PROLOGAS

 Griuvėsių kalnai

�ia mūsų pasakotojas prisistato,

supa�indina su spalvomis

ir knygų vagile

Prie gele�inkelio bėgių

Pirmiausia i�kyla baltumas. Akinamas baltumas.

Prisiklaus� visokiausių nuvalkiotų nes�monių, kai kurie tikriausiai manote, kad balta yra ne spalva. O a� jums sakau, kad spalva. Balta neabejotinai yra spalva, ir nė nemanykite su manimi gin�ytis.

*** Nuraminimas ***

Nurimkite, nekreipkite dėmesio į mano grasinim�.

A� tik giriuosi. Nesu �iauri. Nesu pikta.

A� esu pasekmė.

Taip, buvo balta.

Atrodė, tarsi visas �emės rutulys apsivilk�s sniegu, kaip u�sivelkamas per galv� nertinis. Sniege prie gele�inkelio bėgių grimzdo gilūs iki blauzdų pėdsakai. Med�iai siaustėsi ledo skraistėmis.

Jau tikriausiai numanote, kad ka�kas mirė.

Palikti jo ant �emės buvo negalima. Kol kas tai nekėlė didelių rūpes�ių, bet netrukus gele�inkelis bus nuvalytas ir traukinys turės va�iuoti toliau.

�ia buvo du palydovai.

Motina su dukra.

Lavonas.

Motina, mergaitė ir lavonas buvo su�al� ir tylūs.

��Na, k� dar man liepsite padaryti?

Vienas palydovas buvo auk�tas, kitas�� �emas. Auk�tasis vis� laik� prabildavo pirmas, nors ne jis buvo vir�esnis. Jis �iūrėjo į �emesnįjį, rieboko įraudusio veido dru�kį.

��Na,�� atsiliepė �is,�� negi paliksi juos �ia?

Auk�tasis nekantravo.

��Galėtume ir palikti.

Dru�kis vos nesprogo i� pyk�io. Įsmeig�s �vilgsnį į ilg�io smakr� riktelėjo:

��Spinnst du? Ar pakvai�ai!?

Jo �andai net i�siplėtė nuo pritvinkusio pasibjaurėjimo.

��Liaukis,�� tarė jis klampodamas per snieg�.�� Jei reikės, pargabensime visus tris atgal. Įspėsime kit� stotį.

Kai dėl man�s, tai padariau pa�i� papras�iausi� klaid�. Man sunku apsakyti, kaip smarkiai savimi nusivyliau. I� prad�ių visk� dariau teisingai.

I�tyriau akinamo sniego baltumo dangų, kuris gaubė va�iuojan�io traukinio lang�. Jau alsavau juo, bet susvyravau. Palū�au�� susidomėjau. Mergaite. Mane pagavo smalsumas, ir nutariau pabūti �ia tiek, kiek leis mano darbotvarkė, ir pasi�iūrėti.

Vėliau, kai po dvide�imt trijų minu�ių traukinys sustojo, i�lipau kartu su jais.

Mano glėbyje gulėjo ma�utė siela.

Stovėjau �iek tiek de�iniau.

Triuk�mingoji traukinio palydovų pora nuklampojo prie motinos, mergaitės ir ma�ojo lavonėlio. Ai�kiai prisimenu, kad t�dien mano alsavimas buvo garsus. Stebiuosi, kad eidami pro �alį palydovai man�s nepastebėjo. Pasaulį slėgė sunki sniego na�ta.

Ma�daug u� de�imties metrų man i� kairės �al�io sukaustyta stovėjo i�bly�kusi alkana mergaitė.

Jos lūpos drebėjo.

Su�alusios rankos buvo sunertos.

A�aros knygų vagilės veide buvo su�alusios į led�.

U�temimas

Kitas para�as yra juodas, jei norite pamatyti kit� mano įvairiapusi�kumo polių. Buvo tamsiausias prie�au�rio metas.

�įkart atėjau dvide�imt ketverių metų vaikino. Tam tikra prasme tai buvo gra�u. Lėktuvas vis dar kos�iojo. I� abiejų jo plau�ių smelkėsi dūmai.

Lėktuvui nukritus, �emėje atsivėrė trys gilios �aizdos. Dabar sparnai atrodė tarsi pjūklu nupjautos rankos. Nebeplasnos �is metalinis pauk�telis.

*** Dar keli paprasti faktai ***

Kartais ateinu per anksti.

A� skubu, o kai kurie �monės �liejasi prie gyvenimo ilgiau nei tikėtina.

Po kelių minu�ių dūmai i�sisėmė. Nebeliko nieko, kas juos palaikytų.

I� prad�ių u�dus�s atskubėjo berniūk�tis, ne�inas ka�kokiu pana�iu į įrankių dė�� daiktu. Visas drebėdamas prisiartino prie kabinos ir pa�velgė į lakūn� spėliodamas, ar �is gyvas, o t� akimirk� jis dar buvo gyvas. Ma�daug po pusės minutės pribėgo knygų vagilė.

A� j� atpa�inau net ir po kelerių metų.

Ji buvo u�dususi.

I� įrankių dė�ės berniūk�tis i�traukė�� tai bent gra�iausia!�� �aislinį me�kiuk�.

Ky�telėj�s rank� pro sudu�usį priekinį stikl�, padėjo jį ant lakūno krūtinės. Me�kiukas sėdėjo susiriet�s nuolau�ų, kraujo, to, kas i� �mogaus liko, mai�alynėje ir �ypsojosi. Po kelių minu�ių pasinaudojau proga. Metas buvo tinkamas.

Įėjau, i�laisvinau siel� ir �velniai j� i�ne�iau.

Liko tik kūnas, besisklaidantis dūmų kvapas ir �ypsantis me�kiukas.

�inoma, kol susirinko būrys �monių, viskas pasikeitė. Horizontas ėmė �ioruoti kaip degan�ios anglys. I� juodumos vir�uje liko tik keverzonė, o ir �i spar�iai nyko.

Dabar vaikinas buvo kaulo spalvos. Griau�ių spalvos oda. Susiglam�iusi uniforma. Akys �altos, rudos kaip kavos dėmės, o paskutinė keistos formos keverzonė vir�uje man pasirodė pa�įstama. Para�as.

�monės elgėsi kaip visada.

Man pro juos einant, kiekvienas stovėjo ir vaidino rimtį. Kas rankos mostelėjimu, kas prislopintu balsu i�tartais keliais �od�iais, kas tylomis droviai apsidairydamas.

Kai atsigr�usi pa�velgiau į lėktuv�, atrodė, kad pravira lakūno burna �ypsosi.

Paskutinis nepadorus pok�tas.

Dar viena �monių humoro kulminacija.

Pilka brėk�ma įveikė dangų, o vaikinas vis dar gulėjo savo uniformos įkapėse. Man i�keliaujant, dar kart� kaip paprastai �mėstelėjo �e�ėlis�� paskutinė u�temimo akimirka, patvirtinimas, kad priimta dar viena i�keliavusi siela.

Matote, a� da�niausiai pastebiu, kad t� akimirk�, kai mir�ta �mogus, nepaisant visų spalvų, kurių u�lietas tuo metu būna pasaulis, įvyksta trumpas u�temimas.

Ma�iau jų daugyb�.

Tokių u�temimų ma�iau daugiau nei galiu prisiminti.

Vėliava

Paskutinis kartas, kai j� ma�iau, buvo raudonas. Dangus kunkuliavo it viralas. Vietomis buvo prideg�s. Viralo raudonyje �vys�iojo juodi trupiniai ir pipirai.

Gatvėje, kuri atrodė kaip riebaluotais pir�tais nu�iupinėti puslapiai, vaikai dar neseniai �aidė �klases�. Kai atėjau, vis dar girdėjau jų balsų aid�. �ingsnius grindiniu. Vaikų juok� ir �ypsenas kaip druska, greitai tirpstan�ias.

Paskui�� bombos.

�įkart viskas buvo per vėlai.

Sirenos. Per garsiakalbius kartojamas oro pavojaus signalas. Viskas�� per vėlai.

Per kelias minutes i�augo �emių ir cemento nuolau�ų krūvos. Gatvės atrodė kaip perpjautos venos. Kraujas tekėjo grindiniu, kol i�d�iūvo, kūnai gulėjo įstrig� kaip sieliai, potvyniui pasibaigus.

Jos visos iki vienos buvo prilipusios. Ry�ulys sielų.

Likimas?

Nelaimė?

Tai todėl jos ten visos prilipo?

Ai�ku, kad ne.

Neapsimeskime kvailiais.

Tikriausiai tai labiau susij� su bombomis, numestomis debesyse pasislėpusių �monių.

Valandų valandas dangus �ioravo niokojama raudono naminio viralo spalva. Ma�asis Vokietijos miestelis dar kart� buvo i�svaidytas. �velniai leidosi pelenų snaigės, viliodamos gaudyti jas lie�uviu ir paragauti. Tik jos būtų lūpas apsvilinusios. Būtų i�deginusios burn�.

Ai�kiai matau tai.

Buvau bei�einanti, kai aptikau j� ten parklupusi�.

Aplink j� kilo prira�inėtų, pripie�tų nuolau�ų kalnai. Rankomis ji buvo įsitvėrusi knygos.

Did�iausias knygų vagilės tro�kimas buvo grį�ti į pusrūsį ra�yti arba paskutinį kart� perskaityti savo istorij�. Jos veide matau tai kuo ai�kiausiai net dabar, kai �itiek laiko praėjo. Ji nepaprastai tro�ko jaustis saugi namų prieglobstyje, bet neįstengė pajudėti. O ir pusrūsio nebebuvo. Jis tapo sudarkyto peiza�o dalimi.

Dar kart� pra�au manimi patikėti.

Norėjau sustoti. Pasilenkti.

Norėjau tarti:

��Atleisk, vaikeli.

Ta�iau tai neleistina.

A� nepasilenkiau. Tylėjau.

Tik kurį laik� į j� �velgiau. Kai ji įstengė atsistoti, nusekiau i� paskos.

Ji numetė knyg�.

Parklupo.

Knygų vagilė rėkė i� skausmo.

Pradėjus valyti griuvėsius, ant knygos kelet� kartų buvo u�minta, o paskui, nors buvo liepiama surinkti tik nuolau�as, mergaitės brangenyb� kartu su �iuk�lėmis įmetė į sunkve�imį, ir tai patraukė mano dėmesį. Įlipau į sunkve�imį ir paėmiau knyg� nė nenujausdama, kad skaitysiu j� savo kelionėse �imtus kartų. �velgdama į vietas, kur buvome susitikusios, stebėsiuosi tuo, k� mergaitė matė ir kaip tai i�gyveno. Tai geriausia, ko galiu imtis�� stebėti, kaip tai dera su viskuo, k� tuo metu man teko matyti.

Prisiminusi j� i�vystu daugyb� spalvų, bet ry�kiausiai�� tris, kuriose ma�iau j� kūne. Kartais man pavyksta labai auk�tai praplaukti vir� tų trijų akimirkų. Kybau vir� jų, kol tiesos sepsis ima skaidrėti.

Tada i�vystu jas įgyjan�ias form�.

*** Spalvos ***

RAIDONA BALTA JUODA

Jos gula viena ant kitos. Juodai suraizgytas para�as ant akinamai balto gaublio tir�to viralo raudonyje.

Taip, da�nai tenka j� prisiminti. Vienoje i� daugybės savo ki�enių saugau jos istorij�, kuri� jums papasakosiu. Tai tik viena i� tų, kurias saugau, ir kiekviena jų savaip ypatinga. Kiekviena jų�� mėginimas bet kokia kaina man įrodyti savo ir �mogi�kosios savo būties vert�.

�tai ji. Viena i� nedaugelio.

�Knygų vagilė.�

Jei nori, eime kartu. Papasakosiu istorij�.

Kai k� tau parodysiu.

PIRMA DALIS

 Duobkasio vadovas

apie

Himelio gatvꠗ keiksma�od�io Saumensch men��� gele�inį moters kum�tį�� pastangas pelnyti bu�inį�� D�esį Ovens��� �vitrinį popierių�� draugystės kvap��� mu�tynių nugalėtoj��� didįjį watschen

Ji tampa Saumensch

Taip, �viesi karjera.

Vis dėlto turiu kuo skubiau pasakyti, kad nuo pirmosios iki antrosios knygų vagystės praėjo daug laiko. Kita svarbi aplinkybė yra ta, kad pirm�j� knyg� ji pavogė i� sniego, o antr�j��� i� ugnies. Nepamir�kime, kad ji turėjo ir daugiau knygų. I� viso�� keturiolika, bet svarbiomis savo istorijoje laikė daugiausia de�imt. �e�ias i� de�imties ji pavogė, viena atsirado ant virtuvės stalo, dvi jai padarė slepiamas �ydas, o dar viena buvo atne�ta �velni� geltonai apsivilkusi� popiet�.

Pradėjusi ra�yti savo istorij�, ji klausdavo sav�s, kada knygos ir �od�iai jai ėmė reik�ti ne �iaip ka�k�, o visk�. Ar tada, kai ji pirm� kart� i�vydo kambarį, piln� lentynų su knygomis? Ar kai Maksas Vandenburgas į Himelio gatv� atsine�ė vis� glėbį vargų ir Hitlerio Mein Kampf? Skaitydama slėptuvėse? Per paskutin� eisen� į Dachau? Ar kai skaitė ��od�ių barstytoj��? I� tikrųjų sunku tiksliai pasakyti, kada ir kur tai įvyko. �iaip ar taip, a� u�bėgu į priekį. Iki tų įvykių dar toli, o kol kas reikia ap�velgti Lizelės Meminger gyvenimo Himelio gatvėje prad�i� ir i�siai�kinti, kas yra Saumensch.

Kai atva�iavo, rankos vis dar buvo subrai�ytos sniego, ant pir�tų kre�ėjo kraujas. Visa jos i�vaizda bylojo apie gyvenim� pusbad�iu. Liesos kaip virbai blauzdos. Pe�iai kaip pakaba paltams. Ji beveik nesi�ypsojo, o �yptelėjusi i�spausdavo alkan� �ypsen�.

Jos �viesūs plaukai beveik atitiko voki�k�j� �viesių plaukų rū�į, bet akys buvo pavojingos. Tamsiai rudos. Tuo metu gyvendami Vokietijoje tokiomis tikrai nesid�iaugtumėte. Matyt, jas paveldėjo i� tėvo, bet i� kur jai �inoti�� tėvo nepamena. Apie jį �inojo tik viena. Tai buvo pavadinimas, kurio ji nesuprato.

*** Keistas �odis ***

Komunistas

Per pastaruosius kelerius metus ji buvo kelis kartus jį girdėjusi.

Prisimena sausakim�us pensionus, klausimų sklidinus kambarius. Ir t� �odį. Keistasis �odis visada būdavo ka�kur netoliese, kiūtodavo kampe ir �velgdavo i� tamsos. Jis vilkėdavo tai kostium�, tai uniform�. Kad ir kur būtų, vos tik kas nors u�simindavo apie tėv�, tuoj pat atsirasdavo tas �odis. Kart� ji paklausė mamos, k� jis rei�kia, bet �i atsakė, kad tai nesvarbu ir kad nesuktų sau galvos dėl tokių dalykų. Viename i� pensionų gyveno sveikesnių pa�iūrų moteris, anglimi ant sienos mokiusi vaikus ra�yti. Lizelei knietėjo j� paklausti, k� tas �odis rei�kia, bet nesuspėjo. Kart� moterį i�ve�ė apklausti. Ji nebegrį�o.

Lizelė nujautė, kad į Molching� j� atve�ė i�gelbėti, ta�iau tai buvo jokia paguoda. Jeigu mama j� myli, tai kodėl atidavė svetimiems? Kodėl? Kodėl?

Kodėl?

Atsakym�, kad ir labai bendrais bruo�ais, ji �inojo, bet jis jos netenkino. Mama vis sirgdavo, o pinigų gydytis nebuvo. Ji tai �inojo. Bet argi tai prie�astis? Kad ir kiek mama būtų kartojusi, kad myli savo dukrel�, bet argi palikti j� vien� yra meilės įrodymas? Niekas nepaneigs, kad ji yra pamesta, liesutė, svetimuose namuose su dar svetimesniais �monėmis palikta mergaitė. Viena.

Hubermanai gyveno viename i� Himelio gatvės jungtinių namų. Keli kambariai, virtuvė ir bendras su kaimynais priestatas. Plok��ias stogas, sandėliukas negiliame pusrūsyje. Pusrūsis buvo nepakankamai gilus. 1939-aisiais tai nekėlė rūpes�ių. Jų i�kilo vėliau, 1942-aisiais ir 1943-iaisiais. Prasidėjus oro pavojui, tekdavo bėgti gatve į saugesn� slėptuv�.

I� prad�ių did�iausias smūgis jai buvo ne�vankybės. Jos liejosi aistringai ir gausiai. Vis� laik� tik ir girdėdavosi tai Saumensch, tai Saukerl, tai Arschloch. Tiems, kurie nesupranta �ių �od�ių, paai�kinsiu. Sau, �inoma, rei�kia kiaul�. �odis Saumensch skirtas vainoti, plūsti arba �eminti moterį. Saukerl (tariama �saukairl�) skirtas vyrams. Arschloch gali būti ver�iamas tiesiogiai�� �iknius. Vokie�iai �io �od�io giminėmis nekaito. Jis tinka visiems.

��Saumensch du derckigs!�� riktelėjo Lizelės įmotė pirm�jį vakar�, kai �i nenorėjo praustis.�� Bjauri kiaule! Ar pagaliau nusirengsi?

�irsti ji mokėjo puikiai. I� Rozos Huberman veido buvo galima spr�sti, kad ji �irdo nuolat. Dėl to atsirado rauk�lės kartoninėje jos veido odoje.

Suprantama, Lizelė i�sigando. Ji nieku gyvu nenorėjo eiti nei į voni�, nei, ties� sakant, į lov�. Įsispraudusi į ank�tutėlai�io vonios kambario kamp� ir ie�kodama bent kokios atramos, ji vis kabinosi pir�tais į sienas. Nieko daugiau, i�skyrus perd�iūvusius da�us, �nopavim� ir Rozos keiksmų papliūpas, �ia nebuvo.

��Palik j� ramybėje,�� įsiterpė Hansas Hubermanas.

Jo ramus balsas ataidėjo tarsi per mini�.

��Palik j� man.

Jis įėjo ir, atsisėd�s ant grindų, atsirėmė į sien�. Plytelės buvo �altos ir �iurk��ios.

��Moki susukti cigaret�?�� paklausė jis ir vis tir�tėjan�ioje prieblandoje jiedu i�tis� valand� krap�tinėjosi su tabaku ir rūkomuoju popieriumi, o Hansas Hubermanas rūkė.

Po valandos Lizelė jau gana gerai mokėjo susukti cigaret�. Bet nei�simaudė.

*** Keli faktai apie Hans� Huberman� ***

Jis mėgo rūkyti.

Labiausiai jam patikdavo susisukti cigaret�.

Jis buvo da�ytojas ir grojo akordeonu.

Tai jam praversdavo, ypa� �iem�, kai Molchingo smuklėse, pavyzd�iui, pas Knolerį, galėdavo �iek tiek u�dirbti grodamas.

Viename kare jis mane apmulkino, bet netrukus bus i�siųstas į kit� (u� bausm�), kuriame jam ir vėl pasiseks man�s i�vengti.

Daugumai �monių Hansas Hubermanas atrodė nepastebimas. Jis niekuo nei�siskirdavo. Ai�ku, buvo puikus da�ytojas. Akordeonu grojo geriau nei vidutini�kai. Ta�iau ka�kodėl sugebėdavo atsidurti antrame plane net tada, kai eilėje stovėdavo pirmas (neabejoju, kad tokių �monių jums teko sutikti). Jis būdavo, ir tiek. Nepastebimas. Nesvarbus ir ne itin vertingas.

Toks pavir�utini�kas su�lugusio �mogaus, kaip jums gali atrodyti, įspūdis labai apgaulingas. Hansas Hubermanas buvo nepaprastai vertingas �mogus, ir Lizelės Meminger tai neliko nepastebėta. (Vaikai kartais būna kur kas akylesni u� surambėjusius suaugusiuosius.) Ji pastebėjo i� karto.

Jo būd�.

Jį gaubian�i� ramyb�.

Kai t� vakar� ank�tame ir �iurk��iame vonios kambaryje globėjas įjungė �vies�, Lizelė pamatė, kokios keistos jo akys. Geros ir sidabrinės. Sidabro lydinio akys. Jas pama�iusi, Lizelė suprato, kad Hansas Hubermanas yra labai labai vertingas.

*** Keli faktai apie Roz� Huberman ***

Ūgis�� penkios pėdos ir vienas colis, rusvi, �ilstantys susukti į kuod� plaukai.

Kad papildytų Hubermanų pajamas, ji skalbė ir lygino penkių pasiturin�ių Molchingo �eimų skalbinius.

Valgį gamindavo pasibaisėtinai.

Turėjo nepakartojam� gebėjim� suerzinti kiekvien� �mogų.

Bet Lizel� Meminger ji tikrai mylėjo.

Tik meil� jai rodydavo savoti�kai�� pliekdavo tai mediniu �auk�tu, tai �od�iais.

Kai po dviejų savai�ių Lizelė pagaliau i�simaudė, Roza taip stipriai j� apkabino, kad vos neu�dusino.

��Saumensch du derkigs,�� tarė ji,�� seniai buvo laikas!

Po kelių mėnesių pono ir ponios Hubermanų nebeliko. Negailėdama būdingų epitetų, Roza tarė:

��Paklausyk, Lizele. Nuo �iol tu mane vadinsi mama,�� ir, akimirk� pagalvojusi, paklausė:�� Kaip vadinai tikr�j� motin�?

��Auch Mama, taip pat mama,�� tyliai atsakė Lizelė.

��Tai a� būsiu antroji tavo mama.

Ji �vilgtelėjo į savo vyr�.

��Na, o jį,�� atrodė, kad ji renka �od�ius į sauj� ir tuoj paleis juos per stal�,�� t� Saukerl, bjaurų kuilį, vadinsi tė�iu, verstehst? Supratai?

��Taip,�� tuoj pat atsakė Lizelė. �iuose namuose buvo reikalaujama atsakyti i� karto.

��Taip, mama,�� pataisė j� mama.�� Saumensch. Į mane kreipkis �mama�. Tuo metu Hansas Hubermanas kaip tik baigė sukti cigaret� ir, ly�telėj�s rūkomojo popieriaus kra�telį, sulipdė. �vilgtelėj�s į Lizel�, pamerkė jai. Vadinti jį tė�iu nebus sunku.

Gele�inės moters kum�tis

Sunkiausia buvo pirmuosius kelis mėnesius.

Lizelė kasnakt sapnuodavo ko�marus.

Broliuko veid�.

Stiklinį �vilgsnį į traukinio lubas.

Ji pabusdavo bla�kydamasi lovoje, �aukdama, susipainiojusi sujauktose paklodėse. Kitoje tamsaus kambario pusėje it valtis plūduriuodavo broliukui skirta lova. Pama�u bundant s�monei, ji be pėdsako prasmegdavo grindyse. Nuo �io reginio mergaitei nė kiek nepalengvėdavo, ji vis dar �aukdavo.

Galbūt vienintelis geras dalykas buvo tai, kad, �auksmų pa�adintas, mergaitės paguosti ir nuraminti į kambarį ateidavo naujasis tėtis Hansas Hubermanas.

Sėdėdavo prie jos kiekvien� naktį. Pirmuosius por� kartų jis pabuvo �alia kaip pra�alaitis, padedantis pakelti vieni�um�. Po kelių naktų su�nib�dėjo:

�����, a� �ia, nebijok.

Po trijų savai�ių apkabino. Jo vyri�kas �velnumas ir tai, kad jis būdavo �alia, bematant mergaitei sukėlė pasitikėjim� juo. Ji �inojo, kad, kai ims �aukti, jis būtinai ateis ir nei�eis.

*** �od�io, kurio �odyne nėra, paai�kinimas ***

Nei�ėjimas�� veiksmas, kurį vaikai paprastai i�siai�kina kaip pasitikėjimo ir meilės įrodym�.

Hansas Hubermanas mieguistas sėdėdavo ant lovos kra�to, o Lizelė verkdavo įsikniaubusi jam į glėbį, traukdama į save jo kvap�. Nuo to įsisenėjusio cigare�ių, da�ų ir odos kvapų mi�inio kiekvien� naktį i�kart po dviejų ji vėl u�migdavo. Ryte pabudusi rasdavo jį, susirietusį vos ne dvilink�, miegantį u� poros metrų krėsle. Jis niekada nesiguldavo į laisv�j� lov�. Lizelė keldavosi ir tyliai priėjusi pabu�iuodavo jį į skruost�, o jis pabud�s nusi�ypsodavo.

Kartais tėtis liepdavo grį�ti į lov� ir luktelėti, o pats atsine�davo akordeon� ir imdavo groti. Lizelė sėdėdavo niūniuodama, i� susijaudinimo riesdama kojų pir�tus. Niekas niekada jai nebuvo groj�s. Ji �ypsodamasi �iūrėdavo, kaip jo veide �pie�iasi� rauk�lės ir �velniu sidabru �vilga jo akys, kol i� virtuvės pasipildavo keiksmai.

��LIAUKIS TRIUK�MAV�S, SAUKERL!

Tėtis dar truputėlį pagrodavo.

Jis pamerkdavo mergaitei, ji jam irgi negrabiai atsakydavo tuo pa�iu.

Kad paerzintų mam�, kartais jis nusine�davo akordeon� į virtuv� ir grodavo visiems pusry�iaujant.

Tė�io prak�sta duonos su uogiene riekė gulėdavo lėk�tėje, o muzika �velgdavo Lizelei į veid�. �inau, skamba keistokai, bet jai taip atrodydavo. De�inioji tė�io ranka bėgiodavo dantų spalvos klavi�ais, kairioji spaudydavo mygtukus. (Jai ypa� patikdavo, kai jis u�gaudavo sidabru �vilgantį ma�orinį �do�.) Apibrai�ytas, bet vis dar �vilgantis akordeonas tai i�sitempdavo, tai vėl susitraukdavo, kai tė�io rankos versdavo dulkėtas dumples traukti ir pūsti or�. Tokiais rytais tė�io rankose akordeonas atgydavo. Manau, gerai pagalvojus, tai visi�kai suprantama.

Kaip i�siai�kinate, ar kas nors yra gyvas?

Tikrinate kvėpavim�.

Akordeono garsai rei�kė, kad ji yra visi�kai saugi. Kad i�au�o diena. Dien� broliuko ji nesapnuos. Ji jo ilgėdavosi ir, pasislėpusi ank�tutėlaitėje prausykloje, tylutėliai verkdavo, bet vis dėlto d�iaugdavosi, kad nemiega. Paskutin� s�saj� su broliuku�� �Duobkasio vadov���� pirm�j� naktį pas Hubermanus ji paslėpė po �iu�iniu ir retkar�iais i�sitraukdavo palaikyti. �velgdama į raides knygos vir�elyje, vartydama puslapius ji nė nenutuokė, kas juose para�yta. Tai buvo visai nesvarbu. Svarbiausia buvo tai, k� knyga rei�kė.

*** Knygos reik�mė ***

1. Paskutinis kartas, kai ji matė broliuk�.

2. Paskutinis kartas, kai ji matė mam�.

Kartais, tyliai i�tarusi �mama�, ji vis� popiet� regėdavo motinos veid�, ta�iau tai nebuvo taip skausminga, jei lyginsi su siaubu, kuris j� kankindavo sapnuose. Tais kartais, miego nune�ta į tolimiausias tolumas, ji jausdavosi visi�kai vieni�a.

Neabejoju, kad jūs jau pastebėjote, jog kitų vaikų namuose nebuvo. Hubermanai turėjo du, bet �ie buvo suaug� ir gyveno atskirai. Hansas jaunesnysis turėjo tarnyb� Miuncheno centre, o Trudė dirbo tarnaite ir vaikų aukle. Netrukus abu juos pa�auks karas. Viena gamins kulkas, kitas jomis �audys.

Mokykloje, kaip tikriausiai įsivaizduojate, buvo tikras vargas.

Tai buvo valstybinė mokykla, bet auklėjama joje buvo grie�tai kataliki�kai, o Lizelė buvo liuterone. Prad�ia nedaug gera �adanti. O dar paai�kėjo, kad mergaitė nemoka nei skaityti, nei ra�yti.

Paskirta su jaunesniaisiais vaikais mokytis abėcėlės, ji jautė pa�eminim�. Nors buvo smulkutė, i�bly�kusi, tarp tų ma�ylių ji sau atrodė kaip mil�inė tarp nyk�tukų. Jai norėjosi i�blyk�ti taip, kad taptų nematoma.

Namie pagalbos irgi nebuvo.

��Jis, tas Saukeil, tau nepadės,�� mama mostelėjo ranka į tėtį, kuris kaip paprastai sėdėjo �iūrėdamas pro lang�,�� vos u�baigė keturias klases.

Neatsigr�damas tėtis ramiai, bet kand�iai atsikirto:

��Na, ji irgi negalės tau padėti,�� nukrėtė pelenus pro lang�,�� vos u�baigė tris.

Namie knygų nebuvo (i�skyrus t�, kuri gulėjo paslėpta po �iu�iniu), ir Lizelei teliko pusbalsiu kartoti abėcėl�, kol abejonių nekelian�iu tonu jai buvo liepta nutilti. Vis tas murmėjimas. Papildomos skaitymo pamokos prasidėjo vėliau, po to, kai ji susapnavusi eilinį ko�mar�, pri�lapino lov�. Tėtis jas vadino vidurnak�io pamokomis, nors mokymasis prasidėdavo apie antr� nakties. Daugiau apie tai netrukus papasakosiu.

Vasario viduryje Lizelei suėjo de�imt, ir dovanų ji gavo sen� lėl� �viesiais plaukais, bet be kojos.

��Nieko geriau nei�galime,�� atsipra�ė tėtis.

��K� �ia kalbi? Tegul d�iaugiasi gavusi nors tiek,�� pasakė mama. Kol Hansas ap�iūrinėjo sveik�j� lėlės koj�, Lizelė matavosi nauj� uniform�. Suėjo de�imt�� tampi Hitlerio jaunimo s�jungos nariu. Tapai Hitlerio jaunimo s�jungos nariu�� gauni ma�� rud� uniform�. Lizelė kaip mergaitė buvo priimta į jaunimo padalinį, vadinam� BDM.

*** Sutrumpinimo paai�kinimas ***

Jis rei�kia�� Bund Deutscher Madchen, Vokietijos mergai�ių s�junga.

Pirmiausia reikėjo i�mokti tinkamai su�ukti Heil Hitler. Paskui buvo mokoma pasitempus tiesiai �ygiuoti, vynioti tvars�ius, siūti suplė�ytus drabu�ius. Būdavo i�kylų ir kitokios veiklos. Sueigos vykdavo tre�iadieniais ir �e�tadieniais po pietų, nuo trijų iki penkių.

Kiekvien� tre�iadienį ir �e�tadienį tėtis palydėdavo Lizel� į BDM būstin� ir po poros valandų pasitikdavo. Apie tai jie beveik nesikalbėdavo. Eidavo susikib� rankomis, klausydavosi savo �ingsnių, tėtis vien� kit� kart� u�sirūkydavo.

Lizelė nerimavo tik todėl, kad tėtis da�nai ka�kur i�eidavo. Vakarais jis u�sukdavo į svetain� (ji buvo ir Hubermanų miegamasis), i� senos spintos i�sitraukdavo akordeon� ir smukdavo pro virtuv� prie laukujų durų.

Jam nueinant Himelio gatve, mama atidarydavo lang� ir su�ukdavo:

��Nebūk per ilgai.

��Ne taip garsiai,�� atsigr��s �ūktelėdavo jis.

��Saukerl! Palai�yk u�pakalį! Kaip noriu, taip ir kalbu!

Tėtis nueidavo gatve, jos keiksmų palydėtas. Jis neatsigr�davo, bent jau tol, kol �inodavo, kad ji vis dar stovi prie lango. Ne�inas akordeonu, tokiais vakarais atsigr�davo gatvės kampe, tiesiai prie�ais frau Diler parduotuv� ir, vietoj �monos lange i�vyd�s kit� siluet�, mostelėdavo kaulėta, pamėkli�ka ranka, tada apsigr�davo ir pama�u nu�ingsniuodavo tolyn. Paskui Lizelė pamatydavo jį tik antr� valand� nakties, kai jis �velniai traukdavo j� i� ko�maro.

Vakarai virtuvėje būdavo triuk�mingi. Roza Huberman �nekėdavo ir �nekėdavo, o �nekėdama nesiliaudavo schimpfen. Ji vis bardavosi ir skųsdavosi. Net ir neturėdama su kuo bartis, mama sugebėdavo rasti progų. Kas vakar� virtuvėje ji bardavosi su visu pasauliu, i� tikrųjų. Pavalgius vakarien� ir tė�iui i�ėjus, Lizelė paprastai likdavo virtuvėje, o Roza lygindavo skalbinius.

Keliskart per savait� po pamokų Lizelė eidavo su mama į Molchingo turtingųjų rajon� atiduoti i�lygintų skalbinių ir paimti skalbiamų drabu�ių. Knaupt Strasse, Heide Strasse. Dar kelios gatvės. Mama atiduodavo i�lygintus skalbinius ir paimdavo ne�varius pareigingai �ypsodamasi, bet, vos durims u�sivėrus, nueidama imdavo plūsti turtuolius, jų pinigus ir tinginyst�.

��Per daug jau g�schtinkerdt, kad patys i�siskalbtų,�� bambėdavo ji pamir�usi, kad nuo jų priklauso.

���itas,�� puldavo ji pon� Fogelį i� Heide gatvės,�� gavo tėvo palikim�, tai dabar �vaisto jį moterims ir gėrimui. Be to, dar skalbimui ir lyginimui.

Liedavo paniek� visiems i� eilės.

Ponas Fogelis, ponas ir ponia Pfafelhiurveriai, Helena �mit, Vaingartneriai. Visi buvo kuo nors prasikalt�.

Neskaitant lėbavimo ir brangiai kainuojan�io i�tvirkavimo, prie� atiduodamas pinigus Ernstas Fogelis, pasak Rozos, visada pasikasydavo utėlėt� savo pakau�į ir palai�ydavo pir�tus.

��Nors imk ir nuplauk, prie� ne�dama juos namo,�� bambėjo ji.

Pfafelhiurveriai priekabiai tikrindavo, kaip atliktas darbas.

���iuose mar�kiniuose malonėkite nepadaryti nė vienos rauk�lelės,�� mėgd�iojo Roza.�� Nė vienos rauk�lelės kostiumėlyje. O paskui stovi ir visk� tikrina, man matant. Tiesiog man po nosimi! Tai bent G�sindel�� padugnės.

Vaingartnerius vadino kvailiais, matyt, todėl, kad namie laikė t� nuolat besi�erian�i� Saumensch kat�.

��Ar �inai, kiek sugai�tu, kol nurenku visus tuos plaukus? Jų pilna visur!

Helena �mit buvo turtinga na�lė.

��Ta sena klipata sėdi sau nieko neveikdama. Per vis� savo gyvenim� nė dienelės nedirbo.

Ta�iau did�iausi� paniekos dalį Roza i�liedavo Grande Strasse 8. Tai buvo didelis namas ant kalvos �iaurinėje Molchingo dalyje.

���ia,�� parodė ji Lizelei, kai pirm� kart� jos ten nuėjo,�� mero namas. To suk�iaus. Jo �mona vis� dien� sėdi namie ir negali u�sikurti ugnies, ten visada �alta. Ji beprotė. Visi�ka beprotė,�� pabrė�tinai pakartojo.

Prie vartų ji mostelėjo mergaitei:

��Eik.

Lizel� apėmė siaubas. Vir� kelių pakopų stūksojo did�iulės rudos durys su �alvariniu plaktuku.

��K�?

Mama stumtelėjo j�.

��Neklausinėk, Saumensch. Pajudėk.

Lizelė pajudėjo. Ji nuėjo takeliu, u�lipo laiptais, nesiry�dama luktelėjo ir pabeldė.

Duris atvėrė chalatas.

Į jį įsisupusi, nugalėtosios poza į j� nustebusi �velgė moteris papurusiais plaukais. Prie vartų pastebėjusi mam�, padavė mergaitei krep�į su skalbiniais.

��A�iū,�� padėkojo Lizelė, bet jokio atsako negavo. Tik durys u�sivėrė.

��Matai?�� tarė mama, kai ji grį�o prie vartų.�� Ir su tuo a� turiu taikstytis. Turtingi �unsnukiai, tinginės kiaulės...

Nueidama su skalbinių krep�iu, Lizelė atsigr�ė. Nuo durų į j� spoksojo �alvarinis plaktukas.

Kai liaudavosi plūsti darbdavius, Roza Huberman paprastai imdavo koneveikti kit� mėgstam� objekt�. Savo vyr�. �vilg�iodama tai į skalbinių krep�į, tai į susigū�usius namukus, ji kalbėdavo, kalbėdavo, kalbėdavo.

��Jeigu tavo tėtis būtų bent �io to vertas,�� ai�kindavo Lizelei kiekvien� kart� einant į Molching�,�� man nereikėtų taip plūktis.

Pa�aipiai �nirp�telėjusi kalbėdavo toliau:

��Da�ytojas! Ir reikėjo gi man u� to Arschloch tekėti! Tėvai juk mane įspėjo.

Jų �ingsniai girg�dėjo takeliu.

��O dabar�� �tai. Vaik�tau po gatves ir vergauju virtuvėje, nes tas Saukerl neturi darbo. Jokio rimto darbo, tik t� apgailėtin� savo akordeon� tampo po visokias lindynes.

��Taip, mama.

��Tik tiek ir tei�manai.

Mamos akys atrodė kaip blankios melsvos prie veido prilipdytos i�karpos.

Abi ėjo toliau.

Krep�į ne�ė Lizelė.

Namie viskas buvo skalbiama katile prie krosnies, d�iovinama svetainėje prie �idinio, o paskui virtuvėje lyginama. �ia ir vykdavo veiksmas.

��Girdėjai?�� beveik kas vakar� klausdavo mama, kum�tyje tvirtai gniau�dama ant krosnies įkaitint� laidyn�. Namai skendėdavo prieblandoje, ir Lizelė, sėdėdama prie virtuvės stalo, spoksodavo į ugnies at�vaitus ant sienų.

��K�?�� atsiliepdavo ji.�� Kas yra?

��Tai toji Holtzapfel,�� sakydavo mama, stodamasi nuo kėdės.�� Ta Saumensch vėl apspjovė duris.

Frau Holtzapfel, viena i� kaimynių, visada, kai tik eidavo pro Hubermanų duris, būtinai jas apspjaudavo. Laukujės durys buvo vos u� kelių metrų nuo vartelių, taigi galima sakyti, kad t� atstum� frau Holtzapfel įveikdavo taikliai.

Spjaudė ji dėl ka�kokio de�imties metų senumo barnio su Roza Huberman. Niekas nebeprisimena, dėl ko jos susibarė. Tikriausiai jos ir pa�ios pamir�o.

Frau Holtzapfel buvo �iurk�ti ir ganėtinai pagie�inga moteris. I�tekėjusi ji nebuvo, bet turėjo du sūnus, keleriais metais vyresnius u� Hubermanų at�alas. Abu tarnavo kariuomenėje, ir galiu jus u�tikrinti, kad iki pasakojimo pabaigos abu suvaidins epizodinius vaidmenis.

Kalbant apie pagie�� turė�iau pridurti, kad spjaudymo reikal� frau Holtzapfel atlikdavo kruop��iai. Kiekvien� kart� eidama pro trisde�imt tre�iuoju numeriu pa�ymėtas duris, ji nepamir�davo būtinai jų apspjauti ir pridurdavo:

��Schweine!

Pastebėjau vien� vokie�iams būding� dalyk�.

Atrodo, kad jiems labai patinka kiaulės.

*** Klausimėlis su atsakymu ***

O kas, jūsų nuomone, tuos spjaudalus kas vakar� nuo durų nu�luostydavo?

Teisingai, atspėjote.

Jeigu moteris su gele�iniu kum��iu liepia eiti ir nu�luostyti spjaudalus nuo durų, tai reikia eiti ir nu�luostyti. Ypa�, jei gele�is įkaitinta.

Tai buvo tik vienas i� daugelio kasdienių darbų.

Kas vakar� Lizelė i�eidavo į lauk�, nu�luostydavo duris ir imdavo �valgytis po dangų. Paprastai jis būdavo tarsi aplietas ka�kuo �altu, sunkiu, slid�iu ir pilku, bet kartais jame trumpai įsi�iebdavo kelios nedr�sios �vaig�delės. Tokiais vakarais ji u�trukdavo kiek ilgėliau ir laukdavo.

��Sveikos, �vaig�dės.

Laukia.

Balso i� virtuvės.

Arba kol �vaig�des vėl įtrauks Vokietijos dangaus vandenys.

Bu�inys

(vaiki�kas sprendimas)

Kaip ir kituose ma�uose miesteliuose, Molchinge buvo nema�ai įdomių asmenybių. Kelios i� jų gyveno Himelio gatvėje. Viena i� tokių�� frau Holtzapfel.

Kitos įdomios asmenybės:

� Rudis �taineris, kaimynų berniukas, kuris iki pami�imo �avėjosi juodaod�iu Amerikos bėgiku D�esiu Ovensu.

� Frau Diler, nepalau�iama arijų dvasios sergėtoja, kampinės parduotuvės savininkė.

� Tomis Miuleris, kuriam lėtinis ausų u�degimas baigėsi keliomis operacijomis, kaip rausva upė veidu vingiuojan�iu rausvu randu ir traukuliais.

� Ir �mogus, visų vadinamas �vilpiu; palyginti su jo vulgarybėmis, Roza Huberman atrodė kaip �od�io meistrė, �ventoji.

Apskritai, nepaisant ekonominio pakilimo Hitlerio laikais, �ioje gatvėje gyveno daug ganėtinai neturtingų �monių. Varg�ų rajonų miestuose vis tiek buvo.

Kaip minėjau, nam� Hubermanų kaimynystėje nuomojosi �taineriai. Jų �eimoje augo �e�i vaikai. Vienas i� jų, gėdingai pagarsėj�s Rudis, netrukus taps geriausiu Lizelės draugu, o anks�iau ar vėliau � jos nusikaltimų bendrininku ir įkvėpėju. Jiedu susipa�ino gatvėje.

Kai Lizelė pirm� kart� i�simaudė, po kelių dienų mama i�leido j� pa�aisti su gatvės vaikais. Himelio gatvės vaikai bet kokiu oru bendraudavo lauke. Vieni pas kitus beveik neu�eidavo, nes namie būdavo ank�ta ir paprastai nesugalvodavo k� veikti. Be to, mėgstam� �aidim� jie galėdavo �aisti tik gatvėje. Futbol�. Jie buvo susiskirst� komandomis. Vartus atstodavo �iuk�liadė�ės.

Kadangi Lizelė miestelyje buvo naujokė, i� karto buvo įsprausta tarp poros tokių dė�ių. (Galiausiai Tomis Miuleris i�sivadavo, nors prastesnio futbolininko Himelio gatvėje dar niekas nematė.)

Viskas ėjosi skland�iai iki tos lemtingos akimirkos, kai i� susierzinimo prasi�engdamas Tomis Miuleris parvertė Rudį �tainerį į snieg�.

��K�?!�� �aukė Tomis i� susijaudinimo trūk�iojan�iu veidu.�� K� a� padariau?!

Visa Rud�io komanda pritarė, kad baudinį skirti reikia, taigi Rudis �taineris �ais prie� naujok� Lizel� Meminger.

Jis padėjo kamuolį ant purvino sniego nė neabejodamas, kad, kaip visada, įvartį įmu�. �iaip ar taip, i� a�tuoniolikos baudinių Rudis nepraleido nė vieno, nors prie�ininkų komanda ir i�metė Tomį Miulerį i� vartų. Kad ir kas jį pakeistų, baudinį Rudis įmu�.

Vaikai prievarta bandė i�stumti Lizel� i� vartų. Ji, ai�ku, nepasitraukė, ir Rudis sutiko.

��Nieko, nieko,�� �yptelėjo jis, trindamas rankas,�� tegul pasilieka.

Nebesnigo. Purvina gatvė buvo primarginta pa�liugusių pėdsakų. Rudis pri�lepsėjo prie kamuolio, spyrė, Lizelė �oko ir alkūne atmu�ė įvartį. Atsistojo �ypsodamasi, bet staiga pajuto sniego gniū�tės smūgį į veid�. Gniū�tė buvo pusiau su purvu. Veid� pasiutusiai gėlė.

��Patinka?�� i�si�iepė berniūk�tis ir nusivijo kamuolį.

��Saukerl,�� su�nib�dėjo Lizelė. Naujųjų namų �odynas greitai prigijo.

*** Keli faktai apie Rudį �tainerį ***

Tai a�tuoniais mėnesiais u� Lizel� vyresnis, kaulėtų kojų, a�trių dantų berniūk�tis �vitriomis mėlynomis akimis ir citrinų spalvos plaukais. Jis buvo vienas i� �tainerių vaikų �e�eto ir am�inai alkanas. Himelio gatvės gyventojai laikė jį kuoktelėjusiu. Dėl to kaltas vienas atsitikimas, kurio beveik niekas neaptarinėdavo, bet visi vadino �D�esio Ovenso atsitikimu�, mat kart� miestelio sporto aik�tėje jis bėgo �imt� metrų visas i�sitep�s suod�iais.

Kuoktelėj�s ar ne, bet Rudis buvo geriausias Lizelės draugas. �inoma, sniego gniū�tė į veid��� puiki tvirtos draugystės prad�ia.

Netrukus į mokykl� Lizelė pradėjo vaik��ioti su �taineriais. Rud�io mama Barbara girdėjo apie nutikim� su sniego gniū�te, todėl i�gavo Rud�io pa�ad� į mokykl� vaik��ioti kartu su naujoke. Rud�io garbei tenka pripa�inti, kad jis gana noriai sutiko. Jis nebuvo i� tų vaikėzų, kurie neken�ia mergai�ių. Anaiptol, mergaitės jam labai patiko, Lizelė�� taip pat (todėl ir leido į j� sniego gniū�t�). Ties� sakant, Rudis �taineris buvo vienas i� tų į�ūlių nenaudėlių, kurie įsivaizduoja save su moterimis. Tikriausiai kiekvienos vaikystės toliuose toks paauglys atsirastų. Berniūk�tis, kuris atmeta prie�ingos lyties baim� vien todėl, kad kiti jai pasiduoda, ir kuris nebijo pats apsispr�sti. Dėl Lizelės Meminger Rudis jau apsisprendė.

Pakeliui į mokykl�, įsiterpdamas tarp paliepimų u�si�iaupti ma�iesiems ir vyresniųjų nurodymų u�si�iaupti pa�iam, jis stengdavosi parodyti koki� nors miestelio įdomyb�. Pirmoji buvo langelis antrame vieno namo auk�te.

���ia gyvena Tomis Miuleris,�� ir, suprat�s, kad ji jo neprisimena, patikslino,�� tas, kurio veidas trūk�ioja. Būdamas penkerių, pasiklydo turguje. Buvo labai �alta. Kai po trijų valandų atsirado, buvo visas su�al�s ir susirgo ausies u�degimu. U�degimas viduje greitai i�plito, todėl jį operavo tris ar net keturis kartus, gydytojai pa�eidė nerv�, tai todėl dabar trūk�ioja.

��Ir nemoka �aisti futbolo,�� pridūrė Lizelė.

��Tikrai nemoka.

Kita įdomybė buvo parduotuvė Himelio gatvės kampe. Ji priklausė frau Diler.

*** Svarbi frau Diler savybė ***

Ji turėjo auksin� taisykl�.

Frau Diler buvo grie�ta moteris su storo stiklo akiniais ir rūs�iu veriamu �vilgsniu. Ji �iūrėdavo taip piktai, kad vogti jos parduotuvėje net mintis nekildavo. �ia ji tvarkėsi ry�tingai, kareivi�kai, lediniu balsu, ir net jos kvėpavimas dvelkė Heil Hitler. Parduotuvė buvo balta, �alta ir bejausmė. Prie jos prisi�liej�s namelis atrodė kur kas at�iauresnis nei kiti Himelio gatvės namai. Nemokamai frau Diler dalijo tik at�iaurum�. Savo gyvenim� ji paskyrė parduotuvei, o parduotuvꠗ Tre�iajam reichui. Visi �inojo, kad pradėjus normuoti produktus ji po prekystaliu turėdavo sunkiai gaunamų prekių, o u� jas gautus pinigus aukodavo nacių partijai. Ant sienos, prie kurios ji paprastai sėdėdavo, kabėjo įrėminta fiurerio nuotrauka. Jeigu įėj�s nepasakysi Heil Hitler, parduotuvėje nieko negausi. Eidamas pro �alį, Rudis atkreipė Lizelės dėmesį į neper�aunam� �vilgsnį parduotuvės lange.

��Įėjusi visada pasakyk Heil, jei nori �ia k� nors gauti,�� rimtai perspėjo.

Kai jie nuėjo kiek tolėliau, Lizelė atsigr�ė, bet stiklų i�didintos akys vis dar buvo prie lango.

Miuncheno gatvė (pagrindinis kelias į Molching� ir i� jo) u� kampo buvo visa pa�liugusi.

Joje, kaip pastaruoju metu įprasta, buvo mokomi �ygiuoti keliomis eilėmis i�rikiuoti kareiviai. Jie �engė tiesūs, su uniformomis, juodais auliniais batais dar labiau purvindami snieg�. Susikaup� jų veidai �velgė pirmyn.

Palauk�, kol pra�ygiuos kareiviai, �taineriai ir Lizelė patraukė pro parduotuvių vitrinas link įspūdingos miesto rotu�ės, kurios didingumas po kelerių metų bus sutryptas ir sulygintas su �eme. Kelios parduotuvės, pa�ymėtos geltonomis �vaig�dėmis ir �ydus juodinan�iais �ūkiais, buvo apleistos. Dar toliau, nevienodų �erpių stogu nusitaikiusi į dangų, stovėjo ba�ny�ia. Gatvė buvo pana�i į ilg�, pilk� ir drėgn� koridorių, piln� nuo �al�io susigū�usių �monių ir �lapių �ingsnių.

Staiga Rudis tekinas pasileido pirmyn, paskui save tempdamas Lizel�.

Pribėg�s pabeldė į siuvyklos lang�.

Mokėdama skaityti, ji būtų pastebėjusi, kad siuvykla priklausė Rud�io tė�iui. Ji dar buvo u�daryta, bet �mogus viduje u� prekystalio jau tvarkė pasiūtus drabu�ius. �vilgtelėj�s jiems pamojavo.

��Mano tėtis,�� paai�kino Rudis, ir netrukus juos apspito įvairaus ūgio �taineriukų būrys. Vieni mojavo ir siuntė oro bu�inius tė�iui, kiti (vyresnieji) tik linktelėjo galvas, o paskui visi patraukė prie paskutinės įdomybės pakeliui į mokykl�.

*** Paskutinis sustojimas ***

Geltonųjų �vaig�d�ių kelias.

Ta vieta nekėlė noro ilgėliau apsi�valgyti, bet beveik visus traukė. Ilgoje lū�usi� rank� primenan�ioje gatvėje stovėjo keli namai i�mu�tais langais ir apdau�ytomis sienomis. Ant durų da�ais buvo nupie�tos Dovydo �vaig�dės. Namai atrodė tarsi raupsuoti. Ma�ų ma�iausiai jie buvo tarsi pūliniai su�eistos Vokietijos �emės pavir�iuje.

���ilerio gatvė,�� tarė Rudis.�� Geltonųjų �vaig�d�ių kelias.

Toliau buvo matyti keli �monės. Pro dargan� jie atrodė it �mėklos.

Ne �monės, o pavidalai, vaik�tinėjantys �vino spalvos debesimis.

��Eime,�� paragino Kurtas (vyriausias �tainerių sūnus), ir Rudis su Lizele nuskubėjo prie jo.

Mokykloje per pertraukas Rudis būtinai susirasdavo Lizel�. Jis nekreipė dėmesio į tau�kalus, kad naujokė�� nemok�a. Jis j� u�stojo i� prad�ių, u�stos ir vėliau, kai Lizelės nusivylimas liesis per kra�tus. Ta�iau ne u� dyka.

*** Blogiau u� berniuk�, kuris tav�s neken�ia, gali būti tik viena ***

Berniukas, kuris tave myli.

Vien� baland�io pabaigos dien� po pamokų Rudis su Lizele kaip paprastai Himelio gatvėje laukė, kol visi susirinks �aisti futbolo. Jiedu atėjo kiek per anksti, kitų dar nebuvo. Gatve ėjo tik nepraustaburnis �vilpis.

���iūrėk,�� parodė Rudis.

*** �vilpio portretas ***

Jis buvo trapaus sudėjimo.

Jo plaukau balti.

Jis visada vilkėdavo juodu lietpal�iu, rudomis kelnėmis, avėdavo tais pa�iais numintais batais, o lie�uvį laidė kaip reta.

��Ei, �vilpi!

Kai tolumoje stovinti �mogysta atsigr�ė, Rudis �vilptelėjo.

Senis tuoj pat atsitiesė ir ėmė keiktis su tokiu įsiū�iu, kokiam reikia turėti talent�. Tikro jo vardo niekas, matyt, ne�inojo, o jei ir �inojo, vardu į jį nesikreipdavo. �vilpiu buvo pramintas todėl, kad visada �vilpaudavo koki� nors melodij�, da�niausiai Radeckio mar��, todėl miestelio vaikai nepraleisdavo progos i� jo pasi�aipyti. Akimirksniu įprastinė �vilpio laikysena pasikeisdavo (paprastai susikūprin�s jis �irgliodavo pla�iais �ingsniais, rankas sunėr�s ant nugaros). Jis i�sitiesdavo ir imdavo keiktis. I�girdus griausming� jo bals�, ramybės įspūdis kaipmat i�sisklaidydavo.

Lizelė nė pati nepajuto, kaip Rud�io pavyzd�iu irgi ėmė jį erzinti.

���vilpi!�� �ūktelėjo ji vaiki�kai �iauriai. Skard�iai �vilpti ji nemokėjo, bet mokytis laiko nebuvo.

��Geh�Scheissen!�� suriko senis ir keikdamasis ėmė juos vytis. I� prad�ių keikė tik berniūk�tį, paskui kliuvo ir Lizelei.

��Tu, �liundra neū�auga!�� riaumojo jis. �od�iai smigte smigo mergaitei į nugar�.�� Tav�s �ia dar nesu mat�s!

Argi galima de�imties metų mergait� vadinti �liundra? Toks jau tas �vilpis. �monės kalbėjo, kad jiedu su frau Holtzapfel būtų puiki pora.

��A� jus pri�iupsiu!

Kitų jo �od�ių Lizelė su Rud�iu nubėgdami nebegirdėjo. Jiedu bėgo iki pat Miuncheno gatvės.

��Bėgam,�� tarė Rudis, kai jiedu atgavo kvap�.�� Jau nebetoli.

Jiedu nubėgo į Huberto stadion��� D�esio Ovenso atsitikimo viet��� ir sustojo, rankas susiki�� į ki�enes. Prie�ais juos driekėsi bėgimo takelis. Buvo ai�ku, kas laukia. Rudis pradėjo:

���imtas metrų. La�inamės, kad man�s nepralenksi.

��La�inamės, kad pralenksiu,�� Lizelė priėmė i��ūkį.

��I� ko gi tu la�insiesi, varg�ele Saumensch? Turi pinigų?

��Ai�ku, kad ne. O tu?

��Ne.

Ta�iau Rudis turėjo sumanym�. Jame pabudo meilu�io instinktas.

��Jei laimėsiu, a� tave pabu�iuosiu,�� tarė jis ir pasilenk�s ėmė raitotis kelnes.

Lizelė, �velniai tariant, i�sigando.

��Kaip tu mane bu�iuosi? A� gi nesipraususi.

��A� irgi.

Tai Rud�iui buvo ne kliūtis. Juk ir jis nesipraus�s.

Tiriamai ap�iūrinėdama liesas prie�ininko kojas, mergaitė galvojo. Kojos beveik tokios pat, kaip ir jos, tikrai nepralenks. Ji rimtai linktelėjo. Sutarta.

��Jei laimėsi, galėsi mane pabu�iuoti, bet jei laimėsiu a�, vartininke nebebūsiu.

��S��ininga,�� pasvarst�s sutiko Rudis, ir jiedu sukirto rankomis.

Diena buvo tamsi, ūkanota, pama�u ėmė lynoti.

Bėgimo takelis buvo daug purvinesnis, nei atrodė i� prad�ių.

Abu bėgikai pasirengė.

Starto signalui Rudis �vystelėjo auk�tyn akmenį. �iam nukritus ant �emės, bus galima pradėti.

��Nematau fini�o linijos,�� pasiskundė Lizelė.

��O a� matau?

Akmuo pliumptelėjo ant �emės.

Stumdydamiesi alkūnėmis ir stengdamiesi i�siver�ti į priekį, jiedu greta nu�liugsėjo slid�iu takeliu. Likus gal dvide�im�iai metrų iki takelio galo, abu pargriuvo.

��Jėzau, Marija ir Juozapai!�� spygtelėjo Rudis.�� Visas i�simė�linau!

���ia ne mė�las, o purvas,�� paguodė jį Lizelė, nors pati tuo abejojo. Jiedu pa�liuo�ė dar penkis metrus fini�o link.

��Lygiosios?

Visas purvinas Rudis �vilgtelėjo į j� �vitriomis mėlynomis akimis ir, rodydamas savo a�trius dantukus, paklausė:

��Jeigu lygiosios, ar a� vis tiek galiu tave pabu�iuoti?

��Niekada gyvenime,�� rankomis braukdama purv� nuo �varkelio at�ovė Lizelė.

��I�gelbėsiu tave nuo vartų.

��Apsieisiu be tavo pagalbos.

Pakeliui į Himelio gatv� Rudis tarė:

��Kada nors, Lizele, pati u�simanysi mane pabu�iuoti.

Lizelė galvojo prie�ingai.

Ji prisiekė.

Kol ji pati ir Rudis �taineris bus gyvi, ji to bjauraus Saukerl nebu�iuos, o juo labiau�� �iandien. Buvo kur kas svarbesnių reikalų. Ap�iūrinėdama i�purvint� kostiumėlį, ji patvirtino tai, kas ir taip buvo akivaizdu:

��Ji mane u�mu�.

Ji, ai�ku, Roza Huberman, dar vadinama mama, i� tikrųjų vos neu�mu�ė Lizelės. Bausmė buvo gausiai palydėta keiksma�od�iu Saumensch. Gavo tiek, kad sveikos vietos neliko.

D�esio Ovenso atsitikimas

Gėdingasis Rud�io vaikystės atsitikimas Lizelės atmintyje i�liko taip, tarsi ji pati būtų jame dalyvavusi. Ji įsivaizduodavo save tarp �iūrovų. �ole bėgan�io suodino berniuko reginys j� �avėjo.

Buvo 1936-ieji. Olimpiada. Hitlerio olimpinės �aidynės.

Paskutiniame i� keturių �imto metrų bėgimų D�esis Ovensas laimėjo ketvirt�jį aukso medalį. Visas pasaulis kalbėjo, kad juodaodis ne �mogus, ir todėl Hitleris jam nepadavė rankos. Ta�iau net ar�iausi rasistai vokie�iai �avėjosi Ovenso pergale, visi tik ir kalbėjo apie jo kojų greitum�. Rud�iui �taineriui tai padarė did�iausi� įspūdį.

Kai visa �eima sėdėjo svetainėje, jis tyliai i�smuko į virtuv�. Ma�utėmis rankelėmis krosnyje prisigraib�s suod�ių i�si�iepė:

���tai.

Jis buvo pasireng�s.

Vilkėdamas tik trumpikėmis ir mar�kinėliais, berniukas kaip pami�ėlis vyptelėjo savo atvaizdui lango stikle, tylutėliai sėdo ant brolio dvira�io ir numynė gatve Huberto stadiono link. Kelet� anglių gabalėlių įsimetė į ki�en� atsargai, jei pakeliui juodumas nusitrintų. Lizelės vaizduotėje t� vakar� mėnulis atrodė kaip prisegtas prie dangaus. Aplink jį buvo prismaigstyta debesų.

Vargais negalais aprūdijusiu dvira�iu atgirg�dėj�s prie Huberto stadiono sienos, Rudis perlipo j� ir, nu�ok�s kitapus, palengva nubidzeno prie �imto metrų takelio. Apimtas entuziazmo padarė kelet� nevikrių ap�ilimo pratimų. Prie starto linijos i�rausė duobutes.

Nakties tamsoje laukdamas lemtingosios akimirkos, mėnulio ir debesų akylai stebimas jis vaik�tinėjo pirmyn ir atgal, stengdamasis susikaupti.

��D�esis Ovensas atrodo gerai,�� pradėjo pats komentuoti.�� Tai būtų jo i�kovota did�iausia visų laikų pergalė...

Spausdamas įsivaizduojamiems bėgikams rankas, palinkėjo sėkmės, nors �inojo, kad jie neturi jokių �ansų laimėti.

Starto teisėjas davė �enkl� prieiti prie linijos. Huberto stadionas sausakim�ai prisipildė �iūrovų. Jie �aukė. Visi skandavo Rud�io �tainerio, kuris dabar buvo D�esis Ovensas, vard�.

Staiga tapo tylu.

Basos jo pėdos grimzdo į �em�. Jis jautė, kaip grumstai lenda tarp pir�tų.

Teisėjo nurodymu pritūpė startui, ir naktį perskrodė �ūvis.

Pirm�jį lenktynių tre�dalį visi bėgo ma�daug vienodai, ta�iau buvo tik laiko klausimas, kada juodas kaip anglis Ovensas ai�kiai i�siver� į priekį ir nudums tolyn.

��Ovensas pirmauja,�� skard�iai komentavo berniukas griaudėjant �iūrovų plojimams, tu��iu takeliu bėgdamas į olimpin� �lov�. Jis net pajuto, kaip ties krūtine pertrūko fini�o juosta. Grei�iausias �mogus pasaulyje.

�lovės d�iaugsmas apkarto bėgant pergalės ratu. Prie fini�o linijos tarsi vaiduoklis stovėjo tėvas. Tiksliau, tarsi kostiumuotas vaiduoklis. (Kaip �inote, Rud�io tėvas buvo siuvėjas. Be kostiumo ir kaklarai��io gatvėje jis pasirodydavo retai. �ia proga vilkėjo tik kostium� ir susitar�iusius mar�kinius.)

��Was ist los?�� pasiteiravo jis, i�vyd�s sūnų, apgaubt� suodinos �lovės.�� Kas, po velnių, �ia darosi?

Minia pranyko. Pakilo lengvas vėjelis.

��Buvau u�mig�s krėsle, kai Kurtas pastebėjo, kad tav�s nėra. Visi tav�s ie�ko.

Normaliomis aplinkybėmis ponas �taineris būdavo nepaprastai mandagus �mogus. Aplinkybės, kuriomis vėlų vasaros vakar� jis aptiko vien� i� savo vaikų vis� suodin�, jam neatrodė normalios.

��Vaikas pami�o,�� sumurmėjo jis sau pripa�indamas, kad turint �e�et� vaikų kas nors pana�aus būtinai turi nutikti. Bent vienas i� jų būtinai turi būti nenormalus. Taigi jis dabar ir stovėjo prie� savo nenormalųjį vaik�, laukdamas atsakymo.

��Na?

Atsirėm�s rankomis į kelius, Rudis sunkiai �nopavo.

��A� buvau D�esis Ovensas,�� paai�kino, tarsi tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje. Jo balse netgi nuskambėjo nebylus pasidid�iavimas: �Ir kaip a� atrod�iau?� Ta�iau pastebėjus u�miegotas tėvo akis, visas pasidid�iavimas kaipmat i�garavo.

��D�esis Ovensas?

Ponas �taineris sudarydavo medinio �mogaus įspūdį. Kalbėdavo kampuotai, sausai. Auk�to stoto, sunkus, kaip ��uolas. Plaukai kaip balanos.

��Kas jis toks?

���inai gi, tėti, Juodasis Stebuklas.

��A� tau parodysiu juod�jį stebukl�,�� atsakė tėtis ir su�nybo sūnaus ausį.

��Oi, skauda,�� suink�tė Rudis.

��Tikrai?

Tė�iui labiau rūpėjo i�sisuodinti pir�tai. �Matyt, visas suodinas,�� pamanė jis.�� Dieve mano, net ausyse pilna.�

��Eime.

Pakeliui į namus ponas �taineris sumanė pasikalbėti su sūnumi apie politik�. Rudis visa tai supras kur kas vėliau, kai bus per vėlu apskritai k� nors suprasti.

*** Prie�taringa Alekso �tainerio politika ***

Pirma, jis buvo nacių partijos narys, bet nejautė neapykantos nei �ydams, nei kam nors kitam.

Antra, vis dėlto pasiduodamas propagandai, kad netrukus kaip maras miestelį u�plūs siuvėjai �ydai ir atims klientūr�, slap�ia jautė tam tikr� palengvėjim� (dar blogiau�� d�iaugėsi!), kad �ydai i�stumti i� verslo.

Tre�ia, ta�iau gal nebuvo būtina jų visai i�varyti?

Ketvirta, �eima. �inoma, jis privalėjo griebtis bet ko, kad j� i�laikytų. Reikėjo stoti į partij��� jis įstojo.

Penkta, �irdies gilumoje jautė per�ulį, bet nusprendė ver�iau nesikasyti. Bijojo to, kas gali imti sunktis i� jos.

Kai jiedu aplenkė kelis gatvių kampus ir pasuko į Himelio gatv�, jis tarė:

��Sūnau, niekada daugiau nevaik��iok visas i�sisuodin�s, girdi?

Rud�iui buvo ir smalsu, ir baugu. Dabar mėnulis jau laisvas keliavo dangumi tai kildamas, tai leisdamasis, ap�viesdamas miel�, bet apsiblaususį, kaip ir mintys, berniuko veidelį.

��Kodėl, tėti?

��Todėl, kad tave gali i�ve�ti.

��Kodėl?

��Todėl, kad negalima norėti būti juodaod�iu arba �ydu, arba kuo nors... tokiu, kuris nėra toks kaip mes.

��Kas yra �ydai?

��Pa�įsti seniausi� mano klient� pon� Kaufman�? T�, i� kurio pirkome tau batukus?

��Taip.

��Jis �ydas.

��Ne�inojau. Ar u� tai, kad esi �ydas, reikia mokėti? Reikia turėti leidim�?

��Ne, Rudi,�� paai�kino ponas �taineris, viena ranka vesdamas dviratį, kita�� Rudį.

Tinkama linkme kreipti pokalbį buvo nelengva. Jis vis dar laikė sugnyb�s sūnaus ausį. U�simir�o.

��Tai tas pat, kas būti vokie�iu arba kataliku.

��A-a-a. O D�esis Ovensas�� katalikas?

��Ne�inau!

U�kliuv�s u� dvira�io pedalo, galiausiai paleido sūnaus ausį.

Kurį laik� jiedu ėjo tylėdami, paskui Rudis tarė:

��A� tik noriu būti toks, kaip D�esis Ovensas, tėti.

�įkart ponas �taineris u�dėjo rank� Rud�iui ant galvos ir paai�kino:

���inau, sūnau, bet tu turi puikius �viesius plaukus ir dideles, saugias �ydras akis. D�iaukis tuo, k� turi, ai�ku?

Ta�iau ai�ku nebuvo.

Rudis nieko nesuprato, o anas vakaras tapo tolesnių įvykių preliudija. Po dvejų su puse metų Kaufmano batų parduotuvė stovėjo i�dau�ytais langais, o batai su visomis dė�utėmis buvo sumesti į sunkve�imį...

Kita �vitrinio popieriaus pusė

Manau, kad �monių gyvenime, ypa� vaikystėje, būna lemtingų akimirkų. Vieniems tai�� D�esio Ovenso atsitikimas, kitiems�� �lapinimasis į lov�.

Buvo niekuo nei�siskiriantis 1939-ųjų gegu�ės pabaigos vakaras. Mama mojavo gele�iniu savo kum��iu, tė�io nebuvo namie. Lizelė �luostė laukujės duris ir �valgėsi po dangų vir� Himelio gatvės.

Neseniai �ia vyko paradas.

I�did�iai, su vėliavomis, auk�tai i�kėl� galvas, tarsi jos būtų pamautos ant mietų, Miuncheno gatve �ygiavo rudmar�kiniai NSDAP (nacių partijos) ekstremistai. Dainos sklidini balsai pasiekdavo kulminacij�, griaudėjant priedainiui�� Deutschland uber Alles. Vokietija auk��iau visko.

Kaip visada, juos lydėjo plojimai.

�ygiavo jų skatinami ne�inia kur.

�monės stovėjo gatvėje ir �iūrėjo. Vieni sveikino juos i�tiesta ranka, kiti�� kar�tais plojimais. Vienų, kaip frau Diler, veiduose atsispindėjo i�didumas ir vienybės dvasia, ta�iau buvo ir tokių, kaip Aleksas �taineris, kurie stovėjo kaip �mogaus pavidalo medinis r�stas ir plojo lėtai, pareigingai. Maloniai. Paklusdami.

Lizelė su tė�iu ir Rud�iu stovėjo �aligatvyje. Hanso Hubermano veidas atrodė tarsi su nuleistomis tamsinamomis u�uolaidomis.

*** Truputis skai�ių ***

Nuo 1933-iųjų devyniasde�imt procentų vokie�ių tapo nepalenkiamais Hitlerio �alininkais. Lieka de�imt procentų tokių, kurie jo nepalaikė. Hansas Hubermanas priklausė de�im�iai procentų. Tai paai�kina jo veido i�rai�k�.

Naktį kaip visuomet Lizelė sapnavo. I� prad�ių ji matė �ygiuojan�ius rudmar�kinius, bet netrukus �ie nuvedė j� į traukinį, kuriame laukė įprastas vaizdas�� susting�s broliuko �vilgsnis.

Pabudusi �aukdama, Lizelė i� karto suprato, kad �įkart ka�kas yra kitaip. I� po antklodės sklido �iltas �leik�tus kvapas. I� prad�ių ji mėgino save įtikinti, kad nieko neatsitiko, bet, kai tėtis priėjo ar�iau ir j� apkabino, mergaitė pravirko ir prisipa�ino jam į ausį.

��Tėti,�� su�nib�dėjo ji,�� tėti,�� tepasakė tik tiek. Jis tikriausiai ir pats pajuto t� kvap�.

�velniai pakėl�s i� lovos, nune�ė mergaitė į prausykl�. Lemtingoji akimirka atėjo po kelių minu�ių.

��Reikia pakeisti paklod�,�� tarė tėtis, ki�damas rank� po �iu�iniu, norėdamas i�traukti jos kra�t�, bet i� po �iu�inio i�slydo ka�koks kietas daiktas ir su trenksmu blinktelėjo ant grindų. Juoda knyga sidabriniu u�ra�u nukrito tiesiai jam po kojomis.

Jis �vilgtelėjo į knyg�.

�vilgtelėjo į mergait�, kuri baik��iai gū�telėjo petukais.

Paskui atid�iai balsu perskaitė pavadinim�:

���Duobkasio vadovas�.

�Tai �it kaip ji vadinasi�,�� pagalvojo Lizelė.

Tarp jų kaip dėmė ėmė plisti tyla. Tarp �mogaus, mergaitės ir knygos. Jis pakėlė knyg� ir kuo �velniausiai prakalbo.

*** Pokalbis antr� valand� nakties ***

� Ji tavo?

��Taip, tėti.

��Nori j� perskaityti?

��Taip, tėti.

Pavargusi �ypsena.

I�silyd�iusio metalo akių �vilgsnis.

��Na, tai skaitykime.

Kai po ketverių metų Lizelė, slapstydamasi pusrūsyje, pradėjo ra�yti, dėl patirtos traumos, pri�lapinusi lov�, jai �ovė į galv� dvi mintys. Pirma, jai nepaprastai pasisekė, kad knyg� rado tėtis. (Laimė, anks�iau, kai reikėdavo keisti paklodes, Roza liepdavo Lizelei pa�iai jas nuimti ir patiesti naujas. �Ir paskubėk, Saumensch! Vis� dien� nelauksiu, kol susitvarkysi�). Antra, ji neabejotinai did�iavosi tuo, kad Hansas Hubermanas padėjo jai lavintis. �Ar galėtų kas nors pagalvoti,�� ra�ė ji,�� kad i�mokti skaityti man padėjo ne tiek mokykla, kiek tėtis. �monės mano, kad jis nei�prus�s; tiesa, skaito jis ne per grei�iausiai, bet netrukus a� su�inojau, kad �od�iai ir ra�ymas kart� i�gelbėjo jam gyvyb�. Arba, tiksliau, �od�iai ir �mogus, i�mok�s jį groti akordeonu...�

��Pirmiausia tai, kas svarbiausia,�� t� naktį tarė Hansas Hubermanas ir, i�skalb�s paklodes, jas pad�iovė.

��Dabar,�� tarė jis grį��s,�� pradėsime vidurnak�io pamok�.

Geltonoje lempos �viesoje atgijo dulkės.

Lizelė sėdėjo ant vėsios �varios paklodės susigėdusi ir laiminga. Jai buvo gėda dėl pri�lapintos lovos, bet ji i�moks skaityti. Ji perskaitys knyg�.

Ji jaudinosi.

Ji jau svajojo, kad būdama de�imties metų taps skaitymo genijumi.

O, jeigu tik tai būtų taip paprasta.

��Ties� sakant,�� i� pat prad�ių įspėjo tėtis,�� a� ir pats skaitau ne per geriausiai.

Ta�iau tai, kad jis skaitė i� lėto, buvo visai nesvarbu. Galbūt net ir geriau, kad skaitė i� lėto. Mergaitei nebus taip liūdna, kad nemoka skaityti.

Vis dėlto i� prad�ių vartydamas knyg� Hansas Hubermanas jautėsi nesmagiai.

Priėj�s atsisėdo greta mergaitės ant lovos, atsilo�ė, kojas nuleido ant grindų ir, dar kart� pervert�s knyg�, numetė j� ant antklodės.

��Na, tai kodėl �i miela mergaitė u�simanė skaityti toki� knyg�?

Lizelė vėl gū�telėjo petukais. Lygiai taip pat dabar prie�ais juos ant lovos galėtų gulėti rinktiniai Gėtės ar kito �viesuolio ra�tai. Ji pamėgino paai�kinti.

��A�... kai... Ji gulėjo sniege ir...

Tyliai i�tarti �od�iai krito nuo lovos kra�to ir it milteliai sklaidėsi ant grindų.

Ta�iau tėtis �inojo, k� pasakyti. Jis visada �inodavo, k� pasakyti.

Perbrauk�s ranka mieguistus savo plaukus, tarė:

��Pa�adėk man, Lizele, kad, kai a� mirsiu, tu pasirūpinsi, kad mane palaidotų teisingai.

Ji kuo nuo�ird�iausiai linktelėjo.

��Ir kad nei �e�to skyriaus, nei ketvirto �ingsnio devintajame skyriuje nepraleistum,�� nusijuokė jis, prajuokindamas �lapuk�.�� Na, tai smagu, kad susitarėme. Galime pradėti.

Jo kaulai sugirg�dėjo kaip grindų lentos, kai jis įsitaisė patogiau atsisėsti.

��Smagumas prasideda.

Knyga, nakties ramybėje tapusi dar svarbesnė, atsivėrė kaip vėjo gūsis.

Prisiminusi praeitį, Lizelė galėtų tiksliai pasakyti, apie k�, atsivert�s pirm� �Duobkasio vadovo� puslapį, tada galvojo tėtis. Suprat�s, kad tekstas sudėtingas, jis ai�kiai suabejojo tokios knygos vertingumu. �ia buvo �od�ių, kurių jis pats nesuprato. O k� kalbėti apie baisi� jos tem�. Ta�iau mergaitė taip tro�ko skaityti, kad suprasti nė nesistengė. Galbūt akimirk� ji ir pamanė, kad būtų gerai i�siai�kinti, ar broliukas palaidotas teisingai, �iaip ar taip, jos tro�kimas skaityti buvo toks stiprus, kokį gali turėti tik de�imties metų vaikas.

Pirmasis skyrius vadinosi �Pirmas �ingsnis: tinkamų reikmenų pasirinkimas�. Trumpoje įvadinėje dalyje buvo i�dėstyta tai, apie k� bus pasakojama kituose dvide�imtyje puslapių: kastuvų rū�is, įrankius, pir�tines, kitus reikmenis ir būtinyb� tinkamai juos pri�iūrėti. Duobkasio amatas�� rimtas.

Versdamas puslapius, tėtis jautė įsmeigtas į save Lizelės akis. Jos god�iai sekė jo lūpas ir nekantriai laukė ko nors, bet ko, kas pro jas i�sprūs.

���tai,�� tarė jis pasislinkdamas ar�iau ir paduodamas jai knyg�.�� �vilgtelėk į �į puslapį ir pasakyk man, kiek �od�ių gali perskaityti.

Ji �vilgtelėjo... ir pamelavo.

��Ma�daug pus�.

��Perskaityk juos.

�inoma, ji neperskaitė. Kai tėtis liepė parodyti �od�ius, kuriuos ji gali perskaityti ir i�tarti, jų buvo tik trys pagrindiniai vokie�ių kalbos �ymimieji artikeliai. O puslapyje buvo apie du �imtus �od�ių.

Matyt, bus sunkiau nei maniau.

Ji tuoj pat suprato, apie k� pagalvojo tėtis.

Jis atsistojo ir i�ėjo. Netrukus sugrį��s tarė:

��Turiu geresnį sumanym�.

Rankoje jis laikė stor� da�ytojo pie�tuk� ir pluo�t� �vitrinio popieriaus.

��Pradėkime i� prad�ių.

Lizelė neprie�taravo.

Kitoje �vitrinio popieriaus lapo pusėje, kairiajame kampe, jis nubrai�ė nedidelį kvadrat� ir jame įra�ė did�i�j� raid� A.�Kitame kampe para�ė ma��j�. Kol kas tiek.

��A,�� i�tarė Lizelė.

��Koks �odis?

Ji nusi�ypsojo.

��Apfel.

Jis para�ė �odį did�iosiomis raidėmis ir po juo nevykusiai nupie�ė obuolį. Jis juk da�ytojas, ne dailininkas. U�baig�s �vilgtelėjo ir tarė:

��Dabar raidė B.

Mokytis abėcėlės Lizelei darėsi įdomiau. Mokykloje, parengiamojoje klasėje, vaikus irgi mokė, bet �ia buvo kur kas įdomiau. Ji buvo viena ir nesijautė mil�inė. Buvo gera �iūrėti, kaip tėtis neįgudusi� ranka ra�o �od�ius ir pie�ia paveikslėlius.

��Na, Lizele,�� tarė jis, kai ji niekaip nesugalvojo tinkamo �od�io,�� koks �odis prasideda raide S? Juk taip paprasta. Tu mane labai nuvylei.

Ji niekaip nesugalvojo.

��Nagi!�� �aismingai su�nib�dėjo tėtis.�� Prisimink mam�.

Staiga �odis mintyse pliauk�telėjo tarsi antausis. Palengvėjimo �ypsena.

��SAUMENSCH!�� i�py�kino ji, ir tėtis prapliupo kvatoti, paskui staiga nutilo.

�����, negalima triuk�mauti,�� su�nib�dėjo, bet ir vėl nusikvatojo, o para��s �odį po juo kai k� nupie�ė, kad ai�kiau būtų.

Hanso Hubermano menas

��Tėti,�� su�nib�dėjo ji,�� a� neturiu akių!

Jis �velniai patap�nojo mergaitei per plaukus. Vis dėlto ji pakliuvo į sp�stus.

��Kam tau akys, kai turi toki� �ypsen��� paai�kino Hansas Hubermanas.

Jis apkabino mergait�, paskui �ilto sidabro �vilgsniu dar kart� pasi�iūrėjo į paveikslėlį ir t�sė:

��Dabar T.

Kai abėcėlė buvo baigta ir gal de�imt kartų pakartota, tėtis pasilenkė prie Lizelės ir tarė:

���i�nakt pakaks?

��Dar kelis �od�ius.

Jis nepasidavė.

��Pakaks. Kai pabusi, pagrosiu akordeonu.

��A�iū, tėti.

��Labanakt,�� ir, tyliai nusijuok�s, pridūrė,�� labanakt, Saumensch.

��Labanakt, tėti.

U�gesin�s �vies�, jis atsisėdo į krėsl�. Lizelė gulėjo tamsoje atsimerkusi. Ji stebėjo �od�ius.

Draugystės kvapas

Mokymasis vyko toliau.

Kelias savaites iki vasaros po kiekvieno ko�maro prasidėdavo vidurnak�io pamoka. Lova buvo su�lapusi dar du kartus, bet Hansas Hubermanas, kaip ir pirm� kart�, i�skalbdavo paklodes ir sėsdavo prie Lizelės skaityti, pie�ti ir kartoti, k� ji i�mokusi. Vėlyv� naktį net �nab�desys aidėdavo garsiai.

Vien� antradienio popiet�, tre�i� valand�, mama liepė Lizelei susiruo�ti ir eiti su ja i�ne�ioti skalbinių. Tėtis buvo suman�s k� kita.

Įėj�s į virtuv�, tarė:

��Atleisk, mama, �iandien ji su tavimi neis.

Mama nė akių nepakėlė nuo skalbinių krep�io.

��Kas tav�s klausia, Arschloch? Eime, Lizele.

��Ji skaitys,�� pasakė tėtis ir, ry�tingai �ypsodamasis, pamerkė Lizelei.�� Su manimi. A� j� mokau. Eisime prie Amperio, kur mokydavausi groti akordeonu.

Dabar mama atkreipė į jį dėmesį.

Padėjo skalbinius ant stalo ir, sukaupusi vis� cinizm�, paklausė:

��K� tu pasakei?

��Manau, kad girdėjai, Roza.

Mama nusijuokė.

��Ir ko gi, po velnių, tu j� gali i�mokyti.

Kartoninis �ypsnys. �od�iai tarsi smūgis i� apa�ios.

��Lyg pats mokėtum skaityti, Saukerl.

Virtuvė laukė. Tėtis kirto atsakom�jį smūgį.

��Mes nune�ime tavo skalbinius.

��Tu, bjaurus...

Staiga nutilo. Pasvarstė. Kiti �od�iai liko nei�tarti.

��Grį�kit iki sutems.

��Sutemus skaityti negalėsime, mama,�� tarė Lizelė.

��K� sakei, Saumensch?

��Nieko, mama.

Tėtis �yptelėjo mergaitei:

��Knyg�, �vitrinio popieriaus, pie�tuk�,�� paliepė jis,�� ir akordeon�!�� �ūktelėjo jai įkandin.

Netrukus jie i�ėjo į Himelio gatv�, ne�ini �od�iais, muzika ir skalbiniais.

Eidami frau Diler parduotuvės link, jiedu kelis kartus atsigr�ė pa�iūrėti, ar mama dar stovi prie vartelių. Ji vis dar juos lydėjo �vilgsniu. Prisiminusi �ūktelėjo:

��Lizele, ne�k krep�į tiesiai! Nesuglam�yk skalbinių!

��Gerai, mama!

Netrukus vėl:

��Lizele, ar �iltai apsirengusi?

��K� sakei?

��Saumensch derckigs, niekada negirdi, kas tau sakoma! Ar �iltai apsirengei? Vakare gali būti �alta!

U� kampo tėtis pasilenkė u�siri�ti batų rai�telio.

��Lizele, susuk man cigaret�.

Niekas jai nesuteiktų daugiau malonumo.

I�ne�ioj� skalbinius, jiedu patraukė prie Amperio upės, kuri tekėjo per miestelį Dachau koncentracijos stovyklos link.

Per j� buvo nutiestas medinių lentelių tiltas.

Įsitais� �olėje ma�daug trisde�imt metrų nuo jo, jiedu ra�ė �od�ius ir balsu juos skaitė, o temstant Hansas u�grojo akordeonu. Ji klausėsi �velgdama į tėtį, nors t� vakar� jam grojant ne i�kart pastebėjo sutrikim� tė�io veide.

*** Tė�io veidas ***

Jis buvo tolimas ir susim�st�s, bet jokio atsakymo jame neatsispindėjo. Kol kas.

Ka�kas jame buvo pakit�. Labai nedaug.

Ji tai matė, bet suprato vėliau, kai �is tas paai�kėjo. �iūrėdama, kaip jis groja, ji ne�inojo, nė nenutuokė, kad su Hanso Hubermano akordeonu susijusi kita istorija. Vėliau ta istorija dreban�iais pe�iais ir i�siplaiks�iusiu �varku vėlyv� naktį ateis į Himelio gatv� 33. Atsine� lagamin�, knyg� ir du klausimus. Istorij�. Istorij� po istorijos. Istorij� istorijoje.

Kol kas buvo tik viena istorija, susijusi su Lizele, ir �i jai patiko. Lizelė gulėjo ilgų �olės rankų glėbyje.

Ji u�simerkė, o ausyse skambėjo melodijos.

�inoma, būdavo ir nemalonumų. Kartais tėtis j� beveik apibardavo.

��Nagi, Lizele,�� sakydavo jis,�� juk �inai �it� �odį, �inai!

Kai tik atrodydavo, kad ji jau daro pa�ang�, ka�kas būtinai imdavo strigti.

Popiet, jei oras būdavo gra�us, jiedu eidavo prie Amperio. Orui subjurus sėdėdavo pusrūsyje. Ties� sakant, dėl mamos. I� prad�ių jiedu mėgino mokytis virtuvėje, bet ten nebuvo s�lygų.

��Roza,�� kart� ramiai pasakė tėtis, nutraukdamas įprast� jos �nek�,�� ar galėtum padaryti paslaug�?

Ji �vilgtelėjo į jį, stovėdama prie krosnies.

��Koki�?

��Pra�au, maldauju�� nors penkioms minutėms malonėk u�si�iaupti.

Galima įsivaizduoti, kaip ji į tai reagavo.

Viskas baigėsi tuo, kad jiedu nulipo į pusrūsį.

Ten �viesos nebuvo, todėl teko pasi�viesti �ibaline lempa, taigi mokykloje ir namie, prie upės ir pusrūsyje, geresnėmis dienomis ir prastesnėmis Lizelė pama�u mokėsi skaityti ir ra�yti.

��Netrukus u�simerkusi galėsi skaityti t� siaubing� kapų knyg�,�� kalbėjo tėtis.

��Ir i�truksiu i� tos ma�vaikių klasės.

Ji tai pasakė rūs�iai, kaip savininkė.

Per vien� i� pusrūsio pamokų tėtis sumanė apsieiti be �vitrinio popieriaus (�is spar�iai ėjo į pabaig�) ir paėmė teptuk�. Prabangos Hubermanų namuose nebuvo, ta�iau da�ų buvo daugiau negu reikia, ir jie labai pravertė Lizelei mokyti. Tėtis pasakydavo �odį, o mergaitė turėdavo jį i�tarti paraid�iui ir, jeigu raides įvardydavo teisingai, teptuku u�ra�yti ant sienos. Po mėnesio sien� teko perda�yti�� atversti nauj� mūrinį puslapį.

Vakarais, po pusrūsio pamokos tupėdama vonioje, Lizelė klausydavosi vis tų pa�ių kalbų i� virtuvės.

��Tu dvoki cigaretėmis ir �ibalu,�� mama priekai�taudavo Hansui. Sėdėdama vandenyje, ji prisimindavo kvap�, įsigėrusį į tė�io drabu�ius. Draugystės kvap�. Pati juo irgi buvo prakvipusi. Uostydavo savo rankas ir, sėdėdama vėstan�iame vandenyje, �ypsodavosi.

Mu�tynių mokykloje nugalėtoja

1939-ųjų vasara ėjo skubėdama, o gal skubėjo Lizelė. Su Rud�iu ir kitais Himelio gatvės vaikais ji �aisdavo futbol� (�itaip jie leisdavo laisvalaikį i�tisus metus), su mama po miestelį i�ne�iodavo skalbinius ir skaitė �od�ius. Atrodė, kad vasara baigėsi vos prasidėjusi.

*** 1939-ųjų rugsėjis ir spalis ***

1. Prasideda Antrasis pasaulinis karas.

2. Lizelė Meminger tampa mu�tynių mokykloje nugalėtoja.

Molchinge buvo vėsi diena, kai prasidėjo karas ir padidėjo mano darbų krūvis.

Apie jį kalbėjo visas pasaulis.

Laikra��ių antra�tės juo mėgavosi.

Per Vokietijos radij� griaudėjo fiurerio balsas. Mes nepasiduosime. Mes nesiilsėsime. Mes nugalėsime. Mūsų metas atėjo.

Vokietija u�ėmė Lenkij�, ir �monės visur būriavosi pasiklausyti naujienų. Miuncheno gatvė, kaip kiekviena pagrindinė gatvė Vokietijoje, gyveno karu. Jo kvapu, balsu. Prie� kelias dienas skelbimu ant sienos prasidėjo produktų normavimas, dabar jis tapo tikrove. Anglija ir Prancūzija paskelbė kar� Vokietijai. Pasinaudosiu Hanso Hubermano �od�iais.

Smagumas prasideda.

Karo prad�ios dien� tėtis kaip ty�ia turėjo darbo. Pakeliui į namus jis rado i�mest� laikra�tį ir, u�uot įspraud�s jį tarp da�ų skardinių ve�imėlyje, sulankstė ir įsiki�o po mar�kiniais. Kol atėjo iki namų, spaustuvės da�ai nuo prakaito įsigėr� į krūtinės od�. Laikra�tis atsidūrė ant stalo, bet liko ir ant krūtinės. Kaip tatuiruotė. Prasisagst�s mar�kinius, tėtis j� ap�iūrinėjo blankioje virtuvės �viesoje.

��Apie k� ra�o?�� paklausė Lizelė, �vilg�iodama tai į juodus kontūrus tė�io odoje, tai į laikra�tį.

��HITLERIS U�IMA LENKIJ�,�� atsakė Hansas Hubermanas ir, susmuk�s į krėsl�, be jokio patriotizmo tyliai pridūrė,�� Deutschland uber alles.

Ir vėl ta pati�� akordeoninė�� veido i�rai�ka.

Taip prasidėjo vienas karas.

Kitas karas netrukus prasidėjo Lizelei.

Nepraėjus nė mėnesiui nuo mokslo metų prad�ios, ji buvo perkelta mokytis su bendraam�iais. Ne todėl, kad būtų i�mokusi geriau skaityti. Nepaisant pa�angos, skaityti jai vis dar buvo sunku. Sakiniai atrodė padriki. �od�iai j� mulkindavo. Ji buvo perkelta grei�iau todėl, kad �emesnėje klasėje ėmė trukdyti. Atsakinėdavo į kitiems vaikams u�duodamus klausimus, �ūkaudavo. Kartais j� i�varydavo į koridorių, ir ji gaudavo Watschen (tariama �varchen�).

*** Apibrė�tis ***

Watschen = lupti.

Mokytoja, kuri, ties� sakant, buvo vienuolė, liepė jai pereiti į kit� klasės pus� ir sėdėti ten u�si�iaupus. I� kito klasės galo jai pamojo Rudis. Slopindama �ypsen�, Lizelė irgi pamojo.

Namie su tė�iu ji toliau skaitė �Duobkasio vadov��. �od�ius, kurių nesuprasdavo, apibraukdavo pie�tuku ir kit� dien� ai�kindavosi pusrūsyje. Ji manė, kad to pakanka. Ta�iau klydo.

Apie lapkri�io prad�i� mokykloje buvo tikrinama mokinių padaryta pa�anga. Buvo tikrinama ir skaitymo pa�anga. Kiekvienas mokinys turėjo atsistoj�s prie� klas� perskaityti mokytojos nurodyt� i�trauk�. Buvo �altas saulėtas rytas. Vaikai markstėsi. Negailesting�ja pjovėja pravard�iuojam� seserį Marij� gaubė �viesos aureolė. (Beje, man patinka �is �monių sugalvotas palyginimas su negailesting�ja pjovėja. Ypa� dalgis. Jis mane linksmina.)

Saulės nutviekstoje klasėje ji kvietė mokinius ne i� eilės:

��Valdhaimas, Lėmanas, �taineris.

Visi skaitė prie� klas�, kas kaip mokėjo. Rudis perskaitė labai gerai.

Lizelė vis� pamok� sėdėjo apimta nekantraus laukimo ir kankinamos baimės. Ji tro�ko i�bandyti savo jėgas, galiausiai i�siai�kinti, kaip jai sekasi mokytis. Ar ji sugeba k� nors? Ar bent i� tolo gali lygintis su Rud�iu ir kitais?

Kai tik sesuo Marija paimdavo klasės �urnal�, Lizelė jausdavo, kaip susivij� virve nervai ver�ia �onus. Tas jausmas prasidėjo pilve, bet pama�u kilo auk�tyn. Atrodė, kad netrukus stora virvė apsivynios apie kakl�.

Baigus skaityti Tomiui Miuleriui (jis perskaitė i�trauk� labai vidutini�kai), Lizelė apsidairė. Skaitė visi. Tik ji liko neskai�iusi.

��Labai gerai,�� linktelėjo sesuo Marija, atid�iai patikrinusi pavardes �urnale,�� skaitė visi.

K�?

��Ne!

�ūktelėjimas, galima sakyti, pa�oko klasės gale. Kartu su juo stryktelėjo berniūk�tis citrinų spalvos plaukais, kaulėtais keliais atsitrenkdamas į suolo apa�i�. Pakėl�s rank�, pridūrė:

��Tikriausiai pamir�ote Lizel�, sese Marija.

Seseriai Marijai tai nepadarė įspūd�io.

Trinktelėjusi �urnal� ant stalo ji atsiduso ir nevilties kupinu �vilgsniu įsistebeilijo į Rudį. Kodėl, kodėl jai reikia k�sti Rudį �tainerį? Nejaugi jis negali patylėti? Kodėl, Dieve, kodėl?

��Ne, Rudi,�� galiausiai tarė ji, palinkdama visu kūnu ir atki�dama i�si�okusį savo pilvuk�,�� manau, kad Lizelei bus per sunku. Ji man paskaitys vėliau,�� pridūrė �vilgtelėjusi į mergait� ir laukdama jos pritarimo.

Lizelė kostelėjo ir ramiai, neslėpdama atkaklumo, tarė:

��Galiu skaityti dabar, sese Marija.

Klasė stebėjo tylėdama. Vienas kitas prunk�telėjo.

Sesuo Marija pritrūko kantrybės.

��Ne, negali!.. K� tu darai?

Lizelė jau stojosi ir i� prad�ių pama�u, paskui vis grei�iau ėjo, kad atsistotų prie� klas�. Paėmusi knyg�, atsivertė pirm� pasitaikiusį puslapį.

��Gerai,�� tarė sesuo Marija,�� skaityk, jeigu nori.

��Gerai, sese.

Paskubomis �vilgtelėjusi į Rudį, Lizelė nuleido akis ir įsi�iūrėjo į puslapį.

Dar kart� pakėlus akis nuo knygos jai ėmė atrodyti, kad klasė tįsta ir traukiasi, o vaikų veidai ima lietis. Akimirksniu susitvard�iusi, stengėsi įsivaizduoti, kaip ji triumfuoja, be klaidų, kuo skland�iausiai perskai�iusi vis� puslapį.

*** Esminis �odis ***

įsivaizduoti

��Pradėk, Lizele!�� Rudis nutraukė tyl�.

Knygų vagilė vėl įsi�iūrėjo į �od�ius.

Pradėk. �įkart Rudis paragino j� tik lūpomis. Pradėk, Lizele.

�irdis ėmė plakti garsiau. Sakiniai susiliejo.

Staiga jai ėmė atrodyti, kad puslapis prira�ytas ka�kokių nesuprantamos kalbos �od�ių, o dar akys pritvinko a�arų. �od�ių ji visai nebematė.

Ir saulė. Ta siaubinga saulė. Pro lang� jį plieskė tiesiai ant bejėgės mergaitės tarsi �aukte �auktų:

��Knyg� pavogei, o skaityti nemoki!

Staiga ji sugalvojo i�eitį.

Por� kartų giliai įkvėpusi, ji ėmė skaityti, bet ne i� knygos, kuri� laikė rankose. I� �Duobkasio vadovo�. Tre�i� skyrių�� �Jei sninga�. Įsiminė jį tė�iui skaitant.

��Jei sninga,�� pradėjo ji,�� reikia kasti tinkamu kastuvu. Netingėkite i�kasti kuo giliau. Kampuose nepalikite nei�kastų �emių.

Dar kart� giliai įkvėpė ir �skaitė� toliau:

���inoma, būtų papras�iau palaukti, kol dien� �emė at�ils...

Gana.

Knyga buvo i�plė�ta i� jos rankų, o jai liepta:

��Lizele, į koridorių.

Ji gavo truputį Watschen. Tarp sesers Marijos kir�ių girdėjo juok� i� klasės. Visi tie susiliej� veidai. Juokiasi i�si�iep�, nutvieksti saulės. Visi, i�skyrus Rudį.

Per pertrauk� i� jos ty�iojosi. Prie jos su knyga priėjo Liudvigas �maiklas.

��Ei, Lizele, kas �ia per �odis? Gal gali man padėti? Perskaityk,�� paerzino ir patenkintas savimi nusijuokė.�� Dumkopf, nemok�a.

Vir� mergaitės kaupėsi dideli, sunkūs debesys. Matydami, kaip ji nir�ta, ėmė �aipytis visi.

��Neklausyk jų,�� patarė Rudis.

��Lengva tau kalbėti. Tav�s nevadina nemok�a.

Baigiantis pertraukai, paty�ių skai�ius pasiekė rib�. Paskutinės mergaitė nebeatlaikė. �maiklas dar kart� prikibo:

��Nagi, Lizele,�� ky�telėjo jai knyg� po nosimi,�� ar negalėtum man padėti?

Ir Lizelė jam nepagailėjo pagalbos.

Ji atsistojo, paėmė i� jo knyg�, o kai jis nusisuko, kad ka�kam �yptelėtų per petį, metė j� �alin ir i� visų jėgų spyrė �maiklui į tarpkojį.

Taigi tikriausiai įsivaizduojate, kad Liudvigas �maiklas susirietė, o griūdamas gavo dar ir per ausį. Jam pargriuvus, mergaitė įsiutusi �oko ant jo ir ėmė jį tal�yti. Jo oda buvo �ilta ir �velni. Jos krumpliai ir nagai, kad ir ma�i, buvo siaubingai kieti.

��Tu, Saukerl.

Atrodė, kad vien balsu jį sudraskytų.

��Tu, Arschloch. Gal galėtum padėti man perskaityti �odį �Arschloch�?

O, kaip vienas u� kito kliūdami danguje grumdėsi debesys.

Did�iuliai nutuk� debesys.

Tamsūs ir putlūs.

Vienas su kitu susidurdami. Atsipra�inėdami. Ie�kodami laisvos vietos.

Greitai, kaip visada, mu�tynės pritraukė daugiau vaikų. Aplinkui vis tir�tėjo rankų ir kojų, �ūksnių ir raginimų mai�alynė. Visi �iūrėjo, kaip Lizelė Meminger lupa Liudvig� �maikl� taip, kad �is prisimintų vis� gyvenim�.

��Jėzau, Marija ir Juozapai!�� spygtelėjo ka�kuri mergaitė.�� Ji gi u�mu� jį!

Lizelė jo neu�mu�ė.

Nors nedaug trūko.

J� sustabdė tik trūk�iojantis ir graud�iai besi�ypsantis Tomio Miulerio veidas. Vis dar įtū�usiai Lizelei jo �ypsena pasirodė tokia kvaila, kad pri�okusi puolė lupti ir jį.

��K� tu darai?!�� suink�tė Tomis, ir tik po tre�io ar ketvirto smūgio, kai jam i� nosies pliūptelėjo kraujas, ji liovėsi.

Ji klūpojo �nopuodama ir klausėsi dejonių, sklindan�ių i� po jos. Ap�velgusi i� kairės ir de�inės j� supan�ius veidus, parei�kė:

��A� ne nemok�a.

Niekas nebesigin�ijo.

Sesuo Marija pamatė, kas nutiko Liudvigui �maiklui, tik tada, kai visi vėl susispietė į būrį ir mu�tynės vėl prasidėjo. Dabar susipe�ė Rudis �taineris su tais, kurie jam labiausiai nekėlė pasitikėjimo. Jie visada vieni kitų nemėgo.

��Rankas,�� ji paliepė berniukams, bet visų rankos buvo �varios.

��Neįtikėtina,�� sumurmėjo sesuo Marija,�� negali būti, nes kai Lizelė i�tiesė sav�sias, jos, ai�ku, visos buvo i�tepliotos d�iūvan�iu Liudvigo �maiklo krauju.

��Į koridorių,�� antr� kart� t� pa�i� dien� sukomandavo sesuo. I� tikrųjų antr� kart� t� pa�i� valand�.

�įkart ji gavo daug Watschen. Ne taip, kaip paprastai. Tai buvo didysis koridoriaus Watschen, lazdos kir�iai pylėsi vienas po kito, Lizelė gavo jų tiek, kad vis� savait� negalėjo atsisėsti. Klasėje niekas nebesijuokė. Klausėsi i�sigand� ir tylūs.

Po pamokų Lizelė ėjo su Rud�iu ir jo broliais namo. Netoli Himelio gatvės prisiminusi visas savo negandas�� nenusisekusį �Duobkasio vadovo� atpasakojim�, prarastus artimuosius, nakties ko�marus, patirt� pa�eminim�,�� ji pajuto nebepakeliam� kan�i� ir, susigū�usi �alikelėje, pravirko. Dėl visko.

Rudis stovėjo greta ir �iūrėjo.

Lietus smarkėjo.

Kurtas �taineris �ūktelėjo juos eiti, bet nei vienas, nei kitas nė nekrustelėjo. Merkiant lietui, viena tupėjo apimta skausmo, kitas stovėjo �alia ir laukė.

��Kodėl jis turėjo mirti?�� klausė ji, ta�iau Rudis tik stovėjo tylėdamas.

Kai ji galiausiai aprimusi prisivertė atsistoti, jis apkabino j� draugi�kai, ir abu nuėjo toliau. Bu�inio nereikėjo. Nė neu�siminė apie jį. Tikrai galima Rudį įsimylėti.

Tik nespirk į tarpkojį.

�tai apie k� jis galvojo, bet Lizelei nesakė. Prisipa�ino tik po ketverių metų.

Kol kas pliaupiant lietui Rudis su Lizele pama�u ėjo namo į Himelio gatv�.

Keistuolis, kadaise suodinas nugalėj�s pasaulį.

Knygų vagilė, neturinti �od�ių.

Ta�iau galiu jus patikinti, kad �od�iai jau buvo pakeliui, o kai atėjo, Lizelė apkabino juos rankomis tarsi debesis, ir jie suskambo joje kaip lietus.

ANTRA DALIS

 Abejingumas

apie

tamsos mergaitꠗ cigare�ių d�iaugsm��� skalbinių i�ne�iotoj��� neatsakytus lai�kus�� Hitlerio gimimo dien��� tyr� voki�k� prakait��� vagystės vartus�� ugnies knyg�

Cigare�ių d�iaugsmas

1939-ųjų pabaigoje Lizelė buvo jau puikiai prisitaikiusi prie gyvenimo Molchinge. Ji vis dar sapnuodavo ko�marus ir ilgėdavosi mamos, bet patirdavo ir d�iaugsmų.

Ji mylėjo tėtį Hans� Huberman� ir net nauj�j� mam�, nors �i bardavosi, plūsdavosi ir skaudindavo j�. Mylėjo geriausi� savo draug� Rudį �tainerį ir kartu jo nekentė, bet tai visai normalu. Nepaisant ano gėdingo atsitikimo klasėje, j� d�iugino tai, kad, i�mokusi paken�iamai skaityti ir ra�yti, priartėjo prie to, kad netrukus mokės gerai skaityti ir ra�yti. Visa tai teikė �iokio tokio pasitenkinimo, ir trūko labai nedaug, kad Lizel� būtų galima vadinti laiminga.

*** Pagrindas jaustis laimingai ***

1. Perskaitytas �Duobkasio vadovas�.

2. Nebereikės k�sti sesers Marijos pyk�io.

3. Dvi knygos, gautos dovanų per Kalėdas.

Gruod�io 17-oji.

T� dien� ji prisiminė gerai, nes buvo likusi lygiai savaitė iki Kalėdų.

Naktį kaip paprastai mergaitės mieg� sutrikdė ko�maras, i� kurio j� pa�adino Hansas Hubermanas. Apkabin�s j�, i�mu�t� prakaito, su�nib�dėjo:

��Traukinys?

Lizelė linktelėjo:

��Traukinys.

Ji vis dar duso i� i�g�s�io, o kai nurimo, abu sėdo skaityti vienuolikt� �Duobkasio vadovo� skyrių. Kai baigė, buvo jau po trijų. Liko perskaityti paskutinį skyrių �Pagarba kapinėms�. I� nuovargio paburkusiomis akimis ir tvinksin�iais smilkiniais, tikėdamasis nors truputėlį numigti, tėtis u�vertė knyg�. Bet kur tau.

Nepraėjus nė minutei, kai u�geso �viesa, Lizelė tamsoje su�nib�dėjo:

��Tėti.

Jis tik suniurnėjo.

��Tėti, tu nemiegi?

��Ja.

Ji pasirėmė alkūne.

��Ar galėtume baigti skaityti?

Giliai atsidus�s, tėtis pasikasė smilkinį ir u�degė �vies�. Atvert�s knyg�, ėmė skaityti toliau.

��Dvyliktas skyrius. �Pagarba kapinėms�.

Jie skaitė iki pary�ių, apibraukinėjo ir u�ra�inėjo mergaitei nesuprantamus �od�ius, vertė puslapį po puslapio dienai brėk�tant. Pasiduodamas akių per�uliui ir galvos sunkumui, keliskart tėtis vos neu�migo, bet Lizelė jį vis ragino skaityti toliau. Ji nebuvo nei savanaudė, nei pyko ant jo. Jai tik būtinai reikėjo u�kopti į �į kaln�.

Kai tamsa u� lango ėmė �viesėti, knyga galiausiai buvo baigta. Paskutinė pastraipa skambėjo taip:

Mes, Bajerno kapinių asociacijos darbuotojai, tikimės, kad duobkasių darbo ypatumus, saugumo priemones ir pareigas apra�ėme i�samiai ir įdomiai. Linkime jums sėkmingai darbuotis laidojimo baruose, ir tikimės, kad �i knyga jums padės.

U�vert� knyg�, jiedu paskersakiavo vienas į kit�.

��Tai perskaitėme, k�?�� paklausė tėtis.

Pusiau susisupusi į antklod�, įdėmiai �iūrėdama į Juod�j� knyg� su sidabriniu u�ra�u rankoje, Lizelė linktelėjo. Ankstyv� ryt� i�tro�kusi ir alkana, ji jautė nuovargį, kuris apima įveikus ne tik labai svarbų darb�, bet ir naktį, trukd�iusia j� u�baigti.

Sugniau��s kum��ius, stipriai u�simerk� lėtai pasir��ė. I�au�o rytas, taip ir nei�drįs�s prapliupti lietumi. Abu atsikėlė ir nuėjo į virtuv�. Pro ap�alusį lang� pama�u ry�kėjo rausvos �viesos dry�iai ant apsnigtų Himelio gatvės stogų.

���iūrėk, kokios spalvos,�� tarė tėtis.

Negali nepatikti �mogus, kuris ne tik pastebi spalvas, bet ir nevengia apie jas kalbėti.

Lizelė vis dar turėjo knyg�. Ji tvir�iau j� suspaudė, kai sniegas nusida�ė oran�iniais atspind�iais. Ant vieno namo stogo ji i�vydo ma�� berniuk�, kuris sėdėjo ir �velgė į dangų.

��Jis buvo vardu Verneris,�� tarė ji.

�od�iai i�sprūdo visai neju�ia.

��Taip,�� atitarė tėtis.

Mokykloje patikrinimų nebebuvo, bet pama�u vis labiau pasitikėdama savimi ir norėdama įsitikinti, ar moka skland�iai skaityti, vien� ryt� Lizelė paėmė pirm� pasitaikiusi;) knyg� ir prie� klas� perskaitė i� jos. Visi �od�iai jai buvo perskaitomi, ta�iau skaitė ji vis dar gerokai lė�iau negu bendraklasiai. Ji suprato, kad kur kas lengviau būti arti to, negu jau būti tai pasiekus. Tai u�ims dar daug laiko.

Kart� j� apniko pagunda pavogti vien� i� klasėje saugomų knygų, ta�iau, atvirai kalbant, pagalvojusi apie tai, kad sesuo Marija vėl įkrės Watschen koridoriuje, tokios minties atsisakė. Be to, mokyklos knygų imti ji ir nenorėjo. Matyt, nuo jų buvo atbaid�s anas gėdingas atsitikimas lapkritį, nors Lizelė tuo abejojo. Tos knygos jai buvo neįdomios, ir tiek.

Klasėje ji neplepėdavo.

Beveik nebesidairydavo į �alis.

Atėjus �iemai, savo nuotaikų sesuo Marija ant jos nebeliedavo. Dabar jau Lizelė �iūrėdavo, kaip kiti mokiniai �ingsniuoja į koridorių atsiimti pelnytos bausmės. Klausytis, kaip u� durų ken�ia kiti, jai nebuvo itin malonu, ta�iau tai, kad lupa ne j�, o kit�, būdavo jei ne paguoda, tai bent palengvėjimas.

Atsisveikindama prie� trumpas Weihnachten atostogas, Lizelė net įstengė palinkėti seseriai Marijai linksmų Kalėdų. �inodama, kad Hubermanai skursta, o gr��inti skolas ir mokėti nuom� turi da�niau, nei gauna pinigų, jokių dovanų ji nesitikėjo, nebent gardesnio valgio, todėl Kū�ių vakar� labai nustebo, kai, grį�usi i� ba�ny�ios su mama, tė�iu, Hansu jaunesniuoju ir Trude po vidurnak�io pamaldų, po Kalėdų eglute rado dovanėl�, suvyniot� į laikra�tį.

��Nuo �ventojo Mikalojaus,�� tarė tėtis, bet mergaitė nepatikėjo.

Net nenusivilkusi apsnigto paltuko, ji apkabino abu savo globėjus.

Nuvyniojusi laikra�tį, rado dvi knygeles. Pirmosios, kuri vadinosi ��uo, vardu Faustas�, autorius buvo Matėjus Otlebergas. T� knygel� ji perskaitys i� viso trylika kartų. Dvide�imt puslapių perskaitė t� patį Kū�ių vakar� prie virtuvės stalo, kol tėtis su Hansu jaunesniuoju gin�ijosi dėl ka�ko, ko ji nesuprato, ka�ko, kas vadinama politika.

Vėliau abu su tė�iu j� skaitė ir lovoje, senu papratimu apibraukdami ne�inomus �od�ius ir juos u�ra�ydami. Knygoje ��uo, vardu Faustas� buvo paveikslėlių�� gra�iai i�vingiuotų linijų su kilpelėmis ir �lyk��iai apsiseilėjusio kalban�io Vokie�ių Aviganio karikatūrų.

Antroji knygelė, kurios pavadinimas ��vyturys�, buvo para�yta Ingridos Ripin�tein, moters. �i knyga buvo truputį storesnė, taigi Lizelė perskaitė j� tik devynis kartus ir, baigdama �ios gausius skaitinius, ėmė skaityti vis grei�iau ir grei�iau.

Nuo Kalėdų praslinko kelios dienos, bet Lizelei nedavė ramybės vienas klausimas. Visi trys virtuvėje valgė. �iūrėdama, kaip �irnių sriuba �auk�tais keliauja į mamos burn�, ji nutarė kreiptis į tėtį.

��Man reikia kai k� su�inoti.

I� prad�ių nė vienas neatsiliepė.

��Ir k� gi?�� susidomėjo mama pusiau pilna burna.

��Įdomu, kur jūs gavote pinigų mano knygoms?

Tėtis �yptelėjo į �auk�t�.

��Tikrai įdomu?

��Ai�ku.

I�sitrauk�s i� ki�enės tabako liku�ius, tėtis ėmė sukti cigaret�. Lizelė nekantravo.

��Tai pasakysite man galų gale?

Tėtis nusijuokė.

��Bet a� gi sakau tau, vaikeli.

U�baig�s sukti cigaret�, numetė j� ant stalo ir ėmėsi kitos.

���tai �itaip.

Kaip tik tuo metu �vangtelėjusi �auk�tu mama baigė valgyti ir, nuslopinusi riauktelėjim�, paai�kino:

��Tikras Saukerl. �inai, k� jis padarė? Ogi privyniojo tų dvokian�ių cigare�ių ir turguje apsikeitė su ka�kokiu �igonu.

��A�tuonias cigaretes u� knyg�,�� patikslino tėtis, pergalingai įsik�sdamas cigaret�.

Prisidegė j� ir u�sirūk�s pridūrė:

��Telaimina Dievas cigaretes, ar ne, mama?

Mama tik dėbtelėjo į jį pasibjaurėjimo kupinu �vilgsniu, palydėdama jį įprastine porcija i� savo �odyno:

��Saukerl.

Lizelė su tė�iu mirktelėjo vienas kitam ir baigė valgyti sriub�. �alia kaip visada buvo pasidėjusi vien� i� knygų. Atsakymu ji liko visai patenkinta. Kas dar galėtų pasigirti i�silavinim� gav�s u� cigaretes.

Kita vertus, mama ėmė priekai�tauti, kad, jei Hansas Hubermanas būtų bent �io to vertas, tai nors truputį tabako būtų paaukoj�s naujai suknelei, kurios jai verkiant reikia, arba geresniems batams.

��Bet ne...�� bėrė �od�ius į plovykl�.�� Jei man ko reikia, tai ver�iau visk� surūkys ir dar i� kaimyno papra�ys, argi ne?

Po kelių dienų vakare tėtis parne�ė į namus dė�ut� kiau�inių.

��Atleisk, mama,�� tarė dėdamas j� ant stalo,�� batų negavau.

Mama nesupyko.

Kepdama kiau�inien�, ji net ka�k� tyliai niūniavo ir vos neprisvilino vakarienės. Matyt, net ir cigaretės gali teikti daug d�iaugsmo. Tai buvo laimingos dienos Hubermanų namuose.

Po kelių savai�ių jos baigėsi.

Skalbinių i�ne�iotoj�

Nesėkmės prasidėjo nuo skalbimo, ir jų spar�iai daugėjo.

Vien� dien� Roza su Lizele vaik��iojo po Molching�, i�ne�iodamos �varius skalbinius. U�ėjusios pas Ernst� Fogelį su�inojo, kad jis nebei�gali naudotis jų paslaugomis.

��Tokie laikai,�� atsipra�inėjo jis,�� k� ir sakyti. Darosi vis sunkiau. Karas ver�ia susiver�ti dir�us.

�vilgtelėj�s į mergait�, pridūrė:

��Tikriausiai gaunate pa�alp� ma�ylei i�laikyti?

Lizelės nusivylimui, mama neteko �ado.

�alia jos stovėjo tu��ias skalbinių krep�ys.

Eime, Lizele.

Ji nepasakė. Tik �iurk��iai stumtelėjo ranka.

Fogelis ka�k� �ūktelėjo nuo slenks�io. Jis buvo gal penkių pėdų ir devynių colių ūgio, ant kaktos bejėgi�kai kadaravo riebaluoti i�retėj� plaukai.

��Atleiskite man, frau Huberman!

Lizelė jam pamojavo.

Jis jai taip pat pamojo.

Mama subarė:

��Eime grei�iau. Nemojuok tam Arschloch.

Vakare, maudydama Lizel�, mama �iūravo j� kempine ypa� smarkiai, vis� laik� burbėdama ant to Saukerl Fogelio ir vis jį pamėgd�iodama:

��Tikriausiai gaunate pa�alp� u� mergait�...

�iūruodama nuog� mergaitės krūtin�, plūdosi:

��K� a� u� tave, Saumensch, gaunu. Argi i� tav�s praturtėsi.

Lizelė sėdėjo ir visa tai kentė.

Ne vėliau kaip po savaitės Roza atsitempė j� į virtuv�.

��Tai va, Lizele,�� pradėjo, sodindama mergait� prie stalo.�� �aisti futbol� gatvėje laiko tu turi daug, tai galėtum ir namie būti naudinga. Kad būtų įvairiau.

Nuleidusi galv�, Lizelė spoksojo į savo rankas.

��Kuo, mama?

��Nuo �iol tu vietoj man�s surinksi ir i�ne�iosi skalbinius. Tau tie turtuoliai darbo neatsakys. Jei klaustų, kur a�, pasakyk, kad sergu. Tik �iūrėk, kad kalbėdama su jais atrodytum liūdna. Tu liesa, i�bly�kusi, tav�s jie pasigailės.

��Ponas Fogelis nepasigailėjo.

��Na, kiti gal pasigailės,�� atsakė ji ai�kiai susijaudinusi.�� Nesigin�yk.

��Gerai, mama.

Akimirk� atrodė, kad mama ims guosti, paglostys petį.

Nieko pana�aus.

Roza atsistojo, stvėrė medinį �auk�t� ir paki�o Lizelei po nosimi. Jos supratimu, be jo neapsieisi.

��Pasiimk krep�į, �iūrėk, kad u�eitum į kiekvienus namus, o paskui�� i� karto namo ir su pinigais, net jei beveik nieko neduotų. Jokių vaik��iojimų pas tėtį, jei galiausiai kur nors dirbtų. Jokių slampinėjimų su tuo Rud�iu �taineriu, Saukerl vaiki��ių. Tiesiai namo.

��Gerai, mama.

��Krep�į laikyk taip, kaip reikia. Nemataruok, nemėtyk, nemaigyk ir nene�k persimetusi per petį.

��Gerai, mama.

��Gerai, mama.

Roza Huberman labai mėgo pamėgd�ioti.

���iūrėk man, Saumensch. Su�inosiu, kad neklausai, �inai, kas bus?

��Taip, mama.

Tie du �od�iai paprastai padėdavo i�sigelbėti, tik būtinai reikėdavo padaryti, kas liepta. Taigi nuo tos dienos Lizelė i� varg�ų gatvelės ėmė vaik��ioti pas turtuolius, paimdavo i� jų ne�varius skalbinius ir atiduodavo i�skalbtus. I� prad�ių po Molching� ji vaik��iojo viena, ir tai jai patiko. Pirm� kart� i�ėjusi su krep�iu sukdama į Miuncheno gatv� ji taip smarkiai juo mostelėjo, kad vos neapsuko ratu. I�sigandusi tuoj pat patikrino. Laimė, skalbiniai nesusiglam�ė. Jokių rauk�lelių. Nusi�ypsojusi prisiekė sau krep�iu daugiau nemosuoti.

Darbas Lizelei patiko. Pinigų u� jį negaudavo, bet jai nereikėdavo sėdėti namie, o vaik��ioti po gatves be mamos buvo tikras rojus. Jokio baksnojimo pir�tais, jokių keiksnojimų. Ir praeiviai nebespoksojo kaip anks�iau, kai mama bardavo j�, netinkamai ne�an�i� krep�į. Ramybė.

O ir �monės ėmė jai patikti:

� Pfafelhiurveriai, ap�iūrinėjantys drabu�ius ir kartojantys: Ja, ja, sehr gut, sehr gut. Lizelei atrodė, kad jie visk� daro po du kartus.

� Kilmingoji Helena �mit, paduodanti pinigus artrito i�sukinėtais pir�tais.

� Vaingartneriai, kurių katinas su u�sirietusiais ūsais visada kartu su jais prieidavo prie durų. Ma�asis Gebelsas�� toks buvo jo vardas de�iniosios Hitlerio rankos garbei.

� Ir frau Herman, mero �mona papurusiais plaukais, virpanti �altame prieangyje. Visada tyli. Visada viena. Nebyli.

Kartais drauge eidavo Rudis.

��Kiek �ia turi pinigų?�� kart� paklausė jis.

Temo. Pro parduotuv� jiedu jau suko į Himelio gatv�.

��Pa�įsti frau Diler, taip? Sako, ji turi paslėpusi ledinukų, ir kaina visi�kai prieinama...

��Net negalvok apie tai.

Lizelė, kaip visuomet, pinigus laikė tvirtai sugniau�usi.

��Tau gerai, tau negresia susidurti su mano mama.

Rudis gū�telėjo pe�iais.

��Pabandyti vertėjo.

Sausio viduryje mokykloje buvo mokoma ra�yti lai�kus. I�mok�s pagrindines taisykles, kiekvienas mokinys turėjo para�yti po du lai�kus, vien��� draugui, kit��� kuriam nors kitos klasės mokiniui.

Rud�io lai�kas Lizelei buvo toks:

Mieloji Saumensch,

ar vis dar taip pat blogai �aidi futbol�, kaip �aidei paskutinį kart�? Tikiuosi, kad taip. Vadinasi, a� ir vėl tave pralenksiu, kaip D�esis Ovensas per Olimpiad�...

Radusi jį, sesuo Marija labai maloniai Rud�io paklausė.

*** Sesers Marijos pasiūlymas ***

Gal norėtumėte apsilankyti koridoriuje, ponaiti �taineri?

Nereikia nė sakyti, kad Rudis atsakė neigiamai, lai�k� suplė�ė ir pradėjo ra�yti i� naujo. �įkart ra�ė mergaitei, vardu Lizelė, teiraudamasis apie mėgstamiausius jos pomėgius.

Namų darbams baigdama ra�yti lai�k� Lizelė pamanė, kad ra�yti Rud�iui ar kitam kuriam Saukerl būtų tiesiog kvaila. Lai�kas būtų beprasmi�kas. Ji sumanė pasitarti su tė�iu, kuris tuo metu pusrūsyje vėl da�ė sien�.

Jis atsigr�ė, visas prakvip�s da�ais.

��Was wuistz?�� paklausė �iurk��iausia voki�ka tartimi, kokia tik galima kalbėti, bet labai �iltai.�� Aha, k�?

��Ar galė�iau para�yti lai�k� mamai?

Pauzė.

��O kam tau jai ra�yti? Juk ir taip tau kasdien tenka j� pak�sti,�� gudriai nusi�ypsojo tėtis.�� Ar dar negana?

��Ne tai mamai.

��O.

Tėtis vėl nusigr�ė į sien� ir ėmėsi pradėto darbo.

��Na, galbūt. Galėtum nusiųsti tai... kuo ji vardu? Tai i� globos skyriaus, kuri �ia atve�ė tave ir kelis kartus buvo tav�s aplankyti.

��Frau Heinrich.

��Teisingai. Nusiųsk lai�k� jai. Galbūt ji galės persiųsti tavo mamai.

Jau tada Lizelė pajuto, kad jis kalba neįtikinamai, tarsi nuo jos ka�k� slėptų. Trump� laik� atva�iavusi frau Heinrich taip pat apie mam� net neu�siminė.

Ta�iau nieko neklausinėdama ir vydama �alin blog� nuojaut�, Lizelė sėdo ra�yti mamai. Ji prira�ė �e�is juodra��ius, dirbo tris valandas, kol lai�kas galop tapo tobulas. Papasakojo mamai apie Molching�, tėtį ir jo akordeon�, savoti�k�, bet nuo�irdų Rud�io �tainerio būd� ir i�naudotoji�k� Rozos Huberman charakterį. Ji ra�ė, kaip did�iuojasi savimi, pramokusia skaityti ir ra�yti. Kit� dien� virtuvės stal�iuje susirado pa�to �enkl� ir prie frau Diler parduotuvės įmetė į dė�� lai�kams. Prasidėjo laukimas.

Ra�ydama mamai, t� vakar� ji nugirdo Hanso ir Rozos pokalbį virtuvėje.

��Kas jai �ovė į galv� para�yti savo motinai?�� kalbėjo mama neįtikėtinai ramiai, su u�uojauta.

Nesunku įsivaizduoti, kad mergaitė labai sunerimo. Ver�iau jie gin�ytųsi. Suaugusiųjų �nab�desiai pasitikėjimo nekelia.

��Ji man�s paklausė,�� atsakė tėtis.�� Argi galėjau jai u�drausti?

��Jėzau, Marija ir Juozapai.

Ir vėl pa�nib�domis t�sė:

��Ver�iau j� pamir�tų. Kas �ino, kur ji? Kas �ino, k� jie jai padarė?

Lovoje Lizelė tvirtai apglėbė save rankomis ir susisuko į kamuoliuk�.

Ji galvojo apie mam�. Mintyse vis skambėjo Rozos Huberman �od�iai.

Kur ji?

K� jie jai padarė?

Ir kart� visiems laikams�� kas gi i� tikrųjų yra tie jie?

Neatsakyti lai�kai

1943-iųjų rugsėjis. �uoliais, į pusrūsį.

Keturiolikmetė mergaitė ka�k� ra�o knygelėje tamsiu vir�eliu. Ji liesa, bet stipri ir daug ko ma�iusi. Tėtis sėdi, pasistat�s akordeon� prie kojų.

Jis sako:

���inai, Lizele? Tada norėjau pats vietoj mamos tau para�yti.

Pasikaso koj� toje vietoje, kur priklijuotas pleistras.

��Bet negalėjau. Neprisiver�iau.

Likusias sausio dienas ir vis� vasarį, kol Lizelė laukė mamos atsakymo, netikram mergaitės tė�iui skausmas �irdį draskyte draskė.

��Gaila,�� sakydavo jis.�� Gal bus rytoj, k�?

Vėliau ji suprato, kad laukti beprasmi�ka. Jeigu mama būtų galėjusi, tai seniai būtų susiradusi tuos �mones i� globos skyriaus, o gal ir pati susirastų j� arba Hubermanus. Ta�iau jokių �inių apie j� nebuvo.

Lyg to būtų dar negana, vasario viduryje Pfafelhiurveriai, klientai i� Heide gatvės, padavė Lizelei lai�k�. Stovėdami prieangyje, abu atrodė labai auk�ti ir liūdnai dėmesingi.

��Perduok mamai,�� tarė vyras.�� Pasakyk, kad apgailestaujame. Pasakyk, kad apgailestaujame.

Hubermanų namuose vakaras buvo ne i� maloniųjų.

Pasislėpusi pusrūsyje, Lizelė mamai ra�ė penkt� lai�k� (visi, i�skyrus pirm�jį, buvo nei�siųsti), bet net ir �ia buvo girdėti, kaip Roza keikia ir vainoja Arshlocher Pfafelhiurverius ir tinginį Ernst� Fogelį.

��Feuer soll�n�s brunzen fur einen Monat!�� plūdosi ji. Vertimas: �Kad jie vis� mėnesį ugnimi my�tų!�

Lizelė ra�ė.

Atėjus gimtadieniui, dovanų ji negavo. Negavo dovanų todėl, kad nebuvo pinigų, o tė�io tabakas baigėsi.

��Sakiau tau,�� kalbėjo mama, baksnodama į jį pir�tu,�� sakiau per Kalėdas neduoti abiejų knygų. Bet ne. Ar man�s paklausei? �inoma, kad ne!

���inau.

Jis ramiai atsigr�ė į mergait�.

��Atleisk, Lizele. Nebeturiu u� k� pirkti.

Lizelė dėl to neu�sigavo. Ji neverk�leno, neink�tė, netrypė kojomis. Ji tik nurijo nusivylim� ir apsisprendė įgyvendinti riziking� sumanym��� pasidaryti dovan� pati. Visus mamai para�ytus, bet nei�siųstus lai�kus suki� į vien� vok� ir, nugvelbusi truputį pinigų i� skalbimo, juos i�siųs. Paskui, ai�ku, gaus Watschen, grei�iausiai�� virtuvėje, bet tylės nė necyptelėdama.

Po trijų dienų sumanym� įgyvendino.

���ia ne visi.

Mama skai�iavo pinigus ketvirt� kart�, Lizelė stovėjo prie krosnies. �ia buvo �ilta, gyslomis ėmė grei�iau tekėti at�il�s kraujas.

��Lizele, kas atsitiko?

��Tikriausiai per ma�ai sumokėjo,�� pamelavo ji.

��Ar skai�iavai?

Ji palū�o.

��Mama, a� juos i�leidau.

Roza priėjo ar�iau. Tai buvo blogas �enklas. Ji buvo labai arti medinių �auk�tų.

��K� tu padarei?

Atsakyti mergaitė nespėjo. Medinis �auk�tas kirto Lizelei Meminger kaip Dievo ryk�tė. Raudoni jo pėdsakai degte degė. Tik tada, kai pyla baigėsi, mergaitė pa�velgė nuo grindų auk�tyn ir paai�kino.

Buvo tik tvinksėjimas ir geltona �viesa, daugiau nieko. Raibuliavo akyse.

��A� i�siun�iau lai�kus.

Ji suvokė gulinti ant dulkinų grindų, kad drabu�iai yra ne ant jos, guli �alia, ir staiga suprato, kad viskas beprasmi�ka, kad i� mamos lai�ko negaus ir niekada jos nebepamatys. �is suvokimas jai buvo tarsi dar vienas Watschen. Siaubingai gėlė, j� dar ilgai kamavo �is skausmas.

Roz� i� apa�ios ji matė kaip pro rūk�. Kartoninis jos veidas ėmė grėsmingai artėti, ir rūkas i�sisklaidė. Su �auk�tu kaip su lazda prie �ono visu savo apkūnumu ji atrodė prislėgta.

��Atleisk, Lizele,�� truputį susigraudinusi tarė lenkdamasi prie jos.

Lizelė jau gerai j� pa�inojo, todėl suprato, kad atsipra�ymas ne dėl lupimo.

Raudoni pėdsakai padidėjo, jais buvo i�margintas visas mergaitės kūnas. Ji gulėjo ant dulkėtų ne�varių grindų blausios �viesos globiama. Kvėpavimas kiek aprimo, skruostu riedėjo vieni�a geltona a�ara. Jautė gulinti ant grindų. Ranka, keliu. Alkūne. Skruostu. Blauzda.

Grindys buvo �altos, ypa� po skruostu, bet ji negalėjo pajudėti.

Mamos ji nebepamatys.

Po virtuvės stalu mergaitė i�gulėjo beveik valand�, kol grį�o tėtis ir u�grojo akordeonu. Tik tada atsitokėjo ir atsisėdo.

T� vakar� ji apra�ė be jokio prie�i�kumo Rozai Huberman ir tikrajai savo mamai. Abi jos tebuvo aplinkybių aukos. Vienintelis dalykas, kuris nedavė jai ramybės, buvo geltona a�ara. Jeigu būtų buv� tamsu, tai a�ara, jos supratimu, būtų buvusi juoda.

��Bet tamsu buvo,�� prisiminė ji.

Kad ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo suprasti, i� kur ta �viesa atsirado, bet net nesuabejojo, kad ji tikrai buvo. Sumu�ta tamsoje, ji liko gulėti ant �altų, tamsių virtuvės grindų. T� vakar� net tė�io muzika buvo tamsi.

Net tė�io muzika.

Keista, bet jos tai nenuliūdino, prie�ingai, net truputį paguodė.

Tamsa, �viesa.

Ar kas nuo to pasikeis?

Kai knygų vagilė suvokė, kad viskas yra taip, kaip yra, ir kad kitaip niekada nebebus, ko�marai j� ėmė kamuoti kasnakt vis stipriau. Jei kas, ji bus pasirengusi. Galbūt todėl Hitlerio gimimo dien�, galiausiai suvokusi mamos kan�ių prie�astį, ji įstengė susivaldyti, nors buvo suglumusi ir įnir�usi.

Lizelė Meminger buvo pasirengusi.

Su gimimo diena, pone Hitleri.

Geriausi linkėjimai.

Hitlerio gimimo diena

Nors frau Heinrich, Hubermanų pra�ymu atva�iavusi jos aplankyti, paai�kino, kad globos skyriaus ry�ys su Paula Meminger nutrūko, nepasiduodama nevil�iai Lizelė vis tiek kasdien vis� kov� ir beveik vis� balandį tikrino pa�to dė�ut�. Mergaitė atkakliai laukė lai�ko, bet pa�to dė�utė vis būdavo tu��ia.

Molchingas, kaip ir visa Vokietija, kar�tligi�kai ruo�ėsi Hitlerio gimtadieniui. Dėl karo veiksmų eigos ir Hitlerio pergalių tais metais Molchingo nacių �alininkai norėjo surengti ypa� dideles i�kilmes. Bus eisena. Mar�iruos kareiviai. Gros muzika. Skambės dainos. Bus u�degtas lau�as.

Kol Lizelė su skalbiniais vaik�tinėjo Molchingo gatvėmis, nacių partijos nariai kaupė kur�. Por� kartų Lizelė pati matė vyrų ir moterų, vaik��iojan�ių po namus ir klausinėjan�ių, ar gyventojai turi daiktų, kurių jiems reikia atsikratyti arba kuriuos reikėtų sunaikinti. �Molchingo eksprese�, kurį parsine�ė tėtis, buvo prane�ta, kad miestelio aik�tėje, į kuri� susirinks visi vietiniai Hitlerio jaunimo padaliniai, bus u�degtas �ventinis lau�as. Juo bus paminėta ne tik fiurerio gimimo diena, bet ir pergalė prie� jo prie�us bei pan�ius, kurių gniau�tuose Vokietija buvo nuo pat Pirmojo pasaulinio karo. �Bet kokie tų laikų daiktai,�� buvo ra�oma prane�ime,�� laikra��iai, plakatai, knygos, vėliavos, visa mūsų prie�ų propagandinė med�iaga turi būti atne�ta į Nacių partijos būstin� Miuncheno gatvėje.�

Ie�kant ko nors, k� minint fiurerio �lov� būtų galima sudeginti, buvo i�nar�yta net �ilerio gatvė�� geltonųjų �vaig�d�ių kelias. Niekas nebūtų nusteb�s, jei partijos nariai būtų suman� prispausdinti moral� nuodijan�io turinio knygų arba plakatų vien todėl, kad paskui visk� paverstų pelenais.

Didingam baland�io 20-osios minėjimui viskas buvo paruo�ta. Tai bus diena, kupina ugnies ir d�iaugsmingų �ūkių.

T� dien� bus pavogta knyga.

Rytas Hubermanų namuose prasidėjo kaip visada.

��Tas Saukerl ir vėl �iūri pro lang�,�� plūdosi Roza Huberman.�� Ir �itaip kasdien,�� nenutilo ji.�� Į k� ten taip �iūri?

��O,�� atsiliepė tėtis pasitenkinimo kupinu balsu. Nuo lango vir�aus nukarusi vėliava slėpė jo nugar�.�� Tik pa�velk į t� moterį,�� tarė jis ir �yptelėjo Lizelei per petį.�� Nors kelkis ir bėk jai i� paskos. Tau, mama, nėra ko su ja lygintis.

��Schwein!�� atkirto ji ir pagrasė mediniu �auk�tu.

Tėtis ir toliau �iūrėjo pro lang� į įsivaizduojam� moterį ir visi�kai tikr� voki�kų vėliavų sien�.

T� dien� Molchingo gatvėse fiurerio garbei buvo i�puo�tas kiekvienas langas. Kai kur, pavyzd�iui, pas frau Diler, langų stiklai blizgėte blizgėjo �vara, vir� jų plevėsavo naujutėlaitės vėliavos, kuriose svastika �ėrėjo kaip deimantas. Kitur vėliavos karojo nuo atbrailų kaip i�d�iaustyti skalbiniai. Bet jos vis tiek buvo.

Kiek ankstėliau Hubermanų namus buvo i�tikusi nedidelė katastrofa. Jie niekaip nerado vėliavos.

��Jie mus i�ve�,�� kalbėjo mama vyrui. Ateis ir visus mus i�ve�.

Jie.

��Būtinai reikia j� surasti!

Vienu metu atrodė, kad tėtis tuoj nusileis į pusrūsį ir nupie� vėliav� ant kokio nors u�tiesalo. Laimė, vėliava atsirado. Buvo spintoje, u� akordeono.

��Vis tas velnio akordeonas, per jį ir nepama�iau!�� teisinosi mama.�� Lizele!

Mergaitei buvo suteikta garbė pritvirtinti vėliav� prie lango rėmo.

Paskui, kaip per Kalėdas ar Velykas, �ventinių pietų į namus parva�iavo Hansas jaunesnysis su Trudė. Dabar kaip tik gera proga geriau su jais susipa�inti.

Trudė, arba Trudelė, kaip paprastai į j� kreipdavosi, u� mam� buvo auk�tesnė tik kelis centimetrus. Jos juokinga krypuojanti eisena labai panė�ėjo į Rozos Huberman, bet visais kitais at�vilgiais duktė buvo kur kas �velnesnė. Ji gyveno ir dirbo tarnaite turtingoje Miuncheno �eimoje ir vaikais tikriausiai bodėjosi, bet bent kelet� malonių �od�ių su �ypsena Lizelei i�tardavo. Jos lūpos buvo �velnios. Balsas tylus.

Hansas jaunesnysis paveldėjo tėvo akis ir ūgį. Tik jo akių sidabras nebuvo �iltas kaip tė�io, grei�iau�� kaip fiurerio. Be to, jis buvo apkūnesnis, turėjo �viesius dygius plaukus ir labai �viesi� kaip balk�vi da�ai od�.

I� Miuncheno abu atva�iavo traukiniu. Neilgai trukus i�kilo seni nesutarimai.

*** Trumpai apie Hanso Hubermano ir sūnaus nesantaik� ***

Hanso jaunesniojo nuomone, tėvas priklausė nukar�usiai senajai Vokietijai, kuri leidosi kitų jodoma, o savo �mones vertė kentėti. Būdamas vaikas jis �inojo, kad tėv� �monės vadina der Judėti Maler�� �ydų da�ytoju, nes tėvas da�ė �ydų namus.

Paskui įvyko incidentas, apie kurį jums netrukus papasakosiu, dėl kurio Hansas vos neįstojo į partij�. Visi �inojo, kad keiksmais apra�inėtos �ydų parduotuvės perda�yti negalima. Tai gali pakenkti ir Vokietijai, ir nusi�engėliui.

��Taigi ar tave jau priėmė?�� toliau t�sė kalėdinį pokalbį Hansas jaunesnysis.

��Kur?

��Atspėk. Į partij�.

��Ne, tikriausiai mane pamir�o.

��Tai argi nepabandei dar kart�? Negalima gi sėdėti ir laukti, kol naujasis pasaulis tave pakvies. Kad ir padarei klaidų, pats turi eiti į jį, kad jis tave priimtų.

Tėtis pasi�iūrėjo į jį.

��Klaidų? Gyvenime padariau daug klaidų, bet tai, kad neįstojau į nacių partij�, nėra viena i� jų. �inau, kad jie turi mano pra�ym�, pats neisiu pas juos ir nepra�ysiu. A� tik...

Tada įvyko �iurpus dalykas.

Skersvėjis valso ritmu įne�ė jį pro lang�. Gal tai buvo vis stiprėjantis Tre�iojo reicho vėjelis, o gal dar kart� atsiduso Europa. �iaip ar taip, jis perpūtė juos, o susikirt� metaliniai jų �vilgsniai su�vangėjo kaip skardinės virtuvėje.

��Tėvynė tau niekada nerūpėjo,�� tarė Hansas jaunesnysis,�� bent jau ne per labiausiai.

Tėvas veriamu �vilgsniu �iūrėjo į sūnų. �is nesiliovė. �vilgtelėjo į mergait�. Ant stalo sta�iai i�sidėliojusi tris savo knygas, lyg ketindama su jomis kalbėtis, ji skaitė, tylomis tardama �od�ius.

��Kokį �ia �lam�t� ji skaito? Ver�iau skaitytų Mein Kampf.

Lizelė pakėlė akis.

��Nesijaudink, Lizele,�� tarė tėtis.�� Skaityk toliau. Jis pats nesupranta, k� kalba.

Ta�iau Hansas jaunesnysis dar ne visk� buvo pasak�s.

��Arba esi u� fiurerį, arba prie�, o a� ai�kiai matau, kad tu esi prie� jį. Visada toks buvai.

Lizelės �vilgsnį prikaustė Hanso jaunesniojo veidas, ypa� plonos jo lūpos ir tvirtų vir�utinių dantų eilė.

��Nesuprantu, kaip galima stovėti nuo�aly ir nieko neveikti, kai visa tauta mė�ia lauk �iuk�les ir tampa didinga.

Trudė su mama sėdėjo baug��iai tylėdamos. Lizelė�� taip pat. Virtuvėje sklido �irnių sriubos, degėsių ir prie�i�kumo kvapas.

Visi laukė �od�ių.

Juos i�tarė sūnus. Tik du.

��Esi bailys,�� rė�ė tė�iui į veid�, i�lėkdamas i� virtuvės ir i� namų.

��Bailys? Tai a� esu bailys?!�� �ok�s į prieangį riktelėjo tėtis, bet veltui.

I�bėg�s pro vartelius, jis puolė vytis, maldaudamas sūnų grį�ti. Mama tuoj pri�oko prie lango ir, atmetusi vėliav�, jį atidarė. Prie lango pribėgo Trudė su Lizele, ir visos trys matė, kaip tėtis bando jį sulaikyti. �od�ių jos negirdėjo, bet Hanso jaunesniojo judesys, kai nublo�kė nuo peties tė�io rank�, buvo pakankamai i�kalbingas. Sūnui įkandin �velgian�io tė�io vaizdas ausyse gaudė kaip kauksmas.

��Hansi!�� �ūktelėjo mama taip, kad Trudė su Lizele krūptelėjo.�� Sugrį�k!

Sūnus negrį�o.

Taip, jis nesugrį�o. O, jeigu tik galė�iau jums pasakyti, kad jaunesniojo Hanso Hubermano gyvenimas susiklostė laimingai. Anaiptol.

T�dien i�ėj�s i� Himelio gatvės su Hitlerio vardu lūpose, jis pateko į kitos istorijos įvykius, ir su kiekvienu �ingsniu artėjo prie tragedijos Rusijoje.

Prie Stalingrado.

*** Kai kurie faktai apie Stalingrad� ***

1. 1942 metais ir 1943-iųjų prad�ioje dangus vir� to miesto kas ryt� būdavo kaip i�balinta paklodė.

2. I�tis� dien�, kol dangumi ne�davau sielas, ant paklodės tik�davo kraujas ir prisisunkdavo jo tiek, kad paklodė nutįsdavo iki �emės.

3. Vakare i�gr�ta ir vėl i�balinta, ji būdavo paruo�ta kitai au�rai.

4. Taip buvo tada, kai mū�iai vykdavo dien�.

Sūnui nuėjus, Hansas Hubermanas kurį laik� stovėjo. Gatvė atrodė did�iulė.

Kai sugrį�o į vidų, mama nieko jam nepasakė, tik �velgė į jį tylėdama. Ji nepriekai�tavo, o tai, kaip �inote, buvo labai neįprasta. Matyt, nusprendė, kad jam, vienintelio sūnaus i�vadintam bailiu, skausmo pakanka.

Po pietų Hansas liko tyliai sėdėti prie stalo. Argi jis i� tikrųjų bailys, kaip kad stor�ievi�kai sūnus i�rė�ė jam į akis? Jis pats pripa�įsta, kad per Pirm�jį pasaulinį kar� pasielgė kaip bailys. Bet todėl liko gyvas. Argi prisipa�inti, kad i�sigandai, yra bailumas? Ar bailumu galima vadinti d�iaugsm�, kad likai gyvas?

�velgė į stal�, o ant jo viena su kita kry�iavosi mintys.

��Tėti,�� pabandė prakalbinti jį Lizelė, bet jis net galvos nepakėlė.�� Apie k� jis kalbėjo? K� jis norėjo pasakyti, kai...

��Nieko,�� ramiai atsakė tėtis, vis dar neatitraukdamas �vilgsnio nuo stalo.�� Nieko. Pamir�k jį, Lizele.

Ilgokai patylėj�s paklausė:

��Ar tau nereikia ruo�tis?

Dabar jis pa�velgė į mergait�.

��Tau juk reikės eiti prie lau�o, ar ne?

��Taip, tėti.

Knygų vagilė i�ėjo persivilkti Hitlerio jaunimo uniforma, ir po pusvaland�io jiedu i�ėjo į BDM būstin�. I� �ia vaikai būriais �ygiuos į miestelio aik�t�.

Bus kalbų.

Bus lau�as.

Bus pavogta knyga.

Grynas voki�kas prakaitas

Vokietijos jaunimui �ygiuojant rotu�ės link, �monės stovėjo abipus gatvių. Kartais Lizelė trumpam liaudavosi galvojusi apie mam� ir kitus sunkumus, su kuriais pastaruoju metu susidurdavo. Girdint �monių plojimus, jos krūtinė pritvinkdavo pakilumo. Kai kurie vaikai slap�ia pamojuodavo savo tėvams, nors buvo grie�tai nurodyta �ygiuoti tiesiai, nesidairyti ir nemojuoti miniai.

Kai Rud�io būrys at�ygiavo į aik�t� ir gavo nurodym� sustoti, įvyko nesklandumas. Tomiui Miuleriui. Visas būrys sustojo, o Tomis įsirė�ė į prie�ais stovintį berniuk�.

��Dumkopf!�� neatsigr�damas i�spjovė berniukas.

��Atsipra�au,�� i�ties�s rankas kuo nuolankiausiai teisinosi Tomis,�� nei�girdau.

Tai truko tik akimirk�, ta�iau nulėmė būsimas negandas. Tomiui. Rud�iui.

Po parado Hitlerio jaunimo padaliniams buvo leista i�siskirstyti. Visi nekantriai laukė lau�o, ir nulaikyti juos būryje būtų buv� neįmanoma. Su�uk� jungtinį Heil Hitler, galėjo eiti kas kur nori. Lizelė ie�kojo Rud�io, bet, būriams i�sisklaid�ius, įstrigo uniformų ir riksmų mai�alynėje. Visi �ūkavo vienas per kit�.

Pus� penkių oras smarkiai atvėso.

�monės juokavo, kad reikėtų ap�ilti.

��Tik tam �itos �iuk�lės ir tinka.

Jas suve�ė ve�imėliais. Suvertė miestelio aik�tės viduryje ir apipylė ka�kuo skleid�ian�iu salstelėjusį kvap�. Knygos, laikra��iai, kiti daiktai vis slydo nuo vir�aus �emyn, bet juos vėl mėtė atgal į krūv�. I� toliau ji atrodė kaip ugnikalnis arba kaip miestelio viduryje stebuklingai nusileid�s absurdi�kas svetimkūnis, kurį reikia kuo skubiausiai pa�alinti.

Tas salstelėj�s kvapas ėmė slinkti minios, laikomos gana dideliu atstumu nuo lau�o, link. Aik�tėje, ant rotu�ės laiptų, ant aplinkinių namų stogų susirinko gerokai daugiau kaip tūkstantis �monių.

Mėgindama prasibrauti pro mini�, Lizelė i�girdo tra�kesį ir pamanė, kad lau�as jau u�degtas. Ji apsiriko. Tai buvo tik nenustygstan�ios vietoje �monių minios trepsėjimas aik�tėje ir ant laiptų.

Be man�s prasidėjo!

Mergaitė nujautė, kad tai nusikaltimas (�iaip ar taip, tos trys knygos buvo did�iausias jos turtas), ta�iau j� traukė pamatyti, kaip u�dega lau��. Tai traukai ji neįstengė atsispirti. Man atrodo, kad �monėms patinka matyti k� nors griūvant. I� prad�ių�� smėlio pilys, kortų nameliai, paskui�� kas nors didesnio. �monės puikiai moka plėtoti.

Minioje aptikusi proper�� ir pama�iusi, kad kal�ių kalnas dar sveikas, ji lengviau atsiduso. �monės jį baksnojo, ta�kė, net spjaudė ant jo. Jis Lizelei atrodė kaip nemėgstamas vaikas�� apleistas, suglum�s, bejėgis pakeisti savo likim�. Visų neken�iamas. Nuleista galva. Rankos ki�enėse. Am�iams tebūnie taip.

Nuo krūvos vir�aus į kra�tus vis slydo įvairiausi ma�mo�iai, o Lizelė ie�kojo Rud�io. Kur dingo tas Saukerl?

Pa�velgusi auk�tyn i�vydo, kad dangus susigū��s.

Per ma�esnių vaikų galvas ji mėgino pamatyti, kas vyksta, bet trukdė nacių vėliavų ir uniformų siena. Tai buvo beprasmi�ka. Minia yra minia. Jos nepalenksi, pro j� neprasibrausi, jos neįtikinsi. Gali tik kvėpuoti su ja i�vien ir vienu balsu su ja dainuoti. Ir laukti jos lau�o.

�mogus nuo pakylos papra�ė tylos. Jis vilkėjo nepriekai�tinga ruda uniforma, kuri atrodė kaip k� tik i� po laidynės. Minia nutilo.

Pirmieji jo �od�iai:

��Heil Hitler!

Pirmasis judesys�� fiurerio pasveikinimas.

���iandien nuostabi diena,�� pradėjo kalb�.�� �ven�iame ne tik mūsų did�iojo vado gimimo dien�, bet ir pergal�, nes vėl atremiame savo prie�us. Mes u�kertame jiems keli� į mūsų protus...

Lizelė vis dar mėgino prasibrauti pro mini�.

��Mes įveikiame lig�, kuri Vokietijoje plito pastaruosius dvide�imt, jei ne daugiau, metų!

Toliau jo kalba virto Schreierei�� i�tobulintais rėksmingais �monių kvietimais ir raginimais būti budriems ir akylai sekti bei naikinti blogio rezgamas machinacijas ir s�mokslus bjaurų savo u�krat� skleisti mūsų tėvynėje.

��I�tvirkėliai! Die Kommunisten!

Ir vėl tas �odis. Tas senas �odis. Tamsūs kambariai. Kostiumuoti vyrai.

��Die Juden�� �ydai!

Kalbai įpusėjus, Lizelė pasidavė. J� pagavo �odis �komunistai�, o likusi nacistinio re�italio dalis nuplaukė į abi puses ir pasklido po vokie�ių kojomis. �od�iai liejasi srautais. Mergaitė, �engianti vandeniu. Ji vėl susim�stė. Apie Kommunisten.

Iki �iol BDM būstinėje mergaitėms buvo ai�kinama, kad vokie�iai yra auk��iausioji rasė, o konkre�iai apie k� nors kita niekas nieko dar nekalbėjo. Ai�ku, �ydai yra pagrindiniai i�niekinto vokie�ių idealo kaltininkai�� tai �ino kiekvienas. Ta�iau apie tai, kad bausti reikia ir komunistus, iki �iol ji dar nebuvo girdėjusi.

Jai būtinai reikėjo i�trūkti.

Prie�ais net nekrustelėdama stovėjo �viesiaplaukė mergaitė su sklastymu per vidurį ir kaselėmis. Įsispoksojusi į jos galv�, Lizelė vėl prisiminė tamsius praeities kambarius ir mam�, į klausimus atsakinėjan�i� vienu �od�iu.

I�kilo ry�kūs prisiminimai.

Badaujanti mama, pra�uv�s tėtis. Kommunisten.

Mir�s broliukas.

��O dabar su �iomis nuodingomis �iuk�lėmis atsisveikinsime.

Pajutusi pykinim�, Lizelė Meminger jau gr�ėsi, ketindama i�trūkti i� minios, kai nepriekai�tingasis rudmar�kinis lipo nuo pakylos. Jis perėmė i� bendra�ygio fakel� ir u�degė krūv�, kuri go�ė jį visu savo kaltumu.

��Heil Hitler!

�iūrovai:

��Heil Hitler!

Nuo paauk�tinimo nulipo būrelis vyrų, apsupo krūv� ir, aidint pritarimo �ūksniams, j� u�degė. Pakilo balsai ir gryno voki�ko prakaito kvapas, kuris i� prad�ių�� per kliūtis, paskui�� vis laisviau ėmė lietis į aik�t�. Vien� po kitos jis sėmė kiekvien� kertel�, ir netrukus jame skendėjo viskas. �od�iai, prakaitas. Ir �ypsenos. Nepamir�kime �ypsenų.

Minia laidė s�mojus, �aukė Heil Hitler. Stebiuosi, kaip jie nei�sibado akių, nei�sinarina rankų. Juk pakaktų tik netinkamu momentu atsigr�ti ne ten arba per arti atsistoti. Ne�inau, gal kas ir susi�eisdavo. Ta�iau galiu jus patikinti, kad nuo tokių su�eidimų niekas nemirė, bent jau kūnu. �inoma, visas �is reikalas kainavo keturiasde�imt milijonų �monių gyvybių, kurias a� surinkau viskam pasibaigus, bet tai jau tampa pernelyg metafori�ka. Ver�iau grį�kime prie lau�o.

Oran�inės liepsnos miniai mojavo tirpindamos spaud� ir popierių. Nuo sakinių atplė�ti krito degantys �od�iai.

Kitoje pusėje pro įkaitusį or� vos į�iūrimi stovėjo susikabin� rankomis rudi mar�kiniai ir svastikos. �monių nesimatė. Tik uniformos ir svastikos.

Vir�uje sklandė pauk��iai.

Ka�kodėl juos priviliojo pa�vaistė, ir jie suko ratus vir� jos, kol nusileido per arti kar��io. O gal�� �monių? Ai�ku, kar�tis nieko nerei�kė.

Mėginan�i� i�trūkti, j� susirado balsas.

��Lizele!

Balsas brovėsi artyn, mergaitė jį atpa�ino. Balsas buvo Rud�io, bet pa�įstamas.

I�trūkusi i� minios, ėmė ie�koti, kas j� �aukia. O ne. Liudvigas �maiklas. Jis nesi�aipė, kaip i� jo buvo galima tikėtis, nesijuokė i� jos ir net neu�kalbino, o tik prisitraukė j� ir mostu parodė į savo kulk�nį. Tame �urmulyje ka�kas jam įspyrė, ir dabar pro kojin� grėsmingai sunkėsi tamsus kraujas. I� po susivėlusių �viesių plaukų į j� �velgė gyvuli�ko bejėgi�kumo kupinas veidas. I�garavo visas jo �aunumas. Atrodė niekuo nei�siskiriantis, niekuo neypatingas, eilinis gyvulys, su�eistas grumiantis tokių pat gyvulių bandai, kuri vos jo nesutrypė.

Ji padėjo jam �iaip taip i�trūkti i� minios ir nutempė atokiau, į gryn� or�.

Jiedu nu�lub�iojo prie �oninių ba�ny�ios laiptų. �ia buvo �iek tiek vietos, ir abu, lengviau atsikvėp�, stabtelėjo pailsėti.

Staiga �maiklui u�gniau�ė kvap�. Tik nurij�s įstrigusį oro gurk�nį pajėgė kalbėti.

Jis sėdėjo susiėm�s u� kulk�nies ir, �vilgsniu surad�s Lizelės Meminger veid�, ne�iūrėdamas į akis i�tarė:

��A�iū.

Vėl nurijo kelis gurk�nius oro.

��Ir...

Abu galvojo apie t� patį�� kvailiojim� ir mu�tynes mokyklos kieme.

��Atsipra�au... tu �inai...

Lizelė vėl jį i�girdo.

Kommunisten.

Vis dėlto ji atsakė Liudvigui �maiklui.

��Ir a�.

Nebeturėdami apie k� kalbėtis, abudu tylėjo. Jų reikalas buvo baigtas.

Liudvigo �maiklo kulk�nis vis kraujavo.

Mergaitės ausyse skambėjo vienintelis �odis.

Jiems i� kairės minia d�iaugsmo �ūksniais kaip didvyrius sveikino liepsnas ir degan�ias knygas.

Vagystės vartai

Pasilikusi ant ba�ny�ios laiptų palaukti tė�io, ji �iūrėjo į nebegyv� surinktų knygų krūv� ir nuo jos atklystan�ius pelenus. Viskas atrodė liūdnai. Oran�inės ir raudonos �arijos buvo tarsi i�spjauti ledinukai, minia i�siskirstė. Ji matė, kaip i�ėjo frau Diler (labai patenkinta) ir �vilpis (baltais plaukais, nacių uniforma, tais pa�iais numintais batais, pergalingai �vilpaudamas). Liko tik tvarkdariai, ir netrukus neliks nė �ymės, kad �ia kas nors vyko.

Ta�iau kvapas tvyrojo.

��K� �ia veiki?�� paklausė tėtis, priėj�s prie ba�ny�ios laiptų.

��Labas, tėti.

��Laukiau tav�s prie�ais rotu��.

��Atsipra�au, tėti.

Jis atsisėdo �alia ir �velniai pataisė i� u� ausies i�trūkusi� Lizelės plaukų sruog�.

��Kas atsitiko, Lizele?

Ji atsiliepė ne i� karto. Skai�iavo, nors ir be to jau �inojo.

*** Trumpa sudėtis ***

�odis komunistas + didelis lau�as + neatsakyti lai�kai + mamos kan�ia + broliuko mirtis = fiureris

Fiureris.

Tai jis yra tie jie, apie kuriuos an� vakar�, kai ji sumanė para�yti mamai, kalbėjosi Hansas ir Roza Hubermanai. Ji numanė, bet norėjo �inoti tiksliau.

��Ar mano mama buvo komunistė?�� paklausė �velgdama į priekį.�� Anks�iau, prie� man �ia atva�iuojant, j� vis ko nors klausinėdavo.

Hansas truputėlį palinko į priekį galvodamas, kaip i�sisukti.

��Ne�inau, a� jos nepa�įstu.

��Fiureris j� pasodino į kalėjim�?

Klausimas nustebino juos abu ir privertė tėtį atsistoti. Jis pa�velgė į rudmar�kinius, einan�ius prie pelenų krūvos su kastuvais. Klausėsi, kaip jie pradeda kasti. Ant lie�uvio jau sukosi kitas melas, bet Hansas nebeturėjo jėgų meluoti.

��Tikriausiai.

��A� taip ir maniau.

�od�iai nukrito ant laiptų, ir Lizelė pajuto i� skrand�io kylantį tir�t� kar�t� pyktį.

��Neken�iu fiurerio,�� i�tarė ji.�� A� jo neken�iu.

O Hansas Hubermanas?

K� darė jis? K� jis pasakė?

Pasilenkė ir apkabino globotin�, kaip pats norėjo? Pasakė, kad jam labai gaila jos mamos ir broliuko?

Ne.

Jis stipriai u�simerkė. Atsimerkė. Ir pliauk�telėjo delnu Lizelei Meminger per skruost�.

��Niekada �itaip nekalbėk!�� pasakė tyliai, bet grie�tai.

Mergaitė susmuko drebėdama ant laiptų, o jis atsisėdo �alia ir u�sidengė veid� rankomis. Būtų galima pasakyti, kad auk�tas sukrėstas vyras liūdnai atsisėdo ant ba�ny�ios laiptų, bet viskas buvo kur kas sudėtingiau. Tada Lizelė dar ne�inojo, kad jos globėjas Hansas Hubermanas jau beveik metus kankinosi susidūr�s su visų pavojingiausia kiekvienam Vokietijos pilie�iui dilema.

��Tėti?

Ji norėjo kuo grei�iau bėgti i� �ia, bet i� nuostabos negalėjo pajudėti i� vietos. Tėtis atitraukė rankas nuo veido ir, sukaup�s likusį ry�t�, kalbėjo toliau.

���itaip kalbėti gali namie,�� tarė jis liūdnai �velgdamas į Lizelės skruost�,�� bet gatvėje, mokykloje, BDM niekada �ito nesakyk, niekada!

Jis atsistojo prie�ais j�, paėmė u� pa�asties, pakėlė ir krestelėjo.

��Girdi?

I�plėtusi akis Lizelė linktelėjo nė nemirktelėdama.

Ties� sakant, tai buvo tik į�anga į būsim� pamoksl�, kurio prireiks, kai gili� lapkri�io naktį į Himelio gatv� ateis baisiausias Hanso Hubermano siaubas.

��Gerai,�� tarė paleisdamas j�,�� o dabar pamėginkime...

Nulip�s laiptais, tėtis pasitempė ir i�tiesė rank�. Keturiasde�imt penkių laipsnių kampu.

��Heil Hitler.

Lizelė atsistojo ir taip pat i�tiesė rank�. Su nepakeliama kan�ia balse pakartojo:

��Heil Hitler.

Tai buvo nepaprastas reginys�� ant ba�ny�ios laiptų vos tramdydama a�aras vienuolikos metų mergaitė saliutavo fiureriui, aidint tvarkdarių balsams nuo tamsaus silueto, stūksan�io u� jos tė�io pe�ių.

��Vis dar draugai?�� tarė tėtis gal po ketvir�io valandos, i�tiesdamas jai delne tarsi alyvmed�io �akel� rūkomojo popieriaus ir tabako.

Netardama nė �od�io, Lizelė niūriai priėmė j� ir susuko cigaret�.

Jie dar kurį laik� ten sėdėjo.

Vir� tė�io peties sklaidėsi dūmai.

Praėjus de�im�iai minu�ių, prasivers vagystės vartai, ir Lizelė Meminger, truputį pla�iau juos atvėrusi, įsibraus.

*** Du klausimai ***

Ar vartai u� jos u�sivers?

Ar jie maloningai leis jai sugrį�ti?

Netrukus Lizelė supras, kokie reikalavimai keliami geram vagiui. Slaptumas. Dr�sa. Greitis.

Ta�iau svarbiausias i� visų reikalavimų yra vienas.

Sėkmė.

Be kita ko.

Jokių de�imties minu�ių.

Vartai atviri.

Ugnies knyga

Tamsa subyrėjo į gabalus ir, surūk�s cigaret�, Hansas Hubermanas su Lizele pakilo eiti namo. Kad pasiektų siaur� �onin� gatvel�, vedan�i� į Miuncheno gatv�, jiems reikėjo praeiti pro lau�aviet�. �ia teko sustoti.

Juos sustabdė senyvas dailidė Volfgangas Edelis. Jis sukalė pakylas, nuo kurių nacių vyresnieji stebėjo lau��, o dabar jas ardė.

��Hansas Hubermanas?

Jis buvo su ilgomis burnos link einan�iomis �andenomis ir kalbėjo niūriu balsu.

��Hansi!

��O, Volfai,�� atsiliepė Hansas.

Paskui, supa�indinant su Lizele, ji pasakė Heil Hitler.

��Gerai, Lizele.

I� prad�ių Lizelė lūkuriavo netoliese. Girdėjo pokalbio nuotrupas, bet nesiklausė.

��Turi darbo?

��Ne, dabar sunkiai. Pats �inai, ypa� jeigu nesi narys.

��Sakei, Hansi, kad įstojai.

��Band�iau, bet suklydau. Matyt, vis dar svarsto.

Lizelė pama�u artinosi prie pelenų krūvos. Ji stūksojo kaip magnetas, kaip apsigimėlė ir traukte traukė �vilgsnį, pana�iai kaip geltonųjų �vaig�d�ių kelias.

Mergaitė negalėjo atplė�ti nuo jos akių, kaip kad prie� tai būtinai turėjo pamatyti u�degant lau��. Aplink buvo tu��ia, ir niekas nebedraudė jai prieiti ar�iau. Pelenai siurbte siurbė j� į save, ir mergaitė ėmė eiti aplinkui.

��Pass auf, Kind�� įspėjo viena uniforma, �vystelėjusi kastuvu dar pelenų į ve�imėlį.�� Atsargiai, vaike.

Prie rotu�ės po �ibintu �neku�iavosi keletas siluetų. Matyt, d�iūgavo dėl pasisekusio lau�o. Ten, kur stovėjo Lizelė, �od�ių nesigirdėjo, tik balsai. Ne �od�iai.

Kelias minutes ji �iūrėjo, kaip vyrai kasa krūvos pakra��ius, kad ji imtų byrėti pati. Jie vis ve�ė pelenus prie sunkve�imio, o juos i�pyl� grį�davo atgal. Kai jie tre�i� kart� nuve�ė pelenus prie sunkve�imio, krūva buvo gerokai suma�ėjusi, ir jos apa�ioje i� pelenų ky�ojo keletas nesudegusių daiktų.

*** Nesudeg� daiktai ***

Pusė raudonos vėliavos, dvi afi�os, skelbian�ios apie �ydų poezijos vakar�, trys knygos ir medinis �enklas su hebraji�ku u�ra�u.

Gal buvo sudrėk�. Gal ugnis per trumpai degė ir giliau buvusių daiktų nepasiekė. �iaip ar taip, jie netvarkingai gulėjo pelenuose. Lik� gyvi.

��Trys knygos,�� tyliai tarė Lizelė pati sau ir �vilgtelėjo į vyrų nugaras.

��Grei�iau,�� kalbėjo vienas i� jų,�� paskubėk, labai i�alkau.

Jie nuėjo prie sunkve�imio.

Knygų trijulė ky�telėjo i� pelenų savo nosis.

Lizelė �engė prie jų.

Kar��io vis dar pakako, kad stovėdama arti pelenų Lizelė su�iltų. Ji pabandė tuos daiktus pasiekti, bet kar�tis nutvilkė rank�. Antr� kart� ji veikė grei�iau ir �iupo ar�iausiai gulin�i� knyg�. Knyga buvo mėlyna, apdegusiais kra�tais, bet sveika.

Jos vir�elis atrodė kaip tankus ant knygos u�spaustas Įtemptų virvelių pynimas. Lizelė spėjo pamatyti tik pavadinimo prad�i��� �Abe...�. Nebuvo laiko. Be to, akis grau�ė dūmai.

Nuo vir�elio kilo dūmai, kai su knyga ji spruko �alin. Ėjo nuleidusi galv�, jausdama, kaip su kiekvienu �ingsniu dr�sa blėsta. Po keturiolikto �ingsnio i�girdo bals�.

Jis įsirėmė jai į nugar�.

��Ei!

Ji vos ne�oko bėgti atgal, kad numestų knyg� į krūv�, bet negalėjo pajudėti. Įstengė tik atsigr�ti.

���ia dar ne viskas sudegė!�� �ūktelėjo vienas i� tvarkdarių ne jai, o prie rotu�ės stovintiems vyrams.

��Tai u�dek ir sudegink!�� atsakė jam.�� Ir �iūrėk, kol sudegs!

��Jie �lapi!

��Jėzau, Marija ir Juozapai! Argi visk� turiu padaryti pats?

Ka�kas praėjo pro �alį. Meras, ant nacių uniformos u�sivilk�s juod� palt�. Jis net nepastebėjo mergaitės, kuri netoliese stovėjo nejudėdama.

*** Pam�stymas ***

Kieme stovi paminklas knygų vagilei...

Retai pasitaiko, kad paminklas atsirastų prie� i�garsėjant jo objektui, ar jūs taip nemanote?

Jai pasidarė silpna.

Koks d�iaugsmas, kai tav�s nepastebi!

Knyga atvėso pakankamai, kad būtų galima įsiki�ti j� po uniforma. I� prad�ių ji maloniai �ildė krūtin�, ta�iau einant vėl ėmė kaisti.

Kol atėjo pas tėtį, besi�neku�iuojantį su Volfgangu Edeliu, knyga jau svilino. Matyt, vėl ėmė smilkti.

Abu su�iuro į j�.

Ji nusi�ypsojo.

Kai tik �ypsena lūpose i�blėso, mergaitė pajuto, kad yra dar ka�kas. Tiksliau, ka�kas gyvas. Jausmas neleido abejoti, kad ka�kas stebi. Jis u�valdė j� vis� ir pasitvirtino, kai i�drįso atsigr�ti į �e�ėlius prie rotu�ės. Per kelis metrus nuo būrelio �e�ėlių stovėjo dar vienas, ir Lizelė suprato du dalykus.

*** Atpa�inimo detalės ***

1. �e�ėlio tapatybė.

2. �e�ėlis tikrai visk� matė.

�e�ėlio rankos buvo palto ki�enėse.

Purūs plaukai.

Su skausmo i�rai�ka veide, jei jį turėjo.

��Gott verdammty�� tyliai tarė Lizelė.�� Prakeikimas.

��Galime eiti namo?

Tėtis su Volfgangu Edeliu atsisveikino dar tada, kai jai grėsė baisus pavojus, taigi jau galėjo eiti su Lizele namo.

��Galime,�� atsakė ji.

I�einant i� nusikaltimo vietos, knyga jau kaip reikiant degino. �Abejingumas� įsisegė jai į krūtin�.

Eidama pro įtartinus �e�ėlius, stovin�ius prie rotu�ės, knygų vagilė krūptelėjo.

��Kas nors negerai?�� paklausė tėtis.

��Viskas gerai.

Ta�iau viskas buvo negerai.

I� po Lizelės apykaklės kilo dūmai.

Kaklas rasojo nuo prakaito.

Knyga po mar�kiniais degino od�.

TRE�IA DALIS

 Mein Kampf

apie

keli� į namus�� palū�usi� moterį�� kovotoj��� juokdarį�� vasaros darbus�� arijų krautuvininkꠗ knarkian�i� bendrakeleivꠗ du gudruolius�� mi�rių ledinukų ker�t�

Mero biblioteka

�inoma, į Himelio gatv� 33 ėjo labai svarbūs įvykiai, apie kuriuos Lizelė kol kas ne�inojo. Ji gyveno savais, kur kas svarbesniais rūpes�iais.

Ji pavogė knyg�.

Ka�kas tai matė.

Knygų vagil� tai paveikė. Taip, kaip turėtų paveikti.

Kiekviena minutė, kiekviena valanda buvo kupina nerimo arba tiksliau�� paranojos. Taip veikia �mogų nusikaltimas, ypa� jei jis yra vaikas. Jam vis vaidenasi, kad jį tuoj su�iups, kad siauroje gatvelėje kas nors jam pastos keli�, kad mokykloje staiga i�kils aik�tėn visos kada nors jo padarytos nuodėmės. Vos su�lama lapelis ar trinkteli u�daromi vartai, ir jis jau įsivaizduoja, kad prie durų stovi policija.

Bausme Lizelei tapo pati paranoja ir siaubas vien pagalvojus, kad dėl skalbinių jai reikės u�eiti į mero namus. Taigi atėjus tam metui Lizelė, �inoma, �u�mir�o� u�eiti į nam� Grande Strasse. Ji nune�ė skalbinius artrito kamuojamai Helenai �mit, paėmė mylin�ių kates Vaingartnerių �lugt�, bet į burmistro Heinco Hermano ir jo �monos Ilzos namus neu�ėjo.

*** Dar vieno �od�io paai�kinimas ***

burmistras = meras

Pirm� kart� ji pasakė pamir�usi pas juos u�eiti. I�girdusi tokį pasiteisinim� nepatikė�iau, nes nuo kalvos į miest� �velgian�io namo pamir�ti neįmanoma. Kai ji ir antr� kart� grį�o tu��iomis rankomis, pamelavo, kad nieko nebuvo namie.

��Nieko nebuvo namie?

Mama nepatikėjo. Jos netikėjimas vos neatsirūgo Lizelei mediniu �auk�tu. Pagrasinusi juo pridūrė:

��Tuoj pat eik atgal ir be skalbinių negrį�k.

��Tikrai?�� tarė Rudis, kai Lizelė jam visk� papasakojo.�� Jei nori, galime pabėgti kartu.

��Mirsime i� bado.

��A� ir dabar mir�tu i� bado!

Abu nusijuokė.

��Ne,�� atsakė ji,�� man reikia ten eiti.

Jiedu vaik��iojo po miestelį kaip paprastai, kai kartu eidavo Rudis. Jis visada galanti�kai kėsindavosi panė�ėti krep�į, bet Lizelė neleisdavo. Watschen grėsmė kybojo tiktai vir� Lizelės galvos, ir tik ji viena mokėjo ne�ti krep�į taip, kaip reikia. Kas nors kitas imtų jį tempti, sukioti, kratyti, taigi rizikuoti neverta. Be to, jeigu ji leistų Rud�iui ne�ti krep�į, �is u� paslaug� tikriausiai pareikalautų bu�inio, o to tai tikrai nebus. O ir prie savo na�tos ji buvo pripratusi. Kad nepavargtų, kas �imt� �ingsnių perimdavo krep�į i� vienos rankos į kit�.

Lizelė ėjo i� kairės, Rudis�� i� de�inės. Rudis beveik vis� keli� plepėjo, pasakojo apie paskutinį futbolo ma� Himelio gatvėje, kad dirba pas tėtį�� apie visk�, kas tik jam �audavo į galv�. Lizelė stengėsi jo klausytis, bet veltui. Ji girdėjo tik siaub�, kurio gausmas ausyse, artinantis prie Grande Strasse, sulig kiekvienu �ingsniu vis stiprėjo.

��K� tu darai? Argi ne �itas?

Lizelė linktelėjo galva, kad Rudis neklysta, mat, praeidama mero namus, ji norėjo laimėti �iek tiek laiko.

��Tai eik,�� paragino j� Rudis.

Molchinge temo. Nuo �emės kilo vėsa.

��Grei�iau, Saumensch.

Jis liko laukti prie vartų.

Į pagrindinį namo įėjim� takelio gale vedė a�tuoni laipteliai, vir� kurių grėsmingai stūksojo durys. Lizelė piktai �velgė į �alvarinį plaktuk�.

��Ko lauki?�� �ūktelėjo Rudis.

Lizelė atsigr�ė į gatv�. Gal vis dėlto galima būtų kaip nors to i�vengti? Galbūt geriau pasukusi galv�, ji galėtų k� nors sugalvoti, kokį nors pasiteisinim�, na, kalbėkime atvirai, mel�, kad tik nereikėtų �ia u�eiti?

��Negai�k, nėra laiko,�� vėl i�girdo Rud�io bals� i� tolo.�� Kurių velnių ten stypsai?

�U��iaupk srėbtuv�, �taineri!��� norėjo riktelėti jam atgal, bet tik su�nib�dėjo.

��K�?

��Sakau, u�si�iaupk, kvailas Saukerl!

Paskui ji vėl atsigr�ė į duris, atitraukė plaktuk� ir tris kartus juo pabeldė i� lėto. U� durų i�girdo artėjant �ingsnius.

Ne�iūrėdama į moterį, Lizelė įsistebeilijo į krep�į jos rankoje. Perėmė jį, įsmeigusi �vilgsnį į virvel�, kuria būdavo u�traukiamas krep�ys. Paėmė paduotus pinigus ir�� viskas. Nebylioji mero �mona mink�tais, į trump� kuodelį suri�tais papurusiais plaukais ramiai stovėjo apsisiautusi chalatu. I� vidaus dvelktelėjo vėsa. Tarsi mirusiojo atodūsis. Moteris vis dar netarė nė �od�io, o kai sukaupusi dr�s� Lizelė pa�velgė į jos veid�, jame atsispindėjo ne kaltinimas, o visi�kas nutolimas. Per Lizelės petį �vilgtelėjusi į berniuk�, moteris linktelėjo, �engė �ingsnį į vidų ir u�darė duris.

Kurį laik� Lizelė dar stovėjo prie�ais auk�t� menin� u�dang�.

��Ei, Saumensch!

Tyla.

��Lizele!

Lizelė �engė atatupsta.

Atsargiai.

�engdama atatupsta pirmuosius �ingsnius, ji svarstė.

Galbūt moteris ir nematė, kai ji vogė knyg�. Tada jau buvo tamsu. Galbūt ji �iūrėjo į k� nors kita, nes juk kartais atrodo, kad �mogus �iūri tiesiai į tave, o i� tikrųjų jis �velgia į k� nors kita arba tik spokso u�sisvajoj�s. �iaip ar taip, toliau Lizelė nebesiai�kino. I�sisuko, ir to gana.

Apsisukusi likusiais laipteliais nulipo normaliai, o paskutinius tris per�oko.

��Eime, Saukerl.

Galiausiai ji net nusijuokti galėjo. Vienuolikmetės paranoja buvo stipri. Palengvėjimas vienuolikmetei sukėlė euforij�.

*** Euforij� slopinanti smulkmena ***

Ji nei�sisuko.

Mero �mona j� tikrai matė.

Ji tik laukė tinkamo momento.

Praėjo kelios savaitės.

Futbolas Himelio gatvėje.

�Abejingumas�, skaitomas kasnakt nuo dviejų iki trijų po kiekvieno ko�maro arba popiet pusrūsyje.

Dar vienas nieko bloga ne�adantis apsilankymas mero namuose. Viskas ėjosi kuo puikiausiai.

Iki tam tikro laiko.

Tinkamas momentas pasitaikė, kai Lizelė atėjo be Rud�io. T� dien� jai reikėjo paimti skalbinius.

Kaip paprastai, duris atidarė mero �mona, bet be krep�io. Ji �engtelėjo į �alį ir baltos kaip kreida mergaiti�kos rankos mostu pakvietė j� u�eiti į vidų.

��A� �ia tik dėl skalbinių.

I� siaubo Lizelei kraujas sustingo gyslose. Atrodė, ji ims ir subyrės �ia pat ant laiptų.

Tada moteris pirm� kart� prabilo. Ji i�tiesė rank� ir, �altais pir�tais palietusi mergait�, tarė:

��Warte. Palauk.

Įsitikinusi, kad mergaitė nurimo, apsisuko ir nuskubėjo į vidų.

��A�iū Dievui,�� lengviau atsikvėpė Lizelė,�� tuoj juos atne�.

Juos�� tai skalbinius.

Ta�iau tai, k� atne�ė moteris, buvo visai ne skalbiniai.

Ji grį�o ir trapi, bet neįtikėtinai nepalau�iama atsistojo tarpduryje, prie krūtinės spausdama glėbį knygų. �alia tų siaub� kelian�ių durų moteris atrodė visai silpnutė. Lengvas ilgų blakstienų virptelėjimas ir vos pastebima i�rai�ka veide. Kvietimas.

Eik�, pa�iūrėk�� bylojo ji.

�Dabar ji mane kankins,�� pamanė Lizelė.�� Nusives į vidų, u�kurs �idinį, įmes į ugnį ir mane, ir knygas, ir visk�. Arba u�rakins rūsyje ir numarins badu.�

Vis dėlto ne�inia kodėl, galbūt sugundyta knygų, Lizelė neju�ia ėmė pama�u artintis, krūp�iodama nuo kiekvieno savo pa�ios �ingsnių sukelto grindų girg�telėjimo, o kai viena lenta sugirg�dėjo garsiau, ji visai sustojo. Mero �mona atkakliai laukė. Trumpai dėbtelėjusi atgal, nukreipė �vilgsnį į rie�utmed�io duris. Dabar jos veide atsispindėjo klausimas.

Ar pasirengusi?

Lizelė truputį pakreipė galv�, tarsi norėtų pamatyti, kas u� tų durų yra. Ai�ku, tai buvo �enklas jas atidaryti.

��Jėzau, Marija...

Ji i�tarė garsiai, �od�iai pabiro į kambarį, piln� �alto oro ir knygų. Vien knygų! Prie visų sienų stovėjo lentynos, pilnos tvarkingai sudėtų knygų. Nebuvo matyti beveik nė lopinėlio sienos. Juodos, raudonos, pilkos, įvairiausių spalvų knygų nugarėlės buvo i�margintos įvairaus stiliaus ir dyd�io u�ra�ų. Nieko nuostabesnio Lizelė dar nebuvo ma�iusi.

I� nuostabos ji �ypsojosi.

I� nuostabos, kad yra toks kambarys!

At�agaria ranka perbraukė lūpas, tarsi mėgindama nuo veido nubraukti �ypsen�, bet tai buvo beprasmi�ka. Pajutusi, kad moteris �iūri į j�, mergaitė atsigr�ė, ir jų �vilgsniai susidūrė.

Kambaryje buvo taip tylu, kad tokia tyla Lizelei atrodė beveik neįmanoma�� tarsi įtempta guma, kuri kiekvien� akimirk� gali trūkti. Mergaitė j� nutraukė.

��Galima?

�odis atsistojo neaprėpiamuose medinių grindų tyruose. Knygos nutolo u� mylių.

Moteris linktelėjo.

Galima.

Kambarys pama�u ėmė trauktis, kol iki lentynų knygų vagilei teliko �engti kelis ma�us �ingsnelius. At�agaria ranka ji perbraukė per knygų nugarėles pirmojoje lentynoje klausydamasi, kaip jos skamba, u�gautos rankos pir�tų nagų. Skambėjo kaip muzikos instrumentas arba kaip bėgan�io �mogaus �ingsniai. Perbraukė abiem rankomis. Paskui perbraukė grei�iau. Vien� lentyn� po kitos. Ji ėmė juoktis. Juokas sklido i� gomurio, o kai galop ji nutilo, stovėdama kambario viduryje dar ilgai �vilg�iojo tai į lentynas, tai į savo pir�tų galus.

Kiek knygų ji palietė?

Kiek jų pajuto?

Priėjusi vėl perbraukė per knygų nugarėles, tik �į kart� kur kas lė�iau, norėdama delnu pajusti lengv� kiekvienos jų i�kilum�. Tai buvo stebuklas, gro�is, �ėrintis nuo sietyno �emyn krintan�iuose spinduliuose. Kelis kartus ji jau buvo betraukianti knyg� i� lentynos, bet nei�drįso sutrikdyti jų gro�io. Buvo jis pernelyg tobulas.

Sau i� kairės ji vėl pamatė moterį, stovin�i� prie plataus ra�omojo stalo ir prie sav�s vis dar spaud�ian�i� glėbį knygų. Ji stovėjo truputį sulinkusi, bet su�avėta. Jos lūpose buvo atsiradusi stingi �ypsena.

��Ar norėtumėte, kad a�...

Nebaigusi klausimo, Lizelė priėjo ir atsargiai paėmė knygas i� jos rankų. Tada sudėjo jas į tu��i� tarp� lentynoje �alia praviro lango. Pro jį i� lauko ver�ėsi �altis.

Ji pamanė, kad lang� reikėtų u�daryti, bet persigalvojo. Namai svetimi, o jos padėtis tokia, kad ver�iau neki�ti nagų, kur nereikia. Grį�o prie ponios, kuri dabar �ypsojosi skausmingai, mergaiti�kas rankas grak��iai nuleidusi prie �onų.

O kas toliau?

Į kambarį įsibrovė nesmagumas, ir Lizelė dar kart� paskubomis ap�velgė knygų sienas. Nenustygstantys burnoje �od�iai i�sprūdo staiga:

��Man reikia eiti.

Ji i�ėjo i� tre�io karto.

Koridoriuje Lizelė laukė kelias minutes, bet moteris neatėjo. Grį�usi prie kambario durų, mergaitė pamatė j� sėdin�i� prie stalo ir tu��iai �velgian�i� į ka�koki� knyg�. Nusprendusi nebetrukdyti, i�ėjo į koridorių ir pasiėmė skalbinius.

Dabar ji ėjo ilguoju koridoriaus pakra��iu i� kairės, kad neu�mintų tos girg�dan�ios lentos. U�darant duris, bilstelėjo �alvarinis durų plaktukas. Pasta�iusi skalbinių krep�į ant �emės, mergaitė paglostė durų medį.

��Reikia eiti,�� tarė.

I� prad�ių ėjo namo apsvaigusi.

Kiekviename �ingsnyje j� persekiojo knygų kambario ir priblok�tos, palū�usios moters vaizdas. Mergaitė regėjo jį ant namų sienų kaip vaidinim�. Tikriausiai ji jautėsi pana�iai, kaip Mein Kampf praregėjimo i�tiktas tėtis. Kad ir kur bepa�velgtų, Lizelė vis regėjo mero �mon� su glėbiu knygų. I� visų pusių jai vaidenosi �naresys, kai brauki per knygų nugarėles rankomis, praviras langas, sietyno spindulių �avesys, bet staiga prisiminė, kad i�ėjo nepadėkojusi.

Palaim� tuoj pat i�stūmė savigrau�a. Lizelė ėmė save gėdinti.

�Nepasakiau nieko,�� smarkiai purtydama galv� koneveikė ji save, pro �alį skubant praeiviams.�� Nei a�iū, ne sudie. Kad nieko gra�esnio dar nema�iau. Nieko!�

Ji, �inoma, knygų vagilė, bet argi galima būti tokiai nemandagiai? Argi ji visai nei�auklėta?

Kurį laik� ėjo, stengdamasi įveikti nery�tingum�.

Miuncheno gatvėje nebei�tvėrė.

Apsigr�ė tiesiai prie� parduotuvės i�kab� STEINER�� SCHNEIDERMEISTER ir tekina nubėgo atgal.

�įkart nebesvyruodama smarkiai pabeldė į duris, pro medį siųsdama �alvario gars� į vidų.

Sheisse!

Duris atidarė ne mero �mona, o pats meras. Per skubėjim� Lizelė nepastebėjo prie�ais nam� gatvėje stovin�io automobilio.

Vyri�kis su ūsais ir juodu kostiumu paklausė:

��Kuo galė�iau padėti?

Lizelė �ado neteko. Ji pasilenkė, gaudydama kvap�, bet kai buvo beatsigaunanti, laimė, atėjo ir moteris. Ilza Herman stovėjo �alia savo vyro, truputį u� jo.

��A� pamir�au,�� i�py�kino Lizelė.

Pakėlusi krep�į, dusdama ji ėmė berti �od�ius mero �monai pro tarp� tarp durų staktos ir mero. Ji taip stengėsi grei�iau atgauti kvap�, kad vienu kartu tegalėjo i�tarti vos por� �od�ių.

��A� pamir�au... tai yra, a� tik norėjau,�� padrikai kalbėjo ji,�� jums padėkoti.

Mero �mona vėl skausmingai nusi�ypsojo. Priėjusi ar�iau, atsistojo greta vyro, ma�umėl� linktelėjo galv� ir u�darė duris.

Lizelė ne i� karto nuėjo.

Ji stovėjo ant laiptų ir �ypsojosi.

Kovotojas, prad�ia

Dabar pakeiskime aplink�.

Ar neatrodo, mano drauge, kad iki �iol mums ėjosi per lengvai? O jeigu vienai kitai minutėlei pamir�tume Molching�?

Mums tai pravers.

Be to, �ioje istorijoje tai svarbu.

Nukeliausime į slapt� sandėliuk� ir pamatysime tai, k� pamatysime.

*** Ekskursija po kan�i� ***

Kairėje, galbūt de�inėje, o gal net tiesiai prie�ais save matote ma�� tamsų kambarėlį. Jame sėdi �ydas. Jis�� vargeta.

Jis badauja. Jis bijo. Pra�au, stenkitės nenusigr�ti.

U� kelių �imtų mylių į �iaurės vakarus, �tutgarte, toli nuo knygų vagilių, merų �monų ir Himelio gatvės tamsoje sėdėjo �mogus. Buvo nuspr�sta, kad �ia jam bus saugiausia. Tamsoje rasti �yd� sunkiau.

Jis sėdėjo ant lagamino ir laukė. Kiek dienų jau buvo praėj�?

Jam atrodė, kad i�tisas savaites minta vien �leik��ių savo alkio kvapu, bet vis dar nieko neįvyksta. Girdėdamas retų praeivių balsus, kartais pagalvodavo, kad ver�iau jie i�lau�tų duris ir i�temptų jį lauk į nepakeliam� �vies�. Ta�iau jis galėjo tik sėdėti ant savo lagamino, smakr� parėm�s rankomis, į �launis įsirėm�s alkūnėmis, ir laukti.

Miegas, alkanas miegas, dirglus pusiaumiegis ir �iurk��ios kaip bausmė grindys.

Nepaisyk nie�tin�ių pėdų.

Nesikasyk.

Ir per daug nejudėk.

Kad ir kas būtų, tegul viskas lieka taip, kaip yra. Galbūt reikės tuoj pat i�eiti. �viesa kaip �ūvis. Kaip sprogimas akims. Pabusk, tikriausiai metas eiti. Pabusk gi, po velnių! Pabusk.

Durys atsivėrė ir tuoj pat vėl u�sivėrė. Vir� jo palinko �e�ėlis. Ranka paniro į �altas jo drabu�ių bangas ir jų dengiamas tamsias sroves. Pasigirdo balsas.

��Maksai,�� su�nib�dėjo,�� Maksai, pabusk.

Jis atsimerkė ne taip, kaip paprastai atsimerkia staiga pabud�s �mogus�� i� karto, nevirptelėdamas, nekrūptelėdamas. Taip pabundama i� baisaus sapno, o ne į jį. Ne, jis pama�u vėrė akis i� tamsos į priebland�. Reagavo tik kūnu�� i�sitiesė ir ranka pagrabaliojo or�.

Balsas dabar stengėsi jį nuraminti.

��Atleisk, ilgai u�trukau. Atrodo, kad mane seka. Be to, tapatybės kortel� �mogus darė ilgiau nei maniau, bet...

Po trumpos pauzės:

��Dabar ji tavo. Ne per geriausia, bet jei prireiks, gal padės tau ten nusigauti.

Jis pritūpė ir mostelėjo ranka į lagamin�. Rankoje laikė ka�kokį sunkų ir plok��i� daikt�.

��Na, imk gi.

Maksas pakluso, stodamasis ir trindamas sustingusius s�narius.

��Kortelė�� �ia.

Tai buvo knyga.

��Įsidėk �ia �emėlapį ir apra�ym�. O raktas prilipdytas viduje, prie vir�elio.

Jis kuo tyliau atidarė lagamin� ir įsidėjo knyg� kaip bomb�.

��Po kelių dienų grį�iu.

Jis padavė mai�elį, kuriame buvo duonos, la�inių ir trys morkos. Dar butelis vandens.

��Daugiau negavau,�� tarė neatsipra�inėdamas.

Durys atsivėrė ir vėl taip pat greitai u�sivėrė.

Vėl vienas.

Tada jis i� karto i�girdo gars�.

Likus vienam tamsoje atrodė, kad kiekvienas garsas kelia baisų triuk�m�. Menkiausias krustelėjimas kėlė garsiausi� tra�kesį. Jis jautėsi kaip �mogus, apsivilk�s popierinį kostium�.

Maistas.

Maksas padalijo duon� į tris dalis, dvi atidėjo. Į tai, kas liko jo rankoje, suleido dantis, kramtė, rijo, stengdamasis nustumti perd�iūvusia gerkle �emyn. La�iniai buvo �alti ir kieti, todėl slydo �emyn, retkar�iais strigdami. Jis plė�ė juos nuo palties dideliais k�sniais ir rijo beveik nekramtydamas.

Paskui ėmėsi morkų.

Jų taip pat dvi atidėjo, o tre�i� suvalgė. Kramtymas buvo toks triuk�mingas, kad tas morkinis tra�kesys jo burnoje būtų pasiek�s net paties fiurerio ausis. Atrodė, kad su kiekvienu k�sniu lū�ta dantys. Gerdamas vandenį, net neabejojo, kad vien� tikrai nurijo. �Reikėjo atsigerti prie� tai�,�� pamanė.

Vėliau, kai viskas aprimo, sukaup�s dr�s� ir apsi�iupinėj�s dantis su palengvėjimu įsitikino, kad jie visi liko sveiki. Pamėgino nusi�ypsoti, bet kas i� to. Galėjo tik įsivaizduoti savo vargan� �ypsnį ir burn� su i�lū�usiais dantimis. Jis dar ilgai �iupinėjo juos pir�tais.

Atidar�s lagamin�, pasiėmė knyg�.

Tamsoje negalėjo perskaityti jos pavadinimo, o pasi�viesti degtuku dabar būtų pernelyg pavojinga.

��Pra�au,�� vos girdimai su�nib�dėjo jis,�� pra�au.

Jis kreipėsi į visi�kai nepa�įstam� �mogų. Be kelių svarbių smulkmenų, �inojo tik vard�. Hansas Hubermanas. Jis dar kart� kreipėsi į tolim� nepa�įstam�jį melsdamas:

��Pra�au.

Vasaros darbai

Taigi dabar �inote.

Jūs puikiai suprantate, kas 1940-ųjų pabaigoje atėjo į Himelio gatv�. A� �inau.

Jūs �inote.

Ta�iau Lizelė Meminger ne�inojo.

Tų metų vasar� knygų vagilė leido visai paprastai. Pagrindiniai tos vasaros darbai, arba pomėgiai, buvo keturi. Kartais ji susim�stydavo, kuris i� jų įdomiausias.

*** Vasaros darbai ***

1. Kasnakt skaitomas �Abejingumas�.

2. Knygų skaitymas mero bibliotekoje ant grindų.

3. Futbolas Himelio gatvėje.

4. Įvairios vagystės.

�Abejingumas� jai atrodė nepaprastai įdomus. Nusiraminusi po ko�maro, kiekvien� naktį ji d�iaugdavosi, kad nemiega ir jau moka skaityti.

��Dar kelis puslapius?�� klausdavo tėtis, ir Lizelė linktelėdavo. Kartais jiedu baigdavo skaityti skyrių kitos dienos popiet� pusrūsyje.

Buvo akivaizdu, kodėl knyga vald�iai neįtiko. Pagrindinis jos veikėjas�� �ydas, parodytas labai palankiai. Jis buvo turtuolis, kuriam nusibodo matyti gyvenim� einant pro �alį; jis tai vadino abejingumu �mogaus gyvenimo �emėje vargams ir d�iaugsmams.

Vasaros prad�ioje Lizelė su tė�iu skaitė apie �io �mogaus kelion� į Amsterdam�, kai u� lango virpėjo sniegas. Virpantis sniegas su�avėjo mergait�.

��Jis kaip tik toks ir yra, kai krinta ant �emės,�� paai�kino ji Hansui Hubermanui.

Jiedu abu sėdėjo ant lovos, tėtis�� marinamas miego, o mergaitė�� �valut �valutėlė.

Kartais Lizelė �iūrėdavo į u�migusį tėtį, apie jį �inodama ir daugiau, ir ma�iau, negu abu nutuokė. Ji da�nai girdėdavo mam� burbant dėl to, kad jis neturi darbo, arba dejuojant, kad, nuva�iav�s aplankyti sūnaus, Hansas su�inojo tik tiek, kad vaikinas bute nebegyvena ir tikriausiai jau i�vyk�s į front�.

��Schlafgut, Papa, sald�ių sapnų, tėti,�� palinkėdavo mergaitė ir i� lovos smukdavo pro jį u�gesinti �viesos.

Kitas vasaros pomėgis, kaip minėjau, buvo mero biblioteka.

To pavyzdys galėtų būti vėsi bir�elio pabaigos diena. Rudis t� dien� buvo, �velniai tariant, �nukenksmintas�.

Kas Lizelė Meminger manėsi esanti, kad pasakytų Rud�iui, jog skalbinius ir �lugt� t� dien� i�ne�ios viena? Ar jis jai per prastas kartu vaik��ioti po miestelį?

��Neniurzgėk, Saukerl,�� at�ovė ji.�� Man nėra nuotaikos. Eik �aisti futbolo.

��Na, jei tu taip sakai,�� pa�aipiai mestelėjo jai per petį,�� tai keliauk sau su tais savo skalbiniais.

Jis nubėgo ir negai�damas laiko prisijungė prie savo komandos. Paėjusi Himelio gatve tolyn, Lizelė atsigr�ė kaip tik tuo metu, kai Rudis stabtelėjo prie�ais artimesnius vartus mu�ti įvar�io. Jis jai pamojo.

��Saukerl,�� nusijuokė ji ir keldama rank� puikiai �inojo, kad tuo pa�iu metu jis pavadina j� Saumensch.

Man tai atrodo labai pana�u į vienuolikme�ių meil�.

Lizelė nubėgo į Grande Strasse, į mero namus.

Ai�ku, atbėgo visa suplukusi, u�dususi ir i�sitiesė ant grindų.

Bet ji skaitė.

Ketvirt� kart� įleidusi mergait�, mero �mona sėdėjo prie ra�omojo stalo ir tik �iūrėjo į knygas. Antrojo apsilankymo metu ji leido mergaitei vien� knyg� i�traukti ir pavartyti, paskui dar vien� ir dar, kol, po pa�astimi spausdama i�sirinktas knygas, laisva ranka Lizelė prisirankiojo jų vis� pustuzinį.

Dabar Lizelė stovėjo kambario vėsoje urzgian�iu pilvu, ta�iau nebyli, palū�usi moteris nekreipė į tai jokio dėmesio. Ji vėl buvo apsisiautusi chalatu ir tik trumpai �vilgtelėdavo į mergait�. Paprastai daugiau dėmesio skirdavo ka�kam, kas turėjo būti �alia jos, bet nebuvo. Langas buvo atidarytas tarsi plati sta�iakampė burna, pro kuri� retkar�iais ver�ėsi gūsingi atodūsiai.

Lizelė atsisėdo ant grindų. Aplink j� buvo primėtyta knygų.

Po keturiasde�imties minu�ių ji i�ėjo, visas knygas sudėjusi į savo vietas.

��Viso labo, frau Herman.

�ie �od�iai visada j� sukrėsdavo.

��A�iū.

Paskui moteris jai sumokėjo ir i�ėjo. Kiekvienas jos judesys buvo apskai�iuotas. Knygų vagilė nubėgo namo.

Vasar� knygų kambaryje darėsi vis �il�iau, ir sėdėti ant grindų nebebūdavo nemalonu. Lizelė sėdėdavo, �alia pasidėjusi krūvel� knygų, ir skaitydavo po kelias pastraipas i� kiekvienos, stengdamasi įsiminti ne�inomus �od�ius, kad grį�usi į namus galėtų paklausti tė�io, k� jie rei�kia. Vėliau, sulaukusi paauglystės, Lizelė nebeprisiminė tų knygų pavadinimų. Jei būtų pavogusi jas, galbūt jie būtų atmintyje i�lik�.

Ji prisiminė tik tai, kad vienos paveikslėlių knygos kitoje vir�elio pusėje neįgudusi� ranka buvo u�ra�ytas

*** Berniuko vardas ***

Johanas Hermanas

Lizelė prikando lūp�, bet ilgai tverti neįstengė. Sėdėdama ant grindų, �vilgtelėjo į moterį su chalatu ir paklausė:

��Kas buvo Johanas Hermanas?

Moters �vilgsnis nuslydo pro �alį, apsistodamas ka�kur ties jos keliais.

��A� atsipra�au,�� tarė Lizelė.�� Nederėtų klausinėti tokių dalykų... Nebaigtas sakinys pats nu��iuvo.

Moters veidas nė kiek nepasikeitė, bet ji ka�kaip pajėgė i�tarti:

���iame pasaulyje jis jau yra niekas. Jis buvo mano...

*** Prisiminimų puslapiai ***

O taip, gerai jį prisimenu. Dangus buvo niūrus ir gilus kaip dribsmėlis. Jaunuolis buvo apvyniotas spygliuota viela kaip mil�ini�ku er�kė�ių vainiku.

A� jį i�painiojau ir i�sine�iau. Auk�tai vir� �emės abu klampojome dangumi, grimzdami iki kelių.

Tai buvo antr�j� 1918 metų dien�.

��Be to,�� pridūrė ji,�� jis buvo mirtinai su�al�s.

Ji kurį laik� �velgė į savo rankas, paskui pakartojo:

��Taip, a� �inau, kad jis mirtinai su�alo.

Mero �mona buvo moteris, kokių pasaulyje daug. Neabejoju, kad tikrai esate j� sutik� romanuose, eilėra��iuose, mėgstamuose filmuose. Tokių visur pilna, tai kodėl viena i� jų negalėtų gyventi �ia? Kodėl jai negyventi ma�ame Vokietijos miestelyje ant dailios kalvos. �ia galima kentėti lygiai taip pat, kaip ir bet kur kitur.

Svarbiausia yra tai, kad kan�i� Ilza Herman sumanė paversti savo triumfu. Kan�ia nuo jos nesitraukė, ir moteris pasidavė. Ji įsileido kan�i� į vidų.

Galėjo nusi�auti, sudraskyti save ar dar kaip nors susi�aloti, bet, matyt, pasirinko papras�iausi� būd��� kentėti nepatogumus, bet kylan�ius dėl oro. Kaip Lizelė suprato, ji melsdavosi, kad vasara būtų kuo �altesnė ir lietingesnė. Taigi ji gyveno labai tinkamoje vietoje.

T� dien� i�eidama Lizelė jautėsi pasakiusi ka�k� labai nesmagaus. Kitaip tariant, du �od�ius mil�inus, su kuriais i� prad�ių grūmėsi, paskui pane�ė persimetusi per petį ir su trenksmu numetė Ilzai Herman po kojų. Kai tik Lizelė pasisuko, nebegalėdama atlaikyti jų svorio, jie nuriedėjo į �on� ir abu susėdo ant grindų�� did�iuliai, garsūs, nesmagūs.

*** Du �od�iai mil�inai ***

A� atsipra�au

Mero �mona vėl įsi�iūrėjo į tu�tum� �alia jos. Jos veidas atrodė kaip tu��ias puslapis.

��U� k�?�� paklausė ji, bet po laiko.

Mergaitė buvo jau i�ėjusi i� kambario ir ėjo prie laukujų durų. Tai i�girdusi Lizelė stabtelėjo, bet nusprendė nebegrį�ti, o tyliau sprukti lauk ir lipti laiptais �emyn. Prie� leisdamasi į Molchingo gatves, ji ap�velgė miestelį, truputį gailėdamasi mero �monos.

Kartais Lizelė susim�stydavo, ar galėtų palikti Ilz� Herman ramybėje, ta�iau ta moteris buvo pernelyg įdomi ir pernelyg stipriai traukė knygos. Kart� �od�iai Lizel� i�davė, bet dabar, sėdėdama ant grindų ir �iūrėdama į mero �mon� prie jos vyro stalo, ji jautė turinti įgimt� jėg�. Taip būdavo kaskart, kai i�siai�kindavo nauj� �odį arba suprasdavo sakinį.

Ji buvo mergaitė.

Gyveno nacistinėje Vokietijoje.

Kaip ir derėjo, jai vis labiau ai�kėjo, koki� gali� turi �od�iai.

Ta�iau siaubingai (bet pakiliai!) ji jautėsi, kai po kelių mėnesių paleido neseniai atrast� gali� nuo saito, kai tik mero �mona j� nuvylė. Kaip greitai i� jos �irdies pasitraukė gailestis ir i�siliejo ka�kuo visi�kai kitu...

O dabar, 1940-ųjų vasar�, ji negalėjo numatyti, kas bus vėliau. Kol kas matė tik sielvartaujan�i� moterį, kuri mėgo būti pilname knygų kambaryje, ir nieko daugiau. Toks buvo antrasis jos vasaros darbas.

Tre�iasis, a�iū Dievui, buvo linksmesnis�� Himelio gatvės futbolas.

Leiskite man visa tai pavaizduoti.

Brūk�ėjimas kojomis į grindinį.

U�dus� berniūk��ių balsai.

Riksmai: �Varyk! �ia! Scheisse!�

Duslus kamuolio bumbsėjimas gatvėje.

Bėgant vasarai, Himelio gatvėje buvo visko, taip pat ir atsipra�ymų.

Atsipra�ymai buvo i� Lizelės Meminger pusės.

Jie skirti Tomiui Miuleriui.

Liepos prad�ioje jai galiausiai pavyko įtikinti Tomį, kad u�mu�ti jo ji neketino. Po to sumu�imo lapkri�io mėnesį Tomis bijodavo prie jos prisiartinti. �aisdamas futbol� Himelio gatvėje, laikydavosi nuo jos kuo atokiau.

��Niekada ne�inai, kada ji gali pratrūkti,�� kart� per traukulius vos spėdamas i�tarti �odį, guodėsi jis Rud�iui.

Ties� sakant, Lizelė atkakliai stengėsi su juo susitaikyti. Jai buvo liūdna, kad su Liudvigu �maiklu ji susitaikė, o su niekuo neprasikaltusiu Tomiu Miuleriu�� ne. �is vis dar truputį jos bijojo.

��I� kur galėjau �inoti, kad tada �ypsojaisi man,�� nesiliovė ji klausinėjusi.

Kelis kartus ji net pakeitė jį vartuose, kol kiti ėmė maldauti, kad Tomis vėl būtų vartininku.

��Grį�k į vartus!�� galiausiai paliepė berniūk�tis, vardu Haraldas Molenhaueris, kai per Tomį neįmu�ė įvar�io.�� I� tav�s jokios naudos.

Būtų galėj�s mu�ti baudinį, bet abu �aidė vienoje komandoje.

Lizelė grį�o �aisti, bet ka�kodėl visada jai tekdavo dengti Rudį. Jiedu stengdavosi vienas i� kito perimti kamuolį, priversti kit� prasi�engti, prasivard�iuodavo. Rudis vis komentuodavo:

���į kart� ta kvailė Saumensch Arschgrobbler jo neapeis. Jokių vil�ių.

Matyt, Rud�iui buvo smagu pravard�iuoti Lizel�. Tai buvo vienas i� vaikystės d�iaugsmų.

Kitas d�iaugsmas, �inoma, buvo vogti�� ketvirtasis 1940-ųjų vasaros darbas.

Ties� sakant, Rudį ir Lizel� siejo daug dalykų, ta�iau vogimas galutinai sutvirtino jų draugyst�. Vogti jiedu pradėjo pasitaikius progai, ta�iau tam paskatino viena neįveikiama jėga�� Rud�io alkis. Berniūk�tis nuolat mirtinai norėdavo valgyti.

Negana to, kad buvo normuojami produktai, pastaruoju metu ėmė smukti ir jo tėvo verslas (�ydų konkurencija nebegrėsė, bet nebeliko ir �ydų klientų). �taineriai vos beįstengė sudurti gal� su galu. Jiems, kaip ir daugumai �ios miestelio dalies gyventojų, teko verstis mainais. Lizelė būtų davusi jiems maisto i� savo namų, ta�iau ir pa�ios �eima maitinosi ne per so�iausiai. Paprastai mama virdavo �irnių sriub�. Sekmadienio vakare ji jos i�virdavo tiek, kad pakaktų iki kito �e�tadienio, o sekmadienį vėl i�virdavo visai savaitei. �irnių sriuba, duona, retkar�iais�� �iek tiek bulvių arba mėsos. Pavalgei�� daugiau nepra�yk ir nesiskųsk.

Stengdamiesi pamir�ti alkį, i� prad�ių vaikai mėgindavo kuo nors u�siimti.

Kai gatvėje �aisdavo futbol�, Rudis alkio nejausdavo. Kartais jo brolio ir sesers dvira�iais jiedu va�iuodavo į �tainerio parduotuv� arba pas Lizelės tėtį, jei �is t� dien� turėdavo darbo. Pavakare, kai imdavo temti, Hansas Hubermanas prisėsdavo su jais paplepėti ir pripasakodavo visokiausių juokų.

Atėjus kelioms kar�toms dienoms, atsirado dar viena pramoga�� mokymasis plaukti Amperio upėje. Nors vanduo buvo �altokas, jiedu vis tiek ėjo maudytis.

��Eik�,�� įkalbinėjo Rudis Lizel�.�� �ia visai negilu.

Brendant į vandenį did�iulės duobės nesimatė, ir Lizelė murktelėjo į j� iki pat dugno. Prisirijusi vandens, ji vos neu�duso, bet, plaukdama ��uniuku�, �iaip taip i�sikapanojo. Nuvirto ant kranto supykusi ir sumurmėjo:

��Saukerl.

Rudis stengėsi laikytis nuo jos toliau. Jis matė, k� ji padarė Liudvigui �maiklui.

��Dabar jau moki plaukti, tiesa?

Lizelei nebuvo juokinga ir ji nuėjo, braukdama prie veido limpan�ius �lapius plaukus ir �luostydamasi varvan�i� nosį. Jai pavymui Rudis �ūktelėjo:

��Gal pabu�iuosi mane, kad i�mokiau tave plaukti?

��Saukerl!

Koks į�ūlumas!

Tai buvo nei�vengiama.

Nusibodusi �irnių sriuba ir Rud�io alkis galiausiai privertė juos vogti. Jie prisijungė prie vyresnių vaikų, kurie vogdavo i� ūkininkų vaisius. Ilsėdamiesi po futbolo ant Rud�io namo laiptelių, jiedu su�inojo, kokios naudos gali atne�ti akylumas. Jie pastebėjo Fric� Hamerį, kuris buvo �iek tiek u� juos vyresnis. Jis valgė obuolį, nuostabiai gra�ų liepos, rugpjū�io mėnesiais sunokstan�ios �Klar� rū�ies obuolį, o �varko ki�enėse pūpsojo dar trys ar keturi tokie pat obuoliai. Lizelė su Rud�iu priėjo ar�iau.

��I� kur jų gavai?�� paklausė Rudis.

Vaikėzas i� prad�ių tik i�si�iepė.

�����,�� tarė jis ir, i�sitrauk�s i� ki�enės dar vien� obuolį, mestelėjo jiems.

��Galite tik pasi�iūrėti, bet nevalgyti,�� įspėjo jis.

Kit� kart�, pamat� jį apsivilkusį tuo pa�iu �varku, nors buvo per kar�ta, jie pasekė jį. �is nuvedė juos prie Amperio upės netoli tos vietos, kur Lizelė su tė�iu kartais ateidavo mokytis skaityti.

Ten laukė penkių vaikėzų gauja�� pora i�tįsėlių, kiti�� striuki ir liesi.

Tuo metu Molchinge buvo susibūrusios kelios paauglių gaujos. Kai kuriose buvo net �e�iame�ių. �itai grupelei vadovavo simpati�kas penkiolikmetis nusikaltėlis Arturas Bergas. Apsidair�s jis pastebėjo du vienuolikme�ius.

��Und?�� susidomėjo jis.�� Ir?

��A� alkanas,�� atsakė Rudis.

��Ir greitas,�� pridūrė Lizelė.

Bergas �vilgtelėjo į j�.

��Neprisimenu, kad bū�iau klaus�s tavo nuomonės.

Jis buvo paaugli�kai i�tįs�s, ilgu kaklu, spuoguotu veidu.

��Bet tu man patinki.

Kaip paauglys, kalbėjo gana draugi�kai.

��Ar �ia ta, kuri sumu�ė tavo brolį, Anderlai?

Gandas spėjo pasklisti. Geroms pe�tynėms am�iaus ribų nėra.

��Atrodo, kad ji,�� atsakė jam striukas ir liesas susivėl�s �viesiaplaukis.

��Tikrai ji,�� patvirtino Rudis.

Andis �maiklas priėjo ar�iau, liūdnai susim�st�s atid�iai nu�velgė j� nuo galvos iki kojų ir staiga pla�iai i�si�iepė.

��Gerai pasidarbavai, vaikeli,�� tarė jis ir netgi paplojo jai per kaulėt� nugar�.�� Man u� tai būtų kliuv� kaip reikiant.

Arturas toliau kamantinėjo Rudį:

��O tu esi tas D�esis Ovensas, taip?

Rudis linktelėjo.

��Ai�ku,�� tarė Arturas,�� idiotas, bet mums tokie idiotai patinka. Eime.

Jie buvo priimti.

Kai visi atėjo prie ūkininko sodybos, Lizelė su Rud�iu gavo po mai��. Pastvėr�s nuosav� kanapinį mai��, Arturas Bergas perbraukė ranka retus savo plaukus ir paklausė:

��Ar kuris i� jūsų kada nors vogėte?

��Ai�ku,�� nelabai įtikinamai atkirto Rudis.�� Vis� laik�.

Lizelės atsakymas buvo tikslesnis.

��A� pavogiau dvi knygas.

Arturas prunk�telėjo:

��Knygomis nepasisotinsi, �irdele.

I� tos vietos jie ap�iūrėjo dviem ilgomis nelygiomis eilėmis augan�ias obelis. Arturas Bergas davė nurodymus.

��Pirma,�� tarė jis,�� stengtis, kad nepagautų ant tvoros. Pagauto ant tvoros niekas nelauks. Ai�ku?

��Ai�ku,�� kai kas atsakė, o kai kas tik linktelėjo galva.

��Antra. Vienas�� medyje, kitas�� apa�ioje. Ka�kas juk turi surinkti.

Arturas patrynė delnus. Jam tai buvo vienas smagumėlis.

��Tre�ia. Pamatei k� nors ateinant, rėk taip, kad numirėliai prisikeltų, ir visi�� į kojas. Richtig?

��Richtig,�� atsakė visi vienu balsu.

*** Dviejų debiutantų�� obuolių vagių�� pasi�nib�dėjimas ***

��Lizele, ar tu neabejoji? Tikrai nori �ito?

���iūrėk, Rudi. �ia spygliuota viela ir tvora labai auk�ta.

��Ne, ne, klausyk, u�mesk mai��. Matai?

Taip, kaip jie.

��Gerai.

��Lipam!

��Negaliu!

Nesiry�ta.

��Rudi, a�...

��Grei�iau, Saumensch!

Stumtelėj�s Lizel� prie tvoros, Rudis u�metė ant vielos tu��i� mai��, ir perlip� abu leidosi tekini prie kitų. Rudis įsikabarojo į artimiausi� medį ir ėmė mėtyti obuolius �emyn. Lizelė apa�ioje rinko juos į mai��. Kai �is buvo pilnas, i�kilo kita problema.

��Kaip mes dabar perlipsime per tvor�?

Problem� i�spr�sti padėjo Arturas Bergas. Jiedu pastebėjo jį lipant per tvor� kuo ar�iau tvoros baslio.

���ia viela stipresnė,�� suprato Rudis.

Jis permetė mai��, liepė Lizelei lipti per tvor� pirmai, paskui perlipo pats ir nu�oko greta jos tiesiai ant pariedėjusių i� mai�o obuolių.

Prie jų stabtelėjo ilgakojis Arturas ir patenkintas pagyrė:

��Neblogai. Visai neblogai.

Kai visi grį�o į med�ių slėptuv� prie upės, jis paėmė mai�� ir davė Lizelei su Rud�iu tuzin� obuolių pasidalyti.

��Gerai padirbėta.

�iuo klausimu tai buvo galutinė jo i�vada.

T� dien�, prie� grį�dami į namus, Lizelė ir Rudis per pusvalandį sukirto po �e�is obuolius. I� prad�ių jie ketino pasidalyti obuoliais su savo nami�kiais, ta�iau tai buvo pavojinga. Jiems ne itin norėjosi ai�kinti, i� kur jų gavo. Lizelė manė, kad galbūt galėtų pasakyti tik tė�iui, bet nenorėjo, kad jis manytų priėm�s nepataisom� nusikaltėl�. Taigi visus ir suvalgė.

Prie upės, toje vietoje, kur Lizelė mokėsi plaukti, jie su�veitė visus obuolius. �inojo, kad gali būti blogai, nes nebuvo prat� prie tokios prabangos, bet vis tiek valgė.

��Saumensch!�� plūdosi mama t� vakar�.�� Nuo ko �ia dabar tave taip vimdo?

��Tikriausiai nuo �irnių sriubos,�� teisinosi Lizelė.

��Gali būti,�� atsiliepė tėtis, kaip visada sėdėdamas prie lango.�� Tikriausiai nuo jos. Man irgi truputį negera.

��Tav�s niekas neklausia, Saukerl,�� at�ovė ji ir tuoj pat vėl u�sipuolė vemian�i� Saumensch.

��Na? Kas yra? Ko prisi�veitei, bjauri kiaule?

Lizelė neatsakė.

�Obuolių�,�� laiminga pagalvojo Lizelė. Obuolių. Ir ji dar kart� i�vėmė�� kad sektųsi.

Arijų krautuvininkė

Jiedu stovėjo prie i�balintos sienos prie�ais frau Diler parduotuv�. Lizelė Meminger �iulpė ledinuk� ant pagaliuko.

Jis ne per labiausiai trukdė Lizelei kalbėti ir gin�ytis.

*** Kitas Lizelės ir Rud�io pokalbis ***

��Grei�iau, Saumensch, jau de�imt.

��Ne. Dar tik a�tuoni. Man liko dar du.

��Vis tiek paskubėk. Sakiau, kad reikia peilio.

Būtume perpjov� per pus�... U�teks, jau du.

��Gerai. Imk. Tik nepraryk.

��Ar a� tau pana�us į idiot�?

Trumpa pauzė.

��Skanus, ar ne?

��Ai�ku, Saumensch.

Baigiantis rugpjū�iui ir vasarai, ant �emės jie rado vien� pfenig�. Tikras d�iaugsmas.

Vieni�as aprūdij�s pinigėlis gulėjo ant purvino kelio, kuriuo jie eidavo, kai reikėdavo i�ne�ioti skalbinius.

���iūrėk, k� radau!

Rudis puolė prie pinigo. Netverdami d�iaugsmu, jiedu tekini leidosi pas frau Diler, nė nepagalvoj�, kad u� vien� pfenig� net ir u� �ger� kain�� nieko nenusipirksi. Griūte įgriuv� pro duris, sustojo prie�ais arijų krautuvinink�, kuri nu�velgė juos su panieka.

��A� laukiu,�� tarė ji.

Plaukus ji buvo susisegusi pakau�yje ir duso įsispraudusi į juod� ank�t� suknel�. Nuo sienos �velgė įrėminta fiurerio nuotrauka.

��Heil Hitler,�� pirmas susiprato Rudis.

��Heil Hitler,�� atsakė ji i�sitiesdama u� prekystalio.�� O tu?�� piktai dėbtelėjo į Lizel�, kuri paskubomis i�rė�ė sav�jį Heil Hitler.

Ilgai nelauk�s, Rudis i�traukė pinigėlį i� ki�enės ir tvirta ranka padėjo jį ant prekystalio. �iūrėdamas tiesiai į akiniuotas frau Diler akis, tarė:

��Pra�au duoti mi�rių ledinukų.

Frau Diler nusi�ypsojo. Atrodė, kad dantys jos burnoje grumiasi dėl vietos. Netikėtai maloni jos �ypsena privertė nusi�ypsoti ir Lizel� su Rud�iu. Neilgai.

Ji pasilenkė ir truputį paie�kojusi po prekystaliu vėl pa�velgė į juos.

���tai,�� tarė pamesdama vien� ledinuk� ant prekystalio.�� Susimai�ykite patys.

I�ėj� i� parduotuvės, jiedu i�vyniojo saldainį ir mėgino jį perk�sti pusiau, bet jis buvo kietas kaip stiklas. Per kietas net a�triems Rud�io dantims. Tada nusprendė su�iulpti ledinuk� pakaitomis. De�imt kartų �iulpteli Rudis, de�imt�� Lizelė. Pasikeisdami.

��Gyvenimas,�� tarė Rudis �ypsodamasis visa ledinuko pasaldinta dantinga burna,�� nuostabus.

Lizelė negalėjo jam nepritarti. Ledinukas buvo su�iulptas, burnos�� ry�kiai raudonos. Eidami namo, jiedu vis ragino vienas kit� �iūrėti i�plėtus akis, jei ant kelio vėl pasitaikytų koks pinigėlis.

�inoma, jie nieko nerado. Taip nebūna, kad kam nors pasisektų dukart per metus, o kad pasisektų dukart t� pa�i� dien�, apie tai nėra ko nė kalbėti.

Raudonai nusida�iusiais lie�uviais ir dantimis, laimingi eidami Himelio gatve, jie vis tiek �vilgsniais nar�ė po grindinį.

Diena buvo puiki, ir gyventi nacistinėje Vokietijoje buvo gera.

Kovotojas, t�sinys

Dabar keliaukime į �alt� naktį, kur vyksta kova. Knygų vagilė mus pasivys vėliau.

Buvo lapkri�io 3-ioji, nuo �altų traukinio grindų stingo kojos. Laikydamas prie�ais save, jis skaitė Mein Kampf�� savo i�gelbėtoj�. Rankos buvo �lapios nuo prakaito. Ant knygos įsispaudė drėgnų pir�tų �ymės.

*** Leidybos bendrovė �Knygų vagilė� oficialiai pristato ***

Adolfo Hitlerio

knyg�

Mein Kampf

(�Mano kova�)

Lik�s Maksui Vandenburgui u� nugaros, �tutgarto miestas pa�aipiai mojo įkandin.

Ten Maksas buvo nepageidaujamas. Vis dar jausdamas su�iedėjusios duonos skonį, jis stengėsi neatsigr�ti. Por� kartų kilstelėj�s galv� matė, kaip vis labiau tolsta miesto �viesos, virsta saujele �iburėlių ir galiausiai visai pradingsta.

�Laikykis i�did�iai,�� dr�sinosi jis.�� Neparodyk, kad bijai. Skaityk knyg�. �ypsokis skaitydamas. Tai puiki knyga, geresnės nesi skait�s.

Nekreipk dėmesio į moterį prie�ais. Ji vis tiek miega. Laikykis, Maksai, liko tik kelios valandos�.

Pasirodė, kad tesėti pa�ad� vėl aplankyti jį tame tamsos kambaryje pavyko ne po kelių dienų, o po pusantros savaitės. Paskui praėjo dar savaitė iki kito apsilankymo, tada dar viena, kol galiausiai jis prarado laiko nuovok�. Jį dar kart� perkėlė į kit� sandėliuk�, kuriame buvo truputį �viesiau, daugiau apsilankymų ir daugiau maisto. Ta�iau laiko liko vis ma�iau ir ma�iau.

��Netrukus i�va�iuoju,�� pasakė jo draugas Valteris Kugleris.�� �inai, kaip yra. Armija.

��Gaila, Valteri.

Makso vaikystės draugas Valteris Kugleris u�dėjo rank� ant �ydo peties.

��Būtų blogiau,�� tarė �iūrėdamas tiesiai į �ydi�kas jo akis,�� jei tu būtum pakliuv�s.

Tai buvo paskutinis jų susitikimas. Kampe buvo paliktas paskutinis siuntinukas, bet �į kart� buvo ir bilietas. Valteris atvertė Mein Kampf ir įdėjo jį prie �emėlapio, kurį buvo atne��s kartu su knyga.

��Tryliktas puslapis,�� nusi�ypsoj�s pasakė.�� Kad pasisektų, taip?

��Kad pasisektų,�� atsakė Maksas, ir abu apsikabino atsisveikindami.

Kai durys u�sidarė, Maksas atsivertė knyg� ir atid�iai ap�iūrėjo biliet�. �tutgartas-Miunchenas-Pasingas. Traukinys i�va�iuoja po dviejų dienų, naktį, kaip tik laiku, kad būtų galima susitikti su paskutiniu ry�ininku. I� ten jis eis pės�iomis. �emėlapį jau įsiminė. Raktas buvo vis dar knygoje, pritvirtintas prie vidinio vir�elio.

Jis sėdėjo apie pusvalandį, kol ry�osi prieiti ir atidaryti atne�t� krep�į. Be maisto, jame buvo dar keletas daiktų.

*** Papildomos Valterio Kuglerio dovanos ***

Nedidelis skustuvas.

�auk�tas, kuris labiausiai tiko vietoj veidrod�io.

Skutimosi kremas.

�irklės.

I�eidamas jis paliko sandėliuk� visi�kai tu��i�. Buvo tik grindys.

��Sudie,�� su�nib�dėjo jis, paskutinį kart� ap�velgdamas sandėliuk�, kuriame prie sienos liko nedidelė krūvelė plaukų.

Sudie.

I� to pastato jis i�ėjo tap�s visi�kai kitu �mogumi glotniai nuskustu veidu ir kreivokai, bet tvarkingai su�ukuotais plaukais. Atrodė kaip tikras vokietis. Palaukite, palaukite�� jis ir yra vokietis, arba tiksliau, buvo.

Jį pykino i� susijaudinimo.

Atėj�s į stotį, jis parodė biliet�, tapatybės kortel� ir dabar sėdėjo ank�toje vagono kupė, pa�iame pavojaus dėmesio centre.

��Dokumentus.

Kaip tik tai jis ir bijojo i�girsti.

Jau pakankamai i�sigando, kai jį sustabdė perone. Antr� kart� to nebeatlaikys.

Dreban�ios rankos.

Kaltės kvapas, ne�� tvaikas.

Jis tiesiog to nebei�tvers.

Laimė, jie visk� buvo patikrin� anks�iau ir reikalavo parodyti tik biliet�, taigi dabar liko tik miestelių �iburiai u� lango ir kupė prie�ais jį knarkianti bendrakeleivė.

Beveik visos kelionės metu jis skaitė knyg�, stengdamasis nesi�valgyti.

�od�iai padrikai sukosi jo mintyse.

Keista, bet ver�iant puslapius ir skaitant vien� skyrių po kito, jo mintyse skambėjo tik du �od�iai.

Mein Kampf. Mano kova.

Traukiniui dundant nuo vieno Vokietijos miestelio prie kito, galvoje vis aidėjo ir aidėjo pavadinimas.

Mein Kampf

Ir kas galėjo pamanyti, kad knyga jį i�gelbės.

Apgavikai

Galėtumėte sakyti, kad Lizelės Meminger gyvenimas buvo lengvas. Palyginti su Makso Vanderburgo, jis tikrai buvo lengvas. �inoma, Lizelės brolis mirė vos ne jai ant rankų. Jos motina dukr� apleido.

Bet viskas geriau nei būti �ydu.

Prie� Makso pasirodym� buvo prarastas dar vienas klientas. �į kart� Veingartneriai. Būtinas schimpfen nutiko virtuvėje. Lizelė guodėsi, kad liko dar du, dar geriau�� vienas buvo meras. �mona, knygos.

O kaip dėl kitų Lizelės darbų? Rudis �taineris ir ji toliau visk� siaubė. Saky�iau, jų �elmystės net įmantrėjo.

Trok�dami įrodyti savo vert� ir i�plėsti vagys�ių repertuar�, jie dar kelis kartus prisidėjo prie Artūro Bergo ir jo draugų. I� vieno ūkio nukniaukė bulvių, i� kito�� svogūnų. Bet did�iausi� savo pergal� Lizelė ir Rudis pasiekė vieni.

Kaip matėme anks�iau, vienas ėjimo per miest� privalumų�� atrasti ant �emės besivoliojan�ius daiktus. Kitas�� pastebėti �mones, ir, o tai dar svarbiau, pastebėti tuos pa�ius, savaitė po savaitės t� patį veikian�ius �mones.

Vienas i� tokių �monių buvo Otas �turmas, berniukas i� mokyklos. Jis kiekvien� penktadienio popiet� dvira�iu mindavo į ba�ny�i� ir ve�davo kunigams gėrybes.

Mėnesį, orams mainantis ir bjūrant, Lizelė ir Rudis jį stebėjo, ir Rudis buvo ypa� tvirtai pasiry��s vien� neįprastai speiguoto spalio penktadienį Oto kelion� sutrukdyti.

��Visi tie kunigai,�� jiems einant per miest� ėmė ai�kinti Rudis.�� Jie ir taip per riebūs. Savait� kit� galėtų apsieiti ir be maisto.

Lizelė galėjo tik sutikti. Pirmiausia ji nebuvo katalikė. Antra, pati jautėsi ganėtinai alkana. Ji kaip visada ne�ė skalbinius. Rudis tempė du kibirus �alto vandens arba, kaip pats parei�kė, du kibirus būsimo ledo.

Jis ėmėsi darbo prie� pat antr� valand�.

Nė akimirk� nedvejodamas i�pylė vandenį ant kelio tiksliai ten, kur Otas pasukdavo dviratį.

Lizelė turėjo pripa�inti.

I� prad�ių truputį kankino kaltės jausmas, bet planas buvo tobulas ar bent toks tobulas, koks tik galėjo būti. Kiekvien� penktadienį truputį po dviejų Otas �turmas pasukdavo į Miuncheno gatv�, pasikabin�s ant vairo produktų krep�į. Tokį ypating� penktadienį jis tik tiek ir nukeliaus.

Kelias ir taip buvo apledėj�s, bet Rudis, vargiai pajėgdamas nesiviepti, apliejo jį vandeniu�� dar vienu ledo sluoksniu. Jo veidu praslydo �ypsulys.

��Ateik,�� pasakė jis,�� pasislėpsime aname krūme.

Po kokių penkiolikos minu�ių velni�kasis planas, taip sakant, davė vaisių.

Rudis parodė pir�tu į ply�į brūzgyne. ��tai jis.�

I� u� kampo paklusniai kaip avinėlis pasirodė Otas.

Nė trupu�io neu�gai��s, jis nesuvaldė dvira�io, nuslydo ledu ir veidu �emyn dribo ant kelio.

Kai parkrit�s jis taip ir nesujudėjo, Rudis metė į Lizel� nerimo kupin� �vilgsnį.

��Nukry�iuotasai Kristau,�� pasakė jis,�� atrodo, mes jį nu�udėm!�� Jis lėtai lėtai prisėlino artyn, pa�iupo krep�į, ir jie spruko.

��Ar jis kvėpavo?�� kiek paėjus gatve paklausė Lizelė.

��Keine Ahnung,�� atsakė Rudis, spausdamas prie sav�s krep�į. Jis nė nenutuokė.

Gerokai nusileid� �emyn kalva jie �iūrėjo, kaip Otas atsistoja, pasikaso galv�, tarpukojį ir apsidairo ie�kodamas krep�io.

��Kvailas Scheisskopf,�� i�si�iepė Rudis, ir jie ap�iūrėjo savo laimikį. Duona, sudu�� kiau�iniai ir tas didysis, Speck. Rudis priki�o riebųjį kumpį prie nosies ir �lovingai įkvėpė. Nuostabu.

Kad ir kaip viliojo pergal� pasilaikyti sau, i�tikimybės Arturui Bergui jausmas nugalėjo. Jie nusigavo iki jo skurdaus būsto Kempf Strasse ir parodė jam gėrybes. Arturas negalėjo tam nepritarti.

��I� ko jūs tai pavogėte?

Jam atsakė Rudis. �Oto �turmo.�

��Na,�� linktelėjo jis,�� kad ir kas jis būtų, esu jam dėkingas.

Jis įėjo vidun ir grį�o ne�inas duonriekiu, keptuve ir �varku, ir visi trys vagys patraukė buto koridoriumi.

��Pakviesime kitus,�� parei�kė Arturas Bergas jiems i�ėjus laukan.�� Gal mes ir nusikaltėliai, bet nesame visai nedori.�� Pana�iai kaip ir knygų vagilė, jis bent jau ka�kur u�brė�davo brūk�nį.

Buvo pasibelsta į dar kelerias duris. Į butus i� gatvės buvo �aukiami vardai, ir greitai visas Artūro Bergo vaisių vagi�ių trupės konglomeratas buvo pakeliui prie Amperio. Kitoje pusėje esan�ioje proskynoje buvo u�degtas lau�as, o kiau�inių liku�iai buvo i�gelbėti ir i�kepti. Duona ir Speck supjaustyti. Rankomis ir peiliais buvo suvalgyti visi iki paskutinio Oto �turmo ne�ulio gabalėliai. Akiratyje nė vieno kunigo.

Tik pa�ioje pabaigoje kilo gin�as dėl krep�io. Dauguma berniukų norėjo jį sudeginti. Fricas Hameris ir Endis �meiklas norėjo jį pasilaikyti, bet Arturui Bergui, ne vietoje pademonstravusiam polinkį į dorybingum�, į galv� �ovė geresnė mintis.

��Jūs abu,�� pasakė jis Rud�iui ir Lizelei.�� Galbūt turėtumėte nune�ti jį atgal tam �turmui. Saky�iau, varg�as i�pera veikiausiai nusipelno bent tiek.

��Na jau, Artūrai.

��Nenoriu nieko girdėti, Endi.

��Jėzau Kristau.

�Jis taip pat nenori nieko girdėti.�

Grupė nusijuokė, ir Rudis �taineris pakėlė krep�į.

��Nune�iu jį atgal ir pakabinsiu ant jų pa�to dė�utės.

Mergaitė jį pavijo nuėjusį vos kokius dvide�imt metrų. Namo ji grį� gerokai vėliau, kad būtų ramu, bet gerai �inojo, kad turi lydėti Rudį �tainerį per miest� iki �turmų fermos kitoje pusėje.

Ilg� laik� jie ėjo tylomis.

��Ar blogai jautiesi?�� galiausiai paklausė Lizelė. Jie jau buvo pakeliui į namus.

��Dėl ko?

���inai.

���inoma, kad �inau, bet a� jau nebealkanas ir galiu la�intis, kad jis irgi nealkanas. Nemanyk, kad kunigai gautų maisto, jei jo neu�tektų namie.

��Tiesiog jis taip stipriai trenkėsi į �em�.

��Neprimink.�� Bet Rudis �taineris negalėjo susilaikyti nenusi�ypsoj�s. Ateityje jis taps duonos davėju, ne vagimi�� dar vienas �mogi�kosios būtybės prie�taringumo įrodymas. Tiek daug gėrio, tiek daug blogio. Tiesiog įpilkite vandens.

Praėjus penkioms dienoms po jų ma�os kar�iai malonios pergalės, Arturas Bergas pasirodė paskutinį kart� ir pakvietė juos į savo kit� vagystės projekt�. Jie susidūrė su juo Miuncheno gatvėje, ketvirtadienį po pamokų eidami namo. Jis jau vilkėjo savo Hitlerio jaunimo uniforma.

��Rytoj popiet vėl einam. Jūs dalyvaujat?

Jie negalėjo atsispirti.

��Kur?

��Bulvių vieta.

Po dvide�imt keturių valandų Lizelė ir Rudis vėl metė i��ūkį vielinei tvorai ir prisikim�o mai��.

Bėda pasirodė jiems sprunkant.

��Jėzau!�� su�uko Arturas.�� Ūkininkas!�� Vis dėlto i�g�sdino kitas jo �odis. I�rėkė jį taip, lyg jau būtų jo u�pultas. Jo burna praply�o. �odis i�lėkė, ir tas �odis buvo kirvis.

�inoma, atsisuk� jie pamatė, kaip ūkininkas bėga jų pusėn laikydamas i�kelt� kirvį.

Visa grupė pasileido tvoros link ir j� perlipo. Rudis, bėg�s paskutinis, greitai prisivijo, bet nepakankamai greitai, kad i�vengtų būti paskutinis. Pritraukinėdamas koj� jis įsipainiojo.

��Ei!

Bevilti�kas garsas.

Grupė sustojo.

Lizelė instinktyviai nubėgo atgal.

��Paskubėkit!�� �ūktelėjo Arturas. Jo balsas skambėjo i� toli, lyg būtų prarij�s �odį, dar nei�sprūdusį i� burnos.

Baltas dangus.

Kiti bėgo.

Lizelė pripuolė ir pradėjo tampyti jo kelnių audinį. Rud�io akys sprogte i�sprogusios i� baimės.

��Grei�iau,�� nekantravo jis,�� anas jau ateina.

Tolumoje vis dar girdėjosi sprunkan�iųjų kojos, kai dar viena ranka �iupo viel� ir nutraukė j� nuo Rud�io kelnių. Ant metalinio mazgo liko skutas, bet berniukas galėjo gelbėtis.

��Dabar judinkitės,�� tarstelėjo jiems Arturas prie� pat prisistatant besikeikian�iam, or� gaudan�iam ūkininkui. Kirvį dabar stipriai spaudė prie kojos. Jis i�rėkė kelis berg�d�ius apiplė�tųjų �od�ius:

��Pasirūpinsiu, kad jus suimtų! A� jus rasiu! I�siai�kinsiu, kas jūs tokie!

Tada Arturas Bergas ir atsiliepė.

��Ovensas!�� jis skuodė �alin, vydamasis Lizel� ir Rudį.�� D�esis Ovensas!

Atsidūr� saugioje vietoje, i� paskutiniųjų traukdami or� į plau�ius, jie atsisėdo. Arturas Bergas prie jų prisidėjo. Rudis vengė į jį �iūrėti.

��Taip yra nutik� mums visiems,�� pasakė Arturas, pajut�s jo nusivylim�. Ar jis melavo? Jie negalėjo būti tikri ir niekada to nesu�inos.

Po kelių savai�ių Arturas Bergas persikraustė į Keln�.

Jie sutiko jį dar vien� kart�, kai Lizelė pristatė skalbinius. Skersgatvyje prie Miuncheno gatvės jis i�tiesė Lizelei rudo popieriaus mai�elį su tuzinu ka�tainių. Jis nusi�aipė. �Pa�intis skrudinimo pramonėje�. Prane��s jiems apie savo i�vykim�, i�spaudė paskutin� spuoguot� �ypsen� ir pliauk�telėjo jiedviem per kakt�. �Ir nesuėskit jų visų vienu prisėdimu.� Ir Artūro Bergo jie daugiau niekada nematė.

Na, o a� galiu pasakyti, kad tikrai jį ma�iau.

*** Kukli duoklė Arturui Bergui nurimusiam �mogui ***

Kelno dangus buvo geltonas, jo pakra��iai puvo ir byrėjo.

Jis sėdėjo atsirėm�s į sien�, su vaiku glėbyje.

Savo seserimi.

Nustoj�s kvėpuoti, jis liko su ja, ir a� jutau, kad laikys j� valandų valandas.

Jo ki�enėje buvo du pavogti obuoliai.

�įkart jie pasielgė gudriau. Kiekvienas suvalgė po ka�tainį, o kitus pardavė traukdami nuo durų prie durų.

Kiekviename name Lizelė pasakydavo: �Jei turite kelet� atliekamų pfennig, a� turiu ka�tainių.� Galiausiai jiedu turėjo �e�iolika monetų.

��O dabar,�� nusiviepė Rudis,�� ker�tas.

T� pa�i� popiet� jie grį�o į frau Diler parduotuv�, atsaliutavo Heil Hitler ir laukė.

��Vėl mi�rių ledinukų?�� nusi�ypsojo ji. Jie linktelėjo. Pinigai pabiro ant prekystalio, ir frau Diler �ypsena kiek prasivėrė.

��Taip, frau Diler,�� pasakė jie vienu balsu.�� Mi�rių ledinukų, pra�om.

Atrodė, kad įrėmintas fiureris jais did�iuojasi.

D�iūgavimas prie� audr�.

Kovotojas, pabaiga

�ongliravimas baigiasi, bet vargai, grumtynės�� ne. Vienoje rankoje laikau Lizel� Meminger, kitoje�� Maks� Vandenburg�. Greitai suvesiu juos draugėn. Skirkite man dar kelis puslapius.

Kovotojas:

Jei jie nu�udys jį �i�nakt, jis bent jau mirs gyvas.

Dabar kelionė traukiniu jau ka�i kur nutolo, knarkalė veikiausiai apsikam�iusi vagone, kuriame įsitaisė lov�. Dabar Maks� nuo i�gyvenimo skyrė tik �ingsniai. �ingsniai, mintys ir abejonės.

Vadovaudamasis mintyse įspaustu �emėlapiu, nuėjo nuo Pasingo iki Molchingo. Siaubingai skaudėjo kojas, bet jis buvo jau beveik ten�� pa�ioje pavojingiausioje vietoje. Pakankamai arti, kad paliestų.

Kaip ir girdėjo pasakojant, jis rado Miuncheno gatv� ir nusekė takeliu.

Viskas įsitempė.

�vytin�ios gatvės, �ibintų salelės.

Tamsūs abejingi pastatai.

Miesto rotu�ė stūksojo lyg mil�ini�kas negrabus jaunuolis, per didelis savo am�iui. Jo akims keliaujant auk�tyn, ba�ny�ia pradingo tamsoje.

Viskas jį stebėjo.

Jis suvirpėjo.

Įspėjo save. �Laikyk akis atmerktas�.

(Vokie�ių vaikai dairėsi pamestų monetų. Vokie�ių �ydai dairėsi galimo suėmimo.)

Laikydamasis papro�io pasitelkti skai�ių trylika sėkmei prisi�aukti, jis skai�iavo savo �ingsnius, grupuodamas juos į tryliktukus. Tik trylika �ingsnių, kartojo jis sau. Nagi, dar trylika. Suskai�iavo apytikriai trylika serijų, kol galiausiai atsidūrė ant Himelio gatvės kampo.

Vienoje rankoje jis ne�ėsi savo lagamin�.

Kitoje vis dar spaudė Meitt Kampf.

Abu buvo sunkūs, ir abu laikė �velniai prakaituojan�iomis rankomis.

Dabar jis pasuko į �onin� gatvel� ir patraukė trisde�imt tre�io numerio link stengdamasis u�gniau�ti sprūstan�i� �ypsen�, atsispirti kylan�iam kūk�iojimui ar net įsivaizdavimui, kad jo galbūt laukia saugumas. Priminė sau�� kad dabar ne laikas viltis. �inoma, jis beveik galėjo jį paliesti. Galėjo jį jausti ka�kur visai �ia pat, beveik pasiekiam�. U�uot tai pripa�in�s, vėl ėmėsi svarstyti: k� reikės daryti, jei bus su�iuptas pa�i� paskutin� akimirk� arba jei viduje jo dėl kokio atsitiktinumo lauktų ne tas �mogus.

�inoma, dar kamavo dreskiantis nuodėmės pojūtis.

Kaip jis gali taip pasielgti?

Kaip galėjo i�dygti prie durų ir pra�yti �monių dėl jo rizikuoti savo gyvybėmis? Kaip jis gali būti toks savanaudis?

Trisde�imt trys.

Jie pa�velgė vienas į kit�.

Namas buvo bly�kus, atrodė beveik nesveikas, su gele�iniais varteliais ir rudomis seilių nudėmėtomis durimis.

I� ki�enės i�sitraukė rakt�. Jis nesublyk�iojo, tik vangiai ir glebiai gulėjo jo delne. Akimirk� jį suspaudė, beveik tikėdamasis, kad �is pradės tekėti rie�o link. Nenutekėjo. Metalas buvo kietas ir plok��ias, dantingas, ir jis spaudė jį tol, kol �is jam įdūrė.

Tada kovotojas lėtai palinko į priekį, skruostas prigludo prie med�io, ir paėmė rakt� i� kum��io.

KETVIRTA DALIS

 Nusi�alinus �mogus

apie

akordeoninink��� pa�adų tesėtoj��� ger� mergaitꠗ �yd� kovotoj� kum��iais�� Rozos rūstybꠗ pamok��� miegalių�� apsikeitim� ko�marais�� ir keletas puslapių i� rūsio

Gera mergaitė

1940 metų lapkritį, kai Maksas Vandenburgas atvyko į Himelio gatvės 33 numerio virtuv�, jam buvo dvide�imt ketveri metai.

Atrodė, kad drabu�iai spaud�ia jį prie �emės, o jo nuovargis buvo toks, kad nie�ulys galėjo perlau�ti pusiau. Jis stovėjo tarpduryje drebėdamas ir sukrėstas.

��Ar vis dar grojate akordeonu?

�inoma, i� tikrųjų klausimas buvo toks:

��Ar vis dar man padėsite?

Lizelės tėtis priėjo prie durų ir atidarė jas. Atsargiai pa�velgė laukan, apsidairė į visas puses ir grį�o. Nuosprendis buvo �nieko�.

Maksas Vandenburgas, �ydas, u�simerkė ir kiek giliau paniro į saugum�. Pati mintis buvo absurdi�ka, bet jis vis vien j� pripa�ino.

Hansas patikrino, ar u�uolaidos u�trauktos kaip reikiant. Negalėjo matytis nė ply�elio. Jam tai darant, Maksas nebeįstengė susivaldyti. Jis pritūpė ir sunėrė rankas.

Tamsa jį glostė.

Jo pir�tai kvepėjo lagaminu, metalu, Mein Kampf ir i�likimu.

Tik pakėl�s galv� i�vydo blausi� �vies�, sklindan�i� i� koridoriaus. Jis pastebėjo pi�ama vilkin�i� mergait�, stovin�i� ten ir ai�kiai matom�.

��Tėti?

Maksas pa�oko lyg u��iebtas degtukas. Dabar tamsa i�tvino aplink jį.

��Viskas gerai, Lizele,�� pasakė tėtis.�� Grį�k į lov�.

Ji akimirk� pamind�ikavo prie� jos kojoms nutempiant j� atgal į guolį. Kai stabtelėjo ir paskutinį kart� vog�iomis pa�velgė į svetim�alį virtuvėje, ant stalo galėjo į�iūrėti knygos kontūrus.

��Nebijokite,�� i�girdo su�nib�dant tėtį.�� Ji gera mergaitė.

Kit� valand� gera mergaitė nemiegodama gulėjo lovoje, klausydamasi tyliai virtuvėje sprūstan�ių sakinių.

Dar turėjo būti i�mesta viena ne�inoma korta.

Trumpa �ydo boksininko istorija

Maksas Vandenburgas gimė 1916 metais.

Jis u�augo �tutgarte.

Būdamas jaunesnis, labiau u� visk� pamėgo geras kum�tynes.

Pirm� susirėmim� patyrė būdamas vienuolikos metų ir liesas kaip nudro�tas �luotos kotas.

Venzelis Gruberis.

�tai su kuo kovėsi.

Tas Gruberių vaikis turėjo a�trų lie�uvį ir garbanotus it vielinė plau�inė plaukus. Vietinė �aidimų aik�telė pareikalavo, kad jie susikautų, ir nė vienas berniukas neketino gin�ytis.

Jie kovojo lyg �empionai.

Minut�.

Tik kai viskas ėmė darytis įdomu, abu berniukus vien� nuo kito nutempė u� apykaklių. Budrus tėvas.

Maksui i� burnos la�nojo kraujas.

Jis paragavo jo, ir skonis buvo malonus.

Nedaug jo kaimynystėje gyvenusių �monių buvo kovotojai, o jei buvo, nedarė to kum��iais. Tais laikais jie sakė, kad �ydai ver�iau jau stovės ir su viskuo susitaikys. Priims smurt� tyliai ir tuomet vėl prasiskins keli� atgal į vir�ūn�. Matyt, ne visi �ydai vienodi.

Kai mirė tėvas, i�ta�kytas į gabalėlius ant �ole apaugusios kalvos, jam buvo beveik dveji.

Kai jam buvo devyneri, jo motina visi�kai nuskurdo. Ji pardavė muzikos studij�, kuri kartu atstojo ir jų but�, ir jie persikraustė į dėdės namus. Ten jis u�augo su �e�iais pusbroliais, kurie jį dau�ė, nervino ir mylėjo. Mu�tynės su Izaoku, vyriausiuoju, buvo jo pasiruo�imas kum�tynėms. Jį sutriu�kindavo beveik kiekvien� vakar�.

Nelaimė vėl u�griuvo, kai, jam dar nesulaukus trylikos metų, mirė dėdė.

Kaip teigtų skai�iai, jo dėdė nebuvo kar�tako�is kaip Maksas. Jis buvo toks �mogus, kuris tyliai dirbo u� labai nedidelį atlygį. Laikėsi nuo�aliai nuo visų ir visk� aukojo dėl �eimos�� ir jis mirė nuo ka�ko, augan�io jo skrandyje. Ka�ko pana�aus į nuoding� kėglių rutulį.

Kaip da�nai nutinka, �eima apstojo lov� ir stebėjo, kaip jis pasiduoda.

Ka�kaip tarp liūdesio ir praradimo Maksas Vandenburgas, dabar paauglys su kietomis rankomis, mėlynėmis paakiuose ir skaudamu dantimi, buvo ir kiek nusivyl�s. Net suirz�s. Stebėdamas, kaip jo dėdė lėtai grimzta į lov�, jis nusprendė niekada neįeisi�s sau taip mirti.

Vyri�kio veide buvo matyti susitaikymas.

Toks geltonas ir ramus, nepaisant smurtingos jo kaukolės struktūros�� begalinės �andikaulio linijos, besit�sian�ios mylių mylias; i��okusių skruostikaulių; įdubusių akių. Toks ramus, kad berniukas norėjo kai ko paklausti.

Kur kova?�� nusistebėjo jis.

Kur noras atsilaikyti?

�inoma, trylikos jis buvo kiek per �iurk�tus. Jis nebuvo �velg�s į veid� ka�kam, pana�iam į mane. Dar ne.

Kartu su likusiaisiais jis stovėjo aplink lov� ir stebėjo mir�tantį vyr��� saugų perėjim� i� gyvenimo į mirtį. �viesa lange buvo pilka ir oran�inė, vasaros odos spalva, ir atrodė, kad kvėpavimui visi�kai i�nykus jo dėdė pajuto palengvėjim�.

��Kai mirtis su�iups mane,�� prisiekė berniukas,�� ji pajus mano kum�tį savo veide.

Asmeni�kai man tai visai patinka. Tokia kvaila narsa.

Taip.

Man tai labai patinka.

Nuo tos akimirkos jis pradėjo kovoti reguliariau. Grupelė i�tikimų draugų susirinkdavo �teberio gatvėje ir kovodavo blėstan�ioje �viesoje. Archetipiniai vokie�iai, vienas kitas �ydas, berniukai i� rytų. Tai nelabai rūpėjo. Nebuvo nieko geriau paaugli�kai energijai i�lieti u� geras mu�tynes. Net prie�ai atsidūrė per colį nuo draugystės.

Jam patiko siauri ratai ir ne�inomybė.

Saldus netikrumo kartumas:

Laimėti arba pralaimėti.

Tai buvo jausmas skrandyje, kurstomas tol, kol jis manydavo nebeįstengsi�s pak�sti. Vienintelis vaistas buvo �engti priekin ir smūgiuoti. Maksas nebuvo i� tų berniukų, kurie mirtų apie tai galvodami.

Dabar, �velgiant į praeitį, jo mėgstamiausia kova buvo Kova Numeris Penki prie� auk�t�, tvirt�, liemening� vaikį, vardu Valteris Kugleris. Jiems buvo penkiolika. Valteris laimėjo visus keturis ankstesnius jų susidūrimus, bet �į kart� Maksas jautė ka�in k� kitokio. Jame tekėjo naujas kraujas�� pergalės kraujas: jis galėjo ir g�sdinti, ir su�adinti.

Aplink juos, kaip visada, susispietė siauras ratas. Po kojomis ne�vari �emė. �ypsenos buvo beveik įsikabinusios į �velgian�ius veidus.

Purvini pir�tai spaudė pinigus, o �ūksniai ir riksmai kupini tokio gyvybingumo, kad daugiau nebuvo nieko, tik tai.

Dieve, ten try�ko toks d�iaugsmas ir tokia baimė, toks nuostabus sujudimas.

Abu kovotojus gniau�ė akimirkos įtampa, veidai kaupini i�rai�kos, kuri� didino viso to reik�mingumas. Pla�iai atmerktų akių susikaupimas.

Koki� minut� i�mėgin� vienas kit�, jie pradėjo judėti artyn vienas kito ir labiau rizikuoti. Galiausiai tai buvo gatvės mu�tynės, o ne valand� trunkanti kova dėl titulo. Jie neturėjo visos dienos.

��Pirmyn, Maksai!�� �aukė vienas jo draugų. Tarp �od�ių nebuvo nė vieno atokvėpio.�� Pirmyn, Maksi Taksi, prispaudei jį, prispaudei jį, �yduk, prispaudei jį, prispaudei jį!

Ma�as vaikis su �velniais plaukų kuok�tais, sugurinta nosimi ir klampiomis akimis, Maksas buvo visa galva �emesnis u� prie�inink�.

Jo kovos stilius buvo visi�kai negrak�tus, visas persilenk�s, besistumiantis priekin, greitai smūgiuojantis Kugleriui į veid�. Kitas berniukas, ai�kiai stipresnis ir labiau įgud�s, laikėsi tiesiai, svaidėsi smūgiais, nuolat pataikydavusiais Maksui į skruostus ir smakr�.

Maksas ir toliau puolė.

Net priėm�s daugyb� smūgių ir bausmių jis toliau judėjo pirmyn. Kraujas nuda�ė jo lūpas. Jis greitai i�d�ius jam ant dantų.

Kai jį pakirto, pasigirdo garsus kauksmas. Pinigai beveik pakeitė rankas.

Maksas atsistojo.

Prie� jam pakei�iant taktik� ir prisiviliojant Valterį Kuglerį kiek ar�iau, nei �is norėjo, jį partrenkė dar kart�. Atsidūr�s arti Maksas galėjo trumpai ir staigiai smūgiuoti jam į veid�. Pataikė. Tiesiai į nosį.

Kugleris, staiga apakintas, nu�liurino atbulas, ir Maksas griebėsi progos. Jis nusekė jį į de�in�, trenkė jam dar kart� ir atvėrė jį smūgiu, sulindusiu jam į �onkaulius. Jį pribaigusi de�inė ranka nusileido jam ant smakro.

Valteris Kugleris gulėjo ant �emės, jo �viesius plaukus nubarstė purvas. Kojos buvo praskėstos kaip V raidė. Kri�tolinės a�aros nusruvo oda, nors jis neverkė. A�aras i� jo i�pliekė.

Ratas skai�iavo.

Jie visada skai�iuodavo, dėl visa pikta. Balsai ir skai�iai.

Buvo paprotys po kovos pralaimėtojui pakelti nugalėtojo rank�. Kai galiausiai Kugleris atsistojo, jis niūriai priėjo prie Makso Vandenburgo ir i�kėlė į or� jo rank�.

��Dėkui,�� pasakė jam Maksas.

Kugleris pasiūlė įspėjim�. �Kit� kart� tave u�mu�iu�.

I� viso per kelerius kitus metus Maksas Vandenburgas ir Valteris Kugleris kovojo trylika kartų. Valteris visada siekė atker�yti u� t� pirm� pergal�, kuri� Maksas i� jo atėmė, o Maksas siekė pakartoti savo �lovės akimirk�. Galiausiai rezultatas buvo 10:3 Valterio naudai.

Jie kovojo vienas su kitu iki 1933 metų, kai sulaukė septyniolikos. Nenoromis jau�iama pagarba peraugo į nuo�ird�i� draugyst�, ir poreikis kovoti juos apleido. Abu turėjo darbus, kol Maks� kartu su kitais �ydais 35 metais i�metė i� Jedermann Engineering fabriko. Tai buvo prie� pat i�einant Niurnbergo įstatymams, u�draudusiems �ydams turėti Vokietijos pilietyb� ir vokie�iams ir �ydams tuoktis tarpusavyje.

��Jėzau,�� pasakė Valteris vien� vakar� jiems susitikus ties tuo ma�u kampu, ties kuriuo jie kovodavo.�� Tai bent buvo laikai, ar ne? Viso �ito tada nebuvo.�� Jis atgalia ranka pliauk�telėjo per �vaig�d� ant Makso rankovės.�� Dabar negalėtume taip kovoti.

Maksas nesutiko.

��Galėtume. Negali vesti �ydės, bet nėra įstatymo, draud�ian�io su �ydų mu�tis.

Valteris nusi�ypsojo.

��Veikiausiai esama u� tai apdovanojan�io įstatymo�� jei tik laimi.

Kelerius kitus metus vienas kit� jie matydavo geriausiu atveju kartkartėmis. Maks� kartu su likusiais �ydais nuolat atmesdavo ir trypdavo, o Valteris prapuolė savo darbe. Spaustuvėje.

Jei jūs i� tų, kuriems įdomu, taip, per tuos metus buvo kelios merginos. Viena vardu Tania, kita Hildė. Nė viena jų neliko ilgam. Nebuvo laiko, veikiausiai dėl netikrumo ir augan�ios priespaudos. Maksas turėjo nar�yti darbo. K� jis galėjo toms merginoms pasiūlyti? 1938 metais jau buvo sunku įsivaizduoti, kad gyvenimas galėtų tapti dar sunkesnis.

Tada atėjo lapkri�io 9-oji. Kristallnacht. Sudu�usio stiklo naktis.

Kaip tik �is įvykis sunaikino toki� daugyb� jo tautie�ių �ydų, bet jis pasirodė es�s Makso i�sigelbėjimo akimirka. Jam buvo dvide�imt dveji.

Daug �ydų įstaigų buvo chirurgi�kai naikinamos ir grobstomos, kai ant buto durų pasigirdo krumplių bar�kenimas. Maksas kartu su teta, motina, pusbroliais ir jų vaikais buvo susigrūd� svetainėje.

Aufmachen!

�eima stebėjo vienas kit�. Buvo didelė pagunda i�silakstyti į kitus kambarius, bet baimingumas yra keistas dalykas. Jie negalėjo pajudėti.

Vėl. �Atidarykite!�

Izaokas atsistojo ir nuėjo prie durų. Medis buvo gyvas, vis dar gaudė nuo k� tik sulauktų dū�ių. Jis pa�velgė atgal į baimės apnuogintus veidus, pasuko u�rakt� ir atidarė duris.

Kaip ir tikėjosi, tai buvo nacis. Vilkintis uniform�.

�Niekada.�

Tai buvo pirmoji Makso reakcija. Jis įsitvėrė motinai ir Sarai, ar�iausiai stovėjusiai pusseserei, į rankas.

��A� neisiu. Jei negalime eiti visi, a� irgi neinu.

Jis melavo.

Kai likusieji �eimos nariai jį i�stūmė, palengvėjimas spurdėjo jame it ne�vankumas. Tai buvo ka�kas, ko jausti nenorėjo, bet vis tiek jautė jį su tokiu pasimėgavimu, kad norėjo apsivemti. Kaip taip galėjo? Kaip taip galėjo?

Bet jautė.

��Nieko neimk,�� pasakė jam Valteris.�� Tik k� vilki. Duosiu tau visa kita.

��Maksai.�� Tai buvo jo motina.

I� stal�iaus ji i�traukė sen� lapelį popieriaus ir įbruko jam į �varko ki�en�. �Jei kada nors...� Suėmė jį paskutinį kart�, u� alkūnių. �Tai gali būti paskutinė tavo viltis.�

Jis pa�velgė į senstantį jos veid� ir pabu�iavo j�, labai stipriai, į lūpas. �Eime.� Valteris traukė jį, kol likusieji �eimos nariai tarė atsisveikinimo �od�ius ir davė jam pinigų bei kelet� vertingų daiktų.

�Ten tvyro chaosas, ir chaosas yra tai, ko mums reikia.�

Jie i�ėjo nesidairydami atgal.

Tai jį kankino.

Jei tik i�eidamas i� buto būtų atsisuk�s paskutinį kart� pa�velgti į �eim�. Galbūt tuomet kaltė nebūtų buvusi tokia sunki. Jokio paskutinio atsisveikinimo.

Jokio paskutinio akių susikabinimo.

Nieko, tik i�ėjimas.

Kitus dvejus metus jis slapstėsi tu��iame sandėlyje. Jis buvo pastate, kuriame ankstesniais metais dirbo Valteris. Buvo labai ma�ai maisto. Buvo gausybė įtarimų. Likusieji pinigų turintys kaimynystėje gyvenantys �ydai emigravo. Pinigų neturintys �ydai irgi bandė, bet jiems nekaip sekėsi. Makso �eima papuolė į pastar�j� kategorij�. Valteris retkar�iais, taip nepastebimai, kaip tik galėjo, u�sukdavo pa�iūrėti, kaip jiems einasi. Vien� popiet�, kai jis apsilankė, duris atidarė ka�kas kitas.

Kai Maksas i�girdo �i� �ini�, jam atrodė, lyg jo kūnas būtų sugniau�tas į kamuolį, tarsi klaidomis nusėtas puslapis. Kaip �iuk�lė.

Vis dėlto kiekvien� dien� jis, bjaurėdamasis ir dėkingas, įstengdavo i�siraizgyti ir i�sitiesinti. Sumaigytas, bet ka�kaip nesudraskytas į gabalus.

Įpusėjus 1939 metams, kai buvo praėj� tik �e�i slapstymosi mėnesiai, jie nusprendė imtis kitokių veiksmų. I�tyrinėjo lapelį popieriaus, kuris buvo įteiktas Maksui visus apleid�iant. Taip, apleid�iant, ne tik i�sigelbėjant. Į tai savo palengvėjimo groteski�kume �velgė

*** Vienas vardas, vienas adresas ***

Hansas Hubermanas Himelio gatvė 33, Molchingas.

��Viskas blogėja,�� pasakė Valteris Maksui.�� Dabar bet kuriuo metu jie gali mus rasti.�� Buvo daug gū�imosi tamsoje.�� Mes ne�inome, kas gali nutikti. Mane gali pri�iupti. Tau gali reikėti rasti t� viet�... Pernelyg bijau pra�yti pagalbos i� ko nors �ia. Jie gali mane įduoti.�� Buvo tik viena i�eitis.�� Nuvyksiu ten ir susirasiu �į �mogų. Jei jis virto naciu�� tai labai tikėtina�� tiesiog apsisuksiu. Tuomet bent jau �inosime, richtig?

Maksas atidavė jam paskutinius pfenigus kelionei, ir po kelių dienų, kai Valteris grį�o, jie apsikabino, ir tada jis sulaikė kvėpavim�:

��Na?

Valteris linktelėjo:

��Su juo viskas gerai. Jis vis dar groja tuo akordeonu, apie kurį tau pasakojo motina�� tavo tėvo. Jis nėra partijos narys. Jis davė man pinigų.�� Tuo metu Hansas Hubermanas tebuvo s�ra�as.�� Jis gan neturtingas, ved�s, ir yra vaikas.

Tai dar labiau pakurstė Makso dėmesingum�.

��Kokio am�iaus?

��De�imties. Negali turėti visko.

��Taip. Vaikai daug �neka.

��Mums ir taip pasisekė.

Kurį laik� sėdėjo tyloje. J� sutrikdė Maksas.

��Jis turbūt jau man�s neken�ia, a?

��Nemanau. Jis davė man pinigų, argi ne? Jis pasakė, pa�adas yra pa�adas.

Po savaitės atėjo lai�kas. Hansas prane�ė Valteriui Kugleriui, kad, kada tik galės, bandys atsiųsti galin�ių pagelbėti daiktų.

Tarp jų buvo vieno puslapio Molchingo ir Did�iojo Miuncheno �emėlapis, taip pat tiesus kelias nuo Pasingo (patikimesnės traukinių stoties) iki priekinių jo durų. Paskutiniai �od�iai jo lai�ke buvo ai�kūs.

Būk atsargus.

Įpusėjus 1940 metų gegu�ei, atvyko Mein Kampf su prie vidinio vir�elio lipnia juosta priklijuotu raktu.

Tas �mogus genijus, nusprendė Maksas, bet galvodamas apie kelion� į Miunchen� vis dar virpėdavo. Ai�ku, jis kartu su kitais susijusiais asmenimis tro�ko, kad keliauti visai nebūtų reikėj�.

Ne visada gaunate tai, ko trok�tate.

Ypa� nacistinėje Vokietijoje.

Vėl prabėgo kiek laiko.

Karas i�siplėtė.

Maksas ir toliau slapstėsi nuo pasaulio kitame tu��iame kambaryje.

Iki nei�vengiamo. Valteriui prane�ė, kad jis siun�iamas į Lenkij� t�sti Vokietijos vyresnybės tiek prie� lenkus, tiek prie� �ydus įtvirtinimo. Viena nebuvo daug geriau nei kita. Laikas atėjo.

Maksas nukeliavo į Miunchen� ir Molching� ir dabar sėdėjo nepa�įstamojo virtuvėje, pra�ydamas trok�tamos pagalbos ir kentėdamas pasmerkim�, kurio jautėsi nusipeln�s.

Hansas Hubermanas pakratė jam rank� ir prisistatė.

Tamsoje paruo�ė kavos.

Mergaitė buvo i�ėjusi jau prie� kurį laik�, bet dabar prie atvykėlio prisiartino dar kiti �ingsniai.

Ne�inoma korta.

Tamsoje visi trys buvo visi�kai pavieniai. Jie visi spoksojo. Prabilo tik moteris.

Rozos rūstybė

Lizelė jau vėl buvo u�snūdusi, kai su niekuo nesupainiojamas Rozos Huberman balsas įėjo į virtuv�. Jis i�krėtė i� jos miegus.

Was ist los?

Jai įsivaizduojant Rozos rūstybės pagimdyt� tirad�, smalsumas nugalėjo. Ai�kiai pasigirdo judesys ir velkama kėdė.

Po de�imties minu�ių nepakeliamos drausmės Lizelė nuslinko į koridorių, ir tai, k� pamatė, j� i�ties apstulbino: Roza Huberman stovėjo auk��iau nei Makso Vandenburgo petys ir stebėjo, kaip jis gurkia jos ne�loving�j� �irnien�.

Stalas buvo nutviekstas �vakės �viesos, kuri nevirpėjo.

Mama buvo rimta.

Jos apvalainas pavidalas skleidė nerim�.

Vis dėlto veide ka�kaip �vietė ir d�iugesys, ir tai nebuvo d�iugesys dėl kitos �mogi�kos būtybės, i�gelbėtos nuo persekiojimo. Tai buvo pana�iau į: �Matot? Jis bent jau nesiskund�ia.� Ji ved�iojo �vilgsniu nuo sriubos prie �ydo ir vėl prie sriubos.

Kai vėl prakalbo, tik paklausė, ar jis nenorėtų daugiau.

Maksas atsisakė, vietoj to nuskubėjo prie plovyklės ir ėmė vemti. Jo nugara trūk�iojo, o rankos buvo pla�iai i�skėstos. Pir�tai įsitvėrė metalo.

��Jėzau, Marija ir Juozapai,�� sumurmėjo Roza.�� Dar vienas.

Apsisuk�s Maksas atsipra�ė. Jo �od�iai buvo slidūs ir menki, nuslopinti rūg�ties.

��Atsipra�au. Manau, per daug suvalgiau. �inote, mano skrandis, praėjo tiek daug laiko... Nemanau, kad jis gali susidoroti su tokia...

��Pasitrauk,�� įsakė jam Roza. Ji pradėjo tvarkytis.

Baigusi rado jaunuolį prie virtuvės stalo visi�kai paniurusį. Prie�ais jį sunėr�s rankas vir� medinės mar�kos sėdėjo Hansas.

I� koridoriaus Lizelė galėjo matyti perkeipt� nepa�įstamojo veid�, o u� jo kaip koki� kraigalion� mamos veide įspaust� nerim�.

Ji pa�velgė į abu globėjus.

Kas tokie �ie �monės?

Lizelės pamoka

Pasakyti, kokie i� tikrųjų �monės buvo Hansas ir Roza Hubermanai, toli gra�u ne pats lengviausias dalykas. Geri �monės?

Absurdi�kai nenuovokūs �monės? Abejotinai blaivaus m�stymo �monės?

Lengviau apibūdinti nemaloni� jų padėtį.

*** Hanso ir Rozos ***

Hubermanų padėtis I� tikro labai kebli.

Ties� sakant, baisiai kebli.

Kai jūsų gyvenamojoje vietoje, pa�ioje nacizmo gimtinėje, ankstyv� ryt� pasirodo �ydas, veikiausiai pasijusite nepaprastai nejaukiai. Nerimastavimas, netikėjimas, paranoja. Kiekvienas jų suvaidina savo vaidmenį ir kiekvienas veda sėlinan�io įtarimo, kad laukia ma�iau nei dangi�ki padariniai, link. Baimė blizgi. Nuo�mi akyse.

Įstabu, bet reikia pasakyti, kad, nepaisant �ios tamsoje vaivoryk�tės spalvomis mirguliavusios baimės, jie ka�kaip atsispyrė isterijos akstinui.

Mama liepė Lizelei i�eiti.

��Bett, Saumensch.�� Balsas ramus, bet tvirtas. Labai neįprasta.

Tėtis atėjo po kelių minu�ių ir atkėlė laisvos lovos apklotus.

��Allesgut, Lizele? Ar viskas gerai?

��Taip, tėti.

��Kaip matai, turime sve�i�.�� Tamsoje ji vos vos galėjo į�iūrėti auk�t� Hanso Hubermano siluet�.�� �i�nakt jis miegos �ia.

��Taip, tėti.

Po kelių minu�ių Maksas Vandenburgas, tylus ir tamsus, buvo kambaryje. Vyras nekvėpavo. Jis nejudėjo. Vis dėlto jis ka�kaip nukeliavo nuo tarpdurio iki lovos ir gulėjo po apklotais.

��Viskas gerai?

Tai vėl buvo tėtis, �įsyk besikalbantis su Maksu.

Atsakymas i�sklendė jam i� burnos, tada kaip pelėsių dėmė prikibo prie lubų. Toks buvo jo kaltės jausmas.

��Taip. A�iū jums,�� pasakė jis vėl, kai tėtis nuėjo iki savo įprastos vietos kėdėje �alia Lizelės lovos.

��A�iū jums.

Dar valanda prabėgo, kol Lizelė u�migo.

Ji miegojo kietai ir ilgai.

I�kart po pusės devynių ryte j� pa�adino ranka.

Balsas jos gale prane�ė, kad į mokykl� t� dien� ji neis. Regis, ji serga.

Visi�kai i�sibudinusi, ji stebėjo nepa�įstam�jį lovoje prie�ais. I� po antklodės matėsi tik susisukusių plaukų gū�ta vir�uje ir nesigirdėjo jokio garso, tarsi jis būtų ka�kaip i�mok�s net miegoti tyliau. Sekdama paskui tėtį į koridorių, ji labai atsargiai pro jį praėjo.

Pirm� kart� virtuvė ir mama buvo ramios. Tai buvo ka�kokia gluminanti į�anginė tyla. Kadangi ji truko tik kelias minutes, Lizelei labai palengvėjo.

Maistas ir valgymo garsai.

Mama paskelbė svarbiausi� dienos dalyk�. Atsisėdusi prie stalo ji pasakė:

��Paklausyk, Lizele. Tėtis tau �iandien kai k� papasakos.�� Tai buvo rimta�� ji net nepasakė Saumensch. Tai buvo asmeninio susilaikymo �ygdarbis.

��Jis su tavimi kalbėsis, ir tu turėsi klausytis. Ar ai�ku?

Mergaitė vis dar bandė suprasti.

��Ar ai�ku, Saumensch?

Tai buvo geriau.

Mergaitė linktelėjo.

Kai ji vėl įėjo į miegam�jį pasiimti drabu�ių, kūnas lovoje prie�ais buvo apsivert�s ir susiriet�s. Tai buvo jau ne tiesus r�stas, bet į Z raid� pana�ios formos pavidalas, įstri�ai siekiantis nuo vieno kampo iki kito. Zigzagas lovoje.

Dabar pavargusioje �viesoje ji galėjo matyti jo veid�. Burna buvo pravira, oda�� kiau�inio luk�to spalvos. �andikaulį ir smakr� dengė �andenos, o ausys buvo kietos ir priplotos. Jis turėjo ma��, bet i�krypusi� nosį.

��Lizele!

Ji pasisuko.

��Judinkis!

Ji pajudėjo prausyklos link.

Persirengusi ir vėl atsidūrusi koridoriuje ji suvokė, kad toli neis. Tėtis stovėjo prie�ais rūsio duris. Jis vos vos nusi�ypsojo, u�degė lemp� ir nusivedė j� �emyn.

Tarp apdangalų ir da�ų kvapo tėtis liepė jai patogiai įsitaisyti. Ant sienų įsi�iebė da�ais nupie�ti ir praeityje i�mokti �od�iai.

��Turiu tau kai k� papasakoti.

Lizelė atsisėdo ant metro auk��io apdangalų krūvos, tėtis ant penkiolikos litrų da�ų skardinės. Kelet� minu�ių jis ie�kojo �od�ių. Kai jie atėjo, jis atsistojo, kad juos i�tartų. Jis pasitrynė akis.

��Lizele,�� pasakė jis tyliai,�� niekuomet nebuvau tikras, kad kas nors i� viso �ito nutiks, taigi niekuomet tau nepasakojau. Apie save. Apie �mogų vir�uje.�� I� vieno rūsio galo jis nuėjo į kit�, jo �e�ėlį i�didino lempos �viesa. Ji pavertė jį mil�inu ant sienos, vaik�tinėjan�iu pirmyn ir atgal.

Kai baigė �ingsniuoti, jo �e�ėlis stebėdamas dunksojo u� jo. Ka�kas visada stebėjo.

���inai mano akordeon�?�� pasakė jis, ir istorija prasidėjo.

Jis paai�kino apie Pirm�jį pasaulį kar� ir Erik� Vandenburg�, tada apie apsilankym� pas kritusio kario na�l�.

��Berniukas, kuris t� dien� įėjo į kambarį, yra tas vyras vir�uje. Verstehst? Supranti?

Knygų vagilė sėdėjo ir klausėsi Hanso Hubermano istorijos. Ji truko ger� valand�, iki tiesos akimirkos, į kuri� įėjo labai akivaizdi ir būtina pamoka.

��Lizele, turi paklausyti.�� Tėtis liepė jai atsistoti ir suėmė u� rankos.

Jie �iūrėjo į sien�.

Tamsūs pavidalai ir �od�ių mokymasis.

Jis tvirtai spaudė jos pir�tus.

��Pameni Fiurerio gimtadienį�� kai t� naktį parėjome namo i� gaisro? Pameni, k� man pa�adėjai?

Mergaitė pritarė. Ji pasakė sienai:

��Kad i�saugosiu paslaptį.

��Teisingai.

Nupie�ti �od�iai buvo i�simėt� tarp u� rankų susiėmusių �e�ėlių, tupėjo jiems ant pe�ių, ilsėjosi ant galvų ir kabojo nuo rankų. �Lizele, jei kam nors papasakosi apie vyr� vir�uje, visi pateksime į didel� bėd�.� Jis balansavo ant siauros linijos tarp jos i�g�sdinimo, tokio, kad visk� pamir�tų, ir nuraminimo, pakankamo, kad liktų rami. Jis maitino j� sakiniais ir stebėjo savo metali�komis akimis. Neviltis ir taikumas. �Ma�ų ma�iausiai mane ir mam� i�sives.� Hansas ai�kiai jaudinosi, kad gali per daug j� i�g�sdinti, bet jis apskai�iavo rizik�: ver�iau buvo link�s suklysti ir i�g�sdinti per daug, nei nepakankamai. Mergaitės klusnumas turėjo būti visi�kas, nekintamas faktas.

Baigdamas Hansas Hubermanas pa�velgė į Lizel� Meminger ir įsitikino, kad ji atid�iai klausosi.

I�vardijo jai pasekmes.

��Jei kam nors papasakosi apie t� vyr�...

Savo mokytojai.

Rud�iui.

Nesvarbu kam.

Svarbu, kad visus galėjo nubausti.

��Pirmiausia,�� pasakė jis,�� a� atimsiu visas tavo knygas�� ir sudeginsiu jas.�� Tai buvo be�irdi�ka.�� Įmesiu jas į virykl� ar �idinį.�� Jis tikrai elgėsi kaip tironas, bet tai buvo būtina.�� Supratai?

Sukrėtimas pramu�ė joje skyl�, labai tvarking�, labai tiksli�.

I�try�ko a�aros.

��Taip, tėti.

��Toliau.�� Turėjo i�likti tvirtas, ir tam reikėjo įtempti visas jėgas.�� Jie atims tave i� man�s. Ar nori to?

Dabar ji nuo�ird�iai verkė. �Nein�

��Gerai.�� Tvir�iau suspaudė jos rank�.�� Jie i�temps t� vyr� vir�uje, ir galbūt mane ir mam� taip pat�� ir mes niekuomet, niekuomet negrį�ime.

To pakako.

Mergaitė pradėjo taip nesuvaldomai raudoti, kad tėtis i� visos �irdies tro�ko prisitraukti j� ir tvirtai apkabinti. Vietoj to jis pritūpė ir pa�velgė tiesiai jai į akis. Iki dabar jis i�sakė ramiausius �od�ius.

��Verstehst du mich? Ar supranti mane?

Mergaitė linktelėjo. Ji verkė, ir dabar, nugalėtas, palū��s, jos tėtis apglėbė j� da�ų prisisunkusiame ore ir �ibalo �viesoje.

��A� suprantu, tėti, suprantu.

Jos balsas nuslopo į jo kūn�, ir jie kelias minutes taip stovėjo: Lizelė, suspaudusi kvėpavim�, ir tėtis, trinantis jai nugar�.

Kai jie grį�o, vir�uje rado mam�, sėdin�i� virtuvėje, vien� ir susim�s�iusi�. Kai ji juos pamatė, atsistojo ir mostelėjo Lizelei prieiti, pastebėdama i�d�iūvusias j� i�vagojusias a�aras. Ji apkabino mergait�, apkrovė jos kūn� įprastiniu �iuk��iu apkabinimu. �Alles gut, Saumensch?�

Atsakymo nereikėjo.

Viskas buvo gerai.

Bet ir siaubinga.

Miegantysis

Maksas Vandenburgas miegojo tris dienas.

Tam tikrais miego tarpais Lizelė jį stebėjo. Galėtumėte sakyti, kad atėjus tre�iai dienai tai virto apsėdimu: patikrinti, pa�iūrėti, ar jis vis dar kvėpuoja. Dabar ji galėjo interpretuoti jo gyvybės �enklus: lūpų, barzdos judėjim� ir vos vos pajudan�ias plaukų vyteles, kai jam sapnuojant trūk�iodavo galva.

Da�nai jai ties juo stovint kildavo stingdanti mintis: kas, jei jis k� tik pabudo, jo akys prasivėrė ir mato j��� stebi j� stebin�i�. Mintis būti sugautai vienu metu j� ir kamavo, ir u�degdavo. Ji bijojo to. Ji �aukėsi to. Tik mamai pa�aukus ji galėjo atsitraukti, tuo pat metu nurimusi ir nusivylusi, kad gali nebūti ten, kai jis pabus.

Kartais, baigiantis miego maratonui, jis kalbėdavo.

I�murmėtų vardų re�italis. Kontrolinis s�ra�as.

Izaokas. Teta Rūta. Sara. Mama. Valteris. Hitleris.

�eima, draugas, prie�as.

Jie visi tūnojo po antklodėmis drauge su juo, ir vienu metu atrodė, kad jis kovoja su savimi. �Nein�,�� su�nib�dėjo jis. Pakartojo septynis kartus. �Ne.�

Stebėdama Lizelė jau į�velgdavo pana�umus tarp �io nepa�įstamojo ir sav�s. Jie abu į Himelio gatv� atvyko apimti jaudulio. Abu sapnavo ko�marus.

Atėjus laikui, jis atsibudo jausdamas bjaurų dezorientacijos virpulį. Jo burna atsivėrė akimirk� prie� prasimerkiant akims, ir jis atsisėdo, sta�iu kampu.

��Ai!

Jam i� burnos i�trūko balso skiautelė.

Pamat�s vir� sav�s auk�tyn kojom apverst� mergaitės veid�, akimirk� pajuto irzli� ne�inomyb� ir siektelėjo prisiminimų: kad i��ifruotų, kur ir kada tiksliai dabar sėdi. Po kelių sekund�ių įsigudrino pasikasyti galv� (prakurų �naresys) ir pa�iūrėjo į j�. Jo judesiai buvo suskaldyti, ir dabar jau atviros jo akys buvo klampios ir rudos. Tir�tos ir sunkios.

Reaguodama Lizelė nevalingai atsitraukė.

Per lėtai.

Nepa�įstamasis i�tiesė lovos su�ildyt� rank� ir suėmė jai u� dilbio.

��Pra�au.

Jo balsas taip pat kabinosi tarsi turėdamas nagus. Įspaudė jį jai į kūn�.

��Tėti!�� Garsiai.

��Pra�au!�� Romiai.

Buvo vėlyva popietė, pilka ir �vytinti, bet į kambarį buvo leista įspįsti tik purvo spalvos �viesai. Tai buvo viskas, k� praleido u�uolaidų audinys. Jei esate optimistai, galvokite apie j� kaip apie bronzin�.

Kai tėtis įėjo, pirmiausia jis sustojo tarpduryje ir pamatė besikaunan�ius Makso pir�tus ir jo bevilti�k� veid�. Abu laikėsi Lizelės rankos.

��Kaip matau, susipa�inote,�� pasakė jis.

Makso pir�tai ėmė vėsti.

Apsikeitimas ko�marais

Maksas Vandenburgas pasi�adėjo daugiau niekada nemiegoti Lizelės kambaryje. K� jis sau manė t� pirm� naktį? Vien pati mintis g�sdino jį.

Tai dėl suglumimo, atvykus jis leido tam įvykti. Kalbant apie jį, rūsys buvo vienintelė jam tinkama vieta. �altį ir vienatv� pamir�kite. Jis �ydas, ir jei yra vieta, kurioje jam lemta gyvuoti, tai rūsys ar bet kuri kita u�slėpta i�likimo vieta.

��Man labai gaila,�� prisipa�ino jis Hansui ir Rozai ant rūsio laiptų.�� Nuo dabar būsiu �ia, apa�ioje. Man�s negirdėsite. Nė garso nei�leisiu.

Hansas ir Roza, abu skendintys tos keblios padėties neviltyje, nesigin�ijo net dėl �al�io. Jie nutempė �emyn antklodes ir pripildė �ibalin� lemp�. Roza pripa�ino, kad maisto nebus daug, į tai Maksas atsakė kar�tu pra�ymu atne�ti tik liku�ius, ir tik tada, kai jų niekas kitas nenorės.

��Na, na,�� u�tikrino jį Roza.�� Būsite maitinamas taip gerai, kaip tik įstengsiu.

Jie taip pat nune�ė į apa�i� �iu�inį nuo laisvos lovos Lizelės kambaryje, pakeit� jį apdangalais�� puikūs mainai.

Apa�ioje Hansas ir Maksas patiesė �iu�inį po laiptais ir i� �ono pastatė apdangalų sien�. Apdangalai buvo pakankamai auk�ti, kad paslėptų vis� trikampį įėjim�, ir, jei tik tiek, juos buvo lengva patraukti, jei Maksui �ūtbūt prireiktų daugiau oro.

Tėtis atsipra�ė:

��Tai gan apgailėtina. Suprantu tai.

��Geriau nei nieko,�� patikino jį Maksas.�� Geriau nei vertas�� a�iū jums.

Apgalvotai pastat�s kelias da�ų skardines, Hansas, ties� sakant, pripa�ino, kad tai tikrai atrodė tiesiog nerūpestingai atokiau kampe suversta �lam�to krūva. Vienintelė bėda buvo ta, kad �ydui i��niuk�tinėti tereikėjo pastumti kelias skardines ir patraukti vien� kit� apdangal�.

��Tiesiog tikėkimės, kad to pakaks,�� pasakė jis.

��Turės pakakti,�� Maksas į�liau�ė vidun. Vėl tai pasakė:

��A�iū jums.

A�iū jums.

Maksui Vandenburgui tai buvo du labiausiai pasigailėtini �od�iai, kokius tik galėjo i�tarti, su jai var�ėsi nebent A� atsipra�au. Jautė nuolatinį poreikį tarti abu posakius, skatinamus kaltės negalavimo.

Kiek kartų per tas kelias pirm�sias būdravimo valandas jautė nor� i�eiti i� to rūsio ir visai i� namo? Turbūt �imtus.

Vis dėlto kiekvien� sykį tai tebuvo dilgtelėjimas.

Tai dar labiau blogino padėtį.

Jis norėjo i�eiti�� Dieve, kaip jis norėjo (ar bent jau norėjo norėti)�� bet �inojo, kad nei�eis. Viskas buvo daugma� taip pat, kaip ir tai, kaip paliko savo �eim� �tutgarte po i�galvotos i�tikimybės �ydu.

Gyventi.

Gyvenimas buvo gyvenimas.

Jo kaina kaltė ir gėda.

Kelias pirm�sias jo dienas rūsyje Lizelė juo nesidomėjo. Ji neigė jo egzistavim�. Jo �naran�ius plaukus, jo �altus slid�ius pir�tus.

Jo i�kankint� buvim�.

Mama ir tėtis.

Tarp jų tvyrojo tokia svari rimtis ir daug nepriimtų sprendimų. Jie svarstė, ar galėtų jį perkraustyti.

�Bet kur?�

Jokio atsakymo.

�ioje padėtyje jie neturėjo draugų ir buvo sukaustyti. Maksas Vandenburgas daugiau neturėjo pas k� eiti. Tai buvo jie.

Hansas ir Roza Hubermanai. Lizelė niekuomet nematė, kad jie tiek daug ar su tokiu rimtumu vienas į kit� �velgtų.

Maist� �emyn ne�ė ir tu��i� da�ų skardin� Makso i�matoms surado jie. Turinio atsikratydavo Hansas, taip apdairiai, kaip tik įmanoma. Roza taip pat ne�davo jam kibirus kar�to vandens nusiprausti. �ydas buvo apskret�s.

Kiekvien� kart� Lizelei i�ėjus i� namų, u� laukujų durų laukdavo kalnas �alto lapkri�io oro.

Dulksna krapnojo su kaupu.

Ant kelio ti�o negyvi lapai.

Greitai atėjo knygų vagilės eilė apsilankyti rūsyje. Jie j� privertė. Ji nedr�siai nulipo laiptais, �inodama, kad nereikia jokių �od�ių. Jos pėdų �iu�enimo pakako jam pa�adinti.

Vidury rūsio ji sustojo ir laukė, jausdamasi veikiau taip, lyg stovėtų didelio sutemų apgaubto lauko vidury. Saulė leidosi u� nuimto apdangalų derliaus.

Kai Maksas i�ėjo, rankose laikė Mein Kampf. Atvyk�s pasisiūlė gr��inti j� Hansui Hubermanui, bet jam buvo atsakyta, kad gali j� pasilaikyti.

Savaime suprantama, Lizelė, laikydama vakarien�, negalėjo atplė�ti nuo jos akių. Tai buvo knyga, kuri� ji kelis sykius buvo ma�iusi Vokie�ių merginų s�jungoje (BDM). Retkar�iais buvo minimas jos didingumas ir pa�adai, kad proga j� tyrinėti pasitaikys vėliau, jiems pereinant į auk�tesni�j� Hitlerio jaunimo divizij�.

Maksas, pasek�s jos susitelkim�, taip pat nu�velgė knyg�.

��Is?�� su�nab�dėjo ji.

Jos balse buvo girdima keista gija, nuobliuota ir susisukusi burnoje.

�ydas tik kiek ar�iau palenkė galv�.

��Bitte? Atleiskite?

Ji padavė jam �irnien� ir grį�o į vir�ų, i�raudusi, skubina ir neprotinga.

��Ar tai gera knyga?

Kartojo tai, k� norėjo pasakyti, prausykloje, prie�ais ma�� veidrodėlį. Aplink j� vis dar tvyrojo �lapimo kvapas, nes Maksas prie� pat jai nulipant buvo pasinaudoj�s da�ų skardine. So eiti G�schtank,�� pagalvojo ji. Kokia smarvė.

Niekieno �lapimas nekvepia taip gerai, kaip nuosavas.

Dienos kėblino pro �alį.

Kiekvien� naktį, prie� panirdama į mieg�, ji girdėdavo mam� ir tėtį virtuvėje, svarstan�ius, kas padaryta, k� jie daro dabar ir kas turi nutikti toliau. Ir vis� t� laik� �alia jos pleveno Makso atvaizdas. Jo veide visuomet �vietė ta dėkinga su�eistojo i�rai�ka ir tos pelkėtos akys.

Protrūkis i� virtuvės pasigirdo tik kart�.

Tėtis.

���inau!

Jo balsas buvo �iurk�tus, dreskiantis, bet jis paskubomis numal�ino jį iki �nab�desio.

��Vis dėlto turiu ir toliau eiti, bent kelis kartus per savait�. Negaliu būti �ia vis� laik�. Mums reikia pinigų, ir jei liausiuos ten groj�s, jie pradės įtarinėti. Jie gali stebėtis, kodėl lioviausi. Pasakiau jiems, kad praėjusi� savait� sirgai, bet dabar turime elgtis taip pat, kaip ir visuomet.

Ten ir slypėjo bėda.

Gyvenimas pasikeitė beproti�kiausiu įmanomu būdu, bet buvo būtina elgtis taip, lyg visai nieko nebūtų nutik�.

Įsivaizduokite besi�yps� gav� antausį. Tada pagalvokite, kad tai darote dvide�imt keturias valandas per par�.

�tai k� rei�kė slėpti �yd�.

Dienoms virstant savaitėmis, atsirado jei kas nors ne daugiau, tai bent apsiaustųjų pripa�inimas to, kas įvyko�� ir visa pasekmė karo, pa�adų tesėtojo ir vieno akordeono. Taip pat vos per pus� metų Hubermanai neteko sūnaus ir įgijo didingai pavojing� pakait�.

Labiausiai Lizel� sukrėtė mamos pasikeitimas. Ar tai buvo tas apskai�iavimas, su kuriuo ji dalijo maist�, ar �enklus jos pla�iai pagarsėjusios burnos pa�abojimas, ar net �velnesnė i�rai�ka jos kartoniniame veide, viena buvo ai�ku.

*** Rozos Huberman savybė ***

Roza Huberman buvo tinkama moteris krizei.

Net kai artrito susukiota Helena �mit atsisakė plovimo ir lyginimo paslaugų, praėjus mėnesiui po Makso debiuto Himelio gatvėje ji tiesiog atsisėdo u� stalo ir patraukė dubenį sav�s link. �Gera sriuba �įvakar.� Sriuba buvo siaubinga.

Kiekvien� ryt� Lizelei i�einant į mokykl� arba tomis dienomis, kai ji traukdavo �aisti futbolo ar pabaigti skalbinių mar�ruto, Roza mergaitei tyliai sakydavo:

��Ir nepamir�k, Lizele...�� Ji parodydavo pir�tu į jos burn�, ir tai buvo viskas. Lizelei linktelėjus, ji pasakydavo: �Gera mergaitė, Saumensch. Dabar keliauk.�

Visai kaip sakė tėtis, o dabar ir mama, Lizelė buvo gera mergaitė. Ji laikė lie�uvį u� dantų visur, kur tik eidavo. Paslaptis buvo palaidota giliai.

Ji, kaip ir visada, klydinėjo po miest� su Rud�iu, klausydamasi jo tau�kimo. Kartais jie lygindavo savo Hitlerio jaunimo divizijų u�ra�us. Rudis pirm� kart� paminėjo sadisti�k� jaun� vad�, vardu Francas Doi�eris. Kai nepasakodavo apie smarkius Doi�erio įpro�ius, Rudis ir toliau sukdavo savo skilusi� plok�tel�, atpasakodamas ir atkurdamas paskutinį savo Himelio gatvės futbolo stadione įmu�t� įvartį.

���inau,�� patikindavo jį Lizelė.�� A� ten buvau.

��Na ir kas?

��Taigi a� jį ma�iau, Saukerl.

��I� kur man �inoti? Kiek galiu spėti, veikiausiai voliojaisi ka�kur ant �emės, lai�ydama mano po įvar�io palikt� purv�.

Galbūt i�saugoti sveik� prot� jai padėjo Rudis savo kvailomis kalbomis, citrinos prisisunkusiais plaukais ir savo į�ūlumu.

Atrodė, kad jis rezonuoja ka�kokiu įsitikinimu, jog gyvenimas tėra pok�tas�� begalinė futbolo įvar�ių, pagalių virtinė ir nuolatinis nieko nerei�kian�io tau�kimo repertuaras.

Taip pat dar buvo mero �mona ir skaitymas jos vyro bibliotekoje. Dabar ten buvo �alta, kiekvieno apsilankymo metu vis �al�iau, bet Lizelė negalėjo neiti. Ji i�sirinkdavo kelet� knygų ir skaitydavo ma�as jų i�traukas, kol vien� popiet� rado toki�, kurios negalėjo padėti. Ji vadinosi ��vilpautojas�. I� prad�ių ji j� patraukė dėl retkar�iais pastebimo Himelio gatvės �vilpautojo Pfifikuso. Prisiminė jį, sulinkusį savo apsiauste, ir jo pasirodym� prie lau�o per fiurerio gimtadienį.

Pirmas įvykis knygoje buvo �mog�udystė. Nudūrimas. Gatvė Vienoje. Netoli nuo Stefansdomo�� katedros pagrindinėje aik�tėje.

*** Ma�a i�trauka i� �vilpautojo ***

Ji i�sigandusi gulėjo ten, savo kraujo baloje, keista melodija skambėjo jos ausyse.

Ji prisiminė peilį, vidun ir lauk, ir �ypsen�.

Kaip visada, �vilpautojas �ypsojosi bėgdamas �alin, į tamsi� ir �udiki�k� naktį...

Lizelė nebuvo tikra, ar drebėjo nuo �od�ių, ar dėl atviro lango. Kiekvien� kart� paėmusi ar prista�iusi į mero namus skalbinius, ji perskaitydavo tris puslapius ir virpėdavo, bet buvo akivaizdu, kad tai negali t�stis ilgai.

Pana�iai kaip ir Maksas Vandenburgas nebegalėjo ilgai tverti rūsyje. Jis nesiskundė�� neturėjo teisės�� bet jautė, kaip �altyje pama�u yra. Pasirodė, kad u� i�sigelbėjim� turės dėkoti trupu�iui skaitymo ir ra�ymo, taip pat knygai pavadinimu �Gū�telėjimas petimi�.

��Lizele,�� vien� naktį pasakė Hansas.�� Ateik.

Tada, kai atvyko Maksas, Lizelės ir jos tė�io skaitymo pamokose atsirado �enkli pertrauka. Jis ai�kiai jautė, kad dabar tinkamas metas vėl jų imtis.

��Na, komm,�� pasakė jai.�� Nenoriu, kad apsileistum. Eik ir atsine�k vien� i� savo knygų. Gal �Gū�telėjim� petimi�?

Visame tame trikdė tai, kad, jai grį�us su knyga rankose, tėtis judesiu parodė, kad turėtų sekti paskui jį į sen�jį jų darbo kambarį. Rūsį.

��Bet, tėti,�� bandė pasakyti jam.�� Mes negalime...

��Kodėl? Ar ten, apa�ioje, yra pabaisa?

Buvo ankstyvas gruodis, ir dienos būta ledinuotos. Su kiekvienu betoniniu laipteliu rūsys darėsi vis nedraugi�kesnis.

��Tėti, �ia per �alta.

��Anks�iau nekreipei į tai dėmesio.

��Taip, bet niekada nebuvo taip �alta...

Jiems nulipus, tėtis su�nab�dėjo Maksui:

��Ar galėtume pasiskolinti lemp�, pra�au?

Suvirpėj� apdangalai ir skardinės pasislinko, �viesa buvo perduota ir perėjo i� rankų į rankas. �iūrėdamas į liepsnel� Hansas papurtė galv� ir judesį papildė keletu �od�ių. �Es ist ja Wahnsinn, net? Tai beproti�ka, ar ne?� Prie� rankai i� vidaus spėjant pataisyti apdangalus, jis j� su�iupo.

��I�eik ir tu. Pra�au, Maksai.

Tuomet apdangalus nutempė į �on�, ir pasirodė i�sek�s Makso Vandenburgo kūnas ir veidas. Drėgnoje �viesoje jis stovėjo stebuklingai nepatogiai. Drebėjo.

Hansas palietė jo rank�, kad patrauktų jį ar�iau.

��Jėzau, Marija ir Juozapai. Negalite �ia likti. Mirtinai su�alsite.

Jis pasisuko:

��Lizele, pripildyk voni�. Ne per kar�t�. Padaryk j� toki�, kokia būna pradėjusi vėsti.

Lizelė u�bėgo į vir�ų.

��Jėzau, Marija ir Juozapai.

I�girdo vėl pasiekusi koridorių.

Jam gulint ma�ulytėje vonioje, Lizelė klausėsi prie prausyklos durų, įsivaizduodama, kaip �ildydamas jo ledkalniu virtusį kūn� drungnas vanduo virsta garais. Mama ir tėtis pasiekė įnirtingiausi� gin�o ta�k� sujungtame miegamajame ir svetainėje, jų tylūs balsai įstrigo koridoriaus sienoje.

��Jis ten numirs, galiu tave u�tikrinti.

��Bet kas, jei kas nors jį pamatys?

��Ne, ne, į vir�ų jis ateis tik naktį. Dien� visk� paliksime atvirai. Nėra ko slėpti. Ir naudosimės �iuo kambariu, o ne virtuve. Geriau laikytis atokiau nuo priekinių durų.

Tyla.

Tada mama:

��Gerai... Taip, tu teisus.

��Jei jau rizikuojame dėl �ydo,�� netrukus po to pasakė tėtis,�� bū�iau link�s rizikuoti dėl gyvo.�� Ir nuo to laiko nusistovėjo nauja tvarka.

Kiekvien� naktį mamos ir tė�io kambaryje u�kurdavo ugnį, ir tyliai pasirodydavo Maksas. Jis sėdėdavo kampe, susitrauk�s ir sumi��s, veikiausiai dėl �monių gerumo, i�likimo kankynės, o labiausiai�� dėl �ilumos įstabumo.

Glaud�iai u�traukus u�uolaidas, jis miegodavo ant grindų su pagalve po galva, o liepsna slopdavo ir virsdavo pelenais.

Ryte grį�davo į rūsį.

Bebalsis �mogus.

�ydi�ka �iurkė, atgal į savo land�.

Pagardintos papildomo pavojaus kvapo atėjo ir praėjo Kalėdos. Kaip buvo tikimasi, Hansas jaunesnysis namo neparva�iavo (tai ir palaiminimas, ir grėslus nusivylimas), bet Trudė atvyko kaip paprastai, ir, laimė, viskas praėjo skland�iai.

*** Sklandumo savybės ***

Maksas i� rūsio nėjo.

Trudė atva�iavo ir i�va�iavo nieko neįtarusi.

Buvo nuspr�sta, kad Trude, nepaisant jos �velnaus būdo, pasitikėti negalima.

��Pasikliausime tik tais �monėmis, kuriais privalome,�� parei�kė tėtis,�� ir tie �monės esame mes trys.

Buvo daugiau maisto ir Maksui skirtas atsipra�ymas, kad tai ne jo religija, bet vis vien apeigos.

Jis nesiskundė.

Koki� būtų turėj�s prie�astį?

Jis paai�kino es�s �ydas auklėjimu, krauju, bet taip pat kad dabar būti �ydu daug labiau nei bet kada anks�iau yra etiketė�� pragai�tinga, niekam tikusi sėkmė.

Būtent tada jis taip pat pasinaudojo proga pasakyti, kad jam labai gaila, jog Hubermanų sūnus neparva�iavo namo. Atsakydamas tėtis pasakė jam, kad tokių dalykų valdyti jie negali. �Galiausiai,�� pasakė jis,�� turėtumėte ir pats tai suprasti�� jaunas vyri�kis vis dar yra berniukas, o berniukas kartais turi teis� būti u�sispyr�s�.

Daugiau jie apie tai nekalbėjo.

Kelias pirm�sias savaites prie�ais ugnį Maksas netarė nė �od�io. Dabar, kai kart� per savait� maudydavosi vonioje, Lizelė pastebėjo, kad jo plaukai nebėra vytelių raizginys, bet veikiau rinkinys plunksnų, plazdan�ių jam aplink galv�.

Vis dar drovėdamasi nepa�įstamojo, ji pa�nib�dėjo tai tė�iui.

��Jo plaukai tarsi plunksnos.

��K�?�� Ugnis i�kraipė �od�ius.

��Sakiau,�� su�nab�dėjo ji vėl, pasilenkdama ar�iau,�� jo plaukai tarsi plunksnos...

Hansas Hubermanas pa�velgė ir pritardamas linktelėjo. Esu tikra, jis tro�ko turėti mergaitės akis. Jie nesuprato, kad Maksas visk� girdėjo.

Kartais jis atsine�davo Mein Kampf ir skaitydavo j� �alia liepsnų, virdamas pyk�iu dėl to, k� perskaitydavo. Kai atsine�ė j� tre�i� kart�, Lizelė pagaliau rado savyje dr�sos i�tarti savo klausim�.

��Ar ji�� gera?

Jis pakėlė akis nuo puslapio, suspaudė pir�tus į kum�tį ir vėl juos i�tiesė. Numoj�s �alin pyktį, nusi�ypsojo jai. Pa�velgė į tėtį, tuomet vėl į mergait�.

��Ji i�gelbėjo man gyvyb�:

Mergaitė truputėlį sujudėjo ir sukry�iavo kojas. Tada tyliai paklausė:

��Kaip?

Taip prasidėjo istorijų pasakojimo svetainėje tarpsnis. Tai buvo daroma taip tyliai, kad vos galėjai i�girsti. Prie�ais juos visus buvo surinkta �ydo kovotojo kum��iais dėlionė.

Kartais Makso Vandenburgo balse pasigirsdavo juokas, nors fizi�kai jis buvo it trintis�� tarsi akmeniu �velniai brauktų per didesnį akmenį. Vietomis jis buvo gilus, vietomis�� i�draskytas, kartais visai nutrūkstantis.

Giliausias jis buvo apgailestaujant, o u�lū�davo pasibaigus pok�tui ar pasmerkus save.

�Nukry�iuotasai Kristau� buvo da�niausias atsakas į Makso Vandenburgo istorijas, paprastai palydimas klausimu.

*** Tokiais kaip antai ***

Kaip ilgai i�buvote tame kambaryje?

Kur dabar yra Valteris Kugleris?

Ar �inote, kas nutiko jūsų �eimai?

Kur keliavo knarkikas?

Pralaimėti 10-3!

Kodėl ir toliau su juo kovojote?

Kai Lizelė pa�velgė atgal į savo gyvenimo įvykius, tos naktys svetainėje buvo vienos ai�kiausių jos prisiminimų. Ji galėjo matyti ant kiau�inio luk�to spalvos Makso veido krintan�ius liepsnos at�vaitus ir net justi �mogi�k� jo �od�ių skonį. Savo i�gyvenimo eig� nupasakojo gabalėlis po gabalėlio, lyg i�pjaudamas kiekvien� dalį i� sav�s ir pateikdamas j� ant lėk�tės.

��Esu toks savanaudis.

Pasak�s tai, dilbiu prisidengė veid�.

��Palikti �mones. Atvykti �ia. Kelti jums visiems pavojų...�� I�metė visk� i� sav�s ir ėmė teisintis. Jo veid� aptraukė gailestavimas ir sielvartas.�� Man labai gaila. Ar tikite manimi? Man taip gaila, taip gaila, man!..

Jo ranka palietė liepsn�, ir ji trūktelėjo j� atgal.

Jie visi tylomis jį stebėjo, kol tėtis atsistojo ir priėjo ar�iau. Atsisėdo �alia jo.

��Ar nusideginote alkūn�?

Vien� vakar� Hansas, Maksas ir Lizelė sėdėjo prie�ais ugnį. Mama buvo virtuvėje. Maksas vėl skaitė Mein Kampf.

���inote kai k�,�� pasakė Hansas. Jis pasilenkė ugnies link.�� Lizelė pati yra puiki ma�a skaitovė.�� Maksas nuleido knyg�.�� Ir ji turi daugiau bendra su jumis, nei galėtumėte pamanyti.

Tėtis patikrino, ar neateina Roza.

��Jai taip pat patinka geros kum�tynės.

��Tėti!

Lizelė, bebaigianti vienuoliktus metus ir vis dar liesa it �arsteklis, kai atsiremdavo į sien�, buvo priblok�ta:

��Niekuomet su niekuo nesimu�iau!

�����,�� nusijuokė tėtis. Davė jai �enkl�, kad prislopintų bals�, ir vėl pasilenkė, �įkart ar�iau mergaitės.�� Na, o kaip dėl to, kas i�pėrei Liudvig� �meikl�, a?

��A� niekuomet...�� J� pri�iupo. Toliau neigti nebuvo prasmės.�� Kaip apie tai su�inojai?

��Sutikau jo tėtį Knoleryje.

Lizelė u�sidengė veid� rankomis. Atitraukusi nuo jo rankas, u�davė svarbiausi� klausim�:

��Ar pasakei mamai?

��Gal juokauji?�� Jis mirktelėjo Maksui ir su�nab�dėjo mergaitei:�� Tu vis dar gyva, ar ne?

Ta naktis taip pat buvo pirmoji per i�tisus mėnesius, kai tėtis namie grojo akordeonu. Tai truko pus� valandos ar pana�iai, kol jis u�davė Maksui klausim�.

��Ar mokėtės?

Veidas kampe stebėjo liepsnas.

��Taip.�� Ilgoka pauzė.�� Kol sukako devyneri. Tada mama pardavė muzikos studij� ir liovėsi mokiusi. Ji pasilaikė tik t� vien� instrument�, bet pasidavė netrukus po to, kai pasiprie�inau mokymuisi. Buvau kvailas.

��Ne,�� pasakė tėtis.�� Buvote berniukas.

Naktimis ir Lizelė Meminger, ir Maksas Vandenburgas turėjo dar vien� pana�um�. Atskiruose savo kambariuose jie sapnuodavo savo ko�marus ir prabusdavo, viena su riksmu permirkusiose paklodėse, kitas gaudydamas or� �alia rūkstan�ios ugnies.

Kartais, kai Lizelė beveik tre�i� valand� skaitydavo su tė�iu, jie abu i�girsdavo Makso prabudim�.

��Jis sapnuoja kaip tu,�� pasakydavo tėtis, ir vien� kart�, i�budinta Makso nerimastavimo garso, Lizelė nusprendė atsirop�ti i� lovos. I�klausiusi jo istorijas, ji jau gerai įsivaizdavo, k� jis mato tuose sapnuose, nors ir ne�inojo, tiksliai kuri istorijos dalis buvo aplankiusi jį t� naktį.

Ji tyliai nutipeno koridoriumi į miegam�jį ir svetain�.

��Maksai?

�nab�desys buvo �velnus, aptemdytas miego gerklėje.

Jokio atsakomojo garso nebuvo, bet jis greitai atsisėdo ir per�velgė tams�.

Tėtis vis dar buvo jos miegamajame, Lizelė atsisėdo prie�ingoje nei Maksas �idinio pusėje. U� jų garsiai miegojo mama.

Būtų galėjusi pasivar�yti su knarkiku traukinyje.

Dabar ugnis tebuvo dūmų laidotuvės, vienu metu negyva ir mir�tanti. T� ryt� dar buvo balsai.

*** Apsikeitimas ko�marais ***

Mergaitė:

�Papasakok man. K� matai, kai taip sapnuoji?�

�ydas:�... matau, kaip atsigr�iu ir moju atsisveikindamas.�

Mergaitė: �A� taip pat sapnuoju ko�marus.�

�ydas: �K� matai tu?�

Mergaitė: �Traukinį ir savo mirusį brolį.�

�ydas: �Savo brolį?�

Mergaitė: �Jis mirė, kai kraus�iausi �ia, pakeliui.�

Mergaitė ir �ydas, kartu: �Taip.�

Būtų miela pasakyti, kad po �io nedidelio persilau�imo nei Lizelė, nei Maksas daugiau nebesapnavo savo blogųjų regėjimų. Būtų miela, bet tai netiesa. Ko�marai ateidavo kaip visuomet, visai kaip geriausias prie�ininkų �aidėjas po to, kai girdėjote gandus, kad jis gali būti su�eistas ar serga�� bet �tai jis ap�ilinėja kartu su likusiais, pasireng�s laimėti mū�į. Arba kaip pagal tvarkara�tį turintis atva�iuoti traukinys, atvykstantis į naktin� platform�, i� paskos u� virvės tempiantis prisiminimus. Daug tempimo. Daug nemiklių �oktelėjimų.

Vienintelis pasikeit�s dalykas buvo tas, kad Lizelė pasakė tė�iui, jog dabar jau turėtų būti pakankamai suaugusi pati susidoroti su sapnais. Akimirk� jis atrodė kiek įskaudintas, bet kaip ir visada pabandė pasakyti tai, k� pasakyti būtų geriausia.

��K� gi, a�iū Dievui.�� Jis �yptelėjo.�� Dabar bent jau galėsiu kaip reikiant i�simiegoti. Ta kėdė mane �udė,�� jis apkabino mergait�, ir jie nuėjo į virtuv�.

Ilgainiui susidarė ai�ki takoskyra tarp dviejų labai skirtingų pasaulių: pasaulio Himelio gatvės 33 numerio viduje ir to, kuris gyveno ir sukosi i�orėje. Visa esmė buvo i�laikyti juos atskirtus.

I�oriniame pasaulyje Lizelė mokėsi atrasti daugiau jo panaudojimo būdų. Vien� popiet�, eidama namo su tu��iu skalbinių krep�iu, ji pastebėjo i� �iuk�liadė�ės ky�antį laikra�tį. Savaitinio �Molchingo pasiuntinio� numeris. I�traukusi jį parsine�ė namo. Įteikė Maksui.

��Pamaniau,�� pasakė ji jam,�� kad galbūt norėsite laikui prastumti i�spr�sti kry�ia�odį.

Maksas buvo dėkingas ir, kad pateisintų parne�im� namo, perskaitė laikra�tį nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir po kelių valandų parodė jai i�spr�st� kry�ia�odį. Trūko tik vieno �od�io.

��Velniai parautų t� septyniolikt� �emyn,�� pasakė jis.

1941 metų vasarį savo dvyliktajam gimtadieniui Lizelė gavo dar vien� sen� knyg� ir buvo dėl to dėkinga. Knyga, pavadinta �Purvo �monės�, pasakojo apie keistuolius tėv� ir sūnų. Lizelė apkabino savo mam� ir tėtį, o Maksas nejaukiai stovėjo kampe.

Alles Gute zum Geburtstag. Jis vos �yptelėjo. �Gimtadienio proga linkiu visa ko geriausia.� Jo rankos slėpėsi ki�enėse. �Ne�inojau, kitaip bū�iau galėj�s tau k� nors padovanoti.� Ai�kus melas�� jis neturėjo ko padovanoti, galbūt i�skyrus Mein Kampf, ir jis tikrai niekada nebūtų įteik�s tokio propagandinio leidinio jaunai mergaitei vokietei. Tai būtų tarsi ėriukas, paduodantis peilį mėsininkui.

Įsitvyrojo nejauki tyla.

Ji apkabino mam� ir tėtį.

Maksas atrodė toks vieni�as.

Lizelė nugurkė seil�.

Ir priėjo prie jo, ir apkabino patį pirm�jį kart�.

��A�iū, Maksai.

I� prad�ių jis tik stovėjo ten, bet jai nepaleid�iant jo i� glėbio, po truputį jo rankos pakilo ir �velniai įsispaudė į jos mentes.

Ji tik vėliau su�inos apie bejėgi�k� Makso Vandenburgo veido i�rai�k�. Ji taip pat su�inos, kad t� akimirk� jis nusprendė duoti jai k� nors mainais. Da�niau įsivaizduoju, kaip jis vis� naktį guli atmerktomis akimis, svarstydamas, k� gi galėtų pasiūlyti.

Kaip pasirodė, dovana buvo pateikta ant popieriaus, prabėgus vos truputį daugiau nei savaitei.

Jis atne� j� jai anksti ryte, prie� nulipdamas betoniniais laiptais į tai, k� dabar jam patiko vadinti namais.

Puslapiai i� rūsio

Savait� Lizelės į rūsį jokiu būdu neleido. Maist� Maksui rūpestingai ne�iojo mama ir tėtis.

��Ne, Saumensch,�� atsakydavo mama kiekvien�syk, kai tik ji pasisiūlydavo. Visada atsirasdavo nauja dingstis.�� Kodėl tau nors kart� nepadarius k� nors naudinga, pavyzd�iui, pabaigti lyginti? Manai, ne�ioti skalbinius po miest� tai jau ka�inkas? Pabandyk juos i�lyginti!

Turėdama kandaus ir dygaus �mogaus reputacij�, slap�iomis gali daryti visokiausius malonius dalykus.

Per t� savait� Maksas i�kirpo i� Mein Kampf atrinktus puslapius ir nuda�ė juos baltai. Tada skalbinių segtukais prisegė juos ant virvelės, i�temptos nuo vieno rūsio galo iki kito. Kai jie visai i�d�iūvo, prasidėjo sunkioji dalis. Jis buvo pakankamai i�simokslin�s, kad susidorotų, bet tikrai nebuvo nei ra�ytojas, nei dailininkas. Nepaisant to, �od�ius galvoje jis dėliojo tol, kol galėjo juos neklysdamas atkartoti. Tik tada ant popieriaus, nusiburbuliavusio ir susigarank��iavusio po d�iūvan�ių da�ų na�ta, jis pradėjo ra�yti istorij�. Darė tai ma�u juodu teptuku.

Stovintis �mogus.

Jis apskai�iavo, kad prireiks trylikos puslapių, taigi nuda�ė keturiasde�imt, tikėdamasis dvigubai daugiau klaidų nei pasisekimų.

Ant �Molchingo pasiuntinio� puikavosi bandomieji variantai, kuriais savo pradines nemiklias iliustracijas dailino iki jam priimtino lygio. Dirbdamas girdėjo mergaitės su�nab�dėtus �od�ius. �Jo plaukai,�� pasakė ji jam,�� tarsi plunksnos.�

Baig�s peiliu pervėrė puslapius ir suri�o juos virvele. Rezultatas buvo trylikos puslapių knygelė, ji atrodė �itaip:

Vis� gyvenim� bijojau auk��iau sav�s stovin�ių �monių.

Manau, pirmasis auk��iau man�s stovėj�s �mogus buvo mano tėvas, bet jis dingo anks�iau, nei galėjau jį atsiminti.

Kai buvau berniukas, man patiko mu�tis. Daug kartų pralaimėdavau. Auk��iau man�s stovėdavo kitas berniukas, kartais i� jo nosies bėgdavo kraujas.

Po daugelio metų turėjau slapstytis. Band�iau nemiegoti, nes bijojau to, kas galėtų būti ten man pabudus.

Bet man pasisekė. Tai visuomet būdavo mano draugas.

Slapstydamasis sapnuodavau vien� vyr�. Sunkiausia buvo, kai i�keliavau jo ie�koti.

Lydimam papras�iausios sėkmės ir nuėjus daugyb� �ingsnių, man pavyko.

Ten ilgai miegojau. Tris dienas, pasakė jie man... ir k� a� pama�iau nubud�s? Auk��iau man�s stovėjo ne vyras, o ka�kas kitas.

Ilgainiui mergaitė ir a� supratome, kad turime kai k� bendra. Traukinį, Sapnus, Kum��ius.

Bet yra vienas keistas dalykas. Mergaitė sako, kad atrodau kaip ka�kas kita.

Dabar gyvenu rūsyje. Mano miege vis dar gyvena blogi sapnai. Vien� naktį, po įprastinio ko�maro, auk��iau man�s stovėjo �e�ėlis. Jis pasakė: �Papasakok man, k� sapnuoji.� Taigi papasakojau.

Mainais ji papasakojo, k� sapnuoja pati.

Dabar manau, kad esame draugai, �i mergaitė ir a�.

Per savo gimtadienį ji padovanojo dovan�. Man.

Tai privertė mane suprasti, kad geriausias stovintis �mogus, kokį kada nors pa�inojau, visai nėra �mogus...

Vertinga. Vertinga. Vert. Vertinga. Dienos �viesa. Vanduo. Judėjimas. Dienos �viesa. Dienos �viesa.

Vasario pabaigoje, Lizelei prabudus ankstyv� ryt�, į jos kambarį įsliūkino pavidalas. Jis, kaip buvo būdinga Maksui, judėjo beveik taip pat tyliai, kaip begarsis �e�ėlis.

Lizelė, dairydamasi tamsoje, tegalėjo neai�kiai jausti prie jos besiartinantį vyri�kį.

��Sveiki?

Atsakymo nebuvo.

Tik beveik visi�ka jo pėdų tyla jam artinantis prie lovos ir dedant puslapius ant �emės, �alia jos kojinių. Puslapiai sutra�kėjo. Tik vos vos. Vienas jų kampas įsirietė į grindis.

��Sveiki?

�įkart atsakas buvo.

Ji negalėjo pasakyti, i� kur tiksliai atsklido �od�iai. Svarbu buvo tai, kad jie j� pasiekė. Jie atvyko ir priklaupė prie lovos.

��Vėlyva gimtadienio dovana. Pasi�iūrėk ryte. Labanakt.

Kurį laik� ji tai panirdavo į mieg�, tai i� jo i�nirdavo nebe�inodama, ar Maksas tikrai atėjo į kambarį, ar ji jį susapnavo.

Ryte, atsibudusi ir apsivertusi ant kito �ono, pamatė ant grindų laukian�ius puslapius. Ji i�tiesė rank� �emyn ir pakėlė juos, klausydamasi, kaip popierius vilnija jos ankstyvo ryto rankose.

Vis� savo gyvenim� bijojau auk��iau sav�s stovin�ių �monių...

Jos ver�iami puslapiai buvo triuk�mingi, nelyginant statinis krūvis aplink para�yt� istorij�.

Tris dienas, pasakė jie man... ir k� a� pama�iau pabud�s?

Tai buvo i�trinti Mein Kampf puslapiai, ver�iami jie springo, duso po da�ais.

Tai privertė mane suprasti, kad geriausias stovintis �mogus, kokį kada nors pa�inojau...

Lizelė perskaitė ir per�iūrėjo Makso Vandenburgo dovan� tris kartus, kiekvien� sykį pastebėdama kit� potėpį ar �odį. Baigusi skaityti tre�i� sykį, kaip galėdama tyliau i�sirop�tė i� lovos ir nuėjo į mamos ir tė�io kambarį.

Paskirtoji vieta �alia �idinio buvo tu��ia.

Galvodama apie tai ji suprato, kad i� tiesų būtų tinkamiausia, ar net geriau�� tobula�� padėkoti jam ten, kur puslapiai buvo para�yti.

Ji nulipo rūsio laiptais. Pamatė, kaip į sien� smelkiasi įsivaizduojama įrėminta nuotrauka�� tyliai i��ypsota paslaptis.

Kelias iki apdangalų ir da�ų skardinių, saugojusių Maks� Vandenburg��� ne daugiau nei keli metrai�� buvo ilgas. Ji patraukė ar�iausiai sienos esan�ius apdangalus, kol atsivėrė siauras koridorius, pro kurį galėjo pa�velgti.

Pirma jos pamatyta jo dalis buvo petys, ir pro menk� ply�į ji lėtai, skausmingai pama�u i�tiesė rank�, kol jį palietė. Jo drabu�iai buvo vėsūs. Jis neatsibudo.

Ji galėjo justi jo kvėpavim� ir kaip jo petys palengva juda auk�tyn ir �emyn. Kurį laik� jį stebėjo. Tada atsisėdo ir atsirėmė.

Atrodė, kad mieguistas oras atsekė jai įkandin.

I�keverzoti bandomieji �od�iai didingai stovėjo ant sienos palei laiptus, nelygūs, vaiki�ki ir mieli. Jie stebėjo, kaip paslėptasis �ydas ir mergaitė miega, ranka į petį.

Jie kvėpavo.

Voki�ki ir �ydi�ki plau�iai.

Palei sien� sėdėjo Stovintis �mogus, susting�s ir patenkintas, kaip gra�us knietulys ties Lizelės Meminger kojomis.

PENKTA DALIS

 �vilpautojas

apie

plūduriuojan�i� knyg��� lo�ėjus�� ma�y�ius vaiduoklius�� du plaukų kirpimus�� Rud�io jaunystꠗ pralaimėtojus ir eskizus�� �vilpautojus ir kelet� porų batų�� tris kvailus poelgius bei i�sigandusį berniuk� sustirusiomis kojomis

Lo�ėjai

(septyn�oniai kauliukai)

Be abejo, pasirodysiu stor�ievė. Sugadinsiu ne tik visos knygos, bet ir �ios jos dalies pabaig�. I� anksto atskleid�iau du įvykius, nes nesu nusiteikusi kurti detektyvo. Paslaptys man kelia nuobodulį. Jos mane vargina. Tiek a�, tiek jūs �inome, kas nutiks. Ta�iau mane erzina, glumina, domina ir stulbina visos įvykių sekoje besimezgan�ios intrigos.

Derėtų pam�styti apie daugelį dalykų.

Pasakojimas i�ties sudėtingas.

Be abejo, mums būtina aptarti knyg� pavadinimu ��vilpautojas� ir tai, kaip ji atsidūrė Amperio upėje artėjant 1941-ųjų Kalėdoms. Pirmiausia turėtume susitvarkyti su visu tuo, kaip manote?

Tuomet sutarta.

Taip ir padarysime.

Viskas prasidėjo nuo lo�imo. Savo namuose paslėp� �yd�, i�ridenate kauliukus. �tai taip nuo tos akimirkos atrodo jūsų gyvenimas.

Plaukų kirpimas: 1941-ųjų baland�io vidurys

Gyvenimas vis labiau ėmė panė�ėti į normalų. Hansas ir Roza Hubermanai vaidijosi svetainėje, nors �į kart� jų gin�as buvo tylesnis nei anks�iau. Kaip paprastai, Lizelė visa tai stebėjo.

Nesutarimai prasidėjo praeit� vakar� rūsyje, kur Hansas ir Maksas kalbėjosi, sėdėdami ant da�ų skardinių ir apdangalų nuo dulkių. Maksas pasiteiravo, ar Roza galėtų ka�kuriuo metu nukirpti jam plaukus.

��Jie jau lenda man į akis,�� sakė jis.

Hansas atsakė:

��Pa�iūrėsiu, k� galiu padaryti.

Dabar Roza nar�ė stal�ius. Piktu tonu ji mestelėjo tė�iui:

��Kurgi tos nelemtos �irklės?

��Jų nėra apatiniame?

��Tame jau ie�kojau.

��Galbūt jų nepastebėjai.

��Ar laikai mane akla?

Ji pakėlė galv� ir suriko:

��Lizele!

��A� �ia.

Susigū��s Hansas suprunk�tė:

��Po galais, moterie, per tave pats apkursiu!

��U�si�iaupk, Saukerl,�� atsakė Roza, toliau kuisdamasi stal�iuose, ir galiausiai kreipėsi į mergait�:

��Lizele, kur yra �irklės?

Ta�iau ir Lizelė nenumanė.

��Saumensch, esi visai niekam tikusi.

��Palik j� ramybėje.

Lanks�ių plaukų moteris ir pilkų akių vyri�kis apsikeitė dar keletu �od�ių, kol galiausiai Roza trenkė stal�iumi.

��Veikiausiai bet kuriuo atveju dėl jo ne kart� suklysiu,�� tarė moteris.

��Suklysi?

Atrodė, tėtis jau buvo pasireng�s rautis savo paties plaukus, o jo balsas virto vos girdimu �nab�desiu:

��Kas, po galais,;/ pamatys?

Jis ketino pasakyti dar ka�k�, ta�iau dėmesį patraukė ap�ep�s, tarpduryje mandagiai stovintis ir �iek tiek susigėd�s Maksas Vandenburgas. Atsine��s savo �irkles, jis �engė �ingsnį pirmyn ir padavė jas ne Hansui ar Rozai, o dvylikametei mergaitei. Ji buvo ramiausia i� kambaryje esan�ių �monių. Jo lūpos suvirpėjo, ir vaikinas tarė:

��Ar galėtumei?

Paėmusi �irkles į rankas, Lizelė jas i�skleidė. �en bei ten jas buvo apėdusios rūdys. Atsisukusi į tėtį ir sulaukusi jo linktelėjimo, ji nusekė paskui Maks� į rūsį.

�ydas atsisėdo ant da�ų skardinės. Jo pe�ius dengė nedidelis apklotas nuo dulkių.

��Klysk sau į valias,�� tarė jis mergaitei.

Tėtis įsitaisė ant laiptų.

Lizelė kilstelėjo pirm�jį Makso Vandenburgo plaukų kuok�t�.

Kirpdama nuaugusias vaikino plaukų sruogas ji stebėjosi, kokius garsus skleid�ia �irklės. Tai buvo ne kirpimo garsas, o d�er�kėjimas vienai �irklių pusei trinantis į kit�.

Kai darbas buvo baigtas�� �iek tiek per trumpai �ia, truputį kreivai ten�� ji u�lipo laiptais į vir�ų ne�ina vaikino plaukais ir įmetė juos į krosnį. Į�iebusi degtuk�, stebėjo, kaip kuok�telis susiraitė ir paskendo oran�inėse ir raudonose liepsnose.

Maksas vėl i�dygo tarpduryje, tik �įkart ant rūsio laiptų.

��A�iū, Lizele.

Jo balsas buvo i�didus, kimus ir tarsi slėpė kuklų �ypsnį.

Vos i�tar�s �iuos �od�ius, vėl dingo rūsyje.

Laikra�tis: ankstyva gegu�ė

�Mano rūsyje slepiasi �ydas.�

�Mano rūsyje slepiasi �ydas.�

�ių �od�ių sėdėdama ant knygų pilnos mero bibliotekos grindų klausėsi Lizelė Meminger. �alia jos gulėjo mai�as skalbinių, o prie stalo palinkusi sėdėjo pamėkli�ka mero �monos figūra. Pasidėjusi prie�ais save, Lizelė skaitė knygos ��vilpautojas� dvide�imt antr�jį ir dvide�imt tre�i�jį puslapius. Mergaitė pakėlė akis. Ji vaizdavosi prieinanti prie moters, �velniai patraukianti purių plaukų sruog� nuo jos ausies ir su�nab�danti: �Mano rūsyje slepiasi �ydas.�

Knygai virpant mergaitei ant kelių, �i� paslaptį toliau saugojo su�iauptos jos lūpos. Ten jai buvo patogu. Ji sėdėjo sukry�iavusi kojas.

��Man jau laikas namo,�� �įkart i� tiesų prabilo Lizelė. Jos rankos drebėjo. Nepaisydamas tolumoje vis dar į�velgiamų saulės spindulių pėdsakų, pro atdar� lang� pūstelėjo �velnus vėjelis, atne�damas tarsi pjuvenas lietaus la�us.

Kai Lizelė padėjo knyg� atgal į viet�, moteris atitraukė kėd� ir prisiartino prie jos. Jų susitikimo pabaigoje �itaip būdavo visada. �velnūs gailių rauk�lių ratilai moters veide i�ry�kėjo t� akimirk�, kai ji pasilenkė siekdama knygos.

Ji i�tiesė j� mergaitei.

Lizelė susigū�ė.

��Ne,�� atsakė ji.�� A�iū, ta�iau namie turiu pakankamai knygų. Galbūt kit� kart�. �iuo metu su tė�iu skaitome kit� knyg�. Na, �inote, t�, kuri� an� vakar� i�traukiau i� ugnies.

Mero �mona linktelėjo. Jei buvo galima k� pasakyti apie Lizel� Meminger, tai jos vagiliavimas nebuvo be pagrindo. Ji vogė tiktai tokias knygas, kurias laikė būtinomis turėti savo bibliotekoje. �iuo metu knygų jai pakako. Ji jau buvo perskai�iusi �Purvo �mones� keturis kartus ir dabar mėgavosi atnaujinta pa�intimi su �Gū�telėjimu petimi�. Be to, kas vakar� prie� mieg� atsiversdavo sėkmingo kapų kasimo vadov�. Įki�ta giliai tūnojo knyga �Pri�iūrėtojas�. �od�ius ji skaitė be garso, vos judindama lūpas ir pir�tais braukdama per pauk��ius joje. Triuk�m� kelian�ius puslapius vertė i� lėto.

��Sudie, ponia Herman.

Ji i�ėjo i� bibliotekos, perėjo per ilg� koridorių medinėmis grindimis ir paskui save u�vėrė mil�ini�kas duris. Kaip visada, kurį laik� stabtelėjo ant laiptelių ir pa�velgė į �emiau besidriekiantį Molching�. T� popiet� miest� dengė gelsvas rūkas, glostantis stogus tarsi naminius gyvūnėlius ir pripildantis gatves tarsi voni�.

Pasiekusi Miuncheno gatv�, ji nardė pro skė�iais ne�inus vyrus ir moteris. Neper�lampam� paltuk� vilkinti mergaitė be menkiausios gėdos ėjo nuo vienos �iuk�liadė�ės prie kitos, nepraleisdama nė vienos i� jų.

���tai!

Prie� i�tiesdama rank� ir sugriebdama suglam�yt� laikra�tį, ji d�iūgaudama nusijuokė vario spalvos debesims. Nors pirmasis ir paskutinis jo puslapiai buvo gerokai apiplė�yti, ji tvarkingai perlenkė jį pusiau ir pasiki�o po ranka. �itaip jau kelet� mėnesių darydavo kiekvien� ketvirtadienį.

Vienintelė Lizelei likusi spaudos pristatymo diena buvo ketvirtadienis, ir da�niausiai mergaitei pasisekdavo. Pergalės jausmas radus �Molching Ekspres� ar bet kokį kit� leidinį niekuomet nesumenkdavo. Diena būdavo nusisekusi, jei rasdavo laikra�tį. Jei tame laikra�tyje i�spausdintas kry�ia�odis dar nebūdavo i�spr�stas, tai būdavo puiki diena. Ji grį�davo namo, u�trenkdavo paskui save duris ir nune�davo laikra�tį tiesiai Maksui Vandenburgui.

��Kry�ia�odis?�� paklausdavo jis.

��Nei�spr�stas.

��Nuostabu.

�ydas u� laikra��io pristatym� atsidėkodavo �ypsena ir rūsio prieblandoje tuojau imdavo jį sklaidyti. Da�nai Lizelė stebėdavo, kaip jis susikaup�s skaito, i�sprend�ia kry�ia�odį ir vėl ima jį versti nuo prad�ios iki galo.

Orui at�ilus Maksas ir toliau nekėlė kojos i� rūsio. Dien� rūsio durys būdavo praviros, o pro jas i� koridoriaus vaikin� pasiekdavo siauras �viesos pluo�telis. Koridoriaus niekuomet visi�kai neu�liedavo �viesa, ta�iau tam tikrose gyvenimo situacijose tenka tenkintis tuo, k� gali gauti. Prislopinta �viesa buvo geriau nei jokios, o juk �eima privalėjo taupyti. �ibalo atsargos dar nebuvo visai i�sekusios, ta�iau reikėjo stengtis naudoti jo kaip įmanoma ma�iau.

Lizelė paprastai įsitaisydavo ant apklotų nuo dulkių. Kol Maksas spr�sdavo kry�ia�od�ius, ji skaitydavo. Juos skirdavo keletas metrų. Jie retai pratardavo vienas kitam bent �odį, todėl tegalėdavai girdėti ver�iamus puslapius. Taip pat ji neretai palikdavo vaikinui savo knygas, kol pati būdavo mokykloje. Hans� Huberman� ir Erik� Vandenburg� glaud�iai siejo muzika, o Lizel� ir Maks��� �ie tylūs �od�ių susitikimai.

��Sveikas, Maksai.

��Labas, Lizele.

Jie susėsdavo ir skaitydavo.

Retkar�iais ji jį stebėdavo. Mergaitė nusprendė, kad tinkamiausi �od�iai jam apibūdinti būtų bly�kumo koncentracijos paveikslas. Smėlio spalvos oda. Akys tarsi pelkė. Jo kvėpavimas priminė bėglio kvėpavim�. Kupinas nevilties, ta�iau begarsis. Vien besikilnojanti jo krūtinė i�duodavo vis dar rusenan�i� jame gyvastį.

Vis da�niau Lizelė u�merkdavo akis ir pra�ydavo Makso paklausinėti jos �od�ių, kurių jai nesisekė prisiminti. Nesugebėjusi atsakyti teisingai, ji keikdavosi. Tada atsistodavo ir da�ais i�ra�ydavo tuos �od�ius ant sienos net iki dvylikos kartų. Maksas Vandenburgas ir Lizelė Meminger kartu įkvėpdavo da�ų ir cemento kvapų.

��Iki, Maksai.

��Lik sveika, Lizele.

Prie� mieg�, gulėdama lovoje, mergaitė įsivaizdavo jį rūsyje. Jos vaizduotėje jis visuomet miegodavo nenusivilk�s drabu�ių ir nenusiav�s apavo, dėl visa ko, jei tektų vėl netikėtai bėgti. Jis miegodavo atmerk�s vien� akį.

Sinoptike: gegu�ės vidurys

Pravėrusi duris, Lizelė i�si�iojo.

Himelio gatvėje jos komanda sutriu�kino Rud�io komand� rezultatu 6:1, todėl triumfuodama ji įlėkė į virtuv� papasakoti motinai ir tė�iui apie �į pasisekim�. Paskui mergaitė skriete nuskriejo į rūsį ir papasakojo Maksui visas detales. Nuleid�s laikra�tį, �is įdėmiai klausėsi ir juokėsi kartu su ja.

Pasibaigus Lizelės pasakojimui, stojo kelet� minu�ių trukusi tyla, po kurios Maksas lėtai pakėlė akis ir paklausė:

��Lizele, ar galėtumei kai k� dėl man�s padaryti?

Vis dar apsvaigusi nuo pergalės Himelio gatvėje, mergaitė pa�oko nuo apklotų. Ji netarė nė �od�io, ta�iau jos kūno kalba ai�kiai rodė pasiry�im� pagelbėti Maksui.

��Papasakojai man apie savo pergal�,�� tarė jis,�� ta�iau net ne�inau, kokia diena �iandien u� lango. Ne�inau, ar nugalėjote prie�ininkus �vie�iant saulei, ar debesims aptraukus dangų.

Pir�tais pe�iodamas trumpai kirptus plaukus, pelk� primenan�iomis akimis jis maldavo papras�iausio dalyko:

��Ar negalėtumei u�lipti į vir�ų ir papasakoti man, koks �iandien oras?

Nieko nelaukusi Lizelė nuskubėjo laiptais auk�tyn. Ji atsistojo u� poros metrų nuo nelygiai nuda�ytų durų ir pasisuko taip, kad matytų dangų.

Grį�usi atgal į rūsį, ji tarė:

���iandien dangus mėlynas, Maksai, o per vis� jį nelyginant virvė driekiasi didelis, ilgas debesis. Jo gale saulė atrodo tarsi geltona skylė...

T� akimirk� Maksas suprato, jog tik vaikas gali �itaip nupasakoti jam or�. Ant sienos jis nupie�ė ilg� tvirtai suri�t� virv� ir gelton� varvan�i� saul� jos gale, į kuri�, atrodė, galėjai nerti sta�ia galva. Ant virv� primenan�io debesies pavaizdavo dvi figūras: laib� mergait� ir sulysusį �yd�. Koja kojon figūros �engė varvan�ios saulės link. Po savo paveikslu jis u�ra�ė vien� sakinį.

*** Ant sienos u�ra�yti Makso Vandenburgo �od�iai ***

Buvo pirmadienis, ir lynu jie ėjo saulės link

Boksininkas: gegu�ės pabaiga

Maksas Vandenburgas turėjo gausyb� laiko, kurį turėjo leisti supamas vėsaus cemento.

Minutės jam buvo negailestingos.

Kiekviena valanda buvo tarsi bausmė.

Kiekvien� budrumo akimirk� jis jautė nuo�mius laiko gniau�tus. �ypsodamasis jis gniau�ė vaikin�, ta�iau visada palikdavo gyv�. Leidime ka�kam gyventi gali slypėti neapsakoma pagie�a.

Bent kart� per dien� Hansas Hubermanas nulipdavo laiptais į rūsį pasikalbėti su Maksu. Retkar�iais Roza atne�davo likusi� duonos kriauk�l�. Ta�iau tik pasirod�ius Lizelei Maksas vėl susidomėdavo gyvenimu. I� prad�ių jis mėgino atsispirti, ta�iau kaskart mergaitei atne�us nauj� orų ap�valg��� tai apie giedr�, �ydr� dangų, tai apie kartoninius debesis, tai apie pasirod�iusi� saul�, primenan�i� sėdintį vakarienės persivalgiusį Diev��� jam darėsi vis sunkiau.

Lik�s vienas da�niausiai jausdavo tro�kim� i�nykti. Visi jo drabu�iai�� jo kelnės, vilnonis megztinis ir tarsi varvantis vanduo nutįs�s �varkas�� buvo pilki, nesvarbu, ar tokie buvo nuo pat prad�ių, ar ne. Jis da�nai ap�iūrinėdavo savo od�, norėdamas įsitikinti, kad �i nesilupa, mat jautėsi taip, lyg pama�u nyktų.

Jam �ūtbūt reikėjo rasti naujų u�siėmimų. Pirmasis buvo mank�ta. Pradėjo nuo atsispaudimų: atsigul�s ant �altų rūsio grindų, pakeldavo savo kūn�. Jam atrodė, tarsi abi jo rankos lū�davo ties alkūnėmis; įsivaizdavo savo �irdį prasiskverbian�i� pro �onkaulius ir apgailėtinai i�krintan�i� ant �emės. Paauglystės metais �tutgarte jis vienu kartu galėjo padaryti penkiasde�imt atsispaudimų. Dabar, sulauk�s dvide�imt ketverių ir sverdamas gerais septyniais kilogramais ma�iau nei paprastai, jis vargiai galėjo pakartoti pratim� de�imt kartų. Prabėgus savaitei, jau galėjo atlikti tris serijas pratimų, kurių kiekvienas sudarydavo po �e�iolika atsispaudimų ir dvide�imt du pritūpimai. Baig�s mank�tintis, atsisėsdavo ir nugara atsiremdavo į rūsio sien� greta savo bi�iulių da�ų skardinių, tarp dantų jausdamas savo puls�. Raumenys suglebdavo tarsi sklind�iai.

Kartais abejodavo, ar tokios jo pastangos nėra berg�d�ios. Kitus kartus, jo �irdies ritmui vėl sulėtėjus, o kūnui atsigavus, u�gesindavo �ibint� ir stovėdavo rūsio tamsoje.

Jam buvo dvide�imt ketveri, ta�iau vis dar mėgo pasvajoti.

��Mėlynajame kampe,�� tyliai komentuodavo jis,�� pasaulio �empionas, arijų pasidid�iavimas�� fiureris.

Giliai įkvėp�s, pasisukdavo ir t�sdavo:

��Raudonajame kampe i��ūkį jam meta �ydas �iurkės fizionomija�� Maksas Vandenburgas.

Aplink jį �i fantazija tarsi atgydavo.

Bokso ring� ap�viesdavo balta �viesa, o aplink susibūrusi minia �nib�dėjosi�� tas magi�kas garsas, kai daugybė �monių kalbasi vienu metu. Kaipgi kiekvienas i� ten susirinkusių �monių turėjo �itiek daug pasakyti tuo pa�iu metu? Ringas buvo tobulas. Idealus apklotas, puikios virvės. Net ir i�pe�ioti jų plau�ai atrodė nepriekai�tingi, �vilgantys ry�kioje baltoje �viesoje. Patalpoje tvyrojo alaus ir cigare�ių tvaikas.

Skersai ring�, savajame kampe, su palyda stovėjo Adolfas Hitleris. Jo kojos ky�ojo i� po raudonai balto apsiausto su juoda ant nugaros i�deginta svastika. Ūsai buvo priglud� prie veido. Jo treneris Gebelsas ka�k� �nib�dėjo jam į ausį. Straksėdamas nuo vienos kojos ant kitos, jis �ypsojosi. Jo �ypsena tapo dar platesnė, ringo prane�ėjui ėmus vardyti ilg� jo pasiekimų s�ra��, kurį dievinanti minia sutiko triuk�mingais plojimais. Prane�ėjas sugriaudėjo:

��Nenugalėtas! Vokie�ių ideal� apgyn�s nuo �ydų ir nuo bet kokios kitos grėsmės! Pone fiureri,�� u�baigė jis,�� mes sveikiname jus!

Minia tiesiog pa�ėlo.

Stebėtojams aprimus, atėjo eilė var�ovo pristatymui.

Ringo prane�ėjas pasisuko į Maks�, vieni�� stovintį pretendento kampe. Jokio apsiausto. Jokios palydos. Tik jaunas vieni�as �ydas prastu burnos kvapu, nuoga krūtine ir pavargusiomis rankomis bei kojomis. Be abejo, jo trumpikės buvo pilkos. Jis taip pat kilnojo savo kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, ta�iau darė tai vos judėdamas, siekdamas i�saugoti daugiau energijos. Jam teko gerokai paprakaituoti sporto salėje, kad pasiektų reikiam� svorį.

��Pretendentas į �empiono titul�!�� u�dainavo prane�ėjas ir stabtelėjo, norėdamas pabrė�ti,�� �ydų kraujo.�� Minia suū�ė tarsi pabaisos.�� Sveriantis...

Likusios pristatymo dalies niekas nebegirdėjo. Jį u�go�ė minios nepasitenkinimo �urmulys. Tuo metu Maksas stebėjo, kaip nuo jo prie�ininko pe�ių buvo nuimtas apsiaustas ir jis �engė į ringo vidurį i�klausyti taisyklių, paspausti rankos.

��Guten Tag, pone Hitleri,�� linktelėjo Maksas, ta�iau fiureris tik �yptelėjo jam savo pageltusiais dantimis ir tuojau pat paslėpė juos u� lūpų.

��Ponai,�� pradėjo apkūnus teisėjas juodomis kelnėmis ir mėlynais mar�kiniais. Ties kaklu jis ry�ėjo peteli�k�.�� Pirmiausia ir svarbiausia, visi norime i�vysti gra�i� ir s��ining� kov�.�� Tuomet jis kreipėsi tik į fiurerį.�� Nebent, �inoma, jūs, pone Hitleri, pradėtumėte pralaimėti. Tokiu atveju esu pasiruo��s nekreipti dėmesio į bet koki� nes��ining� taktik�, kurios padedamas sutrinsite �it� dvokiantį �yd� į brezent�.�� Pagarbiai linktelėj�s, jis dar paklausė:

��Ar viskas ai�ku?

��Visi�kai,�� savo pirm�jį �odį i�ko�ė fiureris.

Atsigr��s į Maks�, teisėjas perspėjo:

��O tau, mano bi�iuli �yde, patar�iau kojas statyti atsargiai. I�ties labai atsargiai.

Tuomet abu prie�ininkai buvo nusiųsti į savo ringo kampus.

Trumpa tylos akimirka.

Gongas.

Nieko nelauk�s, kaulėtas nerangių kojų fiureris puolė Maks� ir stipriai kirto jam į veid�. Savo ausyse vis dar girdėdama gongo dū�į, minia suvirpėjo, o pasitenkinimo kupinos �ypsenos apsupo ring�. Dūmais trenkiantis kvapas garavo i� Hitlerio burnos, jo kum��iams atkakliai siekiant Makso veido, keliskart sudavus į lūpas, nosį, smakr�, nors varg�elis dar net nebuvo spėj�s pajudėti i� savojo kampo. Norėdamas i�vengti smūgių, jis i�kėlė rankas, ta�iau tada fiureris ėmė taikytis į �ydo �onkaulius, inkstus ir plau�ius. Ak, tos akys, fiurerio akys! Jos buvo tokios pat gard�iai rudos, kaip ir �ydo, ir tokios ry�tingos, kad net Maksas, sugav�s jo �vilgsnį tarp į jį be perstojo skriejan�ių bokso pir�tinių, tepajėgė stovėti sukaustytas.

Kov� sudarė vienintelis ilgas valandas besit�siantis raundas, kurio metu beveik niekas nesikeitė.

Fiureris nepailsdamas trankė �yd� nelyginant bokso kriau��.

�ydo kraujas ti�ko į visas puses.

Po jų kojomis patiest� brezent�, tarsi balt� dangų, aptraukė raudono lietaus debesys.

Galiausiai Makso keliai ėmė linkti, jo skruostikauliai tyliai vaitojo, o pasitenkinimo kupinas fiurerio veidas neatsipalaidavo tol, kol i�sek�s, sumu�tas ir palau�tas �ydas susmuko ant grindų.

Pirmiausia pasigirdo minios riaumojimas.

Paskui tyla.

Teisėjas ėmė skai�iuoti. Jo burnoje blizgėjo auksinis dantis, o i� nosies styrojo gausybė plaukelių.

�ydas Maksas Vandenburgas lėtai atsistojo ant kojų ir i�sitiesė. Virpan�iu balsu jis sumurmėjo kvietim�:

��Nagi, fiureri,�� tarė jis ir �įkart, Adolfui Hitleriui vėl puolant savo prie�inink�, Maksas pasitraukė į �alį ir u�speitė jį į kamp�. Jis smūgiavo jam septynis kartus, kiekvienu jų taikėsi į vienintel� viet�.

Ūsus.

Septintasis smūgis buvo netaiklus. Jis teko fiurerio smakrui. Akimirksniu jis atsirėmė į virves, metėsi priekin ir nusileido ant kelių. �į kart� teisėjas neskai�iavo. Jis tik krūptelėjo stovėdamas kampe. �iūrovai pasinėrė atgal į savo alų. Klūpėdamas ant kelių, fiureris apsi�iūrėjo, ar nėra kruvinas, ir i�silygino plaukus, braukdamas juos i� kairės į de�in�. Pakil�s ant kojų, sveikinamas tūkstantinės minios pajudėjo pirmyn ir padarė �į t� keista. Jis atsuko �ydui nugar� ir nusiėmė savo pir�tines.

Minia apstulbo.

��Jis pasiduoda,�� su�nab�dėjo ka�kas, ta�iau jau po akimirkos Adolfas Hitleris, atsistoj�s ant ringo virvių, kreipėsi į �iūrovus:

��Bi�iuliai vokie�iai,�� pradėjo jis.�� �įvakar �ia jūs kai k� matote, ar ne?�� Nuoga krūtine ir pergale �ėrin�iomis akimis jis pamojo į Maks�.�� Suprantate, kad susidūrėme su kai kuo kur kas grėsmingesnių ir galingesniu nei galėjome įsivaizduoti. Ar suprantate tai?

��Taip, fiureri,�� vienu balsu atsakė minia.

��Ar matote, kad �is prie�as rado niekingų būdų pramu�ti mūsų �arvus ir kad akivaizd�iai negaliu pasiprie�inti jam vienas?�� Jo �od�iai tapo regimi. Jie krito i� jo burnos tarsi brangakmeniai.�� Pa�velkite į jį! Gerai į jį įsi�iūrėkite.�� Minia pakluso. Visi jie įsmeigė akis į kruvin� Maks� Vandenburg�.�� Mums kalbantis, jis jau rezga planus patekti į jūsų apylink�. Jis jau kraustosi jūsų kaimynystėn. Jis ketina u�krėsti jus savo �eima ir visi�kai jus u�valdyti. Jis,�� Hitleris akimirk� pa�velgė į jį su pasibjaurėjimu,�� netrukus jis taps jūsų �eimininku ir nebestovės u� prekystalio maisto prekių parduotuvėje, o sėdės jos gale, rūkydamas savo pypk�. Nė nespėj� suvokti, jūs jau dirbsite jam u� ma�iausi� atlygį, o jo kelnės smuks nuo pinigų svorio ki�enėse. Ar tik stovėsite ir leisite jam �itai pasiekti? Ar tebusite stebėtojai, kokie buvo jūsų lyderiai praeityje, kada �emė buvo dalijama visiems kitiems, kada jie pardavinėjo jūsų kra�t� u� kelet� para�ų? Ar tik stovėsite ten bejėgiai? O gal,�� jis palypėjo dar auk��iau,�� prisijungsite prie man�s �iame ringe?

Maksas suvirpėjo. Jo pilve ėmė suktis siaubas.

Adolfas jį pribaigė.

��Ar lipsite į �į ring�, kad galėtume kartu nugalėti savo prie��?

Himelio gatvės 33-iojo namo rūsyje Maks� Vandenburg� tal�ė visos tautos kum��iai. Vienas po kito �iūrovai lipo į ring� ir jį kum��iavo. Visas Makso kūnas sruvo krauju. Jie leido jam kentėti. Milijonai jų, kol galiausiai jis pakilo ant kojų paskutinį kart�...

Jis stebėjo kit� per ringo virves lipantį �mogų. Tai buvo mergaitė. Jai i� lėto artinantis ringo brezentu, jis pastebėjo kairiuoju jos skruostu riedan�i� a�ar� ir laikra�tį de�inėje rankoje.

��Kry�ia�odis,�� �velniai tarė ji.�� Jis nei�spr�stas,�� mergaitė i�tiesė leidinį Maksui.

Tamsa.

Dabar jį supo tik tamsa.

Paprastas rūsys. Paprastas �ydas.

Naujoji svajonė: po keleto naktų

Buvo popietė. Lizelė nulipo rūsio laiptais. Maksas buvo įpusėj�s savo atsispaudimus.

Kurį laik� ji stebėjo jį, vaikinui to ne�inant. Galiausiai ji priėjo ir atsisėdo, o jis, atsirėm�s į sien�, atsistojo.

��Ar sakiau tau,�� paklausė jis mergaitės,�� kad pastaruoju metu pradėjau svajoti apie kai k� nauja?

Lizelė �iek tiek pasisuko, kad galėtų į�iūrėti jo veid�.

��Svajoju apie tai, kai nemiegu.�� Jis pamojo į u�gesint� �ibalin� lemp�.�� Kartais u�gesinu �vies�. Tuomet stoviu �ia ir laukiu.

��Kokio dalyko tu lauki?

��Ne dalyko. �mogaus,�� pataisė j� Maksas.

Kelet� akimirkų Lizelė netarė nė �od�io. Tai buvo vienas i� tų pokalbių, kai apsikei�iamas frazes turėjo skirti ry�kios pauzės.

��Kokio �mogaus tu lauki?

��Fiurerio,�� nejudėdamas atsakė Maksas. Jis kalbėjo visi�kai rimtai.�� Todėl ir treniruojuosi kasdien.

��Turi galvoje atsispaudimus?

��Taip,�� jis nu�ingsniavo iki mūrinių laiptų.�� Kas vakar� laukiu tamsoje, kol �iais laiptais nulips fiureris. Jis nulipa, ir mes kovojame i�tisas valandas.

��Ir kuris laimi?�� dabar jau atsistojusi pasiteiravo Lizelė.

I� prad�ių jis ketino atsakyti, kad nelaimi niekas, ta�iau akies kra�teliu pastebėjo da�ų skardines, apklotus nuo dulkių ir pama�u augan�i� laikra��ių krūv�. Jis pa�velgė į �od�ius, į ilg� debesį ir figūras ant sienos.

��A� laimiu,�� atsakė jis.

Jis tarsi atgniau�ė jos deln�, įdėjo į jį savo �od�ius ir vėl tvirtai sulenkė jos pir�tus.

Du �monės stovėjo ir kalbėjosi po�eminiame Miuncheno rūsyje, Vokietijoje. Tai primena anekdoto prad�i�:

�Taigi rūsyje stovi �ydas ir vokietis...�

Ta�iau tai nebuvo pok�tas.

Da�ytojai: ankstyvas bir�elis

Kitas Makso u�siėmimas buvo likusioji Mein Kampf dalis. Jis �velniai i�plė�davo kiekvien� knygos puslapį ir, i�dėlioj�s ant grindų, padengdavo da�ų sluoksniu. Tada sukabindavo juos d�iūti ir sudėdavo atgal tarp vir�elių. Kart�, grį�usi i� mokyklos, Lizelė rado visus tris�� Maks�, Roz� ir tėtį�� da�an�ius įvairius knygos puslapius. Nema�ai jų segtukais jau buvo prikabinta ant i�tiestos virvės, kaip prie� tai nutiko ir �Pri�iūrėtojo� puslapiams.

Visi trys pakėlė akis ir prakalbo:

��Sveika, Lizele.

���tai teptukas, Lizele.

��Pagaliau, Saumensch. Kur taip ilgai u�trukai?

Pradėjusi da�yti, Lizelė susim�stė apie Maks� Vandenburg�, su fiureriu kovojantį būtent taip, kaip jis buvo nupasakoj�s.

*** Rūsio vizijos, 1941-ųjų bir�elis ***

Kei�iamasi smūgiais, minia lipa sienomis.

Maksas ir fiureris kovoja dėl savo gyvybės, tai vienas, tai kitas atsistumdami nuo laiptų.

Fiurerio ūsuose ir plaukų skyrime de�inėje jo galvos pusėje raudonuoja kraujas. �Nagi, fiureri�,�� sako �ydas. Jis pamoja jam ir pakartoja: �Nagi, fiureri.�

Kai vizijos i�siskaidė, o mergaitė baigė pirm�jį puslapį, tėtis mirktelėjo jai. Motina subarė j� u� da�ų �vaistym�. Maksas atid�iai ap�iūrinėjo kiekvien� puslapį, veikiausiai m�stydamas apie tai, k� ant jų ra�ys. Prabėgus daugeliui mėnesių, jis nuda�ys knygos vir�elį ir suteiks knygai nauj� pavadinim�, įkvėpt� vieno i� joje įra�ytų ir iliustruotų pasakojimų.

T� popiet� slaptavietėje po 33-iuoju Himelio gatvės namu Hubermanai, Lizelė Meminger ir Maksas Vandenburgas ruo�ė puslapius �Oratoriui�.

Buvo gera būti da�ytoju.

Atvertus kortas: bir�elio 24-oji

Galiausiai buvo i�ridenta septintoji kauliukų pusė. Tai įvyko po dviejų dienų, kai Vokietija buvo įsiver�usi į Rusij�. Trys dienos prie� Britanijai susivienijant su Tarybų S�junga.

Septyni.

I�ritate kauliukus ir laukiate, kas bus, visai ai�kiausiai suvokdami, kad jie toli gra�u nėra paprasti. Ver�iate kalt� nusigr�usiai Fortūnai, ta�iau visada �inojote, kad taip turėjo nutikti. Pats visa tai prisi�aukėte. Aplink stal� sėdintys �aidėjai galėjo tai u�uosti i� toli. Nuo pat prad�ių �ydas ky�ojo i� jūsų ki�enės. Juo buvo i�teptas jūsų �varko atlapas. Vos paleid�s kauliukus i� rankų jau �inote, kad i�risite septynis�� vienintelį jums pakenkti galintį skai�ių. Kauliukai sustoja. Pasibjaurėtinai ir kartu stebuklingai jie bado akis, o jūs tik nusisukate apsunkusia �irdimi.

Fortūna nusigr�ė.

�tai k� sakote.

Nesvarbu.

Priver�iate save tuo patikėti, nors giliai �irdyje puikiai �inote, kad �i ma�ytė nesėkmė prana�auja tam tikrus įvykius. Paslepiate �yd�. Turite u� tai sumokėti. Vienu ar kitu būdu privalote.

Net ir po kurio laiko Lizelė mėgino save įtikinti, kad nieko baisaus nenutiko. Galbūt todėl, kad, prie� u�ra�ydama savo pasakojim� rūsyje, ji i�gyveno tiek daug įvykių. �velgdama į padėtį pla�iau, ji manė, jog tai, kad meras ir jo �mona atleido Roz� i� darbo, nebuvo jokia nesėkmė. Tai neturėjo nieko bendra su �ydų slėpimu. �is mero poelgis buvo susij�s su platesniu karo kontekstu. Ta�iau tuo metu tai atrodė tikrų tikriausia bausmė.

I� tiesų viskas prasidėjo likus savaitei ar pana�iai iki 24-osios dienos. Lizelė, kaip ir visada, ie�kojo laikra��io Maksui Vandenburgui. I�traukusi jį i� �iuk�liadė�ės netoli Miuncheno gatvės, pasiki�o po pa�as�ia. Prista�iusi jį Maksui, mergaitė stebėjo, kaip �is pradeda skaityti. Staiga vaikinas pa�velgė į j� ir bedė pir�tu į pirm�jį puslapį:

��Ar tai ne tas pats �mogus, kurio skalbinius pristatinėji?

Lizelė prisiartino. Ji �e�t� kart� ra�ė �odį �argumentas� ant sienos greta Makso nupie�to ilgojo debesies ir varvan�ios saulės. Paėmusi laikra�tį į rankas, tai patvirtino.

��Tai jis.

Straipsnyje buvo cituojamas meras Hainsas Hermanas. Jis tvirtino, kad nors karas ir vyksta Vokietijai palankiai, ta�iau Molchingo gyventojai, kaip ir kiti atsakingi vokie�iai, turėtų susim�styti ir tinkamai pasirengti artėjan�io sunkme�io galimybei.

��Niekada negali �inoti,�� kalbėjo jis,�� k� mano mūsų prie�as ar kaip jis stengsis mus palau�ti.

Po savaitės mero �od�iai i�sipildė visu bjaurumu. Lizelė, kaip visada, pasirodė Did�iojoje gatvėje ir skaitė ��vilpautoj�� ant mero bibliotekos grindų. Mero �monos elgesys niekuo nebuvo ypatingas (ar, būkime atviri, ne keistesnis nei paprastai), kol neatėjo laikas atsisveikinti.

�į kart�, pasiūliusi Lizelei ��vilpautoj��, ji primygtinai pra�ė jos paimti knyg�. �Pra�au.� Ji kone maldavo. Knyg� ji laikė tvirtai suspaudusi tarp pir�tų.

��Paimk j�. Meld�iu, paimk j�.

Sujaudinta �ios moters keistybės, Lizelė jautėsi nebegalinti jos nuvilti. Knyga pilku vir�eliu ir gelstan�iais lapais rado keli� į mergaitės rankas, ir �i pasuko koridoriaus link. Lizelei pravėrus lūpas pra�yti skalbinių, mero �mona paskutinį kart� pa�velgė į j� didelio sielvarto kupinomis akimis. I� komodos stal�iaus ji i�traukė vok�. Prikimusiu nuo reto vartojimo balsu i�lemeno:

��Atleisk. Tai tavo mamai.

Lizelė sulaikė kvap�.

Staiga ji pajuto, tarsi jos pėdos batuose būtų i�nykusios. Ka�kas gerklėje įstrigo. Mergaitė ėmė virpėti. Galiausiai, i�tiesusi rank� paimti voko, ji i�girdo laikrod�io bibliotekoje skleid�iamus garsus. Liūdnai suvokė, kad jie nė kiek nepriminė įprasto laikrod�io tiksėjimo. Tai pana�iau į tiksliais intervalais �em� dau�antį kūjį. Tai buvo kapinių garsai. �O, kad manasis būtų paruo�tas�,�� m�stė ji, mat t� akimirk� Lizelė Meminger tro�ko mirti. Kitiems atsisakius jos �eimos paslaugų, nebūdavo taip skaudu. Jai visuomet likdavo meras, jo biblioteka ir su jo �mona j� siejantis ry�ys. Dabar atrodė, tarsi būtų u�gesusi paskutinė viltis. �įkart ji jautėsi negailestingai i�duota.

Kaipgi reikės pa�velgti savo motinai į akis?

Rozai vienas kitas pinigėlis buvo did�iulė pagalba. Dar viena sauja miltų. Gabalėlis la�inių.

Dabar Ilza Herman pati nekantravo jos atsikratyti. Lizelė tai suprato i� to, kaip mero �mona tvir�iau susisupo į savo chalat�. Sielvarto nerangumas neleido jai atsitraukti, ta�iau buvo akivaizdu, jog ji tro�ko visk� grei�iau baigti.

��Pasakyk savo mamai,�� prabilo ji vėl. Jos balsas pama�u taisėsi, vienam sakiniui virtus dviem.�� Mes labai apgailestaujame.

Tuomet nulydėjo mergait� durų link.

Dabar Lizelė tai jautė ant savo pe�ių. Galutinio atstūmimo skausm� ir svorį.

�Ir tai viskas?�� klausė ji sav�s.�� Tiesiog i�spirsite mane lauk?�

Ji lėtai pakėlė tu��i� krep�į ir nukiūtino i�ėjimo link. I�ėjusi pro duris, atsigr�ė ir dar sykį paskutinįkart pakėlė akis į mero �mon�. Ji pa�velgė moteriai į akis su kone laukiniu pasidid�iavimu ir tarė:

��Danke schon.

Ilza Herman atsakė suvargusiu niekam tikusiu �ypsniu.

��Jei kada norėtum u�eiti vien tik paskaityti,�� sumelavo moteris (o gal taip tik atrodė sutrikusiai, įskaudintai mergaitei),�� esi visuomet laukiama.

T� akimirk� Lizel� apstulbino laukujų durų plotis. I�ėjimas buvo toks be galo erdvus. Kam �monėms reikėjo �itiek vietos durims? Jei Rudis būtų buv�s greta, jis būtų pavadin�s j� kvai�a�� tam, kad būtų galima įsine�ti visus savo daiktus.

��Sudie,�� tarė mergaitė, ir prie� jos akis durys u�sivėrė lėtai ir neapsakomai niūriai.

Lizelė nejudėjo i� vietos.

Ji dar ilgai sėdėjo ant laiptelių ir stebėjo Molching�. Oras nebuvo nei �iltas, nei �altas, o miestas skendėjo skaidrume ir ramybėje. Atrodė, tarsi jis visas būtų �sotyje.

Ji atplė�ė vok�. Jame buvusiame lai�ke meras Hainsas Hermanas diplomati�kai dėstė tikslias jų naudojimosi Rozos Huberman paslaugomis prie�astis. Pirmiausia jis paai�kino, kad būtų veidmaini�ka toliau mėgautis nedidelėmis prabangos detalėmis tuo metu, kai pats patarė kitiems miesto gyventojams rengtis sunkesniems laikams.

Galiausiai ji pakilo ir pasuko namų link, ta�iau, i�vydus STEINER�� SCHNEIDERMEISTER u�ra�� Miuncheno gatvėje, j� vėl u�liejo jausmai. Liūdesys j� paliko, o į jo viet� stojo nevaldomas pyktis. �Tas niek�as meras,�� �nab�dėjo ji,�� toji apgailėtina moteris.� Sunkme�io artėjimas turėjo būti pagrindinė prie�astis leisti Rozai dirbti, ta�iau ne, jie j� atleido. Na ir tegu jie dabar patys skalbiasi ir lyginasi savo nelemtus drabu�ius, kaip tai daro normalūs �monės. Neturtingi �monės.

Ji suspaudė ��vilpautoj�� rankoje.

��Taigi duodate man knyg�,�� kalbėjo mergaitė,�� i� gailes�io, tam, kad geriau pasijustumėte...

Tai, kad mero �mona jau ne kart� siūlė jai paimti knyg�, dabar nieko nerei�kė.

Kaip kart� jau buvo padariusi, ji apsisuko ir nu�ingsniavo atgal į Grande Strasse 8. Pagunda leistis bėgti buvo nenumaldoma, ta�iau ji save sulaikė, norėdama pasilikti daugiau kvapo �od�iams.

Pasiekusi savo tiksl�, ji nusivylė, kad paties mero nebuvo namie. �alikelėje nesimatė tvarkingai pastatyto automobilio, ta�iau galbūt taip buvo geriau. Jei būtų jį ten radusi, negali �inoti, k�, pagauta �turtuoliai prie� varg�us� įkar��io, ji būtų jam padariusi.

Skriete u�skriejusi laipteliais iki durų, ji iki skausmo ėmė belsti. Tiesa, mergaitė �iuo skausmu mėgavosi.

Be abejo, mero �mona buvo �okiruota, vėl prie�ais save i�vydusi mergait�. Purūs jos plaukai buvo �iek tiek drėgni, o rauk�lės veide dar pagilėjo, pama�ius akivaizdų įsiūtį paprastai i�bly�kusiame Lizelės veide. Ji pravėrė lūpas, ta�iau �od�iai įstrigo gerklėje. Tai buvo i� tiesų patogu, mat pati Lizelė turėjo k� pasakyti.

��Manote,�� pradėjo ji,�� kad galite nupirkti mane �ia knyga?�� Nors ir drebantis, jos balsas tarsi sugriebė moterį u� gerklės. �ėruojantis įsiūtis buvo sodrus ir bauginantis, ta�iau Lizelės jis neg�sdino. Ji leido jam i�sikeroti tiek, kad jos skruostais ėmė riedėti a�aros.�� Duodate man �it� sumaut� knyg� ir manote, kad tai visk� sutvarkys, kai grį�iu namo ir pasakysiu mamai, kad netekome paskutinio kliento? O jūs ir toliau lindėsite savo rūmuose?

Mero �monos rankos.

Jos visi�kai nusviro.

Moters veidas sukrito.

Ta�iau Lizelė nerimo. Ji spjaudė savo �od�ius tiesiai moteriai į akis.

��Jūs ir jūsų vyras. Sėdite sau �ia.�� Dabar jos �od�iuose pasigirdo pagie�a. Ji net nenutuokė galinti būti tokia pikta ir pagie�inga.

�eid�iantys �od�iai.

Taip, jų brutalumas.

Mergaitė i�traukė juos i� vietos, kuri� tik dabar su�inojo egzistuojant, ir vien� po kito svaidė į Ilz� Herman.

��Pats laikas,�� parei�kė ji,�� patiems skalbtis savo dvokian�ius drabu�ius. Atėjo metas pripa�inti, kad jūsų sūnus mir�s. Jis �uvo! Jis buvo pasmaugtas ir papjautas daugiau nei prie� dvide�imt metų! O gal jis mirtinai su�alo? Bet kuriuo atveju jis mir�s! Jo nebėra, o jūs �ia apgailėtinai sėdite ir drebėdama savo namuose vis dar dėl to ken�iate. Ar manote, kad vienintelė tokia esate?

Tuojau pat.

�alia jos pasirodė brolis.

Jis pa�nib�dėjo jai liautis, ta�iau ir jis buvo mir�s, todėl jo �od�ių klausytis buvo neverta.

Jis mirė traukinyje.

Jie palaidojo jį sniege.

Lizelė pa�velgė į jį, ta�iau negalėjo prisiversti sustoti. Dar ne.

���i knyga,�� t�sė ji, pastumdama ir pargriaudama berniuk� ant laiptų,�� man jos nereikia.�� Dabar jos �od�iai pritilo, ta�iau vis dar degė emocijomis. Ji sviedė ��vilpautoj�� po �lepetėmis apautomis moters kojomis ir i�girdo �leptelėjim�, knygai nusileidus ant cemento.�� Man nereikia jūsų apgailėtinos knygos...

Pagaliau jai pavyko. Mergaitė nutilo.

Jos gerklė buvo tu��ia. Joje neliko nė �odelio.

Laikydamasis u� kelio, jos brolis i�nyko.

Po nerangios pauzės mero �mona pasilenkė ir pakėlė knyg�. �į kart� ji buvo sutriu�kinta ir sumu�ta ne nuo �ypsojimosi. Lizelė į�velgė tai jos veide. I� moters nosies sruvo kraujas, lai�ydamas jos lūpas. Jos akys buvo pajuodusios. Kūnas nusėtas kraujuojan�ių �aizdų. Ir viskas dėl �od�ių. Dėl Lizelės �od�ių.

Rankoje laikydama knyg� ir pama�u tiesdama nugar�, Ilza Herman vėl mėgino atsipra�inėti, ta�iau jos �od�iai dienos �viesos nei�vydo.

�Trenk man,�� galvojo Lizelė.�� Nagi, trenk man.�

Ta�iau Ilza Herman �ito nedarė. Ji tik atsitraukė į slogų gra�iųjų savo namų or�, ir Lizelė vėl buvo palikta viena ant prieangio laiptelių. Ji bijojo atsigr�ti, nes �inojo, kad stiklinis Molchingo gaubtas subyrėjo į �ipulius, ir tai j� nud�iugins.

Baigdama savo reikalus �iuose namuose, ji dar kart� perskaitė lai�k� ir, prisiartinusi prie vartų, sugniau�ė jį kaip galėdama tvir�iau ir paleido į duris, tarsi tai būtų buv�s akmuo. Nenumanau, ko knygų vagilė tikėjosi, ta�iau popierinis kamuoliukas atsitrenkė į galing� med�io plok�t� ir, nuriedėj�s laipteliais �emyn, sustojo jai po kojų.

��Kaip visada,�� tarė ji, paspirdama popiergalį ant �olės.�� Bevilti�ka.

�į kart� pakeliui į namus įsivaizdavo to popierėlio likim� kito lietaus metu, kai sulipdytas stiklinis Molchingo gaubtas bus apverstas auk�tyn kojomis. Mintyse regėjo raidė po raidės nykstan�ius �od�ius, kol galiausiai nelieka nieko. Tik popierius. Tik �emė.

Ir pasisek tu man �itaip, kad, Lizelei įėjus pro duris, j� pasitiko virtuvėje stovinti Roza.

��Ir?�� paklausė ji.�� Kur skalbiniai?

���iandien skalbinių nėra,�� atsakė jai Lizelė.

Roza atsisėdo prie virtuvinio stalo. Ji suprato. Staiga ji pasirodė gerokai vyresnė. Lizelė mėgino įsivaizduoti, kaip atrodytų jos motina, pasileidusi į kuod� susuktus plaukus ir leidusi jiems laisvai kristi ant pe�ių. Pilkas elastingų plaukų rank�luostis.

��K� ten veikei, ma�oji Saumensch?�� klausimo �od�iai skambėjo tarsi apmir�. Ji nepajėgė sukaupti savo įprastai spjaudomų nuodų.

��Tai mano vienos kaltė,�� atsakė Lizelė.�� A� į�eid�iau mero �mon�, liepusi jai liautis verkus dėl �uvusio sūnaus. Pavadinau j� apgailėtina. Tuomet jie tave ir atleido. �tai.�� Mergaitė priėjo prie medinių �auk�tų, paėmė jų vis� glėbį ir i�skleidė prie�ais motin�.�� I�sirink.

Roza palietė ir paėmė vien� i� jų, ta�iau tuojau pat padėjo jį atgal.

��Netikiu tavimi.

Lizel� draskė sielvartas ir visi�kas sumi�imas. T� vienintelį kart�, kada ji tro�ko Watschen, jos noras nei�sipildė!

��Tai mano kaltė.

��Tai netiesa,�� tarė motina ir atsistojusi net paglostė riebaluotus neplautus Lizelės plaukus.�� �inau, kad negalėtum nieko pana�aus pasakyti.

��Bet a� tikrai taip sakiau!

��Gerai jau, sakei.

Eidama i� virtuvės, Lizelė girdėjo atgal į metalinį ind� dedamų medinių �auk�tų tar�kėjim�. Jai pasiekus miegam�jį, visi jie drauge su metaliniu indu jau buvo nusviesti ant grindų.

Vėliau ji nusileido į rūsį, kur tamsoje stovėjo ir veikiausiai su fiureriu galynėjosi Maksas.

��Maksai?�� kampe tarsi ore sklandanti raudona moneta su�ibo blanki �ibinto �vieselė.�� Ar galėtum man parodyti, kaip reikia daryti atsispaudimus?

Maksas jai parodė ir kartais prilaikydavo jos kūn�, norėdamas padėti, ta�iau, nepaisant liekno kūno sudėjimo, Lizelė buvo stipri ir puikiai gebėjo pati i�laikyti savo kūno svorį. Ji neskai�iavo, kiek atsispaudimų įstengė padaryti, ta�iau t� vakar� rūsio prieblandoje knygų vagilė atliko jų tiek, kad vis� kūn� kelias dienas gėlė. Net Maksui perspėjus, kad ji ir taip per daug pakartojo pratim�, mergaitė nesustojo.

Prie� mieg� ji skaitė knyg� su tė�iu, kuris nesunkiai pastebėjo, jog ka�kas yra ne taip. Pirm� kart� �į mėnesį jam atėjus ir atsisėdus greta jos, Lizelė nerodė jokio pasitenkinimo. Ka�kokiu būdu Hansas Hubermanas visada �inojo, k� pasakyti, kada pasilikti, o kada palikti j� ramybėje. Galbūt tik santykiuose su Lizele jis buvo tikras ekspertas.

��Ar tai dėl skalbinių?�� paklausė jis.

Lizelė papurtė galv�.

Tėtis buvo nesiskut�s jau kelet� dienų, todėl kas por� ar trejet� minu�ių kasėsi �andenas. Pilkos jo akys atrodė ramios ir i�vargusios. Lizelei esant greta i� jų visada spinduliuodavo truputis �ilumos.

Pasibaigus skaitymo laikui, tėtis u�migo. Tik tada Lizelė prakalbo apie tai, k� vis� �į laik� tro�ko pasakyti.

��Tėtuk,�� su�nib�dėjo ji,�� man atrodo, kad a� keliausiu į pragar�.

Jos kojos buvo �iltos, ta�iau keliai�� �alti.

Ji prisiminė naktis, kai dar �lapindavosi į lov�, o tėtis plaudavo jos paklodes ir mokydavo j� abėcėlės. Dabar jis sunkiai kvėpavo per antklod�, o ji pabu�iavo į �iurk�tų jo skruost�.

��Tau reikėtų nusiskusti,�� tarė ji.

��Tu nekeliausi į pragar�,�� atsakė tėtis.

Kelet� akimirkų ji stebėjo jo veid�. Padėjusi galv� ant pagalvės, prisiglaudė prie jo, ir kartu jie miegojo Miunchene ir tuo pat metu ka�kur ant septintojo Vokietijos kauliuko �ono.

Rud�io jaunystė

Galiausiai ji turėjo tai pripa�inti.

Jis buvo talentingas.

*** Rud�io �tainerio portretas ***

Veidu nubėg�s purvas traukia jo od�.

Kaklarai�tis primena seniai sustojusi� laikrod�io �vytuokl�. Jo gelsvi �vilgantys plaukai visada i�sidraik�, o veid� puo�ia liūdna absurdi�ka �ypsena.

Stovėdamas u� keleto metrų nuo laiptelių, jis prakalbo su did�iu įsitikinimu ir tikru d�iaugsmu:

��Alles ist Scheisse,�� parei�kė jis.

Viskas yra mė�las.

Pirmojoje 1941-ųjų pusėje, kol Lizelė slėpė Maks� Vandenburg�, vogė laikra��ius ir barė mero �mon�, Rudis gyveno savo nauj�jį gyvenim� Hitlerio jaunimo organizacijoje. Nuo pat ankstyvo vasario jis grį�davo i� organizacijos susitikimų jausdamasis kur kas blogiau nei prie� juos. Da�nai, jausdamasis pana�iai, kelionėje namo jį lydėdavo Tomis Miuleris. Jų susirūpinimo prie�astys buvo trys.

*** Trijų pakopų problema ***

1. Tomio Miulerio ausys.

2. Francas Doi�eris�� pasipiktin�s Hitlerio jaunimo vadovas.

3. Rud�io nesugebėjimas nesiki�ti.

Jei tik Tomis Miuleris nebūtų prie� �e�erius metus septynioms valandoms ding�s be �inios �varbiausi� dien� Miuncheno istorijoje. Jo ausų u�degimas ir nervų pa�eidimai vis dar kliudė jam �ygiuoti į takt� Hitlerio jaunimo eitynėse, o tai, patikinu jus, nebuvo teigiamas dalykas.

I� prad�ių jo judesiai skirdavosi nedaug, ta�iau, bėgant mėnesiams, Tomį nuolat u�griūdavo Hitlerio jaunimo vadovų įtū�io banga, ypa� kai reikėdavo �ygiuoti. Pamenate Hitlerio gimimo dien� praeitais metais? Kurį laik� ausies u�degimas vis sunkėjo. Galiausiai Tomis ėmė skųstis suprastėjusia klausa. Jis nebegirdėjo duodamų komandų, grupei �ygiuojant rikiuotėje. Nesvarbu, ar buvo �ygiuojama lauke, ar patalpoje, sniege, purve ar lietuje.

Rikiuotė privalėjo sustoti vienu metu.

��Vienas spragtelėjimas!�� Buvo ai�kinama jiems.�� Tai viskas, k� fiureris nori girdėti. Visi drauge. Visi kaip vienas.

Ir �tai Tomis.

Man regis, tai buvo kairioji jo ausis. Ji jam kėlė daugiau rūpes�ių nei de�inioji, todėl, nors �ai�iai duota komanda Halt! sudrėkindavo visų kitų ausis, Tomis ir toliau komi�kai ir nenuovokiai �ygiuodavo. Tvarking� rikiuot� jis akies mirksniu sugebėdavo sujaukti.

Vien� �e�tadienį liepos prad�ioje, �iek tiek po pusės ketvirtos popiet ir ilgiausios Tomio įkvėptos litanijos apie nenusisekusį rikiuotės �ygiavim�, Francui Doi�eriui (tinkamiausias vardas tipi�kiausiam nacių paaugliui) jau buvo gana.

��Muller du Affe!�� Tankūs, �viesūs jo plaukai �velniai bangavo, jo �od�iams kei�iant Tomio veido i�rai�k�.�� Be�d�ione tu, kas tau yra?

Tomis i� i�g�s�io susigū�ė, ta�iau kairysis jo skruostas ir toliau trūk�iojo, i�duodamas maniaki�k� �ypsenėl�. Atrodė, kad jis ne tik kreivai i�sivėp�s juokiasi, bet ir mėgaujasi paty�iomis. Francas Doi�eris nebuvo tam nusiteik�s. Bly�kios jo akys verte vėrė nelaimėlį.

��Na,�� paklausė jis,�� kaip ketini pasiteisinti?

Tomio veido traukuliai tik dar pagreitėjo ir pagilėjo.

��Tu i� man�s ty�iojies?

��Heil,�� sumik�iojo Tomis, bevilti�kai mėgindamas u�sitarnauti bent kruopel� palankumo, ta�iau �Hitler� i�tarti jau nesugebėjo.

T� akimirk� tarp jų įsiki�o Rudis. Jis atsistojo prie�ais Franc� Doi�erį, �velgdamas jam tiesiai į akis.

��Jis negaluoja, pone...

��Pats tai matau!

��Jo ausys,�� mėgino u�baigti sakinį Rudis.�� Jis ne...

��Viskas, pakaks.�� Doi�eris patrynė delnais.�� Jūs abu�� �e�i ratai aplink teritorij�.�� Berniukai pakluso, ta�iau nepakankamai greitai.�� Schnell!�� I�girdo jie sau u� nugarų.

Apibėgus �e�is ratus, jiems buvo liepta atlikti pratimų sek�, kurios metu turėjo bėgti, staigiai gulti ant �emės, vėl stotis ir bėgti, ir vėl gulti, o po neapsakomai ilgų penkiolikos minu�ių jiems buvo liepta gulti paskutinį kart�.

Rudis pa�velgė �emėn.

Jam kreivai �ypsojosi tamsaus dumblo bala.

Atrodė, tarsi ji jo klaustų: �Ir ko gi tu �ia vėpsai?�

���emėn!�� suriko Francas.

Nieko nelauk�s, Rudis per�oko purv� ir krito ant pilvo.

��Kelkis!�� �yptelėjo Francas.�� Vien� �ingsnį atgal.�� Berniukai pakluso.�� �emėn!

Įsakymas buvo ai�kus, ir �įkart Rudis jam pakluso. Sulaik�s kvap� jis nėrė į purv�. T� akimirk�, jam priglaudus ausį prie permirkusios �emės, treniruotė buvo baigta.

��Vielen Dank, meine Herren,�� mandagiai tarė Francas Doi�eris.�� Labai dėkoju jums, ponai.

Rudis atsiklaupė, pasikrap�tė ausį ir pa�velgė į greta gulintį Tomį.

Tomis tik u�simerkė ir sutrūk�iojo.

T�dien grį�� į Himelio gatv�, jie rado Lizel� vis dar vilkin�i� savo Vokietijos merginų uniform� ir �aid�ian�i� �klases� su keletu jaunesnių vaikų. Akies kra�teliu ji u�kliudė dvi melancholi�kai besiartinan�ias figūras. Viena i� jų su�uko.

Jie susitiko ant �tainerių namų mūrinio prieangio laiptų, ir Rudis papasakojo apie �ios dienos įvykius.

Po de�imties minu�ių Lizelė prisėdo.

Prabėgus vienuolikai minu�ių, Tomis, sėdėdamas greta Lizelės, tarė: �A� pats dėl to kaltas�, ta�iau Rudis, nesulauk�s, kol Tomio sakinį paseks �ypsnys, numojo į jį ranka, kita krap�tydamas purv� nuo savo veido. �Tai mano...��� vėl pamėgino Tomis, ta�iau �įkart Rudis apskritai jį pertraukė, besdamas į jį pir�tu:

��Torni, liaukis,�� Rud�io veide �vietė savoti�kas pasitenkinimas. Lizelė dar nebuvo ma�iusi tokio apgailėtino, ta�iau tuo pat metu tokio nuo�ird�iai gyvybingo �mogaus.�� Tiesiog sėdėk �ia ir trūk�iok, ar k�.�� Tai tar�s, jis t�sė savo pasakojim�.

Jis �ingsniavo pirmyn atgal.

Delnuose glam�ė kaklarai�tį.

Nesiliovė bėr�s �od�ių, kurie nusileisdavo ka�kur ant cemento.

��Tas Doi�eris,�� galiausiai �valiai apibendrino jis,�� jis mus pri�iupo, ar ne, Torni?

Tomis linktelėjo ir, veidui sutrūk�iojus, prakalbo:

��Visa tai buvo mano kaltė.

��Torni, k� a� tau sakiau?

��Kada?

��K� tik! Sėdėk ir tylėk.

���inoma, Rudi.

Netrukus nukabin�s nosį Tomis pasuko namų link, o Rudis pamėgino pasitelkti nauj� meistri�k� taktik�.

Gailestį.

Stovėdamas ant laiptelių, jis atid�iai ap�iūrinėjo ant savo uniformos į tra�ki� plutel� sud�iūvusį purv�, tada bevilti�kai pa�velgė Lizelei į akis.

��Tai kaip, Saumensch?

��Tai kaip kas?

��Na, �inai...

Lizelės atsakymas buvo įprastas.

��Saukerl,�� nusikvatojo ji ir pasuko namo. Nerim� keliantis purvo ir gailes�io mi�inys buvo viena, ta�iau pabu�iuoti Rudį �tainerį buvo visi�kai kitas dalykas.

Liūdnai �ypsodamasis ant prieangio laiptelių, jis su�uko, ranka kedendamas plaukus:

��Vien� dien�,�� perspėjo jis j�,�� vien� dien�, Lizele!

Vos po poros metų, lindėdama rūsyje, Lizelė ne kart� juto nenumaldom� nor� nubėgti į kaimyninį nam� ir jį pamatyti, net jei ra�ydavo ankstyv� ryt�. Ji taip pat suvokė, jog labiausiai jo, o vėliau ir jos, polinkį nusikaltimams paskatino tos pa�liugusios dienos Hitlerio jaunimo organizacijoje.

Galiausiai po įprastų lietaus protrūkių ėmė įsibėgėti vasara. Artėjo Klar obuolių derliaus metas. Reikėjo ruo�tis vagiliauti.

Pralaimėtojai

I� prad�ių ėm�si vagiliauti, Rudis ir Lizelė buvo įsitikin�, kad operacijos saugumas priklauso nuo dalyvių skai�iaus. Endis �meiklis pakvietė juos į susirinkim� prie upės. Be kitų reikalų, jie turėjo aptarti vaisių vagystės plan�.

��Tai dabar tu esi vadeiva?�� paklausė Rudis, ta�iau Endis tik papurtė galv� ai�kiai nusivyl�s. Akivaizdu, kad jis tro�ko turėti �ioms pareigoms reikalingų savybių.

��Ne,�� �altas jo balsas skambėjo neįprastai �velniai. Nebrand�iai.�� Yra kitas �mogus.

*** Naujasis Arturas Bergas ***

Jo plaukai buvo nuolat i�sidraik� nuo vėjo, o akys susidrums�iusios. Jis buvo vienas i� tų nusikaltėlių, kurie vogė tik dėl vienos prie�asties�� malonumo.

Jo vardas buvo Viktoras Kėmelis.

Prie�ingai nei dauguma kitų į įvairias vagiliavimo formas įsipainiojusių �monių, Viktoras Kėmelis turėjo visk�. Jis gyveno prabangiausioje Molchingo dalyje, ant kalvos stovin�ioje viloje, kuri �ydus i�varius buvo i�dezinfekuota. Jam pinigų nestigo. Jis turėjo cigare�ių. Ta�iau, nepaisant to, tro�ko daugiau.

��Joks nusikaltimas norėti �iek tiek daugiau,�� tvirtino jis, gulėdamas �olėje su aplink jį susirinkusiu būriu berniukų.�� Tro�kimas turėti daugiau yra pagrindinė mūsų, vokie�ių, teisė. K� sako fiureris?�� jis pats atsakė į retorinį savo klausim�.�� Privalome pasiimti tai, kas teisėtai mums priklauso!

Tiesa ta, kad Viktoras Kėmelis buvo tikrų tikriausias paauglys �trintukas�. Nelaimei, atskleisdamas tai, kartu jis spinduliuodavo tam tikr� charizm�, priversdavusi� aplinkinius jį sekti.

Drauge su Rud�iu prisiartinusi prie netoli upės susirinkusios grupės, Lizelė i�girdo jį paklausiant dar kai ko.

��Tai kur tie du nenaudėliai, kuriuos taip liaupsinate? Jau de�imt po keturių.

��Mano laikrodis rodo k� kita,�� atsakė Rudis.

Viktoras Kėmelis pasirėmė ant alkūnių.

��Tu neturi laikrod�io.

��Ar manai, kad bū�iau �ia, jei turė�iau pakankamai pinigų laikrod�iui?

Naujasis lyderis atsisėdo ir nusi�ypsojo tiesiais baltais dantimis. Tuomet nukreipė savo nerūpesting� �vilgsnį į mergait�.

��Ras ta ma�oji kek�ytė?

Seniai pripratusi prie �odinių u�gauliojimų, Lizelė tik stebeilijo į jo akis, skendin�ias tarsi rūke.

��Praėjusiais metais,�� pradėjo vardyti ji,�� a� nu�vilpiau ma�iausiai tris �imtus obuolių ir ne vien� tuzin� bulvių. Spygliuotos vielos tvoros man ne kliūtis, be to, man nekiltų nė menkiausių rūpes�ių neatsilikti nuo kiekvieno i� �ia esan�iųjų.

��Nejaugi?

��Taip,�� ji nė akimirkai nesusigū�ė ir nesitraukė.�� Tepra�au nedidelės dalies vagystės grobio. Tuzino obuolių �en ar ten. Trupu�io liku�ių man ir mano bi�iuliui.

��K� gi, manau, galime dėl to susitarti.

Viktoras prisidegė cigaret� ir priglaudė j� prie lūpų. Kit� dūmų debesį jis pasistengė i�pūsti tiesiai Lizelei į veid�.

Lizelė nė neprunk�telėjo.

Tai buvo ta pati grupė, kaip ir praėjusiais metais, i�skyrus jos vadeiv�. Lizelė stebėjosi, kodėl nė vienas i� kitų berniukų nesiėmė �ių pareigų, ta�iau, pa�velgusi į kiekvieno jų veid�, ji suprato, kad nė vienas nebuvo tam tinkamas. Nė vieno jų nekankino nuog�stavimai dėl vagiliavimo, ta�iau jiems reikėjo nurodymų. Jiems patiko nurodymai, o Viktoras Kėmelis mėgo nurodinėti. Tai buvo tinkamai sutvarkytas pasaulėlis.

Lizelei kilo akimirk� truk�s tro�kimas, kad Arturas Bergas grį�tų. O gal ir jis būtų pasidav�s Kėmelio vadovavimui? Tai buvo nebesvarbu. Lizelė tik �inojo, kad Arturas Bergas savyje neturėjo nė kruopelytės despoti�kumo, o naujasis vadeiva juo tryk�te try�ko. Praėjusiais metais ji buvo tikra, jog Arturas Bergas nesudvejotų, jei reikėtų grį�ti gelbėti jos, įstrigusios medyje. O �iemet ji akimirksniu suprato, kad Viktoras Kėmelis nesivargins pa�velgti atgal.

Jis stovėjo, �velgdamas į i�stypusį berniuk� ir sulysusi� mergait�.

��Vadinasi, norite vagiliauti su manimi?

K� gi jie galėjo prarasti? Abu linktelėjo.

Jis �engė pirmyn ir sugriebė Rudį u� plaukų.

��Noriu tai i�girsti.

��Be abejo,�� atsakė Rudis prie� tai, kai buvo pastumtas.

��Otų?

���inoma,�� miklus Lizelės atsakymas i�gelbėjo j� nuo pana�aus elgesio.

Viktoras nusi�ypsojo. Jis sutrynė cigaret�, giliai įkvėpė ir pasikasė krūtin�.

��Mano ponai, mano kek�yte, regis, atėjo laikas apsipirkti.

Grupei pajudėjus, Lizelė ir Rudis, kaip visada, atsidūrė jos gale.

��Tau jis patinka?�� su�nib�dėjo Rudis.

��O tau?

��Manau, kad jis yra visi�kas �unsnukis,�� po neilgos pauzės atsakė berniukas.

��Sutinku.

Grupė pama�u nuo jų tolo.

��Paskubėk,�� paragino Rudis,�� mes atsiliekame.

Nu�ygiav� kelet� kilometrų, jie priėjo pirm�jį ūkį. �ia jų laukė did�iulis nustebimas. Med�iai, kuriuos jie įsivaizdavo apsunkusius nuo vaisių, buvo sunyk� ir atrodė ligoti. Ant kiekvienos �akos liūdnai kybojo vos vienas kitas obuolys. Kitame ūkyje vaizdas buvo pana�us. Galbūt �ie metai buvo prasti, o gal jie atėjo netinkamu metu.

Baigiantis popietei, grobio dalybų metu Lizelei su Rud�iu atiteko vienas nedidelis obuoliukas. Ties� sakant, visas grobis buvo neįtikėtinai menkas, ta�iau ir Viktoras Kėmelis nebuvo itin dosnus.

��Kaip tai pavadintum?�� paklausė Rudis, �velgdamas į delne gulintį obuolį.

��O kaip tau atrodo?�� nė negrį�telėj�s mestelėjo Viktoras.

��Vienas sumautas obuolys?

���tai,�� jų pusėn atskriejo kitas, prak�stas, obuolys ir nusileido apgrau�t�ja puse į purv�.�� Galite pasiimti ir �it�.

Rudis įsiuto.

��Velniop visa tai. Penkiolika kilometrų mes nuėjome ne dėl pusantro susisukusio obuolio, ar ne, Lizele?

Lizelė nieko neatsakė.

Jai nespėjus nė prasi�ioti, Viktoras Kėmelis jau buvo prirėm�s Rudį ant �emės. Keliais jis prislėgė Rud�io rankas, o savosiomis �iupo jam u� gerklės. Viktoro nurodymu obuolius surinko ne kas kitas, o Endis �meiklis.

��Jam skauda,�� tarė Lizelė.

��Tikrai?�� Viktoras vėl �ypsojosi. Ji negalėjo pak�sti jo grimasos.

��Man neskauda,�� paskubomis sumalė Rudis, kurio veidas buvo gerokai paraud�s nuo įtampos. I� nosies pasipylė kraujas.

Po ilgos pakilusios įtampos akimirkos Viktoras paleido Rudį, nulipdamas nuo jo ir �engdamas kelis neapdairius �ingsnius. Jis tarė:

��Kelkis, vaiki.

Rudis pasielgė i�mintingai ir padarė tai, kas jam buvo liepta.

Viktoras vėl �engė pirmyn ir atsistojo prie�ais jį. �velniai patryn�s jo rank�, kreivai �yptelėjo ir su�nib�dėjo:

��Jei nenori, kad t� krauj� pavers�iau fontanu, ma�iau, siūly�iau tau ne�dintis.

Pa�velg�s į Lizel�, dar pridūrė:

��Ir pasiimk drauge savo kek�yt�.

Niekas nepajudėjo i� vietos.

��Na, ko jūs laukiate?

Lizelė sugriebė Rudį u� rankos, ir jie nupėdino tolyn, ta�iau prie� tai berniukas atsigr�ė paskutinį kart� ir spjovė �iek tiek su seilėmis sumi�usio kraujo Viktorui Kėmeliui po kojų. Tai paskata paskutiniam komentarui.

*** Menkas Viktoro Kėmelio grasinimas ***

Rud�iui �taineriui �U� tai tu dar atsiimsi, mano mielas drauge�.

Apie Viktor� Kėmelį galite sakyti, k� norite, ta�iau jis pasi�ymėjo neabejotina kantrybe ir puikia atmintimi. �iam parei�kimui įgyvendinti jam prireikė beveik penketo mėnesių.

Eskizai

1941-ųjų vasar� Rud�io ir Lizelės pomėgiai buvo apjuosti tvoromis, o Makso Vandenburgo gyvenimas apra�ytas ir i�da�ytas. Vieni�iausiomis akimirkomis rūsyje aplink jį ėmė kauptis �od�iai. Retsykiais jis nesugebėdavo rankose nulaikyti mintyse kilusių vaizdinių.

Kaip pats sakydavo, jis neturėjo plataus įrankių pasirinkimo:

Nuda�yta knyga.

Sauja pie�tukų.

Pilna galva min�ių.

Visa tai, tarsi nesudėting� galvosūkį, jis sudėjo į vien� visum�.

I� prad�ių Maksas tro�ko para�yti pasakojim� apie save patį.

Jo idėja buvo u�ra�yti visa, kas jam nutiko�� visa, kas nuvedė jį į rūsį Himelio gatvėje�� ta�iau to padaryti jam nepavyko. Makso tremtis įkvėpė kai k� kita. Tai buvo atskirų min�ių, kurioms jis nusprendė nesiprie�inti, kratinys. Jos jam atrodė nuo�ird�ios. Jos buvo kur kas tikrovi�kesnės nei lai�kai, kuriuos jis ra�ė savo �eimai ir bi�iuliui Valteriui Kugleriui, puikiai �inodamas, kad niekada negalės jų i�siųsti. I�niekintosios Mein Kampf puslapiai pama�u tapo serija eskizų, apibendrinan�ių įvykius, kurie ankstesnį Makso gyvenim� pakeitė dabartiniu. Kai kuriems prireikė keleto minu�ių. Kitiems�� valandų. Vaikinas nusprendė, kad baigt� knyg� padovanos Lizelei, kai �i kiek paaugs ir kai�� jis vylėsi�� visa �i nes�monė bus pasibaigusi.

Ne fiureris�� dirigentas!

Argi diena ne nuostabi.

Nuo pat tos akimirkos, kai pirm� kart� i�bandė pie�tukus ant nuda�yto knygos lapo, jis visada turėjo j� greta. Da�nai nepaleisdavo jos i� rankų net miegodamas.

Vien� popiet�, baig�s savo atsispaudimus ir pritūpimus, jis u�snūdo, parim�s į rūsio sien�. Nulipusi laiptais �emyn, Lizelė pastebėjo greta Makso �launies gulin�i� knyg�, ir smalsumas nugalėjo. Pasilenkusi ir paėmusi j�, mergaitė laukė, kad Maksas pasimuistytų. To neįvyko. Jis liko sėdėti, pe�ius ir galv� atrėm�s į sien�. Versdama knyg� ir dairydamasi į vien� kit� atsitiktinį puslapį, ji vos girdėjo vaikino kvėpavim�...

I�g�sdinta to, k� i�vydo, Lizelė padėjo knyg� lygiai ten pat, kur j� rado�� greta Makso kojos.

Balsas privertė j� pa�okti:

��Danke schon,�� tarė jis. Akimis nusekusi balso pėdsakais, ji i�vydo vos pastebim� pasitenkinim� �ydi�kose jo lūpose.

��Jėzau Kristau,�� gaudė or� Lizelė.�� Maksai, tu mane i�g�sdinai. Jis vėl u�merkė akis, o Lizelė paskui save i� rūsio nusitempė t� pa�i� mintį.

Maksai, tu mane i�g�sdinai.

�vilpautojas ir batai

Vis� vasar� ir pirmoje rudens pusėje niekas nesikeitė. Rudis i� visų jėgų stengėsi i�gyventi Hitlerio jaunimo organizacijoje. Maksas kasdien kartojo atsispaudimus ir pie�ė eskizus. Lizelė ie�kojo laikra��ių ir ra�ė savo �od�ius ant rūsio sienų.

Vertėtų paminėti, kad i� pirmo �vilgsnio nekintan�ios įvykių sekos pasi�ymi nedideliais nuokrypiais, kurie galiausiai visk� apver�ia auk�tyn kojomis. �iuo atveju pagrindinis veikėjas buvo Rudis. Ar bent jau Rudis ir neseniai patr�tas stadionas.

Vėlyv� spalį visa atrodė įprastai. Himelio gatve �ingsniavo purvinas berniukas. Po keleto minu�ių �eima lauks jo sugrį�tant, o jis sumeluos, es� visiems Hitlerio jaunimo padalinyje buvo duota papildomų pratimų. Jo tėvai netgi tikėsis i�girsti �iek tiek juoko. Ta�iau nieko pana�aus jie nesulaukė.

Rudis nebeturėjo jėgų nei juoktis, nei meluoti.

T� tre�iadienį, pa�velgusi atid�iau, Lizelė pastebėjo, kad Rudis �taineris buvo be mar�kinių. Jis atrodė įsiut�s.

��Kas atsitiko?�� paklausė mergaitė jo, kėblinan�io pro �alį.

Atsigr��s atgal, jis i�tiesė savo mar�kinius ir tarė:

��Pauostyk.

��K�?

��Gal tu kur�ia? Pasakiau, pauostyk.

Lizelė nenoriai palinko pirmyn ir įtraukė bjaurios smarvės nuo parudavusio drabu�io.

��Jėzau, Marija, Juozapai �ventas! Ar tai?..

��Tai ir ant mano smakro,�� linktelėjo berniukas.�� Mano smakro! D�iaugiuosi, kad nė kiek neprarijau!

��Jėzau, Marija, Juozapai �ventas!

��Hitlerio jaunimo stadion� k� tik patr��,�� sakė jis, dar kart� įtraukdamas smarvės su pasibjaurėjimo i�rai�ka veide.�� Man atrodo, �ia karvės mė�las.

��Ar tasai�� koks jo vardas�� Doi�eris tai �inojo?

��Sakė, kad ne�inojo, ta�iau jo grimasa i�davė k� kita.

��Jėzau, Marija...

��Gal liausiesi tai kartojusi?!

�iuo metu Rud�iui labiau u� visk� reikėjo pergalės. Jis pralaimėjo reikalus su Viktoru Kėmeliu. Viena po kitos jį u�klupdavo negandos Hitlerio jaunimo susibūrimuose. Visa �irdimi tro�ko nors la�elio triumfo ir buvo pasiry��s tai pasiekti bet kokia kaina.

Jis toliau pėdino namo, ta�iau pasiek�s mūrinius prieangio laiptelius persigalvojo ir lėtai, ta�iau tikslingai grį�o pas mergait�.

���inai, kas pataisytų man nuotaik�?�� prakalbo jis tyliai ir atsargiai.

��Jei manai, kad a� tave... �itaip atrodantį...�� susigū�ė Lizelė.

Jis atrodė nusivyl�s ja.

��Ne, ne tai,�� atsiduso jis ir �engė artyn.�� Kai kas kita.�� Akimirk� pam�st�s, jis kilstelėjo galv�.�� Pa�velk į mane. A� purvinas. Dvokiu karvės ar �uns mė�lu, kuris tau labiau patinka, ir, kaip visada, mir�tu i� bado.�� Jis stabtelėjo.�� Man reikia grobio, Lizele. Tikrai.

Lizelė suprato.

Jei ne nuo jo sklindantis dvokas, ji būtų priėjusi ar�iau.

Vagystė.

Jiems reikėjo ka�k� pavogti.

Ne.

Jiems reikėjo ka�k� atsiimti. Nesvarbu, kas tai buvo. Tai reikėjo padaryti kuo grei�iau.

���įkart tik tu ir a�,�� pasiūlė Rudis.�� Jokių Kėmelių, jokių �meiklių. Tik a� ir tu.

Mergaitė nepajėgė atsispirti.

Rankos ėmė nie�ėti, �irdis dau�ytis vis smarkiau, o lūpas papuo�ė �ypsena.

��Skamba neblogai.

��Tuomet sutarta,�� nors ir labai stengdamasis, Rudis nesugebėjo nuslėpti vis platėjan�io patr�to �ypsnio savo veide.�� Rytoj?

��Rytoj,�� linktelėjo Lizelė.

Jų planas, i�skyrus vien� detal�, buvo tobulas:

Jie net neįsivaizdavo, nuo ko pradėti.

Vaisių nebuvo. Rudis u�rietė nosį dėl svogūnų ir bulvių, be to, jie sutarė laikytis atokiau nuo Oto �turmo ir gausaus jo ūkio derliaus. Apvogti jį vien� kart� buvo amoralu. Apvogti du būtų buv� sta�iai niek�i�ka.

��Tai kur, po galais, mes eisime?�� paklausė Rudis.

��I� kur man �inoti? Tai buvo tavo mintis, argi ne?

��Tai nerei�kia, kad neturėtum bent truputį pasukti smegenų. Negaliu visko suplanuoti vienas.

��Ir taip vos sugebi ka�k� suplanuoti...

�itaip jie gin�ijosi, keliaudami per miest�. Jo pakra��iuose prie� vaikų akis i�kilo pirmieji ūkiai, kurių med�iai styrojo tarsi i�sekusios statulos. Pa�velg� į papilkavusias �akas, jie i�vydo tik apspurusi� �iev� ir tu��i� dangų.

Rudis nusispjovė.

Keliaudami atgal per miest�, jie mėgino siūlyti galimybes.

��O kaip frau Diler?

��O k� ji?

��Galbūt, jei prie� j� apvogdami su�uksime Heil Hitler, mums nieko nenutiks?

Jiems kone valand� pavaik�tinėjus Miuncheno gatve, diena pama�u ėjo į pabaig�, ir vaikai suprato būsi� priversti nuleisti rankas.

��Tai bevilti�ka,�� pripa�ino Rudis,�� ir dabar esu dar alkanesnis nei kada nors buvau. Dėl Dievo, mano pilve �arna �arn� ryja.�� Nuėj�s dar vienuolika �ingsnių jis stabtelėjo ir atsigr�ė.�� Kas tau?�� paklausė jis, mat dabar Lizelė stovėjo kaip įbesta, o jos veide spindėjo nu�vitimas.

Kodėl �itai jai anks�iau ne�ovė į galv�?

��Kas yra?�� nekantravo Rudis.�� Saumensch, kas tau?

T� akimirk� Lizelė turėjo apsispr�sti. Nejaugi ji i� tiesų galėjo įgyvendinti tai, apie k� galvojo? Argi ji tikrai galėjo pamėginti atker�yti tokiam �mogui? Ar mokėjo �itaip ka�k� niekinti?

Ji pasileido prie�inga kryptimi. Rud�iui j� pasivijus, mergaitė sulėtino �ingsnį, tu��iai tikėdamasi sulaukti min�ių ai�kumo. Juk ji ir taip jautėsi kalta. Jau�iamos kaltės dirva buvo drėgna. Sėkla jau dygo į tamsių lapų augal�. Kruop��iai pasvėrusi savo galimybes, ties sankry�a ji sustojo.

���inau vien� viet�.

Jie kirto up� ir pasuko kalvos link.

Did�iosios gatvės namų durys �vilgėjo, o stogų �erpės priminė tobulai su�ukuotus perukus. Sienos ir langai atrodė nepriekai�tingai tvarkingi, o kaminai kone spjaudė dūmų ratilus.

��Mero namai?�� sustojo Rudis.

��Jie atleido mano mam�,�� po trumpos pauzės linktelėjo Lizelė.

Prisėlin�s artyn, Rudis pasiteiravo, kaip, dėl Dievo, jie pateks vidun, ta�iau Lizelė tai jau puikiai �inojo.

��Buvau �ia da�na lankytoja,�� atsakė ji.�� Ne kart�...�� pa�velgusi į bibliotekos lang�, ji nustėro. Jis buvo u�darytas.

��Na?�� paklausė Rudis.

��Ne �iandien,�� Lizelė lėtai apsisuko ir nuskubėjo tolyn. Rudis nusikvatojo.

��Taip ir �inojau,�� pasivij�s mergait� tarė jis.�� Taip ir maniau, tu purvina Saumensch. Negalėtum patekti į tuos namus, net jei rakt� turėtum.

��Gal malonėtum?�� ji dar paspartino �ingsnį, nekreipdama dėmesio į Rud�io komentar�.�� Papras�iausiai turime sulaukti palankios progos.

Viduje mergaitė kone susigū�ė i� d�iaugsmo, kad langas buvo u�darytas. Ji ėmė save koneveikti. �Kodėl, Lizele?�� klausė ji.�� Kodėl nesugebėjai susitvardyti, kai jie atleido mam�? Kodėl turėjai praverti savo pla�i� burn�? K� gali �inoti, gal tavo i�plūsta mero �mona dabar visi�kai pasikeitė. Gal ji susitvarkė ir atsitiesė. Galbūt ji daugiau niekada nebeleis sau tirtėti tuose namuose, o bibliotekos langas liks u�darytas visiems laikams... Kvaila, Saumensch�.

Ta�iau po savaitės, penkto jų vizito į auk�tutinį Molching� metu, galimybė pagaliau pasitaikė.

Pro pravir� lang� mero namus gaivino grynas miesto oras.

To jiems ir tereikėjo.

Rudis stabtelėjo pirmasis. At�agaria ranka jis patap�nojo Lizelei per �onkaulius.

��Ar tas langas,�� su�nib�dėjo jis,�� atviras?�� jo balse nuskambėj�s nekantrumas apsivijo Lizelės pe�ius tarsi bi�iulio ranka.

��Jawohl,�� atsakė ji.�� Taip ir yra.

Ak, kaip ėmė kaisti jos �irdis.

Anks�iau, kaskart jiems radus lang� sandariai u�daryt�, i�orinis Lizelės nusivylimas slėpė nenusakom� palengvėjim�. Ar jai tikrai u�tektų dr�sos įlipti vidun? Ko i� tiesų jai reikėjo �iuose namuose? Ar ji tai būtų dariusi dėl Rud�io? Norėdama rasti maisto?

Ne, atstumianti tiesa buvo tokia:

Maistas jai nerūpėjo. Kad ir kaip stengėsi pasiprie�inti �ioms mintims, ta�iau ir Rudis jos planuose tebuvo antraeilė figūra. Jai reikėjo knygos. ��vilpautojo�. Ji nekentė minties, kad vieni�a, apgailėtina, pagyvenusi moteris norėjo j� jai padovanoti. Kur kas priimtiniau atrodė knyg� pavogti. Tam tikra i�kreipta prasme knygos vagystė prilygo jos u�tarnavimui.

Pora tamsių �e�ėlių pama�u slinko didelio, nepriekai�tingai tvarkingo namo link. Savo mintimis jie dalijosi pa�nib�domis.

��Tu alkana?�� paklausė Rudis.

��Be galo,�� atsakė Lizelė, ta�iau alkį ji jautė ne maistui, o knygai.

��Pa�velk, antrame auk�te k� tik įsi�iebė �viesa.

��Matau.

��Vis dar alkana, Saumensch?

Nervingai nusijuok�, jie ėmė �enklais tartis, kuris smuks vidun, o kuris liks stovėti sargyboje. Būdamas vienintelis vyras �ioje operacijoje, Rudis ai�kiai jautė, kad turėtų prisiimti agresoriaus vaidmenį, ta�iau taip pat buvo akivaizdu, kad Lizelė �inojo �i� viet� kur kas geriau. Ji buvo pasiry�usi eiti vidun. Mergaitė puikiai numanė, kas laukia kitoje lango pusėje.

��Tai turiu padaryti a�,�� tarė ji.

Lizelė u�merkė akis. Kaip įmanydama stipriau.

Ji prisivertė prisiminti, mintyse i�vysti mer� ir jo �mon�. M�stė apie savo kukli� draugyst� su Ilza Herman ir įsivaizdavo jų santykius apdau�ytus ir paliktus �alikelėje. Pradėjo veikti. Ji �iuos �mones niekino.

Atid�iai apsi�valg� gatvėje, pataliukais jie perbėgo per kiem�.

Dabar gū�ėsi po lango anga pirmame auk�te. Vaikai ėmė alsuoti vis garsiau.

��Duok man savo batus,�� pasiūlė Rudis.�� Taip vaik��iosi tyliau.

Nesiskųsdama Lizelė atsiri�o juodus gerokai padėvėtus rai�telius ir paliko batus ant �emės. Tuomet pakilo, o Rudis pravėrė lang� tiek, kad jai pakaktų vietos prasmukti vidun. Sukeltas garsas priminė �emai vir� galvos praskrendantį lėktuv�.

U�lipusi ant palangės, Lizelė įsliuogė vidun. Netrukus ji suprato, kad nusiauti batus buvo geniali mintis, mat ant grindų ji nusileido kur kas sunkiau nei tikėjosi. Jos padai sugėrė �uolio sukelt� skausm�.

Kambarys nebuvo nė trupu�io pasikeit�s.

Dulkėtoje prieblandoje Lizelė nusipurtė kilusi� nostalgij�. Pama�u sėlindama pirmyn, ji leido akims apsiprasti.

��Kas ten vyksta?�� staiga su�nib�dėjo i� lauko Rudis, ta�iau ji jam tik pamojo ir ranka paliepė Halt�s Maul. �Sėdėk tyliai�.

��Maistas,�� priminė ji sau.�� Rask maisto. Ir cigare�ių, jei pavyks.

Vis dėlto ji neįstengė galvoti nei apie viena, nei apie kita. Ji buvo mero namuose tarp gausybės įvairiausių �anrų knygų margaspalviais vir�eliais ir auksinėmis bei sidabrinėmis raidėmis. Net u�uodė jų puslapius. Mergaitė kone jautė aplink j� besispie�ian�ių �od�ių skonį. Kojos nune�ė j� prie de�inės sienos. Ji tiksliai �inojo, kur buvo laikoma jos trok�tama knyga, ta�iau priėjusi prie lentynos ��vilpautojo� įprastoje vietoje nerado. Knygos vietoje aptiko tik nedidelį tarpelį.

Sau vir� galvos i�girdo �ingsnius.

���viesa!�� Su�nab�dėjo Rudis. Jis stumte įstūmė savo �od�ius pro lang�.�� Ji u�geso!

��Scheisse.

��Jie grį�ta į pirm� auk�t�.

Akimirka u�sit�sė iki begalybės. Sekundė, kuri� Lizelė turėjo sprendimui priimti, truko vis� am�inyb�. Akimis ji perbėgo kambarį ir i�vydo ��vilpautoj��, kantriai gulintį ant mero stalo.

��Pasiskubink,�� perspėjo j� Rudis, ta�iau Lizelė kuo ramiausiai ir tyliausiai perėjo per kambarį, paėmė knyg� ir atsargiai i�lipo lauk. I�sliuogusi pro lang�, ji ir vėl skausmingai nusileido ant kojų. �įkart kentėjo kulk�nys.

��Nagi,�� maldavo jos Rudis.�� Bėk, bėk. Schnell!

Pasukusi u� kampo pakeliui upės ir Miuncheno gatvės link, ji stabtelėjo ir pasilenkė, norėdama atgauti kvap�. Perlinko pusiau, oras burnoje sustingo, o ausyse pulsavo.

Rudis jautėsi taip pat.

Pa�velg�s į mergait�, jis pastebėjo knyg� po jos pa�astimi. Kalbėti jam vis dar buvo sunku.

��Kas,�� gaudė or� jis,�� �ia per knyga?

Dabar jau buvo visai sutem�. Lizelė lekavo, neleisdama orui jos burnoje visi�kai su�alti.

��Tai viskas, k� man pavyko rasti.

Nelaimei, Rudis tai u�uodė. Melas. Jis atlo�ė galv� ir i�dėstė tai, k� neabejojo esant tiesa.

��Ėjai ten visai ne dėl maisto, ar ne? Gavai, ko norėjusi...

Tuomet Lizelė i�sitiesė, u�klupta kitos minties suvokimo.

Batai.

Ji pa�velgė į Rud�io kojas, jo rankas ir �em� aplink juos.

��Kas?�� paklausė jis.�� Kas yra?

��Saukerl,�� u�sipuolė ji berniuk�,�� kur mano batai?�� Staiga perbal�s Rud�io veidas nepaliko jai jokių abejonių.�� Jie liko prie namo,�� paklausė ji,�� ar ne?

Bevilti�kai ie�kodamas aplink save, Rudis kar�tai meldėsi, kad tik būtų pasiėm�s juos su savimi. Jis įsivaizdavo, kaip pakelia juos nuo �emės, trok�damas, kad tai būtų tiesa, ta�iau batų aplink nebuvo nė kvapo. Jie vis dar gulėjo nenaudingi, ar kur kas blogiau, inkriminuodami vaikus greta Did�iosios gatvės 8-ojo namo sienos.

��Dummkopf!�� Subarė jis pats save, kirsdamas sau antausį. Susigėd�s pa�velgė į niūrų kojinėmis apmautų Lizelės kojų vaizd�.�� Idiotas!�� Berniukas netruko nuspr�sti i�taisyti savo klaid�. Nervingai liep�s Lizelei lukterėti, jis apsisuko ir nuskubėjo u� kampo.

���iūrėk, kad tav�s nesu�iuptų,�� jam įkandin �ūktelėjo Lizelė, ta�iau jis to nebei�girdo.

Jam dingus i� akių, laikas Lizelei gerokai prailgo. J� supo visi�ka tamsa, todėl ji buvo tikra, kad netolimoje ateityje grį�us namo jos laukia Watschen. �Paskubėk�,�� sumurmėjo ji, ta�iau Rud�io ir toliau nebuvo matyti. Mintyse ji jau girdėjo pro j� pragaud�ian�i� policijos siren�.

Vis dar nieko.

Tik priėjusi sankry��, avėdama sudrėkusias purvinas kojines, pagaliau jį i�vydo. Pakėl�s triumfu spinduliuojantį veid�, jis kuo ramiausiai �ingsniavo jos link. Berniukas �ypsojosi visais savo dantimis, o rankoje kabėjo u� rai�telių laikomi batai.

��Jie man�s vos nepribaigė,�� tarė jis,�� ta�iau man pavyko.

Kai abu jie perkirto up�, Rudis i�tiesė Lizelei batus, kuriuos ji tuojau pat sviedė �emėn. Atsisėdusi pa�velgė į savo geriausi� draug�.

��Danke,�� tarė ji.

��Vienas malonumas,�� nusilenkė Rudis. Jis turėjo pamėginti dar kart�.�� Tikriausiai neverta nė klausti, ar u� tai nenusipelniau bu�inio?

��U� tai, kad atne�ei mano batus, kuriuos pats ten palikai?

��Teisybė,�� i�kėl�s rankas toliau kalbėjo jis, jiems einant namo. Lizelė kaip įmanydama stengėsi nekreipti į jį dėmesio. Ji i�girdo tik paskutinį jo sakinį.�� Grei�iausiai nė pats nenorė�iau tav�s bu�iuoti, ypa� jei tavo burnos kvapas bent kiek primena tavo batų.

��Tu bjaurus,�� informavo ji Rudį, vildamasi, kad jis nepastebėjo i�sprūdusios �ypsenos liku�ių.

Himelio gatvėje Rudis sugriebė knyg� i� Lizelės rankų. Atsistoj�s po �ibintu perskaitė pavadinim� ir ėmė domėtis, apie k� toji knyga.

��Tik apie �udik�,�� svajingai atsakė Lizelė.

��Ir viskas?

��Dar apie policinink�, mėginantį jį su�iupti.

��Kad jau apie tai prakalbome,�� gr��ino jai knyg� Rudis,�� manau, abu mes grį�� namo gausime pylos. Ypa� tu.

��Kodėl a�?

��Na, �inai, tavo mama.

��O k� ji?�� Lizelė akivaizd�iai elgėsi taip, kaip bet kuris kitas kada nors �eimoje gyven�s �mogus. Tokie �monės nejau�ia skrupulų kritikuodami ir skųsdamiesi kitais �eimos nariais, ta�iau niekam kitam nevalia to daryti. Tokiomis akimirkomis i�ry�kėja atsidavimas ir i�tikimybė.�� Ar jai kas nors negerai?

��Atleisk, Saumensch,�� atsitraukė Rudis.�� Nenorėjau tav�s į�eisti.

Net nakties prietemoje Lizelė pastebėjo, kad Rudis br�sta. Jo veidas vis labiau tįso. �viesūs i�sidraik� plaukai pama�u tamsėjo, o veido bruo�ai keitė formas. Ta�iau vienas dalykas niekada nepasikeis. Ilgai ant jo pykti buvo neįmanoma.

��Ar tavo namuose �iandien yra ko skanaus pavalgyti?�� paklausė jis.

��Abejoju.

��Ir a�. Gaila, kad negalime valgyti knygų. Kart� Arturas Bergas buvo sak�s ka�k� pana�aus. Atsimeni?

Likusi� kelio namo dalį jie prisiminė senus gerus laikus, o Lizelė tuo pat metu nesiliovė dirs�iojusi į ��vilpautoj�� pilkais vir�eliais ir juodomis raidėmis įspaustu pavadinimu.

Prie� jiems i�siskiriant ir patraukiant namų link, Rudis akimirk� stabtelėjo ir tarė:

��Lik sveika, Saumensch,�� nusijuokė jis.�� Labos nakties, knygų vagile.

Tai buvo pirmas kartas, kada Lizelė buvo pavadinta �iuo vardu. Ji negalėjo nuslėpti fakto, kad tai jai labai patiko. Kaip jūs ir a� puikiai �inome, ji ir anks�iau vogė knygas, ta�iau t� vėlyv� 1941-ųjų spalį tai tapo oficialu. T� naktį Lizelė Meminger i� tiesų tapo knygų vagile.

Trys kvaili Rud�io �tainerio poelgiai

*** Tikrasis genijus�� Rudis �taineris ***

1. Jis nu�vilpė did�iausi� bulv� i� vietinio maisto prekių pardavėjo Mamerio.

2. U�sipuolė Franc� Doi�erį Miuncheno gatvėje.

3. Apskritai nustojo lankytis Hitlerio jaunimo susibūrimuose.

Pirmojo Rud�io poelgio trūkumas buvo godumas. Tai įvyko vien� paprast�, nuobod�i� 1941-ųjų lapkri�io vidurio popiet�.

Iki tol jis sukosi tarp prekių talonais ne�inų moterų ganėtinai puikiai, netgi, drįs�iau sakyti, įkvėptas kriminalinio genialumo. Jo apskritai beveik niekas nepastebėjo.

Ta�iau, kad ir koks nepastebimas jis buvo, jam pasisekė nugvelbti pa�i� did�iausi� bulv� dė�ėje, kuri� stebėjo ne vienos eilėje stovėjusių pirkėjų akys. Visi jie matė i�nyrant trylikame�io kum�tį ir Nugriebiant bulv�. Visas choras apkūnių Helgų tuojau pat bedė į jį pir�tu, o Tomas Marneris pasileido atsiimti purvinos dar�ovės.

��Meine Erdapfel!�� Su�uko jis.�� Mano �emės obuoliai.

Bulvė vis dar patogiai ilsėjosi Rud�io delnuose (vienu jos i�laikyti negalėjo), moterims tarsi būriui imtynininkų spie�iantis aplink jį. Jis privalėjo akimirksniu sukurpti pasiteisinim�.

��Mano �eima,�� pradėjo ai�kinti Rudis. Kaip tik t� akimirk� i� jo nosies ėmė tekėti perregimo skys�io srovelė, o jis nė neketino jos nubraukti dėl įtikinamesnio įvaizd�io.�� Mes visi badaujame. Mano sesei reikėjo naujo palto. Sen�jį i� jos pavogė.

Marneris nebuvo kvailys. Vis dar gniau�damas Rud�io apykakl� jis tarė:

��Ir tu ketini j� aprengti �ita bulve?

��Ne, pone,�� jis skersai pa�velgė į vien� savo baudėjo akį. Marneris buvo apkūnus vyri�kis, kurio akys priminė dvi kulkos pervertas skylutes. Jo dantys grūdosi burnoje nelyginant futbolo sirgalių minia.�� Visus savo maisto talonus mes i�keitėme į palt� jau prie� tris savaites ir dabar neturime ko valgyti.

Vienoje rankoje laikydamas u� sprando Rudį, o kitoje�� bulv�, prekeivis su�uko �monai t� bauginantį �odį:

��Polizei.

��Ne,�� maldavo Rudis,�� pra�au.�� Vėliau jis pasakos Lizelei, kad nė truputėlio nei�sigando, ta�iau esu tikras, kad t� akimirk� jo �irdis nusirito į kulnus.�� Tik ne policij�. Pra�au, tik ne policij�.

��Polizei,�� nejudėdamas i� vietos pakartojo Marneris, laikydamas besimuistantį su oru kovojantį berniuk�.

T� popiet� eilėje taip pat stovėjo mokytojas ponas Linkas. Jis buvo vienas i� tų nedaugelio mokytojų mokykloje, nepriklausan�ių kunigams ar vienuoliams. Pastebėj�s jį, Rudis pa�velgė jam į akis.

��Pone Linkai,�� tai buvo paskutinė jo viltis.�� Pone Linkai, pra�au, pasakykite jam. Papasakokite, koks neturtingas esu.

Prekeivis pa�velgė į mokytoj� klausiamu �vilgsniu.

�eng�s �ingsnį pirmyn, ponas Linkas prakalbo:

��Taip, pone Mameri. �itas berniukas i� tiesų neturtingas. Jis gyvena Himelio gatvėje.�� Minia, kurios did�i�j� dalį sudarė moterys, ėmė �nab�dėtis, mat visi �inojo, kad Himelio gatvė toli gra�u ne buvo idili�ko Molchingo gyvenimo pavyzdys. Gyventojai t� miesto dalį laikė s�lyginai varginga.�� Jis turi septynet� brolių ir seserų.

A�tuoni!

Rudis stengėsi nuslėpti �ypsnį, nors nuo kabliuko dar nebuvo nukabintas. Ta�iau dabar dėl jo bent jau melavo mokytojas. Ka�kokiu būdu jis sugebėjo �tainerių �eim� pagausinti trimis vaikais.

��Da�nai jis pasirodo mokykloje nevalg�s pusry�ių.

Moterų minioje vėl pasigirdo �nab�desiai. Tai buvo tarsi dar vienas ant situacijos u�teptas da�ų sluoksnis, suteik�s jai �iek tiek daugiau įspūdingumo ir tikrovi�kumo.

��Ar norite pasakyti, kad dėl to turė�iau leisti jam vogti mano bulves?

��Pa�i� did�iausi�!�� suriko viena moteris.

��Tylos, frau Me�ing,�� perspėjo j� Marneris, ir �i tu�tuojau nurimo.

I� prad�ių visų dėmesys buvo nukreiptas į Rudį ir jo sprand�. Vėliau jis ėmė �okinėti nuo Rud�io prie bulvės, prie Mamerio�� nuo atrodan�io geriausiai iki pras�iausiai�� ta�iau taip ir liko paslaptis, kas privertė prekeivį pasigailėti Rud�io.

Ar tai buvo apgailėtina berniuko prigimtis?

Pono Linko orumas?

Ponios Me�ing susierzinimas?

Kad ir kas tai buvo, Marneris numetė bulv� atgal į krūv� ir i�tempė Rudį i� savo parduotuvės. Apdovanoj�s berniuk� stipriu de�inio bato spyriu, jis pagrasino:

��Kad daugiau �ia nesirodytum.

Pro vitrinos stikl� Rudis stebėjo, kaip Marneris grį�o u� prekystalio, pasireng�s aptarnauti kit� pirkėj�.

��Įdomu, kurios gi bulvės papra�ysite jūs,�� sarkasti�kai tarė jis, viena akimi vis dar dairydamasis berniuko.

Tai buvo dar viena nesėkmė Rud�io s�skaitoje.

Antrasis Rud�io �ygdarbis buvo toks pat kvailas, tik dėl visai kitų prie�as�ių. Po jo Rudis liko su mėlyne paakyje, skilusiais �onkauliais ir patrumpintais plaukais.

Kaip visada, Hitlerio jaunimo susibūrimuose Tomiui Miuleriui ir toliau nesisekė, o Francas Doi�eris tik ir laukė Rud�io įsiki�imo. Ilgai laukti neteko.

Tuo metu, kai kiti nuėjo į vidų mokytis taktikos, Rud�iui su Tomiu buvo paskirta dar viena visapusi�ka treniruotė. Bėgdami �altame ore, pro lang� jie stebėjo �iluma besimėgaujan�ias galvas ir pe�ius. Net jiems pagaliau prisijungus prie likusios grupės, treniruotės dar nebuvo baigtos. Susmuk�s kampe ir krap�tydamas purv� nuo savo rankovės, Rudis i�girdo Franco į jį nukreipt� mėgstamiausi� Hitlerio jaunimo organizacijos klausim�.

��Kada gimė mūsų fiureris Adolfas Hitleris?

��Atsipra�au?�� pa�velgė auk�tyn Rudis.

Klausimas buvo pakartotas, o kvailelis Rudis �taineris, kuo puikiausiai �inodamas, jog tai buvo 1889-ųjų baland�io 2o-oji, pateikė Kristaus gimimo dat�. Lyg to dar būtų ma�a, jis paminėjo ir Betliejų.

Francas patrynė delnais.

Nieko gera ne�adantis �enklas.

Priėj�s prie Rud�io, jis paliepė jam skuosti lauk ir apibėgti dar kelet� ratų.

Rudis visus juos bėgo vienas, o po kiekvieno rato jo ir vėl buvo klausiama fiurerio gimimo datos. Teisingam atsakymui jam prisireikė apibėgti septynis ratus.

Did�ioji bėda jį i�tiko po kelių dienų, pasibaigus susibūrimui.

Rudis pastebėjo Doi�erį su keletu bi�iulių �ingsniuojant Miuncheno gatve ir pajuto nenumaldom� poreikį sviesti į jį akmenį. Stebė�iausi, jei nepaklaustumėte, k�, po galais, jis sau manė. Atsakymas veikiausiai būtų�� visi�kai nieko. Jis pats tikriausiai būtų paai�kin�s, kad t� akimirk� pasinaudojo Dievo duota teise į kvailum�. Arba tai, arba vien i�vyd�s Franc� Doi�erį jis pajuto tro�kim� sunaikinti save.

Akmuo atsitrenkė į Doi�erio stubur�, nors ir ne taip smarkiai, kaip Rudis tikėjosi. Atsigr��s Francas sta�iai nu�vito i�vyd�s jį, stovintį su Lizele, Tomiu ir ma��ja Tomio sesute Kristina.

��Bėkim,�� paragino jį Lizelė, ta�iau Rudis liko stovėti kaip įbestas.

��Dabar mes ne Hitlerio jaunimo susibūrime,�� tarstelėjo jis. Vyresni berniukai grėsmingai artinosi. Lizelė drauge su trūk�iojan�iu Tomiu ir smulkute Kristina liko stovėti greta savo bi�iulio.

��Pone �taineri,�� parei�kė Francas, prie� pakeldamas jį ir sviesdamas ant grindinio.

Tai, kad Rudis atsistojo, tik dar labiau įsiutino Doi�erį. Jis parblo�kė jį ant grindinio antr� kart� ir įrėmė savo kelį į jo �onkaulius.

Rudis ir vėl pakilo, priversdamas vyresnių berniukų būrį pasi�aipyti i� savo draugo. Tai Rud�iui ne�adėjo nieko gera.

��Nejau nesugebi priversti jo tai pajusti?�� prabilo auk��iausias i� jų. Jo akys tarsi pats dangus buvo mėlynos ir �altos, o �od�iai tuojau pat įkvėpė Franc�. Jis buvo pasiry��s parblok�ti Rudį �emėn ir priversti jį ten gulėti.

Vis didesnei miniai buriuojantis aplink juos, Rudis u�simojo į Franco Doi�erio pilv�, ta�iau smūgis pasirodė netaiklus. Tuo pat metu jis pajuto kum��io smūgio sukelt� kar�tį po kairi�ja akimi. Aplink pasipylė �ie�irbos, ir jis atsidūrė ant �emės grei�iau nei sugebėjo tai suvokti. Po pirmojo smūgio tuojau buvo antras, ir Rudis jautė, kaip mėlynė po akimi tuojau pat i� gelsvos virto į mėlyn� ir juod�. Trys deginan�io skausmo sluoksniai.

Vis gausėjanti minia akylai stebėjo, ar Rudis nemėgins keltis dar kart�. Jis nejudėjo. �įkart liko ant �altos permirkusios �emės, jausdamas drėgm� geriantis į drabu�ius ir plintant ant odos.

Akyse vis dar mirguliuojan�ios �ie�irbos sukliudė jam laiku pastebėti, kad Francas prisiartino ir dabar stovi ties ja su naujutėliu ki�eniniu peiliuku rankoje, pasiruo��s pasilenkti ir jį papjauti.

��Ne!�� sukliko Lizelė, ta�iau i�stypėlis j� sulaikė. Jos ausyje suskambo gilūs ir �alti jo �od�iai.

��Nesijaudink,�� u�tikrino jis mergait�.�� Jis to nepadarys. Jam neu�teks dr�sos.

Jis klydo.

Pama�u klaupdamasis, Francas pasilenkė prie Rud�io ir su�nab�dėjo:

��Kada gimė mūsų fiureris?�� kiekvien� �odį jis tarė rai�kiai ir lėtai.�� Nagi, Rudi, kada jis gimė? Juk gali man pasakyti, viskas gerai, nesijaudink.

O Rudis?

K� gi jis atsakė?

Ar jo atsakymas buvo apdairus, o gal jis leido savo kvailumui nugramzdinti jį dar giliau į liūn�?

Jis d�iugiai pa�velgė į bly�kiai melsvas Franco Doi�erio akis ir atsakė:

��Velykų pirmadienį.

Po keleto sekund�ių Franco peilis atsidūrė Rud�io plaukuose. Tai buvo antrasis kirpimas �iame Lizelės gyvenimo tarpsnyje. �ydo plaukai buvo nukirpti aprūdijusiomis �irklėmis. Jos geriausio draugo �ukuosena patobulinta �vilgan�iais peilio a�menimis. Ji dar nebuvo sutikusi nė vieno �mogaus, mokėjusio u� plaukų kirpim�.

O pats Rudis �iais metais jau buvo rij�s purv�, i�simaud�s tr��ose, gav�s kelet� antausių nuo jauno nusikaltėlio, o dabar susilaukė bene did�iausio malonumo�� vie�o pa�eminimo Miuncheno gatvėje.

Did�ioji jo �eveliūros dalis nesunkiai pasidavė a�triems a�menims, ta�iau sulig kiekvienu pjūviu keletas plaukelių laikydavosi i� paskutiniųjų, todėl būdavo i�raunami su visomis �aknimis. Francui raunant Rud�io plaukus, �is jautė tvink�iojant savo akį, o �onkaulius degant i� skausmo.

��Tūkstantis a�tuoni �imtai a�tuoniasde�imt devintųjų baland�io dvide�imtoji!�� dėstė jam Francas. Kai jis nusivedė savo gauj� tolyn, �iūrovų minia ėmė skirstytis, palikdama greta bi�iulio tik Lizel�, Tomį ir Kristin�.

Rudis tyliai gulėjo ant �emės, leisdamas drėgmei skverbtis vis gilyn.

Galiausiai liko aptarti tre�i�jį kvail� berniuko poelgį�� Hitlerio jaunimo susibūrimų praleidinėjim�.

Jis nesiliovė juose lank�sis, vien tik norėdamas pademonstruoti Doi�eriui jo nebij�s, ta�iau praėjus keletui savai�ių su organizacija nutraukė bet kokius ry�ius.

Su pasidid�iavimu vilkėdamas savo uniform�, jis paliko Himelio gatv� ir nu�ingsniavo tolyn, greta sav�s vesdamasis i�tikim�jį pavaldinį Tomį.

U�uot patrauk� į Hitlerio jaunimo susibūrim�, jie i�eidavo u� miesto ribų, vaik�tinėdavo palei Amperio up�, svaidydami vandenin akmenėlius ir did�iulius luitus, ir da�nai įsiveldavo į bėd�. Jis nepamir�davo įtikinamai i�purvinti savo uniformos, siekdamas apkvailinti savo motin� bent jau iki tol, kol atkeliavo pirmasis lai�kas. �tai tuomet jis ir i�girdo bauginantį kvietim� i� virtuvės.

I� prad�ių jo tėvai jį prigrasė. Jis ir toliau nelankė susibūrimų.

Jie maldavo jį dalyvauti organizacijos veikloje. Jis nesutiko.

Galiausiai reikiama kryptimi Rudį pastūmėjo atsiradusi galimybė įstoti į kit� padalinį. Tai buvo d�iugu, mat, Rud�iui greitu metu nepasirod�ius organizacijoje, �tainerių �eima būtų gavusi baud� u� organizacijos nelankym�. Vyresnysis Rud�io brolis Kurtas pasiteiravo, ar �is neketina stoti į Fligerio padalinį, kuris specializavosi aviacijos ir pilota�o srityse. Did�i�j� laiko dalį jaunuoliai praleisdavo konstruodami miniatiūrinius lėktuvų modelius, be to, �ia nebuvo Franco Doi�erio. Rudis sutiko, o prie jo prisijungė ir Tomis. Tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kada idioti�kas Rud�io elgesys atne�ė naudingų rezultatų.

Savo naujajame padalinyje paklaustas �ymiojo klausimo apie fiurerį, Rudis �ypsodamasis atsakydavo:

��1889-ųjų baland�io 2o-oji,�� ir tuoj pat Tomiui į ausį pa�nib�dėdavo kit� dat�, pavyzd�iui, Bethoveno, Mocarto ar �trauso gimimo dien�. Apie kompozitorius jiems teko mokytis mokykloje, ten, nepaisant akivaizdaus Rud�io kvailumo, jam sekėsi ganėtinai gerai.

Plūduriuojanti knyga

(antroji dalis)

Gruod�io prad�ioje Rudis pagaliau i�kovojo pergal�, nors ir ne visai įprastu būdu.

Diena buvo �alta, ta�iau be galo rami. Atrodė, tarsi dangus tuoj ply�, i�berdamas susikaupusias snaiges.

Po pamokų Rudis su Lizele stabtelėjo Alekso �tainerio krautuvėje, o pakeliui į namus pastebėjo i� u� kampo i�nyrantį sen� Rud�io bi�iulį Franc� Doi�erį. Kaip beveik visada �iomis dienomis, Lizelė ne�ėsi ��vilpautoj��. Jai patiko savo rankose jausti knyg�. Tiek �velni� nugarėl�, tiek a�trius puslapių kra�tus. Ji jį i�vydo pirmoji.

��Pa�velk,�� parodė ji pir�tu. Doi�eris straksėjo jų link lydimas kito Hitlerio jaunimo vadovo.

Rudis susigū�ė. Jis pamėgino pajusti vis dar gyjantį paakį.

��Tik ne �į kart�,�� �valgėsi jis po gatv�.�� Jei pasuksime pro ba�ny�i�, galėsime eiti palei up� ir �iek tiek sutrumpinsime keli�.

Netarusi nė �od�io, Lizelė nusekė paskui jį, ir drauge jie sėkmingai i�vengė vieno Rud�io kankintojo tik tam, kad pakliūtų į nagus kitam.

I� prad�ių jie nieko bloga negalvojo.

Per tilt� einantys ir cigaretes rūkantys jaunuoliai galėjo būti bet kas, ta�iau taip nebuvo. Kai abi �alys viena kit� pa�ino, apsisukti jau buvo per vėlu.

��O, ne, jie mus pastebėjo.

Viktoras Kėmelis nusi�ypsojo.

Itin draugi�kai nuskambėj� jo �od�iai rei�kė tik viena�� jis buvo nusiteik�s agresyviai.

��Nagi, nagi, ar tik �ia ne Rudis �taineris su ma��ja savo kek�yte,�� kuo ramiausiai prisiartin�s jis i�traukė ��vilpautoj�� i� Lizelės rankų.�� K� mes �ia skaitome?

��Visa tai tik tarp mūsų,�� mėgino jį įtikinti Rudis.�� Tai nieko bendra neturi su ja. Nagi, atiduok jai knyg�.

����vilpautojas�,�� kreipėsi jis į Lizel�.�� Įdomi?

��Nebloga,�� krenk�telėjusi atsakė ji. Nelaimei, akys j� i�davė. Jose atsispindėjo nerimas. Mergaitė puikiai �inojo, kada Viktoras Kėmelis suprato knyg� esant vertingu grobiu.

���tai k� pasakysiu,�� tarė jis.�� Atiduosiu j� tau u� penkiasde�imt markių.

��Penkiasde�imt markių!�� Įsiterpė Endis �meiklis.�� Liaukis, Viktorai, u� tiek galėtum nusipirkti tūkstantį knygų.

��Ar tav�s kas nors klausė?

Endis prikando lie�uvį. Atrodė, tarsi jo lūpos t� akimirk� neatplė�iamai sulipo.

��Tokiu atveju gali j� pasilaikyti. A� j� jau perskai�iau,�� mėgino blefuoti Lizelė.

��Kaip ji baigėsi?

Po galais!

Prie pabaigos ji dar nebuvo prisikasusi.

Viktoras Kėmelis akimirksniu perprato Lizelės sumi�im�.

Dabar prie jo puolė Rudis.

��Nagi, Viktorai, nesielk su ja �itaip. Tau juk reikia man�s. Padarysiu visk�, k� panorėsi.

Jaunuolis ranka nuvijo Rudį, knyg� laikydamas auk�tai i�kėl�s. Tuomet jis jį pataisė.

��Ne,�� tarė jis.�� A� darysiu k� panorėj�s.�� �itai pasak�s jis pasuko upės link. Visi nusekė jam įkandin. Visų �ingsniai buvo spartūs.

Kai kurie mėgino sustabdyti jį, kiti ragino paskubėti.

Viskas įvyko staiga, todėl niekas nespėjo pajusti įtampos. Draugi�ku, ta�iau pa�aipiu balsu Viktoras paklausė:

��Pasakykite man, kas paskutinis laimėjo disko metimo �empionat� Berlyne?�� atsigr��s veidu į savo stebėtojus, jis mank�tino rank�.�� Kas jis buvo? Po galais, jo pavardė kabo man ant lie�uvio galo. Tai buvo tas amerikietis, ar ne? Karpenteris ar kaip jį ten...

��Pra�au!�� suriko Rudis.

Pasigirdo vandens te�kenimas.

Viktoras Kėmelis apsisuko kaip tikras disko metikas.

Knyga didingai paliko jo rank� ir ėmė skrosti or�. Vir�eliai prasiskleidė, o lapai ėmė plevėsuoti. Ji sustojo staigiau nei tikėjosi stebėtojai, tarsi vanduo būtų j� traukte trauk�s. Pasiekusi upės pavir�ių, knyga pama�u nuplūduriavo pasroviui.

��Nepakankamai auk�tai. Prastas metimas,�� papurtė galv� Viktoras, ta�iau tuoj pat vėl nusi�ypsojo.�� Ta�iau jo pakanka laimėti, ar ne?

Lizelė su Rud�iu nebelaukė netrukus nuskambėjusio juoko.

Rudis nurūko palei krant�, mėgindamas akimis susekti knyg�.

��Ar matai j�?�� �ūktelėjo Lizelė.

Rudis skuodė kiek įkabindamas.

Bėgdamas palei vandenį, jis rodė jai pir�tu į plūduriuojan�i� knyg�.

���tai ten!

Berniukas stabtelėjo, pamojo knygos link ir pasileido bėgti toliau, mėgindamas j� pralenkti. Netrukus jis nusimetė palt� ir �oko vandenin, ry�tingai brisdamas į upės vidurį.

Sulėtinusi �ingsnį, Lizelė stebėjo geliantį kiekvieno �ingsnio keliam� skausm�. Kankinantis �altis.

Priėjusi pakankamai arti, ji pamatė pro Rudį praplaukian�i� knyg�, ta�iau berniukas netruko j� pasivyti. I�ties�s rank� jis sugriebė permirkusį kartono ir popieriaus blokelį.

����vilpautojas�,�� su�uko jis. Tai buvo vienintelė t� dien� Amperio upėje plūduriavusi knyga, ta�iau, nepaisydamas to, jis turėjo tai prane�ti.

Įdomu ir tai, kad Rudis nemėgino lipti i� stingdomai �alto vandens vos tik sugrieb�s knyg�. Jis stypsojo upėje dar ger� minut�. Lizelei jis �ito niekada nepaai�kino, ta�iau man atrodo, ji puikiai �inojo abi tokio jo elgesio prie�astis.

*** Į rag� su�al� Rud�io �tainerio motyvai ***

1. Po ilgų nesėkmių mėnesių tai buvo vienintelė akimirka, kada jis galėjo pasimėgauti pergale.

2. �itoks nesavanaudi�kas poelgis buvo puiki prie�astis papra�yti Lizelės įprastos paslaugos.

Argi dabar ji galėjo jį atstumti?

��Kaip dėl to bu�inio, Saumensch?

Prie� i�lipdamas i� upės ir įteikdamas jai knyg�, Rudis dar kelias akimirkas pastovėjo iki juosmens įbrid�s į ledinį vandenį. Kelnės buvo prilipusios prie kojų, ta�iau jis nesustojo. Ties� sakant, manau, kad jis bijojo. Rudį �tainerį baugino knygų vagilės bu�inys. Jis jo laukė taip ilgai. Veikiausiai jis j� labai stipriai mylėjo. Taip stipriai, kad daugiau nebepra�ė jos lūpų, pasiry��s kapan atgulti niekuomet jų taip ir neparagav�s.

�E�TA DALIS

 Sapnų ne�ėjas

apie

mirties dienora�tį�� sniego senį�� trylika dovanų�� kit� knyg��� ko�mar� apie �ydo lavon��� laikra��ių dangų�� sve�i��� pa�aipūn� ir paskutinį bu�inį į nuodingus skruostus

Sniego senis

1942-ųjų prad�i� Lizelės Meminger gyvenime būtų galima apibūdinti taip:

Jai sukako trylika. Jos krūtinė vis dar buvo plok��ia. Ji dar nė karto nekraujavo. Jaunas vaikinas i� rūsio dabar atsidūrė jos lovoje.

*** Klausimas ir atsakymas ***

Kaip Maksas Vandenburgas atsidūrė Lizelės lovoje? Jis nukrito.

Esama keleto nuomonių, ta�iau Roza Huberman tvirtino, kad viso to sėklos buvo pasėtos dar per praeitų metų Kalėdas. Gruod�io dvide�imt ketvirtoji alsavo �al�iu ir alkiu, ta�iau tai teikė vien� rimt� privalum��� jokių ilgai u�sisėdin�ių sve�ių. Hansas jaunesnysis plė�ėsi tarp �audymo į rusus ir bendravimo su �eima. Trudė u�suko tik kelioms valandoms savaitgalį prie� Kalėdas. Ji ruo�ėsi i�vykti su �eima, kurioje dirbo. �ventės visai kitokioje vokie�ių �eimoje.

Kalėdų i�vakarėse Lizelė atne�ė Maksui dovan��� piln� sauj� sniego.

��U�simerk,�� paliepė ji jam.�� I�tiesk rankas.

Vos tik Makso delnus palietė sniegas, jis krūptelėjo ir nusijuokė, vis dar neatmerkdamas akių. I� prad�ių paskubomis jo paragavo, leisdamas tirpti ant lūpų.

��Ar tai �iandienos orų ap�valga?

Lizelė stovėjo greta jo.

Ji �velniai palietė jo rank�.

Jis vėl pakėlė snieg� prie lūpų ir tarė:

��A�iū, Lizele.

Tai buvo nuostabiausių Kalėdų gyvenime prad�ia. Truputis maisto. Jokių dovanų. Ta�iau jų rūsyje stovėjo sniego senis.

Prista�iusi pirm�sias saujas sniego, Lizelė įsitikino, ar lauke daugiau nieko nebuvo, ir ėmėsi tempti kibirus ir puodus sniego, kol tik leido jėgos. Ji krovė kalnus sniego ir ledo, dengusio t� ma�� pasaulio lopinėlį Himelio gatvėje. Pripild�iusi piln� kibir�, tempdavo jį į rūsį.

Kad viskas būtų taip, kaip reikia, ji paleido sniego gniū�t� į Maks� ir sulaukė atsako į pilv�. Maksas netgi metė vien� į laiptais �emyn belipantį Hans� Huberman�.

��Arschloch!�� aiktelėjo tėtis.�� Lizele, duok man to sniego. Vis� kibir�!

Akimirkai visi jie u�simir�o. Niekas ne�ūkavo ir netriuk�mavo, ta�iau tylaus juoko sulaikyti nepajėgė. Jie tebuvo namuose su sniegu �aid�iantys �monės.

Tėtis pa�velgė į sniego prikrautus puodus.

��K� darysime su likusiuoju?

��Sniego senį,�� atsakė Lizelė.�� Turime nulipdyti sniego senį.

Tėtis pa�aukė Roz�.

��Kas ten atsitiko, Saukerl?

��Nusileisk į rūsį neklausinėjusi!

Jai pasirod�ius ant laiptų, Hansas Hubermanas surizikavo savo gyvybe paleisdamas į �mon� sniego gniū�t�. Per plauk� nepataikiusi į j�, gniū�tė i�ti�o atsitrenkusi į sien�, o motina gavo prie�astį neatsikvėpdama juos i�keikti. Baigusi nulipo �emyn padėti �eimai. Ji net surado kelet� sagų sniego senio akims ir nosiai bei �iek tiek virvutės jo �ypsenai. �is vos pusės metro auk��io sniego �mogus turėjo netgi �alik� ir skrybėl�.

��Neū�auga,�� pavadino jį Maksas.

��K� darysime, kai jis i�tirps?�� susirūpino Lizelė.

��Tu, Saumensch, visk� tuoj pat i�valysi,�� paai�kino Roza.

��Jis nei�tirps,�� paprie�taravo tėtis. Patryn�s rankas jis pakėlė jas prie lūpų ir pūstelėjo �ilto oro.�� �ia juk taip �alta.

I�tirpti jis i�tirpo, ta�iau ka�kur giliai kiekviename i� jų jis ir toliau liko stovėti. Tai tikriausiai buvo paskutinis dalykas, kurį jie matė prie� guldamiesi tų Kalėdų i�vakarėse. Jų ausyse skambėjo akordeono garsai, akyse vis dar stovėjo sniego senis, o Lizelė vis dar m�stė apie paskutinius Makso �od�ius, pasakytus prie� jai jį paliekant rūsyje prie ugnies.

*** Kalėdiniai Makso Vandenburgo sveikinimai ***

�Lizele, labai da�nai a� trok�tu, kad visa tai baigtųsi, ta�iau tuomet tu padarai ka�k� tokio kaip �iandien�� nusileidi į rūsį su sniego seniu rankose.�

Nelaimei, t� vakar� Makso sveikata gerokai pa�lijo. Pradiniai �enklai buvo ganėtinai įprasti ir pikta neprana�aujantys. Nuolatinis �altis. Drėkstantys delnai. Pada�nėjusios vizijos apie bokso kovas su fiureriu. Ta�iau Maksas ėmė i� tiesų nerimauti, kai po savo atsispaudimų ir pritūpimų nebegalėdavo su�ilti. Kad ir kaip arti ugnies sėdėjo, niekaip nesugebėjo pasijusti geriau. Pama�u ėmė kristi svoris. Jo mank�tos programa i� prad�ių sutrumpėjo, o galiausiai visai subyrėjo, skruostui prigludus prie �iurk��ios rūsio aslos.

Vis� sausį jis dar laikėsi, ta�iau ankstyv� vasarį Makso būklė ėmė kelti susirūpinim�. Jis vis sunkiau kėlėsi nuo ugnies, ilgiau miegojo rytais, jo burna atrodė perkreipta, o skruostikauliai patin�. Ta�iau paklaustas jis visada atsakydavo jau�i�sis gerai.

Įpusėjus vasariui, kai buvo likusios kelios dienos iki tryliktojo Lizelės gimtadienio, jis alpdamas nusvirduliavo iki �idinio. Vaikinas tik per plauk� neįkrito tiesiai liepsnoms į nagus.

��Hansai,�� su�nab�dėjo jis mė�lungio sutrauktu veidu. Kojos jo nebei�laikė, ir vaikinas galva trenkėsi į akordeono dėkl�.

T� pa�i� akimirk� medinis �auk�tas buvo įmestas į sriub�, ir Roza Huberman atsidūrė �alia jo. Laikydama Makso galv�, ji suriko Lizelei:

��Nestovėk kaip įbesta, atne�k daugiau antklod�ių. Ne�kis jas į savo lov�. O tu!�� atėjo tė�io eilė.�� Padėk man jį pakelti ir nune�ti į Lizelės kambarį. Schnell!

Tė�io veid� perkreipė susirūpinimas. Mirktelėj�s pilkomis akimis, jis pats vienas pakėlė vaikin�. Maksas nesvėrė daugiau nei vaikas.

��Negi negalime paguldyti jo �ia, mūsų lovoje?

��Ne,�� Roza jau buvo apgalvojusi �i� galimyb�.�� Dien� �iame kambaryje u�uolaidos turi būti atitrauktos, kitaip �monės ims įtarinėti.

��Teisingai pastebėta,�� linktelėjo Hansas ir i�ne�ė vaikin�.

Rankose laikydama antklodes, Lizelė stebėjo juos atokiau.

Suglebusios kojos ir nukar� plaukai koridoriuje. Vienas batas kone krito jam nuo pėdos.

��Judinkis.

Paskui juos į kambarį krypuodama įėjo motina.

Paguldytas į lov�, Maksas buvo apklotas ir apkam�ytas keliomis antklodėmis.

��Mama?�� Lizelė neprisivertė pratarti nieko daugiau.

��K�?�� Rozos Huberman plaukai į kuodelį buvo suri�ti taip tvirtai, kad tai net baugino. Atrodė, tarsi jis dar sustandėjo, jai pakartojus klausim�.�� Kas yra, Lizele?

��Ar jis gyvas?�� priėjo ji ar�iau, bijodama atsakymo.

Kuodelis linktelėjo.

Tuomet Roza atsigr�ė į Lizel� ir ry�tingai prabilo:

��Klausykis man�s, Lizele. �į �mogų į savo namus priėmiau ne tam, kad �iūrė�iau, kaip jis mir�ta. Supranti?

Lizelė linktelėjo.

��Dabar eik.

Koridoriuje tėtis j� apkabino.

Jai �ito bevilti�kai reikėjo.

Vėliau vakare ji nugirdo Hanso ir Rozos pokalbį. Roza privertė Lizel� miegoti jų kambaryje, greta tėvų lovos ant �iu�inio, kurį jie atvilko i� rūsio. (I� prad�ių �eima buvo susirūpinusi, ar tik jis nebuvo u�krėstas, ta�iau galiausiai priėjo prie i�vados, kad tokios mintys neturi pagrindo. Makso kan�ias sukėlė ne virusas, todėl jie atitempė �iu�inį vir�un ir pakeitė paklod�.)

Manydama mergait� u�migus, motina parei�kė savo nuomon�.

��Tas prakeiktas sniego senis,�� �nab�dėjo ji.�� La�inuosi, kad viskas prasidėjo nuo jo ir to kvailiojimo su sniegu tokiame rūsio �altyje.

Tėtis buvo nusiteik�s filosofi�kiau:

��Roza, viskas prasidėjo nuo Adolfo.�� Jis pasirėmė alkūnėmis ir t�sė.�� Turėtume jį aplankyti.

T�nakt Maksas buvo aplankytas septynis kartus.

*** Makso Vandenburgo lankytojų rezultatai ***

Hansas Hubermanas: 2

Roza Huberman: 2

Lizelė Meminger: 3

Ryte Lizelė atne�ė Maksui jo eskizų knyg� i� rūsio ir padėjo ant naktinio stalelio. Dėl to, kad �vilgtelėjo į j� praeitais metais, ji vis dar jautėsi nemaloniai, todėl �įkart i� pagarbos laikė j� tvirtai suspaudusi.

Į kambarį u�ėjus tė�iui, ji neatsigr�ė, o tik prakalbo į sien�, stovėdama greta Makso Vandenburgo:

��Kam man reikėjo tempti namo vis� t� snieg�?�� klausė ji.�� Visa tai atsitiko dėl to, ar ne, tėtuk?�� ji suspaudė rankas, tarsi ketintų melstis.�� Kam man reikėjo statyti t� sniego senį?

Tėtis kaip visada tvirtai tarė:

��Lizele, tu turėjai tai padaryti.

Ji praleido i�tisas valandas prie krūp�iojan�io miegan�io Makso kūno.

��Nemirk,�� nesiliovė �nab�dėti ji.�� Pra�au, Maksai, tik nemirk.

Jis buvo tarsi antras prie� Lizelės akis tirpstantis sniego senis, ta�iau kitoks. Tai tikras paradoksas.

Juo �al�iau jam darėsi, juo grei�iau tirpo.

Trylika dovanų

�tai taip atgimė Maksas.

Jo veidas, tarsi gyjantis med�io kamienas, vėl įgavo �iurk�tumo. Įrodymai buvo akivaizdūs. Jis vis dar buvo gyvas.

Pirm�sias kelet� dienų Lizelė sėdėjo greta ir kalbėjo su juo. Atėjus gimtadieniui, ji jam pasakojo apie virtuvėje jų laukiantį mil�ini�k� tort�, jei tik jis pramerks akis.

Akių jis neatmerkė.

Jokio torto nebuvo.

*** Vien� vėlų vakar� ***

Tik po kurio laiko suvokiau tomis dienomis lankiusis 33-iajame Himelio gatvės name. Veikiausiai tai buvo viena i� tų nedaugelio akimirkų, kai mergaitės nebuvo �alia, mat viskas, k� ma�iau, buvo lovoje tysantis vyras. Priklaupiau. Pasirengiau siekti jo sielos kiaurai antklodės.

Ta�iau kaip tik t� akimirk� pajutau gyvasties bang�, nuo�miai kovojan�i� su mano svoriu. Atsitraukiau. Prie� akis turėdama �itiek darbo mėgavausi tuo, jog ma�ame tamsiame kambarėlyje su manimi ka�kas kovoja. Prie� i�eidama, u�merkiau akis ir leidau sau pasimėgauti trumpa ramybės pauze.

Penkt� dien� kilo did�iulis susijaudinimas dėl to, kad Maksas pagaliau atmerkė akis, nors ir labai trumpai. Viskas, k� jis vir� sav�s i�vydo (ir tai turėjo būti bauginantis reginys i� arti), buvo Roza Huberman, mėginanti sumaitinti jam did�iulį �auk�t� sriubos.

��Valgyk,�� patarė ji jam.�� Negalvok, o tik valgyk.

Vos tik motina atidavė dubenėlį Lizelei, �i pamėgino į�iūrėti jo veid�, ta�iau sriubos maitintojos nugara visk� u�stojo.

��Ar jis vis dar nubud�s?

Kai pasisuko į �alį, Rozai atsakyti nebereikėjo.

Prabėgus beveik savaitei, Maksas nubudo antr� kart�, �įsyk kambaryje esant Lizelei ir tė�iui. Abu jie stebėjo kūn� įsmeig� akis, kai i�girdo tyli� dejon�. Tėtis kone nuvirto nuo krėslo.

���iūrėk,�� su�uko Lizelė.�� Nemiegok, Maksai, nemiegok. Vaikinas �vilgtelėjo į j�, ta�iau neatrodė, kad būtų pa�in�s. Jo akys tyrinėjo Lizel� nelyginant galvosūkį. Tada jis vėl u�simerkė.

��Tėti, kas atsitiko?

Hansas nusileido į savo krėsl�.

Vėliau jis pasiūlė Lizelei paskaityti Maksui.

��Nagi, Lizele, pastaruoju metu tu taip puikiai skaitai, nors mums nesakai, i� kur gauni tų knygų.

��Tėti, juk sakiau tau, kad knyg� man davė viena i� mokyklos vienuolių.

���inau, �inau,�� i�kėlė rankas jis ir sunkiai atsiduso.�� Tik...�� �od�ius jis rinkosi atsargiai,�� neįkliūk.

�itaip kalbėjo �mogus, pavog�s �yd�.

Nuo tos dienos Lizelė ėmėsi balsu skaityti ��vilpautoj�� jos lovoje gulin�iam Maksui. J� erzino tai, kad teko praleisti i�tisus knygos skyrius, mat puslapiai buvo tarp sav�s sulip�. Pasiplaukiojusi knyga nebuvo visi�kai i�d�iūvusi. Nepaisydama �ių nesklandumų, Lizelė skaitė toliau ir įveikė tris ketvirtadalius trijų �imtų devyniasde�imt �e�ių puslapių knygos.

Kiekvien� dien� Lizelė skubėdavo i� mokyklos su viltimi, kad Maksas jau�iasi geriau.

��Ar jis buvo nubud�s? Ar valgė?

��Liaukis,�� maldavo jos motina.�� Savo netylan�iomis �nekomis įvarysi man op�. Eik. Skuosk į lauk� �aisti futbolo, dėl Dievo meilės.

��Taip mama,�� pakluso ji, praverdama laukujės duris.�� Bet juk tu ateisi man�s pakviesti, jei jis nubus, ar ne? Papras�iausiai sugalvok k� nors. Piktai pa�auk mane, tarsi bū�iau i�krėtusi koki� niek�yb�. I�keik mane. Nesijaudink, tuo visi patikės.

Net Roza nepajėgė sulaikyti �ypsenos, kai i�girdo �iuos �od�ius. Kum��ius įrėmusi į klubus, ji paai�kino Lizelei, jog �i dar nėra pakankamai suaugusi, kad i�vengtų Watschen u� tokias kalbas.

��Ir įmu�k įvartį,�� pagrasė ji,�� arba apskritai nesirodyk namie.

���inoma, mama.

��Geriau įmu�k du, Saumensch!

��Taip, mama.

��Ir liaukis atsikirtinėjusi.

Lizelė akimirk� pam�stė ir i�bėgo į gatv� susiremti su Rud�iu slid�iu purvu padengtoje gatvėje.

��Pagaliau, subingalve,�� įprastais �od�iais jiems kovojant dėl kamuolio pasveikino j� Rudis.�� Kur taip ilgai buvai?

Po pusvaland�io Himelio gatve lekiantis automobilis netikėtai sutrynė jų kamuolį, o Lizelė rado pirm�j� dovan� Maksui Vandenburgui. Nusprend�, kad kamuolio u�lopyti nepavyks, kiti vaikai nukiūtino namo, palikdami jį gulėti ant �alto purvino grindinio. Rudis ir Lizelė pasilenk� �velgė į subliu�kusį kamuolį. Viename jo �one tarsi burna �iojėjo skylė.

��Tau jo reikia?�� pasiteiravo Lizelė.

��K� tu darysi su ta subliu�kusia mė�lo krūva? Dabar jo nebepripūsi, ar ne?�� traukė pe�iais Rudis.

��Tai nori jo ar ne?

��Ne, a�iū,�� tarė Rudis, atsargiai baksteldamas kamuolį koja, tarsi tai būtų buv�s pastip�s gyvūnas. Ar gyvūnas, kuris veikiausiai jau buvo nebegyvas.

Rud�iui pasukus namų link, Lizelė pakėlė kamuolį ir pasiki�o u� an�io. Ji i�girdo Rudį su�unkant:

��Ei, Saumensch!�� ji luktelėjo.�� Saumensch!

��K�?�� nusileido ji.

��Namie dar turiu dviratį be ratų, jei tau jo reikia.

��Susiki�k savo dviratį.

Juos jau skyrė nema�as atstumas, todėl Lizelė tei�girdo to Saukerl, Rud�io �tainerio, juok�.

Grį�usi namo, ji i�kart nuėjo miegamojo link. Atne�t� Maksui kamuolį padėjo lovos gale.

��Atleisk,�� tarė ji,�� tai nedaug. Ta�iau kai nubusi, a� tau visk� apie tai papasakosiu. Su�inosi, kad �iandieninė popietė buvo pilkiausia, koki� tik gali įsivaizduoti, o tas automobilis be �ibintų perva�iavo tiesiai per kamuolį. I� automobilio i�lip�s vyri�kis mus i�barė, o tada paklausė kelio. Ir i� kur tiek dr�sos...

Ji tro�ko su�ukti �Nubusk!�

Arba papurtyti jį.

Ta�iau to nepadarė.

Visa, k� ji galėjo padaryti, tai stebeilyti į kamuolį ir apmind�iot�, apsilupusi� jo od�. Tai buvo pirmoji dovana i� daugelio.

*** Dovanos Nr. 2-5 ***

Vienas kaspinas, vienas kankorė�is.

Viena saga, vienas akmenėlis.

�aid�iant futbol�, Lizelei �ovė mintis.

Kaskart eidama į mokykl� ar i� jos Lizelė dairydavosi pamestų daiktų, kurie galėtų būti vertingi mir�tan�iam �mogui. I� prad�ių ji stebėjosi, kodėl tai buvo taip svarbu. Kaip, regis, visi�kai nereik�mingas menkniekis galėjo suteikti �mogui paguodos ir nusiraminimo? Kaspinas griovyje. Kankorė�is gatvėje. Klasėje prie sienos nuriedėjusi saga. Plok��ias apskritas akmenėlis i� upės. Ma�ų ma�iausiai tai buvo Lizelės rūpes�io �enklas, be to, Maksui nubudus, jie turės apie k� pasikalbėti.

Likusi viena, ji įsivaizduodavo jų pokalbius.

��Kas gi visa tai?�� paklaustų Maksas.�� I� kur visas �itas �lam�tas?

���lam�tas?�� Lizelė įsivaizdavo save sėdin�i� ant lovos kra�to.�� Maksai, tai ne �lam�tas. �ie daiktai privertė tave nubusti.

*** Dovanos Nr. 6-9 ***

Viena plunksna, du laikra��iai. Saldainio popierėlis. Debesis.

Plunksna, kuri� mergaitė rado įstrigusi� tarp ba�ny�ios Miuncheno gatvėje durų vyrių, buvo i�ties daili. Pastebėjusi kreivai ky�antį jos gal�, Lizelė tuoj pat puolė į pagalb�. Kairėje plunksnos pusėje plaukeliai buvo tvarkingai su�ukuoti, ta�iau de�in� jos pus� sudarė plonytės keteros ir nelygūs trikampiai. Kitaip jos apibūdinti nebuvo įmanoma.

Laikra��ius ji i�traukė i� �altų �iuk�liadė�ės gelmių (to pasakyti pakaks), o saldainio popierėlis buvo lygus, ta�iau nubluk�s. Radusi jį netoli mokyklos, Lizelė pakėlė popierėlį �viesos link. Jame buvo įspaustas įvairių batų padų kolia�as.

Dar buvo debesis.

Kaip galima kam nors padovanoti gabalėlį dangaus?

Vėlyv� vasarį ji stovėjo Miuncheno gatvėje ir stebėjo mil�ini�k� kalnus ryjantį debesį, primenantį balt� pabais�. Jis lėtai slinko tarp kalnų. U�stoj�s saul�, �is baltas �vėris pilka �irdimi stebėjo miest� i� auk�tai.

��Tik pa�velk,�� tarė ji tė�iui.

Hansas atlo�ė galv� ir pasakė tai, k� manė esant akivaizdu:

��Turėtum padovanoti jį Maksui, Lizele. Norė�iau pamatyti, ar tau pavyks padėti jį, kaip visus kitus daiktus, ant naktinio stalelio.

��Kaip a� tai padarysiu,�� �velgdama į jį taip, tarsi jis būtų beprotis, paklausė Lizelė.

Jis �velniai pastukseno krumpliais į jos kaukol�.

��Įsimink jį. Tuomet apra�yk.

�... Jis buvo tarsi did�iulis baltas �vėris, nusileid�s nuo kalnų vir�ūnės�,�� pasakojo ji, jau kit� kart� budėdama prie Makso lovos.

Dar �iek tiek pataisiusi ir papild�iusi savo sakinį, Lizelė jautėsi puikiai atlikusi u�duotį. Ji įsivaizdavo debesies vaizdinį plaukiant i� jos rankų į Makso delnus, skverbiantis per antklodes. U�ra�iusi jį ant popieriaus skiautelės, ji prislėgė j� akmenėliu ant naktinio stalelio.

*** Dovanos Nr. 10-13 ***

Vienas alavinis kareivėlis. Vienas stebuklingas lapas. Baigtas ��vilpautojas�.

Gabalas sielvarto.

Alavinis kareivėlis buvo u�kastas purve netoli Tomio Miulerio namų. Jis buvo apsilaup�s ir subrai�ytas, ta�iau tai Lizelei ir buvo svarbiausia. Jis, net ir �itaip su�eistas, dar stovėjo.

Klevo lap� ji rado mokyklos sandėliuke tarp kibirų ir dulkių �luos�ių. Sandėliuko durys buvo praviros. Lapas jau spėj�s i�d�iūti ir sustandėti tarsi skrudinta duona, o jo pavir�ių dengė kalvos ir slėniai. Ka�kokiu paslaptingu būdu lapas rado keli� į mokyklos koridorių, o i� ten�� į sandėliuk�. Jis priminė pus� �vaig�dės su stiebeliu. I�traukusi jį, Lizelė sukiojo lap� tarp pir�tų.

Kitaip nei likusius daiktus, lapo Lizelė nepadėjo ant naktinio stalelio. Prie� prisėsdama skaityti paskutinius trisde�imt keturis ��vilpautojo� puslapius, ji prisegė lap� prie u�trauktos u�uolaidos.

T� popiet� nieko nevalgė ir net nebuvo tualete. Ji taip pat nė la�o negėrė. Dar mokykloje ji sau pa�adėjo, kad �iandien baigs skaityti knyg�, o Maksas Vandenburgas jos klausysis. �iandien jis tikrai nubus.

Tėtis sėdėjo kambario kampe ant grindų kaip visada be darbo. Laimei, netrukus jis turėjo eiti į �Knolerio� u�eig� su savo akordeonu. Smakr� parėm�s ant kelių, jis klausėsi, kaip skaito mergaitė, kuri� jis taip sunkiai i�mokė abėcėlės. Kupina i�didumo ji atskleidė Maksui Vandenburgui paskutinius bauginan�ius knygos �od�ius.

*** ��vilpautojo� pabaiga ***

...Vienos ore tvyrantis rūkas temdė traukinio langus, o, �monėms keliaujant į darbus, �udikas �vilpavo savo linksm�j� melodij�. Jis nusipirko biliet�.

Maloniai pasisveikino su greta sėdin�iais keleiviais ir kontrolieriumi. Jis net mandagiai u�leido viet� pagyvenusiai damai ir u�mezgė draugi�k� pokalbį su lo�ėju, pasakojan�iu apie amerikieti�kus �irgus. Nepaisant nieko, �vilpautojas mėgo kalbėti. Jis nuolat u�megzdavo pokalbius su �monėmis, klasta priversdamas juos jį pamėgti ir juo pasitikėti. Nesiliaudavo kalbėj�s ir �udydamas ar kankindamas juos. Jis imdavo �vilpauti tik tuomet, kai nebelikdavo su kuo pasikalbėti, būtent todėl jis tai darydavo įvykd�s �mog�udyst�...

��Taigi manote, kad lenktynių trasa bus palanki septintajam numeriui, tiesa?

���inoma,�� kreivai �yptelėjo lo�ėjas.

Pasitikėjimas jau buvo pelnytas.

��Jis atbėgs i� nugaros ir ne vien� parklupdys!�� su�uko jis, perrėkdamas traukinio keliam� triuk�m�.

��Jei jau taip sakote,�� i�siviepė �vilpautojas, tuo pat metu m�stydamas, kada gi jie ras inspektoriaus kūn� tame naujajame BMW automobilyje.

��Jėzau, Marija, Juozapai �ventas,�� negalėjo nuslėpti nuostabos Hansas.�� Vienuolė davė tau �itai?�� atsistoj�s jis priėjo prie Lizelės ir pabu�iavo jai kakt�.�� Iki, Lizele, man�s laukia �Knoleryje�.

��Iki, tėti.

��Lizele!

Ji nekreipė dėmesio.

��Eik� ir k� nors suvalgyk!

��Ateinu, mama,�� �įkart atsakė ji.

Ties� sakant, �iuos �od�ius ji tarė Maksui, priėjusi ar�iau ir padėjusi baigt� knyg� ant naktinio stalelio greta kitų daiktų. Pasilenkusi vir� jo, mergaitė nepajėgė atsispirti. �Nagi, Maksai�,�� �nib�dėjo ji, ir net motinos �ingsniai jai u� nugaros neįstengė nutildyti tylaus verksmo. Tai nesustabdė nuo jos skruostų ant Makso veido ty�kan�ių sūrių a�arų.

Motina j� i�sivedė.

Mergaitė paskendo jos glėbyje.

���inau,�� tarė ji.

Ji �inojo.

Tyras oras, senas ko�maras ir k� daryti su �ydo lavonu

Susitikusi su Rud�iu prie Amperio upės, Lizelė prisipa�ino norinti nu�vilpti dar vien� knyg� i� mero namų. Vietoj ��vilpautojo� ji Maksui ketino keliskart perskaityti �Pri�iūrėtoj��. Vienu kartu jai tereikėjo paskaityti kelias minutes. Ji mėgino skaityti �Gū�telėjim� pe�iais� ir net �Duobkasio vadov��, ta�iau nė viena i� jų neatrodė tinkama. Ji tro�ko ka�ko nauja.

��Ar tu bent perskaitei paskutin�?

���inoma, kad taip.

��Ir kaip ji? Gera?�� paleid�s akmenį į up� pasiteiravo Rudis.

���inoma, gera.

���inoma, kad taip, �inoma, gera,�� pasi�aipė jis, mėgindamas i�kasti dar vien� akmenį, ta�iau tik prasidrėskė pir�t�.

��Taip tau ir reikia.

��Saumensch.

Jei paskutinis �mogaus atsakymas buvo Saumensch, Saukerl ar Arschloch, galėjote būti tikri, kad jį nugalėjote.

Vagystei aplinkybės buvo tobulos. Tai buvo niūri ankstyvo kovo popietė ir tik keli laipsniai auk��iau nulio�� tokia temperatūra visada yra nemalonesnė nei at�alus de�im�ia laipsnių. Gatvėse galėjai sutikti vos vien� kit� praeivį. Lietus priminė pilko pie�tuko dro�les.

��Tai einame?

��Dvira�iai,�� tarė Rudis.�� Gali imti vien� i� mūsi�kių.

�į kart� Rudis rodė kur kas daugiau entuziazmo dėl įsibrovėlio vaidmens.

���iandien bus mano eilė,�� parei�kė jis, pir�tams ��lant prie dvira�io vairo rankenų.

Nieko nelaukdama, Lizelė tarė:

��Galbūt tau nevertėtų to daryti, Rudi. Tie namai grūste prigrūsti daiktų. Be to, tamsu. Toks nevykėlis kaip tu neabejotinai u� ko nors u�klius ar į k� atsitrenks.

��Labai dėkoju,�� tokios nuotaikos Rud�io sulaikyti buvo neįmanoma.

��Be to, �uolis nuo palangės yra kur kas sunkesnis nei manai.

��Nori pasakyti, kad man nepavyks to padaryti?

��Visai ne,�� pasistiebė ant pedalų Lizelė.

Perva�iav� tilt�, vingiuotu keliu jie pasiekė Did�i�j� gatv� kalvos vir�uje. Langas buvo praviras.

Kaip ir praėjusį kart�, i� prad�ių jie nam� ap�iūrėjo. I� virtuvės pirmajame auk�te sklindanti blausi �viesa leido jiems �iek tiek apsidairyti viduje. I� vieno kambario į kit� judėjo �e�ėlis.

��Galime keliskart apva�iuoti kvartal�,�� pasiūlė Rudis.�� Gerai, kad nusprendėme pasiimti dvira�ius.

��Tik nepalik savojo po langu.

��Labai juokinga, Saumensch. Jis �iek tiek didesnis u� tavo dvokian�ius batus.

Jie pasiva�inėjo penkiolika minu�ių, ta�iau mero �mona ir toliau vaik�tinėjo pirmame auk�te. Kodėl toji nelemta nemiga ver�ia j� trainiotis virtuvėje? Akivaizdu, kad būtent tai buvo pagrindinis Rud�io tikslas. Jis ketino patekti vidun, prisigrobti tiek maisto, kiek tik fizi�kai pajėgtų pakelti, o jau tuomet (ir tik tuomet), jei turėtų dar kelet� akimirkų, u� kelnių juosmens u�siki�ti knyg�. Tiks bet kokia.

Vis dėlto Rud�io silpnybė buvo nekantrumas.

��Jau vėlu,�� tarė jis, sukdamas namų link.�� Va�iuoji?

Lizelė nusprendė nesekti jam įkandin.

Nebuvo k� spr�sti. Tuo surūdijusiu dvira�iu ji numynė į pa�i� kalvos vir�ūn�, todėl neketino grį�ti be knygos. Paslėpusi dviratį griovyje, apsi�valgė, ar aplink nesimato kaimynų, ir nusėlino prie lango. Nors mergaitė �engė spar�iai, ta�iau neskubėjo. �įkart ji nusiavė batus, u�mindama vieno pakuln� kito nosimi.

Pir�tais įsikibusi į medin� palang�, Lizelė nesunkiai įsliuogė vidun.

�į sykį ji jautėsi �iek tiek ramesnė. Per kelias brangias akimirkas apėjusi kambarį, ji ie�kojo j� suintrigavusio pavadinimo. Tris ar keturis kartus jau tiesė rank�. Mergaitė net m�stė apie daugiau nei vienos knygos vagyst�, ta�iau nenorėjo ardyti �iokios tokios savo sukurtos sistemos. �iuo metu jai tereikėjo vienos knygos, todėl įdėmiai �valgėsi po lentynas.

U� lango darėsi vis tamsiau. Ore tvyrant dulkių ir vagystės kvapui, ji j� i�vydo.

Jos akys u�kliuvo u� knygos raudonais vir�eliais ir juodomis raidėmis ant nugarėlės. Der Traum Trager. �Sapnų ne�ėjas�. Ji prisiminė Maks� Vandenburg� ir jo vizijas. Apie kalt�. I�likim�. �eimos i�si�adėjim�. Kov� su fiureriu. Kartu ji prisiminė ir sav�j� vizij��� savo brolį, mirusį traukinyje, ir jo pasirodym� ant kaip tik �ių namų laiptelių. Knygų vagilė spoksojo į kraujuojantį jo kelį, dėl kurio buvo kaltos jos pa�ios berniuk� pastūmusios rankos.

Kone vienu judesiu ji i�traukė knyg� i� lentynos, pasiki�o j� u� an�io, u�sirop�tė ant palangės ir i��oko lauk.

�įkart Rudis rankose laikė jos batus. Berniukas ir dviratį jau buvo paruo��s. Lizelei į�okus į batus, jie skubiai numynė tolyn.

��Jėzau, Marija, Juozapai �ventas, Meminger,�� anks�iau jis niekuomet nevadino jos pavarde.�� Esi visi�ka lunatikė. Supranti tai?

���inau,�� it patrakusi mindama pedalus, atsakė Lizelė.

Prie tilto Rudis apibendrino jų popietės įvykius:

��Arba tie �monės�� visi�ki pami�ėliai,�� tarė jis,�� arba jie negali gyventi be gryno oro.

*** Trumpas pam�stymas ***

O galbūt Did�iojoje gatvėje gyveno moteris, kuri savo bibliotekos lang� dabar laikė atdar� dėl visai kitos prie�asties, ta�iau tai tik mano cini�kumas arba viltis.

Arba abu kartu.

Lizelė pasiki�o �Sapnų ne�ėj�� po �varku ir puolė jį skaityti vos į�engusi pro duris. Įsitaisiusi ant medinės kėdės greta savo lovos, ji atvertė knyg� ir su�nab�dėjo:

��Tai nauja knyga, Maksai. Specialiai tau,�� pradėjo ji.�� Pirmas skyrius. Nieko nuostabaus, kad gimus sapnų ne�ėjui visas miestas miegojo...

Kasdien Lizelė perskaitydavo po du knygos skyrius. Vien� ryte, prie� i�eidama į mokykl�, kit��� vos grį�usi namo. Negalėdama u�migti, vėlų vakar� ji dar perskaitydavo pus� tre�io skyriaus. Retkar�iais u�snūsdavo pasirėmusi į lovos kra�t�.

Tai tapo pagrindine jos u�duotimi.

Ji skaitė Maksui �Sapnų ne�ėj�� taip, tarsi jį būtų stiprin� vien �od�iai. Vien� antradienį jai pasirodė, kad vaikinas sujudėjo. Galėjo prisiekti, kad jis buvo atmerk�s akis. Jei taip buvo i� tiesų, tai truko vos akimirk�, ta�iau kur kas labiau tikėtina, jog tai tebuvo jos vaizduotė ir nenumal�inamas tro�kimas.

Atėjus kovo viduriui, viskas ėmė ristis nuokalnėn.

Vien� popiet� virtuvėje Rozos Huberman�� i�tvermingiausios moters krizių metu�� taurė buvo perpildyta. Netikėtai surikusi, ji tuojau pat nuleido bals�. Lizelė atsitraukė nuo knygos ir tyliai nu�ingsniavo koridoriumi. Kad ir kaip arti virtuvės ji stovėjo, motinos �od�ius ji vos girdėjo. Ta�iau i�girdusi tai, apie k� jie kalbėjo, mergaitė pasigailėjo klausiusi, mat tai buvo siaubinga. Tai buvo tikrovė.

*** Motinos �od�iai ***

K� darysime, jei jis taip ir nenubus? Kas bus, jei jis �ia mirs, Hansi? Pasakyk man. K�, dėl Dievo, darysime su jo kūnu? Negalime pasilikti jo �ia, kvapas mus pribaigs... Bet i�ne�ti jo lauk ir nutempti gatve taip pat negalime. Negalime tiesiog imti ir pasakyti: �Niekad neatspėsite, k� �įryt radome savo rūsyje...� Jie mus pasodins iki gyvenimo pabaigos.

Ji buvo visi�kai teisi.

�ydo kūnas būtų sukėl�s didelių nemalonumų. Hubermanai privalėjo pastatyti Maks� Vandenburg� ant kojų ne vien dėl jo paties, bet ir dėl savo gerovės. Net ir tėtis, visuomet dar�s raminantį poveikį, dabar jautė spaudim�.

��Klausyk,�� prakalbo jis tyliu, ta�iau prislėgtu balsu.�� Jei taip nutiks, jei jis mirs, mes papras�iausiai turėsime rasti i�eitį.�� Lizelė galėjo prisiekti girdėjusi jį nuryjant. Tarsi kas būtų įstrig� jo gerklėje.�� Mano da�ų ve�imėlis, keletas apklotų nuo dulkių...

Virtuvėje pasirodė Lizelė.

��Ne dabar, Lizele,�� tarė tėtis, nė nepa�velgdamas jos pusėn. Jis tyrinėjo apsuktame �auk�te atsispindintį perkreipt� savo atvaizd�. Jo alkūnės smigo giliai į stal�.

Knygų vagilė nesitraukė. �engusi dar kelis �ingsnius, ji prisėdo. �altomis rankomis tampė savo rankoves, o lūpos nepajėgė sulaikyti sakinio:

��Jis dar nemir�s.

�od�iai nusileido į patį stalo vidurį. Visi trys �eimos nariai su�iuro į juos. Leisgyvės viltys nedrįso įsi�iebti ry�kiau. Jis vis dar gyvas. Jis vis dar gyvas. Pirmoji prakalbo Roza:

��Kas nori valgyti?

Makso liga tikriausiai nekėlė skausmo tik vakarienės metu. Nė vienas jų, prisėd�s prie stalo, ant kurio buvo daugiau duonos, sriubos ir bulvių, negalėjo �ito paneigti. Visi jie m�stė apie tai, ta�iau nė vienas nepasakė nė �od�io.

Vos po kelių valandų, vidury nakties, Lizelė nubudo ir susim�stė savo �irdies auk�tumose. (�į posakį ji i�moko i� �Sapnų ne�ėjo�, kuris i� esmės buvo visi�ka ��vilpautojo� prie�ingybė�� pasakojimas apie na�laitį, tro�kusį tapti dvasininku.) Mergaitė atsisėdo ir giliai įkvėpė nakties oro.

��Kas atsitiko, Lizele?�� apsivert�s ant kito �ono paklausė tėtis.

��Nieko, tėtuk, viskas gerai,�� ta�iau, vos i�tarus �iuos �od�ius, prie� jos akis i�kilo jos regėtas sapnas.

*** Trumpas vaizdelis ***

Visa tai bauginamai priminė tikrov�. Traukinys judėjo tuo pa�iu grei�iu. Jos broliukas nesiliovė kosėj�s. Ta�iau �įkart Lizelė neį�iūrėjo į grindis pasukto jo veido. Ji lėtai palinko pirmyn. �velniai pakėlusi jį, prie�ais save mergaitė i�vydo dideles Makso Vandenburgo akis. Jis verte vėrė j� �vilgsniu. Ant grindų nukrito plunksna. Dabar jo kūno proporcijos prilygo veido proporcijoms. Traukinys suūkė.

��Lizele?

��Juk sakiau, kad viskas gerai.

Drebėdama ji atsistojo nuo �iu�inio. Vis dar pabalusi i� i�g�s�io, nupėdino koridoriumi pas Maks�. Kurį laik� pabudėjusi prie jo, laukdama, kol jos mintys nurims, Lizelė pamėgino i�siai�kinti savo sapn�. Ar tai buvo Makso mirties nuojauta? Ar tiesiog reakcija į tos popietės pokalbį virtuvėje? Ar Maksas jau buvo u�ėm�s jos brolio viet�? Ir jei taip, kaip ji galėjo �itaip i�si�adėti savo pa�ios kūno ir kraujo? Galbūt tai buvo giliai viduje rusenantis Makso mirties tro�kimas? Juk jei tai tiko jos broliui Verneriui, vadinasi, turėjo tikti ir �iam �ydui.

��Ar tu i� tiesų taip manai?�� su�nib�dėjo ji, stovėdama greta lovos.�� Ne.

Ji negalėjo tuo patikėti. Jos atsakymas ėmė tvirtėti, nakties stinguliui pama�u nykstant ir i�ry�kinant įvairiausias, dideles ir ma�as, formas ant naktinio stalelio. Dovanas.

��Pabusk,�� tarė ji.

Maksas nenubudo.

Dar a�tuonias dienas.

Pasigirdo beldimas į klasės duris.

��Įeikite,�� tarė frau Olendrich.

Durys prasivėrė, ir visi mokiniai nusteb� su�iuro į tarpduryje pasirod�iusi� Roz� Huberman. Vienas ar du aiktelėjo: menki moters drabu�iai, lūpda�iu perbrė�tos lūpos ir tarsi chloru balintos akys. �itai. Buvo neįtikėtina. Moteris vilkėjo savo geriausius drabu�ius, ta�iau plaukai buvo susitar�� ir i� tiesų priminė pilkų elastingų sruogų pa�luost�.

Mokytoja akivaizd�iai sunerimo.

��Frau Huberman...�� Jos judesiai buvo nerangūs. Akimis ji bėgiojo po klas�.�� Lizele?

Pa�velgusi į Rudį, Lizelė atsistojo ir kuo mikliau nu�ingsniavo durų link, norėdama kaip įmanoma grei�iau �iam pa�eminimui padaryti gal�. Durys jai u� nugaros u�sivėrė, ir ji liko stovėti koridoriuje su Roza.

Roza �velgė į kit� pus�.

��Kas atsitiko, mama?

��Tu dar klausi, ma�oji Saumensch?�� atsigr�usi u�riko Roza. Lizel� priblo�kė netikėtai i�berti motinos �od�iai.�� Mano plaukų �epetys!�� Pro tarpelį po durimis pasigirdo akimirksniu vėl nutil�s kikenimas.

��Mama?

Jos veidas atrodė rūstus, ta�iau moteris neslėpė �ypsenos.

��K�, po galais, padarei su mano plaukų �epe�iu, tu kvaila Saumensch, tu ma�oji vagile? �imt� kartų tau sakiau neki�ti prie jo nagų, bet ar tu kada paklausysi? Ai�ku, kad ne!

Tirada t�sėsi dar ger� minut�, Lizelei bevilti�kai mėginant spėlioti galimas aptarinėjamo �epe�io buvimo vietas. Triuk�mas nutilo staiga, Rozai sugriebus Lizel� ir kelioms akimirkoms prisitraukus artyn. Net ir i� taip arti jos �nab�desio suprasti buvo beveik neįmanoma.

��Liepei man tave i�barti. Sakei, kad visi tuo patikės,�� kalbėjo į kair� ir į de�in� besidairydama Roza, o jos balsas priminė pro adatos skylut� veriam� siūl�.�� Jis nubudo, Lizele. Jis atsimerkė.�� I� ki�enės i�sitraukusi subrai�yt� alavinį kareivėlį, ji vėl prakalbo,�� jis pra�ė perduoti tau �it�. Sakė, kad jis jam labiausiai patiko.�� Į Lizelės deln� įdėjusi figūrėl�, Roza tvirtai suspaudė jos rankas ir nusi�ypsojo. Neleidusi Lizelei nieko pratarti, ji baigė,�� na? Atsakyk man! Ar �inai, kur dar galėjai jį palikti?

��Ne, mama. Atleisk, mama, a�...�� Mintyse �aukdama �jis gyvas!�, mik�iojo Lizelė.

��Kokia tuomet i� tav�s nauda?�� paleidusi mergait� ir linktelėjusi, Roza i�ėjo.

Priblok�ta naujienų, Lizelė dar kelet� akimirkų stovėjo koridoriuje. Jis buvo toks platus. Mergaitė ėmė tyrinėti delne gulintį kareivėlį. Instinktai vertė j� nedelsiant skubėti namo, ta�iau sveikas protas tai draudė. Įsidėjusi nu�iurusį kareivėlį į ki�en�, ji grį�o į klas�.

Visi laukė.

��Kvaila karvė,�� sau po nosimi sumurmėjo Lizelė.

Vaikai vėl prapliupo juoku. Ponios Olendrich veidas i�liko rimtas.

��K� pasakei?

��Sakiau,�� Lizelė jautėsi nenugalima,�� kvaila karvė.

Nereikėjo ilgai laukti mokytojos kirsto antausio.

��Nekalbėk �itaip apie savo motin�,�� subarė ji, ta�iau jos �od�iai neturėjo jokio poveikio. Mergaitė tik stovėjo it įbesta ir i� visų jėgų mėgino sulaikyti �ypsen�. Juk ne kart� buvo gavusi Watschen nuo geriausios i� visų.�� Mar� į savo viet�.

��Taip, frau Olendrich.

Greta sėdintis Rudis i�drįso pakomentuoti:

��Jėzau, Marija, Juozapai �ventas,�� su�nib�dėjo jis,�� ant tavo veido matyti jos ranka. Did�iulis raudonas delnas. Penki pir�tai!

��Puiku,�� atsakė Lizelė, nes Maksas buvo gyvas.

T� popiet� grį�usi i� mokyklos, Lizelė rado Maks� sėdintį lovoje su subliu�kusiu kamuoliu ant kelių. Jo barzda nesiliovė nie�ėjusi, o pelk� primenan�ios akys vos laikėsi atmerktos. Greta dovanų stovėjo tu��ias sriubos dubenėlis.

Jie nepasisveikino.

Tarsi nieko nebūtų nutik�.

Sucypė durys; pro jas įėjusi mergaitė atsistojo greta lovos ir pa�velgė į dubenėlį.

��Ar mama ver�ia tave valgyti?

��Buvo labai skanu,�� linktelėjo patenkintas, ta�iau i�sek�s Maksas.

��Mamos sriuba? Tikrai?

��A�iū tau u� dovanas,�� lūpų kampu�iais sunkiai �yptelėjo vaikinas,�� ir u� debesį. Tavo tėtis man apie tai papasakojo.

Po valandos Lizelė i�drįso pasakyti ties�.

��Mes ne�inojome, k� būtų reikėj� daryti, jei būtum mir�s, Maksai. Mes...

��Nori pasakyti, kaip būtumėte atsikrat� mano kūno,�� neprireikė daug laiko jam susiprasti.

��Atleisk.

��Ne,�� neįsi�eidė Maksas.�� Jūs buvote teisūs,�� kalbėjo jis, paskutines jėgas atiduodamas �aidimui su kamuoliu.�� Buvote teisūs �itaip m�stydami. Jūsų atveju negyvas �ydas sukeltų tiek pat, jei ne daugiau, nemalonumų, kaip ir gyvas.

��Be to, a� kai k� sapnavau,�� pradėjo smulkiai atpasakoti sapn� Lizelė, tarp pir�tų spausdama alavinį kareivėlį. Ji jau ketino dar kart� atsipra�yti, kai Maksas j� pertraukė.

��Lizele,�� jis privertė j� pa�velgti jo pusėn,�� niekada daugiau man�s neatsipra�inėk. Tai a� turė�iau tav�s atsipra�yti,�� kalbėjo jis, �velgdamas į Lizelės atne�tas dovanas.�� Pa�velk į visa tai. Į �ias dovanas,�� jis paėmė į deln� sag�.�� Roza man pasakojo, kad skaitydavai man dukart per dien�, kartais net da�niau.

Dabar jis pa�velgė į u�uolaidas, tarsi galėtų regėti kiaurai. Atsisėd�s �iek tiek auk��iau, jis nutilo dvylikai begarsių sakinių. Nerimas rado keli� į jo veid�, priversdamas prisipa�inti.

��Lizele?�� jis �iek tiek pasisuko į de�in�.�� A� bijau vėl u�migti.

Lizelė spinduliavo ry�tu.

��Tuomet a� tau paskaitysiu. Ir skelsiu tau antausį, jei pastebėsiu tave beu�mingantį. U�versiu knyg� ir purtysiu tave tol, kol nubusi.

T� popiet� ir vis� vakar� Lizelė skaitė Maksui Vandenburgui. Iki pat de�imtos valandos vakaro jis sėdėjo ir budriai klausėsi, gerte gerdamas �od�ius. Padariusi trump� pertraukėl�, Lizelė pervertė knyg� ir pastebėjo, kad Maksas jau u�snūd�s. Mergaitė nervingai niūktelėjo jam knyga. Jis atsimerkė.

Vaikinas paniro į mieg� dar tris kartus. Dar dukart buvo pa�adintas.

Kitas keturias dienas jis kasryt nubusdavo Lizelės lovoje, vėliau�� prie �idinio, o galiausiai, baland�io viduryje�� rūsyje. Jo sveikata pasitaisė, barzdos nebeliko; net svorio �iek tiek priaugo.

Tai buvo metas, kai viduje Lizelė jautė nenusakom� palengvėjim�. O i�orėje įvykiai atrodė vis grėsmingesni. Kovo pabaigoje buvo subombarduotas Liubeko miestas. Kitas sprogimų kru�os eilėje laukė Kelnas, netrukus prie jo prisijungė daugybė kitų Vokietijos miestų, kurių s�ra�e buvo ir Miunchenas.

Taip, vir�ininkas stovėjo man u� nugaros.

��Privalai tai atlikti, privalai tai atlikti.

Krito bombos, o su jomis pasirod�iau ir a�.

Mirties dienora�tis: Kelnas

Kritusios gegu�ės 30-osios valandos.

Neabejoju, kad Lizelė Meminger kietai miegojo, daugiau nei tūkstan�iui bombone�ių artinantis prie Kelno. Man tai rei�kė apytikriai penkis �imtus �uvusiųjų. Kiti penki tūkstan�iai benamių klajojo aplink pamėkli�kas griuvėsių krūvas, mėgindami suvokti, kur �emė, kur dangus ir kam priklauso sugriauti namai.

Penki �imtai sielų. Ne�iausi jas rankose tarsi lagaminus. Arba persimetusi per petį. Atrodė, lyg rankose bū�iau ne�usi savo vaikus.

Man baigus darb�, dangus buvo gelsvas it degantis laikra�tis. Jei bū�iau įsi�iūrėjusi atid�iau, veikiausiai bū�iau galėjusi perskaityti �od�ius, pagrindines antra�tes ir komentarus apie karo eig�. Kaip tro�kau nuplė�ti jį �emyn, suglam�yti laikra�tinį dangų ir i�mesti lauk. Ta�iau man skaudėjo rankas, be to, negalėjau leisti sau nusideginti pir�tų. Man�s dar laukė daug darbo.

Kaip jūs tikriausiai numanote, akimirksniu �uvo daugybė �monių. Kitiems prireikė �iek tiek laiko. Turėjau aplankyti dar kelias vietas, pasigro�ėti dangumi ir surinkti kelias sielas, ta�iau grį�usi į Keln� tuojau po paskutinių bombone�ių pastebėjau nepaprast� dalyk�.

Liūdnai pakėlusi akis į sieros nuliet� dangų, ne�iau apanglėjusi� paauglės siel�. Netoliese stoviniavo būrys de�imtme�ių mergai�ių. Viena i� jų �ūktelėjo:

��Kas tai?

I�tiesusi rank� ji bedė pir�tu į juod� lėtai i� dangaus krintantį objekt�. I� prad�ių jis priminė ore sklandan�i� besisiūbuojan�i� plunksn�. Ar pelenų �iupsnelį. Ta�iau netrukus jis ėmė didėti. Ta pati raudonplaukė mergaitė strazdanotu veidu vėl prabilo, tik �įkart kur kas emocionaliau:

��Kas tai?

��Tai kūnas,�� paai�kino kita mergaitė juodais į kuodukus suri�tais ir kreivai per vidurį perskirtais plaukais.

��Tai dar viena bomba!

Objektas judėjo lė�iau nei sprogmenims buvo įprasta.

Su vis dar rūkstan�ia paauglės siela rankose dar kelis �imtus metrų paėjau greta mergai�ių. Kaip ir jos, vis� savo dėmesį buvau nukreipusi į dangų. Ma�iausiai tro�kau pa�velgti �emyn į perkreipt� savo paauglės veid�. Gra�utė mergaitė. Prie� akis jos laukė mirtis.

I�girdusi skardų bals�, drauge su mergaitėmis ėmiau trauktis. Tai buvo įpyk�s tėvas, liepiantis joms eiti vidun. Raudonplaukė atsigr�ė. Jos strazdanos, kai ji kreipėsi į tėv�, i�tįso:

��Bet tėtuk, pa�velk.

�eng�s kelet� �ingsnių, vyras nesunkiai suprato, kas tai buvo.

��Tai kuras,�� tarė jis.

��Kaip tai?

��Kuras,�� pakartojo jis,�� bakas.�� Jis buvo praplik�s ir vilkėjo apiply�usį kostium�.�� Jie i�naudojo vis� savo kur�, todėl atsikratė tu��io bako. �iūrėk, ana ten dar vienas.

��Ir ten!

Kaip įprasta vaikams, įsijautusios mergaitės ėmė ie�koti kitų �emėn besileid�ian�ių kuro talpų.

Pirmoji nusileido dusliai trenkdamasi į �em�.

��Tėtuk, ar galime jį pasiimti?

��Ne,�� paprie�taravo sprogimų įbaugintas prastos nuotaikos tėvas,�� negalime.

��Kodėl?

��Paklausiu savo tėvelio, ar a� galiu jį pasiimti,�� tarė kita mergaitė.

��Ir a�.

Greta Kelno griuvėsių grupelė vaikų rinko tu��ias savo prie�ų i�mestas kuro talpas. A�, kaip ir visada, rinkau �mones. Nuovargis mane �udė. O metai dar net nebuvo įpusėj�.

Sve�ias

Himelio gatvės futbolo var�yboms atsirado naujas kamuolys. Tai buvo gera naujiena. Kur kas daugiau nerimo kėlė �inia, kad nacių kariuomenės būriai pama�u artėjo.

Jie nepraleido nė vienos Molchingo gatvės, nė vieno namo, o dabar stoviniavo �alia ponios Diler parduotuvėlės ir paskubomis, prie� t�sdami savo darb�, traukė cigaretes.

Molchingo mieste jau buvo įrengta keletas slėptuvių nuo antskryd�ių, ta�iau vos pasibaigus Kelno bombardavimui buvo nuspr�sta, kad dar keletas tikrai nepakenks. Nacių kariams buvo įsakyta patikrinti kiekvieno miesto namo rūsį ir rasti tinkamų slėptuvėms.

Vaikai stebėjo juos i� tolo.

Vir� vyrų būrio kilo dūmų debesis.

Vos tik i�ėjusi laukan, Lizelė prisiartino prie Rud�io su Tomiu. Haroldas Molenhaueris gr��ino kamuolį į aik�t�.

��Kas ten vyksta?

Rudis susiki�o rankas į ki�enes.

��Kareiviai,�� �vilgtelėj�s, kaip sekasi draugui su kamuoliu prie ponios Holtzapfel tvoros, tarė jis.�� Jie tikrina visus namus ir butų kompleksus.

Lizelės burna akimirksniu perd�iūvo.

��Ko jie ie�ko?

��Nejaugi tu nieko ne�inai? Torni, pasakyk jai.

��Na, a� ne�inau,�� sumi��s atsakė Tomis.

��Abu jūs niekam tik�. Jiems reikia daugiau slėptuvių nuo antskryd�ių.

��Kur? Rūsiuose?

��Ne, palėpėse. �inoma, kad rūsiuose. Jėzau, Lizele, tu tikrai buka.

��Rudi!�� kamuolys sugrį�o jam.

Berniukui bespardant kamuolį, Lizelė vis dar stovėjo greta. Kaip jai grį�ti namo ir nesukelti nereikalingų įtarimų? Dūmai prie ponios Diler krautuvėlės pama�u sklaidėsi, ir nedidelis vyrų būrelis ėmė judėti pirmyn. Mergaitės gerkl� gniau�ė panika. Oras virto smėliu. �M�styk,�� ragino ji save.�� Nagi, Lizele, m�styk, m�styk�.

Rudis įmu�ė įvartį.

Jį pasveikino i� tolumos atskriejantys balsai.

�M�styk, Lizele.�

Galiausiai jai �ovė mintis.

�Taip,�� nusprendė ji.�� Ta�iau tai turi atrodyti tikrovi�kai.�

Kareiviams pama�u judant gatve ir kai kurių namų duris �ymint raidėmis LSR, kamuolys buvo perduotas vienam i� vyresnių vaikų�� Klausui Berigui.

*** LSR ***

Luftschutzraum:

Slėptuvė nuo antskryd�ių.

Berniukas su kamuoliu atsigr�ė kaip tik t� akimirk�, kai Lizelė pribėgo prie jo; jie trenkėsi vienas į kit� taip smarkiai, kad �aidimas akimirksniu buvo nutrauktas. Kamuoliui riedant �alin, �aidėjai subėgo pa�iūrėti į nukentėjusiuosius. Viena ranka Lizelė laikėsi u� nubrozdinto kelio, kita trynė galv�. Savo delnuose gniau�damas blauzd�, Klausas Berigas raukėsi ir keikėsi.

��Kur ji?�� nusispjovė vaikinas.�� A� j� u�mu�iu!

Niekas nieko ne�udė.

Buvo kur kas blogiau.

Gera�irdis įvykį stebintis kareivis pareigingai nubėgo prie vaikų grupės.

��Kas �ia atsitiko?�� pasiteiravo jis.

��Na, ji�� tikra pami�ėlė,�� tarė Klausas, paragindamas vyri�kį j� pakelti. I� jo burnos sklindantis tabako kvapas tarsi virto apniukusiu smėlio kalnu prie� Lizelės akis.

��Mano ma�oji mergaite, nemanau, kad esi tinkamos būklės toliau �aisti,�� tarė jis.�� Kur tu gyveni?

��Man viskas gerai,�� atrė�ė Lizelė,�� tikrai. Galiu namo pareiti ir pati. Tik paleiskite mane, paleiskite!

Kaip tik tada įsiki�o am�inai visur besiki�antis Rudis. Kodėl bent kart� jis negalėjo likti nuo�alėje ir �iūrėti savo reikalų?

��Tikrai,�� tvirtino Lizelė.�� Rudi, jūs �aiskite toliau. A� pareisiu pati.

��Ne, ne,�� nenusileido �is. Na ir u�sispyrimas!�� A� u�truksiu tik minut� ar dvi.

Jai ir vėl teko skubiai ka�k� sugalvoti. Dar viena sėkmė. Remdamasi į Rudį, ji dar kart� ty�ia krito ant �emės ir nusileido ant nugaros.

��Mano tėtis,�� i�lemeno ji. Vir� Lizelės galvos kabojo visi�kai mėlynas dangus. Debesų nebuvo nė �enklo.�� Rudi, ar galėtum pakviesti jį?

��Lik �ia,�� su�uko jis sau de�inėn.�� Torni, pri�iūrėk j�, gerai? Neleisk jai nė krustelėti.

��A� j� pri�iūrėsiu, Rudi,�� akimirksniu įsitrauk�s į įvykius tarė Tomis. Jis atsistojo greta jos, kaip visada, trūk�iodamas ir stengdamasis nesi�ypsoti, o Lizelė viena akimi stebėjo kareivį.

Po minutėlės Hansas Hubermanas kuo ramiausiai palinko vir� jos.

��Sveikas, tėti.

��Spėliojau, kada nutiks ka�kas pana�aus,�� tė�io �ypsenoje �mės�iojo nusivylimas.

Pakėl�s jis palydėjo j� namo. �aidimas t�sėsi toliau, o kareiviai jau stukseno į netoliese esan�io namo duris. Niekas neatidarė. Rudis vėl su�uko:

��Pone Hubermanai, gal jums padėti?

��Ne, ne, tu �aisk toliau, pone �taineri.

Pone �taineri. Kaip galėjai nesi�avėti Lizelės tė�iu.

Vos į�engusi pro duris, Lizelė visk� papasakojo tė�iui. Ji stengėsi rasti aukso vidurį tarp tylos ir visi�kos nevilties.

��Tėti.

��Nieko nesakyk.

��Kareiviai,�� su�nab�dėjo ji. Tėtis stabtelėjo, vydamas �alin nenumaldom� tro�kim� atidaryti duris ir apsi�valgyti gatvėje.�� Jie tikrina rūsius, ie�kodami tinkamų slėptuvėms.

��Sumani mergaitė,�� pasodindamas Lizel� tarė jis ir pakvietė Roz�.

Plano kurti jie teturėjo minutėl�. Kilo įvairiausių min�ių audra.

��Na, papras�iausiai u�darykime jį Lizelės kambaryje po lova,�� pasiūlė motina.

��Tai tavo pasiūlymas? O k�, jei jie nuspr�s apie�koti ir mūsų kambarius?

��Gal turi geresnį?

Pataisa: minutėlės jie neturėjo.

Septynių smūgių beldimas į duris pasigirdo Himelio gatvės 33-iajame name, ir k� nors kur nors perkelti jau buvo vėlu.

Balsas.

��Atidarykite!

Jų �irdys dau�ėsi viena garsiau u� kit��� tikra plakimo mai�atis. Lizelė mėgino sav�j� nuryti. �irdies skonis burnoje nebuvo malonus.

��Jėzau, Marija...�� su�nib�dėjo Roza.

�įkart iniciatyvos ėmėsi tėtis. Nuskubėjo prie rūsio durų ir davė perspėjimo �enkl�. Grį��s, nors ir paskubomis, ta�iau kalbėjo ai�kiai.

��Klausykite, gudrybėms laiko nebėra. Galėtume nukreipti jų dėmesį �imtais įvairiausių būdų, ta�iau i�eitį turime tik vien�,�� met�s �vilgsnį į duris, apibendrino jis.�� Nedaryti nieko.

Roza tikėjosi ne tokio atsakymo.

��Nieko? Gal tu visai proto netekai?�� jos akys i�siplėtė.

��Nieko,�� grie�tai pakartojo tėtis.�� Net nelipkime į rūsį. Nerodykime nė menkiausio susirūpinimo.

Laikas tarsi sulėtėjo.

Roza sutiko.

Sukaustyta nerimo ir i�g�s�io, ji linktelėjo galva ir nu�ingsniavo atidaryti durų.

��Lizele,�� tė�io balsas j� tarsi peiliu perskrodė.�� Privalai i�likti rami, verstehst?

��Taip, tėti.

Ji i� visų jėgų stengėsi sutelkti savo dėmesį į kraujuojan�i� koj�.

��Aha!

Prie durų Roza vis dar klausė apie �itokio sutrukdymo tiksl�, kai gera�irdi�kasis kareivis pastebėjo Lizel�.

��Pami�usi futbolininkė!�� �yptelėjo jis.�� Kaip kelis?

Paprastai juk neįsivaizduotumėte, kad fa�istų kariai galėtų būti linksmi, ta�iau �itas tikrai buvo toks. Įėj�s vidun, jis pasilenkė tarsi norėdamas ap�iūrėti Lizelės �aizd�.

�Nejaugi jis �ino?�� m�stė Lizelė.�� Gal u�uod�ia, kad slepiame �yd�?�

Tėtis atne�ė praustuve sudrėkint� skepetait� ir pridengė Lizelės kelį.

��Gelia?�� pilkos jo akys buvo ramios ir spinduliavo rūpes�iu. I�g�stį dėl kareivių apsilankymo buvo visi�kai nesunku palaikyti susirūpinimu dėl dukters su�eidimo.

��Tegu gelia. Tai bus jai gera pamoka,�� skard�iai tarė Roza.

Greta stovintis linksmasis kareivis nusijuokė.

��Nemanau, kad �ita mergaitė ko nors mokosi, ponia...

��Huberman,�� pasigirdo lamdomo kartono tra�kesys.

��...Ponia Huberman. Manau, ji moko kitus,�� kareivis nusi�ypsojo Lizelei.�� Visus tuos berniūk��ius. Ar a� teisus, jaunoji panele?

Tėtis suspaudė Lizelės �aizd� skepetaite, todėl �i, u�uot atsakiusi, tik susigū�ė. U� j� prakalbo Hansas, tuo pat metu mintyse atsipra�ydamas mergaitės.

Po trumpos nemalonios tylos pauzės kareivis prisiminė savo vizito tiksl�.

��Jei jūs nieko prie�,�� paai�kino jis,�� turiu vos minut� kit� �vilgtelėti į jūsų rūsį ir patikrinti, ar jis tiktų slėptuvei.

Tėtis paskutinį kart� �velniai patap�nojo Lizelės kelį.

��Turėsi �aving� mėlyn�, Lizele.

Tuomet atsigr��s linktelėjo vir� jų palinkusiam vyrui.

���inoma. Pirmos durys de�inėje. Atleiskite u� netvark�.

��Dėl to nesijaudinkite. Negali būti blogiau u� kai kuriuos �iandien matytuosius. �itos?

��Taip.

*** Ilgiausios trys minutės - Hubermanų gyvenime ***

Tėtis sėdėjo prie stalo. Roza meldėsi kampe, be garso tardama �od�ius. Lizelei gėlė vis� kūn�: kelį, krūtin�, rankų raumenis.

Abejoju, ar nors vienas i� jų turėjo į�ūlumo pagalvoti apie tai, kas būtų, jei jų rūsys būtų pripa�intas tinkamu slėptuvei.

Pirmiausia jie turėjo i�gyventi patikrinim�.

Jie klausėsi kareivių �ingsnių rūsyje. Pasigirdo matavimo juostos garsas. Lizelė nepajėgė atsiginti minties apie po laiptais susigū�usį Maks�, apkabinusį savo eskizų knyg� ir spaud�iantį j� prie savo krūtinės.

Tėtis atsistojo. Kita mintis.

Jis nu�ingsniavo koridoriumi ir �ūktelėjo:

��Ar ten viskas gerai?

Ant laiptų, vir� Makso Vandenburgo galvos, pasigirdo �ingsniai.

��Galbūt dar minutėl�!

��Ar galėtume pasiūlyti jums arbatos ar kavos?

��Ne, dėkoju!

Grį��s tėtis paliepė Lizelei atsine�ti knyg�, o Rozai�� pradėti gaminti pietus. Jis nusprendė, kad sėdėjimas ir nerimavimas naudos neatne�.

��Nagi,�� tarė jis skard�iai,�� judinkis, Lizele. Man nesvarbu, kad tau skauda koj�. Privalai baigti t� knyg�, kaip man sakei.

��Taip, tėti,�� mėgino nepalū�ti Lizelė.

��Ko gi tu lauki?�� ji suprato, kad tė�iui prireikė daug jėgų jai mirktelėti.

Koridoriuje ji vos neatsitrenkė į kareivį.

��Vėl patekai į bėd�, ar ne? Nesijaudink. Su savo vaikais elgiuosi taip pat.

Kiekvienas nuėjo savu keliu, o į�engusi į savo kambarį ir u�dariusi duris Lizelė krito ant kelių, nepaisydama dar paa�trėjusio skausmo. I� prad�ių ji i�klausė nuosprendį, kad rūsys nėra pakankamai gilus, tuomet pasigirdo atsisveikinimo �od�iai, kurių keletas atskriejo koridoriumi jos link.

��Lik sveika, pami�usi futbolininke!

��Auf Wiedersehen! Viso geriausio!�� Susigriebė ji.

�Sapnų ne�ėjas� jos rankose drebėjo.

Pasak tė�io, Roza susmuko prie viryklės t� pa�i� akimirk�, kai kareivis paliko jų namus. Pasiėm� Lizel�, jie nusileido į rūsį ir patraukė apdangalus nuo dulkių bei da�ų skardines, taip puikiai slėpusius Maks�. �ydas sėdėjo po laiptais, rankose lyg peilį laikydamas savo surūdijusias �irkles. Jis buvo permirk�s prakaitu, o �od�iai skambėjo skausmingai.

��Nebū�iau jų panaudoj�s,�� tyliai i�lemeno jis.�� A�...�� vaikinas pakėlė surūdijusias �irkles prie smilkinio.�� Atleiskite, kad dėl man�s turite �itai k�sti.

Tėtis prisidegė cigaret�. Roza paėmė �irkles.

��Tu gyvas,�� tarė ji.�� Mes visi gyvi.

Atsipra�ymams buvo per vėlu.

Pa�aipūnas

Neprabėgus nė keletui minu�ių, prie durų vėl pasigirdo beldimas.

��Dieve brangus, dar vienas!

Visus juos sugniau�ė tas pats nerimas. Maksas vėl buvo paslėptas.

Roza sunkiai u�lipo laiptais, ta�iau �įkart atidariusi duris i�vydo ne kareivį. Tai buvo ne kas kitas, kaip Rudis �taineris. Geltonplaukis, dorų ketinimų vedamas berniukas stovėjo tarpduryje.

��A� tik atėjau pa�iūrėti, kaip laikosi Lizelė.

I�girdusi jo bals�, Lizelė tuoj pat pasuko laiptų link.

��Pati su juo susitvarkysiu.

��Jos vaikinas,�� da�ų skardinėms paai�kino tėtis, i�pūsdamas dar vien� dūmų debesį.

��Jis man�� joks vaikinas,�� paprie�taravo Lizelė, ta�iau tė�io �od�iai jos nesuerzino. Po k� tik patirto i�g�s�io tai buvo papras�iausiai neįmanoma.�� Einu tik todėl, kad bet kuri� akimirk� pasigirs mamos �ūksniai.

��Lizele!

��Matot?�� nuo penkto laiptelio patvirtino ji.

Jai pasiekus duris, Rudis mind�ikavo nuo kojos ant kojos.

��A� tik u�ėjau pa�iūrėti...�� staiga jis nutilo.�� Kas �ia per kvapas?�� pauostė jis.�� Tu �ia rūkei?

��Ak. Sėdėjau greta tė�io.

��Ar turi nors kiek cigare�ių? Galėtume jas parduoti.

Lizelė nebuvo tam nusiteikusi. Ji perspėjo jį taip tyliai, kad motina jos nei�girstų:

��Nevok i� mano tė�io.

��Bet juk tu vagiliauji kai kuriose kitose vietose.

��Negalėtum kalbėti dar garsiau?

Rudis i�si�iepė.

��Matai, k� daro vagiliavimas? Dabar tu visa sunerimusi.

��Lyg pats niekada nebuvai nieko nu�vilp�s.

��Taip, bet nuo tav�s tuo tiesiog dvokia,�� kaip reikiant įsismagino Rudis.�� Gal vis dėlto �is kvapas visai ne nuo cigaretės,�� pasilenk�s artyn pauostė jis.�� U�uod�iu nusikaltim�. Tau reikėtų i�simaudyti.

Atsigr��s į Tomį Miulerį, jis �ūktelėjo:

��Ei, Torni, eik� ir pauostyk �itai!

��K� sakei?�� riktelėjo nesusipratėlis Tomis.�� Negird�iu tav�s!

��Bevilti�ka,�� Lizelės pusėn papurtė galv� Rudis.

��Eik lauk, Saukerl, tave dabar noriu matyti ma�iausiai,�� jau vėrė duris Lizelė.

Be galo savimi patenkintas, Rudis grį�o atgal į gatv�. Pasiek�s pa�to dė�ut�, jis, regis, prisiminė, ko vis� t� laik� norėjo paklausti. �eng�s kelet� �ingsnių atgal, jis vėl prakalbo:

��Alles gut, Saumensch? Turiu galvoje �aizd�.

Tai buvo bir�elio mėnuo Vokietijoje. Atrodė, tarsi visas pasaulis būtų ėm�s pūti.

Lizelė apie tai nieko ne�inojo. Jai rūpėjo tik tai, kad apie rūsyje slepiam� �yd� niekas ne�inotų. Jos globėjų niekas nei�ve�ė, o ji pati prisidėjo prie �ių abiejų aplinkybių sėkmės.

��Viskas gerai,�� atsakė ji, neturėdama galvoje jokio su�eidimo futbolo var�ybose.

Jai viskas buvo gerai.

Mirties dienora�tis: pary�ie�iai

Atėjo vasara.

Knygų vagilės gyvenimas tekėjo skland�iai.

Mano dangus buvo nuda�ytas �ydų spalva.

Jų kūnams liovusis ie�koti ertmių duryse, jų sielos pakilo. Vienas kitas nagas dėl bevilti�ko draskymosi taip ir liko įstrig�s medinėse duryse, o sielos skriejo tiesiai mano glėbin. I� tų prausyklų mes kilome ant stogo ir auk�tyn, į neaprėpiamas am�inybės platybes. Jie nesiliovė mane maitin�. Minutė po minutės. Prausimas po prausimo.

Niekada nepamir�iu pirmosios dienos Au�vice, pirmo apsilankymo Mauthauzene. Laikui bėgant, ten taip pat rinkau jų sielas uolos papėdėje, jų mėginimams pasprukti pasibaigus nesėkmingai. Ten gulėjo daugybė sumaitotų kūnų ir mielų, sustingusių �ird�ių. Vis dėlto likimas �iems nelaimėliams buvo kur kas maloningesnis nei �uvusiems dujų kamerose. Kai kuriuos sugriebdavau dar krintan�ius. �I�gelbėjau tave�,�� pamanydavau laikydama jų sielas auk�tai ore, likusiai jų esa�iai�� fiziniams kiautams�� trenkiantis �emėn. Visi jie buvo lengvu�iai it tu�ti graikinių rie�utų kevalai. Tose vietovėse dangus buvo aprūk�s. Tvyrojo krosnies kvapai, ta�iau mane kaustė �altis.

Kaskart tai prisiminusi, suvirpu mėgindama tuos vaizdus i�trinti i� savo suvokimo.

Į savo delnus pu�iu �ilt� or�, taip mėgindama juos su�ildyti.

Ta�iau i�laikyti rankas �iltas taip sunku, kai sielos vis dar virpa.

��Dieve.

Kai tik apie tai pagalvoju, visada tariu jo vard�.

��Dieve.

Galiu ir pakartoti.

Kartoju jo vard�, bevilti�kai mėgindama suprasti.

��Ta�iau suprasti nėra tavo darbas,�� atsakau pati sau. Dievas man niekada neatsako. Manote, kad jis neatsako tik jums?�� Tavo u�duotis yra...�� liaujuosi sav�s klausytis, nes, trumpai tariant, varginu pati save. Tokios mintys mane sekina, ta�iau juk negaliu sau leisti tokios prabangos kaip nuovargis. Privalau t�sti savo darb�, nes�� nors taip ir nenutinka absoliu�iai visiems �emės gyventojams�� did�iajai daugumai galioja taisyklė: mirtis nelaukia nė vieno, o jei ir laukia, tai da�niausiai visai neilgai.

1942-ųjų bir�elio 23-i�j� vokie�ių kalėjime, Lenkijoje, buvo įkalinta grupelė �ydų i� Prancūzijos. Pirm� i�sived�iau ar�iausiai durų stovėjusį varg�elį, kurio mintys i� prad�ių vijo viena kit�, vėliau ėmė �ingsniuoti, o galiausiai lėtėjo, lėtėjo...

Meld�iu patikėti manimi, kai sakau, kad t�dien kiekvien� siel� pakėliau taip, tarsi tai būtų buv�s naujagimis. Netgi pabu�iavau kelet� i�sekusių, nuodingų skruostų. Klausiausi paskutinių duslių jų aimanų. Jų prancūzi�kų �od�ių. Stebėjau jų vizijas apie meil� ir i�laisvinau juos i� baimės gniau�tų.

I�sived�iau juos visus. Tikriausiai nėra buv� laiko, kai man būtų labiau reikėj� prasibla�kyti. Visi�koje vienumoje �velgiau į vir� sav�s esantį pasaulį. Stebėjau, kaip dangus i� sidabrinio virto pilku, o tada�� lietaus spalvos. Net ir debesys grį�osi, nenorėdami viso to matyti.

Kartais mėgindavau įsivaizduoti, kaip viskas atrodė vir� tų debesų, kur saulė neabejotinai buvo vaiski, o beribis dangus�� mil�ini�ka mėlynė.

Jie buvo prancūzai, jie buvo �ydai. Jais buvote jūs.

SEPTINTA DALIS

 I�samus vokie�ių kalbos �odynas ir enciklopedija

apie

�ampan� ir akordeon��� trilogij��� sirenas�� dangaus vagį�� pasiūlym��� ilg� keli� iki Dachau�� ramybꠗ idiot� ir kelet� vyri�kių su apsiaustais

Trilogija

Kol Lizelė dirbo, Rudis bėgiojo.

Jis bėgiodavo stadione, aplink savo kvartal� ir su kiekvienu lenktyniaudavo nuo pat Himelio gatvės prad�ios iki ponios Diler krautuvėlės, leisdamas var�ovams įgyti prana�umo.

Kelet� kartų Lizelė talkino motinai virtuvėje, kai Roza, pa�velgusi pro lang�, pasakydavo:

��K� tas ma�asis Saukerl �įkart sugalvojo? Nesiliauja bėgioj�s.

��Jis bent jau nei�sipie�ė sav�s juodai,�� priėjusi prie lango atsakydavo Lizelė.

��Na, tai jau �is tas, ar ne?

*** Rud�io motyvai ***

Rugpjū�io viduryje turėjo įvykti Hitlerio jaunimo karnavalas, kuriame Rudis ketino laimėti keturias bėgimo rungtis: 1500, 400, 200 ir, �inoma, 100 metrų. Jam patiko naujieji Hitlerio jaunimo padalinio vadovai, todėl jis norėjo juos pamaloninti, tuo pat metu pasirodydamas prie� sen� savo bi�iulį Franc� Doi�erį.

��Keturi aukso medaliai,�� vien� popiet� jis tarė Lizelei, kuri kartu su juo bėgiojo stadione.�� Kaip D�esis Ovensas trisde�imt �e�taisiais.

��Nejaugi tu vis dar dėl jo pami��s?

Rudis ritmingai kvėpavo.

��Nelabai, bet juk būtų malonu, ar ne? Taip pamoky�iau visus tuos �unsnukius, kurie vadino mane bepro�iu. Jie pamatytų, kad mano mintis nebuvo tokia jau kvaila.

��Bet ar tu tikrai gali laimėti visas keturias rungtis?

Jie sustojo bėgimo takelio gale, ir Rudis įrėmė kum��ius į savo klubus.

��A� privalau,�� tarė jis.

Jis treniravosi dar �e�ias savaites, o karnavalo dien�, įpusėjus rugpjū�iui, danguje vaiskiai �vietė saulė ir debesų nebuvo nė �enklo. Ant �olės būriavosi Hitlerio jaunimas, tėvai ir gausybė organizacijos vadovų rudais mar�kiniais. Rudis �taineris buvo puikiausiai pasireng�s.

��Pa�velk,�� bedė pir�tu jis,�� ten Doi�eris.

Minios viduryje �viesių plaukų Hitlerio jaunimo standartų įsikūnijimas dalijo nurodymus dviem savo padalinio nariams. �ie linksėjo galvomis ir retkar�iais pasir��ydavo. Vienas i� jų, tarsi atiduodamas pagarb�, dengėsi akis nuo saulės.

��Nori su juo pasisveikinti?�� pasiteiravo Lizelė.

��Ne, dėkoju. Padarysiu tai vėliau.

Po savo pergalės.

�ie �od�iai nebuvo i�tarti, ta�iau jie tikrų tikriausiai sklandė ka�kur tarp mėlynų Rud�io akių ir nurodinėjan�ių Doi�erio rankų.

Visi turėjo pra�ygiuoti aplink aik�t�.

Himnas.

Heil Hitler.

Tik tada jie galėjo pradėti.

Kai Rud�io am�iaus grupė buvo pakviesta į 1500 metrų bėgimo tras�, Lizelė palinkėjo jam sėkmės įprastais voki�kais �od�iais:

��Hals und Beinbruch, Saukerl.

Ji palinkėjo jam nusilau�ti sprand� ir koj�.

Berniukai susirinko tolimajame apskrito stadiono kra�te. Vieni r��ėsi, kiti telkė dėmesį, o likusieji ten būti buvo priversti.

Greta Lizelės sėdėjo Rud�io motina Barbara su jauniausiais savo vaikais. Plonas patiesalas buvo pilnas vaikų ir i�pe�tos �olės.

��Ar matote Rudį?�� pasiteiravo ji jų.�� Jis ten, kairėje.

Barbara �tainer buvo miela moteris, o jos plaukai visada atrodydavo taip, lyg k� tik su�ukuoti.

��Kur?�� paklausė viena i� mergai�ių. Tikriausiai Betina, jauniausioji i� jų.�� Niekur jo nematau.

��Tas paskutinis. Ne, ne ten. Ten.

Joms vis dar mėginant jį atpa�inti, pasigirdo teisėjo pistoleto �ūvis ir pasirodė dūmai. Ma�osios �tainerių mergaitės nieko nelaukdamos nurūko prie tvoros.

Pirmame rate septyneto berniukų grupė pirmavo. Bėgdama antr� rat�, grupelė suma�ėjo iki penkių, o tre�i��� iki keturių. Iki pat paskutinio rato Rudis bėgo ketvirtas. �alimais sėdįs vyri�kis tvirtino, es� labiausiai tikėtina, kad Rudis fini�uos antras. Jis buvo auk�tesnis u� kitus.

��Palauk,�� vyri�kis tarė savo sutrikusiai �monai.�� Likus dviem �imtams metrų, jis atsiplė�.

Vyri�kis klydo.

Mil�ini�kas rudus mar�kinius vilkintis vadovas prane�ė grupei, kad liko paskutinis ratas. Buvo akivaizdu, kad �is jaunuolis maisto davinių sistemos dienomis gyvenimu nesiskundė. Jis su�uko, pirmaujan�iai grupei kirtus linij�, ta�iau bėgimo temp� pagreitino ne antrasis, o ketvirtasis lenktynių dalyvis. Jam buvo lik� du �imtai metrų.

Rudis bėgo.

Jis nė karto neatsigr�ė atgal.

Savo prana�um� jis i�tempė tarsi virv�, kol galiausiai visi lik� dalyviai prarado bet koki� viltį jį pavyti. Jis kuo lengviausiai bėgo aplink stadion�, trims var�ybų dalyviams var�antis u� jo dėl liku�ių. Fini�o tiesi�j� supo vien tik �viesūs plaukai. Kirt�s fini�o linij�, jis nesustojo. Nepakėlė rankos. Net nepasilenkė, rodydamas palengvėjim�. Rudis papras�iausiai nu�ingsniavo dar dvide�imt metrų ir galiausiai per petį pa�velgė į kitus fini�o linij� kertan�ius bėgikus.

Pakeliui pas savo �eim� pirmiausia jis sutiko savo padalinio vadovus, po jų�� Doi�erį. Abu jie linktelėjo vienas kitam.

���taineri.

��Doi�eri.

��Regis, visi tie ratai, kuriuos liepiau tau bėgti, galiausiai atsipirko, ar ne?

��Regis.

Jis u�draudė sau nusi�ypsoti tol, kol nelaimėjo visų keturių rung�ių.

*** Pastaba vėlesniems pasvarstymams ***

Dabar Rudis ne tik garsėjo kaip pavyzdingas mokinys. Jis buvo ir talentingas sportininkas.

Lizelė bėgo 400 metrų. �ia ji fini�avo septinta, o pasistengusi 200 metrų ruo�e, fini�o linij� kirto ketvirta. Viskas, k� ji matė, buvo priekyje bėgusių mergai�ių u�kulniai ir i� vienos pusės į kit� �vytuojantys kuodukai. �uolio į tolį rungtyje labiau nei kuo kitu ji mėgavosi jos pėdas apkabinan�iu smėliu, o rutulio stūmimo rungtis taip pat nebuvo �lovingiausia jos akimirka. Lizelė suprato, kad tai buvo ne jos, o Rud�io diena.

400 metrų bėgime Rudis pirmavo visos rungties metu, o 200 metrų bėgimo rungtyje nugalėjo vos per plauk�.

��Pavargai?�� paklausė Lizelė. Tuo metu jau buvo ankstyva popietė.

���inoma, kad ne,�� giliai kvėpuodamas ir tempdamas blauzdų raumenis at�ovė Rudis.�� Nesuprantu, apie k� �ia kalbi, Saumensch. K� tu apskritai i�manai?

Pasigirdus kvietimui į 100 metrų bėgimo rungtį, jis lėtai pakilo ant kojų ir paskui paauglių vorel� nusekė bėgimo tako link. �įkart Lizelė nupėdino jam įkandin.

��Ei, Rudi,�� ji timptelėjo jo �varko rankov�.�� Sėkmės.

��A� nepavarg�s,�� atsakė jis.

���inau.

Jis jai mirktelėjo.

Jis buvo i�varg�s.

Lenktynių įkar�tyje Rudis sulėtino bėgimo temp� ir fini�avo antras, o po de�imties minu�ių kitų var�ybų buvo su�aukti visi finalininkai. Kiti du berniukai atrodė grėsmingi, todėl Lizelei ramybės nedavė mintis, kad laimėti �į ruo�� Rud�iui nėra lemta. Tomis Miuleris, kurio did�iausias pasiekimas buvo prie�paskutinė vieta lenktynėse, stovėjo prie tvoros su Lizele.

��Jis nugalės,�� neabejodamas tarė jis.

���inau.

Ne, jam nepavyks.

Finalininkams susirinkus prie starto linijos, Rudis atsiklaupė ir ėmė kasti duobutes kojoms įsispirti. Plinkantis rudmar�kinis pareigūnas netruko prieiti prie jo ir liepti tuojau pat liautis. Lizelė spoksojo į baksnojantį suaugusiojo pir�t� ir nuo Rud�io rankų byrantį smėlį.

Kai bėgikams buvo liepta i�sirikiuoti, Lizelė dar tvir�iau įsikibo į tvor�. Vienas i� berniukų startavo per anksti, todėl pistoletas �ovė du kartus.

Tai buvo Rudis. Vienas i� vadovų vėl jam ka�k� pasakė, o berniukas linktelėjo. Dar vienas kartas, ir jis bus pa�alintas.

Labai susikaupusi Lizelė stebėjo antr� kart� besirikiuojan�ius bėgikus ir negalėjo patikėti savo akimis. Tas pats sportininkas ir vėl startavo per anksti. Mintyse ji buvo susikūrusi tobulų lenktynių vaizd�, kuriame Rudis atsilikinėjo, ta�iau i�plė�ė pergal� bėgdamas paskutinius de�imt metrų. Deja, i� tikro Rudis buvo diskvalifikuotas prie� jos akis. Jis buvo palydėtas į bėgimo tako kra�t� ir priverstas stovėti ten vienas, kitiems berniukams �engiant pirmyn.

Jiems i�sirikiavus, var�ybos prasidėjo.

Berniukas rūd�ių spalvos plaukais pla�iais �uoliais aplenkė kitus gerais penkiais metrais.

Rudis liko stovėti.

Vėliau, dienai baigiantis, o saulei pasitraukus i� Himelio gatvės, Lizelė su savo bi�iuliu sėdėjo ant �aligatvio.

Jie aptarinėjo visk�, nuo Franco Doi�erio veido po 1500 metrų bėgimo iki vienos vienuolikametės, sukėlusios did�iulį skandal� po pralaimėjimo disko metimo rungtyje.

Prie� jiems i�siskirstant į savo namus, Rud�io balsas įteikė Lizelei ties�. Kurį laik� jo �od�iai tupėjo mergaitei ant peties, ta�iau po keleto akimirkų rado keli� į ausį.

*** Rud�io �od�iai ***

A� taip pasielgiau ty�ia.

Galiausiai suvokusi Rud�io prisipa�inim�, ji u�davė vienintelį įmanom� klausim�:

��Bet kodėl gi, Rudi? Kodėl tu taip padarei?

Jis tik stovėjo, viena ranka įsirėm�s į klub�, ir netarė nė �od�io. Jo lūpose �aidė supratinga �ypsena, o kojos lėtai nune�ė jį namų link. Jie daugiau niekada apie tai nekalbėjo.

Vis dėlto Lizelė ne kart� susim�stė, koks būtų buv�s Rud�io atsakymas, jei ji būtų paspaudusi. Galbūt trijų medalių pakako įrodyti, ko Rudis buvo vertas, o gal jis papras�iausiai bijojo pralaimėti paskutines lenktynes. Ta�iau galiausiai vienintelis paai�kinimas, kurį ji leido sau priimti, buvo paauglės balsu tariami �od�iai: �Nes jis ne D�esis Ovensas.�

Tik pakilusi eiti namų link, ji pastebėjo greta gulin�ius tris dirbtinio aukso medalius. Pasibeldusi į �tainerių duris, i�tiesė juos Rud�iui.

��Pamir�ai juos.

��Ne, nepamir�au,�� tei�tarė Rudis. Jis u�darė duris, o Lizelė nusine�ė bi�iulio apdovanojimus namo. Nulipusi į rūsį su medaliais rankose, ji papasakojo Maksui apie savo draug� Rudį �tainerį.

��Jis i� tiesų kvailys,�� apibendrino ji.

��Akivaizdu,�� sutiko Maksas, ta�iau vargu ar jos �od�iai galėjo jį apkvailinti.

Abu jie ėmėsi darbo: Maksas savo eskizų knygoje, o Lizelė�� atsivertusi �Sapnų ne�ėj��. Ji jau buvo pasiekusi antr�j� knygos pus�, kurioje jaunasis dvasininkas abejoja savo likimu po susitikimo su keista ir eleganti�ka moterimi.

Kai mergaitė nuleido knyg� ir apvertusi pasidėjo sau ant kelių, Maksas pasiteiravo, kada ji mananti baigsianti j� skaityti.

��Man prireiks daugiausia keleto dienų.

��Tuomet pradėsi kit�?

Knygų vagilė pa�velgė į rūsio lubas.

��Galbūt, Maksai,�� ji u�vertė knyg� ir atsilo�ė.�� Jei man pasiseks.

*** Kita knyga ***

Tai ne vokie�ių kalbos �odynas ir enciklopedija, kaip jūs tikriausiai tikėjotės.

Ne, �odyno eilė ateis �ios trumpos trilogijos pabaigoje, ta�iau tai dar tik antroji jos dalis. �ioje dalyje Lizelė baigia skaityti �Sapnų ne�ėj�� ir nu�vilpia kit� pasakojim� pavadinimu �Daina naktyje�. Knyga, kaip visada, buvo pavogta i� mero namų. Vienintelis skirtumas �įkart buvo tas, kad į auk�tutin� miesto dalį ji nusigavo viena. T� dien� Rudis jos nelydėjo.

Rytas buvo saulėtas, ta�iau dangumi plaukė pūkuoti debesys.

Lizelė stovėjo mero bibliotekoje; jos pir�tų galiukus kuteno godumas, o lūpose �aidė knygų pavadinimai. �į kart� ji jautėsi pakankamai dr�si, todėl leido sau pir�tais pabėgioti lentynomis, taip akimirkai grį�dama laiku į pirm�jį apsilankym� �iame kambaryje. Lėtai judėdama ji pa�nib�domis skaitė knygų pavadinimus.

�Po vy�nia�.

�De�imtasis leitenantas�.

J�, kaip visada, viliojo daugelis pavadinimų, ta�iau praleidusi bibliotekoje minut� kit� ji pasirinko �Dain� naktyje� grei�iausiai todėl, kad knygos vir�eliai buvo �ali, o �ios spalvos knygos ji dar neturėjo. Vir�elyje buvo įspaustos baltos raidės, o pavadinim� ir autoriaus pavard� skyrė nedidelė fleitos formos emblema. Su knyga rankoje ji i�lipo pro lang�, pakeliui tardama �a�iū�.

Paprastai, kai Rud�io nebūdavo �alia, ji jausdavo savoti�k� tu�tum�, ta�iau t� ryt� vienatvė knygų vagilei teikė begalinį d�iaugsm�. Atlikusi savo darbelį, ji prisėdo paskaityti nauj�j� knyg� prie Amperio upės gana toli nuo įprastos Viktoro Kėmelio ir buvusios Artūro Bergo gaujos būstinės. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, niekas jai netrukdė, todėl Lizelė perskaitė keturis trumpu�ius �Dainos naktyje� skyrius ir jautėsi laiminga.

J� u�plūdo malonumas ir pasitenkinimas.

Dėl puikaus grobio.

Prabėgus savaitei, laimės trilogija priartėjo prie pabaigos.

Slenkant paskutinėms rugpjū�io dienoms, ji gavo, tiksliau sakant, pastebėjo dovan�.

Tai buvo vėlyva popietė. Lizelė stebėjo Himelio gatve straksin�i� Kristin� Miuler. Priva�iav�s prie jos brolio dvira�iu, Rudis staigiai sustojo, priversdamas padangas �iuo�ti.

��Ar turi laiko?�� pasiteiravo jis.

��Kam?�� patraukė pe�iais Lizelė.

��Manau, turėtum pati tai pamatyti,�� tarė Rudis, numesdamas dviratį ir jau sukdamas namų link pasiimti kito. Lizelė tik spoksojo į prie� j� besisukantį pedal�.

Priva�iav�s Did�i�j� gatv�, Rudis sustojo luktelėti.

��Na,�� paklausė Lizelė,�� kas yra?

��Pa�velk atid�iau,�� bedė pir�tu Rudis.

Pama�u jie priva�iavo patogesn� viet� u� sidabrinės elgės. Pro spygliuotas �akas Lizelė pastebėjo u�daryt� lang� ir į jį atremt� daikt�.

��Ar tai?..

Rudis linktelėjo.

Kurį laik� jie diskutavo, ta�iau galiausiai abu sutiko, kad tai turi būti padaryta. Buvo akivaizdu, kad knyga ten atremta tikslingai, ir jei tai buvo sp�stai, ji buvo to verta.

��Tikras knygų vagis tai padarytų,�� slėpdamasi u� pilk�vai melsvų �akų tarė Lizelė.

Palikusi dviratį, ji apsi�valgė gatvėje ir perbėgo kiem�. Tamsioje �olėje slėpėsi debesų �e�ėliai. Ar jie buvo tarsi duobės, į kurias galėjai įkristi, o gal tamsos lopinėliai, kuriuose galėjai pasislėpti? Vienu i� jų mergaitės vaizduotė vedė j� tiesiai į piktus paties mero nagus, ir ji atsidūrė prie lango kur kas grei�iau nei tikėjosi.

Atrodė, tarsi nuotykis su ��vilpautoju� vėl kartotųsi.

Jaudulys lai�ė jos delnus.

I� pa�astų tekėjo siauri prakaito upeliai.

Pakėlusi akis, ji perskaitė pavadinim�. �I�samus vokie�ių kalbos �odynas ir enciklopedija�. Akimirkai atsigr�usi į Rudį, ji be garso i�tarė �od�ius. Tai �odynas. Jis gū�telėjo pe�iais ir i�kėlė rankas.

Labai atsargiai ji pastūmė lang� auk�tyn, mėgindama įsivaizduoti, kaip visa tai turi atrodyti i� vidaus. Vagiliaujanti jos ranka pama�u stūmė lang�, kol �is nebepasiekė i�laikyti knygos. �ioji, rodės, pasidavė i� lėto, tarsi griūvantis medis.

Su�iupta.

Ji nesukėlė nė menkiausio garselio.

Knyga papras�iausiai palinko jos link, o Lizelė sugriebė j� laisva ranka. Tyliai ir ramiai u�dariusi lang� ji apsisuko ir nu�ingsniavo skersai debesų duobes �olėje.

���aunu,�� tarė Rudis, duodamas jai dviratį.

��Dėkoju.

Jiems pasiekus gatvės kamp�, tos dienos reik�mingumas pagaliau juos pavijo. Lizelė tuojau pat suprato. Ji vėl jautė, tarsi būtų stebima. Jos vidinis balsas mynė pedalus. Du ratai.

Pa�velk į lang�. Pa�velk į lang�.

Ji buvo priversta.

Ji, tarsi nagų prisilietimo reikalaujantis nie�ėjimas, pajuto nenugalim� tro�kim� sustoti.

Nuleidusi kojas, ji atsigr�ė į mero namus, bibliotekos lang� ir pamatė. Be abejo, ji turėjo numanyti, kad taip atsitiks, ta�iau, nepaisant to, nepajėgė nuslėpti u�plūdusios nuostabos, i�vydusi u� lango stovin�i� mero �mon�. Ji atrodė perregima, ta�iau ji ten stovėjo. Purūs plaukai atrodė kaip visuomet, o kan�ios kupinos akys, lūpos ir veido i�rai�ka buvo atpa�įstamos i� toli.

Moteris lėtai kilstelėjo rank� knygų vagilei. Susting�s mostas.

Sukaustyta nuostabos, Lizelė nieko netarė nei Rud�iui, nei pati sau. Ji tik rado pusiausvyr� ir pakėlė rank�, parodydama mero �monai, kad j� pastebėjo.

*** Voki�kas �odis Nr. 2 ***

Verzeihung�� atleidimas: liautis jautus pyktį, prie�i�kum� ar apmaud�.

Giminingi �od�iai: dovanojimas, i�teisinimas, gailestingumas.

Pakeliui į namus jie stabtelėjo ant tilto, norėdami ap�iūrėti sunki� juod� knyg�. Versdamas jos puslapius, Rudis aptiko lai�k�. Jis paėmė jį į rankas ir lėtai nuvedė savo �vilgsnį knygų vagilės link.

��Jis skirtas tau.

Upės vandenys skubėjo nesustodami.

Lizelė paėmė popieriaus lap�.

*** Lai�kas ***

Mieloji Lizele,

�inau, kad laikai mane apgailėtina ir atstumian�ia (jei ne�inai �io �od�io, paie�kok jo �odyne), ta�iau privalau tau pasakyti, kad nesu tokia kvaila, jog nepastebė�iau tavo pėdsakų bibliotekoje. Neradusi pirmosios knygos pamaniau, kad pati j� ka�kur padėjau, ta�iau tuomet pama�iau pėdų �ymes ant grindų.

Tai privertė mane nusi�ypsoti.

Nud�iugau, kad nusprendei pasiimti tai, kas tau teisėtai priklausė. Vėliau klydau manydama, kad tuo viskas ir baigsis.

Tau sugrį�us, turėjau u�sirūstinti, ta�iau taip nenutiko. Girdėjau tavo �ingsnius paskutinio tavo apsilankymo metu, ta�iau nusprend�iau palikti tave ramybėje. Kaskart tu paimi tik po vien� knyg�, todėl tam, kad i�sine�tum jas visas, prireiks tūkstan�io apsilankymų. Viliuosi tik, kad vien� dien� pasibelst į paradines duris ir u�eisi į bibliotek� civilizuotesniu būdu.

Dar kart� atsipra�au, kad negalėjome toliau mokėti tavo įmotei.

Galiausiai tikiuosi, kad �is �odynas ir enciklopedija tau padės skaitant vogtas knygas.

Nuo�ird�iai tavo,

Ilza Herman

��Ver�iau grį�kime namo,�� pasiūlė Rudis, ta�iau Lizelė nejudėjo i� vietos.

��Ar galėtumei de�imt minu�ių palaukti man�s �ia?

���inoma.

Vargais negalais Lizelė grį�o prie Did�iosios gatvės 8-ojo namo ir atsisėdo ant pa�įstamų paradinio įėjimo laiptelių. Knyg� ji buvo palikusi Rud�iui, ta�iau savo rankose vis dar laikė lai�k�. Betrindama tarp pir�tų popieriaus lap� ji jautė, kad laiptai po ja darėsi vis sunkesni. Keturis kartus mėgino pasibelsti į bauginan�ias duris, ta�iau niekaip neprisivertė to padaryti. Ji tepajėgė tyliai atremti krumplius į �ilt� durų medien�.

Jos brolis vėl j� surado.

��Nagi, Lizele, pasibelsk,�� nuo laiptelių apa�ios paragino jis. Berniuko kelis gijo puikiausiai.

Antr� kart� sprukdama tolyn nuo mero namų, tolumoje prie tilto ji netrukus i�vydo Rud�io figūr�. Vėjas �ukavo jos plaukus. Jos pėdos grimzdo į dvira�io pedalus.

Lizelė Meminger buvo nusikaltėlė.

Ta�iau ne dėl to, kad pavogė kelet� knygų per atdar� lang�.

�Reikėjo pasibelsti�, m�stė ji, ir nors j� grau�ė nemenka kaltė, Lizelė nepajėgė sulaikyti paaugli�ko juoko.

Mindama dvira�io pedalus, ji mėgino sau kai k� pasakyti.

�Nenusipelnai jaustis tokia laiminga, Lizele. Tikrai nenusipelnai.�

Ar �mogus gali pavogti laim�? O gal tai tik dar vienas piktavali�kas vidinis �monių triukas?

Lizelė susigū�ė, mėgindama atsikratyti galvoje sklandan�ių min�ių. Skriedama per tilt� ji paragino Rudį paskubėti ir nepamir�ti knygos.

Jie va�iavo namo surūdijusiais dvira�iais.

Nuo namų juos, kaip vasar� nuo rudens, kaip tyli� naktį nuo kurtinan�io Miuncheno bombardavimo alsavimo, skyrė vos pora kilometrų.

Sirenų gausmas

U� kuklut� sum� pinigų, kuriuos pavyko u�dirbti per vasar�, Hansas parne�ė namo naudot� radijo aparat�. ��itaip,�� sakė jis,�� �inosime, kada prasidės antskryd�iai, dar nepasigirdus sirenoms. Jie paleid�ia gegutės kukavim� ir prane�a, kuriems regionams i�kil�s pavojus.�

Jis pastatė imtuv� ant virtuvinio stalo ir įjungė. Jie taip pat patikrino, ar imtuvas veikia rūsyje, kad Maksas galėtų jo klausytis, ta�iau taip giliai po �eme per jį nesigirdėjo nieko, i�skyrus �nyp�tim� ir trūk�iojan�ius prane�ėjų balsus.

Atėjus rugsėjui, imtuvo jie nebegirdėjo.

Arba jis jau buvo suged�s, arba jo skleid�iamus garsus tuojau prarijo sirenų gausmas.

Per miegus Lizelė pajuto �velnų rankos prisilietim� ant savo peties. Jį pasekė i�sigandusio tė�io balsas.

��Lizele, nubusk. Turime eiti.

Vaikydama miegus, Lizelė vos pajėgė į�iūrėti tė�io veid�. Vienintelis i� tiesų į�iūrimas dalykas buvo jo balsas.

Jie stabtelėjo koridoriuje.

��Palaukite,�� tarė Roza.

Tamsoje jie nuskubėjo į rūsį. Jame degė �ibintas.

Maksas i�ki�o galv� i� u� da�ų skardinių ir apdangalų nuo dulkių. Jo veidas atrodė i�varg�s, o nyk��iai nervingai susiki�ti u� kelnių juosmens.

��Laikas eiti, ar ne?

��Taip, mums metas,�� eidamas jo link tarė Hansas. Jis paspaudė Maksui rank� ir patap�nojo per petį.�� Pasimatysime mums grį�us?

���inoma.

Roza ir Lizelė jį apkabino.

��Sudie, Maksai.

Jau prie� kelet� savai�ių jie aptarė, kaip turėtų pasielgti: visi pasilikti savo namų rūsyje ar trise eiti į netoliese gyvenan�ios Fidlerių �eimos namus. Juos įtikino Maksas.

��Juk kareiviai sakė, kad �ia nepakankamai gilu. Ir taip u�traukiau jums pakankamai pavojų.

��Gaila, kad negalime pasiimti tav�s drauge. Tikra gėda,�� linkteldamas galva kalbėjo Hansas.

��Yra kaip yra.

U� lango kaukė sirenos, o �monės bėgo, �lub�iojo ir traukėsi palikdami savo namus. Naktinis dangus nenuleido nuo jų akių. Kai kurie atsakė jam tuo pa�iu, mėgindami į�iūrėti skardinius juo zvimbian�ius lėktuvėlius.

Himelio gatvėje kilo mai�alynė, kurioje �monės galynėjosi su brangiausiu savo turtu. Vieniems tai buvo kūdikis. Kitiems�� nuotraukų albumų krūva ar medinė dė�ė. Įspraudusi tarp rankos ir �onkaulių, Lizelė ne�ėsi savo knygas. Ponia Holtzapfel tempė lagamin�, ma�ais �ingsneliais skindamasi keli� �aligatviu.

Palik�s visk�, net savo akordeon�, tėtis nuskubėjo prie jos ir i�gelbėjo ne�ulį i� jos rankų.

��Jėzau, Marija, Juozapai �ventas, k� jūs ten turite?�� nusistebėjo jis.�� Priekal�?

�ingsniuodama greta jo, ponia Holtzapfel atsakė:

��Būtiniausius dalykus.

Fidleriai gyveno u� �e�ių namų. Tai buvo keturių asmenų �eima kvie�ių spalvos plaukais ir tikromis voki�komis akimis. Dar svarbiau tai, kad jų namo rūsys buvo gilus ir patogus. Jame susispaudė dvide�imt du �monės, tarp jų buvo �tainerių �eima, frau Holtzapfel, jaunas vaikinas, vardu Pfifikusas, ir Jensonų �eima. Siekiant u�tikrinti civilizuot� elgesį, Roza Huberman ir ponia Holtzapfel buvo i�skirtos, nors kai kurie dalykai buvo svarbesni u� nereik�mingus gin�us.

Nuo lubų kybojo vieni�a lemputė, o visa patalpa buvo drėgna ir �alta. Stovėdami ir �neku�iuodamiesi, �monės rėmėsi į nepatogias nelygias rūsio sienas. Pro nepastebimus ply�ius juos pasiekė prislopintas sirenų gausmas. Ausyse skambėjo ka�kokiu būdu keli� į rūsį rad� i�kraipyti jų garsai. Nors tai ir kėlė abejonių dėl slėptuvės saugumo, jie bent jau �inojo, kad i�girs tris sirenas, �ymin�ias antskryd�io pabaig� ir saugum�. Luftschutzwarte�� pri�iūrėtojo antskryd�io metu�� jiems nereikėjo.

Rudis netruko susirasti Lizel� ir jau po akimirkos stovėjo greta jos. Jo plaukai styrojo i�sitar�� į visas puses.

��Argi tai ne �aunu?

��Nuostabu,�� nepajėgė sulaikyti sarkazmo mergaitė.

��Nagi, Lizele, nebūk tokia. Kas tokio baisaus galėtų nutikti be to, kad mus sulygins su �eme ar paskrudins, ar k� dar ten bombos daro?

Lizelė apsi�valgė aplink, vertindama aplinkinių veidus. Ji netruko sudaryti labiausiai i�sigandusių �monių s�ra��.

*** Aukų s�ra�as ***

i. Ponia Holtzapfel.

2. Ponas Fidleris.

3. Jaunas vaikinas.

4. Roza Huberman.

Pla�ios ponios Holtzapfel akys kupinos baimės. Liesas kūnas palink�s pirmyn, o burna visi�kai apvali. Ponas Fidleris, norėdamas u�siimti, kartais net po kelis kartus klausinėjo �monių, kaip jie jau�iasi. Jaunasis vaikinas Rolfas �ulcas stovėjo kampe vienas, tyliai keikdamas ir peikdamas jį supan�i� atmosfer�. Jo rankos buvo tarsi įmūrytos ki�enėse. Roza be galo �velniai lingavo pirmyn ir atgal. �Lizele, eik� �ia�,�� su�nib�dėjo ji mergaitei. Apkabino Lizel� i� u�nugario ir tvirtai suspaudė. Roza ėmė dainuoti, ta�iau Lizelė nepajėgė suprasti tylių jos �od�ių. Melodija gimdavo jos įkvėpyje ir mirdavo lūpose. Tėtis stovėjo greta nejudėdamas ir netardamas nė �od�io. Akimirk� jis u�dėjo �ilt� savo rank� ant vėsios Lizelės galvos. �Tu i�gyvensi�,�� tikino prisilietimas, ir tai buvo tiesa.

Kairiau nuo jų stovėjo Aleksas ir Barbara �taineriai su jaunesniosiomis savo dukterimis Betina ir Ema. Mergaitės spaudėsi prie de�iniosios motinos kojos. Nepriekai�tingos Hitlerio jaunimui būdingos stovėsenos vyriausiasis sūnus Kurtas �velgė prie�ais save, savo delne spausdamas Karinos, kuri pagal savo septynerių metų am�ių buvo smulkutė, rank�. De�imtmetė Ana Mari �aidė su prastu mūrinės sienos pavir�iumi.

Prie�ais �tainerius viet� sau buvo rad� Jensonai ir Pfifikusas.

Pastarasis tvardėsi nuo �vilpavimo.

Barzdotasis ponas Jensonas buvo tvirtai apkabin�s savo �mon�, o du jų vaikai retkar�iais tardavo vien� kit� �odelį. Retsykiais jie imdavo kabinėtis vienas prie kito, ta�iau į tikr� kivir� nesivėlė.

Prabėgus de�im�iai minu�ių ar pana�iai, rūsyje į akis labiausiai krito tai, kad niekas nejudėjo. �monių kūnai buvo tarsi suvirinti tarpusavyje, ir tik jų pėdos pakeisdavo pozicij� ar sulaukdavo didesnio spaudimo. Visų jų veidus buvo surakinusi tyla. Stebėdami vieni kitus, jie laukė.

*** Voki�kas �odis Nr. 3 ***

Angst�� baimė: nemaloni ir da�nai stipri emocija, kylanti tikintis pavojaus arba jį suvokiant.

Giminingi �od�iai: siaubas, panika, i�g�stis, nerimas, �iurpas.

Pasakojama, kad kitose slėptuvėse buvo dainuojama Deutschland uber Alles arba gin�ijamasi tvankiame rūsio ore. Fidlerių slėptuvėje nevyko nieko pana�aus. �ia karaliavo baimė, dvejonės ir mirusi melodija kartoninėse Rozos Huberman lūpose.

Prie� sirenoms prane�ant apie antskryd�io baigtį, Aleksas �taineris�� �mogus bejausmiu, mediniu veidu�� �velniai priglaudė į motinos kojas įsikibusius savo vaikus. Jis i�tiesė rank�, norėdamas sugriebti laisv� savo sūnaus rank�. Vis dar stoi�kas Kurtas, pla�iai atmerktomis akimis spoksodamas prie�ais save, �velniai suspaudė savo sesutės rank�. Netrukus visi rūsyje susibūr� �monės laikėsi vienas kito rankos. Grupelė vokie�ių stovėjo netvarkingu ratu. �altos rankos susiliejo su �iltomis; kartais jie net juto vienas kito �irdies plakim�. Jo nesulaikė i�bly�kusios sustingusios odos sluoksniai. Kai kurie i� jų u�merk� akis laukė paskutiniosios arba vylėsi i�girsti antskryd�io pabaig� �ymintį signal�.

Ar �ie �monės nusipelnė ko nors geresnio?

Kiek i� jų aktyviai dalyvavo persekiojant kitus, aklai paklusdami Hitlerio valiai, kartodami jo sakinius, pastraipas, jo kūrinius? Ar Roza Huberman buvo atsakinga? Moteris, slepianti �yd�? O Hansas? Ar visi jie nusipelnė mirties? O vaikai?

Mane be galo domina atsakymai į kiekvien� i� �ių klausimų, ta�iau negaliu leisti jiems man�s suvilioti. Viena galiu pasakyti neabejodama: kiekvienas i� rūsyje buvusių �monių, i�skyrus jauniausius vaikus, t�nakt jautė mano alsavim�. Nuojauta apie mane tvyrojo ore.

Kaip da�nai man nutinka susidūrus su �monėmis, perskai�iusi knygų vagilės �od�ius, ėmiau jų gailėtis, nors ir ne taip labai, kaip varg�elių, kuriuos tuo laikotarpiu susi�ėriau i� įvairių koncentracijos stovyklų. Be abejo, rūsiuose besiglaud�iantys vokie�iai buvo verti gailes�io, ta�iau jie bent turėjo galimyb� i�gyventi. Rūsys nė i� tolo neprilygo du�ams. �monės į juos buvo siun�iami ne praustis. O �ie vokie�iai dar turėjo vilties.

Nelygiame rate minutės slinko tingiai.

Lizelė laikė Rud�io ir savo motinos rankas.

J� liūdino tik viena mintis.

Maksas.

Kaip jis i�gyvens, jei bombos pasieks Himelio gatv�?

�valgydamasi ji tyrinėjo Fidlerių rūsį. Jis buvo kur kas gilesnis ir tvirtesnis nei 33-iojo Himelio gatvės namo.

Patyliukais ji paklausė tė�io.

Ar ir tu apie jį galvoji?

Suprato jis klausim� ar ne, ta�iau Hansas paskubomis linktelėjo mergaitei. Prabėgus dar kelioms minutėms, linktelėjim� lydėjo trys laikinos ramybės sirenos.

Susirinkusieji Himelio gatvės 45-ajame name su palengvėjimu atsikvėpė.

Kai kurie tvirtai suspaudė akis ir vėl atsimerkė.

Ratu buvo pasiųsta cigaretė.

Jai pasiekus Rudį, jo tėvas i�traukė cigaret� jam i� pir�tų sakydamas:

��Tik ne tu, D�esi Ovensai.

Vaikai apkabino savo tėvus. Visiems prireikė ne vienos minutės suvokti, kad jie vis dar buvo gyvi ir ketino tokie likti. Tik tada kojos nune�ė juos laiptais auk�tyn į Herberto Fidlerio virtuv�.

U� lango �monių minia jau tyliai �ingsniavo gatve. Ne vienas kėlė akis į dangų ir dėkojo Vie�pa�iui u� pasigailėt� gyvyb�.

Grį�� namo, Hubermanai tuojau pat nusileido į rūsį, ta�iau atrodė, kad Makso ten nebuvo. Menkutė oran�inė �ibinto �viesa nepadėjo jo į�iūrėti ar i�girsti atsakymo.

��Maksai?

��Jis pradingo.

��Maksai, ar tu �ia?

��A� �ia.

I� prad�ių jie pamanė, kad �od�iai atskriejo i� u� da�ų skardinių ir apklotų nuo dulkių, ta�iau Lizelė pirmoji i�vydo jį, stovintį prie�ais. Nusikamav�s jo veidas slėpėsi tarp da�ymo reikmenų ir audinių. Jis atrodė apstulb�s.

Jiems prisiartinus, Maksas tarė:

��Nesugebėjau susilaikyti.

Jam atsakė Roza. Pasilenkusi artyn, kad matytų jo veid�, moteris paklausė:

��Maksai, apie k� tu kalbi?

��A�...�� nenoriai kalbėjo jis.�� Kai viskas nutilo, u�lipau į koridorių, o tarp svetainės u�uolaidų buvo lik�s siaurutis ply�elis... Galėjau į�iūrėti, kas vyko u� lango. Stebėjau vos kelias akimirkas.

I�orinio pasaulio jis nebuvo mat�s jau dvide�imt du mėnesius. Nebuvo nei pyk�io, nei priekai�tų.

Tėtis pasiteiravo:

��Kaip viskas atrodė?

Did�iai pritrenktas ir nuliūd�s Maksas atlo�ė galv�.

��Danguje buvo �vaig�d�ių,�� tarė jis.�� Jos mane apakino.

Jie keturiese.

Du i� jų stovėjo. Kiti du liko sėdėti.

Kiekvienas i� jų t� vakar� �į bei t� matė.

�ia buvo tikrasis rūsys. �ia tvyrojo tikroji baimė. Maksas atsistojo ir nu�ingsniavo atgal prie apdangalų. Jis palinkėjo jiems labos nakties, ta�iau po laiptais taip ir nepalindo. Motinai neprie�taravus, Lizelė liko su juo iki ryto skaitydama �Dain� naktyje�, kol Maksas pie�ė ir ra�ė savo knygoje.

Pro Himelio gatvės lang�,�� ra�ė jis,�� �vaig�dės į�iebė liepsn� mano akyse.

Dangaus vagis

Kaip pasirodė vėliau, pirmasis antskrydis i� tiesų visai nebuvo antskrydis. Jei �monės būtų stabtelėj� pasi�iūrėti į lėktuvus, jie būtų jų lauk� vis� naktį. Nenuostabu, juk per radij� nebuvo girdėti kukuojant. �Molchingo eksprese� buvo ra�oma, neva vienas zenitinės artilerijos bok�to operatorių per smarkiai susijaudino. Jis prisiekinėjo girdėj�s lėktuvų tar�kėjim� ir mat�s juos horizonte. Jis tik perdavė �ini�.

���itaip jis galėjo pasielgti ty�ia,�� parei�kė Hansas Hubermanas.�� Negi patys norėtumėte sėdėti zenitinės artilerijos bok�te ir �iūrėti į bombomis ginkluotus lėktuvus?

�inoma, toliau skaitydamas straipsnį rūsyje, Maksas su�inojo, kad �is lakios fantazijos vyri�kis buvo nu�alintas nuo savo pareigų. Tikėtina, kad buvo rasta kita sritis, kurioje jis galėjo patarnauti.

��Sėkmės jam,�� tarė Maksas. Pereidamas prie kry�ia�od�io, jis atrodė visk� kuo puikiausiai suprant�s.

Kitas antskrydis buvo tikras.

Rugsėjo 19-osios vakar� radijo eteryje pasigirdo kukuojant, tai lydėjo gilus ir informatyvus prane�ėjo balsas. Molchingas buvo paskelbtas galimu taikiniu.

Himelio gatvė dar kart� prisipildė �monių, o tėtis ir vėl paliko savo akordeon�. Roza priminė jam jį pasiimti, ta�iau jis atsisakė.

��Nepasiėmiau jo su savimi praėjusį kart�,�� ai�kino jis,�� ir likome gyvi.�� Be abejo, karas i�trynė rib� tarp logikos ir prietarų.

Į Fidlerių rūsį juos lydėjo nyki nuotaika. �Manau, kad �i�nakt viskas tikra�,�� tarė ponas Fidleris, o rūsyje susirink� vaikai netruko suprasti, kad jų tėvai �į kart� buvo dar labiau i�sigand�. Reaguodami į tai vieninteliu jiems �inomu būdu, ma�iausieji ėmė aimanuoti ir verkti; visa patalpa, rodės, siūbavo.

Net ir slėpdamiesi rūsyje, jie girdėjo duslius sprogimų garsus. Krintan�ios bombos atkando gabalėlį tu��ių Molchingo gatvių.

Roza stipriai gniau�ė Lizelės rank�.

Emocinio atokvėpio nedavė ir vaikų verksmas.

Net ir Rudis stovėjo visi�kai tiesus ir apsimetė nerūpestingu, galynėdamasis su įtampa. Rankos ir alkūnės grūmėsi dėl vietos ank�tame rūsyje. Kai kurie suaugusieji mėgino raminti savo ma�uosius. Kitiems nesisekė nuraminti nė sav�s pa�ių.

��U��iaupkite t� vaikigalį!�� parei�kė ponia Holtzapfel, ta�iau jos balsas pasiklydo kalstan�iame slėptuvės chaose.

Vaikų skruostais sruvo purvinos a�aros, o �iame po�eminiame katile, pilname �monių, tarp sav�s mai�ėsi nakties alsavimo, prakaito ir neplautų drabu�ių kvapai.

Lizelė, nors ir stovėjo greta motinos, buvo priversta su�ukti:

��Mama?�� ir dar kart�:�� Mama, tu sutrai�kysi mano rank�!

��K�?

��Mano ranka!

Roza paleido jos rank�, o Lizelė, norėdama nusiraminti ir atsiriboti nuo rūsyje kilusio �urmulio, atsivertė vien� i� savo knygų ir pradėjo skaityti. Krūvos vir�uje gulėjo ��vilpautojas�; norėdama susikaupti, ji skaitė balsu. Pirmoji pastraipa sustingo jos ausyse.

��K� tu sakai?�� suriaumojo motina, ta�iau Lizelė nekreipė į j� dėmesio. Vis� jį buvo nukreipusi į pirm�jį knygos puslapį.

Pasiekus antr�jį puslapį, j� pastebėjo Rudis. Jis ėmė klausytis Lizelės skaitymo ir paragino savo brolį ir seseris pasekti jos pavyzd�iu. Hansas Hubermanas priėjo ar�iau ir su�uko. Netrukus sausakim�ame rūsyje įsivyravo tyla. Ties tre�iuoju puslapiu tylūs buvo visi, i�skyrus Lizel�.

Ji nedrįso pa�velgti auk�tyn, ta�iau juto visų į j� nukreiptas i�g�s�io kupinas akis, jai įtraukiant ir i�kvepiant �od�ius. Lizelės balsas grojo melodij� jos viduje. ��itai,�� sakė jis, yra tavo akordeonas�.

Ver�iamo puslapio garsas perskrodė or�.

Lizelė skaitė toliau.

Ji dalijosi pasakojimu geras dvide�imt minu�ių. Ma�ylius jos balsas ramino, o likusieji įsivaizdavo i� nusikaltimo vietos sprunkantį �vilpautoj�. Tik ne Lizelė. Knygų vagilė tematė �od�ių mechanik��� ant popieriaus i�tiestas sumu�tų jų kūnų grandines, kuriomis ji galėjo vaik�tinėti. Ka�kur tarpuose tarp ta�ko ir kitos did�iosios raidės dar buvo Maksas. Ji prisiminė, kaip skaitė sergan�iam vaikinui. �Ar jis dabar rūsyje?�� spėliojo ji.�� O gal kaip tik dabar jis vagia dar vien� �vilgsnį į dangų?�

*** Miela mintis ***

Ji buvo knygų vagilė. O jis nu�vilpė dangų.

Visi tik ir laukė, kada ims drebėti �emė.

�is faktas ir toliau i�liko nepakit�s, ta�iau bent jau dabar jų dėmesį nuo �iurpių min�ių atitraukė mergaitė su knyga. Vienas i� jaunesnių berniukų jau buvo praded�s vėl verkti, ta�iau Lizelė stabtelėjo ir pamėgd�iojo savo tėtį ar net Rudį. Ji jam mirktelėjo ir ėmė skaityti toliau.

Tik sirenų gausmui vėl prasmukus į rūsį, ka�kas j� pertraukė.

��Mes saugūs,�� tarė ponas Jensonas.

�����!�� subarė jį ponia Holtzapfel.

Lizelė pakėlė akis.

��Iki skyriaus pabaigos liko tik dvi pastraipos,�� tarė ji ir toliau skaitė be jokių fanfarų ar skubos. Tik �od�iai.

*** Voki�kas �odis Nr. 4 ***

Wort�� �odis: reik�m� turintis kalbos vienetas/pa�adas/trumpa pastaba, pasakymas ar pokalbis.

Giminingi �od�iai: terminas, pavadinimas, posakis.

Visiems suaugusiesiems i� pagarbos tylint, Lizelė baigė pirm�jį ��vilpautojo� skyrių.

Pakeliui į vir�ų vaikai tekini pralenkė Lizel�, ta�iau daugelis vyresnio am�iaus �monių�� net ponia Holtzapfel ir Pfifikusas (kaip miela, turint galvoje jos skaitytos knygos pavadinim�)�� dėkojo mergaitei u� i�bla�kym�. Savo dėkingum� jie rei�kė skubėdami laiptais į vir�ų ir į gatv�, mat visiems magėjo su�inoti, ar Himelio gatvei buvo padaryta �alos.

Himelio gatvės sprogimai neapėmė.

Vienintelis karo �enklas buvo pama�u i� rytų į vakarus judantis dulkių debesis. Jis dairėsi pro langus, mėgindamas rasti ply�elį vidun, o tir�tėdamas ir plisdamas judan�i� mini� pavertė �mėklomis.

Gatvėje nebeliko nė vieno �mogaus.

Tai buvo ne�ulius velkan�ios paskalos.

Grį��s namo, tėtis visk� papasakojo Maksui.

��Visur ore tvyro rūkas ir pelenai. Man atrodo, jie mus i�leido per anksti,�� ai�kino jis, o atsigr��s į Roz� dar pridūrė:�� Gal i�eiti laukan? Pa�iūrėti, ar nereikia pagalbos tose vietose, kur krito bombos?

Rozos �is sumanymas ne�avėjo.

��Nebūk kvailas,�� atsakė ji.�� U�dusi nuo visų tų dulkių. Ne, ne, Saukerl, tu lieki �ia.

T� akimirk� jai �ovė mintis. Ji pa�velgė į Hans� be galo rimtomis akimis. Ties� sakant, jos veid� nuda�ė pasidid�iavimas.

��Pasilik �ia ir papasakok jam visk� apie mergait�,�� pasiūlė ji ir pridūrė dar �iek tiek garsiau.�� Apie knyg�.

Makso dėmesys nukrypo į Roz�.

����vilpautoj��,�� paai�kino Roza,�� pirm�jį skyrių.

Ji smulkiai papasakojo visk�, kas nutiko slėptuvėje.

Lizelė stovėjo rūsio kampe, o Maksas, stebėdamas j�, delnu trynė �andikaulį. Asmeni�kai a� manau, kad t� akimirk� jam �ovė mintis apie kit� darb� eskizų knygoje.

�od�ių barstytojo.

Jis įsivaizdavo slėptuvėje skaitan�i� mergait�. Veikiausiai regėjo j� tiesiogine reik�me dalijant aplinkiniams �od�ius. Ta�iau, kaip visuomet, tame vaikino fantazijoje gimusiame vaizdinyje turėjo �mės�ioti ir Hitlerio �e�ėlis. Jis tikriausiai jau girdėjo Himelio gatvės ir �io rūsio link artėjan�ius jo �ingsnius.

Po ilgokos pauzės jis atrodė pasireng�s prabilti, ta�iau Lizelė jį pralenkė.

��Ar �į vakar� matei dangų?

��Ne,�� pa�velg�s į sien�, Maksas bedė pir�tu. Ant jos visi i�vydo prie� daugiau nei metus tapyt� paveiksl��� virv� ir varvan�i� saul�.�� �įvakar tik �it�.

Daugiau nebuvo i�tartas nė vienas �odis. Rūsyje sklandė tik mintys.

Negaliu kalbėti u� Maks�, Hans� ir Roz�, ta�iau tikrai �inau, apie k� m�stė Lizelė Meminger. Jei bombos kada nusileis Himelio gatvėje, Makso galimybės i�gyventi ne tik bus kur kas menkesnės nei jų, ta�iau jis mirtų visi�kai vienas.

Frau Holtzapfel pasiūlymas

Ryte buvo ap�iūrinėjama padaryta �ala. �uvusiųjų nebuvo, ta�iau du daugiabu�iai namai buvo suma�inti iki griuvėsių piramidės, o Rud�io mėgstamiausiame Hitlerio jaunimo stadione �iojėjo mil�ini�ka duobė. Jos pakra��iuose susirinko kone pusė miesto gyventojų. �monės mėgino i�matuoti jos gylį, norėdami palyginti su savo rūsiais, o keletas berniukų ir mergai�ių į j� spjaudė.

Rudis stovėjo greta Lizelės.

��Atrodo, jiems dar kart� teks jį tr�ti.

Keletas kitų savai�ių buvo ramios, todėl gyvenimas beveik grį�o į įprastas vė�es. Vis dėlto visų jų link �ygiavo du svarbūs įvykiai.

*** Dviguba spalio �ventė ***

1. Ponios Holtzapfel rankos.

2. �ydų paradas.

Jos rauk�lės prilygo lie�uvavimui. Balsas buvo pana�us į mu�im� lazda.

Tai, kad jie i�vydo j� pro svetainės lang�, buvo tikra sėkmė, mat jos krumpliai į duris beldė stipriai ir ry�tingai. Jos apsilankymas nebuvo dėl malonumo.

Lizelė i�girdo vienintelius j� bauginusius �od�ius.

��Eik ir įleisk j�,�� paliepė motina, ir puikiai �inodama, kad geriausia būtų paklusti, mergaitė padarė, kas pasakyta.

��Ar tavo motina namie?�� pasiteiravo ponia Holtzapfel. I� penkiasde�imties metų senumo vielos i�lankstyta moters figūra stovėjo ant vir�utinio prieangio laiptelio ir nuolat �vilg�iojo į gatv�.�� Ar toji kiaulė, tavo motina, �iandien �ia yra?

Atsigr�usi Lizelė �ūktelėjo.

*** Voki�kas �odis nr. 5 ***

Gelegenheit�� galimybė: proga pa�angai ar progresui.

Giminingi �od�iai: perspektyva, palankios s�lygos, lū�is.

Neilgai trukus, Lizelei u� nugaros jau stovėjo Roza.

��Ko tau �ia prireikė? Ar ir mano virtuvės grindis nori apspjauti?

Ponia Holtzapfel nesitraukė nė per �ingsnį.

��Ar �itaip sveikiniesi su kiekvienu, kas tik pasirodo ant tavo slenks�io? Tikra kaliausė.

Lizelė stebėjo �i� scen�. Nelaimei, ji pakliuvo tiesiai tarp dviejų besiriejan�ių moterų. Patraukusi j� i� kelio, Roza dar kart� paklausė:

��Na, tai pasakysi man, ko �ia atėjai, ar ne?

��Turiu tau pasiūlym�,�� dar kart� �vilgtelėjusi gatvėn, tarė ponia Holtzapfel.

��Nejaugi?�� Roza perkėlė svorį ant kitos kojos.

��Ne, ne tau,�� nutraukė ji Roz� ir nukreipė �vilgsnį į Lizel�.�� Tau.

��Tai kodėl liepei pakviesti mane?

��Man reikia bent jau tavo sutikimo.

�O, �ventoji Marija,�� m�stė pati sau Lizelė.�� �ito man tik ir trūko. Ko, po �imts, Holtzapfel galėtų i� man�s norėti�?

��Man patiko ta knyga, kuri� skaitei slėptuvėje.

�Ne. Jos tu negausi�. Lizelė buvo tuo tikra.

��Taip?

��Tikėjausi slėptuvėje i�girsti daugiau, bet atrodo, kad kurį laik� būsime saugūs,�� kalbėjo ji toliau, atmesdama pe�ius ir i�tiesindama viel� nugaroje.�� Todėl norė�iau, kad ateitum pas mane į namus ir man paskaitytum.

��Na tu ir akiplė�a, Holtzapfel,�� Roza mėgino nuspr�sti, įsiusti ar ne.�� Jei manaisi galinti...

��Liausiuos spjaud�iausi į tavo duris,�� pertraukė ji Roz�.�� Ir atiduosiu savo kavos davinį.

Roza nusprendė numal�inti pyktį.

��Ir �iek tiek miltų?

��K�? Gal tu �ydė? Tik kavos. Galėsi j� i�mainyti į miltus kur kitur.

Viskas buvo nuspr�sta.

Tik niekas neatsi�velgė į Lizel�.

��Puiku, tuomet sutarta.

��Mama?

��Tylėk, Saumensch. Eik ir atsine�k knyg�,�� paliepė motina ir atsigr�ė į poni� Holtzapfel.�� Kokios dienos tau tinka?

��Pirmadienis ir penktadienis, ketvirt� valand�. Ir �iandien, tuojau pat.

Lizelė klusniai nu�ingsniavo į gretimais esantį ponios Holtzapfel būst�, kuris buvo kone veidrodinis Hubermanų namo atspindys. Galbūt �iek tiek erdvesnis.

Jai prisėdus prie virtuvinio stalo, frau Holtzapfel įsitaisė prie�ais j�, nusigr�usi į lang�.

��Skaityk,�� paliepė ji.

��Antr� skyrių?

��Ne, a�tunt�. �inoma, kad antr�! O dabar pirmyn, kol nei�me�iau tav�s lauk.

��Taip, ponia Holtzapfel.

��Nesuk galvos dėl mandagumų. Ver�iau atsiversk knyg�. Juk neturime visos dienos.

�Dieve brangus,�� galvojo Lizelė.�� �tai man ir bausmė u� visas tas vagystes. Galiausiai atėjo atpildo metas.�

Paskai�iusi keturiasde�imt penkias minutes, ji baigė antr�jį skyrių ir ant stalo prie�ais save i�vydo mai�elį kavos.

��Dėkoju,�� tarė moteris.�� Tai įdomus pasakojimas,�� nusisukusi į virykl� pridūrė ji ir pradėjo skusti bulves.�� Ar tu vis dar �ia?�� nė neatsigr�usi paklausė ji.

Lizelė suprato tai kaip u�uomin� ne�dintis.

��Danke schon, frau Holtzapfel.

Prie durų pastebėjusi kelet� įrėmintų dviejų uniformuotų vaikinų nuotraukų, ji dar pridūrė Heil Hitler, o i�tiesta jos ranka buvo matyti net virtuvėje.

��Taip,�� ponia Holtzapfel did�iavosi ir bijojo. Du sūnūs Rusijoje.�� Heil Hitler.�� Ji paliko vandenį virti ir, sukaupusi vis� mandagum�, kelet� �ingsnių palydėjo Lizel� iki paradinių durų.�� Bis morgen?

��Taip, frau Holtzapfel. Iki rytojaus,�� kita diena buvo penktadienis.

Lizelė apskai�iavo, kad iki �ydų varymo Molchingo gatvėmis jai dar buvo lik� keturi skaitymo susitikimai su ponia Holtzapfel.

�ydus vedė į Dachau koncentracijos stovykl�.

Vadinasi, dar dvi savaitės, vėliau rūsyje ra�ė ji. Dvi savaitės pasauliui pakeisti ir keturiolika dienų jam sunaikinti.

Ilgas kelias iki Dachau

Kai kurie �monės kalbėjo, neva sunkve�imis sugedo, ta�iau a� asmeni�kai galiu patvirtinti, kad tai nebuvo tiesa. Jis atvyko laiku.

Dangus, kuriuo plaukė baltapūkiai debesys, buvo vandenyno mėlynumo.

Be to, ten buvo daugiau nei viena transporto priemonė. Trys sunkve�imiai nesugenda tuo pat metu.

Kareiviams sustojus pasidalyti maistu ir cigaretėmis ir pasikabinėti prie naujos �ydų siuntos, vienas i� belaisvių neteko s�monės i� bado ir nuovargio. Ne�inau, i� kur keliavo �is konvojus, ta�iau jie sustojo likus penkiems kilometrams iki Molchingo ir dar ilgam keliui iki Dachau.

Įsirop��iau per priekinį sunkve�imio stikl�, suradau ligot�jį nelaimėlį ir i��okau lauk. Jo siela buvo perkarusi. Barzda tarsi sunkios grandinės svėrė galv�. Mano pėdos garsiai nusileido į �vyr�, ta�iau nei kareiviai, nei belaisviai nė garselio nei�girdo. Vis dėlto kiekvienas i� jų mane suuodė.

Dabar pamenu, kad sunkve�imio priekaboje i�klausiau daugyb� tro�kimų. Vidiniai balsai mane �aukė.

Kodėl jį, o ne mane?

Dėkui Dievui, kad tai ne a�.

Tuo metu kareiviai buvo u�imti visai kitokiomis kalbomis. Vir�ila sutrai�kė savo cigaret� ir u�davė kitiems dvokiantį klausim�:

��Kada paskutinį kart� i�leidome �itas �iurkes į gryn� or�?

Vyriausiasis jo leitenantas i�kosėjo atsakym�:

��Jiems jis tikrai praverstų, ar ne?

��Na, tai kaip? Turime laiko ar ne?

��Laiko turime visada, pone.

��Be to, oras paradui puikiai tinkamas, kaip manote?

��Tikrai taip, pone.

��Tai ko dar laukiate?

Lizelė �aidė futbol� Himelio gatvėje, kai pasigirdo triuk�mas. Du berniukai rungėsi dėl kamuolio aik�tės viduryje, kai viskas sustojo. Net Tomis Miuleris tai i�girdo.

��Kas tai?�� paklausė jis, stovėdamas vartuose.

Visi atsigr�ė �lepsėjimo ir gausybės balsų pusėn. Triuk�mas artinosi.

��Ar ten karvių banda?�� spėliojo Rudis.�� Negali būti. Jos skleid�ia ne tokius garsus, ar ne?

I� prad�ių visi gatvėje buv� vaikai lėtai pajudėjo juos it magnetas traukian�io garso link pro ponios Diler krautuvėl�. Retkar�iais girdėjosi �ai�esni �ūksniai.

I� auk�to daugiabu�io namo, esan�io vos u� kampo Miuncheno gatvėje, senyva moteri�kė nelaim� prana�aujan�iu balsu paskelbė visiems, dėl ko kilo visa sumai�tis. Jos veidas drėgnomis akimis ir atvira burna pasirodė auk�tai lange tarsi balta vėliava. Plaukai buvo �ili. Akys�� tamsiai tamsiai mėlynos. Balsas �leptelėjo po Lizelės kojomis lyg savi�udis.

��Die Judėti,�� prane�ė ji.�� �ydai.

*** Voki�kas �odis Nr. 6 ***

Elend�� kan�ia: did�iulis vargas, nelaimė ir sielvartas.

Giminingi �od�iai: skausmas, kankynė, neviltis, nelaimė, sunykimas.

�ydų belaisviams ir kitokio plauko nusikaltėliams įkandin ėmė sekti vis daugiau �monių. Nors mirties stovyklų vietos buvo laikomos grie�toje paslaptyje, ta�iau retkar�iais �monėms buvo pademonstruojama tokių darbo stovyklų kaip Dachau �lovė.

Tolumoje, kitoje pusėje, Lizelė pastebėjo vyr� su da�ų ve�imai�iu. Vien� rank� jis nepatogiai laikė plaukuose.

��Pa�velk ten,�� mostelėjo ji Rud�iui.�� Mano tėtis.

Jie abu perėjo gatv� ir pasuko jo link. I� prad�ių Hansas Hubermanas mėgino juos nusivesti.

��Lizele,�� pradėjo jis,�� galbūt...

Ta�iau netrukus jis suprato, kad mergaitė buvo pasiry�usi pasilikti. Gal jai vertėjo tai pamatyti. Jis stovėjo greta jos vėjuotame rudeni�kame ore netardamas nė �od�io.

Jie stebėjo Miuncheno gatv�.

Netrukus juos apsupo daugiau �iūrovų.

Jie stebeilijo į gatve kojas velkan�ius �ydus tarsi įvairių spalvų katalog�. Tai nebuvo knygų vagilės �od�iai, ta�iau galiu pasakyti, kad būtent taip jie ir atrodė, mat dauguma i� jų neilgai trukus prisiglaudė mano glėbyje. Jie pasveikino mane lyg paskutin� tikr� savo bi�iul�. Jų kaulai buvo tarsi dūmai, o sielos vilkosi įkandin.

Eisenai priartėjus, �emė ėmė drebėti nuo sunkių jų �ingsnių. Jų badu mir�tan�ių kaukolių akiduobėse akys atrodė mil�ini�kos. Ir purvas.

Jie buvo apskret� purvu. �lub�iojo stumdomi kareivių rankų�� keli skubūs priverstinio bėgimo �ingsneliai prie� sugrį�tant prie i�sekusios eisenos.

Hansas stebėjo juos per prie�ais jį susibūrusių �iūrovų galvas. Esu tikra, kad jo akys atrodė sidabrinės ir i�vargusios. Lizelė �vilg�iojo per tarpelius ir aplinkinių pe�ius.

Kan�ios perkreipti i�sekusių vyrų ir moterų veidai �velgė į �iūrovus, maldaudami ne pagalbos�� tam buvo per vėlu,�� o paai�kinimo. Bet ko, kas numal�intų jų sumi�im�.

Kelti pėdas nuo �emės jiems sunkiai sekėsi.

Prie kiekvieno jų mar�kinių buvo prisiūtos Dovydo �vaig�dės, o kan�ia�� tarsi prirakinta prie jų rie�ų. �Nepamir�kite savo kan�ios...� Kai kuriuos ji buvo apsivijusi tarsi vijoklis.

Greta jų sau keli� pro �iūrovus skynėsi ir kareiviai, įsakinėdami nelaimėliams pasiskubinti ir liautis vaitojus. Kai kurie tų kareivių buvo dar tik berniukai, ta�iau jų akyse atsispindėjo fiureris.

Stebėdama �į reginį Lizelė m�stė, kad �ios sielos buvo nelaimingiausios i� visų. Būtent tai ji apie juos ra�ė. Sulys� jų veidai buvo perkreipti kan�ios. Su kiekvienu �ingsniu juos ryte rijo alkis; kai kurie, mėgindami vengti stebėtojų �vilgsnių, slinko akis nudelb� į �em�. Vieni į susirinkusiuosius stebėti jų pa�eminimo�� į�angos prie� mirtį�� �velgė maldaujan�iomis akimis. Kiti maldaute maldavo, kad kas nors, bet kas, �engtų pirmyn ir priglaustų juos savame glėbyje.

Niekas nepajudėjo i� vietos.

Nei stebėjusieji �į i�kreipt� parad� su pasidid�iavimu, nei su beatodairi�kumu, nei gėda nesiver�ė jam sukliudyti. Dar ne.

Retkar�iais vyras ar moteris�� ne, jie buvo ne vyrai ar moterys, o �ydai�� minioje surasdavo ir Lizelės veid�. Jie, nugalėti, sutikdavo j�, o ji tegalėjo juos stebėti ilg� skausming� akimirk�, prie� vėl jiems pradingstant. Ji vylėsi, kad jie sugebėjo i�skaityti apgailestavim� jos veide ir suprasti jį buvus nuo�irdų, o ne trumpalaikį.

�Vienas i� jūsų slepiasi mano rūsyje,�� tro�ko pasakyti ji.�� Kartu mes statėme sniego senį! Kai jis sirgo, padovanojau jam trylika dovanų!�

Lizelė netarė nė �od�io.

Kokia i� to būtų nauda?

Ji suprato, kokia visi�kai bevertė buvo �iems �monėms. Niekas nebegalėjo jų i�gelbėti, o po keleto minu�ių ji pamatys, kas nutinka mėginantiesiems jiems padėti.

Siaurame eisenos tarpelyje slinko u� kitus vyresnis vyri�kis.

Jis buvo barzdotas ir vilkėjo sudriskusius drabu�ius.

Jo akys buvo agonijos spalvos, ir nors jis buvo visai sulys�s, jo svoris kojoms buvo per didelis.

Kelet� kartų jis suklupo.

Vienas jo skruostas prisiplojo prie �emės.

Kiekvien�kart greta jo tuojau atsistodavo kareivis. Steh�auf,�� surikdavo jis.�� �Stokis�.

Vyras pakildavo ant kelių ir i� paskutiniųjų atsistodavo. Jis ėjo toliau.

Vos pavij�s paskutinius eilėje, jis vėl prarasdavo pusiausvyr� ir suklupdavo. U� jo buvo dar daugiau belaisvių�� visas sunkve�imis�� kurie kėsinosi jį pavyti ir sutrypti.

Į jo rankų skausm�, mėginant pakelti savo kūn� nuo �emės, �iūrėti buvo neįmanoma. Jos dar kart� padėjo jam atsistoti ir �engti kelet� �ingsnių.

Jis buvo pasmerktas.

Vyras buvo mir�s.

Duokite jam dar penkias minutes, ir jis kris negyvas į voki�k� griovį. Niekas jam nekliudys, visi tik stebės.

Tuomet atsirado vienas �mogus. Hansas Hubermanas.

Viskas įvyko akimirksniu.

Lizelės rank� tvirtai laik�s delnas leido jai laisvai kristi. Ji pajuto savo deln� pliauk�telint sau per klub�.

Tėtis pasilenkė prie savo da�ų ve�imai�io ir ka�k� i�sitraukė. Braudamasis pro stebėtojus, jis skynėsi keli� į gatv�.

U�uot sulauk�s dar vienos porcijos pa�aipų, prie� jį sustoj�s �ydas drauge su aplinkiniais stebėjo, kaip Hansas Hubermanas i�tiesė deln�, kuriame tarsi stebuklas gulėjo riekelė duonos.

Paėm�s duon� į savo rankas, �ydas nuslydo �emėn. Jis puolė ant kelių ir apglėbė tė�io blauzdas. Panardin�s veid� tarp jų, nesiliovė kartoti dėkingumo �od�ių.

Lizelė visk� stebėjo.

Su a�aromis akyse ji matė vyr� lenkiantis dar �emiau ir imant raudoti tė�io kulk�nims.

Kiti �ydai ėjo pro �alį, �velgdami į �į ma�ytį berg�d�i� stebukl�. Jie sruvo gretimais tarsi gyvas vanduo. T�dien keletas i� jų pasiekė vandenyn�. Jiems buvo įteiktos baltos jūreivių kepurėlės.

Jų pusėn met�sis kareivis netruko pasiekti nusikaltimo vietos. Jis pa�velgė į klūpantį vyr�, į tėtį, tuomet�� į mini�. Dar akimirk� padvejoj�s, jis nusiri�o rimb� nuo savo dir�o ir ėmėsi darbo.

�ydas sulaukė �e�ių kir�ių. Kentėjo jo nugara, galva ir kojos. �Tu bjaurybe! Kiaule tu!� Nuo jo ausies la�ėjo kraujas.

Tuomet atėjo tė�io eilė.

Dabar Lizelės deln� suėmė kita ranka. Siaubo perpildytomis akimis ji pa�velgė ton pusėn ir i�vydo gniu�ul� gerklėje ryjantį Rudį �tainerį, kai tėtis buvo plakamas gatvės viduryje. Vien nuo garso jai darėsi bloga; ji vaizdavosi skeldėjantį tė�io kūn�. Prie� parkrisdamas �emėn, jis atlaikė keturis kir�ius.

Paskutinįkart ant kojų pakil�s senyvas �ydas �engė tolyn, ta�iau akimirk� atsigr�ė atgal. Liūdnomis akimis jis dar kart� trumpai pa�velgė į klūpantį vyri�kį, ant kurio nugaros skausmu degė keturios raudonos linijos, kurio keliai per�tėjo gatvės viduryje. Senasis �ydas bent jau mirs kaip �mogus. Arba manydamas, kad toks buvo. A�?

Nemanau, kad tai yra taip jau puiku.

Lizelei ir Rud�iui braunantis pro mini� ir mėginant pakelti tėtį ant kojų, juos supo gausybė balsų. �od�iai saulėkaitoje. �tai taip ji �itai prisiminė. Ant grindinio spindinti �viesa ir ant jos nugaros tarsi bangos lū�tantys �od�iai. Tik jau eidami tolyn jie pastebėjo į �alikel� numest� atstumt� duon�.

Rud�iui pamėginus j� pakelti, pro �alį einantis �ydas i�plė�ė j� jam i� rankų, o kiti du, jiems pama�u keliaujant į Dachau, puolė dėl jos grumtis.

Sidabrinės akys buvo pasmerktos.

Ve�imaitis buvo apverstas, o da�ai liejosi gatvėje.

Jie vadino jį �ydų mylėtoju.

Kiti tylėjo, stengdamiesi padėti jam pasiekti saugi� viet�.

I�tiestomis rankomis atsirėm�s į namo sien�, Hansas Hubermanas palinko į priekį. Staiga jį u�plūdo viskas, kas įvyko vos prie� akimirk�.

Jo mintyse degė vienas vienintelis vaizdinys.

Himelio gatvės 33-iojo namo rūsys.

Stengdamasis atgauti kvap�, jis pajuto besiskverbian�ias panikos mintis.

Dabar jie ateis. Jie tikrai ateis.

O, Kristau. O, nukry�iuotasai.

Pa�velg�s į mergait�, jis u�merkė akis.

��Tėti, ar tu su�eistas?

U�uot i�girdusi atsakym�, ji sulaukė klausimų.

��K� a� sau maniau?�� jis dar kart� stipriai u�merkė akis ir vėl atsimerkė. Jo kombinezonas buvo suglam�ytas. Ant rankų buvo kraujo ir da�ų dėmių. Ir duonos trupiniai. Kitokie nei vasar�.�� O, Dieve, Lizele, k� a� padariau?

Taip. Turiu sutikti.

K� gi tėtis padarė?

Ramybė

T� patį vakar�, �iek tiek po vienuoliktos valandos, Maksas Vandenburgas �ingsniavo Himelio gatve, rankoje ne�damasis maisto ir �iltų drabu�ių prikraut� lagamin�. Jo plau�iai buvo pilni voki�ko oro. Naktyje liepsnojo geltonos �vaig�dės. Pasiek�s ponios Diler krautuvėl�, jis paskutinį kart� atsigr�ė ir pa�velgė į trisde�imt tre�i�jį nam�. Maksas neį�iūrėjo u� virtuvės lango stovin�ios figūros, ta�iau ji jį stebėjo. Ji pamojo, bet atsako nesulaukė.

Lizelė vis dar juto jo lūpas ant savo kaktos. Ji vis dar u�uodė atsisveikinimo aromat�.

��Kai k� tau palieku,�� sakė jis,�� ta�iau t� daikt� gausi tik tuomet, kai būsi pasirengusi.

Jis i�ėjo.

��Maksai?

Jis negrį�o.

Jis tyliai paliko jos kambarį ir u�darė duris.

Koridoriuje pasigirdo �nab�desiai.

Jis i�ėjo.

Nulipusi į virtuv�, ji rado ten stovin�ius motin� ir tėtį. Jų kūnai buvo pakryp�, o veiduose atsispindėjo susikaupimas. �itaip jie jau stovėjo visas trisde�imt am�inybės sekund�ių.

*** Voki�kas �odis Nr. 7 ***

Schweigen�� tyla: garso ar triuk�mo nebuvimas.

Giminingi �od�iai: tykumas, nebylumas, ramybė.

Kaip nuostabu.

Ramybė.

Ka�kur netoli Miuncheno vokie�ių kilmės �ydas ėjo naktyje. Buvo sutarta, kad jie su Hansu Hubermanu susitiks po keturių dienų (jei, �inoma, jis nebus su�iuptas). Susitikimo vieta buvo gerokai toliau prie Amperio upės, kur apgriuv�s tiltas slėpėsi tarp upės ir med�ių.

T� viet� pasiekti jis galėjo, ta�iau u�sibūti ten ilgiau nei kelias minutes buvo pavojinga.

Po keturių dienų ten nuvyk�s tėtis rado tik akmeniu prislėgt� ra�telį po med�iu. Jame nebuvo kreipinio, tik vienas sakinys.

*** Paskutiniai Makso Vandenburgo �od�iai ***

Jūs padarėte pakankamai.

Dabar, labiau nei bet kada, Himelio gatvės 33-iajame name vie�patavo tyla, ta�iau nebuvo įmanoma nepastebėti, kad �Vokie�ių kalbos �odynas� buvo visi�kai ir absoliu�iai netikslus, ypa� dėl pateiktų giminingų �od�ių.

Tyla nebuvo nei tyki, nei nebyli. Ir jos tikrai nebuvo galima prilyginti ramybei.

Kvailys ir apsiaustus vilkintys vyrai

Parado dienai baigiantis, kvailys sėdėjo virtuvėje ir, gurk�nodamas kar�i� ponios Holtzapfel kav�, svajojo apie cigaret�. Jis jautėsi nusipeln�s, kad gestapas, kareiviai, policija�� bet kas�� jį are�tuotų. Roza paliepė jam eiti gulti. Tarpduryje stoviniavo mergaitė. Liep�s joms abiem i�eiti, ilgas valandas iki pat ryto jis praleido sėdėdamas virtuvėje, laikydamas galv� tarp rankų ir laukdamas.

Niekas nepasirodė.

Kiekviena prabėgusi laiko dalis nusine�davo su savimi laukt� beldim� į duris ir grasinan�ius �od�ius.

Jie jo neatėjo.

Vienintelius garsus virtuvėje skleidė jis pats.

��K� a� padariau?�� vėl su�nib�dėjo jis.

��Vie�patie, kaip norė�iau cigaretės,�� atsakė pats. Jis buvo i�sek�s.

Lizelė i�girdo dar kelet� kartų tė�io kartojamus �od�ius ir vos tvardėsi nepriėjusi. Jai būtų buv� malonu jį paguosti, ta�iau dar niekada nebuvo ma�iusi �itaip palū�usio �mogaus. T�nakt jokių paguodos �od�ių nebūtų pakak�. Maksas turėjo i�eiti dėl Hanso Hubermano kaltės.

Virtuvėje kaban�ios indaujos įgavo kaltės form�, o jo delnus drėkino poelgio prisiminimas. �Jie, be abejo, prakaituoti�,�� manė Lizelė, mat jos pa�ios delnai prakaitu sruvo iki pat rie�ų.

Grį�usi į savo kambarį, ji meldėsi.

Delnais, keliais ir dilbiais parimusi į �iu�inį.

�Pra�au, Dieve, maldauju, leisk Maksui i�gyventi. Pra�au, Vie�patie, pra�au...�

Ken�iantys jos keliai.

Skaudamos jos pėdos.

Vos pradėjus brėk�ti, ji nubudo ir vėl grį�o į virtuv�. Tėtis snūduriavo, galv� parėm�s į stal�, o pro jo lūpų kamputį sunkėsi seilės. Vis dar galėjai u�uosti visk� go�iantį kavos aromat�; ore dar sklandė kvailo Hanso Hubermano gera�irdi�kumo atspind�iai. Jie priminė skai�ių ar adres�. Jei pakartosite juos pakankamai daug kartų, jie liks atmintyje.

Tėtis nepajuto pirmojo jos mėginimo jį pa�adinti, ta�iau antras bakstelėjimas į petį privertė jo galv� pakilti nuo stalo.

��Ar jie �ia?

��Ne, tėti, tai a�.

Jis baigė gerti i�sivadėjusi� kav� puodelyje. Jo Adomo obuolys pakilo ir vėl nusileido.

��Jie jau turėjo pasirodyti. Kodėl dar neatėjo, Lizele?

Tai buvo į�eidimas.

Jie jau turėjo įsiver�ti į namus ir apversti juos auk�tyn kojomis, ie�kodami bet kokių meilės �ydams ar i�davystės įrodymų, ta�iau atrodė, kad Maksas paliko �iuos namus be jokios prie�asties. Jis galėjo nevar�omas miegoti rūsyje arba pie�ti savo knygoje.

��Negalėjai būti tikras, kad jie neateis, tėti.

��Turėjau pagalvoti, prie� duodamas tam vyrui duonos. Papras�iausiai nem�s�iau.

��Tėti, tu nepadarei nieko bloga.

��Netikiu tavimi.

Jis atsistojo ir i�ėjo pro virtuvės duris, palikdamas jas praviras. Rytas, tarsi siekdamas dar labiau įgelti, ketino būti nuostabus.

Prabėgus keturioms dienoms, tėtis nuėjo ilg� keli� palei Amperio up�. Parne�t� trump� ra�telį jis padėjo ant virtuvinio stalo.

Prabėgo dar savaitė, o Hansas Hubermanas vis laukė savo bausmės. �aizdos ant nugaros pama�u virto randais, o did�i�j� laiko dalį jis praleido vaik�tinėdamas po Molching�. Ponia Diler spjovė jam po kojomis. Laikydamasi �od�io, ponia Holtzapfel liovėsi spjaud�iusi į Hubermanų duris, ta�iau j� laiku pakeitė kita kaimynė. �Taip ir �inojau,�� keikė jį krautuvėlės savininkė.�� Tu purvinas �ydų mylėtojau.�

Nekreipdamas į j� dėmesio, Hansas eidavo toliau, ir da�nai Lizelė rasdavo jį ant tilto per Amperio up�. Rankomis jis remdavosi į turėklus, vir�utin� kūno dalį persverdamas per juos. Pro jį dvira�iais pralėkdavo arba �lepsėdami ant medinio tilto ir garsiai �ūkaudami prabėgdavo vaikai. Jo tai visi�kai nejaudino.

*** Voki�kas �odis Nr. 8 ***

Nachtrauern�� apgailestavimas: ilgesio, nusivylimo ar netekties kupinas sielvartas.

Giminingi �od�iai: gailestis, atgaila, gedulas, sielojimasis.

��Ar matai jį?�� vien� popiet� tėtis paklausė Lizelės, �iai parimus greta jo.�� Ten, vandenyje?

Upės vandenys neskubėjo. Tingiuose raibuliuose Lizelė į�velgė Makso Vandenburgo veido kontūrus. Ji matė pasi�iau�usius jo plaukus ir lies� kūn�.

��Mūsų rūsyje jis kovodavo su fiureriu.

��Jėzau, Marija, Juozapai �ventas,�� tėtis tvir�iau sugriebė �erpetot� turėklų medien�.�� A��� tikras kvailys.

Ne, tėti.

Tu�� tik �mogus.

Jo �od�ius ji suprato vėliau nei po metų, bera�ydama rūsyje, ir visa �irdimi tro�ko, kad �is suvokimas j� būtų aplank�s anks�iau.

��Esu tikras kvailys,�� tarė Hansas Hubermanas savo globotinei.�� Ir gera�irdis. Todėl gali mane laikyti did�iausiu idiotu pasaulyje. Reikalas tas, kad noriu, jog jie man�s ateitų. Bet kas būtų geriau u� �it� laukim�.

Hansui Hubermanui �ūtbūt reikėjo pateisinimo. Jis tro�ko �inoti, kad Maksas Vandenburgas jo namus paliko dėl rimtos prie�asties. Galiausiai po trijų savai�ių jis pamanė, kad jo valanda i�mu�ė.

Buvo vėlu.

Grį�dama i� ponios Holtzapfel namų, Lizelė i�vydo du vyrus ilgais juodais apsiaustais ir tu�tuojau nuskuodė į vidų.

��Tėti! Tėti!�� Ji vos neapvertė virtuvinio stalo.�� Tėti, jie �ia!

��Ko �itaip ply�auji, Saumensch? Kas �ia?�� Pirmoji prabilo motina.

��Gestapas.

��Hansi!

Jis jau ėjo pro duris jų sutikti. Lizelė norėjo bėgti įkandin, ta�iau motina j� sulaikė ir liepė likti stebėti pro lang�.

Tėtis sustojo ties varteliais ir pasimuistė.

Motina suspaudė Lizel� dar tvir�iau.

Vyrai praėjo pro �alį.

Sunerim�s tėtis �vilgtelėjo į lang� ir �engė pro vartelius.

��Ei! A� �ia. Jums reikia man�s. A� gyvenu �itame name,�� su�uko jis. Vyrai juodais apsiaustais akimirk� stabtelėjo ir pasitikrino savo u�ra�us.

��Ne, ne,�� atsakė jie jam gomuriniais griausmingais balsais.�� Deja, mūsų tikslams esate �iek tiek per senas.

Po �ių �od�ių jie patraukė gatve, ta�iau nuėjo netoli ir pasuko pro atvirus trisde�imt penktojo namo vartus.

��Frau �tainer?�� pasiteiravo jie duris atidariusios moters.

��Taip, tai a�.

��Atvykome apie kai k� su jumis pasikalbėti.

Vyrai juodais apsiaustais ma�u�io it degtukų dė�utė �tainerių namo kieme stovėjo tarsi pakuotos kolonos.

Dėl niekam ne�inomų prie�as�ių jie atėjo berniuko.

Vyrams juodais apsiaustais reikėjo Rud�io.

A�TUNTA DALIS

 Pasaulio purtytojas

apie

domino ir tams��� mintį apie nuog� Rudį�� bausmꠗ pa�ado tesėtojo �mon��� rinkėjus�� duonos valgytojus�� �vak� tarp med�ių�� paslėpt� eskizų knyg� ir anarchisto kostiumų kolekcij�

Mintis apie nuog� rudį

Ten buvo moteris.

Ji stovėjo kampe.

Jis dar nebuvo mat�s storesnės kasos. Did�i�j� laiko dalį ji kabojo moteriai u� nugaros, o kartais, kai persimesdavo j� per petį, ji kiurksodavo ant did�iulės jos krūties tarsi per�ertas augintinis. Ties� sakant, visi bruo�ai buvo padidinti. Jos lūpos, kojos. Lygūs jos dantys. Jos balsas buvo skardus ir tiesus. Nebuvo galima gai�ti laiko.

��Komm,�� paliepė ji jiems.�� Ateikite ir stokite �ia.

O gydytojas priminė plinkantį grau�ik�. Jis buvo smulkaus sudėjimo ir vikrus; jo �ingsnius mokyklos ra�tinėje lydėjo maniaki�ki ir kartu dalyki�ki judesiai, manieros. Be to, jis buvo per�al�s.

Sunku pasakyti, kuris i� trijų berniukų labiausiai vengė nusivilkti savo drabu�ius, kai jiems buvo liepta �itai padaryti. Vieno i� jų �vilgsnis bėgiojo nuo �mogaus prie �mogaus�� nuo senstelėjusio mokytojo prie mil�ini�kos medicinos sesers ir ma�u�io gydytojo. Vidurinis akis buvo nudelb�s į savo pėdas, o stovįs kairėje dėkojo Dievui, kad dabar jis buvo mokyklos ra�tinėje, o ne tamsiame skersgatvyje. Rudis priėjo prie i�vados, kad labiau u� kitus jį baugino medicinos sesuo.

��Kas pirmas?�� pasiteiravo ji.

Jai atsakė pri�iūrintis mokytojas ponas Heken�taleris. Jis labiau priminė ne �mogų, o juod� kostium�. Jo veid� dengė ūsai. Įdėmiai pa�velg�s į berniukus, kaipmat priėmė sprendim�.

���varcas.

Nelaimėlis Jurgenas �varcas, jausdamasis itin nepatogiai, nusivilko uniform�. Berniukas stovėjo ra�tinėje vienais apatiniais ir apavu. Voki�kame jo veide atsispindėjo giliai įsirė��s, ta�iau atsako nesulauk�s pasigailėjimo pra�ymas.

��Na?�� paragino ponas Heken�taleris.�� O batai?

Jis nusiavė batus ir nusimovė kojines.

��Und die Unterhosen,�� pridūrė medicinos sesuo.�� Ir apatinius.

Rudis ir kitas berniukas, Olafas �pigelis, taip pat pradėjo nusirenginėti, ta�iau iki tokios pavojingos pozicijos, kurioje dabar buvo atsidūr�s Jurgenas �varcas, jiems dar buvo toli. Berniukas visas drebėjo. Jis buvo metais jaunesnis u� likusiuosius du, ta�iau auk�tesnis. Nusimov�s apatinius, ma�oje vėsioje mokyklos ra�tinėje varg�elis stovėjo nuolankus ir did�iai pa�emintas. Jo savigarba dabar tysojo apsivijusi kulk�nis.

Medicinos sesuo, sukry�iavusi rankas ant priblo�kian�ios krūtinės, atid�iai jį stebėjo.

Heken�taleris paragino kitus du berniukus.

Gydytojas kasėsi vir�ugalvį ir kos�iojo. Jo per�alimas darėsi vis sunkiau pakeliamas.

Visi trys berniukai buvo ap�iūrinėjami ant �altų grindų.

Delnais prisideng� genitalijas, jie drebėjo tarsi pati ateitis.

�vok�damas ir kosėdamas, daktaras berniukams nurodinėjo:

��Įkvėpk,�� �niurk�t.

��I�kvėpk,�� antras �niurk�telėjimas.

��Dabar i�tiesk rankas,�� kostelėjimas.�� Sakiau i�tiesk rankas,�� mil�ini�ka kosulio banga.

Kaip paprastai būdinga �monėms, berniukai nesiliovė �vilg�ioti vienas į kit�, ie�kodami abipusės u�uojautos �enklų. Nė vienas jų nesulaukė. Visi trys sunkiai atitraukė rankas nuo tarpkojų ir i�tiesė jas į �alis. �įkart Rudis nesistengė aplenkti savo var�ovų.

��Pama�u artėjame prie pasisekimo,�� ai�kino mokytojui medicinos sesuo,�� kurdami nauj� ateitį. Tai bus nauja fizi�kai ir proti�kai prana�esnių vokie�ių klasė. Vir�esniųjų klasė.

Nelaimei, jos pamoksl� nutraukė pusiau persilenk�s gydytojas, ėm�s kosėti vir� likimo valiai paliktų drabu�ių. Jo akyse prisikaupė a�arų, o Rudis nesusilaikė nepagalvoj�s.

Nauja ateitis? Tokia kaip jis?

Savo pam�stymus jis i�mintingai nutylėjo.

Pasibaigus ap�iūrai, jam pavyko pirm� kart� gyvenime nuogam su�ukti Heil Hitler. Ka�kokia i�kreipta prasme tai pasirodė ne taip ir bjauru.

Netekusiems orumo berniukams buvo leista apsirengti, ir, i�eidami i� ra�tinės, jie jau girdėjo sau u� nugarų prasidėjusį pokalbį jų garbei.

��Jie �iek tiek vyresni nei paprastai,�� pradėjo gydytojas,�� ta�iau, mano nuomone, tiks bent jau du i� jų.

��Pirmasis ir tre�iasis,�� antrino medicinos sesuo.

Berniukai laukė u� durų.

Pirmasis ir tre�iasis.

��Pirmasis buvai tu, �varcai,�� tarė Rudis ir, atsigr��s į Olaf� �pigelį, pridūrė:�� o kuris buvo tre�iasis?

�pigelis susim�stė. Ar galvoje ji turėjo tre�i�jį eilėje, ar tre�i�jį ap�iūrėt�jį? Tai nebuvo svarbu. Jis buvo tikras tuo, kuo tro�ko tikėti.

��Manau, tai buvai tu.

��Mė�las, �pigeli, tai buvai tu.

*** Menkutė garantija ***

Vyrai juodais apsiaustais puikiai �inojo, kuris i� berniukų buvo tre�ias.

Kit� dien� po vyri�kių vizito Himelio gatvėje Rudis sėdėjo ant prieangio laiptelių su Lizele ir pasakojo vis� istorij� su menkiausiomis smulkmenomis. Jis nei�tvėrė ir prisipa�ino, kas nutiko mokykloje t� dien�, kai jį i�sivedė i� pamokos. Jie netgi pasijuokė i� gremėzdi�kosios seselės ir Jurgeno �varco veido i�rai�kos. Vis dėlto did�ioji pasakojimo dalis buvo kupina nerimo, ypa� Rud�iui u�siminus apie balsus virtuvėje ir negyvėlius primenan�ius domino kauliukus.

Ilg� laik� Lizelės neapleido viena mintis.

Tai buvo berniukų ap�iūra, tiksliau�� jei ji būtų buvusi sau atvira�� tai buvo Rudis.

Ji gulėdavo lovoje ilgėdamasi Makso, m�stydama, kur jis galėtų būti, melsdamasi u� jo gyvyb�, ta�iau ka�kur tarp tų min�ių visuomet i�dygdavo Rudis.

Jis �vytėdavo tamsoje visi�kai nuogas.

�is vaizdinys j� baugino, ypa� ta dalis, kai jis buvo priverstas pakelti rankas. �velniai tariant, mintis buvo trikdanti, ta�iau dėl Lizelei nesuprantamų prie�as�ių ji negalėjo liautis apie tai galvojusi.

Bausmė

Nacistinės Vokietijos maisto kortelėse nebuvo įra�ytos bausmės, ta�iau kiekvienam ateidavo eilė būti nubaustam. Vieniems tai buvo mirtis svetimoje �alyje karo metu. Kitiems�� skurdas ir kaltė karui pasibaigus, kai Europoje buvo padaryta �e�i milijonai atradimų. Daugelis �monių veikiausiai nujautė savo bausmes artėjant, ta�iau tik vienas kitas jas priėmė nuolankiai. Vienas i� tokių �monių buvo Hansas Hubermanas.

�ydams gatvėje padėti nevalia.

Rūsyje vienam i� jų taip pat ne vieta.

I� prad�ių jį baudė s��inė. Neapdairus Makso Vandenburgo i�davimas jį tarsi apsėdo. Lizelė matė jį sėdintį prie tė�io lėk�tės, pastarajam nekreipiant dėmesio į savo vakarien�, arba stovintį greta jo ant tilto per Amperį. Tėtis ir akordeonu liovėsi groj�s. Jo optimizmas sidabrinėmis akimis tysojo sunkiai su�eistas. Tai jau buvo blogai, ta�iau tik prad�ia.

Vien� ankstyvo lapkri�io tre�iadienį į pa�to dė�ut� atkeliavo tikroji jo bausmė. I� pirmo �vilgsnio naujienos atrodė geros.

*** Popieriaus lapas virtuvėje ***

Su d�iaugsmu norime jums prane�ti, kad jūsų pra�ymas dėl narystės Vokietijos darbo partijoje pagaliau buvo patenkintas...

��Nacionalistų partija?�� nustebo Roza.�� Maniau, kad jiems tav�s nereikėjo.

��Taip ir buvo.

Tėtis atsisėdo ir dar kart� perskaitė lai�k�.

Niekas neketino jo i�siųsti u� i�davyst�, pagalb� �ydams ar dar ka�k� pana�aus. Bent jau kai kurių �monių akimis �iūrint, Hansas Hubermanas buvo apdovanotas. Kaip tai galėjo būti įmanoma?

��Turi būti ka�kas daugiau.

Taip ir buvo.

Penktadienį jiems buvo pristatytas Hanso Hubermano �aukimas į vokie�ių kariuomen�. Jame, be kita ko, buvo pabrė�iama, kad partijos narys turėtų būti laimingas, galėdamas prisidėti prie karo eigos. Prie�ingu atveju atitinkamų pasekmių nebūtų i�vengta.

Lizelė buvo k� tik grį�usi i� skaitymo pas poni� Holtzapfel. Virtuvė buvo apsunkusi nuo sriubos garų ir tu��ių Hanso ir Rozos Hubermanų veidų. Tėtis sėdėjo. Motina stovėjo greta, o sriuba ant viryklės jau buvo pradėjusi svilti.

��Maldauju, Vie�patie, neleisk jiems i�siųsti man�s į Rusij�,�� kalbėjo tėtis.

��Mama, sriuba svyla.

��K�?

Nuskubėjusi prie viryklės, Lizelė nukėlė puod� nuo ugnies.

��Sriuba.

Sėkmingai i�gelbėjusi vakarien�, mergaitė atsigr�ė į savo globėjus. Jų veidai priminė apleistus miestus.

��Tėtuk, kas atsitiko?

Jis padavė jai lai�k�, ir skaitydama jį Lizelė juto, kaip jos rankos ima drebėti. �od�iai buvo jėga įspausti į popierių.

*** Lizelės Meminger vaizduotės vaisiai ***

�oko u�lietoje virtuvėje, ka�kur netoli viryklės, stovi vieni�a pervargusi spausdinimo ma�inėlė. J� supa tolimas pustu�tis kambarys. Jos klavi�ai i�bluk�, o baltas popieriaus lapas kantriai laukia statmenas. Jį lengvai virpina pro lang� slap�ia pūstelintis vėjelis. Kavos pertraukėlė artėja pabaigos link. Prie durų sukrauta �mogaus ūgį siekianti popierių krūva. Niekas nenustebtų, jei ji dar ir u�sirūkytų.

I� tiesų, spausdinimo ma�inėl� Lizelė i�vydo kur kas vėliau, ra�ydama. Jai buvo įdomu, kiek tokių lai�kų buvo i�siųsta Vokietijos Hansams Hubermanams ir Aleksams �taineriams�� tiems, kurie stengėsi padėti bejėgiams ir kurie nesutiko i�si�adėti savo vaikų.

Tai buvo augan�ios vokie�ių kariuomenės nevilties �enklas. Rusijoje jai grėsė pralaimėjimas.

Jų miestai buvo bombarduojami.

Reikėjo ne vien tik daugiau �monių, bet ir naujų būdų jiems verbuoti, ta�iau daugeliu atvejų sunkiausi darbai buvo paskiriami netinkamiausiems �monėms.

Toliau skaitydama lai�k�, pro raid�ių i�mu�tas skylutes popieriuje Lizelė matė medinį stal�. Į lap� buvo įmu�ti tokie �od�iai, kaip privaloma ir pareiga. Jos burnoje pradėjo kauptis seilės. Ėmė pykinti.

��Kas �ia?

��Maniau, kad i�mokiau tave skaityti, mano mergaite,�� tyliai atsakė tėtis. Jo �od�iuose nebuvo nė kruopelės pyk�io ar sarkazmo. Balsas buvo toks pat tu��ias, kaip ir veidas.

Tuomet Lizelė atsigr�ė į motin�.

Po de�ini�ja Rozos akimi atsirado nedidelis ply�elis ir, neprabėgus nė minutei, kartoninis jos veidas sudrisko. Ne per vidurį, o �iek tiek de�iniau. Ply�ys i�vagojo jos skruost� ir sustojo ties smakru.

*** Po 20 minu�ių: mergaitė Himelio gatvėje ***

Ji pa�velgia auk�tyn ir su�nab�da. �Maksai, �iandien dangus �velnus. Debesys atrodo tokie mink�ti ir liūdni, be to...� Ji nuleid�ia akis ir sukry�iuoja rankas. Mintyse i�vydusi į kar� i�einantį tėtį, ji sugriebia savo �varko atvartus.

�Be to, �alta, Maksai. Labai �alta...�

Po penketo dienų Lizelė kaip paprastai i�ėjo laukan, ta�iau į dangų pa�velgti jai nepavyko.

Ant gretimo namo prieangio laiptelių sėdėjo tvarkingai susi�ukavusi Barbara �tainer. Moteris drebėdama traukė cigaret�. Pakeliui jos link Lizelė stabtelėjo i�vydusi Kurt�. Jis i�ėjo laukan ir prisėdo greta motinos. Pastebėj�s sustojusi� mergait�, Kurtas su�uko:

��Ateik, Lizele, Rudis tuojau i�eis.

Po trumpos pauzės ji vėl ėmė artintis prie jų.

Barbara rūkė.

Nuo cigaretės galo raitėsi dūmų rauk�lelė. Kurtas paėmė j� tarp pir�tų, nupurtė pelenus, įtraukė ir atidavė motinai.

Pabaigusi cigaret�, Rud�io motina pakėlė akis. Pir�tais ji perbraukė tvarkingai su�ukuotus plaukus.

��Mūsų tėtis taip pat i�eina,�� tarė Kurtas.

Stojo tyla.

Prie ponios Diler krautuvėlės būrelis vaikų spardė kamuolį.

��Kai jie ateina ir papra�o vieno i� tavo vaikų,�� pati sau ai�kino Barbara �tainer,�� privalai sutikti.

Pa�ado tesėtojo �mona

*** Rūsys, devinta valanda ryto ***

Iki atsisveikinimo�� �e�ios valandos:

�Lizele, a� grojau ka�kieno kito akordeonu.� Jis u�merkia akis.

�Mano grojimas visus nuliūdino.�

I�skyrus taur� �ampano praėjusi� vasar�, Hansas Hubermanas alkoholio burnoje nebuvo turėj�s vis� de�imtmetį. Iki i�vykstant į mokymus i�vakarių.

Drauge su Aleksu �taineriu jis nuėjo į �Knolerį� ir praleido ten vis� popiet� iki pat vakaro. Nepaisydami �monų perspėjimų, abu vyrai gėrė iki u�simir�imo. Padėties netaisė ir u�eigos �eimininko Diterio Vesthaimerio statomi nemokami gėrimai.

Pasirodo, vis dar blaivus Hansas buvo pakviestas pagroti akordeonu ant scenos. Kaip derėtų tokiam vakarui, jis sugrojo �ymi�j� dain� �Niūrus sekmadienis��� vengrų savi�ud�ių himn�. Kūrinys sukėlė vis� savo reputacijai deram� liūdesį, ma�a to, Hanso grojimas privertė visus u�eigos lankytojus pravirkti. Lizelė mėgino įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti ir skambėti. Pilnos burnos. Tu��ius alaus bokalus puo�ė tik putos paliktos juostos. Akordeono dumplės atsiduso, ir daina buvo baigta. �monės plojo. I� alaus sklidinų burnų sklindantys �ūksniai nulydėjo jį iki baro.

Grį��s namo, Hansas nesugebėjo įki�ti rakto į spyn�. Todėl jis beldė. Kelet� kartų.

��Roza!

Jis stovėjo ne prie savo namų durų.

Ponia Holtzapfel anaiptol nebuvo su�avėta.

��Schweine! Tu supainiojai namus,�� savo �od�ius ji i�stūmė pro rakto skylut�.�� Tu gyveni greta, kvailas Saukerl.

��Dėkui, frau Holtzapfel.

���inai, kur gali susiki�ti savo padėk�, netikėli?

��K� pasakėte?

��Eik namo.

��Dėkui, frau Holtzapfel.

��Negi nesakiau, k� gali padaryti su savo padėka?

��Sakėte?

(Nustebtumėte, koki� istorij� galima sudėlioti i� pokalbio rūsyje nuotrupų ir skaitymo seanso bjaurios senės virtuvėje.)

��Tiesiog dink i� �ia!

Galiausiai parsirad�s namo, tėtis nuėjo ne į savo lov�, o į Lizelės kambarį. Svirduliuodamas jis stovėjo tarpduryje ir stebėjo miegan�i� mergait�. Staiga nubudusi, ji palaikė jį Maksu.

��Ar �ia tu?�� paklausė ji.

��Ne,�� atsakė jis, puikiai suprasdamas, k� ji turėjo galvoje.�� �ia tėtukas.

Atatupstas jis paliko jos miegam�jį ir sunkiai nu�lepsėjo į rūsį. Roza entuziastingai knarkė svetainėje.

Kit� ryt�, artėjant devintai valandai, Roza virtuvėje Lizelei paliepė:

��Paduok man ana t� kibir�.

Pripylusi jį �alto vandens, Roza laiptais nulipo į rūsį. Lizelė nusekė įkandin, berg�d�iai mėgindama j� sulaikyti.

��Mama, taip negalima!

��Negalima?�� akimirkai ant laiptų atsigr�ė Roza.�� Saumensch, ar a� ka�k� praleidau? Ar dabar �iuose namuose nurodinėji tu?

Abi stovėjo nė nekrusteldamos.

Lizelė nieko neatsakė.

��Taip ir maniau.

Nusileidusios į rūsį, jos rado Hans�, i�sitiesusį ant nugaros tarp apklotų nuo dulkių. Jis nesijautė vertas miegoti ant Makso �iu�inio.

��Dabar pamatysime,�� pakėlė kibir� Roza,�� ar jis dar gyvas.

��Jėzau, Marija, Juozapai �ventas!

Ant grindų susiformavo ovalo formos bala, kurioje skendėjo Hanso galva ir pusė krūtinės. Jo plaukai prilipo prie vienos veido pusės, o nuo blakstienų la�ėjo vanduo.

��U� k� tu man �itaip?

��Tu senas girtuokli!

��Jėzau...

Nuo jo drabu�ių keistai kilo garai. Plika akimi galėjai matyti jo pagirias. Jos u�sikorė jam ant pe�ių ir slėgė tarsi cemento mai�as.

De�ine ranka Roza perėmė kibir� i� kairiosios.

��D�iaukis, kad i�eini į kar�,�� u�riko ji, i�keldama į vir�ų pir�t� ir nesibaimindama juo pamojuoti.�� Kitaip pati tave nudė�iau, juk supranti tai, ar ne?

��Ar būtina buvo �itaip daryti?�� valydamasis vandens srovel� nuo kaklo paklausė tėtis.

��Taip, būtina,�� atrė�ė ji lipdama auk�tyn.�� Jei nepamatysiu tav�s virtuvėje po penkių minu�ių, sulauksi antro kibiro.

Likusi rūsyje su tė�iu, Lizelė puolė valyti vandenį vienu i� apklotų.

Tėtis prabilo, �lapia ranka priversdamas mergait� sustoti.

��Lizele?�� suėm�s jos dilbį ir �velgdamas tiesiai į akis pradėjo jis.�� Ar tiki, kad jis dar gyvas?

Lizelė atsisėdo.

Ji sukry�iavo kojas.

Vanduo nuo drėgno apkloto persigėrė ant jos kelio.

��Tikiuosi, tėtuk.

�ie �od�iai atrodė tokie kvaili, tokie akivaizdūs, ta�iau plataus pasirinkimo ji neturėjo.

Norėdama pasakyti bent k� reik�minga ir nuvyti �alin jų abiejų mintis apie Maks�, ji pritūpė ir įki�o pir�t� į nedidel� vandens balut� ant grindų.

��Guten Morgen, tėtuk.

Atsakydamas Hansas jai mirktelėjo.

Ta�iau tai nebuvo įprastas mirktelėjimas. �is buvo sunkesnis, nerangesnis. Gyvenimo po Makso, pagirių variantas. Atsisėd�s jis papasakojo Lizelei apie praeit� vakar�, akordeon� ir poni� Holtzapfel.

*** Virtuvė: pirma valanda popiet ***

Dvi valandos iki atsisveikinimo: �Tėtuk, pra�au tav�s, neik.� �auk�t� laikanti jos ranka dreba. �I� prad�ių netekome Makso. Negalime prarasti ir tav�s.� Atsakydamas pagirių kamuojamas vyras alkūn� atremia į stal� ir u�sidengia de�in� akį. �Tu jau beveik suaugusi moteris, Lizele.� Jis norėtų palū�ti, ta�iau �ito sau leisti negali, todėl i�lieka tvirtas. �Rūpinkis motina, gerai?� Mergaitė tesugeba i�spausti pus� galvos linktelėjimo, rodan�io sutikim�.

�Gerai, tėtuk.�

Jis paliko Himelio gatv�, vietoj kostiumo vilkėdamas pagirias.

Aleksui �taineriui buvo likusios dar keturios dienos. Jis u�suko likus valandai iki jiems i�vykstant į stotį ir palinkėjo Hansui viso geriausio. Atėjo visa �tainerių �eima. Kiekvienas paspaudė Hansui rank�. Apkabinusi jį, Barbara pabu�iavo į abu skruostus.

��Sugrį�k gyvas.

��Gerai, Barbara,�� tarė jis neapsakomai u�tikrintas.�� �inoma, kad grį�iu,�� jis net prisivertė nusijuokti.�� Juk tai tik karas. Vien� jau i�gyvenau.

Jiems einant Himelio gatve, vielinė moteris i� kaimyninio namo i�ėjo laukan ir stebėjo juos nuo �aligatvio.

��Sudie, ponia Holtzapfel. Atleiskite u� vakaryk�tį.

��Sudie, Hansai, tu prasigėr�s Saukerl,�� tarė ji, tuo pat metu parodydama ir trupinėlį draugi�kumo.�� Netruk grį�ti namo.

��Taip, ponia Holtzapfel. Dėkoju.

���inai, k� gali padaryti su savo padėka,�� �aismingai �ūktelėjo ji.

Gatvės kampe ponia Diler prie�i�kai stebėjo juos pro savo krautuvėlės virtin�, o Lizelė įsikibo tė�iui į rank�. Taip ji lydėjo jį per vis� Miuncheno gatv� iki Bahnhof. Ten jo jau laukė traukinys.

Jie sustojo ant platformos.

Roza apkabino jį pirmoji.

Nė �od�io.

Jos galva paskendo jo krūtinėje. Tuomet atsitraukė.

Atėjo mergaitės eilė.

��Tėtuk?

Tyla.

�Neva�iuok, tėtuk. Papras�iausiai neva�iuok. Tegu jie tav�s ateina. Tik tu neva�iuok, pra�au, neva�iuok.�

��Tėtuk?

*** Gele�inkelio stotis, tre�ia valanda popiet ***

Laikas atsisveikinti: jis laiko jos rank�. Pasakyti k� nors, pasakyti bet k�. Jis taria jai per petį: �Lizele, ar galėtum pasirūpinti mano akordeonu? Nusprend�iau neimti jo su savimi.� Pagaliau jis randa reik�mingų �od�ių:

�O jei dar bus antskryd�ių, nesiliauk skai�iusi slėptuvėje.�

Mergaitė pajunta besikartojantį pama�u augan�ios krūtinės �enkl�. Prisiglaudus prie jo �onkaulių, ji per�ti. �Gerai, tėtuk.� Ji stebeilija į jo kostiumo audinį, esantį vos per milimetr� nuo jos akių. Ji jam taria:

�Ar pagrosi mums grį��s namo?�

Tuomet Hansas Hubermanas nusi�ypsojo savo dukteriai, o traukinys buvo pasireng�s i�vykti. Jis i�tiesė rank� ir �velniai palietė jos skruost�.

��Pa�adu,�� atsakė jis ir pasuko vagono link.

Traukiniui pajudėjus, jie vienas nuo kito nenuleido akių.

Lizelė ir Roza mojo rankomis.

Hansas Hubermanas vis tolo ir tolo, o jo rankoje liko vien tu��ias oras.

Aplink jas ant platformos stovintys �monės ėmė skirstytis, kol galiausiai jos liko vienos. Tik drabu�ių form� įgavusi moteris ir trylikametė mergaitė.

Per kelet� kitų savai�ių, Aleksui �taineriui ir Hansui Hubermanui dalyvaujant sutrumpintuose įvairių stovyklų mokymuose, Himelio gatvė neatpa�įstamai pasikeitė. Rudis buvo nebe toks�� jis nebekalbėjo. Motina pasikeitė�� ji nebesiplūdo. Net pati Lizelė juto poky�ius. Kad ir kaip ji stengėsi save įtikinti, kad tai pakels nuotaik�, nesugebėjo į�iebti tro�kimo nu�vilpti dar vien� knyg�.

Prabėgus vienuolikai dienų, kai Aleksas �taineris i�vyko, Rud�io kantrybė trūko. Jis i�skubėjo pro vartus ir akimirksniu atsidūrė prie Lizelės durų.

��Kommst?

��Ja.

Jai nerūpėjo, nei kur jis ketino eiti, nei k� buvo suman�s. Svarbiausia, kad ji ėjo kartu. Jie praėjo Himelio gatv�, tada Miuncheno gatv� ir galiausiai paliko Molching�. Pagrindinį klausim� Lizelė u�davė tik prabėgus gerai valandai. Iki tol ji tik �vilgteldavo į ry�tu spinduliuojantį Rud�io veid� arba tyrinėjo sustingusias rankas ir į ki�enes suki�tus kum��ius.

��Kur mes einame?

��Nejaugi nesupranti?

��Na, ties� sakant, ne,�� atsakė Lizelė, stengdamasi neatsilikti.

��Ketinu jį surasti.

��Savo tėtį?

��Taip,�� ry�tingai tarė jis, o akimirk� pagalvoj�s dar pridūrė.�� Tiksliau, ne. Manau, pirmiausia surasiu fiurerį.

��Kam?�� �ingsniai vis spartėjo.

��Nes noriu jį pribaigti,�� sustoj�s rė�ė Rudis. Jis net atsigr�ė į likusį pasaulį.�� Ar girdėjote tai, niek�ai jūs?�� suriko jis.�� A� noriu fiurerį pribaigti!

Jie vėl pajudėjo ir �itaip nu�ygiavo dar kelet� kilometrų. Lizelės noras apsisukti ir grį�ti vis stiprėjo.

��Rudi, greit sutems.

��Na ir?�� nesustodamas paklausė jis.

��A� einu atgal.

Sustoj�s Rudis atsigr�ė į j� ir pa�velgė taip, tarsi ji būtų jį i�davusi.

��Teisingai, knygų vagile. Palik mane. La�inuosi, jei �io kelio gale gulėtų nieko verta knygpalaikė, tu eitum toliau. Nejau a� neteisus?

Kurį laik� nė vienas i� jų netarė nė �od�io, ta�iau netrukus Lizelė sukaupė ry�t�.

��Manai, kad vienintelis taip jautiesi, Saukerl?�� nusigr�ė ji.�� Tu juk netekai tik tėvo...

��K� nori tuo pasakyti?

Lizelei prireikė akimirkos suskai�iuoti.

Jos motina. Brolis. Maksas Vandenburgas. Hansas Hubermanas. Nė vieno jau nebebuvo. O tikro tėvo ji apskritai neturėjo.

��Tai rei�kia,�� tarė ji,�� kad a� einu namo.

Viena ji ėjo penkiolika minu�ių, ir net �nopuojan�iam Rud�iui prakaituotais skruostais j� pavijus, dar ger� valand� nė vienas �odis nenuskambėjo. Jie tik ėjo namo skaudamomis pėdomis ir i�vargusiomis �irdimis.

Knygoje �Daina naktyje� buvo skyrius pavadinimu �I�vargusios �irdys�. Romantikos i�tro�kusi mergina pasi�adėjo jaunam vaikinui, ta�iau pasirodė, kad �is pabėgo su jos geriausia drauge. Lizelė buvo įsitikinusi, kad tai nutiko vienuoliktame skyriuje. Mano �irdis tokia i�vargusi,�� kalbėjo mergina. Sėdėdama koply�ioje, ji ra�ė dienora�tį.

�Ne,�� eidama m�stė Lizelė.�� Tai mano �irdis i�vargusi. Trylikametė �irdis neturėtų �itaip jaustis.�

Pasiekusi Molchingo pakra�tį, Lizelė mestelėjo kelet� �od�ių. Tolumoje buvo matyti �Huberto� stadionas.

��Rudi, ar pameni, kaip ten lenktyniavome?

���inoma. Kaip tik pats apie tai galvojau�� kaip abu parkritome.

��Sakei, kad visas i�sivoliojai mė�le.

��Tai tebuvo purvas,�� nesulaikė �ypsenos jis.�� Mė�le i�sivoliojau per Hitlerio jaunimo susibūrim�. Saumensch, tu visai susipainiojai.

��Nieko a� nesupainiojau. Tik kartoju tai, k� tu pats sakei. �monių �od�iai paprastai visi�kai skiriasi nuo tikrųjų įvykių, ypa� jei tas �mogus esi tu, Rudi.

Taip jau geriau.

Eidamas Miuncheno gatve, Rudis pa�velgė į savo tėvo krautuvės vitrin�. Prie� i�vykdamas Aleksas su Barbara aptarė tai, ar ji turėtų toliau joje dirbti, kol jo nebus. Jie nusprendė, kad tuo u�siimti neverta, mat verslas bet kuriuo atveju nene�ė pakankamai pelno, be to, jie nuolat juto juos stebin�ias nacių partijos narių akis. Mai�tininkams verslas niekada nesisekė. Kariuomenėje mokamo atlygio turės pakakti.

Kostiumai kabojo ant pakabų, o manekenai stovėjo susting� savo absurdi�komis pozomis.

��Man atrodo, �tai tam tu patinki,�� po kurio laiko tarė Lizelė, taip parodydama, jog atėjo metas judėti toliau.

Roza Huberman ir Barbara �tainer stovėjo Himelio gatvės pakra�tyje.

��O, �ventoji Marija,�� persigando Lizelė.�� Ar jos atrodo susirūpinusios?

��Jos atrodo įpykusios.

Jiems prisiartinus, vaikus u�griuvo klausimų lavina. Dauguma jų buvo �tai kurgi, po paraliais, judu valkiojotės?� pobūd�io, ta�iau pyktį netruko pakeisti palengvėjimas.

��Na, Rudi?�� neatly�o Barbara.

��Jis �udė fiurerį,�� u� Rudį atsakė Lizelė.

Rudis i�si�iepė ir įsmeigė dėking� �vilgsnį į mergait�.

��Iki, Lizele.

Po kelių valandų svetainėje kilo triuk�mas. Jis pasiekė ir lovoje gulin�i� Lizel�. Mintys jos galvoje vijo viena kit�. ��mėklos�. �Tėtukas�. �Įsibrovėliai�. �Maksas�. Atidarymo ir vilkimo grindimis garsus netrukus pakeitė neai�ki tyla. Būtent ji visada buvo did�iausia gundytoja.

�Tik nekrustelk.�

�i mintis nesiliovė suktis jos galvoje, ta�iau to nepakako.

Jos pėdos palietė grindis.

Oras skverbėsi pro naktinių mar�kinių rankoves.

Tamsiu koridoriumi ji slinko neseniai triuk�mingos tylos link, į svetain� krintan�ios mėnesienos gijos link. Ji sustojo, pajutusi savo kulk�nių ir kojų pir�tų nuogum�. Lizelė stebėjo.

Mergaitės akys tamsoje apsiprato ne taip greitai, kaip ji tikėjosi, ta�iau vaizdui pama�u i�ry�kėjus, nebuvo galima paneigti fakto, kad Roza Huberman sėdėjo ant lovos kra�to su vyro akordeonu prie krūtinės. Jos pir�tai sklandė vir� klavi�ų. Moteris nejudėjo. Net neatrodė, kad ji kvėpuoja.

�is reginys visa jėga atsimu�ė į koridoriuje stovin�i� mergait�.

*** Paveikslas ***

Roza su akordeonu.

Mėnesiena tamsoje.

155 cm x instrumentas x tyla

Lizelė stovėjo ir �iūrėjo.

Minutės viena po kitos la�ėjo. Knygų vagilė juto nenumaldom� tro�kim� i�girsti bent vien� nat�, ta�iau tyla buvo negailestinga. Pir�tai nepalietė klavi�ų. Dumplės nekart neįkvėpė. Kambaryje tebuvo Roza ir ant u�uolaidos tarsi ilga plaukų gija nusidriekusi mėnesiena.

Akordeonas nepaliko jos krūtinės. Kai Roza nuleido galv�, jis paskendo jos glėbyje. Lizelė stebėjo. Ji �inojo, kad ant motinos kūno dar kelet� dienų i�liks akordeono �ymės. Mergaitė taip pat suprato ir įvertino didį prie� jos akis esan�io reginio gro�į, todėl nusprendė netrukdyti.

Ji grį�o į savo lov� ir pasidavė miegui, m�stydama apie motin� ir nebyli� muzik�. Vėliau vėl nubudo i� įprasto savo sapno ir nusėlino koridoriumi. Roza, kaip ir akordeonas, vis dar buvo ten.

Jis svarino j� priekin tarsi inkaras. Jos kūnas skendo. Atrodė it negyva.

�Sėdėdama tokia poza ji tikrai negali kvėpuoti�,�� m�stė Lizelė, ta�iau priėjusi dar ar�iau ji tai i�girdo.

Motina vėl knarkė.

�Kam reikalingos dumplės, kai turi �itokius plau�ius?��� m�stė mergaitė.

Galiausiai grį�usi į savo lov�, Lizelė vis dar nepajėgė atsikratyti akordeon� apglėbusios Rozos Huberman paveikslo. Knygų vagilės akys buvo pla�iai atmerktos. Ji laukė, kol miegas ims j� dusinti.

Rinkėjas

Nei Hansas Hubermanas, nei Aleksas �taineris į karo front� nebuvo i�siųsti. Aleksui buvo paskirta dirbti Austrijoje, u� Vienos įkurtoje karo ligoninėje. Atsi�velgus į jo siuvimo gebėjimus, darbas bent �iek tiek priminė jo profesij�. Kiekvien� savait� jam buvo atgabenami pilni ve�imai uniformų, kojinių ir mar�kinių, kuriuos Aleksui buvo liepiama pataisyti, net jei jie galėjo tikti kaip apatiniai Rusijoje vargstantiems kariams.

Gan ironi�ka, kad Hansas pirmiausia buvo i�siųstas į �tutgart�, vėliau�� į Esen�. Jam buvo duotas ma�iausiai namų fronte geid�iamas darbas. LSE.

*** Būtinas paai�kinimas ***

LSE

Luftwaffen Sondereinheit�� specialusis oro pajėgų dalinys.

Kitiems slepiantis po �eme antskryd�ių metu, LSE u�duotis buvo gesinti gaisrus, tvirtinti pastatų sienas ir gelbėti bombardavimo metu į nelaim� patekusius civilius. Neilgai trukus Hansas su�inojo ir kit� �io trumpinio reik�m�. Dalinio vyrai jau pirm�j� dien� jam paai�kino, kad i� tiesų tai rei�kė Leichen Sammlereinheit�� �uvusiųjų kūnų rinkėjai.

Atvyk�s Hansas galėjo tik spėlioti, u� kokius poelgius �iems vyrams buvo skirtas toks darbas, o jiems savo ruo�tu knietėjo t� patį su�inoti apie jį. Ser�antas Borisas �iperis, dalinio vadas, tiesiai jo ir paklausė. Hansui papasakojus apie duon�, �ydus ir rimb�, apskritaveidis ser�antas nesulaikė juoko. �Tau pasisekė, kad vis dar esi gyvas.� Ser�antas be perstojo trynė savo apvalias akis. Arba jos buvo pavargusios, arba nie�ėjo, arba buvo pilnos dūmų ir dulkių. �Tik prisimink, kad �ia tavo prie�as nestovi prie�ais tave.�

Hansas jau buvo beu�duod�s akivaizdų klausim�, kai jį pasiekė balsas i� u�nugario. Jis priklausė jaunam vyri�kiui grak��iu veidu ir pa�aipia �ypsena. Rainholtas Cukeris.

��Mūsų darbe,�� paai�kino jis,�� prie�as nesislapsto u� kalvos ar kokioje kitoje konkre�ioje vietoje. Jis visur aplink.

Grį��s prie ra�yto lai�ko, jis dar pridūrė:

��Pats netrukus tuo įsitikinsi.

Rainholtas Cukeris �uvo prabėgus vos keletui bjaurių mėnesių. Jį pra�udė Hanso Hubermano vieta sunkve�imyje.

Karui vis intensyviau siaubiant Vokietij�, Hansas suprato, kad kiekviena jo darbo pamaina prasideda taip pat. Susirinkusieji prie sunkve�imio vyrai buvo informuojami apie tai, kurios vietovės jiems nedirbant buvo u�pultos, kurios buvo laikomos tikėtiniausiais taikiniais ir kas su kuo t� pamain� turėjo dirbti.

Net ir antskryd�iams nurimus darbo buvo iki kaklo. Jie vykdavo į subombarduotus miestus ir mėgindavo juos sutvarkyti. Sunkve�imio gale sėdėdavo dvylika susikūprinusių vyrų, �ok�iojan�ių ir linguojan�ių, sunkve�imiui judant nelygiu keliu.

I� pat prad�ių kiekvienam vyrui buvo paskirta vieta sunkve�imyje.

Rainholtas Cukeris sėdėjo kairiosios eilės viduryje.

Hansas Hubermanas buvo pasodintas pa�iame sunkve�imio priekabos gale. Jis greit susiprato saugotis įvairių i� visų pusių į jį skrendan�ių �iuk�lių. Labiausiai Hansas vertino pro �alį pra�vilpian�ias vis dar degan�ias cigare�ių nuorūkas.

*** Visas lai�kas namo ***

Mano mielosioms Rozai ir Lizelei, �ia viskas gerai. Tikiuosi, abi esate sveikos ir gyvos.

Su meile, tėtis.

Vėlyv� lapkritį jam teko pirm� kart� paragauti padūmavusio tikro antskryd�io skonio. Sunkve�imio link i� visų pusių skriejo nuolau�os, o nespėj� pasislėpti �monės klykė ir bėgiojo. Kur bepa�velgsi, liepsnojo gaisrai, o pastatų griuvėsių krūvos augo akyse. Dūmai stulpais kilo nuo �emės, u�pildydami miesto plau�ius.

Hansas Hubermanas buvo paskirtas į keturių asmenų grup�. Vyrai i�sirikiavo į vien� eil�. Ser�antas Borisas �iperis stovėjo jos priekyje, o jo rankos skendėjo dūmuose. Jam įkandin ėjo Kesleris, Brunenvegas ir galiausiai Hubermanas. Kol ser�antas gesino gaisr�, du u� jo stovintys vyrai liejo vandenį ant jo, o Hubermanas dėl viso pikto laistė visus tris prie�ais jį stovin�ius vyrus.

U� jo buv�s pastatas sunkiai sudejavo ir suklupo.

Jis krito veidu į �em�, o nuolau�os pa�iro vos u� keleto metrų nuo Hanso kulnų. Cementas kvepėjo kaip naujas, o dulkių siena netruko pasiekti vyrų.

��Gott verdammt, Hubermanai!�� i� liepsnų atskriejo balsas. Paskui jį galvotrūk�iais i�bėgo trys vyrai. Visi jie springo pelenais. Net jiems pasukus u� kampo, toliau nuo griuvėsių centro, nuo nuvirtusio pastato pakilusi dulkių migla mėgino juos sekti. Ji sėlino jiems įkandin, tokia balta ir �ilta.

Susmuk� laikiname prieglobstyje, vyrai nesiliovė kosėti ir keiktis. Ser�antas pakartojo ankstesnius savo �od�ius.

��Po perkūnais, Hubermanai,�� valėsi jis lūpas, mėgindamas i�laisvinti nuo storo dulkių sluoksnio.�� Kas ten buvo?

��Jis papras�iausiai nuvirto tiesiai u� mūsų.

��Tiek a� ir pats supratau. Man įdomu tai, kokio auk��io jis buvo? Turėjo būti bent de�imties auk�tų.

��Ne, pone, manau, tik dviejų.

��Jėzau,�� netilo kosulys,�� Marija, Juozapai �ventas,�� dabar i� akių jis krap�tė dulkių ir prakaito ko��.�� Nieko nebuvo galima padaryti.

Valydamasis veid� kitas vyras pridūrė:

��Dėl Dievo meilės, bent kart� norė�iau atsidurti ten, kur jie pataikytų į u�eig�. Mir�tu, kaip noriu alaus.

Vyrai atsilo�ė.

Visi jie burnose jautė gesinamo gaisro ir besisklaidan�ių dūmų skonį. Mintis buvo maloni, nors ir neįmanoma. Jie puikiai �inojo, kad bet koks �iomis gatvėmis tekantis alus būtų visai ne alus, o grei�iau pieno kokteilis ar ko�ė.

Visus keturis vyrus nuo galvos iki kojų dengė balk�vai pilka dulkių skraistė. Jiems atsistojus t�sti darbo, jų uniformas i�vagojo nedideli įtrūkimai.

Ser�antas priėjo prie Brunenvego. Keliais stipriais pliauk�telėjimais jis nubraukė dulkes nuo jo krūtinės. �Taip jau geriau. �ia buvo �iek tiek dulkių, mano drauge.� Brunenvegui juokiantis, ser�antas atsigr�ė į savo naujok�. �Hubermanai, �įkart�� tu pirmas�.

Kelet� valandų jie toliau gesino gaisrus ir įvairiausiais būdais stengėsi įtikinti pastatus nenuvirsti. Kai kurių i� jų su�eistuose �onuose likusios sienų dalys ky�ojo tarsi alkūnės. Tai buvo Hanso Hubermano �arkliukas�. Jis kone mėgavosi ie�kodamas rūkstan�ių gegnių ar atskilusių mūro gabalų, kuriais galėtų tas alkūnes paremti.

Jo rankose buvo gausybė rak��ių, o dantys padengti dulkėmis i� griuvėsių. Jo lūpas taip pat dengė dabar jau sukietėjusių dulkių sluoksnis. Uniformoje nebuvo likusios nei ki�enės, nei klostelės, nei siūlelio, kurie nebūtų buv� padengti sunkaus oro nuosėdų.

Labiausiai darb� jiems sunkino �monės.

Kartkar�iais jie sutikdavo rūke ry�tingai besibla�kantį �mogų, i� kurio i�girsdavo tik vien� �odį. Paprastai tas �mogus �aukdavo vard�.

Kartais tai būdavo Volfgangas.

��Ar nematėte mano Volfgango?

Jų delnų atspaudai likdavo ant Hanso �varko.

��Stefane!

��Hansi!

��Gusteli! Gusteli Sobojau!

Dulkėms pama�u sklaidantis, nuniokotose gatvėse galėjai i�girsti vis ilgesnį �aukiamų vardų s�ra��. Kartais �ūksniai baigdavosi dulkėtu apkabinimu, o kartais�� sielvarto aimana ant kelių. Valanda po valandos jų, tarsi sald�iarūg��ių svajonių, laukian�ių savo i�sipildymo, vis daugėjo.

Pavojai susiliejo į vien�. Dulkės, dūmai ir smarkaujan�ios liepsnos. Sudarkyti �monių kūnai. Kaip ir kitiems dalinio vyrams, Hansui teko gerokai patobulinti savo gebėjim� u�simir�ti.

��Kaip tu, Hubermanai?�� ka�kuriuo metu pasiteiravo ser�antas. Liepsnos lai�ė jo petį.

Apsunkusia �irdimi Hansas linktelėjo jiems abiem.

Įpusėjus pamainai, gatvėje svirduliuodamas pasirodė beginklis ir bejėgis senukas. Baig�s tvirtinti pastato sien�, Hansas atsigr�ė ir rado jį stovintį jam u� nugaros, kantriai laukiantį savo eilės. Skersai jo veid� raudonavo kraujo dėmė. Ji tįso kaklu �emyn. Senukas vilkėjo baltus mar�kinius su tamsiai raudona apykakle ir rankose laikė savo koj� taip, tarsi ji nepriklausytų jo kūnui.

��Jaunuoli, ar dabar galėtum suremontuoti mane?

Pakėl�s vyri�kį ant rankų, Hansas i�ne�ė jį i� miglos.

*** Trumpas ir liūdnas pastebėjimas ***

Apsilankiau toje ma�o miestelio gatvėje, senukui vis dar ilsintis Hanso Hubermano rankose.

Dangus buvo �irmo �irgo spalvos.

Hansas tai pastebėjo tik atsargiai paguld�s senuk� ant lopinėlio cementu padengtos �olės.

��Kas atsitiko?�� paklausė vienas i� vyrų.

Hansas pajėgė tik parodyti pir�tu.

��A,�� ranka patraukė jį tolyn.�� Pratinkis prie �ito, Hubermanai.

Likusį pamainos laik� jis visi�kai pasinėrė į savo darb�. I� visų jėgų stengėsi nekreipti dėmesio į tolim� �monių �auksmų aid�.

Po bene dviejų valandų jis bėgo i� pastato, lenkdamas ser�ant� ir kitus du vyrus. Ne�iūrėdamas sau po kojų, u�kliuvo ir suklupo. Tik pakil�s ir pastebėj�s vyrus sielvarto kupinomis akimis �velgiant į jį parvertusi� kliūtį, jis suprato.

Kūnas gulėjo kniūbs�ias.

U�sideng�s ausis jis gulėjo apkam�ytas dulkių ir nuolau�ų antklode.

Tai buvo berniukas.

Veikiausiai vienuolikos ar dvylikos.

Leisdamiesi tolyn gatve, netoliese jie i�girdo Rudolfo vard� �aukian�i� moterį. Ji tuoj pat pasuko keturių vyrų link ir sutiko juos miglos debesyje. Gle�n� jos kūn� kaustė nerimas.

��Ar nematėte mano berniuko?

��Kiek jam metų?�� pasiteiravo ser�antas.

��Dvylika.

O, Kristau. O, nukry�iuotasai Kristau.

Visų jų galvose sukosi ta pati mintis, ta�iau ser�antas nepajėgė prisiversti jai pasakyti ar parodyti keli�.

Moteriai pamėginus prasibrauti pro juos, Borisas �iperis j� sulaikė.

��Mes k� tik atėjome i� tos gatvės,�� u�tikrino jis.�� Ten jo nerasite.

Palinkusios moters neapleido viltis. Pusiau eidama, pusiau bėgdama per petį ji vis dar �aukė. �Rudi!�

T� akimirk� Hansas Hubermanas prisiminė kit� Rudį. Himelio gatvės gyventoj�. �Pra�au,�� kreipėsi jis į dangų, kurio į�iūrėti buvo neįmanoma,�� apsaugok Rudį.� Jo mintys natūraliai pakrypo Lizelės, Rozos, �tainerių ir Makso link.

Komandai prisijungus prie kitų dalinio vyrų, jis parkrito ant �emės ir i�sitiesė ant nugaros.

��Kaip ten viskas?�� Ka�kas pasiteiravo.

Tė�io plau�iai buvo pilni dangaus.

Po kelių valandų, nusipraus�s, pavalg�s ir i�sivėm�s, jis pamėgino para�yti detalų lai�k� namo. Nepajėgė suvaldyti savo rankų, tro�kusių pasakoti kuo trumpiau. Jei sugebės prisiversti, likusi� dalį jis papasakos �od�iu, kai grį� ir jei i� viso grį�.

�Mano mielosioms Rozai ir Lizelei�,�� pradėjo jis.

Jam prireikė daugybės minu�ių para�yti �iuos �e�is �od�ius.

Duonos valgytojai

Besibaigiantys metai Molchingui buvo ilgi ir kupini įvykių.

Paskutinius 1942-ųjų metų mėnesius Lizelė praleido paskendusi mintyse apie, jos �od�iais tariant, tris nelaimingus vyrus. Jai rūpėjo, kur jie buvo ir kuo u�siėmė.

Vien� popiet� ji i�traukė akordeon� i� dėklo ir nubraukė jį dulkių �luoste. Prie� gr��indama jį į viet�, pamėgino padaryti tai, kam nesiry�o motina. Pir�tu nuspaudusi vien� i� klavi�ų, ji patraukė dumples. Roza buvo teisi. Dėl to kambarys ėmė atrodyti dar tu�tesnis.

Kaskart sutikusi Rudį, ji klausdavo, ar �is nesulaukė �inių i� savo tėvo. Kartais jis smulkiai papasakodavo vien� i� Alekso �tainerio lai�kų. O vienintelis jos pa�ios tė�io atsiųstas lai�kas j� �iek tiek nuvylė.

Ta�iau Makso likim� tegalėjo nulemti jos vaizduotė.

Kupina optimizmo, ji įsivaizdavo jį keliaujantį apleistu keliu. Kartais regėdavo jį beld�iantį į saugaus prieglobs�io duris. Jo asmens dokumentai galėjo apkvailinti reikiamus �mones.

Visus tris vyrus ji i�vysdavo bet kur.

Tėtį ne kart� regėjo pro mokyklos lang�. Maksas da�nai sėdėdavo greta jos prie �idinio. Aleksas �taineris pasirodydavo jai esant su Rud�iu. Jis spoksodavo į juos pro vitrin�, kai, numet� dvira�ius Miuncheno gatvėje, jie ateidavo prie jo krautuvėlės.

��Tik pa�velk į visus tuos kostiumus,�� sakydavo Rudis, kakta ir rankomis remdamasis į vitrin�.�� Visi eina perniek.

Keista, ta�iau viena i� mėgstamiausių Lizelės prasibla�kymo formų buvo ponia Holtzapfel. Dabar skaitymo seansai vykdavo ir tre�iadieniais. Baigusios skaityti upės vandens sutrumpint� ��vilpautojo� versij�, jos pradėjo �Sapnų ne�ėj��. Kartais senoji ponia paruo�davo arbatos arba pavai�indavo Lizel� sriuba, kuriai motinos gamintoji nė i� tolo neprilygo. �ioji nebuvo tokia skysta.

Nuo spalio iki gruod�io įvyko dar vienas �ydų paradas, po kurio turėjo būti kitas. Kaip ir praėjusį kart�, Lizelė nuskuodė į Miuncheno gatv�, �įkart trok�dama pasi�iūrėti, ar Maksas Vandenburgas bus tarp jų. �inoma, ji tro�ko pamatyti jį tarp kitų�� su�inoti, kad jis dar gyvas. Ta�iau jo nebuvimas galėjo reik�ti daugyb� dalykų, tarp kurių buvo ir laisvė.

Gruod�io viduryje nedidelė grupelė �ydų ir kitokių nenaudėlių vėl buvo vedama Miuncheno gatve į Dachau. Paradas�� numeris trys.

Rudis tikslingai nupėdino Himelio gatve ir i� trisde�imt penktojo namo grį�o su nedideliu ry�ulėliu ir dviem dvira�iais.

��Eini kartu, Saumensch?

*** Rud�io ry�ulėlio turinys ***

�e�ios su�iedėjusios duonos riekės, perlau�tos į keturias dalis.

Aplenk� parad�, jie numynė tolyn, Dachau link, ir sustojo tu��ioje kelio dalyje. Rudis padavė ry�ulėlį Lizelei.

��Imk piln� sauj�.

��Nesu tikra, kad tai gera mintis.

��U�tat tavo tėtis buvo tuo tikras,�� atkirto jis, pliauk�telėj�s �iek tiek duonos į jos deln�.

Kaip ji galėjo gin�ytis? Tikslas buvo vertas rimbo.

��Jei būsime vikrūs, jie mūsų nesu�iups,�� ai�kino Rudis, mėtydamas duon�.�� Todėl pasijudink, Saumensch.

Lizelė nepajėgė susilaikyti. Jos veide �mės�iojo �ypsenėlė, kol ji su savo geriausiu draugu Rud�iu �taineriu ant kelio dėliojo duonos gabalėlius. Baig� jie paslėpė savo dvira�ius tarp eglu�ių.

Kelias buvo �altas ir tiesus. �ydus varantys kareiviai netruko pasirodyti.

Med�ių paunksmėje Lizelė stebėjo berniuk�. Jis nuėjo ilg� keli� nuo dar�ovių vagies iki duonos dalytojo. Nors ir pama�u tamsėjantys, �viesūs jo plaukai priminė �vak�. Ji girdėjo jo gurgiantį pilv�, ta�iau jis dalijo duon� kitiems.

Ar �ia buvo Vokietija?

Ar tokia buvo nacistinė Vokietija?

Pirmasis kareivis duonos nepastebėjo�� jis nebuvo alkanas, ta�iau pro pirmojo �ydo akis ji neprasprūdo. �iurk�ti jo ranka pakėlė gabalėlį ir entuziastingai suki�o jį į burn�.

�Ar ten Maksas?��� spėliojo Lizelė.

Negalėdama ai�kiai į�iūrėti, ji nusprendė paie�koti geresnės vietos.

��Ei!�� įtū�o Rudis.�� Nejudėk. Jei mus �ia aptiks ir susies su duona, mums galas.

Lizelė nesiklausė.

Vis daugiau �ydų lenkėsi siekdami ant kelio gulin�ios duonos, o knygų vagilė i� u� med�ių atid�iai tyrinėjo kiekvien� i� jų. Makso Vandenburgo tarp jų nebuvo.

Palengvėjimas tetruko akimirksnį.

Nerimas j� u�liejo, vienam i� kareivių pastebėjus belaisvį, siekiantį duonos gabalėlio nuo kelio. Visiems buvo įsakyta sustoti. Kareiviai atid�iai ap�iūrinėjo keli�. Belaisviai kramtė taip greitai ir tyliai, kaip tik sugebėjo. Visi nurijo vienu metu.

Vienas i� kareivių pakėlė kelet� gabalėlių duonos ir ėmė ap�iūrinėti kelkra��ius. Belaisviai taip pat dairėsi į visas puses.

���tai ten!

Kareivis �ygiavo u� artimiausių med�ių besiglaud�ian�ios mergaitės link. Netoliese jie pastebėjo ir berniuk�. Abu pasileido bėgti kiek įkabindami.

Bi�iuliai i�siskyrė, laviruodami tarp tankių �akų ir spygliuoto pavėsio.

��Nesustok, Lizele!

��O kaip dvira�iai?

��Scheiss drauf! Velniop, kam jie rūpi!

Nubėgusi �imt� metrų, Lizelė i�girdo vis artėjantį kareivio �nopavim�. Jausdama jo kvėpavim� sau į nugar�, ji laukė jį lydin�ios rankos.

Mergaitei �ypsojosi sėkmė.

Viskas, ko ji sulaukė, buvo spyris į u�pakalį ir keletas �od�ių:

��Bėk, bėk, ma�oji mergaite, tau �ia ne vieta!

Lizelė bėgo ir nesustojo dar daugiau nei pusantro kilometro. �akos brai�ė rankas. Po kojomis voliojosi kankorė�iai, o plau�iuose tvyrojo elgės spyglių aromatas.

Po gerų keturiasde�imt penkių minu�ių ji parsirado namo ir i�vydo prie surūdijusių dvira�ių sėdintį Rudį. Jis buvo surink�s duonos liku�ius ir dabar god�iai kramtė kiet� su�iedėjusį davinį.

��Sakiau tau nelįsti per arti,�� tarė jis.

Atsukusi jam u�pakalį, Lizelė paklausė:

��Ar liko bato atspaudas?

Paslėptoji eskizų knyga

Prie� kelias dienas iki Kalėdų įvyko dar vienas antskrydis, ta�iau Molchingo bombos nepasiekė. Pasak radijo prane�imų, dauguma jų buvo numestos atviruose laukuose.

Svarbesnė u� bet k� kita buvo �monių reakcija Fidlerių slėptuvėje. Visi susirinkusieji tyliai susėdo ir laukė, viltingai �velgdami į Lizel�.

Jos ausyse skard�iai suskambo tė�io balsas.

�Ir jei bus daugiau antskryd�ių, nesiliauk skai�iusi slėptuvėje.�

Lizelė laukė. Ji tro�ko įsitikinti, kad jie norėjo būtent to.

��Skaityk, Saumensch,�� u� kitus prakalbo Rudis.

Ji atsivertė knyg�, o �od�iai ir vėl rado keli� į kiekvieno slėptuvėje buvusio �mogaus ausis.

Sirenoms davus leidim� i�lįsti i� slėptuvių, Lizelė grį�o namo ir atsisėdo virtuvėje su motina. Susirūpinimas karaliavo Rozos Huberman veide. Netrukus ji pasiėmė peilį ir paliko kambarį.

��Eime su manimi.

Įėjusi į svetain�, pakėlė paklod� nuo savo �iu�inio kra�to. Ten, �one, matėsi nedidelis įsiuvas. Jei nebūtumėte apie jį �inoj�, veikiausiai jo nebūtumėte pastebėj�. Atsargiai jį prapjovusi, Roza įki�o vidun vis� savo rank� ka�ko ie�kodama. I� �iu�inio gilumos ji i�traukė Makso Vandenburgo eskizų knyg�.

��Jis pra�ė man�s perduoti j� tau, kai būsi pasirengusi,�� kalbėjo Roza.�� I� prad�ių ketinau j� tau atiduoti per gimtadienį, ta�iau nusprend�iau palaukti Kalėdų.

Roza atsistojo su keista i�rai�ka veide. Tai nebuvo i�didumas. Veikiau prisiminimų svoris. Ji tarė:

��Manau, tu visada buvai pasirengusi, Lizele. Nuo pat tos dienos, kai atsiradai �ia, prisispaudusi prie vartų, tau buvo lemta j� turėti.

Knyga perėjo i� vienų rankų į kitas.

Vir�elis atrodė �itaip:

*** �od�ių barstytoja ***

Trumpas min�ių rinkinys Lizelei Meminger.

Lizelė spoksojo, laikydama j� gle�nose rankose.

��A�iū, mama.

Ji j� apkabino.

Ji be galo tro�ko pasakyti Rozai Huberman, kaip j� mylėjo. Gaila, kad �od�iai taip ir liko nei�tarti.

Senųjų laikų vardan Lizelė ketino perskaityti knyg� rūsyje, ta�iau motina j� perkalbėjo.

��Maksas tame rūsyje susirgo ne be prie�asties,�� tikino ji.�� Galiu tau pasakyti vien� dalyk�, mergaite. Neketinu leisti tau susirgti.

Ji skaitė virtuvėje.

Ant viryklės �ai�aravo raudonai geltona liepsna.

��od�ių barstytoja�.

Vien� po kito ji ap�iūrinėjo eskizus, skaitė pasakojimus ir tyrinėjo paveikslėlius su u�ra�ais. Tokius, kaip ant pakylos stovintis Rudis su trimis aukso medaliais ant kaklo. Po juo buvo �od�iai: �Citrinų spalvos plaukai�. �ia buvo ir sniego senis, ir trylikos dovanų s�ra�as, o įra�ų apie nesuskaitomas naktis rūsyje ar prie �idinio nė minėti neverta.

�inoma, daugybė knygoje u�ra�ytų min�ių, eskizų ir sapnų siejosi su �tutgartu, Vokietija ir fiureriu. �ia buvo ir prisiminimų apie Makso �eim�. Jis negalėjo atsispirti jų nepaminėj�s. Jis privalėjo. Tuomet ji pasiekė 117 puslapį.

Būtent ten pasirodė pati ��od�ių barstytoja�.

Tai buvo pasaka arba legenda. Lizelė nebuvo tikra, kaip j� pavadinti. Net ir po keleto dienų radusi abu �od�ius Vokie�ių kalbos �odyne, ji nesugebėjo vienos s�vokos atskirti nuo kitos. Ankstesniame puslapyje buvo įra�yta trumpa pastaba.

*** 116 puslapis ***

Lizele, a� ketinau i�trinti �it� pasakojim�. Maniau, kad būsi per daug subrendusi tokiai pasakai, ta�iau galbūt nė vienas i� tiesų nesame jai per seni. M�s�iau apie tave, tavo knygas ir �od�ius, ir mano galvoje gimė �is keistas pasakojimas. Viliuosi, kad rasi jame bent kruopelyt� gėrio.

Ji pervertė puslapį.

Kart� gyveno keistas ma�as �mogutis. Savo gyvenime jis priėmė tris svarbius sprendimus:

��Jis perskirs savo plaukus į prie�ing� pus� nei kiti.

��Jis u�siaugins keistus trumpus ūsiukus.

��Vien� dien� jis valdys pasaulį.

Jaunasis �mogeliukas ilgai klajojo m�stydamas, planuodamas ir mėgindamas rasti būd� pasisavinti pasaulį. Vien� dien� jam �ovė į galv� mintis�� tobulas planas. Jis pastebėjo gatve einan�i� motin� su ma�yliu. Ji barė berniuk� tol, kol galiausiai jis pravirko. Po keleto minu�ių �velnių ir raminamų jos �od�ių berniukas nurimo ir net nusi�ypsojo.

Jaunasis �mogutis nuskubėjo prie motinos ir, apkabin�s j�, su kreiva �ypsena veide tarė:

���od�iai!

��K�?

Ta�iau atsakymo moteris nesulaukė.

Jis jau buvo ding�s.

Taip, fiureris nusprendė, kad pasaulį jam padės u�valdyti �od�iai. �A� nepaleisiu nė vienos kulkos,�� sakė sau jis.�� Man neprireiks to daryti.��� Jis buvo apdairus. Bent jau derėtų tai įvertinti. Jis tikrai nebuvo kvailas. Pirmoji jo plano dalis buvo pasėti �od�ius kaip įmanoma didesnėje tėvynės teritorijoje.

Dien� naktį jis juos sėjo ir augino.

Jis stebėjo juos augant, kol galiausiai visoje Vokietijoje su�ėlė ve�lūs �od�ių mi�kai... Tai buvo u�augintų min�ių tauta.

Kol �od�iai augo, mūsų jaunasis fiureris bėrė ir simbolių sėklas, kurios netrukus su�aliavo ir sukrovė �iedus. I�au�o lemiama valanda. Fiureris buvo pasireng�s.

Jis kvietė �mones ar�iau �lovingosios savo �irdies, viliodamas juos puikiausiais, bjauriausiais �od�iais, kuriuos savo rankomis nura�kė mi�kuose. �monės pagundai pasidavė.

Visi jie buvo i�rikiuoti ant konvejerio ir perve�ti pro ma�in�, kuri per kelias minutes suteikė jiems nauj� gyvenim�. �od�iai jiems buvo sumaitinti. Netrukus �monės �inojo visk�, k� jiems derėjo �inoti. Jie buvo u�hipnotizuoti.

Vėliau kiekvienam i� jų buvo priskirtas simbolis, ir visi buvo laimingi.

Netrukus �od�ių ir simbolių paklausa taip i�augo, kad mi�kų prie�iūrai prireikė vis daugiau ir daugiau �monių. Vienų darbas buvo lipti į med�ius, ra�kyti �od�ius ir mesti juos stovintiesiems apa�ioje. Tuomet jie tuojau pat būdavo sumaitinami likusiems fiurerio �monėms, jau neminėsime tų, kurie grį�davo kitos porcijos.

Lipdav� į med�ius �monės buvo vadinami �od�ių barstytojais.

Geriausiai �į darb� atlikdavo tie, kurie suprato �od�iuose slypin�i� gali�. Tokie �monės visuomet sugebėdavo įsilipti auk��iau nei kiti. Viena tokių �od�ių barstytojų buvo ma�a liesa mergaitė. Ji savo regione buvo pripa�inta geriausia, nes suprato, koks bejėgis �mogus yra BE �od�ių. Ji jautė jiems alkį. Tro�ko jų.

Ta�iau vien� dien� ji sutiko vyr�, kuris jos tėvynėje buvo niekinamas, nors ir buvo joje gim�s. Jie tapo gerais draugais, o kai vyras susirgo, �od�ių barstytoja leido tik vienai a�arai nukristi ant jo veido. Toji draugystės a�ara�� vienas vienintelis �odis�� i�d�iūvo ir virto sėkla. Kit� kart� nuėjusi į mi�k� mergaitė pasodino sėkl� tarp kitų med�ių. Ji palaistydavo j� prie� ir po kiekvienos savo pamainos.

Kurį laik� neįvyko nieko, ta�iau vien� popiet�, atėjusi patikrinti savo augalėlio po ilgos �od�ių barstymo dienos, ji i�vydo ma�ytį daigelį. Ilg� laik� į jį spoksojo.

Medis augo grei�iau u� bet kurį kit� ir netrukus tapo auk��iausiu visame mi�ke. Visi būriavosi prie jo pasi�iūrėti. Susirink� �monės �nab�dėjosi tarpusavyje ir laukė... fiurerio.

Įsiut�s jis tuojau pat parei�kė, kad medis turi būti nukirstas. I�girdusi tai, �od�ių barstytoja ėmė brautis pro mini�. Parkritusi ant kelių, ji maldavo:

��Pra�au, negalite jo nukirsti.

Deja, fiurerio tai nesujaudino. Jis negalėjo sau leisti daryti i�im�ių. Kol �od�ių barstytoja buvo tempiama �alin, fiureris atsigr�ė į savo de�ini�j� rank� ir tarė:

��Kirvį, pra�au.

Kaip tik t� akimirk� �od�ių barstytoja i�silaisvino i� j� sugriebusių rankų ir pasileido bėgti. Ji ėmė kopti į medį ir, net fiureriui kapojant jo kamien�, kopė vis auk��iau, kol pasiekė vir�utines med�io �akas. Apa�ioje netilo balsai ir kirvio smūgiai. Debesys, tarsi baltos pabaisos pilkomis �irdimis, plaukė dangumi. I�sigandusi, ta�iau kupina ry�to, �od�ių barstytoja nejudėjo i� vietos. Ji laukė, kol medis parvirs. Ta�iau ir jis nejudėjo.

Prabėgo ne viena valanda, o fiurerio kirvis taip ir nepajėgė atkirsti nė menkiausio �ievės gabalėlio. Alpdamas i� nuovargio, fiureris įsakė kitam vyrui jį pakeisti.

Bėgo dienos.

Skubėjo savaitės.

Nė vienas i� �imto devyniasde�imt �e�ių kareivių nesugebėjo su�eisti �od�ių barstytojos med�io.

��O k� gi ji ten valgo?�� klausinėjo �monės.

��Kaip ji ten miega?

Jie ne�inojo, kad kiti �od�ių barstytojai pametėdavo jai maisto atsargų ir, nusileidusi ant �emiau esan�ių �akų, ji jas susirinkdavo.

Siautė pūgos. Lijo lietus. Metų laikai keitėsi, o �od�ių barstytoja nejudėjo i� vietos.

Paskutinis medkirtys, galiausiai nuleid�s rankas, jai su�uko:

���od�ių barstytoja! Dabar gali nulipti! �ia nėra nė vieno, kuris pajėgtų nukirsti tavo medį!

�od�ių barstytoja i�girdo tik tolim� vyro bals�, todėl tyliai su�nab�dėjo:

��Ne, dėkoju.

Ji nuleido savo �od�ius tarp �akų.

Niekas nebesuskai�iavo, kiek laiko prabėgo, ta�iau vien� popiet� mieste pasirodė naujas medkirtys. Jo krep�ys atrodė jam per sunkus. Jo akys buvo apsunkusios, o nuo pėdų varvėjo nuovargis.

��Medis,�� kreipėsi jis į �mones.�� Kur yra tas medis?

Stebėtojų minia nusekė jam įkandin. Medkir�iui pasiekus medį, vir�utines jo �akas dengė debesys. Viskas, k� �od�ių barstytoja girdėjo, buvo �monių �ūksniai, es� atvyko naujas medkirtys, pasiry��s padaryti gal� jos protestui.

��Ji nesutiks nusileisti �emyn,�� sakė �monės.�� Dėl nieko.

Jie ne�inojo, kas buvo tasai medkirtys ir kad jų �od�iai jo ry�to nepalau�ė.

Jis atsegė savo krep�į ir i�sitraukė kai k� daug ma�esnio u� kirvį.

��Kaipgi tu nukirsi medį su senu plaktuku?�� �aipėsi �monės. Jaunuolis nesiklausė. Jis toliau kuitėsi savo krep�yje, ie�kodamas vinių. Tris i� jų sukand�s, ketvirt�jį pamėgino įkalti į kamien�. Pirmosios �akos buvo labai auk�tai, todėl nusprendė, kad jam prireiks keturių vinių, ant kurių galėtų palypėti, kad jas pasiektų.

��Tik pa�velkite į �it� kvailį,�� suriaumojo vienas i� stebėtojų.�� Niekam kitam nepavyko...

Staiga jis nutilo.

Pirmoji vinis įsmigo į kamien� ir po penketo smūgių plaktuku jau tvirtai laikėsi jame. Po jo�� antroji, ir jaunuolis pradėjo lipti.

Įkal�s ketvirt�j� vinį, jis buvo pasireng�s sutikti i��ūkį ir kopė toliau. Vaikinas tro�ko �ūktelėti, ta�iau nusprendė susilaikyti.

Atrodė, tarsi med�io kamienas būtų begalinis. Pasiekti vir�utines �akas prireikė daugybės valandų, o galiausiai, įveik�s savo keli�, jis rado �od�ių barstytoj�, miegan�i� tarp antklod�ių ir debesų.

Kurį laik� jis j� stebėjo.

Saulės kaitra �ildė debesų stog�.

Jaunuolis pasilenkė ir palietė jos rank�, �itaip mergait� pa�adindamas. Pasitrynusi akis, ji ilgai �velgė į vaikino veid� ir galiausiai prakalbo:

��Ar �ia tikrai tu?

�Ar nuo tavo skruosto a� pakėliau �i� sėkl�?��� m�stė ji.

Vaikinas linktelėjo.

Dreban�ia �irdimi, tvir�iau suspausdamas �akas, jis atsakė:

��Taip.

Med�io vir�ūnėje jie pasiliko drauge. Debesims i�sisklaid�ius, prie� jų akis nusidriekė visas mi�kas.

��Jis nesiliaus ve�ėj�s,�� ai�kino ji.

��Lygiai kaip ir �itas medis,�� atsakė jaunuolis, �velgdamas į �ak�, laikan�i� jo rank�.

Prisi�iūrėj� ir pasikalbėj� ligi valiai, abu jie ėmė leistis �emyn, palik� antklodes ir maisto atsargas.

�monės negalėjo patikėti savo akimis, ir vos �od�ių barstytoja ir jaunuolis pastatė kojas ant �emės, ant med�io kamieno ėmė ry�kėti kirvių kir�iai. Atsivėrė �aizdos. �ievėje pasirodė įpjovos, o �emė ėmė drebėti.

��Jis nuvirs,�� suriko jauna moteris.�� Medis tuojau nuvirs! �od�ių barstytojos medis visu begaliniu savo ūgiu ėmė svirti. Jis, traukiamas prie �emės, aimanavo. Pasaulis sudrebėjo, o kai viskas pagaliau nurimo, medis gulėjo tarp kitų mi�ko med�ių.

�od�ių barstytojo ir jaunuolis u�silipo ant gulin�io med�io kamieno ir pasileido eiti, aplenkdami ky�an�ias �akas. Atsigr�� jie i�vydo, kad did�ioji stebėtojų dalis pasuko savais keliais. �en ir ten, visur mi�ke.

Ta�iau beeidami jie keletu kartų stabtelėjo pasiklausyti. Jiems pasirodė, kad sau u� nugarų girdi balsus ir �od�ius, �ia, ant �od�ių barstytojos med�io kamieno.

Kurį laik� Lizelė sėdėjo virtuvėje prie stalo, m�stydama, kur tame did�iuliame mi�ke buvo Maksas Vandenburgas. Pama�u j� u�klojo tamsa. Ji u�snūdo. Motina privertė j� eiti į savo lov�, ir mergaitė pakluso, sau prie krūtinės spausdama Makso eskizų knyg�.

Tik kai po daugelio valandų pabudo, atsakymas į jos klausim� pagaliau i�kilo galvoje.

���inoma,�� su�nib�dėjo ji.�� �inoma, a� �inau, kur jis yra,�� tarė ji ir vėl pasinėrė į mieg�.

Knygų vagilė sapnavo medį.

Anarchisto kostiumų kolekcija

*** Himelio gatvė 35, gruod�io 24-oji ***

I�vykus abiem tėvams, �taineriai pakvietė į sve�ius Roz� ir Trud� Huberman bei Lizel�. Joms atvykus, Rudis vis dar tvarkosi savo drabu�ius.

Jis pa�velgia į Lizel�, ir jo veide �mėsteli vos pastebima �ypsena.

Dangus 1942-ųjų metų Kalėdoms nepagailėjo sniego. Lizelė daugyb� kartų perskaitė ��od�ių barstytoj��, pradėdama nuo paties pasakojimo apie j�, baigdama eskizais ir juos lydin�iais komentarais. Kalėdų i�vakarėse ji priėmė sprendim� dėl Rud�io. Na ir kas, kad metas vėlus.

Prie� pat sutemstant ji nu�ingsniavo iki kaimyninių durų ir prane�ė turinti jam Kalėdų dovan�.

Pa�velg�s į mergaitės rankas ir �onus, jis paklausė:

��Na, tai kur, po galais, ji yra?

��Et, tuomet pamir�k j�.

Ta�iau Rudis suprato. Jis jau buvo mat�s �i� veido i�rai�k�. Rizik� nujau�ian�ios akys ir drėkstantys pir�tai. Jis uoste u�uodė nuo Lizelės dvelkiantį vagystės aromat�.

���ita dovana,�� svarstė jis.�� Tu jos dar neturi, tiesa?

��Ne.

��Ir neketini jos pirkti, ar ne?

���inoma, kad ne. Nejau manai, kad turiu bent gra�į ki�enėje?

Snaigės vis dar leidosi i� dangaus. Palei vej� ledas buvo suskeldėj�s it stiklas.

��Ar turi rakt�?�� pasiteiravo ji.

��Kokį rakt�?

Ta�iau Rud�iui neprireikė daug laiko susivokti. Jis pradingo namo gilumoje ir netrukus vėl pasirodė tarpdury. Jis tarė Viktoro Kėmelio �od�iais:

��Laikas eiti apsipirkti.

Besileid�ianti tamsa i�ry�kino ba�ny�i� Kalėdų proga u�darytoje Miuncheno gatvėje. Lizelė �engė spar�iai, stengdamasi neatsilikti nuo savo i�stypėlio kaimyno. Pagaliau jie pasiekė reikiamos krautuvės vitrin�. STEINER�� SCHNEIDERMEISTER. Per prabėgusias savaites vitrin� spėjo padengti plonas purvo sluoksnis. Kitoje lango pusėje manekenai stovėjo tarsi prabėgan�io laiko liudytojai. Jie atrodė rimti ir absurdi�kai stilingi. Jausmo, tarsi jie visk� stebėtų, nusikratyti nebuvo lengva.

Rudis pasirausė ki�enėje.

Buvo Kū�ių vakaras.

Jo tėvas buvo ka�kur netoli Vienos.

Berniukas buvo tikras, kad tėvas neprie�taraus dėl jų apsilankymo jo numylėtoje krautuvėje. To reikalavo aplinkybės.

Durys nesunkiai atsidarė, ir jie įėjo vidun. Rudis instinktyviai paspaudė �viesos jungiklį, ta�iau elektra jau buvo i�jungta.

��Gal turi �vak�?

��A� jau atsine�iau rakt�. Be to, juk tai buvo tavo mintis,�� suirzo Rudis.

�ios diskusijos įkar�tyje Lizelė netikėtai u�kliuvo u� nelygumo grindyse. Jai įkandin parklupo ir vienas i� manekenų. Ji kliudė jo rank� ir i�vertė nelaimėlį i� stovo tiesiai ant sav�s.

��Nuimk nuo man�s t� daikt�!�� suriko ji.

Manekenas subyrėjo į keturias dalis. Galva ir kūnas, kojos ir dvi paskiros rankos. I�silaisvinusi Lizelė atsistojo ir i�ko�ė:

��Jėzau, Marija.

Paėm�s vien� manekeno rank�, Rudis patap�nojo Lizelei per petį. Persigandusi ji atsigr�ė, o �is j� draugi�kai i�tiesė:

��Malonu susipa�inti.

Kelet� minu�ių jie klajojo siaurais krautuvės praėjimais. Rudis pasuko prekystalio link. U�kliuv�s u� tu��ios dė�ės ir parvirt�s, jis aiktelėjo, nusikeikė ir nusvirduliavo i�ėjimo link.

��Tai juokinga,�� tarė jis.�� Palauk �ia minutėl�.

Ant kelių laikydama manekeno rank�, Lizelė sėdėjo ir laukė, kol Rudis grį�o su degan�iu �ibintu i� ba�ny�ios.

Jo veid� supo �viesos apskritimas.

��Tai kurgi toji dovana, apie kuri� �itiek gyreisi? Geriau jau tai nebūtų vienas i� tų keistų manekenų.

��Atne�k �ia �ibint�.

Rud�iui pasiekus tolim�jį skyrių kairėje krautuvės dalyje, viena ranka Lizelė perėmė �ibint�, kita tuo pat metu braukdama per kaban�ius kostiumus. I�traukusi vien�, ji tuojau pakabino jį atgal ir pakeitė kitu.

��Vis dar per didelis.

Dar po poros mėginimų prie� Rud�io �tainerio akis ji i�kėlė tamsiai mėlyn� kostium�.

��Ar �is atrodo tavo dyd�io?

Kol Lizelė sėdėjo tamsoje, Rudis matavosi kostium� u� vienos i� u�dangų. Buvo matyti tik nedidelis �viesos apskritimas ir besirengiantis �e�ėlis.

Grį��s jis i�kėlė �ibint�, kad Lizelė galėtų jį ap�iūrėti. I�laisvintas i� u� u�dangos, auk�tas �viesos stulpas i�ry�kino dailų kostium�. Po juo matėsi purvini Rud�io mar�kiniai ir nudėvėti batai.

��Na?�� paklausė jis.

Lizelė vis dar ap�iūrinėjo jį. Sukdama aplink berniuk� ratus, ji gū��iojo pe�iais.

��Neblogai.

��Neblogai! Atrodau kur kas geriau nei vien tik neblogai.

��Netinka batai. Ir tavo veidas.

Apsimesdamas įpyk�s, Rudis pastatė �ibint� ant prekystalio ir ėmė artintis prie jos. Lizelė buvo priversta sau pripa�inti, kad j� suėmė jaudulys. Su palengvėjimu ir nusivylimu stebėjo, kaip Rudis u�kliuvo ant sudarkyto manekeno ir parvirto.

Gulėdamas ant grindų, jis juokėsi.

Tuomet stipriai u�simerkė.

Lizelė nuskubėjo prie jo.

Keturpės�ia ji pasilenkė prie berniuko.

Pabu�iuok jį, Lizele, pabu�iuok jį.

��Rudi, ar tau viskas gerai? Rudi?

��Ilgiuosi jo,�� i�sities�s ant grindų, pratarė jis.

��Frohe Weihnachten,�� atsakė Lizelė, padėdama jam atsistoti ir pasitaisyti kostium�.�� Laimingų �ventų Kalėdų.

DEVINTA DALIS

 Paskutinis nepa�įstamasis

apie

kit� pagund��� lo�ėj� kortomis�� snieg� Stalingrade�� am�inai jaun� brolį�� nelaiming� atsitikim��� kartų klausimų skonį�� įrankių rinkinį�� kraujuojantįjį ir me�kiuk��� sugedusį lėktuv� ir grį�im� namo

Lo�ėjas kortomis

Kol Lizelė su Rud�iu kim�o sausainius, besiilsintys LSE vyrai lo�ė kortomis netoli Eseno esan�iame miestelyje. Jie buvo k� tik įveik� ilg� keli� i� �tutgarto ir dabar lo�ė i� cigare�ių. Rainholtui Cukeriui nesisekė.

��Prisiekiu, jis suk�iauja,�� piktai murmėjo jis.

Kareivines jiems atstojo apgriuvusi pa�iūrė, o Hansas Hubermanas buvo k� tik laimėj�s tre�i� partij� i� eilės. Pasipiktin�s Cukeris sviedė kortas ir trimis purvinais pir�tais perbraukė savo riebaluotus plaukus.

*** Keletas faktų apie rainholt� cukerį ***

Jam buvo dvide�imt ketveri. Laimėj�s lo�imo partij�, jis piktd�iugi�kai prisiki�davo tabako lazdeles sau po norimi ir giliai įtraukdavo jų aromato. �Jos kvepia pergale�,�� sakydavo jis. Ak, taip, dar vienas dalykas.

Jis mirė pravira burna.

Prie�ingai nei jaunuolis jo kairėje, Hansas Hubermanas nesipuikavo savo laimėjimu. Jis net buvo pakankamai dosnus, kad kiekvienam i� savo kolegų atiduotų po cigaret� ir j� jiems pridegtų. Neprie�taravo nė vienas, i�skyrus Rainholt� Cukerį. Grieb�s cigaret� i� Hanso rankų, jis sviedė j� atgal ant apverstos dė�ės.

��Man nereikia tavo labdaros, seni,�� rė�ė jis ir i�ėjo.

��Kas jam pasidarė?�� pasiteiravo ser�antas, ta�iau nė vienas i� vyrų nesivargino jam atsakyti. Rainholtas Cukeris tebuvo dvide�imt ketverių metų jaunuolis, nemokėj�s �aisti kortomis, net jei nuo to būtų priklausiusi jo gyvybė.

Jis nebūtų niekin�s Hanso Hubermano, jei nebūtų pralo��s jam savo cigare�ių. Jei jis nebūtų jo niekin�s, veikiausiai nebūtų u�ėm�s jo vietos sunkve�imio priekaboje, po keleto savai�ių va�iuojant visai nepavojingu keliu.

Viena sėdynė, du vyrai, trumpas gin�as ir a�.

Kartais �monių mirtis man atrodo tokia berg�d�ia.

Sniegas Stalingrade

1943-iųjų sausio viduryje Himelio gatvė kaip paprastai buvo tamsi ir apgailėtina. U�vėrusi kiemo vartus, Lizelė nu�ingsniavo iki ponios Holtzapfel durų ir pabeldė. Jas atidar�s �mogus j� nustebino.

I� prad�ių ji palaikė vyr� vienu i� jos sūnų, ta�iau jis nebuvo pana�us į vaikinus i� įrėmintos nuotraukos prie durų. Atrodė kur kas vyresnis, nors spr�sti buvo sunku. Jo veid� dengė nelygi barzda, o akys rėkte rėkė skausmu. I� palto rankovės ky�ojo tvars�iais apsukta vyro ranka, o pro juos skverbėsi vy�nios raudonumo kraujas.

��Galbūt tau derėtų grį�ti vėliau.

Lizelė mėgino į�iūrėti u� jo. Ji jau buvo besu�unkanti poniai Holtzapfel, ta�iau vyras pastojo jai keli�.

��Vaike,�� pakartojo jis,�� sugrį�k vėliau. Pats tave pakviesiu. Kur tu gyveni?

Daugiau nei po trijų valandų pasigirdo beldimas į Himelio gatvės 33-iojo namo duris, u� kurių stovėjo tas pats vyri�kis. Vy�nių spalvos kraujas dabar priminė slyvas.

��Dabar ji gali tave priimti.

I�ėjusi į apniukusį pilk� lauk�, Lizelė nesusilaikė nepaklaususi, kas nutiko vyro rankai. Prie� atsakydamas, vyras i�pūtė �iek tiek oro pro �nerves ir vienu skiemeniu i�ko�ė:

��Stalingradas.

��Atleiskite?�� kalbėdamas jis buvo atsigr��s prie� vėj�.�� Nei�girdau jūsų.

�įkart jo atsakymas nuskambėjo garsiau ir buvo i�samesnis.

��Mano rankai nutiko Stalingradas. Buvau pa�autas tarp �onkaulių ir netekau trijų pir�tų. Ar dabar pakankamai ai�kiai atsakiau?�� įki��s sveik�j� rank� į ki�en�, jis virptelėjo, niekindamas voki�k� vėj�.�� Manai, �ia �alta?

Lizelė palietė greta buvusi� sien�. Ji negalėjo meluoti.

��Taip, �inoma.

��Joks �ia �altis,�� nusijuokė vyras. I�sitrauk�s cigaret�, įsiki�o j� tarp dantų ir pamėgino u�degti degtuk� viena jam likusia ranka. Tokiame prastame ore tai būtų buv� sudėtinga padaryti ir dviem, ta�iau viena buvo papras�iausiai neįmanoma. Svied�s degtukų dė�ut� �emėn, jis nusikeikė.

Lizelė j� pakėlė.

Paėmusi i� jo cigaret� ir įsidėjusi į burn�, ji pamėgino į�iebti degtuk�, ta�iau ir jai nesisekė.

��Turi j� traukti,�� paai�kino vyras.�� Tokiu oru pridegsi j� tik tuo atveju, jei trauksi. Verstehst?

Ji pamėgino dar kartelį, mėgindama prisiminti, kaip tai darydavo tėtis. �įkart jos burna prisipildė dūmų. Jie raizgėsi aplink dantis ir kuteno gerkl�, ta�iau ji sutvardė kosulį.

��Puiku,�� tarė jis, paimdamas cigaret�. Įtrauk�s kart� i�tiesė savo sveik�j�, kairi�j�, rank�.�� Michaelis Holtzapfelis.

��Lizelė Meminger.

��Eini skaityti mano motinai?

Kaip tik tuo metu Lizelė pajuto u� nugaros prisiartinusi� motin�.

��Michaelį?�� nustebo Roza.�� �ia tikrai tu?

��Guten Tag, frau Huberman, ilgai nesimatėme,�� linktelėjo Michaelis Holtzapfelis.

��Atrodai toks...

��Susen�s?

Roza vis dar buvo apstulbusi, ta�iau netruko suimti save į rankas.

��Ar norėtumei u�eiti? Kaip matau, susipa�inai su mano globotine.�� jos �od�iai nutįso i�vydus kruvin� rank�.

��Mano brolis �uvo,�� tarė Michaelis Holtzapfelis. Geriau jis nebūtų u�vo��s nė sveikuoju savo kum��iu. Roza susvirduliavo. Be abejo, karas rei�kė �ūtį, ta�iau artimo greta gyvenusio ir kvėpavusio �mogaus mirtis visuomet priver�ia �em� slysti i� po kojų. Roza juk stebėjo augan�ius abu Holtzapfelių berniukus.

Susen�s jaunuolis i�dėstė įvykių detales neprarasdamas savitvardos.

��Kai jį atgabeno, lankiausi viename i� pastatų, kuriame buvome įreng� karo lauko ligonin�. Tai įvyko prie� savait� iki man sugrį�tant namo. Tris tos savaitės dienas, iki jam i�einant, praleidau greta jo lovos...

��Man labai gaila,�� atrodė, tarsi �od�iai nenorėjo lįsti i� Rozos lūpų. Lizelei u� nugaros t� vakar� stovėjo kitas �mogus, ta�iau mergaitė nedrįso atsigr�ti ir pasi�iūrėti.

��Pra�au,�� nutraukė j� Michaelis.�� Daugiau nieko nesakykite. Ar galiu i�sivesti mergait� paskaityti? Abejoju, ar motinos ausis �iandien pasieks bent vienas �odis, ta�iau ji kvietė j� ateiti.

��Taip, veskis j�.

Jie jau buvo įveik� pus� takelio, kai Michaelis Holtzapfelis kai k� prisiminė ir grį�o atgal.

��Roza?�� jai prireikė akimirkos vėl atverti duris.�� Girdėjau, kad jūsų sūnus buvo ten. Rusijoje. Buvau sutik�s vien� �mogų i� Molchingo, kuris man apie tai papasakojo. Ta�iau esu tikras, kad tai jau �inojote.

Dabar Roza stengėsi jį sulaikyti. I�bėgusi laukan, ji sugriebė jo rankov�.

��Ne. Vien� dien� jis i�ėjo i� namų ir daugiau nebegrį�o. Mėginome jo ie�koti, ta�iau tuo metu įvyko tiek daug, kad...

Michaelis Holtzapfelis buvo pasiry��s sprukti. Ma�iausiai jis norėjo i�girsti dar vien� graudų pasakojim�. Traukdamasis nuo jos, jis tarstelėjo:

��Mano �iniomis, jis vis dar tebėra gyvas.

Prie vartų jis prisijungė prie Lizelės, ta�iau �ioji nekrustelėjo i� vietos. Ji stebėjo nu�vitusį ir t� pa�i� akimirk� vėl neviltyje paskendusį Rozos veid�.

��Mama?

��Eik,�� pamojo ji.

Lizelė laukė.

��Eik, pasakiau.

Kai Lizelė pavijo grį�usį kareivį, �is pamėgino u�megzti nauj� pokalbį. Veikiausiai jis gailėjosi klaidos su Roza, todėl stengėsi palaidoti j� po kitais �od�iais. I�kėl�s sutvarstyt� rank�, jis tarė: �Niekaip nepavyksta sustabdyti kraujo.� Bent kart� gyvenime Lizelė d�iaugėsi, �engdama į ponios Holtzapfel virtuv�. Kuo grei�iau ji pradės skaityti, tuo geriau.

Ponios Holtzapfel skruostais sruvo a�arų upeliai.

Jos sūnus �uvo.

Ta�iau tai tebuvo pusė istorijos.

Ji niekada taip ir nesu�inos, kaip tai nutiko, ta�iau be menkiausio abejonės �e�ėlio galiu jums pasakyti, kad vienas i� �ia esan�iųjų tai �ino. Atrodo, kad visuomet su�inau apie įvykius, kuriuose dalyvauja sniegas, ginklai ir skirtingų �monių kalbų mai�alynė.

Įsivaizduodama ponios Holtzapfel virtuv� pagal knygų vagilės �od�ius, nematau viryklės, medinių �auk�tų, vandens siurblio ar dar ko pana�aus. Ne �ie vaizdiniai pirmiausia �auna man į galv�. A� regiu rusi�k� �iem�, nuo lubų krintantį snieg� ir antrojo frau Holtzapfel sūnaus likim�.

Jo vardas buvo Robertas, ir �tai kas jam nutiko.

*** Trumpa karo istorija ***

Sprogmuo nutraukė jam kojas ties blauzdomis, ir jis mirė savo brolio akivaizdoje �altoje dvokian�ioje ligoninėje.

Tai buvo 1943-iųjų sausio penktoji�� eilinė stingdomai �alta diena Rusijoje. Mieste, pusnyse, kur tik pa�velgsi, gulėjo rusų ir vokie�ių kareivių kūnai. Lik� gyvi vis dar �audė į tu��i� erdv� prie�ais save. �ia susipynė trys kalbos: rusų, kulkų ir vokie�ių.

Skindamasi keli� pro kritusias sielas, i�girdau vien� vyr� aimanuojant: �Man nie�ti pilv�.� Savo �od�ius jis kartojo daugyb� kartų. Nepaisydamas i�tikusio �oko, nu�liau�ė prie tamsios, sudarkytos, ant balto sniego kraujuojan�ios figūros. Prisiartin�s kareivis suprato, kad tai buvo Robertas Holtzapfelis. Jo rankos buvo pasruvusios krauju, o ant blauzdų, kur kojas buvo nukirt�s paskutinis sprogimas, jis nesiliovė kas�s snieg�. Jo rankos buvo kar�tos, o klyksmai raudoni.

Nuo �emės kilo garai. Ore tvyrojo pūvan�io sniego kvapas.

��Tai a�,�� tarė jam kareivis.�� �ia Peteris,�� jis pri�liau�ė dar ar�iau.

��Peteri?�� silpstan�iu balsu atsiduso Robertas. Jis veikiausiai juto mane greta.

��Peteri?�� pakartojo jis.

Ka�kodėl mir�tantys �monės visuomet u�duoda klausimus, į kuriuos atsakymus jau �ino. Galbūt taip yra dėl to, kad jie trok�ta mirti �inodami es� teisūs.

Staiga visi balsai ėmė skambėti vienodai.

Robertas Holtzapfelis susmuko de�inėn ant �altos garuojan�ios �emės.

Neabejoju, kad jis tikėjosi i�vysti mane būtent t� akimirk�.

Taip nenutiko.

Jaunojo vokie�io nelaimei, t� popiet� nepasiėmiau jo su savimi. Per�engiau jį, rankose laikydama daugiau varg�ių sielų, ir pasukau rusų pusėn.

�itaip keliavau pirmyn atgal.

Sudarkyti kūnai.

Galiu jus patikinti, kad tai nebuvo jokia slidinėjimo kelionė.

Kaip Michaelis pasakojo savo motinai, kareivio, palikusio savo pėdas Stalingrade, atėjau tik po trijų dienų, kurios, atrodė, t�sėsi vis� am�inyb�. Labai laukiama atvykau į laikin�j� ligonin� ir krūptelėjau nuo dvoko.

Vyrukas sutvarstyta ranka kartojo tyliam �oko sukaustytam kareiviui, kad �is i�gyvens. �Jau visai greitai va�iuosi namo�,�� tikino jis jį.

Taip, namo, maniau pati sau. Visiems laikams.

��Lauksiu tav�s,�� t�sė vyrukas.�� Ketinau i�vykti savaitės pabaigoje, bet dabar luktelsiu tav�s.

Broliui nespėjus u�baigti kito sakinio, priglaud�iau Roberto Holtzapfelio siel�.

Paprastai turiu įdėti nema�ai pastangų, kad pa�velg�iau kiaurai pro lubas, kai esu patalpos viduje, ta�iau �iame pastate man pasisekė. Nedidelis stogo lopinėlis buvo įgriuv�s, todėl galėjau pa�iūrėti tiesiai į dangų. Vos u� metro nuo man�s sėdėj�s Michaelis Holtzapfelis vis dar kalbėjo. Stengiausi nekreipti į jį dėmesio, akimis pasiekdama skyl� lubose. Dangus buvo baltas, ta�iau spar�iai iro. Kaip įprasta, jis virto neaprėpiama dulkių antklode. Kiaurai pro j� sunkėsi kraujas, o debesys atrodė purvini tarsi pėdsakai tirpstan�iame sniege.

Pėdsakai, paklausite?

Na, įdomu, kieno jie galėjo būti.

Lizelė skaitė ponios Holtzapfel virtuvėje. Ver�iami puslapiai nekelia nė garselio, o Rusijos peiza�ui mano mintyse pama�u blankstant, snaigės ir toliau krinta nuo virtuvės lubų. Jos u�kloja katil� ir stal�. Ant �monių galvų ir pe�ių taip pat boluoja sniego lopinėliai.

Brolis suvirpa.

Moteris rauda.

O mergaitė skaito toliau, nes būtent tam buvo �ia pakviesta, ir d�iaugiasi galėdama bent tuo patarnauti po Stalingrado sniego padarinių.

Am�inai jaunas brolis

Buvo likusios vos kelios savaitės iki keturioliktojo Lizelės Meminger gimtadienio.

Jos tėtis vis dar buvo toli.

Sugniu�dytai kaimynei mergaitė skaitė dar tris kartus. Ne vien� vakar� ji stebėjo Roz�, sėdin�i� su akordeonu glėbyje, smakr� įrėmusi� į dumples ir besimeld�ian�i�.

�Atėjo metas�,�� m�stė ji. Paprastai j� prad�iugindavo vagystė, ta�iau t�dien ji nusprendė kai k� atiduoti.

Paki�usi rank� po lova, ji i�traukė lėk�t�. Kaip galėdama vikriau i�plovusi j� virtuvėje, Lizelė nėrė lauk. Eiti Molchingo gatvėmis buvo malonu. Oras buvo a�trus ir lygus tarsi sadistinių polinkių mokytojos ar vienuolės Watschen. Triuk�m� Miuncheno gatvėje kėlė tik jos batai.

Kitoje tilto pusėje pro debesis nedr�siai lindo saulės spindulėlis.

Pasiekusi Did�iosios gatvės a�tunt�jį nam�, Lizelė u�kopė laipteliais, padėjo lėk�t� prie paradinių durų ir pabeldė. Durims prasivėrus, mergaitė jau buvo u� kampo. Ji nesidairė atgal, ta�iau jei būtų tai padariusi, laiptelių apa�ioje būtų vėl i�vydusi savo brolį su visi�kai sugijusiu keliu. Jos ausyse net skambėjo jo balsas.

��Taip jau geriau, Lizele.

Lydima did�iulio liūdesio ji suvokė, kad jos brolis am�inai liks �e�erių, ta�iau ilgiau apie tai m�stydama netgi prisivertė �yptelėti.

Kurį laik� ji stovėjo ant tilto vir� Amperio upės, kur palink�s stypsodavo tėtis.

Lizelė �ypsojosi tol, kol viduje nieko nebeliko. Jai grį�us namo, brolis daugiau niekada nebeaplankė jos sapnuose. Galbūt ne kart� ji jo ilgėsis, ta�iau Lizelė niekuomet nebenorėjo prisiminti tų negyvų akių ant traukinio vagono grindų ir broliuk� pra�ud�iusio kosulio.

T� vakar� lovoje gulin�i� knygų vagil� berniukas aplankė prie� jai u�merkiant akis. Jis buvo tik vienas i� jos lankytojų būrio, mat Lizelė nuolat sulaukdavo sve�ių savo kambaryje. Ten stovėjo jos tėtukas, vadindamas j� beveik suaugusia moterimi. Kampe sėdėjo ir ��od�ių barstytoj�� ra�ė Maksas. Prie durų stypsojo nuogas Rudis. Retsykiais perone lūkuriuodavo jos motina. O ten, toli, tarsi tiltas į bevardį miest� besidriekian�iame kambaryje jos brolis Verneris �aidė kapinių sniege.

Koridoriuje buvo girdėti Rozos knarkimas tarsi Lizelės vizijų taktometras. Mergaitė gulėdavo lovoje apsupta savo sve�ių ir m�stydavo apie citat� i� neseniai skaitytos knygos.

*** Paskutinis nepa�įstamasis, 38 puslapis ***

Miesto gatvėse knib�dėte knib�dėjo �monių, ta�iau nepa�įstamasis nebūtų buv�s vieni�esnis, net jei jos būtų buvusios tu��ios.

I�au�us rytui, vizijos i�sisklaidydavo, o i� svetainės atskriedavo tylūs �od�iai. Tai Roza sėdėdavo melsdamasi su akordeonu glėbyje.

��Leisk jiems grį�ti gyviems,�� kartojo ji.�� Maldauju, Vie�patie, pra�au. Visiems jiems.

Net ir rauk�lelės aplink jos akis susikibdavo rankomis.

Akordeono svoris tikriausiai kėlė jai skausm�, ta�iau liko sėdėti.

Roza taip niekada ir nepapasakojo Hansui apie �ias akimirkas, ta�iau Lizelė tikėjo, kad būtent Rozos maldos padėjo tė�iui i�gyventi nelaim�, į kuri� Esene pateko LSE vyrai. Jei jos ir nepagelbėjo, tuomet tikrai nepakenkė.

Nelaimingas atsitikimas

Vien� neįtikėtinai vaiski� popiet� vyrai lipo į sunkve�imio priekab�. Hansas Hubermanas jau buvo įsitais�s jam skirtoje vietoje, kai prie jo prisiartino Rainholtas Cukeris.

��Pasislink,�� i�rė�ė jis.

��Bitte? Atsipra�au?

Cukeris stovėjo susikūprin�s, galva remdamas sunkve�imio priekabos lubas.

��Sakiau, pasislink, Arschloch,�� jam ant kaktos krito riebaluotų, susivėlusių ir drauge sulipusių plaukų sruogos.�� Kei�iuosi su tavimi vietomis.

Hansas jautėsi suglum�s. Galinė sėdynė buvo bene viena i� nepatogiausių. Joje sėdėti buvo �varbiausia.

��Kodėl?

��Argi tau svarbu?�� Cukerio kantrybė seko.�� Galbūt norėsiu i��okti pirmas, kad aplenk�iau tave lenktynėse iki i�vietės.

Hansas netruko sumoti, kad likusieji dalinio vyrai stebi �į apgailėtin� gin� tarp dviejų tariamai suaugusių vyrų. Nusileisti jis nenorėjo, ta�iau pasirodyti apgailėtinam buvo nek� geriau. Be to, varginanti jų pamaina buvo k� tik pasibaigusi, todėl jis net neturėjo energijos �itai t�sti. Pasilenk�s nusvirduliavo iki laisvos sėdynės priekabos viduryje.

��Kodėl nusileidai tam Scheisskopf?�� pasiteiravo greta sėdįs vyras.

Hansas į�iebė degtuk� ir pasiūlė pasidalyti cigaret�.

��Ten sėdint �varbus vėjas baigia man ausis i�pūsti.

Keliu stovyklos link judan�iam tamsiai �aliam sunkve�imiui buvo lik� gal de�imt kilometrų. Brunenvegui pasakojant linksm� istorij� apie prancūz� padavėj�, sprogo kairiojo priekinio rato padanga, ir vairuotojas nebepajėgė suvaldyti sunkve�imio. Jis vertėsi daugyb� kartų, o priekaboje keikėsi kūliais tarp oro, �viesos, �iuk�lių ir tabako besivartantys vyrai. Jiems ie�kant, u� ko įsitverti, �emė ir dangus vartėsi auk�tyn kojomis.

Kai viskas sustojo, vyrai liko susispaud� prie de�inės sunkve�imio priekabos sienos, o jų veidai trynėsi į vieni kitų uniformas. Tuojau pat pasigirdo klausimai apie sveikat�. Staiga vienas i� vyrų, Edis Alma, ėmė �aukti: �Nukelkite nuo man�s t� �unsnukį!� Savo �od�ius paskubomis jis triskart pakartojo. Jo akys susitiko su negyvu Rainholto Cukerio �vilgsniu.

*** Nuostoliai Esene ***

�e�i nudegimai cigaretėmis. Dvi lū�usios rankos. Keletas lū�usių pir�tų. Lū�usi Hanso Hubermano koja. Lū��s Rainholto Cukerio sprandas, trak�telėj�s beveik ties ausų lezgelių linija.

Vyrai tempė vieni kitus i� priekabos tol, kol joje liko tik jų bendra�ygio kūnas.

Vairuotojas Helmutas Brohmanas sėdėjo ant �emės, kasydamasis galv�.

��Padanga,�� ai�kino jis.�� Ji papras�iausiai sprogo.

Keletas greta jo prisėdusių vyrų vienbalsiai kartojo tai nebuvus jo kalte. Kiti mind�ikavo aplink traukdami cigaretes ir teiravosi, ar jų su�eidimai buvo pakankamai rimti, kad jie būtų atleisti nuo tarnybos. Nedidelė grupelė susibūrė sunkve�imio gale ir spoksojo į kūn�.

Prie med�io parimusio Hanso Hubermano koj� vis dar vėrė skausmas.

��A� turėjau �ūti vietoj jo,�� kalbėjo jis.

��K�?�� nuo sunkve�imio suriko ser�antas.

��Jis sėdėjo mano vietoje.

Atgav�s nuovok�, Helmutas Brohmanas grį�o į vairuotojo kabin�. Gulėdamas horizontaliai jis pamėgino u�vesti variklį, ta�iau sunkve�imis nerodė nė menkiausių gyvybės �enklų. Tuomet buvo pakviestas kitas vilkikas ir greitosios pagalbos automobilis. Pastarasis taip ir nepasirodė.

��Suprantate, k� tai rei�kia, tiesa?�� tarė Borisas �iperis. Jie �inojo.

Pakeliui į stovykl� vyrai stengėsi akimis neu�kliudyti pravirų Rainholto Cukerio lūpų, perkreiptų pa�aipios grimasos. �Sakiau jums, kad reikėjo jį apversti veidu į �em�,�� paminėjo ka�kas. Kelet� kartų, papras�iausiai u�simir��, kai kurie vyrai i�tiesė kojas ant kūno. Grį�� į stovykl�, visi įvairiausiais būdais stengėsi i�vengti kūno i�kėlimo i� sunkve�imio procedūros. Atlikus �į darb�, Hansas Hubermanas spėjo �engti kelis ma�us �ingsnelius, kai skausmas jo kojoje tapo nebepakeliamas ir parklupdė jį ant �emės.

Po valandos jį ap�iūrėj�s gydytojas patvirtino koj� i� tiesų lū�us. Greta stovintis ser�antas kreivai �ypsojosi.

��K� gi, Hubermanai. Atrodo, tau pavyko i�sisukti, ar ne?�� purtydamas apvalų veid� ir traukdamas cigaret� kalbėjo ser�antas. Jis ėmė pasakoti Hansui apie tolesn� įvykių eig�.�� Dabar tu ilsėsies. Jie man�s paklaus, k� su tavimi daryti. Pasakysiu jiems, kad dirbai puikiai,�� jis i�pūtė dūmų debesį.�� Manau, pasakysiu jiems, kad tarnybai LSE tu esi nebetinkamas ir kad tave derėtų i�siųsti atgal į

Miunchen�, kur dirbtum kontoroje ar kokį kitokį darb�. Kaip tau visa tai skamba?

��Skamba gerai, ser�ante,�� skausmo i�kreiptas jo veidas nesugebėjo sulaikyti juoko.

Borisas �iperis pabaigė cigaret�.

��Tikrai gerai, kad tave kur. Tau pasisekė, kad man patinki, Hubermanai. Pasisekė, kad esi doras �mogus, negailintis cigare�ių.

Greta esan�iame kambaryje vyrai mai�ė gips�.

Kartus klausimų skonis

Įpusėjus vasariui ir prabėgus vos savaitei po Lizelės gimtadienio, ji su Roza pagaliau sulaukė detalaus lai�ko i� Hanso Hubermano. Tekina atbėgusi nuo pa�to dė�utės, parodė lai�k� motinai. Roza liepė Lizelei perskaityti jį garsiai, ir nė viena i� jų nepajėgė nuslėpti jaudulio su�inojusios apie lū�usi� jo koj�. Lizelė buvo tokia priblok�ta, kad kit� sakinį tik su�iop�iojo lūpomis.

��Kas atsitiko?�� nekantravo Roza.�� Saumensch?

Lizelė pakėlė �vilgsnį nuo lai�ko, pasiruo�usi visa gerkle surikti. Ser�antas tesėjo savo �odį.

��Jis grį�ta namo, mama. Tėtukas grį�ta namo!

Jos puolė viena kitai į glėbį tiesiog virtuvėje, savo kūnais suspausdamos lai�k�. Lū�usi koja i� tiesų tapo ypatinga proga �v�sti.

I�girdusi naujienas, Barbara �tainer nesitvėrė savame kailyje. Paglos�iusi Lizelės rankas, ji sukvietė likusi� �eimyn�. Virtuvėje su�inoj�, kad Hansas Hubermanas grį�ta namo, visi �taineriai skrajojo tarsi ant sparnų. Rudis �ypsojosi ir juokėsi, nors Lizelė matė, kad tam prireikė nema�ai pastangų. Taip pat ji juto ir jo burnoje besikaupiantį kartų klausimų skonį.

Kodėl jis?

Kodėl Hansas Hubermanas, o ne Aleksas �taineris?

Klausimai turėjo prasmės.

Įrankių rinkinys, kraujuojantysis ir me�kiukas

Nuo pat tėvo �aukimo į kariuomen� praėjusį spalį Rud�io pyktis pama�u augo. �inios apie Hanso Hubermano grį�im� �į jausm� dar paa�trino. Ta�iau Lizelei jis apie tai neprasitarė. Nenuskambėjo nė vienas skundas, es� tai buvo neteisinga. Jis nusprendė veikti.

Įprastu vagys�ių laiku, pama�u miest� gaubiant tamsai, Himelio gatve jis tempė metalin� dė��.

*** Rud�io įrankių dė�ė ***

Tai buvo nelygiai raudonai nuda�ytas, �iek tiek u� batų dė�� didesnis dėklas. Jame buvo �tai kas: Surūdij�s ki�eninis peiliukas x 1.

Nedidelis �ibintuvėlis x 1.

Plaktukas x 2 (vienas ma�as, kitas vidutinio dyd�io).

�luostė rankoms x 1.

Atsuktuvas x 3 (skirtingų dyd�ių).

Slidininko kaukė x 1.

�varių kojinių pora x 1.

Pliu�inis me�kiukas x 1.

Lizelė pastebėjo jį pro virtuvės lang��� t� pa�i� tiksling� eisen� ir ry�to kupin� veid�, kaip ir t� dien�, kai jis buvo i�ėj�s ie�koti savo tėvo. Įrankių dė�ės ranken� jis spaudė taip stipriai, kaip tik pajėgė, o jo judesius kaustė įsiūtis.

Knygų vagilė sviedė rankose laikyt� �luost� į �alį ir pakeitė j� vienintele mintimi.

Jis eina vogti.

Mergaitė i�bėgo lauk.

��Rudi, kur tu eini?

Net nesulėtinusio �ingsnių Rud�io �od�iai skriejo �altame jį supan�iame ore. Artėdamas prie Tomio Miulerio daugiabu�io, jis tarė:

���inai, Lizele, a� m�s�iau. Tu nesi tikra vagilė,�� neleid�s jai įsiterpti, jis t�sė.�� Dėl Dievo, ji tau net sausainių palieka. Argi galima tai vadinti vagyste? �tai kariuomenė atlieka tikr�jį darb�. Jie nu�vilpė mūsų abiejų tė�ius,�� jo paspirtas akmuo atsitrenkė į vieno kiemo vartus. Rudis pagreitino �ingsnį.�� O visi tie naciai, gyvenantys Grande Strasse, Gelb Strasse, Heide Strasse...

Lizelė nepajėgė sutelkti dėmesio į niek� kit�, i�skyrus pastangas neatsilikti. Jie jau senokai buvo palik� frau Diler krautuv� sau u� nugarų ir kurį laik� �ingsniavo Miuncheno gatve.

��Rudi...

��Beje, koks tai jausmas?

��Apie k� tu kalbi?

��Kai nu�vilpi vien� i� tų knygų?

T� akimirk� Lizelė nusprendė patylėti. Jei jis tikrai trok�ta atsakymo, paklaus dar kart�. Taip jis ir padarė.

��Na?�� Ta�iau �į kart� Rudis į savo klausim� atsakė pats, Lizelei nė nespėjus praverti burnos.�� Jausmas malonus, ar ne? Ka�k� nu�vilpti.

Lizelė nukreipė dėmesį į įrankių dė��, stengdamasi priversti jį sulėtinti �ingsnį.

��K� turi toje dė�ėje?

Jis pasilenkė ir atidarė j�.

Dė�ėje tiko viskas, i�skyrus pliu�inį me�kiuk�.

Jiems einant toliau, Rudis i�samiai paai�kino įrankių dė�ės turinį ir k� ketino daryti su kiekvienu i� tų daiktų. Pavyzd�iui, plaktukai buvo skirti langams dau�yti, o �luostė�� plaktukams įvynioti, kad triuk�mas būtų ma�esnis.

��O me�kiukas?

Jis priklausė Anai Mari �tainer ir buvo ne didesnis u� vien� i� Lizelės knygų. Jo kailis buvo susivėl�s ir nu�iur�s. Akys ir ausys jau daug kartų buvo nutrauktos ir vėl prisiūtos, ta�iau, nepaisant to, jis atrodė be galo mielas.

��Tai,�� atsakė Rudis,�� yra meistri�kas manevras. Jis skirtas tam atvejui, jei man esant viduje į kambarį u�eitų vaikas. Duo�iau jį jam, bandydamas nuraminti.

��Ir k� gi ketini vogti?

��Pinigus, maist�, papuo�alus. Kas tik pasipainios po ranka,�� trūktelėjo jis pe�iais. Tai skambėjo visai paprastai.

Tik prabėgus penkiolikai minu�ių, Lizelė pastebėjo tyl� Rud�io veide ir akimirksniu suprato, kad jis neketina nieko vogti. Ry�tas i�blėso, ir nors jis vis dar įsivaizdavo vagystės sukelt� euforij�, mergaitė ai�kiai matė, kad jis ja nebetiki. Jis stengėsi ja patikėti, o tai niekuomet nebuvo geras �enklas. Visa nusikaltimo didybė i�siskleidė prie� Rud�io akis, o jiems lėtinant �ingsnį ir �valgantis į namus, Lizelės viduje gimė tyras, liūdesio persmelktas palengvėjimas.

Jie pasiekė Gelton�j� gatv�.

Joje tyliai stovėjo did�iuliai tamsūs namai.

Rudis nusiavė batus ir paėmė juos į kair� rank�. De�iniojoje ne�ėsi įrankių dė��.

Tarp debesų, skleisdamas bly�ki� �vies�, �mė�avo mėnulis.

��Ko a� laukiu?�� paklausė jis, ta�iau Lizelė neatsakė. Rudis dar kart� pravėrė burn�, ta�iau �od�iai jos taip ir nepaliko. Nuleid�s įrankių dė�� ant �emės, jis atsisėdo ant jos.

Jo kojinės �alo ir �lapo.

��Tau pasisekė, kad dė�ėje turi antras,�� tarė Lizelė matydama, kaip sunku Rud�iui buvo nenusijuokti, nepaisant niūrių min�ių.

Rudis pasisuko į kit� pus� ir atlaisvino Lizelei �iek tiek vietos.

Knygų vagilė sėdėjo nugara į nugar� su savo geriausiu draugu ant nelygiai nuda�ytos raudonos įrankių dė�ės pa�iame gatvės viduryje. Kurį laik� jie nejudėjo, kiekvienas �velgė į prie�ing� pus�. Galiausiai pasukus namo, Rudis persimovė kojines, o Slapi�sias paliko gulėti gatvėje. Jis nusprendė jas būsiant dovana Geltonajai gatvei.

*** Tiesa i� Rud�io �tainerio lūpų ***

�Tikriausiai man kur kas geriau sekasi palikti daiktus, negu juos vogti.�

Po keleto savai�ių įrankių dė�ė pasirodė esanti bent kam naudinga. I�kraust�s i� jos atsuktuvus ir plaktukus, Rudis nusprendė joje laikyti įvairias �tainerių �eimos vertybes, jei vėl įvyktų antskrydis. Vienintelis joje lik�s daiktas buvo me�kiukas.

Kovo 9-�j�, Molchinge vėl ėmus kaukti sirenoms, Rudis paliko namus ne�inas įrankių dė�e.

�taineriams skubant Himelio gatve, Michaelis Holtzapfelis įnirtingai beldė į Hubermanų duris. Kai Roza su Lizele pasirodė tarpduryje, jis i�dėstė joms savo rūpestį.

��Mano motina,�� kalbėjo jis, o slyvų spalvos kraujo dėmės vis dar margino jo tvarstį.�� Ji atsisako palikti namus. Ji sėdi prie virtuvinio stalo tarsi prikalta.

Savaitės bėgo, ta�iau ponia Holtzapfel vis dar negalėjo susitaikyti su gniu�dan�iomis �iniomis. Lizelei atėjus skaityti, did�i�j� laiko dalį moteris praleisdavo spoksodama pro lang�. Jos �od�iai skambėjo tyliai ir nepastebimai. Veid� gniau�ė pasipiktinimas ir nusivylimas. Paprastai su Lizele u� j� atsisveikindavo, padėkodavo ar kava j� vai�indavo Michaelis. O dabar�� �itai.

Roza ėmėsi veikti nieko nelaukdama.

Ji mikliai nukrypavo pro vartelius ir sustojo kaimynės tarpduryje.

��Holtzapfel!�� be sirenų ir Rozos, daugiau nieko nebuvo girdėti�� Holtzapfel, tuojau pat eik� �ia, tu sena apgailėtina kiaule!�� taktas niekuomet nebuvo viena i� gerųjų Rozos Huberman savybių.�� Jei nei�eisi, visi drauge �ūsime �ia, gatvėje!�� atsigr�usi į gatv�, ji pa�velgė į ja judan�ias bejėges figūras. Sirenos buvo k� tik nutilusios.�� Kas dabar?

Prarad�s orientacij� ir suglumintas, Michaelis tik trūktelėjo pe�iais. Numetusi savo knygų krep�į �emėn, Lizelė pa�velgė į jį. Pasigirdus antrai sirenai, ji suriko: �Ar galiu u�eiti į vidų?� Nelaukusi atsakymo nuskuodė takeliu, prasmukdama pro motin�.

Ponia Holtzapfel nė nekrusteldama sėdėjo prie stalo.

�K� man sakyti?��� svarstė Lizelė.

�Kaip priversti j� pajudėti?�

Sirenoms dar kart� nutilus atsikvėpti, ji i�girdo Rozos bals�:

��Palik j�, Lizele, mums reikia eiti! Jei ji trok�ta mirties, tai tik jos reikalas.

Vėl sugaudė sirenos. I�tiesusios ilgas savo rankas, jos sugriebė Rozos bals� ir sviedė tolyn.

Virtuvėje liko tik triuk�mas, mergaitė ir vielinė moteris.

��Ponia Holtzapfel, pra�au jūsų!

Pana�iai, kaip sausainių dien� pokalbio su Ilza Herman metu, pir�tų galiukais ji ap�iuopė gausyb� �od�ių ir sakinių. Skirtumas buvo tik tas, kad �iandien krito bombos. �įkart reikėjo veikti skubiau.

*** Pasirinkimai ***

* �Frau Holtzapfel, mums reikia eiti.�

* �Frau Holtzapfel, jei liksime �ia�� �ūsime.�

* �Jums dar liko vienas sūnus.�

* �Visi jūsų laukia.�

* �Bombos nune� jūsų galv�.�

* �Jei neisite, daugiau jums nebeskaitysiu, o tai reik�, kad praradote vienintel� savo bi�iul�.�

Rankomis įsirėmusi į stal�, ji pasirinko paskutinį sakinį ir i�rėkė jį per sirenas.

Moteris pakėlė akis ir apsisprendė. Ji nejudėjo i� vietos.

Lizelė i�ėjo. Atsitraukusi nuo stalo, paliko ponios Holtzapfel namus.

Roza atidarė vartelius, ir jos abi pasileido bėgti į keturiasde�imt penkt�jį nam�. Michaelis Holtzapfelis liko stovėti Himelio gatvėje lyg įbestas, netardamas nė �od�io.

��Eime drauge!�� maldavo jo Roza, ta�iau kareivis dvejojo. Jis jau ketino grį�ti vidun, ta�iau kai kas privertė jį atsigr�ti. Su�alotoji jo ranka buvo įstrigusi vartuose, todėl atsargiai j� i�traukė ir susigėd�s nusekė paskui Roz� su Lizele.

Visi jie dar kelet� kartų �vilgtelėjo atgal, ta�iau ponios Holtzapfel taip ir nei�vydo.

Gatvė atrodė tokia plati. Paskutinei sirenai i�garavus ore, paskutiniai trys Himelio gatvėje stovintys �monės pasuko Fidlerių rūsio link.

��Kur taip ilgai u�trukote?�� pasiteiravo Rudis. Rankose jis laikė įrankių dė��.

Nuleidusi ant �emės savo krep�į su knygomis, Lizelė atsisėdo ant jo.

��Mėginome perkalbėti poni� Holtzapfel.

��Kur ji?�� apsi�valg�s vėl paklausė Rudis.

��Savo namuose. Virtuvėje.

Tolimajame slėptuvės kampe susikūprin�s drebėjo Michaelis.

��Turėjau pasilikti,�� kalbėjo jis.�� Turėjau pasilikti, privalėjau pasilikti...

Jo balsas buvo vos girdimas, ta�iau akys �aukė garsiau nei įprastai. Jos pa�ėlusiai lakstė akiduobėse, vyrui gniau�iant su�eist�j� rank�. Pro tvars�ius sunkėsi kraujas.

Jį sulaikė Roza.

��Pra�au, Michaelį, tai ne tavo kaltė.

Ta�iau jokie �od�iai negalėjo nuraminti jaunuolio su vos keliais ant de�inės pla�takos likusiais pir�tais. Jo �vilgsnis nusėlino į Rozos akis.

��Paai�kinkite man kai k�,�� tarė jis,�� nes a� nesuprantu...�� jis atsilo�ė ir atsisėdo, nugara remdamasis į sien�.�� Pasakykite man, Roza, kaip ji gali sėdėti trok�dama mirties, kai a� vis dar noriu gyventi?�� kraujas pama�u kre�ėjo.�� Kodėl a� nepraradau noro gyventi? Neturė�iau to norėti, ta�iau noriu.

Roza neatitraukė savo rankos nuo jaunuolio peties, kol �is ilgai ir nekontroliuojamai vaitojo. Likusieji �monės juos stebėjo. Jis negalėjo prisiversti nurimti net ir tuomet, kai rūsio durys atsidarė ir į slėptuv� nusileido ponia Holtzapfel.

Jos sūnus pakėlė �vilgsnį.

Roza atsitraukė.

Jiems prisiartinus vienam prie kito, Michaelis ėmė atsipra�inėti:

��Mama, atleisk man, turėjau pasilikti su tavimi.

Ponia Holtzapfel jo �od�ių nei�girdo. Ji tik prisėdo prie savo sūnaus ir pakėlė jo su�alot�j� rank�.

��Ji ir vėl kraujuoja,�� tarė ji. O slėptuvėje susirink� �monės sėdėjo ir laukė.

Lizelė įki�o rank� į knygų krep�į ir ėmė jame raustis.

*** Miuncheno bombardavimas kovo 9-oji ir 10-oji ***

Vis� vakar� krito bombos, o Lizelė skaitė. Jos burna buvo perd�iūvusi, ta�iau knygų vagilė įveikė penkiasde�imt keturis puslapius.

Dauguma vaikų buvo sumig� ir nei�girdo antskryd�io pabaig� prane�an�ių sirenų. Jų tėvai juos �adino arba miegan�ius ne�ė laiptais auk�tyn į tamsos apgaubt� pasaulį.

Tolumoje liepsnojo gaisrai, o a� susirinkau �iek tiek daugiau nei du �imtus nu�udytų sielų.

Dabar keliavau į Molching� dar vienos.

Himelio gatvė buvo tu��ia. Saugum� prane�an�ios sirenos buvo sulaikytos kelioms valandoms, jei i�kiltų kita grėsmė, o dūmai spėtų ore i�sisklaidyti.

Netoli Amperio upės Betina �tainer pastebėjo nedidelį gaisr� ir nuo jo į dangų besiraitan�i� dūmų gij�. Mergaitė parodė pir�tu: ��iūrėkite.�

Galbūt ji ir pastebėjo gaisr� pirmoji, ta�iau veikti suskubo Rudis. Nepaleisdamas įrankių dė�ės i� rankų, jis pasileido Himelio gatve, prabėgo keliomis �alutinėmis gatvelėmis ir dingo tarp med�ių. Jam įkandin nulėkė Lizelė (įdavusi savo knygų krep�į atkakliai prie�taraujan�iai Rozai) ir dar keletas �monių i� pakeliui buvusių slėptuvių.�� Rudi, palauk!

Jis nelaukė.

Lizelė į�iūrėjo tik tarp med�ių �mė�uojan�i� įrankių dė��, Rud�iui skinantis keli� blėstan�ios �viesos ir aprūkusio lėktuvo link. Paskend�s dūmuose, jis gulėjo proskynoje prie upės. Pilotas mėgino jį ten nutupdyti.

Rudis sustojo u� dvide�imties metrų nuo jo.

Atvykusi pastebėjau jį ten stovintį ir mėginantį atgauti kvap�. Tamsoje gulėjo i�lau�ytos med�ių �akos.

Vytelės ir spygliai mėtėsi aplink lėktuv� tarsi lau�o kuras. Kairiau �emėje buvo i�deginti trys ruo�ai. Nesuvaldomas au�tan�io metalo tiksėjimas greitino sekund�ių ir minu�ių tėkm�, kol galiausiai atrodė, lyg jie būtų ten i�tisas valandas prastovėj�. U� jų gausėjan�ios minios alsavimas ir �od�iai lipo prie Lizelės nugaros.

��Na,�� tarė Rudis,�� ar turėtume pasi�iūrėti?

Pro med�ius jis prisiartino prie lėktuvo korpuso, įsmigusio į �em�. Jo priekį skalavo tekantis upės vanduo, o persikreip� sparnai buvo lik� u� jo.

Rudis lėtai apėjo lėktuv� nuo uodegos iki de�iniau buvusio priekio.

��Pilna stiklo,�� prane�ė jis.�� Priekinis stiklas subyrėj�s į �ipulėlius. Tuomet jis pastebėjo kūn�.

Rudis �taineris dar niekuomet nebuvo mat�s tokio i�bly�kusio veido.

��Lizele, nesiartink.�� Ta�iau ji nepaklausė.

Auk�tiems med�iams stebint, o upės vandenims skubant pro �alį, Lizelė �velgė į leisgyvio prie�ų lakūno veid�. Lėktuvas dar keliskart kostelėjo, o kabinoje buvusi galva nusviro i� kairės į de�in�. Jis i�lemeno ka�k�, ko jie, �inoma, nesuprato.

��Jėzau, Marija, Juozapai �ventas,�� su�nib�dėjo Rudis.�� Jis gyvas. Į lėktuvo �on� atsitrenkusi įrankių dė�ė paskatino daugiau balsų ir �ingsnių.

Ugnies �ėrėjimas pama�u i�blėso, o rytas buvo tykus ir juodas. Keli� jam buvo pastoj� tik dūmai, ta�iau netrukus i�sisklaidė ir jie.

Med�ių siena nusida�ė bevilti�kai liepsnojan�io Miuncheno spalvomis. Berniuko akys galiausiai priprato ne tik prie tamsos, ta�iau ir prie lakūno veido. Jo akys priminė kavos dėmes, o skruostus ir smakr� vagojo �aizdos. Jo krūtin� dengė suglam�yta uniforma.

Nepaisydama Rud�io perspėjimo, Lizelė priėjo dar ar�iau, ir galiu jums prisiekti, kad t� akimirk� mes viena kit� atpa�inome.

�Pa�įstu tave�,�� pamaniau.

Anuomet buvo traukinys ir kosintis berniukas. Buvo sniego ir galv� pametusi mergaitė.

�Tu u�augai, ta�iau a� tave pa�inau�,�� galvojau.

Ji neatsitraukė ir nesistengė prie�intis man, ta�iau esu tikra, kad ka�kas mergaitei �nib�dėjo mane buvus �alia. Ar ji u�uodė mano kvap�? Ar girdėjo mano prakeiktos apvalios �irdies plakim� mirtinoje tarsi nusikaltimas krūtinėje? Ne�inau, ta�iau ji taip pat mane pa�ino, �velgė man į akis ir nenusigr�ė.

Kai ryto �viesa ėmė pama�u da�yti dangų anglių pilkuma, mes i�siskyrėme. Abi stebėjome berniuk� atidarant savo įrankių dė��, rausiantis tarp nuotraukų rėmelių ir i�traukiant ma�� gelton� pliu�inį �aisl�.

Jis atsargiai u�lipo ant lėktuvo ar�iau mir�tan�iojo.

Besi�ypsantį me�kiuk� �velniai pasodino ant piloto peties. �aislo ausies galiukas palietė jo gerkl�.

Mir�tantis vyras įkvėpė jo aromato ir prakalbo angli�kai.

��A�iū.

Jam kalbant, �aizdos jo skruostuose atsivėrė, ir ma�as kraujo la�elis nusirito kaklu.

��K�?�� paklausė jo Rudis.�� Was hast du gesagt? K� jūs pasakėte?

Deja, a� prisėlinau anks�iau nei nuskambėjo atsakymas. I�mu�ė toji valanda, ir a� i�tiesiau rankas į piloto kabin�. Lėtai i�traukiau lakūno siel� i� suglam�ytos uniformos ir i�gelbėjau jį i� sudu�usio lėktuvo. Minia �aidė su tyla, man skinantis keli� pro j�. I�silaisvinau.

Dangus vir� mano galvos aptemo�� paskutinė tamsos akimirka prie� ryt��� ir galėjau prisiekti, kad jame į�velgiau juod� svastikos formos įra��. Jis netvarkingai kybojo vir�uje.

Heil Hitler,�� pasakiau slinkdama tarp med�ių. Man u� nugaros ant mirusiojo peties ramiai ilsėjosi pliu�inis me�kiukas. Po �akomis stovėjo citrininė �vakė. Mano rankose buvo piloto siela.

Veikiausiai būtų teisinga tvirtinti, kad per vis� Hitlerio vald�ios laikotarpį niekas taip i�tikimai netarnavo fiureriui kaip a�. �mogus neturi tokios �irdies, kokia yra manoji. �mogi�koji �irdis yra linija, o mano�� apskritimas, todėl visuomet sugebu atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Taip nuolatos surandu �mones geriausiomis ir blogiausiomis jų gyvenimų akimirkomis. Sugebu į�velgti jų bjaurastį ir gro�į ir negaliu atsistebėti, kaip tas pats padaras gali pasi�ymėti abiem. Vis dėlto pavyd�iu jiems vieno. �monės bent jau turi padorumo numirti.

Grį�imas namo

Tai buvo kraujuojan�ių kareivių, sudu�usių lėktuvų ir pliu�inių me�ku�ių laikas, ta�iau pirmasis 1943-iųjų ketvirtis knygų vagilei baigėsi d�iugiai.

Baland�io prad�ioje Hanso Hubermano gipsas buvo sutrumpintas iki kelio, ir jis įsėdo į Miuncheno kryptimi va�iuojantį traukinį. Prie� prisijungdamas prie kanceliarijos �iurkių armijos mieste, jis galės savait� pailsėti namie. Jam numatyta u�duotis buvo padėti tvarkyti su Miuncheno gamyklų, namų, ba�ny�ių ir ligoninių atstatymu susijusius dokumentus. Ilgainiui bus nuspr�sta, ar jis bus i�siųstas vykdyti statybos darbų. Tai priklausė nuo jo kojos ir miesto būklės.

Jam atvykus namo, buvo tamsu. Jis vėlavo visa diena, mat traukinys buvo sulaikytas dėl oro pavojaus tikimybės. Sustoj�s prie Himelio gatvės 33-iojo namo durų, jis sugniau�ė kum�tį.

Prie� ketvert� metų �ios durys buvo meiliai atvertos Lizelei Meminger, �iai pirm� kart� atvykus pas Hubermanus. Ten teko stovėti ir rakt� rankose gniau�ian�iam Maksui Vandenburgui. Dabar atėjo Hanso Hubermano eilė. Jis pasibeldė keturis kartus, ir Lizelė atidarė.

��Tėtuk, tėtuk.

Apkabindama jį virtuvėje ir negalėdama paleisti, ji tikriausiai bus tai pakartojusi �imt� kartų.

Vėliau, po vakarienės, jie ilgai vakarojo prie virtuvės stalo, o Hansas pasakojo Lizelei Meminger ir savo �monai visa, k� teko patirti. Jis kalbėjo apie LSE, pilnas dūmų gatves ir varg�es pasiklydusias, orientacijos netekusias sielas. Ir Rainholt� Cukerį. Varg�� nelaimėlį Rainholt� Cukerį. Bėgo valandos.

Pirm� valand� nakties Lizelė nuėjo miegoti, o tėtis u�ėjo kaip anks�iau į jos kambarį pasėdėti drauge. Kelet� kartų ji nubudo patikrinti, ar jis vis dar ten, ir jis jos nė karto nenuvylė.

Naktis buvo rami.

Pasitenkinimas �ildė ir mink�tino jos lov�.

Taip, Lizelei Meminger vakaras buvo puikus, o ramybė, �iluma ir �velnumas ore tvyrojo dar apie tris mėnesius.

Ta�iau jos istorija truko �e�is.

DE�IMTA DALIS

 Knygų vagilė

apie

pasaulio pabaig��� 98-�j� dien��� karo vad��� �od�ių keli��� katatonijos i�tikt� mergaitꠗ i�pa�intis�� ma�� juod� Ilzos Herman u�ra�ų knygelꠗ kelet� lėktuvų pilvų ir degan�ias snaiges

98-oji diena

Pirm�sias devyniasde�imt septynias dienas po Hanso Hubermano grį�imo 1943-iųjų balandį viskas buvo gerai. Neretai jis susim�stydavo apie Stalingrade kovojantį savo sūnų, ta�iau vylėsi, kad bent dalis jo paties sėkmės teka ir jaunuolio gyslomis.

Tre�i� vakar� namie jis grojo akordeonu. Pa�ad� tesėti reikėjo. Virtuvėje buvo sriubos ir linksmų istorijų, skambėjo muzika ir keturiolikmetės juokas.

��Saumensch,�� įspėjo j� motina,�� liaukis �itaip garsiai kvatojusi. Jo pok�tai ne tokie jau juokingi. Be to, jie ne�vankūs...

Prabėgus savaitei, Hansas buvo priverstas t�sti savo tarnyb�, todėl prisistatė į vien� i� miesto kariuomenės būstinių. Jis pasakojo, es� cigare�ių ir maisto ten netrūko, o kartais jis net parne�davo vien� kit� sausainį ar uogienės. Viskas priminė senus gerus laikus. Smulkaus masto antskrydis gegu��. Heil Hitler �ūksniai �en bei ten, ta�iau viskas buvo gerai.

Tuomet i�au�o devyniasde�imt a�tuntoji diena.

*** Trumpas senyvos moters pastebėjimas ***

Stovėdama Miuncheno gatvėje, ji tarė: �Jėzau, Marija, Juozapai �ventas, kaip norė�iau, kad jie liautųsi ved� juos �ionai. Tie leisgyviai �ydai ne�a nelaim�. Tai blogas �enklas.

Kaskart juos i�vydusi suprantu, kad mūsų laukia galas.�

Tai buvo toji pati senutė, kuri prane�ė apie �ydus, vedamus pro Molching�, kai Lizelė pirm� kart� juos i�vydo. Pa�velgus i� ar�iau, jos veidas priminė d�iovint� slyv�, tik buvo baltas it popierius. Jos akys buvo venos mėlynumo, o prana�ystė�� visi�kai tiksli.

Vidurvasarį Molchingas sulaukė prana�i�ko būsimų įvykių �enklo. Akiratyje jis pasirodė kaip paprastai. Pirmiausia�� linksinti kareivio galva ir or� vir� jos baksnojantis ginklas. Tuomet�� grandinėmis �vanginantys apiply�� �ydai.

Vienintelis skirtumas �įkart buvo toks, kad jie buvo vedami prie�inga kryptimi. Belaisviai buvo nuvesti į kaimyninį Neblingo miestelį, kuriame buvo priversti �veisti gatves ir atlikti kitokius tvarkymo darbus, kuriuos atsisakė vykdyti kariuomenė. Vakarėjant jie, i�varg� ir nugalėti, buvo lėtai parvaryti atgal į stovykl�.

Lizelė ir vėl ie�kojo Makso Vandenburgo manydama, kad jis nesunkiai galėjo patekti į Dachau ir nevestas Molchingo gatvėmis. Ta�iau jo tarp �ydų nebuvo. Ne �į kart�.

Duokite jam �iek tiek laiko, mat vien� �ilt� rugpjū�io popiet� Maksas kuo tikriausiai bus varomas per miest� drauge su kitais belaisviais. Ta�iau, prie�ingai nei kiti, �vilgsnio į keli� jis nebus nudelb�s. Ir į voki�k� fiurerio stebėtojų mini� nesidairys atsitiktinai.

*** Faktas apie Maks� Vandenburg� ***

Miuncheno gatvėje jis dairėsi į �iūrovų veidus, ie�kodamas knygas vagian�ios mergaitės.

�į kart�, liepos mėnesį, pasak Lizelės skai�iavimų, devyniasde�imt a�tunt�j� dien� po tė�io grį�imo, ie�kodama Makso ji stypsojo ir atid�iai ap�iūrinėjo judantį graud�iai atrodan�ių �ydų būrį. Mintis apie jį bent jau palengvino eisenos stebėjim�.

�Tai siaubinga mintis�,�� vėliau ji ra�ys Himelio gatvės namo rūsyje, ta�iau tuo pat metu �inojo j� esant tikra tiesa. Skausmas stebint juos. O kaipgi jų skausmas? Klumpan�ių kojų, kan�ios ir u�veriamų stovyklos vartų skausmas?

Per de�imties dienų laikotarpį tokios eitynės buvo surengtos dukart, o visai netrukus nepa�įstamoji moteris Miuncheno gatvėje su slyv� primenan�iu veidu pasirodė buvusi visi�kai teisi. Kan�ios i� tiesų juos pavijo, ir jei �monės vadino �ydus prana�i�ku �enklu ar prologu, tikr�ja nelaimių prie�astimi jie privalėjo laikyti fiurerį ir jo �ygį į Rusij�, mat vien� liepos pabaigos ryt� Himelio gatvei nubudus, grį��s kareivis buvo rastas negyvas. Jis kabojo nuo vienos i� skalbyklos netoli ponios Diler krautuvės gegnių. Dar viena �mogi�ka �vytuoklė. Dar vienas sustoj�s laikrodis.

Neapdairus �eimininkas buvo palik�s atrakintas duris.

*** Liepos 24-oji, 6.03 val. ryto ***

Skalbykloje buvo �ilta, gegnės tvirtos, o Michaelis Holtzapfelis nu�oko nuo kėdės taip, tarsi tai būtų buv�s uolos kra�tas.

Tomis dienomis mane vaikėsi daugybė �monių, �aukdami mano vard�, melsdami man�s pasiimti juos drauge. Buvo ir keletas tokių, kurie nerūpestingai man �ūkteldavo ir su�nab�dėdavo įtemptais balsais.

�Pasiimk mane�,�� sakydavo jie, ir niekas nepajėgdavo jų sulaikyti. Be abejo, juos stingdė i�g�stis, ta�iau man�s jie nesibaimino. Jie bijojo savo ketinimų nesėkmės ir to, kad jiems vėl teks susidurti akis į akį su savimi, su pasauliu ir pana�iais į juos.

Nieko negalėjau padaryti.

Jie buvo per daug i�radingi ir �inojo galyb� būdų, o kai tai padarydavo�� kad ir koks būtų buv�s jų pasirinktas metodas�� nebegalėjau jiems atsakyti.

Michaelis Holtzapfelis puikiai �inojo, k� daro.

Jis nusi�udė dėl tro�kimo gyventi.

�inoma, t�dien Lizelės Meminger a� nema�iau. Kaip paprastai nutinka pana�iose situacijose, priminiau sau, kad man�s laukia per daug darbo, jog pasilik�iau Himelio gatvėje ir klausy�iausi klyksmų. Jau ir taip blogai, kai �monės su�iumpa mane nusikaltimo vietoje, todėl kaip paprastai nusprend�iau pasitraukti pusry�ių spalva nuda�ytos saulės link.

Negirdėjau nei kybantį kūn� radusio senuko riksmo, nei netrukus susirinkusių stebėtojų �ingsnių ar i�g�s�io kupinų aik�iojimų. Negirdėjau net ir lieso ūsuoto vyri�kio �od�ių: �Kaip gaila, kad tave kur, kaip gaila...�

Nema�iau Himelio gatvės viduryje parkritusios ponios Holtzapfel, r��an�ios rankas ir klykian�ios visi�kos nevilties akivaizdoje. Ne, apie tai ne�inojau nieko, kol po keleto mėnesių grį�au atgal ir perskai�iau kai k�, pavadint� �Knygų vagile�. Man buvo paai�kinta, kad Michaelį Holtzapfelį pribaigė ne su�alotoji ranka ar koks kitas su�eidimas, ta�iau kaltė dėl to, jog jis liko gyvas.

Prie� vaikino mirtį mergaitė pastebėjo, kad jis nepajėgdavo u�migti, kad kiekviena naktis jam buvo tarsi nuodai. Da�nai įsivaizduoju jį gulintį atmerktomis akimis, prakaituojantį sniego pataluose arba regintį sprogimo nutrauktų savo brolio kojų vizijas. Lizelė ra�ė, kad kartais labai trok�davo papasakoti jam apie savo pa�ios broliuk�, kaip atsivėrė Maksui, ta�iau tarp tolimo kosulio ir sprogimo nune�tų kojų buvo didelis skirtumas. Kaip paguosti �itokius dalykus regėjusį �mogų? Ar galėjai patikinti jį, es� fiureris juo did�iuojasi, es� fiureris myli jį u� tai, k� jis i�gyveno Stalingrade? Kaip galėjai tam pasiry�ti? I� tiesų tegali leisti kalbėti jam. Dilema, �inoma, yra ta, kad svarbiausius �od�ius tokie �monės paprastai pasilieka vėlesniam laikui, kai aplinkiniams pakankamai nepasiseka ir jie aptinka jų kūnus. Ra�telis, sakinys, netgi klausimas arba lai�kas, kaip Himelio gatvėje 1943-iųjų liep�.

*** Michaelis Holtzapfelis: paskutinis atsisveikinimas ***

Brangioji mama!

Ar galėsi kada nors man atleisti? Papras�iausiai nebepajėgiau ilgiau tverti. Susitiksiu su Robertu. Man nusispjaut, k� apie tai sako prakeikti katalikai. Danguje turi būti vietos tokiems �monėms, kurie lankėsi ten, kur buvau a�. Tikriausiai manysi, kad nemyliu tav�s, jei �itaip pasielgiau, ta�iau tai netiesa.

Tavo Michaelis.

Hansas Hubermanas buvo papra�ytas prane�ti naujienas poniai Holtzapfel. Pama�iusi jį, stovintį kieme, ji veikiausiai į�velgė tai jo veide. Du sūnūs per �e�is mėnesius.

Ryto dangui �ai�aruojant u� jo nugaros, vielinė moteris pasileido pro jį. Raudodama nubėgo kiek tolėliau Himelio gatvėje susibūrusių �monių link. Michaelio vard� ji suriko gal por� tuzinų kartų, ta�iau Michaelio atsakymas jau nuskambėjo. Pasak knygų vagilės, ponia Holtzapfel glaudė kūn� prie savo krūtinės ger� valand�. Tuomet ji grį�o į akinan�i� saulėkait� Himelio gatvėje ir atsisėdo ant grindinio. Toliau eiti nepajėgė.

�monės stebėjo j� i� tolo. Tokie dalykai per atstum� visuomet atrodo ne tokie baisūs.

Hansas Hubermanas prisėdo �alia.

Kai ji atsilo�ė ir i�sitiesė ant kietos �emės, jis u�dėjo savo deln� ant josios.

Jis leido jos dejonėms u�lieti gatv�.

Po kurio laiko be galo atsargiai Hansas palydėjo j� pro vartelius namo. Kad ir kiek kartų stengiausi pa�velgti į visa tai kitaip, man nepavyko...

Kai regiu proto netekusi� moterį, lydim� vyri�kio sidabrinėmis akimis, Himelio gatvės 31-ojo namo virtuvėje vis dar sninga.

Karo vadas

Ore tvyrojo neseniai sukalto karsto kvapas. Juodi apdarai. Mil�ini�ki mai�ai po akimis. Lizelė drauge su kitais stovėjo ant �olės. T� pa�i� popiet� ji apsilankė pas poni� Holtzapfel jai paskaityti. �Sapnų ne�ėjo�, kaimynės mėgstamiausio.

Diena i�ties u�imta.

*** 1943-iųjų liepos 27-oji ***

Michaelis Holtzapfelis buvo palaidotas, o knygų vagilė skaitė sielvartaujan�iai motinai. S�jungininkai u�puolė Hamburg�, o kad jau pra�nekau apie tai, jiems pasisekė, kad moku daryti �iokius tokius stebuklus. Niekas kitas nebūtų sugebėj�s i�sine�ti tų 45 000 �monių per tokį trump� laik�. Nebūtų pakak� net milijono �mogi�kųjų metų.

Tuo metu vokie�iai susilaukė ker�to su kaupu. Spuoguotos ma�ytės fiurerio kinkos netrukus ėmė drebėti.

Vis dėlto yra kai kas, u� k� fiurerį reikėtų vertinti.

Jis i� tiesų pasi�ymėjo gele�ine valia.

Karo veiksmų jis nė minutei nesulaikė, o bausmės ir maro naikinimas, atrodė, įgavo nauj� pagreitį. Nors dauguma koncentracijos stovyklų buvo i�sibars�iusios po vis� Europ�, keletas i� jų vis dar veikė pa�ioje Vokietijoje.

Tose stovyklose gausybė �monių buvo priversti dirbti ir �ygiuoti. Maksas Vandenburgas buvo vienas i� tokių.

�od�ių kelias

Tai nutiko ma�ame miestelyje, Hitlerio gimtinės �irdyje.

Į or� kilo vis daugiau kan�ios, o nedidelė jos dalis dabar pasirodė ir �ia.

Kai Miuncheno pakra��iais buvo varomi �ydai, viena paauglė padarė kai k� nesuvokiama: ji prasibrovė pro mini� ir prisigretino prie belaisvių. Kareiviams j� nutempus ir sviedus �emėn, ji vėl atsistojo. Ji nenusileido.

Rytas buvo �iltas. Dar viena gra�i diena paradui.

Kareiviai ir �ydai keliavo pro kelet� miestelių ir dabar pasiekė Molching�. Galbūt stovykloje reikėjo atlikti daugiau darbo, o gal keletas belaisvių buvo mir�. Kad ir kokia būtų buvusi prie�astis, nauja �vie�ių i�sekusių �ydų siunta pės�iomis �ygiavo į Dachau.

Kaip visada, Lizelė bėgo Miuncheno gatve įprastos �iūrovų minios link.

Heil Hitler!

Pirm�jį kareivį ji i�girdo i� tolo, todėl ėmė brautis pro mini� jo link, norėdama sutikti procesij�. Balsas j� apstulbino. Beribį dangų vir� kareivio galvos jis pavertė �emomis lubomis, o �od�iai, atsimu�� nuo jų, nusileisdavo ka�kur ant �ydi�kų pėdų minamos �emės.

Jų akys.

Jos stebėjo judan�i� gatv�. Radusi ger� pozicij�, Lizelė sustojo ir ėmė tyrinėti jų veidus. Jos akys paskubomis bėgiojo nuo vieno veido bruo�ų prie kito, tikėdamosi aptikti �yd�, para�iusį �Pri�iūrėtoj�� ir ��od�ių barstytoj��.

�I�sidraik� plaukai�,�� kalbėjo ji sau.

�Ne, jie labiau priminė vyteles. Būtent taip jie atrodo ilg� laik� neplauti. Ie�kok vyteles primenan�ių plaukų, pelkėtų akių ir barzdos it prakurai.�

Dieve, jų buvo tiek daug.

Tiek daug mir�tan�ių akių ir velkamų kojų.

Lizelė nesiliovė ie�koti tarp jų, ta�iau Maks� Vandenburg� i�davė ne jo veido bruo�ai. Ji atpa�ino jį pagal tai, kaip jo veidas elgėsi�� jis taip pat ie�kojo minioje. Visi�kai sutelk�s dėmesį. Lizelė tarsi sustingo, aptikusi vienintelį vokie�ių �iūrovų mini� tyrinėjantį veid�. Jis juos ap�iūrinėjo su tokiu atidumu, kad i� abiejų pusių knygų vagil� supantys �monės ėmė badyti pir�tais.

��Į k� jis taip spokso?�� greta pasigirdo vyri�kas balsas.

Knygų vagilė �engė į gatv�.

Dar niekada judėjimas nebuvo tokia na�ta. Jos paaugli�koje krūtinėje �irdis dar niekada neatrodė tokia didelė ir apsisprendusi.

��Jis ie�ko man�s,�� vos girdimai tarė ji ir �engė pirmyn.

Jos balsas nusit�sė ir įkrito atgal į jos gerkl�. Ji turėjo i� naujo jį surasti: pasiekti jį giliai savo viduje, i�mokti i� naujo kalbėti ir su�ukti jo vard�.

�Maksai.�

��A� �ia, Maksai!

Dar garsiau.

��Maksai, a� �ia!

Jis j� i�girdo.

*** Maksas Vandenburgas, 1943-iųjų rugpjūtis ***

Jo plaukai i� tiesų priminė vyteles, kaip Lizelė ir manė, o į pelk� pana�ios akys �engė pirmyn, nuo vieno peties prie kito, vir� kitų �ydų galvų.

Pasiekusios mergait�, jos ėmė maldauti. Jo barzda i�tįso, o lūpos ėmė virpėti jam i�tarus t� �odį, t� vard�, t� mergait�. �Lizele.�

Lizelė visi�kai nusigr�ė nuo minios ir nėrė į �ydų pulk�. Lenkdama vien� po kito, ji galiausiai sugriebė Makso rank�.

Jo veidas krito tiesiai jai į glėbį.

Mergaitei suklupus, �ydas�� tasai menkysta �ydas�� pasilenkė ir padėjo jai atsistoti. Tai pareikalavo paskutinių jo jėgų.

��A� �ia, Maksai,�� dar kart� pakartojo ji.�� A� �ia.

��Negaliu patikėti...�� �od�iai varvėjo i� Makso Vandenburgo lūpų.�� Tik pa�iūrėk, kaip tu u�augai,�� jo akyse kaupėsi vis didesnis liūdesys.�� Lizele... Jie su�iupo mane prie� kelet� mėnesių pakeliui į �tutgart�,�� suluo�intas jo balsas vilko save Lizelės link.

I� vidaus �ydų srautas buvo tikra niūri rankų ir kojų mai�alynė. Apiply�usios uniformos. Nė vienas i� kareivių jos nepastebėjo, todėl Maksas j� perspėjo. �Turi mane paleisti, Lizele.� Jis net mėgino stumtelti j� į �alį, ta�iau mergaitė buvo įsikibusi tvirtai. Badaujan�ios Makso rankos negalėjo jos nusipurtyti, todėl ji ėjo toliau. Tarp purvo, alkio ir sumai�ties.

Po ilgos �ingsnių grandinės vienas i� kareivių j� pastebėjo.

��Ei!�� su�uko jis, pamodamas rimbu jos link.�� Ei, mergaite, k� manaisi daranti? Dink i� ten.

Lizelei neatkreipus į jį nė menkiausio dėmesio, kareivis ranka praskyrė tir�t� �ydų mini�. Nustūm�s juos į �alis, prasibrovė artyn. Vyrui grėsmingai artėjant, Lizelė ėjo toliau, ta�iau pastebėjo perkreipt� Makso Vandenburgo veid�. Ji buvo ma�iusi jį i�sigandusį, ta�iau �itokio�� niekada.

Kareivis j� sugriebė.

Jis ėmė tampyti j� u� drabu�ių.

Ji juto jo pir�tų kaulus ir kiekvien� kum��ių krumplį. Jie draskė jos od�. �Sakiau tau ne�dintis!��� įsakė jis ir, i�temp�s i� �ydų būrio, sviedė į scen� stebin�ių vokie�ių sien�. Oras vis labiau kaito. Saulė degino jos veid�. Mergaitė ant �emės nusileido skausmingai, ta�iau tuoj pat vėl pakilo ant kojų. Atsitokėjusi ji laukė. Netrukus vėl nėrė tarp �ydų.

�įkart Lizelė prasibrovė i� u�nugario.

I� akių nepaleisdama priekyje besidraikan�ių plaukų vytelių, ji skynėsi keli� jų link.

�į kart� nei�tiesė rankos�� ji sustojo. Ka�kur jos �irdies gelmėje tūnojo �od�ių sielos. Jos i�sikapstė į pavir�ių ir dabar stovėjo greta jos.

��Maksai,�� tarė ji. Jis atsigr�ė ir trumpam u�merkė akis, klausydamasis jos �od�ių.�� Kart� gyveno keistas ma�as �mogutis,�� t�sė ji. Jos rankos buvo atpalaiduotos, ta�iau delnai sugniau�ti į kum��ius.�� Ta�iau buvo ir �od�ių barstytoja.

T� akimirk� pakeliui į Dachau vienas i� �ydų sustojo.

Jis stovėjo nė nekrusteldamas, kitiems niūriai jį lenkiant ir paliekant visi�kai vien�. Jo akyse spindėjo nuostaba, ir viskas buvo taip paprasta. Mergaitė perdavė �od�ius �ydui. Jie u�silipo jam ant pe�ių.

Kit� kart� mergaitei pravėrus lūpas, i� jų pa�iro klausimai. Jos akyse dėl vietos kovojo kar�tos a�aros, ta�iau ji neleido joms riedėti. Ver�iau stovėti tvirtai ir i�did�iai. Tegu vis� darb� atlieka �od�iai.

��Ar �ia tikrai tu?�� paklausė jaunuolis,�� toliau kalbėjo ji.�� Ar nuo tavo skruosto a� pakėliau t� sėkl�?

Maksas Vandenburgas stovėjo toliau.

Jis nepuolė ant kelių.

�monės, �ydai, debesys�� visi sustojo. Visi stebėjo.

Stovėdamas Maksas i� prad�ių pa�velgė į mergait�, o paskui�� tiesiai į platų, mėlyn�, nuostabų dangų. Ant kelio �en bei ten nepaprastai gra�iai krito sunkūs spinduliai�� saulės juostos. Ėm� judėti toliau, debesys i�rietė nugaras, norėdami pa�velgti atgal. �Kokia nuostabi diena�,�� tarė jis į daugyb� �ipulėlių sudu�usiu balsu. Puiki diena numirti. Nuostabi diena mirti �itaip.

Lizelė �engė jo link. Jai u�teko dr�sos i�tiesti rank� ir paliesti barzdot� jo veid�.

��Maksai, ar �ia tikrai tu?

Kokia pasaki�ka voki�ka diena ir dėmesinga minia.

Jis leido savo lūpoms pabu�iuoti jos deln�.

��Taip, Lizele, �ia a�,�� jis prispaudė Lizelės rank� prie savo veido ir pravirko jai tarp pir�tų. A�aros riedėjo kareiviams artinantis, o nedideliam būreliui į�ūlių �ydų stovint ir stebint.

Stovintį jį pasiekė rimbo kir�iai.

��Maksai,�� aimanavo mergaitė.

Tempiama tolyn nuo jo, ji tyliai kalbėjo.

Maksai.

�ydų kilmės kovotojau.

Mintyse ji pasakė jam visk�.

Maksi taksi. �tai taip tave vadino tas draugas �tutgarte, kai mu�davaisi gatvėse, pameni? Tai buvai tu�� berniukas kietais kum��iais.

Sakei, kad trinktelėsi į veid� pa�iai mir�iai, kai ji tav�s ateis. Pameni, Maksai? Tu man sakei. A� visk� atsimenu...

Prisimeni sniego senį, Maksai?

Prisimeni?

Rūsyje?

Atsimeni balt� debesį pilka �irdimi?

Kartais fiureris vis dar ateina tav�s ie�koti. Jis tav�s ilgisi. Mes visi tav�s ilgimės.

Vienas rimbo kirtis. Antras.

Rimbas kareivio rankoje nerimo. Nusileid�s ant Makso veido, jis praskėlė smakr� ir i�rai�ė jo gerkl�.

Kai Maksas parkrito ant �emės, kareivis atsigr�ė į mergait�. Jo burna prasivėrė. Jo dantys buvo tvarkingi.

Staiga prie� jos akis �mėstelėjo vaizdas. Ji prisiminė t� dien�, kai taip tro�ko, kad Ilza Herman ar bent jau patikimoji Roza jai suduotų, ta�iau nei viena, nei kita nepakėlė rankos. �į kart� Lizelei nusivilti neteko.

Rimbas kirto į raktikaulį ir apsivij�s pasiekė ment�.

��Lizele!

Ji pa�ino t� �mogų.

Kareiviui u�simojus dar kart�, minioje ji pastebėjo persigandusį Rudį �tainerį. Jis j� �aukė. Ji matė kan�ios i�kreipt� jo veid� ir geltonus plaukus.

��Lizele, dink i� ten!

Ta�iau knygų vagilė nejudėjo i� vietos.

U�merkusi akis ji pasveikino kit� deginantį kirtį ir dar vien�, kol galiausiai jos kūnas parkrito ant �ilto grindinio. Jis kaitino jos skruost�.

Pasigirdo dar daugiau �od�ių, �įkart paleistų i� kareivio lūpų.

��Steh� auf.

Trumpa komanda buvo skirta ne mergaitei, o �ydui. Netrukus ji buvo papildyta.

��Kelkis, tu purvinas �unsnuki, tu �ydų kalės vaike, kelkis, kelkis...

Maksas pakilo ant kojų.

Tik dar vienas atsispaudimas, Maksai.

Tik dar vienas atsispaudimas ant �altų rūsio grindų.

Jo pėdos pajudėjo.

Vilkdamas jas, jis ėjo toliau.

Jo kojos drebėjo, o rankos glostė rimbo paliktas �ymes, mėgindamos su�velninti per�tėjim�. Kai jis dar kart� pamėgino ie�koti Lizelės, kruvinus jo pe�ius sugriebusios kareivio rankos smarkiai jį stumtelėjo.

Berniukas pribėgo. Parklup�s ant ilgų savo kojų, jis �ūktelėjo kairėn.

��Torni, eik� �ia ir padėk man. Turime j� pakelti. Torni, paskubėk!�� jis kilstelėjo knygų vagil� u� pa�astų.�� Nagi, Lizele, privalai keltis nuo grindinio.

Galiausiai sugebėjusi atsistoti, ji pa�velgė į nuostabos sustingdytus vokie�ių veidus. Leido sau tik akimirk� suklupti ties jų kojomis. Toje vietoje, kur jos veidas lietė grindinį, įdrėskimas įsi�iebė tarsi degtukas. Jos �irdies plakimas apvertė skruost�, svilindamas jį i� abiejų pusių.

Ant kelio ji tarsi per migl� į�velgė tolstan�ias paskutinio būryje einan�io �ydo kojas ir kulnus.

Jos veidas liepsnojo, o rankų ir kojų nepaleido atkaklus skausmas�� tuo pat metu skausmingas ir varginantis tirpulys.

Ji atsistojo.

U�sispyrusi mergaitė pasileido eiti, o galiausiai�� bėgti Miuncheno gatve, vydamasi paskutinius Makso Vandenburgo �ingsnius.

��Lizele, k� tu darai?!

Ji i�silaisvino i� Rud�io �od�ių gniau�tų ir nekreipė dėmesio į �mones, stebin�ius j� i� �alies. Daugelis jų stovėjo tylūs. Tarsi skulptūros plakan�iomis �irdimis. Arba maratono pabaigos stebėtojai. Lizelė su�uko dar kart�, ta�iau jos �od�iai tikslo nepasiekė. Jos akis dengė plaukai. �Pra�au, Maksai!�

U� gerų trisde�imties metrų, kareiviui atsigr�us, mergaitė buvo parversta. I� u�nugario j� sugriebė rankos, ir kaimynų berniukas parblo�kė j� ant �emės. Jos kum��ius jis priėmė taip, tarsi tai būtų buvusi dovana. Kaulėtos jos rankos ir alkūnės buvo sutiktos su vos keletu aimanų. Ant jo veido nusileido keletas nerangių seilių ir a�arų la�elių, tarsi radusių ten saugų prieglobstį. Ta�iau kur kas svarbiau buvo tai, kad jam pavyko j� sulaikyti.

Ant Miuncheno gatvės grindinio susivij� gulėjo berniukas ir mergaitė.

Kartu jie stebėjo besiskirstan�ius �mones. Jie stebėjo juos i�garuojan�ius, tarsi judan�ius paminklus drėgname ore.

I�pa�intys

�ydams dingus i� akių, Rudis paleido Lizel�, ta�iau knygų vagilė netarė nė �od�io. Rud�io klausimai liko neatsakyti.

Mergaitė nepasuko ir namų link. Praradusi viltį, ji nukiūtino iki gele�inkelio stoties ir i�tisas valandas lūkuriavo tė�io. I� prad�ių Rudis laukė drauge su ja, ta�iau Hansas namo turėjo grį�ti tik po pusdienio, todėl jis pakvietė Roz�. Pakeliui atgal į stotį jis papasakojo jai, kas t�dien nutiko, ir �i mergaitės nieko nebeklausė. Ji pati sudėliojo galvosūkio detales, todėl papras�iausiai atsistojo greta mergaitės ir galiausiai įtikino j� prisėsti. Jos laukė drauge.

Visk� i�gird�s tėtis sviedė savo krep�į ant �emės ir ėmė spardyti Bahnhof or�.

T� vakar� nė vienas i� jų neturėjo apetito. Kad ir kaip tėtis stengėsi, jo pir�tai niekino akordeon�, �udydami vien� dain� po kitos. Viskas ėmė nebesisekti.

Knygų vagilė nepakilo i� lovos tris dienas.

Kiekvien� ryt� ir popiet� Rudis �taineris beldėsi į jų duris ir teiravosi, ar Lizelė vis dar negaluoja. Sveikata ji nesiskundė.

Ketvirt� dien� pabeldusi į kaimynų duris Lizelė pavadino Rudį eiti kartu prie tų med�ių, kur praėjusiais metais jie barstė duonos gabalėlius.

��Turėjau papasakoti tau anks�iau,�� tarė ji.

Kaip buvo pa�adėta, jie nuėjo ger� kelio gal� Dachau link ir sustojo tarp med�ių. Tarp �akų �mės�iojo ilgos �viesos ir �e�ėlio figūros. Kankorė�iai mėtėsi aplink tarsi sausainiai.

A�iū, Rudi.

U� visk�. U� pagalb� atsistoti nuo grindinio, u� tai, kad sulaikei...

Balsu ji �ito nei�tarė.

Viena ranka ji parimo į greta jos nusvirusi� �ak�.

��Rudi, jei a� tau kai k� papasakosiu, ar pa�adi niekam apie tai nė �od�iu neu�siminti?

���inoma,�� atsakė jis, jos veide į�velgdamas rimtum�, o balse girdėdamas sunkum�. Jis palinko prie med�io greta jos.�� Kas atsitiko?

��Pa�adėk.

��A� jau pa�adėjau.

��Dar kart�. Negali apie tai sakyti nei savo motinai, nei broliui, nei Tomiui Miuleriui. Niekam.

��Pa�adu.

Rymodama.

Akis nudelbusi į �em�.

Skaitydama sakinius po savo kojomis, jungdama �od�ius su kankorė�iais ir nulū�usių �akų galiukais, ji kelet� kartų pamėgino rasti tinkam� pasakojimo viet� pradėti.

��Ar pameni, kaip susi�eid�iau �aisdama futbol�,�� tarė ji,�� gatvės viduryje?

Papasakoti apie du karus, akordeon�, �ydų kilmės kovotoj� ir rūsį jai prireikė bene trijų ketvir�ių valandos. Ji nepamir�o ir to, kas vos prie� kelet� dienų nutiko Miuncheno gatvėje.

���tai kodėl tu norėjai pasi�iūrėti i� ar�iau,�� tarė Rudis,�� t� dien�, kai barstėme duon�. Tikėjais pamatyti jį.

��Taip.

��Kristau nukry�iuotasai.

��Taip.

Trikampiai med�iai rėmė dangų. Vaikai tylėjo.

I� krep�io i�sitraukusi ��od�ių barstytoj��, Lizelė parodė Rud�iui vien� i� puslapių. Jame buvo pavaizduotas berniukas su trimis aukso medaliais, kaban�iais jam ant kaklo.

��Citrinų spalvos plaukai,�� perskaitė Rudis. Pir�tais jis palietė �od�ius.�� Tu papasakojai jam apie mane?

I� prad�ių Lizelė nepajėgė pratarti nė �od�io. Galbūt mergaitei sukliudė netikėtai j� u�liejusi meilės jam banga. O gal ji jį visuomet mylėjo? Gali būti. Nors ir negalėdama kalbėti, ji tro�ko, kad jis j� pabu�iuotų. Ji geidė, kad jis paimtų jos rankas ir prisitrauktų j� ar�iau. Vieta buvo nesvarbi. Lūpos, kaklas, skruostas. Jos oda buvo tu��ia ir to laukė.

Prie� daugelį metų jiems lenktyniaujant purviname stadione, Rudis priminė skubotai surinktų kaulų mai�� su kampuota kieta �ypsena. �i� popiet� tarp med�ių prie�ais Lizel� stovėjo duonos ir pliu�inių me�kiukų dalytojas. Jis buvo triskart Hitlerio jaunimo atletikos var�ybų �empionas. Jis buvo geriausias jos bi�iulis. O iki mirties jam buvo lik�s vos mėnuo.

���inoma, kad papasakojau jam apie tave,�� tarė Lizelė.

T�dien ji su juo atsisveikino, pati to nesuvokdama.

Ma�a ir juoda Ilzos Herman u�ra�ų knygelė

Įpusėjus rugpjū�iui, ji manė, kad į Grande Strasse 8 eina to paties seno vaisto.

Pakelti sau nuotaik�.

Ji to tikėjosi.

Diena buvo saulėta ir kaitri, ta�iau vakarop buvo �adami trumpi lietūs. Knygos �Paskutinis nepa�įstamasis� gale buvo citata. Lizelė prisiminė j�, eidama pro ponios Diler krautuv�.

*** Paskutinis nepa�įstamasis, 211 psl. ***

Saulė mai�o �em�. Vis ratu ir ratu. Ji mai�o mus tarsi tro�kinį.

Lizelė apie tai pagalvojo tik todėl, kad diena buvo i�ties kar�ta.

Miuncheno gatvėje prisiminė praėjusios savaitės įvykius. Prie�ais jos akis i�kilo keliu kojas velkantys �ydai, jų srautas, skai�ius ir skausmas. Ji nusprendė, kad citatoje trūksta vieno �od�io.

�Tas �odis yra bjaurus tro�kinys�,�� m�stė ji.

�Jis toks bjaurus, kad negaliu jo pak�sti.�

Lizelė perėjo per Amperio tilt�. Vanduo vaiskiai spindėjo �lovinga smaragdine spalva. Ji �velgė į akmenėlius dugne ir klausėsi pa�įstamos vandens melodijos. Pasaulis tokios upės nenusipelnė.

Ji įkopė į kalv� ir pasiekė Did�i�j� gatv�. Namai �ia atrodė pasibjaurėtinai gra�ūs. Ji mėgavosi lengvu kojų ir plau�ių skausmu. �Paspartink �ingsnį�,�� pamanė sau ir ėmė kilti tarsi pabaisa i� smėlio. Uosl� kuteno kvartal� dengian�ios �olės kvapas. Jis buvo gaivus, saldus ir �alias su geltonais galiukais. Ji perėjo per kiem� nė karto neapsidairiusi aplink ir nė akimirkai baug��iai nestabtelėjusi.

Langas.

Delnai ant rėmų, �uolis.

Ant grindų nusileidusios pėdos.

Knygos, puslapiai ir d�iaugsmo teikianti vieta.

I�sitraukusi i� lentynos knyg�, ji atsisėdo ant grindų.

�Ka�in, ar ji namie?��� svarstė Lizelė, ta�iau i� tikro jai nebuvo svarbu, ar Ilza Herman skuta bulves virtuvėje, ar stovi eilėje pa�to skyriuje. Ar apkvaitusi stovi vir� jos tyrinėdama, k� mergaitė skaito.

Lizelei tai tiesiog neberūpėjo.

Ilg� laik� ji sėdėjo ant grindų, o prie�ais jos akis vaizdai keitė vienas kit�.

Ji regėjo savo brolį, mir�tantį su viena akimi atmerkta, kita�� vis dar sapne. Ji atsisveikino su savo motina ir įsivaizdavo j� vieni��, laukian�i� traukinio atgal į u�mar�tį. Vielinė moteris atsigulė ant �emės ir leido savo raudai ristis gatve tol, kol �ioji apvirto tarsi varomosios jėgos pritrūkusi moneta. Jaunas vyri�kis kabėjo ant virvės, nuvytos i� Stalingrado sniego. Ji regėjo metalinėje dė�ėje mir�tantį bombone�io pilot�. Ji matė �yd�, kuris dukart padovanojo jai gra�iausius pasaulyje puslapius, varom� į koncentracijos stovykl�.

O viso to centre stovėjo fiureris, rėkaudamas ir dalydamas aplinkiniams savo �od�ius.

Visi �ie vaizdiniai sudarė pasaulį, virusį joje, kol Lizelė sėdėjo tarp puikiųjų knygų puo�niais vir�eliais. Vaizdiniai mai�ėsi tarsi tas tro�kinys, kol ji ap�iūrinėjo pastraipų ir �od�ių prikim�tus puslapius.

�Jūs menkystos,�� m�stė ji.�� Jūs �avingos menkystos.� �Neverskite man�s pasijusti laimingai. Pra�au, nepripildykite mane d�iaugsmo ir neleiskite manyti, kad i� viso �ito gali būti ka�kas gera. Pa�velkite į mano �aizdas. Pa�iūrėkite į �iuos įdrėskimus. Ar matote mano viduje nubrozdinimus? Ar matote, kaip jie didėja tiesiai prie�ais jūsų akis, naikindami mane i� vidaus? Daugiau nebenoriu nieko tikėtis. Pavargau melstis u� Makso saugum� ir gyvyb�. Arba Alekso �tainerio.

Nes pasaulis jų nenusipelnė.�

I�plė�usi vien� knygos lap�, sudraskė jį į skutelius.

Tuomet�� vis� skyrių.

Netrukus grindis aplink j� dengė tik popieriaus skiautelės su ant jų įspaustais �od�iais. �od�iai. Kodėl jie apskritai egzistuoja? Be jų nieko pana�aus nebūtų nutik�. Be �od�ių fiureris buvo niekas. Nebūtų nė vieno �lub�iojan�io belaisvio, nereikėtų paguodos ir kitokių �odinių triukų, kurie priverstų mus geriau jaustis.

K� gera �od�iai davė?

��K� gera davė �od�iai?�� Dabar jau balsiai pakartojo Lizelė oran�inės �viesos u�lietame kambaryje.

Knygų vagilė pakilo ir atsargiai nu�ingsniavo prie bibliotekos durų. Jos nesiprie�ino praveriamos. Erdvus vestibiulis buvo panir�s į medin� tu�tum�.

��Frau Herman?

Klausimas sugrį�o atgal ir pamėgino nuvilnyti iki laukujų durų, ta�iau pusiaukelėje tyliai nusileido ant poros storų grindų lentų.

��Frau Herman?

Jos �ūksnius sutiko tik tyla, todėl Lizelė pajuto pagund� nusliūkinti į virtuv� dėl Rud�io. Mergaitė susilaikė. Jai pasirodė neteisinga vogti maist� i� moters, palikusios jai prie lango �odyn�. Be to, ji k� tik puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus sunaikino vien� i� jos knygų. �alos buvo padaryta pakankamai.

Grį�usi į bibliotek�, Lizelė atidarė vien� i� ra�omojo stalo stal�ių. Mergaitė atsisėdo.

*** Paskutinis lai�kas ***

Miela ponia Herman,

Kaip matote, a� vėl lankiausi jūsų bibliotekoje ir suniokojau vienų i� jūsų knygų. Papras�iausiai buvau tokia įpykusi ir i�sigandusi, kad norėjau nu�udyti �od�ius. Anks�iau jus apvogiau, o dabar sugadinau jūsų nuosavyb�. Atleiskite man. Norėdama save nubausti, manau, liausiuosi �ia lankiusis. O gal tai visai ne bausmė? Myliu �i� viet� ir neken�iu jos, nes joje pilna �od�ių.

Jūs buvote mano draugė, nors įskaudinau jus, buvau nepaken�iama (�į �odį radau jūsų �odyne), todėl manau, kad dabar paliksiu jus ramybėje. U� visk� labai atsipra�au.

Dėkoju dar kart�.

Lizelė Meminger

Palikusi ra�telį ant stalo, ji paskutinį kart� atsisveikino su kambariu, triskart apeidama jį ratu ir paglostydama knygas lentynose. Kad ir kaip ji jų nekentė, atsispirti joms taip pat negalėjo. Aplink knyg� pavadinimu �Tomio Hofmano taisyklės� mėtėsi daugybė suplė�yto popieriaus skiautelių. Pro lang� įsėlin�s vėjelis kelet� jų pakėlė nuo �emės.

�viesa kambaryje vis dar buvo oran�inė, ta�iau nebe tokia vaiski kaip anks�iau. Paskutinį kart� ji palietė bibliotekos lango rėm�, paskutinį kart� pajuto rizikos jaudulį ir skausmo dūrį �em� palietusiose pėdose.

Kol ji nusileido nuo kalvos ir perėjo per tilt�, oran�inė �viesa spėjo i�nykti. Danguje tvark� darė debesys.

Eidama Himelio gatve, pajuto pirmuosius lietaus la�us. �Daugiau niekuomet nebepamatysiu Ilzos Herman�,�� m�stė ji, ta�iau knygų vagilei kur kas geriau sekėsi skaityti ir plė�yti knygas nei daryti prielaidas.

*** Po trijų dienų ***

Į trisde�imt tre�iojo namo duris pasibeld�ia moteris ir laukia atsako.

Lizelei buvo keista matyti j� vilkin�i� ka�k� kita nei savo chalat�. Vasari�ka jos suknelė buvo geltona su raudonais papuo�imais. Ant jos buvo prisiūta ki�enėlė su nedideliu gėlės �iedeliu. Jokių svastikų. Juodi bateliai. Lizelė anks�iau niekada neatkreipė dėmesio į Ilzos Herman blauzdas. Jos kojos atrodė porcelianinės.

��Ponia Herman, atleiskite man u� tai, k� paskutinį kart� padariau bibliotekoje.

Moteris j� nutildė. I� rankinės ji i�traukė ma�� juod� knygel�. Viduje buvo ne pasakojimas, o liniuoti lapai.

��Pamaniau, kad jei daugiau neketini skaityti mano knygų, galbūt norėsi vien� para�yti pati. Tavo lai�kas, jis buvo...�� ji padavė knygel� Lizelei, laikydama j� abiem rankomis.�� Tu i� tiesų sugebi ra�yti. Ra�ai tikrai puikiai,�� knygelė buvo gana sunki, jos vir�elis�� toks pat matinis, kaip ir �Gū�telėjimo pe�iais�.�� Ir pra�au,�� patarė jai Ilza Herman,�� nebausk sav�s kaip ketinai. Nesek mano pėdomis, Lizele. Atvertusi knygel�, Lizelė palietė popierių.

��Danke schon, frau Herman. Galiu pavai�inti jus kava, jei norite. Gal u�eisite? A� namie viena. Mano mama lanko kaimyn�, poni� Holtzapfel.

��Pasinaudosime durimis ar langu?

Lizelė įtarė, kad per visus �iuos metus Ilza Herman neleido sau nusi�ypsoti pla�iau nei tuomet.

��Manau, pasinaudokime durimis. Taip papras�iau.

Jos susėdo virtuvėje.

Du puodeliai kavos ir duona su uogiene. Pokalbis mezgėsi sunkiai, ir Lizelė girdėjo Ilz� Herman ryjant, ta�iau ka�kodėl nė viena i� jų nesijautė nepatogiai. Buvo netgi malonu stebėti moterį, pu�ian�i� į kavos pavir�ių ir mėginan�i� j� atvėsinti.

��Jeigu kada nors k� nors para�ysiu ir pabaigsiu,�� tarė Lizelė,�� būtinai jums parodysiu.

��Būtų labai malonu.

Mero �monai i�ėjus, Lizelė stebėjo j� �ingsniuojan�i� Himelio gatve. Ji �velgė į gelton� jos suknel�, juodus batelius ir porcelianines kojas. Prie pa�to dė�utės Rudis pasiteiravo:

��Ar tai buvo ta moteris, apie kuri� a� galvoju?

��Taip.

��Tu juokauji.

��Ji atne�ė man dovan�.

Kaip paai�kėjo vėliau, t�dien Ilza Herman įteikė Lizelei ne tik knygel�. Ji taip pat suteikė jai prie�astį leisti laik� rūsyje�� mėgstamiausioje mergaitės vietoje i� prad�ių su tė�iu, vėliau�� su Maksu. Ji suteikė jai prie�astį u�ra�yti savo pa�ios �od�ius, kurie primintų, kad būtent jie prikėlė j� gyvenimui.

��Nebausk sav�s,�� jos ausyse skambėjo mero �monos �od�iai, ta�iau Lizelės dar laukė ir bausmė, ir skausmas, ir �iek tiek laimės. Tai buvo ra�ymas.

Naktį, kai motina ir tėtis miegojo, Lizelė nusėlino į rūsį ir į�iebė �ibalin� lemp�. I� prad�ių ji vis� valand� spoksojo į pie�tuk� ir popierių. Privertė save prisiminti ir, kaip jai buvo įprasta, nenusigr�ė. �Schreibe�� paliepė ji sau.�� Ra�yk.�

Praėjus daugiau nei dviem valandoms, Lizelė Meminger pradėjo ra�yti neįsivaizduodama, kaip jai �itai pavyks. Kaip ji galėjo �inoti, kad vien� dien� kas nors paims jos pasakojim� ir visur ne�iosis su savimi?

Niekas tokių dalykų nesitiki.

Jų nesuplanuosi.

Atsisėdusi ant ma�os da�ų skardinės, o didesn� naudodama kaip stal�, pie�tuku Lizelė palietė pirm�jį knygelės puslapį. Jo viduryje mergaitė u�ra�ė �tai k�.

*** Knygų vagilė ***

Trumpas Lizelės Meminger pasakojimas.

Lėktuvų pilvai

Ties tre�iuoju puslapiu jos ranka pradėjo sopėti.

��od�iai tokie sunkūs�,�� pamanė ji, ta�iau nakties valandoms senkant, įstengė baigti vienuolika puslapių.

*** 1-asis puslapis ***

Stengiuosi nekreipti į tai dėmesio, ta�iau puikiai �inau, kad viskas prasidėjo nuo traukinio, sniego ir mano kosin�io broliuko. T� dien� nu�vilpiau pirm�j� savo knyg�. Tai buvo duobkasio vadovas, pavogiau jį pakeliui į Himelio gatv�...

Ji u�snūdo ant aplotų nuo dulkių patalo, o greta jos, ant didesnės da�ų skardinės, raitėsi knygelės puslapių kra�tai. Ryte j� ten radusi motina �velgė klausiamu chloro i�balintu �vilgsniu.

��Lizele,�� pradėjo ji,�� k�, po galais, �ia veiki?

��A� ra�au, mama.

��Jėzau, Marija ir Juozapai �ventas,�� pasuko laiptais į vir�ų Roza.�� Kad būtum virtuvėje po penkių minu�ių, kitaip sulauksi kibiro vaistų. Verstehst?

��Supratau.

Kiekvien� naktį Lizelė sėlindavo į rūsį. Knygel� ji visur ne�iojosi su savimi. Ra�ė i�tisas valandas, stengdamasi kas naktį i�dėstyti de�imt savo gyvenimo puslapių. Reikėjo apie tiek daug pam�styti, tiek daug dalykų galėjo būti nety�ia pamir�ta. �Būk kantri�,�� kartojo ji sau, ir su didėjan�iu puslapių skai�iumi pie�tuk� laikantis jos kum�tis vis stiprėjo. Ji netgi cituodavo ��od�ių barstytoj�� ir �Pri�iūrėtoj��, apved�iodama paveikslėlius, kopijuodama �od�ius ir net retkar�iais pabrė�dama, kad Mein Kampf �od�iai kai kur vis dar buvo matomi. Pirmieji jos regėti eskizai i� Makso knygos taip pat neliko pamir�ti�� jie padėjo jai papasakoti istorij� taip, kaip ji j� prisiminė.

Kartais ji ra�ydavo apie tai, kas t� akimirk� vyko rūsyje. Ji buvo k� tik baigusi pasakoti apie tai, kaip tėtis sudavė jai ant ba�ny�ios laiptelių ir kaip drauge jie su�uko Heil Hitler. Pa�velgusi į kit� kambario gal�, i�vydo akordeon� į dėkl� dedantį Hans� Huberman�. Lizelei ra�ant, jis vis� pusvalandį grojo.

*** 42-asis puslapis ***

�į vakar� tėtukas sėdėjo su manimi. Į rūsį jis atsine�ė akordeon� ir įsitaisė visai greta tos vietos, kur mėgdavo sėdėti Maksas. Jam grojant, da�nai stebiu jo pir�tus ir veid�. Akordeonas tarsi atgyja. Tėtuko skruostus i�vagoja rauk�lės. Jos atrodo tarsi nupie�tos, ir ka�kodėl jas matant man norisi verkti. Ne dėl liūdesio ar pasitenkinimo. Tiesiog patinka stebėti, kaip jos juda ir kei�iasi. Kartais man atrodo, kad tėtukas pats yra akordeonas. Kai jis pa�velgia į mane, nusi�ypso ir įkvepia, a� i�girstu melodij�.

Prabėgus de�im�iai ra�ymo naktų, Miunchenas buvo u�pultas dar kart�. Lizelė buvo baigusi 102-�jį puslapį ir miegojo rūsyje. Nei�girdusi nei kukavimo, nei sirenų, ji laikė apkabinusi knygel�, kai tėtis atėjo jos i�sivesti. �Lizele, eime.� Su savimi ji pasiėmė �Knygų vagil� ir visas kitas savo knygas, o pakeliui į slėptuv� jie sutiko ir poni� Holtzapfel.

*** 175-asis puslapis ***

Amperio upėje plūduriavo knyga. Berniukas �oko vandenin, pasivijo j� ir, sugrieb�s de�ine ranka, i�si�iepė. Jis stovėjo iki juosmens įbrid�s į ledinį gruod�io vandenį. �Kaip dėl to bu�inio, Saumensch?��� paklausė.

Iki kito antskryd�io spalio antr�j� Lizelės knyga buvo baigta. Tu�ti liko vos keletas tuzinų puslapių, ir knygų vagilė jau buvo pradėjusi skaityti tai, k� para�ė. Knyg� ji padalijo į de�imt dalių, kurių kiekvienai davė skaitytų knygų arba istorijų pavadinimus bei apra�ė, kokios įtakos kiekviena jų turėjo jos gyvenimui.

Da�nai susim�stau, kelint� puslapį ji skaitė, man �ingsniuojant lietuje Himelio gatve prabėgus dar penkioms naktims. Svarstau, k� ji skaitė, pirmajai bombai nukritus i� lėktuvo pilvo.

Man asmeni�kai labiausiai patinka įsivaizduoti j� trumpai pa�velgian�i� į rūsio sien� ir ant jos Makso Vandenburgo nutapyt� virvės formos debesį, varvan�i� saul� ir jos link �ingsniuojan�ias figūras. Tuomet ji nukreipia �vilgsnį į savo agonijos kupinus mėginimus da�ais ant sienos teisingai u�ra�yti �od�ius. Regiu rūsio laiptais �emyn besileid�iantį fiurerį su palei kakl� mataruojan�iomis bokso pir�tinėmis. O knygų vagilė i�tisas valandas vėl ir vėl skaito paskutinį u�ra�yt� sakinį.

*** Knygų vagilė�� paskutinė eilutė ***

Neken�iau �od�ių ir juos mylėjau.

Tikiuosi, kad u�ra�iau juos tinkamai.

U� lango pasaulis �vilpė. Lietus buvo dėmėtas.

Pasaulio pabaiga

(antra dalis)

Dabar �od�iai jau beveik visi�kai i�bluko. Juodoji knygelė nyksta dėl nesibaigian�ių mano kelionių. Todėl ir pasakoju jums �i� istorij�. Apie k� kalbėjome anks�iau? Pakartok k� nors pakankamai daug kartų ir daugiau niekada to nepamir�i. Galiu jums papasakoti ir apie tai, kas nutiko knygų vagilei baigus ra�yti ir kaip apskritai su�inojau apie jos pasakojim�. Viskas buvo taip.

Įsivaizduokite save, tamsoje einan�ius Himelio gatve. Jūsų plaukai drėksta, o oro slėgis, regis, tuoj tuoj drasti�kai pasikeis. Pirmoji bomba pataiko į daugiabutį, kuriame gyvena Tomis Miuleris. Jo veidui nekaltai trūk�iojant sapnuose, priklaupiu prie jo lovos. Kita�� jo sesuo. Kristinos pėdos ky�o i� po antklodės. Jos tobulai atitinka gatvėje paliktus pėdsakus, kur mergaitė �aidė �klases�. Ma�y�iai jos pir�teliai. Jų motina miega vos u� keleto metrų. Jos peleninėje guli keturios sugurintos cigaretės, o lubos be stogo�� įkaitusios iki raudonumo. Himelio gatvė dega...

Pasigirsta sirenų gausmas.

�Dabar �iam menkam triukui jau per vėlu�,�� su�nib�dėjau a�, nes visi buvo jau ne vien� kart� apmauti. Pirmiausia s�jungininkai paskleidė klaiding� informacij� apie antskrydį vir� Miuncheno, i� tiesų ketindami pulti �tutgart�. Ta�iau po jo buvo lik� de�imt lėktuvų. O taip, visi buvo apie tai perspėti. Molchinge apie antskrydį informavo bombos.

*** Gatvių s�ra�as ***

Miuncheno, Elenbergo, Johansono, Himelio. Pagrindinė gatvė + dar trys vargingesnėje miesto dalyje.

Per kelias minutes visos jos buvo nu�luotos nuo �emės pavir�iaus. Ba�ny�ia buvo nukirsta it senas medis.

Ten, kur ka�kada stovėjo Maksas Vandenburgas, �emė buvo sunaikinta.

Himelio gatvės 31-ajame name ponia Holtzapfel laukė man�s virtuvėje. Prie�ais j� gulėjo suskil�s puodelis, o paskutin� gyvenimo akimirk� jos veidas tarsi klausė, kur, po galais, a� taip ilgai u�trukau.

O ponia Diler miegojo. Neper�aunamų jos akinių �ipuliai buvo i�sibarst� prie lovos. Jos krautuvėlė buvo visi�kai sulyginta su �eme, prekystalis nusileid�s kitoje gatvės pusėje, o įrėmintoji Hitlerio fotografija nuplė�ta nuo sienos ir atsidūrusi ant grindų. Sprogimas gerokai apkūlė ir sumaitojo vyri�kį. U�myniau ant jo, eidama lauk.

Fidlerių namai buvo tvarkingi, o visa �eima gulėjo savo lovose, slėpdamiesi po antklodėmis. Pfifikusas sav�j� buvo u�sitrauk�s iki pat nosies galiuko.

�tainerių namuose paglos�iau dailiai su�ukuotus Barbaros plaukus, rimtai pa�velgiau į per miegus susikaupusį Kurto veid� ir vien� po kito pabu�iavau ma�uosius.

Tuomet atėjo Rud�io eilė.

O, Kristau nukry�iuotasai, Rudi...

Jis gulėjo lovoje greta vienos i� savo sesu�ių. Veikiausiai ji jam įspyrė arba pasimuistė, u�imdama did�i�j� lovos dalį, mat berniukas gulėjo pa�iame jos kra�telyje, viena ranka apkabin�s ma��j�. Jis miegojo. �vakės liepsn� primenantys plaukai �vytėjo, kai jo ir Betinos sielas pakėliau vis dar susuptas į antklod�. Vaikai bent jau mirė greitai ir �iltai. Berniukas i� lėktuvo, pamaniau sau. Pliu�inių me�kiukų berniukas. Kur buvo Rud�io nusiraminimas? Kas buvo �alia ir jį guodė, kai gyvenimo kilimas buvo i�trauktas jam i� po kojų?

�ia buvau tik a�.

Tokiuose paguodos reikaluose man sekasi nekaip, ypa� kai mano rankos �altos, o lova �ilta. �velniai ne�iau jį nuniokota gatve. I� vienos jo akies riedėjo a�ara, o krūtinėje ilsėjosi sunki mirusi �irdis. Jam skyriau daugiau dėmesio nei kitiems. Kurį laik� tyrinėjau jo siel�. Regėjau veid� juodai i�sipie�usį berniuk�, kertantį įsivaizduojam� fini�o linij� ir �aukiantį D�esio Ovenso vard�. Ma�iau jį iki juosmens įsibridusį į ledinį vandenį, besivejantį knyg�, gulintį lovoje ir įsivaizduojantį numylėtos kaimynės bu�inio skonį. Tas berniukas ka�kuo ypatingas. Jau�iu tai kiekvien� kart�. Tai vienintelis jo trūkumas. Jis sugeba patekti į mano �irdį. Jis moka priversti mane pravirkti.

Galiausiai Hubermanai.

Hansas.

Tėtis.

Jis tysojo lovoje, o pro jo vokus �ibėjo sidabras. Jo siela atsisėdo. Ji sutiko mane. Tokios sielos�� pa�ios geriausios�� �itaip elgiasi visada. Jos atsisėda ir taria: �A� �inau, kas tu esi, ir esu pasireng�s. �inoma, netrok�tu eiti, bet kitos i�eities nėra.� Tokios sielos visuomet esti lengvesnės, mat daugelio jų �eimininkų gyvybės jau u�gesusios. Kur kas daugiau jų jau rado prieglobstį kitur. �ioji i�siskyrė akordeono kvėpavimu, keistu �ampano skoniu vasar� ir menu tesėti pa�adus. Jis gulėjo ant mano rankų ir ilsėjosi. Plau�iuose kilo nenumaldomas noras sutraukti paskutin� cigaret�, o kojas it magnetas traukė į rūsį, kur mergaitė�� jo duktė�� ra�ė knyg�, kuri� jis tikėjosi vien� dien� perskaityti.

Lizelė.

Jo siela su�nab�dėjo jos vard�, man ne�ant jį lauk. Ta�iau namie Lizelės nebuvo. Ar bent jau man nebuvo lemta t�nakt jos sutikti.

Man�s laukė tik Roza, ir nuo�ird�iai tikiu, kad paėmiau j� beknarkian�i�, mat rausvos kartoninės jos lūpos vis dar buvo pravertos. Esu tikra, kad jei ji būtų mane i�vydusi, būtų pavadinusi Saumensch, ta�iau dėl to nebū�iau įsi�eidusi. Perskai�iusi �Knygų vagil� su�inojau, kad �itaip ji vadino kiekvien�. Saukerl. Saumensch. Ypa� savo mylimus �mones. Elastingi jos plaukai buvo i�sidraik�. Jie skendo pagalvėje, o krūtinė kilnojosi su kiekvienu �irdies dū�iu. Neapsigaukite, �i moteris tikrai turėjo �irdį. Ji buvo kur kas didesnė nei �monės manė. Joje, i�tisus kilometrus besidriekian�iose lentynose, buvo sukaupta �itiek daug. Nepamir�kite, kad tai buvo moteris su muzikos instrumentu prie krūtinės ilgoje mėnesienos nu�viestoje naktyje. Ji tapo bes�lygi�ka �ydų maitintoja pirm�j� vaikino naktį Molchinge. Ji buvo toji, kuri i� �iu�inio gilumos i�traukė ir paauglei padavė eskizų knyg�.

*** Paskutinis laimikis ***

Po klajonių i� vienos gatvės į kit� grį�au vieni�o vyri�kio, pavarde �ulcas, į Himelio gatvės gal�.

Jis nebegalėjo likti jį u�griuvusiame name. Ne�dama jo siel� Himelio gatve, pastebėjau LSE dalinio vyrus �ūkaujant ir juokiantis.

Nuolau�ų kalnai supo nedidelį slėnį.

Kar�tas raudonas dangus sukosi. Jo link ėm� kilti pipirų pilkumo verpetai su�adino mano smalsum�. Taip, taip, pamenu, k� jums sakiau prad�ioje. Paprastai smalsumas priver�ia mane nenoromis i�klausyti vienokių ar kitokių �monių dejonių, ta�iau �į kart��� turiu pripa�inti, nors tai sudau�ė man �irdį�� buvau ir vis dar esu laiminga, kad ten pasilikau.

Tiesa, kad vyrams j� i�traukus mergaitė raudojo ir �aukėsi Hanso Hubermano. LSE darbininkai stengėsi i�laikyti j� dulkėtose rankose, ta�iau knygų vagilė sugebėjo i�silaisvinti. Vilties netek� �monės, regis, visuomet geba tai padaryti.

Ji nenutuokė, kur bėgo, kadangi Himelio gatvės daugiau nebebuvo. Visa atrodė nauja, apokalipti�ka. Kodėl dangus buvo toks raudonas? Kaip galėjo snigti? Ir kodėl snaigės degino jai rankas?

I� nuostabos Lizelė sulėtino �ingsnį ir sutelkė dėmesį pirmyn.

�Kur ponios Diler krautuvėlė?�� svarstė ji.�� Kur...�

Kurį laik� ji dar klajojo, kol galiausiai j� i�gelbėj�s vyras paėmė jos rank� ir ėmė raminti:

��Tu tik sukrėsta, mano mergaite. Tai tik �okas, viskas bus gerai.

��Kas atsitiko?�� paklausė Lizelė.�� Ar �ia vis dar Himelio gatvė?

��Taip,�� atsakė vyras su apmaudu akyse. K� daugiau jis regėjo per pastaruosius kelet� metų?�� �ia Himelio gatvė. Jus u�puolė, mano mergaite. Es tut mir leid, Schatzi. Apgailestauju, mieloji.

Nors mergaitės kūnas nurimo, jos lūpos vis dar klajojo. Ji jau buvo pamir�usi ankstesnes aimanas dėl Hanso Hubermano. Atrodė, tarsi i�tisi metai prabėgo�� bombardavimo metu taip nutinka. Ji tarė:

��Turime surasti mano tėtuk� ir mam�. Privalome i� rūsio i�traukti Maks�. Jei jo ten nėra, vadinasi, jis koridoriuje �iūri pro lang�. Retsykiais antskryd�io metu jis taip daro, suprantate, jam neda�nai tenka �vilgtelėti į dangų. Turiu jam papasakoti, koks dabar oras. Jis niekuomet manimi nepatikės...

T� akimirk� jos kūnas ėmė linkti, ta�iau LSE dalinio vyri�kis spėjo j� pagauti ir pasodinti.

��Netrukus j� i�vesime,�� tarė jis ser�antui. Knygų vagilė nuleido akis į tai, kas jos rankose buvo taip sunku ir kėlė skausm�.

Knyga.

�od�iai.

Jos pir�tai kraujavo lygiai taip, kaip jai pirm� kart� �ia atvykus.

LSE dalinio darbininkas padėjo jai atsistoti ir nulydėjo tolyn. Gatvėje degė medinis �auk�tas. Pro juos praėjo vyras, ne�inas sulū�usiu akordeono dėklu, kuriame Lizelė pastebėjo instrument�. Ji matė baltus jo dantis ir juodus klavi�us tarp jų. Nusi�ypsoj� jai, jie privertė mergait� sugrį�ti į tikrov�. �Mus u�puolė�,�� pagalvojo ji ir atsigr�usi į j� lydintį vyr� tarė:

��Tai mano tėtuko akordeonas. Tai mano tėtuko akordeonas,�� kartojo ji.

��Nesijaudink, jaunoji mergaite, tu saugi, tik paėjėkime dar �iek tiek.

Ta�iau Lizelė nepakluso.

Pa�velgusi, kur vyri�kis nune�ė akordeon�, ji nusekė jam įkandin. Raudonam dangui vis dar barstant dailiuosius pelenus, ji sustabdė auk�t�jį LSE darbinink� ir tarė:

��Jei norite, paimsiu jį. Jis priklauso mano tėtukui.

�velniai perėmusi instrument� i� vyro rankų, ji ėmė tempti jį tolyn. Apytiksliai tuomet ji ir pastebėjo pirm�jį kūn�.

Akordeono dėklo rankena i�slydo i� jos rankų. Sprogimo garsas.

Ant �emės tysojo ponia Holtzapfel.

*** Kitas tuzinas Lizelės Meminger gyvenimo sekund�ių ***

Apsisukusi ant vieno kulno ji pa�velgia kaip įmanydama toliau į nuolau�ų nuklot� kanal�, kur kart� buvo Himelio gatvė. I�vydusi du vyrus, ne�an�ius kūn�, ji nuseka paskui.

I�vydusi kitus, Lizelė sukosėjo. Ji nugirdo vien� i� vyrų pasakojant kitiems, es� vien� i� kūnų jie rado suplė�yt� į gabalus viename i� klevų.

Aplink tebuvo sudraskyti naktiniai baltiniai ir su�aloti veidai. Pirmiausia ji i�vydo berniuko plaukus.

Rudi?

Antr� kart� ji i�tarė balsu:

��Rudi?

Knygų vagilė nubėgo prie geltonplaukio u�merktomis akimis kūno ir parklupo. I� jos rankų i�krito juodoji knygelė.

��Rudi, pabusk,�� raudojo ji. Sugriebusi u� mar�kinių, ji lengvai berniuk� papurtė, negalėdama patikėti savo akimis.�� Nubusk, Rudi,�� dangui vis dar kaistant ir barstant pelenus, Lizelė nepaleido bi�iulio mar�kinių.�� Rudi, pra�au,�� jos skruostais sruvo a�aros.�� Rudi, pra�au, atmerk akis, po velnių, atmerk akis, a� tave myliu. Nagi, Rudi, nagi, D�esi Ovensai, nejaugi ne�inai, kad myliu tave, pabusk, pabusk...

Jokie �od�iai nepadėjo.

Nuolau�ų vis daugėjo. Betoniniai kalnai raudonomis vir�ūnėmis. Daili a�arų nugalėta mergaitė, purtanti negyvėlį.

��Nagi, D�esi Ovensai...

Berniukas akių neatmerkė.

Netikėdama tuo, kas nutiko, Lizelė paskandino savo veid� Rud�io krūtinėje. Ji laikė suglebusį jo kūn� tol, kol galiausiai susivokė turinti gr��inti jį su�alotai �emei. Ji jį paguldė labai atsargiai.

I� lėto. I� lėto.

��Dieve, Rudi...

Pasilenkusi ir pa�velgusi į bedvasį jo veid�, Lizelė �velniai ir nuo�ird�iai pabu�iavo Rudį �tainerį, savo geriausi� draug�, į lūpas. Mergaitė juto saldų dulkių skonį. Tai buvo apgailestavimo med�ių �e�ėlyje ir bly�kioje �ibinto �viesoje tarp anarchisto kostiumų kolekcijos skonis. Bu�inys buvo ilgas ir �velnus, o atsitraukusi Lizelė pir�tais palietė jo lūpas. Jos rankos drebėjo, lūpos buvo sutinusios, ta�iau ji pasilenkė prie jo dar kart�, tik �įkart neapskai�iavo savo judesių. Sunaikintame Himelio gatvės pasaulyje jos dantys atsitrenkė į Rud�io.

Ji neatsisveikino. Nesugebėjo to padaryti, ta�iau po dar keleto minu�ių greta jo mergaitė privertė save atsiplė�ti nuo �emės. Mane nuolatos stebina �monių galimybės, net kai jų skruostais rieda a�arų upeliai, o jie patys svirduliuodami kosėja, ie�ko ir randa.

*** Kitas radinys ***

Susipyn� motinos ir tė�io kūnai ant nuolau�ų pakloto Himelio gatvėje.

Lizelė nebėgo, nėjo ir apskritai nejudėjo. Jos akys bėgiojo nuo �mogaus prie �mogaus, kol galiausiai, tarsi pro migl�, ji pastebėjo auk�t� vyr� ir �em� moterį. �Tai mano motina. Tai mano tėtukas.� �od�iai prie jos buvo it prikalti.

��Jie nejuda,�� tarė ji tyliai.�� Jie nejuda.

Galbūt, jei ji būtų stovėjusi ramiai pakankamai ilg� laik�, jie būtų ėm� judėti, ta�iau jie tik tysojo ant �emės be gyvybės �enklų, kol Lizelė sustingusi stovėjo. T� akimirk� suvokiau, kad jos kojos basos. Argi ne keista �itoki� akimirk� pastebėti toki� detal�? Tikriausiai bijojau pa�velgti į jos veid�, mat knygų vagilė buvo visi�kai sugniu�dyta.

�engusi �ingsnį ji nebenorėjo judėti toliau, ta�iau prisivertė tai padaryti. Lėtai nukiūtinusi prie savo motinos ir tė�io, atsisėdo tarp jų. Suėmusi motinos rank�, prakalbo:

��Ar pameni t� dien�, kai �ia atvykau, mama? Verkiau įsikibusi į vartus. Ar atsimeni, k� t� dien� pasakei visiems gatve einantiems �monėms?�� jos balsas ėmė trūk�ioti.�� Tu pasakei: �Ko jūs, bjaurybės, spoksote?��� Lizelė palietė motinos rie��.�� Mama, a� �inau, kad tu... Buvo taip �aunu, kai atėjai į mokykl� man prane�ti, kad Maksas nubudo. Ar �inojai, kad ma�iau tave su tėtuko akordeonu?�� ji dar tvir�iau suspaudė sustingusi� motinos rank�.�� A� tyliai priėjau ir stebėjau tave. Tu buvai tokia gra�i. Po velnių, tu buvai tokia gra�i, mama.

*** Daugybė vengimo akimirkų ***

Tėtis. Ji niekaip nepajėgė prisiversti atsigr�ti į tėtį. Dar ne. Dar ne dabar.

Tėtis buvo vyras sidabrinėmis akimis, kurios atrodė tarsi gyvos.

Jis i� tiesų buvo akordeonas!

Ta�iau jo dumplės buvo tu��ios.

Oras nesiskverbė į vidų ir nei�ėjo i� jo.

Ji ėmė linguoti pirmyn ir atgal. Ka�kur Lizelės lūpose tyli, įkyri, purvina melodija buvo įstrigusi tol, kol ji pagaliau prisivertė atsigr�ti.

Į tėtį.

T� akimirk� nesugebėjau susilaikyti. Apėjau aplink, kad galė�iau geriau j� matyti, ir vos pa�velgusi į jos veid� supratau, kad tai buvo jos mylimiausias �mogus. �vilgsniu ji paglostė tė�io veid�. Akimis mergaitė nusekė viena i� skruost� vagojusių rauk�lių. Sėdėdamas su ja vonios kambaryje, jis mokė Lizel� sukti cigaret�. Jis davė duonos leisgyviam vyrui Miuncheno gatvėje ir prisakė mergaitei nesiliauti skai�ius slėptuvėje. Jei ne �is paliepimas, galbūt ji apskritai nebūtų ra�iusi rūsyje.

Tėtis�� akordeonininkas�� ir Himelio gatvė.

Vienas negalėjo egzistuoti be kito, nes Lizelei abu �ie dalykai simbolizavo namus. Taip, �tai k� Hansas Hubermanas rei�kė Lizelei Meminger.

Atsigr�usi ji kreipėsi į LSE vyrus:

��Pra�au,�� tarė ji,�� mano tėtuko akordeonas. Ar galėtumėte man jį atne�ti?

Po kelias minutes trukusios sumai�ties senyvas vyri�kis atne�ė prak�st� dėkl�, ir Lizelė jį atidarė. I�traukusi su�eist� instrument�, padėjo jį tė�io pa�onėje.

���tai, tėtuk.

Galiu jums prisiekti, nes po daugelio metų vėl tai pama�iau�� pa�ios knygų vagilės vizij��� kad klūpodama prie Hanso Hubermano ji stebėjo jį atsistojantį ir u�grojantį akordeonu. Jis prisiver�ė instrument� sugriautų namų Alpėse. Sidabrinės jo akys �vytėjo. Jo lūpose kabojo cigaretė. Jis net suklydo begrodamas ir taip mielai sukikeno. Kai dangus buvo pama�u nuimamas nuo viryklės, akordeono dumplės kvėpavo, o auk�tas vyras paskutinį kart� grojo Lizelei Meminger.

�Nesiliauk groj�s, tėtuk.�

Tėtis liovėsi.

Akordeonas nukrito į nuolau�as, o sidabrinės jo akys toliau rūdijo. Ant �emės gulėjo tik kūnas. Kilstelėjusi jį, Lizelė apkabino savo tėtuk�. Ji raudojo Hansui Hubermanui ant peties.

��Lik sveikas, tėtuk, tu mane i�gelbėjai. I�mokei mane skaityti. Niekas nemoka groti taip, kaip tu, o a� daugiau niekada negersiu �ampano. Niekas nemoka groti taip, kaip tu.

Mergaitė buvo tvirtai apsivijusi jį rankomis. Pabu�iavusi jo petį�� ji nebegalėjo ilgiau �iūrėti į jo veid��� Lizelė paguldė jį ant �emės.

Knygų vagilė verkė tol, kol buvo �velniai nuvesta tolyn.

Vėliau jie prisiminė akordeon�, ta�iau niekas nepastebėjo knygos.

Reikėjo atlikti dar daugyb� darbo. Renkant kitas vertybes, ant �Knygų vagilės� buvo kelet� kartų u�minta, o galiausiai knyga atsidūrė �iuk�lių sunkve�imyje, nesulaukusi nė trumpo �vilgsnelio. Prie� pat jam i�vykstant, įsilipau į priekab� ir pakėliau knyg�...

Jai pasisekė, kad ten buvau.

Bet k� gi a� mėginu apmauti? Bent kart� esu apsilankiusi daugelyje vietų, o 1943-iaisiais man�s buvo visur pilna.

EPILOGAS

 Paskutinė spalva

apie

mirtį ir Lizelꠗ kelet� medinių a�arų�� Maks� ir kurjer�

Medis popiet�

Kai Himelio gatvė buvo i�valyta, Lizelė Meminger nebeturėjo kur eiti. J� vadino mergaite su akordeonu. Ji buvo nuve�ta į policijos skyrių, kur turėjo būti nuspr�sta, k� su ja daryti toliau.

Ji sėdėjo ant neapsakomai kietos kėdės. Akordeonas �velgė į j� pro skyl� dėkle.

Pasirodyti policijos nuovadoje merui ir moteriai puriais plaukais prireikė trijų valandų.

��Visi kalba, kad �ia yra mergaitė, i�gyvenusi antskrydį Himelio gatvėje,�� prakalbo moteris.

Pareigūnas bedė pir�tu.

Ilza Herman pasisiūlė panė�ėti akordeon�, ta�iau Lizelė laikė jį tvirtai suspaudusi rankose, abiem leid�iantis policijos nuovados laipteliais. U� kelių kvartalų, Miuncheno gatvėje, buvo ai�kiai matyti riba tarp subombarduotųjų ir laimingųjų.

Meras vairavo.

Ilza su mergaite sėdėjo u� jo.

Lizelė leido jai palaikyti savo rank� ant akordeono dėklo, kuris gulėjo tarp jų.

Būtų buv� kur kas papras�iau netarti nė �od�io, ta�iau į tragedij� Lizelė reagavo prie�ingai. Sėdėdama pra�matniame sve�ių kambaryje mero namuose, ji nesiliovė kalbėjusi su savimi iki i�naktų. Ji valgė nedaug. Vienintelis dalykas, ko ji apskritai nedarė, buvo prausimasis.

Keturias dienas ji ne�iojo Himelio gatvės liku�ius ant Did�iosios gatvės 8-ojo namo kilimų ir grindų. Nors mergaitė miegojo ilgai, ta�iau nesapnavo ir da�niausiai gailėdavosi nubudusi. Miegant viskas aplink i�nykdavo.

Laidotuvių dien� ji vis dar nebuvo nė karto nusipraususi, todėl Ilza Herman mandagiai pasiteiravo, ar ji nenorėtų to padaryti. Anks�iau ji tik parodė Lizelei vonios kambarį ir davė rank�luostį.

Hanso ir Rozos Hubermanų �ermenyse dalyvav� �monės dar ilgai kalbėjo apie mergait�, vilkėjusi� daili� suknel� ir padengt� Himelio gatvės purvo sluoksniu. Taip pat sklandė gandai, kad vėliau t� dien� ji su visais drabu�iais įbrido į Amperio up� ir pasakė kai k� be galo keista.

Ka�k� apie bu�inį.

Ka�k� apie Saumensch.

Kiek kartų ji turėjo i�tarti �sudie�?

Nuo tos dienos prabėgo ne viena savaitė, mėnuo ir daug karo. Did�iausio sielvarto akimirkomis ji prisimindavo savo knygas, ypa� sukurtas specialiai jai ir t�, kuri i�gelbėjo jos gyvyb�. Vien� ryt�, u�plūdus naujai sukrėtimo bangai, ji netgi grį�o į Himelio gatv� jų ie�koti, ta�iau ten nieko nebebuvo lik�. Nuo j� i�tikusios nelaimės vaistų nebuvo. Tam prireiks de�imtme�ių. Ilgo gyvenimo.

�tainerių �eimai buvo surengtos dvi atsisveikinimo ceremonijos. Viena įvyko jų laidotuvių dien�. Kita�� Aleksui �taineriui grį�us namo, kai tik jam buvo duotas leidimas i�vykti po bombardavimo.

Aleks� pasiekusios naujienos netruko jo i�sekinti.

��Nukry�iuotasai Kristau,�� sakė jis,�� jei tik bū�iau i�leid�s Rudį į t� mokykl�.

I�gelbėji �mogų.

Pra�udai jį.

Kaipgi jis galėjo �inoti?

Jis neabejojo tik dėl vieno: Aleksas �taineris būtų atidav�s bet k�, kad tik t� naktį būtų turėj�s galimyb� grį�ti į Himelio gatv� ir paaukoti savo gyvyb� u� Rud�io gyvyb�.

Būtent tai jis pasakė Lizelei ant Did�iosios gatvės 8-ojo namo laiptelių, kai nuskubėjo ten vos su�inoj�s, kad ji i�gyveno.

T�dien ant laiptelių Aleksas �taineris buvo perpjautas it medis.

Lizelė papasakojo jam apie bu�inį į Rud�io lūpas. Nors ji ir gėdijosi, vis dėlto mergaitė pamanė, kad jis būtų norėj�s tai �inoti. Vyri�kio skruostais ritosi medinės a�aros, o veid� papuo�ė ��uolinė �ypsena. �velgdama Lizelės akimis, regėjau �vilgantį pilk� dangų. Sidabrinė popietė.

Maksas

Karui pasibaigus, o Hitleriui radus prieglobstį mano rankose, Aleksas �taineris t�sė darb� savo krautuvėje. Verslas pelno nene�ė, ta�iau jis triūsdavo ten kelet� valandų per dien�, o Lizelė da�nai u�eidavo palaikyti jam draugijos. Kartu jie praleido daug dienų, da�nai eidami iki Dachau, kai jo stovykla buvo i�laisvinta, ta�iau amerikie�iai nė karto jų neįleido.

Galiausiai 1945-ųjų spalį vyras su pelk� primenan�iomis akimis, i�sidraikiusiais plaukais ir �variai nuskustu veidu u�ėjo į krautuv�. Priėj�s prie prekystalio, jis pasiteiravo:

��Ar �ia yra mergina, vardu Lizelė Meminger?

��Taip, ji sandėlyje,�� tarė Aleksas. Jo �irdyje degė viltis, ta�iau jis norėjo įsitikinti.�� Ar galiu pasiteirauti, kas jos ie�ko?

I� sandėlio pasirodė Lizelė.

Apsikabin� ir verkdami, jie krito ant grindų.

Kurjerė

Taip, �iame pasaulyje man teko matyti neapsakom� daugyb� dalykų. Dalyvauju did�iausiose katastrofose ir tarnauju �iauriausiems nusikaltėliams.

Ta�iau ateina ir kitokių akimirkų.

Galybei istorijų (jau esu minėjusi, kad jų i�ties daug), kaip ir spalvoms, neretai leid�iu atitraukti mane nuo darbo. Surenku jas nelaimingiausiose, netikė�iausiose vietose ir pasistengiu gerai įsiminti. Viena i� tokių istorijų buvo �Knygų vagilė�.

Nukeliavusi į Sidnėjų ir paėmusi Lizel�, pagaliau gavau galimyb� padaryti tai, ko taip ilgai laukiau. Pasta�iau j� ant �emės, ir drauge mes �ingsniavome Anzako alėja, netoli futbolo stadiono, kur i� ki�enės i�sitraukiau dulkėt� juod� knygel�.

Senutė buvo priblok�ta. Paėmusi j� į rankas, ji tarė:

��Ar �ia tikrai ji?

Linktelėjau.

Be galo susijaudinusi ji atvertė �Knygų vagil� ir ėmė vartyti jos puslapius. �Negaliu patikėti...� Nors tekstas buvo i�bluk�s, ji sugebėjo perskaityti savo �od�ius. Sielos pir�tai lytėjo taip seniai Himelio gatvės rūsyje para�yt� istorij�.

Prisidėjau prie senutės, prisėdusios ant �aligatvio kra�to.

��Ar skaitei j�?�� paklausė ji, nė nepa�velgusi į mane. Lizelė negalėjo atplė�ti akių nuo savo �od�ių.

��Daug kartų,�� linktelėjau galva.

��Ar supratai j�?

Jos �od�ius sekė ilga pauzė.

Į vien� ir į kit� pus� va�iavo keletas automobilių. Juos vairavo Hitleriai ir Hubermanai, ir Maksai, �udikai, ponios Diler ir �taineriai...

Norėjau papasakoti knygų vagilei daugyb� dalykų apie gro�į ir �iaurum�. Ta�iau ko apie juos ji dar ne�inojo? Tro�kau paai�kinti jai, kad nuolatos pervertinu arba nepakankamai įvertinu �monių paderm�, kad tik retais atvejais papras�iausiai j� įvertinu. Degiau noru paklausti jos, kaip tas pats dalykas gali būti bjaurus ir tuo pat metu �lovingas, o jo �od�iai tokie pra�ūtingi ir nuostabūs.

Ta�iau mano lūpų nepaliko nė vienas i� �ių dalykų.

Visa, k� galėjau padaryti, tai pa�velgti į Lizel� Meminger ir atskleisti vienintel� man �inom� ties�. Atskleid�iau j� knygų vagilei, o dabar sakau ir jums.

*** Paskutinė jūsų pasakotojos pastaba ***

�monės neduoda man ramybės.

PABAIGA