bu�io gara�ų. Kadangi pasivaik��iojimo damba jo kompanijoje nebū�iau i�tvėrusi, sumelavau, kad turiu kai ko nusipirkti.

��Jis siaubingas,�� pritarė Linda.�� Vis� laik� giriasi savo turtais ir nesidrovėdamas laido �lyk��ius juokelius.

��Varg�elis,�� atsiduso Kristina.�� Man atrodo, jis vertas u�uojautos.

Linda nepritarė tokiai min�iai, nesuprasdama, kodėl reikėtų gailėtis pono Blato. Ji buvo jauna ir beatodairi�ka. I�ėjo su Kristina Redfern i� parduotuvės ir pasuko salos link. Jai patiko Kristina Redfern. I� visų vie�bu�io gyventojų, Lindos nuomone, tik jos ir Rozamundos Danli kompanija buvo paken�iama. Dabar abi ėjo nesi�nekėdamos. Kristina tylėjo, o Linda buvo įsitikinusi, kad toks santūrumas protingas. Jeigu neturi k� pasakyti, kam tu��iai pliauk�ti? Linda nuskendo painiuose apm�stymuose.

��Ponia Redfern,�� staiga tarė ji.�� Ar jums kada nors neatrodė, kad viskas taip baisu... taip siaubinga... kad jūs... kad jūs būsit suplė�yta į gabalus...?

Mergaitės �od�iai buvo kiek juokingi, ta�iau jos susirūpin�s, įtemptas veidas�� anaiptol. Kristina skersomis nu�velgė Lind�, bet nepamatė nieko, kas keltų juok�. Jai net �iek tiek u�gniau�ė kvap�.

��Taip... taip...�� atsakė ji trūk�iojamu balsu.�� Kartais... a� jau�iuosi... lygiai taip... IV

��Tai jūs, pone, ir esate tas garsusis detektyvas?�� paklausė ponas Blatas, sėdintis vie�bu�io kokteilių bare, kur praleisdavo daugiausiai laiko.

Su jam įprasta kuklumo stoka Erkiulis Puaro patvirtino �iuos �od�ius.

��O k� jūs, pone, �ia veikiate? Ar esate tarnybos reikalais?�� nesiliovė kvot�s ponas Blatas.

��Ne, a� ilsiuosi. Papras�iausiai atostogauju.

��Jūs lygiai taip atsakytumėt, net jei būtų prie�ingai,�� pamerkdamas jam akį, pasakė ponas Blatas.

��Nebūtinai,�� at�ovė Puaro.

��Kam apsimesti?�� neatstojo ponas Blatas.�� Su manim galit būti atviras. A� toliau niekam neperduodu! Seniai i�mokau laikyt lie�uvį u� dantų. Jeigu nebū�iau to dar�s, gyvenimas man nebūtų susiklost�s taip, kaip susiklostė. Bet jūs, pone, �inote, kokie tie �monės�� ple ple ple ir i�kloja visk�. Jūsų profesijos �monėms taip elgtis negalima. Taigi�� jums ant burnos spyna, ir jūs tvirtinate, kad atva�iavote �ia atostogauti.

��O kokia prie�astis, pone, jus ver�ia manyti prie�ingai?�� paklausė Puaro.

Ponas Blatas primerkė vien� akį ir tarė:

��A� pa�įstu pasaulį. A� �inau, kas yra kas. Toks �mogus, kaip jūs, privalo būti Diuvilyje, Le Tukve arba Chuan le Pinse. Ten... kaip ten sakoma?.. Dvasinė atmosfera.

Puaro atsiduso ir pa�velgė pro lang�. Lijo, ir tir�tas rūkas gaubė sal�.

��Gal tai ir tiesa,�� i�tarė jis.�� Kai lyja, �ia tikrai galima i�eiti i� proto.

��Senasis gerasis kazino!�� su�uko ponas Blatas.�� Klausykit, pone Puaro, per savo gyvenim� i�liejau daug prakaito. Jokių atostogų, jokių �ėliojimų, pone Puaro. Reikėjo kalti pinig�, ir a� kaliau. Dabar galiu daryt visk�, kas tik ateina į galv�. Mano pinigai tokie pat geri, kaip ir visų kitų. Per pastaruosius kelerius metus, patikėkit, a� �iek tiek pama�iau gyvenimo.

��Taip taip...�� sumurmėjo Puaro.

��Tik, po perkūnais, visai nesuprantu, ko atsitrenkiau į �it� vie�butį?�� t�sė savo mintį ponas Blatas.

��Ir a� nesuprantu,�� tarstelėjo Puaro.�� Tai mane stebina.

��Stebina kas?

Puaro i�rai�kingai mostelėjo ranka.

��A� taip pat moku stebėti. Man regis, toks �mogus, kaip jūs, tikrai turėjo pasirinkti Diuvilį arba Biaric�.

��O mes ėmėm ir atsidūrėme �ia, ar ne?�� kimiai sukikeno ponas Blatas.�� Garbės �odis, a� tikrai ne�inau, kas mane �ia atviliojo?�� svarstė jis.�� Gal pavadinimas?.. �Linksmasis Rod�eris�, Kontrabandininkų sala! Skamba romanti�kai. �mogų tokie pavadinimai traukia. Primena vaikyst�. Piratai, kontrabanda, ir pana�iai. Ar ne?�� Jis stabtelėjo ir patenkintas nusijuokė.�� Būdamas berniukas, a� svajojau apie jūrų keliones. Ai�ku, ne �ia, o kur nors Rytuose. Keista, kad �is pomėgis �mogui niekada nepraeina. �iandien a�, �inoma, galė�iau turėti did�iausi� jacht�, bet nenugalimos traukos nebejau�iu. Mane patenkina ir nedidukas laivelis. Redfernui taip pat patinka buriuoti. Kelis kartus buvom i�plauk� kartu. Tik dabar jį jau sunku pagauti. Vaikosi �it� rudaplauk� Mar�alo �mon�.

Jis patylėjo, paskui, prislopin�s bals�, pridūrė:

��Mūsų vie�butyje susirinko baisiausios nuobodybės. Vienintelė maloni i�imtis�� tai ponia Mar�ai. Kapitonas turi nenuleisti nuo jos akių. Visokios istorijos sklido apie t� Arlen�, kai ji buvo aktorė... Na, ir apie vėlesnius laikus! Vyrai eina dėl jos i� proto. Pamatysit, �ia tikrai ka�kas įvyks.

��Kas įvyks?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��Priklausys nuo aplinkybių,�� atsakė Horacijus Blatas.�� �tai �iūriu a� į t� Mar�al� ir galvoju: keisto charakterio �mogus, nors, ties� sakant, man �is charakteris pa�įstamas. Esu sutik�s tokių, kaip jis. Ramus i� i�orės, bet neprognozuojamas. Redfernui reikia pasisaugoti, nes...

Staiga jis nutilo, nes aptarinėjamasis asmuo įėjo į bar�. Tada itin garsiai ir su perdėtu pasitikėjimu ponas Blatas parei�kė:

��Taigi, kaip sakiau, buriuoti aplink sal� be galo malonu. O, ponas Redfernas! Ar neprisijungsite prie mūsų? K� jums u�sakyti? Sauso martinio? O jums, pone Puaro?

Erkiulis Puaro papurtė galv�, atsisakydamas pasiūlymo. Patrikas Redfernas prisėdo prie jų ir tarė:

��Tikra tiesa. Nieko nėra maloniau pasaulyje, kaip buriuoti. Norė�iau da�niau tai daryti! Vaikystėje a� kiauras dienas plaukiodavau palei �ituos krantus.

��Vadinasi, �ios vietos jums puikiai pa�įstamos?�� paklausė ma�asis belgas.

��Ir dar kaip! A� prisimenu sal� i� tų laikų, kai apie �Linksm�jį Rod�erį� niekas nė nesapnavo. Lederkomb Bėjuje buvo vos kelios �vejų lū�nelės, o saloje�� senas ap�iur�s namas.

��Vadinasi, namas �ia jau buvo?

��Taip, bet jame ilgai niekas negyveno. Jis buvo pavirt�s kone tikra griuvena. Sklido neįtikinamiausios istorijos apie slapt� po�emį, jungiantį nam� su Elfų grota. Pamenu, mes ne kart� ie�kojome to slapto po�emio.

U�kliud�s bokal�, Horacijus Blatas �liūk�telėjo ant sav�s kelis la�us gėrimo, nusikeikė, pasi�luostė nosine ir paklausė:

��O kas ta Elfų grota?

��Jūs ne�inote? Ji yra Elfų įlankoje,�� paai�kino Patrikas Redfernas.�� Rasti į j� įėjim� ne taip lengva. Jis u� mil�ini�kos riedulių krūvos. Pirmiausia patenki į ilg� tamsų koridorių, kuriuo vos įmanoma praeiti. Vėliau koridorius praplatėja ir virsta ganėtinai erdvia ola. Ar galite įsivaizduoti, kaip tai �avėjo berniūk�tį? �it� grot� man parodė vienas senas �vejys. O �iandien net �vejai apie j� nebe�ino. An�dien paklausiau vieno vietinio, i� kur �is pavadinimas�� Elfų įlanka,�� bet jis negalėjo paai�kinti.

��Ir a� jo nesuprantu,�� įsiterpė Erkiulis Puaro.�� Kas tie elfai?

��Tai tipi�kas Devono grafystės apylinkių pavadinimas,�� paai�kino Patrikas Redfernas.�� Ir �ipstore yra Elfų grota. Manoma, kad elfui dovanų reikia palikti segtuk�. Elfas�� tai geroji pelkių dvasia.

��Tikrai įdomi istorija,�� pasakė Erkiulis Puaro.

��Dartmuro grafystėje dar ir �iandien yra �monių, daug �inan�ių apie elfus. Sakoma, kad kalnuose elfai negyvena, o tamsi� naktį vėlai namo parsibeld� fermeriai mėgsta tvirtinti, jog buv� elfų suklaidinti.

��Ypa� kai grį�ta i� moterų,�� patikslino Horacijus Blatas.

��Ko gero, labai protingas paai�kinimas,�� �yptelėjo Patrikas Redfernas.

Pa�velg�s į laikrodį, ponas Blatas parei�kė:

��Na, man jau laikas vakarieniauti. Bet apskritai man labiau prie �irdies piratai, o ne ka�kokie elfai.

Patrikas Redfernas pasakė besijuokdamas, kai tas kitas nuėjo:

��O a�, kaip ka�in k�, labai norė�iau būti elfo paklaidintas!

��Pono Blato, kaip prityrusio biznieriaus, labai romanti�ka vaizduotė,�� pastebėjo Puaro susim�st�s.

��Gal todėl, kad jam stinga i�silavinimo,�� tarė Patrikas Redfernas.�� Bent taip tvirtina mano �mona. Atkreipkite dėmesį į tai, k� jis skaito. Tik siaubo romanus ir vesternus.

��Norite pasakyti, kad jo mentalitetas vaiki�kas?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��Negi jūs manot prie�ingai?

��A�? A� neda�nai jį matau.

��Ir a� neda�nai. Kart� ar du plaukiau jo jachta, bet man pasirodė, kad jam nepatinka mano kompanija. Jis labiau mėgsta būti vienas.

��Be galo įdomu,�� pasakė Erkiulis Puaro.�� Vadinasi, sausumoje jis diametraliai pasikei�ia.

Redfernas nusijuokė ir tarė:

��Tikrai! Ir todėl beveik visi jo �alinasi. Jei galėtų, jis turbūt u�pildytų savimi vis� erdv�, nepalikdamas niekam vietos.

Erkiulis Puaro valandėl� tylėjo, atid�iai tyrinėdamas besijuokian�io pa�nekovo veid�. Staiga nelauktai tarė:

��Man regis, pone Redfernai, kad jūs mėgaujatės gyvenimu.

Patrikas Redfernas nusteb�s pa�velgė į ma��jį belg�.

��Ai�ku! O kodėl turėtų būti kitaip?

��I� tikrųjų. Kodėl turėtų būti kitaip? Nuo�ird�iai jus sveikinu.

��Dėkoju,�� vis dar �ypsodamasis atsakė Patrikas Redfernas.

��Bet kaip vyresnis �mogus norė�iau jums duot patarim�.

��Klausau.

��Vienas senas mano draugas i� britų policijos ka�kada pasakė: �Mielas Erkiuli, jeigu nori i�vengti nemalonumų, �alinkis moterų�.

��Man regis, pone Puaro, tai pavėluotas patarimas,�� atrėmė Patrikas Redfernas.�� Mat a� jau ved�s.

���inau. Jūsų �mona�� �avi ir protinga moteris. Ir, atrodo, labai jus įsimylėjusi.

��Ir a� j� labai myliu,�� pasigirdo grie�tas atsakymas.

���it kaip,�� nut�sė Erkiulis Puaro.�� Malonu girdėti.

Patriko Redferno kakt� staiga apniaukė juodas debesis.

��Pone Puaro, k� konkre�iai norite pasakyti?

��Les Femmes6�� Erkiulis Puaro atsilo�ė ir u�simerkė.�� �į bei t� apie jas �inau. Jos gali visi�kai sujaukti gyvenim�. Anglės tai daro itin subtiliai. Jeigu jums, pone Redfernai, būtinai reikėjo �ia atva�iuoti, tai kodėl pasiėmėt �mon�?

��Nesuprantu, apie k� �nekate,�� piktai at�ovė Patrikas Redfernas.

��Puikiai suprantate,�� ramiai pasakė detektyvas.�� A� nesu toks kvailas, kad gin�y�iausi su i� meilės apsvaigusiu �mogumi. A� jus tik įspėju.

��Jūs prisiklausėte apkalbų. Toji ponia Gardner ir toji Bruster nieko kito neveikia, tik kiauras dienas lie�uviais mala.

Erkiulis Puaro atsistojo ir tyliai pridūrė:

��Ar jūs i� tiesų toks naivus, ar tik apsimetat?

Palingav�s galva, jis i�ėjo i� baro. Patrikas Redfernas nulydėjo jį įtū�usiu �vilgsniu.

Po vakarienės Erkiulis Puaro valandėl� pastovėjo hole. Durys buvo praviros, pro jas į vidų sklido �velnus vakaro dvelksmas. Lietus liovėsi, rūkas i�sisklaidė. Oras vėl buvo nuostabus. Poni� Redfern ma�asis belgas rado jos mėgstamoje vietelėje�� uolos ni�oje.

���ia drėgna,�� tarė jis, prisijungdamas prie jos.�� Jums nereikėtų �ia sėdėti. Galite persi�aldyti.

��Nepersi�aldysiu. O galų gale viskas nesvarbu.

��Nekalbėkit taip, juk jūs jau ne vaikas, o suaugusi i�mintinga moteris. Į gyvenim� reikia �iūrėti blaiviai.

��Patikėkite, pone Puaro, a� tikrai nepersi�aldysiu,�� �altai i�tarė ji.

��Bet dien� buvo taip drėgna. Pūtė vėjas, pylė kaip i� kibiro, visk� gobė rūkas. Eh bien7 kokia dabar situacija? Rūkas i�sisklaidė, dangus vėl giedras, ir vir� mūsų spindi �vaig�dės. Taip būna ir gyvenime.

��O ar �inote, pone Puaro, kas man kelia �leik�tulį?�� piktu prislopintu balsu paklausė Kristina.

��Kas, ponia?

��U�uojauta.

Ji i�tarė �it� �odį taip, kad jis nuskambėjo kaip rimbo pliauk�telėjimas.

��Negi jūs manote, kad a� nieko ne�inau?�� paklausė ji.�� Negi manote, kad nieko nematau? Visi man be perstojo kartoja: �Varg�ė ponia Redfern... varg�ė moteri�kė�. O a� visai ne varg�ė. A� stipri. Nereikia man�s gailėti. T� sunku i�tverti!

Erkiulis Puaro apdairiai patiesė nosin� ant akmeninio suolelio ir atsisėdo greta ponios Redfern.

��Bet �ia ka�kas slypi,�� i�tarė jis m�sliu balsu.

��Toji moteris...�� pradėjo Kristina ir i� karto nutilo.

��Leiskit man, ponia Redfern,�� rimtai prabilo Erkiulis Puaro,�� pasakyti jums kelet� tokių teisingų �od�ių, kaip ir tos vir� mūsų �vie�ian�ios �vaig�dės. Visos �io netvaraus pasaulio Arlenos Stiuart ir Arlenos Mar�ai nieko nevertos.

��Nes�monė!�� paprie�taravo Kristina Redfern.

��Patikėkit, tai tiesa. Jų galia tetrunka akimirk�. Rimto ir realaus dėmesio vertos tik gerumu ir protu apdovanotos moterys.

Kristina kand�iai paklausė:

��Negi jūs, pone Puaro, i� tiesų manot, kad vyrai vertina gerum� ir prot�?

��I� esmės, taip,�� rimtai atsakė Puaro.

��Visi�kai su jumis nesutinku,�� nusijuokė Kristina.

��Jūsų vyras jus myli. A� tai �inau.

��To �inoti jūs negalit.

��Ne, a� �inau. Ma�iau, kaip jis �iūri į jus.

Staiga Kristina nei�laikė ir, atsirėmusi į ma�ojo belgo petį, smarkiai ir kar�iai pravirko.

��Daugiau nebegaliu... Ilgiau nei�tversiu...

Erkiulis Puaro patap�nojo jai petį.

��Kantrybės...�� raminamai i�tarė jis.�� Tik kantrybės...

Kristina Redfern atsitiesė, prispaudė prie akių nosin� ir dusliai i�tarė:

��Jau geriau. Man jau geriau. Labai pra�au, palikit mane... Norė�iau pabūti viena.

Erkiulis Puaro klusniai atsistojo ir ėmė leistis sta�iu takeliu į vie�butį. Beveik pasiek�s tiksl�, jis i�girdo balsus.

Pasuk�s į �on�, pro tarp� gyvatvorėje jis i�vydo Arlen� Mar�ai ir Patrik� Redfern�. Vyro balsas virpėjo i� susijaudinimo.

��A� kraustausi dėl tav�s i� proto... visi�kai baigiu gal� gauti... a� tuoj i�protėsiu. Ar myli mane?.. Ar bent kiek myli?

Erkiulis Puaro pa�velgė į Arlenos veid�, ir jam pasirodė, kad jis primena patenkint� kat�,�� buvo labiau gyvuli�kas negu �mogi�kas.

��Ai�ku, Patrikai,�� sumurkė ji,�� a� tave dievinu, ir tu t� �inai...

Erkiuliui Puaro �aibi�kai dingo noras slap�ia klausytis pokalbio. Jis grį�o į takelį ir skubiai nu�ingsniavo vie�bu�io link.

Tarpduryje vos nesusidūrė su kapitonu Mar�alu, kuris ramiai i�tarė:

��Ar nenuostabi naktis? Ypa� po tokios bjaurios dienos!�� Jis pa�velgė į dangų.�� Atrodo, kad ir rytoj bus geri orai.

4 SKYRIUS

Rugpjū�io dvide�imt penkta diena i�au�o giedra ir skaisti. Tokį ryt� net did�iausi miegaliai nenorėjo tvarsytis lovoje. �i prie�astis kelis �Linksmojo Rod�erio� poilsiautojus i�vertė i� lovos anks�iau negu įprasta.

A�tunt� valand� Linda atsisėdo savo kambaryje prie tualetinio stalelio, padėjo atverst�, oda įri�t� tomelį vir�eliais į vir�ų ir pa�velgė į savo atspindį veidrodyje. Lūpos buvo suspaustos, vyzd�iai susiaurėj�.

��Taip,�� su�nab�dėjo ji, sulaikydama alsavim�,�� a� tai padarysiu...

I�sinėrusi i� pi�amos, ji apsivilko maudymosi kostiumėlį ir, apvyniojusi apie kojas, susiri�o baski�ko stiliaus sandalų rai�telius.

Paskui i�ėjo i� kambario į koridorių, kurio gale buvo durys į balkon� ir laiptus. Jais buvo galima nusileisti prie takelio, vedan�io į uolėt� pakrant�, �emiau vie�bu�io. Gele�inėmis, į uol� įsriegtomis kopė�iomis buvo galima įlipti į vandenį, todėl vie�bu�io gyventojai da�nai �ia plaukiodavo prie� pusry�ius, o ne rinkdavosi pagrindiniame paplūdimyje, į kurį kelias buvo ilgėlesnis. Lipdama laiptais, Linda susitiko i� jūros grį�tantį tėv�.

��Tu �iandien ankstyva. Ketini niurktelėti?

Linda linktelėjo, ir jie prasilenkė. Ta�iau Linda nuėjo ne prie uolos, o, apsukusi vie�butį, patraukė prie dambos, jungian�ios sal� su Lederkomb Bėjumi. Potvynis buvo u�liej�s damb�. Todėl prie ma�y�io molo sūpavosi priri�ta valtelė. Keltininkas buvo ka�kur nuėj�s, todėl mergaitė atsiri�o valtel� ir ėmė irtis į Lederkomb Bėjų.

Pasiekusi krant�, ji priri�o valtel� ir �laitu, netoli vie�bu�io gara�o, ėmė kopti prie jau minėtos krautuvėlės. Pardavėja buvo k� tik pravėrusi langines ir uoliai �lavė grindis. I�vydusi Lind�, ji labai nustebo.

��O... panele... kokia jūs ankstyva.

Linda i�siėmė i� chalato ki�enės smulkių ir nusipirko, k� buvo ketinusi. II

Grį�usi į kambarį, rado Kristin� Redfern.

��Pagaliau parsiradai!�� su�uko Kristina.�� O a� nesitikėjau net kad būsi atsikėlusi.

��A� jau i�simaud�iau,�� pasakė Linda.

Pastebėjusi mergaitės rankose ry�ulėlį, Kristina nustebus paklausė:

��Negi �iandien taip anksti atne�ė pa�t�?

Lind� i�pylė raudonis. Susijaudinusi ji visada tapdavo nerangi, todėl ir �į kart� paleido ry�ulėlį i� rankų. Plona virvelė atsiri�o, ir visas turinys i�biro ant grindų.

��Kam tu prisipirkai �vakių?�� su�uko Kristina, ta�iau, dideliam Lindos d�iaugsmui, nelaukė atsakymo ir, padėdama jas rinkti, kalbėjo toliau:�� Atėjau paklausti, ar nenueitum su manimi �į ryt� į �uvėdrų įlank�. Norė�iau ten padaryti kelet� eskizų.

Linda mielai priėmė kvietim�. Pastarosiomis dienomis ji ne kart� lydėjo einan�i� pie�ti Kristin� Redfern. Apskritai Kristina buvo abejinga menui, bet gal dabar ie�kojo nusiraminimo, gal jis stiprino jos savikliov�, nes vyras kiauras dienas nesitraukė nuo Arlenos Mar�ai.

Kuo toliau, tuo labiau Lindos nuotaika bjuro, ji darėsi vis irzlesnė. Todėl mielai leisdavo laik� su Kristina, kuri, įnikusi į pie�im�, ma�ai su ja tekalbėdavo. Su ja Linda jautėsi taip, lyg būtų buvusi viena, bet tuo pat metu jai norėjosi, kad �alia ka�kas būtų. Matyt, dėl �ios prie�asties tarp paauglės ir suaugusios moters u�simezgė ka�koks prierai�umas�� jas suvienijo neigiamas po�iūris į t� patį asmenį.

��Dvylikt� a� �aid�iu tenis�,�� tarė Kristina,�� todėl gal i�eikim anks�iau. Pus� vienuoliktos. Gerai?

��Gerai. Būsiu pasirengusi. Susitiksime hole. III

Vėlai papusry�iavusi, Rozamunda Danli lėtai ėjo i� valgomojo, kai j� stumtelėjo laiptais �emyn lekianti Linda.

��Atleiskit, panele Danli,�� atsipra�ė jinai.

��Puikus rytas,�� maloniai i�tarė Rozamunda.�� Po vakaryk�tės dienos sunku tuo net patikėti.

��Taip. Einu su ponia Redfern į �uvėdrų įlank�. Pa�adėjau būti hole pus� vienuoliktos. Turbūt jau vėluoju.

��Ne, dar tik be penkių pusė.

��Kaip gerai!

Mergaitė tankiai alsavo, jos akys blizgėjo, o skruostus buvo i�mu��s raudonis. Panelė Danli nustebusi pa�velgė į j�.

��Linda, ar tu nekar��iuoji?

��Ne! A� niekada nekar��iuoju.

��Nuostabūs orai i�viliojo mane ateiti �ia papusry�iauti. Paprastai valgau lovoje, bet �iandien nulipau �emyn ir kartu su vyrais valgiau kiau�inien� su bekoniena.

��Taip... tikrai dievi�ka po vakardienos. I� ryto �uvėdrų įlankoje tikrai nuostabu. A� i�sitepsiu kremu ir gulėsiu prie� saul�, kol gerai įrusiu.

��Tikrai,�� pritarė Rozamunda,�� rytais �uvėdrų įlankoje nuostabu. Ten daug ramiau negu pagrindiniame paplūdimyje.

��Prisijunkit prie mūsų,�� droviai pasiūlė Linda.

���iandien� ne,�� papur�iusi galv�, pasakė Rozamunda.�� Turiu kitų planų.

Ant laiptų pasirodė Kristina Redfern. Ji vilkėjo paprast� plataus kirpimo vasarin� pi�am� ilgomis rankovėmis ir pla�iomis kle�nėmis�� �ali� su geltonu ra�tu. Rozamundai lie�uvis pani�o pasakyti, kad �alia ir geltona labiausiai nedera �viesiaplaukei kiek anemi�kai moteriai. J� visada erzino skonio stygius.

�Jeigu ji rengtųsi pas mane,�� tarė sau Rozamunda,�� a� kaip mat padary�iau, kad jos vyras nustebtų ir atkreiptų į j� dėmesį. Kad ir kokia kvaila ta Arlena, bet puikiai i�mano, kas jai tinka. O �i varg�elė primena apvytusi� salot��.

��Linkiu smagiai praleisti laik�,�� i�tarė ji.�� O a� einu su knyga į Saulėt�jį ky�ulį. IV

Erkiulis Puaro papusry�iavo kambaryje. Suvalgė, kaip paprastai, bandel� su sviestu ir i�gėrė kavos.

Ir jį ryto gro�is i�viliojo anks�iau negu paprastai i�eiti i� vie�bu�io. De�imt�, o ne pus� vienuoliktos jis nusileido į paplūdimį, kuriame aptiko tik vien� �mogų�� Arlen� Mar�ai.

Ji vilkėjo balt� maudymosi kostiumėlį, buvo u�sidėjusi �ali� kini�k� kepurait� ir bandė nustumti į vandenį balt� medin� valtel�. Erkiulis Puaro galanti�kai nuskubėjo jai į pagalb�, ta�iau taip elgdamasis per�lapo baltus zom�inius batus.

Arlena padėkojo jam �vilgsniu. Nuplaukdama ji �ūktelėjo:

��Pone Puaro!

Puaro pri�oko prie pat vandens.

��Taip, ponia.

��Ar nepadarytumėt man nedidukės paslaugos?�� paklausė Arlena.

��Mielai.

Ji jam �yptelėjo ir pra�omai tarė:

��Niekam nesakykit, kad a� i�plaukiau. Mane tuoj ims persekioti. O a� noriu nors kart� pabūti viena.

Tai i�tarusi, ji energingai ėmė irkluoti. Erkiulis Puaro nu�ingsniavo palei jūr� ir sumurmėjo sau į ūsus:

��Ah ea, jamais!8 Tuo, par exemple9, a� nepatikėsiu.

Jis rimtai abejojo, kad Arlena Stiuart bent kart� gyvenime būtų norėjusi pabūti viena. Ir �ilto, ir �alto mat�s, jisai pa�inojo �mones ir buvo įsitikin�s, kad ji yra paskyrusi pasimatym�. Ir net numanė, su kuo!

Ta�iau netrukus paai�kėjo, kad ma�asis belgas klydo. Vos tik valtelė, perplaukusi įlank�, dingo u� ky�ulio, paplūdimyje pasirodė Patrikas Redfernas, o netrukus i� vie�bu�io i�ėjo ir Kenetas Mar�alas.

Kapitonas pasisveikino su garsiuoju detektyvu linktelėdamas galv�.

��Labas rytas... Ar nematėte mano �monos?

��Negi ji taip anksti atsikėlė?�� diplomati�kai paklausė Puaro.

��Kambaryje jos nėra,�� pasakė Mar�alas ir pa�velgė į dangų.�� Puiki diena! Reikia greitai i�simaudyti ir imtis darbo. Reikės �iandien nema�ai pabar�kinti ra�om�ja ma�inėle.

Patrikas Redfernas �nairomis ap�velgė paplūdimį. Tada atsisėdo greta ma�ojo belgo ir pasirengė laukti savo �irdies damos.

��Ar jūsų �mona taip pat anksti atsikėlė?�� pasiteiravo Erkiulis Puaro.

��Kristina? Ji ketino eiti pie�ti eskizų. Pastaruoju metu labai į tai įsitraukė.

�iuos �od�ius Patrikas Redfernas i�tarė nekantriai, sudirgusiu balsu, o jo mintys ai�kiai buvo ka�kur kitur. Jo nerimas tolyd�io augo, ir jis nė nebandė to slėpti. Vos pasigirdus kieno nors �ingsniams, jis tuoj pat atsigr�davo pasi�iūrėti, kas i�ėjo i� vie�bu�io.

Nusivylim� sekė nusivylimas.

Pirmieji buvo Gardneriai su mezginių krep�eliu ir knyga. Tuoj po jų pasirodė panelė Bruster. Veikli, kaip visada, ponia Gardner, tuoj pat atsisėdo į �ezlong� ir, energingai �vytuodama virbalais, u�mezgė pa�nekesį.

��Taigi, pone Puaro. Neįprastai tu��ia �įryt paplūdimyje. Ka�in kur visi pasidėjo?

Puaro paai�kino, kad Mastermenai ir Kauenai�� dvi daugiavaikės �eimos�� i�plaukė buriniu laivu visai dienai į jūr�.

��Tai �tai kodėl aplink taip tylu. Niekas nesijuokia ir ne�ūkauja. Ir tik vienas dr�suolis maudosi�� kapitonas Mar�alas.

Kapitonas Mar�alas priplaukė prie kranto, perėjo per paplūdimį ir ėmė �luostytis rank�luos�iu.

���iandien plaukioti jūroje vienas malonumas,�� deja, turiu daug darbo, todėl reikia rengtis ir eiti.

��Labai gaila, pone kapitone,�� tarė amerikietė,�� kad jums reikia dirbti toki� nuostabi� dien�! O vakar buvo siaubinga, ar ne? A� net pasakiau ponui Gardneriui, kad jeigu orai nepasikeis, mes netrukus i� �ia i�va�iuosim. Rūke skendinti sala atrodo taip melancholi�kai. Ka�kokia vaiduokli�ka savijauta... Todėl, kad a�, kapitone, nuo pat vaikystės esu labai jautri atmosferos svyravimams. Kartais man pasidarydavo taip liūdna, kad imdavau verkti. �inoma, tai be galo skaudino mano tėvus. Bet mano mama, nuostabi moteris, sakydavo tėvui: �Sinkleri, ma�ylė jau�ia, kad jai reikia i�siverkti, todėl netrukdykime jai. Vaikui verkimas�� tai jo jausmų i�rai�ka.� Ir, ai�ku, mano tėvas sutikdavo su jos nuomone. Jis buvo jai atsidav�s ir darydavo visk�, ko tik ji įsigeisdavo. Mano tėvai buvo mylin�ios vienas kit� poros pavyzdys, ir a� neabejoju, kad ponas Gardneris su tuo sutiks. Tai buvo nuostabi vedusiųjų pora, tiesa, Oudeli?

��Tiesa, brangioji,�� kaip paprastai atsiliepė vyras.

��O k� �įryt veikia jūsų dukra, pone kapitone?

��Linda? I�ties ne�inau. Tikriausiai klajoja kur nors po sal�.

��Mano manymu, pone kapitone, ji labai gle�nutė mergaitė,�� nesustodama kalbėjo ponia Gardner.�� Jai reikia geros mitybos ir rūpestingos prie�iūros.

��Lindai nieko netrūksta,�� atkirto Kenetas Mar�alas ir nuėjo link vie�bu�io.

Patrikas Redfernas maudytis neskubėjo. Jis sėdėjo paplūdimyje, kone demonstratyviai �vilg�iodamas į vie�butį. Kuo toliau, tuo labiau jo nuotaika bjuro.

Pasirodė guvi ir linksma panelė Bruster.

Pa�nekesys sukosi apie t� patį, kaip ir kiekvien� dien�. Energing� amerikietės tratėjim� kartkartėm pertraukdavo bosinis senmergės amtelėjimas.

���iandien paplūdimys toks tu��ias,�� pagaliau įsiterpė ji.�� Turbūt visi i�vyko į ekskursijas?

��A� kaip tik �į ryt� sakiau savo vyrui,�� kaipmat pasigavo mintį ponia Gardner,�� kad mums reikėtų padaryti ekskursij� į Dartmur�. Tai visai netoli, o Dartmur� gaubia tiek romanti�kų istorijų. Taip norė�iau pamatyti katorgininkų kalėjim�... Jis, rodos, vadinasi Prinstaunas? Tiesa? Gal imkim ir numatykim �i� i�vyk� rytdienai. Gerai Oudeli?

��Taip, brangioji,�� atsakė ponas Gardneris.

��Ar jūs ketinate maudytis?�� pasiteiravo Erkiulis Puaro panelės Bruster.

��A� jau �į ryt� plaukiojau, ir ka�kas vos nesuskaldė man galvos pro vie�bu�io lang� sviestu buteliuku.

��Kokių baisių istorijų dabar nutinka!�� su�uko ponia Gardner.�� Viena labai gera mano draugė patyrė smegenų sukrėtim� dėl dantų pastos tūtelės. J� ka�kas i�metė pro lang� i� trisde�imt penkto auk�to, visai negalvodamas, kaip tai pavojinga. Ji gavo labai ger� kompensacij�.�� Ponia Gardner ėmė raustis tarp siūlų kamuolėlių.�� Man regis, Oudeli, kad a� nepasiėmiau nė vieno violetinio atspalvio kamuolėlio. Jį rasi mano miegamajame, komodoje, antrame, o gal tre�iame nuo vir�aus stal�iuje.

��Gerai, brangioji.

Ponas Gardneris atsistojo ir klusniai nuėjo ie�koti siūlų.

Jo nepavargstanti �mona kalbėjo toliau:

��Kartais a� manau,�� kreipėsi ji į garsųjį detektyv�, ��kad mes pernelyg toli pasistūmėjome į priekį. Visi tie didieji atradimai ir tos elektrinės bangos, kurių tikriausiai pilna atmosfera, mano manymu, labai veikia savijaut�. Atėjo metas naujai �monijos misijai. Sakykit, pone Puaro, ar jūsų nesudomino Piramid�ių prana�ystės.

��Nė kiek, ponia,�� atsakė Erkiulis Puaro.

��Patikėkit, jos tikrai labai įdomios. Pavyzd�iui, Maskva yra lygiai tūkstantį mylių į �iaur� nuo... nuo... Kaip tas miestas vadinasi?.. Rodos, Ninevija? Ta�iau bet kuriuo atveju jūs brė�iate apskritim� ir aptinkate pa�ių netikė�iausių dalykų. Ir juk niekas negalėtų patikėti, kad visa tai sugalvojo patys egiptie�iai be kokio nors auk�tesnio vadovavimo. O jeigu įsigilinti į skai�ių ir jų pasikartojimo teorij�, sunku nesuvokti, kaip tai ai�ku ir paprasta. Negaliu net įsivaizduoti, kad tuo būtų galima abejoti.

Ponia Gardner padarė efekting� pauz�, ta�iau nei Erkiulis Puaro, nei Emilė Bruster nepanoro dalyvauti diskusijoje. Ma�asis belgas tik liūdnai nu�velgė savo permirkusius batus.

��Negi, pone Puaro, jūs apsiav�s įbridote į vandenį? ��nustebusi paklausė panelė Bruster.

��Deja,�� atsiduso Erkiulis Puaro.�� Buvau priverstas.

��Kur �į ryt� dingo mūsų demoni�koji moteris?�� kaip įmanydama tyliau paklausė panelė Bruster.�� Gerokai vėluoja.

Ponia Gardner pakėlė akis nuo mezginio, kad geriau įsi�iūrėtų į Patrik� Redfern�.

��Visai kaip audros debesis,�� su�nab�dėjo jinai.�� Dieve mano, kokia nemaloni istorija. Įdomu, k� apie visa tai mano kapitonas Mar�alas. Toks simpatingas vyras�� ramus kaip tikras anglas. Niekada neparodo savo jausmų.

Patrikas Redfernas atsistojo ir ėmė neramiai vaik�tinėti po paplūdimį.

��Lyg tigras narve,�� sumurmėjo ponia Gardner.

Trijų akių porų stebimas, jaunasis vyras visai įdirgo. Jis jau atrodė nebe paniur�s, o įsiut�s�� tuoj sprogs.

Tyloje nuo kaimelio atsklido laikrod�io dū�ių aidas.

��Vėjas vėl pu�ia i� rytų,�� negarsiai i�tarė Emilė Bruster.�� Geras �enklas i�girsti mu�ant ba�ny�ios laikrodį.

Stojo tyla, kuri truko tol, kol su violetinių siūlų kamuolėliu grį�o ponas Gardneris.

��Kur taip ilgai buvai ding�s, Oudeli?

��Atleisk, brangioji, ta�iau reikiamos spalvos siūlų komodoje nebuvo. A� juos radau spintoje, ant lentynos.

���ia tai bent! Bū�iau galėjusi prisiekti, kad padėjau juos į komod�. Laimė, neketinu to įrodinėti teisme. Bet a� mirtinai kankinuosi, kai neprisimenu, kur k� padėjau.

��Ponia Gardner s��ininga kaip reta,�� paskelbė ponas Gardneris. V

Po kokių penkių minu�ių Patrikas Redfernas kreipėsi į Emil� Bruster:

��Ar neketinate �iandien pairkluoti, panele Bruster? Mielai plauk�iau kartu su jumis.

��Gerai,�� �irdingai atsakė panelė Bruster.

��Apiplaukime vis� sal�,�� pasiūlė Redfernas.

��Ka�in ar spėsim?�� panelė Bruster pa�velgė į laikrodį.�� Puiku, dar nėra nė pusės dvylikos. Tada plaukiam.

Jie nuėjo kartu per paplūdimį prie vandens, ir Patrikas Redfernas pirmas sėdo prie irklų. Valtis skriete nuskriejo į priekį.

���aunu,�� pagyrė jį Emilė Bruster,�� Tik pa�iūrėsime, kaip ilgai i�laikysit tokį temp�?

Patrikas Redfernas tik smagiai nusijuokė. Jo nuotaika pagerėjo.

��Manau, kad grį��s turėsiu puiki� pūslių kolekcij� ant delnų.�� Jis krestelėjo galv�, atmesdamas nuo kaktos tamsius plaukus.�� Dieve, koks oras! Nėra nieko nuostabesnio negu vasari�kos dienos Anglijoje.

��Nėra nieko nuostabesnio u� Anglij�,�� grie�tai patikslino jo mintį Emilė Bruster.�� Tai vienintelė vieta pasaulyje, kurioje verta gyventi.

��Visi�kai su jumis sutinku, panele Bruster.

Jie i�plaukė i� u�utekio, pasuko į vakarus ir nuirklavo palei pakrantės uolas.

���iandien Saulėtajame ky�ulyje, regis, nieko nėra,�� �velgdamas ta kryptimi pasakė Patrikas Redfernas.�� O ne, ka�kas yra! Matote skėtį? Kas tai galėtų būti?

��Tikriausiai panelė Danli,�� tarė Emilė Bruster.�� Ji turi tokį japoni�k� daik�iuk�.

Nenutoldami nuo kranto, jie plaukė toliau. Kairėje plytėjo atvira jūra.

��Geriau reikėjo plaukti kita kryptimi,�� nutraukė neilgai trukusi� tyl� panelė Bruster.�� Dabar reikia irkluoti prie� srov�.

��Tai kas! Kelis kartus plaukiojau �ia ir nieko ypatingo nepastebėjau. Be to, į kit� pus� irtis negalėjome, nes damba �iuo metu neu�lieta.

��Priklauso nuo potvynio auk��io. Ta�iau ka�kokia srovė �ia turėtų būti, nes daug kartų girdėjau, kad Elfų įlankoje pavojinga toli plaukti į jūr�.

Patrikas Redfernas uoliai irklavo, tuo pat metu atid�iai ap�iūrinėdamas pakrantės uolas.

��valgosi Mar�alo �monos,�� staiga toptelėjo Emilei Bruster.�� Todėl ir sumanė plaukt su manimi. Ji nepasirodė �į ryt� paplūdimyje, todėl jam ir parūpo, kas gra�uolei nutiko. Gal ji ty�ia �aid�ia�� kaitina jo jausmus?�

Jie aplenkė a�trų ky�ulį, i� pietų pusės dengiantį fantasti�kų uolų apkra�tuot� Elfų įlank�. Po pietų �ia da�nai būdavo rengiami piknikai, bet i� ryto, kol paplūdimio neap�viesdavo saulė, Elfų įlankoje ma�ai kas lankydavosi.

Ta�iau �į kart� ka�kas jau buvo �ia įsitais�s. Patrikas Redfernas krūptelėjo, atbuliniu yriu pristabdė valtį, ta�iau netrukus susitvardė.

��Hm, kas ten galėtų būti?�� apsimestinai ramiu tonu paklausė jis.

��Ar tik ne ponia Mar�ai,�� �altai i�tarė Emilė Bruster.

��Tikrai ji!�� lyg padar�s atradim�, su�uko Redfernas ir pasuko valtį kranto link.

��Negi ketinate plaukti prie kranto?�� u�protestavo Emilė Bruster.

��Juk turime dar daug laiko,�� skubiai i�tarė Patrikas Redfernas ir nutildė j� naiviu, maldaujamu �vilgsniu, primenan�iu įkyrų �unį.

�Visai ji u�valdė t� varg�elį,�� pamanė Emilė Bruster.�� Nieko nepadarysi. Reikia laiko.�

Valtis greitai artėjo prie kranto. Arlena Mar�ai gulėjo paplūdimyje, veidu įsikniaubusi į jūrinį garg�d�, atmetusi į �alis rankas. Netoliese buvo matyti balta valtelė.

Emilė Bruster �iek tiek sunerimo. Jai kilo įspūdis, kad �velgia į ka�k� gerai pa�įstama, bet tam tikra prasme labai keista. Prireikė kelių minu�ių suvokti, kas �ia neįprasta. Arlena Mar�ai gulėjo besideginan�ios poilsiautojos poza, kaip ne kart� buvo dariusi paplūdimyje prie�ais vie�butį. Įdeg�s bronzinis kūnas tysojo paslikas, galv� ir kakl� dengė �alia skrybėlaitė.

Ta�iau Elfų įlankos paplūdimys nebuvo ap�viestas saulės, ir dar kelet� valandų ji neturėjo vir� jo pasirodyti. Rytais �e�ėliai nuo kyban�ių uolų dengė paplūdimį. Emil� Bruster sukaustė keistas jausmas.

Po valties dugnu sugurg�dėjo pakrantės akmenukai. Patrikas Redfernas �ūktelėjo :

��Sveika, Arlena!

T� akimirk� Emilės Bruster nuojauta įgavo konkre�i� form�, nes nejudrus kūnas nevirptelėjo ir nesureagavo.

Emilė pamatė, kaip kei�iasi Patriko Redferno veidas. Jis i��oko i� valties, o ji jam i� paskos. Bendromis pastangomis jie i�tempė valtį ant kranto, paskui nubėgo per paplūdimį link tos vietos, kur po uolomis gulėjo nejudri balta �mogaus figūra. Patrikas atbėgo pirmas, bet ir Emilė Bruster tuoj atsirado �alia.

Lyg sapne ji �velgė į bronzines rankas bei kojas, balt� maudymosi kostiumėlį su gilia i�kirpte ant nugaros, i� po �alios skrybėlaitės i�sprūdusias rusvų plaukų sruogas... Ji atkreipė dėmesį į nenatūrali� atmestų rankų padėtį... Pajuto, kad taip gulėti be galo nepatogu, bet kūnas nejuda...

Staiga i�girdo Patriko bals�... veikiau siaubo kupin� �nab�desį. Jis suklupo prie gulin�io kūno... palietė rank�... pla�tak�...

��Gailestingasai Dieve, ji... mirus,�� i�sprūdo trūk�iojantis �nab�desys.

Kilstelėj�s skrybėlait�, jis pa�velgė į kakl�.

��O Dieve! Ji pasmaugta... ji negyva...VI

Pana�iais atvejais laikas tarsi sustoja. Apimta keisto nerealumo jausmo, Emilė Bruster i�girdo save sakant:

��Negalima nieko liesti, kol... kol neatvyks policija.

��Taip... taip... negalima...�� automati�kai pakartojo Patrikas Redfernas ir tuoj pat pridūrė vos girdimu skausmingu balsu:�� Kas? Kas? Kas galėjo nu�udyti Arlen�? Ne! Tai netiesa! Ji nepasmaugta. To negali būti!

Emilė Bruster tik palingavo galv�. Ji ne�inojo, k� atsakyti. Pakui i�girdo gilų įkvėpim� ir vos tramdom�, augantį įtū�į balse:

��O Dieve! Kad man į rankas pakliūtų tas, kas taip padarė!

Emilė Bruster sudrebėjo. Vaizduotės akimis i�vydo u� did�iulių riedulių besislapstantį �udik�. Paskui i�girdo save pa�i� sakant:

��Kas tai padarė, tikriausiai jau dingo i� �ia. Mes privalom i�kviesti policij�. Turbūt...�� Ji akimirk� susvyravo.�� Vienam i� mudviejų reiktų... likti prie kūno.

��A� liksiu,�� nusprendė Patrikas Redfernas.

Emilė Bruster lengviau atsiduso. Jai būtų buv� nemalonu prisipa�inti esant baile, ta�iau ji pajuto palengvėjim�, kad jai nereikia likti paplūdimyje vienai, galutinai nei�sisklaid�ius nuojautai, kad �udikas dar gali būti netoliese.

��Gerai,�� tarė ji.�� A� skubėsiu kiek įmanydama. Plauksiu valtimi, nes tais laiptais tikrai neu�lip�iau. Lederkomb Bėjuje yra konsteblis.

��Taip... taip...�� automati�kai atsakė Patrikas Redfernas.�� Turbūt taip bus geriausia.

Energingai irkluodama, Emilė Bruster tolo nuo kranto ir matė, kaip Patrikas Redfernas suklupo �alia negyvos moters ir u�sidengė veid� rankomis. Jo poza dvelkė tokiu tragizmu, kad Emilė neju�ia pajuto jam gailestį. Patrikas buvo pana�us į i�tikim� �unį prie �eimininko lavono.

Ta�iau sveikas protas, kurio Emilė Bruster nestokojo, netrukus pa�nab�dėjo jai: �Tai, kas įvyko,�� pati geriausia i�eitis ir jam, ir jo �monai, ir ponui Mar�alui su dukterimi. Ai�ku, varg�elis pats �ito kol kas suvokti negali.�

Emilė Bruster buvo viena i� tų moterų, kurios, atsidūrusios sunkioje situacijoje, visada energingai ie�ko i�eities.

5 SKYRIUS

Inspektorius Kolgeitas stovėjo nugara į uol� ir laukė, kol policijos gydytojas ap�iūrės Arlenos kūn�. Kiek tolėliau stovėjo Patrikas Redfernas ir Emilė Bruster.

Prie� tai klūpoj�s, gydytojas Nizdenas staigiai atsistojo ir tarė:

��Pasmaugta... ir tas, kas tai padarė, buvo labai stiprių rankų. Nėra jokių prie�inimosi �enklų. Ji buvo u�klupta netikėtai. Hm... Bjaurus dalykas.

Emilė Bruster dirstelėjo į auk� ir greitai nusuko akis. Kraupus vaizdas! Veidas pamėl�s ir perkreiptas.

��Na, o mirties laikas?�� paklausė inspektorius Kolgeitas.

��Mirties laikas?�� dirgliai pakartojo gydytojas Nizdenas.�� Be skrodimo sunku pasakyti. Reikia atsi�velgti į daugyb� veiksnių. Taip, dabar be penkiolikos pirma. Kada radote kūn�.

Patrikas Redfernas, į kurį buvo kreiptasi, atsakė dvejodamas:

���iek tiek prie� dvylikt�. Tiksliai ne�inau.

��Lygiai be penkiolikos dvylikt� mes pamatėme, kad ji mirusi,�� patikslino panelė Bruster.

��Ai�ku... Jūs atplaukėte valtimi. Kada pamatėte, jog ka�kas guli paplūdimyje?

��Many�iau, kad apiplaukėme ky�ulį prie� kokias penkias �e�ias minutes,�� atsakė Emilė Bruster.�� Teisingai?�� perklausė ji Redferno.

��Taip... turbūt... apytikriai,�� sumurmėjo jis.

��Jis jos vyras?�� pa�nab�domis paklausė gydytojas Nizdenas inspektorių.�� Ne? O taip, a� apsirikau. Nors tai visai suprantama, matant, kaip jis sielvartauja.�� Ir tuoj pat garsiai oficialiu tonu pridūrė:�� Vadinasi, jūs pamatėte j� be dvide�imt dvylikt�. �inoma, mirtis j� i�tiko kiek anks�iau. Sakykim, tarp to laiko ir vienuoliktos... Ne anks�iau kaip be penkiolikos vienuolikt�.

Inspektorius Kolgeitas energingai u�vertė bloknot�.

��Dėkoju,�� tarė jis.�� Tai labai vertinga informacija. Laikas apribojamas nepilna valanda.

Jis kreipėsi į panel� Bruster:

��Apie jus, liudytojus, mes �inome tiek, kiek reikia. Jūs esate panelė Emilė Bruster, o jūs�� ponas Patrikas Redfernas. Abudu apsistoj� �Linksmojo Rod�erio� vie�butyje. Jūs atpa�inote nu�udyt�j� ir patvirtinote, kad ji�� ten pat, kur ir jūs, gyvenan�io kapitono Mar�alo �mona. Teisingai?

Patvirtindama jo �od�ius, Emilė Bruster linktelėjo.

��Tada grį�tame į vie�butį,�� pasakė inspektorius ir pa�velgė į konsteblį.�� Jūs, Houksai, liksite �ia ir nieko neįeisite į paplūdimį. Netrukus atsiųsiu jums į pagalb� Filips�. II

���ia tai bent!�� su�uko pulkininkas Vestonas.�� Nesitikėjau jus �ia rasti!

Erkiulis Puaro mandagiai atsakė į Devono grafystės policijos vyriausiojo komisaro pasveikinim� ir tylesniu balsu pridūrė:

��Taip... taip... Daug metų prabėgo nuo tos istorijos �en Lu.

��Bet a� jos nepamir�au,�� atsakė pulkininkas Vestonas.�� Niekas gyvenime nebuvo man�s taip nustebin�s. Ypa� įsiminiau jūsų mintį apie netikras laidotuves. Fantasti�ka! Ir visi�kai netipinga.

��Tout de meme, mon Colonel10,�� pasakė �ymusis detektyvas.�� Viskas buvo atlikta puikiai, ar ne?

��Na, taip...�� nery�tingai pripa�ino policijos komisaras.�� Bet to paties galėjome pasiekti ir įprastesniais būdais.

��Galbūt, pone pulkininke,�� diplomati�kai sutiko Erkiulis Puaro.

���tai ir vėl jūs esate ten, kur įvyko �mog�udystė,�� atkreipė dėmesį pulkininkas Vestonas.�� Gal jau turite apie tai savo nuomon�?

��Nieko konkretaus,�� lėtai atsakė Puaro.�� Tik kai kurių įdomių spėlionių.

��Ar padėsite mums?

��Jeigu tik jūs, pulkininke, leisite.

��Mielas drauge, a� bū�iau labai patenkintas. Kol kas �inau taip ma�ai, kad net negaliu nuspr�sti, ar pavesti �į tyrim� Skotlend Jardui. I� pirmo �vilgsnio atrodo, kad �udikas turėtų būti netoliese. Antra vertus, privalom nei�leisti i� akių fakto, kad �ia susirink� nepa�įstantys vienas kito �monės. Reikės kreiptis į London� ir daugiau su�inoti tiek apie juos, tiek apie galimus �mog�udystės motyvus.

��Teisingai,�� pritarė Erkiulis Puaro.

��Pirmiausia reiktų nustatyti, kas paskutinis matė �uvusi� moterį gyv�. Kambarinė jai atne�ė pusry�ius devint�. Budinti apa�ioje pastebėjo, kad apie de�imt�jį i�ėjo i� vie�bu�io.

��Mano drauge,�� tarė Erkiulis Puaro.�� Man regis, kad a� esu kaip tik tas, kurio jūs ie�kote.

��Jūs matėte poni� Mar�ai �į ryt�? Kada?

��Penkios minutės po de�imtos. Padėjau jai nustumti valtel� į vandenį.

��Ji i�plaukė valtele?

��Taip.

��Viena?

��Taip.

��Ar pastebėjote, kokia kryptimi?

��U� ky�ulio ji pasuko į de�in�.

��Vadinasi, Elfų įlankos link.

��Taip.

��Kiek tada galėjo būti valandų?

��Valtelė i�nyko man i� akių penkiolika po de�imtos.

��Kol kas viskas ma�daug atitinka,�� pasakė pulkininkas Vestonas.�� Kiek, pone Puaro, jūsų manymu, reikia laiko nuplaukti iki Elfų įlankos?

��O ne, nesu �itos sferos �inovas. Valtimis a� nesinaudoju, jūros bangavimo vengiu. Bet manau, kad ten nusiirti reiktų kokio pusvaland�io.

��Ir man taip atrodo,�� tarė pulkininkas Vestonas.�� Turbūt ji neskubėjo ir prie Elfų įlankos kranto priplaukė, tarkim, be penkiolikos vienuolikt�. Taigi viskas atitinka.

��Kada, gydytojo manymu, j� i�tiko mirtis?

��Na, Nizdonas atsargus. I�vadų neskuba daryti. Ta�iau tvirtina, kad ne anks�iau kaip be penkiolikos vienuolikt�.

Erkiulis Puaro linktelėjo ir pridūrė:

��Privalau paminėti dar vien� detal�. I�plaukdama ponia Mar�ai papra�ė, kad a� niekam nepasaky�iau, jog j� ma�iau.

Pulkininkas Vestonas nusteb�s pa�velgė į ma��jį belg�.

��Negi jums tai atrodo verta dėmesio?�� paklausė jis.

��Mano galva, taip,�� patvirtino Erkiulis Puaro. Pulkininkas Vestonas patimp�iojo ūsų galelius. Po to tarė:

��Pone Puaro, jūs patyr�s �mogus. Pra�om pasakyti, k� manote apie nu�udyt�j� poni� Mar�ai. Kas ji per moteris?

Garsusis detektyvas �yptelėjo ir paklausė:

��Negi nieko apie j� nesate girdėj�?

��Girdėjau tik tai, k� �neka moterys,�� �altai atsakė policijos komisaras.�� Pana�ūs gandai, mano manymu, nei�vengiami. Bet kiek juose tiesos? Ar tarp jos ir to Redferno tikrai ka�kas buvo!

��Be jokios abejonės, taip.

��Jis atva�iavo paskui j�?

��Yra pagrindo taip manyti.

��O vyras? Ar jis �inojo apie �į roman�? Kaip jis jautėsi?

��Nelengva numanyti, k� kapitonas Mar�alas manė arba jautė,�� m�sliai atsakė Erkiulis Puaro.�� Jis ne i� tų �monių, kurie turi įprotį atskleisti jausmus.

��Bet visai nesijaudinti juk negalėjo? Kaip manote?�� grie�tai paklausė pulkininkas Vestonas.

Erkiulis Puaro pritariamai linktelėjo.

��Taip, savaime suprantama,�� pasakė jis. III

Devono grafystės policijos komisaras su įgimtu jam taktu kreipėsi į vie�bu�io �Linksmasis Rod�eris� savinink� ir administrator� poni� Kasti. Poniai Kasti buvo ma�daug keturiasde�imt metų, jos chna da�yti plaukai buvo ry�kiai rudi, biustas�� įspūdingų matmenų, o kalbos maniera�� mandagiai į�ūli.

��Ir kodėl tai nutiko kaip tik mano vie�butyje?�� su�uko ji.�� Iki �iol tai buvo pati ramiausia vieta. Visi �ia atvykstantys �monės tokie puikūs. Niekada jokių skandalų, jeigu galima taip i�sireik�ti. �Linksmasis Rod�eris� labai skyrėsi nuo tų did�iųjų vie�bu�ių, kurių pilna �en Lu.

��Tikrai, ponia Kasti,�� pritarė pulkininkas Vestonas.�� Bet net pa�iuose geriausiuose, puikia reputacija garsėjan�iuose vie�bu�iuose visko pasitaiko.

��A� neabejoju, kad inspektorius Kolgeitas patvirtins mano �od�ius,�� kalbėjo toliau ponia Kasti, i�rai�kingai dirs�iodama į labai oficiali� i�rai�k� nutaisiusį sėdintį inspektorių.�� Dėl įstatymų laikymosi, ypa� dėl nekilnojamojo turto, a� esu labai skrupulinga. Niekada neleidau sau nukrypti nė per nago juodym�.

��Visi�kai esu tuo įsitikin�s,�� pripa�ino pulkininkas Vestonas.�� Mes tikrai, ponia Kasti, jūsų niekuo nekaltiname.

��Ta�iau toks incidentas meta �e�ėlį mano įstaigai, ��jaudinosi ponia Kasti, o jos įspūdingas biustas kilnojosi.

��Baisu ir pagalvoti apie įkyrių rėksmingų smalsuolių minias! �inoma, į sal� įleid�iami tik vie�bu�io sve�iai, bet vis tiek kitame krante rinksis �monės ir pir�tais rodys į mano vie�butį.�� Ji net sudrebėjo i� pasibjaurėjimo.

Inspektorius Kolgeitas pasinaudojo proga pakreipti pa�nekesį reikiama linkme.

��Ponia, jūs u�siminėte, kad į sal� gali patekti tik vie�bu�io gyventojai. K� jūs darote, kad neįleistumėte pa�alinių?

��A� tuo labai rūpinuosi.

��Suprantu. Bet kaip t� atliekate? Vasar� vis� apylink� u�plūsta įkyrių kaip musės turistų minios.

Ponia Kasti ir vėl sudrebėjo.

��Kal�iausi tie turistiniai autobusai,�� pasakė ji.�� Kart� a� suskai�iavau a�tuoniolika autobusų, sustojusių prie dambos Lederkomb Bėjaus pusėje. Tik pamanykit�� a�tuoniolika!

��Tikiu, bet mes kalbame apie būdus, kurių jūs, ponia Kasti, imatės, kad neįsileistumėt svetimų.

��Tai�� lentelės su draud�iamais u�ra�ais. O per potvynį sal� nuo Lederkomb Bėjaus atskiria vanduo.

��O kai nėra potvynio?

Ponia Kasti paai�kino, kad damb� nuo salos skiria vartai su u�ra�u: �Linksmojo Rod�erio� vie�butis. Privati nuosavybė. Pa�aliniams įeiti draud�iama.� Abiejose dambos pusėse�� i� jūros ky�an�ios uolos, ir prasigauti pro jas neįmanoma.

��Bet ar negalima sėsti į valtį, apiplaukti sal� ir i�lipti vienoje i� įlankų? To u�drausti jūs negalite. Teis� naudotis paplūdimiais turi visi ir gali ten atsidurti tarp potvynio ir atoslūgio.

Ponia Kasti paai�kino, kad taip atsitinka be galo retai. Valtį galima i�sinuomoti Lederkomb Bėjaus prieplaukoje, bet nuo ten iki Kontrabandininkų salos toli, o norint atplaukti iki �uvėdrų arba Elfų įlankos, reikia irkluoti prie� stipri� srov�. Prie paplūdimių, u�lipus kopė�iomis į vir�ų, taip pat yra įspėjamosios lentelės. O pagrindinį vie�bu�io paplūdimį, esantį ar�iausiai Lederkomb Bėjaus, vis� laik� stebi D�ord�as arba Viljamas.

��Kas tie D�ord�as ir Viljamas?

��D�ord�as atsakingas u� visk�, kas susij� su paplūdimiais. Viljamas�� sodininkas. Jis pri�iūri takelius, teniso kortus ir vis� vie�bu�io aplink�.

��Situacija ai�kėja,�� nekantriai i�tarė pulkininkas Vestonas.�� Tvirtinti, kad niekas negali patekti į sal�, tikrai negalima. Ta�iau kiekvienas, paband�s t� daryti, rizikuoja... bent jau būti pastebėtas. Manau, kad mums teks �nektelėti su Viljamu ir D�ord�u.

��Mums labai įkyri ekskursantai,�� kalbėjo toliau ponia Kasti.�� Tai triuk�mingos gaujos, pri�iuk�linan�ios damb� ir gretimas uolas, visur primėtan�ios apelsinų �ievelių ir cigare�ių pakelių. Ir dar man baisu, pagalvojus, kad vienas i� jų galėjo būti �udikas. Dievulėliau! Koks siaubas! Tokia moteris, kaip ponia Mar�ai, nu�udyta... dar baisiau... pasmaugta...�� ponia Kasti pati nustebo, kad rado jėgų i�tarti �į �odį, ta�iau tam prireikė mil�ini�kų pastangų.

��Taip,�� raminamu balsu i�tarė inspektorius Kolgeitas.�� Bjauri istorija.

��O laikra��iai!�� atsiduso ponia Kasti.�� Mano vie�butis paklius į laikra��ius!

���iaip ar taip, bus savoti�ka reklama,�� liūdnai �yptelėjo inspektorius.

Ponia Kasti taip i�sitempė, kad jos krūtinė pakilo, o banginio ūsų korsetas sutra�kėjo.

��Pone inspektoriau,�� prabilo ji,�� tokios reklamos mums nereikia!

��Norė�iau jūsų, ponia Kasti, kai ko paklausti,�� gyvai įsiterpė pulkininkas Vestonas.�� Gal atsine�ėte �iuo metu jūsų vie�butyje apsistojusių sve�ių s�ra��?

��Savaime suprantama, pone pulkininke.

Devono grafystės policijos komisaras akimis perbėgo vie�bu�io registracijos knygos i�ra��. Tada pa�velgė į Erkiulį Puaro, kuris buvo ketvirtas ponios Kasti kabinete susirinkusios bendrijos narys.

��Tikiuosi, pone Puaro, kad �iuo klausimu galėsite nema�ai mums padėti.�� Jis akimis perbėgo pavard�ių s�ra��.�� O kur sura�ytas personalas?

Ponia Kasti padavė kit� lap�.

��Vie�butyje dirba keturios kambarinės, vyriausiasis kelneris, trys jo padėjėjai ir barmenas Henris. Viljamui dar priklauso batų valymas. Yra virėja ir dvi jos talkininkės.

��K� jūs galite pasakyti apie kelnerius?

��Metrdotelis Albertas pas mane atėjo i� Plimuto �Vincento� vie�bu�io. Jis dirbo ten kelerius metus. Jo padėjėjai�� jau treji metai �ia, o vienas net ketveri. Henris aptarnauja bar� nuo pat vie�bu�io atidarymo. Jis visai kaip savas.

Pulkininkas Vestonas linktelėjo galv� ir kreipėsi į inspektorių Kolgeit�:

��Atrodo, kad personalas rūpes�ių nekelia. �inoma, inspektoriau, jūs dar atskirai juos patikrinsite. Gerai, ponia, dėkoju jums,�� kreipėsi jis į vie�bu�io �eiminink�.

��Tai viskas?

��Kol kas... taip.

Ponia Kasti i�girg�dėjo i� kambario.

��Dabar svarbiausia,�� tarė pulkininkas Vestonas,�� apklausti kapiton� Mar�al�. IV

Kenetas Mar�alas sėdėjo ir tvirtai atsakinėjo į klausimus. Jis buvo ramus, tik veido i�rai�ka neįprastai rūsti. Pro lang� krintantys saulės spinduliai dar labiau ry�kino vyri�k� jo gro�į: i�rai�kingus veido bruo�us, tiesų mėlynų akių �vilgsnį, valing� lūpų linij�. Jo balsas buvo �emas ir malonus.

��A� puikiai suvokiu,�� pradėjo pulkininkas Vestonas,�� kokį baisų sukrėtim� jūs patyrėte. Ta�iau jums, be abejo, ai�ku, kad mums rūpi surinkti kuo įvairesn� informacij� per kuo trumpesnį laik�.

Kapitonas Mar�alas linktelėjo ir tarė:

��Suprantu, pone pulkininke. Klauskite.

��Ar ponia Mar�ai buvo jūsų antra �mona?

��Taip.

��Kiek laiko jūs buvote ved�?

��Susituokėm prie� ketverius metus.

��Kokia prie� tai buvo jos pavardė?

��Elena Stiuart. Kaip aktorė ji vadinosi Arlena Stiuart.

��Ji buvo aktorė?

��Taip. Reviu ir muzikinių spektaklių aktorė.

��Ar susituokusi ji paliko scen�?

��Ne. Tebevaidino. Metė darb� tik prie� pusantrų metų.

��Ar buvo kokia nors konkreti prie�astis?

��Ne,�� valandėl� pam�st�s atsakė Renetas Mar�alas.�� Ji tik pasakė, kad nuo visko pavargo.

��Ar tai nebuvo padaryta... hm... jums reikalaujant?

��Anaiptol!�� u�protestavo kapitonas Mar�alas ir suraukė antakius.

��Ar buvot patenkintas, kad po vedybų jūsų �mona tebevaidina scenoje?

Renetas Mar�alas �yptelėjo.

��Taip, a� norėjau, kad ji atsisakytų aktorės darbo. T� pripa�įstu. Ta�iau reikalauti nereikalavau.

��Ar tai nesukėlė kokių nors �eimyninių nesklandumų?

��Visi�kai jokių. Mano �mona visada galėjo elgtis kaip tinkama.

��Ir... jūsų santuoka buvo sėkminga?

��Tam tikra prasme,�� �altai atsakė Renetas Mar�alas.

Pulkininkas Vestonas kiek patylėjo. Po to paklausė:

��Kapitone Mar�alai, atleiskit, bet ar neįtariate, kas galėjo nu�udyti jūsų �mon�?

��Absoliu�iai nieko neįtariu,�� nedvejodamas atsakė kapitonas.

��Ar ji turėjo prie�ų?

��To neatmetu.

��Ar �inote...

��Pone pulkininke, supraskit mane teisingai,�� skubiai pertraukė jį kapitonas. Mano �mona buvo aktorė ir labai gra�i moteris. Vien �ios dvi prie�astys gali sukelti pavyd� ir neapykant�. Būdavo ir jaudinimosi, gaunant t� ar kit� vaidmenį, buvo ir konkurencijos su kitomis moterimis, nestigo neapykantos, pavydo, pyk�io, �iaurumo, intrigų! Bet niekada negalė�iau tvirtinti, kad bent vienas i� j� supusių �monių būtų ry��sis �mog�udystei.

��Kitais �od�iais tariant, jūs, pone Mar�alai, norit pasakyti, kad jūsų �monos prie�ai be i�imties buvo vien moterys?�� pirm� kart� į pa�nekesį įsiterpė Erkiulis Puaro.

Kenetas Mar�alas pa�velgė į ma��jį belg�.

��Taip. Drįstu daryti toki� prielaid�.

��O ar nepa�įstate kokio nors prie�i�kai nusiteikusio vyro?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

��Ne, nepa�įstu.

��Ar ji buvo anks�iau pa�įstama su kuo nors i� vie�bu�io gyventojų?

��Kiek man �inoma, tik su ponu Redfernu... Susitiko su juo ka�kokiame kokteilių vakarėlyje.

Pulkininkas Vestonas vėl padarė pauz�, lyg svarstydamas, ar toliau gvildenti �i� tem�. Galop pasirinko kit� taktik�.

��Grį�kime prie �io ryto,�� tarė jis.�� Kada jūs paskutinį kart� matėte savo �mon�?

Kiek pagalvoj�s, Kenetas Mar�alas atsakė:

��Ma�iau j� eidamas pusry�iauti...

��Atleisit... Jūs gyvenate atskiruose kambariuose?

��Taip.

��Kiek tada buvo valandų?

��Ma�daug devynios.

��K� ponia Mar�ai tuo metu veikė?

��Atplė�inėjo lai�kus.

��Ar ji k� nors pasakė?

��Nieko, kas būtų verta dėmesio... Pasisveikino... paminėjo gerus orus...

��Ar nepastebėjote jos elgesyje ko nors neįprasto?

��Ne, nieko neįprasto.

��Ar ji neatrodė nud�iugusi, prislėgta, susijaudinusi?

��Ne, a� nieko nepastebėjau.

��Ar ji jums k� nors pasakė apie lai�kų turinį?�� vėl įsiterpė Erkiulis Puaro.

Lengva �ypsena dar kart� perbėgo Keneto Mar�alo lūpomis:

��Kiek pamenu, ji u�siminė, kad ten vien s�skaitos.

��Jūsų �mona pusry�iaudavo lovoje?

��Taip.

��Tai jos įprotis?

��Taip, pastovus.

��Kada paprastai ji i�eidavo i� kambario?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��Tarp de�imtos ir vienuoliktos. Ma�daug prie� vienuolikt�.

��Ar nustebtumėt, jeigu ji būtų i�ėjusi i� vie�bu�io de�imt� valand�?�� pasiteiravo garsusis detektyvas.

��Be abejo. Ji retai anksti keldavosi.

��Bet �į ryt� ji nusileido į paplūdimį lygiai de�imt�. Kaip manote, kapitone Mar�alai, kodėl?

��Visi�kai neįsivaizduoju,�� pasigirdo �altas atsakymas.�� Tikriausiai... j� i�viliojo gra�ūs orai.

��Jūs ie�kojot �monos?

Kenetas Mar�alas kiek pasimuistė kėdėje.

��Vėl u�sukau pas j� po pusry�ių. Kambarys buvo tu��ias, ir tai mane nustebino.

��O tada nusileidot į paplūdimį ir paklausėt man�s, ar a� jos nema�iau? Taip?

��Na... taip... O jūs, pone Puaro, pasakėt,�� kiek pabrė�tinai i�tarė kapitonas Mar�alas,�� kad jos nematėte...

Erkiulis Puaro nekalta i�rai�ka �velgė Kenetui Mar�alui į veid�, �velniai glostinėdamas savo ilgus, labai i�puoselėtus ūsus.

��Ar buvo kokių nors ypatingų prie�as�ių ie�koti ponios Mar�ai de�imt� valand� ryto?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

Kapitonas Mar�alas skubiai nukreipė �vilgsnį į jį.

��Ne,�� atsakė jis.�� Tiesiog norėjau su�inoti, kur ji.

Vėl kiek patylėj�s, pulkininkas Vestonas pastūmėjo artėliau kėd� ir prabilo kiek kitu tonu:

��K� tik, kapitone Mar�alai, jūs paminėjote, kad jūsų �mona ir Patrikas Redfernas jau anks�iau buvo pa�įstami. Ar tai buvo artima pa�intis?

��Ar galiu u�sirūkyti?�� paklausė Kenetas Mar�alas ir ėmė raustis ki�enėse.�� Po velnių! Ka�kur nuki�au pypk�!

Erkiulis Puaro pasiūlė savo cigare�ių. U�sirūk�s kapitonas Mar�alas pasakė:

��Jūs, pone pulkininke, klausėte apie Redfern�. �mona man buvo minėjusi, kad jie susipa�ino ka�kieno surengtame kokteilių vakarėlyje.

��Vadinasi, tai buvo atsitiktinė pa�intis?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

��A� taip manau.

��Jei taip...�� pulkininkas Vestonas patylėjo.�� Man atrodo, kad pa�intis peraugo į artimesnius santykius.

��Tai jums taip atrodo!�� atkirto kapitonas Mar�alas.�� I� kur jums tai �inoma? Kas pasakė?

��Taip kalba visi vie�butyje.

Kenetas Mar�alas nukreipė �vilgsnį į ma��jį belg�. Valandėl� �velgė jam į veid� �alto įnir�io kupinomis akimis. Paskui tarė:

��Vie�bu�ių apkalbos visada suregztos i� melų!

��Galbūt. Bet man susiklostė įspūdis, kad ponas Redfernas ir jūsų �mona davė tokioms kalboms pagrindo.

��Kokio pagrindo?

��Juos da�nai matydavo drauge.

��Ir tai viskas?

��Bet jūs neneigiate, kad taip buvo?

��Gal ir buvo... A� asmeni�kai nekreipiau į tai jokio dėmesio.

��Jūs ne... atleiskit, pone kapitone... Jūs nekreipėte dėmesio į savo �monos draugyst� su ponu Redfernu?

��A� neturiu įpro�io kritikuoti �monos elgesį.

��Ir jūs �ia tema nesi�nekėjote? Jokia forma neprotestavote?

���inoma, ne.

��Net kai tai įgavo skandaling� pobūdį ir sukėlė pono Redferno ir jo �monos santykių at�alim�?

��A� �iūriu savo reikalų ir viliuosi, kad kiti �monės daro t� patį. Nekreipiu dėmesio nei į apkalbas, nei piktus lie�uvius.

��Ta�iau neneigsite, kad Patrikas Redfernas buvo įsimylėj�s jūsų �mon�?

��Gal ir buvo. Ja �avėjosi daugelis vyrų. Ji buvo labai gra�i moteris.

��Bet jūs įsitikin�s, kad tai nebuvo rimta?

��Jau sakiau, kad niekada apie tai nem�s�iau.

��O jeigu mes turime liudytoj�, kuris patvirtins, kad jų santykiai buvo labai artimi?

Vėl mėlynos Keneto Mar�alo akys įsmigo į Erkiulį Puaro. Ir vėl paprastai bejausmis jo veidas pasidarė nedraugi�kas.

��Jeigu jūs norit klausytis �itų pasakų, pra�om,�� i�tarė jis.�� Mano �mona negyva ir negali apsiginti.

��Vadinasi, jūs pats tomis apkalbomis netikite.

Pirm� kart� smulkūs prakaito la�ai i�mu�ė Keneto Mar�alo kakt�.

��A� neturiu įpro�io tikėti pana�iomis kalbomis,�� at�ovė jis.�� Ir ne�inau, ar jūs pasirinkote geriausi� būd� tai i�siai�kinti? Juk mano tikėjimas ar netikėjimas vargu ar pakeis ai�kų nu�udymo fakt�.

Niekam nespėjus atsakyti, prabilo Erkiulis Puaro.

��Pone Mar�alai, jūs kai ko nesuprantate. Toks dalykas kaip �akivaizdus nu�udymo faktas� neegzistuoja. Devyniais atvejais i� de�imties nu�udymas susij�s su aukos charakteriu ir gyvenimo aplinkybėmis. Nuo to, kad auka�� tiek vyras, tiek moteris�� buvo vienokio ar kitokio charakterio, priklauso, kodėl ji buvo pasirinkta! Ir, kol mes visi�kai tiksliai nenustatysime, kas per �mogus buvo Arlena Mar�ai, tol negalėsime i�siai�kinti, kas per �mogus j� nu�udė. �tai i� kur kyla būtinybė tiek daug jus klausinėti.

��Ar ir jūs �itaip manote?�� paklausė Mar�alas policijos komisar�.

Kiek padvejoj�s, pulkininkas Vestonas tarė:

��Na... tam tikru laipsniu... taip.

Kenetas Mar�alas nusijuokė ir pasakė:

��A� taip ir maniau, kad jūs su tuo nesutinkat. �ie ypatingi metodai�� tai pono Puaro stilius.

��Jūs tikrai galite did�iuotis, kad visi�kai man nepadėjote!�� �yptelėjo garsusis detektyvas.

��K� jūs norite pasakyti?

��Argi papasakojote mums k� nors apie savo �mon�? Absoliu�iai nieko. Mes i�girdome tik tai, kas ir taip kiekvienam krito į akį. Kad ji buvo gra�i, ir kad ja visi �avėjosi. Daugiau nieko.

Kapitonas Mar�alas tik gū�telėjo pe�iais.

��Jums visai galva susisukus nuo savų idėjų.�� tarė jis ir demonstratyviai kreipėsi į pulkinink� Veston�:�� Ar jūs, pone pulkininke, dar norėjote ko nors paklausti?

��Taip, kapitone. Pra�om tiksliai papasakoti, k� veikėt �į ryt�?

Kenetas Mar�alas linktelėjo. Jis ai�kiai laukė �io klausimo.

��Kaip paprastai...�� pradėjo jis,�� pusry�iauti nuėjau į valgom�jį ir ten perskai�iau laikra�tį. Jau minėjau, kad vėliau u�sukau į �monos kambarį ir jos neradau. Atėjau į paplūdimį, pama�iau pon� Puaro ir pasiteiravau, ar jis nematė mano �monos. Paskui greitai i�simaud�iau ir grį�au į vie�butį. Tada buvo... tuoj... buvo ma�daug be dvide�imt vienuolika. �inau, nes vie�bu�io poilsio kambaryje pa�iūrėjau į laikrodį�� jis rodė ma�iau negu be dvide�imt. Atėj�s į kambarį radau dar nebaigusi� tvarkytis kambarin�. Papra�iau j� kuo skubiau baigti. Man reikėjo atspausdinti kelet� lai�kų ir i�siųsti. Nusileidau �emyn ir bare persime�iau keliais �od�iais su Henriu. Į savo kambarį grį�au be de�imt vienuolika. Spausdinau lai�kus ir baigiau �į darb� ma�daug po valandos. Tada apsivilkau teniso kostium�, nes dvylikt� valand� ketinau eiti pa�aisti. I� vakaro mes buvome u�sisak� aik�tel�.

��Kas tie �mes�?

��Ponia Redfern, panelė Danli, ponas Gardneris ir a�. Lygiai dvylikt� a� buvau kortuose. Ten jau radau panel� Danli ir pon� Gardnerį. Ponia Redfern �iek tiek pavėlavo, ir mes �aidėme ma�daug valand�. Paskui grį�ome į vie�butį... ir man prane�ė... �ini�.

��Dėkoju, kapitone Mar�alai. Yra dar vienas ma�utis formalumas. Ar kas nors gali paliudyti, kad jūs ra�ėte ma�inėle savo numeryje nuo... hm... be de�imt vienuoliktos iki be de�imt dvyliktos?

Kenetas Mar�alas vėl �yptelėjo.

��Gal jūs įtariate, kad a� pats nu�ud�iau savo �mon�? K� gi. Kambarinė tvarkė gretim� kambarį. Ji turėjo girdėti ra�omosios ma�inėlės stuksenim�. Be to, yra ir lai�kai. Dėl to siaubingo įvykio nespėjau jų i�siųsti. Man regis, jie gali būti ne blogesnis įrodymas negu kiti.

Jis i�siėmė i� ki�enės tris vokus su u�ra�ytais adresais, ta�iau be pa�to �enklų.

��Beje, jų turinys konfidencialus, ta�iau kai kalbama apie �mog�udystės tyrim�, esu priverstas perduoti juos policijai. Juose yra tam tikrų �monių s�ra�ai ir įvairios finansinės ataskaitos. Jeigu duosite kam nors i� savo �monių perspausdinti �iuos lai�kus, �is darbas jiems u�ims ne ma�iau kaip valand�.�� Kapitonas Mar�alas padarė trump� pauz�.�� Tikiuosi, dabar jūs patenkinti?

��Tai neturi nieko bendro su įtarinėjimu,�� �velniai pasakė pulkininkas Vestonas. Mes papra�ysime visų, esan�ių saloje, pasiai�kinti, kur jie buvo nuo be penkiolikos vienuoliktos iki be dvide�imt dvyliktos.

��Suprantu,�� atsakė Renetas Mar�alas.

��Ir �tai dar kas, pone kapitone,�� tarė Vestonas.�� Ar jūs �inote, kaip jūsų �mona tvarkė savo nuosavyb�?

��Jūs turite galvoje testament�? Nemanau, kad ji kada nors būtų ra�iusi testament�.

��Ta�iau nesate tuo įsitikin�s?

��Jos advokatai yra Beketas, Marketas ir Eplgudas Londone, Bedford Skvere. Jie tvarkė visas jos sutartis ir kitus dokumentus. Ta�iau a� beveik įsitikin�s, kad mano �mona niekada nera�ė testamento. Kart� ji man pasakė, kad vien �i mintis kėliajai �iurp�.

��Vadinasi, jeigu ji mirė nepalikusi testamento, jūs, kaip jos vyras, paveldite vis� jos turt�.

��Manau, taip.

��Ar jūsų �mona turėjo artimų giminai�ių?

��Turbūt, ne. Bent jau niekada jų neminėjo. �inau, kad tėvų neteko vaikystėje ir kad neturėjo nei brolių, nei seserų.

��Tikriausiai jos palikimas nėra didelis?

��Anaiptol,�� ramiai paprie�taravo Renetas Mar�alas.�� Vos prie� dvejus metus senas mano �monos draugas, seras Robertas Erskinas, mirdamas paliko jai did�i�j� dalį savo turto. Kiek man �inoma, �i suma siekia ma�daug penkiasde�imt tūkstan�ių svarų.

Iki tol kaip kuolas sėdėj�s inspektorius Kolgeitas krūptelėjo, greitai pa�velgė į kapiton� Mar�al� ir skubiai paklausė:

��Vadinasi, kapitone Mar�alai, jūsų �mona buvo labai turtinga?

Kenetas Mar�alas tik gū�telėjo pe�iais.

��Manau, kad taip.

��Ir vis tiek tvirtinate, kad ji nepaliko testamento?

���ito paklauskite jos advokatų. A� asmeni�kai manau, kad ji testamento nepara�ė. Kaip sakiau, ji manė, kad tai blogas �enklas.

Kurį laik� niekas nepratarė nė �od�io, paskui Kenetas Mar�alas pasiteiravo:

��Kuo dar galiu pasitarnauti?

��A� klausimų neturiu,�� papurtė galv� pulkininkas Vestonas.�� O jūs, inspektoriau Kolgeitai? Ne? Tada, kapitone Mar�alai, leiskite jums dar kart� i�reik�ti u�uojaut� dėl jus i�tikusios skaud�ios nelaimės.

Kenetas Mar�alas tankiai sumirksėjo.

��Dėkoju,�� trūk�iojamai i�tarė jis ir i�ėjo. V

Kambaryje lik� trys vyrai i�rai�kingai susi�valgė.

Pirmasis prabilo pulkininkas Vestonas:

��Kietas rie�utėlis, ar ne? I� jo nieko nei�gausi. K� jūs, inspektoriau Kolgeitai, apie jį pasakysite?

Inspektorius tik skėstelėjo rankomis.

��Sunku k� nors pasakyti. Jis ne i� tų �monių, kurie atsiveria. Kaip liudytojai, tokie da�nai padaro blog� įspūdį, nors ir nepelnytai. Kartais jie neapsakomai ken�ia, bet to neparodo. Pana�us elgesys baigėsi tuo, kad teismas Voleso byloje paskelbė nuosprendį: �Kaltas�. Jokių įrodymų nebuvo, ta�iau prisiekusieji negalėjo patikėti, kad �mon� prarad�s �mogus gali apie tai ramiai kalbėti.

Pulkininkas Vestonas kreipėsi į ma��jį belg�:

��K� jūs, pone Puaro, pasakysite?

Garsusis detektyvas tik skėstelėjo rankomis.

��K� �ia pasakysi?�� atsiduso jis.�� U�sirakin�s devyniom spynom, u�sidar�s geldelėje kaip austrė. Jis i� karto pasirinko vaidmenį. Nieko negirdėjau, nieko nema�iau, nieko ne�inau!

��Privalom nustatyti nusikaltimo prie�astis,�� įsiterpė inspektorius Kolgeitas.�� Prie�astys gali būti pavydas arba pinigai. Pana�iais atvejais visada pirmiausiai įtariamas vyras. Tai visi�kai natūralu. Jeigu jis �inojo, kad tarp jo �monos ir kito vyro...

��A� įsitikin�s, kad jis tai �inojo,�� nutraukė jį Erkiulis Puaro.

��Kuo grind�iate tokį savo įsitikinim�?

��Matot, vakar vėlai vakare mudu �neku�iavomės su ponia Redfern Saulėtajame ky�ulyje. Grį�damas į vie�butį, a� pama�iau �it� porel�: poni� Mar�ai ir Patrik� Redfern�. O po kelių minu�ių sutikau ir kapiton� Mar�al�. Jo veidas buvo tiesiog akmeninis�� be jokios i�rai�kos. Nieko nebūtum jame įskait�s, visi�kai nieko! Tu��ias tu�tutėlis, jei suprantate, k� noriu pasakyti. Taip, jis puikiausiai visk� matė.

��K� gi... jeigu jūs taip sakote...�� dvejodamas i�tarė inspektorius Kolgeitas.

��A� nesakau. A� tuo neabejoju. Ta�iau to ma�a. Ar �inome, k� Kenetas Mar�alas jautė savo �monai?

���ini� apie jos mirtį i�klausė ramiai,�� pasakė pulkininkas Vestonas.

Erkiulis Puaro tik palingavo galv� ir nutaisė rūg��i� i�rai�k�.

��Kartais po tų ramių asmenų abejingumo kauke slypi skausmingiausi i�gyvenimai,�� atkreipė dėmesį inspektorius Kolgeitas.�� Laiko visk� savyje u�spaud�. Jis galėjo beproti�kai j� mylėti ir beproti�kai pavyduliauti. Tik jis yra ne i� tų, kurie parodo savo jausmus.

��Taip,�� m�sliai i�tarė Erkiulis Puaro,�� galimas daiktas. Kapitonas Mar�alas�� įdomi asmenybė. Mane asmeni�kai labai domina ir jo asmuo, ir jo alibi.

��Ra�omosios ma�inėlės alibi,�� trumpai nusijuok�s i�tarė pulkininkas Vestonas.�� K� apie tai pasakysite, Kolgeitai?

Inspektorius tik kilstelėjo akis į vir�ų.

��K� gi, alibi, jeigu taip galima i�sireik�ti, tam tikra prasme mane įtikina. Gal jis ir nėra pats geriausias, jei suprantat, k� turiu omeny. Na... bet jis tikrovi�kas. Jeigu kambarinė tvarkė gretim� kambarį ir girdėjo ra�omosios ma�inėlės stuksenim�, alibi bus patvirtintas, ir mums teks ie�koti toliau.

��Tikriausiai...�� sumurmėjo pulkininkas Vestonas.�� Tai kur jūs siūlot ie�koti? VI

Valandėl� Erkiulis Puaro ir du kiti vyrai m�stė.

Pirmas prabilo inspektorius Kolgeitas:

��Klausimo esmė tokia�� ar �udikas buvo pa�alietis, ar vie�bu�io gyventojas? Negaliu visi�kai atmesti aptarnaujan�io personalo, ta�iau nė akimirk� negaliu įsivaizduoti, kad kas nors būtų galėj�s prisidėti prie �mog�udystės. Ne. �ia įsipainioj�s arba vie�bu�io gyventojas, arba pa�alietis. �ia prielaida galime vadovautis. O toliau reikia rasti prie�astį. Grei�iausiai tai bus materialinė nauda. Ir man atrodo, kad vienintelis �mogus, kuriam būtų naudinga �i mirtis,�� ponas Mar�alas. Kita labai tikėtina ir svarbi prie�astis�� pavydas. Mano nuomone... jei geriau pagalvotume... ir atsi�velgtume į crime passionnl11...i�vada būtų viena�� tai įtikinamiausias nusikaltimo motyvas,�� u�baigė inspektorius Kolgeitas ir nusilenkė ma�ajam belgui.

Erkiulis Puaro pa�velgė į lubas ir sumurmėjo:

���ia tiek aistrų...

��Kapitonas Mar�alas tvirtina,�� kalbėjo toliau inspektorius Kolgeitas,�� kad jo �mona neturėjo prie�ų�� tikrų prie�ų. Niekada tuo nepatikėsiu! Mano nuomone, tokia moteris turėjo turėti daug ir pavojingų prie�ų. Ar ne taip, pone Puaro?

��Mais oui12 tikrai taip,�� pasigirdo atsakymas.�� Arlena Mar�ai mokėjo įsigyti prie�ų. Bet, man regis, prie�ų teorija kritikuotina, nes Arlenos Mar�ai prie�ai, kaip k� tik minėjau, buvo moterys.

���ia yra tiesos,�� suniurzgė pulkininkas Vestonas.�� Tada moteris būtų smeigusi peilį į nugar�, ir viskas būtų ai�ku.

���i teorija menkai tikėtina,�� priminė Erkiulis Puaro,�� kadangi moteris negalėjo įvykdyti �io nusikaltimo. Kokios yra medicininės i�vados?

��Nizdenas įsitikin�s, kad j� pasmaugė vyras,�� atsakė policijos komisaras � Didelės rankos, galingas gniau�tas. Tik nepaprastai stipri moteris būtų galėjusi t� padaryti. Bet tai sunkiai tikėtina.

Puaro linktelėjo.

��Visi�kai teisingai. Arsenikas arbatos puodelyje... dė�utė apnuodytų saldainių... peilis... net pistoletas... Bet pasmaugti? Ne! Reikia ie�koti vyro. Ta�iau i� karto susiduriame su sunkumais. Vie�butyje tėra du �monės, trok�tantys pa�alinti i� kelio Arlen� Stiuart. Bet abu �ie asmenys�� moterys.

��Viena i� jų�� turbūt Redferno �mona?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

��Taip. Poniai Redfern galėjo ateiti į galv� mintis u�mu�ti Arlen� Stiuart. Ji tam turėjo tikrai rimt� pagrind�. Ir, mano manymu, �i moteris būtų galėjusi nu�udyti. Tik ne tokiu būdu. Kad ir kokia ji nelaiminga, kamuojama pavydo, a� vis dėlto nepasaky�iau, kad ji galėtų patirti galing� jausm�. Meilėje ji i�tikima ir atsidavusi, bet nemanau, kad aistringa. Todėl, kaip sakiau, arsenikas arbatos puodelyje�� įmanoma. Bet pasmaugti? Nemanau. Ponia Redfern tiesiog fizi�kai neįstengtų to padaryti. Jos pla�takos laibos ir gle�nos. Tikriausiai, visi t� pastebėjote?

Pulkininkas Vestonas pritariamai linktelėjo.

���į nusikaltim� padarė ne moteris,�� tarė jis.�� Tai vyro darbas.

Inspektorius Kolgeitas reik�mingai kostelėjo.

��Leiskite, pone pulkininke, pateikti tam tikr� darbo hipotez�,�� pasakė jis.�� Tarkim, kad prie� suartėdama su tuo ponu Redfernu, Arlena Stiuart turėjo roman� su ka�kuo, k� mes pavadinsime Iksu. Jinai meta Iks� dėl Redferno. Įtū��s Iksas i� pavydo kraustosi i� proto. Jis atseka paskui j�, įsikuria ka�kur netoliese, nusigauna į sal�... na... ir atlieka savo juod� darb�. Juk tai įmanoma?

��Taip,�� pripa�ino pulkininkas Vestonas,�� įmanoma. Ir jei taip, t� nebus sunku nustatyti. Ar Iksas pės�iomis atkeliavo į sal�, ar atplaukė valtimi? Labiau tikėtina, kad valtimi. Vadinasi, ka�kur turėjo j� i�sinuomoti. Patikrinkit tai.�� Paskui jis pasisuko į Erkiulį Puaro ir paklausė:�� O k� jūs manote apie inspektoriaus Kolgeito versij�?

��Joje per daug vietos atsitiktinumams,�� lėtai atsakė Erkiulis Puaro.�� Be to, �is paveikslas neatitinka tikrovės. Niekaip negaliu įsivaizduoti to Ikso... įtū�usio, pavyduliaujan�io, einan�io i� proto.

��Bet vyrai tikrai dėl jos prarasdavo savitvard�.,�� paprie�taravo inspektorius Kolgeitas.�� �tai, pavyzd�iui, Redfernas.

��Tikrai... taip... Bet vis dėlto...

Inspektorius Kolgeitas klausiamai pa�velgė į jį. Erkiulis Puaro papurtė galv�.

���ia slypi ka�kas,�� tarė jis suraukdamas antakius,�� k� mes praleidome...

6 SKYRIUS

Pulkininkas Vestonas sėdėjo palink�s vir� vie�bu�io sve�ių s�ra�o ir balsu skaitė:

Majoras Kauenas su �mona,

Panelė Pamela Kauen,

Ponaitis Robertas Kauenas,

Ponaitis Evanas Kauenas,

Raidalz Mauntas, Lederhedas.

Ponas ir ponia Mastermenai,

Ponas Edvardas Mastermenas,

Panelė D�enifer Mastermen,

Ponas Rojus Mastermenas,

Ponaitis Frederikas Mastermenas,

Malboro Aveniu 5, Londonas, Nort Vestas.

Ponas ir ponia Gardneriai,

Niujorkas.

Ponas ir ponia Redfernai,

Krosgeitsas, Seldonas, Prinsez Rizboras.

Majoras Beris,

Kardon Stritas 18, Sent D�eimsas, Londonas, Sent Vestas 1.

Ponas Horacijus Blatas,

Pikersgil Stritas 5, Londonas, Ist Serkes

Ponas Erkiulis Puaro,

Vaitheven Men�enzas, Londonas, Vestas 1.

Panelė Rozamunda Danli,

Kardigan Kortas 8, Vestas 1.

Panelė Emilė Bruster,

Sautgetsas, Sanberis prie Temzės.

Dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas,

Londonas.

Kapitonas Mar�alas su �mona,

Panelė Linda Mar�ai,

Apkot Men�enzas 73, Londonas, Saut Vestas 7.

Pulkininkas Vestonas baigė skaityti. Inspektorius Kolgeitas tarė:

��A� manau, pone pulkininke, kad pirm�sias dvi �eimas galime atmesti. I� ponios Kasti su�inojau, kad jos �ia atva�iuoja kiekvien� vasar�, o �į ryt� abi visai dienai i�plaukė į ekskursij�. Pasiėmė su savimi pietus. Burlaivis i�plaukė apie devynias, o buriuotojas buvo ka�koks Endrius Bastonas. Mes galime jį apklausti, ta�iau manau, kad abi �eimos atkrenta.

Pulkininkas Vestonas pritariamai linktelėjo.

��Sutinku. K� tik įmanoma, reikia i� karto atmesti. Ar nenorėtumėt, pone Puaro, papasakoti mums apie kitus vie�bu�io gyventojus?

��I� pirmo �vilgsnio tai nesunku,�� atsakė garsusis detektyvas.�� Gardneriai�� pagyvenusi pora, jie patenkinti gyvenimu, daug keliauja. Vis� laik� kalba ponia Gardner, vyras tik pritaria. Jis �aid�ia tenis�, golf�, o jei pasitaiko reta proga sutikti jį vien�, pademonstruoja net saiking� humoro jausm�.

���ia, regis, viskas gerai.

��Kita pora�� Redfernai. Vyras�� jaunas, patrauklus, neprilygstamas plaukikas, puikus teniso �aidėjas, įgud�s �okėjas. �mona�� tyli, nery�ki gra�uolė ir, man regis, labai atsidavusi vyrui. Joje yra ka�kas, ko stigo Arlenai Mar�ai.

��Ko?

��Proto.

��Meilėje protas vaidina labai ne�ymų vaidmenį,�� atsidus�s įsiterpė inspektorius Kolgeitas.

��Tikriausiai taip. Ta�iau a� įsitikin�s, kad, nepaisant susi�avėjimo ponia Mar�ai, Patrikas Redfernas i� tiesų prisiri��s tik prie savo �monos.

��Visi�kai galimas daiktas, kad jūs neklystate. Taip atsitinka ne pirm� kart�.

��Gaila, kad moterys retai tuo tiki!�� tyliai i�tarė Erkiulis Puaro.�� Dabar toliau. Majoras Beris. Tarnavo Indijoje, dabar i�ėj�s į atsarg�. �avisi gra�iomis moterimis ir pasakoja nuobod�ius anekdotus.

��Pakaks,�� vėl atsiduso inspektorius Kolgeitas.�� Esu nema�ai tokių sutik�s.

��Ponas Horacijus Blatas. Galima sakyti, labai turtingas �mogus. Pagrindinė jo kalbų tema�� ponas Blatas. Nori būti visų draugas. Tai labai liūdna, nes niekas jo nemėgsta. Ir �tai dar kas. Vakar vakare ponas Blatas apipylė mane klausimais. Man susidarė įspūdis, kad jis dėl ka�ko nerimauja... Ka�kas ten ne visai gerai.

Erkiulis Puaro patylėjo, o paskui pra�neko visai kitu tonu:

��Toliau eina panelė Rozamunda Danli. Ji vadovauja �inomiems mados namams �Pasaulio Ro�ė ir Ko�. Puiki modeliuotoja. K� dar galima pridurti. Turi ir galv� ant pe�ių, ir i�vaizd�, ir elegancij�. Į j� malonu �iūrėti.�� Kiek patylėj�s, ma�asis belgas pridūrė:�� Be to, ji sena kapitono Mar�alo pa�įstama.

Pulkininkas Vestonas kaip mat atsitiesė.

��Tikrai?

��Taip. Bet jie nesimatė daugelį metų.

��Ar ji �inojo, kad jis bus �ia?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

��Tvirtina, kad ne,�� atsakė ma�asis belgas ir valandėl� patylėjo.�� Gerai, kas toliau? Panelė Bruster. Man regis, i� pirmo �vilgsnio ji atrodo bauginanti.�� Erkiulis Puaro papurtė galv�.�� Jos balsas vyri�kas. Ji sta�ioki�ka ir vertina ties�. Mėgsta irkluoti, �aisdama golf�, padovanoja keturis smūgius. Bet, manau, kad ji gera�irdė.

��Lieka dar dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas,�� priminė pulkininkas Vestonas.�� Kas jis per �mogus?

��Galiu pasakyti tik viena. Jis apimtas did�iulės nervinės įtampos. Ir dar � jis tikras fanatikas.

��Tai �it koks jis pauk�tis,�� tarė inspektorius Kolgeitas.

��Jūs mums daug papasakojote,�� susumavo pulkininkas Vestonas, �nairomis dirstelėj�s į Erkiulį Puaro.�� Bet apie k� susim�stėte, mielas drauge?

��Taaip...�� i�tarė Erkiulis Puaro.�� Matot, kai �į ryt� i�plaukdama ponia Mar�ai man�s papra�ė, kad a� niekam nesaky�iau, kad j� ma�iau, a� paskubėjau padaryti tam tikr� i�vad�. A� pamaniau, kad dėl draugystės su Patriku Redfernu ji susibarė su vyru ir, dabar, jam ne�inant, skuba į pasimatym�.

Jis valandėl� patylėjo.

��Bet, pasirodo, a� klydau. Netrukus paplūdimyje pasirodė jos vyras ir pasiteiravo, ar a� jos nema�iau. Bet ir Patrikas Redfernas buvo ka�ko sunerim�s ir tikrai jos ie�kojo. �tai kodėl, mano bi�iuliai, a� vis� laik� klausiu sav�s: su kuo turėjo susitikti Arlena Mar�ai?

��Tai neprie�tarauja mano versijai,�� pasakė Kolgeitas.�� Su vyru i� Londono arba i� kur nors kitur.

Erkiulis Puaro abejodamas papurtė galv�.

��Mano drauge, pagal jūsų teorij� Arlena Mar�ai nutraukė ry�ius su tuo mitiniu vyru. Tai ko jai jaudintis ir taip rūpestingai slėpti susitikim�?

Inspektorius Kolgeitas taip pat papurtė galv� ir paklausė:

��O kasJūsųmanymu, buvo tas vyras?

��Kaip tik to a� ir negaliu įsivaizduoti. Mes k� tik perskaitėme vie�bu�io sve�ių s�ra��. Tai daugiausia vidutinio am�iaus neįdomūs �monės. Negi kurį nors i� jų Arlena Mar�ai galėjo pasirinkti vietoj Patriko Redferno? Ne, tai neįmanoma! Ir vis dėlto ji i�plaukė susitikti su ka�kuo, ir tas ka�kas buvo ne Patrikas Redfernas.

��Juk nemanote, kad ji papras�iausiai panoro pabūti viena?�� tyliai paklausė pulkininkas Vestonas.

Erkiulis Puaro papurtė galv�.

��Mon cher13.�� tarė jis.�� I� karto matyti, kad jūs nepa�inojote �uvusiosios. Ka�kas yra para��s mokslinį traktat� apie vienatvės poveikį tokiems �monėms kaip Bramelis14 arba Niutonas! Arlenai Mar�ai vienatvė buvo absoliu�iai nepakeliama. Ji galėjo egzistuoti tik apsupta vyrų susi�avėjimo. Ne ne! �į ryt� ji i�plaukė su ka�kuo susitikti. Tik klausimas: su kuo?II

Pulkininkas Vestonas atsiduso, palingavo galv� ir tarė:

��K� gi, įvairias versijas kursime vėliau. Dabar t�skime apklaus�. Reikia tiksliai nustatyti, kur kiekvienas buvo ir k� darė. Manau, jog pradėsime nuo Mar�alo dukters. Galbūt ji papasakos mums k� nors svarbaus.

Nevikriai u�kliud�iusi durų stakt�, į kambarį įėjo Linda Mar�ai. Ji tankiai alsavo, jos akių vyzd�iai buvo i�siplėt�. Ji labai panė�ėjo į pabaidyt� kumeliuk�.

�Varg�as vaikas�� juk ji i�ties dar tikras vaikas!�� nuo�ird�iai j� u�jausdamas pamanė pulkininkas Vestonas.�� Jai tai tikrai baisus sukrėtimas!�

Jis pasiūlė mergaitei atsisėsti ir raminamu balsu tarė:

��Labai apgailestauju, kad turiu jus patrukdyti, panele... panele Linda. Jei neklystu, toks jūsų vardas?

��Taip, mano vardas Linda,�� atsakė ji trūk�iojan�iu balsu kaip mokinė mokytojui.

Ji atsisėdo ir bejėgi�kai pasidėjo rankas�� apgailėtinai dideles, raudonas ir kaulėtas�� ant stalo.

�Vaikų nereikėtų painioti į tokius dalykus�,�� vėl pamanė Vestonas.

���ia tikrai nėra nieko baisaus, panele Linda,�� �velniai i�tarė jis.�� Mes tik norėtumėm, kad papasakotumėt visk�, kas galėtų mums padėti.

��Papasako�iau jums visk�... apie Arlen�?�� paklausė Linda.

��Taip. Ar matėte j� �į ryt�?

Mergaitė papurtė galv�.

��Ne. Arlena visada keliasi vėlai ir pusry�iauja lovoje.

��O jūs, panele?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��A�? Mėgstu keltis anksti. Pusry�iauti lovoje�� taip nyku.

��Papasakokit mums, panele, k� jūs veikėte �į ryt�?�� papra�ė pulkininkas Vestonas.

��Na, i� prad�ių i�simaud�iau jūroje, paskui papusry�iavau ir su ponia Redfern nuėjau į �uvėdrų įlank�.

��Kelint� valand� jūs su ponia Redfern i�ėjote i� vie�bu�io?�� paklausė Vestonas.

��Ponia Redfern pasakė, kad lauks man�s vie�bu�io hole pus� vienuolikos. Man net pasirodė, kad vėluoju, bet viskas baigėsi gerai, spėjau laiku. I�ėjom i� vie�bu�io kokios trys minutės po pusės vienuolikos.

��O k� jūs veikėte �uvėdrų įlankoje?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��A� i�sitryniau kremu ir kaitinausi prie� saul�, o ponia Redfern pie�ė. Paskui a� nuėjau maudytis, o ji grį�o į vie�butį persirengti teniso kostiumu.

��Pabandykit prisiminti, panele, kiek tada buvo valandų?�� stengdamasis i�saugoti kuo abejingesnį ton�, paklausė pulkininkas Vestonas.

��Ar kada ponia Redfern nuėjo į vie�butį? Be penkiolikos dvylikt�.

��Jūs tikrai neabejojat, kad... be penkiolikos dvylikt�?

��Taip, tikrai!�� Linda pla�iai pravėrė akis.�� A� pa�iūrėjau į laikrodį.

��Į t�, kuris dabar ant jūsų rankos?

Linda dirstelėjo į savo rie��.

��Taip.

��Galiu į jį �vilgterėti?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

Mergaitė atki�o jam rank�. Pulkininkas Vestonas palygino laik�, kurį rodė jos laikrodis, su savo laikrod�io ir sieninio laikrod�io rodomu laiku.

��Sekundė į sekund�,�� tarė jis �yptelėdamas.�� O paskui jūs i�simaudėte jūroje?

��Taip.

��Kada grį�ote į vie�butį?

��Apie pirm� valand�. Ir tada... ir tada... su�inojau apie Arlen�,�� pasikeitusiu balsu i�tarė ji.

��Ar jūs... e... gerai sutarėte su pamote?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

Valandėl� Linda �velgė į jį tylėdama. Paskui tarė:

��Taip!

��Ar jums, panele, ji patiko?�� įsiterpė Erkiulis Puaro.

��Taip!�� Ir pridūrė:�� Arlena buvo man labai gera.

��Jos niekas nepavadintų pikta pamote?�� netikėtai pajuokavo pulkininkas Vestonas.

Linda ne�yptelėjusi papurtė galv�.

��Tada gerai. Labai gerai,�� pasakė policijos komisaras.�� Nes, kaip �inote, �eimose pasitaiko įvairiausių nesutarimų. Būna pavydo... ir visko. Kai tėvas ir dukra būna geri draugai, jai pasidaro labai skaudu, kai jos viet� u�ima nauja tėvo �mona. Ar jums taip niekada nėra buv�?

��Ne!�� atsakė Linda, prie� tai dirstelėjusi į pulkinink�.

��Bet jūsų tėvas, panele, regis, e... daug laiko skirdavo naujai �monai?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

��Ne�inau,�� paprastai atsakė mergaitė.

���eimose būna įvairiausių nesutarimų,�� svarstė toliau pulkininkas Vestonas.�� Nuomonių skirtumų, netgi barnių... Ir dukra atsiduria nejaukioje padėtyje, jeigu tėvas ir pamotė nesutaria. Ar jūsų �eimoje to nebuvo?

��Jūs norite paklausti, ar tėtis barėsi su Arlena?�� tiesiai paklausė Linda.

��Na... taip,�� sumurmėjo pulkininkas Vestonas ir pamanė: �Kaip bjauru klausinėti dukterį apie tėv�. Ir kodėl �monės eina dirbti policininkais? Velniai rautų! Vis dėlto tai reikia atlikti.�

��Ne ne! Mano tėtis su niekuo nesibardavo,�� atsakė Linda.�� Jo ne toks charakteris.

��O dabar, panele Linda,�� kreipėsi į j� pulkininkas Vestonas,�� pra�au labai gerai pagalvoti. Ar įtariate, kas galėjo nu�udyti jūsų pamot�? Gal pastebėjote ar i�girdote k� nors, kas galėtų padėti mūsų tyrimui?

Mergaitė valandėl� tylėjo. Atrodė, kad stengiasi visk� pama�u rimtai apgalvoti. Pagaliau tarė:

��Ne, a� ne�inau, kas būtų norėj�s nu�udyti Arlen�.�� Ji stabtelėjo ir staiga pridūrė:�� I�skyrus, ai�ku, poni� Redfern.

��Jūs manote, kad ponia Redfern norėjo nu�udyti Arlen�?�� paklausė pulkininkas Vestonas�� Kodėl?

��Nes jos vyras įsimylėjo Arlen�,�� atsakė Linda.�� Bet a� nemanau, kad ponia Redfern norėjo i� tikrųjų nu�udyti Arlen�. Grei�iausiai ji tik tro�ko jos mirties, o tai ne vienas ir tas pat.

��Taip, tai tikrai ne tas pat,�� tyliai ir �velniai įsiterpė Erkiulis Puaro.

Linda linktelėjo. Jos veido raumenys netikėtai sutrūk�iojo. Ji tarė:

��Ir �iaip ponia Redfern jokiu būdu nebūtų galėjusi nu�udyti �mogaus. Ji ne... Kaip jums paai�kint?.. Jai nebūdinga prievarta, jei suprantate, k� a� noriu pasakyti.

Pulkininkas Vestonas ir Erkiulis Puaro sutartinai linktelėjo.

��A� puikiai suprantu, mano mielas vaike, k� jūs norite pasakyti ir visi�kai tam pritariu,�� pasakė Erkiulis Puaro�� Ponia Redfern tikrai nepriklauso prie tų �monių, kuriems, kaip sakoma, �akys krauju pasrūva�. Ji tikrai negalėtų...�� jis atsilo�ė, prisimerkė ir, rūpestingai rinkdamas �od�ius, pridūrė :�� pasiduoti jausmų uraganui... Negalėtų gyventi jausdama, kad pasaulis susitraukė... matydama vien tik neapken�iam� veid�... vien tik balt� neapken�iam� kakl�... ir negalėtų svajoti... kaip i�tiesia rankas... kaip jos pir�tai įsisiurbia į gyv� kūn�...

Jis nutilo. Linda netikėtai at�lijo nuo stalo.

��Ar galiu eiti?�� paklausė ji dreban�iu balsu.�� Ar jau viskas?

��Taip taip... Jau viskas,�� atsakė pulkininkas Vestonas.�� Dėkoju jums, panele Linda.

Jis atsistojo, palydėj�s mergait�, atidarė jai duris, o grį��s ir atsisėd�s prie stalo, u�sirūkė cigaret�.

��Fu... Velni�kai nemalonus darbas,�� i�tarė jis.�� Jau�iausi paskutiniu niek�u, klausinėdamas vaiko apie tėvo santykius su pamote. Lyg bū�iau pra��s dukters padėti ver�ti kilp� ant tėvo kaklo. �iaip ar taip, privalėjome tai padaryti. �mog�udystė yra �mog�udystė. O kaip tik ji ir galėjo nema�ai �inoti. Apskritai a� patenkintas, nors i� esmės ji mums nieko vertingo nepasakė.

��Ir man taip atrodo,�� sumurmėjo ma�asis belgas.

��Bet �inot, pone Puaro,�� nejaukiai kostelėj�s, i�tarė pulkininkas Vestonas,�� apklausos pabaigoje jūs nuėjote per toli... Pir�tai įsisiurbia į gyv� kūn�!.. Ar verta brukti mergaitei į galv� tokias mintis?

Erkiulis Puaro įdėmiai pa�velgė į pulkinink� Veston�.

��Vadinasi, jūs manote, kad tai a� band�iau įbrukti ma�ylei į galv� tokias mintis?

��O ar ne taip?�� nustebo pulkininkas ir, garsiajam detektyvui m�sliai palingavus galv�, pakeitė pa�nekesio tem�.�� K� gi, judam toliau.

��I� panelės Lindos mes su�inojome labai ma�ai. I�skyrus gan patikim� ponios Redfern alibi. Jeigu jos buvo kartu nuo pusės vienuolikos iki be penkiolikos dvylika, Kristin� Redfern galima i�braukti i� įtariamųjų s�ra�o. Pavydi �mona, labai įtartina asmenybė, pasitraukia nuo scenos.

��įtarim� dėl ponios Redfern pa�alina kita svaresnė prie�astis,�� tarė Erkiulis Puaro.�� A� įsitikin�s, kad ji nei fizine, nei emocine prasme nebūtų galėjusi to padaryti. Ji grei�iau �altakraujė negu nesivaldanti, gebanti i�saugoti did�i� i�tikimyb� ir pastovum�, o ne ugning� meil� ir aistr�. O svarbiausia�� jos rankos per daug gle�nos ir trapios.

��Sutinku su jumis, pone Puaro,�� pasakė Kolgeitas.�� Poni� Redfern galime braukti i� įtariamųjų s�ra�o. Gydytojas Nizdenas teigia, kad auka buvo pasmaugta stiprių ir stambių rankų.

���it kaip!�� i�tarė pulkininkas Vestonas.�� Dabar, many�iau, mums reikėtų pamatyti pon� Redfern�. Tikiuosi, jis jau bus atsigav�s po patirto sukrėtimo. III

Ir i� tiesų Patrikas Redfernas jau buvo atgav�s savitvard�. Jis buvo i�bly�k�s, sumenk�s ir stulbinamai jaunas, ta�iau laikėsi ramiai.

��Jūs esate ponas Patrikas Redfernas? Jūsų adresas�� Krosgeitsas, Seldonas, Prinsez Rizboras?

��Taip.

��Ar jūs seniai pa�įstate poni� Mar�ai?

��Tris mėnesius,�� kiek padvejoj�s, atsakė Patrikas Redfernas.

��Kapitonas Mar�alas mums pasakė, kad jūs atsitiktinai susitikote su jo �mona ka�kokiame kokteilių vakarėlyje,�� parei�kė pulkininkas Vestonas.�� Jūs tai patvirtinate?

��Taip... viskas buvo ma�daug taip.

��Kapitonas Mar�alas mano, kad, prie� susitikdami �ia, Kontrabandininkų saloje, jūs menkai pa�inojote jo �mon�. Tai tiesa?

Patrikas Redfernas vėl valand�iuk� padvejojo. Paskui tarė:

��Na... ne visi�kai. Ties� sakant, a� sutikdavau j� da�nai ir įvairiomis aplinkybėmis.

��Ir vyras apie tai ne�inojo?

��Negaliu pasakyti, ar kapitonas Mar�alas �inojo, ar ne�inojo apie tai,�� kiek raustelėj�s atsakė Patrikas Redfernas.

��O ar �inojo apie �iuos susitikimus jūsų �mona?�� labai tyliai paklausė Erkiulis Puaro.

��Kiek pamenu, a�, regis, minėjau �monai, kad susipa�inau su garsi�ja Arlena Stiuart.

��Ta�iau jūsų �mona ne�inojo, kaip da�nai jūs susitikinėjate?�� toliau mygo ma�asis belgas.

��Na, gal ir ne�inojo.

��Ar jūs i� anksto susitarėte su ponia Mar�ai susitikti �ia?�� paklausė policijos komisaras.

Kurį laik� Patrikas Redfernas tylėjo. Paskui gū�telėjo pe�iais ir prabilo:

��K� gi, anks�iau ar vėliau viskas vis tiek paai�kės. Todėl neketinu griebtis jokių gudrybių. Dėl �itos moters a� buvau visi�kai pamet�s galv�... Buvau beproti�kai j� įsimylėj�s... Ji norėjo, kad �ia atva�iuo�iau. Prad�ioje a� prie�taravau, paskui nusileidau. A�... a�... na, �inote... visk� bū�iau padar�s jos pra�omas... Jos traukai sunku atsispirti.

��Jūs pie�iate teising� �ios moters portret�,�� įsiterpė Erkiulis Puaro.�� Tai buvo Kirkė. Am�inoji Kirkė!

��Teisingai. Ji paversdavo vyrus kiaulėmis!�� su kartėliu prisipa�ino Patrikas Redfernas.�� Taip, būsiu su jumis, ponai, visi�kai atviras. Neketinu nieko slėpti. Ir kam? Dėl ko? Kaip minėjau, buvau dėl jos prarad�s prot�. Ar ji mylėjo mane, ar ne,�� ne�inau. Jeigu tikė�iau jos �od�iais, tada taip. Bet, manau, ji buvo i� tų moterų, kurios pajutusios, kad jau u�valdė vyro kūn� bei siel�, nustoja juo domėtis. O ji puikiai �inojo, kad visi�kai jai priklausau. �į ryt�, kai radau j� paplūdimyje negyv�...�� jis kiek padelsė,�� mane lyg kuolu kas per galv� trenkė. Buvau apstulb�s... i�mu�tas i� vė�ių.

��O dabar?�� Erkiulis Puaro net palinko į priekį.

Patrikas Redfernas atrėmė jo �vilgsnį.

��A� pasakiau ties�,�� tarė jis.�� Bet dabar norė�iau su�inoti, kas i� to, k� pasakiau, gali i�kilti vie�umon? Kai kas neturi nieko bendro su Arlenos Mar�ai mirtimi. Ta�iau pavie�inus mano �monai būtų sunkus smūgis. A� �inau, �inau!�� gyvai t�sė jis.�� Jūs manot, kad iki �iol ma�ai apie j� galvojau. Galbūt jūs neklystat. Ir gal palaikysite mano �od�ius veidmainyste, ta�iau patikėkit, kad i� tikrųjų ir nuo�ird�iai a� myliu tik savo �mon�.

Vėl trūktelėj�s pe�iais, Patrikas Redfernas kalbėjo toliau:

��Visa kita buvo tik beprotystė... Kvailystė, kuri� da�nai daro vyrai... Bet Kristina�� tai kas kita. Tai tikra. Ir nors kartais a� blogai su ja elgiausi, i� tikrųjų visada �inojau, kad ji man vienintelė.�� Po pauzės Redfernas atsiduso ir gan pakiliai pridūrė:�� Labai norė�iau, kad jūs manimi patikėtumėt!

��A� jumis tikiu,�� palink�s į priekį i�tarė Erkiulis Puaro.�� Taip taip, i� tikrųjų tikiu!

Patrikas Redfernas pa�velgė į jį dėkingomis akimis.

��Dėkoju jums.

Pulkininkas Vestonas kostelėjo ir tarė:

��Pone Redfernai, mes neketiname visko kelti į vie�um�. Jeigu paai�kės, kad jūsų santykiai su ponia Mar�ai nesusij� su �mog�udyste, apsieisim be apklausos �iuo klausimu teisminio nagrinėjimo metu. Ta�iau jūs, regis, nesuvokiate, kad... na... intymūs jūsų santykiai su ponia Mar�ai... galėjo būti tiesioginė jos nu�udymo prie�astis. Suprantate, jie galėjo tapti nusikaltimo prie�astimi.

��Nusikaltimo prie�astimi?�� nustebo Patrikas Redfernas.

��Taip, pone Redfernai, prie�astimi!�� pasakė policijos komisaras. � Tarkim, kad kapitonas Mar�alas ne�inojo apie... �i� istorij�. Ir įsivaizduokim, kad staiga jam viskas paai�kėjo.

��Dieve mano!�� su�uko Redfernas.�� Negi jūs manote, kad jis su�inojo... ir nu�udė savo �mon�?

��O jums niekada neatėjo mintis apie tokios baigties tikimyb�?�� �altai paklausė policijos komisaras.

��Keista...�� Redfernas papurtė galv�.�� Bet pana�i mintis man nebuvo atėjusi į galv�. Juk kapitonas Mar�alas... toks santūrus vyras. A�... Ne!.. Tai visi�kai neįmanoma!

��O kaip �ioje situacijoje ponia Mar�ai elgėsi su savo vyru?�� toliau klausinėjo pulkininkas Vestonas.�� Ar ji... na, ar ji nerimavo... kad apie tai gali su�inoti vyras? Ar jai tas nerūpėjo?

��Gal ji... truputį jaudinosi,�� lėtai i�tarė Redfernas.�� Ji nenorėjo, kad vyras k� nors įtartų.

��Ar jums nepasirodė, kad ji jo bijo?

��Bijo? Ne... To a� nepasaky�iau.

��Atleiskit, pone Redfernai,�� dar kart� įsiterpė Erkiulis Puaro.�� Ar judu kada nors neaptarinėjote skyrybų klausimo?

Patrikas Redfernas labai ry�tingai papurtė galv�.

��Tikrai ne,�� pasakė jis.�� Mudu su Arlena Mar�ai niekada nesi�nekėjome �ia tema. Suprantat, pone Puaro, juk buvo Kristina... Manau, kad ir Arlenai tokia mintis niekada nebuvo atėjusi į galv�. Ji buvo visi�kai patenkinta savo santuoka su kapitonu Mar�alu. Juk jis... stambi �uvis, tam tikra prasme...�� Jis netikėtai �yptelėjo.�� Turtas... nuosavybė... ir kiti pana�ūs dalykai. A� jai niekada negalėjau atrodyti tinkamas kandidatas į vyrus. Ne, a� buvau vienas i� jos meilu�ių plejados... vyrukas, su kuo papras�iausiai gera leisti laik�. A� ir anks�iau t� puikiai supratau, bet, keista, dėl to mano jausmai jai nepasikeitė...

Patriko Redferno balsas suvirpėjo, jis nutilo ir valandėl� sėdėjo, nugrimzd�s savo mintyse.

��Pone Redfernai,�� gr��indamas į tikrov�, kreipėsi į jį pulkininkas Vestonas.�� Ar buvote �iandien paskyr�s pasimatym� poniai Mar�ai?

Patrikas Redfernas atrodė �iek tiek sutrik�s.

��Ne,�� atsakė jis.�� Tai ne visai galima pavadinti pasimatymų skyrimu. Mes paprastai susitikdavome paplūdimyje ir kartu irstydavomės valtimi.

��Ar jūs nustebote, kai �į ryt� ji neatėjo į paplūdimį?

��Taip. A� labai nustebau ir ne�inojau, kur ji.

��K� jūs pamanėte?

��Negalė�iau paai�kinti, k� pamaniau. Noriu pasakyti, kad vis� laik� laukiau jos ateinant.

��Tarkim, kad ponia Mar�ai paskyrė kam nors pasimatym� kitoje vietoje. Jūs nenumanote, kas tai galėjo būti?

Patrikas Redfernas nusteb�s pa�velgė į pulkinink� Veston� ir papurtė galv�.

��O paskyr� pasimatym�, kur jūs susitikdavot su ponia Mar�ai?�� pasigirdo sekantis klausimas.

��Na, kartais po pietų mes susitikdavom �uvėdrų įlankoje. Tuo metu ten nėra saulės, todėl beveik nebūna �monių. Mes matėmės ten kart� ar du.

��O kitoje įlankoje? Elfų įlankoje?

��Nė karto. Elfų įlanka yra vakarinėje pusėje, ir po pietų, kai j� ap�vie�ia saulė, ten visada pilna vie�bu�io sve�ių, atplaukusių valtimis arba plaustais. Mes nerizikuodavom skirti pasimatymų rytais. Nenorėjom, kad kas pastebėtų. O po pietų vieni nueidavo prigulti, kiti ka�kur sukiodavosi, ir niekas ne�inojo tiksliai, kas k� veikia ir kur yra.

Pulkininkas Vestonas pritariamai linktelėjo, ir Patrikas Redfernas kalbėjo toliau:

��Po vakarienės, ai�ku, jeigu orai būdavo gra�ūs, mes eidavom kartu paklajoti po įvairias salos vieteles.

��Na... taip...�� sumurmėjo Erkiulis Puaro.

Patrikas Redfernas klausiamai pa�velgė į jį.

��Vadinasi,�� pasakė policijos komisaras,�� jūs mums negalite padėti įspėti mįslės, kodėl ponia Mar�ai i�sirengė �į ryt� į Elfų įlank�?

Patrikas Redfernas papurtė galv�, ir jo balsas buvo sutrik�s.

��Nė nenutuokiu! Arlena taip niekada nesielgdavo.

��Ar netoliese nebuvo apsistoj�s kas nors i� ponios Mar�ai draugų arba pa�įstamų?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

��Bent a� apie tai nesu nieko girdėj�s... Ne! Tikrai niekas i� Arlenos draugų nebuvo netoliese apsistoj�s.

��O dabar, pone Redfernai, pra�om gerai pagalvoti,�� kreipėsi į jį pulkininkas Vestonas.�� Jūs susitikinėjote su ponia Mar�ai Londone. Turbūt pa�inojote jos artimiausios aplinkos �mones. Ar nebuvo jų tarpe prie� j� nusista�iusių �monių? Gal jūs, pavyzd�iui, u�ėmėte kokio nors meilu�io viet�?

Valandėl� Redfernas m�stė. Paskui papurtė galv�.

��Patikėkit,�� i�tarė jis,�� tokios mintys man nė nebuvo atėjusios į galv�.

Visi nutilo, tik pulkininkas Vestonas barbeno pir�tais į stal�.

���tai kaip,�� pagaliau prabilo jis.�� Mums lieka trys versijos. Ka�koks ne�inomas �udikas... maniakas... nety�ia atsidūr�s netoliese... bet tai labai ma�ai tikėtina...

��O a� įsitikin�s, kad �i ma�ai tikėtina versija geresnė u� labiau tikėtinas,�� skubiai nutraukė jį Patrikas Redfernas.

Pulkininkas Vestonas tik palingavo galv�.

��Tai visai neprimena �mog�udystės negyvenamoje saloje. Į Elfų įlank� nusigauti nėra lengva. Tas, kas įvykdė nusikaltim�, turėjo arba atplaukti valtimi, arba ateiti į sal� per damb�, aplenkti vie�butį, o pakui takeliu per uolėt� keter� ir kopė�iomis nusileisti į paplūdimį. Abu �ie būdai nesiderina su atsitiktine �mog�udyste.

��Jūs paminėjote tris versijas,�� priminė Patrikas Redfernas.

��Hm... taip... paminėjau,�� pasakė policijos komisaras. �Linksmajame Rod�eryje� gyvena du �monės, galėj� turėti prie�as�ių nu�udyti Arlen� Mar�ai. Pirmiausia, jos vyras. Po to, jūsų �mona.

Patrikas Redfernas i�pūtė akis ir apstulb�s pa�velgė į policijos komisar�.

��Mano �mona? Kristina?�� su�uko jis.�� Jūs manote, kad �ia galėjo būti įsipainiojusi Kristinai�� Jis pa�oko ir ėmė skubiai, net nuk�sdamas berti �od�ius.�� Ne!.. Jūs visai i�protėjot... Kristina? Tai neįmanomai.. Tai juokinga!

��Vis dėlto, pone Redfernai,�� tarė pulkininkas Vestonas,�� pavydas�� tai labai svari prie�astis. Pavydo apimta moteris gali prarasti savitvard�.

��Tik ne Kristina,�� kar�tai paprie�taravo Redfernas.�� Ji... O ne!.. Kas tik norit, tik ne ji. Ji buvo nelaiminga, sutinku... bet... jai svetima prievarta...

Erkiulis Puaro m�sliai linktelėjo. Prievarta. T� patį �odį pavartojo ir Linda Mar�ai. Ir �iuo atveju jis buvo link�s pritarti.

��Be to, tai absurdi�ka,�� u�sideg�s kalbėjo toliau Redfernas.�� Arlena fizi�kai buvo dukart stipresnė u� Kristin�. A� abejoju, ar Kristina būtų galėjusi pasmaugti net ka�iuk�, o �ia tokia stipri ir vikri moteris kaip Arlena! Be to, Kristina niekada nenusileistų kopė�iomis nuo uolų į paplūdimį. Ji labai bijo auk��io. Taip pat... Ne! Visi �ie įtarimai�� grynas prasimanymas!

Pulkininkas Vestonas pasikasė paausį.

��Tikriausiai,�� tarė jis,�� visa �i traktuotė skamba nelabai įtikinamai. Pripa�įstu. Bet patikėkit, pirmiausia mes turime kreipti dėmesį į nusikaltimo prie�astį. Prie�astį ir galimyb�. IV

Kai Patrikas Redfernas i�ėjo i� kambario, policijos komisaras �yptelėj�s tarė:

��Neketinau pasakyti vyrukui apie jo �monos alibi. Norėjau pasiklausyti, k� jis pats apie tai pasakys. Susijaudino kaip reikiant, ar ne?

��Jo pateikti argumentai ne ma�iau svarūs negu alibi,�� tyliai i�tarė Erkiulis Puaro.

��O taip! Ji to nepadarė ir negalėjo padaryti. Jai būtų pristig� fizinių jėgų. Kapitonas Mar�alas būtų įsteng�s t� padaryti, bet grei�iausiai irgi nepadarė.

��Pra�om atleisti, pone pulkininke,�� mandagiai kostelėj�s pradėjo inspektorius Kolgeitas.�� Mes jau galvojome apie t� kapitono Mar�alo alibi. Galima daryti prielaid�, kad prireikus jis tuos lai�kus galėjo parengti i� anksto.

��Puiki mintis!�� pritarė pulkininkas Vestonas.�� Reikės patikrinti...

Jis staigiai nutilo, nes tuo metu į kambarį įėjo Kristina Redfern. Kaip paprastai, ji buvo rami ir santūri. Segėjo balt� teniso sijonėlį ir vilkėjo �viesiai mėlyn� glaud�iai aptempt� megztinuk�. Drabu�iai labai tiko prie pastelinio, kiek anemi�ko jos gro�io. �Ta�iau �ios moters veidas,�� pamanė Erkiulis Puaro,�� nedvelkia nei kvailumu, nei silpnumu. Jis kupinas ry�to, dr�sos ir sveiko proto.� Jis pritariamai linktelėjo galv�.

Pulkininkas Vestonas pagalvojo: �Simpati�ka moteris. Gal kiek bespalvė, bet tikrai per gera tokiam besmegeniam flirtininkui kaip jos vyras. Tiesa, jis dar jaunas. Juk kiekvien� i� mūsų bent kart� gyvenime kokia nors moteris paver�ia kvailiu.�

��Pra�om sėsti, ponia Redfern,�� tarė jis.�� Mums reikia sutvarkyti kai kuriuos formalumus. Tik formalumus. Klausiame kiekvieno, kur jis buvo tam tikru metu �į ryt�. �ie duomenys reikalingi tyrimui.

Kristina Redfern linktelėjo galv� ir tyliai nedvejodama tarė:

��Puikiai jus suprantu. Nuo ko turė�iau pradėti?

��Nuo kuo ankstesnio meto, ponia,�� pasakė Erkiulis Puaro.�� K� jūs pirmiausiai veikėte atsikėlusi �į ryt�?

��Lukterkit,�� tarė Kristina.�� Man reikia prisiminti... Leisdamasi pusry�ių, u�sukau į Lindos Mar�ai kambarį, kad pasiūly�iau jai kartu eiti į �uvėdrų įlank�. Sutarėme susitikti pus� vienuolikos hole.

��Ar jūs nesimaudote jūroje prie� pusry�ius?�� pasiteiravo Erkiulis Puaro.

��Ne. Taip būna labai retai.�� Ji �yptelėjo.�� Esu baisi �al�mirė ir mėgstu jau į�ilusį vandenį.

��Ta�iau jūsų vyras maudosi rytais?

��Taip. Beveik kas dien�.

��O ponia Mar�ai?

Kristinos Redfern balsas staiga pasikeitė, tapo kandus ir �altas.

��O ne!�� tarė ji.�� Ponia Mar�ai yra i� tų �monių, kurie turi įprotį vie�ai pasirodyti ne anks�iau kaip vidurdienį.

��Atleiskit, ponia, kad jus pertraukiau,�� tarsi netikėtai sutrik�s, i�tarė ma�asis belgas.�� Jūs pasakėte, kad įėjote į Lindos Mar�ai kambarį. Kiek tada galėjo būti valandų?

��Tuojau... pusė devynių... Ne, gal kiek daugiau.

��Ar panelė Mar�ai jau buvo atsikėlusi.

��Taip. Ji jau net buvo grį�usi.

��Grį�usi?

��Sakė, kad maudėsi jūroje.�� Kristinos Redfern balse pasigirdo susirūpinimas, ir tai �iek tiek nustebino Erkiulį Puaro.

��O paskui?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

��Paskui a� nuėjau pusry�iauti.

��O po pusry�ių?

��Grį�au į savo kambarį pasiimti eskizų s�siuvinio ir dė�utės su pie�imo reikmenimis, ir tada i�ėjome i� vie�bu�io.

��Jūs ir Linda Mar�ai?

��Taip.

��Kiek tada galėjo būti valandų?

��Manau, jog lygiai pusė vienuolikos.

��K� judvi veikėte?

��Nuėjome į �uvėdrų įlank�. Ar �inote, kur ji? Tai ma�a įlankėlė rytinėje salos pusėje. Įsitaisėme ten. A� pie�iau. Linda deginosi.

��Ar ilgai ten i�buvote?

��Iki be penkiolikos dvylika. Dvylikt� a� buvau sutarusi �aisti tenis� ir turėjau persirengti.

��Ar turėjote su savimi laikrodį?

��Ne, neturėjau. Paklausiau Lindos.

��Ai�ku. O kas buvo toliau?

��Susidėjau pie�imo reikmenis ir nuėjau į vie�butį.

��O panelė Linda?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��Linda? Ji norėjo i�simaudyti jūroje.

��Ar jūs buvote įsitaisiusios toli nuo jūros?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��Netoli nuo auk��iausios potvynio linijos, beveik po uolomis. Pasirinkome viet� taip, kad a� galė�iau būti �e�ėlyje, o Linda�� saulėkaitoje.

��Ar, jums i�einant i� paplūdimio, Linda Mar�ai jau buvo vandenyje?�� klausinėjo toliau ma�asis belgas.

Kristina Redfern suraukė antakius, tarsi bandydama geriau atkurti įvykių sek�.

��Tuoj... tuoj prisiminsiu. Linda nubėgo per paplūdimį link vandens, a� u�dariau savo pie�imo reikmenų dė�ut�... taip... ir, kopdama takeliu į vir�ų, i�girdau, kaip ji ta�kosi bangose.

��Jūs įsitikinusi, kad Linda tikrai įbrido į jūr�?

��Taip, tikrai,�� atsakė Kristina Redfern ir nustebusi pa�velgė į garsųjį detektyv�.

Pulkininkas Vestonas taip pat įbedė į jį akis.

��Pasakokit toliau, ponia Redfern,�� papra�ė jis.

��Grį�usi į vie�butį, a� persirengiau ir nuėjau į teniso kortus, kur jau man�s laukė �aidimo partneriai.

��Pra�om juos i�vardinti.

��Kapitonas Mar�alas, ponas Gardneris ir panelė Danli. Su�aidėme du setus. Grį�dami į vie�butį, su�inojome apie... apie poni� Mar�ai.

Erkiulis Puaro palinko į priekį ir paklausė:

��O k� jūs, ponia Redfern, pamanėte, i�girdusi �i� �ini�?

��K� pamaniau?

I� jos veido buvo matyti, kad klausimas j� sutrikdė.

��Taip. K� pamanėte?

��Tai... Tai i�ties siaubinga,�� lėtai atsakė Kristina Redfern.

��Savaime suprantama, kad tai jus sukrėtė. A� suprantu. Bet kūjams asmeni�kai rei�kė �i �mog�udystė?

Kristina Redfern skubiai�� ir maldaujamai�� �vilgtelėjo į jį. Erkiulis Puaro suprato �į �vilgsnį ir atitinkamai sureagavo.

��A� kreipiuosi į jus, ponia Redfern, kaip į inteligenti�k�, sveiku protu apdovanot� asmenyb�, nestokojan�i� blaivaus po�iūrio į daiktus. Neabejoju, kad būdama �ia suformavote asmeni�k� nuomon� apie poni� Mar�ai, apie tai, kokia �i moteris.

��Manau, kad, gyvenant vie�butyje, nesunku susidaryti nuomon� apie jo sve�ius,�� atsargiai atsakė Kristina Redfern.

��Savaime suprantama,�� pritarė garsusis detektyvas.�� Tai nei�vengiama. Todėl a� ir klausiu, ar labai jus nustebino Arlenos Mar�ai mirtis?

��Atrodo, supratau, jūsų klausimo esm�,�� lėtai atsakė Kristina Redfern.�� Ne, ko gero, labai nenustebino. Taip, buvau sukrėsta, bet... nenustebinta. Tokios moters, kaip ponia Mar�ai...

��Tokios moters, kaip ponia Mar�ai,�� prat�sė jos mintį Erkiulis Puaro,�� galėjo laukti pana�us galas... I�ties, ponia Redfern. Tai reik�mingiausi ir artimiausi tiesai �od�iai, �į ryt� nuskambėj� �iame kambaryje. O dabar, atmetusi visus asmeni�kumus, pabandykite pasakyti, k� jūs i� tiesų manėte apie velion� poni� Mar�ai.

��Ar i� tiesų dabar verta gvildenti �į klausim�?�� ramiai paklausė Kristina Redfern.

��Taip, manau, verta,�� atsakė Erkiulis Puaro.

��K� a� galiu pasakyti?�� pradėjo jinai.

Balt� Kristinos od� u�liejo raudonis. I� u� �altakrauji�kos ir ramios kaukės trumpam i�niro pirmyk�tė moteris.

��Mano manymu, tai visi�kai savigarbos stokojanti moteris! Ji nedarė nieko, kad kaip nors įprasmintų savo gyvenim�. Neturėjo nei �irdies, nei proto. Tro�ko tik puo�tis ir būti vyrų susi�avėjimo objektas. Pavadin�iau j� visi�kai beverte ir paraziti�ka. Manau... ne, esu tvirtai įsitikinusi, kad vyrus ji traukė, ir tai buvo viso jos gyvenimo prasmė. Kaip tik todėl a� visi�kai nenustebau, kad ji susilaukė tokio apgailėtino galo. Ji priklausė moterims, kurios galėjo būti įsipainiojusios į pa�ius purviniausius... susijusius su �anta�u... su beproti�ku pavydu... visokiais nusikaltimais, dalykus. Juk ji... stengėsi su�adinti pa�ius �emiausius �mogaus instinktus.

Sunkiai alsuodama, Kristina Redfern nutilo. Jos trumpoka vir�utinė lūpa pakilo, reik�dama rafinuot� pasibjaurėjim�. Pulkininkas Vestonas pamanė, kad sunku būtų rasti skirtingesnes asmenybes negu Arlena Stiuart ir Kristina Redfern. Ir dar jam atėjo į galv� mintis, kad tam, kas yra ved�s Kristin� Redfern, j� supanti atmosfera tampa tokia subtili, kad �emi�koji Arlena Stiuart pasidaro itin geid�iama...

Ir tuoj pat, �ių min�ių veikiamas, policijos komisaras pajuto, kad i� visko, k� pasakė Kristina Redfern, jį ypatingai apstulbino ir nepaprastai dėmesį patraukė vienas �odis. Todėl jis pasilenkė į priekį ir paklausė:

��Atleiskit, ponia Redfern, bet kodėl, kalbėdama apie Arlen� Stiuart, jūs pavartojote �odį ��anta�as�!

7 SKYRIUS

I� prad�ių Kristina Redfern �velgė į pulkinink� Veston�, lyg nesuvokdama, kojos klausia. Paskui kone automati�kai atsakė:

��Turbūt todėl, kad Arlena Mar�ai buvo �anta�uojama. Ji priklausė tokiems �monėms, kuriems atsitinka pana�ūs dalykai.

��Nejaugi?�� rimtai paklausė pulkininkas Vestonas.�� Jūs �inojote, kad ji buvo �anta�uojama?

Kristina Redfern vėl paraudo ir nenoriai atsakė:

��Ties� sakant, �inojau... Visai atsitiktinai nugirdau.

��Malonėkit paai�kinti.

Dar labiau rausdama, Kristina Redfern pasakė:

��Patikėkit... A� visai neketinau slap�iomis klausytis. Tai įvyko nety�ia... Prie� dvi, ne... prie� tris dienas, vakare. Mes lo�ėme brid��... Pamenate?�� ji kreipėsi į ma��jį belg�.�� Mudu su vyru, jūs, pone Puaro, ir panelė Danli. Kadangi buvo labai tvanku, padalinusi kortas, a� i�smukau pro stiklines duris įkvėpti gryno oro. Nusileidau į paplūdimį ir staiga i�girdau pa�nekesį. Vien� bals� i�kart pa�inau�� tai buvo Arlena Mar�ai. �Nereikia man�s spausti. Daugiau pinigų kol kas negaliu gauti. Vyras pradeda mane įtarinėti.� O tada vyro balsas atsakė: �Tik be i�sisukinėjimų. Klok pinigus, ir baigta.� Arlena pasakė: �Tu purvinas �anta�iste!� O vyras atkirto: �Gal a� ir niek�as, bet tu man tikrai sumokėsi.�

Kristina valandėl� patylėjo.

��A� pasukau vie�bu�io link, o po minutės pro mane tekina pralėkė ponia Mar�ai. Ji atrodė... i�sigandusi ir praradusi savitvard�.

��O vyras?�� paklausė pulkininkas Vestonas.�� Ar �inote, kas jis?

Kristina Redfern papurtė galv�.

��Jis stengėsi prislopinti bals�,�� atsakė ji.�� A� vos nugirdau, k� jis sakė.

��Ar �is balsas nepriminė pa�įstamo jums balso?

Ji pam�stė, bet po to papurtė galv�.

��Ne, nepriminė. Jis buvo �emas ir kimus. Toks... Tokiu balsu galėjo kalbėti bet kas.

��Dėkoju jums, ponia Redfern,�� pasakė pulkininkas Vestonas. II

Kai durys paskui Kristin� Redfern u�sivėrė, inspektorius Kolgeitas atgijo.

��Pagaliau atsiranda siūlo galas!

��Jūs taip manote?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

��Vis dėlto tai �į t� sako. Ka�kas i� gyvenan�ių vie�butyje �anta�avo poni� Mar�ai.

��Ta�iau ne niekingas �anta�istas, o jo auka atsisveikino su gyvenimu,�� sumurmėjo Erkiulis Puaro.

��Sutinku, �ia stinga ry�io,�� pritarė inspektorius Kolgeitas.�� �anta�uotojai paprastai nelikviduoja �anta�o aukų. Bet tai paai�kina keist� ponios Mar�ai elgesį �į ryt�. Ji buvo susitarusi su �anta�istu ir nenorėjo, kad vyras arba ponas Redfernas su�inotų apie �į susitikim�.

��Taip, gali būti ir toks paai�kinimas,�� pripa�ino Erkiulis Puaro.

��Dabar apie pasirinkt� viet�,�� kalbėjo toliau inspektorius Kolgeitas.�� Ji labai tinkama tokiam reikalui. Ponia Mar�ai i�plaukia valtimi. Tai niekam nesukelia įtarimo. Juk ji t� daro kasdien. Aplenkusi ky�ulį, ji įplaukia į Elfų įlank�, kur iki vidurdienio nebūna �monių ir kur galima ramiai, niekam negirdint, pasi�nekėti.

��Tikrai,�� tarė Erkiulis Puaro.�� Tai sudomino ir mane. Vieta, kaip jūs, inspektoriau, sakėte tikrai ideali pasimatymams. Ji nuo�ali, �ia nėra �monių, pasieti j� galima tik valtimi arba prie uolų pritvirtintomis gele�inėmis kopė�iomis, kurias įveikti gali ne kiekvienas. Didelė paplūdimio dalis nematoma, nes j� dengia kyban�ios uolos. Yra dar kai kas. Apie tai su�inojau i� pono Redferno. Tarp uolų yra grota. Įėjim� į j� rasti sunku, bet tam, kas nori i�saugoti paslaptį, ten gera slapstytis.

��Pamenu,�� pasakė pulkininkas Vestonas,�� tai Elfų grota. Esu apie j� girdėj�s.

��Ir a�,�� pridūrė inspektorius Kolgeitas.�� Bet jau daug metų ten nieko nebuvo nutik�. Reikėtų j� ap�iūrėti. Gal aptiksime k� nors naujo.

��Man regis,�� tarė pulkininkas Vestonas,�� kad jūs, inspektoriau Kolgeitai, sugalvojote, kaip įminti pirm� mįslės dalį: Kodėlponia Mar�ai pasirinko Elfų įlank�? Dabar reikia įminti antr� dalį. Atsakyti į klausim�: Kas ten jos laukei Grei�iausiai kas nors i� vie�bu�io sve�ių. Į meilu�į nė vienas nepana�us, o į �anta�uotoj�... �ia jau kitas reikalas.

Jis prisitraukė vie�bu�io sve�ių s�ra��.

��Atmetus padavėjus, sodinink�, paplūdimio pri�iūrėtojus, kurie sunkiai dera prie mūsų schemos, kas lieka? Tas amerikietis Gardneris, majoras Beris, ponas Horacijus Blatas ir dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas.

��Manau, kad įtariamųjų rat� galėtume susiaurinti, atmet� amerikietį,�� pasakė inspektorius Kolgeitas.�� Juk jis vis� ryt� i�sėdėjo paplūdimyje. Tiesa, pone Puaro?

��Jo nebuvo labai trumpai,�� atsakė Erkiulis Puaro.�� Kol ėjo į vie�butį atne�ti �monai siūlų kamuoliuko.

��To galim neimti domėn,�� gyvai i�tarė inspektorius Kolgeitas.

��Na, o kiti trys?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

��Majoras Beris,�� pradėjo inspektorius,�� i�ėjo de�imt� valand� ryto ir grį�o pus� antros. Pastorius Leinas atsikėlė dar anks�iau. Papusry�iavo a�tunt�. Sakė norėj�s kuo ilgiau paklajoti po sal�. Ponas Blatas, kaip ir kiekvien� dien�, i�plaukė jachta į jūr� pus� de�imtos. Abu iki �iol dar negrį�o.

��I�plaukė į jūr� jachta?�� susidomėj�s pakartojo pulkininkas Vestonas.

���ia viskas atitinka,�� gyvai pasigavo jo mintį inspektorius Kolgeitas.�� Ar ne taip, pone pulkininke?

��Taip, gali būti... Mes su tuo majoru dar pasiai�kinsime... Kas ten dar mūsų s�ra�e? Rozamunda Danli,�� tarė jis, per�velg�s s�ra��.�� Paskui panelė Bruster, kuri kartu su Redfernu rado lavon�... Kas ji per viena, inspektoriau Kolgeitai?

��Rimta, pone pulkininke, rami. �ia neturėtų būti nieko ypatingo.

��O k� jinai mano apie �mog�udyst�? Ar nieko jums nesakė?

Inspektorius Kolgeitas papurtė galv�.

��Nemanau, pone pulkininke,�� tarė jis,�� kad ji mums prane�tų k� nors vertingo. Bet reikia patikrinti. Ir dar lieka tie amerikie�iai.

��Taip. Reikia apklausti visus,�� patikslino policijos komisaras.�� Ir kuo grei�iau, tuo geriau. Gal dar kas nors paai�kės. Ypa� dėl �anta�o. III

Ponia Gardner stojo prie� vald�ios atstovus, lydima savo vyro, ir nepraleido progos i�dėstyti visų smulkmenų.

��Tikiuosi, kad jūs suprasite mūsų padėtį, pulkininke Vestonai,�� pradėjo jinai.�� Tikiuosi, teisingai įsiminiau jūsų pavard�?�� Sulaukusi teigiamo atsakymo, ji kalbėjo toliau:�� Man, pulkininke Vestonai, tai buvo baisus sukrėtimas, o mano vyras u�vis labiausiai rūpinasi mano sveikata...

��Mano �mona labai jautri,�� pertraukė j� ponas Gardneris.

��Tikiuosi, sakau jam, mano �od�iais visi patikės. �Nusiramink, Kere. A� būtinai eisiu su tavimi�. Tai visi�kai nerei�kia, kad a� nebū�iau kuo geriausios nuomonės apie britų policijos darbo metodus... A� esu nema�ai prisiklausiusi, kad britų policija su �monėmis elgiasi labai pagarbiai ir delika�iai, ir neabejoju, kad būtų sunku rasti simpatingesnį ir geriau i�auklėt� jaun� vyr�, kaip tas, kuris prisistatė �Savojos� vie�butyje, kai man pradingo apyrankė, nors, ties� sakant, ji niekur nė nebuvo pradingusi, o tik a� pati buvau j� kitur padėjusi; ir nėra nieko blogesnio, kai �mogus turi am�inai skubėti ir tada pamir�ta, kur k� paliko...�� ponia Gardner padarė pauz�, delika�iai įkvėpė ir vėl startavo:�� Ir dabar a� t� patį sakau ir neabejoju, kad mano vyras man pritars, nes a� pasirengusi padaryti bet k�, kad tik padė�iau britų policijai. Todėl, pone pulkininke, dr�siai klauskite apie visk�, k� tik norite su�inoti...

Paklusdamas �iam kvietimui, pulkininkas Vestonas pravėrė burn�, bet tuoj pat turėjo atidėti savo pra�ym�, nes ponia Gardner prabilo pirma:

��Kaip tik t� a� jau �iandien sakiau savo vyrui. Tiesa, Oudeli?

��Taip, brangioji,�� atsiliepė ponas Gardneris.

��Kiek man �inoma, ponia Gardner,�� kuo skubiau įsiterpė pulkininkas Vestonas,�� judu su vyru vis� �į ryt� praleidote paplūdimyje?

��Taip,�� patvirtino ponas Gardneris, �į kart� pralenk�s �mon�.

��Tikrai,�� pridūrė ponia Gardner.�� Mes vis� laik� sėdėjome paplūdimyje, o rytas buvo toks giedras ir ramus, kaip ir visi kiti, gal net giedresnis ir ramesnis negu paprastai, ir mums į galv� negalėjo ateiti mintis, kad visai netoliese, ma�u�iame tu��iame paplūdimyje, vyksta toks baisus nusikaltimas.

��Ar jūs �iandien matėte poni� Mar�ai?

��Ne, nematėme. Kaip tik todėl a� ir paklausiau savo vyr�: �Oudeli, kaip manai, kur �į ryt� pradingo ponia Mar�ai?� Vos tik paklausiau, atėjo jos vyras, ėmė dairytis po paplūdimį, o netrukus pasirodė tas malonus jaunas vyri�kis, ponas Redfernas. Jis vis� laik� nerimavo, ilgai sėdėjo paplūdimyje ir dėb�iojo piktomis akimis į visk� ir į visus. A� pamaniau, kodėl, turėdamas toki� gra�i� ir maloni� �mon�, jis laksto paskui t� siaubing� moterį? Nes a� nuo pat pirmos akimirkos neabejojau, kad tai siaubinga moteris. Tiesa, Oudeli?

��Tiesa, brangioji.

��Apskritai nesuprantu, kodėl j� vedė tas simpatingas kapitonas Mar�alas, juk jis augina toki� miel� mergait�, o juk mergaitėms taip svarbu atitinkama įtaka. Ponia Mar�ai nieko nenutuokė apie atsakomyb�... apie i�siauklėjim� nėra ko nė �nekėti... tai kone pirmyk��ių instinktų valdoma būtybė. Jeigu kapitonas Mar�alas būtų gerai pasvarst�s, jis tikriausiai būtų ved�s panel� Danli. Jos ir puiki i�vaizda, geros manieros, ir apskritai ji nuostabi. Turiu pripa�inti, kad �aviuosi jos energija, kurios prireikė sukurti toki� pla�iai �inom� firm�. Tik su gera galva ant pe�ių viso to galima pasiekti! Bet u�tenka pa�velgti į Rozamund� Danli, kad įsitikintum Jog ji turi i�ties nuostabi� galv�. Jai nieko nerei�kia sukurti ir įvykdyti bet kokį plan�. Mano susi�avėjimui �ia moterimi nėra ribų. �tai ir vakar a� pasakiau savo vyrui, kad i� karto matyti, jog panelė Danli įsimylėjusi kapiton� Mar�al�. Manau, net pavartojau �od�ius �eina dėl jo i� proto�. Tiesa, Oudeli?

��Tiesa, brangioji.

��Rodos, jie pa�įstami nuo vaikystės, ir kas �ino, gal dabar, kai tos moters nebėra jų kelyje, viskas susitvarkys. Patikėkit, pulkininke Vestonai, a� tikrai nesu ne�iuolaikinė moteris ir nesu nusista�iusi prie� teatro �mones... Juk kelios artimiausios mano draugės�� aktorės! Bet a� nuo pat prad�ių tvirtinau savo vyrui, kad �ioje moteryje glūdi blogis. O dabar matot�� sakiau tikr� ties�.

Ji nutilo ir pergalingai nu�velgė visus. Erkiulio Puaro lūpų vos nesuvirpino �ypsnys, bet jo akys sutiko skubų pilkų pono Gardnerio akių �vilgsnį.

��Esame labai jums dėkingi, ponia Gardner,�� �iek tiek bejėgi�kai i�tarė pulkininkas Vestonas.�� Atrodo, jūs nepastebėjote nieko, kas būtų svarbu �iam tyrimui.

��Nepastebėjome, pone pulkininke,�� �į kart� atsakė ponas Gardneris.�� Jaunasis ponas Redfernas beveik nesitraukė nuo ponios Mar�ai, bet t� puikiausiai matė visi.

��O vyras? Ar, jūsų nuomone, jis tam visai neprie�taravo?

��Kapitonas Mar�alas�� nepaprastos savitvardos �mogus,�� atsargiai atsakė ponas Gardneris.

��Tikrai!�� patvirtino vyro �od�ius ponia Gardner.�� Anglas iki kaulų smegenų.

�iek tiek apopleksi�kame majoro Bėrio veide atsispindėjo prie�taringų jausmų kova. Senas kareiva stengėsi suteikti veidui tokiai situacijai deram� siaubo ir liūdesio i�rai�k�, ta�iau negalėjo įveikti nederamo jaudulio. Jis kalbėjo pakimusiu, �vok��ian�iu balsu.

��Mielai jums padėsiu, �inoma, kiek leis galimybės. Bet apie vis� �i� istorij� a� ni�nieko ne�inau... Visi�kai nieko. Suinteresuotieji asmenys nepriklauso mano pa�įstamų ratui. Buvo metas, kai gerokai pasitrankiau po pasaulį. Ir, kaip �inot, ilgai gyvenau Rytuose. Todėl galit neabejoti, kad po tiek metų tarnybos Indijos kalnų forte �inau apie �mogaus prigimtį visk�, i�skyrus tai, ko nereikia �inoti.

Jis stabtelėjo, įkvėpė ir kalbėjo toliau:

��Atvirai pasakysiu, kad �is reikalas labai pana�us į atsitikim� Simloje. Buvo ten viena tipas, pavarde Robinsonas... Ne, rodos, Folkneris? Nesvarbu. Jis tarnavo Ist Vilts pulke... O gal Nort Saris pulke? Dabar nepamenu, bet kalba ne apie tai. Ramus �mogelis, knygų �iurkė, tikras avinėlis. Bet kart� vakare grį�o namo, puolė savo �mon� ir... ėmė smaugti. Pasirodo, jinai linksmindavosi su vienu tipu, o vyras su�inojo. Vos moteri�kės nepribaigė! Jos gyvybė kybojo ant plauko. Nustebino mus visus. Niekas nesitikėjo, kad jis t� sugebėtų.

��Ar matote �ia koki� nors analogij� su ponios Mar�ai mirtimi?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��Na... kaip �ia jums pasakius... Juk poni� Mar�ai taip pat rado pasmaugt�... �ia ka�kas pana�aus... Tam tipui staiga kraujas mu�ė į galv�... Suprantat?

��Jūs įtariate kapiton� Mar�al�?�� pasiteiravo Erkiulis Puaro.

��K� jūs!�� pasipiktino majoras Beris, ir jo veidas dar labiau paraudo.�� A� to nesakau. Ir i�vis nekalbu apie kapiton� Mar�al�. Tai �aunus vyras. I� man�s nei�girsite apie jį nė vieno blogo �od�io.

��Bet, pardon,�� prislopin�s bals�, i�tarė ma�asis belgas,�� ar jūs neturėjote galvoje audringos vyro reakcijos?

��Ne,�� paprie�taravo majoras Beris.�� A� tik norėjau pasakyti, kad ponia Mar�ai buvo labai temperamentinga. Argi ne? Ved�iojo �it� jaun�jį Redfern� u� pavadėlio. O prie� jį, �inoma, buvo aibė kitų. Viena tik mane stebina! �inote, kas? Kad vyrai visada akli. Visk� mato, o savo akimis netiki. Mato, kad kiti vyrai sukasi apie jų �monas, bet nemato, kaip jos koketuoja. Pamenu vien� gra�i� moterį i� Punos. Ji pastatė savo vyr� į toki� padėtį...

Pulkininkas Vestonas ėmė nekantriai muistytis.

��Taip taip, majore...�� nutraukė jis plepį.�� Dabar mus domina vien faktų nustatymas. Ar jūs neatkreipėte dėmesio į k� nors, kas vienaip ar kitaip galėtų būti mums naudinga?

��Būsiu atviras, pone pulkininke, nieko ypatingo nepastebėjau. Tiesa, ma�iau j� ir jaun�jį Redfern� vien� popiet� �uvėdrų įlankoje...�� jis suokalbi�kai pamerkė akį ir kimiai nusijuokė.�� Puikiai jie ten linksminosi! Bet juk jus domina ne tokia informacija. Cha cha cha!

��Ar �į ryt� nematėte ponios Mar�ai?

���į ryt� a� nieko nema�iau. I�vykau į �en Lu. Ir man siaubingai nepasisekė! �ioje skylėje niekada nieko neatsitinka, o kai ka�kas įvyko, man�s �ia nebuvo!

Majoro Bėrio balse suskambo nusivylimas. Pulkininkas Vestonas jam pasufleravo:

��Jūs nuvykote į �en Lu, norėdamas...

��Norėdamas paskambinti telefonu. Mūsų vie�butyje telefono nėra, o Lederkomb Bėjaus pa�tas nepriskirtinas konfidencialioms įstaigoms.

��Norėjote i�saugoti pa�nekesio detalių slaptum�?

��I� dalies taip,�� atsakė majoras Beris ir suokalbi�kai pamerkė akį.�� Norėjau prisiskambinti tokiam draugeliui ir papra�yti, kad pastatytų u� vien� �irg�. Bet nepavyko susisiekti. Nepasisekė.

��I� kur jūs skambinote?

��I� kabinos �en Lu pa�te. O grį�damas pasiklydau. Velniai rautų tuos klaid�ius takelius! Tiek laiko sugai�au. Grį�au tik prie� pusvalandį.

��Ar kalbėjotės su kuo nors �en Lu?�� paklausė pulkininkas Vestonas.�� Gal sutikote kokių pa�įstamų?

Majoras Beris nusijuokė.

��Norit su�inot, ar turiu alibi? Taigi, kad tas man neatėjo į galv�. Ma�iau �en Lu ne ma�iau kaip penkiasde�imt tūkstan�ių �monių, bet nemanau, kad jie prisimins, kad matė mane.

��Mes turime paklausti apie visk�, majore,�� paai�kino policijos komisaras.

��Teisingai teisingai. Į mane bet kada galite kreiptis. Mielai jums pasitarnausiu. Pa�ėlusiai patraukli buvo moteris. Norė�iau padėti jums sugauti t� pa�lemėk�, kuris taip padarė. ��mog�udystė tu��iame paplūdimyje�. Galiu la�intis, kad tokias antra�tes jau esu mat�s laikra��iuose. Kai prisimenu...

Ta�iau inspektorius Kolgeitas nutraukė beu�simezgantį pasakojim� ir pagarbiai nulydėjo plepųjį major� link durų.

��Vis dėlto sunku bus k� nors su�inoti �en Lu. Ten pats sezono įkar�tis.

��Tikrai,�� pritarė policijos komisaras. Bet visai neskirt jam dėmesio negalime, nors labai abejoju, kad jis būtų kaip nors su tuo susij�s. Begalė tokių senų įkyruolių bastosi po pasaulį. Ne vien� prisimenu ir i� savo tarnybos laikų. Bet vis dėlto jo atmesti negalime. Palieku jį jums, inspektoriau Kolgeitai. Patikrinkite, kada jis paėmė automobilį i� gara�o, kiek prisipylė benzino, ir taip toliau. Visi�kai įmanoma, kad jis pasistatė automobilį kokioje nors atokesnėje vietelėje, pės�iomis grį�o į sal� ir nuėjo į Elfų įlank�. Ta�iau, mano manymu, beveik neįmanoma to padaryti nepastebėtam.

Inspektorius Kolgeitas paprie�taravo:

��Nebūtinai. �iandien puiki diena, todėl aplink pilna turistinių autobusų. Jie paprastai atvyksta �ia ma�daug pus� dvylikos. Auk��iausi� ta�k� potvynis paprastai pasiekia septint� ryto. Atoslūgis būna ma�daug valandai praėjus po vidurdienio. Tuo metu damba ir aplinkiniai smėlynai knib�dėte knib�da �monių.

��Taip,�� pritarė pulkininkas Vestonas.�� Bet, perėj�s damb�, jis turėjo praeiti ir pro vie�butį.

��Nebūtinai,�� pakartojo inspektorius Kolgeitas.�� Galėjo i� karto pasukti takeliu, vedan�iu per keter�.

��Gal ir taip,�� abejodamas i�tarė Vestonas.�� A� netvirtinu, kad kas nors būtinai turėjo jį pamatyti. Juk beveik visi vie�bu�io sve�iai tuo metu buvo paplūdimyje. I�skyrus poni� Redfern ir Lind� Mar�ai, kurios buvo nuėjusios į �uvėdrų įlank�. O jūsų minėto takelio prad�ia matyti tik i� kelių kambarių, todėl ma�a tikimybės, kad tuo metu ka�kas būtų �iūrėj�s pro jų langus. Ir dar. Suinteresuotasis asmuo būtų turėj�s, mano nuomone, pasiekti vie�butį, pereiti hol� ir nepastebėtas grį�ti. Bet a� tvirtinu, kad majoras Beris negalėjo tikėtis i�likti nepastebėtas.

��Jis galėjo apiplaukti sal� valtimi,�� tarė Kolgeitas.

Pulkininkas Vestonas linktelėjo ir pasakė:

��Tai jau labiau tikėtina. Jeigu kur nors netoliese būtų buvusi valtis, jis galėjo palikti automobilį, atplaukti į Elfų įlank�, pasmaugti �i� moterį, grį�ti prie automobilio ir pateikti mums istorij� apie kelion� į �en Lu ir apie tai, kaip grį�damas pasiklydo,�� istorij�, kuri� sunku paneigti.

��Teisingai, pone pulkininke.

��Gerai, Kolgeitai, pra�om visk� patikrinti. I�nar�ykite apylinkes. Jūs �inot, k� reikia daryti. O dabar pasimatysime su panele Bruster. V

Emilė Bruster niekuo vertingu negalėjo papildyti jau surinktos informacijos. Kai ji pakartojo savo pasakojim�, pulkininkas Vestonas paklausė:

��Vadinasi, jūs daugiau ne�inote nieko, kas dar galėtų mums kaip nors padėti?

��Deja, nieko,�� ry�tingai atsakė panelė Bruster.�� Bjaurus reikalas. Ta�iau tikiuosi, kad jūs prisikasite prie esmės.

��A� taip pat tikiuosi,�� atsakė policijos komisaras.

��Tai neturėtų būti sunku,�� bejausmiu balsu pridūrė ji. � Kuo remdamasi taip tvirtinate, panele Bruster?

��Atleiskit, neketinu ki�tis į jūsų profesinius reikalus. A� tiesiog maniau, kad su tokios rū�ies moterimis susij� dalykai yra gana ai�kūs.

��Jūs taip manote?�� tyliai paklausė Erkiulis Puaro.

��A� suprantu,�� at�ovė Emilė Bruster.�� De mortuis nilnisi bonum15, ta�iau niekur nepabėgsi nuo faktų. Tai buvo iki kaulų smegenų sugedusi moteris. Kad tuo įsitikintum, pakanka �iek tiek pasikapstyti jos nemalonioje praeityje.

��Jūs jos nemėgote?�� �velniai paklausė garsusis detektyvas.

��Daugokai apie j� �inojau,�� tarė ji ir, atsakydama į klausiamus �vilgsnius, prat�sė mintį:�� Mano pusbrolis yra ved�s panel� Erskin. Jūs tikriausiai girdėjote, kad i� senatvės suvaikėj�s seras Robertas, nuskriausdamas vis� �eim�, u�ra�ė �iai poniai did�i�j� savo palikimo dalį?

��O �eima?�� pasiteiravo pulkininkas Vestonas�� Ji... turbūt... skaud�iai į tai reagavo?

��Savaime suprantama. Jau pats romanas sukėlė didelį skandal�, o �anta�o būdu gauti penkiasde�imt tūkstan�ių svarų parodo, kas tai buvo per moteris. Gal skamba �iaurokai, bet a� �inau, kad Arlena Stiuart ir į j� pana�ūs nenusipelno gailes�io. Ir dar �inau... Vienas jaunas vyrukas, lengvabūdis ir vėjavaikis, visai pametė dėl jos galv�, ir �is ry�ys pastūmėjo jį prie bedugnės kra�to. Jis įsivėlė į ka�kokias machinacijas su akcijomis, vien kad gautų jai pinigų, ir vos i�vengė teismo. �i moteris suter�ia kiekvien�, kas su ja susideda. Pakanka prisiminti, k� ji padarė su jaunuoju Redfernu. Ne, jūs man atleiskit, bet dėl jos mirties a� nesigailiu. Nors būtų buv� geriau, jeigu ji būtų paskendusi arba nukritusi nuo sta�ios uolos. Būti pasmaugtai�� ne itin malonu.

��Vadinasi, jūs manote, kad nusikaltimo �aknys glūdi Arlenos Mar�ai praeityje?

��Visi�kai tuo įsitikinusi.

��Ka�kas nepastebimai prasigavo į sal�?

��O kas jį galėjo pastebėti? Mes visi buvome paplūdimyje. Ma�oji Mar�ai ir ponia Redfern, kiek �inau, buvo nuėjusios į �uvėdrų įlank�. Kapitonas Mar�alas buvo savo kambaryje, vie�butyje. Kas, po �imts, būtų galėj�s jį pastebėti, i�skyrus gal tik panel� Danli?

��O kur buvo panelė Danli?

��Sėdėjo uoloje i�kirstoje aik�telėje, kuri� �ia vadina Saulėtuoju ky�uliu. Mes su ponu Redfernu matėm j�, plaukdami aplink sal�.

��Gal jūs, panele Bruster, ir neklystate,�� pasakė policijos komisaras.

��Ai�ku, kad neklystu,�� patvirtino Emilė Bruster.�� Tokio įtartino elgesio moteris pati pateikia tyrimui mįslės rakt�. Ar ne taip, pone Puaro?�� kreipėsi ji į garsųjį detektyv�.

Erkiulis Puaro valandėl� �velgė į pilkas doras jos akis.

��Tikrai sutinku su tuo, k� jūs papasakojote. Pati Arlena Stiuart yra geriausias ir vienintelis savo smurtinės mirties raktas.

��Puiku,�� grie�tai pasakė panelė Bruster.

Ji atsistojo, spinduliuodama tvirtumu bei negailestingumu, ir nu�velgė i� eilės tris vyrus.

��Galit neabejoti, panele Bruster,�� prabilo pulkininkas Vestonas,�� mes nepraleisim nė vieno įkal�io i� ponios Mar�ai praeities.

Po to Emilija Bruster i�ėjo i� kambario. VI

Inspektorius Kolgeitas patogiau įsitaisė prie stalo ir prabilo:

��Taip, ji tiki savo i�vadom. Ir ne vien� akmenį įmetė į velionės dar��.�� Patylėj�s valandėl�, jis m�sliai pridūrė:�� Tam tikra prasme gaila, kad jos alibi iki pat pusiaudienio�� gele�inis. Ar pastebėjot, pone, kokios jos rankos? Stambios kaip vyro. Ji tvirtai sudėta moteris�� gal net stipresnė u� daugelį vyrų...�� Jis vėl nutilo, o paskui kone maldaujamai pa�velgė į ma��jį belg�.�� Ar tikrai, pone Puaro, jūs įsitikin�s, kad �į ryt� ji vis� laik� buvo paplūdimyje?

Erkiulis Puaro lėtai palingavo galv�.

��Brangus inspektoriau,�� tarė jis,�� Ji atėjo į paplūdimį anks�iau, negu ponia Mar�ai galėjo atsidurti Elfų įlankoje, ir i�buvo mano akiratyje tol, kol i�plaukė valtimi su ponu Redfernu.

��Vadinasi, viskas �varu,�� liūdnai atsiduso inspektorius Kolgeitas.

Atrodė, jog �i i�vada jį prislėgė. VII

Kaip ir kiekvien� kart�, Erkiulis Puaro su nuo�ird�iu pasitenkinimu �velgė į Rozamund� Danli. Jai būdingas �avesys praskaidrino net saus� �mog�udystės tyrim�. Atsisėdusi prie�ais pulkinink� Veston�, ji atgr�ė į jį savo rimt� m�slų veid�.

��Tikriausiai norėjote paklausti mano pavardės ir adreso?�� pradėjo ji.�� Rozamunda Enė Danli. Esu mados namų �Pasaulio ro�ė� Londone, Bruk strite, numeris 622, savininkė.

��Dėkojame. Gal malonėtumėt, panele Danli, papasakoti mums k� nors, kas mums galėtų padėti?

��Vargu ar galė�iau t� padaryti.

��Tada pasakykit, k� veikėt nuo pat ryto.

��Papusry�iavau apie pus� de�imtos. Paskui grį�au į kambarį pasiimti knygos ir skė�io nuo saulės, po to nuėjau į Saulėt�jį ky�ulį. Tuo metu buvo dvide�imt penkios po de�imtos. Be de�imt dvylika grį�au į vie�butį, u�lipau į savo kambarį, pasiėmiau raket� ir iki prie�pie�ių �aid�iau tenis�.

��Vadinasi, jūs buvote Saulėtajame ky�ulyje nuo pusės vienuolikos iki be de�imt dvylika?

��Taip.

��Ar matėte �įryt poni� Mar�ai?

��Ne.

��Ar matėte j� nuo Saulėtojo ky�ulio, kai ji plaukė valtele į Elfų įlank�?

��Ne. Tikriausiai ji praplaukė anks�iau, negu a� atėjau.

��Ar nepastebėjote kokios nors valties ar plausto, panele Danli?

��Ne, a� buvau įnikus į knyg�, o kai pa�velgdavau į jūr�, ji tuo metu būdavo tu��ia.

��Jūs nepastebėjote ir valties, kuria plaukė panelė Bruster ir ponas Redfernas?

��Ne.

��Jūs, rodos, jau anks�iau buvot pa�įstama su ponu Mar�alu?

��Kapitonas Mar�alas�� senas mano draugas. Mūsų �eimos gyveno kaimynystėje. Ta�iau mes seniai nebuvom susitik� ...manau, kad prabėgo kokie dvylika metų.

��Ar buvot pa�įstama su ponia Mar�ai?

��Nebuvau nė keliais �od�iais su ja persimetusi, kol nesusitikome �ia.

��Ar, jūsų manymu, ponų Mar�alų santykiai buvo geri?

��Saky�iau, kad puikūs.

��Ar kapitonas Mar�alas mylėjo savo �mon�?

��Tikriausiai,�� atsakė Rozamunda.�� Ta�iau �ia tema daugiau nieko negaliu pridurti. Kapitonas Mar�alas senamadi�ko kirpimo �mogus. Jis neturi įpro�io pasakoti apie savo vedybinius santykius.

��Ar jums patiko ponia Mar�ai?

��Ne.

�is vienskiemenis �odis buvo i�tartas ry�tingai, be dvejonių, kaip nepaneigiamas faktas.

��Kodėl?

Panelės Danli lūpomis �mėstelėjo vos pastebima �ypsena.

��Niekam nebuvo paslaptis,�� tarė ji,�� kad silpnoji lytis nemėgo Arlenos Mar�ai. Moterys jai kėlė mirtin� nuobodulį, ir ji to neslėpė. Ta�iau a� mielai bū�iau j� rengusi. Ji turėjo įgimt� skonį. Visada �inojo, k� vilkėti, ir mokėjo deramai rengtis. Bū�iau d�iaugusis tokia kliente.

��Ar ji daug pinigų i�leisdavo drabu�iams?

��Tikriausiai. Bet ji visada turėjo daug pinigų, o ir kapitonas Mar�alas buvo turtingas �mogus.

��Ar jūs, panele Danli, negirdėjote, o gal i� kitų �altinių �inote apie tai, kad ponia Mar�ai buvo �anta�uojama?

I�rai�kingame Rozamundos Danli veide pasirodė neapsakoma nuostaba.

���anta�avo? Arlen�?�� paklausė ji.

���i prielaida jus labai nustebino?

��Taip... labai... Tai ka�kaip nesiderina su Arlena Mar�ai.

��Ta�iau įmanoma?

��Viskas įmanoma. Gyvenimas greit priver�ia susipa�inti su �ia tiesa. Tik man neai�ku, dėl ko būtų buv� galima �anta�uoti Arlen�?

��Tarkim, jog buvo aplinkybių, kurias ponia Mar�ai norėjo nuslėpti nuo vyro.

��Na... galbūt...�� pritarė ji, bet jos tonas buvo kiek pa�aipus.�� Gal mano po�iūris kiek skepti�kas, ta�iau Arlenos gyvenimo būdas visiems buvo �inomas. Ji niekada neapsimetinėjo esanti padori.

��Vadinasi, jūs manote, kad ponas Mar�alas �inojo... apie �monos artimus ry�ius su kitais vyrais?

Rozamunda suraukė kakt�, valandėl� patylėjo, o tada lėtai, nenorom pasakė:

��I� teisybės, tikrai ne�inau, k� jums pasakyti. Vis� laik� maniau, kad Kenetas Mar�alas neturėjo iliuzijų ir laikė Arlen� tokia, kokia ji i� tiesų buvo. Ta�iau a� galėjau klysti.

��Kaip manote, gal jis beatodairi�kai ja tikėjo?

��Vyrai tokie kvaili,�� kone desperati�kai i�tarė Rozamunda Danli,�� o Kenetas Mar�alas, nepaisant auk�tuomeni�kų manierų, be galo naivus. Gali būti, kad jis aklai ja tikėjo. Arba buvo sau įteig�s, kad ja tik platoni�kai �avimasi?

��Ar jums ne�inoma... ar neteko atsitiktinai girdėti, jog ka�kas būtų nekent�s ponios Mar�ai?

���inau tik apie pavyduliaujan�ias �monas,�� dar kart� �yptelėjusi, atsakė Rozamunda Danli.�� Bet kadangi Arlen� rado pasmaugt�, vadinasi, j� nu�udė vyras.

��Tikriausiai.

��O jokia kita prielaida man neateina į galv�,�� m�sliai i�tarė Rozamunda Danli.�� Ta�iau a� labai ma�ai �inau apie Arlen�. Jums, pone pulkininke, reiktų pasi�nekėti su kuo nors i� jos aplinkos.

��Dėkoju jums, panele Danli.

Rozamunda kiek pasisuko, pa�velgė į garsųjį detektyv� ir, ironi�kai �yptelėjusi, tarė:

��O jūs, pone Puaro, klausimų man neturite?

Erkiulis Puaro taip pat �yptelėjo ir papurtė galv�.

��Nė vieno neįstengiau sugalvoti,�� atsakė jis.

Rozamunda Danli atsistojo ir i�ėjo i� kambario.

8 SKYRIUS

Jie stovėjo miegamajame, dar neseniai priklausiusiame Arlenai Mar�ai. Dvejos stiklinės durys vedė į balkon�, i� kurio vėrėsi vaizdas į paplūdimį ir apa�ioje plytin�i� jūr�. Kambarys buvo u�lietas saulės, kuri blyk�iojo atsispindėdama nesuskaitomoje buteliukų ir flakonų rikiuotėje ant Arlenos tualetinio stalelio. �ia galėjai i�vysti visų garsiausių kosmetikos firmų kremus, skys�ius ir kitus gaminius. Tarp �io moteri�ko pra�matnumo trys vyrai judėjo siekdami kiekvienas savo tikslo. Inspektorius Kolgeitas i�traukinėjo ir įstūminėjo stal�ius. Po kurio laiko jis i�rai�kingai suniurnėjo ir, parod�s �ūsnelį lai�kų, ėmė per�iūrinėti juos su pulkininku Vestonu.

Erkiulis Puaro nuėjo prie spintos. Jis pravėrė dureles ir pa�velgė į daugyb� ten sukabintų suknelių ir sportinių kostiumų. Kita spintos pusė buvo pilna lentynų, ant kurių gulėjo krūvos nėriniuotų apatinių. Ant vienos lentynos buvo i�dėliotos skrybėlaitės: dvi plia�inės i� lakuoto kartono, raudona ir gelsva, pla�iakra�tė havajieti�ka, pinta i� �iaudelių, ka�kokia kita i� tamsiai mėlyno lino, trys ar keturios sta�iai juokingos, pirktos tikriausiai po kelias ginėjas u� vien�: viena panė�ėjo į tamsiai pilk� beret�, kita buvo i� juodo aksomo ir su kutu, o tre�ia�� �viesiai pilkas turbanas.

Ma�asis belgas nu�velgė jas su atlaid�ia �ypsena ir sumurmėjo:

��Les femmes!16

Pulkininkas Vestonas ėmė lankstyti perskaitytus lai�kus.

��Trys nuo Redferno,�� tarė jis.�� Kvailas jaunas asilas! Jis dar kelerius metus nei�moks ra�yti moterims lai�kų. Moterys visada juos i�saugo, nors ir prisiekinėja, kad sudegino. Yra dar vienas tos pa�ios rū�ies lai�kas,�� pridūrė jis ir perdavė Erkiuliui Puaro popieriaus lap�.

�Brangi Arlena,

a� jau�iuosi baisiai. Tai siaubinga�� va�iuoti į Kinij� su mintimi, kad nematysiu tav�s daug daug metų. Negaliu įsivaizduoti, kad koks nors vyras taip kraustytųsi i� proto dėl moters, kaip kraustausi a�. Dėkoju u� �ekį. Dabar pavyks i�vengti teismo. A� vos nenusiritau į praraj� ir tik todėl, kad norėjau gauti tau kuo daugiau pinigų. Ar tu man atleisi? Norėjau papuo�ti briliantais �avingas tavo ausytes, o ant kaklo pakabinti baltus kaip pienas perlus. Nors dabar visi perlai pana�ūs į dirbtinius. Gal geriau būtų tik�s pasaki�kas smaragdas? Taip, puiki mintis! Did�iulis �alias smaragdas, �altas, bet liepsnojantis viduje. Maldauju, nepamir�k man�s, bet �inau, kad neįstengsi pamir�ti. Tu mano, am�inai mano.

Sudie, sudie, sudie.

D.�N.�

��Reikėtų patikrinti,�� tarė inspektorius Kolgeitas,�� ar i� tiesų D.�N. i�vyko į Kinij�? Jei ne... tai galėtų būti mūsų ie�komas �mogus. Buvo galv� pamet�s dėl �itos moters, dievino j� ir staiga suvokė, kad buvo apvyniotas apie pir�t�. Manau, kad �ia tas vyrukas, kurį minėjo panelė Bruster. Lai�kas mums gali praversti.

��Taip,�� kar�tai pritarė Puaro.�� Tai svarbus lai�kas. Mano manymu, labai svarbus.

Jis apsigr�ė ir ėmė ap�iūrinėti kambarį. Perbėgo akimis buteliukus ir flakonus ant tualetinio stalelio, pravir� spint�, nerūpestingai i�siskėtusį ant lovos did�iulį Pjer�.

Po to jie nuėjo į Keneto Mar�alo kambarį. Jis buvo greta, ta�iau durų, vedan�ių tiesiai į Arlenos miegam�jį, neturėjo, lygiai kaip ir balkono. Jis buvo ma�esnis, du jo langai �velgė ta pa�ia kryptimi. Tarpulangyje kabėjo veidrodis paauksuotais rėmais. Kampe, u� de�iniojo lango, stovėjo tualetinis stalelis. Ant jo gulėjo du �epe�iai dramblio kaulo aptaisais, drabu�ių �epetys ir plaukų losjono flakonas. Kitame kampe, kairėje, ant ra�omojo stalo stovėjo ra�omoji ma�inėlė, o greta gulėjo �ūsnelis popierių. Inspektorius Kolgeitas skubiai puolė prie jų.

��Viskas patvirtina mano spėliones,�� pasakė jis.�� Turiu galvoje lai�k�, kurį minėjo kapitonas Mar�alas. Ant jo vakaryk�tės dienos data�� dvide�imt ketvirta. Yra ir vokas. Lederkomb Bėjaus pa�to �ios dienos antspaudas. Rodos, viskas sutampa. Dabar reikia patikrinti, ar jis negalėjo parengti atsakymo i� anksto.

Inspektorius atsisėdo ir pradėjo skaityti.

��Mes jus valandėlei paliksim,�� pasakė pulkininkas Vestonas,�� ir ap�iūrėsim kitus kambarius. Neįleiskit nieko į t� koridorių, nes sve�iai jau pradeda nerimauti.

Lindos Mar�ai kambaryje langas �velgė į rytus, ir pro jį matėsi sta�ios į jūr� nusileid�ian�ios uolos. Policijos komisaras apsi�valgė.

��Nemanau, kad �ia k� nors rastume,�� sumurmėjo jis.�� Nebent ponia Mar�ai būtų k� nors slap�ia padėjusi į dukters kambarį, ko nenorėjo vie�ai rodyti, bet vilties ma�a. Juk nebuvo nei ginklų, nei ko nors, k� būtų reikėj� slėpti.

Pulkininkas Vestonas i�ėjo į koridorių, ta�iau Erkiulis Puaro nenuskubėjo jam i� paskos. Jo dėmesį patraukė �idinys, kuriame neseniai ka�kas buvo deginta. Jis priklaupė ant vieno kelio ir rūpestingai ėmėsi darbo, tvarkingai dėdamas kiekvien� radinio gabalėlį ant popieriaus lapo. Gabalėlis i�tirpusio va�ko... kieto �alio popieriaus arba kartono�� tikriausiai nuo sieninio kalendoriaus... skiautė, ant kurios nesudegusio liku�io buvo matyti didelis skai�ius 5 ir i�spausdinti �od�iai �kilnų poelgį�... paprastas segtukas ir susvilusios vilnos arba plaukų �iupsnelis.

Sudėj�s radinius tvarkinga eilute, Erkiulis Puaro ėmė atid�iai juos ap�iūrinėti.

���Kilnų poelgį atlik, o ne perdien apie jį m�styk�.C�est possible17. Bet k� galėtų reik�ti �ita kolekcija? C�est fantastique18.

Staiga jis stvėrė segtuk�, jo �vilgsnis tapo a�trus, o akys �alios.

��Pour Vamour de Dieu19. Nejaugi tai įmanoma?�� sumurmėjo jis.

Erkiulis Puaro pakilo i� klūpomos padėties ir atsistojo prie �idinio. Jis lėtai ap�velgė kambarį, ir jo veide pasirodė nauja, rimta, kone rūsti i�rai�ka.

�idinio kairėje, ant lentynos, stovėjo eilutė knygų. Susim�st�s Erkiulis Puaro per�velgė jų pavadinimus.

Biblija, aptrintas �ekspyro tomelis, ponios Hamfri Vord �Viljamo E�o vedybos�, �arlotės Jang �Berniukas i� �rop�iro�, Elioto ��mog�udystė katedroje�, Bernardo �o ��ventoji Joana�, Margaretos Mi�el �Vėjo nublok�ti�, Diksono Karo �Liepsnojantys rūmai�.

Erkiulis Puaro paėmė dvi knygas�� �Jaun�j� pamot� ir �Viljam� E����� ir ap�iūrėjo antspaudais i�margintus titulinius puslapius. Statydamas jas į viet�, jis pastebėjo u� kitų u�ki�t� knygel�. Tai buvo ma�as, apibrizg�s, oda įri�tas tomelis.

I�trauk�s ir atsivert�s jį, ma�asis belgas lėtai palingavo galv� ir sumurmėjo:

��Vadinasi, a� neklydau... Taip, a� neklydau. Bet tai... negi irtai įmanoma? Ne, neįmanoma, nebent...

Jis stovėjo nejudėdamas, glostydamasis ūsus, narpliodamas mintyse �į galvosūkį.

Pagaliau pa�nab�domis i�tarė:

��Nebent...II

Pulkininkas Vestonas pa�velgė pro praviras Lindos Mar�ai kambario duris.

��Jūs dar �ia, pone Puaro?

��Tuoj tuoj!�� �ūktelėjo garsusis detektyvas ir greitai i�ėjo į koridorių.

Gretimas kambarys priklausė Redfernams. Puaro ap�velgė jį ir i� karto atkreipė dėmesį į dviejų skirtingų asmenybių pėdsakus: �var� ir tvark�, būding� Kristinai, ir meni�k� netvark�, būding� Patrikui. Be �ių nuorodų į asmenybes, kambarys jo beveik nesudomino.

Sekan�iame kambaryje, kur buvo apsistojusi Rozamunda Danli, jis prabuvo ilgėliau vien dėl malonaus kontakto su �ia i�skirtine asmenybe.

Jis atkreipė dėmesį į kelias knygas ant spintelės prie lovos, brangių tualetinių reikmenų paprastum�. Jo �nerves pakuteno �velnus pa�įstamų Rozamundos Danli vartojamų rafinuotų kvepalų aromatas.

U� panelės Danli kambario, �iauriniame koridoriaus gale, buvo stiklinės�� tuo metu praviros�� durys į balkon�. Pro jas i�oriniais laiptais buvo galima nusileisti tiesiai prie pakrantės uolų.

���ia paprastai vaik�to tie vie�bu�io gyventojai, kurie mėgsta i�simaudyti prie� pusry�ius,�� pasakė pulkininkas Vestonas.�� Bent jau tie, kurie nenori eiti į paplūdimį.

Netikėtai ma�ojo belgo akyse suspindo nepaprastas susidomėjimas. Jis prisiartino prie turėklų ir pa�velgė į apa�i�.

Apa�ioje takelis, zigzaguodamas per uolas, vedė prie jūros. Kita nuo jo atsiskyrusi at�aka ėjo aplink vie�butį ir tolyn, į kair�.

��Nulipus �iais laiptais ir apsukus vie�butį,�� tarė garsusis detektyvas,�� galima i� karto atsidurti kelyje, kuris per uolų gūbrį eina tiesiai nuo dambos į kit� salos pus�.

Pulkininkas Vestonas linktelėjo galv� ir papildė Erkiulio Puaro i�vadas.

��Taip galima pereiti vis� sal�, aplenkiant vie�butį,�� pasakė jis, o paskui pridūrė:�� Bet vis dėlto kas nors gali pastebėti pro lang�.

��Kokį lang�?

���ioje�� �iaurinėje�� vie�bu�io pusėje du bendrų vonios kambarių langai, personalo vonios kambario, tualeto pirmame auk�te. Taip pat biliardinės.

Puaro linktelėjo ir tarė:

��Ta�iau visų suminėtų patalpų langai yra matiniai, o biliardo niekas ne�aid�ia kar�t� ryt�.

��Teisingai,�� sutiko pulkininkas Vestonas, bet netrukus pridūrė:�� Jeigu jis t� padarė, turėjo eiti pro �ia.

��Jūs turite galvoje kapiton� Mar�al�?

��Taip. �anta�as ar ne �anta�as, bet mano įtarimai krypsta į jį. Na, ir jo elgesys... jo elgesys ka�koks nevyk�s.

��Galbūt,�� �altai i�tarė Erkiulis Puaro,�� ta�iau elgesys dar neįrodo, kad �mogus�� �udikas.

��Vadinasi, jūs manote, kad jis nekaltas?�� paklausė pulkininkas Vestonas.

Erkiulis Puaro papurtė galv� ir atsakė:

��Ne, a� to netvirtin�iau.

��O dabar eikim pasiklausyti, k� inspektorius Kolgeitas pasakys apie ra�omosios ma�inėlės alibi,�� tarė pulkininkas Vestonas.�� To auk�to kambarinė, galinti patvirtinti arba paneigti jo pasakojim�, jau laukia. Nuo jos parodymų daug kas priklausys.

Kambarinė buvo trisde�imtmetė moteris, apsukri, energinga ir nekvaila. Į klausimus atsakinėjo noriai ir nuodugniai.

Kapitonas Mar�alas atėjo į savo kambarį tuoj po pusės vienuoliktos. Ji buvo bebaigianti tvarkytis. Jis jos papra�ė paskubėti. Ji nematė jo grį�tant į kambarį be penkių vienuolika, bet netrukus i�girdo ra�omosios ma�inėlės tuksenim�. Tuo metu ji buvo ponų Redfernų kambaryje. Baigusi�� apie vienuolikt��� perėjo į panelės Danli kambarį koridoriaus gale. Ten jau nebesigirdėjo ra�omosios ma�inėlės. Ji prisimena, kaip, jai atidarant duris, Lederkomb Bėjaus ba�ny�ios laikrodis mu�ė valandas. Penkiolika po vienuolikos ji nusileido į apa�i� i�gerti arbatos puodelio ir u�k�sti. Vėliau dirbo kitame pastato sparne. Pulkininko Vestono paklausta, i�vardino tvarkytus kambarius: panelės Lindos Mar�ai, du bendri vonių kambariai, ponios Mar�ai kambarys ir vonia, kapitono Mar�alo kambarys, ponų Redfernų kambarys ir vonia, panelės Danli kambarys ir vonia. Dar pridūrė, kad prie kapitono Mar�alo ir jo dukters kambarių nėra vonių. Tvarkydamasi pas panel� Danli, ji nepastebėjo, ar kas nors praėjo u� durų, i�ėjo į balkon� ar nulipo laiptais. �inoma, �ingsnių ji galėjo ir nenugirsti.

Pokalbio metu pulkininkas Vestonas paklausė kambarin� apie poni� Mar�ai.

Ne, ponia Mar�ai nebuvo i� tų, kurie anksti keliasi. Ji, Gledė Narakot, labai nustebo tuoj po de�imtos radusi duris praviras, o kambarį tu��i�. Jai tai pasirodė visai neįprasta.

��Ar ponia Mar�ai paprastai pusry�iaudavo lovoje?

��Taip, pone, visada. Valgydavo, tiesa, nedaug. Arbata, apelsinų sultys, vienas skrebutis. Laikėsi dietos kaip daugelis ponių.

Ponia Mar�ai t� ryt� elgėsi kaip visada. Kambarinė nieko ypatingo nepastebėjo.

��O k� jūs manote apie poni� Mar�ai?�� tyliai paklausė Erkiulis Puaro.

Gledė Narakot nustebusi pa�velgė į jį.

��Bet ka�in ar man dera apie tai kalbėti, pone?

��Vis dėlto pra�om pasakyti mums savo nuomon�. Tai labai svarbu.

Kambarinė sutrikusi pa�velgė policijos komisaro pusėn. Jis maloniai ir dr�sinamai jai �yptelėjo, nors �iek tiek sutriko dėl savo u�sienie�io kolegos pasirinkto apklausos būdo.

��Taip... pra�om kalbėt dr�siai.�� patvirtino pulkininkas Vestonas.

Pirm� kart� Gledė Narakot prarado pasitikėjim� ir ėmė pir�tais nervingai maigyti kartūno suknel�.

��Na, ponia Mar�ai...�� pradėjo ji,�� nebuvo... kaip �ia pasakius... tikra dama. Noriu pasakyt, ji labiau panė�ėjo į artist�.

��Ji ir buvo aktorė,�� įsiterpė pulkininkas Vestonas.

��Taip, pone, a� t� ir sakau. Ji elgėsi taip, kaip norėjo. Ji ne... na, jeigu ji nenorėjo būti mandagi, tai ir nesistengė tokia būti. Ji galėjo �ypsotis, bet jeigu ko nors nerasdavo arba a� i� karto neatsiliepdavau į skambutį, arba skalbiniai dar būdavo neatne�ti i� skalbyklos, galėjo akimirksniu pasidaryti pikta ir labai nemaloni. Galė�iau pasakyti, kad visi aptarnaujantys �monės jos nemėgo. Ta�iau jos drabu�iai buvo nuostabūs, ir ji pati buvo gra�i, todėl nieko keisto, kad visi ja �avėjosi.

��I� anksto pra�au atleisti dėl klausimo, kurį dabar u�duosiu, ta�iau tai be galo svarbu,�� pasakė policijos komisaras.�� Ar jums �inoma, kokie buvo kapitono Mar�alo ir jo �monos santykiai?

Kambarinė valandėl� dvejojo.

��Juk jūs ne... tai neįmanoma... Juk jūs, pone pulkininke, nemanote, kad jis galėjo t� padaryti?�� i�tarė ji.

��O k� manote jūs?�� skubiai įsiterpė Erkiulis Puaro.

��A�?.. Ne, tikrai ne... Toks malonus, i�auklėtas vyras... Kapitonui Mar�alui toks dalykas niekada į galv� nebūtų atėj�s... Ne, jis negalėjo to padaryti... tikriausiai negalėjo.

��Bet jūs nesate visi�kai įsitikinusi. Tai girdėti jūsų balse.

Gledė Narakot nenoriai prat�sė mintį:

��Apie visokius dalykus ra�o laikra��iuose! Pavydas�� blogas dalykas... Jeigu taip i� tiesų buvo... nes visi apie tai �nekėjo... apie j� ir pon� Redfern�. Dievulėliau, kokia miela moteris toji ponia Redfern! Kaip viskas siaubinga! Ponas Redfernas taip pat malonus ponas, bet kiekvienas vyras suklups, jeigu to panorės tokia moteris, kaip ponia Mar�ai. O �monos, deja, turi su tuo taikytis. �venta tiesa.�� Kambarinė giliai atsiduso ir kurį laik� patylėjo.�� Bet jeigu kapitonas Mar�alas nety�ia apie tai su�inojo...

��Kas tada?�� grie�tai paklausė pulkininkas Vestonas.

��Kartais man atrodė, kad ponia Mar�ai labai bijo, kad jos vyras nesu�inotų...�� lėtai i�tarė Gledė Narakot.

��Kodėl jūs taip manote?

��Ne�inau, pone. Man tik atrodė, jog kartais... ji bijo savo vyro. Kapitonas Mar�alas visada toks ramus, d�entelmeni�kas, bet... juk jam buvo nelengva, pone pulkininke.

��Ar ne�inote kokių nors konkretesnių faktų?�� paklausė policijos komisaras.�� Gal kada nors nugirdote ponų Mar�alų pokalbį?

Gledė Narakot lėtai papurtė galv�. Pulkininkas Vestonas atsiduso ir vėl paklausė:

��Na, o kaip tie lai�kai, kuriuos ponia Mar�ai gavo �į ryt�? Ar galite mums k� nors apie juos pasakyti?

��Jų buvo �e�i ar septyni. Tiksliai neatsimenu.

��Jūs juos nune�ėte į vir�ų?

��Taip, pone pulkininke. Kaip visada paėmiau lai�kus i� administratoriaus ir padėjau ant pusry�ių padėklo.

��Ar nepamenate, kaip jie atrodė?

Kambarinė pakraipė galv�.

��Papras�iausi lai�kai. Ten galėjo būti kokios nors s�skaitos, nes paskui tie popieriai suplė�yti gulėjo ant padėklo.

��Kur jie galėtų būti dabar?

���iuk�lių dė�ėje, pone pulkininke. Ten dabar rausiasi toks ponas i� policijos.

Pulkininkas Vestonas linktelėjo.

��O kur jūs i�mėtėte �iuk�les i� kambaryje stovėjusių krep�ių?

��Irgi į �iuk�lių dė��.

��K� gi...�� tarė pulkininkas Vestonas.�� Matyt, kol kas viskas.

Jis klausiamai pa�velgė į ma��jį belg� kuris palinko į priekį.

��Ar jūs �iandien ryt� i�sėmėte pelenus i� panelės Lindos Mar�ai kambario �idinio?

��Kad nieko nereikėjo semti. �idinys nebuvo kūrenamas.

���idinyje tikrai nieko nebuvo?

��Ne, pone, jis buvo visi�kai tu��ias.

��Kelint� valand� jūs tvarkėte kambarį?

��Ma�daug nuo penkiolikos po devynių, kai panelė Mar�ai buvo i�ėjusi papusry�iauti.

��Ar po pusry�ių ji grį�o į kambarį?

��Taip, pone. Grį�o be penkiolikos de�imt.

��Ar ji pabuvo savo kambaryje?

��Manau, pabuvo, pone. Ma�daug pus� vienuolikos ji labai skubiai i�bėgo i� jo.

��Ar po to buvote u�ėjusi į jos kambarį?

��Ne, pone. Jau buvau jį sutvarkiusi.

Puaro pritariamai linktelėjo ir dar paklausė:

���tai dar k� norė�iau su�inoti. Kas �iandien maudėsi jūroje prie� pusry�ius?

��I� gyvenan�ių �iame koridoriuje? Nes nieko negaliu pasakyti apie kito vie�bu�io sparno arba vir�utinio auk�to sve�ius.

��Taip, kalba eina tik apie �į koridorių.

��Ko gero, tik kapitonas Mar�alas ir ponas Redfernas. Jie paprastai visada maudosi prie� pusry�ius.

��Ar jūs juos matėte?

��Ne, pone, bet ant balkono turėklų, kaip paprastai, kabojo �lapi maudymosi kostiumai.

��Ar panelė Linda �į ryt� nesimaudė?

��Ne, pone. Jos maudymosi kostiumas buvo sausas.

��Ai�ku...�� i�tarė Erkiulis Puaro.�� Kaip tik tai a� ir norėjau su�inoti.

��Panelė Mar�ai beveik kas ryt� maudosi jūroje,�� savanori�kai pridūrė kambarinė.

��O kiti �io koridoriaus gyventojai: panelė Danli, ponia Redfern ir ponia Mar�ai?

��Ponia Mar�ai taip anksti nesimaudydavo niekada, panelė Danli�� kart� ar du. Ponia Redfern da�nai maudosi prie� pusry�ius, kai labai �ilta, bet �į ryt� ji nesimaudė.

Erkiulis Puaro vėl linktelėjo ir tuoj pat paklausė:

��Ar, i� ryto tvarkydama kambarius, jūs nepastebėjote, kad kur nors stinga buteliuko?

��Buteliuko? Kokio buteliuko, pone?

��Deja, ne�inau. Bet kai tvarkėte kambarius, ar nepastebėjote, jog trūksta buteliuko?

��Pas poni� Mar�ai sunku būtų buv� pastebėti,�� nuo�ird�iai prisipa�ino kambarinė.�� Ten tiek daug visko pristatyta.

��O kituose kambariuose?

��Pas panel� Danli taip pat sunku pastebėti. Daug visokių kremų ir losjonų. Bet kituose kambariuose bū�iau pastebėjusi. �inoma, jeigu bū�iau atkreipusi dėmesį. Tai yra jeigu bū�iau atid�iai �iūrėjusi.

��Vadinasi, tvarkydama kambarius nieko nepastebėjote?

��Ne, pone, kadangi, kaip sakiau, specialiai ne�iūrėjau.

��Ar galėtumėte dabar pereiti per kambarius ir atid�iai pasi�iūrėti?

��Taip, pone.

�narėdama kartūno suknele, ji i�ėjo i� kambario. Pulkininkas Vestonas įbedė akis į Erkiulį Puaro.

��K� visa tai rei�kia?�� paklausė jis.

��Matot, pulkininke, mano metodi�k� prot� neramina visokios smulkmenos. �iandien ryt�, prie� pusry�ius, panelė Bruster plaukiojo jūroje prie uolų. Ji papasakojo, kad į vandenį nukrito i� vir�aus mestas buteliukas ir vos į j� nepataikė. Eh bien20 a� ir noriu su�inoti, kas i�metė buteliuk� pro lang� ir kodėl?

��Mano mielas pone, juk taip da�nai atsikratoma tu��ių buteliukų.

��Nieko pana�aus! Visų pirma buteliuk� pro lang� galima i�mesti tik pro vie�bu�io rytinės pusės langus. Kaip tik i� tų kambarių, kuriuos mes neseniai ap�iūrėjome. Bet tai dar ne viskas. Dabar paklausiu jūsų, k� padarytumėt su nereikalingu buteliuku, stovin�iu ant jūsų tualetinio stalelio arba vonios kambaryje? Ir pats atsakysiu! Jūs jį i�mestumėt į �iuk�lių krep�į. Juk neitumėt į balkon� ir nemestumėt jo į jūr�. Kad į k� nors nepataikytumėt, be to, kam jums tas vargas? Ne ne, jūs taip pasielgtumėt tik tuomet, jeigu norėtumėt, kad niekas nepamatytų to buteliuko.

Pulkininkas Vestonas pa�velgė į ma��jį belg�, o paskui tarė:

��Vyriausiasis inspektorius D�epas, su kuriuo neseniai tyriau vien� byl�, da�nai kartodavo, kad jūsų mintys keliauja pa�iais vingiuo�iausiais keliais. Ar tik nenorite pasakyti, kad Arlena Mar�ai buvo ne pasmaugta, o nunuodyta ka�kokiais mįslingais nuodais i� ka�kokio paslaptingo buteliuko?

��Ne ne... A� įsitikin�s, kad tame buteliuke nebuvo nuodų.

��Tai kas ten buvo?

��Neįsivaizduoju, todėl labai noriu su�inoti.

Kiek u�dususi grį�o Gledė Narakot.

��Man labai gaila, pone,�� pasakė ji,�� bet nieko nepastebėjau. Esu visi�kai įsitikinusi, kad niekas nedingo i� kapitono Mar�alo, panelės Mar�ai ir ponų Redfernų kambario. Beveik neabejoju, kad ir panelės Danli kambaryje viskas savo vietoje. Ta�iau negaliu to paties pasakyti apie ponios Mar�ai kambarį. Ten, kaip sakiau, tokių daik�iukų begalės.

Erkiulis Puaro truktelėjo pe�iais ir pasakė:

��Tiek to. Palikim tai.

��Dar kas nors, pone?�� paklausė Gledė Narakot, pa�velgdama i� eilės į kiekvien�.

��Ne, nemanau,�� atsakė pulkininkas Vestonas.�� Dėkojame jums.

��A� dar nedėkoju,�� skubiai i�tarė Erkiulis Puaro.�� Ar jūs tikrai nieko nepamir�ote mums papasakoti?

��Apie poni� Mar�ai, pone?

��Ne tik apie j�. A� kalbu apie visk�, kas galėjo jums pasirodyti nesuprantama, neįprasta, nebūdinga�� en fin21 ka�k�, apie k� jūs galėjote pagalvoti ir pasakyti savo draugei: �Kaip keista!�

��Ne...�� i�tarė Gledė labai dvejodama.�� Nieko tokio, apie k� jūs manote, pone, man neatėjo į galv�.

��Kalba eina ne apie tai, k� a� manau,�� nusi�iupo jos �od�ių ma�asis belgas.�� To ne�ino niekas. Vadinasi, �iandien ka�kas nutiko, ir jūs pasakėt kitai kambarinei: �Kaip keista!�

Paskutinius du �od�ius Erkiulis Puaro i�tarė ironi�kai juos pabrė�damas.

��I� tiesų nieko ypatingo,�� pasakė kambarinė.�� Tik ka�kas leidosi į voni� vandenį dienos metu. A� tikrai pasakiau Elzei i� pirmo auk�to, jog keista, kad ka�kas maudosi vonioje per patį vidurdienį.

��O kas maudėsi? Kieno vonioje?

��To, pone, a� tikrai ne�inau. Mes tik girdėjom vandens bėgim�, ne�damos �iuk�les i� �io vie�bu�io sparno. Taip a� ir pasakiau Elzei: �Kaip keista!�

��Jūs neabejojat, kad vanduo bėgo i� vonios, o ne i� prausyklės?

��Taip, pone! Esu įsitikinusi. Neįmanoma suklysti, kai vanduo bėga i� vonios.

Daugiau Erkiulis Puaro klausimų neturėjo, ir kambarinei buvo leista i�eiti.

��Ar ne per daug dėmesio, pone Puaro, skyrėte �iai vonios istorijai?�� paklausė pulkininkas Vestonas.�� Tai neturi jokios prasmės. Juk nebuvo jokių kraujo dėmių, vadinasi, nieko nereikėjo skalbti. Kaip tik �ia ir yra...�� jis stabtelėjo.

��Norėjote pasakyti �pasmaugimo privalumas�,�� nusi�iupo jo mintį ma�asis belgas.�� Ar ne? Jokių kraujo dėmių. Jokio ginklo. Jokių pėdsakų. Reikia tik fizinės jėgos... ir �udiko sielos!

Erkiulis Puaro kalbėjo taip garsiai ir kar�tai, kad pulkininkas Vestonas net apstulbo. Bet ma�asis belgas tarsi atsipra�ydamas �yptelėjo ir t�sė savo mintį:

��Sutinku, istorija su vonia gal ir ne tokia svarbi. Maudytis galėjo bet kas: ponia Redfern, prie� eidama �aisti teniso, kapitonas Mar�alas, panelė Danli. Kartoju�� bet kas. �ia tikrai nieko ypatingo.

Į duris pasibeldė, ir policijos konsteblis ky�telėjo galv�.

��Prane�u, pone pulkininke, kad panelė Danli norėtų su jumis �nektelėti. Tvirtina ka�k� pamir�usi.

��Dėkoju,�� tarė pulkininkas Vestonas.�� Mes tuoj nusileisime. III

Pirmiausia apa�ioje jie pamatė inspektorių Kolgeit�. Jo veidas buvo niūrus.

��Vien� minut�, ponai.

Pulkininkas Vestonas ir Erkiulis Puaro nuėjo su juo į ponios Kasti kabinet�.

��Su Hilda a� patikrinau, ar galima atlikti �į darb� ra�om�ja ma�inėle per valand�,�� prane�ė inspektorius Kolgeitas.�� Tikrai grei�iau neatspausdinsi. Prie�ingai, jei dar stabtelėtum pagalvoti, u�truktų ilgiau. Viskas sutampa. Pa�velkit į �į lai�k� ponui Mar�alui.

Jis praskleidė lapus ir ėmė skaityti:

�Mano brangus Mar�alai,

pra�au atleisti, kad kreipiuosi į Jus per atostogas, bet susidarė nenumatyta situacija, pradėjus kilti �Bario� ir �Tenderio� akcijų kursams...�

��Ir taip toliau, ir taip toliau...�� pasakė Kolgeitas.�� Ant lai�ko vakaryk�tė, tai yra dvide�imt ketvirtos dienos data. Pa�to antspaudas u�dėtas Londone, Ist Serkese, vakar po pietų, o Lederkomb Bėjuje�� �į ryt�. Adresas ant voko ir lai�kas atspausdinti ta pa�ia ma�inėle. I� lai�ko turinio matyti, kad kapitonas Mar�alas atsakymo negalėjo para�yti i� anksto. Jo pateikiami skai�iai susij� su minimais lai�ke. Apskritai tai painus ir sudėtingas reikalas.

��K� gi, matyt, kapiton� Mar�al� teks i�braukti,�� niūriai pasakė pulkininkas Vestonas ir pridūrė:�� Turėsim ie�koti kitur. O dabar mūsų laukia panelė Danli.

Rozamunda į kambarį įėjo dr�siai, bet su atsipra�oma �ypsena veide.

��Jau�iuosi labai kalta,�� pradėjo ji.�� Gal dėl tokios smulkmenos nė nevertėjo jūsų trukdyti? Bet kai kurie dalykai taip lengvai i�sprūsta i� atminties.

Pulkininkas Vestonas pasiūlė jai atsisėsti.

��Klausom, panele Danli.

Rozamunda papurtė gra�i� tamsiaplauk� galv�.

��Ak, pone pulkininke, neverta nė sėsti. Tai tik smulkmena. Kaip jau minėjau, ryt� praleidau Saulėtajame ky�ulyje. Bet tai ne visai tikslu. A� pamir�au pasakyti, kad buvau trumpam nuėjusi į vie�butį.

��Kada tai buvo, panele Danli?

��Ma�daug be penkiolikos dvylika.

��Taigi... Jūs grį�ote į vie�butį?

��Taip. A� pamir�au saulės akinius. I� prad�ių maniau, kad be jų apsieisiu, bet akys greitai pavargo, ir a� grį�au į vie�butį jų pasiimti.

��Jūs nuėjote tiesiai į savo kambarį?

��Taip... Bet pakeliui �vilgtelėjau į Keno... kapitono Mar�alo kambarį. A� i�girdau ra�omosios ma�inėlės stuksėjim� ir pamaniau, kad be galo kvaila sėdėti tokiu gra�iu oru tarp keturių sienų ir dirbti. Norėjau pakviesti jį į lauk�.

��K� atsakė kapitonas Mar�alas?

Panelė Danli sutrikusi �yptelėjo.

��Kai a� pravėriau duris, jis spausdino taip susikaup�s, taip nugrimzd�s savo mintyse, kad a� papras�iausiai tyliai i�ėjau. Nemanau, kad jis mane pastebėjo.

��Kiek tada buvo valandų, panele Danli?

��Ma�daug dvide�imt po vienuolikos. I�eidama i� vie�bu�io, dirstelėjau į holo laikrodį. IV

���ia kryptimi daugiau nebepasistūmėsime,�� pasakė inspektorius Kolgeitas.�� Iki be penkiolikos vienuolika kambarinė girdėjo, kaip jis spausdina. Dvide�imt po vienuolikos jį matė panelė Danli. O be penkiolikos dvylika jo �mona jau negyva. Kapitonas Mar�alas parei�kė, kad vis� valand� spausdino ma�inėle savo kambaryje, ir atrodo, kad tai tiesa. Vadinasi, visi įtarimai atkrinta.

Inspektorius Kolgeitas nutilo, smalsiai pa�velgė į Erkiulį Puaro ir paklausė:

��Jūs, pone Puaro, ka�kodėl susim�stėte?

��Negaliu suprasti, kodėl panelė Danli staiga ry�osi pateikti papildomų įrodymų?

Inspektorius Kolgeitas pagyvėj�s i�sitempė.

��Ar įtariate, kad �ia ne viskas gerai? Labai keista, jog ji ėmė ir �dar prisiminė��� Jis valandėl� svarstė, o paskui lėtai i�tarė:�� Hm... Galbūt, pone pulkininke, viskas buvo taip... Tikriausiai panelė Danli nei�buvo iki pusiaudienio Saulėtajame ky�ulyje. Visa jos istorija�� melas. Ko gero, pateikusi mums savo įvykių versij�, jinai su�inojo, jog ka�kas j� matė kitoje vietoje arba nerado Saulėtajame ky�ulyje. Tada prasimanė �i� pasakait� ir papasakojo j� mums, kad pateisintų savo nebuvim�. Jūs atkreipėt dėmesį, kaip rūpestingai ji pabrė�ė, jog kapitonas Mar�alas jos nepastebėjo, kai ji u�suko į jo kambarį.

��Taip, atkreipiau dėmesį,�� sumurmėjo garsusis detektyvas.

��Negi jūs norite pasakyti, kad panelė Danli įsipainiojusi į �i� istorij�?�� nepatikliai paklausė pulkininkas Vestonas.�� Man tai atrodo visi�ka nes�monė. Kam ji t� būtų dariusi?

Inspektorius Kolgeitas reik�mingai kostelėjo.

��Ar pamenate, k� sakė toji amerikietė, ponia Gardner? Ji u�siminė, kad panelė Danli domisi kapitonu Mar�alu. �tai jums, pone, ir nusikaltimo motyvas.

��Arlen� Mar�ai pasmaugė ne moteris,�� nekantriai i�tarė pulkininkas Vestonas.�� Reikia ie�koti vyro! Mes turime galvoti tik apie vyrus!

��Taip,�� atsiduso inspektorius Kolgeitas,�� tai tiesa. Vadinasi, pone pulkininke, grį�tame prie to, nuo ko pradėjome.

��O dabar, inspektoriau, paskirkite konsteblį, kuris patikrins, kiek reikia laiko įveikti atstum� nuo vie�bu�io per uolėt� gūbrį iki kopė�ių ramiai �ingsniuojant ir bėgte. Taip pat: kiek laiko reikia u�lipti ir nusileisti kopė�iomis. Be to, reikia nustatyti, kiek laiko trunka nuplaukti valtimi nuo pagrindinio paplūdimio iki Elfų įlankos.

��Viskas bus atlikta,�� linktelėj�s galv�, patvirtino inspektorius Kolgeitas.

��O a� dabar vyksiu į Elfų įlank�,�� parei�kė pulkininkas Vestonas.�� Pa�iūrėsiu, ar Filipsas ko nors nerado. Na, ir dar į t� grot�, apie kuri� buvo kalbama. Reikia įsitikinti, ar ten neliko besislapstan�io �mogaus pėdsakų. O jūs, pone Puaro? K� jūs apie tai manote?

��Būtinai reikia patikrinti.

��į sal� prasigav�s piktadarys �ia puikiai galėjo pasislėpti. �inoma, jeigu jis i� anksto buvo apie j� girdėj�s,�� pridūrė pulkininkas Vestonas.�� Ar vietiniams �i vieta buvo �inoma?

��Man regis, jaunesnioji karta nėra nieko girdėjusi apie grot�,�� atsakė inspektorius Kolgeitas.�� Nuo tada, kai buvo įrengtas vie�butis �Linksmasis Rod�eris�, visos įlankėlės tapo priva�ia nuosavybe. Į jas neįplaukia �vejai, ten nerengiami piknikai. O vie�bu�io personalas�� ne vietiniai �monės. Net ponia Kasti�� londonietė.

��Galime paimti kartu pon� Redfern�,�� pasiūlė pulkininkas Vestonas.�� Jis mums ir papasakojo apie Elfų grot�. Ar vyksit kartu, pone Puaro?

Kiek padvejoj�s, Erkiulis Puaro atsakė su labai ry�kiu u�sienieti�ku akcentu:

��A� labai nemėgstu laipioti sta�iomis kopė�iomis, kaip ir panelė Bruster arba ponia Redfern.

��Jūs galite plaukti valtimi,�� pasiūlė pulkininkas Vestonas.

��Deja, mano skrandis!�� dar kart� atsiduso Puaro.�� Jis visi�kai nepakelia bangavimo.

��Niekai, draugu�i. Oras nuostabus. Jūra ramesnė negu tvenkinys. Juk jūs mūsų neapvilsit? Tiesa?

Erkiulis Puaro jau beveik ketino pasiduoti �iam briti�kam maldavimui, kai pro duris ky�telėjo ponios Kasti veidas ir įmantri �ukuosena.

��Tikiuosi, kad jums nesutrukdysiu,�� i�tarė ji.�� Noriu prane�ti, kad ponas Leinas, dvasi�kasis tėvas, k� tik parėjo. Pamaniau, kad norėsit su juo pa�nekėti.

��Taip taip,�� pagyvėjo pulkininkas Vestonas.�� Labai dėkojam jums, ponia. Tuojau jį pakviesim.

Ponia Kasti �engė �ingsnį į priekį.

��Gal tai ir neverta dėmesio smulkmena,�� tarė ji,�� bet a� girdėjau, kad negalima praleisti nė menkiausios detalės, todėl nutariau...

��Taip taip!�� nekantriai nutraukė j� pulkininkas Vestonas.

��A� tik norėjau prane�ti, jog į mūsų vie�butį apie pirm� valand� buvo u�suk� ka�koks ponas su ponia. Jie atėjo i� Lederkomb Bėjaus papietauti pas mus. Ta�iau jiems buvo prane�ta, kad dėl �ito įvykio mes nieko nepriimam.

��Ar nenumanote, kas jie galėjo būti?

��Visi�kai neįsivaizduoju. Savo pavard�ių, savaime suprantama, nepasisakė. �inoma, jie nusivylė, kad negalėjo papietauti ir �iek tiek susidomėjo tuo, kas nutiko. I� man�s, �inoma, nieko nei�girdo. Manau, kad tai buvo auk�tuomenei priklausantys poilsiautojai.

��Labai dėkoju, kad mus informavote,�� gyvai įsiterpė pulkininkas Vestonas.�� Gal ir nieko svarbaus, bet vis dėlto mums reikia nieko nepraleisti...

��Savaime suprantama,�� pasakė ponia Kasti.�� Man rūpėjo atlikti savo pareig�.

��Teisingai... O dabar malonėkite pakviesti pon� Lein�. V

Dvasi�kasis tėvas, kaip paprastai, įėjo į kambarį energingais dideliais �ingsniais.

��Pone Leinai, a� esu Devono grafystės vyriausiasis policijos komisaras,�� prisistatė pulkininkas Vestonas.�� Tikiuosi girdėjote, kas �ia įvyko?

��Taip... o taip... Girdėjau. Man papasakojo, kai tik grį�au. Tai siaubinga... Siaubinga...�� Visas liesas jo kūnas suvirpo. Prislopin�s bals�, jis tarė:�� Vis� laik�... nuo tada, kai atvykau �ia... a� ai�kiai jau�iau... labai ai�kiai jau�iau... kad blogis slypi visai netoli.�� Pa�velg�s nekantriom, degan�iom akim į Erkiulį Puaro, jis paklausė:�� Ar pamenat, pone Puaro, mūsų pa�nekesį prie� kelias dienas? Pa�nekesį apie realų blogio egzistavim�?

Pulkininkas Vestonas nusteb�s pa�velgė į prakauli� pastoriaus figūr�. Jam buvo sunku suvokti, kas tai per �mogus. Dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas nukreipė į jį akis ir �yptelėj�s tarė:

��Turbūt, pone pulkininke, jus stulbina mano �od�iai. Pastaruoju metu mes liovėmės tikėj� blogiu. Mes panaikinome Pragaro liepsnas! Mes daugiau nebetikime Velniu! Bet �ėtonas ir jo pasiuntiniai dar niekada nebuvo tokie galingi kaip �iandien!

��Taip... taip... gali būti,�� sumurmėjo pulkininkas Vestonas ir kitu tonu pridūrė:�� Bet tai, pone Leinai, jūsų valdos. Mano u�duotys prozi�kesnės�� a� privalau i�ai�kinti �mog�udystės aplinkybes.

���mog�udystė! Koks siaubingas �odis... Viena i� pirmųjų nuodėmių �emėje kaip tik ir buvo kraujo praliejimas�� negailestingas nekalto brolio kraujo praliejimas...�� Jis nutilo ir valandėl� sėdėjo u�simerk�s, paskui paklausė visi�kai kitu balsu:�� Kuo galė�iau jums padėti?

��Pirmiausia, pone Leinai, papasakokit visk�, k� darėt �į ryt�.

��Mielai. I� pat ryto, kaip paprastai, a� i�ėjau pasivaik��ioti. Mėgstu paklajoti. �iandien patraukiau į Sent Petrok�, iki kurio yra septynios mylios,�� maloni kelionė takais, vingiuojan�iais per Devono kalvas ir slėnius. Pasiėmiau su savim prie�pie�ius ir suvalgiau juos gra�ioje giraitėje. U�ėjau į ba�ny�i�, ap�iūrėjau senovinių vitra�ų fragmentus�� deja, tik fragmentus�� ir labai įdomiai i�tapyt� �irm�.

��Dėkui, pone Leinai. Ar sutikote k� nors kelyje?

��Vargu ar tai galima pavadint susitikimais. Pro �alį prava�iavo automobilis, paskui�� dvira�iais du vaikinai, ir praėjo kelios karvės. Ta�iau jeigu norite patikrinti, ar sakau ties�,�� �yptelėj�s tarė dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas,�� pa�iūrėkite į ba�ny�ios įra�ų knyg�. A� joje pasira�iau.

��Gal kalbėjotės su kuo nors ba�ny�ioje? Su vietos pastoriumi arba sargu?

Stivenas Leinas papurtė galv� ir tarė:

��Ne, ba�ny�ioje nieko nesutikau. Buvau vienintelis lankytojas. Sent Petrokas�� labai atkampi vieta, o kaimas yra u� pusės mylios, kitoje kalvų virtinės pusėje.

��Pra�om nemanyti,�� mandagiai i�tarė pulkininkas Vestonas,�� kad mes abejojame jūsų �od�iais. Anaiptol! Ta�iau privalome patikrinti visk�. Tokia procedūra. Ir būtina jos paisyti.

��Taip, a� puikiai suprantu,�� pritarė dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas.

��O dabar pereikim prie kito klausimo,�� pasakė pulkininkas Vestonas.�� Gal �inote kokių nors faktų, kurie galėtų mums padėti? K� nors apie velion� poni� Mar�ai? Gal matėte ar girdėjote k� nors, kas padėtų aptikti �udiko pėdsakus?

��A� nieko negirdėjau,�� atsakė pastorius Stivenas Leinas.�� O pasakyt galiu tik viena. Nuo pirmos akimirkos, vos i�vyd�s Arlen� Mar�ai, a� neabejojau, kad tai blogio �idinys. Ne! Ji pati buvo Blogis! Blogio įsikūnijimas! Gyvenime moteris gali būti vyro pagalbininkė ir įkvėpėja, ta�iau ji gali būti ir jo prakeikimas. Ji gali paversti vyr� gyvuliu. Nu�udytoji kaip tik ir buvo tokia moteris. Ji apeliavo į visk�, kas �mogaus prigimtyje niekingiausia. Tai buvo mūsų laikų Jezabelė. Ir �tai�� ji nutrenkta pa�ioje savo nedorybėje!

��Ne nutrenkta, o pasmaugta,�� įsiterpė Erkiulis Puaro.�� Pasmaugta, pone Leinai, �mogaus rankomis pasmaugta.

Pastorius pa�velgė į savo virpan�ias rankas, sugniau�ė ir vėl atgniau�ė pir�tus, o tada �emu, pridususiu balsu i�tarė:

��Kraupu... siaubinga... Negi būtina taip formuluoti?

��Mes tik konstatuojame akivaizd�i� ties�,�� pasakė Erkiulis Puaro.�� O ar jūs, pone Leinai, nenumanote, kieno rankos tai galėjo būti?

Dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas papurtė galv�.

��A�... a� nieko ne�inau. Visi�kai nieko.

Pulkininkas Vestonas atsistojo, i�rai�kingai pa�velgė į inspektorių Kolgeit� ir, �iam vos pastebimai linktelėjus, parei�kė:

��Jau pats metas ap�iūrėti Elfų įlank�.

��Ar ten... ar ten tai atsitiko?�� paklausė pastorius Leinas.

Pulkininkas Vestonas linktelėjo.

��Gal... gal ir mane paimsit kartu?

Policijos komisaras jau norėjo atsakyti neigiamai, bet jį aplenkė Erkiulis Puaro.

��Ai�ku, paimsim!�� su�uko jis.�� Palaikysit man kompanij� valtyje, pone Leinai. Gerai?

9 SKYRIUS

Jau antr� kart� t� dien� Patrikas Redfernas irklavo į Elfų įlank�. Valtimi keliavo labai i�bly�k�s, rank� ant pilvo pasidėj�s Erkiulis Puaro ir dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas. Pulkininkas Vestonas pasirinko keli� sausuma. Ta�iau ka�kas jį sulaikė vie�butyje, ir jis nusileido į paplūdimį tuo pat metu, kai valtis priplaukė prie kranto. �ia jau buvo policijos konsteblis ir civiliais drabu�iais vilkintis ser�antas�� detektyvas.

��Ap�iūrėjau kiekvien� paplūdimio centimetr�, pone pulkininke,�� atraportavo ser�antas Filipsas.

��Gerai. Ir k� radote?

��Viskas sudėta ten, vienoje vietoje. Ar norit nueiti ir ap�iūrėti?

Ant uolos buvo i�dėliota menka kolekcija: manikiūro �irklutės, tu��ias dribsnių pakelis, penki butelių dangteliai, keli apdeg� degtukai, trys virvagaliai, kelios laikra��ių skiautės, sulū�usios pypkės gabalas, keturios sagos, apgrau�ti vi��iuko kaulai, ir tu��ias įdegio aliejaus flakonėlis.

Pulkininkas Vestonas nu�velgė visk� kriti�ku �vilgsniu.

��K� gi,�� i�tarė jis.�� Tikrai ma�oka paplūdimiui, kurį �iandien dauguma �monių laiko s�vartynu. Flakonas mėtėsi �ia jau ilgokai, tai matyti i� etiketės. Kiti daiktai taip pat. U�tat �irklutės naujitelaitės. Spindi tviska. Jų net vakaryk�tis lietus nesulijo. Kur jas radote, ser�ante?

��Apa�ioje, prie pat kopė�ių. Ir �į pypkės gabal�.

��Matyt, pametė tas, kas lipo �emyn arba auk�tyn. Ne�inot, kam jie priklauso?

��Ne, pone pulkininke. Tai įprastos manikiūro �irklutės. Pypkė auk�tos kokybės, brangi.

��Kapitonas Mar�alas, regis, minėjo,�� m�sliai sumurmėjo Erkiulis Puaro,�� jog ka�kur nudėjo savo pypk�.

��Mar�alas i� įtariamųjų s�ra�o i�brauktas,�� paprie�taravo pulkininkas Vestonas.�� Pagaliau ne jis vienas rūko pypk�.

Erkiulis Puaro atid�iai stebėjo pastorių Stiven� Lein�, kuris ky�telėjo rank� į ki�en� ir tuoj pat i�traukė.

��Jūs taip pat rūkote pypk�, pone Leinai?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��Taip taip,�� atsakė dvasi�kasis tėvas Leinas.�� Tai sena mano draugė ir kompanionė.

Jis vėl įki�o rank� į ki�en�, i�sitraukė pypk�, prikim�o j� tabako ir u�sirūkė.

Erkiulis Puaro �engė kelis �ingsnius ton pusėn, kur, įsmeig�s tu��i� �vilgsnį į erdv�, stovėjo Patrikas Redfernas.

��Gerai...�� su�nab�dėjo jis,�� ...gerai, kad ji jau i�ne�ta...

��Kur j� rado?�� paklausė dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas.

��Kaip tik ten, kur jūs, pone Leinai, dabar stovite,�� �valiai prane�ė jam ser�antas.

Dvasi�kasis tėvas Leinas skubiai pasitraukė atatupstas ir įbedė akis į t� viet�, kur k� tik stovėjo.

��Sprend�iant i� �ymės, kuri� paliko i�traukta ant smėlio valtis, galima tarti, kad ponia Mar�ai �ia atplaukė be penkiolikos vienuolika. Tuo metu �ia kaip tik eina potvynio riba. Dabar vanduo nuslūg�s.

��Visk� nufotografavote?�� paklausė policijos komisaras.

��Taip, pone pulkininke.

Komisaras kreipėsi į Patrik� Redfern�.

��Tai kur tas įėjimas į grot�?

Patrikas Redfernas stovėjo kaip įbestas ir �iūrėjo į viet�, i� kurios k� tik buvo pasitrauk�s dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas. Atrodė, kad jis vis dar regi ten gulintį kūn�. Pulkininko Vestono �od�iai jį tarsi pa�adino.

���tai ten,�� parodė jis.

Tada nulydėjo susirinkusius prie pakibusios uolos, kurios papėdėje buvo vaizdingai i�simė�iusios mil�ini�kos uolų atplai�os. Jis i� karto �engė prie dviejų did�iulių, susiglaudusių luitų, tarp kurių buvo siauras ply�ys.

���ia yra įėjimas į Elfų grot�,�� pasakė jis.

��Nejaugi?�� nustebo pulkininkas Vestonas, ap�iūrinėdamas ply�į.�� Neatrodo, kad �ia galėtų pralįsti �mogus?

��Taip tik atrodo, pone pulkininke. Pralįsti galima nesunkiai.

I� tiesų pulkininkas Vestonas gan lengvai �murk�telėjo tarp uolų. Ply�ys buvo platesnis, negu pasirodė i� pirmo �vilgsnio. Kiek tolėliau koridorius praplatėjo ir pavirto patalpa, kurioje buvo galima i�sitiesti ir gan laisvai judėti.

Erkiulis Puaro ir dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas nuskubėjo paskui policijos komisar�. Kiti liko lauke. Pro ply�į į grot� skverbėsi �viesa, be to, pulkininkas Vestonas turėjo stiprų elektrinį �ibintuvėlį, kurio spindulį ved�iojo po vis� patalp�.

��Patogi slaptavietė,�� parei�kė jis.�� J� nelengva pastebėti i� paplūdimio.�� Jis nukreipė spindulių pluo�t� į �em�.

Erkiulis Puaro tuo metu smalsiai uodė or�. Tai pastebėj�s, pulkininkas Vestonas tarė:

��Oras labai grynas. Visai nesijau�ia dumblių arba �uvies kvapo. Ir nieko keista, nes grota yra auk��iau vir�utinės potvynio linijos.

Ta�iau jautri garsioji detektyvo nosis u�uodė ne gryn� or�, o ka�k� kit�: subtilų aromat�. Tokius brangius kvepalus, kiek prisiminė, vartojo tik dvi moterys...

Pulkininkas Vestonas liovėsi �vietinėj�s �ibintuvėliu.

��Nieko įdomaus,�� tarė jis.

Erkiulio Puaro �vilgsnis nukrypo į akmenin� atbrail� vir� galvos.

��Ar nevertėtų ten �vilgtelėti?�� pasiūlė jis.

��Radinys labai mums padėtų,�� pritarė pulkininkas Vestonas.�� �iaip ar taip, reikia pa�iūrėti.

��Jūs i� mūsų pats auk��iausias,�� kreipėsi Erkiulis Puaro į pastorių.�� Gal patikrintumėt, ar ko nors nėra ant tos atbrailos?

Dvasi�kasis tėvas Leinas pasistiebė, bet atbrailos gilumos nepasiekė. Tada jis įbruko bato smaigalį į uolos ply�į ir prisitraukė viena ranka.

��O!�� su�uko jis.�� �ia ka�kokia dė�utė.

Netrukus visi vėl atsidūrė paplūdimyje ir skais�ioje saulės �viesoje ap�iūrėjo pastoriaus radinį.

��Atsargiai,�� perspėjo pulkininkas Vestonas.�� Stenkitės kuo ma�iau j� liesti. �ia gali būti pir�tų atspaudų.

Tai buvo tamsiai �alia skardinė dė�utė su u�ra�u: �Sumu�tiniai�.

��Tikriausiai liko po kokio nors pikniko,�� pasakė ser�antas Filipsas. Apgaub�s nosine, jis atidarė dangtelį. Viduje buvo trys ma�i skyreliai su u�ra�ais: �druska�, �pipirai�, �garsty�ios� ir du�� dideli, matyt, skirti sumu�tiniams. Ser�antas pakėlė druskinės dangtelį. Druskinė buvo pilnutėlė. Jis pakėlė kit� dangtelį ir su�uko:

��Ir �ia vietoj pipirų druska!

Garsty�ių skyrelyje taip pat buvo druska. Ser�antas Filipsas staiga pagyvėjo. Jis atidarė vien� i� didesnių skyrelių. Jis taip pat buvo pilnas baltų kristalinių miltelių. Ser�antas Filipsas palietė juos pir�tu, tada ly�telėjo, ir staiga jo veidas pasikeitė.

��Tai visa ne druska, pone pulkininke,�� susijaudin�s i�tarė jis.�� Milteliai kartūs. �ia tikriausiai narkotikai.II

��A� turiu tre�i� versij�,�� atsidus�s i�tarė pulkininkas Vestonas.

Jie jau buvo grį�� į vie�butį. Policijos komisaras t�sė savo mintį:

��Jeigu su tuo susij� narkotikų prekeiviai, atsiveria ne viena galimybė. Pirmiausia auka galėjo priklausyti gaujai. Kaip manote, ar tai įmanoma?

��Neatmestina,�� atsargiai i�tarė Erkiulis Puaro.

��Ponia Mar�ai pati galėjo būti narkomanė.

��Labai abejoju,�� kraipydamas galv�, i�tarė Erkiulis Puaro.�� Jos nervai buvo gele�iniai, ji try�ko sveikata. Nesimatė jokių dūrių �enklų. Tiesa, pastarieji gal ir nebūtini, nes dabar daugelis narkomanų t� �lyk�tyn� uosto. Ne, a� nemanau, kad ji buvo narkomanė.

��Tada,�� pasakė pulkininkas Vestonas,�� ji galėjo nety�ia įsipainioti, ir kam nors prireikė ja atsikratyti, kad nei�duotų. Netrukus su�inosim, kas tai per narkotikai. Nusiun�iau juos Nizdenui. Jeigu paai�kės, kad �ia veikė narkotikų prekeivių gauja, tai... Tokie �monės su priemonėm nesiskaito...

Staiga jis nutilo, nes durys prasivėrė, ir į kambarį įėjo Horacijus Blatas.

Ponas Blatas buvo labai sukait�s. Jis energingai �luostėsi nuo kaktos varvantį prakait�. Jo griausmingas balsas pripildė vis� kambarį.

��K� tik grį�au į vie�butį ir i�girdau naujien�! Ar jūs policijos komisaras? Man jau prane�ė, kad jūs �ia. Mano pavardė�� Blatas. Horacijus Blatas. Ar galė�iau jums kaip nors padėti? Neįsivaizduoju. I� pat ryto sėdau į jacht� ir i�plaukiau į jūr�. Pra�iopsojau vis� spektaklį. Tik vien� kart� ka�kas atsitiko �iame u�kampių u�kampyje, ir kaip tik tuo metu man�s �ia nebuvo! Kaip jums tai patinka? Sveiki, Puaro! I� prad�ių jūsų nepastebėjau. Vadinasi, ir jūs sekate pėdsakais? �inoma, turėjau i� karto įspėti. �erlokas Holmsas prie� grafystės policij�. Ar ne? Cha cha cha! Prie� Listreid� ir vis� kompanij�. Smagu matyti jus, taip įsikinkiusius į darb�!

Ponas Blatas įsitaisė kėdėje, i�sitraukė portsigar� ir atki�o jį pulkininkui Vestonui, bet tasai papurtė galv�.

��A� u�kietėj�s pypkiuotojas,�� �yptelėj�s atsakė jisai.

��Ir a�. Rūkau kartais cigaretes, bet niekas negali prilygti pypkei.

��Tai pra�om u�sirūkyti pypk�,�� staiga labai gera�irdi�kai pasiūlė pulkininkas Vestonas.

��Deja, jos dabar neturiu su savim,�� atsakė Horacijus Blatas.�� O dabar pra�au man visk� papasakoti. A� tik �inau, kad ponia Mar�ai buvo nu�udyta viename i� salos paplūdimių.

��Elfų įlankoje,�� i�tarė pulkininkas Vestonas, atid�iai stebėdamas pon� Blat�.

Ta�iau ponas Blatas, degdamas smalsumu, paklausė:

��Ji buvo pasmaugta?

��Taip, pone Blatai.

��Bjauri istorija, labai bjauri. Bet, ko gero, pati nelaim� prisi�aukė. Ne moteris, o ugnis tres moutarde22. Tiesa, pone Puaro? Ar jau nutuokiat, kieno �ia darbas? Bet tikriausiai neturė�iau �ito klausti?

���inot, egzistuoja toks paprotys,�� �yptelėj�s pasakė policijos komisaras,�� kad klausinėjame mes.

��Atleiskit, a� kaltas!�� mojuodamas cigarete, su�uko Horacijus Blatas.�� Na, pirmyn!

��Vadinasi, �į ryt� jūs i�plaukėte jachta. Kelint� valand�?

��Be penkiolikos de�imt.

��Ar kas nors plaukė su jumis?

��Niekas. Buvau vienas kaip pir�tas.

��Kur jūs plaukiojot?

��Palei krant�, Plimuto pusėje. Prie�pie�ius pasiėmiau su savim. Ta�iau vėjas buvo silpnas, ir a� toli nenuplaukiau. �

Dar kai ko paklaus�s apie plaukiojim�, pulkininkas Vestonas pakeitė tema.

��Dabar pakalbėkim apie Mar�alus. Gal �inot kokių nors faktų, kurie galėtų būti mums naudingi?

��Galiu pasakyti tik savo nuomon�. Tai buvo crime passionnel23 Ir visi�kai tvirtai galiu pareik�ti, kad nu�ud�iau ne a�. Gra�ioji Arlena buvo ne man. Man �ia nebuvo kas veikti. Ji jau turėjo savo mėlynakį. Tik, mano nuomone, ir tas Mar�alas buvo ne i� kelmo spirtas.

��Ar turite kokių nors įrodymų?

��Įrodymų? Kart� ar du ma�iau, kaip jis rūs�iai dėbtelėjo į Redfern�. Tas Mar�alas�� neai�kus tipas. Atrodo tykus ir �velnus. Vis� laik� tarsi snaud�ia. Ta�iau Sityje jo reputacija visi�kai prie�inga. Girdėjau �į bei t�. Kart� vos nestojo prie� teism�, nes vos nepribaigė tokio tipo. Mar�alas juo pasitikėjo, o �is jį apmulkino. Ne�vari istorija. Mar�alas labai įsijausmino ir vos nenudaigojo to tipo. Tas į teism� nesikreipė, nes bijojo. Na, kaip girdėjau, taip jums ir papasakojau.

��Vadinasi, jūs manote, kad kapitonas Mar�alas galėjo pasmaugti savo �mon�?�� įsiterpė Erkiulis Puaro.

��Jokiu būdu! Nieko pana�aus a� nesakiau. A� tik norėjau pasakyti, kad �is �mogus kartais praranda savitvard�.

��Pone Blatai,�� kreipėsi į jį Erkiulis Puaro.�� Yra pagrindo manyti, kad ponia Mar�ai i�plaukė �iandien į Elfų įlank�, norėdama su kai kuo susitikti. Kaip manote, kas galėjo tai būti?

Ponas Blatas net akim sumirksėjo.

��Kam dar klausti? Ai�ku, kad susitikti su Redfernu.

��Tai buvo ne ponas Redfernas.

��Tada...�� ponas Blatas nutilo, visai i�mu�tas i� vė�ių.�� Tada...�� i�tarė jis abejodamas,�� a� tikrai neįsivaizduoju...

Jis vėl valandėl� patylėjo, o paskui visai kitu tonu pridūrė:

��Kaip jau sakiau, tai buvau ne a�! Tokios laimės savo gyvenime nepatyriau. Gerai... Leiskit valandėl� pagalvoti. Gardneris? Ne! �mona jį pernelyg atid�iai saugo.

Tas senas asilas Beris? Nes�monė! Vargu ar tai galėjo būti pastorius? Nors, �inot, ponai, ne kart� ma�iau, kaip tas dvasi�kasis tėvelis, �iūrėdamas į j�, varvino seil�. �inoma, teisuoli�kai pasipiktin�s, bet jos kūno formos jį viliojo. Ar ne? Tie pastoriai�� tikri kip�ai! Ar skaitėt praeit� mėnesį apie vien� tokį nutikim�? Pastorius ir ba�ny�ios sargo dukra! Įdomu?�� sukikeno ponas Blatas.

��Pone Blatai, ar negalėtumėt prisiminti ko nors, kas galėtų mums padėti?�� �altai paklausė pulkininkas Vestonas.

��Ne, nieko neprisimenu,�� Horacijus Blatas skėstelėjo rankomis ir tuoj pat pridūrė:�� Daug triuk�mo sukels �i istorija. Tiesa? Laikra�tininkai i�narstys j� po kaulelį. Na, ir mūsų �Linksmasis Rod�eris� jau nebebus ka�koks i�skirtinis. Ar ne? Nieko sau linksmybės!

��Ar jums �ia nebuvo smagu?�� tyliai paklausė Erkiulis Puaro.

Raudonas pono Blato veidas dar labiau paraudo.

��Atvirai prisipa�insiu�� ne! Ai�ku, �ia puikios s�lygos buriuoti, gra�ūs peiza�ai ir aplinka. Virtuve ir aptarnavimu taip pat negalima skųstis! Bet, �inote, �ia nėra, kaip �ia pasakius, draugi�kos atmosferos. Juk galų gale mano pinigai neblogesni u� kitų. Visi mes turėtume d�iuginti vienas kit�. O kodėl �monės to nedaro, nedraugauja? Visi susiskirst� grupelėm, sėdi kas sau, �altai tarsteli: �Labas rytas�, �Labas vakaras�... na, dar: �Koks gra�us �iandien oras�, ir viskas. O kur, klausiu a�, gyvenimo d�iaugsmas? Jo nėra. Tik pasipūtusių senų mumijų sambūris!

I�raud�s kaip burokas, ponas Blatas nutilo, vėl nusibraukė nuo kaktos prakait� ir i�eidamas pridūrė atsipra�omu tonu:

��Nekreipkit į mane dėmesio. Mane �is įvykis siaubingai paveikė. III

��K� jūs manot apie pon� Blat�?�� pirmas pradėjo Erkiulis Puaro.

��Pirmiausia norėtume i�girsti, k� jūs apie jį manot?�� �yptelėj�s atsakė pulkininkas Vestonas�� Jūs jį geriau pa�įstat negu mes.

��Jį galima apibūdinti įvairiai,�� tyliai atsakė Erkiulis Puaro.�� Neta�ytas. Savanaudis. I�si�okėlis. Man jis atrodo pateti�kas, juokingas, rėksmingas. Galiausiai visa tai priklauso nuo po�iūrio. Bet a� nepaminėjau dar kai ko.

��Ko?

Erkiulis Puaro įbedė akis į lubas ir sumurmėjo:

��Man atrodo, kad jis nervinasi.IV

Į kambarį įėjo inspektorius Kolgeitas.

��Pone pulkininke, mes nustatėme, kiek kam reikia laiko,�� pasakė jis.�� I� vie�bu�io iki laiptų, vedan�ių �emyn į Elfų įlank�, galima nusigauti per tris minutes. I� prad�ių lėtai, o paskui, kai i� vie�bu�io nematyti, bėgte.

��Daug grei�iau, negu a� tikėjausi,�� i� nuostabos kilstelėj�s antakius, pasakė pulkininkas Vestonas.

��Kopė�iomis galima nusileisti į paplūdimį per nepilnas dvi minutes. Patikrinim� atliko konsteblis Flintas. Jis geras sportininkas. Einant normaliu �ingsniu, �į keli� galima įveikti ma�daug per penkiolika minu�ių.

Pulkininkas pritarė raportui galvos linktelėjimu.

��Mums reikia i�spr�sti dar vien� dalyk��� pypkės klausim�,�� parei�kė jis.

��Pypk� rūko Blatas, taip pat Mar�alas, na, ir pastorius,�� atsakė inspektorius Kolgeitas.�� Redfernas rūko cigaretes. Amerikietis pirmenyb� teikia cigarams. Majoras Beris visai nerūko. Mar�alo kambaryje buvo viena pypkė, pas Blat� dvi, o pastorius turėjo vien�. Kambarinė tvirtina, kad Mar�alas turėjo dvi pypkes. Kita kambarinė nelabai pastabi. Ji tiksliai ne�ino, ar kambariuose, kuriuos tvarkė, buvo dvi ar trys pypkės.

��Dar kas nors?�� paklausė policijos komisaras.

��Mes patikrinom personal�. Įtarimų nesukėlė. Barmenas Henris patvirtino Mar�alo parodymus. Jis pasakė, kad matė jį be de�imt vienuolika. Paplūdimių pri�iūrėtojas Viljamas beveik iki vidurdienio taisė kopė�ias, kuriomis galima nusileisti į jūr�. Sodininkas D�ord�as i� prad�ių tvarkė teniso kortus, paskui sodino gėles palei valgomojo langus. Nei vienas, nei kitas nebūtų galėj�s matyti, jeigu kas nors būtų atėj�s damba į sal�.

��Kokiu metu damba nebūna u�lieta?

��Ma�daug puse de�imtos, pone pulkininke.

Pulkininkas Vestonas timptelėjo ūsus.

��Hm, vadinasi ka�kas galėjo ja pereiti. Man kilo naujų min�ių, inspektoriau Kolgeitai.

Pulkininkas Vestonas papasakojo apie grotoje rast� skardin� dė�ut�. V

Į duris pasibeldė.

��Pra�om u�eiti,�� pasakė pulkininkas Vestonas.

Į kambarį įėjo kapitonas Mar�alas.

��Atleiskit,�� pasakė jis,�� bet norė�iau su�inoti, kaip man tvarkyti laidotuvių formalumus?

��Manau, kapitone Mar�alai, kad tyrim� baigsime poryt.

��Dėkoju.

��Lukterkit, pone kapitone,�� sulaikė jį inspektorius Kolgeitas ir padavė tris lai�kus.�� Norė�iau juos gr��inti.

��Vadinasi, policijos departamentas patikrino, kaip greitai a� spausdinu ra�om�ja ma�inėle,�� sarkasti�kai �yptelėj�s, tarė Renetas Mar�alas.�� Tikiuosi, viskas gerai?

��Savaime suprantama, kapitone Mar�alai,�� maloniai atsakė pulkininkas Vestonas.�� Viskas gerai. Spausdinimas truko ma�iausiai valand�. Be to, kambarinė girdėjo ra�omosios ma�inėlės stuksenim�, o po dvide�imties minu�ių jus matė kitas liudytojas.

��Nejaugi? Jau�iuosi �ymiai ramiau.

��Taip. Panelė Danli buvo u�ėjusi į jūsų kambarį be dvide�imt dvylika. Jūs buvot taip įsitrauk�s į darb�, kad jos net nepastebėjot.

Keneto Mar�alo veidas kaip mat pasidarė neįskaitomas.

��Taip pasakė panelė Danli?�� paklausė jis. Kiek patylėj�s, pridūrė:�� Ties� sakant, ji apsiriko. A� j� ma�iau veidrodyje, bet ji, matyt, to nepastebėjo.

��Ir jūs nesiliovėte ra��s?�� sumurmėjo Erkiulis Puaro.

��Taip,�� at�ovė kapitonas.�� Norėjau grei�iau baigti.�� Patylėj�s valandėl�, jis grie�tai paklausė:�� Ar dar galiu būti kuo nors naudingas?

��Ne. Dėkoju, kapitone Mar�alai.

Kenetas Mar�alas nusilenkė ir i�ėjo.

��Taigi mus paliko įtariamasis, į kurį dėjome daugiausiai vil�ių,�� atsidus�s pasakė pulkininkas Vestonas.�� Tyras kaip a�ara. O, �tai ir Nizdenas.

Gydytojas įėjo į kambarį, negalėdamas nuslėpti susijaudinimo.

��Neblog� mirties u�tais� man atsiuntėt,�� pasakė jis.

��Kas tai?

��Kas tai? Diacetilmorfinas, paprastai vadinamas heroinu.

Inspektorius Kolgeitas �vilptelėjo.

��Dabar viskas atsiduria savo vietoje! Kertu la�ybų, kad pagrindinė �io nusikaltimo prie�astis yra narkotikai.

10 SKYRIUS

I� �Raudonojo buliaus� i�garmėjo pulkelis �monių. Trumpa apklausa baigėsi. Teismas buvo atidėtas dviem savaitėm.

Rozamunda Danli pasivijo kapiton� Mar�al�. Prislopinusi bals�, ji tarė:

��Kenai, juk nebuvo labai blogai?

Jis ne i� karto atsakė. Gal dar jautė Lederkomb Bėjaus gyventojų �vilgsnius, matė, kaip į jį rodo pir�tais!

�Brangioji, tai jis.� ��iūrėk, �ia jos vyras.� �Dabar jau na�lys.� ��iūrėk, jau eina...�

�inoma, �ios pa�nab�dom tariamos replikos nepasiekė jo ausų, ta�iau Kenetas Mar�alas intuityviai jautė jų turinį. Jam atrodė, kad jis prikaltas prie gėdos stulpo. Jau buvo įvyk� pirmieji susitikimai su laikra�tininkais. Pasitikintys, �od�io ki�enėje neie�kantys �monės jau buvo kib�, bandydami pramu�ti jo tylos sien�: �Neturiu k� pasakyti�. Net tie vienskiemeniai �od�iai, kuriais atsakinėjo nagrinėjant byl�, jo manymu, galėjo būti neteisingai interpretuoti ir i�kreiptu pavidalu pasirodyti rytiniuose laikra��iuose. �Paklaustas, ar sutinka su versija, kad paslaptinga jo �monos mirtis gali būti paai�kinta vien prielaida, jog �udikas maniakas prasigavo į sal�, kapitonas Mar�alas parei�kė...� ir taip toliau, ir pana�iai.

Be perstojo spragsėjo fotoaparatai. �tai ir �i� akimirk� ausis pagavo pa�įstam� gars�. Jis pakėlė akis�� atlik�s u�duoti, linksmai �ypsodamasis, jam linktelėjo jaunas vyras.

��Kapitonas Mar�alas su bi�iule po apklausos i�eina i� �Raudonojo buliaus �,�� su�nab�dėjo Rozamunda.

Kenetas Mar�alas net susigū�ė.

��Tai beprasmi�ka, Kenai,�� pasakė Rozamunda.�� �iūrėk į visk� ramiai. A� neturiu galvoje Arlenos mirties... o vis� t� bjaurastį. Spoksojim�, apkalbas, beprasmi�kus laikra��ių interviu... Geriausia į visa tai pa�velgti su humoru. Kartok senas banalybes ir pats juokis i� jų.

��Ar tu taip elgiesi?�� paklausė Kenetas Mar�alas.

��Visada,�� atsakė Rozamunda.�� Kiek patylėjusi, ji tarė:�� �inau, tai ne tavo stilius. Tavo pozicija gynybinė. Svarbiausia�� būti kuo pasyvesniam, likti �e�ėlyje, tirpte i�tirpti! Ta�iau dabar visa tai netinka�� �e�ėlio, kuriame galėtum pasislėpti, nėra. Tu dabar ry�kiai ap�viestas ir visiems matomas�� kaip dry�uotas tigras baltame fone. Nu�udytos moters vyras!

��Dieva�i, Rozamunda...

��Brangusis, a� tik stengiuosi tau padėti.

Kelis �ingsnius nuėjo tylėdami. Staiga visai kitu tonu Mar�alas tarė:

���inau, kad tu nori man padėti, ir nemanyk, Rozamunda, kad nesu tau dėkingas.

I�ėjus u� kaimo, juos dar lydėjo �vilgsniai, ta�iau nieko aplinkui nebuvo. Rozamunda Danli tyliai pakartojo, k� jau buvo sakiusi prad�ioje:

��Juk nebuvo labai blogai, ar ne?

��Ne�inau,�� valandėl� patylėj�s, atsakė Kenetas Mar�alas.

��K� apie tai mano policija?

��Jie slapukai.

��O tas ma�asis belgas... Erkiulis Puaro?�� paklausė Rozamunda.�� Juk jis aktyviai dalyvavo tyrime?

��Atrodo, kad nuo pat prad�ių eina ranka rankon su grafystės vyriausiuoju policijos komisaru,�� atsakė Kenetas Mar�alas.

���inau... Bet ar jis i� tiesų k� nors daro?

��I� kur, po velnių, galiu �inoti?

��Jis jau nusen�s,�� m�sliai i�tarė Rozamunda.�� Gal ir kiek paiktelėj�s.

��Gal.

�neku�iuodamiesi jie priėjo damb�. Prie� juos saulės spinduliuose maudėsi Kontrabandininkų sala.

��Kartais... viskas atrodo taip nerealu,�� staiga i�tarė Rozamunda.�� Ir a� negaliu patikėti, kad visa tai i� tiesų nutiko...

��A� suprantu, k� tu nori pasakyti,�� lėtai pasakė Mar�alas.�� Gamta tokia negailestinga! Viena skruzdėlyte daugiau ar ma�iau�� jai jokio skirtumo!

��Teisingai,�� pritarė Rozamunda.�� Tik taip į gyvenim� ir reikia �iūrėti.

Kenetas Mar�alas skubiai dirstelėjo į j� ir pasikeitusiu balsu i�tarė:

��Nesielvartauk, brangioji. Viskas gerai. Patikėk, viskas gerai. II

Linda i�ėjo prie dambos jų pasitikti. Jos judesiai buvo a�trūs, kampuoti, kaip dirglaus kumeliuko. Jauname veidelyje juodavo ratilai po akimis. Lūpos buvo perd�iūvusios ir �iurk��ios.

��Kaip viskas...?�� paklausė ji trūk�iojan�iu balsu.�� K�... k� jie kalbėjo?

��Bylos svarstymas atidėtas dviem savaitėm,�� trumpai atsakė tėvas.

��Vadinasi... jie nieko nenusprendė?

��Taip. Reikia surinkti daugiau įrodymų?

��Bet... k� jie mano?

Kenetas Mar�alas neju�ia �yptelėjo.

��To, mano mergyte, niekas ne�ino. Bet k� tu turi omeny? Tardytoj�? Prisiekusiuosius? Policij�? Laikra��ių reporterius? Lederkomb Bėjaus �vejus?

��A� turiu galvoje tuos... i� policijos,�� lėtai i�tarė Linda.

��Kad ir k� ta policija galvotų, jie nieko nepasakys,�� sausai i�tarė Mar�alas ir, kietai su�iaup�s lūpas, nuėjo vie�bu�io link.

Panelė Danli norėjo eiti jam įkandin, bet j� sustabdė Lindos balsas:

��Rozamunda!

Ji atsigr�ė. Apstulbinta nebylaus maldavimo nelaimingame mergaitės veide, ji paėmė j� u� parankės ir lėtai nusivedė takeliu, vedan�iu į kit� salos gal�.

��Linda, pasistenk visko taip neimti į �irdį,�� �velniai pabandė įtikinti mergait� Rozamunda.�� Tu patyrei sunkų sukrėtim� ir jautiesi siaubingai. Ta�iau nepergyvenk. Juk tu kankiniesi... tik dėl to, kas �iomis dienomis įvyko. Juk tu nebuvai prisiri�usi prie Arlenos.

Ji pajuto, kaip mergaitės kūnu perbėgo virpulys.

��Taip,�� atsakė ji.�� A� nebuvau prie jos prisiri�us.

��Liūdėti dėl ko nors galima,�� kalbėjo toliau Rozamunda.�� Niekas lengvai nepamir�tama. Ta�iau sukrėtimas ir siaubo jausmas netrunka am�inai.

��Nieko jūs nesuprantate!�� staiga dirgliai su�uko Linda.

��Man atrodo, brangioji, kad gerai suprantu.

Linda prie�taraudama papurtė galv�.

��Ne ne, jūs nieko nesuprantate! Ir Kristina nieko nesupranta! Abi jūs man labai geros, bet visai nenutuokiate, k� a� jau�iu. Jūs manote, kad a� be reikalo vis� laik� galvoju apie t� siaub�.�� Ji akimirk� nutilo, bet tuoj pat kalbėjo toliau:�� �ia visai kas kita. Jeigu �inotumėt, k� a� �inau...

Rozamunda sustojo kaip įkalta. Jos kūnas nesuvirpo, prie�ingai, jis sustingo. Valandėl� ji stovėjo nejudėdama, paskui i�traukė rank�.

��Linda, k� tu �inai?�� paklausė ji.

Linda pa�velgė į Rozamund� ir papurtė galv�.

��Nieko.

Panelė Danli taip stipriai sugriebė Lind� u� rankos, kad �i net riktelėjo.

��Būk atsargi, Linda!�� pasakė Rozamunda.�� Būk labai atsargi!

Linda mirtinai i�bly�ko.

��A� labai saugausi... vis� laik�...�� i�tarė ji.

��Klausyk, Linda,�� ry�tingai pradėjo Rozamunda, ��tai, k� a� pasakiau prie� kelias minutes, labai svarbu. Bet svarbiausia�� kuo grei�iau i�mesk visk� i� galvos. Liaukis apie tai galvojusi. Pamir�k, Linda, pamir�k... Ir pamir�i, jeigu i� tiesų pasistengsi. Arlena mirusi, ir niekas jos nebeprikels... Pamir�k visk� ir galvok tik apie ateitį. Bet svarbiausia, laikyk lie�uvį u� dantų.

Linda �iek tiek atsitraukė nuo Rozamundos.

��Jūs... kalbat taip, lyg visk� �inotumėt?�� i�tarė ji.

��A� nieko ne�inau,�� ry�tingai nutraukė j� Rozamunda.�� A� įsitikinusi, jog ka�koks maniakas prasibrovė į sal� ir nu�udė Arlen�. A� įsitikinusi, kad policija galiausiai padarys kaip tik toki� i�vad�. Taip turėjo atsitikti! Ir atsitiko!

��Jeigu tėvas...�� pradėjo Linda.

��Nekalbėk apie tai!�� kaip mat nutraukė j� Rozamunda.

��Vien� dalyk� a� turiu pasakyti,�� neatly�o Linda.

��Mano mama...

��K� tavo mama?

��Ji... ji buvo teisiama dėl nu�udymo, ar ne?

��Taip.

��O paskui tėtis j� vedė,�� lėtai i�tarė Linda.�� Vadinasi, gali atrodyti, kad tėtis nelaiko �mog�udystės... rimtu nusikaltimu... Bent jau ne visada.

��Nekalbėk apie tokius dalykus... net su manimi,�� įsakmiai i�tarė Rozamunda.�� Policija jokių įkal�ių prie� tavo tėv� neturi. Jo alibi nepriekai�tingas. Jam niekas negresia.

��Negi jie manė... kad tėtis...?

��Ne�inau, k� jie manė!�� su�uko Rozamunda.�� Bet dabar jie �ino, kad jis to padaryti negalėjo. Supratai? Jis to padaryti negalėjo.

Ji kalbėjo valdingai ir pastebėjo Lindos akyse tylų pritarim�. O kai Linda trūk�iojamai atsiduso, pridūrė:

��Greit galėsim i� �ia i�va�iuoti. Ir tu pamir�i visk�... visk�.

��Niekada nepamir�iu!�� su netikėtu įnir�iu riktelėjo Linda, staigiai apsigr�ė ir, Rozamundos �vilgsnio lydima, nubėgo link vie�bu�io. III

��Ar galiu, ponia, jus kai ko paklausti?

Kiek atsainiai pa�velgusi į Erkiulį Puaro, Kristina Redfern tarė:

��Taip.

�is atsainumas nesutrikdė garsiojo detektyvo. Tiesa, jis pastebėjo, kokiu neramiu �vilgsniu ji seka pirmyn atgal prie� įėjim� į bar� vaik�tinėjantį savo vyr�. Ta�iau �eimyniniai ponų Redfernų santykiai �iuo metu Erkiulio Puaro nedomino. Jam reikėjo gauti tam tikros informacijos.

��Kalba eina apie fraz�...�� pasakė jis.�� Jūsų atsitiktinė frazė, pasakyta t� kit� dien�, kuri mane sudomino.

Vis dar neatitraukdama akių nuo savo vyro, Kristina Redfern tarė:

��Taip? K� a� tada pasakiau?

��Kalbėdama su policijos komisaru, jūs prisiminėte, kad t� ryt� kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jūs įėjote į panelės Lindos Mar�ai kambarį. Jos tuo metu nebuvo, bet ji greit grį�o. Tada pulkininkas Vestonas paklausė, kur panelė Mar�ai buvo i�ėjusi?

��O a� atsakiau, kad ji buvo nuėjusi i�simaudyti,�� nekantraudama atsakė Kristina Redfern.�� Ar ne taip?

��Ne, jūs atsakėte kiek kitaip. Jūs nepasakėte �buvo nuėjusi i�simaudyti�. Jūsų �od�iai buvo tokie: �Ji sakė, kad maudėsi jūroje�.

��Bet, man regis, tai vienas ir tas pat,�� paprie�taravo Kristina.

��Ne visai. Atsakymo forma leid�ia numanyti tam tikr� jūsų samprotavimų pobūdį. Linda Mar�ai įeina į kambarį. Ji su maudymosi chalatėliu, ta�iau dėl ka�kokios prie�asties jūs ne i� karto patikite, kad ji maudėsi. Pakartosiu jūsų �od�ius: �Sakė, kad maudėsi jūroje�. Kas jus nustebino? Ar keistas jos elgesys? Ar ji buvo ne taip apsirengusi? Ar ka�k� pasakė?

Kristina Redfern liovėsi sekus akimis savo vyr� Erkiulis Puaro j� i� tiesų sudomino, ir dabar ji �iūrėjo tik į jį.

��Jūs i�ties pastabus,�� pradėjo jinai.�� Taip... dabar prisimenu... A� �iek tiek nustebau, kai Linda pasakė, kad maudėsi jūroje.

��Tiktai? Kodėl?

��Kodėl? Tuoj pabandysiu prisiminti... Taip. Tikriausiai todėl, kad ji įėjo į kambarį ne�ina ka�kokiu ry�ulėliu.

��Ry�ulėliu?

��Taip.

��Ar �inote, kas jame buvo?

��Taip. Virvelė nutrūko. Jo gerai nesuri�o, kaip daugumoje kaimo krautuvėlių. Ry�ulėlyje buvo �vakės, ir jos pabiro ant grindų. A� dar padėjau surinkti.

���it kaip!�� pagyvėjo Erkiulis Puaro.�� �vakės!

Kristina Redfern dirstelėjo į jį.

��Jūs taip pat nustebote. Tiesa?�� paklausė ji.

��Ar Linda pasakė, kam jai tos �vakės?

��Ne,�� kiek pam�s�iusi, atsakė Kristina Redfern.�� Rodos, nesakė. Gal norėjo naktį paskaityti knyg�... gal jos elektrinis �ibintuvėlis buvo suged�s?

��Anaiptol. Lempa prie jos lovos kuo puikiausiai �vietė.

��Tada nesuprantu, kam jai prireikė �vakių?�� atsakė Kristina Redfern.

��Kaip Linda elgėsi, kai virvelė nutrūko, o �vakės pabiro ant grindų?�� paklausė Erkiulis Puaro.

��Ji... lyg nusiminė... o gal susijaudino,�� lėtai i�tarė Kristina Redfern.

Erkiulis Puaro linktelėjo ir netikėtai paklausė:

��Ar pastebėjote Lindos kambaryje kalendorių?

��Kalendorių? Kokį kalendorių?

��Grei�iausiai �alios spalvos... paprast� sieninį kalendorių su nuplė�iamais lapeliais.

Bandydama prisiminti, Kristina Redfern net suraukė antakius.

���ali�?.. Gal būt skais�iai �ali�?.. Taip, ka�kur tokį kalendorių ma�iau, tik nepamenu, kur. Gal Lindos kambaryje, bet tiksliai negaliu pasakyti.

��Ar tikrai jį matėte?

��Taip,�� atsakė ji, o kai Erkiulis Puaro vėl linktelėjo, staiga grie�tai paklausė:�� Kur link sukate, pone Puaro? K� visa tai rei�kia?

Erkiulis Puaro neatsakė, bet i�traukė i� ki�enės oda įri�t� knygel�.

��Ar esate anks�iau j� ma�iusi?

��Gal... nors nesu įsitikinusi... o, taip, Linda vartė j� kaimo skaitykloje. Bet kai priėjau, greitai j� u�vertė ir padėjo į viet�. A� net pagalvojau, kas tai galėtų būti per knyga?

Nė �od�io netardamas, Erkiulis Puaro parodė knygos pavadinim� tituliniame puslapyje: �Burtų ir juodosios magijos istorija. Pėdsakų nepaliekan�ių nuodų gamyba �.

��Nieko nesuprantu!�� pasakė Kristina Redfern.�� K� tai rei�kia?

��Tai gali reik�ti daug k��� labai rimtai atsakė Erkiulis Puaro.

Ji smalsiai pa�velgė į garsųjį detektyv� ta�iau vietoj atsakymo i�girdo sekantį klausim�.

��Ir dar, ponia Redfern. Ar, prie� eidama �aisti tenis�, jūs i�simaudėte savo kambario vonioje?

��I�simaud�iau vonioje?�� Kristina vėl su nuostaba nu�velgė ma��jį belg�.�� Ne. A� tam nebū�iau turėjusi laiko. Ir kam man maudytis prie� �aidim�? A� grei�iausiai t� bū�iau padariusi po teniso partijos.

��O į vonios kambarį buvote u�ėjusi?

��Taip. Nusiprausiau veid� ir rankas.

��Vandens i� vonios nenuleidinėjote?

��Ne. A� tuo visi�kai įsitikinusi.

Erkiulis Puaro dar kart� linktelėjo.

��Tiek to, nesvarbu,�� sumurmėjo jis. IV

Erkiulis Puaro sustojo prie stalo, ant kurio ponia Gardner vargo su dėlione. Ji kilstelėjo galv� ir nervingai pa�oko.

��Oi! Pone Puaro!�� su�uko ji.�� Jūs taip tyliai priėjote, kad a� net nei�girdau. Jau grį�ote i� teismo? Tiesa? �inot, vien mintis apie tai mane taip sujaudino, kad a� tiesiog ne�inojau, ko griebtis. Todėl ir ėmiausi �itos dėlionės. Jau�iau, kad dabar sėdėti paplūdimyje, taip kaip anks�iau, nebeįsteng�iau. Mano vyras �ino, kai nervai taip įtempti, niekas man�s geriau nenuramina negu dėlionė. Tik kur galėtų tikti �is kvadratėlis? Gal tai dalis kailinio kilimėlio? Bet ka�kaip...

Erkiulis Puaro atsargiai paėmė i� jos rankų kartono kvadratėlį ir tarė:

���tai �ia. Tai katino gabalėlis.

��Negali būti! Katinas juodas.

��Jis visas juodas, bet pats uodegos galiukas�� baltas.

��Tikrai! Koks jūs pastabus! Bet �inot, pone Puaro, mano manymu, tie, kurie sugalvoja dėliones, yra labai niekingi �monės. Am�inai prasimano ka�k�, kad mus suklaidintų.�� Jinai derino eilinį paveikslėlio fragment� ir kalbėjo toliau:�� �inot, pone Puaro, pastarosiom dienom a� vis jus stebiu, nes noriu pamatyti, kaip jūs ka�k� suseksite. Tik nepalaikykit man�s be�irde ir nepamanykit, kad į vis� �it� istorij� a� �iūriu kaip į �aidim�, tarsi niekas nieko nebūtų nu�ud�s. Dieve mano, kiekvien� kart�, kai a� tai prisimenu, man pagaugai per kūn� nueina. Kaip tik �į ryt� a� pasakiau ponui Gardneriui, kad noriu i� �ia i�va�iuoti, o jis man atsakė, kad mes i�va�iuosim sekantį ryt�, kai tik pasibaigs tyrimas. Kokia laimė! Bet dabar pakalbėkim apie tyrim�. Mane be galo domina jūsų metodas... ir bū�iau labai jums dėkinga, jeigu man jį i�ai�kintumėt.

��Gerbiama ponia, jis primena �i� dėlion�,�� atsakė Erkiulis Puaro.�� Renki įvairius fragmentus lyg did�iul� spalvot� mozaik�. Ir reikia kiekvienai įmantriausios formos detalei rasti viet�, �iūrėti, kad ji derėtų su kitomis.

��Kaip įdomu! Jūs, pone Puaro, tikrai gra�iai man paai�kinote.

��Kartais būna ne lengviau, negu sudėti jūsų dėlion�,�� pasakė garsusis detektyvas.�� Kruop��iai renki detal� po detalės, atid�iai paisai spalvų, o atsitinka taip, kad detalė, turėjusi tikti kailiniam kilimėliui, ima ir pritinka juodo katino uodegai.

��Kaip nuostabiai skamba! Ar jau daug detalių surinkote, pone Puaro?

��Taip, ponia Gardner. Vos ne kiekvienas vie�bu�io gyventojas man davė koki� nors detal�. Taip pat ir jūs, ponia.

��A�?�� kone suspiegė ponia Gardner.

��Taip. Viena i� frazių � jūsų, ponia Gardner, frazių�� man ypa� padėjo. Net galė�iau pasakyti, kad ji nu�vietė vis� �i� istorij�.

��Kaip nuostabu! Ar galėtumėt, pone Puaro, smulkiau paai�kinti?

��Gerbiama ponia! Paai�kinim� a� palieku paskutiniam skyriui.

��Gaila...�� tyliai atsiduso ponia Gardner. V

Erkiulis Puaro tyliai pasibeldė į kapitono Mar�alo kambario duris. Viduje buvo girdėti ra�omosios ma�inėlės stuksenimas.

I� kambario pasigirdo trumpas: �įeikit�, ir Erkiulis Puaro �engė per slenkstį.

Kapitonas Mar�alas sėdėjo nugara į duris prie tarpulangėje stovin�io stalo. Jis neatsigr�ė, bet jo ir Puaro �vilgsniai susitiko prie�ais kaban�iame veidrodyje.

��Kas yra, pone Puaro?�� nekantriai i�tarė Kenetas Mar�alas.

��Tūkstantį kartų atsipra�au, kad įsiver�iau,�� skubiai pasakė Erkiulis Puaro.�� Ar jūs labai u�imtas?

��Taip. Labai.

��Norė�iau u�duoti tik vien� klausim�.

��Po perkūnais! Man jau bloga nuo tų klausimų. Visk� pasakiau policijai. Ir neturiu jokio ūpo atsakinėti į jūsų, pone Puaro, klausimus.

��Mano klausimas labai paprastas. Jis toks,�� parei�kė Erkiulis Puaro.�� Ar t� ryt�, kai buvo nu�udyta jūsų �mona, prie� eidamas �aisti teniso, jūs i�simaudėte vonioje?

��Vonioje? Ai�ku, ne. Jau buvau i�simaud�s prie� valand�.

��Dėkoju,�� pasakė Erkiulis Puaro.�� Tai viskas.

��Bet paklausykit...�� pradėjo Kenetas Mar�alas ir nutilo. Ma�ojo belgo jau nebuvo kambaryje.

��Kvai�telėj�s tipas,�� pridūrė kapitonas Mar�alas. VI

Baro tarpduryje Erkiulis Puaro susitiko pon� Gardnerį, atsargiai ne�antį du kokteilius. Be abejonės, jis skubėjo pas �mon�, lau�an�i� galv� prie dėlionės. Ponas Gardneris maloniai �yptelėjo garsiajam detektyvui.

��Gal prisijungsite prie mūsų, pone Puaro?

Puaro papurtė galv� ir paklausė:

��K� jūs manote apie teisminį nagrinėjim�, pone Gardneri?

��Man jis atrodo ka�koks neapibrė�tas. Tiesa? Ir policija ka�k� iki tam tikro laiko slepia.

��Galimas daiktas,�� sumurmėjo Erkiulis Puaro.

Ponas Gardneris dar labiau prislopino bals�.

��Mielai i�ve��iau i� �ia savo �mon�. Ji labai jautri, ir, man regis, �i istorija be galo j� sudirgino.

��Ar nesutiktumėt, pone Gardneri, atsakyti į vien� klausim�,�� tarė Erkiulis Puaro.

��Ai�ku, pone Puaro, mielai. A� visada pasireng�s jums padėti.

��Jūs gebat perprasti �monių charakterius. Pa�įstate pasaulį ir �mones. Todėl pasakykit, kokia jūsų nuomonė apie velion� poni� Mar�ai?

Pono Gardnerio antakiai i� nuostabos pakilo. Jis atsargiai apsidairė.

��Matot, pone Puaro,�� pa�nab�dom pradėjo jis,�� a� girdėjau pa�ių įvairiausių apkalbų, ypa� i� moterų lūpų.

Erkiulis Puaro supratingai linktelėjo.

��Bet jeigu klausiate mano asmeni�kos nuomonės, tai ji tokia: tos moters kvailumas buvo beribis.

��Tikrai labai įdomus po�iūris,�� m�sliai atsakė Erkiulis Puaro. VII

��Vadinasi, atėjo mano eilė,�� tarė Rozamunda Danli.

��Atleiskit?

Rozamunda nusijuokė.

��Vakar inkvizitoriumi buvo vyriausiasis policijos komisaras. Jūs, pone Puaro, jam tik asistavot. �iandien, manau, pats ėmėtės tyrimo. A� jus stebėjau. Pirma buvo ponia Redfern. Paskui a� pama�iau jus prie svetainės lango, kur ponia Gardner plūkėsi su ta kvaila dėlione. O dabar atėjo mano eilė.

Erkiulis Puaro atsisėdo greta Rozamundos. Jie buvo ant Saulėtojo ky�ulio. Toli apa�ioje, prie pat uolų, jūra buvo tamsiai �alia, o toliau nuo kranto keitė spalv� į spindintį skaistų mėlį.

��Jūs nepaprastai inteligenti�ka, panele Danli,�� pradėjo Erkiulis Puaro.�� Toki� nuomon� susidariau nuo pat pirmos atvykimo dienos. Todėl pa�nekesys su jumis tikrai suteiks man malonum�.

��Jūs norite �inoti, k� a� manau apie vis� �i� istorij�?�� tyliai paklausė Rozamunda Danli.

��Pasiklausy�iau ausis i�temp�s.

��Manau, kad viskas labai paprasta,�� pradėjo Rozamunda.�� �ios paslapties rakto reikia ie�koti Arlenos Mar�ai praeityje.

��Praeityje? Ne dabartyje?

��A� nekalbu apie labai tolim� praeitį. Ir man viskas atrodo taip: Arlena Mar�ai traukė vyrus, fatali�kai traukė. Manau, kad jie jai greitai įkyrėdavo. Galbūt tarp jos... garbintojų... atsirado toks, kurį labai įskaudino jos at�alimas. Tik pra�om suprasti mane teisingai. Gal tai nebuvo koks nors i� karto dėmesį patraukiantis �mogus. Gal koks jausmingas garbėtro�ka, nesugebėj�s u�gniau�ti nuoskaudos.

Manau, jis sekė jos pėdsakais, i�rinko patogų moment� ir nu�udė j�.

��Jūs manote, kad t� padarė į sal� prasigav�s pra�alaitis?�� perklausė Erkiulis Puaro.

��Taip. Tikriausiai, tykodamas progos, jis slapstėsi grotoje.

Garsusis detektyvas papurtė galv� ir tvirtai tarė:

��Negi Arlena Mar�ai būtų skubėjusi į pasimatym� su jūsų pavaizduotu �mogumi? Ji tik būtų i� jo pasijuokusi ir nuėjusi.

��Ji galėjo ne�inoti, kad su juo susitiks,�� paprie�taravo Rozamunda.�� Jis galėjo jai atsiųsti lai�k�, nurod�s kieno kito vard�.

��Neatmestina,�� sumurmėjo Erkiulis Puaro ir tuoj pat pridūrė:�� Bet vien� dalyk�, panele Danli, jūs pamir�ote. �mogus, ry��sis �mog�udystei, neis vidur skais�ios dienos per damb� ir pro vie�butį. Juk kas nors galėjo jį pamatyti.

��Galėjo pamatyti, bet galėjo ir ne,�� at�ovė Rozamunda.�� Visi�kai tikėtina, kad jis galėjo prasmukti nepastebėtas.

��Pa�ios galimybės a� tikrai neneigiu,�� pritarė Puaro,�� ta�iau esmė yra ta, kad �is individas negalėjo pasikliauti tokia tikimybe.

��Bet ir jūs kai k� pamir�tate,�� nenusileido Rozamunda.�� Or�.

��Or�?

��Taip. Diena, kai įvyko �mog�udystė, buvo nuostabi. O prie� tai? Ar pamenat? Lietus, tir�tas rūkas. Bet kas galėjo nepastebimai prasigauti į sal�. Jam tereikėjo nueiti į Elfų įlank� ir praleisti naktį grotoje. Rūkas, pone Puaro, labai svarus veiksnys.

Minut� ar dvi garsusis detektyvas �velgė į j� ir m�stė. Paskui prabilo:

���inot, panele Danli, jūsų �od�iuose yra daug įdomaus.

Rozamunda paraudo ir tarė:

��Tai tik mano spėlionės. Ne�inau, kojos vertos. O dabar pasakykit savo nuomon�, pone Puaro.

��Hm...�� sumurmėjo Erkiulis Puaro, neatitraukdamas �vilgsnio nuo jūros.�� Eh bien24, panele Danli, a� mėgstu paprastum�. Visada esu link�s manyti, kad nusikaltim� padarė tas �mogus, apie kurį galima pasakyti: �Labiausiai tikėtina, kad tai jis�. I� prad�ių �is asmuo man atrodė labai ai�kus.

��Pra�om t�sti,�� neįprastai �altu balsu i�tarė Rozamunda Danli.

��Bet matot, panele Danli, kelyje kartais i�kyla kliū�ių. Ima atrodyti, kad tas �mogus jokiu būdu negalėjo įvykdyti nusikaltimo.

��Kas tada?�� nustebusi paklausė Rozamunda.

Erkiulis Puaro girdėjo patankėjusį jos kvėpavim�.

Jis gū�telėjo pe�iais.

��Kas tada?�� pakartojo jis.�� �ia ir yra keblumas.�� Valandėl� patylėj�s, jis staiga tarė:�� Ar galiu jūsų paklausti?

��Savaime suprantama.

Rozamunda pasirengė atid�iai klausytis, ta�iau klausimas buvo visi�kai netikėtas.

��Kai t� ryt� grį�ote persirengti teniso kostiumu, ar maudėtės vonioje?

Rozamunda Danli įbedė akis į garsųjį detektyv�.

��Ar maud�iausi? Atleiskit, pone Puaro, k� jūs turite galvoje?

��Papras�iausi� maudym�si. Vonioje. Porcelianinis rezervuaras, vir� jo kranai, atsukate juos, pribėga vandens, i�simaudote, i�lipate, o vanduo�� gur gur gur�� i�bėga nutekamuoju vamzd�iu.

��Jūs i�sikraustėte i� proto, pone Puaro?

��Ne. A� visi�kai sveiko proto.

��Tada a� atsakau: �Ne, nesimaud�iau�.

��Cha!�� su�uko Erkiulis Puaro.�� Vadinasi, niekas nesimaudė. Keista ir labai įdomu.

��Bet kodėl ka�kas turėjo maudytis?

��Tikrai. Kodėl?�� pritarė Erkiulis Puaro.

��Tikriausiai jūs apdovanotas �erloko Holmso talentu,�� jau kiek sudirgusi parei�kė Rozamunda Danli.

Erkiulis Puaro �yptelėjo, paskui delika�iai keliskart patraukė or� nosimi.

��Ar atleisit, panele Danli, man u� akiplė�i�kum�?

��A� įsitikinusi, kad ponas Erkiulis Puaro negali būti akiplė�i�kas.

��Jūs, panele Danli, i�ties labai maloni. Tada i�drįsiu pasakyti, kad kvepalai, kuriuos vartojate, neapsakomai subtilūs�� rafinuoto stiliaus�� kupini neap�iuopiamo �avesio...�� Jis pamojavo ore ranka, o paskui labai dalyki�kai pridūrė:�� �Gabrielė Nr.8�. Tiesa?

��Jūsų nuovokumas, pone Puaro, neprilygstamas. Taip. A� visada kvėpinuosi �iais kvepalais.

��Juos vartojo ir velionė ponia Mar�ai. Madingi, tiesa? Ir labai brangūs?

Rozamunda Danli tik truktelėjo pe�iais ir nedr�siai �yptelėjo.

���mog�udystės dien� jūs, panele Danli, sėdėjote �ia, savo įprastinėje vietelėje. Jus, ar bent jūsų skėtį, matė praplaukdami valtimi ponas Redfernas ir panelė Bruster. Tikriausiai t� ryt� jūs nebuvote nuėjusi nei į Elfų įlank�, nei į grot��� garsi�j� Elfų grot�?

Rozamunda Danli pa�velgė į garsiojo detektyvo veid� ir ramiu beaistriu balsu i�tarė:

��Jūs klausiate, ar a� nu�ud�iau Arlen� Mar�ai?

��Ne, a� klausiu, ar jūs t� dien� buvote Elfų grotoje?

��A� net ne�inau, kur yra toji grota. Ir ko man ten eiti?

��Panele Danli, nusikaltimo dien� grotoje buvo ka�kas, vartojantis kvepalus �Gabrielė Nr.8�.

��Jūs, pone Puaro, k� tik pasakėt, kad kvepalus �Gabrielė Nr.8� vartojo ir Arlena Mar�ai,�� grie�tai i�tarė Rozamunda.�� T� dien� ji buvo Elfų įlankoje. Visai tikėtina, kad buvo u�sukusi ir į grot�.

��Ko ji būtų ėjusi į t� grot�? Ten tamsu, ank�ta ir labai nepatogu.

��Klauskit ne man�s,�� nekantriai at�ovė Rozamunda.�� Arlen� rado netoli grotos, todėl labiausiai tikėtina, kad ji ten buvo u�ėjusi. Jau sakiau, kad iki pusiaudienio niekur i� �ia nebuvau pasitraukusi.

��I�skyrus pasivaik��iojim� iki vie�bu�io, kai u�sukote į pono Mar�alo kambarį,�� priminėjai Erkiulis Puaro.

��Taip, taip. A� pamir�au.

��Ir dar, panele Danli, jūs suklydot, kai pamanėt, kad kapitonas Mar�alas jūsų nepastebėjo.

��Kenetas mane matė?�� dvejodama i�tarė Rozamunda.�� Ar... ar jis taip pasakė?

��Taip, jis jus matė,�� linktelėjo Erkiulis Ruaro.�� Vir� stalo kaban�iame veidrodyje.

��Aa... Ai�ku...�� su�nab�dėjo Rozamunda.

Dabar Erkiulis Puaro �iūrėjo nebe į jūr�. Jis �iūrėjo į Rozamundos Danli ant kelių padėtas rankas. Tai buvo labai gra�ios, dailių formų rankos ilgais eleganti�kais pir�tais.

Skubiai dirstelėjusi į Erkiulį Puaro, Rozamunda pamatė, kur nukreiptas jo �vilgsnis.

��Kodėl taip �iūrite į mano rankas?�� grie�tai paklausė ji.�� Gal manote... manote, kad a�...

��K� a� manau?

��Nieko,�� i�tarė Rozamunda Danli.

11 SKYRIUS

Inspektorius Kolgeitas raportavo vyriausiajam policijos komisarui:

��Atradom dar vien� dalyk�, pone pulkininke. Ir tai�� sensacija. Kalba eina apie ponios Mar�ai pinigus. Mes pasimatėm su jos advokatais, kurie, ties� sakant, sukrėsti. Aptiktas �anta�o versijos įrodymas. Ar pamenate, pone pulkininke, kad senasis Erskinas paliko jai penkiasde�imt tūkstan�ių svarų sterlingų? Tai �tai�� i� �ių pinigų teliko tik penkiolika tūkstan�ių.

Pulkininkas Vestonas �vilptelėjo.

��Fiu! O kur kiti pinigai?

��Įdomi istorija, pone pulkininke. Kartkartėm ponia Mar�ai parduodavo kai kurias vertybes ir visada reikalaudavo, kad grynieji arba vertybiniai popieriai būtų įteikti pateikėjui. Kitais �od�iais tariant, ji atiduodavo pinigus ka�kam, kas norėjo likti �e�ėlyje. Ai�kus �anta�as!

��Tikrai,�� pritariamai linktelėjo pulkininkas Vestonas.�� Ir �anta�uotojas yra �ia, vie�butyje. Grei�iausiai vienas i� trijų vieni�ų vyri�kių. Ar yra apie juos kokių nors naujienų?

��Sunku pasakyti, ar yra kas nors i� tiesų įdomaus. Majoras Beris�� atsistatydin�s sausumos kariuomenės karininkas. Gyvena nedideliame bute. Gauna pensij� ir kuklius procentus nuo vertybinių popierių. Ta�iau per pastaruosius metus įdėjo į savo s�skait� gan dideles sumas pinigų.

��įdomu. Kaip jis tai ai�kina?

��Sakosi laimėj�s totalizatoriuje. Jis tikrai da�nai lankosi hipodromuose ir per bukmekerius stato u� �irgus.

��T� sunku patikrinti,�� linktelėj�s galv�, pasakė pulkininkas Vestonas.�� Bet skamba dviprasmi�kai.

��Sekantis�� dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas. Jis visi�kai bona fide25. Pastoriavo �ventosios Elenos parapijoje Vaitrid�e, Sario grafystėje. Prie� pusantrų metų atsisakė tarnystės dėl su�lubavusios sveikatos. Jo sveikata, matyt, i� tiesų bloga, nes pusantrų metų praleido ten, kur gydomi psichiniai ligoniai.

��įdomu,�� i�tarė pulkininkas Vestonas.

��Taip, pone pulkininke. Band�iau k� nors i�gauti i� ligoninės vyriausiojo gydytojo, bet, �inot, kaip sunku susi�nekėti su tais medikais. Nieko doro nesu�inojau. I�kaps�iau tik vien� faktelį, kad mūsų �ven�iausiasis tėvelis buvo labai apsėstas min�ių apie velni�, ypa� velni� moters pavidalu: Babilono paleistuvės, vilkin�ios skais�iai raudono purpuro apdarais.

��Hm,�� tarstelėjo vyriausiasis komisaras.�� Tai galėjo būti �mog�udystės motyvas.

��Be abejonės, pone pulkininke. Man regis, tokia galimybė egzistuoja. Velionė ponia Mar�ai tikrai galėjo įkūnyti t� raudonai vilkin�i� moterį. Rudaplaukė... o dar jos elgesys, ir visa kita. Jeigu jis i� tiesų toks ekscentrikas, tai galėjo pamanyti, kad jo svarbiausia priedermė su ja susidoroti.

��Ar jam netinka �anta�o versija?

��Ne, pone pulkininke. �iuo at�vilgiu jį tikrai galime i�braukti. Pastorius Leinas turi savo pajamų, bet jos kuklios ir per �iuos metus nė kiek nepadidėjo.

��O kaip dėl jo turistinių �ygių �mog�udystės diena?

��Jokių patvirtinimų rasti nepavyko. Niekas neprisimena tu��iam kelyje sutikto pastoriaus. Ba�ny�ios knygoje paskutinis įra�as datuotas dvide�imt antra diena. Ba�ny�ios tarnautojai nebuvo į j� pa�velg� dvi savaites. Pastorius Leinas galėjo ateiti i�vakarėse arba net prie� dvi dienas ir para�yti dvide�imt penktos dienos dat�.

Pulkininkas Vestonas patvirtino �iuos �od�ius galvos linktelėjimu.

��Na, o tre�ias?

��Horacijus Blatas? Mano nuomone, tai įtartinas tipas. Moka didesnius pajamų mokes�ius, negu gauna pajamų i� savo gele�ies dirbinių krautuvėlės. Slidus kaip ungurys. Bet nesunkiai pateikia įtikinamas pajamų deklaracijas. Matyt, �iek tiek spekuliuoja bir�oje, kartais nevengia nelegalių sandėrių. Ta�iau visada sukurpia paai�kinim�. Tiesa, per kelerius pastaruosius metus Horacijus Blatas gavo gana didelių sumų i� visai neai�kių �altinių.

��Vadinasi, per�asi i�vada,�� parei�kė pulkininkas Vestonas,�� kad ponas Horacijus Blatas gali būti profesionalus �anta�uotojas?

��Arba �anta�as, pone pulkininke, arba narkotikai. Vyriausiasis inspektorius Rid�evėjus, Skotlend Jardo kovos su narkotikais skyriaus �efas, labai susidomėjo tuo, k� jam papasakojau. Pastaruoju metu rinkoje pasirodė nema�ai heroino. Skyriaus darbuotojams �inomi smulkūs prekeiviai. Jie daugma� �ino, kas �į reikal� tvarko u�sienyje. Bet negali aptikti, kaip heroinas patenka į Anglij�.

��Jeigu ponia Mar�ai �uvo todėl, kad atsitiktinai arba s�moningai įsipainiojo į narkotikų kontraband�,�� pasakė pulkininkas Vestonas,�� mes turėsime perduoti �i� byl� Skotlend Jardui. Narkotikai�� jų sfera. Tiesa, Kolgeitai?

��Tikrai, pone pulkininke,�� kiek apgailestaudamas i�tarė inspektorius Kolgeitas.�� Jeigu tai narkotikai, byl� tirti turi Skotlend Jardas.

��Man �i versija atrodo įtikinamiausia,�� valandėl� pam�st�s, parei�kė pulkininkas Vestonas.

��Gal ir taip,�� niūriai linktelėjo inspektorius Kolgeitas.�� Kapitonas Mar�alas tikrai su tuo nesusij�s. Tiesa, gavome apie jį informacijos, kuri,�� jei ne �imtaprocentinis jo alibi,�� galėtų �į t� reik�ti. Jo firma vos suduria gal� su galu. Ta�iau ne dėl jo arba jo partnerio kaltės, o dėl pastarųjų metų krizės ir bendro prekybos bei bankininkystės s�stingio. Mar�alas galėjo �monos mirties atveju gauti penkiasde�imt tūkstan�ių svarų, o tai nema�a suma.�� Inspektorius Kolgeitas atsiduso.�� �is vyras turėjo du idealius �mog�udystės motyvus, bet nenuneigiami įrodymai byloja jo naudai... Gaila!

��Nenukabinkit nosies, Kolgeitai,�� nusi�ypsojo pulkininkas Vestonas.�� Mes dar galim pasi�ymėti. Lieka �anta�o versija ir tas i�protėj�s pastorius. Nors a� asmeni�kai manau, kad �ia bus įsipyn� narkotikai.�� Patylėj�s policijos komisaras pridūrė:�� O jeigu poni� Mar�ai pa�alino narkotikų gaujos narys, mes būsim padėj� Skotlend Jardui i�spr�sti �i� problem�. Bet kuriuo atveju būsim gerai padirbėj�.

��Vienintelė paguoda,�� prisivertė �yptelėti inspektorius Kolgeitas.�� Beje, aptikome ponios Mar�ai kambaryje rasto lai�ko autorių, pasira�iusį D.�N.�Jis tikrai Kinijoje. Tai tas pats vyrukas, apie kurį papasakojo panelė Bruster. Ka�koks jaunas plevėsa. Patikrinome ir kitus ponios Mar�ai draugus. Bet... nieko ypatingo. �tai ir visi duomenys, kuriuos pavyko surinkti, pone pulkininke.

��Vadinasi, metas daryti sprendim�.�� Pulkininkas Vestonas patylėjo, paskui paklausė:�� O kaip mūsų kolega belgas? Ar su juo �nekėjotės? Ar jis �ino �iuos faktus?

��Tai tikrai keistas ir įkyrus �mogus. �inot, ko man�s u�vakar papra�ė? Surinkti jam informacij� apie visas trejų metų �mog�udystes, kai auka buvo pasmaugta.

Pulkininkas Vestonas kaip mat pagyvėjo.

��I� tikrųjų? Nenuostabu, kad...�� jis patylėjo ir paklausė:�� Kada sakėte dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas buvo paguldytas į psichiatrin� ligonin�?

��Per Velykas suėjo metai.

Pulkininkas Vestonas ilgokai m�stė.

��Pamenu...�� tarė jis.�� Jaunos moters kūnas buvo rastas ka�kur prie Beg�oto. Ji ėjo pasimatyti su vyru ir kelyje dingo. Paskui buvo ta,�� kaip laikra��iai ra�ė,�� �Vieni�o lavono paslaptis�. Ir abiem atvejais�� puikiai pamenu ���mog�udystės įvyko Sario grafystėje.

Pulkininkas Vestonas i�rai�kingai pa�velgė į savo valdinį.

��Sario grafystėje?�� su�uko inspektorius Kolgeitas.

��Kaip ka�in k�, pone pulkininke, viskas atitinka, ar ne? A� pasidomėsiu, ar... II

Erkiulis Puaro sėdėjo ant �olės pa�ioje auk��iausioje salos vietoje. Kairėje buvo aik�telė, nuo kurios gele�inėmis kopė�iomis buvo galima nusileisti į Elfų įlank�. Keli did�iuliai rieduliai prie pat kopė�ių sudarė puiki� u�uoglaud� tam, kas būtų norėj�s slap�ia nusileisti į paplūdimį. Did�iulė kybanti uola de�inėje beveik dengė patį paplūdimį.

Garsusis detektyvas liūdnai palingavo galv�. Visi dėlionės kvadratėliai surinkti. Mintyse jis dar kart� apsvarstė kiekvienos detalės viet� ir prasm�.

Rytas paplūdimyje kelios dienos prie� Arlenos Mar�ai mirtį. Tuomet buvo i�sakytos kelios nuomonės: pirma, antra, tre�ia, ketvirta, penkta.

Brid�o partija vakare. Prie stalelio jis pats, Patrikas Redfernas ir Rozamunda Danli. I�dalinusi kortas, Kristina trumpam i�ėjo į lauk� ir nugirdo pa�nekesį. Kas tuo metu buvo salone? Kas buvo i�ėj�s?

Nusikaltimo i�vakarės. Jo ir Kristinos pa�nekesys ant Saulėtojo ky�ulio ir scena, kurios liudininku jis tapo, grį�damas į vie�butį.

�Gabrielė Nr.8�.

�irklutės.

Pypkės nuolau�a.

Pro lang� i�mestas buteliukas.

�alias kalendorius.

�vakės.

Veidrodis ir ra�omoji ma�inėlė.

Plaukų sruoga.

Mergaitės laikrodėlis.

I� vonios i�leid�iamas vanduo.

Kiekvienas i� �ių palaidų faktų turi rasti savo viet�, ka�k� atitikti, nelikti nebaigtas ar nepaai�kintas. Visk� reikia glaud�iai susieti.

Ir pama�u, kiekvienam faktui atrandant savo viet�, stiprėja įsitikinimas, jog saloje egzistuoja blogis.

Blogis...

Erkiulis Puaro pa�velgė į rankose laikom� ma�inėle atspausdint� popieriaus lap�.

Nelė Parsons. Pasmaugta. Kūnas rastas mi�ke netoli �obhemo. �mog�udys nei�ai�kintas.

Nelė Parsons?

Alisa Korigan.

Erkiulis Puaro atid�iai perskaitė kiekvien� Alisos Korigan mirties smulkmen�. III

Erkiulis Puaro tebesėdėjo auk��iausioje salos vietoje ir �velgė į jūr�, kai priėjo prisiartino inspektorius Kolgeitas.

Garsiajam detektyvui patiko inspektorius. Jis mėgo �iurk�tok� jo veid�, skvarbias akis, santūrų elgesį.

Inspektorius Kolgeitas atsisėdo greta ir dirstelėjo į popieriaus lap�, kurį ma�asis belgas laikė rankose.

��Ar radote k� nors įdomaus, pone?

��Atid�iai studijuoju... taaip...

Inspektorius Kolgeitas atsistojo, nuėj�s �vilgtelėjo anapus riedulių, o grį��s pasakė:

��Atsarga gėdos nedaro. Nenorė�iau, kad mus kas nors nugirstų.

��Visi�kai su jumis sutinku,�� pagyrė jį ma�asis belgas.

��Turiu prisipa�inti, pone Puaro, kad ir mane sudomino �ie atvejai,�� pasakė inspektorius Kolgeitas,�� nors jei ne jūsų pasiūlymas, tikriausiai niekada nebū�iau apie tai pagalvoj�s. Viena �mog�udystė mane ypa� sudomino.

��Alisos Korigan?

��Taip,�� jis patylėjo.�� A� net pasi�nekėjau apie t� byl� su Sario grafystės policija. Norėjau su�inoti kuo daugiau smulkmenų.

��Na ir kaip, mielas inspektoriau? Įdomu, labai įdomu.

��A� ir maniau, kad jums bus įdomu. Alisa Korigan buvo rasta pasmaugta Cezario giraitėje Blekrid�o vir�yne, ma�daug u� de�imties mylių nuo tos vietos, kur �uvo Nelė Parsons. Abi �ios vietos yra ma�daug dvylikos mylių spinduliu nuo Vatrid�o, kur pastoriavo dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas.

��Papasakokite kuo smulkiau apie Alisos Korigan mirtį,�� papra�ė Erkiulis Puaro.

��I� prad�ių Sario grafystės policija jos nesiejo su Nelės Parsons mirtimi. Policija įtarė aukos vyr� ir bandė jį apkaltinti. Ties� sakant, ne�inau, kodėl. Gal dėl to, kad jis buvo, anot laikra�tininkų, �paslaptingas vieni�ius�. Beveik nieko nebuvo �inoma: nei kas jis, nei i� kur atvyko. Jis vedė Alis� Korigan prie� jos �eimos vali�. Ji turėjo �iek tiek pinigų, o savo gyvybės draudim� u�ra�ė jo vardu. To pakako sukelti įtarim�, kuris, mano nuomone, buvo pagrįstas. Jūs pritariat, pone?

Erkiulis Puaro tik linktelėjo galv�.

��Ta�iau paskui paai�kėjo, kad vyras visai nekaltas,�� pasakojo toliau inspektorius.�� Kūn� atsitiktinai aptiko turistė. Tvirta jauna moteris su �ortais�� Lanka�yro mokyklos fizinio lavinimo mokytoja. Tai buvo tikrai ne�ali�ka ir patikima liudytoja. Jį įsiminė laik�, kada aptiko kūn��� penkiolika po keturių�� ir papasakojo, kad, jos manymu, �mog�udystė buvo įvykusi neseniai, vos prie� de�imt minu�ių. Tai sutapo su policijos gydytojo, ap�iūrėjusio nu�udyt�j� be penkiolikos �e�ios, medicinine i�vada. Nieko nelaukdama, mokytoja nu�ygiavo į policijos skyrių Beg�ote ir prane�ė apie �mog�udyst�. Vėliau paai�kėjo, kad nuo tre�ios iki de�imt po keturių Edvardas Koriganas va�iavo i� Londono traukiniu, kur t� dien� buvo i�vyk�s verslo reikalais. Traukinio kupė su juo buvo keturi �monės, du vėliau kartu įsėdo į vietinį autobus�. Edvardas Koriganas i�lipo prie �Pain Rid�o� kavinės, kur buvo susitar�s susitikti su �mona. Buvo dvide�imt penkios po keturių. Jis u�sakė du puodelius arbatos, bet papra�ė atne�ti, kai ateis �mona. Paskui i�ėjo i� kavinės, ketindamas jos palaukti prie durų. Nesulauk�s iki penkių, pradėjo jaudintis. Kodėl taip ilgai jos nėra? Gal i�sinarino koj�? Jie buvo sutar�, kad Alisa ateis per vir�yn� i� kaimelio, kuriame atostogavo, prie �Pain Rid�o� kavinės, o tada va�iuos autobusu namo. Cezario giraitė yra prie pat kavinės, todėl buvo pamanyta, kad moteris atėjo ankstėliau ir atsisėdo pasigro�ėti vaizdu. Matyt, tuo metu pro �alį ėjo koks valkata ar i�krypėlis ir netikėtai j� u�klupo. Kai paai�kėjo, kad vyras nekaltas, policija, ai�ku, ėmė sieti �i� �mog�udyst� su Nelės Parsons atveju. Nelė Parsons buvo priekvailė tarnaitė, kurios kūnas buvo rastas mi�ko jaunuolyne. Buvo nutarta, kad abu nusikaltimus padarė tas pats �mogus, ta�iau kolegoms i� Sario taip ir nepavyko jo rasti. Net pėdsakų neaptiko. �mog�udys dingo kaip į vandenį.

Baig�s pasakoti, inspektorius Kolgeitas patylėjo, bet netrukus vėl lėtai prabilo:

��Ir �tai�� tre�ia moteris pasmaugta, o vyras, kurio vardo ne�inome, turi būti �ia.

Inspektorius Kolgeitas nutilo ir viltingai įbedė ma�as į�valgias akis į garsųjį detektyv�.

Erkiulio Puaro lūpos sukrutėjo. Inspektorius Kolgeitas įtempė klaus� ir pasilenkė į priekį.

��... nelengva atskirti, kurios detalės priklauso kailiniam kilimėliui, o kurios katės uodegai...�� i�girdo jis �nab�desį.

��Atleiskit, pone?�� apstulb�s i�tarė inspektorius Kolgeitas.

��Tai jūs man atleiskit,�� skubiai pasakė Erkiulis Puaro.�� A� m�s�iau balsu.

��O k� rei�kia tas kailinis kilimėlis ir katė?

��Nieko, visi�kai nieko,�� garsusis detektyvas patylėjo.�� Sakykit, inspektoriau Kolgeitai, k� jūs darytumėt, jeigu įtartumėt k� nors nepaliaujamai meluojant ir neturėtumėt jokių įrodymų?

Inspektorius Kolgeitas susim�stė.

��Sunku pasakyti,�� prisipa�ino jis.�� Bet, mano manymu, tas, kas da�nai meluoja, galų gale suklumpa.

��Taip, tikra tiesa,�� pritarė garsusis detektyvas.�� Matot, a� tik spėju, kad kai kurie teiginiai melagingi. Tik manau, kad jie melas, bet neturiu galimybės tuo įsitikinti. K� gi... būtų galima atlikti bandym�... bandym� su vienu ne�ymiu ir tarsi nereik�mingu melu. Jeigu pavyks įrodyti, kad tai melas, tada ir visa kita gali būti netiesa.

Inspektorius Kolgeitas susidomėj�s pa�velgė į ma��jį belg�.

��Jūsų mintys, pone Puaro, keliauja ypatingais keliais. Bet, saky�iau, kad pabaigoje visada sugeba atskleisti ties�. Ar galė�iau pasiteirauti, kodėl sumanėte pasidomėti anks�iau įvykusiomis �mog�udystėmis, kai auka buvo pasmaugta?

��Matot, kalboje yra toks �odis�� sklandus. O �is nusikaltimas man pasirodė įvykdytas labai skland�iai. Todėl ir pamaniau, kad tai ne debiutas.

��Suprantu,�� atsakė inspektorius Kolgeitas.

��Tariau sau: i�nagrinėk senesnius pana�aus pobūd�io nusikaltimus ir, jeigu jie bus pana�ūs į �į,�� eh bien turėsime labai vertingų nuorodų.

��Ar taikote pana�ius metodus, norėdami nustatyti auk�, pone Puaro?

��Ne ne,�� gyvai paprie�taravo garsusis detektyvas.�� A� turiu galvoje visai k� kit�. Pavyzd�iui, Nelės Parsons mirtis man nieko nesako. Bet Alisos Korigan mirtis... Inspektoriau Kolgeitai, ar atkreipėt dėmesį į vien� stulbinam� abiejų nusikaltimų pana�um�?

Valandėl� inspektorius Kolgeitas tylėjo, bandydamas įveikti sunki� u�duotį.

��Ne, pone Puaro,�� pagaliau atsakė jis,�� turiu prisipa�inti, kad nepastebėjau.�� Nebent, kad abiem atvejais vyro alibi buvo nenuneigiamas.

��Vadinasi, vis dėlto pastebėjote tai?�� tyliai paklausė Erkiulis Puaro. IV

��O, Puaro! D�iaugiuosi jus matydamas. U�eikit. Jūs man dabar labai reikalingas.

Taip kvie�iamas, Erkiulis Puaro įėjo į vidų.

Policijos komisaras i�sitraukė cigare�ių pakelį, u�sirūkė ir pūs�iodamas dūmus, prabilo:

��Na, a� daugma� nutariau, k� daryti. Bet, prie� galutinai apsispr�sdamas, norė�iau i�girsti ir jūsų, pone Puaro, nuomon�.

��Klausau, mano drauge,�� atsakė Erkiulis Puaro.

��A� nutariau paskambinti į Skotlend Jard�,�� pradėjo pulkininkas Vestonas,�� ir byl� perduoti jiems. Nors ir yra pagrindo įtarti vien� ar du �mones, vis dėlto manau, kad �ios istorijos �aknys slypi narkotikų kontrabandoje. A� įsitikin�s, kad Elfų įlankoje vykdavo i� anksto numatyti susitikimai.

��Sutinku su jumis,�� linktelėjo Erkiulis Puaro.

��Gerai. Ir mes beveik �inom, kad kontrabanda ver�iasi Horacijus Blatas.

��Tai akivaizdu,�� vėl pritarė Erkiulis Puaro.

��Matau, pone Puaro, kad mūsų mintys juda ta pa�ia krytimi. Horacijus Blatas pastoviai i�plaukdavo jachta. Por� kartų buvo kai k� pasikviet�s, bet da�niausiai plaukdavo vienas. Tiesa, raudonos burės labai patraukia visų dėmesį, bet mes aptikome kruop��iai paslėptas baltas bures. Manau, kad sutart� dien� jis i�plaukdavo į jūr� ir sutartoje vietoje susitikdavo su kita valtimi,�� burine ar motorine,�� i� kurios paimdavo krovinį. Paskui patogiu metu i�lipdavo Elfų įlankoje...

��Taip taip,�� �ypsodamasis nutraukė jį Erkiulis Puaro.�� I�lipdavo pus� antros. Tai britų prie�pie�ių metas, kai visi sėdi prie stalo valgomajame. �i sala privati. Vadinasi, �ia niekas neatplaukia rengti piknikų. Vie�bu�io gyventojai kartais sumano papiknikauti Elfų įlankoje, bet tik po pietų, kai ten �vie�ia saulė. O jeigu įsigeid�ia anks�iau surengti piknik�, keliauja kur nors u� daugelio mylių.

��Sutinku,�� pasakė policijos komisaras.�� Todėl Blatas i�lipdavo į krant� per prie�pie�ius, palikdavo krovinį grotoje ant uolos atbrailos, o ka�kas kitas tam tikru metu jį i� ten pasiimdavo.

��Jei pamenate,�� prat�sė jo mintį ma�asis belgas,�� �mog�udystės dien� ka�kokia pora atėjo į vie�butį kaip tik prie� prie�pie�ius. Tai galėjo būti kontrabandos perėmimas. Pora vasaros sezono sve�ių i� vieno ar kito vie�bu�io vir�ynuose arba Sent Lu ateina į Kontrabandininkų sal�. �Linksmojo Rod�erio� vie�butyje jie u�sisako prie�pie�ius, o paskui i�eina pasivaik��ioti. Ir nėra nieko lengviau, kaip nusileisti į paplūdimį, paimti sumu�tinių dė�ut�, įdėti j� į ponios maudymosi krep�elį ir, kiek pavėlavus,�� na, sakykim, be de�imt antr�,�� grį�ti į vie�butį prie�pie�ių... O visi tuo metu jau susirink� valgomajame!

��Tikrai,�� pritarė pulkininkas Vestonas,�� skamba labai įtikinamai. Be to, reikia nepamir�ti, kad narkotikų prekeiviai su priemonėm nesiskaito. Jeigu kas nors i� nety�ių su jais susidurs ir supras, kas �ia dedasi, jie be jokių dvejonių pa�alins t� �mogų. Manau, pone Puaro, kad taip galima paai�kinti smurtin� Arlenos Mar�ai mirtį. Kaip tik t� ryt� Horacijus Blatas galėjo eiti į grot�, norėdamas palikti ten prek�, kurios pasiimti vėliau būtų atėj� jo bendrininkai. Atplaukusi į paplūdimį, Arlena pamatė jį, einantį į grot� su dė�ute. Ji pasiteiravo, k� jis �ia veikia. Blatas j� pasmaugė ir skubiai i�plaukė jachta.

��Vadinasi, jūs neabejojat, kad �udikas�� Horacijus Blatas?

���is paai�kinimas labiausiai atitinka ties�. �inoma, galėjo būti ir kitaip. Arlena seniai ka�k� pastebėjo ir u�siminė apie tai pa�nekesyje su Blatu. Paskui ka�kas i� gaujos paskyrė jai fiktyvų pasimatym� ir atliko savo juod� darb�. Taigi pasielgsime teisingai, perdav� �i� byl� į Skotlend Jardo rankas. Jie turi �ymiai daugiau galimybių susekti Blat� ir jo gauj�.

Erkiulis Puaro susim�st�s tylėjo ir link�iojo galv�.

��Tai kaip?�� paklausė pulkininkas Vestonas.�� Ar mes pasielgtume teisingai?

��Galbūt,�� netvirtai atsakė ma�asis belgas.

��Po �imts, Puaro! Atrodo, jūs turit kitoki� versij�?

��Jeigu ir turiu kit� versij�,�� atsidus�s i�tarė garsusis detektyvas,�� vis tiek abejoju, ar sugebėsiu j� įrodyti.

��Taip,�� tarė pulkininkas Vestonas,�� a� �inau, kad judu su Kolgeitu ka�k� spėliojat. Tos spėlionės fantasti�kos, bet pripa�įstu, kad jose yra racionalaus grūdo. Bet net jeigu būtumėt teisus, ir tada geriau, kad to imtųsi Skotlend Jardas. Mes jiems pateiksime faktus, o jie galės dirbti kartu su Sario grafystės policija. Nuojauta man sako, kad �is reikalas ne mums. Jis ne vietinio pobūd�io.

Pulkininkas Vestonas nutilo ir klausiamai pa�velgė į garsųjį detektyv�.

��K� apie tai manote, pone Puaro? Kaip, jūsų nuomone, derėtų pasielgti?

��A� asmeni�kai norė�iau...�� pradėjo Erkiulis Puaro ir vėl nugrimzdo savo mintyse.

��Ko?

��Surengti piknik�,�� atsakė ma�asis belgas. Pulkininkas įbedė į jį nustebusį �vilgsnį.

12 SKYRIUS

��Piknik�, pone Puaro?

Emilė Bruster pa�velgė į detektyv� taip, tarsi jis būtų prarad�s prot�.

��Skamba tiesiog į�eid�iamai, ar ne?�� maloniai i�tarė Erkiulis Puaro.�� Bet, man regis, tai pats nuostabiausias sumanymas. Mums reikia grį�ti į normalų gyvenim�, pasinerti į kasdienyb�, į tai, kas įprasta. A� labai norė�iau pamatyti Dartmur�. Prana�aujami labai geri orai. Tokia i�vyka, kaip �ia geriau i�sirei�kus, visus mus atgaivins. Todėl, miela panele Bruster, labai pra�y�iau man padėti įtikinti kitus.

Visai netikėtai sumanymas susilaukė did�iulio pasisekimo. I� prad�ių visi padvejojo, bet galų gale pripa�ino, kad mintis tikrai nebloga.

Ai�ku, niekas neketino kviesti kapitono Mar�alo, kuris ir pats parei�kė t� dien� turįs nuva�iuoti į Plimut�. Entuziastingai prie draugijos prisijungė ponas Blatas, slap�ia ketindamas tapti jos siela. Be jo, į piknik� nutarė vykti Emilė Bruster, Redfernai, dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas, Gardneriai, net atidėj� savo i�vykim� vienai dienai, Rozamunda Danli ir Linda.

Kalbėdamas su panele Danli, Erkiulis Puaro buvo nepaprastai i�kalbus ir labai pabrė�inėjo �io pasivaik��iojimo naud� Lindai. Ji atitruksianti nuo savo min�ių. Rozamunda su tuo nesigin�ijo ir tarė:

��Sutinku. Tokio am�iaus mergaitei tai sunkus sukrėtimas. Ji pasidarė labai nervinga.

��Nieko keisto, panele Danli,�� pasakė Erkiulis Puaro.�� Bet jos am�iuje viskas greit ir pasimir�ta. Įkalbėkite Lind�. A� �inau, kad jūs galit tai padaryti.

Majoras Beris kategori�kai atsisakė. Parei�kė nemėgst�s piknikų.

��Reikia tempti daug krep�ių,�� pridūrė jis.�� Ir taikstytis su visokiais nepatogumais. Man �ymiai patogiau valgyti prie stalo.

De�imt� ryto draugija susirinko prie trijų u�sakytų automobilių. Įsilinksmin�s ponas Blatas garsiai �ūkavo ir vaizdavo kelionių gid�.

���tai �ia, ponios ir ponai,�� �tai �ia kelias į Dartmur�. Ten vir�ynai ir mėlynės, devon�yri�ka grietinėlė ir katorgininkai! Pasiimkit savo �monas, ponai, arba pasiimkit visa kita. Visi sveiki atvyk�! Nuostabūs peiza�ai garantuoti. U�imkit vietas! U�imkit vietas!

Paskutin� akimirk� atėjo labai susirūpinusi Rozamunda Danli.

��Linda neva�iuoja. Pasakė, kad jai įsiskaudėjo galv�.

��I�vyka jai tikrai padės!�� su�uko Erkiulis Puaro.�� Įkalbėkit j�, panele Danli.

��Nepavyks,�� tvirtai atsakė Rozamunda.�� Ji kategori�kai atsisako. A� daviau jai aspirino, ir ji nuėjo gulti.

Kiek padvejojusi, ji pridūrė:

��Turbūt ir a� liksiu.

��Niekas jums to neleis, brangi panele, niekas jums to neleis!�� su�uko ponas Blatas ir juokaudamas paėmė j� u� parankės.�� Mados karalienė turi suteikti spindesio mūsų i�kilmėms. Jokių atsisakinėjimų! Jus, panele, are�tuota! Cha cha cha! Teismo nuosprendis�� i�vyka į Dartmur�.

Jis energingai nusivedė j� prie automobilio. Rozamunda piktai pa�velgė į Erkiulį Puaro.

��A� pasiliksiu su Linda,�� pasakė Kristina Redfern.�� Tas piknikas man�s nevilioja.

��Va�iuokim, Kristina,�� papra�ė �mon� Patrikas.

��Ne ne!�� pridūrė Erkiulis Puaro.�� Jūs, ponia, būtinai turit vykti su mumis. Kai skauda galv�, geriau pabūti vienai. Na, jau laikas! Va�iuojam!

Trys automobiliai pajudėjo i� vietos. Pirmiausia buvo ap�iūrėta Elfų grota �ipstore. Visiems buvo labai smagu ie�koti paslėpto įėjimo, o tie, kurie galų gale jį rado, buvo apdovanoti atviruku su grotos vaizdu.

Kelionė per mil�ini�kus akmenis buvo pavojinga, todėl Erkiulis Puaro nerizikavo ir, pasilik�s prie automobilių, atlaid�iai stebėjo, kaip lengvai Kristina Redfern liuoksi nuo akmens ant akmens, o jos vyras neatsilieka nuo jos. Į grotos paie�kas leidosi ir Rozamunda Danli su Emile Bruster, nors pastaroji slystelėjo ir lengvai pasitempė kulk�nį. Dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas buvo nenuilstamas, ir jo auk�ta, liesa figūra nardyte nardė tarp riedulių. Ponas Blatas pasitenkino trumpa �ygio atkarpa, o toliau �ūksniais nukreipinėjo keliauninkus įtiksi� ir fotografavo juos.

Ponai Gardneriai ir Erkiulis Puaro ramiai sėdėjo nuo�alyje. Lygiai ir monotoni�kai �iurleno ponios Gardner monologas, retkar�iais pertraukiamas paslaugių vyro �od�ių: �Taip, brangioji�.

��... a� visada jau�iau, pone Puaro, ir mano vyras, ai�ku, man pritaria, kad fotografavimas dirgina �mogų. Nebent esi fotografuojamas tarp draugų. O tas ponas Blatas yra visi�kai nejautrus. Tiesiai prieina prie tav�s, �nekina, fotografuoja. Tai, kaip neseniai sakiau savo vyrui, rodo prast� jo i�siauklėjim�. Ar ne taip a� tau k� tik sakiau, Oudeli?

��Taip, brangioji.

��Kad ir toji grupinė nuotrauka, kuri� jis padarė paplūdimyje. Argi neprivalėjo pirmiausiai papra�yti leidimo? Mes visi sėdėjom, o panelė Bruster kaip tik sumanė atsistoti ir, ai�ku, ji fotografijoje i�ėjo labai kvaila poza.

��Tikrai kvaila poza,�� �yptelėj�s pritarė ponas Gardneris.

��Ir tas ponas Blatas dalina �ias nuotraukas visiems, kas pakliuvo, nieko neatsiklausdamas. Pastebėjau, kad ir jūs, pone Puaro, gavote toki� nuotrauk�. Tiesa?

��Taip,�� pritariamai linktelėjo garsusis detektyvas.

��A� labai vertinu �i� grupin� nuotrauk�.

��Atkreipkit dėmesį,�� kalbėjo toliau ponia Gardner, ��kaip jis �iandien elgiasi! Rėkauja, visur vulgariai ki�asi. Mane tiesiog �iurpas ima. Reikėjo, pone Puaro, palikti jį vie�butyje.

Erkiulis Puaro tik skėstelėjo rankomis.

��Deja, ponia, tai būtų neapsakomai sunku.

��Visi�kai su jumis sutinku. Tas tipas visur lenda nekviestas. Jis visai neturi takto.

I� tuo metu pasigirdusių �ūksnių buvo galima spr�sti, kad įėjimas į Elfų grot� rastas. Netrukus visa kompanija, Erkiuliui Puaro vadovaujant, vėl leidosi į keli� link vietos, kur būtų galima palikti automobilius ir takeliu per vir�ynus i�eiti į nuostabi� aik�tel� prie upeliuko.

Siaurutis medinis lieptelis buvo permestas vir� sraunaus upelio. Erkiulis Puaro ir ponas Gardneris sunkiai įkalbėjo poni� Gardner įveikti �i� kliūtį, u� kurios vėrėsi �avi vir�iais apaugusi aik�telė, be jokių dygių ar spygliuotų augalų. Atlikusi �ygdarbį, ponia Gardner tuoj pat atsisėdo ir ėmė pasakoti apie savo i�gyvenimus �ios perkėlos metu. Staiga pasigirdo negarsus �ūktelėjimas. Visi jau buvo lengvai įveik� lieptelį, tik panelė Bruster stovėjo pusiaukelėje u�simerkusi ir lengvai svyruodama, kol į pagalb� atskubėj� Erkiulis Puaro ir Patrikas Redfernas j� i�gelbėjo.

��Dėkoju dėkoju. Atleiskit,�� kartojo kiek pyktelėjusi pati ant sav�s ir susigėdusi Emilė Bruster.�� Man visada sukasi galva, kai einu vir� sraunaus vandens. Kvaila, kaip kvaila!

U�kand�iai buvo i�dėlioti ir prasidėjo piknikas. Visi i�vykos dalyviai �irdies gilumoje stebėjosi, kad �is aplinkos pakeitimas buvo toks smagus. Visi kuriam laikui i�trūko i� netikrumo ir baimės atmosferos. �ia, prie �iurlenan�io vandens, ore sklandant �velniam durpių dirvos dvelksmui, tarp �iltų papar�ių ir vir�ių spalvų, nemalonus �mog�udys�ių, policijos apklausų, miglotų įtarimų pasaulis ka�kur i�nyko, i�tirpo, tarsi niekada nebūtų egzistav�s. Net ponas Blatas pamir�o kompanijos sielos vaidmenį. Paprie�pie�iav�s jis u�snūdo nuo�alėje, o i� tolo atsklindantis jo knarkimas liudijo apie palaiming� u�mar�tį.

Pradėj� krautis į krep�ius daiktus, patenkinti pikniko dalyviai ėmė dėkoti Erkiuliui Puaro u� tokį puikų sumanym�.

Saulė jau leidosi, kai vingiuotais takeliais jie grį�o į Lederkomb Bėjų ir nuo auk��iausios kalvos i�vydo Kontrabandininkų sal� su baltutėliu vie�bu�io pastatu. Vaizdas buvo kupinas nesudrums�iamos rimties ir �avesio.

Nekalbi kaip niekada ponia Gardner atsiduso ir tarė:

��I� visos �irdies dėkoju jums, pone Puaro. Dabar esu visai nurimusi. Buvo tiesiog nuostabu. II

Majoras Beris i�ėjo pasveikinti parvykusių.

��Sveiki!�� �ūktelėjo jis.�� Ar piknikas pavyko?

��Tikrai pavyko,�� atsakė ponia Gardner.�� Vir�ynai buvo neapsakomai gra�ūs. Tokie angli�ki ir senovi�ki. Oras puikus, teikiantis stiprybės. Tikrai turėtumėt gėdytis, kad aptingote ir pratūnojote vie�butyje.

��A� jau per senas,�� sukikeno majoras Beris,�� kad sėdė�iau pelkėj ant kupsto ir kramty�iau sumu�tinį.

I� vie�bu�io i�bėgo u�dususi kambarinė. Ji kiek padvejojo, o tada greitai priėjo prie Kristinos Redfern. Erkiulis Puaro atpa�ino, kad tai Gledė Narakot. Ji skubiai i�tarė trūk�iojan�iu balsu:

��Atleiskit, ponia, bet a� jaudinuosi dėl jaunosios panelės... dėl panelės Mar�ai. A� tik k� nune�iau jai į kambarį arbatos ir negalėjau pa�adinti. Ji... taip keistai atrodo...

Kristina bejėgi�kai apsidairė. Erkiulis Puaro kaipmat atsidūrė �alia. Paėm�s j� u� parankės, jis tyliai i�tarė:

��Eime grei�iau.

Jie u�kopė laiptais ir nuskubėjo koridoriumi į Lindos kambarį. Pakako vieno �vilgsnio suvokti, jog nutiko ka�kas negero. Lindos veido spalva buvo labai keista, o kvėpavimas vos juntamas. Erkiulis Puaro u��iuopė puls� ir tuo pat metu ant naktinio stalelio pastebėjo į lemp� atremt� vok�. Lai�kas buvo adresuotas jam.

Į kambarį skubiai įėjo kapitonas Mar�alas.

��Kas atsitiko? Kas atsitiko Lindai?�� paklausė jis.

I�sigandusi Kristina Redfern sukūk�iojo. Erkiulis Puaro pasitraukė nuo lovos.

��Kvieskit gydytoj�!�� �ūktelėjo jis kapitonui Mar�alui.�� Ir kuo grei�iau! Ta�iau bijau... labai bijau... kad gali būti per vėlu.

Jis atplė�ė vok� ir perbėgo akimis kelias eilutes, para�ytas mokini�ku Lindos brai�u:

�Manau, kad taip bus geriausia. Papra�ykit tėvo, kad pasistengtų man atleisti. A� nu�ud�iau Arlen�. Maniau, kad būsiu patenkinta, bet taip nėra. Dėl visko labai gailiuosi.�III

Visi susirinko vie�bu�io hole�� Mar�alas, Redfernai, Rozamunda Danli, Erkiulis Puaro. Sėdėjo tylėdami ir laukė. Atsidarė durys, ir i�ėjo gydytojas Nizdenas.

��Padarėm visk�, k� galėjom,�� trumpai prane�ė jis.�� Gal mergaitė ir i�sikapstys, bet vilties ma�a.�� Jis nutilo.

Kapitono Mar�alo veidas tarsi sustingo ir mėlynos akys tarsi suledėjo.

��I� kur ji tai gavo?�� paklausė jis.

Gydytojas Nizdenas pravėrė duris ir mostelėjo. Įėjo u�siverkusi kambarinė.

��Pra�om dar kart� papasakoti, k� matėt,�� papra�ė gydytojas.

��Niekada nebū�iau pamaniusi...�� �niurk��iodama pradėjo kambarinė.�� Niekada nebū�iau pamaniusi, kad atsitiks kas nors bloga. Nors jaunoji panelė keistai elgėsi...�� Nekantrus gydytojo gestas tarsi pa�adino j�.�� Ji buvo svetimam kambaryje. Jūsų, ponia Redfern, kambaryje. Nuo lentynėlės, vir� praustuvės, ji paėmė buteliuk�. Ji krūptelėjo man įėjus, ir a� nustebau, kad ji ima ka�k� svetimame kambaryje, bet pamaniau, kad jūs jai leidot. Ji tik pasakė: �Radau, ko man reikia� ir i�ėjo.

��Ten buvo mano migdomieji,�� vos girdimai su�nab�dėjo Kristina.

��Kaip ji apie juos su�inojo?�� �iurk�tokai paklausė gydytojas Nizdenas.

��A� buvau davusi jai vien� tablet� po to įvykio. Ji pasiskundė, kad negali u�migti. Dar prisimenu, kad paklausė, ar vienos u�teks. A� atsakiau, kad tikrai, nes tai stiprūs vaistai. Dar perspėjau, kad niekada negertų daugiau kaip dviejų table�ių vienu kartu.

��Taip,�� palingavo galv� gydytojas.�� Ji veikė apgalvotai. I�gėrė i� karto �e�ias.

��O Dieve!�� su�uko Kristina Redfern.�� Tai a� kalta. Reikėjo laikyti jas u�rakinus.

��Tikrai būtų buv� geriau, ponia Redfern,�� pritarė gydytojas.

��Ji mir�ta,�� desperati�kai i�tarė Kristina.�� Ir dėl mano kaltės!

��Niekas jūsų nekaltina,�� i�tarė Kenetas Mar�alas.�� Linda �inojo, k� daro. Ir gal... tai geriausia i�eitis...

Jis dar kart� pa�velgė į rankoje laikom� suglam�yt� lapelį, kurį jam buvo tyliai padav�s Erkiulis Puaro.

��Netikiu!�� su�uko Rozamunda Danli.�� Netikiu, kad Linda j� nu�udė! Tai neįmanoma! Viskas rodo prie�ingai!

��Taip,�� kar�tai pritarė jai Kristina Redfern.�� Linda negalėjo to padaryti. Tikriausiai ji visa tai įsivaizdavo dėl nervinio i�sekimo.

Durys atsidarė ir įėjo pulkininkas Vestonas.

��K� visa tai rei�kia?�� paklausė jis.

Gydytojas Nizdenas padavė jam lai�k�, kurį paėmė i� Mar�alo rankos. Policijos komisaras perbėgo jį akimis ir apstulb�s su�uko:

��Negali būti! Tai nes�monė! Kliedesiai!�� Ir, kreipdamasis į Puaro, pridūrė:�� Tai visi�kai neįmanoma! Ar ne taip, pone Puaro?

Pirm� kart� Erkiulis Puaro krustelėjo ir lėtai liūdnu balsu i�tarė:

��Deja, tai gali būti įmanoma.

��Bet a� buvau su ja, pone Puaro,�� paprie�taravo Kristina Redfern.�� Iki pat be penkiolikos dvylikos. A� pasakiau tai policijai.

��Taip, jūsų parodymai patvirtina Lindos Mar�ai alibi,�� pasakė Erkiulis Puaro.�� Ta�iau kuo jie remiasi? Pa�ios Lindos Mar�ai laikrodėliu. Jūs ne i� savų �altinių �inojote, kad kai jūs i�siskyrėte, buvo be penkiolikos dvylikta. Jūs tik �inot, kad taip pasakė Linda. Jūs net paminėjot, kad jums atrodė, jog laikas bėga labai greitai.

Kristina Redfern krūptelėjo ir apstulbusi pa�velgė į ma��jį belg�.

��Ir dar papra�y�iau jūsų, ponia Redfern, patikslinti, ar i� paplūdimio į vie�butį ėjote lėtai ar greitai?

��A�... manau, kad lėtokai.

��Gal įsidėmėjote kokių smulkmenų taip lėtai eidama?

��Vargu... Matyt, buvau apie ka�k� u�sigalvojusi.

��Atleiskit, kad klausiu,�� nesiliovė Erkiulis Puaro,�� bet gal pasakytumėt, apie k� eidama galvojote?

Kristina Redfern smarkiai i�raudo.

��Jeigu... jeigu būtinai turiu pasakyti, tai galvojau apie i�va�iavim�. Nutariau i�vykti, neprane�usi vyrui. A�... a� jau�iausi tada... labai nelaiminga.

��Kristina!�� su�uko jos vyras.�� A� �inau... �inau...

��Kaip tik taip ir buvo,�� tvirtai nutraukė jos mintį Erkiulis Puaro.�� Jūs ėjot svarstydama ypatingos svarbos �ingsnius. Buvot viskam kur�ia ir akla, jei galima taip i�sireik�ti. Jūs ėjot labai lėtai ir net kartais stabtelėdavot, itin keblių min�ių apnikta.

��Jūs labai tiksliai atspėjot,�� pritariamai linktelėjo Kristina Redfern.�� Tiksliai taip ir buvo. Priėjusi vie�butį, a� tarsi nubudau i� sapno ir nubėgau į kambarį, manydama, kad gal vėluoju, bet, pama�iusi hole laikrodį, supratau, kad turiu dar pakankamai laiko.

��Tiksliai taip,�� pakartojo Erkiulis Puaro.

Paskui garsusis detektyvas kreipėsi į kapiton� Mar�al�.

��Dabar privalau, kapitone Mar�alai, papasakoti jums apie kai kuriuos keistus daiktus, kuriuos �mog�udystės dien� radau jūsų dukters kambaryje. �idinyje buvo luitas i�tirpusio va�ko, �iupsnelis apdegusių plaukų, gabalas kartono, popieriaus skiautė ir paprastas moteri�kas segtukas. Kartonas ir popierius man�s visai nenustebino, bet kiti trys dalykai patraukė mano dėmesį, ypa�, kai lentynoje radau i� vietinės skaityklos pasiskolint� tomelį apie magij� ir burtus, u�ki�t� u� kitų knygų. Knygelė lengvai atsivertė tame puslapyje, kur apra�omi įvairūs būdai, kaip i��aukti mirtį su va�kinės figūrėlės, vaizduojan�ios būsim� auk�, pagalba. Toki� figūrėl� reikėjo lėtai kaitinti ant ugnies, kol ji i�tirpdavo, arba perdurti numanomos �irdies vietoje segtuku. �ie veiksmai turėjo garantuoti aukos mirtį. Vėliau a� su�inojau i� ponios Redfern, kad Linda Mar�ai t� ryt� nuėjo į Lederkomb Bėjų, nusipirko �vakių ir labai sutriko, kai jos pirkinys i�ai�kėjo. Nėra abejonių, kaip toliau viskas klostėsi. I� �vakių va�ko Linda nulipdė figūrėl�. Gal kad magi�ka galia būtų stipresnė, prilipdė vir�ugalvyje kuok�telį rudų Arlenos plaukų, perdūrė �irdį segtuku ir galiausiai i�tirpdė j�, sukūrusi lau�elį i� kartono gabaliukų.

Tai buvo nebrandus, vaiki�kas, prietaringas �ingsnis,�� kalbėjo toliau Erkiulis Puaro.�� Bet jis atskleidė vien� dalyk��� tro�kim� nu�udyti. Ar galėjo būti kas nors konkretesnio, o ne vien �is tro�kimas? Ar galėjo Linda Mar�ai i� tiesų nu�udyti pamot�? I� prad�ių atrodė, kad jos alibi gele�inis, ta�iau laik� Linda nurodė pati. Ji ramiai galėjo pasakyti, kad laikrodis rodo be penkiolikos dvylika, nors i� tiesų buvo pusė dvylikos. Visai įmanoma, kad kai ponia Redfern i�ėjo i� paplūdimio, Linda nusekė jai i� paskos, nubėgo prie kopė�ių, nusileido jomis, susitiko pamot�, pasmaugė j� ir grį�o tuo pa�iu keliu, kol dar neatplaukė valtis su panele Bruster ir ponu Redfernu. Grį�usi į �uvėdrų įlank�, ji i�simaudė ir neskubėdama nuėjo į vie�butį.

Bet yra dar du būtini dalykai. Linda privalėjo �inoti, kad Arlena Mar�ai bus Elfų įlankoje ir kad jai pakaks jėgų pasmaugti auk�.

Pirma u�duotis nebuvo sunki: Linda galėjo para�yti pamotei lai�kelį kieno nors kito vardu. Ir antroji u�duotis neatrodo neįmanoma: Lindos rankos buvo labai stiprios. Ir stambios kaip vyro. Be to, ji tokio am�iaus, kai psichinė būklė labai nestabili. Pana�ų proto sutrikim� da�nai lydi nepaprastas fizinių jėgų antplūdis. Ir dar viena detalė: Lindos Mar�ai motina buvo kaltinama ir teisiama dėl kėsinimosi nu�udyti.

Kenetas Mar�alas pakėlė iki �iol nuleist� galv� ir kar�tai paprie�taravo:

��J� pripa�ino nekalta.

��Pripa�ino nekalta,�� sutiko Erkiulis Puaro.

��Ir patikėkit, pone Puaro, Rūta, mano �mona, tikrai buvo nekalta. Tuo a� neabejoju. Per metus artimo bendro gyvenimo jai nebūtų pavyk� man�s suklaidinti. Ji buvo tragi�kai susiklos�iusių aplinkybių auka.�� Kapitonas Mar�alas patylėjo, o paskui pridūrė:�� Ir a� netikiu, kad Linda galėjo pasmaugti Arlen�. Tai juokinga! Tai absurdi�ka!

��Vadinasi, jūs manote, kad lai�kas suklastotas?�� paklausė Erkiulis Puaro.

Mar�alas i�tiesė rank�, o kai pulkininkas Vestonas padavė jam lai�k�, atid�iai jį perskaitė.

��Ne,�� nenoriai i�tarė jis.�� Mano manymu, �į lai�k� para�ė Linda.

��Jeigu ra�ė Linda, tada yra du paai�kinimai,�� pasakė Erkiulis Puaro.�� Arba ji ra�ė, būdama sveiko proto ir �inodama, kad atliko nusikaltim�, arba... arba, saky�iau... ra�ė, s�moningai norėdama pridengti ka�k�, kuris galėjo būti įtariamas �mog�udyste.

��Jūs, pone Puaro, turite galvoje mane?�� paklausė Kenetas Mar�alas.

��Juk tai visai tikėtina, ar ne?

��Ne,�� valandėl� pam�st�s tyliai atsakė kapitonas Mar�alas.�� Manau, kad �i prielaida neteisinga. I� prad�ių Lindai galėjo atrodyti, kad ant man�s krinta įtarimas. Bet vėliau ji su�inojo, kad situacija pasikeitė. Juk policija i�siai�kino mano alibi ir nukreipė paie�kas kita kryptimi.

��O jeigu tai būtų buv�s ne įtarimas? Jeigu Linda būtų tikrai �inojusi, kad jūs kaltas?�� paklausė Erkiulis Puaro.

Kenetas Mar�alas nusteb�s pa�velgė į garsųjį detektyv� ir nusijuokė.

��Bet tai nes�monė.

��A� taip nesaky�iau,�� paprie�taravo ma�asis belgas.�� Yra kelios Arlenos Mar�ai mirties versijos. Viena, kad ji buvo �anta�uojama, kad t� lemting� dien� i�plaukė pasimatyti su �anta�uotoju ir buvo nu�udyta. Pagal kit� versij� Elfų įlanka ir grota naudojosi narkotikų prekeiviai, o ponia Mar�ai atsitiktinai apie tai su�inojo. Tre�ia versija � j� nu�udė religinis maniakas. Yra dar ir ketvirta galimybė... Po �monos mirties jūs paveldite didelius pinigus. Tiesa, kapitone Mar�alai?

��Juk jau sakiau, kad...

��Taip taip!.. Sutinku, kad veikdamas vienas, jūs nebūtumėt galėj�s nu�udyti savo �monos. Bet tarkim, kad ka�kas jums padėjo.

��K�, po velnių, norit pasakyti?

Pagaliau ramusis kapitonas Mar�alas prarado �altakrauji�kum�. Jis net kilstelėjo nuo kėdės. Balsas suskambo grėsmingai, o akyse plykstelėjo pyktis.

��A� noriu pasakyti, kad �mog�udyst� įvykdė ne vienas �mogus. Nusikaltime turėjo dalyvauti ma�iausiai du �monės. Ai�ku, jūs negalėjote vienu metu ra�yti ma�inėle ir nueiti į Elfų įlank�, ta�iau visi�kai pakako laiko brūk�telėti lai�kų juodra��ius, o ka�kas kitas galėjo juos atspausdinti jūsų kambaryje, kol buvote i�vyk�s nusikaltėli�ku tikslu.

Erkiulis Puaro pa�velgė į Rozamund� Danli.

��Panelė Danli patvirtino, kad ji grį�o į vie�butį i� Saulėtojo ky�ulio de�imt po vienuolikos ir matė jus, kapitone Mar�alai, ra�antį lai�kus savo kambaryje. Tuo pat metu ponas Gardneris nuėjo į vie�butį atne�ti siūlų kamuoliuko savo �monai, ta�iau jis nesutiko panelės Danli ir jos nepamatė. Tai reik�minga detalė. I� jos galima spr�sti, kad panelė Danli arba vis� laik� buvo Saulėtajame ky�ulyje, arba grį�o �ymiai anks�iau ir uoliai darbavosi kapitono Mar�alo kambaryje prie ra�omosios ma�inėlės. Ir �tai dar kas. Jūs, kapitone, tvirtinate, kad penkiolika po vienuolikos, kai panelė Danli u�suko į jūsų kambarį, jūs pamatėte j� veidrodyje. Ta�iau t� dien� ma�inėlė stovėjo ant ra�omojo stalo kambario kampe, o veidrodis kabėjo tarpulangėje. Vadinasi, jūs s�moningai pamelavote, o paskui, norėdami sukurti tiesos iliuzij�, perne�ėte stal� po veidrod�iu. Ta�iau jau buvo vėlu! A� jau �inojau, kad ir jūs, ir panelė Danli melavot.

��Jūs velni�kai į�valgus!�� �emu i�rai�kingu balsu i�tarė Rozamunda Danli.

��Bet ne toks velni�kas, ir ne toks į�valgus, kaip �mogus, nu�ud�s Arlen� Mar�ai,�� �iek tiek garsiau nei paprastai i�tarė Erkiulis Puaro.�� O dabar grį�kim mintimis į praeitį. Su kuo, pamaniau a�,�� su kuo, pamanėm mes visi,�� ketino susitikti t� ryt� Arlena Mar�ai? Visų i�vada buvo ta pati�� su Patriku Redfernu. Ji ketino susitikti ne su �anta�uotoju. Apie tai bylojo jos veidas. Ne, ji ketino susitikti su mylimuoju�� bent jau ji skubėjo į �į pasimatym�.

Taip, a� visi�kai neabejojau, kad Arlena Mar�ai ketina susitikti su Patriku Redfernu. Ta�iau, vos jai i�plaukus, paplūdimyje pasirodė Patrikas Redfernas ir demonstratyviai ėmė jos ie�koti. Tai kas atsitiko?

��Ka�koks niek�as pasinaudojo mano vardu,�� sunkiai tramdydamas pyktį, paai�kino Patrikas Redfernas.

��Jūs buvot labai ai�kiai, gal net pernelyg ai�kiai sunerim�s, kad Arlena Mar�ai nepasirodo,�� ai�kino toliau Erkiulis Puaro.�� Ir �tai, pone Redfernai, pagal mano teorij� Arlena Mar�ai nuplaukė į Elfų įlank� susitikti su jumis, ten sutiko jus ir jūs j� nu�udėtepagal i� anksto parengt� plan�.

Patrikas Redfernas pa�velgė į jį nusteb�s.

��Jums visai protas suskydo?�� gera�irdi�kai, su vos juntamu airi�ku akcentu i�tarė jis.�� Juk a� buvau paplūdimyje tol, kol i�plaukiau valtimi su panele Bruster, o paskui mes kartu radome nu�udyt� Arlen�.

��Jūs nu�udėt Arlen� vėliau, kai panelė Bruster i�plaukė valtimi kviesti policijos,�� pasakė Erkiulis Puaro.�� Kai jūs i�lipote į paplūdimį, Arlena Mar�ai buvo gyva. Ji slapstėsi grotoje ir laukė, kol paplūdimys liks tu��ias.

��O kūnas! Juk ne tik a�, bet ir panelė Bruster matė kūn�.

��Visi�kai teisingai�� kūn�, bet ne lavon�. Gyv� kūn� jums padėjusios moters, kuri nusida�ė bronzos spalva rankas ir kojas, o veid� paslėpė po �alia skrybėlaite. Kristina � jūsų �mona, bet gal ne �mona, o tik bendrininkė, padėjo jums atlikti �į nusikaltim�, taip kaip tada, kai padėjo �surasti� Alisos Korigan kūn�, ma�iausiai dvide�imt minu�ių anks�iau, negu ji buvo nu�udyta. O j� nu�udė jos vyras, Edvardas Koriganas, kitaip sakant jūs, pone Redfernai!

��Atsargiai, Patrikai!�� valdingai ir ramiai i�tarė Kristina.�� Neprarask savitvardos!

��Be jokios abejonės, jus sudomins �inia, kad jus ir Kristin� lengvai atpa�ino Sario grafystės policija paplūdimyje darytoje grupinėje nuotraukoje. Jūs i� karto buvot identifikuoti kaip Edvardas Koriganas ir Kristina Derevil, jauna moteris, an�syk atradusi lavon�.

Patrikas Redfernas pa�oko. Gra�us jo veidas buvo neatpa�įstamas�� kupinas įtū�io, pritvink�s kraujo. Dabar tai buvo �mog�ud�io veidas, tigro �mogaus pavidalu veidas.

���nipe! Prakeiktas purvinas kirmine!�� suriaumojo jis.

Springdamas keiksmais, jis liuoktelėjo į priekį ir grobuoni�kais, lenktais nagais sugniau�ė ma�ojo belgo gerkl�.

13 SKYRIUS

Giliai susim�st�s, Erkiulis Puaro dėstė savo mintis:

��Viskas prasidėjo t� ryt�, kai mes sėdėjome paplūdimyje ir �nekėjomės apie saulėkaitoje lyg mėsa ant prekystalio gulin�ius kūnus,. Jau tada a� pagalvojau, kaip menkai tie kūnai skiriasi vienas nuo kito. �inoma, atid�iau įsi�iūrėjus, jie skiriasi, bet ne i� pirmo �vilgsnio. Kiekviena neblogai sudėta moteris pana�i į kit�. Dvi rudos kojos, dvi rudos rankos, lopinėlis maudymosi kostiumo�� kūnas, gulintis prie� saul�. Kai moteris vaik�to, kalba, juokiasi, pasuka galv�, mosteli ranka... Taip, tai visai kas kita! I� karto matosi jos savybės, jos individualumas. O atliekant saulės ritual�, visa tai dingsta.

T� dien� mes �nekėjome apie blogį�� blogį po saule, kaip i�sirei�kė dvasi�kasis tėvas Stivenas Leinas. Ponas Leinas�� nepaprastai jautri asmenybė. Blogis jį jaudina, jis jau�ia blogio buvim�, ta�iau, kad ir būdamas labai jautrus instrumentas, jis tiksliai ne�ino, kur glūdi blogis. Jam blogis įsikūnijo Arlenoje Mar�ai, ir beveik visi jam pritarė.

Man gi atrodė, kad blogis tvyro ka�kur netoli, bet susikoncentrav�s ne Arlenoje Mar�ai. Taip, ji buvo su juo susijusi, ta�iau kitaip. Ir pirm�, ir paskutinį kart� ir vis� laik� man ji atrodė kaip am�ina, i� anksto pasmerkta auka. Ji buvo gra�i, efektinga, vyrai į j� atsigr�davo. Ji buvo i� tų moterų, kurios griauna gyvenimus ir luo�ina sielas. Ir vis dėlto a� ma�iau j� kitaip. Ne ji lemtingai traukė vyrus, o vyrai lemtingai traukė j�. Ji buvo moteris, kuri� vyrai lengvai u�kariauja ir dar lengviau meta. Vėliau viskas, k� apie j� su�inojau, patvirtindavo mano po�iūrį. Pirmiausia i�girdau kad vyras, dėl kurio skyrybų ji buvo kaltinama, atsisakė j� vesti. Kaip tik tada pasirodė kapitonas Mar�alas, am�inasis riteris, ir papra�ė jos rankos. Kukliam, i� prigimties u�daram �mogui bet koks vie�as purvinų baltinių skalbimas atrodo baisiausia kankynė. Kaip tik dėl to Kenetas Mar�alas pajuto meil� ir u�uojaut� savo pirmai �monai, kuri buvo melagingai apkaltinta ir teisiama u� �mog�udyst�. Jis j� vedė ir pamatė, kad neapsiriko, spr�sdamas apie �ios moters charakterį. Po jos mirties kita gra�i moteris, tikriausiai pana�i į j�,�� nes rudi Lindos plaukai grei�iausiai paveldėti i� motinos,�� vie�ai sukompromituojama. Vėl Mar�alas pasirodo kaip gelbėtojas, bet �į kart� jo jausmai lieka be atsako. Arlena kvaila, neverta jo u�uojautos ir paramos, lengvabūdi�ka. Vis dėlto man atrodo, kad kapitonas Mar�alas matė j� toki�, kokia ji i� tiesų buvo, ir u�jautė j�, seniai nustoj�s mylėti ir sunkiai pak�sdamas jos bendrij�. Jam ji buvo kaip vaikas, nesugebėj�s atversti sekan�io gyvenimo knygos puslapio.

Mano manymu, Arlena Mar�ai buvo savoti�kai pami�usi dėl vyrų ir tapdavo lengvu grobiu s��inės grau�imo nepatiriantiems lengvabūd�iams. Patrikas Redfernas, gra�ios i�vaizdos, pasitikintis, neabejotinai traukiantis moteris, man i� karto pasirodė es�s kaip tik toks vyras. Avantiūristas, vienaip ar kitaip peln�sis i� moterų meilės. Stebėdamas įvykius i� savo vietos paplūdimyje, a� padariau i�vad�, kad Arlena yra Patriko auka, o ne atvirk��iai.

Arlena Mar�ai buvo neseniai paėmusi i� savo s�skaitos did�iul� sum� pinigų, kuriuos jai buvo palik�s senyvas gerbėjas, kuriam ji dar nebuvo spėjusi įgrįsti. Ji priklausė tai moterų kategorijai, kuri� vyrai pastoviai apvaginėja. Panelė Bruster paminėjo jaun� vyr�, kuris �neteko turto� dėl Arlenos, ta�iau lai�ke, kuris buvo rastas Arlenos kambaryje, jis parei�kia nor�,�� kuris nieko nekainuoja,�� apipilti j� brangakmeniais, o i� tiesų dėkoja jai u� �ekį, padėjusį jam i�sisukti nuo teismo. Akivaizdus jauno palaidūno, mel�usio i� jos pinigus, pavyzdys. Neabejoju, jog kartkartėm Patrikas Redfernas i�viliodavo i� Arlenos nemenkas sumas pinigų įvairioms �investicijoms�. Tikriausiai suviliodavo j� pasakojimais apie puikias perspektyvas, �adėdamas didelius turtus jiems abiem. Vieni�os, neturin�ios apsaugos moterys lengvai tampa tokių vyrų aukomis. Jie nenubausti pasprunka su grobiu. Suk�iaus reikalai gali susiklostyti ne visai maloniai, jeigu greta yra vyras, brolis arba tėvas. Jeigu kapitonas Mar�alas būtų su�inoj�s, kas atsitiko su �monos turtu, jis būtų u�kūr�s Patrikui Redfernui ger� pirtį.

�ita perspektyva Redferno neg�sdino, kadangi jis ramiausiai ketino tinkamu metu atsikratyti Arlena, kaip jau buvo atsikrat�s, tai yra nu�ud�s vien� moterį, kuri� prie� tai vedė, pasivadin�s Edvardu Koriganu, ir kuri� privertė apsidrausti gyvyb� didele pinigų suma.

Vykdant �į plan� jam padėjo ir jį palaikė jauna moteris. Ji dėjosi jo �mona, ir prie jos Patrikas Redfernas i�ties buvo prisiri��s. Ji visi�kai skyrėsi nuo aukos: buvo �alta, rami, susitvardanti, be galo jam atsidavusi ir neprilygstama aktorė. Nuo pat atvykimo Kristina Redfern vaidino �varg�ės, ma�ytės �monelės� vaidmenį. Apsimetinėjo trapia, bejėge, labiau dvasinga, o ne sporti�ka. Prisiminkime, kaip kruop��iai�� detalė po detalės�� ji kūrė �į įvaizdį. Ji jautri saulei,�� todėl jos oda balta. Jai galva sukasi nuo auk��io, ir kaip mat pateikiama istorija apie tai, kaip ji nenulipo vidiniais Milano katedros laiptais. Vis� laik� pabrė�iamas trapumas ir subtilumas sukūrė �ma�os moterytės� įspūdį, ir taip j� apibūdindavo visi. O i� tiesų ji buvo tokia pat auk�ta, kaip Arlena Mar�ai, tik smulkių pla�takų ir pėdų. Ji minėjo buvusi mokytoja, ir tai kėlė asociacijas su knyginėmis �iniomis, o ne fiziniu miklumu ir i�tverme. Ji i� tiesų kadaise dirbo mokykloje, bet buvo fizinio lavinimo mokytoja ir labai stipri jauna moteris, galinti u�sirop�ti į kaln� kaip katė ir bėgioti kaip sprinterė.

Nusikaltimas buvo tobulai apgalvotas, o laikas gerai apskai�iuotas. Kaip jau minėjau anks�iau, tai buvo nepaprastai skland�iai įvykdytas nusikaltimas, o laiko apskai�iavimas atliktas tiesiog genialiai.

I� prad�ių buvo suvaidintos parengtinės scenos. Pavyduliaujan�ios �monos ir jos vyro dialogas buvo atliktas ant Saulėtojo ky�ulio, kai a� sėdėjau gretimoje įduboje, o Redfernai apie tai puikiai �inojo. Kit� scen� Kristina suvaidino su manim. Mane tada apėmė neai�kus jausmas, kad jau esu visa tai skait�s ka�kokioje knygoje. Visa istorija man pasirodė netikra. A� neklydau: ji ir nebuvo tikra.

Atėjo nusikaltimo diena. Oras buvo nuostabus, ir tai turėjo didelės svarbos. Labai anksti Redfernas i�smuko pro duris, vedan�ias i� koridoriaus į teras�. Jis nebijojo, kad kas nors pastebės, jog durys atrakintos i� vidaus, nes kiekvienas galėjo i�sirengti į ankstyvas maudynes. Po maudymosi chalatu jis paslėpė �ali� skrybėlait�, tiksli� kopij� tos, kuri� da�niausiai ne�iojo Arlena. Jis perėjo sal�, nusileido kopė�iomis ir paslėpė j� sutartoje vietoje tarp uolų. Tai pirma dalis.

I� vakaro Patrikas Redfernas paskyrė Arlenai pasimatym�. Arlena �iek tiek baiminosi vyro, todėl norėjo, kad pasimatymas būtų slaptas. Jie sutarė susitikti Elfų įlankoje, kadangi iki pusiaudienio niekas nesilankydavo tame paplūdimyje. Patrikas turėjo ne�ymiai dingti ir prisijungti prie jos. I�girdusi k� nors lipant kopė�iomis arba pama�iusi atplaukiant valtį, Arlena turėjo pasislėpti Elfų grotoje,�� kurios paslaptį Patrikas jai atskleidė,�� ir palaukti, kol pakrantė i�tu�tės. Tai antra dalis.

Tuo metu, manydama, kad Linda maudosi jūroje, į jos kambarį įėjo Kristina. Ji norėjo persukti Lindos laikrod�io rodykles dvide�imt minu�ių į priekį. �inoma, buvo �iek tiek rizikos, kad mergaitė pastebės laiko skirtum�, ta�iau tai didelės reik�mės neturėjo. Kristinai alibi turėjo u�tikrinti jos ma�os pla�takos, kuriomis fizi�kai nebūtų įmanoma atlikti �io nusikaltimo. Vis dėlto papildomas alibi buvo pageidautinas. Lindos kambaryje Kristina pastebėjo knyg� apie juod�j� magij� ir burtus, atverst� tam tikroje vietoje. Ji perskaitė pakankamai ir i� karto suvokė, k� Linda yra sumaniusi, kai �i grį�o su �vakių ry�ulėliu. Tai buvo postūmis naujai mikliai kombinacijai. I� prad�ių nusikaltėlių pora ketino nukreipti įtarim� į kapiton� Mar�al�: �tai kodėl pypkės nuolau�a rasta buvo Elfų įlankoje, prie pat kopė�ių.

Lindai grį�us, Kristina lengvai j� įkalbėjo eiti kartu į �uvėdrų įlank�. Pakui ji grį�o į savo kambarį ir i�sitepė bronzinės spalvos įdegim� imituojan�iu skys�iu i� buteliuko, laikomo rakinamame lagaminėlyje. Tada �vystelėjo tu��i� buteliuk� pro lang� ir vos nepataikė į besimaudan�i� Emil� Bruster. Taip sėkmingai pasibaigia tre�ia dalis.

Tada Kristina apsivelka balt� maudymosi kostium�, o ant vir�aus�� vasarin� pi�am� ilgomis pla�iomis rankovėmis, kad nesimatytų k� tik bronzinėmis tapusių rankų ir kojų. Penkiolika po de�imtos Arlena Mar�ai i�skuba į pasimatym�. Po poros minu�ių į paplūdimį i�eina Patrikas Redfernas. Jis labai susijaudin�s, nusteb�s, sudirg�s, ir visiems tai demonstruoja. Tuo metu Kristina lengvai įvykdo savo u�duotį. Ji laiko paslėpusi savo laikrodį po rankove ir dvide�imt penkios po vienuolikos pasiteirauja laiko. Pa�velgusi į laikrodį, Linda atsako, kad jau be penkiolikos dvylika. Paskui ji eina prie vandens, o Kristina susideda pie�imo reikmenis. Vos tik mergaitė nusigr�ia, Kristina persuka jos�� prie� maudym�si nusiimto�� laikrod�io rodykles. Tada kaip �aibas lekia uolų takeliu, įveikia salos vir�ukaln� ir dumia prie kopė�ių. Ten labai greitai nusivelka pi�am�, kartu su pie�imo reikmenimis paslepia u� akmens ir, kaip tikra sportininkė, lengvai nusileid�ia kopė�iomis.

Arlena tuo metu paplūdimyje laukia ir stebisi, kodėl taip ilgai nėra Patriko. Staiga ji ka�k� pamato arba i�girsta leid�iantis kopė�iomis. Ji geriau įsi�iūri ir i�vysta labiausiai nepageidaujam� būtyb�: �mon�! Ji nuskuba pakrante ir pasislepia Elfų grotoje.

Kristina pasiima i� slaptavietės �ali� skrybėlait�, u�ki�a rudas dirbtines garbanas ir atsigula ant smėlio, kakl� ir veid� pridengusi skrybėlaite ir garbanomis. Laikas apskai�iuotas puikiai. Po kelių minu�ių valtis su Patriku Redfernu ir Emile Bruster apiplaukia ky�ulį. Reikia nepamir�ti, kad Patrikas pasilenkė ap�iūrėti kūno, Patrikas buvo sukrėstas, palau�tas, įstumtas į neviltį, i�vyd�s nu�udyt� savo mylim�j�! Liudytojas buvo labai apgalvotai parinktas. Patrikas �inojo, kad panelei Bruster svaigsta galva, ir ji nė nebandys lipti kopė�iomis. Policijos kviesti plauks valtimi. Jis puikiai suvokė, kad bus visi�kai natūralu, kad prie �kūno� liks jis, kadangi �netoliese dar gali slapstytis �udikas�. Kas toliau? Panelė Bruster plaukia valtimi kviesti policijos. Vos valtis dingsta u� uolėto ky�ulio, Kristina pa�oka, sukarpo atsine�tomis �irklutėmis �ali� kartonin� skrybėlait�, paslepia liku�ius u� maudymosi kostiumėlio, �aibi�kai u�lipa kopė�iomis, apsivelka vasarin� pi�am� ir parbėga į vie�butį. Jai dar pakanka laiko skubiai i�simaudyti, kad nusiplautų bronzinį įdegim� ir, apsivilkus teniso kostiumėlį, i�eiti į kort�. Beje, ji padaro dar vien� dalyk�. Lindos kambario �idinyje ji sudegina sukarpyt� �ali� skrybėlait� ir dirbtinius plaukus, ten pat u�meta kalendoriaus lapelį, kad atrodytų, jog buvo deginamas kalendorius, o ne skrybėlaitė. Jos įtarimas pasitvirtino, Linda u�siiminėjo magija. Apie tai bylojo va�ko gabalas ir segtukas.

Visa tai sutvarkiusi, Kristina pagaliau skuba į teniso kort�. Nors ateina paskutinė, niekas nepastebi nei sutrikimo, nei susijaudinimo.

O tuo metu Patrikas eina link grotos. Arlena nieko nematė ir ma�ai k� girdėjo... Atplaukė valtis. Paskui pasigirdo balsai, bet ji buvo rami ir saugiai pasislėpusi. Pagaliau j� �aukia Patrikas: �Nieko nebėra, brangioji!� Arlena i�eina i� grotos, o jo pir�tai sugniau�ia jos gerkl�. Taip baigia gyvenim� varg�ė kvailutė Arlena Mar�ai... gra�ioji Arlena.

Garsusis detektyvas nutilo.

Valandėl� tvyrojo tyla. Niekas nesujudėjo. Pirmoji, kiek virpan�iu balsu, prabilo Rozamunda Danli:

��Jūs pasakojot labai vaizdingai. Bet tai tik viena istorijos pusė. Mes dar nesu�inojom, kaip jūs, pone Puaro, prisikasėt iki tiesos.

��Kaip jau kart� esu jums sak�s,�� ėmė pasakoti toliau Erkiulis Puaro,�� esu prat�s samprotauti kuo papras�iau. I� pat prad�ių man atrodė, kad nu�udė Arlen� Mar�ai �mogus, labiausiai pana�us į t�, kuris galėjo nu�udyti. O tokia asmenybė kaip tik ir buvo Patrikas Redfernas. Jis priklausė tai vyrų rū�iai, kuri i�naudoja Arlenos tipo moteris. Jis priklausė �udikams, vyrams, kurie ne tik i�vilioja moters pinigus, bet dar ir perrė�ia jai gerkl�. Su kuo ketino Arlena Mar�ai susitikti t� ryt�? Jos veido i�rai�ka, �ypsena, elgesys, �od�iai, kuriais į mane kreipėsi,�� viskas liudijo, kad tai Patrikas Redfernas. Todėl visai natūralu, kad Patrikas Redfernas ir tapo jos �udiku.

Ta�iau i� karto,�� kaip jau minėjau,�� atsirado daugybė neatitikimų. Patrikas Redfernas negalėjo nu�udyti Arlenos Mar�ai, nes i� prad�ių buvo paplūdimyje, o paskui, iki pat atrandant kūn�, valtyje su panele Bruster. Todėl mes ėmėm ie�koti kito sprendimo. Jų buvo ne vienas. Arlen� galėjo nu�udyti jos vyras, talkininkaujant panelei Danli. Abu melavo, ir tai buvo įtartina. Ji galėjo �ūti, jei aptiko slaptus kontrabandininkų narkotikais pėdsakus. J� galėjo nu�udyti religinis maniakas ir net jos podukra. Paskutiniuoju metu �i versija ėmė atrodyti pati įtikinamiausia. Linda labai keistai elgėsi per policijos apklaus�. Pa�nekesy su ja man paai�kėjo, kad j� slegia kaltės jausmas.

��Ar jūs, pone Puaro, manot, kad Lindai galėjo pasirodyti, jog ji nu�udė Arlen� Mar�ai?�� nepatikliai paklausė Rozamunda Danli.

��Taip,�� linktelėjo Erkiulis Puaro.�� Nepamir�kit, kad ji dar vaikas. Paskaitinėjo knygel� apie magij� ir patikėjo tais kliedesiais. Ji nekentė Arlenos. Ji rūpestingai lipdė i� va�ko figūrėl�, būrė vir� jos, persmeigė �irdį, i�tirpdė ugnyje,�� ir t� pa�i� dien� Arlena mirei Vyresni ir protingesni u� Lind� �monės aistringai tikėjo tokių burtų galia. Todėl ir Linda patikėjo, kad piktų kerų pagalba nu�udė savo pamot�.

��Varg�ė mergaitė!�� su�uko Rozamunda Danli.�� O a� pamaniau... a� įsivaizdavau visai k� kit�... kad ji �ino, ka�k�, kas...�� nejaukiai pasijutusi, Rozamunda nutilo.

��A� �inau, k� jūs pamanėt,�� tarė Erkiulis Puaro.�� Ties� sakant, jūsų elgesys dar labiau įbaugino Lind�. Ji nusprendė, kad jos veiksmai�� Arlenos Mar�ai mirties prie�astis, o jūs apie tai �inote. Kristina Redfern irgi atliko savo juod� darb�. Ji parodė mergaitei migdom�sias tabletes, įteigdama mintį apie greit� ir neskausming� kaltės i�pirkim�. Jūs suprantat? Kapitonui Mar�alui įrod�ius savo alibi, būtinai reikėjo paki�ti nauj� įtariam�jį. Nei Kristina Redfern, nei jos vyras ne�inojo apie narkotikų kontrabandininkus. Todėl nutarė padaryti Lind� atpirkimo o�iu.

��Kaip velni�kai �iauru!�� su�uko Rozamunda Danli.

��Tikrai,�� pritarė Erkiulis Puaro.�� �altakraujė ir �iauri moteris. A� pakliuvau į labai kebli� padėtį. Ar Linda pasitenkino naiviais vaiki�kais burtais, ar neapykanta j� pastūmėjo toliau, iki tikro nusikaltimo? Band�iau įtikinti j� pasitikėti manimi ir i�sipasakoti, bet nepavyko. A� i�gyvenau nema�ai dvejonių. Policijos komisaras buvo labiau link�s laikytis narkotikų versijos. A� jos negalėjau priimti. Dar kart� atid�iai apm�s�iau visus faktus. Suprantat, atskirus, nesusijusius faktus tarsi dėlionėje reikėjo sudėti taip, kad susiklostytų sudėtingas, bet harmoningas vaizdelis. Elfų įlankoje rastos �irklutės, pro lang� i�mestas buteliukas, maudymasis vonioje, dėl kurio niekas nenorėjo prisipa�inti. Tai i� pirmo �vilgsnio smulkūs faktai. Ta�iau kodėl niekas nenorėjo prisipa�inti? Sekė i�vada, kad jie tikrai reik�mingi. Prie bendro paveikslo nederėjo nei pavydus vyras, nei Linda, nei narkotikų prekeivių gauja. Ir vis dėlto jie privalėjo turėti prasm�. Tada a� grį�au prie pirmosios versijos�� kad �udikas yra Patrikas Redfernas. Ar buvo rasta kokių nors įrodymų? Taip. I� Arlenos Mar�ai banko s�skaitos dingo gana didelė pinigų suma. Kas gavo tuos pinigus? Nesunku suprasti, kad Patrikas Redfernas. Arlena Mar�ai priklausė toms moterims, kurios lengvai tapdavo gra�aus jauno vyro, o ne �anta�uotojo aukomis. Ji nebuvo labai atvira, bet saugoti paslap�ių nemokėjo. Istorija su �anta�istu man niekada neskambėjo įtikinamai. Tiesa, buvo nugirstas jų pa�nekesys... Taip! Bet kas jį nugirdo? Patriko Redferno �mona. Tai buvo jos liudijimas, kurio nepatvirtino joks kitas parodymas. Kam buvo sugalvota �i pasaka? Atsakymas blykstelėjo it �aibas. Kad būtų paai�kinta, kodėl Arlenos Mar�ai s�skaitoje trūksta pinigų!

Kristina ir Patrikas Redfernai. �i pora veikė kartu. Kristinai stigo fizinių jėgų k� nors pasmaugti. Taip pat psichinės savitvardos. Ne! Nusikaltim� turėjo atlikti Patrikas Redfernas... Bet tai neįmanoma! Patrikas turi alibi kiekvienai minutei tol, kol buvo rastas kūnas. Kūnas! �is �odis pa�adino mano galvoje ka�kokias asociacijas. Paplūdimyje gulintys kūnai... Visi kūnai pana�ūs... Patrikas Redfernas ir Emilė Bruster nuplaukė į Elfų įlank� ir pamatė ten gulintį kūn�. Kūn�... bet gal tai buvo ne Arlenos, o kieno kito kūnas? Juk veid� slėpė �alia skrybėlaitė?

Ta�iau lavonas buvo tik vienas�� Arlenos. Bet ar prie� tai negalėjo ten gulėti gyvas kūnas! Kūnas to, kas tik apsimetė negyvu? Gal tai buvo pati Arlena, kuri� Patrikas įkalbėjo i�krėsti pok�t�? Ne... Tai būtų per daug rizikinga. Vadinasi, vis dėlto buvo kūnas? Kokia moteris galėjo padėti Patrikui Redfernui? Ai�ku, �mona. Ta�iau Kristina trapi, jos labai balta oda. Bet... įdegį galima pasidaryti i�sitrynus skys�iu i� buteliuko... buteliuko... �tai ir dar vienas dėlionės fragmentas. Pro lang� i�mestas buteliukas. O po to, ai�ku, vonia prie� tenis�, kad būtų nuplautas i�daviki�kas įdegimas... O �irklutės? Ir �ia yra atsakymas. Juk reikėjo sukarpyti kini�kos skrybėlaitės dublikat� ir po to skubiai atsikratyti. Bet �irklutės? Jos liko paplūdimyje. Tik jas vienas skubėdami pamir�o �udikai.

O kur vis� t� laik� buvo Arlena? Į tai atsakyti visai nesunku. Arba Rozamunda Danli, arba Arlena Mar�ai buvo t� dien� Elfų grotoje, nes ten ai�kiai jautėsi aromatas kvepalų, kuriais kvėpinosi abi �ios moterys. Visi�kai tvirtai buvo galima pasakyti, kad Rozamundos Danli �ia nebuvo. Vadinasi, ten slapstėsi Arlena, laukdama, kol i�tu�tės paplūdimys.

Kai Emilė Bruster nuplaukė valtimi, kai paplūdimys i�tu�tėjo, Patrikas Redfernas galėjo niekieno netrukdomas įvykdyti nusikaltim�. Arlena Mar�ai mirė vėliau, negu be penkiolikos dvylika, ta�iau medicininėje i�vadoje svarbu buvo nustatyti anks�iausi� galim� mirties laik�. Tai, kad Arlena jau buvo negyva be penkiolikos dvylikt�, ne gydytojas prane�ė policijai, o jam taip buvo pasakyta.

�iame tyrimo etape reikėjo i�siai�kinti dar du klausimus. Linda Mar�ai paliudijo Kristinos Redfern alibi. Bet jis rėmėsi tik pa�ios Lindos Mar�ai laikrod�iu. Reikėjo įrodyti, kad Kristina Redfern turėjo dvi progas persukti laikrod�io rodykles. Tai padaryti taip pat nebuvo sunku. T� ryt� Kristina buvo viena Lindos kambaryje. Be to, tai netiesiogiai paliudijo pati Linda, kai prisipa�ino maniusi, jog jau labai vėlu, bet holo laikrodis rod�s tik dvide�imt penkias minutes po de�imtos. Antra galimybė atsirado �uvėdrų įlankos paplūdimyje, kai Linda nusigr�ė ir nubėgo į jūr� maudytis.

Paskutinis klausimas buvo susij�s su kopė�iomis. Kristina Redfern anks�iau tvirtino, kad ji bijosi auk��io�� jai svaigstanti galva. Tai buvo dar vienas apgalvotas melas.

Dabar a� turėjau vis� mozaik�, kiekviena jos dalelė puikiai derėjo savo vietoje. Ta�iau, deja,�� jokių įrodymų. Viskas�� vien mano apm�stymų rezultatas.

Tada man �ovė į galv� dar viena i�ganinga mintis. Nusikaltimas buvo atliktas nepaprastai skland�iai. A� neabejojau, kad ateityje Patrikas Redfernas jį pakartos. Na, o kaip praeityje? Egzistavo menka galimybė, kad tai ne pirma jo �mog�udystė. O pasirinktas nu�udymo būdas�� pasmaugimas�� atitiko �udiko prigimtį. Tai toks �mogaus tipas, kuriam ne tik svarbu pasipelnyti, bet ir patirti malonum� �udant. Jeigu tai ne pirmas nusikaltimas, galima buvo tvirtinti, kad Redfernas vėl jį pakartos. Todėl a� ir papra�iau inspektoriaus Kolgeito pristatyti man per pastaruosius kelerius metus pasmaugtų moterų s�ra��. Rezultatai mane prad�iugino. Pasmaugta Nelė Parsons, kurios lavonas buvo rastas mi�ke, galėjo būti, bet galėjo ir nebūti Patriko Redferno auka. Gal sutapo tik vietos pasirinkimas? Ta�iau i�analizav�s Alisos Korigan nu�udymo aplinkybes, radau tiksliai tai, ko ie�kojau. Metodas buvo tapatus. �ongliravimas laiku�� �mog�udystė įvykdyta vėliau, negu manė liudytojai, bet ne vėliau, negu galėjo nustatyti gydytojas. Lavonas tariamai buvo rastas penkiolika po keturių, o vyro alibi garantuotas iki dvide�imt penkios po keturių.

Kaip i� tiesų viskas nutiko? Buvo nustatyta, kad Edvardas Koriganas atvyko į �Pain Rid�o� kavin�, nerado ten savo �monos, tada i�ėjo, kurį laik� vaik�tinėjo, po to grį�o. I� tikrųjų jis nubėgo, kiek kojos įkerta, į netoliese esan�i� Cezario girait�, kur buvo paskyr�s �monai pasimatym�, pasmaugė j� ir grį�o į kavin�. Lavon� aptikusi ir apie nusikaltim� prane�usi turistė buvo jauna, nepriekai�tingos reputacijos mokytoja, dės�iusi fizinį lavinim� gerai �inomoje mergai�ių mokykloje. I� pirmo �vilgsnio jos niekas nesiejo su Edvardu Koriganu. Ji sukorė nemenk� keli�, kad prane�tų policijai apie �mog�udyst�. Policijos gydytojas kūn� ap�iūrėjo tik be penkiolikos �e�ios. Kaip ir Arlenos Mar�ai atveju mirties laikas nesukėlė įtarimų.

Tada a� nutariau atlikti paskutinį bandym�. Privalėjau įsitikinti, kad Kristina Redfern melavo. Tam buvo surengta mūsų i�vyka į Dartmur�. Tam, kas bijosi auk��io, sunku bus pereiti siauru liepteliu vir� sraunaus vandens. Panelė Bruster, tikrai ken�ianti nuo �ios negalės, patyrė stiprų galvos svaigulį. O Kristina Redfern u�simir�o ir lengvai perbėgo lieptelį. Tai smulkmena, bet ji daug k� sako. Tas, kas sumelavo vien� kart�, gali meluoti ir daug kartų.. Tuo metu inspektorius Kolgeitas gavo atsakym� i� Sario grafystės policijos, kad grupinėje nuotraukoje atpa�inti abu Redfernai. Tada a� pasinaudojau vieninteliu būdu, kuris, vyliausi, pasiseks. Paband�iau u�liūliuoti Patriko Redferno budrum�, o paskui taip staigiai jį puoliau, kad jis prarado savitvard�. Jis tikrai pametė galv�, i�gird�s, jog yra atpa�intas kaip Edvardas Koriganas.

Erkiulis Puaro paglostė savo kakl�.

��Tai, k� a� dariau, buvo labai pavojinga,�� oriai i�tarė jis.�� Bet a� nesigailiu. Man pavyko! Rizikuota buvo ne veltui.

Valandėl� visi tylėjo. Paskui ponia Gardner giliai atsiduso.

��Ak, pone Puaro, kaip buvo nuostabu su smulkmenom i�girsti, kaip jūs pasiekėte tokių rezultatų. Tiesiog kvap� gniau�ė, lyg klausantis paskaitos apie kriminalistik�. Ne! Tai ir buvo paskaita apie kriminalistik�! Tik pamanykit! Ir mano siūlų kamuolėlis, ir mūsų pa�nekesys apie saulėje besikaitinan�ius kūnus, viskas buvo susij�. Esu taip susijaudinusi, kad man stinga �od�ių visk� i�reik�ti, ir mano vyras, ponas Gardneris, jau�ia t� patį. Ar tu jauti t� patį, Oudeli?

��Taip, brangioji,�� klusniai pritarė ponas Gardneris.

��Ponas Gardneris irgi labai man padėjo,�� tarė Erkiulis Puaro.�� Kai man prireikė protingo vyro nuomonės apie poni� Mar�ai, a� kreipiausi į pon� Gardnerį.

���it kaip!�� nustebo ponia Gardner.�� Ir k� tu pasakei, Oudeli?

Ponas Gardneris nervingai sukosėjo.

��Matai, brangioji, a� niekada, kaip tu pati supranti, daug apie j� negalvojau.

��Vyrai taip visada sako savo �monoms,�� parei�kė ponia Gardner.�� Ir jeigu paklaustumėt man�s, a� pasaky�iau, kad net ponas Puaro buvo per �velnus, kalbėdamas apie poni� Mar�ai. Atlaid�iai vadino j� auka, ir pana�iai. Visi�kai ai�ku, kad ponia Mar�ai nebuvo kultūringa moteris, ir kadangi �ia nėra pono Mar�alo, a� galiu dr�siai pasakyti, kad man ji atrodė gan ribota asmenybė. A� ne kart� sakiau tai savo vyrui, ponui Gardneriui. Tiesa, Oudeli?

��Taip, brangioji,�� pritarė ponas Gardneris. II

Linda Mar�ai ir Erkiulis Puaro sėdėjo ant kranto �uvėdrų įlankoje.

��Ai�ku, a� labai d�iaugiuosi, kad likau gyva,�� pasakė Linda.�� Bet matot, pone Puaro, a� vis dėlto j� nu�ud�iau. Juk to norėjau.

��Tai visi�kai ne tas pat,�� energingai u�protestavo Erkiulis Puaro.�� Noras nu�udyti ir pati �mog�udystė�� labai skirtingi dalykai. Jeigu jūsų, Linda, kambaryje būtų buvusi ne va�ko figūrėlė, o suri�ta ir bejėgė tavo pamotė, ir vietoj segtuko rankoje būtų buv�s durklas, jūs tikrai nebūtumėt įsmeigusi jo jai į �irdį! Vidinis balsas būtų pasak�s �ne�. Ka�kas pana�aus buvo nutik� ir man. Įsiutau a� ant ka�kokio silpnapro�io ir pamaniau: �Kaip a� jam spir�iau!� Bet ėmiau ir įspyriau į stalo koj�, o sau pasakiau: �Stalas�� tai tas skystaprotis, ir a� jam įspyriau.� Po to pasijunti daug geriau, �inoma, jeigu per daug nenusimu�i kojų pir�tų. Be to, stalas da�niausiai lieka sveikas. Ta�iau jeigu būtų pasipyn�s tas skystaprotis, a� tikrai nebū�iau jam įspyr�s. Lipdyti va�ko figūrėl� ir badyti j� segtuku�� pripa�įstu, tai�� kvaila ir vaiki�ka, bet savoti�kai naudinga. Pyktis pereina į va�ko figūrėl�. Suprantat, Linda? Segtuku ir ugnimi jūs sunaikinot ne savo pamot�, o savo neapykant� jai. Vėliau, dar ne�inodama apie jos mirtį, jūs jautėtės apsivaliusi, jums palengvėjo, pasijutot linksmesnė. Tiesa?

��I� kur jūs visa tai �inote?�� nustebo Linda.�� A� tikrai taip jau�iausi.

��Todėl pra�om ateityje niekada nedaryti kvailys�ių,�� tvirtai parei�kė Erkiulis Puaro.�� Ir nepradėti nek�sti kitos pamotės.

��Negi jūs manote, kad bus dar viena?�� krūptelėjusi i�tarė Linda.�� A, jūs kalbat apie Rozamund�. A� nesu prie� j� nusista�iusi.�� Ji valandėl� padvejojo.�� Rozamunda�� nuovoki.

Vargu ar Erkiulis Puaro pats būtų parink�s �į epitet� Rozamundai Danli, ta�iau jis suvokė, kad Lindos lūpose jis skamba kaip pagyrimas. III

��Rozamunda, ar tau buvo atėjusi į galv� beproti�ka mintis, kad a� nu�ud�iau Arlen�?

Rozamunda atrodė kiek susigėdusi.

��Tai buvo velni�kai kvaila,�� tarė ji.

��Tikrai kvaila.

��Bet, Kenai, tu u�sidar�s kaip austrė. A� niekada nesuvokiau, k� tu i� tiesų jauti Arlenai. Ne�inojau, ar tu priimi j� toki�, kokia ji yra, ar tik paisai padorumo, ar aklai ja tiki. Todėl pamaniau, kad netikėtai su�inoj�s apie jos nei�tikimyb�, pajutai beproti�k� pyktį. Jau buvau kai k� apie tave girdėjusi. Nors �iaip esi visada ramus, kartais gali būti ir bauginantis.

��Vadinasi, manei, kad stvėriau Arlen� u� gerklės ir laikiau, kol ji i�leido paskutinį kvap�.

��Taip... taip... ka�k� pana�aus įsivaizdavau. O ir tavo alibi man pasirodė visai nepatikimas. Tada ir ry�ausi įsiki�ti ir prasimaniau t� idioti�k� istorij� apie tai, kaip u�sukau į tavo kambarį ir pama�iau tave dirbantį prie ra�omosios ma�inėlės. O kai i�girdau, kad ir tu mane matei... tada visai nustojau abejojusi, kad tu tai padarei. Be to, Linda labai keistai elgėsi.

Kenetas Mar�alas giliai atsiduso.

��Tu nesupranti, kad a� tave pama�iau veidrodyje tik todėl, kad norėjau... Matai, man tavo pasakaitė pasirodė menkai įtikėtina.

Rozamunda i�pūtė akis.

��K�? Negi tu pamanei, kad a� nu�ud�iau tavo �mon�?

��Supranti, Rozamunda, a�...�� sutrik�s ėmė murmėti Kenetas Mar�alas.�� Po �imts, ar nepameni, kaip vos nepribaigei to berniūk��io, kuris kankino �unį? Taip sugniau�ei jam gerkl�, kad atplė�t nebuvo įmanoma?

��Bet tai buvo seniai!

��Taip, �inau...

��O dėl ko, malonėkit pasakyti,�� grie�tai paklausė Rozamunda,�� man reikėjo �udyti Arlen�?

Kenetas Mar�alas nudūrė akis ir dar neai�kiau ka�k� sumurmėjo.

��Kenai, tu puikybės bok�tas!�� su�uko Rozamunda.�� Negi tu pamanei, kad a� nu�ud�iau Arlen� i� gryno altruizmo, vien kad padė�iau tau? O gal... pamanei, kad j� nu�ud�iau, nes tro�kau u�imti jos viet�.

��Ne ne!�� pasipiktino Kenetas Mar�alas.�� Bet... supranti... Vien� dien� tu pasakei... apie Lind�, ir visa kita... ir man atrodė, kad tau rūpi mano laimė...

��Taip, ji man visada rūpėjo,�� pasakė Rozamunda.

��Man irgi taip atrodo. �inai, Rozamunda... A� negaliu kalbėti apie savo jausmus... Man sunku būti atviram, bet... A� norė�iau tau visk� paai�kinti. Arlenos a� nemylėjau... Gal truputį i� pat prad�ių... Bet kasdieninis bendras gyvenimas buvo baisus nervų tampymas. Ties� sakant, tikras pragaras! A� jos visada tik gailėjau. Ji buvo tokia kvaila, pami�usi dėl vyrų, kurie visada bjauriai su ja elgėsi. Juk a� negalėjau būti niek�as, kuris suduos jai paskutinį smūgį. Matai, kadangi j� ved�iau, maniau, kad mano pareiga ja kuo geriau rūpintis. Matyt, ji t� suvokė ir buvo tikrai man dėkinga. Ji buvo... ji buvo labai egzaltuota būtybė...

��Gerai, Kenai,�� �velniai i�tarė Rozamunda.�� Dabar a� suprantu.

Ne�iūrėdamas į j�, Kenetas Mar�alas ėmė uoliai kim�ti pypk�.

��Tu... tu visada labai gerai supranti �mogų, Rozamunda,�� sumurmėjo jis.

Rozamundos lūpomis perbėgo ironi�ka �ypsena.

��Ar i� karto papra�ysi mano rankos, Kenai, ar ketini laukti �e�is mėnesius?

Keneto Mar�alo pypkė i�krito jam i� burnos ir suskilo atsitrenkus į akmenį.

��Velnias! Tai jau antra pypkė, kuri� �ia prarandu. O tre�ios neatsive�iau. Kodėl, po �imts, tu nusprendei, kad pusė metų�� tinkamas laiko tarpas?

��Matyt, todėl, kad tai ir yra tinkamas laiko tarpas. Bet k� nors konkretaus norė�iau i�girst jau dabar. Nes per artimiausius �e�is mėnesius tu vėl gali sutikti koki� persekiojam� moterį ir riteri�kai pulti jos gelbėti.

���į kart�, Rozamunda, persekiojamoji būsi tu,�� nusijuok�s pasakė Kenetas Mar�alas.�� Tik mesk tuos nelemtus mados namus, ir apsigyvenkime kaime, toliau nuo �monių.

��O ar �inai, kad mano mados namai teikia man solid�ias pajamas?�� paklausė Rozamunda Danli.�� Be to, ar nesupranti, kad tai mano verslas, kad a� sukūriau �i� firm� ir ja did�iuojuosi. O tu imi ir ramiausiai sakai: �Mesk visk�, brangioji.�

��Taip, ramiausiai sakau.

��Ir manai, kad tu taip labai man rūpi, jog a� paklausysiu?

��Jei nepaklausysi, vadinasi, tau nerūpi mano laimė.

��Brangusis...�� �velniai i�tarė Rozamunda.�� A� vis� gyvenim� svajojau gyventi su tavim kaime. Ir dabar... mano svajonė i�sipildys...