Versta i�:

Mingmei Yip

SONG OF THE SILK ROAD

Kensington Books

ISBN 9786090105139

Copyright � 2011 by Mingmei Yip

All rights reserved

� Vertimas į lietuvių kalb�, Jovita Liutkutė, 2012

Vir�elio fotografijos:

Skėtis � gualtiero boffiwww.Shutterstock.com

Moteris � Ben Heyswww.Shutterstock.com

� Leidykla �Alma littera�, 2012

I� anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Redagavo Vitalija Dalmantaitė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Vir�elio dailininkė Asta Rastauskienė

Maketavo Albertas Rinkevi�ius

1

Kelionė u� milijon� dolerių

Kinai sako: �Laimėje visada slypi trupinėlis nelaimės, o nelaimėje � trupinėlis laimės.�

Gal jie ir teisūs. Būdama dvide�imt a�tuonerių ir netekusi abiejų tėvų, �iame klastingame �e�iolikos tūkstan�ių kilometrų �Raudonųjų dulkių� kelyje1 likau vienui viena ir be cento ki�enėje.

Bent jau taip man atrodė.

Paskui, po metų, i� Mils ir Mano advokatų kontoros Manhatane gavau lai�k�, kuriuo man buvo prane�ta, kad netrukus gausiu pinigų. Ties� sakant, mil�ini�k� sum�.

Tris milijonus dolerių.

Bet i� ko? Ir kodėl? Mat buvau iki paskutinio cento i�grand�iusi savo kreditines korteles ir tik tam, kad paguldy�iau savo tėvus į kuklius karstus ir �iūrė�iau, kaip jie � o kartu ir mano sunkiai u�dirbtos lė�os � virsta pelenais.

�ia tai bent! Man teko sutelkti vis� vali�, kad neim�iau klykti, i� laimės nepratrūk�iau nevaldomu, beproti�ku juoku ir galė�iau skaityti toliau.

Mano geradarė pasirodė esanti ka�kokia Mindė Medison � rodos, mano teta i� motinos pusės. Nei mama, nei tėvas niekada nebuvo u�simin� apie joki� tet� nei �iame, nei kitame pasaulyje.

Tad i� kur galėjo i�dygti ta Mindė Medison?

Be to, Medison nebuvo nei mano motinos (ji buvo Cai), nei mano (a� buvau Lin) pavardė.

Ir staiga tarsi praregėjau. Ar visa tai � ne per daug gerai, kad būtų tiesa? Ar ne per daug įtartina? Ar nepana�u į nuvalkiot� pigaus romano siu�et�?

Nesileisdama į tolesnius svarstymus, nors ir labai nenoriai, paki�au lai�k� po savo kuriamo romano rankra��iu ant ra�omojo stalo ir pasistengiau �į reikal� i�mesti i� galvos.

Bet, kaip kinai sako: �U�griuv� turtai galingai priremia prie sienos.�

Po dviejų dienų, baigusi pamain� ��unli rūmuose� � Manhatano centre įsikūrusiame, pernelyg brangiame kinų restorane, kuriame dirbau padavėja, � ir grį�usi namo, pastebėjau tamsoje skendin�iame bute mirksint raudon� atsakiklio �viesel�. Paspaud�iau telefono mygtuk� ir kambarį akimirksniu pripildė malonus vyri�kas balsas: �Laba diena, a� Deividas Manas i� Mils ir Mano advokatų kontoros. �i �inutė skirta panelei Lilei Lin dėl didelės pinigų sumos, kuri� paliko jos teta Mindė Medison. Pra�om kuo grei�iau su mumis susisiekti, kad nedelsdami galėtume sutvarkyti �į reikal�. Norėtume susitikti su panele Lin. A�iū.�

Kit� dien�, nenustygdama ir nervindamasi, jau sėdėjau brangiame Manhatano kvartale įsikūrusioje pra�matnioje advokatų kontoroje prie�ais du nepriekai�tingai apsirengusius teisininkus ir klausiausi neįtikėtinų kalbų, keistesnių ir u� fantastinį roman�.

� Taip, visa tai tikra tiesa, panele Lin. Jūs nesapnuojate, netrukus jums tikrai atiteks trys milijonai dolerių, � neu�sikirsdamas, kaip ir dera teisininkui, patikino mane Deividas Manas, ma�daug trisde�imties metų i�styp�s �viesiaplaukis vyras. �ioje kontoroje, prigrūstoje storų kaip plytos knygų ir grie�tų formų tamsiai rudų baldų, spindin�ios jo akys buvo vieninteliai �viesuliai.

� Bet tai dar ne viskas. Nemanykite, kad pinigai jums atiteks taip lengvai, � įsiterpė jo kolegė, penkt�j� de�imtį įpusėjusi Margaretos Te�er antrininkė Margareta Mils. � Jūsų teta � matyt, ir pati buvusi nemenka nuotykių ie�kotoja � reikalauja, kad i�siruo�tumėte į ilg� kelion� po Kinij� ir trauktumėte �ilko keliu. Nurodymas labai ai�kus: privalote keliauti tais pa�iais keliais, kuriais kadaise keliavo ji, ir daryti t� patį, k� darė ji. Kol pildysite �į reikalavim�, trys milijonai dolerių liks banke ir lauks jūsų. � Ji nutilo ir piktai dėbtelėjo į ka�kokį dokument�, lyg tai būtų buv�s lavonas ant ra�omojo stalo. Paskui, tarsi tam nepritardama, pridūrė: � Ta�iau gausite penkiasde�imt tūkstan�ių dolerių avans�, kad galėtumėte pasiruo�ti kelionei.

Vis dar priblok�ta ir suglumusi paklausiau:

� Ar ilgai truks kelionė?

Vėl atsklido lyg medumi teptas Mano balsas:

� Dokumente ai�kiai nurodyta, kad kelionė truks nuo pusės metų iki a�tuonių mėnesių.

Paskubomis apsvars�iau: ar penkiasde�imties tūkstan�ių dolerių pakaks pragyventi Kinijoje �e�is ar a�tuonis mėnesius? �inoma. Dauguma kinų tiek neu�dirba per vis� gyvenim�!

�iūrėjau į du in ir jang �mogystas � vien� stambok� ir pasipūtusi�, kit� � liekn� ir sald�iakalbį, � toliau ai�kinan�ius man smulkmenas: girdi, Mils ir Mano kontora tik tarpininkaujanti; toliau �į reikal� tvarkys kita teisinių paslaugų firma Pekine. Todėl, jei sutiksiu t�sti �į keist� reikal�, Pekine man reikės susitikti ir su ponu Lo. Advokatai pa�ėrė ir daugiau smulkmenų, bet a� vis tiek nieko nesupratau. Pagaliau juodu baigė nuobod�i� ir pompasti�k�, monotoni�ku teisininkų �argonu dėstom� prakalb�, o a� tebesėdėjau netekusi �ado.

Deividas Manas nusi�ypsojo parodydamas eil� dailių balintų dantų, o jo mėlynos akys suspindo lyg du safyrai.

� Taigi, panele Lin, ar ketinate priimti savo tetos s�lygas ir leistis į �e�iolikos tūkstan�ių kilometrų kelion�?

Ar turėjau sutikti su tokiu siūlymu? Akimirk� nesuvokiau, k� atsakyti. Ir vis dėlto, kad ir kokie keisti būtų reikalavimai, i�kelti visi�kai nepa�įstamo �mogaus, � lyg ir mano tetos, � argi kas nors galėtų atsispirti septyn�enklei dovanai? Bent jau pirmosios publikacijos laukianti ra�ytoja, pragyvenimui prisidurianti i� padavėjos darbo, � tikrai ne. Tad pamėginau nusi�ypsoti taip, kad ta �ypsena parodytų nesuvokiam�, netikėtai mane aplankiusi� sėkm�.

Tikrai paimsiu penkiasde�imt tūkstan�ių dolerių avans�, o paskui� kas �ino, gal nuo kelionės man pavyks i�sisukti?

Įtemptai m�s�iau, mintis vijo mintį; nė nenutuokiau, į k� painiojuosi. Bet ir nenorėjau rizikuoti prarasti �io i� dangaus man nukritusio lobio. Todėl ry�tingai linktelėjau.

� �inoma. Visada svajojau patirti nuotykių ir tikrai neketinu atsisakyti trijų milijonų.

Nieko nelaukusi Margareta Mils stumtelėjo dokument� man pasira�yti. Truputį virpan�ia ranka bly�kiame kaip mirtis lape pakeverzojau savo vard� �Lilė�, jis kinų kalba rei�kia �gra�uolė� arba �sėkmė�, ir pavard� �Lin�, ver�iam� �mi�kas� arba �gausybė�.

Mils vėl paėmė dokument� ir abu teisininkai energingai paspaudė man rank�.

� Sveikiname, panele Lin!

Ir staiga kontora, anks�iau pana�i į kap�, persimainė į saulės nutviekst� sod�. Net vidutinio am�iaus Margaretos Te�er antrininkė Margareta Mils atrodė gra�i. Atid�iai �velgdama į įsakmų jos veid� neju�ia prisiminiau Ispanijos u�sienio reikalų ministro kitai Margaretai pasakytus �od�ius: �Ponia, buvau pasiruo��s jūsų intelektui, bet ne gro�iui!�

Prie� akis i�kilus dviejų Margaretų paveikslams, � viena buvo Britanijoje, kita � �ia pat, � kaip įmanydama mėginau tramdyti juok�.

Tada vėl prabilo Manhatano Margareta.

� Panele Lin, tvarkyti tokius reikalus ilgai trunka. Ateikite kit� savait� ir mes jau turėsime jums paruo�� penkiasde�imties tūkstan�ių dolerių �ekį.

Deividas Manas pridūrė:

� Tapsite turtinga. D�iaugsimės galėdami ir ateityje padėti tvarkyti teisinius reikalus.

Pus� penktos stovėjau gatvėje prie�ais advokatų kontor� apsvaigusi ir praradusi nuovok� po tokios netikėtos likimo permainos. Saulė �vietė skais�iai ir �ildė, o jos spinduliais tviskantis oras atitiko gerėjan�i� mano nuotaik�. Nors aplinkinis pasaulis, rodos, liko koks buv�s, � pro �alį skubėjo �monės, gatvėse �liau�ė automobiliai, � mano vidinis pasaulis pasikeitė tarsi staiga apverstas smėlio laikrodis. Jau�iausi i� visų pusių apsupta �monių, nors niekas į mane nekreipė dėmesio. Vis galvojau apie keistus reikalavimus tos nepa�įstamos, tariamos savo tetos, kuri visus dvide�imt devynerius metus man tiesiog neegzistavo. K� jau kalbėti apie nepakeliam� lengvum� popierėlio, ant kurio bus u�ra�yta �50 000 dolerių� ir kuris netrukus oriai ir skland�iai įkris į mano pinigin�!

Vis� kit� savait� kaip visada valgiau, miegojau ir dirbau padavėja ��unli rūmuose�, bet mintys jau skriejo į �ilko keli�, kuriame kūnas lepinasi pirtimi po kaitria saule, basi kojų pir�tai ir padai kepa auksiniame deginan�iame dykumos smėlyje, o akys svajingai merkiasi nuo beproti�ko kar��io.

Įsivaizdavau karavanus, traukian�ius į paslaptinguosius Rytus, ir egzoti�kas moteris lygia oda, u�sidengusias veidus, vilkin�ias pla�ius puikaus �ilko drabu�ius. Jų oda auksinė kaip smėlis, jos niūniuoja keistas melodijas, o kupranugariams prie kulk�nių priri�tų varpelių skambėjimas joms pritaria�

Slinko dienos, pagaliau a� vėl atvilkau savo nutirpusias kojas į Mils ir Mano kontor� ir sutvarkiau t� keist� reikal� � banaliai, pagal įstatymo raid�. Advokatai man dar kart� priminė keliamas s�lygas ir atidavė penkiasde�imties tūkstan�ių dolerių �ekį.

Įteikdama didelį rusv� vok� Margareta Mils tarė:

� Panele Lin, �ia � pradinė mar�ruto dalis ir u�duotys, kurias turėsite atlikti �ilko kelyje. Smulkiau apie tetos dokumento turinį ir savo kelion� su�inosite nuvykusi į Pekin�, pas pon� Lo.

Stodamasi eiti ir tvirtai spausdama prie krūtinės vok�, pama�iau Deivido Mano veide �mėstelint paik� �ypsen�.

� Sėkmės vykdant tetos reikalavimus!

I�ėjusi i� teisinių paslaugų firmos ir slegiama visi�kos ne�inomybės, nuvykau tiesiai į Chase bank� Sankirtos aik�tėje, nes netoli jos gyvenu, ir atidaviau saugoti �ekį. Tuomet ėmiau bastytis po miest� mėgindama surikiuoti mintis. Prie metro stoties trys paaugliai demonstravo neįtikėtinus riedlentininkų triukus: sukiojo lent�, skriejo į visas puses ir vartėsi per galv�, � jų riedlentės, brū�inamos į grindinį, garsiai d�er�gė � �D�rrr! D�rrr! D�rrr!�

� Atsargiai! � �ūktelėjau vaiki��iams skubiai traukdamasi, kad neu�kliudytų, o paskui nebū�iau palikta likimo valiai, � mat prisiminiau dabar esanti trijų milijonų dolerių savininkė.

� Liau-ki-tės!

Riedlentė girg�telėjusi sustojo tiesiai prie� mane. Jis buvo jauniausias i� paauglių.

Paauglys pasveikino mane pla�ia, �irdį tirpdan�ia �ypsena ir riktelėjo:

� Gerai, ponia!

Neįtikėtinai dailiame jo veide tarsi ryto rasos la�as tviskėjo auskariukas su netikro brilianto akute.

Atsakiau jam būsimos milijonierės �ypsena ir nuėjau sau. Kas galėjo numanyti, kad �i balt� palaidin� vilkinti ir mėlynus d�insus mūvinti kinė netrukus dėvės tik dizainerių drabu�ius, puo�is tobulais trijų karatų deimantais, bus pasidariusi �ukuosen� u� tris �imtus dolerių ir pietaus tik auk�tos klasės madinguose restoranuose? Hm� Ties� sakant, vienas �mogus galėjo. Jaunas banko tarnautojas. Nors jis nieko nepasakė, �ypsena i�davė jo palankum�. Nekantravau pamatyti jo �ypsen� (tuomet jam tikriausiai ply� skruostai?) po pusme�io, � �inoma, jei tik sveika ir gyva grį�iu i� Kinijos.

Parsiradusi namo i� karto sėdau skaityti Mindės Medison dokumentų. Greitai perver�iau stor� jų pluo�t�, vien� kit� skyrių permesdama akimis, vien� kit� praleisdama. Man gerokai palengvėjo, � mat vos u�metus akį pasirodė, kad keliai, kuriais turėsiu traukti, miestai, kuriuose privalėsiu apsilankyti, �monės, su kuriais teks susipa�inti, ir darbai, kuriuos reikės atlikti, nėra tokie bauginantys. Ir vis dėlto, pradėjus skaityti atid�iau, reikalavimai ėmė rodytis keistoki, o vienas net nesveikas.

Takla Makanu vadinamos dykumos pakra�tyje turėjau rasti ir pargabenti kai k� (k� būtent, tiksliai nebuvo įvardyta), palaidot� ma�ame sugriautame miestelyje.

Ant tam tikro kalno privalėjau susitikti su aklu prana�autoju ir visk� jam meluoti.

O nesveikas reikalavimas buvo toks: man buvo prisakyta tam tikroje �ventykloje sugundyti vien� vienuolį ir pasimylėti su juo apversto lotoso poza, � nors laikiau save gana atvira viskam, kas susij� su seksu, apie toki� poz� niekada nebuvau girdėjusi. Ar man į smegenis i�silies kraujas? Nei�tvėrusi sukikenau � ne todėl, kad buvo juokinga, mat vyliausi, jog kikenimas padės i�sklaidyti krūtinėn besirangantį nejaukum�.

Visk� perskai�iusi atsidusau. Tas reikalas atrodė keistas. Labai keistas. Ir bauginantis. Jei mano �teta� Mindė Medison visus tuos dalykus jau darė, kam jai man mokėti, kad tai pakarto�iau? U� viso to, matyt, slypi ka�kas nederama, � galbūt net nedora, � tik nenutuokiau kas.

Tarsi prikib�s per�alimas, tas nemalonus jausmas man nedavė ramybės.

2

Mano profesorius, mano meilu�is

Kit� ryt� paskambinau į ��unli rūmus� ir pasakiau, kad dėl moteri�kų negalavimų �iandien į darb� neateisiu. Man reikėjo visos dienos susivokti ir susiplanuoti artimiausi� ateitį. Kadangi penkiasde�imt tūkstan�ių jau buvo mano banko s�skaitoje, o po pusės metų turiu gauti kit� mil�ini�k� sum�, gal dėl tos kelionės darb� man tiesiog mesti? O gal pasipra�yti pusės metų atostogų? O kas bus, jei nepavyks baigti kelionės? O jei kelyje susirgsiu arba net mirsiu? O jei mane nu�udys? Pasmaugs �ilkine juosta? Praris smėlis arba gyv� suės siaubingi vabzd�iai?

Kita vertus, jei taip i� tiesų nutiktų, argi man nebūtų vis tiek?

Nuo ankstyvos paauglystės svajojau tapti nuotykių ie�kotoja, tyrinėjan�ia egzoti�kas, paslaptingas vietas, ypa� Sacharos dykum�. Mink�tos, �velnios, jausmus �adinan�ios, slenkan�ios auksinės kopos man rodės tarsi �liau�iantys drakonai ar geidulingos deivės, sėdin�ios grak��iomis jogos pozomis. Saulei spiginant į �i� mil�ini�k� smėlio sankaup� ma�iau joje ir puolan�io tigro �iaurum�, ir klusnios mergelės romum�. Tik niekada neįsivaizdavau, kad mano svajonė nukeliauti į dykum� taip greitai i�sipildys, � tiesa, ne į Sacharos, o į Takla Makano dykum�.

�ilko kelias. �iems dviem �od�iams �velniai slystant lie�uviu pajutau veide nu�vitus �ypsen�. Įsivaizdavau, kaip ry�kiaspalvis �ilkas glamonėja man kūn� ir paver�ia skausmingai paslaptinga ir geid�iama. Įsivaizdavau esanti auk�ta, tvirta moteris. Pagal kinų standartus buvau auk�ta � metro �e�iasde�imt penkių ūgio, svėriau penkiasde�imt tris kilogramus, tad galėjau būti ir putlesnė.

Buvau apsivyniojusi ry�kų, �alsvai melsv� sarong�, apsigobusi prie jo deran�ia skara, u�sikėlusi ant galvos �sotį pieno. Man einant teliūskuojan�io pieno ritmu pro ilgus, įdegusius kojų pir�tus sruvo smėlis. U� nugaros tarsi geltona kaukė, dovanodama įspūding� reginį, ėmė leistis saulė. Egzoti�ki pauk��iai purptelėjo ir nuskrido per gelsvai rausv� dangų, kuris netrukus nusida�ė raudonai kaip kraujas�

Jei dykuma yra meilu�is, a� pasiruo�usi aistringam meilės nuotykiui!

Bet perskai�ius kitus keistus tetos reikalavimus pakili mano nuotaika subjuro. Ar po �ios kelionės tikrai gausiu tris milijonus dolerių? O gal tai tik įmantri apgaulė, jaukas, slepiantis man neperprantamas u�ma�ias?

Pagaliau smalsumas, polinkis į nuotykius ir godulys nugalėjo. Nusprend�iau mesti padavėjos darb� ir vykti į Kinij�, bet pasilikti dvide�imt a�tuonių kvadratinių metrų ploto vieno kambario but�. Visada jau�iausi esanti kitokia � kaip ry�kiai raudonas briliantas neaprėpiamose �alumos platybėse; kaip �em� drebinantis liūto riaumojimas tarp �emi�kų kasdienio gyvenimo garsų.

�iaip ar taip, tai buvo viena i� tūkstan�io įsikūnijimo galimybių.

Tariau sau, jei i� �ilko kelio gyva negrį�iu, � te-bū-nie. Bent jau mirsiu romanti�kame kra�te, o ne kaip padavėja skaudama nugara ir nutirpusiomis kojomis; ne kaip būsima ra�ytoja gurgian�iu pilvu ir u�strigusiomis smegenimis; ne kaip lov� �ildanti, bet vaikų negimdanti meilu�ė.

�ūktelėjau:

� Geriau mirti kaip nuotykių deivei, o ne kaip padavėjai naiviai!

Ir staiga prisiminiau did�iojo indų poeto Tagorės �od�ius: �Nors danguje mano pėdsako neliko, �inojau, kad per jį skridau.�

Taip, vykstu!

Kad i�keliauju, turėjau prane�ti tik vienam �mogui. Krisui Adamsui, kūrybinio ra�ymo kurso profesoriui ir savo meilu�iui.

�Pasakojime apie du miestus� �arlzas Dikensas ra�ė: �Tai buvo ir geriausi, ir blogiausi laikai.� T� patį galėjau pasakyti apie save, gyvenusi� dviejuose miestuose: Honkonge ir Niujorke. Blogiausi laikai buvo, kai Honkonge per vienus metus netekau abiejų gimdytojų: tėv� įveikė kepenų vė�ys, o netrukus nuo �irdies smūgio mirė mama. O geriausius laikus patyriau, kai Krisas Adamsas, tuometinis mano kūrybinio ra�ymo profesorius Niujorko universitete, taip mane u�jautė dėl visko, kas nutiko, kad leido baigti universitet�, nors nebuvau para�iusi romano, privalomo norint gauti menų magistro diplom�. Be to, pa�inodamas restorano savinink�, padėjo man rasti padavėjos darb� ��unli rūmuose�.

Visa tai nutiko prie� metus, 1995-aisiais.

U�dirbdama dvide�imt penkis tūkstan�ius dolerių per metus, galėjau u� penkis �imtus per mėnesį nuomotis ma�ytį, �eimininko specialiai nuomai įsigyt� vieno kambario butuk� u� trijų gatvių nuo darbovietės ir apsigyventi savo mėgstamame mieste, Did�iajame Obuolyje2. Kadangi jau�iausi profesoriui skolinga u� gerum�, vien� dien�, jo �monai ir vaikui i�vykus i� miesto aplankyti giminių, nuėjau pas jį į but�, o paskui � tiesiai į lov�.

Suprantama, meilės romanai neprasideda tik vieno asmens iniciatyva. Kaip sako kinai: �Nepalenksi karvei galvos, jei ji nenori gerti.� Mudu su Krisu Adamsu flirtavome nuo tos dienos, kai u�sira�iau į jo kūrybinio ra�ymo kurs�. Kiekvien� kart� baigiantis paskaitai jis pra�ydavo kurio nors studento garsiai perskaityti i�trauk� i� klasikos kūrinių � �Makbeto�, �Prarastojo rojaus�, �Kenterberio pasakojimų�, romano �Kam skambina varpai�. Ta�iau skaitove pasirink�s mane visuomet duodavo tokius kūrinius kaip �Ledi �aterli meilu�is�, �Skarlet lai�kas�, �Ana Karenina� arba �Ponia Bovari�. U�uomina badė akis. Pagaliau viskas baigėsi tuo, kad tapau moterimi, kuri, nors ir nebūdama jo �mona, dalijosi sutuoktinės pareiga �ildyti jam lov� ir � turint omenyje visuomenin� profesoriaus padėtį � visais kitais būdais skatinti jo kūrybi�kum�.

�iaip ar taip, maniau pagaliau susikūrusi ramų gyvenim�: turėjau magistro diplom�, mokam� darb�, stog� vir� galvos, nebaigt� roman�, meilu�į ne visai nak�iai ir galimyb� po tėvų mirties negrį�ti į Honkong�.

Bet nei i� �io, nei i� to man į glėbį nukrito �is palikimas, ir visa sugriuvo. Kas ta Mindė Medison? Ar ji tikrai mano teta? Jei taip, kodėl jos pavardė amerikieti�ka? Kodėl mama niekada neminėjo turinti seserį? Ir kodėl mano tetai dabar �ovė į galv� vis� turt� palikti man? Ar neturi savo vaikų? Kodėl anks�iau man�s nesusirado? Be to, kaip jai pavyko susikrauti tokį nepadoriai didelį turt�?

Padėjusi, anot Kriso, savo �avų gelsv� u�pakaliuk� ant jo dovanotos padėvėtos sofos, paėmiau telefon�. Ketinau paskambinti Krisui į darb�, tik staiga mano ranka sustingo ore. Ar turė�iau pasakoti jam ir apie savo gausim� did�iulį turt�?

Mėgau Kris� dėl daugybės savybių: man patiko jo poeti�kas veidas, raumeningas Jukio Mi�imos kūnas (tai buvo mėgstamiausias jo herojus), erudicija, atsainumas, i�moningos rankos, mitrus lie�uvis (juk suprantate, k� noriu pasakyti), bet� ar galiu juo pasitikėti? �mon� apgaudinėjan�iu vyru? �iam klausimui tebesiplakant galvoje nelyginant �uviai kibire be vandens, mano pir�tai jau rinko telefono numerį.

� Krisai, �ia tu?

� Taip, tai a�. Lile, mano kini�ka deive, a� tav�s pasiilgau. Ar �į vakar� galė�iau pas tave ateiti?

Tai dar viena gera Kriso savybė: jis niekada nevartodavo tokių nuvalkiotų epitetų kaip �lėlyte�.

� O kur D�enė ir Prestonas?

D�enė buvo jo �mona, o Prestonas � sūnus.

� Ji vakar� leis skaitytojų klube, o Prestonas nakvos pas savo bi�iulį.

Skaitytojų klub� Krisas visada vadindavo kvaila mintimi laikui �vaistyti, bet gera, kai reikia kaip nors jį pratempti. Ir dar geresne galimybe k� nors susirasti � vieni�um� i�keisti į buvim� dviese. Tik nuojauta man ku�dėjo, kad �i galimybė buvo skirta jam, o ne jo �monai ar man.

� Hm�

Gal man reikėjo laiko pabūti vienai ir pam�styti apie savo tris milijonus dolerių?

Bet nekantraus Kriso balsas rangėsi nelyginant dūmų sruogelė, skleisdama gundom� aromat�.

� Lile, paruo�iu tavo mėgstamos kung pao vi�tienos3, kiaulienos su sald�iarūg��iu pada�u ir dar vien� nauj� patiekal�. K� pasakysi?

Ar kokia nors moteris galėtų atsispirti vyrui, kurio rankos sugeba ra�yti perkamiausias knygas, gaminti egzoti�kus patiekalus ir atrasti savo meilu�ės kūn�, kaip nuotykių ie�kotojas atranda laukin� �alį? Todėl t� vakar� nusprend�iau paragauti naujo Kriso patiekalo ir galbūt net i�mėginti apversto lotoso poz�. Delnu u�dengusi telefono garsiakalbį tyliai nusijuokiau.

Paskui, stengdamasi kalbėti kaip tikra deivė, � nesvarbu, kinų ar kokia kita, � suulbėjau į ragelį:

� Gerai, ar spėsi iki septintos?

� �inoma. D�enė vakarieniaus su savo skaitytojų klubo draugais. Iki greito, mano meile.

� Iki, � svajingai atsisveikinau.

Be literatūros ir ra�ymo, Krisas Adamsas turėjo dar vien� aistr� � ruo�ti valgį. Jis ne tik mėgdavo man gaminti, bet ir nupirk�s į mano but� atsine�davo mėsos, dar�ovių ir deserto. Tais vakarais, kai virdavo, su manimi jis elgdavosi karali�kai, � kaip būsimieji ra�ytojai su agente. Mano profesorius ir meilu�is primygtinai reikalaudavo, kad jam būtų leista pasirūpinti viskuo: jis pirkdavo produktus, mokėdavo u� juos, pjaustydavo, virdavo, dengdavo stal�, o po valgio jį nukraustydavo. Ir, �inoma, visi �ie malonūs veiksmai � i� turgaus į cukrain�, nuo kasos į virtuv�, i� virtuvės į valgom�jį, � ka�kaip savaime atvesdavo į galutinį tiksl� � miegam�jį. Bet tikrai neturėjau kuo skųstis. Krisas buvo puikus meilu�is: poeto ranka tyrinėdavo mano kūn�, o paskui įsiskverbdavo į mane kaip ki�kį med�iojantis tigras ar kaip į siaur� tarpeklį neriantis drakonas. Ir vis dėlto jau�iausi truputį kalta, � �iaip ar taip, jis buvo ved�s vyras ir turėjo vaik�.

T� vakar�, kai jau buvom pasimylėj� ir nuvarg� ramiai gulėjome lovoje, tingiai paglos�iau �velnius �viesius Kriso plaukus.

� Krisai, ar jaustumeisi vieni�as, jei pusme�iui i�vyk�iau?

Tamsoje per seksu atsiduodantį or� atsklido nusteb�s balsas:

� Lile, k� �ia kalbi?

� I�vykstu �e�iems mėnesiams.

� Kodėl? Kas atsitiko?

�Ar turė�iau visk� jam papasakoti?�

� Nusprend�iau keliauti �ilko keliu, į dykum�. Juk �inai, kad vis� gyvenim� apie tai svajojau, � paai�kinau �iek tiek įsitempusi, bet ramiai.

� Nuostabu. Visada svajojau su tavimi leistis į �ilko keli�.

Tokio atsakymo nesitikėjau.

� Na� nemanau. Krisai, turi �ia �mon� ir vaik�.

� Galė�iau rasti, kas jais pasirūpins, kol man�s nebus.

� Krisai, tai neįmanoma.

� K�? Nenori mano draugijos?

� Ne dėl draugijos� Bet�

� Tai kas yra? �inai, galiu pasipra�yti �e�ių mėnesių kūrybinių atostogų, nes jau seniai neatostogavau.

� Krisai, privalau va�iuoti viena.

� K� rei�kia �privalau�?

� A��

Jis mane pertraukė.

� Bet, Lile, kaip tavo darbas? Negali tiesiog imti ir jį mesti. Tau reikia pinigų buto nuomai, maistui, kelionėms. O �ilko kelias� Maniau, tavo svajonė � Sacharos dykuma. Ir kodėl būtent dabar sumanei leistis į tokį ilg� keli�? Tu nesi impulsyvi.

Krisas atsisėdo ir spragtelėj�s įjungė �vies�. Susijaudin�s ir� nuogas jis atrodė dar patrauklesnis.

� Nusiramink, Krisai. K� tik gavau nauj� kreditin� kortel�.

� Bet juk nenori įklimpti į skolas! Kam keliauti būtent dabar?

Į �į klausim� turėjau ger� atsakym�, tik ne jam skirt�.

� Krisai, netrukus man sukaks trisde�imt, tad manau, vykti reikia dabar arba niekada.

� Nekvailiok. � Seksualiais pir�tais jis persibraukė sau plaukus, įbedė �vilgsnį į kabantį ant sienos kaligrafi�k�jį ren, kuris rei�kia �kantrybė�, paskui vėl atsisuko, pa�velgė man į akis ir lėtai, sverdamas kiekvien� �odį, pridūrė: � Lile, ar susitikinėji su kitu, turtingu vyru? Ir dabar ketini su juo keliauti �ilko keliu?

Pravėriau burn� atsakyti, bet man pritrūko �od�ių.

� Pasakyk man, ar turi kit� meilu�į? � į�eistas ir supyk�s paklausė Krisas.

Bet kaip jis galėjo įsi�eisti ir supykti? Juk lygiai taip pat elgiasi su savo �mona!

� Ne. Tiesiog noriu leistis į kelion� �ilko keliu ir per dykum�.

� Bet kodėl dabar? Ir kodėl viena?

� Krisai� Dabar negaliu tau pasakyti kodėl, galbūt paai�kinsiu vėliau. Bet prisiekiu savo velionių tėvų pelenais, kad nėra jokio kito vyro.

Po ilgos tylos jis galų gale tyliai tarė:

� Gerai, tuomet paai�kinsi man vėliau.

Prisitraukiau Kris� ir ėmiau bu�iuoti jam akis, lūpas, paskui jo� Ir nustebau, kad jis mane atstūmė.

� Krisai!

� Argi nenori, kad nuo tav�s atsto�iau?

Ir vėl ilgam įsivyravo tyla, o paskui a� i�jungiau �vies�. Negalėdama susitaikyti su pralaimėjimu, i�tiesusi rank� u��iuopiau jo jang kot� ir mano lie�uvis kaip �aismingas drie�as įslydo jam į burn�. Pavyko. Su�adintas Krisas u�gulė mane. Pajutau mane tvilkantį jo kūno kar�tį, o netrukus prie savo �launies ir kiet� kaip ma�ytis akmeninis monumentas daik�iuk�.

Bet prie� jo gyvatei įsliuogiant į ol� neju�ia man i�sprūdo ilgai tramdytas klausimas.

� Krisai, gal i�mėginam apversto lotoso poz�?

� Koki�?!

� Hm� Tik nesakyk, kad ne�inojai.

Spėjau, kad toks patrauklus profesorius kaip jis, turintis tiek daug seksualinės patirties, tikrai bus i�mėgin�s visas naudingas pozas.

Staiga gyvatė liovėsi judėti, o ranka � glamonėti man kūn�. Krisas akimirksniu at�lijo, vėl įjungė �vies� ir atsigr��s į mane atsisėdo.

� Kas ta apversto lotoso poza?

� Hm� lytinis aktas.

Patylėj�s jis lėtai tarė:

� Tai a� puikiai suvokiu.

Tada jis prabilo �altu kaip ledas tonu, �vilgsniais smaigstydamas mane nelyginant durklais:

� Lile, ar i�mokai tos pozos i� ko nors kito, o dabar nori i�mėginti su manimi?

� Ne� A� tik� ka�kur j� ma�iau� knygoje�

Nieko geresnio nesugalvojau.

� Knygoje? Parodyk man.

Kad ir kaip sukau galv�, �į kart� atsakymo nebuvo. O k� jau kalbėti apie labai laukt� ir geist� orgazm�.

Tris dienas mudu su Krisu nesi�nekėjome. Skambinau jam į darb� ir net namo (prie� tai įsitikinusi, kad D�enė tikrai darbe), bet niekas neatsiliepė.

K� gi, nieko nepadarysi, juolab kad netrukus, �iaip ar taip, ketinu i�vykti.

Tas tris dienas be Kriso ruo�iausi kelionei: vaik��iojau po parduotuves (pirkau drabu�ių, batų, skrybėlių, kuprin�, �adintuv�, �veicari�k� kari�k� peiliuk�, vaistų ir t. t.), nuėjau į bank� (pasiėmiau grynųjų, pirkau kelionės �ekių), ie�kojau vie�bu�ių Pekine ir Siane (tai buvo dvi pirmosios stotelės artėjant prie �ilko kelio) ir u�sisakiau kambarius, bėgiojau (norėdama įgyti daugiau energijos) ir i� kelionių vadovų, mokslinių knygų, �emėlapių, straipsnių ir net kino filmų bei romanų rinkau med�iag� apie �ilko keli�.

Ketvirt� dien�, man kraunantis daiktus ir tvarkant but�, paskambino Krisas.

� Lile, labai apgailestauju, kad nepaskambinau. Bet suprask, kaip visa tai mane slegia. � Kiek patylėj�s jis pridūrė: � Ar galiu �iandien vakare ateiti pas tave? Reikia pasikalbėti.

Krisas tiesiog maldavo.

� A� u�siėmusi: tvarkau but� ir ruo�iuosi kelionei.

� Tikrai ketini i�vykti?

� O kaip tau atrodo � meluoju? Jau sakiau: dabar negaliu paai�kinti, i� kur gavau pinigų kelionei.

� Na, gerai, kada i�vyksti?

� Po savaitės.

Jo balsas nugriaudėjo kaip fejerverkai.

� Taip greitai?! O kaipgi a�?

� Tu turi D�en�, Preston�, savo i� lentynų graibstomas knygas ir studentes, besivar�an�ias, kuri pasirūpins tavo �broleliu�.

Dabar fejerverkai su�nyp�tė.

� Lile, juk �inai, kad mudu su D�ene nesutariame ir jau seniai nesu jos paliet�s.

� Puiku. Jei tikrai mane myli, tai pus� metų, kol grį�iu, galėsi susilaikyti neliet�s ir kitų moterų.

� Maldauju, Lile, nekankink man�s. A� tave myliu.

� Tu ir D�en� myli.

� A�� Nemanau, jog kada nors tikrai j� mylėjau.

� Tikiuosi, nesakai to paties apie visas buvusias savo mylim�sias.

� Nori, kad i�siskir�iau su D�ene ir ves�iau tave? Rytoj taip ir padarysiu. Arba tuoj pat.

Ar Krisas sugeba skaityti mintis? Ar jis jau galėjo �inoti, kad greitai tapsiu turtinga, tad dabar nori mane vesti, kad atsirė�tų gabal� nuo mano milijonų?

Pagalvojusi apie tai leptelėjau:

� Nieko pana�aus!

� Lile, argi ne to nori?

� Ak, atleisk, Krisai, visai ne tai noriu pasakyti.

� O k� nori pasakyti?

� A�� prastai jau�iuosi. �iandien man reikia pailsėti. Paskambinsiu tau rytoj.

Jam dar nespėjus atsakyti padėjau ragelį ir i�jungiau telefon�.

T� vakar� i� ��unli rūmų� konkurento, savo mėgstamo brangaus kinų restorano �Mano u�eiga, �anchajaus arbatos sodas� u�sisakiau dar�ovių suktinukų, a�trios ir rūg��ios sriubos, kung pao vi�tienos, brokolių su jautiena, virtinių su krevetėmis, blynų su lai�kiniais svogūnais ir keptų bananų. Visko suvalgyti, �inoma, neįstengsiu. Norėjau tik pasid�iaugti valgiais nukrautu stalu. Skaniai kvepianti gausa mane visuomet gerai nuteikdavo � jausdavausi laiminga, jaukiai gyvenanti, patenkinta, paikinama, o dabar � dar ir turtinga.

�ia ypatinga proga pasidariau makia�� ir apsivilkau trump�, labai atvir� suknel�. Laukdama, kol pristatys valgius, �ingsniavau po but� ir staiga mane u�plūdo sentimentai savo kukliems asmeniniams daiktams, liekantiems �iame ank�tame �emi�kame prieglobstyje: seladono vazai, pilnai kini�kų, laim� ne�an�ių �aliuojan�ių bambukų stiebų, įrėmintiems van Gogo �vaig�dėto dangaus ir Monė peiza�o reprodukcijų plakatams, atveriantiems vaizdus su perspektyva �iaip jau nykiose baltose sienose. Knygos buvo sukrautos į pieno dė�es, mano nuda�ytas ry�kiai geltonai, raudonai ir �aliai, � tai buvo ne tik romanai, bet ir veikalai, nagrinėjantys mėgstamiausias mano sritis: deives, feng�ui, energijos gydym� ir net plaukų �ukavim�si �imt� a�tuonis kartus, kad būtum sveika ir ilgai gyventum.

Tėvams mirus i�me�iau beveik visus jų daiktus, nors daug turto jie ir neturėjo. Bet pasilikau visas nuotraukas, nors jų irgi nebuvo daug, � mat mano tėvas, ne vien� �mon� turėj�s verslininkas, namo grį�davo retai, o mama, beveik vis� gyvenim� dirbusi ba�ny�ioje, niekada nei�eidavo pasi�monėti. Be to, i�saugojau tėvų lai�kus, vaiki�k�, kaligrafi�k� savo tėvo ren (jis mus nuolat tikino, kad vien� dien� nupie� jį tikrai didelį), vestuvines mamos dovanas � �ilkin� skar�, nefrito auskarus, siuvinėtas kini�kas suknias � ir kelis kitus ma�mo�ius. Suvynioti į �ilkin� mamos skar�, tie keli daiktai lydėjo mane trylikos tūkstan�ių kilometrų kelionėje i� Honkongo į Niujork� � miest�, kurį dabar vadinau namais.

I�girdusi �aving� �din-din!�, nulėkiau atidaryti durų ir paimti i� pasiuntinio maisto. Kadangi buvau puikiai nusiteikusi, arbatpinigių nepagailėjau, o tada i�dėliojau patiekalus ant stalo. Pa�iame stalo viduryje pasta�iau vaz�, piln� mano mėgstamiausių baltų ro�ių ir guls�iųjų elksnių. Paskui u�degiau dvi �vakes, įsijungiau mėgstam� muzik�, atsikim�au butelį raudonojo vyno ir prisipyliau piln� taur�. Teliūskuodama t� sodriai raudon� skystį susim�s�iau, paskui, atsisukusi į lauke �vie�iantį mėnulį, pakėliau taur�. Ir pacitavau sau garsi�sias Songų dinastijos laikų poeto Su Dongpo eilutes:

Tarp gėlių krūmų laikau �sotį vyno.

Geriu pats vienas,

Kvie�iu draugėn mėnulį.

Su mano �e�ėliu mes jau trise�

Apgirt� mylimės, i�siblaiv�

Traukiame savo keliais�

Paskutinės eilutės man priminė santykius su Krisu. Apgirt� mylėdavomės, o kai i�siblaivydavome, jis grį�davo pas �mon� ir vaik�, o a� � prie savo būsimo, bet dar nebaigto puikaus azijieti�ko ir amerikieti�ko romano, kurį tebera�iau nuo pirmos dienos, kai Niujorko universitete u�siregistravau į kūrybinio ra�ymo studijų program�.

� Ak� � giliai atsidususi pakėliau tost� u� mėnulį, o paskui pasikvie�iau jo disk� į draugij� sau, valgan�iai prabangi� vakarien�. Su pasimėgavimu kem�ant kung pao vi�tien�, valgant sriub� ir klausantis Rėjaus �arlzo dainos �K� pasaky�iau� apie �okiu dangstom� dulkinim�si, ka�kas paskambino į duris. Skambesys atrodė gailus, lyg �auksmas vaiko, k� tik praradusio i� akių savo tėvus.

Prakeikimas! Matyt, tai tas vir� man�s gyvenantis tipelis, aistringai mane įsimylėj�s. Kadangi prasitariau jam, kad i�keliauju, jis rado dar vien� pretekst� su manimi �nektelėti.

Nume�iau ant stalo valgom�sias lazdeles, priglaud�iau servetėl� prie taukais ir lūpda�iu i�teptų lūpų, nuskubėjau prie durų ir jas atlapojau.

Mano nuostabai, atėjo ne vir�utiniame auk�te gyvenantis vyrukas, o Krisas. Vienoje rankoje laikė puok�t� baltų ro�ių ir guls�iųjų elksnių, kitoje � didelį plastikinį mai�elį. Jo plaukai buvo sutar�yti, o po akimis tarsi pandai buvo matyti juosvi ratilai. Nekviestasis sve�ias lėtai ir rūs�iai mane nu�velgė.

� Nenori pakviesti man�s į vidų?

� �inoma, u�eik.

U�dariau duris ir mudu nuėjome į valgom�j� erdv�, o ten Krisas i� karto pamatė surengt� puot�. Numetė ant virtuvės spintelės plastikinį mai�elį ir gėles.

� Lile, tu man sakei, kad prastai jautiesi, tad atne�iau tau ro�ių, elksnių ir tavo dievinamų patiekalų: kung pao vi�tienos, brokolių su kumpiu, virtinių su krevetėmis, blynų su lai�kiniais svogūnais, a�trios ir rūg��ios sriubos ir keptų bananų i� tavo mėgstamo restorano �Mano u�eiga, �anchajaus arbatos sodas�. Bet k� rei�kia visos tos gėlės, maistas ir, � jis kryptelėjo galv� į grotuv�, � sumautas Rėjus �arlzas? Lauki vyro dulkintis?

� Krisai! Galvok, k� kalbi!

� Tada tiesiai man atsakyk! Kodėl �ia tiek daug patiekalų?

� Na� Pamaniau, gal tu ateisi�

� Ateisiu? Tik jei gausiu gerai pasidulkinti. Ar �įvakar gausiu?

�i dviprasmybė man �maik�ti nepasirodė. Nieko jam neatsakiau.

Truputį su�velnin�s ton�, Krisas kalbėjo toliau:

� Bet mano draugė � kinė, o kinai mėgsta valgyti, tad visada atne�u maisto. Beje, kodėl neatsiliepi telefonu? Palikau tau penkias �inutes. Tada puoliau į panik�, pamaniau, gal tu su�eista ar pana�iai�

� Atsipra�au, Krisai.

� Jei ko nors lauki, tuoj pat i�eisiu.

� Dėl Dievo, Krisai, nieko a� nelaukiu. Būk geras, sėskis ir kartu pavalgykime.

Pabu�iavau Kris� į lūpas, bet jos liko tvirtai su�iauptos � u�rakintos kaip �yk�tuolio seifas.

Mudu atsisėdome.

� Lile, noriu, kad pasiai�kintum.

� Dėl ko?

Jis mostelėjo į stal�.

� Kodėl surengei toki� didel� puot�? � Paskui, mostelėj�s į mano apnuogintus krūtų pusmėnulius, pridūrė: � Ir kodėl vilki �i� suknel�? Ar ka�k� �venti su kitu, ne su manimi?

� �inoma, ne. � Koketi�kai nusi�ypsojusi apkabinau jį ir pabu�iavau. � Krisai, tu tikriausiai nuvarg�s ir alkanas, tad valgykime, o paskui, jei nori, galėsime kaip reikiant pasidulkinti.

� Gerai, � sutiko jis, o jo akys pagaliau kelis kartus blausiai blykstelėjo.

Pavalgėme tvyrant beveik visi�kai tylai: j� trikdė vien atsitiktinis �eptelėjimas lūpomis, sriubos �liurptelėjimas, lazdelių tark�telėjimas ir Kriso atodūsiai.

Kai baigėm valgyti, o Krisas nukraustė stal� ir nune�ė valgius, rankomis apsivijau jam kakl�, prigludau prie jo visu kūnu ir kaip tikra meilu�ė nutaisiau gundan�i� �ypsen�.

� Dabar eime į lov�, mielasis.

Kaip ir tikėjausi, jis nusekė paskui mane tarsi klusnus �uo.

3

Kariai vaiduokliai ir imperatori�kosios maudyklės

Kit� tre�iadienį, dien� prie� man i�vykstant į Kinij�, mudu su Krisu vėl susikivir�ijome. Ir vis dėlto negalėjo būti nė kalbos, kad at�auksiu kelion� vien norėdama įsiteikti vyrui, kurio santuokinis guolis buvo u�imtas kitos moters, � nebent bū�iau visi�ka kvailė.

Taigi vien� gegu�ės ketvirtadienį, numojusi ranka į maud�ian�i� galv� ir besidau�an�i� �irdį, nutempiau laiptais savo sunkius lagaminus keturis auk�tus �emyn, o tada susistabd�iau taksi ir nuva�iavau į Kened�io oro uost�. Man buvo sunku patikėti, kad visi�kai viena pagaliau vykstu į Kinij�, kad leisiuosi į �ilko keli�, į dykum�. Ta�iau tolumoje pama�ius oro uost� mano kūn� sukaustė baimė. Ar grį�iu i� to senojo prekybos �ilku kelio? O gal ten i�garuosiu sausame ore?

Per ilg� skrydį savo kelionių vadovuose skai�iau apie įvairius tolimus �ilko kelio miestus: Sian�, Dziu�iuan�, Sindziang�, Dunhuang�. U�simerkusi ėmiau įsivaizduoti jų pavadinimų keliamas asociacijas.

Sianas � �ramybė vakaruose�. Taip �is miestas vadinasi dabar, bet prie� tūkstantį metų, Tangų dinastijos laikais, turėjo didingesnį pavadinim� � �anganas, arba �am�ina ramybė�. Ar �iame senovės mieste rasiu ramyb�? Vyliausi, kad tai nebus am�ina ramybė, kitaip sakant, mirtis.

Dziu�iuanas � �vyno upė�. Kokio vyno? Baltojo, raudonojo, rausvo, kalifornieti�ko, prancūzi�ko, australi�ko, kini�ko� Ar �iame mieste a� pasigersiu?

Sindziangas � �naujasis pasienis�. Prie� dvejus metus, kai atvykau i� Honkongo, man �nauju pasieniu� tapo Niujorkas. Mintyse klausiau sav�s, kas man�s laukia �iame pasienyje?

Dunhuangas � �ry�kus �vyturys�. Ar galėjau pasitikėti, kad jis man rodys keli�?

Pirmiausia turėjau apsilankyti Siane, kuris laikomas vartais į �ilko keli�. Prisiminiau, k� buvau skai�iusi apie �i� pirm�j� Kinijos imperijos sostin�. Vakariniai �ios senosios sostinės, įkurtos pirmojo Kinijos imperatoriaus ma�daug antrajame �imtmetyje prie� Kristų, vartai buvo galutinis kelionės tikslas i� Indijos, Persijos ir Centrinės Azijos traukiantiems karavanams. �Barbarai� į Vidurio Karalyst� atgabendavo stiklo, aukso, sidabro, prieskonių, perlų, audeklų ir egzoti�kų pauk��ių, pavyzd�iui, stru�ių, o grį�davo prisikrov� �ilko, arbatos lapų, nefrito, bronzos, porceliano, politūros, chrizantemų, abrikosų, persikų ir net povų.

I� visų �ių prekių labiausiai buvo vertinamas �ilkas. Turtingieji ir galingieji taip geidė �io �vilgan�io, gle�no, kaip vanduo tarp pir�tų slystan�io audinio, kad jis buvo naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė, o jo vertė prilygo auksui. Prie� i�randant popierių ankstyvieji kinų ra�ytojai teptuku ant �ilko u�ra�ė vertingiausius savo kūrinius.

Daugiau kaip prie� tūkstantį metų, Tangų dinastijos laikais, Sianas buvo pasiek�s savo klestėjimo vir�ūn�. Dviejų milijonų gyventojų miestas atrodė tarsi gardi sriuba, i�virta su daugybe �olelių ir prieskonių, tarsi įvairių kultūrų, rasių ir tautybių katilas: jame buvo arabų, persų, Centrinės Azijos �alių gyventojų, indų, tibetie�ių ir net �monių i� Bizantijos.

Į Sian� po savo legendinės �kelionės į vakarus�, tai yra į Indij�, grį�o �ymiausias Kinijos istorijoje keliautojas, budistų vienuolis Siuand�uangas, kuris pargabeno �imtus budistų rankra��ių. Vos į�eng�s pro miesto vartus vienuolis buvo sutiktas smilkalais, maldomis, būgnų tratėjimu ir pamald�ių pasekėjų giesmėmis, d�iaugsmo �ūksniais ir a�aromis�

Prie� patiekiant prie�pie�ius palydovė dalijo kini�kus laikra��ius ir a� vien� paėmiau. Ver�iant jo lapus, kuriuose buvo apra�omi kasdieniai įvykiai ir su meilės nuotykiais susij� gandai, mano dėmesį patraukė vieno straipsnio antra�tė.

U� MENO KŪRINIŲ KONTRABAND� I� KINIJOS NUSIKALTĖLIAMS ĮVYKDYTA MIRTIES BAUSMĖ

Vakar Pekine penkiems vyrams � meno kūrinių vagims ir i�davikams � įvykdyta mirties bausmė.

Visi penki priklausė nusikalstamai grupuotei, kaip manoma, vadovaujamai juodosios rinkos gaujos, kuri vogė i� muziejų nacionalines vertybes, neteisėtai jas i�ve�davo ir parduodavo turtingiems kapitalistams kolekcininkams Jungtinėse Valstijose ir Europoje.

Vyriausybė pa�adėjo dėti dar daugiau pastangų meno vagims gaudyti ir toliau grie�tai juos bausti. Netrukus policija suims kelis nusikaltėlių bendrininkus, ��uvis, prasprūdusias pro tinklo akis� [�].

Be to, vyriausybė ketina pasiųsti pareigūnus į Jungtines Valstijas ir Europ�, kad �ie pareikalautų nedelsiant gr��inti pavogtus meno kūrinius [�].

D�iaugiausi i�siruo�usi į kelion�, bet perskai�iusi apie grie�t� Kinijos teisėsaug� pasijutau nejaukiai. Padėjusi laikra�tį snūduriavau protarpiais nubusdama, kol pagaliau mane pa�adino malonus balsas: �Pra�om keleivių pasiruo�ti leistis�� Pavargusi nuo ilgos kelionės ir sėdėjimo ank�tai, pasitryniau akis tikėdamasi, kad pakaks jėgų man�s laukiantiems nuotykiams.

Pasiekusi Pekin� apsistojau nedideliame vie�butyje prie Dangaus �ventyklos. Nusimaud�iusi po nelabai kar�tu du�u, vie�bu�io restorane paskubomis suvalgiau tikrai kar�to ir pikanti�ko jautienos sultinio su makaronais, tada grį�au į savo kambarį ir nuolat kovodama su miegu prisiver�iau dar kart� perskaityti pirmosios kelionės dalies nurodymus. Pirmoji mano stotelė turėjo būti Sianas, pradinis �ilko kelio ta�kas ir vieta, kurioje buvo palaidoti garsieji kariai � terakotinės skulptūros, jau daugiau nei du tūkstan�ius metų nuolankiai saugan�ios pirmojo Kinijos imperatoriaus kap�. Vien mintis, kad pagaliau pamatysiu �i� į�ymi� viet�, kėlė man jaudulį, bet prie� i�vykdama i� Pekino turėjau apsilankyti Lo ir Vongo advokatų kontoroje ir gauti galutinius nurodymus.

Paskambinau jiems susitarti dėl susitikimo ir sėdusi į taksi nuva�iavau tiesiai į t� teisinių paslaugų firm�, įsikūrusi� Vangfudzingo komerciniame rajone. Į�engusi į gana didel� ir �vari� kontor�, prisista�iau jaunai priimamojo darbuotojai ir tuoj pat buvau nuvesta į mano reikalus tvarkan�io teisininko kabinet�. Ponas Lo, smulkaus sudėjimo vyras, man pasirodė pana�us į �mogų, panirusį į liūdesio jūr�. Visas jo, ma�daug penkiasde�imtme�io, pailgas ir akiniuotas veidas spinduliavo kan�i�. Rauk�lės ant kaktos ir aplink akis atrodė kaip kaligrafi�ki hieroglifų apie meil� be atsako, i�siskyrim� ir net mirtį potėpiai. Vienintelės puo�menos jo kabinete buvo keli ant sienos pakabinti diplomai ir kinų hieroglifais u�ra�ytas dvieilis:

�mogus negali įtikti visiems,

Bet niekada neturėtų i�duoti savo s��inės.

Ar tai rei�kia, kad jis � geras teisininkas? O gal prastas, tik besistengiantis tai pridengti �ia populiaria citata?

Paspaud� vienas kitam rank� ir apsikeit� keliomis mandagumo frazėmis: �Kaip sekėsi kelionė?� � �A�iū, gerai�, � �Ar jau valgėte?� � �Taip, dėkoju, k� tik pavalgiau prie�pie�ius�, � �Tikiuosi, Pekine jums patiks�, � �Neabejoju, taip ir bus� ir pana�iai, perėjome prie reikalo.

Dar kart� i�dėst�s tai, k� jau buvau girdėjusi Mils ir Mano kontoroje Niujorke, Lo įteikė man vis� tetos mar�rut� su nurodytais keliais ir u�duotimis, kurias turėsiu atlikti kiekvienoje stotelėje.

Pasira�iusi kelis dokumentus paklausiau kitapus stalo sėdin�ios liūdnosios kaukės:

� Pone Lo, kada susitiksiu su teta?

Dalyki�ku tonu i�tartas jo atsakymas mane nustebino:

� Panele Lin, nesusitiksite su ja tol, kol nebaigsite kelionės ir negrį�ite pasiimti pinigų.

� Bet kodėl negaliu pasimatyti su teta prie� i�vykdama? Net ne�inojau, kad j� turiu.

Man vėl kilo įtarimų. Ar taip toli nukeliavau vien tam, kad bū�iau apgauta? Bet juk neturiu nieko, k� i� man�s būtų galima i�vilioti.

Lo vėl prabilo �emu ir tyliu balsu kaip tikras teisininkas:

� Tai jūsų tetos sprendimas. Kodėl ji taip nusprendė, galėsite i�siai�kinti, kai susitiksite su ja baigusi kelion�. � Jis stumtelėjo auk�tyn savo akinius juodais rėmeliais ir pro storus l�ius atid�iai mane nu�velgė. � O dabar susikaupkite. Skirtinguose vokuose yra dokumentai, jie padės jums pasiruo�ti kiekvienai u�duo�iai. Privalote labai atid�iai juos perskaityti ir kuo tiksliausiai laikytis nurodymų. Jie numeruoti, tad dokumentus skaitykite paeiliui. Neatplė�kite vokų pirma laiko. Keliaudama galite ap�iūrėti �alį ir daryti, k� norite, tik svarbu, kad kelionė būtų baigta ne vėliau kaip po a�tuonių mėnesių. � Dabar jo ma�os akutės ėmė gr�ti man�sias tartum gr��tai. � Ir nemėginkite gudrauti. Jei mėginsite, jums teks k�sti tokio savo elgesio pasekmes. Supratote?

Linktelėjau. Visa tai rodės pavojingiau, nei tikėjausi. Ne visai supratau, kokių �gudrybių� galė�iau imtis ir kokios galėtų būti tos, matyt, skaud�ios pasekmės.

� Ar turite dar klausimų?

Papur�iau galv�.

I� kontoros i�ėjau su dokumentų pilna, nugar� slegian�ia kuprine. Po grėsmingų Lo �od�ių mano entuziazmas aplankyti �ymias vietas i�garavo. Nusprend�iau neap�iūrinėti miesto, o i� karto grį�ti į vie�butį, pavalgyti, nusimaudyti po du�u ir eiti miegoti.

Kitos dienos popiet�, po dviejų valandų skryd�io i� Pekino, nusileidau Siano, �vakarų ramybės� miesto, oro uoste. Vos i�ėjau i� terminalo pastato tempdama sunkų lagamin�, mane prarijo �aukian�ių, besistumdan�ių, rūkan�ių, spjaudan�ių, baga�� velkan�ių ir ant vaikų rėkian�ių kinų minia. �iaip taip įveikusi t� grūstį, pagaliau sėdau į taksi. Va�iuodama į nedidelį i� anksto u�sisakyt� vie�butį ir �valgydamasi nuvargusiomis akimis, mėginau įsiminti �io egzoti�ko miesto sambrūzdį, kol galų gale pama�iau diding� Mingų dinastijos laikų varpin�, stūksan�i� vidury judrios gatvės, ir aplink j� nepaliaujamai plūstantį ma�inų sraut�. Įsivaizdavau skamban�ius ir mane sveikinan�ius varpus, kaip kad prie� �e�is �imtus metų būtų buv�s pasveikintas atvyk�s imperatorius.

Vie�bu�io kambarys buvo ma�as, bet gana �varus. Pama�ius vonios kambarį man i� karto pagerėjo nuotaika: man nereikės naudotis bendra prausykla � tokios da�niausiai dvokdavo, � ir rizikuoti, kad prie did�iai geid�iamo mano kūno akimis ir mintimis priekabiaus smalsuoliai kinų vyrai.

Nusiprausiau po du�u, vie�bu�io restorane pavalgiau sriubos su kiauliena, marinuotomis dar�ovėmis ir makaronais, ir vėl nuskubėjau į savo kambarį. Klestelėjusi ant siauros lovos i�sidėliojau kelionių vadovus, savo nauj� u�ra�ų knygel�, tetos dokumentus ir ėmiausi darbo.

Siane turėjau aplankyti terakotines karių skulptūras ir nuo vienos jų � de�imtojo kareivio � nuskelti ma�ytį gabalėlį molio. Paskui man buvo nurodyta apsilankyti Stelų muziejuje, susirasti Vaikų pagarbos stel�4 ir i�studijuoti jos įra��. Pirmasis reikalavimas man pasirodė gana keistas, o antrasis � beprasmis. Tiesa, atid�iai i�studijuoti įra�� turėjo būti daug papras�iau, nei nuskelti nuo garsiųjų karių statulėlių gabalėlį molio. �i u�duotis mane tiesiog baugino. Ar būsiu suimta ir įgrūsta į kalėjim�? O gal nutiks kas nors dar blogiau?

Atid�iai skaitant nurodymus �vilgsnis u�kliuvo u� ma�u �riftu para�ytų raid�ių:

Tai ne vandalizmas, o siekis apsaugoti Kinij� nuo sugedimo. De�imtas karys � klastotė. I� tolesnių nurodymų su�inosi, k� daryti su tuo molio gabalėliu.

Kit� ryt� ilgai va�iavusi taksi atvykau į pasimatym� su kariais, kurie, laukdami man�s du tūkstan�ius metų, nė trupu�io nepaseno. Atva�iavau penkiolika minu�ių prie� atidarant muziejų tikėdamasi, kad būsiu viena i� vos kelių pirmųjų lankytojų, kad muziejus bus palyginti tu��ias, o apsaugininkai ne tokie budrūs. Prie įėjimo laukė vos penki �monės: pagyvenusių kinų pora, dvi apie ka�k� besikalban�ios jaunos kinės ir jaunuolis ve�liais, garbanotais ka�toniniais plaukais. Stengdamasi neatkreipti į save dėmesio atid�iai visus ap�iūrėjau. Nė vienas neatrodė pavojingas, i�skyrus gal tik u�sienietį, kuris vis nenuleido nuo man�s akių ir vertė jaustis nepatogiai. Atsiver�iau savo kelionių vadov� ir apsime�iau skaitanti.

Neilgai laukus po ryto saule, du uniformuoti pri�iūrėtojai, � vienas jaunas, kitas � vidutinio am�iaus, suspaud�s tarp lūpų cigaret�, � atidarė vartus ir mus įleido. Mil�ini�kas mauzoliejus pasitiko mane dviejų tūkstan�ių metų vėsa. Tvir�iau susisupau į savo megztinį ir u�sidengiau juo krūtin�.

Nors buvau ma�iusi nema�ai terakotinių karių nuotraukų, daugiau nei tūkstan�io natūralaus dyd�io statulų, stovin�ių negiliuose grioviuose, vaizdas mane priblo�kė. Jie �ia stovėjo i�sirikiav� voromis, kiekvienas vis kitokia veido i�rai�ka, su kitokiais �arvais, kitokiu �almu ir ginklu, � bet jau daugiau nei du tūkstan�ius metų tomis pa�iomis didvyri�komis pozomis. Stipri �i, � energija, sklindanti nuo �ių gra�ių vyrų, kurie atrodė kaip gyvi ir vis dėlto nepaprastai tylūs, � privertė mane aiktelėti.

Staiga �alia nuskambėjo vyri�kas balsas ir angli�kai man�s paklausė:

� Norėtumėte mano �varko?

Atsisukau. Labai jaunas u�sienietis ketino nusivilkti �vark�.

� Ak, ne, a�iū. Viskas gerai, � atsakiau ir i� karto vėl nusigr�iau tyrinėti gausios karių rikiuotės.

Po kelių sekund�ių vėsiame ore vėl nuskambėjo tas pats vyri�kas balsas:

� Jūs turistė?

Atsigr�iau atid�iau pa�velgti į nepa�įstam�jį. Man ir vėl krito į akis jo ka�toninių plaukų ve�lumas, � net �mėstelėjo mintis apie med�io dro�lių spirales, krintan�ias i� po obliaus, � ir glotnus, subtilių bruo�ų veidas.

� Taip. I� kur �inote?

Jis nusijuokė.

� Nes skaitote angli�k� kelionių vadov�.

� Hm� � Mintyse nusikeikiau. Kad ir kokia atsargi manai esanti, yra dalykų, kurie visi�kai netikėtai gali tave i�duoti.

Jis paklausė:

� I� kur atvykote?

Suabejojau, ar verta atsakyti.

Po nejaukios tylos jis tarė:

� A� i� Niujorko.

� A� irgi, koks sutapimas! � �ūktelėjau ir i� karto pyktelėjau ant sav�s u� tokį entuziazm�.

Nors apie �į vaikin� nieko ne�inau, dabar, sutikus niujorkietį, visa, kas �ia vyksta, man atrodė tikrovi�kiau. Anot kinų, pasaulyje yra keturi dalykai, teikiantys did�iausi� laim�:

Po ilgos sausros prapliup�s lietus,

Bėgti per lauk� svetimoje �alyje,

Povestuvin� naktį apkabinti savo nuotak�,

Sėkmingai pereiti imperatoriaus patikrinim�.

Atid�iai pa�velgiau į pilk�vai �alias jo akis, kurios, rodos, i�dykėli�kai blyk�iojo ir priminė man posakį ��vaig�dėmis spindin�ios akys�.

� Vadinasi, jūs � amerikietis?

Jis linktelėjo.

� Keliaujate vienas, viena? � paklausėme abu drauge.

Tada abu atsakėme: �Taip� ir nusijuokėme.

Prakeikimas! Atva�iavau �ia darbo dirbti, o ne plepėti su nepa�įstamaisiais, todėl pridūriau:

� Malonu buvo susipa�inti. Sudie.

Jaunuolio veidu siūbtelėjo nusivylimo banga; �vaig�dės akyse prigeso.

� Atleiskite, jei jums įkyrėjau.

� Nieko tokio.

� Tikiuosi, dar pasimatysime, � �velniai tarė jis ir nuėjo.

Gerai. Į Kinij� atva�iavau ne pa�in�ių ie�koti. Tam bus u�tektinai laiko, kai atliksiu savo misij� ir susi�ersiu krūv� pinigų.

Ėmiau vaik�tinėti ir ie�koti de�imtojo kario, bet susidūriau su bėda, kuri man nedavė ramybės nuo vakar vakaro. Kaip galė�iau prie jo prisigretinti ir nuskelti gabalėlį molio? Pagaliau tikėdamasi, kad pernelyg neatkreipiu į save dėmesio, priėjau prie savo aukos ir atid�iai j� ap�iūrėjau. Tada apsi�valgiau. Vidutinio am�iaus pri�iūrėtojas dabar stovėjo prie įėjimo ir tu��iu �vilgsniu spoksojo tiesiai prie� save, o jaunesnis ir �emesnis jo kolega sėdėjo ant kėdės ir, rodos, nuobod�iavo. Pagyvenusi pora ap�iūrinėjo karius tolimiausiame rikiuotės kampe, o jaunos merginos tebeprunk��iojo. Senis pir�tais rodė į karius, rankos judesiais vėsiame ore kurdamas nematomas skulptūras, o moters lūpos energingai krutėjo � i� jų sklido aik�iojimai ir kitos pastabos, girdimos ir negirdimos. Jaunasis u�sienietis dabar atid�iai ap�iūrinėjo karį kitame atokiame kampe.

Kaip man prisiartinti prie de�imtojo kario � jis stovėjo keliomis pėdomis �emiau, griovyje, nuo kurio mane skyrė stora apsauginė virvė, � ir kaip k� nors nuo jo nuskelti? Ir tuomet prisiminiau, kokia pastaba kūrybinio ra�ymo u�siėmimus mėgdavo baigti Krisas. �Naudokitės savo kūrybi�kumu ir fantazija�, � sakydavo jis, seksualiais pir�tais stipriai barbendamas sau galv�.

Įsistebeilijau į t� karį, tarsi jis būtų buvusi am�ina ir vienintelė mano meilė, ir sukau galv� ie�kodama i�eities. Ilgai �iūrėjau į jį �iupinėdama peiliuk� ir kelias monetas kelnių ki�enėje. Staiga, tarsi stumtelėta paslaptingos jėgos, paslydau ir nukritau prie savo �mylimojo�. Tarsi pati savaime mano ranka i�sitiesė, nuskėlė nuo terakotinio kario gabalėlį molio ir vikriai paslėpė grobį d�insų ki�enėje.

�Nelaiming� atsitikim�� pirmas pastebėjo jaunasis amerikietis. Jis pripuol�s jau ketino �okti pas mane į įdub�, bet jaunesnysis pri�iūrėtojas akimirksniu riktelėjo jam sustoti.

Uniformuotas vyras kinų kalba su�uko: �Nė i� vietos!�, tada atskubėjo prie man�s ir pa�iup�s u� rankos ėmė tempti auk�tyn. U�uot i�tar�s bent kelis paguodos �od�ius, jis subliuvo:

� K� �ia i�darinėjate?!

� Atsipra�au. Pargriuvau.

Prie mūsų atskubėjo pusam�is pri�iūrėtojas, o jam įkandin � pagyvenusių kinų pora ir abi merginos.

Pri�iūrėtojai prisimerk� varstė mane atid�iais �vilgsniais, pasiruo�� i�lieti ilgai kaupt� pagie��. Kinų pora taip pat įtartinai mane nu�velgė. Merginos u�sidengė delnais burnas ir ėmė dar garsiau kikenti.

Pagaliau jaunasis pri�iūrėtojas kreipėsi į savo bendradarbį:

� K� mums su ja daryti? Gal i�kviesti policij�?

Vyresniojo pri�iūrėtojo veidas nu�vito paika �ypsena.

� Puiki mintis!

Smarkiai besidau�an�ia �irdimi net i�si�iojau i� nuostabos, kai jaunasis amerikietis priėjo prie muziejaus pri�iūrėtojų, u�dėjo rankas jiems ant pe�ių, tyliai ka�k� pasakė ir nusivedė į �alį. Pri�iūrėtojai, atrodo, nebuvo link� nuolaid�iauti. Paskui, jiems visiems trims nusisukus nugara į mus, pama�iau amerikietį ka�k� brukant abiem pri�iūrėtojams į kelnių ki�enes.

Sutvarkiusi reikal�, trijulė grį�o pas mane. Vyresnis pri�iūrėtojas mostelėj�s nuvarė �alin keturis lankytojus, nety�ia tapusius �io įvykio liudininkais. Jiems nuėjus abu pri�iūrėtojai maloniai man nusi�ypsojo.

Vyresnis pri�iūrėtojas tarė:

� Panele, kaip gaila, kad pargriuvote. Ar dabar geriau jau�iatės?

Linktelėjau.

� Kit� kart� būkite atsargesnė.

Jis pamerkė akį savo kolegai. Ir jie abu lyg niekur nieko nuėjo.

Nespėjau jaunajam amerikie�iui padėkoti, o jis jau susirūpin�s �velgė į mane.

� Ar jums nieko nenutiko? Neu�sigavote?

� Ne. Labai a�iū u� pagalb�. � Ir vėl atkreipiau dėmesį į pilk�vai �alias vaikino akis, beveik tokios pat spalvos kaip jo kelnės.

� Tikrai gerai jau�iatės?

� Tikrai, � atsakiau truputį garsiau, nei dera, purtydama dulkes nuo megztinio, nuo d�insų ir galvodama: �Maldauju, palik mane ramybėje!� Paskui, pasijutusi kalta dėl savo �iurk�tumo, kaip įmanydama meiliau nusi�ypsojau. � K� pasakėte pri�iūrėtojams?

Jis nenuleido nuo man�s akių, bet nieko neatsakė.

� Tiek to. �iaip ar taip, dėkoju, kad padėjote i�sisukti. Labai a�iū.

� Nėra u� k�. � Jis droviai �yptelėjo ir �avingai nuraudo. Tada i�tiesė rank�. � A� Aleksas, Aleksas Lusas.

� O a� � Lilė Lin. Malonu susipa�inti.

Jo pla�taka buvo drėgna ir vėsi. Ar �is vaikinukas dėl ko nors nerimauja? Bet juk pargriuvau a�, ne jis.

� Ar galiu vadinti jus Lile?

� �inoma.

Jis dar labiau nuraudo.

� Lile� Ar galiu� ar galiu� pakviesti tave pietų?

Įsistebeilijau į jį. Keistas kvietimas. Ar tas jaunuolis nori, kad atsidėkodama u� pagalb� pavai�in�iau jį pietumis? Jis toks jaunas, daug pinigų tikriausiai neturi, o ir tuos turimus veikiausiai jau bus beveik i�leid�s.

� Kalbi rimtai? � paklausiau �velgdama jam į akis.

Jis linktelėjo ir tvirtai i�tarė:

� Taip.

Nuo�irdus ir maldaujantis Alekso �vilgsnis truputį sumink�tino man �irdį, � k� jau kalbėti apie tai, kad tas vaikinukas i� tiesų buvo labai gra�us ir patrauklus.

� Gerai, bet mokėsiu a�.

� O ne, leisk man tave pavai�inti, � ry�tingai parei�kė jis.

U�sispyr�s amerikietis berniukas.

� Na, gerai, � sutikau, tada mudu patraukėme prie i�ėjimo ir �į kart� jau�iau man nugar� varstan�ius ne tik abiejų pri�iūrėtojų, bet ir tūkstan�io karių �vilgsnius.

Nenorėdama, kad atrodytų, jog naudojuosi gera proga, pasiūliau nueiti į restoranėlį �alia vie�bu�io, kuriame buvau apsistojusi. U�imti buvo tik trys ar keturi staleliai. Palubėje stirksojo elektros lemputės be jokių gaubtų, o nukarusios nuo jų kabojo gelsvos juostos, i�margintos ma�ytėmis juodomis dėmelėmis. Supratusi, kad juodos dėmelės � ne avangardinė kaligrafija, o prilipusios musės, pasijutau nesmagiai. Ar amerikietis nepasibjaurės �iuo vaizdu? �nairomis �vilgtelėjau į Aleks� ir nustebau i�vydusi jo veide �ypsen�. Mudviem einant prie stalelio tolimame salės kampe restorano sve�iai atsisuk� atid�iai mus nu�velgė. Numojusi ranka į prie�i�k� vyro su �varple dėbtelėjim� ir į pavydų jaunos, pernelyg ry�kiai apsirengusios moters �vilgsnį, atsisėdau. Ant sienos buvo prismaigstyta ro�inių, hieroglifais i�margintų bambukinių juostų.

Parod�iau jas jaunuoliui.

� Tai valgiara�tis.

� �inau, � atsakė jis.

� I� kur gali �inoti?

� Baigiau kinų kalbos ir kultūros studijas Kolumbijos universitete. � Rodydamas pir�tu į skirtingas juostas, jis su nedideliu akcentu perskaitė: � �Gruzdintas kartusis melionas, kepta antiena su ry�iais, jautienos maltinis su sojų var�ke.� Visus tris jau esu ragav�s. Skanu.

Nepatikliai dėbtelėjau į Aleks�.

� Oho, labai įspūdinga.

Kaip tik t� akimirk� priimti mūsų u�sakymo atpėdino apkūni, ma�daug keturiasde�imtmetė padavėja. Aleksas Lusas kini�kai papra�ė jautienos maltinio su sojų var�ke, o a� � vi�tienos su sojų pada�u.

Pla�iai jos sėdynei nukrypavus, naujojo pa�įstamo paklausiau:

� Aleksai, ar galė�iau kai ko atvirai paklausti?

� Ai�ku. � Rodydamas geras manieras, jis pirmiausia įpylė arbatos man, o paskui sau.

� Gerai. Kodėl pakvietei mane pietų? � Jam nespėjus atsakyti, pridūriau: � Jei esi vieni�as ir ie�kai draugijos, a� nesu tau tinkamas �mogus. Beje, kiek tau metų ir kur tavo tėvai?

Jis nusijuokė.

� Ak, Lile, a� � ne vaikas, man dvide�imt vieni. Be to, tėvai man daug k� leid�ia. Jie i�siskyrė, kai buvau �e�erių. A� prat�s daug k� daryti vienas.

� Atsipra�au.

Jis pervėrė mane i�rai�kingu �vilgsniu.

� Hm� Lile, ar ir a� galė�iau su�inoti, kodėl keliauji viena?

� Atleisk, tau neturėtų tai rūpėti.

� Atsipra�au. Nenorėjau ki�ti nosies ne į savo reikalus.

Pasijutau kalta ir paplek�nojau jam per rank�.

� Nieko baisaus. Atleisk, jei atsakiau per �iurk��iai.

Padavėja atne�ė vaikinukui jautienos maltinį ir garsiai trinktelėjo lėk�t� ant stalo. Paskui nudėbė mane tokiu �vilgsniu, tarsi būtų norėjusi pasakyti: �Sena rujojanti kinė su jaunu amerikie�iu gra�uoliuku�, ir vėl nukrypavo savo pla�ia sėdyne.

Pama�iusi, kad Aleksas nepuola prie valgio, paklausiau:

� Kodėl nepradedi?

� Tavo patiekalo dar neatne�ė.

Taigi jis laukė man�s. Puikios manieros leido spėti, kad jis kil�s i� geros �eimos.

� Valgyk, juk at�als.

� Palauksiu, � atsakė jis.

Tikrai u�sispyr�s berniukas.

Netrukus padavėja atne�ė ir mano patiekal�. Kai ji nuėjo, pastebėjau, kad Aleksas net palaukė, kol pradėsiu a�, ir tik tada ėmė valgyti pats. Man tai padarė nemenk� įspūdį. Juolab kad buvo labai jaunas, o mudu sėdėjome pigiame restorane Kinijoje, o ne gurmanų pamėgtoje vietoje kur nors Manhatane. Jis valgė su pasimėgavimu ir tai man patiko. Mėgstu �mones, vertinan�ius ir branginan�ius maist�, � nesvarbu, ar paprast�, ar gurmani�k�. Mudu valgėme ir kalbėjomės tar�kindami lazdelėmis, �epsėdami, gurk�nodami arbat�. Jis atrodė laimingas. O mano galva buvo u�imta tokia daugybe reikalų, kad nejau�iau nieko.

Vos man ėmus m�styti, kaip grei�iau atsikratyti Alekso, jis tarė:

� Lile�

� K�? � A� �iulpiau sulting� kaul�.

� Koks tavo kelionės mar�rutas?

� �iandien � kariai, rytoj � Hua�ingo duburys, paskui � Dunhuangas, Urum�is, Dangaus kalnai, Takla Makano dykuma, Turpanas ir pana�iai.

� Nieko sau! A� irgi ketinu traukti kaip tik ten! � Aleksas atrodė susijaudin�s, o paskui papra�ė: � Gal galėtume keliauti drauge?

Vos neprarijau viso vi�tos kaulo. Kad nusiramin�iau, god�iai gurk�telėjau arbatos.

� Oi� � Nuo tokio kar�to gėrimo net u�springau.

� Ar viskas gerai? � Jo akyse ir balse vėl pajutau rūpestį.

Linktelėjau, kad man nieko nenutiko.

Ko jau ko, o draugijos �ioje kelionėje tikrai netro�kau, juo labiau leistis į j� su vaiku, kuriuo tikriausiai turė�iau rūpintis. Buvau dvide�imt devynerių ir visai nenorėjau apgaubti ko nors motini�ka globa.

Bet Alekso parei�kimas mane nustebino.

� Būk gera, leisk man� vykti kartu, kad galė�iau viskuo rūpintis.

Teko labai susiimti, kad nenusikvato�iau. Padavėja, kuri dabar stovėjo salės kampe, pervėrė mane dar vienu neapykantos kupinu �vilgsniu, tarsi sakydama: �Dabar jaunas įsiaudrin�s amerikietis nori suartėti su sena nuostabia kine.�

� Lile, su manimi tau bus saugiau. A� jau daug metų mokausi �iogi�kos kung fu atmainos.

Mintis apie �į jaun� amerikietį, stojantį į kov� su nepriekai�tingai kovos menus įvald�iusiais kinų chuliganais, mane pralinksmino. Padėjau valgom�sias lazdeles ant stalo.

� A�iū, Aleksai, bet� Atleisk, geriau keliausiu viena.

� Bet man dėl tav�s neramu.

� Kodėl?! � �į kart� vos nei�liejau arbatos.

� Neramu, kad viena trauksi �ilko keliu. � Jis vos pastebimai kryptelėjo galv� į kelis vyrus, god�iai kem�an�ius maist� prie gretimo stalelio. � Matai tuos vyrus? Galiu la�intis, kad jie galėtų apgauti, apiplė�ti ir net nu�udyti. Ir tokių kaip jie yra visur.

� Klausyk, Aleksai, vertinu tavo rūpestį ir ankstesn� pagalb�. Bet a� tav�s beveik nepa�įstu ir labai a�iū, bet kaip nors susitvarkysiu ir viena. Tad, manau, pirmieji bendri mūsų pietūs bus ir paskutiniai.

Taip tarusi, kilstelėjau rank� ir daviau padavėjai �enkl�, kad atne�tų s�skait�.

Grį�usi į vie�butį vis negalėjau pamir�ti to keisto vaikino. Kas jis ir ko nori? Paskui pagalvojau apie savo tet�. Ko nori ji?

Blausioje vie�bu�io kambario �viesoje i�sitraukiau gabalėlį molio, kurį nuskėliau nuo terakotinio kario, ir atid�iai ap�iūrėjau. Kodėl �is gabalėlis kam nors gali būti svarbus? Net jei ta skulptūra i� tiesų klastotė? �inodama, kad atsakymo nesulauksiu, kol nebaigsiu kelionės, suvyniojau molio gabalėlį į nosin�, įdėjau į vok�, o ant voko u�ra�iau �Sianas� ir �iandienos dat�. Staiga per�okusi per tiek laiko juostų, vis dar prastai jau�iausi ir norėjau griūti į lov�, bet sutelkiau jėgas ir dienora�tyje apra�iau visus �iandienos įvykius, įskaitant susitikim� su Aleksu Lusu. Paskui perver�iau tetos nurodymus ir suplanavau rytdienos ekskursij�: turiu aplankyti Stelų muziejų, pamatyti garsųjį Beilin�, arba Stelų mi�k�, � lauk�, piln� akmens plok��ių, kuriose įrė�ti gerai �inomi kinų i�minties �od�iai.

Mindė Medison, mano teta, lankėsi Stelų mi�ke ir ypa� susidomėjo Vaikų pagarbos stela � senoviniu tekstu, kuriuo per ilg� Kinijos istorij� daug kas �avėjosi. Kinai sako: �In�ui sijuan� � �Gerdamas vandenį prisimink, i� kur jis.� Mes, vaikai, turėtume būti dėkingi savo tėvams, globojusiems mus, maitinusiems, mylėjusiems, leidusiems į mokslus ir apskritai suteikusiems gyvyb�.

Kodėl teta nori, kad perskaity�iau būtent �ios stelos įra�us?

Kit� ryt�, tebesijausdama nesmagiai dėl to, kas nutiko vakar, � dėl �nelaimingo atsitikimo� su kariu ir susitikimo su Aleksu Lusu, � nusprend�iau pirmiausia atsipūsti aplankydama garsi�sias imperatoriaus maudykles � Hua�ingo duburį. Apsirengiau sportinius mar�kinėlius, mėlynus d�insus, apsiaviau sportba�ius, restorano kavinukėje i�maukiau dubenį ry�ių nuoviro, o tada papra�iau priimamojo darbuotojo i�kviesti man taksi.

Nors tar�a rietė nosį, lauke dangus buvo giedras ir �ydras: tarsi jį pagra�indamos, plaukė vos kelios tai pasirodan�ios, tai vėl pradingstan�ios debesų draiskanos. Per ilg� kelion�, kol i�va�iavome i� miesto, beveik nebuvo į k� �iūrėti, nebent į dvira�ius, rik�as, rankinius ve�imėlius ir i�metamosiomis dujomis be perstojo dūmijan�ius sunkve�imius, kurių buvo pilna visur. Va�iuojant pro kelis senus mūrinius namus �erpių stogais ir pro rūdijan�i� krano gerv�, stirksan�i� prie neauk�to, nebaigto statyti pastato griau�ių, pakelėje �mėstelėjo kelios vieni�os tuopos.

Pagaliau taksi sustojo. Atvykau prie Li kalno, kuriame tryk�ta garsūs �iltieji Hua�ingo �altiniai. Jau�iausi dulkina ir suprakaitavusi, tad tro�kau i�simaudyti, � nesvarbu, priva�ioje ar bendroje maudyklėje.

Sumokėjusi kelis renminbius įėjau į rekonstruot�, į rūmus pana�ų kompleks�. Netrukus, �ingsniuodama �alia tvenkinių, kuriuose plūduriavo lotosai, o tarp �olių tingiai uodegomis į �alis siūbavo karpiai, aprimau. I�siėmiau fotoaparat� ir pastebėjau vidury e�ero dunksan�i� statul�. Perskai�iusi informacin� lentel� su�inojau, jog tai � Jang Guifei Devynių Drakonų e�ere. Prie� tūkstantį metų daugyb� vakarų �vie�iant mėnesienai �i garsiausia i� visų valdovo sugulovių Hua�ingo duburyje maudėsi kartu su imperatoriumi Tangu Siuandzongu. Nors statula neatrodė labai meni�kai i�kalta, jos istorija buvo jaudinanti.

I� trijų tūkstan�ių dailių, koketi�kų, vidiniuose rūmuose gyvenusių sugulovių imperatorius Siuandzongas mylėjo tik vien� � sugulov� Jang. Sklido gandai, kad jos gro�is buvo toks priblo�kiantis, jog net mėnulis susigėsdavo ir į�eisdavo gėles. Vėlesniais am�iais Jang buvo daugybės poetų ir dailininkų mūza.

Bet kuo labiau imperatorius �avėjosi Jang, tuo ma�iau rūpinosi valstybės reikalais, ir įtakingas generolas An Lu�anas pradėjo sukilim�.

Persekiojamas An Lu�ano, imperatorius Siuandzongas su savo rūmų apsauga, imperijos kariauna ir perrengta sugulove Jang paspruko į pietus. Netrukus, su�inoj�, kad tarp jų yra Jang, kariai atsisakė toliau �ygiuoti ir pareikalavo j� nu�udyti. Jų nuomone, Jang gro�is ir besaikė imperatoriaus meilė su�lugdė imperij�. Po ilgų ir kar�tų gin�ų su kariuomene imperatorius skaudan�ia �irdimi suprato turįs paklusti. Taigi �vie�iant mėnesienai � tai pa�iai, kuri buvo jųdviejų bemiegių aistros naktų liudininkė, � jis įsakė Budos rūmuose pakarti vienintel� moterį, kuri� mylėjo.

Likimo ironija, bet galingiausias Kinijos vyras, u�uot gyn�s mylim� moterį, bejėgis stebėjo egzekucij�, kuri� jam primetė kariai, nusipeln� did�iausio jo pasitikėjimo. Ar po Jang mirties imperatorius drįso pa�velgti į save veidrodyje, ar plaunantis rankas jos nedrebėdavo? Ar vėliau, kai mylėdavosi su kitomis sugulovėmis ir girdėdavo jas �aukian�ias i� malonumo, tie �auksmai neprimindavo jam dūstan�ios sugulovės Jang riksmo?

�i� legend� įam�ino poetas Bai Dziui savo kūrinyje ��anghen Ge� (�Am�inosios �irdgėlos giesmė�). Mokydamasi vidurinėje mokykloje Honkonge privalėjau i�mokti j� mintinai, bet tik dabar, po de�imties metų, �i sudėtingus jausmus atskleid�ianti istorija palietė man �irdį.

� Ak, kaip gra�u ir tragi�ka, � atsidusau. Gailėjausi nesanti tokia gra�i kaip Jang, kuri su�avėjo net imperatorių, bet tikrai nepavydėjau jai siaubingo likimo!

Paskui nugirdau �alia man�s stovintį kin� sakant: �Gana apvalios ir gra�ios krūtys.�

Norėjau jam pasakyti, kad, mano nuomone, krūtys atrodo kaip implantai, bet tik nuleidau akis ir skubiai nuėjau �alin nuo to pasmerkto gro�io.

�ingsniavau toliau raminama ve�lios augalijos: gluosnių svyruoklių, besigro�in�ių siūbuojan�iais savo atvaizdais e�ero pavir�iuje, auk�tų, �akų kupolus tarsi rankas ginantis i�skleidusių kiparisų ir gausybės ma�esnių augalų, besistiebian�ių nuo �emės arba dailiai augan�ių vazonuose. �i �aluma net �iek tiek u�go�ė kitus įspūd�ius: paviljono architektūr�, moterį su rausvu skė�iu, besisupan�i� ant lenkto tilto, akmenį ir jame i�kaltus hieroglifus.

Bet dabar ie�kojau ramios vietelės, kad i�simaudy�iau garsiajame �altinio vandenyje. Turistams buvo skirtos keturios kar�tosios �altinio versmės, bet man�s ten netraukė. Norėjau pasilepinti priva�ia vonia ir maudytis viena. Tikėjausi pamatyti �1750�2500 metrų gylio geologinius sprūd�ius ir ply�ius, i� kurių kunkuliuodamas tryk�ta keturiasde�imt trijų laipsnių kar��io vanduo�, kaip kad buvo ra�oma kelionių vadove.

Toldama nuo rūmų komplekso ir triuk�mingų turistų, vaizdavausi panyranti į vandenį, kaip ra�oma knygoje, turintį visų gydomųjų, puikiai sveikat� stiprinan�ių mineralų. Gal i�simaud�ius mano oda pasidarys beveik per�vie�iama, �velni it �ilkas ir glotni kaip gra�uolės Jang?

Perėjau ilg� tilt� gluosnių pavėsyje ir nu�ingsniavau toliau. Dabar vingiuojantį, rodos, niekada nesibaigsiantį tak� beveik paslėpė ve�li lapija, o aplink nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Įkvėpiau gaivaus oro ir pasijutau laiminga pagaliau likusi viena.

Ėjau toliau, kol pagaliau radau nuo pa�alinių akių ve�lios lapijos ir auk�tų uolų saugom� duburį. Sūkurinės vonios dyd�io, pilnas garuojan�io, i� uolos ply�ių tryk�tan�io ir gurguliuojan�io vandens, duburys atrodė tarsi rojaus kampelis �emėje. Apsi�valgiau ir įsitikinusi, kad tikrai esu viena, nume�iau kuprin� ant �emės, nusispyriau sportba�ius, nusivilkau mar�kinėlius, nusimoviau d�insus ir, likusi tik su bikiniu, nėriau į duburį.

Giliai atsidusau; vanduo buvo �iltas, gydantis, o jo aromatas svaigino. Romanti�kos aplinkos įkvėpta mėginau pamėgd�ioti gundomas sugulovės Jang pozas: i�tiesiau koj�, pakėliau rankas, ėmiau sukti liemenį, i�rie�iau nugar� įsivaizduodama, kad jausmus �adinan�ioje, nuostabioje vonioje maudausi su gra�iu ir mane mylin�iu imperatoriumi! Paskui �velniu balsu ėmiau garsiai cituoti �Am�inosios �irdgėlos giesm�:

�imtas kerų pra�ydo kartu su jos �ypsena,

Kuri u�temdė visas �e�ių rūmų gra�uoles.

Sulaukusi malonės maudytis imperatoriaus duburyje,

Padedama tarnai�ių, trapi ir nekalta,

T� akimirk� ji tapo imperatoriaus mylim�ja�

Besigėrint savo pasirodymu, staiga mane i�g�sdino vyri�kas balsas, �ūksnis angli�kai:

� Oi, atsipra�au!

Atsisukau ir nustebau pama�iusi Aleks� Lus�.

� Aleksai! � surikau iki kaklo panirdama į �ilt� vandenį.

Med�ių �e�ėliuose buvo matyti sustingusio, lieso jo kūno kontūrai. Jis atrodė toks priblok�tas, kad įsivaizdavau, kaip jo ka�toniniai plaukai, spinduliuodami jaunatvi�k� energij�, styro į visas puses.

Paskui, tarsi pabud�s i� transo, jis burbtelėjo: �Atleisk�, ir dingo man i� akių.

Kuo kruop��iau nusipur�iau vandenį, apsirengiau, apsiaviau batus, persime�iau per petį kuprin� ir palikusi nusisavint� sūkurin� voni� nuėjau.

Aleksas stovėjo u� kelių metrų, prie uolos, prisimerk�s nuo kar�tos saulės spindulių. Paskui prisidengė ranka akis.

� A� tav�s laukiau.

Staiga pajutusi kar�tį pasakiau:

� Pasitraukime i� saulės atokaitos.

� Ketinu aplankyti Stelų mi�k�. Gal nori kartu? � pasiūlė jis.

Linktelėjau neju�ia sulau�ydama vienatvės į�ad�.

4

Stelų muziejus ir verkianti Guanin

Nesitikėjau, kad Aleksui įsipra�ius į draugij� viskas taip pasikeis. Mat dabar, u�uot Stelų muziejuje daugiau su�inojusi apie kinų įra�us, kaip anks�iau ketinau, supratau labiau besidominti dailiu dvide�imt vienų metų jaunuoliu, o ne puikia akmeninių stelų kolekcija.

Mudviem su Aleksu vaik�tant po muziejų mano �irdis dau�ėsi kaip pa�ėlusi, tik, �inoma, ne dėl dviejų tūkstan�ių metų senumo akmens plok��ių ir jose i�kaltų eilėra��ių, sakralinių tekstų, imperatoriaus ediktų ir klasikinių kinų literatūros kūrinių, o veikiau dėl �avaus, energija tryk�tan�io palydovo �alia.

Norėdama parodyti, kad rimtai domiuosi eksponatais, ir dar dėl to, kad teta ai�kiai nurodė perskaityti įra�� konkre�ioje steloje, parod�iau Aleksui didel�, salėje i� karto į akis krintan�i� akmens plok�t� � Konfucijaus Vaikų pagarbos stel�.

�velgiau į did�iulį juodo granito luit�, pastatyt� ant auk�to postamento, kuriame buvo i�kalti mitiniai gyvūnai ir egzoti�ki augalai, ir staiga pasijutau laiminga.

Visada mėgau didelius daiktus. Didelius dubenis ry�ių ir ry�ių nuoviro, didelius mėsos gabalus, pla�ias �uvų i�klotines did�iulėmis galvomis ir apvaliomis tarsi stiklo rutuliukai akimis. Man visada patiko turėti didel� sof�, ant kurios galiu sėdėti, arba platų krėsl� auk�tu atlo�u, kuriame galiu sukry�iuoti kojas ir medituoti. Mėgau dirbti prie plataus ra�omojo stalo, ant kurio �alia kompiuterio galėjau tarsi plytas susikrauti stirtas knygų, i�sidėlioti ra�omo romano med�iag� ir savo ra�tinės reikmenis: tu�inukus ir pie�tukus, laikomus prie�pie�ių dė�utės dyd�io futliare, dė�ės formos dro�tukus, didelį segiklį ra�alo permerktiems dokumentams įri�ti ir net trintukus, kuriuos tikriausiai pamesiu nespėjusi sutrinti.

Be to, �avėjausi kinų dailyra��iu, � greipfruto dyd�io hieroglifais, � heroji�ka Penkt�ja ir didinga Devint�ja Bethoveno simfonija, Mikeland�elo freskomis Siksto koply�ios lubose, � kad aprėptum vis� kūrinį, turėdavai sukioti galv� į visas keturias sėkm� �adan�ias puses�

Tada Aleksas ėmė balsu skaityti garsųjį kini�k� tekst� ir i�vaikė mintis, į kurias buvau nugrimzdusi. Jis skaitė stropiai, bet smagiai. Prisimerkusi leidau jo raminamo balso bangoms tarsi vir� vandens plazdenantiems laum�irgiams ristis per savo ausų būgnelius.

Nepadaryk gėdos tave pagimd�iusiems.

Anksti kelkis ir vėlai gulkis � tarnauk savo tėvams.

Tinkamai elkis ir būk taupus,

Kad pamaitintum tuos, kurie davė tau gyvyb�

Kai Aleksas nutilo, gailėdamasi, kad jo deklamavimas, kaip ir visa kita pasaulyje, nei�vengiamai turi baigtis, atsargiai paklausiau:

� Tau patinka?

� Taip, labai. Norė�iau atid�iau perskaityti �į kūrinį. � Klausiamai �velgdamas į mane pridūrė: � O tu?

� Man nelabai patinka Konfucijaus moralai. � Patylėjau ir, atid�iai nu�velgusi �vytintį Alekso veid�, tariau: � Suprantama, gerbiu savo tėvus, nors jie ir mir�.

� U�jau�iu.

� Nieko tokio, Aleksai. Bet kodėl tu taip domiesi Vaikų pagarbos stela?

� Nes noriu, kad tėvai manimi did�iuotųsi, � nuraud�s paai�kino jis.

Ta�iau tai nebuvo atsakymas į mano klausim�.

� Nori pasakyti, kad jie nesidid�iuoja?

Aleksas ir vėl neatsakė į mano klausim� tiesiai.

� Jie i�siskyr� ir abu sukūr� savo �eimas, todėl matomės neda�nai. Bet kartais mama, tėtis ir a� susitinkame.

� Puiku.

� Manau, jie i�siskyrė dėl man�s.

� Kaip suprasti?

� Dabar būtų per daug sudėtinga paai�kinti. Geriau leisk pakviesti tave arbatos.

Pa�velgiau tiesiai į pilk�vai �alias jaunuolio akis ir tariau:

� Aleksai, jei vai�insi kiekvien� atsitiktin� pa�įstam�, greitai liksi be skatiko ki�enėje.

Jo veide pra�ydo �ypsena � miela ir naivi kaip vaiko.

� Dėl to nesijaudink. I�gerkime arbatos.

U�sispyriau, kad u�uot ėj� į arbatin�, � nesvarbu, prabangi� ar paprast�, � pasiie�kotume vietos kur nors netoliese ir atsisėd� pasi�nekėtume.

I�ėj� i� muziejaus truputį pasivaik��iojome ir netrukus nuo�aliai didelio med�io pavėsyje radome suolelį.

Atsisėdome. Aleksas pa�velgė man į akis ir tyliai tarė:

� Lile, a� įvaikintas.

�ie �od�iai mane nustebino.

� �it kaip�

Ne�inojau, k� pasakyti.

� Nieko tokio. � Aleksas palietė savo ranka man�j� ir ėmė pasakoti: � Mano tėvai kelerius metus gyveno susituok�, bet mama vis negalėjo pastoti. Tada jie nusprendė įsivaikinti. Tė�io draugas ginekologas u�siminė jam apie mane, tobul� kūdikį, kurio motina laukdamasi neturėjo jokių sveikatos problemų � nei sirgo, nei vartojo kokius nors vaistus. Ji buvo kinė, kilusi i� Taivano, ir studijavo aktoryst�.

Vadinasi, jis pusiau kinas� Ir man pasidarė smalsu, kas Alekso tėvas?

Pamat�s, kad įsispoksojau į jį, Aleksas nusijuokė; dabar jo akys atrodė tokio pat atspalvio kaip tolumoje dunksan�ios �ventyklos stogas.

� O tikrasis tavo tėvas� Ar k� nors apie jį �inai?

Aleksas vėl atsigr�ė į mane.

� Tik tiek, kad jis amerikietis.

Taigi Aleksas buvo mi�raus kraujo ir, rodos, paveldėj�s geriausius abiejų rasių bruo�us.

Jis kalbėjo toliau:

� Net įsivaikin� mane tėvai tebemėgino susilaukti vaikų. O nesusilauk� ėmė pyktis ir galų gale i�siskyrė. Keista, bet jie abu turi vaikų gyvendami su kitais partneriais.

�is pasakojimas buvo įdomesnis u� mano ra�om� roman�, kuriame pasakojau vienos �eimos istorij�. Bet sutramd�iusi �ypsen� paklausiau:

� Kas nutiko paskui?

� Po skyrybų gyvenau tai su mama, tai su tėvu, jų naujais sutuoktiniais ir dviem įbroliais.

� Ar gerai su jais sutari?

� �inau savo viet� jų �eimose, � tyliai atsakė Aleksas.

U�dėjau rank� jam ant peties, bet, pajutusi jo kūno �ilum�, tuoj pat patraukiau.

Jis vėl atrodė laimingas. Ar dėl �io prisilietimo, kad ir labai trumpo?

� Ar dabar tėvai gra�iai su tavimi elgiasi?

Aleksas nuleido galv�, susim�stė. Giedro, tolumoje plytin�io dangaus fone jo profilis buvo i�rė�tas nelyginant haiku � paprastas, ry�kus ir dailus.

� Ir taip, ir ne. Manau, a� jiems vis dar rūpiu, bet, rodos, juodu labiau myli savo tikruosius vaikus, nors ir stengiasi to neparodyti.

� Ar �inai, kur tikroji tavo motina?

� Ne. Tik �inau, kad atidavusi mane įvaikinti ji grį�o į Taivan�.

Ne�inojau, k� daugiau pasakyti, tad patylėjau.

Staiga Alekso veidas nu�vito.

� Greitai mano tėvai kelioms savaitėms atva�iuos �ia, į Kinij�, man�s aplankyti.

Varg�as vaikas, jis atrodė toks laimingas, kad galės kelias savaites praleisti su tėvais, nors jų net nesieja kraujo giminystės ry�iai.

Dar �iek tiek patylėjusi paklausiau:

� Aleksai, k� tu veiki Kinijoje?

� Lankau �ymias vietas, o svarbiausia, tobulinu kinų kalbos įgūd�ius.

Paskui, kelias akimirkas patylėj�s, jis vėl paklausė:

� Ar galime� keliauti drauge?

� Ne, negalime.

� Bet kodėl ne, jei keliauji viena?

I� tiesų, kodėl ne? Mano teta Mindė Medison neu�draudė man keliaujant susirasti draugų. Mintis apie Alekso draugij� mane labai viliojo, bet a� jo beveik nepa�inojau. O jei jis su�inos apie man�s laukiantį palikim�?

Nors ir mink�tėjan�ia �irdimi, ry�tingai jam pasakiau:

� Klausyk, Aleksai, rodos, esi protingas jaunuolis. Ir labai malonus. Bet a� vyresnė u� tave. Tu dar vaikas, vaiki�ka ir tavo svajonė. Tau reikia susirasti pana�aus am�iaus draug�.

� A� ne vaikas, o tu � ne sena.

� Man dvide�imt devyneri, o tau dvide�imt vieni. Dėl Dievo meilės, Aleksai, nenoriu rūpintis jaunesniuoju broliuku, man savų rūpes�ių per akis. � Suprantama, apie tikr�j� prie�astį � man�s laukian�ius pinigus � u�siminti negalėjau. Stipriai su�iaupiau lūpas.

� Tai visai nesvarbu. Tu man patinki ir noriu keliauti drauge.

�ūktelėjau:

� Jėzau, Aleksai! Nebūk juokingas ir liaukis elg�sis kaip vaikas!

� O tu liaukis vadinusi mane vaiku! � atkirto jis.

I� muziejaus einanti jaunų kinų pora atsisuko ir mudu nudėbė.

Įsivie�patavo ilga nejauki tyla.

Paskui prabilau vėl:

� Aleksai, mes, galima sakyti, visi�kai nepa�įstami.

� Tu keliautoja, nuotykių ie�kotoja. A� taip pat, tad manau, mudu puikiai vienas kitam tinkame.

Suirzusi �vilgtelėjau į jį.

� Bet tu nė nenutuoki, kodėl leidausi į kelion� ir k� veikiu, kai nekeliauju.

� Tai kodėl nepapasakoji?

Tas vaikinukas buvo tikrai u�sispyr�s. Ir įkyrus.

� Aleksai, man tikrai nereikia draugijos. Pra�om tai suprasti.

Jis niūriai į mane dėbtelėjo, o jo veidas tarsi suakmenėjo.

� Kalbi rimtai?

� Taip!

� Tikrai?

Linktelėjau.

� Gerai, tada lik sveika.

Jis staiga atsistojo ir nuėjo.

�eng�s kelis �ingsnius atsisuko ir įbedė į mane pikt� ir liūdn� �vilgsnį, ai�kiai laukdamas mano �enklo grį�ti. Bet a�, pavertusi �irdį tūkstantmete akmenine stela, kuri� k� tik matėme muziejuje, pamojau atsisveikindama.

Man buvo nepaprastai liūdna, be to, jau�iausi labai prasikaltusi. Dabar jau gailėjausi atsikra�iusi Alekso Luso kaip kokio seno kalendoriaus ar sune�iotų sportba�ių. Rodos, tas vaikinas nuo�ird�iai dėl man�s nerimavo ir tro�ko mano draugijos. Argi nebūtų smagu turėti jaun� bendrakeleivį, jei ne dėl jaunystės ir gro�io, kurie teiktų peno mano tu�tybei, tai bent jau dėl malonaus, ka�kur fone girdimo triuk�mo, kuris u�pildytų mano jau�iam� tu�tum�? Ta�iau perspėjau save: malonus dykumos meilės nuotykis turi būti nukeltas į pa�i� �ilko kelio valgiara��io pabaig� arba apskritai i� jo i�brauktas. Dabar ant stalo man derėjo dėti vien finansine prasme maistingus u�kand�ius: Dunhuang�, Sindziang�, Dangaus kalnus, Turpan� ir galų gale � Takla Makano dykum�, per kuri� daug kas keliavo, bet nedaug kas grį�o.

Ankstų kitos dienos ryt� nulipau į kukliai įrengt� vie�bu�io valgom�j� sal�, su�vei�iau garuojan�i� sald�i� bandel�, suvalgiau labai kar�tos ry�ių sriubos ir vėl grį�au į kambarį. Negai�dama susikroviau mant�, i�siregistravau, �okau į taksi ir įlipau į lėktuv�, skrendantį į Dziajuguan�. Pagalvojau, kad būtų gerai aplankyti garsųjį tarpeklį su legendomis apipinta Did�iosios kinų sienos tvirtove ir ap�iūrėti spalvotas plytas i� tūkstan�io metų senumo kapo, bet nekantravau kuo grei�iau nuvykti į Dunhuang�. Todėl vos i�lipusi i� lėktuvo sėdau į traukinį ir per penkias valandas pasiekiau Did�iosios gerovės �alį, o tada autobusu patraukiau toliau į Mogao.

Nors Dunhuangas nebuvo vienas i� man nurodytų kelionės tikslų, vis dėlto nusprend�iau prie� imdamasi bauginamų u�duo�ių Dangaus kalnuose palepinti savo akis malonia permaina ir pamatyti puikiuosius Mogao budistų lobius.

Buvau skai�iusi, kad nuo ketvirto am�iaus piligrimai, mokslo vyrai ir ypa� budistų vienuoliai, traukdami �iuo �ilko kelio ruo�u, nuspr�sdavo �ia pasilikti, medituoti ir versti sutras. Vis dėlto pirmasis urvas buvo i�raustas tik 366 mūsų eros metais ir tai padarė budistų vienuolis, regėj�s vizij�: tūkstan�ius �ok�iojan�ių auksinių �vieselių ir tūkstantį Budų. Todėl Mogao urvai dar vadinami Tūkstan�io Budų urvais.

Vėliau, Tangų dinastijos laikais vykstant religiniams persekiojimams, budistų vienuoliai atvykdavo �ia pasislėpti ir paslėpti lobių savo rankomis i�kastuose urvuose. Jie per dykum� mulų traukiamais ve�imais pergabeno �imtus tūkstan�ių brangenybių ir u�sidėj� ant pe�ių u�ne�ė sta�iomis uolomis.

Urvuose įrengus �ventyklas, did�ioji dalis pusantro tūkstan�io metų senumo rankra��ių, skulptūrų ir freskų dar ilgai per stebukl� liko nepaliestos, lyg vienuolių dvasios iki �ios dienos būtų klaid�iojusios tamsiais koridoriais, norėdamos mums papasakoti apie savo kan�ias ir pergales.

�inoma, �iandien visi tie vienuoliai seniai jau tap� mumijomis, � bent jau perkeltine prasme, � o budistų slėptuvė � turistų traukos centru.

Drauge su kitais turistais i�lipusi i� didelio autobuso ir jausdama į veid� pu�iantį kar�t� vėj�, patraukiau tiesiai į Mogao turizmo informacijos centr�. Priėjusi prie kasos, liesutės pardavėjos nuostabai ir d�iaugsmui, u�sisakiau asmenin� trijų valandų ekskursij�.

Atid�iai mane nu�velgdama ji �ūktelėjo:

� Sveika atvykusi į Mogao, rytieti�k� Luvr�!

Tikriausiai stebėjosi, kaip �i kukliai apsirengusi mergina gali sau leisti toki� prabang�, bet ji juk ne�ino, kad jau kuris laikas kelnių ki�enėje su malonumu �iuopinėju grublėt�, stor� renminbių ir Amerikos dolerių banknotų popierių. �iaip ar taip, nusprend�iau, kad per trijų valandų asmenin� ekskursij� spėsiu bent kiek prisiliesti prie to gro�io.

Kai pasakiau Ma�ajai D�ang, � jaunai, tvarkingai apsirengusiai gidei, � neturinti daug laiko, ji mandagiai nusi�ypsojo.

� Tuomet, panele, pirmiausia nuvesiu jus į �imt� a�tunt� urv�, kad pamatytumėte kai k� labai ypatinga.

Ji nusivedė mane ir truputį paėjusios pasukome u� kampo, o ten man prie� akis visa didybe atsivėrė Mogao uola. Nuo �io nuostabaus reginio man net kvap� u�gniau�ė � �ia olose buvo matyti į bi�ių avilius pana�ios �ventyklos, apsuptos neaprėpiamų smėlynų, o vir� jų � beribis, sodriai mėlynas dangaus lopinys. Daugiau nei prie� tūkstantį metų vienuoliai, darbuodamiesi vien plikomis rankomis ir keliais paprastais įrankiais, i�varpė vis� �į kaln� ir vidury auksinės begalybės pastatė �ias �ventyklas.

� Nuostabu, tiesa? Visa �ventykla pastatyta ant Ming�os kalno skard�io.

Dainuojan�io Smėlio kalno.

Man nespėjus atsakyti, gidė parodė į urv� vir�uje.

� Kaip manote, ar galėtumėte ten u�lipti? � paklausė.

� Pamėginsiu.

� Nesijaudinkite, įkalnė atrodo stati, bet i� tiesų kopti nėra sunku.

Ma�daug po penkiolikos minu�ių, negailestingai plieskiant saulei ir tvyrant nejaukiai tylai, nepaprastai susikaupusios mudvi pagaliau pasiekėme urv�. Gidė nusivedė mane į vidų, į kontor� primenan�i� patalp�, kurioje prie medinio ra�omojo stalo ka�koks jaunuolis dėliojo popierius, parkerius, pie�tukus, plastikinius dokumentų dėklus ir dė�utes.

� Sveika. Kodėl tik viena lankytoja? � įtariai mane nu�velgdamas paklausė jaunasis bendradarbis. � Nesėkminga diena?

D�ang kum�teliu dunkstelėjo jam į petį ir sukikeno.

� Puikiai �inai, kad diena gera. Ma�iau darbo ir daugiau pinigų.

� Gerai, dabar eik dirbti. Pasi�nekėsime vėliau.

D�ang koketi�kai �vilgtelėjo į jaunuolį, tada įbruko man nedidelį �ibintuvėlį ir mostu pakvietė sekti paskui j� tamsiu koridoriumi.

� �ia visų urvų angos siauros ir veda į pagrindin� patalp�. Taip padaryta norint apsaugoti urv� ir jame esan�ius meno kūrinius nuo saulės �viesos.

�ingsniuodama pirma, ji nukreipė �ibintuvėlio spindulį taip, kad ap�viestų freskas, vaizduojan�ias skrendan�ias ir muzikos instrumentais grojan�ias deives, ir monotoni�ka, turistams skirta intonacija nė akimirk� nesiliovė ai�kinusi:

� Nors �iam urvui jau per tūkstantį metų, jis puikiai i�silaik�s. Kaip matote, visos spalvos, � tamsiai �alia, geltona, �ydra, � tebėra ry�kios ir beveik nenukentėjusios.

I�vydus neįtikėtinai ry�kų �alsvai melsv� vienos deivės drabu�į, mano pir�tas tarsi savaime i�sitiesė jo paliesti.

D�ang mitriai stvėrė man u� rie�o. Judesys buvo toks staigus, o gniau�tai tokie stiprūs ir skaudūs, kad garsiai surikau:

� Aaai!

� Man labai gaila, � atsipra�ė ji, nors neatrodė, kad gailėtųsi, � bet liesti negalima. Menkiausias prisilietimas gali padaryti daug �alos. Panele, jei visi būtų tokie smalsūs kaip jūs, �ios freskos labai greitai sunyktų!

� Atleiskite, � pasakiau, taip pat nė kiek nesigailėdama. Kai negalėdavau paliesti to, kas gra�u, mane visuomet u�plūsdavo kartėlis ir nusiminimas.

Bet vos tik į�engėme į pagrindin� patalp�, ir kartėlis, ir nusiminimas i�garavo kaip angliarūg�tės burbuliukai i� vandens.

I� auk�tai, nuleidusi akis į mane �velgė mil�ini�ka, man vir� galvos i�kilusi Guanin, U�uojautos deivė. Jos did�iulis, bet dailus veidas spinduliavo gailestį. Mano �vilgsnis keliavo jos rankomis auk�tyn ir įsmigo į ma�utį Bud�, sėdintį brangakmeniais puo�tos deivės karūnos priekyje. I� u� rudos jos mantijos nugaros driekėsi oran�iniai, ro�iniai, ka�toniniai ir �alsvai melsvi kaspinai, � plaikstėsi, tarsi �okdami įmantrų �okį. Deivė atrodė tokia galinga, o jos skleid�iama energija tokia stipri, kad visi mano neigiami pojū�iai i�blėso � net irzlumas, kurį man kėlė D�ang.

Leidausi apvaloma �io nuostabaus reginio, bet ausis vėl pasiekė gidės balsas.

� Tai Tantrinė Guanin, sukurta prie� a�tuonis �imtus metų. Ji vadinama Tūkstantranke Guanin, ji gali i�tiesti rankas ir padėti daugybei būtybių, vargstan�ių �ioje kan�ių jūroje. Ji�

A� nutraukiau mintinai i�mokt� jos tirad�.

� Ma�oji D�ang, gal galėtumėte kelias minutes palikti mane vien� su Guanin?

Ji smalsiai mane nu�velgė, tarsi klausdama, kodėl noriu likti viena, jei sumokėjau papildom� sum� u� asmenin� ekskursij�?

� Gerai, bet �iūrėkite, nieko nelieskite ir atiduokite fotoaparat�. Lauksiu jūsų turistų aptarnavimo centre.

Vos tai i�tarusi, gidė i�tiesė lies� rank� ir �iupo i� man�s fotoaparat�. Paskui, nedidukė ir smulkutė, ma�omis pėdutėmis i�tapseno i� urvo.

Likusi viena su Guanin tylomis gro�ėjausi ramiu jos veidu, besiplaikstan�ia mantija ir u� nugaros spindin�iu nimbu. Mano tro�kimas fotografuoti i�garavo kaip ryto rasa. Dabar jau nenorėjau trikdyti deivės ramybės ir įam�inti jos gro�io daugybėje blizgaus popieriaus lapų tam, kad jį prisimin�iau. Spoksojau į Guanin mėgindama i�saugoti jos gro�į atmintyje tartum įdag�, kad jis niekada nedingtų, o liktų su manimi iki gyvenimo pabaigos.

Po kelių susim�stymo akimirkų staiga kai k� suvokiau. Ratas, atrodantis kaip fonas deivei u� nugaros, buvo ne did�iulis nimbas, o skridinys su daugybe nupie�tų susiglaudusių rankų.

Vaizdas buvo toks įtaigus, kad �engtelėjau atatupsta. O gal mane stumtelėjo visa apimanti deivės �i?

Su�avėta �ios tūkstantmetės tūkstantrankės moters, i� lėto pakėliau akis, norėdama sutikti jos �vilgsnį. Be poros akių abipus nosies, dar viena buvo kaktoje ir po vien� ant kiekvieno i� tūkstan�io i�tiestų delnų. Pajutau, kaip mano kūn� apima ekstazė, tirpau nuo malonaus jausmo, keliamo besiritan�ių, galingų, bet �velnių jos skleid�iamų virpesių. Ir tada nutiko kai kas keista.

Guanin pravirko.

Jai i� akių, � ne tik esan�ių veide, bet ir visų kitų, � vienu metu plūstelėjo a�aros.

Man suspurdėjo �irdis.

Negalėjau patikėti, bet nutiko dar kai kas. Nesuskai�iuojamos deivės akys ėmė lakstyti į �alis, tarsi atid�iai ap�iūrinėdamos patalp�. Tūkstantis rankų judėjo ratu lyg a�tuonkojo �iuptuvai, kuriantys ka�kokį mistinį �okį nuo tikrovės atsietoje erdvėje�

Gnybtelėjau sau skruostus, pasitryniau akis. �Ne, negali būti. Man vaidenasi!�

Jei atvirai, tiesos �inoti nenorėjau. �i� patirtį tro�kau i�saugoti slaptoje savo �irdies kertelėje saugiai u�rakint� am�iams. Argi visada svarbiausia � tiesa?

Skubėdama prie i�ėjimo jau�iau, kaip daugybė tviskan�ių deivės rankų tiesiasi į mano prakaitu apsipylusi� nugar��

Parbėgusi į turistų aptarnavimo centr� pasiėmiau i� D�ang savo fotoaparat�, nubildėjau laiptais �emyn ir sėdau į pirm� autobus�, grį�tantį į Dunhuang�.

5

Sindziangas � naujasis pasienis

T� vakar� pasilikau Dunhuango vie�butyje. Man gulint lovoje ir būdraujant prie� akis i�kilo tūkstan�iu akių verkian�ios ir rankomis mojan�ios Guanin atvaizdas. Gal deivė mėgino man k� nors pasakyti? Kad bū�iau gailestingesnė, nes mes, jausti galin�ios būtybės, visos �ioje u�ter�toje planetoje vienaip ar kitaip ken�iame? O gal kad man derėtų maloniau elgtis su Aleksu Lusu?

Buvo ai�ku, kad ir po tiek metų mano gebėjimas regėti in akimi tebebuvo labai stiprus.

Vaikystėje buvau nepaprastai jautri i� kitos erdvės sklindantiems virpesiams, todėl mane praminė �mergaite, matan�ia įvairius dalykus�. Dauguma suaugusiųjų į mano �regėjimus� numodavo ranka ir laikė juos pernelyg audringa vieni�o vaiko fantazija, bet kai kurie, daugiausia pagyven� kinai, pra�ydavo �paskolinti akis�, kad atskleistų paslaptis, pasi�nekėtų su mirusiais arba prie� pirkdami but� apsilankytų jame ir i�tirtų, ar jis nėra apniktas �ne�varių� antgamtinių būtybių.

Mano gebėjimas �regėti� atsiskleidė dar vaikystėje, kai mama buvo apkaltinta pavogusi pluo�t� grynųjų i� ba�ny�ios, kurioje dirbo valytoja. Niekas negalėjo įrodyti, ar tuos pinigus tikrai pasisavino ji, ar kas nors kitas. Tuomet man buvo ketveri, � kinai tiki, kad tokio am�iaus vaikas per visas �io pasaulio �abangas gali į�velgti gryn� ties�. Taigi vienas parapijietis, siuanguang�u, Paslaptingos �viesos stebuklo mokytojas, pasiūlė pasinaudoti manimi ir atskleisti ties�. Suprantama, niekas man nepaai�kino, koks reikalas. Tiesiog papra�ė papasakoti, k� ma�iau.

Taigi vien� dien� parapijos tarybos narių ir dvasininko akivaizdoje tas vyras metė �viesos spindulį ant sienos ir atliko stebukling� ritual�, o tada pasiteiravo man�s, ar k� nors regėjau. Pasakiau jiems, kad į kambarį įėjo plikis languotais mar�kiniais, atidarė stal�ių, ka�k� i�ėmė ir įsiki�o į ki�en�. Po viso to kaltinimai mano mamai buvo panaikinti.

�inia apie mano gebėjim� netruko pasklisti. Bet negalėjau pak�sti, kai prie� akis su�mė�uodavo i�siviep�s suaugusiojo veidas ir i� burnos kaip kulka i��audavo nei�vengiamas, į visas puses lekian�ių seilių apta�kytas klausimas: �Brangute, ar galiu trumpai pasiskolinti tavo akis?�

Kart�, norėdama supykinti įkyrų, bjaurų kaip nuodėmė vidutinio am�iaus vyr�, at�oviau: �Ai�ku! Dabar prie�ais matau tave, tavo kreditorius, mirusi� �mon� ir visus tavo i�virtus �unis bei kates!�, ir tryk�telėjau �iurk�l� tir�tų seilių.

Deja, man, ma�esnei nei metro dvide�imt centimetrų ūgio, nepavyko nuspjauti taip, kad seilės kristų vyrui ant veido, � jos niekingai i�ti�ko jam ant bato. Ta�iau nepavykusį spjūvį su kaupu atpirko įtikinamų mano keiksmų papliūpa. Vyras spruko taip mikliai, lyg jį megafonu būtų pasikviet�s pragaro karalius.

Matydama jį bėgant juokiausi, kol i� akių pasipylė a�aros ir u�temdė de�imties dolerių vert� regėjim�, � tiek jis siūlė sumokėti, kad galėtų pasinaudoti mano akimis.

Po �io įvykio niekam nepasakodavau, kad matau, kaip in dalykai pereina į jang sritį. Ties� sakant, ty�ia stengiausi savo in akį nuslopinti arba nekreipti į j� dėmesio.

Bet dabar, viena kaip pir�tas atsidūrusi �ioje tolimoje �alyje, pamaniau, kad po �itiek metų mano gebėjimas regėti kit� pasaulį slapta grį�ta lyg kart� pavaryta meilu�ė�

Kit� ryt� atsikėliau �e�t� valand�, kad spė�iau į traukinį, dvylika valandų dundantį į Urum�į � Sindziango sostin� ir musulmonų miest� oaz�, įsikūrusi� labiausiai į vakarus nutolusioje Kinijos provincijoje.

Nusprend�iau apsistoti gana brangiame �Mielųjų sve�ių� vie�butyje, kuriame pigiausias kambarys man kainavo �imt� penkiasde�imt renminbių u� par� (u� brangiausi� būtų tek� pakloti penkis �imtus), mat tikėjausi, kad �io tarptautinio vie�bu�io darbuotojai suteiks man informacijos apie gyvenamas vietoves netoli Dangaus kalnų � antrosios mano stotelės keliaujant �ilko keliu.

Eleganti�koje, mėlynomis plytelėmis i�klotoje islami�ko stiliaus vie�bu�io pokylių salėje pavalgiau vėlyvus prie�pie�ius � neraugintos duonos ir arbatos su pienu, � ir grį�au į registratūr�. Atid�iai nu�velgusi tris registratūros darbuotojus � vyr� ir dvi moteris � pagaliau pasirinkau jaun� vyr� pla�iu veidu ir pasiteiravau, gal jis k� nors �ino apie Dangaus kalnų prieigose įsikūrusius kaimelius.

Jis smalsiai mane nu�velgė ir tarė:

� Yra keli kaimeliai, bet kodėl norėtumėte gyventi ten, o ne mūsų vie�butyje?

� Man ten reikia sutvarkyti vien� reikal�.

� Kokį reikal�?

� Hm� Asmeni�k�. �Tai tikrai ne tavo reikalas!�

Dabar jis įtariai pa�velgė į mane.

� Panele, ar keliaujate viena?

� Taip. �Prakeikimas, tikrai nereikėjo jam �ito sakyti!�

� Tuomet padaryti visk� pa�iai bus per sunku. Daugum� kaimų tose apylinkėse a� pa�įstu. Galė�iau jus palydėti.

Atid�iai pasi�iūrėjau jam į veid� ir susim�s�iau.

� Kiek man tai kainuos?

Jis pasikrap�tė savo didel�, e�iuku kirpt� galv�.

� Apie penkis �imtus renminbių, įskaitant automobilio nuom� ir kur�. K� pasakysite?

� Kodėl taip brangiai?

� Nes kol rasime reikiam� kaimelį, galime sugai�ti vis� dien�.

Truputį pasiderėj�, sutarėme dėl keturių �imtų.

Kadangi vyras dirbo �iame tarptautiniame vie�butyje, pamaniau, kad jis nerizikuos savo darbo vieta apiplė�damas mane ar �udydamas. Bet atsarga gėdos nedaro, todėl paklausiau:

� Ar jūs ved�s? Turite vaikų?

� Taip, mano berniukui k� tik sukako metai.

Tada jis sugraib�s i�traukė i� ki�enės nuotrauk� ir ky�telėjo man.

Ant jaunos moters rankų į mane spoksojo putlus besi�ypsantis kūdikis.

� Labai gra�us ir jūsų �mona labai �avi.

Ir �ypsodamasi atidaviau tų dviejų lobių nuotrauk�.

�Gerai, jis �eimos �mogus. Turė�iau būti patikimose rankose.�

� �inoma, � atsakė vyras, ki�damas nuotrauk� į ki�en�.

� K� gi, tai gal rytoj, kai baigsite darb�?

� Gerai, ateikite �ia rytoj penkt�.

Jau ketinau apsisukti ir i�eiti, tik staiga prie pat ausies i�girdau pa�įstam� bals�:

� Lile!

Atsigr�iau.

� Aleksai, k� �ia veiki?

Rodės, truputį pralinksmėj�s, jis gū�telėjo pe�iais.

� Keliauju, kaip ir tu.

� Bet kaip�

� Lile, nėra ko taip stebėtis. Tai labai populiarus vie�butis turistų gausiame mieste, tad visada gali imti ir sutikti kit� keliautoj�.

Matydamas, kad ne�inau, k� atsakyti, jis pla�iai nusi�ypsojo.

� Ar galė�iau tave pakviesti�

Bet a� jį �iurk��iai pertraukiau:

� Aleksai, ar nematai, kad a� dabar u�siėmusi?

Pla�iaveidis ir jauna kinų pora, kuri� aptarnavo kita vie�bu�io registratorė, atsisuko ir nepritariamai dėbtelėjo į mane.

Pasijutusi nepatogiai, su�velninau ton�.

� Kodėl rytoj ryt� mums nesusitikus �ia pusry�ių? Ar pus� devintos tiks?

� �inoma. Tuomet iki rytojaus, � atsakė Aleksas, pervėrė mane skvarbiu �vilgsniu, o tada įsimai�ė į turistų mini� ir dingo.

A� vėl kreipiausi į Pla�iaveidį.

� Dabar planas pasikeitė. Ar galime i�keliauti i� �ia rytoj anksti ryt�, �e�t� valand�? Man reikia i�vykti prie� prabundant Aleksui.

Jis entuziastingai linktelėjo.

� Taip, �inoma!

� Rytoj nedirbate?

� A� tuo pasirūpinsiu.

Suprantama, jis mielai praleis vien� darbo dien�, � net jei turėtų u� tai sumokėti nedidel� baud�, � kad tik u�sidirbtų krūv� pinigų � keturis �imtus renminbių.

Staiga jo veide nu�vito i�dykėli�ka �ypsena.

� Tas u�sienietis jūsų vaikinas?

Į tokį asmeni�k� klausim� neketinau atsakyti, todėl pati paklausiau:

� Kuo jūs vardu?

� Ma�asis Fongas.

� Taigi, Ma�asis Fongai, nepamir�kite, kad turime anksti i�vykti. Būkite �ia rytoj, �e�t� ryto. Ir neverskite man�s laukti.

Staiga jis skambiai nusijuokė.

� Ak, panele, jei gra�i moteris taip manimi pasitiki, kad net susilaukia nuo man�s didelio putlaus berniuko, kodėl jūs negalite patikėti, jog ateisiu laiku?

Pasirodo, keturis �imtus renminbių i�leidau ne veltui. Ma�asis Fongas, nors ir smalsus, pasidarbavo i� peties: nuve�ė į kit� Dangaus kalnų pus�, į Takla Makano dykumos pakra�tį, kuriame radau savo �emėlapyje nepa�ymėt�, bet, rodos, reikiam� kaimelį. Jis buvo įsikūr�s prie i�d�iūvusios dykumos upės, kadaise tekėjusios i� Dangaus kalnų. Netoliese buvo Ku�a, senovinė budistų karalystė, kurios riba sutapo su �iauriniu Takla Makano dykumos pakra��iu, tad būdama netoli miesto jau�iausi saugesnė. Be to, netoli kaimelio buvo įsikūr�s didesnis, du tūkstan�ius gyventojų turintis kaimas su vietos televizijos kanalu ir telefono ry�iu.

Ma�asis Fongas net padėjo man susiderėti dėl trobelės, drėbtos i� dumblo, nuomos. Ta�iau labiausiai dėkinga jam jau�iausi u� tai, kad nuvedė mane į kaimelį u�siregistruoti, todėl gavau laikinos gyventojos kortel�. Kadangi ketinau pagyventi �ia ilgiau, trobelės savininkei, kartu ir būsimai artimiausiai kaimynei, i� anksto sumokėjau dviejų mėnesių nuom�. �į kaimelį pasirinkau pirmiausia todėl, kad būsto nuoma �ia beveik nieko nekainavo � sumokėjau ma�iau nei u� kelion� automobiliu i� vie�bu�io. �inoma, galėjau sau leisti ir kai k� geriau, bet dėl viso pikto nenorėjau �vaistyti pinigų. Mano �eimininkė buvo jauna, tvirto stoto, apskritaveidė Sindziango moteris, vardu Keku. Nors literatūrine kinų kalba �nekėjome skirtingais akcentais, i� tiesų lengvai radome bendr� kalb�. Ji mane patikino, kad �ia būsiu saugi, nes niekas nesitrenks į toki� tolyb� nei aplankyti kaimelio, nei juo labiau vogti.

Vadinasi, kaimelis labai vargingas.

Trobelė, galima sakyti, buvo visi�kai tu��ia, tik �alia �lovos� � i� plytų sukrautos pakylos, u�tiestos sudriskusia antklode, � stovėjo nedidukė lempelė. Keturiomis plonomis plytelėmis i�klotas kampelis turėjo atstoti �virtuv�, tik reikėjo nusipirkti dujin� virykl�. Vandenį maudytis ir valgiui gaminti turėjau kibirais ne�tis i� bendro �iaupo. Gamtinis reikalas, � tiek didelis, tiek ma�as, � buvo atliekamas arba pritūpus vir� duobės gerokai toliau nuo trobelės pastatytoje laikinoje būdelėje, arba į kibir� tiesiog namuose.

�velgdama į �i� itin slogi� viet�, kuri� dabar turėjau vadinti namais, visai nusiminiau. Ta�iau joje buvo ir gerų dalykų: auksinės, kiek akys u�mato besit�sian�ios kopos; kartkartėmis atsklindantis kupranugarių bliovimas, � tolimas, kaip i� praeito gyvenimo ataidintys mylimojo �auksmai; horizonte dunksan�ios vir�ūnės Dangaus kalnų, virpan�ių vir� dykumos lyg svaja apie rojų.

Nutariau paversti �i� trobel� ne tokiu slegian�iu, o jei tik įstengsiu, net maloniu būstu. U� papildomus penkiasde�imt renminbių Ma�asis Fongas nuve�ė mane į kaimyninio kaimelio turgų �io to nusipirkti. Įsigijau indų maistui gaminti, valgomųjų lazdelių, lėk��ių, puodelių, stalties�, konservų, dujin� virykl� ir �ildytuv�, antklod�, dvi pagalves, nedidelį medinį stalelį ir dvi taburetes.

Kol įsirengiau trobel�, u�trukau vis� savait�. Pasikabinau u�uolaidas, pasiūtas i� Keku duotų senų drabu�ių. Paskui vien� ryt�, i�ėjusi į lauk� ie�koti augalų, radau kelis spygliuo�ių krūmus, aplipusius smulku�iais sidabraspalviais �vyneliais. �alikelėje aptikau dvi i�mestas padangas. Parsitempiau jas namo ir, u�dengusi likusiais Keku drabu�iais, pasidariau dvi sofas.

Keku davė man du pasenusius praeitų metų kalendorius. Nukirpusi mėnesių dienas paveikslėlius priklijavau prie sienos. Viename buvo pavaizduota Dangi�koji Mergelė, barstanti gėles. Malonus jos veidas ir debesuoto �ydro dangaus fone krintan�ios gėlės i� karto pakėlė man nuotaik�. Kitame paveiksle buvo kinų sodas su paviljonu ir skais�iai raudonu arkiniu tiltu, nutiestu per auksinių �uvelių piln� tvenkinį. Be to, Keku man dar davė savo raudon� skar�, tris dė�es ir kartais veikiantį, kartais ne muzikos grotuv� su penkiais Sindziango liaudies muzikos įra�ais. I� vieno trira�io ve�imo � kartais jie va�iuoja pro kaimelį � nusipirkau įvairių �vakių ir nedidelį kilim�. Tad vakare ant mano medinių dė�ių stovėjo trys raudonai oran�inės �vakės, tarsi ma�ytės dykumos saulės skleisdamos namuose gelzgan� �vies�.

Po savaitės apsidairiau po savo ank�t� prieglobstį ir mane tarsi tekanti dykumos saulė u�plūdo laimė.

Mano kaimynai, daugiausia uigūrai, gyveno labai skurd�iai ir beveik nieko neturėjo. Nustebau, kad �iame atokiame egzoti�kos �alies kampelyje man taip greitai pavyko susirasti draugų. Dauguma vyrų arba ūkininkavo, arba dirbo gretimame kaime � pardavinėjo drabu�ius, audinius, plastikinius namų apyvokos reikmenis, d�iovintus vaisius, kept� ėrien�. �monos ne tik rūpinosi vaikais, bet ir padėjo auginti karves bei avis, o vakarais, kad �eima gautų papildomų pajamų, siūdavo kepures ir drabu�ius.

I� prad�ių kaimelio moterys atne�davo savo ma�ylius prie�ais mano trobel� �aisti, slapta �vilg�iodavo į vidų, sekdamos kiekvien� mano �ingsnį, o kai jas u�klupdavau, kikendamos sprukdavo �alin. Visi �inojo apie �kaime gyvenan�i� svetim�al�. Vieni nulydėdavo mane draugi�ku �vilgsniu, kiti, ypa� senyvi �monės, akylai stebėjo, tarsi bū�iau buvusi k� tik nuo kūno atsiskyr�s �e�ėlis. Kad ir kur eidavau, i� paskutiniųjų stengdavausi �ypsotis.

Norėdama pamaloninti draugi�kus, nors ir per daug smalsius kaimie�ius, nusprend�iau moterims padovanoti pigių papuo�alų ir prieskonių, o seniams � gretimame kaime pirkto gydomojo aliejaus. Vaikus nutariau palenkti į savo pus� ledinukais ir �aislais, � kad darytų man nedideles paslaugas: k� nors nufotografuotų, perduotų �inutes ir ie�kotų visokių keistybių, kad ir neįprastos formos akmenų, �akų ar fosilijų.

Įsirengusi trobel� turėjau daugyb� laisvo laiko, todėl ėmiau vaik�tinėti po apylinkes ir daryti nuotraukas. Labiausiai mėgau fotografuoti tenyk�tes moteris ir vaikus, pasipuo�usius spalvingomis skarelėmis ir neįprastais drabu�iais. Dar fotografavau tuopas ir figmed�ius, kaimie�ių auginamas avis ir karves, prava�iuojan�ius trira�ius ve�imus, prikrautus visokių nieku�ių, ir parduotuvėl�, kurioje buvo prekiaujama plastikiniais namų apyvokos daiktais, cukrumi, miltais, prieskoniais, d�iovintais vaisiais ir konservais. Pavargusi fotografuoti grį�davau į trobel� ir ra�ydavau dienora�tį arba dar kart� skaitydavau atsive�tas knygas.

Kad ir kaip d�iaugiausi pagra�inusi savo naujuosius namus, gyventi juose man nebuvo jauku, ypa� leisti vakarus. Nukritus oro temperatūrai man buvo �alta ir po antklodėmis � kartais net dantys bar�kėdavo. Kam nors krustelėjus u� trobelės lango pagalvodavau apie sve�ius i� anapus. Paskui pagaudavau save m�stant apie Aleks�. Kaip būtų buv� malonu turėti jį �alia. Galų gale, vyrai yra reikalingi. Jie gali tiek daug nuveikti ir trobelėje, ir aplink j�, ir miesto centre, ir dykumoje, � k� jau kalbėti apie �ilt� jų kūn� greta.

Ties� sakant, naktį mane kankindavo ne �altis, o kai kas kita. Jau�iausi dusinama. Tik kas mane smaugė? Po kelių dienų supratau, kad tai � �i. Ne, jos apytaka nebuvo sutrikusi, tik ka�kokia vangi. Keista, nors trobelė buvo ma�utė, o jos �i suvar�yta, jau�iausi taip, tarsi mane būtų u�plūdusi neaprėpiama vėsi tu�tuma. Būdavo naktų, kai sapnuodavau potvynius ir pakirsdavau i� miegų gaudydama or�. Ar Guanin a�aros atplūdo nuo Mogao iki �io kaimelio? Ir dėl ko ji verkė?

Vien� dien�, ilgai vaik��iodama ma�daug u� kilometro nuo savo trobelės galbūt radau atsakym�.

Radau jį kapinėse.

Ten buvo tik penki kapai, visi pa�ymėti plonomis medinėmis lentelėmis su apiblukusiais įra�ais, u�teptais raudonais da�ais. Mėgindama perskaityti ra�menis ant pirmo antkapio, staiga tolumoje i�girdau �ingsnius. Mitriai pasislėpiau u� akmens ir ėmiau �iūrėti.

Netrukus pama�iau raumening�, įdegusį, ma�daug keturiasde�imties metų vyr�.

Jis priėjo tiesiai prie vieno i� kapų, puolė ant kelių ir ėmė kar�tai melstis. Paskui t� patį padarė priėj�s prie visų kitų kapų, o jo veidas atrodė neapsakomai liūdnas. Pama�ius liūdn� veid� man da�nai suspurdėdavo �irdis; toks veidas man buvo tarsi langas į tragedij�, paslaptį ir poezij� � dalykus, kuriais �aviuosi. Bet �is veidas atrodė toks liūdnas, kad jame nebuvo vietos nei tragedijai, nei paslap�iai, nei poezijai.

Baig�s melstis vyras atsistojo, pabu�iavo visus antkapius ir susiruo�ė eiti. A� dar labiau susigū�iau, kad jis man�s nepamatytų. Abejojau, ar jis, �velgdamas tu��iomis akimis ir sustingusiu veidu, apskritai suvokė, kas vyksta aplinkui, i�skyrus nebent tai, kas glūdi po �eme dviejų metrų gylyje.

Įsitikinusi, kad nepa�įstamasis dingo, priėjau atid�iau ap�iūrėti dviejų kapų, kuriems jis parodė daugiausia pagarbos. I�sitraukiau ra�iklį ir popieriaus ketindama nusikopijuoti įra�us, bet vienas i� jų buvo taip nutrupėj�s, kad galų gale persira�iau tik antr�jį.

Grį�usi namo papra�iau Keku man jį i�versti.

1981�1986 Tangris, mylimas Limbitų �eimos sūnus. Penkerius metus gyvendamas �ioje �emėje jis teikė d�iaugsm� ir ramyb� daugybei �monių, ypa� jį mylintiems tėvams ir dievinantiems seneliams. Tegul jo gra�us kūnas ir siela ilsisi ramybėje.

Negalėjau įsivaizduoti begalinio liūdesio, koks u�plūsta praradus tokį ma�� vaik�. Kas jam nutiko?

Vėliau ėmiau Keku klausinėti apie laidojimo vietas, bet ji tik i�pūtė akis ir paai�kino:

� Niekas ne�ino. Ten niekas neina.

Tada papasakojau jai apie nepa�įstam�jį liūdnu veidu.

� Kaip manot, ar ten palaidotas jo sūnus?

� Ne�inau. Niekada to neklauskit. U�traukia nelaim�. Ir pati geriau ten neikit.

� Ar jums ne smalsu su�inoti daugiau apie t� vyr� ir mirusius jo giminai�ius, draugus?

Ji į mano klausim� neatsakė, tik atsiduso.

� Panele Lin, dabar suprantate, kodėl nuoma nebrangi? � Ir patylėjusi pridūrė: � Kodėl nesilanko �monės, kodėl vagys neu�suka?

Mane nukrėtė �iurpas. Kas i� tiesų buvo �io kaimelio gyventojai � musulmonai ir vaiduokliai?

Bet pamaniau, kad i� tikrųjų tai i�eitų į gera. Gal �ias apylinkes galė�iau geriau pa�inti bendraudama su dvasiomis � protėviais, jie papasakotų man apie kalnus ir dykum� sakmes, kurių gyvieji ne�ino ar nenori atskleisti. Suprantama, apie �į savo gebėjim� niekam neprasitariau, � juk nenorėjau, kad naujieji pa�įstami palaikytų mane beprote ar dar blogiau � ragana.

Nuo paauglystės mane traukė kapinės � vieta, puikiausiai tinkanti niekieno netrukdomai skaityti, mat mirusieji nesipainioja po kojomis ir nemėgina tav�s įtraukti į nuobod�ius pokalbius. Niekada neturėjau daugiau nei poros bi�iulių, nes su mokslo draugais ma�ai rasdavau k� bendra.

Be paprastų mirusių �monių, buvo ir kitokių, ypa� velionių ra�ytojų sielų, su kuriomis u�megzdavau ry�į. Tad kartais praleisdavau pamok�, sėsdavau į autobus� ir va�iuodavau į Laimės slėnio kapines, o jose skaitydavau �Prot� ir jausmus�, �D�ein� Eir�, �Vėtrų kaln��, �Alis� Stebuklų �alyje�, �Ir pateka saulė��

Pavargusi nuo knygų, vaik�tinėdavau ir skaitydavau antkapių įra�us. �avėdavausi �monėmis, kurie buvo mir� arba labai jauni, arba labai seni, � mat pati buvau gyva ir nei per daug jauna, nei nukar�usi. Mėginau kalbėtis su mirusiais, įveikti savo paaugli�k� baim� ir galvoti apie negirdėtus, anam pasauliui priklausan�ius dalykus. Kapinės man padėdavo i�sivaduoti i� mokyklos nuobodulio ir gyventi fantazijų, nepaprastų galimybių pasaulyje.

Kai radau tas kapines, naktį mane apimdav�s jausmas, kad dūstu, praėjo, bet �altį ir tu�tum� tebejau�iau.

Po kelių dienų valgydama kuklius pusry�ius � duon� su pienu � ir klausydamasi linksmų, egzoti�kų Sindziango melodijų, u� durų i�girdau ka�kokį brazdesį. Priėjusi pakėliau u�uolaid�, �vilgtelėjau pro lang� ir nustebau pama�iusi prie įėjimo tryp�iojantį Aleks� Lus�.

Nelyginant alkstanti dvasia, tas vaikas niekaip negalėjo palikti man�s ramybėje!

Staiga atidariusi duris surikau tiesiai jam į veid�:

� Aleksai, k� �ia veiki?! Vėl seki mane?!

Bet jo jaunas, kan�ios ir nuovargio pa�enklintas veidas akimirksniu sumink�tino man �irdį.

� Ne�irsk, Lile. Tik norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai.

� Man viskas gerai. � Pama�ius, kad spiginamas kar�tos saulės jis gausiai prakaituoja, man vėl suspurdėjo �irdis. � Nori u�eiti?

Jis linktelėjo.

Kai Aleksas įėjo, mostu pakvie�iau jį sėstis ant vienos i� savo gėlėtų �sofų�. Tada įpyliau jam vandens į alavinį puodelį ir įsitaisiau prie�ais.

� K� tik �ia įsikūriau.

� Kaip suprasti �įsikūriau�?

Aleksas dūrė pir�tu į besidriekian�ias u� lango tolumas.

� Nakvosiu ten.

� Kapinėse? � Negalėjau patikėti savo ausimis. � Kodėl? Gal i�protėjai?

� Kad galė�iau rūpintis tavimi, Lile, jei kartais tau kas nors nutiktų.

� Vadinasi, atsekei �ia paskui mane?

� Sumokėjau vie�butyje dirban�iam vyrui, kad pasakytų, kur esi. Tikiuosi, neįsi�eidei? � Aleksas nuleido galv�. Jo balsas nuskambėjo �velniai kaip vandens �iurlenimas � vandens, kurio dykumoje man taip reikia.

Tada jis vienu gurk�niu i�gėrė savo vandenį, pastatė puodelį �velniai dzingtelėdamas ir pa�velgė man į akis.

� Lile, a� tave myliu.

Nepaisydama kar�tų kaip dykuma jausmų, mėginau susitvardyti.

� Bet, Aleksai, mudu beveik nepa�įstami.

� Ar tai tikrai taip svarbu? Arba myli, arba ne, tokiuose santykiuose nėra jokių �bet�.

� Ko gi tu nori? � nekantriai paklausiau i�kaitusi ir sutrikusi.

� Leisk man tave mylėti ir tavimi rūpintis.

� Taip ir nepaklausei, ar a� irgi tave myliu.

� Ar myli?

Jo akyse buvo tiek �velnumo, kad pajutau linkstant kelius. Ar buvau jį įsimylėjusi? Vengiau u�duoti sau �į klausim�. Bet atkaklios �io jaunuolio pastangos manimi rūpintis ir mane� mylėti tikrai jaudino. Be to, turėjau pripa�inti, kad man patinka �iūrėti į jo �velnių bruo�ų veid� ir liekn� kūn�. Jo draugija, � vien norėdama patenkinti savo tu�tyb�, � būtų su�avėta bet kuri mergina. Tad kodėl jis pasirinko mane, gerokai u� save vyresn�? Gal tro�ko seseri�kos � ar motini�kos � meilės?

Neatsakiau į jo klausim�, tik tariau:

� A� jau turiu vaikin�.

Kelias sekundes jis atrodė priblok�tas, o paskui paklausė:

� Ir� ketini tekėti u� jo, u� to savo vaikino?

Ir vėl neatsakiau.

Ilgokai abu tylėjom, o tada jis vėl paklausė � �į kart� paskubomis:

� Jis ved�s ir apsikrov�s vaikais, taip?

Ar �is jaunuolis turėjo �tre�i�j� akį�, o gal man ant kaktos �vietė ry�kus u�ra�as: �Dulkinama vedusio vyro�?

� �adėjo, kad susituoksime, � sumurmėjau, jausdamasi visi�kai i�sekusi.

� Ved� vyrai visuomet kartoja tai savo meilu�ėms, kad �ios liktų jų lovoje.

�i nemaloni, bet taikli pastaba supurtė mane taip, kad mano balsas liuoktelėjo auk�tyn lyg varlė.

� Aleksai, gal susirask vienmet� draug� ir palik mane ramybėje.

� Vienmetės merginos man�s nedomina. Jos kaip lėlytės, o a� � ne mergaitė.

� Geidi man�s, nes tau trūksta motinos?

� Lile, man tas pats, kiek tau metų, man tik rūpi, kas esi.

� Tu man�s beveik nepa�įsti.

� Tai papasakok apie save daugiau.

� Gerai, � i�rė�iau. � A� nuotykių ie�kotoja ir prasimu�ti mėginanti ra�ytoja, kurianti kelių vienos giminės kartų sag�, pagrįst� savo biografija. Abu mano tėvai mir�, todėl �iame pasaulyje esu viena kaip pir�tas.

� U�jau�iu.

� Patenkintas? O dabar pasakyk, kas tau manyje taip patinka?

Ty�ia atsakiau jam taip santūriai, mat norėjau nuslėpti krūtinėje plintantį kar�tį.

� Tu dr�si, gra�i, talentinga ir nepaprasta.

� Kodėl nepaprasta?

� Dar niekada nesu sutik�s moters, kuri viena keliautų po tre�iojo pasaulio �alį, k� jau kalbėti apie �ilko keli� ir nuo�alų kaimelį, ir primygtinai reikalautų duoti jai ramyb�. �aviuosi tavo narsa. Bet, kita vertus, taip elgtis � neįsivaizduojamai kvaila.

Nuo tokio Alekso �iurk�tumo net susiraukiau.

� Ar k� tik pasakei �kvaila�?

� Taip! Ar niekada nepagalvojai, kad gra�i moteris, viena keliaujanti po tre�iojo pasaulio �alį, pati ie�ko sau bėdos? Todėl ir esu �ia, kad tavimi pasirūpin�iau.

Man nė nespėjus atsakyti, Aleksas vėl paklausė:

� Kodėl keliauji viena?

U�uot atsakiusi, pati paklausiau:

� Aleksai, kodėl manai galintis manimi pasirūpinti?

� Tiesiog pasikliauk manimi, sutarta?

Nesuvald�iau savo balso, kad i�liktų santūrus, tad jis nuskambėjo pa�eid�iamai, tarsi su�eisto ka�iuko.

� Aleksai, maldauju, a� ne�inau�

Jis atsistojo ir atskubėjo prie man�s. Ir tada mūsų kūnai ir rankos susipynė, lūpos susiliejo. Bet nesimylėjome. Po ilgų, kar�tligi�kų bu�inių ir glamonių susitvard�iau ir papra�iau jo i�eiti.

� Būk geras, Aleksai, dabar i�eik ir daugiau nieko nesitikėk. Ir negrį�k pas mane. Dar daugiau sumai�ties gyvenime man tikrai nereikia.

Jis atid�iai pa�velgė į mane, giliai atsiduso, pasuko prie durų ir i�ėj�s u�vėrė jas, palikdamas mane trobelėje vien�.

Mane apėmė neviltis.

Kaip �ia atsitiko, kad kiekvienas �ios kelionės �ingsnis tapo toks sudėtingas? O juk vos tik į�engiau į keli�, kuriuo kadaise traukė mano teta!

Alekso �velnumas ir rūpestis mane ir sujaudino, ir sudomino. Ir vis dėlto, kodėl jis pasirinko mane? Ar į t� pasirinkim� turė�iau �iūrėti įtariai? Bet jis atrodė pernelyg jaunas ir naivus, kad būtų susitep�s �io pasaulio dulkėmis ir nuodais. Be to, tikrai negali �inoti apie būsimus mano turtus. �iaip ar taip, man reikėjo susikaupti, o ne leistis bla�komai patrauklaus veido arba bu�inių, nuo kurių ima pintis lie�uvis ir nugrimzti u�mar�tin.

T� naktį sapnavau, kad mudu su Aleksu esame vyras su �mona ir gyvename dykumoje, toli nuo civilizuoto pasaulio. Med�iojame laukinius gyvūnus, kopiame į kalnus rinkti �olių, gro�imės vir� galvų ratu besisukan�iais �vaig�dynais ir aistringai mylimės �iltame smėlyje. �alia dunksan�ios kopos aidu atkartoja mano dejones, mano įdeg�s nuogas kūnas sūpuojasi slenkan�io smėlio ir pirmyn atgal judan�io Alekso kūno ritmu. �velgdama savo meilu�iui pro petį matau akinam� saul�, kuri, rodos, sulydys į vien� du mūsų besirangan�ius kūnus.

O vien� gra�i� dien�, jau būdami labai seni, mudu mir�tame mylėdamiesi mėnulio �viesoje. Po de�imties metų mudviejų kūnus � puikiai i�silaikiusius sausame klimate ir sustingusius pikanti�ka poza, vadinama �banketas u�pakaliniame kieme� � randa apylinkes tyrinėjantis vienuolis�

6

Liudininkė dykuma

Kit� dien�, norėdama pamir�ti Aleks�, nusprend�iau paskambinti Krisui Adamsui. Keku vyras nuve�ė mane į gretim� kaimelį, kur i� pa�to buvo galima susisiekti su u�sieniu.

Po penkto signalo mane sujungė. Kokia maloni staigmena!

� Krisai�

� Lile! Kodėl nepaskambinai anks�iau? A� dėl tav�s jaudinuosi! � i� u� trylikos tūkstan�ių kilometrų atsirito irzlus buvusio mano profesoriaus balsas. � Kur esi?

Atsipra�iusi, kad nesusisiekiau anks�iau, papasakojau dabar gyvenanti trobelėje, oazėje įsikūrusiame kaime, dykumos prieigose.

� Nusprend�iau truputį �ia pagyventi, kad pajus�iau �ių vietų dvasi�.

� Vadinasi, tikrai ketini leistis �ilko keliu? O kaipgi a�?

� Krisai, nebūk ma�as vaikas. Tu turi savo �eim�, o a� � dykum�. Be to, nespėsi nė mirktelėti, o a� jau grį�iu.

Jis vėl paklausė, ko �ia kelione siekiu, bet, kaip ir pirma, tiesaus atsakymo i�vengiau. Tad pokalbis sukosi ratu lyg savo uodeg� gaudanti katė. Galų gale pasukau kalb� pasiteiraudama, kaip sekasi D�enei ir Prestonui, o paskui paai�kinau Krisui, kad paskambinti man jis niekaip negalės, nes neturiu telefono.

� O jei pateksi į bėd� arba susirgsi?

� Nesijaudink, Krisai, a� puikiai savimi pasirūpinsiu. Be to, neabejoju, kad prireikus man tikrai padės �ia gyvenantys labai mieli uigūrai.

� Gerai, tuomet rūpinkis savimi ir da�niau man skambink. Myliu tave.

� Ir a� tave, � atsakiau, bet �ie �od�iai net mano ausims nuskambėjo visai neįtikinamai.

I�ėjusi i� pa�to dar truputį pasivaik��iojau, � norėjau surikiuoti mintis ir nusiraminti, � paskui u�sukau į parduotuv� �io to nusipirkti, o tada pasisamd�iau asilo traukiam� ve�imaitį, kad parve�tų mane namo.

Vos į�engusi į trobel�, puoliau energingai �veisti kampus, kad nereikėtų galvoti nei apie Kris�, nei apie nesmagų telefono skambutį. Netrukus pasijutau nuvargusi, tad įsijungiau tradicinės Sindziango muzikos įra�� ir atsukau grotuvo gars�. Palengva linksmos, ritmi�kos liaudies melodijos ėmė raminti man nervus ir gr��inti jėgas. Paėmiau knyg� ir pamėginau skaityti, bet muzika veikė kaip tikri vaistai, tad, u�uot skai�iusi, u�simerkiau ir leidau jos ritmams savo trobelėje ir galvoje būti ir �eimininkais, ir sve�iais.

Ne�inau, ar ilgai buvau pasinėrusi į muzik�, veikian�i� tarsi vynas, tik staiga i� �ios svajingos būsenos mane i�plė�ė smarkus beldimas į duris. Gal Keku atėjo paplepėti, o gal kaimynas u�suko pasiskolinti prieskonių? Nuskubėjau prie durų.

� Keku�

Atidariusi duris i�vydau veid�, kurį taip stengiausi i�guiti i� atminties, bet ir kurio ilgėjausi.

� Lile, būk gera, įsileisk mane.

� Aleksai, kodėl tu vis dar �ia?

� Atleisk, bet �i�nakt per �alta miegoti palapinėje, tad gal galė�iau trumpai apsistoti pas tave, kol rasiu, kur apsigyventi? � papra�ė jis, dreban�iomis rankomis tvir�iau supdamasis į striuk�.

� �inoma, gali.

Įleidau Aleks� ir u�dariau duris.

� Nebijok, Lile, � Aleksas padėjo sunki� savo kuprin� ant grindų, � a� tau� netrukdysiu.

Jo bernioki�kas rimtumas mane pralinksmino, bet likau rami, nors, tiesa, tik i�ori�kai.

� Aleksai, lauke labai �alta, o a� � ne pabaisa. Pasilik �ia kiek tik nori.

Ir i� karto pasigailėjau savo �od�ių supratusi, kuo visa tai gali baigtis. Man tikrai nederėtų i�duoti Kriso ir dar taip greitai! Bet ar galėjau atstumti jaunuolį, kuris tikriausiai būtų mirtinai su�al�s �mėklų pilnose kapinėse, ir neįsileisti jo į namus?

Įdėmiai �velgdama jam į veid� mėginau įsivaizduoti, kas netrukus galėjo jam nutikti, ir krūtin� suspaudė liūdesys.

Gryb�telėjau savo antklod� ir �vystelėjau Aleksui.

� Sėskis ir susisupk. I�virsiu arbatos.

Pritild�iusi grotuv�, pripyliau puodelį vandens, pasta�iau ant dujinės viryklės ir u�degiau.

Mano ausis vėl pasiekė Alekso balsas.

� Lile, man labai patinka tavo namai. Dykumoje dar niekada nesu mat�s tokios jaukios ir gra�ios trobelės.

� A�iū. Ar daug namų dykumoje esi mat�s?

Vog�iomis �vilgtelėjau į Aleks�. Pama�ius jo veid� � ir laiming�, ir liūdn�, � man suspurdėjo �irdis.

U�virus vandeniui įmerkiau į jį arbatos mai�elį, minut� paviriau ir savo pirmajam i� dykumos atėjusiam sve�iui, arba įsibrovėliui, padaviau puodelį ir riek� duonos su uogiene.

Aleksas ėmė god�iai valgyti ir gerti. Varg�elis, jis, matyt, badavo. Ta duona buvo u�silikusi, dviejų dienų senumo, bet Aleksas �veitė j� taip gard�iuodamasis, tarsi būtų valg�s k� tik i�kept� prancūzi�k� baton�.

� Aleksai, jei nori, turiu ir daugiau maisto. �iandien kaip tik buvau apsipirkti.

� Pasakyk, kokių produktų turi ir a� paruo�iu tau puikų patiekal�.

Jis pakėlė galv� nuo garuojan�io puodelio ir dabar jo veidas vėl atrodė �valus ir tryk�tantis energija.

� Tu taip pat moki gaminti valgį?

Sakydama �taip pat�, ai�ku, turėjau omenyje Kris�. Neabejojau, kad Aleksas, tas gudruolis vaikinukas, i� karto tai suprato.

� �inoma. Ruo�iu sau valgį ir rūpinuosi savimi nuo de�imties metų. Kokių produktų turi?

� Sūdytos mėsos, de�relių, �olelių, bulvių, svogūnų, �uvų konservų, sriubos pakelių�

� Neblogai. Patikėk, paruo�ime puiki� vakarien�.

T� vakar�, labai so�iai pavalg�, mudu pirm� kart� pasimylėjome. Jau�iau turinti suteikti Aleksui �ilumos ir meilės, kurios, � tai taip ai�ku, � jis labai seniai tro�ko. Papras�iausiai �is vaikinas man atrodė patrauklus. Ir buvau bepradedanti manyti, jog t� akimirk�, kai senovinių karių akivaizdoje mudviejų �vilgsniai susitiko, mūsų likimai susipynė neatskiriamai. Kad ir kaip mėginau neigti tai, kas nutiko, nuo visa regin�ių dangaus akių pasislėpti negalėjau.

Kitaip nei Krisas, kuris lyg vyri�ka energija tryk�tantis leopardas panorėj�s galėjo būti �iurk�tus, Aleksas elgėsi su manimi labai �velniai, tarsi bū�iau buvusi nekalta mergelė, droviai pridengusi savo nuog� kūn� �ilkiniu apdaru. Jo lie�uvis atrodė nedr�sus, rankos atsargios ir trok�tan�ios pamaloninti mano kūn�, o ne jį u�gauti. Ta�iau menka patirtis nekliudė jo aistrai liepsnoti. Aleksas apsivijo mane kaip mil�ini�kas a�tuonkojis, �iuptuvais ie�kantis kiekvieno mano besirangan�io kūno linkio.

I�siliedamas jis netramdė �auksmo ir man tai nepaprastai patiko. �iuo pratisu, dangų drebinan�iu riksmu, rodos, buvo i�reik�ta viskas � aistra ir susi�avėjimas, ilgesys ir tro�kimas, alkis, jaunatvi�ka energija ir liūdesys. �is �ūksnis buvo persmelktas tokio tyro, stipraus ir sunkiai nusakomo jausmo, kad pasijutau priblok�ta ir sujaudinta. Ar per dvide�imt vienus gyvenimo metus Aleksui teko tiek daug kentėti? Galvojau apie tai prisiglaudusi prie savo dykumos meilu�io ir i� akių man plūstelėjo a�aros.

Aleksas �velniai patar�ė man plaukus; jo balsas i�siliejo ir pasklido tamsoje kaip brandus vynas.

� Lile, dabar mūsų gyvenimai ir sielos am�iams susipynė.

Nieko jam neatsakiau; ne�inojau, k� pasakyti nei apie �i� akimirk�, nei apie ateitį.

Jis pridūrė:

� Nuo �iol be tav�s negyvensiu.

� Aleksai, man rodos, tu per jaunas �inoti, ko tikrai nori i� gyvenimo.

� Klysti. A� gerai �inau, ko noriu, nes ėmiau rūpintis savimi sulauk�s de�imties.

Atsidusau.

� Ak� Aleksai, liaukis. Tiesiog gyvenkime �ia akimirka, bent jau kol kas, gerai? Tikrai ne�inau, kas bus po pusme�io, � pasakiau galvodama apie save ir savo sunkiai pasiekiam� trijų milijonų dolerių grobį kaip kokį triu�į, visada skuod�iantį pirma skalikų.

Aleksas, tikriausiai giliai susim�st�s, tylėjo. Ka�kaip savaime mano lūpos ėmė ie�koti jo lūpų. Jis suėmė delnais man veid�, pabu�iavo kakt�, akis, nosį, skruostus ir lūpas.

� Labai tavimi rūpinsiuosi ir padarysiu visk�, kad būtum saugi ir laiminga.

Nieko neatsakiau, tik pa�velgiau pro lang� į did�iulį gelsv� mėnulį, pana�ų į gimd�, apsunkusi� kaip mano �irdis, ir į kelias lyg deimantai ant juodo aksominio audeklo danguje i�sibars�iusias �vaig�des.

Kai atsigr�iau, Aleksas jau miegojo, tad atid�iai nu�velgiau jį, ap�viest� pro lang� plūstan�ios mėnulio �viesos. Nors �io pasaulio vėj� ir dulkes jis kentė tik dvide�imt vienus metus, jo veide atsispindėjo ka�kas dvasinga, tai, kas turi gali� nuraminti. Kas �is jaunuolis? Tyloje i�girdau tiksint savo laikrodį. Ir supratau, jog praėjus tiek laiko, kiek reikia, atsakymas � teisingas ar klaidingas, d�iuginantis ar liūdinantis, tikras ar įsivaizduojamas � galų gale bus.

Aleksas sujudėjo ir, lyg pusiau nubud�s, su�nab�dėjo:

� Lile, kit� kart� pasimylėsime dykumoje.

� Argi mudu ir dabar nesame dykumoje? Tu pavarg�s, Aleksai, miegok.

Jis pavertė mane taip, kad visu kūnu galėtų priglusti man prie nugaros.

� Noriu pasakyti, kad vakare i�eisime į dykum� ir pasimylėsime mėnulio �viesoje.

� Tuomet pavirsime dviem su�alusiais smėlio stulpais.

� ���� � Aleksas ilgais pir�tais u�spaudė man burn�. Nekalbėk tokių nelaim� prana�aujan�ių dalykų. Tuomet pasimylėsime saulei tekant.

Rytojaus ryt�, kai lauke oras jau buvo su�il�s, bet saulė tebesislėpė u� kopų, Aleksas, gulintis u� nugaros, apkabino mane ir ėmė vilkti drabu�ius, o tada nusirengė pats.

� K� darai?

� Eisim į lauk�.

� Tada turime apsirengti.

� Lile, jau seniai tro�kau pasimylėti su tavimi dykumoje. Dabar oras lauke �iltas ir malonus, tad eime, � paragino jis, stumdamas mane prie durų.

Mudu buvome visi�kai nuogi, o mūsų drabu�iai, kaip pakliuvo sumesti į dvi krūvas, gulėjo ant grindų.

� I�protėjai?!

� Ar gamtoje neturėtume būti tokie, kokius mus gamta sukūrė?

Aleksas mirktelėjo man, tarsi norėdamas pasakyti: �Neapsimesk, kad nesupranti, k� turiu omeny�, o tada pla�iai atvėrė duris ir i�tempė mane į lauk�.

Niekada neįsivaizdavau darysianti tai dykumoje su a�tuoneriais metais jaunesniu vyru.

Dangus buvo tamsiai pilkas su sodriai mėlynomis ir raudonai rudomis dėmėmis. Kaip kokia seklė ar kvai�alus uod�iantis �uo įtariai apsi�valgiau, norėdama įsitikinti, kad tokiu ankstyvu metu niekas dar neatsikėlė ir �ia neateina. Paskui, nusiramin�, kad esame vieninteliai �monės �ioje visatoje, mudu su Aleksu susikib� u� rankų bėgte pasileidome prie auk��iausios smėlio kopos. Atsisuk� į sklindan�i� blausi� �vies�, vis� am�inyb� stovėjome apsikabin� ir bu�iuodamiesi. Tada nuogi atsigulėme ant smėlio, kuris dabar, ap�viestas bundan�ios saulės spindulių, atrodė parausvintos aukso spalvos.

Aleksas tvirtai apsivijo mane rankomis, kuriose jau�iausi be galo saugi, ir mudu ėmėme ristis. Mane apėmė keistas jausmas. Vir� galvos kelios u�silikusios �vaig�dės tai įsi�iebdavo, tai vėl pradingdavo tarsi vėrinys besisukan�ių perlų, gundan�ių juos vytis. Ne�inau, kiek laiko rai�iojomės, � kol pasijutome nuvarg� ir visi�kai atsipalaidav�. Netar�s nė �od�io Aleksas pradėjo mane bu�iuoti � veid�, akis, lūpas, kakl�, krūtų spenelius, bamb�� Jo lie�uvis ir lūpos palengva slydo �emyn, kol man tarp �launų plūstelėjo kar��io banga ir pajutau, kad visas kūnas įsiaudrina.

Dabar ir a�, ir jaunasis mano meilu�is buvome aplip� smėliu. Aleksas energingai i�spjovė smiltis, o tuomet taip pat aistringai pamėgino pabu�iuoti man tarp kojų plytintį slėnį. �is juokingas vaizdas mane pralinksmino ir nesusilaikiau ne�yptelėjusi. Bet tarp liepsningos jo aistros ir gilaus, paslaptingo mano slėnio pribiro dar daugiau smėlio. Nesutrik�s jis i�spjovė smiltis ir vėl ėmė bu�iuoti. Gulėdama ant �iltos, smiltingos �emės dejavau ir rangiausi. Mano nagai kaip ma�y�iai vabzd�iai buvo giliai susmig� į nuogus Alekso pe�ius, nuauksinti tyros tekan�ios saulės spindulių.

Vėjas buvo silpnas, bet smėlis vis tiek slinko, nors vos pastebimai, ir man, apimtai ekstazės, svaigo galva. Supratau, kad �ioje vietoje ir �i� akimirk� mudu su Aleksu esame visi�kai vieni, kad mums vir� galvos � vien padangė, po kūnais � vien smėlis, o toli prie horizonto � kelios skausmingai susipynusios med�ių �akos, tarsi tiltas jungian�ios �em� su dangumi.

Kai Aleksas į mane įsiskverbė, keli egzoti�ki pauk��iai suplakė sparnais ir nuskrido i�dykėli�kai klyktelėj�, matyt, pritardami mano meilei ir i�sklaidydami mano abejones, ar verta mylėti. Pastebėjau ir kit� nekantrų plazdėjim�, judėjim� pirmyn atgal, tarsi ka�kas būtų labai steng�sis perduoti t� pa�i� �ini�. Pajutau, kad verkia ne tik mano akys, bet ir visas kūnas. �i patirtis, �is mylėjimasis dykumoje sustiprino mano meil� ne tik Aleksui, bet ir visai visatai bei jos kosminei energijai, su kuria dabar jau�iausi stipriai susieta.

Tarp dangaus ir �emės, dainuojan�iame smėlyje �alia �iulban�ių pauk��ių, neturėjome nieko, tik vienas kit�. Dėkojau Dievui, kad dovanojo man �i� akimirk�, � jau�iausi pamaloninta, galėdama priimti did�iausias paslaptis ir patirti nuo neatmenamų laikų glaud�iausi� ry�į tarp vyro ir moters.

Pagaliau jaunasis mano meilu�is i�siliejo ir i� jo lūpų i�siver�ė �ūksnis. Nuo�ird�iai tikėjau, kad dangus mato jo meil�, �i� nesavanaudi�k� aistr�, abipusius vyro ir moters jausmus. Tokius paprastus ir nekaltus dykumoje, bet painius ir apraizgytus intrigomis civilizuotame pasaulyje. Smėlis atsiliepė virpėdamas po mūsų kūnais, kopos � aidu atliepdamos tarsi am�in� mantr� jo kartojam� �Aaa� Aaa� Aaa��

Aleksui vis dar mane u�gulus ir sūpuojantis, u�gniau�iau jausming� �ūksnį ir leidau i�siver�ti gyvuli�kam riksmui, o paskui � dar vienam, kitam. Moteri�ka įduba tarp kopų, matyt, pritarė mūsų meilei, nes smėlis �iug�dėjo ir slinko, tarsi būtų �ok�s kosminį �okį.

Pasimylėj� pailsėjome gulėdami ant smėlio, apsikabin�, netardami nė �od�io, tylomis �velgdami į mums vir� galvų palengva nu�vintan�ias paslaptis.

Prisiminiau kart� ma�iusi nuotrauk� nuogos moters, gulin�ios pievoje, ant �iedų kilimo. Tada pamaniau, kad jokia lova � net su auksinėmis kolonomis ir pa�iais brangiausiais, rankomis siuvinėtais patalais � negalėtų prilygti �iam gamtos gultui. Tik �alia �olė, ro�iniai �iedlapiai ir �ydras dangus galėjo atskleisti tokį beribį gro�į, pirmapradį moteri�kum� ir erotinį moters dvasingum�. O k� �ia, dykumoje, galėtų mano viduje pa�adinti dainuojantis auksinis smėlis, �velniai nuraudusi tekanti saulė ir padūmav�s dangus?

Gailėjausi, kad �ia nėra profesionalaus fotografo, galin�io padaryti nuotraukų.

Bet mudviejų su Aleksu meil� paliudijo dangus ir �emė.

Atsisukau į savo mylim�jį ir palie�iau jam veid�.

� Aleksai�

� K�, mano meile?

� Tau tai patinka?

� �inoma! Ties� sakant, bijau, kad nuo �iol tapsiu priklausomas.

� Kalbi rimtai?

� Taip!

Aidu atsiliep� �Taip! Taip! Taip!� lyg bangos nuvilnijo �ia pat ir tolumoje, �iame ir aname pasaulyje.

� ���, � sudraud�iau jį. � Aleksai, tau nederėtų �adinti kalnų ar slėnių. Jie taip pat turi teis� gerai i�simiegoti.

Jis atsigr�ė ir pa�velgė į mane �elmi�kai �yb�iojan�iomis akimis, � visai kaip pauk��iai, tap� liudininkais mudviejų spektaklio, kuriame vaidinome vyro ir moters aistr�.

� O, manau, jie seniai nemiega ir vis� laik� begėdi�kai mūsų klausosi, slapta mus stebi. Ir� �inai, k�?

� K�?

� Dabar mano priklausomybė�

Apsime�iau nesupratusi.

� Kokia priklausomybė?

� A� vėl tav�s geid�iu, mano meile.

� Taip greitai?

� Ar ne tu man nuolat primeni, kad esu dvide�imt vienų? Būtent taip elgiasi dvide�imt vienų metų vyras�

Taip tar�s, Aleksas puolė ant man�s, kaip negailestingas tigras puola ant savo bejėgio grobio.

Nuo tos dienos mudu su Aleksu gyvenome drauge kaip įsimylėjėliai. Viskas buvo labai paprasta. Ir kartu labai sudėtinga. Nors jau�iausi kalta ir apgailestavau, bet nematydama Kriso greitai jį visai pamir�au. O gal ne?

Da�nai nubusdavau vidury nakties �alia giliai įmigusio Alekso. Visa gaubian�ioje tyloje, nakties gūdumoje man nieko daugiau nereikėjo ir niekas nerūpėjo, tik �velnus jo alsavimas, mano laikrod�io tiksėjimas ir tolumoje �iurenan�ios smėlio kopos.

Pastebėjau ir miel� Alekso įprotį: kai tik miegodamas apsiversdavo, jis ie�kodavo man�s ir apsikabindavo taip �velniai, tarsi bū�iau k� tik gimusi jo dukrytė. Arba i�tiesdavo rank� ir sugniau�davo man pla�tak�. �is nekaltas gestas mane labai jaudino. Jau�iausi mylima ir reikalinga kaip motina, kurios kūdikis alkstan�iomis lūpomis atkakliai ie�ko pritvinkusių ir dosnių jos krūtų. Teikian�ių peno, tokių eroti�kų ir taip spaud�ian�ių �irdį. Ar jo motina prie� atiduodama irgi jį taip laikė, � ar ma�utis jo kūnelis gulėjo jos glėbyje, o alkstan�ios lūpos �iulpė jos krūtį?

7

�olininkas

Aleksas gyveno su manimi jau ilgiau kaip savait�. Ir kuo daugiau dienų praėjo būnant kartu, tuo labiau kankinausi svarstydama, ar turė�iau jam atskleisti, kodėl viena keliauju �ilko keliu. Ar jis imtų geisti mano palikimo ir liautųsi mylėj�s u� tai, kas esu? Man nekilo nė menkiausio įtarimo, kad jo protingoje galvoje būtų glūdėj�s godumas ar nekalta veido i�rai�ka būtų jį slėpusi. Bet niekada ne�inai. Nesvarbu, ar dvide�imt vienų, ar a�tuoniasde�imt vienų, � vyrai visuomet trok�ta to paties: pinigų, galios, visuomeninio statuso, riebaus skanaus maisto, gra�ių moterų ir i� proto varan�io sekso.

Paskui vien� dien� Aleksas man priminė, kad netrukus jo aplankyti atvyks tėvai ir kad jis keliaus kartu su jais po Kinij�. O dar kart� mane nustebino parei�k�s, kad po �eimos atostogų mane su jais supa�indins.

Ne�inojau, kaip reaguoti. �is vaikinukas rimtai mane nusi�iūrėjo. Bet k� pasakys jo tėvai? Ar a� jiems patiksiu, ar jie pritars mūsų santykiams, o gal a� jiems tebūsiu vyresnė moteris, begėdi�kai suved�iojusi jų jaun� sūnų?

T� ryt�, kai Aleksas turėjo vykti į Urum�į susitikti su tėvais, mudu papusry�iavome, padėjau jam susikrauti daiktus, paskui Aleksas apkabino mane ir pabu�iavo taip aistringai, lyg matytų paskutinį kart�. Galų gale pasimylėjome tiesiog ant grindų.

Kai pagaliau baigėme ir atsistojome prie durų, jis atsisuk�s į mane tarė:

� Lile, a� tav�s pasiilgsiu.

� Ir a� tav�s, Aleksai.

� Būk atsargi.

Jis sunkiai atsiduso.

� Ar kas nors negerai?

� Man dėl tav�s neramu. Beje, galiu�

� Nesirūpink, Aleksai, turiu Keku ir jos vyr�.

� Gerai. Nespėsi nė mirktelėti ir a� jau būsiu grį��s.

Palydėjau Aleks� iki asilo traukiamo ve�imai�io, kuris jo laukė ir turėjo nuve�ti į gretim� kaim�, kad i� ten autobusu pasiektų Urum�į. Jis į�oko į ve�im�, numetė savo kuprin�, tada pasilenkė, suėmė rankomis man veid� ir stipriai pabu�iavo.

Paskui �iūrėjau ir mojavau, kol vėjo sutar�yti jo plaukai ir ant keturių i�klerusių ratų besikratantis liesas kūnas i�nyko tolumoje.

I�vykus jaunam mano mylimajam viskas pasikeitė. Kadaise gra�i ir poeti�ka dykuma u�sidėjo grėsming� kauk�. Pauk��ių �iulbesys virto alkanų, dvėsenos ie�kan�ių �mėklų klyksmais; vėjo gūsiai � sielvartaujan�ios moters rauda; smėlio �iug�dėjimas � klaikiomis laidotuvių giesmėmis.

Savo �eiminink� ir kaimyn� Keku ma�iau beveik kasdien, �iame ma�ame apgriuvusiame kaimelyje ji buvo vienintelė mano draugė. Kartais ji ateidavo į mano trobel� su savo ketverių metukų sūnumi Mitu. O kartais a� pasibelsdavau į jos namų duris ir Keku pakviesdavo mane į vidų. Įsitaisydavome ant kilimu i�tiestų grindų prie drėbtos i� dumblo trobelės lango, plepėdavome ir gro�ėdavomės saulėlyd�iu. �alia Mitas tyliai �aisdavo plastikiniais �aislais, dykumos augalais, smėliu po kojomis ir nedideliais vabzd�iais arba įsitverdavo nu�iurusio Keku sijono kra�to, � nutįsusio, nes sūnus, siekdamas mamos dėmesio, nuolat jį tampydavo.

Atėjusi aplankyti Keku kartais rasdavau susirinkusias jos drauges. Nors jos nesuprato, apie k� mudvi su �eimininke kalbamės, atrodė laimingos tiesiog drauge sėdėdamos ant plytų �lovos�, gurk�nodamos arbat� su pienu, �nekėdamosi uigūri�kai, gėrėdamosi spalvingomis viena kitos liemenėmis ir pasmakrėje mazgu suri�tomis skaromis, �velgdamos į mane susi�avėjimo kupinomis akimis. Kartais Keku joms i�versdavo mudviejų pokalbį. Nesvarbu, ar būdavo i� ko juoktis, ar ne, jos visos kikendavo dailiai i�lenkdamos nugaras ir nenuleisdamos nuo man�s prielankių �vilgsnių.

Mėginau susirasti kuo daugiau draugų. I� moterų pulkelio su�inodavau, kas vyksta �iame atokiame kaimelyje, be to, Aleksui i�vykus jau�iausi vieni�a ir man reikėjo �monių. Bet į draugystes su vyrais nesileidau. Mano kelionė ir apskritai gyvenimas ir taip jau buvo pilni sunkumų, tad paskalų tikrai netro�kau. Neabejojau, kad Keku ir kitos moterys tikrai �inojo apie Aleks�, tik per daug baiminosi ar drovėjosi klausinėti.

Naktimis da�niausiai galvodavau apie Aleks� ir negalėdavau miegoti. Ar jam smagu su tėvais? Ar ilgisi man�s taip, kaip a� ilgiuosi jo?

Dabar, likusi viena, ėmiau labai jautriai reaguoti į visa, kas vyksta aplink, taip pat ir į virpesius, sklindan�ius i� kapinių. Dien� jau kelis kartus buvau nuėjusi į kapines, pavaik�tinėjau, pajutau jų �i, pameditavau. Kartais tiesiog spoksodavau į antkapius ir raudonų da�ų liku�ius ant plonų lentų. Ar �ie antkapiai taip pat buvo �eimos narių? Vyliausi, kad ne. Kas jiems nutiko?

Jausdama neapsakom� liūdesį ir gailestį, visuomet sukalbėdavau mald�, norėdama nuraminti mirusiuosius ir dar gyvus jų giminai�ius, jei tokių yra.

Savaitė vijo savait� ir vien� dien� nusprend�iau, kad atėjo laikas atidėti visk� į �alį ir ruo�tis kelionei. Pirmiausia turėjau i�siai�kinti, kaip pasiekti vien� auk��iausių Dangaus kalnų vir�ūnių ir rasti ypating� augal� � snieginį lotos�, kurio reikalavo Mindė Medison.

Nė nenutuokiau, ar �i kelionė bus sunki ir pavojinga. Man reikėjo pasi�nekėti su �mogumi, i�manan�iu apie augalus ir pa�įstan�iu kalnus. Galbūt su �olininku. Kart� mudviem su Keku besi�neku�iuojant paklausiau, gal tokį �mogų pa�įsta, ir apsid�iaugiau i�girdusi teigiam� atsakym�.

� Vienas toks yra gretimame kaime.

� Tu pas jį gydaisi?

Ji papurtė galv�.

� Ne. Niekada nema�iau. Tik girdėjau daug gera.

Man vėl ėmus klausinėti, Keku pasiūlė:

� Eik į jo parduotuv� ir pati paklausk. Mano vyras Abu �ino. Jis tave nuve�.

�Pana�u į plan�!� � pamaniau.

Kit� dien� sėdau ant motociklo Keku vyrui Abu u� nugaros ir i�va�iavau į kaimyninį kaim� susitikti su �olininku Lopnoru. Abu sustojo ir parodė ma�� parduotuvėl� � nustebau, kad ji įsikūrusi ne kaimo centre, o pakra�tyje, kur aplink beveik nėra �monių.

Nulipau nuo motociklo, padėkojau Abu ir nuėjau į parduotuv�.

Į�engusi į nedidelį namelį pirmiausia pama�iau auk�t�, ketvirt�j� de�imtį pradėjusį uigūr�, stovintį u� prekystalio ir dailiomis svarstyklėmis, � juokingai ma�omis, palyginti su galingu jo stotu, � atsargiai sveriantį �oleles. Jis vilkėjo baltus mar�kinius, o ant galvos buvo u�sidėj�s pilk� muslino kepurait�.

Vyras pakėlė akis ir mūsų �vilgsniai susitiko.

Net krūptelėjau � tai buvo kapinėse matytas vyras liūdnu veidu!

�iaip ne taip i�spaud�iau �ypsen� ir kinų kalba pralemenau:

� Labas rytas, ar� jūs �olininkas?

� Taip. A� Lopnoras. Atėjot pas mane?

Gerai, kad jis bent jau kalbėjo literatūrine kinų kalba, kaip ir tikėjausi.

Vis dar priblok�ta to, k� vos prie� akimirk� su�inojau, linktelėjau. Norėdama susitvardyti kelis kartus giliai įkvėpiau ir įtraukiau į plau�ius raminamo �olelių aromato. Tada apsi�valgiau po nediduk� parduotuvėl� ir tai, k� pama�iau, man patiko. �olininkui u� nugaros stovėjo raudona lakuota vaistų spinta su stal�iais, ant kurių buvo u�ra�yti įvairių �olių pavadinimai, pradedant �en�eniu, raudonosiomis datulėmis, cinamonų �akelėmis, mandarinų �ievelėmis, chrizantemų �iedais, �ventagar�vėmis, baigiant labai keistų pavadinimų augalais, tokiais kaip kietagrūd�iai, sukat�olės, daugia�iedės balta�aknės, drignių sėklos, grybiniai vik�rai ir plėvinių pieninių vikių �aknys. Ant spintos vir�aus buvo matyti siauri auk�ti stiklainiai su gelsvame skystyje plūduriuojan�iais jūrų gyviais ir vabalais. Prie kitos sienos stovėjo keturios kėdės, vir� jų kabojo antklodė, i�marginta akiai maloniais, abstrak�iais islami�kais motyvais. Pastebėjau, kad, be mūsų, parduotuvėje daugiau nieko nėra.

� Pra�om sėstis, panele, ir pasakoti, kas nutiko ir kaip jau�iatės.

Atsisėdau prie�ais jį kitoje prekystalio pusėje.

� Na, a� nesergu, man� tik reikia �olelių, kad sustiprin�iau savo �i.

Jis pervėrė mane skvarbiu �vilgsniu, tikriausiai mėgindamas susivokti, kokių �olelių man reikia. O kai priėj�s sustojo visai �alia, įdėmiai �vilgtelėjau į �į kapinėse atsitiktinai matyt� uigūr� ir pastebėjau i�si�ovusius skruostikaulius, �viesiai rudas akis, rusvus plaukus ir rauk�lių i�vagot� veid�. Jis buvo paslaptingas �mogus. Ir liūdnas. Jau�iau, kad �mogaus prie�ais mane siela ken�ia tokias kan�ias, kokių niekada nesu patyrusi ir neįstengiu suprasti.

Sėsdamasis jis raminamu �emu balsu i�tarė:

� Padėkit rank� ant prekystalio ir leiskit man u��iuopti puls�.

Oda pajutau stiklo vės�. Labai susikaup�s �olininkas smiliumi, did�iuoju ir bevard�iu suspaudė man rie��.

Rauk�lės jo kaktoje atrodė tarsi sunkiai suvokiamos filosofinės tiesos, i�reik�tos ma�ai kam suprantama kalba ir laukian�ios, kada bus atskleistos. Jam i� akių, nors ir liūdnų, sklido stipri jang energija. Ta�iau labiausiai mano dėmesį patraukė ir did�iausi� �irdgėl� sukėlė jo rankos � didelės, įrudusios, dir�ingos, randuotos. Jo pir�tai buvo stori, su nuospaudomis ir purvinomis panagėmis. K� �is vyras tomis rankomis darė: tik rinko kalnuose �oles ar rausė kapus namų dvasioms?

De�ine ranka �iuopdamas mano puls�, kaire jis glostė ant kaklo kabantį didelį, beveik permatom� balto nefrito pakabuk�, pervert� odine virvele. Staiga mane apėmė jausmas, jog ka�kur �į pakabuk� jau ma�iau, ir man ėmė virpėti rankos. Jau�iau, kad tas pakabukas ka�kaip susij�s su tuo, k� �is vyras ankstesniame gyvenime mylėjo ir prarado.

Tai buvo puikus akmuo ir a� svars�iau, kaip tokia gro�ybė atsidūrė �iame skurd�iame kaime. Gal tai neįkainojamas �eimos palikimas?

Buvau pakerėta nuo Lopnoro plūstan�ios ir tarsi bangos per mano kūn� besiritan�ios paslapties, o jis nusigr�ė, i�traukė kelis stal�ius, i� kiekvieno paėmė po �iupsnelį vaistų ir kruop��iai pasvėrė juos ma�utėmis svarstyklėmis. Paskui d�iovintų vaisių ir �olelių mi�inį supylė ant balto popieriaus lapo ir parodė man vien� i� sudedamųjų dalių.

� �ia raudonosios datulės, jos maitina krauj�, ramina nervus ir papildo gyvybin� energij�. � Lopnoras atid�iai pa�velgė į mane. � Panele, įtampa eikvoja jūsų �i.

Tada jis paėmė tamsiai raudon� suei�ėjusį augal�.

� �ia �alia lotoso �aknis, ji i�sklaidys jūsų aistr�, ypa� dabar, kai esi dykumoje. Ji taip pat gerina apetit�. � Rodydamas ka�kokį į gryb� pana�ų augal�, pridūrė: � Baltasis grybelis vėsina ir labai pagerina moters od� ir veido spalv�.

Randuotomis rankomis jis suvyniojo visas �ias �oleles.

� Grį�usi namo visas jas suberkite ant ėrienos gabalo ir virkite puode su vandeniu dvi valandas. I�gerkite sultinį ir suvalgykite mės�.

Pagaliau jis bakstelėjo į d�iovintus gelsvus �iedus.

� Tai chrizantemos. U�plikykit jas, de�imt minu�ių pavirinkite ir i�gerkite. Jų nuoviras salsvokas, tad dykumos kaitroje padės nuraminti akis. Supratot?

� Taip. Labai a�iū u� �oleles, pone Lopnorai.

Jis smalsiai mane nu�velgė.

� Jūs kinė?

� Taip. Lilė Lin.

� Panele Lin� � Pelėdi�kose jo akyse �ybtelėjo kelios įtarumo kibirk�tėlės. � Kodėl sukorėte tokį tolim� keli� į �į kaim� susitikti su manimi?

� Na� Atvykau �ia rinkti med�iagos knygai apie dykum�. A� ra�ytoja.

Nieko neatsak�s, Lopnoras padavė man paketėlius.

� Jei pajusite praradusi pusiausvyr� ir reikės daugiau �olelių, ateikit vėl.

� Būtinai, pone Lopnorai.

Imant �oleles mano ranka brūk�telėjo per jo įdir�usį deln� ir pajutau nestiprų krestelėjim�.

� Vadinkit mane tiesiog Lopnoru.

� A�iū, Lopnorai.

Sumokėjau jam, dar kart� padėkojau ir i�ėjau.

Tai buvo dr�sinanti prad�ia.

8

Kini�kos vaista�olės

Per kitas dvi savaites pas Lopnor� apsilankiau keturis kartus. Sėdėjome parduotuvėje persmelkti �olelių � d�iūvan�ių arba verdamų puode � aromato, ir �neku�iavomės apie įvairius dalykus: apie �ilko keli�, politik� Urum�yje, įvykius dykumos kaimuose ir mėgstamiausia jo, o dabar jau ir mano tema � apie kinų vaista�oles. Nors kinų medicina labai nesi�avėjau, Lopnoro i�manymas apie augalus ir entuziazmas netikėtai su�adino mano smalsum�.

�inoma, man buvo maloni �io gerų manierų d�entelmeno draugija, bet turėjau pripa�inti siekianti savanaudi�ko tikslo, � besinaudojanti jo i�mintimi, kad daugiau su�ino�iau apie Dangaus kalnuose augan�ius snieginius lotosus. Ir vis dėlto niekada nei�eidavau i� jo parduotuvės nenusipirkusi �olelių, � da�niausiai brangesnių, � taip tarsi patvirtindama, kad vertinu jo �inias ir nor� jomis dalytis, o svarbiausia � mudviejų bendravim�.

Kart�, kai nusipirkau labai brangaus �en�enio, Lopnoras tarė:

� �io augalo labai sunku gauti, jo kaina astronominė, o daugumoje parduotuvių ki�amos tik klastotės�

� Klastotės? Kaip suprasti?

� Jie sumai�o �en�enį su smulkutėmis metalo dro�lėmis, kad prekė būtų sunkesnė ir daugiau kainuotų. Bet jei perki i� man�s, visada gauni sumokėtų pinigų vert� prek�. Be to, gauni tikrų �olelių, � dėl kai kurių a� net rizikavau gyvybe.

Nesvarbu, ar juo tikėjau, man rūpėjo tik viena: i�pe�ti kuo daugiau �inių apie Dangaus kalnuose augan�ius vaistinius augalus. Ir vis dėlto d�iaugiausi ir kartu stebėjausi, kad tarp mūsų taip lengvai mezgasi draugystė. Ar a� tikrai esu tokia įdomi? O gal jis tiesiog jau�iasi vieni�as?

Vien� ryt� į�engusi į Lopnoro parduotuv� neradau jo sėdin�io u� prekystalio ir kaip paprastai besikrap�tan�io su savo �olelėmis ir ma�utėmis svarstyklėmis.

� Lopnorai, �ia a�, Lilė! � �ūktelėjau, bet niekas neatsiliepė.

Apsi�valgiau po parduotuv� ir i�ėjau į u�pakalinį kiem�. Ten ir radau Lopnor� nuoga krūtine, su kung fu kelnėmis, suri�tomis prie kulk�nių. Pla�iai i�si�erg�s, jis stovėjo įrėm�s savo raumeningas pėdas į siaur� didelės apvalios vandens talpos kra�t� ir vis� dėmesį sutelk�s į kovos meno poz�.

Sustojau pasi�iūrėti ir kaip įmanydama stengiausi nekelti triuk�mo, kad jam nesutrukdy�iau. Lopnoras rankomis tai ka�k� tarsi stūmė, tai mojo atgal, keldamas did�iules įsivaizduojamas bangas. Paskui, ma�daug po penkiolikos minu�ių, did�iai mano nuostabai, vanduo talpoje ėmė kunkuliuoti ir leisti į gurguliavim� pana�ų gars�. Palengva garsas stiprėjo, o burbulų virto vis daugiau. Tik tuomet suvokiau, kad vanduo verda savaime, nekaitinamas ugnies!

Neju�ia man i�sprūdo garsus �Oho!�

Lopnoras vikriai nu�oko nuo vandens talpos ir įsmeigė į mane akis.

� Panele Lin, k� �ia veikiat?

Jo balsas nuskambėjo garsiai ir �iurk��iai. Jis dar niekada nebuvo su manimi taip kalbėj�s.

� Atsipra�au, Lopnorai, nema�iau jūsų parduotuvėje, tad i�ėjau į kiem� ir radau �ia.

Tebevarstydamas mane tigro �vilgsniu, jis apsivilko plon� �vark�.

� Atsipra�au, � susinervinusi pridūriau, � bet durys nebuvo u�rakintos.

� Matyt, būsiu pamir��s. Jei vėl kada sugalvosit u�sukti į �į kiem�, pra�y�iau i� anksto mane įspėti. Nenoriu prarasti pusiausvyros dėl �alia atsiradusios moteri�kos energijos, � pasakė jis baltu audeklu braukdamasis nuo pla�ios kaktos stambius prakaito la�us.

� Jūs galite pajusti t� energij�?

� Taip, bet nenorėjau įpusėjus u�siėmimui nutraukti �i tekėjimo. Kol jūs jo nenutraukėt. Dabar jau baigiau. Grį�kime į parduotuv�.

Ir su�avėta, ir įbauginta, nuolankiai nusekiau paskui vandenį u�virinan�ios �i energijos meistr� į parduotuv�.

Mudviem susėdus prie prekystalio, paklausiau:

� Lopnorai, kaip jums pavyksta u�virinti vandenį be ugnies?

� Sutelkus savo �i.

Buvau tokia priblok�ta, kad negalėjau pratarti nė �od�io.

Jis �yptelėjo.

� Ties� sakant, pasiskolinau tos energijos i� visatos.

� Ar kas nors gali tai padaryti?

� Reikia daugyb� metų sunkiai treniruotis ir puikiai i�manyti, kaip kosmose pasiskirsto �i.

Paskui Lopnoras dar papasakojo man apie kelis kvap� gniau�ian�ius �igongo meistrų triukus. Jo senelis galėdavo taip nukreipti pir�tų galuose sutelkt� �i, kad u�gesindavo penkias degan�ias �vakes ir pargriaudavo vis� vor� �monių jų net nepaliet�s.

� Perprat�s �igong� valdai visatoje esan�i� visų rū�ių energij�.

Suvokiau, kad toliau klausinėdama nieko nepe�iu. Vakarų kultūros paveiktas naivokas mano protas buvo pernelyg pavir�utini�kas ir nepasiruo��s suprasti tokių did�ių tiesų. Taigi, ilgokai patylėjusi, pasukau kalb� ir prabilau apie tai, kas man labiausiai rūpi, � apie �ygį į Dangaus kalnus parsine�ti ypatingojo snieginio lotoso.

Vos u�siminiau apie savo ketinimus ie�koti �io reto augalo, mano draugo �olininko veide �mėstelėjo susirūpinimas.

� Panele Lin, tik pasakykit, kokio augalo norit, ir a� jį parne�iu. Tokiai jaunai moteriai kaip jūs nedera keliauti vienai. Jei nepa�įsti apylinkių, ta kelionė gali būti labai pavojinga.

� Bet a� turiu ten eiti viena.

Lopnoras nu�velgė mane taip, tarsi bū�iau ne �ios planetos gyventoja.

� Ar mokat uigūrų kalb�?

� Ai�ku, kad ne!

� Jei būdama tris tūkstan�ius metrų vir� jūros lygio susirgsit, ar �inosit, k� daryti? Ar turit patirties, kaip i�gyventi laukinėje gamtoje?

� Bijau, kad ne.

� Ar mokat laipioti apledėjusiomis uolomis ir rinkti jų ply�iuose augan�ius augalus?

Jausdama, kad galutinai pralaimėjau, papur�iau galv�.

� Tai kodėl manot, kad galit ten nusigauti viena?

Atsidususi paai�kinau:

� Nes privalau tai padaryti.

Likusi� sakinio dalį, � �kad gau�iau tris milijonus dolerių�, � nutylėjau.

� Ne, tai tikra kvailystė. � Jis i�pūtė akis. � Leiskit man parne�ti t� augal�. Arba, jei norit, galiu keliauti su jumis.

�i mintis atrodė visai nebloga, bet ar galėjau juo pasitikėti? Kodėl ne? Kadangi Lopnoras buvo �olininkas ir gydytojas, nemaniau, kad būtų galėj�s mane nuskriausti arba apgauti. Be to, jau�iau, kad tarp mudviejų jau u�simezgė savoti�kas ry�ys.

� �iaip ar taip, netrukus ketinu traukti į Dangaus kalnus ir prie Juodojo Drakono e�ero aplankyti savo artimuosius.

� Jie gyvena prie e�ero?

� Ne, jie ten palaidoti.

� Kas jiems nutiko?

�i �inia man buvo labai netikėta. Apie savo �eim� Lopnoras niekada neu�simindavo. Smarkiai plakan�ia �irdimi laukiau jį atskleisiant neįsivaizduojamus ir protu nesuvokiamus dalykus.

� Papasakosiu, kai ten nukeliausime, � pa�adėjo Lopnoras ir vėl i�tiesė rank� paglostyti balto pakabuko, kurį visada ne�iojo ant krūtinės. Jau kuris laikas vis atkreipdavau dėmesį į �į Lopnoro įprotį ir spindintį nefrito pakabuk�. Tai buvo unikalus, puikus akmuo. Rodos, Lopnorui jis buvo labai brangus, bet jei kada nors būtų nutar�s su juo skirtis, mielai bū�iau paklojusi u� �į akmenį didel� sum�.

� Gra�us pakabukas. Ar jis senas?

Mano bi�iulis į klausim� neatsakė, atsistojo ir nuėjo į �alia prekystalio įrengt� virtuvėl�.

� I�virsiu dang gui su ėriena jums pastiprinti, kad pakaktų jėgų kelionei į Dangaus kalnus.

Nors i�silavinim� įgijau Vakaruose, apie dang gui buvau girdėjusi. Gvand�ou tarme atliekamoje kinų operoje �Princesė �angping� pagrindinė herojė kasdien liepdavo savo tarnaitei virti dang gui � dang rei�kia �reikia�, o gui � �grį�ti�. Taigi �is pavadinimas yra posakio �laikas grį�ti namo� sinonimas. Princesė tikėjo, kad jei virs �i� �ol�, jos vyras grei�iau grį�.

Vos neleptelėjau: �Kaip juokinga�, bet laiku prikandau lie�uvį.

U�uot tai pasakiusi, paklausiau:

� Kodėl danggui sveika moterims?

Kartu su keliais rė�iais ėrienos Lopnoras puodan įdėjo į �en�enį pana�aus augalo ir u�vo�ė dangtį. Truputį palauk�s, kol pavirs, jis viena ranka ėmė vėduoti ugnį, o kita mai�yti viral�.

� Nes sutvarko tavo �i ir pamaitina krauj�. Dang gui moteris tonizuoja ir geriausiai stiprina. Jis prasiskverbia į �irdį, kepenis ir blu�nies meridianus, reguliuoja �i ir mėnesines.

� Oho, tikrai įspūdinga.

Pakėlusi puodo dangtį �vilgtelėjau į sultinį, kuris palengva ėmė skleisti aitrok�, sald�iai kartų aromat�.

Berdamas į sriub� ka�kokių juodų �olelių, Lopnoras pa�nairavo į mane ir tarė:

� Galbūt giliai �irdyje jūs tuo netikit. Bet �is sultinys kinėms padeda jau ne vien� tūkstantį metų.

Paskui į verdantį sultinį jis įmetė kelis d�iovintus gabalėlius.

� Tai dan �en �aknis, ji ramina, maitina ir stiprina kraujo apytak�. Jūsų in kūno tipui tai labai reikalinga.

Taip tikrai galėjo būti. �iaip ar taip, mano viduje tikriausiai buvo daug in, mat turėjau in akis ir galėjau matyti dvasias. Tik, �inoma, neketinau dalytis �ia in informacija su tiek daug jang turin�iu vyru kaip Lopnoras. Taip pat nemaniau, kad dabar tinkamas metas imti klausinėti apie paslapting� jo lankym�si kapinėse. Bet argi jis neleido suprasti, kad jo �eima palaidota prie e�ero?

Tad, u�uot klausinėjusi apie mirusius artimuosius, papra�iau Lopnoro daugiau papasakoti apie gyvenim� ilginan�ias �oleles.

� In maistas auga pavėsingose vietose, todėl yra vėsus ir palaiko drėgnum�. Jang maistas yra �iltas, nes auga saulės atokaitoje. Jūsų kūnas priklauso vėsiajam tipui, todėl jums reikėtų a�tresnio, energijos teikian�io jang maisto, � pavyzd�iui, mėsos ir tro�kinių, � kad kūnas gautų �ilumos, o �i būtų stimuliuojama ir galėtų cirkuliuoti. Bet kadangi dabar gyvenate kar�toje ir dykumoje, jūsų kūnui reikia saugoti in energij�.

Taip kalbėdamas Lopnoras nukėlė puodo dangtį ir �velniais, ritmi�kais rankos judesiais mai�ydamas sultinį atid�iai jį ap�iūrėjo.

Tada kalbėjo toliau:

� �olės valgomos tam, kad viskas būtų subalansuota, vasar� jos kūn� vėsina, o �iem� �ildo, kad negautume �ilumos smūgio arba nesu�altume. Kinų medicina siekia, kad mūsų kūne nusistovėtų �i pusiausvyra. Mes ruo�iame �oleles, kad u�bėgtume ligai u� akių, o ne gydytumės j� pasigav�.

Dabar malonus sriubos aromatas pasklido po vis� kambarį. Dar pamai��s, mano bi�iulis i� puodo atsargiai i�pylė viral� į didelį molinį dubenį.

Ir sultinys, ir mėsa buvo neįtikėtinai skanūs. Jau po kelių sultinio gurk�nių ir mėsos k�snių pajutau, kad visas mano kūnas su�yla ir nurimsta.

Lopnoras paklausė:

� Ar dabar jau�iate viduje �ilum�?

Keldama prie burnos dar vien� �auk�t� sultinio, linktelėjau.

� Taip, sriuba puiki, labai a�iū, Lopnorai.

� Turėtumėt jausti i� sriubos sklindan�i� �i, nes nusiun�iau į j� savosios �i, � pasakė jis.

Smalsiai nu�velgiau bi�iulį.

Jis atrėmė mano �vilgsnį nutais�s tokį veid�, tarsi būtų norėj�s paklausti: �Negali būti, kad niekada apie tai negirdėjot!�

� Turėjote ilgai praktikuotis, kad pavyktų, � tariau.

Paskubomis i�gėriau dar vien� �auk�t� tamsaus skys�io. Kaip �is uigūras, gyvenantis atokiame kaime, gali kalbėti taip pat įtikinamai kaip tradicinės kinų medicinos �inovas?

� Lopnorai, ar galiu paklausti, i� kur visa tai �inot?

� I� savo senelio, kinų �olininko ir �igongo meistro. � Jis trumpai nutilo, o paskui pridūrė: � Jo dėka, nors mano tėvas buvo uigūras, mūsų �eimoje siekiant ilgaam�i�kumo �i buvo labai puoselėjamas.

� Vadinasi, jūsų tėvai tebesid�iaugia ilga senatve?

Nustebau pama�iusi, kad Lopnoro veidas staiga tapo neperprantamas ir netgi rūstus.

Jis teatsakė:

� Turėjo ja d�iaugtis.

� K� turit galvoje? Kas nors atsitiko?

Ir kaip tik t� akimirk� į parduotuv� drauge su nedideliu berniuku įėjo ma�daug keturiasde�imtmetė uigūrė, apsigobusi spalvinga skara ir apsirengusi prie jos deran�iais drabu�iais. Ovaliame, įdegusiame jos veide �vietė �ypsena ir matėsi priekiniai dantys su �varple.

Lopnoras i� karto priėjo prie lankytojų ir atved�s pasodino prie prekystalio, �alia man�s.

Moteris kalbėjo man visi�kai nesuprantama kalba. Bet i� jos veido supratau, kad ji labai nusiminusi dėl berniuko, � tikriausiai sūnaus, nes abu atrodė beveik kaip du vandens la�ai.

Mano bi�iulis ėmė atid�iai tyrinėti berniuko akis, veid�, lie�uvį ir tikrinti puls�. Paskui ėmė �nekėtis su motina ta pa�ia keista kalba.

Kai moteris pakėlė bals� ir ėmė energingai gestikuliuoti tarsi gin�ydamasi, sumi�au, bet mano bi�iulis �olininkas liko ramus ir toliau ka�k� kantriai ai�kino, tik nesupratau k�. Tada jis atsisuko į berniuk� ir labai �velniai ėmė su juo �nekėtis, bet vaikas tik purtė galv�, o paskui pravirko. Mano nuostabai, moteris staiga u�suko sūnui ausį. �į kart� berniukas ėmė �aukti, isteri�kai raudoti ir ka�k� įsivaizduojama spjauti i� burnos lauk.

Lopnoras mėgino dar ka�k� paai�kinti, bet moteris, įsiutusi ir smarkiai i�raudusi, i�sitempė sūnų i� parduotuvės.

Jiems i�ėjus paklausiau:

� Kas nutiko?

Mano bi�iulis kreivai �yptelėjo.

� Mano diagnozė jai nelabai patiko.

� Berniukas serga?

Lopnoras nusijuokė.

� Ne, jis visi�kai sveikas, bet atsisako valgyti mės�. Liepiau moteriai leisti jam elgtis kaip tinkamam. Jis i� prigimties vegetaras. Bet ji labai ant man�s supyko ir pasakė: �Vegetarų i� prigimties nebūna, kitaip mes visi mirtume badu!� Ji man paai�kino, girdi, jos vyras labai sunkiai dirba, kad sutaupytų pinigų mėsai, o sūnus j� i�spjauna ir leid�ia tuos pinigus vėjais. Kart� berniukas slapta net atidavė mės� laukiniam �uniui. Pama�iusi, kas atsitiko, ji i�traukė mės� i� ne�varaus �uns nasrų ir jėga sugrūdo sūnui į gerkl�.

� Dieve, tai siaubinga! � �ūktelėjau.

O Lopnoras pasakojo toliau:

� Suprantu, kodėl motina taip �irsta. Ji pasakė: �Sūnus elgiasi taip, tarsi būtume tokie turtingi, kad galėtume kasdien valgyti mės� ir j� �vaistyti!�

Truputį patylėjusi pasiteiravau:

� Kodėl berniukas ka�k� spjaudė ir verkė?

Lopnoras papurtė galv�.

� Mėginau berniuk� įtikinti, kad vi�tiena ir ėriena � skanu. Bet matėt, kaip jis reagavo. Rėkė, kol veidas persikreipė.

� Bet kodėl?

� Jis apkaltino motin�, kad nuodija jį mėsa. Jis �aukė: �Ne! Ne! Nenoriu, kad mane nuodytų! Būkit geri, nenuodykit man�s!�

� Ar vaikas gali gimti vegetaru?

� Taip, tokia jo karma. Bet motina nesupranta, kad nieko negalima padaryti, nebent palikti sūnų ramybėje. Valgydamas mės� jis trumpina sau gyvenim�.

�velgdama į santūrų, beveik bejausmį Lopnoro veid� ir klausydamasi protingų jo �od�ių, klausiau sav�s, kaip toks mokytas vyras atsidūrė nuo�aliame kaime, kur verslas vos sukasi ir kur jo patirtis bei į�valgumas menkai vertinami. Gal jis tiesiog jau�iasi nelaimingas? O gal nuo ko nors slapstosi?

Lopnoras i� termoso įpylė mudviem kar�tos arbatos.

� Panele Lin, pra�om i�gerti chrizantemų arbatos su medumi. Nesijaudinkit. Berniukas sveikas, tik jo motinai ne viskas gerai. Beje, jis man primena, kad turė�iau pamėginti gauti vaista�olių, ypa� tinkan�ių vegetarams. Ar galėtume nutarti, kada keliausime į Dangaus kalnus?

� Lopnorai, pra�om vadinti mane tiesiog Lile.

Bet jis į mano pra�ym� nekreipė dėmesio.

� Panele Lin, ar turit pasiėmusi kalendorių?

9

Vaista�olės Dangaus kalnuose

Kelionės dien� oras buvo stebėtinai meni�kas: van Gogo dangus, Magrito debesų lopiniai ir nestiprus vėjelis, �iek tiek sklaidantis tvankum�. Vos tik sutikau vykti drauge, Lopnoras tarsi dzen mokytojas negai�damas ry�tingai ėmė planuoti �ygį ir jam ruo�tis.

I� jo kaimo autobusu pasiekėme gele�inkelio stotį, o i� ten traukiniu i�vykome į Urum�į. Gele�inkelio stotyje Lopnoras suderėjo su gerokai paklerusio automobilio vairuotoju, kad �is nuve� mus prie Dangaus kalnų, iki Bogdos, � vienos auk��iausių vir�ukalnių, � papėdės. Ilgai va�iav� per vienod�, lygi�, i�d�iūvusi�, įkaitusi� ir dulkan�i� pusdykum�, įsukome į siaur� keliuk�, vingiuojantį sraunios upės pakrante.

Pagaliau automobilis sustojo prie�ais kuklų medinį pastat�, ant jo kabojo lenta su u�ra�u � �Dangaus e�ero� sve�ių namai. I�lip� susimokėjome, � mano akimis, juokingai ma�� sum�, � tada u�siregistravome vie�butyje, pavalgėme kukli� vakarien� ir kiekvienas nuėjome į atskir� kambarį.

Kit� ryt� pės�iomis patraukėme atviru lauku, kol priėjome siaur� tarpeklį, kurio dugnu �niok�damas tekėjo upok�nis.

Lopnoras tarė:

� Pirmiausia eisime į mi�k� vaista�olių, o paskui prie Dangaus e�ero. Dabar esame ma�daug du tūkstan�ius metrų vir� jūros lygio. Vėliau daugiausia teks kopti sta�iu �laitu. Ar pasiruo�usi?

Nors tikrai ne�inojau, kas man�s laukia, pritariamai linktelėjau. Vyliausi, jog u�kopusi į kaln�, kad ir kokį statų, rasiu brangųjį augal�, kurio reikalavo mano teta Mindė Medison.

Niūniuodama ir taip mėgindama save raminti visai pame�iau laiko nuovok�, � atitokau tik skaudan�iomis, auliniais batais apautomis pėdomis palietusi lygi� mi�ko paklot�. Akimirksniu pajutau gaivaus ir vėsaus oro plūstelėjim�. Klausydamasi pauk��ių �iulbėjimo ir raminamo vandens �iurlenimo, u�simerkiau ir giliai įkvėpiau malonaus ve�lios augalijos skleid�iamo aromato. Kai vėl atmerkiau akis, jau buvau visa �irdimi įsimylėjusi �į gūdų mi�k�, jo auk�tas pu�is ir spygliuotas egles.

� Panele Lin, � �variame mi�ko ore atsklido stiprus Lopnoro balsas, � jei neprie�tarausit, norė�iau pradėti nuo �emiau esan�ių slėnių ir pririnkti grybų, migdolų, laukinių obuolių, �en�enio ir sukat�olių savo parduotuvei. Tada kopsime auk��iau, kur galbūt rasime jums reikaling� augal�.

Nusi�ypsojusi savo bendra�ygiui, pasakiau:

� �inoma, neprie�tarausiu. Man patinka migdolai ir laukiniai obuoliai.

Ypa� i� �io gra�aus rojaus kampelio. Apylinkės �ia atrodė labai romanti�kos, bet neketinau Lopnorui to sakyti, � baiminausi, kad gali neteisingai mane suprasti. Paskui tarsi banga mane staiga u�plūdo gailestis. Mat labai lengvai sutikusi eiti į �į nuo�alų kalnų mi�k� su nepa�įstamu uigūru, tarsi atme�iau anks�iau ne kart� girdėt� Alekso pra�ym� keliauti drauge. Tikėjausi, dabar jis bent jau puikiai leid�ia dienas su savo tėvais, kad ir kur jie būtų.

Beveik valand� �ingsniavom tankiu mi�ku, tada Lopnoras parei�kė, kad pasiekėme viet�, kurioje galėtų rasti to, ko jam reikia.

Pasidėjau ant �emės kuprin� ir i�tiesusi rankas pasir��iau. Lopnoras �vilgtelėjo į mane patenkintas.

� Parinksiu vaista�olių parduotuvei, o tada trauksime ie�koti snieginių lotosų. O kol kas galit arba likti su manimi, arba pasivaik��ioti ir pasi�valgyti viena. Bet nenuklyskit per toli ir saugokitės �ernų. Jei sutiksit t� �vėrį, nepulkit į panik�. Stovėkit ramiai ir �ernas pasitrauks. �iaip ar taip, galite nesijaudinti, nes a� būsiu netoliese, � tarė jis, braukdamas į �alį lapus, krap�tydamas �em� ir dairydamasis galbūt ten slypin�ių turtų.

Tik tada supratau, kodėl jo panagės pilnos purvo, o didelės rankos �iurk��ios ir įdir�usios. �io vyro, rausian�io �em� ir ie�kan�io vaista�olių � savo aistros ir pragyvenimo �altinio, kan�ių liudininkai buvo deginanti saulė ir nuo�mus vėjas. Man akys sudrėko nuo a�arų, bet a� jas sutramd�iau.

Vengdama �iūrėti Lopnorui į rankas ir akis, pasakiau:

� Pasivaik��iosiu, o paskui grį�iu ir padėsiu jums.

Taip tarusi, i� karto nuėjau, mat baiminausi, kad jis gali suprasti, k� jau�iu. Be to, �iame �iuolaikiniame Penglai �ane, legendiniame nemirtingųjų kalne, norėjau būti viena. Man reikėjo surikiuoti susijaukusias mintis ir suvokti savo jausmus. Jei pasiseks, galbūt rasiu viet�, kurioje galėsiu medituoti lotoso poza, kad pasisavin�iau vis� stipri� kalnų energij�.

Mi�kas ramino, bet kartu ir truputėlį baugino. Taip ilgai gyvenau dykumoje, matydama vien neaprėpiam� rud� smėlynų platyb�, tad d�iaugiausi pagaliau sulaukusi progos atsiduoti jausmams tarp med�ių, vijoklių, gėlių ir samanotų akmenų, skleid�ian�ių svaigų aromat�. �ia man nereikėjo svaigintis, kad apsvaig�iau!

Vaik�tinėjau penkiolika minu�ių ir staiga pama�iau tiesiai man prie� akis neriant ka�k� didelį, tamsų ir riebų. �Kas �ia?!� � riktelėjau ir akimirksniu supratau, kad tai tebuvo ki�kis. Vos spėjau nurimti, i� dangaus atsklido keistas klyksmas: �Krrrk, krrrk!� Pa�velgiau auk�tyn ir i�vydau vanag�, sukantį ratus lyg lėktuvas aviacijos �ventėje.

�ingsniavau toliau ir netrukus mano akis patraukė smulku�iai, balti, �vaig�dės pavidalo �iedeliai, prasispraud� pro did�iulio akmens ply�ius, styrantys ir droviai viliojantys savo �avesiu ir vienatve. I� smalsumo prisiskyniau jų puok�tel� ir kilstelėjau pauostyti. Man į nosį dūrė neįprastas kvapas, pana�us į imbiero, sumi�usio su sandalmed�iu. Pasid�iaugusi gėlių aromatu, kelis �iedus įsiki�au į plaukus. Tada u�simerkiau ir pamėginau įsivaizduoti esanti gra�iausia graikų deivė, mėginanti sugundyti patį dailiausi� Olimpo diev�; arba �avi kinų fėja, besistengianti apsukti galv� neprastai atrodan�iam mokslo vyrui.

Nud�iugusi, kad aplink nėra nė gyvos dvasios, ėjau toliau neatsispirdama pagundai liesti beveik visk�: keistas gėles, grublėt� med�io kamien�, drėgnus, �velnius kaip naujagimio oda lapus, į gyvūnus pana�ius akmenis, �velnų kaip įsimylėjėlio �irdis dumbl�� Tai atrodė taip trapu visk� pa�inti trok�tan�iose mano rankose� Ka�in k� savo vyri�komis, �iurk��iomis rankomis jau�ia Lopnoras?

Dar pusvalandį paklaid�iojusi po mi�k� pama�iau akmenį, pa�ymėt� raudonai, geltonai ir �aliai � neįprastu spalvų deriniu, turin�iu daug jang energijos. Smalsumo pagauta pir�tu perbraukiau akmenį ir nustebau, kad jo pavir�ius nepaprastai �velnus. Man prie� akis staiga i�kilo stangrus Alekso kūnas, kupinas jaunatvi�kos jėgos, ir pajutau jo tro�kim�, kad t� kūn� lies�iau.

Man akyse vėl susitvenkė a�aros, bet �į kart� jų netramd�iau. Dabar jau gailėjausi, kad �ia nėra mano jauno mylimojo ir mudu negalime pasimylėti ant �io didingo kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į �emai plytintį e�er�, tyvuliuojantį tankios tūkstantme�io med�io lapijos pavėsyje. U�gulta kar��iu alsuojan�io jaunojo mylimojo, galė�iau pro med�io lapus �velgti auk�tyn į visat� ir m�styti apie am�in� meil�. Bet greitai i�me�iau Alekso atvaizd� i� galvos. Tikrai nemaniau, kad mūsų santykiai turi ateitį. Abejojau, ar a� Aleksui esu daugiau nei trumpalaikė aistra. Be to, nė nenutuokiau, kur dabar jis yra. Keliauti po Kinij� jam tikriausiai taip smagu, kad jau bus mane pamir��s.

Dabar jau nesid�iaugdama aplink �aliuojan�iu mi�ku, vilkau nuvargusias kojas ie�koti Lopnoro. Po dvide�imties minu�ių mano ausis pasiekė melodingas, skambus vyri�kas balsas. �is gūd�iame tu��iame mi�ke aidintis balsas buvo persmelktas liūdesio. Įtempusi ausis ėmiau klausytis. Vyras dainavo Sindziango liaudies dain� �Tolimoje �alyje�.

Toli nuo �ia, tolimoje �alyje, gyvena gra�uolė mergina.

Visi, einantys pro jos namus, trok�ta �vilgtelėti į vidų,

Jos rausvas, besi�ypsantis veidas � �ilta saulė, �avingos akys � i�dyk�s mėnulis.

Atiduo�iau visk�, k� turiu, ir sek�iau paskui j�,

Kad kasdien galė�iau �iūrėti į nuostabų jos veid� ir sukni� aukso apvadais.

O kad bū�iau �alia jos bidzenanti avis,

Ir ji galėtų �velniai pliauk�telėti man botagu!

Mane nustebino ir priblo�kė ne tik balso stiprumas, bet ir i� jo sklindantis �velnumas, aistra. Dainininkui, matyt, teko patirti gili� meil�, kuri jam su�eidė �irdį. Ėjau toliau ir klausiausi mėgindama įsivaizduoti toki� stipri� meil�, kad vyras, kerd�ius, trok�ta būti avimi ir leistis botagu raginamas moters, kuri� myli. Staiga u� med�ių lapų pama�iau Lopnor� ir nustebau supratusi � dainavo jis.

Pakerėta dainos stabtelėjau, kad jam netrukdy�iau.

Kai baigė dainuoti, nuo�ird�iai paplojau.

� Nuostabu, Lopnorai. Kodėl anks�iau niekada negirdėjau jūsų dainuojant?

Nusteb�s ir, rodos, truputį susidrovėj�s, mano bi�iulis atsigr�ė. Svars�iau, kaip takti�kiau pasiteiravus apie t� skaud�i� meilės istorij�, bet Lopnoras staiga sustojo kaip nudiegtas, tarsi vidury baltos dienos būtų pamat�s vaiduoklį. Jis kaip �aibas metėsi prie man�s ir vienu atsargiu mostu i�braukė i� plaukų gėles.

Man net nespėjus supykti, Lopnoras su�uko:

� Jos nuodingos! Laimė, kad buvot susikėlusi plaukus į vir�ų ir jos nepalietė galvos odos!

Apstulbusi ne�inojau, k� sakyti.

O mano bi�iulis kalbėjo toliau:

� Atsipra�au, panele Lin, man tikrai nereikėjo leisti jums vaik�tinėti vienai.

� Tai ne jūsų kaltė, be to, esu sveika. � Ir tik dabar staiga suvokiau Lopnoro �od�ių reik�m�. Pir�tais palie�iau savo plaukus ir skruostus. � Ar tebesu?

� Esat sveika, kitaip jūsų veidas jau būtų i�tin�s kaip par�o.

Nusijuokiau.

� Kodėl ne kaip bokserio?

� Panele Lin, pra�om nepok�tauti. �ia menki juokai. Laimė, nieko bloga nenutiko.

� K� gi, ar �ia jau baigėme?

Jis linktelėjo.

� Dabar mūsų laukia pati sunkiausia kelionės dalis: kopsime auk��iau, ten, kur auga snieginis lotosas. Kilsime auk�tyn, tris tūkstan�ius metrų vir� jūros lygio. Pasiruo�usi?

Kadangi lengvesnio kelio gauti snieginį lotos� nebuvo, garsiai atsakiau:

� �inoma!

� Gerai, tuomet apsivilkit striuk� ir u�sidėkit skrybėl�. Ten auk�tai bus �alta.

Kopti nebuvo taip sunku, kaip įsivaizdavau. Kadangi oras buvo labai malonus, a�, ties� sakant, d�iūgavau galėdama u�siimti �ia daug jėgų reikalaujan�ia, bet dvasi� grūdinan�ia fizine veikla, juolab kad �emė su manimi atsisveikino, o dangus buvo pasiruo��s sutikti. Norėjau kopti iki pat dangaus, o �emi�kus rūpes�ius palikti sau u� nugaros!

Lopnoras buvo puikus palydovas: dėmesingas, �velnus, tikslus, ma�akalbis. Ilgai kopdami į kalnus sutikome jaun�, lies� uigūr� ir vyrai truputį �nektelėjo savo keista kalba. Juodu tikriausiai kalbėjo apie mane, nes jaunuolis kelis kartus smalsiai mane nu�velgė. Nenumaniau, ar pasimatė du draugai, ar �ioje nuo�alioje vietoje bet koks dviejų �monių susitikimas laikomas draugi�ku. Ta�iau buvau �iek tiek u�dususi, tad nepaklausiau Lopnoro, nei kas tas vyras, nei apie k� juodu �nekėjosi.

Kopdamas į kaln� mano bi�iulis uigūras atrodė �valus. Jo akys spindėjo, veidas buvo įraud�s, be to, paprastai jame atsispindėdavo kan�ia, o dabar atrodė ramus, galima sakyti, net laimingas. Ma�iau, kad kalnai � jam įprasta aplinka, kurioje jis jau�iasi kaip �uvis vandenyje ar be�d�ionė medyje. O a�, nors mano kuprinė, palyginti su Lopnoro, buvo lengva, gausiai prakaitavau, be to, man nemaloniai diegė vis� nugar� ir kojas. Kvėpavau greitai ir negiliai, � mat skubėjau nenorėdama atsilikti nuo savo bi�iulio.

Pagaliau jis parei�kė, kad atvykome. Jau�iausi sustirusi nuo �al�io, tad stipriau susisupau į striuk� ir geriau u�simauk�linau skrybėl�. Man prie� akis atsivėrė neaprėpiama erdvė, nusėta akmenų nuoskilų, tolumoje susiliejanti su vieni�u mėlynu dangumi.

Atsisukusi į Lopnor� pasakiau:

� Neatrodo, kad �ia kas nors augtų.

Jis suirz�s dėbtelėjo į mane.

� Panele Lin, puikiai pa�įstu augalus ir jų augimo vietas �ioje kalnų dalyje. � Paskui jo balsas ir veidas su�velnėjo. � Trūksta oro?

� Truputį sunku atgauti kvap�, bet �iaip viskas gerai.

Tada jis kalbėjo toliau:

� Snieginiai lotosai � nepaprastai reti ir sunkiai randami augalai, nes auga labai dideliame auk�tyje, ledo ir uolų ply�iuose. � Jis rimtu veidu pa�velgė į mane. � Likit �ia, o a� eisiu jų parne�ti. Patikėkit, jums per daug pavojinga eiti kartu. Likusi �ia būsit daug saugesnė.

I� jo intonacijos supratau, kad tai įsakymas, o ne patarimas.

Kai mano bi�iulis �olininkas pridūrė: �Būkit atsargi, a� tuoj grį�iu�, ir dingo i� akių, i�sitraukiau fotoaparat� ir ėmiau vaik�tinėti ie�kodama, k� įdomaus galė�iau nufotografuoti.

Praėjo daug valandų, o Lopnoras vis nesirodė. Gal kas nors atsitiko? Ėmiau vaizduotis, kaip Lopnorui, įsitvėrusiam uolos, praslysta pir�tai ir jis krisdamas u�simu�a; arba krisdamas įstringa tarp uolų ir �ios jį sutrai�ko.

Nenutuokiau, kaip ir kur jo ie�koti. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, kreiptis pagalbos neturėjau į k� ir nemaniau galėsianti pati rasti keli� atgal į civilizuot� pasaulį. Vos pajutau, kad �irdis tuoj i��oks i� krūtinės, man ausis pervėrė garsus ir �ai�us �Krrrk!� Pakėlusi akis pama�iau did�iulį vanag�, sparnais tarsi dviem a�triais a�menimis pjaustantį dangų. Man tebesvarstant, k� daryti, pauk�tis metėsi link man�s.

� Aaai! � staiga pasilenkiau norėdama i�vengti netikėto antpuolio. Tai buvo tikrų tikriausia pasalūno ataka, nors grobiu tapau ne a�, o mano fotoaparatas!

�Krrrk!� � dar kart� pergalingai klyktelėjo prakeiktas pauk�tis ir, su�iup�s nagais fotoaparat�, dingo tolumoje. Paėmusi kelis akmenis �vystelėjau auk�tyn, ten, kur skrido vanagas, bet jie gailiai ir bevilti�kai dunkstelėjo ant �emės.

Parpuoliau ant kelių, u�sidengiau rankomis veid� ir pravirkau. Ar Lopnoras �uvo? Ar ir a� netrukus prisidėsiu prie mirusių jo �eimynyk��ių?

Ne�inau, ar ilgai verkiau, bet staiga pajutau ka�kieno rank� ant peties. Pakėliau akis ir pama�iau sukaitusį ir susirūpinusį �olininko veid�.

Nesusivald�iau ir juokdamasi bei verkdama puoliau jam ant kaklo.

� Ak, Lopnorai� Taip d�iaugiuosi, kad grį�ai� gyvas!

Bet vos pajutusi įsitempusį jo kūn� ir nerangų glėbį, at�lijau ir nelabai gailiai burbtelėjau:

� Apgailestauju.

Lopnoras ka�k� i�ėmė i� savo kuprinės. Kaip nustebau pama�iusi savo fotoaparat�!

� Kur jį radot?

� Grį�tant jis nukrito man ant galvos.

� Susi�eidėt?

� Truputį, � tarė jis trindamasis vir�ugalvį.

Nesusilaikiau ir nusijuokiau. Vanagas pagrobė mano fotoaparat�, o paskui numetė Lopnorui ant galvos, � gal norėjo papra�yti, kad gr��intų man? Baiminausi, kad jis nukris ir u�simu�, i� tiesų jo vos neu�mu�ė i� auk�tai numestas mano fotoaparatas!

� Ar tai juokinga?

Linktelėjau ir abu nusijuokėme.

Paskui, po trumpos tylos, Lopnoras i� savo krep�io i�ėmė paketėlį ir i�skleidė lak�t� ry�ių popieriaus, į kurį buvo atsargiai įvynioti keli stambūs balti �iedai su �aliais lapais.

� �tai ypatingieji snieginiai lotosai, kurių jums reikia, � tarė meiliai glostydamas augalus. � Jie nepaprastai brangūs, jų kaina tiesiog astronominė.

� Labai jums dėkoju, Lopnorai, � pasakiau gro�ėdamasi �iedais.

O jis kalbėjo toliau:

� Mano senelis buvo daug i�manantis �olininkas. Mirdamas jis man paliko slaptus savo receptus, taip pat ir snieginių lotosų nuoviro recept�, � daug kas jo geid�ia, bet dar niekam niekada nesu jo atskleid�s.

� Dėl to, kad jie blogi �monės?

Lopnoras linktelėjo. �inojau, kad jis nėra savanaudis.

� Ar dėl to ir slepiesi �iame nuo�aliame kaimelyje?

Į �į klausim� Lopnoras neatsakė ir prabilo visai apie k� kita:

� Panele Lin, ketinu pasiteirauti, kam jums reikia �ių augalų. �iuo ypatingos rū�ies snieginiu lotosu gydomos kai kurios labai retos ligos, be to, jis ilgina gyvenim�. Man neramu, kad snieginiai lotosai gali atsidurti blogų �monių rankose, nes tik jie gali sau leisti jų nusipirkti. �tai kodėl �iniomis apie �į augal� su niekuo nesidaliju.

� Kodėl tuomet sutikot man jų rasti?

� Nes �inau, kad esat geras �mogus. Be to, esat sveika, vadinasi, �is augalas skirtas �mogui, kuris jums labai svarbus ir kuriam jo verkiant reikia. Ar tas �mogus sunkiai serga, ar guli mirties patale?

Tai girdėdama tikrai nustebau. Ar �is uigūras dar ir prana�auja ateitį?

� Ar norit pasakyti, kad jei tas �mogus nedoras, neturė�iau duoti jam �io augalo ir leisti mirti?

Ty�ia leidau Lopnorui suprasti, kad tas �mogus � vyras, o ne moteris, ne mano teta Mindė Medison.

� Esat maloni moteris, tad gal jums pavyks palenkti to �mogaus �irdį į gera.

� Lopnorai, nemanau, kad turiu tokių galių.

� Ar tas asmuo netrukus mirs, priklauso nuo jo, o ne nuo jūsų karmos.

� Ties� sakant, to �mogaus beveik nepa�įstu, � atvirai prisipa�inau.

� Tai kodėl duodat jam �į ret� augal�?

� Norė�iau paai�kinti kodėl, bet negaliu. Tiesiog viskas per daug sudėtinga.

� Tuomet būk labai atsargi.

� Būsiu. Ir labai a�iū u� pagalb�, Lopnorai.

K� dar galėjau jam pasakyti? Tikrai neketinau nei jam, nei kam nors kitam pasakoti apie savo tet�, apie savo �ygį �ilko keliu ir man�s laukian�ius turtus.

Norėdama i�vengti daugiau jo klausimų, pasukau pokalbį kita linkme:

� Na, kur trauksime dabar?

Lopnoras pervėrė mane skvarbiu �vilgsniu.

� Panele Lin, ar eisit su manimi prie e�ero?

Bet k� jis i� tiesų turėjo omenyje? Mane apėmė keistas jausmas ir nugara nuėjo pagaugais. Ar Lopnoras mėgina mane gundyti? Ar papasakoti k� nors, kas vertų �irdį? Gal istorij� apie meil�, gal apie vaiduoklius, o gal � abi? Mielai bū�iau pasiklausiusi ir vienos, ir kitos: jos būtų suteikusios man prog� pa�adinti savo in akį, kuri jau ilgai buvo u�simerkusi.

Mintį nutraukė mano bi�iulio balsas.

� Nesijaudinkit, ilgai neu�truksime.

10

Juodojo Drakono e�eras

Nusileid� nuo kalno mudu su Lopnoru grį�ome į �Dangaus e�ero� sve�ių namus. Jis pasiūlė anksti eiti ilsėtis, kad nepritrūktume jėgų rytojaus �ygyje. Vie�bu�io restorane pavalgėme so�i� vakarien�: sukirtome keptos ėrienos ir u�gėrėme j� kvapnia arbata, kad skrandyje geriau tirptų riebalai. Tada kiekvienas nuėjome į savo kambarį.

Ankstų kitos dienos ryt� nusisamdėme automobilį, kuris ve�ė mudu duobėtu kalnų keliu, vingiuojan�iu tarp auk�tų pu�ų. Pasiek� e�ero krant� pamatėme, kad �ia tėra vos keli �monės. Pro akmenin� ark� Lopnoras nusivedė mane į gilų tarpeklį su i�siki�usiomis, tarsi pulti pasiruo�usiomis rūd�ių spalvos uolomis. Atsargiai �ingsniavome drėgnu, vingiuotu taku, i� pasalų vis u�klumpami vandens te�kenimo. Kai jau ėmiau nekantrauti ir jaustis nesmagiai, priėjome proper��, vedan�i� į didelį lygų lauk�.

E�eras atrodė tarsi mėnulio pjautuvas, � spindintis, �velnus kaip �ilkas, grak��iomis krantų kreivėmis. Moterį įsimylėj�s vyras, �velgdamas į �į e�er�, galvos apie gundan�ias jos kūno linijas. Vyr� mylin�iai moteriai �is e�eras atrodys kaip globojanti mylimojo ranka, sauganti nuo gyvenimo vėjų ir lietaus, nuo audros ir griaustinio.

Nors apie mėnulio pjautuvo formos Dangaus e�er� buvau skai�iusi prie� atvykdama į Kinij�, vis dėlto tokio vaizdo prie� akis i�vysti nesitikėjau. Mil�ini�kas samanų �alumo e�eras tyvuliavo apsuptas ve�lių pu�ų, sniego kepurėmis pasipuo�usių kalnų vir�ūnių ir keistų formų uolų. Jo vanduo atrodė tyras kaip kri�tolas, mat į jį sutekėdavo vir�ukalnėse i�tirp�s sniegas. Tolumoje per �iedais nubarstyt� lank� neskubėdama traukė avių banda. E�ero vandenimis plaukė keli laiveliai, lydimi i� tolo sklindan�ios egzoti�kos melodijos, kuri padėjo sukurti pasaki�k� e�ero nuotaik�.

Gėrėdamasi e�eru ir jame atsispindin�iomis vir�ukalnėmis, med�iais bei uolomis, u�simir�au. Prisiminiau mokslo vyro Guo Mo�ou para�ytas poezijos eilutes.

E�ero dugnas atrodo kaip akmeninis dubenėlis tu�ui,

O pu�ys auk�tai � kaip hieroglifų teptuko �eriai.

Vos mintyse padeklamavau �ias eilėra��io eilutes, Lopnoras tarė:

� Panele Lin, noriu jums parodyti ne Dangaus, o kit� e�er�. Sekit paskui mane.

Beveik valand� ėjome per tanki� augmenij�, kai kur i�rai�yt� krioklių, kol pasiekėme kit� e�er�.

Lopnoras įbedė akis į vandenį, � tokį skaidrų, jog, rodos, galėtum pamatyti e�ero dugn�.

� Tai Nemirtingųjų duburys.

Paskui mano bi�iulis liūdnai ir niūriai pridūrė:

� Bet vėliau jį u�valdė piktadariai, tad dabar jis vadinamas Juodojo Drakono e�eru.

Staiga bedugnis e�eras man pasirodė grėsmingas. Suvirpėjau nukrėsta �iurpo. Kai pakėliau akis, nustebau pama�iusi, kad Lopnoras klūpo veidu į e�er�. Keli toliau buv� turistai atsigr�ė paspoksoti į �į keist� reginį. Man be�iūrint Lopnoras suglaudė delnus ir paskubomis sumurmėjo mald�, kurios �od�ių nebuvo įmanoma suprasti. Baig�s melstis jis atsistojo ir atsisuko į mane. Liūdnose, tamsiose jo akyse buvo susitvenkusios a�aros, rodos, tuoj nusirisian�ios ir papildysian�ios neaprėpiamas e�ero vandens platybes.

Kelias akimirkas �velgėme vienas į kit�, o tada Lopnoras parodė e�ero vidurin.

� Ten mano �eima, � paai�kino.

A� nustėrau.

� K� norit pasakyti? Vir� vandens nieko nėra.

Lopnoras nusibraukė rankove dar vien� a�ar�.

� Jie ne vir� vandens, o po vandeniu.

Mane nukrėtė �iurpas.

� Jie mir�?!

� Taip, nu�udyti.

Lopnoro balsas skambėjo �velniai, lyg būtų kalbėj�s su savimi, ma�u vaiku ar dvasia.

� K�? Kodėl?

Dabar jau�iausi taip, tarsi man galv� būtų grau�� �imtai skruzd�ių.

� Tai liūdna istorija. Tikrai norit j� su�inoti?

Linktelėjau ir Lopnoras, nusived�s ir pasodin�s mane ant akmens, ėmė pasakoti.

Kai Lopnorui buvo �e�eri, jo tėv� dvikovoje nu�udė kitas uigūras, mat laikė jį i�daviku, nes �is atsisakė savo religijos ir vedė ne musulmon� kin�. Nuo tos dienos, nors ir buvo uigūras, motina ir jos tėvas, �monių gerbiamas �olininkas, Lopnor� ėmė auklėti ir mokyti kaip kin�.

Vaikystėje, u�uot �aid�s �aislais, Lopnoras leido dienas tarp augalų. Labiausiai jam patikdavo i�vykos į kalnus su seneliu. Kol ie�kodavo vaista�olių ir jas rinkdavo, senelis leisdavo berniukui klajoti tarp med�ių bei uolų ir susirasti sau �aislų � �akų, �iedų, akmenų, vabzd�ių ir smulkių gyvių.

Būdamas septynerių Lopnoras susirgo reta odos liga. I�gėrus pieno jam skausmingai i�berdavo vis� kūn�. Motina buvo įspėta daugiau neleisti berniukui nė prisiartinti prie pieno. Bet vien� dien�, i�keliav�s su seneliu į kalnus, Lopnoras per apsirikim� i�gėrė truputį sugi�usio pieno ir netrukus ėmė raitytis i� skausmo. Apimtas isterijos, berniukas �iupo �alia augan�i� �ol� ir ėmė j� kramtyti. Ir įvyko stebuklas: bėrimas pranyko.

Senelis �i� vaista�ol� palaikė tikru stebuklu i� dangaus. Todėl nusprendė nebeleisti vaikai�iui �aisti kalnuose, o mokyti, kad taptų �olininku ir vien� gra�i� dien� perėm�s vaista�olių parduotuv� atsimokėtų u� dangaus suteikt� stebukling� dovan� gydydamas �mones.

Nuo to laiko Lopnoras su seneliu keliaudavo į kalnus pa�inti vaista�olių. Senis jį mokė ne tik kaip atpa�inti ir atskirti vaista�oles, bet ir pasakojo apie jų veikim� ir augimvietes, o svarbiausia � kaip deramu kampu ir su tinkama jėga jas nuskinti.

Būdamas gabus vaikas, Lopnoras greitai mokėsi gerte gerdamas �inias apie natūralius vaistus, kaip dykuma geria palaimingos liūties vandenį. Sulauk�s penkiolikos, savo senelio parduotuvėje pradėjo dirbti mokiniu. Po penkerių metų senis leido jam turėti savų pacientų, o dar po penkerių gydydamas jis pelnė �monių pagarb� ir meil� vienos gra�uolės uigūrės, kuri jam pagimdė puikų sūnų.

Greitai �inia apie Lopnoro �lov� pasiekė �aman�, kuris taip pat tvirtino gydantis, tik ne vaista�olėmis, o u�kalbėjimu. Apimtas pavydo, �amanas pareikalavo, kad Lopnoras atiduotų jam brangias vaista�oles ir slaptus receptus. Puikiai �inodamas apie piktus �amano darbus, � kad jis grobia, o paskui parduoda k� tik gimusius berniukus ir net (bent jau sklandė tokie gandai) �udo bei aukoja ma�as mergaites, � Lopnoras nesutiko. Nuo to laiko, vengdamas �amano ir saugodamas savo vaista�oles ir receptus, Lopnoras su �eima ėmė da�nai kraustytis vis į kit� viet�.

Vėliau �amanas susekė jo �eim� ir, padedamas savo mokinių � gaujos kazachų banditų, � įsiver�ė į Lopnoro parduotuv�, apiplė�ė jo namus ir i��udė vis� �eim�: motin�, senelį, jaun�j� �mon� ir sūnų. Jų kūnai taip ir nebuvo rasti, bet sklandė gandai, kad galva�ud�iai nugabeno juos prie Juodojo Drakono e�ero ir, kiekvienam pari�� po akmenį, įmetė į vandenį. Nedoras ir ne ma�iau prietaringas �amanas tikėjo, kad tik paskandinus kūnus ir u�dusinus sielas jų dvasioms bus u�kirstas kelias grį�ti ir jį persekioti.

O Lopnoras liko gyvas. T� dien� jis buvo i�keliav�s į Dangaus kalnus rinkti vaista�olių ir kelios pa�ios brangiausios �olės bei jų receptai buvo saugiai paslėpti jo krep�yje. Kai kas tikėjo, kad �amanas ty�ia pasigailėjo Lopnoro, nes �udydamas �olinink�, kuris vien� nelemt� dien� gali i�gelbėti jam gyvyb�, bijojo u�rūstinti dievus.

Prarad�s vis� savo �eim�, Lopnoras pasivadino dabartiniu vardu ir atkeliavo į �į nuo�alų kaimelį. �ia apie jo praeitį niekas ne�inojo ir gerbė kaip dangaus siųst� �olinink�. Per de�imt metų beveik niekas nedrumstė Lopnoro ramybės, bet laimė jo taip pat neaplankė.

Bi�iulio papasakota istorija mane be galo nuliūdino. �velgdama į prie�ais sėdin�io Lopnoro tragi�k�, vėjo nugairint� veid�, jau�iau pagund� suspausti jį glėbyje ir supti, kaip motina supa sergantį kūdikį. Ta�iau, norėdama i�reik�ti u�uojaut�, tik patap�nojau jam rank�.

Jis tarė:

� Gyvenu tik todėl, kad daugybės �monių gyvenimas priklauso nuo manojo. Jei mirsiu, pra�udysiu ne tik senelio mokym�, bet ir dangi�k� dovan�.

Lopnoras gydė �monių ligas, bet niekas negalėjo pagydyti jo su�eistos �irdies. Jam negalėjo padėti net pati re�iausia vaista�olė.

Tyliai atsidusau pagaliau suvokusi, i� kur ta tu�tuma ir �altis, kuriuos jau�iau ir savo trobelėje ir � dar stipriau � dabar prie Juodojo Drakono e�ero. Mano �irdis buvo kupina neapsakomo liūdesio ir tu�tumos.

Lopnoras i�ėmė i� kuprinės termos�, atsuko dangtelį, įpylė kar�tos arbatos ir padavė man.

Gurk�nodama kvapni� arbat� m�s�iau apie jo istorij�.

� Lopnorai, ne�inau, k� pasakyti, kad palengvin�iau jūsų kan�i�.

� Panele Lin, � glostydamas balt� nefrito pakabutį, jis sugavo mano �vilgsnį, � esate dangaus dovana, atsiųsta i�klausyti mano istorijos. Nieko daugiau negaliu pra�yti.

Mudu ilgai tylėjome, tik jau�iau, kaip arbatos garai �ildo ir garuoja man į veid�.

� Lopnorai, ar esate tikras, kad jūsų �mona ir sūnus mir�?

� �inoma, jie mir�! � su�uko jis, bet paskui susim�st�s trumpai nutilo. � Jei būtų gyvi, argi pas mane negrį�tų?

Tai buvo logi�kas klausimas. Ir vis dėlto, kad ir kaip tai atrodė neįtikinama, jau�iau, jog i� tiesų nutiko visai kas kita.

Lopnoras smalsiai pa�velgė į mane.

� Kodėl to klausiat?

� Kartais man atsiveria in akis.

Lopnoras kilstelėjo vien� antakį ir vėjo nugairintame jo veide pirm� kart� �mėstelėjo viltis.

� Vadinasi jau�iate, kad jie galbūt gyvi?

Linktelėjau.

� Veidu pajutusi arbatos skleid�iam� �ilum�, pajutau ir jų buvim�.

� Pra�au papasakoti man, k� matėt.

� Ties� sakant, nieko nema�iau. Grį�usi namo pamėginsiu tiksliau nukreipti savo energij�.

� Būsiu dėkingas.

� Lopnorai, kol kas nepuoselėkit vil�ių. Galbūt a� klystu.

Jis nusimin�s linktelėjo.

Labai norėjau u�duoti jam dar vien� klausim�, bet nedrįsau jo i�tarti: �Jei Lopnoro �eima palaidota e�ere, kodėl jis lankosi mano kaimelio kapinėse?�

Bijojau, kad nei�nirtų dar viena liūdna istorija kaip nuodinga, kirsti pasiruo�usi gyvatė. Ar buvo ir daugiau nu�udytų jo giminai�ių?

Varginan�ioj kelionėj namo Lopnoras pratarė man vos por� �od�ių. Tad kit� ryt�, vis dar svarstydama, kodėl jis nuolat lankosi kapinėse, jeigu jo �eima ilsisi e�ero dugne, ry�ausi paklausti.

Atėjusi radau Lopnoro parduotuv� u�daryt�. Prie durų buvo prismeigti du ra�teliai, � vienas uigūrų, kitas kinų kalba. Pastarajame buvo para�yta:

Panele Lin, i�ėjau ie�koti savo �monos ir sūnaus. Kol jų nerasiu, negrį�iu. Rūpinkitės savimi. Lopnoras.

Staiga skaud�iai pasigailėjau prasitarusi Lopnorui, kad jo �mona ir sūnus galbūt tebėra gyvi. Dabar jis i�keliavo jų ie�koti! O jei a� klydau?

T� vakar� padariau tai, ko visuomet bijojau: per in valandas, � vienintelį met�, kai mirusieji drįsta i�eiti ir ��aisti� gyviesiems priklausan�ioje jang valdoje, � nuėjau į kapines. Anks�iau eidavau ten tuoj po vidurdienio, kad galė�iau pajusti t� viet� nerizikuodama, jog mane apspis pavidalai, kurių nenoriu įvardyti. Bet �iandien vakare viskas buvo kitaip. Norėjau susikaupti ir tinkamai nukreipti energij� tikėdamasi, jei �nepamatyti�, tai bent jau pajusti k� nors i� ano pasaulio, � kurį nors Lopnoro �eimos narį.

Apsivilkau stor� striuk�, u�sidėjau skrybėl�, veid� apsimuturiavau ilgu �aliku, be to, pasiėmiau �ibintuvėlį ir peilį, jei kartais susidur�iau su plė�ikais ar �iaip kas nors nutiktų. Vos pamėginus įsivaizduoti t� ��iaip k� nors�, man nugara nuėjo pagaugais.

Pavaik�tinėjau �ibintuvėliu ap�viesdama antkapių įra�us ir kiekvien� jų atid�iai skaitydama. Tada nuėjau į kapinių kamp�, atsisėdau ant �emės veidu į �iaur�, � mat kinai tiki, kad būtent i� �iaurės į �į pasaulį įeina dvasios. Jei kartais kas nors būtų į�eng�s pro pagrindinius vartus, nebūtų man�s pamat�s, nes buvau u�lindusi u� krūvos akmenų. Atsisėdau meditacijos poza ir netrukus panirau į trans�.

Puikiai suvokiau aplink� � girdėjau menkiausi� gars�, uod�iau menkiausi� kvap�, jau�iau ma�iausi� krustelėjim�. Bet nieko nesulaukiau, � nei regėjimo, nei virptelėjimo, nei ko nors pana�aus į dvasi��

Po penkiolikos minu�ių tebegirdėjau vien visur esan�io, smėlyje dainuojan�io vėjo �vilpesį, �mirinėjan�ius smulkius gyvūnėlius ir tolumoje kartkartėmis klyktelin�ius pauk��ius. Atsimerkiau, bet nieko neįprasta neį�velgiau.

Kodėl nieko nema�iau? Juk �ia kapinės, o a� turiu in akį�

Ir tuomet akies kra�teliu pastebėjau ka�k� sujudant. Numojusi ranka į meditacijos poz�, i�tiesiau rankas bei kojas ir pasilenkusi ėmiau stebėti. Mano ausis pasiekė į grem�im� pana�ūs garsai ir a� staiga suvokiau, kad jie sklinda i� jang, o ne in pasaulio. Įtempiau reg� ir nustebau pama�iusi vyr�, atkasantį vien� i� kapų.

Akimirksniu supratau, kad tas vyras kapų plė�ikas. Kinai į mirusio giminai�io karst� deda perlų, nefritų ir kitų vertingų daiktų, kad �is pasilengvintų sau keli� į kit� pasaulį. Kart� skai�iau, kad vienų Honkongo laidojimo namų darbuotojas i� velionės turtingo vyro �monos pavogė didelį ir brangų nefrit�. Jis buvo su�iuptas, nes mirusiosios sūnus atkreipė dėmesį į įdubusius motinos skruostus.

Po kelių minu�ių vyras prie k� tik atkasto kapo ėmė plūstis.

� Po perkūnais! Tie �monės nieko neturi! Nieko!

U�simet�s ant peties kastuv� ir smarkiai plūsdamasis jis nuskubėjo �alin.

Įsitikinusi, kad plė�ikas tikrai nuėjo, prisiartinau prie kapų, įjungiau �ibintuvėlį ir apsi�valgiau. Labai nustebau pama�iusi, kad kapų duobės visi�kai tu��ios. Jose nebuvo nei drabu�ių, nei kaulų, tik smėlis ir dulkės.

Pama�u suvokiau, kad �ie kapai netikri, tai tik vieta, kurioje Lopnoras gali prisiminti savo �eimos narius ir juos pagerbti. Keliauti prie e�ero jam buvo ir per sunku, ir per brangu. Be to, jis būtų rizikav�s, kad jį pamatys prie�as, piktasis �amanas.

Tai supratusi nusprend�iau padaryti savo bi�iuliui �į t� gero. Plikomis rankomis vėl u�pyliau tu��ias duobes smėliu. Tada sukalbėjau ilg� mald� u� visus jo artimuosius, � nesvarbu, ar jie �iame pasaulyje, ar aname, po �eme, ar po vandeniu.

T� naktį grį�usi namo sapnavau Lopnor� ant plonos gijos pakibusį tarp dangaus ir pragaro. Tabaluodamas tarp dviejų pasaulių, jis matė savo gra�uol� prabangiai apsirengusi� �mon� su sūnumi vaik�tinėjan�i� po �monių piln� turgų. Jis juos pa�aukė. �mona pa�velgė auk�tyn ir piktai jį u�sipuolė:

� Eik sau ir palik mus ramybėje! Ar neprisimeni, kad mes mir�?

Nors ir regėjau �į sapn�, jau�iau, kad Lopnoro �mona ir sūnus gyvi ir ka�kur sau gyvena. Tik kur? Ir kodėl pas jį negrį�ta?

Prabudau sutrikusi, apsiver�iau ant kito �ono, o vėl u�migusi susapnavau kit�, dar labiau trikdantį sapn�.

Mudu su Lopnoru drauge keliavome per klasting� Takla Makano dykum�. Bekeliaujant pirmiausia gavau saulės smūgį, o paskui man įkirto gyvatė. Mano bi�iulis �olininkas tuoj pat i��iulpė man i� kojos gyvatės nuodus, sutvarstė j� ir pla�ia krūtine pridengė nuo negailestingos saulės. Be to, jis man leido i� savo gertuvės i�gerti paskutinius vandens la�us, nors jo paties lūpos buvo suskirdusios. Paskui ant kar�to gelsvo smėlio po deginan�ia saule mudu aistringai mylėjomės. Stipriomis rankomis jis tvirtai apsivijo mano kūn� ir įsiskverbė į mane galingai tarsi mil�ini�ka vinis, pradurianti plon� lent��

Kai pabudau, mano paklodė buvo drėgna nuo prakaito. Mano ranka mieguistai grabaliojo slėnį tarpkojyje ir jau�iau, � jei nenuleisiu garo, ten ka�kas sprogs.

11

Tėvai

Bėgo dienos, o apie Lopnor� nebuvo jokių �inių. Paskui mano rūpestį dėl jo u�go�ė netikėtai grį��s Aleksas. Nors ir prie�inausi tam jausmui, vis dėlto d�iaugiausi vėl jį matydama. Ta�iau kai su�inojau, kad jo tėvai apsistoj� Urum�io vie�butyje ir nori su manimi susipa�inti, padėtis staiga tapo rimtesnė, nei mano jautri siela buvo pasiruo�usi. Bet neturėjau kitos i�eities, mat jaunas mano mylimasis pasakė: tėvai pakeitė savo kelionės planus, kad galėtų su manimi susipa�inti. Dėl visko buvo sutarta, u� visk� sumokėta. Po susitikimo Aleksas su tėvais turėjo grį�ti į Jungtines Valstijas. Nors i�girdusi tai truputį nusiminiau, bet tariau sau, kad i� tiesų tai geros naujienos, � jau pats laikas man t�sti savo kelion�.

Po dviejų dienų, ryt�, mudu su Aleksu įlipome į triratį asilo traukiam� ve�imaitį ir jis nugabeno mus į gretim� kaim�, o tenai mūsų laukė u�sakytas automobilis. Po ilgos, varginan�ios kelionės per vėj�, smėlį, dulkes ir kartais atsklindan�ius kitų vairuotojų �ūksnius, pagaliau pasiekėme Urum�į ir u�siregistravome vie�butyje. Vos į�eng� į kambarį nusimetėme dulkinus, prakaito permerktus drabu�ius ir nuėjome į prausykl�.

Po kelių minu�ių nuo kar�to du�o, raminamų garų ir kvapnaus muilo vėl pasijutau gaivi. �alia Aleksas rank�luos�iu sausinosi plaukus. Jo kūnas � i�tįs�s, liesas, įdeg�s saulėje ir nekaltai nuogas � sukėlė manyje kar��io bang�. Slapta �vilg�iodama į jaudinan�ius jo rankų ir kojų judesius, a� nery�tingai apsivilkau nauj� levandomis i�margint� suknel� ir apsiaviau naujus smėlio spalvos auk�takulnius. Taip apsirengusi ir pasidariusi akies nerė�iantį makia��, tikėjausi neatrodysianti daug vyresnė u� savo dykumos mylim�jį.

Aleksas, mūvintis mėlynus d�insus, vilkintis beveik baltus tradicinius Sindziango mar�kinius, kurių apykaklė ir rankovės buvo i�siuvinėtos mėlynais ir raudonais ra�tais, ir �ydr� vasarinį �vark�, atrodė gra�us ir patrauklus. �velgdama į nepaklusnius ka�toninius jo plaukus, įsivaizdavau jį esant bebaimį nuotykių ie�kotoj� ir patyrusį tyrinėtoj�. Nusigr�iau pasi�iūrėti į savo atspindį veidrodyje, o jis, stovėdamas u� nugaros, apglėbė mane, pakėlė nuo grindų ir ėmė sukti ratu.

� Aleksai, nuleisk mane, man svaigsta galva!

Jis �velniai mane nuleido, o tada padėjo smakr� man ant vir�ugalvio. Spoksojo į mudviejų atspind�ius veidrodyje, o jam i� akių lėkė kibirk�tys � kaip auksinės smiltys, kurias k� tik palikome sau u� nugarų.

� Tuomet neturėtum atrodyti tokia akinamai gra�i, mano dykumos kerėtoja. Dar niekada nesu tav�s tokios mat�s, tad pra�au, kad nuo �iol nebūtų jokių sportinių mar�kinėlių ir mėlynų d�insų � tik suknelės ir auk�takulniai.

Apsimestinai suirzusi, dėbtelėjau į jo atspindį veidrodyje.

� Kaip galiu lakstyti po dykum� su suknele ir auk�takulniais?

Aleksas nepratarė nė �od�io, tik jo veidas ėmė spinduliuoti �velnum�.

� Lile�

� K�? � paklausiau siekdama pabu�iuoti jam smakr�.

� Ar d�iaugiesi, kad susipa�insi su mano tėvais?

� Nemeluosiu tau, Aleksai, tikrai nemanau, kad tai gera mintis� O tu d�iaugiesi?

� Labai, nes ketinu jiems pasakyti� Noriu tave vesti.

Staiga i�trūkusi i� Alekso glėbio, apsisukau ir pa�velgiau jam į akis.

� Aleksai, ar bent nutuoki, apie k� �ia �neki?

Jis atrodė priblok�tas.

� Lile, juk visi�kai suprantama, kad du vienas kit� mylintys �monės tuokiasi.

� Tai impulsyvus sprendimas. Ar a� sutikau u� tav�s tekėti? Aleksai, pa�velk į save. Esi studentas. Ar turi pinigų, kad galėtum vesti? Klausei, ar a� turiu lė�ų ir darb�?

Klausimai lėkė man i� burnos kaip kulkos i� maniako ginklo.

� Klausiau. Bet tu taip ir neatsakei.

Tai buvo tiesa.

Tekėti ir turėti �eim�, � jei tik apskritai jos noriu, � man, sulaukusiai dvide�imt devynerių, vis dar atrodė tolimos ateities tikslas. O jis to tro�ko būdamas vos dvide�imt vienų.

Pasijutau kalta ir plonu kaip dūmų draiskana balsu paklausiau:

� Kodėl nori mane vesti?

� Nes tave myliu.

� Ar �inai, kas yra meilė?

I�raud�s Aleksas atsakė:

� Lile, daug metų gyvenau �eimoje be meilės, tad bent jau �inau, kas nėra meilė!

� Atleisk�

Jis prisitraukė mane.

� Pasakyk, k� manai, nagi�

� A�� negaliu. Ne dabar.

� Gerai, � atsiduso jis. � Tada vėliau pasakysi. � Jis kilstelėjo man smakr�, kad pabu�iuotų į lūpas, o tada pa�velgė tiesiai į akis. � Bent jau �inau, kad esi ra�ytoja�

A� papur�iau galv�.

� Aleksai, a� ra�au roman�, bet negaliu vadinti sav�s ra�ytoja. Kol kas dar ne. Būti ra�ytoju rei�kia, kad tavo kūrinys i�leistas arba tau galbūt taip pasisekė, jog gali pragyventi i� kūrybos. Aleksai, tu man labai patinki. Bet galbūt mūsų susitikimui dykumoje lemta būti tiesiog gra�iu prisiminimu, kuriuo d�iaugsimės senatvėje�

�į kart� atėjo Alekso eilė purtyti galv�, be to, jis atrodė į�eistas ir piktas.

� Lile, ar tau visi santykiai su vyrais tėra romanai be įsipareigojimų, nuotykiai, prisiminimai, kuriais kada nors d�iaugsiesi? Ar taip? O kaipgi tikra giminingų sielų meilė? Man neatrodo, kad esi pavir�utini�ka.

Nesugalvojau, k� atsakyti. Nors dar buvo berniukas, Aleksas ne pagal metus elgėsi brand�iai. Tai man kėlė nerim�. Dabar jau ne�inojau, k� man su juo daryti.

Giliai ir sunkiai atsidusau.

� Lile, mano gyvenimas be tav�s nebus visavertis. Vedybos � vienintelis būdas tave sulaikyti. Kitaip liksi vien dykumos mira�as. � Jis mostelėjo ranka. � Brauk�t, ir i�nyksi! Nenoriu, kad mano gyvenime būtum tik mira�as ar įrėminta nuotrauka prisiminimui. A� tave myliu.

Atstūmiau jį norėdama atid�iau įsi�iūrėti į nekantrų jo veid�.

� Aleksai, jau sakiau, kad tu man labai patinki. Bet ar negali visko palikti taip, kaip yra? � Negalėjau prisiversti ir i�tarti: �A� tave taip pat myliu�, nes nė nenutuokiau, kokia ateitis mūsų laukia ir ar apskritai j� turime.

� Lile, niekada gyvenime neturėtume numoti ranka į tikrai svarbius dalykus.

� Klausyk, Aleksai, dabar turiu svarbesnių reikalų. Daug svarbesnių, � atrė�iau ir i� karto ėmiau gailėtis savo �od�ių.

� Ar a� tau visai nesvarbus?

� Aleksai, atleisk. Ar galėtume apie tai pasi�nekėti vėliau? O dabar būkime linksmi ir eikime susitikti su tavo tėvais. Neabejoju, jie mūsų jau laukia.

Jis �vilgtelėjo į laikrodį.

� Po galais! Jau vėluojame. Gerai, bet pa�adėk, kad netrukus vėl apie tai pasikalbėsime.

Linktelėjau ir stumte i�stūmiau jį i� kambario.

Vie�bu�io restoranas buvo pilnas sve�ių, � pusė i� jų buvo azijie�iai, kita pusė � vakarie�iai, � visi valgė, gėrė, �nekėjosi ir rūkė. Gelsvai rausvame fone juodomis uniformomis vilkintys padavėjai ir padavėjos lakstė pirmyn atgal, skubėjo priimti u�sakymų, pilstyti gėrimų, dalyti kar�tų rank�luos�ių ir dėlioti ant stalų garuojan�ių pikanti�kų patiekalų.

Ap�velgus kelis stalelius, mano akys įsmigo į įsitaisiusi� prie lango prabangiai ir stilingai apsirengusi� ma�daug penkiasde�imtme�ių baltųjų por�. Aleksui dar nespėjus nė �od�io pratarti jau �inojau, kad tie �monės � jo tėvai.

� �tai jie! � su�uko mano mylimasis ir, paėm�s mane u� rankos, nutempė pas juos. � Mama! Tėti! � Aleksas apkabino juos ir pabu�iavo. Paskui u�dėjo rank� man ant peties. � �ia Lilė.

O tada pristatė man savo tėv� Frenk� Lus� ir savo motin� Don� Adler. Jau ketinau klausti, kodėl jo motinos pavardė skiriasi nuo tėvo, bet Aleksas �nip�telėjo man į ausį:

� Jie abu turi kitas �eimas. Adleris � mano įtėvio pavardė.

Alekso tėvas atsistojo ir i�tiesė man rank�.

� Labai malonu susipa�inti, Lile. Aleksas nesiliauja apie tave kalbėj�s. Prisėsk prie mūsų.

Aleksas patraukė man kėd� ir pasodino �alia motinos, o tada atsisėdo pats. Pirmas mano įspūdis buvo toks, kad Alekso tėvai � įtakingi, pedanti�ki ir nepriekai�tingų manierų �monės. Dabar supratau, kodėl mano jaunas mylimasis, rodos, niekada nesuko sau galvos nei dėl pinigų, nei dėl to, ar gali kurti �eim�.

Jis turėjo turtingus tėvus.

Ponas Lusas �aismingai patap�nojo Aleksui per petį.

� K� gi, sūnau, labai d�iaugiuosi, kad susiradai toki� gra�i� mergin�. Ar gerai rūpiniesi �ia jauna dama?

Aleksas atrodė nepaprastai laimingas.

� �inoma, tėti!

� Gerai. Nebūtum mano sūnus!

Ir tuomet ponia Adler, arba Dona, auk�ta ir laiba kaip vytelė moteris, �viesiaplaukė tobula �ukuosena, apsirengusi nepriekai�tinga palaidine ir duksliomis kelnėmis, nusi�ypsojo man, tarsi bū�iau buvusi viena jos darbuotojų.

� Lile, neabejoju, kad sūnus deramai tavimi rūpinasi. Rodos, jis i� prigimties turi �į brangintin� būdo bruo��, kurio �iais laikais vyrams da�nai trūksta. � Ji trumpai nutilo, o paskui, �velgdama �altomis, ledinėmis kaip �iemos dangus mėlynomis akimis, pridūrė: � �iai savybei moterys negali atsispirti, ypa� jei vyras toks jaunas. � Ji vėl nutilo ir baigė mintį pabrė�dama kiekvien� �odį: � Ir taip gerai atrodo.

Man nespėjus atsakyti, Aleksas paprie�taravo:

� Mama, tėti, nestatykite man�s į nepatogi� padėtį. Geriau u�sisakykime. Mir�tu i� bado!

Mandagiai �yptelėjau ir tariau:

� Man didelė garbė �iandien su jumis abiem susipa�inti.

Trumpai įsivie�patavo tyla, bet netrukus Alekso tėvas j� nutraukė:

� Lile, gali kreiptis į mus vardais. U�sisakykime maisto ir valgydami pasi�neku�iuokime. Neabejoju, tikrai turėsime apie daug k� pasikalbėti.

Frenko buvusioji staiga atsigr�ė ir spigiu, bet tramdomu balsu parei�kė:

� U�sisakysiu t� patį, k� ir jūs, nesu labai alkana.

Kol vyrai su padavėju kalbėjosi apie valgiara�tį, a� atid�iai stebėjau por� ir negalėjau pasakyti, jau�iu jiems simpatij� ar ne. Ta�iau dėl vieno dalyko neabejojau: juodu gyveno visi�kai kitokiame pasaulyje nei manasis. Nuo jų sklido vien pinigų kvapas, � negalėjau pasakyti, seniai ar pastaruoju metu gautų, bet tikrai didelių pinigų. Svars�iau, k� jie mano apie mane, savo sūnaus draug�, a�tuoneriais metais vyresn� u� savo i�rinkt�jį.

Nors Alekso tėvai elgėsi mandagiai, nepajutau nei �ilumos, nei domėjimosi, bent jau ne i� jo motinos. Supratau, kodėl Aleksui nuojauta ku�dėjo, kad meilė sūnui jiems buvo veikiau pareiga (su gailes�io priemai�a), o ne nuo�irdus jausmas. Galbūt keliaudami drauge su Aleksu ir net susipa�indami su manimi, jie tenorėjo parodyti, kad sūnus jiems rūpi, nors Aleksas buvo įvaikintas, o dabar jie abu turi po sav� vaik�? Tad nenuostabu, kad Aleksas taip nekantravo rasti tikr� savo motin� ir sukurti savo �eim�. Ta�iau jis, �inoma, taip pat klausė sav�s, kokia motina galėjo atsisakyti savo kūno ir kraujo.

Pietūs, � tiksliau sakant, maistas, � teikė daug malonumo. Pokalbis buvo mandagus, bet strigo; Alekso tėvai elgėsi kaip dera tėvams, o jų sūnus � kaip dera sūnui. Maloniam prisiminimui buvo padaryta daug nuotraukų.

�velniai tap�nodama plonas, raudonai pary�kintas lūpas tobulai i�puoselėtais pir�tais, �vie�ian�iais tokia pat spalva nulakuotais nagais, Dona pagaliau u�davė klausim�, kurio labiausiai bijojau:

� Kuo u�siimi, Lile?

� Pernai baigiau dailiųjų menų magistro program�, kūrybinio ra�ymo specialyb� Niujorko universitete�

Aleksas kaipmat �oko man į pagalb�:

� Mama, juk sakiau, kad Lilė ra�ytoja.

Frenkas pakėlė akis nuo lėk�tės.

� O, tai nuostabu. A� visada svajojau būti ra�ytoju � trileriai, paslaptys, gangsteriai ir kiti vyri�ki reikalai.

Norėdama nuslėpti nervinim�si ir nevisaverti�kumo jausm�, susijuokiau.

� Apie k� ra�ai? � Dona įsistebeilijo į mane kaip vanagas į grobį.

� Apie skirtingų kartų likimus, motinos ir dukters santykius. �eimos saga.

� Koks leidėjas? � liov�sis valgyti įsiterpė Frenkas.

Jau�iausi taip nepatogiai, kad jei restorano grindyse būtų buvusi skylė, bū�iau įsmukusi į j� ir nė u� k� nelindusi lauk.

� A�� dar neturiu leidėjo. Roman� tebera�au.

Abu tėvai nė nemėgino slėpti veiduose �mėstelėjusio nusivylimo. Juodu susi�valgė ir buvusi Frenko �mona tarė:

� Tai kuo u�siimi, be savo pomėgio?

Supratau, kad �od�iu �pomėgis� ji norėjo mane į�eisti, � mat daug būsimų ra�ytojų vis� gyvenim� �į bei t� ra�inėja, bet nieko taip ir nei�leid�ia. Ta�iau a� į savo darb� �iūrėjau labai rimtai, buvau talentinga ir tai �inojau. Tad kurgi ta mano knyga? Kol neturėsiu i�leistos knygos, nebūsiu laikoma tikra ra�ytoja. Labai nusiminiau. Be publikacijos, be darbo, netekėjusi. Gal man priimti bent jau Alekso siūlym� tuoktis?

Tada vėl prabilo Alekso tėvas:

� Lile, ar galiu paklausti, k� veiki Kinijoje?

Kelias akimirkas padvejojusi leptelėjau:

� Renku med�iag� antrajam romanui.

Kelias sekundes patylėj�, abu tėvai i�tarė:

� Aaa� Puiku.

Tada vėl ėmė valgyti ir gerti.

Negalėjau pasakyti, k� Alekso tėvai man jau�ia, � jei apskritai sugeba jausti. Ar kaip �mogus a� jiems patinku � bent truputėlį? �iandien buvau kaip nesava. Kadangi nepatogiai jau�iausi, prisiėmiau vaidmenį, kuris man visi�kai netinka. Be to, niekada nemokėjau bendrauti su turtuoliais ir pretenzingais �monėmis. Ties� sakant, tokios aplinkos negalėjau pak�sti. Supratau, kad jo tėvų akimis esu visi�kas nulis.

Frenkas ir Dona jau buvo nusprend�, kad po pietų visi eisime �iūrėti Sindziango liaudies �okių kolektyvo pasirodymo. �i pavir�utini�ka, turistams skirta pramoga man�s visi�kai nedomino, bet jau�iau pareig� palaikyti draugij�, kad nenuvil�iau Alekso ir neį�eis�iau jo tėvų.

Prie vie�bu�io mūsų jau laukė kitų turistų pilnas autobusas, ve�antis į ��imto gėlių� teatr�. Po dvide�imties minu�ių jau sėdėjome tarp paprastų, bet, matyt, gana pasiturin�ių amerikie�ių ir europie�ių turistų. Jau�iausi visi�kai ne savo vietoje, bet pasidarė geriau, kai Aleksas ėmė �ilta ranka braukyti man nuo sprando per nugar� ir atgal.

Jis priglaudė mane ar�iau.

� Tikiuosi, pietūs tau patiko.

�iaip ne taip i�spaud�iau �ypsen� ir su�nab�dėjau:

� Taip, �inoma. Tavo tėvai labai vai�ingi, o maistas buvo puikus.

Nemėgau meluoti, bet dariau tai dėl Alekso.

Garsi ir greita muzika u�tvindė ir scen�, ir �iūrovų sal�. �okėjai buvo dailūs ir �avūs, jų tviskantys, ry�kiaspalviai kostiumai įspūdingi, o judesiai � gracingi ir jaudinantys kaip ore braukiami pasvirų hieroglifų potėpiai. Programoje buvo įvairių �okių, pradedant �Skraidan�iomis Dunhuango deivėmis�, baigiant pantomima su kaukėmis ir net �okiais, kurių tėvynė grei�iausiai buvo Egiptas ir Meksika. Publika gėrė, u�kand�iavo, �ūkavo ir entuziastingai plojo, ypa� Aleksas. Jau�iau į visas puses spinduliuojan�i� jaunatvi�k� jo energij�.

Paskutinis �okis buvo pavadintas �Huahao Juejuan� � �Gėlės gra�ios, o mėnulis apskritas�. �okėjai, tarsi nuo Olimpo kalno į �monių pasaulį besileid�iantys dievai ir deivės, nulipo į scen� ir visus �iūrovus pakvietė �okti. Aleksas nutempė mane ir savo tėvus į scen� ir ėmė sūpuoti ilgas rankas, linguoti lieknu kūnu į muzikos takt�. Nustebau pama�iusi, kad jis � �okėjas i� prigimties. Be to, man palengvėjo, kad Frenkas ir ypa� Dona pagaliau atrodė laimingi ir atsipalaidav�, nors tikriausiai ir apsvaig� nuo alkoholio. Frenk� globojo labai jauna ir gra�i �okėja, o Dona beveik nesiekė kojomis �emės, atsidūrusi raumeningo, tobulų kūno proporcijų per daug entuziastingai besi�ypsan�io �okėjo glėbyje.

Nors man su jais buvo nejauku, vis dėlto pasinėrusi į �i� svajing�, dangi�k�, iki kalnų vir�ūnių pakylėjan�i� nuotaik� pajutau pavir�utini�k� laim�. Visi kiti amerikie�iai turistai, daugiausia vidutinio am�iaus ar pagyven� �monės, jaunų gra�ių �okėjų glėbyje rado laikin� prieglobstį ir jausming� paguod�. Vieno ma�daug �e�iasde�imtme�io apkūnaus vyro ranka tarsi liftas kursavo tarp �avios partnerės kaklo ir sėdmenų. Kita liekna penkiasde�imtmetė �viesiaplaukė vis glostė �variai nuskust� įdegusį skruost� savo patraukliam nuostabaus kūno �okėjui.

Buvau dėkinga, kad Aleksas neleido man �okti su artistais ir net ne�vilgtelėjo į ilgas merginų kojas, laibus kaip vandens gyvatės liemenis ir pūpsan�ias krūtis. Rodos, jis buvo visi�kai patenkintas �ioje �okių orgijoje turėdamas mane vien tik sau. Jau�iausi tokia dėkinga, kad net apsia�arojau.

Jis i� karto tai pamatė.

� Lile, kas nutiko? Gal k� ne taip padariau?

� Ne, Aleksai, tu geras �mogus. Tiesiog atmosfera �ia tokia, kad pagalvojau apie k� kita.

Rankomis apsivij�s man liemenį, mano jaunas mylimasis truputį pasilenkė ir kakta palietė mano kakt�.

� Papasakok, kas tau neduoda ramybės? Labai norė�iau geriau tave pa�inti, Lile. Bet tu, rodos, man neleidi.

Ar a� tikrai buvau Aleksui tokia �alta? Kaip Dona man?

Palie�iau jam veid�.

� Atleisk, Aleksai, jei dėl man�s taip jautiesi. Pa�adu, vėliau visk� tau apie save papasakosiu.

Pagaliau visi laimingi grį�ome į savo vietas. Pastebėjau, kad nuo pietų Frenkas ir Dona nesiliaudami gurk�noja alkoholį, tad dabar tikrai atrodė apsvaig�. Bet vos grį�� prie mūsų stalelio, juodu tuoj pat ėmė maukti labai stiprų kini�k� mao tai, � gėrim�, garsėjantį tuo, kad i�pliko burn� dar nespėj�s nutekėti į skrandį.

�iūrėjau į juos netikėdama savo akimis, staiga Aleksas parei�kė:

� Mama, tėti, ketinu susi�adėti su Lile.

Nuleidusi rank� po stalu skaud�iai įgnybau jam į �launį, bet veltui.

Ta�iau Frenkas ir Dona, i�gird� �i� netikėt� �ini�, rodos, nė kiek nesutriko. Frenkas apsiblaususiomis akimis patap�nojo Aleksui per petį ir perrėkdamas sve�ių �urmulį �ūktelėjo:

� Na ir puiku, sūnau!

O apgirtusi Dona nusi�ypsojo, parodydama a�trius dantis.

� Kai pasirinksi vestuvių dat�, prane�k mums, � pridūrė jo tėvas.

Abu tėvai pasilenk� apkabino sūnų ir pak�telėjo jam į skruost�, o paskui ir man. Aleksas suspaudė mane glėbyje ir pabu�iavo į lūpas.

Staiga Frenkas atsistojo, pakėlė taur� ir kelis kartus dzingtelėjo į j� peiliu.

� Tylos. Visų pra�au tylos. Turiu prane�ti kai k� svarbaus!

Salėje nutilo ir visų sve�ių akys nukrypo į mūsų stalelį.

Apgirt�s Frenkas griausmingai tarė:

� �į vakar� jau�iuosi laimingas galėdamas jums prane�ti, kad mano gra�uolis sūnus netrukus ves �i� �aving� kin�.

Salėje nugriaudėjo plojimai.

Frenkas kalbėjo toliau:

� Pakelkime taures u� būsim� nuotak� ir jaunikį!

Nuo�ė dar viena svaigalų pastiprinta plojimų banga. Paskui �monės ėmė gerti dideliais gurk�niais, iki dugno lenkdami savo taures.

I� visų sausakim�os salės kampų tai ato�dami, tai vėl nuslūgdami pasipylė triuk�mingi sveikinimai.

Sumai��iai nurimus, Frenkas atsisėdo ir paklausė sūnaus:

� Aleksai, kokių vestuvių nori?

Aleksas pakėl�s pabu�iavo man rank�.

� Paprastų, galbūt �ia, dykumoje.

Tėvas tarė:

� Juk �inai, sūnau, kad jei nori, tavo vestuvės gali būti labai prabangios. St. Regis arba Plaza vie�bu�iuose. Tik prane�k mums arba mūsų padėjėjams, gerai?

Matydama, kokie neįtikėtini dalykai vyksta, atsigr�iau į savo jaun� mylim�jį ir paklausiau:

� Palauk, Aleksai, ar a� sakiau, kad noriu su tavimi susi�adėti, o juo labiau u� tav�s tekėti?

Ne�inau, ar Frenkas ir Dona girdėjo mano �od�ius, o jei taip, ar sutriko. Nepastebėjau jokio �enklo, kad jiems būtų rūpėj�, ar ilgai mudu su Aleksu draugaujame, ar tinkame vienas kitam, ar a� nuo�ird�iai jį myliu ir ar jis man tikrai svarbus.

Aleksas pasilenkė prie man�s ir kar�tligi�kai su�nab�dėjo:

� Lile, pra�au tav�s, jei tikrai mane myli, sutik. Dabar reta proga gauti tėvų pritarim�. A� labai retai juos matau, juo labiau taip gerai nusiteikusius!

Kelias akimirkas patylėjusi, su�nab�dėjau jam į ausį:

� Ar nematai, kad jie ne gerai nusiteik�, o tiesiog girti?

Nekreipdamas dėmesio į mano pastab�, jis tyliai tarė:

� Maldauju, rytoj mes i�va�iuojame. Ar negali tiesiog sutikti?

Bet a� negalėjau.

T� vakar� Aleksas buvo nusimin�s. Jis man�s nė nepalietė ir mudu nebendravome � nei emoci�kai, nei intelektualiai, nei seksualiai.

I� tiesų norėjau pabūti viena ir apie visk� pam�styti, ypa� apie gyvenimo tiksl�, o mano gyvenimo tikslas tikrai nebuvo i�tekėti, susilaukti vaikų, įsikurti priemiestyje ir nuobod�iai gyventi. Man buvo liūdna ne tik dėl to, kad paskutinį vakar� nepasimylėjome, bet ir todėl, kad tas vakaras taip niūriai baigėsi.

Kit� ryt� mudu su Aleksu tylėdami nusimaudėme po du�u ir apsirengėme. Jis vis dar vaidino į�eist� ir pikt�, o a� ne�inojau, k� turė�iau pasakyti, kad reikalai bent kiek pasitaisytų.

Po greitų pusry�ių prie� abiem jo tėvams sėdant į laukiantį automobilį mandagiai paspaud�iau jiems rankas. O tada, akylai stebint tėvams, Aleksas netikėtai mane apkabino, prisitraukė ir god�iai pabu�iavo.

Po ilgo bu�inio Aleksas liūdnai pa�velgė į mane.

� Lile, man labai gaila, kad kivir�ijomės. Tikrai nenoriu i�va�iuoti ir tav�s �ia palikti.

� Aleksai, tikriausiai pamir�i mane vos grį��s namo.

Ir vis dėlto vyliausi, kad taip nenutiks.

� Kodėl taip sakai?

Pirm� kart� kalbėdamasis su manimi jis pakėlė bals�.

� Tiesiog manau, kad�

� Ar a� tau visai nerūpiu?

� Aleksai, tu per jaunas, kad�

Jis vėl mane nutraukė:

� Nesu vaikas, kokiu mane laikai, ir �inau, ko trok�tu. Jei nenori man�s, taip ir sakyk!

Stovėjau be �ado. Ne�inau, kas mane labiau suglumino, � ar tai, kad Aleksas pratrūko, ar kad suvokiau, jog tikrai jo nenoriu, bent jau kol negausiu savo trijų milijonų dolerių.

Jis nutarė dar truputį mane paspausti.

� Pasakyk, kad mane myli.

Negalėjau to i�tarti, nors ir mylėjau Aleks�. Jei mums nieko nei�eitų, nedrįs�iau u�gauti jam �irdies.

Stypsojau ten kaip paskutinė kvailė, tardoma savo mylimojo � jo akys buvo liūdnos, o tėvai smalsiai varstė mane suglumusiais �vilgsniais.

� Tuomet, prie� atsakydama �taip� arba �ne�, i�siai�kink, k� i� tiesų jauti. A� palauksiu. Juk esu dar labai jaunas, prisimeni?

Aleksas ilgai �iūrėjo į mane nebyliu �vilgsniu, paskui įlipo į automobilį pas tėvus ir garsiai u�trenkė dureles. Tada ma�ina nuva�iavo, palikdama debesį dulkių, pro kurias a�arodama nieko nema�iau.

Grį�usi į savo trobel� daugiausia laiko sėdėdavau ant sofos, susimeistrautos i� padangos, spoksodama pro lang� į nuostabius saulėtekius ir ne ma�iau puikius saulėlyd�ius. Pauk��iai sklandė vir� auksinio smėlio, o man �irdį spaudė kan�ia, kurios anks�iau net ne�inojau pasaulyje esant. Dykuma ir jos nuolat slenkan�ios kopos kartais man atrodydavo kaip medituojantis mil�inas, o kartais � kaip geisminga, mantr� giedanti deivė. Bet dabar visi jos pavidalai ir smėlio �narėjimas mane slėgė, ypa� prieblandoje, kai prie� akis i�kildavo liūdnas Lopnoro veidas, paskui pasirodydavo dar ne visai pamir�tas Krisas ir skaud�iausia � Aleksas, kartais kupinas tro�kimų, kartais piktas, o kartais įsi�eid�s.

Kadangi Aleksas buvo pavadin�s mane �dykumos kerėtoja�, tikėjau, kad likimas man yra lėm�s jaudinantį, nuotykių kupin� gyvenim�, o ne egzistavim� ar, tiksliau sakant, egzistencijos vakuum� � nuo devintos ryto iki penktos vakaro dirbant tik tam, kad vir�ininkas taptų dar turtingesnis, � arba sk�stant auk�tuomenei priklausan�ios namų �eimininkės rūpes�iuose: nuolat organizuoti vakarėlius ir priva�ios mokyklos tarybos posėd�ius, �iaip taip rastis laiko �ukuosenai, manikiūrui, pedikiūrui, veido procedūroms, SPA, masa�ui ir lakstyti po parduotuves Pary�iuje, Londone ir Penktajame aveniu.

Atsidusau. Kiek nemalonumų man pridarė ta kelionė per dykum��

12

Įsimylėti paprasta

Kiekvien� naktį viena gulėdama lovoje glamonėjau save ir geid�iau �ilto Alekso kūno, mėgindama susigr��inti t� jausm�, kai jo rankos slysdavo mano veidu, krūtimis ir tarp �launų. Man jo baisiai trūko, bet tam tikra prasme ir palengvėjo, kad jis i�va�iavo, mat galėjau sutelkti vis� dėmesį į savo trijų milijonų misij�.

Gyvenimas eina į priekį. Visada.

Kitas mano kelionės tikslas buvo aplankyti vienuolį ir �ios u�duoties a� seniai bijojau, � ypa� nerimavau dėl apversto lotoso pozos. Nors nekaltyb� praradau būdama septyniolikos su kaimynystėje gyvenan�iu vėpla vien i� noro mai�tauti ir per dvide�imt devynerius savo gyvenimo metus į lov� buvau įsileidusi dar kelis vyrus i� meilės (poreikis), seksualinio malonumo (premija), noro nuvyti �alin vienatv� (neviltis), kad parody�iau savo moteri�k� gali� (i��ūkis), niekada nelaikiau sav�s pasileidusia. Dėl visko buvo kaltas mano silpnumas � ir ne lengvai pasiduodanti vagina, bet jautri �irdis. Ai�kinau sau taip lengvai įsimylinti dėl to, kad turiu ret� gebėjim� kiaurai matyti vyrus ir po jų i�ore �irdyje atrasti kai k� ypatinga ar net mįslinga.

Pirmiausia tai pastebėjo ir man pasakė viena i� klasės draugių, kuri nuolat kritikuodavo mano įsimylimus berniukus. Kart� ji nepritariamai pa�velgė į mane ir parei�kė:

� Lile! Kuo tave su�avėjo tas paskutinis asilas? Ar įsimylėjai jį i� gailes�io? A� su juo net tuo pa�iu oru kvėpuoti nenoriu. Fui!

Kai buvau paauglė, mama kartais papra�ydavo man�s nueiti į turgų ir parne�ti pietums �vie�i� rausv�jį lyn�. Negalėdavau pak�sti �ios �monių prisigrūdusios, triuk�mingos, ne�varios vietos, ypa� slid�ių grindų ir dvoko, tarsi sklindan�io i� benamio pa�astų. Skindamasi keli� tarp besideran�ių namų �eimininkių, sulaikydavau kvap�, pranerdavau pro jas ir dairydavausi mamos pageidaujamo lyno. Bjaurėdamasi paskubomis rausdavausi po �uvų krūv� ir sumokėdavau nesiderėjusi, kad kuo grei�iau spruk�iau i� turgaus.

Bet kart� įvyko stebuklas. Ie�kodama tinkamos �uvies, pama�iau kresn�, raumening� vaikin�, priklaupusį ant vieno kelio �alia mil�ini�ko ledo luito. �is did�iulis mėsos kalnas galingomis rankomis puolė kit�, su�alusį, kaln� ledo kirtikliu ir jį trupino.

Negaliu nė apsakyti, kaip t� akimirk� jau�iausi. Rodos, negalėdama atplė�ti akių nuo to testosterono pripumpuoto vaikino, visa savo esybe susiliejau su led� dau�an�iomis raumeningomis jo rankomis ir susikaupimu. �iūrėjau į jį apimta ekstazės, visi�kai pamir�usi savo gyvenim�, k� jau kalbėti apie suskretusį turgų ir mamos trok�tam� �uvį.

Pagaliau baig�s darb�, vaikinas �vystelėjo smulkinto ledo į plastikinį kibir� ir atsistojo ketindamas paduoti jį moteriai, kuri, kaip spėjau, buvo jo �mona. Tik tada pama�iau, kad jis neįprastai auk�tas � ma�iausiai metro a�tuoniasde�imties ūgio. Su krauju apta�kytu mėlynu kombinezonu, juodomis pir�tinėmis ir guminiais batais jis atrodė ir grėsmingas, ir abejingas, daug įspūdingesnis u� tuos vyrų mados �urnalų modelius, kurie mėgina atrodyti kieti ir �iurk�tūs.

Mano pėdos tarsi įaugo į neken�iamo turgaus �em�: u�burta to vaikino gatvės spektaklio, vis nesilioviau koketi�kai į jį �vilg�iojusi.

Po penkiolikos minu�ių, kai jis atsistojo paduoti jau ne�inia kelinto kibiro su ledu, dėbtelėjo į mane ir mūsų �vilgsniai susitiko. Mano ir taip jau smarkiai plakanti �irdis ėmė dau�ytis dvigubai smarkiau, net netekau �ado. Staiga mane apėmė tokia stipri aistra, kad pajutau susmuksianti jo glėbyje dabar ir �ia, tarp �uvų apsiblaususiomis akimis.

Ne�inojau, kaip tinkamai reaguoti į mūsų trump� akių kontakt�, tad papras�iausiai nusi�ypsojau kaip kvai�a, pakerėta ka�kokios neįvardytos galingos jėgos. Deja, �is judantis raumenų kalnas man�s, rodos, nė nepastebėjo. Tik pervėrė niekinamu �vilgsniu, o tada greitai nusuko akis ir rūs�iai dėbtelėjo į �alia dirban�i� moterį.

� Ei, kale! Kiek kartų sakiau nebarstyti ledo ant �emės! A? Tai kvai�a!

Ir tada i�girdau garsų dunkstelėjim�. Tai buvo sumauta �uvies galva, ji nuskriejo nuo �alia padėtos kapojimo lentos ir i� karto u�gesino mano besiskleid�ian�i� aistr�.

Eidama namo ir ne�dama plastikinį mai�elį su spurdan�ia �uvimi, supratau, kad dėl to kalta mano meilė literatūrai � dėl to susi�avėjau tuo vyru, prekeivį �uvimis paver�iau riteriu, apsiavusiu guminiais batais ir skuban�iu gelbėti man�s tarp netvarkingai į krūvas suverstų dvokian�ių �uvų. O i� tiesų jis tikriausiai tebuvo nera�tingas niek�as, savo apgailėtiname susmirdusiame gyvenime neturintis kitų pramogų, tik priekabiauti prie �monos ir mu�ti vaikus.

Kai kit� dien� papasakojau apie �į atsitikim� savo klasės draugei, �i taip juokėsi, kad net keliai ėmė tirtėti ir turėjo atsisėsti ant grindų.

� Lile, � �iaip taip i�lemeno ji, � tu nepakartojama! Per daug romanų prisiskaitei! Nebeie�kok patrauklių vyrų bruo�ų, nuo �iol stenkis atkapstyti visa, kas juose bjauru, kad tavo meilės tro�kimas akimirksniu būtų nuslopintas!

Paklausiau jos � kaip įmanydama stengiausi valdyti savo aistr�, kad ji nelėktų kaip girtuoklio vaikomas benamis �uo, ir i�vengiau daug nereikalingų jausmų. Kol sutikau Kris�, o paskui Aleks�. Ir galbūt Lopnor�.

Dėl nevykusių santykių galėjau kaltinti tik save. Kad ir kaip stengiausi tramdyti savo jausmus, vis dėlto man patinka vyrai, patinka juos įsimylėti. Mat bendraudama su skirtingais vyrais tampu vis kita moterimi. Krisui, gyvenan�iam pareigų kupin� ir nuobodų santuokinį gyvenim�, buvau trok�tama permaina ir jau�iausi pamaloninta, kad galiu jį jaudinti, � ir gyvenime, ir lovoje, � o jo �mona � ne. Aleksui tikriausiai buvau egzoti�kas u�kandis atokiame �ilko kelyje, moteri�ka u�uovėja vyri�koje dykumoje ir paguoda jam, vaikystėje nepatyrusiam meilės. Visa tai mielai jam daviau. Lopnorui, � nors tarp mudviejų nebuvo jokių intymių santykių, � jei jis tikrai man jautė t� patį, k� galbūt a� jam, bū�iau buvusi �altas du�as įkaitusioje dykumoje ir �viesos blyksnis jo tamsiame, tragi�kame gyvenime.

I� visų per savo gyvenim� sutiktų vyrų tik vienam � savo tėvui � atrod�iau nieko verta ir niekam tikusi.

Buvau vienturtė motinos duktė, augau britams priklausan�iame Honkonge. Bet ne tėvo; jis su kita �mona turėjo keturis sūnus, su kuriais buvau susitikusi vos kelis kartus.

Mano mamos tėvai, � abu jie dirbo fabrike Guangd�ou mieste, � �uvo, kai jai tebuvo penkiolika. Jos teta, dirbanti durininke ir vos įstengianti i�maitinti tris savo vaikus, i� gailes�io priėmė mano mam� gyventi pas save. Bet nugirdusi, kad dėdė per kit� mėnulio pilnatį ketina jūra sprukti i� Kinijos į Honkong�, atitempė mano mam� į prieplauk� ir įsodino į dėdės laivelį.

Honkong� mano mama pasiekė alkana, be skatiko ki�enėje ir labai neken�iama savo suaugusių giminai�ių. Mat tris i� jų pasiglem�ė klastinga jūra, o tie, kurie liko gyvi, kaltino mano mam� u�traukus nelaim� ir kit� dien� paliko j� na�lai�ių prieglaudoje. Dvejus metus ji dirbo sarge u� stog� vir� galvos ir maist�, o �iaurus vir�ininkas j� mu�ė ir marino badu. Vien� dien� baisiai sumu�ta ji pabėgo ir valandų valandas klajojo gatvėmis. Galų gale pamatė ba�ny�i� ir kojos pa�ios nune�ė j� į �ventov�.

U� pastog� ir maist� mama įsitaisė ba�ny�ioje dirbti valytoja. Kadangi buvo gana gra�i � liekna, ovalo formos veidu, �velniais kaip �ilkas juosmenį siekian�iais ir juodais kaip naktis plaukais, netrukus mam� pastebėjo vienas vidutinio am�iaus vyras. Jis atėjo į ba�ny�i� pra�yti atleidimo u� nuodėming� savo prigimtį, mat buvo nedoras pirklys, netik�s tėvas ir mergi�ius. Nusidėjėlis suved�iojo mam�, ji pastojo ir tapo jo meilu�e. Tas vyras buvo mano tėvas, o tas kūdikis � a�. Pasak mamos, tėvas, vos pa�velg�s man į veid� ir apatin� kūno dalį, su�uko: �Kokia spraga! Vien i�laidos!�, ir daugiau netar�s nė �od�io i�ėjo. Senojoje Kinijoje mergaitės buvo vadinamos �vien i�laidomis�, nes u�augusios turėjo i�tekėti ir gauti kitos �eimos pavard�. O per sprag�, �inoma, byra turtai.

Nuo tos dienos mano tėvas retai pasirodydavo. Atėj�s pirmiausia su�lam�davo tai, k� mama būdavo i�virusi, o tada gerai j� i�dulkindavo, � tarsi gyvenimas dar nebūtų kaip reikiant jos palamd�s. Nors tėvai labai stengėsi, � mama su�iaupusi lūpas slopino �auksm�, o tėvas tvirtai laikė i�klypusi�, ritmingai girg�dan�i� lov�, � garsas buvo toks, tarsi juodu gulėtų apa�ioje, tiesiog po manimi, nors i� esmės taip ir buvo: ma�ame nuomotame bute tilpo tik viena dviauk�tė lova, a� miegojau vir�uje, o mama � apa�ioje.

Ta�iau kiekvien� kart� prie� i�eidamas ant mūsų stalo (prie jo ir valgydavome, ir kitus namų ruo�os darbus atlikdavome, ir drabu�ius lygindavome, ir pamokas ruo�davau) tėvas palikdavo krūvel� pinigų, ir tai buvo vienintelė jo atgaila.

Ilgainiui jis apskritai liovėsi mus lankyti. Jis d�iaugėsi kitos savo moters paslaugomis, tenkindamas skrandį ir kūni�k� aistr�, o mano mama �vaistė savo sveikat� valydama ba�ny�i� ir u�siimdama visokia smulkme, kad kaip nors sudurtume gal� su galu. Ji nepraleido nė vienos darbo dienos, niekada neatostogavo, nepra�ė pakelti atlyginimo ir nesiskundė. Galbūt tai atrodo paikai, bet toks mamos elgesys sukūrė ger� karm�. Dėl jos pasiaukojimo man pavyko įgyvendinti savo svajon� ir Niujorke studijuoti kūrybinį ra�ym�. Kai po trisde�imties darbo metų mama pasitraukė i� tarnybos, ba�ny�ios vyresnybė, atsidėkodama u� tai, kad tuos metus ba�ny�ia buvo �vari kaip mergelės gimimas, paskyrė jai nedidel� pensij�.

Kad ir kaip įkalbinėjau, mama nesutiko i�leisti nors kiek santaupų, tik primygtinai reikalavo, kad panaudo�iau jas studijoms Jungtinėse Valstijose.

Kai u�simindavau, kad turėtų bent kart� nusipirkti tai, ko tikrai nori, ji atsakydavo: �Man nieko nereikia.�

Tai man priminė ka�kur perskaityt� posakį: �Dauguma �monių negauna, ko nori, nes savo norus pamir�ta.�

Kaip liūdna. Man brangios mamos svajonės kasdien nyko, tekėjo per valomus langus, varvėjo į plaunamų grindų ply�ius, į �vei�iamas kriaukles ir klozetus, kuriuos ji nupildavo vandeniu kitiems atlikus savo reikalus. Mano mama visi�kai pamir�o, kad ir ji, tarnaitė, kadaise turėjo svajonių. Ta�iau manosios svajonės ji niekada neu�mir�o ir tai mane tikrai labai jaudino.

�tai kodėl mylėjau mam�, bet niekada nesijau�iau esanti tėvo duktė. Neabejojau, kad �is jausmas buvo abipusis. Kartais svarstydavau, gal taip aklai �avėdamasi vyrais nes�moningai mėginau atsigriebti u� praleist� be tėvo vaikyst�?

Į �į klausim� atsakymo neradau.

Norėjau tik t�sti kelion� ir susi�erti tris milijonus dolerių.

O paskui � quesera, sera. Kas bus, tas bus.

13

Sve�iuose pas vienuolį

Nepa�įstamoji, staiga apsirei�kusi kaip vienintelė mano giminaitė, norėjo, kad keista poza pasimylė�iau su vyru, kurio akyse nebuvau ma�iusi ir kuris, negana to, buvo vienuolis.

��inoma, � pamaniau, � gal ir neprie�tarau�iau, jei tas vienuolis būtų jaunas ir gra�us, bet jei jis bus bjaurus kaip giltinė arba prie� mylėdamasis u�simanys mane suri�ti, o pasimylėj�s sumu�ti?� Bet jei jis i� tiesų jaunas ir gra�us, tuomet kodėl nusprendė tapti vienuoliu, kuriam privalu duoti skaistybės į�ad�?

Ar mylėdamasi su vienuoliu i�duosiu Aleks� ar net Kris�? Bet argi jųdviejų jau negaliu vadinti savo �buvusiais�? Vis dėlto man knietėjo priimti �į i��ūkį pirmiausia, �inoma, dėl man teksian�ių milijonų ir dėl to, kad norėjau patenkinti savo nenumaldom� smalsum�. O svarbiausia, norėjau įrodyti, kad nesu nei i�ti�ėlė, nei tokia kaip visos.

Beje, gal man pavyktų sugalvoti, kaip i�sisukti i� �ios padėties ir vis dėlto pasiekti savo tiksl�.

Taigi vien� dien�, pasisamd�iusi asilu traukiam� ve�imaitį, pasiekiau gretim� kaim� ir papra�iau ve�iko pirmiausia i�leisti mane prie Lopnoro parduotuvės, � jei kartais mano bi�iulis �olininkas jau būtų grį��s. Bet jo parduotuvė tebebuvo u�daryta. Nusivylusi u�sime�iau ant pe�ių sunki� kuprin�, įlipau į autobus� ir nuvykau į Urum�į. I� ten mikroautobusu, o paskui automobiliu nusigavau į kit� Dangaus kalnų pus�, daug nuo�alesn� u� t�, kurioje tyvuliuoja Dangaus e�eras.

Kai atvykau ten, jau buvo vėlyva popietė. Kad pasiek�iau savo kelionės tiksl�, dar turėjau sėstis į ypatingus dengtus ne�tuvus � į kabam�jį gult�, priri�t� prie dviejų kar�ių � ir siauru vingriu taku leistis u�ne�ama į vir�ų. Po pusvaland�io du mane ne�antys vyrai, � vienas vidutinio am�iaus, kitas vos pradėj�s tre�i� de�imtį, � nuleido ne�tuvus ant �emės.

Skuduru �luostydamasis nuo veido stambius prakaito la�us, vyresnis ne�ikas tarė:

� �tai ir atvykome, panele.

I�lipau i� ne�tuvų ir sumokėjau. Paskui pama�iau dunksan�i� ma�daug �imto metrų auk��io smiltainio uol�.

� Ir kaip man į j� įkopti? � piktai su�ukau.

Plonas kaip vytelė vyresniojo ne�iko pir�tas nukrypo į vėjų nugairint� takelį.

� Panele, nuo �ia iki uolos vir�ūnės turite kopti pati.

� Ar nėra lengvesnio kelio ten nusigauti? Kad ir�

Jis nusijuokė parodydamas kelis gelsvus, aptrupėjusius dantis.

� �lifto? Panele, ar i� med�io i�kritote?

�alia jo stovintis jaunesnis vyras irgi garsiai nusijuokė.

� Na, tiek to. Pamėginsiu.

Vyresnis ne�ikas �yptelėjo.

� Kopimas � gera treniruotė. Todėl visi kalnuose įsikūr� vienuoliai yra nenugalimi kovų meno meistrai.

Tikriausiai norėdamas atkreipti mano dėmesį, jaunesnis vyras ore padarė kelis kung fu rankų judesius.

Bet a� į jį nė ne�vilgtelėjau � ne juokai man buvo galvoje. Vėl kreipiausi į sen�jį ne�ik�:

� Ar pa�įstat ten gyvenan�ius vienuolius?

� Panele, a� nepa�įstu jokių vienuolių. Tiesiog �iūriu kung fu filmus, kuriuose rodo vienuolius, sklend�ian�ių kovos menų �inovus. �tai taip jie u�skrenda ir nusileid�ia nuo kalnų. Cha!

Auk�tai pa�ok�s ir garsiai surik�s: �Cha!� jaunasis ne�ikas mane labai suerzino.

Piktai jį nudėbusi, vėl paklausiau jo vir�ininko:

� Kodėl jie nenutiesia tikrų laiptų?

Ne�ikas smalsiai nu�velgė mane ir pir�tu parodė į vir�ų.

� Matot? Atrodo, kadaise ten buvo laiptai, bet dabar i� jų ne ka�in kas liko.

� Kodėl?

� Gal todėl, kad vienuoliai sve�ių nelaukia.

Truputį patylėj�s, jis nusimovė purvinas savo pir�tines ir padavė man.

� Imkit.

Paskui parodė į tako liku�ius.

� Kad pir�tai nepraslystų. Su pir�tinėmis galėsit tvir�iau įsikibti į akmenis. Be to, kopiant pir�tinės apsaugos rankas, kad nesusi�eistumėt ir neimtų kraujuoti. Du renminbiai.

Sugraibiusi i�traukiau du banknotus ir padaviau ne�ikui.

� Keturi, panele.

� Bet k� tik sakėt, kad du!

� Taip, po du u� kiekvien� pir�tin�. Juk turit dvi rankas, tiesa?

� Gerai, tegul bus tavo vir�us, � nusileidau ir tėk�telėjau į jo i�tiest� deln� dar du banknotus.

� Sėkmės, panele. � Ir nusi�ypsoj�s pridūrė: � Tesaugo jus Buda.

Tada abu vyrai pakėlė ne�tuvus ir nuskubėjo atgal.

U�simoviau pir�tines ir �engiau pirm� �ingsnį taku. Staiga prisiminiau garsi�j� filosofo Laodzi fraz�: �Tūkstan�io mylių kelionė prasideda tau po kojomis.�

Taip!

Ėmiau skai�iuoti �ingsnius. Mėginau save dr�sinti įsivaizduodama, kad sulig kiekvienu �ingsniu artėju prie savo tikslo � trijų milijonų dolerių, svajonių namo prie jūros, atostogų Europoje, gurmani�ko prancūzi�ko ir itali�ko maisto, antikvarinių baldų, prabangių aliejiniais da�ais nutapytų paveikslų, �ilkinių ir ka�myro drabu�ių, Tiffany papuo�alų ir, �inoma, prie savo puikaus, mil�ini�ko populiarumo sulauksian�io amerikieti�ko romano�

U�sisvajojusi slystelėjau ir vos nepargriuvau, bet kaip tik laiku atgavau pusiausvyr�.

� Atsargiai! Ne�vystelėk nuo uolos savo trijų milijonų verto gyvenimo! � paskubomis burbtelėjau sau po nosimi.

Susikaupusi tarsi lenktyninis �uo, matantis vien skuod�iantį ki�kį, po kiekvieno �ingsnio skai�iavau puls�. Kartais dirstelėdavau �emyn � i� auk�tai panorama tikrai atrodė pasaki�kai. Įsivaizdavau save, įstrigusi� tarp dangaus ir �emės, apsupt� am�inų urvų, svaigių eliksyrų, stebuklingų vaista�olių ir ma�ai kam suprantamų rankra��ių.

Pagaliau pasiekiau lygi� �em�. Man gana smarkiai svaigo galva, trūko oro, tad kelias minutes pastovėjau atsirėmusi į uol�, god�iai kvėpdama gaivų, galima sakyti, net svaigų kalnų or�. Mano klaid�iojantis �vilgsnis u�kliuvo u� nedidelio apgriuvusio pastato vėjų nugairintu stogu. Atsitiesiau ir nu�ingsniavau prie įėjimo. Mane pasitiko didelės durys su metaliniu aprūdijusiu liūto galvos pavidalo belstuku. Sprend�iant i� rūd�ių lankytojai į �ventyklos vartus belsdavosi itin retai. Ar gali būti, kad a� � pirmoji vie�nia per daugelį metų?

Pakėliau rank� ir kelis kartus nedr�siai pabeld�iau. Jokio atsako. De�imt sekund�ių palaukusi pamėginau dar kart�. Ir dar. Vėl tyla. Gal visi viduje gyvenantys vienuoliai virto mumijomis? Gal jie � prie� �imt� metų pasibaigusių kolonijinių laikų arba Mingų dinastijos, vie�patavusios prie� keturis �imtus metų, liekanos? Tebesibeld�iant mane staiga apėmė panika, be to, ėmė gurgti pilvas. Pasidėjau ant �emės kuprin� ir ėmiau ie�koti sald�ių bandelių, kuriomis buvau pasirūpinusi. Bet netrukus pajutau, tarsi dangus vir� galvos ir �emė po kojomis būtų ėm� suktis vis grei�iau ir grei�iau�

14

Plaukiantis Debesis

Pabudau ma�ame, smilkalais kvepian�iame kambarėlyje. Paauglys vienuolis ovalo formos veidu priglaud�s man prie kaktos laikė drėgno audeklo skiaut� ir po �nervėmis mosavo mėtų kvapo gydomuoju aliejumi.

� Laba diena, panele, � su�nab�dėjo jis, o tada nusigr�ė ir susijaudin�s �ūktelėjo: � Mokytojau, panelė bunda!

Ir staiga tarsi i� niekur i�dygo raumeningas vienuolis. Priklaup�s ant vieno kelio �alia mano lovos, jis pridėjo man prie kaktos stambų deln� ir trumpai bei santūriai paklausė:

� Panele, ar jums nieko nenutiko? Ar jau geriau jau�iatės?

A� sėsdamasi linktelėjau.

� Rodos, a� tik nuvargusi ir alkana.

� Nesijaudinkit, mes jau i�virėme �olelių sriubos ir pataisėme vegetari�kų patiekalų. Ar galėsite valgyti?

� Taip, mielai k� nors suvalgy�iau.

Abu vienuoliai nuvedė mane į didesnį kambarį su mediniu stalu, ant kurio stovėjo arbata, garuojanti sriuba ir keli kiti patiekalai.

Kol god�iai �vei�iau sojų var�k�, grybus, lotosų �aknis, kinines lapines roputes, kar�t� sriub� ir kvapni� arbat�, vyresnysis vienuolis atid�iai mane stebėjo � kaip gydytojas savo pacient� ar motina savo naujagimį. Pagaliau numal�inusi alkį padėjau ant stalo valgom�sias lazdeles ir jaunasis vienuolis i�ne�ė lėk�tes.

Tada prabilo vyresnysis vienuolis:

� Panele, savo apsilankymu pagerbėte mūsų kukli� �ventykl�. Bet ar galiu paklausti, ko �ia atkeliavote?

Klausimas buvo gana tiesus. Bet kadangi tikrojo savo kelionės tikslo atskleisti negalėjau, teko k� nors sugalvoti.

� Pasiklydau.

� Pasiklydote kopdama sta�iu taku į nuo�alaus kalno vir�ūn�?

Jo akys buvo i�pūstos kaip pelėdos ir skvarbios kaip vilko.

� A�� ra�au knyg�. Ten yra scena apie atsiskyrėlį, gyvenantį ant kalno. � Mintyse �yptelėjau. Oho! Kaip man pavyko taip protingai sugalvoti?

Vienuolis smalsiai mane nu�velgė.

� Ar nebaisu vienai prietemoje kopti į kaln�?

� Neketinau �ia ateiti. Pasiklydau. Puoliau į panik� ir galima sakyti� pame�iau prot�. � Pasijutau visi�kai susipainiojusi ir nervingai nusijuokiau. � Taigi� Mokytojau, kodėl �ventykla �ia?

� Esame vienuoliai atsiskyrėliai. Ir norime kuo labiau atsiriboti nuo niekingų �io pasaulio reikalų.

� A� trok�tu to paties. � Vėl nervingai nusijuokiau. � Jei tik įmanoma.

Apsi�valgiau, tik nelabai buvo į k� �iūrėti: prie�ais Bud� stovėjo altorius su aukomis, da�ų nema�iusias sienas puo�ė keli paveikslai, vaizduojantys Bud� ir gailestingumo deiv� Guanin.

Nors �is pla�iaveidis vienuolis kampuotu smakru buvo tvirtai sudėtas ir tikrai neblogai atrodantis vyras, didelės simpatijos jam nepajutau. Rodos, jis stropiai slepia savo jausmus, � jei tik apskritai jų turi. Kita vertus, po �ia santūrumo kauke puikiausiai galėjo glūdėti kunkuliuojanti aistra.

Vienuolis vėl prabilo:

� Jau sutemo, tad dabar negali leistis sta�iu �laitu. Teks �ia nakvoti.

To a� ir norėjau.

� A�iū, mokytojau. Esu Violeta �en i� Taivano. Ar suteiksit man garb� su�inoti jūsų vard�?

Pamaniau, kad pakeitusi savo vard� ir �alį, i� kurios kilusi, pasielgiau labai i�mintingai.

� Plaukiantis Debesis. � Jis mostelėjo į jaun�jį vienuolį, sėdintį kampe ir atid�iai besiklausantį mūsų pokalbio. � Mano mokinys Tyroji I�mintis.

Abiem linktelėjau, Tyroji I�mintis atsipra�ė ir i�ėjo į gretim� kambarį kloti lovos.

Pasinaudojusi proga, vyresniojo vienuolio paklausiau:

� Mokytojau Plaukiantis Debesie, ar �ia gyvenate tik judu su Tyr�ja I�mintimi?

Jis linktelėjo.

� Ar pas jus kas nors apsilanko?

� Paskutinio lankytojo buvome sulauk� prie� daug metų.

Kaip tik tuomet grį�o jaunasis vienuolis ir pasakė, kad kambarys man paruo�tas.

Plaukiantis Debesis nu�velgė mane kaip fakelai deginan�iomis akimis.

� Panele �en, manau, dabar turėtumėte pailsėti.

Ankstų kitos dienos ryt� jaunasis vienuolis pasibeldė į mano kambario duris ir nuvedė į pagrindin� sal� pusry�iauti. Visi trys tylėdami valgėme ry�ių sriub� ir marinuotas dar�oves. Nuojauta man paku�dėjo, kad valgant kalbėti nedera.

Po penkiolikos minu�ių, Tyrajai I�min�iai nune�us dubenėlius ir lėk�tes, Plaukiantis Debesis paklausė:

� Panele �en, ar �iandien jau�iatės geriau?

Pakėliau akis nuo garuojan�ios arbatos ir pa�velgiau į jį.

� Taip, daug geriau. Esu labai dėkinga jums u� svetingum�.

� Jei norite �iandien i�vykti, Tyroji I�mintis jums padės nusileisti nuo kalno. Jei ne, galite pasilikti �ia, kiek tik patinka. Tik bijau, kad �ia nėra daug pamatyti vertų dalykų.

� Mokytojau, o mūsų biblioteka ir meno kūrinių kolekcija? � leptelėjo jaunasis vienuolis.

� Turite meno kūrinių kolekcij�? Labai norė�iau j� pamatyti. Tai man tikriausiai labai praverstų ra�ant knyg�.

Plaukiantis Debesis pasiteiravo:

� K� ra�ote?

Vienuolio veidas vis dar buvo bejausmis. Nenutuokiau, kokios mintys kirba jo plikoje galvoje.

� A� romanų ra�ytoja. Antroje knygoje pasakosiu vienos �eimos istorij�, ra�ysiu apie vaikus, besiriejan�ius dėl mil�ini�ko palikimo � brangių meno kūrinių. Kadangi ne ka�in k� �inau apie men� ir kaip jį tyrinėti, � paai�kinau ir pamėginau kuo maloniau nusi�ypsoti, � gal galėtumėt suteikti man garb� bei malonum� ir parodyti �ventyklos meno kūrinius, kad pasisem�iau įkvėpimo?

Plaukiantis Debesis dar kelias akimirkas atid�iai �velgė į mane, o tada, nors ir pavėluotai, did�iam mano d�iaugsmui, jo veide pagaliau �mėstelėjo ka�kas pana�aus į �ypsen�.

� Gerai, gal jums lemta �ia būti. Parodysiu meno kūrinių kolekcij�, apie kuri� beveik niekas ne�ino. Tai bus laimingiausia diena jūsų gyvenime.

Sudėjau rankas lyg maldai ir �emai nusilenkiau.

� Dėkoju, mokytojau Plaukiantis Debesie. Niekada to nepamir�iu.

Paėm�s molinį puodelį, jis garsiai siurbtelėjo arbatos ir pridūrė:

� Laimė, kad mes, vienuoliai, neturime reikalų su �eimomis.

Tada Plaukiantis Debesis papra�ė Tyrosios I�minties paruo�ti dvi �ibalines lempas. Jis pervėrė mokinį įsakmiu �vilgsniu ir pasakė:

� Dabar tu liksi �ia ir medituosi. � Paskui kreipėsi į mane: � Eime, panele �en.

I�ties�s rank� Plaukiantis Debesis mostu pakvietė mane eiti kartu; pastebėjau, kad ant vieno jo rie�o buvo apvyniotos kelios eilės gintaro spalvos maldos karoliukų. Kiekvienas �ėrintis ir blyk�iojantis brangakmenis, rodos, ragino mane atskleisti ma�yt� jo paslaptį.

Plaukiantis Debesis ka�kur vedė mane vis sukdamas u� kampo, paskui sta�iais laiptais, kol pagaliau, atrodo, vis� am�inyb� leid�si �emyn, atsidūrėme siaurame koridoriuje. Kaip įmanydama mėginau neatsilikti nuo spar�iai �ingsniuojan�io vienuolio, todėl man dau�ėsi �irdis. Kur jis mane veda? Gal į slapt� kankinimų kamer�? Bet a� jau pasukau taku � ar laiptais, � kuriais neįmanoma grį�ti atgal. K� turėjau daryti? Bėgti atgal į �ventykl�, o tada pasileisti nuo kalno, kad susikne�in�iau galv� į akmenis ir mano smegenys i�tik�tų kaip kokie vėmalai?

Taip man besvarstant, įėjome į nedidelį akmeninį prieangį, nukabinėt� paveikslais. Virpan�ioje �ibalinės lempos �viesoje i�vydau nuo�mų sargybinį � i�sprogusios akys, piestu stovintys plaukai, tarsi jį būtų kra�iusi elektros srovė. Ant kitos sienos pama�iau dar grėsmingesnį įsiutusį diev�, � jis mosavo did�iuliu kardu, lyg vaikydamas nematomas pikt�sias jėgas.

Man tvink�iojo smilkiniai, pa�astis ir nugar� pylė �altas prakaitas. Jau�iau, kad tuoj mane i�tiks panikos priepuolis. Niekur nema�iau nė vienos knygos! Gal vienuolis mane �ia atsiviliojo turėdamas piktų kėslų?

Ir tuomet Plaukiantis Debesis burbtelėjo ka�kokius nesuprantamus �od�ius, pir�tais palietė tre�i� elektros srovės kratomo dievo akį ir �velniai spustelėjo. Sutrikau pama�iusi duris, besiverian�ias į kit� patalp� � visi�kai kit� erdv�.

Plaukiantis Debesis mostu paragino mane įeiti.

Dvejojau, bet jis įėjo, vien� lemp� padėjo ant stalo, o kit� tebelaikė maldos akmenėlių vėriniu apvyniotoje rankoje.

�Kita erdvė�, dabar ap�viesta dviejų �ibalinių lempų, pasirodė esanti salė su knygų lentynomis pasieniais. Lentynos buvo prikrautos knygų, rankra��ių ir dailių dė�u�ių.

Pakerėta nė pati nepajutau, kaip įėjau ir man i�sprūdo garsus �Ooo!� Į nosį dūrė gai�okas seno popieriaus kvapas, sumi��s su smilkalų aromato liku�iais.

Vienuoliui �ingsniuojant po sal�, �ibalinės lempos �viesos pluo�tai krito ant knygų ir dė�ių, kurios, rodos, varstė mus įtariais �vilgsniais.

� Kiek knygų �ia saugoma? � paklausiau pama�iusi, kad �ia tikrai biblioteka, ir truputį nurimusi.

Plaukiantis Debesis rūs�iai dėbtelėjo į mane ir priekai�tingai tarė:

� Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Labai did�iuojuosi galėdamas pasakyti, kad �ia turime kelias sutras na�laites.

� Kaip suprasti?..

� Tai vieninteliai egzemplioriai Kinijoje ir visame pasaulyje. � I�trauk�s vien� rankra�tį jis paai�kino: � �is vertas �imtų tūkstan�ių.

Kai pamėginau jį paliesti, vienuolis grak��iai, bet stipriai su�iupo besitiesian�i� mano rank�.

� Aaai! � surikau i� skausmo.

Plaukian�io Debesies veidas padvelkė �al�iu.

� Pa�alie�iui �ia negalima nieko liesti. �ia kiekvienas daiktas yra neįkainojamas. Jums labai pasisekė, kad apskritai leidau �ia ateiti.

� Labai atsipra�au, mokytojau, � pasakiau ir pama�iau, kad man ant rie�o liko raudona �ymė. Matyt, Plaukiantis Debesis buvo vidinio kung fu meistras kaip tie �aolino vienuoliai.

Jis padėjo rankra�tį ant stalo ir atsargiai i�vyniojo, kad galė�iau pasi�iūrėti. Pama�iusi ra�menis, pajutau nuo dokumento sklindan�ius keistus virpesius. Instinktyviai truputį at�lijau, o vienuolis nepritariamai į mane �vilgtelėjo.

Apsitryn�s, pagelt�s pergamentas buvo i�margintas tvarkingais, įprastu �riftu u�ra�ytais hieroglifais. Kūrinys vadinosi Deimantine sutra. Apie �i� sutr� buvau �į t� girdėjusi, tik ne�inojau, ar ji kaip nors susijusi su deimantais � am�inu turtu ir, kaip sakoma, geriausiais moters draugais.

Nenorėjau pasirodyti nei�manėlė, todėl nepaklausiau, k� bendra deimantai turi su sutromis, todėl i�tariau banalius �od�ius:

� Kaip gra�u ir hieroglifai tokie dailūs.

� Ar galite pasakyti, kuo ra�yta? � paklausė, o tiksliau, metė man i��ūkį vienuolis.

� Kini�ku ra�alu, � pasakiau. Kuo gi dar? Juk atsakymas buvo akivaizdus.

� Įsi�iūrėkit atid�iau, panele �en.

Labai įdėmiai įsi�iūrėjus į hieroglifus jie man pasirodė labai tamsiai raudoni su rudu atspalviu.

� Gal �ia koks raudonas kini�kas ra�alas? � gū�telėjau pe�iais ir vėl pajutau keistus nuo rankra��io sklindan�ius virpesius.

� Ne, ne ra�alas. � Jis kelias akimirkas patylėjo, kad įspūdis būtų didesnis. � Tai kraujas.

Tų virpesių paslaptis staiga paai�kėjo. Kraujas. Mane nukrėtė �iurpas. K� a� veikiu �ioje slaptoje salėje, �ioje �iurpioje �ventykloje, ant nuo�alaus kalno, Kinijoje ir dar su vienuoliu, kolekcionuojan�iu krauju para�ytus rankra��ius?!

Pakėliau akis ir pa�velgiau jam į veid�, mirgan�ioje lempos �viesoje jis atrodė baisiai.

� Gyvūno kraujas?

Vienuolis linksmai nusijuokė.

� Jūs tikriausiai per jauna, kad būtumėt apie tai girdėjusi.

�iais �od�iais jis mandagiai pasakė, kad esu visi�ka nei�manėlė.

Paskui pir�tais perbraukė pageltusį pergament�. Jis buvo pagamintas i� odos � gyvulio, o gal �mogaus? Ir kieno krauju buvo ra�oma? Nu�udytojo? O gal savi�ud�io? Ta�iau buvau per daug susijaudinusi, kad supras�iau, ar virpesius skleidė pikta, ar romi dvasia.

Vienuolis prabilo vėl ir jo �od�iai buvo ai�kūs ir sunkūs, tarsi įrė�ti akmenyje.

� Beveik prie� tūkstantį metų vyriausiasis vienuolis adata prasidūrė pir�t� ir savo krauju para�ė vis� Deimantin� sutr�. Kadangi vyriausiasis vienuolis paaukojo savo kraujo, �is rankra�tis yra gyvoji dvasia, turinti stebukling� gali� laiminti, ginti ir gydyti. Arba, jei būtinai prireiks, jis gali būti parduotas meno kūrinių rinkoje u� mil�ini�k� sum�.

Po �io paai�kinimo baimės sukaustyti mano nervai �iek tiek aprimo.

� Tikrai įspūdinga, � tariau.

� Naudodamas savo krauj� parodai visi�k� nuo�irdum� ir atsidavim�. Kuo ilgesnė sutra, tuo daugiau sunaudojama kraujo ir tuo svaresnis yra vienuolio i�tikimybės įrodymas. Kartais jie net var�osi, kuris para�ys ilgesn� sutr�.

Var�osi, siekdami dvasinių dalykų? Ir kad galėtų brangiai parduoti rankra�tį meno kūrinių rinkoje? Ar Plaukiantis Debesis bent suvokia, kad tai visai nedera budistų vienuoliams?

Labai susikaup�s vienuolis atsargiai gr��ino ritinėlį į dė�ut�, o �i� vėl padėjo į lentyn�. Tada kreipėsi į mane:

� Panele �en, sakėte, kad pasiklydote ir todėl atsidūrėte mūsų �ventovėje. Ta�iau Buda moko, kad visa, kas mums nutinka, lemia karma. Pasiklysti tebuvo pretekstas.

I�girdus �iuos �od�ius man apmirė �irdis. Bet i�kart suvokiau, kad Plaukiantis Debesis tikrojo mano vie�nagės tikslo neperprato, � tiesiog budistai tiki, kad niekas nevyksta be prie�asties, net jei mums ta prie�astis ne�inoma. Tai jis ir turėjo galvoje sakydamas �pretekstas�.

� Tai, kad rodau jums mūsų lobius, yra dangaus valia, � paai�kino Plaukiantis Debesis ir nukėlė kit� dė�ut�, papuo�t� abstrak�iais raudonais ir aukso spalvos ornamentais. Atidar�s j�, vienuolis nuvyniojo kelis �ilko sluoksnius ir i�ėmė nedidel� auksin� Budos statulėl�.

Nors nesu meno �inovė, i� karto supratau, kad tai � nepaprastas kūrinys. Metalo formos buvo i�rai�kingos ir grak��ios, tarsi skulptorius prie �ios statulos būtų dirb�s kelis gyvenimus. Ir vis dėlto metalo sluoksnis buvo plonas kaip kiau�inio luk�tas, � mat siekta kuo labiau suma�inti aukso s�naudas.

Tarsi skaitydamas mano mintis, Plaukiantis Debesis tarė:

� Ne auksas daro Bud� verting�, o tai, kas slypi jo viduje.

� O kas ten slypi?

Vienuolis �velniai bakstelėjo pir�tu į lotoso pavidalo cokolį ir atsidarė stal�iukas. Pilnas ma�y�ių baltų, �alių, gelsvų, raudonų, oran�inių ir skais�iai raudonų kri�tolo gabalėlių. Apakinta spalvingai spindin�io kri�tolo, pajutau, kaip man per kūn� ritasi gailestingumo prisotintos energijos bangos.

� Tau pasisekė, � pasakė vienuolis. � �i�nakt bus mėnulio pilnatis, tad jau�iu nor� dosniai dalytis. �is kri�tolas, � jis pir�tais perbraukė per akmenėlius, � yra Budos palaikai, arba �arira.

� Bet� argi Buda negyveno prie� daugiau nei du tūkstan�ius metų? Tad kaip� Ar tai įmanoma? � paklausiau, nors jau�iau stiprų ry�į su �arira.

� Per kultūrin� revoliucij� raudonoji kariuomenė sugriovė mūsų �ventykl�. Kad i�saugotų brangenybes, mano mokytojas su dviem mokiniais persirengė valstie�iais, atne�ė jas �ia ir paslėpė. Tais laikais laiptų nebuvo. Tyroji I�mintis i�kirto juos vos prie� dvejus metus, bet kadangi �ia nuolat pu�ia stiprus vėjas, i� jų beveik nieko neliko.

� Ar laiptai buvo skirti lankytojams?

� Ne. Kart� susi�eid�iau koj�, tad Tyroji I�mintis pastatė juos, kad man būtų lengviau laipioti.

� Kaip tuomet jums anks�iau pavykdavo �ia u�kopti?

� Mes visi nuo vaikystės u�siimame kovų menais. Gal esate girdėjusi apie �sklend�ian�ius kovos menus� arba apie �drie�ų kung fu�?

� Ma�iau �ių kovų meistrus Honkonge, king fu filmuose.

� Cha, tai tik vaidyba, bet tai, kuo u�siimame mes, yra tikra. Arba, kai pamatai savo akimis, fantasti�ka. Rytoj papra�ysiu Tyrosios I�minties, kad jums parodytų.

� A�iū, tikrai norė�iau pamatyti.

� Visi nori. �iandien parod�iau jums daugiau, nei derėjo, i�vydusi dvi did�iausias �ia saugomas vertybes gavote nema�ai naudos. Galbūt i� jų auros net įgijote antgamti�kų jėgų.

Plaukiantis Debesis suvyniojo statulėl�, įdėjo į dė�ut� ir atsargiai pastatė į lentyn�. O tada pamojo man i�eiti. Abu nusilenkėme ir i�ėjome, bet a� lėtai vilkau kojas, � mat labai nenorėjau skirtis su stipria ir raminama Budos energija.

Po apsilankymo bibliotekoje Plaukiantis Debesis man ėmė atrodyti nebe toks grėsmingas ir net gerokai patrauklesnis. Net ėmė patikti �is Plaukiantis Debesis kampuotu smakru ir jo slapta salė.

15

Vienuolio gundymas

Savo kambaryje klestelėjau ant plono �iu�inio ir pagaliau galėjau pabūti viena, pam�styti apie �i� keist� �ventykl� ir dar keistesnį Plaukiantį Debesį. Jis atrodė vyri�kas, tad neturėtų būti sunku jį sugundyti. Ir vis dėlto dar nepraėjo nė para, kai jį pa�įstu. Ar yra koks nors veiksmingas, paprastas ir nesunkiai įvaldomas viliojimo dao?

Vyliausi, kad seksas nebus per daug skausmingas ar ne�vankus. Nuo paauglystės iki �ių dienų su skirtingais savo vaikinais buvau i�mėginusi kelias dr�sias pozas, bet apie apverst� lotos� nebuvau girdėjusi ir labiausiai nervinausi dėl to, kad jis apverstas. Pasidomėjau tuo dar būdama Niujorke, vie�ojoje miesto bibliotekoje, ir radau tos pozos apra�� dviejų �imtų metų senumo knygoje �Kinijos erotikos menas�. �is veikalas, sekso vadovas, dar vadinamas �Pavasario rūmų paveikslėliais�, grei�iausiai buvo skirtas pamokyti jaunaved�ius miegamojo meno. Kiekvienai pozai buvo skirtas paveikslėlis ir eilėra�tis. Apversto lotoso poza buvo apra�yta �iuo:

Kreg�dutė skrenda pavasario vėjyje.

Vakaras gundantis, o vėjelis sklidinas aistros.

Supkitės, supkitės, d�iaukitės rad� in ir jang derm�!

Siūruojantis gro�is, jos suknia plaikstosi pasitikdama

Eroti�kas vėjo rankas ir dr�siai prasiskleid�ia.

Ponas skverbiasi ir skverbiasi, jo aistr� �adina

Svaigus peiza�as, pra�yd�s daugybe kerų!

Ruo�damasi i�mėginti �i� netradicin� lotoso poz�, � tikrai ne meditacin�, � band�iau prisiminti �į eilėra�tį ir bekartodama jį nugrimzdau į neramų mieg�.

Kit� ryt� per pusry�ius, � valgėme paprastas bandeles su dar�ovių įdaru, sriub� ir gėrėme sojų pien�, � pasakiau abiem vienuoliams, kad prastai jau�iuosi ir paklausiau, gal būtų tokie malonūs ir leistų pasilikti �ia dar kelias dienas.

Plaukiantis Debesis nurijo paskutinį sriubos la��.

� �inoma. Likite, kiek tik norit. Vėliau Tyroji I�mintis nukeliaus į miest� nupirkti daugiau maisto ir parne� jums vaistų.

� Atsipra�au, kad apsunkinu jaun�jį �ifu, � pasakiau jaunajam vienuoliui.

� Nieko tokio, panele �en, � santūriai �yptelėjo jis. � Man patinka eiti į turgų. � Ir tarsi suprat�s, kad pasakė ka�k� nederama, nuraudo.

Plaukiantis Debesis pervėrė savo mokinį priekai�tingu �vilgsniu ir vėl kreipėsi į mane:

� Tyrajai I�min�iai tik devyniolika, jis dar berniukas, mėgstantis �aisti. Bet jis geras vaikinas: sunkiai dirba ir tvarko �ventyklos reikalus.

�Tai kodėl, � pagalvojau, � jis tapo vienuoliu?� Bet garsiai to nepaklausiau, tik atsikandau didelį k�snį bandelės.

Mokytojas įdėmiai mane nu�velgė.

� Po pusry�ių truputį pailsėkit, o tada ateikit į mūsų rytines pratybas.

Tikrai norėjau daugiau su�inoti apie vienuolius ir jų ritualus, ta�iau bent jau kol kas turėjau vaidinti negaluojan�i�, tad atsipra�iau:

� A�iū, mokytojau, mielai prie jūsų prisidė�iau, bet jau�iuosi visi�kai i�sekusi.

Ir Plaukiantis Debesis pirm� kart� pa�velgė į mane meiliai.

� Tuomet, �inoma, eikit pamiegoti. Jei vėliau pasijusit geriau, ateikit į mūsų pratybas popiet.

Grį�usi į savo kambarį atsisėdau ant lovos, i�siėmiau Mindės Medison popierius ir įbed�iau akis į jos nurodymus:

Sugundyk vienuolį ir pasimylėk su juo apversto lotoso poza. Jei patirdamas orgazm� jis su�uks: �Omarulang�, vadinasi, radai t�, kurio reikia. Vėliau gausi daugiau nurodymų.

Pajutusi, kad ima skaudėti galv�, atsigėriau vandens, giliai įkvėpiau ir pamėginau nusiraminti. Rikiavau verpetu besisukantį min�ių spie�ių ir svars�iau, k� i� tiesų �ia veikiu. Ar tikrai ketinu apgriuvusioje �ventykloje ant kalno, į kurį net laiptų nėra, keista poza mylėtis su dar keistesniu vienuoliu?

Sveikas protas man ku�dėjo, kad turė�iau tuoj pat sprukti i� �ventyklos ir mesti vis� �į reikal�. Deja, jau�iausi taip apsėsta, kad net neįstengiau pakilti nuo lovos!

Man giliai bemiegant ka�kas �velniai pabeldė į duris. Atėjo Tyroji I�mintis.

� Panele �en, mokytojas kvie�ia jus dalyvauti mūsų popietinėje meditacijoje.

Padėkojau jaunajam vienuoliui ir nusekiau paskui jį į did�i�j� sal�, ten Plaukiantis Debesis pasakė, kad visi eisime į lauk� ir medituosime vaik�tinėdami.

� Tai nuramins jūsų sujauktas mintis, panele �en.

Jis �inojo, kad mano mintys sujauktos? Ar �inojo ir tai, kad ketinu jį sugundyti?

A�iū Dievui, medituoti vaik�tinėjant gryname ore buvo labai malonu ir įtempti mano nervai truputį aprimo. Plaukiantis Debesis pamokė mane sudėti rankas taip, kad jos atrodytų kaip lotoso pumpuras.

� Įsivaizduokit, kad turit naujokės s�mon�, �velgian�i� į pasaulį tyromis akimis.

Mintis apie naujokės s�mon� man patiko, o sudėti rankas lyg lotoso pumpur� nebuvo sunku, be to, labai dailiai atrodė. Pamaniau, jog �i akimirka taip pat tinkama parodyti Plaukian�iam Debesiui, kad jau�iu jam trauk�. Tad apsime�iau, kad man nesiseka tinkamai suglausti pla�takų, ir jam teko man padėti: liesti ir net laikyti mano rank�. Nors vienuolio veidas taip ir liko abejingas, nuo jo liemens ir krūtinės pajutau sklindant kar�tį. Be to, jam ant kaktos pastebėjau besirenkan�ius stambius prakaito la�us. Puiku, mano siųsta �inia tiksl� pasiekė!

Paauglys Tyroji I�mintis, rodos, nė nenutuokė, kas i� tiesų vyksta per �i� sekso nuojautos persmelkt� meditacij�. Gal jauna jo galva buvo pilna min�ių apie nuodėmingus turgaus malonumus � gard�i�, valgyti draud�iam� mės�, u�gert� buteliu �alto alaus?!

Po kelių minu�ių priėjome did�iulį akmenį, savo forma, � net keista! � pana�ų į sėdintį Bud�.

Plaukiantis Debesis tarė:

� Pirm� kart� pabėg�s �ia į kaln�, mano mokytojas i�kart pamatė �į akmenį. Ir bemat suprato, kad �ia atsiskleis ir jo, ir jo mokinių karma. � Vienuolis parodė apa�ioje atsiveriantį vaizd�. � O dabar jie ten.

� Kaip suprasti?

� Mokytojas mirė prie� kelerius metus, sulauk�s �imto trejų metų ir pergyven�s vien� i� dviejų savo mokinių. Jų pelenai buvo i�barstyti vėjyje.

Vėjo nublok�ti. Tikr�ja �ių �od�ių prasme. Vaizdas buvo ir poeti�kas, ir liūdnas. Bet tai a� nutylėjau.

� O kur kitas mokinys?

� Tau prie� akis.

� Hm�

Visi nutilome ir Plaukiantis Debesis nusivedė mus, kad tris kartus apeitume Budos pavidalo akmenį. O tada parei�kė, kad laikas padaryti pertrauk�.

A� i� karto grį�au į savo kambarį ilsėtis ir� regzti vienuolio gundymo plano. Man dau�ėsi �irdis. Ne�inojau, ar tai į gera, ar ne, bet tam plaukian�iam debesiui jau�iau vis stipresnį potraukį.

Po pusvaland�io grį�au į did�i�j� sal� i�gerti arbatos ir u�k�sti. Pasistiprinusi kaip įmanydama stengiausi i�laikyti Plaukian�io Debesies dėmesį klausinėdama apie budizm� ir jo gyvenim� ant �io kalno. Mudviem kalbantis nenuleidau nuo jo akių. Kai jau ėmiau svarstyti, ar Plaukiantis Debesis suprato mano u�uomin�, jis, imdamas savo puodelį, palytėjo man rank�.

Man dar nesugalvojus, kaip geriau reaguoti, Plaukiantis Debesis pasiūlė:

� Eime į kiem�. Tyroji I�mintis parodys jums neįtikėtinus savo sugebėjimus.

Vėlyv� popiet� kiemas atrodė visai kitoks � �ia tvyrojo ramybė ir nejauki tyla. Apa�ioje ma�iau besidriekiant ry�kiai raudon� migl�, o vir�uje � visa�inį pilk�v� dangų. Tyroji I�mintis buvo nusivilk�s dukslų pilk� budistų vienuolio drabu�į ir persireng�s geltonu, prie kūno prigludusiu kung fu kostiumu.

Nutais�s rimt� veido i�rai�k� ir sugniau��s kum��ius, jis pirmiausia nusilenkė mokytojui, paskui man.

� Mokytojau ir garbinga, retai u�klystanti vie�nia, dabar kuklus jūsų tarnas parodys menkus savo sugebėjimus.

Girdėdama apsimestinai kuklius �io jaunuolio �od�ius, kurie i� tiesų rei�kė: ��iūrėkite, dabar parodysiu jums savo neprilygstam� kung fu men�!�, �yptelėjau ir pasijutau pamaloninta.

Ir tada jaunasis vienuolis, nepaisydamas traukos dėsnio, nu�ingsniavo statmena �ventyklos siena! Nespėjus man paploti u� �į stulbinam� pasirodym�, Tyroji I�mintis vėl tvirtai atsistojo ant �emės. O po akimirkos auk�tai i��ok�s liuoktelėjo į medį ir ėmė skl�sti nuo �akos ant �akos. Po kelių sekund�ių jis dingo i� akių, � buvo girdėti tik lapų �lamesys ir �akų tra�kėjimas.

I�si�iojau klausti Plaukian�io Debesies, kur dingo jo mokinys, tik staiga i�did�iai �ypsodamasis jaunasis vienuolis vėl i�dygo mums prie� akis.

� Negaliu patikėti! Tyroji I�mintie, kaip jums pavyko? Ar tai tik iliuzija?

Dabar atėjo mokytojo eilė i�did�iai nusi�ypsoti.

� Budizmas mus moko, kad gyvenimas yra iliuzija, bet tikrame kung fu nėra jokios iliuzijos, vien sunkus kasdienis darbas. Mokau jį nuo trejų metų. Nedaug kas i�tveria mano varginan�ias, ne�moni�kas treniruotes.

Ne�moni�kas?

Įkait�s, ro�iniais skruostais, jaunasis vienuolis kukliai tarė:

� Panele �en, mano kung fu � niekis, palyginti su mano mokytojo kovos menu.

Tuomet kreipiausi į Plaukiantį Debesį:

� Ar mokytojas būtų toks malonus ir taip pat atskleistų savo tobulus sugebėjimus, per daug metų i�siugdytus sunkiu darbu?

� Nėra reikalo, � papurtė jis galv�, pla�i� ir apskrit� kaip bronzinis veidrodis.

� Bet�

Jis mane pertraukė:

� Gerai, �iandien visi gulkimės anks�iau. Tyroji I�mintis nueis nupirkti maisto ir vaistų jums. Jis i�eis po kelių minu�ių ir iki rytojaus negrį�.

� Dėl man�s pra�om nevargti. A� nesergu, tik jau�iuosi pavargusi.

� Jam nesunku. �inau, kad Tyroji I�mintis nekantrauja pasprukti i� �ventyklos, o svarbiausia � nuo man�s, kad ir kelioms valandoms.

Mes visi nusijuokėme.

Plaukiantis Debesis pridūrė:

� Panele �en, vakarienė jums palikta prie kambario durų. Valgykit viena. Mes, vienuoliai, turime laikytis tikėjimo taisyklės po vidudienio nieko neimti į burn�.

Grį�dama į savo kambarį negalėjau patikėti sėkme, kad Tyroji I�mintis paliks mane vien� su mokytoju. Kaip tik tinkamas metas jį sugundyti! Staiga man dingtelėjo dar viena mintis. O jei Plaukiantis Debesis i�siuntė savo mokinį, kad galėtų sugundyti mane?

Prie savo kambario durų radau padėkl� su tvarkingai padėtomis dviem bandelėmis, dubenėliu ry�ių sriubos, termosu arbatos ir pora valgomųjų lazdelių. Pavakarieniavusi nusiprausiau veid�, nusista�iau �adintuv�, kad skambėtų po keturiasde�imt penkių minu�ių, o tada atsiguliau truputį nusnūsti.

Pakelta suskambusio �adintuvo, i�sileidau ilgus plaukus ir kruop��iai i�si�ukavau tris tūkstan�ius rūpes�ių kelian�ias gijas. Tada pasida�iau, apsivilkau suknel� � ne prabangi�, bet eleganti�k�, apnuoginan�i� kojas.

Plikai nusiskut� vienuoliai veidrod�io �ventykloje, ai�ku, neturėjo. Bet į kuprin� buvau įsimetusi veidrodėlį, tad rūpestingai jame apsi�iūrėjau veid�.

�Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gra�iausia?�

Veidrod�io ant sienos nebuvo, o konkurentų �iose gro�io var�ytuvėse �ventyklos salėje taip pat neturėjau. Pa�velgiau į savo veid� veidrodėlyje ir pasijutau laiminga.

Paskui atsidusau, jau dabar jausdama, kad ore tvyro seksualinė įtampa.

Nuėjau iki pat ma�osios �ventyklos, bet Plaukian�io Debesies niekur nebuvo matyti. Mane vėl apėmė baimė. Gal abu vienuoliai i�ėjo drauge ir �ioje nuo�alioje vietoje paliko mane vien�?

Pasukau prie į Bud� pana�aus akmens ketindama pamedituoti ir nusiraminti. Kaip mokė Plaukiantis Debesis, sudėjusi rankas lyg lotoso pumpur� tris kartus apėjau aplink akmenį. Atlikusi ritual�, dar pavaik�tinėjau norėdama susirasti Plaukiantį Debesį. Ta�iau mano ausis pasiekė vien tylus med�ių lapų �lamesys, vabzd�ių dūzgimas ir pauk��ių �iulbesys.

Dar po kelių minu�ių eidama i�girdau nepa�įstam� gars�. Negalėjau pasakyti, ar tai buvo sunkus �mogaus �nopavimas, ar apskritai ka�kas ne�mogi�ka. Gal man reikėjo pasinaudoti in akimi ir i�siai�kinti, kas skleid�ia �į gars�? Smarkiai plakan�ia �irdimi paskubomis apsukau lank� mėgindama nustatyti, i� kur sklinda triuk�mas. Sutemos jau spar�iai tir�tėjo ir baiminausi, kad nepaklys�iau. Staiga vėl i�girdau t� gars�, � labai arti ir pa�inau, kad jis �mogaus.

Tai buvo sunkus vyri�kas alsavimas ir dūsavimas. Ėmiau �ingsniuoti į t� pus� ir supratau, kad jis sklinda i� u� akmens. Ten buvo Plaukiantis Debesis! K� jis vienas tamsoje veikia? �vie�iant pilna�iai darė savo alinan�ius kung fu pratimus? Priėjusi ar�iau ir �vilgtelėjusi pro akmens vir�ų, apa�ioje, prieblandoje skendin�io kalnų peiza�o fone, i�vydau ry�kius pla�ios jo nugaros kontūrus. Suglumau, nes jo kūnas, rodos, ritmingai trūk�iojo. Ar jis su�eistas? Po kelių akimirkų, supratusi, kas vyksta, neju�ia delnu u�sidengiau burn� ir pasitraukiau atatupsta.

Plaukiantis Debesis masturbavosi tiesiog �ventyklos prieigose!

Netikėtai pajutau did�iul� u�uojaut�, o į tarpkojį siūbtelėjo kar��io banga. Kelis kartus giliai įkvėpiau. Paskui, jausdamasi dosni ir bebaimė, priėjau tiesiai prie jo i� u� nugaros ir apglėbiau pla�i� krūtin�. Įsikniaubiau veidu į raumening� sprand� � kaip vaikas prilimpa prie motinos. Mano �puolimas� vienuolio, rodos, nė kiek nenustebino. Prie�ingai, suėm�s rankas, jis dar tvir�iau mane prisispaudė. Tada nuleido vien� mano rank�, kad laiky�iau jo lytį, � drėgn� ir i�pampusi� kaip pa�vinkusi �uvis.

Pagaliau vienuolis atsigr�ė į mane ir mūsų lūpos akimirksniu susiliejo į bu�inį. Po ilgo ir painaus mūsų lie�uvių, kojų ir rankų kung fu jis nuvilko man drabu�ius, �vystelėjo juos ant �emės ir raumeningomis rankomis u�kėlė mane ant tvirtos ir storos seno med�io �akos. Plaukiantis Debesis tai mitriomis kaip lotoso pumpurai suskliaustomis rankomis glamonėjo man krūtis, tai sutr� giedan�iomis lūpomis god�iai �iulpė spenelius. Dejavau, stūgavau ir �ūkavau lyg kankinama. Mano kūnas virpėjo, tarsi įmestas į pragaro liepsnas arba panardintas į ledinį vandenį. Pagaliau praskėt�s kojas įsiskverbė į mane su tokia did�iule jėga, su tokia tyra jang energija ir taip susikaup�s, kad neabejojau, jog �is sekso kung fu, matyt, yra sunkiausių treniruo�ių rezultatas.

Mano riksmas sudrebino dangų. Ant meilės vėjo nuo�miai purtomų �akų �lamantys lapai aidu atkartojo mano �Aaa! Aaa!� I�siliedamas jis skambiu balsu su�uko: �Omarulang! Omarulang! O dangau, Omarulang!� �ūksnis buvo keistas, bet vis tiek sujaudino mane iki �irdies gelmių.

Po �io jausmingo protrūkio vienuolis i�traukė savo kot� ir įsikniaubė man į tarpkrūtį, lūpomis �velniai kutendamas spenelius. Sulaukusi �ios po sekso man įteiktos premijos, dejavau ir rangiausi i� malonumo. Paglos�iau plikai nuskust� jo galv�, kaip kad motina glosto beveik beplauk� savo naujagimio galvyt�. I� kur atsiskyrėlis vienuolis semiasi tokios stiprios aistros? Tik jau ne i� tvarkingos meditacijos ir sutrų skaitymo, nes, jos, prie�ingai, turėtų tramdyti aistr�. Ar jo treniruotės nuėjo veltui? O gal sutramdyti �mogi�kos aistros tiesiog neįmanoma?

Nakties tamsoje po �ios pirmyk�tės vyro ir moters sueities mus u�plūdo neapsakomas malonumas, bet nei jis, nei a� nepratarėme nė �od�io. Man labai knietėjo paklausti, k� rei�kia �Omarulang�, bet nutariau patylėti ir nedrumsti �ios ypatingos akimirkos.

Vienuolis tylėdamas nukėlė mane nuo �akos, padėjo apsirengti, o tada parne�ė į �ventykl�.

Į�eng�s į prieangį, atsargiai mane nuleido.

� Galime naktį miegoti mano kambaryje.

Pirm� kart� įkėliau koj� į vienuolio miegam�jį. Jis buvo beveik visi�kai tu��ias, tik kampe, prie lempos stovėjo �arijų indas, o ant sienos, prie�ais lov�, kabojo pergamento ritinėlis su i�pie�tu hieroglifu �si� � �mirtingumas�. Man pasirodė keistas noras kiekvien� ryt� prabudus pirmiausia pamatyti �į u�ra��, primenantį nemaloni� nei�vengiamyb�.

Vienuolis kelias minutes krap�tėsi prie �arijų indo ir lempos, kol pagaliau abu u�degė. Jis spoksojo į mane, kol nusivilkau drabu�ius, įlipau į viengungi�k� jo lov� ir laukdama jo susirangiau. Tada Plaukiantis Debesis nusimetė savo vienuolio drabu�į, �murk�telėjo į lov� ir mūsų kūnai susilietė, � maloniai �ilti po stora antklode.

Jis apglėbė mane stipria ranka.

� Pasakyk, kodėl sukorei tokį ilg� keli� į �i� �ventykl�? Juk tikrai ne tam, kad įlįstum į vieni�o vienuolio lov� ir jį paguostum.

Jo balsas buvo �iltas kaip antklodė ir svaiginantis kaip tamsi, geidulinga naktis. Ar mums taip maloniai pasimylėjus jis supyktų ir griebtųsi smurto su�inoj�s ties�? Negalėjau rizikuoti ir �iūrėti, kas bus. Tad nusukau kalb�.

� D�iaugiesi, kad atvykau?

Jis i�tiesė rank� ir ėmė glamonėti man krūtį.

� Neturi kur grį�ti? � Dabar jo pir�tai smarkiau maigė su�adintus krūtų spenelius.

� Man patinka �ia tvyranti ramybė, tad norė�iau dar pabūti.

Pasukau galv� ir pama�iau, kad Plaukiantis Debesis jau miega.

Spoksant į tu��ias lubas man galvoje �mėstelėjo daugybė min�ių. Mudu ne tik mylėjomės, bet ir darėme tai apversto lotoso poza. Ar tas vienuolis turi tre�i� akį ir skaito mano mintis? Kitaip kam prie� įsiskverbdamas jis u�kėlė mane ant �akos?

Turėjau dar kart� perskaityti tetos nurodymus, kad deramai atlik�iau kit� u�duotį. Atsargiai i�sivadavau i� Plaukian�io Debesies glėbio, i�smukau i� lovos ir grį�au į savo kambarį. I�siėmusi dokument� perskai�iau:

Jei mylintis vienuolis su�uks mantr� �Omarulang�, vadinasi, radai tinkam� �mogų. Jis turi Deimantin� sutr� ir auksinį Bud�. Privalai įsigauti į slapt� sal�, paimti �ias dvi brangenybes ir gr��inti jas Turpano muziejui, kuriam ir priklauso. Be to, turi paimti klastotes, kurios dabar eksponuojamos.

Nedvejok. Tai ne vagystė, o brangenybių gr��inimas teisėtam savininkui.

Sunkiai atsidusau. Po galais, į k� a� įsivėliau? Kaip man nugvelbti brangenybes dviem vienuoliams i� po nosies? Plaukiantis Debesis ne kvailys, o jo mokinys � sklend�ian�ių kovos menų meistras. Ir tada man kilo viena mintis. Kol apgalvojau detales, kojos pa�ios parne�ė atgal į vienuolio kambarį, o paskui ir į lov�, prie �ilto jo kūno.

Kai pabudau, buvo dar tamsu. U� lango �iulbantys pauk��iai ir �narantys lapai kūrė �vali� daugiabals� melodij�. Plaukiantis Debesis tebegulėjo �alia ir giliai miegojo. Ar palanki galimybė jį taip nuvargino? Miegodamas jis kvėpavo lėtai ir giliai, o jo kūnas atrodė sumenk�s ir pa�eid�iamas. Nesena jo nuodėmė tarsi i�tirpo po �ilta, motini�ka antklode. Jis vėl tapo ma�u berniuku, � nekaltu ir naiviu kaip mano Aleksas.

�Aleksai, man labai gaila, kad� tave i�daviau. K� dabar veiki Niujorke? Ar vis dar galvoji apie mane, ar geidi mano kūno, ar su malonumu prisimeni, kaip mylėjomės dykumoje?�

Ak, kaip a� sujaukiau savo �irdies reikalus! Maniau tikrai mylinti Aleks�, bet jam i�vykus nepraėjo nė dvi savaitės ir atsidūriau kito vyro, negana to, vienuolio, glėbyje.

�iūrėdama į besikilnojan�i� Plaukian�io Debesies krūtin�, papur�iau galv�. Dalį u�duoties jau įvykd�iau, bet brangenybės, kurias man buvo liepta pavogti, atrodė nepasiekiamos. Gal man tiesiog pasmaugti jį, gulintį po antklode? Tai, �inoma, tebuvo prasimanymas. Sutramd�iau pernelyg laki� savo vaizduot� � pasmaugti vienuolį � ir sugalvojau kit� plan�.

� Oooi! Dieve! � su�ukau ir �is riksmas net man pa�iai pasirodė klaikus ir keistas.

Vienuolis staiga pakirdo i� miego. Greitas ir vikrus kaip lapinas, jis i��oko i� lovos, nutempė mane ant grindų ir pridengė u�guldamas nuogu kūnu.

� Tu su�eista? � susirūpin�s ir susijaudin�s su�nab�dėjo Plaukiantis Debesis.

Nieko jam neatsakiau, bet tirtėjau kaip apsėsta.

Jis at�lijo, atid�iai ap�iūrėjo kambarį, �vilgtelėjo pro lang�. Paskui grį�o ir apkabino mane, o jo veidas buvo įsitemp�s.

� K� nors matei?

A� sykiu ir papur�iau galv�, ir linktelėjau. Ir tebedrebėjau visu kūnu.

� Lik �ia. Leisk man apsi�valgyti, a� tuoj grį�iu.

Kai jis atsistojo ketindamas apsirengti, a� dūriau pir�tu į tolimiausi� kamp� u� lango.

� Taip, ten! O dangau, ji ateina! Gelbėkit! Gelbėkit!

Vienuolio �vilgsnis nukrypo ten, kur rod�iau, jis priėjo prie lango.

� Bet ten nieko nėra.

� Yra!

Jis atid�iai apsidairė, o tada grį�o man�s apkabinti.

� Tau tik pasirodė. Nusiramink. Būk gera�

� Ne, a� ma�iau, ji ten! Ilgais plaukais, i�ki�usi raudon� lie�uvį! O Dieve!

Jis pakėl�s pasodino mane ant lovos ir ėmė raminti:

� Pamedituokime ir i�guikime tau i� galvos tas bjaurias mintis.

Įsikniaubiau į pla�i� jo krūtin�. Bet staiga akys man i��oko ant kaktos, lūpos ėmė virpėti, o kūnas tirtėjo kaip negailestingos audros bla�koma valtelė.

� Ne! Ji ateina man�s! Ateina man�s! Ak, maldauju, ne! Ne!

� ���� ���� Liaukis rėkusi. Nebijok. �ia nėra jokių vaiduoklių, tik mudu. � Plaukiantis Debesis tebelaikė mane glėbyje, kaip tėvas laiko savo mylimiausi� vaik�. � Nurimk, niekas �ia neateis ir nieko tau nedarys. Tau tik prisisapnavo.

Dar kelias minutes pavaidinau, kol atitokau i� transo būsenos.

I�sivadavusi i� Plaukian�io Debesies glėbio, atid�iai pa�velgiau jam į veid�, o tada meiliai ir naiviai nusi�ypsojau.

� Mokytojau Plaukiantis Debesie, a� i�alkau. Ar galėtume pavalgyti?

Jis įsistebeilijo į mane visi�kai suglum�s.

� Ar gerai jautiesi?

� �inoma. Kodėl klausi?

� Nori pasakyti, kad nenutuoki, kas �ia k� tik nutiko?

� Ties� sakant, nelabai. O kas nutiko?

� Tave buvo ka�kas apsėd�s!

� Kaip suprasti?

� Kliedėjai, keistai elgeisi ir �nekėjai nes�mones. Sakei, kad dvasia ateina tav�s pasiimti!

Įsistebeilijau į jį i�pūtusi nekaltas akis.

� Tikrai taip elgiausi?

� Taip!

Kelias minutes susim�s�iau.

� Hm� gal tu ir teisus. Dabar prisimenu. Ka�k� ma�iau�

� K�?

Į �į klausim� neatsakiau, bet pridūriau:

� Vaikystėje mane kartais i�tikdavo tokie priepuoliai ir jie tikrai labai g�sdino mano motin�. Turiu in akį ir galiu matyti dvasias.

Jis nusijuokė.

� Mudu su Tyr�ja I�mintimi du kartus per dien� giedame, atliekame ritualus, valome ir gryniname �i� viet�. Tad nemanau, kad �ia yra kas nors bloga.

Supratau, kad sakydamas �kas nors bloga� jis turi omenyje dvasias ar kitas būtybes i� anapusinio pasaulio.

Patylėjau.

� Ar dėl tų priepuolių kalbėjaisi su gydytoju? � Plaukiantis Debesis �velgė į mane susirūpinimo kupinomis akimis.

Linktelėjau.

� Bet gydytojai nieko bloga nerado. Todėl motina galų gale nuvedė mane pas �olinink�, kuris man davė vaista�olių mi�inio ir ant popieriaus lapo u�ra�yt� stebukling� u�kalbėjim�. Mama visk� i�virė ir privertė mane i�gerti nuovir�.

� Padėjo?

� Taip. Iki vakaryk�tės nakties priepuolių daug metų nebuvo. Matyt, �į bus sukėlusi nepa�įstama aplinka. Ak, mokytojau Plaukiantis Debesie, maldauju, apsaugok mane nuo dar vieno priepuolio �į vakar�! � Įsikniaubiau į �ilt� jo krūtin� ir ėmiau kūk�ioti.

Vienuolis paglostė man galv�.

� Ar pameni, kokios tai buvo vaista�olės?

� Taip, � linktelėjau ir ant popieriaus lapo u�ra�iau ilg� s�ra��, nusi�iūrėt� i� pradingusio mano bi�iulio uigūro Lopnoro.

Jis susikaup�s perskaitė vaista�olių pavadinimus ir paklausė:

� Kodėl nesine�ioji tų vaistų?

� Nemaniau, kad priepuolis dar kada nors pasikartos.

Kelias minutes patylėj�s, vienuolis vėl prabilo:

� Parne�iu tau vaista�olių. Bet negaliu tav�s �ia palikti, nes jei kartais�

Santūriai �yptelėjau.

� Nesijaudink, pabūsiu ir viena. Norė�iau, kad parne�tum man tų vaista�olių, jei tik gali. Tuomet nereikės nerimauti, kad mane vėl i�tiks priepuolis.

Mostelėjau į balsv� kaip �uvies pilvas dangų u� lango.

� Matai? Jau �vinta, tad visos dvasios turėtų būti grį�usios į an� pasaulį, kur jų vieta. Jei sugrį�i prie� vidurnaktį, kai atsiveria in pasaulis, gali dėl nieko nesijaudinti.

� Gerai, ilgai neu�truksiu. Daugiausia penkias �e�ias valandas. Bet ar tau nieko nenutiks?

A� nedvejodama linktelėjau:

� Taip, patikėk, man viskas bus gerai.

Apsireng�s ir i�siruo��s į keli�, Plaukiantis Debesis tarė:

� Jei kartais Tyroji I�mintis grį�tų anks�iau, papasakok jam, kas nutiko. Būk atsargi ir pailsėk.

Palydėjau vienuolį iki vartų. �vilgsniu nulydėjusi jį, besileid�iantį nuo kalno ir palaukusi, kol dings man i� akių, nuskubėjau į savo kambarį, pasiėmiau kuprin� ir ilgais laiptais nuskuod�iau į rūsį. Nenutuokiau, kaip Plaukiantis Debesis vienu pir�to spustelėjimu atvėrė sien�, tad i� visų jėgų ėmiau j� spardyti. Ir man pavyko.

Blausioje �ibintuvėlio �viesoje slaptoji salė atrodė tarsi ne i� �io pasaulio, o pagelt�, tūkstan�io metų senumo rankra��iai nebyliai sekė kiekvien� mano judesį. Dabar, kai likau visi�kai viena, mane u�plūdo i� salės sklindantys virpesiai. Rodos, visi sutrose u�ra�yti �od�iai sutartinai ku�dėjo senovin� ties� į �iuolaiki�kas ir garsams neimlias mano ausis. Arba mėgino įveikti jautri� mano siel� savo tūkstantmete �i energija.

Kelis kartus giliai įkvėpiau stengdamasi nusiraminti ir susikaupti. Suklysti neturėjau teisės, juolab dabar, kai nuėjau taip toli. Jei bū�iau su�iupta, ar bū�iau nu�udyta �ia? O gal mano palaikus i�bla�kytų vėjas, kaip i�bla�kė Plaukian�io Debesies mokytojo? Ar po mirties mane kas nors prisimintų? Tikriausiai neilgai. Krisas toliau gyventų su �mona ir vaiku, o Aleksas, � jei tik jaunoje jo galvoje apskritai liktų vietos gerokai vyresnei mylimajai, � mūsų roman� tikriausiai kartais prisimintų kaip vien� i� daugelio �ilko kelyje patirtų meilės nuotykių.

�iaip ne taip susikaupiau � dabar man�s laukė u�duotis, todėl ėmiau atid�iai �valgytis po sal� ir atsitiktinai pama�iau dvi dė�utes su ornamentais, kuriose buvo Deimantinė sutra ir auksinis Buda. Abi jas nukėliau ir sugrūdau į kuprin�.

Nors nebuvau budistė, pasimeld�iau Budai, kad suprastų ir atleistų u� tai, k� padariau, ir (vyliausi, jog taip ir bus) kad mane saugotų. Kadangi man reikėjo visapusi�kos pagalbos, dar sukalbėjau mald� Dievui, Jėzui ir Marijai, nors abejojau, ar jie i�klausys mano maldas apie konkuruojantį diev� ir jo rankra�tį.

�inojau, kad vėliau gailėsiuosi, bet negalėjau gai�ti laiko ir sutelkti savo in energijos, kad pamaty�iau, ar �ia yra dvasių, galin�ių man atskleisti kitas �ioje draud�iamoje ir vaiduokli�kai tylioje salėje saugomas paslaptis. Paskutinį kart� ap�velgusi patalp� i�ėjau ir u�dariau duris.

Baimindamasi, kad bet kuri� akimirk� gali grį�ti Plaukiantis Debesis arba Tyroji I�mintis, u�lėkiau laiptais į vir�ų, i�puoliau pro �ventyklos slenkstį ir leidausi į ilg� kelion� kalno �laitu �emyn. Per skubėjim� kelis kartus paslydau, todėl teko įsitverti vijoklių arba uolų, kad nenugarmė�iau. Ne�ikų pir�tinės pasirodė es�s prakti�kas pirkinys; kitaip vienuoliai būtų pastebėj� kruvinus delnų pėdsakus ir, paman�, kad man nutiko nelaimė, būtų leid�si man�s ie�koti. �i� akimirk� nieko daugiau netro�kau, tik am�iams dingti i� �ios �ventyklos ir jiedviem i� akių.

Įtempusi jėgas leidausi slid�ia nuokalne ir staiga tolumoje pama�iau ka�k� judant. Man ėmė baisiai dau�ytis �irdis. Nesvarbu, ar tai buvo vienuolis, ar �mėkla, � man�s vis tiek laukia pra�ūtis! Apimta panikos slystelėjau ir įkritau į duob�. Laimė, ji buvo negili, tad tik nusibrozdinau kelį. Ky�telėjau galv� i� u� akmens ir ėmiau slapta �iūrėti. �mogus ėjo greitai, dideliais �ingsniais. Kai jis priartėjo, man �irdis į kulnus nusirito, nes pama�iau, kad tai Tyroji I�mintis! Dar nebuvau pamir�usi, kad Tyroji I�mintis � sklend�ian�ių kovos menų meistras, galintis vaik��ioti sienomis ir sklandyti tarp med�ių. Bet man labai palengvėjo pama�ius, kad jis man�s nepastebėjo, tad po kelių minu�ių i�lipau i� duobės ir, galima sakyti, nusiritau �laitu, nepaisydama vis� kūn� kaustan�io skausmo.

16

�olininko likimas

Grį�usi į savo trobel� dykumoje ir pasijutusi palyginti saugi, pirmiausia paslėpiau brangenybes. Prapjoviau vien� padang� ir įdėjau dė�ut� su auksiniu Buda. Kadangi pergamento ritinėlio dė�utė buvo per ilga ir į padang� netilpo, paki�au j� po �iu�iniu. Nelabai vykusi slėptuvė, bet kol kas nieko geriau nesugalvojau. Lengviau atsikvėpusi, kaipmat kietai u�migau.

Kai prabudau, dangų jau gaubė sutemos, o laikrodis prie lovos rodė pus� vienuolikos nakties. Buvau tokia pavargusi, kad miegojau vos ne vis� dien�. I�lipusi i� lovos nusiploviau rankas, nusiprausiau veid�, o tada i�siėmiau dvi brangenybes ir ap�iūrėjau. �ibalinės lempos �viesoje Buda tviskėjo, tarsi nekantraudamas papasakoti savo nuotykius, patirtus �iame varganame pasaulyje. �velniai spustelėjus pir�tu, atsidarė cokolyje įtaisytas stal�iukas, kuriame buvo daug kri�tolo gabaliukų, � tariamų sudegintų Budos palaikų liekanų.

Staiga man dingtelėjo, kad galbūt tie du vienuoliai mėgins mane rasti. Saugiausia buvo kuo grei�iau gr��inti �iuos daiktus muziejui. Raminau save, kad vienuoliai neturi beveik jokių galimybių man�s susekti. Juk jie net ne�inojo, kad esu Lilė Lin, o ne Violeta �en, kaip kad jiems prisista�iau. Be to, mano kaimelis buvo beveik u� �imto �e�iasde�imt kilometrų nuo vienuolyno kalnuose ir net nebuvo pa�ymėtas �emėlapyje. Ir vis dėlto juodu buvo ne �iaip sau vienuoliai, o kung fu meistrai, sugebantys gyventi ant kalno, į kurį neveda joks takas.

Nuėjau u�sivirinti vandens ir u�siplikyti arbatos. I�gėrusi kelis gurk�nius kar�to, kvapnaus skys�io ir gerokai aprimusi atsisėdau tiesiai, i�vyniojau pergamento ritinėlį ir ėmiau atid�iai skaityti Deimantin� sutr�. Pasak Plaukian�io Debesies, tai buvo vienas įtaigiausių ir giliaminti�kiausių pasaulio rankra��ių. Pradėjusi skaityti pajutau pagarbi� baim�.

Gyvas būtybes, ir gimusias i� kiau�inio, ir i� įs�ių, ir i� drėgmės, ir visi�kai netikėtai, ir turin�ias form�, ir beformes, jautrias ir nejautrias; s�moningas ir nes�moningas, i�manan�ias ir nei�manan�ias, � visas gyvas būtybes vesiu į Nirvan� ir i�vaduosiu i� gimimo ir mirties rato�

�vilgsniui u�kliuvus u� atskirai para�yto mirtį rei�kian�io hieroglifo, nusiminiau ir man nety�ia i�sprūdo: �Lopnoras mirė!�

Vėl parkritau ant lovos ir laukiau, kol nustos dau�ytis �irdis. Paskui i�tiesusi rank� u�gesinau lemp�. Ėmiau telkti savo energij� ir nesilioviau, kol nugrimzdau į trans� ir pajutau, kad veriasi in akis. Neai�kiai jau�iau, kad neseniai mano trobelėje ka�kas lankėsi, � ka�kas i� mirusiųjų pasaulio. Ta būtybė, grei�iausiai vyras, ilgai �ia u�truko ir nekantriai man�s laukė. Net ir dabar, artėjant rytui lik� virpesiai atrodė gana stiprūs, skleid�iami �mogaus, visai neseniai persikėlusio į in pasaulį.

Tamsoje sumurmėjau:

� Ar �ia tu, Lopnorai?

Atsakymo nesulaukiau. Ir suprantama. Net jei �ia būtų buv� dvasių ir jos būtų galėjusios kalbėti, neįsivaizdavau, kaip gyvieji jas būtų i�gird�.

Susikaupiau ir nukreipiau energij� į savo tre�i� akį. Po kelių akimirkų man pasirodė, jog ka�k� pama�iau, � �e�ėlį �mėstelint prie lango.

� O dangau, Lopnorai, jei tai tu, tai kur dabar esi: jang ar in pasaulyje?

Ir vėl tyla.

Jausdama, kad mane tuoj i�tiks panikos priepuolis, �ūktelėjau:

� Lopnorai, maldauju. Duok man �enkl�! Kokį nors �enkl�! Būk geras!

Staiga pro lang� siūbtelėjo stiprus vėjo gūsis ir mane i�g�sdino.

� Jei tu mir�s, pasakyk man, � �į kart� papra�iau �velniau ir ramiau.

Įsiver�ė dar vienas vėjo �uoras, tar�kindamas duris, langus, arbatinuk� ir arbatos puodelį.

� Ar tu labai nelaimingas? Gal nori, kad k� nors dėl tav�s padary�iau?

Vėl plūstelėjo stiprus skersvėjis. Ir �į kart� numetė nuo stalelio arbatos puodelį. Ausis pervėrė skaud�iai dū�tantis trapus porcelianas.

Paskui įsivie�patavo mirtina tyla. Ty�ia būdravau, jei kartais mano bi�iulis sugalvotų pasiųsti man dar kokį nors �enkl�. Bet kambaryje tebetvyrojo nerami tyla. Nuojauta, kad �ia yra Lopnoras, visi�kai i�nyko. Ir a� i�sekusi u�snūdau�

Kit� ryt� paskubomis suvalgiau du ry�ių kukuliukus, i�gėriau vakaryk�t� arbat�, apsirengiau ir i� savo trobelės nuva�iavau į Lopnoro parduotuv�.

Vaista�olių parduotuvės duris radau praviras. �irdyje atgijo viltis. Gal Lopnoras grį�o, o tai, k� patyriau vakar, tebuvo mano vaizduotės vaisius? Prie� į�engdama, �iek tiek virpan�ia ranka kelis kartus pabeld�iau į duris. Ir labai nusiminiau, kai mane sutiko ne mano bi�iulis uigūras, o man nepa�įstamas, apkūnus, ma�daug penkiasde�imtmetis vyras mėlynais mar�kiniais ir prie jų deran�ia muslino skrybėle.

� A� �io namo savininkas. Lopnoras dingo, tad vaista�olėmis jau neprekiaujame.

Man palengvėjo i�girdus jį kalbant literatūrine kinų kalba. Galbūt jis supras, kad a� kinė chanė.

� Ai�ku. A� Lopnoro draugė. Jis padėjo man rasti vaista�olių.

� Tu tikriausiai ta mergina i� Jungtinių Valstijų? � Jo apskritas veidas staiga nu�vito.

Linktelėjau.

� Taip, a� Lilė Lin.

Pastato �eimininkas i� karto nuėjo u� prekystalio, paėmė lai�k� ir gana i�sipūtusį paket�, ir grį��s padavė man.

� Lopnoras �į paket� paliko jums. Taip pat turiu lai�k�, kurį jis man atsiuntė, kad perduo�iau.

� Ar neprie�tarausit, jei atsisėsiu ir perskaitysiu jį �ia?

�vilgtelėjau į vok�, tikėdamasi pamatyti atgalinį adres�, deja.

� Skaitykit. A� pakuosiu daiktus ir tvarkysiu nam�.

Klestelėjau ant man jau pa�įstamos kėdės, atplė�iau vok�, i�sitraukiau lap� ir pama�iau dailiu, vaiki�ku brai�u kinų kalba para�yt� Lopnoro lai�k�:

Panele Lin,

jūsų spėjimas pasitvirtino. Mano �mona ir sūnus gyvi. Bet man tai bloga, o ne gera naujiena. Anks�iau kasnakt negalėdavau u�migti, nes maniau, kad jų nebėra. O dabar kasnakt negaliu miegoti �inodamas, kad jie gyvi, bet apie mane nenori nė girdėti. Viltį, kuri� į�iebėte pasirod�iusi mano gyvenime, sunaikino �iaurus likimas.

Jums i�ėjus susapnavau sapn� ir pama�iau juodu turguje � besijuokian�ius ir, rodos, laimingus. Kai pabudau, rizikuodamas gyvybe i� karto patraukiau jų ie�koti į kaimelį, kuriame gyvena �amanas. Netrukus pama�iau savo �mon� ir sūnų. Jie patenkinti �neku�iavosi ir valgė, visai kaip tame sapne.

Tekinas pasileidau pas juos. Bet u�uot apsid�iaugusi ir puolusi man ant kaklo, �mona persigandusi ėmė trauktis. Ji visai nebuvo laiminga! Prie�ingai, ji atrodė tokia pasi�lyk�tėjusi, kad pasijutau baisiai, tarsi mano kūnas būtų kirviu kapojamas į daugyb� gabalėlių. Sūnus taip pat atrodė i�sigand�s ir man�s nepa�ino. Jis pasislėpė u� motinos ir įtariai į mane �vilg�iojo.

Ji �iupo mūsų sūnų ir mėgino nutempti �alin. Laikydamas j� u� rankos paklausiau: �Ar nesid�iaugi, kad mes ir vėl kartu?� Maldavau, kad grį�tų su manimi namo, bet ji atsisakė. Kai pamėginau apkabinti sūnų, �mona stojo prie�ais, kad jo nepalies�iau, tarsi bū�iau vaikų grobikas arba raupsuotasis.

Įpykusi ji papra�ė palikti juos ramybėje ir negadinti jų gero gyvenimo. O a� maniau, kad jos gyvenimas su manimi buvo geras! Daviau jai visk�, ko norėjo, lepinau kaip princes�. Bet ji parei�kė, girdi, a� nesuprantu moterų. Ar ji i�protėjo, ar a�?

Tada paai�kino man, kad dabar ji �amano �mona, o mano sūnus � jo sūnus.

Pasijutau lyg �aibo trenktas. Ji turtingai ir puikiai gyvena su mano �eimos �udiku! �mona rūs�iai dėbtelėjo į mane, pagrasino apie mūsų susitikim� papasakoti savo vyrui ir pridūrė, kad jei ir toliau juos persekiosiu, turėsiu saugoti savo kailį. Supratau, kad �amanas juodu u�kerėjo.

Gyventi toliau nebėra prasmės � man jau nėra ko tikėtis. Vienintelė likusi viltis � vėl susitikti su savo �eima, ypa� motina ir seneliu Juodojo Drakono e�ere.

Bi�iule mano, jūs geras �mogus. Kai ėmėte lankytis parduotuvėje ir ypa� kai u�siminėte, kad mano �mona ir sūnus gali būti gyvi, kasdien vis labiau ėmiau jausti gyvenimo skonį.

Palieku jums visas ypatingas vaista�oles ir jų receptus, taip pat ir t�, kuriame patariama, kaip pagaminti snieginių lotosų nuovir�. Tikiuosi, kad jie neatsidurs nei�manėlių ar blogų �monių rankose, o pasitarnaus jums. �oleles sudėjau į plastikinius mai�elius ir u�kasiau po antkapiu berniuko, vardu Tangri, � mano sūnaus, kuris, maniau, buvo nu�udytas per skerdynes. Jums neturėtų būti sunku juos atsikasti. Tuose kapuose palaikų nėra; kaip sakiau, palaikai ilsisi e�ero dugne. Bet pasta�iau ten antkapius, kad galė�iau prisiminti savo �eim�, kad turė�iau kur pasimelsti ir juos pagerbti.

Manau, kad �amanas mane mirtinai u�kerėjo, nes jau�iuosi prastai ir net geriausios vaista�olės man nepadeda. Kai skaitysit �į lai�k�, jau būsiu �mėkla su dideliu akmeniu, priri�tu prie abiejų kojų, kaip ir mano giminai�iams. Akmuo neleis man pakilti nuo e�ero dugno, nes ten mano vieta, nes ten po �itiek metų su manimi vėl bus mano �eima.

Palieku jums savo nefrito pakabuk�. �inau, jis jums patiko.

Tai buvo mano vestuvinė dovana �monai, bet ji retai jį ne�iodavo. Jai patiko tik nauji daiktai, o �is akmuo tūkstan�io metų senumo ir pilnas dvasių. Ne�iojau jį nuo tos dienos, kai patikėjau, kad mano �mona mirusi.

Tikiuosi, su �iuo pakabuku būsite sveika ir gyvensite ilgai bei laimingai. Taip pat viliuosi, kad palietusi t� akmenį kartais prisiminsite mane.

Sudie.

Tai paskutinis jūsų i�tikimo draugo lai�kas.

Lopnoras

Laikydama rankoje pakabuk� ir lai�k�, nusibraukiau a�ar� ir susitvard�iusi pasakiau �eimininkui:

� Lopnoras negrį�.

� Taip ir maniau.

� I� kur �inojot?

� Niekada nėra buv�, kad jis neateitų į darb� arba staiga i�vyktų. Jis �ino, kad yra �ia reikalingas. Lopnoras mirė?

� Ne, bet i�keliavo labai toli rinkti vaista�olių.

Storulis sunkiai atsiduso.

� Lopnoras buvo nuostabus �olininkas. �iais laikais tokių reta. Turiu prane�ti jo pacientams.

Jis, �inoma, suprato, kad meluoju, bet, kaip ir a�, nedrįso nuplė�ti melo kaukės ir pa�velgti �iauriam likimui į akis.

Padėkojau namo savininkui, i�ėjau i� parduotuvės ir patraukiau namo. �irdis dau�ėsi kaip patrakusi, nugara �liaugė prakaitas, o rankos drebėjo.

I� karto pasukau į kapines, radau kap�, atkasiau jį, pasiėmiau mai�elius su �olėmis, susidėjau į kuprin� ir nenorėdama, kad mane kas nors pamatytų, greitai nuėjau toliau.

Grį�usi į trobel� dar kart� perskai�iau Lopnoro lai�k� ir dabar a�aros tekėjo man skruostais kaip vanduo sugriuvus u�tvankai. Gailėjausi, kad nedrįsau paglostyti savo bi�iuliui rankų, kol jos dar buvo �iltos. Tų didelių, sugrubusių, subrai�ytų, įdegusių, vaista�oles renkan�ių rankų, kvepian�ių augalais, �eme ir kalnais. Dabar jos ilsėjosi e�ero dugne, i�bly�kusios ir �altos kaip ledas.

Mano �vilgsnis u�kliuvo u� pakabuko. Prisiminiau, kai pirm� kart� pama�iau �į akmenį, jis man taip patiko, kad vos susilaikiau nepapra�iusi Lopnoro jį man parduoti. Nė neįsivaizdavau, kad vien� dien� �is akmuo tikrai man priklausys, � tik, gaila, po mano brangaus bi�iulio mirties. Liūdesio apimtai man nefritas atrodė dar gra�esnis. Kodėl gro�is taip da�nai būna neatskiriamai susij�s su sielvartu? Dabar nefritas man buvo pana�us į didel�, kristalu virtusi� a�ar�. Pakėliau jį prie nosies tikėdamasi u�uosti velionio bi�iulio gyvybės liku�ius.

Paskui praskleid�iau plastikinius mai�elius, i�ėmiau įvairiausių vaista�olių, receptų bloknot� ir jo dienora�tį. Visk�, taip pat ir nefrito pakabuk�, i�dėliojau ratu kaip cikli�ko tolydumo simbolį, kaip metų laikus tikėdamasi, kad Lopnoras, nors jau i�keliav�s į kit� pasaulį, ka�kaip sugrį�. Kiekvienos rū�ies vaista�olės buvo suvyniotos į ry�ių popierių ir rūpestingai apra�ytos pridėtoje kortelėje. Matyt, tai buvo brangiausias Lopnoro turtas, surinktas tik jo vieno �inomose Dangaus kalnų vietose. Pavar�iusi bloknot� pama�iau, kad jame viskas i�samiai apra�yta: kur jis rado vaista�oles, kada tinkamiausias laikas jas rinkti, kaip jas paruo�ti ir net kokių pavojų reikia vengti.

Paėmiau pirm� pasitaikiusį paketėlį ir radau jame ry�elį d�iovintų gelsvai baltų �iedų ir bly�kiai �alių lapų. Man �ios �olės nepasirodė ypatingos, ta�iau matyti, kad Lopnorui jos buvo labai brangios.

Tada ėmiau vartyti bloknot�, kol radau, ko ie�kau.

Pavadinimas: Dangaus kalnų snieginis lotosas

Kilmė: Dangaus dovanos. Karalienei Vakarų Motinai maudantis Dangaus e�ere, dangi�kosios mergelės į vandenį bėrė snieginius lotosus.

Radimvietės: Dangaus kalnai, �iaurinis ir pietinis �laitas, keturi tūkstan�iai metrų vir� jūros lygio. Auga labai at�iauriame klimate ir i�retėjusiame ore, kurio nepakelia jokie kiti augalai. Randamas ant ky�an�ių uolų ir skard�ių, taip pat uolų ply�iuose ir po ledu.

Ypatybės: Dygsta i� sėklų, �ydi po 3�5 metų. Gydomųjų ypatybių turi snieginio lotoso �aknis, stiebas ir lapai.

Rinkimas: Negalima stipriai ir vienu judesiu rauti. Tai kenkia augalo �aknims ir vietai, kurioje jis auga.

Veikimas: Kadangi augalas labai atsparus, gydo �ias ligas: reumat�, bronchit�, skrand�io op�, hemorojų, nugaros skausmus, kar��iavim�, per�alim�, kartais net vė�į. Gerina kraujo apytak�, �alina skys�ius, reguliuoja mėnesinių cikl�, stabdo viduriavim�, sulaiko sėklos i�siliejim�, gr��ina lytinį pajėgum�, ilgina gyvenim�.

Receptas:

Vyrams: De�imt dienų mirkyti snieginį lotos� �Ke� vyne. Gerti po taur� per dien�.

Moterims: De�imt dienų mirkyti snieginį lotos� �Huang� vyne. Gerti po taur� per dien�.

Įspėjimas: Netinka nė��iosioms.

Padėjusi bloknot� atsidusau. �inios buvo labai i�samios ir tikslios. Paskui susim�s�iau, gal yra vaista�olė, galinti padėti mano smegenims? Gal yra vaista�olė, galinti man padėti vienu mostu įveikti �į sunkų i�bandym�? O vėliau galbūt net padėti man baigti roman�?

Beskaitydama tikslius Lopnoro nurodymus, kaip gydyti keistas ligas, apie kurias nebuvau girdėjusi, greitai pavargau. Tada paėmiau į rankas jo dienora�tį, nors man buvo baugu jį atsiversti, kad nepaai�kėtų dar kokia nors tragedija.

Smarkiai plakan�ia �irdimi ėmiau vartyti ra�alu prira�yt� knygel�, kurios kiekvien� puslapį mano bi�iulis buvo i�margin�s dideliais, paskubomis nupie�tais kinų hieroglifais. Galų gale mano akis u�kliuvo u� vieno puslapio, kuriame ra�ysena atrodė ypa� netvarkinga.

Vieni�iaus gyvenimas labai liūdnas ir skausmingas. Bet ir toliau turiu gydyti �mones, kad mano �eimos, o ypa� senelio, mirtis nebūtų beprasmė. Vis dar prisimenu tas laimingas dienas, kai jis vesdavosi mane į kalnus rinkti �olelių. Ap�iūrėj�s per didinam�jį stikl� ir lie�uvio galiuku paragav�s, senelis man atskleisdavo jų pavadinimus ir ypatybes.

Deja, varg�as mano berniukas neprat�s giminės tradicijos ir negydys �monių. Ne�inau, k� bloga padariau praeitame gyvenime, kad �iame nusipelniau tokios �iaurios bausmės. Todėl tikiu turįs dirbti dar sunkiau, gydyti kitus ir tikėtis, kad man pavyks panaikinti savo blog� karm�.

U�ver�iau dienora�tį ir leidau a�aroms ristis skruostais. Jau�iausi taip, tarsi bū�iau �velgusi į Lopnoro siel�. Jis buvo vienintelis vyras, kuriam jau�iau tokį artum�, ta�iau jis niekada nepalietė man rankos, nebu�iavo lūpų, net nebuvo mat�s nuogų mano pe�ių, juolab viso kūno.

Vėl vartydama dienora�tį pama�iau savo vard�, stabtelėjau ir ėmiau skaityti:

Neseniai jauna kinė atėjo pas mane vaista�olių. Tarp mūsų u�simezgė draugystė. A� net nusived�iau j� į kalnus, į savo slapt� viet� ir padėjau rasti augalų, kurių jai reikėjo. Tai buvo pirmas kartas, kai nusived�iau į kalnus kit� �mogų. Tad tikriausiai būsiu visai pakvai��s. Kaip galėjau atskleisti visas �ias vaista�olių paslaptis svetimam �mogui ir dar � moteriai!

Ji gra�i, linksma ir mudu �nekėdavomės valandų valandas. Niekada su niekuo nesu taip ilgai kalbėj�s, bent jau ne su moterimi, i�skyrus tik savo �mon�, kol dar nebuvo mirusi�

Supratau, �iuos �od�ius jis para�ė tada, kai dar manė, kad jo �mona mirusi. O a� skai�iau toliau:

Kasdien einu prie durų tikėdamasis pamatyti Lil�. Matydamas, jog tai ne ji, o ligonis, nusimenu. Matyt, tikrai i�protėjau, jei mieliau noriu matyti j�, o ne tuos, kuriems reikia mano pagalbos. Ji da�nai ateina, tad kaimelio gyventojai tuoj ims skleisti paskalas.

Ne�inau, ar ji man k� nors jau�ia. Rodos, ji nuolat galvoja apie ka�k� kita. Dangaus kalnuose Lilė nugirdo mane dainuojant �Tolimoje �alyje�, bet nei�sidavė supratusi, k� jau�iu.

Ar įsimylėj�s kit� moterį i�duo�iau savo velion� �mon�? O mano sūnus, � ar, jei būtų gyvas, jam patiktų �i kinė?

Deja! Pa�įstu daug vaista�olių, kurios gydo �irdį, bet nė vienos, galin�ios padėti u�kariauti moters �irdį.

U�ver�iau dienora�tį ir prispaud�iau prie krūtinės. Prisiminus sunkų Lopnoro gyvenim�, rauk�lėt� įdegusį veid� ir stiprias įdir�usias rankas, mane apėmė neapsakomas liūdesys. Priekai�tavau sau, jog leidausi taip u�valdoma min�ių apie Aleks�, kad visi�kai nekreipiau dėmesio į Lopnoro man puoselėjamus jausmus. Taip, a� jį irgi labai mėgau, bet ne taip labai kaip Aleks�. Kaip galėjau leisti, kad mano jausmų pasaulis taip susijauktų? Niekada negalvojau apie mylėjim�si su Lopnoru, bet dabar �i� galimyb� am�iams nupūtė dykumos vėjas.

Paėmiau pakabuk�, pabu�iavau jį ir pasikabinau ant kaklo.

�Lopnorai, visada tave prisiminsiu�, � su�nab�dėjau sau, pakabukui ir savo bi�iuliui, kad ir kur jis būtų.

T� naktį susapnavau sapn�. Lopnoras, jo sūnus ir a� buvome �eima. Gyvenome prie vėsaus Mėnulio Pjautuvo e�ero ir pragyvenimui u�sidirbdavome pardavinėdami turistams suvenyrus. Vien� vakar�, kai jo sūnus u�migo, ant pir�tų galiukų i�tykinome i� namo ir pasukome prie ribuliuojan�io e�ero, o jį pasiek� nusivilkome drabu�ius ir puolėme į vandenį. I�dykavome, ta�kėmės ir kvatojomės kaip vaikai, o paskui pasimylėjome. Mėnulis ir sidabri�ki jo purslai apta�kė visk� � dangų, e�er�, laimingus mudviejų veidus ir nuogus kūnus.

Kai Lopnoras mane pabu�iavo, su�nab�dėjau:

� Mano meile, a� bu�iuoju mėnulį.

Po aistringo meilės akto Lopnoras nėrė į e�er�. Laukiau, kad jis pakviestų ir mane pasimylėti e�ero dugne. Deja, jis taip ir nei�niro. �aukiau jį, bet mano balsas pasiklydo ry�kioje mėnulio �viesoje ir tarp spindin�ių �vaig�d�ių�

Pabudau nuo savo pa�ios riksmo. Ry�kūs sapno vaizdai stovėjo man prie� akis dar kelias minutes, kol visi�kai i�nyko. Ir liūdėjau, ir d�iaugiausi, kad tai buvo tik sapnas. Liūdėjau, kad seksas tebuvo įsivaizduotas, o Lopnoras jau paliko �į pasaulį, bet d�iaugiausi, kad Aleksas tebėra gyvas. Liūdėjau ir dėl to, kad t� paskutin� dien� Urum�yje mudu su Aleksu kivir�ijomės ir kad jis i�vyko piktas ir įsi�eid�s. Ar �ioje tūkstan�ius kilometrų besit�sian�ioje raudonų dulkių dykumoje dar susitiksime? Kaip mylimieji arba tik kaip draugai?

Pakėliau ant krūtinės kabantį Lopnoro akmenį ir įkaitusiomis lūpomis palie�iau jo �alt� pavir�ių. Supratau, jeigu �olininke tapti neketinu, bus geriausia, jei man atitekusias gydom�sias �oles atiduosiu �mogui, kuris panaudos jas geriems tikslams.

Ir vis dėlto, nors �inojau niekada Lopnoro nepamir�ianti, turėjau gyventi toliau. Ir taip nusprendusi pajutau, kaip did�iulis akmuo nusirito man nuo krūtinės.

17

Turpano muziejus

Kit� ryt� pabudau dar nepra�vitus, prarijau bandel�, i�maukiau vakaryk�t� arbat�. O tada įsidėjau į kuprin� pergamento ritinį, Budos statulėl� ir i�keliavau. Nors norėjau paskutinį kart� nusigauti prie Juodojo Drakono e�ero ir atsisveikinti su Lopnoru, vis dėlto nusprend�iau, kad neverta rizikuoti. Be to, Plaukiantis Debesis ir Tyroji I�mintis galėjo netrukus pastebėti vagyst� ir imti mane persekioti. Lopnoras jau buvo mir�s ir, kad ir k� dary�iau, negaliu jo prikelti. Kad ir kaip liūdna, mirusieji �emėje neturi k� veikti, o gyviesiems reikia gyventi toliau. Ne�dama dvi brangenybes nervinausi: kuo grei�iau gr��insiu jas į muziejų, tuo bus geriau.

Pirmiausia pasiekiau Urum�į, o i� ten leidausi į varginan�i� kelion� autobusu, kuris nauju greitkeliu va�iavo į Turpan�, kadaise, auksiniais �ilko kelio laikais, svarbų miest� oaz�. Dulkėtoje autobuso stotelėje taksi nebuvo, bet man prie� nosį stabtelėjo aplū��s automobilis ir a� sutariau su vairuotoju, kad u� kelis juanius jis nuve� mane į Turpano sve�ių namus. Apsistojau aptriu�usiame kambarėlyje, greitai nusimaud�iau po du�u bendrame vie�bu�io vonios kambaryje, paskui grį�usi klestelėjau ant i�gulėtos lovos, i�sidėliojau visus dokumentus, knygas, �emėlapius ir ėmiau regzti plan�.

�engti kit� �ingsnį buvo nelengva. Turėjau kantriai laukti tinkamos akimirkos ir Turpano muziejaus reprodukcijas pakeisti dviem eksponatais, nugvelbtais i� Plaukian�io Debesies �ventyklos. U�sira�iau visas galimybes, paskui visi�kai neįgyvendinamas i�braukiau ir palikau tris:

1. Papirkti muziejaus direktorių.

2. Sugundyti jį.

3. Pakviesti jį prabangios vakarienės, nugirdyti ir pavogti rakt�.

Antr� punkt� skubiai i�braukiau. Po Plaukian�io Debesies nenorėjau mylėtis su jokiu vyru, nesvarbu, jis vienuolis ar ne. Man nepatiko, kad apskritai apie tai pagalvojau. Kad ir kaip laisvai �iūrėjau į meil�, vis dėlto nebuvau paslaugi ir lengvai kojas i�ske�ianti kek�ė!

Turint galvoje, kuo būtų galėjusi baigtis vakarienė su daug alkoholio, liko tik pirma galimybė. O jei direktorius atsisakys ky�io ir įduos mane policijai? Man galvoje kirbėjo ir kiti klausimai, � kaip be�d�ionės, �okinėjan�ios ant linguojan�ių �akų. Kaip man pavyks atsikratyti pri�iūrėtojų ir lankytojų, kad galė�iau atlikti savo darb�? Kaip nukniauksiu raktus i� pri�iūrėtojo, muziejaus direktoriaus ar ko kito, kad atidary�iau stend�? Ir kaip su�inosiu, kuris raktas tinka? O jei man nepavyks gauti rakto, ar galėsiu atidaryti vitrinas neįjungdama apsaugos sistemos?

Po �ių kankinamų svarstymų man staiga toptelėjo, kad tokiame nuo�aliame mieste kaip Turpanas muziejaus apsauga tikriausiai nebus tokia stipri. I� �ilko kelyje skaitytų knygų susidariau įspūdį, kad kinai į savo vertybes �iūri gana atsainiai, � bent jau tol, kol jų neu�sigeid�ia kiti. Juk tokie tyrinėtojai kaip Aurelis Steinas ir Polas Pelijo i�sive�ė tūkstan�ius rankra��ių ir meno dirbinių i� Dunhuango, o kinai nė necyptelėjo. Tik kai tie meno kūriniai tapo �inomi Europoje, kinai pakėlė triuk�m�, i�vadino tyrinėtojus plė�ikais ir juos pasmerkė. Ir dabar kiekvienas, pagautas prekiaujantis tokiais daiktais, nedelsiant su�audomas. Todėl man beliko tikėtis, kad Turpano muziejuje meno kūriniai ne taip grie�tai pri�iūrimi kaip po Steino ir Pelijo istorijos.

Kad ir kaip sukau galv�, vis dar negalėjau sugalvoti gero plano, juolab tobulo. Pagaliau nusprend�iau pirmiausia pasi�valgyti po muziejų. Jei apsaugininkai dirbs aplaid�iai, slapta įsigausiu vidun, kaip nors atidarysiu vitrin� ir sukeisiu eksponatus. Blogiausiu atveju susibi�iuliausiu su direktoriumi arba, jei nebus kitos i�eities, jį suviliosiu.

Bet prisiminusi savo jaun� mylim�jį, atsidusau. �Aleksai, atleisk man, kad paskutin� kartu praleist� dien� pykomės. Tikiuosi, supranti, kad mano gyvenimo misija kitokia nei tavoji. Tu nori �eimos, o a� � vien laisvės, taip pat ir laisvės mylėti. Nenoriu būti kaip mano motina: supan�iota vieno vyro, vienos meilės, vieno gyvenimo.�

Kit� dien� svilinant saulei sėdau į taksi, rodos, tokį pat sen� kaip �is miestas, ir papra�iau vairuotojo nuve�ti mane į Turpano muziejų. Jam teko kito vairuotojo klausti, kaip ten nusigauti, ir man tai pasirodė neblogas �enklas, � mat, ko gero, �is nebus taip stropiai saugomas kaip pagrindinių �alies miestų muziejai, pritraukiantys minias lankytojų. Mums riedant per dykum�, �velgiau į begalinį �ydro dangaus rė�į, rusv� smėlį ir geltonas uolas. Paėmiau fotoaparat� norėdama įam�inti sudėtingus pavidalus, per tūkstantme�ius sukurtus nematomų vėjo ir lietaus rankų. Spragsėdama fotoaparatu gailėjausi, kad neturiu laiko atid�iau patyrinėti �ios ypatingos vietos.

Tad kai jaunas vairuotojas pa�velgė į mane pro u�pakalinio vaizdo veidrodėlį ir paklausė: �I� kur atvykote?�, a� tik gū�telėjau pe�iais norėdama i�vengti nepageidaujamo pokalbio.

Muziejus pasirodė es�s net ma�esnis, nei tikėjausi. Jis buvo pana�us į nuosav� nam� su keliais kambariais, kuriuose per kelerius metus prisikaupė nema�ai asmeninių daiktų. Visi jo eksponatai vargu ar būtų u�pild� ma�iausi� Niujorko Metropoliteno muziejaus sal�. Priėjau prie registratūros stalo, prie jo sėdinti negra�i, vidutinio am�iaus moteris dukslia uniforma ka�k� god�iai �veitė i� plastikinio dubenėlio.

Kostelėjau ir tariau:

� Laba diena. Kiek kainuoja bilietas?

Kramtydama, i�sipūtusiais skruostais ir nė nepakeldama akių, ji atsakė:

� Penki.

Padaviau penkis renminbius.

Ji ir vėl nepasivargino į mane �vilgtelėti, tik padavė biliet� kita ranka stipriai kaip vaikas mėgstam� �aisl� spausdama dubenėlį su kepta ėriena ir ry�iais.

� A�iū.

� Nefotografuokite ir nieko nelieskite, � nemaloniu, gerg�d�ian�iu balsu įspėjo ji ir piktai mane nu�velgė.

O tada vėl puolė ryti. Ji kramtė toliau, negailestingai ir ry�tingai lazdelėmis bar�kindama į dubenėlio sieneles. Maistas garavo, tad moteris skubinosi valgyti, kol neatau�o. Įvertinau jos atsidavim� maistui ir buvau nepaprastai dėkinga u� atsainum�. Matant maist� ir moters apetit� man burnoje ėmė rinktis seilės, bet ry�tingai jas nurijau.

Į�engusi į apleist� muziejų, apėjau visas sales ir nustebau, � bet kita vertus, ir nenustebau, � kad jame buvo tik vienas � liesas ir ka�koks nervingas � pri�iūrėtojas. U�uot stebėj�s mane, jis �ingsniavo po sal� ka�k� burbėdamas po nosimi.

Netrukus pama�iau stiklin� spint� su auksiniu Buda. Nors nebuvau meno istorikė, supratau, kad Plaukian�io Debesies statulėlė buvo originalas: jos auksas skleidė paslapting�, senovinį tviskesį, o Budos veide atsispindėjo gili u�uojauta ir i�mintis. Prisimerkusi perskai�iau trump� apra�� �alia statulėlės stiklinėje spintoje:

AUKSINIS BUDA

I�lietas Tangų dinastijos laikais (IX a.). Gryno aukso statulėlė su nimbu, karoliais ir lotoso �iedo sostu. Budos veidas romus, jis prisimerk�s medituoja, kojos sukry�iuotos tobula lotoso poza.

Paskui de�iniajame apatiniame stiklinės spintos kampe pama�iau ma�yt� rakto skylut�. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad salėje nieko nėra, i�sitraukiau �veicari�k� peiliuk� ir įki�usi atsuktuv� pamėginau atrakinti spyn�. Nepavyko. Tada pama�iau, kad �alia auksinio Budos eksponuojama Deimantinė sutra. Lankytojai galėjo matyti tik du pirmuosius susuktos ir ant raudono medinio stendo padėtos sutros lapus.

Apra�as �alia jos buvo toks:

DEIMANTINĖ SUTRA

Nors ir para�ytas kinų kalba, �is tekstas yra vienas svarbiausių budizmo, kilusio Indijoje, �ventra��ių. Kai buvo i�spausdinta �i sutra, Tolimuosiuose Rytuose jau daugiau nei �imt� metų spausdinant buvo naudojama ksilografinė kli�ė.

�į ritinį XI a., Songų dinastijos laikais, perra�ė vyriausiasis vienuolis, vardu Sian De. Jis ra�ė savo krauju ir, perra�ydamas sutr�, vienus metus praleido visi�kai atsiskyr�s nuo pasaulio. Buvo tikima, kad �is �edevras, prisigėr�s vyriausiojo vienuolio kraujo, gilaus tikėjimo ir dvasingumo, turi stebukling� gali� teikti malon� ir ginti.

Svars�iau, ar muziejaus darbuotojai �ino, kad dabar �ia eksponuojamas auksinis Buda ir Deimantinė sutra tėra kopijos, tegul ir labai meistri�kai padarytos?

Dar kart� pa�velgiau į sutr�. Kieno krauju para�yta �i klastotė? Karvės, benamio �uns, o gal kiaulės, � gerai nupenėtos, kad to kraujo pakaktų?

Atid�iai ap�iūrėjusi vitrin� pama�iau, kad ir statulėlė, ir rankra�tis eksponuojami toje pa�ioje stiklinėje spintoje. Tai rei�kė, kad man pakaks i�lau�ti vien� spint� ir galėsiu prieiti prie abiejų eksponatų.

Vienu akmeniu du pauk��ius.

Viena strėle du erelius.

�į kart� garsiai nusijuokiau, bet susigriebusi tuoj pat nutilau. Neturėjau kuo d�iaugtis, bent jau tol, kol nepakei�iau tų dviejų eksponatų ir nei�sine�dinau i� muziejaus.

Staiga pama�iau du į �e�t� de�imtį į�engusius vyrus, besisukinėjan�ius salėje ir pa�nib�domis ka�k� gyvai aptarinėjan�ius. Kada jie įėjo? Kodėl nepastebėjau? Matyt, buvau nugrimzdusi į savo mintis ir praradau budrum�. Prikandau lūp�; negalėjau leisti, kad vėl taip nutiktų.

Tie vyrai, � abu vilkėjo baltus mar�kinius ir pilkus kostiumus, � atrodė kaip mokslininkai arba archeologai. Sprend�iant i� rimtų veidų ir emocingo pokalbio jie, matyt, gin�ijosi dėl lankytojams rodomų muziejaus eksponatų. Nenorėdama atkreipti jų dėmesio nuleidau galv� ir skubiai i�ėjau i� salės. Prie i�ėjimo ta pati moteris registratūroje dabar dantimis gliaudė arbūzo sėklas ir skaitė laikra�tį. Į mane net akių nepakėlė.

Geras �enklas.

I�ėjau i� muziejaus ir ėmiau svarstyti, k� toliau daryti, tada kitoje gatvės pusėje pama�iau nedidel� u�kandin�. I� karto pasukau ten, atsisėdau prie stalelio ir u�sisakiau �emės rie�utų, bandelių, koldūnų ir arbatos, � tiek maisto suvalgyti negalėjau, u�tat turėjau pretekst� ilgiau pasilikti. Valgydama atid�iai stebėjau muziejų, bet nepama�iau nei ko nors įeinant, nei �iaip ko neįprasta. Po kelių valandų, man gurk�nojant arbat� ir kramsnojant likusį maist�, i� muziejaus i�ėjo du �mokslininkai�, o jiems i� paskos � registratorė ir pri�iūrėtojas.

Turėjau sugalvoti plan� ir rytoj ten grį�ti.

Kitos dienos ryt�, norėdama kuo ma�iau i�siskirti i� kitų, apsivilkau sportinius mar�kinėlius, apsimoviau mėlynus d�insus, u�sime�iau plon� �varkelį, ilgus plaukus susukau į kuod� ir u�sidėjau beisbolo kepurait�. �į kart� į muziejų atvykau likus ma�daug valandai iki darbo pabaigos. �iandien �ia sukinėjosi daugiau �monių, gal a�tuoni ar de�imt, ir juos stebėjo tas pats pri�iūrėtojas kaip vakar. Vaik�tinėjau dairydamasi tinkamų vietelių pasislėpti ir ty�ia stengiausi, kad pri�iūrėtojas man�s nematytų. Ma�daug penkiolika minu�ių prie� darbo pabaig� slapta įsmukau į muziejaus saugykl� ir pasislėpiau spintoje. Patalpa buvo sujaukta, visur kūpsojo stirtos dė�ių, tad nemaniau, jog �ia mane kas nors ras.

Po pusvaland�io, kai viskas nutilo, atsargiai pravėriau spintos duris. Bet staiga, kai jau ketinau pamiklinti sustirusias rankas ir kojas, tolumoje i�girdau �ingsnius. Akimirksniu nėriau atgal į spint�, u�sidariau duris ir priglaudusi prie jų ausį ėmiau klausytis. �nekėdamiesi ir kikendami, į saugykl� įėjo vyras ir moteris. Kas jie buvo ir k� veikė muziejuje darbo dienai pasibaigus? Man ėmė dau�ytis �irdis, mat jų keliamas triuk�mas stiprėjo, � rodos, juodu sustojo visai �alia mano slėptuvės.

Vyras tarė:

� Matai? �ia geriausia vieta. Garantuoju, niekas mūsų neras.

Tuomet nuskambėjo gerg�d�iantis moters balsas:

� Tu nedorėlis, tikras nedorėlis.

Tai buvo registratorė! Po galais, k� ji �ia veikia?

Vyras ėmė j� erzinti:

� Tu irgi ne geresnė, nusekei paskui mane kaip kalytė.

Jie abu nervingai nusijuokė, o paskui dar sumurmėjo ka�k�, bet a� nenuklausiau.

Netrukus i�girdau ant grindų krintan�ių drabu�ių �narėjim�, dejones ir sunkius atodūsius.

Susijaudin�s vyras su�nab�dėjo:

� O dangau, kokios mil�ini�kos ir mink�tos tavo sukru�tos krūtys � kaip pagalvės!

�iuos �od�ius palydėjo moters juokas ir garsus riksmas.

� Stipriau, stipriau! O, taip! Nedrįsk sustoti, nes nurausiu tavo vė�lio galv�!

Registratorė atrodė tokia rimta ir santūri. Kas galėjo pagalvoti, kad gali taip nesivar�ydama dulkintis?

Klausydamasi �ios poros meilės akto, prisiminiau, kaip mudu su Aleksu mylėjomės, ir mane u�plūdo neapsakomas liūdesys. K� jis dabar veikia? Ar galvoja apie mane?

Paskui dejonės ir dūsavimas liovėsi ir vyras nekantraudamas tarė:

� Grei�iau dinkim i� �ia, kol nieko bloga nenutiko. Nenoriu prarasti lengvo darbo � tiesiog �iūrėti, kaip po sales �mirinėja keli subingalviai!

Tada prabilo registratorė:

� Kiek valandų? Prakeikimas, man reikia namo, turiu pavalgydinti savo vyr� ir sūnų!

Jos �od�ius palydėjo u�sivelkamų drabu�ių �naresys ir skubrūs, tolstantys �ingsniai.

Pri�iūrėtojas ir nuobod�iaujanti registratorė � i�tekėjusi moteris, turinti vyr� ir vaik�, � susitikinėja apskretusioje muziejaus saugykloje. Negalėjau tuo patikėti.

Palaukusi penkiolika minu�ių ir įsitikinusi, kad visame muziejuje tylu, i�sėlinau i� spintos ir i� karto nuėjau į ekspozicijų sal�.

Vėl įki�au �veicari�ko peiliuko atsuktuv� į rakto skylut�. �į kart� sukau stipriau, bet spyna nepasidavė. Suirzusi pamaniau, gal i�mu�ti stikl�, bet tuoj pat nuvijau �i� kvail� mintį �alin. Tada u�simoviau pir�tines ir i� visų jėgų u�guliau peilį. Po truputį, skausmingai, kaip nekalt� vaidinanti mergelė, spyna pasidavė.

Mitriai paėmiau auksinio Budos ir Deimantinės sutros kopijas ir įsidėjau į kuprin�, o tuomet, labai atsargiai ir pagarbiai jų vieton padėjau originalus. U�dariau vitrin�, trumpai pasimeld�iau tikram Ap�viestajam, u�ėmusiam jam priklausan�i� viet�, ir i�ėjau i� salės.

Pagrindinės muziejaus durys, �inoma, buvo u�rakintos ir �į kart�, kad ir kaip uoliai darbavausi �veicari�ku peiliuku, spyna atkakliai laikėsi ir neatsirakino. �irdis smarkiai dau�ėsi ir galvoje man �mėstelėjo keli skirtingi scenarijai: praleisti naktį �ia, o ryt� slapta i�sėlinti, mane su�iups, u�trok�ti nuo kar��io ir pavirsti mumija�

Staiga man toptelėjo i�ganinga mintis ir nuskubėjau į tualet�. Viduje visi kubilai iki kra�tų buvo prikrauti �monių i�matų, kurios atrodė kaip �okoladiniai putėsiai, bet toli gra�u taip nekvepėjo. Teko kaip reikiant susiimti, kad i�tver�iau smarv� ir galė�iau susikaupti.

Prisiminiau, kad vakar praeidama tualet�, ma�iau pro langus plūstant saulės �vies�. Taip, langų �ia buvo! I�tiesiau rank� atidaryti artimiausi� ir labai apsid�iaugiau, kad jis neu�rakintas. Vikriai u�lipau ant palangės ir nu�okau į mink�t� smėlį. Viskas atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa. Bet man pasisekė. Kaip kinai sako: �Kai vanduo ima bėgti, vaga atsiranda savaime.� �tai taip!

Lauke jau buvo tamsu, o aplink nema�iau nė vienos ma�inos. U�eiga tebedirbo, salėje sėdėjo tik vienas klientas, bet a� nenorėjau ten valgyti, kad savininkas man�s neatpa�intų. O jei ir bū�iau u�ėjusi, k� bū�iau dariusi paskui?

Rodos, vienintelė i�eitis � pės�iai nukulniuoti a�tuonis ar de�imt kilometrų į artimiausi� stotį � gal dar pagau�iau traukinį į Urum�į, nors ma�ai vilties, kad jis va�iuoja daugiau nei vien� kart� per dien�. Laimė, ir Budos statulėlės kopija, ir netikras rankra�tis nedaug svėrė, tad kuprinė nespaudė nugaros ir nevargino kaklo. Bet galva buvo pilna min�ių ir ne juokais sviro prie �emės.

Po trijų valandų �ygio, pėdindama linkstan�iomis kojomis, apsid�iaugiau tolumoje i�vydusi gele�inkelio stotį.

18

Turgus

Pagaliau po ilgo kratymosi traukiniu grį�au į Urum�į ir apsistojau �Sindziango� vie�butyje. �iame dabar jau pa�įstamame mieste vėl pasijutau saugi ir rami. Po visų nervingų pastarojo mėnesio įvykių jau�iau, kad prie� t�siant kelion� man būtina truputį atsikvėpti. Netrukus turėjau apsilankyti pas akl� prana�autoj�, � sakoma, kad jie nuspėja ateitį, tik niekas negali paai�kinti, kaip tai daro. Be to, man�s dar laukė �ygis per Takla Makano dykum�, nes turėjau rasti po siena pakast� lobį. O galutinis mano tikslas, � jei tuomet dar būsiu sveika ir gyva, � susitikti su teta ir jos teisininku ponu Lo ir pasiimti tris milijonus dolerių. Man reikėjo atsipūsti, bet ilgai delsti atsiimti �adėtus pinigus taip pat nenorėjau.

Kelias dienas Urum�yje nieko daugiau neveikiau, tik miegojau, valgiau ir vaik�tinėjau. I�alkusi nesivarginau ie�koti restorano, � paskambindavau vie�bu�io kambarių tarnybai ir u�sisakydavau maisto. Nors �į kart� gyvenau ne �Mielųjų sve�ių� vie�butyje, vien buvimas Urum�yje kėlė man malonius ir liūdnus prisiminimus apie Aleks�. Niekaip negalėjau liautis galvojusi, kaip jam sekasi. Ar jam gaila, kad susipykome? Ar jo tėvai prastai apie mane �neka?

Ir vien� vakar�, jau beu�miegant, man toptelėjo gera mintis. Pagalvojau, kad i� tiesų man reikia ilgesnės pertraukos: galė�iau grį�ti į Niujork�, pasimatyti su Aleksu, galbūt net su Krisu. Ta�iau �is sumanymas kėlė ir naujų rūpes�ių: o jei Aleksas mane jau pamir�o ir susitikinėja su vienmete arba jaunesne mergina? Dėl Kriso nesijaudinau, � neabejojau, kad jis mielai su manimi susitiks, bent jau tam, kad nemokamai su�ildy�iau lov�, jei tik� nebus suvilioj�s kitos studentės. Kad ir kaip mane masino mintis grį�ti į Niujork� atsipūsti, pavalgyti gero maisto ir pamatyti kelis gerus filmus, vis dėlto nusprend�iau pirma aplankyti akl� prana�autoj�, o paskui vėl grį�ti į Kinij� ir iki galo įvykdyti man patikėt� u�duotį.

Paskutin� savo vie�nagės Urum�yje dien� nuva�iavau į garsųjį miesto turgų �io to nusipirkti, padaryti nuotraukų ir �iaip prasibla�kyti. Oras buvo malonus, �velnus vėjelis sklaidė kar�tį, o giedras dangus skaidrino susijaukusias mano mintis. Kaip visuomet turguje knib�dėte knib�dėjo kinų, europie�ių turistų, uigūrų, turkų, mongolų ir tibetie�ių. Dauguma �u�sienie�ių� vyrų buvo tvirto sudėjimo, rudaod�iai, įdubusiomis akimis ir kumpanosiai. Netrukus susigriebiau �iopsanti į tuos egzoti�kus veidus tarsi paauglė, pakerėta dievinamų kino aktorių nuotraukų.

Vieni vyrai atremdavo mano �vilgsnį visi�kai abejingi, kiti �yptelėdavo, bet buvo ir tokių, kurie smalsiai mane nu�velgdavo ir ka�k� burbtelėdavo man nesuprantama kalba. Ne kinų tautybės moterys, taip pat did�iaakės, kumpanosės medaus spalvos veido oda, da�niausiai nekreipdavo į mane dėmesio ir tvarkė savo reikalus: derėjosi su pardavėjais arba barė savo pernelyg judrius sūnus ir verk�lenan�ias dukteris. �alikelėje būreliai vaikų spalvingais drabu�iais �aidė pa�ių susigalvotus �aidimus su plastikiniais �aislais � automobiliukais, kareivėliais, �vėrimis ir dinozaurais.

Man patiko visur matyti prekeivius, pardavinėjan�ius pa�ių padarytus daiktus ir maist�. Ant �emės buvo pritiesta ry�kiaspalvių rankų darbo kilimų ir sukrauti �ilko rietimai, kad �monės ateitų ir derėtųsi. Įvairiausių dyd�ių ir formų moliniai indai ir porceliano dirbiniai viliojo pir�tais perbraukti �velni� kaip �ilkas glazūr� ir parsine�ti į jaukius namus. Auk�ta, tamsiai oran�inė vaza ry�kiais �alsvai melsvais dry�iais man atrodė lyg tamsiaodė moteris, po �alsvai melsvu dangumi ilgais jusliais pir�tais skinanti uogas.

Prekeivis pakėlė vaz� ir garsiai su�uko:

� De�imt, de�imt! Ne�kis namo!

Kad ir kaip knietėjo nusipirkti t� vaz�, supratau, kad tokio sunkaus ir trapaus daikto negalėsiu ne�ti kuprinėje, o grį�dama į Jungtines Valstijas atiduoti į baga�o skyrių.

Nuskubėjau �alin kvėpdama gardų maisto aromat�: septynių produktų sriubos, keptos mėsos, kebabų, did�iulės plok��ios nang duonos, �vie�ių vaisių. Stabtelėjau pasigro�ėti �aliomis ir rausvai violetinėmis, kaip pavasarį snaud�iantys �iedai į kekes sukibusiomis vynuogėmis. Ir metaliniais dubenimis, pilnais įvairiausių rū�ių rie�utų ir d�iovintų vaisių � lazdynų rie�utų, migdolų, stambių ir smulkių besėklių razinų, bananų, slyvų, � supiltų į dideles kaip kupranugario kupros krūvas.

Be tikslo klaid�iojau po turgų stebėdama �mones ir klausydamasi keistų i� ka�toninių juslių jų lūpų sklindan�ių �od�ių.

Mergaitė raudonais drabu�iais trūktelėjo man u� d�insų ir neri�lia anglų kalba �ūktelėjo: �Ateiti, ateiti, pirkti nang! Nang!� rodydama į did�iulį, � dvylikos skil�ių picos dyd�io, � apskrit� tra�kų pyrag�, padėt� ant stalo prie�ais jaun� moterį, tikriausiai savo motin�.

�inojau, kad nang duona, ypa� i�siruo�us į ilg� kelion�, yra pagrindinis uigūrų maistas (kaip kinams ry�iai), juolab kad kelis mėnesius nesu�iedėja.

� Kiek?

Mergaitė pakėlė tris pir�tus.

� Medis5.

Paėmiau i� jaunos moters nang duonos ir padaviau mergaitei �med�io� banknotus.

Paskui pasilenkiau, kad mudviejų akys būtų viename lygyje.

� Draugu�e, kaip i�mokai angli�kai?

Ji sukikeno.

� Vaiduokliai, baltas.

� Tau patinka balti vaiduokliai?

Mergaitė linktelėjo savo gra�i� galv�, i�ki�o lie�uvį ir i�vertė akis, matyt, norėdama pavaizduoti vaiduoklį. Paskui, jau netramdydama juoko, nulėkė slėptis jaunai moteriai u� nugaros.

Pamojau joms ir nuėjau neskubėdama, �iaumodama savo uigūri�k� �pic��. �iurk�tus prekeivis įjuodusia, pūslėta ranka ky�telėjo man prie burnos mėsos gabal�.

Pir�tu parod�iau jam savo nang duon�, mostelėjau ranka ir patraukiau toliau. Kitaip nei mergaitė, tas vyras neturėjo nė la�elio �avesio, tad įsiūlyti savo prekės jam nepavyko.

Mano dėmesį patraukė nedidelis triuk�mingas �monių sambūris, tad prasispraud�iau pro smalsuolius į rato vidurį, o jame vyras tamsiai mėlyna prijuoste rodė triukus su makaronais, ilgais kaip Did�ioji kinų siena ir susiraizgiusiais kaip muilo operos siu�etas. Nustebino, kad jis tarsi cirko gyvūnų dresuotojas privertė makaronus �okti ore tikr� balet�. Bet makaronų sriubos i� jo nepirkau. Nors buvo �avingas, jo siūlomos sriubos porcijos buvo nema�os, o a� prisiminiau dar turinti did�iul� �pic��.

Aidint garsiems plojimams apsisukau ir nuėjau, stumdydamasi �monių grūstyje įsivaizdavau grį�usi į praeitį ir atsidūrusi �iame turguje prie� kelis �imtme�ius. Negailestingai spiginant saulei karavanai, gabenantys �ilk�, siuvinėtus audinius, arbat�, nefrit�, auksinius papuo�alus, porcelian�, glazūr�, bronz� ir povus, nerangiai traukia pirmyn, o jų savininkams tįsta seilė vien pagalvojus, kokius turtus netrukus susikraus. Ritmingai ir �ai�iai dzingsi kupranugariams prie kulk�nių priri�ti varpeliai, trikdydami �iurpi� tu��ios dykumos tyl�. I� vakarų grį�tantys prabangiai apsireng� pirkliai, pritūp� prie gulin�ių gyvulių, d�iūgaudami ap�iūrinėja mainais gautas prekes: stikl�, brangakmenius, vaistus, prieskonius, vyn�, stor� viln�, kvapnųjį medį, prabangius audinius, stru�ius ir net dievi�kus �irgus, priri�tus prie kupranugarių ir traukian�ius i� paskos.

Įsivaizdavau esanti gra�uolė, turtingiausio pirklio duktė, kuri keliaudama i� rytų į vakarus ir atgal sutinka auk�t�, patrauklų, tamsiaodį vyr� ir pavojingai jį įsimyli. I�skyrus akis, visas mano veidas u�dengtas �ydu, � nuo vėjo, kaitros, dulkių, o svarbiausia, nuo patrauklių nepa�įstamų vyrų �vilgsnių. Ta�iau �ydas � nepatikima priedanga. U�burti mano akių, � didelių, ilgomis blakstienomis, �alsvai rusvų, nepamir�tamų, � vyrai siun�ia man meilės �inutes tiesiog per �iuos sielos langus.

�Deja! � kart� su�uko mano tėvas, pra�matniai apsireng�s, gerų manierų �mogus. � Nors dukters veid� nuo pasaulio slepia �ydas, visas paslaptis i�duoda jos i�kalbingos akys!�

Ir �tai vien� dien� princas atsitiktinai pamato �ydu pusiau pridengt� mano veid�, kuris �mėsteli atspind�iu prabangios mano tėvo karietos �alvariniame varpelyje. Akimirksniu jis sustingsta i� nuostabos lyg �aibo trenktas. �ydu pusiau pridengtas mano veidas jam tampa nepasiekiama svajone, tarsi tro�kimu, atlydėjusiu jį i� ankstesnio gyvenimo. Bet vien� dien� mūsų karavanui keli� pastoja plė�ikas ir princas su savo raiteliais puola mums į pagalb�. Jis nukerta plė�ikui galv�, pagauna mane slystan�i� i� mir�tan�iojo rankų ir tvirtai suspaud�ia vyri�kame savo glėbyje. Tai nutinka tvanki� naktį, vėjui stūgaujant kaip vietos nerandan�iai �mėklai, �irgams �vengiant tarsi pragare kankinamoms sieloms ir smėliui besisukant verpetu lyg sufijaus sijonas�

Vaizduotei �ėlstant staiga prie� akis i�kilo Alekso veidas ir man pasidarė labai liūdna. Mostelėjau ranka sau prie� akis, norėdama nuvyti �alin �į viliojantį, bet ir nerimasting� vaizd� ir staiga pama�iau maloniai man besi�ypsantį mėsa prekiaujantį jaun� vyr�. Jis atrodė k� tik pradėj�s tre�i� de�imtį, pana�aus am�iaus kaip Aleksas. Sunkiai atsidusau. Jei �ia būtų Aleksas, mudu pirktume paikus ma�mo�ius, ragautume pikanti�kos rusvos mėsos, laidytume s�mojus ir drauge juoktumės�

�ingsniavau toliau, mėgindama surinkti ankstesnės savo svajos gijas. Bet toliau istorija nesirutuliojo. Ar prie� ilgai ir laimingai gyvendami, apsupti �avaus ma�ųjų princų ir princesių kryk�tavimo, mudu patirtume audring� ir aistring� meilės nuotykį? Kaip įmanydama stengiausi prat�sti istorij�, bet nepavykus lioviausi. Gal vis dėlto nė viename i� savo praeitų gyvenimų nebuvau gra�uolė turtuolio duktė, �avingas princas neskubėjo man į pagalb�?

Vis dar nugrimzdusi į pasak�, neturin�i� nieko bendra su tikrove, pama�iau aplink nefritų pardavėj� sutūpusius kelis vyrus. Masinama ry�kiaspalvių akmenėlių ir stiprios, ratu skleid�iamos vyrų �i energijos, priėjau ir atsitūpiau kaip jie � tokia poza niekada nebuvau tupėjusi nei Jungtinėse Valstijose, nei Honkonge. Vyrai atsisuko į mane ir pervėrė smalsiais �vilgsniais.

Pardavėjas, ma�daug keturiasde�imtmetis uigūras rusva veido oda, u�sidėj�s musulmoni�k� kepurait� ir apsivilk�s baltus, bet jau papilkėjusius mar�kinius, man pritūpus nusi�ypsojo ir literatūrine kinų kalba paklausė:

� Norit nupirkti nefrit� draugams, giminai�iams?

Klydau manydama, kad jau imu susilieti su minia: i� prad�ių mergaitė kreipėsi į mane angli�kai, o dabar �is nefritų pardavėjas � literatūrine kinų kalba.

Ir a� jam nusi�ypsojau.

� Gaila, neturiu kam jų dovanoti.

Jis, rodos, nustebo.

� Neturit �eimos?

Papur�iau galv�.

� A, na�laitė.

Ir jis nusigr�ė i�versti mūsų pokalbio vyrams.

Visų vyrų veiduose pasirodė u�uojauta ir jie sutartinai ėmė linguoti galvomis.

Staiga mane apėmė nerimas: ar su�inoj�, kad esu �ia viena, jie nemėgins man�s skriausti?

Bet pardavėjas pasilenkė prie man�s ir pasiūlė:

� Tai nusipirkit nefrit� sau, kad laimintų ir saugotų tave.

Rudais pir�tais ir purvo priskretusiomis panagėmis jis pa�arstė nefritus ant kilimo ir i� naujo i�dėliojo. �velgdama į �ias nuo darbo sudir�usias rankas prisiminiau Lopnor�, rausiantį �em� ir ie�kantį vaista�olių, ir vos sulaikiau a�aras.

Nepastebėj�s mano krūtinėje kunkuliuojan�ių jausmų, pardavėjas pridūrė:

� Panele, tai Kotano nefritas, jį ne�ioja tik imperatoriai.

�yptelėjau.

� Kaip tuomet tie akmenys atsirado gatvėje?

� A, karalystė seniai �lugo, nei papuo�alų, nei pinigų, nei gero maisto, nei gra�uolių �monų, nei vienos �monos, � atsakė jis rankomis ore brė�damas geidulingos moters kūno formas.

Kiti vyrai nusijuokė; vienas i� jų reik�mingai caktelėjo lie�uviu.

Nesileisdama į tokias kalbas, ėmiau ap�iūrinėti brangakmenius. Tikriausiai paman�, kad esu rimta pirkėja, netrukus vienas po kito vyrai atsistojo ir nuėjo kas sau.

Jiems i�siskirs�ius pardavėjas apsi�valgė ir su�nab�dėjo, tarsi ketindamas atskleisti man dangi�k� paslaptį:

� Panele, jei ie�kote ko nors ypatinga, pa�velkit į patį brangiausi� akmenį.

Jo �od�iai pakurstė mano smalsum�.

� O kuris brangiausias?

Jis ky�telėjo rank� į u�antį, ka�k� i�traukė ir įdėjo man į deln�.

Tai buvo dramblio kaulo apyrankė � senovinio baltojo nefrito spalvos, visai tokios pat kaip Lopnoro nefrito pakabukas. Ji buvo neįprastai plati ir stora, o i�ilgai ėjo brandaus raudonojo vyno arba kini�kos raudonosios arbatos spalvos dry�is. Senovinė sidabrinė apyrankės s�saga buvo susipynusių drakono ir fenikso formos.

Truputį pasūpavau rank�, kad pajus�iau nemenk�, jaudulį �adinantį dramblio kaulo svorį. Koks ypatingas papuo�alas, netikėtai rastas �ioje nuo�alioje vietoje! U�sidėjus apyrank� ir trinant glotnų dramblio kaulo pavir�ių į rie��, man toptelėjo, kad ji puikiai dera prie Lopnoro pakabuko, kuriuo dabar buvau pasipuo�usi.

Pakėliau akis į pardavėj�.

� Man labai patinka. Bet� Nemanau, kad galė�iau įpirkti toki� brangenyb�.

Jis paėmė man u� rie�o ir kilstelėjo rank�.

� Panele, tik ma�utis papuo�alas, toks kaip �is, tiks jūsų liaunam rie�ui. I� didesnio, net jei labai jo norėtumėt, nebus jokios naudos. Saky�iau, �i apyrankė laukė, kol ateisit ir j� nusipirksit.

Truputį pagalvojusi paklausiau:

� Gerai, o kiek kainuoja?

� Tūkstantis. Daug nuleid�iu, todėl derėtis negalima.

Kinijoje �i suma prilygo metiniam atlyginimui!

Paglos�iau beveik balt�, blizgantį apyrankės pavir�ių, � �velnų kaip �ilkas ir raminantį kaip masa�uojanti ranka.

� Kodėl per vidurį eina raudonas dry�is?

� Todėl, kad apyrankė paimta i� kapo. Į j� įsigėrė mirusiojo kraujo.

Man pasirodė, kad dabar tas raudonis virpa man prie� akis. Nors abejojau, ar �ia tikras kraujas, ta mintis mane sudomino. Galbūt vien� dien�, per mėnulio pilnatį atversiu savo in akį pabendrauti su apyrankės savininku ar savininke, gyvenusiu ar gyvenusia prie� kelis �imtme�ius vienoje i� daugybės savo inkarnacijų.

� I� kur j� gavot? Tikiuosi, kad ne�

� Ne, nei�kasiau jos i� kapo, jei to norėjai paklausti. Sudrumst�s mirusiesiems ramyb� u�trauk�iau prakeiksm� daugybei būsimų savo giminės kartų. �i� apyrank� mano �eimai davė kitas �mogus.

� O i� kur tas kitas �mogus j� gavo?

Vyras nutilo, paskui krenk�telėjo.

� Na, gerai� Prie� daugiau nei trisde�imt metų vald�iai i�rausus vien� �emės sklyp� ir ruo�iantis vėl jį u�statyti, darbininkai atsitiktinai atkasė kap�. Jame gulėjo moters griau�iai su �ia apyranke ant rie�o. Radinys buvo perduotas muziejui, bet �is pritrūk�s lė�ų pardavė dalį eksponatų. Mano senelis, turtingas �mogus, nupirko �i� apyrank� senelei, �i paliko j� mano motinai, o motina � man.

� Tai kodėl pardavinėjat j� gatvėje?

� Man reikia pinigų. Sūnus laukia inksto persodinimo operacijos.

� Hm� U�jau�iu�

� Tai pirkit apyrank� ir i�gelbėkit vaikui gyvyb�. � I�sitrauk�s pinigin� jis i�ėmė nuotrauk� ir parodė man. � �ia mudu su devynerių metų Baobao.

Prie plūkto molio trobelės pardavėjas buvo nusifotografav�s su berniuku spindin�iomis akimis.

� Jūsų sūnus visai nepana�us į ligonį.

� Nuotrauka sena. Kai sūnus susirgo, daugiau jo nefotografavau.

� U�jau�iu. Tikiuosi, vien� dien� jis pasveiks.

� A� taip pat.

U�simoviau apyrank� ant rie�o ir ji man tiko kaip nulieta. Bet vis tiek paklausiau:

� Ar nemanot, kad ne�ioti kieno nors krauj� � nelaim� prana�aujantis �enklas?

Pardavėjas nusijuokė ir prisimerk�s pa�velgė į mane.

� Ne, prie�ingai, tai pritraukia sėkm�.

� Tikrai?

� Juokauji ar tikrai nesupranti? Juk tas kraujas gerina ir tavo kraujo apytak�!

Po �ių pardavėjo �od�ių prisiminiau mam�, mėgdavusi� man virti kiaulių smegenų sriub�. Beveik visi vyresnės kartos kinai tiki isingbusing � kad kiekvienas pavidalas sustiprina į save pana�ų. Taigi vi�tos kojos sustiprina pir�tų miklum�, gyvūnų kaulai � tavo kaulus (ypa� menopauzės sulaukusioms moterims), kiaulės inkstai � tavo inkstus, o vi�tos �irdis � tavo �irdį�

Vaikystėje pak�sti negalėjau tos riebios, baltos, �lyk��ios kiaulių smegenų sriubos, bet buvau ver�iama valgyti j�, kad nenueitų veltui nė vienas brangus to skystalo la�as. Ar mano motinai niekada ne�ovė mintis, kad valgant kiaulių smegenis ir jos vaiko smegenys gali pasidaryti kaip kiaulės?

� Kodėl nepaliekat tos apyrankės sūnui? � vėl paklausiau.

� Ji jam per ma�a. Be to, apyrankė veikia tik prigludusi prie �mogaus odos.

� Gerai, pirksiu.

Nors, mano nuomone, viskas, k� jis kalbėjo apie krauj�, buvo gryna nes�monė, vis dėlto tai mane domino. Tad i�sitraukiau pinigin�, i�ėmiau de�imt banknotų ir padaviau pardavėjui. Paėmusi i� jo apyrank�, įsidėjau j� į �ilkinį kap�elį.

� Labai a�iū. � Jis atrodė nepaprastai laimingas, bet vis tiek priekai�tingai pridūrė: � Panele, kit� kart� taip atvirai savo pinigų nerodykit. A� s��iningas �mogus, bet ne visi aplink tokie. Kai �monės pamatys, kad esat pinigais aptekusi turistė, patikėkit, jie staiga tarsi pames prot�.

Nusijuokiau ir pasakiau:

� A�iū u� patarim�.

� K� gi, būkit atsargi.

Jis pakėlė visus keturis patiesalo kampus ir sumezgė stor� mazg�. Tada persimetė mai�� per petį ir nuskubėjo man nespėjus i�tarti: �Jūs taip pat.�

Pakilusi eiti pajutau, kad ka�kas sunkiai slegia man �irdį. Ar tas menkas mano tūkstantis tikrai i�gelbės vaikui gyvyb�? Nesusilaikiau ir i� �ilkinio kap�elio i�siėmiau apyrank� norėdama dar kart� j� ap�iūrėti. Ir tas raudonas dry�is mano vaizduotėje susiliejo su besileid�ian�ia dykumos saule, mū�io lauke su�eisto princo krauju ir su viena i� Lopnoro labiausiai vertinamų �olelių�

19

Dvasios nelaisvėje

Kit� dien�, sėdusi į traukinį, o paskui į asilo traukiam� ve�im�, grį�au į kaimelį. Parsiradusi namo abi kopijas paslėpiau padangoje, o tada i� bendro �iaupo parsine�iau kibir� vandens ir nusiprausiau. Atsigaivinusi i�siėmiau apyrank� norėdama pasigro�ėti, glos�iau dramblio kaulo pavir�ių, gėrėjausi raudonu dry�iu ir meistri�kai i�lieta senovine sidabrine s�saga. Man besid�iaugiant nauju savo turtu, nuovargis ir baimė, rodos, savaime i�garavo.

U�simoviau apyrank� ant rie�o ir kelis kartus apsukau, kad pajus�iau jos svorį ir glotnų pavir�ių. Puikiai nusiteikusi u�siplikiau arbatos, jaukiai įsitaisiau ant sof� atstojan�ios padangos gurk�noti garuojan�io gelsvo skys�io ir ėmiau tyrinėti �emėlapį bei planuoti kelion� pas prana�autoj�.

Ta�iau po kelių minu�ių pajutau, kad sunku susikaupti, nes po truputį įsiskausta galv�. I�gėriau dar arbatos, pamasa�avau smilkinius, kelis kartus giliai įkvėpiau ir vėl ėmiau skaityti. Bet dabar apskritai negalėjau sutelkti dėmesio. Lapuose i�spausdinti �od�iai liejosi kaip nugai�usios skruzdės, plūduriuojan�ios aliejaus pripiltame katilėlyje. O galvos skausmas vis stiprėjo. Pajutau artėjant baimės priepuolį, tik �į kart� jis buvo tikras, o ne suvaidintas kaip Plaukian�io Debesies �ventykloje.

Garsus �ap�i!� sudrebino man nosį ir burn�, paskui ėmiau a�aroti, pradėjo bėgti nosis, o tada tarsi muzikinis motyvas nuskambėjo dar du �ap�i! ap�i!�

Pamėginau eiti į lov�, bet vos atsistojau, staiga pilv� ėmė varstyti tokie stiprūs diegliai, kad vėl sudribau ant padangos. Negana to, ėmiau smarkiai kosėti, o smilkiniai tvink�iojo lyg kar�tligi�kai besibeld�ianti, į jang pasaulį norinti grį�ti dvasia. Nepraėjus nė de�im�iai minu�ių tapau sunkia ligone! Tada mane sukaustė neapsakoma baimė: �Gal tame turguje pasigavau koki� siaubing� u�kre�iam� lig�?�

� Maldauju, a� nenoriu mirti. Dar nebaigiau �emi�kų reikalų! � netekusi vilties �ūktelėjau į dykum�, bet �i atkakliai tylėjo.

Nors ir labai blogai jausdamasi, pasirausiau kuprinėje ir radau buteliuk� gydomojo aliejaus. Įtrynusi smilkinius �iuo stipriu mėtų kvapo skys�iu pasijutau �iek tiek geriau. Ir nusprend�iau pra�yti Keku pagalbos.

I� Keku veido galėjai pamanyti, kad pamatė ne mane, o mano �mėkl�.

Vesdamasi mane į savo trobel�, ji stebėjosi:

� O dangau, kas atsitiko? Ar �nekėjaisi su Pragaro Valdovu?!

Man svaigo galva; tyliai, vos atgaudama kvap� atsakiau:

� Ne�inau, tiesiog prastai jau�iuosi. Ar tikrai taip blogai atrodau?

� Taip, tavo veidas i�bal�s kaip �mėklos!

Netrukus trys Keku draugės atskubėjusios apstojo mane, stipriais pir�tais ėmė �iupinėti kakt� ir skruostus, spaudyti tre�i�j� akį. Viena palaikė pir�tus man po nosimi � įsitikinti, ar kvėpuoju ir esu gyvas �mogus, o ne �mėkla. Taip staiga sulaukusi visuotinio moterų dėmesio pasijutau i�mu�ta i� vė�ių, man pakirto kojas ir susmukau ant grindų. Sumai�tis ir nesibaigiantys riksmai u�plūdo mane tarsi dūzgian�ių ir besibla�kan�ių bi�ių spie�ius. Pusiau praradusi s�mon� pajutau, kaip moterys pakėlė mano kūn� ir paguldė jį į lov�. Paskui i� rankų į rankas keliavo ir buvo naudojamas gydomasis aliejus ir �utekliai, buvau girdoma kar�ta arbata, o tirtantis kūnas apklotas storomis antklodėmis. Skubūs moterų veiksmai atrodė stebėtinai darnūs.

Joms besisukiojant aplink mane kaip maitvanagiams aplink dvėsen�, i� Keku lūpų i�siver�ė garsus: �O dangau, ne!� ir aidu nusirito per kambarį, o kitos moterys susijaudinusios taip pat ėmė i�g�stingai ka�k� murmėti.

Pamėginau atsikelti, bet mane tuoj pat prispaudė a�tuonios stiprios rankos. Viena pora rankų patrynė man panos� ir tre�i� akį ka�kuo labai aitriu, kita �velniais kapojamaisiais judesiais ėmė masa�uoti liemenį ir krūtin�, kitos moterys energingai gestikuliavo ir kalbėjo ka�k�, ko a� nesupratau.

� Kodėl� � norėjau pasiteirauti, bet nespėjusi i�tarti klausimo giliai u�migau.

Pabudau naktį. Trobelėje vie�patavo �iurpi tyla, trikdoma vien �velnaus puodų ir keptuvių �vangėjimo. Matyt, kol Keku ruo�ė valgį, jos sūnus Mitas sėdėjo ant kėdės �alia lovos ir įdėmiai mane stebėjo nekaltomis rudomis akimis.

Kai tik �ios klusnios akutės pamatė, kad keistuolė mamos draugė kinė atsigauna, berniukas paleido gerkl�:

� Mama! Mama!

Net nusistebėjau, kaip i� tokio menko kūnelio gali sklisti toks stiprus ir spigus garsas.

Trobelės kampe ka�kas nukrito, bark�telėjo metalas, o paskui man prie� akis i�kilo Keku veidas, putli jos ranka palietė man kakt�, o pir�tas u�spaudė lūpas.

� ����

Po kelių akimirkų ji nedr�siai paklausė:

� Ar jau geriau?

Linktelėjau.

� A�iū dangui, kad ta dvasia pagaliau tave paliko! Pikta dvasia!

Apsidairiau po ank�t� trobel�. Be Keku ir jos sūnaus, daugiau nieko nebuvo.

� Kokia dvasia? Apie k� �ia kalbi?

� Tas bjaurus daiktas. Fui, jau dingo!

� Keku, gal paai�kinsi, kas nutiko?

U�uot man atsakiusi, ji ka�k� pasakė Mitui ir berniukas, staiga i�ties�s rank�, putliais pir�tukais skaud�iai sugnybo man skruost�!

Taip netikėtai u�klupta garsiai �ūktelėjau: �Aaai!� Tada paklausiau trobelės savininkės:

� Keku, kodėl leidi keturme�iui vaikui taip su manimi elgtis?

Nustebau, kad, u�uot pabarusi sūnų, ji meiliai paglostė jam galv�.

� Gerai padarei, Mitai. � Tada ji vėl kreipėsi į mane: � Panele Lin, Mitas daro tau didel� paslaug�!

� Gal juokiesi i� man�s? Koki� paslaug�?

� Reaguoji, vadinasi, esi gyva. � Ji nusijuokė. � Cha, cha, norime įsitikinti, kad esi gyva. Vaiko �i pati tyriausia ir geriausiai jau�ia tav�j�.

Man nespėjus nė �od�io pratarti, Keku paklausė:

� Ar tikrai jau geriau jautiesi?

Prisimindama anks�iau patirtas kan�ias, sutelkiau savo i�sibars�iusi� �i.

� Taip, manau, kad jau beveik visi�kai atsigavau.

� Tikrai?

A� energingai linktelėjau.

� Galvos ir pilvo jau neskauda, nosis nebėga, o akys nea�aroja. Taip, tikrai gerai jau�iuosi. Dėkoju tau ir tavo draugėms.

Keku dūrė pir�tu į dangų.

� Dėkok dangui, ne man.

� O kur tas bjaurus daiktas? � pasiteiravau vos tvardydamasi, kad neim�iau garsiai juoktis.

Keku parodė į mano rie��.

Pakėlusi rank� akimirksniu supratau, kad neturiu apyrankės! �velgdama Keku į akis surikau:

� O Dieve, kur mano apyrankė?! Sumokėjau u� j� tūkstantį renminbių!

Ir tuoj pat pasigailėjau tai pasakiusi, mat nenorėjau, kad kaimelio gyventojai manytų, jog esu turtuolė, � bent jau jų akimis �iūrint.

Ta�iau buvo per vėlu. Keku i�pūtė akis.

� Sakai, tūkstantį?

A� nutylėjau.

Ji linksmai nusikvatojo.

� Vadinasi, k� tik i�me�iau tūkstantį renminbių. Tai bent! Negaliu patikėti�

� K�? Kaip galėjai taip pasielgti? Kodėl man�s neatsiklausei? Juk tūkstantis, tai ne �imtas, supranti?

� Ai�ku, atskiriu �imt� nuo tūkstan�io. � Ir staiga Keku pratrūko juoktis kaip viesulo į or� kilstelėtas girtuoklis. � Cha, cha, cha, tūkstantis! Panele Lin, � ji ėmė vien� po kito lenkti pir�tus, � u� tūkstantį galima nupirkti tris avis, tuzin� vi�tų, nauj� dviratį Mitui, nauj� keptuv� man, nauj��

Bet a� neleidau jai baigti.

� Kodėl i�metei mano apyrank�?

� Kad tave i�gelbė�iau!

Ėmiau keltis i� lovos.

� Kur i�metei? Rasiu j� ir pasiimsiu.

Keku ka�k� pasakė Mitui ir motina su sūnumi bendromis jėgomis taip mane prispaudė, kad pasijutau kaip po dramblio pėda spurdanti �iurkė.

Verdama abu nuo�miu �vilgsniu surikau:

� Paleiskite mane ir netrukdykite ie�koti apyrankės!

Keku taip pat pakėlė bals�:

� Ta apyrankė tav�s vos nenu�udė!

� K� �ia �neki?

� Ta apyrankė apsėsta!

� Apsėsta?

� Ar matei apyrankės viduje krauj�, teliūskuojantį kaip kraujuojanti, sau vietos nerandanti dvasia? Dėl jo ir susirgai. I�metusi j� atitraukiau tave nuo pragaro vartų! Bet u�uot padėkojusi, tu ant man�s �auki! � susijaudinusi pergalingai ir spigiai kaip niekad riktelėjo Keku.

Kiek patylėjusi atly�au.

� K� gi, labai tau dėkoju, Keku. Ar dabar galėtumėte mane paleisti?

Keturios rankos pasitraukė nuo man�s, lyg vėjelio nupūstos.

Keku dėstė toliau:

� Pakėlusi tavo rank� tikrinti pulso, pama�iau apyrank�. Kadangi ji atrodė labai gra�i, pasukau j�, norėdama pasigro�ėti. Ir �e tau! Jos viduje tekėjo kraujas! Mirtinai i�sigandau. Tai turėjo būti i� tavo rie�o i��iulptas kraujas! Visai nusiminiau, nes tai rei�kė, kad tu jau pakeliui pas Pragaro Valdov� ir kelio atgal nėra!

Bet neketinau atiduoti draugės mir�iai į nagus. Tad stipriai pasitryniau akis, kad maty�iau, i� kurios rie�o vietos i�tekėjo kraujas. Ta�iau jis buvo ne i� tavo rie�o, o i� apyrankės!

Norėjau �auktis pagalbos, bet visos draugės buvo i�ėjusios, o Mitas dar per ma�as, kad jį būtų galima palikti vien� su tavimi. Be to, jei būtum tikrai mirusi, bū�iau turėjusi tave i�lydėti ir atsisveikinti. Vėl patikrinusi tavo puls� pama�iau, kad jis dar silpnesnis. Nusprend�iau k� nors daryti ir neleisti i�eiti į an� pasaulį. O veikti reikėjo greitai, kol dar nevėlu!

Dar kart� atid�iai ap�iūrėjau apyrank�. Ir staiga man toptelėjo, kad ankstesnio apyrankės savininko dvasia, matyt, niekaip nenori to daikto paleisti. Ji pavydėjo naujai savininkei, kitaip sakant, tau. Todėl sumanė atimti tau gyvyb�, kad slapta galėtų grį�ti. Kai suvokiau, kad tai mirusiojo dvasia, visas kūnas man nuėjo pagaugais, o plaukai atsistojo piestu. Netrukus pama�iau, kad tas pats nutiko ir Mito plaukams!

Susijaudinusi Keku pasakojo toliau:

� �inojau, k� daryti. Sukaupusi visas su motinos pienu gautas jėgas, pamėginau nuimti tau nuo rankos apyrank�. Bet ji buvo taip prigludusi prie rie�o, kad niekaip nenusisegė. Prakeikta apyrankėje gyvenanti dvasia mėgino pasiglem�ti tavo gyvyb�!

Nulėkusi į virtuv� pasiėmiau aliejaus ir tekina grį�au i�tepti juo tau rie��. Tada su�ukau: �Vienas, du, trys� ir trūktelėjau. Apyrankė nulėkė nuo rie�o ir garsiai tark�telėjusi nukrito ant grindų! O kraujas jos viduje, rodos, virė. Matyt, dvasia tū�o, kad su�lugd�iau jos pastangas tave nu�udyti. Negai�dama nė minutės, pasikvie�iau Mit� ir mudu nuskubėjome penkis kilometrus į niekieno �em�. Ten i�kasiau gili� duob� � toki� gili�, kad buvau tikra, jog dvasia i� jos nei�lįs. Baigusi darb�, u�pyliau duob� smėliu ir pamokiau Mit� melstis kartu su manimi, kad numaldytume dvasi�.

Baigusi �nekėti, Keku labai meiliai pla�taka palietė man kakt�.

� Matai, panele Lin, kar�tis atlėgo, skausmai liovėsi ir tu visi�kai pasveikai.

Ji nusisuko ka�k� pasakyti Mitui. Berniukas d�iaugsmingai suplojo rankomis ir pasilenk�s pabu�iavo mane seilėtomis lūpomis.

Tai buvo taip netikėta, kad net susijaudinau. �iek tiek aprimusi motinai ir sūnui pasakiau:

� Labai a�iū tau, Keku, ir tau, Mitai. � Ir juokaudama gnybtelėjau rausv� berniuko skruost�.

Truputį pam�s�iusi papasakojau Keku, kaip ir kur pirkau t� apyrank�.

Baigusi paklausiau:

� Keku, bet kodėl apyrankė nepakenkė pardavėjui?

� Jis jos nebuvo u�simov�s. Dvasia atgyja tik apyrankei prisilietus prie �mogaus kūno.

� Kaip manai, Keku, ar tas pardavėjas � blogas �mogus?

Ji susim�stė.

� Jis tau sakė, kad apyrankė paimta i� kapo, tad galbūt �inojo, kad joje gyvena pikta dvasia. Bet spėju, kad pardavėjas neturėjo i� ko rinktis, jei jam reikia pinigų sūnaus operacijai. Galbūt jis net mano galįs pakeisti sūnaus lig� tav�ja.

� Tikrai? Dieve mano!

� O gal tas apgavikas nė neturi sūnaus.

Girdėdama �iuos Keku �od�ius pasijutau visi�kai apsikvailinusi.

Keku �yptelėjo.

� Nesijaudink, panele Lin. Tu pasveikai. Bet kit� kart�, � grie�tai pridūrė, � vykdama į turgų nepamir�k pasiimti ir man�s!

� Taip, ponia! � nusijuokiau ir paklausiau: � Keku, kur u�kasei mano apyrank�?

Ji taip stipriai papurtė galv�, jog i�sigandau, kad ji nenusiristų nuo pe�ių.

� Būk gera, pasakyk.

� Vadinasi, nori rasti t� dvasi� ir vėl parne�ti j� į kaim�? Na jau ne!

20

Aklas prana�autojas

Kit� dien�, jau visi�kai pasveikusi, nedelsdama ėmiau planuoti savo apsilankym� pas mokytoj� ir prana�autoj� Sklend�ian�i� Gerv�. Jis, aklas nuo vaikystės, buvo i�siugd�s nepaprastai jautri� klaus� ir lytėjim�. Mokytojas garsėjo savo feng�ui metodais, bet jo sugebėjimas naudotis sumaniuoju violetiniu skai�iavimu � tūkstantmetes tradicijas turin�iu prana�avimo būdu, kurio pagrind� sudarė asmens gimimo diena ir valanda, � buvo laikomas neprilygstamu. Sklend�ianti Gervė gyveno Dangaus kalnuose, daoistų �ventykloje, kuri, � �iuo at�vilgiu man labai pasisekė, � buvo toli nuo Plaukian�io Debesies �ventyklos.

Dar kart� sėdusi į ve�im�, į traukinį ir pasikra�iusi autobusu, pasiekiau pietines Dangaus kalnų prie�kalnes u� ma�daug �imto kilometrų nuo Ku�os miesto.

U�vertusi galv�, tarp raudonai rudų uolienų atodangų, ma�iau dunksan�i� �ventykl�, bet takas buvo toks status, jog, norėdama palengvinti sau kelion�, pasisamd�iau du ne�ikus, kad u�ne�tų mane ne�tuvais.

I�lipusi ir sumokėjusi ne�ikams, dar kart� nu�velgiau statinį. Vir� pagrindinio įėjimo buvo pakabinta stora lenta, o ant jos tamsiai rudame fone ry�kiai �aliais da�ais u�ra�yta: �Sklend�ian�ios Gervės �ventykla�. Tik į�engus į kiem�, pasitiko i� �emos krosnelės kylantys ir ore besidraikantys dūmeliai. Kieme buvo kelios durys su i�kabomis: �Meditacijų salė�, �Palaiminimo ir globos salė�, �Vyriausio Senojo Pono buveinė�. Pagaliau mano �vilgsnis u�kliuvo u� įra�o, kurio ie�kojau: �Sklend�ian�ios Gervės urvas�.

Nedidukėje, ma�daug keturiasde�imties kvadratinių metrų, salėje dunksojo altorius, gausiai apstatytas dievų ir deivių statulomis. Aplink dievybes buvo prikai�iota daugybė įvairiausių popierinių gėlių, netelpan�ių vazose ir linkstan�ių, tarsi sveikintųsi su manimi. Ant kitų sienų kabojo paveikslai, vaizduojantys dar daugiau dievų ir deivių. Kampe prie durų nuo�aliai stovėjo medinis stalas.

� Sveiki, ar �ia yra kas nors? � paklausiau, bet man niekas neatsakė.

Priėjau prie altoriaus ap�iūrėti did�iausios statulos � barzdoto senio, laikan�io �luotel�. �alia jo pama�iau lentel� su keturiais ra�menimis: tai�anglaodziun � �Vyriausias Senasis Ponas�. Po tais keturiais hieroglifais buvo para�yta:

Vyriausias Senasis Ponas yra Laodzi. Vien� dien� jo motina, būdama septyniasde�imt dvejų, pamatė i� dangaus krintan�ias �vaig�des. Viena i� �vaig�d�ių įkrito motinai į burn� ir ji pastojo. Netrukus per pa�astį ji pagimdė Laodzi. Kūdikis gimė �ilais plaukais, todėl buvo pavadintas Senuoju Ponu.

Laodzi buvo daoizmo, įtakingiausios Kinijos filosofijos ir religijos, pradininkas. Po kelių de�imtme�ių, pasibjaurėj�s �monių intrigomis, jis sėdo ant jau�io, i�jojo į vakarus ir niekada negrį�o. Prie� jam i�vykstant vartų sargas Laodzi papra�ė, kad u�ra�ytų savo i�mintį. Taip atsirado garsusis �Daodedzingas� � klasikinis kūrinys apie keli� ir doryb�.

� Tai bent istorija! O �ia � garsusis Laodzi, � neatitraukdama akių tyliai sau sumurmėjau.

Ir t� akimirk� i�girdau skambų vyro bals�:

� Panele, gal norite nusipirkti smilkalų ir paaukoti dievams?

Atsisukau ir pama�iau ma�daug �e�iasde�imtmetį siaurų pe�ių vyr�, i� u� stalo smalsiai varstantį mane akimis.

� A�iū, ne, � nusi�ypsojau jam. � A� krik��ionė.

� Krik��ionė? Negerai. Tu kinė. Turėtum būti arba budistė, arba daoistė. Krik��ionys turi tik vien� diev�, jokios naudos.

Jei nebūtų man pasirod�s simpati�kas, o jo pastaba � juokinga, tie �od�iai būtų mane į�eid�.

� Kodėl jokios naudos?

Jis mostelėjo į daugyb� ant sienų kaban�ių paveikslų ir ėmė vardyti man, kas juose vaizduojama:

� Motina Vakarų Valdovė, Dangi�kasis Valdovas, Pragaro Valdovas, Nefrito Valdovas, Griaustinio Generolas, Laimės Dievas, Padėties Dievas, Turtų Dievas, Ilgaam�i�kumo Dievas�

� Oho!

Kinų kultūroje tiek daug dievų. Pasijutau dėkinga savo motinai, pakrik�tijusiai mane krik��ionių ba�ny�ioje, kad man įsakinėtų ne daugybė dievų, o tik vienas. Būdama laisvos dvasios asmenybė, visada stengdavausi vengti autoritetų ir apeiti taisykles kaip tarp akmenų tekantis vanduo.

Vyras nusi�ypsojo.

� Matot, panele? Kai turi rūpes�ių, visi �ie dievai ir deivės padeda. Manot, kad jūsų dievas gali visk� padaryti pats, be niekieno pagalbos?

Prunk�telėjau.

� Gal jūs ir teisus. Niekada apie tai nepagalvojau. � Ir pridūriau: � Ie�kau mokytojo Sklend�ian�ios Gervės. Ar jis �ia?

I�pūt�s akis, vyras atid�iai mane nu�velgė ir pamerkė akį.

� Panele, kokio lobio pageidausit � karjeros, sėkmės, tiesiai į rankas nukritusių turtų� � Jis pakėlė į mane akis. � O gal meilės?

Norėjau atkirsti: �Ne jūsų reikalas�, bet susilaikiau, nes jis buvo draugi�kas ir linksmas. Tikras klounas, nors nuobod�iaujantis ir, ko gero, vieni�as.

� Vadinasi, mokytojas �ia?

� Taip. � Jis mostelėjo į salės gilum�, į duris, kurių nepastebėjau. � Bet dabar lankytojus priima retai, nes pinigų jam nebereikia. Jis ir taip turtingas.

Turtingas? Gyvendamas �ioje apleistoje buveinėje? Bet vis tiek paklausiau:

� Ar dabar mokytojas u�siima kuo kitu?

Vyras sukikeno.

� Ne, gyvena i� aukų � dosnių aukų.

� Kaip suprasti?

� Leiskit jums paai�kinti, jaunoji panele.

� Mano pavardė Lin. Klausau jūsų.

� Gerai, panele Lin. Mokytojo Sklend�ian�ios Gervės pravardė � �en Suan � Dievi�kasis Skai�iavimas. Taigi jo prana�ystės nepaprastai tikslios, � saky�iau, devyniasde�imt devyni procentai jų i�sipildo.

� Kodėl ne visas �imtas?

Jo akys kelis kartus paslaptingai �ybtelėjo.

� Likusį vien� procent� �ino tik dangus, o ne mes, mirtingieji.

Man �i mintis patiko, tad linktelėjau.

Jis kalbėjo toliau:

� Nuo tada, kai mokytojas puikiai įvaldė �į men�, dien� naktį �monės �ia plūste plūsta patarimo, taigi jis pask�stų piniguose, jei nemokėtų �plaukti� �ioje materialios kan�ios jūroje.

� Kodėl mokytojas nepasisamdo padėjėjo?

Jis nusijuokė rodydamas ilgus, i�geltusius dantis.

� Cha, panele Lin, kokia jūs naivi, negi manot, kad �io meno taip paprasta i�mokti? � Mano pa�nekovas suglaudė du pir�tus ir spragtelėjo.

� O taip nėra? � ty�ia apsime�iau nei�manėle.

� �inoma, ne! Turi būti gim�s po reikiama �vaig�de, turi būti dangaus auk�tybių apdovanotas �iuo gebėjimu. Mokytojas yra toks didis meistras, jog po kiek laiko liovėsi ėm�s mokestį, i� kurio gyveno, kad �monės �ia neplūstų, netrikdytų jo ramybės, nesibrautų į jo sapnus. Jis u�draudė �monėms mokėti pinigus, bet dabar jie aukoja brangenybes, senovinius daiktus, o vienas dovanojo net nam� ir �emės sklyp�.

� Oho! Tai kodėl jis tebedirba?

� Kad padėtų �monėms, kam gi daugiau? Kadaise, kai mokytojas tik pradėjo prana�auti, daoistų kunigai leido jam veltui naudotis �ventyklos patalpa. Dabar mokytojas atsilygina jiems u� kilnum�: suaukotus pinigus skiria �ventyklai atnaujinti. Po mėnesio prasidės darbai, �tai kodėl nematai �ia lankytojų. �ventykla laikinai u�daryta.

� Ar mokytojas po remonto dar prana�aus?

� Viskas priklausys nuo to, kur jį nuves karma. Jis sakė, girdi, niekada ne�inai, būna, jog kart� gyvenime atsitiktinai sutinki �mogų, kurio �vaig�dė �vie�ia taip ry�kiai, kad pakei�ia ir tave. Praleisti tokio likimo lemto, kart� gyvenime įvykstan�io susitikimo jis nenori. Panele, ar esate girdėjusi posakį �Did�iausias vieni�ius yra tas, kurio var�ovas taip ir nepasirodo?�

Man dar nespėjus suvokti �ių �od�ių prasmės, jis pridūrė:

� �arba kad �Laimingiausias �achmatų meistras yra tas, kuris galų gale sutinka sav�s vert� prie�inink�?�

Kinai taip pat sako: �Niekada nespr�skit apie �mogų vien pagal drabu�į�. �io smulku�io, niekuo nei�siskirian�io �mogaus tikrai nebuvo galima nepaisyti. Galėjau įsivaizduoti, kaip atrodo jo mokytojas Sklend�ianti Gervė.

Ir kaip tik t� akimirk� salėje tarsi i� niekur i�dygo senis. Jis taip pat buvo lieknas, smulkių kaulų ir gra�ių kūno proporcijų. Ilgas, tamsiai mėlynas �ilkinis senio drabu�is, nors ir nu�iur�s, pabrė�ė santūrų veid�. Nors buvo u�sidėj�s tamsius akinius, jau�iau, kad senis turi gebėjim� �regėti�. Nors akis buvo paslėp�s, jo �i energija buvo labai skvarbi. Rodės, tarsi �i� niūri� sal� dabar būtų nutvieskusi nematoma �viesa.

� Ahungai, kaip man medituoti, jei laidai gerkl�?

Visai nenustebau, kad senio balsas buvo skambus kaip bronzinis varpelis.

� Pasiūlyk jaunajai vie�niai arbatos. Niekada nepamir�k mūsų �ventyklos taisyklių, i� kurių pirmoji ir antroji yra būti mandagiam ir virti puiki� arbat�.

Kadangi senis turėjo būti aklas, i� kur jis galėjo �inoti, kad buvau jauna, moteris ir vie�nia?

Ahungas tuoj pat atsistojo ir priėjo prie senio.

� Mokytojau, panelė Lin nori su tavimi susitikti. A� �neku�iavausi ir palaikiau jai draugij�.

� Norėjai pasakyti, dalijaisi gandais.

� Informacija.

� Geriau prilaikyk savo miklų lie�uvį, Ahungai.

� Taip, mokytojau. �iandien vakare kruop��iai i�siplausiu burn� su muilu ir nusigrandysiu lie�uvį peilio gele�te.

� Bus dar geriau, jei i�siplausi burn� alkoholiu, o lie�uvį nusigrandysi skustuvu.

� Taip, mokytojau, dar kart� a�iū u� verting� patarim�.

Apsimestinis mokytojo priekai�tavimas ir suvaidinta jo mokinio baimė mane pralinksmino; buvo akivaizdu, kad �ie du vyrai nuo�ird�iai vienas kit� myli.

Jie abu kelias akimirkas tylėjo, tad pasinaudojau proga įsiterpti.

� Mokytojau Sklend�ianti Gerve, ponas Ahungas man k� tik pasakojo, koks jūs nepakartojamas ir kokios nuostabiai tikslios jūsų prana�ystės.

Senis atsisuko į mane; jo akiniai atrodė lyg du bedugniai tamsūs duburiai.

� Eikit paskui mane, panele Lin. Jau seniai jūsų laukiu.

I� kur jis galėjo �inoti, kad atvykstu? Dabar �ioje nuo�alioje ir beveik tu��ioje �ventykloje pajutau �iokį tokį nerim�.

Man sekant paskui Sklend�ian�i� Gerv�, Ahungas i�kėlė abu nyk��ius ir pamerkė man akį, tarsi norėdamas parodyti, kaip man pasisekė, kad esu su mokytoju.

Atsakiau jam �ypsena.

Mokytojas truputį pasuko galv�.

� Ahungai, nesivaipyk. Kai kurie sve�iai tai gali suprasti kaip į�eidim�.

Ar senis tikrai aklas, ar tik apsimetinėja? Bet a� greitai nuvijau �į nepagarbų įtarim� �alin. O jei kaip tik dabar jis skaito mano mintis?

Kad ir kokia puiki buvo abiejų vienuolių nuotaika, pėdindama paskui mokytoj� jau�iausi kaip i�dykusi mokinė, kuri� mokyklos direktorius ruo�iasi sudrausminti. Eidama paskui senį ir klausydamasi valdingo jo med�iaginių �lepe�ių tapsėjimo į �ventyklos grindis pamaniau, kad �is garsas sutampa su mano �irdies dunksėjimu ir gailiu sportba�ių cyp�iojimu.

Pagaliau atėjome. Senio stumtelėtos medinės durys girg�telėjo ir pama�iau nedidelį kambarį.

Sklend�ianti Gervė tuoj pat nuėjo ir atsisėdo prie didelio medinio ra�omojo stalo.

� Pra�om sėstis, panele Lin.

Įsitaisiau prie�ais jį. Stalas buvo u�verstas visokiais nieku�iais: į pie�tukin� sugrūsti teptukai, ra�alo kapsulės, ma�y�iai moliniai indeliai ra�alui, susukti ry�ių popieriaus lapai ir pasvarai rankra��iams. Ant sienų kabėjo paveikslai ir i�pie�ti hieroglifai, be to, u�uod�iau ma�oje smilkalinėje rūkstan�ius smilkalus.

Man nespėjus prasi�ioti, į kambarį į�engė Ahungas, ne�inas arbatiniu ir dviem puodeliais ant lakuoto padėklo. Jis atsargiai padėjo visk� ant stalo ir įpylė mums arbatos. Atlik�s savo pareig� i�ėjo, � �į kart� netar�s nė �od�io ir nepamerk�s akies.

Sklend�ianti Gervė paėmė savo puodelį ir mostelėjo man.

� Pra�om vai�intis arbata, � paragino jis ir garsiai siurbtelėjo didelį gurk�nį.

Pakėliau puodelį ir i� jo kylan�iais kar�tais garais palepinau veido od�.

Mokytojas skambiu balsu tarė:

� Ahungas nuo vaikystės labai i�dyk�s ir smalsus. Jam patinka skleisti gandus, bet jis niekam nekenkia.

Vis dar lepindamasi arbatos garais, atid�iai tyrinėjau paslapting� prie�ais mane sėdin�io mokytojo veid�. Ahungas atrodė jau pagyven�s vyras, įpusėj�s ar bebaigi�s �e�t� de�imtį, tad kokio am�iaus galėjo būti Sklend�ianti Gervė? A�tuoniasde�imties? Devyniasde�imties? O gal �imto metų, vyresnis u� �i� �ventykl�? Gal jis �ios �ventyklos seniena arba vaik�tanti mumija?!

Mokytojas vėl prabilo:

� Ahungas buvo na�laitis. Pats u�auginau jį �ioje �ventykloje.

Ne�inodama, kaip elgtis, atsakiau:

� Liūdna tai girdėti. Mokytojau, ar �inote, kas Ahungo tėvai?

� Juk tai nesvarbu, tiesa? � Jis nutilo, gurk�telėjo arbatos ir pridūrė: � Niekada nebuvau ved�s, todėl auginau ir auklėjau jį kaip savo vaik�. Jis buvo man dangaus dovana ir mudu jau�iamės labai artimi.

� Kaip jį įsisūnijote?

Neabejojau, kad �ioje nuo�alioje Kinijos dalyje nėra nieko pana�aus į įvaikinimo agentūr�.

Prana�autojas pakreipė galv� ir nusijuokė, o tamsiuose jo akinių stikluose i� prad�ių �mėstelėjo deivės, o paskui � ant sienos kaban�io nuo�maus dievo atspind�iai. Gaila, kad jis buvo aklas. Jei nebūtų ne�ioj�s tamsių akinių, gal bū�iau galėjusi bent numanyti, k� jis galvoja.

� Ahungas pats pas mane atėjo.

� Būdamas kūdikis? Kaip? Atropojo �ia keturiomis? � Vos susilaikiau nesukikenusi.

� Vien� �alt� vakar� ka�kas paliko jį prie �ventyklos vartų. Baig�s prana�auti paskutiniam klientui, nuėjau į virtuv� pasidaryti valgio ir i�girdau verksm�. Kūdikis rėkė taip garsiai ir atkakliai, jog i� karto supratau: tai �auksmas i� auk�tybių. Tas riksmas, rodos, sudrebino dangų ir �em�, o vandenyne sukėlė auk�tas kaip kalnai bangas. Visk� met�s, puoliau į lauk�. Ant �emės prie �ventyklos vartų radau permirkusį, spurdantį ry�ulėlį.

T� akimirk� supratau, kad mudviejų likimai yra neatskiriamai susipyn�. Su �ventyklos vienuoliais i�mokėme jį visko: skaityti, ra�yti, kinų patarlių ir filosofijos. Mokyklos Ahungas niekada nelankė.

� Ar todėl, kad jokia mokykla nebūtų jo priėmusi?

Pakreip�s galv�, mokytojas skambiai nusijuokė.

� Oi, ne. Dėl to, kad ma�asis Ahungas tiesiog nebūtų palik�s nei man�s, nei �ios �ventyklos. Kart� buvau i�siunt�s jį į mokykl� gretimame kaime, bet ten jis visiems kėlė tiek daug rūpes�ių, kad galų gale ir mokyklos vadovai, ir a� nuleidome rankas. Jis tenorėjo likti �ia su manimi ir �aisti su daoistų vienuoliais. Vaikystėje jis visur paskui mane sekiodavo: kai atlikdavau ritualus, kai u�siimdavau sumaniuoju violetiniu skai�iavimu ir net kai i� �ventyklos keliaudavau į turtingų klientų namus. �ventykloje jis turėjo daug �aislų: pagalvėlių, statulėlių, vazų, muzikos instrumentų, teptukų, akmeninių ra�alinių. Ta�iau, nors buvo labai i�dyk�s, niekada nieko nesudau�ė ir netrukdė vienuoliams.

Truputį patylėj�s mokytojas Sklend�ianti Gervė pasakojo toliau:

� Buvau labai dėkingas vienuoliams, leidusiems man �ia dirbti ir auginti berniuk�.

� Bet jūs parūpinote jiems dosnių aukų.

Jis �pa�velgė� į mane pro tamsius akinius.

� Panele Lin, niekada negalvokit, kaip padedat kitiems, galvokit, kaip jums kiti padeda. Dangus �ino, kada atlyginti arba ne.

Gurk�nojau arbat� dėdamasi į �irdį kiekvien� rauk�lėtų mokytojo lūpų i�tart� �odį.

� Mokytojau, ar ilgai �ia gyvenat, � paklausiau.

� Kaip ir Ahungas, buvau na�laitis, paliktas prie �ventyklos durų. Mane paėmė mano mokytojas, daoistų vienuolis, jis i�mokė mane skaityti �monių likimus.

� Kaip �iauru, kad tėvai pameta savo vaikus.

Kelias minutes mokytojas įdėmiai į mane �iūrėjo.

� Tai neturi nieko bendra su tėvais, visk� lemia vaiko �vaig�d�ių i�sidėstymas. Galbūt tėvams jie atrodo nereikalinga na�ta, bet �iai �ventyklai tie vaikai yra tikros dangaus dovanos.

� Mokytojau, ir jūs, ir �ventykla labai gailestingi.

� �is pasaulis ir gyvuoja tik dėl �ių dviejų dorybių � gailestingumo ir dosnumo. � Ilgokai patylėj�s jis staiga paklausė: � Panele Lin, ar jus kas nors pas mane siuntė?

Įsistebeilijusi į bly�kų savo atspindį senio akinių stikluose pajutau, kad imu drebėti. U�uot atsakiusi į klausim�, u�daviau jam sav�jį:

� Mokytojau Sklend�ianti Gerve, kadangi nebuvau susitarusi i� anksto, i� kur �inojote, kad turit lankytoj� ir kad tai lankytoja � moteris?

Jis nusijuokė.

� Panele Lin, jau de�imt metų jūsų laukiu.

� Kaip suprasti�

� Labai paprastai. Prie� de�imtmetį i� sumaniojo violetinio skai�iavimo su�inojau, kad lygiai po de�imties metų, �iandien, sulauksiu vie�nios.

� Hm� Atleiskit, mokytojau, a� tokia nei�manėlė, bet� argi tai įmanoma ir kokia to sumaniojo violetinio skai�iavimo esmė?

� Tai tūkstantmetė kinų astrologijos tradicija, � tarė jis. � Taigi ar jus kas nors pas mane siuntė?

� Na� Ir taip, ir ne, mokytojau.

Jis ėmė skai�iuoti lenkdamas pir�tus ir keistai, bet �aviai ka�k� burbėti.

� Prie� de�imt metų pra�yti patarimo pas mane atėjo labai ypatinga moteris. Manau, judvi sieja giminystės ry�iai.

Tai bent. I� kur jis �ino?

� Taip, ji mano teta, � leptelėjau.

Ir tuoj pat prikandau lūp�. �Po galais! Argi Mindė Medison neliepė man nesakyti tam seniui nieko, i�skyrus mel�?�

Tuo tarpu mokytojas pasakojo toliau:

� Niekada nepamir�iu tos moters dėl jos nuolat besikei�ian�ios �i. Per pusvalandį �i energija, buvusi visavertė ir stipri, tapo visi�kai prie�inga. Sprend�iant i� tokio did�iulio �i svyravimo, ji gyveno nepaprast�, pavojų kupin� gyvenim�.

� Mokytojau, manau, kad ji� jau mirė.

�į kart� nepamir�au, kad reikia meluoti.

Pakreip�s galv�, senis ėmė uosti or�.

� Mirė? Ne. Bet jau beveik.

� Kaip suprasti?

� Dabar ji kabo ant plonos gijos tarp gyvenimo ir mirties.

� Kodėl? Ji blogas �mogus?

� Ji nei bloga, nei gera.

� K� turite omenyje? Kad ji apskritai niekuo dėta?

Senis papurtė galv�.

� Viskas priklauso nuo to, kas j� vertina.

Per kelias sekundes apm�s�iau jo �od�ius, o tada vėl pamelavau:

� Man rodos, jos finansinė padėtis labai prasta.

Kadangi teta ketino duoti man tris milijonus dolerių, suprantama, ji negalėjo būti varg�ė. Juk negalėjo?..

�į kart� senis ry�tingai papurtė galv�.

� Ne, ji turtinga. Bet tokia bus neilgai.

Ir kodėl �is prana�autojas nuolat prie�taravo viskam, k� sakau?

Jis god�iai gurk�telėjo arbatos.

� Panele Lin, pasakykit man savo gimimo dat� ir tikslų laik�. Tada atskleisiu jūsų gyvenimo �emėlapį.

21

Daugiau prana�ys�ių

Pirm� kart� sutikau prana�autoj�, kuriam prie� i�klojant ateitį nereikėjo matyti mano veido, pa�iūrėti į deln� arba i�tyrinėti ra�ysenos.

Kart�, prie� daugelį metų, kai dar buvau vaikas ir gyvenau Honkonge, mama nusivedė mane pas prana�autoj�. Pamenu, ma�as jo veidas ir did�iuliai akiniai, kurių stiklai buvo pjaustymo lentelės storio, atrodė juokingai. Didele savo letena laikydamas mano rankut�, jis mamai su�uko:

� O, kokį nepaprast� vaik� turite! Jos delne tiek daug sudėtingų �energijos linijų�! Ponia, jūsų duktė bus turtinga, o jos gyvenimas � kupinas nuotykių. Tai jau dabar įra�yta jos delne � tarsi �emėlapyje!

Ar aklas mokytojas Sklend�ianti Gervė i�prana�aus t� patį, k� i�prana�avo beveik aklas mokytojas Honkonge?

Kai pasakiau Sklend�ian�iai Gervei savo gimimo dat� ir tikslų laik�, jis pameditavo, lenkdamas pir�tus pradėjo ka�k� skai�iuoti, murmėti, o tada paėm�s teptuk� kelis kartus skubriai ir dr�siai brūk�telėjo per ry�ių popieriaus lap�, palikdamas jame grak��ius hieroglifo potėpius. Nustebau pama�iusi, kaip puikiai jis ra�o, nors yra visi�kai aklas. Tris kartus pakartoj�s �į veiksm�, jis įki�o popieriaus lapus į tris raudonus �ilkinius mai�elius, numetė teptuk� ir �įsistebeilijo� į mane.

Nors negalėjo man�s matyti (o gal vis dėlto galėjo?), toks atidus �vilgsnis vis tiek gadino man nervus. Jau�iau, kad nuo menko jo kūno sklindanti stipri �i u�go�ia nusilpusi� man�j�.

Senis padavė man mai�elius.

� A�iū, mokytojau. Kas �ia?

� Eilėra��iai.

� Bet eilėra��ių a� beveik neskaitau. Man labiau prie �irdies romanai.

� Tai pradėk skaityti. Jie � romanai mai�eliuose. Be to, dėkok ne man, o dangui. A� tik �auklys, perduodantis dangi�k� i�mintį. Kai pateksi į bėd� arba tau reikės surikiuoti sujauktas mintis, i�sitrauk po vien� ir perskaityk.

Suglumusi linktelėjau.

Jis kalbėjo toliau:

� Jūsų gyvenime stipriai ir ry�kiai �vie�ianti pinigų �vaig�dė papildo reinkarnacijos �vaig�d�. �tai kodėl atsidūrėte �ilko kelyje ir ie�kote turtų bei nuotykių. � Kiek patylėj�s, senis pridūrė: � Ir pavojų.

I�girdus �odį �pavojus�, mane nukrėtė �iurpas.

� Panele Lin, tapsit labai turtinga ir garsi.

� Esate labai malonus taip sakydamas, mokytojau Sklend�ianti Gerve. Bet a� labai neturtinga ir nė nenutuokiu, kaip u�sidirbti pinigų.

Ir vėl melavau. �iaip ar taip, gavusi penkiasde�imt tūkstan�ių Jungtinių Valstijų dolerių u� �i� kelion� ir netrukus gausianti tris milijonus, negalėjau tvirtinti esanti varg�ė.

Bet melavau toliau:

� Mokytojau, a� vos gal� su galu suduriu ir man padeda buv�s mano profesorius. Tad kaip u�sidirbsiu daug pinigų?

� A� neprana�auju, kas tiksliai atsitiks. �Kaip?� � ne mano rūpestis. Beje, did�iul� sum� u�sidirbsit savo pastangomis, o ne gausit i� kito asmens.

Juk a� turėjau gauti tris milijonus i� kito asmens!

� Bet jūsų gyvenimo �emėlapyje tėvo ir motinos rūmai nėra deramoje vietoje, o tai rei�kia, kad jūsų karminis ry�ys su tėvais silpnas. Tikrai labai silpnas.

Nieko jam neatsakiau, tik prisiminiau velionį tėv�, kurio baisiai neken�iau, ir mirusi� mam�, kuri� labai mylėjau, � tikėjausi, kad vienas dabar pragare, o kitas danguje.

Trumpam įsivyravo tyla, o tada, pasukdamas pokalbį kita linkme, senis vėl prabilo:

� Vadinamoji jūsų teta� Ji jums ir gera, ir bloga. Kai prie� de�imt metų pas mane atėjo, jai verkiant reikėjo pagalbos ir globos. Deja, mano patarimo ji nepaklausė. Todėl ir kentėjo. Į dangaus vali� negalima numoti ranka.

� Kaip ji ken�ia?

� Ir fizi�kai, ir dvasi�kai. � Jis kiaurai pervėrė mane nieko nematan�iomis, po tamsiais akiniais paslėptomis akimis. � Panele Lin, jūs vienintelė galėsit i�gelbėti j� i� tos kan�ių jūros. Jūs esate jos gui�en.

�inojau, kas yra gui�en � kilnus asmuo. Tai �monės, � taip pat ir visi�kai nepa�įstami, � kuriuos gali sutikti savo gyvenimo kelyje ir kurie tau bes�lygi�kai padės, gal net i�gelbės gyvyb�. Trumpai tariant, angelai. Bet kaip silpna jauna moteris, tokia kaip a�, gali būti Mindės Medison gui�en?

Ma�ame kambarėlyje vėl nuskambėjo stiprus mokytojo balsas.

� Vien� dien� suprasit, k� visa tai rei�kia. O kol kas jūsų laukia ilga ir sunki kelionė. Bet nesijaudinkit, u� pastangas jums bus dosniai atlyginta. Tik turit būti atsargi � labai atsargi. O dabar pra�om atidaryti man duris.

Kai jas pravėriau, jis, atsisuk�s į i�ėjim�, su�uko:

� Ahungai, ar sriuba jau paruo�ta?

� Mokytojau, ar i� tokios tolybės Ahungas gali jus girdėti?

Senis linktelėjo.

� Taip jį kvie�iuosi jau daug metų, nuo to laiko, kai man įsimetė artritas ir negaliu vis� laik� eiti jo pasikviesti. Per tiek metų jis i�lavino labai jautri� klaus�.

Netrukus Ahungas i�dygo prie durų su padėklu rankose. Jis atsargiai padėjo ant stalo du garuojan�ius dubenėlius. Prie� i�eidamas pasilenkė ir pa�nab�dėjo man į ausį:

� Panele Lin, tai labai maistinga tetervino sriuba, pagardinta nepaprastai brangiu laukiniu �en�eniu.

Dabar, kai kambaryje buvo jo mokinys, mokytojas stengėsi kalbėti tyliau.

� Ahungai, dirbk savo darb� nesigirdamas, juo labiau � mūsų garbingiems sve�iams. Be to, nieko ne�nib�dėk sve�iui į ausį, nes �ioje tyroje �emėje nėra k� slėpti. Eik į kit� kambarį ir valgyk sriub�.

� Taip, mokytojau, � atsakė Ahungas, mirktelėjo man ir nenoromis i�ne�ė savo lies� u�pakalį pro duris.

Mokytojas jam pavymui �ūktelėjo:

� Ahungai, kiek kartų tau sakiau nemerkti akies garbingiems mūsų sve�iams, i�skyrus ma�us vaikus?!

� Klausau, mokytojau!

Ar tikrai �is nukar��s senis aklas? Ir tuomet, tarsi norėdamas i�sklaidyti mano abejones, Sklend�ianti Gervė nusiėmė akinius ir ėmė valyti juos nosine.

� Nuo sriubos garų rasoja mano akiniai, � tarė jis, o tada pakėlė akis ir įbedė į mane nieko nematan�ius vyzd�ius � du balto drumsto stiklo rutuliukus, pana�ius į kelias dienas saulėje pragulėjusios �uvies akis.

�vilgtelėjau į jį, mėgindama sulaikyti besiver�iantį �o Dieve!�, ir paskubomis nusukau akis. O jei seniui �e�tasis, septintasis ar net a�tuntasis jausmas paku�dės, kad į jį spoksau? Nors sriuba buvo beveik verdanti, jau�iausi ��lanti.

� Vai�inkitės, panele Lin, � paragino jis vėl dėdamasis akinius.

Ėmėme valgyti gard�i�, �i prisotint� sriub�. Sklend�ianti Gervė srėbė garsiai, �liurpdamas, � vaikystėje u� tokį valgym� būdavau grie�tai barama.

Senis valgydamas kalbėjo:

� Galit garsiai srėbti pasiskonėdama. �i sriuba i�virta i� jang produktų, kad �ildytų.

Pakėliau akis nuo dubenėlio.

� I� kokių jang produktų?

� Tetervino mėsos, laukinio �en�enio, d�iovintų longanų, dar vadinamų drakono akimis, mink�timo ir raudonų uogų, virtų ant lau�o, kurį sukrovėme i� tikrų mi�ko malkų, d�iovintų kelis mėnesius saulės atokaitoje mūsų kieme. Ahungas s�moningai parinko �iuos produktus, kad jie papildytų jūsų in prigimtį.

Ar jis �ino, kad turiu in akį?

Nurijusi paskutinį sriubos la��, pasakiau:

� Mokytojau Sklend�ianti Gerve, ir sriuba, ir jūsų prana�ystės puikios. Nuo�ird�iai dėkoju, kad buvote toks dosnus ir skyrėte man tiek daug savo brangaus laiko. Manau, man jau laikas keliauti ir netrukdyti judviem su Ahungu. A�� sumokėsiu jam i�eidama.

Nors Ahungas pasakojo man, kad mokytojas u�mokes�io nebeima, vis dėlto, mano nuomone, turėjau pasiūlyti atlygį.

Atsistojau ketindama eiti, bet mokytojas Sklend�ianti Gervė mostu liepė man vėl sėstis.

� Palaukit truputį, panele Lin. Dar minutėl� pasėdėkit.

Atsisėdau. Staiga i�sigandau, kad senis papra�ys daugiau, nei galėsiu sumokėti neu�sitraukdama finansinių sunkumų.

Ta�iau jo klausimas mane nustebino.

� Ar turit ka�k� pasikabinusi ant kaklo?

Instinktyviai kilstelėjau rank� ir palie�iau Lopnoro pakabuk�.

� Taip, o i� kur �inote?

Ir tuoj pat pasigailėjau paklaususi, mat senis tuos �od�ius galėjo suprasti kaip u�uomin� apie neregyst�.

� Nuo tos akimirkos, kai įkėlėt koj� į �į kambarį, tyrinėju jūsų �i ir jau�iu, kad stipriausia jos dalis sklinda jums nuo kaklo. Ne�iojat balt� nefrit�, tiesa?

� Taip, bet i� kur �inot, kad tai nefritas ir kad jis baltas?

Gal vis dėlto jis tik vaidina es�s aklas?! �arlatanas! Tik� kaip tada paai�kinti, kad jo akys blausios, pana�ios į padvėsusios �uvies? Gal jos kaip nors ypatingai i�da�ytos?

� Panele Lin, nefritai būna �imtų ir net tūkstan�ių metų senumo. Taigi tokius virpesius gali skleisti tik nefritas, o ne sidabriniai ar auksiniai papuo�alai, kuriuos auksakaliai ir sidabro meistrai pagamino palyginti neseniai. Kadangi seni nefritai yra sugėr� �i i� kosmoso ir daugybės buvusių jų savininkų, jie skleid�ia labai stiprius ir sunkiai perprantamus virpesius.

Vėl palie�iau Lopnoro pakabuk�.

� Mokytojau, kokius virpesius skleid�ia �is akmuo?

� Nusiimkit jį ir leiskit man paliesti.

Nusikabinau nefrit� ir padaviau prana�autojui.

Senis pasidėjo nefrit� ant rausvo mėsingo delno, paglostė, patrynė, pakilnojo ir pamėtėjo. Tada purtydamas galv� tarė:

� Panele Lin, geriau daugiau jo nene�iokit.

�į kart� �okau prie�tarauti:

� Bet, mokytojau, tai labai brangi mielo mano bi�iulio dovana!

Prisiminiau dramblio kaulo apyrank�, u� kuri� suplojau tūkstantį renminbių ir kuri� Keku i�metė kaip koki� �iuk�l�. Ne, tikrai neketinau to paties daryti su savo brangaus velionio draugo palikimu.

� Tuomet juo labiau neturėtumėt jo dėvėti. Mat to �mogaus dvasia vis dar labai prisiri�usi prie �io akmens, todėl jis trikdo jūsų pusiausvyr�, ypa� nepalankiomis akimirkomis � kai sergate, pasiklystate ar i�sig�state.

� Bet tai � tik pakabukas.

Vakarieti�kas mano protas tebetikėjo, kad neseniai mane i�tikusi� lig� sukėlė u�ter�tas turgaus oras, o ne tokie paistalai kaip dramblio kaulo apyrankėje apsigyvenusi dvasia.

� Akmenų, ypa� nefrito, poveikis labai stiprus, � su�nab�dėjo Sklend�ianti Gervė ir apsilai�ė rauk�lėtas lūpas. � Būsiu atviras, panele Lin. Bijau, kad �is nefritas yra sugėr�s per daug a�arų. Jeigu jį dėvėsite, ir jums teks jas lieti. � Kiek patylėj�s, senis pridūrė: � Ankstesnis jo savininkas� Tokiam gyvenimui kaip jo atpirkti reikės verkti daugyb� metų.

� I� kur �inote, kad anks�iau nefritas priklausė vyrui?

� Toje �i labai stiprus jang elementas.

Pritariamai linktelėjau.

O jis kalbėjo toliau:

� Tas vyras� jus myli. Labai stipriai.

Atsidusau ir pasakiau:

� Mano bi�iulis nuskendo e�ere.

Ma�iau, kaip po akiniais paslėptos, į padvėsusios �uvies pana�ios mokytojo akys ėmė lakstyti į �alis.

� Ne e�ere, o a�arose.

Man nespėjus praverti burnos, senis vėl prabilo:

� Tai tebuvo materiali tos nelaimės i�rai�ka. O tiesa yra ta, kad jis nuskendo a�arose, pralietose dėl mylimos moters. Arba moterų. Pra�om papasakoti man t� istorij�.

Papasakojau. Ir �į kart� i�klojau vis� ties�, nes Lopnoras su Minde Medison neturi nieko bendra.

Man baigus kalbėti, Sklend�ianti Gervė sunkiai atsiduso:

� Ak� �inote, panele Lin, pagal sumanųjį violetinį skai�iavim�, visiems mums dangaus lemta gyventi �imt� dvide�imt metų. Bet kadangi �is purvinas pasaulis kupinas visokiausių pavojų ir mus su�iupti tykan�ių pra�ūtingų sp�stų, gyvi lieka tik tie, kuriems pavyksta jų i�vengti. Kiekvienas i� mūsų gimė po dvylika �vaig�d�ių, valdan�ių mūsų gyvenim�. Gyvenimo �vaig�dė lemia mūsų charakterį, Reinkarnacijos �vaig�dė � mūsų poelgius. Jei randame derm� tarp jų, galime sulaukti �imto dvide�imties metų.

Ar mokytojas jau artėja prie �imto dvide�imties?

Jis atsiduso:

� Niekas nei�vengia �io pasaulio pinklių, tiesa?

Staiga man dingtelėjo, kad �ie tamsūs akiniai ir neregin�ios akys galbūt slepia skaud�i� meilės istorij�. Kelias akimirkas dvejojusi, i�tariau nederam� klausim�:

� O jūs, mokytojau?

Jo atsakymas mane nustebino.

� �inoma, ir a�.

� Norite pasakyti, kad�

Ketinau paklausti, ar ir jam �irdį u�gavo moteris, o gal kelios moterys?

Bet mokytojas tarė:

� Nors esu pasaulietis, ne vienuolis, niekada nebuvau ved�s. Turėti �eim� man vis� gyvenim� trukdė Ahungas ir �i �ventykla.

�yptelėjau.

� Ahungas � labai mielas �mogus.

� Mielas? Gal ir mielas, bet ir bjaurus. Jei tik būtumėt turėjusi prog� drauge su juo pagyventi!

Mudu nusijuokėme.

Praėjo kelios minutės. Senis vėl ��vilgtelėjo� į pakabuk� ir surimtėjo.

� Jei ne�iosit jį ant kaklo kaip dabar, jūsų gyvenim� persmelks blogi virpesiai.

� Bet Lopnoras man�s nenuskriaus net ir mir�s!

� S�moningai ne, bet gali nuskriausti nety�ia. Jei �is akmuo jums brangus, grį�usi namo suvyniokit jį į �varaus audeklo, geriausia �ilko, skiaut� ir padėkit sausoje, vėsioje vietoje. Taip nedrumsit nefrito ramybės ir jausitės jam artima. Bet nene�iokit jo ir saugokitės, kad jis nesiliestų jums prie odos.

Jis atidavė man pakabuk�.

� Kol kas dar galit jį pasikabinti. Kitaip kas nors gali jį pavogti arba pati galit pamesti per ilg� kelion� atgal. Bet grį�usi namo nepamir�kit jo nusiimti.

� Labai a�iū jums u� patarim�, mokytojau, � tariau kabindamasi nefrit� ant kaklo. Ir man staiga pasirodė, kad jį slegia sunki kapsin�ių a�arų na�ta.

� Panele Lin, gyvenat nerūpesting�, persikų �iedų spalvos gyvenim�. Galbūt tai, kad vyrai laksto paskui jus, glosto jums savimeil� ir teikia malonum�. Bet galų gale geriausia būtų likti su vienu i� jų. Aistra ir geismas i�sisklaidys kaip dūmai ir dulkės. O tikra meilė � am�ina.

Kelias akimirkas patylėj�s ir, rodos, susim�st�s, senis pridūrė:

� Jūsų meilu�iams pra�ūtingas vandens elementas. Toks jų likimas.

Man nespėjus paklausti, kas galėtų nutikti, jis mostelėjo ranka leisdamas suprasti, kad pokalbis baigtas.

� Atskleid�iau jums pakankamai dangaus paslap�ių. Dabar galit keliauti. Turiu eiti popie�io miego. � Ir, atsisuk�s į duris, su�uko: � Ahungai, ateik ir palydėk panel� Lin iki vartų!

Atsiri�au kuprin� ir i�siėmiau pinigin�.

� Mokytojau Sklend�ianti Gerve, dar nepasakėt man, kiek�

Bet jis grie�tai mane nutraukė:

� Panele Lin, pra�om nestatyti į kebli� padėtį nei man�s, nei sav�s. Beje, u� jūsų vizit� jau sumokėjo.

� Kas?

� Jūsų vadinamoji teta. Prie� gerus de�imt metų, kai pati buvo atvykusi pas mane patarimo, ji �ventyklai paaukojo didel� sum�. Tik dėl to galėjau i�laikyti �ventykl� ir auginti na�lai�ius. Tad dabar sumokėtos abi skolos � ir jos, ir jūsų. � Senis kalbėjo toliau: � Jūsų vadinamoji teta nėra blogas �mogus, bet priėmė blog� sprendim�, o �is sugadino jai gyvenim�. Savo auka ji dalį blogos karmos panaikino.

� Mokytojau, ar galiu paklausti, kodėl vadinat j� mano �vadinam�ja teta�?

� Dangaus paslaptis bus atskleista atėjus laikui. Keliaukit savo Keliu. Prie� ko nors imdamasi, visada sulaukit tinkamos, palankios akimirkos. �iame purviname pasaulyje tinkama akimirka ir kantrybė labai svarbu. Taip pat nepamir�kit i�naudoti savo in energijos. Ji labai �avi. Vis� laik� tai jau�iau.

Jausdama pagarbi� baim� �iam nukar�usiam, bet i�mintingam seniui, apm�s�iau, k� jis man pasakė. Kokius dar perlus slepia jo veido rauk�lės, pana�ios į austrių geldeles?

Ir tada jis netikėtai ėmė deklamuoti ka�k� pana�aus į eilėra�tį.

� Mink�tas visuomet įveikia kiet�. Nieko nėra mink��iau u� vandenį, ta�iau jis sunaikina patį kie�iausi� daikt�.

Dabar senis pa�velgė man į akis.

� Tai i� Laodzi �Daodedzingo�. Abejoju, ar jūs, Vakaruose mokslus baigusi jauna moteris, būsit apie �į kūrinį girdėjusi.

� Atleiskit, mokytojau.

Neju�ia nulenkiau galv�, nors ir �inojau, kad senis negali man�s matyti. O gal gali? Gal bent tre�i�ja akimi?

� Panele Lin, galit vėl bet kada mus aplankyti.

Ahungas pasirūpino, kad i�ėjus u� �ventyklos vartų man�s lauktų ne�ikai ir nugabentų mane nuo kalno.

� Panele, kai turėsite laiko, aplankykit mus. Mes �ia gana vieni�i.

� Aplankysiu. A�iū, Ahungai.

Jis padavė man tris i�siuvinėtus mai�elius.

� Panele Lin, pamir�ote pasiimti mokytojo dovanot� i�mintį. U� dangaus duotas mokytojo �inias �monės pasiruo�� mokėti nepaprastai brangiai, k� jau kalbėti apie taip trok�tamus, puikiai para�ytus jo tekstus.

� Ak, kaip galėjau juos pamir�ti? � nustebau imdama i� Ahungo �eilėra��ius mai�eliuose�.

Įsitaisiusi ne�tuvuose ir truputį nervindamasi dėl to, kas juose man para�yta, įki�au �ilkinius mai�elius į kuprin�.

�Naudokis savo moteri�ku �avesiu.�

Man ausyse garsiai ir ai�kiai nuskambėjo �ie mokytojo �od�iai. Atsidusau. Ar tai rei�kia, kad �ioje kelionėje turėjau suvilioti ir daugiau vyrų?

I�ėjusi i� �ventyklos i� karto i�vykau į Urum�į, o tada vėl u�siregistravau �Sindziango� vie�butyje. Vis� naktį prasivar�iau lovoje negalėdama u�migti. Iki �iol mano susitikimas su Sklend�ian�ia Gerve buvo pats baisiausias įvykis, baisesnis net u� akistat� su Plaukian�iu Debesimi, nors ta baimė buvo kitokia. Nieko nuostabaus, kad vienuolis galėjo būti nes��iningas ir i�tvirk�s, bet mokytojo prana�ystės ir jo gervė, sklend�ianti tarp paslaptingų �vaig�d�ių, pranoko i�mintingiausius mano kaip ra�ytojos samprotavimus ir lakiausi� vaizduot�.

Kokie kiti jaudinantys ir pavojingi keliai pa�ymėti mano gyvenimo �emėlapyje? Kokios �vaig�dės man vir� galvos spindi ai�kiai ir ry�kiai? Meld�iausi, kad jos lemtų d�iaugsm�, ne liūdesį; juok�, o ne a�aras; meil�, bet ne sielvart�. Meld�iausi, kad mano Reinkarnacijos �vaig�dė ry�kiai �viestų ir parodytų man keli� namo.

Kit� dien�, anksti ryt�, tuoj po pusry�ių u�sisakiau lėktuvo biliet� į Niujork�. Laikydama rankose stor� pluo�t� popierių, i� prad�ių jaudinausi, paskui sunerimau ir ėmiau svarstyti, ar teisingai elgiuosi i�vykdama i� Kinijos įpusėjus savo misijai, nors ir kelioms dienoms. Ta�iau taip pat jau�iau, kad �i pertrauka reikalinga mano psichinei ir fizinei sveikatai.

Dykumoje nesimaitinau taip, kaip derėtų, nes vietinių gyventojų maisto nemėgstu. Man nepatiko uigūrų tradicija plė�yti nang duon� į gabalėlius ir prie� valgant mirkyti sald�ioje arbatoje su pienu. Negalėjau pak�sti ir ėrienos dvoko, bet avienos �iuose kra�tuose valgoma daug: keptų avinų, avienos �a�lykų (tai ant atviros ugnies kepti ėrienos gabalėliai, suverti ant bambukinės lazdelės), virtinių su tro�kinta aviena, pyragų su avienos ir svogūnų įdaru, virtų makaronų su paskrudinta aviena. Man labai trūko rafinuotų Kriso patiekalų ir daugybės restoranėlių Manhatane, kuriuose siūloma įvairiausių �alių virtuvės patiekalų.

Paskui i�vykau į kaimelį. Grį�usi nusiprausiau, apra�iau dienora�tyje susitikim� su Sklend�ian�ia Gerve ir Ahungu, o tada nuėjau pas Keku prane�ti, kad netrukus i�va�iuoju. Mudvi sėdėjome trobelėje, o �alia �aidė Mitas.

� Kam grį�ti? Kaime negerai? � paklausė ji.

� Ne, Keku, juk �inai, kad mėgstu �į kaimelį. Bet man reikia atsipūsti. Gyvenimas dykumoje man per sunkus, be to, a� nepratusi prie tokių valgių, tad maitinuosi ne taip, kaip derėtų.

� Amerikoje maistas labai geras?

� Taip, juk tai turtingiausia valstybė pasaulyje.

� Kaip ir �monės, per mėnesį u�dirbantys tūkstantį?

Keku turėjo galvoje kain�, kuri� sumokėjau u� dramblio kaulo apyrank� � u� j� būtų i�ėjusios dvi avys, tuzinas vi�tų, naujas dviratis Mitui ir nauja keptuvė jai.

Mudvi nusijuokėme.

� Tau �ia patinka?

A� linktelėjau.

� O tam jaunuoliui?

� Tu jį matei?

� �inoma. � Keku bakstelėjo sau į krūtin�. � Ar jis �ia svarbus?

� Ir taip, ir ne.

� Ir taip, ir ne? � Ji priekai�tingai į mane �vilgtelėjo ir mostelėjo į sūnų. � �iūrėk, Mitui ketveri. I�tekėjau a�tuoniolikos, todėl dabar jau senė.

A� prunk�telėjau.

� Keku, tai kas tuomet a�, sulaukusi dvide�imt devynerių? Senelė?

T� akimirk� Mitas puolė Keku į glėbį ir priglaudė apvali� savo galv� prie putlios mamos krūtinės. Keku nusi�ypsojo sūnui ir juokaudama ėmė kalbėtis su juo uigūri�kai.

Mitas pakėlė į mane dideles, nuostabos kupinas akis ir garsiai i�tarė:

� Mo�iutė!

Mudvi su Keku pratrūkome nesutramdomu juoku. Nurimusi i�siėmiau i� ki�enės ledinukų ir padaviau berniukui.

Keku tarė:

� Panele Lin, greitai gimdyk vaik�. Jei ne, tuoj būsi per sena. Vaikas vargina, bet teikia laimės. Senė be vyro � ne taip blogai, bet senė be vaikų � labai liūdna.

Tarsi gavusi �enkl�, besileid�ianti saulė ėmė da�yti dangų tragi�ka, geltonai rausva spalva. Ar pasenti � taip siaubinga? Veidas pilnas rauk�lių, rankos nusėtos dėmėmis, buv� mylimieji ding�? Ir tada man prie� akis i�kilo �variai nuskustas ir �velnus Alekso veidas, � liūdnas ir maldaujantis, tarsi dar kart� prisiekiantis man am�in� meil�.

� Taip manai? � paklausiau ir patar�iau plaukus Mitui, vyniojan�iam ledinuk� ir grūdan�iam jį į burn�.

� Taip! � u� motin� atsakė sūnus, tik �į kart� literatūrine kinų kalba ir pilna burna.

22

Vėl Niujorke

Taip ilgai nebuvus namie, mano butas Niujorke atrodė pa�įstamas, bet ka�koks apleistas kaip nepri�iūrimas �unytis. Nusprend�iau nupirkti gėlių ir augalų, kad būtų jaukiau. Bet pirmiausia ilgai gulėjau kar�toje burbulinėje vonioje, � tokios prabangos nebuvau patyrusi jau keturis mėnesius. Todėl, kai deginamai kar�tas ir kvapnus vanduo apta�kė man od�, i� lūpų i�siver�ė kelios palaimingos dejonės. Stipriai trindamasi kūn�, kad nuplau�iau dykumos ir dvide�imties valandų skryd�io dulkes, pajutau, kaip geid�iu vyro prisilietimo.

Geid�iau Alekso, bet paskambinau Krisui. Nenorėjau net galvoti kodėl.

Mano skambutis buvusį mano profesorių, rodos, ir sukrėtė, ir prad�iugino.

� Lile, galėjau paimti tave i� oro uosto. Kodėl nepaskambinai?

� Atleisk, Krisai, bet iki taksofono bū�iau turėjusi kulniuoti tris kilometrus, be to, dauguma jų vis tiek neveikia.

Pamelavau. �inojau, jei bū�iau tikrai norėjusi, bū�iau radusi būd� jam paskambinti.

� Gerai, lik, kur esi, atva�iuoju.

� O tavo �mona ir sūnus?

� �į rūpestį palik man.

� Krisai� � numykiau, staiga gailėdamasi, kad skambinu. � Pamaniau� Gal būtų geriau, jei liautumės susitikinėj�? Tai neteisinga�

� Lile, dėl mudviejų padėties labai apgailestauju. Bet duok man laiko. O �į vakar�, būk gera, leisk man pamatyti tavo gra�ų veid� ir kūn�. Pasiilgau tav�s.

� Nori susitikti vien dėl sekso?

� Ne, noriu pasimatyti su tavimi. Ir, taip, trok�tu pasimylėti.

� I� kur �inai, kad �io vakaro neleid�iu su kuo nors kitu?

� Su kitu? � Kriso balsas staiga nuskambėjo taip, lyg jis būtų supyk�s ir įsi�eid�s. � Ar tai tas pats vyras, kurio laukei paskutinį vakar� prie� i�keliaudama?

� Ne, sakiau tau, kad t� vakar� jokio vyro nebuvo.

Nors �iuos �od�ius i�tariau labai piktai, i� tiesų Kriso pavyduliavimas man glostė savimeil�.

� Tai kaip dėl �io vakaro?

� Pagyvensim, pamatysim.

Erzinti tav�s geid�iantį vyr� taip pat neapsakomai malonu, kaip ir pagaliau suvokti, kad, ties� sakant, jis tau nelabai reikalingas.

� Tada atva�iuoju. Ir, kai būsiu su tavimi, pra�om man�s nekankinti.

� Palauk, Krisai, kas �ia k� kankina?

� Maldauju. Kaip įmanydamas stengiuosi spr�sti mūsų problem�, tik duok man laiko.

� Imk, kiek tik reikia, � suniurnėjau ir padėjau ragelį.

Supratau, kad į Jungtines Valstijas grį�au ne dėl to, kad negaliu pamir�ti Kriso, o todėl, kad galvoju apie Aleks�, nors prie� jam i�vykstant mudu smarkiai susikivir�ijome ir a� vis dar neįsivaizdavau bendros mudviejų ateities. Jeigu laikau save linkusia į nuotykius ir rizik�, kodėl turiu jaudintis dėl mūsų am�iaus skirtumo? Ogi todėl, kad kai pirm� kart� pasimylėjau, Aleksas tikriausiai tebuvo devynerių ir ėjo į ketvirt� klas�. Kai man sukaks keturiasde�imt ir gyvenimo saulutė ims leistis, jis bus trisde�imt dvejų, pa�iame jėgų �ydėjime.

Mano nuomone, visi vyrai � jauni ir seni, gra�ūs ir nelabai, turtingi ir varg�ai � serga Alcheimerio liga, įsimetan�ia ne į smegenis, o į penius. Net gyvatė visada par�liau�ia į t� pa�i� ol�. Bet penio karma � klajoti ir pamir�ti, į kuri� ol� � ypa� jei ji gerai pa�įstama � grį�ti.

Krisas atsine�ė maisto ir butelį raudonojo vyno. Kaip ir tikėjausi, valgis buvo i� mano mėgstamo kinų restorano, � tokį Kriso dėmesį visada labai vertinau. Man atrodo, kad vyras, mylimai moteriai atne�antis kar�to, gardaus ir sotaus maisto, yra tiesiog dangaus siųstas. Nors Krisas ir turėjo daug ydų, jis buvo apdovanotas sugebėjimu jas i�pirkti.

Pama�ius prie mano stalo sėdintį populiarių romanų ra�ytoj� ir savo meilu�į, seniai pasiilgtus patiekalus: kung pao vi�tien�, brokolius su jautiena, virtinius su krevetėmis, a�tri� ir rūg��i� sriub�, blynus su lai�kiniais svogūnais ir keptus bananus, mano �irdį u�liejo akimirksnio laimė. Kinai toki� gaus� vadina jouju ir tai rei�kia: �Yra tiek daug, kad tikrai dar liks� � pinigų, maisto, sėkmės, palaimos, sveikų vaikų.

Sėdėjome vieno kambario bute ir gard�iuodamiesi valgėme, gėrėme, mėgavomės sūroka sultinga jautiena, vi�tiena, lūpas riebaluojan�iais blynais su lai�kiniais svogūnais ir virtiniais, taip pat seniai trok�ta vienas kito draugija ir energija. Kartais Krisas įdėdavo man į lėk�t� valgio, įpildavo vyno ir pak�telėdavo į skruost�. Maloniai tar�kinome valgomosiomis lazdelėmis, �epsėjome ir siurb�iojome sriub�, bet, kaip ir anks�iau, daug nesi�nekėjome. A� galvojau apie Aleks� ir kaip jį rasti. O Krisas tikriausiai svarstė: �K� ji viena veikė Kinijoje ir kodėl nepasakė, ko ten va�iuoja? Ar ji �ia turi vaikin�? Ar �iandien su manimi mylėsis?�

Krisas pasuko galv� į mane. Gelzganoje �viesoje jo �viesūs plaukai subangavo lyg �ilkas.

� Lile, ar viskas gerai?

Lioviausi kram�iusi.

� Taip. O kodėl klausi?

� Tiesiog nesi tokia linksma kaip visada. Keliaujant i�kilo sunkumų?

� Ne.

� Gal nori man apie tai papasakoti?

� Apie k�?

� Kodėl leidaisi į kelion� �ilko keliu ir k� veikei dykumoje?

� Dabar nepasakosiu. Vėliau.

� Ne vėliau. Noriu �inoti dabar.

Paleidau lazdeles ir jos garsiai tark�telėdamos nukrito ant stalo.

� Tuomet ar dabar i�siskirsi su D�ene, o vėliau vesi mane?

Ties� sakant, niekada netro�kau i�tekėti, bent jau ne dabar, ta�iau pasakiau tai norėdama jį paerzinti.

� Lile, juk �inai, kad mano padėtis labai sunki, bet rimtai apie tai pagalvosiu, pa�adu.

� Puiku, tai gal tuomet atidedame t� svarbų reikal� vėlesniam laikui, o dabar pasilepiname riebiu kinų maistu?

Jis pervėrė mane nuostabos ir liūdesio kupinu �vilgsniu. O tada, apgaubti nejaukios tylos, mudu vėl ėmėme susikaup� knaibyti gausius valgius ir gurk�noti nesibaigiantį vyn�, raudon� kaip ro�ės, kaip kraujas arba kinų sėkm� simbolizuojantis popierius.

Po kelių minu�ių paklausiau:

� Kaip sekasi ra�yti nauj� roman�?

� �iaip sau. Įstrigau. Kūrybinė krizė.

Pasta�iau dubenėlį ant stalo ir patap�nojau Krisui rank�.

� Gaila. Gal gali pradėti kit�?

� M�s�iau apie tai, bet neturiu naujų idėjų. Bet nesirūpink, neabejoju, kad k� nors sugalvosiu. O dabar baikime valgyti, � tarė jis ir grandydamas ry�ius garsiai tark�telėjo į dubenį lazdelėmis.

O i� tiesų norėjo pasakyti: �Pavalg� galėsime kaip reikiant pasidulkinti.�

Taigi, prarij� maist� ir abu apgirt�, ėmėme �ryti� vienas kito kūnus. Tai man priminė du labai populiarius kinų posakius:

Valgis ir meilė � �monėms įgimti.

�iltas, pilnas pilvas skatina geidulius.

Seksas buvo puikus kaip visuomet. Jau�iausi nuostabiai, lie�iama raumeningų Kriso rankų, prislėgta jo liemens ir pla�ios krūtinės, lytima aistringų, kar�tų lūpų, bu�iuojan�ių visas kūno vietas; jo penis kaip neklusni nuodinga gyvatė �aidė slėpynių mano �slėnyje�, o jis vis murmėjo: �Leisk tave praryti, mano pikanti�ka dim sum6� ir �Dieve, kodėl tu tokia sukru�tai seksuali, o tavo speneliai ne�moni�kai standūs?!� Nors ne�vankybių nemėgstu, �ių komplimentų klausiausi skausmingai dejuodama� i� malonumo.

Krisas mane tebetraukė, bet dabar �inojau, kad i� tiesų nemyliu jo taip, kaip kadaise maniau. Labai nustebau, kad vos pasimylėjusi prisiminiau Aleks�. Kris� buvo galima palyginti su puodeliu verdan�ios, juodos kaip naktis kavos, o Aleks� � su puodeliu garuojan�ios, kvapnios �aliosios arbatos. Kava galėjo i�plikyti gerkl� ir teikė �valumo, bet arbata ramino įtemptus nervus ir �ildė siel�. Kriso rankos buvo kaip vyriausiojo gurmani�kos virtuvės virėjo, gaminan�io riebius patiekalus, o Alekso � kaip dirigento, lengvai burian�io malonias melodijas.

Man skruostais ėmė ristis a�aros.

Krisas apkabino mane per pe�ius.

� Kas atsitiko?

Juk negalėjau jam pasakyti, kad galvoju apie Aleks� ir tvirtai pasiry�au jį rasti, tikėdamasi, jog mane tebemyli ir suteiks man dar vien� prog�.

� Nieko. Tik galv� skauda, matyt, nuo vyno.

� Gal parne�ti aspirino?

� Ne, � atsakiau, jausdama nepakeliam� liūdesį.

Prie� man grį�tant į Kinij�, Krisas norėjo pasimatyti su manimi � suprask: pasidulkinti � dar kelis kartus, bet nusprend�iau daugiau pramogų jam neteikti, � nei seksualinių, nei kitokių. Tas de�imt likusių dienų man verkiant reikėjo pabūti vienai ir pam�styti, kaip klostosi mano gyvenimas. Be to, jau�iau, kad mano aistra Krisui ir jo įtaka man spar�iai menksta. Bet noras rasti Aleks� nema�ėjo, juolab kad niekaip negalėjau pamir�ti mokytojo Sklend�ian�ios Gervės �od�ių:

Galbūt tai, kad vyrai laksto paskui jus, glosto jums savimeil� ir teikia malonum�. Bet galų gale geriausia būtų likti su vienu i� jų. Aistra ir geismas i�sisklaidys kaip dūmai ir dulkės. O tikra meilė � am�ina.

Kitas dvi dienas skambinau Aleksui į namus, bet niekas neatsiliepė, todėl palikau trump� �inut� atsakiklyje. I� patirties, įgytos bendraujant su vyrais, �inojau, kad elgtis taip, lyg būtum praradusi viltį, yra blogiausias pasirinkimas.

Ketvirt� dien� po a�tunto signalo pagaliau ka�kas pakėlė ragelį. Bet u�uot apsid�iaugusi, visai nusiminiau. I�girdau �alt� ir santūrų Donos Adler bals�.

� Sveika, ponia Adler, �ia Lilė Lin, Alekso draugė. Buvome susitik� Urum�yje, �Mielųjų sve�ių� vie�butyje.

� Prisimenu.

� Ar Aleksas yra? Gal galė�iau su juo pasikalbėti?

� Ne, jo nėra. A� tik u�sukau �ia pasi�iūrėti, ar viskas gerai.

� Hm�

� Jis grį�o į Kinij�.

I� kito telefono linijos galo sklindantis jos balsas skambėjo taip, tarsi būtų ketinusi mane pasmaugti plikomis, �imto dolerių vertės manikiūru pagra�intomis rankomis.

� Į Kinij�? � nusiminusi tariau.

� Taip, ie�koti tav�s. Kadangi nesulaukė i� tav�s jokių �inių� Nieko�

� O Die� Man taip gaila� Labai gaila�

� Nesisielok. Tai a� turė�iau gailėti sūnaus. � Jos tonas darėsi vis prie�i�kesnis. � Kinijoje pavojinga, ypa� ten, kur gyvenai tu. Bet jam tai nė motais. Dabar Aleksas Kinijoje ie�ko tav�s, o tu �ia. Kokius �aidimus �aidi su dvide�imt vienų metų vaiku? Man tai visai nepatinka.

� Atsipra�au. Juk �inote, kad prie� jam grį�tant į Jungtines Valstijas mudu susipykome. Tad pamaniau, gal jis nenori man�s matyti�

� K� gi, kad ir kokia gudri manai esanti, �į kart� suklydai. Mėginau atkalbėti jį nuo kelionės, bet jis man�s neklausė! Pasielgė taip neapgalvotai, o dabar �tai tu �ia.

Prarasti Aleks� buvo gana sunki bausmė, tad kaip įmanydama stengiausi i�saugoti bent savitvard� ir orum�.

� Man labai gaila, ponia Adler, bet Aleksas suaug�s, jis turi teis� va�iuoti, kur nori, ir elgtis kaip nori.

Man nespėjus pridurti: �Ir būti su ta, kuri� myli�, �Ir ie�koti to, ko nori, taip pat ir savo tikrosios motinos�, Dona padėjo ragelį.

� Kalė! � neju�ia i�sprūdo man.

Priblok�ta nemalonaus pokalbio, susmukau ant lovos ir daviau vali� ilgai tramdytoms a�aroms.

O Dieve, ir kaip mes galėjome taip prasilenkti?

Nusprend�iau tuojau pat grį�ti į Kinij�. Paskambinau į oro linijų bendrov� ir sumokėjusi baud�, kuri� dabar, laimė, galėjau sau leisti, pakei�iau skryd�io dat�. Pinigų galia. Jie tikrai visk� kei�ia. Prie to dar tik pratinausi.

Taigi, �io to nusipirkusi ir sutvarkiusi kelis reikalus, ry�ausi antram per penkias dienas dvide�imties valandų skryd�iui skersai Ramųjį vandenyn�.

Kai pasakiau Krisui, kad i�vykstu anks�iau, jis paklausė kodėl, bet nuo tiesaus atsakymo i�sisukau:

� Kai kas nutiko, bet dabar papasakoti negaliu, gal vėliau.

�inodamas, kad toliau kamantinėti būtų tu��ias darbas, jis maldavo paskutinį kart� susitikti mano bute, � matyt, tikėjosi greito sekso. Pamelavau, girdi, kart� per mėnesį mane aplankanti �puikioji teta� k� tik prane�ė atva�iuojanti. Bū�iau niekinusi save, jei dar kart� bū�iau įsileidusi į lov� kokį nors kit� vyr�, o ne Aleks�, kuris pavergė man �irdį. Prisiminusi, kaip prie� penkias dienas vėl susitikusi su Krisu jam atsidaviau, jau�iausi kalta. Tad sukau galv�, ie�kodama pasiteisinimų: padariau tai dėl senos draugystės; turėjau jam atiduoti tiek dvasin�, tiek finansin� skol�; taip atsilyginau jam u� tai, kad nepasakiau, kodėl vykstu į Kinij�, ir keturiems mėnesiams palikau jį vien�; �iaip ar taip, jis buvo mano profesorius, vadovas ir mano kūno �inovas; pagaliau mudu buvome visi�kai girti.

Na, gerai, buvau silpna ir kūnu, ir siela, � ai�ku kaip ant delno. Prakeikimas!

Tada prisiminiau kūni�k� Alekso poezij� ir man prie� akis i�kilo mielas ir įskaudintas jo veidas. Dabar negeid�iau jokio kito vyro, tik Alekso. Nusibraukusi a�aras, prisileidau voni� kar�to vandens ir įlipau į j� nuraminti nervų, o nirdama į besita�kantį, deginantį vandenį įsivaizdavau Alekso glamones.

Dejavau ir muis�iausi, pir�tais kar�tligi�kai tyrinėdama įkaitusį tarpkojį.

23

Dykumos meilu�io apsilankymas

Po ilgo skryd�io į Pekin�, trumpesnio į Urum�į, nakvynės vie�butyje, kelionės automobiliu ir pagaliau kelių kilometrų, įveiktų asilo traukiamu besikratan�iu ve�imu, pasiekiau savo dykumos kaimelį ir mane apėmė keistas jausmas, lyg bū�iau grį�usi namo. Jau buvau bepradedanti svarstyti, kas yra tikriau: mano gyvenimas Manhatane ar �iame tolimame Kinijos u�kampyje, į kurį neu�klysdavo net dvasios.

�ingsniuodama į savo trobel� pama�iau atvirame lauke �aid�iantį Mit� ir vyresn� mergait�, kuri� anks�iau kelis kartus buvau sutikusi. I�vyd� mane, vaikai atbėgo pasisveikinti.

Mergaitė pakėlė į mane akis, labai norėdama ka�k� pasakyti.

� Sesuo. � Ji bakstelėjo sau į nosį, o tada kilstelėjo rank� auk�tyn. � Dvasia, dvasia.

Svetim�alis kumpa nosimi. Man suspurdėjo �irdis.

Ji parodė į rud� dėm� ant savo suknelės, o tada patar�ė sau plaukus. Taip, mergaitė norėjo pasakyti, kad to svetim�alio velnio arba dvasios plaukai rusvi.

Aleksas.

Ji ka�k� i�sitraukė i� ki�enės. Tai buvo mai�elis ledinukų.

Laiminga, �ypsodamasi tarė:

� Nuo dvasios.

Mitas i�ki�o lie�uvį parodyti, kad irgi turi saldainių.

Man patiko, kad Aleksas, nors grį�o dėl man�s, nepamir�o ir vaikų.

Paklausiau mergaitės:

� Kaip jis atrodo?

Nors �is klausimas, �inoma, buvo nereikalingas.

Bet kaip tik t� akimirk� tarsi i� niekur prisistatė Keku ir i�samiai atsakė:

� Auk�tas ir lieknas, didelėmis akimis, miela �ypsena, ka�toniniais plaukais. Labai gerai atrodantis. � Ir prisidengusi delnu burn� ėmė kikenti kaip dėdės kutenama ma�a mergaitė. � Aha, �tai kodėl taip greitai grį�ai!

� Ar kalbėjai su juo? Ar jis teiravosi apie mane?

Nuraudusi Keku papurtė galv�.

� Ne, pasislėpiau trobelėje ir �iūrėjau. Buvau per daug i�sigandusi kalbėtis su dvasia. � Matyt, mėgindama kaip nors susitvardyti ir vėl neprapliupti juoku, ji pridūrė: � Be to, nemoku dvasios kalbos. Bet jis atrodė kaip susirūpinusi dvasia.

� Kada jis atva�iavo?

� Jau keturis kartus �ia buvo.

� A�iū, Keku, � padėkojau ir jau ketinau eiti.

� Palauk! � �ūktelėjo ji man pavymui.

Atsisukau.

� Kas dar?

Keku priglaudė rank� prie krūtinės ir jausmingai tarė:

� Jis �ia!

� I� kur �inai?

Ji vėl prajuko.

� Cha, cha, cha! Veide, tavo veide para�yta!

Nusine�iau kelionės baga�� į trobel� ir ant grindų radau du lai�kelius. Pakėliau juos, u�trenkiau duris, klestelėjau ant padangos ir ėmiau skaityti.

Mieloji Lile,

neradau tav�s, nors buvau atėj�s keturis kartus, tikėdamasis i�vysti tavo veid�. Kur esi? Tikiuosi, kad dar �ia gyveni, tik i�vykai į vien� i� daugelio paslaptingų savo kelionių, į kurias man�s niekada nekvietei.

Nieko negaliu padaryti, nerimauju dėl tav�s. Tavo dvasia stipri, bet kūnas ir �irdis labai pa�eid�iami. Mėginai apsimesti tvirta, bet i� tiesų esi trapi kaip ryto rasa, o gyveni visi�kai viena �iame nuo�aliame Kinijos kampelyje.

Jei grį�i ir rasi �iuos lai�kus, pra�au man paskambinti. Apsistojau Urum�yje, �Mielųjų sve�ių� vie�butyje. Netrukus vėl ateisiu. Jei paskambinusi man�s nerasi, palik �inut�.

Mintis, kad niekada daugiau tav�s nepamatysiu, man nepakeliama.

A� tave myliu. Atleisk dėl to siaubingo kivir�o. Vis� t� laik� labai dėl to gailėjausi.

Tikiuosi, vien� gra�i� dien� tapsi mano �mona. Nenumok į mane ranka vien dėl am�iaus. Savo am�iaus nepakeisiu.

Mano �irdyje visada yra vietos tau.

Aleksas

Antras lai�kelis buvo vos trijų eilu�ių:

Būk gera, kai tik grį�i, paskambink. Man dėl tav�s neramu. Jei daugiau tav�s nepamatysiu, jei mano likimas toks liūdnas, tuomet netrukus grį�iu į Jungtines Valstijas.

Aleksas

Padėjau abu lai�kus ant stalo, įsikniaubiau į pagalv� ir i�siverkiau. Man buvo ir liūdna, ir baisu. Vyliausi, kad mūsų meilė � ne sapnas, o susitikimas � ne iliuzija. Dar niekas su manimi nebuvo toks kantrus, taip gerai nesuprato ir nemylėjo taip bes�lygi�kai. Jei nesu visi�kai tikra, kad galiu atsakyti Aleksui tokia pat meile, būtų geriau nutraukti �iuos santykius dabar, kad vien� dien� skaud�iai ir nepataisomai neu�gau�iau jam �irdies, juolab kad �ito tikrai nenoriu.

Taip netikėtai į mano gyvenim� įsiver�usi meilė ir d�iugino, ir baugino. Ar mano santykiai su �iuo vyru, su kuriuo dykumoje dalijausi guoliu, turi ateitį, net jei abu esame link� laukti? A� � kol jis subr�s ir ims daugiau u�dirbti, o jis � kol apsispr�siu ir bes�lygi�kai jį priimsiu, įskaitant ir t� a�tuonerių metų am�iaus skirtum�?

Kit� dien�, i� pat ankstaus ryto, pritrūkusi kantrybės laukti asilo traukiamo ve�imo, nu�ingsniavau tris kilometrus iki pa�to paskambinti į �Mielųjų sve�ių� vie�butį.

Po kelių sekund�ių mane sujungė su Alekso kambariu.

� Aleksai�

� Lile, kur buvai? A� jau kelios dienos tav�s ie�kau!

� K� tik parskridau i� Niujorko. Tavo motina pasakė, kad esi Kinijoje, tad grį�au.

� Tuoj pas tave atva�iuosiu. Palauk man�s.

Ir Aleksas padėjo ragelį.

Jis taip nekantravo su manimi susitikti.

Valandos slinko lėtai, tik staiga Aleksas sustojo prie durų, į�engė į mano trobel� ir stipriai suspaudė mane glėbyje, � kaip vaikas spaud�ia spurdantį pauk�tį bijodamas, kad nei�trūktų i� rankų ir nenuskristų.

Tramdydama kunkuliuojan�ius jausmus, i�tiesiau rank� nubraukti a�arų, riedan�ių įdubusiais jo skruostais.

� Neliūdėk, Aleksai. Viskas bus gerai.

� Negalėjau pakelti minties, kad praradau tave, Lile.

Pa�velgiau į jo spindin�ias, bet ir truputį liūdnas akis.

� Tu nesimaitinai taip, kaip derėtų.

� Negalėjau, kol vėl nepama�iau tav�s. Dabar valgysiu daugiau.

A� patylėjau.

Aleksas delnais suėmė man veid�, o tada �iltomis, virpan�iomis, drėgnomis nuo a�arų lūpomis palietė man�sias. Nuostabus jo bu�inys u�truko ilgai tarsi malonus sapnas, o mano �irdis suspurdėjo kaip laum�irgis ore.

Pagaliau at�lij�s, jis kilstelėjo man smakr� ir atid�iai pa�velgė į akis.

� Lile�

� K�?

� Tekėk u� man�s.

Tyla.

� Aleksai, tu labai jaunas. Ar tikrai neapsigalvosi? A� tik nenoriu, kad paskui gailėtumeisi�

� Lile, maldauju, daugiau neu�simink, koks a� jaunas.

Nuleidau galv� ne�inodama, k� atsakyti. �is vyras toks jaunas ir vis dėlto neriasi i� kailio, kad mane rastų. Nori, kad a�, vyresnė moteris, tap�iau jo �mona. K� jis �ino apie gyvenim� arba meil�, o juo labiau apie santuok�? Bet, kita vertus, a� irgi ne ka�in k� apie tai i�manau.

Aleksas i�tiesė rank� ir palietė man skruost�, � ir vėl labai �velniai, kaip vaikas su�eist� pauk�tį. Bet i� tiesų su�eistas buvo jis � a� jį su�eid�iau, pauk�tį, visada svajojusį skraidyti auk�tai ir laisvai.

� Tu tokia gra�i, paslaptinga, miela ir dr�si. Noriu keliauti po pasaulį kaip tu, noriu visur vykti drauge. Galbūt galėtume tapti kokiais nors ambasadoriais ar savoti�kais kultūros ata�ė. Lile, mudu tobulai tinkame vienas kitam. Pa�adu, �avėsiuosi tavimi, mylėsiu tave, gerbsiu ir ginsiu geriau u� bet kurį kit� vyr�.

Ar u�simin�s apie �bet kurį kit� vyr�� jis turėjo omenyje Kris�? Taip, palyginti su Aleksu, Krisas buvo tikras pa�lemėkas: kadaise jis pasinaudojo sunkia mano padėtimi ir įsitaisė mane kaip meilu��, tvirtino labai mane mylįs, bet niekada taip ir nepradėjo skyrybų su �mona. Ir visada rasdavo pasiteisinimų, � tai alimentai per dideli, tai Prestonas per ma�as, tai nenorįs u�gauti D�enės, nors jos ir nemyli� Ir taip toliau, ir pana�iai.

Perbraukiau Aleksui per plaukus, sulipusius nuo kaitros.

� Aleksai, pra�au, neskubink man�s.

Norėjau pridurti: �Leisk baigti t� trijų milijonų dolerių reikal��, bet laiku prikandau lie�uvį. Būtent taip su manimi elgėsi Krisas, ir a� negalėjau to pak�sti. �ios delsimo strategijos. O dabar a� taip pat elgiuosi su Aleksu. Mintyse sunkiai atsidusau.

� Gerai, bet ir neversk man�s jaudintis.

� Dėl ko?

� Tiesiog negaliu nurimti �inodamas, kad esi �ia viena! Lile, tu vis dar nepapasakojai, k� veiki �ilko kelyje.

Pagunda visk� jam i�kloti buvo didelė. Bet tylus vidinis balsas įspėjo mane būti atsargi�. Tėvus jau buvau palaidojusi. Tad negalėjau sau leisti prarasti taip reikalingų ir, � turėjau tai pripa�inti, � taip geid�iamų trijų milijonų dolerių.

Pasakiau:

� Greitai tau visk� papasakosiu. Tik duok man dar truputį laiko, gerai? Patikėk, tas reikalas su tavimi visi�kai nesusij�s.

Aleksas linktelėjo. Paskui i�sitraukė i� ki�enės raudon� �ilkinį mai�elį, i�ėmė ka�kokį daik�iuk� ir padėjo man ant delno.

Tai buvo sidabrinis kini�kas amuletas. Vienoje pusėje i�graviruotas drakonas ir feniksas, o kitoje pusėje �od�iai: �Taika ir ilgaam�i�kumas�.

� Tikiuosi, tau patiks, � nervingai tarė jis.

� Aleksai, jis toks gra�us.

Taip susijaudinau, kad ne�inojau, k� daugiau sakyti.

Aleksas priri�o amulet� � pervėrė per mano d�insų dir�o kilp� taip, kad kabotų.

� Jis saugos tave kelionėje.

� Labai a�iū, Aleksai.

� Pa�adėk, jog ne�iosi jį kasdien, kad būtum saugi.

� �inoma. � Pak�telėjau jam į skruost� ir paklausiau: � Aleksai, gal tu alkanas? Nori ko nors u�k�sti? Prisėsk ant lovos ir pailsėk, o a� tau k� nors paruo�iu.

� Bet maisto jau turiu �ia, � atsakė Aleksas, pakėlė mane, nune�ė iki lovos, nurengė ir �velniai paguldė. Paskui vikriu judesiu, tarsi greitai pie�tų hieroglif�, nusimetė mar�kinius, nusispyrė batus, nusimovė d�insus, apatinius ir numetė visk� ant grindų. Jo akys, alkanos ir god�ios kaip vilko, slydo nuogu mano kūnu, stabtelėdamos prie krūtų, pilvo, kojų ir paslaptingo slėnio tarp jų, o tuomet vėl ėmė kilti link veido. �velniai apkabin�s, jis pabu�iavo man kakt�, akis, skruostus, lūpas ir kakl�.

Jau�iau, kaip jaunas, stangrus jo kūnas siun�ia energijos bangas manajam, ir į mano slapt� slėnį plūstelėjo kar�tis. I�pampusi ir nekantraujanti jo lytis atsirėmė man į kirk�nį. Abu alkani, susipynėme tarsi a�tuonkojis ir jo auka.

Alekso lie�uvis kaip įkaitusi dykumos gyvatė praskyrė man lūpas, įslydo į burn� ir surijo nusi�iūrėt� taikinį. Paskui dvi gyvatės, abi sutikusios ilgai laukt� prie�inink�, pradėjo tūkstantmet� tradicij� turintį kar�: tai puolė, tai traukėsi, tai spaudė, tai atly�o, tai įsitempė, tai atsipalaidavo. Staiga prisiminiau Ahungo cituotus posakius:

Did�iausias vieni�ius yra tas,

kurio var�ovas taip ir nepasirodo.

Laimingiausias �achmatų meistras yra tas,

kuris galų gale sutinka sav�s vert� prie�inink�.

� Aleksai�

Mano abejonės i�sisklaidė, jau�iausi tirpstanti jo glėbyje, plaukianti paauksuotame sapne. Tro�kau, kad �i �avinga akimirka būtų am�ina kaip auksinės dykumos kopos, nuolat slenkan�ios ir smagiai dainuojan�ios po laikui nepavald�iu dangumi. Norėjau, kad jaunas meilu�is giliai į mane įsiskverbtų, kad nugyvenusi dvide�imt devynerius metus nejaus�iau niekingos tu�tumos. Norėjau, kad mano kūnas ir siela prisipildytų jo tyrumo, aistros, jėgos, m�slumo ir �i spinduliuojan�ios lyties. Viso jo geid�iau.

Man besid�iaugiant sav�s vertu prie�ininku, jo lūpos nuslydo prie mano krūtų spenelių ir ėmė juos �iulpti lyg alkanas kūdikis gyvyb� teikiantį motinos pien�. Suleidau nagus jam į nugaros od� ir rangiausi, dejavau, �ūk�iojau. Padr�sintas Aleksas rankomis ėmė glamonėti vis� mano kūn� tarsi �emėlapių sudarytojas, tyrinėjantis ne�inom� �em�. Virpan�iomis lūpomis �nab�dėdama �velnius �od�ius tarpkojyje jau�iau toki� kankinam� ekstaz�, kokios dar niekada nebuvau patyrusi.

Apsvaig�s mano mylimasis sumurmėjo:

� Lile, o Lile, maldauju, mylėk mane, atsakyk į mano meil�.

� Aleksai� � negalėjau kalbėti, nes negailestingai jo puolama jau nirau į meilės akto u�mar�tį.

Galų gale jis įsiskverbė. Ta sueitis buvo skausmingai guod�ianti ir keistai gydanti. Visi mano rūpes�iai, kan�ios, vienatvė i�garavo ir liko tik meilė, gili kaip dykumos slėnis. Tada jis i�siliejo, �auksmu tarsi sprogstan�iais fejerverkais sudrebindamas ir dangų, ir nedidelį mano kambarėlį. Tame �ūksnyje telpantis d�iaugsmas ir kan�ia taip mane sujaudino, kad, Aleksui at�lijus nuo man�s ir atsigulus �alia, mano skruostais ėmė tekėti a�aros.

Viena ranka Aleksas mane apkabino, o kita ėmė braukti a�aras.

� Lile, kas nutiko? Gal tave u�gavau? Gal buvau per �iurk�tus?

Pa�velgiau į jo jaun�, susirūpinusį veid�.

� Ne, Aleksai, tu puikus vyras ir meilu�is. Tiesiog pasijutau perpildyta tavo meilės.

� Tuomet� tekėk u� man�s.

Jau�iausi per daug susijaudinusi k� nors atsakyti, todėl priglaud�iau galv� jam prie krūtinės.

24

Į�engti, bet niekada nei�eiti

Kai po kelių valandų pabudau, Aleksas tebemiegojo �alia, o i� jo nekalto veido nebūtum atspėj�s, k� visai neseniai veikėme. Kol �velgiau į neaprėpiamus smėlynus ir nenoromis galvojau apie kit� u�duotį, � leistis į Takla Makano dykum� ir rasti nepaprastai svarbų daikt�, � oras ėmė vėsti.

Takla Makanas rei�kia �į�engti, bet niekada nei�eiti�, bet jei kas nors dar nesuprato u�uominos, �i dykuma dar vadinama �Mirties vandenynu�. Tad ketinau pasisamdyti vietinį gid�. Kita vertus, dabar, kai vėl buvau kartu su Aleksu, mane lydėti galėjo ir jis. I�gird�s mano siūlym� jis labai apsid�iaugė, bet kai paklausė, kodėl keliauju būtent ten, nesugalvojau nieko geresnio ir i�sisukau atsakydama: �Visada �avėjausi �ia dykuma.� Neabejojau, Aleksas �ino, kad gali nutikti kai kas neįprasta, tik dabar jau suprato � bus i�mintingiau neskubinti įvykių.

Aleksas, nors dar jaunas vyras, buvo atsargus ir atidus smulkmenoms. Mums besiruo�iant kelionei, jis valandų valandas �iūrinėjo �emėlapius, skaitė knygas ir skrupulingai domėjosi reljefu, keliais, klimato s�lygomis, vėjo kryptimis, pavojingais gyvūnais ir vabzd�iais, net ankstesniais tyrinėjimais, i� kurių ne visi baigėsi sėkmingai. Kelionės i�vakarėse sutvarkiau trobel� ir sukroviau kuprines, o jis i�va�iavo į Urum�į nuomotis visureigio, pirkti stovyklavimo įrangos ir kitų būtiniausių reikmenų.

T� ryt� atsikėlėme ketvirt� valand�, kad i�keliautume dar neprasidėjus nepakeliamai kaitrai, mat tuo metų laiku oras įkaisdavo net iki keturiasde�imt devynių laipsnių. Paskutinį kart� greitai ap�velg� trobel� ir patikrin� visureigį, leidomės į tūkstan�io baimių kelion�.

Kai Aleksas va�iavo visureigiu atbuline eiga, atsisveikindama paskutinį kart� �vilgtelėjau į trobel� � �iaip sau, jei kartais �namo� negrį��iau. Bet raminau save, kad Aleksas su manimi, kad jis sumanus ir atsargus. Be to, prie mano d�insų dir�o kilpos tabalavo mus saugoti turintis amuletas. Tarsi lekuojantis liūtas, visureigis suriaumojo ir �ovė į dykumos plent�, virpėdamas stipriame, penkiasde�imties kilometrų per valand� vėjyje. Abiejose �alikelėse matėsi ploteliai skurd�ios augmenijos, saugan�ios plent� nuo smėlio pūgos.

Nors jau daug kartų buvau ma�iusi dykum�, lygus, �vilgsniu neaprėpiamas ir nepasiekiamas horizontas tebekėlė nuostab�. �iūrėdama į auksines tu��ias smėlio kopas, įsivaizdavau visokiausius pavidalus: stotingas, gundan�ių formų moteris, miegan�ius drakonus, net sugriautus, visų pamir�tus miestus. Vir� galvos �viesiai melsvame danguje kaip tviskan�ios baltos �uvys plaukė keli debesys, o nematyti pauk��iai traukė �amani�kas giesmes. �en bei ten dykumos monotonij� pagyvino akiai maloni �aluma � eglūnai, tuopos, granatmed�iai, �ilkmed�iai ir kiti man ne�inomi med�iai.

Daugiau ma�inų ar sunkve�imių nebuvo matyti. Tūkstan�ius metų �ie smėlynai tarsi mil�ini�ki banginiai prarydavo visus karavanus � pirklius, jų �monas, vaikus, kupranugarius, prekes, � visk�. Sklandė legendos, kad be pėdsako dingdavo net miestai su visais įtvirtinimais, vienuolynai, tvirtovės, upės ir e�erai. Per daugyb� �imtme�ių ne vien� dykumos tyrinėtoj�, ir patyrusį, ir naujok�, �ia i�tiko siaubinga mirtis nuo tro�kulio ar bado, nuo �irdies smūgio, smėlio audros, plė�ikų rankos, nuodingų gyva�ių ir net piktųjų dvasių. Buvo kalbama, kad Tangų dinastijos laikais pirkliams ir nuotykių ie�kotojams keli� padėdavo rasti kaulais ir pamestais pra�uvusių keliautojų daiktais nusėtas ruo�as. �iais laikais keli i� visų tų nelaimingų keliautojų vėl i�vydo dienos �vies� � kaip muziejuose gulin�ios ir savo persikūnijimui abejingos mumijos.

Ta�iau �mogus turi daugiau prie�as�ių gyventi nei mirti, todėl vėl prisiminiau Aleks� ir pasukau galv�, norėdama pasigro�ėti gyvu jo veidu.

� Aleksai, tau �ia patinka?

� �inoma, � tarė jis, neatitraukdamas akių nuo kelio, nors nesupratau, kaip �iame plente, tiesiame kaip oro uosto kilimo takas, galėtų įvykti avarija.

� Papasakok, kodėl tau patinka dykuma, � papra�iau.

� Ji paslaptinga ir� mudu �ia kartu.

� Ir a� taip jau�iuosi.

� Netrukus mums reikėtų pajodinėti kupranugariais.

� Taip!

Aleksas va�iavo �imto de�imt ar �imto dvide�imt kilometrų per valand� grei�iu, bet būtų galėj�s spausti iki �imto �e�iasde�imt ar dar daugiau.

� Aleksai, mūsų laukia ilga kelionė. Kodėl tau nespustelėjus pedalo ir nepadidinus grei�io?

� Jei bū�iau vienas, taip ir dary�iau, bet esu �ia su tavimi.

Toks rūpestis mane sujaudino, bet vis tiek paraginau:

� �iūrėk, kelias visi�kai lygus ir daugyb� kilometrų nieko nematyti. Tikrai gali paspausti iki �imto �e�iasde�imt.

Jis papurtė galv�. Ir kaip visada u�sispyr�s pasakė:

� Ne. Tik ne va�iuodamas su tavimi. Be to, nenoriu, kad mane su�iuptų policija, juolab kad mano vairuotojo pa�ymėjimas Kinijoje negalioja.

� K�?! � Staiga man toptelėjo, kad Aleksas � Amerikos pilietis, vairuojantis ma�in� Kinijoje. � Kaip tuomet tu�

� A� jiems gerai sumokėjau.

� Hm�

Kaip tik t� akimirk� per keli� perbėgo į didelį �unį pana�us gyvūnas.

� Atsargiai! � suklikau.

Mėgindamas i�vengti susidūrimo su gyvūnu, Aleksas taip staiga pasuko į �alį, kad galva trenkiausi į vair�.

� Dieve mano! Vos nekliudėme. Kas �ia buvo? � paklausiau trindamasi savo varg�� galv�.

� Laukinis �uo. Skai�iau, kad jų visur pilna, � paai�kino jis ir susirūpin�s �vilgtelėjo į mane. � Galva sveika?

Linktelėjau.

� Matai? Lėkti negalima. Niekada ne�inai, kas nutiks, � priekai�tingai pridūrė.

Aleksas pasirodė es�s puikus vairuotojas ir tai �iek tiek apmaldė mano nuog�stavimus prisiminus pasakojimus apie kraupias automobilių avarijas Kinijoje. Net dideli ir nauji turistiniai autobusai apvirsdavo, o keleiviai nusirisdavo kaip �aidimo kauliukai kliban�iu stalu. Kūdikiai ir vos pradėj� vaik��ioti vaikai kaip kulkos lėkdavo pro langus, o suaugusieji trenkdavosi vienas į kit� kaip kiaulienos �lėgtainiai, vartomi ant įkaitinto keptuvo�

Kadangi niekada nebuvau vairavusi visureigio, nutarėme, kad pagrindinis vairuotojas bus Aleksas. A� turėjau skaityti �emėlapius ir �iūrėti, kad nieko nenutiktų. Nors ir norėjau palaikyti draugij�, vis u�snūsdavau, sapnuodavau klaikius sapnus ir palikdavau Aleks� vien� vairuoti.

Prabudau tap�nojama per petį ir suvokiau, kad sustojome �alikelėje.

� Pabusk, Lile. Padarysime pertrauk�.

Pasitryniau akis ir apsi�valgiau.

� Kur mes?

� Vis dar pakeliui į sugriaut� miest�.

Aleksas paėmė du butelius vandens, vien� padavė man ir i�tiesė gabal� nang duonos su svogūnais.

Puoliau god�iai valgyti.

Aleksas �iūrėjo į mane ir jo �vilgsnis prisipildė �velnumo.

� Per daug nevalgyk. Kai tik rasime restoran�, prisi�veisime so�iai.

Taip ilgai gyvenus vienai buvo gera turėti �mogų, planuojantį ir viskuo besirūpinantį u� mane.

U�simerkusi pamėginau įsivaizduoti skanumynus, kurių rasime �io kelio gale.

� U�sisakysiu didelį dubenį dar�ovių sriubos su makaronais ir pikanti�ka jautiena, kar�tos imbierų arbatos, o desertui � pyrago ir meliono.

Aleksas atsikando didelį k�snį duonos.

� Puikus pasirinkimas. A� vai�inu. O a� valgysiu Cezario salotų su daug Parmezano sūrio, auk��iausios rū�ies vidutini�kai kept� jautienos nugarinės didkepsnį, gersiu �altutėlio Heineken alaus, o desertui norėsiu mangų �erbeto ir tiramisu.

Mudu nusijuokėme.

Pasistiprin� duona su svogūnais ir įsivaizduojamais valgiais, nusi�lapinome į smėlį ir patraukėme toliau.

Saulei negailestingai spiginant mums į pakau�ius, daugyb� kilometrų va�iavome apsupti vien gelsvo smėlio jūros. Nusi�aipiau � tvyrant tokiam deginan�iam kar��iui ant pliko vir�ugalvio i�leistas kiau�inis tuoj pat i�keptų.

Pasakiau tai Aleksui ir jis nusijuokė.

� Kiau�inį? Nelabai ambicinga. A� ant vieno ie�mo kep�iau mės� � jautien�, vi�tien� ir ėrien�, � o ant kito jūrų gėrybes ir dar�oves � ver�ienos kepsnius, krevetes su �esnakų pada�u, svogūnus ir a�triuosius pipirus. O paskui jaunajai savo poniai leis�iau pasirinkti, ko pirmiausia nori.

Patap�nojau jam rank�, laikan�i� vair�.

� A�iū, Aleksai. A� tau dėkinga ir u� tai, ir u� visa kita.

Visureigis riaumodamas toliau lėkė tiesiu plentu. Tyl� trikdė garsus variklio ū�esys ir smėliu riedan�ių padangų gurg�dėjimas. Nesibaigian�io kelio nuobodyb� sklaidė kai kur matomų tinkuotų sienų griuvėsiai, tolumoje pasirod�s ir su mumis prasilenk�s automobilis, eilė nedidelių namelių mėlynai da�ytomis sienomis ir raudonais stogais.

� Kaip manai, Aleksai, ar tai, k� mes darome, beprotybė?

� O k� mes darome?

� Keliaujame pragari�ka vietove, į kuri� į�eng�s nei�eisi.

� Lile, tuomet tu viena beprotė, nes tai buvo tavo, o ne mano mintis.

� Bijai?

� Hm� Ir taip, ir ne. Bet jau�iuosi puikiai, nes tu �alia.

� �it kaip? Jei, neduok Dieve, kas nors atsitiktų, negalė�iau tav�s apginti, � tariau ir mostelėjau norėdama parodyti, kad tesu gle�na moteris.

� Ne�inau kodėl, bet taip jau�iuosi. Beje, nesijaudink, a� tave ginsiu.

Retkar�iais prasilenkdamas su mumis kaip samurajaus kardas �mauk�telėdavo motociklas. Kartais mums vir� galvų ratus sukdavo did�iulis vanagas, pasiruo��s pulti grobį.

Aleksas paklausė:

� Lile, ar nieko, jei �i�nakt nakvosime po atviru dangumi, o vie�butyje apsistosime rytoj?

� Man tinka. Bet kam nakvoti lauke, jei galime rasti vie�butį?

Jis paslaptingai �vilgtelėjo į mane ir i�ties�s rank� �aismingai paplek�nojo skruost�.

� Nes noriu su tavimi pasimylėti dykumoje po �vaig�dėtu dangumi.

Atsakiau jam �ypsena tikėdamasi, kad ji Aleksui pasirodys paslaptinga.

Aleksas tarė:

� Lile, man patinka, kai �ypsaisi. Tavo lūpų kampu�iai truputį nusvyra ir atrodai tokia neperprantama ir dr�si.

� A�iū, � padėkojau ir nusi�ypsojau platesne �ypsena.

Po valandos �alikelėje pama�iau restoran�, kurio i�kaboje kinų hieroglifais buvo para�yta: �Vienaragio paviljonas�.

Stipriai stumtelėjau mylimojo petį.

� �iūrėk, kinų restoranas! Sustokim!

Aleksas pa�velgė ten, kur parod�iau, ir jo veide nu�vito d�iugi �ypsena.

� Puiku, Lile. �ia pavalgysime.

Sustabd�s automobilį, Aleksas d�iugiai tarė:

� U�sisakysiu kiaulienos su sald�iarūg��iu pada�u, virtos ir apkeptos kiaulių papilvės ir keptos kiaulienos su ry�iais. Ėriena ir aviena man jau nusibodo. Noriu �kriu kriu!�

Restoranas buvo sujungtas su nedideliu vie�bu�iu, tad pasiūliau Aleksui, u�uot nakvojus lauke, apsistoti �ia, ir jis, nors ir nenoromis, sutiko. Virtos ir apkeptos papilvės nebuvo, bet puikiai nusiteik� u�sisakėme kitų so�ių valgių: bandelių su kiauliena, keptos kiaulienos su ry�iais, duonos su sezamų sėklomis, riebaluose keptų makaronų su dar�ovėmis ir visa tai u�gėrėme jazminų arbata. Pavalg� papra�ėme restorano savininko kino, kad mudu nufotografuotų. Paskui jis padėjo mums ne�ti lagaminus ir palydėjo į vie�bu�io kambarį. Ka�in ko nesitikėjau, bet vis tiek nusivyliau, pama�iusi ank�t� kambarėlį dėmėtomis sienomis, lipniomis grindimis, papuo�t� vien emaliuota spjaudykle ir ap�viest� vienos palubėje stirksan�ios lemputės be jokio gaubto. Ta�iau prie�ais lov� stovėjo televizorius. Neblogai. Gal mums pasiseks ir pasimylėsime per televizorių einant sekso filmui. Nuo tokios absurdi�kos minties net prunk�telėjau.

� I� ko juokiesi? � susidomėjo Aleksas.

Pa�nib�domis atskleid�iau jam savo mintis.

Kai tik �eimininkas i�ėjo ir u�darė duris, Aleksas �aismingai nusi�ypsojo.

� Ponia, tavo noras i�pildytas.

Tada pakėlė mane, parvertė ant lovos ir ėmė vilkti drabu�ius. Atstūmiau Aleks�, bet jis mane vėl prisitraukė.

Staiga, labai mus i�g�sdindama ir nustebindama, į kambarį nepasibeldusi į�engė auk�ta moteris. Padėjusi termos� su verdan�iu vandeniu, du porcelianinius puodelius ir du rank�luos�ius, ji nepritariamai į mudu dėbtelėjo ir netarusi nė �od�io i�ėjo.

Mudu su Aleksu suglum� pa�velgėme vienas į kit�, o tada prapliupome kvatotis.

� Sveika atvykusi į Kinij�, į �ilko keli�! � �ūktelėjo jis ir vėl pamėgino mane pasi�iupti.

� Aleksai, liaukis, mudu tokie purvini. Tik pa�iūrėk į save: tavo veidas ir drabu�iai dulkini! Tuoj pat eik į du��.

� Na, einam praustis po to. � Jis maldavo kaip vaikas savo mėgstamo ledinuko.

� Ne, mar� į du��, tuoj pat! � I�girdusi savo bals� net nustebau, kalbėjau kaip grie�ta motina su neklusniu vaiku.

Aleksas nuliūd�s atsakė: �Taip, ponia�, ir nuėjo į bendr� du��.

Kai atėjo mano eilė, nė kiek nenustebau, kad vanduo vos drungnas ir rusvas, o sienos � ne�varios ir gli�ios kaip grindys. Matyt, �monės �ia i�sipūsdavo nosis, o gal net �lapindavosi. Dar niekada nebuvau praususis tokioje nemalonioje ir neromanti�koje vietoje. Bet u�simerkiau ir prisiminiau Aleks�, kuris matė pusnuogį, gundan�ias pozas i�darinėjantį mano kūn� legendinėse sugulovės Jang maudyklėse. Nuo tos akimirkos tapau jo femme fatal, o jis � mano homme carnal. �yptelėjau, nors maud�iausi apskretusiame du�e, kuriame, � argi ne juokinga? � mėginau apsi�varinti.

Staiga po pasibaisėtino du�o man būtinai prireikė tualeto, � tikėjausi, kad bent atlikusi gamtinius reikalus liksiu patenkinta. Klausti, kur tualetas, nė nereikėjo. Tiesiog ėjau ten, i� kur sklido smarvė (�i nuoroda buvo veiksmingesnė ir ai�kesnė u� bet koki� i�kab�) � ji nuvedė mane tiesiai į tiksl� ma�daug u� de�imties metrų nuo vie�bu�io.

Tualetas atrodė klaikiau, nei tikėjausi, � o juk mano lūkes�iai �ioje Kinijos dalyje tikrai nebuvo dideli. Nuo lauko jis tebuvo atitvertas vos keturiomis patr�usiomis pla�iomis lentomis. Ply�iai tarp �sienų� buvo tokie, kad �monėms nereikėjo slapta �vilg�ioti pro skyles � ir taip viskas matėsi. Viduje galėjai i�vysti visk�, k� sukrovė anks�iau �ia u�suk� lankytojai. Sulaikiusi kvap�, ry�ausi įeiti į vidų, nusimoviau kelnes ir ėmiausi reikalo. Dar nebaigusi, staiga i�girdau i� apa�ios sklindant keistus garsus. Apimta neapsakomos panikos, u�simoviau kelnes ir surikau:

� Kas ten? I�krypėlis! Tuoj i�kviesiu policij�!

Nors pagrasinau, triuk�mas netilo ir buvo ai�kiai girdėti. Juk negali taip triuk�mauti Smalsuolis Tomas arba Vongas. Juk negali?

Nedr�siai �vilgtelėjau �emyn ir i�vydau dvi dideles, smalsiai į mane spoksan�ias akis.

Akis riebios kiaulės, kurios nugara buvo aplipusi� Fui!

Jau norėjau pasitraukti nuo duobės, bet vėl pasigirdo triuk�mas, tik �į kart� dar garsesnis.

� K� kiaulė veikia i�matų duobėje? � burbtelėjau sau po nosimi.

Ir vis dėlto lengviau atsikvėpusi, kad tai bent jau ne D�onas, Tomas ar Vongas, nuvijau kiaul�, vėl nusimoviau kelnes ir sėkmingai baigiau k� pradėjusi.

Ir tada apa�ioje kilo sujudimas tarsi per karnaval�.

� Dieve mano, kas atsitiko?

Greitai nusi�luos�iau, u�simoviau kelnes ir dirstelėjau �emyn. Siaubingai i�sigandau ir pasi�lyk�tėjau pama�iusi vis� būrį kiaulių � par�avedes, bekoniukus ir ma�us par�elius, � besirungian�ius, kam pavyks pa�iupti tai, ko k� tik atsikra�iau!

Kaip strėlė i�lėkiau i� tualeto ir nukūriau į vie�butį, lyg u�simoj�s surūdijusiu kardu mane būtų vij�sis Pragaro Valdovas.

Kai įpuoliau į kambarį, Aleksas nusteb�s įbedė į mane akis.

� Kas nutiko?

Tebe�nopuodama paklausiau:

� Aleksai, ar eisi į tualet�?

� Taip, kodėl ne? � Jis �yptelėjo. � Ar ten kas nors yra?

� Ne.

� Tai kas yra?

� A� jau �inau, o tu dar su�inosi, � sukikenau. � Gerai pagalvok, ko nori, nes� gausi savo �kriu kriu��

Aleksas suglum�s dėbtelėjo į mane, pasiėmė tualetinio popieriaus ir i�ėjo. Kol jis, d�iaugsmingai sveikinamas mėgstamų savo kriuksių, tvarkys reikalus, nusprend�iau pasivaik��ioti ir nusiraminti. Ties� sakant, �emėje nebuvo į k� �iūrėti, i�skyrus kelis telefonų stulpus ir prie jų �mirinėjan�ius smulkius drie�iukus. Bet dangus buvo įspūdingas, skais�iai raudonas, pary�kintas kelių raudonai auksinių debesų. Tolumoje stirksantis, krūmais apaug�s nud�iūvusio med�io kamienas, rodos, mėgina pasiekti dangų ir tarsi sujungti dangų ir �em�. Vaizdas buvo toks netikėtas ir nuostabus, kad u�simir�au ir pasijutau tarsi pirmasis �mogus pa�ioje laikų prad�ioje. Nuskubėjau į vie�butį pasiimti fotoaparato ir nulėkiau daryti nuotraukų.

Pragyd�s pauk�tis ir temstantis dangus gr��ino mane į tikrov�. Man dingtelėjo, kad Aleksas tikriausiai jau grį�o ir dėl man�s nerimauja. Vėl tekina pasileidau į vie�butį.

Pama�iusi jį lovoje kietai įmigusį ir lengviau atsikvėpiau. Varg�elis! Vis� dien� vairav�s, matyt, labai nuvargo. Bet a� jau�iausi visi�kai �vali, tad klestelėjusi ant sofos įsijungiau televizorių, prisukau gars� ir pamėginau rasti k� nors įdomaus, kas galėtų atstoti man draugij�. Deja, smarkiai �snigo� � ne lauke, �inoma, o ekrane. Kelias minutes pasukinėjusi anten�, pagaliau susigaud�iau, kad rodomas kung fu filmas: nuo�mūs veidai, greitas ir energingas mosavimas kojomis ir kum��iais ir Briuso Li stiliaus �ūkavimai. Dar po kelių minu�ių, per �siau�ian�i� pūg�� nepavykus suprasti, kas yra teigiamas herojus, o kas blogiukas, i�jungiau televizorių.

Pagaliau, įveikta nuobodulio, i�jungiau �vies� ir įsirangiau į lov�. Nors Aleksas kietai miegojo, jau�iau, kaip mane apgaubia jo kūno �iluma. Be to, man palengvėjo supratus, kad �i�nakt nesimylėsime, mat atrodė, jog Aleksas neprabus iki ryto. Ir vis dėlto net kietai miegodamas kartais jis mane apkabindavo, suspausdavo rank� arba paliesdavo koj�, o tada patenkintas ka�k� sumurmėdavo ir vėl u�migdavo.

Jaunas mano mylimasis, � jis tylėjo ir nejudėjo, tik jo krūtinė truputį kilnojosi, � tiesiog akyse tapo vaiku. Matant, koks jis tyras ir pa�eid�iamas, mane u�plūdo neapsakomas �velnumas. Motini�kas balsas man ku�dėjo, kad tai a� turė�iau jį ginti ir juo rūpintis, o ne atvirk��iai. Varg�as berniukas, jis tikriausiai daugyb� metų kentėjo dėl to, kad tikrieji tėvai jį paliko, o įtėviai i� tiesų jo nemylėjo. Jis, ko gero, jautėsi labai vieni�as. Neprisiminiau, kad Aleksas kada nors būtų man u�simin�s apie savo drauges ar draugus. Ar jis apskritai jų turėjo?

Prisiglaud�iau prie Alekso, įsikniaubiau į nuog� jo krūtin� ir tamsoje pajutau, kad mudviejų �irdys plaka vienu ritmu. Jau buvau bepamir�tanti visus dienos rūpes�ius, tik staiga de�iniame nyk�tyje pajutau a�trų, diegiantį dūrį ir garsiai surikau:

� Aaai!

Aleksas kaip įgeltas pa�oko i� lovos ir prisitraukė mane.

� Tu su�eista? � paklausė i�sigand�s ir globėji�kai mane apkabin�s.

� Mano pėda!

� Palauk, � tarė jis ir nuėjo u�degti �viesos.

Jausdama, kad pulsuojantis skausmas stiprėja, �ūktelėjau:

� Aleksai, mano de�inys nyk�tys!

� Nejudink ir leisk ap�iūrėti. � Jis atsiklaupė prie lovos ir pakėlė mano pėd�. � O Dieve, jis raudonas ir sutin�s.

Man nespėjus atsakyti, Aleksas ėmė stipriai �iulpti mano nyk�tį vis i�spjaudamas rusv� skystį. Buvau tokia i�sigandusi, kad net nepapra�iau jo liautis. �O Dieve, a� dar nepasiruo�usi mirti. Pra�au, leisk man į�engti ir i�eiti i� �ios siaubingos dykumos!�

Pagaliau Aleksas liovėsi, � stambūs prakaito la�ai sruvo jam per kakt� ir ritosi skruostais.

Nutais�s mirtinai rimt� veid�, jis pasakė:

� Lile, bus geriausia, jei tuoj pat va�iuosim į ligonin�.

Nors �iuos �od�ius jis i�tarė �velniai, supratau, jog tai įsakymas, o ne pasiūlymas.

Registratūros darbuotojas kietai miegojo ant sulankstomos lovelės, bet Aleksas, prakalb�s įsakmiu tonu, jį prikėlė ir pareikalavo paai�kinti, kaip pasiekti ligonin�.

Kas vyko toliau, nepamenu. �inau, kad Aleksas nune�ė mane į visureigį ir nugabeno ligoninėn, tik nenutuokiau, kur ji buvo. Jaunas gydytojas nuspurusiu chalatu ap�iūrėjo mano nyk�tį, i�val�s sutvarstė �aizd� ir suleido vaistų. Mudu su Aleksu pajutome did�iulį palengvėjim�, kai jis pasakė, kad įgėlimas � tikriausiai skorpiono � yra skausmingas, bet ne mirtinas. Ta�iau per naktį turėjau likti ligoninėje ir būti stebima. I�girdusi �ias �geras� naujienas, susmukau ant dėmėtos ligoninės lovos.

Anksti i� ryto pas mane vėl atėjo gydytojas. Ap�iūrėj�s nyk�tį pakeitė tvarstį ir suleido dar vaistų. Tada padavė man plastikinį mai�elį su vaistais ir paai�kino, kaip juos vartoti. Nuo�ird�iai jam padėkoj� ir sumokėj�, mudu su Aleksu i�ėjome i� ligoninės ir grį�ome į vie�butį.

Pamat�s Aleks�, ne�antį mane per slenkstį, atskubėjo vie�bu�io �eimininkas.

� Ar viskas gerai?

Mudu linktelėjome jam ir padėkojome. Bet, Aleksui jau ketinant ne�ti mane į kambarį, �eimininkas rankos mostu jį sustabdė.

� Palaukite, palaukite, � pasakė jis, imdamas i� stal�iaus juod� plastikinį mai�elį ir duodamas jį mums. � Pa�iūrėkite.

Aleksas mane nuleido. �vilgtelėj� į mai�elio vidų pamatėme į mus spoksantį did�iulį rausvai rud� gyv� skorpion� su daugybe kojų!

Aleksas mitriai u�spaudė mai�elį, o a� sunerimusi �ūktelėjau:

� Oi!

Du ant sofos sėdintys ir �nekantys vyrai atsigr�ė ir su�iuro į mus.

�eimininkas �yptelėjo.

� Tai tik vabalas, panele.

Staiga mai�elis �leptelėjo ant grindų ir i� jo i�ropojo baisus gyvis � nors pats atrodė gana siaubingai, vis tiek stengėsi grei�iau sprukti i� �ia savo bjauriomis kojomis.

� Sutrėk�k jį! � suspigau.

Aleksas jau norėjo u�minti t� didelį vabal�, bet vie�bu�io savininkas jį sulaikė.

� Ne! � parei�kė jis ir mostelėjo į mūsų kambarį. � Kol jūsų nebuvo, a� jį ten pagavau.

Aleksas man tarė:

� Tai jis. �is skorpionas įgėlė tau į nyk�tį!

Jis antr� kart� pakėlė pėd�, bet �eimininkas ir vėl jį sustabdė.

�is pla�iai besi�ypsantis vyras įdegusiu veidu kreipėsi į Aleks�:

� Draugu�i, būk kilnus. �į vakar� i� to skorpiono i�virsiu labai gard�ios ir sveikatai naudingos sriubos.

I�gird� minint sriub�, abu vyrai pa�oko nuo sofos ir atskubėjo prie mūsų.

Ir vienu balsu su�uko:

� Skorpiono sriuba?!

Vienas i� jų, merkdamas akį savo bi�iuliui, pridūrė:

� Labai stiprina vyrų potencij�!

Draugas jam pritarė:

� Neprilygstamai stiprina gyvybines vyro jėgas ir gerina apsilpusi� sėkl�!

Pokalbis apie man į nyk�tį įgėlusį skorpion�, kuriam netrukus lemta tapti vyrų jėgas stiprinan�ia sriuba, vis labiau įsibėgėjo, tad Aleksas mane apkabino ir paėm�s ant rankų nune�ė į mūsų kambarį.

25

Nedaug trūko, kad būtume nei�ėj�

Po dviejų dienų, per kurias s��iningai gėriau vaistus ir gulėjau lovoje, nyk��io tinimas beveik atsileido. Mudu su Aleksu sutarėme, kad reikia t�sti kelion�. Prie� mums i�vykstant baiminausi, kad Aleksas vėl mane aplenks ir apmokės vie�bu�io s�skait� (jis, pasinaudodamas mano liga, jau padengė gydymo ligoninėje i�laidas), tad jam nuėjus į tualet� slapta nusėlinau į registratūr� ir visk� sutvarkiau. Grį��s jis nune�ė mūsų baga�� į visureigį ir mudu vėl buvome pasireng� leistis į keli�.

Jau ketinome va�iuoti i� vie�bu�io, tik staiga prie visureigio i� mano pusės pribėgo �eimininkas ir padavė man mai�elį.

� Bandelės. Juk pakeliui i�alksite.

Nusi�ypsojau.

� A�iū. Bet pra�om palikti jas kitiems sve�iams. Mes maisto turime u�tektinai.

Jis primygtinai grūdo man į rankas mai�elį.

� Paimkit, panele. � Tada, kryptelėj�s galv� į Aleks�, su�nab�dėjo man į ausį: � Kadangi apmokėjot s�skait�, jis davė man daug arbatpinigių. Mielas vyrukas.

Ir pamerk�s man akį, nuskubėjo atgal į vie�butį.

Po kelių minu�ių vėl atsidūrėme neaprėpiamuose smėlio plotuose, svilinant saulei ir kaukiant vėjui, o tada paklausiau:

� Aleksai, kiek davei jam arbatpinigių?

� U�tektinai. Kodėl tau parūpo?

� �iaip, smalsu. � Trumpai susim�s�iau. � Nenoriu ki�ti nosies į svetimus reikalus� Ar tėvai tau duoda daug pinigų?

Jis linktelėjo.

Prisiminusi nedraugi�k� Frenk� Lus� ir globėji�k� Don� Adler, leptelėjau:

� Bet vis tiek manau, kad jie su tavimi elgiasi nelabai gra�iai.

� Nelygu, kaip pa�iūrėsi. �iaip ar taip, jie man niekada nebuvo �yk�tūs.

Man nespėjus atsakyti, Aleksas pridūrė:

� A� dėkingas, kad jie mane taip dosniai remia.

Truputį pagalvojusi pasakiau:

� Manau, u�uot mylėj�, tavo tėvai stengiasi i�pirkti kalt� ir atsilyginti tau pinigais. O turėtų tave mylėti ir skirti tau daugiau laiko.

Supratau, kad neturė�iau kritikuoti nei jo, nei kieno nors kito tėvų, bet kartais nesusilaikydavau.

� Galbūt. Bet kartais i� tėvų tiesiog negali tikėtis daugiau. Juk tobulų �monių nebūna, tiesa?

Pajutau Alekso balse stiprėjant irzulio gaidel�. Ir vis dėlto negalėjau liautis priekabiavusi.

� Kodėl juos gini?

� Nes jie mano tėvai. Jie mane įsūnijo, davė pastog�, maitino, augino. Nemanau galįs reikalauti daugiau, juolab kad tikri tėvai man�s atsisakė, argi ne taip?

Supratusi, jog kartais �mogus jau�iasi na�laitis, nors jo tėvai ir nemir�, mintyse sunkiai atsidusau. Pakanka prisiminti, kaip mane paliko tėvas. Galbūt todėl taip lengvai įsimylėdavau vyrus (net t� dvokiantį prekeivį �uvimi!), � gal man jų meilės verkiant reikėjo dėl to, kad i� savo senio niekada jos nesulaukiau? Arba galbūt todėl niekam nenorėjau įsipareigoti, nes visi vyrai, kaip ir tėvas, anks�iau ar vėliau gali mane palikti? Gal i� tiesų mudu su Aleksu buvome sielos draugai todėl, kad abu jautėme �pamestųjų� kompleks�?

Palie�iau mylimo vyro rank�, taip stipriai spaud�ian�i� vair�, kad net krumpliai pabal�, tarsi jis baimintųsi, jog paleid�s vair� praras visk�. Matyt, tai ir buvo na�lai�io kompleksas � būti paliktam vos gimus, kai dar nieko neturi, o tau reikia visko.

Po ilgos nejaukios tylos Aleksas paklausė:

� Ar gerai jautiesi?

Pa�velgiau į susirūpinusį jo veid� ir pajutau kūnu plūstan�i� silpnumo bang�. Gal tikrai turė�iau i�tekėti u� �io berniuko ir u�pildyti jo tu�tum� meile ir �velnumu, � neaprėpiamais kaip dykuma ir �iltais kaip smėlis, � kad jis daugiau nesijaustų toks skurstantis?

� Atleisk, Aleksai.

� Neatsipra�inėk. Viskas gerai.

Visureigis riaumodamas lėkė tolyn, o mudu abu va�iavome paskend� savo mintyse. Svars�iau, apie k� jis galvoja, ta�iau nedrįsau paklausti, bent jau dabar. Ir kaip dvide�imt vienų metų vaikinas man gali atrodyti toks paslaptingas? Taip tro�kau su�inoti visas jo slaptas mintis ir jausmus. K� dar, be nuo pat gimimo u�griuvusios na�lai�io dalios, Aleksui teko i�k�sti?

Taip m�stydama, nuo kar��io, kaukian�io vėjo ir tro�kių dulkių u�snūdau, tik staiga mane pa�adino krestelėjimas.

� Kur mes? � paklausiau trindamasi akis.

Aleksas parodė į tolį.

� �iūrėk, oazė.

Susi�valgėme, tada vienu balsu garsiai su�ukome: �Pagaliau!� ir susidau�ėme kum��iais.

Tolumoje tyvuliavo did�iulis, palmėmis apaug�s e�eras. Skaidriame jo vandenyje atsispindėjo saulė, �ydras dangus, balti debesys ir ritmi�kai linguojantys med�iai � ma�utė, auk�tyn kojomis apversta visata. Sulaikiau kvap� baimindamasi, kad vienu kvapsniu nenupūs�iau �io rojaus. Tada stvėriau fotoaparat� ir ėmiau fotografuoti.

Aleksas pasuko galv� ir i�dykėli�kai �vilgtelėjo į mane.

� I�simaudysime ir atsigersime. K� pasakysi?

� Taip ir padarykime.

� Pirmyn! � su�uko jis ir vėl įjungė variklį.

Deja, po akimirkos visa �i oazė pranyko įkaitusiame ore, tarsi burtų � o gal ir ne burtų � lazdele pamojus.

� O Dieve! � �ūktelėjome abu.

� Kas nutiko? � paklausiau.

� Ar mums � haliucinacijos? � sukrėstas ir suglum�s paklausė Aleksas.

Dar po kelių sekund�ių vėl kartu su�ukome: �Mira�as!� ir prapliupome kvatotis.

� Nieko sau! Negaliu patikėti, kad tikrai ma�iau mira��! � klyktelėjau.

Aleksas ėmė nekantriai visk� ai�kinti, lyg bū�iau buvusi studentė, o jis � profesorius:

� Lile, mira�as atsiranda dėl dykumos kar��io ir jo poveikio �viesai, taip sukuriama optinė iliuzija, kuri� k� tik matėme. Nuostabu, tiesa?

� Taip, bet ir nuvilia.

Aleksas �velniai spustelėjo man koj�.

� Atleisk, Lile.

� Nereikia atsipra�inėti. �iaip ar taip, tai jaudinanti patirtis, matėme mira�� � tikr� mira��!

�Bet, � pagalvojau, � argi mira�as gali būti netikras?�

� Ties� sakant, puiku su tavim keliauti. Lile, a�iū, kad pakvietei mane kartu.

� Nėra u� k�, � atsakiau, bet kit� mintį nutylėjau.

�Tik maldauju, neklausk man�s, kodėl esu �ia, �ioje vietoje, į kuri� į�engiama, bet niekada nei�einama.�

Apie ketvirt� valand� pamatėme kelis didelius akmenis, �į kart� tikrus. Aleksas pasiūlė pailsėti ir leisti atvėsti visureigio varikliui. Jis pastatė ma�in� did�iulių akmenų pavėsyje, mudu i�lipime, atlikome gamtinius reikalus, o tada atsigėrėme ir u�kandome vie�bu�io savininko įduotų bandelių. Netrukus Aleksas pasiūlė truputį pasivaik��ioti ir pramank�tinti kojas.

Praėj� pro akmenis, nustebome netoliese i�vyd� dar vien� vandens telkinį. �Maldauju, � mintyse tariau, � kad tai vėl nebūtų mira�as!�

Sulaik� kvap� priartėjome per kelis metrus nuo vandens, o tada abu drauge su palengvėjimu atsidusome.

� �tai! � �ūktelėjo Aleksas.

Man nespėjus paklausti: �Gal įbriskime?�, Aleksas, �vytruodamas rankomis ir kojomis, tekinas pasileido per smėlį link e�eriuko.

Bet staiga mane supurtė jo riksmas � jis �aukė ne i� malonumo, o i� neapsakomos baimės.

� Aleksai, kas nutiko?

Susijaudin�s jis baimingai �ūktelėjo:

� Lile, nejudėk!

�ingtelėjau link jo.

� K�?

Dabar jis įtū�o.

� Sakau, stok ir lik, kur esi!

� Aleksai! � Man nuraudo skruostai; dar niekada jis nebuvo su manimi taip kalbėj�s.

� Lile, �ia slankusis smėlis, liūnas. Nesiartink!

� Bet�

� Po velnių, Lile, daryk, k� sakau. Nesiartink!

Tik dabar pastebėjau, kad i� �lapio smėlio gurguliuodami kyla burbulai.

� Aleksai! � surikau staiga suvokusi, kad saulė leid�iasi ir dangus tamsėja. Mane nukrėtė �iurpas.

� Lile, gelbėk! Paskubėk! � �aukė Aleksas.

Pasitryniau akis trok�dama, kad �is �iurpus vaizdas prie� akis būtų tik mira�as. Man be�iūrint, Aleksas, rodos, smuktelėjo per pus� pla�takos ar net vis�.

� Dieve mano, Aleksai, k� man daryti?!

� Ne�inau. Leisk pagalvoti! � mano mylimojo balsas nuskambėjo �ioje tu��ioje visatoje, kurioje niekas, net dvasia negali jo i�girsti.

Po akimirkos mano ausis vėl pasiekė Alekso balsas, tik �į kart� ne toks baimingas, tvirtesnis:

� Kaip manai, ar tau pavyktų nuimti atsarginį visureigio rat� ir atritinti �ia?

� Ne�inau, � �ūktelėjau ir pasijutau kvaila, i�lepinta ir visi�kai niekam tikusi.

� Nusiramink ir susikaupk, Lile, antraip pamatysi mane tik kitame gyvenime. O dabar atid�iai klausyk. Po sėdyne yra įrankių dė�ė. Paimk įrankius ir atsuk metalinį atsarginio rato gaubt�. U�simauk pir�tines, bus lengviau atsukti var�tus. Dabar eik, jei nenori, kad tavo akyse prasmeg�iau skrad�iai!

� Laikykis, Aleksai!

A�arodama nudūmiau prie visureigio, atidariau dureles, ėmiau ie�koti ir radau įrankių dė��. Nepraėjus nė minutei, jau sukau metalinį gaubt� nuo atsarginio rato.

� Nagi! Nagi! � keikiausi, maldavau ir meld�iausi, rodos, vis� am�inyb�, kol galiausiai, lyg burtų lazdele pamojus, metalinis gaubtas at�oko ir pagaliau nukrito.

Tarsi aukso mai�� pasi�iupusi padang�, vėl nudūmiau pas Aleks� ir radau jį įsmukusį dar per pla�tak� ar daugiau. Ta�iau bijoti nebuvo laiko. I� visų jėgų � sukauptų dar tuomet, kai �indau motinos krūtį � �vystelėjau rat� Aleksui. Apsid�iaugiau ir lengviau atsikvėpiau pama�iusi, kad ratas nukrito kaip tik �alia Alekso ir jam pavyko jo įsikibti.

Dabar dykuma visi�kai prarado savo romanti�k� �avesį. Ji jau nebuvo pana�i į gra�i�, įdegusi�, gundan�iomis pozomis besistaipan�i� moterį, � veikiau panė�ėjo į mil�ini�k� įdub� netvariu dugnu, i� kurio sunkiasi tul�is ir sklinda mirties dvokas. Jos pavadinimas �Į�engti, bet niekada nei�eiti� man jau neatrodė juokingas, prie�ingai � skambėjo ausyse garsiai, kaip ragų ir trimitų grojamas laidotuvių mar�as.

Aleksas man riktelėjo:

� Nepanikuok, Lile. Dabar bent jau plūduriuoju.

Bet jis niekaip negalėjo i�sikapstyti į krant�. Mudu skyrė ma�daug penki metrai.

U�daviau dar vien� kvail� klausim�:

� K� man daryti toliau?

Paskui man dingtelėjo, kad galbūt galė�iau nuimti visus ratus, i�traukti visureigio oro pagalv� ir sur�sti platform�.

� Aleksai, laikykis, nuimsiu kitus ratus! � su�ukau ir tekina grį�au prie visureigio.

Bet greitai supratau, kad esu per silpna pakelti visureigį ir nuimti ratus. Susinervinusi puldinėjau �en bei ten, bet staiga tolumoje i�girdau smėlio gurg�desį i� po ma�inos ratų. Atsisukusi pama�iau link man�s va�iuojantį �alsv� furgon�. Neapsakomai apsid�iaugusi, pa�okau ir kar�tligi�kai mosuodama rankomis pasileidau prie automobilio. Pagaliau furgonas �vie�ian�iais kaip nuo�maus �vėries akys priekiniais �ibintais sustojo ma�daug per tris metrus nuo man�s. Bet vairuotojas nei�lipo. Gal bijojo, kaip ir a�, � atid�iai �iūrėjo į prie�ais stovin�i� keist�, susijaudinusi� moterį ir mėgino įvertinti padėtį. Ar a� buvau pana�i į auka apsimetinėjan�i� plė�ik� ar galim� �udik�?

Galų gale durelės prasivėrė ir i� ma�inos i�lipo auk�tas, raumeningas vyras pla�iu veidu ir juoda barzda. Neai�kios tautybės nepa�įstamasis. Man ėmė dau�ytis �irdis. Ar jis galėtų būti angelas, siųstas i�gelbėti Aleks�?

�aukiau ir angli�kai, ir literatūrine kinų kalba, energingai mosuodama rankomis ir rodydama į e�eriuk�, kurio nuo �ia per dunksan�ius akmenis nebuvo matyti.

� Mano draugas pakliuvo į slankųjį smėlį. Padėkit mums!

Matyt, vyras mane suprato, � jei ne i� kurios nors kalbos �od�ių, tai bent jau i� baimės kupino balso ir nevilties veide. Bet neatrodė, kad ketina padėti. U�uot puolės gelbėti Alekso, jis smalsiai nu�velgė mane ir susim�st�s delnu persibraukė barzd�.

Ko gero, u� pagalb� jis nori atlygio.

Vėl ėmiau maldauti:

� Ar galite padėti mano draugui? Sumokėsiu. Tik pasakykite kiek.

Ir i� karto pasigailėjau taip pasakiusi. Su�inoj�s, kad turiu pinigų, jis gali mane apiplė�ti ar net nu�udyti. Tuomet likimo valiai paliktas Aleksas tikrai nusk�stų ir �ūtų.

Vyras ėmė lėtai artintis prie man�s. Man dar nespėjus susigaudyti, kas dabar bus, jis stvėrė man u� peties, jėga pra�iodė ir įgrūdo į burn� savo �lyk�tų lie�uvį.

Surikau, kiek plau�iai ne�a.

� Kas atsitiko? � i� u� akmenų atsklido tolimas, silpnas, bet rūpestingas Alekso balsas.

Viena raumeninga ranka nepa�įstamasis tvirtai laikė mane apglėb�s per liemenį, o kita grabinėjo krūtis ir d�iaugėsi nemokama pramoga.

� Niek�e, paleisk mane! � suspigau, kojomis ir rankomis kaip įmanydama vaduodamasi i� gele�inių jo gniau�tų.

Iki mūsų vėl atsklido silpnas, bei�nykstantis, į dvasios pana�us Alekso balsas:

� Lile!

� Gra�ios ir �iltos kopos� � Tas niek�as pagaliau prabilo angli�kai su ry�kiu akcentu. Ir, atsisuk�s į t� pus�, kur buvo Aleksas, �ūktelėjo: � �mogau, tavo mergina � oazė dykumoje!

I� niekieno �emės mūsų ausis vėl pasiekė silpnas kaip voratinklio gija nevilties kupinas Alekso balsas:

� �unsnuki, paleisk j�, o jei ne, a� tave nudėsiu! Prisiekiu!

�unsnukis griausmingai nusikvatojo, o jam i� burnos sklindantis dvokas vos man�s neu�dusino.

� Greitai būsi mir�s, draugu�i. Tad kaip ketini mane nudėti? Gal virt�s dvasia ir grį��s i� pragaro?

Kol jis plė�ė man palaidin� ir mėgino nusmaukti d�insus, u��iuopiau rakt�, � jį buvau įsiki�usi į ki�en� prie� pra�ydama pagalbos. Nieko nelaukusi, i�traukiau jį ir smogiau nepa�įstamajam į smilkinį taip stipriai, kaip kaustydamas arklį smogia kalvis.

� Uuuch!!!

Taip netikėtai u�kluptas, jis mane paleido.

Alekso jėgos, rodos, visi�kai i�seko. Jis tyliai �ūktelėjo:

� Lile, ar tu su�eista?

� Dėl man�s nesirūpink, Aleksai. Tu tik laikykis! � riktelėjau, skuosdama taip greitai, kiek tik kojos gali pane�ti penkiasde�imt tris kilogramus sveriantį mano kūn�. Įlipau į visureigį, norėjau įjungti variklį, tik tada susigriebiau, kad rakteliai � pas Aleks�.

Tad i��okau, pribėgau prie to niek�o furgono ir greitai įjungiau variklį. A�iū Dievui, raktelius jis buvo palik�s spynelėje!

U�puolikas krauju apsipylusiu veidu klup�iojo, ai�kiai prarad�s nuovok�.

Pasukau furgon� tiesiai į jį, � norėjau įspėti, kad jei drįs �engti bent �ingsnį į priekį, perva�iuosiu jį ir kaip gard�ius pietus paliksiu dykumos �vėrims. Bet tas kuoktelėj�s niek�as staiga puolė prie man�s! Tad pėda spustelėjau grei�io pedal� ir furgonas nėrė pirmyn. I�girdau dunkstelėjim�, pajutau furgon� krestelint, o paskui viskas nutilo.

Tada supratau, k� padariau.

� O Dieve, galėjau jį u�mu�ti!

Atsargiai i�lipau i� furgono pasi�iūrėti. Niek�as tysojo be s�monės, o srūvantis kraujas gėrėsi į smėlį. Ky�telėjau pir�t� jam prie �nervių ir pajutau, kad kvėpuoja. Jis nebuvo mir�s, bet atsipeikės dar negreitai. Viena jo koja buvo keistai sulenkta.

Tekina pasileidau pas Aleks�.

Nors Aleksas tebesilaikė įsikib�s rato ir plūduriavo, jis toli gra�u neatrodė gerai � vir�utinė jo kūno dalis drebėjo, o veidas buvo i�bal�s kaip drobė.

� Aleksai! Aleksai! � suklikau visa gerkle. � Pabusk, laikykis!

Sunkiai atsimerk�s, jis pa�velgė į mane apsiblaususiomis akimis.

Tada man dingtelėjo, kad yra tik vienas būdas jį i�gelbėti. Nusivilkau savo palaidin�, nusisegiau liemenėl�, nusismaukiau d�insus, sumazgiau drabu�ius į virv�, vien� jos gal� priri�au prie akmens, o kit� �vystelėjau Aleksui.

� Aleksai, įsikibk drabu�ių ir laikykis. Tuoj atvarysiu furgon�!

Privariusi niek�o furgon� prie pat liūno kra�to, vien� drabu�ių virvės gal� tuoj pat priri�au prie ma�inos.

Baigusi darb�, �ūktelėjau:

� Aleksai, kiek galėdamas stipriau laikyk virv� ir stumkis į krant�!

Jo akys buvo primerktos, veidas � be jokios i�rai�kos.

� Aleksai, ar girdi? Judinkis! Grei�iau! Oras vėsta ir tu ne juokais su�alsi. Turime i� �ia krap�tytis! Tu�tuojau!

Aleksas vangiai atsimerkė, dėbtelėjo į mane ir skausmingai, tyliai paklausė:

� Ar tau nieko nenutiko?

� Aleksai, dabar nėra laiko apie tai �nekėtis! Jei tikrai mane myli, vilk savo subin� �ia kuo grei�iau! Trauk drabu�ių virv� į savo pus�, o a� trauksiu į savo. Pradedam!

Mil�ini�komis pastangomis Aleksui �iaip taip pavyko prisikasti iki kranto. Suspaud�iau jį glėbyje ir apipyliau bu�iniais kaip beprotė, o mano skruostais riedan�ios a�aros kapsėjo ant �lapio jo kūno. Aleksas atrodė su�al�s ir sustir�s kaip marmuro statula.

� Aleksai, Aleksai, atsakyk, kaip tu?

Rodos, jam reikėjo daugybės jėgų vien linktelėti galv�. Stengdamasi tvardytis, padėjau jam įsirop�ti į furgon�, nuvilkau �lapius drabu�ius, įjungiau variklį ir visu galingumu atsukau �ildym�.

� Palauk �ia, Aleksai.

Nulėkiau prie mūsų visureigio paimti antklodės ir termoso su kar�ta arbata, o tada parskubėjau atgal.

Susupau Aleks� į antklod� ir ėmiau girdyti kar�ta arbata. Jau beveik valand� jis �alo ir nerimavo.

Niek�o furgonu priva�iavau prie mūsų visureigio, i� Alekso kelnių ki�enės i�traukiau raktelį, įjungiau visureigio variklį ir atsukau �ildym�. Tada padėjau Aleksui i� furgono persėsti į visureigį. Mano u�puolikas tebetysojo be s�monės, bet baiminausi, kad netrukus atsipeikės, � o gal mirs, � tad tikrai nenorėjau, kad �ia u�suktų koks nors pro �alį va�iuojantis automobilis ir jo vairuotojas suprastų, k� padariau.

Mums va�iuojant pro stambų kaip mai�as tysantį kūn�, Aleksas atrodė baisiai sukrėstas. Jis lyg ir mėgino ka�k� pasakyti, bet netar�s nė �od�io nugrimzdo į gilų mieg�.

Pėda spustelėjau grei�io pedal�, visureigis nėrė į priekį lyg i��autas i� pabūklo, mums u� nugarų palikdamas ir burbuliuojantį e�eriuk�, ir grėsmingus akmenis, ir t� barzdot� �unsnukį�

Tik nuva�iavusi penkiasde�imt kilometrų, drįsau sustoti �alikelėje ir patikrinti, kaip laikosi Aleksas.

Priglaud�iau deln� jam prie kaktos, o paskui �velniai paplek�nojau per skruost�.

� Aleksai! Aleksai! Pabusk!

Jis atsimerkė ir vėl pa�velgė į mane apsiblaususiomis akimis.

� Kaip jautiesi?

Jis linktelėjo.

� Ne�alta?

Jis papurtė galv�.

� Aleksai, dėl Dievo, pasakyk k� nors! Neg�sdink man�s, maldauju!

Aleksas i�tiesė dreban�i� rank� ir palietė man veid�.

� K�, mielasis? � paklausiau.

Jo skruostais ritosi a�aros. Rodos, jis buvo per daug susijaudin�s ir dar neatsigav�s po patirto �oko, kad galėtų bent �odį i�tarti.

Pasilenkiau jo pabu�iuoti.

� Kas yra, Aleksai? Tau skauda?

Jis papurtė galv�.

� Tai pasakyk k� nors!

� Man� taip gaila�

� Ko?

Aleksas puolė man į glėbį ir ėmė graud�iai verkti.

� Ar jis tave�

Paglos�iau Aleksui galv� jausdama, kaip raminamai slysta delnu jo ve�lūs plaukai.

� Nesijaudink, Aleksai, mes saugūs.

Bet jis nesileido paguod�iamas.

� Aleksai, būk geras�

Po kiek laiko jis pagaliau pasitraukė. Ir liūdnai pa�velgė į mane.

� Lile, man taip gaila, kad negalėjau tav�s nuo jo apginti.

� Apie k� �ia kalbi, Aleksai? Tai visai ne tavo kaltė.

� Ar tas vyras� ar jis�

Aleksui pritrūko �od�ių. Tad jo mintį baigiau a�:

� Tai �tai apie k� tu galvojai? Kad tas vyrukas mane i�prievartavo?

Jis linktelėjo, o jam i� akių vėl plūstelėjo a�aros.

Sujaudinta iki �irdies gelmių, apkabinau jį.

� Aleksai, man nieko nenutiko.

Jis pakėlė galv�.

� Tikrai? Tik nemeluok.

� Nemeluoju, � atsakiau braukdama a�aras jam nuo veido.

� Tuomet kodėl tu be drabu�ių?

Tik tada susivokiau, kad esu beveik visi�kai nuoga, nes savo palaidin�, liemenėl� ir d�insus suri�au į gelbėjimo virv�.

� Nusivilkau drabu�ius, kad i�gelbė�iau tave.

� Bet tu man vis dar neatsakei. Ar jis�

Nusijuokiau.

� Ne, jis nespėjo man nieko padaryti � kauk�telėjau jam visureigio raktu ir atjungiau.

� Ir perva�iavai?

Vėl linktelėjau.

� Jis negyvas?

� Ne, rodos. Bent jau kai tikrinau, dar kvėpavo. Aleksai, manai, kad a�� � nebaigiau sakinio i�sigandusi, kad toks mano �iaurumas gali pa�iurpinti Aleks�.

Bet u�uot pasibaisėj�s, jis atsakė:

� Lile, tu tokia narsi moteris. Jei kas nors mėgins tave nuskriausti, padarysiu t� patį. Patikėk, nesvyruodamas nudėsiu kiekvien�, kuris kels pavojų tavo gyvybei. A� tave myliu.

� Nesakyk taip, Aleksai. A� tik d�iaugiuosi, kad tu sveikas. � Ir pa�aipiai paklausiau: � Vis dar nori keliauti su manimi per dykum�?

Jis linktelėjo.

� Gerai. Bet tau reikia kuo grei�iau persirengti. Tu toks apskret�s!

Aleksas �yptelėjo.

� Tu irgi ne geresnė. Nepadoriai nuoga.

26

Lobis sugriautame mieste

Nors Aleksas primygtinai tvirtino es�s sveikas, negalėjau būti visi�kai rami, kol jo neap�iūrėjo gydytojas. Bet jis u�sispyrė ir neatly�o.

� Lile, neketinu va�iuoti į joki� ligonin�.

Tad patraukėme toliau, tik dabar vairavau a�. Vis �vilg�iojau į Aleks� ir atsikvėpiau lengviau, kai jis pama�u liovėsi drebėj�s, o jo oda atgavo įprast� spalv�. Ir vis dėlto man buvo neramu, tad kai �alikelėje pamatėme dar vien� aptriu�usį vie�butį, u�sispyriau nakvoti ten, o ne stovyklavietėje po atviru dangumi. Geresnio kambario nei ankstesniame vie�butyje negavome, bet jame buvo padorus du�as, drungnas vanduo, � nuėjome į jį drauge ir stovėdami nusiplovėme purv� ir dulkes. Padėjau Aleksui nusitrinti � braukiama per nuog� jo nugar� kempinė leido �ai�ų, �liurp�iojim� primenantį gars�.

Vis dar nerimaudama tariau:

� Aleksai, vis dėlto manau, kad turėtum nueiti pas gydytoj� ir pasitikrinti, ar esi sveikas.

Bet jis grie�tai atsisakė. Mudu dar �iek tiek pasigin�ijome ir jis nusileido � sutiko vie�butyje praleisti dar vien� dien� prie� t�siant kelion� dykuma. Tuomet pavarg�s krito kaip akmuo į lov� ir i� karto u�migo.

Jau�iausi per daug susirūpinusi, kad u�mig�iau, todėl i�siėmiau savo dienora�tį ir apra�iau kelių praėjusių dienų įvykius. Baigusi staiga prisiminiau mokytojo Sklend�ian�ios Gervės mai�elį. I�traukusi vien� lapelį, perskai�iau:

Nepraleisk nė vienos progos sudoroti prie��. Turi būti jo likimo valdovė. Pasinaudok tuo, kad jis nepasiruo��s, ir pulk jį, kai to nesitikės.

Nieko sau� Ar jis ai�kiaregys? O gal a�? Nors �io gudraus patarimo nebuvau skai�iusi, tiksliai juo pasinaudojau. I� tiesų nulėmiau to barzdoto niek�o likim�. Man beliko tikėtis, kad daugiau su tokiu prie�ininku kovoti neteks!

Po kelių valandų Aleksas prabudo ir pasijuto alkanas. Mudu nulipome �emyn, į vie�bu�io restoran�. Virtuvė nedirbo, bet �eimininkas i�virė mums po lėk�t� makaronų su dar�ovėmis ir �is maistas pasirodė es�s stebėtinai gardus.

Vis� dien� mudu tik valgėme, ilsėjomės, miegojom, tad pama�ius, kad į Alekso skruostus vėl grį�ta sveikas raudonis, man palengvėjo. Jeigu jam būtų atsitik� kas nors bloga, niekada nebū�iau sau atleidusi, nes a� sugund�iau jį keliauti per dykum�, į kuri� į�engiama, bet niekada nei�einama.

Kai vėl susiruo�ėme į kelion�, Aleksas u�sispyrė vairuoti pats; girdi, a� u�tektinai dėl jo prisikentėjau ir man metas atsipūsti. Kaip visada jis buvo labai atkaklus ir a� nusileidau.

Kelias minutes pava�iavus, jis paklausė:

� Lile, po visko, k� drauge patyrėme, manau, turėtum man paai�kinti, kodėl �ia esame.

I�tiesusi rank� paglos�iau jam plaukus.

� Aleksai, ties� sakant� tai gana sudėtinga.

� Manai, per jaunas, nesuprasiu?

� Ne, a� ne apie tai. Bet�

Jis mane pertraukė:

� Lile, tu man labai rūpi, tad norė�iau �inoti, kas tavo gyvenime vyksta. Kai būni viena, man vis� laik� neramu, kad tav�s kas nors neapgautų ar nenuskriaustų. Todėl i�keliavau kartu, bet turiu teis� �inoti, kodėl mudu �ia.

� Gerai, a� tau pasakysiu.

Ir, numojusi ranka į man įprast� atsargum�, i�klojau jam vis� istorij� apie savo velionius tėvus, keist� tet�, dar keistesnį jos reikalavim� ir net apie pinigus, kuriuos turiu gauti. Tik dėl sumos pamelavau. Neva turiu gauti ne tris milijonus, o �iek tiek daugiau nei �imt� tūkstan�ių.

Kelias akimirkas Aleksas atrodė paskend�s savo mintyse.

� Oho! Neįtikėtina. Kaip nuotykių romane! Tu labai narsi. Did�iuojuosi tavimi, Lile.

� Tikrai nėra kuo did�iuotis. Darau tai dėl pinigų.

Jau�iau, kad turiu būti s��ininga, ir vis dėlto baiminausi, k� jis apie mane pagalvos.

� Ne, ne dėl pinigų. Darai tai, nes i� gyvenimo nori kai ko daugiau. D�iaugiuosi, kad pagaliau man visk� papasakojai. Padėsiu tau gauti tuos pinigus. O jei negausi, nesirūpink, a� tave vis tiek mylėsiu. Pa�adu.

A� nusijuokiau.

� Lile, tu ne tokia kaip kitos mano pa�įstamos moterys. Supratau tai pirm� kart� tave i�vyd�s.

� Tikrai?

Jis linktelėjo.

� Taip, tikrai. O dabar gal atskleistum visas smulkmenas?

Tad papasakojau Aleksui visas kelionės smulkmenas, įskaitant pa�intį su Lopnoru, aklu prana�autoju ir net Krisu. Atskleid�iau jam visk�, i�skyrus, �inoma, susitikim� su Plaukian�iu Debesimi ir mylėjim�si apversto lotoso poza, Deimantin� sutr� ir auksinį Bud�.

Nors Aleksas labai u�jautė Lopnor�, i� jo veido ma�iau, kad truputį pavyduliauja.

� Vadinasi, tas �olininkas buvo tave įsimylėj�s?

� Aleksai! Pats norėjai daugiau su�inoti apie mano kelion�.

Aleksas susiraukė.

� Nieko negaliu padaryti. O tas Krisas� � Staiga jis kilstelėjo rank� ir kum��iu smogė į or�.

Toks vaiki�kas jausmų protrūkis mane pralinksmino.

� Aleksai, nebūk toks kar�tas! Tu Kriso net nepa�įsti. Kodėl taip baisiai jo nekenti?

� Nes jis melagis ir apgavikas, jis tavimi naudojasi.

� Galbūt. Bet jis man ir padėjo.

� �inau. Visi tie vyrai tave myli. O prana�autojas?

� Aleksai! Mokytojui beveik �imtas metų.

� Gerai jau, gerai. I� kur galėjau �inoti, kokio jis am�iaus?

Norėdama nukreipti pokalbį paklausiau:

� Gal nori, kad nusives�iau tave kada nors pas Sklend�ian�i� Gerv� ir jis i�prana�autų tau ateitį?

� Taip, norė�iau, kad jis pasakytų, kiek vaikų mudu susilauksime.

� Aleksai!

� Atleisk, tik svajoju. Bet juk tai nedraud�iama?

Galų gale pasiekėme viet�, kuri� mano teta buvo pa�ymėjusi �emėlapyje. Kadaise �ia apsistodavo daugybė �monių, �ilko keliu traukiantys keliautojai, bet dabar tebuvo likusios kelios saulės i�blukintos sienos ir įdubos smėlyje. Aleksas i�suko i� kelio ir pastatė visureigį tu��iame kieme. Aplink nebuvo matyti nė vieno med�io, tad saugodamiesi kepinan�ios saulės u�sidėjome skrybėles. Mindės Medison dokumente buvo ra�oma, kad lobis pakastas po auk�ta siena. Bet, kiek tik akys u�matė, �ia visos sienos buvo �emos.

Suglumusi paklausiau Alekso, kuris tyrinėjo per sien� ropojantį tamsiai �ali� drie��:

� Nematau jokių auk�tų sienų, o tu?

Jis pla�iai mostelėjo rankomis.

� �ia.

� Kaip suprasti?

� Lile, �ios sienos, kai jas pastatė, buvo auk�tos, bet sugriuvo prie� daug metų.

Atid�iau apsi�valgiusi supratau, kad jis, �inoma, buvo teisus.

Neskubėdama apėjau kiekvien� sien�, visas atid�iai ap�iūrėjau ir pagaliau stabtelėjau prie�ais t�, ant kurios buvo nupie�ta moteris ilgais juodais plaukais.

Pamojau Aleksui.

� Ateik pa�iūrėti!

Jis atskubėjo pas mane.

� �iūrėk, �is pie�inys, matyt, yra �enklas arba kodas. Manau, turėtume mėginti kasti po �ia siena.

Aleksas nuėjo pasiimti i� visureigio kastuvo ir parskubėj�s ėmėsi darbo. Po kelių minu�ių palengva ėmė matytis dalis da�ais i�pie�to veido. Labai susijaudinusi pasiėmiau fotoaparat� ketindama padaryti nuotraukų. Vikriais rankos judesiais Aleksas nu�ėrė smėlį ir i�traukė metalin� dė�ut�. Ant jos dangtelio buvo matyti merginos ilgais juodais plaukais veidas. Aleksas nieko nelauk�s j� atidarė, bet, did�iam mano nusivylimui, joje nebuvo jokio �lobio�, tik sruoga ilgų juodų sudulkėjusių plaukų.

I�ėm�s plaukus ir kratydamas i� dė�utės dulkes, Aleksas nusijuokė.

� Lile, ir dėl �ios brangenybės mudu rizikavome gyvybe?

Ar tai buvo bjaurus tetos pok�tas? I�sitraukusi i� kuprinės Mindės Medison vokus, atplė�iau juos ir ėmiau skaityti nurodymus:

�i� plaukų sruog� turi nusiųsti į Slaptosios Dvasios vienuolyn� Pekine. Vienuolės �inos, k� su ja daryti.

Neįsivaizdavau, kam vienuolynui reikalinga �i plaukų sruoga. Kad plikagalvės vienuolės pasigamintų perukus ir galėtų vakarais i�eiti dainuoti karaokės arba po vidurnak�io nelegaliai padirbėti u�draustose įstaigose?

Dabar jau rimtai svars�iau, ar man verta t�sti kelion�. �inojau, kur yra Slaptosios Dvasios vienuolynas; apie jį buvo ra�oma kiekviename kelionių vadove. Nusiųsti ten dė�ut� su keistu turiniu nebus sunku. Ta�iau tetos reikalavimai, mano manymu, darėsi vis labiau piktinantys ir net keisti. Kol kas vienintelis tikras dalykas buvo tie penkiasde�imt tūkstan�ių dolerių, � dalis jų gulėjo mano banko s�skaitoje, kiti � mano ki�enėje. Ir vis dėlto nesigailėjau, nes �ioje kelionėje sutikau Aleks�.

Padariau dar kelias �ios vietovės nuotraukas, papra�iau Alekso, kad kelis kartus nufotografuotų mane �iame fone, o tada įsidėjau alavin� dė�ut� į kuprin�.

Jaudulio kupinu balsu Aleksas pasiūlė:

� Lile, likime �ia nakvoti.

� Kodėl?

� Noriu �ia su tavimi pasimylėti.

� Kodėl �ia?

� Nes �ios sienos saugos mus nuo vėjo ir dulkių, kad galėtume �iūrėti į �vaig�des.

� O jei ir kitoms poroms kils tokia mintis ir jos mėgins įsikurti �ia nak�iai?

� Tuomet turėsime sekso orgij�.

� Aleksai! � pliauk�telėjau jam per petį. � Ar visada apie tokias ne�vankybes ir tegalvoji?

Mudu truputį pakvailiojome, o tada jis u�dėjo rankas man ant pe�ių ir, nutais�s rimt� veid�, pa�velgė man į akis.

� Lile, argi dar neįsitikinai, kad esu i�tikimas? Ar kada nors matei, kad gany�iau akis į kitas?

Nusijuokusi tariau:

� Kad �ia, dykumoje, kitų moterų nėra! Bet kai grį�i į miest�, tai nė ne�inau�

� Lile, liaukis. Man nepatinka, kai erzini mane dėl tokių dalykų. A� vienos moters vyras. Ta�kas.

� Gerai jau, gerai, Aleksai, nurimk. A� tavimi tikiu.

Dangų gaubė vis tir�tesnės sutemos, tad Aleksas pastatė visureigį prie auk��iausios sienos ir i�ėmė i� jo nedidel� palapin�. Gėrėdamasi �iūrėjau, kaip mano mylimasis stato palapin�, kaip mitriai dirba jo rankos ir koks ry�tingas jo veidas. Paskui ant dujinės viryklėlės pasi�ildėme konservuotų pupelių su kiaulienos konservais ir suvalgėme u�sik�sdami jau su�iedėjusiomis bandelėmis, kurias mums buvo dav�s restorano savininkas. Aleksas man papasakojo, kad būdamas de�imties pradėjo mokytis gaminti valgį. Tad u� jo i�tekėsianti mergina ne tik ramiai gyvens, bet ir visuomet bus soti. Belieka tikėtis, kad vis dėlto ji nepriaugs svorio!

Po vakarienės Aleksas patiesė antklod� ir ėmė vilkti man drabu�ius. Susidrovėjusi, kad visi�kai nuogi stovime vienas prie�ais kit�, ėmiau mind�ikuoti, kad jis nematytų man�s visu gra�umu.

� Lile, liaukis.

Apsime�iau nesupratusi.

� Ko tu nori?

� �inai, ko noriu� Būk gera, leisk man tave matyti, � maldavo Aleksas, i�pūstas akis �ia nukreipdamas į dangų, �ia vėl į �em�.

� Argi man�s nematai? Stoviu prie�ais tave.

Nesiklausydamas mano paistalų, Aleksas paėmė mane ant rankų ir, prilaikydamas pakau�į, kad nesusitrenk�iau galvos į �em�, atsargiai paguldė ant antklodės.

Jis atsidus�s tarė:

� Lile, trok�tu kasdien gėrėtis tavo gro�iu.

� O kaipgi visa kita a�?

Ilgai nedaugia�od�iav�s mylimasis ėmė glostyti man kūn�, jo rankos buvo �velnios, bet stiprios kaip vyriausiojo virėjo, minkan�io te�l�. U�simerkiau ir mėgavausi jo prisilietimu. Niekada nemaniau esanti gra�iausia pasaulio moteris, bet �velnios jo rankos mane tuo įtikino. Nemaniau, kad esu pati seksualiausia, bet jo veide liepsnojanti aistra leido man įsivaizduoti, jog yra būtent taip. Nė nepagalvojau esanti pati romanti�kiausia, bet dabar man atrodė, kad jo akyse matau spindint �vaig�des. Nemaniau, jog esu pati aistringiausia, bet ilgas, rodos, niekad nesibaigsiantis mylimojo �ūksnis privertė mane tuo patikėti�

Pasimylėj� prisiglaudėme vienas prie kito, o paskui u�snūdome. Po kiek laiko pabudau nuo �al�io. Bakstelėjau alkūne Aleksui ir pasiūliau lipti į visureigį bei įjungti �ildym�. Vos tik i�ties� sėdynes ir visu galingumu įjung� �ildym� įsitaisėme visureigyje, Aleksas mane nustebino vėl u�sigeid�s mylėtis.

I� kur ta begalinė energija ir aistra? �tai k� rei�kia turėti jaun� meilu�į. Galbūt dėl to anks�iau Kinijoje moterys turėdavo ma�iausiai a�tuonis ar devynis vaikus? Mat jos i�tekėdavo dar būdamos paauglės ir jų berniukai sutuoktiniai tiesiog negalėdavo nuo �monų atstoti!

Nors i� prad�ių norėjosi miego, netrukus jam paklusau. �iaip ar taip, prie� por� dienų jis tiek prisikentėjo įklimp�s į slankųjį smėlį, tiek nerimavo dėl pasikėsinimo į mane.

Paskui Aleksas mane apkabino ir mudu pro ma�inos langus �iūrėjome į �vaig�des. Ap�viesta stiprios, sekso persmelktos �i �viesos, sklindan�ios i� mėnulio, jau�iau, kaip nuo svajingos laimės man sukasi galva.

Paglos�iau mylimajam plaukus � jie buvo maloniai �velnūs, �adinantys jausmus.

� Aleksai, � paklausiau, � ar tiesa, kad, be sekso, vyro ir moters daugiau niekas nesieja?

� �inoma, ne. Myliu savo motin� ir seserį, bet niekada nesu pagalvoj�s, kad galė�iau su jomis mylėtis.

Atsigr�usi pa�velgiau jam į akis.

� Turi seserį? Kodėl niekada man apie j� neu�siminei?

� Atleisk. Ji mirusi.

� Kaip tai nutiko? � Dabar man i�lakstė visi miegai.

� Ji buvo mano sesuo dvynė, įvaikinta drauge su manimi. Supranti, tokius kaip mudu kinai vadina �drakono ir fenikso dvyniais�.

�i netikėta �inia mane nepaprastai sujaudino.

Aleksas kalbėjo toliau:

� Ji gimė turėdama �irdies yd�. Mama su tė�iu gydymui i�leido krūv� pinigų, bet jokiomis operacijomis nepavyko i�gelbėti jai gyvybės.

� U�jau�iu, Aleksai. Kokio am�iaus ji mirė?

� De�imties.

� Dieve mano�

� Ji buvo geriausia mano draugė. Visk� jai pasakodavau ir gamindavau valgį. Ji taip pat norėjo man virti, bet negalėjo dėl ligos. Todėl apsimesdavo, kad daro man valgį � pusry�ius, prie�pie�ius, o kart� � net gurmani�kus pietus.

Ne�inojau, k� pasakyti. Jau�iausi kalta, kad liūdesio kupinas Alekso veidas atrodo tik dar gra�esnis. Pasilenkusi �velniai pabu�iavau jam į lūpas.

� Aleksai, man taip gaila� Bet dabar gali gaminti valgį man ir, jei pak�si menkus mano kulinarinius įgūd�ius, a� irgi tau virsiu.

Bet jis, rodos, tik dar labiau nuliūdo.

27

Ir vėl prie e�ero

Kit� ryt� nubudusi visureigyje, Aleks� radau giliai tebemiegantį. Jo krūtinė buvo nuoga, o �viesius jos plaukelius �velniai �iureno dykumos vėjelis. I�tiesiau rank� paglostyti skruost�, bet jis kaip i� rankų sprūstanti �uvis apsivertė ant kito �ono.

Mintyse priminiau sau, kad neturė�iau tiek daug laiko skirti jaunam mylimajam � juk atvykau į Kinij� įvykdyti savo misijos ir susi�erti trijų milijonų dolerių. Kai tik atsirado galimybė gauti tiek daug pinigų, supratau privalanti pakeisti gyvenim�, kad nereikėtų spausti kiekvieno cento.

Galbūt dabar turiu dar papildom� galimyb� � sutikti tekėti u� Alekso. Bet tuomet gyven�iau i�laikoma jo. Ir jo tėvų. Ar i�tver�iau �eminantį Donos elgesį ir galė�iau priimti kaip i�mald� Alekso tėvų duodamus pinigus? Tikrai ne. Taigi turėjau baigti savo misij�, o kol kas � tiesiog d�iaugtis Alekso draugija.

Kai Aleksas prabudo, trumpai aptarėme veiksmų plan�. Abu nusprendėme, kad nuotykių dykumoje pakaks, todėl pasukome atgal į Urum�į. Pakeliui stabtelėj� pa�te nurodytu adresu i�siuntėme į Pekin� dė�ut� su plaukų sruoga.

Nors ir patyrėme sunkumų, rodos, grį�ime i� garsiosios dykumos, į kuri� daug kas į�engia, bet niekas nei�eina. Aleksas turi likti su manimi, � bent jau kol kas, � bet, kad ir kaip susiklostytų gyvenimas, �ia, rodos, niekada negrį�ime. Pagalvojau apie visk�, kas �ia nutiko, ir apie visus, kuriuos man teks palikti, � Keku ir jo sūnų Mit�; Plaukiantį Debesį ir Tyr�j� I�mintį; Sklend�ian�i� Gerv� ir Ahung�; bet pirmiausia � Lopnor�. Vos prisiminusi jo kilnum� ir tragi�kai susiklos�iusį likim�, labai nuliūsdavau. Staiga pajutau turinti paskutinį kart� nuvykti prie Juodojo Drakono e�ero ir su juo atsisveikinti. Norėjau, kad Aleksas keliautų kartu, bet abejojau, ar ta mintis jam patiks. Man labai palengvėjo, kai jis daug negalvoj�s sutiko.

� Man patiktų. Tu gra�iai atsiliepi apie Lopnor�, jis tau buvo geras, tad norė�iau daugiau apie jį su�inoti. � Įtariai mane nu�velg�s, Aleksas pridūrė: � Bet pasakyk, kad jį tik mėgai, o ne mylėjai.

A� linktelėjau, o Aleksas apkabino mane ir pabu�iavo.

� Lile, tu tokia gera, a� tave myliu.

� Ir a� tave myliu, Aleksai.

Staiga susigriebiau, jog k� tik i�tariau lemtingus �od�ius.

� Tikrai?

Vėl linktelėjau.

� Bet�

� ���� � jis prispaudė pir�t� man prie lūpų. � Pa�adu, kad duosiu tau laiko.

� A�iū.

�velniai i�sivadavusi i� jo glėbio, i�ėmiau i� kuprinės Lopnoro pakabuk� ir padaviau Aleksui.

� Jis man paliko �it�, � pasakiau jausdama, kad akyse tvenkiasi a�aros.

Aleksas ap�iūrėjo pakabuk� ir, ilgokai patylėj�s, tarė:

� Lopnoro nebėra, bet a� esu �ia su tavimi ir visada būsiu.

Ankstų kitos dienos ryt� mudu su Aleksu pasiekėme Juodojo Drakono e�er�. Nei jis, nei a� daug ne�nekėjome, abu buvome paskend� savo mintyse. Papra�iau turisto, kad mudu su Aleksu nufotografuotų, o tada paėmiau mylimajam u� rankos ir nusived�iau palei �alsv� kaip nefritas vandenį.

Kad ir koks nuostabus buvo kra�tovaizdis, � per �ydr� giedr� dangų plaukė balti debesys, � �ia mano bi�iulis prarado gyvyb�, nors buvo nekaltas dėl nelaimingo savo likimo. Prisiminiau garsųjį Laodzi posakį: �Dangus ir �emė abejingi � jiems visi atrodo kaip �iaudiniai �unys.� Paklausiau Alekso, ar �ino t� posakį.

� �inoma, � energingai patvirtino jis. � Senovės Kinijoje �monės i� �iaudų ri�davo gyvūnų figūras ir paskui jas aukodavo. Jų deginimas simbolizavo visoms būtybėms lemting� pabaig�. Kinai netiki, kad dangus ir �emė �iaurūs, tiesiog jiems atrodo, jog visa juda natūraliu nei�vengiamu keliu.

� Tai bent, Aleksai, tu tikrai i�manai kinų kultūr�.

Jo veide pagaliau nu�vito �ypsena.

� Nepamir�k, kad baigiau kinų kalbos ir kultūros studijas Kolumbijos universitete.

� Gal dėl to kinai da�nai skund�iasi, kad prarad� kokį nors paprotį turime vėl jo i�mokti i� barbarų?

Aleksas apkabino mane per pe�ius.

� Būtent. �tai kodėl a�, barbaras, esu �ia, su tavimi.

Ramiame, atvirame lauke aplink e�er� vaik�tinėjo vos keli turistai: vieni �neku�iavosi, kiti mitriais pir�tais spaudė savo fotoaparatų u�raktus. Jauna mergina kelis kartus atsistojo dr�siomis pozomis, kad jos vaikinas j� įam�intų. Trys paaugliai kvailiojo, bandydami juokais vien� i� savo draugų įstumti į e�er�. Baugiai dideliu, rodos, profesionalams skirtu fotoaparatu, prisuktu ant trikojo, nuotraukas darė ma�daug keturiasde�imtmetis ry�kių veido bruo�ų vyras, tikriausiai japonas, apsireng�s juodus sportinius mar�kinėlius trumpomis rankovėmis, rusvai �alsvas kelnes ir u�sidėj�s beisbolo kepurait�, � grei�iausiai fotoreporteris i� kokio nors garsaus kelionių �urnalo.

Man visuomet patiko, kai �monės į savo darb� �iūri atsakingai ir pagarbiai, � kaip kad Aleksas mudviem ruo�iantis keliauti dykuma. Svars�iau, ar jis to i�moko i� savo pasipūtusių tėvų, ar augdamas perėmė i� ko nors kito. �iaip ar taip, mano idealus vyras buvo apdairus ir romanti�kas. Krisas taip pat būdavo romanti�kas, � kai norėdavo pasimylėti.

Atsigr�usi �vilgtelėjau į Aleks�, jis atrodė giliai susim�st�s. Gal m�stė apie tragi�k� Lopnoro gyvenim�?

Apkabinau jį per juosmenį.

� Aleksai, apie k� galvoji?

� Tavo bi�iulis ir visi jo artimieji ilsisi e�ero dugne. Ar tai tiesa?

� Nebent Lopnoras i�sigalvojo savo �eimos mirtį ir apsimetė, kad nusi�udė. O kodėl klausi?

Įsivie�patavo ilga tyla.

� Tau liūdna, Aleksai?

Jis atsiduso.

� Ar kas nors apie tai �ino? � paklausė jis.

� Nemanau. Laikra��ių �ia nėra, o draugų Lopnoras, rodos, neturėjo. Bet i� tiesų a� ne�inau.

Tada mudu sustojome pasigro�ėti �alsvu kaip nefritas vandeniu.

� Aleksai, gal sukalbam mald� u� Lopnor� ir jo �eim�?

� �inoma.

I� prad�ių ketinau sukalbėti �Tėve mūsų�, bet staiga susigriebiau, kad Lopnoras buvo ne krik��ionis, o uigūras, musulmonas. Kadangi ne�inojau jokių musulmoni�kų sutrų, net nenutuokiau, ar tokių apskritai yra, galėjau sukalbėti tik daugeliui �inom� budistų �Nammo Amita Fo� � �Sveikas, Amida Buda�, � kaip manoma, tinkam� visur, visiems ir visada.

� Aleksai, u� Lopnor� ir jo �eim� trisde�imt kartų sukalbėsiu �Tėve mūsų� ir �Nianfo�7. Gali melstis kartu arba klausytis, � pasakiau imdama Lopnoro pakabuk� ir suspausdama tarp maldai sudėtų delnų.

Aleksas reik�mingai nu�velgė nefrit�, paskui mane.

� Puikus daik�iukas. Turbūt jis tau labai patinka.

� Taip, tikrai. Tai Lopnoro vestuvinė dovana �monai, jis paliko man �į pakabuk� atminimui.

Truputį pasvarst�s, Aleksas tyliai paklausė:

� Sakyk, ar bent truputį buvai jį įsimylėjusi? Gal vis dar gedi jo, todėl ir nesutinki u� man�s tekėti? Atsakyk nuo�ird�iai, Lile.

�irdį man prislėgė neapsakomas liūdesys, o akys prisipildė a�arų. Bet nepravirkau. Man jau ne kart� buvo �mėstelėjusi mintis, kad galbūt myliu Lopnor�, bet stengiausi vyti j� �alin. Buvau mergina, kuri sulaukusi �e�iolikos rado dėl ko įsimylėti �iurk�tų prekeivį �uvimis. Ie�kojau vyro, galin�io mane mylėti taip, kaip tėvas man�s niekada nemylėjo.

� Aleksai, kartais pati nesu tikra dėl savo jausmų vyrams.

Jis at�lijo.

� Bet myliu tave, o ne Lopnor�. Tuo esu tikra.

� Gerai. � Jis u�dėjo rankas man ant pe�ių ir spustelėjo. � Gal jau pradėkime melstis?

Tik staiga nugaroje pajutau a�trų skausm� ir krūptelėjusi surikau:

� Oi!

Į mane atsitrenkė vienas i� paauglių ir prunk�damas, kum��iuodamasis su dviem savo bi�iuliais nubėgo �alin. Jie nė nenumanė, koks siaubingas bus �is susidūrimas � Lopnoro pakabukas i�krito man i� rankų ir pliumptelėjo į vandenį.

Aleksas akimirksniu puolė į e�er�.

Persigandusi i� visų jėgų surikau:

� K� darai, Aleksai?!

� I�trauksiu tavo akmenį! � �ūktelėjo jis.

Mano skruostais ėmė ristis a�aros.

� Aleksai, maldauju, grį�k! Neverta rizikuoti!

� Ne, grį�iu tik jį rad�s!

� Aleksai, pra�au grį�ti!

Bet jis dingo man i� akių.

Prie kranto susirinko būrelis smalsuolių, tarp kurių buvo ir tie trys paaugliai.

Aleksas vis dar nei�nėrė, tad po minutėlės ėmiau pra�yti susirinkusių �monių:

� Gal kas nors galėtų padėti mano draugui? I�kvieskite greit�j� pagalb�!

Bet niekas nepasisiūlė padėti, niekas nepratarė nė �od�io.

Kiek vyresnis nei keturiasde�imties vyras tarė savo sūnui:

� �tai svetim�alis velnias sk�sta Kinijoje.

Kitas jaunas vyrukas �ūktelėjo:

� Kaip �ia gali būti, kad tas barbaras nemoka plaukti, jei jo tėvynainiai olimpinėse �aidynėse laimėjo tiek daug medalių?

� Padėkite kas nors! � dar kart� surikau.

�monės nuleido galvas ir įbedė akis sau į batus.

A� plaukiau prastai, be to, jau daug metų nebuvau u�sukusi į basein�. Bet negalėjau stovėti ir �iūrėti, kaip mano akivaizdoje �ūva Aleksas. Ėmiau vilktis striuk�, tik staiga atskubėjo anks�iau mano matytas fotografas.

Angli�kai jis kalbėjo su akcentu.

� Jūs ne�inosite, k� daryti. Likite �ia.

Nieko nelauk�s nusviedė �alin kepurait�, nusiėmė akinius, puolė į e�ero bangas ir panėrė.

Trys paaugliai ėmė ploti.

�iūrėjau į e�er�, � man rodos, vis� am�inyb�, � kankindamasi kaip įkaitusioje kini�koje keptuvėje �ir�kanti �uvis, kol pagaliau fotografas i�nėrė, o �alia jo i� vandens i�kilo ir Alekso galva.

Atsargiai laikydamas Alekso galv� vir� vandens, su ry�tu veide fotografas spar�iai yrėsi link kranto. �monės sveikino jį entuziastingais �ūksniais, o mano skruostais bėgo d�iaugsmo a�aros.

Minia ėmė grūstis artyn, pagaliau jis i�vilko Aleks� į krant�. Tuoj pat pribėgau ir atsiklaupiau prie jų. Nubraukiau Aleksui nuo akių sulipusius � �į kart� klusnius � plaukus ir palie�iau veid�.

� Aleksai, kaip tu? Maldauju, pasakyk k� nors.

Bet jis neatsiliepė. Fotografas ap�iūrėjo jo gerkl� ir patikrino puls�. Tada kelis kartus stipriai paspaudė Aleksui krūtin� ir jam i� burnos pliūptelėjo vanduo. Man besibla�kant i� nevilties, Aleksas pradėjo kosėti ir pamėgino sėstis.

Po kelių minu�ių jo veid� i�kreipė kan�ia ir jis i�lemeno:

� Mano galva�

Fotografas atid�iai ap�iūrėjo jam galv� ir, norėdamas sustabdyti kraujavim�, prispaudė prie jos rank�luostį. Tada pasakė man:

� Man rodos, nerdamas jūsų draugas galva trenkėsi į akmenį. Turime nugabenti jį į ligonin� ir įsitikinti, ar nėra smegenų sukrėtimo. Be to, jam reikia susiūti kelias �aizdas.

� Dieve mano�

Tarsi to būtų ma�a, jis pridūrė:

� Be to, jį galėjo i�tikti hipotermija.

� Kas tai?

� Pabuvus �altame vandenyje, jo kūno temperatūra galėjo per daug nukristi.

� Ir kur �inote?

� A� gydytojas.

Tyliai, kad Aleksas nenugirstų, paklausiau:

� Ar jo gyvybei gresia pavojus?

Vyras man pa�nib�domis atsakė:

� Nemanau. Ir vis dėlto, negalime būti tikri, kol nepadaryta rentgenograma. Panele, likite �ia, rūpinkitės savo draugu ir laikykite prispaudusi prie �aizdos rank�luostį. O a� paie�kosiu pagalbos ir tuoj grį�iu.

Ir man nespėjus nuo�ird�iai padėkoti jis nuėjo.

Tada ėmiau kalbinti Aleks�:

� Aleksai, pasakyk k� nors. Kaip jautiesi?

Bet jis buvo u�simerk�s ir neatsiliepė.

Mano �irdis ėmė spurdėti kaip ant kranto i�mesta or� gaudanti �uvis.

� Aleksai�

Netrukus pama�iau, kad kraujas palengva sunkiasi per rank�luostį, tepa man rank�, ir �irdis ėmė ristis į kulnus, tarsi į e�ero dugn� grimztantis Lopnoras ir jo artimieji.

Pakėlusi akis į dangų, tyliai ėmiau melstis Dievui:

� Maldauju, apsaugok Aleks� ir tu�tuojau atsiųsk �ia greit�j�.

Meld�iausi prispaudusi prie �aizdos rank�luostį, kol mano ausis pasiekė �ai�ūs sirenų garsai. Per kelis metrus nuo mūsų staiga sustojo policijos ir greitosios pagalbos automobiliai. I� jų i��oko du policininkai ir dar du vyrai baltais chalatais, o paskui juos i�lipo ir fotografas. Vienas policininkas ėmė mane klausinėti, o tuo metu medikai ap�iūrėjo Aleks�. Greitai sutvarst� jam galv�, vyrai �iaip taip u�kėlė jį ant palaikių brezentinių ne�tuvų.

Nespėjau i�tarti nė vieno paguodos �od�io, o Aleksas vangiai atsimerkė ir sumurmėjo:

� Atsipra�au, Lile.

Man akmuo nuo �irdies nusirito. Meiliai paklausiau:

� U� k�?

� U� pakabuk�. Bet mano galva ir koja�

Prispaud�iau pir�t� jam prie lūpų.

� ���� Man gyvenime nieko nėra svarbiau u� tave�

� Tikrai?

Man apsalo �irdis pama�ius, kad jis, nors su�eistas ir ken�iantis skausmus, taip apsid�iaugė.

Nespėjau nieko atsakyti � vyrai įkėlė Aleks� į greitosios pagalbos automobilį. Mudu su fotografu įlipome paskui juos. Ma�ina staiga trūktelėjo ir �ovė pirmyn, o jos vairuotojas kaip patrak�s maigė garso signal�.

Pagaliau sustojome prie ka�kokio pilko pastato. Greitosios pagalbos medikai paguldė Aleks� ant ne�tuvų ir nuskubėjo į vidų, o ten i� karto nune�ė į skubios pagalbos skyrių. Ant grindų mėtėsi krauju permirk� skudurai. Kadangi nebuvome Alekso giminai�iai, mudu su fotografu buvome i�pra�yti, tad sėdėjome koridoriuje, ant kieto suolo ir laukėme.

Jis �vilgtelėjo į mane, tarsi būtų norėj�s pasakyti: �Tuoj grį�iu�, ir ka�kur nulėkė.

Ėmiau uoliai kalbėti �Tėve mūsų� ir �Nammo Amita Fo�. I� prad�ių slankusis smėlis, dabar �i trauma, visa tai � ma�iau nei per savait�, ir dėl visko kalta a�! Mėginau nepalū�ti ir tikinau save, kad �i� lemiam� akimirk� turiu susikaupti, o ne leistis u�griau�iama kaltės jausmo.

Ir staiga prisiminiau mokytojo Sklend�ian�ios Gervės �od�ius:

Tavo meilu�iams pra�ūtingas vandens elementas. Toks jų likimas.

Turėjau paisyti mokytojo įspėjimo ir nekviesti Alekso keliauti su manimi prie e�ero!

Meld�iausi, kol palengva nurimau. Tik dabar pastebėjau kitus koridoriuje laukian�ius �mones: motin�, maldan�i� verkiantį kūdikį raudonu kaip pomidoras veideliu; ant suolo snūduriuojantį jaunuolį, tarsi me�kerės kotas knapsin�ia galva; ma�daug �e�iasde�imties metų vyr�, atsargiai �ingsniuojantį koridoriumi ir ranka prilaikantį prie juosmens tabaluojantį mai�elį su �lapimu. �ia trenkė vaistais, �monių prakaitu ir mirtimi, o tro�kiame ore sklido pacientų dejonės, slaugių �ūk�iojimai, vaikų verksmas.

U�si�iūrėjusi staiga visai �alia i�girdau fotograf� sakant:

� �ia jums.

Jis man padavė puodelį kar�tos arbatos.

� A�iū.

Atid�iai �velgdama naujam pa�įstamam į veid�, atsargiai siurbtelėjau arbatos. Jis atrodė ma�daug keturiasde�imties, tvirtai sudėtas, pla�iaveidis, storu sprandu, mandagus. Padėkojau jam u� i�gelbėt� Alekso gyvyb�.

� Nėra u� k�. Kas nors juk turėjo padėti.

� Net nespėjau paklausti jūsų vardo.

� A� Akira Murama�is.

� Japonas?

Jis linktelėjo.

� A� Lilė Lin, kinė. Kaip manote, ar jis pasveiks?

Staiga ka�kas palietė man petį.

Tai buvo gydytojas, apsivilk�s suglam�yt� balt� chalat�.

� Panele, ar jūs u�sienie�io draugė?

� Taip. Ar jam viskas gerai?

Mano �irdis vėl ėmė dau�ytis kaip pa�ėlusi.

Gydytojo veidas apsiniaukė.

� Jo būklė labai rimta, bet gyvybei pavojus negresia.

Giliai i�kvėpiau ir mano �irdis kiek aprimo. Japonas fotografas patap�nojo man per petį norėdamas paguosti.

Gydytojas stumtelėjo auk�tyn ant suplotos nosies pakabintus akinius ir ka�kodėl pervėrė mane priekai�tingu �vilgsniu.

� Jūsų draugo galvoje � penkiolika siūlių, bet su�eidimai nerimti, pavir�iniai. Laimė, kaukolės lū�ių nėra. Bet vandenyje jis labai su�alo ir gali susirgti plau�ių u�degimu. Jis smarkiai kosėja, tad per naktį paliksime jį ligoninėje ir stebėsime.

� Ar galiu jį pamatyti?

� Gerai, bet jis miega, todėl jo nekalbinkite.

� Supratau, daktare. Labai jums a�iū.

� Ir nedelsdama prane�kite jo tėvams ir giminai�iams, kas atsitiko.

� Taip, daktare, prane�iu. Dar kart� a�iū.

Kai gydytojas nuėjo, japono paklausiau:

� Kadangi jūs taip pat gydytojas, gal galėtumėte eiti kartu?

� Mielai.

28

Dvi slaugės

Palatoje stovėjo keturios lovos. Trys i� jų buvo tu��ios, bet nepaklotos, u�verstos ne�varia patalyne. Mudu su japonu gydytoju priėjome prie Alekso ir tyliai atsisėdome �alia. Aleksas miegojo, labai nuliūdau pama�iusi jį tokį sumenkusį, pa�eid�iam� ir �velniai palie�iau jam petį. Sutramd�iau a�aras ir leidau japonui gydytojui jį ap�iūrėti.

Kai jis baigė, paklausiau:

� Ar Aleksui viskas gerai?

� Manau, kad taip.

� Bet nesate tikras?

� �i ligoninė neturi daug įrangos, tad ligonį tegaliu ap�iūrėti. Gydytojas sakė, kad kaukolė nelū�usi, tad jie, matyt, padarė rentgenogram�. Papra�ysiu j� man parodyti. � Jis nutilo ir, vėl �vilgtelėj�s į Aleks�, pridūrė: � Paliksiu judu vienus ir paie�kosiu rentgenogramos. Tuoj grį�iu.

� A�iū.

Aleksas tebemiegojo, todėl, pak�telėjusi jam į kakt�, greitai i�ėjau i� palatos. O koridoriuje ėmiau neramiai �ingsniuoti pirmyn ir atgal, laukdama grį�tant japono gydytojo. Pagaliau jis pasirodė ir �ypsodamasis patraukė prie man�s.

� Nesijaudinkite, panele Lin, � tarė tap�nodamas man rank�. � Kaukolės nuotraukoje lū�ių nematyti. Neabejoju, kad jūsų draugas pasveiks.

� Pra�om vadinti mane Lile ir a�iū�

Kad ir kaip stengiausi, niekaip negalėjau prisiminti jo vardo.

Jis nusi�ypsojo.

� Akira Murama�is.

� Dar kart� jums a�iū. Ne�inau, k� be jūsų bū�iau dariusi, daktare Murama�i.

� Vadinkite mane Akira.

Pamėginau jį truputį pa�nekinti.

� Vadinasi, Akira, esate dar ir fotografas?

� Taip.

� I� kur atvykote?

� Dabar dirbu gydytoju Tokijuje, bet mokslus baigiau Bostone.

� �tai kodėl taip puikiai kalbate angli�kai!

� O tas jaunuolis yra jūsų�

� �draugas, Aleksas.

Gydytojas �vilgtelėjo į savo rankinį laikrodį.

� K� gi, man jau metas. Paimsiu taksi ir grį�iu į vie�butį. Gal galė�iau ir jus pave�ti?

� A�iū, ne. Norė�iau likti �ia ir pabūti su Aleksu, jei kartais prabustų.

� Suprantama, tik� kur miegosite?

� �iaip ar taip, nemanau, kad u�mig�iau.

� K� gi, tuomet viso, � pasakė jis, i�sitraukė vizitin� kortel�, ka�k� ant jos brūk�telėjo ir padavė man. � �ia mano vie�bu�io registratūros ir mano kambario telefono numeriai. Jei kartais vėl prireiktų mano pagalbos. Skambinkite nesivar�ydama. A� taip pat labai noriu, kad jūsų draugas pasveiktų, tad esu laimingas galėdamas padėti.

� Skambinsiu. Ir dar kart� labai a�iū, Akira.

� Nėra u� k�. Rytoj ryt� ateisiu dar kart� jo ap�iūrėti.

� Jūs labai malonus, Akira, bet tikrai nereikia�

� Iki rytojaus.

Jis nusi�ypsojo, pasiėmė fotoaparato krep�į ir nu�ingsniavo prie durų.

Pa�velgiau į jo vizitin� kortel�: �Dr. med. Akira Murama�is, neurochirurgas, Tokijo universitetinė ligoninė�.

Mintyse pridūriau: �Ir japoni�kas angelas sargas baltais drabu�iais.�

�iek tiek atgavusi viltį, atsistojau ir nuėjau pa�iūrėti, kaip laikosi Aleksas. Matydama, kad jis vis dar miega, vėl palikau palat� ir nuėjau prie budin�ių slaugių posto, kuriame dvi jaunos moterys, � viena malonaus veido, o kita apkūni ir pikta, � buvo įsitraukusios į pokalbį ir dėliojo ka�kokias diagramas.

Priėjau prie Malonveidės.

� Panele slauge, gal pasakytumėte, kur galė�iau paskambinti?

Ji parodė man prie įėjimo kėpsan�i� aplū�usi� būdel�.

� Man reikia paskambinti į u�sienį.

� Į u�sienį?

Abi moterys įsistebeilijo į mane, tarsi bū�iau ateivė i� kitos planetos.

� Taip, į Jungtines Valstijas.

� Į Jungtines Valstijas?

Dabar jos abi nustebusios susi�valgė.

Tada Malonveidė paklausė:

� Bet kodėl norite skambinti taip toli?

Dru�kė nenuleido nuo man�s smalsaus �vilgsnio.

Mostelėjau į Alekso palat�.

� Turiu paskambinti jo tėvams ir prane�ti, kas nutiko sūnui.

� Bet s�skaita u� jo gydym� jau apmokėta, � u�sikvempusi ant stalo parei�kė Dru�kė.

� Ne, negali būti. A� nė ne�inojau, kad susimokėti reikia i� anksto.

Malonveidė nusi�ypsojo.

� Ne, sumokėjo jūsų draugas.

� Kaip jis galėjo sumokėti? Jis su�eistas ir vis� laik� miegojo!

Slaugės suglumusios vėl susi�valgė.

Dru�kė nepatikliai į mane dėbtelėjo ir paklausė:

� Norite pasakyti, kad jūsų vaikinas � tas su�eistas amerikietis? Manėme, kad jis jūsų studentas, kad mokote jį kinų kalbos. Nieko sau!

� Ar neturiu teisės draugauti su jaunesniu vyru? � piktai atrė�iau.

Ji nusijuokė ir tarė:

� �ia Kinija, panele.

Po galais, k� visa tai rei�kia? Bet tik pasiteiravau:

� Tai kas vis dėlto apmokėjo s�skait�?

� Vyras, kuris k� tik i�ėjo. Dosniai sumokėjo. Tris �imtus renminbių!

Akira Murama�is? Kaip keista�

� Kada?

� Kol buvote palatoje pas savo draug�, � įsiterpė Malonveidė. � Panele, mums tiesiog atrodo, kad tas kinas jums labiau tinka.

� Jis japonas, � pataisiau slaug�.

Dru�kė paklausė:

� Kodėl ne jis jūsų draugas?

Kas �ia per klausimas?

� Mudu net ne bi�iuliai, jis visi�kai nepa�įstamas �mogus.

� Japonas suplojo tris �imtus renminbių u� amerikietį arba kin�, kurių nė nepa�įsta? � i�pūtusi akis, delnu u�sidengusi burn� ir apsimesdama nustebusi tarė Dru�kė. � Gal jis visai ne japonas?..

Dabar atėjo eilė tarti �odį Malonveidei:

� �inote, japonai su malonumu �udė kinus. Mano prosenelį japonai pasiuntė myriop per Nandzingo �udynes.

Dru�kė kikendama priekai�tingai dėbtelėjo į koleg�.

� Palauk, yra ir gerų japonų, ypa� tarp tų, kurie jau�iasi kalti dėl savo protėvių darbų. Pavyzd�iui, �is. Sumokėjo tris �imtus renminbių u� nepa�įstam� �mogų, u� amerikietį. Nieko sau!

Staiga pajutau pagarb� Akirai, � ne tik dėl to, kad jis i�gelbėjo Aleksui gyvyb�, bet ir todėl, kad apmokėjo gydymo i�laidas, nesvarbu, kad jos tesudarė keturiasde�imt Jungtinių Valstijų dolerių. Mane sujaudino ne sumos dydis, o atidumas ir rūpestis.

Nenoromis nusi�ypsojau abiem slaugėms ir tariau:

� Panelės slaugės, pra�y�iau, man labai reikia paskambinti neatidėliotinu reikalu�

Dru�kė mane nutraukė:

� Panele, kai mano dėdė tuokėsi, jiems su broliu prie� penkiolika dienų teko vis� gimin� apjoti asilu ir apva�iuoti motociklu, kad įteiktų kvietimus.

� Apgailestauju, kad jūsų dėdė patyrė nepatogumų, bet gal galė�iau i� jūsų pasiskolinti telefono kortel�? �inoma, sumokėsiu� dvigubai. K� pasakysite? � papra�iau.

Malonveidė at�ovė:

� Atleiskite, mes neturime. Į tokias tolimas �alis niekada neskambiname.

Dru�kė pamerkė kolegei akį, pliauk�telėjo per petį, o tada koketi�kai man nusi�ypsojo.

� Ties� sakant, a� toki� kortel� turiu.

� Tu?! � i�pūtė akis Malonveidė.

� Einu atne�ti. Tuoj grį�iu.

Malonveidė pamėgino j� sulaikyti:

� Ei, negali taip imti ir i�eiti�

Dru�kė ėmė maldauti:

� Sesute, u�truksiu tik penkiolika minu�ių. Jei daktaras Vongas man�s ie�kos, pasakyk, kad man prasidėjo moteri�ki negalavimai ir netrukus grį�iu.

Taip tarusi, ji i�nyko kaip dūmas.

Grį�au prie suolo ir atsisėdau.

Lygiai po penkiolikos minu�ių, pūtuodama ir giliai kvėpdama or�, koridoriuje vėl pasirodė Dru�kė. Ir puolė prie man�s, mojuodama putlia ranka ir kortele.

� �tai. �imtas renminbių.

� Kodėl taip brangiai?

� Sakėte, sumokėsite dvigubai.

� Gerai, imkite.

Sugraibiau ki�enėje kelis banknotus, suskai�iavau ir įdėjau į i�tiest� deln�.

� Dėkoju, panele, � pasakė ji ir nuskubėjo į slaugių post�.

Eidama prie telefono būdelės nugirdau susijaudinusios Malonveidės bals�:

� Oho! Per penkiolika minu�ių u�dirbai krūv� pinigų! Gal �iandien vakare pavai�insi vakariene?

Maniau, kad paskambinti į Jungtines Valstijas bus labai sunku, tad labai nervinausi ir vis kartojau sau, kad privalau neprarasti kantrybės. Ir labai nustebau, kad �į kart� jau po penkto signalo ka�kas pakėlė ragelį. I� karto pa�inau Donos bals� � kaip atvėsusius pelenus, seniai pamir�tus antikvarinės smilkalinės dugne.

� Dona? �ia Lilė Lin, skambinu i� Urum�io.

� Ar Aleksas su tavimi?

� Taip.

Mano ausį vėl pasiekė bejausmis balsas:

� Kodėl jis pats nepaskambino? Ar galiu su juo pasi�nekėti?

� Deja, ne. Aleksas� Jam nutiko nelaimė.

� Dieve mano, kas atsitiko? Kas nors rimta? Ar jis gyvas?

Staiga jos balse suskambo baimės ir rūpes�io gaidelės.

Gerai. Pagaliau i� tos atvėsusių pelenų krūvos i�lėkė bent kelios kar�tos �arijos.

� Nesijaudinkite, jis gyvas ir dabar miega. Jis įkrito į e�er� ir labai su�alo.

Apie siūles galvoje nutylėjau, kad per daug neįaudrin�iau tos moters vaizduotės, � �inoma, jei ji apskritai j� turi.

Dabar ji, įnir�usi ir reikli, prabilo visa oktava auk�tesniu balsu:

� Kaip tai nutiko?!

� Aleks� nety�ia stumtelėjo kvailiojantys paaugliai, � pamelavau.

Tyla.

Tada papra�iau:

� Dona, ar galėtumėte apie tai prane�ti Frenkui?

Į mano klausim� ji neatsakė, tik i�rė�ė:

� Aleksui tikrai nederėjo trenktis į t� Kinijos dalį. Bet jis tiesiog neklausė. Tai per tave jis�

Tikrai turėjau, k� jai pasakyti, pavyzd�iui: �Tavo sūnus � suaug�s vyras, ir jei manai, kad bent kiek sugebi kontroliuoti subrendusi� jo dvasi� ir tokį pat kūn�, tai esi arba bevilti�ka kvai�a, arba tiesiog silpnaprotė!� arba �Juo blogiau tau, nes jis myli mane, o ne tave. Tu sena, �alta, rauk�lėta, �lyk�ti, pretenzinga, visus apkalbinėjanti kieta�irdė kalė!�

Bet, �inoma, neleidau i�sprūsti �iam ugningų �od�ių srautui. Dabar buvo ne metas prie�i�kumui. Juk Aleksui tikrai reikėjo tėvų pagalbos.

Labai stengiausi kalbėti ramiai ir draugi�kai.

� Nesijaudinkite, Dona, gydytojas sakė, kad Aleksas pasveiks.

Bet, įveik�s trylika tūkstan�ių kilometrų, mano ausies būgnelį vėl pervėrė spigus Donos balsas.

� Nepasitikiu gydytojais kinais. Jie nieko nei�mano!

� Ne�inau, kokie yra gydytojai kinai, bet Aleks� ap�iūrėjo gydytojas japonas, baig�s studijas Bostone, ir pasakė, kad viskas bus gerai. Ties� sakant, jis Aleks� ir i�gelbėjo.

Tyla.

Pagaliau, jau ne taip labai pasitikėdama savimi, Dona vėl prabilo:

� Gerai. Prane�iu Frenkui, u�sisakysime bilietus ir kuo grei�iau atskrisime pas Aleks�. Pasakyk mano sūnui, kad atvykstame.

� A�iū, Dona, � padėkojau ir pasakiau jai ligoninės adres�, telefono numerį.

Pokalbis telefonu, nors truko vos kelias minutes, mane i�sekino. Grį�au padėkoti Dru�kei u� kortel� ir pasakiau, kad noriu likti su Aleksu per naktį.

� Atleiskite, panele, lankymo valandos baigėsi. Ateikite rytoj.

�vilgtelėjau į savo rankinį laikrodį. Buvo be penkiolikos minu�ių de�imta.

Bet negalėjau palikti Alekso vieno. Be to, visureigis buvo lik�s prie e�ero, tad kaip man būtų pavyk� �ia rasti taksi ir vie�butį? Todėl, apsimetusi, kad ie�kau tualeto, palikau slaugių post� ir ėmiau vaik��ioti koridoriais, kol pama�iau suol�. Pagalvojusi, kad vėliau slapta įsmuksiu į palat� pasimatyti su Aleksu, i�sitiesiau ant jo ir netrukus u�migau.

Pajutau, jog ka�kas tap�noja man per petį, ir atsimerkusi pama�iau jaun� moterį balta slaugės uniforma, �iūrin�i� į mane ir besi�ypsan�i�.

� Ei, panele, labas rytas.

Tai buvo Dru�kė.

� Nebuvote aplankyti savo vaikino?

� Dar ne.

U�me�iau akį į laikrodį ir supratau, kad jau �e�ta ryto. Buvau tokia nuvargusi, kad i�miegojau vis� naktį.

Ji pamerkė man akį ir paklausė:

� Vis� naktį �ia miegojote?

Ne�inojau, kaip i�sisukti, laimė, slaugė pridūrė:

� Nebijokite, niekam nesakysiu, net savo kolegei.

Man dingtelėjo: vakar gavusi i� man�s krūv� pinigų, ji tikriausiai nenorės pjauti vi�tos, dedan�ios auksinius kiau�inius. Ir buvau teisi.

� Gal ko nors norite? Tik pasakykite.

� A�iū. Dabar nieko nenoriu, gal vėliau.

Ji vėl nusi�ypsojo, � �į kart� kaip i�dykusi mergaitė.

� Tas jūsų vaikinas puikiai atrodo, bet yra labai jaunas, lyg būtų jūsų jaunesnis broliukas.

� A�iū. � Taip ir nesupratau, ar paskutiniai jos �od�iai buvo liaupsė, ar komentaras, ar kritika, ar į�eidimas, ar skundas. O gal visa kartu? � Ar galiu dabar pas jį u�eiti?

� �inoma! Ir nesijaudinkite, jis jau�iasi gerai. K� tik pamaitinau jį vi�tienos ir dar�ovių ko�e. Jis atrodo liūdnas, bet gra�us.

Staiga mane apėmė pavydas. Tai a� turėjau maitinti Aleks�, o ne �i stora ėdri kalė!

Ji man pamerkė akį ir tarė:

� Pasimatysime vėliau. Ir rūpinkitės savo gra�uoliuku!

Kai jos platus kaip mad�ongo �aidimo stalas u�pakalis dingo man i� akių, atsistojau ir nuskubėjau į Alekso palat�.

Aleksas sutrik�s sėdėjo lovoje. Pamat�s mane, jis liūdnai �yptelėjo ir mostelėjo ranka, kviesdamas sėstis prie lovos.

� Kaip jautiesi, Aleksai? � paklausiau ir sėsdamasi pak�telėjau jam į skruost�.

Jis bakstelėjo sau į lūpas.

� O �ia? Jos irgi pasiilgo tav�s, Lile.

Nieko nelaukusi, pasilenkiau jam prie burnos. Po kelių akimirkų at�lijau, bet nerimaudama. Alekso bu�inys visai kitoks, jam trūko �iaip jau stiprios �i energijos.

� Aleksai, pasakyk man ties�. Kaip jautiesi?

� Man �alta ir skauda galv�. O �iaip jau�iuosi gerai.

� Nesijaudink, gydytojas sakė, kad pasveiksi.

� Tikiuosi, nes neketinu atsisakyti plano tave vesti.

Nusi�ypsojusi ėmiau glostyti jam rank�.

� Kaip papusry�iavai?

Jis u�vertė akis į lubas.

� Siaubingai. Slaugė elgėsi su manimi kaip su savo kūdikiu.

� �it kaip?

� Prie� ki�dama man �auk�t� į burn�, ji storomis drėgnomis lūpomis vis pūtė ko��. Galiu prisiekti, ma�iau, kaip į ry�ius nula�ėjo jos seilių.

� Kodėl nevalgei pats?

� Ji man neleido!

Nesusilaikiau nenusijuokusi.

� Aleksai, ji elgėsi su tavimi ne kaip su savo kūdikiu, o kaip su savo vaikinu. Tu jai patinki. Tad labai jaudinasi. La�inuosi, �ioje ligoninėje esi pirmas pacientas barbaras, � patraukiau jį per dantį. � O kodėl ji tau nepatinka? Ji jauna ir linksma, be to, ir atrodo neblogai.

Aleksas susiraukė.

� �aipaisi i� man�s, Lile? Gal kuoktelėjai? � Ir patylėj�s pridūrė: � Man tas pats, ar ji jauna ir linksma, ar sena ir bjauri, ar gra�i ir patraukli. Noriu tik tav�s, Lile. Nejaugi dar nesupratai?

� Nepyk, Aleksai, a� tik pajuokavau.

Jis �velniai suspaudė delnais man veid� ir atid�iai pa�velgė į akis.

� Ir a�iū, kad antr� kart� i�gelbėjai man gyvyb�. Kaip a� �iame gyvenime tau atsilyginsiu?

� Aleksai, �į kart� tave i�gelbėjo gydytojas japonas, o ne a�.

� Koks gydytojas?

� Pameni vyr�, fotografavusį dideliu fotoaparatu? Tai jis, laikydamas tau galv� vir� vandens, i�plukdė tave į krant�.

� Taip, pamenu.

Kiek patylėj�s Aleksas vėl prabilo:

� Atleisk, kad man nepavyko i�traukti Lopnoro pakabuko. �inau, kad jis tau labai brangus.

� Aleksai, jau�iuosi labai kalta, kad vos nenuskendai, tad pra�au daugiau neatsipra�inėti. Niekada. � Tada pama�iau jo akyse a�aras. � Kas dabar?

� Lile, �adėjau labai tavimi rūpintis ir tave ginti, bet neįstengiau. Pasirodo, tai tu mane du kartus i�gelbėjai. Man labai gaila�

� Aleksai, liaukis. Kartais taip nutinka� � Ir patylėjusi pridūriau: � Gal ir gerai, kad Lopnoro pakabukas dingo.

� Kodėl?

� Tas daiktas grį�o pas savinink�, ten, kur jo vieta. Manau, tai �enklas, rodantis man, kad atėjo laikas t� tragedij� pamir�ti.

Aleksas linktelėjo.

Jau lenkiausi jo pabu�iuoti, tik staiga i�girdusi bals� sustingau.

� Sveiki. Labas rytas.

Atsisukusi pama�iau Akir� Murama�į.

Supa�indinau abu vyrus ir pasakiau Aleksui, kad �is �mogus i�gelbėjo jam gyvyb�.

� A�iū, daktare. Lieku jums skolingas.

Stipriai įdegusiame japono veide nu�vito nuo�irdi �ypsena. Pastebėjau, kad jo dantys balti ir dailūs. Taip pat pama�iau, kad mano jauno mylimojo veid� palengva ima niaukti pavydas.

� Pra�au vadinti mane Akira. Beje, turėtumėte dėkoti savo draugei, Aleksai. Ji narsi moteris. Jei nebū�iau laiku sustabd�s, ji būtų �okusi į e�ero vandenis.

Aleksas pakėlė mano rank� sau prie lūpų.

� �inau, man labai pasisekė.

� U�sukau pa�iūrėti, kaip jau�iatės, � vėl tarė Akira. � Nelabai pasitikiu nuo�alių Kinijos provincijų ligoninėmis. Leisite?

� �inoma, � vienu balsu atsakėme mudu su Aleksu.

Jis pasilenk�s ap�iūrėjo Alekso galv�.

� Tik noriu įsitikinti, kad jie pakeitė tvarstį ir kad �aizda �vari. Rodos, jums viskas gerai.

Apsikeitus keliomis mandagumo frazėmis, Akira reik�mingai �vilgtelėjo į mane ir tarė:

� Manau, turė�iau palikti judu vienus. Lile, jūs turite mano vie�bu�io telefono numerį. Tad jei prireiks kokios nors mano pagalbos, prane�kite.

Paspaud�iau jam rank� ir dėkinga nusi�ypsojau.

� A�iū, Akira, jūs labai malonus.

Aleksas garsiai pridūrė:

� Dar kart� a�iū u� i�gelbėt� gyvyb�, daktare.

Nulydėjau �vilgsniu Akir�, o tada atsisukau į savo mylim�jį.

� Aleksai, �is �mogus yra tavo dziumingen�en � �kilnus, gyvyb� i�gelbėj�s vyras�. Bet tavo balse nei�girdau nė menkiausios d�iaugsmo gaidelės.

� Atleisk, Lile, a� dar prastai jau�iuosi ir nesu toks kaip visuomet. Nepyk. Manai, jis dabar ims man�s nemėgti?

Paėmiau jam u� rankos ir nusi�ypsojau.

� Aleksai, ar tu pavyduliauji?

Staiga kartu su jo balsu plūstelėjo galinga �i srovė.

� O kaip tu manai? Turiu būti atsargus. I� prad�ių Krisas, tada Lopnoras, o dabar �is gydytojas ir fotografas Akira!

Dabar mano mylimasis kalbėjo kaip ma�as berniukas, kuriam i� panosės vienas po kito atimami mėgstamiausi �aislai. A� nusikvatojau.

Jis suirz�s dėbtelėjo į mane.

� Kas �ia taip juokinga? Nesi�aipyk i� man�s, kalbu rimtai. Tu per daug patinki vyrams!

� Nurimk, Aleksai. Tu toks �avus.

� Gal tam daktarui Amibai ir tu atrodai �avinga?

Supratusi, kad jis ty�ia neteisingai i�tarė Akiros vard�, vėl pratrūkau juoktis.

29

Tėvų sugrį�imas

Dar dvi naktis praleidau snūduriuodama ant suolo tame pa�iame nedidelės ligoninės kampe. Tre�i� dien� po pietų, �iūrėdama į miegantį Aleks�, koridoriuje prie palatos durų i�girdau bruzdesį. Smalsaudama, kas atsitiko, atsisukau ir pama�iau pro duris �engian�ius Frenk�, Don� ir Dru�k�. I� karto atsistojau nuo kėdės su jais pasisveikinti. Dona paspaudė man rank�, � jos pla�taka buvo �alta kaip Juodojo Drakono e�ero vanduo, � o Frenkas nustebino mane prisitraukdamas ir suspausdamas glėbyje. O tada jie abu priėjo prie lovos ir su�iuro į Aleks�.

Būrys smalsių ligoninės darbuotojų ir pacientų susirinko paspoksoti į u�sienie�ius.

Nutaisiusi valding� veid�, Dru�kė juos nuvijo:

� Grį�kite prie darbo ir į lovas. Netrukdykite garbingiems mūsų sve�iams!

Smalsuoliams i�siskirs�ius, Dru�kės paklausiau:

� Ir kur �inojote, kad jo tėvus reikia atvesti būtent �ia? Mokate angli�kai?

Ji sukikeno ir atrodė labai laiminga.

� Panele, anglų nemoku. Bet pas k� gi dar jie galėjo atvykti, jei ne pas jūsų vaikin�, kuris yra pusiau dvasia? � Ji kilstelėjo rankas. � Nors angli�kai ne�neku, �enklų kalb� moku!

A� nusi�ypsojau.

� Teisybė. Dėkoju jums.

Ji pamerkė man akį.

� Jums pasisekė! Gra�uolis draugas ir turtingi tėvai!

Tada ji i�ėjo i� palatos ir u�darė duris.

Dona kelias akimirkas atid�iai ap�iūrinėjo sūnų ir i� jos kolagenu padidintų lūpų i�siver�ė tylus �ūksnis:

� O Dieve, jam sutvarstyta galva!

Ir kaip tik tuomet jų sūnus pabudo, � matyt, i�gird�s triuk�m� ir pajut�s irzulio persmelkt� motinos �i.

Abu tėvai pabu�iavo Aleks�, o tuomet Frenkas paklausė:

� Kaip jautiesi, sūnau?

Aleksas atsisėdo ir jo sumenkusiame veide nu�vito plati, bet nuovargio pa�enklinta �ypsena.

� Labas, mama. Tėti, jau�iuosi gerai. A�iū, kad taip greitai atvykote.

� Tu mūsų sūnus, Aleksai, � vienu balsu entuziastingai parei�kė tėvai.

Staiga mylimas jų sūnus pastvėrė man rank� ir prispaudė sau prie krūtinės.

� Lilė manimi vis� laik� rūpinosi, jei ne ji, a�� � Jis nutilo per daug susijaudin�s, kad galėtų kalbėti.

Ma�iau, kaip, Frenkui u�dėjus mėsing� deln� sūnui ant peties, Donos veidas apsiniaukė.

I�ėjau i� palatos, � norėjau leisti jiems vieniems pasid�iaugti netikėtu susitikimu. Po kelių minu�ių man grį�us, Frenkas paskelbė savo plan�: nepalikti Alekso �ioje apskretusioje purvinos provincijos ligoninės lovoje, o tuoj pat parskraidinti į Niujork�, kur jis būtų gydomas Kolumbijos medicinos centre, asmeninėje palatoje, pri�iūrimas kvalifikuotų slaugių ir geriausių gydytojų.

Alekso veide �mėstelėjo nerimas.

� O kaip Lilė?

� Jei nori, gali vykti su mumis, � pasiūlė Frenkas. � U� biliet� sumokėsime.

Mintyse pagalvojau: ar siūlymas sumokėti u� biliet� buvo ir subtili u�uomina, kad esu neturtinga ir jų sūnui netinku į por�?

Nusi�ypsojusi tariau:

� A�iū, bet turiu likti �ia ir sutvarkyti kelis reikalus.

Dona piktai pa�nairavo į mane ir beveik neabejojau � jai labai knieti paklausti, ko, po galais, vienui viena bastausi po Kinij�. Apsime�iau nepastebinti jos klausiamo �vilgsnio ir taip tikėjausi i�vengti jos nie�tin�io lie�uvio kir�io. Spėju, jai palengvėjo, kai atsisakiau Frenko siūlymo drauge grį�ti į Niujork�.

Nors Aleksas labai nenorėjo man�s palikti, jo sveikatos būklė dar buvo tokia, kad jam ai�kiai nebūtų u�tek� jėgų pasiekti tai, ko nori.

T� vakar� su Alekso tėvais grį�au į �Mielųjų sve�ių� vie�butį ir jame pernakvojau. Nelabai norėjau naudotis demonstratyviu jų dosnumu, bet ir nemaniau galėsianti i�tverti dar vien� naktį ant suolo ligoninėje. Tro�kau būti su Aleksu, bet tuo metu man labiausiai reikėjo atgaivinti savo i�sekusi� �i, � i�simiegoti patogioje lovoje, i�simaudyti kar�toje vonioje ir so�iai pavalgyti.

Ankstų kitos dienos ryt� Frenkas man pasakė jau u�vakar vakare u�sak�s bilietus, tad �iandien po pietų jie i�skris. Po pusry�ių sėdome į vien� automobilį ir nuva�iavome į ligonin� paimti Alekso.

Po valandos atvykome į Urum�io oro uost� ir nusiminiau pama�iusi, kad tėvai parūpino savo sūnui neįgaliųjų ve�imėlį. Galbūt jie pasielgė teisingai, nes Aleksas atrodė dar silpnas ir i�sek�s. Bet matant savo jaun� mylim�jį neįgaliųjų ve�imėlyje, man ply�o �irdis. Negana to, Dona u�sispyrė pati stumti ve�imėlį per vis� oro uosto sal�, � matyt, norėjo parodyti savo motini�k� meil� ir pasivar�yti ja su mano romanti�k�ja.

Visi keturi neramiai laukėme salėje su kitais keleiviais, o �ie �neku�iavosi, skaitė laikra��ius, rūkė ir barėsi.

Jau ketinau pasikalbėti su Aleksu, bet Dona mostu pasikvietė mane į nuo�alų kampelį. �vie�iant vaiduokli�koms oro uosto dienos �viesos lempoms, jos kosmetika ir chirurginėmis operacijomis pagra�intas veidas atrodė perkreiptas ir grie�tas.

Nelaukdama, kol ji u�duos sav�jį klausim�, paklausiau pirma:

� Dona, manau, Aleksas jau�iasi gerai, kam tas ve�imėlis?

Ji pervėrė mane lediniu �vilgsniu.

� Aleksas nesijau�ia gerai. Jam gali būti sukrėstos smegenys ir viskas gali komplikuotis. A� � jo motina ir man neramu.

� Man irgi neramu, Dona.

Rodos, �ie mano �od�iai j� labai į�eidė.

� Lile, kalbėsiu atvirai. Manau, turėtum palikti Aleks� ramybėje. Jau u�tektinai jam pakenkei.

Man nukaito skruostai. At�oviau:

� Palikti Aleks� ramybėje? Kaip suprasti?

Jos mėlynose, negyvose kaip i�skrostos �uvies akyse pama�iau kylant pasibjaurėjim�.

� �inai, k� turiu omenyje.

� Atleiskite, ne�inau. Tai a� po nelaimingo atsitikimo vis� laik� buvau su Aleksu, � ne jūs ir ne jūsų buv�s vyras. Jei bū�iau paklausiusi jūsų patarimo ir palikusi Aleks� ramybėje, �iandien jums nebūtų nusi�ypsojusi laimė pamatyti savo sūnų gyv�. Be to, tai Aleksas nenori palikti man�s ramybėje, o ne atvirk��iai. Pati jo paklauskite.

� Bet dėl to siaubingo nelaimingo atsitikimo kalta tik tu.

� Ar a� įrėmiau jam pistoleto vamzdį į galv� ir priver�iau vykti į Kinij�?

� Ne�inau, k� padarei, bet dabar mano sūnus ai�kiai yra apkerėtas. Neabejoju, kad tai tik greitai praeisiantis susi�avėjimas vyresne moterimi.

Ir į �vyturius pana�iomis akimis ji nu�velgė mane nuo galvos iki kojų, o paskui nuo kojų iki galvos. Vilkėjau sportinius mar�kinėlius ir mūvėjau mėlynus d�insus, plaukus buvau susikėlusi auk�tyn ir susiri�usi į laisv� arklio uodeg�, be makia�o, � ko gero, atrod�iau gal ne �lyk��iai, bet tikrai negra�iai, kaip mergina, kurios skurdas bado akis. Nė pati nepajutau, kaip kilstelėjau rank� pasitaisyti �ukuosenos.

Dabar Dona �iek tiek su�velnino ton�.

� Lile, u�tektinai juo pasinaudojai. Pra�om gr��inti man sūnų.

Atsakiau pakeltu tonu:

� Dona, manau, tai nuspr�s Aleksas. Ne tu ir ne Frenkas.

� Jis dar vaikas. Pats ne�ino, kas jam geriausia!

Jauna kinų pora atsisukusi įsispoksojo į mus, o paskui ėmė apie ka�k� �nab�dėtis. Nudėbiau juos nuo�miu �vilgsniu ir jie nėrė �alin.

I� tiesų grėsmingas mano �vilgsnis buvo skirtas Donai. A� tik pasinaudojau ta porele, norėdama jai parodyti � galbūt esu neturtinga, bet niekas man�s nestumdys.

� Klystate, Dona. Aleksas puikiai �ino, ko nori.

Kaip ir pa�nekovė, a� kalbėjau pakeltu balsu.

� Jam tik dvide�imt vieni. Argi nesupranti, kad dvide�imt vienų metų vaikino nuomonė nepastovi kaip oro s�lygos? � Ji nutilo ir vėl įdėmiai mane nu�velgė. � Netrukus jis susiras kit�. Todėl, kai Aleksas grį� į Jungtines Valstijas, pra�om jo neie�koti. Palik jį ramybėje.

A� leptelėjau:

� Dona, ar jūs tikrai mylite Aleks�, ar tik apsimetate?

Ji atrodė, � o tiksliau, suvaidino, � priblok�t�.

� Kas �ia per klausimas?! �inoma, myliu. Dėl Dievo meilės, jis � mano sūnus!

� Gal ir taip, bet keistai t� meil� rodote.

Atsidusau ir, smarkiai plakan�ia �irdimi, lydima Donos auk�takulnių kauk�ėjimo, grį�au pas Aleks� ir Frenk�.

Pasilenkiau pabu�iuoti savo mylimojo.

� Kaip jautiesi, Aleksai? Tau patogu ve�imėlyje?

� Ne�inau� Pavargau ir prastai jau�iuosi. � Aleksas pa�iupo mano rank� ir veidu įsikniaubė į deln�. � Grei�iau grį�k pas mane. Neversk man�s laukti.

Nusi�ypsojau, o Dona pervėrė mus pasibjaurėjimo kupinu �vilgsniu, tarsi norėdama pasakyti: �Ir kaip judu galite būti pora?� Frenkas tyliai traukė cigaret�, pro stiklines duris �velgdamas į kilimo ir leidimosi tak�, apsimesdamas, kad nieko nei mato, nei girdi.

Ir tuomet per oro uosto garsiakalbius vyri�kas balsas garsiai prane�ė:

� Pradedama registracija į Pietų Kinijos oro linijų 208-�jį reis�. Keleivius pra�ome eiti prie a�tuntų vartų.

Trys poros kojų ir keturi ratai nervingai pajudėjo link vartų, ten tėvai ir sūnus parodė savo pasus ir bilietus.

U�gesin�s cigaret�, Frenkas i�tiesė rank� atsisveikinti.

� Lile, labai a�iū, kad rūpinaisi Aleksu. Tikiuosi, dar pasimatysime.

Taip tar�s, jis vėl kaip me�kinas suspaudė mane glėbyje.

Nors ir nenoriai, Dona taip pat padavė man savo lies�, į raganos pana�i� rank� tobulai sutvarkytais nagais.

� Sudie, Lile. Ir a�iū.

Paskui man�s dar laukė vaiduokli�kas jos apkabinimas.

� Sudie ir laimingos kelionės, � atsakiau buvusių sutuoktinių porai, o tada vėl pasilenkiau pabu�iuoti Alekso � �į kart� į lūpas ir, nors i� jo motinos akių lėkė �ie�irbos, tas bu�inys u�truko.

Keli �monės atsisuk� su�iuro į mudu. Dvi paauglės, delnais prisidengusios burnas, sukikeno.

Aleksas pakėlė į mane akis.

� Būk gera, kuo grei�iau grį�k. Man tav�s trūks.

� Grį�iu.

Bet i� tiesų nė nenutuokiau, ar ilgai dar turėsiu likti Kinijoje, kol galėsiu grį�ti namo.

O tada jie nuėjo.

Pagaliau parsiradusi į savo trobel�, kritau ant lovos ir i� visos �irdies i�siverkiau. Dabar man atrodė, kad vos tik radau �mogų, kurį tikrai myliu, jis i�sprūdo man i� rankų kaip �uvis i� suply�usio tinklo.

Kelias dienas negalėjau susikaupti jokiam kitam darbui ir daugiausia verkiau, nes siaubingai ilgėjausi Alekso. Paskui vien� dien� nupėdinau tris kilometrus iki pa�to skyriaus paskambinti į Jungtines Valstijas, bet, kad ir kaip operatorė stengėsi, telefono signalas niekaip negalėjo perskrosti Ramiojo vandenyno ir pasiekti Niujorko. Aleksas, matyt, gulėjo ligoninėje, buvo tiriamas milijonų dolerių verta medicinos įranga, apsuptas pasaulyje �inomų gydytojų baltais chalatais ir aptarnaujamas būrio gra�ių, koketi�kų ir per daug rūpestingų slaugių. Jau�iau did�iul� pagund� u�sisakyti lėktuvo biliet� į Niujork�, sudau�yti medicinos įrang�, i�vaikyti gydytojus, nuvyti slauges ir apkabinti Aleks�.

Ta�iau tai, �inoma, tebuvo ketinimai. O i� tiesų dabar turėjau sutvarkyti kit� neatidėliotin� reikal�: skristi į Pekin� ir atsiskaityti ponui Lo ir Mindei Medison, kad galė�iau pasiimti pinigus. Laodzi yra pasak�s: �Daugiausia dalykų sugadinama pabaigoje, o ne prad�ioje�, tad dabar mano gyvenime nebuvo vietos nei klaidoms, nei juo labiau romanti�koms pramogoms. Be to, tariau sau, kad esu i�sekusi ir man reikia geresnio maisto: galbūt vertėtų pasipjauti riebų vi��iuk� arba i�sidarinėti �uvį ir pasitaisyti gardaus ir maistingo valgio.

Dar dvi dienas pailsėjusi pagaliau pajutau, kad esu pasiruo�usi did�iajam savo kelionės finalui, ir mėginau nepaisyti ilgesio Aleksui. Giliai �irdyje baiminausi, kad Dona gali būti teisi: gal jos sūnaus meilė vyresnei moteriai i� tiesų yra tik laikinas susi�avėjimas?

30

Mindė Medison

U�trukau tris dienas, kol susikroviau mant� ir pasiruo�iau i�vykti � �į kart� jau visam laikui. Prie� dvi dienas nuėjau pas Keku į namus pasakyti, kad i�va�iuoju.

� Oi! � i�pūtė akis ji. � Kodėl taip greitai?

� Keku, a� �ia jau beveik pusmetis. Man tikrai laikas namo.

� O kada grį�i? Greitai?

� Hm� Tikriausiai�

Ties� sakant, nemaniau kada nors �ia grį�ianti, bet, �velgdama į ilgesio kupinas kaimynės akis, nedrįsau to pasakyti.

Ir kaip tik t� akimirk� įėj�s Mitas trūktelėjo mano palaidinės skvern� ir i�tiesė rankas � jo delnai atrodė kaip kibirėliai, kuriuos turiu pripildyti. Nusi�ypsojusi tarsi i� pasakos į�engusiam berniukui, į vien� deln� įdėjau mai�elį ledinukų, į kit� � plastikinį automobiliuk�. Jis net �ūktelėjo i� d�iaugsmo ir viena ranka įsigrūdo į burn� saldainį, o kita stipriai suspaud�s laikė dovanas.

Meiliai �vilgtelėjusi į sūnų, Keku vėl kreipėsi į mane:

� Grį�k ir vėl pa�aisti su Mitu. Jis tave myli.

� A� irgi Mit� myliu, � atsakiau ir atsitūpiau paliesti angeli�ko berniuko veido. � Pasiilgsi man�s, Mitai?

Sutrikau, kai jis papurtė galv�.

Keku akimirksniu puolė man į pagalb�.

� Panele Lin, nepamir�k, kad jis nesupranta kinų kalbos.

Ji i�vertė sūnui mano �od�ius. Tada Mitas galva ėmė kinkuoti tarsi piesta grūstuvėje.

A� nusijuokiau.

Po kelių sekund�ių Keku priekai�tingai �vilgtelėjo į mane ir tarė:

� Ak, panele Lin, i�lepinai Mit�. K� a� darysiu, kai i�va�iuosi?

Nusi�ypsojau.

� Ir toliau lepink.

� Kaip?

Atsidususi pasakiau:

� Atleisk, Keku, negaliu likti �ia am�inai.

� �inau, �inau. Ak, kaip �ia bus tu��ia, kai i�va�iuosi.

� Keku, juk turi draugių.

Ji pasilenkė prie man�s ir su�nab�dėjo:

� Panele Lin, tu ir mane i�lepinai. Tu tokia protinga, kad dabar noriu �nekėtis tik su tavimi. Jos paikos, man neįdomu. � Ji man mirktelėjo. � Tik nesakyk joms!

Abi nusijuokėme.

Ryt� prie� i�vykstant Keku ir jos vyras Abu padėjo sukrauti mano daiktus į laukiantį taksi. Mitas irgi �padėjo�: stovėjo įsitvėr�s mamos sijono kra�to ir atrodė �avus kaip ma�as Buda. Man�s i�lydėti susirinko visas kaimas. Padėkojau uigūrų porai, Keku draugėms, apkabinusi pabu�iavau Mit� ir visiems pamojusi įlipau į laukiantį automobilį.

Vairuotojas įki�o rakt� į u�vedimo spynel�, pasuko jį ir ma�ina pajudėjo. Atsigr�us į kaimelį ir mojan�ių �monių būrį, man suspaudė �irdį ir u�plūdo tokie prie�taringi jausmai, kad neradau �od�ių jiems i�reik�ti. �ia praleidau nepaprastai jaudinan�ius ir įsimintinus savo gyvenimo mėnesius. �iame kaimelyje įsimylėjau a�tuoneriais metais jaunesnį vyr�, �ia mudu mylėjomės dainuojan�iose auksinio smėlio kopose, tylomis stebimi ir laiminami dangaus vir� galvų ir �emės po kojomis. �ia buvau sukūrusi sau namus, �ia su�inojau apie Lopnor�, � ger� �mogų, kuriam nutiko daug nelaimių, �ia susidraugavau su Keku ir Mitu, kurie dabar man buvo beveik kaip sesuo ir sūnėnas�

Man palengva tolstant nuo minios, staiga pama�iau ma�� vaik�, kuris, prasibrov�s pro �mones ir gailiai verkdamas, pasileido paskui automobilį.

I�ki�au galv� pro lang�, modama ir �aukdama:

� Mitai! Mitai!

Bet automobilis dabar lėkė pirmyn tarsi leopardas. Mito tėvas pasivijo be perstojo mojuojantį sūnų ir paėmė ant rankų, tada visa i�nyko man i� akių kaip mira�as ir pajutau skruostais riedant a�aras.

Nusibraukiau jas ir sunkiai atsidusau. Po kelerių metų visa tai atrodys kaip kadaise regėtas sapnas. Net jei turė�iau prog� grį�ti, ka�in ar tuos �mones teberas�iau? Ar jaunuolis, vardu Mitas, prisimintų kin�, kuri jį vaikystėje beproti�kai mylėjo kaip tikra motina? Nukreipiau �vilgsnį pirmyn, susitvard�iau ir ėmiau galvoti apie man�s laukian�i� kelion�.

Kadangi buvau pratusi visk� tvarkyti pati, sukdavausi ir spr�sdavau greitai. Tad per �e�ias valandas visk� suspėjau: traukiniu nuva�iuoti į Urum�į, nuskristi į Pekin�, sėdusi į taksi pasiekti miesto centr�, u�siregistruoti vie�butyje �alia Vangfudzingo, kuriame para kainuoja �imt� renminbių ir i� kurio viskas gana lengvai pasiekiama, ir įsikurti savo kambaryje.

Atsisėdusi ant lovos, i�siėmiau i� piniginės pluo�t� banknotų ir suskai�iavau � man buvo lik� penkiolika tūkstan�ių ir truputis smulkių. Laiminga lengviau atsidusau, kad dar liko tiek daug pinigų. Dabar jau�iausi turinti teis� pa�iūrėti televizorių, vie�bu�io restorane valgyti visus savo mėgstamus patiekalus ir prie� susitardama su teisininku Lo dėl susitikimo por� dienų pasivartyti lovoje.

Nuėjau į vonios kambarį nusimaudyti po du�u ir nerūpestingai niūniuodama pajutau ant odos liejantis kar�t� vandenį. Paskui susisupau į stor� rank�luostį, klestelėjau ant sofos ir įsijungiau televizorių � tokios prabangos neturėjau nuo tada, kai įkėliau koj� į Kinij� (televizorius su �sniegu� ekrane nesiskaitė). Nors buvo rodoma saldi, a�aras spaud�ianti muilo opera, numojau ranka į proto bals� ir spoksojau į ekran�, kol filmas baigėsi.

O paskui pykau ant sav�s u� veltui praleistas valandas.

Nekantravau, jau�iausi vieni�a ir man prie� akis i�kilo Alekso veidas. Ar greitai vėl jį pamatysiu, ar vis dėlto susitikimo reikės laukti labai ilgai? �ito ne�inojau. Viskas priklauso nuo to, kiek viskas u�truks ir ar susitikimai su teisininku ir mano teta bus komplikuoti. Apsivilkau suknel�, nusileidau į registratūr� ir papra�iau darbuotojos sujungti mane su Alekso apartamentais Niujorke.

Daug kartų mėginusi, galų gale ji man prane�ė, kad niekas neatsako.

Tada prisiminiau kit� Alekso duot� telefono numerį ir padaviau jį merginai. Tik ne�inojau, gal tai Donos arba Frenko naujųjų namų numeris?

Po de�imties minu�ių pagaliau pavyko prisiskambinti ir registratorė padavė man ragelį.

� Alio�

I�girdau moters, bet ne Donos bals�, ir man i� karto palengvėjo. Man prisista�ius ir pasakius, kad ie�kau Alekso, ji angli�kai, bet su akcentu, tarė:

� Panele Lin, Alekso tėvai pra�ė, jei paskambinsite, pasakyti, kad nesirūpintumėte dėl jų sūnaus. Jis pasveiks.

� Kaip suprasti, �jis pasveiks�? Ar jis vis dar serga?

� Ne�inau.

� Gerai, a�iū. Ar galė�iau su�inoti, su kuo kalbuosi?

� A� Marija, ūkvedė.

Supratau, kad klausimas beprasmis, bet vis tiek jį u�daviau:

� Marija, kur a� dabar paskambinau?

� Į ponios Adler but�.

� A�iū. Ar �eimininkė yra? Gal galė�iau su ja pasikalbėti?

� Ne, ji i�ėjusi.

Supratau, kad ūkvedei liepta daugiau nieko apie Aleks� nepasakoti.

� Gerai, labai jums a�iū, Marija. Jei kartais pamatytumėte Aleks�, pra�au jam pasakyti, kad skambinau ir kad su juo susisieksiu. Ir dar pasakykite, tegul dėl man�s nesirūpina, man sekasi gerai.

� Perduosiu.

Padėjusi ragelį pasijutau �iek tiek nejaukiai. Ar Aleksui viskas gerai? Marija buvo tokia ne�neki, kad, ties� sakant, taip ir nesu�inojau, kokia tikroji jo sveikatos būklė. Grį�usi į savo kambarį, para�iau Aleksui lai�k�, paskui vėl nulipau į vie�bu�io vestibiulį ir įme�iau jį į pa�to dė��. Nerimavau, bet nesugalvojau, kaip kitaip su juo susisiekti. Tad galų gale nusprend�iau nebesibla�kyti, baigti gautas u�duotis ir susi�erti tris milijonus dolerių.

Kitos dienos ryt� atsikėliau nuvargusi ir i�badėjusi, tad nuėjusi į vie�bu�io restoran� sukirtau so�ius pusry�ius: dubenėlį ry�ių nuoviro, marinuotų dar�ovių, sūdyt� kiau�inį, truputį �emės rie�utų, bandelių su tro�kinta kiauliena ir kar�ta arbata. Paskui grį�au į kambarį, pasiėmusi dienora�tį ilgokai apra�inėjau įvykius, o tada ėmiau tvarkyti kelionėje padarytas nuotraukas. Nuliūdusi pir�tais braukiau per �vilgantį nuotraukų popierių glostydama Alekso veid� ir plaukus. Galų gale atsiguliau į lov� ir u�snūdau.

Kai pabudau, buvo jau pusė septintos vakaro. Vėl norėjau valgyti, todėl paskambinau kambarių tarnybai ir u�sisakiau su alkoholiu tro�kintos vi�tienos, tro�kintos �uvies su imbierais ir lai�kiniais svogūnais, dar �Cingtao� alaus. Tiek daug suvalgyti negalėjau, bet norėjau pasimėgauti maisto gausa ir pasilepinti, nes Aleksas toli ir negalim to padaryti drauge.

Pavakarieniavusi band�iau įsivaizduoti visus įmanomus būsimo susitikimo su Lo ir Minde Medison scenarijus. Jau tiek daug buvau nuveikusi, bet kai vėl apie tai pagalvojau, visas �is reikalas atrodė labai keistas. O jei tai kokia nors gudrybė, � jei apskritai nėra jokios �tetos� ir jokių trijų milijonų dolerių a� negausiu?

Praėjo dar dvi dienos ir antrosios popiet� jau sėdėjau teisininkų kontoroje prie�ais pon� Lo, Mindės Medison advokat�, su kuriuo susipa�inau prie� pusmetį, vos atvykusi į Pekin�. Kaip ir an�kart, Lo santūriu ir įkyriu tonu, kaip dera teisininkui, pa�ėrė privalomų, bet nieko nerei�kian�ių mandagybių. Tada padaviau jam u�ra�us, kuriuose buvo apra�yta, kur keliavau, k� nuveikiau, ir visa patvirtinta nuotraukomis. Visa tai pervert�s, jis, negai�damas laiko, perėjo prie reikalo.

� Panele Lin, man prireiks �iek tiek laiko perskaityti jūsų kelionės ataskait�, kad galė�iau pristatyti j� panelei Medison. Gav� visus reikiamus patvirtinimus, �engsime dar vien� �ingsnį ir surengsime jūsų susitikim�. Likite vie�butyje ir laukite mano skambu�io. A� atva�iuosiu ir nuve�iu jus pasimatyti su teta.

� Ties� sakant, maniau, kad susitiksiu su ja �iandien.

� Kai bus tinkamas metas pasimatyti su panele Medison, a� jums prane�iu.

Jis kalbėjo gana įsakmiai, o jo veido i�rai�ka taip pat nieko gera ne�adėjo.

Kas man daugiau beliko? Tik sutikti.

Po poros dienų ponas Lo man paskambino ir prane�ė, kad �iandien po pietų susitarė dėl susitikimo su Minde Medison. Paklausiau, kur jis vyks, bet advokato atsakymas mane suerzino:

� Netrukus su�inosite.

Nustebau, kai automobilis, kuriuo vykome į susitikim�, i�va�iavo i� Pekino ir atsidūrėme man nepa�įstamoje vietovėje. Mintyse svars�iau, ar mano teta tokia turtinga, kad gyvena viloje Pekino priemiestyje? Mėginau i�klausinėti Lo, bet jis u�sispyr�s vengė tiesiai atsakyti į mano klausimus. Jis buvo taip įnik�s į mano ataskait� ir stirt� kitų dokumentų, kad visi�kai nekreipė dėmesio į mano pastangas u�megzti pokalbį � nei mandagų, nei jokį kitokį.

Po beveik dviejų valandų ma�ina pagaliau sustojo prie�ais did�iulį, ap�iurusį, pilk� pastat�, nė i� tolo nepana�ų į prabangi� vil�. Mudu i�lipome ir a� penkias minutes sekiau paskui Lo, kol pasiekėme nam�, o prie jo, mano nuostabai, stovėjo keli rūstūs sargybiniai. Praėjome pro du uniformuotus vyrus su automatais rankose ir į�engėme į klaidų koridorių. Ten mūsų papra�ė parodyti asmens dokumentus. Pastebėjau, jog kartu su asmens dokumentu Lo padavė ir vok�, kurį sargybinis mitriai paslėpė.

Ir staiga supratau, kokia �ia įstaiga.

Kalėjimas.

Atsisukau į Lo ir �ai�iu, baimės kupinu balsu su�ukau:

� Kam mane �ia atve�ėte?! Noriu i�eiti!

Jis paėmė man u� alkūnės ir stipriai suspaudė.

� Nurimkite, panele Lin, atve�iau jus ten, kur reikia.

� K� a� turiu bendra su kalėjimu?

� �ia dienas leid�ia Mindė Medison.

� K�?!

Sargybinis, auk�tas vyras raupsų i�ėstu veidu, pervėrė mane grėsmingu �vilgsniu.

� Tyliau!

Sargybinis nuvedė mus prie stalo, o ten jo kolega papra�ė mūsų para�yti savo vardus ir pavardes, k� lankysime ir kiek laiko u�truksime. Matydama, kaip skland�iai Lo tvarko reikalus su sargybiniais, supratau, kad jis �ia, matyt, nuolatinis lankytojas. Sve�ias, dosniai dalijantis �imto renminbių banknotus, cigaretes, svaigalus. Pagaliau tre�ias sargybinis nuvedė mudu tamsiu, rodos, niekada nesibaigsian�iu koridoriumi, kuriame abipus buvo purvinos kalėjimo kameros su bedvasiais, į �mėklas pana�iais kaliniais. Keli i� jų priėjo prie grotų paspoksoti į mudu negyvos �uvies akimis. Netvirtais �ingsniais sekdama paskui Lo �iuo pragaro koridoriumi, mintyse svars�iau, kokius nusikaltimus �ie �monės yra padar�.

Pagaliau Lo ir sargybinis sustojo prie vienos kameros ir pastarasis riktelėjo:

� Ei, turi lankytoj�!

Tada paėmė sunkų raktų ry�ulį, patar�kino didelį metalinį �ied�, paėmė vien� rakt�, atrakino duris ir mus įleido. Mums į�engus į vidų garsiai tark�telėdamas skubiai u�trenkė duris ir nuėjo.

Vienoje kameros sienoje, auk�tai prie lubų, buvo nedidelis langelis, pro kurį, rodos, dangus mojo pragarui. Ant gulto, �alia apter�to klozeto, sėdėjo moteris i�sekusiu ir visi�kai bejausmiu veidu. Lo mostelėjo man sėstis ant taburetės, stovin�ios prie�ais kalin�, o tada atsisėdo pats.

Juodu su moterimi linktelėjo vienas kitam. A� ir kalinė atid�iai nu�velgėme viena kit�, tarsi du alkani plė�rūnai, trok�tantys sudraskyti vienas kit� į skutelius, bet vis negalintys apsispr�sti, ar tai tikrai gera mintis.

Netrukus tyl� nutraukė Lo.

� Panele Medison, daug laiko neturime, tad pra�au pasikalbėti su panele Lile Lin.

Moteris nieko neatsakė. Jos akys, � apskritos ir tu��ios baisiame veide, � dabar �velgė į mane visi�kai kitaip � kaip motina �velgia į savo pirmagimį.

Ank�toje kameroje įsivie�patavo ilga, nejauki tyla.

Tik dabar supratau, kaip baugu gali būti kalbėtis.

Arba tylėti.

Teisininkas kreipėsi į mane:

� Panele Lin, kodėl nepradėjus jums?

Atid�iai stebėjau Mind� Medison, savo tariam� tet�, toki� i�sekusi�, lyg ji būtų nuo anoreksijos mirusios moters mumija. Vienintelis bruo�as, i� mumijų pasaulio gr��inantis j� į gyvenim�, buvo didelės, į atmintį įsirė�ian�ios akys � da�ais pary�kinti langai, pro kuriuos, rodos, tuoj pasipils siaubingos istorijos. Ji buvo netekusi ne tik daug svorio, bet ir plaukų, nes jai ant galvos ma�iau didelius plikus odos ruo�us. Jos kūnas, apvilktas duksliais, pilkais kalinės drabu�iais, matyt, taip pat buvo pamir��s savo teis� į būtį. Tamsiais ir liesais tarsi juodos vi�tos pir�tais ji nervingai maigė purvin� skudur�.

Galėjau pasakyti tik tiek, kad �mogus, tokiu nepana�iu į �mogaus veidu, matyt, turėjo su�inoti sukre�ian�ių paslap�ių, sapnuoti siaubingus ko�marus ir būti patyr�s neapsakomų kan�ių.

Pasilenkiau prie Lo ir pa�nib�domis paklausiau:

� Vadinasi, ji � mano teta?

Ta moteris atrodė taip keistai, kad net negalėjau pasakyti, ar ji kinė, juolab kad jos pavardė buvo u�sienieti�ka. Man atrodė, ji gali būti ir britė, amerikietė, italė, uigūrė arba mongolė.

Dvokian�ioje, tro�kioje kameroje nervingai caktelėjau lie�uviu.

� I� kur man �inoti, kad ji apskritai mano giminaitė, o juo labiau teta?

Lo pervėrė mane rūs�iu �vilgsniu.

� Panele Lin, pra�y�iau elgtis pagarbiau.

Susijaudinusi pa�nib�domis jam atsakiau:

� Su kuo? A� jos nė nepa�įstu!

� Su savo motina.

�į kart� nervingai sukikenau kaip prasta komikė.

� Norėjote pasakyti� su teta? � paklausiau visi�kai sutrikusi ir labai i�sigandusi. Po galais, kas �ia vyksta?

� Panelė Medison tikrai yra jūsų motina.

� Ne, negali būti. Mano motina prie� dvejus metus mirė.

Kaip įmanydama stengiausi neprarasti savitvardos.

� Jūsų motina dabar sėdi prie�ais jus.

� K� �ia �nekate ir k�, po velnių, visa tai rei�kia?!

Dabar jau stengiausi nei�protėti.

Mirtina tyla.

Staiga krustelėjo mirties kaukės lūpos:

� A� tavo motina.

Man vos �irdis nei��oko i� krūtinės. Prireikė kelių sekund�ių, kad atsitokė�iau ir atsaky�iau:

� Pra�y�iau, ponia, nebūkite juokinga. Nepa�įstu jūsų. Net nesu tikra, kad esate mano teta. Per vis� gyvenim� mano motina niekada neu�siminė, kad turiu tet�!

Nekreipdama dėmesio į mano nemandagų ir garsų �ūksnį, ji pamėgino paliesti man rank�.

Akimirksniu j� patraukiau, tarsi ta ranka būtų buv�s ma�as ka�iukas, u�pultas didelio �uns.

� Kaip drįstate!

� Kai buvai ma�utė, mėgai būti taip lie�iama.

� Po galais! � riktelėjau ir kreipiausi į Lo: � Gal paai�kintumėte, kas �ia vyksta? Jei ne, a� tuoj pat i�einu!

Moteris �mėkla nusibraukė a�ar�.

Teisininkas mostelėjo ranka ir tarė:

� Tuomet klausykitės.

� A� laukiu. Kalbėkite.

� Mindė Medison, arba Cai Mindi, ir jūsų motina Cai Maifong yra seserys�

� Ne, nieko pana�aus! Mano motina sesers neturėjo!

Dabar pajutau, kad tikrai prarandu sveik� nuovok�. Kur a� � kalėjime ar psichiatrijos ligoninėje?

Jis grie�tai į mane dėbtelėjo.

� Nusiraminkite ir klausykite, sutarta?

I�tiesiau pir�t� į prisikėlusi� mumij�.

� Jeigu ji tikrai mano teta arba, kaip abu tvirtinate, mano motina, tai kodėl neleid�iate visko papasakoti jai pa�iai?

Lo susirūpin�s �vilgtelėjo į Medison.

� �iandien jūsų motina prastai jau�iasi, tad kalbėsiu a�.

� Jei jau taip, kodėl dabar nenutraukus �io susitikimo?

� Nes laikas bėga.

� Gerai, tuomet t�skite ir i�klokite vis� mel�, kurį ketinate pasakyti.

� A� teisininkas. Kalbu tik ties�.

Turėjau stipriai prik�sti lūp�, kad net �ioje niūrioje aplinkoje neim�iau kvatotis ir mataruoti kojomis kaip kokia beprotė. Juk visi �ino, kad teisininkai puikiai moka i�kreipti arba slėpti ties�, o ne j� atskleisti.

Bet Lo mano ironi�ka veido i�rai�ka buvo nė motais.

� �iandien ilgai nekalbėsiu. Kai panelė Medison pasijus geriau, surengsime kit� susitikim�, kad ji galėtų pati visk� i�samiai jums papasakoti. Tada suprasite, kas vyksta, koks jūsų vaidmuo �ioje kelionėje ir savo motinos gyvenime. Taigi, panele Lin, � Lo giliai įkvėpė, � ar pasiruo�usi?

� Kam? Beje, argi galiu rinktis?

Jis krenk�telėj�s tarė:

� Jūsų motina Mindė Medison laukia, jai po dviejų mėnesių bus įvykdyta mirties bausmė.

Dusliai dunkstelėdama mano �irdis nusirito į kulnus, o i� burnos i�siver�ė garsus �ūksnis:

� K�?! K� ji padarė, k� nors nu�udė?

Lo papurtė galv�.

� I� Kinijos slapta gabeno meno kūrinius.

� Ir u� tai baud�iama mirtimi?

� Taip, jei kontrabanda gabentos nacionalinės vertybės. Bet visa tai leisiu paai�kinti panelei Medison, kai kit� kart� susitiksite. �iaip ar taip, dabar ji ne tik laukia mirties nuosprend�io, bet ir ken�ia nuo įsisenėjusio kiau�id�ių vė�io.

Nedrįsau nė pa�velgti į Mind� Medison. Negalėjau įsivaizduoti, kad �i trapi moteris, � bet kuri moteris, � yra nusipelniusi tokios grie�tos bausmės, kad ir koks būtų jos nusikaltimas, o juo labiau � mirties nuo kūn� ėdan�io vė�io. Be to, kokia tai bus mirtis? Kulka į kakt�, elektros kėdė, mirtina injekcija, kartuvės� U�simerkiau, mėgindama nuvyti �alin visus siaubingus scenarijus.

Tada vėl prabilo Lo:

� Panele Lin, jūs vienintelė galite padėti savo motinai.

� Ne, neturiu motinos, laukian�ios mirties bausmės vykdymo. Mano mama mirusi. Ta�kas!

Lo pervėrė mane skvarbiu, galima sakyti, net bauginamu �vilgsniu.

� Panele Lin, leiskite pakartoti: Mindė Medison, arba Cai Mindi, yra tikroji jūsų motina, o velionė mama Cai Maifong � teta.

Papur�iau galv�.

� Tokia yra tiesa.

� Įrodykite.

� Taip ir padarysiu, tik �iek tiek vėliau. � Jis truputį su�velnino ton�. � Turite apie savo gyvenim� �inoti ties�, ji tiek daug metų buvo nuo jūsų slepiama.

Priekai�tingai dūrusi pir�tu į teisinink�, o tada ir į mirties kauk�, pasakiau:

� Jei tiesa yra ta, kad ji mano motina, tuomet geriau tokios teisės neturė�iau.

� Neturite i� ko rinktis.

� Kodėl?

� Nes tik dukters u�uojauta gali i�gelbėti jos motinai gyvyb�.

Medison skruostais ritosi didelės a�aros. Ji nusibraukė jas ne�variu skuduru.

Prisiminiau, kiek kan�ių per vis� gyvenim� mano mamai teko i�k�sti, ir mano �irdis truputį sumink�tėjo. Ta�iau, nors ir nenorėjau, mano �od�iai nuskambėjo pa�aipiai:

� Paai�kinkite kaip, nes nesu nei valstybės pareigūnė, nei gydytoja.

� Esame pateik� apeliacij�, todėl mums reikia laimėti laiko, kad panelė Medison atgautų jėgas ir galėtų kovoti. Todėl ir buvote papra�yta atgabenti i� Dangaus kalnų ypating�jį snieginį lotos�. �is augalas � paskutinė jūsų motinos viltis. Net jei jis nepagydys mirtinos ligos, tai bent sustiprins, kad ji galėtų bent kiek laiko praleisti su jumis, savo dukra.

Jausdama, kad bjauriai įsiskausta galva, ir neturėdama jėgų prie�intis, niūriai tariau:

� Gerai. K� dar galiu padaryti?

� Būkite maloni savo motinai.

Kaip tik t� akimirk� grį��s sargybinis atidarė kameros duris ir mostu paragino mus i�eiti.

Mudviem su Lo tolstant nuo kameros, negirdėjau nieko, i�skyrus Medison raud�.

Automobilyje jo paklausiau:

� Pone Lo, ar turite kokį nors įrodym�, kad Mindė Medison tikrai yra mano motina?

� �inoma, � atsakė jis su tokiu pasitikėjimu, kad nusiminiau, lyg bū�iau atsidūrusi Juodojo Drakono e�ero dugne.

31

Mano motina � ir gyva, ir mirusi

Kit� dien�, kaip buvau �adėjusi, vėl atėjau į Lo kontor� ir jis parodė mano gimimo liudijim�. Grafoje �Motina� buvo įra�yta: Cai Mindi. �Mindi� buvo beveik tas pats kaip �Mindė�, o �Cai� � mano mamos pavardė, tik jos vardas buvo Maifong. Bet kodėl �i moteris i� kinės, vardu Cai Mindė, tapo Minde Medison?

Lo paai�kino:

� Su�inojusi, kad vald�ia ketina pri�iupti meno kontrabandininkus, Cai Mindė trumpai buvo i�tekėjusi u� anglo, � vieno i� savo gerbėjų, u�sienyje gyvenan�io pa�įstamo, kuris padėdavo parduoti meno kūrinius, � kad galėtų i�vykti i� �alies. Ji tikėjosi, kad nauja u�sienieti�ka pavardė sutrukdys vald�iai i�siai�kinti tikr�j� jos tapatyb�. Bet jos viltys nei�sipildė.

� Kaip toliau susiklostė jos svetim�alio vyro likimas?

� Panelei Medison jo reikėjo tik pavardei pasikeisti ir pagalbos gabenant meno kontraband� į Europ�. Tad, kai tas �mogus grį�o į London�, ji su juo i�siskyrė.

Tikrai neatrodė, kad �i silpna, mir�tanti, į �mėkl� pana�i moteris kada nors būtų buvusi gra�uolė femmefatale. Ir staiga supratau, kodėl mama niekada nerodė man gimimo liudijimo. Buvau ma�iusi tik Honkonge i�duot� savo asmens tapatybės kortel�.

Paauglystėje, kai u�eidavo hormonų audros, labai su ja pykdavausi ir �aukdavau: �Geriau tu nebūtum mano motina!� arba �O, kad tu būtum mirusi!� Taigi dabar buvau nubausta keista i�mintingo posakio �Gerai pagalvok, ko nori� karma.

Atsidususi pasiteiravau:

� Pone Lo, k� man dabar daryti?

� Prie� mirdama jūsų motina norėjo pasimatyti su jumis ir i�pirkti savo kalt� u� tai, k� padarė. Galbūt jai nederėjo meluoti, kad jus prisikviestų, bet ji neturėjo kitos i�eities.

� Ar k� tik prasitarėte, kad ji melavo? Tai ji tikrai mano motina ar vis dėlto ne?

� Hm� � Advokato veidas atrodė kaip gyvūno, patekusio tarp uolos ir �autuv� laikan�io med�iotojo.

� Pra�y�iau atsakyti!

� �inoma, kad Mindė Medison, arba Cai Mindė, yra jūsų motina. Tik jums �adėtų pinigų nėra.

Pajutau, kaip man į galv� siūbteli kraujas.

� Tikėjausi i� jūsų i�girsti, kada man bus sumokėta. Tad paai�kinkite, k� turite omenyje sakydamas, kad pinigų nėra?

� Tai, kad jų nėra.

� Kalbate rimtai?

Jis linktelėjo.

� Nurimkite, panele Lin. Kadaise tie pinigai buvo, bet vald�ia juos konfiskavo.

Man nederėjo pasitikėti jokiu Kinijoje gyvenan�iu �mogumi ir tikriausiai turėjau pirmiausia pasitarti su Krisu, kuris piniginius reikalus i�manė geriau u� mane.

� I� kur tuomet ji paėmė tuos penkiasde�imt tūkstan�ių, kuriuos gavau?

� Tie penkiasde�imt tūkstan�ių buvo beveik viskas, k� ji dar turėjo. Likusius pinigus Mindė Medison i�leido gyvenimo s�lygoms kalėjime pasigerinti � kai turi stor� kaip rajūno pilvas pinigin�, daug k� gali padaryti�

A� pa�aipiai tariau:

� Trys milijonai. Dieve� ar a� visa tai padariau veltui?!

� Ne, anaiptol. Gavote penkiasde�imt tūkstan�ių, susitikote su savo motina ir galbūt net i�gelbėsite jai gyvyb�.

Jau�iausi per daug prislėgta, kad galė�iau k� nors atsakyti.

� �iandien galite u�duoti jai tiek klausimų, kiek jums patinka, ir pasilikti tiek, kiek norite. Ir patar�iau pamir�ti pinigus. Dabar svarbiausia gr��inti jūsų motinai ger� vard� ir pasiekti, kad jai būtų at�aukta mirties bausmė.

� Bet kaip a� tai padarysiu?

� Jau papra�iau ekspertų patikrinti Deimantin� sutr� ir auksinį Bud�, kuriuos gr��inote į Turpano muziejų. Kai paai�kės, kad jie � originalai, kaltinimai dėl vagystės bus panaikinti.

� Bet argi jie ne�ino, kad labai ilgai muziejuje buvo eksponuojamos klastotės?

� Vald�ios atstovams terūpi atgauti originalus, jie nenori apsijuokti prie� vis� pasaulį pripa�indami, kad jiems i� po nosies buvo pavogtos �ios brangenybės. Ar atve�ėte i� muziejaus paimtas klastotes?

Linktelėjusi galv�, i�ėmiau jas i� kuprinės ir padaviau Lo.

Kelias minutes jis atid�iai ap�iūrinėjo �iuos daiktus.

� Sunaikinsiu juos ir neliks įrodymų, kad jie apskritai kada nors egzistavo.

� Sunaikinsite? Pra�om nedaryti to! Ar galiu juos pasilikti? Gal jie ir klastotės, bet vis tiek gra�ūs, be to, kol juos gavau, man tiek daug teko patirti: kopti į kaln� taku be laiptų, i�mėginti apversto lotoso poz�, vaidinti beprotybės priepuolį, kad pergudrau�iau Plaukiantį Debesį�

Lo nusijuok�s tarė:

� Apie tai nė negalvokite. O dabar duokite gabalėlį molio, kurį nuskėlėte nuo terakotinės kario figūros, ir augalus.

Visk� jam atidaviau. Jam ap�iūrinėjant molio gabalėlį, paklausiau:

� Kokia nauda i� �ios molio nuoskilos?

Lo priekai�tingai į mane pa�velgė.

� �io gabalėlio pakaks įrodyti, kad tas karys � klastotė ir kad Minė Medison ne tik jo nevogė, bet niekada ir neketino. Taigi kai bus patvirtinta, kad molis toli gra�u nėra senas, o abu muziejaus eksponatai tikri, vald�ia daugiau nelaikys jos kalėjime, o juo labiau nevykdys mirties nuosprend�io.

Paskui labai nustebau pama�iusi, kad Lo ne tik ap�iūrėjo snieginius lotosus, bet ir su nepaprasta meile pakėlė juos prie nosies, patrynė ir pauostė.

� Nė nenumanote, kaip jūsų motinai tai svarbu. I� visų Kinijos vaistinių augalų snieginis lotosas geriausiai gydo vė�į ir ilgina gyvenim�. Jeigu ji bus paleista i� kalėjimo ir pasveiks, galėsime kalbėti apie laiming� pabaig�.

Apie laiming� pabaig�? Tik ne man, nes turėsiu trimis milijonais dolerių ma�iau, nei tikėjausi.

Rūs�iai pa�velg�s į mane, advokatas pridūrė:

� Todėl patariu jums su savo motina elgtis meiliau. Todėl jums ir buvo liepta kelionės prad�ioje perskaityti Vaikų pagarbos stel� i� Stelų mi�ko, kad nepamir�tumėte gerbti motinos.

Ak� Tai �tai kodėl turėjau atlikti �i� u�duotį! Bet juk a� gerbiau savo motin�, � t�, kuri mane u�augino Honkonge. Nuo visų �ių naujienų man apsisuko galva ir pasijutau per daug sutrikusi, kad galė�iau gin�ytis.

Kit� dien� Lo parūpino ma�in� nuve�ti mus į kalėjim�. Jis ir vėl nuvedė mane į t� pragaro įstaig� ir padėjo atlikti visas procedūras, bet paskui atsisveikino.

� Jūs kartu neisite?

� Ne. �iandien su Minde Medison susitiksite asmeni�kai. A� lauksiu ma�inoje. � Jis padavė man atsine�t� termos�. � Tai snieginio lotoso nuoviras jūsų mamai. �iūrėkite, kad vis� i�gertų.

Mindė Medison ir �iandien atrodė silpna, bet jau truputį geriau nusiteikusi. Dabar suvokiau, kokia a� jai pasirod�iau � įtari, �alta, be�irdė, u�sispyrusi. Bet ar tai buvo mano kaltė? Turėjau bendrauti su svetima moterimi, staiga įsiver�usia į mano gyvenim�, vadinan�i� save tikr�ja mano motina, mirtinai sergan�i� vė�iu, mirties bausme nuteista nusikaltėle, kurios privirt� ko�� dabar tenka srėbti man.

Medison �velgė į mane akimis, kokios ilgai įstringa į atmintį � įdubusiomis baltame lyg popierius veide, kaip i�badėjusio vaiko. Gailestis suspaudė man �irdį. Niekada nebuvau ma�iusi tokio i�bly�kusio �mogaus. Ai�kiai jutau, kad ir jos kraujas, ir �i, ir siela spar�iai senka ir netrukus, palikusi savo kūn�, ji i� vieno gyvenimo į�engs į kit�.

Padaviau jai termos�.

� Ponas Lo liepė jums visk� i�gerti.

Paėmusi termos�, Medison į ne�varų plastikinį puodelį įsipylė nuoviro ir dideliais gurk�niais, garsiai siurb�iodama, s��iningai visk� i�gėrė.

Tada pamėgino paimti mano rank� ir �į kart� a� nesiprie�inau. Bent jau tiek tikrai galėjau padėti �mogui, baigian�iam savo �emi�k� kelion�. Todėl mielai leidau jai jausti savo gyvybės virpesius ir kūno �ilum�, � mat savuosius ji palengva prarado.

� Suprantu, tau sunku pripa�inti, kad esu tavo mama, � tyliai pasakė ji.

Jausdama �alt� kaip ledas Medison rank�, tarsi ji būtų medicinos laboratorijoje stirksantys griau�iai, pamėginau i�vengti to alkstan�ios �mėklos �vilgsnio.

� Bet jūs ne mano motina, � parei�kiau.

� Suprantu, kaip jautiesi. Emocine prasme gal ir nesu, bet tu � mano kūnas ir kraujas.

� Jei kūnas ir kraujas jums tiek daug rei�kia, kodėl man�s atsisakėt? � traukdama rank� paklausiau.

� A� tav�s neatsisakiau. Tavo glob� perdaviau �mogui, kuriuo pasitikėjau ir kurį mylėjau, bet mano sesuo Cai Maifong mane apvylė. Labai dėl to gailiuosi, dukrele.

� �Dukrele�? Ar seniai jums parūpo motinos pareigos? Ir kam �is susitikimas? K� dar norit man pasakyti, be �gailiuosi� ir �labai gailiuosi�?

� Pra�au, Lile, maldauju nebūti tokiai prie�i�kai. A� mir�tanti moteris, norinti atitaisyti did�iausi� savo gyvenime padaryt� skriaud�. Laikas srūva man tarp pir�tų, negrabiai skai�iuojan�ių dar likusias dienas. Tad ar gali man atleisti?

Kelias akimirkas dvejojusi, nenoriai linktelėjau galv�, kad tik grei�iau visa tai baig�iau.

� Gerai, bet kodėl nepaai�kinat, kaip �ia atsitiko ir kodėl leidot mane auginti savo seseriai?

Nors jos veid� vis labiau perkreipė kan�ia, negalėjau sutramdyti pyk�io.

Mindė Medison vėl prabilo:

� Kaip �inai, Maifong buvo vyresnė u� mane. 1964-iaisiais jai pavyko pasprukti į Honkong� ir po metų, sutaupiusi pinigų, ji sumokėjo vienam bjaurybei, kad pervestų per sien� ir mane. Atvykusi pama�iau, kad ji u�mezgė draugyst� su daug vyresniu vyru, kuris j� i�laikė ir, ties� sakant, paskolino pinigų mano kelionei.

Senis pas j� u�sukdavo neda�nai, mat turėjo �mon� ir vaikų. Bet man atva�iavus, netrukus jis parei�kė ketin�s paimti mudvi su Maifong sau į jaunesni�sias �monas. �is juoko vertas siūlymas, o juo labiau tylus sesers sutikimas ir raginimas, kad pasielg�iau taip pat, mane sukrėtė.

Nuo tos dienos mudviejų santykiai at�alo. Maifong mane įspėjo, kad jei atmesiu senio pasiūlym�, u�trauksiu jai jo nemalon�, o tada abi turėsime finansinių sunkumų. Jau�iausi tokia nelaiminga, kad beveik kasnakt verkdavau. Ta�iau niekada nepasakojau seseriai, jog tikiuosi, kad galbūt pas mane į Honkong� pavyks perbėgti ir Vangdzinui, Pekine gyvenan�iam mano mylimajam.

Po dviejų mėnesių, kai tik buvau pradėjus dirbti naujajame darbe � perukų fabrike, į Honkong� atvyko Vangdzinas. Jis ėmė verstis meno kūrinių kontrabanda ir ie�kojo ry�ių, kad parduotų prekes Britanijos kolonijoje. Pasakiau savo vir�ininkui, kad susirgau, ir vis� savait� praleidau su Vangdzinu motelyje. Kadangi Maifong jo nemėgo, pamelavau jai neva t� savait� privalau dirbti vir�valand�ius ir nakvoti fabrike.

Tai buvo laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Ta�iau laimė truko neilgai. Vien� dien�, praėjus savaitei po Vangdzino i�vykimo, laukiau sesers grį�tant namo pietauti, tik staiga, i� anksto neprane��s, pasirodė tas senis. Pamat�s, kad bute daugiau nieko nėra, jis mane i�prievartavo.

� U�jau�iu� Kaip reagavo sesuo?

� A� jai nepasakiau.

� Ne? Kodėl?

� Oi, kokia tu naivi, dukrele! Manai, galėjau lyg niekur nieko seseriai papasakoti, kad jos turtingas gerbėjas manimi pasinaudojo?

� Bet juk taip ir buvo!

Ji atsiduso.

� Kartais tiesos geriau ne�inoti. �iaip ar taip, Maifong nebūtų patikėjusi nė vienu mano �od�iu ir būtų pamaniusi, kad a� jį sugund�iau. Todėl tyliai nurijau �i� kar�i� piliul� ir nepravėriau burnos.

Palengva ėmiau tikėti tuo, k� pasakoja Medison. Kas i� to, k� ji kalba, yra tiesa, o kas pramanas? �mogaus prigimtis gali būti tokia bjauri, o santykiai tarp �monių tokie sudėtingi. Ar negalima gyventi paprastai ir laimingai, be i�skai�iavimų ir intrigų?

Dvokian�ioje kameroje vėl nuskambėjo silpnas jos balsas.

� O po dviejų mėnesių pasijutau besilaukianti�

� Tai kuris i� jųdviejų�

� Tuomet ne�inojau. Tik kai buvau �e�t� mėnesį nė��ia ir jau negalėjau to paslėpti po duksliais drabu�iais, papasakojau Maifong, kad slapta susitikinėjau su Vangdzinu. Kaip sako kinai: �Sėkmė nesikartoja, o nelaimė viena nevaik�to.� Po dviejų savai�ių mane pasiekė baisi �inia � Vangdzinas buvo paguldytas į ligonin� dėl hepatito.

Norėjau grį�ti jo slaugyti ir pagimdyti tave. Bet Maifong u�sispyrė, kad gimdy�iau Honkonge ir ji galėtų tavimi rūpintis. O tada, man dar nespėjus apsispr�sti, trimis savaitėmis per anksti į pasaulį pasibeldei tu. �į kart� Maifong primygtinai ragino mane va�iuoti rūpintis Vangdzinu, o tave palikti jai. Taigi grį�au į Kinij� nė nenumanydama, kad daugiau niekada nepamatysiu nei tav�s, nei Honkongo.

� Kodėl?

� Ne�inojau, kad Maifong nuo senio pasigavo venerin� lig� ir tapo nevaisinga. Ji įkalbėjo mane grį�ti į Kinij�, kad galėtų auginti tave kaip savo dukterį.

Ar �i prie� mane sėdinti nepa�įstama moteris buvo tikra gėdos neturinti melagė, ar vis dėlto tikra gėdos neturinti mano motina? O kaipgi kita mano mama, ta, kuri gyveno Honkonge, ar ji tikrai buvo tokia bloga?

Mano apm�stymus tro�kioje kalėjimo kameroje i�bla�kė kimus Medison balsas.

� Grį�usi į Kinij� supratau, kad viskas sudėtingiau, nei man atrodo. Vangdzinas maldavo man�s, kad lik�iau ir padė�iau jam sukti meno kūrinių kontrabandos versl�. Jis vis dar nebuvo pasveik�s, negalėjau palikti jo likimo valiai, todėl sutikau.

Bėgo metai, o mudu u�dirbome daug pinigų. Bū�iau grį�usi į Honkong�, bet mano sesuo prane�ė, kad tu mirei nuo plau�ių u�degimo. Buvau priblok�ta, bet ne�inojau, kad mano rūpes�iai tik prasideda�

Apstulbau i�girdusi apie Honkonge gyvenusios mano motinos apgavyst�. Bet nieko nespėjau paklausti, nes Medison ėmė �nekėti toliau:

� Vien� ryt� į susitikim� skubantį Vangdzin� partrenkė automobilis. Prasikalt�s vairuotojas taip ir nebuvo su�iuptas, o liudininkai policijai nieko nenorėjo pasakoti. Tad oficialiai buvo prane�ta, jog tai nelaimingas atsitikimas. Bet a� �inau, kas i� tiesų nutiko: jį nu�udė vienas i� konkurentų.

Kai Vangdzinas mirė, daugiau verstis kontrabanda nebenorėjau, bet �ilko kelio menas tapo labai populiarus, o pinigai tokie dideli, kad nusprend�iau, kol dar visų meno kūrinių nesusirinko kiti, paskutinį kart� leistis į kelion�. Man grį�us į Pekin�, vien� dien� į but� įsiver�ė keturi policijos pareigūnai ir mane suėmė. Teismas truko dvide�imt minu�ių. Mane nuteisė u� nacionalinių vertybių vagyst�, buvau paskelbta tėvynės i�davike ir atsidūriau �ia.

Mintyse svars�iau, ar visos �ios nelaimės, � Vangdzino mirtis ir Mindės Medison įkalinimas, � bloga �ių �monių karma, skirta u� vagystes ir nacionalinių vertybių kontraband�?

Tarsi skaitydama mano mintis, Medison tarė:

� Vangdzinas man pasakojo, es� i� prad�ių, suprat�s, kad vakarie�iai plė�ia Kinijos turtus, labai pasipiktino. Bet paskui su�inoj�s, kaip Kinijos valstybė nesirūpina daugeliu savo meno vertybių ir leid�ia joms nykti, ėmė manyti, kad u�sienyje joms bus saugiau. Tik, �inoma, niekada nepagalvojo, kad bus nu�udytas u� mėginim� saugoti Kinijos kultūr�.

Suprantama, joks kalinys niekada nemano, kad yra kaltas, � tik nelaimingas. Bet �ios minties nei�tariau.

Ji atsiduso.

� Dabar mano vienintelė viltis � įrodyti, kad nepavogiau nei Deimantinės sutros, nei auksinio Budos, nei terakotinės kario statulos. Antraip teks mirti �ia.

� Terakotinė kario statula yra mauzoliejuje, tad kaip ji gali būti klastotė?

� Tikr�j� nugvelbė mauzoliejaus direktorius ir pakeitė j� klastote. Asmeni�kai jį pa�įstu. Jis buvo vienas i� mano bendrų.

� O kaip tada Deimantinė sutra ir auksinis Buda atsidūrė Plaukian�io Debesies �ventykloje?

� Vangdzinas buvo pakvai��s dėl �ių dviejų meno kūrinių ir norėjo juos pavogti, bet taip ir nesugalvojo tobulo plano. Paskui buvo nu�udytas. Tad nusprend�iau i�pildyti jo nor�.

� Nors muziejus saugomas aplaid�iai, vis dėlto tai turėjo būti nelengva. Kaip jums pavyko?

I�skėtusi į varnos pana�ius pir�tus tarsi tinklus, kuriais ketina mane pagauti, ji sukikeno.

� Pirmiausia Plaukiantis Debesis i� tikrųjų nėra vienuolis. Jo tikrasis vardas � �endongas, jis Turpano muziejuje dirbo apsaugininku. Muziejus jį pasamdė, nes jis buvo patyr�s kung fu meistras. Susipa�inau su juo atėjusi į muziejų pasi�iūrėti, kaip galė�iau pavogti Bud� ir sutr�. Pastebėjusi, kaip jis į mane �iūri, supratau, kad atrodau jam patraukli, tad kiekvien� kart� lankydamasi muziejuje jį u�kalbindavau ir pagaliau mudu atsidūrėme lovoje. Kai pasiūliau jam pavogti brangenybes ir pasidalyti u� jas gautus pinigus, jis nedvejodamas sutiko.

Tad vien� dien�, u�darius muziejų, jis liko salėje, o a� saugojau pagrindines duris. Tada jis paėmė tuos du meno kūrinius ir pakeitė klastotėmis. Ilgai laukiau �endongo prie pagrindinių durų, bet jis taip ir nepasirodė. Matyt, paspruko pro u�pakalines duris ir tuoj pat i�vyko i� Turpano.

Pasiduoti neketinau, tad grį�usi į Pekin� pasiklausinėjau pa�įstamų kontrabandininkų ir meno prekeivių, gal jie k� nors �ino. Kadangi meno kūrinių pasaulis ma�as, o a� turėjau daug pa�įstamų, netrukus i�girdau gandų, kad �endongas slepiasi ka�kokioje nuo�alioje �ventykloje. �inojau, jog kadaise, būdami labai neturtingi ir negalėdami sūnaus i�maitinti, �endongo tėvai jį, dar ma�� berniuk�, buvo i�siunt� į Dangaus kalnus gyventi su vienuoliais. U�aug�s jis paliko �ventykl� ir susirado darb� muziejuje. Niekas ne�inojo, kurioje �ventykloje �endongas slapstosi, bet a� spėjau teisingai ir jį susekiau.

Ketinau jį suvilioti, nugirdyti, o tada atsiimti Deimantin� sutr� ir auksinį Bud�. Dar kart� sugundyti jį, nors ir apsimetinėjantį vienuoliu, nebuvo sunku, � spėjau, jis ilgai nebuvo paliet�s moters. Ta�iau, patenkinta savo planu, nepakankamai įvertinau jo prot�. Jis nepasigėrė, o pats ka�ko įbėrė man į gėrim�. Pabudusi supratau esanti ne �ventykloje, o be nuovokos gulinti kalno papėdėje.

� Kas nutiko paskui?

� Grį�au namo ir netrukus buvau suimta. Ka�kas, � neabejojau, kad �endongas, � para�ė anoniminį lai�k� vald�iai apie vagyst� ir apkaltino mane. Visa kita jau �inai.

� U�jau�iu, � pasakiau, mėgindama patikėti �iais keistais ai�kinimais. O tada pa�velgiau į jos bedugnes akis ir paklausiau: � Kodėl liepėte man pakartoti visk�, k� pati kadaise darėte? Ar negalėjau pavogti tų brangenybių nesuviliojusi vienuolio?

� Negalėjai būti tikra, kad tai Plaukiantis Debesis, kol nei�girdai jo sekso mantros.

Kaip �lyk�tu. Ir turėjau omenyje ne tik Medison, bet ir save, mielai sutikusi� vykdyti �į reikalavim�, kad tik gau�iau tris milijonus dolerių.

� Bet kas dar ten galėjo būti, jei ne Plaukiantis Debesis. Kitas vienuolis � dar visai vaikas.

� Kai jį radau, �ventykloje gyveno keli vienuoliai, � paai�kino Medison ir paėmusi plastikinį puodelį, vengdama mano �vilgsnio, i�gėrė likusį snieginio lotoso nuovir�.

Truputį patylėjusi, paklausiau:

� O kodėl aklam prana�autojui turėjau visk� meluoti?

� Nes suvok�s ties�, jis būtų aistringai neig�s tavo mel� ir tu būtum su�inojusi tikr�j� padėtį.

Kaip įmantru � tiesa ir melas, skriejantys pirmyn atgal tarsi stalo teniso kamuoliukai.

� Bet kam jūs apskritai lankėtės pas prana�autoj�?

� Kai �monių gyvenimas netenka prasmės, jiems nelieka nieko kita, tik atsigr�ti į paslaptingas tiesas arba metafizik�. Po Vangdzino ir tariamos tavo mirties jau�iausi tokia priblok�ta, kad galvojau apie savi�udyb�. Bet aplankiau mokytoj� Sklend�ian�i� Gerv� ir papra�iau jo patarimo. Jis man pasakė, kad kiekvienam reikia kurti savo ger� karm� ir sau patiems būti bodhisatva. � Plonais kaip valgomosios lazdelės pir�tais Medison persibraukė retus �ilus plaukus. � �tai kodėl pra�iau tav�s rasti ir paimti t� plaukų sruog�.

� �it kaip?! � su�ukau. � Vadinasi, keliavau per Takla Makano dykum� ir rizikavau gyvybe vien dėl ka�kokios plaukų sruogos?

� Tie plaukai dabar jau turėtų būti patek� į vienuolių, siuvinėjan�ių Budos atvaizd�, rankas.

�i karminė drama man atrodė vis keistesnė.

� Kam visa tai?

� Tai geras darbas, kuris bus įskaitytas kitame gyvenime. Tai kaip savo krauju para�yti sutr�. Kai vienuolės įpins mano plaukus į Budos atvaizd�, tai suma�ins mano blog� karm�, kuri� susikūriau �iame gyvenime.

Įsistebeilijau į jos praplikusi� galv�.

� Tai tie ilgi, �vilgantys plaukai � jūsų?

Ji svajingai �yptelėjo.

� Taip, Vangdzinui mano plaukai tikrai patiko, jis vadindavo juos �juoduoju kriokliu�. Bet vė�ys sunaikino ir juos.

� Man labai gaila� Bet kam u�kasėte juos Takla Makano dykumoje?

� Nes buvau pa�adėjusi Vangdzinui. Jis visada norėjo kartu su manimi keliauti �ilko keliu ir į�engti į paslapting� dykum�, bet �uvo nespėj�s to padaryti. Gulėdamas mirties patale, jis ragino mane ten keliauti, kad galėtų pamatyti tas vietas drauge su manimi.

� Bet jis mirė!

� Pasiėmiau jo pelenus.

� Hm�

� Kadangi Vangdzinas taip mėgo Takla Makano dykum�, nusprend�iau kartu su savo plaukų sruoga joje palaidoti ir dalį jo pelenų, mat tuomet, jei vis dėlto po mirties nebūsiu palaidota drauge su juo, mudu vis tiek būtume kartu. Likusius pelenus parsigabenau namo.

Tylėdama mėginau surinkti visas �ios �ilko kelio dėlionės dalis. Taigi �dulkės�, kurias mudu su Aleksu radome dė�utėje ir i�bėrėme, i� tiesų buvo Vangdzino pelenai! Tik, �inoma, neketinau �ito sakyti Medison.

Patap�nojusi man per rank�, ji tarė:

� Lile, galvok apie savo kelion� kaip apie verting� gyvenimo patirtį ir malonų bei liūdn� prisiminim�, kurį galėsi apm�styti senatvėje. U� pinigus tokių dalykų nenupirksi.

Nusijuokiau.

� Suprantama, juk man �adėtų pinigų ir nėra, � nusi�aipiau, o paskui pagalvojusi paklausiau: � Gal norite, kad dar k� nors padary�iau?

� Aplankyk mane kuo da�niau, kad galėtume atsigriebti u� prarast� laik�.

� Norėjote pasakyti: �u� jūsų prarast� laik��? Nes a� visi�kai laiminga gyvendama Niujorke.

� Atleisk, kad į visa tai įpainiojau. Bet patikėk, Lile, nepasigailėsi. Kai mirsiu, tai suprasi.

� Galbūt gyvensite am�inai kaip dauguma apsukrių �monių. Jie apgauna mirtį.

Bet ji pertraukė mane ir skubiai ėmė berti �od�ius, tarsi mėgindama i�lieti tai, k� daugyb� metų laikė �irdyje:

� Dukrele, turiu tau pasakyti dar kai k�, kol ne per vėlu.

� K� gi? Ar reikia dar nemokamų paslaugų?

Ji numojo ranka į mano pa�aip� ir paskubomis kalbėjo toliau:

� Anks�iau nedrįsau pasakyti. Tu Vangdzino, o ne to senio duktė.

I�girdusi �i� naujien�, vos nenualpau. Negalėjau patikėti, kad per �i� kelion� praradau ne tik �adėtus tris milijonus dolerių, bet dar ir tėvus. Tiesa, gavau kitus, nors ir neketinau keisti jais tų, kuriuos iki �iol laikiau tėvais.

Jau ketinau paprie�tarauti, bet Medison atidarė stal�ių, i�ėmė du didelius vokus ir padavė man.

� Grį�usi į vie�butį pasi�iūrėk, kas viduje, bet paskui man gr��ink. � Ji nutilo ir kelis kartus giliai įkvėpė. � Daugiau papasako�iau apie tavo tikr� tėv�, bet dabar jau pavargau. Gal kit� kart�.

Nors savo tėvo neken�iau, netikėta �inia, kad mano tėvas � kitas �mogus, i�mu�ė i� vė�ių. Kartais tiesa gniu�do. Tad man palengvėjo i�girdus, jog Medison per daug pavargo, kad galėtų visk� man atskleisti.

� Taip, gal kit� kart�. Kodėl jums dabar nepailsėjus?

Ji pervėrė mane skvarbiu �vilgsniu.

� Noriu, kad man pa�adėtum, jog nueisi prie savo tėvo Vangdzino kapo, pagerbsi jį ir pasisakysi esanti jo duktė.

Nieko neatsakiau.

� Jis labai apsid�iaugs tave pamat�s.

I�girdus �iuos �od�ius, mane nukrėtė �iurpas.

T� vakar� grį�usi į vie�butį pirmiausia atplė�iau vien� vok�. Jame buvo krūvelė Vangdzino lai�kų, ra�ytų Medison, kupinų meilės ir susi�avėjimo.

Mano brangiausioji Minde,

nepraeina nė dienos, kad apie tave negalvo�iau.

Vis kaltinu save, o kartais ir savo tėvyn�, kad negalime �ia garantuoti tau puikios ateities, tad tikiuosi, jog susikursi geresnį gyvenim� Honkonge. Be to, man baisiai gaila, kad, baigusi universitet�, turi dirbti fabrike ir u� menk� atlygį gaminti perukus.

Tad man labai palengvėjo su�inojus, kad tavo sesuo susirado turting� vyr� ir kad gerai tavimi rūpinasi.

O a� prastai miegu. Trok�tu tiek daug pasiekti ir taip stipriai tave myliu, kad mano �irdis, rodos, tuoj ply�.

Būk gera, ra�yk man kuo da�niau. Tavo lai�kai man vienintelė paguoda.

Myliu tave �

Dzinas

Matyt, Medison narsa Vangdzinui darė tikrai nemenk� įspūdį. Ji, jauna moteris, sėdo į valtel�, įveikusi �ėlstan�ias Guangdongo upės bangas pasiekė Honkong� ir pelnėsi duon� dirbdama fabrike. Taigi Medison tikrai buvo dr�si ir galbūt �į būdo bruo�� a� paveldėjau i� jos?

Paskui atplė�iau kit� vok� ir radau jame krūvel� nuotraukų.

Pirmoje i� jų buvo nufotografuota labai jauna ir gra�i Mindė Medison su siauraakiu, kumpanosiu, inteligenti�kos i�vaizdos vyru.

Atid�iai į jį įsi�iūrėjau. Ir tose tiesiai į mane �iūrin�iose akyse pama�iau ka�k� pa�įstama. Nors, �inoma, anks�iau niekada nebuvau jo ma�iusi. Ir staiga man tarsi atsivėrė akys. A� kaip du vandens la�ai pana�i į jį! Tas pana�umas buvo didesnis nei tarp auksinio Budos klastotės ir originalo.

Stovėdamas prie� fotoaparato objektyv� Vangdzinas �ypsojosi ir jo lūpų kampu�iai buvo ne pakil�, o truputį nusvir� �emyn. Pagaliau visa savo esybe suvokiau, kad Vangdzinas tikrai mano tėvas, � mano �ypsena buvo visi�kai tokia pat kaip jo, � ir man ėmė svaigti galva.

Vangdzinui ant skruosto kaptelėjo a�ara ir dabar jis atrodė labai liūdnas, lyg būtų ilgėj�sis Medison. Arba savo dukters, apie kuri� taip ir nespėjo su�inoti. Ta�iau neabejojau, sprend�iant i� i�rai�kingo jo �vilgsnio ir aistros, didesnės u� mylimos moters aistr�, Medison taip pat mylėjo Vangdzin�.

Nusprend�iau, jog privalau aplankyti Vangdzino, savo tėvo, kap�.

32

Atiduodant pagarb� prie kapo

Kit� dien� Lo i�nuomotu automobiliu nuva�iavome kelias mylias u� Pekino į kapines, kuriose buvo vos keli kapai.

Kai atvykome, Lo man pasakė:

� Panele Lin, a� liksiu ma�inoje, kad galėtumėte pabūti su tėvu viena. � Jis parodė toliau į kapines ir pridūrė: � Septintas kapas i� de�inės. Antkapyje pamatysite jo vard� ir pavard�. � O tada nustebino mane nuo priekinės sėdynės paimdamas puok�t� geltonų chrizantemų, pamerktų į vaz�, ir paduodamas j� man. � �tai gėlės, atiduokite jas tėvui.

Nuraudau. Nė nepagalvojau, kad turė�iau k� nors atne�ti prie kapo. Pasijutau nepatogiai, nes Kinijoje pagerbti savo protėvius � labai svarbu. Honkonge siaodzisiansun, � mylintys sūnūs ir dorybingi vaikai�iai, � protėviams aukoja visokias įmanomas ir neįmanomas įsivaizduoti aukas: in pinigus, aukso ir sidabro luitus, auksinius Rolex laikrod�ius, did�iulius namus, automobilius (Mercedes, BMW, Porche), Louis Vuitton ir Herm�s rankines� Ta�iau kinai � prakti�ki ir taupūs, tad aukoja tik popierines �ių daiktų kopijas. Sudegintų jų esybė pakyla į dangų ir prad�iugina mirusįjį.

Vienintelis tikras dalykas, aukojamas per mylin�ių giminai�ių atliekamus ritualus, yra maistas. Kept� par�elį aukoti būtina. O paskui galima pridėti dar velionio mėgt� patiekal�, deserto, u�kand�ių, vyno, arbatos, cigare�ių. Ta�iau gyvieji, i�rei�k� savo meil� ir kaip dera daug kartų �emai nusilenk�, galų gale patys t� maist� ir suvalgo. Ir niekas niekada nesu�inos, ar alkanos dvasios tikrai gavo savo dalį. Tad protėvių kapų pagerbimas gyviesiems yra ir proga dar kart� skaniai ir so�iai pavalgyti.

Paėmiau i� Lo vaz� su gėlėmis ir i�lipusi i� automobilio nedr�siai pasukau prie kapo, pasveikinta ne itin linksmai nuteikian�ios i�kabos ant kapinių vartų:

�iandien mano kūnas grį�ta į motin� �em�.

Rytoj ten pat keliaus ir tavasis.

Ėmiau skai�iuoti: �Vienas, du, trys, keturi, penki, �e�i, septyni��

� Na, �tai ir a�, tėve, � kreipiausi į mirusįjį, �mogų, i� kurio kūno ir kraujo buvau gimusi, bet kurio taip ir nepa�inojau.

Antkapyje buvo nuotrauka juodais rėmeliais, i� kurios skvarbiu �vilgsniu į mane �velgė jaunas vyras � su akiniais, santūriai �ypsodamasis, nusvirusiais lūpų kampu�iais. Pamėginau įsivaizduoti, kaip �is vyras i� vienamatės nespalvotos nuotraukos i�tiesia rank�, norėdamas paliesti mane � savo dukterį, kurios net ne�inojo turįs. Mano �vilgsnis nuslydo �emyn ir perskai�iau įra��:

Vangdzinas (1940�1980)

Gyveno aistringai, mirė pa�iame jėgų �ydėjime.

Pasta�iau vaz� ant kapo, prisimerkiau ir sutelkiau energij�. Po de�imties minu�ių staiga pajutau stiprų, visi�kai netikėt� jausm�. Paskui neju�ia tyliai kreipiausi į velionį, kurio nepa�inojau:

� Tėve, �ia tavo duktė Lilė Lin, ji atėjo tav�s pagerbti. Nors niekada nebuvome susitik�, tikiu, kad buvome susieti dvasi�kai. Tas ry�ys ir dabar mudu sieja, nesvarbu, kas nutinka, nesvarbu, kur esame. Dabar, kai pagaliau susitikome, pra�au pasilikti su manimi ir man padėti.

Labai gaila, kad nesusipa�inome, kai dar buvai gyvas. Bet tokia dangaus valia. Dabar turiu gyventi toliau ir baigti savo reikalus �iame pasaulyje, o vien� gra�i� dien� pasimatysiu su tavimi danguje. A�iū, � nesvarbu, kas ir kur esi.

Nustebau, kad taip atvirai kalbuosi su �mogumi, kurio net nesu ma�iusi. Virpan�iomis rankomis i�sitraukiau nosin�, nuvaliau nuo antkapio dulkes ir i�roviau aplink �elian�ias pikt�oles, o mano skruostais riedėjo a�aros. Vos tik susiruo�iau eiti, pradėjo lyti. Dideli kaip pupos vandens la�ai krito, ti�ko man ant odos, nors ir nekėlė skausmo. Pakilusi rūko u�danga paslėpė ir kap�, ir gėles; vandens la�ai tekėjo per Vangdzino nuotrauk�, tarsi jis būtų verk�s kartu su manimi. Ir tada, matyt, stumtelėta ka�kokios nematomos jėgos, vaza parvirto, tark�telėjo į kapo plok�t� ir sudu�o į daugyb� �ukių.

Dar kart� pa�velgiau į veid� �mogaus, kuris, kaip įsivaizdavau, labai stengėsi pasikalbėti su manimi, bet negalėjo i�tarti nė �od�io. Visa permirkusi, tirtan�iomis kojomis, pasileidau prie automobilio.

Įlipau į ma�in� �luostydamasi veid� popierine servetėle, o Lo paklausė:

� Kaip laikosi jūsų tėvas?

� Kodėl apie Vangdzin� kalbate taip, tarsi jis gyventų jang pasaulyje?

� Nes taip apie jį mėgsta �nekėti jūsų motina.

� Ar jis tikrai mir�s? Gal tik suvaidino savo mirtį, o i� tiesų kur nors slapstosi?

� Ne, patikėkite, jis mir�s, kaip ir paskutinis Kinijos imperatorius. Tiesiog jūsų motina taip ilgai ir bevilti�kai laukė did�iojo savo �eimos narių susitikimo, kad jai atrodo tarsi Vangdzinas vis dar būtų gyvas.

� Ar juodu vienas kit� taip stipriai mylėjo?

� Jūsų motina labai aistringa moteris. Jos galia mylėti ir nek�sti � kaip mil�ino kvėpavimas.

� Pone Lo, i� kur tiek daug apie j� �inote?

Lo nieko neatsakė, tik įbed�s akis �velgė pro lang� į raudantį dangų.

Paraginta Lo lankiau Mind� Medison beveik kasdien. Ji nekantraudama vylėsi i�girsti, kad teismo nuosprendis panaikintas, o vė�ys traukiasi. Lo daug dirbo tvarkydamas abu �iuos reikalus: rengė dokumentus teismui ir pagal Lopnoro recept� i� mano Dangaus kalnuose rastų ir pargabentų snieginių lotosų virė arbat�.

Per kiekvien� mudviejų pokalbį Medison papasakodavo vis k� nors nauja apie savo gyvenim�, savo meil� Vangdzinui ir santykius su Maifong, mano Honkonge gyvenusia motina, ka�kaip nepastebimai virtusia mano teta.

Vien� dien� ji man parodė nuotrauk�, kurioje buvo nusifotografavusi su jauna mano mama, laikan�ia ant rankų kūdikį.

� Matai? � Ji bakstelėjo į putlų veidelį. � �ia tu. Buvai toks geras kūdikis� Retai verkdavai, visada �ypsodavaisi ir ramiai i�miegodavai per naktį.

Paskui Medison sunkiai atsiduso:

� Ak, Lile, kada nors, kai pati turėsi vaikų, suprasi, kas yra motinos meilė. Ir kan�ia, kai ji negali matyti ir laikyti rankose savo ma�ylio.

Ir ji buvo teisi. Mėginau, bet niekaip negalėjau pajusti meilės nė vienam i� būsimų arba niekada negimsian�ių vaikų.

Medison tiriamai pa�velgė tiesiai man į akis.

� Dukrele, ar turi vaikin�?

� Hm� Ir taip, ir ne.

� Kaip suprasti?

� Na, turiu, o gal turėjau du vaikinus, su kuriais rimtai draugavau. Vienas i� jų apskritai negalėjo sieti savo ateities su manimi, o kitam dar visas gyvenimas prie� akis.

� Paai�kink�

� Mat vienas jau ved�s ir turi vaik�, o kitas u� mane daug jaunesnis. Krisas vis kartoja i�siskirsi�s su �mona ir vesi�s mane, bet kol kas tai tik kalbos. Aleksas nori mane vesti, bet yra a�tuoneriais metais jaunesnis, vis dar studentas, o jo tėvai � sunkūs �monės ir man�s nemėgsta.

Ir a� papasakojau jai apie neapibrė�tus savo santykius su Krisu, apie mudviejų su Aleksu kelion� �ilko keliu ir apie kai kuriuos kitus buvusius savo vaikinus.

Kai baigiau, Medison pasakė:

� Aleksas yra tas tikrasis. Va�iuok ir susirask jį.

� Bet jis u� mane daug jaunesnis. Gal a� jam nusibosiu ir jis susiras savo am�iaus mergin��

� Dukrele, tau pakako dr�sos leistis į �i� varginan�i� kelion�, bet bijai tekėti u� vyro tik todėl, kad jis jaunesnis?

Ji, �inoma, buvo teisi, bet a� nieko neatsakiau.

Tada Medison paklausė:

� O gal labiau myli t� Kris�?

� Ne. Bet mirus tėvams įklimpau į skolas. Krisas man padeda: nuperka maisto ir sumoka u� visokias smulkmenas. A� jam u� tai dėkinga. Todėl, kai man pasiūlė kelion� u� tris milijonus dolerių, stvėriausi jos kaip sk�stantis �iaudo, nes ėmiau tikėtis, kad prie� trisde�imt�jį gimtadienį mano gyvenimas pagaliau i� esmės pasikeis.

� Man labai gaila�

� Man taip pat.

Įsivie�patavo ilga ir nejauki tyla, todėl nukreipiau kalb� ir papra�iau:

� Papasakokite man daugiau apie mano mam� ir save.

� Norėjai pasakyti, apie tavo tet� ir mane?

Vengiau Medison �vilgsnio ir spoksojau į jos rankas, � rauk�lėtas ir suvytusias kaip pora savaitės senumo citrinų.

� Būdama Kinijoje, para�iau Maifong daug lai�kų, vis klausdama apie tave, bet ji man visuomet brūk�telėdavo por� eilu�ių, kad tu greitai augi ir gerai gyveni.

Ir �tai vien� gra�i� dien� kaip perkūnas i� giedro dangaus mane pasiekė jos lai�kas su siaubinga �inia, kad mirei nuo plau�ių u�degimo. Sesuo įspėjo mane negrį�ti į Honkong� ir nedalyvauti tavo laidotuvėse, � neva Honkongo vald�ia nuo�miai persekiojanti nelegalius imigrantus. Ir daugiau ji man niekada nera�ė.

Tylėjau ir sukrėsta, ir keistai su�avėta neįtikėtino jos pasakojimo apie mano mielos mamos �iaurum� ir i�davyst�, apie kuri�, kaip ir Medison, a� nieko ne�inojau.

� O i� kur staiga su�inojote, kad esu gyva ir kad galima mane rasti?

� Pernai laikra�tyje atsitiktinai perskai�iau tavo įtėvio, tai yra to senio, nekrolog�. Apstulbau pama�iusi, kad ilgame jo palikuonių s�ra�e buvo ir tavo vardas bei pavardė, ta�iau be juodo apvado, o tai rei�kė, jog tu vis dėlto gyva. I� karto papra�iau Lo tave surasti.

Man prireikė kelių minu�ių suvokti �i� tikr� gyvenimo dram� ir sunkiai perprantam� �mogaus �irdį.

� Atrodo, kad Lo dėl jūsų padarytų bet k�. Turbūt dosniai jam mokate?

� Tik i� prad�ių mokėjau. Dabar jis dirba man veltui.

� Teisininkas � veltui?

Ji man nieko neatsakė, tik paėmė rusv� vok�, i�traukė kelias nuotraukas ir padavė man.

� Pa�velk į �ias.

Jose buvo nufotografuota jauna ir gra�i Mindė Medison, pozuojanti su keliais vyrais skirtingose �ilko kelio vietose.

Pirmojoje nuotraukoje ji, u�sidėjusi skrybėl� ir apsiavusi aulinius batus, nutaisiusi į�ūlų veid�, plaukus susipynusi į dvi tabaluojan�ias kasas, sėdėjo raita ant kupranugario. Antroje fotografijoje Medison sugriuvusiame mieste, � tame pa�iame, kuriame mudu su Aleksu radome jos plaukų sruog�, � prie ka�kokio tvenkinio ji trinkosi ilgus, �vilgan�ius juodus plaukus, balti jos dantys spindėjo saulėje, o įdegusiame veide �vietė �irdį pavergianti �ypsena. Ji atrodė tokia sveika ir prisirpusi, jog, manau, kiekvienas vyras būtų norėj�s �paragauti� jos peties, rankos, kaklo ar skruosto. Tre�ia nuotrauka mane nustebino, nes joje Medison Turpano muziejaus fone buvo nusifotografavusi su Plaukian�iu Debesimi, arba �endongu, � ve�liais plaukais, visai nepana�iu į vienuolį.

Pakėliau akis ir sugavau jos �vilgsnį.

� Kiek meilu�ių turėjote?

� Klausi, kiek turėjau, ar kiek jų turiu?

� Turite? Norite pasakyti, kad�

Ji blankiai �yptelėjo.

� Hm� Tiek to�

� Norite pasakyti, kad ir dabar turite draug�?

� Dabar negaliu tau to pasakyti. Bet anks�iau ar vėliau vis tiek su�inosi.

Medison nusi�ypsojo pla�iau, o jos įdeg�s, rauk�lėtas veidas tapo pana�us į sen� graviūr�.

� Buvau gra�i, dr�si ir į�ūli, todėl vyrus traukiau kaip gėlės �iedas traukia drugelius. Dukrele, tu irgi turi �į bruo��, tad ir prie tav�s vyrus traukia kaip muses prie medaus. Kaip �inai, Maifong buvo visai kitokia. Ji nedrįso kojos i� namų i�kelti, k� jau kalbėti apie kelion� �ilko keliu ar per Takla Makano dykum�.

Tikra tiesa, vis� mano mamos gyvenim� buvo galima perteikti vienu dideliu paveikslu: neauk�ta ir smulkutė, tvarkanti kambarius ir valanti langus, �vei�ianti virtuves ir tualetus � ir savo, ir kitų. Daug kartų kvie�iau j� atva�iuoti į Niujork� man�s aplankyti, bet ji vis atsisakydavo, � girdi, kelionė per brangi, o jos darbas sunkus, niekada nesibaigiantis ir taip toliau, ir taip toliau� Taip ir nesupratau, ko ji bijo ir kas būtų nutik�, jei grindys ir tualetai kelias dienas būtų lik� nei�valyti. Gal i�matos būtų ėmusios dribti per kra�tus?

Taigi dabar ėmiau tikėti, kad Mindė Medison, arba Cai Mindė, tikrai yra mano motina. Taip pat pradėjau suprasti, kodėl mano mama Cai Maifong taip sunkiai dirbo, tarsi jai būtų patik� jaustis nelaimingai. Dabar, �inodama vis� ties�, svars�iau, ar ji kankinosi norėdama i�pirkti nei�perkam� kalt�, kad atėmė mane i� savo sesers?

Bet kalėjime sėdinti mano motina vėl sujaukė man mintis.

� Gyvenime gailiuosi tik dėl vieno dalyko: kad negalėsiu su tavimi praleisti daugiau laiko. Visa kita ne taip svarbu.

� Ar nesigailite, kad pavogėte tiek daug meno kūrinių?

� Jie buvo gr��inti teisėtiems savininkams. Bet tu ir man mirus būsi mano duktė. Gaila, kad negalėjau tav�s turėti ilgiau, daug ilgiau.

Tie �od�iai mane taip sujaudino, kad skruostais ėmė ristis a�aros.

Svetima moteris, tvirtinanti, kad yra � ar buvo � mano motina, spustelėjo man rank�.

� Lile, �inau, kad daug i�kentei, bet neabejoju � u� gerus darbus tau bus atlyginta.

� U� kokius gerus darbus? Padariau tai dėl pinigų, kurių net negausiu.

� Darei tai ne vien dėl pinigų, bet ir todėl, kad mėgsti nuotykius. Tu nori gyvenime daug pasiekti ir vien� dien� tau pavyks.

� Tikrai? Ar jūs ai�kiaregė?

� Ne, bet aklas prana�autojas tikrai regi ateitį. Argi jis nesakė, kad vien� gra�i� dien� i�garsėsi?

� Taip, sakė.

� Matai?

� Bet, ma� � Staiga nutilau per pus� �od�io suvokusi, jog k� tik pavadinau �i� svetim� moterį mama!

� Kalbėk toliau, dukrele, nesivar�yk vadinti savo motin� tikruoju vardu. Juk tai savaime suprantama.

Kas man darosi? �i moteris, kuri� pa�įstu ma�iau nei savait�, rodos, turi gali� valdyti mano prot�. Ar ji mane apkerėjo? Bet ir vėl leptelėjau:

� Mama� � Nutilau, giliai įkvėpiau ir jausdamasi visi�kai sutrikusi, baigiau savo mintį: � Man� taip gaila� dėl prarasto laiko�

� Dėl praeities nesigailėk. Dabar planuok ateitį ir veik. Esi nepaprasta moteris ir neabejoju, vien� dien� tave aplankys did�iulė sėkmė, kaip ir sakė prana�autojas, pa�velg�s į tavo gyvenimo �emėlapį. Pasak jo, kiekvienam i� mūsų dangus yra numat�s gyvenimo plan�. Tai rei�kia, kad mūsų gyvenimas būna nulemtas t� akimirk�, kai gimstame. Mokytojas Sklend�ianti Gervė � vienas i� labai nedaugelio, kurie gali t� slapt� plan� matyti ir perprasti. Tad klausyk jo, vadovaukis �enklais ir neplauk prie� srov�.

� Kaip suprasti?

� Sutikusi akmenį, upės srovė aplenkia jį ir teka toliau. Vanduo niekada nekovoja, bet yra stiprus, nes yra nuolaidus ir moka prisitaikyti.

Nors ji kalbėjo apie nuolaidum�, pati tokia man neatrodė.

� Vadinasi, kadaise ir jūs buvote �velni ir nuolaidi?

� �inoma, kai dar buvau labai jauna ir labai gra�i. Bet praradusi ir jaunyst�, ir gro�į, turėjau i�mokti būti tvirta. Ta�iau pinigai taip pat gali sumink�tinti muziejaus direktoriaus, pri�iūrėtojų ir valstybės pareigūnų �irdį.

� Bet sakėte, kad pinigų jau neturite!

� I� tiesų tai ne mano, o kito �mogaus pinigai. Jis u� visk� moka.

� Kas?

� Tas, kuris� � staiga ji nutilo.

Pamėginau Medison paspausti, bet ji burnos nepravėrė.

Pasilenkusi prie �ios bauginan�ios moters ir mėgindama suvokti jos i�kalb�, savikliov�, į�valgum�, patirtas kan�ias, tvirtum�, santūrum� ir sumanum�, stengiausi perprasti mūsų pokalbio esm� Ne�inodama, k� daugiau pasakyti, patap�nojau jos rauk�lėt� rank� ir tariau:

� Mama, gal �iandien jau u�teks. Neabejoju, esi pavargusi ir dabar tau reikia pailsėti.

� Kaip miela, kad rūpiniesi. Bet nesijaudink, mano likimas netrukus baigsis am�inu poilsiu, tad ilsėtis dabar man ne taip ir svarbu.

Staiga taip ai�kiai suvokiau, kad �i svetima, prie�ais mane sėdinti moteris � mano motina � mir�ta, kad mane lyg elektros srovė nukrėtė �iurpas. Bevilti�kai tro�kau k� nors padaryti, kaip nors padėti jai i�sisukti i� �ios padėties, kad ir kokia bevilti�ka ji atrodė. Gal sugundyti sargybinį, kad j� i�leistų? Arba teisėj�, kad at�auktų savo nuosprendį?

Tarsi skaitydama mano mintis, motina prabilo kan�ios persmelktu, bet stipriu balsu:

� Lile, labai d�iaugiuosi, kad mudvi pagaliau susitikome ir kad meno vertybės gr��intos. Mano s��inė dabar rami ir nesulaikys man�s �ioje �emėje ilgiau, nei skirta. Tad dėl man�s nesirūpink. Norime ar nenorime, o visų mūsų laukia tas pats. Tai visi�kai teisinga ir numatyta kiekvieno i� mūsų gyvenimo �emėlapyje.

Nustebau, kad ken�ia ji, o a�aromis apsipyliau a�. Jei neklydau, �i suvargusi kaip �mėkla moteris atrodė net laiminga, � kaip �ventoji, kuri visk� mato, visk� �ino, visk� supranta ir visk� atleid�ia. Kaip keista� Argi ne a� turė�iau visk� suprasti ir atleisti?

Tada prisiminiau �od�ius, u�ra�ytus ant vartų kapinių, kuriose palaidotas Vangdzinas:

�iandien mano kūnas grį�ta į motin� �em�.

Rytoj ten pat keliaus ir tavasis.

Sunkiai atsidususi, supyliau į mamos puodelį likusį snieginio lotoso nuovir� ir pasakiau:

� Esu tikra, kad �is nuoviras i�gydys tavo lig�.

Kaip geras vaikas ji klusniai i�gėrė visk� iki paskutinio la�o, o a� �iūrėjau į j�, kaip motina �iūri į savo sergantį vaik�. Nenumaniau, kokios mintys sukasi jos galvoje, bet tos mintys tikrai nebuvo paprastos, nes ji buvo sunkiai perprantama, patyrusi ir� mir�tanti moteris. Mano motina.

Ji palietė man skruost�.

� Labai nesisielok, dukrele. Visų mūsų gyvenimo �emėlapiai tik laikini, juos visuomet galima perbrai�yti.

33

Arbatinė

T� vakar�, i�varginta susitikimo su motina, nusprend�iau pailsėti, tad prie� eidama miegoti i�jungiau telefon�. Ankstesnėmis naktimis mane kartais pa�adindavo skambu�iai keistais dialektais kalban�ių �monių, vie�bu�io operatorių ka�kodėl sujungtų su mano kambariu.

Rytojaus ryt�, geriau pailsėjusi, nusileidau į vie�bu�io restoran� prie bufeto pavalgyti � k� noriu ir kiek noriu. Vos pama�ius gausyb� maisto, � kini�kų spurgų, bandelių su kiauliena, marinuotų dar�ovių, blynų su paprastais ir lai�kiniais svogūnais, tūkstan�io metų senumo kiau�inių, fermentinės dvokian�ios sojų var�kės, keptų ry�ių ir jų nuoviro (su lai�kiniais svogūnais ir jautiena, �uvų filė, kiaulienos papilve ir jūrų gėrybėmis), įvairių rū�ių sul�ių bei arbatos, � mano pilvas ėmė nerimti kaip kunkuliuojanti ry�ių sriuba.

Po pusvaland�io pati nustebau apsi�iūrėjusi, kad i�tu�tinau savo lėk�t� ne vien�, o net tris kartus. Pasisotinusi, pilnu, jau negurgian�iu pilvu, nusprend�iau, jog dabar atėjo laikas pailsinti galv�. Todėl grį�au į savo kambarį nusnūsti tikėdamasi, kad sapnai man�s nelankys.

Pabudau ma�daug tre�i� valand� po pietų, greitai nusiprausiau veid� ir i�ėjau pasivaik��ioti. Klaid�iodama be jokio tikslo, pama�iau juod� i�kab� su trimis aukso spalvos hieroglifais: �Arbatinė �Didelis puodelis�.

Perskai�ius �Didelis puodelis�, man suspurdėjo �irdis. Puiku. Visuomet mėgau didelius daiktus. Ir dosnius �mones, tokius kaip Aleksas. Ir, �inoma, mil�ini�k�, neaprėpiam� dykum�, i� kurios k� tik buvau grį�usi�

�velgdama į �iuos tris hieroglifus � �Arbatinė �Didelis puodelis�, nors neseniai buvau so�iai papusry�iavusi, pasijutau taip, tarsi bū�iau bevilti�kai apkerėta kokios nors femmefatal.

Į�engus į vidų, salėje sklindantis, raminantis arbatos aromatas pasiekė mano �nerves ir ėmė jas glostyti. Arbatinė buvo �viesi ir erdvi, interjeras raudonos ir auksinės spalvų, simbolizuojan�ių sėkm� ir �venti�kum�. Visos padavėjos vilkėjo raudonus �eongsam � prigludusias kini�kas sukneles auk�tomis apykaklėmis ir labai giliais �oniniais praskiepais, kad gundan�ios kojos eidamos ��aistų slėpynių�. Besi�neku�iuojantiems sve�iams vir� galvų kabojo apskriti raudoni ir keturkampiai juodi �ibintai su raudonais spurgeliais, taip pat dailiai i�dro�inėti aukso spalvos pauk��ių narveliai. Stalai buvo u�tiesti raudonomis staltiesėmis, kuriose auksiniais siūlais buvo i�siuvinėti kinų hieroglifai: Fu � �sėkmė�, Lu � �turtai� ir �ou � �ilgaam�i�kumas�. Ant daugelio sienų kabėjo įrėminti paveikslai ir hieroglifai. Mano �vilgsnis u�kliuvo u� vieno stulpelio ir jį perskai�iau:

Arbata yra būdas rasti draugų,

gro�ėtis menais,

puoselėti Keli�.

Ji tarsi nu�vitimas.

Ant vienos i� sienų kabojo mil�ini�kas, kinų maniera nutapytas paveikslas, vaizduojantis �ydin�ias slyvas. Prie�ais jį buvo pastatyta nedidelė, raudonu kilimu u�dengta pakyla, o �alia u�ra�ytas dvieilis:

Nesijuok i� prastų mano eilių.

Geriausia arbata visuomet gardi kaip gra�i moteris.

Oho! Perskai�iusi �į netikėt� palyginim�, staiga pasijutau labai gra�i ir u�simaniau pasilepinti pa�ia geriausia arbata.

Jaunutė padavėja palydėjo mane prie ma�o stalelio.

� Panele, jūs �ia pirm� kart�? � paklausė ji �ypsodamasi ir rodydama dailius dantis.

� Taip.

� Jūs turistė?

� Taip. I� kur �inote?

� Jūs, turistai, i�siskiriate i� kitų.

� Kuo?

� Ne�inau, gal atrodote vakarieti�kai, � paai�kino ji, duodama valgiara�tį.

Pa�velgiau į did�iul� įvairov� arbatų poeti�kais pavadinimais: �Gele�inė bodhisatva�, ��altagalvis ulongas�, �Senovinė Puero arbata�, �Plaukuota Geltonojo kalno vir�ūnė�, �Didelė raudona mantija�, �Baltas bijūnas�, �Prie� lietų�, �Drakono �altinis�, �Rūkas ir debesis�, �Melsvai �alsvas pavasaris�, �Nuraud�s lotosas�, �Burtininko slyva�� Galėjai u�sisakyti, ko tik nori, jie visko turėjo. Tad, norėdama nuslėpti sumi�im� ir nemok�i�kum�, nusprend�iau rinktis arbat� pagal kain�. Bet netrukus pama�iau, jog kai kurios arbatos, pavyzd�iui, �Didelė raudona mantija� ir viena ypatinga �Gele�inės bodhisatvos� rū�is, kainuoja du �imtus renminbių u� puodelį, ir mano dosnumas staiga i�garavo.

Tikriausiai matydama, kad negaliu apsispr�sti, raminamu kaip �alioji arbata balsu padavėja pasiūlė:

� Tiesiog pasirinkite kuri� nors, panele. Visos mūsų arbatos auk��iausios rū�ies. Bet, jei norite mano patarimo, paragaukite �Senovinės Puero arbatos�.

� Ar dėl to, kad ji labai tiks man prie veido? � pajuokavau.

Padavėja net pa�oko.

� O ne, �inoma, ne!

Pasijutau truputį kalta, nes mergina, rodos, i� tiesų i�sigando.

� Ne tai norėjau pasakyti, panele. Atrodote labai jauna ir gra�i.

� A�iū. Jūs irgi.

Nuraudusi padavėja pridūrė:

� Kadangi esate ne vietinė, galbūt ne�inote, kad Puero arbata kasdien vis brangsta. Aukcionuose arbatos kolekcininkai u� kelis jos svarus moka tikr� aukso kain�.

� Tikrai?

Ji linktelėjo.

� O �i� partij� mūsų vir�ininkas k� tik įsigijo aukcione. Todėl j� ir rekomendavau. � Truputį patylėjusi, padavėja pridūrė: � Jei nueitumėte kitur, gali būti, kad nusipirktumėte ne Puero arbatos, o klastotės.

I�pū�iau akis norėdama parodyti, kad man sunku tuo patikėti.

� Ar arbatos lapelius galima �suklastoti�?

Mergina nusijuokė.

� �inoma! Spalv� galima i�gauti da�ikliais, o aromat� � sintetiniais kvapais.

� O dangau! � dabar nusijuokiau ir a�. � Kokio am�iaus jūsų Puero arbata?

� Trejų metų.

� Tokia brandi?

� Taip, arbatai tai garbingas am�ius. Turime ir dar senesnių arbatos rū�ių, bet jas saugome labai ypatingiems ir garbingiems sve�iams.

� Garbingiems?

� Turėtumėte �inoti, panele, kad mūsų arbatinė labai garsi, įkurta 1940 metais. Jums pasisekė, kad �iandien gavote stalelį, nes atėjote anksti. Net į�ymybėms ir kino �vaig�dėms tenka pas mus i� anksto u�sisakyti arbatos ir rezervuoti vietas teatralizuotiems pasirodymams. Siūlome arbatos ruo�imo ceremonij�, Pekino oper�, populiarių dainų koncertus, pasakojimus ir magų pasirodymus.

Dar truputį maloniai paplepėjome ir pagaliau a� u�sisakiau a�tuonis �imtus renminbių kainuojantį arbatinuk� brand�ios Puero arbatos. Po penkių minu�ių padavėja atne�ė j� ant didelio lakuoto padėklo, kar�t� rank�luostį ir dvi lėk�tes u�kand�ių � d�iovintų alyvuogių, japoninių citrinų, cukruotų slyvų, medumi aplietų japoninių �liandrų ir arbūzų sėklų rinkinį. Jai nuėjus, siurbtelėjau labai kar�to gelsvo skys�io ir giliai atsidusau. Nors pastaruoju metu mane buvo u�griuv� daugybė įvykių, pajutau keist� palengvėjim� ir net laim�. Galbūt dėl to, kad i�ai�kėjo kai kurios mano gyvenimo paslaptys, apie kurias, tiesa, iki �iol nė nenutuokiau.

Gurk�nodama brand�i� arbat�, triauk�dama ry�kiai raudonas arbūzo sėklas ir kim�dama sald�iarūg�tes slyvas su karstelėjusiomis japoninėmis citrinomis, ėmiau galvoti apie savo santykius su velione motina ir su antr�ja, kuri netrukus mirs. Suprantama, kad ir k� bloga mirusioji padarė tai, kuri dar gyva, vis dėlto ji mane u�augino, buvo man gera ir niekas, net tiesa, negali u�gesinti mano meilės jai.

Ir vis dėlto dabar jau�iau �velnius jausmus ir savo naujai, narsiai, paslaptingai motinai. Ar man pasitaikys proga slap�ia �vilgtelėti į tolimiausi� jos sielos kertel� ir nugirsti bent kelias slaptas mintis, kol jos nepranyko am�iams?

Mano akys klaid�iojo kaip ir mintys. Ma�iau, kad į arbatin� renkasi vis daugiau �monių. Būreliai vyrų gyvai �neku�iavosi, � tikriausiai apie versl� ir politik�. Puikiai atrodan�ios, nepriekai�tingai pasiūtus kostiumėlius ir sukneles vilkin�ios moterys neskubėdamos gurk�nojo arbat�, ilgais nagais stropiai ai�ė kukurūzų sėklas ir susidomėjusios dalijosi gandais.

Nors arbatinėje darėsi gana triuk�minga, �emės prieskonį turinti ir maloniai kvepianti gelsva arbata mane ramino. �ildantis, raudonas ir auksinis salės spindesys tarsi apsiautė mane prisiminimų ir ilgesio skraiste.

Dar valand� gurk�nojau arbat�, m�s�iau ir �iūrėjau į ateinan�ius ir i�einan�ius �mones ir pagaliau giliai �irdyje ėmiau pripa�inti, kad Mindė Medison yra mano motina, pajutau tarp mudviejų tekan�i� ir mane su ja siejan�i� �i. Nenorėjau, kad Medison mirtų. Bet ar jai dar buvo vilties pasveikti?

Padavėjai tre�i� kart� pripylus mano arbatinuk�, i� garsiakalbio atsklido ir man prie ausies nuskambėjo vyro balsas. Pakėliau galv� ir pama�iau ma�aūgį vyr�, stovintį didelėje scenoje su mikrofonu rankoje.

� Ponios ir ponai, pra�au jūsų dėmesio! Dabar turėsite i�pūsti akis, nes mūsų arbatos ritualo meistrai brolis ir sesuo Gao atliks neįtikėtin� arbatos ruo�imo ceremonij�.

Salėje nuo�ė garsūs plojimai, o tada nustebau pama�iusi įeinant du paauglius. Abudu buvo liekni ir vilkėjo skais�iai raudonus kung fu kostiumus auksiniais apvadais. Jų veidai atrodė tokie ramūs ir malonūs, kad beveik gailėjaisi, jog jie ne tavo vaikai.

Nesusilaikiau ir sukikenau. Ar �ie du nesubrendėliai ir d�iūsnos gali būti meistrai? Mano �iniomis, arbatos ceremonij� paprastai atlieka bent keturiasde�imties sulauk� �monės � ramiu veidu, oria laikysena, darydami eleganti�kus, ritualizuotus rankų judesius, sėdėdami ramia, medituoti tinkama poza. Tad k� �ie du geltonsnapiai galėjo turėti bendra su �menopauzi�ka� arbatos ceremonija? Negana to, buvo įjungtas ir garsiai paleistas kung fu muzikos įra�as, matyt, kad �io dueto pasirodymas būtų įspūdingesnis.

Apkūni, ma�daug penkiasde�imties metų moteris pasilenkė prie man�s ir tarė:

� Panele, nenura�ykite �ių jaunuolių. Mes visi �ia susirinkome dėl jų.

Kita moteris prie to paties stalelio irgi įsiterpė į pokalbį:

� Pasamd�iau �mogų, kad pasaugotų vaikaitį, ir atėjau pasi�iūrėti jų.

� Ar jų pasirodymas toks įspūdingas?

� Pamatysite.

� Bet juodu dar vaikai!

� Patikėkite, panele, tie vaikai daro kvap� gniau�ian�ius dalykus.

� Pasiruo�kite, panele, būsite priblok�ta, � pridūrė jos draugė.

Kaip tik tuomet artistų duetas �emai nusilenkė �iūrovams ir ap�ildami padarė kelis kovos judesius, � auk�tus spyrius koja, smūgius ranka, kinų hieroglif� �vienas�, i�skėsdami kojas ant grindų, � kiekvien� jų palydėdami Briuso Li kovos �ūksniu �ha-aaa!�

Pasilenkiau prie savo kaimynių ir tyliai pasakiau:

� Ar tikrai jie atliks arbatos ruo�imo ceremonij�, o ne demonstruos kovos menus?

Kilus garsiam sambrūzd�iui, apkūnioji pa�nib�domis man atsakė:

� Ak, matyt, niekada nesate apie tai girdėjusi? Tai �iuolaiki�ka arbatos ceremonija, visai nepana�i į t�, kuri� atlieka �ilaplaukiai i�rai�kingais rankų judesiais ir i�kilmingu veidu. ���� Susikaupkite ir �iūrėkite.

Dvi padėjėjos į scenos vidurį įstūmė stalelį ant ratukų ir greitai i�ėjo. Ant stalelio stovėjo arbatinis metro ilgio kakleliu, keli ma�i arbatos puodeliai ir ant elektrinės viryklės kunkuliuojantis didelis vandens virintuvas.

Brolis paėmė virintuv� ir į arbatinį ilgu snapeliu įpylė vandens. Tuo metu mergina sustatė puodelius � jų buvo penki ar �e�i � sau ant galvos. Paskui abu ėmė greitai judėti scenoje, tiesdami rankas ir kojas, atlikdami įvairius gimnastikos pratimus, o merginai vis� laik� ant galvos stovėjo puodeliai. Ma�daug po penkių minu�ių vaikinukas staiga ėmė pulti mergin� arbatinuko snapeliu tarsi kardu, o �i gynėsi nuo jo atakų plikomis rankomis. Per vis� t� laik� puodeliai nė nekrustelėjo. Paskui mergina su�iupo ilg� arbatinio snapelį ir abu artistai ėmė greitai suktis ratu. Su�avėti �iūrovai garsiai plojo ir �aukė:

� Tai bent! Nuostabu!

Ta�iau įspūdingiausias triukas mūsų dar laukė. Jiedviem rangantis ir demonstruojant neįtikėtinus kung fu ir gimnastikos judesius, vaikinukas staiga labai auk�tai pa�oko ir, merginai besisukant ratu ant vienos kojos, pripylė arbatos į puodelius jai ant galvos.

Dabar �iūrovai visai pa�ėlo, jų jaudulys, rodos, pasiekė Dangaus kalnų vir�ūnes. Jie klykė, plojo ir mėtė į scen� raudonus, laim� ne�an�ius vokus su banknotais; kai kurie �vystelėjo net brangių papuo�alų.

A� taip pat �aukiau: �Nuostabu!� ir plojau, kol įraudo ir įskaudo delnai.

Moterys patenkintos pa�velgė į mane.

� Dabar jums patinka?

� Nuostabu!

� Matote, juk sakėme. Ateikite �ia kit� savait� tuo pa�iu laiku. Juodu vėl �ia pasirodys.

� Pasistengsiu.

Atsitokėjusi po anks�iau arbatos su�adintų apm�stymų ir neįtikėtinos arbatos ruo�imo ceremonijos, pamojau padavėjai, kad atne�tų s�skait�.

I�ėjusi į gatv� dar truputį paklaid�iojau vis galvodama apie nuostabius tų dviejų paauglių triukus. Paskui staiga pama�iau kino teatr� ir afi��, reklamuojan�i� kung fu komedij�, kurioje vaidina D�ekis �anas. Puiku, kaip tik to ir norėjau, � paikų, bet gra�ių ir sudėtingų kovos meno judesių. Neabejojau, kad, i�gird�s toki� mano nuomon�, D�ekis �anas būtų įsi�eid�s, nes tikriausiai ilgai suko galv�, kol sugalvojo kiekvien� judesį. Bet galutinis rezultatas man vis tiek atrodė kvailokas.

Nusipirkau biliet� ir įėjau į kino sal�. Beveik kiekvienas judesys man kėlė juok�. �inoma, ne todėl, kad filmas buvo labai juokingas. Tiesiog �iūrėjau į nieko bendra su tikrove neturin�ius vaizdus, kad galė�iau atsikratyti ilgai tramdytų emocijų.

Filmas baigėsi, o a� likau sėdėti pavargusi nuo ilgo juoko ir �iūrėjau, kaip ekrane slenka titrai.

Kai pasirodė kovos menų konsultantų pavardės, viena prilygo perkūnui i� giedro dangaus ir mane suglumino. �endongas.

Arba Plaukiantis Debesis.

Puiki mano nuotaika kaipmat subjuro. Smarkiai plakan�ia �irdimi skubėjau prie i�ėjimo ir man pasirodė, kad prieblandoje skendin�ioje salėje pama�iau besi�ypsantį Plaukian�io Debesies veid�. Ar Plaukiantis Debesis tikrai galėjo būti tarp �iūrovų, ar tai buvo tik mano baimingos vaizduotės vaisius?

Grį�usi į vie�butį kritau į lov� ir i�siverkiau. Ar galėjo tas vienuolis sukarti tokį keli� ir atvykti man�s ie�koti? Paskui staiga prisiminiau, kad kino salėje matyta galva buvo su ve�liais plaukais. O gal Plaukiantis Debesis vėl tapo �endongu?

34

Laidotuvės jūroje

Kai pabudau, jau buvo vidurdienis. Besvarstydama, ar �iandien aplankyti motin�, ar pasiimti dar vien� laisv� dien�, i�girdau nekantrų beldim� į duris. Gal mane �ia rado Plaukiantis Debesis? Atidariusi duris pama�iau vie�bu�io valdytoj�, nors ir buvo pikta, atsikvėpiau lengviau.

� Kas atsitiko?

� Ka�koks ponas Lo registratūroje teiraujasi jūsų ir primygtinai reikalauja, kad jus pakviestume. Jums nederėjo i�jungti telefono.

� Hm� Atsipra�au. Pasakykite jam, kad po de�imties minu�ių ateisiu į vie�bu�io vestibiulį.

Greitai nusimaud�iau po du�u, apsirengiau, �iupau savo rankin� ir nudundėjau laiptais į vestibiulį. Matyt, reikalas buvo nepaprastai svarbus, jei Lo atėjo pas mane į vie�butį. Tik kas galėjo nutikti? Gal jis su�inojo, kad i� tiesų galiu gauti tris milijonus dolerių? Dingtelėjus �iai min�iai pajutau, kad mano lūpų kampu�iai lėtai kyla, tarsi teatro u�danga. Bet paskui supratau, kad naujienos, kurias reikia skubiai perduoti, retai būna geros.

I�vydus neapsakomai liūdn� Lo veid�, mano �ypsena visi�kai u�geso.

� Pone Lo, ar nutiko kas nors bloga?

Jis linktelėjo.

� Kas?

� Būkite stipri ir priimkite blog� �ini�. � Jis nutilo ir krenk�telėjo. � Vakar po pietų mirė jūsų motina panelė Mindė Medison, arba Cai Mindė.

� Negali būti! Dar u�vakar kalbėjomės ir ji jautėsi gerai!

�nekėjau garsiai ir keli sve�iai vestibiulyje su�iuro į mudu.

Nustebau pama�iusi, kad teisininko akys u�verktos, o balsas trūk�ioja.

� Nepraėjus nė parai, kai i�ėjote, ji mirė.

� Tai kodėl man neprane�ėte?

� Daug kartų skambinome jums į vie�bu�io kambarį, bet niekas neatsiliepė.

Ai�ku, neatsiliepė, juk buvau i�jungusi telefon�, kad niekas neskambintų!

Lo kalbėjo toliau:

� Norėjau ateiti ir asmeni�kai perduoti jums �i� �ini�, bet turėjau sutvarkyti reikalus kalėjime. O palikti �inutės nenorėjau.

� K� dabar darysime?

� A� viskuo pasirūpinau. Velionės kūnas jau laidojimo namuose. Laidotuvės poryt. A� pats arba kas nors i� mano darbuotojų atva�iuosime jūsų paimti ir nuve�ime į laidotuvių viet�. Velionė norėjo, kad jos kūnas būtų kremuotas, o pelenai i�berti Bohajaus įlankoje kartu su Vangdzino pelenais.

� Bet juk mano tėvas palaidotas kapinėse, neseniai pats buvote mane ten nuve��s!

� Motina jūsų tėvo pelenus padalijo į tris dalis: vien� dalį palaidojo kape, kit� pakasė po sugriuvusio miesto gynybine siena, o tre�i� dalį saugojo kalėjimo kameroje.

Bet a� nesiklausiau. Priblok�ta naujienos, galvojau apie trumpas, bet nepaprastai vertingas su motina praleistas akimirkas.

� Panele Lin, � advokatas susirūpin�s pa�velgė į mane, � ar gerai jau�iatės? Ar galite dabar va�iuoti į mano kontor� ir per�iūrėti pasirengim� laidotuvėms? Jei ne, tuomet pailsėkite ir mes padarysime tai vėliau.

� Gal vėliau. Atsipra�au, dabar man sunku susikaupti.

� Suprantu. Paskambinsiu jums rytoj. �iandien ilsėkitės.

Grį�usi į kambarį, kritau į lov� ir i�siverkiau i� �irdies. Jei Dievas tikrai yra, kodėl jis gr��ino man motin� vien tam, kad tuoj pat vėl atimtų ir antr� kart� tap�iau na�laite?

Dievas buvo Honkonge gyvenusios mano mamos patarėjas ir gelbėtojas, bet jis, rodos, negalėjo atsakyti į mano klausimus, kurie grį�davo pas mane tarsi at�ok� sieninio kamuoliukai, � garsiai bumbsėdami, bet neatne�dami jokios �inios. Net aklas prana�autojas Sklend�ianti Gervė buvo geresnis patarėjas: jis bent jau klausėsi ir atsakinėjo. Dabar svars�iau, ar ne todėl mano motina Cai Maifong buvo atsidavusi krik��ionė, kad giliai �irdyje jautėsi kalta i�davusi savo seserį ir padariusi mirtin� nuodėm�? A� paklausiau, bet savo nuomonės, jei tik j� turėjo, Dievas nepasakė.

Kas vyko kitas dvi dienas, ai�kiai nepamenu, tik �inau, kad susitikau su Lo, buvo perskaitytas motinos testamentas ir lankiausi laidojimo namuose. Kai atvykau į laidotuves, laidojimo namų direktorius pasiūlė man apsivilkti i� prastos baltos med�iagos pasiūt� laidotuvių kostium�, bet a� atsisakiau. �iuo rankomis plė�ytu, o ne �irklėmis sukirptu, i� �iurk�taus kanapių pluo�to pasiūtu drabu�iu pabrė�iama, kad mirusiojo palikuonių sielvartas toks gilus, kad jiems visai nesvarbu, k� vilki.

Mano �alsva �ilkinė suknelė Lo labai nepatiko.

� I� pagarbos velionei privalote vilkėti baltus drabu�ius!

� Norite, kad jaus�iausi dar labiau prislėgta ir �eng�iau į kap� paskui motin�?

Kadangi buvau dukra ir be man�s laidotuvių ceremonija vykti negalėjo, galų gale jis nusileido.

Bet pama�iusi, kad atsisveikinti su mama atėjo vos du �monės, dar labiau nusiminiau.

Man nespėjus paklausti Lo, kodėl taip yra, jis paai�kino:

� I� prad�ių pas panel� Medison daug kas ateidavo, bet metams bėgant tie �monės suprato, kad jai nėra vilties atgauti laisv�, todėl liovėsi j� lankyti.

� Kaip baisu! � �ūktelėjau.

� Tikriausiai esate girdėjusi posakį: �U�sit�susi liga atbaido net ir i�tikimiausi� sūnų�? � Ir gū�telėj�s pe�iais pridūrė: � Tokia �mogaus prigimtis.

A� linktelėjau. K� gi dar galėjau pasakyti?

� O kas tie du �monės, geriausi jos draugai?

�O gal meilu�iai?� � pagalvojau, rodydama į toliausiame salės kampe besi�neku�iuojan�ius du vyrus.

� Ne, jie �ia dirba.

Kadangi, be mudviejų su Lo, daugiau laidotuvininkų nesusirinko ir nebuvo kam nei paspausti rankos, nei nusilenkti ar parklupti prie� velionės nuotrauk�, nei tarti tu��ių paguodos �od�ių, laidotuvių ceremonija tetruko pusvalandį. Atlikau savo pareigas: sudeginau popierines aukas ir atsiklaupusi prie� motinos nuotrauk� tris kartus �emai nusilenkiau, kakta dunkstelėdama į grindis taip garsiai, kad i�girstų jos anapus i�keliavusi siela. Pagaliau paspaud�iau mygtuk�, kad pradėtų deginti jos palaikus. Ir kol mano motinos, arba tetos, Mindės Medison, arba Cai Mindės, kūnas virto pelenais, kaip įmanydama stengiausi tramdyti a�aras.

Po dviejų dienų pono Lo i�nuomotas automobilis nuve�ė mus į Tiandzin� � miest� į pietry�ius nuo Pekino; i� ten nedideliu laiveliu i�plaukėme į Bohajaus jūr�. Stengdamasi neparvirsti siūbuojan�iame laive, tvirtai suspaudusi laikiau sudegintus abiejų neseniai rastų savo tėvų palaikus.

Visa, kas vyko, plaukė man prie� akis tarytum sapnas. Laikiau glėbyje savo tėvus, kaip kad motina laikė ant rankų mane vos gimusi�. Varg�as Vangdzinas leisdamas paskutinį atodūsį nė ne�inojo, kad �emėje paliko savo vaik�.

�velnus vėjelis ir nuostabiai �ydras vandenynas visai nederėjo su niūria mano nuotaika. Ant urnų buvo mano tėvų, fotografuotų pa�iame jėgų �ydėjime, atvaizdai. Motinos plaukai buvo supinti į dvi storas kasas, galva palenkta, o akys nukreiptos į vir�ų, į ka�k�, kas nepateko į objektyv�, � tarsi ji būtų tro�kusi vil�ių ir nuotykių kupinos ateities. I� maloniame jos veide �vie�ian�ios �ypsenos galėjai pamanyti, kad i� u� kampo jau �vilg�ioja pavasaris.

Tėvas buvo apsikirp�s e�iuku, o rimtos jo akys, �velgian�ios pro apskritų metalinių akinių stiklus, atrodė didesnės, nei i� tiesų buvo. �į vyr� valingu smakru ir skvarbiomis akimis galėjai palaikyti poetu arba revoliucionieriumi. Atrodė lyg nugrimzd�s į mintis, į aistring� nor� atstatyti �i� �alį, o jei prireiks, ir paaukoti u� j� savo jaun� gyvyb�. Du jaunuoliai, mylimieji ir giminingos sielos, kupini jėgų, gyvybės ir ateities vil�ių. Ar jie įsivaizdavo turėsi� namus, pilnus vaikų, o paskui senatvėje būsi� apsupti anūkų, kurie glaustysis prie jų silpstan�ių kojų ir lips ant kelių patar�yti �ilų kaip �erk�nas jų plaukų?

Buvau labai prislėgta. Ar kas nors gali įsivaizduoti, kad teks antr� kart� laidoti savo tėvus?

Praradau laiko nuovok�, o atitokusi supratau, kad laivelis sustojo ir supasi ant bangų.

Kapitonas, ma�daug penkiasde�imtmetis, liesas kaip vytelė vyras, �ūktelėjo Lo:

� Ar u�tektinai toli?

� Taip. Pra�au kelias minutes �ia palaukti.

� Ar mes toli nuo kranto? � paklausiau.

Lo tarė:

� Dabar galite atlikti paskutin� mylin�ios dukters pareig�.

Jau�iausi lyg suakmenėjusi, tad nieko neatsakiau.

� Jei norite, pirmiausia galite sukalbėti asmeni�k� mald�. Paėmiau ir �irdies sutr�, todėl galite perskaityti ir j�, kad jūsų tėvai keliautų į rojų vakaruose.

�is prie� mane stovintis vyras rūs�iu veidu tikrai pasirūpino kiekviena smulkmena.

� Pirmiausia perskaitysiu tėvams �irdies sutr�, o paskui dar pasimelsiu Dievui.

� Pradėkite, � paragino jis ir padavė man sutr�.

Pakėliau akis į �ydr� dangų ir kelias sekundes pameditavau, prisiminusi kinų filosofo Laodzi �od�ius, kad dangus abejingas ir su visomis būtybėmis elgiasi kaip su benamiais �unimis. Tiesa, � ir danguje, ir Dievo akyse mes esame nereik�mingi tarsi kruopelės. Kaip ir mano tėvai, virt� pelenais ir dabar turintys i�nykti beribėje tu�tumoje.

Nuleidusi galv�, perskai�iau spausdintus budistų i�minties �od�ius:

Stebėtinai lengvai bodhisatva prasiskverbia į giliausi� i�mintį, atspindėdama, kad visos penkios skandhos yra tu�tuma, ir maldydama visas kan�ias.

�i senovinė sutra buvo per daug paini ir mano vakarieti�kam protui nesuvokiama. Ir vis dėlto man patiko �od�iai �maldydama visas kan�ias�. Kas galėtų to netrok�ti? Baigusi skaityti, dar sukalbėjau trump� mald� Dievui: �Brangusis Dieve, esu �ia, kad i�ber�iau tėvų pelenus į jūr�. Dėkoju ponui Lo ir kapitonui, kad mane �ia atplukdė ir kad galėjau surengti tėvams tikras laidotuves jūroje. Tikiuosi, kad mano tėvai, kad ir kokios nuodėmės juos slėgtų, netrukus atsidurs tavo rankose ir i�girs angelų giesmes. Be to, laukiu dienos, kai mylin�iame tavo glėbyje vėl su jais susitiksiu. A�iū tau, Vie�patie. Amen.�

Po maldos per daug i�sekusi ir nebesusivokianti, paklausiau Lo, k� toliau daryti.

Jis tarė:

� Dabar turite paskutinį kart� atsisveikinti ir i�berti pelenus į jūr�.

Pirmiausia paėmiau motinos urn� ir į abu skruostus pabu�iavau jos nuotrauk�.

� Geros kelionės namo, mama.

Pamaniau, kad tai patys tinkamiausi �od�iai, nes ji buvo tokia bebaimė nuotykių ie�kotoja. Tuomet � dykuma, dabar � jūra, paskui � dangus arba rojus vakaruose, � �iūrint, kuris kelias jai pasirodys vertas daugiausia i��ūkių.

Kadangi Vangdzino visi�kai nepa�inojau, pak�telėjau jam į kakt�. �velgdamas į mane ilgesio kupinomis akimis, nepa�įstamas mano tėvas, rodos, norėjo pasakyti: �Atleisk, dukrele, kad neturėjau progos laikyti tav�s ant rankų, kai buvai ma�a, ar sulauk�s senatvės ie�koti tavo paramos ir paguodos. Likimas taip susiklostė, kad prasilenkėme. Kinai tokiais atvejais sako cadzianerguo � �probėg�mais susiliesti pe�iais minioje�.

Negalime tau padėti, tad privalai pati savimi rūpintis, dukrele. Tekėk, susilauk daug ma�ylių ir galvok apie tai, kad a�, �velgdamas i� auk�tai, matau meilias savo vaikai�ių �ypsenas ir gird�iu jų d�iaugsming� juok�. Linkiu, kad būtum labai laiminga, gyventum ilgai ir būtum sveika. O dabar � sėkmės ir sudie.�

Lo palietė man petį ir a� krūptelėjau. Jis padavė man savo nosin�. Tik tada pajutau, kad verkiu.

Lo parodė į mamos urn� ir tarė:

� Jau laikas nuleisti Mind� Medison į jūr� am�ino poilsio.

Pastebėjau, kad jo akys u�verktos, o balsas dreba. Ar Lo vėl verkė, � kaip ir tuomet, kai vie�butyje prane�ė man apie motinos mirtį? Ar galėjo teisininkas verkti dėl savo klientės? O gal apraudojo j� kaip moterį?

� Pone Lo, ar gerai jau�iatės?

� Taip, � atsakė jis taip tyliai, kad vos i�girdau. � Tik į akis įti�ko sūraus vandens.

Pa�iūrėjau į jo veid�, tada nusisukau į jūr�, nuėmiau urnos dangtį ir i�pyliau pelenus į vandenį. Jūra atrodė tokia rami, tokia skaidri ir tokia abejinga mūsų �emi�koms kan�ioms� Mano motinos pelenai sukosi ore tarsi �okan�ios kosminės dulkės, o paskui puolė į bangų glėbį.

Tada atidariau Vangdzino urn� ir padariau t� patį. Keista, bet jo pelenai krito tiesiai į vandenį, nesūkuriuodami ore. Gal jis nekantravo susitikti su savo mylima moterimi, kad �ioje kelionėje, i� kurios negrį�tama, ji nesijaustų vieni�a?

Man i�pylus pelenus i� abiejų urnų, Lo padavė du gėlių vainikus ir a� juos įme�iau į jūr�. Tarsi m�stan�ios ir jau�ian�ios, gėlės nekantriai ėmė suptis ant bangų, lyg būtų norėjusios pasivyti mano tėvus ir savo vaivoryk�tine aura nu�viesti jiems keli�.

� Įmeskite dar ir �it�, � labai susijaudin�s pasakė Lo ir padavė man tre�i� vainik�.

� Dar vien�?

� �is skirtas �uvims, kad atstotų.

Nors neį�velgiau �ia jokios logikos, padariau kaip teisininkas liepė, jausdamasi jam dėkinga u� atidum� ir u�uojaut�.

�iūrėjau į pelenus, �iedlapius ir bangas, kol mano dulkėmis virt� tėvai visi�kai dingo i� akių. Nuo �iol �iame varganame pasaulyje su tėvais nebus jokių susitikimų, � nei laimingų, nei liūdnų.

Kai grį�ome į miest�, Lo paklausė man�s, ar nesu per daug pavargusi ir ar jis galėtų pakviesti mane kur nors nueiti.

Sėdėdama ma�oje kavinukėje prie�ais santūrųjį teisinink�, pirm� kart� ai�kiai pajutau �į paslapting� �mogų. Pradėj�s penkt� de�imtį, smulkaus kūno sudėjimo, dailiai atrodantis, jis galėjo būti profesorius arba gydytojas. Lo i� prigimties buvo rimtas ir tu��iais �od�iais nesi�vaistė.

U�sisakiau juodos kavos, kad gėrimas atitiktų nuotaik�, o Lo � mineralinio vandens, kaip spėjau, norėdamas praskaidrinti savo niūri� nuotaik�.

Kai padavėja mums atne�ė gėrimus ir mudu susim�st� kelis kartus jų gurk�telėjome, Lo tarė:

� Panele Lin, man labai palengvėjo, kad jūsų tėvai pagaliau buvo deramai palaidoti.

� A�iū, pone Lo. Be jūsų pagalbos man nebūtų pavyk� to padaryti.

Jis tylėdamas vėl atsigėrė vandens, o tuomet vėl prabilo:

� Bet tai nerei�kia, kad jūsų motinos byla baigta. Dabar, kai visi meno kūriniai gr��inti valstybei, o terakotinio kario nuoskila i�tirta, turime kovoti toliau ir j� reabilituoti.

� Dėkoju u� visk�, k� darote dėl mano motinos. Tikiuosi, ji jums u�tektinai sumokėjo, � tariau nesugebėdama nuslėpti �iokio tokio kartėlio, bet likusi� sakinio dalį � ��nes a� neturiu i� ko� � nutylėjau.

� Ji nieko neturėjo. Ir jau seniai nieko man nemokėjo.

Mintyse pagalvojau, kodėl jis toks mielas? Argi teisininkai nėra godūs, o jų lojalumas priklauso nuo sumos kliento banko s�skaitoje?

Tarsi atspėj�s, apie k� galvoju, Lo pridūrė:

� Panele Lin, tikriausiai apstulbinsiu jus pasak�s, kad�

Jis nutilo nebaig�s minties.

Po kelių akimirkų nedr�siai pasiteiravau:

� K� pasak�s?

Pa�velgus į Lo atrodė, kad jis labai kankinasi, nes ketina pasakyti kai k� labai skausminga. Pagaliau jis prabilo:

� Labai seniai mylėjau panel� Medison.

��it kaip? Dar vienas meilu�is, mama?�

Nekreipdamas dėmesio, kad esu sukrėsta, Lo nosine nusi�luostė akių kra�telius ir pridūrė:

� Ji buvo labai patraukli, narsi ir ry�tinga moteris. Deja, kai su ja susitikote, jos gro�į jau buvo sunaikin�s vė�ys, kalėjimas ir ilga teisinė kova. Ta�iau būdama pa�iame jėgų �ydėjime ji atrodė tokia energinga, kad visiems aplink esantiems įkvėpdavo pasitikėjimo ir vilties. A� buvau tik vienas i� daugelio jos gerbėjų.

Tad �is, rodos, bejausmis vyras i� tiesų vis� laik� gedėjo.

� Ar jūs ved�s?

� Buvau, bet kai �mona su�inojo apie mano susi�avėjim� Minde, i�siskyriau. O antr� kart� �eimos taip ir nesukūriau.

Vyras su�eista �irdimi.

� �tai kodėl taip stengiatės man padėti, tiesa?

Jis linktelėjo.

� Vis dar j� mylite, taip?

� Kai susipa�inau su ja, kitos moterys man ėmė atrodyti neįdomios. Nors Mindė niekada tikrai neatsakė į mano jausmus, meilės nuotykį mudu turėjome.

Vadinasi, jis buvo tas draugas, apie kurį Mindė man u�siminė!

� Norite pasakyti, kad tas romanas t�sėsi� iki jos mirties?

Jis vėl linktelėjo.

Man dingtelėjo keli ne visai padorūs klausimai.

Kaip vė�io suėsta, į �mėkl� pana�i moteris gali būti vyrui patraukli? Ar jie mylėjosi? Kur? Kalėjimo kameroje? Kokiomis pozomis, gal ir apversto lotoso?

Kelias minutes tvyrojo tyla, tuomet jis i�sitraukė nutrint� u�ra�ų knygel� ir padavė man.

� �ia dienora�tis, kurį jūsų motina ra�ė keliaudama �ilko keliu. Jums tikriausiai bus įdomu.

� Skolinate ar galiu jį pasilikti?

� Jis jūsų. Kad geriau pa�intumėte savo motin�.

Perver�iau kelis lapus, � ne skaitydama, o tik norėdama per dailiai suraitytus hieroglifus ir asmeni�kus �od�ius pajusti mamos dvasios liku�ius.

Dar patylėj�s, Lo paklausė:

� Panele Lin, kokie dabar jūsų planai?

� Daugiau �ia man nėra k� veikti. Manau, grį�iu į Niujork� ir mėginsiu baigti ra�yti roman�. Tada bandysiu ie�kotis agento ir leidėjo. Bet tai � ilgas kelias. Tolima svajonė. Turiu tai pripa�inti.

Jis įdėmiai pa�velgė į mane.

� Nepraraskite dr�sos. Nepasiduokite ir jums pavyks. Jūs paveldėjote i� motinos kovotojos dvasi�. � Kiek patylėj�s, jis pridūrė: � Ir gro�į.

Nustebau pama�iusi, kad jis nuraudo.

Grį�usi į vie�butį, beveik vis� naktį skai�iau mamos dienora�tį. Baigusi pagaliau supratau, kodėl ji traukė toki� daugyb� vyrų. Galbūt kai kurios motinos gyvena per savo dukras, bet man nutiko kaip tik atvirk��iai. Norėdama patirti tam tikras savo motinos gyvenimo akimirkas, turėjau leistis į ilg� ir varginan�i� kelion� �ilko keliu. Ji rado neįprast� būd� skatinti savo dukters asmenybės tobulėjim�.

Dienora�tyje daugybė i�traukų mane su�avėjo, kad ir �i:

Rugpjū�io 3-ioji

Tikriausiai esu pirma moteris, viena įveikusi Takla Makano dykum�, į kuri� daug kas į�engia, bet niekada negrį�ta. Jei gyven�iau Vakaruose, mano nuotraukos, kuriose sukrovusi ant rogu�ių tempiu savo mant�, puikuotųsi visuose laikra��iuose ir �urnaluose. O Kinijoje niekas ne�ino, nei kas a�, nei k� veikiu. Tegul taip ir lieka.

�ia, �ioje nesvetingoje dykumoje, vis galvoju apie mirtį. Jei �niekada negrį�iu�, tuomet virsiu viena i� nesuskai�iuojamos daugybės kaukian�io vėjo pustomų smil�ių, kurioms draugijos nepalaiko net �mėklos. Ir vis dėlto net �iuose tyruose nuolat galvoju apie savo ma��j� Lil�, kuriai buvo du mėnesiai, kai palikau Honkong� ir grį�au į Kinij�.

Po trijų dienų Lo man prane�ė: kadangi Mindė Medison mirė, vald�ia nusprendė panaikinti visus jai pateiktus kaltinimus. Ta�iau, kaip ir maniau, trijų milijonų dolerių neatidavė. Paklausiau kodėl ir Lo man paai�kino, kad nebūtų labai protinga erzinti vald�ios atstovus ir klausinėti kodėl. Kadangi apie Kinijos teisės sistem� nieko nei�maniau ir neturėjau �ia jokių ry�ių, galų gale susitaikiau su mintimi, kad geriausia bus neau�inti burnos, grį�ti į Jungtines Valstijas ir toliau gyventi savo gyvenim�.

35

Atgal į Niujork�

Manhatanas, kurį visuomet laikiau moderniausiu miesto rajonu visame pasaulyje, dabar atrodė nuobodus, palyginti su �ilko kelio miestais, per kuriuos man teko keliauti. Ties� sakant, grį�us namo viskas atrodė taip kasdieni�ka, kad galėjai pagalvoti, jog �ilko kelio nuotykius patyriau ne �iame gyvenime. Bet kadangi trijų milijonų dolerių negavau, neturėjau kito pasirinkimo, tik grį�ti į savo ank�t� but� Sankirtos aik�tėje.

Vos įkėlusi koj� į namus, surinkau Alekso numerį tikėdamasi, kad i�girdus raminam� jo bals� ir mielus �od�ius bus lengviau grį�ti į įprast� gyvenim�. Bet, kaip ir anks�iau, niekas nekėlė ragelio. Net paskambinau į Kolumbijos universiteto ra�tin� pasiklausti Alekso telefono numerio ir adreso. Man patvirtino, kad jis yra �io universiteto absolventas, bet daugiau informacijos nesuteikė teisindamiesi konfidencialumo principu.

Kur jis galėjo būti? Gal vėl grį�o į Kinij� ie�koti man�s? Vargu. Ir staiga man �ovė mintis, kurios labiausiai bijojau: galbūt �į kart� Aleksas tikrai aistringai įsimylėjo kit�, vienmet� mergin�?!

Priblok�ta �ios minties, paskambinau Krisui.

Jis atrodė toks susijaudin�s, kad a�, nusivylusi dėl Alekso dingimo, vėl pasijutau geid�iama.

� Lile, mieloji, kaip d�iugu vėl girdėti tavo bals�! Taip ilgai i�vykdama tikrai mane i�kankinai. Neabejoju, tikrai turi man k� papasakoti. Ar galiu �iandien vakare u�sukti?

Trumpai susim�s�iau.

� Krisai, kaip �ia yra, kad bet kada galiu tave rasti namie. Kur D�enė ir Prestonas?

� Suprask, Lile, tav�s ilgai nebuvo. Kaip manai, k� vis� t� laik� be tav�s veikiau? Leidau laik� su �eima. Ėjau su sūnumi į McDonald�s restoran�, į zoologijos sod�, į kino filmus, �aid�iau su juo kamuoliu, vaik��iojau po parduotuves.

� Ar D�enė irgi ėjo drauge?

� �inoma, juk ji Prestono motina.

� Vadinasi, tau man�s nė nereikia.

� Ak, Lile, nebūk tokia aik�tinga. Ai�ku, man tav�s reikia.

� Ar, kol keliavau, buvai su kita moterimi, i�skyrus D�en�?

Man buvo truputį nemalonu to klausti. Mat ir pati negalėjau tvirtinti buvusi jam i�tikima: net jei seksas apversto lotoso poza nesiskaitė, vis dėlto Kinijoje gyvenau su Aleksu.

Jis atsiduso.

� K� tu, Lile! Jokių kitų moterų, tik �eima.

� Vadinasi, mylėdavaisi su �mona?

Jis atsakė ne i� karto, o giliai įkvėp�s ir triuk�mingai i�kvėpdamas or�:

� O ko tu tikėjaisi? Tav�s taip ilgai nebuvo, negi manei, kad tapsiu vienuoliu? Maldauju, ar galiu �į vakar� ateiti?

� Tu vis dar neatsakei į mano klausim�. K� sakysi D�enei? Kaip paai�kinsi, kur i�eini?

� A� neprivalau jai ai�kintis dėl kiekvieno �ingsnio. Be to, vis� pusmetį buvau pavyzdingas �eimos tėvas. Man priklauso pertrauka.

� �iandien vakare negaliu su tavimi susitikti, � pasakiau galvodama apie Aleks� ir norėdama palaukti jo.

� Kalbi rimtai? � pyktelėjo Krisas. � Tai ko skambini, nori mane paerzinti?

� Galbūt skambinu i� mandagumo kaip senam bi�iuliui� � atsakiau, o tada padėjau ragelį ir i�jungiau telefon�.

Apie �e�t� valand� vakaro mane pa�adino smarkus beldimas į duris. Nuskubėjusi prie jų, �vilgtelėjau pro akut� ir pama�iau savo buvusį profesorių.

Staigiu mostu atidariau duris.

� Krisai!

Kaip visada, jis rankose laikė du mai�elius maisto.

� Telefonu neatsiliepi, todėl atne�iau tavo mėgstamų kini�kų patiekalų.

Stovėjau ten ir niekaip nesugalvojau, kaip juo atsikratyti.

� Gal pakviesi u�eiti?

� Hm�

� Po galais, Lile, įsileisk mane!

Įleidau ir u�dariusi duris nusekiau paskui Kris� prie valgomojo stalo. Jis i�ėmė dė�utes su maistu ir padėjo ant stalo. Tada prisitraukė mane pabu�iuoti. A� jį atstūmiau.

� Kas yra, Lile, nesid�iaugi mane matydama?

� A� pavargusi.

Kelias akimirkas jis atid�iai į mane �velgė.

� Varg�elė, turbūt i�alkai, tad pavalgykime, o pasi�nekėsime vėliau.

Susėdome ir tylėdami ėmėme valgyti.

Po penkiolikos minu�ių, kai maisto neliko, Krisas paklausė:

� Ar po �itiek mėnesių nesulauksiu bent trupu�io tavo �velnumo?

Pasilenkiau ir pak�telėjau jam į skruost�.

� Kodėl dabar mums nenuėjus į lov�?

� �inoma, gali eiti. Vienas.

� K� nori pasakyti? Į lov� mudu visada einame kartu!

� Bet nuo �iol a� nenoriu.

� Juokauji?

Nieko jam neatsakiau.

Krisas vėl pamėgino mane apkabinti ir �į kart� leidausi.

� Matyt, tu tikrai pavargusi. � Po kelių sekund�ių Krisas nuo man�s at�lijo ir u�davė klausim�, kurio bijojau: � Lile, vis dėlto manau turiu teis� su�inoti, kodėl viena keliavai į dykum�.

Pamaniau, kad galiu i�kloti jam ties�, � juk vis tiek nėra trijų milijonų dolerių, kurių jis galėtų įsigeisti.

� Pasiruo��s i�girsti vis� istorij�?

� Klok.

Parod�iau jam kelias nuotraukas, dalį savo dienora��io ir papasakojau visk�, �inoma, nutylėdama apie santykius su Aleksu ir apie apversto lotoso poz�, i�mėgint� su vienuoliu.

Kai baigiau kalbėti, Krisas atrodė nepaprastai nusteb�s.

� Lile, tau tikrai derėjo pasikviesti į t� kelion� mane! O tie trys milijonai? Pra�uvo?!

� Nori tikėk, nori ne, bet dėl to visai nesijau�iu blogai. �iaip ar taip, tai buvo per daug gerai, kad būtų tiesa.

Jis leptelėjo:

� Kodėl �ios patirties tau nei�klojus popieriaus lape?

� Bet a� jau turiu dienora�tį.

� A� ne apie tai. Kalbu apie knyg�.

� Hm� Ka�kaip nė nepagalvojau. Įspūd�iai dar tokie �vie�i�

� Juo labiau turėtum visk� u�ra�yti, kol nepamir�ai.

� Bet pirma noriu baigti savo roman�. Jis jau ir taip per ilgai guli ant mano stalo.

Krisas nieko neatsakė, o prie� vėl prabildamas, rodos, trumpai nugrimzdo į savo mintis.

� Lile, labai norė�iau su�inoti, k� patyrei kelionėje. Ar galėtum kelioms dienoms paskolinti man dienora�tį?

Bet juk negalėjau leisti jam skaityti i�traukų apie Aleks� ir Plaukiantį Debesį, todėl pasakiau:

� Dabar pati noriu jį per�iūrėti, bet galbūt galėsi paskaityti vėliau.

Ta�iau Krisas u�sispyrė.

� Būk gera� Ten gali būti puikių, tau tinkamų kūrybinių idėjų ir a� galė�iau tau padėti. Galiu dienora�tį nusikopijuoti ir tuoj pat tau gr��inti. K� pasakysi?

Bet kopij�, suprantama, turėjau padaryti a�, o ne jis, kad joje neliktų i�traukų apie Aleks� ir Plaukiantį Debesį.

� Gerai, kai tik galėsiu, padarysiu kopij�. O dabar tokiems darbams esu per daug pavargusi, juolab kad per�okau per daug laiko juostų. Einu miegoti. Viena.

Krisui neliko nieko kita, tik keliauti sau, � spūdinti kaip i�bartam �uniui.

Po trijų dienų truputį atsigavusi po ilgo skryd�io ir sutvarkiusi kelis būtinus reikalus, i�sitraukiau nebaigt� roman� ir vėl pamėginau sėsti prie darbo. Deja, negalėjau para�yti nė �od�io. Pagaliau po kelių nesėkmingų bandymų numojau į jį ranka. Tada prisiminiau Kriso siūlym� pasinaudoti �ilko kelyje įgyta patirtimi ir ėmiau tvarkyti savo u�ra�us, nuotraukas, Alekso lai�kus, savo mamos ir Lopnoro dienora��ius. O tada kaip patrakusi ėmiau bar�kinti kompiuterio klaviatūra. Galbūt dėl to, kad visa tai buvau patyrusi pati, �od�iai liejosi kaip vanduo i� �iaupo. Labai d�iaugiausi, kad �is darbas einasi daug lengviau nei ra�ant kelių �eimos kartų sag�.

U�mir�usi visk� ir atsidėjusi vien ra�ymui, tik po dviejų ar trijų savai�ių susivokiau, kad Krisas, � trumpai u�suk�s pasiimti mano dienora��io ir nuotraukų kopijų, � apskritai liovėsi pas mane lankytis.

Ir neskambino.

Paėmiau telefon� ir surinkau jo numerį. Nustebau i�girdusi jį kalbant santūriai, galima sakyti, net �altai.

� Kur pradingai, Krisai?

� Tai dėl D�enės. Pastaruoju metu ji prastai jau�iasi, todėl turiu būti namie ir ja rūpintis.

� Labai u�jau�iu. Kodėl nepaskambinai ir man nepapasakojai?

� Tiesiog� nenorėjau tav�s jaudinti.

� Kaip sekasi Prestonui?

� Gerai. Kai susirgo jo mama, berniukui taip pat reikia daugiau dėmesio.

� O kas nutiko D�enei? Tikiuosi, liga nerimta?

� Ne, nesijaudink, ji stipriai per�alo, be to, truputį pervargo.

Atrodė, kad Krisas i�sisukinėja, bet kadangi jo �eimos gyvenimas buvo ne mano reikalas, nusprend�iau daugiau nekamantinėti.

� Krisai, nesikrimsk, jei negali paskambinti.

� Atleisk, Lile, tiesiog turiu per daug reikalų.

� Suprantu. Tau nereikia atsipra�inėti. Kai D�enė pasveiks, paskambink.

� Būtinai. � Patylėj�s jis paklausė: � Gal pradėjai ra�yti?

� Taip. Ir �inai, Krisai, nepatikėsi! Eina daug lengviau nei ra�yti roman�. Jokių kūrybinių krizių, a� priblok�ta � staiga galiu taip greitai ir skland�iai dėstyti mintis.

Po trumpos tylos vėl i�girdau jo bals�:

� Ra�ai apie tai, k� patyrei �ilko kelyje?

� Taip. A�iū, kad davei man t� mintį.

� Gal tau reikėtų truputį palaukti?

� Kodėl?

� Paskubomis para�yta knyga gali ir būti ne tokia gera.

� Ak, nesijaudink. Apie leidyb� negalvoju. Bent kol kas.

� Gerai. Manau, bus geriau, jei susikaupsi ir pirmiausia baigsi savo roman�.

� Kodėl?

� Nes dirbi prie jo daugiau nei dvejus metus. Tikrai turėtum pirmiausia baigti jį. Nutraukti darb� būtų negerai.

� Nesirūpink, kada nors baigsiu ir jį. Pa�adu.

Praėjo penki mėnesiai. Krisas taip ir nepaskambino, bet baigiau ra�yti atsiminimus apie �ilko keli�. Prie� ie�kant leidėjo, pirmiausia man reikėjo agento. Pamaniau, gal papra�yti Kriso, kad rekomenduotų sav�jį, bet netrukus atsisakiau tos minties. Tiesa, jis man buvo gana dosnus: visada sumokėdavo u� maist� ir atne�davo ma�ų, bet ne per brangių dovanėlių, � gvazdikų ar ro�ių puok�t� i� korėjie�ių krautuvėlės ar prie aprangos deran�ių papuo�alų. Maistas paprastai būdavo kini�kas, i�sine�tinis � mudu beveik niekada nei�eidavome į miest�, nes Krisas baiminosi nety�ia susitikti savo kolegas ar studentus.

Nors Krisas mielai man padėdavo tvarkyti visokias smulkmenas, vis dėlto maniau, kad būsimai ir dar nieko nepasiekusiai ra�ytojai, tokiai kaip a�, gauti jo rekomendacij� bus taip pat sunku, kaip nekaltai mergelei pastoti. Be to, jis vis dar neskambino, taigi arba D�enė tikrai sunkiai serga, arba a� jo jau visi�kai nedominu. Nujau�iau, kad labiau tikėtinas antrasis variantas, juolab kad abu pastaruosius kartus, kai pas mane lankėsi, atstūmiau jį ir nesutikau mylėtis.

�iaip ar taip, dabar man rūpėjo tik Aleksas: �inojau, kad jis i� tiesų mane myli arba bent jau mylėjo, kai paskutinį kart� matėmės. Bet jo niekada nebūdavo namie, į telefono skambu�ius jis neatsiliepdavo, tad ėmiau svarstyti, kas atsitiko. Pasiėmiau jo pirkt� sidabrinį amulet� ir paglos�iau i�graviruot� drakon� ir feniks�. Mintyse meld�iausi, kad mudu ilgoje �io pasaulio kelionėje būtume ne tik u�kliud� vienas kit� pe�iais skuban�ioje minioje, bet ir netrukus pultume vienas kitam į glėbį.

Nusprend�iau pamėginti laim� ir i�siuntinėti lai�kus daugybei literatūros agentų. Kinai tai vadina juvengsavang � �u�mesti tinkl�, kad įkliūtų �uvų�. Vyliausi, kad į did�iulį tinkl� įsipainios bent viena.

Sulaukiau dvide�imt trijų neigiamų atsakymų, o tada i� Monro literatūrinės agentūros paskambinusi agentė Elena Monro pasisiūlė man atstovauti. Bet i� karto grie�tai ir labai ai�kiai pasakė negarantuojanti, kad knyg� palaimins leidėjai.

Elena vis siuntė man ma�ų ir didelių leidyklų atsisakymus leisti mano knyg�, o vien� dien� netikėtai paskambino pati.

� Sveikinu, Lile! Center Books leidykla labai susidomėjo tavo atsiminimais ir nori juos leisti.

Seniai nebuvau girdėjusi tokių malonių �od�ių.

Su�ukau į ragelį:

� O Dieve, ar nesapnuoju?!

� Taip, bet �is sapnas i�sipildys. � Norėdama padaryti didesnį įspūdį ji patylėjo, o tada pridūrė: � Jie tau siūlo �e�ia�enklį avans� � �imt� tūkstan�ių.

�į kart� suklikau, lyg laimėjusi aukso puod�:

� O Dieve, ar tikrai teisingai i�girdote?

� Norite pasakyti, kad nei�manau savo darbo? � pajuokavo ji.

� �inoma, ne! Tik� skamba ka�kaip neįtikėtinai.

� Sveikinu, Lile! Para�ėte nuostabi� knyg�!

Suprantama, gavus �imto tūkstan�ių dolerių avans� ankstesnis mano nerimas, kad teks ie�kotis paprastų darbų � dirbti padavėja ar vaikų aukle, � i�sisklaidė kaip ryto migla.

Devyni mėnesiai, po kurių knyga pagaliau turėjo i�vysti dienos �vies�, truputį prailgo. U�siėmiau teksto per�iūrėjimu ir kitais reikalais: rinkau nuotraukas, derinau vir�elio dizain�. Mano leidėjams ypa� patiko mudviejų su Aleksu meilės istorija, bet man tai kėlė skausming� liūdesį ir ilgesį. Ar kada nors dar sutiksiu savo gyvenimo meil�? O gal, kaip ir su mama, keliaudama per �į vargan� pasaulį tik trumpai susilie�iau su Aleksu pe�iais did�iulėje �monių minioje?

I� prad�ių ketinau paminėti ir savo meilės roman� su Krisu, kad mano atsiminimai būtų pikanti�kesni ir geriau perkami, bet netrukus apsigalvojau � neturiu teisės siekdama sau naudos skaudinti nei jo, nei jo �eimos. Be to, o jeigu apie mano meilės nuotykį su Krisu perskaitys Aleksas?

�iaip ar taip, nors dėl skirtingų prie�as�ių, tuo metu abu vyrai, rodos, buvo ding� i� mano gyvenimo.

Bet dabar, kai mano rankra�tį pagaliau buvo planuojama i�leisti, nusprend�iau paskambinti Krisui ir pasidalyti geromis naujienomis. Juk jis ilgai buvo mano mokytojas ir vadovas.

Nustebau, kai paskambinusi į katedr� i� sekretorės su�inojau, kad jis i�ėj�s kūrybinių atostogų � ra�o knyg� ir grį� tik po mėnesio. Paskui pasiūlė palikti �inut�, bet a� atsisakiau. Kad Krisas būtų paėm�s kūrybinių atostogų ir nieko man apie tai neu�simin�s? Ka�kas �ia ne taip� Anks�iau laisvalaikis jam būdavo reikalingas, kad kuo daugiau laiko praleistų su manimi, tiksliau sakant, pasidulkintų. Taigi nutiko ka�kas rimta. Tik kas?

Krisas taip ir nepaskambino.

Bet vien� dien�, likus mėnesiui iki mano knygos pasirodymo, atsiver�iau New York Times ir radau interviu su Krisu apie jo nauj� roman� �Meilė �ilko kelyje�.

Buvo ai�ku kaip dien� � jis ne tik pavogė mano istorij�, bet ir spėjo grei�iau i�leisti knyg�. Taigi, kaip sakoma kinų patarlėje, nurijo pirm� maistingos sriubos �auk�t�. Nieko keista, kad jis dingo ir taip ilgai man�s vengė. Ka�kur pasislėp�s Krisas ra�ė savo, � i� tiesų mano, � istorij�.

Perskai�iusi Times straipsnį i� pyk�io vos neu�dusau. Ar tai � plagiatas? Maniau, kad taip. Bet kad bū�iau tikra, turėjau perskaityti knyg�.

Tekina i�puoliau į gatv�, nuskubėjau į Barnes & Noble knygyn� netoliese ir pasi�iupau vien� �Meilės �ilko kelyje� egzempliorių. Nuo u�pakalinio vir�elio į mane įdėmiai �velgė Krisas, tarsi ty�iodamasis i� mano kvailumo ir neatsargumo.

� Subingalvis! � nusikeikiau.

Eidama i� knygyno dar �vilgtelėjau į jo nuotrauk�, pastatyt� vitrinoje prie pat stiklo, ir pridėjau:

� Niek�as!

Keturis �imtus penkiasde�imt �Meilės �ilko kelyje� puslapių įveikiau per tris dienas. Man buvo nemalonu, bet turėjau pripa�inti � Krisas puikus ra�ytojas. Jam pavyko sudominti skaitytoj� pasakojimu ir leisti jam netiesiogiai patirti visus dykumos nuotykius, pavojus ir su�inoti jos paslaptis. Ta�iau nebuvo abejonės, kad vis� �i� med�iag� jis paėmė i� mano dienora��io. Tiesa, kadangi meilės roman� su Aleksu nuslėpiau, jo knygoje meilės istorija rutuliojosi tarp anglų kalbos profesoriaus (kurio prototipas buvo jis pats) ir jo studentės, arba man�s. Labai i�radinga. Pasakojimas baigėsi tuo, kad �a�� atsisakiau grį�ti į civilizuot� pasaulį, i�tekėjau u� uigūro, atsiver�iau į islam� ir įsikūriau dykumoje, o �jis�, profesorius sielvarto persmelkta �irdimi grį�o skaityti paskaitų ir ra�yti atsiminimų. Taigi romane jis buvo auka, nes �a�� negailestingai jį me�iau dėl kito patrauklaus vyro ir likau gyventi svetimoje �alyje. Likusioje romano dalyje nė kiek nepakeitus buvo apra�yti mano patirti nuotykiai.

� Po galais! Mė�las! Krisai, kaip tu galėjai?! � rėkiau paėmusi telefon� ir vis rinkdama jo numerį, bet kaskart i�girsdavau �alt� į atsakiklį įra�yt� jo bals�. Pagaliau palikau jam labai asmeni�k� ir pikt� �inut�. J� i�gird�s, jis bent jau turėjo suprasti, k� apie jį manau.

Po de�imties minu�ių, man vėl susiruo�us rinkti numerį, suskambo telefonas. �iupau ragelį ir riktelėjau:

� Kaip tu galėjai �itaip su manimi pasielgti?!

� Lile�

Skambino mano agentė.

� Elena, atleiskite. Maniau, kad �ia kitas �mogus.

� Ar skaitėte New York Times laikra�tyje apie �Meil� �ilko kelyje�?

� Taip.

� Vadinasi, jau �inote.

� Taip.

� Kaip tai galėjo nutikti?

Neturėjau kitos i�eities ir papasakojau Elenai vis� ties�.

Paskui įsivie�patavo tyla, tik abiejuose telefono linijos galuose buvo girdėti sunkūs atodūsiai.

� K� dabar darysime? � nedr�siai paklausiau.

� K� tik skambinau jūsų leidėjai ir mes t� reikal� aptarėme. Ji sakė, kad Center Books leidykla tikriausiai paduos Kris� Adams� į teism� u� plagiat� arba bent jau su�auks spaudos konferencij� ir visk� vie�ai papasakosime. Jūsų naudai liudija asmeninė patirtis, Adamsas jos neturi. Susitikusi su �urnalistais galėsite jiems parodyti savo kelionės u�ra�us, savo motinos ir bi�iulio �olininko dienora��ius, nuotraukas ir kit� med�iag�. Jo popieriai bus labai prasti, tad galbūt teisinių veiksmų nė nesiimsime. Ar jūs tam pasiruo�usi?

� Manau, taip.

� Lile, ar galiu u�duoti asmeni�k� klausim�?

� Klauskite.

� Ar jus su Krisu Adamsu sieja meilės ry�iai?

� Taip, � susigėdusi tyliai prisipa�inau.

Agentės atsakas mane nustebino.

� Gerai, tai puiki istorija �iniasklaidai. Garsus ra�ytojas ir universiteto profesorius pasinaudoja į sunki� padėtį patekusia savo studente, suved�ioja j�, o paskui dar nuplagijuoja jos kūrinį, pagrįst� įspūd�iais kelionės, į kuri� studentė dr�siai leid�iasi viena. Lile, visose did�iausiose �iniasklaidos priemonėse jūs būsite �vaig�dė. Leidyklos reklamos specialistai ir a� tuo jau rūpinamės. Tik �iūrėkite, kad �iniasklaida galėtų jus rasti ir paimti i� jūsų interviu.

Man nespėjus nieko atsakyti, agentė padėjo ragelį.

Galvodama apie �į reikal�, staiga prisiminiau mokytojo Sklend�ian�ios Gervės mai�elius. I�ėmiau i� antrojo popieriaus skiaut� ir pama�iau:

Visk� stebėk, bet niekam neatsiverk.

Prakeikimas! Man reikėjo perskaityti jį anks�iau, tuomet nebū�iau padariusi �ios klaidos � nebū�iau parod�iusi dienora��io Krisui.

Po trijų savai�ių pasirod�ius mano atsiminimams �Dangaus kalnai�, mane tiesiog įsuko pa�ėl�s įvykių sūkurys. Galų gale mano leidėjai nereikėjo kelti Krisui bylos dėl plagiato. Tiesiog papasakojau savo istorij� ir visi ja patikėjo. Mano atsiminimai pateko į New York Times populiariausių knygų de�imtuk�, � apie toki� sėkm� debiutuojantys autoriai gali tik svajoti. Mintyse svars�iau, ar dabar Krisas prisimena, k� kart� man pasakė: �Bet kuris ra�ytojas suva�inėtų savo motin�, tėv�, mo�iut�, senelį arba kurį nors kit� �eimos narį, kad tik bent kart� atsidurtų pirmajame New York Times knygų de�imtuke.�

Cha! O man net nereikėjo to daryti, nes abu tėvai, tiksliau, abi tėvų poros, jau buvo palikusios �į vargan� pasaulį ir man nereikėjo jų �suva�inėti�.

Kriso �Meilė �ilko kelyje� dėl netinkamos reklamos nebuvo labai gerai perkama. Mane net pasiekė gandai, kad jis pakliuvo į juod�jį s�ra�� ir leidyklos daugiau nepasira�ė su juo sutar�ių.

� Sveikinu, Lile, � vien� dien�, du mėnesius mano atsiminimams laikantis populiariausių knygų s�ra�e, tarė man paskambinusi Elena. � Greitai gausite �ekį ir gana riebų.

� Ar galė�iau paklausti kokį? Tikiuosi, ne permirkusį riebaluose arba ne per daug i�riebaluot�?

Ji nuo�ird�iai nusikvatojo.

� Cha, cha, labai �maik�tu. Kai pasakysiu, dar ne taip juoksitės.

� Penkiasde�imt tūkstan�ių?

� Ak, m�stykite pla�iau!

� �imt� tūkstan�ių? � Mano �irdis mu�ė kaip karo būgnas.

� Lile! Ar negirdėjote, k� sakiau? M�stykite pla�iau!

� Du �imtus tūkstan�ių?

Spigus jos juokas nuskambėjo kaip skard�iausias ba�ny�ios varpas.

� Penkis �imtus tūkstan�ių.

� K�? Juokaujate?!

� Visai ne. Be to, k� tik pardaviau teis� pagal jūsų roman� kurti film�.

Apie k� �nekėjomės toliau, jau nelabai prisimenu.

36

Knygos pristatymas

Pirm�ja lėktuvo klase nuskridau į Vakarų pakrant�, kur ketinau surengti kelias dienas truksiantį knygos pristatym�, apsistojau San Fransiske, Mark Hopkins vie�butyje, penkis �imtus dolerių u� naktį kainuojan�iuose apartamentuose, ir buvau ve�iojama po knygynus limuzinu su televizoriumi ir minibaru. Ar tai buvo mira�as, pana�us į t�, kurį praeitame gyvenime su Aleksu regėjome dykumoje?

Turėjau skaityti knygos i�traukas ir dalyti autografus daugelyje knygynų, tarp jų � Barnes & Noble, Borders, Book Passage, Book Inc. ir Kepler�s.

Atvykusi į pirm�jį susitikim� Vakarų pakrantėje, į San Fransisko Borders knygyn�, įsikūrusį prekybos centre, nustebau radusi piln� sal� ir net koridoriuje susispietusi� mini� �monių. Renginio vedėjas, �valus, ketvirt� de�imtį pradėj�s vyras, �iūrovams energingai plojant nuvedė mane ant pakylos.

Keturiasde�imt minu�ių kalbėjau ir skai�iau apie tai, k� patyriau dykumoje, apie savo aistras ir pastangas i�gyventi, o tuomet atėjo laikas klausimams.

� Ar �i� knyg� para�ėte dėl pinigų? � paklausė jaunuolis pasipūtėlio veidu.

� �inoma!

Juokas plūstelėjo kaip vanduo i� �lakstyklės.

O a� kalbėjau toliau:

� Mes ra�ome � arba dainuojame, arba tapome, arba vaidiname, arba grojame � dėl daugybės prie�as�ių. Ne tik dėl pinigų, bet i� smalsumo, taip pat norėdami priimti i��ūkį arba k� nors įrodyti� Bet ar kas nors i� mūsų kratosi atlygio u� savo skausmingas pastangas? Be to, kaip kitaip turėtume apmokėti savo s�skaitas?

� Teisingai! � �ūktelėjo būrelis jaunų vyrų.

Aprimus sumai��iai, labai sena ponia ry�kiu makia�u i� pirmos eilės pasiteiravo:

� O kur Aleksas? Ar ilgitės jo? Ar ketinate pamėginti jį rasti?

I�girdus �į netikėt� klausim�, man akyse pasirodė a�aros, bet a� jas sutramd�iau. Linktelėjau galv� ir atsakiau:

� Taip. Ir jei kartais kas nors �ino, kur jis, labai pra�au man prane�ti.

�monės vėl nusijuokė, o kelios merginos kikendamos ėmė ploti.

Rank� kilstelėjo keturiasde�imtmetė, dalyki�kai atrodanti moteris juodu kostiumėliu.

� Kaip jau�iatės netekusi motinos, radusi kit�, bet praradusi ir j�?

� O kaip manimi dėta jaustumėtės jūs?

Nuskambėjo dar viena visuotinio juoko papliūpa.

�iūrovai taip įsijautė, kad galų gale renginio vedėjui teko nutraukti klausimus ir atsakymus bei paskelbti, kad atėjo laikas dalyti autografus. Nepraėjus nė minutei, �monių eilė nusidriekė net u� prekybos centro kavinės. Knygyno darbuotojai knygas nusipirkusiems �monėms i�dalijo popieriaus lapelius vardams u�ra�yti, kad man nereikėtų gai�ti laiko ir kad ra�ydama i�veng�iau klaidų.

Kai pasira�iusi daugybei �monių ėmiau justi pirmuosius nuovargio �enklus, mano ausis pasiekė �velnus, angli�kai su akcentu kalban�ios moters balsas.

� Panele Lin, a� Lingdzi Li. Malonu asmeni�kai su jumis susipa�inti.

Pakėliau akis ir pama�iau ma�daug keturiasde�imties metų azijiet�, kuri man pasirodė ka�kur matyta.

� Ar mes pa�įstamos? � paklausiau.

Ji papurtė galv�.

� Nemanau.

� Bet neabejoju, ka�kur jau esu jus ma�iusi.

Tada ji parodė į jaunuolį sau u� nugaros, jis ėjo artyn.

� Tikriausiai pa�įstate mano sūnų?

I�vydusi jo veid�, vos nenualpau.

� Lile�

� Aleksai!

�į kart� man nepavyko sulaikyti a�arų. Ta�iau d�iaugsm�, kad pama�iau Aleks�, netruko pakeisti nerimas: jis atrodė toks sulys�s ir silpnas. Kas jam atsitiko?

�velniai paklausiau:

� Aleksai, tu labai sulys�s. Ar gerai jautiesi?

Jis linktelėjo.

� Vėliau visk� paai�kinsiu. Bet nesijaudink, jau�iuosi gerai.

� Tikrai?

Aleksui u� nugaros stovintis apkūnokas paauglys pirmas suprato, kas �ia vyksta. Savo merginai, o paskui ir visiems �monėms knygyne jis �ūktelėjo:

� �ia Aleksas Lusas, Lilės Lin dykumos mylimasis!

Dabar visi su�iuro į mus. Alekso motina kinė paėmė kelias vienkartines nosinaites ir padavė man.

� Turbūt nė neįsivaizdavote, kad vėl susitiksite vie�ame renginyje, tiesa?

Aleksas tarė:

� Mudu su mama k� tik atvykome i� Taivano.

Paspaud�iau Lingdzi Li rank�.

� Malonu susipa�inti, panele Li.

Maloniame jos veide nu�vito gra�i �ypsena.

� Pra�au vadinti mane tiesiog Lingdzi, � papra�ė ji.

Tada vėl prabilo Aleksas:

� Lile, baik dalyti autografus, o tada pasikalbėsime. A� tav�s palauksiu.

� Gerai, bet nenueik toli, kad tave maty�iau.

Staiga Aleksas pasilenkė ir stipriai pabu�iavo man lūpas ir jo bu�inys truko tikrai ilgai. Sutrikusi į jo bu�inį net neatsakiau. Bet vakaro dalyviai sureagavo: ėmė ploti kaip pa�ėl� ir sveikinti mudu garsiais �ūksniais.

Ka�kas riktelėjo:

� �ia Aleksas Lusas!

�monės atsisuk� įbedė akis į mano dykumos mylim�jį, o paskui ėmė �vilg�ioti tai į mane, tai į jį.

Vidutinio am�iaus moteris man �ūktelėjo:

� Tai bent! Koks jaunas ir gra�us. Gal jis turi brolį?

Atsakydama jai riktelėjau:

� Keliaukite į dykum� ir su�inosite!

Aleksui einant į �alį pasisveikinti su gerbėjais, man ėmė svaigti galva, tramdydama a�aras skausmingai jutau jo �vilgsnį ir �monių smalsavim�.

Pagaliau de�imt� valand� vakaro susitikimas su skaitytojais baigėsi. Renginio vedėjas man padėkojo.

� Skaitytojai labai mėgsta jus ir jūsų knyg�, � tarė jis ir atsisuko mirktelėti Aleksui, kuris kartu su motina kantriai laukė man�s salės kampe.

Tada jis pamerkė akį ir man.

� Manau, jums būtinai reikėtų para�yti savo atsiminimų t�sinį.

A� pritariamai linktelėjau.

� Geriau kalti gele�į, kol kar�ta.

Jis dar kart� mirktelėjo, nusi�ypsojo ir nuėjo.

Mintyse svars�iau, kuri� gele�į turė�iau kalti: ra�yti atsiminimų t�sinį, kol jis dar kar�tas, ar tekėti u� Alekso, kol mudviejų aistra dar kar�ta? O gal ir viena, ir kita?

Tikėjausi, kad tie mirk�iojimai nebuvo vien akies raumenų spazmas.

Mūsų trijulė � Aleksas, Lingdzi Li ir a� � įlipome į limuzin�, kuris laukė prie knygyno. Kiek pava�iav� i�lipome prie Mark Hopkins vie�bu�io ir a� juodu nusived�iau tiesiai į restoran� vie�bu�io vestibiulyje.

Lingdzi, rodos, pakerėjo puikus salės interjeras, valgiara�tis per daug didelėmis kainomis ir būrys prabangiai apsirengusių sve�ių.

Jau�iausi laiminga matydama, kad Aleksui rūpi ne interjeras ir ne valgiara�tis, o a�. Jis nenuleido nuo man�s akių, nors pro �alį ėjo tikrai nema�ai eleganti�kų moterų.

Nors padavėja ai�kiai parodė nekantraujanti, Aleksas į prie�ais gulintį u�verst� valgiara�tį nekreipė dėmesio.

Po stalu �velniai įspyriau jam į koj�.

� Oi! � suriko jis.

Lingdzi kaipmat puolė padėti sūnui.

� Ar viskas gerai, sūnau? Gal patepti kini�ku gydomuoju aliejumi?

� Ne, mama, pra�om nenuodyti man�s tuo aitriu aliejumi!

Vėl jam įspyriau.

� Kas yra?

� Aleksai, tau reikia pavalgyti. Pa�velk į valgiara�tį ir i�sirink, ko nori.

� Lile, � jo �vilgsnis pervėrė mane kiaurai, � a� �inau, ko noriu.

Paskubomis su�nab�dėjau:

� Aleksai, pra�om u�sisakyti ir netrukdyti padavėjos.

Pagaliau, � juk reikėjo nuo ko nors pradėti, � sau u�sakiau kokakolos, Aleksui � alaus, o jo motinai � arbatos.

Kai padavėja atne�ė gėrimus, mes visi trys nuleidome galvas ir ėmėme gurk�noti, norėdami kaip nors nuslėpti, kad �is ilgai lauktas susitikimas mus var�o. Kol dalijau autografus, rūpestį dėl Alekso sveikatos buvau primir�usi. Bet dabar, �iūrint į įdubusius jo skruostus ir dukslius drabu�ius, mane apėmė dar didesnis nerimas.

Lingdzi nuėjus į tualet�, paklausiau:

� Aleksai, pasakyk man ties�. Ar tikrai viskas gerai?

� Lile, a� sirgau.

Man suspaudė �irdį.

� Kas buvo?

Baiminausi jo atsakymo ir mintyse meld�iausi, kad Aleksas nesirgtų kokia nors siaubinga liga, pavyzd�iui, vė�iu.

� Kai grį�au į Niujork�, gydytojai nustatė, kad man plau�ių u�degimas. Ir daugiau kaip mėnesį gulėjau ligoninėje dėl kai kurių kitų komplikacijų. Tris savaites man darė la�elin� ir kasdien vis kiti gydytojai ateidavo man�s ap�iūrėti. Paskui, kai pagaliau mane i�leido i� ligoninės, tėvai perkėlė mane į tė�io vasarnamį Hamptone.

Tai �tai kodėl Aleksas taip ir neatsiliepė telefonu: ne todėl, kad būtų įsimylėj�s jaun� ir gra�i� mergin�, o dėl to, kad vos nemirė! Negana to, buvau u�siėmusi atsiminimų ra�ymu ir juo nesirūpinau. O jo tėvai, kuriems nuo pirmos mūsų pa�inties akimirkos jau�iau prie�i�kum�, i�gelbėjo mano mylimajam gyvyb�. Klydau manydama, kad jie Alekso nemyli ir blogai su juo elgiasi. Net jei tai būtų buvusi tiesa, vis dėlto, kai Aleksas susirgo, jie parodė jam savo meil� pasirūpindami, kad jis gautų pa�i� geriausi� medicinin� prie�iūr�.

Aleksas i�tiesė rank� ir nosinaite nu�luostė man veid�.

� Neliūdėk, Lile, dabar a� sveikas. Tik dar turiu susigr��inti kelis kilogramus�

T� akimirk� grį�o Lingdzi. Aleksas po stalu susirado mano rank�, o a� i� visų jėgų suspaud�iau jo pla�tak�.

Tada kreipiausi į motin� ir sūnų:

� Aleksai ir Lingdzi, papasakokit, kaip vienas kit� radote.

Atsidususi motina prabilo kini�kai:

� Ak, dvide�imt dveji kan�ios metai�

Baiminausi, kad pradėjusi �nekėti apie savo vaik�, � nesvarbu, ma�� ar jau suaugusį, � motina negalės liautis. Ta�iau tuo metu grį�o padavėja, tad mes skubiai atsivertėme valgiara��ius ir u�sisakėme.

Tarsi atspėjusi mano mintis, Lingdzi pasakė:

� �inau, kad judu nekantraujate likti dviese, todėl ilgai neu�truksiu. Prie� dvide�imt trejus metus �ia, Kolumbijos universitete, studijavau teatro men�. Man tai buvo nemaloni ir �eminanti patirtis, kol pagaliau pripa�inau pati sau neturinti aktorės talento, tada me�iau mokslus. Prislėgta ėmiau per daug gerti. O paskui vien� vakar� susipa�inau su vaikinu ir� taip į �į pasaulį atėjo Aleksas ir jo sesuo. Jo tėvo daugiau niekada nema�iau. Neturėjau i� ko gyventi, tad man neliko nieko kita, tik atiduoti ma�ylius įvaikinti. Paskui grį�au į Taivan� ir nė ne�inojau, kad mano mergytė�

Staiga Lingdzi nutilo. I�siėmusi nosin�, nusi�luostė akis. Aleksas tylomis apkabino motin� per pe�ius.

O ji kalbėjo toliau:

� Lile, kai turėsi kūdikį, niekada nė negalvok jo kam nors atiduoti.

� Ar nemėginote ie�koti Alekso?

Lingdzi papurtė galv�.

� Nei�maniau, nuo ko pradėti. Taigi nė neįsivaizduoji, kaip apsid�iaugiau, kai Aleksas pats mane susirado.

Tada kreipiausi į jos sūnų:

� Aleksai, kaip tau pavyko rasti motin�?

� Mano tėvai �inojo, kas ji, nes tai buvo asmeni�kas įvaikinimas. Anks�iau jie man nesakė, kas mano tikroji motina, bet kai gulėjau ligoninėje ir jie manė, kad mirsiu, visk� papasakojo.

� Iki to laiko, kai jis sutiko mane oro uoste, turėjau tik nuotrauk�, � įsiterpė Lingdzi.

� Aleksai, tau sekasi rasti �mones. I� kur �inojai, kad būsiu San Fransiske?

� Prie� dvi dienas, mudviem su mama einant pro �alį į kinų kvartal�, pama�iau afi��, joje buvo skelbiama, kad �į vakar� vyks tavo knygos skaitymai.

Vis� likusį laik� restorane pasakojome vieni kitiems apie savo praeitį. Kai priėjusi padavėja paklausė, ar norime deserto, Lingdzi pasiūlė eiti.

Vie�bu�io laukiamajame ji tarė:

� Paliksiu judu vienus. Paimsiu taksi ir grį�iu į savo vie�butį. Pasimatysime rytoj.

Man galvojant, k� atsakyti, Aleksas pa�nab�dėjo man į ausį:

� Lile, būk gera, leisk man likti su tavimi.

Nesusilaikiau ir prunk�telėjau.

� Bet�

� Jokių �bet��

Atsisukau atsisveikinti, bet Lingdzi jau buvo nuėjusi.

Vos mudviem į�engus į vie�bu�io kambarį, Aleksas �iupo mane, bet a� jį atstūmiau, kad galė�iau gerai įsi�iūrėti į jo veid�. �iaip ar taip, juk nesimatėme daug mėnesių.

Ta�iau Aleksas vėl mane prisitraukė, u�sispyr�s priglaudė savo lūpas prie manųjų ir apglėbė mane.

� Aleksai, � sumurmėjau mudviem besibu�iuojant, � gal leisi bent įsi�iūrėti į tave?

� O tu gal leisi bent pajusti tavo skonį?

Spyriotis nebuvo prasmės. Tad leidau jam elgtis kaip alkanam kūdikiui, ie�kan�iam pritvinkusio motinos krūties spenelio.

Ta�iau buvo praėj� daug laiko ir lik� dviese jautėmės truputį nejaukiai, tad valandėl� pasi�nekėjome. Aleksas norėjo su�inoti, kaip man sekėsi Kinijoje, kai jis i�va�iavo.

Kai visk� papasakojau, jis tarė:

� Kaip ir a�, turėjai dvejus tėvus. Tad mes abu na�lai�iai ir sielos bi�iuliai.

Pakėl�s mano rank�, jis lie�uviu brūk�telėjo per deln�.

Kai pamėginau tarti �odį, jis pridėjo pir�t� man prie lūpų ir sudraudė:

� ����

O tada ėmė sagstyti mano sijon�.

Netrukus jau rai�iojomės, pynėmės ir skyrėmės mink�toje ir pla�ioje vie�bu�io lovoje. Paklodė ir antklodė akimirksniu virto kar�tomis, keliaujan�iomis auksinės dykumos kopomis. Tarsi dykumos drie�ai, mane i� visų pusių puolė ilgi Alekso pir�tai. Kai jis į mane įsiskverbė, tarsi kraujo i�tro�k�s dykumos �vėris nagais įsikibau jam į nugar� ir suleidau dantis į sprand�. Paskui, kai jo lytis u�sibuvo mano kūne, o mūsų lie�uviai grūmėsi vienas kito burnoje, pajutau, kad virtome did�iuliu seksualinės energijos kamuoliu. Kad ir koks sulys�s, Aleksas, rodos, nebuvo prarad�s nė la�elio savo seksualinės �i.

�iūrėdama į jį pasijutau tarsi grį�usi į savo trobel� dykumoje, kurioje �ilta ryto saulė i�bla�kydavo visus mano rūpes�ius.

Pasimylėj� prisiglaudėme vienas prie kito, d�iaugdamiesi k� tik pasibaigusiu meilės karu.

Paglos�iau lies� jo veid�.

� Aleksai, gal galėtum taip garsiai ne�aukti? O jei gretimame kambaryje apsistoj� �monės mus i�girs? Rytoj ryt� i�ėj� i� kambario galime juos sutikti. Tuomet nukentėtų mano reputacija.

Mylimasis, įgudusiais judesiais glamonėdamas man krūtį, atsakė:

� Kaip manai, Lile, ko �monės atvyksta į vie�butį? Televizijos �iūrėti?

Ryt� vėl pasimylėjome, o tada paskambinome kambarių tarnybai ir u�sisakėme pusry�ius.

Jis tarė:

� Lile, jau�iuosi taip, tarsi vis� gyvenim� bū�iau ie�koj�s kaip tik tav�s. Kad tave ras�iau, keliavau į Sian�, �ilko keliu traukiau į Takla Makano dykum� ir net vykau į Niujork�.

� Bet dabar, Aleksai, viskas baigėsi, esu �ia su tavimi.

�velgdamas man tiesiai į akis jis labai rimtai paklausė:

� Lile, ar tekėsi u� man�s?

Juokaudama atsakiau:

� Bijau, kad nebeliko pretekstų i�sisukinėti.

� Turbūt ne.

� �inoma, tekėsiu.

Epilogas

Mudu su Aleksu susituokėme nedidelėje ba�ny�ioje �emutiniame Manhatane. Santuokos ceremonijoje dalyvavo nedaug �monių, bet �ventė buvo jauki. Be Lingdzi Li, Frenko Luso, Donos Adler ir jų sutuoktinių bei vaikų, pakvietėme vos kelis kitus sve�ius, � �inoma, mano agent�, leidėj�, taip pat por� bi�iulių ir buvusių klasės draugų. Frenkas ir ypa� Dona, rodos, įveikė man jau�iam� prie�i�kum�. Po ceremonijos jie priėjo mūsų pasveikinti.

Dona pak�telėjo man į skruost� ir nusi�ypsojo gausaus makia�o sukaustyta �ypsena.

� Lile, rūpinkis Aleksu u� mus. Jis dar vaikas.

Linktelėjau.

Spausdamas mane glėbyje, Frenkas pridūrė:

� Koks laimingas �mogus tas mano sūnus!

Vėl linktelėjau, o man akyse sutvisko a�aros.

Praėjus trims dienoms po vestuvių Lingdzi grį�o į Taivan�. Kad ir kiek pra�ėm, ji grie�tai atsisakė likti.

� Gyvenimas �ia � ne man. O judu gyvenkite gra�iai, nesipe�kite, negerkite ir neapgaudinėkite vienas kito, girdite? Ir greitai padovanokite man vaikai�ių! Be to, a� jau senstu ir nenoriu būti po svetim� �alį klaid�iojanti �mėkla.

Mudu nusijuokėme.

� Kada nors atva�iuosite su ma�yliais į Taivan� man�s aplankyti.

Po vestuvių pagaliau vėl grį�au prie ra�ymo, � nutariau baigti antr� savo knyg�, ties� sakant, ji buvo pirmoji, apie kelių vienos �eimos kartų gyvenim�. Aleksas grį�o į Kolumbijos universitet� t�sti Rytų Azijos studijų programos. Mūsų pa�inties atminimui savo disertacijos tema jis pasirinko kelionių �ilko keliu istorij�.

� Tik abejoju, ar tavo atsiminimams pasiekus tokias populiarumo auk�tumas mano darb� kas nors skaitys, � �yptelėjo jis.

Paskui Aleksas man�s rimtai paklausė:

� Ar tikrai turi in akį, Lile?

Linktelėjau galv�.

� Kartais. Bet turiu daug medituoti ir sutelkti energij�, kad ji atsivertų. �ilko kelyje per tūkstantme�ius yra prisikaup� daugybė dvasių, o �ia jų tiek nėra. �iaip ar taip, dabar man labiau rūpi gyvieji, o ne mirusieji. Tad daugiau neketinu u�siimti regėjimais. Ir nusiųsiu Keku �iek tiek pinigų.

� Puiki mintis! � entuziastingai pritarė Aleksas.

Vien� lieting� dien�, miesto centre susitikusi ir pasikalbėjusi su savo leidėja, smarkiai pilant gaud�iau taksi. Viena ranka energingai mosavau visiems pro �alį va�iuojantiems geltoniems automobiliams, o kitoje laikiau vėjo lau�om� skėtį. Pagaliau prie man�s priva�iavo ir sustojo automobilis. Jau ketinau atsidaryti dureles, tik staiga permirk�s vyras susitar�iusiais plaukais pamėgino jį i� man�s paver�ti.

� �iknius! � riktelėjau.

Jis atsisuko ir a� apstulbau � negalėjau patikėti savo akimis.

Nevykėlis Krisas!

� Krisai, k� �ia veiki be skė�io �itaip lyjant?! � �ūktelėjau.

Jis taip sutriko, kad i�raudo kaip vė�ys.

� Hm� Atsipra�au, Lile, a� nenorėjau�

� Bet vis tiek pamėginai atimti ma�in�.

� Man k� tik skambino Prestono auklė ir sakė, kad D�enė serga, todėl a��

� Tau nieko nereikia ai�kinti. Kaip ji laikosi?

� Ne�inau, todėl taip ir skubu.

� Tai tu vis dar�

� Taip, mudu vis dar susituok�, jei to norėjai paklausti.

� A� irgi turiu �eim�.

� �inau. Skai�iau.

� K� gi, skubėk pas savo �mon� ir vaik�. Bet spėju, kad dabar, kai man�s tavo gyvenime neliko, D�enė greitai pasveiks.

Ir atsisveikindama pamojau tam niekingam veideliui, kuriam kadaise negalėdavau atsispirti.

� Sudie.

� Lik sveika, Lile.

� Liksiu.

Grį�usi nė nesivarginau pasakoti Aleksui (jis triūsė virtuvėje) apie �į atsitiktinį susitikim�, tik i�siėmiau paskutinį mokytojo Sklend�ian�ios Gervės mai�elį ir perskai�iau:

I�laikyk pusiausvyr� tarp in ir jang, ir viskas t�sis am�inai.

Tuomet atėjo mano vyras ir prisėdo �alia. Padėj�s galv� man ant kelių, jis priglaudė deln� man prie pilvo ir pajuto, kad ten ka�kas spardosi.

Mintyse klausiau sav�s, ar mūsų ma�asis arba ma�oji taip pat patirs tiek nuotykių, kiek kelyje į tikr�j� meil� patyrėme mudu su Aleksu?

Po dvide�imt ar trisde�imt ilgų � o gal trumpų � metų su�inosime�

Padėkos

Para�iusi �į roman� pirmiausia turiu pareik�ti did�iausi� padėk� savo vyrui D�efriui Redmondui (Geoffrey Redmond), endokrinologui ir senovės Kinijos �inovui, kurio dvi naujausios knygos vadinasi �Tai jūsų hormonai� ir �Mokslas ir Azijos dvasinė tradicija�. D�efrio meilė ir palaikymas � kaip oazė dykumoje: maitina ir saugo begalinėse gyvenimo paslapties platybėse. Gyvendama su juo jau�iu tobul� in ir jang pusiausvyr�.

Be to, esu dėkinga savo agentei Siuzanai Kroford (Susan Crawford) ir Kensington Books leidyklos kolektyvui: savo leidėjai Odrei Lafer (Audrey LaFehr), taip pat Karinai Auerbach (Karin Auerbach), Morinai Kudi (Maureen Cuddy) ir Martinui Biro (Martin Biro).

Kaip ir �traukiant �ilk�� tai�i kovos mene, ra�ytojo, � vis aud�ian�io ir dailinan�io, � kelias niekada nesibaigia, o tame kelyje yra daugybė �monių, kuriems norė�iau padėkoti:

Terilei Ciacijai (Teryle Ciaccia), gerai savo draugei ir tai�i mokytojai, kurios eleganti�ka �traukiamo �ilko� poza �avėjo mane ir buvo įkvėpimo �altinis visus mudviejų pa�inties metus;

Eud�inijai Oijanjau (Eugenia Oi Yan Yau) ir jos vyrui Chosė Santosui (Jose Santos), kurie prireikus visuomet i�tiesdavo pagalbos rank�;

Luisui Frumkesui (Lewis Frumkes), maloniai kvietusiam mane į daugyb� literatūrinių renginių, kuriuose turėjau galimyb� susipa�inti su kai kuriais did�iais mūsų laikų ra�ytojais;

Savo kolegei Kensington leidyklos autorei Keitei Daglas (Kate Douglas), maloniai sutikusiai trumpai atidėti savo populiariųjų romanų ra�ym� ir supa�indinti mane su kasdieniais ra�ytojui kylan�iais i��ūkiais;

�eronai Kazins (Sharon Cousins) u� tai, kad propagavo valgio gaminim� naudojant saulės energij� ir vis kartojo, kad jai patinka tai, k� ra�au;

Hanelorei Han (Hannelore Hahn) ir Elizabetai D�ulijai Stoumen (Elizabeth Julia Stoumen) i� Tarptautinės moterų ra�ytojų s�jungos u� ilgamet� param� moterims ra�ytojoms.

Ir pagaliau noriu ypa� padėkoti savo tėvams, nevar�iusiems mano vaizduotės ir visada tikėjusiems mano svajonėmis.