CARLOS RUIZ ZAFON

VĖJO �E�ĖLIS

ROMANAS

Anotacija

Pagrindinis romano veikėjas Danielis, būdamas de�imtmetis berniukas, �Pamir�tų Knygų Kapinėse� i�sirenka �Vėjo �e�ėlį�, paslaptingojo Chulijano Karakso knyg�. Taip jis įsitraukia į keis�iausius nuotykius ir paslaptis, kurių, pasirodo, knib�dėte knib�da pa�iūrėti ramios Barselonos gatvės. Tai istorija apie meil� knygoms ir �monėms, apie praeitį, kurios palaidoti neįmanoma.

PAMIR�TŲ KNYGŲ KAPINĖS

Gerai prisimenu t� ryt�, kai tėvas pirm�syk nusivedė mane į Pamir�tų Knygų Kapines. Pirmosios 1945 metų vasaros dienos, mes vaik�tinėjame Barselonos gatvėmis, pelenų spalvos dangumi nedr�siai slysta saulės spinduliai, debesys lyg �vino girliandos supasi vir� Santa Monikos alėjos.

� Danieli, tai, k� �iandien pamatysi, negali pasakoti niekam, � pasakė tėvas. � Net savo draugui Tomui. Ni�niekam.

� Net mamai? � pasitikslinau pusbalsiu.

Tėvas atsiduso, ir pasirodė liūdna �ypsena, lydėjusi jį vis� gyvenim� lyg �e�ėlis.

� �inoma, � sumurmėjo nuleid�s galv�, � nuo jos mudu neturime ko slėpti. Gali jai pasakoti visk�.

Pasibaigus pilietiniam karui, choleros epidemija pasiglem�ė motinos gyvyb�. Palaidojome j� Montijuko kapinėse per mano ketvirt�jį gimtadienį. Tik prisimenu, kad lijo be perstojo vis� dien� ir naktį, ir kai tėvo paklausiau, ar dangus verkia, jam u�gniau�ė gerkl�, ir atsakymo nei�girdau. Praėjus �e�eriems metams, motinos nebūtis tebebuvo mira�as, �aukianti tyla, kurios taip ir nei�mokau nutildyti �od�iais. Mudu su tėvu gyvenome ma�ame bute Santa Anos gatvėje prie�ais ba�ny�ios aik�t�. �emutiniame auk�te turėjome knygyn�, jame prekiavome vienetiniais leidiniais ir naudolomis knygomis, kurias paveldėjome i� senelio. Tėvas puoselėjo viltis, kad �i miela parduotuvėlė kada nors liks man. Augau tarp knygų, dulkėmis virstan�iuose puslapiuose rasdamas nematomų draugų. Ir dabar prisimenu tų dulkių kvap�, įsigėrusį į pir�tus. Nuo ma�ens įpratau prie� mieg� kalbėtis su motina, kambarėlio prietemoje dalydamasis su ja dienos įvykiais, nutikimais mokykloje, naujais i�moktais dalykais� Negirdėjau jos balso, nejau�iau prisilietimo, ta�iau jos �iluma ir �vytėjimas sklido i� kiekvienos namų kertelės, ir a�, u�liūliuotas vil�ių, kaip ir visi, dar skai�iuojantys metus rankų pir�tais, tikėjau, kad pakaks tik u�merkti akis ir pasakoti jai, o mama, kad ir kur būtų, girdės mane. Kartais tėvas klausydavosi man�s ir tyliai verkdavo.

Prisimenu, kad t� bir�elio ryt� nubudau nuo savo riksmo. �irdis pa�ėlusiai dau�ėsi, lyg i� krūtinės ver�tųsi siela, ie�kodama kelio i�trūkti. Tėvas susirūpin�s atbėgo į mano kambarį ir apkabin�s ramino.

� Negaliu prisiminti jos veido. Negaliu prisiminti, kaip atrodo mama, � �nab�dėjau vos gaudydamas or�.

Tėvas stipriai suspaudė mane glėbyje.

� Danieli, nesisielok. A� prisiminsiu j� u� mus abu.

�iūrėjome į prietem�, ie�kodami nesamų �od�ių. Tai buvo pirmasis kartas, kai supratau, kad tėvas sensta, o jo akys, aptrauktos praradimų ir miglos, visuomet �velgia į praeitį. Tada atsistojo, atitraukė u�uolaidas ir įleido pirmuosius au�ros spindulius.

� Danieli, apsirenk. Noriu kai k� tau parodyti, � pasakė.

� Dabar? Penkt� valand� ryto?

� Yra dalykų, kuriuos galima suvokti tik au�tant, � tarė tėvas, o lūpose �aidė paslaptinga �ypsena, kuri man pasirodė jau pa�įstama i� Aleksandro Diuma skaitinių.

Kai i�ėjome i� laiptinės, gatvės dar snūduriavo tarp rūko ir giedros. Alėjos �ibintai sklaidė miglos sruogas, ir jos virpėjo bundan�io miesto, nyran�io i� nakties apdaro, ritmu. Priėj� Teatro Arkos gatv�, i� Ravalio pasukome po tilto skliautu, kur �ydrose ūkanose �mė�avo rūsys. Neatsilikau nuo tėvo kurnėdamas tuo siauru�iu takeliu, veikiau primenan�iu bryd�, o ne gatv�, alėjos �ibintų at�vaitai liko toli u� mūsų. Rytme�io au�ra sruvo pro balkonus ir karnizus į�ambiais �viesos pluo�tais, dar nelie�ian�iais �emės. Galiausiai tėvas stabtelėjo prie masyvių, nuo laiko ir drėgmės pajuodusių durų. Prie�ais mus dunksojo, kaip man pasirodė, buvusios pilies griuvėsiai arba �e�ėlių ir aidų muziejus.

� Danieli, tai, k� �iandien pamatysi, negali pasakoti niekam. Net savo draugui Tomui. Ni�niekam.

Duris atidarė �mogelis, pana�us į plė�rų pauk�tį, su baltų plaukų kupeta. Mane kiaurai pervėrė erelio �vilgsnis.

� Laba diena, Isakai. Tai mano sūnus Danielis, � pristatė tėvas. � Jam greit sukaks vienuolika metų, ir vien� dien� jis paveldės mano knygyn�. Berniukas jau pakankamai protingas, kad galėtų �inoti apie �i� viet�.

Isakas galvos mostu pakvietė mus vidun. Visk� gaubė melsva prietema, vos galėjai į�velgti angelų ir pasaki�kų būtybių freskas galerijoje ir marmuro laiptus. Sergėtojas vedė mus ilgu pilies koridoriumi, kol priėjome didel� apskrit� sal�, � prietemoje atsivėrė �e�ėlių bazilika po auk�tai vir�uje �viesos pluo�tų i�varpytu kupolu. Koridorių su lentynomis, pilnomis knygų, labirintas kilo į vir�ų, vingiavo tuneliais, laiptais ir pakylomis, i� to galėjai spr�sti apie nenusakomo dyd�io ir formos bibliotek�. �iūrėjau į tėv� nuostabos kupinomis akimis. Jis nusi�ypsojo ir pamerkė man akį.

� Danieli, sveikas atvyk�s į Pamir�tų Knygų Kapines.

Tai �en, tai ten bibliotekos perėjimuose ir ant pakylų pastebėjau kokių de�imties �monių siluetus. Vieni i� tolo mus sveikino, i� veidų atpa�inau įvairius tėvo pa�įstamus knygininkus. Man, de�imtme�iam berniukui, jie atrodė lyg alchemikų brolija, rezganti s�moksl� pasauliui u� nugaros. Tėvas pritūpė �alia man�s, įdėmiai �velgdamas į akis, ir tarė prislopintu balsu, kokiu paprastai atskleid�iamos paslaptys ar prana�ystės.

� Danieli, �i viela � paslaptinga, tai lyg �ventovė. Kiekviena knyga, kuri� �ia matai, turi savo siel�. Para�iusiojo siel� ir tų, kurie skaitė knyg� ir svajojo. Kaskart knygai patekus į naujas rankas, kai skaitan�iojo �vilgsnis perbėga eilutėmis, jos dvasia dar labiau sustiprėja. Prie� daug metų, kai tėvas pirm�syk mane �ia atsivedė, �i vieta jau atrodė labai sena. Gal net tokia sena kaip miestas. Niekas neturi jokių �inių, nuo kada ji gyvuoja ir kas j� Įkūrė. Papasakosiu tik tai, k� i�girdau i� tėvo. Jeigu kuri nors biblioteka ar knygynas u�daromi, jei kokia knyga dingsta u�mar�tyje, mes, �ios vietos sergėtojai, stengiamės, kad ji patektų pas mus. U�mir�tos knygos, pasiklydusios laike, �ia gyvena am�inai, laukdamos, kol vėl pateks į naujo skaitytojo rankas ir pa�ins nauj� siel�. Mes knygyne irgi superkame ir parduodame knygas, bet i� tiesų jos nepriklauso niekam. Kiekviena i� �ia esan�ių knygų yra buvusi ka�kieno geriausiu draugu. Dabar jos turi tik mus. Danieli., ar i�saugosi �i� paslaptį?

Mano �vilgsnis klaid�iojo po neaprėpiam� didyb� ir kerim� �vies�. Linktelėjau, o tėvas nusi�ypsojo.

� �inai, kas man labiausiai patinka? � paklausė.

Papur�iau galv�.

� Yra toks paprotys: pirm�syk apsilankiusiam �ioje vietoje leid�iama i�sirinkti koki� tik nori knyg� ir tapti jos savininku, prisiekus, kad ji nedings ir ilgai gyvuos. Tai labai svarbi priesaika. Turi jos laikytis vis� gyvenim�, � paai�kino tėvas. � �iandien atėjo tavo eilė.

Beveik pusvalandį klaid�iojau slėpiningame labirinte, atsiduodan�iame senu popieriumi, dulkėmis ir magija. Susi�avėj�s braukiau pir�tais per knygų nugarėles. Ma�iau laiko aptrintus pavadinimus, pa�įstamų kalbų �od�ius ir de�imtis ne�inomų kalbų, apie kurias nieko nenutuokiau. �ingsniavau perėjimais, �iūrėjau į spirale kylan�ias lentynas su tūkstan�iais tomų ir man dingojosi, kad jie daugiau i�mano apie mane, nei apie juos i�manau a�. Staiga toptelėjo mintis, kad atvertus kiekvien� vir�elį atsivers mil�ini�ka �ių sienų saugoma pa�inimo erdvė, o juk daugeliui pakakdavo popietes leisti futbolo aik�tėse, klausytis radijo novelių ir nesiekti toliau savo bambos. Gal �is minties blyksnis, gal atsitiktinumas, nuojauta ar lemtis, ta�iau t� akimirk� supratau, kad knyg�, kurios norė�iau, jau i�sirinkau. Arba tiksliau būtų sakyti � knyga i�sirinko mane. J� vos galėjai pastebėti ant vir�utinės lentynos, � vyno spalvos vir�eliai pavadinim� �nab�dėjo aukso raidėmis, �ėrin�iomis akinamoje �viesoje, kuri liejosi i� po kupolo. Paėmiau j� ir pir�tų galiukais glostydamas �od�ius tylomis perskai�iau

PELENŲ DIENOS

2

T� sekmadienį dangumi plaukė debesys, o gatvės ilsėjosi purpurinio rūko lagūnoje, nuo jo rasojo visi sieniniai termometrai. Popiet�, kai kar�tis pakilo vir� trisde�imties laipsnių, pasukau Kanudos gatvės kryptimi, � i�rasojusia kakta, su knyga po skvernu skubėjau į Ateneo, susitikti su Barselu. Ateneo buvo � ir dabar tebėra � viena i� daugelio Barselonos vietų, kur tebetvyro devyniolikto am�iaus dvasia. Akmeniniai laiptai veda i� vidinio rūmų kiemelio į fantasmagori�kai vingiuojan�ias galerijas ir skaityklas, kur tokios naujovės, kaip telefono aparatas, skubėjimas ar rankinis laikrodis, rodo epochos anachronizm�. Durininkas, o gal tik drabu�iais aptaisyta statula, man įėjus vidun nė nemirktelėjo. U�kop�s į pirm� auk�t� pasid�iaugiau ventiliatoriumi, kurio �naresys kaip ledo kubeliai gaivino prie knygų ir u�ra�ų snaud�ian�ius skaitytojus. Gustavo Barselo siluet� pastebėjau pro stiklines duris, vedan�ias į sodelį. Nepaisydamas tropikus primenan�io kar��io jis vilkėjo savo įprasta puo�eivos eilute, o monoklis spindėjo prieblandoje tarsi moneta tvenkinio dugne. �alia pama�iau balta vilnone skraiste apsisiautusi� būtyb�, kuri man priminė ūkanose skendintį angel�. Mano �ingsnių aidas patraukė Barselo dėmesį ir jis rankos mostu pakvietė prieiti ar�iau.

� Danielis, jei neklystu, � pra�neko knygininkas. � Ar knyg� atsine�ei?

Linktelėjau ir prisėdau ant krėslo, tarp Barselo ir jo paslaptingos draugės. Kelias minutes knygininkas patenkintas �ypsojosi, visi�kai nekreipdamas dėmesio į mane. Jau buvau beprarand�s viltį būti supa�indintas su ta baltai apsitaisiusia dama. Barselas elgėsi taip, tarsi jos �ia nė nebūtų, � tik mudu. Akies kra�teliu stebėjau j�, drovėdamasis sutikti klaid�iojantį �vilgsnį. Jos veido ir rankų oda buvo tokia bly�ki, kad atrodė perregima. Veido oval� gaubė juodi plaukai, blizgantys lyg drėgnas akmuo. Nusprend�iau, kad jai turėtų būti dvide�imt keleri metai, ta�iau i� laikysenos ir veido � liūdno kaip nusvirusios gluosnio �akos � am�ių nusakyti sunku. Atrodė sustingusi am�inos jaunystės laike kaip manekenai parduotuvių vitrinose. �iūrėjau į jos pulso tvinksnius laibame lyg gulbės kakle, kai supratau, kad Barselas įdėmiai mane stebi.

� Tai ar pasakysi, kur radai �i� knyg�? � paklausė.

� Mielai, bet tėvui pa�adėjau laikyti paslaptyje.

� Ak, taip� Semperė ir jo paslaptys, � sumurmėjo Barselas. � Nutuokiu kur. Stebėtinai retas atradimas, vaikine. A� laikau tai adatos radimu �ieno kupetoje. Nagi, duok� man j� patyrinėti.

Padaviau knyg�, o Barselas paėmė su nenusakomu atsargumu.

� Tikriausiai perskaitei?

� Taip, pone.

� Pavyd�iu tau. Man visuomet atrodė, kad Karaks� reikia skaityti, kai �irdis dar jauna, o galvos nekvar�ina nereikalingos mintys. Ar �inojai, kad tai paskutinis jo para�ytas kūrinys?

Tylėdamas papur�iau galv�.

� Danieli, ar nutuoki, kiek tokių egzempliorių egzistuoja prekyboje?

� Tikriausiai tūkstan�iai.

� Nė vieno, � atkirto Barselas. � Tavo � vienintelis. Visi kiti buvo sudeginti.

� Sudeginti?

Barselas �yptelėjo. Jis sklaidė puslapius, o pir�tai slydo popieriumi, tarsi glostytų neįkainojam� �ilk�. Baltai vilkinti dama lėtai atsisuko. Jos lūpose �aidė virpanti �ypsena. Baltos lyg marmuras akys klajojo po tu�tum�. Man sugniau�ė gerkl�. Ji buvo akla.

� Tu dar nepa�įstamas su mano dukterė�ia Klara, � pristatė Barselas.

Ne, pamaniau, negalėdamas atplė�ti �vilgsnio nuo būtybės porceliano lėlės veidu ir baltų akių, i� kurių sklido toks liūdesys, kokio man dar neteko matyti.

� I� tikrųjų tai Klara yra Karakso �inovė, todėl j� ir pasikvie�iau, � pasakė Barselas.

� O dabar, jums leidus, pasi�alinsiu, kad galė�iau i�samiai i�tyrinėti �į leidinį, o judu dalyki�kai pabendraukite. Ar sutinki?

�iūrėjau į jį suglum�s. Knygininkas, u�siėm�s subtiliu piratavimu, apsimetė nepastebėj�s, kaip sutrikau, tik draugi�kai patap�nojo per nugar� ir dingo su mano knyga.

� �inai, padarei jam didelį įspūdį, � i�girdau bals� u� nugaros.

Atsisukau, ir mane pasitiko erdvėje klaid�iojanti �ypsena. Kri�tolo skaidrumo balselis rodėsi toks trapus, kad, jei pertrauksiu kalb�, jis subyrės.

� Dėdė sakė siūl�s tau u� Karakso knyg� nemenk� sum�, bet grie�tai atsisakei, � t�sė Klara. � Nusipelnei jo pagarbos.

� Kiekvienas, manim dėtas, taip pasielgtų, � drįsau prabilti.

Stebėjau, kaip Klara �ypsosi, pakreipusi galv� į �on�, o pir�tai sukioja �iedelį, nusagstyt� ma�u�iais safyrais.

� Kiek tau metų? � paklausė.

� Beveik vienuolika, � atsakiau. � O jums?

Klara nusikvatojo i� mano vaiki�ko naivumo.

� Beveik dvigubai daugiau, ta�iau nerei�kia, kad turi kreiptis į mane �jūs�.

� Atrodote daug jaunesnė, � skubiai pasakiau, jausdamas, kad reikia taisyti padėtį.

� K� gi, teks patikėti tavimi, nes pati nenutuokiu, kaip atrodau, � pasakė kukliai �ypsodamasi. � Jei atrodau jaunesnė, vadinasi, juolab gali kreiptis į mane �tu�.

� Kaip pasakysite, panele Klara.

Negalėjau atitraukti akių nuo jos rankų lyg sparnai, jos liaunos figūros, kuri� galėjai nuspėti po drabu�io klostėmis, pe�ių linijos, akinamo kaklo baltumo ir lūpų, kurias labai magėjo paliesti pir�tų galiukais. Niekada neturėjau galimybės i� taip arti stebėti moters, nesibaimindamas sutikti jos �vilgsnio.

� Kodėl taip �iūri? � �iek tiek suirzusi paklausė Klara.

� Jūsų dėdė pristatė jus, kaip Chulijano Karakso �inov�, � skubiai atsakiau perd�iūvusia burna.

� Mano dėdė pripasakotų nebūtų dalykų, kad tik galėtų netrukdomas patyrinėti jam rūpim� knyg�, � atrėmė Klara. � Kaip aklas �mogus gali būti knygų �inovas, jei negali jų perskaityti.

� I� tiesų, nė nesusim�s�iau apie tai.

� Kaip vienuolikme�iu, tau visai neprastai sekasi meluoti. Būk atsargus, nes būsi kaip mano dėdė.

Baimindamasis leptelėti k� nors nederama, �įkart nieko neatsakiau, tik spoksojau į j� lyg pakerėtas.

� Nagi, prieik ar�iau, � pakvietė.

� Atleiskite?

� Prieik, dr�siau. Juk nesuvalgysiu.

Pakilau nuo kėdės ir priėjau prie jos. Knygininko dukterė�ia de�ine ranka graibė aplinkui, ie�kodama man�s. Nesume�iau, k� turiu daryti, tad �engiau dar �ingsnį prie jos ir i�tiesiau rank�. Kairi�ja suėmusi j�, Klara tylėdama pasiūlė savo de�ini�j�. Instinktyviai suvokiau, ko pra�ė, ir prilie�iau sau prie veido. Jos delnas buvo dr�sus, bet labai �velnus. Pir�tai tyrinėjo mano skruostus. Stovėjau nekvėpuodamas, kol Klara skaitė rankomis mano veido bruo�us. Ji vis�laik �ypsojosi, pastebėjau, kaip lūpos ka�k� tyliai �nab�da. Jau�iau jos pir�tų galiukus ant kaktos, vokų, kaip lie�ia man plaukus. Stabtelėjusi ties lūpomis, �velniai ved�iojo smiliumi ir bevard�iu pir�tu. Jos pir�tai kvepėjo cinamonu. Nurijau seiles pajut�s, kaip pa�ėlusiai dau�osi �irdis, ir dėkojau apvaizdai, kad niekas nemato, koks tir�tas raudonis u�liejo man veid�.

3

T� ūkanot� ir lieting� popiet� Klara Barselo mane pakerėjo, ji u�valdė mano sapnus ir svajones. Magi�koje bibliotekos �viesoje jos rankos pa�ymėjo man od� prakeiksmu, kamavusiu metų metus. Kol susi�avėj�s stebėjau j�, knygininko dukterė�ia pasakojo istorij�, kaip ji, irgi atsitiktinai, atrado Chulijano Karakso kūryb�. Tai nutiko nedideliame Provensos miestelyje. Pilietinio karo prad�ioje jos tėvas, turėj�s ry�ių su prezidento Kompanio kabinetu, apdairiai i�siuntė �mon� su dukterimi u� fronto linijos. Netrūko balsų, teigusių, kad to nereikėjo imtis, kad Barselonoje gana saugu, o krik��ionybės lop�yje � Ispanijoje barbari�kumas sietinas tik su anarchistais, bet jie su savo dvira�iais ir sulopytais autais toli nenuva�iuos. Klaros tėvas mėgdav�s kartoti posakį, kad �monės nėra link� įsi�iūrėti į veidrodį, o karo grėsmė jau kybojo vir� galvos. Advokatas buvo geras istorijos �inovas ir jautė, kad ateities įvykius daug ai�kiau gali matyti gatvėse, fabrikuose ir kareivinėse nei bet kuriame rytiniame laikra�tyje. Daug mėnesių ra�ė joms. I� prad�ių lai�kai ateidavo i� Diputasjon gatvės u�eigos, paskui � be atgalinio adreso, o galiausiai � slaptai, i� Montijuko pilies vienutės, kur, kaip ir daugelio, niekas nematė įeinan�io, ir i� kur jis nebegrį�o.

Klaros motina skaitydavo lai�kus garsiai, vos suturėdama a�aras ir praleisdama dalykus, kuriuos duktė nė neskai�iusi numanydavo. Kart� vidurnaktį Klara prisipra�ė pusseser� Klodet�, kad �i dar kart� perskaitytų visus tėvo lai�kus. �tai kaip Klara skaitydavo � svetimomis akimis. Niekas nėra mat�s jos, liejan�ios a�aras: lai�kai nuo advokato jau nebeateidavo, o pasklid� gandai apie kar� prana�avo blogiausia.

� Mano tėvas jau nuo prad�ių �inojo, kaip viskas bus, � paai�kino Klara. � Jis nesiskyrė nuo bi�iulių, nes laikė tai savo pareiga. Pasitikėjim� pakirto �monės, be skrupulų jį i�dav�. Danieli, niekada nepasitikėk niekuo, o ypa� tais, kuriais �aviesi. �ie paprastai suduoda skaud�iausius smūgius.

Klara kalbėjo ai�kiu, ilgų paslapties ir �e�ėlių metų u�grūdintu balsu. A� skendau jos kri�toliniame �vilgsnyje, a�arų nei melo netemdomose akyse ir klausiausi man dar nesuprantamų dalykų. Klara pasakojo apie �mones, įvykius ir vietas, kurių niekuomet neregėjo, i�samiai ir įtaigiai lyg flamenko �okių mokytoja. Jos kalba � tai audinys i� atgarsių, balso tembro ir �ingsnių ritmo. Pasakojo, kaip Prancūzijoje j� su pussesere Klodete ilgai pri�iūrėjo vienas globėjas, penkiasde�imtmetis girtuoklėlis mokytojas su literato pretenzijomis, mėg�s pasipuikuoti lotyni�komis Vergilijaus Eneidos citatomis. Jis garsėjo pono Rokforo pravarde dėl specifinio nuo jo pantagriueli�kos figūros sklindan�io kvapo, kurio negalėjo panaikinti nei kvapnios romėni�kosios pirtys, nei odekolonai.

Keistenybių turėjo daugyb�. Ponas Rokforas neabejojo, kad kim�tos de�ros � ypa� kraujinė � kurias Klaros motinai siųsdavo giminai�iai i� Ispanijos, nepamainomas dalykas kraujo apytakai, bet sukelia podagr�. Vis dėlto jis buvo rafinuoto skonio �mogus. Nuo jaunumės nuolat lankydavosi Pary�iuje, domėjosi kultūra, per�velgdavo literatūros naujienas, u�eidavo į muziejus ir, sklido kalbos, kad naktį praleisdavo tamsiaplaukės panelės, pravarde ponia Bovari, glėbyje, o jos tikrasis vardas buvo Hortenzija. Vienos i� tokių kultūrinių ekskursijų metu ponas Rokforas u�suko į krautuvėl�, prekiaujan�i� nenaujomis knygomis, prie�ais Notr Dam�. Ten vien� 1929 metų popiet� ir pastebėjo ne�inomo autoriaus � Chulijano Karakso � roman�. Ponas Rokforas domėjosi naujienomis, todėl nesvarstydamas įsigijo knyg�, nes jau vien pavadinimas nuteikė maloniam skaitymui traukinyje. Knyga vadinosi Raudonasis dvaras, antrame vir�elyje buvo blankus autoriaus portretas � gal fotografija, o gal ofortas. Sprend�iant i� biografijos, knygos autorius � dvide�imt septynerių metų jaunuolis, kil�s i� Barselonos, bet apsistoj�s Pary�iuje, ra�o prancūzi�kai ir naktimis dirba profesionaliu pianistu vienuose pasimatymų namuose. Tituliniame lape, i�puo�tame pagal tuometinį skonį, puikavosi pompasti�kas apra�ymas, kad tai pirmasis stulbinamas talentingo autoriaus romanas, būsimos Europos literatūros pavyzdys. I� apra�ymo galėjai suprasti, kad romanas sukurtas melodraminiu stiliumi, su niauriais, grėsmingais elementais, į tai ponas Rokforas visuomet �iūrėjo palankiai, nes, be klasikinės literatūros, jį labiausiai domino kriminaliniai nutikimai ir miegamojo intrigos.

4

� Dar niekuomet nebuvau pakerėta, u�valdyta ir su�avėta tokios istorijos, apie kuri� ra�oma knygoje, � pasakojo Klara. � Iki tol skaitymas man buvo lyg prievolė, skola, kuri� turiu mokėti globėjams ir mokytojams, pati gerai nesuprasdama u� k�. Nesuvokiau skaitymo palaimos, pojū�ių, atverian�ių visas sielos duris, kai tave įtraukia fantazijos gro�is, i�galvotos paslaptys ir net kalba. Visk� pajutau per t� roman�. Danieli, ar kada nors esi bu�iav�s mergait�?

Tir�tas raudonis u�liejo man veid�, o susting�s lie�uvis neleido i�tarti nė �od�io.

� Suprantu, juk esi dar labai jaunas. Ta�iau tas jausmas labai pana�us, tai lyg kibirk�tis, kurios niekada neu�mir�i. Danieli, mes gyvename �e�ėlių pasaulyje, ir magijos �ia visai nedaug. Ta knyga i�mokė mane gyventi visavertį gyvenim�, įtikėjau, kad atgausiu prarast� regėjim�. �tai kaip knyga, kuri nerūpėjo niekam, pakeitė mano gyvenim�.

Jau�iausi visi�kai sutrik�s. Gėriau �od�ius ir �avesį būtybės, kuriai neturėjau nei jėgų, nei noro atsispirti. Tro�kau, kad ji niekada nesiliautų kalbėjusi, kad jos balsas visam laikui mane u�liuliuotų, kad jos dėdė niekada negrį�tų ir kad nesibaigtų tos trapios akimirkos, priklausan�ios tik man vienam.

� Metų metais ie�kojau kitų Chulijano Karakso knygų, t�sė pasakojim� Klara. � Klausinėjau bibliotekose, knygynuose, mokyklose� Viskas veltui. Niekas nebuvo girdėj�s nei apie jį, nei apie jo knygas. Negalėjau to suprasti. Vėliau pon� Rokfor� pasiekė keista istorija apie �mogų, kuris lankydavosi bibliotekose bei knygynuose ie�kodamas Chulijano Karakso kūrinių, ir, jei pasisekdavo rasti, pirkdavo juos, vogdavo arba įsigydavo kokiu nors kitu būdu; vėliau �ios knygos suple�kėdavo liepsnose. Niekas negalėjo pasakyti, kas jis toks ir kodėl taip elgėsi. Dar viena paslaptis apie mįsling� Karakso asmenyb�. Laikui bėgant, mano motina nusprendė grį�ti į Ispanij�. Ji sunkiai sirgo, o jos namai ir pasaulis visuomet buvo Barselonoje. Slap�ia puoselėjau viltį su�inoti k� nors apie Karaks� �ia, juk tai miestas, kuriame jis gimė, ir būtent �ia prie�kario metais dingo jo pėdsakai. Man nepavyko i�siai�kinti, net ir padedant dėdei. Mano motinai jos ie�kojimai irgi baigėsi nekaip. Barselona, į kuri� grį�o, jau buvo nebe ta, koki� paliko. T� pasitiko tamsybių miestas, �ia nebuvo tėvo, ta�iau prisiminimai persekiojo lyg prakeiksmas, kiekvienas kampelis priminė jį. Tarsi �ios �irdgėlos būtų negana, ji nusamdė �mogų, kuris nustatytų, kas nutiko tėvui. Per tris mėnesius trukusį tyrim� seklys sugebėjo atkasti nutrūkusi� laikrod�io apyrank� ir �mogaus, Montijuko pilies kapinyne nu�ud�iusio mano tėv�, vard�. Tai Fumeras, Chavjeras Fumeras. Su�inojome, kad �is asmuo, � tokių buvo ne vienas, � karjer� pradėjo kaip samdomas FAI �udikas, flirtavo su anarchistais, komunistais ir fa�istais, visus apgaudinėjo, pardavinėjo savo paslaugas, o u�ėmus Barselon� metėsi prie u�puolikų ir stojo tarnauti į policij�. Tada jau buvo garsus policijos inspektorius. Mano tėvo niekas neprisiminė. Gali įsivaizduoti, kaip tai sugniu�dė motin�, ji sunyko per kelis mėnesius. Gydytojai teigė, kad su�lubavo �irdis, ir, manau, buvo teisūs. Po motinos mirties persikėliau pas dėd� Gustav�, kuris buvo vienintelis motinos giminaitis Barselonoje. Dievinau jį, nes, kai atvykdavo, kaskart dovanodavo man knyg�. Ilgainiui jis tapo vienintelis mano �eimos narys ir mano geriausias draugas. Nors atrodo truputį aroganti�kas, jo �irdis � kaip �velnus avinėlis. Kas vakar� nepraleid�ia progos man paskaityti, nors ir labai pavarg�s būtų.

� A� galė�iau skaityti jums. Jei tik panorėtumėte� � i�py�kinau netikėtai ir t� akimirksnį pasigailėjau savo ry�to, nes suvokiau, kad Klara mano draugijoje pasijus kebliai, gal net juokingai.

� A�iū, Danieli, � netikėtai atsakė ji. � Man labai patiktų.

� Kada tik panorėsite.

Vos pastebimai linktelėjo, ie�kodama man�s savo �ypsena.

� Gaila, kad nei�saugojau to Raudonojo dvaro egzemplioriaus, � tarė. � Ponas Rokforas grie�tai atsisakė su juo skirtis. Galė�iau vardyti tau galyb� prie�as�ių, bet tai bus tas pats, jeigu mėgindama apibūdinti katedr� saky�iau, jog tai smaile besibaigian�ių akmenų krūva.

� Esu tikras, kad apibūdintumėte geriau, nei sakote, � suku�dėjau.

Moterys apdovanotos instinktu, jos neklysdamos jau�ia, kai vyras bevilti�kai jas pamilsta, ypa� jei tai neapsiplunksnav�s, jaunas vaikinukas. Toks ir buvau, tik man labiau patiko manyti, kad jos aklumas � lyg saugios ribos garantija, ir kad mano nusikaltimas, � mano absoliutus ir pateti�kas garbinimas moters, gerokai lenkian�ios mane am�iumi, protu bei ūgiu, � taip ir liks �e�ėlyje. Klausiau sav�s, k� galėjo rasti manyje, kad pasiūlė savo draugyst�? Veikiausiai tik bly�kų savo pa�ios atvaizd�, vienatvės ir netekties aid�. Mano moksleivi�kose svajonėse mudu visuomet būsime du bėgliai, �uoliuojantys knyga lyg �irgu, vedami i�monių ir ka�kieno jau u�ra�ytų svajonių.

5

Many�iau, dėl to, kad augau tarp knygų ir knygininkų, vaikystėje sykį nusprend�iau, jog noriu būti ra�ytojas ir nugyventi savo am�ių įspūdingai. Mano literatūrinės svajos, � jau nekalbu apie tai, kad viskas penkerių metų vaikui atrodo neįtikimai paprasta, � kilo i� nuostabaus meni�ko daiktelio, eksponuojamo Anselmo Klavė gatvėje įsikūrusioje ra�tinės reikmenų krautuvėlėje, prie�ais Karinės vald�ios rūmus. Mano garbinimo objektu tapo pra�matnus juodas plunksnakotis su dievai �ino kiek įspūdingų padailinimų ir įra�ų. Jis puikavosi vitrinoje lyg kokia karali�ka brangenybė. Plunksnakotis, barokinio stiliaus svajonė i� tūkstan�io sidabrinių ir auksinių rantelių, �vie�ian�ių kaip Aleksandrijos �vyturys, jau pats savaime buvo stebuklas. Kai tėvas i�sivesdavo mane pasivaik��ioti, nenurimdavau, kol nenueidavome pasi�iūrėti plunksnako�io. Tėvas sakė, kad jis turėj�s priklausyti ma�ų ma�iausiai imperatoriui. A� įsivaizdavau, kad tokia nuostabia priemone galima para�yti bet k� � roman� ar enciklopedij�, taip pat lai�kus, nes joje slypėjo nenusakomos galios. Puoselėjau mintį, kad tai, k� �iuo plunksnako�iu para�y�iau, pasiektų atkampiausias vietas, net t� nesuvokiam� kra�t�, kur, sakydavo tėvas, i�ėjo mama ir nebegrį�o.

Vien� dien� sumanėme u�eiti į krautuvėl� ir pasidomėti tuo pasaki�ku daikteliu. Pasirodo, plunksnakotis i� tiesų buvo vienetinis �Montblanc Meisterstuck� gaminys, turėjo serij� ir numerį ir priklausė, kaip paslaptingai porino pardavėjas, pa�iam Viktorui Hugo. Jis patikino, kad �iuo auksiniu plunksnako�iu ra�ytas Vargdienių rankra�tis.

� Tai tikras faktas. Kaip �emė yra apvali, � patvirtino pardavėjas.

Papasakojo gav�s jį i� vieno pary�ie�io kolekcininko, u�tikrinusio, kad daiktas autenti�kas.

� Ir kiek kainuoja �i pra�matnybė, jei klausimas nepasirodys į�ūlus? � pasidomėjo tėvas.

I�girdus skai�ių, jam akys ant kaktos i��oko, bet a� buvau galutinai apakintas gro�io. Pardavėjas, matyt, palaikė mudu fizikos �inovais, nes ėmė postringauti ka�k� nesuprantama apie brangiųjų metalų lydinius, Tolimųjų Rytų glazūravimo būdus ir revoliucing� teorij� apie stūmoklius ir susisiekian�iuosius indus, tos teorijos ne�inojo teutonai, o jų kra�te ir gimė �lovingasis daiktelis, tap�s savoti�ka grafikos technologijų vir�ūne. Turiu pasid�iaugti � nors neatrodėme pasiturintys, pardavėjas leido iki valios pasigėrėti plunksnako�iu, pripildė jį ra�alo ir pasiūlė man lapelį popieriaus, kad u�ra�y�iau savo vard� ir, kaip Viktoras Hugo, pradė�iau literato karjer�. Paskui, nublizgin�s mink�to audinio skiaute, gr��ino jį į garbės sost�.

� Gal kit� kart�, � sumurmėjo tėvas.

Jau gatvėje tėvas tyliai pasakė, kad tokios prabangos mes negalime sau leisti. Knygų krautuvėlės pajamų u�teko tik padengti pragyvenimo ir mano mokslo geroje mokykloje i�laidas. �viesiausiojo Viktoro Hugo �Montblanc� plunksnako�iui teks palaukti. Nieko neatsakiau, ta�iau mano veide tėvas negalėjo nepastebėti nusivylimo.

� Padarysime �tai k�, � pasiūlė jis. � Kai būsi tokio am�iaus, kai tampama ra�ytojais, grį�ime �ia ir nusipirksime jį.

� O jeigu iki tol kas nors jį nupirks?

� Niekas jo nenupirks, patikėk manimi. O jeigu taip atsitiks, kreipsimės į auksarankį pon� Federik�.

Ponas Federikas buvo vietos laikrodininkas, jis da�nai u�eidavo į mūsų krautuv� ir, kiek man teko pa�inti, buvo mieliausias ir mandagiausias Vakarų pusrutulio �mogus. Auksarankis meistras garsėjo nuo pat Riveros kvartalo iki Nino krautuvės. Jį lydėjo ir kitokia �lovė, ne tokia padori, siejama su erotiniu potraukiu prie raumeningų, anksti subrendusių prastuomenės paauglių ir pomėgiu persirengti Estreljita Kastro.

� O jeigu ponui Federikui su plunksnako�iu nieko nepavyks? � neatly�au kupinas �vento naivumo.

Tėvas kilstelėjo antakį, matyt, būg�taudamas, kad kokie nors negeri gandai bus sudrumst� nekalt� mano s�mon�.

� Ponas Federikas akimirksniu supranta visk�, kas pagaminta Vokietijoje, � jei reikės, sukonstruos net folksvagen�. Be to, vertėtų pasidomėti, ar Viktoro Hugo laikais jau egzistavo automatiniai plunksnako�iai. Ka�kodėl abejoju.

Istorinis tėvo skepticizmas mane sutrikdė. U�simerk�s patikėjau �ia legenda, nors nema�iau nieko bloga, kad ponas Federikas sumeistrautų man pakaital�. Pasiekti Viktoro Hugo auk�tumas dar turėjau daugyb� laiko. Guodė ir tai, kad tėvo prana�ystė i�sipildė, ir �Montblanc� plunksnakotis dar ilgai karaliavo toje vitrinoje, kuri� i�kilmingai aplankydavome kiekvieno �e�tadienio ryt�.

� Jis vis dar �ia, � sakydavau susi�avėj�s.

� Nes laukia tav�s, � atsakydavo tėvas. � Jis �ino, kad vien� gra�i� dien� bus tavo, ir juo para�ysi genialų kūrinį.

� Noriu para�yti lai�k�. Lai�kelį mamai. Kad nesijaustų labai vieni�a.

Tėvas įdėmiai pa�velgė į mane.

� Danieli, tavo mama visai ne vieni�a. Ji pas Diev�. Ir ji visados su mumis, nors ir negalime jos regėti.

Toki� pat teorij� mokykloje man i�dėstė tėvas Visentė, senas jėzuitas, gebantis i�ai�kinti bet koki� visatos paslaptį � nuo gramofono iki dantų skausmo � pasitelk�s citatas i� �ventojo Mato, bet mano tėvo �od�iai taip įtikimai neskambėjo.

� O kam jos Dievui reikia?

� Ne�inau. Jei kada j� pamatysime, būtinai pasiklausime.

Ilgainiui atsisakiau to lai�ko idėjos ir maniau, kad geriausia būtų pradėti nuo genialaus kūrinio. Kadangi neturėjau plunksnako�io, tėvas paskolino antro numerio �Staedtler� pie�tuk�, kuriuo keverzojau s�siuvinyje. Pasakojimas, �inoma, buvo apie paslapting� automatinį plunksnakotį, stulbinamai primenantį t� i� vitrinos, be to, jis buvo u�keiktas. Tiksliau sakant, plunksnakotyje apsigyveno nuo �al�io ir bado pasimirusio ra�ytojo, plunksnos savininko, siela. Pakliuvusi į mokinio rankas plunksna imdavo vingiuoti popieriuje paskutinį autoriaus kūrinį, kurio �is nespėjo baigti. Nepamenu, i� kur tai i�girdau ar sugalvojau, svarbiausia, kad niekada pana�ios idėjos neateidavo man į galv�. Beje, bandymas popieriuje i�guldyti t� kūrinį, kurio autorius nespėjo baigti, nenusisekė. Menkut� i�mon� su�lugdė mano sintaksė, o metafori�ki posakiai buvo pana�ūs į tuos, kuriuos pastebėdavau skelbimuose prie tramvajų stotelės. Neken�iau to pie�tuko ir tro�kau plunksnako�io, galin�io paversti mane genijumi. Tėvas stebėjo mano netikėt� aistr� su pasidid�iavimu ir susirūpin�s.

� Danieli, kaip tavo pasakojimas?

� Ne�inau. Manau, jei turė�iau t� plunksnakotį, viskas būtų kitaip.

Pasak tėvo, tokia mintis galėjo kilti tik brand�iam ra�ytojui.

� Kurk toliau savo opera prima, � dar nebūsi baig�s, kai nupirksiu jį tau.

� Pa�adi?

Jis neatsakydavo, o tik �ypsodavosi. Tėvui pasisekė, nes mano literatūrinės u�ma�ios greitai i�blėso ir i�kalbos dirvonai liko nearti. Visa pakeitė mechaniniai �aisliukai ir visokiausi skardiniai dalykėliai, kurių galėjau įsigyti Enkantės krautuvėje u� padori�, mūsų �eimyniniam biud�etui prieinam�, kain�. Deja, vaiki�kas pomėgis � lyg nei�tikima ir aik�tinga mylimoji, tad gana greitai mane jau domino vien konstruktoriai ir prisukami laiveliai. Daugiau nepra�iau tėvo eiti pasi�iūrėti Viktoro Hugo plunksnako�io, ir jis nieko neu�siminė. Tai baigėsi savaime, ta�iau tėvo atvaizdas dar ilgai stovėjo man akyse, ir dabar jį prisimenu: liesas vyri�kis, vilkintis per dideliu kostiumu, su i� antrų rankų pirkta skrybėle, kuri� įsigijo Kondalio gatvėje u� septynias pesetas. Vyri�kis, negalėj�s sau leisti prabangos padovanoti sūnui t� nuostabų plunksnakotį, tikrai niekam vert�, o, rodės, tokį svarbų. T� naktį, kai grį�au i� Ateneo, radau jį valgomajame lūkuriuojantį man�s, veide atsispindėjo liūdesys ir smalsumas.

� Jau maniau, kad pasiklydai, � tarė. � Tomas Agilaras skambino. Sakė, buvote ka�k� sutar�. Pamir�ai?

� Barselas u�kalbėjo dantį, � linktelėjau. � Nesumojau, kaip i�trūkti.

� Jis �aunus vyras, tik įkyrokas. Veikiausiai esi alkanas. Mersedita atne�ė truputį sriubos, kuri� i�virė savo motinai. Ne mergina, o auksas.

Susėdome u� stalo pasivai�inti Merseditos, kaimyno i� tre�io auk�to dukters, i�malda. Apie j� sklido kalbos, kad veikiai taps vienuole ar �vent�ja, nors kelet� sykių ma�iau besibu�iuojan�i� su raumeningų rankų jūreiviu, parlydėdavusiu j� iki laiptinės.

� �į vakar� atrodai u�sisvajoj�s, � pasakė tėvas, mėgindamas u�megzti kalb�.

� Gal nuo drėgmės, kelian�ios tingulį. Barselas taip sakė.

� Man kitaip atrodo. Danieli, ka�kas tau neduoda ramybės.

� Ne, tiesiog m�stau.

� Apie k�?

� Apie kar�.

Tėvas melancholi�kai linktelėjo ir tylėdamas valgė sriub�. Nebuvo kalbus �mogus, nors gyveno praeitimi, beveik niekada apie j� neu�simindavo. Augau neabejodamas, kad neskubrus pokario metų gyvenimas, tas rimties, skurdo ir slegiamo apmaudo pasaulis buvo toks savaime suprantamas, kaip i� �iaupo tekantis vanduo, o tylus liūdesys, srūvantis su�eisto miesto sienomis, ir yra tikrasis jo sielos atspindys. Viena i� vaikystės apgaulių yra tai, jog nebūtina suprasti, kad pajustum. Kai protas pradeda suvokti, kas vyksta, �aizdos �irdyje jau būna gana gilios. T� prasidedan�ios vasaros naktį, klajojant po tamsias ir apgaulingas Barselonos sutemas, taip ir nepavyko i�braukti i� atminties Klaros pasakojimo apie dingusį tėv�. Mirtis man asocijavosi su keista nepa�įstama ranka, � prekybos agentas, i�sivedantis motinas, valkatas ar devint� de�imtį perkopusius kaimynus, lyg būtų kalbama apie pragari�k� loterij�. Į galv� netilpo mintis, kad mirtis gali vaik��ioti �alia, �mogi�ku pavidalu, pavydo apnuodyta �irdimi, tviskan�ia uniforma ar munduru, stovėti eilėse prie kino filmų, juokauti u�eigose arba rytais vestis vaikus pasivaik��ioti po Siudadelos park�, o popietėmis k� nors numarinti Montijuko pilies belangėje ar be jokių apeigų u�kasti bevardį kūn� bendroje duobėje. Nepaliaujamai apie tai m�stydamas priėjau prie i�vados, kad mano įsivaizduojamas geras pasaulis galbūt yra tik dekoracija. Tais praradimų metais baigėsi vaikystė, lyg kelionė greitojo traukinio, kurio atvykimo laikas niekur neskelbiamas.

6

Tir�tas u�mar�ties sapnas ir suvokimas, kad kit� popiet� vėl pamatysiu Klar�, nuramino mane, jog tai buvo atsitiktinumas, nieko daugiau. Gal nepaprastai įaudrinta vaizduotė tebuvo �adėtos ir trok�tamos brandos prad�ia: visų laiptinės kaimynių nuomone, tapsiu, jei ne sveikata tryk�tan�iu, tai bent i�vaizd�ių vyru. Lygiai septint� vakaro, apsivilk�s geriausius drabu�ius ir apsipur�k�s odekolonu �Varon Dandy�, traukiau pono Gustavo Barselo namų link, pasireng�s tapti ateinan�iuoju skaitovu ir jų salono sve�iu. Knygininkas su dukterė�ia buvo įsikūr� Karali�kosios aik�tės name. Duris atvėrė uniformuota santūrios laikysenos tarnaitė su kyku ir ceremoningai nusilenkė.

� Jūs veikiausiai ponaitis Danielis, � tarė ji. � A� vardu Bernarda, esu jūsų paslaugoms.

Bernardos manieringa �neka negalėjo paslėpti sodrios kaserieti�kos tarmės. I�kilmingai ir did�iuodamasi vedė mane Barselo apartamentais. Pirmas auk�tas juosė sod�, o ratu einan�ios įstiklintos verandos, salonai ir koridoriai man, pratusiam prie kuklių Santa Anos gatvės namų, atrodė lyg miniatiūrinis Eskorialis. I� karto krito į akis, kad ponas Gustavas degė ne tik aistra knygoms, senoviniams leidiniams, visokioms bibliografinėms įdomybėms, bet ir kolekcionavo skulptūras, paveikslus, meno kūrinius Biblijos temomis. O kur dar floros ir faunos gausybė! �ingsniavau paskui Bernard� veranda, i�raizgyta lapijos ir tropikų augalų, lyg kokia oran�erija. Pro verandos stikl� �viesa sijojo aukso dulkes ir garus. Or� virpino ilgesingas, �irdį gniu�dantis pianino garsas. Bernarda tvirtomis lyg uosto kroviko rankomis praskleidė lapij�. Stebėjau, �valgiausi aplinkui ir pama�iau pusės tuzino ka�ių būrį ir dvi įspūdingo didumo papūgas rėksmingų spalvų plunksnomis, jas, paai�kino tarnaitė, Barselas �pakrik�tijo� garbingai � Ortega ir Gasetas. Klara laukė man�s kitame salone, �alia oran�erijos, jo langai vėrėsi į aik�t�. Mano neramių tro�kimų esybė skambino pianinu, apsivilkusi lengvutį turkio spalvos medvilninį drabu�į, u�lieta pro vitra�inį langelį srūvan�ios �viesos. Klara skambino prastai, nejautė ritmo ir vis klydo, bet man jos muzika skambėjo nuostabiai, ir i�vyd�s j� prie instrumento tiesi� lyg styga, galv� truputį palenkusi� į �on�, �velniai besi�ypsan�i�, pasijutau lyg devintame danguje. Jau ėmiau kreb�dentis, rodydamas, kad atėjau, ta�iau �Varon Dandy� kvapas mane aplenkė. Klara baigė impulsyvų koncert� ir jos veidas nu�vito drovia �ypsena.

� Maniau, dėdė, � pasakė. � Jis u�draudė skambinti Monpa, anot jo, tai, kaip a� jį atlieku, tikra �ventvagystė.

Vienintelis Monpa, kurį pa�inojau, buvo d�iūsna, raugėti link�s klebonas, kuris dėstė mums fizik� ir chemij�, ir tas palyginimas pasirodė komi�kas, net neįsivaizduojamas.

� Anaiptol, man rodos, tu skambini puikiai, � paprie�taravau.

� Kur jau ten� Mano dėdė, kuris yra tikras melomanas, net muzikos mokytoj� nusamdė, kad bent kiek prasilavin�iau. Toks jaunas, daug �adantis kompozitorius. Jis vardu Adrianas Neri, studijav�s Pary�iuje ir Vienoje. Turiu jus supa�indinti. Dabar jis kuria simfonij�, kuri� atliks Barselonos orkestras, nes jo dėdė priklauso Valdybai. Jis tikras genijus.

� Kas � dėdė ar sūnėnas?

� Danieli, nebūk toks kandus. A� tikra, kad Adrianas tave su�avės.

Kaip sudegusio teatro aktorius, pamaniau.

� Gal norėtum ko nors u�k�sti? � pasiteiravo Klara. � Bernarda kepa tokius skanius sausainiukus su cinamonu, kad pir�telius apsilai�ysi.

Karali�kai u�kand�iavome � �lam�tėme visk�, k� tik tarnaitė ne�ė. Ne�inojau, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis, nei�maniau protokolo. Klara, man rodos, suprato mano mintis ir, kai jau pasisotinome, pasiūlė skaityti, tad Vėjo �e�ėlį dar kart� pradėjau nuo prad�ių. Skai�iau rimtai ir įsitemp�s, bet palengva įtampa nuslūgo, ir a� visi�kai atsidaviau pasakojimui, i� prozos eilu�ių i�gaudamas intonacijas ir skambesį, srūvantį lyg muzikos garsai, atrasdamas pauzių paslaptį, tai, į k� skaitydamas pirm� kart� nebuvau atkreip�s dėmesio. Naujos smulkmenos, vaizdų ir �e�ėlių niuansai ai�kėjo tarp eilu�ių tarsi pastatas, kurį gali stebėti įvairiais rakursais. Vis� valand� skai�iau, įveikiau penkis skyrius, net burna i�d�iūvo, kai staiga pasigirdo pustuzinio laikrod�ių dū�iai, primindami, kad jau vėlu. U�ver�iau knyg� ir pa�velgiau į Klar�, �velniai besi�ypsan�i�.

� Man primena Raudon�jį dvar�, � tarė ji. � Tik �i istorija atrodo ne tokia vaiduokli�ka.

� Neapsigauk, � pasakiau. � �ia tik prad�ia. Paskui viskas pradės painiotis.

� Tau jau metas eiti, tiesa? � pasiteiravo ji.

� Manau, taip. Ne dėl to, kad labai norė�iau, bet�

� Jei nesi u�siėm�s, gali ateiti rytoj tuo pa�iu metu, � pasiūlė Klara. � Tik a� nenoriu tav�s varginti�

� �e�t� vakaro, � pasiūliau. � Tada bus daugiau laiko.

Tai buvo pirmas susitikimas muzikos salėje, name �alia Karali�kosios aik�tės, paskui jų buvo daugybė per vis� 1945 metų vasar� ir vėlesniais metais. Veikiai mano apsilankymai Barselo namuose tapo kasdieniai, i�skyrus antradienius ir ketvirtadienius � tomis dienomis Klarai buvo muzikos pamokos su tuo Adrianu Neri. Leidau tenai valandų valandas, ir ilgainiui atmintinai �inojau kiekvien� kampelį, kiekvien� salon� bei koridorių, kiekvien� pono Gustavo oran�erijos augal�. Vėjo �e�ėlį skai�iau kelet� savai�ių, o vėliau nereikėjo ilgai sukti galvos, kad rastume, kuo u�pildyti skaitymo valandas. Barselas turėjo nuostabi� bibliotek�, nors daugiau Chulijano Karakso kūrinių nebuvo, perskaitėme ne tokius �ymius klasikus ir lengvabūdi�kesnes knygas. Buvo dienų, kai visai neskaitydavome, tiesiog kalbėdavomės arba eidavome pasivaik��ioti po aik�t� ar net iki Katedros. Klara labai mėgo prisėsti skliautinėje galerijoje ir klausytis �monių �urmulio, nuo grindinio aidin�ių �ingsnių. Ji pra�ydavo apibūdinti pastatus, �mones, automobilius, krautuves, �ibintus ir vitrinas, kurias praeidavome. Da�nai įsikibdavo man į parank� ir a� ved�iojau j� po mudviejų Barselon�, t�, kuri� sugebėjome jausti tik mudu. Visuomet nuklysdavome iki pieninės Petri�iolio gatvėje pasmaguriauti grietinėle ar �veicari�kais plaktų baltymų pyragai�iais. Kartais �monės �vilg�iodavo į mus, o vienas mitrutis padavėjas net pavadino j� �mano vyresni�ja seserimi�, tik a� į tas u�uominas ir pa�aipius �vilgsnius nekreipiau nė menkiausio dėmesio. Kitais kartais � nelabai suvokiau ar ty�ia, ar gundydama � ji atskleisdavo man keistų paslap�ių, bet ne�inojau, kaip tai suprasti. Viena mėgstamiausių jos temų buvo apie nepa�įstam�jį, �mogų, prieinantį prie jos gatvėje ir kalbinantį dusliu balsu. Paslaptingas nepa�įstamasis niekuomet neminėdavo savo vardo, klausinėdavo apie pon� Gustav� ir net apie mane. O vien�syk paglostė jai kakl�. Mane tie jos pasakojimai varė i� proto. Kit�syk, pasakojo Klara, ji papra�ė nepa�įstamojo leisti rankomis paliesti jo veid�. �is nieko neatsakė, ir ji palaikė sutikimo �enklu. Kai mėgino prisiliesti, jis ry�tingai sulaikė rank�, bet Klara spėjo u��iuopti ka�k� pana�aus į i�dirbt� od�.

� Lyg būtų su odine kauke, � pasakė.

� Klara, tu visk� prasimanai.

Klara dievagojosi, kad tai gryniausia tiesa, ir a� pasiduodavau, kankinamas abejotinos egzistencijos nepa�įstamojo, i�drįsusio paglostyti t� gulbės kakl�, o man buvo leid�iama vien trok�ti to. Jei bū�iau geriau pam�st�s, bū�iau suprat�s, kad mano potraukis Klarai buvo tik kan�ios �altinis. Galbūt dėl to garbinau j� dar labiau, i� paikumo siekdamas to, kas mane skaudina. Vis� vasar� baiminausi, kad i�au� rytas, kai prasidės pamokos, ir a� jau negalėsiu i�tisas dienas leisti su Klara.

NEGANDOS IR DRAUGIJA

8

Svaidydama �aibų kibirk�tėles nuo jūros slinko debesų mantija. Lėk�iau slėptis nuo artėjan�ios liūties, bet nepa�įstamojo �od�ių paveiktas negalėjau nė pajudėti. Rankos drebėjo, nepajėgiau susivokti. Pa�velg�s auk�tyn pama�iau drang�, lyg tamsaus kraujo dėm�, pasklidusi� tarp debesų, � ji u�temdė mėnulį, niūriu apsiaustu u�klojo miesto sienas ir stogus. Sukaupiau jėgas ir paspartinau �ingsnį, ta�iau nerimas grau�ė kaip kirminas, kojos buvo lyg �vininės, o audra nenumaldomai artėjo. Pasislėpiau po stikliniu spaudos kiosko stogeliu, mėginau sustabdyti min�ių mai�alyn� ir nutarti, k� daryti toliau. Netoliese riaumodama lyg slibinas nugriaudėjo perkūnija, net �emė sudrebėjo po kojomis. Po kelių sekund�ių ant fasadų ir languose sutvinksėjo trapus įelektrintos �viesos pulsas. Grindinio balose lyg �vakės vėjyje virpėjo �ibintų �viesos. Gatvėse nesimatė nė gyvos dvasios. Vėl u�kritus tamsai, vėjas atne�ė tro�kų kanalizacijos tvaik�. Naktis � nors į akį durk, o lietus apgaubė lyg drobulė. �Dėl tokios moters ne vienas praranda sveik� prot�..� Pasileidau tekinas Ramblaso alėja, o galvoje buvo vienintelė mintis: Klara.

Bernarda minėjo, kad Barselas verslo reikalais i�vyk�s i� miesto. Ji irgi turėjo laisv� dien�, kuri� paprastai leisdavo San Adrian de Besose su savo teta Reme ir jos vaikais. Vadinasi, Klara erdviuose namuose viena, o man nepatiko beveid�io nepa�įstamojo grasinimai � ne�inia kuo visa tai gali baigtis. Audrai �niok��iant, dūmiau kiek įkabindamas Karali�kosios aik�tės link, o galvoje kirbėjo mintis, kad padovanoj�s Klarai Karakso knyg� u�traukiau pavojų. Aik�t� pasiekiau permirk�s iki paskutinio siūlelio. Sustojau atgauti kvap� Fernando gatvėje po arkomis. Man pasirodė, kad u� nugaros vėl �mėstelėjo ka�kieno �e�ėlis. Valkatos. Laiptinė buvo u�rakinta. Pasiraus�s ki�enėje u��iuopiau ry�ulėlį raktų, kuriuos buvo dav�s Barselas. Dar turėjau raktus nuo buto Santa Anos gatvėje. Vienas i� valkatų priėjo ar�iau, nedr�siai murmėdamas, kad įleis�iau pernakvoti vestibiulyje. Jam dar nebaigus sakinio, prie� nosį u�trenkiau duris.

9

Nuogas Klaros kūnas baltuose pataluose �vytėjo lyg k� tik i�skalbtas �ilkas. Maestro Neri rankos glostė jos lūpas, kakl� ir krūtin�. Neregės akys buvo įsmeigtos į lubas, ji krūp�iojo pagal bly�kių, virpan�ių muzikos mokytojo �launų ritm�. Rankos, kurios prie� �e�erius metus universiteto �e�ėliuose tyrinėjo mano veid�, buvo įsikibusios į blizgan�ius nuo prakaito maestro sėdmenis, nagais įsikirtusios į od� ir su gyvuli�ku geismu begėdi�kai rodė keli� savo įs�ių link. Pajutau, kad man trūksta oro. Matyt, stypsojau koki� pus� minutės lyg suakmenėj�s ir stebėjau juodu, kol atsitiktinis, o paskui įsiū�iu u�sipliesk�s Neri �vilgsnis sugavo mane. Apstulb�s, vis dar �nopuodamas, sustingo. Klara laikėsi įsikibusi ir nieko nesuprasdama spaudė savo kūn� prie jo kūno, lie�uviu glostydama kakl�.

� Kas nutiko? � sudejavo ji. � Kodėl sustojai?

Adriano Neri akys degė neapykanta.

� Nieko, � sumurmėjo. � Tuojau grį�iu.

Neri pakilo i� lovos ir gniau�damas kum��ius puolė prie man�s tarsi patrankos sviedinys. Nespėjau susivokti. Negalėjau atitraukti akių nuo Klaros, dar neatgaunan�ios kvapo, nuo jos prakaitu �vilgan�ios odos, po ja ry�kėjan�ių �onkaulių, nuo geismu virpan�ių krūtų. Muzikos mokytojas �iupo mane u� pakarpos ir i�grūdo i� kambario. Kojomis vos siekiau grindis, kad ir kaip muis�iausi, negalėjau i�sivaduoti i� Neri gniau�tų, velkan�ių mane per oran�erij� lyg mai��.

� Nenaudėli, nusuksiu tau sprand�, � i�ko�ė sukand�s dantis.

Nutemp�s ligi lauko durų, atvėrė jas ir atsivedėj�s i�sviedė. Karakso knyga i�krito i� u�an�io. Pakėl�s j� su įsiū�iu sviedė man veidan.

� Jei darsyk �ia pamatysiu ar su�inosiu, kad u�kalbinai Klar� gatvėje, prisiekiu, pa�ventinsiu taip, kad ilgai minėsi, ir nusispjaut man į tavo am�ių, � tarė lediniu balsu. � Supratai?

Vargais negalais atsikėliau ir suvokiau, kad Neri sutrypė ne tik mano �vark�, bet ir i�didum�.

� Kaip patekai vidun?

Tylėjau. Neri palingavo galv�, jis visk� suprato.

� Nagi, duok �en raktus, � įsakė vos tramdydamas pyktį.

� Kokius raktus?

Lo�telėjau nuo netikėto smūgio ir pargriuvau. Mėginau atsistoti. I� prakirstos lūpos sunkėsi kraujas, kairėje ausyje spengė, o galva svaigo lyg nuo karuselės. Perskelt� lūp� nudegino pir�tų prisilietimas. Ant jo bevard�io pir�to pama�iau sukruvint� �ied�.

� Raktus, pasakiau.

� Eik velniop, � spjoviau jam.

Nepastebėjau smūgio. Tik pajutau lyg kokio svarmens dunkstelėjim�, ir pilve viskas apsivertė. Gaudydamas or� sukniubau prie sienos lyg skudurinė lėlė. Neri sugriebė mane u� plaukų ir pakėlė. Pasiraus�s ki�enėse i�traukė raktus. Vėl sukniubau ant �emės, velni�kai skaudėjo skrandį, dejavau apimtas pyk�io ir agonijos.

� Pasakyk Klarai�

Jis u�trenkė duris man prie� nosį, ir atsidūriau aklinoje tamsoje. Apgraibomis susiradau knyg�. Vos vilkdamas kojas, ramstydamas sienas nulipau laiptais. I�ėj�s lauk, springdamas ir gaudydamas or� i�spjoviau kruvin� gumul�. �altis ir vėjas negailestingai ko�ė �lapius drabu�ius. Prakirstas veidas degte degė.

� Ar viskas gerai? � pasigirdo balsas i� tamsos.

Tai buvo tas pats valkata, kuriam atsakiau nakvyn� vestibiulyje. Susigėd�s linktelėjau galva, stengiausi i�vengti jo �vilgsnio. Reikėjo eiti i� �ia.

� Palūkėk bent kol lietus aprims, � patarė valkata.

Paėm�s u� alkūnės pasivedė mane į atkampesn� viet� po arkomis, kur laikė savo rakandus ir krep�į, piln� senų, ne�varių drabu�ių.

� Turiu �iek tiek vyno. Visai neblogo. Gurk�telėk. Padės ap�ilti. Ir dėl dezinfekcijos bus gerai�

Gurk�telėjau i� butelio, kurį pasiūlė. Priminė actu pa�viesint� gazolį, bet pasklidusi �iluma apmal�ino skrandį ir nervus. Keletas la�ų pataikė ant �aizdos, ir pa�i� tamsiausi� savo gyvenimo naktį pama�iau �vaig�des.

� Geras, ar ne? � �yptelėjo valkata. � Nagi, truktelėk dar gurk�nelį, vynas ir numirėlį prikeltų.

� Ne, a�iū. Telieka jums, � sumurmėjau.

Valkata u�sivertė ir nurijo nema�� gurk�nį. Paslap�ia nu�velgiau jį. Priminė ministerijos tarnautoj�, jau penkiolika metų nekeitusį eilutės. I�tiesė rank�, spustelėjau j�.

� Ferminas Romero de Toresas, bedarbis. Malonu susipa�inti.

� Danielis Semperė, paskutinis kvailys. Ir man malonu.

� Nenuvertink sav�s, tokiomis naktimis kaip �i daug kas atrodo blogiau, nei yra i� tiesų. Pa�velk į mane � esu optimistas. Neabejoju, kad re�imo dienelės suskai�iuotos. Sprend�iant i� visų po�ymių, netikėtai u�eis amerikie�iai, ir Frankui bus galas. A� atgausiu savo darbo viet�, prarast� garb� ir reputacij�.

� O kuo dirbote?

� Intelektualios paslaugos. Auk�tasis �piona�as, � tarė Ferminas Romero de Toresas. � Galiu pasakyti vien� smulkmen�: buvau Masijaso �mogus Havanoje.

Linktelėjau. Dar vienas trenktas. Barselonos nakty tokių klaid�ioja galybė. Ir tokių kvailių kaip a� � ne vienas.

� Klausyk, tavo �aizda nekaip atrodo. Trinktelėta negailint dvasios.

Pir�tais palie�iau lūpas. Vis dar kraujavo.

� Dėl sijono? � pasmalsavo. � Neverta pliektis. Galiu pasakyti, kad mūsų �alies moterys � veidmainės ir �altos, o pasaulio pamatyti teko. Nė kiek neperdedu. Pamenu vien� mula�iuk�, kuri� palikau Kuboje. Tiesiog kitas pasaulis, visi�kai kitas pasaulis. Juk moteris i� Karibų spaud�iasi prie tavo kūno tropikų ritmu ir vis �nab�da į ausį: �Ak, branguti, suteik man malonum��. Tada tikro vyro gyslose u�verda kraujas, et, k� �ia ir kalbėti�

Man pasirodė, kad Ferminas Romero de Toresas, ar koks ten jo vardas, tiesiog tro�ko pasi�nekėti, kaip ilgimasi kar�tos vonios, �irnienės su de�ra ar �varių drabu�ių. Leidau patenkinti jam �į poreikį, tikėjausi, kad ir mano skausmas aprims. Nieko nekainavo retkar�iais linktelėti � �mogeliui reikėjo, kad jo kas nors klausytųsi. Varguolėlis jau porino man apie būdus ir niuansus, kaip pagrobti poni� Karmen Polo de Franko, bet pastebėjau, kad lietus aprimo, o audros debesys lėtai slinko į �iaur�.

� Na, man jau metas.

Ferminas Romero de Toresas linktelėjo neslėpdamas liūdesio ir padėjo man atsistoti, dėdamasis, kad valo dulkes nuo mano permirkusių drabu�ių.

� Gal kit�syk papasakosiu, � i�tarė nuliūd�s. � Kartais per daug �neku. Tik i�si�ioju ir� Klausyk, bet tas pagrobimo planas telieka tarp mūsų, sutarta?

� Nesirūpinkit, tylėsiu kaip �emė. Ir dėkui u� vyn�.

Nu�ingsniavau Ramblaso alėjos pusėn. Aik�tės pakra�ty dar kart� atsigr�iau į Barselo langus. Vis dar tamsūs jie sruvo lietaus a�aromis. Tro�kau nek�sti Klaros, bet nepajėgiau. Neapk�sti � talentas, kurį įgyji metams bėgant.

Prisiekiau sau, kad daugiau su ja nesimatysiu, nekartosiu jos vardo, vysiu �alin prisiminimus apie su ja prarast� laik�. Dėl ka�kokios keistos prie�asties jutau palengvėjim�. Įtū�io, i�ginusio mane i� namų, jau nebuvo. Baiminausi, kad kit� dien� jis vėl apims, tik dar didesnis. Bijojau, kad pavydas ir gėda pama�u u�grau� mane, o tos nakties įvykiai prislėgs nepakeliama na�ta. Iki au�ros liko kelios valandos, o a� dar turėjau atlikti vien� darb�, tuomet ramia s��ine grį�iu namo.

10

Isakas u�metė ant pe�ių kelias plonas antklodes ir pasiūlė puodelį garuojan�io viralo, kvepian�io �okoladu su tre�nių likeriu.

� Sakėte kai k� �in�s apie Karaks��

� Nelabai daug. Pirmiausia apie Karaks� i�girdau i� leidėjo Tonio Kabestanio. Pasakoju apie dvide�imties metų senumo dalykus, kai leidyklos dar nebuvo. Visuomet grį��s i� kelionių po London�, Pary�ių ar Vien�, Kabestanis u�sukdavo �ionai ir mudu ilgai �nekėdavomės. Abu likome na�liai, ir jis liūdnai �maik�taudavo, kad dabar mudu susituok� su knygomis, a� � ved�iau senienas, o jis � paklausi�sias. Buvome geri bi�iuliai. Vieno i� savo apsilankymų metu pasigyrė, kad pigiai įsigijo teises leisti ispani�kai tokio Pary�iuje gyvenan�io Chulijano Karakso i� Barselonos romanus. Tai galėjo būti dvide�imt a�tuntieji ar dvide�imt devintieji metai. Atrodo, Karaksas vertėsi tuo, kad Pigalio gatvės vie�namyje naktimis skambindavo pianinu, o dienomis ra�ydavo. Glaudėsi varganame Sen �ermeno kvartalo būste. Atrodo, Pary�ius � vienintelis pasaulio miestas, kuriame numirti i� bado vis dar laikoma menu. Karaksas i�leido por� romanų Prancūzijoje, jie patyrė visi�k� fiasko. Pary�iuje niekas nedavė u� juos nė skatiko, o Kabestaniui visada patiko pirkti pigiai.

� Tai Karaksas ra�ė ispani�kai ar prancūzi�kai?

� O kas �ino? Gal abiem kalbomis. Jo motina kilusi i� Prancūzijos, rodos, buvo muzikos mokytoja, o jis pats gyveno tenai nuo devyniolikos ar dvide�imties metų. Kabestanis u�siminė, kad i� Karakso gaudavo ispani�kus rankra��ius. Jam nerūpėjo, ar tai originalo kalba, ar vertimas. Labiausiai prie �irdies buvo pesetų kalba, visa kita ma�ai rūpėjo. Kabestanis sumanė � jei laimė nusi�ypsos � mesti į ispani�k�j� rink� tūkstan�ius Karakso egzempliorių.

� Ir jam pavyko?

Isakas suraukė antakius ir dar �liūk�telėjo stiprinamojo gėrimo:

� Atrodo, did�iausia sėkmė lydėjo Raudon�jį dvar�, jo pardavė apie devyniasde�imt egzempliorių.

� Bet jis ir toliau apsiėmė leisti Karakso knygas, nors pelno neturėjo, � įsiterpiau.

� Taigi. Tikrai nesuprantu kodėl. Kabestanis nebuvo svajotojas, bet gal kiekvienas �mogus turi savų paslap�ių� Nuo dvide�imt a�tuntųjų iki trisde�imt �e�tųjų jis i�leido a�tuonis romanus. I� tiesų Kabestanis kapital� susikrovė leisdamas maldaknyges ir t�stinius moteri�kus romanus, kurių pagrindinė veikėja � provincijos mergelė Violeta Lefler. Juos graibstyte graibstė i� kioskų. Many�iau, Karakso romanus jis leido todėl, kad jam pa�iam jie patiko ir kad prie�tarautų Darvinui.

� O kas nutiko ponui Kabestaniui?

Isakas atsiduso ir nuleido akis.

� Am�ius, visiems ateina laikas. Jis smarkiai susirgo, turėjo rūpes�ių dėl pinigų. 1936 metais leidyklai ėmė vadovauti vyriausias sūnus, vienas i� tų �monių, kurie nė apatinių baltinių dyd�io nesugeba perskaityti. Įmonė �lugo grei�iau nei per metus. Laimė, Kabestaniui neteko i�vysti, kaip at�alos suniokojo vis� jo triūs� � �iauriau nei karas mūsų kra�t�. Visų �ventųjų naktį giltinė rado jį su smilkstan�ia �Cohiba� [* Kubieti�kų cigarų pavadinimas.] ir dvide�imt penkerių metų mergaite ant kelių. Jo sūnus buvo i� kitokio molio. Tik kvailiai gali būti tokie aroganti�ki. Pirmiausia jis �oko parduoti leidyklos katalogo knygų tira�us, savo tėvo palikim�, visk� versti popieriaus mase ar ka�kuo pana�iu. Jo draugas, kitas Kaldetuose apsigyven�s nesubrendėlis, įtikino, kad galima dr�siai praturtėti i� meilės fotoromanų ir Mein Kampf, todėl gali pristigti celiuliozės patenkinti paklaus�.

� Ir jis to ėmėsi?

� Nespėjo. Greitai jo namuose apsilankė nepa�įstamasis su labai pelningu sandėriu. Jis norėjo perpirkti visus Karakso romanus, kurie dar liko nei�platinti, net pasiūlė triskart didesn� kain� nei rinkoje.

� Nes norėjo sudeginti, � su�nab�dėjau.

Isakas nusteb�s �yptelėjo.

� Jūs teisus. O atrodėte nei�manėlis, kuris nieko ne�ino, u�tat ir klausia.

� O kas tai per �mogus? � pasiteiravau.

� Ka�koks Ubertas ar Kubertas, gerai nepamenu.

� Leinas Kubertas?

� Pa�įstate jį?

� Taip vadinosi vienas i� Vėjo �e�ėlio � paskutinio Karakso romano herojų.

Isakas suraukė antakius.

� I�galvotas persona�as?

� Romane po Leino Kuberto vardu slepiasi velnias.

� Pernelyg teatrali�ka, saky�iau. Kad ir kas jis būtų, humoro stygiaus jam nepriki�i, � tarė Isakas.

Mano susitikimo su �iuo persona�u įspūd�iai dar nebuvo i�blės�, todėl nema�iau �ia nieko juokinga nei �maik�tu, bet nutylėjau.

� Ar to �mogystos � Kuberto, ar kaip jis vadinasi � veidas apdeg�s ir sudarkytas?

Isakas susidomėj�s nu�velgė mane su �ypsena.

� Negaliu pasakyti. �mogus, kuris man visa tai pasakojo, neapibūdino sve�io i�vaizdos. Kit�dien po jo apsilankymo i�girdau i� Kabestanio sekretorės. Ji nieko nesakė apie apdegusį veid�. Ar tai tiesa?

Gū�telėjau pe�iais leisdamas suprasti, kad nesvarbu.

� O kas buvo toliau? Leidėjo sūnus pardavė Kubertui tas knygas?

� Tas nei�manėlis norėjo pasirodyti ne i� kelmo spirtas. U�sipra�ė daugiau, nei siūlė Kubertas, ir �is atsisakė. Praėjus kelioms dienoms Pueblo Nuevoje įsikūrusios Kabestanio leidyklos knygų sandėlis suple�kėjo iki pamatų. �tai kur nuveda godumas.

Visi�kai jam pritariau.

� Kas nutiko Karakso knygoms? Jos sudegė?

� Beveik visos. Laimei, apie derybas i�girdo Kabestanio sekretorė. Lyg nujausdama nelaim�, niekam nieko nesakiusi nuvyko į t� sandėlį ir parsigabeno namo po vien� kiekvienos Karakso knygos egzempliorių. Ji susira�inėjo su Karaksu, ir pama�u jiedu tapo gerais bi�iuliais. Ji vadinosi Nurija, ir, man rodos, buvo vienintelis �mogus leidykloje, o gal ir visoje Barselonoje, perskait�s visas Karakso knygas. Nurija jautė silpnyb� prarastiems dalykams. Nuo ma�umės gatvėje radusi beglobius gyvūnėlius parsivesdavo namo. Ilgainiui ėmė kaupti nepripa�intų ra�ytojų knygas, galbūt dėl to, kad tėvas kadaise tro�ko tapti ra�ytoju, bet jam nepavyko.

� Atrodo, neblogai j� pa�įstate.

Isakas nu�vito rai�o velniūk��io �ypsena.

� Geriau, nei jūs manote. Ji � mano duktė.

Nieko neatsakiau, bet mane apniko abejonės. Juo labiau gilinausi į t� istorij�, juo labiau sutrik�s jau�iausi.

� Kiek man �inoma, 1936-aisiais Karaksas grį�o į Barselon�. Girdėjau, kad �ia ir pasimirė.

� Ar �iame mieste jis turėjo giminių? K� nors, kas galėtų suteikti �inių apie jį?

Isakas atsiduso.

� Kas gali �inoti? Girdėjau, Karakso tėvai seniai buvo i�siskyr�. Motina i�vyko į Pietų Amerik�, ten dar kart� i�tekėjo. O su tėvu juodu nebendravo nuo pat i�vykimo į Pary�ių.

� O kodėl?

� I� kur man �inoti? �monės link� prisidaryti rūpes�ių, tarsi jų nepakaktų.

� Ne�inote, ar jis dar gyvas?

� Tikiuosi. Jis jaunesnis u� mane, bet a� ma�ai �moniuosi ir jau kuris laikas neskaitau nekrologų, nes pa�įstami krinta kaip musės, o tai kelia tik �irdgėl�. Beje, Karaks � motinos pavardė. Tėvo pavardė Fortunis. Kadaise San Antonijaus skersgatvyje jis turėjo skrybėlių ateljė ir, kiek teko girdėti, su sūnumi nelabai sutarė.

� Vadinasi, grį��s Barselonon, Karaksas galėjo neatsispirti pagundai susitikti su jūsų dukterimi Nurija, jeigu jie bi�iuliavosi, o su tėvu nekaip sutarė?

Isakas su kartėliu nusijuokė.

� To ne�inau. Galiausiai esu jos tėvas. �inau, kad vien�syk trisde�imt antraisiais ar tre�iaisiais Nurija, Kabestanio įgaliota, vyko į Pary�ių ir dviem savaitėms apsistojo Chulijano Karakso namuose. Apie tai su�inojau i� Kabestanio, nors man ji sakė gyvenusi vie�butyje. Tuomet duktė dar buvo netekėjusi, ir maniau, kad Karaksas jai neabejingas. Mano Nurija i� tų moterų, kurios vos įėjusios į krautuv� apsuka vyrams galvas.

� Norite pasakyti, kad jiedu buvo meilu�iai?

� Prisiskaitėte romaaniūk��ių, ar ne? �inote, į asmeninį Nurijos gyvenim� niekada neki�au nosies, nes a� pats irgi ne be dėmelės. Jeigu jūs kada nors susilauksite dukters, � palaima, kurios niekam nelinkė�iau, � suprasite, kad ji anks�iau ar vėliau u�gaus jums �irdį, pagaliau, kad ir kas būtų, vien� gra�i� dien�, jau turėdamas dukterį, vyrus imsite skirstyti į dvi grupes: kuriuos įtariat miegojus su ja ir kurių neįtariat. Kuris atsakys, kad nemeluos iki ausų. Mane kamavo nuojauta, kad Karaksas priklauso pirmiesiems, todėl man buvo nusispjaut, ar jis genijus, ar varganas nelaimėlis, visuomet laikiau jį begėd�iu.

� Gal klydote?

� Neįsi�eiskite, bet jūs pernelyg jaunas, ir nieko apie moteris nenutuokiate.

� Jūsų tiesa, � sutikau. � O kas nutiko knygoms, kurias jūsų duktė priglaudė namie?

� Jos �ia.

� �ia?

� O kaip jums atrodo, i� kur �ia atsirado knyga, kuri� i�sirinkote t�dien, kai jus atsivedė tėvas?

� Nesuprantu.

� O ko �ia nesuprasti? Vien� naktį, gana greitai po gaisro Kabestanio knygų sandėlyje, pasirodė mano duktė Nurija. Buvo labai susijaudinusi. Pasakojo, kad ka�kas j� seka, ir kad tasai Kubertas nori i�gauti knygas ir paleisti jas pelenais. Nurija sakė norinti paslėpti Karakso knygas �ia. Nuėjo į did�i�j� sal� ir sukai�iojo į lentynas, tarsi slapstytų brangenybes. A� neklausiau, kur jas padėjo, o ji man nesakė. I�eidama prasitarė, kad grį� pasiimti, kai tik ras Karaks�. Man pasirodė, kad vis dar jį myli, bet nieko nesakiau. Paklausiau, ar pastaruoju metu jį matė, ar k� nors �ino apie jį. Atsakė, kad jau daug mėnesių nieko negirdėjo, beveik nuo to laiko, kai atsiuntė pataisyt� paskutinio Pary�iuje ra�yto romano rankra�tį. Ne�inau, ar melavo. Bet nuo tos dienos Nurija apie Karaks� taip nieko ir nesu�inojo, o knygos liko dūlėti �ia.

� Kaip manote, ar jūsų duktė sutiks su manimi apie tai pasikalbėti?

� Na, su mano dukterimi lengva bendrauti, tik ne�inau, ar ji pasakys k� nors daugiau nei jūsų nuolankus tarnas. Neu�mir�kite, kad visa tai � senų laikų istorijos. Ties� sakant, mudu nesutariame taip gerai, kaip norėtųsi. Pasimatom kokį kart� per mėnesį. Nueinam drauge pietauti, o paskui ji palieka mane, kaip radusi. �inau, kad prie� daugelį metų i�tekėjo u� �aunaus vaikino; jis �urnalistas, man pasirodė kiek lengvabūdi�kas, i� tų, kurie vis turi nemalonumų dėl politinių įsitikinimų, bet geros �irdies. Susituokė be ba�ny�ios � nei puotos, nei sve�ių. Su�inojau tik po mėnesio. Niekada nepristatė man savo sutuoktinio. Jis vardu Migelis, bet nesu tikras. Numanau, kad nelabai did�iuojasi tėvu, ir nekaltinu u� tai. Dabar ji kitokia. Turi darb� ir, �monės kalba, nebesirengia kaip Simona de Bovuar. Galbūt kuri� dien� su�inosiu, kad a� jau senelis. Jau daug metų dirba vertėja i� prancūzų bei italų kalbų. Ne�inau, i� kur tie jos gabumai. Tik jau ne i� tėvo paveldėti. Galiu u�ra�yti adres�, nors abejoju ar gera mintis, jei prisistatysite mano siųstas.

Isakas patamsy pakreb�deno seno laikra��io skiautėje ir i�tiesė popierėlį man.

� Dėkoju. K� gali �inoti, gal ji dar k� prisimins�

Nusi�ypsojo su neslepiamu liūdesiu.

� Nuo pat ma�ens turėjo ger� atmintį. Visk� prisimindavo. Vėliau vaikai suauga ir jau ne�inai, k� m�sto ir jau�ia. Many�iau, taip ir turi būti. Tik nepasakokit Nurijai viso to, k� �ia kalbėjau. Tegu tai lieka tarp mudviejų.

� Būkite ramus. Manote, ji vis dar ilgisi Karakso?

Isakas tik atsiduso ir nuleido akis.

� I� kur man �inoti? Net ne�inau, ar tikrai jį mylėjo. �itie dalykai yra kiekvieno �irdyje, o ji dabar i�tekėjusi moteris. A� jūsų metų turėjau vien� panelyt�, ji vadinosi Teresita Boadas ir Santamarijos siuvykloje Komersijo gatvėje siuvo prijuostes. Buvo jaunesnė, septyniolikos metų, ir pirmoji moteris, kuri� pamilau. I� jūsų i�tįsusio veido matau, kad jūs, jaunuomenė, manote, jog mes, seniai, niekada nebuvome įsimylėj�. Teresitos tėvas, nebylys nuo gimimo, Borne parduotuvėje turėjo ledo automat� ant ratukų.

Nė neįsivaizduojate, koki� patyriau baim� t�dien, kai pra�iau jo dukters rankos, o jis penkias minutes nenuleisdamas akių spoksojo į mane, laikydamas rankoje ledo gabal�. Dvejus metus laukiau, kol susituoksime, bet Teresita sunkiai apsirgo. Man pasakė, kad ka�kuo u�sikrėtusi siuvykloje. Ir trumpiau nei per pusmetį pasimirė nuo d�iovos. Dar ir dabar pamenu, kaip mykė nebylys t�dien, kai laidojome j� Pueblo Nuevo kapinėse.

Isakas nutilo ir sugniu��s u�sisklendė. Nedrįsau nė kvėptelėti. Netrukus pa�velgė į mane ir nusi�ypsojo.

� A� pasakoju penkiasde�imt penkerių metų senumo dalykus, kurie jums nerūpi. Tik nemeluosiu, nė dienos nebūna, kad apie j� negalvo�iau, neprisimin�iau pasivaik��iojimų po Pasaulinės parodos griuvėsius, ir kaip juokdavosi klausydamasi mano poezijos, � eiles kurdavau dėdės Leopoldo rūkytų gaminių krautuvėlėje. Net prisimenu veid� �igonės, Bogatelio paplūdimyje būrusios mudviem i� delno ir u�tikrinusios, kad vis� gyvenim� būsime kartu. Manau, ji buvo teisi. K� galiu jums pasakyti? Gal Nurija vis dar nepamir�o to �mogaus, nors apie tai neu�simena. O Karaksui niekuomet neatleisiu. Jūs dar labai jaunas, bet a� jau �inau, kaip �eid�ia �itie dalykai. Jei norite �inoti mano nuomon�, Karaksas buvo tikras �ird�ių �eidėjas, o mano dukters �irdį veikiausiai nusine�ė į kapus arba pragaran. Pra�au jūsų tik vieno dalyko: jei su ja pasimatysite ir kalbėsitės, paskui prane�kite, kaip jai sekasi. Ar ji laiminga? Ar atleido savo tėvui?

GENIJUS IR SIMBOLIS

12

Fermino atsiradim� knygyne greitai pajutau: a� turėjau daugiau laisvo laiko. Jei Ferminas klientų u�sakymu nebūdavo i�vyk�s į kokios egzoti�kos, retos knygos med�iokl�, pri�iūrėdavo knygyn�, tobulindavo pardavimo strategij�, blizgindavo įstiklintas afi�as ir knygų nugarėles. Susiklos�ius tokiai padė�iai, savo laisvalaikį nutariau skirti dviem dalykams: toliau domėtis ir mėginti narplioti Karakso paslaptį bei kuo daugiau laiko būti su savo bi�iuliu Tomu Agilaru, kurio tikrai ilgėjausi.

Tomas buvo tylus, u�sisvajoj�s vaikinukas, �mones g�sdino jo rimtis ir grėsminga i�vaizda. Figūra � tarsi kovotojo: gladiatoriaus pe�iai ir skvarbus �vilgsnis. Mūsų pa�intis u�simezgė prie� daugelį metų, jau pirm� savait� susipe�ėme Kaspė jėzuitų gimnazijoje. Po pamokų pas jį atvyko tėvas kartu su u�rietusi� nosį mergaite, kuri pasirodė esanti Tomo sesuo. Man �ovė mintis jai įkandin paleisti nevykusį s�mojį, akies mirksniu Tomas Agilaras u�griuvo mane, ir ant galvos pasipylė smūgių kru�a, kuri� prisiminiau dar kelias savaites. Tomas buvo dukart stipresnis ir didesnis. Per mū�į kiemelyje, apsuptas kruvinų reginių i�tro�kusių vaikų, praradau dantį ir suvokiau proporcijų skirtum�. Nenorėjau sakyti nei tėvui, nei kunigams, kas tuomet mane i�gra�ino, nei ai�kintis, kad u�puoliko tėvas su pasimėgavimu stebėjo mū�į, pritardamas mokinių �ūksniams.

� Tai mano kaltė, � pasakiau, leisdamas suprasti, kad daugiau ta tema nekalbėsiu.

Po trijų savai�ių per pertrauk� Tomas priėjo prie man�s. I� baimės sustingau. Dabar visai pribaigs, pamaniau. O jis ėmė ka�k� murmėti, kol galiausiai supratau, kad nori atsipra�yti u� tai, jog aplamdė man �onus. Suvokė, kad kova buvo nelygi ir neteisinga.

� A� turė�iau atsipra�yti, kad į�eid�iau tavo seserį, � atsakiau. � Bū�iau t�dien atsipra��s, bet prakirtai lūp� nespėjus nė �od�io i�tarti.

Tomas susigėd�s nuleido galv�. �iūrėjau į t� sumi�usį ir tylų mil�in�, slampinėjantį po mokyklos klases ir koridorius kaip siela be vietos. Visi berniukai � o a� labiausiai � jo bijojo ir niekas nebendravo, net vengė �iūrėti jam į akis. Nuleid�s galv� beveik drebėdamas paklausė, ar nesutik�iau būti jo draugu. Pasakiau, kad sutinku. I�tiesė rank�, ir a� paspaud�iau. Jis spustelėjo smarkiai, bet i�tvėriau. T� popiet� Tomas pasikvietė mane į namus pietauti ir parodė savo kolekcij� � keistus mechanizmus i� įvairiausių rakandų, kuriais buvo u�verstas jo kambarys.

� A� juos sumeistravau, � i�did�iai pasakė.

Nelabai suvokiau, kas tai per daiktai ir kokia jų paskirtis, tik susi�avėj�s tylėdamas linktelėjau. Man atrodė, kad vieni�as di�kis susikūrė i� skardos sau draugij�, ir a� pirmas su ja supa�indinamas. Tai buvo jo paslaptis. Papasakojau jam apie motin� ir kaip labai man jos stinga. Kai i� susijaudinimo negalėjau kalbėti, Tomas tylėdamas apkabino mane. Mums tuomet buvo po de�imt metų. Nuo tos dienos Tomas tapo mano geriausiu, o a� � jo vieninteliu draugu.

Nors karingos i�vaizdos, Tomas buvo taiki ir gera�irdė būtybė. Smarkokai mik�iojo, ypa� kalbėdamas ne su motina, seserimi ar manimi, o tai itin retai nutikdavo. Jį �avėjo keisti i�radimai ir mechaniniai įrenginiai, ir greitai supratau, kad buvo i�samiai i�nagrinėj�s įvairiausius prietaisus � nuo gramofono iki skai�iavimo ma�inos � trok�damas perprasti jų paslaptis.

Likusį laik�, kai nebūdavom drauge ar nedirbdavo pas tėv�, Tomas konstravo keis�iausius prietaisus. I�monės jis turėjo su kaupu, bet prakti�kumo jausmo jam akivaizd�iai trūko. Realiame gyvenime jį domino tik tokie dalykai kaip Gran Vijos �viesoforų sinchroni�kumas, �vie�iantys Montijuko �altiniai arba Tibidabo parko atrakcionų ma�inos.

Popietes Tomas leido savo tėvo kabinete, retsykiais u�sukdavo į knygyn�. Mano tėvas visuomet pasidomėdavo jo darbais ir apdovanodavo mechanikos vadovėliais arba biografijomis tokių i�radėjų kaip Eifelis ar Edisonas, kuriais Tomas �avėjosi. Laikui bėgant, Tomas susidraugavo su mano tėvu ir svajojo i� seno ventiliatoriaus dalių sukurti automatin� sistem�, padėsian�i� archyvuoti bibliografines korteles. Jau ketverius metus jis plu�o prie �io projekto, ta�iau tėvas nepraleisdavo progos pasidomėti, kad vaikinui pakeltų ūp�. I� prad�ių nerimavau, kaip Ferminas priims mano draug�.

� Jūs tikriausiai Danielio draugas i�radėjas. Labai malonu susipa�inti. Ferminas Romero de Toresas, Semperės knygyno bibliografas, jūsų paslaugoms.

� Tomas Agilaras, � �ypsodamasis sumik�iojo bi�iulis, tiesdamas Ferminui rank�.

� Atsargiai, tai ne ranka, o hidraulinis presas, o man reikia turėti smuikininko pir�tus, nes to reikalauja mano darbas.

Tomas atsipra�ydamas paleido rank�.

� Ir k� jūs galite pareik�ti apie Ferma teorem�? � paklausė Ferminas, mank�tindamas pir�tus.

Paskui jiedu įsitraukė į nesuprantam� diskusij� apie mįsling�j� matematik�, o man tai skambėjo lyg pauk��ių kalba. Ferminas vis kreipėsi į jį �jūs� arba �daktare� ir dėjosi nepastebįs vaikino mik�iojimo. Tomas, kaip atlygį u� nei�senkam� Fermino kantryb�, ne�davo dė�es �veicari�kų �okoladėlių, įvyniotų popierėliuose su nenusakomo �ydrumo e�erais, �aliose pievose besiganan�iomis karvėmis ir laikrod�iais su gegutėmis.

� Jūsų draugas Tomas turi nepaprastų sugebėjimų, bet jam stinga krypties ir �iek tiek į�ūlumo, nes tai sėkmės garantas, � samprotavo Ferminas Romero de Toresas. � Mokslininko talentui tai būdinga. Prisiminkite Albert� Ein�tein�. Atskleidė �itiek stebuklų, bet prakti�kai pirmiausia buvo i�bandyta atominė bomba, beje, jo nė nepasiklausus. Nors Tomas atrodo lyg boksininkas, jam bus nelengva pritapti akademiniuose sluoksniuose, nes �iame gyvenime auditorijai būdinga viena � i�ankstinis nusiteikimas.

Pasireng�s apsaugoti Tom� nuo negandų ir nepriteklių kupino gyvenimo, Ferminas priėjo prie i�vados, kad būtina treniruoti neatskleist� jo i�kalb� ir komunikabilum�.

� �mogus, kaip i�sivys�iusi be�d�ionė, yra sociali būtybė, jam būdingas draugi�kumas, �eimyni�kumas, kiaulystės ir apkalbos, kaip esminės etinio elgesio savybės, � argumentavo jis. � Tai gryniausia biologija.

� Gal ne visiems.

� Danieli, koks kartais būnate naivus.

Galing� stot� Tomas paveldėj�s i� tėvo, pasiturin�io gyvenamųjų namų, Pelajo gatve nusit�susių iki �EI Sigio� krautuvių, administratoriaus. Ponas Agilaras priklausė tai kastai privilegijuotųjų, kurie visuomet būna teisūs. Tvirtų įsitikinimų �mogus, beje, neabejojo, kad jo sūnus silpnadvasis nevykėlis. �ioms gėdingoms ydoms pa�alinti jis samdydavo visokio plauko profesorius, stengdamasis savo pirmagimį padaryti normalų. �Noriu, kad su mano sūnumi elgtumėtės kaip su paskutiniu kvailiu, sutarta?� � girdėjau jį sakant daugyb� kartų. Mokytojai i�mėgino visk�, net maldavo, bet Tomas su jais kalbėdavo vien lotyni�kai su popie�iaus sklandumu, tik tada nemik�iodavo. Anks�iau ar vėliau ateinantieji mokytojai apimti nevilties ar baimės pareik�davo, kad berniukas veikiausiai apsėstas ir juos į�eidinėj�s demoni�kais u�keikimais aramėjų kalba. Vienintelė pono Agilaro viltis buvo karinė tarnyba, kuri padarys i� jo sūnaus tikr� vyr�.

Tomas turėjo metais u� mudu vyresn� seserį, vardu Beatri�ė. Būtent jai turiu būti dėkingas u� mūsų draugyst�, nes jeigu t� tolim� popiet� nebū�iau pamat�s jos, įsikibusios tėvui į rank�, ir jei man nebūtų �ovusi mintis paleisti paik� s�mojį, mano draugas niekuomet nebūtų man�s prikūl�s, o a� pats niekada nebū�iau drįs�s jo u�kalbinti. Bėja Agilar buvo gyvas motinos atspindys, i� tė�io paveldėjo tik akis. Rusvaplaukė, baltutėle kaip sniegas oda, visuomet puikavosi brangaus �ilko ar plonytės vilnos sukniomis. Jos figūra priminė vitrinų manekenių, vaik��iojo i�did�iai, tiesi kaip styga, įsivaizdavo esanti princesė savo pa�ios susikurtoje pasakoje. Jos akys buvo �ydrai �alios, bet ji tikino, kad jos � �smaragdų ir safyrų� spalvos. Daug metų praleidusi seserų teresie�ių vienuolyne, o gal kaip tik dėl to, tėvui nematant, gerdavo i� auk�tų taurių any�in�, �La Peria Gris� pirkdavo �ilkines kojines ir da�ydavosi kaip kino filmų vampyrės, kurios drumstė mano draugo Fermino sapnus. Negalėjau į j� �iūrėti, o ji mano prie�i�kum� atremdavo abejingu �vilgsniu. Bėja turėjo su�adėtinį, kuris Mursijoje tarnavo kariuomenėje jaunesniuoju leitenantu, ir buvo kari�kis i� prigimties, vardu Pablas Kaskos Buendija. Kil�s i� senovinės pasiturin�ios giminės, vald�iusios daugelį laivų statyklų upės �iotyse. Jaunesnysis leitenantas Kaskos Buendija, karinei vadovybei priklausiusio dėdės dėka pus� gyvenimo praleid�s stovyklose, mėgo postringauti apie genetinį ir dvasinį ispani�kosios rasės prana�um� ir nei�vengiam� bol�evikų imperijos �lugim�.

� Marksas mir�s, � i�kilmingai sakydavo jis.

� Tiksliau, 1883-iaisiais, � įsiterpdavau a�.

� O tu patylėk, nes pasirūpinsiu, kad i�siųstų į Rioch�.

Kelet� kartų pastebėjau Bėj� �ypsantis, kai atkirsdavau jos su�adėtinio kari�kio paikystėms. Ir buvau nusteb�s. Ji �iūrėdavo į mane, lyg tyrinėdama. Tuomet nusi�ypsodavau jai nenuo�ird�ia nebaigtos kovos prie�ininko �ypsena ir tu�tuojau nusukdavau akis į �alį. Jau ver�iau bū�iau mir�s, nei prisipa�in�s sau, kad giliai �irdyje bijojau jos.

13

Tų metų prad�ioje Tomas su Ferminu Romero de Toresu nusprendė suvienyti savo talentus naujame projekte, kuris, jų teigimu, mane ir draug� apsaugos nuo privalomosios karinės tarnybos. Ferminas visi�kai nepritarė pono Agilaro �avėjimuisi karine praktika.

� Karinė tarnyba reikalinga vien tam, kad nustatytum �iabuvių, mokan�ių mokes�ius, procent�, � teigė jis. � O t� galima i�ai�kinti per dvi pirmas savaites, nebūtini dveji metai. Kariuomenė, santuoka, ba�ny�ia ir bankas � keturi Apokalipsės raiteliai. Taigi taigi, juokitės sau.

Anarchisti�kai laisvamani�kas Fermino Romero de Toreso m�stymas galėjo sukelti pavojų, kai vien� spalio popiet� likimas lėmė knygyne apsilankyti senai pa�įstamai. Tėvas buvo u�siėm�s Archentono knygų kolekcijos įkainavimu ir �adėjo u�trukti iki nakties. A� buvau u� prekystalio, o Ferminas, pasistat�s kopė�ias, su lyno akrobato aistra pasi�ovė sutvarkyti auk��iausi� knygų lentyn� � tik per pla�tak� nuo lubų. Jau visai prie� u�darant, po saulėlyd�io, vitrinoje atpa�inau Bernardos siluet�. Pasipuo�usi ketvirtadienio � savo laisvos dienos drabu�iais pamojavo man. Nu�vito mano siela j� pama�ius, ir pakvie�iau u�eiti vidun.

� Ak, kaip u�augote! � su�uko jau nuo slenks�io. � Net sunku pa�inti� jau tikras vyras esat!

Net apsia�arojusi glėbes�iavo mane, tap�nodama per galv�, pe�ius ir veid�, lyg tikrindama, ar kas nelū�o per t� laik�, kol nesimatėme.

� Ponaiti, namie jūsų tikrai pasiilgome, � tarė nudūrusi akis.

� Bernarda, ir a� tav�s pasiilgau. Eik�, pabu�iuok mane.

Droviai pabu�iavo, o a� skambiai pak�telėjau į abu skruostus.

Ji nusikvatojo. Ma�iau �vilgsnyje laukim�, kada pasiteirausiu apie Klar�, bet nė neketinau to daryti.

� �iandien tu tokia gra�i ir eleganti�ka. Kaip sumanei mus aplankyti?

� Ties� sakant, seniai noriu jus pamatyti, bet pats �inote, kaip yra, � esu labai u�siėmusi. Juk ponas Barselas, kad ir koks visa�inis, bet nesavaranki�kas lyg vaikas ir mane �okdina. O u�sukau dėl to, kad rytoj mano dukterė�ios i� San Adriano gimtadienis, noriu i�rinkti jai dovan�. Sugalvojau padovanoti ger� knyg�, su daug skaitinių, rimt�, bet a� juk nei�manau tų dalykų�

Dar nespėjus man atsakyti, parduotuvė sudrebėjo � lyg pa�auti i� palubės �lum�telėjo keli Bla�ko Ibanjeso rinktinių ra�tų tomai kietais vir�eliais. Krūptelėj� mudu su Bernarda pa�velgėme auk�tyn. Ferminas kaip akrobatas leidosi kopė�iomis, jo veidas �vytėjo, o akys spindėjo i� susi�avėjimo ir goslumo.

� Bernarda, �ia�

� Ferminas Romero de Toresas, �Semperė ir sūnus� bibliografas, jūsų paslaugoms, ponia, � i�py�kino Ferminas, paėmė Bernardos rank� ir ceremoningai pabu�iavo.

Bernarda akimirksniu nuraudo lyg ro�ė.

� Ak, jūs pavadinote mane ponia�

Ir dvasinį ispani�kosios rasės prana�um� ir nei�vengiam� bol�evikų imperijos �lugim�.

� Marksas mir�s, � i�kilmingai sakydavo jis.

� Tiksliau, 1883-iaisiais, � įsiterpdavau a�.

� O tu patylėk, nes pasirūpinsiu, kad i�siųstų į Rioch�.

Kelet� kartų pastebėjau Bėj� �ypsantis, kai atkirsdavau jos su�adėtinio kari�kio paikystėms. Ir buvau nusteb�s. Ji �iūrėdavo į mane, lyg tyrinėdama. Tuomet nusi�ypsodavau jai nenuo�ird�ia nebaigtos kovos prie�ininko �ypsena ir tu�tuojau nusukdavau akis į �alį. Jau ver�iau bū�iau mir�s, nei prisipa�in�s sau, kad giliai �irdyje bijojau jos.

13

Tų metų prad�ioje Tomas su Ferminu Romero de Toresu nusprendė suvienyti savo talentus naujame projekte, kuris, jų teigimu, mane ir draug� apsaugos nuo privalomosios karinės tarnybos. Ferminas visi�kai nepritarė pono Agilaro �avėjimuisi karine praktika.

� Karinė tarnyba reikalinga vien tam, kad nustatytum �iabuvių, mokan�ių mokes�ius, procent�, � teigė jis. � O t� galima i�ai�kinti per dvi pirmas savaites, nebūtini dveji metai. Kariuomenė, santuoka, ba�ny�ia ir bankas � keturi Apokalipsės raiteliai. Taigi taigi, juokitės sau.

Anarchisti�kai laisvamani�kas Fermino Romero de Toreso m�stymas galėjo sukelti pavojų, kai vien� spalio popiet� likimas lėmė knygyne apsilankyti senai pa�įstamai. Tėvas buvo u�siėm�s Archentono knygų kolekcijos įkainavimu ir �adėjo u�trukti iki nakties. A� buvau u� prekystalio, o Ferminas, pasistat�s kopė�ias, su lyno akrobato aistra pasi�ovė sutvarkyti auk��iausi� knygų lentyn� � tik per pla�tak� nuo lubų. Jau visai prie� u�darant, po saulėlyd�io, vitrinoje atpa�inau Bernardos siluet�. Pasipuo�usi ketvirtadienio � savo laisvos dienos drabu�iais pamojavo man. Nu�vito mano siela j� pama�ius, ir pakvie�iau u�eiti vidun.

� Ak, kaip u�augote! � su�uko jau nuo slenks�io. � Net sunku pa�inti� jau tikras vyras esat!

Net apsia�arojusi glėbes�iavo mane, tap�nodama per galv�, pe�ius ir veid�, lyg tikrindama, ar kas nelū�o per t� laik�, kol nesimatėme.

� Ponaiti, namie jūsų tikrai pasiilgome, � tarė nudūrusi akis.

� Bernarda, ir a� tav�s pasiilgau. Eik�, pabu�iuok mane.

Droviai pabu�iavo, o a� skambiai pak�telėjau į abu skruostus.

Ji nusikvatojo. Ma�iau �vilgsnyje laukim�, kada pasiteirausiu apie Klar�, bet nė neketinau to daryti.

� �iandien tu tokia gra�i ir eleganti�ka. Kaip sumanei mus aplankyti?

� Ties� sakant, seniai noriu jus pamatyti, bet pats �inote, kaip yra, � esu labai u�siėmusi. Juk ponas Barselas, kad ir koks visa�inis, bet nesavaranki�kas lyg vaikas ir mane �okdina. O u�sukau dėl to, kad rytoj mano dukterė�ios i� San Adriano gimtadienis, noriu i�rinkti jai dovan�. Sugalvojau padovanoti ger� knyg�, su daug skaitinių, rimt�, bet a� juk nei�manau tų dalykų�

Dar nespėjus man atsakyti, parduotuvė sudrebėjo � lyg pa�auti i� palubės �lum�telėjo keli Bla�ko Ibanjeso rinktinių ra�tų tomai kietais vir�eliais. Krūptelėj� mudu su Bernarda pa�velgėme auk�tyn. Ferminas kaip akrobatas leidosi kopė�iomis, jo veidas �vytėjo, o akys spindėjo i� susi�avėjimo ir goslumo.

� Bernarda, �ia�

� Ferminas Romero de Toresas, �Semperė ir sūnus� bibliografas, jūsų paslaugoms, ponia, � i�py�kino Ferminas, paėmė Bernardos rank� ir ceremoningai pabu�iavo.

Bernarda akimirksniu nuraudo lyg ro�ė.

� Ak, jūs pavadinote mane ponia�

� Markize, ma�ų ma�iausiai, � t�sė Ferminas. � Jau a� tai �inau, Pirsono gatvėje i�mokau bendravimo subtilybių. Suteikite man garb� palydėti jus prie vaikų ir jaunimo klasikos kūrinių lentynos. Su d�iaugsmu sakau, kad turime geriausius Emilijo Salgario kūrinius ir epinius Sandokano pasakojimus.

� Na, ne�inau, �ventųjų gyvenimai mane var�o�

� Nesukite galvos, pasiūlysiu ne �iaip k�, o �iulio Verno Paslapting�j� sal�, nuotykių kupin� pasakojim� ir didelės auklėjamosios vertės kūrinį, įdomų technikos i�radimais.

� Na, jeigu jūs sakote�

Tylėdamas stebėjau juodu: ma�iau, kaip Ferminui net seilė tįsta, o Bernarda svaigsta nuo susijaudinusio, i�kilmingos gra�bylystės apimto �mogelio dėmesio. Jis rijo j� akimis taip god�iai, kaip rijo �Nestle� �okoladukus.

� Ponaiti Danieli, o k� jūs pasakysite?

� Ponas Ferminas Romero de Toresas �ia ekspertas, tad pasikliaukite juo.

� Gerai, tada pirksiu t� apie sal�, jeigu man gra�iai suvyniosite. Kiek jums skolinga?

� Tai knygyno dovana, � pasakiau.

� Ak, ne, jokiu būdu�

� Ponia, jei tik leisite, a� tapsiu pa�iu laimingiausiu �mogumi Barselonoje, � tebūnie tai Fermino Romero de Toreso dovana.

Bernarda netekusi �ado �iūrėjo į mudu.

� Klausykit, a� visada sumoku u� pirkinius, o �i� knyg� norė�iau padovanoti savo dukterė�iai�

� Gerai, tuomet sudarykime paliaubas, kvie�iu jus prie�pie�ių, � nepasidavė Ferminas, persibrauk�s plaukus.

� Nagi, moterie, � dr�sinau j�, � sutik, bent gerai praleisi laik�. Ferminas apsivilks �vark�, o a� suvyniosiu dovanėl�.

Ferminas greitai susi�ukavo galiniame parduotuvės kambaryje ir pasikvepino. I� kasos paėmiau �iek tiek pinigų, kad turėtų u� k� vai�inti Bernard�.

� Kur man j� pasikvietus? � su�nib�dėjo susijaudin�s lyg vaikas.

� Kvies�iau į �Keturias kates�, � pasakiau. � Kiek �inau, toje u�eigoje palankiai klostosi �irdies reikalai.

Padaviau Bernardai suvyniot� knyg� ir mirktelėjau.

� Ponaiti Danieli, kiek tai kainuos?

� Ne�inau. I�siai�kinsiu. Ant knygos nebuvo kainos, reikės pasiklausti tėvo, � sumelavau.

�iūrėjau į juodu susikibusius u� parankių ir dingstan�ius Santa Anos gatvėje ir m�s�iau, kad ka�kas danguje veikiausiai stebi ir �iai porelei pasiuntė kelet� laimingų akimirkų. Ant durų u�kabinau kortel� su u�ra�u U�DARYTA. Kelet� akimirkų u�trukau galiniame kambaryje � tikrinau knyg�, kur tėvas �ymėdavo u�sakymus, kai i�girdau tilind�iuojant varpelį veriantis durims. Pamaniau, Ferminas bus k� nors u�mir��s arba tėvas grį�o i� Archentono.

� Laba diena.

Praėjo kelios sekundės, bet atsakymo nei�girdau. Toliau var�iau u�sakymų knyg�.

I�girdau ka�k� tyliai vaik�tant.

� Ferminai? Tėti?

Jokio atsakymo. Pasirodė, kad ka�kas tyliai nusijuokė, ir a� u�ver�iau u�sakymų knyg�. Gal koks klientas nepastebėjo lentelės U�DARYTA. Puoliau į krautuv� i�gird�s, kaip nuo lentynų virsta knygos. �irdis dau�ėsi. Pagriebiau peilį vokams atplė�ti ir lėtai priėjau prie krautuvės durų. Nedrįsau darsyk �ūktelėti. Pasigirdo tolstantys �ingsniai. Vėl sutilind�iavo durų varpelis, ir pajutau oro gūsį i� gatvės. Įėjau į krautuv�. Viduje nieko nebuvo. Puoliau prie laukujų durų ir kaipmat u�rakinau. Man trūko kvapo, jau�iausi kvailai ir nejaukiai. Pasukau į galinį parduotuvės kambarį, bet mano �vilgsnį patraukė ant prekystalio gulintis ka�koks popiergalis. Priėj�s ar�iau supratau, kad tai senovinė fotografija, kokias anks�iau atspausdavo ant kieto kartono lak�to. Pakra��iai apdeg�, vaizdas irgi i�teptas, tarsi �iupinėtas suodinais pir�tais. Ėmiau tyrinėti fotografij� lempos �viesoje: objektyvui besi�ypsanti jaunuolių porelė. Jam ne daugiau nei septyniolika a�tuoniolika metų, �viesiaplaukis, subtilių, aristokrati�kų veido bruo�ų. Ji atrodė truputį u� jį jaunesnė, metais ar dvejais. Bly�kiaveidė, tobulų bruo�ų, trumpų juodų plaukų įrėminto veido, �vytin�iu, d�iugiu, palaimos kupinu �vilgsniu. Jis laikė apglėb�s j� per liemenį, o ji lyg valiūki�kai ka�k� jam �nab�dėjo� I� fotografijos sklido tokia �iluma, kad nusi�ypsojau, tarsi tiedu nepa�įstamieji būtų seni mano draugai. U� jų galėjau į�velgti senamadi�kų skrybėlių piln� vitrin�. Geriau įsi�iūrėjau į porel�. I� drabu�ių matėsi, kad fotografija daryta prie� dvide�imt penkerius ar trisde�imt metų. �viesos ir vilties kupinas atvaizdas, �adantis tai, kas egzistavo tik visai jaunų �monių �vilgsniuose. Liepsnos apgadino pakra��ius, ta�iau fone, u� senovinio prekystalio buvo galima į�iūrėti ka�kokį niūrų veid�, pamėkli�k� siluet�, �alia ant stiklo i�rai�ytų �od�ių

ANTONIO FORTUNIO VAIKAI

KRAUTUVĖ ĮKURTA 1888

T� naktį, kai vėl grį�au į Pamir�tų Knygų Kapines, Isakas minėjo, kad Karaksas pasirinko motinos pavard�, o ne tėvo: Fortunis. Karakso tėvas turėjo skrybėlių ateljė San Antonijo skersgatvyje. �iūrėjau į t� porel� i� senų laikų ir supratau, kad vaikinukas � tai Chulijanas Karaksas, besi�ypsantis i� praeities, nė nenutuokiantis apie liepsnas, kurios jį apsups.

�E�ĖLIŲ MIESTAS

15

Fortunio skrybėlių ateljė, arba tai, kas i� jos liko, radau vargano, nuo anglių pajuodusio pastato apa�ioje, San Antonijo skersgatvyje, �alia Gojos aik�tės. Ant murk�linų stiklų dar buvo galima įskaityti u�ra��, pritvirtinta prie fasado suposi katiliuko formos i�kaba, �adanti modelius pagal u�sakym� ir naujausius Pary�iaus madų vėjus. Duris, kurios, atrodo, bent de�imt metų nebuvo varstytos, saugojo gele�inės grotos. Kakt� prispaud�iau prie stiklo, vildamasis k� nors į�iūrėti viduje.

� Jeigu jūs dėl nuomos, tai pavėlavote, � i�girdau bals� u� nugaros. � Administratorius jau i�vyko.

Mane u�kalbinusiai moteri�kei galėjo būti apie �e�iasde�imt metų, juodai apsirengusi � įprasta dievobaimingos na�lės uniforma. I� po rausvos skarelės ky�ojo keletas plaukų suktukų, o �lepetės derėjo prie rausvai rusvos spalvos kojinių. Veikiausiai buvo �io namo durininke.

� Ar krautuvė i�nuomojama?

� O jūs ne dėl to atėjote?

� Visai ne, bet k� gali �inoti, gal susidomėsiu.

Durininke suraukė antakius svarstydama, ar priskirti mane smalsiems praeiviams, ar neai�kiems tipams. Nusi�ypsojau kuo maloniau.

� Ar seniai u�darė krautuv�?

� Kai pasimirė senis � prie� dvylika metų.

� Ponas Fortunis? Pa�inojote jį?

� Vaikine, gyvenu �ia jau keturiasde�imt a�tuonerius metus.

� Vadinasi, pa�inojote ir pono Fortunio sūnų?

� Chulijan�? �inoma, pa�inojau.

I�traukiau i� ki�enės fotografij� apsvilusiais pakra��iais ir parod�iau moteriai.

� Ar galite pasakyti, kad jaunuolis �ioje fotografijoje � Chulijanas Karaksas?

Durininke nu�velgė mane su neslepiamu nepasitikėjimu. Paėmusi fotografij� įsistebeilijo.

� Ar tai jis?

� Karaksas � jo motinos mergautinė pavardė, � sumurmėjo lyg abejodama. � Taip, tai Chulijanas. Pamenu, buvo �viesiaplaukis, nors fotografijoje plaukai atrodo tamsūs.

� Gal pasakytumėte, kas toji mergina �alia jo?

� O kas jūs toks, kad visko klausinėjate?

� Atleiskite. Esu Danielis Semperė. Noriu k� nors su�inoti apie pon� Karaks�, apie Chulijan�.

� Chulijanas i�vyko į Pary�ių, neprisimenu, 1918 ar 1919 metais. Ar �inote, kad tėvas norėjo atiduoti jį į kariuomen�? Manau, dėl to motina jį i�sive�ė � kad apsaugotų. Senasis Fortunis apsigyveno palėpėje.

� Gal girdėjote, ar kada nors Chulijanas buvo grį��s į Barselon�?

Durininke tylėdama �iūrėjo į mane.

� Jūs nieko ne�inote? Tais pa�iais metais Pary�iuje Chulijanas mirė.

� K� jūs sakote?

� Sakau, kad Chulijanas mir�s. Pary�iuje, gana greitai po i�vykimo. Jau geriau būtų ėj�s į kariuomen�.

� O i� kur jūs �inote?

� I� kur? Tėvas pasakė.

Tylėdamas linktelėjau.

� Suprantu. O nuo ko mirė?

� Ties� sakant, senis nebuvo labai kalbus. Vien� dien�, tuojau po Chulijano i�vykimo, jam atėjo lai�kas, paklausiau, nuo ko, ir jis atsakė, kad sūnus �uvo, o jei ateitų dar lai�kų, ver�iau juos mes�iau lauk. Kodėl taip �iūrite į mane?

� Ponas Fortunis melavo. Chulijanas nemirė 1919-aisiais.

� Kaip suprasti?

� Pary�iuje jis gyveno ma�iausiai iki 1935-ųjų, o paskui grį�o į Barselon�.

Durininkės veidas nu�vito.

� Vadinasi, Chulijanas �ia, Barselonoje? Kurgi?

Linktelėjau, tikėdamasis, kad dabar durininke bus malonesnė ir papasakos man �į t� daugiau.

� O dievulėliau, tai nud�iuginote mane. Tai gerai, kad jis gyvas, buvo toks mielas berniukas, keistokas, fantazuotojas, tas tiesa, bet turėjo ka�k� tokio, kas pavergdavo �irdis. Nebūtų i� jo kareivio, u�teko į jį pa�iūrėti. Mano Izabelitai labai patikdavo siaubo istorijos. Buvo metas, kai maniau, juodu susituoks, �inote, vaikų draugystės� Leiskit dar kartelį pa�velgti į t� fotografij��

Vėl i�traukiau nuotrauk�. Durininke tyrinėjo j� tarsi talisman� � biliet� į savo jaunyst�.

� Tikrai, rodos, matau jį dabar kaip gyv�� o �itas nenaudėlis sakė, kad mir�s� �inoma, pasauly visokių yra. O kas nutiko Chulijanui Pary�iuje? Matyt, praturtėjo. Man visuomet atrodė, kad Chulijanas taps turtingas.

� Ne visai. Jis tapo ra�ytoju.

� Kokių nors pasakų?

� Pana�ai. I�leido kelis romanus.

� Kur skaito per radij�? Ak, kaip gra�u. �inote, man�s tai nestebina. Nuo ma�umės prisigalvodavo įvairiausių istorijų, visi kvartalo vaikai jomis �avėjosi. Vasaros metu mano Izabelita su pusseserėmis kartais u�sirop�davo ant stogo terasos jo pasiklausyti. Vaikis niekada nepasakojo tos pa�ios istorijos antr�kart. Jau sakiau, kad buvo keistokas. Bet turint tokį tėv� keista, kad netapo bepro�iu. Nesistebėjau, kad galų gale jį paliko �mona, � buvo tikras bjaurybė. Tik atminkite � a� į tuos reikalus nenoriu ki�tis, ar suprantate? Nesmerkiu ir neteisinu �monių, bet tas vyri�kis nebuvo geras �mogus. Pagaliau gyvendamas viename name visk� su�inai.

Ar �inote, kad mu�davo j�? Laiptinėje girdėdavosi jos riksmai, ne kart� net policija buvo įsiki�usi. Suprantu, vyras kartais turi paauklėti �mon�, kad labiau jį gerbtų, ko tik nebūna, o laikai buvo netik�, ir merginos � ne tokios kaip seniau, bet �itam patikdavo lupti �mon� be jokios prie�asties. Ta varg�ė moteris turėjo vienintel� draug�, jaun� mergin�, vardu Vinsenteta, gyvenusi� antrame auk�te. Kartais ji glausdavosi Vinsentetos bute, kad vyras nepribaigtų. Ir pasakodavo jai tokių dalykų�

� Kokių?

Durininke paslaptingai suraukė antakius ir apsidairė.

� Na, kad sūnus visai ne skrybėlininko�

� Chulijanas? Norite pasakyti, kad jis � ne senojo Fortunio sūnus?

� �itai prancūzė sakė Vinsentetai, ne�inia, ar i� nevilties, ar bala �ino kodėl. Mergina tai papasakojo man jau po daugelio metų, kai jie �ia nebegyveno.

� Tuomet kas buvo tikrasis Chulijano tėvas?

� Prancūzė niekam to neatskleidė. Gal nė ne�inojo? �inote, kokios tos u�sienietės.

� Manote, dėl to vyras j� mu�ė?

� Kas �ino? Tris kartus buvo atsidūrusi ligoninėje, girdite? Tris kartus. O anas buvo toks par�as, nesigėdij�s aplinkiniams skelbti, kad tai jos kaltė, kad ji girtuoklė, ir jei susitrenkia kur, tai vis per butelį. Nė kiek tuo netikėjau. Jis su visais kaimynais buvo susikivir�ij�s. �tai mano vyr�, tegu ilsisi ramybėje, kart� apkaltino apsivogus jo krautuvėje, mat, jo manymu, i� Mursijos [* Miestas Ispanijos pietuose, prie Vidur�emio juros] kilusieji � tinginiai ir vagi�iai, o mes juk kil� i� Ūbedos [* Kadaise buv�s svarbiausias Andalūzijos miestas.]�

� O mergina i� fotografijos jums pa�įstama?

Durininke vėl susikaupusi įsi�iūrėjo į nuotrauk�.

� Nesu jos ma�iusi. Labai gra�i.

� I� fotografijos galima suprasti, kad jiedu įsimylėj�, � pasakiau vildamasis, kad ji dar k� nors atsimins.

Bet ji papurtė galv� ir gr��ino fotografij�.

� Ne�inau. Kiek pamenu, Chulijanas mergaitės neturėjo, o jei ir turėjo, tai man nesakė. Vargais negalais su�inojau, kad mano Izabelita irgi buvo jam neabejinga� Jūs, jaunuoliai, niekada nieko nepasakojate tėvams. Tik mes, senoliai, negalime liautis plepėj�.

� Gal prisimenate kokių nors jo draugų, kurie �ia lankydavosi?

Durininke gū�telėjo pe�iais.

� Kad daug metų praėjo. Paskutiniaisiais Chulijanas retai �ia būdavo. Buvo labai susibi�iuliav�s su moksladraugiu, berniuku i� labai geros �eimos, pavarde Aldaja, gal ir negirdėjote. Dabar apie juos nekalba, bet tuomet jie buvo garsūs kaip karali�ka �eima. Labai turtingi. �inau, nes kartais atsiųsdavo automobilį paimti Chulijano. Reikėjo matyti t� automobilį. Net Frankas [* Diktatorius.] tokio neturėjo. Visas �vilgantis, su samdomu vairuotoju. Mano Pakas, nusiman�s apie ma�inas, sakydavo, kad tai rolsroysas ar ka�kas pana�aus.

� Gal prisimenate to draugo vard�?

� Jei gerai mane supratote, turint toki� pavard� kaip Aldaja, vardas nėra svarbu. Prisimenu kit� jo draug�, tikr� vėjavaikį, vardu Migelis. Atrodo, irgi buvo i� jų klasės. Neklausinėkit nei jo pavardės, nei kaip atrodė, nes nepamenu.

Atrodo, mūsų pokalbis i�seko, ir ėmiau būg�tauti, kad durininkei nusibos mano klausimai. Nutariau nepaleisti siūlo i� rankų.

� Ar dabar kas nors gyvena Fortunio bute?

� Ne, senis mirė nepalik�s jokio testamento, o �mona, kiek man �inoma, tebegyvena Buenos Airėse, neatvyko net į jo laidotuves.

� Kodėl Buenos Airėse?

� Matyt, ie�kojo vietos kuo toliau pabėgti nuo jo. Ties� sakant, nesmerkiu jos. Paliko visk� tvarkyti advokatui, gana keistam tipui. Man niekada neteko jo matyti, bet mano Izabelita, � ji gyvena penktame auk�te, kaip tik vir�um senio buto, � sako, kad retsykiais jis apsilanko naktimis, nes turi rakt�, valandų valandas vaik�tinėja po but�, o paskui i�eina. Kart� pasakojo girdėjusi lyg moters batelių kauk�ėjim�. K� suprasi, kaip �ia yra.

� Gal su kojūkais, � paki�au mintį.

Ji pa�iūrėjo į mane nieko nesuprasdama. Atrodo, durininkei �i tema pasirodė labai rimta.

� Ir daugiau niekas per vis� t� laik� neu�ėjo į but�?

� Vien�syk buvo apsilank�s keistas tipelis, vienas i� tokių, kur vis �ypsosi, bet jie tik dedasi geru�iai. Sakė es�s i� Kriminalinės brigados. Norėjo ap�iūrėti buvein�.

� O kam to reikėjo?

Durininke gū�telėjo pe�iais.

� Atsimenate jo vard�?

� Ka�in koks inspektorius. Nė nemaniau, kad jis policininkas. Ka�kas man nepatiko, suprantate? Asmeniniai dalykai. Todėl pasakiau, kad raktų neturiu, jei nori, tegul kreipiasi į advokat�. Sakė grį�i�s, bet daugiau nepasirodė.

� Gal �inote advokato pavard� ir adres�?

� �ito reikėtų klausti pono Molinso, nekilnojamojo turto administratoriaus. Jo įstaiga visai netoli, Floridablankos gatvėje, 28 name, pirmame auk�te. Pasakykite, kad jus siuntė ponia Aurora, jūsų pa�nekovė.

� Labai jums dėkingas. Ponia Aurora, vadinasi, Fortunio butas dabar visi�kai tu��ias?

� Taip, ir nuo senio mirties tenai niekas neliesta. Kartais net dvokas sklinda. �inokite, tenai gali būti �iurkių.

� Kaip manote, ar galė�iau į jį �vilgtelėti? Gal rastume k� nors, padedan�io suprasti, kas nutiko Chulijanui�

� Ak, negaliu jums �ito leisti. Jums reikia pasitarti su tuo ponu Molinsu, nes jis dabar u� tai atsakingas.

�elmi�kai jai nusi�ypsojau.

� Bet, manau, rakt� turite jūs, ar ne? Nors tam �mogėnui ir neigėte� Ir nesakykite, kad jums neįdomu, kaip ten viskas atrodo.

Ponia Aurora i� padilbų pa�velgė į mane.

� Jūs tikrai velnio ne�tas ir pamestas.

16

Kol taikiau rakt�, pro spynos ertm� prasiver�ė �alto oro gūsis ir ly�telėjo pir�tus. Ponas Fortunis buvo suman�s įtaisyti u�rakt� į kadaise sūnaus palikto kambario duris. Ponia Aurora susi�avėjusi �iūrėjo į mane, tarsi tuojau atvertume Pandoros skryni�.

� Ar kambario langai i�eina į gatvės pus�? � paklausiau.

Durininke papurtė galv�.

� Tėra vienas ma�utis langelis orui cirkuliuoti.

Stumtelėjau duris. Buvo tamsu, nors į akį durk. U� mūsų tvyranti prieblanda vargiai leido į�velgti, kas yra viduje. Langelis į kiemo pus� buvo apklijuotas pageltusiais laikra��iais. Nuplė�iau juos, ir dulkėtas �viesos pluo�tas įsiskverbė į prietem�.

� Jėzau, Marija ir Juozapai, � sumurmėjo �alia durininke.

Kambarys buvo pilnutėlis kry�ių. Jie sviro virvelėmis nuo pa�ios palubės iki pat vinimis nukalinėtos sienos. Jų buvo de�imtys. Ma�a to, kry�ių pristatyta pakampėse, peiliu i�rai�yta ant baldų, i�grem�ta ant grindų, raudonais da�ais i�pie�ta ant veidrod�ių.

Nuo durų ved� pėdsakai baigėsi ties metaliniais griau�iais virtusia sutrūnijusio med�io lova, ant kurios riogsojo vien �iu�inys. Vienoje alkovos pusėje, ties langu, stovėjo ra�omasis stalas su nuleid�iamu antvo�u, pagerbtas trimis metaliniais Nukry�iuotaisiais. Atsargiai jį pakėliau. Pastebėjau, kad medinio vir�aus lankstuose nėra dulkių, vadinasi, ra�omasis stalas buvo atidarytas visai neseniai. Jame radau �e�is stal�ius. Visų spynelės i�lau�tos. Atidariau kiekvien�. Tu�ti.

Atsitūpiau prie stalo. Perbraukiau pir�tais medinio pavir�iaus įbrė�imus. Įsivaizdavau Chulijano rankas, rai�an�ias hieroglifus, kurių prasm� nusine�ė laiko tėkmė. Stalo viduje pastebėjau �ūsnį s�siuvinių ir pie�tukin� su plunksnako�iais bei pie�tukais. Paėmiau pirm� pasitaikiusį ir pavar�iau. Padriki �od�iai ir pie�iniai. Ka�in kokie skai�iavimai. Pavienės frazės, citatos i� knygų. Nebaigtos eilės. Visuose s�siuviniuose � pana�ūs įra�ai. Kai kurie pie�iniai kartojosi, tik skirtingais niuansais. Mano dėmesį patraukė vyri�kio, �engian�io i� liepsnų, atvaizdas. Kitame pie�inyje pavaizduotas angelas ar kry�ių apsivij�s roplys. Ka�kokie keisto dvaro su daugybe vartų ir ba�nytinių arkų eskizai. Pie�ta pasitikint savimi, su polėkiu. Jaunasis Karaksas akivaizd�iai turėjo gabumų dailei, ta�iau visi tie vaizdai taip ir liko tik eskizai.

Ketinau paskutinio s�siuvinio nė ne�iūrėti, bet i� jo ka�kas i�slydo ir nukrito man po kojų. Tai buvo fotografija, kurioje atpa�inau mergin� i� atvaizdo, apdegusiais kra�tais, � ji stovėjo ka�kokio pastato fone. Mergina pozavo i�puoselėtame sode, ir nustebau tarp med�ių pamat�s t� patį, jaunojo Karakso eskizuose pavaizduot�, nam�. I�kart jį pa�inau. Tibidabo gatvėje esantys rūmai �EI Frare Blanc�. Kitoje fotografijos pusėje buvo papras�iausias u�ra�as

17

Penelopės Aldajos �od�iai, kuriuos t� naktį skai�iau, kol i�mokau atmintinai, kaip ranka nuėmė po inspektoriaus Fumero apsilankymo likusį slogutį. Vis� naktį i�būdrav�s, sukrėstas lai�ko ir balso, kurį girdėjau skambant savy, namus palikau dar prie� au�r�. Tyliai apsirengiau, koridoriuje ant komodos padėjau tėvui ra�telį, kad turiu neatidėliotinų reikalų, o pus� devynių būsiu knygyne. Lauke viskas dar snaudė: gatves gaubė melsvas rūkas, lai�antis �e�ėlius ir per naktį smulkaus lietaus prikrapnotas balas. Susisags�iau apsiausto sagas iki pat kaklo ir neskubriu �ingsniu patraukiau Katalonijos aik�tės link. Nuo metro laiptų, liepsnojanti varine �viesa, vilnijo �ilta garų drobė. Kasose nusipirkau tre�ios klasės biliet� iki Tibidabo stotelės. Perėjau vagon�, piln� pasiuntinukų, tarnai�ių ir samdomų darbininkų, ne�inų į laikra��ius įvyniotais pliauskų dyd�io sumu�tiniais. Nusi�alinau į tams�, įrėmiau apsunkusi� galv� į stikl�, stengdamasis neu�migti, o tuo metu traukinys nar�ė miesto po�emiuose artėdamas prie Tibidabo. Kai vėl atsidūriau gatvėje, man pasirodė, kad atradau nauj� Barselon�. Au�o, purpurinis pjūvis drėskė debesis aptėk�damas pra�matnias vilas ir namų, i�sirikiavusių Tibidabo gatvėje, fasadus. Melsvas tramvajus tingiai �liau�ė rūku. Bėgte pasileidau prie jo ir į�ok�s vidun sugavau nepatenkint� konduktoriaus �vilgsnį. Mediena i�mu�tas vagonas buvo apytu�tis. Keli vienuoliai ir susigū�usi moteri�kaitė apsnūd� lingavo į takt� nematomų �irgų traukiamam ve�imui.

� Va�iuoju tik iki trisde�imt antrojo numerio, � pasakiau konduktoriui, nusi�ypsoj�s maloniai, kaip tik sugebėjau.

� Man tas pats, � at�ovė jis. � Kristaus kariai, ir tie mokėjo u� va�iavim�. Arba susimokėk, arba �ingsniuok pėstute.

Vienuoliai, basnir�ia įsispyr� į sandalus, vilkintys kukliais pranci�konų abitais i� rudo mai�o, sutartinai linktelėj�, parodė ro�inės spalvos bilietėlius.

� K� gi, tuomet lipu, � pasakiau. � Neturiu smulkių.

� Kaip i�manai. Tik palauk, kol sustosime, nelaimingų atsitikimų man nereikia.

Tramvajus sulėtino greitį ir glostydamas med�ių �e�ėlius slinko palei sienas ir sodus su juose gyvenan�iomis sielomis rūmų, kuriuose įsivaizdavau gausyb� statulų, fontanų, arklid�ių ir slaptų koplytėlių. I�ki��s galv� pro lang� vienoje pusėje pama�iau i� po med�ių ky�antį �El Frare Blanc� smaigalį. Romano Makajos gatvės sankry�oje tramvajus stabtelėjo. Vairuotojas paskambino varpeliu, ir konduktorius nu�velgė mane tiriamu �vilgsniu.

� Nagi, smarkuoli. Mauk tenai, matai trisde�imt antr�jį numerį?

I��okau lauk, o tramvajus tolo bilsnodamas bėgiais, kol dingo rūke. Aldajų �eimos rūmus pama�iau kitoje gatvės pusėje. Juos sergėjo gele�imi kaustytos kupliomis gebenėmis apaugusios durys. Pro vijoklius buvo galima į�iūrėti aklinai u�darytus vartus. Ant tvoros grotelių, puo�tų gele�inėmis gyvataitėmis, i�raitytas 32 numeris. Stengiausi į�velgti, kas viduje, ta�iau matėsi vien tamsaus statinio briaunos ir skliautai. Rūd�ių �ymė sruvo krauju nuo vartų u�rakto kiaurymės. Atsiklaup�s pa�velgiau į sod�. Matėsi vien sulaukėjusių augalų kuok�tai ir kontūrai, kaip man atrodė, fontane arba tvenkinyje stovin�ios statulos, į dangų i�tiesta ranka. Prireikė kelių sekund�ių, kad suvok�iau, jog ranka akmeninė, o fontane � daugiau visokių figūrų, bet nepajėgiau jų į�iūrėti. Suskeldėj� nuo laiko ir apaug� pikt�olėmis sodo gilumoje bolavo marmuro laiptai. Jau prie� daug metų Aldajų �lovė ir didybė pakeitė adres�. �i vieta priminė kapines. Pasukau u� kampo, norėjau patyrinėti, kas matyti pietinėje namo pusėje. I� �ia pavyko ai�kiau į�iūrėti vien� i� dvaro statinių.

Staiga pastebėjau sulysusį, �ydru chalatu vilkintį �mogėn�, kuris mank�tinosi �vytruodamas �luota po i�d�iūvusius lapus. Į mane �iūrėjo su tam tikru įtarimu, supratau, kad tai vieno i� greta esan�ių namų kiemsargis. Nusi�ypsojau profesionaliai, kaip �mogus, dirbantis u� prekystalio.

� Laba diena, � mandagiai pasveikinau. � Gal pasakytumėte, kiek metų Aldajų namai tokie apleisti?

Jis nu�velgė mane, lyg klaus�iau, koks apskritimo kvadratas. �mogelis pasikasė barzdel� pageltusiais pir�tais, i� kurių galėjai spėti jo silpnyb� �Celtas� cigaretėms be filtro. Gailėjausi, kad neturiu pa�nekovui dovanoti tabako. Pasirausiau apsiausto ki�enėse, tikrindamas, kuo galė�iau jį pavai�inti.

� Bus jau kokie dvide�imt ar dvide�imt penkeri metai, � pra�neko kiemsargis suvargusio, priversto tarnauti kitiems �mogaus balsu.

� Ar seniai �ia dirbate?

�mogelis linktelėjo.

� Pas ponus Miravelius dirbu nuo dvide�imtųjų metų.

� Veikiausiai ne�inote, kas i�tiko Aldajų �eim�, tiesa?

� Na, jie daug prarado paskelbus Respublik� [* 1931 m.], � tarė. � Nes sėjantis nesantaik�� Ma�ai �inau, kalbu, k� esu girdėj�s ponų Miravelių namuose, anais laikais jie bi�iuliavosi. Vyriausias sūnus Chorchė i�vyko į u�sienį, į Argentin�. Tenai turėjo fabrikų. Labai turtingi �monės. Tokie niekada ne�lunga. Gal kokiu cigariuku pavai�intumėte?

� Deja, galiu pasiūlyti tik karamel�, kuri, įrodyta, turi tiek pat nikotino kaip �Montecristo� cigaretė, be to, dar visokių vitaminų.

Kiemsargis akivaizd�iai nepasitikėdamas suraukė antakius, bet sutiko. Atidaviau jam citrininį �Sugus�, ne�inia prie� kiek laiko gaut� i� Fermino, radau u� ki�enės pamu�alo. Tikėjausi, kad nebus apkart�s.

� Neblogas, � patikino kiemsargis, �iautarodamas guminuk�.

� Taip, dabar jūs kramtote nacionalinės konditerijos pramonės pasidid�iavim�. Vyriausiasis kariuomenės vadas ryja juos vien� po kito. O, sakykit, ar teko kada girdėti apie Aldajų dukterį Penelop�?

Kiemsargis pasirėmė ant �luotko�io, lyg sta�ias Rodeno m�stytojas.

� Man rodos, jūs klystate. Aldaja neturėjo dukterų. Vien berniukus.

� Neabejojate? Turiu įrodymų, kad ma�daug devynioliktaisiais �iame name gyveno mergina, vardu Penelopė Aldaja, galimas daiktas, kad ji � Chorchės Aldajos sesuo.

� Galimas daiktas. Bet sakiau jums, kad dirbu �ia nuo dvide�imtųjų.

� O kam dabar priklauso namas?

� Kiek man �inoma, jį vis dar parduoda, nors sklido kalbos, kad nam� griaus ir statys mokykl�. Būtų geras sprendimas, ties� sakant. Sugriauti iki pamatų.

� Kodėl taip manote?

Kiemsargis dėbtelėjo s�mokslininko �vilgsniu. Jam nusi�ypsojus, pama�iau, kad vir�uje trūksta keturių priekinių dantų.

� �itie �monės, Aldajos� Jie nebuvo balti kaip sniegas, juk teko girdėti, kas apie juos kalbama.

� Manau, kad ne. O kas kalbama?

� Negali būti. Triuk�mai, visokie garsai� A� tai netikiu �itais gandais, bet, kalbama, ne vienas kelnes pridėjo pabuv�s viduje.

� Negi norite pasakyti, kad namas u�kerėtas, � paklausiau, vos sulaikydamas �ypsen�.

� Juokitės juokitės� Gandai nebūna i� pir�to lau�ti�

� O jūs pats k� nors matėte?

� Na, taip, kad maty�iau, tai ne. Bet gandų esu girdėj�s daug.

� Gandų? Kokių gandų?

� �tai� neprisimenu prie� kiek metų nak�ia lydėjau Choanet�, � bet �ia buvo jo sumanymas, nes a� pats tenai viduje nieko nesu pamet�s� kaip sakoma. Girdėjau tenai viduje keistus garsus. Tarsi kas verktų.

Kiemsargis vaizd�iai pademonstravo girdėt� verksm�. Man tai priminė �vok�tim�, tuberkulioze sergan�iojo niūniuojam� mald�.

� Gal tai buvo vėjas, � pasakiau.

� Galbūt, bet man net kūnas pagaugais nuėjo. Gal dar saldainiuk� turit?

� Leiskite pasiūlyti pastil� �Juanola�. Po saldaus labai tonizuoja.

� Duokit, � linktelėjo kiemsargis, tiesdamas rank�.

Atidaviau jam vis� dė�el�. Nelauktas dosnumas, matyt, patepė lie�uvį, ir jis ėmė porinti intrigų ir neįtikimų peripetijų kupin� Aldajų rūmų istorij�.

� Tarp mūsų kalbant, �ia įsipainioj� pinigai. Vien� kart� Miravelių sūnus Choanetas, kurio ūgis lenkia jūsi�kį du kartus (kitaip tariant, tiktų nacionalinei krep�inio rinktinei)� tai va, ka�kokie ponai�io Choaneto bi�iuliai i�girdo gandus apie Aldajų nam� ir jį sugundė. O �is sugundė mane, kad palaiky�iau jam draugij�, nes kalbėti visi dr�sūs, o eiti vienam vis tiek baugu. �inote pats, ko tie berniūk��iai prisigalvoja. Sumanė nak�ia susitikti tenai su mergina ir pasismaginti, bet vos kelnių neprileido. Nes dabar jūs matote nam� dienos �viesoje, bet naktį jis atrodo visai kitaip. Choanetas pasakojo u�lip�s į antr� auk�t� (nes a� grie�tai atsisakiau eiti vidun, man rodės, tai prie�tarauja įstatymui, nors namas bent de�imtį metų stovėjo tu��ias ir apleistas) ir suprat�s, kad viduje ka�kas yra. Viename i� kambarių tarsi girdėjo balsus, bet, kai panoro u�eiti, durys u�sitrenkė tiesiog prie� nosį. K� manote?

� Saky�iau, skersvėjis, � tariau.

� Ir dar vienas dalykas, � neatly�o kiemsargis, pritild�s bals�. � Vien� dien� girdėjau per radij�, kad pasaulis pilnas paslaptingų dalykų. Tik pamanykit, �ventoji drobulė, pasirodo, atrasta pa�iame Sardanjolos centre. J� nufilmavo, kad paneigtų musulmonų, įrodinėjan�ių, kad Jėzus Kristus buvo juodaodis, paistalus. K� pasakysite?

� Nerandu �od�ių.

� A� ir sakau � daugybė paslap�ių. �iuos rūmus reikėtų nugriauti iki pamatų ir sulyginti su �eme.

Padėkojau ponui Remichijui u� informacij� ir patraukiau atgal, San Gervasijo link. Pa�velg�s auk�tyn ma�iau, kaip i� debesų miglos vaduojasi Tibidabo kalnas. Staiga panorau nudumti iki funikulieriaus ir pasikėl�s iki senojo atrakcionų parko pa�ioje vir�ūnėje paklaid�ioti tarp karuselių, �aidimų automatų salonų, bet buvau pa�adėj�s laiku grį�ti į knygyn�. Pakeliui į metro stotį įsivaizdavau Chulijan� Karaks�, besileid�iantį tais pa�iais laiptais, regintį �iuos apsnūdusius namų fasadus, kurie nuo to laiko ma�ai tepasikeitė, paradinius laiptus ir statulomis puo�tus sodus, o galbūt lūkuriuojantį �ydro tramvajaus, kylan�io į dangų. Gatvės gale i�sitraukiau fotografij� su Penelope Aldaja, besi�ypsan�ia kiemo fone. Jos akyse atsispindėjo tyra siela ir būsimi lai�kai. �Tave mylinti Penelopė.�

Įsivaizdavau bendraam�į Chulijan� Karaks�, laikantį �į atvaizd� savo rankose, gal net to paties med�io paunksnėje, kur dabar rymau a�. Man net pasirodė, kad matau jį besi�ypsantį, pasitikintį savimi, �velgiantį į ateitį, kupin� galimybių ir �vytintį kaip �i gatvė. Vien� akimirk� pamaniau, kad nėra jokių vaiduoklių, vien nebūtis ir praradimai, o man besi�ypsanti �viesa laikina, ir truks tiek, kiek sugebėsiu i�laikyt j� savo akyse � vien� sekund�, kit��

18

Grį��s namo pama�iau, kad Ferminas arba tėvas knygyn� jau atidar�. Skubiai u�kopiau namo ko nors u�k�sti. Tėvas ant virtuvės stalo buvo palik�s man skrebu�ių, marmelado ir termosiuk� kavos. Visk� sutvark�s grei�iau nei per de�imt minu�ių nulipau �emyn į krautuv�. Įėj�s pro galinį kambarį, vedantį tiesiai į laiptin�, pri�okau prie savo spintos. U�siri�au prijuost�, kuri� dėvėdavau u� prekystalio, kad apsaugo�iau drabu�ius nuo dulkėtų dė�ių ir lentynų. Giliai spintoje laikiau dė��, dar kvepian�i� �Camprodon� sausainiais. Joje saugojau visokiausius nieku�ius, kurių mesti lauk nekilo ranka: laikrod�ius ir sugedusius automatinius plunksnako�ius, senovines monetas, miniatiūrines figūrėles, stiklinius rutuliukus, �ovinių gilzes, rastas Labirintų parke, ir senus, am�iaus prad�ios Barselonos atvirukus. Tarp visų �ių niekniekių mėtėsi seno laikra��io skiautė, ant kurios Isakas Monfortas buvo u�ra��s savo dukters Nurijos adres� t�nakt, kai į Pamir�tų Knygų Kapines atėjau paslėpto Vėjo �e�ėlio. Ap�iūrėjau u�ra�� dulkėtoje �viesoje, srūvan�ioje tarp lentynų ir krūvomis sukrautų dė�ių. U�dengiau dė��, o skiaut� įsidėjau į pinigin�. Į�engiau į knygyn� pasireng�s mintims ir rankoms duoti bet kokio, kad ir paties banaliausio darbo.

� Labas rytas, � pasisveikinau.

Ferminas ap�iūrinėjo i� Salamankos [* Vienas did�iausių Ispanijos miestų, kultūros centras.] kolekcininko gautų dė�ių turinį, prie jų sukiojosi ir tėvas, susi�avėj�s voki�ku liuteroni�kų apokrifų katalogu.

� Ir apdovanok mus geresniais vakarais, o Dieve, � dainingai nut�sė Ferminas, su u�uomina į mano vėlyv� pasimatym� su Bėja.

Neatsakiau, atimdamas i� jo malonum�, ir nutariau atsiduoti nei�vengiamam kiekvieno mėnesio u�siėmimui: dien� skirti apskaitos knygai, surū�iuoti kvitus ir siuntimo ra�tus, �ekius ir mokes�ius. Rami� monotonij� trikdė tik radijas, dovanojantis mums ypatingų akimirkų i� repertuaro Antonijaus Ma�ino, kuris tuo metu buvo labai populiarus. Tėvui Karibų ritmai �iek tiek dirgino nervus, toleravo juos tik dėl Fermino, kuriam �i muzika priminė i�siilgt�j� Kub�. Kiekvien� savait� kartojosi tas pats: tėvas apsi�arvuodavo kantrybe, o Ferminas tylutėliai niūniuodavo �okio ritmu, reklaminius intarpus u�pildydamas anekdotais apie Havan�. Knygyno durys buvo praviros, ir vidun atsklido �vie�ios duonos ir kavos kvapai, o tai visada pakelia ūp�. Netrukus prie vitrinos stabtelėjo mūsų kaimynė Mersedita, grį�tanti i� Bokerijos turgaus, ir u�ėjo vidun.

� Labas rytas, pone Sempere, � su�iulbo �velniu balsu.

Tėvas raustelėj�s nusi�ypsojo. Man rodės, kad Mersedita jam patinka, bet vieni�iaus etika vertė rodyti netrikdom� ramyb�. Ferminas susi�avėj�s �vilg�iojo jos pusėn vis dar vos judindamas klubus. Mersedita pravėrė popierinį krep�elį ir pavai�ino mus obuoliais. Pamaniau, kad jai tebemagėjo įsidarbinti knygyne, ji net nesistengė slėpti antipatijos, kuri� kėlė uzurpatorius Ferminas.

� Pa�velkit, koks gro�is. Pama�iau juos ir tariau sau: �itie bus ponams Semperėms, � kalbėjo sald�iu balseliu. � �inau, kad intelektualai mėgsta obuolius, kaip Izaokas Peralis.

� Izaokas Niutonas, pumpurėli, � tuojau patikslino Ferminas.

Mersedita dėbtelėjo �udiko �vilgsniu.

� Atsirado mat gudruolis. Jūs tik d�iaukitės, kad ir jums atne�iau obuolį, o ne kokį greipfrut�, kuris jums geriau tiktų.

� Bet, moterie, malonė man i� jūsų dosnių rankų gauti �į gimtosios nuodėmės vaisių, many u�sidega viltis, kad�

� Ferminai, būkite malonus, � pertraukė jį tėvas.

� Gerai, pone Sempere, � nuolankiai pasakė Ferminas akivaizd�iai pasiduodamas.

Mersedita rengėsi jam ka�k� atrė�ti, bet lauke pasigirdo s�my�is. Smalsumas nugalėjo: visi pritilome. Gatvėje girdėjosi erzelynė ir nepasitenkinimo �ūksniai. Mersedita susidomėjusi i�puolė lauk. Pro �alį eidami susijaudin� prekeiviai stebėdamiesi kraipė galvas. Netrukus pasirodė ponas Anakletas Olmas, kaimynystėje esan�ios nekilnojamojo turto agentūros savininkas ir oficialus Karali�kosios kalbų akademijos atstovas. Ponas Anakletas Olmas dėstė institute, i�ėj�s ispanų literatūros ir kitus humanitarinius mokslus, dalijosi but� su septyniomis katėmis. Laisvu nuo dėstytojavimo laiku vertėsi vienai presti�inei leidyklai ra�ydamas anotacijas ketvirtam vir�eliui ir, sklandė gandai, kad Rodolfo Pitono pseudonimu publikavo erotines saulėlyd�io eiles. Apskritai ponas Anakletas buvo mielas ir �aunus �mogus, ta�iau jautėsi įsipareigoj�s atlikti rapsodo [* Klajojantis dainų atlikėjas senovės Graikijoje.] vaidmenį vie�oje vietoje ir stulbindavo tokiais posakiais, kurie prilipdė jam Gongorino pravard�.

T� ryt� gerbiamo dėstytojo veidas buvo i�raud�s kaip virto vė�io, rankos, laikan�ios lazdel� dramblio kaulo rankena, pastebimai drebėjo. Susidomėj� �iūrėjome į jį.

� Pone Anakletai, kas atsitiko? � pasiteiravo tėvas.

� Many�iau, Frankas pasimirė, � viltingai pasakė Ferminas.

� Nutilkite, nevidone, � sudraudė Mersedita. � Ir leiskite kalbėti ponui profesoriui.

Ponas Anakletas giliai įkvėpė oro, atgavo i�did�i� laikysen� ir su įprasta didybe ėmė pasakoti apie įvykius.

� Bi�iuliai, gyvenimas � tai drama, ir net i�kiliausi Vie�paties kūriniai patiria kaprizingos ir neklusnios lemties pok�tus. Vakar vidurnaktį, miestui palaimingai nugrimzdus į u�tarnaut� mieg�, mūsų gerbiamas kaimynas ponas Federikas Flavija Puchadesas, nusipeln�s kvartalo klestėjimui ir gerovei nepakei�iamu laikrodininko darbu, kuriuo vertėsi dirbtuvėje tik per trejas duris nuo �ios vietos � jūsų knygyno, valstybės saugumo pajėgų buvo are�tuotas.

Pajutau, kad �irdis nusirito į kulnus.

� Jėzau, Marija ir Juozapai, � persi�egnojo Mersedita.

Ferminas nusivyl�s atsiduso: gavo patvirtinim�, kad valstybės saugumo �efas tebesimėgavo puikia sveikata. Įsikar��iav�s ponas Anakletas įkvėpė oro ir t�sė:

� Remiantis patikimais �altiniais, � o �inios gautos i� artimų Vyriausiosios policijos valdybai asmenų, � pasi�ymėjusieji Kriminalinės brigados nariai praėjusį vidurnaktį u�klupo pon� Federik� persirengusį moterimi ir vienoje i� Eskudijerso gatvės lū�nų deklamuojantį pikanti�kas eiles, ir tai ne viskas, auditorij� sudarė vien protinių gabumų stokojantys individai. �ios Dievo u�mir�tos būtybės, t� patį vakar� pasprukusios i� vieno religinio Kotolengo ordino, įdūkio apimtos buvo nusimovusios kelnes ir plodamos rankomis �ėliojo neprisidengusios su�adintų organų ir begėdi�kai mergindamosi.

Mersedita vėl persi�egnojo, sukrėsta k� tik i�girstų ne�vankumų.

� �ių varg�ių nekaltų būtybių motinos, informuotos apie nepadorumus, įteikė skund� dėl vie�o skandalo, skųsdamosi elementarios moralės stoka. Spauda, tasai i� nelaimių ir ne�lovės tarpstantis maitvanagis, netruko u�uosti mait�, ir vieno profesionalaus skundiko dėka ma�iau nei per keturiasde�imt minu�ių ant scenos u�lipo du atsakingi asmenys, minėtoje u�eigoje pasirodė Kikas Kalabugas, dienra��io �EI Caso� �urnalistas, labiau pa�įstamas pravarde Mė�lavabalis, pasireng�s atkapstyti faktus, kad tik jo juodoji kronika pasiektų redakcij� dar prie� spausdinant �iandienos numerį, atvirai kalbant, �is �iurpus nutikimas toje u�eigoje kvalifikuojamas kaip penas geltonosios spaudos mėgėjams.

� Negali būti, � tarė tėvas. � Ta�iau pana�u, kad pon� Federik� norėjo atvesti į prot�.

Ponas Anakletas linktelėjo su ganytoji�ka aistra.

� Taip, nereikia u�mir�ti posakių, atspindin�ių slap�iausius mūsų jausmus, kurie teigia: �O�ka ir priėdusi bliauna�, ir �Ne vien duona gyvas �mogus�. Ta�iau jūs dar nei�girdote paties blogiausio.

� Tai, maestro, grei�iau apie reikal�, nes, tokių metaforų įsuktas, pajutau viduriuos maudim�.

� Nekreipkite dėmesio į t� nevidon�, man labai patinka jūsų kalba, � paprotestavo Mersedita.

� Dėkui, dukrele, esu tik paprastas mokytojas. Taigi grį�kim prie esmės, be pilstymų, į�angų ir puo�menų. Pasirodo, laikrodininkas, suėmimo akimirk� pasivadin�s artistiniu pseudonimu, kaip teigia vie�osios tvarkos sergėtojų kronikos, jau ne kart� buvo are�tuotas pana�iomis aplinkybėmis.

� Geriau sakykite, įteisintų nusikaltėlių, � pataisė Ferminas.

� A� nesiki�u į politik�. Galiu pasakyti tik tiek, kad ponas Federikas, suimtas pa�iame �ėlsmo įkar�tyje ir dviejų agentų lydimas, buvo nuvestas į Vija Lajetanos are�tin�. Kitu atveju apsakytas nutikimas būtų baig�sis linksmai, na, gal �mogelis būtų atsipirk�s keletu antausių ir nedidelėmis paty�iomis, ta�iau, nelaimei, an� naktį budėjo garsusis inspektorius Fumeras.

� Fumeras, � sumurmėjo Ferminas, kurį nupurtydavo vien girdint �į vard�.

� Tas pats. Kaip jau minėjau, miesto saugumo vadas, k� tik atlik�s sėkming� reid� Vigatanso gatvėje įsikūrusiuose nelegaliuose lo�imų ir la�ybų namuose, buvo informuotas persigandusios motinos berniuko, pasprukusio i� Kotolengo ir laikomo pabėgimo vadeiva, vardu Pepitas Gvardiola. Taigi garsusis inspektorius, vakarienės metu i�lenk�s bent dvylika taurelių kavos likerio, nusprendė perimti tyrim� į savo rankas. I�nagrinėj�s sunkinan�ias aplinkybes, Fumeras nedelsdamas parei�kė gvardijos ser�antui, kad �ita (ir pavartosiu dabar t� �odyn�, kuriam svetimas literatūri�kumas, bet dokumenti�kumui pabrė�ti, � �ia esanti panelė man atleis, � jis būtinas) homikų �ventė nusipelnė grie�tos bausmės, ir laikrodininko, vadinasi, paties Federiko Flavijos Puchadeso, i� Ripoleto kilusio viengungio, bei nemirtingų mongoloidus primenan�ių vaikiūk��ių sielų labui jam teks praleisti naktį rinktinių suk�ių draugijoje anks�iau minėtos institucijos po�emio bendroje kameroje. Galimas daiktas, kad jums yra �inoma � toji kamera garsi tarp kriminalinių elementų nesvetingumu ir antisanitarinėmis s�lygomis, ir bet kokio padoraus pilie�io pasirodymas visuomet tampa motyvu pasilinksminti, nes tai praskaidrina kalėjimo gyvenimo monotonij�.

Po tokios kalbos ponas Anakletas bendrais bruo�ais nupie�ė trump�, bet mums gerai �inom� slapt� aukos charakterio ypatyb�.

� Many�iau, nėra būtinybės priminti, kad ponas Flavija Puchadesas � subtili ir jautri asmenybė, uolus ir gailestingas krik��ionis. Jei kokia muselė įskrenda į jo darbo kambarį, neu�tvatys jos �lepete, o atlapos duris ir langus, nes vabzdys � irgi Dievo kūrinys, ir skersvėjis vėl gr��ins jį į ekosistem�. Man regis, ponas Federikas, labai pamaldus ir aktyvus parapijos renginių dalyvis, kita vertus, buvo priverstas susigyventi su bauginama tu�tuma ir ilgesiu, kurie stūmė jį gatvėn persirengusį moteri�ke. Jo sugebėjimai remontuoti visk� � laikrod�ius, grandinėles ir siuvam�sias ma�inas � visada laikyti ypatingais, ir jis pats buvo gerbiamas visų, kurie jį pa�inojome ir lankydavomės jo buveinėje, nei�skiriant nė tų, kurie kreivai �iūrėjo į jo naktinius �ygius pasipuo�us perukais ir suknelėmis.

� Kalbate apie jį taip, tarsi jau būtų mir�s, � be ūpo įsiterpė Ferminas.

� Dėkui Dievui, to dar nenutiko.

Atsidusau su palengvėjimu. Ponas Federikas gyveno su a�tuoniasde�imtmete, visi�kai kur�ia motina, kvartale vadinama La Pepita [* Aukso grūdelis (isp.).], ji garsėjo paprastu sugebėjimu drumstelėti lyg i� kulkosvaid�io taip garsiai, kad apsvaig� �virbliai �lum�telėdavo nuo jos balkono �emyn.

� Pepitai nė į galv� neatėjo, kad jos Federikas, � t�sė profesorius, � naktį praleido murk�linoje kalėjimo kameroje, kur nusikaltėlių ir �udikų padermė, i�vydusi jo kūning� stot�, kirto la�ybų ir paeiliui vo�ė jam po ger� smūgį, kitiems tuo metu d�iaugsmingai �aukiant: ��ydras �ydreli, ėski �ūd� drugelio�.

Mus apgaubė kapinių tyla. Mersedita sukūk�iojo. Ferminas norėjo paguosti, bet ji ūmai pa�oko ir i�dūmė.

19

� Daugma� įsivaizduojate, kaip viskas atrodė, � baigė ponas Anakletas paskait� visiems nusiminus.

Nutikimo epilogas buvo ne k� geresnis. Rytui i�au�us, pilkas nuovados automobilis dengtu kėbulu i�metė pon� Federik� prie namų slenks�io. Visas kruvinas, drabu�iai sudraskyti į skutus, netek�s peruko ir brangių papuo�alų. Matėsi, kad ant jo buvo �lapintasi, veidas subjaurotas mėlynių ir kir�ių. Kepyklos savininko sūnus rado jį sėdintį ant priebu�io laiptelių, tirtantį ir kūk�iojantį lyg vaikas.

� Nėra pasaulyje teisybės, � m�stė Mersedita, rymanti ties knygyno durimis, toli nuo Fermino rankų. � Varg�elis, taikesnio u� jį su �iburiu nerastum, niekam nekliudė. O kad jam patinka dainuoti persirengus faraono �mona, tai kas? Kam tai trukdė? �monės dabar kupini blogio.

Ponas Anakletas nunarin�s galv� tylėjo.

� Ne, ne blogio, � pataisė Ferminas. � Kvailybės, nepakantumo. O tai � ne tas pats. Blogis � moralinis apibrė�imas, siekiai ir tam tikras m�stymas. Kvailys arba mulkis nei m�sto, nei svarsto. Veikia instinktyviai, kaip bandos gyvulys, neabejodamas, kad taip reikia, kad jis visada teisus, ir did�iuojasi tuo, jog lipa per kitų lavonus, tų, kurie, jam dingojas, skiriasi nuo jo paties ar odos spalva, ar tikėjimu, ar net kalba, tautybe, ar, kaip pono Federiko atveju � laisvalaikio pomėgiais. Pasauliui reikia daugiau tikrai blogų �monių, o ne primityvių drausmintojų.

� Nekalbėkite �ia �abrakadabrų�. Mums papras�iausiai stinga krik��ioni�ko gailestingumo ir esame per daug blogai nusiteik�, lyg gyventume blogio �alyje, � pertraukė jį Mersedita. � Galybė lankan�ių mi�ias, bet, atrodo, mus jau ir Dievas apleido.

� Mersedita, nepainiok mi�ių ir visos industrijos, nes tai nėra i�eitis, o tik problemos dalis.

� Pamanyk, koks ateistas. O kuo jums pakenkė ba�ny�ia, jei galima su�inoti?

� Nagi, pakaks, nesibarkite, � įsiterpė tėvas. � O jūs, Ferminai, u�eikite pas pon� Federik�, pasiteiraukite, gal reikia kokios pagalbos � nubėgti į vaistin� ar nupirkti maisto.

� Gerai, pone Sempere, kaipmat lekiu. Pats �inote, kaip man knieti pasisakyti.

� Jums knieti begėdi�ki dalykai ir nepagarba, kuri� skleid�iate savo kalbomis, � kirste nukirto Mersedita. � Bedievis. Jums vertėtų i�sivalyti siel� kokiu chemikalu.

� Mersedita, kodėl man per�asi mintis, kad esate geras �mogus (nepaisant to, kad jūsų akiratis siauras ir esat nei�prususi), bet dabar kaimynystėje reikia pagalbos, tenai būtina nukreipti mūsų pajėgas, nes, kitu atveju, a� jums paai�kin�iau kelet� esminių dalykų.

� Ferminai! � su�uko tėvas.

Ferminas u�si�iaupė ir �aute i��ovė pro duris. Mersedita palydėjo jį smerkiamu �vilgsniu.

� Tas �mogus vien� gra�i� dien� u�trauks jums rūpes�ių, minėsite mano �od�ius. Jis mai�tininkas, masonas ir net �ydas. Ta jo nosis�

� Nekreipkite į jį dėmesio. Toks jau jo būdas � prie�gyniauti.

Mersedita vis dar į�irdusi be �od�ių linktelėjo.

� Gerai, man jau metas. Turiu galyb� darbų, o laikas nelaukia. Geros dienos.

Pagarbiai linktelėjome ir nulydėjome �vilgsniais tolstan�i� ir negailestingai tvatijan�i� kulniukais grindinį. Tėvas giliai atsiduso tarsi mėgindamas susigr��inti sutrikdyt� ramyb�. Ponas Anakletas vis dar trynėsi �alia, jo veidas buvo i�bly�k�s, o �vilgsnis skendėjo liūdesy, tarsi rudeniui u�klupus.

� �alis vis giliau grimzta į mė�l�, � tarė nu�ok�s nuo i�kilaus oratoriaus �irgo.

� Pone Anakletai, nusiraminkite. Visais laikais buvo tas pats ir pas mus, ir visur kitur. Visi i�gyvena sunkius laikus, o kai negandos u�klumpa artimuosius � viskas atrodo juoda. Pamatysite, ponas Federikas atsigaus, nes jis daug tvirtesnis, nei mes manome.

Dėstytojas nelabai tuo tikėjo.

� Tai lyg potvynis ir atoslūgis, suprantate? � tarė eidamas. � Tamsybė, norėjau pasakyti. Atoslūgiui atėjus, manai, kad esi saugus, bet potvynis ir vėl ateina, visuomet grį�ta� ir pagaliau pasiglem�ia tave. Kasdien tai matau Institute. Apsaugok Vie�patie. Auditorijos pilnos primatų. Patikėkite manimi, Darvinas buvo svajotojas. Kur ta evoliucija? Vienam, bent kiek m�stan�iam, kaip prie�prie�a � devyni orangutanai.

Mums beliko nuolankiai sutikti. Dėstytojas atsisveikindamas mostelėjo ranka ir i�ėjo, nunarin�s galv� ir pasen�s penkeriais metais. Tėvas atsiduso. Mudu �vilgtelėjome vienas į kit� ne�inodami k� sakyti. Mane kankino abejonės, ar vertėjo informuoti jį apie inspektoriaus Fumero apsilankym� knygyne. Supratau, kad tai �enklas. Įspėjimas. Varg�� pon� Federik� Fumeras panaudojo kaip telegram�.

� Danieli, ar viskas gerai? Tu i�bal�s lyg drobė.

Atsidusau ir nudūriau akis. Nutariau papasakoti jam apie incident� su inspektoriumi Fumeru ir jo u�uominas. Tėvas klausėsi, vos suvaldydamas pyktį, �ai�aruojantį akyse.

� Tai mano kaltė, � tariau. � Reikėjo jam pasakyti�

Tėvas nesutiko.

� Ne, Danieli, tu negalėjai �inoti.

� Bet�

� Tik nepradėk sav�s kaltinti. Ir Ferminui � nė �od�io. Dievas �ino, kaip reaguos i�gird�s, kad Fumeras vėl jį med�ioja.

� Bet reikia k� nors daryti.

� Sergėti, kad neįkliūtų į nemalonumus.

Linktelėjau nelabai tuo tikėdamas ir grį�au prie Fermino pradėto darbo, o tėvas ėmėsi korespondencijos. Kartkartėmis vis nu�velgdavo mane. Dėjausi nepastebintis.

� Kaip sekėsi vakar pas profesorių Velaskes�? Ar viskas gerai? � paklausė norėdamas pakeisti tem�.

� Taip. Knygomis buvo patenkintas. Sakė, u�siėm�s Franko lai�kų paie�ka, ka�kokia knyga�

� A, Matamoros� Juk tai apokrifas [* Abejotinos autorystės arba abejotino autenti�kumo veikalas.]� Madariagos juokelis. Ir k� jam pasakei?

� Pasakiau, kad vėliausiai po dviejų savai�ių t� kūrinį jam gausime.

� Puiku. Patikėsime tai Ferminui ir parduosim knyg� u� aukso kain�.

Vėl įsitraukėme į darbus. Tėvas nenuleido akių nuo man�s. Saugokis, pamaniau.

� Vakar �ia buvo u�ėjusi simpati�ka mergina. Ferminas sako, ji � Tomo Agilaro sesuo?

� Taip.

Tėvas santūriai linktelėjo, įvertindamas atsakym� po�iūriu �Mat kaip�. Davė minut� atsikvėpti prie� kit� puolim�, �įsyk lyg ka�k� staiga atsimin�s.

� Beje, Danieli, �iandien darbo ma�ai, tai, sakau, gal norėtum laisvos dienos ir u�siimtum savo reikalais? Man atrodo, pastaruoju metu daug dirbi.

� Viskas gerai, dėkui.

� Maniau, paliksiu tik Fermin� ir patrauksiu su Barselu į Licėjaus teatr�. �įvakar rodo Tannhauser, jis ir mane kvietė, nes parteryje turi kelet� vietų.

Tėvas dėjosi skait�s korespondencij�. Nekoks i� jo aktorius.

� O nuo kada tau patinka Vagneris?

Gū�telėjo pe�iais.

� Dovanotam arkliui� Su Barselu tas pats koki� oper� �iūrėti, nes jis tik komentuoja vaidinim� ir kritikuoja kostiumus. Beje, daug klausinėja apie tave. Gal, sakau, u�eitum pas jį į krautuvėl�.

� Gerai, kuri� dien� u�eisiu.

� Tai, jeigu neprie�tarauji, palikim �iandien Fermin�, o mudu �iek tiek atsipūsime, nes jau metas. Jei tau reikia pinigų�

� Tėti, Bėja nėra mano mergina.

� O kas tau j� per�a? A� nieko nesakiau, pats sum�stei. Jei reikės � pasiimk i� kasos, bet nepamir�k įspėti Fermino, kad vakare nei�sig�stų.

Pasak�s tai, vėl atrodė atsainus ir pla�iai �ypsodamasis i�nyko galiniame krautuvės kambaryje. Pa�velgiau į laikrodį. Pusė vienuoliktos ryto. Su Bėja sutariau susitikti penkt� po universiteto arkomis, ir, mano nelaimei, grėsė ilgesnė diena nei �Broliai Karamazovai�.

Netrukus i� laikrodininko namų parsirado Ferminas ir papasakojo, kad kaimynių būrys sudarė tikr� slaugos armij� pri�iūrėti varg�� pon� Federik�. Gydytojas nustatė tris �onkaulių lū�ius, daugyb� galvos sumu�imų ir tiesiosios �arnos ply�im�.

� K� nors nupirkote? � pasiteiravo tėvas.

� Vaistų ir tepalų jau prine�ta tiek, kad galima vaistin� steigti, todėl nune�iau tik gėlių, �Nenuco� odekolono ir tris buteliukus abrikosų gėrimo, kurį ponas Federikas labai mėgsta.

� Gerai padarėte. Paskui atsiskaitysime, � tarė tėvas. � O kaip jis atrodo?

� Sakau nemeluodamas � visi�kai nugeib�s. Jau vien pama�ius jį lovoje � susigū�usį, ink��iantį, geriau jau būtų mir�s, � �inot, mane apėmė aistra �udyti. Kaipmat lėk�iau apsiginklav�s iki dantų į Kriminalinės brigados būstin� ir kaip reikiant pa�ukuo�iau kailį tiems pumpurėliams, pradedant pritvinkusiu pūliniu Fumeru.

� Ferminai, atraskite ramybės d�iaugsm�. Grie�tai draud�iu griebtis bet kokių veiksmų.

� Kaip pasakysite, pone Sempere.

� O kaip į visk� �iūrėjo Pepita?

� Su neapsakoma tvirtybe. Kaimynės palaiko tam tikr� brend�io kiekį jos kraujyje, ir, kai j� ma�iau, kaip negyva tysojo ant sofos ir knarkė su tokia jėga, kad bra�kėjo apmu�alų siūlės.

� Tuo ji garsėja. Ferminai, �iandien pra�au būti knygyne, nes dabar noriu aplankyti pon� Federik�. Paskui esu sutar�s vakaroti su Barselu. O Danielis turi savų reikalų.

Pa�velg�s į juodu pastebėjau apsikei�iant �elmi�kais s�mokslininkų �vilgsniais.

� Niekinga pir�lių porelė.

Jie tebesijuokė, kai paraud�s lyg �arija nėriau pro knygyno duris.

20

Nurija Monfort gyveno �e�ėliuose. Siaurutis koridorius vedė į valgom�jį, kuris buvo ir biblioteka, ir kabinetas. Pastebėjau kuklų, be langų miegam�jį. Ma�u�iukas vonios kambarys, be du�o ir kitokių patogumų, pilnas įvairiausių kvapų � i� apa�ioje įsikūrusio baro virtuvės ir praėjusio �imtme�io kanalizacijos vamzd�ių. Butas vis� laik� skendėjo prieblandoje, i� tamsaus balkono matėsi tik aptrupėj� mūrai. Trenkė tabaku, �al�iu ir nebūtimi. Nurija Monfort �iūrėjo į mane, besistengiantį apsimesti nepastebin�iu buveinės skurdumo.

� Skaityti einu laukan, nes bute net �viesos nėra, � tarė ji. � Mano vyras �adėjo grį��s įtaisyti stalin� lemp�.

� Jūsų vyras i�vyk�s?

� Migelis kalėjime.

� Atleiskite, ne�inojau�

� I� kur galėjote �inoti? Nesigėdiju to sakyti, nes mano vyras nėra nusikaltėlis. Paskutinįsyk jį are�tavo u� atsi�aukimų spausdinim� metalurgijos sindikatui. Jau dveji metai kali. Kaimynai mano, kad i�vyk�s į kelion� po Amerik�. Tėvas nieko ne�ino, ir norė�iau, kad nesu�inotų.

� Būkite rami. I� man�s nesu�inos.

Įsivyravo slogi tyla, ir supratau, kad prie� save ji vis dar mato įsako �nip�.

� Turbūt nelengva vienai i�laikyti namus, � pamėginau kvailai u�pildyti tylos tu�tum�.

� Nelengva. Kiek galiu, u�sidirbu vertimais, bet to nepakanka turint įkalint� vyr�. Advokatai nulupo devynis kailius, esu paskendusi skolose iki kaklo. Versti taip pat niekinga, kaip ra�yti.

�vilgtelėjo į mane, tarsi laukdama atsakymo. Tik nuolankiai �yptelėjau.

� Ver�iate knygas?

� Jau nebe. Dabar ėmiausi blankų ir muitinės dokumentų, u� juos daugiau moka. Literatūros vertimai ma�ai apmokami, nors tiesa, �iek tiek geriau nei pats ra�ymas. Kaimynų komitetas jau kelis kartus mėgino mane i�kraustyti. Pretekstas � vėluoju sumokėti mokes�ius. Įsivaizduokite, moku u�sienio kalbų, dėviu kelnes. Ne vienas kaltino, kad �iame bute laikau viet� pasimatymams. �tai kokia �lovė�

Tikėjausi, kad prieblanda slepia mano raudoniu u�siplieskusį veid�.

� Atleiskite. Ne�inau, kodėl jums apie tai pasakoju. Jums drovu.

� Tai mano kaltė. Pats klausinėju.

Ji prapliupo nervingu juoku. Vienatvė, sklindanti nuo �ios moters, tiesiog degino.

� Jūs truputį pana�us į Chulijan�, � pasakė netikėtai. � Tas �vilgsnis, gestai. Jis pana�iai elgėsi. Tylėdavo, o �vilgsnis toks, kad nesuprasi, apie k� m�sto, ir a� kaip kvai�a pasakodavau jam tokius dalykus, apie kuriuos ver�iau tylėti� Gal pasiūlyti jums ko nors? Kavos su pienu?

� Ne, dėkui. Nesivarginkite.

� Koks �ia vargas. Ruo�iausi virtis kavos.

Ka�kas ku�dėjo man, kad tas puodelis kavos bus visas jos vidurdienio valgis. Dar kart� mandagiai atsisakiau ir ma�iau j� dingstant valgomajame u� sienelės, kur laikė elektrin� krosnel�.

� Įsitaisykite patogiai, � pasakė.

Apsi�valg�s aplinkui klausiau sav�s: kaip? Nurijos Monfort kabinetas buvo tik ra�omasis stalas, u�imantis kamp� prie balkono. Ant stalo �alia aliejinės lempelės ir lentynos, u�verstos �odynais, puikavosi ra�omoji ma�inėlė �Underwood�. Nesimatė �eimos nuotraukų, ta�iau siena ties ra�omuoju stalu prismaigstyta atvirukų su matytais vaizdais, negalėjau tiksliai pasakyti i� kur jie � Pary�iaus ar Romos. Ra�omasis stalas blizgėjo nepriekai�tinga, net pedanti�ka tvarka. Pie�tukai tvarkingai sudėti ir nudro�ti iki smailumo. Popieriai ir aplankai gra�iai suguldyti trimis simetri�komis eilėmis. Atsisuk�s pastebėjau, kad Nurija Monfort stebi mane. �iūrėjo tylėdama, kaip �iūrima į praeivius gatvėje ar metro. U�sidegė cigaret� ir stovėjo kur stovėjusi, veidas skendėjo �ydruose dūmų sūkuriuose. Pagalvojau, kad Nurija Monfort, pati to nesuvokdama, skleidė fluidus fatali�kos moters, apgaubtos nerealios �viesos, i�nirdavusios tarsi i� rūko ir akindavusios Fermin� Berlyno stotyje, bet gali būti, kad pati bodėjosi savo i�vaizdos.

� Nelabai turiu k� pasakoti, � pra�neko. � Su Chulijanu susipa�inau prie� dvide�imt metų Pary�iuje. Tada dirbau Kabestanio leidykloje. Ponas Kabestanis u� kelis durus buvo įsigij�s Chulijano romanų autoriaus teises. Buvau pradėjusi dirbti administracijos departamente, bet ponas Kabestanis, su�inoj�s, kad kalbu prancūzi�kai, itali�kai ir �iek tiek voki�kai, patikėjo tvarkyti sandorius su autoriais ir paskyrė asmenine sekretore. Mano darbas buvo susira�inėti su autoriais ir u�sienio leidėjais, su kuriais leidykla turėjo bendrų projektų, �tai tokiu būdu ir u�simezgė santykiai su Chulijanu Karaksu.

� Jūsų tėvas minėjo, kad buvote geri draugai.

� Tėvas mano, kad leidomės į nuotykius, ar kas nors pana�aus. Ar ne? Jo pasiklausius, esu lyg rujojanti kalė, skuod�ianti paskui pirm� pasitaikiusį vyri�kį.

Tos moters atvirumas ir laisvumas atėmė �ad�. Pernelyg ilgai delsiau ruo�damasis k� nors atsakyti. Nurija Monfort tik �yptelėjo ir palingavo.

� Nekreipkite dėmesio. Tėvas įsikalė tai į galv� dėl vienos kelionės į Pary�ių trisde�imt tre�iaisiais. Vykau tvarkyti pono Kabestanio reikalų su leidykla �Gallimard�. Pary�iuje praleidau savait� ir Chulijano bute apsistojau dėl paprastos prie�asties � ponas Kabestanis norėjo sutaupyti neapmokėdamas vie�bu�io. Pats suprantate, kokia romantika. Iki tol su Chulijanu Karaksu mus siejo vien susira�inėjimas, autoriaus teisių reikalai, leidinio temos ir tipografiniai lankai. Apie jį �inojau arba įsivaizdavau tik tiek, kiek perskaitydavau i� mums siun�iamų rankra��ių.

� Ar jis k� nors pasakojo apie savo gyvenim� Pary�iuje?

� Ne. Chulijanas nemėgo kalbėti nei apie savo knygas, nei apie save. Man neatrodė, kad Pary�iuje jautėsi laimingas, nors, manau, jis i� tų �monių, kurie niekur nesijau�ia laimingi. Ties� sakant, niekada jo gerai nepa�inojau. Nesileido. Buvo labai u�daro būdo, ir kartais man atrodydavo, kad pasaulis ir �monės jam � nė motais. Ponas Kabestanis laikė jį kukliu ir droviu, o a� manau, kad Chulijanas gyveno praeitimi, savo prisiminimų pasaulyje. Chulijanas gyveno u�daroje erdvėje, paskyr�s gyvenim� savo knygoms, jose pats save ir įkalino, lyg pra�matniam vie�buty.

� Kalbate taip, tarsi pavydėtumėte jam.

� Danieli, yra siaubingesnė nelaisvė nei �od�iai.

Tik linktelėjau, gerai nesuprat�s, k� nori pasakyti.

� Ar Chulijanas kada nors pasakojo apie Barselonoje praleistus metus?

� Nedaug. Per savait�, praleist� jo namuose, kai k� su�inojau apie jo �eim�. Motina buvo prancūzų kilmės muzikos mokytoja. Tėvas turėjo skrybėlių ateljė ar ka�k� pana�aus. Labai religingas ir grie�tas �mogus.

� Ar Chulijanas pasakojo apie savo santykius su tėvu?

� �inau, kad jiedu labai nesutarė. Tai t�sėsi nuo seno. Beje, prie�astis, dėl ko Chulijanas pabėgo į Pary�ių, buvo kariuomenė. Tėvas primygtinai reikalavo, kad sūnus tarnautų. Motina davė �odį, kad anks�iau, nei tai nutiks, i�sive� sūnų kuo toliau nuo to �mogaus.

� Na, tas �mogus galų gale buvo jo tėvas.

Nurija Monfort nusi�ypsojo, � tik lūpų kampu�ių virptelėjimas ir liūdnas pavargusių akių spindesys.

� �iaip ar taip, jis niekada nesielgė kaip tėvas ir todėl niekuomet nelaikė jo tėvu. Vien�syk prisipa�ino man, kad prie� santuok� motina patyrė meilės roman� su nepa�įstamuoju, kurio vard� laikė paslaptyje. Jis ir buvo tikrasis Chulijano tėvas.

� Tai primena i�trauk� i� Vėjo �e�ėlio. Jūs manote, kad tai tiesa?

Nurija Monfort linktelėjo.

� Chulijanas pasakojo vaikystėje mat�s, kaip skrybėlininkas � būtent taip jį vadino � skriaudė ir mu�ė motin�. Paskui ateidav�s į Chulijano miegam�jį ir kartodav�s jam, kad es�s nuodėmės kūdikis, paveldėj�s apgailėtin� ir silpn� motinos būd�, ir kad vis� gyvenim� bus nelaimingas nevykėlis, kuriam niekada nesiseks�

� Ar Chulijanas jautė savo tėvui pagie��?

� Laikas �ia geriausias gydytojas. Man neatrodė, kad Chulijanas jo nek�stų. Gal tai būtų buv� net geriau. Bet jis nejautė skrybėlininkui jokios pagarbos. Chulijanas apie jį kalbėjo taip, tarsi tai jam nėma� nerūpėtų, kaip apie ka�kur toli likusi� praeities dalel�. Ta�iau tokių dalykų niekada neu�mir�ti. �od�iai, apnuodij� vaiko �irdį, i�tarti i� neapykantos ar paniekos, palieka nuosėdas ir anks�iau ar vėliau ima deginti siel�.

Klausiau sav�s, ar tik ji nekalba i� savo patirties, ir netikėtai prisiminiau savo draug� Tom� Agilar�, stoji�kai ken�iantį gimdytojo priekai�tus.

� Kokio am�iaus tada buvo Chulijanas?

� Gal a�tuonerių ar devynerių metų.

Atsidusau.

� Vos tik jam sukako tiek, kad galėjo tarnauti kariuomenėje, motina i�sive�ė jį į Pary�ių. Su tėvu gal nė neatsisveikino. Skrybėlininkas niekada nesuvokė, kad �eima gali jį palikti.

� Ar jums teko girdėti, kad Chulijanas minėtų mergait�, vardu Penelopė?

� Penelop�? Nemanau. A� atsimin�iau.

� Buvo jo su�adėtinė, kai dar gyveno Barselonoje.

I�siėmiau Karakso fotografij� su Penelope Aldaja ir i�tiesiau jai. Pastebėjau, kaip pama�iusi Chulijan� paauglystės metais nu�vito �ypsena. J� u�valdė ilgesys ir netekties jausmas.

� Koks jaunas �ia atrodo� Ar �ia toji Penelopė?

Linktelėjau.

� Labai gra�i. Chulijanas visuomet būdavo apsuptas gra�ių moterų.

Kaip jūs, pamaniau.

� Ar daug jų turėjo?

Vėl �yptelėjo.

� Merginų? Draugių? Ne�inau. Atvirai kalbant, niekada negirdėjau minint nė vienos moters. Kart� i� smalsumo paklausiau. Jums veikiausiai �inoma, kad u�sidirbdavo skambindamas pianinu vie�namyje. Klausiau, ar nejau�ia pagundos, kai aplink dailios lengvo elgesio moterys. Bet mano �maik�tumas jam nepatiko. Atsakė neturįs teisės k� nors mylėti. Pasmerktas vienatvei.

� Nesakė kodėl?

� Chulijanas niekada nesakydavo kodėl.

� Bet vis dėlto, prie� grį�damas į Barselon� 1936-aisiais, ketino vesti.

� Sklido kalbos.

� Jums kelia abejonių?

Patraukė pe�iais.

� Jau sakiau, kad per visus metus, kiek buvom pa�įstami, nėra minėj�s jokios moters kaip nors ypatingai, juolab kad rengiasi vesti. Gandai apie tariamas jungtuves mane pasiekė daug vėliau. Paskutinis Karakso leidėjas Niovalis papasakojo Kabestaniui, kad nuotaka � pasiligojusi, piniginga na�lė, u� Karaks� vyresnė dvide�imt penkeriais metais. Pasak Niovalio, ta moteris vienaip ar kitaip visus tuos metus i�laikė Karaks�. Gydytojai buvo numat� jai gyventi �e�is mėnesius, daugių daugiausia � metus.

Pasak Niovalio, ji norėjo i�tekėti u� Chulijano, kad �is paveldėtų jos turt�.

� Bet ceremonija taip ir neįvyko.

� Jei tik kada nors egzistavo toks ketinimas ir tokia na�lė.

� Kiek man �inoma, Karaksas buvo įsivėl�s į dvikov� kaip tik t� ryt�, kai turėjo įvykti santuokos ceremonija. Gal �inote su kuo ir dėl ko?

� Niovalis tvirtino, kad dėl na�lės. Vien� tolim� ir godų giminaitį apėmė nerimas, kad palikimas pateks į ka�kokio vargetos u�sienie�io rankas. Be visa kita Niovalis spausdino laikra��iuose t�stinius romanus, gal todėl ir sum�stė toki� prie�astį.

� Matau, kad netikite nei istorija apie vedybas, nei dvikova.

� Ne. Niekuomet netikėjau.

� O kaip manote, kas nutiko paskui? Kodėl Karaksas grį�o į Barselon�?

Ji liūdnai �yptelėjo.

� Jau septyniolika metų ie�kau atsakymo į �į klausim�.

Nurija Monfort prisidegė kit� cigaret�. Pasiūlė ir man. Magėjo paimti, bet susilaikiau.

� Ta�iau turite kokių nors įtarimų? � pasmalsavau.

� Kiek man �inoma, 1936-ųjų vasar�, karui įsiplieskus [* Turima galvoje 1936 metų pilietinis karas Ispanijoje.], į leidykl� paskambino savivaldybės lavoninės tarnautojas ir prane�ė, kad prie� tris dienas atve�tas Chulijano Karakso kūnas. Jis rastas vienoje Ravalio gatviūk�tėje, į skutelius sudraskytais drabu�iais ir per�auta �irdimi. Prie jo rasta knyga Vėjo �e�ėlis ir pasas. Antspaudas rodė, kad neseniai, gal prie� mėnesį, buvo perva�iav�s Prancūzijos sien�. Kur jis buvo vis� t� laik� � dievai �ino. Policija susisiekė su jo tėvu, bet �is atsisakė pasirūpinti kūnu, teigdamas, kad sūnaus neturi. Praėjus dviem dienoms, kai niekas velionio nepasigedo, buvo palaidotas bendrame kape Montijuko kapinėse. Net gėlių jam negalėjau nune�ti, nes niekas ne�inojo, kur jo kapas. Lavoninės darbuotojui, priglaudusiam rast� knyg�, po kelių dienų atėjo mintis paskambinti į Kabestanio leidykl�. Taip visk� ir su�inojau. Niekaip nesupratau: Chulijanas Barselonoje galėjo kreiptis tik į mane. Ar bent jau į pon� Kabestanį. Buvome vieninteliai jo draugai, ta�iau jis neprane�ė apie grį�im�. Su�inojome apie tai tik po jo mirties�

� Ar po gauto prane�imo paai�kėjo dar kas nors?

� Ne. Tai nutiko pirmomis karo dienomis, ir Chulijanas nebuvo vienintelis, ding�s be �inios. Dabar jau niekas apie tai nekalba, bet tokių bevard�ių kapų kaip Chulijano � daugybė. Klausinėti buvo tas pat, kaip dau�yti galv� į sien�. Ponas Kabestanis, kuris tuomet jau sunkiai sirgo, padėjo kreiptis į policij�, ir a� patikrinau visus galimus �altinius. Vienintelis atsakymas � vizitas jauno inspektoriaus, aroganti�ko ir niūraus �mogaus, kuris įspėjo, kad man metas liautis klausinėti ir susitelkti prie pozityvesnės veiklos, nes �alis apimta karo. Tokie buvo jo �od�iai. Jis vadinosi Fumeras, tai viskas, k� prisimenu. Atrodo, dabar tapo tikru didvyriu. Da�nai minimas laikra��iuose. Veikiausiai teko apie jį girdėti.

Pajutau kartėlį.

� Vargiai.

� Apie Chulijan� neturėjau jokių �inių, kol vienas asmuo susisiekė su leidykla ir susidomėjo sandėlyje likusiais Karakso romanais.

� Leinas Kubertas.

Nurija Monfort linktelėjo.

� Numanote, kas jis toks?

� Kilo vienas įtarimas, bet nesu tikra. 1936-ųjų kov�, � prisimenu, nes kaip tik ruo�ėmės leisti Vėjo �e�ėlį, � ka�koks �mogus skambino į leidykl� pra�ydamas jo adreso. Prisistatė kaip senas draugas ir norėjo aplankyti jį Pary�iuje. Padaryti staigmen�. Jį nukreipė pas mane, bet atsakiau, kad suteikti �ios informacijos neturime įgaliojimų.

� Pasakė vard�?

� Ka�koks Chorchė.

� Chorchė Aldaja?

� Galbūt. Chulijanas nesyk apie jį kalbėjo. Rodos, kartu mokėsi �vento Gabrieliaus kolegijoje ir kartais minėdavo kaip geriausi� draug�.

� Ar �inote, kad Chorchė Aldaja buvo Penelopės brolis?

Nurija Monfort nustebusi kilstelėjo antakius.

� Ir jūs pasakėte Aldajai Chulijano adres� Pary�iuje? � paklausiau.

� Ne. Ka�kodėl man tai sukėlė įtarim�.

� O k� jis atsakė?

� Ėmė i� man�s �aipytis, sakė susirasi�s jį kitais būdais ir padėjo ragelį.

Atrodė, ka�kas jai neduoda ramybės. Ėmiau įtarti kur link mus veda �is pokalbis.

� Bet vėliau jums dar teko apie jį i�girsti?

Ji nervingai linktelėjo.

� Kaip jau minėjau, netrukus po Chulijano dingimo į Kabestanio leidykl� atėjo �mogus. Ponas Kabestanis tuomet jau negalėjo dirbti, o leidybos reikalus tvarkė jo vyriausias sūnus. Leinas Kubertas, taip pasivadino atvykėlis, pasiūlė nupirkti visus likusius Chulijano romanus. Maniau, kad tai nevyk�s pok�tas. Leinas Kubertas buvo vienas Vėjo �e�ėlio persona�ų.

� Velnias.

Nurija Monfort linktelėjo.

� Ar matėte Lein� Kubert�?

Papurtė galv� ir prisidegė tre�i� cigaret�.

� Ne. Ta�iau dalį pokalbio, vykusio pono Kabestanio kabinete, nugirdau.

Nutilo, tarsi ne�inodama ar baimindamasi, kaip tai suformuluoti.

� Jo balsas buvo tas pats, kaip ir prisista�iusiojo Chorchė Aldaja. Kabestanio sūnus, tas aroganti�kas kvai�a, panūdo i�plė�ti daugiau pinigų. Kubertas pasakė, kad derėtų pagalvoti apie nuolaid�. T� pa�i� naktį Pueblo Nueve esantis leidyklos sandėlis suple�kėjo iki pamatų su visomis Chulijano knygomis.

� I�skyrus tas, kurias i�gelbėjote ir paslėpėte Pamir�tų Knygų Kapinėse.

� Taigi.

� Gal numanote, kodėl ka�kas norėjo sudeginti visas Chulijano Karakso knygas?

� Dėl ko deginamos knygos? I� kvailumo, i� neapykantos, nei�prusimo� Kas gali �inoti?

� O kaip manote jūs?

� Chulijanas gyveno savo knygose. Kūnas, baig�s kelion� lavoninėje, buvo tik jo dalis. Siela liko para�ytose istorijose. Sykį nutaikiusi prog� paklausiau, i� kur semiasi įkvėpimo savo persona�ams, ir jis atsakė, kad i� niekur, � visi persona�ai yra jis pats.

� Vadinasi, jei ka�kas nori jį sunaikinti, turi sunaikinti visas jo istorijas ir persona�us, ar ne taip?

Ji vėl pra�ydo pavargusia, sutrikusia �ypsena.

� Jūs man primenate Chulijan�, � pasakė. � Kai dar nebuvo nusivyl�s.

� Kuo?

� Viskuo.

Prieblandoje prisiartino prie man�s ir paėmė u� rankos. Tylėdama glostė deln�, tarsi norėtų suprasti linijų vingius. Ranka virpėjo nuo jos prisilietimo. Nustebau, kai vaizduotė ėmė pie�ti jos nuog� kūn� po palaikiais drabu�iais. Tro�kau liesti j�, pajusti po oda tvinksintį puls�. Mūsų �vilgsniai susitiko, ir suvokiau, kad supranta, apie k� m�stau. Jau�iau, kad yra labai vieni�a. Pa�velg�s sutikau ramų �vilgsnį.

� Chulijanas mirė vieni�as, neabejodamas, kad niekas neprisimins nei knygų, nei jo paties ir kad jo gyvenimas buvo nieko vertas, � pasakė. � Jam patiktų �inoti, kad kam nors jo reikėjo gyvo, kad jį kas atsimena. Sakydavo, kad egzistuojame tol, kol mus kas nors atsimena.

Mane apėmė beveik skausmingas noras pabu�iuoti t� moterį, tro�kimas, kurio dar niekuomet neteko patirti, net prisiminus Klaros Barselo �e�ėlį. Ji suprato mano mintis.

� Danieli, jau vėlus metas, � suku�dėjo.

Dalis man�s norėjo pasilikti, nugrimzti su nepa�įstam�ja į keist� prieblandos intymum� ir klausytis, kaip mano gestai ir nei�tarti �od�iai jai primena Chulijan� Karaks�.

� Taip, � sumurmėjau.

Linktelėjo ir netarusi nė �od�io palydėjo iki durų. Koridorius atrodė niekuomet nesibaigs. Atrakino duris, ir atsidūriau laiptinėje.

� Jei pamatysite tėv�, perduokite jam, kad man viskas gerai. Pameluokite.

Pusbalsiu atsisveikinau, dėkodamas u� man skirt� laik� ir nuo�ird�iai spausdamas rank�. Nurija Monfort neatsakė į mano formalų gest�. Ji suėmė mano rankas ir pabu�iavo į skruost�. Tylėdami �iūrėjome vienas į kit�, tuomet a� surizikavau ir beveik virpėdamas ėmiau siekti jos lūpų. Man pasirodė, kad jos prasivėrė, o rankos jau ie�ko mano veido. Bet paskutin� akimirk� Nurija atsitraukė ir nuleido akis.

� Danieli, manau, bus geriau, jei i�eisit, � su�nab�dėjo.

Atrodė, tuoj pravirks, bet, man nespėjus nieko atsakyti, u�trenkė duris. Stovėjau laiptinėje ir jau�iau j� anapus durų � sustingusi� ir klausian�i�, kas vis dėlto atsitiko. Kitoje laiptų aik�telės pusėje mirktelėjo kaimynės durų akutė. Pamojavau atsisveikindamas ir nubildėjau �emyn. I�ėj�s į gatv� dar jau�iau veid�, bals� ir kvap�, u�vald�iusius man �irdį. Ant odos likusi� jos lūpų drėgm� ir alsavim� ne�iausi per gatves, pilnas beveid�ių �monių, besiver�ian�ių i� kontorų ir parduotuvių. Kai pasukau į Kanudos gatv�, persmelkė �alto vėjo gūsis ir u�go�ė t� �urmulį. Dėkodamas gaiviam veid� glostan�iam vėjui, traukiau universiteto link. Kirtau Ramblaso alėj� ir pasukau Tajerso gatve, kur vėl teko panirti į ank�t� prieblandos tarpeklį. M�s�iau, kad galėjau likti tame niūriame valgomajame, kur įsivaizdavau dabar esan�i� Nurij� Monfort a�arų pilnomis akimis, � vien� su savo tyliais prisiminimais, savo pie�tukais ir aplankais.

21

Vakaras u�klupo netikėtai, alsuodamas vėsa, ir visk� apgaubė purpurine mantija, plevenan�ia gatvėse. Paspartinau �ingsnį, ir po dvide�imties minu�ių lyg laivo smaigalys i� tamsos i�niro rusvas universiteto fasadas. Filologijos fakulteto durininkas savo būdelėje skaitinėjo �iuo metu garsiausius Ispanijos ra�ytojus paskutiniame El Mundo deportivo numeryje. Nesimatė nė vieno studento. Tik mano �ingsnių aidas sekė i� paskos koridoriais ir kiemeliais, kol pasiekiau u�dar� galerij�, kur gelsvos �viesos atspind�iai dar �aidė su prietema. �mėstelėjo mintis, kad Bėja apgavo mane ir paskyrė pasimatym� tokiu metu norėdama atsiteisti. Apelsinmed�ių lapeliai aplink galerij� virpėjo lyg sidabro a�aros ir po arkomis buvo girdėti fontano vandens �iurlenimas. Ap�velgiau kiemelį tramdydamas neviltį, o gal net apimtas baimingo palengvėjimo. Ji buvo ten. Atpa�inau siluet� �alia fontano, �vilgsnis klaid�iojo galerijos skliautais. Sustojau, norėjau stebėti j�, ir akimirk� pasivaideno, kad matau Nurij� Monfort, atviromis akimis sapnuojan�i� ant suolelio aik�tėje. �alia nesimatė nei aplanko, nei knygų, gal t� popiet� jai nebuvo paskaitų. Gal atėjo �ionai vien tam, kad susitiktų su manimi? Pasiry�au prisiartinti. Mane i�davė �ingsnių aidas, Bėja nustebusi �yptelėjo ir pa�velgė taip, tarsi mano pasirodymas �ia ir dabar būtų grynas atsitiktinumas.

� Maniau, neateisi, � pasakė.

� Ir a� taip maniau, � atsakiau.

Sėdėjo suglaudusi kelius, tiesi kaip nendrė. Klausiau sav�s, ar įmanoma jaustis tokiam tolimam �alia esan�iam �mogui ir suprasti kiekvien� jo lūpų judesį.

� Danieli, atėjau norėdama įrodyti, kad esi neteisus dėl to, k� an�dien man sakei. A� i�tekėsiu u� Pablo ir nesvarbu, k� �iandien parodysi, � vis tiek i�vyksiu į Ferolį, kai tik jis baigs tarnyb�.

�iūrėjau į j�, tarsi lydėdamas nuva�iuojantį traukinį. Supratau, kad dvi dienas skrajojau padebesiais, ir �tai dabar pasaulis dū�ta man po kojų.

� O a� maniau, kad atėjai, norėdama su manimi pasimatyti, � sukaup�s jėgas nusi�ypsojau.

Pama�iau, kaip jos veid� u�liejo raudonis.

� Tai buvo pok�tas, � pamelavau. � Juk �adėjau parodyti miest�, kurio dar nepa�įsti. Bent jau turėsi prie�astį prisiminti mane ar Barselon�, kad ir kur i�vyktum.

Bėja liūdnai �yptelėjo ir nuleido akis.

� �inai, vos susilaikiau nenuėjusi į kin�. Kad i�veng�iau susitikimo su tavimi, � pasakė.

� Kodėl?

Tylėdama �iūrėjo į mane. Gū�telėjo pe�iais, pakėlė akis auk�tyn, tarsi mėgindama suturėti �od�ius, kurie baudėsi i�sprūsti.

� Nes bijojau, kad gali būti teisus, � i�tarė pagaliau.

Atsidusau. Mus apgaubė tamsa ir ta vienatvės tyla, siejanti nepa�įstamuosius. Pasijutau galįs pasakyti bet k�, nors tai būtų paskutinis kartas.

� Tu jį myli, ar ne?

Tik �yptelėjo lūpų kampu�iais.

� Ne tavo reikalas.

� �inoma, � atsakiau. � Tai svarbu tik tau.

�vilgsnis u�geso.

� O kodėl tau rūpi?

� Ne tavo reikalas, � at�oviau.

Ne�yptelėjo. Tik suvirpėjo lūpos.

� Mane pa�įstantys �monės �ino, kad labai gerbiu Pabl�. Mano �eima ir�

� Bet a� esu beveik nepa�įstamas, � nutraukiau. � Ir noriu i�girsti i� tav�s.

� K� i�girsti?

� Kad jį myli. Kad i�tekėsi ne vien tam, jog pabėgtum i� namų, paliktum Barselon� ir savo �eim�, kur niekas tav�s nenuskriaus. Kad palieki, o ne bėgi.

Jos akyse suspindo pyk�io a�aros.

� Danieli, neturi teisės su manimi taip kalbėti. Tu man�s nepa�įsti.

� Pasakyk, kad klystu, ir i�eisiu. Ar myli jį?

Mudu ilgai �iūrėjome viens į kit�. Tylėjome.

� Ne�inau, � sumurmėjo galiausiai. � Ne�inau.

� Ka�kas yra pasak�s, kad t� akimirk�, kai susim�stai, ar tikrai �mogų myli, jau liaujiesi jį mylėj�s, � pasakiau.

Bėja tikėjosi mano veide į�velgti ironij�.

� Kas taip pasakė?

� Toks Chulijanas Karaksas.

� Jis tavo draugas?

Net nustebau, kad linktelėjau.

� Galima sakyti ir taip.

� Turėsi mane su juo supa�indinti.

� �i�nakt, jei tik norėsi.

Palikome universitet� po tamsia dangaus mėlyne. Patraukėme neai�kia kryptimi, veikiau derindamiesi prie vienas kito �ingsnių, nei turėdami tiksl� pasiekti tam tikr� viet�. Slėpėmės u� vienintelės temos, kuri mudu siejo � jos brolio Tomo. Bėja pasakojo apie jį lyg apie svetim�, kurį mylinti, nors beveik nepa�įstanti. Vengė mano �vilgsnio ir kartkartėmis nervingai nusijuokdavo. Jau�iau, kad gailisi to, k� man pasakė universiteto galerijoje, kad j� vis dar �eid�ia i�tarti �od�iai, kad jai neramu.

� Klausyk, dėl to, k� tau anks�iau pasakiau� � tarė staiga nutraukusi pasakojim�. � Juk nepasakysi Tomui, ar ne?

� �inoma, ne. Niekam nesakysiu.

Nervingai nusijuokė.

� Nesuprantu, kas man pasidarė. Neįsi�eisk, bet kartais daug lengviau visk� pasipasakoti svetimam nei �monėms, kurie tave pa�įsta. Ka�in kodėl?

Gū�telėjau pe�iais.

� Galbūt svetimi mato mus tokius, kokie esame, o ne tokius, kokie apsimetame.

� Tai irgi Chulijano Karakso �od�iai?

� Ne, k� tik sum�s�iau norėdamas padaryti tau įspūdį.

� O kokia a� tau atrodau?

� Paslaptinga.

� Tai keis�iausias komplimentas, kokį esu kada nors girdėjusi.

� Tai ne komplimentas, o grasinimas.

� Kaip suprasti?

� Paslaptis reikia atskleisti, i�siai�kinti, kas u� jų slypi.

� Gali būti, kad i�siai�kin�s nusivilsi.

� Arba nustebsiu. Tu irgi.

� Tomas nesakė, kad esi toks į�ūlus.

� Jei ir turiu į�ūlumo, tai vis� perleid�iu tau.

� Kodėl?

Todėl, kad mane g�sdini, pamaniau.

U�ėjome į sen� kavin� prie �Poliorama� teatro. Atsisėdome u� stalelio prie lango, u�sisakėme u�kand�ių su vytintu kumpiu ir po puodelį balintos kavos, norėjome bent kiek ap�ilti. Netrukus prie stalelio prisiartino perkar�s, į �lub� velni� pana�us padavėjas labai rimta mina.

� Ar judu u�sakėte u�kandėlės su kumpiu?

Linktelėjome.

� Direkcijos vardu drįstu prane�ti, kad kumpio nebeliko. Galiu pasiūlyti kraujinės, baltos de�ros, maltinių arba �lėgtainio. Labai skanu, �vie�utėlis patiekalas. Turiu sardinių su eskabe�e [* Marinatas i� acto, aliejaus, lauro lapų ir kitokių prieskonių.], jei dėl religinių įsitikinimų draud�iama vartoti mės��

� Man pakaks ir balintos kavos, tikrai, � atsakė Bėja.

Jau�iausi alkanas kaip vilkas.

� O jei papra�ytume pjausnių? Ir duonos?

� Tu�tuojau, ponaiti. Jūs jau dovanokite, kad tokia menka pasiūla. Paprastai turiu visko, net bol�evikų ikrų. Bet �iandien popiet vyko Europos taurės pusfinalis, u�tat buvo daug lankytojų. Kokios buvo rungtynės�

Ir nu�lub�iojo ceremoningai skės�iodamas rankomis. Bėja susidomėjusi jį stebėjo.

� Kokia tarme jis �neka? Chajeno?

� Santa Koloma de Gramaneto � patikslinau. � Tu retai va�inėji metro, tiesa?

� Tėvas sako, kad metro �laistosi padugnės, ir jei keliausiu viena, prikibs �igonai.

Norėjau atsakyti, bet nutylėjau. Bėja susijuokė. Kai tik atne�ė kav� ir valgį, pamir��s visas manieras ir pretenzijas, kibau į maist�. Bėja atsisakė valgyti. Tik abiem rankomis suėmusi garuojantį puodelį i� padilbų stebėjo mane ir �ypsojosi lūpų kampu�iais. Lyg i� nuostabos, lyg i� smalsumo.

� Ir k� ruo�iesi �iandien parodyti tokio, ko dar nesu ma�iusi?

� Įvairių dalykų. Beje, tai, k� noriu parodyti � vienos istorijos dalis. An�dien minėjai, kad mėgsti skaityti.

Bėja suraukusi antakius linktelėjo.

� Taigi, o �i istorija kaip tik apie knygas.

� Apie knygas?

� U�keiktas knygas ir jas para�iusį �mogų, apie persona��, pasprukusį i� romano puslapių, kad jas sudegintų, apie i�davyst� ir prarast� draugyst�. Tai istorija apie meil�, neapykant� ir vėjo �e�ėlyje likusias svajones.

� Danieli, kalbi lyg pigių romanų �od�iais.

� Gal dėl to, kad dirbu knygyne, ir daug jų pereina per mano rankas. Ta�iau �i istorija tikra. Kaip tikra tai, kad mums atne�ta duona kepta prie� tris dienas. Ir kaip visos tikros istorijos ji prasideda ir baigiasi kapinėse, nors ne visai tokiose, kokias tu įsivaizduoji.

Ji nusi�ypsojo kaip vaikas, kuriam pa�adamas burtininko pok�tas arba mįslė.

� Labai įdomu.

Greitai i�gėriau kav� ir tylėdamas �iūrėjau į j�. Galvojau apie tai, kad trok�tu pask�sti tame baik��iame �vilgsnyje, kuris g�sdino savo skaidrumu ir begalybe. Apie vienatv�, kuri u�klups mane �i�nakt, kai su ja atsisveikinsiu, kai nebeliks nei pok�tų, nei istorijų, pasakojamų tik tam, kad i�laiky�iau j� �alia. Tiek ma�ai galiu jai pasiūlyti, o kiek daug norėjau gauti i� jos.

� Danieli, atrodai keistas, � pasakė ji. � K� sumanei?

Pasakoti pradėjau nuo to tolimo rytme�io, kai pakird�s i� sapno negalėjau prisiminti motinos veido, ir nesustojau tol, kol nepriėjau �e�ėlių pasaulio, kurį tos pa�ios dienos ryt� instinktyviai pajutau Nurijos Monfort namuose. Bėja klausėsi tylėdama, atid�iai, nei pritardama, nei smerkdama. Papasakojau apie pirm� apsilankym� Pamir�tų Knygų Kapinėse ir apie tai, kaip per naktį perskai�iau Vėjo �e�ėlį. Papasakojau apie susitikim� su beveid�iu nepa�įstamuoju ir Aldajos pasira�yt� lai�k�, kurį visuomet ne�iojausi, pats nesuprasdamas kodėl. Pasakojau, kad niekada taip ir nepabu�iavau Klaros Barselo nei jokios kitos moters, ir apie rankų virpesį Nurijai Monfort lūpomis palietus man od� vos prie� kelias valandas. Kalbėjau, kol suvokiau, kad tai vieni�ų �monių istorija, kupina netek�ių ir praradimų, galbūt todėl visas pasinėriau į j�, supainioj�s su savo gyvenimu, lyg �mogus, pabėg�s nuo realybės į knygos puslapius, nes tie, kuriuos nori mylėti, tėra �e�ėliai, tūnantys nepa�įstamojo sieloje.

� Nieko nesakyk, � suku�dėjo Bėja. � Tiesiog nuvesk mane tenai.

Artėjo pusiaunaktis, kai atsidūrėme Teatro Arkos gatvės �e�ėlyje prie�ais Pamir�tų Knygų Kapinių duris. Suėm�s velniūk��io ranken� tris kartus pabeld�iau. �vilpavo �altas vėjas, persismelk�s anglies kvapu. Lūkuriavome prie įėjimo u�sislėp� arkos u�uovėjoje. Netikėtai vos u� kelių centimetrų nuo sav�s susidūriau su Bėjos �vilgsniu. Ji �ypsojosi. Tuojau pasigirdo lengvi prie durų besiartinantys �ingsniai, ir sergėtojas i�vargusiu balsu paklausė:

� Kas ten?

� Isakai, tai a�, Danielis Semperė.

Man pasigirdo, kad jis tylutėliai nusikeikė. Tada ėmė tra�kėti ir dejuoti tūkstantis kafki�ko u�rakto spynų. Galiausiai durys kelis centimetrus prasivėrė, ir aliejinės lempelės ap�viestas ky�telėjo vanagi�kas įsako Monforto veidas. Pamat�s mane sergėtojas sudejavo ir u�vertė akis į dangų.

� Net ne�inau, kodėl klausiau, � pasakė. � Kas dar galėtų belstis tokiu metu?

Isakas ant pe�ių buvo u�simet�s keist� drabu�į: lyg chalat�, lyg apsiaust�, lyg rusų armijos milin�. Mink�tos �lepetės puikiai derėjo prie languotos vilnonės kepurės su kutu.

� Tikiuosi, nepakėliau jūsų i� lovos, � tariau.

� Taigi. Jau buvau pradėj�s melstis.

Jis dėbtelėjo į Bėj� taip, lyg būtų i�vyd�s dinamito pripildyt� paket�, kuris tuoj pat sprogs jam prie kojų.

� Jumis dėtas, a� to nedary�iau, � pagrasino.

� Isakai, �ia mano draugė Beatri�ė, ir, jums leidus, norė�iau parodyti jai �i� viet�. Būkit ramus, ja galima pasitikėti.

� Sempere, pa�inojau pienburnių, kurie turėjo daugiau sveiko proto.

� Mes labai trumpai.

Isakas piktai suprunk�tė ir priekabiai lyg policininkas nu�velgė Bėj�.

� Jūs tikriausiai �inote, kaip pavojinga draugauti su bepro�iais? � pasiteiravo jos.

Bėja maloniai nusi�ypsojo.

� Pradedu manyti, kad taip.

� O dievi�kas naivume. Taisyklės jums �inomos?

Bėja linktelėjo. Isakas tik palingavo abejodamas ir, kaip visuomet, pasiklaus�s �e�ėlių gatvėje, įleido mus.

� Aplankiau jūsų dukterį Nurij�, � pasakiau nerūpestingai. � Ji gerai laikosi. Daug dirba, bet visa kita gerai. Siun�ia linkėjimų.

� Taip, ir u�nuodytų strėly�ių. Sempere, jūs nemokate meluoti. Bet pastangos pagirtinos. Nagi, eikite toliau.

Kai pagaliau buvome viduje, i�tiesė man dagtį ir pradėjo rakinti spynas.

� Kai nusibos, �inote, kur mane rasti.

Prietemoje slėpėsi pamėkli�ki įspūdingo knygų labirinto kampai. Lempelė ties mūsų kojomis rideno virpantį �viesos kamuolį. Bėja apstulbusi stabtelėjo ties labirinto prad�ia. �yptelėjau, pamat�s jos veide t� susi�avėjimo jausm�, ir pamaniau, kad prie� daug metų tėvas mano veide turbūt į�velgė t� patį. Pasileidome labirinto galerijomis ir koridoriais. �ymės, kurias palikau paskutinio apsilankymo metu, tebebuvo.

� Eik�, noriu tau kai k� parodyti, � pakvie�iau Bėj�.

Vis dėlto ne i�syk radau savo paties pa�ymėt� keli�. Nar�ėme erdv� ie�kodami paskutinio �enklo. Mano atminties kompasas ku�dėjo, kad i� kelio i�klydome spiralinių perėjimų koridoriuje, vedan�iame į labirinto gilum�. Galų gale koridorių ir galerijų raizgalynėje pavyko rasti pradinį keli�, i� jo patekome į siaur� takelį tarp lentynų, jis vedė į tir�t� tams�. Pritūpiau ties apatine lentyna ir susiradau savo sen� bi�iul�, paslėpt� �alia tomų, u�klotų sidabro dulkėmis, lempelės �viesoje primenan�iomis �erk�n�. Paėmiau knyg� ir i�tiesiau Bėjai.

� Pristatau Chulijan� Karaks�.

� Vėjo �e�ėlis, � perskaitė Bėja, glostydama vir�elyje atspaustas raides.

� Ar galiu j� pasiimti? � paklausė.

� Bet kuri�, tik ne �it�.

� Bet tai neteisinga. Kai �itiek papasakojai, noriu būtent �ios.

� Gal kada nors vėliau. Tik ne �iandien.

Paėmiau i� jos knyg� ir paslėpiau.

� Ateisiu viena ir pasiimsiu, o tu net nesu�inosi, � tarė įsi�eidusi.

� Tūkstantį metų jos nerasi.

� Tai tu taip manai. Ma�iau tavo �ymes, be to, ir a� �inau pasakojim� apie Minotaur�.

� Isakas tav�s neįleis.

� Klysti. Patikau jam labiau nei tu.

� I� kur gali �inoti?

� Moku suprasti �vilgsnius.

Savo nelaimei, patikėjau ir nuleidau akis.

� I�sirink koki� kit� knyg�. �tai ta neblogai skamba: Ne�inomas plok��iakalnių meitėlis: iberi�kų la�inių kilmės beie�kant. Para�yta Anselmo Torkemados. Esu tikras, kad parduota daugiau egzempliorių u� Chulijano Karakso. I� kiaulės visuomet turėsi naudos.

� Ne, man labiau patinka ana.

� Tess d�Ubervilles. Tai originalas. Ar i�drįsi Tom� Hardį skaityti angli�kai?

Ji dėbtelėjo į mane.

� Vadinasi, nuspr�sta.

� Argi nematai? Ji tarsi lauktų man�s dar nuo tada, kai nebuvau gimusi.

Apstulb�s pa�velgiau į j�. Bėja �yptelėjo.

� K� bloga pasakiau?

Nesusilaikiau jos nepabu�iav�s � �velniai, vos liesdamas lūpas.

Kai priėjome Bėjos namų laiptin�, buvo jau beveik vidurnaktis. Vis� keli� atgal tylėjome, nedrįsdami i�sakyti vienas kitam savo min�ių. �ingsniavome atokiai vienas nuo kito, tarsi slėpdamiesi. Bėja supykusi skubėjo, Tess po pa�astimi, a� per �ingsnį u� jos, vis dar jausdamas jos skonį ant lūpų. M�s�iau apie �nairuojantį įsako �vilgsnį, kuriuo i�einant i� Pamir�tų Knygų Kapinių mane pervėrė. Gerai supratau t� �vilgsnį, prisimenu tūkstantį kartų taip �iūrėjusį tėv�, � �vilgsnis, klausiantis, ar bent nutuokiu, k�, velniai griebtų, darau? Paskutinės valandos prabėgo lyg kitame pasaulyje, erdvėje nesuprastų prisilietimų, �vilgsnių, įveikusių sveik� prot� ir gėdos jausm�. Dabar, grį�us į realyb�, tykojusi� naujų rajonų �e�ėliuose, kerai sklaidėsi, ir man beliko vien skausmingas tro�kimas ir nerimas, kuriam įvardyti stigo �od�ių. Pakako vieno Bėjos �vilgsnio, kad supras�iau, jog mano pastangos buvo tik pūstelėjimas, palyginti su joje siautusia audra. Prie laiptinės sustojome ir �iūrėjome vienas į kit� be jokios apgaulės. Gatve neskubėdamas artinosi naktinis sargas, niūniuodamas bolero, �velniai pritariant raktų skimb�iojimui.

� Turbūt bus geriau, jei daugiau nesimatysime.

� Danieli, a� ne�inau. Ar nori to?

� Ne. �inoma, ne. O tu?

Ji tik patraukė pe�iais ir liūdnai nusi�ypsojo.

� O k� tu manai? �inai, kai susitikome, melavau tau�

� K�?

� Kad �iandien nenorėjau su tavimi susitikti.

Sargas praėjo pro mus, �yptelėjo, galbūt visai nesureik�mindamas mano pirmojo atsisveikinimo prie laiptinės ir �nab�desių, kurie jo patirties �mogui galėjo pasirodyti banalūs ir prasti.

� Dėl man�s � galit neskubėti, � pasakė. � Eisiu surūkyti cigaret�, o judu mane pakviesite.

Palaukiau, kol nueis.

� Kada vėl tave pamatysiu?

� Ne�inau, Danieli.

� Rytoj?

� Dėl Dievo, Danieli. Ne�inau.

Palenkiau galv�. Ji paglostė man veid�.

� Dabar bus geriau, jeigu eisi.

� O tu �inai, kur mane rasti.

Linktelėjo.

� A� lauksiu.

� Ir a�.

Nenuleisdamas nuo jos �vilgsnio pradėjau eiti. Sargas, tokių įvykių ekspertas, atskubėjo atrakinti paradinių durų.

� Kokia puiki, � sumurmėjo man susi�avėj�s. � Tikras saldainiukas.

Luktelėjau, kol Bėja įeis į vidų, ir nu�ingsniavau neskubėdamas, nuolat atsigr�damas. Pama�u mane apėmė paikas jausmas, kad viskas įmanoma, net i�tu�tėjusios gatvės ir prie�i�kas vėjas padvelkė viltimi. Priėj�s Katalonijos aik�t� centre pastebėjau nema�� būrį susispietusių baland�ių. Jie dengė tak� lyg baltų, tyliai plazdan�ių sparnų apklotas. Norėjau apeiti juos, ta�iau būrys, visai nesiruo�damas skristi, prasiskyrė. Patraukiau tuo taku, stebėdamasis keli� duodan�iais pauk��iais, kurie man praėjus vėl spietėsi į būrį. Aik�tės centre i�girdau katedros varpus skelbiant vidurnaktį. Staiga sustojau vidury galybės sidabrinių pauk��ių ir pamaniau, kad �iandien buvo pati keis�iausia ir puikiausia mano gyvenimo diena.

22

Eidamas pro knygyno vitrin� ma�iau viduje degan�i� �vies�.

Maniau, tėvas iki vidurnak�io tvarkė korespondencij� ar susigalvojo kit� prie�astį man�s sulaukti ir i�kvosti apie susitikim� su Bėja. Bet pastebėj�s perkarusi� ir nerving� povyz� supratau, kad knygas eilėmis rūpestingai dėlioja Ferminas. Krumpliais negarsiai pabeld�iau į stikl�. Ferminas atsisuko, akivaizd�iai nud�iug�s, ir �enklais parodė eiti per tarnybinį įėjim�.

� Ferminai, iki �iol dirbate? Jau vėlus metas.

� Jei atvirai, tai marinuoju laik�, � nutariau pabudėti prie varg�o pono Federiko. Su Elojumi, kuris dirba optikoje, sudarėme grafik�. Juk a� ilgai nemiegu. Daugiausia dvi tris valandas. Jūs, Danieli, matau, irgi ne miegalius. Jau po pusiaunak�io, dėl to drįstu manyti, kad pasimatymas su ta ma�ule buvo puikus.

Gū�telėjau pe�iais.

� Pats ne�inau, � tariau suglum�s.

� Jus prisileido?

� Ne.

� Geras �enklas. Nepasitikėkite tomis, kurios i�syk prisileid�ia. Bet u�vis labiau nepasitikėkite tokiomis, kurioms reikia kunigo palaiminimo. Geriausia aukso viduriukas. Na, jei skersai kelio gulsis, �inoma, nebūkite stuobrys ir naudokitės proga. Bet, jeigu ie�kote rimtų santykių, kaip a� su Bernarda, nepamir�kite �ios auksinės taisyklės.

� O su Bernarda� rimta?

� Labiau nei rimta. Ne�emi�ka. O kaip toji mergina, Beatri�ė? Kaip enciklopedi�kai j� įvardysime: ar yra i� tų, kurios įsimyli, ar tik apsuka nepatyrusiems jaunuoliams galv�?

� Neįsivaizduoju, � tariau. � Saky�iau � ir taip, ir taip.

� Danieli, patikėkite manimi, �ia kaip sustojus skrand�iui. Ar �ionai, vir�uje, kur skrandis, k� nors jau�iate? Lyg koks sunkumas? Ar tik bendras temperatūros pakilimas?

� Veikiau sunkumas, � pasakiau, nors kar��iavimo negalėjau nejausti.

� Vadinasi, reikaliukai rimti. Jūsų �od�iai � Dievui į ausį. Eikite �en, sėskitės, u�plikysiu jums liep�ied�ių arbatos.

Mudu patogiai įsitaisėme prie stalo galiniame knygyno kambaryje, aplinkui vie�patavo tik knygos ir tyla. Miestas skendėjo palaimingame sapne, o knygynas priminė ramiame ir ūkanotame uoste prisi�vartavusį laivelį. Ferminas i�tiesė puodelį garuojan�io gėrimo ir droviai nusi�ypsojo. Ka�kas jam nedavė ramybės.

� Danieli, ar galiu jums u�duoti asmeninio pobūd�io klausim�?

� �inoma.

� Tik pra�au atsakyti nuo�ird�iai, � tarė kimiu balsu. � Kaip manote, ar a� galė�iau būti tėvu?

Mano veide turbūt atsispindėjo nuostaba, nes jis suskubo pridurti:

� A� nekalbu apie biologin� tėvyst�, tam gal atrodau per silpnas, bet, dėkui Dievui, apvaizda panoro apdovanoti mane nepaprasta potencija ir vyri�kumu. A� turiu galvoje kitokio pobūd�io tėvyst�. Na, jūs �inote, kas yra geras tėvas�

� Geras tėvas?

� Taip. Toks kaip jūsi�kis. Protingas ir geras �mogus, didele �irdimi. Kuris moka i�klausyti, patarti ir gerbti ma�� būtyb� ir neskiepyti jai savo trūkumų. Kad sūnus jį mylėtų ne vien todėl, kad jis � jo tėvas, bet gerbtų kaip asmenyb�. Kad ilgainiui pats norėtų tapti į jį pana�us.

� Ferminai, kodėl man�s klausiate? Maniau, nebetikite santuoka ir �eima. Sakėte, tai jungas, ir pana�iai. Pamenate?

Ferminas linktelėjo.

� �inote, visa tai � tik diletantizmas. �eima ir santuoka yra tai, ko mes i� jų tikimės, ne daugiau. Jei to nėra � tebūna masalas veidmainiams. I�ėdos ir tu��ia�od�iavimas. Ta�iau, jei �mones tikrai sieja meilė, ne ta, apie kuri� �aukiama į visas puses, o ta, kuri� jauti ir pats rodai�

� Ferminai, rodos, tapote nauju �mogumi.

� Taip ir yra. Bernarda pa�adino manyje tro�kim� tobulėti.

� O kas toliau?

� Noriu pelnyti jos palankum�. Galbūt jums dabar tai ne visai suprantama, nes esate jaunas. Laikui bėgant suprasite, kad kartais svarbu ne kas duodama, o ko atsi�adama. Mudu su Bernarda daug kalbėjomės. Ji labai motini�ka, turbūt �inote. Nesakė, bet manau, did�iausia laimė, koki� galėtų patirti � tai tapti motina. O man ta moteris patinka labiau u� visk� pasaulyje. Galiu pasakyti, kad po trisde�imt ba�nytinės abstinencijos metų dėl jos esu pasireng�s melstis �ventajam Serafinui ar kam tik reikės.

� Ferminai, jūs ne juokais ja kliedite. Dar neseniai susipa�inote�

� Danieli, mano am�iaus arba pradedi ai�kiai suvokti lo�im�, arba lieki ant ledo. Gyvenim� verta nugyventi dėl kokių trijų ar keturių dalykų, visa kita � tik tr��os. Taip, esu i�krėt�s galyb� kvailys�ių, o dabar �inau, kad labiau u� visk� noriu padaryti Bernard� laiming� ir vien� dien� numirti ant jos rankų. Noriu tapti gerbiamu �mogumi. Ne dėl sav�s, � man nusi�vilpt į t� be�d�ionių chor�, vadinam� �monija, � o tik dėl jos. Nes Bernarda tais dalykais tiki: radijo novelėmis, kunigais, Lurdo mergelės garbingumu. Ji tokia, ir myliu j� toki�, nereikia keisti nė vieno plaukelio. Todėl noriu, kad manimi galėtų did�iuotis. Tegul mano: Ferminas � �aunus vyrukas, toks kaip Keris Grantas, Hemingvėjus ar Manoletis.

Svars�iau jo �od�ius.

� O su ja kalbėjote apie visa tai? Apie vaik�, kurio susilauktumėt?

� Ne, dėl Dievo. Kuo mane laikote? Gal manote, kad keliauju po pasaulį ir pasakoju moterims, kaip trok�tu, kad jos nuo man�s pastotų? Ir ne todėl, kad nenorė�iau. Tai kvai�ai Merseditai kaipmat u�taisy�iau ir taptų romi kaip avelė, ta�iau�

� Ar bent u�siminėte Bernardai, kad trok�tate sukurti �eim�?

� Danieli, tokių dalykų nebūtina sakyti. Juos perskaitai akyse.

Linktelėjau.

� K� gi, tuomet, jei mano nuomonė k� nors rei�kia, manau, būsite pavyzdingas tėvas ir sutuoktinis. Nors niekada negali aklai tikėti tokiais dalykais, nes jie � kaip loterija.

Jo veidas nu�vito i� d�iaugsmo.

� Tikrai taip manote?

� �inoma.

� Jūsų dėka nuo pe�ių nusime�iau neregėt� na�t�. Nes vos prisimenu savo gimdytoj� ir įsivaizduoju, kad būsiu toks tėvas, koks jis buvo, man kyla noras sterilizuotis.

� Ferminai, neperlenkite lazdos. Be to, nėra priemonės, kuri palau�tų jūsų tvirtyb�.

� Taip, tiesa, � atsakė jis. � Gerai, eikite miegoti, ilsėkitės, nenoriu daugiau jūsų varginti.

� Ferminai, visai nevarginate. Nujau�iu, kad vis tiek bluosto nesudėsiu.

� Maloni kan�ia� beje, dėl tos abonentinės dė�utės pa�te, pamenate?

� K� nors i�siai�kinote?

� Juk sakiau � paveskite tai man. �i� popiet� buvau u�suk�s į pa�t� ir kalbėjau su vienu ten dirban�iu pa�įstamu. 2321 pa�to dė�utė u�sakyta advokato Chosė Marija Rekecho vardu, jo kontora įsteigta Leono XIII gatvėje. Pamėginau patikrinti abonento adres�, ir man�s nė kiek nenustebino, kad tokio adreso nėra, nors t� turbūt jau �inote. I� dė�utės korespondencij� jau daug metų pasiima tas pats �mogus. Sakau tai todėl, kad kai kurie nekilnojamojo turto agentūr� pasiekiantys siuntimai nei�duodami be asmens dokumento ir para�o.

� Kas jis? Advokato Rekecho kontoros darbuotojas?

� Na, tiek mano tyrimas nesiekė, bet turbūt ne. Arba a� klystu, arba menamas advokatas toks realus, kaip Fatimos mergelė. Galiu tik pasakyti jums asmens, paiman�io korespondencij�, vard�: Nurija Monfort.

I�balau kaip kreida.

� Nurija Monfort? Ferminai, jūs neabejojate?

� Savo akimis ma�iau kelet� �ekių. Ant kiekvieno pavardė ir asmens dokumento numeris. I� to, kad i�balote kaip numirėlis, sprend�iu, jog mano atradimas jus �okiravo.

� Pakankamai.

� Leiskite paklausti, kas toji Nurija Monfort? Tas darbuotojas gerai j� prisimena, nes prie� kelias savaites buvo atėjusi atsiimti korespondencijos, ir, pasak jo, atrodė gerai, standesnių krūtų nei Milo Venera. Neturiu pagrindo juo nepasitikėti, nes prie� kar� dėstė estetikos katedroje. Kadangi yra tolimas Largo Kabajero giminaitis, dabar turi manytis u� gra�ius�

� Kaip tik �iandien buvau pas t� moterį namie, � sumurmėjau.

Ferminas apstulb�s �iūrėjo į mane.

� Pas Nurij� Monfort? Danieli, pasirodo, neįvertinau jūsų. Esate pakankamai trenktas.

� Ferminai, jūs klystate�

� K� gi, nepraleiskite progos. A� jūsų metų gyvenau intensyviai.

Pa�velgiau į t� perkarusį, kaulėt� �mogelį � tik nosis ir pageltusi oda � ir suvokiau, kad jis tampa geriausiu mano draugu.

� Ferminai, ar galiu jums �į t� papasakoti? Tai jau seniai neduoda man ramybės.

� �inoma. K� tik norite. Ypa� jei ne�vanku ir susij� su ta moterimi.

Ir t� pa�i� naktį jau antr�syk ėmiau pasakoti Ferminui Chulijano Karakso istorij� ir apie jo paslapting� mirtį. Ferminas klausėsi susikaup�s, kai k� pasi�ymėdavo s�siuvinėlyje ir retkar�iais pertraukdavo, kad pasitikslintų vien� ar kit� detal�, kuri� pamir�davau paminėti. Klausydamasis pats sav�s ėmiau suvokti kai kurias tamsias �ios istorijos dėmes. Nesupratau, � ir ta mintis nedavė man ramybės, � kodėl Nurija Monfort man melavo. K� rei�kė tai, kad ji metų metais ėmė korespondencij� neegzistuojan�ios advokatų kontoros, atseit tvarkan�ios Fortunio-Karakso buto reikalus, vardu? Nė nepajutau, kaip ėmiau savo abejones reik�ti balsu.

� Dar negalime suprasti, kodėl ta moteris jums melavo, � pasakė Ferminas. � Bet galime spėti, kad jeigu tai padarė dėl anks�iau minėtų dalykų, tai galėjo taip pasielgti ir dėl daugelio kitų prie�as�ių.

Jau�iausi visai sutrik�s.

� Ferminai, k� siūlote?

Ferminas Romero de Toresas filosofi�kai atsiduso.

� Pasakysiu, kaip galėtume elgtis. Jeigu neprie�taraujate, �į sekmadienį galime apsilankyti �vento Gabrieliaus kolegijoje ir pasidomėti apie draugyst�, siejusi� Karaks� su kitu vaikinuku, turtuoliuku�

� Aldaja.

� Pamatysite, a� su kunigais greit randu bendr� kalb�, nesvarbu, kad esu varganos i�vaizdos. Pameilikauju, ir jie � mano saujoje.

� Kaip suprasti?

� Vyruti, u�tikrinu � pragys kaip pauk�teliai ir i�klos mums visa, k� �ino.

23

�e�tadienį leidau m�stydamas ir ramstydamas prekystalį viltingai laukiau Bėjos. Kaskart, suskambus telefonui, aplenkdamas tėv� ir Fermin� puldavau kelti ragelio. Po pusiaudienio, atsiliep�s gal dvide�im�iai klientų, nuo Bėjos nesulauk�s nė �enklo, ėmiau manyti, kad pasauliui ir mano egzistencijai artėja galas. Tėvas i�ėjo į San Gervasijų ap�iūrėti vienos kolekcijos, o Ferminas, pasinaudoj�s proga, davė man dar vien� pamok� apie meilės intrigų sunkumus.

� Nusiraminkite, nes prisi�auksite koki� lig�, � patarė jis. � Merginimas primena tango: kvailystės ir viliojimas. Bet juk esate vyras, ir iniciatyva priklauso jums.

Tai atrodė labai liūdnai.

� Iniciatyva? Man?

� O ko jūs norite? Galimybė �lapintis stovint irgi turi savo kain�.

� Bet pati Bėja leido suprasti, kad u�suks.

� Danieli, jūs menkai pa�įstate moteris. Kertu la�ybų, kad ta pauk�tytė dabar ilgesingai, lyg dama su kamelijomis, �velgia pro lang� namie ir laukia nesulaukia, kada atvyksite i�gelbėti i� �iauraus tėvo priespaudos ir pulsite su ja į nevar�om� nuodėmės ir aistros sūkurį.

� Tikrai?

� Moksli�kai pagrįsta.

� O gal ji nusprendė daugiau su manimi nesimatyti?

� Danieli, moterys, � �inoma, yra i�im�ių, kaip jūsų kaimynė Mersedita, � protingesnės u� mus ir da�nai daug nuo�irdesnės, prisipa�indamos sau, ko nori. Kitas dalykas � ar jos tai pasako balsu. Danieli, susidūrėte su did�iausia gamtos mįsle. Moteris � sumai�tis ir labirintas. Jei leisite jai galvoti � jūs �uv�s. Atminkite: kar�ta �irdis ir �altas protas. �tai gundytojo kodeksas.

Ferminas buvo pasi�ov�s pla�iai nu�viesti man gundymo meno ypatybes ir technik�, bet suskambo durų varpelis, ir pamatėme įeinantį mūsų draug� Tom� Agilar�. Man suspurdėjo �irdis. Apvaizda sulaikė Bėj�, ta�iau atsiuntė jos brolį. Liūdn�jį pasiuntinį, pamaniau. Tomas atrodė be ūpo, jo veid� temdė rūpes�ių �e�ėlis.

� Tomai, atrodote kaip �em� pardav�s, � pra�neko Ferminas. � Juk i�gersite su mumis kavutės?

� Nesakau, kad ne, � atsakė Tomas su jam būdingu santūrumu.

Ferminas suskubo i� savo termoso pilstyti gėrim�, nuo kurio įtartinai padvelkė cheresu.

� Ar kas negerai? � pasiteiravau.

Tomas patraukė pe�iais.

� Nieko nauja. �iandien tėvas namie, tai nusprend�iau pasivaik��ioti.

�irdis dau�ėsi kaip pa�ėlus.

� O dėl ko taip?

� K� a� �inau? Vakar Bėja parsirado jau po vidurnak�io. Tėvas lūkuriavo, nėjo miegoti ir buvo į�ird�s kaip niekad. Ji atsisakė paai�kinti, kur ir su kuo leido laik�, ir tėvas ne juokais perpyko. Iki keturių ryto �ūkavo ir barėsi, i�vadino kek�e ir grasino atiduoti į vienuolyn�, o jei pasigaus kokį benkart� � i�mes gatvėn.

Ferminas suklus�s dėbtelėjo į mane. Pajutau, kaip nugara ritasi įkait� prakaito la�ai.

� Bėja, � t�sė pasakojim� Tomas, � u�sidarė savo kambaryje ir vis� dien� nerodė akių. Tėvas įsitais�s valgomajame skaitė savo ABC [* Laikra�tis Ispanijoje.] ir visu garsu per radij� klausėsi opere�ių. Neapsikent�s i�ėjau, nes, maniau, i�protėsiu.

� Jūsų sesuo tikriausiai buvo pasimatyme su vaikinu, ar ne? � įgėlė Ferminas. � Juk gali taip būti.

Slap�ia kum�telėjau jį po prekystaliu, bet katino lankstumo dėka jam pavyko i�vengti smūgio.

� Jos vaikinas atlieka tarnyb�, � paai�kino Tomas. � Grį� atostogų tik po kelių savai�ių. Be to, kai i�eina su juo, namo grį�ta vėliausiai a�tunt� valand�.

� Ar nenutuokiate, kur ir su kuo ji buvo?

� Ferminai, juk sakė, kad ne�ino, � nekantriai pertraukiau jį, trok�damas pakeisti tem�.

� Ir tėvas nenutuokia? � azarto pagautas nepasidavė Ferminas.

� Ne, bet pasiry��s i�siai�kinti ir gerai aplamdyti jam �onus.

Buvau priblok�tas. Ferminas neklaus�s �liūk�telėjo man į puodelį i� termoso. Vienu mauku i�lenkiau gėral�. Skonis priminė pa�ildyt� gazolį. Tomas, tamsus kaip debesis, tylėdamas stebėjo mane nepermanomu �vilgsniu.

� �inote, staiga pajutau baisų alkį. Nulėksiu į artimiausi� duonin� u�k�sti, ar judu neprie�tarausite, jei paliksiu trumpai vienus? Dabar nepasakosiu, kad kepykloje įsidarbino atvykėlė i� Reuso, tikras saldainiukas. Ji vardu Marija Virtudes [* Dorybės (isp.). ], bet mergaitė turi silpnybių� Tai a� palieku judu, pasi�nekėkite.

Ferminas dingo per de�imt sekund�ių, nuskuodė apsėstas min�ių apie u�kand�ius ir mergait�. Mudu su Tomu, slegiami tylos, likome dviese.

� Tomai, � pra�nekau perd�iūvusia gerkle. � Vakar naktį tavo sesuo buvo su manimi.

Jis �iūrėjo į mane nemirksėdamas. �irdis nusirito į kulnus.

� Nagi, pasakyk k� nors, � tariau.

� Tau galvoje pasimai�ė.

Praėjo minutė. Tyl� trikdė vien gatvės garsai. Tomas tebelaikė puodelį kavos, kurios nė neparagavo.

� Tikrai? � paklausė.

� Tik vien�syk su ja ma�iausi.

� Tai ne atsakymas.

� O tu prie�tarauji?

Jis gū�telėjo pe�iais.

� Tu �inai, k� darai. Ar nesimatytum su ja, jeigu a� to pra�y�iau?

� Taip, � sumelavau. � Bet geriau nepra�yk.

Tomas panarino galv�.

� Tu nepa�įsti Bėjos, � sumurmėjo.

Nutylėjau. Kelet� minu�ių be �od�ių stebėjome pilkas, pro vitrin� �mės�iojan�ias figūras, �irdy trok�dami, kad nors viena u�eitų vidun ir i�laisvintų mus i� tos nuodingos tylos. Netrukus Tomas padėjo puodelį ant prekystalio ir patraukė prie durų.

� Jau eisi?

Linktelėjo.

� Gal rytoj trumpai susibėgtume? � paklausiau. � Galėtume kaip anks�iau kartu su Ferminu nueiti į kin�.

Visai prie durų stabtelėjo.

� Danieli, įspėju tave pirm� ir paskutinį kart�: nedrįsk skaudinti mano sesers.

I�eidamas prasilenkė su Ferminu, grį�tan�iu su krūva garuojan�ių pyragėlių. Ferminas �vilgsniu nulydėjo jį, dingstantį tamsoje. Padėjo ant prekystalio pyragėlius ir pasiūlė pasivai�inti. Atsisakiau. Negalė�iau nuryti nė k�snelio.

� Danieli, jam praeis. Pamatysite. Draugams visko pasitaiko, tai normalu.

� Ne�inau, � sumurmėjau.

24

Sekmadienį pus� a�tuonių ryto susitikome �Canaletas� kavinėje, Ferminas pasikvietė mane i�gerti kavos su sviestainiais, kurie, nors ir u�tepti sviestu, veikiau priminė akmenį. Mus aptarnavo padavėjas siauru�iais ūseliais, did�iuodamasis savo atlape �vie�ian�ia Falangos emblema. Nepaliaudamas niūniavo, o pasiteiravus, kokia jo puikios nuotaikos prie�astis, atsakė, kad vakar tapo tėvas. Nuo�ird�iai pasveikinome, u�tat padovanojo mums po �Faria� cigar�, kad surūkytume u� jo pirmagimio sveikat�. Pri�adėjome būtinai tai padaryti. Ferminas, surauk�s antakius, i� padilbų �vilg�iojo į jį, supratau, jog ka�k� rezga.

Pusry�iaujant Ferminas paslaptinga mina pateikė savo detektyvinio tyrimo rezultatus.

� Viskas prasideda nuo paprastos dviejų berniukų � Chulijano Karakso ir Chorchės Aldajos � draugystės. Jiedu nuo pat vaikysies mokėsi vienoje klasėje, kaip judu su Tomu. Kelet� metų viskas klojasi puikiai. Nei�skiriami iki mirties. Ta�iau atsiranda nesutarimų, dėl kurių draugystė nutrūksta. Perfrazuojant dramaturgus, konfliktas įsiplieskia dėl moters, jos vardas Penelopė. Homeri�ka, ar ne? Klausotės?

I�kart prisiminiau paskutinius vakar knygyne i�tartus Tomo Agilaro �od�ius: �Nedrįsk skaudinti mano sesers�. Mane pykino.

� 1919 metais, kaip antikinis Odisėjas, Chulijanas Karaksas i�vyksta į Pary�ių, � t�sė pasakojim� Ferminas. � Penelopės ra�ytas lai�kas, niekada jo nepasiek�s, rodo, kad tuo metu mergina įkalinama savo pa�ios namuose, dėl neai�kių prie�as�ių ji tampa �eimos kaline, o Aldajos ir Karakso draugystė nutrūksta. Ir ne vien tai. Kaip matyti i� Penelopės lai�ko, jos brolis Chorchė prisiekė, jei dar sykį sutiks sen� draug� Chulijan� � nu�udys. Svarūs �od�iai draugystės pabaigai. Nereikia būti i�radėju, kad suvoktum, jog �is kivir�as � Penelopės ir Karakso santykių pasekmė.

�altas prakaitas i�mu�ė kakt�. Jau�iau, kaip kava ir keturi suvalgyti sviestainiai įstrigo gerklėje.

� Taigi galime daryti i�vad�, kad Karaksas taip ir nesu�inojo apie Penelopės padėtį, nes lai�kas jo nepasiekė. Jo gyvenim� apgaubė Pary�iaus migla. Bla�kėsi nugrimzd�s į vaiduokli�k� egzistencij� � naktinis muzikantas vie�namyje ir nesėkmingas, taip ir nepripa�intas, ra�ytojas. Pary�iuje praleisti metai tebėra paslaptis. Visa, kas buvo paskui � pamir�tas literatūros kūrinys, vėliau paslaptingai ding�s. �inoma, kad buvo nusprend�s sudaryti santuok� su ka�kokia turtinga, dukart u� jį vyresne dama. Tokia santuoka, jei remsimės liudijimais, veikiau panė�ėjo į ligos patale gulin�ios damos gailestingumo ar draugi�kumo akt� nei romanti�k� ry�į. Globėja, baimindamasi dėl finansinės globotinio ateities, nusprend�ia palikti jam savo turt� ir atsisveikinti su �iuo pasauliu, mesdama i��ūkį. Tokie jau tie pary�ie�iai.

� Galbūt tai tikrai buvo meilė, � paprie�taravau, pats vos girdėdamas savo bals�.

� Danieli, kas jums? I�balot kaip drobė ir prakaitas �liaugia upeliais.

� Viskas gerai, � sumelavau.

� Tuomet einam toliau. Tokia yra meilė � viskas turi savo viet� ir vaidmenį. Karaksas yra parei�k�s, kad nėra vertas meilės, be to, jo buvimo Pary�iuje metu nėra u�fiksuota jokio romanti�ko ry�io. Gal dirbant vie�namyje geismai ir tro�kimai taip ir liko jo ir įstaigos darbuotojų paslaptis, lyg labdara, ar, tiksliau sakant, Kalėdų siurprizas. Grį�kime prie to momento, kai paskelbiamos Karakso vedybos su jo globėja. �tai tuomet �io keisto spektaklio scenoje pasirodo Chorchė Aldaja. �inome, kad jis galiausiai susisiekia su Karakso leidėju Barselonoje, kad su�inotų apie ra�ytojo gyvenam�j� viet�. Netrukus, savo vedybų ryt�, Chulijanas Karaksas įsivelia su nepa�įstamuoju į dvikov� Per La�ezo kapinėse ir dingsta. Vestuvės taip ir neįvyko. Nuo �ios vietos viskas labai supainiota.

Ferminas padarė dramati�k� pauz� ir i�did�iai pa�velgė į mane.

� Galimas daiktas, kad Karaksas perva�iavo sien� ir, darsyk įrodydamas savo tikėjim�, pasitaikius progai, 1936 metais grį�o į Barselon�, tiesiog į pilietinio karo sūkurį. �inios apie jo apsistojimo viet� ir veikl� per tas kelias savaites abejotinos. Manome, kad beveik mėnesį praleido mieste ir nesusitiko nė su vienu pa�įstamu �mogumi. Nei su tėvu, nei su Nurija Monfort. Vėliau jo per�autas kūnas rastas gatvėje. Gana greitai su�inojome apie pasirodym� nelemtojo Leino Kuberto, pasivadinusio persona�o i� paskutinio Karakso romano vardu. �is menamas velnias pasireng�s nu�luoti nuo �emės pavir�iaus visa, kas liko po Karakso mirties, sunaikinti visas jo knygas. Kad baigtų melodram�, pasirodo kaip �mogus, liepsnos su�alotu veidu, su kauke. Lyg i� gotikos stiliaus operos paspruk�s nenaudėlis, kurio bals� tikina atpa�inusi Nurija Monfort, o kad viskas taptų dar painiau, ji sako, kad tai Chorchė Aldaja.

� Primenu jums, kad Nurija Monfort man melavo, � pasakiau.

� Taip, bet jei Nurija Monfort jums melavo, tai gal i� nepasitikėjimo ar norėdama nuo visko atsiriboti. Argumentų kalbėti ties� visai nedaug, o meluoti � daugybė. Klausykit, ar jums tikrai viskas gerai? Jūsų veide neliko nė la�o kraujo.

Paknopstom puoliau tiesiog į i�viet�.

Palikau tenai visus pusry�ius, vakarien� ir ger� dalį manyje susitvenkusio pyk�io. Lediniu vandeniu i� �iaupo nusiprausiau veid� ir įsistebeilijau į rū�kan� atvaizd� veidrodyje, kurio kampe ka�kas pie�tuku buvo i�ved�ioj�s ��ironas [* Prancūzijos revoliucijos veikėjas.] � o�ys�. Grį��s atgal radau Fermin�, stovintį prie baro, jis sumokėjo u� pusry�ius ir diskutavo su mūsų padavėju apie futbol�.

� Jau geriau? � pasiteiravo.

Linktelėjau.

� Veikiausiai nukrito kraujospūdis, � pasakė Ferminas. � Imkit �Sugus� ledinuk�, tai vaistas nuo visų ligų.

I�ėjus i� kavinės, Ferminas primygtinai siūlė iki �vento Gabrieliaus kolegijos va�iuoti taksi, metro tebus kitam kartui. Jo argumentas buvo nepaprastai �viesus rytas � į tunelius tik �iurkės lenda.

� U� taksi iki Sarijos paklosim ger� sumel�, � prie�taravau.

� Mokės kvailių savi�alpos kasa, � nenusileido Ferminas. � Tas �ioplys atidavė per daug gr��os, o jums dabar netinka keliauti po �emėmis.

Nelegalaus fondo pamaloninti patraukėme į skersgatvį ties Katalonijos alėja ir lūkuriavome taksi. Kelet� jų praleidome, nes Ferminas parei�kė, jeigu va�iuosime automobiliu, tai tik �Studebaker�. Ketvirtį valandos teko laukti, kol pasirodė jo trok�tama ma�ina, kuri� Ferminas pasitiko su d�iugia nuostaba. Jis panūdo sėsti į priekį, tai suteikė galimyb� u�megzti su vairuotoju pa�nekesį apie Maskv� ir Josif� Stalin�, kurį �is laikė stabu ir tolimu dvasiniu vadu.

� �iame �imtmetyje buvo trys i�kiliausios asmenybės: Doloresa Ibaruri, Manoletis ir Josifas Stalinas, � parei�kė taksistas, pasiruo��s i�samiai nu�viesti mums garsiojo draugo biografij�.

Va�iavau patogiai įsitais�s ant galinės sėdynės ir į jų diskusijas nesiki�au, � mėgavausi gaiviu oru pro atidaryt� langelį. Ferminas patenkintas, kad va�iuoja �Studebaker�, vis erzino taksist�, kuris �od�iais puo�ė tarybinio vado portret�, pateikdamas abejotinų istoriografinių faktų.

� Kiek �inau, jis turi bėdų dėl prostatos, mat kart� neatsargiai prarijo sedulos kauliuk�, nuo to laiko pajėgia �lapintis, jei giedamas Internacionalas, � pasakė Ferminas.

� Fa�istinė propaganda, � kirste nukirto taksistas. � Draugas Stalinas me�a kaip jautis. Norė�iau įsigyti did�iul� �Volg��.

Tokie ir pana�ūs pokalbiai vyko per vis� Vija August� į auk�tutin� miesto dalį. Įsidienojo, ir �velnus vėjelis nuskaidrino dangų iki akinamo mėlio. Ties Ganduksero gatve vairuotojas pasuko de�inėn ir pama�u leidomės Bonanovos alėjos link.

�vento Gabrieliaus kolegija stūksojo med�ių paunksnėje, tuo mi�keliu ir baigėsi siauras, vingiuotas nuo Bonanovos atsi�akoj�s keliukas. Mūrinė siena nusagstyta apvaliais langais, pro kuriuos matėsi gotikinis raudonų plytų statinys su arkomis ir kvadratiniais bok�teliais, ky�an�iais vir� gausiai puo�tos katedros kupolų. Atsisveikin� su taksistu patraukėme pro fontanėlius su pelėsiais apėjusiais cherubinais, per ve�lų sod�, i�raizgyt� tarp med�ių vinguriuojan�ių akmenimis grįstų takelių. �ingsniuojant paradinio įėjimo link, Ferminas suskubo nu�viesti man �ios institucijos praeitį.

� Nors dabar tai primena Rasputino mauzoliejų, bet kadaise �vento Gabrieliaus kolegija buvo viena garsiausių ir labiausiai privilegijuotų mokslo įstaigų Barselonoje. Respublikos laikais jos presti�as smuko, nes tuometiniai naujieji tur�iai, pramonininkai ir bankininkai, kurių at�aloms dėl �emos kilmės �i mokslo įstaiga ilgai buvo nepasiekiama, nutarė įkurti savo mokslo įstaigas, kur joms būtų rodoma derama pagarba ir kur negalėtų mokytis kitų sluoksnių vaikai. Pinigai pana�ūs į virus�: pas k� jų prisikaupia, to siela ima pama�u pūti, būtina perpilti krauj�. Ar pavardės dabar gyvuoja am�ius? O kadaise, tarkime, nuo l880 iki 1930 metų �vento Gabrieliaus kolegija surinkdavo visus kilmingos ir turtingos grietinėlės palikuonis. Aldajų kompanija į �i� niūri� viet� pakliuvo per savo ry�ius, trok�dama susibroliauti su pana�iais į juos, klausytis mi�ių ir pasimokyti istorijos, kad, progai pasitaikius, galėtų sublizgėti savo �iniomis.

� Bet Chulijanas Karaksas jiems neprilygo kilme?

� Kartais tokios garsios įstaigos savo krik��ioni�kam kilnumui ir didybei pademonstruoti įsteigia kelet� nemokamų vietų sodininko ar batų valytojo vaikams, � postringavo Ferminas. � Veiksmingas būdas nukenksminti varg�us ir įskiepyti vaikams tro�kim� tapti turtingiems. Tai nuodas, kuriuo kapitalizmas apakina ir�

� Ferminai, dabar nesivelkit į socialinių prie�taravimų doktrin�, nes, jei kuris i� kunigų i�girs, i�mes mudu lauk, � pasakiau grie�tai, rodydamas į kelis smalsiai ir paslap�ia mus stebin�ius vienuolius, lūkuriuojan�ius ties paradinio įėjimo vartais. Tikėjausi, kad jie nenugirdo mūsų pokalbio.

Vienas nutais�s maloni� �ypsen� patraukė prie mūsų, pamald�iai susidėj�s rankas ant krūtinės. Galėjo būti penkiasde�imties, o dėl liesumo ir resvų plaukų buvo pana�us į vanag�. Skvarbus �vilgsnis, odekolono ir naftalino kvapas.

� Laba diena. A� esu tėvas Fernandas Ramosas, � prisistatė. � Kuo galiu pagelbėti?

Ferminas i�tiesė rank�, kuri� vienuolis, prisideng�s ledine �ypsena lyg skydu, pasvarst�s spustelėjo.

� Esu Ferminas Romero de Toresas, �Semperė ir sūnus� knygininkas asesorius, maloniai sveikinu jūsų ekscelencij�. �tai �ia mano bendradarbis ir geras draugas Danielis, labai gabus ir dievobaimingas jaunuolis.

Tėvas Fernandas įdėmiai �iūrėjo į mudu. Norėjau skrad�iai �em� prasmegti.

� K� gi, ir man malonu jus pasveikinti pone Romero de Toresai, � nuo�ird�iai atsakė. � Ar galiu pasiteirauti, kas judu atvedė į mūsų kukli� įstaig�?

Nutariau nedvejodamas įsiterpti, kol Ferminas neleptelėjo vienuoliui ko nederama ir mūsų nei�pra�ė lauk.

� Tėve Fernandai, mus domina du buv� �vento Gabrieliaus kolegijos auklėtiniai: Chorchė Aldaja ir Chulijanas Karaksas.

Tėvas Fernandas su�iaupė lūpas ir surauk�s antakius m�stė.

� Chulijanas pasimirė daugiau nei prie� penkiolika metų, o Aldaja i�vyko į Argentin�, � tik tiek pasakė.

� Ar pa�inojote juos?

Prie� atsakydamas dvasininkas mudu po vien� pervėrė a�triu �vilgsniu.

� Mokėmės vienoje klasėje. Ar galė�iau su�inoti, kodėl jus tai domina?

M�s�iau, k� �ia atsakius į klausim�, bet Ferminas mane aplenkė.

� Matote, į mūsų rankas pakliuvo tam tikra korespondencija, kuri, � teisinės vingrybės �ia supainiotos, � priklauso ar priklausė minėtiems asmenims.

� O kokia gi tos korespondencijos kilmė, jei klausimas nepasirodys į�ūlus?

� Jūsų malonybe, pra�y�iau mūsų tylėjimo nepalaikyti blogu tonu, nes Dievas apdovanojo mus materija, s�mone ir paslaptimi, o tai neturi nieko bendra su tariamu pasitikėjimu, paslaugumu ir kilnia�irdi�kumu, kuriais jūsų ekscelencija mus apgaubėte, � vienu atsikvėpimu i�po�kino Ferminas.

Tėvas Fernandas �iūrėjo į mus akivaizd�iai apstulb�s. Surizikavau vėl įsiterpti į diskusij�, kol Ferminas neu�bėgo u� akių.

� Straipsniai, kuriuos minėjo ponas Romero de Toresas, susij� su �eimos reikalais, prisiminimais ir sentimentali�ja prasme brangintomis vertybėmis. Tėve, mes norėtume pra�yti, jei tai nebus pernelyg daug, papasakoti, k� prisimenate apie Chulijan� ir Aldaj�, apie tuos laikus, kai drauge mokėtės.

Tėvas Fernandas vis dar nepatikliai �iūrėjo į mudu. Supratome, kad mūsų paai�kinimų, pateisinan�ių tokį susidomėjim� ir likintis jo pagalbos, nepakanka. Sutrik�s pa�velgiau į Fermin�, melsdamas, kad suregztų koki� gudryb� ir palenktų dvasinink� į savo pus�.

� Ar �inote, kad jūs �iek tiek pana�us į Chulijan� jaunystėje? � netikėtai paklausė tėvas Fernandas.

Ferminui sublizgėjo akys. Na, �tai, pagaliau, pamaniau sau.

� Tėve, jūs ai�kiaregys, � parei�kė Ferminas, apsimet�s nusteb�s. � Jūsų į�valgumas mus visai nuginklavo. Jūs daug pasieksite, neabejoju � būsit kardinolu arba popie�iumi.

� K� turite omeny?

� Argi neakivaizdu, �viesiausiasis?

� Ties� sakant, nesuprantu�

� Ar galime pasitikėti jumis kaip per i�pa�intį?

� Bet �ia juk sodas, ne klausykla.

� Mums pakaks jūsų, kaip ba�ny�ios tarno, diskreti�kumo.

� Jūs gavote jį.

Ferminas lengviau atsiduso ir svajingai pa�velgė į mane.

� Danieli, mes negalime meluoti �iam �ventam Kristaus kareiviui.

� �inoma, ne� � sumik�iojau galutinai sutrik�s.

Ferminas priėjo prie dvasininko ir paslaptingai suku�dėjo:

� Tėve, mes turime svarių motyvų įtarti, kad mūsų draugas Danielis yra velionio Chulijano Karakso sūnus. Todėl mums maga su�inoti apie jo praeitį ir prikelti prisiminimus apie į kit� pasaulį i�ėjusįjį, kurį mirtis atskyrė nuo �io vargo kūdikio.

Tėvas Fernandas apstulb�s įsistebeilijo į mane.

� Tai tiesa?

Linktelėjau. Ferminas susigraudin�s patap�nojo man per petį.

� Pa�velkit į jį, varg�elį, ie�kantį savo gimdytojo, klaid�iojantį atminties ūkanose. Ar teko regėti k� nors liūdnesnio? �ven�iausia prakilnybe, padėkite jam.

� Ar turite kokių įrodymų, patvirtinan�ių jūsų teiginius?

Ferminas suėmė mano smakr� ir pasiūlė veid�, kaip įrodym�.

� Neras�iau svaresnių įrodymų, �ventenybe, negu �is veidas, nebylus liudytojas ir akivaizdus tėvystės �enklas.

Dvasininkas atrodė apniktas dvejonių.

� Tėve, ar pagelbėsite man? � įsidr�sinau papra�yti.

Tėvas Fernandas kiek sutrik�s nusileido.

� Galiausiai nematau �ia nieko bloga, � nusprendė jis. � Kas jus domina?

� Viskas, � atsakė Ferminas.

25

Tėvas Fernandas pasakojo prisiminimus pamokslininko tonu. Sakinius jungė kruop��iai, su pamokomu santūrumu, lyg pabrė�damas tai, kas, rodos, turėjo būti paskatinimu aukotis, ta�iau buvo neįgyvendinta. Profesūros metai i�ugdė tvirt�, didakti�k� kalbos manier� �mogaus, pratusio, kad jo klausomasi, tik ka�in ar tikrai isgirstama.

� Jei atmintis man�s neklaidina, Chulijanas Karaksas į �vento Gabrieliaus kolegij� buvo priimtas 1914 metais. Greitai susipa�inau su juo, nes mudu priklausėme būreliui mokinių, kilusių i� nepasiturin�ių �eimų. Mus vadino Mortsdegana [* Savi�ud�iai.] komanda. Kiekvieno i� mūsų istorija buvo nepaprasta. A� savo nemokam� viet� mokykloje gavau per tėv�, dvide�imt penkerius metus dirbusį �ios įstaigos virtuvėje. Chulijanas buvo priimtas tarpininkaujant ponui Aldajai, kuris siūdinosi skrybėles Chulijano tėvo Fortunio ateljė. �inoma, buvo kiti laikai, galybė anuomet telkėsi �eimose ir dinastijose. Dabar visa pra�uv�, paskutiniuosius reliktus pasiglem�ė Respublika, many�iau, tai � į gera, i� anų laikų beliko vien vardai ir įstaigų, bankų, beveid�ių susivienijimų liudijimai. Kaip ir visi seni miestai, Barselona tėra griuvėsių liekanos. Did�iosios �lovės laikai, kuriuos rodo daug kas � rūmai, fabrikai, paminklai, � buvusios galybės �enklai, su kuriais susitapatiname, bet jie tėra negyvi kūnai, �uvusios civilizacijos reliktai.

�ia tėvas Fernandas padarė i�kilming� pauz�, atrodė, lyg tikisi i�girsti koki� lotyni�k� sentencij� ar skaitinį i� �ventojo Ra�to.

� Amen, �ventasis tėve. Didi tiesa kalba jūsų lūpomis, � pasakė Ferminas, nutraukdamas nejauki� tyl�.

� Jūs pasakojote apie pirmuosius tėvo metus kolegijoje, � mandagiai priminiau.

Tėvas Fernandas pritariamai linktelėjo.

� Jau tuomet jis vadinosi Karaksas, nors jo pirmoji pavardė buvo Fortunis [* Ispanai paprastai turi dvi pavardes: pirmoji � tėvo, antroji � motinos mergautinė.]. I� prad�ių kai kurie berniūk��iai dėl to i� jo �aipėsi, na, ir dėl to, kad jis i� Mortsdeganos. Paty�ių nei�vengiau ir a�, juk buvau virėjo sūnus. �inote, kokie tie vaikai. Dievas pripildė jų �irdis kilnumo, ta�iau jie kartoja tai, k� girdi namie.

� Angelėliai, � pritarė Ferminas.

� O k� prisimenate apie tėv�?

� Na, viskas buvo taip seniai� Tuomet geriausias jūsų tėvo draugas buvo ne Chorchė Aldaja, o berniukas, vardu Migelis Molineras. Migelis buvo kil�s i� tokios pat turtingos �eimos kaip Aldaja, ir drįstu teigti, kad tai buvo pats ekstravaganti�kiausias mokinys, koks tik kada nors �ia mokėsi. Rektorius laikėsi nuomonės, kad jį apsėd�s velnias, nes per mi�ias berniukas voki�kai cituodavo Marks�.

� Negin�ijamas apsėdimo �enklas, � pritarė Ferminas.

� Migelis su Chulijanu labai gerai sutarė. Kartais visi trys susitikdavome vidurdienio pertraukos metu, ir Chulijanas mums pasakodavo istorijas. Kartais pasakodavo apie savo ir Aldajų �eimas.

Atrodė, vienuolis ka�kodėl abejoja.

� Net ir baig� mokykl� mudu su Migeliu dar ilgai palaikėme ry�ius. Chulijanas jau buvo i�vyk�s į Pary�ių. �inau, kad Migelis labai jo ilgėjosi, da�nai kalbėdavo apie jį, dalydavosi prisiminimais, kurie juodu siejo senais laikais. Vėliau, kai įstojau į seminarij�, Migelis juokais pasakė man, kad tapau jo prie�u, bet mudu i�ties atitolome.

� Ar teko girdėti, kad Migelis susituokė su tokia Nurija Monfort?

� Vedė? Migelis?

� Ar jus tai stebina?

� Manau, neturėtų, bet� Ne�inau. Ties� sakant, apie Migelį jau daug metų nieko ne�inau. Nuo tada, kai prasidėjo karas.

� Ar jis niekada neminėjo Nurijos Monfort vardo?

� Ne, niekada. Nei apie vedybas, nei kad turi su�adėtin� Klausykit, ne�inau, ar turė�iau jums visk� pasakoti. K� man pasakojo Chulijanas su Migeliu � pernelyg asmeni�ka, savaime suprantama, pra�y�iau, kad viskas liktų tarp mūsų.

� Negi nesuteiksite jo sūnui vienintelės galimybės k� nors su�inoti apie tėv�? � nusistebėjo Ferminas.

Tėv� Fernand� apniko abejonės, bet, kaip man pasirodė, ir tro�kimas prisiminti, sugrį�ti į praėjusius laikus.

� K� gi, manau, po �itiek metų jau nebesvarbu. Prisimenu t� dien�, kai Chulijanas papasakojo mums apie pa�intį su Aldajomis ir kaip tai netikėtai pasuko jo gyvenim� kita kryptimi�

26

Jau visai įdienojus pasiekėme Bonanovos alėj�, �ingsniavome paskend� savo mintyse. Nė neabejojau, kad Fermin� kankino paslaptingas inspektoriaus Fumero atsiradimas �ioje istorijoje. I� padilbų stebėjau ir supratau, kad jį kamuoja nerimas, veide matyti neviltis. Tamsių debesų �ydas kaip kraujo dėmė u�dengė spalving� lapų �vies�.

� Jei nepaskubėsime, permirksime iki siūlo galo, � pasakiau.

� Nelis. �ie debesys primena naktį, smūgius, kurių lauki.

� Negi mokate skaityti i� debesų?

� Gyvendamas gatvėje perpranti tokius dalykus, apie kuriuos nė nenutuokei. Vien pagalvojus apie Fumer� mane apėmė siaubingas alkis. K� pasakysite, jei u�suktume į Sarijos aik�tės bar� ir u�k�stume tortiljos [* Kiau�inienė i� daug plaktų kiau�inių, paprastai kepama su bulvėmis. ] su daug svogūnų?

Patraukėme Sarijos aik�tės link, kur keletas senu�iukų �nekino baland�ius, gyvenim� paversdami trupinių ir laukimo �aidimu. Atsisėdome prie stalelio, Ferminas smagiai sukirto ir savo, ir mano gabal�, u�gerdamas bokalu alaus ir triguba porcija romo, o visk� vainikavo du �okoladėliai. Desertui dar prarijo tris �Sugus� karameles. Prie gretimo stalelio sėdintis �mogus skersakiavo pro laikra��io kra�t�, matyt, galvodamas t� patį, k� ir a�.

� Ferminai, ne�inau, kur jums �itiek telpa.

� Mano �eimoje visų labai greita med�iagų apykaita. Sesuo Chesusa, tegu ilsisi ramybėje, pietums sukirsdavo tortilj� i� �e�ių kiau�inių, jaunų �esnakų ir morsijos [* Kraujinė de�ra.], o vakarien� vėl puldavo kaip i�badėjusi. J� pravard�iavo Kepenėle, nes varg�el� kamavo blogas kvapas i� burnos. Varg�elė. �inote, ji buvo tokia kaip a�. Ir i� veido, ir sudėjimu buvome pana�ūs � tokie perkar�. Vienas gydytojas Kaserese kart� motinai pasakė, kad mes � Romero de Toresai � esame tarpinė grandis tarp �mogaus ir kard�uvės, nes devyniasde�imt procentų mūsų organizmo sudaro kremzlės, daugiausia susitelkusios nosyje ir klausos organų srityje. Kaime mudu su Chesusa neretai painiodavo, nes varg�elei taip ir nei�ry�kėjo krūtys, o skustis pradėjo anks�iau u� mane. Dvide�imt dvejų pasimirė nuo d�iovos, buvo nekalta, nors slapta mylėjo vien� kunigėlį, kuris prasilenkdamas su ja gatvėje sakydavo: �Sveikas, Ferminai, atrodai jau visai subrend�s vyrukas�. Likimo ironija.

27

Audra nelaukė nakties, skubinosi kaip plė�rus �vėris. Pirmi �aibo tvyksniai u�klupo vos įsėdus į 22-� autobus�. Perva�iavus Molinos aik�t�, jau kylant Balmeso gatvės link, miest� vos ma�iau pro spindin�ių la�ų srov�, priminusi� man, kad nepasigriebiau nė nu�iurusio skė�io.

� Reikia turėti dr�sos, � pasakė vairuotojas, kai norėjau i�lipti.

Buvo jau de�imt po keturių, kai atsidūriau Balmeso gatvės gale, � audrai u�temd�ius dangų, nesusivokiau, kur esu. Prie� mane �vininių debesų prislėgta driekėsi Tibidabo gatvė. Suskai�iav�s iki trijų pasileidau bėgti per lietų. Po kelių minu�ių, permirk�s iki siūlo galo ir tirtėdamas i� �al�io, stabtelėjau atgauti kvapo po ka�kokio namo kolonomis. Tada vėl puoliau į priekį. Lediniu �al�iu alsuojanti audra �iau�ė pilkus debesis, gaubian�ius pra�matnių dvarų ir sodybų kontūrus. Tarp o�ian�ių med�ių vieni�as ir tamsus kilo Aldajų rūmas. Nubraukiau nuo veido permirkusius, ant akių krintan�ius plaukus ir pasileidau tu��ia gatve ten link.

Rai�yto metalo varteliai girg�dėjo vėjyje. U� jų atsivėrė platus, iki pat namo vedantis takas. Įsmuk�s pro vartelius patraukiau prie namo. Apaugusios pikt�olėmis tai �en, tai ten voliojosi apdau�ytų statulų liekanos. Did�iausio fontano vidury riogsojo Gailestingumo angelas. Pajuodusio marmuro siluetas atsispindėjo vandeny, besiliejan�iame per kra�tus. I� vandens ky�ojo angelo ranka, � smilius, smailus lyg strėlė, nukreiptas į paradinį įėjim�. ��uolinės durys buvo praviros. Stumtelėj�s i�drįsau �engti į tamsų prie�kambarį, kur sienomis �ok�iojo �e�ėliai nuo �vakės liepsnos.

� Jau maniau, kad neateisi, � pasakė Bėja.

J� i�vydau prieblandoje skendin�iame koridoriuje, vedan�iame į galerij�. Bėja sėdėjo ant kėdės, atsirėmusi į sien�, prie kojų degė �vakė.

� U�rakink duris, � pasakė neatsistodama. � Rakt� rasi spynoje.

Paklusau jai. Spyna trak�telėjo sugirg�dėjusi lyg kapinių vartai.

Bėja priėjo ar�iau, ir per �lapius drabu�ius pajutau jos prisilietim�.

� Tu drebi. I� baimės ar �al�io?

� Dar nesuvokiu. Kodėl mane �ia kvietei?

Ma�iau, kaip nusi�ypsojo, tada paėmė mane u� rankos.

� Ne�inai? Maniau, atspėsi�

� Tai buvo Aldajų �eimos namas, tik tiek �inau. Kaip tau pavyko įeiti vidun ir i� kur �inojai?..

� Eik�, įkursime ugnį, tau reikia su�ilti.

Nusivedė mane koridoriumi prie galerijos, vedan�ios į vidinį kiemelį. Salėje i�did�iai bolavo marmuro kolonos ir plikos sienos, deran�ios prie įgriuvusio stogo. Kur anuomet kabojo paveikslai ir veidrod�iai, matėsi baltos dėmės, o ant marmuro grindų galėjai nuspėti stovėjusius baldus. Viename salės kampe pama�iau krosnį ir stirt� malkų. �alia sudėti seni laikra��iai, numestas �arsteklis. �idinys kvepėjo anglimi. Bėja atsiklaupė ties krosnimi ir i� malkų bei popieriaus skiau�ių ėmė kurti ugnį. Brūk�telėjo degtuku, ir liepsnų lie�uvėliai greitai apjuosė malkas skais�ia karūna. Bėja krovėjas įgudusia ranka, su pasitikėjimu. Numaniau, kad jai atrodo, jog mir�tu i� smalsumo ir nekantrumo, bet nutariau vaizduoti abejing�, � jei kartais mėgins �aisti su manimi paslaptis, � jai nei�degs. Bėja �vytėjo triumfo �ypsena. Veikiausiai prie atsainios mano povyzos dreban�ios rankos nederėjo.

� Da�nai �ia ateini? � pasiteiravau.

� �iandien pirmas kartas. Nustebai?

� �iek tiek.

Ji vėl pasilenkė prie krosnies ir i�ėmusi i� krep�io �vari� antklod� patiesė �alia ugnies. Pakvipo levanda.

� Eik� ar�iau, sėskis �alia, nes per mano u�gaidas dar susigriebsi plau�ių u�degim�.

Nuo krosnies sklindanti �iluma gr��ino man gyvastį. Tarsi u�burta, Bėja tylėdama stebėjo liepsnas.

� Ar atskleisi man t� paslaptį? � nei�tvėr�s paklausiau.

Bėja atsisėdo ant vienos i� kėd�ių. A� likau prie ugnies, stebėjau, kaip nuo drabu�ių, lyg atsiskirianti siela, kyla garai.

� Tai, k� vadini Aldajų rūmais, turi vard�. Namas vadinasi �Miglos angelas�, tik beveik niekas to ne�ino. Tėvo firma jau penkiolika metų mėgina parduoti �į nam�, bet nesėkmingai. Kai an�dien pasakojai man apie Chulijan� Karaks� ir Penelop� Aldaj�, neatkreipiau į tai dėmesio. Vėliau, jau naktį, prisiminiau tėv� ka�k� pasakojus apie Aldajų �eim� ir jų nam�. Vakar u�ėjau į tėvo kabinet�, ir sekretorius Kasasusas papasakojo namo istorij�. Ar �inojai, kad tai nebuvo jų pagrindinė rezidencija, o tik vasarnamis?

Papur�iau galv�.

� Pagrindinė rezidencija buvo nugriauta 1925 metais ir jos vietoje pastatytas kelių auk�tų namas � dabartinių Bru�io ir Maljorkos gatvių sankry�oje. Jas Penelopės ir Chorchės senelio Simono Aldajos u�sakymu 1896 metais suprojektavo Puigas ir Kadafal�as, kai ten dar plytėjo laukai ir drėkinimo kanalai. Patriarcho vyriausias sūnus ponas Rikardas Aldaja pastat� įsigijo paskutiniais devyniolikto am�iaus metais u� juoking� kain� i� labai originalaus asmens, nes namas garsėjo bloga �love. Kasasusas pasakojo, kad jis buvo u�kerėtas, nes pirkėjai nedrįsdavo eiti vidun ir prisigalvodavo įvairių prie�as�ių atsisakyti�

28

T� vakar�, kai �ild�iausi prie ugnies, Bėja papasakojo, kaip �Miglos angelas� tapo Aldajų nuosavybe. Pasakojimas � tikriausia melodrama � puikiai būtų tik�s Chulijano Karakso plunksnai. 1899 metais klestin�io ir ekstravaganti�ko katalonų finansininko Salvadoro Chausos u�sakymu nam� pastatė Naulio, Martorelio ir Bergados architektų firma, ta�iau jis gyveno jame tik metus. Savininkas � na�laitis nuo �e�erių metų, vėliau susikrov�s turtus Kuboje ir Puerto Rike. Sklido gandai, kad buvo vienas i� daugelio s�mokslininkų, kai Jungtinės Valstijos pralaimėjo kar� su Kuba, tokiu būdu praradusios paskutini�sias kolonijas. I� Naujojo kontinento jis parsigabeno kai k� daugiau nei �lov�: jį parlydėjo amerikietė �mona � bly�kiaveidė, trapi dama, kilusi i� geros �eimos, gyvenan�ios Filadelfijoje, nė �od�io nemokėjo ispani�kai, ir mulatė tarnaitė, kuri dirbo pono namuose nuo pat jo atvykimo į Kub�. Ji atsive�ė prijaukint�, juokdariu aprengt� makak� ir septynias skrynias baga�o. I� prad�ių jie apsistojo Kolumbo vie�bu�io apartamentuose Katalonijos aik�tėje, kol Chausos u�sakymu namas bus įrengtas gyventi.

Niekas neabejojo, kad tarnaitė � gra�uolė juodmedį primenan�ia oda, apdovanota tokiu �vilgsniu ir formomis, jog, remiantis visuomenės atsiliepimais, ne vien� privertė patirti �irdies smūgį � buvo jo meilu�ė ir draud�iamų malonumų bendrininkė. Be to, sklido gandai, kad ji ragana ir kerėtoja. Jos vardas buvo Marisela, bent jau taip j� vadino Chausa. Jos buvimas ir keista i�orė greitai tapo mėgstamiausia salonų apkalbų tema, kai auk�tuomenės damos gindavosi nuo rudens nuobodulio, apkalbėdamos ir lie�uvaudamos. Tų susibūrimų metu sklandė gandai, kurių, suprantama, nepatikrinsi, kad �avioji afrikietė � tikra pragaro i�pera � sanguliavo malonindama vyri�kį kaip kumelė, nusidėdama i�syk bent penkiomis ar �e�iomis nuodėmėmis. Gandai, pikti ir reikalaujantys apsaugoti nuo tokios įtakos pamald�ias ir skais�ias geros �lovės Barselonos �eimų sielas, greitai pasiekė vyskup�. Ma�a to, Chausa mėgo sekmadienio rytais va�inėtis atvirose ve�ė�iose �monos ir Mariselos draugijoje, �itaip rodydamas nenusakom� palaidumo spektaklį bet kuriam nekaltam vaikinukui, traukian�iam Grasijos alėja į vienuoliktos valandos mi�ias. Net dienra��iai aptarinėjo i�didų ir atsainų �vilgsnį tamsiaodės, kuri Barselonos publik� stebėjo �lyg d�iunglių karalienė gauj� pigmėjų�.

Tuo metu Barselon� jau buvo apėmusi modernizmo kar�tinė, bet Chausa architektams ai�kiai pasakė nusamd�s juos tam, kad suprojektuotų kitokį būst�. Jo �odyne �kitoks� rei�kė �geriausias�. Ne vienerius metus Chausa stebėjo naujųjų magnatų, praturtėjusių Amerikos pramoninės eros metu, neogotikinius būstus, kurie driekėsi Penkt�ja aveniu 58 ir 72 gatvių sankry�oje, tiesiog į Centrinio parko pus�. Amerikieti�kų svajonių u�valdytas, finansininkas nenorėjo klausytis jokių patarimų, kad verta statyti pagal �iuolaiki�kos mados kanonus, ir atsisakė lo�ės, ai�kindamas, jog teatras � tai kur�iųjų prie Babelio bok�to ar nepageidaujamųjų būrys. Jis norėjo namo atokiau nuo miesto, tuo metu dar beveik tyrlaukiu buvusioje Tibidabo gatvėje. Sakė, stebėsi�s Barselon� i� tolo. Vienintelė geid�iama draugija � angelų statulos, kurios (Mariselos nurodymu) turėjo būti pastatytos tarytum septynkampės �vaig�dės smaigaliuose, nė per sprindį toliau ar ar�iau. U�sispyr�s įgyvendinti savo planus, Salvadoras Chausa i�siuntė architektus į Niujork�, kad �ie i�studijuotų komandorui Vanderviltui, D�ono D�eikobo Astoro �eimai, Endriu Karnegiui ir dar penkiasde�im�iai �auksinių� �eimų statomas beproti�kas konstrukcijas. Prisakė vadovautis Stenfordo, �White & McKim� architektūros firmų stiliumi bei technika ir perspėjo, kad nedrįstų belstis į jo duris siūlydami �mėsininkų ir sagų gamintojų� projektus.

Po metų visi trys architektai pasirodė Kolumbo vie�butyje ir pateikė jam savo projekt�. Chausa su mulate Marisela priėmė juos, tylėdamas i�klausė, tuomet pasiteiravo, kiek kainuos projekt� įgyvendinti per �e�is mėnesius. Architektų firmos galva Frederikas Martorelis atsikrenk�tė ir, i� mandagumo popieriaus skiautėje u�ra��s skai�ių, parodė didikui. �is nė nemirktelėj�s pateikė jam �ekį ir atsisveikino su trijule. Po septynių mėnesių, 1900-aisiais, Chausa su �mona ir tarnaite Marisela įsikraustė į namus. Tų pa�ių metų rugpjūtį abidvi moterys rastos negyvos, o atvykusi policija aptiko Chaus� apimt� agonijos, nuogutėlį prirakint� prie fotelio savo kabinete. Tyrimui vadovavusio ser�anto ataskaitoje para�yta, kad viso namo sienos buvo apta�kytos krauju, visos angelų statulos i�niekintos, jų veidai i�pai�yti apeigų �enklais, o �alia statulų rasta juodų �vakių. Tyrimas truko a�tuonis mėnesius. Chausa per t� laik� prarado �ad�.

Policijos i�vados buvo tokios: i� visko sprend�iant, Chausa su �mona buvo nunuodyti augalinės kilmės ekstraktu, kurį paruo�ė Marisela, nes jos kambaryje rasta daugiau buteliukų su minėtu skys�iu. Dėl neai�kios prie�asties Chausa nenumirė, nors pasekmės buvo baisios: jis prarado gebėjim� kalbėti, apkurto, baisūs skausmai paraly�iavo dalį kūno ir buvo pasmerktas gyventi agonijoje. Ponia Chausa rasta negyva savo miegamajame, nuogutėlė, pasipuo�usi brangenybėmis ir deimantine apyranke. Policijos i�vadoje para�yta, kad įvykd�iusi nusikaltim� Marisela peiliu persipjovė venas ir bėgiojo po vis� nam� �lakstydama sienas krauju, kol krito negyva. Policija priėjo prie i�vados, kad �mog�udystės prie�astis buvo pavydas. Pasirodė, kad didiko �mona laukėsi. Marisela, kaip teigiama parei�kime, ant ponios pilvo kar�tu raudonu va�ku buvo i�pai�iusi kaukol�. Kil�s susidomėjimas po kelių mėnesių nutilo visam laikui kaip ir pono Chausos balsas. Pavyzdingoji Barselonos visuomenė teigė, kad tokio incidento miesto istorijoje nėra buv� ir kad indėnų atmatos bei i� Amerikos atvykusi padermė trikdo tvirt� �alies moral�. U� u�darų durų daugelis d�iūgavo, kad Salvadoro Chausos �ėlsmui atėjo galas. Kaip visuomet, jie klydo: viskas dar tik prasidėjo.

Policija ir Chausos advokatai pasirūpino tyrim� baigti, ta�iau indėnas Chausa buvo pasiry��s jį t�sti. Kaip tik tada jis susipa�ino su ponu Rikardu Aldaja, tuo metu klestin�iu pramonininku su don�uano ir liūto temperamento �love. Jis pasisiūlė perpirkti nuosavyb�, nugriauti ir parduoti u� aukso kain�, nes �emės vertė toje vietoje neįtikimai pakilo. Chausa nesistengė parduoti, ta�iau pasikvietė Rikard� Aldaj� apsilankyti savo namuose ir pademonstravo, kaip pats parei�kė, mokslinį ir antgamtinį eksperiment�. Niekas tyrimui pasibaigus nebuvo įkėl�s kojos į namus. Tai, k� Aldaja i�vydo, jį priblo�kė. Chausai visi�kai pasimai�ė protas. Tamsūs Mariselos kraujo �e�ėliai vis dar dengė sienas. Chausa pasitelkė tuo metu atsiradusi� naujov�, technologijos įdomyb� � kinematograf�. Fruktosas �elabertas sutiko su Chausos pasiūlymais todėl, kad Vajese jam bus leista įkurti kino studijas, nes buvo �ventai įsitikin�s, jog dvide�imtame am�iuje gyvi vaizdeliai pakeis tradicin� religij�. Atrodo, Chausa neabejojo, kad Mariselos dvasia tebegyvena name. Jis tikino jau�i�s j�, jos kvap�, girdįs bals�, net jos prisilietimus tamsoje. Tarnai, i�gird� tokias istorijas, galvotrūk�iais i�silakstė, įsidarbino ten, kur ma�iau įtampos � kaimyninėje Sarijoje � ir kur pakankamai pasiturin�ių �eimų, nesugeban�ių įsipilti į praustuv� vandens ar susilopyti apatinių.

Taigi Chausa liko vienui vienas su savo apsėdimu ir vaiduokliais. Veikiai suprato, kad svarbiausia � įveikti nematomyb�. Indėnas jau anks�iau buvo regėj�s Niujorke kai kuriuos kinematografijos laimėjimus ir palaikė velionės Mariselos nuomon�, kad kino kameros pasiglem�ian�ios ir filmuojamojo, ir �iūrovo sielas. Todėl u�sakė Fruktosui �elabertui filmuoti �Miglos angelo� koridorius, ie�kant kito pasaulio �enklų ir aprai�kų. Nepaisant garsaus kino �inovo talento, visi bandymai buvo bevaisiai.

Viskas pasikeitė, kai �elabertas prane�ė i� Tomo Edisono fabriko Menlo parke, Niu D�ersio valstijoje, gav�s nauj�, itin jautri� med�iag�, suteikian�i� galimyb� filmuoti nepakankamo ap�vietimo s�lygomis. Tai iki �iol trukdė. Neai�kiu metodu vienas i� �elaberto laboratorijos padėjėjų juostel� suliejo putojan�iu vynu, ir dėl cheminės reakcijos nufilmuotoje juostoje ėmė rastis keistos formos. Tai ir buvo filmas, kurį Chausa norėjo pademonstruoti ponui Rikardui Aldajai, pasikviet�s jį vakaroti Tibidabo gatvėje savo pamėkli�kame name, pa�ymėtame 32 numeriu. Aldaja suprato: �elabertas baiminosi prarasti Chausos finansin� param�, ir, kad nedingtų globėjo susidomėjimas, griebėsi subtilios klastos. O Chausa, beje, visai neabejojo rezultatų patikimumu. Ten, kur kiti į�iūrėjo vien formas ir �e�ėlius, jam regėjosi dvasios. Dievagojosi drobėje pastebėj�s Mariselos siluet�, kuris materializavosi į vilko �e�ėlį, vaik��iojantį ant dviejų kojų. Rikardas Aldaja neį�velgė nieko, i�skyrus teplionės dėmes, ir neabejojo, kad rodomai juostai ir projektorių valdan�iam operatoriui teko vyno bei kitų alkoholinių gėrimų. Taigi, kaip geras verslininkas, nujautė, kad galima i�pe�ti naudos. Pakvai��s milijonierius, vieni�as ir mediumo galių apsėstas, pasirodė tinkama auka. Tai paskatino jį t�sti sumanymus. I�tisas savaites �elabertas su savo vyrais nufilmuodavo kilometrus juostos, ry�kindavo j� skirtingose cisternose su chemikalais, praskiestais �Montserrat� kvepalais, �ventintu Nino abatijos raudonuoju vynu ir visomis Taragonos �ampano rū�imis. Kiekvienam projektui Chausa perleisdavo teises, pasira�ydavo įgaliojimus ir savo finansus patikėdavo Rikardui Aldajai.

Tais pa�iais metais vien� lapkri�io naktį siau�iant audrai Chausa dingo. Niekas ne�ino, kas jam nutiko. Pana�u, kad nelaimė i�tiko kaip tik �iūrint vien� i� �elaberto nufilmuotų juostų. Ponas Rikardas Aldaja įsakė �elabertui atgauti paslapting�j� juost�, paskui, vienas j� per�iūrėj�s, u�kūrė ugnį ir suple�kino, kino operatoriui patarė pamir�ti t� reikal�, o jam gavus dosnia ranka i�ra�yt� �ekį �itai nebuvo itin sunku. Tuo metu Rikardui Aldajai jau priklausė did�ioji dalis dingusio Chausos nuosavybės. Buvo tokių, kurie teigė, kad velionė Marisela grį�o pasiimti jo pragaran. Dar kiti dievagojosi, kad valkata, labai pana�us į mirusį milijonierių, kelis mėnesius vis vaik��iojo �alia tvirtovės, kol vien�syk ka�kokia juoda karieta u�dangstytais langais vidury baltos dienos jį partrenkė. Tik jau buvo per vėlu: tamsi, nam� gaubusi legenda ir gūdi, salonuose pasklidusi �lovė pernelyg įsigalėjo.

Po kelių mėnesių ponas Rikardas Aldaja su �eima persikraustė į Tibidabo gatvės dvar�, kur praėjus dviem savaitėms gimė duktė Penelopė. Jos garbei Aldaja pervadino nam� �Penelopės vila�. Deja, naujas pavadinimas taip ir neprigijo. Ta vieta buvo labai keista ir nepasidavė naujų �eimininkų tvarkai. Naujakuriai skųsdavosi triuk�mais ir naktimis girdimu beldimu į sienas, puvėsių smarve, ledinio vėjo gūsiais, kurie klaid�iojo po namus lyg sielos be vietos. Dvaras buvo tarsi paslap�ių skrynia. Apa�ioje � dviauk�tis rūsys, su pla�ia kripta apatiniame ir koply�ia vir�utiniame auk�te. �ia buvo did�iulis nukry�iuoto Kristaus atvaizdas, kuris, anot tarnų, labai pana�us į Rasputino, populiariausio tos epochos veikėjo. Knygas bibliotekoje paslaptingu būdu rasdavo sujauktas arba sudėtas atvirk��ia tvarka. Tre�iame auk�te buvo vienas kambarėlis, miegamasis, kuriuo beveik nesinaudojo dėl keistų drėgmės dėmių, � jos tįso sienomis ir priminė baisius i�sklidusių formų veidus, k� tik skintos gėlės jame tuojau nuvysdavo, ir vis�laik girdėjosi musių zyzimas, nors nė vienos nesimatė.

Virėjos pasakojo, kad i� podėlio dingdavo cukrus, o pirm� jaunaties naktį pienas parausdavo. Ties vieno ar kito kambario durimis atsirasdavo negyvų pauk��ių ar ma�ų grau�ikų. Kartkartėmis pasigesdavo daiktų, ypa� papuo�alų ir sagų i� skryniose ar spintose laikomų drabu�ių. Tarp Velykų ir Verbų sekmadienių ding� daiktai tarsi atsitiktinai atsirasdavo kokiame namo u�kaboryje arba sode. Nors da�niausiai jie neatsirasdavo. Pon� Rikard� �ie rei�kiniai tik erzino, rimtai į juos ne�iūrėjo. Taigi vien� savait� �eima buvo priversta beveik badauti, kad pagaliau atsikratytų vaiduoklių. �monos brangenybių vagystė i�vedė jį i� kantrybės. Daugiau nei penkios tarnaitės buvo atleistos, vos tik ponia pasigesdavo kokio papuo�alo, nors visos su a�aromis dievagojosi esan�ios nekaltos. Akylesnieji buvo link� manyti, kad �ia nėra didelių paslap�ių � viskas dėl nelemto pono Rikardo polinkio naktimis lankytis jaunų tarnai�ių miegamuosiuose i� noro pasismaginti. Apie jo padorum� buvo kalbama ne ma�iau nei apie sėkm�, ir netrūko ironizavusiųjų, kad nesantuokiniai vaikai, atsirad� po jo �ygių, greitai sukurs savo sindikat�. Bet i� tiesų dingdavo ne vien papuo�alai. Laikui bėgant, nyko ir �eimos noras gyventi.

Aldajų �eima nebuvo laiminga tame neai�kiais būdais pono Rikardo įgytame name. Ponia Aldaja nepaliaudama meldė vyro parduoti dvar� ir persikraustyti į miest� ar bent jau grį�ti į klano patriarcho � senelio Simono nam�, projektuot� Puigo ir Kadafal�o. Rikardas Aldaja nesileido į kalbas. Did�i�j� laiko dalį leisdamas verslo kelionėse ar savo fabrikuose, nematė prasmės k� nors keisti. Kart� ma�asis Chorchė dingo namuose. A�tuonias valandas motina ir pulkas tarnų visur jo ie�kojo, bet veltui. Kai berniukas pagaliau atsirado, buvo i�bal�s ir sukrėstas, pasakojo, kad vis� laik� buvo bibliotekoje su keista tamsiaode moterimi, ji rodė jam senovines fotografijas, pasakojo, kad visos �ių namų moterys pasmerktos mirti u� vyrų padarytas nuodėmes. Paslaptingoji moteris ma�ajam Chorchei net pasakė dien�, kai mirs jo motina: 1921 metų baland�io 12 diena. Neverta nė sakyti, kad tos damos daugiau niekas nematė, o ponia Aldaja buvo rasta be gyvybės �ymių kaip tik 1921 metų baland�io 12-osios ryt�. Visi jos papuo�alai buvo ding�. Nusausinus kiemelyje buvusį �ulinį, jie rasti pa�iame dugne, molio sluoksnyje, kartu su dukters Penelopės lėlyte.

Dar po savaitės ponas Rikardas Aldaja nusprendė atsikratyti namo. Tuo metu jo finansin� imperij� jau buvo apėmusi agonija, ir netrūko tvirtinusių, kad viskas � per t� u�keikt� nam�, nesėkmės persekioja visus, �ia apsigyvenusius. Kiti, gerokai apdairesni, apsiribojo teiginiais, kad Aldaja niekuomet nesuvokė rinkos dėsnių, ir visa, k� per savo gyvenim� darė � tik �lugdė patriarcho Simono įkurt� versl�. Rikardas Aldaja parei�kė paliekantis Barselon� ir su �eima i�vykstantis į Argentin�, kur jo tekstilės pramonė sėkmingai klestėjo. Daugelis kalbėjo, kad jis bėga nuo �lugimo ir gėdos.

1922 metais �Miglos angel�� pradėta pardavinėti, tiesa, u� juoking� kain�. Atsirado daug norin�iųjų įsigyti rūmus, � i� liguistų polinkių ir dėl presti�o, � nes vietovės populiarumas didėjo, ta�iau visi galimi pirkėjai, apsilank� rūmuose, tos idėjos atsisakė. 1923 metais jie buvo u�daryti. Nuosavybės teisės perduotos vienai nekilnojamojo turto firmai, kuriai Aldaja buvo skolingas, kad toliau rūpintųsi pardavimu, nugriovimu ar dar kuo nors. Dvide�imt metų rūmai buvo pardavinėjami, firma niekaip negalėjo rasti pirkėjo. Paslaptingoji firma � �Botelis ir �ofrė� � �lugo, kai du pagrindiniai jos akcininkai sėdo į kalėjim�, jiems pateikti kaltinimai tebėra neai�kūs, 1940 metais tragi�ko atsitikimo metu jiedu �uvo San Vinsenso kalėjime, tuomet įgaliojimus perėmė finansinis konsorciumas Madride, kur tarp pagrindinių akcininkų buvo trys generolai, �veicaras bankininkas, narys vykdytojas ir firmos vadovas ponas Agilaras, mano draugo Tomo ir Bėjos tėvas. Kad ir kokių priemonių ėmėsi, nė vienas i� pono Agilaro vadovaujamų pardavėjų nesugebėjo i�ki�ti tų rūmų, net siūlydami u� �emesn� nei rinkos kain�. Per de�imt metų niekas �ia nekėlė kojos.

� Iki �ios dienos, � pasakė Bėja ir vėl u�sisklendė.

Laikui bėgant priprasiu matyti, kaip ji pama�u tolsta, �vilgsnis ima klaid�ioti, o balsas tampa atsainus.

� �inai, labai norėjau parodyti tau �i� viet�. Norėjau nustebinti. Klausydamasi Kasasuso nusprend�iau būtinai tave �ia atsivesti, nes tai � tavo istorijos apie Karaks� ir Penelop� dalis. Slap�ia paėmiau i� tėvo kabineto rakt�. Niekas ne�ino, kad mudu �ia. Tai mudviejų paslaptis. Norėjau ja pasidalyti su tavimi. Tik nebuvau tikra, ar ateisi.

� Juk �inojai, kad taip.

Ji nusi�ypsojo.

� �inai, manau, niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi dalykai turi tam tikr� ry�į, nors mes ir nesuprantame. Kaip tu, pavyzd�iui, atradai Karakso roman� Pamir�tų Knygų Kapinėse arba tai, kad mudu dabar esame �ia, �iame name, kuris kadaise priklausė Aldajų �eimai. Viskas yra kieno nors dalis, ko negalime suprasti, bet mus tai u�valdo.

Bėjai kalbant, mano ranka negrabiai glostė jos kulk�nį ir pasiekė net kelį. Ji �vilgtelėjo į j�, tarsi į kokį aplinkui skraidantį vabzdį. Klausiau sav�s, kaip dabar pasielgtų Ferminas? Kur dingo visi pamokymai, kai man jų labiausiai reikia?

� Tomas sako, kad nesi draugav�s su mergaite, � tarė Bėja, lyg tai visk� paai�kintų.

Sutrik�s nuleidau akis ir atitraukiau rank�. Man pasirodė, kad Bėja �ypsosi, bet akių nepakėliau.

� Maniau, tavo brolis tylenis, bet, pasirodo, tau�kalius. Kas dar apie mane ra�oma No-Do [* Informacinis�dokumcntinis kino �urnalas Ispanijoje.]?

� Pasakojo, kad ne vienerius metus buvai įsimylėj�s u� save vyresn� moterį ir kad ji su�eidė tau �irdį.

� Su�eidimas buvo tik vienas � perskelta lūpa, na, dar sutrypta garbė.

� Tomas sako, kad nuo tada nedraugavai nė su viena, nes visas lygini su ta moterimi.

Gerasis Tomas ir jo smūgiai �emiau juostos.

� Ji buvo vardu Klara, � �engiau pirm� �ingsnį.

� �inau. Klara Barselo.

� Pa�įsti j�?

� Visi pa�įsta koki� nors Klar� Barselo. Vardas nėra jau toks retas.

Tylėjome ir �iūrėjome į �okinėjan�ias ugnies kibirk�tis.

� Vakar naktį, kai i�siskyrėme, para�iau Pablui lai�k�, � pasakė Bėja.

Man i�d�iūvo burna.

� Su�adėtiniui leitenantui? Kodėl?

Bėja i�traukė lai�k� i� palaidinukės ki�enės ir parodė man. U�klijuotas.

� Para�iau, kad noriu, jog mudu grei�iau susituoktume, gal net po mėnesio, ir kad noriu visam laikui palikti Barselon�.

Stengiausi i�vengti jos tiriamo �vilgsnio, beveik drebėjau.

� Kodėl man tai pasakoji?

� Kad pasakytum, ar turiu jį i�siųsti, ar ne. Tam, Danieli, �iandien tave ir pasikvie�iau.

Spoksojau į vok�, kuriuo mojavo lyg loterijos bilietu.

� Pa�velk į mane, � papra�ė.

Pakėliau akis. Ne�inojau, k� atsakyti. Tada Bėja nuleido �vilgsnį ir nuėjo į tolimiausi� galerijos kamp�. Vienos durys vedė prie marmurinės baliustrados, i�einan�ios į vidinį kiemelį. Stebėjau lietuje dingstantį jos siluet�. Puoliau paskui, sulaikiau ir i�traukiau lai�k� i� rankų. Lietus tekėjo veidu, plaudamas jos pyk�io a�aras. Parsived�iau atgal, prie �iluma alsuojan�ios krosnies. Lai�k� �vystelėjau į liepsnas. �iūrėjome, kaip jis raitosi, puslapiai nyksta �ydrų dūmų vingiuose. Bėja su a�aromis akyse atsiklaupė �alia. Priglaud�iau j� ir kaklo oda jau�iau alsavim�.

� Danieli, neleisk man pra�ūti, � su�nab�dėjo.

I�mintingiausias pasaulyje �mogus � Ferminas Romero de Toresas kart� man ai�kino, kad gyvenime nėra didesnės patirties u� t�, kai pirm�syk apnuogini moterį. Taip, jis buvo i�mintingas, nemelavo, ta�iau ir visos tiesos nepasakė. Tas perkar�s �mogelis nekalbėjo apie keist� virpulį rankų, atsegan�ių kiekvien� sag�, atitraukian�ių u�trauktuk�, lyg atliktų sunkiausi� darb�. Net neu�siminė apie bly�kios odos �avesį, apie pirm� prisilietim� lūpomis, nei apie t� mira��, u�vald�iusį kiekvien� odos por�. Nieko nepasakojo �inodamas, kad stebuklas įvyksta tik vien� kart�, o jei ir būtų pasakoj�s, tai tik u�uominomis, kurias atskleidus stebuklas visam laikui i�nyktų. Tūkstantį kartų tro�kau atgaivinti t� vakar� su Bėja Tibidabo gatvės rūmuose, lietaus �naresiui apgaubus pasaulį. Tūkstantį kartų tro�kau grį�ti ir pasinerti į prisiminimus, i� kurių liko tik nuo liepsnų sklidusi �iluma. Bėja, nuoga ir �vytinti nuo lietaus, atsigulė �alia ugnies, �vilgsnis, nuo tada nuolat mane lydėj�s � atviras ir nuo�irdus. Pasilenkiau prie jos ir pir�tų galiukais perbraukiau pilv�, Bėja u�simerkė ir nusi�ypsojo man � pasitikinti ir apsisprendusi.

� Daryk su manimi, k� nori, � su�nab�dėjo.

Tada jai buvo septyniolika, o lūpose � visas gyvenimas.

29

Buvo naktis, kai melsvų �e�ėlių apgaubti i�ėjome i� rūmų. Audra nugriaudėjo palikusi tik �alt� lietų. Norėjau gr��inti jai rakt�, ta�iau Bėja �vilgsniu pasakė, kad turė�iau jį. Nu�ingsniavome San Gervasijo alėjos link, vildamiesi sulaukti taksi ar kokio autobuso. Ėjome tylėdami, susikib� u� rankų, ne�iūrėdami vienas į kit�.

� Iki antradienio negalėsiu su tavimi matytis, � pasakė Bėja virpan�iu balsu, tarsi abejojanti mano noru vėl susitikti.

� Lauksiu tav�s �ia, � pasakiau.

Maniau, savaime ai�ku, kad mano pasimatymai su Bėja vyks būtent tarp senų �io dvaro sienų, nes kita miesto dalis mums nepriklausė. Man net pasirodė, kad jos eisena tolstant nuo tų namų lėtėjo, o stiprybė ir �iluma su kiekvienu �ingsniu seko. Priėj� alėj� suvokėme, kad gatvėse nebuvo jokios gyvybės.

� Nieko �ia nesulauksime, � pasakė Bėja. � Geriau nusileiskime �emyn Balmeso gatve.

Spar�iai patraukėme Balmeso link, po kupliais med�iais slapstydamiesi nuo lietaus ir gal nuo vienas kito �vilgsnių. Man atrodė, kad Bėja kartkartėmis stabtelėdavo, lyg stengdamasi i� ka�ko i�sivaduoti, ir, jei paleis�iau jos rank�, pultų bėgti. Mano vaizduotė dar buvo u�valdyta jos lytėjimo ir kūno skonio, degiau tro�kimu prispausti j� prie suolelio ir bu�iuoti, �nab�dėti sentimentalias, galvoje besisukan�ias kvailystes, ta�iau Bėjos �alia jau nebuvo. Ji tylėjo, jau�iau, kad ka�kas jai neduoda ramybės.

� Kas tau? � suku�dėjau.

�yptelėjo dirbtine �ypsena, kurioje � tik baimė ir vienatvė. Tuomet jos akimis pama�iau save: beveik vaikėzas, įsivaizduojantis, kad per valand� u�kariavo pasaulį, ir visai netuokiantis, jog per minut� gali jį prarasti. Nesitikėdamas atsakymo traukiau toliau. Pagaliau atsitokėjau. Netrukus pasigirdo automobilių garsas, ir �viesoforų bei �ibintų �viesoje oras plykstelėjo lyg dujų burbulas, tai buvo pana�u į rūko sien�.

� Geriau bus, jei �ia i�siskirsime, � pasakė Bėja, paleisdama mano rank�.

Taksi stotelės �viesos � tikra jonvabalių virtinė � blyk�iojo u� kampo.

� Kaip nori.

Bėja pasistiebusi lūpomis palietė man skruost�. Jos plaukai kvepėjo va�ku.

� Bėja, � vos girdimai pasakiau. � A� myliu tave�

Ji tyliai papurtė galv�, ranka u�dengdama man lūpas, tarsi mano �od�iai jai būtų per skaudūs.

� Antradienį, �e�t� vakaro, gerai? � pasakė.

Linktelėjau. Ma�iau j� tolstan�i�, dingstan�i� viename i� taksi, atrodė lyg nepa�įstama. Vienas vairuotojų vertintojo �vilgsniu permetė jos figūr� ir smalsiai pa�iūrėjo į mane.

� Na, bose, va�iuosim namo?

Negalvodamas sėdau į taksi. Taksisto akys per veidrodėlį stebėjo mane. Pame�iau i� akių Bėj� nusive�usį automobilį, teliko du �viesos ta�keliai, sk�stantys tamsos �ulinyje.

Nepavyko sudėti nė bluosto, kol brėk�ma ant mano lango i�barstė �imtus pilkų tonų, nuo jų apėmė dar didesnis liūdesys. Pa�adino Ferminas, i� katedros aik�tės į mano langus svaid�s akmenukus. U�sime�iau pirmus po ranka buvusius drabu�ius ir nulipau laiptais �emyn jo įleisti. Ferminas �vytėjo nepaken�iamu ankstyvo pirmadienio entuziazmu. Pakėlėme apsaugines grotas ir pakabinome lentel� ATIDARYTA.

� Danieli, tamsūs ratilai apie akis jus i�duoda. Lyg sodriausias juod�emis. Matyt, nema�ai pastangų pareikalavo �i naktis.

Kambarėlyje apsijuosiau mėlyn� prijuost�, padaviau ir jam, ties� pasakius, piktai �vystelėjau. Ferminas vikriai sugavo j� ir �elmi�kai nusi�ypsojo.

� Ir tos pastangos nuėjo perniek, � atkirtau.

� Tegul jūsų pesimizm� nagrinėja filosofai �inovai, ver�iau papasakokite.

� K� norite su�inoti?

� Na, palieku tai jūsų nuo�iūrai. Skai�ių ar būdus�

� Ferminai, a� nenusiteik�s juokauti.

� O jaunystė � ta lengvatikė pla�takė. Galų gale ant man�s �ia velnių nekarkit, nes turiu kar�tutėlių naujienų i� tyrinėjimo apie jūsų bi�iulį Chulijan� Karaks�.

� Klausau ausis i�temp�s.

Ir pa�velgė į mane tarptautinio intriganto �vilgsniu: vienas antakis �elmi�kai pakeltas, o kitas � nuleistas.

� Taigi vakar palydėjau Bernard� namo ir palikau su neliesta skaistybe, ta�iau keliomis mėlynėmis ant sėdmenų. Grį��s galvojau apie buvusį �ygį ir mane apėmė pa�ėlusi nemiga. Ta aplinkybė paskatino kreiptis į vien� i� vidinių Barselonos informacinių centrų, �iuo atveju � į Eliodoro Salfumano u�eig�, kitaip dar vadinam� �Pi�iafreda�, sveikatai kenkiantį kampelį, ta�iau baisiai spalving�, įsikūrusį Sen Cheroni gatvėje, laikomoje Ravalio siela.

� Ferminai, artėkite prie esmės, dėl Dievo�

� A� ir artėju. Dalykas tas, kad ten, bi�iuliaudamasis su nuolatiniais, iki �leik�tulio pa�įstamais kolegomis, ėmiausi domėtis, kas per vienas tasai Migelis Molineras, jūsų Matos Hari-Nurijos Monfort sutuoktinis ir menamas municipalinių atgailos vie�bu�ių auklėtinis.

� Menamas?

� Reikėtų sakyti, niekuomet ten nebuv�s, nes verta paminėti, kad �is parei�kimas yra visi�kai patikimas. Remdamiesi katorgininkų patirtimi, cenzūra ir patvirtinimais, mano informatoriai i� Pi�iafredos u�eigos kelia didesnį pasitikėjim� nei Teismo rūmų siurbėlės, ir galiu patikinti jus, mano drauge Danieli, kad net prie� de�imtį metų niekas nieko nebuvo girdėj�s apie t� kalinį Migelį Moliner�, Barselonos kalėjimo auklėtinį ar senbuvį.

� Tai gal jis kali kitoje vietoje?

� Alkatrase, Sing Singe, Bastilijoje? Danieli, ta moteris jums melavo.

� Pana�u, kad taip.

� Ne pana�u, o tikrai. Susitaikykit su tuo.

� O kas toliau? Migelis Molineras � mirusi versija.

� Arba ta Nurija Monfort labai lakios vaizduotės.

� K� siūlote?

� Kol kas tyrinėti kitas linijas. Neblogai būtų aplankyti ger�j� aukl� i� vakaryk�tės vienuolio pasakos.

� Tik nesakykite, kad auklės versija irgi nepasitvirtino.

� Ne, bet, manau, mums jau metas klauptis ir belstis į vartus, lyg pra�ytume i�maldos. �iuo atveju geriausia įeiti pro u�pakalines duris. Pritariat man?

� Ferminai, jūsų �od�iai � Dievui į ausį.

� Tad skubėkit įsitaisyti vienuolio apdarus, �iandien pavakare, u�dar� krautuv�, atliksime gailestingumo vizit� pas senol� Santa Liusijos prieglaudoje. Na, o dabar papasakokite pagaliau, kaip sekėsi su ta jauna kumelaite. Nebūkite toks slapukas, jei nepapasakosit, jus i�bers baisūs spuogai.

Visai nuginkluotas atsidusau ir atlikau Ferminui i�pa�intį. Kai baigiau pasakojim�, kupin� egzistencinių nesubrendusio mokinio būg�tavimų, Ferminas netikėtai mane nustebino nuo�ird�iai apkabindamas.

� Jūs įsimylėj�s, mano drauge, � su�nab�dėjo su�avėtas, plek�nodamas man per nugar�. � Varg�elis.

T� pavakar� knygyn� palikome sutart� valand�. Tėvas palydėjo mudu niūriu �vilgsniu. Neabejoju, kad jam tie mūsų pasivaik�tinėjimai kėlė įtarim�. Ferminas burbtelėjo, kad reikia paskambinti, ir mudu skubiai patraukėme per aik�t�. Supratau, kad anks�iau ar vėliau turėsiu tėvui k� nors papasakoti i� tos mūsų painiavos, o k� � jau kitas dalykas.

Pakeliui, kaip įprasta, Ferminas lankstinukams būdingu stiliumi trumpai pristatė viet�, į kuri� ėjome. Santa Liusijos prieglauda garsėjo vaiduokliais. Buvo įsikūrusi senuose apgriuvusiuose rūmuose Monkados gatvėje. Apgaubti legendų, savo fasadu jie priminė ka�k� tarp skaistyklos ir lavoninės su pragari�komis sanitarinėmis s�lygomis. Jos istorija buvo kur kas įspūdingesnė. Nuo vienuolikto am�iaus �ioje vietoje buvo daugelio kilmingų �eimų rezidencija, kalėjimas, kurtizanių salonas, u�draustų senovinių rankra��ių biblioteka, nuovada, skulptoriaus dirbtuvė, maru apsikrėtusiųjų gydykla ir vienuolynas. Nuo devyniolikto am�iaus vidurio beveik virt�s griuvėsiais, rūmas vieno ekstravaganti�ko impresarijaus, pasivadinusio Laslo de Vicherniu, taigi Parmos kunigaik��io ir asmeninio Burbonų dinastijos alchemiko, buvo paverstas cirko �lyk�tybių ir �iaurumo muziejumi. Jo tikrasis vardas, kaip paai�kėjo � Baltazaras Delofo Karajo. Tai �igolas ir profesionalus apgavikas, kil�s i� Esparageros.

Tas asmuo did�iavosi gausiausia kolekcija įvairių fazių embrionų, laikomų induose su formalino tirpalu, � o k� jau kalbėti apie įvairias kolekcijas, kurių policijos įsakymu buvo ie�koma po Europ� ir Amerik�. Tarp kitų atrakcijų buvo ir Tenebrarium [* Tenebroso � tamsus, mįslingas, paslaptingas (isp.).] (�itaip Delofo perkrik�tijo savo kūrinį), siūl�s spiritizmo, juodosios magijos seansus, pe�tynes gaid�ių, �iurkių, �unų, dru�kių moterų, paraly�iuotųjų ar vienų ir kitų, taip pat la�ybas, buvo ir specializuotas paraly�iuotųjų ir baidyklių vie�namis, kazino, legalios finansų tarėjo paslaugos, gaminami meilės gėrimai, vyko vietos marione�ių ir egzoti�kų �okėjų pasirodymai. Kalėdoms būdavo statomas teatralizuotas vaidinimas įtraukiant muziejaus ir vie�namio komandas, jų garsas pasklido po vis� provincij�.

Tenebrarium sėkmingai gyvavo beveik penkiolika metų, kol paai�kėjo, kad tik per vien� savait� Delofo suviliojo provincijos karinio gubernatoriaus �mon�, dukterį ir uo�v�. Tada juod�iausia ne�lovė apgaubė pramogų centr� ir jo įkūrėj�. Delofo, ruo�damasis sprukti i� miesto, prisidengė vienu i� galybės slapyvard�ių, bet jo med�ioti pasiųsta kaukėtų galva�ud�ių gauja Santa Marijos gatvelėje sugavo jį ir pakorė. Citadel� paleido pelenais, kūn� paliko draskyti laukiniams �unims, kurių buvo pilna toje vietovėje. Po dviejų de�imtme�ių apleistas Tenebrarium, � nors niekas nepasivargino i�kraustyti i� ten liūdnos �lovės Laslo i�sigimėlių, � vienuolių ordino rūpes�iu buvo paverstas labdaringa institucija.

� Paskutinės kan�ios Damos ar pana�ios rū�ies patologija, � tarė Ferminas. � Blogiausia, kad jos baisiai saugo �ios vietos slaptum� (many�iau, i� nepakankamo s�moningumo), todėl reikės sugalvoti prie�astį, kaip tenai pakliūti.

�iais laikais prieglaudos gyventojai buvo valkatos, apleisti senukai, pami�ėliai, skurd�iai ir vienas kitas anks�iau buv�s įmitusios Barselonos visuomenės narys. Jų laimei, vien�syk �ia pakliuvusieji ilgai neu�sibūdavo � gyvenimo s�lygos ir kompanija ilgaam�i�kumo neskatino. Pasak Fermino, lavonus i�ve�davo dar prie� au�tant. Jų paskutinė kelionė � į bendr� kap� ve�ė�iomis, skirtomis �iobrega ligoninei, besiver�ian�iai abejotinos kilmės mėsos gaminiais. Ligoninė po kelerių metų buvo sukrėsta vie�umon i�kilusio skandalo.

� Jūs visk� tiesiog i�galvojote, � protestavau, apstulbintas tokio pasibaisėtino vaizdo.

� Danieli, mano kūrybinės fantazijos taip toli nesiekia. Palūkėkite ir įsitikinsite. �iuose namuose atsitiktinai teko apsilankyti gal prie� de�imt metų, ir galiu pasakyti, kad jie atrodė, lyg būtų dekoruoti jūsų bi�iulio Karakso. Pamir�au paimti lauro lapelių, kad neutralizuotų specifinį jų kvap�. Teks pasukti galv�, kaip pakliūti vidun.

M�stydami apie viltis ir galimybes priėjome Monkados gatv�, kuri �i� valand� jau siautėsi prieblanda, senieji rūmai buvo virt� krautuvėlėmis ir dirbtuvėmis. Santa Marija del Mar bazilikos varpų gausmas aidu kartojo mūsų �ingsnius. Netrukus �altas �iemos vėjas padvelkė ka�kuo gai�iu.

� I� kur tas kvapas?

� Jau atvykome, � prane�ė Ferminas.

30

U� sutre�usių medinių durų atsivėrė vidinis kiemelis, saugomas dujinių �ibintų, pagra�intų pajuodusio akmens gorgonėmis ir nudilusių bruo�ų angelais. Laipteliai vedė į pirm� auk�t�, kur padūmav�s �viesos sta�iakampis rodė paradinį prieglaudos įėjim�. Dujinė �viesa pro �i� ang� sklindan�ius dūmus da�ė ochros spalva. Kitoje slenks�io pusėje mus stebėjo ka�kokia kampuota, grobuoni�ka figūra. Prietemoje spindėjo �vininis �vilgsnis, abito ir akių spalva buvo vienoda. Rankoje laikė garuojantį medinį kubilėlį, i� kurio sklido nenusakomas kvapas.

� Sveika Marija Malonės Pilnoji, � d�iugiai pasisveikino Ferminas.

� Kur dė�ė? � paklausė ji garsiai ir piktai.

� Dė�ė? � pakartojome abudu.

� Ar jūs � ne i� laidojimo biuro? � vienuolės balsas atrodė pavarg�s.

M�s�iau, ar tokį klausim� padiktavo mūsų i�vaizda, ar ji tikrai laukė �monių i� ten. Fermino veidas net sutvisko nuo netikėtos progos patekti vidun.

� Dė�ė automobilyje, bet pirmiausia norėtume pamatyti klient�. Grynai techninis dalykas.

Pajutau, kad mane ima pykinti.

� Maniau, atvyks pats ponas Kolbatas, � pasakė vienuolė.

� Ponas Kolbatas pra�o atleisti, nes paskutin� akimirk� jam teko labai sudėtinga balzamavimo procedūra. Mirė cirko galiūnas.

� Jūs dirbate laidojimo biure su ponu Kolbatu?

� Esame jo de�inė ir kairė rankos, kitaip tariant, Vilfredas Vejudas � jūsų nuolankus tarnas, o �tai �ia mano mokinys � Sansonas Karaskas.

� Malonu susipa�inti, � vos i�tariau.

Vienuolė nu�velgė mudu ir linktelėjo, abejinga kaliausių porai, atsispindin�iai jos �vilgsnyje.

� Sveiki atvyk� į Santa Liusij�. Mano vardas Hortenzija, jums ir skambinau. Eikit paskui mane.

Netar� nė �od�io nusekėme paskui Hortenzij� į urv� pana�iu koridoriumi, kurio kvapas man priminė metro. Koridoriaus �onuose �iojėjo angos, pro jas matėsi �vakių ap�viestos salės, pasieniais įrengti gultai, vir�uje lyg drobulės plaikstėsi tinkleliai nuo moskitų. Girdėjosi dejonės, matėsi judantys siluetai.

� �tai �ia, � parodė Hortenzija, einanti kelis metrus priekyje.

U�ėjome į skliautuot� kambarį, � nereikėjo daug fantazijos, kad suprastum, jog tai buv�s Fermino nupasakotas Tenebrarium. Prietemoje dūlavo kūnai, labai primenantys va�kinių figūrų kolekcij�: jie tūnojo ar tysojo pakampėse, u�gesusiais stikliniais �vilgsniais, lyg variokai blizgan�iais �vakių �viesoje. Pasirodė, kad regiu lėles arba senojo muziejaus eksponatus. Vėliau pastebėjau, kad jie dar juda, nors ir sunkiai. Skarmalai, kuriais buvo prisideng� � i�bluk�, pelenų spalvos.

� Ponas Kolbatas prisakė nieko neliesti ir nevalyti, � tarė sesuo Hortenzija, lyg atsipra�ydama. � Tiesiog paguldėme vargdienį į vien� i� dė�ių, nes pradėjo lyti, bet dabar viskas gerai.

� Puikiai pasielgėte. Atsargumas gėdos nedaro, � pritarė Ferminas.

I� nevilties pa�velgiau į jį. Vos linktelėjo, leisdamas suprasti, kad palik�iau visk� jo nuo�iūrai. Sesuo Hortenzija nuvedė mus prie ka�kokios nevėdinamos belangės celės siauro koridoriaus gale. Paėmusi vien� i� dujinių �ibintų, kaban�ių palubėje, i�tiesė mums.

� Ar ilgai u�truksite? Turiu daug darbo.

� Dėl mūsų negai�kite. Grį�kite prie savo darbų, o mudu u�siimsime savuoju. Tikrai.

� Gerai, jei man�s reikėtų, būsiu rūsyje. Jeigu nesunku, pra�y�iau i�ne�ti jį pro galinį i�ėjim�. Geriau, kad kiti nematytų. Gyventojus blogai veikia.

� Viskuo pasirūpinsime, � i�spaud�iau dreban�iu balsu.

Sesuo Hortenzija �vilgtelėjo į mane su neslepiamu smalsumu.

I� arti pastebėjau, kad tai garbaus am�iaus moteris, beveik senutė, am�iumi nedaug besiskirianti nuo prieglaudos gyventojų.

� Klausykit, ar jūsų mokinys ne per jaunas �ioms pareigoms?

� Gyvenimui am�ius nesvarbu, seserie, � atrėmė Ferminas.

Vienuolė man �iltai nusi�ypsojo ir pritariamai linktelėjo. �vilgsnyje nepastebėjau nepasitikėjimo, vien liūdesį.

� Gal ir taip, � sumurmėjo.

Ir nuskubėjo į prietem�, ne�ina kubilėliu ir lydima savo pa�ios �e�ėlio, lyg vestuvinio �ydo. Ferminas įstūmė mane į cel�. Tai buvo drėgnuose sienos akmenyse i�kirsta patalpa, nuo lubų karojo grandinės, pasibaigian�ios kabliais, o suplei�ėjusios grindys nutekamojo griovelio padalytos į keturias dalis. Pa�iame vidury ant papilkėjusio marmurinio stalo stovėjo medinė fabrike gaminta dė�ė. Ferminas pakėlė lemp� ir pamatėme ant �iaudų pakraiko gulintį velionį. Negyvi, bjaurūs bruo�ai � lyg suglam�ytas pergamentas. Sutinusi purpuro spalvos oda. Akys, baltos lyg kiau�inio luk�tai, neu�merktos.

Skrandyje ka�kas apsivertė, negalėjau į jį �iūrėti.

� Nagi, pradėkime darb�, � liepė Ferminas.

� Gal jums protas pasimai�ė?

� Turiu galvoje, kad reikia nedelsiant rasti t� Chasint�, kol nei�ai�kėjo mūsų apgavystė.

� Kaip?

� O kaip kitaip? Klausinėsime.

I�sėlinome į koridorių ir įsitikinome, kad sesers Hortenzijos jau nėra. Tuomet atsargiai nusliūkinome prie salės, kuri� buvome pastebėj� �ia eidami. Vargdieniai sekė mus, �vilgsniuose � ir baimė, ir smalsumas, o kai kada net ir goslumas.

� Saugokitės, kai kurie gali nusukti jums sprand�, kad pasiurbtų jūsų kraujo ir vėl susigr��intų jaunyst�, � perspėjo Ferminas. � Metai daro savo, jie pana�ūs į taikius ėriukus, bet �ia tiek kalės vaikų, kad sunku suskai�iuoti. Nes i�liko tie, kurie palaidojo kitus. Nesisielokite dėl jų. Eime, jūs pradėkite nuo tų aname kampe, atrodo, jie jau bedan�iai.

Jeigu �ie �od�iai turėjo mane padr�sinti, tai sumanymas niekingai �lugo. Nu�velgiau �monijos atliekų būrelį, vangiai tysantį pakampėje, ir nusi�ypsojau. Jų vargana būtis kėlė nor� griebtis propagandinės klastos apie visuotinės moralės �lugim� ir brutalų mechanizm�, kuriuo naikino nereikalinguosius. Ferminas, atrodo, perskaitė mano mintis ir sunkiai atsiduso.

� Motina gamta yra did�iausia kek�ė � tokia liūdna tiesa, � pasakė. � Susitvardykite ir griebkime jautį u� ragų.

Pirmas apklausos seansas nedavė nieko gera, tik tu��ius �vilgsnius, dejones, raugėjimus, kliedesius tų subjektų, kurių teiravausi apie Chasintos Koronado buvimo viet�. Po penkiolikos minu�ių susitikau su Ferminu, vildamasis, kad jam geriau sekėsi. Atrodė visai sugniu��s.

� Kaip rasime Chasint� Koronado tokioje skylėje?

� Ne�inau. �ia tikras ydų katilas. Pamėginau i�sisukti su �Sugus� karamelėmis, bet jie palaikė jas �vakutėmis į tiesi�j� �arn�.

� O jei paklaustume sesers Hortenzijos? Papasakotume jai ties�, ir viskas.

� Danieli, tiesa tebūna kaip paskutinė i�eitis, juolab vienuolei. Pirmiau i�mėginkime kitus variantus. Pa�velk į t� būrelį, atrodo, jie ka�ko nerimauja. Tikriausiai �neka lotyni�kai. U�kalbinkite juos.

� O k� jūs veiksite?

� Stebėsiu duris, jei kartais pingvine grį�tų. O jūs darykite, k� sakiau.

Menkutės vilties vedamas prisiartinau prie salės kampelyje susibūrusių gyventojų.

� Labas vakaras, � pasakiau, suvokdamas savo veiksmo absurdi�kum�, nes �ia am�inai tvyro prieblanda. � Ie�kau ponios Chasintos Koronado. Ko-ro-na-do. Gal kuris i� jūsų j� pa�įsta ar gali pasakyti, kur rasti?

Į mane su�iuro keturi sulaukėj� ir godūs �vilgsniai. Aha, pamaniau, i� to jau kas nors bus. Gal dar ne viskas prarasta.

� Pa�įstate Chasint� Koronado? � pakartojau.

Ketvertukas susi�valg�s sutartinai linktelėjo. Vienas i� jų, pilvotas ir plikut plikutėlis, atrodė kaip lyderis. Jo veidas ir �avesys tame mė�liname �vėryne man ka�kodėl pasirodė lyg laimingo Nerono, skambinusio savo arfa, kai Roma �lugo tiesiog jo akyse. I�didus valdovas Neronas man valiūki�kai nusi�ypsojo. Kupinas vil�ių ir a� atsakiau jam �ypsena.

Pa�nekovas parodė gestu, kad prisiartin�iau, tarsi norėtų ka�k� pa�nib�dėti. Dvejojau, ta�iau pasidaviau jo kvietimui.

� �inote, kur galė�iau rasti Chasint� Koronado? � paskutinįsyk paklausiau.

Į ausį padvelkė �iltas dvisus kvėpavimas � taip arti man�s buvo pa�nekovas. Pabūgau, kad įk�s, bet �is netikėtai galingai drumstelėjo. Jo bendrai puolė kvatotis ir tap�noti jam per nugar�. Pasibjaurėj�s atsitraukiau kelis �ingsnius, ta�iau smarvė bevilti�kai sklido aplinkui. Tuomet �alia pama�iau nedr�sų senuk� prana�o barzdele, retais plauku�iais ir spindin�iomis akimis. Pasirėm�s ant lazdelės nepritardamas stebėjo gauj�.

� Jaunuoli, veltui gai�tate laik�. Chuanitas moka tik gadinti or�, o tie � kvatotis. Jiems daugiau nieko nereikia. Kaip matote, socialiniai laiptai �ia beveik nesiskiria nuo i�orinio pasaulio.

Senukas kalbėjo rūs�iu balsu, jo tartis buvo nepriekai�tinga. Vertindamas nu�velgė mane nuo galvos iki kojų.

� Teko i�girsti, kad ie�kote Chasintos Koronado?

Apstulb�s linktelėjau � netikėtai siaubo gū�toje susidūriau su protingu �mogumi.

� O kam ji tau?

� Esu jos vaikaitis.

� O a� � Matumelio markizas. Meluojate per vis� pilv�, �tai kaip. Pasakykite, kodėl jos ie�kote, arba grį�tu pas pami�ėlius. �ionai nesunku juo tapti. Ir jei toliau tų nelaimėlių klausinėsite, suprasite kodėl.

Chuanitas ir jo uostytojų būrelis kvatojosi i� man�s net susiriesdami. Solistas tuo metu pakartojo numerį, tiesa, tylesnį ir ilgesnį nei pirmas, tarsi kas būtų pradūr�s padang�, ir nebuvo abejonių, kad Chuanitas � tikras i�einamosios angos valdymo virtuozas. Puikiai įsitikinau.

� Jūs teisus. Nesu ponios Koronado giminaitis, bet man būtinai reikia su ja pasikalbėti. Reikalas itin svarbus.

Senukas priėjo prie man�s artėliau. Pana�us į pasenusį vaik� ry�tingu �vilgsniu, �ypsojosi suktai ir �elmi�kai.

� Tai ar galite man padėti? � beveik maldavau jo.

� Pa�iūrėsim, ar galėsite jūs kuo nors man padėti.

� Jei mano jėgoms, su d�iaugsmu pasitarnausiu. Norite, kad perduo�iau kokių �inių jūsų �eimai?

Senukas tik kar�iai nusijuokė.

� Mano �eima ir įki�o mane į �i� skyl�. Apgailėtina dėlių gauja, nud�iautų vienas kito apatinius, kol dar kojų nepakratė. Dėl jų man galvos neskauda � ar pragaran paklius, ar į savivaldyb�. Gana ilgai juos i�laikiau ir paken�iau. Man tiesiog reikia moters.

� Atleiskite?

Senukas metė į mane nekantrų �vilgsnį.

� Jaunas am�ius nepateisina jūsų nesupratingumo, berneli. Sakau, kad noriu moters. Geros veislės patelės, paslaugios ar pa�ėlusios kumelaitės. Jaunuoli, tai rei�kia, kad sveikos, iki penkiasde�imt penkerių metų, be randų ar lū�ių.

� Nesu tikras, ar gerai supratau�

� Puikiai supratote. Noriu pasismaginti su moterimi, kuri dar nei�barstė dantų ir nesi�lapins ant man�s prie� pakratant man kojas. Nelabai svarbu, gra�i ar ne, � a� jau pusiau aklas, o mano am�iaus vyrui bet kuri aptakių formų mergu�ėlė bus Venera. Ar gerai paai�kinau?

� Kaip i� ra�to. Tik ne�inau, kaip rasiu t� moterį�

� Kai buvau jūsų metų, buvo tokia paslaugų sfera: lengvo elgesio moterys. Suprantu, kad pasaulis kei�iasi, bet tik ne svarbiausi dalykai. Suraskite man apvalain�, ga�li� moterėl� ir i�pildysiu jūsų pra�ym�. O jeigu jūsų teirausis apie mano sugebėjimus patenkinti dam�, manykite, kad pasitenkinsiu grabaliodamas jos u�pakalį ar kilnodamas gro�ybes. Patirtis.

� Tikiu jūsų technika, bet dabar negaliu atvesti jums moters.

� Gal a� ir senas kelmas, bet ne kvailys. Suprantu. Pakaks, jei bent pri�adėsite.

� O kaip suprasite, kad nepri�adu vien tam, jog su�ino�iau, kur rasti Chasint� Koronado?

Senukas atlaid�iai nusi�ypsojo.

� Pri�adėkite, o s��inės s�skait� palikite man.

Apsidairiau. Chuanitas buvo susikaup�s antrajai savo re�italio daliai. Sveikas protas nyko tiesiog akyse.

Malonumų i�siilgusio senolio pra�ymas buvo vienintelis prasmingas dalykas �ioje pragaro skylėje.

� Gerai, pa�adu. Darysiu, k� tik galėsiu.

Senolis i�si�iepė nuo ausies lig ausies. Teturėjo tris dantis.

� Blondinė, nesvarbu, kad da�yta. Su didelėmis krūtimis ir gosliu balsu, o jei galima � tai ir visu kitu, bet geriausia manyje dar veikia klausa.

� �iūrėsim, k� galima padaryti. O dabar pasakykite, kur rasti Chasint� Koronado.

31

� K� ten pa�adėjote tam �imtame�iui?

� K� girdėjote.

� Kiek suprantu, pajuokavote.

� Negaliu meluoti seneliukui, kuris jau viena koja karste, nors atrodo labai gyvas.

� Danieli, galiu jus tik pagirti. Bet kaip ketinate atitempti į �iuos Dievo pamir�tus namus moteri�kos lyties būtyb�?

� Kaip kitaip? Triskart permokėti. Specifines detales palieku jums.

Nuginkluotas Ferminas tik gū�telėjo pe�iais.

� Pagaliau susitarimas yra susitarimas. K� nors sugalvosime. O kai imsitės tokio pobūd�io derybų kit�syk, ver�iau pasitarkite su manimi.

� Sutarta.

Kaip ir buvo nurod�s guvusis seneliukas, Chasint� Koronado radome mansardoje, į kuri� galima pakliūti tik i� tre�io auk�to vedan�iais laiptais. Kaip sakė senukas, �ia įsikuria skurd�iausi prieglaudos gyventojai, kuriems giltinė nepasikuklino atimti sveiko proto, o tai riboja ir am�ių. Pana�u, kad tame slaptame sparne kambarius turėjo pats Baltazaras Delofo, pasivadin�s Laslu de Vicherniu, � i� �ia koordinavo Tenebrarium veikl�, �ia u�siėmė ir neseniai i� Rytų atgabentais meilės menais rūkstant smilkalams ir kvepiant aliejams. I� to abejotino spindesio tebuvo lik� nebent kvapai, tik visai kitokios kilmės. Chasinta Koronado, apsikam�iusi apklotu, sėdėjo pintame krėsle.

� Ponia Koronado? � kreipiausi gana garsiai, būg�taudamas, kad senoji bus kur�ia, pami�usi arba ir viena, ir kita.

Senolė įdėmiai mus ap�iūrėjo, tiesa, be didelio patiklumo. Blausus �vilgsnis ir keli kuok�teliai retu�ių baltutėlių plaukų. Pastebėjau, kad į mane �velgė lyg nustebusi, lyg ka�kur bū�iau matytas, tik nepamena kur. Būg�tavau, kad tik Ferminas nepasiskubintų leptelėti, jog esu Karakso sūnus ar pana�ios kvailystės, ta�iau jis tik atsiklaupė prie senutės ir suėmė jos �iurk��ias, dreban�ias rankas.

� Chasinta, mano vardas Ferminas, o �is vaikigalis � mano draugas Danielis. Mus atsiuntė jūsų bi�iulis tėvas Fernandas Ramosas, kuris �iandien negali jūsų aplankyti, mat reikia aukoti net dvylika mi�ių, �inote tuos pamokslus apie �ventųjų gyvenimus, bet siun�ia jums labų dienų. Kaip laikotės?

Chasinta �velniai nusi�ypsojo Ferminui. Mano draugas paglostė jai skruostus ir kakt�. Lyg jaukus katinas senolė mėgavosi kito �mogaus prisilietimu. Pajutau, kaip gerklėje įstrigo ka�koks gumulas.

� Koks kvailas klausimas, tiesa? � kalbėjo Ferminas. � Jums labiau patiktų gyventi tenai, eiti pa�okti. Visi �ino, kokia �auni �okėja buvote.

Nesu girdėj�s jo �itaip kalbant net su Bernarda � �od�iuose buvo tiek daug �velnumo. Nesvarbu, kad tik meilikavo, ta�iau balsas ir veidas spinduliavo nuo�irdumu.

� Kokius gra�ius dalykus man kalbate, � suku�dėjo ji virpan�iu balsu, veikiausiai i� neturėjimo su kuo pasikalbėti ar k� papasakoti.

� Nė pusės to gro�io nėra, kokia esate jūs, Chasinta. Ar neprie�tarausite, jei kai ko paklausime? Kaip radijo konkursuose, �inote?

Senolė tik sumirksėjo nieko nesakiusi.

� Many�iau, tai reikia priimti kaip sutikimo �enkl�. Chasinta, ar prisimenate Penelop�? Penelop� Aldaj�? Apie j� ir norėjome kai k� su�inoti.

Chasinta linktelėjo, �vilgsnis staiga nu�vito.

� Mano mergaitė, � suku�dėjo, ir mums atrodė, kad tuojau pravirks.

� Taip, prisimenate. Mudu esame Chulijano Karakso bi�iuliai. O siaubo istorijas jūs irgi prisimenate, tiesa?

Senolės akys spindėjo, tarsi �od�iai ir prisilietimas akimirksniu gr��ino jai gyvenimo d�iaugsm�.

� Tėvas Fernandas i� �vento Gabrieliaus kolegijos mums pasakojo, kaip labai mylėjote Penelop�. Jūs irgi jam labai brangi, ir kasdien jus prisimena, ar �inote tai? Ir jeigu neda�nai apsilanko, tai tik per t� nauj�jį vyskup�, kuris paskyrė laikyti galyb� mi�ių, jam net galva sukasi.

� Ar jūs gerai maitinatės? � netikėtai paklausė susirūpinusi senolė.

� Chasinta, ryju kaip jautis, paveldėjau labai greit� med�iagų apykait�, viskas beregint sudega. �tai po drabu�iais, patikėkit, vieni raumenys. Palieskit, matot? Kaip �arlzas Atlasas, tik plaukuotesnis.

Chasinta aprimusi linktelėjo. Nuo Fermino akių nenuleido. O mane galutinai pamir�o.

� Papasakokite k� nors apie Penelop� ir Chulijan�.

� I� man�s j� atėmė, � pasakė. � Mano mergait�.

Norėjau kai k� įterpti, bet Ferminas dėbtelėjo į mane �vilgsniu, i� kurio supratau: patylėk.

� Chasinta, kas j� atėmė? Ar prisimenate?

� Ponas, � pasakė su baime apsi�valgiusi, tarsi kas nors galėtų i�girsti.

Ferminas mėgino įvertinti, k� rei�kia senolės judesys, ir sekė jos �vilgsnį lig pat lubų. Suprato u�uomin�.

� Jūs turite galvoje visagalį Diev�, auk�tybių valdov�, o gal pon� Rikard�, Penelopės tėv�?

� Kaip laikosi Fernandas? � paklausė senolė.

� Kunigas? �ydi kaip ro�ė. Tikiu, kad vien� gra�i� dien� taps popie�iumi, o jus pasiims į Siksto koply�i�. Siun�ia jums daug linkėjimų.

� Ar �inote, kad jis vienintelis dar ateina man�s aplankyti? Ateina, nes �ino, kad nieko artimo daugiau neturiu.

Ferminas �iūrėjo su gailes�iu, tarsi m�stytų t� patį, k� ir a�. Chasinta Koronado buvo daug blaivesnio proto, nei atrodė j� pama�ius. Kūnas pama�u geso, ta�iau �irdis ir siela vis dar gaivinosi i� vargano �altinio. Klausiau sav�s, kiek dar yra tokių kaip ji ar tas i�tvirk�s senukas, parod�s, kaip j� rasti, �ia patekusių į sp�stus?

� Chasinta, jis ateina todėl, kad myli jus. Todėl, kad prisimena, kaip vai�inote ir rūpinotės, kai buvo dar vaikas. Jis visk� mums papasakojo. Chasinta, jūs prisimenate? Ar pamenate, kaip eidavote parsivesti Chorchės po pamokų? O Fernand� su Chulijanu?

� Chulijanas�

Balsas priminė nutrūkstantį ku�desį, tik �ypsena j� i�davė.

� Chasinta, ar prisimenate Chulijan�?

� Prisimenu t� dien�, kai Penelopė prasitarė man, kad i�tekės u� Chulijano�

Mudu su Ferminu apstulb� susi�valgėme.

� I�tekės? Chasinta, kada tai buvo?

� Kai pirm�syk jį pamatė. Jai tuomet buvo trylika, net ne�inojo, kuo jis vardu.

� Tai kaip tuomet �inojo, kad u� jo i�tekės?

� Todėl, kad matė jį anks�iau. Sapnuose.

32

T�nakt grį�au į apartamentus Karali�kojoje aik�tėje, nors buvau prisiek�s niekada tenai negrį�ti. Keletas pra�alai�ių, stebėjusių scen� nuo �ampanjeto prieangio, pasisiūlė nugabenti Fermin� ligi taksi sustojimo Princesės gatvėje, o kelneris tuo metu rinko numerį prane�ti apie mūsų pasirodym�. Va�iavome taksi, man rodės, vis� begalyb�. Prie� i�lipant, Ferminas buvo prarad�s s�mon�. Laikiau jį ant rankų ir spausdamas prie krūtinės mėginau bent kiek su�ildyti. Jau�iau, kaip �iltas jo kraujas sunkiasi į mano drabu�ius. Nesilioviau ku�dėj�s jam į ausį, kad tuoj atva�iuosime, kad nieko bloga nenutiks. Mano balsas drebėjo. Vairuotojas slap�ia �vilg�iojo į mane veidrodėlyje.

� Ei, jūs, nenoriu jokių nemalonumų, girdite? Jeigu jis numirs, turėsite i�lipti.

� Tik spauskit ir tylėkit.

Kai atvykome į Fernando gatv�, Gustavas Barselas ir Bernarda jau laukė tarpduryje kartu su gydytoju Soldevila. I�vydusi mus kruvinus ir purvinus, Bernarda ėmė klykti apimta panikos. Gydytojas skubiai patikrino Fermino puls� ir patikino, kad pacientas gyvas. Visi keturi u�ne�ėme Fermin� laiptais auk�tyn tiesiai į Bernardos kambarį, kur gydytojo atsigabenta seselė pradėjo vilkti jo kruvinus drabu�ius. Gydytojas Soldevila įsakmiai liepė visiems i�eiti i� kambario. Jis u�trenkė duris tiesiog mums prie� nosį tar�s: �Gyvens�.

Koridoriuje nenumaldomai sriūbavo Bernarda, dejuodama, kad pirm�syk gyvenime sutiko ger� vyri�kį ir Dievas negailestingai jį atima. Ponas Gustavas Barselas, paėm�s j� ant rankų, nune�ė į virtuv�, kur ėmė raminti brend�iu, kol varg�elė vos besilaikė ant kojų. Kai tik tarnaitė ėmė kalbėti padrikai, knygininkas įsipylė taurel� sau ir vienu mauku i�lenkė.

� Atleiskite, ne�inojau, kur galiu eiti� � prabilau.

� Nusiramink. Gerai pasielgei. Soldevila � geriausias Barselonos traumatologas, � pasakė lyg pats sau.

� Dėkoju, � suku�dėjau.

Barselas atsiduso ir kliūstelėjo man ger� porcij� brend�io. Atsisakiau jo pasiūlymo, kuris perėjo į Bernardos rankas ir akimirksniu dingo.

� Dabar eik i�simaudyti po du�u ir persirenk �variais drabu�iais, � liepė Barselas. � Jei toks grį�i namo, tėv� i�tiks �irdies priepuolis.

� Nereikia� man viskas gerai, � pasakiau.

� Tai liaukis drebėj�s. Nagi, eik, gali naudotis mano vonia, ten yra �ilto vandens. Keli� �inai. O a� eisiu paskambinti tavo tėvui ir pasakysiu� Nesvarbu, dar ne�inau, k� pasakyti. K� nors sugalvosiu.

Sutikau.

� Danieli, tai vis dar tavo namai, � tarė Barselas man tolstant koridoriumi. � Ir tav�s jie ilgisi.

Dar prisiminiau, kur rasti Gustavo Barselo voni�, tik ne �viesos jungiklį. Pamaniau � galiu i�simaudyti ir prietemoje. Nusime�iau krauju ir purvu suteptus drabu�ius ir atsiguliau į imperatori�k� Barselo voni�. Pro langelio, i�einan�io į vidinį kiem�, groteles lyg perlai krito prieblandos �viesa, i�ry�kinanti daiktų siluetus, keramines plyteles ir sienas. Vanduo bėgo kliokdamas, palyginti su kuklia srovele Santa Anos gatvės bute, ir jau�iausi lyg pra�matniame vie�butyje, nors niekada nebuvau įkėl�s tenai kojos. Kelet� minu�ių apgaubtas garų nejudėdamas mėgavausi palaima.

Ant Fermino krintantys smūgiai dar tebeaidėjo ausyse. Negalėjau atsikratyti Fumero �od�ių ir veido policininko, kuris mane laikė, galbūt tam, kad apsaugotų. Staiga vanduo ėmė �alti, sumojau, kad baigiasi kar�to vandens atsargos. Skubiai u�sukau �iaup�. Tarsi �ilkiniai siūlai nuo mano odos kilo garai. Pro du�o u�uolaid� į�velgiau sustingusi� figūr�. Jos tu��ias �vilgsnis spindėjo tamsoje lyg katės.

� Danieli, gali nesibaiminti. Vis tiek tav�s nematau, kaip ir anks�iau.

� Sveika, Klara.

Ji i�tiesė man �varų rank�luostį. Paėmiau jį. Apsisiau�iau drovėdamasis kaip gimnazistė ir net pro garus ir priebland� galėjau į�velgti, kad Klara �ypsosi nuspėjusi mano elgesį.

� Negirdėjau tav�s įeinan�ios.

� Nesibeld�iau. Kodėl maudaisi tamsoje?

� I� kur �inai, kad �viesa neįjungta?

� Lemputė nedūzgia, � pasakė. � Taip ir nesugrį�ai atsisveikinti.

�inoma, grį�au, pamaniau, tik tu buvai pernelyg u�siėmusi. Nieko nepasakiau, jos apmaudas ir kartėlis � tokie tolimi ir net juokingi.

� �inau. Atleisk.

I�lipau i� vonios ir atsistojau ant pliu�inio kilimėlio. Garų pa�vaistė �vytėjo sidabro la�ais. Pro stoglangį besiskverbianti �viesa gaubė Klaros veid� bly�kiu �ydu. Nebuvo pasikeitusi, toki� j� ir prisiminiau. Ketveri i�siskyrimo metai nedaug man padėjo.

� Tavo balsas pasikeit�s, � tarė. � Danieli, ir tu pasikeitei?

� Tebesu toks pat kvai�a kaip ir anks�iau, jei tave tai domina.

Tik didesnis bailys, pridėjau mintyse. Ji tebesi�ypsojo pralaimėjusiosios �ypsena, kuri skaudino net prietemoje. I�tiesė rank�, ir kaip prie� a�tuonerius metus universiteto bibliotekoje, i�syk j� supratau. Prisitraukiau rank� sau prie veido ir jutau jos pir�tus, susipa�įstan�ius su manimi i� naujo, o lūpos tyliai pie�ė �od�ius.

� Atleisk, Danieli, niekada nenorėjau tav�s u�gauti.

Paėmiau jos rank� ir tamsoje pabu�iavau.

� Tai tu man atleisk.

Visas melodramati�kumas akimirksniu dingo, kai pro duris ky�telėjo Bernarda, � nors ir girtutėlė, suvokė, kad esu nuogas, varvantis ir tamsoje bu�iuoju Klarai rank�.

� Dėl Dievo meilės, ponaiti Danieli, kokia begėdystė. Jėzau, Marija ir Juozapai. Ir atsiranda nebijan�ių bausmės�

Bernarda susvirduliavo ir sutrikusi pasi�alino. Supratau, kad, brend�io efektui i�sisklaid�ius, ir jos prisiminimai dings lyg sapnas. Klara kelet� �ingsnių atsitraukė ir padavė man drabu�ius.

� Dėdė liepė perduoti, kad apsirengtum. �ia dar i� tų laikų, kai buvo jaunas. Sako, pakankamai suaugai ir dabar jie bus kaip tik. Palieku tave, renkis. Nereikėjo man u�eiti nepasibeldus.

Priėmiau i� jos rankų drabu�ius ir pradėjau vilktis �iltus, kvepian�ius apatinius, ro�inius medvilninius mar�kinius, kojines, liemen�, kelnes ir �vark�. Veidrodyje i�vydau besi�ypsantį prekybos agent�. Kai grį�au į virtuv�, gydytojas Soldevila trumpai buvo i�ėj�s pas Fermin� pa�iūrėti, kaip jau�iasi.

� Atrodo, blogiausia � jau praeity, � paskelbė jis. � Nėra reikalo jaudintis. �itie dalykai visuomet atrodo baisiau, nei yra i� tikrųjų. Jūsų bi�iuliui lū�usi kairė ranka ir du �onkauliai, neteko trijų dantų, daugybė sumu�imų, kir�ių �ymės, bet, a�iū Dievui, nėra vidinės kraujosruvos nei smegenų pa�eidimų. Sulankstyti laikra��iai, kuriuos pacientas turėjo po drabu�iais, kaip pats sako, dėl stipresnio stuomens, atstojo jam skyd� smūgiams atremti. Visai neseniai, trumpai atgav�s s�mon�, pra�ė jums perduoti, kad jau�iasi lyg dvide�imtmetis, labai norėtų sumu�tinio su kraujine de�ra ir �vie�iais �esnakais, plytelės �okolado ir citrininių �Sugus� ledinukų. Nematau būtinybės drausti, nors geriausia būtų pradėti nuo sul�ių, jogurto ir virtų ry�ių. Taip pat pra�ė perduoti, ir sakė tai did�iuodamasis, kad turi geros dvasinės būsenos ir savijautos įrodym�: paliet�s seselės Amparitos kojas patyrė smarki� erekcij�.

� Nes jis tikras vyras, � suku�dėjo Bernarda, lyg teisindamasi.

� Kada galėsime jį pamatyti? � paklausiau.

� Dabar geriau ne. Galbūt i�au�us. Jam reikia pailsėti, o rytoj norė�iau nugabenti jį į Del Mar ligonin�, padaryti encefalogram�, kad nebūtų abejonių, bet tikiu, kad ponas Romero de Toresas po kelių dienų bus sveikas kaip ridikas. Kiek sprend�iu i� randų ir �ymių ant jo kūno, �is �mogus i�sikapstė i� daug blogesnių dalykų, vadinasi, yra gyvybingas. Jei reikia parei�kimo kopijos pristatyti į nuovad��

� Nebūtina, � pertraukiau jį.

� Jaunuoli, turiu perspėti, kad tai gali būti labai rimta. Nedelsiant reikia prane�ti apie įvykį policijai.

Barselas įdėmiai pa�velgė į mane. Suprat�s linktelėjo ir tarė:

� Spėsim sutvarkyti popierius, gydytojau, nesirūpinkite, � nuramino. � Dabar svarbiausia � kad pacientas sveiktų. A� pats rytoj ryt� įteiksiu parei�kim� policijai. Net ir policija turi teis� į nakties poilsį.

Gydytojas akivaizd�iai nepalankiai pa�iūrėjo į mano atsisakym� nuslėpti nuo policijos įvykį, bet, i�gird�s, kad Barselas apsiima pasirūpinti, nieko netar�s grį�o slaugyti Fermino. Kai tik jis dingo u� durų, Barselas mostu pakvietė sekti paskui jį. Bernarda sėdėjo dūsaudama nuo brend�io ir i�g�s�io.

� Bernarda, negai�k. U�plikyk man stiprios kavos.

� Gerai, pone. Einu.

Nusekiau paskui Barsel� į jo kabinet�, lyg ol�, skendin�i� pypkės dūmuose, besirangan�iuose tarp knygų lentynų ir popierių. Kartkartėmis mus pasiekdavo fortepijono garsai, � skambino Klara. Matyt, maestro Neri pamokos nelabai k� davė, bent jau muzikos srityje. Knygininkas pasiūlė sėstis ir ėmė kim�ti pypk�.

� Paskambinau tavo tėvui ir pasakiau, kad Ferminas pakliuvo į nelaiming� atsitikim�, o tu jį atgabenai �ionai.

� Ar labai i�sigando?

� Nemanau.

� Gerai.

Knygininkas u�sidegė pypk� ir i�sitiesė ant sofutės Mefistofelio poza. Kitame buto gale Klarai akivaizd�iai nesisekė skambinti Debiusi. Barselas pakėlė akis į dangų.

� Kas nutiko muzikos mokytojui? � paklausiau.

� Atleidau. Piktnaud�iavimas tarnybine padėtimi.

� Ai�ku.

� O tav�s jie tikrai nelietė? Labai ma�ai kalbi. Pamenu, buvai tikras tau�kalius.

Atsivėrė durys ir į kabinet� įėjo Bernarda su garuojan�ios kavos puodeliais ir indeliu cukrui ant padėklo. Pamat�s, kaip eina, pabūgau pakliūti po kar�tos kavos �iurk�le.

� Atleiskite. Ar ponas pageidauja į kav� la�elį brend�io?

� Bernarda, man atrodo, kad butelis �Lepanto� �i�nakt buvo i�tu�tintas. Jums laikas ilsėtis, eikit miegoti. Mudu su Danielių pabudėsime. Kad jau Ferminas u�ėmė jūsų miegam�jį, galite pasinaudoti manuoju.

� Ne, pone, jokiu būdu.

� A� liepiu. Nesigin�ykite. Po penkių minu�ių kad miegotumėte.

� Bet, pone�

� Bernarda, jūs neteksite Kalėdų premijos.

� Kaip pasakysite, pone Barselai. Bet a� visuomet miegu ant antklodės. Reikėtų dar vienos.

Barselas ceremoningai palaukė, kol Bernarda i�eis. Įsidėjo septynis gabaliukus cukraus, mai�ė �auk�teliu, o pro olandi�ko tabako dūmus į�velgiau valiūki�k� �ypsenėl�.

� Pats matai. Namuose reikia grie�tos rankos.

� Taip, jūs, pone Gustavai, tapote �mogėdra.

� O tu � kliau�ių ie�kotoju. Danieli, sakyk dabar, kai niekas negirdi: kodėl apie įvykį nereikia prane�ti policijai?

� Todėl, kad jie �ino.

� Nori pasakyti�

Linktelėjau.

� Jei ne per daug klausiu, tai į kokius nemalonumus dabar įsipainiojote?

Tylėjau.

� Gal galiu kuo padėti?

Pa�velgiau į jį. Barselas gera�irdi�kai �ypsojosi, o tai tikrai retas ironi�kos asmenybės vaizdas.

� Ar tik nebus kokiu nors būdu susij� su tuo Karakso romanu, kai nenorėjai man jo parduoti, nors reikėjo tai padaryti?

Pagavo nuostabos �e�ėlį mano akyse.

� Galė�iau jums pagelbėti, � pasisiūlė. � Turiu per daug to, ko trūksta jums � pinigų ir sveiko proto.

� Pone Gustavai, patikėkite, pernelyg daug �monių įtraukiau į �iuos dalykus.

� Dar vienas nepakenks. Gali manimi pasitikėti. Įsivaizduok, kad a� tavo nuodėmklausys.

� Jau daug metų neinu i�pa�inties.

� Tai matyti i� tavo veido.

33

Gustavas Barselas pasirodė es�s tinkamas ir atidus klausytojas, lyg gydytojas ar nuncijus. �iūrėjo į mane nė nemirksėdamas, pasirėm�s alkūnėmis į ra�om�jį stal�, po barzda sunėr�s pla�takas, kartkartėmis linktelėdamas, tarsi pastebėj�s pasakojime kokius simptomus ar nusi�engimus, kurpdamas savo po�iūrį, nors a� visk� pateikiau lyg ant padėklo. Kai tik stabtelėdavau, knygininkas klausiamai kilstelėdavo antakius ir nekantriai mostelėdavo de�ine ranka, kad t�s�iau istorij�, kuri, atrodė, nepaprastai jį sudomino. Kartkartėmis ka�k� pasi�ymėdavo arba įsmeigdavo �vilgsnį į tolį vertindamas pasakojimo painiav�. Da�nai nu�visdavo pa�aipia �ypsena, ir a� negalėjau atsikratyti jausmo, kad ji � mano kvailumo ir nei�manymo įvertinimas.

� Klausykit, jeigu jums atrodo kvaila, tuomet nepasakosiu.

� Anaiptol. Nei�manėliai kalba, bailiai tyli, o i�mintingieji klauso.

� Kas tai pasakė? Seneka?

� Ne. Tai pono Braulio Rekolonso �od�iai. Avinjono gatvėje jis turi la�inių krautuv�, ir �od�ių jam nestinga nei apie rūkytus gaminius, nei aforizmui sukurti. Pra�au pasakoti toliau. Kalbėjai apie t� pa�ėlusi� mergin��

� Apie Bėj�. Bet tai tik mano asmeninis reikalas ir nieko bendra su istorija neturi.

Barselas tyliai nusijuokė. Vėl pradėjau pasakoti, bet duryse pasirodė gydytojas Soldevila, � atrodė pavarg�s ir sunkiai �nopavo.

� Atleiskite, jau eisiu. Pacientas jau�iasi gerai, ir metafora �iuo atveju atitinka tikrov� � kupinas energijos. Tas vaikinas visus mus pergyvens. Tvirtina, kad raminamieji jam trinktelėjo galvon ir dabar jis labai �valus. Nieku būdu nesutinka ilsėtis tvirtindamas, kad su ponu Danielių reikia nedelsiant i�spr�sti reikal�, kurio prigimties man atskleisti negalįs, nes Hipokrato priesaika netiki.

� Tuojau nueisime pas jį. Ir atleiskite varg�ui Ferminui. Be jokios abejonės, jo �od�iai tėra traumos pasekmė.

� Galbūt, bet pripa�insiu, kad gėdos per daug neturi, nes nėra būdų numaldyti, kad liautųsi �naibyti seselei u�pakalį ir eiliuotai liaupsinti jos aptakias ir tvirtas �launis.

Palydėjome gydytoj� su sesele iki durų, dėkodami u� jų pasiaukojim� ir pastangas. Įėj� į kambarį pamatėme, kad Bernarda vis dėlto nepakluso geranori�kiems Barselo įsakymams ir gulėjo �alia Fermino, kur brendis, i�g�stis ir nuovargis galiausiai leido jai u�migti. Ferminas, visas sutvarstytas, su parai��iu su�eistai rankai laikyti, apklijuotas pleistrais, �velniai laikė j� apkabin�s ir glostė plaukus. Jo veidas priminė vientis� mėlyn�, kuri� vos pamat�s pajusdavai skausm�, sveika buvo tik nosis, o ausys � kaip antenos, ir prislėgto peliuko akys. Dantys i�mu�ti, bet perskeltos lūpos pergalingai �ypsojosi. Mus sutiko pakelta ranka su pergalės �enklu.

� Ferminai, kaip jau�iatės? � paklausiau.

� Dvide�im�ia metų atjaunėj�s, � pasakė tyliai, kad nepa�adintų Bernardos.

� Tik nesekite pasakų, Ferminai, atrodot lyg siaubo filmų herojus. Nieko sau i�g�stis. Ar galva nesvaigsta? Balsų negirdite?

� Dabar, kai paklausėte, retsykiais man atrodo, kad gird�iu ka�kokius neritmingus ir nedarnius garsus, tarsi makaka mėgintų skambinti pianinu.

Barselas suraukė antakius. Tolumoje tebesigirdėjo Klaros skambinimas.

Danieli, nesirūpinkite. Buvau ir smarkiau pa�ventintas. Tasai Fumeras nė velnio nemoka mu�tis.

� Vadinasi, tokį veid� įgijote paties inspektoriaus Fumero dėka, � nustebo Barselas. � Matau, sukiojatės auk�tosiose sferose.

Iki �ios vietos dar neprisikasiau, � įsiterpiau.

Ferminas neramiai �vilgtelėjo į mane.

� Ferminai, nebijokite. Danielis mane tiesiog supa�indino su tyrimu, kuriuo judu u�siimate. Reikia pripa�inti, kad tai įdomus dalykas. O kada jūs, Ferminai, buvote i�pa�inties? Įspėju, kad dvejus metus studijavau seminarijoje.

A�, pone Gustavai, jums skir�iau daugiau.

Viskas u�simir�ta, pradedant gėdos jausmu. Jūs pirm�kart mano namuose ir �tai gulite su nekalta mergina.

Pa�velkit į varg�el�, ji tikras angelas. Pone Gustavai, �inokite, kad mano ketinimai garbingi.

Jūsų ketinimai � jūsų ir Bernardos reikalas, o ji jau seniai pilnametė. Na, o dabar sakykite, į koki� velniav� pakliuvote?

K� papasakojo Danielis?

Pasiekėme antr�jį akt�: femme fatale pasirodymas, � pasakė Barselas.

� Nurija Monfort? � patikslino Ferminas.

Barselas su pasitenkinimu patrynė rankas.

� Pasirodo, jų yra daugiau nei dvi. Man �ia primena pagrobim� i� seralio.

� Maloniai pra�au kalbėti tyliau, nes �ia yra mano su�adėtinė.

� Būkite ramus, jūsų su�adėtinės gyslomis cirkuliuoja pusė butelio �Lepanto� brend�io. Nei su patrankomis nepri�adinsite. Nagi, liepkite Danieliui pasakoti toliau. Trys galvos geriau m�sto nei dvi, ypa� jei ta tre�ioji yra mano.

Ferminas pamėgino kilstelėti su visais tvars�iais ir parai��iu.

� Danieli, a� neprie�tarauju. Sprend�iate jūs.

Susitaikiau su nei�vengiamybe priimti ant denio ir pon� Gustav� ir t�siau savo pasakojim� iki tos vietos, kai Fumeras su dviem sėbrais u�klupo mus Monkados gatvėje vos prie� kelias valandas. Man baigus, Barselas pakilo ir susim�st�s ėmė pirmyn atgal matuoti kambarį. Mudu su Ferminu stebėjome jį. Bernarda sald�iai knarkė.

� Ma�ulė, � susi�avėj�s ku�dėjo Ferminas.

� Mano dėmesį patraukė keletas dalykų, � pagaliau i�tarė knygininkas. � Ai�ku kaip dien�, kad inspektorius Fumeras �ia įklimp�s iki ausų, bet kaip ir dėl ko � nelabai suvokiu. Viena vertus, turime moterį�

� Nurij� Monfort.

� Dar turime Chulijano Karakso grį�imo į Barselon� linij� ir po mėnesio jo nu�udym� miesto gatvėse, kai niekas nieko apie jį ne�inojo. Ai�ku kaip dien�, kad dama prisimelavo iki kaklo ir per anksti.

� Tai i�syk supratau, � tarė Ferminas. � Vadinasi, �ia gana jaunatvi�kai kar��iuojamasi, o bendros vizijos nėra.

� Tai �vento Jono �od�iai.

� Taigi pasid�iaukime laimėjimais ir ap�velkime rezultatus. I� to, k� man pasakojo Danielis, kai kas pasirodė keista, � jau nekalbu apie feljetono vert� siu�et�, � dėl vienos svarbios, bet pakankamai paprastos detalės, � pastebėjo Barselas.

� Ap�vieskite mus, pone Gustavai.

� Turiu galvoje �tai k�: Karakso tėvas atsisakė atpa�inti lavon� teigdamas, kad neturi sūnaus. Man pasirodė keista. Juk tai svetima prigim�iai. Nėra pasaulyje tėvo, kuris taip pasielgtų. Nesvarbu, kokie nesutarimai juodu skirtų. Mir�iai kai kas būdinga � ji visus sujaudina ir kelia gailestį. Prie karsto visi regime tik tai, kas gera, ar tai, k� norime regėti.

� Pone Gustavai, tikrai didinga sentencija, � sutiko Ferminas. � Ar neprie�tarausite, jei įtrauksiu j� į savo kolekcij�?

� I�im�ių visuomet būna, � paprie�taravau. � I� visko sprend�iant, ponas Fortunis buvo keistokas �mogus.

� Visa, k� apie jį �inome � tik paskalos i� tre�ių lūpų, � pasakė Barselas. � Kai visi lyg susitar� ima vaizduoti k� nors pana�ų į velni�, būna viena i� dviejų: arba jis �ventasis, arba apie jį niekas nieko ne�ino.

� Pana�u, kad jums skrybėlininko įvaizdis sukėlė tam tikras simpatijas, � pastebėjo Ferminas.

� Kad ir kaip gerb�iau t� profesij�, kai i�girstu, kad pla�ioji visuomenė remiasi durininkės nuomone, savaime apima nepasitikėjimas.

� Dėl tos trijų taisyklės � niekuo negalime būti tikri. Viskas, k� �inome, anot jūsų � i� tre�ių lūpų, o gal net i� ketvirtų. Nesvarbu, ar tai durininke, ar ne.

� Nepasitikėk tuo, kuris viskuo pasitiki, � parei�kė Barselas.

� Na ir naktelė jums pasitaikė, pone Gustavai, � susi�avėj�s pasakė Ferminas. � U�derėjo geriausi perlai. Ai�kiaregi�ka vizija.

� Viena �ia man negin�ijamai ai�ku � jums reikia mano pagalbos, strategijos ir gal net finansinės paramos, jei norite t� kry�ia�odį i�narplioti anks�iau, nei inspektorius Fumeras rezervuos jums apartamentus San Sebaso kalėjime. Ferminai, kaip supratau, jūs palaikote mane?

� Na, a� vadovaujuosi Danielio nurodymais. Jei tik jis panorės, tapsiu net kūdikėliu Jėzumi.

� Danieli, k� pasakysi?

� Jau visk� pasakėte. Koks jūsų planas?

� �tai koks: kai tik Ferminas atsistos ant kojų, tu, Danieli, lyg �iaip sau apsilankysi pas poni� Nurij� Monfort ir su�aisi atviromis kortomis. Leisk jai suprasti, kad �inai, jog meluoja ir kai k� slepia, matysime, ar tik kai k�, ar labai daug.

� Bet kodėl? � nesuvokiau.

� Pa�iūrėsime, kaip elgsis. Suprantama, ji tau nieko nei�duos. Arba darsyk pameluos. Svarbiausia, kalbant toreadorų kalba � įsmeigti banderil� ir stebėti, kur link pasiduos jautis, �iuo atveju tely�aitė. Ir tuomet, Ferminai, pasirodote jūs. Kol Danielis vykdys t� sunki� ir pavojing� u�duotį, jūs atsargiai stebėsite įtariam�j�, kol �i paklius ant kabliuko. Tada imsite j� sekti.

� Negi manote, kad ji tikrai kur nors eis? � u�gin�ijau.

� Patikėkite manimi. Anks�iau ar vėliau ji padarys tai. Ir �iuo atveju, many�iau, tai nutiks veikiau anks�iau nei vėliau. Tokia moteri�kos psichologijos esmė.

� O k� tuo metu veiksite jūs, daktare Froidai? � pasiteiravau.

� Tai mano reikalas, kai ateis laikas � su�inosi. Ir dar man u� tai padėkosi.

Klausiamai �vilgtelėjau į Fermin�, bet varg�elis, apsikabin�s Bernard�, u�migo pa�iame liepsningos Barselo kalbos viduryje. Fermino galva nusviro ir pro palaiming� �ypsen� ant krūtinės nudryko seilė. Bernarda �nopavo giliai ir dusliai.

� Duok Dieve, kad bent �ia jam pasisektų, � sumurmėjo Barselas.

� Ferminas � nerealus tipas, � paai�kinau.

� Neabejoju, nes į jį pa�velg�s netikė�iau, kad j� u�kariavo. K� gi, eime.

U�gesinome �vies� ir patyliukais i�sėlinome i� kambario, palik� įsimylėjėlius. Man pasirodė, kad u� lango koridoriaus galėjau �mėstelėjo pirmieji au�ros at�vaitai.

� Tarkime, a� nesutinku, � tariau kimiu balsu. � U�mir�kite tai.

Barselas nusi�ypsojo.

� Danieli, pavėlavai. Jau prie� daug metų, kai turėjai galimyb�, reikėjo t� knyg� parduoti man.

Namo ėjau drėgnomis gatvėmis, nutviekstomis purpurinės au�ros, slegiamas kvailų skolintų drabu�ių ir nesibaigian�ios nakties nesėkmių. Tėv� radau miegantį fotelyje valgomajame, kojas buvo u�sikloj�s, o rankose ilsėjosi atversta mėgstamiausia jo knyga � Voltero �Kandidas�, kuri� por�kart per metus perskaitydavo, o kelis sykius girdėjau, kaip i� �irdies kvatojosi. Tyliai stebėjau jį. Jau visi�kai pra�il�s, ir veido oda praradusi pirmyk�tį stangrum�. �velgiau į vyr�, kuris kadaise man atrodė stiprus, beveik nepalau�iamas, o dabar ma�iau jį trapų ir palū�usį. Abu buvome palau�ti. Pasilenk�s apkam�iau u�klotu, kurį jau ne�inia kiek metų vis ketinu atiduoti labdarai, ir pabu�iavau į kakt�, tarsi norėdamas apsaugoti nuo tų nematomų ry�ių, skirian�ių mudu, nuo �io ank�to butuko ir nuo mano prisiminimų, tarsi tikė�iau, kad taip galiu apgauti laik� ir sugr��inti praeitį, kad atsidurtume kitame laike ir kitame gyvenime.

34

Beveik vis� ryt� praleidau sapnuodamas atmerktomis akimis, svajodamas apie Bėj�. Regėjau jos od�, kuri� lietė mano rankos, vėl u�uod�iau jos salsv� kvap�. Stebėjausi, kad taip ai�kiai prisimenu jos kūno i�kilumus ir vingius, drėgnas nuo bu�inių lūpas ir �viesių, beveik permatomų plaukelių linij�, esan�i� �emiau pilvo, � mano bi�iulis Ferminas savo improvizuotose kalbose apie kūn� j� vadina �chereso takeliu�.

Ka�in kelint� kart� �vilgtelėjau į laikrodį ir apėmė siaubas suvokus, kad dar daugybė laiko iki susitikimo, kai vėl galėsiu pamatyti � ir paliesti � Bėj�. Ėmiau tvarkyti mėnesio s�skaitas, ta�iau lapelių �iug�dėjimas priminė apatinių drabu�ių slydim� klubais �emyn ir bly�kias Bėjos Agilar �launis, o ji buvo mano artimiausio vaikystės draugo sesuo.

� Danieli, padebesiais skrajoji. Ar tave kas nors slegia? Nerimauji dėl Fermino? � klausinėjo tėvas.

Susigėd�s linktelėjau. Geriausias draugas paaukojo ne vien� �onkaulį, kad i�gelbėtų mano kailį, o mano mintys sukasi apie liemenėlės sagut�.

� Jei kalbėsim apie Cezarį�

Pakėliau akis ir i�vydau jį. Ferminas Romero de Toresas, asmenybė ir genijus, pasipuo��s geriausia eilute, kaip i�sek�s meilu�is į�engė pro duris su pergalinga �ypsena ir dobiliuku �varko atlape.

� K� �ia veikiate, nelaimėli? Ar jums nebuvo liepta ilsėtis?

� Tegu sau ilsisi patys liepėjai. O a� esu veiksmo �mogus. Jei man�s �ia nebus, judu nė maldaknygės neparduosite.

Numoj�s ranka į gydytojo nurodymus, Ferminas atvyko pasireng�s darbuotis. Oda vis dar gelsva nuo sumu�imų, sėte nusėta mėlynėmis. Jis smarkiai �lubavo ir judėjo lyg kokia sugedusi lėlė.

� Ferminai, dėl Dievo, turite nedelsdamas grį�ti į lov�, � persigando tėvas.

� Nė nesvajokit. Remiantis statistika, daugiau �monių mir�ta lovoje nei apkasuose.

Visi mūsų įrodinėjimai nuėjo vėjais. Greitai tėvas nusileido, nes ka�kas i� varg�o Fermino �vilgsnio rodė, kad, nors jam ir maudė kaulus, ta�iau vienatvė pensiono kambarėlyje daug labiau slėgė siel�.

� Na gerai, tik draud�iu kelti bet kokį daikt�, i�skyrus pie�tuk�, girdite?

� Klausau. Pasi�adu nekelti net įtarimų.

Daugiau netar�s nė �od�io Ferminas apsivilko savo mėlyn�jį chalat�, nusitvėrė skudur� ir valiklį ir įsitaisė u� prekystalio atnaujinti penkiolikos egzempliorių, kurie �įryt pagaliau pasiekė knygyn�. Trikampė skrybėlė: �andarmerijos istorija, para�yta aleksandrinais � bakalauro Fulgensijaus Kapono, jauno autoriaus, atsidavusio visos �alies kritikai, kūrinys. �luostydamas knygas Ferminas vis dėb�iojo į mane ir �elmi�kai merkė akį lyg garsusis �lubas velnias.

� Danieli, jūsų ausys raudonos kaip liepsna.

� Tikriausiai nuo jūsų kvailų �nekų.

� Arba nuo viduje įsiplieskusio kar��io. Kada pasimatymas?

� Tai ne jūsų dalykas.

� Koks pasi�iau��s. Jau liejate kartėlį? Saugokitės, nes tai mirtini nuodai.

� Eikit velniop.

Tingi ir lėta popietė jau tapo kone įprastu rei�kiniu. Pirkėjas, aklinai u�sisagst�s pilk� drabu�į, u�ėjo pasiteirauti, ar turime koki� nors Sorijos knyg�. Jis neabejojo, kad tai ma�ametės prostitutės nuotykių kronika austrų u�grobtame Madride. Tėvas nesumetė k� atsakyti, ta�iau į pagalb� suskubo Ferminas, �iuosyk visai mandagiai.

� Jaunikaiti, jūs ka�k� painiojate. Sorija � dramaturgas. Jus veikiausiai domina don�uanas. Per sijonus patiria daug nemalonumų, be to, pagrindinis herojus susipainioja su vienuole.

� Pirksiu t� knyg�.

35

Kai grį�au namo, ant stalo tebelaukė vakarienės dviem liku�iai. Tėvas jau buvo savo kambaryje, ir pamaniau, gal kartais pasikvietė į sve�ius Mersedit�. Nukiūtinau į savo kambarį, �viesos nedegiau. Vos prisėd�s ant lovos kra�to suvokiau, kad nesu vienas, patamsyje i�sities�s ir lyg negyvėlis sunertomis ant krūtinės rankomis ka�kas gulėjo. �altukas sukirbėjo pilve, bet veikiai atpa�inau knarkim� ir tos su niekuo nepalyginamos nosies profilį. Į�ieb�s naktin� lempel� pama�iau Fermin� Romero de Tores�, su palaiminga �ypsena knarkiantį ant mano lovos. Atsidusau, o miegalius atsimerkė. Atrodė, stebisi mane i�vyd�s. Galbūt tikėjosi kitos draugijos. Pasitryn�s akis apsi�valgė aplinkui, derindamas esamos vietos kompozicij�.

� Tikiuosi, nei�g�sdinau jūsų. Bernarda sako, kad miegantis primenu ispani�k�jį Boris� Karlov�.

� Ferminai, kodėl jūs mano lovoje?

Jis prisimerkė.

� Sapnavau Kerol� Lombard. Lankėmės Tan�ere, turki�koje pirtyje, ir a� j� vis� i�tryniau aliejumi, kuris parduodamas kūdikėlių u�pakaliukams. Ar kada nors esate i� tikrųjų tryn�s moterį aliejumi nuo vir�aus iki apa�ios.

� Ferminai, dabar pusė pirmos nakties, ir a� alpstu i� nuovargio.

� Atleiskite, Danieli. Jūsų gerbiamas tėvas pasikvietė pavakarieniauti, o paskui mane apėmė toks tingulys, nes jautiena man visuomet sukelia narkotinį efekt�. Jūsų tėvas pasiūlė �ia valand�iuk� i�sitiesti, teigdamas, kad jūs neprie�tarausite�

� A� ir neprie�tarauju, Ferminai. Tiesiog nustebau. Gulėkite lovoje, grį�kite pas Kerol� Lombard, kuri jūsų laukia. Gerai apsikam�ykite, nes naktis velni�kai �alta, dar per�alsite. A� eisiu į valgom�jį.

Ferminas vangiai linktelėjo. Nuo sumu�imų veidas buvo i�tin�s, o galva su ap�epusių �erių barzda ir resvais plaukais priminė sutre�usį nuo med�io nukritusį vaisių. Pasiėmiau i� komodos apklot�, kit� pametėjau Ferminui. U�gesin�s �vies� u�sidariau valgomajame, kur man�s laukė tėvo numylėtasis krėslas. Apsisiaut�s antklode įsitaisiau kaip tik galėjau, neabejodamas, kad nesudėsiu bluosto. Mintis u�valdė du balti karstai prietemoje. U�simerkiau ir sutelkiau visas pastangas, kad i�trin�iau vizij� i� atminties. Įsivaizdavau ant patiesalų vonios kambarėlyje �vakių ap�viest� apsinuoginusi� Bėj�. Pasinėrus į palaimingus prisiminimus pasivaideno, kad gird�iu tolim� jūros o�im�, nesupratau, ar jau sapnuoju. Gal plaukiau į Tan�er�? Greitai suvokiau, kad tai tik Fermino �nopavimas, ir po akimirkos pasaulis dingo. Dar niekada nemiegojau taip kietai kaip t�nakt.

36

Tik tas, kam gyventi lieka savaitė, gali taip �vaistyti laik�, kaip tomis dienomis elgiausi a�. Tik smaksojau prie telefono ir kaps�iausi sieloje, įkalintas savo paties trumparegi�kumo, neleidusio pripa�inti, kad likimas nulemtas ne mano naudai. Pirmadienį, pa�iame dienos viduryje patraukiau į Universiteto aik�t�, į Filologijos fakultet�, trok�damas susirasti Bėj�. �inojau, kad jai nepatiks, jog atėjau ir mudu vie�ai pastebės drauge, bet veikiau buvau pasireng�s i�k�sti jos nepasitenkinim�, nei būti kankinamas ne�inios.

Sekretoriate pasiklausiau, kur rasti profesoriaus Velaskeso auditorij�, ir ėmiau laukti paskaitos galo. Lūkuriavau bent dvide�imt minu�ių, kol atsidarė durys ir pasirodė aroganti�ka profesoriaus Velaskeso povyza, kaip visuomet apsupta gerbėjų būrelio. Praėjo penkios minutės, tik Bėjos nebuvo nė kvapo. Nutariau u�eiti į auditorij� ir pasi�valgyti tenai. Plepėjo trejetas parapinės mokyklos i�vaizdos merginų, dalijosi u�ra�ais ir paslaptimis. Lyder� primenanti mergina, pastebėjusi mane, nutraukė monolog� ir pervėrė inkvizitoriaus �vilgsniu.

� Atleiskite, ie�kau Beatri�ės Agilar. Ar ji � i� jūsų grupės?

Merginos apsikeitė įtariais �vilgsniais ir įsispoksojo į mane.

� Gal tu jos su�adėtinis? � pasiteiravo viena i� jų. � Leitenantas?

Nusi�ypsojau nieko nerei�kian�ia �ypsena, kuri� jos palaikė teigiamu atsakymu. Tik tre�ioji mergina nedr�siai, vengdama �vilgsnio, irgi man nusi�ypsojo. Kitos dvi stovėjo aroganti�kos.

� Tave įsivaizdavau visai kitokį, � tarė toji, kuri priminė būrelio vad�.

� O kur uniforma? � pasiteiravo antroji, nepatikliai mane ap�iūrinėdama.

� Grį�au atostogų. Ar ji jau i�ėjo?

� �iandien Beatri�ė neatėjo į paskaitas, � informavo prie�i�kai nusiteikusi vadė.

� Ak, ne?

� Ne, � nedvejodama patikino antroji. � Jei esi jos su�adėtinis, turėtum �inoti.

� Esu su�adėtinis, o ne policininkas.

� Eime i� �ia, jis tikras mulkis, � toks buvo vadės nuosprendis.

Su pasibjaurėjimo �ypsena demonstratyviai praėjo visai �alia, metusios paniekos kupin� �vilgsnį. Tre�ioji kelias akimirkas delsė i�eiti ir, įsitikinusi, kad anos dvi jos nemato, su�nab�dėjo.

� Beatri�ės nebuvo ir penktadienį.

� Gal �inai kodėl?

� Juk tu nesi jos su�adėtinis, tiesa?

� Ne. Tik draugas.

� Man rodos, ji nesveikuoja.

� Nesveikuoja?

� Taip prasitarė mergina, kuri skambino jai į namus. Dabar turiu eiti.

Nespėjus padėkoti u� pagalb�, mergina pasivijo drauges, grėsmingai laukian�ias jos kitame u�daros galerijos gale.

37

Naktį prabūdravau i�sities�s lovoje. Degė �viesa, a� spoksojau į nuostabųjį �Montblanc� plunksnakotį, su kuriuo jau metų metus nebuvau ra��s, jis priminė geriausi� kada nors vienarankiui padovanotų pir�tinių por�. Kelet� kartų jau�iau pagund� nueiti prie Agilarų namų, � nerandu tinkamesnių �od�ių, kaip �įteikti save�, � bet po ilgų apm�stymų pamaniau, kad, trikdant tokį vėlyv� met� Bėjos tėvus, padėties, į kuri� ji pakliuvusi, nepagerinsiu. Pary�iais nuovargis ir neramios mintys vėl pa�adino mano garsųjį egoizm� ir nusprend�iau, kad bus protingiausia leisti upei tekėti savo vaga, � jos vandenys pama�u nuplaus skausm�.

Rytas knygyne praėjo ramiai, net apati�kai, todėl pasidaviau snauduliui atmerktomis akimis ir lyg flamenko �okėjas sugebėjau neprarasti pusiausvyros, kaip apibūdino tėvas. Vidurdienį, kaip buvom nutar� su Ferminu, pasakiau tėvui, kad reikia kai k� atlikti, o Ferminas atsipra�ė turįs nuvykti į ambulatorij�, nes laikas i�imti siūlus. Jau�iau, kad savo pramanais baigiam perpildyti tėvo kantrybės taur�. Nepaliaujamas melavimas ėmė nuodyti man siel�, dar ryt� pasakiau apie tai Ferminui, kai tėvas i�ėjo paskambinti.

� Danieli, tėvo ir sūnaus ry�ys formuojasi i� tūkstan�io ma�ų nekaltų apgavys�ių. Kalėdų Senelis, peliukas, atne�antis nauj� dantuk�, ir taip toliau. �i � tiesiog dar viena nekalta apgaulė. Nesijauskite kaltas.

38

� Danieli, � suku�dėjo, o �ypsen� slėpė �e�ėlis.

�ydras cigaretės dūmas lyg �ydu gaubė veid�. Drėgnos lūpos blizgėjo tamsiu raudoniu, palikusios kruvinas dėmes ant filtro, kurį laikė tarp smiliaus ir bevard�io pir�tų. Yra �monių, kuriuos prisimeni ir apie kuriuos svajoji. Man Nurija Monfort asocijavosi su mira�u � nesvarstai apie jo tikrovi�kum�, tiesiog seki paskui, kol dingsta arba sunaikina tave. Nuėjau paskui j� iki prietemoje skendin�ios svetainės su ra�omuoju stalu, knygomis ir nusmailintų pie�tukų kolekcija tarsi kokiais simetrijos rei�kiniais.

� Maniau, daugiau tav�s nepamatysiu.

� Atleiskite, jei nuvyliau.

Ji atsisėdo prie ra�omojo stalo, sukry�iavo kojas ir atsilo�ė. Nusukau �vilgsnį nuo jos kaklo ir sutelkiau dėmesį į drėgmės dėm� ant sienos. Priėjau prie lango ir dirstelėjau gatvėn. Fermino � nė �enklo. Girdėjau u� nugaros Nurijos kvėpavim�, jau�iau jos �vilgsnį. Tebe�iūrėdamas pro lang� ėmiau kalbėti.

� Prie� kelet� dienų mano geras draugas patikino, kad u� Fortunio-Karaks �eimos but� atsakingas administratorius siųsdavo korespondencij� į vienos neegzistuojan�ios advokatų kontoros abonentin� dė�ut�. Tas pats draugas i�siai�kino, kad �mogaus, metų metais imdavusio korespondencij� i� tos abonentinės dė�utės, vardas Nurija Monfort�

� Nutilkite�

Atsisukau ir pama�iau j�, susigū�usi� �e�ėlyje.

� Teisi man�s nepa�inodamas, � pasakė.

� Tuomet padėkite pa�inti.

� Kam visk� papasakojai? Kas dar �ino tai, k� pasakei?

� Daugiau �monių, nei atrodo. Policija jau lipa man ant kulnų.

� Fumeras?

Linktelėjau. Man pasirodė, kad jai virpa rankos.

� Danieli, tu net nesuvoki, k� padarei.

� Tai pasakykit, � at�oviau į�ūliai, visai to nenorėdamas.

� Manai, dėl to, kad atradai knyg�, turi teis� ki�tis į kitų �monių, kurių nepa�įsti, gyvenim�, į dalykus, kurių nesupranti ir jie su tavimi nesusij�?

� Dabar jau susij�, noriu a� to ar ne.

� Nesupranti, k� �neki.

� Buvau Aldajų rūmuose. �inau, kad Chorchė Aldaja slapstosi tenai. �inau, kad jis ir yra Karakso �udikas.

Ilgokai �iūrėjo į mane, tarsi galvodama, kaip prabilti.

� Ar tai �inoma Fumerui?

� Ne�inau.

� Jau geriau �inotum. Fumeras tave atsekė ligi �ia?

Jos akyse kunkuliuojantis pyktis degino mane. Atėjau kaip kaltintojas ir teisėjas, o kas akimirk� jau�iausi vis labiau kaltas.

� Nemanau. O jums tai �inoma? Ar �inojote, kad Aldaja nu�udė Chulijan� ir kad slapstosi tame name� Kodėl nepasakėte man?

Ji kar�iai nusi�ypsojo.

� Tu nieko nesupratai, ar ne?

� Supratau, kad melavote man, norėdama apginti �mogų, nu�ud�iusį t�, kurį laikėte savo draugu, kad ilgus metus dangstote nusikaltim�, �mogų, kurio vienintelis tro�kimas � nepalikti apie Chulijano Karakso egzistencij� nė pėdsako, �mogų, deginantį knygas. Suprantu, kad melavote man dėl savo vyro, kuris visai ne kalėjime, ir, matyt, ne �ia. �tai k� suprantu.

Nurija Monfort lėtai papurtė galv�.

� I�eik, Danieli. I�eik ir daugiau į �iuos namus negrį�k. Jau gana privirei ko�ės.

Palikau j� svetainėje ir patraukiau prie durų. Stabtelėjau vidury kelio ir grį�au. Nurija Monfort sėdėjo ant grindų, atsirėmusi į sien�. Jos paslapties aura jau buvo i�sisklaid�iusi.

39

Į knygyn� grį�au pavėlav�s beveik tris ketvir�ius valandos. Pamat�s mane tėvas suraukė antakius ir priekai�tingai �vilgtelėjo į laikrodį.

� U�trukai. Juk �inai, kad man reikia į susitikim� su klientu San Sugate? Apgavai mane.

� O Ferminas? Dar negrį�o?

Tėvas neatsakė, taip elgdavosi prastai nusiteik�s.

� Tiesa, tau yra lai�kas. Padėjau prie kasos.

� Tėti, atleisk, bet�

Mostu parodė, kad ne�vaisty�iau laiko atsipra�ydamas, u�simetė �vark�, u�sidėjo skrybėl� ir nė neatsisveikin�s i�ėjo pro duris. Gerai jį pa�indamas, nutuokiau, kad pyktis i�garuos anks�iau, nei pasieks stotel�. Labiausiai mane stebino Fermino dingimas. Ma�iau jį persirengusį vienuoliu San Felipės Neri aik�tėje, tykantį, kad Nurija Monfort puls į panik� ir nuves jį tiesiog prie did�iosios apgaulės atskleidimo. Mano viltys dėl tokių veiksmų buvo ties �lugimo riba, ir įsivaizdavau, kad, jei Nurija Monfort tikrai kur nors eis, Fermin� tai atves nebent į vaistin� ar duonin�. Dr�sus planas. Priėjau prie kasos prisimin�s tėvo minėt� lai�k�. Sta�iakampis baltas vokas tarsi antkapis, tik vietoj kry�iaus buvo adresas, dėl jo nuotaika galutinai subjuro.

40

Vis� popiet� i� galvos nei�ėjo tas �aukimas pradėti karin� tarnyb�. Lūkuriavau Fermino. Jau pusvalandis, kai knygynas u�darytas, o Ferminas klaid�iojo ne�inia kur. Surinkau numerį ir paskambinau į pension� Choakino Kostos gatvėje. Atsiliepė ponia Enkarna ir grie�tai atsakė, kad Fermino nema�iusi nuo pat ryto.

� Jei per pusvalandį nepasirodys, vakarien� ras atau�usi�, nes �ia ne Rico vie�butis. Juk jam nieko nenutiko, tiesa?

� Nesirūpinkite, ponia Enkarna, jis gavo skubų u�sakym� ir dėl to vėluoja. Jeigu �įvakar jį pamatysite, būsiu dėkingas, jei perduosite, kad paskambintų. �ia Danielis Semperė, jūsų bi�iulės Merseditos kaimynas.

� Gerai, perduosiu, tik įspėju, kad pus� devynių jau taisausi gulti�

Paskui paskambinau į Barselo namus tikėdamasis, kad Ferminas u�suko patu�tinti Bernardos maisto podėlio ar pasiglamonėti su ja lyginimo kambarėlyje ir tenai vakaroja. Man nė netoptelėjo, kad gali atsiliepti Klara.

� Danieli, kokia staigmena tave girdėti.

Ir a� taip manau, mintyse pasakiau. I�po�kinau pono Anakleto vert� kalb�, taip nuginklavau netikėt� pa�nekov� ir i�sakiau susirūpinim� draugu.

� Ne, Ferminas �iandien nebuvo u�ėj�s. Ir Bernarda buvo su manimi vis� popiet�, � juk �ino�iau apie tai. Tiesa, kaip tik kalbėjomės apie tave.

� Koks nykus pa�nekesio objektas.

� Bernarda sako, kad tu tikras gra�uolis, jau visai suaug�s vyras.

� Vartoju daug vitaminų.

Ilgoka tyla.

� Danieli, ar tiki, kad mudu dar galime būti draugais? Kiek dar turi praeiti metų, kad man atleistum?

� Klara, mes jau seniai esame draugai, ir a� neturiu ko tau atleisti.

� Dėdė sako, kad vis dar narplioji Chulijano Karakso paslaptį. U�eik kuri� dien� prie�pie�ių, papasakosi naujienas. A� irgi noriu tau kai k� papasakoti.

� Pa�adu, artimiausiomis dienomis tikrai pasirodysiu.

� Danieli, a� i�teku.

Spoksojau į aparat�. Pajutau, tarsi kojos smenga į grindis ar a� pats keliais centimetrais sumenkau.

� Danieli, ar girdi mane?

� Taip.

� Nustebinau tave.

Nurijau kar�i� piliul�, lie�uvis, sunkus lyg cementinis, vos apsivertė.

� Ne, mane stebina, kad dar iki �iol nei�tekėjai. Juk gerbėjų tau netrūko. Ir kas gi tas laimingasis?

� Tu nepa�įsti. Jis vardu Chakobas. Tai vienas i� dėdės Gustavo draugų. Priklauso Ispanijos banko valdybai. Susipa�inome per vien� dėdės organizuot� koncert�. Jis u� mane vyresnis, bet mudu esam labai geri draugai, o tai ir yra svarbiausia, ar tau taip neatrodo?

Magėjo i�dėti j� į �uns dienas, bet prikandau lie�uvį. Burnoje pajutau nuodų skonį.

� �inoma� Na k� gi, sėkmės.

� Danieli, taip niekuomet ir neatleisi man? Ar vis� laik� tau būsiu i�davikė Klara Barselo.

� Man tu visuomet būsi Klara Barselo, ir viskas. Tu puikiai �inai.

Dar viena pauzė, kai �irdį drasko pavydas.

� O kaip tau sekasi? Ferminas sako, turi nuostabiai gra�i� mergait�.

� Klara, man jau metas, u�ėjo klientas. Paskambinsiu �i� savait�, susitarsime dėl prie�pie�ių. Darsyk sveikinu.

Pakabinau ragelį ir atsidusau.

Tėvas i� susitikimo su klientu grį�o pavarg�s ir be didelio noro kalbėtis. Kol dengiau stal�, jis ruo�ė vakarien�, apie Fermin� neu�siminė ir nesiteiravo apie popiet� knygyne. Vakarieniavome nudelb� akis į lėk�tes, radijo �inių srauto pagauti. Tėvas valgio beveik nepalietė. Tik mai�ė skyst�, beskon� sriub�, tarsi ko ie�kotų lėk�tės dugne.

� Tu nieko nevalgei, � pasakiau.

Tik gū�telėjo pe�iais. Radijas nesiliovė tar�kėti. Pakilo ir i�jungė aparat�.

� Kas tame lai�ke su kariniu antspaudu?

� Po dviejų mėnesių i�einu tarnauti.

Man pasirodė, kad jo �vilgsnis � de�im�ia metų senesnio �mogaus.

� Barselas sako, kad ras pa�įstamų, kurie vėliau perkels į Barselonos karinės vadovybės būstin�. Net galė�iau nakvoti namie, � raminau.

Jis tylėdamas linktelėjo. Man buvo pernelyg skaudu atlaikyti jo �vilgsnį, pakil�s ėmiau rinkti indus. Tėvas tebesėdėjo, �vilgsnis įsmeigtas į tolį, rankomis parėm�s galv�. Ėmiau plauti indus, kai pasigirdo kauk�ėjimas ant laiptų. Skubrūs tvirti �ingsniai aidėjo laiptinėje ir prana�avo nelaim�. �ingsniai nutilo ties mūsų durimis. Tėvas nerimaudamas sukluso. Po akimirkos pasigirdo pa�ėl�s beldimas į duris ir įsakmus, piktas, beveik pa�įstamas balsas:

� Atidarykit! Policija!

Mintyse �mėstelėjo tūkstantis baimių. Nauja smūgių kru�a pasipylė į duris. Tėvas pakilo ir nuėj�s pa�velgė pro akut�.

� Ko jums reikia tokiu vėlyvu metu?

� Ponas Sempere, arba atidarykit, arba i�lau�ime duris jėga. Neverskite man�s darsyk kartoti.

Atpa�inau Fumero bals� ir mane sukaustė baimė. Tėvas neramiai �vilgtelėjo į mane. U�gniau��s atodūsį atrakino duris. Fumero ir jo �nipų siluetai dūlavo gelsvoje laiptinės �viesoje. Pilki lietpal�iai priminė pelenų spalvos marionetes.

� Kur jis? � suriko Fumeras ir �iurk��iai pastūm�s tėv� į�engė į koridorių.

Tėvas lyg baudėsi jį stabdyti, ta�iau vienas i� agentų, lindėj�s Fumerui u� nugaros, u�lau�ė jam rank� ir blo�kė prie sienos, � �altai, tokių u�duo�ių i�treniruoto mechanizmo tikslumu. Tai buvo tas pats tipas, sek�s mudu su Ferminu, tas pats, kuris laikė mane, kol Fumeras spardė mano bi�iulį �alia Santa Liusijos prieglaudos, tas pats, kuris jau kelias naktis stypsojo prie mano namų. Nu�velgė mane tu��iu, be skrupulų �vilgsniu. Stojau akistaton su Fumeru ir sukaup�s visas pastangas mėginau dėtis ramus. Inspektoriaus akys buvo pasruvusios krauju.

Kairiajame skruoste neseniai įdrėkst� rė�į �ymėjo sukre�ėjusi kraujo srovelė.

� Kur jis?

� Kas?

Fumeras nuleido akis ir palingavo ka�k� murmėdamas. Kai vėl pa�velgė į mane, veidas priminė įsiutusio �uns, burna i�kreipta, rankos gniau�ė revolverį. Nenuleisdamas nuo man�s akių sukūlė vaz� su apvytusiomis gėlėmis ant stalo. Pa�iro �ukės, ant staltiesės liko vandens bala ir stagarai. Sudrebėjau prie� savo vali�. Prie�kambaryje dviejų agentų apgultas ka�k� �ūkavo tėvas. Vos galėjau suprasti jo �od�ius. Viskas, k� dabar sugebėjau suvokti, tai �altas pistoleto vamzdis, įbestas man į skruost�, ir parako kvapas.

� Tu, su�iktas pienburni, nebandyk mano kantrybės, nes i�ta�kysime tėvui smegenis. Girdi?

Drebėdamas linktelėjau. Fumeras ginklu dar labiau spaudė man skruostikaulį. Jau�iau, kad dreskia od�, bet nedrįsau nė mirktelėti.

� Paskutinį kart� klausiu. Kur jis?

Savo atvaizd� regėjau juodose inspektoriaus akyse, kurios susiaurėdavo kaskart nyk��iu palietus gaiduk�.

� Jo �ia nėra. Nuo pusiaudienio nema�iau. Tikrai.

Fumeras apie pus� minutės stovėjo nejudėdamas, tik pistoletu vis baksnojo man skruost� ir lai�ėsi sukepusias lūpas.

� Lerma, � tarė vienam i� jų. � Patikrink.

Vienas i� agentų �oko �niuk�tinėti but�. Tėvas berg�d�iai grūmėsi su tre�iuoju.

� Jeigu melavai ir jį rasim, pa�adu kaip reikiant aplamdyti �onkaulius tavo tėvui, � suku�dėjo Fumeras.

� Tėvas �ia niekuo dėtas. Palikite jį ramybėje.

� O tu net nenutuoki, į kokį �aidim� įsipainiojai. Viskas baigsis, kai nutversiu tavo bi�iulį. Nebus nei teismų, nei ligoninių, nei priekai�tų. �įsyk pats pasirūpinsiu jo egzistencija. Ir, patikėk manimi, �adu tuo pasimėgauti. Neturiu kur skubėti. Gali jam taip ir pasakyti, kai pamatysi. Nes i�kasiu jį nors i� po �emių. O tu pa�ymėtas antruoju numeriu.

Agentas Lerma pasirodė svetainėje ir susi�valg�s su Fumeru leido suprasti, kad nieko nepe�ė. Fumeras atleido gaiduk� ir atitraukė pistolet� nuo skruosto.

� Gaila, � pasakė.

� Kuo jis kaltinamas? Kodėl ie�kote?

Fumeras nusisuko ir priėj�s prie anų dviejų davė �enkl� paleisti tėv�.

� Dar pasigailėsite dėl savo elgesio, � metė lyg spjūvį tėvas.

Fumero akys stabtelėjo ties juo. Tėvas instinktyviai �engė �ingsnį atgal. Baiminausi, kad inspektoriaus vizitas neu�truktų, ta�iau Fumeras netikėtai nusijuokė ir nieko nelauk�s i�sine�dino. Lerma nusekė i� paskos. Tre�iasis policininkas, mano neatsiejamas palydovas, tarpdury akimirk� stabtelėjo. Tylėdamas �iūrėjo į mane, tarsi norėdamas k� sakyti.

� Palasijosai! � aid�ioje laiptinėje subliuvo Fumeras.

Palasijosas nudelbė akis ir dingo u� durų. I�ėjau į laiptų aik�tel�. Pro pravertas kaimynų duris brė�ėsi �viesos ruo�eliai, prietema slėpė i�sigandusius jų veidus. Trejetas tamsių policininkų figūrų lingavo laiptais �emyn ir piktas jų kulnų kauk�ėjimas tolo lyg u�nuodytas gausmas, apgaubdamas baime ir tamsa.

Buvo jau beveik vidurnaktis, kai pasigirdo beldimas į duris, �įsyk nedr�sus, beveik baik�tus. Tėvas, vandenilio peroksidu val�s man �aizd�, likusi� nuo Fumero pistoleto vamzd�io, sustingo. Susi�valgėme. Vėl pasigirdo nedr�sus bilsnojimas.

Vien� akimirk� toptelėjo, kad grį�o Ferminas, paslap�ia i� tamsaus laiptinės kampo stebėj�s įvykį.

� Kas �ia? � paklausė tėvas.

� Ponas Sempere, �ia ponas Anakletas.

Tėvas su palengvėjimu atsiduso. Atidarėme duris, kur i�bly�k�s kaip kreida stovėjo katedros dėstytojas.

� Pone Anakletai, kas nutiko? Ar gerai jau�iatės? � susirūpin�s paklausė tėvas, kviesdamas u�eiti.

Dėstytojas laikė sulankstyt� laikra�tį. I�tiesė jį mums siaubo perkreiptu veidu. Popierius buvo dar �iltas, kvepiantis da�ais.

� Rytinis laikra�tis, � suku�dėjo ponas Anakletas, � �e�tas puslapis.

Pirmiausia pastebėjau dvi fotografijas pirmame puslapyje. Vienoje � kokia penkiolika ar dvide�imt metų jaunesnis Ferminas, apkūnesnis ir ve�liais plaukais. Kitoje nuotraukoje pama�iau moterį, u�merktomis akimis ir marmuro baltumo oda. Kelias sekundes neatpa�inau, nes buvau prat�s matyti j� prieblandoje.

41

Per vis� dien� nesulaukėme i� Fermino jokio �enklo. Tėvas įkalbėjo atidaryti knygyn� kaip įprasta, tarsi nieko nebūtų įvyk� ir viskas tekėtų sava vaga. Ties laiptų aik�tele policija pastatė savo agent�, o antras patruliavo Santa Anos aik�tėje, lyg paskutinis �ventasis, u�siglaud�s u� ba�ny�ios kolonos. Matėme, kaip, tirtėdami nuo �al�io, jie mirksta po lietumi stypsodami nuo pat au�ros. Garas, kurį i�kvėpdavo, darėsi vis labiau perregimas, rankos sugrūstos į ki�enes. Ne vienas kaimynas, praeidamas pro �alį, su u�uojauta nu�velgdavo vitrin�, bet u�eiti niekas taip ir nei�drįso.

� Matyt, gandai jau spėjo pasklisti, � pasakiau.

Tėvas linktelėjo ir nieko neatsakė. Vis� ryt� nepratarė nė �od�io, neskyrė man net jokio gesto. Ant prekystalio tebegulėjo atverstas puslapis su �inia apie Nurijos Monfort nu�udym�. Kas dvide�imt minu�ių jis stabtelėdavo ties prekystaliu ir su neperprantama veido i�rai�ka perskaitydavo straipsnį. Per vis� dien� tvardė kunkuliuojantį pyktį.

� Kad ir kiek kartų skaitysi, tai netaps tiesa, � i�tariau pagaliau.

Tėvas pakėlė akis ir rūs�iai pa�velgė į mane.

� Ar pa�inojai t� moterį, Nurij� Monfort?

� Du kartus su ja kalbėjausi, � atsakiau.

Nurijos Monfort veidas aptemdė man s�mon�. Net pykino, koks buvau nenuo�irdus. Vis dar prisiminiau jos kvap� ir lūpų prisilietim�, t� precizi�kai tvarking� ra�om�jį stal� ir jos suprating� ir liūdn� �vilgsnį. �Du kartus.�

� O kodėl tau reikėjo su ja kalbėtis? Kas judu siejo?

� Ji sena Chulijano Karakso pa�įstama. Apsilankiau pasiteirauti, k� prisimena apie Karaks�. �tai ir viskas. Ji � knygų sergėtojo įsako duktė. Jis ir pasakė, kur galiu j� rasti.

� O Ferminas pa�inojo?

� Ne.

� Kaip gali nė kiek neabejoti?

� Kaip tu gali juo abejoti ir tikėti ta �unauja? Ferminas apie t� moterį �inojo tik tiek, kiek a� jam esu pasakoj�s.

� Ir todėl j� sekė?

� Taip.

� Nes tu pra�ei.

Nutylėjau. Tėvas giliai atsiduso.

� Tėti, tu nesupranti.

� �inoma, nesuprantu. Nesuprantu nei tav�s, nei Fermino, nei�

� Tėti, mes tiek daug �inome apie Fermin�, o kas para�yta �ia � nesuvokiama.

� O k� mes �inome apie Fermin�? Pasirodo, mes net ne�inojome jo tikrojo vardo.

� Tu neteisus jo at�vilgiu.

� Ne, Danieli. Tu esi neteisus, kaip ir dėl daugelio dalykų. Kas suteikia tau teis� knaisiotis po kitų �monių gyvenim�?

� Esu laisvas ir pats pasirenku, su kuo kalbėtis.

� Manau, jautiesi laisvas ir dėl pasekmių.

� Nori pasakyti, kad esu kaltas dėl �ios moters mirties?

� Ta moteris, kaip j� pavadinai, turi vard� ir pavard�, ir tu j� pa�inojai.

� Nebūtina to priminti, � atkirtau su a�aromis akyse.

Tėvas nuliūd�s stebėjo mane.

� Dieve �ven�iausiasis, nenoriu nė pagalvoti, kaip sugniu� varg�as Isakas, � sumurmėjo tarsi pats sau.

� A� nesu kaltas dėl jos mirties, � i�tariau vos girdimai, vildamasis, kad nuolat kartodamas gal imsiu tuo tikėti.

Tėvas, rodydamas nepritarim�, patraukė į galinį kambarėlį.

� Danieli, pagalvok ir suprasi, u� k� esi atsakingas ir u� k� ne. Kartais a� ir pats nesuprantu, kas tu esi�

�iupau savo �vark� ir puoliau gatvėn į lietų, kur niekas man�s nepa�įsta ir neaitrins �irdies.

42

Pakeliui į namus praėjau Kapitolijaus kino teatr�, kur du susirūpin� darbininkai berg�d�iai mėgino per lietų klijuoti afi�as. I� tolo pama�iau stoji�kai savo darb� atliekantį policinink�. Eidamas pro pono Federiko Flavijos parduotuvėl� sutikau laikrodinink�, i�ėjusį laukan ir spoksantį į lietų. Ant jo veido dar matėsi apsilankymo nuovadoje �ymės. Dėvėjo nepriekai�tingai pasiūt� pilkos vilnos kostium�, rankoje laikė cigar�, kurio taip ir nepasivargino u�sidegti. Pamojavau, ir jis man nusi�ypsojo.

� Danieli, kodėl nemėgsti skė�ių?

� Pone Federikai, ar yra kas puikesnio u� lietų?

� Plau�ių u�degimas. Eik�, u�eik, atlikau tavo u�sakym�.

�iūrėjau į jį nieko nesuprasdamas. Ponas Federikas dirs�iojo į mane, o �ypsena virpėjo lūpų kampu�iuose. Linktelėjau ir nusekiau paskui jį į stebuklų mug�. Kai tik įėjome vidun, įdavė man nedidelį popierinį mai�elį.

� Dabar eik, nes tas fantomas nenuleid�ia akių nuo knygyno.

�vilgtelėjau vidun. Krep�elyje buvo nedidelė, popieriumi aplenkta knyga. Maldaknygė. Ferminas j� laikė rankose, kai paskutinį kart� jį ma�iau. Ponas Federikas, stumdamas mane atgal į gatv�, pritariamai linktelėjo. Kai atsidūrėme gatvėje, jo balsas vėl tapo valiūki�kas ir skardus.

� Ir atmink, negalima spausti rankenos, kai prisuksi, kitaip ji vėl at�oks, supratai?

� Būsiu atsargus, pone Federikai, a�iū.

I�ėjau, o pilve atsirad�s maudulys sulig kiekvienu �ingsniu artėjant prie patruliuojan�io ties knygynu agento vis smarkėjo. Praeidamas pro �alį pasveikinau jį mostelėdamas ranka, laikan�ia krep�elį. Agentas neatkreipė į tai dėmesio. �murk�telėjau į knygyn�. Tėvas tebestovėjo u� prekystalio, tarsi nuo pat mano i�ėjimo nebūtų nė krustelėj�s. Apgailestaudamas pa�velgė į mane.

� Danieli, dėl to mūsų pokalbio�

� Nesirūpink. Buvai teisus.

� Tu visas drebi�

Linktelėjau ir ma�iau, kaip jis i�eina ie�koti termoso. Pasinaudojau galimybe smukti į ma�ut� i�viet� galiniame knygyno kambaryje ir ap�iūrėti t� maldaknyg�. Fermino ra�telis �vystelėjo, plazdėdamas lyg drugelis. Sugriebiau jį tiesiog ore. �inutė smulkutėmis raidelėmis buvo u�ra�yta viename beveik permatomo rūkomojo popieriaus lapelyje, perskaityti galėjau tik laikydamas jį prie�ais �vies�.

43

Apie tre�i� valand� popiet Kolono gatvės stotelėje įlipau į autobus�, kuris turėjo nugabenti mane į Montijuko kapines. Pro lang� matėsi laivelių stiebai ir uosto prieplaukoje plazdan�ios vėliavėlės. Autobusas riedėjo beveik tu��ias. Apva�iav�s Montijuko kaln�, pasuko mar�rutu, vedan�iu did�iausių miesto kapinių link. Buvau vienintelis keleivis.

� Kada i�vyksta paskutinis autobusas? � paklausiau vairuotojo i�lipdamas.

� Pus� penkių.

Vairuotojas i�leido mane prie pat kapinių. Kiparisų alėjas gaubė migla. Net i� �ia, nuo kalno papėdės, jau matėsi neaprėpiamas mirusiųjų miestas. I�tisos kapų gatvės, antkapių alėjos ir mauzoliejų skersgatviai, angelais puo�ti bok�tai ir kapai, kapai, kapai�

Mirusiųjų miestas � rūmai, didingi mauzoliejai, saugomi armijos sutre�usio akmens statulų, nugrimzdusių į purv�. Giliai įkvėp�s oro �engiau į t� labirint�. U� kokių �imto metrų nuo nesibaigian�iomis mirties ir sielvarto galerijomis vingiuojan�io takelio ilsėjosi ramybėje mano motina. Kas �ingsnis jau�iau �ios vietos �altį, tu�tum� ir pyktį, jos siaub� ir tyl�, senuose portretuose įam�intus veidus, paliktus �vakių ir nuvytusių gėlių draugijai. Netrukus i�vydau kapo duob� ap�vie�ian�ius dujinius �ibintus. Po pelenų spalvos dangumi i�ry�kėjo koks tuzinas siluetų. Sulėtinau �ingsnį ir atsistojau ten, kur mane pasiekė kunigo �od�iai.

Karstas, veikiau neta�yta pu�inė dė�ė, jau padėtas ant molingos �emės. Pasirėm� ant kastuvų lūkuriavo pora duobkasių. Ap�velgiau atėjusiuosius. Senasis Isakas, Pamir�tų Knygų Kapinių sergėtojas, į dukters laidotuves neatėjo. Atpa�inau kaimyn� i� tos pa�ios laiptų aik�telės. Ji raudojo, o sugniu�usios i�vaizdos vyri�kis ramindamas plek�nojo per nugar�. Jos vyras, pamaniau. �alia stovėjo kokių keturiasde�imties metų moteri�kė, apsirengusi pilkai, su gėlių puok�te rankose. Ji tyliai verkė, lūpos virpėjo i� skausmo, į kapo duob� net ne�iūrėjo. Niekada nesu jos mat�s. Atokiau nuo visų, vilkįs tamsiu lietpal�iu, laikydamas skrybėl� u� nugaros lūkuriavo andai gyvyb� man i�gelbėj�s policininkas. Palasijosas. Pakėl�s akis kelias sekundes įdėmiai �iūrėjo į mane. Nepermanomi kunigo �od�iai, nors netek� prasmės, bent kiek gelbėjo nuo �iurpios tylos. �velgiau į akmenėliais apibirusį karst�. Įsivaizdavau j�, gulin�i� ten, ir nė pats nesusivokiau, kad verkiu, kai nepa�įstamoji pilku kostiumėliu prisiartinusi i�tiesė man gėlės �ied�. Stovėjau, kol �monės i�siskirstė, ir, kunigui davus �enkl�, duobkasiai �ibintų �viesoje ėmėsi darbo. Gėl� įsidėjau į apsiausto ki�en� ir nuėjau, nepajėgiau i�tarti sudie tai, kuri mane iki �ia atvedė.

Kai pasiekiau kapinių vartus, jau buvo visai sutem�, į paskutinį autobus�, matyt, būsiu pavėlav�s. I�nir�s i� nekropolio �e�ėlio pasileidau �ingsniuoti keliu Barselonos kryptimi. Prie�ais, u� kokių dvide�imties metrų, su įjungtais �ibintais stovėjo juodas automobilis. Atsirėm�s į �on�, ka�kas rūkė cigaret�. Kai priėjau ar�iau, Palasijosas atidarė dureles ir pakvietė vidun.

� Lipk, pave�iu iki namų. Tokiu metu nesulauksi nei autobuso, nei taksi.

Akimirk� dvejojau.

� Geriau eisiu pėstute.

� Nekalbėk niekų. Lipk.

�nekėjo �mogaus, pripratusio vadovauti, tonu, kuriam paprastai paklūstama.

� Pra�au.

Įlipau į automobilį, ir policininkas u�vedė motor�.

� Enrike Palasijosas, � prisistatė tiesdamas man rank�.

Nepaspaud�iau.

� Jei i�leisite mane Kolono gatvėje, bus kaip tik.

Automobilis pajudėjo i� vietos. Va�iavome tamsiu plentu, ir ger� kelio gal� nepratarėme nė �od�io.

� Noriu, kad �inotum: a� apgailestauju dėl ponios Monfort mirties.

Jo �od�iai atrodė lyg paty�ios.

� Esu dėkingas, kad an�dien i�gelbėjote man gyvyb�, tik noriu pasakyti, kad man į jūsų jausmus nusi�vilpt, pone Enrike Palasijosai.

� Danieli, nesu tas, kuo mane laikai. Norė�iau tau padėti.

� Jei tikitės, kad pasakysiu, kur Ferminas, tai galit i�syk sustoti, a� i�lipsiu.

� Man nusispjaut, kur tavo draugas. Dabar a� ne tarnyboje.

Nieko neatsakiau.

� Nepasitiki manimi � nekaltinu tav�s u� tai. Bent i�klausyk. Viskas nuėjo pernelyg toli. �ios moters mirtis beprasmi�ka. Pra�au tav�s liautis narpliojus t� istorij� ir visam laikui pamir�ti apie t� �mogų, apie Karaks�.

� Kalbate taip, tarsi viskas, kas įvyko, � tik per mane. Esu stebėtojas. Veiksmus koordinuojate jūs ir jūsų vir�ininkas.

� Danieli, man jau gana tų laidotuvių. Nenoriu dalyvauti tavosiose.

� Jūsų niekas ir nekvie�ia.

� A� kalbu rimtai.

� A� irgi. Padarykite paslaug� ir sustokite, �ia i�lipsiu.

� Po dviejų minu�ių priva�iuosime Kolon�.

� Man tas pats. �iame automobilyje trenkia mirtimi, gal nuo jūsų? Leiskite man i�lipti.

Palasijosas pristabdė ir kelkra�tyje sustojo. I�lipau i� automobilio garsiai trinktelėdamas durimis ir vengdamas Palasijoso �vilgsnio. Laukiau, kol nuva�iuos, ta�iau policininkas motoro neu�vedė, atsisukau ir pama�iau, kaip nuleid�ia langelio stikl�. Pasirodė, kad jo veidas nuo�irdus, net ka�koks sutrik�s, ta�iau nepasidaviau.

� Danieli, Nurija Monfort mirė ant mano rankų, � pasakė. � Manau, paskutinieji jos �od�iai buvo skirti tau.

� K� ji pasakė? � paklausiau �al�io stingdomu balsu. � Minėjo mano vard�?

� Ku�dėjo ir, manau, kreipėsi į tave. Pasakė, kad yra siaubingesnė nelaisvė nei �od�iai. Paskui, jau beveik praradusi s�mon�, pra�ė perduoti, kad paliktum ramybėje.

�iūrėjau į jį nieko nesuprasdamas.

� K� palik�iau ramybėje?

� Ka�koki� Penelop�. Pamaniau, gal ji � tavo mergina.

Palasijosas nuleido akis ir skubiai nuva�iavo. Spoksojau į tolstan�ias �viesas ir automobilį, neriantį į mėlyn� ir purpurin� migl�. Paėjėj�s atsidūriau Kolono gatvėje, kartodamas paskutinius Nurijos Monfort �od�ius, bet jų reik�mės suvokti negalėjau. Prie Taikos vartų aik�tės krantinėje rinkosi �uvėdros. Prisėdau ant laiptų, vedan�ių į tamsius vandenis, toje pat vietoje, kur prie� daugelį metų naktį pirm� kart� i�vydau beveidį �mogų Lein� Kubert�.

� Yra siaubingesnė nelaisvė nei �od�iai, � sumurmėjau.

Tik tuomet supratau, kad paskutiniai Nurijos Monfort �od�iai buvo skirti ne man. Ne a� turėjau palikti ramybėje Penelop�. Jos �od�iai buvo skirti ne nepa�įstamajam, o vyrui, kurį ji vis� gyvenim� slap�ia mylėjo: Chulijanui Karaksui.

44

San Felipės Neri aik�t� pasiekiau jau naktį. Suolelis, kur pirm�syk pama�iau sėdin�i� Nurij� Monfort, stovėjo po �ibinto �viesa, toks tu��ias, įsimylėjėlių ra�ikliais i�tatuiruotais vardais, į�eidimais ir pa�adais. Pa�velgiau į Nurijos Monfort namų langus ir pastebėjau ka�kokį virpantį at�vait�. Tai buvo �vakė.

Įėjau į tamsi� laiptinės ol� ir apgraibomis surad�s laiptus kilau į vir�ų. Kai pasiekiau tre�i� auk�t�, rankos virpėjo. Pro pravirų durų apa�i� �vietė rausvos �viesos rė�is. Suėmiau ranken� ir stovėjau nejudėdamas, klausydamasis. Pasirodė, kad gird�iu trūk�iojantį kvėpavim�, sklindantį i� vidaus. Vien� akimirk� pamaniau, kad, atvėr�s duris, rasiu j� ten lūkuriuojan�i�, rūkan�i� prie balkonėlio: stovi atsirėmusi į sien�, sukry�iavusi kojas, tebėra ten pat, kur j� palikau. Labai atsargiai, bijodamas sutrikdyti, atvėriau duris ir įėjau vidun. Svetainėje bangavo balkono u�uolaidos. Sustingusi figūra sėdėjo prie lango, veid� gaubė �e�ėlis, rankose plastėjo �vakė. Oda nusirito �viesos perlas, tviskantis lyg �vie�i sakai, ir nukrito. Isakas Monfortas atsigr�ė, jo veidu ritosi a�aros.

� Nema�iau �iandien jūsų per laidotuves.

Tylėdamas papurtė galv� į atlapus �luostydamasis a�arotas akis.

� Nurijos tenai nebuvo, � suku�dėjo. � Mirusieji niekada nedalyvauja savo laidotuvėse.

Apsi�valgė aplink, tarsi ie�kodamas įrodymo, kad jo duktė tebėra �ioje svetainėje, tyliai sėdi prieblandoje ir klausosi mūsų pokalbio.

� �inote, a� niekada nesu buv�s �iame bute, � pasakė. Kai Nurija panorėdavo su manimi susitikti, pati mane aplankydavo. �Tėve, bus patogiau, � sakydavo. � Kam jums kopti tais laiptais?� O a� jai atsakydavau: �K� gi, jei man�s nekvieti, tai a� pas tave nesipra�au�. Ji neie�kojo �od�io ki�enėje: �Tėve, ar reikia man jus kviesti, tik svetimus kvie�iame. Jūs galite ateiti kada tik norite�. Per daugiau nei penkiolika metų nė sykio nebuvau pas j� atėj�s. Nesilioviau kartoti, kad i�sirinko prast� rajon�. Ma�a �viesos. Senas namas. Ji nesigin�ydavo. Kaip ir tada, kai sakydavau, kad pasirinko ne tokį gyvenim�. Ateitis be pro�vais�ių. Vyras be padėties ir be pajamų. Keista, kaip mes smerkiame kitus, u�mir�� vargan� savo būtį, kol jų netenkame, kai juos i� mūsų atima mirtis. Atima, nes jie niekada mums nepriklausė�

Senyvo vyri�kio balsas drebėjo, netek�s ironijos �ydo, ir atrodė toks pat senas kaip ir jo �vilgsnis.

� Isakai, Nurija jus be galo mylėjo. Nė akimirk� tuo neabejokite. Ir, man atrodo, suprato, kad jūs mylite j� taip pat stipriai, � surizikavau.

Senasis Isakas nepritardamas palingavo. Jis �ypsojosi, ta�iau a�aros sruvo tyliai ir nesulaikomai.

� Gal ir mylėjo, tik savaip, kaip ir a� savaip j� mylėjau. Ta�iau mudu vienas kito nepa�inome. Gal dėl to, kad niekada neleidau jai man�s pa�inti ir niekada nesistengiau pa�inti jos. Nugyvenome lyg du nepa�įstamieji, kurie kasdien matosi ir sveikinasi tik i� mandagumo. Ir nutuokiu, kad mirė man neatleidusi.

� Isakai, patikėkite, ji�

� Danieli, jūs dar jaunas, turite ry�to, bet a�, nors girtas ir pats ne�inau, k� kalbu, taip ir nei�mokau gerai meluoti, bet neapgaudinėkite senio negandų i�darkyta �irdimi.

Nudelbiau akis.

� Policija tvirtina, kad j� nu�ud�s �mogus yra jūsų draugas, � i�drįso pasakyti Isakas.

� Policija meluoja.

Isakas pritarė.

� �inau.

� Patikėkite�

� Nereikia, Danieli. �inau, kad sakote ties�, � tarė Isakas, traukdamas i� �varko ki�enės ka�kokį vok�.

� T� popiet� prie� nelaiming� atsitikim� Nurija apsilankė pas mane, kaip jau daug metų buvo pratusi. Pamenu, �adėjome eiti u�k�sti į kavin� Gvardijos gatvėje, kur lankydavomės, kai ji buvo dar vaikas. Visuomet kalbėdavomės apie knygas, apie senas knygas. Kartais pasakodavo man apie savo darb�, ma�mo�ius, kuriuos pasakoji pirmam pasitaikiusiam �mogui autobuse� Sykį pasakė, es� jau�iasi labai nuvylusi mane. Paklausiau, i� kur i�traukė toki� nes�mon�. �I� jūsų akių, tėve, matau, i� jūsų akių�, � pasakė. Man nesyk toptelėjo, kad ji manimi nusivylusi dar labiau. Kartais mums atrodo, kad �monės � kaip loterijos prizai: �alia mūsų jie tik tam, kad įgyvendintų mūsų paikas iliuzijas.

� Isakai, a� jus labai gerbiu, bet �iandien esate gerokai trūktelėj�s ir nesuvokiate, k� �nekate.

� Vynas i�min�ių paver�ia nei�manėliu, o nei�manėlį i�min�ium. Beveik neabejoju, kad mano duktė niekada manimi nepasitikėjo. Danieli, ji pasitikėjo jumis, nors jus matė vos kelis kartus.

� Jūs klystate, patikėkit.

� Paskutinį kart�, kai matėmės, ji perdavė man �tai �į vok�. Atrodė labai nerami, ka�ko susirūpinusi, tik nepanoro man to pasakoti. Pra�ė pasaugoti �į vok�, ir, jeigu jai kas nutiktų, perduoti jums.

� Jeigu kas nutiktų?

� Tai buvo jos �od�iai. Ma�iau, kokia susijaudinusi, tad pasiūliau kreiptis į policij�, kad ir kas būtų, galima rasti i�eitį. Tada pasakė, kad policija � paskutinė instancija, kur ji kreiptųsi. Maldavau paai�kinti, k� turinti galvoje, bet i�sisuko, kad metas eiti, ir privertė mane pa�adėti, jog perduosiu jums �į vok�, jei po kelių dienų pati neateis atsiimti. Pra�ė man�s neatplė�ti.

Isakas i�tiesė vok�. Jis buvo atplė�tas.

� Kaip visuomet, a� jai pamelavau.

Įdėmiai ap�iūrėjau vok�. Viduje buvo ranka ra�ytų lapelių pluo�tas.

� Jūs skaitėte?

Vyri�kis lėtai linktelėjo.

� Kas juose ra�oma?

Jis pa�velgė į mane. Lūpos drebėjo. Man pasirodė, kad nuo to karto, kai paskutinįsyk ma�iau, jis paseno visu �imtme�iu.

� Danieli, �ia apra�yta istorija, kuri� jūs taip norėjote su�inoti. Istorija moters, kurios a� niekuomet nepa�inojau, nors ji turėjo mano pavard� ir buvo mano kūnas ir kraujas. Dabar tai priklauso jums.

Įsidėjau vok� į �varko ki�en�.

� Neįsi�eiskite, bet papra�ysiu palikti mane vien� su ja. Visai neseniai, kai skai�iau jos ra�ytus puslapius, man pasivaideno, kad j� atradau. Kad ir kaip norė�iau, kitokių prisiminimų apie j� neturiu, visi i� vaikystės. �inote, nuo pat ma�umės buvo labai u�dara. Į visk� �iūrėjo susim�s�iusi ir niekada nesijuokdavo. Labiau u� visk� jai patikdavo pasakos. Vis pra�ydavo, kad paskaity�iau, ir nemanau, kad būtų daugiau taip anksti skaityti pradėjusių vaikų. Sakydavo, kad nori būti ra�ytoja arba istorinių ar filosofinių traktatų redaktore. Jos motina vertė kalt� man, nes Nurija mane dievino ir, manydama, jog tėvas mėgsta vien knygas, norėjo para�yti knyg�, kad jis mylėtų ir j�.

� Isakai, ka�in ar gera mintis �i�nakt likti jums �ia vienam. Gal eime pas mus? Pernakvotumėte pas mus, pabendrautumėte su tėvu.

Isakas nepasidavė.

� Danieli, a� turiu darbų. Eikit namo ir perskaitykit t� ra�inį. Jis priklauso jums.

Vyri�kis nusisuko, ir a� patraukiau prie i�ėjimo. Jau buvau bei�ein�s, kai i�girdau įsako bals�.

� Danieli!

� Taip.

� Būkite labai atsargus.

Kai atsidūriau lauke, grindiniu �liau�iojo tamsa ir lipo man ant kulnų. Paspartinau �ingsnį ir skubiai patraukiau Santa Anos aik�tės link. Įėj�s pro duris radau tėv� ramiai sėdintį savo krėsle su knyga ant kelių. Tai buvo fotografijų albumas. Pamat�s mane kilstelėjo su palengvėjimo mina, tarsi staiga jam būtų atsivėr�s dangus.

� Buvau ne juokais i�sigand�s, � tarė. � Kaip praėjo laidotuvės?

Gū�telėjau pe�iais, ir tėvas linktelėjo, suprasdamas, kad tema baigta.

� Palikau tau vakarien�. Jei nori, pa�ildysiu ir�

� A�iū, a� nealkanas. �io bei to u�krimtau.

Pa�velg�s man į akis linktelėjo dar sykį. Tada nusisuko ir ėmė rinkti nuo stalo įrankius, i�dėliotus vakarienei. Tuomet, pats ne�inodamas kodėl, priėjau priėjo ir apkabinau. Tėvas, nustebintas netikėto gesto, irgi mane apkabino.

� Danieli, ar viskas gerai?

Suspaud�iau jį savo glėbyje.

� A� myliu tave, � sumurmėjau.

Jau gaudė katedros varpai, kai pradėjau skaityti Nurijos Monfort rankra�tį. Jos tvarkinga ir smulki ra�ysena priminė kruop��iai sutvarkyt� ra�om�jį stal�, tarsi �od�iuose tro�ko atrasti ramyb� ir saugum�, kurių gyvenimas nebuvo jai suteik�s.

NURIJA MONFORT: �MĖKLŲ PRISIMINIMAI

2

Grį�usi į Barselon� kurį laik� nesima�iau su Migeliu Molineru. Tro�kau i�mesti i� galvos Chulijan� ir suvokiau, kad, Migeliui apie jį pasiteiravus, ne�inosiu, k� atsakyti. Kai mudu vėl susitikome, nieko nereikėjo ai�kinti. Migelis visk� suprato i� mano �vilgsnio. Man pasirodė, kad jis labiau sublog�s, nei prie� man i�vykstant į Pary�ių, veidas liguistai i�bly�k�s, palaikiau tai per dideliu darbo krūviu, kuriuo save marino. Prisipa�ino slegiamas ekonominių sunkumų. Beveik visus paveldėtus pinigus i�leid�s filantropiniams tikslams, ir jo brolių advokatai dabar mėgina atsikovoti dvar�. Jie remiasi tuo, kad senasis Molineras paliko Migeliui dvar� su s�lyga, jog gyventi jame galės tik tuo atveju, jei pri�iūrės jį ir sugebės i�laikyti nuosavyb�. Kitaip Puertaferisos gatvės dvaras pereis į brolių rankas.

� Net ir prie� mirtį mano tėvas nujautė, kad pinigus iki paskutinio santimo i�leisiu tam, ko jis negalėjo pak�sti.

Jo pajamų u� straipsnius ir vertimus toli gra�u nepakako dvarui i�laikyti.

� Sunkiausia ne tai, kad pinigų prasimanai nei i� �io, nei i� to, � apgailestavo jis, � o tai, kad u�sidirbi i� to, dėl ko verta aukoti gyvenim�.

Nujau�iau, kad ėmė paslap�ia gerti. Kartais jam drebėdavo rankos. Kiekvien� sekmadienį aplankydavau jį ir i�tempdavau pasivaik��ioti, kad bent kiek atsitrauktų nuo enciklopedijomis nukrauto darbo stalo. �inojau, kad jam skaudu mane matyti. Dėjausi neprisimenanti, kad pra�ė mano rankos ir kad jį atstūmiau, net kartais matydavau i� padilbų mane stebintį su geismu, o �vilgsnyje atsispindėjo neviltis. Vienintelė prie�astis, pateisinanti tokį mano �iaurum�, buvo grynai egoistinis tikslas: tik Migelis �inojo ties� apie Chulijan� ir Penelop� Aldaj�.

Per tuos mėnesius, praleistus be Chulijano, Penelopė virto mano mira�u, trikd�iusiu sapnus ir nuodijusiu mintis. Dar prisimenu nusivylusį Irenės Marso veid� i�girdus, kad ne a� esu toji moteris, kurios laukė Chulijanas. Neegzistuojanti i�davikė Penelopė Aldaja man buvo pernelyg stipri prie�ė. Nematoma, � įsivaizdavau j� tobul�, � �viesa, kurios �e�ėlyje i�nykdavau a� � nedora, vulgari, tikra. Niekada nebuvau pagalvojusi, kad galėsiu �itaip neapk�sti tos, kurios net nepa�įstu. Man rodos, tikėjau, kad jei susitik�iau su ja akis į akį, įsitikin�iau, jog ir ji � gyvas �mogus, tada burtai i�sisklaidytų, ir Chulijanas vėl taptų laisvas. Ir a� bū�iau su juo. Tikėjau, kad reikia tik kantriai laukti. Anks�iau ar vėliau Migelis turės atskleisti man ties�. Ir tikėjausi, kad tada tapsiu laisva.

Vien� dien� mums vaik�tinėjant u�dara katedros galerija, Migelis susidomėj�s stebėjo mane. �iūrėdama į jį pama�iau vieni�� vyri�kį, palaidojusį visas viltis. �inojau, k� darau, kai pasikvie�iau į namus ir leidausi suviliojama. �inojau, kad jį apgaudinėju ir kad jis tai supranta, bet nieko daugiau pasaulyje neturėjau. Ir mudu i� nevilties tapome meilu�iais. Jo akyse ma�iau tai, ko negalėjau į�velgti Chulijano akyse. Jau�iau, kad dabar atsiduodama ker�ijau ir jam, ir Penelopei u� visk�, ko netekau. Migelis, apimtas liguisto geismo ir vienatvės, suprato, kad mūsų meilė � tik apgaulė, bet vis tiek nenorėjo man�s prarasti. Kasdien vis labiau grimzdo į girtuoklyst�, kartais negalėdavo net mylėtis. Tuomet su kartėliu �aipydavausi, kad, nieko nepaisant, mudu per rekordinį laik� tapome pavyzdinga pora. Skaudindavome vienas kit� i� nevilties ir baimės. Vien� naktį, praėjus beveik metams po mano grį�imo i� Pary�iaus, papra�iau jo, kad papasakotų man vis� ties� apie Penelop�. Migelis buvo girtas ir jį u�valdė pyktis, kokio niekada anks�iau nebuvau ma�iusi. Įtū�io pagautas skėlė man antausį ir apkaltino, kad niekada jo nemylėjau, kad esu ne geresnė u� kek��. Suplė�ė į skutelius mano drabu�ius, o kai norėjo mane paimti jėga, pati pasidaviau, gulėjau ir tyliai verkiau. Migelis suklupo ant grindų �alia man�s ir maldavo atleisti. O, kaip a� tro�kau mylėti ne Chulijan�, o jį, pasirinkti gyvenim� �alia. Bet negalėjau. Mudu apsikabinome tamsoje, ir a� pra�iau jo atleisti u� vis� jam suteikt� skausm�. Tuomet atsakė, kad, jei tikrai to noriu, jis atskleis vis� ties� apie Penelop� Aldaj�. Pasirodė, kad ir �ia klydau.

T� 1919 metų sekmadienį Migelis Molineras atvyko į Prancūzijos stotį atiduoti bilietų į Pary�ių ir atsisveikinti su savo draugu Chulijanu. Jau �inojo, kad Penelopė neateis. �inojo, kad prie� dvi dienas, kai ponas Rikardas grį�o i� Madrido, jo �mona prisipa�ino u�tikusi Chulijan� su Penelope auklės Chasintos kambaryje. Chorchė Aldaja Migeliui atskleidė, kas įvyko dien� prie� tai, prisaikdin�s, kad niekada niekam to nei�duos. Chorchė pasakojo, kad visk� su�inoj�s ponas Rikardas, įsiū�io pagautas ir �aukdamas kaip pami�ėlis, pasileido į Penelopės kambarį, o ji, i�girdusi tėvo riksmus, u�sirakino ir verkė tirtėdama i� baimės. Ponas Rikardas kojų spyriais i�vertė duris ir rado Penelop� parklupusi�, virpan�i� i� baimės ir pro a�aras pra�an�i� atleisti. Ponas Rikardas skėlė jai antausį, ir ji parkrito ant grindų. Net Chorchei lie�uvis neapsivertė pakartoti �od�ių, kuriais svaidėsi įtū��s ponas Rikardas. Visi �eimynyk��iai ir tarnai laukė apa�ioje, drebėdami i� baimės ir ne�inodami, ko griebtis. Chorchė u�sidarė savo kambaryje ir patamsyje sėdėjo, ta�iau net ir �ia jį pasiekė pono Rikardo riksmai. Chasint� dar t� pa�i� dien� i�varė lauk. Ponas Rikardas nesiteikė net pa�iūrėt į j�. Tarnams įsakė i�ginti j� i� namų ir prigrasino, kad jų laukia toks pat likimas, jei kuris nors palaikys su ja ry�ius ar bent kalbėsis.

Kai ponas Rikardas nusileido į bibliotek�, buvo jau vidurnaktis. Penelop� buvo u�rakin�s buvusiame Chasintos kambaryje ir grie�tai prisakė niekam pas j� neiti, nei tarnams, nei �eimynyk��iams. Chorchė savo kambaryje girdėjo, k� tėvai kalbasi apa�ioje esan�iame salone. Vėlai naktį atvyko gydytojas. Ponia Aldaja palydėjo jį į kambarį, kur buvo u�rakinta Penelopė, ir palaukė u� durų, kol gydytojas baigs ap�iūr�. I�ėj�s jis tik linktelėjo ir paėm�s atlygį i�ėjo. Chorchė girdėjo, kaip ponas Rikardas įspėjo, kad jei gydytojas drįs pavie�inti, k� mat�s, jis pats pasirūpins sugadinti jo reputacij� ir tada �is praras teis� kada nors imtis medicininės praktikos. Net ir Chorchė �inojo, kad tėvas burnos veltui neau�ina.

Chorchė prisipa�ino labai susirūpin�s dėl Penelopės ir Chulijano. Jam nėra tek� matyti tėvo tokio į�irdusio. Net turint galvoje įsimylėjėlių akibrok�t�, jis negalėjo suvokti tokio pyk�io prie�as�ių. �ia slypėjo kai kas daugiau, manė jis. Ponas Rikardas jau buvo dav�s nurodymus i�braukti Chulijan� i� �vento Gabrieliaus kolegijos, susisiek�s su vaikino tėvu skrybėlininku ir sutar�s nedelsiant siųsti jį į kariuomen�. I�gird�s visa tai Migelis nusprendė, kad negalės to pasakyti Chulijanui. Jeigu su�inos, kad ponas Rikardas laiko po u�raktu Penelop�, kuri savo įs�iose ne�ioja jų kūdikį, Chulijanas niekada nei�va�iuos į Pary�ių. �inojo, kad pasilikti Barselonoje jo draugui rei�kė visko pabaig�. Todėl nusprendė jį apgauti ir leisti i�vykti į Pary�ių nieko ne�inantį ir su viltimi, kad anks�iau ar vėliau Penelopė bus kartu su juo. T�dien stotyje atsisveikindamas su Chulijanu jis vylėsi, kad dar ne viskas prarasta.

Kit� dien�, pasklidus �iniai, kad Chulijanas dingo, prasidėjo tikras pragaras. Ponas Rikardas Aldaja svaidėsi �aibais. Nusamd�s pus� policijos departamento nesėkmingai ėmėsi bėglio paie�kų. Tuomet apkaltino skrybėlinink�, kad �is atskleid�s jų plan�, ir pagrasino visi�kai su�lugdyti jo versl�. Nieko nesuprantantis skrybėlininkas kalt� suvertė Sofi, kad padėjo pasprukti savo nelaimėliui sūnui, ir dievagojosi i�mesi�s j� į gatv�. Niekam nė į galv� neatėjo, kad kal�iausias � Migelis Molineras, sukūr�s t� plan� ir �inoj�s visas smulkmenas. Niekas, i�skyrus Chorch� Aldaj�, kuris po dviejų savai�ių apsilankė pas jį. Dabar jau neatrodė i�sigand�s. Tai buvo kitas Chorchė Aldaja, suaug�s ir prarad�s nekaltyb�. Kad ir kas būtų, Chorchė i�siai�kins, kas slypėjo u� nepateisinamo pono Rikardo pyk�io. Vizito tikslas buvo ai�kus: jis pasakė �in�s, kad Migelis padėjo Chulijanui pasprukti. Parei�kė, kad nuo �iol jiedu � ne draugai, ir daugiau niekuomet nenorįs jo matyti, net pagrasino nu�udyti, jei Migelis i�pasakos dalykus, apie kuriuos abu kalbėjosi prie� dvi savaites.

Ma�daug po savaitės Migelis gavo lai�k�, pasira�yt� netikru vardu paties Chulijano, kuriame jis prane�ė savo adres� Pary�iuje ir kad jam viskas gerai, kad spėj�s jo pasiilgti, ir teiravosi apie motin� ir Penelop�. Buvo ir Penelopei adresuotas lai�kas, kad Migelis jį pasiųstų i� Barselonos, pirm� i� tų, kurių Penelopė niekuomet neperskaitė. Migelis keletui mėnesių apsi�arvavo kantrybe. Chulijanui ra�ydavo kas savait�, prane�damas tik tai, k� laikė derama pasakoti, galima sakyti, visokius niekus. Chulijanas ra�ė apie Pary�ių, kaip viskas sunkiai klojasi, ir koks viskuo nusivyl�s jau�iasi. Migelis siųsdavo jam pinigų, knygų ir savo draugyst�. Chulijanas atsakydavo, visuomet pridėdamas lai�k� Penelopei. Migelis juos persiųsdavo i� skirtingų vietų, �inodamas, kad viskas veltui. Savo lai�kuose Chulijanas nedrįsdavo klausinėti apie Penelop�. O Migelis nieko negalėjo papasakoti. I� Chasintos su�inojo, kad Penelopė i� namų Tibidabo gatvėje nėra i�kėlusi kojos nuo tada, kai tėvas u�rakino j� tre�io auk�to kambaryje.

Vien� vakar� netoli namų keli� jam pastojo �e�ėlyje lūkuriav�s Chorchė Aldaja. �Atėjai man�s pribaigti?� � paklausė Migelis. Chorchė parei�kė, kad turi jam ir jo bi�iuliui Chulijanui pasiūlym�. Jis įdavė lai�k� ir įsakė i�siųsti, kad ir kur Chulijanas slapstytųsi. �Visų mūsų ir jūsų labui�, � parei�kė. Voke ant ma�u�io popieriaus lapelio Penelopės Aldajos ra�ysena buvo u�ra�yta:

3

Prie� daug metų, kol dar nevergavo Antoniui Fortuniui, Sofi Karaks buvo mergina, gyvenanti i� savo talento. Vos devyniolikos atvyko į Barselon� tikėdamasi rasti ger� darb�, bet viltys taip ir nei�sipildė. Prie� mirtį tėvas rūpinosi įtaisyti j� pas Benarensus, vien� pasiturin�ių Barselonos prekybininkų �eim�.

� Jei numir�iau, � pasakė, � kreipkis į juos, ir būsi priimta kaip tikra duktė.

�adėtas �iltas priėmimas kaip tik ir buvo bėdų prad�ia. Ponas Benarensas priėmėj� nesvarstydamas, i�skėstomis rankomis. Ponia Benarens, be jokio gailes�io jos nesėkmingai susiklos�iusioms aplinkybėms, įdavė �imt� pesetų ir parodė duris.

� Tau dar visas gyvenimas prie� akis, o man � tik �itas apgailėtinas ga�lūnas vyras.

Diputasjon gatvėje esanti muzikos mokykla priėmė j� pianino ir solfed�io mokytoja. Tuomet geru tonu buvo laikoma pasiturin�ių �eimų dukteris leisti į socialiuosius mokslus, kad i�prustų saloninės muzikos srityje, kur polonezas nebuvo toks pavojingas kaip pokalbiai ar abejotinos literatūros skaitymai. Taip Sofi Karaks pradėjo savo darb� � prabangių rūmų lankym�. J� pasitikdavo nebylios tarnaitės krakmolytais kykais, palydėdavo į muzikos salonus, kur laukdavusios prie�i�kai nusiteikusios pramonės aristokratų at�alos �aipydavosi i� jos tarties, nedr�sumo ir tarnaitei prilygstan�ios padėties. Nelengvas kry�ius. Pama�u i�moko rūpintis de�im�ia gabiausių mokinių, kurias i�skyrė i� i�sikvepinusių �vėriūk��ių gaujos, ir į niek� nekreipti dėmesio.

Tuo metu Sofi susipa�ino su jaunuoju skrybėlininku (taip jis i�did�iai buvo pasivadin�s) Antoniu Fortuniu, kuris bet kokia kaina buvo pasiry��s jai asistuoti. Sofi Antoniui jautė nuo�irdų draugi�kum� ir nieko daugiau, ta�iau jis greitai papra�ė jos rankos, to pasiūlymo Sofi nepriimdavo bent dvylika kartų per mėnesį. Kaskart jiems atsisveikinant, tikėjosi daugiau jo nematyti, nes nenorėjo skaudinti. Ta�iau skrybėlininkas kantriai pradėdavo puolim� i� naujo: kviesdavo j� pa�okti, siūlydavo pasivaik��ioti ar prie�pie�ių Kanudos gatvės u�eigoje. Sofi Barselonoje jautėsi labai vieni�a, todėl buvo sunku atsispirti jo uoliam asistavimui, draugijai ir atsidavimui. Vos pa�velgusi į Antonį Fortunį �inojo, kad niekada negalės jo mylėti. Ne taip, kaip svajojo k� nors pamilti. Ta�iau nepajėgė atstumti savo pa�ios atvaizdo, atsispindėjusio apsvaigusio i� susi�avėjimo skrybėlininko �vilgsnyje. Jame regėjo toki� Sofi, kokia svajojo tapti.

Taigi i� nery�tingumo ir tro�kimo Sofi t�sė koketi�k� �aidim� su skrybėlininku, vildamasi, kad vien� gra�i� dien� jis susipa�ins su tinkama mergina ir patrauks savo keliais. Kita vertus, jai patiko jaustis geid�iamai ir garbinamai, tai praskaidrindavo jos vienatv� ir nugindavo praeities prisiminimus. Su Antoniu susitikdavo sekmadieniais po mi�ių. Kitomis savaitės dienomis atsidėdavo muzikai. Jos mylimiausia mokinė buvo talentinga mergaitė Ana Vels, tekstilės įrenginių gamintojo, klestin�io pramonininko duktė, o jis pats turtus susikrovė pradėj�s nuo nieko, tik didelio pasiaukojimo ir pastangų dėka, did�i�ja dalimi svetimų. Ana teigė svajojanti tapti garsia kompozitore ir kūrė Sofi trumputes pjeses pagal Gryg� ir �uman�, ta�iau labai i�radingai. Ponas Velsas, neabejojantis, kad moterys nesugeba sukurti nieko kita, tik siuvinius ir mezginius, buvo patenkintas, kad duktė taps klaviatūros virtuoze, nes jau buvo suman�s i�leisti j� u� kokio nors garsios giminės paveldėtojo ir �inojo, kad rafinuotiems �monėms patinka įmantrūs tekamo am�iaus merginų sugebėjimai, ne tik nuolankumas ir pra�ydusios jaunystės �avesys.

Būtent Velsu namuose Sofi susipa�ino su vienu did�iausių pono Velso rėmėjų ir finansiniu krik�tatėviu ponu Rikardu Aldaja, garsios Aldajų imperijos paveldėtoju, laikomu am�iaus pabaigos katalonų plutokratijos [* Valstybės valdymo forma: visa vald�ia formaliai arba fakti�kai priklauso būriui turtingiausių �monių.] did�i�ja viltimi. Prie� kelet� mėnesių Rikardas Aldaja vedė turting� akinamo gro�io ir nei�tariamo vardo paveldėtoj�, pikti lie�uviai plakė, kad i� tiesų k� tik i�keptas sutuoktinis nematė jos gro�io ir nesivargino įsiminti vardo. Tai grynai �eimų ir bankų sutuoktuvės, o ne romanti�kas ry�ys, kalbėjo ponas Velsas, labai gerai mokėj�s atskirti pelus nuo grūdų.

Sofi pakako su ponu Rikardu persimesti vieninteliu �vilgsniu, kad suprastų, jog įsimylėjo visam gyvenimui. Aldajos akys buvo tarsi a�triadan�io alkano vilko, galėjusio mirtinai įk�sti. Aldaja �velniai pabu�iavo jai rank�, glostydamas lūpomis krumplius. Visa, ko skrybėlininkas siekė kantriai ir u�sideg�s, ponas Rikardas reikalavo jėga ir nuo�mumu. Jo pa�aipi �ypsena rodė, kad supranta jos mintis ir tro�kimus ir net �aiposi i� jų. Sofi jautė jam anemi�k� neapykant�, �adinan�i� jausmus, kurių mes, patys to nesuvokdami, labiausiai trok�tame. Ji nusprendė daugiau niekada su juo nesimatyti, net, jei reikės, atsisakyti savo mylimiausios mokinės, kad tik i�vengtų susitikimų su Rikardu Aldaja. Niekas jos taip nebaugino, kaip nuojauta jame tūnan�io �vėries ir suvokimas, kad pra�matnaus lino drabu�iais pasipuo��s vyri�kis � suved�iotojas. �ios mintys jos galvoje apsisuko per kelias sekundes, ir sutrikusio pono Velso, besikvatojan�io Aldajos, nusivylusios ma�osios Anos, kuri �mones suprato geriau nei muzik�, akivaizdoje surezgė atsipra�ym� pasi�alinti, o Ana suprato, kad mokytoj� prarado visam laikui.

Ma�daug po savaitės su ponu Rikardu Aldaja Sofi susitiko prie Diputasjon gatvėje įsikūrusios muzikos mokyklos, kur lūkuriavo jos sklaidydamas laikra�tį. Jiedu susi�valgė ir jis, netar�s nė �od�io, nusivedė j� į but�, esantį per du kvartalus nuo mokyklos. Namas buvo naujutėlis, dar neįrengtas. Jiedu u�lipo į pirm� auk�t�. Ponas Rikardas atidarė duris ir praleido j� pirm�. Sofi u�ėjo vidun ir apstulbo nuo galybės koridorių ir perėjimų, plikų sienų ir akiai nepasiekiamų lubų. Viduje nebuvo jokio daikto, rodan�io, kad tai gyvenamoji patalpa � nei baldų, nei paveikslų, nei �viestuvų. Ponas Rikardas Aldaja u�darė duris, ir jiedu pa�velgė vienas į kit�.

� Vis� savait� negalėjau liautis apie tave galvoj�s. Pasakyk, kad tu to nejautei, ir leisiu tau i�eiti, daugiau mudu nesusitiksime, � tarė Rikardas.

Sofi nesiprie�ino.

Jų slapti pasimatymai truko devyniasde�imt �e�ias dienas. Jiedu susitikdavo saulei leid�iantis, visuomet tame pa�iame tu��iame bute Diputasjon ir Rambia de Katalunja gatvių sandūroje. Antradieniais ir ketvirtadieniais, tre�i� popiet. Jų pasimatymai netrukdavo ilgiau nei valand�. Kartais, Rikardui Aldajai i�ėjus, Sofi likdavo viena, verkdama ar tirtėdama kur nors kamputyje. Sulaukusi sekmadienio veltui ie�kojo skrybėlininko �vilgsnyje atvaizdo moters, kuri, trok�dama apgaulės ir atsidavimo, puolė vis �emiau. Įsimylėj�s skrybėlininkas nematė randų ant jos odos, nei deginimo �ymių, nei rė�ių. Jis nepastebėjo nevilties jos �ypsenoje ir jos nuolankumas jo nenustebino. Gal todėl ji priėmė pasiūlym� tuoktis. Tuomet jau �inojo, kad savo įs�iose ne�ioja Aldajos kūdikį, tik bijojo jam prisipa�inti, beveik taip pat, kaip bijojo netekti. Aldaja joje matė tai, ko Sofi negalėjo pripa�inti. Jis davė jai penkis �imtus pesetų, adres� Platerijos gatvėje ir įsakym� atsikratyti nepageidaujamos būtybės. Sofi atsisakius, skėlė tokį antausį, kad ji apsipylė krauju, ir pagrasino j� nudėti, jei i�drįs kam nors prasitarti apie jų susitikimus ar kūdikį. Kai skrybėlininkui pasakė, kad Pino aik�tėje j� u�puol� ka�kokie niek�ai, jis patikėjo. Vestuvių dien� į ba�ny�i� ka�kas per klaid� atsiuntė didelį laidotuvių vainik�. Visi nervingai nusikvatojo i� gėlininko klaidos. Visi, i�skyrus Sofi, kuri puikiai suprato, kad jos vestuvių dien� Rikardas Aldaja prisimena j�.

4

Sofi Karaks niekada nemanė, kad po daugelio metų vėl susitiks su Rikardu (dabar jau subrendusiu vyri�kiu, �eimos imperijos valdytoju ir dviejų vaikų tėvu), nei pats Aldaja tikėjosi kada nors pa�inti sūnų, kurio kadaise būtų atsikrat�s u� penkis �imtus pesetų.

� Gal a� jau senstu, � i�tarė kaip pasiteisinim�, � bet noriu susipa�inti su vaikinuku ir suteikti galimybių, kurių nusipelnė sūnus, mano kūnas ir kraujas. Visus tuos metus apie jį net nesusim�s�iau, o dabar tos mintys neduoda man ramybės.

Rikardas Aldaja neabejojo, kad pirmagimis Chorchė atsigim�s visai ne į jį. Vaikinukas buvo silpnutis, u�daro būdo ir jam stigo tėvo polėkio. Jam stigo visko, i�skyrus pavard�. Vien� dien�, nubud�s tarnaitės guolyje, jis netikėtai suvokė, kad jo kūnas sensta, kad Dievas atima �avesį. Panikos apimtas, nuogutėlis puolė prie veidrod�io ir suvokė, kad �is meluoja. Tai nebuvo jo atvaizdas.

Tuomet sumanė i� naujo atrasti save, � prisiminti praeitį. Jau seniai �inojo apie skrybėlininko sūnų. Neu�mir�o ir Sofi, nors gal tie prisiminimai buvo savoti�ki. Ponas Rikardas Aldaja nieko neu�mir�davo. Atėjo laikas, kai nusprendė susipa�inti su vaikinuku. Tai buvo pirmas kartas per penkiolika metų, kai susidūrė su tuo, kuris jo nepabūgo, nebijojo neįtikti, net �aipėsi i� jo. Jame atpa�ino savo �avesį ir vyri�kum�, ir tylias ambicijas, kurių nepastebi pa�aliniai, ta�iau ji neduoda ramybės, degina i� vidaus. Vie�pats vėl gr��ino jam jaunyst�. Sofi, i� kurios dabar teliko tik kadaise pa�intos moters �e�ėlis, neturėjo jėgų trukdyti jų ry�iui, skrybėlininko, to buko patino, pavydaus ir niekingo, sutikimas buvo beveik nupirktas. Jis nutarė i�plė�ti Chulijan� i� to nepriteklių ir vidutinybių pasaulio ir atverti jam finansų rojaus duris. Jis mokysis �vento Gabrieliaus kolegijoje, naudosis visomis jo klasei priklausan�iomis gėrybėmis ir patrauks tuo keliu, kurį jam i�rink�s tikrasis tėvas. Ponas Rikardas tro�ko jo paties verto paveldėtojo. Chorchė, i�lepintas nevykėlis, visada gyvens jo �e�ėlyje. Penelopė, gra�ioji duktė Penelopė � moteris, ir jau savaime yra turtas, o ne i�dininkas. Chulijanas turėjo poeti�k�, bet kartu ir �udiko siel�, jame į�velgė visas reikiamas savybes. Reikėjo tik laiko. Ponas Rikardas planavo po de�imties metų i� vaikinuko sukurti savo paties atvaizd�. Bet jis net nenutuokė, kad per vis� su Aldajų �eima praleist� laik� (net kai buvo laikomas vienu i� jų) Chulijanas tro�ko tik Penelopės. Jam net nekilo mintis, kad Chulijanas slap�iomis jo neken�ia ir kad visas tas farsas buvo vaidinamas dėl galimybės būti �alia Penelopės. Turėti j�, laimėti visi�kai. Tuo jie tikrai buvo pana�ūs.

Kai �mona prane�ė u�tikusi Chulijan� su Penelope nuogus abejoti neleid�ian�iomis aplinkybėmis, pasaulis sugriuvo ir viskas sudegė. Pasibaisėjimas ir i�davystė, nenusakomas įtū�is pasijutus apgautam to, kurį laikė �ven�iausiu dalyku, savo paties sumanyto �aidimo auka, pa�emintam ir apmulkintam to, kurį i�moko dievinti kaip save patį. Jį pagavo nenumaldomas įsiūtis, kurio niekas negalėjo suvokti. Kai gydytojas patvirtino, kad Penelopė tikrai praradusi nekaltyb� ir, galimas daiktas, nė��ia, pono Rikardo Aldajos siel� apėmė akla neapykanta. Savo rankoje regėjo Chulijano rank�, t�, kuri įsmeigė durkl� į jo �irdį. Dar to ne�inojo, bet diena, kai įsakė u�rakinti Penelop� tre�io auk�to kambaryje, buvo jo merdėjimo prad�ia. Pasiry�imas i�vykti buvo tik prie�mirtinis save naikinusiojo gargaliavimas.

Sudar�s paliaubas su skrybėlininku, kurio anks�iau taip nekentė, nusprendė sunaikinti Chulijan�, i�siųsti į armij�, kur įsakys jo mirtį pavie�inti kaip nelaiming� atsitikim�. Lankyti Penelopės neleido niekam: nei gydytojams, nei tarnams, nei �eimynyk��iams, i�skyrus jį ir �mon�. Per visus tuos mėnesius mergaitė buvo įkalinta kambaryje, atsiduodan�iame mirtimi ir liga. Tuo metu bendrai u� jo nugaros slapta susitarė liautis jį palaikyti ir ėmė veikti savavali�kai, kėsindamiesi į vald�i� ir sėkm�. Slaptuose Madrido koridorių susirinkimuose ir �enevos bankuose Aldajų imperija tyliai iro. Chulijanas, kaip jis ir įtarė, paspruko. Giliai �irdyje jis vis dėlto did�iavosi vaikinuku, nesvarbu, kad tro�ko jo mirties. Pats, juo dėtas, elgtųsi taip pat. Vis tiek kas nors u� tai atsakys.

1919 metų rugsėjo 27 dien� Penelopė Aldaja pagimdė negyv� vyri�kos lyties kūdikį. Jeigu j� būtų pri�iūrėj�s gydytojas, jis būtų prane��s apie kūdikio gyvybei gresiantį pavojų ir kad skubiai reikia atlikti cezario pjūvį. Jei �alia būtų buv�s gydytojas, gal būtų sustabd�s kraujavim�, nuo to ir mirė Penelopė, vaitodama, dau�ydama ir nagais draskydama u�rakintas duris, u� kurių tyliai verkė tėvas, i� baimės drebėjo motina. Jei �alia būtų buv�s gydytojas, jis būtų apkaltin�s Rikard� Aldaj� �mog�udyste, nes trūko �od�ių apsakyti to tamsaus, krauju apta�kyto kambario vaizd�. Ta�iau jo tenai nebuvo. Ir kai pagaliau duris atidarė, Penelop� rado mirusi�, tysan�i� savo pa�ios kraujo klane, apsikabinusi� nuostabų purpurinės spalvos kūdikį. Visi neteko �ado. Kūnus be jokių apeigų ar liudytojų palaidojo rūsio kriptoje. Patalai ir kiti daiktai buvo sudeginti, o kambarys u�mūrytas.

Kai kaltės ir gėdos apakintas Chorchė Aldaja papasakojo Migeliui Molinerui, kas įvyko, �is nutarė Chulijanui i�siųsti Penelopės pasira�yt� lai�k�, kuriame ra�ė jo nemylinti ir prane�ė apie savo fiktyvi� santuok�. Jau ver�iau Chulijanas patikės ta melagyste ir gyvens apgavystės �e�ėlyje, negu su�inos kraupi� ties�. Po dvejų metų, kai mirė ponia Aldaja, atsirado tokių, kurie dėl jos mirties kaltino prakeiksmu pa�ymėtus namus, ta�iau Chorchė suprato, kad j� sudegino kaltės ugnis, Penelopės riksmai ir bevilti�kas beldimasis į duris, nenutil�s jos �irdyje. Tuo metu �eimos imperij� jau persekiojo nesėkmės, ir Aldajų �lovė nuo pyk�io ir atpildo stichijos griuvo kaip smėlio pilis nei�vengiamos istorijos akivaizdoje. Sekretoriai ir i�dininkai surengė pabėgim� į Argentin�, kad pradėtų nauj�, tik daug kuklesnį versl�. Svarbiausia buvo nutolti. Pabėgti nuo �mėklų, klajojan�ių Aldajų dvaro koridoriais, nors klajodavusios jais visais laikais.

Vienos 1921 metų dienos ryt� visi�kai slaptai, prisideng� svetimais vardais, jie i�vyko tiesioginiu keltu, gabenan�iu juos per Atlant� į La Platos uost�. Chorchė su tėvu apsistojo vienoje kajutėje. Senasis Aldaja mirties ir ligos i�kankintas vos laikėsi ant kojų. Gydytojai, kuriems jis buvo u�draud�s slaugyti Penelop�, pernelyg jo bijojo, kad atskleistų ties�, bet jis jautė, kad į laiv� atsėlinusi mirtis, ir kūnas, kurį Dievas jau buvo beatim�s t� ryt�, kai nusprendė susirasti sūnų Chulijan�, geso. Per vis� ilg� kelion�, nenuleisdamas akių nuo beribio vandenyno, tirtėdamas po antklodėmis nujautė, kad �emės nei�vys. Kartais, sėdėdamas laivo gale, stebėjo ryklių būrius, sekusius i� paskos nuo pat Tenerifės uosto. Girdėjo kalbant, kad jie � įprasta transatlantinių laivų palyda. Tie plaukiojantys �vėrys mito maita, kuri� palikdavo laivai. Bet ponas Rikardas nepatikėjo. Jį kankino nerimas, kad grobuonys persekioja jį. �Tu jau lauki man�s�, � galvojo, regėdamas juose tikr�jį Dievo pir�t�. Tuomet privertė prisiekti Chorch�, kurio tiek metų nekentė ir į kurį dabar nei�vengiamai turėjo kreiptis, kad i�pildys paskutin� jo vali�.

� Prisiek, kad rasi Chulijan� Karaks� ir nu�udysi.

Vien� ryt�, kai iki Buenos Airių buvo likusios dvi dienos, Chorchė nubud�s pamatė, kad tėvo gultas tu��ias. I�ėjo ie�koti jo ant denio, ta�iau, be miglos, ten nieko nebuvo. Dar �ilt� tėvo chalat� rado numest� laivo gale. Laivas skrodė purpurinius purslus, o kruvinas vandenynas alsavo ramybe. Tada pastebėjo, kad ryklių būrys jau neseka i� paskos, o ka�kur tolumoje pelekai juda ratu tarsi �okyje. Per likusias kelionės dienas nė vienas keleivis nepastebėjo ryklių pulko. Kai Chorchė i�lipo Buenos Airėse ir muitinės pareigūnas paklausė, ar jis keliaujas vienas, tik linktelėjo. Jis jau seniai keliauja vienas.

5

Praėjus de�im�iai metų nuo to laiko, kai i�lipo Buenos Airėse, Chorchė Aldaja, arba �monijos atmata, kuria jis per t� laik� virto, grį�o į Barselon�. Nesėkmės, persekiojusios Aldajų �eim� Aigentinoje, tapo tikru prakeiksmu. Tenai Chorchė liko vienas kaip pir�tas su merdėjan�iu Rikardo Aldajos paveldu, tapusiu jam, neįvald�iusiam tėvo i�didumo ginklų, nelengva u�duotimi. Į Buenos Aires atvyko tu��ia �irdimi ir s��inės grau�aties i�draskyta siela. Vėliau lyg epitafij� ar atsipra�ym� kartos, kad Amerika tėra mira�as, niek�ų ir maitvanagių kra�tas, o jis buvo auklėjamas senutės Europos, i� inercijos judan�io lavono, privilegijų ir manieringumo dvasia. Pakako kelerių metų, kad u�mir�tų visk� � net reputacij� ir auksinį laikrodį, tėvo padovanot� Pirmosios komunijos proga. U� tuos pinigus pavyko įsigyti biliet� atgal. �mogus, grį��s į Ispanij�, veikiau priminė kartybės ir nesėkmių na�tos slegiam� valkat�, apimt� vienintelės minties � neapykantos tam, kurį laikė �lugimo prie�astimi: Chulijanui Karaksui.

Tėvui duota priesaika nesiliovė rusenusi. Vos grį��s į Barselon� greitai įsitikino, kad Chulijanas Karaksas, kaip ir jis pats, be pėdsakų ding�s i� miesto, kuris jau nebuvo toks, kokį paliko prie� de�imt metų. Kaip tik tada susitiko su senu jaunystės metų persona�u � likimo nulemtas atsitiktinumas. Po gausybės kelionių valstybės pataisos darbų įstaigomis ir kalėjimais Fransiskas Chavjeras Fumeras nusisamd� į armij� ir i�sitarnavo leitenanto laipsnį. Daugelis matė jį kaip būsim� generol�, ta�iau ne�varus skandalas kurio detalės taip niekada ir nepaai�kėjo, nulėmė pa�alinim� i� karinės tarnybos. Net ir tuomet jo reputacija pranoko rang� ir duomenis. Jį pakankamai liaupsino, ta�iau dar labiau bijojo. Fransiskas Chavjeras Fumeras, tas nedr�sus, sutrik�s berniūk�tis, grėbst�s �vento Gabrieliaus kolegijos kieme i�d�iūvusius lapus, tapo tikru galva�ud�iu. Sklido kalbos, kad Fumeras u� pinigus likviduodavo �inomus asmenis, įvairių grupuo�ių u�sakymu pa�alindavo politines figūras, ir tai atlikdavo pats.

Jiedu su Aldaja akimirksniu atpa�ino vienas kit� �Novedades� kavinėje ir suėjo draugėn. Aldaja buvo pasiligoj�s, i�kankintas keistos kar�tinės, dėl kurios kaltino Amerikos mi�kų vabzd�ius.� Tenai net ir moskitai � kalės vaikai�, � keiksnojo jis. Fumeras klausėsi jo su nuostaba, sumi�usi� su pasibjaurėjimu. Moskitams ir apskritai vabzd�iams jis jautė nenumaldom� potraukį. �avėjosi jų disciplinuotumu, galia ir organizuotumu. Tarp jų nebuvo dykaduonių, prie�gynų, sodomijos nei rasinių i�sigimimų. Did�iausia jo aistra tapo voragyviai, jau vien dėl keisto sugebėjimo regzti pinkles � voratinklius, prie kurių su begaline kantrybe tykodavo savo aukų, per kvailum� ar nars� anks�iau ar vėliau ten pakliūsian�ių. Jo manymu, �monių visuomenė turėtų daug ko pasimokyti i� voragyvių. Aldaja buvo geriausias moralinio ir fizinio �lugimo pavyzdys. Ne pagal am�ių susen�s, apsileid�s, suglebusiais raumenimis. Fumeras negalėjo pak�sti silpnų �monių. Jie kėlė jam �leik�tulį.

� Chavjerai, man visai blogai, � guodėsi Aldaja. � Gal neatsisakysi pagelbėti?

Susidomėj�s Fumeras nutarė apgyvendinti Chorch� savo namuose. Jis gyveno Ravalio rajone, Kadenos gatvėje, prieblandoje skendin�iame bute. Draugij� sudarė galybė vabzd�ių nesuskai�iuojamose kolbose ir stiklo induose ir pustuzinis knygų. Fumeras �lyk�tėjosi knygomis taip smarkiai, kaip dievino vabzd�ius, tik �ios knygos buvo ne �iaip sau tomeliai, o Chulijano Karakso romanai, kuriuos i�leido Kabestanio leidykla. Fumeras sumokėjo dviem kek�ėms, motinai su dukterimi, gyvenusioms kitame laiptų aik�telės bute, kad stebėtų Aldaj�, kai pats i�eina į tarnyb�. Tas keistas duetas klientams panorėjus leidosi badomos ar deginamas cigaretėmis, ypa� mėnesiui baigiantis. Fumerui nereikėjo Aldajos mirties. Tik ne dabar.

Fransiskas Chavjeras Fumeras buvo gav�s tarnyb� Kriminalinėje brigadoje, kur darbavosi su kvalifikuotu personalu, sugebėdavo atlikti painiausias u�duotis, kurioms reikėjo did�iausio diskreti�kumo, kad gerbiami asmenys galėtų gyventi iliuzijų pasaulyje. Kai k� pana�aus jam buvo kalbėj�s leitenantas Diuranas, prozopopėjos [* Perkeltinės reik�mės posakiai, kai gyvos būtybės bruo�ai suteikiami daiktams ar rei�kiniams.] meistras, kurio dėka Fumeras pradėjo tarnyb� departamente.

� Būti policininku � tai ne darbas, tai � misija, � postringavo Diuranas. � Ispanijai reikia daugiau vyrų su kiau�ais, o ne apsi�liumbusių nusmurgėlių.

Deja, gana greitai leitenantas Diuranas, i�vyk�s į reid� Barselonetoje, tapo nelaimingo atsitikimo auka.

Vienų gaudynių metu Diuranas, sprukdamas nuo anarchistų, per neapdairum� i�krito i� penkto auk�to pro mansardos langelį. Visi sutartinai teigė, kad Ispanija neteko did�io �mogaus, ateities vizijos kūrėjo ir aktyvios veiklos nebijan�io m�stytojo. Fumeras su pasidid�iavimu u�ėmė jo viet�, giliai �irdyje suvokdamas, kad teisingai pasielgė jį nustūm�s, nes Diuranas �iam darbui jau buvo per senas. Fumerui visi seniai, kaip ir paraly�iuotieji, �igonai ar homoseksualai, kėlė pasibjaurėjim�, nesvarbu, ar jų raumenys buvo stiprūs, ar ne. Dievas irgi kartais klysdavo. Kiekvieno neabejingo vyro pareiga buvo taisyti �ias nedideles klaidas, kad pasaulis atrodytų patrauklesnis.

1932 metų kov�, po keleto savai�ių nuo susitikimo �Novedades� kavinėje, Chorchė Aldaja pasijuto geriau ir atvėrė Fumerui �irdį. Papra�ė atleisti u� nesusipratimus jaunystės metais ir su a�aromis akyse iki smulkmenų papasakojo vis� istorij� nuo prad�ios iki galo. Fumeras i�klausė tylėdamas, labai susidomėj�s, kartais pritariamai link�iodamas. Sav�s klausė, ar Aldaj� nudėti dabar, ar palūkėti? Jis atrodė gana silpnas, ir peilio a�menys jo dvisiame ir suglebusiame kūne sukeltų tik nedidel� �ilt� agonij�. Nutarė egzekucij� atidėti. Istorija, ypa� dalis apie Chulijan� Karaks�, jį intrigavo.

I� Kabestanio leidyklos gautos informacijos su�inojo, kad Karaksas gyvena Pary�iuje, bet Pary�ius � didelis miestas, ir, atrodė, niekas ne�ino tikslaus jo adreso. Niekas, i�skyrus, moterį, pavarde Monfort, kuri kategori�kai atsisakė tai atskleisti. Fumeras, jai neįtariant, gal du ar tris kartus po darbo leidykloje mėgino sekti, tramvajuje sėdėjo nuo jos u� pusės metro. Moterys niekuomet neatkreipdavo į jį dėmesio, o jei ir pa�velgdavo, tu�tuojau nusukdavo �vilgsnį, vaizduodamos nė nepastebėjusios. Vien� vakar�, pasek�s j� iki laiptinės Pino gatvėje, Fumeras grį�o namo ir su įnir�iu masturbavosi, įsivaizduodamas, kaip lėtai ir metodi�kai, �iūrėdamas tiesiai į akis, suvaro peilį į tos moters kūn� � kiekvienas dūris po du tris centimetrus. Gal tokiu būdu ji malonės pasakyti Karakso adres� ir su policininku elgsis pagarbiai, kaip dera.

Chulijanas Karaksas � vienintelis, kurį Fumeras buvo nusprend�s nu�udyti, bet nepavyko. Gal todėl, kad tai � pirmas bandymas, o, laikui bėgant, i�moksti visko. Darsyk i�gird�s t� vard� i�siviepė nemirksėdamas, pama�u apsilai�ydamas vir�utin� lūp�: tokia �ypsena, kuri jo kaimynėms kek�ėms varė siaub�. Dar prisiminė Karaks�, bu�iuojantį Penelop� senuosiuose rūmuose Tibidabo gatvėje. Jo Penelop�. Jo meilė buvo tyra ir teisinga, m�stė Fumeras, tokia, koki� rodo kino filmuose. Fumeras buvo tiesiog pami��s dėl jų ir ma�iausiai dukart per savait� apsilankydavo kino teatre. Kaip tik kino salėje suprato, kad Penelopė buvo jo did�ioji meilė. Visos kitos, nei�skiriant net jo motinos, buvo tik kek�ės. Klausydamasis paskutiniųjų Aldajos svarstymų nusprendė vis dėlto jo ne�udyti. Ties� sakant, net nud�iugo, kad likimas vėl juodu suvedė. Jį, kaip kine, kurį �itaip mėgo, aplankė vizija: Aldaja atne� jam dovanėl� ant padėklo. Anks�iau ar vėliau jie visi atsidurs Fumero voratinklyje.

6

1936 metų �iem� broliai Molinerai nutarė galutinai prigriebti Migelį ir i�ginti i� Puertafarisos gatvės dvaro, kuris dar ir �iandien riogso tu��ias ir apleistas. Jie tro�ko matyti jį gatvėje, net be menkutės jam priklausiusios dalies, be savo knygų ir tos atsiskyrimo laisvės, kuri juos �eidė ir kurstė pavyd�. Jis nieko nenorėjo man sakyti ar kreiptis pagalbos. Atėjusi į susitikim� su�inojau, kad tapo veik neturtėlis, jo laukė brolių pasamdyti galva�ud�iai, atliekantys turto inventorizacij�, buvo nusavinti ir nedaugelis jam priklausiusių daiktų. Migelis jau kelios naktys nakvojo Kanudos gatvės pensione, niūrioje, drėgnoje skylėje, i� kvapo ir spalvos primenan�ioje kapines. Pama�iusi kambarį, kuriame buvo apsistoj�s, � veikiau karst� be langų, � ir gele�in� kalėjimo lovel�, pasikvie�iau Migelį gyventi pas save. Jis be paliovos kosėjo ir atrodė pasiligoj�s. Teisinosi atsinaujinusiu kataru� Po dviejų savai�ių jo savijauta pablogėjo.

Kadangi visuomet vilkėjo juodai, ne i�syk supratau, kad dėmės ant rankovių � kraujas. I�sikvie�iau gydytoj�, kuris ap�iūrėj�s papriekai�tavo, kodėl tiek delsiau. Migelis sirgo tuberkulioze. Nuskurd�s ir pasiligoj�s gyveno vien atsiminimais ir s��inės grau�atimi. Tai buvo kilniausias ir trapiausias vyri�kis, kokį tik man teko pa�inti, ir mano vienintelis draugas. Susituokėme vien� vasario ryt� miesto Teismo rūmuose. Mūsų povestuvinė kelionė buvo pasikėlus Tibidabo funikulieriumi i� Parko terasų ap�velgti Barselon� � miniatiūr�, apgaubt� miglos. Niekam neprane�ėme apie sutuoktuves: nei Kabestaniui, nei mano tėvui, nei jo �eimai, kuri laikė jį mirusiu. Nusprend�iau apie tai para�yti Chulijanui, bet lai�ko taip ir nei�siun�iau. Mudviejų santuoka buvo slapta. Praėjus keliems mėnesiams po vestuvių į duris pasibeldė nepa�įstamas asmuo, prisistat�s Chorchė Aldaja. �mogus atrodė sugniu��s, nors lauke nuo �al�io galėjai sustingti į rag�, jo veidu �liaugė prakaitas. Pamat�s savo draug� daugiau nei po de�imties metų kar�iai �yptelėjo: �Mes visi esame prakeikti, Migeli: tu, Chulijanas, Fumeras ir a��. Prasitarė, kad apsilankymo tikslas � pasitikėjimo senu draugu Migeliu �enklas, viliantis, kad �is, turėdamas galimyb� susisiekti su Chulijanu Karaksu, jam padės, nes nori perduoti velionio Rikardo Aldajos prane�im�. Migelis atsakė ne�in�s, kur apsistoj�s Karaksas.

� Mes jau keleri metai nepalaikome ry�ių, � sumelavo. � Paskutinėmis �iniomis, jis gyvena Italijoje.

Aldaja kitokio atsakymo ir nesitikėjo.

� Migeli, tu mane nuvylei. Maniau, laikas ir nesėkmės padarė tave i�mintingesnį.

� Yra i�im�ių, kai gerbiame tuos, kurie mus įkvepia.

Sunyk�s, palieg�s Aldaja, toks menkas, kad atrodė tuojau sugrius lyg kaulų krūva, nusikvatojo.

� Fumeras jūsų vestuvių proga siun�ia nuo�ird�iausius sveikinimus, � pasakė beveik prie pat durų.

Nuo �ių �od�ių man apmirė �irdis. Migelis nutylėjo, ta�iau naktį, kai jį apkabinau ir abu apsimetėme miegantys, supratau, kad Aldaja buvo teisus. Mudu buvome prakeikti.

Praėjo keli mėnesiai, apie Chulijan� ar Aldaj� nebuvo jokių �inių. Migelis ir toliau bendradarbiavo su keliais Barselonos ir Madrido periodiniais leidiniais. Be atilsio dirbo, nesitraukdamas nuo spausdinimo ma�inėlės, kurpdamas, kaip jis vadino, paistaliones ir patiekalus tramvajų skaitytojams. A� tebedirbau Kabestanio leidykloje galbūt tik tam, kad turė�iau vienintel� galimyb� jaustis ar�iau Chulijano. Jis atsiuntė trump� �inut�, brūk�telėj�s, kad jau dirba prie naujo savo kūrinio, kurį pavadino Vėjo �e�ėlis, ir tikisi per kelet� mėnesių jį baigti. Lai�ke nieko nebuvo, jokios u�uominos apie tai, kas įvyko Pary�iuje. Lai�ko tonas �altas ir labiau oficialus nei anks�iau. Mano pastangos jo neapk�sti buvo berg�d�ios. Atrodė, kad Chulijanas � ne vyras, o liga.

Migelis nepuoselėjo mano at�vilgiu vil�ių. Mainais u� atsidavim� ir palankum� nereikalavo nieko, gal tik draugijos ir diskreti�kumo. Nei�girdau jokio priekai�to ar skundo. Laikui bėgant, ėmiau jausti jam begalinį �velnum�, daug stipresnį nei mus jungusi� draugyst� ir u�uojaut�, vėliau jis mus įkalino. Migelis mano vardu atidarė taupom�j� s�skait�, į kuri� pervesdavo beveik visus u� straipsnius gautus pinigus. Jis niekuomet neatsisakė bendradarbiauti jokiame leidinyje, para�yti kritinį straipsnį ar ap�valg�. Ra�ė, prisideng�s trimis pseudonimais, keturiolika ar �e�iolika valandų per dien�. Kai klausdavau, kodėl tiek daug dirba, tik �ypsodavosi arba sakydavo, kad, nieko neveikdamas, mir�ta i� nuobodulio. Tarp mūsų niekada nebuvo apgaulės, net �od�iais. Migelis jautė, kad greitai mirs, kad liga negailestingai pasiglem� jo dienas.

� Pri�adėk, jei man kas nutiks, pasiimti tuos pinigus, i�tekėti darsyk, susilaukti vaikų ir pamir�ti mus visus, pirmiausia, �inoma, mane.

� Migeli, o u� ko galiu i�tekėti? Nekalbėk niekų.

Kartais sugaudavau jį, i� padilbų, su romia �ypsena stebintį mane, tarsi galimybė mane matyti jam būtų did�iausia palaima. Kiekvien� pavakar� ateidavo man�s pasitikti prie leidyklos, ir tai buvo vienintelis poilsiui skirtas laikas. Matydavau jį � sukumpusį, kosintį, vaizduojantį tvirt�, nors vis labiau panė�ėjo į �e�ėlį. Vesdavosi mane u�k�sti, pasi�valgyti į Fernando gatvės vitrinas, paskui grį�davome namo, ir jis vėl iki gilios nakties sėdėdavo prie darbo. Paslap�ia laimindamas kiekvien� kartu praleist� minut�, kasnakt u�migdavo mane apkabin�s, o a� turėjau slėpti a�aras, kad man pritrūko dr�sos mylėti �it� �mogų taip, kaip jis mylėjo mane, kad nesugebėjau suteikti jam to, k� be jokio reikalo palikau Chulijanui. Daug naktų prisiekiau sau u�mir�ti Chulijan� ir likusį gyvenim� paaukoti �iam �mogui, kad jaustųsi laimingas, gr��inti bent trupinius to, k� jis man duoda. Chulijano meilu�e buvau tik dvi savaites, ta�iau Migelio �mona būsiu am�inai. Jei kada nors �ie puslapiai pateks tau į rankas ir pasmerksi mane, � ir a� pati smerkiau save, �iūrėdama į prakeiksmų ir s��inės grau�aties veidrodį, Danieli, � noriu, kad prisimintum mane būtent toki�.

Paskutinio romano rankra�tį Chulijanas atsiuntė 1935 metų gale. Ne�inau, i� nusivylimo ar baimės atidaviau leidėjui nė neskai�iusi. Paskutinės Migelio santaupos jau prie� kelet� mėnesių padengė tira�o leidim�. Kabestanio sveikata tuomet jau buvo visi�kai pa�lijusi, ir leidykla įklimpo į skolas. T� pa�i� savait� gydytojas, pri�iūrėj�s Migelį, labai susirūpin�s u�ėjo pas mane į leidykl�. Priekai�tavo, kad pastangos, kurias jis deda, jog įveiktų lig�, eina perniek, nes Migelis nema�ina darbo krūvio ir neskiria pakankamai laiko poilsiui.

� Jam reikėtų vykti į kalnus, o ne alsuoti anglimi ir �armo garais u�ter�tu Barselonos oru. Nei jis katinas, turintis devynis gyvenimus, nei a� esu jo slaugė. Padėkite atvesti jį į sveik� prot�. Man�s atsisako klausyti.

Nutariau vidurdienį grį�ti namo ir pasikalbėti su juo. Dar pro u�daras duris viduje i�girdau balsus � Migelis su ka�kuo gin�ijosi. Pamaniau, gal atėjo kas nors i� leidinių atstovų, ta�iau nugirdau minint Chulijano vard�. I�girdusi prie durų artėjan�ius �ingsnius, puoliau slėptis u� kampo vir�utinėje laiptų aik�telėje. I� ten galėjau matyti atvykėlį.

Juodai apsireng�s, abejingo veido vyras, plonytėmis tarsi neu�gijusi �aizda lūpomis, �altomis �uvies akimis. Lipdamas �emyn pakėlė akis ir pa�velgė auk�tyn į �e�ėlį. Sulaikiusi kvap� prigludau prie sienos. Kelias akimirkas stovėjo nejudėdamas, tarsi uosdamas, vypsojo godaus �unėko �ypsena. Palaukiau, kol �ingsniai nutils, tik tuomet i�lindau i� savo slėptuvės ir įėjau į but�. Ore tvyrojo kamparo kvapas. Migelis sėdėjo prie lango, rankos bejėgi�kai nusvirusios i� abiejų kėdės pusių. Jo lūpos virpėjo. Paklausiau, kas tas tipas ir ko jam reikėjo.

� Tai Fumeras. Prane�ė naujienų apie Chulijan�.

� K� jis �ino apie Chulijan�?

Pa�velgė į mane nepaprastai prislėgtas.

� Chulijanas veda.

�i naujiena man atėmė �ad�. Klestelėjau ant kėdės, Migelis suėmė mano rankas. Kalbėjo sunkiai, pavargusiu balsu. Kol atgavau �ad�, persakė visas Fumero atne�tas naujienas. Fumeras buvo nusamd�s Pary�iaus policijos darbuotoj�, kad i�ai�kintų Chulijano Karakso gyvenam�j� viet� ir pradėtų sekti. Migelis įtarė, kad tai nutiko prie� kelet� mėnesių ar net prie� metus. Labiausiai jam nedavė ramybės ne tai, kad Fumeras gali susekti Karaks�, o tai, kad prane�ė būtent dabar, kartu su sunkiai tikėtina �inia apie �iedų sumainym�. Sutuoktuvių ceremonija, kaip jis sakė, turėjusi įvykti 1936 metų vasar�. Apie nuotak� tebuvo �inoma ma�ai, bet man to pakako: ji vardu Irenė Marso ir vadovavo įstaigai, kur Chulijanas ilgus metus dirbo pianistu.

� Nesuprantu, � sumurmėjau. � Jis veda savo globėj�?

� Būtent. Tai ne santuoka. Tai kontraktas.

Irenė Marso u� Chulijan� buvo vyresnė dvide�imt penkeriais ar trisde�imt metų. Migelio nuomone, tokiais ry�iais Irenė panoro susisaistyti su Chulijanu vien tam, kad jis būtų paveldėtojas, ir taip pasirūpinti jo ateitimi.

� Bet ji ir dabar jam padeda. Visuomet padėdavo.

� Gal nujau�ia, kad nebus �alia jo am�inai, � svarstė Migelis.

To �od�io aidas spengė mums ausyse. Atsiklaupiau �alia Migelio ir apkabinau jį. Prikandusi lūp� stengiausi laikytis nepravirkusi.

� Nurija, Chulijanas tos moters nemyli, � pasakė jis, manydamas, kad tai mano sielvarto prie�astis.

� Chulijanas nemyli nieko, i�skyrus save ir savo prakeiktas knygas, � suku�dėjau.

Pakėlusi akis i�vydau Migelio � seno ir i�mintingo vaiko � �ypsen�.

� O ko siekia Fumeras, i�traukdamas visa tai į dienos �vies� dabar?

Greitai viskas i�ai�kėjo. Po kelių dienų į namus atvyko bly�kus lyg vaiduoklis, degantis i� pyk�io ir kar�tinės Chorchė Aldaja. Fumeras jam papasakoj�s, kad Chulijanas veda turting� moterį, siu�etas vertas bulvarinio skaitalo. Aldaj� jau kelios dienos persekiojo vizijos apie visų jo nesėkmių kaltinink� ir spindin�i� �lov�, kurios jis, Chorchė, neteko. Fumeras jam nepasakė, kad Irenė Marso, gal ir apsirūpinusi finansi�kai, buvo vie�namio �eimininkė, o ne pasakos princesė. Ne�inojo ir to niuanso, kad Karaksas u� nuotak� bent trisde�imt metų jaunesnis ir kad tai veikiau ne santuoka, o labdaros aktas nuskurdusiam, be pragyvenimo �altinio likusiam vyri�kiui. Jis ne�inojo nei kada, nei kur toji ceremonija įvyks. Fumeras pasitenkino pasėj�s fantazijos sėkl�, kuri gniu�dė i� vidaus gyvastį, dar likusi� kar�tinės i�kankintame dvokiame ir paliegusiame kūne.

� Chorchė, Fumeras tau melavo, � pasakė Migelis.

� Tai tu, melagių karaliau, drįsti kaltinti savo artim�jį, � svai�iojo Aldaja.

Chorchei net nereikėjo atskleisti nuog�stavimų, � menkame kūne jie ry�kėjo mirtininko atvaizdu, o �od�iai gū�ėsi po suvytusia oda. Migelis ai�kiai suprato Fumero �aidimo taisykles. Jis pats prie� dvide�imt metų �vento Gabrieliaus kolegijoje i�mokė Chavjer� �aisti �achmatais. Fumeras apsiginklavo religinio fanatiko strategija ir nemirtingojo kantrybe. Migelis pasiuntė Chulijanui įspėjam�jį lai�k�.

Fumeras, nusprend�s, kad jau metas, priglaudė Chorch� Aldaj� ir, prasitar�s, jog po trijų dienų įvyks Chulijano sutuoktuvės, u�nuodijo neapykanta jam �irdį. Kadangi buvo policijos vir�ininkas, paai�kino negalintis pasitraukti i� tarnybos. Bet jis, Aldaja, civilis asmuo, gali vykti į Pary�ių ir pasirūpinti, kad ta santuoka neįvyktų. �Kaip?� � paklausė kar�tinės i�kankintas ir neapykantos deginamas Aldaja. Vestuvių dien� i�kviesdamas į dvikov�. Fumeras net pasiūlė ginkl�, kuriuo, Aldaja neabejojo, sustabdys niek�o, su�lugd�iusio Aldajų dinastij�, �irdį. Vėliau Pary�iaus policijos gautame prane�ime buvo pa�ymėta, kad prie jo kojų rastas ginklas buvo apgadintas, todėl savo ketinimų neįvykdė, o tik pats nukentėjo: i��ovė sau į veid�. Kai Prancūzijos stoties perone jam buvo perduotas ginklas, Fumeras tai jau �inojo. Jis puikiai nujautė, kad kar�tinė, kvailumas ir akla neapykanta sutrukdys garbingoje dvikovoje Per La�ezo kapinėse nu�udyti Chulijan� Karaks�. O jei netikėtai sukauptų jėgas ir pasiry�tų nu�udyti, ginklas, kurį turėjo, padarys savo. �ioje dvikovoje turėjo mirti ne Karaksas, o Aldaja. Jo absurdi�ka egzistencija, jo pūvantis kūnas ir siela, kuriems Fumeras kantriai leido vegetuoti, �itaip liausis funkcionav�.

Fumeras puikiai �inojo, kad Chulijanas neatstums savo nusigyvenusio ir vargano buvusio draugo. Todėl pama�u mokė Aldaj�, kaip elgtis. Turėjo prisipa�inti, kad prie� daug metų Penelopės atsiųstas lai�kas, kuriame ji i�si�ada jo ir ketina tekėti u� kito, buvo apgaulė. Reikėjo prisipa�inti, kad jis pats, Chorchė Aldaja, privert�s seserį sukurpti tokį lai�k�, kai ji, praradusi viltį, apraudojo mylim� Chulijan�. Reikėjo pasakyti, kad krauju srūvan�ia �irdimi ir su�eista siela, gniu�doma vienatvės, tebelaukia jo grį�tan�io. �ito turėtų pakakti, kad Karaksas nuspaustų gaiduk� ir i�ta�kytų jam smegenis. Kad pamir�tų visus santuokos planus ir daugiau negalėtų galvoti apie niek�, tik grį�im� į Barselon�, kur atgautų Penelop� ir pra�uvusi� laim�. O Barselonoje, did�iuliame, paties suregztame voratinklyje, jo lauks Fumeras.

7

Chulijanas Karaksas Prancūzijos sien� perva�iavo kelios dienos prie� pilietinio karo prad�i�. Pirmas ir vienintelis Vėjo �e�ėlio tira�as pasirodė prie� kelet� savai�ių, kaip ir ankstesni leidiniai � apgaubtas pilko anonimi�kumo ir neregimybės. Migelis tuo metu jau vos pajėgė dirbti, bet per dien� prisėsdavo prie ra�omosios ma�inėlės dviem ar trims valandoms, nusilp�s ir kar��iuojantis jau neturėjo jėgų atspausti �od�ių popieriuje. Dėl vėlavimo įteikti straipsnius bendradarbiauti atsisakė ne vienas leidinys. Kiti jo straipsnius bijojo publikuoti dėl anoniminių grasinimų. Jam liko tik kasdienė skiltis Diario de Barselona laikra�tyje, kur pasira�ydavo Adriano Malteso slapyvard�iu. Po miest� klaid�iojo karo �mėkla. �alis gyveno baime. Netek�s darbo, visi�kai palieg�s Migelis galėjo tik pereiti aik�t� iki Katedros gatvės ir tarsi amulet� visada ne�iojosi Chulijano knyg�. Paskutinįsyk, kai gydytojas tikrino jo svorį, nesvėrė nė �e�iasde�imt kilogramų. Per radij� i�girdome �ini� apie Maroko sukilim�, ir po kelių valandų apsilank�s Migelio bi�iulis i� laikra��io prane�ė apie vyriausiojo redaktoriaus Kansinoso mirtį, � prie� kelet� valandų prie�ais �Canaletas� kavin� buvo nu�autas �ūviu į pakau�į. Niekas nei�drįso pasiimti kūno � jis tebetysojo tenai, pa�ymėj�s �aligatvį kruvinu voratinkliu.

Greitai atėjo trumpos, bet įtemptos prasidedan�io teroro dienos. Centro, jau skendėjusio liepsnose, link Diagonalės ir Grasijos gatvėmis �ygiavo generolo Godedo būriai. Kaip įprasta sekmadieniais, daugelis Barselonos gyventojų i�ėjo pasivaik��ioti, tikėdamiesi dien� praleisti u�kandinėse Planasų kelyje. Juod�iausios karo dienos Barselonoje, �inoma, dar ateis. Po susirėmimo, per stebukl� ar dėl nesutarimų tarp vadų, generolo Godedo būriai pasidavė. �iuso Kompanio vyriausybė, atrodo, ėmė kontroliuoti padėtį, ta�iau visa, kas i� tiesų vyko, labiau suvokiama ir akivaizdu tapo ateinan�iomis savaitėmis.

Barselona perėjo anarchistų sindikatų galion. Po trijų suirutės ir gatvės kovų dienų pasklido gandas, kad keturi generolai mai�tininkai po kapituliacijos įkalinti Montijuko pilyje. Vienas Migelio bi�iulis britų �urnalistas, atsidūr�s įvykių sūkuryje, pasakojo, kad pasmerktų su�audyti buvo septynetas, ta�iau paskutin� akimirk� prisidėjo de�imtys kovotojų. Atidengus liepsn�, kūnai, �ovinių i�varpyti, virto neatpa�įstamai sumaitotais gabalais, ir į kapo duob� teko suversti juos kaip ko��. Vieni buvo link� tikėtis, kad tai jau konflikto pabaiga, kad fa�istų būriai niekada neį�engs į Barselon� ir kad mai�tas u�gniau�tas. Ta�iau tai buvo tik įvadas.

Paai�kėjo, kad generolo Godedo kapituliacijos dien� Chulijanas buvo Barselonoje, tai rodė Irenės Marso lai�kas, kuriame ji prane�ė, kad dvikovos metu Per La�ezo kapinėse Chulijanas nu�udė Chorch� Aldaj�. Dar prie� Aldajos mirtį policijai paskambino anonimas, kad �is jau nebegyvas. Chulijanas turėjo nedelsdamas palikti Pary�ių, nes dėl �mog�udystės policija paskelbė jo paie�k�. Nekilo nė menkiausios abejonės, kas skambino. Nekantraudami laukėme pasirodan�io Chulijano, tro�kome apsaugoti jį nuo dar didesnio blogio, nei Fumero pasp�sti sp�stai: atskleisti ties�. Praėjo trys dienos, bet i� Chulijano nebuvo jokių �inių. Migelis nepanoro dalytis su manimi būg�tavimais, bet a� puikiai �inojau, apie k� jis m�sto. Chulijanas grį�o dėl Penelopės, o ne dėl mūsų.

� Kas bus, kai su�inos ties�? � klausinėjau.

� Mes pasirūpinsime, kad to nenutiktų, � atsakydavo Migelis.

Tikriausiai pirmiausia jis i�siai�kins, kad Aldajų �eima dingusi be pėdsakų. Nedaug atsiras vietų, kur galima ie�koti Penelopės. Sudarėme neilg� tokių vietų s�ra�ėlį ir pradėjome kelion�. Tibidabo gatvės rūmai buvo tik apleista vieta, apkaustyta grandinėmis, gaubiama pikt�olių �ydo. Ro�ėmis ir gvazdikais prekiaujantis gėlininkas prie�ais esan�iame skersgatvyje sakė atmen�s vien� vienintelį asmenį, kurį matė klaid�iojantį aplinkui, bet tai buvo pagyven�s, �lub�iojantis �mogus.

� Ties� sakant, atrodė labai sugi��s. Pasiūliau pirkti gvazdik�, bet sulaukiau tik atsako eiti velniop, kam dabar, anot jo � karo metu, gali rūpėti gėlės.

Daugiau nemat�s nė gyvos dvasios. Migelis nupirko kelet� apvytusių ro�ių ir dėl visa pikta u�ra�ė Diario de Barselona redakcijos telefon�, jei pastebėtų �ia atklydus į Karaks� pana�ų vyri�kį. I� ten patraukėme į �vento Gabrieliaus kolegij�, kur jis susitiko su buvusiu mokslo draugu Fernandu Ramosu.

Graikų ir lotynų kalbos dėstytojas Fernandas vilkėjo abitu. I�vyd�s taip varganai atrodantį Migelį, baisiausiai susisielojo. Pasakė, kad Chulijano nemat�s, bet prisi�adėjo prane�ti mums, jei �is pasirodytų, ir jį sulaikyti. Su baime prisipa�ino, kad prie� mus jį aplank�s Fumeras. Dabar jis vadinosi inspektoriumi Fumeru ir perspėjo Fernand�, kad karo metu ver�iau būti atsargesniam.

� Greit prasidės mir�ių lavina, o uniformos � ar kunigo sutana, ar kareivio milinė � �ūviams neatsparios�

Fernandas Ramosas prisipa�ino taip ir nesuprat�s, kokioje tarnyboje ir kam dabar pavaldus Fumeras, bet nei�drįso klausti. Danieli, man sunku nupasakoti pirmas karo dienas Barselonoje. Net oras atrodė u�nuodytas baime ir neapykanta. Kiekviename �vilgsnyje slypėjo įtarumas, o gatvėse tvyrojo tokia tyla, kad, rodės, girdi savo �irdies plakim�. Kas dien�, kas valand� sklido nauji gandai ir apkalbos. Pamenu vien� naktį, kai Ramblaso alėja grį�ome namo. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios, tik anapus langinių besislapstantys veidai stebėjo �e�ėliuose skendin�i� gatv�, Migelis �valgėsi aplinkui ir pasakė jau�iantis į mūr� galandamus peilius.

Kit� dien�, be didelių vil�ių rasti Chulijan�, apsilankėme Fortunio skrybėlių ateljė. Kaimynas i� laiptinės prasitarė, kad skrybėlininkas, įbaugintas paskutinių dienų neramumų, i� ateljė neki�o nosies. Kad ir kiek beldėmės, nenorėjo įsileisti. Tos dienos popiet� visai �alia įvyko susi�audymas, ir San Antonijaus skersgatvyje dar telk�ojo k� tik pralieto kraujo klanas, kuriame paliktas valkataujan�ių �unų valiai tysojo arklys. Peralk� nenaudėliai jau draskė gyvulio �arnas, o dėbsantys vaikai laidė į juos akmenis. Visa, k� i�vydome � su�mė�av�s pro grotas baik�tus skrybėlininko veidas. Pasakėme ie�kantys jo sūnaus Chulijano. Skrybėlininkas atkirto, kad jo sūnus mir�s, ir liepė ne�dintis, nes pakviesi�s policij�. Taip ir nuėjome nieko nepe��.

Kiauras dienas sukome po kavines ir krautuves teiraudamiesi, ar kas nemat�s Chulijano. Belsdavomės į pensionus ir vie�bu�ius, traukinių stotis, bankus, kur galima u�eiti keistis pinigų� tik niekas neprisiminė mat�s į Chulijan� pana�aus vyri�kio. Baiminomės, kad jis gali būti pakliuv�s į Fumero rankas, ir Migelis pasirūpino, kad vienas kolega �urnalistas, turėj�s ry�ių �andarmerijoje, pasidomėtų, ar Chulijano nėra kalėjime. Jokių t� patvirtinan�ių duomenų nebuvo. Praėjo dvi savaitės, o Chulijanas lyg skrad�iai �em� prasmego.

Migelis beveik nemiegojo, vis tikėjosi sulaukti �inių i� savo bi�iulio. Vien� pavakar� i� savo kasdienio pasivaik��iojimo grį�o su portveino buteliu. Tai redakcijos dovana, mat pavaduotojas nusprendė daugiau jo skilties nespausdinti.

� Nenori nemalonumų, ir a� suprantu juos.

� K� dabar darysi?

� Veikiausiai nusigersiu.

Migelis i�gėrė tik pus� stiklo, o a�, nė nepajutusi, tu��iu skrand�iu i�tu�tinau beveik vis� butelį. Jau buvo gili naktis, kai mane apėmė nenusakomas snaudulys ir u�migau tiesiog ant sofos. Sapnavau, kad Migelis bu�iuoja man kakt� ir apkloja antklode. Pabudau, nes galva ply�o i� skausmo � sunkių pagirių po�ymis. Norėjau pasakyti Migeliui, kad prakeikiu valand�, kai jam �ovė mintis mane nugirdyti, bet suvokiau, kad bute nieko nėra. Priėjusi prie ra�omojo stalo �alia ma�inėlės radau ra�telį. Kad nesijaudin�iau ir niekur nei�iau. Jis i�ėj�s ie�koti Chulijano ir greitai parsives jį namo. Pabaigoje priera�as, kad mane myli. Ra�telis i�krito man i� rankų. Tuomet pastebėjau, kad Migelis nuo ra�omojo stalo nurink�s visus savo daiktus, tarsi neketintų �ia grį�ti ar jais naudotis, tuomet supratau, kad daugiau jo nepamatysiu.

8

T� popiet� į Diario de Barselona redakcij� paskambino anas gėlių pardavėjas ir paliko �ini�, kad aplink dvar� tarsi vaiduoklis klajoja ka�in koks subjektas. Jau po vidurnak�io Migelis atvyko į Tibidabo gatv� prie 32 numeriu pa�ymėto namo, t� niūri� kalv�, dykyn�, prismaigstyt� mėnulio �viesos ie�ių, prasiskverbusių pro med�ių lapij�. Nors �e�iolika metų jiedu nematė vienas kito, Migelis i�syk atpa�ino atsargi�, beveik katini�k� Chulijano eisen�. Jo siluetas su�mė�avo sodo prietemoje, �alia fontanų. Per�ok�s tvor� Chulijanas �mirinėjo aplink nam� lyg nerimstantis �vėris. Migelis galėjo �ūktelėti jį, bet nutarė vengti galimų liudytojų. Jam atrodė, kad slapti �vilgsniai stebi pro gretimų namų langus. Apėjo mūr� iki buvusios teniso aik�tės ir gara�o. Dar matėsi ant akmenų lik� pėdsakai, � Chulijanas at�okusiomis sienos plok�tėmis u�sikeberiojo kaip laiptais. Sukaup�s visas jėgas Migelis stryktelėjo, � krūtin� smarkiai nudiegė, akyse raibuliavo, � ir atsidūrė vir�uje. Dreban�iomis rankomis remdamasis į mūr� tyliai pa�aukė Chulijan�. Priekyje sliūkin�s siluetas sustingo, tarsi statulos aplinkui. Migelis matė jį stebin�ių akių spindesį. Nebuvo tikras, ar po �e�iolikos metų Chulijanas jį, ligos i�kamuot�, atpa�ins. Siluetas prisiartino, de�inėje rankoje laikė pailg� �vilgantį daikt�. Tai buvo stiklo �ukė.

� Chulijanai� � suku�dėjo Migelis.

Figūra stabtelėjo. Migelis i�girdo, kaip �ukė dzingtelėjo ant �emės. Chulijano veid� slėpė tamsa. Prakaulius bruo�us dengė dviejų savai�ių barzda.

� Migeli?

Netek�s vilties įveikti mūr� nei grį�ti atgal, Migelis i�tiesė rank�. Chulijanas prisiartino prie tvoros, sugriebė draugo rank�, o kita palietė jo veid�. Kurį laik� abudu �iūrėjo vienas į kit�, tyrinėdami gyvenimo padarytas �aizdas.

� Chulijanai, mums reikia eiti i� �ia. Fumeras tav�s ie�ko. Su Aldaja paspendė tau sp�stus.

� �inau, � abejingai sumurmėjo Karaksas.

� Namai u�rakinti. Jau daug metų �ia niekas negyvena, � pridūrė Migelis. � Eik�, padėk man nulipti ir sprunkam i� �ia.

Karaksas vėl per�oko sien�. Apglėb�s Migelį abiem rankomis, pajuto, koks po duksliais drabu�iais sunyk�s bi�iulio kūnas � nei raumenų, nei svorio. Kai siena buvo įveikta, Chulijanas apkabino draugo pe�ius ir beveik ne�damas patraukė į Romano Makajos gatvės tams�.

� Kas tau? � suku�dėjo Karaksas.

� Nieko tokio. Kar��iuoju. Greitai pasitaisysiu.

Nuo Migelio jau sklido ligos kvapas, ir Chulijanas daugiau neklausinėjo. Jiedu nusileido Leono XIII gatve iki San Gervasijo alėjos, kur mirguliavo kavinės �viesos. Įsitaisė prie stalo kamputyje, atokiau nuo durų ir langų. Keletas lankytojų rūkydami sėdėjo prie baro ir klausėsi radijo. Padavėjas, vyri�kis va�ko spalvos oda, nepakeldamas akių nuo grindų, priėmė jų u�sakym�. �ilto brend�io, kavos ir, jei kas lik�, u�k�sti.

Migelis valgio nelietė. Karaksas, matyt, i�alk�s kaip vilkas, valgė u� du. Abu draugai, atskirti laiko, dabar ap�iūrinėjo vienas kit� ry�kioje kavinės �viesoje. Kai paskutinį kart� matėsi, dar buvo perpus jaunesni. Vienam berniūk��iui gyvenimas skyrė bėglio dali�, kitam � vargetos. Abu klausė sav�s, ar gyvenimas jiems pasiūlė tokias kortas, ar juodu buvo tik prasti lo�ėjai.

� Migeli, taip ir nepadėkojau, k� dėl man�s darei visus �iuos metus.

� Ir dabar nepradėk. Dariau tai, kas derėjo, kaip liepė �irdis. Nėra u� k� dėkoti.

� Kaip laikosi Nurija?

� Taip, kaip j� palikai.

Karaksas nudelbė akis.

� Prie� mėnesį susituokėme. Ne�inau, ar para�ė apie tai.

Karakso lūpos pabalo ir jis papurtė galv�.

� Chulijanai, neturi teisės jai priekai�tauti.

� �inau. A� neturiu teisės į niek�.

� Chulijanai, kodėl i�syk pas mus neatvykai?

� Nenorėjau jūsų painioti.

� Tai jau nėra vien tavo reikalas. Kur buvai vis� t� laik�? Manėme, skrad�iai �em� prasmegai.

� Beveik. Buvau namie. Pas tėv�.

Migelis apstulb�s �iūrėjo į jį. Chulijanas papasakojo, kaip atvyk�s į Barselon� ne�inojo, kur dingti, ir patraukė prie vaikystės namų, bijodamas nieko ten nerasti. Ateljė tebebuvo, kokia buvusi � atidaryta, o u� prekystalio stovėjo susen�s, nuplik�s, u�gesusiu �vilgsniu �mogus. Jis nenorėjo eiti vidun, rodytis jam, kad grį�o, ta�iau Antonis Fortunis staiga pa�velgė į u� vitrinos stovintį nepa�įstam�jį. Jų akys susitiko, ir Chulijanas, nors tro�ko bėgti, tebestovėjo kaip įbestas. Pamatė skrybėlininko veidu srūvan�ias a�aras, kai atslinko prie durų ir tyliai i�ėjo gatvėn. Netar�s nė �od�io įsivedė sūnų vidun, nuleido grotas, ir, kai pasaulis nematė, raudos purtomas jį apkabino.

Vėliau skrybėlininkas prasitarė, kad policija jo ie�kojo jau prie� kelet� dienų. Fumeras, tas negeros �lovės �mogus, kalbama, dar prie� mėnesį buvo samdomas generolo Godedo �udikas, o dabar dėjosi anarchistų bi�iuliu. Būtent jis prane�ė, kad Karaksas � pakeliui į Barselon�, nes Pary�iuje �altakrauji�kai nu�udė Chorch� Aldaj�, ir tenai jau paskelbta jo, kaip nusikaltėlio, paie�ka. Fumeras neatmetė galimybės, kad sūnus paklydėlis pasirodys, todėl skrybėlininkas turi atlikti savo pilietin� pareig� ir prane�ti. Fortunis i�syk prisi�adėjo neapvilti. Būg�tavo, kad tokia gyvatė kaip Fumeras perpras jo apgaul�, bet vos tik niūrusis korte�as pasi�alino, skrybėlininkas patraukė tiesiog į katedros koply�i�, kur kadaise susipa�ino su Sofi, ir meldė �ventųjų, kol nevėlu, nukreipti sūnaus �ingsnius namo. Kai Chulijanas u�ėjo pas tėv�, �is papasakojo apie vir� jo galvos susitvenkusį pavojų.

� Sūnau mano, kad ir kas tave būtų atvilioj� į Barselon�, leisk u� tave visk� atlikti man, o tu nekelk kojos i� namų. Tavo kambarys tebėra toks, kokį palikai, ir jis bus tavo, kiek tik norėsi.

Chulijanas prasitarė jam, kad į Barselon� grį��s dėl Penelopės Aldajos. Skrybėlininkas prisiekė padėsi�s j� rasti, ir, kai jiedu susitiks, padės pabėgti į saugi� viet� toli nuo Fumero, nuo praeities ir nuo visko.

Vis� t� laik� Chulijanas slapstėsi San Antonijaus gatvės bute, o skrybėlininkas patraukė ie�koti Penelopės. Dienas leido savo vaikystės kambaryje, kuris, � tėvas nemelavo, � buvo koks buv�s, gal tik daiktai ir namai atrodė tarsi suma�ėj�, o gal ir pats gyvenimas, laikui bėgant, lyg susimet�s į kupr�. Daugelis jo s�siuvinių tebebuvo tenai, pie�tukai, kuriuos, pamena, nusmailino savait� prie� i�vykdamas į Pary�ių, knygos, kurios laukė būti perskaitytos, spintos lentynose sudėti �varūs vaikinuko drabu�iai. Skrybėlininkas papasakojo, kad, jam dingus, Sofija greitai jį paliko, ir, nors daug metų apie j� nieko ne�inojo, pagaliau para�ė jam i� Bogotos, kur jau senokai gyveno su kitu vyri�kiu. Jiedu reguliariai susira�inėjo. �Visuomet kalbame apie tave, � prisipa�ino skrybėlininkas, � nes tai vienintelis dalykas, kuris mudu siejo.� Jam i�tarus �iuos �od�ius, Chulijanui pasirodė, kad skrybėlininkas pamilo savo �mon� tik tada, kai prarado.

� Chulijanai, gyvenime tikrai mylime vien� kart�, nors �ito ir nesuvokiame.

Skrybėlininkas, rodėsi, pasmerktas lenktyniauti su laiku, kad pasuktų atgal nevilties kupin� gyvenim�. Neabejojo, jog Penelopė buvo vienintelė meilės stotelė jo sūnaus gyvenime, ir tikėjo, gerai nesuvokdamas, kad, jei padės j� rasti, gal ir pats susigr��ins, k� prarad�s, nes ta tu�tuma su prakeiksmo pyk�iu gėlė kiekvien� odos l�stel�, kiekvien� kaulelį.

Nepaisant visų pastangų ir, dideliam savo nusivylimui, skrybėlininkas greitai įsitikino, kad Barselonoje neliko nė �enklo nei Aldajų �eimos, nei Penelopės. Skrybėlininkas buvo kil�s i� menkai pasiturin�ios �eimos, vis� gyvenim� plu�o, kad tik pragyventų, turtai ir kilmė visada atrodė jam kaip neabejotina vertybė. Penkiolika kry�io ir vargo metų pakako nuo �emės pavir�iaus nu�luoti rūmus, fabrikus, neliko nė �enklo visos giminės. Paminėjus Aldajų pavard� daugeliui ji atrodė girdėta, ta�iau beveik niekas jų neprisiminė. T�dien, kai Nurija Monfort su Migeliu Molineru ie�kodami Chulijano apsilankė skrybėlių ateljė, skrybėlininkas nė neabejojo, kad jiedu � Fumero siųsti �nipai. Niekas neatims i� jo sūnaus dar kart�. �įsyk nors pats vie�pats Dievas nusileistų i� dausų, tas pats, kuris vis� gyvenim� ignoravo jo maldas, jis savo rankomis gintų Chulijan�, kad tik apsaugotų nuo dar vieno gyvenimo smūgio.

Skrybėlininkas ir buvo tas �mogus, kurį prie� kelet� dienų slankiojantį aplink dvar� Tibidabo gatvėje pastebėjo gėlių pardavėjas. Gėlininko nupasakota pikta i�vaizda buvo dvasios tvirtybė, kuri � geriau vėliau negu niekada � pasirei�kia pagaliau atradusiems savo gyvenimo tiksl� ir atkakliai siekiantiems susigr��inti prarast� laik�. Deja, ir �įkart vie�pats atsisakė i�klausyti, ir skrybėlininkas, per�eng�s nevilties slenkstį, suprato nerasi�s, ko ie�ko, � savo sūnaus ir savo paties i�sigelbėjimo, � merginos, kurios jau niekas neprisiminė ir niekas nieko ne�inojo. �Dieve, kiek dar reikia paaukoti sielų, kad tavo apetitas būtų pasotintas?� � mintyse klausė skrybėlininkas. Dievas, nugrimzd�s begalinėje tyloje, nemirksėdamas �iūrėjo į jį.

� Chulijanai, a� nieko negaliu rasti. Prisiekiu tau, kad�

� Tėve, nusiraminkite. Tai turiu padaryti a� pats. Jūs jau padarėte dėl man�s visk�, k� galėjote.

T� naktį Chulijanas i�ėjo i� namų ir patraukė i�siai�kinti, kas pagaliau nutiko Penelopei.

9

T� naktį, kai Chulijanas dingo tamsoje, pagal Migelio �udiko i�kvietim� atvyko furgonas be jokių �ymių. Jo vardo taip ir nesu�inojau, jis irgi, manau, ne�inojo, k� nu�udė. Kaip ir visais laikais, karai, � ar asmeninio, ar didesnio masto, � buvo tik marione�ių �aidimas. Du vyrai įkėlė į furgon� nu�udytųjų agentų kūnus, prie� tai įspėj� baro savinink� ver�iau pamir�ti, kas �ia įvyko, nes sulauks bėdos. Danieli, karo metu niekada deramai neįvertini gebėjimo u�mir�ti. Migelio lavonas po dviejų valandų buvo i�mestas į Ravalio gatvel�, kad jo mirtis nebūtų susieta su anų dviejų agentų �ūtimi. Kai kūnas pagaliau pakliuvo į lavonin�, jau buvo praėjusios dvi dienos. I�eidamas Migelis namie paliko visus savo dokumentus. Prie jo rastas Chulijanui Karaksui priklausantis pasas ir Vėjo �e�ėlio egzempliorius. Policija padarė i�vad�, kad mirusysis ir yra Chulijanas Karaksas. Pase adresui skirtoje vietoje buvo įra�yta San Antonijaus gatvė, senojo Fortunio butas.

Toji naujiena jau buvo pasiekusi Fumer�, kuris atėjo į lavonin� atsisveikinti su Chulijanu. Tenai ir sutiko skrybėlinink�, policijos i�kviest� atpa�inti kūno. Senasis Fortunis jau dvi dienas nematė Chulijano, todėl buvo nusiteik�s blogiausiam. Atpa�in�s kūn� �mogaus, kuris prie� dvi savaites jo namuose teiravosi Chulijano (jį buvo palaik�s Fumero �nipu), varg�as senis raudodamas i�ėjo. Policija padarė i�vad�, kad toks elgesys rei�kė pripa�inim�. Fumeras, slap�ia visk� stebėj�s i� �alies, priėjo ar�iau ir pa�velgė į lavon�. Jau �e�iolika metų nebuvo mat�s Chulijano, bet atpa�in�s Migelį Moliner� tik �yptelėjo ir pasira�ė dokument�, patvirtinantį, kad mirusysis yra Chulijanas Karaksas, ir tu�tuojau įsakė i�gabenti kūn� ir palaidoti bendrame Montijuko kape.

Ilgai m�s�iau, kodėl Fumeras taip pasielgė. Tokia buvo jo logika. Mir�s su Chulijano asmens dokumentais, Migelis nety�ia pasiūlė jam puiki� i�eitį. Nuo tos akimirkos Chulijanas Karaksas neegzistavo. Nebuvo legalių kliū�ių, trukdan�ių Fumerui susidoroti su �mogumi, kurį anks�iau ar vėliau galėjo rasti ir nu�udyti. Siautė karas, ir ma�ai kam būtų kil� įtarimų dėl nu�udymo asmens, neturėjusio net vardo. Chulijanas prarado tapatyb�. Jis tapo �e�ėliu. Dvi dienas laukusi namie Migelio ar Chulijano, maniau, i�eisiu i� proto. Tre�i� dien�, pirmadienį, nuėjau į leidykl�. Ponas Kabestanis jau kelios savaitės gulėjo ligoninėje, į darb� taip ir negrį�o. Versl� į savo rankas dabar perėmė jo vyresnysis sūnus Aivaras. Niekam nieko nesakiau. O ir nebuvo prasmės.

T� dien� į leidykl� paskambino lavoninės darbuotojas, vardu Manuelis Gutjeres Fonseka. Jis man papasakojo, kad atve�tas Chulijano Karakso kūnas, ir, patikrinus velionio pas� ir rastos pas jį knygos autorių, ai�ku, jog tai � tas pats �mogus. Pamat�s keist� aplaidum�, net tam tikr� reglamento i� policijos pusės nepaisym�, pajuto moralin� pareig� paskambinti į leidykl� ir prane�ti apie įvykį. Atrodė, mirsiu tai i�girdusi. Pirmiausia pamaniau, kad �ia Fumero rezgamos pinklės. Ponas Gutjeres Fonseka kalbėjo i�puoselėta stropaus specialisto kalba, ta�iau balse i�girdau kai k� daugiau, tai, ko net pats negalėjo paai�kinti. Su juo kalbėjau i� pono Kabestanio kabineto. A�iū Dievui, Aivaras buvo i�ėj�s pietauti ir a� sėdėjau viena, kitaip būtų buv� sunku pasiteisinti dėl ko verkiu ir dreba telefono ragelį laikanti ranka. Gutjeres Fonseka teigė jaut�s pareig� man paskambinti.

Padėkojau jam su apgaulingu slaptų pokalbių formalumu. Vos padėjusi ragelį, u�dariau kabineto duris ir kand�iojau lūpas, kad i� krūtinės nei�siver�tų rauda. Nusipraususi tu�tuojau i�ėjau namo, palikusi ra�telį Aivarui, kad pasijutau blogai, � ryt� ateisiu anks�iau ir per�velgsiu susikaupusi� korespondencij�. Prisiver�iau nebėgti gatve lyg akis i�degusi, o �ingsniuoti kaip bet kuris, neprarad�s savitvardos �mogus, neturintis paslap�ių. Vos pasukusi rakt� duryse supratau, kad spyna i�lau�ta. Mane sukaustė siaubas. I� vidaus ka�kas tebesuko rakt�. Svars�iau, negi mirsiu tiesiog �ia, ant laiptų, taip nieko ir nesu�inojusi apie Migelį. Durims atsivėrus, susidūriau su tamsiu Chulijano Karakso �vilgsniu. Tegu man atleid�ia Dievas, bet t� akimirk� pamaniau, kad gyvenimas grį�ta, ir �irdyje padėkojau dangui, kad vietoj Migelio man sugr��ino Chulijan�.

Mudu apsikabinome ir ilgai nepaleidome vienas kito, ta�iau, man panorus pabu�iuoti Chulijan�, jis niūriai pasitraukė. U�dariau duris ir paėmusi u� rankos nusived�iau į miegam�jį. Atsigulėme ant lovos ir tylėdami gulėjome apsikabin�. Jau temo, purpuriniai �e�ėliai i�sitiesė ant grindų. Ka�kur tolumoje girdėjosi pavieniai �ūviai, kaip ir kasnakt, kai prasidėjo karas. Chulijanas, įsikniaub�s man į kutin�, tyliai verkė ir jau�iau, kaip mane u�valdo �od�iuose besislepiantis nuovargis. Jau vėliau, nak�iai įpusėjus, nusimetėme baime ir mirtimi atsiduodan�ius drabu�ius. Band�iau prisiminti Migelį, ta�iau glamonėjan�ių rankų kar�tis nuslopino gėd� ir skausm�. Tro�kau i�nykti jame, bet �inojau, kad i�au�us, bejėgiai ir nevilties nukamuoti, nepajėgsime �iūrėti vienas kitam į akis sav�s nepaklaus�, kuo gi mes virtome.

10

�vintant pa�adino lietaus krapnojimas. Lova tu��ia, kambarį gaubia prieblanda.

Chulijan� radau sėdintį u� buvusio Migelio ra�omojo stalo. Ranka glostė ra�omosios ma�inėlės klavi�us. Pa�velgė į mane ir pasveikino tokia tolima, �ilta �ypsena, kuri sakė, kad niekada nebus mano. Tro�kau jį į�eisti, i�rė�ti ties� į akis. Būtų taip paprasta. I�duoti, kad Penelopės nėra. Kad jis gyvena apgaule. Kad a� esu viskas, k� turi �ioje �emėje.

� Man nereikėjo grį�ti į Barselon�, � suku�dėjo nudelb�s akis.

Atsiklaupiau �alia.

� Chulijanai, �ia nerasi to, ko ie�kai. Dinkime i� �ia. Kur nors toli. Kol dar turime laiko.

Chulijanas ilgai ir įdėmiai �iūrėjo į mane.

� K� nors �inai, tik nesakai, tiesa? � paklausė.

Man u�gniau�ė kvap�, bet atsakiau neigiamai. Chulijanas linktelėjo.

� �i�nakt vėl tenai eisiu.

� Chulijanai, nereikia�

� Turiu įsitikinti.

� Tuomet eisiu su tavimi.

� Ne.

� Kai paskutinį kart� laukiau �ia, negrį�o Migelis. Jeigu tu eisi, ir a� eisiu kartu.

� Nurija, tai nesusij� su tavimi. Turiu visk� atlikti vienas.

Klausiau sav�s, negi nenutuokia, kaip labai mane skaudina jo �od�iai, ar tiesiog jam nerūpi.

� Tik tu taip manai.

Norėjo paglostyti man skruost�, bet atstūmiau rank�.

� Nurija, turėtum man�s nek�sti. Tai atne�tų tau sėkm�.

� �inau.

Dien� praleidome lauke, toli nuo slogios prieblandos ir �iltų, vis dar oda kvepian�ių patalų. Chulijanas norėjo pamatyti jūr�. Nusived�iau jį iki Barselonetos, ir mudu klaid�iojome dykum� primenan�iu paplūdimiu, ramybe apgaubtu gelsvos spalvos mira�u. Atsisėdome ant smėlio visai netoli kranto, kaip vaikai ar seniai. Chulijanas ka�k� m�stė ir �ypsojosi pats sau.

Kai sutemo, krantinėje sėdome į tramvajų ir Vija Lajetanos gatve nuva�iavome Grasijos link, apsukome Lesepso aik�t� iki pat Argentinos Respublikos gatvės, kur baigėsi mar�rutas.

Chulijanas be �od�ių stebėjo gatves, tarsi baimindamasis, kad miestas dings tiesiog akyse. Pusiaukelėje suėmė mano rank� ir be �od�ių pabu�iavo. Nepaleido jos iki pat kelionės galo. Senyvas vyri�kis, va�iuojantis su baltai apsirengusia mergyte, �ypsodamasis �iūrėjo į mudu ir paklausė, ar esame su�adėtiniai. Buvo jau beveik tamsu, kai pasiek� Romano Makajos gatv� patraukėme prie Tibidabo gatvėje esan�ių Aldajų rūmų. Smulkiai krapnojo, lietus da�ė akmenines sienas sidabru. Galinėje rezidencijos pusėje �alia teniso aik�tės perlipome tvor�. Rūmus merkė lietus. Kaipmat jį atpa�inau. Tūkstantį to namo atvaizdų regėjau Chulijano knygų puslapiuose. Raudonajame dvare �i buveinė pavaizduota kaip namas vaiduoklis, dar didesnis i� vidaus nei i� i�orės. Jis i� lėto keisdavo form�, galerijos ir koridoriai daugindavosi neįtikimais atikais, nesibaigian�iais, niekur nevedan�iais laiptais, suteikian�iais �viesos tamsiems kambariams, atsirasdavusiems nak�ia, o ryt� vėl dingdavusiems be pėdsako, jie pasiglem�davo tuos, kurie įkeldavo ten koj�, ir niekas daugiau jų neregėdavo. Sustoj� ties paradinėmis durimis radome masyvi�, grandinėmis prirakint� spyn�. Pirmo auk�to langai apkalti lentomis, jau apraizgytomis gebenių. Oras atsidavė pūvan�iomis pikt�olėmis ir drėgna �eme. Nuo lietaus slidūs akmenys �vytėjo tarsi did�iulio roplio oda.

Norėjau paklausti, kaip ketina įveikti tas ��uolo duris, vertas bazilikos ar net kalėjimo. Chulijanas i� po skverno i�sitraukė ka�kokį butelį ir atkim�o. I� jo lėtai kilo dvisūs garai. Prisitaik�s gerokai kliūstelėjo rūg�ties į spynos vidų. Apgaubtas geltonų dūmų debesies metalas �nyp�tė lyg įkaitusi gele�is. Susirad�s tarp pikt�olių akmenį keliais smūgiais sukne�ino spyn�. Spyriu pastūmė duris. Jos atsivėrė lėtai tarsi karstas, į mus tvokstelėjo drėgme ir priplėkusiu oru. U� keleto �ingsnių matėsi tik aksominė tamsa. Chulijanas buvo atsine��s �ibalinį �viestuv� ir ap�vietė juo koridorių. U�vėriau duris ir nusekiau jam i� paskos. �ingsniavo priekyje, vir� galvos laikė i�kėl�s lemp�. Po kojomis � dulkių kilimas, jokių pėdsakų nesimatė. Plikomis sienomis nuo �ibalinės lempos sruvo gintarinė �viesa. Nesimatė jokių baldų, nei veidrod�ių, nei �viestuvų. Durys tebebuvo su vyriais, ta�iau rankenų nepastebėjome. Namas priminė nuogus griau�ius. Ties laiptais sustojome. Chulijanas pa�velgė auk�tyn. Akimirk� atsisuko į mane, norėjau jam nusi�ypsoti, ta�iau prietemoje vos galėjome į�velgti vienas kit�. Lipau paskui jį, mindama tuos pa�ius laiptus kaip Chulijanas, pirm�syk pamat�s Penelop�. �inojau, kur einame, ir mane sukaustė toks �altis, kuris nebuvo susij�s su kiaurai besismelkian�ia namo drėgme.

U�lipome į tre�i� auk�t�, kur platus koridorius vedė į pietinį namo sparn�. Lubos �ia buvo daug �emesnės, o durys ma�esnės � tarnų gyvenamieji kambariai. Nieko nesakiau Chulijanui, bet �inojau, kad paskutiniame gyveno Chasinta Koronado. Chulijanas pama�u prisiartino. Tai buvo paskutinė vieta, kur matėsi su Penelope, mylėjosi su tik septyniolika metų turin�ia mergaite, kuri praėjus keletui mėnesių toje vienutėje mirė nukraujavusi. Norėjau sulaikyti jį, ta�iau Chulijanas jau buvo per�eng�s slenkstį ir susting�s �iūrėjo vidun. Priėjau prie jo. Ma�utis kambarėlis buvo kubo formos, be jokių pagra�inimų. Kur anks�iau stovėta lovos, buvo galima atskirti i� plonesnio dulkių sluoksnio. Juodos dėmės ant medinių grindų kambario viduryje priminė voratinklį. Chulijanas koki� minut� spoksojo į tu��i� patalp�. I� jo �vilgsnio supratau, kad neatpa�įsta buvusio kambario, kad visa, kas nutiko � tik �iaurus ir kraupus pok�tas. Paėmusi u� rankos nusived�iau atgal prie laiptų.

� Chulijanai, �ia jau nieko nėra, � suku�dėjau. � Aldajų �eima jį pardavė prie� i�vykdama į Argentin�.

Chulijanas vangiai linktelėjo. Nusileidome į pirm� auk�t�. I� ten jis patraukė bibliotekos link. Tu��ios lentynos, apgriuv�s �idinys. Mirtinai i�balusios sienos virpėjo liepsnos �e�ėliuose. Kreditoriai ir palūkininkai buvo i�sigaben� visk�, net prisiminimus, kurie veikiausiai mėtėsi kokiame sendaik�ių krautuvėlės kamputyje.

� Be reikalo grį�au, � ku�dėjo Chulijanas.

Geriau jau �itaip, pamaniau. Skai�iavau sekundes, skirian�ias mudu nuo durų. Jei pavyks jį i�sivesti su tu�tumos jausmu, gal mudu dar turėsime galimyb�. Leidau griuvėsiams u�valdyti Chulijan�, kad i�silaisvintų i� prisiminimų.

� Turėjai grį�ti ir visk� pamatyti, � pasakiau. � Dabar �inai, kad nieko neliko. Chulijanai, tai tik senas, negyvenamas rūmas. Eime namo.

Jis pa�velgė į mane i�bal�s kaip drobė ir nesiprie�ino. Paėmiau u� rankos, ir patraukėme koridoriumi, vedan�iu prie i�ėjimo. Slenkstis buvo u� kokių penkių metrų. U�uod�iau pikt�olių ir lietaus kvap�. Tuomet pajutau, kad Chulijano rankos jau nelaikau. Stabtelėjusi atsisukau � stovėjo nejudėdamas, įbed�s �vilgsnį į tams�.

� Chulijanai, kas yra?

Nieko neatsakė. Lyg u�burtas spoksojo į platų koridorių, vedusį į ūkines patalpas. Priėjusi įsi�iūrėjau į �ibalinės lempos �viesos lai�om� tams�. Durys koridoriaus gale buvo u�mūrytos. Raudonų plytų siena negrabiai u�taisyta, aplinkui aptepta kalkių skiediniu. Gerai nesuvokiau, k� tai rei�kė, ta�iau i� baimės man u�gniau�ė kvap�. Chulijanas pama�u ėjo artyn. Visos kitos durys koridoriuje, kaip ir visame name, buvo atviros, nelik� net rankenų, kitose � vyrių. I�skyrus �ias. Raudonomis plytomis u�mūryta durų anga � slapto, gūdaus koridoriaus gale. Chulijanas palietė raudonus akmenis.

� Chulijanai, labai pra�au eiti�

Kum��io smūgis kitoje pusėje atsiliepė tu��iu ir dusliu aidu. Man pasirodė, kad jo rankos dreba, kai padėj�s ant grindų �ibalin� lemp� parodė man atsitraukti.

� Chulijanai�

Pirmas spyris sukėlė rausvų dulkių debesį. Chulijanas spyrė dar kart�. Pasirodė, kad gird�iu jo kaulų tra�kesį. Chulijanas nesiliovė � dau�ė sien� su kalinio, besistengian�io i�trūkti į laisv�, įtū�iu. Rankos kraujavo, kai pirmoji plyta pajudėjo ir nukrito į kit� pus�. Kruvinais pir�tais patamsyje ėmė ardyti kitas plytas ir didinti ang�. �nopavo apkvait�s, i�sek�s, apimtas pyk�io, kurio nė nemaniau jį turint. Viena po kitos plytos krito ir siena pasidavė. Tada, i�piltas �alto prakaito, iki kraujo su�eistais delnais, Chulijanas stabtelėjo atsikvėpti. Pasiėmė lemp� ir prine�ė prie angos. Kitoje pusėje stūksojo angelais i�puo�tos masyvios med�io durys. Chulijanas ved�iojo ranka jų pavir�iumi, tarsi mėgindamas perprasti ka�kokius hieroglifus. Stumtelėj�s atidarė.

Visk� gaubė tir�ta, melsva ir klampi migla. Tolėliau matėsi ka�kokie laiptai. Juodi akmeniniai laiptai dingo tamsoje. Akimirk� Chulijanas atsigr�ė ir pama�iau jo akis. Jose atsispindėjo neviltis ir baimė, tarsi būtų atspėj�s baisiausia. Mintyse melsdama nelipti �emyn, papur�iau galv�. Netek�s vilties nusisuko ir puolė sta�iai į tams�. Pasirėmusi ant mūro ma�iau, kaip jis beveik paknopstomis leid�iasi laiptais. Liepsna virpėjo, vos matėsi �ydras plevenimas.

� Chulijanai?

Atsakymas buvo tyla. Ma�iau Chulijano figūr�, stovin�i� laiptų apa�ioje. Perlipau i�dau�ytų plytų ang� ir nuėjau paskui. Marmurinės sta�iakampės salės sienos skleidė �altį, stingdantį kaulus. Lyg seniai u�mir�ti �ilko gabalai �viesoje i�ry�kėjo du voratinkliais apraizgyti antkapiai. Balt� marmur� i�marginusios juodos drėgmės dėmės priminė kraujuojan�ias, meistro kalto paliktas �aizdas. Jie dunksojo vienas �alia kito, tarsi įkalinti prakeiksmo.

11

Daugelį kartų m�s�iau apie t� tylos akimirk�, stengiausi įsivaizduoti, k� turėjo jausti Chulijanas, suprat�s, kad �e�iolika metų jo laukta moteris seniai mirusi ir jų sūnus i�ėj�s kartu su ja, kad gyvenimas, apie kurį svajojo ir kuris palaikė jo dvasi�, neegzistavo. Daugelis i� mūsų turi laim� arba nelaim� stebėti, kaip gyvenimas pama�u griūva, o mes to nė nesuvokiame. Chulijanas tai suvokė per kelet� sekund�ių. Vien� akimirk� maniau, kad puls bėgti laiptais auk�tyn, lėks kuo toliau nuo tos prakeiktos vietos ir niekada �ia negrį�. Gal taip būtų buv� geriau.

Pamenu, kaip lempos �viesa palengva suvirpėjo, ir jo siluetas paskendo tamsoje. Apgraibomis susiradau jį. Buvo netek�s �ado, drebėjo. Vos laikydamasis ant kojų nukiūtino į kamp�. Apkabinusi pabu�iavau į kakt�. Nė nekrustelėjo. Pir�tais palie�iau veid�, bet a�arų nebuvo. Pamaniau, gal nes�moningai seniai tai jautė, gal reikėjo tik įsitikinti ir pagaliau i�silaisvinti. Kelio galas pasiektas. Chulijanas dabar supras, kad Barselonoje jau niekas jo nebelaiko, ir mudu kur nors i�vyksime. Tro�kau tikėti, kad mudviem pasiseks ir Penelopė mums u� tai atleis.

Suradusi ant aslos lempel� u�degiau dar sykį. Chulijanas tarsi neregys �iūrėjo nieko nematydamas. Delnais suėmusi jo veid� priver�iau pa�velgti į mane. Pama�iau u�gesusias, pyk�io ir netekties nuvargintas akis. Jau�iau, kaip jo gyslomis palengva ima plisti neapykantos nuodai, galėjau skaityti jo mintis. Jis nekentė man�s u� tai, kad apgavau. Nekentė Migelio, i�gelbėjusio gyvenim�, prislėgusį lyg antkapio akmuo. Bet labiausiai nekentė �mogaus, kuris buvo kaltas dėl tos tragedijos, pasėjusio mirtį ir nesėkmes: sav�s paties. Nekentė tų prakeiktų knygų, kurioms buvo paaukoj�s gyvenim� ir kurios niekam nerūpėjo. Nekentė apgaule ir melu virtusios egzistencijos. Nekentė kiekvienos jos sekundės, kiekvieno atodūsio.

�iūrėjo į mane, kaip �iūrima į nepa�įstam� ar neatpa�int� objekt�. Tylėdama protestavau, nenorėjau susitaikyt, ie�kojau jo rankų. �iurk��iai atstūmė jas ir atsistojo. I�tiesiau jam rank�, bet jis pastūmė mane į sien�. Ma�iau laiptais lipantį �mogų, kurio jau nepa�inau. Chulijanas Karaksas mirė. Kai i�ėjau į sod�, jo nebuvo. U�sirop��iau ant mūro ir per�okau į kit� pus�. Tu��ios gatvės buvo u�piltos lietaus. Pa�aukiau jį eidama nebylios gatvės viduriu. Niekas neatsiliepė. Kai grį�au namo, buvo jau beveik ketvirta valanda ryto. Butas tvyrojo dūmuose, atsidavė degėsiais. Chulijanas buvo u�suk�s. Puoliau atverti lango. Ant ra�omojo stalo radau padėt� plunksnakotį, padovanot� jam prie� daugelį metų, t�, kurį, sumokėjusi pasaki�k� sum� u� menam� priklausym� Aleksandrui Diuma ar Viktorui Hugo, nupirkau Pary�iuje. Dūmai sklido i� ten, kur įrengtas �ildymo katilas. Atvėrusi dureles supratau, kad Chulijanas degino savo knygas. Ant odinių nugarėlių vos galėjau perskaityti pavadinimus, visa kita paleista pelenais.

Kai po kelių valandų atėjau į leidykl�, Aivaras Kabestanis pakvietė u�eiti į jo kabinet�. Tėvas �ia jau neu�sukdavo, anot gydytojų, jo dienos suskai�iuotos, vadinasi, ir mano darbo dienos �ioje leidykloje. Kabestanio sūnus pasakė, kad t� patį ryt� apsilankė Leinu Kubertu pasivadin�s vyri�kis. Jis domėjosi Chulijano Karakso romanais ir pageidavo įsigyti visus egzempliorius, kuriuos tik turime. Leidėjo sūnus atsakė, kad Pueblo Nueve turi nedidelį sandėlį, piln� �ių leidinių, bet jų paklausa tokia didelė, kad Leino Kuberto pasiūlytos kainos nepakanka. Kubertas nesigin�ijo ir i�ėjo. Dabar Kabestanis jaunesnysis pageidavo, jog susisiek�iau su tuo Leinu Kubertu ir prane��iau, kad apsigalvojo ir pasiūlym� priima. Tam kvailiui paprie�taravau, kad Leinas Kubertas neegzistuoja, kad jis � tik vienas i� Karakso romanų herojų. Jam visai nereikėjo pirkti knygų, tik norėjo �inoti, kur jos laikomos. Ponas Kabestanis bibliotekoje, savo kabinete, laikė po vien� kiekvienos savo i�leistos knygos egzempliorių, tarp jų ir Chulijano Karakso romanus. Nutaikiusi prog� u�ėjau ten ir visus pasiėmiau.

T� pa�i� popiet� apsilankiau pas tėv� Pamir�tų Knygų Kapinėse ir paslėpiau jas, kur niekas negalėtų rasti, ypa� Chulijanas. Kai i�ėjau i� ten, buvo jau tamsu. Klaid�iodama Ramblasu priėjau Barselonet� ir paplūdimį, kur su Chulijanu buvome nuklyd� pasigro�ėti jūra. Degan�io Pueblo Nuevo sandėlio at�vaitai matėsi i� tolo, vir� jūros buvo nusidriekusi gintarinės spalvos pa�vaistė, lyg �vytin�ios gyvatės į dangų kilo liepsnos ir dūmų sūkuriai. Kai beveik au�tant gaisrininkams pavyko u�gesinti ugnį, neliko nieko, tik metalinės konstrukcijos, prilaikiusios skliautus ir karkas�. Sutikau tenai Ljuis� Karbo, kuris jau de�imt metų dirbo sandėlio sargu. Sutrik�s �iūrėjo į rusenan�ias liekanas. Antakiai ir rankų gyvaplaukiai apdeg�, oda blizgėjo lyg drėgna bronza. Jis man papasakojo, kad liepsna įsiplieskė visai po pusiaunak�io ir de�imtys tūkstan�ių knygų iki au�ros virto pelenais. Ljuisas laikė rankose kelias knygas, kurias pavyko i�gelbėti, Verdagerio poemų rinkinį ir du Prancūzijos revoliucijos istorijos tomus. Tiek liko i� visko. Gaisrininkams į pagalb� atėjo daugybė sindikato narių. Vienas pasakojo, kad pelenuose rastas apdeg�s kūnas. Palaikė jį mirusiu, bet ka�kas pastebėjo, kad �mogus dar kvėpuoja, ir nugabeno į Del Mar ligonin�.

Atpa�inau jį i� akių. Liepsna buvo sudarkiusi veid�, rankas ir plaukus. Ugnyje i� drabu�ių beliko plėnys, ir visas kūnas tapo vien �aizda, pūliuojan�ia po tvars�iais. Jį paguldė atskiroje palatoje pa�iame koridoriaus gale (pro lang� matėsi jūra), suleido morfijaus ir laukė, kada mirs. Norėjau suimti jo rank�, ta�iau viena i� seselių perspėjo, kad po tvars�iais beveik nelik� gyvos vietos. Liepsna nulai�ė vokus, jo �vilgsnyje atsispindėjo am�ina tu�tuma. Seselė, radusi mane suklupusi� ant grindų ir raudan�i�, pasiteiravo, kas jis toks. Atsakiau, kad mano vyras. Kai pasirodė vanag� primenantis kunigas suteikti paskutiniojo patepimo, �aukdama i�giniau jį lauk. Praėjo trys dienos, o Chulijanas buvo gyvas. Gydytojai teigė, kad tai stebuklas, kad gyvastį jam palaikė stiprus tro�kimas gyventi, prie� tai medicina buvo bejėgė. Bet jie klydo. Tai nebuvo tro�kimas gyventi. Tai neapykantos jausmas. Po savaitės, susitaik� su mirties paliestu, bet nepasiduodan�iu kūnu, oficialiai įregistravo jį Migelio Molinero vardu. Turės �ia praleisti bent vienuolika mėnesių, sakė jie. Be�adis, nesudedantis bluosto, degantis �vilgsnis.

Ligoninėje kasdien jį lankydavau. Greitai seselės pradėjo laikyti mane sava ir kviestis u�kand�iauti kartu su jomis. Visos buvo vieni�os, stiprios moterys, laukian�ios i� fronto grį�tan�ių vyrų. Kai kurie grį�davo. Mane i�mokė plauti Chulijano �aizdas, perri�ti, pakeisti patalyn� ir slaugyti nejudantį ligonį. I� jų i�mokau nedėti vil�ių, kad vien� gra�i� dien� i�vysiu savo vyr�, koks buvo anks�iau. Tre�iam mėnesiui įpusėjus, nuo veido nuėmėme tvars�ius. I� Chulijano beliko tik kaukolė. Nebuvo nei lūpų, nei skruostų. Ding� veido bruo�ai, tarsi suanglėjusios lėlės. Akiduobės padidėjusios, jos ir buvo pagrindinė veido dalis. Seselės man nesakė, ta�iau jis kėlė joms pasi�lyk�tėjim�, net baim�. Gydytojai buvo minėj�, kad �aizdoms gyjant pama�u susiformuos violetinė, roplį primenanti oda. Nė vienas nedrįso prana�auti, kokia bus jo dvasinė būsena. Visi leido suprasti, kad Chulijanas-Migelis gaisro metu prarado sveik� prot� ir vegetavo, i�gyveno tik per maniaki�k� rūpestingum� �monos, kuri buvo tvirta, pasiaukojusi, nors ne viena būtų sprukusi �alin ir palikusi jį likimo valiai. �iūrėjau jam į akis ir �inojau, kad Chulijanas tebėra tenai, viduje, gyvas, pama�u save naikinantis. Laukiantis.

Jis neteko lūpų, ta�iau gydytojai tikėjosi, kad balso stygos labai nenukentėjo, ir lie�uvio bei gerklų nudegimai turėjo u�gyti prie� kelet� mėnesių. I�vada buvo tokia: Chulijanas nekalbėjo dėl to, kad jo s�monė buvo apmirusi. Po �e�ių mėnesių nuo gaisro, kai palatoje buvome vieni du, pasilenkiau ir pabu�iavau jį į kakt�.

� Myliu tave, � pasakiau jam.

Kimus garsas i�siver�ė i� tos �uni�kos grimasos, kuri buvo likusi i� jo burnos. Akys paraudo nuo a�arų. Norėjau nusausinti jas nosine, ta�iau garsas prasiver�ė dar sykį.

� Palik mane, � i�tarė.

�Palik mane.�

Kabestanio leidykla bankrutavo praėjus dviem mėnesiams po gaisro Pueblo Nueve. Tais pa�iais metais pasimir�s senasis Kabestanis buvo prognozav�s, kad sūnus su�lugdys leidykl� per �e�is mėnesius. Neperkalbamas optimistas. Mėginau susirasti darb� kitoje leidykloje, ta�iau karas visk� apvertė auk�tyn kojomis. Visi mane tikino, kad karas greitai baigsis ir viskas bus kaip buv�. Karas truko dar dvejus metus, ir tai, kas laukė ateityje, buvo daug blogiau. Po gaisro praėjus metams, gydytojai prane�ė, kad visk�, kas įmanoma, ligoninė jau padarė. Sunkus metas, reikalinga kiekviena palata. Man patarė Chulijan� atiduoti į sanatorij�, pavyzd�iui, Santa Liusijos, ta�iau atsisakiau. 1937 metų spalį parsigabenau jį namo. Nuo to �Palik mane� jis nebuvo pratar�s nė �od�io.

12

1945-ieji, degėsių ir pelenų metai. Tik �e�eri metai praėjo nuo karo pabaigos, nors jo pasekmes dar jautei kiekviename �ingsnyje, apie jas niekas atvirai nekalbėjo. Dabar būg�tavo dėl kito karo, pasaulį apgaubusio dvėselienos ir niek�ybės dvoku, kurio jau niekada nepavyks atsikratyti. Skurdo ir nepriteklių metai apgaubė keista ramybe, kuria pa�enklinti nebyliai ir paraly�iuotieji, � nei gailestis, nei pasidygėjimas. Jau kelerius metus veltui mėginau rasti vertėjos darbo, galiausiai gavau korektorės viet� verslininko Pedro Sanmarti įsteigtoje leidykloje. Jis įkūrė savo versl� investav�s uo�vio pinigus, o jį patį vėliau i�siuntė į prieglaud� prie Banjolo e�ero ir laukė i� ten mirties liudijimo. Sanmarti buvo laikomas �mogumi, kuris pats sukūrė save ir savo sėkm�. Jis mėgo merginti i�vaizd�ias perpus jaunesnes merginas. �iek tiek vogravo angli�kai, įsitikin�s, kad tai ateities kalba, ir beveik kiekvien� sakinį baigdavo �odeliu �okey�.

Leidykla (Sanmarti j� pavadino �Endymion�, nes jam tai skambėjo ba�nyti�kai ir tiko pinigams kalti) vertėsi katekizmų, gerų manierų vadovėlių ir t�stinių pamokomų novelių leidyba, kur lengvo komedijos �anro veikiantieji asmenys buvo vienuolės, didvyri�kieji Raudonojo Kry�iaus ir auk�to ba�nytinio rango tarnautojai. Leidome ir apsakymėlių serij� apie amerikie�ių kareivius, ji vadinosi �Narsumo komanda� ir buvo skirta jaunimėliui, ie�kan�iam sveikata tryk�tan�ių didvyrių. Leidykloje susidraugavau su Sanmarti sekretoriate dirbusia Mersedesa Pjetro, po karo likusia na�le. Veikiai taip suartėjome, kad suprasdavome viena kit� i� �ypsenos ar �vilgsnio. Mersedesa ir a� turėjome daug bendra: abi plaukėme pasroviui mirusių ar besislapstan�ių nuo pasaulio vyri�kių apsuptos. Mersedesa augino septynerių metų raumenų distrofija sergantį berniuk�, kurį kaip įmanydama slaugė. Jai buvo tik trisde�imt dveji, bet apie jos gyvenim� galėjai perskaityti i� veido rauk�lių. Per visus tuos metus Mersedesa buvo vienintelis �mogus, kuriam tro�kau visk� papasakoti ir atskleisti savo gyvenim�.

Ji man ir pasakė, kad Sanmarti artimai bi�iuliavosi su kasdien vis labiau �lovinamu inspektoriumi Chavjeru Fransisku Fumeru. Abu priklausė tai pa�iai, i� karo pelenų pakilusiai klikai, kuri nei�vengiamai plito ir raizgė miest� lyg voratinklis. Naujoji visuomenė. Vien� gra�i� dien� Fumeras pasirodė leidykloje. Aplankė savo bi�iulį Sanmarti, tikriausiai buvo sutar� papietauti. Sugalvojusi prie�astį pasi�alinau į archyv� ir slaps�iausi tenai, kol jiedu i�ėjo. Kai grį�au prie savo darbo stalo, Mersedesa pa�velgė į mane taip, kad viskas tapo ai�ku. Nuo to karto, vos Fumeras pasirodydavo leidykloje, Mersedesa perspėdavo mane, kad slėp�iausi.

Nebuvo dienos, kad Sanmarti nesiūlytų man drauge vakarieniauti, nesikviestų į teatr� arba kin�. Visuomet i�sisukdavau, sakydama, kad namie man�s laukia vyras, o jo �mona irgi turėtų nerimauti, nes jau vėlu. Ponia Sanmarti, tapusi lyg kokiu baldu ar nebylia na�ta, vyro vertybių skalėje esanti daug �emiau nei �Bugatti� [* Automobilio markė.], atrodo, prarado vaidmenį �ioje santuokoje nuo tada, kai uo�vio palikimas perėjo į Sanmarti rankas. Mersedesa buvo sakiusi, kad �mona jam buvo lyg pa�luostė. Sanmarti nebuvo apdovanotas gebėjimu vertinti laik� ir erdv�, jam nepaliaujamai reikėjo �vie�io kraujo, ir ilgai negalvodamas nukreipė don�uani�k� �vilgsnį į nauj� darbuotoj� � �iuo atveju tai buvau a�. Sanmarti naudojosi visomis progomis, kad tik kaip nors mane u�kalbintų.

� Girdėjau, kad tavo vyras, tas Molineras, yra ra�ytojas� Gal jį sudomintų idėja para�yti knyg� apie mano draug� Fumer�, a� jau net pavadinim� esu sugalvoj�s: Fumeras � nusikaltėlių tramdytojas, arba gatvės įstatymai. Nurieta, k� pasakysi?

� Pone Sanmarti, labai dėkoju u� parodyt� pagarb�, ta�iau Migelis �iuo metu įsitrauk�s į romano ra�ym�, ir nemanau, kad dabar�

Sanmarti nusikvatojo.

� Romanas? Dėl Dievo, Nurieta� Juk romano �anras jau mir�s ir u�kastas. Mano draugas prie� kelet� dienų grį�o i� Niujorko ir pasakė �tai toki� mintį: amerikie�iai i�rado vien� dalyk�, kurį pavadino televizija. Ji taps kaip ir kinas, bet namie. Nereikės nei knygų, nei mi�ių, nei nieko kita. Perduok savo vyrui, kad pamir�tų tuos romanus. Jei nori dabar i�garsėti, turi būti bent jau matadoras arba futbolininkas� Klausyk, o jeigu mudu �oktume į �Bugatti� ir dumtume į Kasteldefels� valgyti paeljos [* Patiekalas, pana�us į plov�.]? Tenai visk� ir aptartume. Moterie, turi vien� kart� pasiry�ti� Juk �inai, kad noriu tau padėti. Kaip ir tavo vyreliui. Pati �inai, kad �ioje �alyje be krik�tatėvių nei�siversi.

Pradėjau rengtis lyg kokia kareivio na�lė ar viena i� tų moterų, kurios saulės �vies� laiko mirtina nuodėme. Darbe vaik��iojau į kuodelį susuktais plaukais, be makia�o. Kad ir kaip maskavausi, Sanmarti nesiliovė man�s persekioti, kiekvien� jo pasiūlym� lydėjo �leik�ti, tarsi įmitusio eunucho �ypsena, tokių sutiksi kiekvienoje įstaigoje. Dalyvavau dviejuose ar trijuose susitikimuose su viltimi pakeisti darb�, tik anks�iau ar vėliau susidurdavau su kitu Sanmarti variantu. Jie dygo lyg grybai po lietaus. Vienas net nepasidygėjo paskambinti Sanmarti ir pareik�ti, kad Nurija Monfort slap�ia ie�ko darbo kitur. �is, į�eistas mano nedėkingumo, pasikvietė į savo kabinet�. Lyg ir bandė paglostyti man skruost�. Rankos dvokė tabaku ir prakaitu. Visai sutrikau.

� Moterie, jei tau kas netinka, reikia tik pasakyti. K� daryti, kad pagerin�iau tavo darbo s�lygas? Juk �inai, kaip labai tave vertinu, ir mane �eid�ia, kai i�girstu i� tre�ių asmenų apie ketinimus mus palikti. Gal eime vakarieniauti ir susitaikome?

Nublo�kiau jo rank� nuo veido, nepajėgiau ilgiau slėpti pasibjaurėjimo, kurį man kėlė.

� Nurija, tu mane nuvylei. Reikia pripa�inti, kad neį�velgiu tavyje nusiteikimo priklausyti komandai, nei vilties, kad dirbsi �ioje įstaigoje.

Mersedesa jau buvo mane įspėjusi, kad anks�iau ar vėliau nutiks kas nors pana�aus. Praėjus kelioms dienoms, Sanmarti, kuris gramatikos �iniomis prilygo orangutanui, pradėjo atmesti visus mano taisytus rankra��ius teigdamas, kad juose pilna klaidų. Beveik kasdien sėdėdavau savo kabinete iki de�imtos ar vienuoliktos valandos nakties ir dar kart� taisydavau galyb� Sanmarti i�braukytų puslapių.

� Pernelyg daug būtojo laiko veiksma�od�ių. Dvelkia mirtimi, energijos stoka� Bendratis po kabliata�kio, � tai visi �ino, � nevartojama�

Kartais Sanmarti irgi būdavo iki vėlumos ir nei�ki�davo galvos i� savo kabineto. Mersedesa stengėsi rasti prie�as�ių nepalikti man�s, bet Sanmarti j� i�siųsdavo namo. Kai leidykloje likdavome tik mudu, Sanmarti i�eidavo i� savo kabineto ir įsitaisydavo prie mano stalo.

� Nurieta, tu per daug dirbi. Juk darbas � dar ne viskas, reikia ir pasilinksminti. O tu esi jauna. Metai bėga, ir ne visada spėjam juos smagiai nugyventi.

Atsisėsdavo ant stalo kra�to ir įsistebeilydavo į mane. Kartais atsistodavo u� nugaros ir kelias minutes nesitraukdavo. Vir�ugalviu jausdavau jo dvokų alsavim�.

� Moterie, tu tokia įsitempusi, atsipalaiduok.

Drebėjau, tro�kau rėkti, pabėgti ir daugiau į t� įstaig� negrį�ti, bet man reikėjo darbo ir to vargano atlyginimo, kurį gaudavau. Vien� vakar� Sanmarti, kaip įprasta, mergino mane � ėmė gosliai masa�uoti nugar�.

� Vien� dien� i�varysi mane i� proto, � su�vok�tė.

Vienu �uoliu i�silaisvinau i� jo letenų ir, sugriebusi apsiaust� bei rankin�, puoliau prie durų. Sanmarti man u� nugaros juokėsi. Laiptinėje prasilenkiau su tamsiu siluetu, kuris, rodėsi, neliesdamas �emės �liau�ia vestibiuliu.

� Ponia Moliner, kokios pasaki�kos akys�

Roplio �ypsena į mane vypsojo inspektorius Fumeras.

� Negali būti, jūs dirbate pas mano ger� draugu�į Sanmarti? Jis, kaip ir a�, esame savo srities specialistai. O, sakykit, kaip laikosi jūsų sutuoktinis?

�inojau, kad mano dienos suskai�iuotos. Kit� ryt� pasklido gandai, kad Nurija Monfort � tikra pasileidėlė, savo viet� i�laikanti sanguliaudama su ponu Pedru Sanmarti, ir turi neteisėtų ry�ių su Mersedesa Pjetro. Ne vienas leidykloje apsilank�s jaunuolis teigė pastebėj�s t� �kalių porel�, meilikaujan�i� archyvo skyriuje. T� pa�i� popiet� skirstantis namo, Mersedesa pasikvietė mane pasikalbėti. Net nedrįso pa�velgti man į akis. Nepratarusios nė �od�io u�sukome į kavinait� skersgatvyje. Ten Mersedesa prisipa�ino, kad Sanmarti jai pasak�s, jog jam nepatinka mūsų draugystė. Anot jo, atėjo policijos prane�imas apie mano praeitį, kad a� buvusi komunistų aktyvistė.

� Nurija, a� negaliu prarasti �io darbo. Man reikia i�laikyti vaik��

I� gėdos ir pa�eminimo apsipylė a�aromis ir kas akimirk� atrodė vis senesnė.

� Nesijaudink, Mersedesa, a� visk� suprantu, � atsakiau.

� Nurija, tasai Fumeras tave med�ioja. Ne�inau, kuo jam nusikaltai, bet tai jam ant kaktos para�yta�

� �inau.

13

Chulijanas buvo ra��s, kad atsitiktinumai � tai likimo randai. Bet, Danieli, atsitiktinumų nebūna. Esame savo nes�moningumo marionetės. Ilgai tro�kau tikėti, kad Chulijanas buvo �mogus, kurį mylėjau, ar mylėjau tai, kas i� jo lik�. Norėjau tikėti, kad vargas ir viltis padės mums i�gyventi. Norėjau tikėti, kad Leinas Kubertas mirė ar grį�o į knygos puslapius. �monės link� tikėti bet kuo, i�skyrus ties�.

Sanmarti mirtis atvėrė man akis. Supratau, kad Leinas Kubertas tebėra gyvas ir ker�tingas. Dar labiau nei anks�iau. Jis tūnojo vieno �mogaus liepsnų subjaurotame kūne, kuriame neliko net balso, ir maitinosi prisiminimais. Supratau, kad jis rado būd� i�eiti ir grį�ti į but� San Antonijaus skersgatvyje. Tai buvo stoglangis, vedantis tiesiai ant stogo, nereikėjo nė durų, kurias i�eidama visada u�rakindavau. Supratau, kad Chulijanu persireng�s Leinas Kubertas bla�kėsi po miest� ir lankėsi Aldajų rūmuose. Supratau, kad apkvait�s grį�o į kript� ir sudau��s antkapius atvo�ė Penelopės ir sūnelio karstus. �Chulijanai, k� tu padarei?�

Namie man�s lūkuriavo policininkai, ketino apklausti dėl leidėjo Sanmarti mirties. Nuve�ė į nuovad�, kur po penkių laukimo valandų tamsiame pusrūsyje prisistatė juodai vilkintis Fumeras. Pasiūlė cigaret�.

� Ponia Moliner, mudu galėtume tapti gerais draugais. Mano vyrai tvirtina, kad jūsų sutuoktinio nėra namie.

� Mano vyras paliko mane. Ir kur jis, ne�inau.

Smarkus antausis nublo�kė mane nuo kėdės. Apimta panikos nu�liau�iau į kamp�. Nedrįsau pakelti akių. Fumeras atsitūpė �alia ir sugriebė mane u� plaukų.

� Mė�lina kek�e, gerai klausyk, k� pasakysiu: a� jį rasiu, ir kai tai įvyks, nudėsiu abu. Tave pirmiau, kad jis matytų tavo i�ta�kytas �arnas. Paskui ir jį, prie� tai papasakoj�s, kad kita kek�ė, kuri� nuvarė į kapus, buvo jo sesuo.

� Jis pirmiau nudės tave, kalės i�pera.

Fumeras spjovė man į veid�. Tada pamaniau, kad �ia pat pribaigs mane, bet i�girdau tolstantį koridoriumi. Drebėdama atsistojau ir nusivaliau kruvin� veid�. Ant odos galėjau u�uosti to vyro kvap�, ta�iau �įsyk pajutau tik baimės smarv�.

Tamsioje patalpoje ir be vandens mane laikė �e�ias valandas. Kai paleido, buvo beveik naktis. Pliaupė kaip i� kibiro ir gatvėse �ok�iojo purslai. Grį�usi namo radau visk� apversta auk�tyn kojomis. Buvo u�ėj� Fumero pakalikai. Tarp i�vartytų baldų, i�traukytų stal�ių ir numestų lentynų radau suplė�ytus savo drabu�ius ir Migelio knygas. Ant lovos palikta krūva i�matų, o ant sienos i�terliotas �odis �Kek�ė�.

Nulėkiau į but� San Antonijaus skersgatvyje, sukau tūkstan�ius ratų, vildamasi, kad nė vienas Fumero �unsnukis neatsekė man�s iki Choakino Kostos gatvėje esan�io namo. Pasileidau lietaus nuplautais stogais. Buto durys buvo u�rakintos. Atsargiai įėjau vidun, ta�iau mano �ingsnių aidas atkartojo tyl�. Chulijano tenai nebuvo. Sėdėjau tamsioje svetainėje, klausiausi audros �ėlsmo ir laukiau jo iki pat au�ros. Kai dienos �viesa ly�telėjo balkono kra�t�, u�lipau ant stogo ir �iūrėjau į miest�. �vininis dangus slėgė neviltimi. �inojau, kad Chulijanas daugiau �ia nebegrį�. Praradau jį visam laikui.

Pama�iau jį tik po dviejų mėnesių. Vien� vakar� nuėjau į kin�, neturėjau jėgų grį�ti į tu��ius ir �altus namus. Rodė ka�koki� paik� nuotykių i�tro�kusios rumunų princesės ir susivėlusio amerikie�ių �urnalisto meilės istorij�. Filmui įpusėjus, ka�kas atsisėdo �alia. Tai nebuvo pirmas kartas. To meto kino salėse buvo pilna vieni�ių, nuo kurių atsidavė �lapimu ir odekolonu, viduje jie �ildėsi prakaituotas, dreban�ias, negyvėlio lie�uvį primenan�ias rankas. Jau ketinau pasiskųsti pri�iūrėtojui, kai atpa�inau Chulijano profilį. Jis �iurk��iai sugriebė mano rank�, taip ir sėdėjome nieko nematydami, įbed� akis į ekran�.

� Tu nu�udei Sanmarti? � suku�dėjau.

� O kas nors jo pasigenda?

Kalbėjomės paku�domis, sekami salėje ant pavienių kėd�ių sėdin�ių vyri�kių, ryte ryjan�ių pavyd�iais �vilgsniais nesuvokiam� ne�inia i� kur atsiradusio var�ovo pasisekim�. Pasiteiravau, kur slapstėsi vis� t� laik�, bet atsakymo nei�girdau.

� �inau, kur yra dar vienas Vėjo �e�ėlio egzempliorius, � su�nab�dėjo jis. � Knyga �ia, Barselonoje.

� Chulijanai, tu klysti. Jau visas sudeginai.

� Visas, i�skyrus vien�. Atrodo, ka�kas pergudravo mane ir paslėpė knyg� ten, kur a� niekada nerasiu. Tai tu.

Tada pirm� kart� i�girdau apie tave. Pliau�kalius ir pagyrūnas knygininkas, vardu Gustavas Barselas, keliems kolekcininkams gyrėsi �in�s, kur rasti dar vien� Vėjo �e�ėlio egzempliorių. Senovinių knygų pasaulis primena aidintį kambarį. Praėjo vos keli mėnesiai, kai Barselui ėmė plūsti kolekcininkų lai�kai i� Berlyno, Pary�iaus ir Romos su siūlymais parduoti knyg�. Paslaptingas Chulijano pabėgimas i� Pary�iaus dėl kruvinos dvikovos ir gandais apgaubta mirtis ispanų pilietinio karo metais rinkoje jo kūrinių vert� pakėlė tiek, kad jis negalėjo nė svajoti. Tamsioji legenda apie beveidį nepa�įstam�jį, nar�iusį bibliotekas ir priva�ias kolekcijas, ie�kantį liepsnoms pasmerktų knygų, tik padidino susidomėjim� jomis ir, �inoma, jų vert�. �Juk mes pok�tininkai i� prigimties�, � juokavo Gustavas Barselas.

Chulijan�, kuris nesiliovė persekioj�s savo paties �od�ių �e�ėlio, tie gandai greitai pasiekė. Su�inojo, kad Gustavas Barselas knygos neturi, kad ji priklauso ka�kokiam vaikinukui, kuris rado knyg� atsitiktinai, ir, su�avėtas romano bei paslaptingojo autoriaus, kategori�kai atsisako j� parduoti ir saugo lyg brangiausi� relikvij�. Danieli, juk supranti, kad tai buvai tu.

� Chulijanai, dėl Dievo meilės, negi nuskriausi vaik�� � suku�dėjau apimta nerimo.

Tada Chulijanas atkirto, kad visos knygos, jo pavogtos ir sunaikintos, yra atimtos i� tų, kurie nejautė knygoms jokių sentimentų, i� �monių, kurių tikslas buvo tik jas pelningai parduoti, arba kolekcininkų ir diletantų, kaupusių knygas kaip retenybes. Tu, atsisakydamas parduoti knyg�, kad ir kiek u� j� siūlytų, pamėginai i�traukti Karaks� i� tamsių praeities �e�ėlių į dienos �vies�, tuo sukeldamas jam keist� simpatij�, net pagarb�. Nė neįtarei, kad Chulijanas sekė tave ir stebėjo.

� Gal pamat�s, kas esu, ir visk� su�inoj�s, nutars t� knyg� sudeginti.

Chulijanas kalbėjo su tvirtu ir kategori�ku pami�ėlių, i�mokusių atsiriboti nuo veidmaini�kos, jiems nepriimtinos realybės, įsitikinimu.

� Kas jis toks, tas vaikinukas?

� Jo vardas Danielis. Tėvas Santa Anos gatvėje laiko knygyn�, kur veikiausiai lankydavosi Migelis. Gyvena vir�um knygyno įrengtame bute. Vaikystėje neteko motinos.

� Atrodo, kad pasakotum apie save.

� Galbūt. Tas vaikinukas primena mane.

� Palik jį ramybėje, Chulijanai. Juk jis dar vaikas. Vienintelis jo nusikaltimas � kad �avisi tavimi.

� Ne nusikaltimas, o naivumas. Bet tai praeis. Gal tada gr��ins man knyg�. Kai liausis �avėj�sis manimi, ir pradės suprasti.

Likus minutei iki filmo pabaigos, Chulijanas pakilo ir prietemoje patraukė prie i�ėjimo. I�tisus mėnesius mudu susitikdavome �itaip: patamsyje, kino salėse, vidurnak�io skersgatviuose. Chulijanas visada susirasdavo mane. Nematydama jo, jausdavau visur mane saugantį jo buvim�. Kartais minėdavo tave, ir klausydama kalbant apie tave, rodės, girdėjau balse t� keist�, trikdantį �velnum�, kurį, maniau, seniai buvo prarad�s. �inojau, kad grį�o į Aldajų rūmus ir ten apsigyveno, � pusiau vaiduoklis, pusiau valkata, klajojantis po savo gyvenimo griuvėsius ir sergstintis Penelopės ir jųdviejų sūnaus palaikus. Tai buvo vienintelė vieta pasaulyje, kuri � jis jautė � priklauso jam. Yra siaubingesnė nelaisvė nei �od�iai.

Nueidavau ten kart� per mėnesį tik tam, kad įsitikin�iau, jog viskas gerai, kad jis dar gyvas. Per�okdavau beveik i�griuvusi� aptvaro dalį, kurios nematyti i� gatvės. Kartais rasdavau jį ten, kartais Chulijanas būdavo ka�kur ding�s. Palikdavau jam maisto, pinigų, knygų� Laukdavau ilgai, kartais iki pat nakties. Magėjo paklaid�ioti po dvar�. Taip su�inojau, kad jis i�ard�s antkapius ir atidar�s karstus. Jau nemaniau, kad Chulijanas pami�ėlis, nelaikiau to i�niekinimu, tik tragi�ku nuoseklumu. Kai būdavo ten, susėd� prie ugnies valandų valandas kalbėdavomės. Chulijanas prisipa�ino, kad vėl mėgino ra�yti, bet viskas veltui. Sunkiai prisiminė savo ra�ytas knygas, � tarsi kadaise skaitytas, tarsi tai būtų kito �mogaus kūryba. Matėsi bandymų pėdsakai. Supratau, kad Chulijanas degina savo darbo vaisius � puslapius, kuriuos prira�ydavo, kol nesimatydavome. Kart�, pasinaudojusi jo nebuvimu, i� pelenų i�traukiau kelet� suglam�ytų lapų. Ten buvo ra�oma apie tave. Chulijanas kadaise man buvo kalbėj�s, kad apsakymas � lai�kas, kurį autorius ra�o pats sau, norėdamas i�siai�kinti k� nors, ko kitais būdais suvokti neįmanoma. Jau seniai svarstė, ar nėra prarad�s sveikos nuovokos. Ar pami�ėlis �ino, kad jis pami�ėlis? Ar pami�ėliai yra tie, kurie tikina jį netekus proto, kad apsaugotų jo egzistencij� nuo iliuzijų? Chulijanas stebėjo tave, matė, kaip augi, ir domėjosi, kas esi. Jis svarstė, ar tavo buvimas yra stebuklas, atleidimas, kurį u�sitarnaus i�mokydamas tave nekartoti tų pa�ių klaidų. Ne vien� sykį susim�stydavau, ar Chulijanas neįtikėjo savo i�kreiptos logikos i�vadomis ir nelaikė tav�s prarastu sūnumi, baltu popieriaus lapu, kuriame galima pradėti istorij�, kokios jis neįstengė sukurti, bet galėjo prisiminti.

Ėjo metai, Chulijanas taip ir gyveno rūmuose ir vis labiau domėjosi tavimi ir tavo laimėjimais. Pasakojo man apie tavo draugus, apie moterį, vardu Klara Barselo, kuri� buvai įsimylėj�s, apie tėv�, kurį nepaprastai gerbei, apie bi�iulį Fermin� ir apie mergin�, kurioje jis tro�ko į�velgti kit� Penelop�, apie tavo Bėj�. Kalbėjo apie tave lyg apie savo sūnų. Danieli, judu abu ie�kojote vienas kito. Jis tikėjo, kad tavo nekaltybė i�gelbės tave. Jis jau nesiver�ė ie�koti savo knygų, jų deginti ir naikinti bet kokių savo pėdsakų. Tavo akimis i�moko vėl regėti pasaulį, atrasti savyje vaikinuk�, kurį i�vydo tavyje. Kai pirm�syk atėjai į mano namus, jau�iau, kad pa�įstu tave. Dėjausi nepatikli, kad paslėp�iau baim�, kuri� man kėlei. Bijojau tav�s dėl to, kad galėjai visk� atskleisti. Klausydamasi Chulijano, bijojau įtikėti, kad i�ties mes visi esame sujungti keista lemties ir atsitiktinumų grandine. Bijojau tavyje atpa�inti prarast�jį Chulijan�. �inojau, kad tu su draugais domiesi mūsų praeitimi. �inojau, kad anks�iau ar vėliau visk� su�inosi, bet tik tuomet, kai ateis laikas, kai galėsi suvokti tikr�j� prasm�. �inojau, kad anks�iau ar vėliau judu su Chulijanu susitiksite. Ir vėl a� klydau. Nes ne a� viena tai �inojau � Fumeras nujautė, kad, laikui bėgant, tu atvesi jį pas Chulijan�.

Kai supratau, kas vyksta, kelio atgal jau nebuvo, bet nepraradau vilties, kad pamesi pėdsakus, pamir�i mus, ir gyvenimas � tavo, ne mūsų � susiklostys palankiai. Laikas i�mokė mane neprarasti vil�ių, bet pernelyg jomis nepasikliauti. Viltys būna �iaurios, tu��ios ir apgaulingos. Jau seniai Fumeras lipa man ant kulnų. Jis �ino, kad vien� sykį palū�iu. Jis neskuba, todėl atrodo nenuovokus. Gyvena u�valdytas ker�to. Ker�yti mums ir sau pa�iam. Be ker�to, be įtū�io nepajėgtų egzistuoti. Fumeras �ino, kad tu su draugais atvesi jį pas Chulijan�. �ino, kad beveik po penkiolikos metų mano jėgos ir galimybės i�seko. Jis jau seniai stebi mano merdėjim� ir tykoja suduoti paskutinį smūgį. Neabejoju, kad mirsiu nuo jo rankos. Dabar nujau�iu, kad ta akimirka artėja. Perduosiu �iuos lapus savo tėvui, kad jie pasiektų tave, jei man kas nutiktų. Meld�iu Diev�, kuris niekada man�s nesergėjo, kad tau netektų perskaityti �ito, bet nujau�iu, kad man lemta, prie� savo vali� ir vos rusenan�ias viltis, atskleisti tau �i� istorij�. Tau lemta, � nors tu dar jaunas ir tyras, � j� i�laisvinti.

VĖJO �E�ĖLIS

2

Priėj�s Balmeso gatvės sankry��, pastebėjau mane sekantį automobilį, kuris vos slinko palei �aligatvį. Galvos skausmas perėjo į ka�kokį svaigulį ar aptemim�, bla�kiusį mane į �onus, eiti galėjau tik prisilaikydamas sienos. Automobiliui stabtelėjus, i�lipo du vyrai. Ūmus spengimas u�gulė ausis, negirdėjau, ar ū�ia motoras, ar tie tamsūs siluetai man ka�k� sako, skubiai vilkdami prie automobilio. Susmukau ant galinės sėdynės, mane pykino. �viesa akinamai banguodama tai atsirasdavo, tai dingdavo. Jau�iau automobilį judant. Ka�kieno rankos plek�nojo per veid�, �iupinėjo galv� ir �onkaulius. Ka�kas vidinėje striukės ki�enėje u�tiko Nurijos Monfort rankra�tį ir i�siėmė. Norėjau sulaikyti jį, bet rankos buvo lyg �vininės. Kitas siluetas palinko vir�um man�s. �inojau, kad jis ka�k� sako, nes jutau kvėpavim�. Tikėjausi i�vysti Fumero veid� ir pajusti jo peilį, įremt� į gerkl�. �vilgsnis susidūrė su manuoju, ir, kol s�monės siūlas i�sivyniojo, pa�inau bedant�, pavargusi� Fermino Romero de Toreso �ypsen�.

Atsipeikėjau, prakaitas �liaugė visu kūnu. Dvi rankos, tvirtai laikydamos mane u� pe�ių, guldė į lov�, kuri man pasirodė lyg per �ermenis apsupta degan�ių �vakių. Fermino veidas ky�telėjo i� de�inės pusės. �ypsojosi, bet net ir aptemusia s�mone suvokiau jo nerim�. �alia stovėjo laikrodininkas ponas Federikas Flavija.

� Ferminai, rodos, jis atsigauna, � pasakė ponas Federikas. � Gal paruo�ti jam kar�to sultinio, kad atgautų jėgas?

� Nepakenks. Ir, jei nesunku, atne�kite ir man �io bei to u�k�sti, k� rasite, nes per t� įtamp� mane u�valdė beso�io instinktas.

Federikas i�ėjo, palik�s mus vienu du.

� Ferminai, kur mes?

� Saugioje vietelėje. Techniniu po�iūriu esame miesto plėtros zonoje, statybose, priklausan�iose vienam pono Federiko bi�iuliui, kurio dėka dar esame gyvi. Pikti lie�uviai vadina �i� viet� �ardu, bet mums tai � lyg �ventykla.

Pamėginau atsikelti. Skausmas ausyje virto deginamu tvinksėjimu.

� A� liksiu kur�ias?

� Nemanau, bet teks apsiprasti, kad kurį laik� jausitės lyg mai�u trenktas. Energija tryk�tantis ponas Agilaras vos jums smegenų nei�ta�kė.

� Ne ponas Agilaras mane aptal�ė. �ia Tomo darbas.

� Tomas? Bi�iulis i�radėjas?

Taigi.

� Vadinasi, ko nors prisidirbote.

� Bėja dingo i� namų� � pasakiau.

Ferminas suraukė antakius.

� Kalbėkite.

� Ji laukiasi.

Ferminas �iūrėjo į mane apstulb�s. �įsyk jo veidas atrodė nesuprantamas ir at�iaurus.

� Dėl Dievo, Ferminai, ne�iūrėkite į mane �itaip.

� O ko jūs tikitės? Kad u�degsiu taikos pypk�?

Vėl pamėginau keltis, ta�iau skausmas ir Fermino rankos sulaikė.

� Ferminai, a� turiu j� rasti.

� Atsipūsk. Apie ėjim� nė kalbos negali būti. Tik pasakykit man, kur panel� rasti, ir a� nueisiu.

� A� ne�inau, kur ji.

� Pra�y�iau kalbėti konkre�iau.

Tarpduryje pasirodė ponas Federikas su garuojan�io sultinio puodeliu. Maloniai nusi�ypsojo man.

� Danieli, kaip jautiesi?

� Geriau, pone Federikai, dėkui.

� Praryk �ias piliules ir u�gerk sultiniu.

Klausiamai �vilgtelėjo į Fermin�, �is linktelėjo.

� Nuo skausmo.

Nurijau piliules ir sriūbtelėjau sultinio, kurio skonis priminė cheres�. Ponas Federikas, tikras diskreti�kumo įsikūnijimas, paliko mudu ir u�darė duris. Tik tuomet pastebėjau, kad Ferminas laiko Nurijos Monfort rankra�tį. Ant naktinio stalelio tiksintis laikrodis rodė pirm� valand�, supratau, kad dabar po vidurdienio.

� Vis dar sninga?

� Per �velniai pasakyta. �lapdribos lavina.

� Jau perskaitėte? � paklausiau.

Ferminas be �od�ių linktelėjo.

� Turiu surasti Bėj�, kol dar nevėlu. Numanau, kur ji galėtų būti.

Atstūmiau Fermin� ir atsisėdau. Apsi�valg�s aplinkui pajutau, kad sienos siūbuoja lyg nendrės pakrantėje. Akimirksniu lubos nutolo. Vos laikiausi ant kojų. Ferminas be didelių pastangų gr��ino į lov�.

� Danieli, jūs niekur neisite.

� Kokios �ia piliulės?

� Morfijaus preparatas. Miegosite kaip u�mu�tas.

� Ne, dabar negaliu�

Dar ka�k� vogravau, kol vokai tapo sunkūs lyg �vinas. Kritau į juod� ir tu��i� tunelį. U�migau kaltųjų miegu.

Kai i�sivadavau i� letargo kalėjimo, jau buvo įsliūkinusi prieblanda. I�vydau tamsi� patalp� ir dvi varganas �vakes, virpan�ias ant stalelio. Kampe ant krėslo knarkė Ferminas su triskart stambesnio vyri�kio jėga. �alia jo kojų, pasklid�s dejuojan�iais puslapiais, draikėsi Nurijos Monfort rankra�tis. Galvos skausmas sumenko iki lėto ir �ilto pulsavimo. Atsargiai nutykin�s iki durų atsidūriau nedidelėje salėje su balkonu, atrodė, kad u� durų turi būti laiptai. Susiradau batus ir striuk�. Pro lang�, raibuliuojanti visomis vaivoryk�tės spalvomis, ver�ėsi purpurinė �viesa. I� balkono ma�iau, kad vis dar sninga. Barselonos stogai spindėjo baltumu ir purpuru. I� tolo matėsi pramonės mokyklos bok�tai � paskutiniais saulės spinduliais siuvan�ios adatos. Lango stiklas buvo pasideng�s �erk�nu. Pir�tu i�ved�iojau:

3

Jau temo, kai metro laiptai mane i�vedė lauk. Tu�tutėlė Tibidabo gatvė nutapė bėglių kiparisų būrius ir prietemos ūke palaidotus rūmus. Pama�iau �ydrojo tramvajaus siluet� stotelėje ir vėjo bla�kom� kontrolieriaus signalinį varp�. Vos spėjau į�okti vidun, ir jis pajudėjo. Senas pa�įstamas kontrolierius, ka�k� murmėdamas panosėje, paėmė monetas. I�sirinkau vietel� vagono viduryje tikėdamasis apsiginti nuo sniego ir �al�io. Pro ap�armojusį lang� lėtai slinko snaud�iantys namai. Kontrolierius varstė mane pavyd�iu, valiūki�ku �vilgsniu, jo mina nesikeitė, o �ypsena tarsi pri�alo prie veido.

� Jaunuoli, trisde�imt antras numeris.

Grį�telėjau, Aldajų rūmų kontūrai, kaip tamsoje plūduriuojan�io laivo smaigalys, artėjo prie mūsų. Tramvajus trūktelėj�s sustojo. Sprukau, vengdamas kontrolieriaus �vilgsnio.

� Sėkmės, � sumurmėjo jis.

Tramvajus nulingavo gatve tolyn, aidėjo tik varpelio tilind�iavimas. Nukūriau prie tos vietos, kur siena i�ardyta ir galima per�okti į kiemo pus�. Koriausi per tvor�, bet mane persmelkė nuojauta, kad gird�iu ka�k� ateinant sniegu. Akimirk� sustingau pa�iame sienos vir�uje. Vėjas u�go�ė �ingsnių girg�desį per snieg�, tada ir per�okau į kit� pus�. Pikt�olės ap�alusios smulku�iais ledo karoliukais. Styrojo �erk�no prakaitu i�piltos angelų skulptūros. Padengtas ledu fontano pavir�ius priminė juod�, spindintį veidrodį, i� kurio ky�ojo tik akmeninė angelo ranka, pana�i į obsidiano kard�. Ledo a�aros kybojo ant smiliaus. Grėsminga angelo ranka rodė tiesiog į praviras paradines duris.

U�lipau laiptais genamas vienos minties: kad tik nebū�iau pavėlav�s. Nesistengiau sėlinti patyliukais. Stumtelėj�s duris atsidūriau vestibiulyje. �vakių liepsnelių takas vedė į namo gilum�. Tai buvo Bėjos �vakės, beveik sudegusios, grindys aplipusios va�ku. Ėjau jų vedamas iki pat laiptų. �vakės kvietė lipti auk�tyn. Sienomis slinko virpantis mano �e�ėlis. Laiptų aik�telėje buvo dar dvi plazdan�ios �vakės. Viena, tre�ioji, virpėjo tenai, kur kadaise buvo Penelopės kambarys. Priėjau ir tylutėliai pabeld�iau.

� Chulijanai? � paklausė drebantis balsas.

Spausdamas ranken� nebuvau tikras, k� rasiu kitoje durų pusėje. Jos i� lėto prasivėrė. Kamputyje susigū�usi, apsisiautusi antklode, į mane �iūrėjo Bėja. Puoliau prie jos ir tylėdamas suspaud�iau glėbyje. Jau�iau, kaip jos skruostais rieda a�aros.

� Ne�inojau, kur daugiau eiti, � suku�dėjo. � Skambinau tau į namus, bet niekas neatsiliepė. A� taip i�sigandau�

Bėja nusibraukė a�aras ir įsispoksojo į mane. Supratau j�, nieko nereikėjo sakyti.

� O kodėl pavadinai mane Chulijanu?

Ji �vilgtelėjo į praviras duris.

� Nes jis yra �ia. �iame name. Jis i�eina ir grį�ta. An�dien, kai mėginau pakliūti į vidų, i�g�sdino mane. Nespėjau pasakyti, kas esu, � �inojo mano vard�. Jis �ino, kas vyksta. Parodė man �it� kambarį, parūpino apklot�, vandens ir maisto. Liepė laukti. Tikino, kad viskas bus gerai. Kad tu pats mane susirasi. Naktimis ilgai kalbėjomės. Pasakojo apie Penelop�, apie Nurij�� dar pasakojo apie tave ir apie mudu. Sakė, kad reikia tave i�mokyti jį pamir�ti�

� Kur jis dabar?

� Apa�ioje, bibliotekoje. Sakė, ka�ko laukia, liepė niekur neiti i� �ia.

� Ko jis laukia?

� Tik sakė, kad ka�kas ateis kartu su tavimi, tu jam atvesi�

Kai i�ėjau į koridorių, �ingsniai jau girdėjosi ant laiptų. Sienų voratinklyje atpa�inau bekraujį �e�ėlį, juod� lietpaltį, skrybėl� ir rankoje blizgantį revolverį lyg pjautuv�. Tai buvo Fumeras. Jis visuomet man ka�k� priminė, bet k�, supratau tik �i� akimirk�.

4

Pir�tais u�gesin�s �vakes, liepiau Bėjai tylėti. Ji stvėrė man u� rankos ir klausiamai pa�velgė į akis. Fumero �ingsniai girdėjosi visai �ia pat. Su Bėja pasislėpėme toliausiame kambario kampe, liepiau jai būti u� durų.

� Kad ir kas nutiktų, nei�eik i� �ia, � su�nib�dėjau.

� Danieli, nepalik man�s dabar, maldauju.

� Turiu įspėti Karaks�.

Bėja �iūrėjo maldaujan�iomis akimis, bet a� skubiai nuėjau koridoriumi, kol neperkalbėjo. Nusliūkinau iki paradinių laiptų. Fumero �e�ėlio nesimatė, nesigirdėjo nė �ingsnių. Jis tyliai tūnojo ka�kur tamsoje. Kantriai laukdamas. Vėl grį�au į koridorių ir, perėj�s galerij�, tuzin� kambarių, patekau į fasadin� namo dalį. Per apledėjusį lang� nutįso keturių �ibintų �viesos, drumstos lyg fontano vanduo. Prisiartin�s prie lango, pastebėjau juod� automobilį prie paradinių vartų. Jis priklausė leitenantui Palasijosui. Tamsoje smilkstanti cigaretė i�davė, kad jis tenai. I� lėto grį�au prie laiptų, labai atsargiai pakopa po pakopos nusileidau �emyn. Pusiaukelėje stabtelėjau, tyrinėdamas tams�, kuri visk� slėpė.

Fumeras buvo palik�s paradines duris praviras. Vėjas u�gesino �vakes ir vidun blo�kė snieginus �uorus. Su�alusių lapų sūkurys sukosi ties skliautais, sūpavosi debesyje �viesių dulkių, sukilusių nuo apgriuvusio namo. Palei sien� nusileidau dar keturias pakopas. Bibliotekoje �mėstelėjo stiklo atspindys. Fumero niekur nesimatė. Svars�iau, ar tik nebus pasiek�s rūsį ir surad�s kript�. I� lauko atpūstas sniegas baigė u�dengti jo pėdsakus. Nusileidau iki pat laiptų galo, ėjau koridoriumi, vedan�iu durų link. Veid� �ai�ė ledinis vėjas. Patamsyje bolavo fontane riogsan�io angelo ranka. Apsi�valgiau aplinkui. Įėjimas į bibliotek� buvo u� kokių de�imties metrų, reikėjo tik u�lipti laiptais. Prie�kambarį ties biblioteka slėpė tamsa. Supratau, kad Fumeras gali stebėti mane vos u� kelių metrų, o a� jo nematysiu. Ry�ausi sudrumsti neį�velgiamus �e�ėlius tarsi �ulinio vandenį ir beveik vilkdamas kojas apgraibomis pasiekiau bibliotek�.

Did�ioji ovalo formos salė snaudė tamsoje, nuta�kyta pro langus atsispindin�ių tir�tų, virpan�ių snaigių �e�ėlių. �vilgsnis nuslydo tu��iomis sienomis, ie�kojau Fumero, galbūt lūkuriuojan�io ties įėjimu. De�inėje pusėje, vos u� dviejų metrų nuo man�s sujudėjo ka�kieno siluetas. Vien� akimirk� pasirodė, kad ka�kas eina, bet tai buvo tik mėnulio at�vaitas ant a�menų. Į sien� įsmeigtas peilis, gal net dvia�menis. Prismeigtas ka�koks popiergalis. Priėj�s ar�iau atpa�inau apglam�yt� nuotrauk�. Tai buvo kopija tos apdegusios fotografijos, kuri� paslaptingu būdu ka�kas buvo palik�s knygyne. Chulijanas su Penelope, dar paaugliai, �ypsojosi gyvenimui, kuris, jiems nė neįtariant, bėgo nuo jų. Peilio smaigalys įsmeigtas tiesiog Chulijanui į krūtin�. Tapo ai�ku, kad ne Leinas Kubertas ir ne Chulijanas Karaksas paliko fotografij� tarsi kvietim�. Tai padarė Fumeras. Fotografija buvo masalas. Jau tiesiau rank� i�traukti peilį, kai pajutau įbest� į pakau�į �alt� Fumero revolverį.

� Vienas atvaizdas vertesnis u� tūkstantį �od�ių, ar ne, Danieli? Jei tavo tėvas nebūtų suknistas knygininkas, gal įkaltų t� ties� tau į galv�.

I� lėto atsisukau, ginklas styrojo man prie� akis. Trenkė paraku. Pamėkli�k� Fumero veid� i�kreipė siaubinga grimasa.

� Kur Karaksas?

� Toli nuo �ia. �inojo, kad jį med�iosit. Jis i�vyko.

Fumeras �iūrėjo į mane nemirksėdamas.

� Snargliau, i�ta�kysiu tau smegenis.

� Nieko nepe�ite. Karakso �ia nėra.

� I�si�iok, � įsakmiai liepė Fumeras.

� Kam?

� I�si�iok arba vienu �ūviu j� praversiu.

I�si�iojau. Fumeras įki�o revolverį į burn�. Jau�iau, kaip gomuriu slysta �altas metalas. Fumeras laikė nyk�tį padėj�s ant dau�iklio.

� O dabar, nelemtas kvaily, pam�styk, ar turi dėl ko gyventi? K� pasakysi?

I� lėto linktelėjau.

� Tuomet sakyk, kur slepiasi Karaksas?

Bandymas kalbėti tapo vogravimu. Fumeras pama�u i�traukė revolverį.

� Kur jis?

� Kriptoje.

� Vesk mane. Noriu, kad matytum, kaip a� tam kalės vaikui pasakosiu apie ink��ian�i� Nurij� Monfort, kai suvariau jai peilį į�

Pro Fumero petį ma�iau, kaip i� tamsos i�nir�s siluetas tarsi sujudino prietemos u�uolaid�. Visi�koje tyloje prie mūsų, rodės, neliesdama kojomis �emės, slinko beveidė figūra, degan�iu �vilgsniu. Fumeras pamatė jos atvaizd� mano a�aromis paplūdusiose akyse ir jo veidas persimainė.

Kai atsisuk�s �ovė į tir�t� mus supusi� tams�, dvi bepir�tės letenos sugniau�ė jam gerkl�. Liepsnose i�likusios Chulijano Karakso rankos. Vienu smūgiu Karaksas nustūmė mane ir blo�kė Fumer� prie sienos. Inspektorius, sugrieb�s revolverį, stengėsi įremti jį Karaksui po smakru. Jam nespėjus spustelėti gaiduko, Karaksas, sugrieb�s jo alkūn�, i� visų jėgų trinktelėjo į sien�, paskui dar por� kartų, bet revolveris nei�krito. Antras �ovinys i�lėkė į tams�, i�trupino tink� ir įsmigo į medin� sien�. Inspektoriaus veidu nuriedėjo degan�io parako a�aros ir plyksin�ios nuolau�os. Patalpoje pasklido svylan�ios mėsos smarvė.

Fumeras trūktelėjo, stengdamasis i�sivaduoti, bet rankos tebelaikė u� kaklo stipriai prirėmusios prie sienos. Karaksas nė nemanė jo paleisti. Fumeras suriaumojo i� pyk�io ir pasuk�s galv� mėgino įk�sti Karaksui į rank�. Jį u�valdė gyvuli�kas įtū�is. Girdėjau, kaip girg�dėdami dantys sukando negyv� od�, ir Fumero lūpos i�sitepė krauju. Karaksas nekreipė dėmesio į skausm�, o gal net nieko nejautė, bet atgniau�ė rank�. Atitrauk�s inspektorių nuo sienos, �iam baimingai dirs�iojant į de�in� rank�, i� visų jėgų trinktelėjo j� į sien�, rodės, į medį sulįs visas kum�tis. I� Fumero gerklės i�siver�ė laukinis riksmas. Skausmo perverta ranka atsigniau�ė, ir revolveris nukrito po kojomis. Karaksas nuspyrė jį tolyn į tams�.

Visas �is siaubas man prie� akis įvyko per kelias sekundes. Jau�iausi lyg medinis, nepajėgiau nei judėti, nei m�styti. Karaksas atsisuko ir įsmeigė į mane �vilgsnį. �iūrėdamas į jį mėginau įsivaizduoti jo buvusio veido bruo�us, kuriuos tiek sykių tyrinėjau nuotraukoje, regėjau klausydamasis senų istorijų.

� Danieli, i�vesk i� �ia Beatri��. Ji �ino, k� turite daryti. Nepalik jos. Neleisk, kad j� i� tav�s atimtų. Niekas ir niekada. Saugok j� labiau u� gyvenim�.

Norėjau linktelėti, bet mano akys nukrypo į Fumer�, kuris galynėjosi su jam ligi alkūnės siekian�iu peiliu. Pagaliau i�trauk�s jį i� sienos suklupo, spausdamas su�eist�, kruvin� rank�.

� Paskubėk, � suku�dėjo Karaksas.

Neapykantos apakintas Fumeras riogsojo ant �emės kruvinoje rankoje laikydamas peilį. Karaksas prisiartino prie jo. Pasigirdo skubrūs �ingsniai, supratau, kad Palasijosas, pri�auktas �ūvių, ateina į pagalb�. Karaksui nespėjus i�traukti i� Fumero rankos peilio, į bibliotek� su u�taisytu ginklu į�engė Palasijosas.

� Atgal, � įsakė jis.

U�metė akį į Fumer�, kuris vargais negalais mėgino atsistoti, paskui į mus � pirmiau į Karaks�, paskui � į mane. Jo �vilgsnyje ma�iau siaub� ir dvejon�.

� Atgal, sakyta.

Karaksas atsitraukė. Palasijosas �altai stebėjo mus, vertindamas padėtį. Jo �vilgsnis sustojo ties manimi.

� Dink i� �ia. Tai � ne tavo reikalas. Mikliai.

Akimirksnį dvejojau. Karaksas linktelėjo.

� Niekas i� �ia nei�eis, � sukriokė Fumeras. � Palasijosai, duokite �en savo pistolet�.

Palasijosas nė nekrustelėjo.

� Palasijosai, � pakartojo Fumeras. I�tiesta kruvina ranka reikalavo ginklo.

� Ne, � pro suk�stus dantis su�vok�tė Palasijosas.

Paklaikusios Fumero akys pritvinko neapykantos ir pyk�io.

Griebė Palasijoso ginkl�, trūktelėjo ir atėmė. �vilgtelėj�s į Palasijos� jau �inojau, kas turi įvykti. Fumeras lėtai pakėlė ginkl�. Jo dreban�ioje rankoje blizgėjo krauju i�teptas pistoletas. Karaksas atatupstas pama�u traukėsi �e�ėlin, nė neketindamas bėgti. Jau�iau, kaip visame mano kūne u�virė pyktis. Nuo mirties �e�ėliu pa�enklinto Fumero veido, besimėgaujan�io savo pami�imu ir neapykanta, kaipmat atsipeikėjau. Palasijosas nepritariamai papurtė galv�. Nekreipiau į jį dėmesio. Karaksas jau stovėjo kambario viduryje laukdamas �ūvio.

Fumeras nematė man�s. Jam egzistavo tik Karaksas ir toji kruvina, pistolet� spaud�ianti ranka. Vienu �uoliu jį pargrioviau. Jau�iau, kaip mano kojos, atsispyrusios nuo �emės, taip jos ir nepasiekė. Pasaulis sustingo ore. �ūvio garsas pasiekė mane i� ka�in kur, lyg tolstan�io griaustinio aidas. Skausmo nejutau. Pirmas tvykstelėjimas ir bukas smūgis, tarsi kas įtū�io akimirk� būtų u�tvoj�s metaliniu strypu ir kelet� metrų �vystelėj�s mane į tu�tum�, kol �nektelėjau ant grindų. Kry�io nejutau, nors atrodė, kad sienos susijungė, o lubos tuoj u�grius mane visu svoriu.

Ka�kieno ranka palietė pakau�į, ir pama�iau vir� man�s palinkusį Chulijano Karakso veid�. Karaksas atrodė būtent toks, kokį įsivaizduodavau, tarsi liepsnos niekada nebūtų sudarkiusios jo veido. Jo akyse į�velgiau did�iulį siaub�. Ma�iau, kaip u�deda man rank� ant krūtinės, ir stebėjausi, koks tir�tas skystis srūva jo pir�tais. Tik tuomet pajutau baisų kar�tį, tarsi mano viduje rusentų kar��iu tvoskian�ios �arijos. Norėjau surikti, bet �ilto kraujo pliūpsnis u�gniau�ė bals�. Atpa�inau apgailestaujantį Palasijoso veid�. Pakėliau akis ir tuomet i�vydau j�. Bėja pama�u pravėrė bibliotekos duris, veidas perkreiptas siaubo, dreban�ios rankos ties lūpomis. Ji negalėjo patikėti, tylėdama purtė galv�. Norėjau j� perspėti, bet �altis sukaustė rankas ir kojas, o kūn� varstė lyg peiliais.

Fumeras tykojo u� durų. Bėja jo nematė. Kai Karaksas puolė prie jo, Bėja i�sigandusi atsisuko, inspektoriaus pistoletas vos lietė jai kakt�. Palasijosas puolė j� sulaikyti, bet nespėjo. Karaksas aplenkė jį. I�girdau jo riksm� � tolim�, �aukiantį Bėj�. Salėje plykstelėjo �ūvis. Karaksui kliudė de�in� rank�. Staiga beveidis �mogus puolė prie Fumero. Pakilau, o Bėja paknopstomis bėgo prie man�s. G�stan�iu �vilgsniu mėginau rasti Karaks�, ta�iau veltui. Jo viet� u�ėmė kita figūra. Tai buvo Leinas Kubertas, būtent toks, kokio prie� daugyb� metų skaitydamas knygos puslapius jau buvau i�mok�s bijoti. �įkart Karakso letenos susmigo Fumerui į akis ir lyg kabliais jas lupo. Spėjau pamatyti, kaip inspektoriaus kojos su�mė�avo bibliotekos tarpduryje, kaip jo kūn� tampė mė�lungis, Kubertui negailestingai velkant jį pro paradines duris, kaip atsimu�dami į marmurinius laiptus �ok�ioja jo keliai ir sniegini vėjo gūsiai �ai�o veid�, kaip beveidis �mogus sugniau�ia jam kakl� ir pakėl�s lyg koki� lėl� svied�ia į ledinį tvenkinio vandenį, kaip angelo ranka sminga jam į krūtin�, ir juodu atodūsio debesimi atsiskiria prakeikta siela, o vokai virpa lyg ledo a�aros vir�um veidrod�io, kol i�tinka mirtis, ir akiduobes aptraukia �erk�nas.

Griuvau be �ado, jėgos galutinai mane apleido. Tamsa akimirksniu nu�vito, ir Bėjos veidas dingo juodame tunelyje. U�simerkiau ir jau�iau Bėjos rankas, glostan�ias man veid�, ir jos meldim�, kad Dievas man�s nepasiimtų, ku�dėjo, kad myli mane ir neleis man i�eiti, neleis� Pamenu, tik atsiplė��s nuo �viesos ir �al�io mira�o, pajutau apėmusi� ka�koki� keist� ramyb�, ir skausmingas kar�tis viduriuose dingo. Ma�iau save, einantį u�burtos Barselonos gatvėmis, � mudu su Bėja, jau beveik senukai, laikėmės u� rankų. Ma�iau, kaip tėvas su Nurija Monfort deda ant mano kapo baltas gėles. Ma�iau, kaip Ferminas laiko apkabin�s kūk�iojan�i� Bernard�, ir savo sen� bi�iulį Tom�, kuris nei�tarė nė �od�io. �iūrėjau į juos, kaip �iūrima į svetimus pro negrį�tamai tolstan�io traukinio lang�. Tuomet staiga prisiminiau motinos veid�, kurio tiek metų negalėjau atgaivinti, tarsi i�kirpt� i� knygos, dingusį tarp puslapių. Ir jos �viesa lydėjo mane.

1955 METŲ LAPKRI�IO 27 DIENA POST MORTEM

Akinamai baltame kambaryje plazdėjo u�uolaidos, nuaustos i� miglos ir saulės spindulių. Pro mano lang� matėsi neaprėpiama mėlyna jūra. Vien� dien� ka�kas mėgino įrodyti man, kad pro Kora�iano klinikos langus jūros nesimato, kad palatos visai ne baltos ir spindin�ios ir kad t� lapkritį jūra labiau priminė �alt� �vininės spalvos pelk�, kad vis� savait� be perstojo krit�s sniegas palaidojo saul� ir Barselon� po metro storumo balta danga, kad net Ferminas, am�inasis optimistas, ir tas tvirtino, kad a� mirsiu dar sykį.

Pirm�syk miriau ligoninėje, ant Bėjos ir leitenanto Palasijoso rankų, tarnybin� aprang� i�sitepusio mano krauju. Gydytojai sakė, kad �ovinys, jie manė, kad negird�iu, � sutrupino �onkaulius, lietė �irdį, pa�eidė arterij� ir pro �on� i�lėkė lauk. Mano �irdis neplakė �e�iasde�imt keturias sekundes. Man pasakojo, kad, grį��s i� pasivaik��iojimo po am�inyb� ir prie� prarasdamas s�mon�, dar atsimerkiau ir nusi�ypsojau.

Atsipeikėjau tik po a�tuonių dienų. Per t� laik� dienra��iai jau buvo paskelb� apie policijos inspektoriaus Fransisko Chavjero Fumero mirtį, � krito nelygioje kovoje su iki dantų ginkluotų nusikaltėlių gauja, o pernelyg u�siėm� savo darbais valdantieji sluoksniai neturėjo laiko įam�inti jo atminimo gatvės ar pasa�o pavadinimu.

Apleistuose Aldajų rūmuose buvo rastas tik jo vieno kūnas. Penelopės ir jos sūnaus palaikai dingo.

Nubudau au�tant. Prisimenu �vies�, tarsi lydyt� auks�, krintantį ant apklotų. Jau nebesnigo, ir ka�kas u� mano lango buvo pakeit�s jūr� į balt� aik�t�, kurioje matėsi sūpuoklės ir dar ka�kas. Nugrimzd�s krėsle �alia lovos tylėdamas mane stebėjo tėvas. Nusi�ypsojau ir jis prapliupo raudoti. Koridoriuje susiriet�s miegojo Ferminas, padėj�s Bėjai ant kelių galv�, visi i�girdo tėvo verksm�, sumi�usį su atgaila, ir puolė į palat�. Prisimenu lies� ir i�bly�kusį kaip d�iovinta �uvis Fermin�. Man papasakojo, kad krauj�, tekantį mano gyslomis, dovanojo jis, nes savo beveik viso netekau, o mano bi�iulis klinikos kavinėje per dienų dienas kem�a mėsyt�, kad pakankamai būtų raudonųjų kraujo kūnelių, jei kartais man dar reikėtų jo pagalbos. Gal tai paai�kina jausm�, kad jau�iausi i�mintingesnis. Prisimenu, kambarys skendėjo gėlių jūroje, ir t� popiet�, gal po kelių minu�ių, tiksliai nepasakysiu, į palat� sugu�ėjo Gustavas Barselas su dukterė�ia Klara, Bernarda ir mano bi�iulis Tomas, kuris nedrįso nė akių į mane pakelti, o kai jį apkabinau, tuojau i�bėgo lauk, kad niekas nematytų a�arų. Kaip per migl� prisimenu pon� Federik�, lydim� Merseditos ir dėstytojo pono Anakleto. Ai�kiausiai prisimenu Bėj�, tyliai mane stebin�i�, visiems d�iaugsmingai �ūkaujant ir sveikinant sugrį�us, ir tėv�, kuris tame krėsle praleido septynias naktis, melsdamasis Dievui, kuriuo iki �iol netikėjo.

Gydytojams liepus visam būriui i�eiti i� palatos ir suteikti man poilsį, kurio netro�kau, tėvas trumpai priėjo ir pasakė, kad atne��s Viktoro Hugo plunksnakotį ir s�siuvinį, jei staiga panorė�iau ra�yti. Atsidūr�s kitapus slenks�io Ferminas prane�ė konsultav�sis su klinikos gydytojų taryba, ir jie u�tikrin�, kad karinei tarnybai esu netinkamas. Bėja pabu�iavo mane į kakt� ir i�sivedė tėv� pakvėpuoti grynu oru, nes jis jau vis� savait� nei�ėjo i� palatos. Likau vienas ir, nuovargio įveiktas, nugrimzdau į sapn�, nenuleisdamas akių nuo plunksnako�io dė�utės ant naktinio stalelio.

Pabudino ka�kokie �ingsniai, ka�kas įėjo pro duris, gal tėvas, o gal gydytojas Mendosa, kuris nenuleido nuo man�s akių, įtikėj�s, kad esu laimės kūdikis. Lankytojas priėjo prie lovos ir atsisėdo ant mano tėvo krėslo. Burna buvo perd�iūvusi, neįstengiau net kalbėti. Chulijanas Karaksas, prilaikydamas mano galv�, padavė stiklin� su vandeniu, a� suvilgiau lūpas. Akyse regėjau atsisveikinim�, ir man pakako tik pa�velgti į jas, kad supras�iau, jog taip ir nesu�inojo, kas jam yra Penelopė. Beveik neprisimenu jo �od�ių ir balso tembro. Tik �inau, kad paėmė mano rank� ir papra�ė gyventi u� jį, ir kad mudu niekuomet nesimatysime. Ir nepamir�au to, k� jam pasakiau. Pra�iau pasiimti t� plunksnakotį, nes jis visuomet buvo jo, ir kad vėl ra�ytų.

Kai atsibudau, Bėja drėgnu kvapniu rank�luos�iu gaivino kakt�. Nerimaudamas paklausiau, kur Karaksas. Ji sutrikusi pa�velgė į mane ir pasakė, kad Karaksas prie� a�tuonias dienas dingo, siautė smarki audra, ir visi jį palaikė mirusiu, nes sniegas buvo apta�kytas krauju. Atsakiau jai, kad vos prie� kelet� sekund�ių jis buvo �ia, �alia man�s. Bėja tik �yptelėjo ir nieko neatsakė. Seselė, tikrinusi puls�, �velniai paprie�taravo, kad �e�ias valandas miegojau, o ji vis� laik� sėdėjo koridoriuje prie stalelio, ir niekas, visi�kai niekas nebuvo u�ėj�s į mano palat�.

T� naktį prie� u�migdamas pa�velgiau į dė�ut� ant naktinio stalelio, ji buvo atdara, o plunksnakotis ding�s.

KOVO VANDENYS

DRAMATIS PERSONAE

Table of Contents

Anotacija

PAMIR�TŲ KNYGŲ KAPINĖS

PELENŲ DIENOS 1945�1949

1

2

3

4

5

6

NEGANDOS IR DRAUGIJA 1950�1952

7

8

9

10

GENIJUS IR SIMBOLIS1953

11

12

13

13

�E�ĖLIŲ MIESTAS 1954

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

NURIJA MONFORT: �MĖKLŲ PRISIMINIMAI 1933�1955

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

VĖJO �E�ĖLIS 1955

1

2

3

4

1955 METŲ LAPKRI�IO 27 DIENA POST MORTEM

KOVO VANDENYS 1956

DRAMATIS PERSONAE 1966