El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi u� �al�, atsiradusi� dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Versta i�:

Herbjørg Wassmo

DINAS BOK

Gyldendal Norsk Forlag.

Oslo, 1990

ISBN 9786090104514

� Gyldendal Norsk Forlag, A/S 1989

� Vertimas į lietuvių kalb�, Eglė I�ganaitytė, 1995

� Leidykla �Alma littera�, 1997

I� norvegų kalbos vertė Eglė I�ganaitytė

Redaktorė Zita Marienė

Korektorės Ona Malinauskienė, Rasa Mielkuvienė

Vir�elio dailininkė Volanda Vy�niauskienė

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevi�ius

Skiriu Bjornui

DAUG �MONIŲ VADINASI GAILESTINGAIS, BET KUR TU RASI I�TIKIM� �MOGŲ? TEISUSIS, KURIS VAIK��IOJA NEKALTAS, PALIEKA PO SAV�S LAIMINGUS VAIKUS.

KAS GALI PASAKYTI: MANO �IRDIS NESUTEPTA, ESU LAISVAS NUO NUODĖMĖS?

(Pat 20, 6�7 ir 9)

A� esu Dina, kuri mato, kaip rogės su �mogumi ritasi kūliais nuo stataus skard�io.

I� prad�ių pamanau, jog a� pati priver�ta tose rogėse. Nes jau�iu dar niekada nepatirt� skausm�.

Pro stiklo skaidrumo tikrov�, bet anapus laiko ir erdvės, seku �mogaus rogėse veid�. Dar sekundė kita, ir jis atsitrenkia į apledėjusį akmenį.

Arklys i� tikrųjų i�sivadavo i� ienų, ir jo nenutraukė �emyn! Kaip nesunkiai pavyko!

Turėtų būti vėlyvas ruduo. Vėlyvas kam?

Man reikia arklio.

Moteris stovėjo ant skard�io �altoje ryto �viesoje. Saulės nebuvo. Aplink j� stūksojo kalnai, budrūs ir tamsūs. Skardis buvo toks status, kad slėpė nuo jos akių gamtovaizdį apa�ioje.

Anapus plataus s�siaurio kilo dar statesnė kalnų siena, nebylus liudytojas.

Ji sekė kiekvien� rogių judesį. Kol galų gale jos sustojo ant pragarmės kra�to palei stor� ber�o kamien�.

Jos pakrypo did�iojo krioklio pusėn. Apa�ioje buvo kaip siena stati atkalnė. Ka�kur �emai �niok�tė krioklys.

Moteris pa�velgė �emyn į gili� rogių �liū��. Akmenys, sniego kauburiai, vir�ių kuok�tai, nulau�ti medeliai. Tarsi kas būtų did�iuliu obliumi perbrauk�s ir nune��s visk�, kas ky�ojo vir�um �emės.

Ji mūvėjo odinėmis kelnėmis ir vilkėjo ilgu į liemenį �varku. Jei ne plaukai, i� tolo j� būtum palaik�s vyru. Kaip moteris, ji buvo labai auk�ta.

De�inioji �varko rankovė suply�usi. Skutai permirk� krauju. I� �aizdos.

Kairėje rankoje ji tebelaikė sugniau�usi trump� peiliuk�, kokį samės moterys ne�iojasi prie dir�o.

Moteris pasuko galv� ton pusėn, i� kur sklido garsas. Arklio �vengimas. Tik tuomet ji atsikvo�ėjo. Paslėpė peilį �varko ki�enėje.

Kiek padvejojusi ry�tingai �engė akmenuotu kelkra��iu. Rogių link. Dabar jos ma�iau besviro. Tarsi būtų nusprendusios pasigailėti �mogaus sudarkytu veidu.

Ji skubiai lipo skard�iu �emyn. Eidama kliudė palaidus akmenis. Tie sukėlė nedidel� griūtį, riedėjo pro roges ir garmėjo bedugnėn. Ji įbedė �vilgsnį į tolį. Tarsi �iūrėjo jiems pavymui, sekė akimis net ir tuomet, kai jų nebesimatė. Lyg būtų regėjusi juos vis� t� laik�, kol tie prasmegdavo ū�ian�io krioklio duburyje.

Akimirk� ji stabtelėjo, o pro roges su negyvu kūnu lėkė ir lėkė akmenys. Bet tik akimirk�. Ir vėl ėjo, kol ranka pagaliau pasiekė avikailį, po kuriuo gulėjo vyri�kis, ir atvertė.

Pamatė tai, ko anks�iau būta gra�aus vyro veido. Viena akis i�mu�ta. �vie�ias kraujas gausiai ir be paliovos liejosi per vis� galv�. Per tas kelias sekundes, kol ji stovėjo �alia, vyro galva nusida�ė raudonai. Baltas avikailis sugėrė krauj�.

Ji pakėlė siaur�, ilg� pla�tak� dailios formos rausvais nagais. Kilstelėjo vyri�kio akies vok�. Vien�, paskui kit�. Pridėjo rank� jam prie krūtinės. Ar dar plaka �irdis? �iupinėjo, bet nieko nesuprato.

Moters veidas buvo lyg apsnigtas laukas. Jokio judesio. Tik akys neramiai laksto po primerktais vokais. Ji krauju susitepė rankas ir �ia pat nusi�luostė į vyro krūtin�. Tuomet u�dengė jo veid� avikailio kra�teliu.

Rogių briauna ji nu�liau�ė prie brankto. Ten greitai i�traukiojo virvagalius i� skylių. Juos kruop��iai sudėliojo ir kartu su peiliu susigrūdo �varko ki�enėn. I�sitraukė por� nudilusių odos dir�ų ir pritaisė ten, kur anks�iau buvo įvertos virvės.

Vienu metu ji atsitiesė. Įsiklausė. Ant kelio �vengė arklys. Ji padelsė tarsi svarstydama, ar darbas baigtas. Tada tuo pa�iu keliu, rogių vir�umi, grį�o atgal. Nuo bedugnės kra�to j� teskyrė sudarkytas �mogaus kūnas.

Storas ber�as po�kėjo nuo �al�io ir na�tos, kai ėmė slėgti dar ir jos kūnas. Ji susirado kojoms atram� tarp apledėjusių akmenų ir visu svoriu u�gulė roges. Apskai�iuotas spaudimas, tarsi t� patį judesį būtų dariusi prie� tai daug kartų.

Kai rogės jau nebelietė �emės, nuo vyro veido nuslydo kailis. Tada jis atmerkė likusi� sveik� akį ir pa�iūrėjo tiesiai į moterį. Nebyliai. Bejėgi�kas, įtarus �vilgsnis.

Ji krūptelėjo. Moters veidu perbėgo ka�i koks neai�kus jaudulys.

Po to viskas virto judėjimu ir oru. Tai įvyko greitai. Kalnuose dar ilgai skardėjo viskam pasibaigus.

Moters veidas buvo tu��ias. Gamtovaizdis vėl tapo savimi. Viskas kuo puikiausiai.

A� esu Dina, kuri jau�iasi traukiama �emyn, kai vyri�kis pasiekia putojan�i� gelm�. Tuomet jis atsisveikina su �iuo pasauliu. A� nespėju sugauti paskutinės akimirkos, kuri man parodytų bent kra�telį to, ko visi bijo. Kai i�nyksta laikas.

Kas a� esu? Kur yra laikas, vieta ir erdvė? Nejaugi am�inai esu tam pasmerkta?

Ji atsitiesė ir ėmė tvirtai kopti �laitu. Lipti auk�tyn atrodė kur kas sunkiau nei �emyn. Du �imtus metrų apledėjusia �eme.

Kai �vilgsniu galėjo pasiekti ver�li� rudenin� up�, ji atsisuko ir įsi�iūrėjo. Prie� dundėdama �emyn upė darė vingį. Putojantys vandenys. Ir nieko daugiau.

Ji kopė toliau. Greitai. Dusdama. Buvo ai�ku, kad jai gelia su�eist� rank�. Por� kartų ji vos neprarado pusiausvyros ir nenuslydo paskui roges.

Ji rankomis stvarstėsi u� krūmok�nių, �akų, akmenų. Kiekvien�kart stengėsi tvirtai įsikibti viena ranka, kol kit� pakeldavo auk�tyn. Stipriais, vikriais mostais.

Įsikabindama į kelkra��io akmenį, ji pa�velgė auk�tyn. Sutiko didelių �vilgan�ių arklio akių �vilgsnį. Arklys nebe�vengė. Tik stovėjo ir �iūrėjo į j�.

Jie sustingo vienas prie� kit� ilsėdamiesi. Staiga arklys i�si�iepė ir nervingai pe�telėjo por� �olės kuok�tų pakelėje. Jos veid� i�kreipė grimasa, kai abiem rankomis pabandė u�sirop�ti ant kelio.

Arklys nuleido vir� jos savo didel� galv�. Ienos styrojo į �alis. Beprasmi�kas ornamentas.

Galiausiai ji sugriebė kamanas. �iurk��iai, beveik brutaliai pasikėlė prie besimuistan�io arklio galvos.

Toji moteris buvo a�tuoniolikos metų. Akmens senumo akimis.

Ienų brū�avimas į �vyr� buvo ka�koks tolimas garsas.

Arklys trempė su�alusi� �ol� į �em�.

Ji nusivilko �vark�, praskleidė megztinį ir atsismaukė mar�kinių rankov�. �aizda atrodė durtinė. Gal ji susi�eidė grumdamasi su vyru rogėse?

Ji ūmai pasilenkė ir plikom rankom ėmė grem�ti su�alusį �vyrkelį. Pavyko atplė�ti smėlio, ledo, sud�iūvusios �olės. Visa tai su nepaprasta jėga ji ėmė trinti į �aizd�. Veidas pavirto skausmo grimasa. Burna prasivėrė ir i�siver�ė duslus gargesys.

Ji pakartojo judesius. Pakartojo gargim� lygiais laiko tarpsniais. Kaip ritual�. Ranka grem�ė. Kasė �vyr� ir smėlį. Sėmė. Trynė į �aizd�. Vėl ir vėl. Po to ji nusiplė�ė vilnonį megztinį bei palaidin� ir ėmė maigyti ant kelio. T�sė ir plė�ė rankoves. Maigė ir maigė.

Rankos kraujavo. Ji nesi�luostė jų. Stovėjo plonu nėrinių apatiniu rudeninio dangaus fone. Bet neatrodė, kad jaustų �altį. Ji neskubėdama apsirengė. Ap�iūrėjo �aizd� pro skyl� drabu�iuose. I�lygino rankovės skutus. I�siviepė i� skausmo, kai pabandė i�tiesti rank� ir pa�iūrėti, ar gali j� valdyti.

Jos skrybėlė liko pakelės griovy. Ruda, siaurais kra�tais, su �aliomis plunksnomis. Ji metė skubų �vilgsnį į skrybėl� ir patraukė �iaurės kryptimi prastu rogių keliu. Per bly�ki� sidabri�k� �vies�.

Arklys kinknojo i� paskos, vilkdamas ienas. Greitai j� pasivijo. Palenkė snukį jai per petį ir pe�telėjo plaukus.

Tada ji sustojo ir atsigr�ė. Rankos mostu parklupdė jį ant priekinių kojų nelyginant kupranugarį. Ir ap�ergė pla�i� juod� nugar�.

Arklio kanopų kauk�ėjimas. Ienų skundas �vyrui. Ramus arklio alsavimas. Vėjas. Kuris ne�inojo. Nematė.

Buvo pats vidurdienis. Nusileid� sta�iu keliu i� kalnų, arklys ir moteris pasiekė didelį dvar� su pla�ia linguojan�ių �ermuk�nių alėja, kuri vedė nuo baltai da�ytos did�iosios trobos lig raudonų sandėlių prie jūros. Po du i� abiejų pusių iki pat akmenimis grįstos krantinės.

Med�iai buvo pliki, nusagstyti raudonom it kraujas uogom. Laukai pagelt�, su ledo ir sniego lopais. Dangus buvo jau pra�vit�s. Bet saulės vis dar nesimatė.

�mogus, vardu Tomas, i�ėjo i� arklidės, kai arklys ir moteris į�engė į kiem�. Sustojo kaip įbestas, i�vyd�s palaidas ienas ir moterį sutar�ytais plaukais, kruvinais rūbais.

Ne�iūrėdama į jį, palengva nuslydo nuo arklio. Tada �ingsnis po �ingsnio nusvirduliavo pla�iais laiptais į did�i�j� trob�. Atvėrė vien� laukujų durų pus�. Atsi�liejo, ir j� nutvieskė saulė. Ji greit nusigr�ė. Lyg i�sigandusi savo pa�ios �e�ėlio.

Tomas atbėgo jai i� paskos. J� gaubė �viesa, nuo namo pusės ��iltai geltona. Nuo lauko � �alta, su melsvais kalnų �e�ėliais. Ji nebeturėjo veido.

Kilo didelis s�my�is. Subėgo moterys ir vyrai. Samdiniai.

I� kambario su lazdele at�lub�iojo motu�ė Karena. Monoklis nuo akies nupuolė ant siuvinėtos kaklajuostės. Blyksintis akinių stiklelis, kuris i� paskutiniųjų stengėsi visk� paversti juokais.

Senutė sunkiai girg�deno prabangiu koridorium. Jos �vilgsnis buvo romus, visa�inis. Ar ji k� nors numano?

Visi susispietė aplink moterį prie lauko durų. Viena tarnaitė palietė su�eist� rank� ir norėjo padėti nusivilkt suplė�yt� �vark�. Bet ji buvo nustumta į �alį.

Tuomet pratrūko balsai. Kalbėjo vieni per kitus. Klausimų kru�a apipylė moterį be veido.

Bet ji nepravėrė burnos. Nieko nematė. Neturėjo akių. Tik suspaudė arklininkui rank� taip stipriai, kad �is net aiktelėjo. Tuomet nusverdėjo prie to, kuris buvo vardu Andersas. �viesiaplaukis stambaus smakro vyras. Vienas i� dvaro augintinių. Jį taip pat ji sugriebė u� rankos ir nusivedė abu su savim. Netarusi nė �od�io.

Buvo pabalnoti du arkliai, stovėj� arklidėje. Tre�iasis neturėjo balno. Stovėjo supluk�s ir i�varg�s po nusileidimo i� kalnų. Jis buvo i�kinkytas i� ienų, nu�luostytas ir pagirdytas.

Didelė arklio galva ilgam paniro į vandens kibir�. �monės turėjo palaukti. Arklys gėrė dideliais gurk�niais. Tarpais papurtydavo kar�ius ir akimis ved�iojo nuo vieno veido prie kito.

Moteris nenorėjo persirengti arba duoti apri�ti �aizd�. Tik u��oko ant arklio. Tomas padavė jai milinį palt�. Ji u�sivilko. Dar nebuvo pratarusi nė pusės �od�io.

Ji lydėjo juos iki tos vietos, kur nu�iuo�ė rogės. �liū�ė negalėjo suklaidinti. Nusiaubtas �laitas, nulau�ti ber�eliai, i�rauti krūmok�niai. Visi �inojo, kas buvo ten, kur baigėsi skardis. Tarpeklis. Krioklys. Bedugnė. Gelmė. Rogės.

Jie pasikvietė daugiau �monių ir putojan�io vandens sraute ie�kojo skenduolio, bet nieko daugiau nerado, kaip tik rogių nuolau�as ir nudilusius ienų dir�us.

Moteris tylėjo.

VIE�PATIES AKYS SERGSTI �INOJIM�, O NETEISIOJO �OD�IAI �ŪNA.

(Pat 22, 12)

Dina turėjo nuve�ti savo vyr� Jakob�, kuriam į pėd� įsimetė gangrena, per kalnus pas daktar�. Buvo lapkritis. Tik jai vienai paklusdavo pa�ėl�s jaunas arkliokas, kuris buvo visų eikliausias. O ve�ti reikėjo nedelsiant. Prastu apledėjusiu keliu.

Jakobo koja jau smirdėjo. Kvapas seniai tvyrojo visuose kambariuose. Virėja u�uodė jį net kamaroje. Kiekvienoje kertėje tūnojo slogulys. Baimė.

Reinsnese niekas nė puse lūpų neprasitarė apie Jakobo kojos kvap�, kol �is buvo namie. Ir neminėjo po to, kai Juodis grį�o palaidomis ienomis.

Bet �iaip �monės kalbėjo. Nepatikliai, baisėdamiesi. Stranstedo pirkiose ir s�siaurio pakrantėse. Pastoriaus namuose. Tylomis, paslap�ia.

Kalbėjo apie Din�, jaun�j� Reinsneso �eiminink�, vienturt� lensmano Holmo dukterį. Ji buvusi kaip padau�a berniūk�tis. Nepasikeitė ir po vestuvių. Dabar j� i�tik�s nepavydėtinas likimas.

Jie pasakojo t� patį per t� patį. Ji va�iavusi taip, kad i� po pava�ų net �ie�irbos lėkusios. Tarsi kokia ragana. Vis tiek Jakobas Grenelvas nepasiek�s daktaro. Dabar ir gyvo nebėr. Mielasis, dosnusis Jakobas, kuris pra�omas nė karto neatsisakė padėti. Motu�ės Karenos sūnus, kuris atėjo į Reinsnes� dar visai jaunas.

Mirtis! Niekam netilpo galvoje, kaip galėjo atsitikti tokia baisi nelaimė. Būna, kad �monės apvirsta su laivais ar dingsta be �inios jūroje. Bet �i�ia buvo �ėtono darbas. I� prad�ių į kaulo lū�į įsimesti gangrenai. Po to gauti gal� rogėse, kurios nugarma į krioklį!

Dina prarado am�, o motu�ė Karena raudojo. Jakobo pirmosios santuokos sūnus betėvis klaid�iojo po Kopenhag�, o Juodis negalėjo �iūrėti į roges.

Į dvar� atvyko vald�ia i�siklausinėti, kaip viskas vyko iki mirties. Mat viskas turėjo būti įvardyta, nieko nenuslėpta.

Dinos tėvas, lensmanas, atsive�ė du liudininkus ir protokol�. Jis pabrė�ė dalyvauj�s kaip vald�ios atstovas, o ne kaip tėvas.

Motu�ė Karena nematė jokio skirtumo. Bet �ito ji nepasakė.

Niekam nepasisekė nuvilioti Dinos nuo auk�to. Kadangi ji buvo pakankamai didelė ir tvirta, visi bijojo, kad ji ims prie�intis ir sukels nereikaling� triuk�m�. Dėl to jie nebandė jos nulaipinti jėga. Pati vald�ia nusprendė pakilti į didįjį kambarį.

Buvo pastatyta papildomų kėd�ių. O lovos baldakimo u�uolaida kruop��iai i�dulkinta. Tai buvo auksaspalvis sunkus audeklas su storomis raudonų gėlių pynėmis. Pirktas Hamburge. Pasiūtas Dinos ir Jakobo vestuvėms.

Olinė ir motu�ė Karena pabandė bent kiek atgaivinti jaun�j� �eiminink�, kad �ioji neatrodytų visai apleista. Olinė i�virė savo �olelių arbatos su riebia grietinėle ir daug cukraus. Tai buvo jos vaistai nuo visko: pradedant skorbutu ir baigiant nevaisingumu. Motu�ė Karena prisidėjo pamaloninimais, plaukų �ukavimu ir atsargiu rūpes�iu.

Tarnaitės darė ko pra�omos, i�g�stingai dirs�iodamos į �alis.

�od�iai įstrigo gale gerklės. Dina i�si�iodavo ir bandydavo juos i�tarti. Bet garsas priklausė kitai bū�iai. Vald�ia i�mėgino visus įmanomus būdus.

Lensmanas pradėjo �emu neutraliu balsu, �iūrėdamas į Dinos pilk�vas akis. Lygiai taip pat jis būtų galėj�s �iūrėti per stiklin� su vandeniu.

Liudininkai irgi i�bandė jėgas. Ir sėdomis, ir sta�iomis. Ir u�uojautos kupinais, ir valdingais balsais.

Galiausiai Dina susiėmė u� galvos su juodais neklusniais plaukais. Ji ink�tė kaip primu�tas �unelis.

Vald�ia susigėdo ir pasi�alino į kambarius apa�ioje. Pasitarti ir prieiti vieningos i�vados. Dėl to, kaip viskas turėjo atrodyti įvykio vietoje. Ir dėl jaunosios moters elgesio.

Jie nutarė, jog tai didelė tragedija kaimui ir visai parapijai. Kad Dina Grenelv i� sielvarto pametė galv�. Kad ji ne visos nuovokos ir nuo �oko prarado am�.

Jie nusprendė, kad ji va�iavo kiek tik dir�ai ir va�iuoklė i�ne�ė, gabendama vyr� pas daktar�. Kad ji per greitai u�lėkė posūkyje ties tiltu arba tas laukinis arklys pasine�ė nuo skard�io ir kad ienų dir�eliai buvo nudil�.

Visa tai buvo kruop��iai u�protokoluota.

Kūn� jie rado ne i� karto. �monės kalbėjo, kad jį nune�� į jūr�. Bet patys nesuprato kaip. Nes buvo beveik mylia kelio seklia ir nepraplaukiama upės vaga. Kiekvienas akmuo būtų sustabd�s negyv� kūn�, kuris nedėjo jokių pastangų, kad pasiektų jūr�.

Motu�ė Karena labai nuliūdo, kai jie pama�u liovėsi ie�koj�.

Po mėnesio į dvar� atėjo elgeta ir tvirtino mat�s lavon� Veslekulpe. Ma�ame tvenkinėlyje ar duburyje kiek �emiau krioklio daubos. Susiriet�s u� akmens gulėjo Jakobas. Susting�s į kaul�. I�purt�s ir subjaurotas, pasak jo.

Pasirodė, kad senis buvo teisus.

Matyt, vanduo nuslūgo, kai pasibaigė rudeniniai lietūs. Ir vien� giedr� dien� gruod�io prad�ioje Jakobo Grenelvo nelaimingas kūnas i�kilo į pavir�ių. Tiesiog senojo elgetos, kuris buvo beein�s per kalnus į kit� dvar�, akyse.

Nuo to laiko �monės ėmė kalbėti, kad senis � ai�kiaregys. Ir kad visuomet toks būdav�s. Tad senatvėje jis nepatyrė vargo. Nes niekas nenorėjo kivir�ytis su ai�kiaregiu. Tegu ir elgeta.

Dina sėdėjo salėje, did�iausiame antrojo auk�to kambaryje. U� nuleistų u�uolaidų. I� prad�ių ji net neidavo į arklid� pas savo arklį.

Jie davė jai ramyb�.

Motu�ė Karena liovėsi verkusi, nes papras�iausiai nebeturėjo tam laiko. Jai reikėjo perimti visus darbus, kuriuos apleido jos jūrininkai. Abu buvo mir�, kiekvienas savaip.

Dina sėdėdavo prie rie�utmed�io stalo, įbedusi akis į vien� ta�k�. Niekas ne�inojo, k� ji dar veikdavo. Nes ji neturėjo patikėtinių.

Natas, kurios anks�iau krūvelėmis kūpsodavo aplink lov�, ji buvo sugrūdusi į drabu�in�. Ilgos suknelės �iurendavo lapus, kai ji praverdavo duris ir patraukdavo skersvėjis.

�e�ėliai salėje buvo tamsūs. Pa�iam tolimiausiam kampe dulkėjo violon�elė. Niekas jos nelietė nuo tos dienos, kai Jakob� i�ne�ė i� namų ir paguldė į roges.

Masyvi lova su baldakimu ir prabangia u�uolaida u�ėmė nema�� kambario dalį. Ji buvo tokia auk�ta, kad, atsigul�s ant pagalvių, pro langus galėjai ap�velgti s�siaurį. Arba �iūrėti į save dideliame juodais lakuotais rėmais veidrodyje, kurį galima pakreipti kaip nori.

Didelė apvalaina krosnis spragsėjo dien� naktį. U� trijų dalių siuvinėtos �irmos, vaizduojan�ios gra�uolės Ledos ir gulbės eroti�kas glamones. Sparnai, rankos. Ir Ledos ilgi �viesūs plaukai, nekaltai i�drik� vir�um gėdos.

Tarnaitė Tėja atne�davo malkų keturis kartus per dien�. Vis tiek vos u�tekdavo iki ryto.

Niekas ne�inojo, kada Dina miega ir ar i�vis miega. Dien� naktį ji vaik��iodavo kelioniniais batais su gele�imi pakaltais kulnimis. Nuo vienos sienos iki kitos. Ir visiems namams neduodavo u�migti.

Tėja pasakojo, kad didelė juoda �eimos Biblija, kuri� Dinai paliko jos motina, visuomet guli atversta.

Retkar�iais jaunoji moteris tyliai nusijuokdavo. Nebuvo tai malonus juokas. Tėja dorai ne�inojo, ar ji juokiasi i� �ventojo Ra�to, ar �iaip k� prisiminusi�

Kartais ji įnir�usi su trenksmu u�vo�davo �ilko plonumo lapus ir sviesdavo knyg� �alin tarsi kokį skerdienos gabal�.

Jakob� �emė priglaudė tik praėjus septynioms paroms po to, kai jį surado. Gruod�io viduryje. Tiek visko reikėjo sutvarkyti. Tiek i�siuntinėti kvieslių. Į laidotuves turėjo būti pakviesti giminės, draugai ir į�ymūs asmenys. Be to, gerokai �alo, tad subjaurotas ir vandens prisisiurb�s kūnas kol kas galėjo pabūti dar�inėje. U�tat kasdami duob� vyrai turėjo darbuotis ir kūjais, ir kirtikliais.

Pro ply�ius į vidų brovėsi mėnuo ir savo plyna akimi stebėjo Jakobo likim�. Neskyrė gyvo nuo mirusiojo. Pabarstė dar�inės asl� baltu sidabru. O �emai, abiejose �alinės pusėse, gulėjo �ienas, kuris buvo �iluma ir pa�aras, kvepianti vasara ir gaivumas.

Anksti ryt� jie i�sirengė į laidotuves. Valtys buvo paruo�tos. Namus dievobaiminga nejauta gaubė tyla. Tokiu metų laiku niekas nesitikėjo dienos �viesos. Bet �vietė mėnuo.

Dina atsirėmė į palang�, lyg tai suteiktų jėgų, kai jos įėjo norėdamos jai padėti apsivilkti juodais rūbais, pasiūtais laidotuvėms. Ji nepanoro jų net matuotis.

Atrodė, kad �itaip stovėdama ji bando pasitikrinti kiekvien� raumenėlį, surikiuoti visas mintis. Nekrustelėdama ji stingsojo prie�ais rimtas apsiverkusias moteris.

Ta�iau jos nepasidavė i� karto. Ji turėjo būti perrengta. Privalėjo dalyvauti laidotuvių procesijoje. Kitaip nė būti negalėjo. Bet joms teko pakeisti savo nuomon�. Kimiu gerkliniu �vėries balsu ji visoms davė suprasti, kad nepasiruo�usi atlikti na�lės vaidmens laidotuvėse. Bent jau ne t�dien.

Pakraupusios moterys i�ėjo i� kambario. Viena po kitos. Senoji paskutinė. Ji atsipra�ė ir visk� u�glostė. Atsipra�ė tetas, �monas ir, �inoma, Dinos tėv�, lensman�.

Jį buvo sunkiausia perkalbėti. Nepasibeld�s jis kriokdamas įsiver�ė į sal� pas Din�. Purtė j� ir įsakinėjo, su tėvi�ka savikliova pliauk�ėjo jai delnu per skruostus, o �od�iai zvimbė kaip u�erzintos bitės.

Senoji turėjo įsiki�ti. O tie, kas stovėjo �alia, nudūrė akis.

Dina vėl u�riaumojo �vėries balsu. Skery�iodama rankomis ir raudamasi nuo galvos plaukus. Oras buvo pritvink�s ka�ko jiems nesuvokiamo. Beprotybės ir jėgos aureolė gaubė jaun� pusnuog� moterį i�sidraikiusiais plaukais ir paklaikusiom akim.

Jos riksmas lensmanui priminė įvykį, kuris nedilo jam i� atminties. Kuris persekiojo jį diena po dienos. Įsiver�davo į sapnus ir kasdieninius reikalus. Įvykis, kuris dar ir dabar, po trylikos metų, versdavo jį nerimastingai bastytis po dvar�. Ie�koti ko nors, kam galėtų i�lieti visas mintis ir jausmus.

�monės, stebėj� i� �alies, manė, kad Dina turi grie�t� tėv�. Bet, kita vertus, kurgi matyta, kad tokia jauna moteris prie�gyniautų ir nesielgtų taip, kaip i� jos reikalaujama.

Ji juos pribaigė. Buvo nuspr�sta, kad ji per daug ligota vykti į vyro laidotuves. Motu�ė Karena garsiai ir ai�kiai kartojo kiekvienam sutiktajam: �Dina Grenelv taip serga ir tokia prislėgta, kad vos pastovi ant kojų. Ji tik verkia. O visų baisiausia tai, kad ji prarado am�.�

I� prad�ių pasklido �monių, lipan�ių į valtis, prislopinti balsai. Po to pasigirdo med�io brū�avimas į gele�į, kai karstas buvo dedamas į fembering�1 tarp kadugio �akų ir raudan�ių juodai apsitaisiusių moterų. Tada visi garsai sustingo vir� vandens lyg plonas ledukas palei krant�. Ir i�nyko tarp jūros bei kalnų. Po to į dvar� atslinko tyla, tarsi ji ir būtų tikroji laidotuvių procesija. Namai sulaikė kvėpavim�. Tik tarpais tarp sijų pasigirsdavo tylus atodūsis. Gailus, liūdnas urzgėjimas, atiduodantis Jakobui paskutin� pagarb�.

Rausvi va�kinio popieriaus gvazdikai virpėjo bla�kėsi tarp egli�akių ir kadugių, silpno vėjelio plukdomi s�siauriu. Su tokiu kroviniu niekur nepaskubėsi. Mirtis ir jos negyvas apipavidalinimas reikalavo laiko. �iandien traukė ne Juodis. Ir ne Dina vadovavo kelionei. Karstas buvo sunkus. Tie, kurie ne�ė, pajautė svorį. Su tokia na�ta į ba�ny�i� tai buvo vienintelis kelias.

Dabar �e�ios poros irklų girg�dėjo tarp irklatrinkių. Burės mieguistai plakėsi aplink stieb� ir nenorėjo i�siskleisti. Saulės nebuvo. Dangus apsitraukė pilk�vais debesimis. Pama�u viskas drėgname ore nu��iuvo.

Valtys plaukė viena paskui kit�. Triumfo procesija Jakobo Grenelvo garbei. Stiebai su irklais siekė dangaus ir jūros. Vainikų kaspinai neramiai plaikstėsi. Jie neturėjo laiko puikuotis.

Motu�ė Karena panė�ėjo į pageltusi� drobul�. Tiesa, su nėrinių apvadėliais.

Tarnaitės buvo lyg �lapios vilnos kamuolėliai vėjyje.

Vyrai irklavo sukait�, net barzdos ir ūsai garavo. Dirbo ritmingai.

Reinsnese viskas buvo paruo�ta. Gatavai sutepti sumu�tiniai gulėjo dideliuose dubenyse. Pyragai buvo sukrauti į kubilus ant rūsio grindų ir į lentynas did�iuliame priestate ir u�kloti. Taurės ir puodeliai tvarkingai stovėjo po baltais lininiais rank�luos�iais su Ingeborgos Grenelv ir Dinos Grenelv monogramomis. Ant stalų ir kamaroje. T� dien� buvo tiesiog būtina panaudoti abiejų Jakobo �monų lininį kraitį. Taurės, Olinei grie�tai pri�iūrint, buvo taip i�blizgintos, kad net �vytėjo.

Po pakasynų paprastai būdavo laukiama daug �monių.

Dina kūreno krosnį kaip pa�ėlusi, nors langai net nebuvo ap�armoj�. Veidas, pilkas ryte, pama�u ėmė atgauti spalv�.

Kaip u�sukta ji vaik��iojo po kambarį lengvai �ypsodamasi. Kai sieninis laikrodis ėmė mu�ti valandas, ji kilstelėjo galv� lyg �vėris, i�gird�s prie��.

Kaip galėdamas tyliau Tomas sudėjo malkų glėbį į kaltinės gele�ies dė��. Tuomet nusivo�ė nuo galvos kepur� ir sumi��s gniau�ė tvirtuose delnuose. Susidrovėj�s be galo, nes buvo salėje, kambaryje, kur stovi lova su baldakimu bei violon�elė ir kur miega Dina.

� Motu�ė Karena paliko mane pri�iūrėti namų, kol tarnai ir visi kiti lydės Jakob� paskutinėn kelionėn, � i�lemeno jis vargais negalais. � Ir man liepė padėti Dinai. Jeigu tamstai ko prireiktų, � pridūrė jis.

Kad lensmanas ir motu�ė Karena tarėsi ir nusprendė, jog geriausia bus, jeigu Dina turės �alia stiprų vyr�, kuris galėtų jai sutrukdyti, jei ji bandytų sau k� nors pasidaryti, kai visi bus i�vyk�, jis nepasakė, nors ir buvo girdėj�s.

Ji net neatsisuko, stovėjo kaip stovėjusi prie lango nugara į jį.

Mėnuo buvo tarsi bly�kus ma�as vaiduoklis. I�sigim�s dienos gemalas veltui bandė skverbtis į �iaur� ir vakarus. Langų stiklai liko tokie pat tamsūs.

Vaikinas u�sidėjo kepur� ir i�ėjo. Suprato, kad nepageidaujamas.

Bet kai laidotuvių procesija nutolo s�siauriu, Tomas vėl u�lipo į sal�. Su ropine �vie�io vandens. Gal ji pageidautų? Kadangi ji nepadėkojo ir jokiu �enklu neparodė jį matanti, jis pastatė ropin� ant stalo palei duris ir pasisuko eiti.

� Tamstai nereikia mano pagalbos laidotuvių dien�? � i�tarė jis tyliai.

Tada ji tarsi pabudo. Skubiai priėjo prie jo. Sustojo visai arti. Auk�tesnė puse galvos.

Ji pakėlė rank� ir pir�tais perbraukė per jo veid�. Kaip neregys, kuris bando matyti pir�tais.

Jam rodės, kad tuoj tuoj u�trok�. Nes pamir�o kvėpuoti. �itaip arti! Jis ne i� karto suprato, ko ji nori. Stovėjo greta jo ir skleidė savo kvapus. Smiliumi ved�iodama jo veido linijas.

Pama�u jis i�raudo. Ir nebeturėjo jėgų pa�velgti į j�. Jis �inojo, kad jos �vilgsnis laukia. Vienu ypu jis įsidr�sino ir pa�velgė jai į akis.

Ji linktelėjo ir klausiamai pa�iūrėjo į jį.

Jis taip pat linktelėjo. Tik tam, kad linktelėtų. Ir jau norėjo sprukti pro duris.

Tuomet ji nusi�ypsojo ir priėjo dar ar�iau. Kaire ranka atsagstė jo palaik� liemen�.

Jis atatupstas �engė du �ingsnius krosnies link. Ir nei�manė, kaip jam pralindus pro j�, kad neu�trok�tų, nesudegtų ar nei�nyktų nuo �emės pavir�iaus.

Ji stovėjo sustingusi ir uodė sklindantį nuo jo arklidės kvap�. Jos �nervės buvo visur. Jos virpėjo!

Tuomet jis dar kart� linktelėjo. Visai nusimin�s.

Tai buvo nepaken�iama. Laikas sustojo! Ūmiu judesiu jis pasilenkė, pravėrė krosnies dureles ir įmetė į liepsnas pliausk�. Po to dar pridėjo tris �nyp��ian�ius, pusiau �lapius ber�inius pagalius. Atsitiesti ir vėl sutikti jos akių �vilgsnį buvo didelis vyri�kumo i�bandymas.

Staiga jis pajuto jos lūpas. Jos rankos buvo it liaunos blindės �akos, pilnos pavasario syvų. Kvapas toks a�trus, kad jis turėjo u�simerkti.

Apie tai jis nebūtų galėj�s ir pagalvoti. Net savo lakiausiose fantazijose, gulėdamas po nu�iurusia vatine antklode bernų kamaraitėje. O dabar tik stovėjo pasiduodamas jos valiai!

Jos siuvinėto chalato spalvos, gelsvos sienos su pinkliais ra�tais, lubos pla�iomis sijomis, kraujo spalvos u�uolaidos � viskas susiliejo akyse. Viena med�iaga pynėsi su kita. Galūnės su galūnėmis. Judesiai, baldai, oras, oda.

Jis matė save i� �alies. Ir vis dėlto pats buvo dalis. Sunkiai judan�ių kūnų kvapų bei garsų. Ir dvibalsio smarkaus alsavimo.

Ji u�dėjo rankas jam ant krūtinės ir atsagstė sagas. Tada nutraukė rūbus. Vien� po kito. Tarsi t� patį būtų dariusi tūkstantį kartų.

Jis susigū�ė ir nuleido rankas. Tarsi gėdydamasis, kad apatiniai nebe pirmo �varumo, o mar�kiniuose trūksta trijų sagų. I� tiesų jis nebenutuokė, nei kur es�s, nei kur stovįs, nei k� dar�s.

Ji pabu�iavo nuog� vaikin�, praskleidė chalato skvernus ir prispaudė jį prie savo didelio, tvirto kūno.

Jis u�sidegė, įgavo dr�sos. Kiekvienas jos kūno prisilytėjimas tvilkė kaip �arija. Jis spaudėsi prie jos, stengės įsiminti visas formas. Stovėjo u�merktomis akimis, jausdamas kiekvien� jos balto kūno i�linkį, kiekvien� odos por�, iki visai pametė prot�.

Kai abu i�sireng� susėdo ant avikailio prie�ais aptaki� juod� krosnį, jam pasirodė, kad ji tuoj prakalbės. Nuo drovumo ir geismo jam svaigo galva. �e�ios degan�ios �vakės ant veidrod�io staliuko jį g�sdino kaip pragaro įspėjimas. Plazdan�ios liepsnelės veidrodyje matė visk�.

Ji ėmė tyrinėti jo kūn�. I� prad�ių gan atsargiai. Po to vis smarkiau ir smarkiau. Tarsi varoma didelio alkio.

I� prad�ių jis i�sigando. Dar nebuvo mat�s tokio didelio alkio. Galiausiai jis, pritrūk�s oro, atsigulė auk�tielninkas ant kailio. Leido jai įpilti aliejaus į ugnį, kokios dar nebuvo sapnav�s.

Trumpais gūsiais jis vis atitokdavo ir su siaubu pajusdavo, jog spaud�ia j� prie sav�s ir daro tai, ko jo niekas nemokė.

Oras pritvinko moteri�ko kvapo.

Jo baimė buvo didelė kaip jūra. Bet aistra beribė kaip dangus.

Kapinėse karstas su va�kinėmis gėlėmis buvo nuleistas į duob�. Karstas su nakvynės namų ir jektų savininko Jakobo Grenelvo palaikais.

Probstas stengėsi kalbėti taip, kad vyri�kis lengvai patektų į dangų ir nebūtų nutrenktas pragaran. Darė tai �inodamas, kad nors Jakobas ir buvo �aunus vyras, gyveno toli gra�u ne kaip va�kinė gėlė. Kad ir koks apgailėtinas jo galas.

Vieni laidotuvininkai stovėjo pilkais i�tįsusiais veidais, tikrai gedėdami. Kiti galvojo apie tai, koks bus oras grį�tant namo. Dar kiti stypsojo, ir tiek. Neėmė giliai į �irdį. Daugelis stiro nuo �al�io.

Probstas i�tarė savo ritualinius �od�ius ir kastuvu u�bėrė por� �yk��ių saujelių Dievo vardu. Netrukus viskas pasibaigė.

Vyrų surauktais, rimtais veidais mintys sukosi apie pun��. Moterys a�arų pilnomis akimis galvojo apie sumu�tinius. Tarnaitės raudojo pasikūk�iodamos. Nes �mogus karste joms visoms buvo geras �eimininkas.

Senoji buvo dar labiau i�bly�kusi ir perregima nekaip valtyje. Sausomis akimis, apsigobusi� juodu kutotu �aliu, j� i� abiejų �onų prilaikė Andersas ir lensmanas. Abu su skrybėle po pa�as�ia.

Giedama psalmė turėjo virtin� posmų ir buvo nelabai gra�i. Skambėjo skystai, kol savo nelavintu bosu u�giedojo zakristijonas. Jis visada kar�tai puldavo gelbėti bet kokios situacijos.

Salėje u� nuleistų u�uolaidų degė liepsnojo trobelninko sūnus Tomas. Dangaus karalystėje. Bet ne ma�iau ir �iame pasaulyje.

Nuo �monių �ilumos aprasojo langai ir veidrodis. Kvapai palengva sėdo ant patiesto kailio, kėd�ių sėdynių ir u�uolaidų.

Kambarys įsileido arklinink� Tom�. Taip, kaip priėmė Jakob� Grenelv�, kai �į pirm� kart� svetingai sutiko Reinsneso na�lė.

Na�lė buvo vardu Ingeborga. Ji mirė, kai vien� dien� pasilenkė paglostyti savo katino. Dabar ji ten nebevieni�a.

Salėje tik �vok��iantis alsavimas, oda ir kar�tis. Kraujas, plūstantis gyslomis. Tvinksintis smilkiniuose. Kūnai tarsi �irgai pla�iuose laukuose. Joja ir joja. Moteris jau buvo patyrusi jojikė. Bet jis neatsilikdamas �uoliavo i� paskos. Grindų lentos dainavo, sijos raudojo.

�eimos portretai ir paveikslėliai palengva siūbavo juoduose ovaliniuose rėmuose. Lininiai lovos baltiniai pasijuto i�d�iūv� kaip pintis ir nereikalingi. Krosnis nustojo spragsėjusi. Tik stovėjo savo kampe ir atid�iai klausėsi u�gesus.

Apa�ioje nesulaukdami laukė sumu�tiniai ir taurės. Ko laukė? Kad Dina, Reinsneso �eimininkė, nusliuogtų laiptų turėklais �emyn? Nuoga, juodais plaukais lyg i�skleistu skė�iu vir� savo didelio kvapnaus kūno? Taip!

O paskui j�, apmir�s i� baimės, pusiau sapnuodamas, bet pilnas jėgų vaikinas, įsisup�s į paklod� su prancūzi�kais nėriniais? Taip!

Jis stryk�iojo laiptais �emyn plaukuotomis plikomis kojomis, atsispirdamas stipriais kojų pir�tais su ry�kiai juodom panagėm. Jis kvepėjo pavasario arimu, o dorovingasis kambario kvapas pasitraukė.

Ji u�sine�ė į vir�ų sumu�tinių ir vyno. Didel� taur� ir didel� ropin�. �en ten nuvogė po vien� sumu�tinį, kad liktų nepastebėta. Jie �aidė, kad jiems draud�iama valgyti.

Dina gra�iai u�lygino visas spragas, i� kur jie paėmė maisto. Ilgais mikliais pir�tais, kurie kvepėjo druskinga �eme ir i�skrosta �uvimi. Paskui jie vėl visk� u�dangstė lininiais audeklais su monogramomis.

Kaip vagys jie nusėlino atgal į sal�. Susėdo ant kailio prie�ais krosnį. Tomas paliko ply�į tarp dvigubų krosnies durelių.

Ledos ir gulbės aktas ant �irmos, palyginti su jais, tebuvo blanki kopija. Vynas burbuliavo.

Dina god�iai kim�o rūkyt� la�i�� ir sūdyt� mės�. Duona trupėjo ant stangrių krūtų ir aptakaus pilvo.

Tomas atsiminė, kad yra savo �eimininkės namuose. Jis gra�iai valgė sumu�tinius. Bet akimis rijo Dinos kūn� giliai dūsaudamas ir pilna burna seilių.

Jų akys �vilgėjo vir� tos pa�ios taurės. �i turėjo auk�t� �ali� kojel� ir ka�kada buvo padovanota vestuvių proga Ingeborgai ir jos pirmajam vyrui. Ji nebuvo i� pa�ių geriausių. Gauta tais laikais, kai turtas didelių jektų, d�iovintų �uvų ir įtakingų ry�ių Tronjeme bei Bergene pavidalu dar nebuvo atkeliav�s į namus.

Dar gerokai prie� tai, kai turėjo sugrį�ti laidotuvininkai, taur� ir vyno liku�ius jie paslėpė drabu�inėje.

Du vaikai, vienas bailus, kitas i�dyk�s, apmovė suaugusiuosius.

Jakobo kini�kas �aidimas kauliukais buvo sudėtas atgal į �ilku aptraukt� dė�el�. Visi pėdsakai sunaikinti.

Galiausiai Tomas stovėjo gatavai apsireng�s su kepure rankoje palei duris. Ji i�keverzojo kelet� �od�ių ant juodos lentelės, kuri� visuomet turėdavo po ranka, ir kai tik jis perskaitė, �variai nutrynė kietu delnu.

Jis linktelėjo ir nervingai pa�velgė į lang�. Pasiklausė, ar nei�girs irklų pliu�kenimo. Tarėsi girdįs. Staiga jis suvokė, k� padar�s. Prisiėmė vis� kalt�. Jau juto pakelt� Dievo ryk�t�. Daug kietų kir�ių. Tomui suspaudė gerkl�. Bet jam nebuvo ko gailėtis.

Atsidūr�s tamsiame koridoriuje, jis suprato, kad niekieno nebėra globojamas. Kaip gladiatorius, einantis susiremti su stipresniu prie�ininku. Koks nepakartojamas i�gyvenimas! Pernelyg stiprus, kad galima būtų jį įvardyti.

Jis buvo pasmerktas mėnesių mėnesius kasnakt gulėti ant �iaudinio �iu�inio ir justi moters alsavim� prie veido. Gulėti atviromis akimis ir i�gyventi dar kart�. Sal�. Kvapus.

O plona antklodė ims kilnotis su jaunatvi�ku svajingu įkar��iu.

Taip pat jis bus pasmerktas matyti Jakobo karst�. �is sūpuosis drauge. O did�iulė banga ka�kur viduje i�tirpdys visus i�gyvenimus ir nusine� jį �iaurės pa�vaistės link. Banga i�silies skurd�ioje lovoje, o jis nieko negalės pakeisti.

Dina buvo nusipudravusi veid� ir rami, kai valtys įslydo tarp paplūdimio akmenų. Ji gulėjo lovoje ir i�vengė įkalbinėjimų pasirodyti �ermenų sve�iams.

Nulipusi i� salės �emyn, motu�ė Karena i�samiai prane�ė apie Dinos būsen�. Jos balsas medum tepė lensmano �irdį. Taip maloniai ir lengvai slydo kartu su �iltu pun�u.

Rimties ir gedulo na�ta tapo lengvesnė, kai jie atliko paskutin� pareig� Jakobui. Ramybė ir mintys apie �emi�kus dalykus bei monotoni�k� rytdien� nepastebimai įsėlino į jų tykius pokalbius ir nebesitraukė vis� vakar�.

Visi anksti nuėjo ilsėtis, kaip ir dera toki� dien�. Dina atsikėlė ir ėmė dėlioti pasjans� ant rie�utmed�io stalo. Po tre�io bandymo pavyko. Tuomet ji atsiduso ir nusi�iovavo.

1 skyrius

TAI �IBURYS, PANIEKINTAS TURTINGŲJŲ AKYSE, BET PRIRENGTAS PASKIRTAM LAIKUI.

(Job 12, 5)

A� esu Dina, kuri pabunda nuo �auksmų. Jie įsismelk� mano galvoje. Kartais jie ėda mano kūn�.

Jertrūdos vaizdas sujauktas. Kaip perskrostas avies pilvas. Jos veidas virt�s �auksmu, kuris nesiliauja.

Viskas prasidėjo tada, kai lensmanas, grį�damas i� rudeninio tingo, parsive�ė kalvį. Jis buvo tikras lobis! I� Tronjemo. Savo amato meistras.

Bendikas mokėjo nukaldinti nuostabiausių dalykų. Tinkamų visokiems darbams.

Gal�stuvams jis meistravo įtaisus, kurie sulig kiekvienu de�imtu rankenos apsukimu ant dalgio a�menų u�pildavo septynis �auk�tus vandens. Gamino spynas, kurios u�sikirsdavo, jeigu kas nors, nepa�įstantis mechanizmo, bandydavo atrakinti i� lauko. Be to, jis kalė gra�iausius plūgus ir pasagas.

�monės t� kalvį praminė Ilga�and�iu.

Niekam nereikėjo ai�kinti, kodėl jis atsirado lensmano dvare. Jo veidas buvo ilgas ir siauras, nepaprastai tamsiomis akimis.

Dinai buvo k� tik suėj� penkeri metukai, ir kai į kambarį įeidavo kalvis, ji pakeldavo savo pilk�vas akutes, tarsi norėdama nuspėti jo mintis. Ji neatrodydavo nors kiek i�sigandusi. Tiesiog nenorėdavo kristi į akis.

Tamsiaplaukis vyras, kuris, kaip �monės kalbėjo, buvo �igonas, varstė lensmano �mon� tokiais �vilgsniais, tarsi ji būtų k� tik nusipirktas brangus daiktas. O ji, atrodo, nebuvo tam prie�inga.

Po kurio laiko lensmanas pabandė i�pra�yti kalvį, nes, jo manymu, visa tai per ilgai u�truk�.

Ta�iau Bendikas pasiliko, ir jį toliau lydėjo meili Jertrūdos �ypsena.

Jis nukaldino i�radingus u�raktus laukujėms durims ir spintoms bei drėkinimo įtais� gal�stuvui. Galiausiai padirbo naujas �sas did�iajam skalbyklos katilui, kuriame moterys virdavo �arm� ir virindavo skalbinius.

Prie �sų jis pritvirtino įtais�, kuris leido i� lėto versti katil�, i�pilant �arm�. Su pakabinamu svertu visa tai galima buvo atlikti lengvai ir saugiai.

Nebereikėjo su baime t�syti siaubingojo katilo. Nepakartojamos kalvio i�monės dėka jį buvo galima pakreipti, apsukti ir apversti su pasaki�ku lengvumu.

Galėjai sau stovėti ir visk� reguliuoti nebijodamas nusitvilkyti garais ar verdan�iu �armu.

Vien� prie�kalėd�io dien� Dina nusekė paskui motin� į skalbykl�. Vyko didysis skalbimas. Darbavosi keturios moterys ir bernas, ne�iojantis vandenį.

Atne�tuose kibiruose plaukiojo i�as ir ledo gabalai. Juos su smagiu pliauk�telėjimu vertė į did�iules statines prie durų. Po to viskas i�tirpdavo katile, o garai temdė patalp� kaip nakties rūkas.

Moterys dirbo vienmar�kinės, atsilapojusios krūtines. Basomis įsispyrusios į klumpes ir atsiraitojusios rankoves. Raudonomis lyg nuplikyti par�eliai rankomis. �ios kilnojosi, pliauk�ėjo, mostagavo.

Veidų po stand�iai suri�tomis skepetomis beveik nesimatė. Prakaitas upeliais tekėjo per skruostus ir kakl�. Tarp krūtų jie susiliedavo į vientis� upės vag� ir pranykdavo sudrėkusių mar�kinių po�emiuose.

Kol ponia Jertrūda vienai i� mergų davė nurodymus, Dina u�simanė i� ar�iau patyrinėti visų taip liaupsinam� įtais�.

Katilas jau kunkuliavo. �armo kvapas svaigino ir veikė raminamai, pana�iai kaip naktipuod�ių kvapas antrojo auk�to koridoriuje �ilt� vasaros ryt�.

Ma�ais delniukais Dina sugniau�ė svert�. Vien norėdama patirti, koks tatai jausmas.

Vienu akimoju Jertrūda pajuto pavojų ir �oko prie jos.

Dina nebuvo tokia apdairi, kad apsivyniotų delnus skuduru kaip mergos. Smarkiai nudegusi, �aibi�kai atitraukė rankas.

Bet svertas jau buvo pajudėj�s. Nusileid�s per dvi padalas.

Pasvirimo kampas ir katilo nuolyd�io kryptis nulėmė Jertrūdos likim�.

I� katilo i�siliejo tiek, kiek buvo nustatyta. Nei daugiau, nei ma�iau. Po to liovėsi bėgti. Ir �armas toliau kunkuliavo nelipdamas per kra�tus.

Lyg nusitaikiusi, srovė pirmiausia pliūptelėjo į veid� ir krūtin�. Bet deginan�ios upės tuoj pat u�liejo vis� nelaiming� kūn�.

Jie supuolė i� visų pusių. Plė�ė nuo Jertrūdos rūbus.

Tuose mirgan�iuose, garų pritvinkusiuose vaizduose buvo ir Dina. Ten kartu su �armo suėstų drabu�ių skiautėmis ply�o oda ir nu�utusios mėsos sluoksnis.

Ta�iau pusė veido nenukentėjo. Tarsi būtų svarbu pas Vie�patį atvykti paken�iamu veidu, kad �is galėtų atpa�inti.

Dina �aukė mam�. Bet niekas neatsiliepė.

Jertrūdai pakako savojo �auksmo.

Raudonas �idinys plito ir apėmė bema� vis� jos kūn�. Ji buvo skais�iai raudona. Vis labiau ir labiau, nes jie tebeplė�ė nuo jos rūbus, kartu lupdami od�.

Ka�kas kibirais vertė ant jos ledinį vandenį.

Galiausiai ji susmuko ant neobliuotų lentinių grindų, ir nė vienas nedrįso padėti atsikelti. Ji buvo nepasiekiama. Nes neturėjo pavir�iaus.

Jertrūdos galva vis labiau ir labiau trūkinėjo. Klyksmai buvo lyg i�gal�sti peiliai. Kurie neaplenkė nė vieno.

Ka�kas i�sitempė Din� į lauk�. Ta�iau riksmas aidėjo ir tarp kiemo sienų. Drebino langų stiklus. Virpino apledėjusio sniego kristalus. Kilo nuo riebalingų kaminų dūmų. Visas fiordas nu��iuv�s klausėsi. Rytuose pasirodė bly�ki rausva juosta. �iemos dangus taip pat apsiplikė �armu.

Dina buvo i�ve�ta į kaimyninį dvar�, kur visi spoksojo į j�. Tirian�iomis akimis. Tarsi ie�kodami ply�io, pro kurį j� atvėrus būtų galima ka�k� rasti.

Viena merga �nekino j� kaip ma�vaik� ir �ėrė i� puodynės medumi. Ji tiek privalgė, kad �ia pat visk� i�vėmė ant virtuvės grindų. O valydama tarnaitė nė nebandė slėpti pasi�lyk�tėjimo. Jos keiksmai buvo lyg i�baidyti �arkiukai, besibla�kantys pakraigėje.

Tris dienas lensmano dukra praleido su �monėmis, kurių niekada anks�iau nebuvo regėjusi. Kurie be paliovos spoksojo į j�, tarsi ji būtų buvusi ne �io pasaulio padaras.

Tarpais ji u�snūsdavo nebegalėdama atlaikyti tų visų įkyrių �vilgsnių.

Pagaliau jos pasiimti atva�iavo lensmano bernas su rogėmis. Gerai įsupo j� į avies kailinius ir pargabeno namo.

Lensmano dvare viskas buvo ramu.

Vėliau, kai sykį visų pamir�ta tupėjo po stalu samdinių gale, ji su�inojo, kad Jertrūda klykė i�tis� par�, kol nustojo proto ir mirė. Be odos buvo pusė veido. Taip pat de�inioji ranka, kaklas ir pilvas.

Dina nelabai �inojo, k� rei�kia nustoti proto. Bet ji �inojo, kas yra protas.

Dar ji �inojo, kad anks�iau Jertrūda vertino sveik� prot�. Ypa� kai tėvas plūsdavosi.

�Visa gudrybė mums duota Vie�paties�. �Visos malonės kyla i� Vie�paties�. ��ventasis ra�tas � Vie�paties �odis�. �Biblija � tai did�iausia Vie�paties dovana�. �itaip Jertrūda kalbėdavo kiekvien� dien�.

Jos mirtis nebuvo visų baisiausia. Kur kas blogiau buvo klyksmas ir tai, kad ji neturėjo odos.

Nes gyvuliai taip pat mirdavo. Lensmano dvare tolyd�io atsirasdavo naujų gyvulių. Kurie būdavo lygiai tokie pat kaip senieji, ir rodės, kad jie metų metus nesikeitė.

Ta�iau Jertrūda negrį�o.

Dar ilgai Din� persekiojo Jertrūdos, primenan�ios perskrost� avies pilv�, vaizdas.

Pagal savo metus Dina buvo labai auk�ta. Ir stipri. Pakankamai stipri, kad pra�udytų motin�. Bet galbūt per silpna tai suprasti.

Kiti mokėjo tarti �od�ius. Tarė lengvai. Kaip sviestu tepė. �od�iuose tilpo visas pasaulis. Tik jie buvo skirti ne Dinai. Ji buvo niekas.

Buvo draud�iama aptarinėti �baisųjį dalyk��. Tik niekas to nepaisė. Visi samdiniai turi teis� patyliukais kalbėti apie tai, kas draud�iama. Pakankamai tyliai. Kai vaikai tampa miegan�iais angeliukais ir jų nebereikia saugoti.

Kalbėjo, kad nuo to karto Ilga�andis liovėsi kal�s nuostabiausius įtaisus skalbyklų katilams. Pirmuoju laivu jis i�vyko į pietus Tronjemo link. Pasiėm�s dė�� su savo nelemtaisiais įnagiais. Jį aplenkė gandas. Apie kalvį, dirbdinantį daiktus, kurie negyvai pliko �mones. Kalbėjo, kad nuo to jis pami��s. Net pavojingas tap�s.

Lensmanas liepė su �eme sulyginti kalv� ir skalbykl� su kaminu bei krosnimi.

Prireikė keturių vyrų su dideliais kūjais. Dar keturi visk� ve�ė prie senojo akmeninio pirso, saugan�io prieplauk�. �is pailgėjo ne viena uolektim.

Kai tik i�ėjo pa�alas, jis liepė sklyp� apsėti. Nuo to laiko ten nevar�omai kerojo avie�ių brūzgynas.

Vasar� su Jakobo Grenelvo jekta jis i�plaukė į Bergen� ir i�buvo ten, kol vėl reikėjo vykti į rudens ting�.

Nuo tos dienos, kai Dina negyvai nuplikė savo motin�, kol tėvas grį�o i� tingo po devynių mėnesių, jiedu nei�tarė vienas kitam nė pusės �od�io.

Tuomet tarnaitė ir prane�ė, kad Dina nustojo kalbėjusi.

I� tingo grį��s lensmanas namuose rado laukinį pauk�telį. Akimis, kurių �vilgsnio niekas neįstengė sugauti, plaukais, nema�iusiais �ukų, ir bas�, nors naktimis jau seniai pa�aldavo.

Valgydavo ji k� nutverdama ir niekuomet nesėdo prie stalo. Ji stūmė dienas laidydama akmenis į �mones, einan�ius per kiem�.

Dėl to jai, �inoma, apskaldydavo ausis.

Vis dėlto ka�kokiu būdu ji valdė �mones. U�tekdavo jai sviesti akmenį. Ir jie tekini atbėgdavo.

Dienos metu Dina kelias valandas numigdavo. Arklidės ėd�iose. Arkliai, kurie jau buvo prie jos priprat�, atsargiai gryb�ėdavo �alia miegan�io kūno. Arba liesdavo didelėmis lūpomis, norėdami i� po jos i�pe�ti �ieno.

Ji net nekrustelėjo, kada lensmanas i�lipo į krant�. Sėdėjo sau ant akmens ir mataravo ilgom liesom kojom.

Kojų pir�tų nagai buvo nepaprastai ilgi, purvo priskretusiomis panagėmis.

Tarnaitės jos papras�iausiai neįveikdavo. Vaikas jokiu būdu nenorėjo maudytis. Ji klykdavo ir ver�davosi pro duris, nors ir dviese j� laikytum. Į virtuv� net nosies neki�davo, jeigu ant didelės juodos krosnies kas nors būdavo verdama.

Abi nuolatinės tarnaitės teisinosi viena per kit�. Jos ir taip persidirbdavusios. Nebuv� i� kur imti �monių. O tos laukinukės, augan�ios be motinos, taip lengvai nesuvaldysi.

Ji buvo taip apskretusi, kad lensmanas ne�inojo, ko griebtis. Turėjo praeiti kelios dienos, kol jis įveikė pasi�lyk�tėjim�. Ir pabandė prisiliesti prie to dvokian�io ir grėsmingai �nyp��ian�io padarėlio, norėdamas prisijaukinti ir vėl i� jos padaryti krik��ionį �mogų. Ta�iau jo pastangos buvo berg�d�ios.

Be to, prie� akis jis matė savo varg�� Jertrūd�. Matė jos nelaiming� nuplikyt� kūn�. Girdėjo beproti�k� jos klyksm�.

Gra�ioji voki�ka lėlė porcelianine galva taip ir liko gulėti ten, kur buvo i�pakuota. Vidury stalo valgomajame. Gulėjo tol, kol tarnaitė atėjo dengti stalo pietums ir paklausė, kur jai dėti lėl�.

� Dievai �ino! � atsakė kita, kaip ir vyriausioji. � U�ne�k į Dinutės kambarį!

Praslinkus kuriam laikui, dvaro bernas lėl� u�tiko mė�lo duobėje. Ji buvo neatpa�įstamai sudarkyta. Vis tiek daug kam lyg akmuo nusirito nuo �irdies. Jau kelios savaitės ta lėlė drumstė ramyb�. Pirmiausia lensmanas dėl lėlės prispyrė Din�. Bet kadangi �ioji nepuolė jos ne�ti, lėlė buvo paskelbta dingusi. Įtarim� galėjo sukelti kiekvienas.

Kai lėlė buvo rasta, lensmanas pasi�aukė Din�. Grie�tai paklausė, kaip lėlė galėjo atsidurti mė�lo duobėje.

Dina patraukė pe�iais ir norėjo sprukti pro duris.

Tada ji gavo lupti. Pirm� kart� jai teko patirti tokį dalyk�. Tėvas persimetė Din� per kelį ir gerai įkrėtė į plik� u�pakalėlį. Atkakli, bjauri mergiotė kaip �uo krimstelėjo jam rank�!

Ta�iau �is tas i�ėjo ir į gera. Nuo to įvykio ji visuomet �iūrėdavo �monėms į akis. Tarsi norėdama nuspėti, ar mu�.

Praėjo nema�ai laiko, kol Dina vėl gavo dovanų i� lensmano. Tiksliau � tai buvo violon�elė, padovanota Dinai pono Lorcho pra�ymu.

Dar Dina turėjo ma�yt� perlamutru �vilgan�i� kriauklel�, didumo sulig ma�ojo pir�telio nagu. Laikė j� tabakinėje, kuri gulėjo senoje skutimosi reikmenų dė�elėje.

Kiekvien� vakar� ji i�sitraukdavo kriauklel� ir rodydavo Jertrūdai. �i sėdėdavo �onu, kad nesimatytų subjauroto veido.

Kai vien� dien� per atoslūgį Dina vaik�tinėjo paplūdimiu, kriauklelė krito jai į akis savo �vilgesiu.

Ji turėjo ma�ytėlaites rausvas rieveles, kurios jungėsi smailagalyje, o vidus buvo nusėtas bly�kiais �lakeliais. Ji keitė spalv� pagal metų laikus.

Lempos �viesoje ji tik blankiai mirguliuodavo. O dien�, prine�ta prie lango, �viesdavo Dinos delniuke kaip �vaig�delė. Skaidri, balta.

Tai buvo sagelė i� dangi�kojo Jertrūdos apdaro! Numesta į �em� Dinai!

Jai nederėjo ilgėtis Jertrūdos. Kaip gali ilgėtis tas, kas pra�udė.

Niekas neminėjo, kad ji paleido įtais�, apvertusį skalbyklos katil�. Bet visi �inojo. Tėvas taip pat. Jis sėdėdavo rūkomajame. Toks pana�us į vyrus senuose portretuose, kurie kabojo ant sienų. Didelis, stambus ir rimtas. Jau įdubusiais skruostais. Jis nekalbėdavo su ja. Nematydavo jos.

Dina buvo atiduota vienam trobelninkui Helėje. Vaikų ten buvo pakankamai, u�tat trūko viso kito. Tad i�ėjo į naud�, kai namai pasipildė dar vienu vaiku, nuo kurio jiems �is tas nubyrėdavo.

Lensmanas dosniai atsilygindvo. Ir pinigais, ir miltais ir nuo prievolių dvare atleisdavo.

Es� mergaitė vėl i�moksianti kalbėti. Jai būsi� naudinga augti su kitais vaikais. Be to, lensmanui niekas kiekvien� miel� dien� nebeprimins varg�ės Jertrūdos galo.

Helėje visi paeiliui bandė prisijaukinti Dinut�. Ta�iau jos pasaulis buvo kitas.

Rodės, jog su �monėmis ji bendrauja lygiai taip pat kaip su ber�ais palei nam� ar avimis, besiganan�iomis rudens atole. Jie buvo nekintan�io gamtovaizd�io, kuris j� supo, dalis. Tik tiek.

Galiausiai jie paliko j� ramybėje ir u�siėmė savo darbais. Ji tapo jų kasdienybės dalimi kaip ir gyvuliai, kuriems tereikėjo minimalios prie�iūros, o �iaip buvo gana savaranki�ki.

Ji nieko neprisileisdavo ir atstumdavo bet kokį bandym� suartėti. Kalbinama neatsiliepdavo.

Tais pa�iais metais, kai jai suėjo de�imt, lensman� pasikvietė pastorius. Ragino pasiimti dukr� į namus ir sudaryti padorias, luomui pritinkan�ias s�lygas. Pastoriaus manymu, jai reikėjo ir gero auklėjimo, ir �inių.

Lensmanas nusvarino galv� ir sumurmėjo, jog ka�k� pana�aus ir jis galvoj�s.

Dina vėl buvo parve�ta rogėmis namo. Tokia pat nebyli kaip ir anks�iau, bet gerokai įmitusi. I�prausta ir tvarkinga.

Dina gavo namų mokytoj�, kuris oriai buvo vadinamas ponu Lorchu ir nieko ne�inojo apie Jertrūdos istorij�.

Jis pertraukė muzikos studijas Kristianijoje norėdamas aplankyti savo mir�tantį tėv�. Ta�iau tėvui mirus nebeu�teko pinigų kelionei atgal.

Lorchas mokė Din� pa�inti raides ir skai�ius.

�ia pravertė Jertrūdos Biblija su milijonais įmantrių �enklų. Dinos smilius gaudė raides kaip pelėkautai.

Lorchas atsive�ė sen� violon�el�. Susupt� į vilnonį pled�. J� glėbyje i�ne�ė į krant� kaip did�iulį kūdikį.

Nieko nelauk�s jis suderino instrument� ir i� atminties sugrojo vien� paprastut� psalm�.

Namuose buvo vien samdiniai. Bet po to jie galėjo smulkiai papasakoti visiems, kas tik panorėdavo klausytis.

Vos tik Lorchas u�grie�ė, Dina ėmė vartyti savo pilk�vas akis, tarsi tuoj tuoj apalps. A�aros pasruvo per skruostus, ji taip ėmė tampyti pir�tus, kad violon�elės garsų ritmu trak�ėjo s�nariai.

Kai ponas Lorchas pamatė, kaip jo muzika veikia mergait�, i�sigand�s liovėsi grie�ti.

Ir tuomet įvyko stebuklas!

� Dar! Pagrok dar! Pagrok dar! � pratrūko ji. �od�iai tapo realybe. Ji galėjo juos tarti. Jie buvo skirti jai. Ji egzistavo.

Jis Din� i�mokė pozicijų. I� prad�ių nieko nei�ėjo, nes pir�teliai buvo per ma�i. Bet ji greitai augo. Netrukus jau taip puikiai grie�ė violon�ele, kad Lorchas įsidr�sin�s prasitarė lensmanui, jog Dinai reikėtų nupirkti violon�el�.

� O kuriam galui mergaitei violon�elė? Jau geriau tegu mokosi siuvinėti!

Namų mokytojas, i� pa�iūros gle�nas ir baik�tus, bet viduje u�sispyr�s ir kietas kaip rie�utas, kukliai u�siminė, jog jis negali i�mokyti jos siuvinėti. O grie�ti violon�ele � galėtų.

Taip namuos atsirado violon�elė, kainavusi nema�us pinigus.

Lensmanas mieliau būtų norėj�s, kad violon�elė stovėtų svetainėje ir kiekvienas sve�ias i� susi�avėjimo pliauk�ėtų delnais.

Ta�iau Dina turėjo savo nuomon�. Violon�elė stovės jos kambarėlyje antram auk�te. I� prad�ių ji kaskart vėl u�sitempdavo violon�el� auk�tyn, kai j� tėvo nurodymu pastatydavo svetainėje.

Bet po poros dienų lensmanas pavargo. Tėvas ir dukra nebyliai susitarė. Kiekvien� kart�, kai atvykdavo kilmingų �monių arba �iaip svarbių sve�ių, violon�elė būdavo nune�ama �emyn. Din� pa�aukdavo i� arklidės, �variai nuprausdavo, apvilkdavo klostytu sijonu su liemene ir pasodindavo groti psalmių.

Ponas Lorchas sėdėdavo kaip ant adatų ir pe�iodavosi barzd�. Jam neateidavo į galv�, kad, ne�iūrint klausytojų skai�iaus, jis buvo bema� vienintelis kambaryje, sugebantis i�girsti nedideles Dinos klaideles.

Dina netruko suprasti, kad pon� Lorch� ir j� sieja vienas dalykas. Būtent � jie atsakė u� vienas kito trūkumus. Pama�u tai virto �iokia tokia paguoda.

Kai lensmanas imdavo svaidytis perkūnais vir� Lorcho nulenktos galvos, nes Dina ir po dvejų nenuilstamo mokymo metų tik paken�iamai skaitė Jertrūdos Biblij�, ji praverdavo savo kambarėlio duris, pasistatydavo tarp kojų violon�el�, ir į kabinet� imdavo lietis mylimiausios tėvo psalmės. Tai pagelbėdavo.

Apie tai, jog ji skai�iavo taip greitai, kad net krautuvės padėjėj� pastatydavo į nepatogi� padėtį, kai mintyse atlikdavo veiksmus su daugianariais skai�iais, tam dar nespėjus jų u�ra�yti, neu�simindavo niekas. I�skyrus pon� Lorch�.

Kiekvien� kart�, kai Dina tėvui garsiai skaitydavo katekizm�, jis su apsimestu nusi�eminimu gindavosi nuo kaltinimų dėl savo netinkamumo tarnystei.

Mat Dina i� lubų i�lau�davo �od�ius, kurių nemokėdavo perskaityti, ir da�nai tekstas darydavosi neatpa�įstamas, ta�iau daug spalvingesnis u� original�.

Samdiniai stovėdavo perkreiptom burnom ir net nedrįsdavo pa�velgti vienas į kit�, kad neprapliuptų juoku.

Skai�iai, skai�iai! Bet ir u�sispyrusi mergiotė! Jos jaunesnysis brolis turėjo mokytis skai�iuoti, sumurmėdavo lensmanas kimiu balsu. Ir nerdavo lauk i� kambario. Visi �inojo, kad lensmano �mona jau buvo kelis mėnesius nė��ia, kai j� negyvai nuplikė.

Ties� sakant, tai būdavo vienintelis ir netiesioginis lensmano priekai�tas Dinai.

Fagernese stovėjo seni namų vargonai. Svetainės gale. U�dengti ir pristatyti vazų bei puodynių.

Ta�iau jie taip prastai skambėjo, kad ponas Lorchas atsisakė mokyti Din� jais groti. Jis nedr�siai u�siminė lensmanui, jog namams, kuriuose taip da�nai lankosi �alies ir u�sienio į�ymybės, derėtų įsigyti padorų pianin�. Be to, tai dar ir gra�us baldas!

Kita vertus, pianino niekur daugiau nepastatysi, kaip tik svetainėje. �itaip lensmanas galėtų atsirevan�uoti u� Dinos u�sispyrim� dėl violon�elės vietos.

Namuose atsirado juodas angli�kas pianinas. Tikra �ventė, tik teko paprakaituoti, kol jis galų gale, i�laisvintas i� med�io dro�lių ir skudurų, buvo i�luk�tentas i� did�iulės dė�ės.

Ponas Lorchas jį suderino, patraukė kelnes, blizgan�ias per kelius, ir atsargiai prisėdo ant did�iulės sukamosios kėdės.

Vien� dalyk� ponas Lorchas mokėjo geriausiai i� visų. Skambinti pianinu!

Pakėl�s akis kaip į laisv� paleistus baland�ius, jis ėmė groti Bethoveno Appassionata.

Dina sėdėjo atsi�liejusi į pliu�inį �ezlongo atlo��. Kojomis nesiekdama �emės. Pirmiesiems garsams pripild�ius kambarį, burna prasivėrė giliam atodūsiui.

Dinos veidu pasruvo upės. Prasiver�� galingi garsai partrenkė j� ant grindų.

Lensmanas įsakė nutildyti muzik�. Mergaitė buvo i�siųsta į savo kambarėlį. Būdama dvylikos metų, jau turėjo �inoti padoraus elgesio taisykles.

I� prad�ių ponas Lorchas nedrįso net prisiartinti prie pianino. Veltui Dina maldavo, plūdo ir įkalbinėjo.

Bet vien� dien� lensmanas savaitei i�vyko į ting�. Tuomet ponas Lorchas u�darė svetainėje visas duris ir langus, nors kepino gegu�ės saulė.

Tada vėl patraukė nudry�usias kelnes ir atsargiai atsisėdo prie instrumento.

Valandėl� palaikė rankas vir� klaviatūros ir su nepaprasta meile nuleido pir�tus ant klavi�ų.

Jis jokiu būdu nesitikėjo, kad Dinos reakcija į Appassionata bus praėjusi. T�dien jis pasirinko �openo tarantel� ir vals�.

�itaip jie dirbo i�tis� savait�. Lensmano grį�imo dien� mergaitės akys buvo taip u�raudusios, kad jos nedrįso rodyti tėvui. Dina pasiskundė bloga savijauta ir nuėjo gulti. �inojo, kad tėvas niekuomet neis į jos kambarėlį. Jis liguistai bijojo u�kre�iamų ligų. Pasak jo, t� baim� buvo paveldėj�s i� savo motinos. To nė nebandė slėpti.

Ta�iau ponas Lorchas �į t� sum�stė. Ir vien� popiet�, kai abu vyrai sėdėjo salone, o lensmanas dalijosi įspūd�iais i� tingo, jis pradėjo su lensmanu kalb�.

Gaila instrumento. Toks brangus, o stovi nenaudojamas. Ar neatrodo lensmanui, kad Dina liausis verkusi, jei pama�u bus pratinama klausytis muzikos? Taip, jo vienas pa�įstamas turėj�s �unį, kurį taip pat i� lėto, bet sėkmingai pratin�s prie muzikos. Pirm� mėnesį �uo tik kauk�s. Tai buv� siaubinga. Bet pama�u jis apsiprat�s. Galų gale ramiausiai atsiguldav�s miegoti. Teisybė, ten būdavo grie�iama smuiku. Bet vis tiek�

Pagaliau lensmanas prisipa�ino Lorchui nepakeli�s verksmo. Jo buv� per akis, kai �mona taip tragi�kai paliko �į pasaulį. Ji klykusi i�tis� par�, kol u�geso. Nuo to laiko ir pasidar�s toks jautrus pana�iems garsams.

Galų gale ponas Lorchas i�girdo Jertrūdos istorij�. I�girdo apie tai, kaip Dina pajudino svert� ir apvertė skalbyklos katil�, piln� verdan�io �armo, ant savo varg�ės motinos.

Ponas Lorchas, neprat�s klausyti i�pa�in�ių, nesurado paguodos �od�ių. Jis trejus metus i�buvo namuose ne�inodamas, kodėl jam teko mokyti vilkiuk�.

Pama�u jį suėmė blogumas nuo lensmano pasakojimo detalių. Ta�iau jis klausėsi i�lavinta muzikanto ausimi, nesunkiai skirian�ia men� nuo sentimentalumo.

Savo lanks�iu protu Lorchas nema�ai perprato. Jis taip pat suvokė, kad lensmanas i� dalies jau apsiprat�s su tragedija. Nors atrodo, kad liūdi.

Rinkdamas �od�ius, ponas Lorchas i�drįso pasakyti, jog vis vien būtų gaila, jei niekas negrotų brangiuoju instrumentu. Jis galėtų mokyti Din�, kai lensmano nebus namuose.

Tada, kai lensmanas baigė savo pasakojim�, įveikė graudulį ir surūkė dar vien� pypk�, jie taip ir sutarė.

Po to ponas Lorchas ilgai vaik�tinėjo. Blankiomis pavasario pakrantėmis. Sausi stagarai ky�ojo i� po sniego juostos, o �alia suko ratus benamiai jūros pauk��iai.

Jam prie� akis vis� laik� stovėjo suakmenėj�s Dinos veidas. Ausyse skambėjo jos atkaklus greitakalbe pilamas mintinis skai�iavimas ir nenumaldomas verksmas jam skambinant pianinu.

I� tikrųjų jis t� vasar� planavo va�iuoti į Kopenhag� ir t�sti savo muzikos studijas. Lensmano dvare jam pavyko susitaupyti nema�ai pinigų. Ta�iau pasiliko. I�d�iūv�s jaunas vyri�kis. Praretėjusiais plaukais ir i�vargusiu veidu, nors dar neturėjo nė trisde�imties.

Jo gyvenimas tarsi įgavo prasm�.

Dina kalbėjo ir toliau. I� prad�ių tik su Lorchu. Bet paskui ir su kitais �monėm.

Ji mokėsi skambinti pianinu. I� Lorcho natų. Prad�ioj trumpas daineles ir pratimėlius pir�tams lavinti. Vėliau � psalmes ir nesudėtingus klasikinius kūrinius.

Natoms ponas Lorchas skyrė didelį dėmesį. Jis ra�ė lai�kus į Tronjem�, Kristianij� ir Kopenhag�, pra�ydamas atsiųsti natų, pritaikytų pradedantiesiems. Taip jis atnaujino ry�ius su savo senais moksladraugiais.

Dina i�moko skambinti ir klausytis nebestaugdama kaip vilkas. O lensmano dvaras įgijo muzikalių namų �lov�. Pakeleiviai sėdėdavo salone ir klausydavosi violon�elės ar pianino garsų. Gurk�nodavo pun��. Grojama buvo �variai ir talentingai. Lensmanas buvo labai patenkintas.

Ponas Lorchas su savo liguista ir nepatrauklia i�ore, suvar�ytomis negrabiomis manieromis bei u�daru nuobodoku būdu pradėtas vadinti menininku.

Lorchas pripasakojo Dinai daug keistenybių i� pla�iojo pasaulio. Taip pat trumpų istorijėlių apie magij� ir muzik�.

Vien� dien�, kai jiedu pramogaudami irstėsi ramioje kaip veidrodis jūroje, jis papasakojo apie drakon�, kuris mokė smuikinink� grie�ti. Tas norėj�s taip gra�iai groti, kad princesė pravirktų ir sutiktų u� jo tekėti!

Drakonas pa�adėjo i�mokyti. Bet u� tai u�sipra�ė geros �vie�ienos.

Kaip tarė, taip padarė. Smuikininkas taip gerai i�moko amat�, kad galėjo groti nenusimov�s kum�tinių. Tuomet jis atsiminė, kad neturi mėsos. Nieko daugiau nesugalvodamas, jūron įmetė apgrau�t� kaul�.

� O kaip tada? � nekantraudama paklausė Dina.

� Jis be reikalo bandė apgauti drakon�. Drakonas jam dien� naktį giedojo: �Davei man kaul� be mėsos � nuo tavo smuiko niekas neraudos!�

� Kaip tai?

� Jis nepaprastai gerai grie�ė, bet princesės nesujaudino savo grojimu ir jos negavo.

� Bet kodėl gi? Jeigu jis taip gerai grojo?

� Gerai groti natas ir jaudinti �mones � ne tas pats. Muzika kaip ir �monės turi siel�. �ioji taip pat turi būti girdima�

� Tu moki amat�, � tvirtai pasakė Dina.

� A�iū, � tarė vyri�kis ir nusilenkė jai. Lyg nuo koncertinės pakylos pirmoje eilėje sėdin�iai princesei.

Dinai Lorchas buvo �mogus, į kurį ji galėjo atsiremti. Jis buvo tas �mogus, kurio pagalbos ji ie�kodavo i�tikus bėdai. Niekas jos akivaizdoje nedrįsdavo i� jo �aipytis.

Jis i�moko atlaikyti jos ver�lias glamones ir glėbes�iavimus. Stovėdavo sau tiesus kaip styga, nuleid�s rankas. Jo akys buvo tarsi voratinklis ant krūmo � su lietaus la�u.

To jai pakakdavo.

Ponas Lorchas nusivedė Din� prie Jertrūdos kapo. Ten augo tokios gra�ios gėlės. Apdėtos apvaliais samanotais akmenukais.

Lorchas tyliai kalbėjo Dinai ir neklausiamas ai�kino jai įvairiausius dalykus.

Kad Jertrūda visai nepykstanti. Kad sėdinti danguje laiminga, i�trūkusi i� �io pasaulio am�ino vargo ir rūpes�ių.

Kad viskas daugiau ar ma�iau buv� i� anksto nulemta. Kad �monės tes� priemonės vieni kitų gyvenime. Kad dalykai, tokie baisūs tau ir kitiems, i� tikrųjų gali tapti palaima.

Dina įsmeigė į jį stiklines akis, tarsi staiga įtikėjusi, kad i�gelbėjo Jertrūd�. Taip, i�laisvino j�! Kad i� tikrųjų ji padarė tai, ko padaryti niekas kitas nei�drįso ar nenorėjo. Nusiuntė Jertrūd� tiesiai pas Vie�patį į Dangaus karalyst�. Kur nėra rūpes�ių, samdinių ir vaikų. Atsidėkodama Jertrūda į �em� siuntė er�kėtro�ių ir neu�mir�tuolių aromat�.

Pamat�s Dinos veid�, Lorchas pakeitė pokalbio tem�. U�sikirsdamas ėmė pasakoti apie gėlių sandar�.

T� vasar�, kai Dinai suėjo trylika metų, lensmanas grį�o i� Bergeno su nepaprastai i�puoselėta barzda ir nauja �mona. Jis j� visiems rodė su tokiu pasidid�iavimu, tarsi pats būtų nulipd�s.

Jau po savaitės �naujokė� įsikraustė į Jertrūdos kambarį. Visiems dvari�kiams ir kaimynams atrodė, kad per greitai.

Dviem mergoms buvo liepta i�kraustyti visus velionės Jertrūdos daiktus ir gerai i��veisti palėp�. Per visus tuos metus kambarėlis stovėjo u�rakintas. Kaip skrynia, kurios rakto niekas neturėjo ir į kuri� dėl to buvo numota ranka.

To kambario varg�ei Jertrūdai nebereikėjo, taigi ir skriaudos nebuvo. Tai visi suprato. Bet vis tiek u�kliūdavo, kaip viskas daroma.

Vienas kitas tylomis pasidalindavo įspūd�iais. Kalbėjo, kad lensmanas taip i�alk�s moterų, kad dvare neu�sibūdavusi jokia tarnaitė. Jeigu norėdavo apsisaugoti, �inoma. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas nei�eitų į gera, taip ir su Dagnės atėjimu į namus.

Ji buvo tikra bergenietė. Plona kaip smilga, įmantriai su�ukuotais plaukais ir trimis pasijoniais. I� tiesų ji visiems turėjo tapti paguoda, bet ne viskas buvo taip paprasta.

Vienas i� pirmųjų veidų, kurį i�vydo naujoji lensmano �mona, buvo namų darbo gipsinė kaukė.

Dina pasistengė. U�sidėjo gipsinį veid� ir apsitaisė baltu apdaru, norėdama nustebinti tėv�.

Veid� buvo pasidariusi pati. Vadovaujama pono Lorcho. Tai buvo nelabai vykusi Lorcho veido atlieja. Ponia Dagnė gyvenime nebuvo ma�iusi nieko, kas labiau panė�ėtų į negyvėlį. Labiau groteski�k� nei juoking�.

Lensmanas prapliupo kvatotis, kai pabaisa i�niro svetainės tarpduryje, o Dagnė griebėsi u� galvos.

Nuo pat pirmosios dienos tarp Dinos ir Dagnės prasidėjo nesutaikomas �altasis karas. Tame kare lensmanui tekdavo imtis moterų taikytojo vaidmens, jei tarp jų i�vis būdavo koks nors ry�ys.

A� esu Dina. Jertrūda man numetė ma�yt� sagel� i� savo apdaro. Anks�iau jai nepatikdavo, kad mano panagės juodos. Dabar ji niekad dėl to nesibara.

Lorchas sako, kad mano toks greitas mintinis skai�iavimas � tai dovana. Jis diktuoja, o a� sudedu. Kartais ir atimu daug skai�ių. Ar padaliju. Ponas Lorchas skai�iuoja popieriuje. Tada pa�iulpia dantis ir sako: �Nuostabu! Nuostabu!� Po to mes grojame. Ir nebeskaitome namų postilės ar katekizmo.

Jertrūdos riksmas suskaldo �iemos naktis į ma�ytėlaites atplai�ėles, kurios skrajoja u� mano lango. Da�niausiai prie�kalėd�iu. O �iaip ji vaik�to apsiavusi veltiniais, ir a� ne�inau, kur ji yra. J� i�varė i� jos kambarėlio.

I�gabeno visus paveikslus. I�tu�tino komod�. Knygas perkėlė pas mane. Mėnesienoje jos i�eina pasivaik��ioti ir vėl grį�ta į savo lentynas. Jertrūdos juodoji knyga turi mink�tus kampus. Ir daug pasakų. A� pasiskolinu jos didinam�jį stikl� ir traukiu prie sav�s �od�ius. Jie prateka per mano galv� lyg vanduo. A� i�trok�tu. Bet ne�inau, ko jie i� man�s nori.

Jertrūda visai i�sikėlė. Mes turime erelį, kuris suka ratus vir� namų. Jie jo bijo. Bet juk tai tik Jertrūda. �ito jie nesupranta.

2 skyrius

NEKALTASIS BUS I�GELBĖTAS, O I�SIGELBĖS DĖL SAVO RANKŲ TYRUMO.

(Job 20, 30)

� Tomai! Ar �inai, kodėl arkliai miega stovėdami? � vien� dien� paklausė Dina.

Ji i� �alies stebėjo kresn� berniok�. Jie buvo vieni arklidėje.

Jo tėvai buvo tie patys trobelninkai, kurie kelet� metų augino Din�. Jis jau buvo pakankamai didelis, kad galėtų prisidurti �iling� kit� lensmano dvare, kai esti laisvas nuo prievolių.

Dabar jis įmetė į ėd�ias pa�aro ir nuleido rankas.

� Arkliai visada miega stovėdami, � at�ovė jis.

� Taip, bet jie stovi ir tada, kai nemiega? � parei�kė Dina, remdamasi savo keistoka logika, ir liuoktelėjo ant �ilto arklio mė�lo, kuris, �virk�telėj�s tarp kojų pir�tų, susirangė ten it riebūs kirminai.

� Na taip, � nusileido Tomas.

� Negi tu nieko ne�inai? � paklausė Dina.

� Tfu! � nusispjovė jis ir suraukė kakt�.

� Ar �inai, kad a� negyvai nudeginau savo mam�? � dr�siai paklausė ji ir įsmeigė į jį akis.

Tomas sustingo. Nepajėgė net rankų susigrūsti į ki�enes. Galų gale linktelėjo. Tarsi reik�damas pagarb�.

� Dabar ir tu miegosi stovėdamas! � parei�kė ji su savo keista �ypsena, kokios neturėjo niekas.

� O kodėl? � sutrik�s paklausė jis.

� T� patį a� sakiau arkliams. Ir jie miega stovėdami! Dabar tu irgi girdėjai. Todėl privalai miegoti stovėdamas! Jūs esate vieninteliai, kuriems tai esu sakiusi.

Ji pasisuko ant mė�lino kulno ir i�lėkė i� arklidės.

Buvo vasara.

T� pa�i� naktį Tomas pabudo ka�kam pravėrus kamaraitės duris. Jis pamanė, jog tai tvarto bernas, kuris persigalvojo ir nei�plaukė �vejoti menkių, kaip �adėj�s.

Ūmiai ji atsidūrė ties juo giliai alsuodama. Prie�ais save jis i�vydo por� pla�iai atvertų kaltinan�ių akių. Jos buvo pilkos kaip poliruotas �vinas naktį. Prasmegusios akiduobėse. Pasiruo�usios �lum�telėti jo lovon.

� Apgavai! � su�vok�tė Dina ir nutraukė nuo jo antklod�. � Privalėjai miegoti stovėdamas!

Staiga ji i�vydo nuog� berniuko kūn�, kurį jis instinktyviai bandė prisidengti rankomis.

� Tu keistai atrodai! � nusprendė ji. Visi�kai nutempė nuo jo apklot� ir ėmė ap�iūrinėti jo tarpukojį.

Jis gynėsi droviai krizendamas ir ilga ranka jau siekė kelnių, kabojusių ant lovos kra�to. Net pats nepajuto, kaip atsidūrė ant grindų. Tada ji i�nyko. Ar viskas jam tik pasivaideno? Ne. Liko jos kvapas. Kaip �lapių ėriukų.

To atsitikimo jis nepamir�o. Pabusdavo kartais vidurnaktį manydamas, jog Dinos būta kambaryje. Bet niekada nerasdavo įrodymų.

Jis būtų galėj�s i� vidaus u�siskl�sti, bet teisinosi tuo, kad kitiems bernams tai būtų pasirod� keista. Neduokdie, dar k� nors paliktų u� durų.

Jis įsikalbėjo, kad �eriami arkliai į jį keistai �iūri. Kartais, kai jis jiems paki�davo duonos kriauk�l�, o tie praverdavo savo did�iules �iotis ir atidengdavo geltonų dantų eil�, jam pasirodydavo, kad �aiposi i� jo.

Ji pirma į jį pa�iūrėjo. Taip pa�iūrėjo. Nuo to karto viskas susijaukė.

Jis ėmė lankytis prie e�ero mi�kelyje. Spėjo, kad ji ten eina maudytis. Nes staiga atsiminė vien� �ilt� popiet� mat�s j� varvan�iais plaukais.

Jam dingodavosi, jog girdi ka�k� �e�ant �ieno prėsle �viesiais vasaros vakarais, kai jis tvarkydavosi arklidėje.

Jis būtų galėj�s prisiekti, jog ka�kas judėdavo krūmuose, kai pats maudydavosi e�erėlyje po vakaro ruo�os.

Vien� vakar� jis ry�osi! Virpėdamas i� susijaudinimo ir �varbio, i�lipo i� �alto vandens ir �engė prie akmens, kur buvo jo rūbai. Ramiai, neskubėdamas, kaip visada, laikydamas rankas priekyje. O rūbus jis palik�s tolėliau nuo kranto. Tarsi norėdamas, kad kas nors jį pamatytų.

Visas jo ry�tas subliu�ko, kai jis pamatė, jog krūmuose i� tiesų ka�kas tūno. Ten su�mė�avo. �e�ėlis! �viesus audeklas? Akimirk� jis nedrįso net apsidairyti. Po to ėmė rengtis virpėdamas visu kūnu.

I�tis� vasar� ji nėjo jam i� galvos. U�go�davo visas mintis. Kaip ver�li upė.

A� esu Dina. Nemėgstu avie�ių. Jas skina brūzgyne u� klėties, kur anks�iau stovėjo skalbykla. Tas brūzgynas piktesnis ir u� dilgėles.

Jertrūda stovi vidury e�erėlio, kur plūduriuoja vandens lelijos. A� einu pas j�. Tuomet ji i�nyksta. I� prad�ių prisiryju vandens, bet paskui pastebiu, kad ji laiko mane ir a� nesk�stu. Dabar man tereikia įlipti į vandenį, ir a� plaukiu, nes ji laiko mane. Tomas taip nemoka. Jo niekas nelaiko.

Dagnė, net mėnesio nei�buvusi lensmano �mona, ėmė pūstis per liemenį.

Virėja sakė, kad lensmanas nepagailėj�s parako. Patikėtiniams ji i�rei�kė viltį, kad �is taip py�kin�s, jog tarnaitės nuo �iol galėsian�ios būti ramios. Tad ir jai nebereiksi� kur buvus, kur nebuvus ie�kotis naujų darbininkių.

Lensmanas atkuto. Eidavo pasivaik��iot į sod�, auk�tai vir� Dagnės galvos ne�damas jos skėtį. Taip auk�tai, jog Dagnė skųsdavosi, kad ant jos krentanti saulė, o land�ios ber�ų �akelės badan�ios jai �ilkus.

Dina spendė �abangas. Ir su didele i�mone.

Atsitikdavo, kad Dagnės kambario durys būdavo u�rakintos, o raktas dingdavo kaip į vandenį. Vėliau jį rasdavo viduje!

Ji galėdavo nepastebimai įsėlinti į kambarį, kada Dagnė būdavo kur nors apa�ioje, u�rakinti duris ir palikti rakt� i� vidaus ky�oti spynoje. O paskui lyg niekur nieko i�lipti pro atvir� lang�.

Kūn� ji paversdavo �vytuokle. Kaip senovi�kame svetainės laikrodyje. Ir po �e�ių septynių smagių pasisiūbavimų ji nutūpdavo kieme ant did�iojo ber�o svyruoklio.

Ne kam kitam, o Tomui kiekvien�kart tekdavo atsine�ti kopė�ias, praskleisti �viesias rauktas u�uolaidėles, įlįsti vidun ir atrakinti duris. Įtarimas krisdavo ant Dinos.

Į�eistos Dagnės skambus balsas kaip vėtra siausdavo po vis� dvar�.

Ta�iau Dina tylėdavo. �velgdavo tiesiai į tėvo tū�mingas akis ir tylėdavo.

Jis t�sydavo j� u� plaukų, dau�ydavo pe�ius.

Ji net apsiputojusi gindavo savo nekaltum�. Ir lensmanas atstodavo. Iki kito karto.

Atsitikdavo, kad Dagnės knyga ar siuvinys prapuola kaip į vandenį. O visi namai sukelti ant kojų. Veltui.

Bet po dienos kitos knyga ar siuvinys gulėdavo ten, kur gulėj�.

Jeigu Dina pasakydavo buvusi kartu su Tomu arba jaun�ja virėja, vadinasi, taip ir būdavo. Jie meluodavo patys nelabai �inodami dėl ko. Berniukas � todėl, kad Dina kart� nutraukė nuo jo antklod� ir matė jį nuog�. Todėl, kad nuo to karto jame įsiliepsnojo ugnis, kurios neįstengė u�gesinti. Jis intuityviai suvokė, kad �ūtų, jei neigtų mat�s j� tvarte tuo metu, kai dingo daiktai.

I�stypusi, augalota Dina turėjo stiprius gniau�tus ir buvo ūmaus būdo. Ji niekada nekėlė savo grėblių prie� virėjuk�. Bet �ioji vis vien jos bijojo.

Dagnė pagimdė sūnų. Vestuvės buvo tyliai at�oktos Bergene, bet vaiko krik�tynos virto karali�komis i�kilmėmis.

Bufetas ir kamaros stalas kasdien lū�o nuo sidabrinių taurių ir �vakid�ių, nertų staltiesių ir visokių nieku�ių.

Tarnaitės nebe�inojo, kur krauti maist� ir indus, nebent ant grindų.

Vaikas, vardu Oskaras su raide �c�, daug rėkė. Tokio dalyko lensmanas nebuvo numat�s. Jis taip nepak�sdavo verksmo.

Dagnė pasitaisė, i�gra�ėjo ir pralinksmėjo, vos vaikui buvo rasta auklė. I� Tronjemo ir Bergeno ji u�sisakinėjo madingų tualetų sau ir rūbelių vaikui.

I� prad�ių lensmanas nenorėjo pasirodyti smulkmeni�kas jai k� nors atsakydamas. Bet kai paketų ir siuntinių nebuvo jokio galo, ėmė nerimauti. Priminė jai, kad finansinė padėtis �iuo metu nesanti tokia jau gera. Jam dar pirkėjai nėra atsiskait� u� visas �uvis, kurias jis siunt�s į Bergen�.

Dagnė puolė į a�aras. Verkė ir Oskaras. O kai i� Tronjemo atėjo nauja siunta, lensmanas tik atsiduso ir porai valandų u�sidarė vienas.

Bet vakare jis pragiedrėjusiu veidu i�ėjo i� kontoros ir buvo toks pat smagus kaip įprastai. Tai galėjo paliudyti visi, gyvenantys po tuo pa�iu stogu. Nes medinės grindys tarp velionės ponios Jertrūdos kambario ir pirmojo auk�to ritmingai girg�dėjo.

� Galėjo bent palaukti, kol mes sugulsime, � niekinamai burbtelėjo vyriausioji merga.

Bet lensmanas apsistojo ties ta vienintele. Visi kiti sijonai galėjo būti ramūs. Teko su tuo susitaikyti. O kai kam netgi smagu būdavo klausytis tų nedviprasmi�kų garsų ant auk�to.

Nieko pana�aus neteko girdėti velionės Jertrūdos laikais. Ji buvo angelas. �ventoji. Niekas nebūtų patikėj�s, kad ji tai darė su atgrasiuoju lensmanu. Bet jiems juk gimė ta mergaitė� Nelaimingoji Dina su tokia sunkia nuodėme. Varg�elė, ji buvo pati nelaimė! Moterys nepraleisdavo progos pakalbėti apie velion� Jertrūd�. �nab�domis. Bet pakankamai garsiai, kad tai pasiektų Dagnės ausis. Bet ne lensmano.

Ir jos pasakodavo apie j�. Jos ori� auk�t� figūr�. Giedr� �ypsen� ir nepaprastai plon� liemenį. Būdavo cituojami jos i�mintingi �od�iai.

Tarpduryje pasirod�ius Dagnei, viskas nu��iūdavo. Tarsi ka�kas būtų u�pūt�s �vak�. Bet tuomet jau bema� viskas būdavo pasakyta ir i�girsta.

Dagnė bandė susigyventi su velionės Jertrūdos portretais. Daug mėnesių. Vienas jų vos vos �ypsodamasis �velgė į j� nuo tapetuoto panelio svetainėje. Kitas rimtai �iūrėjo nuo laiptinės. Dar vienas stovėjo ant lensmano ra�omojo stalo.

Bet vien� dien� jos kantrybė trūko. Ji pati surankiojo juos nuo sienų, suki�o į sen� pagalvės u�valkal� ir sukrovė į dė��, kur buvo ir daugiau daiktų i� Jertrūdos kambario.

Dina u�klupo j� nukabinant nuo sienos paskutinį paveiksl�. Akimirka nudegino kaip rūg�tis.

Mergaitė neatstojo nuo jos nė per �ingsnį. Jai einant u�valkalo į spint� antrojo auk�to koridoriuje. Į tamsųjį kamp�, kur stovėjo Jertrūdos dė�ė. Dagnė elgėsi taip, lyg mergaitės nė nebūtų.

Abi tylėjo.

Visi pavalgė so�ius pietus.

Lensmanas sėdėjo atsilo��s �aliu pliu�u aptrauktoje kėdėje ir dar nebuvo pastebėj�s, jog dingo portretai.

Tuomet Dina pradėjo puolim�.

Ji buvo lyg karvedys, atakuojantis tvirtovės pylim�. Vėliava, kuri� laikė i�kėlusi, buvo senas u�valkalas, pilnas bar�kan�ių daiktų.

� O �ia dabar kas? � paklausė lensmanas, neslėpdamas susierzinimo.

� A� tik noriu pakabinti paveikslus į viet�, � garsiai atrė�ė Dina ir metė i�kalbing� �vilgsnį į Dagn�.

Tuomet ji atsistojo prie�ais lensman� ir i� slėptuvės ėmė traukti vien� paveiksl� po kito.

� Bet kodėl tu juos nuėmei? � at�ariai paklausė lensmanas.

� A� jų nenuėmiau. A� juos sukabinsiu!

Pasidarė tylu tylu. Taip tylu, kad girdėjai pelės kreb�denim� kamaros spintoje.

Pirmoji pra�neko Dagnė. Bet lensmanas pastebėjo, kad Dina nenuleid�ia nuo jos tū�mingų akių.

� Tai a� juos nuėmiau, � į�ūliai pasakė ji.

� O kodėl taip padarei?

Jis nenorėjo būti grie�tas. Bet ka�kuo ta moteris erzino jį iki kaulų smegenų.

Lensmanas vadovavosi viena nera�yta taisykle. Ji sakė, kad su tarnais ir moterimis reikia kalbėtis kaip su protingais �unimis. Bet jeigu tai nepadeda, reikia pasirūpinti, kad �unelis būtų �priri�tas�. Tuomet padar� reikia ��nekinti� kaip proting� arklį. Vadinasi, nekeliant balso, tik nuleidus jį viena oktava. Taip, kad skambėtų i� krūtinės ir u�pildytų vis� kambarį.

Ta�iau jam retai kada pavykdavo gyventi pagal �i� savo taisykl�. Nepavyko jam ir t� kart�.

� Nė nemanau dėl to ai�kintis! � pratrūko Dagnė.

Lensmanas suprato, kad �itaip loja suerzinti �unys, ir paliepė Dinai i�sine�dinti i� kambario.

Ji neskubėdama i�dėliojo visus keturis portretus aplink tėvo kojas, pasiėmė u�valkal� ir tik tuomet nėrė lauk.

Kit� ryt� paveikslai kabojo savo vietose.

Dagnė gulėjo lovoje įveikta galvos skausmų, o ma�asis Oskarėlis turėjo vis� dien� i�būti apa�ioje.

Lensmanui įgriso nuolatinis �od�iavimasis tarp dukros ir �monos. Jis panoro būti toli nuo namų. Ėmė ilgėtis tų ramių kelionių pasroviui upe ma�y�iu dengtu laiveliu su poros vyrukų komanda, pypke ir degtine. Neju�ia jis imdavo svajoti, kad mergaitė būtų toli nuo namų. I�tekinta. Bet jai juk dar tik ėjo penkiolikti.

Ir ateitis nieko d�iaugsmingo ne�adėjo. Ne todėl, kad Dina būtų bjauri pa�iūrėti. Tokia ji nebuvo. Pagal savo am�ių ji buvo pakankamai subrendusi. Tinkama į �monas.

Bet ji turėjo pasiutimo, kuris vargiai galėjo pritraukti vyrus, ie�kan�ius �monos. Jis vis tiek neprarado vilties. Jam tai tapo savoti�ka misija. Vos tik sutik�s kokį nevedusį vyri�kį i� geros �eimos, i�kart pagalvodavo: �O gal tai būtų nebloga partija Dinai.�

Pama�u Dagnei įgriso būti lensmano �mona, motina ir pamote. Ji u�simanė į Bergen�, pasak jos, aplankyti �savųjų�. Tuomet lensmanas suprato, kad ka�k� reikia daryti, ir nedelsiant.

Din� jis norėjo i�siųsti į Troms� mokytis. Ta�iau nė vienas, pa�inoj�s �eim�, nesutiko jos priimt gyventi. Atsirado devynios galybės prie�as�ių. Pradedant tuberkulioze ir baigiant i�sikraustymu i� namų. Gyventi atskirai ji buvo dar per jauna.

Jis nir�damas galvojo apie visus tuos �mones, kuriems ka�kada buvo pagelbėj�s tai �iuo, tai anuo. Galima pamanyti, jie visk� u�mir�o. Taip jis niurzgėdavo visiems, kas tik netingėdavo klausytis.

Į tai Dagnė irzliai atrė�ė, kad kas galįs �toki�� laikyti namuose.

�it kaip! Lensmano dukra � �tokia�?! Jis net apsiputojo i� pyk�io ir į�eisto orumo. Ar ji nesanti vienintelė moteri�kė, grie�ianti violon�ele? Ar ji neavinti bateliais? Ar ji nesanti geriausia jojikė visoje parapijoje? Ar ji neskai�iuojanti geriau u� bet kokį krautuvinink�? K� jai galima priki�ti?

Ne, Dinai tikrai nėra ko priki�ti, i�skyrus tai, kad ji tikra patrakėlė, be to � �iauri ir sukta!

Dagnė tė�kė nuosprendį lensmanui tiesiai į akis, prie sav�s spausdama sūnelį, kuris verk�leno i�g�sdintas viso to triuk�mo.

� O kas jai turėtų atstoti motin�? � paklausė lensmanas. Jis visas net įraudo.

� Tik jau ne a�, � atkirto Dagnė, pasodino vaik� ant grindų prie jo kojų ir įsisprendė.

Tuomet lensmanas i�ėjo i� kambario. Nusileido pla�iais puo�niais laiptais ir per kiem� patraukė savo pamėgtų trobesių prie jūros link.

Jis pasigedo Jertrūdos �velnaus būdo ir jos vėsaus rankos prisilietimo prie kaktos. Tikriausiai jos gaivi angeli�ka ramybė dar labiau i�augo per tuos metus, kai ji mirusi.

Lensmanas stovėjo vakaro sutemose ir pra�ė velion� Jertrūd� pasiimti savo vaik�, nes jam pasidar� per sunku. Turbūt ir pati matanti. Jis �aibi�kai pasitaisė, kad nenorįs mergaitės mirties, tik svarbu, kad i�moktų padoraus elgesio.

� Tu pakalbėk su ja! � maldavo jis.

Jis nusi�nyp�tė į nosin� su monograma, u�sikūrė pypk� ir sunkiai atsisėdo ant statinės.

Kai suskambo varpas, kvie�iantis prie stalo, jis pajuto, kad alkanas. Vis tiek dar padelsė.

Niekas nepradėdavo valgyti, kol galustalėj neatsisėsdavo lensmanas� Visi laikėsi tos taisyklės, kai lensmanas būdavo namuose.

Dina i�vis nepasirodė prie stalo. Ji sėdėjo senajame ber�e u� klėties. I� �ia ji kaip sakalas matydavo visk�. O pro ausis neprasprūsdavo nė vienas garsas kieme.

Pati galėjo likti nematoma.

Med�io vir�ūnėje kabojo Dagnės �ydrasis mezginys. I�tampytas į visas puses, mirguliuojantis skylėmis, kur nubėgo akys.

Virbalai ky�ojo i� �arkų lizdo po klėties kraigu. �vilgėjo ir blyk�iojo, kai į juos pa�velgdavo saulė.

3 skyrius

JI JAM TARĖ: A�, TIESA, EISIU SU TAVIM, BET �IUO �YGIU PERGALĖ NEBUS TAU ĮSKAITYTA, NES SISARA BUS PADUOTAS Į MOTERI�KĖS RANKAS.

(Ts 4, 9)

Jakobas Grenelvas i� Reinsneso buvo artimas lensmano draugas. �iem� jie kartu eidavo med�ioti, o vasar� plaukdavo į Bergen�.

Beveik prie� dvide�imt metų Jakobas atvyko i� Tronjemo padėti Ingeborgai, Reinsneso na�lei, tvarkytis su jektomis.

Jau tuo metu Reinsnesas buvo viena i� geriausių prekyvie�ių apskrityje, turėjo por� puikių jektų.

Neilgai trukus Jakobas persikraustė į sal� antrajame auk�te. Ingeborga laimingai i�tekėjo u� savo jaunojo �turmano.

Pasirinkimo būta gero. Jakobas Grenelvas buvo apsukrus jaunuolis. Netrukus jis panoro atidaryti nakvynės namus. Daugelio pavydui tokį leidim� jis gavo.

Apie Ingeborg� Grenelv buvo pasakojama daug gero. Taip pat ir apie Jakobo motin� Karen�. Reinsneso moterys visada būdavo ypatingos. Nors laikui bėgant daug giminių �ia pasikeitė, moterims buvo bendra tai, kad jos labiausiai įstrigdavo atmintin.

�monės kalbėjo, kad jeigu jau įėjai pro duris, nei�eisi nepavai�intas, nesvarbu, kilmingas ar bedalis būtum. Jeigu Reinsneso moterims ir galėjai k� priki�ti, nebent tai, kad jos negimdė vaikų pame�iui. U�tat i�laikydavo jaunyst� ir �velni� od�.

Rodės, lyg pietvakaris vėjas ir did�iuliai vakarų vandenys nuplaudavo jų rauk�les ir senatv�. Pati vieta turėjo būti ka�kokia ypatinga. Nes tai nebuvo paveldima. Giminės nuolatos keitėsi Reinsnese.

Jakobas Grenelvas buvo didelis darbininkas, bet mokėjo ir d�iaugtis gyvenimu. Jūros vėjų sutar�ytais plaukais, jis atėjo i� did�iojo pasaulio. Vedė penkiolika metų u� save vyresn� Ingeborg� su viskuo, kas jai priklausė. Bet nieko nepaleido vėjais.

Kadangi Ingeborgai jau buvo keturiasde�imt metų, kai pas j� apsigyveno Jakobas, niekas nesitikėjo, kad bus palikuonių.

Bet jie smarkiai apsiriko.

Ingeborga, buvusi nevaisinga su ankstesniuoju vyru, ėmė ir su�ydėjo.

Kaip ir Senojo Testamento Sara, ji tapo vaisinga brand�iame am�iuje. Būdama keturiasde�imt trejų metų, Reinsneso Ingeborga pagimdė sūnų! Jį pavadino Johanu pagal Jakobo tėv�.

Aplankyti anūko i� Tronjemo atvyko Jakobo motina Karena. Bet neilgai trukus ji pasiuntė �mogų pargabenti knygų spintų bei supamosios kėdės ir apsistojo ilgam.

Malonesnės anytos u� j� nebūtum rad�s. Taip prasidėjo nauja Reinsneso moterų vie�patystės fazė. �velni, visa aprėpianti vie�patystė. Sutelkianti vis� �eimyn� sandorai ir naudingam darbui. Kiekvienas būtų norėj�s gyventi Reinsnese.

Tai, kad Ingeborga jau turėjo du įsūnius, galėjo sudaryti keblumų. Bet tie jau buvo suaug� ir nerodė nepasitenkinimo. Vyriausiasis tamsiagymis Nylsas tvarkė krautuvės reikalus. Andersas buvo nenustygstantis vietoje �viesiaplaukis. Plaukiojo vienu i� laivų.

Ingeborga atlikdavo taikytojos vaidmenį ir maloningai dalindavo darbus.

Juridi�kai Jakobas buvo pilnateisis �eimininkas ir valdovas, bet prakti�kai viskam vadovavo ir visk� sprendė Ingeborga. Jakob� ji klausdavo patarimų. Ir kartais i� tikrųjų pasielgdavo kaip patarta.

Niekas labai nekreipė dėmesio į tai, jog Jakobas i� tikrųjų buvo svetimas. Jis kaip ir anks�iau jekta kasmet plaukdavo į Bergen� ir �iaip daugiausia laiko praleisdavo keliaudamas.

Niekas negirdėjo, kad Jakobas ir Ingeborga vienas kitam būtų pasak� �iurk�tų �odį. Kiekvienas buvo u�siėm�s savais rūpes�iais.

Jakobas gyveno jektomis. Andersas visais at�vilgiais tapo jo mokiniu.

Taip Jakobui ir Ingeborgai atiteko po vien� įsūnį. Galiojo nera�yti pareigų ir atsakomybės įstatymai. Juos nustatydavo pagal tai, kas buvo naudingiausia dideliam ūkiui. Kitaip ir negalėjo būti.

Prizminių �viestuvų pakabu�iai galėjo nebijoti barnių ir triuk�mo namuose. Balsai būdavo ramūs ir santūrūs.

U� tai reikėjo dėkoti Ingeborgai, kurios poveikį jutai net arklidėje ir pakrantės trobesiuose. Niekur nesigirdėjo keiksmų.

I�plauk�s į jūr�, Jakobas prisimindavo senus įpro�ius. Bet vos tik pajusdavo po kojomis Reinsneso �em�, jie vėl i�garuodavo.

Prie� eidamas pas Ingeborg� į lov�, jis visuomet apsi�varindavo. Ir i� vidaus, ir i� i�orės. Ir nė karto nebuvo atstumtas.

Jei kartais ir numal�indavo alkį kituose nakvynės namuose palei ilg� laivakelį, jį vis vien traukdavo grį�ti pas brand�i�j� moterį. Jis visuomet d�iaugdavosi būdamas namie, auk�tojoje lovoje su u�uolaidomis ir baldakimu.

�monės ai�kiai matydavo, kaip strazdanotus Ingeborgos skruostus nutvieskia raudonis, kai į s�siaurį įslinkdavo laivas. Da�nai tas raudonis nei�nykdavo savaitėmis. Kol Jakobas vėl i�plaukdavo į jūr�.

Vakaras ateidavo anksti, o rytas � vėlai. Bet naujasis ritmas nieko nevargino. Ir vienas, ir kitas mėgavosi ilgomis naktimis.

Jakobas Grenelvas neniekino pun�o. Juo labiau � lensmanas.

Ne kas kitas, o Jakobas guodė lensman�, �iam tapus na�liu. Tai jis supa�indino jį su Tronjemo ir Bergeno auk�tuomene. Ir suvedė su Dagne.

Jie gerai sutarė. Ir dėl biznio, ir dėl moterų. Kurį laik� jie paeiliui sve�iuodavosi vienoje Helgelano klėtelėje nė kiek dėl to nesipykdami.

Po to numirė Ingeborga, kai vien� dien� po maumed�iu sode pasilenkusi glostė savo juod� katin�. Krito ant �emės kaip obuolys. Ir nebėr �mogaus.

Niekas neįsivaizdavo, kad kada nors Ingeborgos gali nelikti, nors mirtis neaplenkdavo nė vienos �eimos. �iaip ar taip, niekas nepagalvojo, kad Vie�pats neleis jai pamatyti į pastorius į�ventinto sūnaus! Jai, kuri visada apgindavo kiekvien� gle�nutį Dievo kūrinėlį pakrantėje ir niekada nepailsdavo rūpindamasi kitais.

Nuo Ingeborgos mirties dienos maumedis ir juodasis katinas tapo relikvijomis.

Jakobas buvo nepaguod�iamas. Jis jautėsi kaip dauguma tų, i� kurių mirtis netikėtai ka�k� atima. Suprato, kad meilės nei�matuosi jokiu matu. Ji ateina tada, kai jos ma�iausiai lauki.

Jakobas to nesuprato iki pat budynių nakties. Manė, kad viskas baigiasi verslu ir lova. O pasirodė, kad būta neįsivaizduojamai daugiau.

I�tisus metus nemig�s ir sublog�s, jis kankinosi, kad nespėjo parodyti Ingeborgai savo tikrosios meilės.

Jis apleido nakvynės namus ir daugiau degtinės i�gerdavo, negu parduodavo. Tai nedavė jokio pelno, be to, jis darėsi viskam abejingas, nepaslankus.

Apsukrieji įsūniai ne tik kad turėjo daug darbo, jiems taip pat atiteko visa vald�ia ir garbė.

Jeigu ne Jakobo gro�is, tikriausiai juo būtų ėm� bjaurėtis ir �eimynyk��iai, ir sve�iai.

Jį gaubė juslingumo aureolė. Jos poveikį jautė visi, kas gyvas, kaip ir ponia Ingeborga.

Ta�iau Jakobas buvo klajoklis ir jūrininkas. O kad Ingeborga buvo sumani verslininkė, paai�kėjo tuoj pat po jos mirties.

Įsūniai kapstėsi kaip įmanydami. Bet greitai suprato, kad turės arba perimti vis� vadovavim�, arba i�siųsti Jakob� į jūr� verstis pagal jam �inomas taisykles. Nes kitaip viskas �lugs.

Į Jakob� visi �iūrėjo kantriai ir atlaid�iai. Ir jį gindavo. Net ir tuomet, kai jis vien� naktį lov� su baldakimu i�sigabeno į sod�.

Jau buvo i�lenk�s ne vien� taurel� ir ilgėdamasis Ingeborgos visk� i�band�s. Tikriausiai manė tokiu būdu labiau priartėsi�s prie jos. �iaip ar taip, vir� sav�s jis matė jos dangų.

Ta�iau dangus turbūt nelabai jo tepaisė. Kaip i� patrankos pliūptelėjo lietus. O �aibas su griaustiniu baudė nelaimėlį lovoje.

Jis neblogai paplu�ėjo, kol lov� i�ardė, i�vilko laukan ir vėl j� surinko.

Neu�dėtas liko �ilkinis baldakimas. Ir gerai. Lietus nei�ėjo į gera med�iui. �ilkui jis būtų buv�s tikra pra�ūtis.

Bet Jakobas i�siblaivė. Lyg burtų lazdele mostelėjus.

4 skyrius

DU ANGELAI ATĖJO PAS LOT�, SĖDĖJUSĮ SODOMOS VARTUOSE. LOTAS JUODU GRA�IAI PASVEIKINO IR PRIGLAUDĖ SAVO NAMUOSE. BET SODOMOS VYRAI NORĖJO JIEMS BLOGA IR APSUPO NAMUS. JIE PASI�AUKĖ LOT� IR LIEPĖ I�VESTI TUOS VYRUS, KAD GALĖTŲ JIEMS DARYTI K� TINKAMI.

I�ĖJ�S PAS JUOS LOTAS IR U�RAKIN�S PASKUI SAVE DURIS TARĖ: MANO BROLIAI, NEDARYKITE, MELD�IAMIEJI, NEDARYKITE TOS GĖDOS. TURIU DVI DUKTERIS, KURIOS DAR NEPA�INO VYRO; A� JAS I�VESIU PAS JUS, IR DARYKITE SU JUODVIEM KAIP JUMS TINKA, KAD TIK NEDARYTUMĖTE NIEKO PIKTO ANIEMS VYRAMS, NES JUODU ĮĖJO PO MANO STOGO PAVĖSIU.

(Pr 19)

Kai lensmano ausis pasiekė istorija apie lov�, jis nusprendė pasikviesti draug� į Fagernes� kartu pamed�ioti, u�k�sti ir pun�o i�gerti.

Na�lys atplaukė į dvar� baltai da�ytu laiveliu mėlynais turėklais.

Ore jautėsi rudeni�kas �varbumas, bet įdienojus pasidarė gra�u ir �ilta. Taikiklyje buvo tetervinai. Raibi, kaip ir dera tokį ankstyv� rudenį. Kadangi sniego dar nebuvo, vyrai nesitikėjo geros med�ioklės.

Bet, kaip sakoma, ne tai svarbiausia�

Susitikimas buvo triuk�mingai nuo�irdus.

Jakobas i�gyrė Dagnės suknel�, plaukus, figūr� ir siuvinėtus rankdarbius. Jis rūkė cigarus ir niekam neįkyrėjo kalbomis apie save bei savo liūdn� lemtį.

Po vai�ių Dagnė prisidėjo prie vyrų ir ėmė gyvai pasakoti apie vien� �ved�, savait� nuomavusį pas juos kambarį. Jis tik bast�sis po mi�k� ir neai�ku kuriam galui tyrinėj�s pauk��ius.

� O jūs ar neturėjot pernai namuose laukinio pauk�telio? �paklausė Jakobas, neslėpdamas geros nuotaikos.

�eimininkai sutriko.

� Tikriausiai ji arklidėje, � galų gale atsakė lensmanas.

� Taip, ji ten pat buvo ir praeit� kart�, � sukrizeno Jakobas.

� Ji niekaip negali suaugti, � pasakė Dagnė.

� Bet kai j� ma�iau paskutinį kart�, buvo ganėtinai i�stypusi.

� O taip, bet ne tai svarbu, � atsiduso lensmanas. � Bėda, kad ji dar pasiutesnė ir nesuvaldomesnė nei bet kada. Jai penkiolika metų ir jau turėtų eiti į mokykl� arba būti augintinė geroje �eimoje. Bet i�kart susiduri su problemom�

Jakobas buvo beprasi�ioj�s, kad nėra lengva augti be motinos, bet susilaikė. Suprato, kad būtų netakti�ka.

� Ji k�, nevalgo? � nusistebėjo jis ir metė �vilgsnį į valgom�jį, kur tarnaitės pradėjo kraustyti stal�.

� Ji valgo virtuvėje, � i�lemeno lensmanas.

� Virtuvėje!

� Ji visuomet tiktai sukir�ina, � parei�kė Dagnė ir krenk�telėjo.

� Taip, be to, jai patinka virtuvėje, � skubiai pridūrė lensmanas.

Jakobas �vilg�iojo tai į vien�, tai į kit�. Lensmanas pasijuto nejaukiai. Pokalbis pakrypo kita vaga. Bet nuotaika jau buvo ne ta.

Ponas Lorchas į pokalbį nesiki�o. Mokėdavo i�likti nepastebimas ir tarsi i�nykti. Tuo jis visiems sukeldavo ir susierzinim�, ir d�iaugsm�.

T� vakar� lensman� i�pylė �altas prakaitas.

Brėk�tant Jakobas ir lensmanas i�vyko į med�iokl�.

Dagnė prigrasino Din� �ūtbūt apsirengti padoriai ir po pietų pagrie�ti violon�ele. Dėl vienos ar kitos prie�asties, kuri tegalėjo būti meistri�ka Lorcho strategija, ji sutiko. Nors ir Dagnės liepiama.

Dinai teko drauge su suaugusiaisiais sėsti prie stalo.

Vyrai buvo gerai nusiteik� ir nieko nelaukdami puolė doroti avienos kepsnio. Liejosi vynas. Netilo juokas ir kalbos.

Ponas Lorchas nesiki�o į pokalbį vyri�ka tema. Med�ioklė nebuvo jo stipriausioji vieta. Jis buvo gerai i�auklėtas �mogus ir mokėjo klausytis.

Ponai ilgai vogravo apie beproti�k� med�ioklės įtamp�.

Po to jie aptarė, kad, ko gero, pasibaigė blogi laikai �iaurėje. Kad pakilo d�iovintų menkių kaina. Ir �vie�ių �uvų kaina �oktelėjusi dviem taleriais u� �imt� vienetų.

Lensmano nuomone, menkių d�iovinimas klesti. Jis puoselėjo planus nuskusti kalnus iki pat kranto. Augmenų sluoksnis toks plonas, kad, reikalui esant, galima būtų įdarbinti vaikus.

Jakobui kėlė abejonių d�iovintų �uvų biznis.

� Reinsnese juk �itokie kalnai! Į visas puses.

� Gal ir taip, bet juk reikia ir su �monėmis sutarti, � nerūpestingai pasakė Jakobas.

Buvo akivaizdu, jog jis nemano tuo u�siimti.

� Kur kas geriau prekyba laivais ir kelionės jūromis, � kaip kirviu nukirto jis.

� Bet pelnas didesnis, kai pats pasigamini prek�, o ne tik perparduodi.

Dina sekė pokalbį stebėdama veidų i�rai�kas ir įsidėmėdama balsus. Nebuvo labai svarbu, k� jie kalbėjo.

Ji sėdėjo prie�ais Jakob� ir atvirai spoksojo į �sen�jį na�lį�. Be to, valgė stebėtinai tyliai ir gra�iai, palyginti su tuo, kaip buvo įpratusi.

Stangrus jaunas kūnas buvo tvarkingai įvilktas į liemen� ir ilg� sijon�.

� Tu pra�ilai, pone Grenelvai, � netikėtai i�tarė ji skard�iu balsu.

Jakobas akivaizd�iai sutriko, ta�iau nusijuokė.

� Dina! � tyliai, bet grie�tai i�ko�ė Dagnė.

� O kas �ia blogo turėti �ilus plaukus? � u�sispyrusi paklausė Dina.

Lensmanas, pajut�s kivir�o grėsm�, skubiai ir �iurk��iai tarė, nors jie dar nebuvo gav� deserto:

� Pasiimk violon�el�!

Netikėtai Dina pakluso nesispyriodama.

Ponas Lorchas pa�oko i� vietos ir atsisėdo prie klaviatūros. Palink�s visu kūnu ir i�kėl�s rankas vir� klavi�ų, jis sėdėjo tas kelias minutes, kol Dina i�sirinko patogi� padėtį.

�alias aksominis sijonas su apvadėliais prasiskyrė, kai ji tarp kelių pasistatė violon�el�. Tai nebuvo moteri�kas gestas. Nei grak�tus, nei eleganti�kas. Kambarį u�tvindė sunkus juslingumas.

Jakobo akys apsitraukė migla.

Jo �vilgsnį prikaustė dvi stand�ios jaunos krūtys, kai ji pasilenkė prie instrumento ir pridėjo stryk�.

Nuslūgo įtampa veide po juodais neklusniais kar�iais. Ta proga kiek pa�ukuotais ir nepridulkėjusiais nuo �ieno. Plati gosloka mergaitės burna buvo praverta. Akys �iūrėjo nematydamos nieko. Niauriai.

Jakobui tarytum kas būtų trenk�s į papilv�, kai ji palinko į priekį ir u�gavo pirmuosius akordus. Jis �inojo, kas tai. T� patį jausdavo ir anks�iau. Bet �įkart tai buvo kur kas smarkiau nei bet kada. Galbūt kad taip netikėtai?

Jakobo galva virto kreg�d�ių lizdu, kur muzika sutrai�kė visus kiau�inius. Tryniai su baltymais per skruostus ir kakl� varvėjo �emyn. Jis intuityviai palinko į priekį ir u�gesino cigar�.

Dinos rūbai staiga virto tankiais lapais, dengian�iais jaun� moters kūn�. Kad ta pati moteris nesugebėjo perteikti �uberto taip, kaip norėjo Lorchas, buvo toli u� jo realybės ribų. Jis matė, kaip, virpinant styg�, ant �launų dreba sijono audeklas.

Jakobas buvo styga po jos pir�tais. Strykas mink�toje, tvirtoje rankoje. Jis buvo jos alsavimas po liemene. Jis kilnojosi kartu su ja.

Vis� naktį Jakobas Grenelvas nesudėjo bluosto. Buvo be�ok�s nuogas į pirm�sias nakties �alnas gesinti deglo.

U� gretimų durų gulėjo Dina. Stumiamas begalinio geidulio, jis i�rengė j�. Didelių jaunų krūtų vaizdas jį vedė i� proto. Ir jos keliai, prasiskyr� į �iaur� ir pietus, svetingai priėmė į savo tarp� laku tviskantį instrument�.

Jakobui Grenelvui galva nei�ne�ė, kur jam pasidėti per naktį.

Kit� ryt� reikėjo i�vykti.

Laivas jau buvo paruo�tas i�plaukti, kai jis pasivedėjo lensman� į �alį ir tarė �iūrėdamas pastėrusiom akim:

� Turiu j� gauti! A�� turiu gauti Din�� į �monas!

Paskutinius �od�ius jis i�tarė, tarsi kaip tik tuo momentu suvok�s, jog tai jam � vienintelė i�eitis.

Jis taip jaudinosi ne�inodamas, kaip �ia reiks sutvarkyti reikal�, jog jam nebepavyko deramai pasakyti. Voliojo burnoje �od�ius, tarsi tardamas pirm� sykį. Viskas, k� buvo norėj�s pasakyti, i�garavo.

Ta�iau lensmanas jį suprato.

Jakobui atsiiriant nuo kranto, ėmė snigti. I� prad�ių vos vos. Po to � smarkyn ir smarkyn.

Jau kit� dien� jis pakvietė Din� į kontor� ir prane�ė, kad Jakobas Grenelvas j� ves, kai tik jai sueis �e�iolika metų.

Dina stovėjo prasi�ergusi kontoros vidury, apsitempusi savo senom milinėm kelnėm. Aplink j� jau telk�ojo i�tirpusio sniego bala su mė�lo ir �iaudų priemai�om.

Kai j� pa�aukė į kontor�, ji manė, kad dėl paskutinės i�daigos, kuri� i�krėtė Dagnei, arba kad ir dėl to, jog ryte u�darė savo ma��jį broliuk� kiaulių aptvare, kurį reikėjo mė�ti.

Ji jau nebe�iūrėdavo auk�tyn kalbėdama su tėvu. Buvo tokio pat ūgio.

Ji �velgė į jį tarsi svarstydama, kad jo plaukai gerokai praretėj� arba kad jam ne pro �alį būtų nauja liemenė. Per pastaruosius metus lensmanas nemenkai pasitaisė. Jam gerai sekėsi.

� Tu priaugai svorio! Tu sustorėjai, tėve! � tepasakė ji ir jau buvo beeinanti.

� Negirdi, k� tau sakau?

� Ne!

� Jakobui priklauso geriausia prekyvietė visoje apylinkėje, jis turi dvi jektas!

� Tegu susiki�a tas savo jektas!

� Dina! � sukriokė lensmanas.

Stiprus aidas atsimu�ė nuo vienos sijos į kit�, perėjo kambarius, suskambo visame name.

I� prad�ių lensmanas bandė kalbėti ramiai tarsi koks taikytojas. Bet Dinos �argonas visi�kai i�mu�ė lensman� i� vė�ių.

Supliau�kėjo antausiai.

Tik niekas nematė, kad juos skaldė abi pusės. Jau po pirmo Dina puolė tėv�. Su padūkimu �mogaus, neturin�io ko prarasti. Kuris nejau�ia ribų. Ne�ino, kas yra baimė ar pagarba.

I� kabineto lensmanas i�ėjo suplė�yta liemene ir perdrėkstu skruostu. Jis i�svirduliavo laukan į ma��jį namuk� su �irdele duryse ir manė, kad baigs savo dienas ply�us �ird�iai.

Jam trūko oro.

Garsus arklio �vengimas ir kaip griaustinis �eme nudundėjusios kanopos nepataisė ūpo.

Nelengva būti �ėtono tėvu.

Kaip gyvas jis to niekam neprisipa�ino. Bet i� tikrųjų augalotoji dukrelė jį neblogai aptal�ė.

Dina pasirodė esanti kaip ir lygiavertė prie�ininkė. Ten, kur Dinai nepakako �iurk��ios jėgos, ji atsigriebdavo �aibi�ka reakcija ir nuo�mumu, nagais ir dantimis.

Lensmanas niekaip nesuprato, u� kokias nuodėmes jis nusipelnė tokio likimo. Lyg jam iki tol nebūtų u�tek� nelaimių. Vaikas, �okdinantis savo tėv�! Dieve, Dieve!

Ties� sakant, prie� lensman� dar niekas nebuvo pakėl�s rankos. Jis turėjo grie�t�, bet nepikt� tėv�, kurio da�nai nebūdavo namuose, ir buvo mamos vienturtėlis.

Jis nebuvo stiprus �mogus. Taigi sėdėjo nameliuke ir verkė.

Tuo metu Dina �uoliavo uolomis ir laukais auk�tyn į kalnus.

Ka�koks pa�iai nesuvokiamas instinktas jai rodė keli�.

Vėlyv� popiet� ji sta�iu �laitu nusileido į Reinsnes�.

Kelias vingiavo tarp didelių akmenų, brūzgynų ir pavienių krūmok�nių. Per ver�li� rudenin� up� ėjo tiltelis. Vietomis kelias buvo grįstas, kad jo nenuplautų pavasariniai potvyniai.

Buvo akivaizdu, kad geriausia Reinsnes� pasiekti jūra. �iūrint nuo skard�io, neatrodė, kad gilumoje esama ka�ko daugiau, be jūros. Jis buvo toks status.

Anapus plataus s�siaurio į dangų kilo pilka kalnų siena.

Bet vakarų pusėje jūra ir dangus nevar�ė akių laisvės.

Kai ji nusileido �emiau, i� de�inės ir kairės atsivėrė platūs laukai. Tarp ve�laus ber�yno ir �niok��ian�ios jūros.

Ka�kur toli dangus ir jūra jungėsi, kaip ji dar nebuvo ma�iusi.

I�jojusi i� paskutinio tarpeklio, ji sulaikė arklį.

Balti trobesiai. Ma�iausiai penkiolika! Dvi prieplaukos ir dvi pa�iūrės valtims. �is dvaras gerokai didesnis u� lensmano!

Dina priri�o �irg� prie baltai da�ytos sodo statinių tvoros ir sustojusi ėmė ap�iūrinėti nedidelį a�tuonkampį namelį spalvotais langų stiklais.

Laukinės vynuogės vir� durų atstojo portal�, o visi kampai buvo dailiai dro�inėti.

Did�iosios trobos durys turėjo did�iulį portal� su i�pjaustinėtų augalų raizginiu vir�uje. Platūs skalūno laiptai su ketiniais turėklais ir suoleliais abipus durų.

Viskas atrodė taip pra�matniai, kad Dina pasirinko keli� per virtuv�.

Baik��i� sumi�usi� tarnait� ji paklausė, ar namie ponas Jakobas.

Jakobas Grenelvas snūduriavo rūkomajame sėdėdamas did�iulėje rokokinėje kėdėje palei ketin� krosnį. Liemenė buvo prasegta, po ja trūko antkrūtinio. �ilstelėj� garbanoti plaukai nevalyvai krito ant veido. Ūsai karojo.

Bet jam apie tai nebuvo kada pagalvoti, kai tarpduryje i�vydo Din�.

Ji nu�engė tiesiai i� jo geidulingų sapnų. Nesvarbu, kad be violon�elės ir be korsa�o. Dina vis dar tvinksėjo kraujyje. Todėl jis nei�kart susivokė, jog ji reali.

Pama�u Jakobo Grenelvo kaklas ir ausys i�raudo. J� matyti buvo per didelis i�bandymas.

Pasidav�s pirmajam impulsui ir dar apduj�s nuo miego, jis būtų parsigriov�s j� ant grindų. Kur stovi.

Ta�iau Jakobas �inojo, kaip nedera elgtis, ypa� savo namuose. O ir motu�ė Karena bet kuriuo momentu galėjo įeiti į kambarį.

� Tėvas sakė, kad privalau u� tav�s tekėti! � i�rė�ė ji net nepasisveikinusi. Tuomet bernioki�ku judesiu nusivo�ė pilk�v� avikailio kepur�. � Nieko i� to nebus! � pridūrė.

� Ar nenorėtum prisėsti? � paklausė jis stodamasis.

Jis prakeikė lensmano metodus. Matyt, bus mirtinai i�g�sdin�s mergait� įsakmiu tonu ir grie�tais �od�iais.

Jakobas kaltino save. Galėjo juk pasakyti, kad pirmiausia pats jos atsiklausi�s.

Bet viskas įvyko taip netikėtai. Nuo to karto jis apie niek� daugiau negalėjo galvoti.

� Turbūt tavo tėvas nesakė, kad tu privalai u� man�s tekėti, tikriausiai jis sakė, kad a� norė�iau tave vesti?

Jos veide �mėk�telėjo dvejonė. Tarytum koksai senioki�kas smalsumas.

Jakobas nebuvo mat�s nieko pana�aus. Jis vėl pasijuto drovus ir jaunas. Mostelėjo ranka į kėd�, kurioje pats neseniai sėdėjo. Padėjo jai nusivilkti �vark�. Ji kvepėjo �vie�iu prakaitu ir vir�iais. Dinai ant kaktos ir vir�utinės lūpos blizgėjo ma�ytėlai�iai prakaito la�eliai.

Jakobas u�gniau�ė atodūsį.

Tada pasirūpino, kad jiems būtų patiekta kavos su pyragai�iais ir niekas jų netrukdytų.

Su apsimesta ramybe, tarsi spr�sdamas verslo reikalus, jis paėmė kėd� ir atsisėdo prie�ais j�. Laukiamai. Vis� laik� stengėsi �iūrėt jai į akis.

Jakobas tai darė nebe pirm� kart�. Ta�iau nuo pat pir�lybų Ingeborgai nebuvo tiek daug stat�s ant kortos.

Geriant kav�, kuri� Dina sriūb�iojo i� lėk�telės, jai tarp antakių tebebuvo įsirė�usios pyk�io rauk�lelės.

Ji prasisegė megztinį, o i�augta palaidinukė nebegalėjo sulaikyti nei jos krūtų, nei jo akių �vilgsnio.

Liepiamas pareigos, Jakobas pakvietė poni� Karen� ir pristatė jai Din�. Lensmano dukr�. Kuri dr�siai atjojo per kalnus su �inia nuo savo tėvo.

Motu�ė Karena pa�velgė į Din� pro monoklį ir gera�irdi�kumo �yd�. I� nuostabos suplojo delnais ir paliepė sutvarkyti pietin� palėp�. Atne�ti �ilto vandens ir �vari� patalyn�.

Pagaliau Jakobas galėjo aprodyti jai dvar�! Pabūti su ja vienas!

Jis �iūrėjo į j�. Kalbėjo tyliai ir įtaigiai. Apie visk�, k� jis jai duosi�s.

� O juodbėr� �irg�?

� Taip, ir juodbėr� �irg�!

Jakobas parodė jai arklid�. Trobesius prie jūros. Krautuv�. Dina suskai�iavo med�ius alėjoje.

Staiga ji nusijuokė.

Kitos dienos ankstyv� ryt� su arkliu per kalnus buvo pasiųstas bernas. Jakobui dar nespėjus atri�ti valties, kad parplukdytų j� namo, jiedu jau buvo sutar�. Ji sutiko u� jo tekėti.

Visas lensmano dvaras buvo sukeltas ant kojų. Niekas ne�inojo, kur i�keliavo Dina.

Jie i�jojo jos ie�koti. Kai atvyko Reinsneso bernas su �inia ir arkliu, lensmanas net apsiputojo i� palengvėjimo ir įtū�io.

Bet kai prie kranto priplaukė Jakobo Grenelvo laivas ir Dina su kanapiniu lynu i��oko į paplūdimį, jis aprimo.

A� esu Dina. Reinsnesas � vieta, kur susilieja dangus ir jūra. Nuo krautuvės ligi kiemo viena greta stovi dvylika �ermuk�nių. Sode auga didelė ieva, į kuri� galima įlipti. Yra juodas katinas. Ir keturi arkliai. Reinsnese yra ir Jertrūda. Po be galo auk�tu prieplaukos sandėlio stogu.

Ir vėjas. �ia be perstojo ū�auja vėjas.

Vestuvės turėjo įvykti gegu�ės mėnesį, prie� i�plaukiant burlaiviams į pietus.

Lensmano dvare į lagaminus ir skrynias buvo kraunamas kraitis.

Dagnė puldinėjo į visas puses su kar�tligi�kai degan�iais �andais. Pakavo ir davinėjo nurodymus. Buvo siuvama, mezgama ir neriama.

Dina da�niausiai tūnodavo tvarte arba arklidėje, lyg visa tai būtų buv� ruo�iama ne jai.

Jos plaukai prisigėrė sunkaus gyvulių tvaiko. J� galėjai u�uosti i� tolo. Arklidės kvapas gaubė j� kaip skydas.

Dagnės pastabos, jog būsimajai Reinsneso �eimininkei nedera vaik��ioti su tokiu kvapu, būdavo kaip vanduo ��siai.

Dagnė motini�kai pasivedėjo j� į �alį, norėdama atskleisti kai kurias i�tekėjusios moters gyvenimo puses. Atsargiai pradėjo nuo to, kad kiekvien� mėnesį ji kraujuojanti. Es� būti �mona ir motina �sykiu ir pareiga, ir laimė.

Ta�iau Dina nebuvo smalsi, grei�iau atsaini. Dagnės neapleido �lyk�tus jausmas, kad jai ai�kinant mergaitė slap�iomis j� stebėjo ir kad apie gyvenimo nemalonybes �inojo daugiau negu pati Dagnė.

Kiekvien� kart�, kai matydavo Din� nusisegant sijonus ir lipant į didįjį ber�� prie klėties, ji stebėdavosi, kaip penkiolikmetė mergaitė gali būti ir tokia stebėtinai vaiki�ka, ir tokia nuo�mi.

Toji mergaitė ne�inojo, kas yra koketavimas, ir jai nesvarbi buvo aplinkinių nuomonė. Su savo kūnu ji vis dar elgėsi taip, lyg būtų �e�erių. Ji nekreipė dėmesio nei į apsirengim�, nei į pastabas.

Dagnė puikiai suprato, kad tokios būtybės i�tekinimas ne�ada nieko gero. Bet i� tiesų ji ne�inojo, kas nuo to labiau nukentės: mergaitė ar Jakobas.

Visa tai jai teikė piktd�iugi�k� pasitenkinim�. Ji laukė tos dienos, kai pagaliau visas dvaras bus jos. Be kivir�ų ir nuolatinės grėsmės, kurie nei�vengiami, kol ta pasiutusi mergi��ia gyvena namuose.

Ta�iau d�iaugsm�, kad tuoj galės atsikratyti Dinos, ji slėpė po kar�tligi�ku susirūpinimu ir veiklumu. Tas d�iaugsmas jai kainavo, nebūtų ji moteris, �velnius s��inės priekai�tus.

Lensmanas spindėte spindėjo nuo tos dienos, kai Jakobas savo laivu parplukdė Din� namo. Pasak jo, viskas pakryp� į ger�j� pus�.

Kur buv�s, kur nebuv�s lensmanas vis u�vesdavo kalb� apie t� ger�j� pus�. Jam net į galv� neateidavo, kad paties savanaudi�kumas buvo didesnis u� rūpestį dėl vienturtės dukros. Ji juk pateksianti į geriausias rankas.

Vis dėlto kai kada jį apnikdavo abejonės, ar kartais nedaro savo geriausiam draugui me�kos patarnavimo, i�leisdamas u� jo Din�. Net keista. �iaip jau Jakobas geras i� prigimties� Bet jeigu jis pats to nori, gal susitvarkys.

Pats to nesuvokdamas, lensmanas d�iaugėsi, kad Reinsnes� nuo Fagerneso skiria tiek kalnų, oro ir ilga pakrantė.

Ponas Lorchas buvo i�siųstas pietuosna. Į Kopenhag�. U� lensmano pinigus. Jis susilaukė nedviprasmi�kų lensmano įspėjimų, kad es�s nebepageidaujamas. Tie įspėjimai prilygo ra�ti�kam atleidimui i� darbo.

Nieko negelbėjo ir tai, kad Dina, apimta įtū�io, peiliu surai�ė verting�jį tėvo kortavimo stalelį, padaryt� Liudviko XVI laikų stiliumi. Lensmanas plūdosi bjauriausiais �od�iais. Bet rankos nekėlė.

Per tuos metus, kai Lorchui buvo pavesta mokyti Din�, ji gerai i�moko muzikos pagrindus, skambinti pianinu ir grie�ti violon�ele. �Pianinu ji skambina kiek silpniau, turint galvoje jos galimybes. Ta�iau, kaip neprofesionalė, violon�ele ji grie�ia labai neblogai�, � ra�ė jis savo baigiamojoje ataskaitoje lensmanui.

Reikalui esant, j� būtų galima panaudoti kaip mokslo baigimo pa�ymėjim�. Be to, ji įgijusi pakankamai naujųjų ir senųjų laikų istorijos �inių. Pramokusi vokie�ių, anglų bei lotynų kalbų. Ta�iau nerod�iusi didesnio susidomėjimo �iais dalykais. U�tat turinti stulbinan�ių aritmetinių sugebėjimų. Galinti lengvai sudėti ir atimti penkis �e�is skai�ius paeiliui, dauginti ir dalinti daugia�enklius skai�ius. Apie Dinos sugebėjim� skaityti nebuvo daug ra�oma. Tik tiek, kad ji nejautusi didelio potraukio �iam u�siėmimui. Ir �iaip jai labiausiai patik� tai, k� galima atlikti tiesiai i� galvos.

� Sen�jį Testament� ji jau beveik moka atmintinai, � pridūrė Lorchas �velninan�i� aplinkyb�.

Jis ne kart� buvo minėj�s lensmanui, kad grei�iausiai Dinai reikia akinių. Nes kam gi ji tada kiekvien�syk taip prisimerkia, kai atver�ia knyg� arba nori k� nors atid�iau ap�iūrėti.

Bet ka�kodėl lensmanas visa tai pamir�davo. Kaip �ia dabar atrodys jauna mergaitė su monokliu�

Kai ponas Lorchas i�vyko i�sive�damas į vatines antklodes susukt� violon�el� ir savo kukli� mant� kartoniniame lagaminėlyje, lensmano dvaras tarsi prarado savitum�.

Tas i�d�iūv�s tylus �mogelis turėjo daugyb� subtilybių, kurios niekam nekrito į akis, kol jis buvo �alia. Bet vos tik i�vyko, jos tapo matomos.

Tris dienas Dina nesirodė namuose. Ilg� laik� ji miegojo ir gyveno arklidėje. Ji dar labiau i�stypo. Per vien� mėnesį jos veidas susiaurėjo, bruo�ai paa�trėjo. Tarsi, atėmus i� jos Lorch�, ji būtų netekusi paskutinio �mogaus.

Ji netgi nenorėjo kalbėtis su Tomu. �iūrėdavo į jį taip, tarsi senuose kailiniuose tebūtų mė�las ir oras.

Bet kadangi visiems buvo ramiau, kai Dina negyveno namuose, niekas jai dėl to nepriekai�tavo.

Virėja kartais sustodavo prieangio tarpdury ir kviesdavo Din�. Lyg �aukdama nutrūkusį �unį. Tik j� būdavo sunkiau prisi�aukti.

Ji slankiodavo aplinkui kaip vilkas. Norėdama i��aukti Lorch�. Jis buvo. Ore, kuriuo ji kvėpavo. Trapiuose garsuose. Visur.

A� esu Dina. Kai grie�iu violon�ele, Kopenhagoje sėdėdamas Lorchas klausosi. Jis turi ausis, kurios girdi bet koki� muzik�. Jis �ino visus pasaulio muzikinius �enklus. Geriau u� patį Diev�. Nuo stygų laikymo Lorcho nyk�tys pasidarė plok��ias ir kreivas. Jo muzika tūno sienose. J� tereikia i�laisvinti.

� Kaip elgtis su �mogumi, kuris nebijo bausmės? � paklausė lensmanas pastorių, konfirmavusį Din�.

� Vie�pats turi savo priemonių, � reik�mingai atsakė pastorius. � Ta�iau tos priemonės, ko gero, neprieinamos �emi�kajam tėvui.

� Bet pastorius supranta, kaip tai sunku?

� Dina buvo nepaklusni vaikystėje, nepaklusni ji ir dabar. Kada nors jai gal teks �emai nulenkti sprand�.

� Bet ji nėra bloga? � maldavo lensmanas.

� Vie�pats yra teisėjas, � nukirto pastorius. Jam buvo tek� su ja susitikti ruo�iant konfirmacijai, ir jis nebenorėjo į tai gilintis.

1841 metais ji buvo konfirmuota, nors niekas jos neegzaminavo i� matematikos formulių ir nepra�ė apskai�iuoti lensmano pelno.

Ir pa�iu laiku. Nes jau kit� pavasarį ji tapo nuotaka.

5 skyrius

BUKLUS MATO PIKTA IR SLEPIASI, NEI�MANĖLIS EINA PRO �ALĮ IR GAUNA KENTĖTI.

(Pat 22, 3)

Dinos ir Jakobo vestuvės įvyko gegu�ės pabaigoje tais pa�iais metais, kurių liep� Dinai suėjo �e�iolika.

�alumynais puo�ta valtimi ji buvo nugabenta i� Fagerneso į ba�ny�i�. Vir� ramios jūros spiginant saulei. Ta�iau ji sėdėjo ant vilko kailio, kurį lensmanas mainais buvo gav�s i� rusų pirklių, ir stiro nuo �al�io.

Zakristijoje j� aprengė Jertrūdos balto muslino vestuvine suknele su siaurais nėrinių apvadėliais. Sijonas buvo su rauk�iais ir įsiūtomis vielelėmis. Apa�ioje turėjo keturis pla�ius pridurkus. Suknelės priekis taip pat buvo su rauktinukais ir nėriniais, kurie �irdies forma gulė ant krūtinės. Plonytės pūstos rankovės persi�vietė kaip voratinkliai.

Suknelė atsidavė naftalinu ir pridvisusia skrynia, nors buvo kruop��iai i�skalbta ir i�vėdinta. Bet atrodė kaip jai siūta.

Nors j� i�puo�ė ir, supakav� į lagaminus bei dė�es, visus jos daiktus i�siuntė į Reinsnes�, ji elgėsi taip, tarsi visa tai būtų buv�s �aidimas.

Puo�iama ji purtėsi, r��ėsi ir �aipėsi. Kaip tais kartais, kai Lorchas ir ji vaidindavo teatr� su gipsinėmis kaukėmis ir i� anksto sugalvotomis replikomis.

Jos kūnas buvo kaip grak�taus �vėries. Ta�iau vestuvių i�vakarėse ji įsilipo į didįjį ber�� ir ilgai ten sėdėjo. Abu keliai buvo nubrozdinti, nes ka�kuri� dien� pargriuvo, kai �okinėdama paplūdimio akmenimis ie�kojo �uvėdrų kiau�inių.

Jaunikis atvyko i�kilmingai buriniu laiveliu su didele palyda.

Keturiasde�imt a�tuonerių metų ir �ilstelėjusia barzda jis atrodė jauniau u� Dinos tėv�, nors i� tikrųjų buvo vyresnis. Nuo gero gyvenimo ir pun�o lensmanas spėjo nutukti, o Jakobo kūnas tebebuvo lieknas.

Nutarta, kad vestuvės vyks Reinsnese. Mat kelias i� ba�ny�ios trumpesnis ir sve�iams vietos daugiau. Be to, jie turėjo geriausi� parapijoje virėj�. Olin�.

Vestuvės buvo smagios.

Po pietų jaunikis panoro aprodyti jaunamartei namus. Antr�jį auk�t�. Parodyti sal�, kur stovėjo puikioji lova su baldakimu. Jis pasiūdino naujas lovos u�uolaidas ir baldakim�. Panelis buvo klijuotas naujais aksominiais tapetais su vingriu apvadu. Galų gale ji pamatys kambarius ir knygų spint� įstiklintomis durimis. Kurių raktelis laikomas kini�koje vazoje ant eta�erės. Pamatys skalbinių spint� dideliame tamsiame antrojo auk�to koridoriuje. I�kim�t� tetervin�. Kurį nu�ovė pats Jakobas. Kuris buvo auk�tai įvertintas Kopenhagoje ir kurį motu�ė Karena dė�ėje nuo skrybėlės pargabeno į namus. Bet visų svarbiausia � salė ir lova su baldakimu. Dreban�iom rankom jis pasuko rakt� spynoje. Tuomet �ypsodamasis �engė prie jos ir parsigriovė ant lovos.

Seniai jis to geidė. Surasti jos ang�. Įsiskverbti į j�.

Jis ėmė plė�ti vestuvinės suknelės kabliukus.

�nop�damas, neri�liai �nab�dėdamas bandė jai ai�kinti, jog ji nuostabiausia būtybė, sutikta Jakobo Grenelvo kelyje.

I� prad�ių atrodė, kad j� pagavo ka�i koks smalsumas. Arba kad ji stengiasi apsaugoti Jertrūdos suknel� nuo god�ių Jakobo rankų. �iaip ar taip, suknelė pasidavė.

Tik staiga nuotaka pajuto, kad Jakobo �od�iai smarkiai prie�tarauja jo veiksmams.

Ji suleido nagus ir įdrėskė jam. Jos atlasiniai bateliai buvo pakalti �alvariu. Tik per stebukl� jis netapo luo�ys visam likusiam gyvenimui.

� Tu bjauresnis ir u� er�il�, � i�ko�ė ji pro dantis. Ir ėmė braukti snarglius ir a�aras.

Buvo ai�ku, jog jai ne paslaptis, kuo u�siima er�ilai.

Ji kaip paklaikusi puolė prie durų, ir Jakobas staiga suprato, k� ji sumanė. Aistra i�garavo, kai jis suvokė, kuo visa tai gali baigtis.

Valandėl� jie stovėjo u�dus�, vertindami kits kito jėgas.

Ji atsisakė vilktis rūbais, kuriuos Jakobas buvo nuo jos nuplė��s.

Kelnaites jis būtų turėj�s u�mauti su tokia pat jėga, su kuria prie� tai bandė nuplė�ti. Ties viena prakirpte rai�teliai buvo nutraukti. Jis kaip reikiant prisivirė ko�ės.

Vis tiek teko i�k�sti t� siaub�. Tai, kad ji galiausiai i�trūko ir nuskuodė į kambarius apa�ioje. Pas lensman� ir visus sve�ius. Vien su apatiniais, atlasiniais bateliais ir �ilkinėm kojinėm.

Pirm� kart� jis savo kailiu pajuto, kad Dina nepripa�įsta jokių ribų. Kad ji nebijo �monių teismo. Kad ji �aibi�kai sugalvoja � ir veikia! Kad ji turi įgimt� savyb� dėl savo nesėkmių apkartinti gyvenim� kitiem.

T� pirm�jį kart� jis beregint i�siblaivė. Jį tarsi pavertė nusikaltėliu jo paties vestuvių dien�.

Dina galvotrūk�iais su baisiu trenksmu nudardėjo �emyn. Vienais apatiniais ji puldinėjo po kambarius stebima trisde�imties porų pakraupusių akių.

Lensmanui i� rankos ji i�mu�ė taur�, ir pun�as bjauriomis dėmėmis apta�kė visk� aplinkui. Tuomet ji u�lipo lensmanui ant kelių ir garsiai bei ai�kiai parei�kė, kad visi girdėtų:

� Dabar va�iuojam namo į Fagernes�!

Lensmanui net �irdis apmirė. Jis papra�ė tarnait� pasirūpinti, kad nuotaka atgautų �padori� i�vaizd��.

Jis į�irdo suprat�s, kad Jakobas pasielgė netinkamai: nelaukė vestuvinės nakties, kada �monės, kaip ir pridera, eina ilsėtis. Jis siuto ant Dagnės, kam neįspėjo mergaitės apie tai, ko i� jos tikimasi. Juk buvo �adėjusi. Tū�o ir ant sav�s, kam nenumatė, jog mergaitė pasielgs taip, o ne kitaip. Dabar jau buvo per vėlu.

Lensmanas gana �iurk��iai nustūmė Din� nuo kelių ir pasitaisė mar�kinius bei kaklajuost�. Viskas buvo apgailėtinai apta�kyta pun�u.

Dina stovėjo paklaikusiomis akimis kaip sugautas �vėrelis. Tuomet ji stryktelėjo į sod�. Su lū�ies vikrumu įsliuogė į did�i�j� iev� �alia pavėsinės.

Ir liko ten sėdėti.

Tuo metu Dagnė jau nesislėpdama kūk�iojo. Sve�iai kas sėdėjo, kas stovėjo įsispraud� į kampus kaip tuomet, kai į kambarį įlėkė Dina. Visa laimė, kad pastorius jau plaukė s�siauriu ir nieko nei matė, nei girdėjo.

Vienas tik lensmanas ėmėsi �iokių tokių �ygių. Jis i�ėjo laukan ir ėmė laidyti keiksmus į med�io vir�ūn�, kur sėdėjo ji, visa balta ir pusnuogė.

Lensmano pasidid�iavimas ir triumfas, kad jis i�leid�ia dukterį u� savo geriausio draugo, virto ko�maru.

Praėjus gerokai laiko, kai sode po ieva jau būriavosi ir tarnai su sve�iais, i� antrojo auk�to nulipo jaunikis ir Reinsneso �eimininkas.

Jis u�gai�o tvarkydamasis drabu�ius, barzd� ir plaukus. Bijojo paties blogiausio. Tėvo įtū�io ir visų garbingųjų sve�ių ledinio santūrumo.

Jis stebėjo to grėsmingo reginio epizodus pro salės langus. Pasislėp�s u� u�uolaidų.

I� gėdos veid� nuplieskė raudonis. Varpa bejėgi�kai karojo po drabu�iais, kai jo akys sutiko susirūpinusį motu�ės Karenos �vilgsnį laiptuose.

Ji oriai laikėsi nuo�alyje nuo sambūrio prie med�io ir dabar ėjo ie�koti sūnaus.

Jakobas pamatė būrelį po ieva. Dina buvo kaip didelis baltas pauk�tis juodomis plunksnomis, svyran�iomis nuo galvos.

Jis stovėjo ant pla�ių skalūninių laiptų su ketiniais turėklais ir stebėjo reginį, tokį nepana�ų į jokį ligi �iol matyt�. Tiesiog neįtikėtina! �urmuliuojantys �monės aplink medį. Lensmano riksmai ir mosikavimas. Vakaro saulės spindesys pro tanki� �ali� lapij�. Ramunės �irdi�koje klomboje. Mergaitė medyje. Tarsi būtų sėdėjusi ten jau tūkstantį metų ir ketinanti pasėdėti dar kelet�. Ji �velgė �emyn į �mones, lyg stebėdama aplink ropinėjan�ių skruzd�ių įgrisusį karavan�. Jakobas prapliupo kvatotis.

Jis tebesijuokė, kai nuo tvarto sienos atsine�ė kopė�ias ir paliepė visiems eiti vidun, kad galėtų darbuotis niekieno netrukdomas. Pamir�o ir gėd�, tik kvatojo ir laukė, kol paskutiniai �monės i�nyks u� durų.

Tuomet jis atrėmė kopė�ias į medį ir u�lipo vir�un.

� Dina, � pa�aukė jis. Tyliai ir vis dar nesitverdamas juoku. � Ar nenuliptum �emyn pas t� bjaurųjį patin� vyr�? A� tave labai atsargiai parne�iu namo, lyg būtum Biblija.

� �unsnukis! � i� vir�aus su�vok�tė nuotaka.

� Taip, �inoma!

� Kodėl tu toks kaip er�ilas?

� A� nesusivald�iau� Bet daugiau taip nebus.

� I� kur galiu �inoti?

� A� prisiekiu!

� K� prisieki?

� Kad niekada nepulsiu tav�s kaip er�ilas.

Ji prunk�telėjo. Akimirk� stojo tyla.

� O kas paliudys?

� Dievas danguje! � paskubėjo jis atsakyti mirtinai i�sigand�s, kad lensmano dukra nepareikalautų akivaizd�ių liudininkų.

� Ar prisieki?

� Taip! Ir jeigu nei�tesėsiu, tei�tinka mane mirtis!

� Tu taip tik sakai, kad a� nulip�iau �emėn.

� Taip! Bet ne vien tik�

Ji palinko į priekį, o jos krūtys, rodės, tuoj tuoj i�sprūs i� liemenėlio. Jos juodi plaukai buvo lyg dumblių mi�kas, savo gro�iu u�temd�s jam dangų.

Jakobui �mėk�telėjo mintis, kad jis, matyt, per senas tokiai nuotakai, kuri� reikia gaudyti po med�ius. Tam galbūt reikia daugiau jėgų, nei jis turi. Ta�iau jis tarsi nedrįso apie tai galvoti. Ne dabar.

� Pasitrauk, kad galė�iau nulipti, � paliepė ji.

Jis nusileido �emėn ir palaikė jai kopė�ias. U�simerkė ir giliai įtraukė jos kvap�, jai slystant pro �alį. Arti arti.

Jakobas buvo linksmas klounas. Dievui ir vestuvių sve�iams. Vis� likusį vakar� jis tenkinosi Dinos kvapu. Vis tiek jis jautėsi es�s vienas i� Vie�paties i�rinktųjų. Jam juk dar teks priartėti prie jos taip, kad ji nepabėgs į medį!

Lensmanas nelabai suvokė, kas �ia vyksta. Jam buvo tikrai netikėta, kad jo draugas menkiau i�mano reikalus su moterimis nei biznį. Epizod� jis palaikė bjauriu asmeniniu lensmano i� Fagerneso į�eidimu.

O na�lei Karenai Grenelv buvo apie k� pam�styti. Ji su nerimu galvojo, kas bus, kai �iai mergiotei atiteks Reinsneso dvaro raktai ir ji ims tvarkyti Jakobo turt�.

Ta�iau ka�kas j� ir jaudino. J� domino toji Dina, apie kuri� nuolatos i�girsdavo stulbinan�ių istorijų. Ma�ų ma�iausiai keista, kad jauna mergaitė i� geros �eimos �itaip nesivar�o. Ir neturi menkiausio supratimo apie padorum�!

Motu�ės Karenos nuomone, tomis neapgalvotomis vedybomis Jakobas u�sinėrė kilp� ant kaklo. Bet nieko apie tai nesakė.

Johanui Grenelvui buvo dvide�imt metų. Jis neseniai parvyko i� mokyklos namo dalyvauti tėvo vestuvėse. Valandų valandas sėdėjo toje pa�ioje kertėje, nudūr�s akis į vien� grindų ply�į.

Jakobas laikėsi �od�io. Ir be galo atsargiai artinosi. Miegoti jiems buvo paskirta did�ioji lova su baldakimu salėje. Viskas buvo gatava. I�puo�ta ir paklota. U�valkalų nėriniai ir paklodės i�balo baland�io sniege. Juos virino �arme, skalavo ir d�iaustė ant virvių gegu�y. Vyniojo ir lankstė su ro�ių �iedlapių mai�eliais tarpuose, ir krovė į did�i�j� skalbinių spint� antrojo auk�to koridoriuje nuotakos laukti.

Nakties saulė ir lengvos nertinės u�uolaidos. �aliai tviskan�ios taurės auk�tomis kojelėmis. Kri�tolo ropinės su vynu ir vandeniu. Gėlės vazose ir �so�iuose. �vie�iai suskintos i� pievų ir sodo. Sprogstan�ių pumpurų kvapas u� lango. Tolimas krioklio ū�imas tarpeklyje ir kalnų aidas.

Jakobas pasitelkė vis� savo gudrum�. Jo rankos buvo �velnios kaip pūkas, kai jis lietė. Pirmiausia nuavė jai batelius, kurių a�trum� kiek anks�iau buvo tek� patirti.

Vis dar maudė neįvardijamas kūno dalis. Jis vis dar jautė �leik�tų silpnum�, apėmusį jį tuo metu, kai Dinos batelis kliudė taikinį.

Ji sėdėjo auk�toje pla�ioje lovoje ir �iūrėjo į jį. Pasirėmusi ant atmestų rankų. Stebeilijo jį tol, kol jis susidrovėjo. Neatsiminė, kada moteris paskutinį kart� buvo jį sutrikd�iusi.

Klūpodamas prie�ais j� ir traukdamas jai batus, jis vėl buvo klounas ir tarnas. Nusi�emin�s jautė, kaip suspurdėjo �irdis, kai ji i�tiesė koj�, kad lengviau pasiduotų batelis.

Sudėtingiau buvo j� nurengti, nes reikėjo, kad ji atsistotų.

U�uolaidos nebuvo iki galo nuleistos. Per daug �viesos.

Ir jis matė tas �viesias stebin�ias akis! �iūrin�ias kiek įkypai. Pla�iai atmerktas, laukian�ias. Per daug jau įdėmiai sekan�ias kiekvien� jo judesį.

Jis krenk�telėjo. Kadangi manė j� laukiant, kad jis k� nors sakytų. Jis nebuvo prat�s kalbėtis su moterimis tokiomis aplinkybėmis.

Kad nors �iemos sutemos lindėtų kertėse, o ne toji nelemta �viesa! Kri�tolo skaidrumo �vilgsnis privertė jį pasijusti nuogu ir bejėgiu.

Savo keturiasde�imt a�tuonerių metų kūno, nedidelio, bet �iaip ar taip nenuslepiamo pilvuko jis drovėjosi kaip �e�iolikmetis berniukas.

Gilios rauk�lės. Pastarieji na�lystės metai, pilni rūpes�ių ir i�gertuvių. Pra�il� plaukai. Visa tai jam neteikė atsparos tokiais momentais.

Staiga jam dingtelėjo, jog tai neliko jos nepastebėta. T�syk lensmano dvare, kai jis pirm�kart j� pamatė su violon�ele tarp �launų.

Jakobas sugniu�o. Įsikniaubė Dinos skraitan. Apimtas aistros ir ka�i kokios gėdos.

� Kam tu taip darai? � paklausė ji ir pasimuistė.

Jakobas nė nekrustelėjo.

� Nes nebe�inau, k� man daryti, � galų gale i�lemeno jis.

� Tu buvai pradėj�s mane nurenginėti. Vien� bat� jau nuavei�

Ji nusi�iovavo ir sunkiu kūnu i�sitiesė lovoj. Jis liko gulėti nelyginant pamestas �uo.

� Taigi, � tepasakė ir atsitiesė. I� prad�ių pasirodė viena akis, po to � �ila gauruota galva.

Jo �vilgsnis aprėpė visas gro�ybes. Kalnų vir�ūnes. Jai �itaip gulint, sijonas susibruko tarpekliuose. Jis įsiaudrino. Bet tvardėsi kaip įmanydamas.

� Nevikrus esi, � tarė ji atsainiai ir ėmė segiotis.

Jis grabinėjo j� kaip drugio kre�iamas. Padėjo jai nusivilkti vien� rūb� po kito.

Kuo ar�iau jos kūno, tuo a�tresnis darėsi arklidės, �ieno ir prieskoninių �olių kvapas.

Jis pri�liau�ė artyn ir atsargiai delnais apglėbė jos krūtis. Mėgavosi audeklu ir �ilta oda. Valandėl� sulaikė kvėpavim�. Prie� nutraukdamas suknel�, apatinius sijonus, korset� ir kelnaites.

Jos akys smalsiai sekė kiekvien� jo judesį. Por� sykių giliai atsidūsėjusi, ji u�simerkė. Tuo metu, kai jis, sukaup�s vis� savo �velnum�, atsargiai ėmė glostyti jai pe�ius ir strėnas.

Nuogutėlė ji i�silaisvino i� jo glėbio ir nuėjo prie lango. Ten sustojo. Tarsi būtų buvusi visai i� kito pasaulio.

Jis ne�inojo, kad taip gali būti. Moteris, mergaitė! Kuri pakyla nuoga i� lovos �viesi� vasaros naktį. Ir lyg niekur nieko nulinguoja prie lango!

�tai ji stovi nuauksintais pe�iais ir strėnomis. Ragana ir angelas. Niekas jos dar neturėjo! Ji priklauso vien jam! Vaik�tinėja jo kambary, jo namuos.

Nakties saulė pus� jos kūno pavertė medumi, kai ji staiga grį�telėjo į jį.

� O pats ar nenusirengsi? � paklausė ji.

� �inoma, � kimiai atsiliepė.

Pa�ėlusiu grei�iu ėmė kristi vienas rūbas po kito. Jis tarsi bijojo, kad ka�kas atsitiks, kol dar nebus spėj�s pasiekti tikslo.

Ties� sakant, tiksl� pasiekė negreitai. Net nemanė, kad �itaip atsitiks.

Vos tik jiedu atsidūrė lovoje ir jis jau norėjo u�traukti balt� apklot�, priglausti j� prie sav�s, ji atsisėdo ir nutempė nuo jo antklod�.

Ėmė jį tyrinėti. God�iai, su tokia i�rai�ka, tarsi k� tik būtų u�tikusi niekuomet nematyt� neregėt� gyvį.

Tai jį taip suglumino, kad jis turėjo prisidengti rankomis.

� Jis ma�esnis u� jau�io ir arklio, � susidomėjusi pasakė ji, �iūrėdama jam į akis. � Bet jau�io irgi visai kitoks nei arklio. Toks ilgas ir laibas, �viesiai raudonas. O arklio � tai bent! � pridūrė ji su rimtu dalyko i�manymu.

Jis pajuto, kaip geismas tapo nevaldomas, o vyri�kumas pratrūko.

Jam dar nebuvo tek� sutikti moters, kuri taip visi�kai nesivar�ytų. Prie� akis i�kilo vaizdai. Tie pora kartų, kai jis ėjo pas tas, kurioms yra mokama. Bet jų �aidimai buvo i�mokti, o laikas ribotas. Viskas matuota pinigais. Jis atsiminė, kaip nuliūdo perprat�s jų i�mokt� amoralum� ir tu��ius mechani�kus judesius.

Baisiausia būdavo jų akys�

Staiga jis pamatė, kad Dina, Reinsneso �eimininkė, visai dar vaikas. Nuo to jis susigraudino ir susigėdo. Ir beproti�kai u�sidegė!

Tai buvo be galo ilgas �aidimas. Kuriame turėjo būti jos vir�us. Ir reikėjo suvaidinti visus vaidmenis. Ji supykdavo ir bausdavo jį nusisukdama, jei tik jis nepaklusdavo kuriai nors jos u�gaidai.

Tarpais jo galvoje �mėstelėdavo mintis, jog taip elgtis gyvuli�ka ir nenatūralu. Gaudydamas or� jis raminosi tuo, kad jų niekas nemato.

O kai ji ėmė rodyti pasitenkinim�, jis dar daugiau delsė. �aidė jos �aidimus. Įsivaizdavo, kad jie � pirmoji pora �emėje. Ir viskas buvo teisinga.

�ilstelėj�s vyri�kis por� kartų vos sulaikė a�aras. Jakobui to buvo per daug. Virsti vaiku, besimylin�iu tarp med�ių.

Kai galų gale jau turėjo įsiskverbt į j�, jis sulaikė kvėpavim�. Geismas staiga virto juodu katinu, snaud�ian�iu �e�ėlyje.

Sk�sdamas raudoname it kraujas rūke, suprato: ji sutrins jį į dulkes, jeigu bus nepriimtinas jo būdas. Tai jam suteikė jėgų.

Ji nei�leido nė garso, nors paklodė buvo visi�kai sugadinta.

Subliu�ko visos girdėtos ne�vankios istorijos apie vestuvių naktį ir raudan�i� nuotak�.

Visko, k� Jakobas buvo patyr�s ir i�mok�s, reikėjo mokytis i� naujo. �ia netiko niekas, k� buvai mat�s ir girdėj�s anks�iau.

Jakobo nuotaka buvo lyg jauna kumelaitė. Skais�iai �alioje vasaros ganykloje. �ia ji priremia jį prie tvoros. �ia vėl netikėtai pertraukia �aidim� ir eina gerti i� duburio, baisiai i�tro�kusi. Ji jam apkand�iojo papilv�, kai jis nevykusiai rengėsi �uoliui. O paskui visai netikėtai leidosi sugaunama. Ir atsiklaupė ant visų keturių, apimta atsiduodan�iai kumelaitei būdingos slogios ramybės. Jos virpantis jaunas kūnas atsivėrė ir priėmė atsargius jo baksnojimus.

Jakob� u�plūdo bema� religinis jausmas. Atėjo did�iausios laimės akimirka. Ne jam. Jakobas nebeįstengė slėptis. Jis pravirko.

Jie nesirodė apa�ioje iki kitos dienos popietės. Vestuvininkai buvo i�va�iav�. Lensmano �eimyna � taip pat. Pati ponia Karena salėje palei duris pastatė padėkl� su maistu. Ir palinkėjo labos dienos. Gera�irdi�kai, nudelbtom akim.

Tarnai �ypsojo. Nebuvo tek� girdėti, kad vestuvių naktis truktų nuo antros valandos nakties iki kitos dienos penkių valandų vakaro.

Elnienos kepsnys jau buvo nuėj�s niekais ir sud�iūv�s, o bulvės suvirusios į ko��, kai jaunieji pagaliau pasirodė.

Dina buvo nepriekai�tingai apsivilkusi nauj�ja suknele i� kraitinės skrynios. Bet kaip visuomet palaidais plaukais. �ypsantis �vie�iai nusiskut�s Jakobas sunkiai valdė kojas ir nugar�.

Per pietus jie nekreipė nė ma�iausio dėmesio į motu�� Karen�, Anders�, Nyls� ir Johan�.

Erotas sklandė ore. Sunkus ir prisisotin�s, jis �liau�iojo tapetais, �aidė ant panelio, nustelbė sidabrinių įrankių blizgesį.

Abu jaunieji įkau�o dar nebaig� pagrindinio patiekalo. Prie� nulipdama i� salės, Dina pirm� kart� paragavo portveino. Tai buvo naujas �aidimas. Kurio saldum� galėjai pajusti lie�uviu.

Ponios Karenos lakstantis �vilgsnis ir Johano akys, kupinos pasi�lyk�tėjimo.

Nylsas smalsiai dėb�iojo į Din� ir apetitu nesiskundė.

Andersas atrodė taip, tarsi ne savu noru būtų patek�s į kambarį, kur dabar tenka sėdėti prie stalo su nepa�įstamais �monėmis. Jis geriausiai u� visus prisitaikė prie situacijos.

Dina i�moko nauj� �aidim�. Ji buvo ma�iusi jį arklių aptvare. Vi�tidėje ir �uvėdroms poruojantis pavasarį. Jakobas buvo jos �aislas. Ji stebėjo jį gludinto stiklo akimis.

6 skyrius

TU BŪSI PILNA GIRTUMO IR SKAUSMO I� SIELVARTO IR LIŪDESIO TAURĖS, I� SAVO SESERS SAMARIJOS TAURĖS.

(Ez 23, 33)

Dar 1838 metų kovo 5 dien� garlaivis �Princas Gustavas� leidosi į savo pirm�j� kelion� i� Tronjemo �iaurės link. Daug kam tokios kelionės tuomet atrodė pramu�tgalvi�kos i�monės. Ta�iau ka�kokiu stebuklu jos tapo nuolatinės.

A�iū Dievui, kelias buvo neblogas. Bet jūroje pasitaikydavo ir kliū�ių. Visokių nejaukių fiordų ruo�ų, povandeninių srovių ir verpetų. Pūsdavo visų kryp�ių vėjai ir iki tam tikro laiko keleiviams būdavo geriau nesirodyti denyje. Nemaloni aplinkybė buvo ir tai, jog nei Folhavo jūroje, nei Vestfiorde negalėjai pasikliauti niekuo kitu, kaip tik �emės sukimusi ir i�centrine jėga.

Dar ir dabar, po daugelio metų, ne visi pakrantės gyventojai mano, kad ugnimi ir dūmais spjaudantis �Princas Gustavas� � ka�i koks gėris.

Laivai yra ne tam, kad plaukiotų prie� vėj� ir srov�. Be to, garlaivis baid�s i� fiordų �uvis, kaip tvirtino u�sispyrėliai. Tokiais atvejais labai sunku įpir�ti kitoki� nuomon�.

Bet pama�u �monės praregėjo. Tie, kuriems tekdavo daug keliauti, liaupsino garlaivį. Tikras rojus, palyginti su atviru �iaurieti�ku laiveliu ar ank�tu burlaiviu.

Auk�tuomenė keliaudavo pirm�ja klase de�imtvietėse vyrų arba penkiavietėse moterų kajutėse. Antrajai klasei buvo skirtos bendros dvylikavietės kajutės. Tre�iajai klasei priklausė atviras priekinis denis, tad keleiviams tekdavo glaustytis tarp dė�ių, statinių ir kitokių daiktų.

Bet ramiu oru ir prastuomenė keliaudavo nelyginant grafai. Bilietai buvo nepigūs: 20, 10 ir 5 �ilingai u� myli�. Bet u�tat vasar� per vien� savait� galėdavai nusigauti i� Tronjemo į Troms�.

Ūkiai, kuriems nusi�ypsojo laimė turėti susisiekim� garlaiviu, per pastaruosius metus suklestėjo. Ir menkas nuostolis, kad pagal �iaurės norvegų svetingumo papro�ius i�lipusi į krant� auk�tuomenė būdavo apnakvindinama ir maitinama veltui.

Negalėdavai atsistebėti, kaip tie sve�ių namai sugeba taip puikiai u�dirbti. Ta�iau verslas �iaurės kra�tuose buvo tolygus �aidimui �achmatais.

Tavo figūros atviros bet kuriuo metu. Gali valgyti, gerti ir kuo ramiausiai, niekieno netrikdomas galvoti. Bet pama�u suvoki, jog ir prie�ininkas turi figūras. Jos kerta. Nepasisaugosi � nepastebėsi, kaip �iaurieti�kas svetingumas kirs ir �ach�, ir mat�.

Vienas pirmųjų dalykų, kurį Jakobas i�moko atėj�s gyventi į Reinsnes�, buvo toliaregi�ka prekyba. Kai �Princas Gustavas� atvyko su pasiūlymu, Jakobas parodė angeli�k� kantryb� ir palei kaul� raudon� avienos kepsnį. Gilių taurių vynui ir gero tabako pypkėms. Taip pat aps�iai geltonųjų gervuogių tiesiai i� rūsio, patiekiamų kri�toliniuose indeliuose ant kojelių.

Jakobas �inojo, u� k� privalo dėkoti garlaiviui.

Dina gyvenime nebuvo regėjusi tokio laivo, kokį i�vydo savo pirm�j� savait� Reinsnese.

Ji stryktelėjo i� lovos, pirm�kart i�girdusi garlaivio siren�. Net ir pro nuleistas u�uolaidas į kambarį liejosi gegu�ės saulė.

Nuo jūros ir nuo kalnų pusės sklido keistas duslus garsas.

Ji pripuolė prie lango.

Į s�siaurį slinko juodas padaras, jo raudonas ratas plakė putas ir dundėjo. Laivas priminė beproti�kai didel� virykl�. Nikelio ir �alvario kalnas su dūmtraukiu ir katilu lyg niekur nieko yrėsi fiordu.

Atrodė, lyg kas būtų kūren�s juod� plaukiojan�i� krosnį. Ji virė, garavo ir, rodės, tuoj tuoj sprogs.

Dina pla�iai atvėrė lang� neu�kabindama kabliuko. Persisvėrė pusnuogė. Tarsi būtų buvus viena pasaulyje.

�inoma, kad vienas kitas pamatė pernelyg lengvai apsivilkusi� jaunamart� lange. Net ir i� tolo nuogas kūnas vyrus apstulbino.

Vaizduotė veikė kaip didinamasis stiklas. Ji i�ry�kino kiekvien� odos por� ir ma�iausi� boluojan�ios figūros spalvos niuans�. Ji artėjo ir artėjo. Galų gale aptemdė stebin�iojo prot�. Tam jau neberūpėjo garlaivis.

Jakobas stovėjo sode. Jis taip pat j� matė. U�uodė jos kvap�. Pro saul�, vėj� ir tylų jaunų lapelių �naresį. Jaudinantis kirbėjimas, sumi��s su bejėgi�ka nuostaba, staiga u�ėmė vyri�kiui kvap�.

Nylsas su krautuvės pagalbininku i�siyrė prie garlaivio prekių. Nylsas buvo u�draud�s aplinkinių ūkių laiviūk��iams, jo paties �od�iais tariant, �trikdyti eism��. Jam visi�kai pakakdavo tos ko�ės, kuri� u�virdavo pats.

Dėl to, garlaiviui atpū�kavus į Reinsnes�, nebūdavo tokios sumai�ties ir i�kilmių kaip kitose vietose.

Jakobas nė nebandė keisti Nylso įvestos tvarkos, skirtos jaunimui i� aplinkinių dvarų ir sodybų. Nes jis �inojo, kad po to, kai Nylsas u�draudė pa�aliniams �monėms plaukioti s�siauryje, tie ėmė plūste plūsti į Reinsneso prieplaukas ir krautuvėl�, kad pamatytų ir i�girstų, kas atvyko ir kokių prekių gauta. O ten galėjai ir darbininkų rasti, ir pinigo pelnyti.

�iandien beveik nebuvo ko krauti. Tik keletas cukraus mai�ų krautuvėlei ir pora dė�ių su knygomis motu�ei Karenai. Galiausiai trapu nusileido apduj�s vyrukas ir lyg ant grindų atsistojo sta�ias valtyje. Kurį laik� laivelis grėsmingai siūbavo.

Paskui Nylsui pavyko prikalbinti vyruk� atsisėsti, kad jie galėtų su cukrumi nenukentėj� pasiekti krant�.

�mogelis pasirodė es�s pauk��ių �inovas i� Londono, kuriam buvo patarta u�sukti į Reinsnes�.

� Garlaivis tarsi i�spjauna �mones į krant� Reinsnese, � nusistebėjo Dina.

Motu�ė Karena k� tik įėjo į sal�, norėdama paraginti Din� grei�iau rengtis, kad toji galėtų nulipti į apa�i� ir priimti sve�i�.

� Mes da�nai turime sve�ių, tikriausiai Jakobas bus pasakoj�s? � kantriai ai�kino motu�ė Karena.

� Mes su Jakobu nekalbam apie tokius dalykus.

Motu�ė Karena sunkiai atsiduso supratusi, kad daug kas dar nepadaryta.

� Po pietų galėsi pagroti anglų profesoriui pauk�tininkui.

� Jeigu jau taip reikia, � burbtelėjo Dina ir toliau grabaliojo suknelės kabliukus per liemenį.

Motu�ė Karena priėjo padėti. Bet Dina at�oko kaip nuo ugnies.

� Mums reikia pasitarti, kaip dalinsimės pareigas namuose, �pasakė motu�ė Karena, nekreipdama dėmesio į at�arum�.

� Kokias pareigas?

� Na, �iūrint, k� esi įpratusi daryti namie?

� A� buvau arklidėje kartu su Tomu.

� O namuose?

� Ten Dagnė.

Stojo trumpa tyla.

� Tai tu nori pasakyt, kad nemoki tvarkyti namų? � paklausė motu�ė Karena, bandydama nuslėpti savo pasibaisėjim�.

� Ne, buvo kam ir be man�s.

Motu�ė Karena �engė durų link, ranka persibraukdama kakt�.

� Teks pradėti nuo ma�ų dalykų, miela Dina, � pasakė ji draugi�kai.

� Nuo ko?

� Kad ir nuo muzikavimo sve�iams. Didelė dovana mokėt groti kokiu nors instrumentu�

Dina vėl priėjo prie lango.

� Ar da�nai atplaukia garlaivis? � paklausė ji, �velgdama į tolstantį juodų dūmų stulp�.

� Ma�daug kas tre�i� savait�. Vasar� atplaukia punktualiai.

� A� noriu keliauti! � pasakė Dina.

� Prie� pradedant keliauti teks i�mokti �iokių tokių darbų! �pasakė motu�ė Karena ne visai �velniu balsu.

� Kaip norėsiu, taip darysiu! � at�ovė Dina ir u�darė lang�.

Motu�ė Karena sustingo tarpdury.

Vyzd�iai susitraukė kaip utėlės nuo ugnies.

Niekas taip nėr kalbėj�s su motu�e Karena. Bet ji turėjo jautri� uosl�. Todėl tylėjo.

Dina i� tikrųjų po pietų grie�ė violon�ele sve�iui ir �eimynai, tarsi senoji ir jaunoji �eimininkės būtų pasiekusios kompromis�.

Motu�ė Karena parei�kė pirksianti angli�k� pianin�. Dina turinti ugdyti savo talent� Reinsnese kaip ir lensmano namuose.

Nylsas pakėlė galv� ir pasakė, kad tokie instrumentai kainuoja baisius pinigus.

� Jektos ir femberingai � taip pat, � tarė ji ir pasisuko į angl�, norėdama i�versti pastar�j� replik�.

Buvo ai�kiai matyti, jog vyri�kiui darė įspūdį ir laivų kainos, ir muzikavimas.

Johanas slankiojo po sod� su knyga rankoje arba �iltomis dienomis sėdėjo, skaitė ir svajojo pavėsinėje. Dinos vengė kaip maro.

I� Ingeborgos jis buvo paveldėj�s siaur� veid�. Taip pat turėjo jos kampuot� smakr� ir akių spalv�, primenan�i� tai dangų, tai jūr�. Plaukai buvo tamsūs kaip Jakobo ir lygūs kaip Ingeborgos. Jis buvo i�styp�s ir liesas, bet gra�iai nuaug�s.

� Galva � tai svarbiausia, k� jis turi, � mėgdavo sakyti Jakobas su neslepiamu pasidid�iavimu.

Neatrodė, kad vaikinukas būtų turėj�s kitų tro�kimų, kaip tiktai tapti pastoriumi. Jis buvo visi�ka tėvo prie�ingybė: nerūpėjo jam nei moterys, nei laivai. Ir negalėjo pak�sti, kad namai nuolatos knib�dėte knib�dėdavo pakeleivingų �monių, kurie �ia atvykdavo, �ia i�vykdavo ir kurių vienintelis rūpestis tebuvo valgyti, rūkyti ir gerti.

I�siauklėjimo jie turėjo ne daugiau, negu būtų galėj� tilpti jų ma�y�iuose lagaminėliuose ar odiniuose mai�eliuose. Johanas be gailes�io ir i�lygų niekino tuos �mones, dygėjosi jų prastomis manieromis ir apsirengimu.

Dina jam tapo kek�ės simboliu. Apie jas nema�ai buvo skait�s, bet nė karto su jom negulėj�s. Dina buvo moteri�kos lyties, be trupinėlio gėdos padaras, kuris pasijuokė i� tėvo gero vardo ir ty�iojosi i� motinos atminimo.

Pirm� kart� j� pamatė per skandaling�sias vestuves. Ir nuo to laiko į sutiktus �mones �iūrėdavo su mintimi: ar jie �ino, ar atsimena�

Nors ir turėdamas ai�ki� nuomon� apie tėvo �monos �mogi�k�j� vert�, kartkartėmis jis atsibusdavo naktį i� ka�kokio keisto sunkaus svaigulio. Ir pama�u atmintyje atgaivindavo sapnus. Sapnus apie tai, jog jodinėja juodbėru �irgu. Sapnai �iek tiek skirdavosi, ta�iau visi iki vieno baigdavosi tuo, jog �irgas u�riesdavo savo didel� galv� ir toji tapdavo tamsiu įnoringu Dinos veidu. Kar�iai i�siskleisdavo ir virsdavo jos juodais plaukais.

I�siblaiv�s i� miegų, jis visuomet jausdavo gėd�. Atsikeldavo ir nusiprausdavo �altu vandeniu, kurio lėtai prisipildavo i� porcelianinio �so�io į nekalto baltumo dubenį mėlynais pakra��iais. Paskui sausai nusi�luostydavo i�ko�iotu vėsiu lininiu rank�luos�iu ir būdavo i�ganytas. Iki kito karto, kai jį vėl pa�adindavo sapnas.

Jakobas kaip reikiant įsijautė į jaunaved�io vaidmenį. Nebesirodydavo nei prieplaukose, nei smuklėje. Su �mona gerdavo vyn�, �aisdavo domino ir �achmatais!

I� prad�ių visi tik �ypsodavo. Labindavo ir kinkuodavo galvas. Bet veikiai vis� dvar� apėmė ka�i kokia nerimastis ir neai�kumas.

Pirmoji sunerimo motu�ė Karena, ir jos nuotaika plito nelyginant ugnis per �ol�.

Gal �mogui protelis aptemo? Taip ir nesiims rimto darbo? Negi ir toliau eikvos vis� energij� ir laik� vedybinėms pareigoms lovoje su baldakimu?

Ponia Karena priekai�tavo Jakobui. Nudelbusi akis, bet tvirtu balsu.

� Nejaugi nori, kad visas ūkis sugriūtų? Elgiesi blogiau kaip velionės Ingeborgos netek�s. Tiesa, tada da�niausiai sėdėdavai smuklėje arba bastydavaisi pakrantėmis. Dabar dar blogiau. Greit visa parapija per dantį trauks. I� tav�s juokiasi!

� Ir teisingai daro, � neprie�taravo Jakobas ir pats nusikvatojo.

Bet motu�ė Karena nesijuokė. Jos veidas suakmenėjo.

� Tau keturiasde�imt a�tuoneri metai, � neatly�o ji.

� Dievui daug tūkstan�ių metų, o jis dar gyvena! � sukikeno Jakobas ir �vilpiniuodamas patraukė į antr�jį auk�t�.

� Man dar niekad nebuvo taip linksma, mamyt! � su�uko lipdamas laiptais.

Netrukus i� vir�aus pasigirdo violon�elės garsai. Tik niekas nematė, kad Dina sėdėjo vienais apatiniais, nuogomis strėnomis, tarp stangrių raumeningų �launų įsispraudusi violon�el�. Grie�ė susikaupusi tarsi pa�iam probstui.

Jakobas sėdėjo sunėr�s rankas prie lango ir �iūrėjo į j�. Prie� akis matė �ventosios paveiksl�.

Landūnė saulė prie� daugelį �viesme�ių sumanė juodu atskirti. Dulkelės �viesos strypo viduje virto mieguista siena. Ir negalėjo nurimti.

Jakobas parei�kė dar t� pa�i� vasar� pasiimsi�s Din� į Bergen�. Pirmoji jekta jau buvo i�plaukusi. Ta�iau Jakobo pasidid�iavimas, pati naujausia jekta, pakrik�tyta motu�ės Karenos vardu, turėjo i�plaukti liepos pabaigoje. Nuo pat vestuvių vyko pasiruo�imai kelionei.

Motu�ė Karena vėl pasikvietė Jakob� ir prie keturių akių bandė įtikinti, jog tokia kelionė nepritinkanti jaunai moteriai. Be to, Dinai dar reikėjo i�mokti būtiniausių namų ruo�os darbų bei elementarių elgesio taisyklių. Reinsneso �eimininkei nepakanka gerai grie�ti violon�ele!

Jakobas tvirtino, jog nedega, bet motu�ė Karena nenusileido.

Jakobas prane�ė Dinai t� liūdn� �ini� ir skėstelėjo rankomis. Lyg motu�ės Karenos �odis būtų įstatymas.

� Tada jau geriau grį�ti į Fagernes�! � parei�kė Dina.

Per labai trump� laik� Jakobas patyrė, jog Dina visuomet laikosi �od�io.

Jis dar kart� ėjo pas motu�� Karen�. Įtikinėjo ir pra�ė. Kol ji atly�o.

Labai greitai Jakobui, kaip ir motu�ei Karenai bei visiems �eimynyk��iams, tapo ai�ku, kad Dina nė nesiruo�ia mokytis �eimininkauti. Ji tik jodinėjo, grie�ė violon�ele, valgė ir miegojo. Kai kada pareidavo ant ber�o �akelės persivėrusi menk�, nors niekas nematė jos i�siiriant.

Motu�ė Karena tik dūsavo. Vienintelis darbas, kurį Dina atlikdavo su d�iaugsmu, buvo i�kelti vėliav� laivams atplaukiant.

Visus guodė vienintelis dalykas, jog kol motu�ė Karena sveika, tvarka ūkyje ta pati.

Greitai pasklido kalbos, jog Reinsneso jaunamartė įsikarianti į auk��iausi� sodo medį, kad geriau matytų garlaivį arba pro �iūronus paspoksotų į kalnus. Nė vienas ligi �iol nebuvo girdėj�s nieko pana�aus.

Knietėjo su�inoti, kas buvo jos protėviai. Motina tapo �vent�ja t� pa�i� dien�, kai j� apleido skausmai, o jos siela paliko nuplikyt� kūn�. Taigi jie atmetė j�, kaip galim� blogio sėklos �altinį.

Bet lensmano giminė buvo i�narstyta po kaulelį ir gerai i�tyrinėta: į dienos �vies� i�traukta neįtikimiausių istorijų. Ėjo kalbos, kad lensmano protėviai buv� lapiai ir �igonai. O keli italai i� sudu�usio laivo susidėj� su viena jo pramo�ių tais neatmenamais laikais. Nereiki� nė ai�kinti, kaip tai galėjo atsiliepti palikuonims! Dabar, po daugelio kartų, u� tai reikia kentėti.

Niekas nebūtų galėj�s tiksliai pasakyti, kuo buvo vardu ir kur gyveno asmenys, taip pragai�tingai paveik� lensmano dukr�. Bet to nė nereikėjo.

I�tekėjusi moteri�kė, kuri karstosi po med�ius, kuri vienais apatiniais laksto per savo pa�ios vestuves, kuri iki dvylikos metų mokėsi skaityti vien biblinius tekstus, kuri jodinėja ap�argomis ir be balno, turėjo būti nedorovingo protėvių elgesio atspindys.

Tai, jog ji beveik niekada su niekuo nekalbėdavo ir staiga i�nirdavo ten, kur niekas jos nelaukdavo, buvo pakankamas įrodymas, jog ji ma�ų ma�iausiai valkata.

Johanas girdėjo visas tas istorijas. Jis krimtosi dėl jų ir laukė to laiko, kai galės i�trūkti ir pradėti studijas.

Motu�ė Karena padėjo jam krautis mant�. Tai nebuvo taip paprasta. Ji pati pakavo ir į visas puses davinėjo nurodymus.

Per du mėnesius ji aprūpino vaikį ir ma�ais, ir dideliais dalykais. Galiausiai prieplaukoje stovėjo trys did�iulės dė�ės ir laukė, kol jas nuo stoginės nuleis į valtį, kuri Johan� turėjo nugabenti į garlaivį.

Vien� vėlų vakar� Johanui sėdint pavėsinėje, tarp sodo med�ių su�mė�avo �e�ėlis. Jis pajuto, kaip vis� kūn� i�pylė �altas prakaitas.

I� prad�ių pamanė, kad prisisapnavo, bet veikiai įsitikino, jog tai i� tikrųjų ji.

Buvo k� tik palij�. Varvėjo nuo �akų. Jos naktiniai mar�kiniai, apsunk� nuo vandens, buvo prilip� prie klubų.

�tai ir įkliuvo! Niekur nepabėgsi. O ji ėjo tiesiai į pavėsin� Lyg būtų �inojusi, kad jis ten. Tūno pasislėp�s u� apynių ūglių ir alyvų.

Ji be �od�ių atsisėdo �alia ant suolelio.

Jos kvapas u�valdė jo prot�. Kartu jis drebėjo i� pasibjaurėjimo.

Ji u�sikėlė nuogas kojas ant sodo stalelio ir ėmė �vilpiniuoti nepa�įstam� melodij�. Vis� t� laik� �iūrėjo į jį rimtu ir tirian�iu �vilgsniu. �viesi bir�elio naktis pavėsinėje buvo tamsėlesnė. Vis dėlto jis jautė, kad niekur negali pasislėpti.

Jis pakilo eiti. Bet keli� u�tvėrė ilgos kojos ant stalo. Jis nurijo seiles.

� Labanaktis, � pagaliau i�lemeno vildamasis, kad ji atitrauks kojas.

� A� k� tik atėjau, � pa�aipiai pasakė ji ir, atrodo, net nesiruo�ė praleisti.

Jis buvo tarsi ka�kieno pamir�tas paketėlis.

Staiga ji i�tiesė rank� ir paglostė jam rie��.

� Para�yk, kai i�va�iuosi pietuosna! Papasakok apie visk�, k� matysi!

Jis vos vos linktelėjo ir vėl susmuko ant suolelio �alia jos. Tarsi pastumtas.

� Kodėl tu nusprendei tapti pastoriumi? � paklausė ji.

� Motina taip norėjo.

� Betgi mirusi.

� Tai todėl�

� Tu pats to nori?

� Taip.

Ji sunkiai atsiduso ir atsi�liejo į jį, per drėgn� plon� drobel� jis jautė jos krūtį. Visas kūnas nuėjo pagaugais. Negalėjo pajudėti.

� Niekas nenori, kad a� bū�iau pastoriumi, � patenkinta pasakė ji.

Jis atsikrenk�tė ir turėjo smarkiai susiimti.

� Moterys nebūna pastoriais.

� Laimei, ne.

Vėl ėmė lyti. Ma�i lietaus la�eliai atsargiai krito �ydo lengvumo bangelėmis į skais�iai �ali� �ol�. �emės ir drėgmės kvapas u�gulė �nerves. Įsimai�ė Dinos kvapai. Nusėdo am�iams. Ten, kur galėjai pajusti moterį.

� A� tau nepatinku, � staiga tarė ji.

� A� to niekada nesakiau.

� Ne, bet taip yra.

� Kad ne�

� Nejaugi?

� Tu nesi� A� turiu galvoje� tėvui nereikėjo imti tokios jaunos moters.

Ji skambiai nusijuokė, tarsi prisiminusi ka�k�, ko nenorėjo pasakoti.

� ��� � su�nyp�tė jis, � pa�adinsi �mones.

� Nusimaudom įlankoj? � su�nab�dėjo ji ir papurtė u� rankos.

� Maudytis? Ne! Dabar gi naktis!

� Na, ir kas? Juk ne�alta.

� Bet lyja?

� Pamanyk! A� ir taip �lapia.

� Jie gali nubusti� ir�

� Ar tav�s kas nors pasiges?

Jos �nab�desys u�gulė jam gerkl�. Prilenkė prie �emės. Pakėlė į or�. Vir� kalnų. Kum��io smūgiu vėl tė�kė atgal ant suolelio.

O to, kas įvyko paskui, jis niekuomet negalėjo atskirti nuo sapno su �irgo galva.

� Ta�iau tėvas�

� Jakobas miega!

� Bet lauke �viesu�

� Nebūk bailus ki�kis.

Ji pakilo ir eidama pro �alį beveik prigludo visu kūnu. Atsigr�ė ir taip pastovėjo.

Jos veid� gaubė ka�i koks liūdesys, kuris visai nederėjo prie jos balso ir judesių. Ji �engė į lietaus u�dang�, kuri sugėrė jos kūn�, padarė nematom�. Buvo ai�ku, kurlink veda jos �ingsniai.

Kol pasiekė įlank� u� kalvos su vėliavos stiebu, jis kiaurai permirko. Ji stovėjo nuoga tarp akmenų. Įsibridus į vandenį. Pasilenkė ir ka�k� pakėlė nuo dugno. Atid�iai ap�iūrėjo.

Ir tada! Tarsi pajutusi ant klubų jo �vilgsnį, ji atsisuko ir atsitiesė. Ta pa�ia veido i�rai�ka kaip pavėsinėje.

Jam norėjos tikėti, kad kaip tik dėl to ir pakluso. Nusitraukė kelnes, nusivilko mar�kinius. Droviai ir nekantriai. Nubrido pas j�. Vanduo buvo �altas. Bet jis nejautė.

� Ar moki plaukti?

� Ne, o kodėl? � atsiliepė jis ir pajuto, kaip kvailai pasakė.

Ji priėjo ar�iau. Tvinksintis spaudimas smilkiniuose grasino jį nuskandinti, nors vandens tebuvo iki kelių.

Staiga jis suvokė, kaip idioti�kai turi atrodyti su savo baltais apatiniais. Visas drebantis.

Ji priėjo visai arti, apglėbė jį per liemenį ir ėmė traukti �emyn. Jis pasidavė. Leidosi nuplukdomas nuo kranto, kur vanduo pats kėlė. Leidosi traukiamas prie rifų, ky�an�ių i� vandens.

Ji judėjo u� du. Ramiai, ritmingais klubų ir kojų judesiais. Pasyviai jis leido jai laikyti save vandens pavir�iuje. Plaukė kartu su ja.

�altas kaip ledas vanduo, �velni dulksna ir jos rankos, apglėbian�ios tai �ia, tai ten.

Jo sapnų �irgas! Dina, kuri� vedė tėvas. Ji miegojo salėje, tėvo lovoje. Ir tuo pat metu ji buvo ne ji.

Jį apėmė nenusakomas noras papasakoti jai apie juod�j� duob� kapinėse. T�, kuri prarijo Ingeborg�. Papasakoti apie tėv�, kuris ten pusgirtis svirdinėjo po laidotuvių.

Bet niekas jo nei�mokė tinkamų �od�ių. Jie buvo migloti. Kaip ir �i naktis.

Jis būtų įman�s papasakoti jai visk�, ko nepasakė Ingeborgai, kai ji dar gyveno. Būtų papasakoj�s apie Kalėdų �ventim� Reinsnese. Kai motina bėginėdavo visa u�kaitusi, skubanti, su raudonom ro�ėm skruostuose. Apie vis� �irdgėl�, kuri suspausdavo �irdį, kai motinos �vilgsnis pabėgdavo nuo jo, tėvui įėjus į kambarį.

Būtų galėj�s paai�kint jai t� liūdesį, kuris u�valdydavo jį kiekvien� kart�, kai palikdavo namus. Nors pats to trok�davo. I�va�iuoti i� namų.

Dina virto valkirija i� motu�ės Karenos mitologijos knygos. Būtybe, laikan�ia jį ant vandens. Kuri paslap�ia suprato visk�, ko jis nesugebėjo apsakyti �od�iais.

Vir� gelmės Johanas atsipalaidavo. Nuskendo pasibjaurėjimas Dina. Jį lyg �vynai dengė jos nuogumas.

A� esu Dina, kuri sugavo �vilgan�i� �uvį. Pati i�imu i� jos kabliuk�. Me�kerė sulinko. �aizda nedidelė. A� j� paleid�iu. Tegu gyvena. �iandien giedra diena.

Jie neturėjo kuo nusi�luostyti. Nedr�siai jis pabandė d�entelmeno vaidmenį. Norėjo duot jai savo mar�kinius.

Ji atsisakė.

Rimti ir drebantys jie rengėsi lietuj.

Staiga ji tarė, tarsi būtų stovėj� ant kranto prie� jam i�vykstant:

� Ra�yk!

� Gerai, � atsakė jis ir baimingu �vilgsniu apmetė tak�, vedantį į namus.

� Iki �iol a� su niekuo nesimaud�iau.

Tai buvo jos paskutiniai �od�iai, kuriuos i�tarusi nubėgo taku sodybos link.

Jis norėjo j� pa�aukti. Bet nei�drįso. Ji jau buvo pranykusi tarp med�ių.

Varvėjo nuo visų �akų. Ant jų jis i�liejo savo neviltį. Nuo �akų ant �emės nepaliaujamai krito vandens la�ai.

� Tai kaipgi tu i�mokai plaukti, jei su niekuo nesimaudei? � varvėjo �od�iai. Vėl ir vėl. Be galo.

Nes jis nedrįso jai su�ukti. Kas nors galėjo i�girsti�

Jis pasislėpė tuose �od�iuose. Paslėpė geism�, kuris suposi paplūdimyje tarp dumblių. Paslėpė jį klausime:

� Kaip tu i�mokai plaukti?

Bet galiausiai jis nebei�laikė. Susirangė u� didelio akmens, kur vaikystėje buvo jo slėptuvė. Tada ranka sugniau�ė savo kiet� kaip akmuo varp� ir atsidavė pagundai. Negalvodamas apie Diev�.

Nuo tos dienos Johanas ėmė neapk�sti tėvo. Giliai, visa esybe. Vis dar nesitardamas su savo Dievu.

Jakobas atsibudo, kai Dina įslinko į sal�.

� Kur tu buvai, dėl Dievo meilės? � su�uko jis, i�vyd�s �lapi� būtyb�.

� Maud�iausi.

� Naktį? � nepatikėjo jis.

� Naktimis nesibasto tiek �monių, � atsakė ji. Nutraukusi nuo sav�s visus drabu�ius, paliko juos gulėti krūvoje ant grindų ir įlindo pas jį po patalais.

Jo �ilumos pakako abiems.

� Ar matei skenduolį, raganiūk�te? � pajuokavo Jakobas jau snausdamas.

� Ne, bet a� ma�iau skenduolio sūnų!

Jis tyliai nusijuokė ir pasiskundė, kad ji tokia �alta.

Jakobas nė kiek nesirūpino. Ne�inojo, kad ji moka plaukti.

7 skyrius

ARGI GALI �MOGUS PASLĖPTI UGNĮ SAVO ANTYJE, KAD JO DRABU�IAI NEDEGTŲ? ARBA VAIK��IOTI ANT �ARIJŲ NENUSIDEGINDAMAS KOJŲ PADŲ?

(Pat 6, 27 ir 28)

T� vasar� Dina i�plaukė kartu į Bergen�.

Motu�ė Karena suprato, kad Dinos vis tiek nei�auklėsi per vien� naktį. Ir kai jekta i�plaukė, ji turėjo pripa�inti, kad jau seniai tro�ko tylos ir ramybės. Kad tuoj po to turėjo i�vykti ir Johanas, senutei buvo sunkiau i�gyventi.

Dina buvo neklau�ada vaikas, kurį reikėjo tramdyti.

Ne kart� dėl jos i�daigų pakrikdavo visa laivo komanda.

Andersas į tai �iūrėjo su did�iausiu santūrumu ir humoru.

Visų pirma, Dina persine�ė i� kajutės ant denio kailinį apklot�. Ten ji be atvangos lo�ė kortomis ir traukė pasaulieti�kas dainas su nepa�įstamu vaikinu, kuris įsidarbino paskutiniu momentu ir grie�ė ka�kokiu styginiu instrumentu, primenan�iu neregėt� baidykl�. Tokiais grodavo rusų jūreiviai.

�is juodbruvas vaikinukas kalbėjo darkyta �vedų kalba ir tvirtino jau kelet� metų trank�sis po pasaulį.

Jis atplaukė i� �iaurės rusų laivu ir vien� gra�i� dien� i�lipo į krant� Reinsnese. Ten ir apsistojo laukdamas, kol jį kas paims į pietus.

Jakobas �ūktelėjo por� sykių ir papra�ė vairinink� pasirūpinti, kad ant denio būtų ramu. Ta�iau tai nieko negelbėjo. Jis jautėsi es�s senas bambeklis. O toks vaidmuo jam nepatiko.

Galiausiai jis pats i�lindo ant denio ir ėmė �ėlti drauge.

Kit� dien� jis pasirūpino, kad vakarui atėjus būtų apsistota Grėto salos dvare. Ten jie buvo gra�iai sutikti ir gerai pavai�inti.

Grėto sala neseniai buvo tapusi viena i� �Princo Gustavo� prieplaukų, ir �eimininkas turėjo nema�ų planų statyti nauj� nam�, krautuv� ir pa�t�.

Į namus neseniai atvyko dailininkas tapyti jūrininkų portretų. Ir Dina tuoj pat susidomėjo molbertu. Kaip �vėris ji suko ratus aplink, uodė aliejinių da�ų bei terpentino kvapus. Ji akylai sekė kiekvien� dailininko judesį ir kone pati korėsi jam ant kaklo.

�mones trikdė toks jos natūralumas. Tarnai pa�nib�dom aptarinėjo jaun�j� Reinsneso �eiminink�. Ir u�jautė Jakob� Grenelv�. Nelengvas jam teko kry�elis�

Dinos nesivar�ymas su dailininku pavertė Jakob� �nairuojan�iu priri�tu �uniu. Jis tiesiog kaisdavo i� gėdos, kai ji elgdavosi netinkamai.

Atsigriebti u� visk� jis pabandė lovoje. U�griuvo j� su į�eisto pavyduliaujan�io vyro teise ir jėga.

Ta�iau u� plonos sienos ka�kas ėmė taip garsiai kosėti, kad jam teko nurimti.

Dina ranka u�spaudė jam burn�, su�nyp�tė, kad nutiltų. Tuomet pasikėlė naktinius mar�kinius ir apsi�ergė įtarųjį Jakob�. Ir bema� tyliai nuvedė jį į palaimintųjų gretas.

Kai jie vėl i�plaukė į jūr�, ji apsigyveno kajutėje. Ir pasaulis Jakobui nusida�ė gra�esnėmis spalvomis.

Taip jie ir plaukė į Bergen� be jo priekai�tų.

Judri įlanka! Tvirtovė, namai ir ba�ny�ia. Karieta. Su eleganti�kais ponais ir damomis po skė�iais.

Atrodė, kad Dinos galva pritaisyta ant rato a�ies. Naujais kelioniniais batais ji kauk�ėjo grindiniu. Ir atid�iai stebeilijo į kiekvien� ve�ik�, murksantį su botagu tarp kelių.

Karietos neretai priminė i�puo�tus biskvitinius tortus, jos lū�o nuo �viesių vasarinių suknelių, kykų ir raukinukų. Ir nėriniuotų skė�ių. Kurių savininkės atrodė be galvos ar veido.

Matėsi ir ponai�ių. Eleganti�kai apsitaisiusių tamsiais kostiumais arba jaunų ir į�ūlokų �viesiais kostiumais, su ant akių u�smauktomis �iaudinėmis skrybėlėmis.

Ramstydamas vandens siurblį, stovėjo senas karininkas mėlynu �varku su raudonais atvartais. Savo ūsus jis buvo taip smarkiai sutep�s tepalu, kad tie atrodė kaip i�pie�ti. Dina nuėjo prie jo ir palietė jį. Jakobas patraukė j� u� rankos ir susigėd�s atsikrenk�tė.

Kitur i�kaba kvietė pasivai�inti rinktine madera ir Havanos cigarais! U� kavinės u�uolaidų stūksojo raudono pliu�o sofos ir kutais nukabinėti lempų gaubtai.

Dina u�simanė įeiti į vidų ir surūkyti cigar�! Jakobas nusekė i� paskos. Kaip rūpestingas tėvas įtikinėjo j�, kad ji negalinti vie�ai rūkyti cigaro!

� Kada nors a� vis vien atplauksiu į Bergen� ir surūkysiu cigar�! � įsi�eidusi parei�kė ji ir god�iai siurbtelėjo maderos.

Jakobas nusipirko eleganti�k� i�eiginį kostium�: mėlynos alpakos dvieilį �vark� aksominiais atvartais ir languotas kelnes. Skrybėl� jis ne�iojo taip, tarsi nieko kito gyvenime ir nebūtų dar�s.

Jis u�suko pas barzdaskutį ir kirpėj�. Ir į vie�butį grį�o �variai nugrem�tais skruostais. Tai jis padarė dėl dviejų prie�as�ių.

Visų pirma dėl to, kad vie�bu�io �eimininkas u�klausė, ar jiems nereikia dviejų vienu�ių. Vienos ponui Grenelvui, kitos jo dukrai. Antra, jis atsiminė, kad Dina jau beveik prie� metus pastebėjo, jog jis ima �ilti. Nebuvo jokio reikalo atrodyti senesniam nei nei�vengiama.

Dina matavosi skrybėlaites ir sukneles su tokia pat kapų rimtimi kaip ir tuomet, kai prie� i�sikraustydama i� namų matavosi Jertrūdos sukneles.

Bergeno i�monės darė stebuklus. Dina tapo vyresnė, o Jakobas � jaunesnis.

Kaip du pasipūt� dagiliai jie ie�kojo savo atspind�io parduotuvių vitrinose ir balose, atsitiktinai pasitaikan�iose jų kelyje.

Andersui visi tie begėdi�ki apdarai kėlė tik gera�irdi�k� �ypsen�.

Dina įkainavo ir skai�iavo, dėjo ir dalijo. Sudarinėjant pirkimo ir pardavimo sandėrius, Jakobui ir Andersui ji buvo gyva skai�iavimo ma�inėlė. Ji kėlė aplinkinių susidomėjim�.

Vien� vakar� Jakobas pasigėrė ir i�kėlė scen�. Ji �neku�iavosi su vienu inteligenti�ku ponu, kuris elgėsi pagarbiai, nes ji skambino Bethoven� vie�bu�io fortepijonu.

Kai Jakobas ir ji pasiliko vieni du, jis tė�kė, kad visuomet atrodysianti kaip kek�ė, jei ir toliau ne�iosianti palaidus plaukus.

I� prad�ių ji nieko nesakė. Bet jis vis neatstojo. Tuomet ji spyrė jam į blauzd�, kad jis net aiktelėjo, ir parei�kė:

� Tai tik rodo Jakobo Grenelvo �yk�tum�. Jis negali pak�sti, kad kas nors, be jo, matys mano plaukus. Vie�pats nėras toks �yk�tus kaip Jakobas. Antraip jis neleistų ant galvos augti plaukams!

� Tu elgiesi begėdi�kai, � tarė jis, trindamas koj�.

� O jeigu a� bū�iau �irgas? Arba laivas? Tada galima būtų mane rodyti? O Dina turi būti nematoma kaip �mėkla?

Jakobas pasidavė.

Paskutin� dien� Bergene jie praėjo pro lentin� tvor�, nukabinėt� įvairiausiais skelbimais.

Dina buvo lyg musė, u�uodusi cukrin�.

Paie�komas ki�envagis. Vyri�kis galįs būti pavojingas. Ma�os namų darbo afi�ėlės skelbė apie religinį vakarėlį arba siuvėjo paslaugas.

Vyresnio am�iaus pasiturin�iam vyri�kiui reikalinga namų �eimininkė.

Pa�iam vidury kabojo didelis juodai baltas skelbimas, kad u� meilu�ės nu�udym� bus kariamas �mogus.

Vyri�kio atvaizdas buvo tiek apta�kytas purvais, kad jau neį�iūrimas.

� Taip bus geriau �eimai, � niūriai parei�kė Jakobas.

� Ten mes turim nuva�iuoti! � nusprendė Dina.

� Į egzekucij�? � pasibaisėjo Jakobas.

� Taip!

� Bet Dina! Bus kariamas �mogus!

� Taigi. Skelbime taip ir para�yta!

Jakobas i�sprogino į j� akis.

� Siaubinga �iūrėti į tokius dalykus!

� Ten nebus kraujo.

� Bet jis mirs.

� Visi mirsim.

� Dina, man atrodo, tu ne visai supranti�

� Skerdimas yra kur kas blogiau.

� Bet skerd�iami gyvuliai.

� A� vis tiek ten noriu!

� Tai ne moterims. Be to, pavojinga�

� O kodėl?

� Minia gali u�simanyt nulin�iuoti pasiturin�ias moteris, kurios atėjo i� smalsumo. Tikrai, � pridūrė jis.

� Mes nusisamdysime kariet�. Ir galėsim greitai i� ten pasprukti.

� Nesurasim ve�iko, kuris sutiktų mus ten ve�ti dėl pramogos.

� Tai ne pramoga, � piktai atrė�ė Dina. � Mes �iūrėsime, kaip tai įvyksta.

� A� baisiuosi tavim, Dina! K� tu nori i�vysti tokioje scenoje?

� Akis! Jo akis� Kai budelis u�ners jam kilp� ant kaklo�

� Mieloji, brangioji Dina, tu gi taip negalvoji.

Dinos �vilgsnis praslydo pro jį. Tarsi jo nė nebūtų buv�. Jis paėmė j� u� rankos ir norėjo eiti toliau.

� Noriu pa�iūrėti, kaip jis tai sutiks! � tvirtai pasakė ji.

� Ar yra į k� �iūrėti, kai nelaimingam �mogui toks baisumas�

� Anoks �ia baisumas! � pertraukė ji suirzusi. � Tai svarbiausias momentas!

Ji spyrėsi. Jakobas suprato, kad ji va�iuos viena, jeigu jis nenusileis.

Jie nusisamdė kariet� ir kit� ryt� vos brėk�tant i�va�iavo į egzekucijos viet�. Ve�ikas nė kiek nesimuistė, kaip buvo man�s Jakobas. Bet jis u�sipra�ė apvalios sumelės u� tai, kad stovės, kol bus vykdoma mirties bausmė, ir va�iuos atgal, Jakobui davus �enkl�.

Aplink kartuves tir�tai spietėsi �monės. Kūnai lipte lipo vienas prie kito. Buvo ank�ta. Laukimas tvyrojo ore kaip pykinantis �uvų taukų tvaikas.

Jakob� nupurtė �iurpas, jis pa�nairavo į Din�. Savo �viesias akis buvo įsmeigusi į kadaruojan�i� kartuvių kilp�. Timp�iojo pir�tus taip, kad s�nariai tra�kėjo. Burna buvo pra�iota. Ji traukė or� pro suk�stus dantis.

� Liaukis, � pasakė Jakobas ir u�dėjo deln� ant jos pir�tų.

Ji neatsiliepė. Bet dabar jau ramiai laikė rankas sterblėje. Prakaitas sunkėsi jai i� kaktos ir grioveliais ties �nervėmis varvėjo �emyn. Dviem galingom upėm.

Nebuvo įprastų pokalbių. Ore girdėjosi pratisas murmesys. Tvyrojo laukimas, kurį Jakobas keikė.

Jis stipriai nutvėrė Din�, kai ve�imas atve�ė prie kartuvių vyri�kį.

�mogus buvo vienplaukis. Nudrisk�s, purvinas, ap�ep�s. Jo surakintos rankos �ia gniau�ėsi, �ia vėl tiesėsi.

Jakobas neatsiminė mat�s tokį sugniu�dyt� �mogų.

Jo akys kaip paklaikusios buvo įbestos į mini� �monių. Priėjo pastorius ir ka�k� pasakė nelaimingajam. Vienas kitas spjaudė ve�imo link ir siuntė prakeiksmus. ��udikas!� � metė ka�kas.

I� prad�ių vyri�kis krūp�iojo nuo kiekvieno spjūvio.

Po to tarsi apmirė. Jis leidosi i�laisvinamas i� antrankių bei antkojų, ir jam ant kaklo buvo u�nerta kilpa.

Dalis �monių susigrūdo tarp karietos, kurioje sėdėjo Dina su Jakobu, ir pertvaros prie�ais kartuves.

Dina atsistojo karietoje. Nusitvėrė kra�to ir pasilenkė vir� apa�ioje stovin�ių �monių galvų.

Jakobas negalėjo matyti jos akių. Nebeturėjo ry�io su ja. Jis pakilo i� vietos, kad galėtų sugriebti, jeigu ji alptų.

Bet Dina nealpo.

Arkliui, pakinkytam į egzekucinį ve�im�, sudavė per �on�. �mogus pakibo ore. Jakobas apglėbė Din�. �udiko agonija suvirpino jos kūn�.

Ir viskas.

Vis� keli� į uost� ji nepratarė nė �od�io. Ramiai sėdėjo. Tiesi kaip generolas.

Jakobo kaklajuostė sumirko prakaitu. Jis spaudė neklusnias rankas prie kelių ir ne�inojo, kas baisiau. Mirties bausmė? Ar Dinos noras j� matyti?

� �itas net necyptelėjo, � tarė ve�ikas.

� Ne, � �altai atsakė Jakobas.

Dina �iūrėjo prie� save nematydama nieko, tarsi sulaikiusi kvėpavim�. Paskui ji giliai ir garsiai atsiduso. Lyg atlikusi did�iulį darb�, kuris jau seniai slėgė pe�ius.

Jakobas jautėsi nekaip. Likusi� dienos dalį nenuleido nuo Dinos akių. Pabandė su ja pasikalbėti. Bet ji tik �yptelėjo stebėtinai draugi�kai ir nusisuko.

Antr�jį ryt� jūroje Dina pabudino Jakob� ir pasakė:

� Jo �alios akys �iūrėjo į mane!

Tuomet jis priglaudė j� prie sav�s. Sūpavo j� kaip vaik�, kurio niekas nei�mokė verkti.

Plaukdami �iaurės kryptimi, jie u�suko į sen�jį Tjetos dvar�. Galėjai pamanyti atvyk�s į karaliaus rūmus. Tokios ten buvo manieros ir sutikimas.

Jakobas baiminosi dėl Dinos nenuspėjamo būdo. Tuo pat metu jis su patino pasidid�iavimu rodė visiems savo ret� med�ioklinį sakal�. �ia jau kiekvienam reikėjo apsiprasti, kad būsi apkapotas, jei prisiliesi be pir�tinės. Dina nerodė ypatingo susi�avėjimo tuo, kad sve�iuojasi dvare, kuriame lankėsi apskrities teisėjas bei teisingumo taryba ir kuris savo klestėjimo dienomis buvo dviejų trijų parapijų dyd�io. Ji nepuolė mandagiai �avėtis pra�matniomis menėmis. Nepastebėjo ir pagrindinio rūmo, kuris buvo dviejų auk�tų ir trisde�imt keturių uolek�ių ilgio.

Ta�iau ji stabtelėdavo kiekvien� sykį, kai jiems tekdavo praeiti keistus antkapinius paminklus �alia vartų į didįjį kiem�. Seniesiems akmenims ji rodė beveik baiming� pagarb� ir norėjo i�girsti jų istorij�. Vakarais ji basa i�bėgdavo į lauk� pamatyti paslaptingo �viesos �aismo ant jų.

Pirm�jį vakar� prie stalo su pun�u netilo kalbos. Salonas lū�te lū�o nuo jaunų ir senų. Kaip estafetė nuo vieno stalo galo prie kito keliavo istorijos.

�eimininkas papasakojo, kaip atsitiko, kad visas Norlanas atsidūrė danų didiko Jochumo Jurgenso, arba Irgenso, kaip jį dar �monės vadino, rankose.

�is karaliaus vietininkas Jutlandijoje tapo Kristiano IV kamerdineriu. �iaip ar taip, jo būta suk�iaus. Pasirodo, jis karaliaus rūmams pardav�s ne�inia kiek reinvynio ir perlų. O kai u� visa tai reikėjo susimokėti, valstybė pristigo lė�ų. U�tat lyg niekur nieko pagal 1666 metų sausio 12 dienos pirkimo sutartį jam atiteko visos karaliui priklausan�ios valdos Helgelane, Saltene, Lofotene, Vesterolene, Andenese, Senjoje ir Tromsėje! Ir visa tai u� 1440 pūdų skol�.

Nei daug, nei ma�ai � tai sudarė pus� visų Norlano �emių. Be to, jam dar atiteko siuzereno dvaras Bodėje, vietininko dvaras Steigene bei karaliaus de�imtinė tame kra�te.

�i istorija taip sukrėtė Din�, jog ji tu�tuojau panoro, kad Jakobas paruo�tų laiv� ir aprodytų jai �emes, kuriomis buvo u�simokėta u� reinvynį ir perlus.

Ji ėmė sudarinėti rimtus u�davinius jaunoms dvaro mergaitėms. Kiek butelių arba ketvirtinių statinai�ių parduota. Arba kiek did�iųjų statinių.

Bet kadangi niekas negalėjo jai nurodyti nei perlų, nei reinvynio tikslios kainos 1660 metais, ji pati ne�inojo teisingų atsakymų.

Jau antr� dien� Jakobas panoro vykti namo.

�eimininkai jo nei�leido ir įkalbėjo pasilikti dar dviem naktim, kaip ir buvo priimta.

Dina ir Andersas buvo s�jungininkai, tad jam teko nusileisti. Nors �kiperis Antonas ir buvo jo pusėje.

Vis� kelion� Jakobas sekė Dinos �od�ius ir judesius, kai jie būdavo draugijoje. Tai ėmė varginti. Naktinės pratybos taip pat atimdavo jėgų.

Buvo visai malonu, kad Dina su jaunosiomis dukromis Tjetoje budėjo dvi naktis paeiliui, laukdamos vaiduoklio.

Menėse naktimis vaidendavosi. Dina prisiklausė įvairiausių pasakų. Kai kas dvare buvo mat�s vaiduoklį. Apie tai jie kalbėjo kaip apie draugi�k� kaimyno apsilankym�.

Ta�iau Dinos akys apsitraukė migla, o kaktoje įsirė�ė rauk�lės, tarsi ji būtų gavusi pagroti i� natų sudėting� kūrinį.

Antr�j� naktį did�i�ja mene perėjo ma�ytė vaiko figūrėlė ir pranyko u� senojo laikrod�io. Dvaro panelės buvo tos pa�ios nuomonės. Visos j� matė. Dar kart�.

Dina visi�kai prarado �ad�. Taip prarado, kad tai jau per�oko mandagumo ribas.

Jakobas d�iaugėsi, kad vizitas baigėsi taip natūraliai. Tjetoje jie praleido tris naktis.

Pakeliui į namus Jakobas stebėjosi, kad Tjetos gyventojai taip tiki vaiduokliais.

Dina nusisukusi �iūrėjo į jūr� ir nieko nesakė.

� Kaip jis elgėsi?

� Jis elgėsi taip, kaip paprastai elgiasi pasimet� vaikai.

� O kaip jie elgiasi? � paklausė jis piktokai.

� Pats turėtum �inoti.

� Kodėl turė�iau?

� Turi ne vien� namuose! � su�nyp�tė ji kaip įsiutus katė. Jį taip i�g�sdino jos �od�iai, kad daugiau neklausinėjo.

Jakobas papasakojo motu�ei Karenai, kaip Dina reagavo į tariam�jį Tjetos vaiduoklį. Ta�iau jis neu�siminė, kad kartu stebėjo mirties bausm� Bergene.

Motu�ė Karena m�stė savo mintis ir nieko jam nesakė. Jai ėmė rodytis, kad mergaitė kur kas protingesnė, nei galėjai spr�sti i� elgesio.

�Turi ne vien� namuose!� � į t� pasakym� Jakobui derėjo pasi�iūrėti rimtai, niekam apie tai neprimenant.

Motu�ei Karenai Jakobas prisipa�ino labiau i�varg�s po kelionės nei paprastai.

Ji nepasakė, jog taip yra dėl to, kad Dina vyko kartu. I�vis nepamokslaudavo po laiko.

Be to, motu�ė Karena nusprendė, kad ne taip jau blogai buvo i�leisti t� vasar� Din� į Bergen�.

I�stypusios mergiotės laikysenoj atsirado ka�kas nauja. Tarsi ji tik dabar pastebėjo, kad pasaulio esama kur kas didesnio, negu siekia jos akys i� lensmano dvaro ar Reinsneso.

Veidas taip pat pasikeitė. Motu�ė Karena negalėjo pasakyti, kuo būtent. Matyt, akys�

�iaip jau motu�ė Karena suprato daugiau, negu parodydavo. Ir ji nebekartojo sūnui �od�ių, pasakytų tuomet, kai jis visas �vytėdamas paskelbė, kad Dina Holm tapsianti Reinsneso ponia.

Ji tik lengvai u�dėjo rank� sūnui ant peties ir supratingai atsiduso. Ir ji matė, jog nauji rūbai bei �ukuosena neįstengė paslėpti, kad Jakobo plaukai dar labiau pra�ilo, o pilvukas įdubo.

Liemenė kabojo tarsi skolinta. Kaktoje įsirė�usios gilios rauk�lės, o paakiai pajuod�. Ta�iau vis tiek buvo nepaprastai gra�us.

Atrodė, nuovargis ir neviltis pritinka jam labiau nei tas pasipūtimas, kuris buvo apėm�s Dinai apsigyvenus namuose.

Lėti, sunkūs judesiai. Tai, kaip jis stojasi. Tvirta, auk�ta figūra be jokio orumo, pritinkan�io pasiturintiems jo am�iaus vyrams.

Motu�ė Karena visa tai matė. Savaip.

Olinė triūsė virtuvėje. Ji taip pat matė. Nebuvo iki galo įsitikinusi, ar jai labai patinka naujasis Jakobas, pa�enklintas sunkios atsakomybės na�tos. Nesid�iaugė ji ir Dina. Labiausiai Olinė tro�ko, kad viskas būtų kaip anks�iau. Ypa� kad toks pat būtų Jakobas.

Dina norėjo apiplaukti Norlan� ir pamatyti visk�, kuo Kristianas IV sumokėjo u� kelet� nusususių perliukų ir kelias statinaites reinvynio.

Ji niekaip negalėjo suprasti, kad kelionė neįmanoma tokiu metų laiku.

Jakobas �velniai, bet tvirtai pasakė: �Ne!�

Jos įtū�į jis atlaikė kaip santūrus tėvas. Ir susitaikė su jos bausmėmis. Kurias atlikdamas turėjo miegoti vienas salės kamputyje. Ties� sakant, jis buvo taip i�sek�s po kelionės, kur visais at�vilgiais nė minut� negalėdavo prarasti budrumo, kad jis tuoj pat u�migo kaip negyvas ant nepatogaus �ezlongo. Tvirtai įsitikin�s, kad audra nurims ir viskas pakryps į gera. Svarbu tik atgauti form� ir sveikat�.

8 skyrius

NES KEK�Ė � GILI DUOBĖ IR SVETIMOJI � AUK�TAS �ULINYS. JI TYKOJA KELYJE KAIP GALVA�UDYS IR PAMA�IUSI NEATSARGIUS U�MU�A.

(Pat 23, 27�28)

Naujoji santuoka, kuri� įkvėpė pora tvirtų �launų, suspaudusių violon�elės korpus�, ir kuri� prat�sė dramati�kas nuotakos viliojimas i� med�io, grį�us i� Bergeno, ėmė tekėti ramia vaga.

Jakob� kankino nuolatinis nuovargis. Jis tarsi vis� laik� turėjo stengtis būti Dinos pasaulyje. Niekuomet nei�leisti jos i� akių arba neleisti, kad ji per daug skirtų dėmesio atsitiktiniams �monėms.

Jis nebuvo pakankamai blaivus, kad tai pavadintų pavyduliavimu. Jis tik �inojo, kad jei nepri�iūrėtų Dinos, bematant įvyktų tragedija.

Visuomet atsirasdavo, kas j� i� jo pavagia! Vaiduokliai Tjetoje. Dailininkai arba muzikantai. Netgi vienas įgulos narys, i� gailes�io priimtas kelionėje atgal, nes nebeturėjo pinigų garlaiviui, tapo bevilti�ka ir �eminan�ia grėsme.

Dina lo�davo kortomis! Negana to, rūkydavo pypk� su tuo ap�epusiu ir nevalyvu bernu.

Jakobas ėmė nujausti, kad jo paskutinė meilė jam kainuos kur kas brangiau, nei jis manė. Taip pat ir nakties mieg�.

Jis netgi negalėjo pakeliauti pakrantėmis ir palėbauti su savo jaunystės kraujo broliais. Dinos nei paliksi vienos, nei pasiimsi. Ji sudrumsdavo vis� ramyb� vos tik pasirod�iusi ten, kur būdavo vyrų.

Ji galėjo būti ne�vanki kaip did�iausia �v. Jono laikų �liundra ir ori kaip prana�as.

Apie jos moteri�kum� negalėjo būti nė kalbos, nes tai neturėjo nieko bendra su visuotinai priimtomis elgesio normomis. Savo didelio tvirto kūno laikysena ji veikiau panė�ėjo į jaun� generol�. Nesvarbu, jotų ji ar sėdėtų.

Jos skleid�iami kvapai, arklid�ių ir ro�ių aliejaus kvapų mi�inys, i� jos spinduliuojantis abejingas �altumas traukė vyrus kaip muses prie medaus.

Jakobas viso to prisisotino kelionėje į Bergen�. Nuo to jam u�eidavo prakaitavimo priepuoliai ir ne�moni�ki galvos skausmai.

O dar ta muzika�

Dinos grie�imas violon�ele Jakobui buvo tolygus erotiniam jaudinimui, ir vien mintis apie tai, kad ka�kas kitas galėtų matyti j� su violon�ele tarp �launų, sukeldavo jam pasiuti�k� pavyd�.

Jis net pareikalavo abi kojas laikyti vienoje violon�elės pusėje! Bent jau taip nepiktintų �iūrovų.

Dinos juokas buvo didelė retenybė, tiksliau � ji visi�kai nesijuokdavo. Bet juokas aidėjo visame name, kai Jakobas, i�raud�s kaip sibirinė aguona rugpjūty, demonstravo, kaip jai reikia sėdėti. J� girdėjo ir apa�ioje, krautuvėje ir prieplaukoje.

Vėliau ji suved�iodavo jį vidury baltos dienos u� neu�rakintų durų. Kartais Jakob� imdavo grau�ti mintis, kad ji nebuvusi tokia jau nekalta pirm�jį kart�. Bet kokio drovumo nebuvimas, jos aistringas atsidavimas ir tikslingas jo ap�ėlusio kūno tyrinėjimas jam labiau priminė patirtį i� ten, kur reikia u�simokėti, o ne �e�iolikmetės mergaitės elgesį.

Tos mintys persekiodavo jį ir sapnuose. Jis bandydavo j� i�kvosti tarsi atsitiktiniais �od�iais�

Ta�iau ji atsakydavo �vilgsniu, a�triu kaip stiklo �ukės.

Motu�ė Karena ir įsūniai leido Jakobui pabūti jaunaved�iu, kol jis grį�o i� rudeninės mugės. Bet po to jie ir �od�iais, ir veiksmais davė suprasti, kad be jo neapsieina namai ir ūkis.

I� prad�ių jis nekreipė dėmesio.

Motu�ė Karena pasi�aukė jį pas save į kambarį ir be u�uolankų pasakė, kad jau nebeai�ku, juoktis ar verkti �iūrint į jo, suaugusio �mogaus, gyvenim�.

Jau pakankamai blogai buv�, kai Ingeborgos gedėj�s, bet taip blogai kaip dabar dar niekuomet nebuv�. I� lovos reikia atsikelti pusry�iams ir gultis taip, kaip krik��ioniui pridera. Jei ne, ji i�va�iuosianti. Nes viskas i�ėj� i� vė�ių, kai toji Dina atėjo į namus.

Jakobas i�klausė visa tai kaip sūnus. Nuleid�s nuo kaltės apsunkusi� galv�.

Jis apleido ir ūkio, ir verslo reikalus. Dina reikalavo visi�ko atsidavimo. Dienos nepastebimai bėgo sukdamosi �okio �ingsniu, ir jis nebeskyrė Dinos u�gaidų, Dinos sumanymų ir Dinos poreikių nuo savų.

Tik tiek, kad ji buvo vaikas, neturintis daugiau pareigų, kaip tik būti vaiki�ka Jakobo nuotaka.

Jakobas jau kurį laik� jautėsi nedarbingas ir pavarg�s. Dinos i�monės tapo kan�ia. Jos gyvuli�ki �aidimai lovoje su baldakimu ar bet kur kitur atimdavo i� jo nakties mieg� ir ramyb�, o �ito jam be galo trūko.

T� patį vakar�, kai motu�ė Karena su juo kalbėjosi, jis atsisakė įprastinio ritualo: vyno taurės ir �aidimo kauliukais, sėdint pusnuogiems prie�ais krosnel�.

Dina gū�telėjo pe�iais, prisipylė dvi taures vyno, nusirengė iki vienų apatinių ir atsisėdo lo�ti kauliukais.

Ji lo�ė pati su savimi ir gėrė i� dviejų taurių. Trankė krosnies dureles ir pusbalsiu niūniavo iki vėlyvos nakties.

Jakobas bluosto nesudėjo. Tarpais jis tyliai j� pa�aukdavo norėdamas prisivilioti į lov�.

Bet ji sėdėjo su�iauptom lūpom ir nesiteikė net atsakyti.

Prie� pat au�r� jis atsikėlė. Pasir��ė ir priėjo prie jos.

Su angelo kantrybe ir �al�io gudrumu. Jam prireikė nema�a laiko jos �ird�iai sumink�tinti. Tiksliau � trijų partijų kauliukais. Vyn� ji jau seniai buvo suvertus į save. Nuo naktinio stalelio jis atsine�ė drungno vandens kri�tolinėje ropinėje ir įsipylė į tu��i� taur�, atseit jam skirt�. Tuomet jis nukreipė į j� klausiantį �vilgsnį.

Ji linktelėjo. Jis ir jai įpylė vandens. Jie susidau�ė ir ėmė gurk�noti drungn� vandenį. �iaip jam buvo ne naujiena, kad ji nekalbėdavo ir neatsakinėdavo į klausimus, kai akys apsunkdavo nuo vyno, bet jis vis vien pabandė:

� Dina, negerai �itaip. Matai, man būtinas nakties miegas. Tokiam vyrui kaip a� netrūksta ko veikti. A� turiu galvoje dien�. Turėtum tai suprasti, mieloji�

Ji sėdėjo vos �ypsodama. Bet ne�iūrėjo į jį. Jis prisislinko ar�iau. Apglėbė ir ėmė glostyti jai plaukus, nugar�. Atsargiai. Jis buvo taip pavarg�s, kad nesiry�o imtis nieko, kas galėtų sukelti kivir� ar prie�i�kum�. Be to, Jakobas nebuvo koks vaidininkas.

� �ventė baigėsi, Dina, suprask, o mums, jūrininkams, reikia dirbti. Ir todėl naktimis turim miegoti kaip ir kiti �monės.

Ji neatsakė. Tik sunkiai atsirėmė į jį ir ramiai leidosi glostoma.

Taip jis sėdėjo gerdamas drungn� vandenį ir glostydamas j�, kol ji u�migo.

I� prad�ių jis jautė j� kaip suspaust� spyruokl� prie savo kūno, bet pama�u ji atsileido ir nurimo kaip vaikas, pravirk�s per miegus.

Jam pavyko nune�t j� į lov�. Didel� ir sunki�. Net ir tokiam vyrui kaip Jakobas. Atrodė, lyg �emė norėtų j� pagriebti, norėtų juos abu parklupdyti prie�ais lov� su baldakimu.

Ji suknerkė per miegus, kai jis j� paguldė ir apklojo.

Metas buvo keltis. Sliūkindamas į apa�i� prie u�leistų darbų, jis jautėsi susting�s, senas ir ne ma�iau vieni�as.

Jakobas paliepė sutvarkyti ma��jį kambarėlį salės pa�onėje. Jis buvo naudojamas kaip persirengimo kambarys. Ten stovėjo konjako spalvos �ezlongas nutraukytais kutais ir ap�iurusiu gobelenu. Jis gavo atskir� naktipuodį ir patalyn�. Ten jis nulįsdavo miegoti. Ai�kinosi tuo, kad Dina dėl jo knarkimo negalinti u�migti.

Olinė nustebusi pa�iūrėjo į Jakob�, kai buvo i�tarta toji frazė. Ji nieko nesakė, tik su�iaupė lūpas taip, kad nuo jos stiprios burnos į visas puses pasklido i�kalbingų rauk�lelių spinduliai. Tai �it kokios tokelės Reinsnese: namų �eimininkas guli nepatogiame �ezlonge, o mergiotė vartosi lovoj su baldakimu! Olinė su�nirp�tė ir pasiuntė tarnait� į vir�ų su paklode, apklotu ir pūkinėmis pagalvėmis.

T� naktį, kai Jakobas ry�osi persikraustyti į persirengimo kambarėlį, vidurnakty, kai visi buvo giliai įmig�, Dina u�grojo violon�ele.

Jakobas pa�oko i� miegų ir, dar ligi galo nepabud�s, pajuto kylant pavojing� įtū�į. Jis įlėkė salėn, įbed�s į j� akis, su�vok�tė:

� Pakaks! Visus namus prikelsi!

Ji neatsakė, tik grojo toliau. Tuomet jis nusvirduliavo pas j� ir pagriebė u� rankos norėdamas sutrukdyti.

Ji i�traukė rank� ir atsistojo, ūgiu susilygindama su juo. Atsargiai atrėmė violon�el� į kėd� ir padėjo stryk�. Įsisprendė ir �ypsodama įsistebeilijo jam į akis.

Jam trūko kantrybė.

� K� tu sumanei, Dina?

� Grie�ti violon�ele, � �altai atsakė ji.

� Naktį?!

� Muzikai geriausia gyventi, kai visa kita numir�ta.

Jakobas suprato, kad tu��iai au�ina burn�. Intuicija jam patarė pasielgti taip, kaip praeit� dien� brėk�tant. Jis apkabino j�. Glostė. Jautė, kaip ji apsunksta jo rankose. Tiek, kad galėjo nune�t j� į lov�. Jis atsigulė �alia jos ir be perstojo glostė, kol ji u�migo.

Jam rodės keista, kad taip lengvai pavyko, bet dingtelėjo, kad ilgainiui bus vis sunkiau pri�iūrėti namuose tokį didelį vaik�.

Geismas! Dien� naktį degin�s jį prie� kelion� į Bergen�, dingo. Viskas buvo kitaip ir kur kas sudėtingiau, nei jis įsivaizdavo. Jis pasijusdavo bejėgis, vos tik pagalvodavo apie tai.

Ta�iau jis nei�ėjo į persirengimo kambarėlį.

Likusi� nakties dalį i�gulėjo mirtinai pavarg�s ir sutrik�s su Dinos galva ant rankos. Spoksojo į lubas prisimindamas �velni�j� Ingeborg�.

Jie gyveno taikiai, gra�iai sutardami, teikdami vienas kitam daug d�iaugsmo. Bet abu turėjo savo kambarį. Jis pagalvojo, gal jam vėl apsigyvenus savo senajam kambary. Bet jis nuvijo t� mintį.

Dina imtų �iauriai ker�yti. Dabar jis pradėjo j� pa�inti. Ji tro�ko valdyti pati likdama nepriklausoma.

Tamsoje jis tematė jos kontūrus. Bet kvapai ir nuoga oda buvo pasiekiami.

Jakobas sunkiai atsiduso.

Po to �is tas įvyko.

Viskas prasidėjo nuo motu�ės Karenos vadinamojo pavasarinio priepuolio. Bet buvo spalis!

Priepuolis reik�davosi tuo, kad ji negalėdavo u�migti. Paprastai u�eidavo tada, kai į auk�tus kambario langus pa�velgdavo pavasaris. Kovo mėnesį �viesa esanti siaubinga, tardavo ji ir nusipurtydavo.

Olinė nesakydavo nieko. Tik kand�iai �ypteldavo patraukdama lūpų kampu�ius �emyn ir nusisukdavo. Anokia �ia naujiena! Jau tie pietie�iai! Skund�iasi, net jei yra i� Tronjemo. Dejuoja dėl rudens ir �iemos tamsos. O kai Vie�pats pasuka rat� į kit� pus�, jiems vėl negerai! Jaunystėje Olinė gyveno Tronjeme, ten pavasarį taip pat būdavo baltosios naktys.

Bet ka�kuo visuomet juk reikia skųstis. Jau tos Tronjemo moterys, aik�tijasi, lyg būtų i� pa�ios Italijos!

Taigi motu�ės Karenos priepuoliai, kurie patikimai lyg gandrai prana�audavo pavasarį, i�siderino. Tais metais jie u�ėjo spalio mėnesį.

Tuomet prasidėjo laiptų į antr�jį auk�t� girg�dinimas naktimis. O rytais ant suolo virtuvės darbininkė surasdavo puodelį su pieno grienele.

Mat motu�ė Karena �ildydavosi pieno su medumi. Sėdėdavo prie stalo tu��ioje virtuvėje ir �iūrėdavo, kaip �viesa slankioja variniais puodais ant sienos, per�liau�ia mėlynai da�ytu paneliu ir primygtinai parodo, kad laikas skalbti skudurinius takus.

Motu�ė Karena atsibusdavo tuoj pat po pusiaunak�io. Nutipendavo į virtuv� ir mėgaudavosi pieno �lakeliu bei ramybe dideliuos miegan�iuos namuos.

Ta�iau �įsyk metų laikas buvo ne tas, tad jai tekdavo atsine�ti �vak�.

Slinkdama pro koridoriaus lang�, ji i�vydo pavėsinėje degant �ibint�! Pirmu�iausia pamanė, kad mėnuo su ja pok�tauja nukreipdamas spindulius į spalvoto stiklo langus. Bet netrukus ji ai�kiai pamatė.

Pirma mintis buvo pa�adinti Jakob�. Bet ji susitvardė. U�simetė ant chalato kailinį apklot�, nutarusi pati i�tirti įvykį.

Vos tik spėjo i�eiti ant laiptų, pavėsinės durys prasivėrė ir jose pasirodė auk�ta avikailiu apsigobusi �mogysta. Dina!

Motu�ė Karena smuko į koridorių ir pasileido laiptais auk�tyn, kiek senos kojos i�ne�a.

Nei �is, nei tas klausytis rėksmingų Dinos pasiai�kinimų tokiu paros metu. Bet ji pa�adėjo sau pakalbėti su Dina kit� dien�.

Ka�kodėl to nepadarė.

Motu�� Karen� nemiga kankino ar�iau nei bet kada. Nes jai rūpėjo ir Dina. Kur tai matyta, kad jauna moteris per �al�ius naktį sėdėtų pavėsinėje, kad ir su kailiu.

Ka�kodėl ji neprisivertė apie tai pakalbėti su Jakobu.

Ji pastebėjo, kad Dinos pasivaik��iojimai vykdavo tam tikra tvarka. Dina sėdėdavo pavėsinėje, kai stodavo giedros, �altos, �vaig�dėtos naktys su �iaurės pa�vaiste.

Pagaliau vien� dien�, joms vienoms sėdint kambaryje, ji tarsi atsitiktinai, bet nenuleisdama nuo Dinos akių, paklausė:

� Ir tau nesimiega tokiu metu?

Dina metė į j� �vilgsnį.

� A� miegu kaip u�mu�ta!

� Man rodos, girdėjau� tave vaik�tant penktadienio naktį?

� Argi? Nepamenu, � pasakė Dina.

Tuo kalba buvo baigta. Motu�ė Karena nebesigilino. Ne jos būdui įrodinėti ir kelti triuk�m� dėl to, kad �mogui nesimiega. Bet jai atrodė keista, kad Dina nori tai nuslėpti.

� Tu juk įpratusi prie tamsumos.

� Taip, � atsakė Dina ir ėmė �vilpiniuoti.

Motu�ė Karena nei�tvėrusi i�ėjo i� kambario. Jai tat buvo begėdi�kiausia provokacija. Moterys i� geros �eimos ne�vilpauja.

Bet ji įsi�eidė neilgam. Po valandėlės vėl sugrį�o. Dirstelėjo Dinai per petį, kur toji sėdėdama sklaidė natas, ir tarė:

� Geriau pagrok man k� nors. Tu gi �inai, kad negaliu pak�st �vilpimo. Tai blogas įprotis, kuris nesiderina�

Balsas buvo pakankamai �velnus. Bet �od�iai nedviprasmi�ki.

Dina gū�telėjo pe�iais ir i�ėjo i� kambario. Ji neskubėdama u�lipo į sal� ir atidariusi duris sėdo grie�ti psalmių.

Motu�ė Karena reguliariai vis patikrindavo pirkinius namų ūkiui bei maisto atsargas.

Tik labai nenorom ji lipdavo į drėgn� rūsį. Bet tai padaryti reikėdavo. Ji ap�iūrėdavo lentynas su uogienės stiklainiais ir sūdyto maisto statinaitėmis. Liepdavo k� nors i�valyti, i�mesti sugedusį ar sen� maist�. Viskas buvo jos �velniose tvirtose rankose. Visuomet �inojo, kiek serbentų ar avie�ių lieka kiekvienais metais. U�sira�ydavo ir pagal tai apskai�iuodavo, kiek reiks kitais metais.

Vyno podėlis būdavo papildomas keturis kartus per metus. Pagal lig�iolinį suvartojim� namuose to da�niausiai pakakdavo. I�skyrus tik Jakobo gedėjim� prie� por� metų, kitu laiku u�tekdavo palyginti nedidelės kvotos.

Vien� antradienį prie�piet, artėjant Kalėdoms, ji nusileido į rūsį atlikti savo skai�iavimų. �ia ji pamatė, kad brangiojo �Dry Madeira�, 78 �ilingai u� butelį, nebuvo lik� nė vieno! Ir tik pora butelių �Rhinsk Hochheimer� vyno, to, kur 66 �ilingai u� butelį! I� raudonųjų vynų buvo lik� tik be galo ma�ai gerojo �St. Julien� po 44 �ilingus. Du buteliai!

Motu�ė Karena ry�tingai i�ėjo i� rūsio. Kelet� kartų apsivyniojo �aliu ir pati patraukė į krautuvės kontor� ai�kintis su Jakobu.

Jis vienas turėjo rakt� durų, u� kurių stovėjo lentynos su buteliais. Ji pati turėjo jo papra�yti ryte!

Motu�ės Karenos pasipiktinimui nebuvo ribų. Jakobas jokiu �enklu nei�sidavė, kad jo s��inė ne�vari, kai su�inojo, kad ji leisis į rūsį skai�iuoti. Olinei buvo grie�tai prisakyta kiekvien� praimt� butelaitį brūk�neliu pa�ymėti namų ūkio knygoje. Ir toji apskaita galiausiai būdavo tikrinama.

Jai įėjus Jakobas rūkė kasdienin� pypk�. Jis buvo įraud�s ir be apykaklės kaip paprastai, kai kartu su Nylsu per�iūrinėdavo protokolus. Jam tai buvo darbas ne i� maloniųjų.

Vos tik motu�ė Karena pasirodė tarpduryje, jis suprato, kad ka�kas atsitiko. Smulkutė guvi moteri�kė, apsisiautusi kutuotu �aliu, buvo kaip nesava.

� Man reikia su tavim pakalbėti, Jakobai! Prie keturių akių!

Nylsas klusniai pasi�alino ir u�darė paskui save duris.

Motu�ė Karena kiek lukterėjusi atidarė jas staigiu judesiu, kad įsitikintų, jog jis per sandėlį nuėjo į krautuv�.

� Tai tu vėl įnikai į savo �lyk��ius įpro�ius? � i�rė�ė ji.

� Motu�e, apie k� tu kalbi?

Jis pastūmė į �alį protokolus ir u�gesino pypk�, kad dar labiau jos nesupykintų.

� A� buvau rūsyje! �Dry Madeira� visas i�gertas, ir �St. Julien� beveik nėra!

Jakobas sukluso ir ėmė timp�ioti ūsus. Jis prisiminė sen�j� s��inės grau�atį ir vos nepatikėjo, kad jis ir i�gėrė vis� vyn�.

� Motu�e, bet tai neįmanoma!

� �tai kaip!

Motu�ės Karenos balsas sudrebėjo.

� Betgi a� ten nesu lank�sis be Olinės �inios dievai �ino nuo kada. Paskutinis kartas gal bus prie� kelion� pietuosna�

Jis buvo nelaimingas ma�as berniukas, neteisėtai apkaltintas �unybėmis, kurių nepadarė.

� �iaip ar taip, buteliai ding�! � parei�kė ji ir klestelėjo į lankytojams skirt� kėd� prie�ais mil�ini�k� ra�om�jį stal�. Ji atsiduso ir tiriamu �vilgsniu pa�velgė į jį. Jakobas dievagojosi es�s nekaltas. Jie aptarė galimus variantus. Bet nė vienas jų neatrodė pakankamai geras.

Kai Dina grį�o pasijodinėjusi, virtuvėje rado sumai�tį. Vyko grie�tas patikrinimas.

Olinė raudojo. O įtariami buvo visi.

Dina pasuko įsiaudrinusių balsų link ir niekieno nepastebėta sustojo prie kamaros durų. Apsitempusi senomis odinėmis kelnėmis, kuriomis visuomet jodinėdavo, sulipusiais plaukais. Skruostai degė nu�varb� nuo vėjo ir sniego.

Valandėl� ji dirs�iojo tai į vien�, tai į kit�. Po to ramiausiai pasakė:

� A� paėmiau tuos butelius. Bet jų ir nebuvo tiek, kiek dabar motu�ė Karena bando pavaizduoti.

Kamaroje pasidarė labai tylu.

Jakobo ūsai drebėjo kaip visuomet, kai jis nebe�inodavo, kaip i�laikyti orum�.

Motu�ė Karena dar labiau i�bly�ko.

Olinė sutramdė verksm� taip ry�tingai susi�iaupdama, jog dantys kauk�telėjo.

� Tu? � apstulbo motu�ė Karena. � Kokia proga?

� Visokiom progom, dabar tiksliai nepasakysiu. Paskutinė buvo naktį su pilnatimi ir �iaurės pa�vaiste, kai negalėjau rasti sau vietos ir paėmiau �iek tiek dėl miego�

� O raktas? � atsitokėjo Jakobas ir �engė prie Dinos.

� Taigi jis visuomet guli skutimosi įrankių dė�elėje, kas to ne�ino. Kitaip ir tarnaitė negalėtų kartkartėmis pasmaguriauti. K�, tardysit mane �ia, kamaroje? Gal ir lensman� pasikviesit?

Ji apsisuko ant kulno ir nėrė lauk. Ta�iau �vilgsnis, kurį metė Jakobui, ne�adėjo nieko gero.

� Dieve, Dieve! � atsiduso Olinė.

� Apsaugok Vie�patie! � pritarė ir virtuvės darbininkė.

Ta�iau motu�ė Karena akimoju susivokė ir puolė gelbėti namų garbės.

� Tai visai kas kita, � ramiai pasakė ji. � A� labai atsipra�au! Olin�! Visus jus! Senstu ir darausi įtari. Nepagalvojau, kad ponia Dina turėjo visi�k� teis� ten eiti rūpindamasi sve�iais ir namų gerove.

Ji atsistojo, susidėjo rankas ant krūtinės, lyg pasiruo�usi gintis, ir oriais �ingsniais pasuko paskui Din�.

Jakobas stovėjo prasi�ioj�s. Olinės veid� i�mu�ė dėmės. Tarnaitės i�sprogino akis.

Apie k� kalbėjo Dina ir ponia Karena Grenelv, nesu�inojo niekas.

Ta�iau u�sakant nauj� vyno bei stipriųjų gėrimų partij�, buvo priskai�iuota ir jaunamartės dalis. Kuri� ji turėjo savo �inioj.

Senoji vis tiek kontroliavo, kas kiek laiko vėl reikia u�sakyti gėrimų ir kiek kokios rū�ies butelių perkama.

Kiekvien� kart�, kai būdavo pilnatis arba �iaip kas nors, Dina nulipdavo i� salės jau įdienojus.

Motu�ė Karena niekam nesipasakodavo savo nuog�stavimų.

Kadangi pavėsinėje �iem� niekas, i�skyrus Din�, nesilankydavo, niekas, i�skyrus motu�� Karen�, neskai�iuodavo ir pustu��ių u��alusių atkim�tų vyno butelių, i�rikiuotų po suolu.

Ta�iau tais kartais, kai Dina dar ir giedodavo psalmes, girdimas ir did�iajam name, ir tarnų gale, sunku būdavo i�laikyti orum� ir kit� dien� nuduoti, jog nieko nebuvo atsitik�.

Ji taip pat ilgiausiai galėdavo kalbėtis su savimi, pati klausdama ir pati atsakydama.

Teisybė, taip nebūdavo labai da�nai.

Be jokios abejonės, tai priklausė nuo mėnulio fazių.

Ta�iau Jakobas ir motu�ė Karena sunerim� stebėjo įvykius. Ypa� dėl to, kad kai u�eidavo tokia nuotaika, jai nieko negalėdavai pasakyti arba nuvaryt miegoti.

Jei kas bandydavo prisiartinti, jai galėdavo sukilti ne�abotas įnir�is.

Motu�ė Karena atsargiai u�siminė, jog ji galinti susirgti sėdėdama lauke �altomis naktimis.

Ta�iau Dina be garso nusijuokė senutei į akis, į�ūliai i��iepdama baltų dantų eil�.

Dina niekuomet nesirgdavo. Per visus tuos mėnesius, kai ji gyvena Reinsnese, nebuvo nė kartelio sunegalavusi.

Galų gale i�vykos su vynu į pavėsin� tapo savoti�ka gerai saugoma �eimos paslaptimi. O kadangi kiekviena �eima turi savo keistybių, visi ėmė į tai �iūrėti kaip į Grenelvų �eimos keistyb�.

9 skyrius

�IRGAS RENGIAMAS KARO DIENAI, BET VIE�PATS SUTEIKIA LAIMĖJIM�.

(Pat 21, 31)

Dina pradėjo land�ioti po du did�iuosius sandėlius prie jūros, tarsi ko ie�kodama. Kur buvus, kur nebuvus, �iūrėk, ir vėl atsine�a did�iulius gele�inius raktus.

�monės girdėdavo j� vaik��iojant. Tai apa�ioje. Tai vir�uj. Kartais i�vysdavo j� krovininėje angoje. Sustingusi� viena poza, įsmeigusi� �vilgsnį ton pusėn, kur susilieja jūra ir dangus.

A� esu Dina. Reinsnesas ėda �mones. �monės visai kaip med�iai. A� juos skai�iuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik i� tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas u�ges.

A� vaik�tinėju po Reinsnes� ir skai�iuoju. Kalnagūbris anapus s�siaurio turi septynias vir�ūnes. Kiekvienoje alėjos pusėje yra po dvylika med�ių!

Jertrūda buvo kartu su manimi Tjetoje. Ji buvo ma�a mergaitė, kuri pasislėpė u� laikrod�io. Ji pasivertė tokia ma�a, nes a� buvau ne viena. Jai reikia kur nors gyventi. Juk taip �alta �iem� klaid�ioti Fagerneso paplūdimiu.

Tu visuomet esi tai, kas esi. Nesvarbu, kokiu pavidalu tau kartais tenka pereiti per kambarį.

Jertrūda alsuoja po prieplaukų lentomis. Ji �vilpauja tarp sijų, kai a� atveriu sandėlio duris. Jertrūda visuomet sugrį�ta. A� turiu kaip perlas spindin�i� kriauklel�.

Dina nukakdavo į mil�ini�kus sta�ių lentų trobesius auk�tais skliautais bet kuriuo paros metu. Kartais, kai būdavo tamsu, su savimi ji turėdavo �ibint�. �monės apsiprato su jos ritualais.

� A, �ia jaunamartė vaik��ioja� � sakydavo i�gird� bildant sandėlių prieplaukose ar pro langus pastebėj� �mėstelint �vies�.

Aidas keisdavosi pagal tai, kur ji eidavo. Pagal tai, kas ten buvo laikoma, kuriame auk�te ji vaik��iodavo arba kokios krypties vėjas pūsdavo. Viskas susimai�ė su am�ina, bet vis tiek kintan�ia trauka. Vėjas, atoslūgiai ir potvyniai.

Did�iausioje prieplaukoje dalis sandėlio buvo sur�sta i� r�stų. Tarsi galinga paspirtis liaunoms lentelėms, kurios visk� gaubė. Toje r�stinėje dalyje buvo galima laikyti visk�, kam kenkia �altis, drėgmė ir �iluma. O �iaip kiekvienas podėlis buvo kam nors skirtas. Statinėms su sūdytom silkėm, d�iovintų �uvų atsargoms, druskai, dervai.

R�stiniuose podėliuose buvo laikomi miltai ir �iek tiek grūdų. Kailiai, dė�ės su įvairiausiais reikmenimis ir padargais. Pirmajame ir antrajame antlubiuose dervos kvapas nebebuvo toks a�trus.

Pirmajame auk�te ant sijų gulėjo burės su stiebais. Visos skirtingų spalvų, nelygu senumas ir būklė.

Papilkavusių kaip įkapės burių mink�ti ritiniai gulėjo auk�tai po stogu ant sausų kar�ių. Arba kabojo ir d�iūvo u�mestos ant storų vidurinių sijų, nuo jų magi�ku ritmu la�ėdavo vanduo ant nelygaus klojinio. Jis buvo nusėtas dėmėmis, kurios sudarė marg� pie�inį. I� dervos, �uvų taukų ir kraujo.

Sienos did�iajame sandėlyje Andreaso prieplaukoje, pramintoje senojo savininko, kuris ten pasikorė, vardu, buvo nukabinėtos tinklais tinkleliais ir kitokiais �vejybos įrankiais. �ia buvo laikomas ir dvaro pasidid�iavimas. Naujasis tamsrudis tinklas silkėms gaudyti. I�skleistas jis auk�tai kabojo prie�ais dideles dvivėres duris į jūros pus�.

Kvapai buvo gyvybingi ir a�trūs, bet juos nuolatos grynino jūra ir druskingas jūrinis vėjas. Jie kuteno �nerves teikdami palaim�.

Pro ply�ius sienose skverbdavosi �viesa ir kry�iuodavosi spinduliai. Tai �ia, tai ten.

�ia Jertrūda ir ateidavo pas Din�. Vėlyv� rudenį. Pirmaisiais metais Reinsnese.

Staiga ji atsirado trijų saulės spindulių susikirtimo ta�ke. Tie ėjo i� trijų sienų.

Ji buvo nenuplikyta, sveika. Atvirom draugi�kom akim. Laikė ka�i kokį nematom� daikt�.

Dina prabilo skard�iu vaiki�ku balseliu:

� Tėvas seniai nugriovė skalbykl�. O Reinsneso skalbykla nepavojinga�

Tuomet Jertrūda i�tirpo silkinių tinklų klostėse, tarsi negalėdama pak�sti tokių kalbų.

Bet ji ir vėl ateidavo. Andreaso prieplauka tapo jųdviejų susitikimų vieta. Ji labiausiai buvo perpu�iama visų vėjų.

Dina kalbėjosi su Jertrūda apie mergyt� u� laikrod�io Tjetoje ir apie savo nauj�jį u�siėmim�: sėdėti pavėsinėje.

Ta�iau ji nevargino Jertrūdos banalybėmis, kurias turėdavo įveikti savaranki�kai.

Pavyzd�iui, kad Jakobas ir motu�ė Karena ai�kiai buvo nepatenkinti jos neveiklumu namuose ir kad jie mielai norėtų j� matyti susegtais plaukais, kartu su Oline daran�i� maisto atsargų apskait�.

Ji �nekėjosi su Jertrūda apie neįtikėtinus dalykus, kuriuos matė Bergene. Ta�iau nė �od�io apie �mogų kartuvėse.

Kartkartėmis Jertrūda pla�iai nusi�ypsodavo parodydama dantis.

� Jie vaik�to drabu�ių kokonuose ir beria �od�ius kaip �irnius, nesvarbu, kad vieni kitų negirdi, svarbu, kad kuo grei�iau parduotų savo prek�, ir pelningai. O poniutės nemoka sudėti papras�iausių skai�ių! Jos ne�ino, koks ilgas kelias iki mūsų. Ir jos nieko aplink save nemato, nes jų tokios did�iulės skrybėlės ir skė�iai. Jos bijo saulės!

I� prad�ių Jertrūda atsakinėdavo jai vienskiemeniais �od�iais. Bet pama�u i�ai�kėjo, jog ji turinti savų sunkumų. Dėl laiko ir erdvės. Kad jai nepatinka būti i�varytai i� kambarėlio lensmano dvare.

Daugiausia ji kalbėdavo apie spindin�ias vaivoryk�tės spalvas, kurių �emėje matyti tik bly�kus atspindys. Ir apie �vaig�dynus, spirale nusidriekusius visomis kryptimis nuo ma�ytės �emės. Jie tokie did�iuliai, kad protu neaprėpsi.

Dina klausydavo duslaus ir taip gerai pa�įstamo balso. Stovėdavo primerktom akim, nusvirusiom rankom.

Jertrūdos kvepalai prasimu�davo pro sandėlių kvapus, a�trų druskos ir dervos kvap�. Kai atrodydavo, jog dar akimirka, ir kvapo stiprumas suskaldys or� į �ipulius, Jertrūda pranykdavo tinklų klostėse.

A� esu Dina. Kai Jertrūda i�eina, i� prad�ių būnu lapas, plaukiantis pasroviui upe. Paskui mano kūnas pasijunta vieni�as ir styra nuo �al�io. Bet tai trunka tik akimirk�. Tada a� suskai�iuoju sijas, langų stiklus ir ply�ius tarp lentų grindyse. O kraujas vėl palengva suteka į visas kraujagysles. A� su�ylu.

Jertrūda yra!

Jakobas būg�tavo, jog Dina nuobod�iauja. Vien� sykį jis atėjo norėdamas parsivesti j� i� prieplaukos.

Tuomet ji pridėjo prie lūpų pir�t� ir pasakė: �Cit!�, tarsi jis būtų nutrauk�s koki� svarbi� mintį. Ji atrodė nepatenkinta jo atėjimu ir visai nesid�iaugė, kaip jis buvo man�s.

Nuo to karto jis liovėsi sekioj�s paskui j�. Tik laukdavo. Pama�u jis atprato ir klausinėti.

Pirmaisiais gyvenimo su Dina metais Jakobas vis dar jautėsi valdovas ir vie�pats lovoje su baldakimu, nors kartais atsidurdavo tokiose situacijose, kurios vir�ydavo jo jėgas, kurios glumindavo ir g�sdindavo.

Ta�iau ilgainiui jis su liūdesiu pastebėjo, jog vedybinis gyvenimas, kurį jis bandė pradėti smurtu ir na�lio godumu, ima darytis prabanga, kurios jis nebepajėgia sau leisti kada tik panorėj�s.

Jakobas, vis� suaugusio vyro gyvenim� mėgav�sis lovos malonumais, turėjo prisipa�inti, jog tapo nebepajėgus.

O Dina buvo negailestinga. Jo netausodavo. Kartais jis pasijusdavo veisliniu er�ilu, kurio savininkas ir jam priskirta kumelė yra viena ir ta pati būtybė.

Kaip galėdamas da�niau jis susilaikydavo nuo atomazgos. Ta�iau ji buvo nepasotinama ir ne�abota. Nesibodėdavo beproti�kiausiom pozom ir judesiais.

Jakobas susitaikė su tuo. Paseno, pavargo ir prarado savo i�didų med�iotojo instinkt�.

Jis mielai būtų ramiai leid�s dienas su pareiginga, oria �mona. Vis da�niau prisimindavo velion� Ingeborg�. Būdavo, ima ir apsiverkia stovėdamas prie �turvalo, o jūroje būdavo tiek purslų, kad niekas ir nepastebėdavo, jog vėjo bla�komos u� borto daugiausia ty�ka a�aros.

Ir motu�ė Karena, ir jis jau seniai puoselėjo mintį, jog viskas susitvarkysi�, kai tik Dina pastosianti.

Ta�iau taip neatsitiko.

Dvarui Jakobas nupirko juodbėr� jaun� er�il�. Jis buvo laukinis, dar neprajodinėtas. Kadangi arklidėje jį visi nuolat keikdavo ir prakeikdavo, buvo pramintas Juod�iu.

I�kart po Kalėdų Dina pasiuntė lensmanui �ini�, neatsiklaususi Jakobo. Ji norėjo, kad Tomas padėtų jai prajodinėti nauj�jį �irg�.

Jakobas ne juokais supyko ir norėjo i�siųsti berniok� namo.

Dina tvirtino, jog �odis lieka �od�iu. Negalima vien� dien� �mogų atsikviesti, o kit� dien� i�varyti. Ar jis norįs apsijuokti? Negi jam nepakaksi� pinigų i�laikyti ir arklininkui, ir dvaro bernui? Jis juk ne ma�iau turtingas, kaip sakėsi pir�damasis?

�inoma, ne�

Ir Tomas pasiliko. Jis miegojo antklėtyje su kitais bernais. Ta�iau jie jį ignoruodavo arba guidavo. Jam dar ir pavydėdavo. Nes jis buvo Dinos �aislas. Jodavo su ja į kalnus. Nesitraukdavo nė per �ingsnį, kai ji k� nors veikdavo lauke. Nudelb�s akis stovėdavo �alia, kai ji lipdavo į valtį, apsivilkusi suknele suver�tu liemeniu ir apsigaubusi skraiste su kutais.

Reinsneso Dina nelaikė �uns. Neturėjo patikėtinių. Jai priklausė juodbėras �irgas ir rudaplaukis arklidės bernas.

10 skyrius

�MOGAUS GYVENIMAS �EMĖJE YRA KAREIVIAVIMAS IR JO DIENOS KAIP SAMDININKO DIENOS.

KAIP VERGAS I�SIILGSTA PAVĖSIO IR KAIP SAMDININKAS LAUKIA SAVO DARBO GALO�

(Job 7, 1)

� Vedybos � tai tarsi marinuoti agurkai pernelyg sald�iam marinate! Prie jų reikia turėti gerai papipirintos mėsos gabal�, kad galėtum valgyti!

Olinė nė kiek neabejojo savo teisumu. Ji niekada nebuvo i�tekėjusi. Bet visk� matė i� arti. Galvojo pa�įstanti vedybinį gyvenim� kaip savo penkis pir�tus. Pa�inojo jį i� pirmosios su�adėtuvių puotos. Skrynių su manta ir krai�iu. Netinkamų, bet jaukių garsų namuose, lovos girg�desio ir naktipuod�ių skalambijimo.

Pirmiausia buvo jos tėvai, apie kuriuos ji niekuomet nekalbėdavo. Motina, ūkininko i� Denos duktė, i�tekėjo u� �emesnio luomo �mogaus ir buvo atstumta savo įtakingos giminės. Ji metai i� metų sėdėjo trobelninko ūkelyje apsikrovusi vaikais ir teturėdama ma�� valtel� maistui atsigabenti.

Vyras pra�uvo jūroje. Ir tiek. Tiesa, ant kranto jis paliko valtel�, kuri� galima buvo pasitaisyti. Bet kam �eimai valtis, kai nėra vyro jai irkluoti?

Motina anksti atsisveikino su �iuo pasauliu, o vaikų būrys pasklido į visas puses. Olinė buvo jauniausia. Įvairios smulkmenos, likusios po tėvų, seniausiai buvo i�graibstytos, kai atėjo jos eilė gauti palikim�.

�Jei būsi sveikas ir turėsi gerus dantis, sukramtysi visk�, kas paklius!� � buvo jos prie�odis. Tai jai nesukliudydavo i�kepti nuostabaus, burnoje tirpstan�io tetervino grietinėlės pada�e. O i� trintų kadagių uogų ir �ermuk�nių drebu�ių, nepagailėjusi kar�iosios, ji sukurdavo neprilygstamų skanėstų.

Ta�iau Olinės patiekalai turėjo prie�istor�.

Virimo meno ji i�moko �per stebukl��, jaunystėje dirbdama Tronjeme virėjo padėjėja. Kaip ji ten nusigavo, buvo ne ma�iau nuostabu.

Bet apie save Olinė kalbėti nemėgo. U�tat apie kitus ji �inojo visk�.

Vien� gra�i� dien�, kai buvo ten, pietuose, Tronjeme, j� suėmė toks stiprus namų ilgesys, kad reikėjo ko nors imtis. Matyt, �ia bus buv�s įpainiotas koks vyras, kuris vis dėlto pasirodė nes�s jos vertas�

Ji susiie�kojo jekt�, plaukian�i� į �iaur�. Ir jai, nebūtų moteri�kė, pavyko i�siderėti kelion� namo. Į laiv� ji atsine�ė did�iul� pintin� su paplotėliais. Gali būti, jog tai atstojo biliet�.

Tai buvo Reinsneso laivas, kuris ir nulėmė jos likim�.

Olinė pasiliko mėlynai da�ytoje virtuvėje. Atlaikė visus i�bandymus.

Ingeborga vertino ne tik jos kulinarinius sugebėjimus, bet ir tvirt� būd�.

Ta�iau tik tuomet, kai į namus atsikraustė motu�ė Karena, ji susilaukė tikro pripa�inimo.

Motu�ė Karena dalyvavo i�kilminguose pietuose Hamburge ir Pary�iuje! Ir buvo tos nuomonės, jog maistas turi būti gaminamas su meile ir dosnia ranka.

Motu�ė Karena ir Olinė aptarinėdavo meniu taip pat susikaupusios, kaip kalbėdavo �Tėve mūsų�.

Savo spintose senoji turėjo virimo knygų su prancūzi�kais receptais. Nepaprastai tiksliai ji juos versdavo į Olinės kalb� bei jos naudojamus tūrio ir svorio vienetus. O kai sudėtinių produktų neįmanoma būdavo gauti nei Bergene, nei Tronjeme, juodvi surasdavo nek� prastesnių pakaitalų.

Motu�ė Karena daug laiko ir dėmesio skyrė kelių lysvelių su prieskoninėmis �olelėmis prie�iūrai. O Jakobas i� savo kelionių parve�davo re�iausių sėklų.

Olinės darbo rezultatai pasiekdavo tokias auk�tumas, kad �monės mielai įstrigdavo Reinsnese ir dėl audros, ir dėl �tilio.

Olinės lojalumas jūrininkams buvo akivaizdus. Neduok Dieve, jei kas nors pabandydavo ap�mei�ti Reinsneso gimin� parapijoje! Tam tekdavo savo kailiu atsakyti. Olinė turėjo ry�ių. Ji i�girsdavo tai, k� jai reikėdavo i�girsti.

Tarnai Reinsnese negaudavo jokių įspėjimų. Jiems tik būdavo pasakoma susikrauti mant� ir ne�dintis. Tai galėjo nutikti per pa�ias skerstuves ar ruo�iantis kelionei į Bergen�.

Taip nutiko vienam vaikinui ir merginai, kai gedintis Jakobas į sod� i�ne�ė lov� su baldakimu, norėdamas atsidurti ar�iau mirusios Ingeborgos. Mat Olinė nugirdo t� istorij� atkartot�.

� Su mano ir Vie�paties padėjimu �monės gauna tai, ko nusipelnė! Kas nori gyventi Reinsnese, nevaik�to ausis pastat�s ir lie�uvius paleid�s, � taip ji i�lydėdavo kiekvien�.

Ji matė pirm�j� velionės Ingeborgos santuok�. Bevaik�, rami� ir pilk�. Kaip nesibaigian�i� rudens dien� be lapų, sniego ir �elmenų. Kai vyras pra�uvo jūroje, Ingeborga gedėjo tik tiek, kiek reikalavo padorumas.

Ta�iau Olinė saugojo na�l� kaip brangenyb�. Slaugė j� bemiegėmis naktimis, girdydama juodųjų serbentų u�piltine su cinamonu. Nepra�yta dėdavo lovon įkaitintus akmenis, susuktus į vilnonius skudurus.

T� akimirk�, kai Olinei buvo prane�ta, jog namuose apsigyvens penkiolika metų jaunesnis Jakobas, jos veidu nuslydo dvejonė.

Pirm� kart� apie t� �mogų ji i�girdo i� Ingeborgos, kuri grį�usi namo i� tingo pasakojo Tronjeme sutikusi �aunų �turman�. Ji buvo i�vykusi sekti, kaip pasibaigs gin�as dėl pirkimo sutarties, kuri� u�protestavo viena pusė.

Byl� ji laimėjo. O namuose atsirado vyras! Namų darbo jūrininko batais ir o�kenų kelnėmis, kurios priklausė vienam sugėrovui i� Merės. Odin� skrybėl� su kanapėtu megztu įdėklu jis ne�iodavosi po pa�as�ia kaip negyv� varn�.

�turmanas, vaik��iojantis taip pat apsireng�s kaip jo komanda ir nė kiek nesikeliantis į puikyb�. I� prad�ių jis nakvodavo sve�ių kambaryje. Ta�iau rudos garbanos ir tamsios ugningos akys traukė visų dėmesį. Seniai Reinsnese nebuvo gyven�s tikrai patrauklus vyras.

Dailiai nuaug�s, lankstaus kūno, jis stojo visu gro�iu, kai nusivilko odinius rūbus. Buvo apsimov�s pla�iomis neregėto kirpimo galifė kelnėmis. Vilkėjo trumpa rausva brokatine liemene ir geros kokybės baltais drobiniais mar�kiniais. Jie buvo be apykaklės, atviru kaip kar�t� vidurvasarį kaklu.

Jakobas u�ėmė daug svarbių pozicijų. Vienas pirmųjų jo �ygių buvo į did�iul� virtuv� pas Olin� su dviem nepriekai�tingai i�laikytais zuikiais. Kuriems jis �ia pat nudyrė kailį.

Be to, ant virtuvinio stalo prikrovė kitų dovanų. I� pla�iojo pasaulio. Nedidelių drobinių ir pakulinių mai�elių su kava, arbat�olėmis, slyvomis, razinomis, rie�utais ir citrinos rūg�timi. Pastaroji buvo skirta pun�ui ir pudingams.

Su natūraliu atsainumu, tarsi vis� laik� būtų �inoj�s, kas vadovauja Reinsnese, jis sukrovė visas gėrybes ant Olinės baltai nu�iūruoto stalo.

Ir kol jis dyrė zuikiams kailiukus, Olinė dovanojo jam savo beatodairi�k� meil�. Per visus vėlesnius metus ji buvo tokia pat kar�ta ir gyvybinga kaip teterviniukai bir�elio gale. Apie toki� kaip jos meil� ra�oma Biblijoje: ji atlaiko visk�. Visk� be i�imties!

Ponia Ingeborga taip pat įsimylėjo. Tai pastebėjo ir probstas. Apie meil� jis kalbėjo vestuviniame pamoksle ir savo kalboje prie stalo per vestuvių pietus.

Ingeborga netgi neprie�taravo, kad į Reinsnes� atsikeltų gyventi Jakobo motina. Nors apie savo anyt� ji te�inojo tiek, kad �ioji, pakviesta prie� tris savaites, nesugebėjo atvykti į vestuves. Ji buvusi u�sienyje ir turėjo daug knygų spintų su gludinto stiklo durimis! Savo pirmajame lai�ke ji ra�ė jas pasiimsianti, kai kelsis į Norlan�.

Apie Karen� Grenelv visi susidarė nuomon� dar prie� jai atvykstant į Reinsnes�. Pagarb� kėlė jau vien tai, kad ji buvo �kiperio ir pirklio i� Tronjemo na�lė su knygų spintomis. Ta�iau i� to, jog ji metų metais gyveno u�sienyje, niekuo daugiau nesirūpindama, kaip tik savo vyru, �monės sprendė, kad ji nebuvo kokia nors eilinė Tronjemo ponia.

Ingeborga tapo motina, praėjus vos septyniems mėnesiams po vestuvių. Ir norėdama u�bėgti pastoriui u� akių, nes netrukus po sutuoktuvių jau reikėjo krik�tyti sūnų, ji pasisakė negalėjusi gai�ti nė savaitės. Buvusi bevaikė nuo to laiko, kai a�tuoniolikos metų pirm�kart i�tekėjo, iki dabar, kada jai jau per keturiasde�imt. Dievas suprasi�s jos skub� ir didelį nor�.

Klebonas linktelėjo. Jis nieko nesakė apie tai, jog Dievui galėj� pasirodyti, kad tokio skubotumo prie�astis veikiau buv�s jaunasis vyras, o ne tro�kimas tapti motina. Nederėjo apie tai kalbėti.

Ingeborgai i� Reinsneso negalėjai bet ko sakyti. Ji dosniai aukodavo varg�ų kasai. O ba�ny�ioj �alia altoriaus puikavosi pora sidabrinių �vakid�ių, kadaise buvusių Reinsneso giminės nuosavybe.

Jis tik palaimino jos motinyst� ir liepė eiti su Dievo padėjimu ir mokyti savo sūnų visko, kas Jo prisakyta.

Buvo nuspr�sta, kad jis bus pirmasis giminės pastorius.

Nylsui buvo keturiolika, o Andersui dvylika, kai jie po nelaimės jūroje liko na�lai�iai. Kadangi jie buvo tolimi Ingeborgos giminai�iai, ji juos priglaudė i� �carit�2.

Pama�u abiems ėmė rodytis, jog vis�laik ten gyveno. Jiems i�ėjo į naud�, kad Reinsnese nebuvo tikrųjų palikuonių.

Kai paai�kėjo, jog Jakobas padarė Ingeborg� vaising� ir padovanojo dvarui paveldėtoj�, Nylsas ir Andersas suprato, kad jų jaunatvi�kos svajonės paveldėti Reinsnes� su visais turtais nugarmėjo dugnan kaip apvirt�s laivas.

Olinė sergėjo visus, dar Ingeborgai gyvai esant. Skvarbiu i�tikimu �vilgsniu ir nenuilstamu mu�travimu.

Jai buvo nė motais, kad turi dvi �eimininkes, kol tos nesipyko ir nestojo jai skersai kelio.

Pama�u Jakobas jai tapo svarbiausias asmuo. Jeigu kas nors bent puse lūpų būtų prasitar�s apie tai, kaip mat būtų buv�s atleistas.

I�didi ir �inodama savo padėtį, kuri buvo tokia pat nepajudinama kaip ir jos tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, ji nuo�ird�iai, paraudusiomis akimis gedėjo Ingeborgai mirus.

Bet niekas nebūtų galėj�s trok�ti gra�esnės mirties. Visi �enklai buvo geri. Jos laidotuvių dien� pra�ydo alyvos. O ruduo atne�ė gausų geltonųjų gervuogių derlių.

Vedybos su Dina Olinei tapo blogio prana�yste. Ir ne vien dėl to, kad Dina niekada nesirodė virtuvėje ir nedyrė zuikiams kailiukų.

Nebuvo visų blogiausia ir tai, kad jos manieros prie stalo buvo vyri�kos, kad ji laipiodavo po med�ius ir pavėsinėje naktimis gerdavo vyn�.

Neatleistina buvo tai, kad ji i�vis �nematė� Olinės.

Olinė niekaip negalėjo suprasti, k� toji pajod�arga, tegul ir paties lensmano Holmo duktė, veikia Reinsnese.

Kad Jakobas susirado sau �mon� nei į tvor�, nei į miet�, Olinei buvo katastrofa.

Bet ji apie tai nekalbėdavo, kaip dar daug apie k�. O kadangi miegodavo kambarėlyje �alia virtuvės tiesiai po lova su baldakimu salėje, nepraleisdavo nė garso ar virpesio, sklindan�io i� vir�aus.

Toks didelis ir begėdi�kas aktyvumas jai buvo neįminta mįslė. J� tai �eidė labiau nei Ingeborgos netektis.

Nepaisant pasibjaurėjimo, joje ka�kas kirbėjo. Smalsumas. Noras suprasti, kas �mogų gali paskatinti tokioms beprotybėms, kokias darė Jakobas. Noras suprasti, kaip tokia mergiūk�tė gali valdyti vis� dvar�. Atrodo, nekrutindama nė pir�to.

11 skyrius

GERK VANDENĮ I� SAVO VERSMĖS IR KAS TEKA I� TAVOJO �ULINIO. TEGUL LIEJASI LAUKAN TAVO �ALTINIAI, IR DALINK SAVO VANDENĮ GATVĖSE. TURĖK JUOS PATS VIENAS, IR TEGUL SVETIMIEJI NETURI DALIES KARTU SU TAVIMI. TEBŪNA TAVO �ALTINIS PALAIMINTAS, IR D�IAUKIS SAVO JAUNYSTĖS MOTERIMIS.

(Pat 5, 15�18)

Prasidėjo �neatidėliotinos� kelionės valtimi. Jis lankė senus draugus. Nuolat surasdavo reikalų Stranstede.

I� prad�ių Dina norėdavo trūks ply� vykti kartu. Ta�iau jis atkalbinėdavo j�, atseit būsi� nuobodu. Ir �alta. Be to, jis kaipmat sugrį�i�s�

Jis i� anksto apgalvodavo, k� jai sakyti. Keista, bet ji nepykdavo. Tik atsitraukdavo.

Rytais palei laiptus jis rasdavo numestus did�iuosius vilkenų kailinius. Kaip u�burto �vėries, atvirtusio į �mogų, i�nar�.

Ji niekada neklausdavo, kur jis buv�s. Net ir tuomet, kai negrį�davo nak�iai. Nė karto nepasitiko jo prie durų.

Naktimis ji da�nai sėdėdavo pavėsinėje. �iaip ar taip, violon�ele negrie�davo.

Vien� vėlų vakar� parvyk�s i� Stranstedo, Jakobas pamatė �vies� kontoros lange.

Ten sėdėjo Dina ir vartė apskaitos knygas. I� lentynų ji buvo i�lupusi visus protokolus ir paskleidusi juos per vis� stal� ir grindis.

� K� �ia darai!? � �ūktelėjo jis.

� Bandau �į t� i�siai�kinti, � atsakė ji, nepakeldama akių.

� Tu �ia nieko nesupranti. Turime visk� sutvarkyti, kitaip Nylsas ne juokais u�sius.

� Man neatrodo, kad Nylsas visuomet sugeba teisingai suskai�iuoti, � sumurmėjo ji ir prikando smilių.

� Kaipgi? Jis metų metai daugiau nieko neveikia.

� Jam prapuola skai�iai. Lorchas pasakytų, u�davinio s�lyga buvo neteisinga.

� Dina, nekalbėk niekų. Eime namo. Jau vėlu. A� turiu tau nupirk�s riestainį.

� A� noriu visk� perskai�iuoti. �inai, a� mielai sutik�iau dirbti kontoroje!

Jos akys blizgėjo, �nervės i�siplėtė. Taip būdavo tais retais kartais, kai ji parodydavo, jog jai gera.

Ta�iau Nylsas kaip kirviu nukirto. Arba jis, arba Dina. Jakobas dar bandė derėtis. Dina galėtų padėti tvarkant apskait�. Ji juk genialiai skai�iuojanti, sumuojanti ir pana�iai.

Bet Nylsas, kuris �iaip jau be reikalo neau�indavo burnos, pasakė ne!

�ypsodamasi Dina priėjo prie pat jo. Auk�tesnė puse galvos, ji ėmė �vytruoti �od�iais kaip gerai i�gal�stais kardais.

� �inoma, tu gi nenori, kad kas pamatytų, jog nesugebi gerai skai�iuoti! Skai�iai tavo knygose pradingsta � įkrenta kaip į vandenį! K�? Bet skai�iai niekada nedingsta be �inios. Kitaip gali atrodyti tik tiems, kas nesupranta�

Kontoroje stojo tyla.

Tada Nylsas apsisuko ir i�dro�ė lauk per petį su�ukdamas:

� To niekada nebūtų atsitik� Ingeborgos laikais! Kontoroje liksiu arba a�, arba �ita!

Dina negavo darbo kontoroje. U�tat valgydama nenuleisdavo akių nuo Nylso.

Tas perėjo valgyt į virtuv�.

Jakobas stengėsi u�glostyti tai, kad palaikė Nylso pus�. I� kiekvienos kelionės parve�davo Dinai dovanėlių. Muilo gabalėlių ar koki� sag�.

Jis bandė įtraukti j� ir į bendrus pokalbius.

Vien� vakar�, kai pavalg� pietus visi sėdėjo salone, Jakobas tiesiai kreipėsi į Din� klausdamas, k� ji mananti apie nauj�jį karalių Oskar� Pirm�jį.

� Ko gero, teks pra�yti nauj�jį karalių, kad jis apsilankytų Reinsneso krautuvės kontoroje ir pa�iūrėtų, kur dingsta skai�iai! � i�si�iepusi atsakė ji.

Nylsas atsistojo ir i�ėjo i� kambario. Motu�ė Karena atsiduso. Jakobas staigiai u�sikūrė pypk�.

Stranstede Jakobas pa�inojo vien� na�l�. Ji buvo stambokų, bet nebjaurių veido bruo�ų, su �ilstelėjusių ve�lių plaukų kuodu pakau�yje. Aptempta suknelė pabrė�ė dailias kūno formas. Ma�ame namelyje ji gyveno viena, nenusi�engdama padorumui priiminėdavo nuomininkus ir vertėsi siuvėjos amatu.

Pas j� Jakobas surado savoti�k� prieglobstį. Jis galėdavo pas j� ateiti, i�lieti �irdį ir maloniai praleisti laik�.

Ingeborgos laikais jis valtimi lankydavo triuk�mingas vietas su �okiais ir linksmybėmis, kartais įpuldamas ir į kieno nors glėbį, o dabar i� Reinsneso traukdavo ie�koti ramybės ir harmonijos.

Tokie tad vyrų poreikiai! Paslaptingi ir nenuspėjami.

Atėjo 1844-ųjų vasara. Ji buvo pilna skruzd�ių ir �viesos, bet be jokios prasmės.

Motu�ė Karena parūpino Dinai liaudies dainų rinkinį, parengt� tokio Jorgeno Mu, bei Asbjornseno ir Mu pagoni�kų pasakų knyg�. Tik nieko ji neskaitė.

Jertrūdos knygoje siu�etas buvo geresnis. Ir pabaig� ne visuomet galėdavai nuspėti i� anksto kaip pasakų.

� Pasakų kitokia moralė, mieloji Dina, � pamokė motu�ė Karena.

� Kaip suprast?

� Tai nėra paties Dievo �od�iai. Pasakos pagrįstos liaudi�kumu ir liaudies morale.

� O koks skirtumas? � paklausė Dina.

� Dievo �odis yra �ventas. Apie nuodėm� ir i�ganymo būtinyb�. O pasakas seka �monės. Blogieji ten nubaud�iami, o gėris visada laimi.

� Bet Jertrūdos knyg� irgi para�ė �monės, � pasakė Dina.

� Dievas turi savo pasiuntinių. Tai prana�ai, skelbiantys jo �odį, � paai�kino motu�ė Karena.

� Ai�ku. �iaip ar taip, jo istorijos įdomesnės u� Asbjornseno ir Mu! � parei�kė Dina.

Motu�ė Karena nusi�ypsojo.

� Gerai, mieloji Dina! Bet sakyti reikia Biblija, o ne Jertrūdos knyga! Ir nevalia Dievo �od�io lyginti su pagoni�komis pasakomis! � taikiai pamokė ji.

� Jertrūdos knyga, Biblija, tiktai laimi i� tokio palyginimo, � atrė�ė Dina.

Motu�ė Karena suprato, kad Din� vargu bau pavyks i�mokyti filosofinių diskusijų ar teologinio m�stymo. Tegul bus taip, kaip yra.

Dina grie�davo violon�ele ir jodinėdavo su Tomu. Andreaso prieplaukoje susitikinėdavo su Jertrūda.

Kiekvien� ryt� ant pavėsinės stalo likdavo raudonų ratilų nuo taurės.

I� ievos ji stebėdavo pakrant�. Garlaivis atplukdydavo nedaug keleivių. Ir tie, kurie i�lipdavo į krant�, būdavo i� kitų pasaulių.

Dina ėmė darytis i�vadas apie visus Jakobo reikalus Stranstede. Per klėties sienas su atsitiktiniais vėjo gūsiais jos ausis pasiekdavo apkalbos. Nugirsdavo po �odį tai �ia, tai ten. Neretai �iu�ėjimas nutildavo, vos ji įeidavo į kambarį ar prisiartindavo. Tas pats �ventoriuje.

Ji tik suk�sdavo dantis.

Stojo ruduo.

Jūra buvo juoda su baltom keterom, o sniegas nuo Bloflogo pusės �audė ledinėmis strėlėmis. Mėnuo buvo baltas ir pilnas, o �iaurės pa�vaistė po �vaig�dėmis nusėt� dangų gainiojo pikt�sias dvasias.

Sniegas keitė lietų, todėl kelias per kalnus buvo neįveikiamas nei �mogui, nei arkliui. Tas galėjo jaustis laimingas, kas turėjo valtį. Nors jūr� plakė keisti vėjai, kurių kilmės iki galo negalėjai paai�kinti.

�ia jie atū�davo s�siaurin i� �iaurės. �ia jie ginė bangas ir i� vakarų benamius kormoranus mėlynai juodomis plunksnomis.

Dina nemiegojo vis� naktį. Bet ir nesielgė, kaip jau buvo įprasta. Nesikėlė ir nėjo apsigobusi vilkenomis sėdėti pavėsinėje.

Naktis buvo kupina audros �ėlsmo. Giedro dangaus lopinėlis ir �iaurės pa�vaistė protestavo prie� siau�ian�i� vėtr�.

Ji gulėjo lovoje su baldakimu praskleidusi u�uolaidas ir �velgė pro auk�tus langus, kol bly�ki dienos �viesa praskaidrino dangų ir atitolino jį ka�i kur.

Staiga pro u�darytas duris įėjo Jakobas. Pasuko tiesiai prie lovos. �lubuodamas.

Veidas buvo i�sek�s, bejėgis, ir rankas jis laikė sudėj�s prie�ais save, lyg melsdamas atleidimo.

Jis nusitraukė tik vien� bat�, sukeldamas didelį triuk�m�, galintį prikelti visus namus.

Bly�kiame veide buvo spauste įspausta i�davystė.

Ji pa�aukė jį. Bet jis nei�girdo. Po to jau buvo vėlu. Pasirodė vargana jo �mėkla. Dina �velgė į s�siaurį, kur au�o rytas ir skubinosi pasiuntinys i� Stranstedo.

A� esu Dina. Jakobas sako viena, o daro visai k� kita. Jis yra arklys, kuris nenori būti jodomas. Jis �ino, kad priklauso man. Bet bijo, kad nepamaty�iau, jog jis tik ir taiko i�trūkti. Septynis kartus melavo, kad galėtų i�trūkti.

Vėlu. �monės � kaip metų laikai. Jakobas netrukus bus �iema. I� prad�ių a� pajau�iu kirtį. Rodos, suskausta. Ta�iau tai i�nyksta begalybėje, kuri visada su manimi.

A� sklandau i� kambario į kambarį, tarp �monių ir baldų.

�ia a� galiu priversti �mones stumdytis. Jie taip prastai �aid�ia. Ne�ino, kas jie tokie. Vienu vieninteliu �od�iu galiu priversti jų akis lakstyti. �monių nėra. A� nebenoriu jų skai�iuoti.

Dvar� vargais negalais pasiekė valtis su su�alusiu �lapiu bernioku. Jakobas su�eistas, ir jį reiki� parsive�ti i� na�lės Stranstede.

Dina neatrodė nors kiek nustebusi. Ji bematant ėmė vilktis ir liepė į roges pakinkyti Juodį.

Andersas norėjo trūks ply� plaukti valtimi. Kur tai matyta, kad moterys va�inėtų per kalnus.

Dina buvo tarsi �nyp��ianti lū�is, jau pasiruo�usi �uoliui.

Andersas patraukė pe�iais. Kai jūra tokia nerami, galgi visai neblogai sugalvota.

Atrodė, kad ji i� pat ryto apsirengė taip, kad tereikėtų apsivynioti �aliu, susisupti į kailinius ir sėdus į roges va�iuoti parsive�ti Jakobo.

Motu�ė Karena ir Olinė labiau nerimavo dėl Jakobo, negu bijojo rizikingo Dinos �ygio.

Tokiu būdu Dina pati i�va�iavo parsive�ti Jakobo i� na�lės būsto.

T�kart jis buvo puikiai nusiteik�s ir norėjo, kaip visada, ramiai ir maloniai praleisti likusį laik�.

Deja, jis nesėkmingai paslydo ant slid�ių grindų ir nudardėjo laiptais. Koja triok�telėjo kaip sausa �aka po pirmo vėjo gūsio. Lū�is buvo bjaurus, i�lindo kaulų skeveldros.

Visa laimė, kad Stranstede tuo metu atsitiktinai būta daktaro. Prireikė romo butelio skausmui apslopinti, kol jis visk� i�valė ir u�dėjo įtvarus.

Dina, kaip paprastai, buvo vyri�kai apsirengusi, su odinėmis kelnėmis ir veltiniais. Ji vos i�siteko ma�ame kambarėlyje.

Jai tarp antakių �iojėjo kalnų tarpeklis. �od�iai buvo su�al� į led�.

Su na�le ji elgėsi kaip su tarnaite. Gero patarimo palikti Jakob� iki to laiko, kai jį bus galima parplukdyti fiordu, ji net nei�girdo.

Ji liepė padėti priri�ti Jakob� prie rogių. Galiausiai jis gulėjo tarp kailių kaip gerai suver�tas avienos vyniotinis.

� Poniai reikia duoti pinigų u� mokestį daktarui ir u� nakvyn�, � nedr�siai tarstelėjo Jakobas ir i�siviepė i� skausmo.

Ta�iau Dina Jakobo �eimininkei nepasakė nei a�iū, nei sudie. Tik paniukino arklį ir į�oko į roges.

�irgas buvo tikras velnias. Dūmė per kalnus, pava�omis skeldamas kibirk�tis.

Dina buvo sakalas vir� vyro galvos.

Jis mirtinai i�sigando, kai jie apledėjusiu keliu ėmė kilti sta�iausiu �laitu.

Vietomis kelias buvo i�grau�tas rudens potvynių. Ir kiekvien�kart, kai tekdavo įveikti gili� ledeliu u�traukt� duob�, sudiegdavo koj�.

Pirm� sykį jis iki galo suvokė es�s po Dinos padu.

Jakobas beveik nebuvo prat�s keliauti arkliais. Geriausiai jausdavosi jūroje.

Jis pabandė priekai�tauti, kad ji nepaėmusi komandos, kuri būtų galėjusi jo laiv� parplukdyti namo. Ta�iau ji net nepa�velgė į jį.

Ma�a, kad Jakobo koja buvo rimtai su�alota, bet jis dar pateko į nemalon�. �inojo, kad laikas gali pagelbėti ir vienu, ir kitu atveju. Bet kaip ty�ia trūko kantrybės.

Lū�is buvo rimtas, įtvaras prastas, �aizda nenorėjo gyti.

Galėjai pamanyti, kad visos piktosios jėgos susimetė į niekuo dėt� koj�. Jis turėjo gulėti lovoje. Staugė, vaitojo ir �nab�domis �aukėsi pasigailėjimo.

Jį perkėlė į kambarį apa�ioje su lova ir visa manta, kad jis galėtų jaustis vis dar priklaus�s gyviesiems.

Tarpeklis tarp Dinos antakių tiktai gilėjo. O jos u�uojauta ligoniui buvo gerai paslėpta.

Kai Jakobas visai nekaltai paklausė, ar ji negalėtų pagroti jam, u�uot gėrusi tiek daug vyno, ji pakilo nuo oda apmu�to krėslo. Taip staigiai, kad taurė parvirto ant nertinės servetėlės.

Vynas nutapė raudon� gėl�, kuri plėtėsi ir plėtėsi. Nuskilo taurės kojelė.

� Geriau papra�yk na�l� i� Stranstedo, kad prad�iai pagrotų kitu tavo galu, kol koja atsistatys, � i�ko�ė Dina ir nėrė lauk.

Bet Andersas parplukdė laiv� namo į Reinsnes�. O motu�ė Karena su Oline netausodamos sav�s slaugė ligonį.

I� Dinos protrūkio Jakobas �į t� suprato. Bet jis ne�inojo, jog tai nebeatitaisoma.

Santykiuose su moterimis nepripa�ino neatitaisomų dalykų. Net pastarieji dveji metai, praleisti su Dina, neatėmė i� jo to beatodairi�ko optimizmo.

Jakobas nesveiko. Į �aizd� įsimetė gangrena. Spalva i�davė visk�. Smarvė sklido kaip blogas gandas. Nepermaldaujamas teismo dienos prana�as. Graibstė kiekvien� sekund�.

Laikas buvo brangus.

Motu�ė Karena suprato, kad Jakobui reikia gero gydymo. Nedelsiant!

Dina buvo vienintelė, kuri i� tikrųjų �inojo, kas yra geras gydymas.

Ji jau buvo ma�iusi gangren�. Vienam lensmano �vejui į nu�alusi� pėd� įsimetė gangrena. Jis liko gyvas, bet pasidarė priklausomas nuo kitų malonės, su styran�iu strampu. Per por� metų visas taip persiėmė pagie�a ir neapykanta viskam ir visiems, kad tarnai i� tolo purtėsi ne�t jam valgyti.

Dina u�eidavo pas jį tik �iaip sau.

Jakobo koja prasmardino visus koridorius. Motu�ė Karena sėdėdavo prie lovos. Olinė į sriub� berdavo a�aras.

Jūra kunkuliavo, bangos vertėsi didumo sulig dar�inės durimis.

Andersas ir �įkart nusileido, kai Dina parei�kė, kad Tomas ir ji ve� Jakob� per kalnus pas daktar�.

Jeigu ji viena su u�sispyrėliu Juod�iu sugebėjo įveikti t� keli� an� kart�, su arklininku įveiks ir �įkart.

Tai buvo i�ties geriausia. Taip ir sutarė.

Tik Tomui neteko va�iuoti kartu.

Jis įbedė į j� įtarų �vilgsnį, kai ji sėdo į roges ir buvo beva�iuojanti pati viena.

I�bal�s Jakobas linktelėjo jam. Lyg maldaudamas.

Tomas įsitempė. Pasiruo�ė �okti į roges.

� Ne! � suurzgė ji ir rimbu kirto jam per rankas. Tada pro dantis i�ko�ė arkliui savo �Nuo!� ir i�lėkė i� kiemo, kad net kibirk�tys �iro i� po pava�ų.

Tomas pasijuto stovįs ant visų keturių apledijusiam kieme. Su kruvinu rė�iu de�inėj rankoj, sunkiai �nopuodamas.

Vėliau jis gins Din� sakydamas, kad trys būtų netilp� į roges. Ir kad ji negalėjusi gai�ti nė minutės, jeigu norėjo laiku pasiekti daktar�.

Beveik viskas, k� Tomas kalbėjo, skambėjo įtikinamai tiems, kas klausėsi. Jis matė baim� Jakobo akyse. Ta�iau prisimint tai buvo be galo sunku.

Tomas buvo tarsi i�dresuotas �uo. Jis nestaugė � kol dar buvo laiko.

Jis nuskandino mintis vandens statinėje, stovin�ioje kieme. Rankas ir galv� panardino į vandenį su plaukiojan�iu i�u. Jautė, kaip rimbu perpliekt� rank� gelia iki pat pa�asties. Tada jis �lapiu delnu nusibraukė vandenį nuo veido ir nuėjo pas Olin�.

Degan�iais nuo maudynės lediniame vandenyje veidais jis ėmė kalbėti, kad Jakobui, matyt, baisiai blogai.

Olinė nusi�luostė akis ir slap�ia pauostė or�. Buvo lik�s tik Jakobo kojos kvapas.

Po trijų valandų Tomas stovėjo pasiruo��s sutikti Din� ir arklį tu��iomis ienomis.

1 skyrius

�IRDIS, KURI PA�INO SAVO SIELOS KARTUM�, Į JOS D�IAUGSM� NESIMAI�YS SVETIMASIS.

(Pat 14, 10)

Tais metais, kai Jakob� nulydėjo į kapus, Reinsnese Kalėdos nebuvo �ven�iamos.

Niekam nekilo pagundos aplankyti Reinsneso na�lių. Lijundra buvo gera dingstis tiems, kam reikėjo kaip nors pateisinti savo neatvykim�.

Olinė tvirtino, jog i� sienų einanti drėgmė įsimetusi jai į strėnas ir be galo vargina.

Ap�alas truko iki sausio vidurio. Visas dvaras buvo apimtas bejėgi�ko vangumo.

Tomas vis surasdavo kokį reikal� praeiti pro salės langus. Pakeldavo akis � vien� mėlyn�, o kit� rud� � auk�tyn. Ir pats nejausdavo, kad meld�iasi.

Kai jį kada ne kada nusiųsdavo auk�tyn su malkomis, jo rankos taip tirtėdavo, jog jis i�mėtydavo pliauskas ant laiptų.

Dina visuomet sėdėdavo atsukusi nugar�, kai jis kraudavo malkas į pintin�, stovin�i� u� �irmos su Leda ir gulbe.

Jis pasimelsdavo jos nugarai, pasakydavo �su Dievu� ir i�eidavo.

Niekas ne�inojo, kada Dina miega. Dien� naktį ji �ingsniuodavo po kambarį gele�imi kaustytais kelioniniais batais.

Jertrūdos Biblijos plonus lapelius �iureno nuo lango traukiantis skersvėjis.

Motu�ė Karena buvo kaip gra�us pauk�telis keliauninkas, kuris ka�kodėl pasiliko �iemoti.

Nuo sielvarto ji pasidarė perregima, pana�i į trapų stikl�. Tamsymetis savo ruo�tu nuklojo �e�ėliais jos �velnius veido bruo�us.

Ji ilgėjosi Jakobo. Jo garbanų ir besijuokian�ių akių. Ilgėjosi jo tokio, koks buvo tada, kai Reinsnese dar nebuvo viskas pa�lij�.

Senatvė jai palengvino per�engti rib�, u� kurios � mirusieji. Tarnams rodės, jog ji ėmė vaikėti. Klibink��iuodavo aplinkui kalbėdama pati su savim.

O i� tikrųjų tai rodė begalin� vienatv�. Ir bevilti�k� ilgesį. To, kas buvo.

Toji vienatvė pa�enklino �mones ir gyvulius, tvartus, ūkinius trobesius ir krautuv�.

Visas dvaras sulaik�s kvėpavim� laukė, kad kas u�pildytų po Jakobo likusi� tu�tum�.

Reinsnesas tapo did�iuliu dreifuojan�iu jūroj laivu be kapitono ir įgulos.

Nieko nekeitė tai, kad Dina nelipo �emyn i� salės ir naktimis kauk�ėdavo po kambarį kelioniniais batais.

Tai, kad ji neteko amo, buvo �iurpu.

Andersas i�trūko i� liūdesio namų ir i�sirengė į Lofoteno �ūkl�.

Motu�ė Karena lai�ke Johanui ra�ė, jog jis netek�s tėvo, bet ne namų. Ji vis� savait� sugai�o ie�kodama tinkamų �od�ių. Ji nieko nepasakojo smulkiai.

Jie visk� dar�, kad i�gelbėtų jo tėv�, ra�ė ji. Vis tiek Dievas pasiėmė jį. Galbūt Jis, būdamas gailestingas, pamatė, kad Jakobui per sunki dalia likti luo�iu be kojos. Galbūt Dievas, būdamas i�mintingas, suprato, kad jis netinka tokiam gyvenimui.

I�siuntusi lai�k� su liūdna �inia, motu�ė Karena prisivertė nueiti ir pasibelsti pas Din�.

Kai motu�ė Karena įėjo, Dina stovėjo vidury kambario.

T� pa�i� akimirk�, kai ji buvo be�engianti lango link ir atsukanti nugar�, į kambarį ėmė lietis �velnus motu�ės Karenos balsas.

� Tu vis vaik�tinėji ir vaik�tinėji! Bet nuo to ne geriau.

Galbūt paveikė motu�ės Karenos i�balusios virpan�ios �nervės. O gal nenustygstan�ios rankos, tampan�ios �alio kutus.

Dina i�lindo i� savo kiauto ir parodė �iokį tokį susidomėjim�, sumi�usį su nuostaba.

� Gyvenimas neturi stovėti vietoj, mieloji Dina. Tau reikėtų nulipti �emyn ir siųsti �eimyn� prie darbo. Ir�

Dina mostelėjo ranka pasiūlydama motu�ei Karenai atsisėsti prie apvalaus staliuko kambario vidury. U�dengto aukso spalvos pliu�ine staltiese su kutais, kurie vos pastebimai judėjo skersvėjyje nuo atvirų durų.

Senutė sunkiai klestelėjo savo nedideliu smulkiu kūnu į kėd� su ovaliniu atlo�u.

Stalas su keturiomis kėdėmis buvo parsiųsdintas i� Bergeno jos pirmaisiais metais Reinsnese. Ji pati pri�iūrėjo, kad brangūs baldai būtų atsargiai i�kelti į krant�.

Vienu akimoju senutė u�simir�o. Tarsi ne ji u�lipo į sal�, kai vienatvė ir grau�atis pasidarė nebepaken�iami ir jais būtinai reikėjo su kuo nors pasidalinti.

Ji sėdėjo įsmeigusi akis į i�lenktas stalo kojas. Lyg matytų ka�k� neįprasta. Tada ji pama�ėliais ir be jokių į�angų pradėjo pasakoti baldų istorij�.

Dina nuėjusi u�darė duris į koridorių. Tuomet atsine�ė grifelį su lentele ir atsisėdo prie senutės. I� prad�ių su �ypsenos skydu. Po to liko pati savimi. Klausėsi. Tarsi vis� gyvenim� tebūtų laukusi būtent �itos istorijos.

Motu�ė Karena pasakojo apie �viesaus med�io baldus su prabangiais kėd�ių apmu�alais. Jakobas yra sak�s, kad jos primena jam moterų kūnus i�skaptuotais liemenimis ir dailiais klubais.

Ji perbraukė pir�tais nedidel� skyl� kėdės atlo�o vir�uje. Tai buvo kruop��iai i�pjauta �irdis. Sena permatoma ranka ji ėmė ved�ioti po pliu�in� stalties�, su grauduliu stabtelėdama ties kiekviena cigaro pradeginta �yme.

� Tai nuo tų liūdnų Jakobo na�lystės dienų, � tarė ji giliai atsidusdama.

Ji padrikai pasakojo apie savo nuotykių kupin� gyvenim� su Jakobo tėvu. Apie metus, praleistus Pary�iuje ir Bremene. Apie nesuskai�iuojamas keliones jūromis kartu su mylimu vyru.

Galiausiai apie tai, kaip sėdėjo Tronjeme ir laukė jo grį�tant i� Kopenhagos. Veltui.

Jų laivas nuskendo ka�kokioje prakeiktoje vietoje prie pietvakarinės pakrantės. Jakobui buvo dvylika, kai jis neteko tėvo. Ir norėjo vos tik u�aug�s plaukti į jūr�.

Bet daugiausia motu�ė Karena pasakojo apie poliruotus stalus did�iulėse puotų salėse. Apie rokokinius veidrod�ius ir fantasti�kas knygų spintas. Apie skryneles su daugybe skyrelių ir slėptuvėmis. Neri�liai ir monotoni�kai.

Ir vėl pra�nekdavo apie baldus, kuriuos buvo atsigabenusi į Reinsnes�.

Ovalinio stalo ir kėd�ių pliu�as buvo pakeistas nauju Dinos ir Jakobo vestuvių proga.

Jakobas nusprendė perkelti juos i� salono apa�ioje į sal� antrajame auk�te. Tam, kad Dina galėtų sėdėti salės viduryje ir esant geram orui �vilgsniu aprėpti vis� s�siaurį. Kad ji kada panorėjusi galėtų u�mest akį į puiki� Reinsneso pakrant�!

Dina klausėsi be jokios i�rai�kos. Staiga i� kambario apa�ioje pasigirdo trys laikrod�io dū�iai. Jie pa�adino senut�. Ji �velniai pa�velgė į Din�, ai�kiai nebeprisimindama k� tik pasakotų istorijų. Vienu ypu ji vėl liko su savo vienatve ir rūpes�iu dėl ateities.

� Tu privalai imtis darbo! Gana vaik��ioti ir dien� naktį gedėti. Visas dvaras apleistas. �monės ne�ino, kuo jiems u�siimti. O laikas bėga.

Dina pakėlė akis į lubas. Rodės, ka�kas jos veide bando nupie�ti �ypsen�, bet niekaip nepavyksta.

� Ir visu tuo a� turiu rūpintis? � u�ra�ė ji juodoje lentelėje.

Motu�ė Karena pa�velgė į j� bejėgi�ku liūdnu �vilgsniu.

� �ia juk viskas tavo!

� Kur tai para�yta? � u�ra�ė Dina.

Pir�tai suspaudė grifelį taip, jog pabalo.

Vien� popiet� Dina u�sitraukė jojimo kelnes. Tada kaip ma�a mergaitė nusliuogė laiptų turėklais �emyn. I�ėjo ir nepastebėta įsmuko arklidėn.

Juodis stovėjo nunarin�s galv� ir klausėsi jos �ingsnių. Kai ji įėjo į gard�, jis papurtė kar�ius, sutrypė prie�akinėm kojom, pabaksnojo jai petį ir gera�irdi�kai gryb�telėjo dantimis.

�irgas ir moteris. Netrukus jie tapo vienu kūnu.

Juos pastebėjo tik tada, kai jie nuskriejo keliu pakrantės link ir pradingo tarp trobesių prie jūros ir kalvų.

�monės, kurie juos matė, i� nuostabos suplojo delnais. Klausinėjo esan�ių �alia. Ar tie taip pat mat�? Kad Dina vėl i�ėjusi laukan? Kad Dina jodinėjanti Juod�iu?

I� prad�ių klausinėjo viltingai. Po to jie sunerimo. Ilgainiui pasidarė kaip ir nenormalu matyti Din� kitur nei ant auk�to.

Tomas buvo pasiųstas jos saugoti. Dar niekada gyvenime jis nebuvo taip spar�iai pabalnoj�s arklio. Laimei, ji nenujojo keliu per kalnus. Tik �vytavo i�ilgai juodos pakrantės. Jis j� pavijo, bet elgėsi taip, tarytum būtų buv�s nematomas. Nesielgė kvailai ir ne�aukė jai pavymui, kai ji pavarė arklį �uoliais. Tiktai stengėsi i�laikyti atstum�.

Taip kurį laik� jis buvo jos �e�ėliu.

Bet greitai ji pasisotino. �irgui i� nasrų krito putos. Prie arklidės ji taip staigiai sustabdė arklį, jog jam i� po kanopų pasipylė ledo skeveldros ir skaud�iai kliudė Tomo kojas, tas net aiktelėjo.

Be �od�ių jis įvedė abu arklius į vidų. Nu�luostė, pagirdė ir padavė �ieno.

Valandėl� Dina stebėjo, kaip Tomas dirba. Dėl to jo judesiai darėsi suvar�yti, nevikrūs.

Ji akimis ved�iojo po jo siauras strėnas. Raumeningas rankas. Ilgus rusvus plaukus. Didel� burn�.

Tada sutiko jo �vilgsnį. Vienos rudos, kitos mėlynos akies. Į�ūliai atsistojo prie�ais jį. Abiem rankom susiėmė vir� galvos plaukus. Paleido, kad nuvilnytų per pe�ius. Apsisuko ir skubiai i�ėjo i� arklidės.

Nakvynės namų ir jektų savininkas Jakobas Grenelvas buvo sura��s �iokį tokį testament�. Ta�iau jis nesitikėjo, kad jo taip greitai prireiks, todėl jame nebuvo nei jį patvirtinan�ių antspaudų, nei liudininkų para�ų. Vald�ios atstovai neturėjo kopijos.

Ta�iau apie �į dokument� jis buvo pasakoj�s lensmanui. Jakobas jam buvo ne tik �entas, bet taip pat med�ioklių partneris bei draugas.

Mintis apie tai, jog ka�kur esama testamento, neturin�io jokios galios, nedavė lensmanui ramybės. Nes Jakobas turėjo suaugusį sūnų ir du įsūnius.

Jis buvo ne tik Dinos tėvas, bet ir lensmanas. Jo pareiga �iūrėti, kad viskas būtų teisinga.

Kai oras pasitaisė, lensmanas i�sirengė į Reinsnes�. Norėdamas pakalbėti su Dina dviese. Apie paskutin� Jakobo vali�, kuri ka�kur turėjo būti. Grei�iausiai did�iojoje kontoroje �alia krautuvės.

Dina smalsiai i�klausė, bet nebuvo nieko girdėjusi apie paskutin� Jakobo vali� ir akyse nebuvo ma�iusi jokio popieriaus. Su Jakobu nekalbėjusi apie tokius dalykus, u�ra�ė ji juodojoje lentelėje.

Lensmanas linktelėjo ir pasakė, kad dabar svarbu veikti greitai. Surasti geriausi� i�eitį. Kol niekas nenusprendė kitaip. Nes tada kilsianti nesantaika. O jis tokių dalykų ligi soties prisi�iūrėj�s per savo gyvenim�.

Kai lensmanas i�vyko, Dina nuėjo į krautuvės kontor�.

Nyls� toks vizitas u�klupo visi�kai netikėtai. Jis taip ir sustingo u� masyvaus ��uolinio stalo. Lūpų kampu�iai i�davė ir nuostab�, ir prie�i�kum�. Veidas su tamsiais barzdaplaukiais ir neklusniais ūsais buvo lyg atversta knyga.

Dina kurį laik� stovėjo prie�ais stal� ir �iūrėjo į jį. Kai jis taip ir neu�vedė kalbos, ji griebėsi savo juodosios lentelės. Papra�ė rakto nuo did�iosios gele�inės spintos.

Jis nenorom pakilo ir nuėjo prie raktų spintelės, kaban�ios tarp dviejų langų.

Atsigr��s jis pamatė, kad ji u�ėmusi jo viet� senam supamajam krėsle. Sumojo, kad jis �ia nėra pageidaujamas.

O kai padėj�s rakt� ant stalo vis dar stovėjo �iūrėdamas į vien� ta�k�, ji nepiktai parodė jam duris.

Nenorom jis i�ėjo. Pra�ingsniavo pro lentynas krautuvėje ir nieko nematan�iomis akimis dėbtelėjo į krautuvės padėjėj�. Lyg �mogus būtų buv�s oras.

Po to jis pasileido vaik��ioti po dvar�. Lindo visiems į akis, tikra bėda. Kalbėjo, jog net gyvos bobos iman�ios vaidentis! Ir dar jos tariasi i�manan�ios biznį ir susigaudan�ios protokoluose! Bet tegu sau sėdi ten ir keliasi į puikyb�, ponia atsirado! Ne, jis jai netrukdysi�s! Tada visi pamatysi�, kas i� to i�eis. Galėjo juk papra�yti knygų, įspėti i� anksto, jog nori per�iūrėti popierius ir prekybos sutartis. Tada jis būtų visk� atrink�s ir gra�iai sukrov�s jai ant stalo. Bet ne!

Nylsas buvo tiek pat tamsus ir u�daras, kiek brolis Andersas �viesus ir atviras. Jeigu Andersas dabar nebūtų i�plauk�s į Lofoten�, tikriausiai būtų tar�s �odį ir dav�s jam gerų patarimų. Bet nesuvaikysi Anderso kelių.

Dina ie�kojo nuosekliai ir atkakliai. Senojoje buhalterinėje spintoje, gele�inėje spintoje, stal�iuose ir lentynose. Valanda po valandos.

Krautuvė pama�u nurimo ir i�tu�tėjo. Padėjėjas pasiteiravo, ar gesinti krautuvėje �vies�. Ne�iūrėdama į jį Dina linktelėjo. Ir toliau rausėsi popieriuose bei segtuvuose. Tarpais atsitiesdavo ir kum��iu paremdavo nugar�.

Ji jau norėjo atidėti ie�kojim� kitam kartui, kai jos �vilgsnis nety�ia u�kliudė sen� ber�inį �viesiai lakuot� sekreter�, kuris stovėjo vienoje i� prigrūstų lentynų. Pusiau paskend�s pavedimų blankų ir uostomojo tabako krūvoje.

Ji greitai pakilo ir ry�tingai �engė per kambarį, tarsi Jakobas būtų stovėj�s �alia ir sak�s, kur eiti. Sekreteras buvo u�rakintas. Bet ji nesunkiai atkrap�tė u�rakt� kontoriniu peiliuku.

Vir�uje gulėjo jektos �Motu�ė Karena� brė�iniai ir krūvelė senų Johano lai�kų. Kai kilstelėjo lai�kus, i� apa�ios i�slydo gelsvas vokas ir akimirk� atkakliai stovėjo sta�ias. Po to gra�iai nusileido ant stalo.

Ji nė karto nebuvo ma�iusi jo anks�iau, bet vis dėlto tikrai �inojo. Tai Jakobo paskutinė valia!

Ji visk� sutvarkė. Vėl u�trenkė sekreter� ir tiksliai pastatė į viet�, kur ir buvo stovėj�s. Tada pasiki�o vok� po �aliu, u�gesino lemp� ir apgraibom per tamsi� krautuv� i�ėjo lauk.

Danguje vie�patavo mėnuo ir �vaig�dės. �iaurės pa�vaistė plaikstė mojavo �ėrin�iu audeklu, tarsi kartu d�iaugdamasi radiniu.

Ji lengvu �ingsniu perėjo apledijusį kiem�. Įsmuko į koridorių ir nėrė auk�tyn į sal�. Nesutiko nieko.

Bet visi pa�aliai namuose kunkuliavo ū�ė. Dina nulipusi �emyn! Jaunamartė buvusi krautuvėje ir dariusi ten patikrinim�! Nylsas sak�s, kad ji tikrinusi apskait� ir visa kita!

� Dievas gailestingas, � d�iūgaudama pasakė motu�ė Karena Olinei. O toji maktelėjo galva klausydamasi prie durų, kai Dina ėjo pro �alį.

Dina įsirangė į did�i�j� lov� su baldakimu. I� visų pusių u�sitraukė lovos u�uolaidas ir sustingusiais pir�tais i�skleidė tarp �launų Jakobo paskutin� vali�.

Jo balsas pama�ėliais nu�engė nuo sienų ir nusileido �alia. Ji buvo pamir�usi, kad jis turėjo gra�ų bals�. �velnų tenor�, kuris niekada nedainuodavo labai �variai.

Ji �ypsojosi, kol jis jai skaitė balsu.

Jokių tvirtinamųjų para�ų. Jokio antspaudo. Tik �mogaus paskutinė valia. U�ra�yta vienatvėje vėlų vakar�. I�ganingai min�iai paskatinus. 1842 metų gruod�io 13 dien�.

Vis dėlto gerai, kad testamentas pateko į tinkamas rankas. Nes Jakobo paskutinė valia skambėjo ma�daug �itaip:

�mona Dina kartu su Johanu, sūnumi i� pirmosios santuokos, turėjo valdyti palikim� įstatymo nustatyta tvarka, kol neįvyksian�ios turto dalybos.

Jakobo Grenelvo valia �monai buvo paliekama pagal i�gales tvarkyti vis� jo turt� bei versl�, kol Johanas baigs studijas. Ji turinti pasitelkti reikiamus �mones, kurie padėtų valdyti ūkį. Sūnus Johanas turėjo būti i�laikomas i� palikimo, kol t�s teologijos mokslus. Reinsnesas liksi�s jo namais tol, kol jis bus neved�s ir pats to norės. Jam paliekama teisė perimti dvar� į savo rankas, kai tik pats to panorėsi�s.

Jo �monai Dinai kartu su motina Karena Grenelv paliekama rūpintis kasdieniniais darbais namų ūkyje ir prie gyvulių bei �eimyna.

Motu�ė Karena privalanti ne tik gauti i�imtin�, bet taip pat i�laikyti visas teises ir privilegijas namuose iki gyvos galvos.

Įsūniui Nylsui buvo paliekama tvarkyti krautuvė ir apskaita, kol tai bus naudinga Reinsnesui ir pa�iam Nylsui.

Įsūnis Andersas turįs pri�iūrėti laivus, rūpintis jų įranga ir prekyba jais.

Abiems įsūniams buvo skiriama de�imtoji dalis viso pelno, u�dirbto jų pastangomis.

Nė vienas pirklio Grenelvo skolininkas neturėjo būti paleistas i� var�ytinių skolai gr��inti. Netrūko ir solid�ios metinės sumos varg�ams. Vis� likusi� vakaro dalį Dina paskyrė Jakobo paskutinei valiai pagerbti. Ji sura�ė nauj� �testament��.

Ta�iau ji nesistengė suklastoti tikrojo arba pateikti kaip ka�k� daugiau nei �atsiminimus� apie tai, ko �velionis ir mylimas vyras� buvo pageidav�s �od�iu.

Naujasis visi�kai panė�ėjo į Jakobo testament�, i�skyrus kai kuriuos punktus: nė �od�iu nebuvo u�siminta apie de�imtin� įsūniams. U�tat buvo para�yta, kad jie galį eiti savo pareigas tol, kol tai būsi� naudinga Reinsnesui arba atrodysi� tikslinga �monai Dinai.

Nepara�ė ji ir to, kad Johanas kada panorėj�s galįs perimti dvar�.

O �iaip ji visk� dailiai ir tvarkingai sura�ė papunk�iui. Atid�iai taikė, kad liktų vietos varg�ų sumai įra�yti.

Tada ji gerai pakūreno krosnį. Ir sidabrinėje �vakidėje ant veidrodinio stalelio u�degė septynias va�kines �vakes.

Vis� t� laik�, kol juodam gele�iniam pilve liepsnojo Jakobo paskutinė valia, ji �ypsojo.

Tada naujai prira�yt� popieriaus lap� padėjo ant ra�omojo pulto i� lakuoto rie�utmed�io. Atviroje vietoje, kad visi, įėj� į vidų, galėtų matyti.

Ji nuėjo prie did�iosios lovos su baldakimu ir su visais drabu�iais atsigulė auk�tielninka.

Ūmai ant sav�s ji pajuto Jakobo sunkį. Jis skverbėsi į j�. Jo alsavimas buvo svetimas. Rankos �iurk��ios. Ji piktai jį atstūmė. Ir Jakobas, susiglem��s kelnes ir �ilkin� liemen�, i�ėjo kiaurai sien�.

A� esu Dina, kuri ka�kur tarp �onkaulių jau�ia spurdant �uvel�. Ji i�krėtė man pok�t�. Ji vis dar priklauso jūrai ir �vaig�dėms. Ji plaukioja manyje, priklausydama pati sau, tuo pat metu �iulpdama i� man�s syvus. A� j� ne�iosiu savyje tiek, kiek reikės. Vis dėlto ji nėra tokia jau sunki, bet ir ne tokia lengva kaip Jertrūda.

Nesvarbu, kaip viskas įvyko, svarbu, kaip �monės galvos, kad įvyko.

Ji atsikėlė ir pa�velgė į krosnies vidų. Įdėjo dar kelias pliauskas. Stovėjo ir laukė, kol ugnis praris apanglėjusius paskutinės Jakobo valios liku�ius.

T� naktį niekas negirdėjo Dinos vaik��iojant po kambarį gele�imi kaustytais kelioniniais batais.

Kai lensmanas atvyko kit� sykį, su juo dar buvo ra�tvedys ir du liudytojai.

Senoji ir jaunoji na�lės kartu su vyrais susėdo aplink ovalinį stal� salėje.

Dinos ra�tas su atsiminimais apie paskutin� Jakobo vali� liudytojų akivaizdoje buvo paskelbtas tiems, kam ji buvo skirta.

Johanas buvo Kopenhagoje, bet motu�ė Karena buvo jo globėja. �įkart Dina apsirengė kaip pridera. Vilkėjo juodais rūbais, siūtais laidotuvėms. Buvo pasiųstas �mogus visos �eimynos sukviesti.

Galiausiai nusvarin� galvas jie stovėjo ratu aplink stal� klausydamiesi Jakobo �od�io, skaitomo griausmingu lensmano bosu. Buvo pakankamai oru. Ir i�kilminga.

Niekas nepasigedo kokio nors testamento. Juk įvyko nelaimė. U�klupo taip netikėtai. Laimink, Dieve, �eiminink�! Geradarį.

Visi vienaip ar kitaip liko pamaloninti. Visi laimino Jakobo paskutin� vali� u� tai, kad nieko nepamir�o.

Lensmano nuomone, nebūtinai reikėjo ra�yti, kad Johanas studijuodamas galįs gyventi i� palikimo, nes visų tėvų pareiga ir taip esanti rūpintis, kad vaikams pagal tėvų i�gales nieko netrūktų, todėl �į punkt� galima būtų praleisti.

Ta�iau Dina nusi�ypsojo ir papurtė galv�.

� Mes neturime teisės pamir�ti, kad jo tėvas mir�s, � u�ra�ė ji lentelėje.

Sutrik�s lensmanas pagarbiai pa�velgė į dukr�. Tada Dinos pageidavim� jis padiktavo ra�tved�iui. O motu�ė Karena linktelėjo galva. Buvo u�dėtas antspaudas.

Lensmanas i�rė�ė kalb� savo mirusio �ento ir draugo Jakobo bei savo dukros garbei ir paragino visus parodyti ger� vali�. Ūkiui esanti reikalinga tvirta ranka.

Motu�ė Karena su palengvėjimu atsiduso. Gyvenimas eina toliau. Dina nulipo nuo auk�to.

Saulė u�kopdavo vis auk��iau ir auk��iau. Netrukus ji ir vidurnaktį spalvins �iaurinį dangų.

Jūriniai pauk��iai poruosis, tetervinai dės kiau�inius, o ieva baltai �ydės.

Motu�ė Karena gavo lai�k� i� Johano.

Jis parei�kė u�uojaut�, tonas buvo mandagiai liūdnas. Jis nenorėj�s vykti namo nei�laik�s svarbaus egzamino. Vis tiek nebūtų suskub�s į tėvo laidotuves.

Tarp eilu�ių motu�ė Karena įskaitė, k� jau ir taip �inojo. Kad jis nesigaudo ūkio ir verslo reikaluose. Kad nenori būti įgrūstas krautuvėn ir ma�ai nutuokia apie buhalterij�. Bet jis mielai sutiko būti i�laikomas i� palikimo, kol mokysis pastoriumi.

Jei jis ir gedėjo, jo gedulas nepasirei�kė noru perimti tėvo versl�.

Motu�ė Karena balsu perskaitė lai�k� Dinai.

�Siun�iu Dinai giliausi� u�uojaut� ir linkėjimus �iuo sunkiu metu!� � baigė lai�k� Johanas.

2 skyrius

JIS GI PASTATĖ TOJE VIETOJE, KURIOJE JAM BUVO KALBĖJ�S DIEVAS, AKMENINĮ PAMINKL� IR ANT JO I�LIEJO LIEJAMŲ AUKŲ, IR APIPYLĖ ALIEJUMI, IR PRAMINĖ T� VIET� VARDU BETELIS.

I� TEN I�ĖJ�S, JIS ATVYKO PAVASARIO METU �EMĖN, KURIA EINAMA EPHRATON; �IA RAKELĖ GIMDĖ, BET GIMDYMAS BUVO SUNKUS, IR JI ATSIRADO PAVOJUJE.

PRIBUVĖJA JAI TARĖ: NEBIJOK, NES IR �Į KART� TURĖSI SŪNŲ.

KADANGI SKAUSMAI BUVO TAIP DIDELI, KAD SIELA JAU BUVO BEI�EINANTI IR MIRTIS BUVO JAU �IA PAT, JI PRAMINĖ SAVO SŪNŲ VARDU BENONI, TAI YRA MANO SKAUSMO SŪNUS; TĖVAS GI JĮ PAVADINO BENJAMINU, TAI YRA LAIMĖS SŪNUMI.

(Pr 35, 14�18)

Vien� dien� motu�ė Karena netikėtai įėjo nepasibeldusi. Dina stovėjo kambario vidury ir rengėsi.

Buvo ai�kiai matyti, kad ji nė��ia. Pro auk�tus langus vidun krito saulė, visk� i�ry�kindama motu�ės Karenos i�mintingoms akims. Dina na�lavo penkt� mėnesį.

Senoji buvo nedidelė ir daili moteris. �alia augalotos Dinos ji labiau priminė ret� porcelianin� lėl�, kuri vis� laik� nejudinama stovi spintoje u� stiklo, negu tikr� �mogų i� kūno ir kraujo.

Rauk�lelės jos veide virto smulkiu voratinklio nėriniu, virpan�iu saulės spinduliuose, kai ji priėjo prie lango, kad būtų ar�iau Vie�paties, dėkodama jam.

Ji i�tiesė abi rankas į an�j�. Ta�iau Dinos �vilgsnis perliejo tarsi ledinis vanduo.

� Būk palaiminta, Dina, tu juk turėsi ma�ylį! � susigraudinusi su�nab�dėjo ji.

Dina paskubom u�sitraukė sijon� ir sustojo prisidengusi palaidinuke, lyg pasiruo�usi gintis.

Kadangi senutė net nesiruo�ė eiti, Dina ėmė grėsmingai artintis. Tvirtais nedideliais �ingsniais.

Nespėjo motu�ė Karena ir atsitokėti, kai ji jau stovėjo tamsiame koridoriuje prie�ais u�darytas duris.

Dinos �vilgsnis persekiojo senut�. Ne tik dienomis, bet ir per miegus, sapnuose. Ji nei�manė, kaip jai priartėti prie tos u�sisklendusios būtybės.

Tris dienas veltui band�iusi suartėti su Dina, ji nuėjo į virtuv� pas Olin�. Ie�kodama paguodos ir patarimo.

Olinė sutiko j� stovėdama stalo gale. Prisiki�usi dvi prijuostes. Vien� ant kitos.

Apkūni �mogysta stangriomis krūtimis per gyvenim� nebuvo �ind�iusi net katino. Ta�iau Olinė postringavo lyg pramotė.

Jai nereikėjo nė galvos lau�yti, ji ir taip �inojo, kad savo apvalaina esybe valdo daugum� dalykų. Patempusi �emyn lūpų kampu�ius ir m�sliai suraukusi rausv� kakt�.

Olinės įsitikinimu, jaunamartei reiki� duoti ramyb�. Gero maisto! Ir �iltus veltinius vietoj tų siaubingų batų, kuriais apsiavusi ji vaik�to skersvėjų �luojamomis grindimis.

Tai, kad ji nir�ta, jog turės vaik� likusi be vyro, Olinei atrodė natūralu.

� Nė tiek nereikia, kad moteri�k� i�vestum i� kantrybės, � pasakė ji ir u�vertė akis. Suprask, būtų galėjusi pripasakoti devynias galybes tokių istorijų.

Negali norėti, kad tokia jauna moteris palaikytų palaima ar Dievo dovana galimyb� prat�sti gimin� po viso to, k� teko i�gyventi.

Taigi Olinė manė, jog visk� u�gydysi�s laikas ir gera prie�iūra.

Tie, kas galvojo, jog t� dien�, kai darė patikrinim� kontoroje, Dina nulipo i� salės visam laikui, labai klydo.

Ji eidavo į arklid�. Ir, dideliam motu�ės Karenos nusiminimui, jodinėdavo. Tokioje padėtyje! Bet �iaip ji laik� leisdavo salėje. Dina valgydavo salėje. Gyvendavo salėje.

Kai motu�ė Karena kartais pakviesdavo j� nulipti į valgom�jį, da�niausiai esant sve�ių, ji tik nusi�ypsodavo ir papurtydavo galv�. Arba nuleisdavo negirdomis.

Dinai sugrį�o vaikystės įpro�iai. Tada ji taip pat valgydavo viena. Kadangi tėvas negalėdavo į j� �iūrėti. Tuo labiau valgydamas.

Tomas stengdavosi pagauti Dinos akių �vilgsnį, kai ji i� arklidės vesdavosi �irg�. Jis padėdavo jai u�lipti ant arklio, paki�damas jai po kojų sunertas rankas. Tai jis ėmė daryti, kai pasklido kalbos, jog ji laukiasi.

� Tamstai reikėtų balno, kol viskas praeis� � kart� pasakė jis ir droviai pasi�iūrėjo į jos pilv�.

Jai nereikėjo atsakyti. Nes buvo nebylė.

�monės jau atvirai kalbėjo, kad ponia Dina ir nė��ia, ir nebylė, ir �monių baidosi.

Jiems gaila buvo motu�ės Karenos, kuri i� paskutiniųjų stengėsi tvarkyti did�iulį dvar�. Nors jai buvo per septyniasde�imt ir kojos nebelabai klausė.

�monės pasakojo, kad į atve�t� daktar� Dina metusi kėd�, kai tas be niekur nieko į�ingsniavo į sal� apsiėm�s i�gydyti nuo melancholijos.

Dina es� buvo g�sdinama beprotnamiu, jei nepradėsianti padoriai elgtis, bet jai tai nepadar� nė ma�iausio įspūd�io. Ji tik �iūrėjusi į daktar� tokiomis baisiomis akimis, kad tas nutar�s, jog saugiausia būsi� pasi�alinti jos negydant.

Senutė turėjusi kviesti daktar� pun�o ir pietų su keptu tetervinu, vynu bei cigarais, kad tai bent kiek atpirktų jaunamartės elgesį.

Būdama viena Dina įnir�usi trankė komodos stal�ius. Nes ji nebeįlįsdavo į jokį savo rūb�.

I�aug� pilvas ir krūtys suteikė jaunam kūnui apimtį, kuri būtų sukėlusi nuostab� ir pavyd� kiekvienai, kiek ma�iau apdovanotai tomis gro�ybėmis. Jeigu ji būtų kam nors pasirod�iusi.

Ta�iau ji tik �ingsniavo i� vieno salės galo į kit� ir neegzistavo absoliu�iai niekam �iame pasaulyje.

Galų gale motu�ei Karenai pavyko įsmukti pas j� trumpai valandėlei. Į Stransted� nedelsiant buvo pasiųstas �mogus parve�ti siuvėjos.

Dienos tekėjo viena į kit�. Tamsios naktys jas stūmė krūvon. Darė nepermatomas. Kaip aitrius dūmus i� g�stan�io ugniakuro.

A� esu Dina, kuri skaito Jertrūdos knyg�. Pro Jertrūdos padidinam�jį stikl�. Nes Kristus yra nelaiminga būtybė, kuri reikalauja, kad a� jam padė�iau. Jis niekaip negali sav�s i�ganyti. Turi dvylika i�rinktųjų, kurie negrabiai jam bando padėti. Bet nieko i� to nei�eina. Visi jie yra nery�tingi, bailūs ir bejėgiai. Judas dar nors skai�iuoti moka� Ir jis i�drįsta būti blogas iki galo. Bet, atrodo, jis leid�iasi, kad jam būtų primetamas �itas vaidmuo. Tarsi jis neturėtų dr�sos pasakyti, jog nenori i�duoti, kad kiti i�vengtų i�daviko likimo�

Kadangi Dina nekalbėdavo, �monės u�simir�� pamanydavo, kad ji dar ir kur�ia.

Prie�kambariuose ir jai u� nugaros būdavo dalijamasi naujienomis, o kadangi ji jokiu �enklu nei�siduodavo, kad girdi, k� jie kalba, tai virto įpro�iu. �itaip Dina vis� laik� �inojo, kas vyksta ir k� �monės galvoja.

Ji u�ra�ydavo savo trumpus pageidavimus bei nurodymus. Grifeliu juodojoje lentelėje. Į Tromsės knygyn� ji siuntinėjo u�sakymų lapelius.

Garlaivis jai atplukdydavo dė�ių. Atplė�davo jas pati �arstekliu, kuris visuomet gulėdavo �alia krosnies.

Tarnaitė, kuri semdavo pelenus ir atne�davo malkų, sakydavo, jog matant tokį įrankį darydav�si nejauku.

Ta�iau kai vien� dien� to sunkaus ir grėsmingo įrankio ji nerado įprastinėje vietoje, pasidarė dar nejaukiau.

Tos knygos buvo apie buhalterij� bei ūkvedyb�. Skaitymas Din� kartais taip i�vesdavo i� kantrybės, kad Olinei imdavo rodytis, jog ponia dau�o krosnį.

Į namus buvo pakviestas apskaitos �inovas. Kasdien po kelias valandas Dina praleisdavo krautuvės kontoroje, kur ji nuodugniai mokėsi buhalterijos.

Su Nylsu ėmė rimtai nesutarti. Apskaitininkas i�buvo vis� mėnesį. �mirinėjo kambariuose ir kontoroje nelyginant sarginis �uo.

� Matyt, greitai pati poniutė puls supirkinėti prekių krautuvei, � burbtelėjo Nylsas ir pa�nairavo į apskaitinink� Peterį Olesen�, kuris nė i� tolo nepasidavė jo sarkazmui.

Jam dar niekada nebuvo taip gera kaip �ia, Reinsnese. Ties� sakant, jis mielai būtų �ia tarnav�s be galo.

Vakarais jis sėdėdavo rūkomajame dūmydamas geriausi� Jakobo pypk� i� jūros putos, tarsi ji būtų jo nuosavybė.

Tik jam netekdavo pasid�iaugti Dinos draugija. I�skyrus tas valandas, kai mokydavo j� apskaitos. Ji u�sidarydavo salėje. Kai nejodinėdavo ir nera�ydavo paliepimų ar klausimų. Kurių neįmanoma buvo suprasti klaidingai.

Nė vienas �eimynyk�tis nebūtų galėj�s pavadinti jos draugi�ka. Kadangi ji nekalbėjo, blogo �od�io i� jos taip pat nei�girsdavai.

Motu�ė Karena atsid�iaugti negalėjo tokiu Dinos energingumu. Bet nepagalvojusi ėmė prikai�ioti, kad Dina per ma�ai paisanti �savo padėties�.

Tada Dina pratrūko taip riaumoti, kad salėje be ma�iausio vėjelio bar�kėjo veidrodis ir langai.

Nebuvo Reinsnesui didesnės baimės u� t�, kai Dina, persisvėrusi per laiptų turėklus, pratrūkdavo riaumojimu, kuris visiems, kas tik būdavo priverstas klausytis, eidavo per �irdį.

Olinės �od�iais tariant, Dinos kilmė buvo kaip ant delno.

Bet paprastai būdavo taika. Motu�ė Karena da�nai snausdavo po savo languotu apklotu kambaryje. Vėl ir vėl ji skaitydavo reguliarius, sausus Johano lai�kus. Kartais � Dinai balsu. Ji atsidavė senatvei, nes matė, kad viskas vienaip ar kitaip sugrį�o į vė�es.

Ta�iau sve�ių kambariai kelet� mėnesių stovėjo tu�ti. Neatrodė, kad viliotų gedulas, nebylystė ir beprotybė Reinsnese. Did�iuliai prekybos ir nakvynės namai tarsi u�migo �iemos miegu.

Ta�iau jekta �Motu�ė Karena� i� Lofoteno salų grį�o su neblogu u�darbiu. Anderso dėka. Paai�kėjo, kad labai da�nai Jakobas sau garb� pelnydavo Anderso geru darbu.

Kūdikis buvo visų viltis ir pokalbių tema.

Natūralu, kad pati Dina apie jį kalbėti negalėjo. Bet ant lentelės apie jį taip pat nera�ė.

Suradusios laisv� valandėl�, tarnaitės, Tėja ir Anetė, siuvo drabu�ėlius, o Olinė vis padejuodavo, jog pribuvėja gyvenanti taip toli.

Vien� audros pritvinkusi� dien� atsitiko tai, ko senoji labiausiai bijojo.

Dina nukrito nuo arklio.

Laimei, Tomas buvo laukuose ir visk� matė. Jis pasileido ton vieton jusdamas skausm� plau�iuose ir �vino skonį burnoje. Surado j� gulin�i� �alia �ydin�ių bruknių kupsto. Į �onus atmestom rankom ir kojom. Nukry�iuot� ant �emės. Į dangų atsuktu veidu � ir be galo pla�iai atmerktomis akimis.

Ap�iūrėj�s nukentėjėl�, Tomas rado kirtį kaktoje ir rė�į kojoje, kur ka�kaip sugebėjo įstrigti sausos pu�ies �akelė.

Jis pasuko vasaros tvarto link, nes buvo ar�iausia. Be to, Vie�pats, apimtas pyk�io, pasiuntė griausm� ir smarki�, ū�ian�i� liūtį.

Pirmieji driokstelėjimai beproti�kai i�g�sdino Juodį, ir tas nutė�kė Din�, dar band�iusi� jį sutramdyti.

Tomas ne�te j� įne�ė į suke�usį tvartelį. Paguldė ant pernyk��io �ieno. Tam kartui. Nes, dar tebelaikant j� rankose, prasidėjo gimdymas.

Bet ka�kada Tomas padėjo savo motinai nuo�alioje trobelninko sodybėlėje, kai jai taip atsitiko. Jis �inojo, k� reikia daryti.

Juodis neprisileido artyn. Tada Tomas nubėgo į namus pagalbos.

Ten sukruto ne�ti vandens katilus, malkas ir drobules. Merginos �iūravosi rankas, klausydamos Olinės skubių nurodymų.

Tomas pasakė, kad apie Dinos perne�im� dabar negalį būti nė kalbos, o kepurė kaip vilkelis sukosi jo rankose.

Neįtikėtinu grei�iu Olinė nu�leivojo į vasaros tvart�. I� paskos bėgo Tomas, įkalnėn stumdamas karutį, piln� reikmenų.

Lietus prapliupo tiesiog ant jų, grasindamas apsemti vis� jų cerata u�dengt� ve�inį.

Pridususi Olinė ėmė ply�oti, kad dabar jau gana! Negirdėtas daiktas, ir tvanas, ir gimdymas tuo pat metu! Gaivalams ji norėjo įrodyti, kad vadovavim� perėmė ji.

Nepraėjus nė valandai, viskas buvo pasibaig�.

Dinos kūdikis buvo tvirtas, bet ma�as berniukas. Gim�s vasaros tvarte, kai pylė lietus ir maitino visa, kas gyva.

Tarpduryje, vis dar negalėdamas nurimti, kinkavo didel� galv� Juodis ir �iepė dantis.

Jei visa tai nebūtų buv�s stebuklas ir Jakobas nebūtų mir�s lapkri�io mėnesį, Olinė būtų pasakiusi, kad �itas vaikas gimė per anksti!

Bet dabar ji vis� kalt� suvertė motinai, kuri elgėsi nelyginant ma�vaikė, būdama �padėty�.

Dina nerėkė, kai viskas vyko. Tik gulėjo pla�iai atmerktom pastėrusiom akim ir stenėjo.

Bet kai vaikas i�ėjo ir teliko sulaukti nuovalos, pasigirdo baisiausias riksmas, kokio jiems dar nebuvo tek� girdėti.

Dina pasimuistė, i�si�iojo ir rėkė, kiek gerklė i�ne�a.

A� esu Dina, kuri girdi, kaip riksmas mano galvoje sukasi lizd�. Jis vėl u�gula ausis. Fagerneso skalbykloje garuose sk�sta Jertrūda ir parkrenta ant grindų. �ia ji netenka jėgų. Veidas ima ei�ėti. Labiau ir labiau. Mes kartu lekiam tolyn. Toli nuo �ia�

Dina jų rankose apsunko ir nutilo.

Motu�ė Karena, kuri taip pat buvo �ia, bevilti�kai sukūk�iojo.

Bet Olinė taip ėmė pliauk�ėti Dinai per skruostus, kad nuo jos pir�tų liko �ymės nelyginant randai.

O riksmas vėl i�sprūdo. Tarsi tūkstantį metų nebūtų galėj�s i�trūkti. Jis mai�ėsi su tyliu kūdikio verksmu.

Jį paguldė jai ant krūtinės. Jis buvo vardu Benjaminas. Plauku�iai juodi. Akys senos ir tamsios kaip du angliukai.

Pasaulis sulaikė kvėpavim�. Netikėtai stojo tyla. I�ganymas.

Po kurio laiko nuo kruvinų drobulių suskambo nelauktas valdingas balsas:

� U�darykit duris! �alta!

Dina prakalbėjo. Olinė nusi�luostė kakt�. Motu�ė Karena sunėrė rankas. Lietus prasigrau�ė keli� pro durpių stog�. Nedr�sus �lapias svetys.

Naujiena pasiekė Tom�, sėdintį ant dė�ės po med�iu. Pats to nejausdamas, buvo permirk�s iki paskutinio siūlelio. Atsitrauk�s per pagarbų atstum� nuo vasaros tvarto.

Visu jo kūnu perbėgo pasigėrėjimo �ypsnys. Pasiekė rankas. �ios �ypsulingai atsivėrė, ir delnai akimirksniu prisipildė �ilto lietaus.

� K� tu sakai? � laimingas sudejavo jis, kai Olinė atėjo pas jį su �inia.

� U�darykit duris! �alta! � kvatojo ji mostaguodama rausvom nuogom rankom.

Tuomet abiejų juokas susiliejo į vien�. Motu�ė Karena nei�kentusi nusi�ypsojo.

� U�darykit duris! �alta! � sumurmėjo ji ir pakinkavo galv�.

Dina buvo gabenama namo did�iulėje burėje. Nylso, gyvulių �ėriko, atsitiktinio krautuvės kliento ir Tomo rankomis. Andersas buvo Bergene.

Taku, besileid�ian�iu sodybos link, pro dvivėres duris vidun ir laiptais auk�tyn į lov� su baldakimu salėje.

Tik tuomet atvyko pribuvėja patikrinti, ar viskas praėjo tvarkingai. Ji liko patenkinta, virtuvėje ir salėje ant sidabrinio padėklo buvo i�pilstyta pribuvėjos kar�ioji.

Dina gėrė god�iai, kiti tik gurk�nojo. Tarnait� ji papra�ė i� komodos stal�iaus i�traukti muilo gabalėlius. Balsas buvo lyg u�rūdijusių skrys�ių dejonė.

Muilu ji apdėliojo berniuk�, gulintį jai prie krūtinės. Trylika levandom ir �ibutėmis kvepian�ių muilo gabalėlių. Magi�kas kvapų ratas.

Netrukus abu miegojo.

Pienas nenorėjo rastis.

I� prad�ių vaik� maitino saldintu vandeniu. Bet ilgainiui to ėmė nebepakakti.

Nuo am�ino riksmo moterims nugaras i�pildavo prakaitas. Po keturių parų buvo girdėti tik vientisas knerkimas su trumpom pauzėm, kai vaikas i�sek�s u�snūsdavo.

Dina buvo i�bly�kusi, bet moterų aimanavimo nepaisė.

Galiausiai Tomas prasitarė pa�įst�s vien� lapių mergin� parapijos pietuose, kuriai mirė neseniai u�gim�s kūdikis.

Ji buvo vardu Stinė. Liesa ir did�iaakė, gra�iais auksiniais plaukais ir i�si�ovusiais skruostikauliais.

Olinė atvirai rodė nepasitikėjim� tokia liesa �indyve. Į jos sami�k� kilm� dar buvo galima nekreipti dėmesio.

Bet greitai paai�kėjo, kad tos ma�utės krūtys esan�ios gyvybės eliksyro �altinis. O liesame gyslotame kūne slypėjo ramybė, tarsi sukurta vaikui liūliuoti.

Prie� kelet� dienų ji neteko savo berniuko. Bet apie tai nekalbėjo. Pirmosiomis dienomis buvo įtari, pritvinkusi pieno ir nelaiminga.

Visi �inojo, kad ji buvo netekėjusi, bet niekas dėl to jai akių nedraskė.

Alsioms, kvapioms liepos naktims Stinė suteikdavo harmonijos ir ramybės. Tada viskas nurimdavo.

Salsvas kūdikio ir pieno kvapas skverbėsi i� Stinės kambarėlio. Plūdo į prie�kambarį pasiekdamas nuo�aliausius kampelius. Net ir i�imtininkų troboj jautėsi moters ir kūdikio dvelksmas, nors ne�inia, kaip tai galėjo būti.

Dina pragulėjo lovoj septynias dienas. Po to pradėjo vaik��ioti. Skubriais �ingsneliais nelyginant o�ka įkalnėn.

� Jei ne vaikas, tada ji pati, � niurzgėjo Olinė.

Vasara buvo kar�ta. Ir trobose, ir laukuose. �eimynyk��iai ėmė galvoti, kad vėl viskas bus kaip anks�iau. Kai buvo gyvas velionis ponas Jakobas ir kai pun�u buvo vai�inami giminai�iai, draugai ir kilmingi pakeleiviai i� toli bei arti.

Stinė �indydavo. �mės�iodavo kaip �e�ėlis tai �en, tai ten. Be garso, tarsi vasaros vėjas ir grunto vanduo būtų buv� jai broliai.

Olinė prigrasė �eimyn� nepliurpti, kad vaikas gimė vasaros tvarte.

Motu�ė Karena pasakė, kad Vie�pats irgi gim�s tvartelyje ir tai galėj�s būti �enklas.

Bet Olinė nenusileido. �ia tema nevalia buvo nė prasi�ioti. Ta�iau prasi�iota buvo. Es� Dina i� Reinsneso per savo vestuves vienais apatiniais i�ėjusi pas sve�ius, o dabar ir pagimd�iusi tvarte!

T� vasar� Dina ėmė vaik��ioti po kambarius.

Vien� kart� būdama virtuvėje ji pastebėjo, kad Olinei ant pe�ių pribyrėj� pleiskanų.

Olinė mirtinai įsi�eidė. Ar tvarte ne ant jos rankų gimd�iusi toji pajod�arga. Dinai i�ėjus ji dėbtelėjo į lubas kaip piktas �uo, priri�tas prie namų.

Tarp Stinės ir Dinos u�simezgė savoti�ka tyli draugystė.

Kartais jos abi stovėdavo palinkusios prie lop�io � beveik nekalbėdamos. Stinė nebuvo kokia plepė.

Vien� dien� Dina paklausė:

� Kas buvo vaiko, to, kur numirė, tėvas?

� Jis nevietinis, � atsiliepė.

� Ar teisyb� sako, kad jis turėj�s ir �mon�, ir vaikų?

� Kas sako?

� Bernai krautuvėj.

� Meluoja!

� Tai kodėl nesakai, kas jis toks?

� Nesvarbu, vaikas mirė�

Matyt, tokia negailestinga gyvenimo filosofija Din� patenkino. Ji pa�velgė Stinei į akis ir tarė:

� Taip, tu teisi, nesvarbu! Koks skirtumas, kas tėvas.

Stinė nurijo seil� ir su dėkingumu pakėlė akis į Din�.

� Mūsų vaikas bus vardu Benjaminas, ir tu ne�i jį krik�tyti! �kalbėjo toliau Dina, sugriebdama ma�� vaiko kojel�, spurdan�i� ore.

Vystyklai buvo numesti į �alį. Palėpėje tvyrojo tro�kus vasaros kar�tis. Kiaur� par� galėjai jausti saulės svilinamo namo kvapus.

� Ar gerai �itaip? � pasibaisėjusi paklausė Stinė.

� Gerai! Tu i�gelbėjai �iam padarui gyvyb�.

� Galėjote jam duoti atskiesto karvės pieno�

� Tylėk! Tau reikia naujo sijono, naujų baltinių ir naujos liemenės. Ir pastorius bus pakviestas į vaiko krik�tynas.

Lensmanas vos nesprogo i� pyk�io patyr�s, jog jam neteks ne�t krik�tyti pirmo anūko ir vaikas negaus tėvo vardo.

� Jakobas! Toks turi būti jo vardas! � griaudėjo jis. � Benjaminas � tai tik įtartina biblinė bobų i�monė!

� Benjaminas yra Jakobo sūnus � toje pa�ioje Biblijoje, �u�sispyrusi atkirto Dina.

� Taigi niekas giminėje nebuvo vardu Benjaminas! � su�uko lensmanas.

� Nuo ateinan�io sekmadienio bus! Gal galėtum pereiti į rūkom�jį, tada bus taika.

Lensmanas sustingo. Tamsraudoniu veidu. �monės kambariuose bei virtuvėje buvo gin�o liudininkai. Lensmanas atvyko dvaran norėdamas visk� deramai paruo�ti. Ir �e tau kad nori!

Ba�ny�ioje ji stovėsianti �onas prie �ono su ta Stine, lape tarnaite, pasigimd�iusia pavainikį.

Lensmanas galėdavo taip u�sirūstinti, kad įnir�is ka�kur u�strigdavo nei�siver��s lauk. Kai pyktis pagaliau pratrūkdavo, niekas nesugebėdavo nuspėti garsų prasmės.

Galiausiai jis apsisuko ir parei�kė va�iuosi�s namo i� �ito beprotnamio. Ir kad Benjamino vardas vyrui tink�s ne daugiau nei mergelės Marijos.

� Italijoje yra vyrų, vardu Marija, � tarė Dina. � Jei va�iuoji namo, nepamir�k pasiimti pypkės i� ano kambario. O vardas yra ir bus Benjaminas!

Antrojo auk�to koridoriuje stovėjo Stinė ir patyliukais verkė. Ji visk� girdėjo.

Olinė ka�k� burbuliavo po nosim, bet jos niekas nepaisė. Lauko darbininkai, virtuvėje valg� vakarienės ko��, dėjosi abejingi.

Bet vos tik pasiek� klėtį, jie pratrūko smagiai juoktis. Na, ir u�sispyrėlė toji jaunamartė! Kuo jie dėti, kad ji jiems patinka. Niekas visoje parapijoje neturėjo tokios ponios, kuri tarnaitei suteiktų garb� ne�ti savo vaik� Dievui Tėvui visagaliui vien dėl to, kad jinai �indyvė!

Įnirtingais sunkiais �ingsniais lensmanas Holmas įpyk�s patraukė prie valties.

Ta�iau �engdamas �vyruotu keliuku jis lyg ir ėmė pama�u vėsti. �ingsniai lėtėjo, kol atsidus�s sustojo prie�ais val�ių pa�iūr�.

Tuomet jis vėl apsisuko, jau antr� sykį t�dien, ir tuo pa�iu keliu nuėjo atgalios. Keldamas nereikaling� triuk�m�, u�lipo laiptais ir �ūktelėjo pro atlapotas duris:

� Tegul tad sau gyvena nuodėmėje ir tesivadina Benjaminas! Dėl Dievo meilės!

Ta�iau Dagn� tai sukrėtė. Ji i� viso nesiruo�ė vykt į ba�ny�i�. �is ty�inis vie�as į�eidimas dien� naktį jai nedavė ramybės.

O kai reikėjo va�iuoti į ba�ny�i�, ji buvo per�alusi, su�niurusi, skaudama galva ir paraudusiom akim.

Berniukams irgi nebuvo leista va�iuoti be jos prie�iūros. Dabar jų jau buvo du.

Akimirk� lensmanas lyg ir pasijuto kaltas, kai į jį įsmigo smerkian�ios akys. Ta�iau jis suėmė save į rankas, atsiduso ir paai�kino, jog, �iaip ar taip, tai jo pirmasis anūkas. Jo pareiga vykti į ba�ny�i�!

Jis keliavo pasijut�s didvyriu, su krik�tynų dovana ki�enėje. Nuo �irdies kaip akmuo nusirito sunkumas, i�trūkus nuo Dagnės priekai�tų ir nuolat smerkian�ių akių, rėkte rėkian�ių:

� Tu tik pa�iūrėk, mielasis Larsai, kokia tavo dukra! �itokia gėda.

Tarsi jis pats to nebūtų �inoj�s!

Did�iausia kan�ia jam būdavo Dagnės i�kalbingas �vilgsnis, palydimas �od�ių apie tai, kokį nepriekai�ting� auklėjim� vaikystėje ji gavusi �ten, pietuose�. Jis taip įnir�davo, kad kelet� sykių vos susilaikė negrieb�s savo did�iuliais gniau�tais jai u� gerklės.

Ta�iau nei lensmanas smaugė, nei mu�ė. Tik įsmeigdavo į �mones tamsiai mėlynas akis. Ir jausdavosi baisiai į�eistas bei nelaimingas, kai kas nors nutikdavo.

Gera�irdi�kai palaid�s gerkl�, jis visada pasiekdavo savo, ir tinge, ir namie. Bent jau nuo tada, kai Dinos namais tapo Reinsnesas.

Ne kart� jis su dėkingumu prisimindavo mirusį draug� ir motu�� Karen�. Bet jis niekuomet nesusim�stydavo apie tai, kaipgi i� tikrųjų yra Reinsnese.

Atsirasdavo vienas kitas, nebijantis paplepėti. Todėl tik tuomet, kai Dagnė dėl ko nors imdavo jį vainoti, jis su�inodavo, kas dedasi Reinsnese. Su tokia �eimininke, kuri net neu�eina į savo kambarius ir jodinėja per naktis. Kuri draugauja su samdiniais ir tarnaitėm.

Kartais jis pagalvodavo, kaip Dina augo. Kaip ilgai nebuvo pratinama prie �monių. Iki pat to laiko, kai į namus atvyko tas keistuolis Lorchas. Nei velnias, nei gegutė, kaip sakydavo Dagnė.

Lensmano galvoje tarpais �mėsteldavo miglotas kaltės jausmas. Bet jis jį suvokdavo tik kaip į�eidim�, pasiųst� ty�ia jam įskaudinti. Dėl to jam atrodė, jog elgiasi visi�kai teisėtai, jį atmesdamas.

3 skyrius

KAI TAVO �OD�IAI BUVO ĮVYK�, KO NORI, KAD VAIKAS DARYTŲ? ARBA KO JIS TURI SERGĖTIS?

(Ts 13, 12)

Visus keistai veikė saldrūg�tis kūdikio ir motinos pieno kvapas. Grei�iausiai dėl to, kad paskutinį sykį jį uodė prie� dvide�imt trejus metus.

Būdavo, Olinė neapsieina be palyginimų.

� Jis pana�us į Johan�! � Arba: � Kaip i� akies trauktas Johanas! Prisidirb�s jis irgi taip �iūrėdavo!

�eimos padidėjim� ji priėmė labai entuziastingai. Ir jai be galo rūpėjo ma�ojo Benjamino ausų forma. Ji nu�iūrėjo, kad jos ma�umėl� atlėpusios. O tai buvo svetimas elementas �eimos istorijoje. Ji �vilg�iojo į Din�, kurios ausys visuomet slėpėsi po plaukais.

Ji vos susilaikė nepatikrinusi, ar ne i� motinos berniukas bus paveldėj�s smailias kaip fauno ausis.

Bet kadangi kas tik panorėj�s negalėjo lįsti prie Dinos, ji pasitenkino tuo, kad prisiminė dar neap�iūrėjusi lensmano ausų.

� Lensmanui dar ma�am nupjovė ausis, nes jos buvo tokios bjaurios, � begėdi�kai parei�kė Dina.

Olinė pasijuto u�gauta. Bet ji suprato u�uomin�. Ir Dinos akivaizdoje nebeaptarinėdavo berniuko i�vaizdos.

U�tat Stinei tekdavo i�klausyti dar daugiau. I� prad�ių Olin� labiausiai jaudino tai, kad ant vaiko galvos nėr nė vieno plaukelio. Ir kad ant kairiojo petuko turi didelį apgam�.

Ji įkyrėjo Stinei �nekom, kad tikriausiai plaukai neaugantys dėl to, kad pienas nemaistingas.

Ir nek� tegelbėjo motu�ės Karenos ir Stinės ai�kinimai. Apie tai, kad keli jų pa�inoti kūdikiai buv� beplaukiai iki tol, kol pradėj� vaik��ioti. Ir kad gamta neretai �itaip pasielgianti su �monių vaikais.

Pirmoji Benjamino vasara buvo nepakeliamai kar�ta.

Stinės krūtų palutės bematant su�usdavo, ir nuolatos koks tuzinas jų d�iūdavo ant virvės u� skalbyklos.

Alyvos per�ydėjo labai greitai, vos spėjus u�uosti jų kvap�. Derlius kentėjo nuo sausros. Kar��io i�kamuoti �monės darėsi i�gleb� bei irzlūs.

O Benjaminas valgė, verkė ir miegojo kaip geros veislės �unytis. Vaikas augo tiesiog akyse, i�skyrus plaukus.

Jis �iulpte i��iulpė savo smulkut� lies� �indyv�. Jai ėmė skaudėti krūminiai dantys. Ji ėjo vis liesyn ir liesyn, nors Olinė �ėrė j� grietinėle ir sviestu, kad būtų daugiau pieno.

Dinai pasiekus, kad Benjamin� krik�tyti ne�tų Stinė, �i mergina įgijo nera�yt� ir neįvardyt� padėtį, kuri buvo �inoma toli u� Reinsneso ribų.

Pati Dina, atrodo, visk� pamir�o i�kart po vaiko krik�tynų.

O Stinė prisiėmė bemieges naktis, �indym�, vystym� ir visus tau�kalus. Ji mėgavosi gautuoju pripa�inimu. �monių lie�uviams atsukdavo kaulėt� nugar� ir kasdien lepinosi pusry�iais, atne�amais į lov�, geltonųjų gervuogių uogiene ir riebia grietinėle. Taip pat �vie�iai sumu�tu sviestu ir pienu su medum apetitui su�adinti.

Mintį apie tai, kas bus tada, kai berniukas atjunks nuo krūties, ji i�g�stingai stūmė tolyn. Kelet� mėnesių ji dar turėjo, ir kol kas niekas apie tai nekalbėdavo.

Nes kiekvien�kart, kai Stinė dėdavo vaik� į Dinos glėbį, susidarydavo magi�kas ratas. Galiausiai Dina i�vis nebeėmė vaiko į rankas, jei �alia nebūdavo Stinės ir negalėdavo jo paduoti. Be Stinės nė i� vietos.

Vien� dien�, kai motu�ė Karena ir Olinė stovėjo palinkusios prie �indan�ios Stinės, Dina pasakė:

� Stinė galės likti dvare tiek, kiek norės. Mums ji reikalinga ne tik vaikui �indyti!

Motu�ė Karena greitai įveikė nepasitenkinim� tuo, kad jos neatsiklausta.

Tada buvo nuspr�sta, kad ir pasibaigus pienui Stinė galėsianti ramiai gyventi Reinsnese.

Nuo tos dienos ji pradėjo �ypsotis. Dantų skausmas atlėgo po to, kai ji i�drįso savo krūminį dantį parodyti kalviui.

Neblėso Tomo atsiminimai apie Jakobo laidotuvių dien�. Kaip apie beproti�k� įvykį.

Prie� akis stovėjo Dina, apsi�ergusi laiptų turėkl�. Nuoga ir didelė, po savim pasiki�usi baltinius, kad geriau slystų.

Tarpais jis įtikėdavo, kad visk� susapnavo. Kitais kartais vėl nebe�inodavo, kaip buvo i� tikrųjų.

Po to kaip �aibas trenkdavo mintis, kad ne kas kitas, o jis, Tomas, gulėjo ant avikailio salėje.

Jis pasijusdavo slap�ia pakeltas į riterius ir tuo pat metu � bevilti�kai �lug�s. Savo luomui jis nebepriklausė. Ir visai nesvarbu, kad apie tai jis vienas �inojo.

Laikysena jo pasidarė tiesesnė, �vilgsnis svajingas ir i�didus, toks nebūdingas trobelninko vaikui ir arklidės bernui.

Daug kas tuos pasikeitimus matė, bet niekas nesuprato, kodėl jie įvyko. Reinsnese jis buvo svetimas. Dinos atsive�tinis.

Ta�iau i� samdinių neatsirado nė vieno, kuris Tom� būtų patrauk�s per dantį. Nes laukuose su juo suspėti būdavo bevilti�ka. Bernai vengdavo �ienauti �alia.

Pra�ydavo jo neskubėti, bet jis neklausydavo. Visada palikdavo juos per kelis metrus.

Galiausiai jie surado būd�, kaip jį pa�aboti. Palikdavo Tom� vis� dien� su �akėmis ve�iman �ieno krauti. Vakarais dar atiduodavo vienam nupjauti sunkiausius barus. Per atokvėpius siuntinėdavo parne�ti pustyklės ar rauginto pieno �so�io.

Tomas niekuomet neprie�taraudavo. Nes nė akimirk� jo neapleisdavo vaizdiniai ir i�gyvenimai. Kvapai. Valandų valandas vir� galvos kilnojant rankas su sunkiais �ieno glėbiais. Arba lakstant tarp sodybos ir pievų. Ie�kant naujos pustyklės, pustant dalgį ar pas Olin� �sotin pilantis rauginto pieno.

T� vasar�, kai Dina pagimdė, jo kūnas �vilgėjo prakaitu ir buvo parud�s nuo saulės.

Kiekvien� popiet� jis iki pusės įlįsdavo į vandens kubil� arklių ganykloje ir purtydavosi kartu su arkliais.

Jis vis tiek degė. Geriausiai kar�tį gesinti sekdavosi su ja jodinėjant. Tuomet, kai ji atsispirdavo nuo jo rankų, būdavo ar�iausiai.

Tomas būtų parsidav�s pa�iam velniui, kad tik galėtų liesti jos koj� be gele�imi kaustytų batų.

Dina da�nai gulėdavo ma�ame giliame u�utėkyje u� kalvos su vėliava. Jis buvo gerai pasislėp�s tarp kalnagūbrių ir ber�yno. Pakankamai toli nuo laukų ir laivakelio.

Ji gulėjo iki pat smakro panirusi �altokame vandenyje, i� jo ky�ojo krūtys nelyginant kokie gyvūnai, bandantys savaranki�kai i�mokti plaukt.

Būdavo, kad jai i�lipus į krant�, Jertrūda stovi pami�kėje ir moja pusiau pakelta ranka.

Tuomet Dina sustodavo prisidengusi baltiniais ar rank�luos�iu. Stovėdavo. Kol Jertrūda kalbėdavo su ja arba i�nykdavo.

Nuo to laiko, kai Dina pakilo i� lovos po gimdymo ir pradėjo vaik��ioti, Tomas su visu savo apsukrumu stengėsi susekti, kada ji maudosi. Tai būdavo pa�iu netikė�iausiu paros laiku.

Jis turėjo savo �enklų sistem�. Ir nieko nelauk�s leisdavosi i� paskos, jei tik tuo metu būdavo dvare.

Atsibusdavo vidury nakties jau pasiruo��s. Net lapė būt galėjusi pavydėti tokios klausos, kuria jis sugaudavo �olės �iug�dėjim� palei klėtel� ir toliau, u�utėkio link.

Vien� dien� jis netikėtai i�dygo prie�ais Din�. Iki tol pagarbiai lauk�s, kol ji apsirengs ir ims kilti taku.

�e�ėlyje tarp med�ių skraidė pauk�teliai.

Jie abu ai�kiai girdėjo varp�, �aukiantį valgyt viename i� dvarų kitoje s�siaurio pusėje.

Skardis buvo k� tik apsigaub�s tamsiai mėlynu vakaro �e�ėliu, zirziliavo vabzd�iai. Kvapų mi�inyje galėjai i�skirti vir�ių ir saulės i�d�iovintų dumblių kvap�.

Dina sustojo ir įsmeigė akis į �mogyst� prie�ais save. Tarsi klausdama. Tarsi norėdama su�inoti, kas jis toks. Jai tarp antakių įsirė�ė gili rauk�lė. Tai jį sutrikdė. Vis tiek jis ry�osi.

� Tu sakei, kad duosi man �ini��

� �ini�? Koki�?

� Kad nori pamatyti mane.

� O kodėl a� turė�iau norėti?

Jis jautė, kaip jos balsas trai�ko kiekvien� kaulelį jo kūne. Vis tiek jis stovėjo tiesus.

� Todėl kad� t� dien�, kai Jakobas� Nes t� dien� salėje�

Tuos �od�ius jis su�nab�dėjo. I�dejavo. Padėjo jai po kojų kaip auk�.

� Buvo kiti laikai!

Ji pasakė taip, tarsi būtų ra�iusi galutin� sum� po dviejų brūk�nelių apskaitoje. Tiek ir tiek grynojo pelno. Tiek ir tiek liko skolos. Tiek ir tiek prarasta dėl nepavykusios �ūklės.

� Taip� bet�

Ji nusi�ypsojo. �ypsena, kuri� visi suprasdavo klaidingai. I�skyrus Tom�.

Nes jis buvo mat�s kitoki� Din�. Salėje. Nuo to karto jam ėmė nebepatikti jos �ypsena.

� Laikai juk pasikeitė. �monės daro tai, kas jiems privalu daryti, � pasakė ji, �iūrėdama jam tiesiai į akis.

Jos vyzd�iai i�siplėtė. Kairiojoje rainelėje galėjai į�iūrėti gintaro spalvos dėmel�. �altis mėlynai pilkose akyse jį persmelkė kaip fizinis skausmas. Jam atėmė rankas ir kojas. Jis nesijudino i� vietos. Net ir tuomet, kai ji ai�kiai parodė, kad nori praeiti. Jis nedrįso jos liesti, nors buvo taip arti, kad juos teskyrė oda ir rūbai.

Atrodė, lyg jai būtų �ovusi kokia mintis. Ji pakėlė rank� ir delnu palietė jo pūkuot� skruost�. Jis buvo visas �lapias nuo kar��io, įtampos ir gėdos.

� Tie laikai negrį�, � pasakė ji atsainiai. � Bet tu gi gali jodinėti.

T� patį vakar�, Dinos plaukams dar nespėjus kaip reikiant i�d�iūti, jie nujojo į kit� tarpeklio pus�.

Por� kartų ji, įtempusi vadeles, prilaikė Juodį batu įrė�dama jam į �on�.

Ruduo jau buvo prasidėj�s. Lapuo�ių mi�kas geltonijo, ka�kur toli �laite liepsnojo epu�ės.

Jis bijojo jai įkyrėti ar pasirodyti į�ūlus. Nenorėjo t� pa�i� dien� būti dar kart� atstumtas.

Ta�iau kūne siau�ianti liepsna negeso. Tomas miegojo neramiai, da�nai sapnuodamas trikdan�ius sapnus, kurių negalėjai pasipasakoti klėtelėje.

Dirbdamas neretai stabtelėdavo pajut�s jos kvap�. Pasirodydavo, jog ji stovi u� jo, ir jis skubiai atsisukdavo. Ta�iau jos ten niekuomet nebūdavo.

Pagriovius ir pievas o�karo�ės nusėjo raudonai violetiniais �iedais.

Pauk��ių jaunikliai jau kadais buvo i�mok� skraidyti. Kam nors parplaukus i� �ūklės, kirų ir �uvėdrų klyksmas virsdavo tyliu kirksėjimu. O �ulinys beveik i�d�iūvo.

4 skyrius

KAS PAVOGTŲ �MOGŲ IR JĮ PARDUOTŲ, PAAI�KĖJUS JO KALTYBEI, MIR�TE TENUMIR�TA.

(I� 21, 16)

Anks�iau motu�ė Karena nerimavo, kad Dina visi�kai u�sidariusi nuo �monių, o dabar ji su vis augan�iu nerimu matė j� grį�tant prie nepadorių įpro�ių ir i�monių.

Būdama tarp nepa�įstamų �monių, Dina keldavo susidomėjim�. Savo laikysena ji grei�iau priminė pasiturintį įtaking� pon�. Lyg niekur nieko ji po pietų sėsdavo rūkyti cigaro, jei tik pasitaikydavo proga. Tarsi norėdama piktinti ir erzinti.

Kai vyrai i�eidavo į rūkom�jį, Dina nusekdavo i� paskos, tarsi tai būtų savaime suprantama.

U�metusi koj� ant kojos, ji i�sitiesdavo �ezlonge. Ranka, laikanti cigar�, tingiai drybsodavo ant pliu�o.

Kartais ji netgi nusispirdavo batus.

�nekėdavo nedaug. Retai dalyvaudavo pokalbiuose, nebent trumpai pataisydavo, jeigu kas nors jai pasirodydavo neteisinga.

Vyrai jautėsi sekami ir suvar�yti. Pasisėdėjimai su cigaru ir pun�o taure pasidarė nebe tokie, kokie buv�.

Dinos dalyvavimas ir jos minų �aismas gadino ponams nervus. Kadangi ji buvo �eimininkė, niekas negalėjo jai net mandagia u�uomina parodyti, kad ji �ia nepageidaujama. O į jų �alt� elgesį ji nekreipė jokio dėmesio.

Būdavo taip pat, kaip esant pastoriui. Negalėdavai jaustis laisvai ar imti pasakoti tikrų atsitikimų.

Nes su savo �ypsena sėdėdavo Dina ir klausydavos. Jų nė akimirk� neapleisdavo bjaurus jausmas, kad i� jų �aipomasi.

Gėdingiausi būdavo tie kartai, kai ji pertraukdavo pokalbį norėdama patikslinti skai�ius, metus, tai, kas i� tiesų galėjo būti pelninga arba kas buvo ra�yta laikra��iuose.

I� prad�ių jie tikėdavosi, kad ji pakils ir i�eis kur nors namuose i�girdusi verkiant Benjamin�. Ta�iau ji net nepakeldavo antakių.

Ilgainiui Nylso kantrybė trūko. Pun�o gėrim� jis perkėlė į kontor�. Pama�u viename jos kampe įsirengė salonėlį.

Bet Dina nesileido i�varoma. Ji akylai sekė apskait�. Ir gerdavo pun�� kontoroje.

Kai Benjaminui buvo gal metai, Dina rado Stin�, palinkusi� prie berniuko galvos ir apsia�arojusi�.

A�aros krito ir krito. Be jokio garso. �įsdamas berniukas i�pūstom akim �iūrėjo į �indyv�. Tarpais u�merkdavo tai vien�, tai kit� akį, kai nevalingai suvokdavo, kad a�ara gali jon pataikyti.

I� tikrųjų jis �indė tik dėl to, kad buvo malonu jausti �mogaus artum�, nes Stinė beveik nebeturėjo pieno. Jau ir laikas buvo, kaip sakė Karena. Po ilgų atsikalbinėjimų Dinai pavyko i�kvosti, kas Stinei nutiko.

Ji leidusis suved�iojama. Nemaniusi, kad galima pastoti �indant. Bet, matyt, senoji taisyklė negaliojanti tokioms kaip ji.

I� prad�ių ji nenorėjo sakyti, kas tėvas. Ta�iau Dina neatly�o.

� Jei nepasakysi man, kas vaiko tėvas, kuris privalės tave i�laikyti, nebegalėsi �ia gyventi.

� Bet tai neįmanoma, � raudojo Stinė.

� Kodėl neįmanoma?

� Nes jis � kilmingas �mogus.

� Tai jis ne i� Reinsneso?

Stinė verkė.

� I� Stranstedo?

Stinė nusisuko ir papurtė galv�.

� I� Santorgo?

�itaip Dina kamantinėjo tol, kol i�girdo tai, k� ji jau ir taip �inojo. Kad Nylsas vaiko tėvas.

Salon� krautuvėje, kuris naktimis i�tu�tėdavo, Nylsas naudojo ne vien pun�ui gerti.

� Mano ausis pasiekė �inia, kad Nylsas taps tėvu!

Dina u�darė kontoros duris ir įsisprendė. Nylsas sėdėjo u� did�iulio ��uolinio stalo.

Jis pakėlė akis. Ir vėl jas nudelbė. I� prad�ių jam sunkiai sekėsi atremti jos �vilgsnį.

Tada jis pasuko visk� į kit� pus� ir dėjosi girdįs �i� istorij� pirm� kart�.

Kimūs pasiai�kinimai pylėsi kaip cukrus i� prakiurusio mai�o.

� �itos kalbos � gryniausia nes�monė! � parei�kė jis.

� Tu esi pakankamai suaug�s, kad atsakytum u� savo veiksmus, todėl man nereikia tau �ito ai�kinti. Bet vaikai juk neatsiranda i� �ventosios Dvasios. Bent jau ne pas mus! Taip buvo �ydų �alyje. Ir tai tik vien� kart�! Kaip suprantu, tu �ia buvai parsigriov�s Stin�. �itam kambary?

Nylsas ėmė įrodinėti savo ties� dar jai nebaigus kalbėti. Kurį laik� jie �nekėjo vienas per kit�.

Tuomet Dinos akys su�aibavo. Įtū�is ir panieka susimai�ė su ka�i kokiu d�iaugsmu.

Nepaleisdama jo �vilgsnio, ji i� lėto prisiartino prie ra�omojo stalo kra�to. Jos balsas stingdė kaip ledas.

� Nylsas pakankamai suaug�s, kad galėtų rinktis. �iandien jis gali pasirinkti viena i� dviejų: arba jis ilgai nedelsdamas veda Stin� prie altoriaus, arba visiems laikams ne�dinasi i� Reinsneso! Su pusės metų atlyginimu!

Nylsas i�balo kaip drobė. Galbūt jis nujautė, kad Dina tik ir telaukia dingsties juo atsikratyti. Suprato patį pirm�jį kart�, kai Dina rausėsi po protokolus kontoroje.

� Jūs norite mane i�varyti i� mamos Ingeborgos dvaro! � i�tarė jis taip susijaudin�s, kad prabilo pabrė�tinai mandagiai.

� Jau ka�i kada �is dvaras nebepriklauso Ingeborgai! � su pa�aipa parei�kė Dina.

� Johanas t� pa�i� dien� su�inos apie tai!

� Nepamir�k jam papasakoti, kad po pusme�io tapsi tėvu ir kad nori Stin� palikti vien� su vaiku! Johanas, būsimasis pastorius, tikriausiai palaikys tai �ygdarbiu!

Ji ramiai pasisuko eiti.

� Nylsas gali u�eiti pas mane dar �įvakar ir papasakoti, kaip jis nusprendė pasielgti, � pasakė ji nusigr�usi. Atsargiai u�darė paskui save duris ir nepiktai linktelėjo krautuvės padėjėjui, kuris pastat�s ausis stovėjo kiek per arti durų.

Jis atėjo pas j� į sal� temstant, kai ji sėdėjo ir lo�ė kortomis. Jie buvo gerai pasiruo��. Ir vienas, ir kitas.

Jis negalįs vesti samės! Ir dar tokios, kuri turėjusi vaik� su kitu, nesvarbu, kad vaikas mir�s. Dina tai turinti suprasti.

Kalbant atvirai, jis turėj�s visai kitokių planų. Jis nusi�iūrėj�s mergin� i� geros �eimos. Pasakė, kuo ji vardu ir visa kita. Ir pabandė nusi�ypsoti Dinai.

� Ta�iau buvo nusispjaut į subtilius jausmus ir tai, kad ji tėra samų merga, kai grioveis j� ant grindų kontoroje!

� Ji nesiprie�ino!

� Taip, �inoma, ji ir dabar nesiprie�ina. Jos pilvas pu�iasi kaip nuo mielių. Prie�inasi tiktai Nylsas.

� Tai būtų prie� Jakobo vali�, jei a� turė�iau i�vykti.

� Tu, Nylsai, nieko ne�inai apie Jakobo vali�, u�tat a� �inau!

� Tu grasini i�varyti mane i� namų!

Jis susmuko ant kėdės.

Dina priėjo prie jo ir paglostė jam rank�. Pasilenkė prie jo savo augalotu kūnu.

� Mums reikia tav�s tiktai vestuvių dien�. Vėliau daryk kaip i�manai, i�va�iuok ar pasilik, � pasakė ji tyliai. � Jei liksi, gali tikėtis dvigubo metinio atlyginimo, dėl Stinės.

Nylsas linktelėjo ir delnu persibraukė veid�. Mū�is buvo pralaimėtas.

T� vakar� �vyruotais keliukais tarp trobesių slankiojo liūdna �mogysta. Ir vakarienės atsisakė. Ta�iau Nylsas �inojo, kad būtina apsidrausti, kol dar ne viskas prarasta. Kiekvieno savi įstatymai.

Dinos įstatymai nebuvo pana�ūs į jokius kitus.

Jau daug metų Nylsas vertėsi su did�iuliu apsukrumu. Jis turėjo neprilygstam� prekiautojo talent�, kai reikėdavo apsirūpinti pragyvenimui. Tas u�darbis nebūdavo traukiamas į joki� apskait�.

Kartais pas motu�� Karen� ar Anders� ateidavo �vejų ir ūkininkų nusiskųsti grie�tu Nylso elgesiu, kai negalėdav� i�simokėti skolų.

Atvirai pasakius, būdavo ir taip, kad motu�ė Karena pati sumokėdavo varg�ų skolas krautuvėje, kad Nylsas duotų jiems ramyb�.

Jis tvirtino negalįs leisti, kad pasklistų gandai, jog skolos yra nubraukiamos, nes tuomet subėgtų visi ir imtų maldauti to paties.

Ta�iau motu�ė Karena ir toliau mokėdavo.

Dina nesiki�davo į tuos reikalus, jeigu skola būdavo įra�yta.

Bet būdavo ir taip, kad Nylsas įdėdavo kason pinigus, neįra�ytus į joki� knyg�. Kurie, Nylso �od�iais tariant, gauti �odiniu susitarimu.

Apie tuos susitarimus niekas ir nebūtų su�inoj�s, jei �monės nebūtų ėm� skųstis.

Dina kietai su�iaupė lūpas ir pasakė:

� Skai�ius, neįra�ytas į apskait�, joks skai�ius! Jo negalima dėti į kas�.

Ir Nylsas su tuo sutiko.

Jis tik ėmė stengtis, kad kit� kart� �monės neturėtų kuo nusiskųsti.

O atsiskaitymai liko tokie pat nematomi kaip mokes�iai danguje.

Vos tik darbas buvo baigtas, visi iki vieno pamir�o, kad Nylsas apsiėmė pataisyti sutre�usį kontoros grindų kamp�. Po sunkiuoju praustuvės stovu, kuris su stora marmuro plok�te ant vir�aus kūpsojo kampe u� durų.

Tarnaitės stovo nejudindavo. Jis buvo per sunkus. Jos tik gra�iai i�plaudavo aplinkui. Grindų skuduru perbraukdavo mėlynai da�yt� apa�i�.

Metams bėgant toje vietoje, kur ky�ojo medis, prasitrynė �viesus dry�is. Banknotai saugiai gulėjo po laisva perpjauta lenta. Geros skardos dė�elėje. Turtas augo be�iūrint.

Nylsui niekuomet nerūpėjo, �ventadienis ar �iokiadienis, jei tik pasitaikydavo proga k� nors pelningai nupirkti arba parduoti.

Stinė nepasirodė, kai Benjaminui atėjo metas miegoti. Jis vis� dien� �aidė ry�kių spalvų kamuolėliais klėties palėpėje, nes tarnaitės i� ten ne�ė audimui siūlus.

I� prad�ių jos papyko, kai pavarg�s vaikas ėmė darytis kaprizingas ir niekas neatėjo jo pasiimti.

Tada jos pasi�aukė Olin�. Visos ėmė ie�koti.

Pati Dina lakstė kaip akis i�degusi. Bet viskas veltui. Stinės nė padujų.

Tre�i� dien� Dina surado j� ma�ytėje �vejo trobelėje, i� kur ji ir buvo atėjusi.

Tomas ir Dina atplaukė keturirkle valtele parsive�ti jos į namus. Kai ji įėjo vidun, Stinė sėdėjo prie krosnies ir virė vakarienei ko��. Veidas buvo murzinas nuo suod�ių ir a�arų.

I� prad�ių ji nesiteikė kalbėti. Tik baug��iomis akimis �vilg�iojo į aplinkui susėdusi� �eimyn�. Trobelėje tebuvo tas vienas galas. Nebuvo kur pakalbėti prie keturių akių.

Bet kai tėvas, podagros susuktas kaulėtas senis, atsikrenk�tė ir �velniai pa�iūrėjo į dukr�, �i vis dėlto prabilo.

� A� nenoriu tekėti u� Nylso!

Jau geriau jai es� prisiimti vis� gėd� ir bausm� u� nuodėm�. Nenorinti vis� am�elį būti kankinama to, kuris priverstas ves j� tik tam, kad pasiliktų Reinsnese.

� Jis ten gyveno nuo to laiko, kai būdamas keturiolikos liko na�laitis! � pridūrė ji. Tai skambėjo kaip kaltinimas.

A� esu Dina. Man nereikia verkti, nes viskas bus taip, kaip yra. Stinė verkia. A� ne�iojuosi j� su savim. Sunki� ar lengv�. Taip pat, kaip ne�ioju Jertrūd�.

Tie, kas buvo troboje, girdėjo, kaip Dina i� Reinsneso pra�o atleidimo. Nepaliaudama.

Stinės senas tėvas sėdėjo kertėje. Jos jaunesnioji sesuo perėmė valgio ruo�im�. Paauglys berniukas i�ėjo ir grį�o su glėbiu malkų.

Niekas nebandė įsiki�ti. Galiausiai visi buvo pakviesti prie stalo. Valgyti silkės su kruopiene ir duona. Stalas buvo grubių lentų. Nu�iūruotas iki banginio kaulo baltumo. Garuose vir� stalo tvyrojo sunkūs jausmai.

Naujiena netruko pasklisti. Kaip �ie�irbos aplink padegt� sausos pu�ies �ak�. Nylsas galįs d�iaugtis, jam nereiksi� kraustytis tarnų galan. Nes ten jis niekam nereikalingas.

Stinė atstūmė Nyls�! Tai bent linksma istorija! Nylsas meilikavo visiems, bandydamas susigr��inti prarast� �lov�. Tarnaitės lenkėsi jo i� tolo. Bernai vengė. Jis tapo raupsuotuoju. Engiamųjų teisingumas buvo triu�kinantis.

Bet Stinė grį�o į dvar�. Ji pasitaisė. Kai praėjo pirmieji rytiniai blogumai, �ydėjo kaip ro�ė.

Ji dainuodavo Benjaminui ir gerai valgydavo.

Motu�ė Karena u�iminėjo sve�ius i� toli ir arti, pasakodama jiems apie savo keliones po Europ�. Kad tai buvo vis tos pa�ios istorijos, neturėjo reik�mės.

Nes i� tikrųjų auk�ti sve�iai kaskart būdavo vis kiti, tad ir istorijas girdėdavo pirm� sykį.

O kiti apsiprato su gra�iais pasakojimais, kaip kad apsiprantama su metų laikais.

Motu�ė Karena mokėdavo parinkti istorijas pagal kiekvieno sve�io skonį bei nuotaik�. Ji visuomet �inodavo, kada sustoti.

Da�nai ji pasi�alindavo su giliu atodūsiu, vos pradėjus gerti pun��, ir pasakydavo, jog norėtų būti jaunesnė bei �valesnė.

Paskui į savo negailestingas rankas visk� perimdavo Dina. Tuomet imdavo lietis muzika. I�silaisvinimas. Įkar�tis. Ji sklandydavo po vis� dvar�, laukus. Pakrant�. Pasiekdavo Tom� kietame antklė�io gulte. Sukeldavo liūdesį ar d�iaugsm�. �iūrint k� u�gaudavo garsas.

5 skyrius

MES VISI MIR�TAME IR KRENTAME �EMĖN KAIP VANDUO, KURIS NEBEGRĮ�TA; IR DIEVAS NENORI, KAD �ŪTŲ SIELA, BET JIS SVARSTO M�STYDAMAS, KAD ATMESTASIS NE�ŪTŲ VISI�KAI.

(2 Sam 14, 14)

Vien� dien� Reinsneso virtuvėje i�dygo Stinės brolis. Apsivilk�s kasdieniais lapių �vejų rūbais i� raugintos elnio odos ir u�simauk�lin�s kepurait� su rai�teliais. Elnio kailio batai buvo aptriu�� ir kiaurai permirk�.

Namuose i�sibaig� miltai. Eidamas per kalnus į Reinsnes� duoneliauti, jis pasiklyd�s. O ky�ulyje dar u��ok�s ant lokio.

Jis taip persigand�s, kad pamet�s vien� slid� ir toji nupuolusi nuo skard�io. Likusi� kelio dalį jam tek� klampoti per pusnis.

Berniukas laikė rankas ant pilvo tarsi nesavas. Jis buvo smulkaus sudėjimo ir kresnas kaip jo sesuo. Prie� metus buvo konfirmuotas, barzda jam dar ne�ėlė. Tik vienas kitas pūkelis, o ant jo nuovokių akių krito tamsiai juodi kar�iukai.

Olinė greitai sumojo, kad jis bus nu�al�s rankas. Stinė be �od�ių vaik�tinėjo aplink ir ka�k� ruo�ė. Vilnos skiauteles, suvilgytas �uvų taukais.

Kai Dina įėjo į virtuv�, Stinė kaip tik tvarstė nukentėjusius pir�tus. Trenkė �uvų taukais, prakaitu ir drėgnais rūbais. Berniukas sėdėjo ant suolelio virtuvės viduryje. Jis romiai leidosi gydomas.

� Kas atsitiko? � paklausė Dina. Kol jos ai�kino, i� priestato kartu su pūvan�ios mėsos kvapu i�ėjo Jakobas. Tai nepriminė jokio kito kvapo.

Dina spėjo nusitverti durų staktos ir atsiremti į j� visu svoriu, kad galėtų stovėti. Po to ji priėjo prie berniuko ir pati ap�iūrėjo nu�alusius delnus. Tuomet Jakobas liovėsi dvok�s.

Ji stovėjo ir �iūrėjo, kaip Stinė tepa ir tvarsto. Berniukas tyliai verk�leno. Mėlynai da�ytoj virtuvėje buvo tylu. Tik grindų lentos girg�dėjo po Stinės kojomis.

Nuo Stinės vaistų berniukas spėriai taisėsi. Jį paliko dvare, kol iki galo pasveiks. Buvo apgyvendintas Tomo kamaraitėje.

Jis juk nieko negalėjo pasidaryti pats. Bet po poros dienų pradėjo kalbėti.

Į �i� netikėt� draugyst� Tomas i� prad�ių �iūrėjo gana �altai. Kol jam į galv� �ovė mintis, kad jeigu jis ims rūpintis berniuku, priartės prie Dinos.

Dina klausdavo Tom�, kaip sekasi Stinės broliui. Per jį perduodavo linkėjimų grei�iau pasveikti.

Tomas buvo i�mokin�s Din� �audyti sami�ku med�iokliniu �autuvu dar prie� jai atsikeliant į Reinsnes�. Tai buvo daroma slapta nuo visų, i�ėjus į kalnus, stūksan�ius vir� Fagerneso, i� kilpų rankioti tetervinų. Dvare visi sau galvojo, kad Tomas bastosi vienas ir mokosi �audyti.

Lensmanas labai pasitikėjo bernioku, ir jam net minties nekilo, kad jis gali �vaistyti parak�.

Tuo metu Tomas dovanų i� lensmano gavo sami�k� med�ioklinį �autuv�. Dėl to, kad pasi�ymėjo plė�raus lokio med�ioklėje. Tas lokys buvo nudaigoj�s kelias lensmano avis.

Dovan� Tomas priėmė kaip į�ventinim�. Jis nenorėjo tapti niekuo kitu, kaip tik lokių med�iotoju.

�autuvas buvo nukaldintas Salngene. Lapio, i�manan�io savo amat�. Tai buvo brangiausias Tomo turtas.

Ir kiekvien�kart, u�ėjus kalbai apie lokį, Tomas i�sipra�ydavo priimamas į med�iokl�. Tik jam dar nė vieno nebuvo pavyk� nudobti pa�iam.

Dina mokėjo �audyti, bet jai neteko parodyti savo meno med�ioklėje.

Lensmanas nematė nieko blogo, kad jo duktė mokės naudotis med�iokliniu �autuvu, svarbu, kad prie sve�ių apie tai per daug nesigirtų.

Jakobas, atvirk��iai, manė, kad moteri�kėms nedera �audyti paraku. Mat parakas turįs aukso kain�!

Ta�iau kaip jis turėjo pripa�inti, kad Dinai dera rūkyti cigarus, taip turėjo apsiprasti ir su tuo, kad Dina, atvykusi į Reinsnes�, mokėsi �audyti sami�ku med�iokliniu �autuvu.

�autuvas buvo trumpas, su dailia buo�e. U�raktas buvo paprastas ir netobulas, todėl reikėjo med�iotojo įgudimo.

Ginklo skiltuvas neturėjo dangtelio ir taip skeldavo parak�, kad į ausis pasipildavo �ie�irbos.

Ta�iau Dina perprato tas paslaptis. Jos rankos ir �vilgsnis susiliedavo su ginklu. Atrodė, kad jai vienodai greitai ir lengvai paklūsta parakas ir skai�iai.

Stinės brolio pasakojimas apie lokį skambėjo įtikinamai. Daug kas jį buvo mat�s. Ir i� visko sprend�iant, jis bastėsi ka�kur netoliese. Bent jau neatrodė, kad greitu metu ruo�tųsi grį�ti į savo ir�tv�. Tai buvo plė�rus lokys. Ne per did�iausias. Bet turėj�s pakankamai jėgos nudaigoti porai avių, nes rudenį jos negrį�o i� kalnų.

Vien� vakar� Dina atėjo pas Tom� į klėtel�. Ji nutaikė moment�, kai kamaraitėje jis buvo vienas.

� Ryt, Tomai, ruo�kis į med�iokl�. Mes privalom nudobti t� lokį, kuris �ia slampinėja! � pasakė ji.

� A� irgi apie tai galvojau. Bet Dina! Tu negali eiti kartu! �tarė jis. � A� pasivadinsiu vaikinus i��

� Tylėk! � pertraukė ji. � Niekas neturi �inoti, k� mes darysime. Mudu vieni nudobsime lokį! Girdi, Tomai? Pasakysim, jog einam statyti kilpų.

Stojo tyla.

Jis tuoj pat apsisprendė. Linktelėjo. Jis ir vienas būtų nudėj�s t� lokį, kad tik valandų valandas galėtų būti su ja dviese. Nuo au�ros iki sutemų.

Ji susirado kilpas. Tomas savo mai�e paslėpė �autuv�.

Kilpas ji i�dėliojo netoli namų, nes tais metais tetervinų niekur netrūko. Tie laikėsi mi�ko pakra�tyje ir neatrodė, kad labai skubėtų į kalnus.

Sniegas i�krito anksti ir apklojo vis� �em�. Bet jo buvo nepakankamai, kad jie galėtų �liuo�ti slidėmis. Pavir�ius buvo nelygus ir akmenuotas. Nelengva buvo kelias valandas klampoti per snieg�. Bet jie apie tai nekalbėjo.

Tetervinai dar nebuvo spėj� pakeisti plunksnų ir todėl ry�kiai raibuliavo baltam dugne.

Tada jie patraukė med�ioti me�kino.

Dina ėjo kiek palinkusi į priekį, akimis nar�ydama tarp med�ių. Tomas su u�taisytu �autuvu �engė pirmas.

Kelias valandas jie �itaip slankiojo po t� viet�, kur lokį �monės matė paskutinį kart�. Ta�iau jie nematė pėdsakų. Nieko negirdėjo. Galiausiai reikėjo apsigr�ti ir sukti namų link, nes ėmė temti. Buvo i�varg�. Tom� grau�ė nusivylimas, kad taip ir nepavyko u�eiti me�kino pėdsakų.

Ėjo pro kilpas tetervinams, kad negrį�tų namo visai tu��iomis rankomis.

Tomas traukė juos i� kilpų ir kabinosi prie dir�o. Besiver�damas i�trūkti vienas tetervinas buvo persiplė��s sparn�. Tamsiai raudoni la�ai įsiėdė į sniego plut�. Vienas buvo dar gyvas, kai Tomas jį i�traukė. Du apvalūs �ai�aruojantys angliukai spėjo por� sykių sumirksėti jų pusėn, kol Tomas pasuko ma�� galvel� aplink kakl� ir viskas buvo baigta. Kemsynus klojo �erk�nas. Kai jie pūtė kvap�, į or� kilo vos į�iūrimas garas.

Jie nepamir�o lokio, nors jau buvo nusileid� nuo kalnų ger� gabal� kelio. Jie tebeėjo per mi�k� viena linija. Ne per daug arti vienas nuo kito.

Priėj� sp�stus lapėms, rado ten įkliuvusį zuikį. Jis buvo bjauriai susi�aloj�s u�pakalin� kojel�. Vis tiek dar sugebėjo smagiai pasispardyti, kai Dina traukė jį i� sp�stų. Jis nusvirdinėjo tarp ber�ų kamienų ir nėrė u� kupsto. Jiedu �oko vytis. Dina jį surado.

Paėmė lazd� ir norėjo kirsti per galv�. Bet pataikė į pasturgalį.

Jis krūptelėjo ir ant trijų kojelių nu�okavo per snieg�. Ta�iau po akimirkos atsigrį�o. Sukūk�iojo nelyginant vienerių metukų vaikas. Tada ant prie�akinių letenų ėmė irtis tiesiai į j�, vilkdamas sukne�int� pasturgalį. Balzganas oras pagavo jo verksm�, o sniegas aplinkui pama�u da�ėsi raudonai.

� Kirsk! � pasakė Tomas, kai ki�kis susmuko prie Dinos kojų.

Ji stovėjo ir rodė į jį pir�tu. Ki�kio akyse jau buvo mirtis.

A� esu Dina, kuri stovi Fagerneso skalbykloje, o garai neįstengia u�go�ti Jertrūdos riksmo. Jis nevar�omas sklend�ia tolyn. Skamb�ioja languose. Dreba visų veiduose. Bark�i kubilų su vandeniu i�e. Nuo riksmo ir garų visas pasaulis tampa rausvai baltas. Jertrūda pama�ėliais i�sineria pati i� sav�s. Stipriais trūktelėjimais.

� Kirsk! � pakartojo Tomas.

Tada ji pasuko galv� ir pa�iūrėjo kaip į nepa�įstam�. Tomas apstulb�s spoksojo. Lūpos vos sugebėjo i�spausti �ypsen�.

Galiausiai buvo jo vir�us. Pirm� kart�. Jis prisitaikė ir �ovė. �ūvio būta tokio stipraus, jog zuikis pakilo nuo �emės. Jie matė, kaip ore i�sirie�ia galva ir visas kūnelis. Gle�nu nevalingu judesiu.

Paskui stojo tyla. Juos gaubė parako dūmai. Dina nusisuko. Raudoname gumulėlyje kur ne kur matėsi balto kailiuko lopinėliai. Tomas u�sikabino �autuv� ant peties. Kraujo kvapas buvo a�trus ir nenustelbiamas.

Kai ji atsisuko, i�vydo vyr�, kuris stovėjo ir stebėjo j� i� �alies. Su s�mokslininko �ypsena.

Tuomet ji virto lū�imi, griebian�ia u� gerklės dideliam grobiui.

Slėnyje pasigirdo stiprus dunkstelėjimas, kai tvirtas vyras, apsikabin�s didel� moterį, griuvo ant �emės.

Kol jie rai�iojosi, ji draskė jam drabu�ius ir kand�iojo kakl�. Tik vėliau, kiek atitok�s, jis pabandė gintis. Abu sunkiai gaudė kvap�.

Galiausiai jis nurimo po ja ir atsidavė jai. Ji i�silupo jo varp� ir murmėdama neri�lius �od�ius, kurių prasmės jis nesuprato, ėmė trinti �altom rankom. I� prad�ių jis vaipėsi i� skausmo ir bandė susiriesti. Po to u�simerkė ir visk� u�gniau�ė savyje.

Pama�u varpa stojosi ir siekė jos tamsiai raudona nuolankia galvute. Jai nebuvo taip lengva pro tiek drabu�ių prasibraut iki sav�s. Nei�kentusi i� mak�tų i�traukė jo peilį ir persirė�ė drabu�ius.

I�vyd�s �vilgant a�menis, Tomas krūptelėjo. Bet ji tik u�gulė jį visu svoriu ir atsivėrė jo ie�iai. Ji jojo ant jo. Negailestingai.

Kiek pakilusi ji vėl klaupėsi ant kelių ir suurzgusi visu svoriu smuko ant jo.

Jis jautė, kaip �ilta mak�tis apglėbia jį vis�. Kiekvien�kart jai pasikėlus, prasismelkdavo negailestingas �altis. Jį kiaurai varstė ledinės adatos.

Kruvinomis rankomis jis apglėbė j� per klubus ir tvirtai laikė. Tvirtai.

Plaukai gulė jam ant veido kaip tamsus mi�kas. Vienintelį kart�, kai bandė į j� pa�iūrėti, į akis tvoskė vakaro dangus. Liudininkas buvo sumaitotas ki�kis. Raudonai baltas.

Kai viskas baigėsi, ji suglebo ir liko sunkiai tysoti ant jo.

Veidas pama�u ėmė drėkti. Jam per kakl� �liaugė. Jis nejudėjo. Kol ji nepravirko balsu. Tuomet jis apgraibom praskyrė jai plaukus ir i�vydo jos akį. �iojin�i� eket�.

Jis pasirėmė alkūnėmis ir lūpomis suie�kojo jos kakt�. Tada pratrūko ir jis. Sniegas po juo aptirpo ir permerkė kiaurai, i� visų �onų jį staiga surakino �altis.

Perėj�s juo drebulys ilgom �altom srovelėm prigijo jos kūne. Saulė jau kadais buvo nupuolusi į kalnus. Sniego pluta ledinėm adatom varstė delnus.

Jie pakilo ir ėjo namų link susikib� u� rankų, kol priėjo taip arti dvaro, kad galėjo būti u�klupti �monių. Tuomet rankos i�siskyrė. Vis�laik jie tylėjo.

Jis ne�ė tetervinus. Ji ne�ė sami�k� �autuv�. Vamzd�io galas ramiai �iūrėjo į �em� ir lingavo į jos �ingsnių takt�.

Kai jie įėjo į kiem�, Tomas atsikrenk�tė ir pasakė, kad geriau tai būtų buvusi lapė. Prie� metus buvo sugav�s juodsidabr� lap�. Kuri� brangiai i� jo nupirko rusų pirkliai. De�imt talerių buvo tikrai neblogas u�darbis.

Ji neatsakė.

Patekėjo mėnuo. Buvo vėlu.

Jertrūdos ten nebuvo. Nė trumpiausi� akimirk� nesileido i�viliojama i� ker�ių.

U�tat Jakobas kaip girnos dūzgė tratėjo. Gal penkt� ryto ji nuėjo atsine�ti ki�kio, kaban�io klėties pakraigėje, i�sigalando peilį ir ėmė dirti �vėreliui kailį, kiek dar buvo jo lik�. Nebuvo daugiau ko daryti.

Jai smarkiai trūktelėjus, plėvės ply�o ir kailiukas nusismaukė. Nenoriai, bet vis tiek� Kai ji paleido, negyvas kūnelis pritraukė prie sav�s pamėlusias nuluptas kojeles. Tarsi dar prie�indamasis mir�iai.

Ji nupjaustė kojas ir pradėjo mėsinėti. Nebuvo pratusi prie tokio darbo, tad ėjosi lėtai. Sulig kiekviena dalele, atskirta nuo buvusios visumos, kuri vis labiau ir labiau panė�ėjo į papras�iausi� bet kokio kito gyvulio mėsos gabal�, tilo kurtinantis riksmas.

Vėjas �vilpė aplink namo kertes. Peilis tre�kino kaulelius ir kremzles. Riksmas ėjo vis silpnyn ir silpnyn. Kol �alia jos i�dygo Jertrūda sveikut sveikutėle galva ir stojo palaiminga tyla.

Galiausiai ji pamerkė ki�kį į �alt� vandenį. Jį dengė melsva plėvelė, kuri jai akyse raibuliavo vaivoryk�tės spalvomis. Pro vandenį.

Puod� su zuikiu ji u�dengė ir pastatė priestate po suolu. Nuvalė stal�. Pridengė krauj� ir kailį, kad nei�tampytų gyvuliai ar pauk��iai. Rankos buvo kaip nesavos po darbo ir ledinio vandens. Rank�luos�iu trynė jas tol, kol su�ilo, ir au�tant rytui dar kurį laik� vaik�tinėjo po kambarius. Po to ji neskubėdama nusirengė ir namams bundant atsigulė miegoti.

6 skyrius

TAIGI IR JŪS MYLĖKITE SVETIMTAU�IUS, NES IR PATYS BUVOTE ATEIVIAI EGIPTO �EMĖJE.

(Įst 10, 19)

Reinsnesas pakirdo i� �iemos miego. Negalėjai pir�tu parodyti, kas būtent pasikeitė. Ta�iau motu�ei Karenai dingojosi, kad viskas prasidėjo nuo tada, kai pagaliau Dina įkliuvo į tinkl�, vardu atsakomybė. Ir ji nepraleisdavo progos j� pagirti.

� Esi sumani pirklio na�lė, mieloji Dina! � sakydavo ji. Nutylėdavo tai, kad ne pro �alį jai būtų ir i�tekėti.

Motu�ė Karena suseno. Ji persikraustė į kambarį �alia svetainės. Nebeįstengė laipioti laiptais.

Jie nusisamdė stalyst� i�manantį bern�, kuris tarp dviejų kambarėlių pramu�ė sien�. Dabar motu�ė Karena turėjo kur pasistatyti ir lov�, ir knygų spint�.

Ji negalėjo i�siversti be �ių baldų, kaip ir be senosios barokinės kėdės auk�tu atlo�u.

Knygų spintos raktelis visuomet ky�ojo spynoje, bet niekas, be motu�ės Karenos, nedrįso jo liesti.

Kambarys buvo i�tapetuotas ir da�ytas �viesiomis spalvomis. �ia motu�ei Karenai nema�ai pagelbėjo Dina. Kurį laik� tarp jų buvo u�simezgusi �iokia tokia draugystė.

Motu�ė Karena d�iaugėsi Dinos prakti�kumu ir sugebėjimu paskubinti visus darbus. Ir kaip ne vien� sykį anks�iau ji pagalvodavo: �Kad taip Dina visuose Reinsneso reikaluose būtų tokia pat prakti�ka ir tvirta!� Arba murmuliuodavo pati sau: �Kad taip Dina susirastų kokį ger� vyr�!�

Benjaminas ūgtelėjo ir ėmėsi tyrinėti Reinsnes�. Jo keliai nusit�sė iki trobesių prie kranto, krautuvės ir kilo auk�tyn į ganyklas, kur buvo vasaros tvartas. Atkaklus nelyginant blindės �akelė, jis trepinėjo savo keliais kartu su Stinės Hana. Tirdamas pasaulį anapus balto did�iojo kiemo. Visuomet su gilia rauk�le tarpuakyje.

Jis taip ir nei�moko pasakyti �mamyte� ar �mama�. Ir neturėjo nieko, k� būtų galėj�s vadinti tėvu. U�tat bet kada galėjo kam nors u�sirop�ti ant kelių.

Visi turėjo vard�. Ir tik jiems būding� kvap�.

Net ir sėdėdamas u�merktomis akimis, jis �inojo, kieno kvap� u�uod�ia. Visi �monės gyveno tik dėl jo. Kad jie kartais turėdavo kitų reikalų, jo bema� nejaudino. Jam prireikus vis tiek kas nors būdavo �alia, jei ne vienas, tai kitas.

Stinė buvo visų geriausia. Ji kvepėjo jūros i�plautais dumbliais ir prisirpusiomis mėlynėmis. Tokį kvap� skleidė drabu�iai, kaboj� per naktį lauke. Rankos buvo lyg �velnūs, ramūs �vėreliai. Rudos, trumpai nukirptais nagais.

Tamsūs tiesūs plaukai gludo prie smilkinių. Ir suprakaitavus nesiraitydavo ant kaktos kaip Dinai. Stinės prakaitas kvepėjo gard�iausiai. Tarytum atviri stalinėliai su prieskoniais. Gard�iau kaip �emuogės anapus ganyklos aptvaro.

Motu�ė Karena turėjo galyb� istorijų ir romias akis. �od�iai dvelksėdavo i� jos lūpų kaip �velnus vėjelis. Ji panė�ėjo į savo gėles. Jos augo ant palangių vazonuose ir atėjus �iemai apnykdavo.

Dina buvo kaip griausmas ka�kur toli jūros platybėse. Benjaminas retai jos pasigesdavo. Ta�iau jos akys neleido pamir�ti, kam jis priklauso.

Ji nepasakodavo nieko. U�tat retkar�iais suimdavo u� sprando. Stipriai. Vis tiek būdavo gera.

U�sodindavo ant arklio, jei tik pati turėdavo laiko eiti �alia ir laikyti u� apynasrio. Ramiai �nekindavo Juodį. Ta�iau nenuleisdavo akių nuo Benjamino.

Visi sakė, kad Hana yra Stinės vaikas, bet i� tikrųjų ji buvo niekieno kito, tik Benjamino. Jos pir�teliai buvo buki, akys � migdolinės. Kai ji mirksėdavo, ilgos tiesios blakstienos virpėdamos braukdavo per skruostus.

Kartais Benjaminui �iūrint į Han�, suspausdavo �irdį. Tarytum būtų kas drask�s i� vidaus. Jis nė pats ne�inojo, ar tai malonu, ar skausminga. Ta�iau taip buvo.

Vien� dien� į krant� i�lipo dailininkas su molbertu, pintine dė�e ir odiniu krep�iu, pilnu tūbelių bei teptukų.

Jis tenorėjo nuve�ti labų dienų Reinsneso �eimininkei, su kuria prie� kelet� metų buvo susipa�in�s Helgelane. Kapiton� papra�ė palaukti, kol suplaukiosi�s. Tai neu�truksi��

Kapitonas į krant� pasiuntė �mogų, kai i�plaukti vėlavo daugiau kaip valand� ir visi buvo beprarand� kantryb�.

Ta�iau kapitonui teko i�krauti vyri�kio mant� į krant�. �Princas Oskaras� t�sė kelion� į �iaur� be �io keleivio. Nes pastarasis sėdėjo lyg prirakintas rūkomajame ir klausėsi Dinos grie�imo.

Pastaruoju metu Dina atvykus sve�iams vis da�niau nusikeldavo violon�el� svetainėn.

Skaidraus vasaros vakaro �viesoje s�siaurio salos tarsi pakibo ore.

Dailininkui tai buvo kerintis stebuklas! Optinė apgaulė! Reikėsi� jam �ia likti iki kito garlaivio, nes Reinsneso �viesa primenanti �ilk� ir alebastr�!

Ta�iau dar daug turėjo praplaukti garlaivių, kol jis padėjo teptuk� į �alį.

�is keistas �mogus tapo antruoju Lorchu. Nors visu kuo buvo ano prie�ingybė.

Jis įsiver�ė vien� bir�elio dien� netikėtai kaip prabud�s vulkanas. Pusėtinai kalbėjo �vedi�kai su svetim�ali�ku akcentu ir turėjo su savim romo molinėje statinaitėje su �iaupeliu.

Rudai įdegusį, nesuskaitomų rauk�lelių i�vagot� veid� vainikavo balti kaip kreida plaukai ir barzda. Nosis stūksojo lyg didingas kalnagūbris.

Susodintos arti viena kitos, i� gilių akiduobių �velgė tamsios akys. Atrodė, lyg jis ty�ia slėptų jas nuo �io pasaulio kvailybės ir blogio, norėdamas i�saugoti geresnei bū�iai.

Burna su didelėm jusliom lūpom buvo skaisti, raudona kaip jaunos mergaitės. Jos kampu�iai nepaliaujamai norėjo riestis auk�tyn.

Rankos atrodė lyg i� dervos i�trauktos. Tamsiai rudos. Tiek pat tvirtos, kiek jautrios.

Saulės kaitroje vyri�kis nepadėjo juodos kaip degutas veltinės skrybėlės ir odinės liemenės. Vietoj ki�enės liemenė krūtinės de�inėje pusėje turėjo gili� prapjov�. Kad būtų kur įsiki�ti teptukus ar pypk�, �iūrint ko tuokart reikia.

Nuo Pedro juoko skardėjo visas namas ir trobos. Ir kalbėjo jis �e�iomis kalbomis. Bent pats taip sakėsi.

Motu�ė Karena matė, kad vokie�ių ir prancūzų kalbų �inovas jis buvo tikrai nekoks. Ta�iau apie tai ji niekam neprasitarė.

Jis prisistatė kaip Pedras Pagelis. Tai, k� jis porindavo apie savo kilm�, niekam nekėlė nė ma�iausio pasitikėjimo. Nes jo postringavimai apie �eimos tragedijas įgaudavo kaskart vis kitokį pobūdį ir turinį, nelygu kaip dangumi keliaudavo mėnulis ir kokie �monės sėdėdavo prie stalo. Ta�iau pasakoti mokėjo!

Tai jis buvo �igonas i� Rumunijos, tai kilmingos italų giminės palikuonis. Tai jis, �iūrėk � serbas, kurio �eim� i�draskė karas ir i�davystė.

Dina bandė jį nugirdyti, kad i�gautų teisyb�. Ta�iau atrodė, jog �is �mogus, tvirtai i�mok�s savo neįtikėtinas istorijas, pats jomis įtikėjo.

Ir pavėsinėje naktį, ir rūkomajame buvo atkim�tas ne vienas butelis vyno. Ta�iau niekam taip ir nepavyko i�gauti teisybės.

U�tat kiekvienas gavo portret�. Pedras nutapė visus. O Jakobas, tapytas i� kito atvaizdo, i�ėjo toks gyvas, kad motu�ė Karena suplojo rankomis ir pasiūlė gerosios maderos.

Vien� dien�, kai Dina su juo nuėjo į Andreaso prieplauk� parsine�ti drobės, kuri� jis parsisiųsdino garlaiviu, jį pakerėjo kūginis �viesos srautas, srūvantis pro atvir� palėpės krovinin� ang�.

� Pro ten įeina Jertrūda, � nelauktai prabilo Dina.

� Kas toji Jertrūda?

� Mano motina!

� Mirusi? � paklausė jis.

Dina nustebusi pakėlė į jį akis. Tuomet ji paai�kino. Įkvėpusi oro kalbėjo toliau:

� Ji ilgai klajojo pakrantėmis. Bet dabar �ia! Įeina pro sandėlio duris, o i�eina pro tinklų, kaban�ių palėpėje, akis. Mes kartu u�kopiame visais laipteliais, kol ji i�nyksta�

Pedras energingai kinkavo galva. Norėjo i�girsti daugiau.

� Kaip ji atrodė? Ar buvo auk�ta? Tokia kaip tu? �viesi ar tamsi?

Dina dar t� patį vakar� parodė Jertrūdos atvaizd�. Ji pasakojo apie sijono klostes. Apie plaukus, kurie de�inėje pusėje turėjo verpet��

Jį taip u�valdė Jertrūda, kad jis persikraustė į sandėlį prieplaukoje ir nutapė j� �viesiomis spalvomis tarp tinklų klos�ių. I�gavo veido bruo�us.

Jis kalbėjo su ja, jos kontūrams ry�kėjant drobėje.

T� dien�, kai Pedras buvo bebaigi�s Jertrūdos portret�, jį netikėtai u�klupo Dina.

� Tavo akys � �mogaus, saugan�io savo siel�, � patenkintas sumurmėjo jis portretui.

I� prad�ių Dina u� jo nugaros suakmenėjo. Jis negirdėjo, kaip ji kvėpuoja, ir palaikė tyl� geru �enklu.

Kai u� jo nugaros driokstelėjo griausmas ir grindų lentos ėmė linguoti, i�sigand�s atsisuko.

Dina sėdėjo ant randuotų grindų ir staugė.

Vieni�a įnir�usi vilkė. Nepa�įstanti nei var�tų, nei drovumo. Vilkė tupėjo saulės atokaitoje ir staugė �iurpi� savo raud�.

Galiausiai ji tarsi suvokė, kad �monės �itaip nesielgia. Ji nusibraukė a�aras ir nusikvatojo.

Pedras �inojo tai, k� �ino kiekvienas tikras klounas: jog juokas � i�tikimiausias tragedijos palydovas. Todėl jis palaukė, kol ji įveiks abi fazes. Tik pamėtėjo jai da�ais i�tept� skudurėlį bent kiek apsivalyti veidui.

Jis ramiai tapė toliau, kol brūk�telėjo paskutinį potėpį. Tuomet laikas i� mėlyno virto dulksvai baltu, o garsai kieme tapo tyliu dūzgenimu. �e�ėliuotos kertės ėmė panė�ėti į seno pergamento ra�t�. Jose tvyrojo kvapai.

Aplinkui sklandė Jertrūdos kvepalų dvelksmas. Jos veidas vėl buvo sveikas.

Jertrūdos portretas buvo pakabintas ant sienos svetainėje. Visi, kas lankėsi dvare, jį matė. Dagnė � ir ta.

� Koks nuostabus meno kūrinys! � miela�irdingai pragydo ji ir papra�ė Pedr� nutapyti lensmano �eim�.

Pedras nusilenkė ir padėkojo. Jis su malonumu nutapysi�s lensmano �mon�. Kai tik atrasi�s laiko�

Jis nutapė Din� su violon�ele. Jos kūnas buvo �alsvas, o ji � nuoga. Violon�elė balta�

� Tai �viesa, � paai�kino Pedras.

Dina stebėdamasi ap�iūrėjo paveiksl�. Tada linktelėjo.

� Kada nors tai bus i�statyta did�iosiose Pary�iaus galerijose, � u�sisvajoj�s pasakė jis. � Paveikslas vadinasi �Vaikas, grojantis savo liūdesį�, � pridūrė jis.

� Kas yra liūdesys? � paklausė ji.

Vyri�kis �vilgtelėjo į Din�, tada atsakė:

� Man tai � visi paveikslai, kurių negaliu ai�kiai matyti� Bet kuriuos vis viena esu priverstas ne�iotis.

� Taip, � linktelėjo ji. � Tai paveikslai, kuriuos kiekvienas ne�iojasi.

A� esu Dina. Jakobas visada vaik�to greta man�s. Jis didelis, tylus ir eina vilkdamas koj�, kurios jiems nepavyko i� jo atimti. Kvapo nebėra. Jakobas nei�nyksta, kaip kartais i�nyksta Jertrūda. Jis � garlaivis be garo. I� lėto slenka �alia man�s. Sunkiai.

Jertrūda � tai mėnulio pjautuvas. �ia jaunas, �ia senas. Jos nėra greta man�s.

Pedras ir Dina niekam nerodė �Vaiko, grojan�io savo liūdesį�. Jie nusprendė, kad �monės nesupras.

Paveikslas buvo suvyniotas į sen� paklod� ir pastatytas kambarėlyje, kur ka�kada miegodavo Jakobas. U� senojo �ezlongo.

Pedras negalėjo pak�sti �iemos, sniego ir �al�io. Jis visas tarsi susitraukė. Suseno ir nusilpo kaip pasiligoj�s arklys.

Atėjus pavasariui, visi manė, kad jis gaus gal� nuo kosulio, slogos ir kar��io. Stinė su Oline beveik per jėg� jam grūdo stiprinantį maist�.

I� prad�ių �mogus vien nuo maisto mirtimi vadavosi. Po to palengva ėmė atgyti ir jau galėjo tapyti sėdėdamas lovoje. Tada visi suprato, kad blogiausia praėjo.

Motu�ė Karena jam balsu skaitė laikra��ius, Johano lai�kus ir �iaip kas po ranka pakliūdavo.

Ta�iau i� Biblijos jis nieko nenorėjo girdėti.

� Biblija yra �ventas daiktas, � niūriai bambėjo. � Kai kambaryje esama nekrik�tų, jos nereikia liesti!

Kas, jo nuomone, nekrik�tas, sunku buvo pasakyti. Motu�ė Karena nemanė, jog jis turėjo galvoje j�.

Benjaminas da�nai įstrigdavo sve�ių kambarėlio tarpdury negalėdamas atitraukti akių nuo senelio su gausybe spalvų prie�ais save paletėje. Ap�avėtas jis akimis sekiodavo pypkės dūm�. Kai senelis taip smarkiai nebekosėdavo, dūmai pasiekdavo lubų sijas.

Berniukas spoksodavo tol, kol tas jam pamodavo prieiti prie lovos ir ant galvos nusileisdavo sunki ranka.

Į jį nukrypdavo �elmi�kos akys. Tuomet Benjaminas nusi�ypsodavo. Ir viltingai pakeldavo akutes.

Senukas atsikosėdavo, paptelėdavo pypkut�, por� sykių brūk�telėdavo teptuku ir pradėdavo porinti.

Labiausiai Benjaminui patiko, kai Pedras gulėdavo lovoje. Tada jis �inodavo, kur jo ie�koti.

Tada Dina negalėdavo jo pasisavinti. Nes Dina vengė lankyti ligonius.

Pedras i�buvo iki kitų metų rugsėjo. Tada garlaivis jį pasiėmė. Vienas vienintelis garlaivio ūktelėjimas � ir jis i�keliavo. Su odine skrybėle ir liemene, su savo da�ais, pintine dė�e ir romo statinaite su �iaupeliu. Reinsneso rūsyje ji vėl buvo pripildyta iki kra�tų. Jam nebuvo gaila.

A� esu Dina. Visi ka�kur i�keliauja. �Vaikas, grojantis savo liūdesį� i�keliavo. A� nuėmiau Jertrūd� nuo sienos. I�keliavo jos akys. Negaliu �iūrėti į portret� be akių. Liūdesys � tai paveikslai, kurių negali matyti, bet kuriuos vis tiek ne�iojiesi.

7 skyrius

AR GALI MELDAS �ALIUOTI BE DRĖGMĖS? AR �ELTI SAID�IAI BE VANDENS?

DAR TEBE�YDĖDAMI IR NENUSKINTI RANKA, JIE SUD�IŪSTA PIRM VISŲ �OLIŲ.

(Job 8, 11�12)

Vaikų, kurie pabėg� i� namų pratūnojo dar�inėje, vaiki�ka paslaptis.

Tomas rinko trupinius neatsisakydamas nieko. Gyveno savo vieni�� gyvenim� klėtelėje �alia kitų bernų, su kuriais jo niekas nesiejo.

Jis gavo savo atlyginim�. Ir laukuose dirbo u� du. Tarsi norėdamas jai įrodyti, jog jis � vyras. Įrodinėjo jis be perstojo. Pavasaris po pavasario. Jodinėjimas po jodinėjimo. Pjūtis po pjūties.

Palengva Tomas atsakomyb� u� pagrindinius darbus laukuose ir tvartuose prie gyvulių perėmė į savo rankas. Senasis gyvulių �ėrikas pasidarė kaip ir nebereikalingas. Su Dinos palaiminimu atsakomybė atiteko kitam.

O Tomas sapnuodavo. Din� ir arklį su nukarusiom ienom, be rogių ir be �eimininko. Sapnuodavo savo s��in�.

Po viso to Juodis diena i� dienos �iūrėdavo Jakobo akimis. Jos klausė, kur Benjaminas. Rodės, jog jam vienam, Tomui, atiteko visa na�ta. Kai dienų dienom Dina į jo pus� nė galvos nepasukdavo, jam imdavo dingotis, jog jai �vytuojant pro �alį jis uod�ia raganos tvaik�. Jis lygindavo j� su kur kas dailesnėmis merginomis, kurias ka�kada buvo mat�s. Merginomis siaurom pla�takom ir romiom akim.

Ta�iau atsėlindavo sapnai ir bet koki� jo gynyb� paversdavo niekais. Prispausdavo prie jo jos didelį, strangrų kūn�. Taip, kad veid� galėdavo įkniaubti jai tarp krūtų.

Kiekvien�kart, kai girdėdavo valandų valandas j� vaik�tinėjant prieplaukoje i� vieno sandėlio galo į kit�, jį u�plūsdavo ka�i koks �velnus jausmas.

Kart� jis įsėlino į prieplauk� ir pa�aukė j�. Ta�iau ji įtū�usi jį pavarė. Pana�iai kaip pavaromas atgrasus arklidės bernas.

Tomas, �iūrėdamas į Benjamin�, nesiliovė tyrinėj�s berniuko bruo�ų. Spalvų. Judesių. Ar jis tikrai Jakobo sūnus?

Jį apsėdo manija. Mintis, kuri u� kitas mintis visada būdavo vir�esnė. Jis matė berniuko �viesias akis ir juodus plaukus. Dinos bruo�as. Bet su kuo gi jie mai�yti?

Viena buvo ai�ku: �is berniukas niekada nebus toks augalotas kaip Jakobas arba Dina.

Bet tai nebuvo ir Johanas. O Johanas juk buvo Jakobo sūnus�

Tomas berniuk� prisijaukino. Įgijo jo pasitikėjim�. Tapo jam nepamainomas. Mokė nesibijoti Juod�io, nes �irgas stovėj�s sargyboje jam u�gimstant.

Benjaminas da�nai u�eidavo pa�iūrėti arklių. Nes arklidėje rasdavo Tom�.

Dina atkakliai dirbo, u�simetusi visus prapuolusius skai�ius i�traukti į dienos �vies�. Savaime skai�iai niekur nedingsta, kaip kad dingsta �od�iai. Jie visados ka�kur tūno, net kai jų plika akimi nematyti.

Skai�iai � tarsi į kalnus nuklyd� ėriukai. Bet jie visada ten yra. Nesvarbu, kokiu pavidalu. Ir Nylsas kada nors turės i�siduoti! Anks�iau ar vėliau. Jis turi �inoti, kur glūdi benamiai skai�iai.

Bet ji dėl to nebeū�ė jam ausų. Tik sakali�komis akimis ie�kojo. Senuose protokoluose ir popieriuose.

Ji sekė kiekvien� piniginį Nylso sandėrį. Ir tuos, kur jis mokėjo, ir tuos, kurie i� pa�iūros nekainavo nieko.

Ligi �iol ji neaptiko, kad būtų trūk� bent vieno pakvitavimo. Nylso i�laidos drabu�iams buvo juokingai kuklios. Gyveno spartieti�kai kaip koks vienuolis. Tiesa, turėjo sidabrin� tabokin� ir lazd� tokiu pat bumbulu. Ir vienas daiktas, ir kitas buvo dovanoti Ingeborgos, dar senokai prie� Din�.

Vis tiek Dina nepasidavė.

Tarytum svarbiausia būtų buv� ie�kojimas ir skai�iai. Ne pinigai.

S�skaitininkas, kurį Dina Jakobui mirus buvo pasikvietusi i� Tromsės, supa�indino j� su būtiniausiais dalykais vedant nesudėting� apskait�.

Visa kita atsirado vėliau su patyrimu. Nylsas dabar tvarkė einamuosius reikalus, o ji kontroliavo.

�iaip taip ėjosi, kol jai parūpo prekės. Ne tik įrenginiai jektoms ir kelionės į Bergen�, bet ir kasdieninė prekyba krautuvėje.

Galiausiai Dinos dailūs skai�iai ėmė puikuotis įvairaus pobūd�io protokoluose. Jos skaitmenys buvo dideli, pakryp� į kair�, su kukliais u�raitais ir kilpelėmis. Padirbti juos būtų buv� nelengva.

Reikėjo nutarti, kiek pirkti druskos ir miltų, sirupo ir degtinės. Kokių ma�mo�ių trūksta namų ūkiui. Reikėjo apmesti, kiek kainuos didesni pirkiniai, kanapiniai lynai bei �ūklės reikmenys � ir savam naudojimui, ir pardavimui.

Galiausiai Andersas ėmė ateidinėti pas Din� su savais skai�iais laivams ir kitoms i�laidoms. Dėl to ir pa�lijo brolių santykiai.

Nylsas stengdavosi nesirodyti kontoroje tomis dienomis, kai �inodavo ten būsiant Din�.

Vien� dien�, kai jis įėjo vidun manydamas būsi�s vienas, u� ra�omojo stalo netikėtai i�vydo Din�.

� Kodėl gi Dinai neperėmus visos apskaitos? � niūriai pratarė jis.

� O k� gi tada veiks brangusis Nylsas? � paklausė ji.

� Pri�iūrės, kaip vykdomi u�sakymai krautuvei ir talkins krautuvės padėjėjui, � skubiai atsakė jis. Tarsi būtų i� anksto surepetav�s.

� Nylsas nėra i� tų, kurie kam nors talkina, � at�ovė ji ir su trenksmu u�vertė protokol�. Apsigalvojo ir giliai atsidususi vėl atsivertė.

� Nylsas į�eistas. Jis jau seniai į�eistas. Many�iau, jam ka�ko stinga�

� �it kaip! Ir kas gi tai galėtų būti?

� Naujoji virtuvės darbininkė skundėsi, kad tu j� gnaibai ir trukdai dirbti, kai ji kloja lov� ar �iaip tvarko kambarį�

Nylsas nusuko akis į �alį. Tū�mingai.

� Nylsui vertėtų vesti, � i� lėto pratarė ji.

Sulig tais �od�iais jį tarsi nelabasis apsėdo. Veidas pajuodavo. Į jį plūstelėjo dr�sa, kokia retai kada pasi�ymėdavo.

� Tai k�, Dina pir�liauti ėmėsi?

Jis netgi įstengė pa�aipiai pasi�iūrėti jai į akis.

Akimirk� ji apstulbusi spoksojo į jį. Po to i�spaudė ka�k� pana�aus į �ypsen�.

� T� dien�, kai Dina pir�liaus, tas, kuriam bus per�ama, nieko neklausinės! Privalės duoti atsakym�!

I�ki�usi lie�uvio galiuk� de�iniajam lūpų kamputyje, Dina po ka�kuo pasira�ė. Tada u� sidabrinio bumbulo nutvėrė prespapjė, kuris visuomet stovėdavo po ranka. Juo nusausino �Din� Grenelv�.

Jos para�as atsispaudė. Atvirk��iai kaip veidrodyje, ta�iau pakankamai ry�kiai.

A� esu Dina. Visus daiktus Reinsnese skai�iuoja Nylsas ir a�. Skai�iai priklauso man, kad ir kur jie būtų. Nylsas pasmerktas jiems. �Vergas skai�iuoja. Valdovas �iūri.� Nylsas niekam nieko neduoda. Net sau pa�iam. Jis pana�us į Jud� Iskarijot�. Pasmerktas būti tuo, kuo yra. Judas i�ėjo ir pasikorė.

Nylsas liovėsi kibin�s tarnaites. Gyveno savo vieni�� gyvenim� �alia jų visų.

Kartais jis nulydėdavo akimis ma��j� Han�, tursenan�i� pro �alį. Jis jos neliesdavo. Ne�aukdavo jos vardu. Bet duodavo jai i� stal�iaus rudojo cukraus. Paskubom. Tarsi bijodamas, kad kas pamatys.

Arba burbtelėdavo ka�k� krautuvės padėjėjui, kuris tada atskeldavo didok� cukraus gabal� ir įdėdavo jai į delniuk�.

I� Stinės Hana paveldėjo auksin� od� ir tamsias akis. Bet kai kas nors j� u�gaudavo, pastabesnis �mogus galėdavo matyti, kad ji sliūkina į �alį nelyginant Nylso antrininkė. Kaip vilkiukas, i�g�sdintas savo gaujos.

Lensmano ausis pasiekdavo įvairūs atgarsiai apie Din�.

Da�niausiai tai būdavo pasenusios naujienos, kurias jis sutikdavo labai abejingai. Bet vien� dien� jam ka�kas paku�dėjo į ausį, es� Reinsneso moterys, Stinė ir Dina, gyvenan�ios kaip sutuoktinių pora.

Lensman� suėmė toks apmaudas, kad jis nieko nelauk�s i�siruo�ė į Reinsnes�.

Dina i� tolo i�girdo jo �ėlsm� kaip stipraus �iaurės vakarų vėjo Blofloge �iem�.

Įėj�s į svetain� ir pareikalav�s pasikalbėti su ja akis į akį, jis aprimo. Pamir�o �od�ius.

Tema buvo be galo delikati. Jis atsidūrė keblioje padėtyje.

Galiausiai i�spjovė visk� neta�yta pras�iokų kalba ir trenkė kum��iu į stal�.

Dinos akys lyg du a�trūs spygliai susmigo į lensman�. Jis juos labai gerai jautė. Ir traukėsi.

Pastebėjo, kad jam dar nespėjus visko pasakyti, jos galvoje jau virė mintys.

Ji nekomentavo nė vieno lensmano �od�io. Tik atvėrė kamaros duris ir papra�ė tarnait� pakviesti Nyls�. Taip pat pasiuntė �mogų pa�aukti Stinės, Olinės, motu�ės Karenos ir Anderso.

Nylsas atėjo tik i� pagarbos lensmanui.

Ramiai į�engė į vidų ir pasisveikin�s susidėjo abi rankas u� nugaros, rodydamas ger� i�siauklėjim�.

Antrankoviai nusmuko ant rie�ų, ir jis sutrik�s paraudo.

Dinos �vilgsnis buvo bema� �velnus, kai ji tarė:

� Girdėjau, Nylsas labai gerai nusiman�s, kaip mes su Stine gyvename. Mes gyvenan�ios kaip sutuoktinių pora!

Nylsui trūko oro. Bet stovėjo jis stebėtinai tiesus. Jį vis tiek ėmė smaugti ank�ta mar�kinių apykaklė, ir jis nurijo seil�. Tik tam, kad nurytų.

Lensmanas buvo visi�kai sugniu�dytas. �monės kambaryje neturėjo kur dėti akių, o visos durys iki pat virtuvės buvo atlapotos. Pokalbis truko neilgai. Nylsas neigė. Dina neabejojo savo teisumu. Vis dėlto ramiai jį i�klausė, kai jis visk� pavadino piktu prasimanymu, noru sukir�inti jį su Dina.

Netikėtai Dina stiklinėmis akimis palinko prie jo. Ir spjovė jam ant batų galų.

� Many�iau, piktadarystės slypi �tai ten. Į sveikat�!

�mogus i�bly�ko. Susigū�ė. Buvo ka�k� besak�s. Ta�iau apsigalvojo. Vis� t� laik� bejėgi�kai ved�iojo akimis nuo Dinos prie lensmano.

Nylsas pasėdėjo vienoje smuklėje, kitoje ir neatsargiai pri�nekėjo. O �monės visk� paėmė u� gryn� pinig�.

Lensmanas metė prie� Nyls� vis� savo gali�. Pasistengė, kad būtų paskelbtos visos �mogaus nuodėmės. Jo niekam tik�s vadovavimas krautuvei ir bailumas tėvystės akivaizdoje. Jo �yk�tumas. Jo svajonė vesti Din� ir gauti Reinsnes� su visomis gėrybėmis. Ir tai, kad tapo negailestingai atstumtas.

Visk� pasakius, Nylsas buvo �lug�s �mogus. Niekas negalėjo suprasti, kaip jis dar gyvena Reinsnese.

Ta�iau tarp Dinos ir jo įsigalėjo taika. Jis nebebuvo lygiavertis prie�ininkas.

Dina papra�ė Olin� i�kepti avienos kepsnį. Apskrudusia plutele ir rausv� viduje. I� rūsio liepė atne�ti gerojo vyno ir visus nami�kius bei gimines i� lensmano dvaro sukvietė susitaikymo pietų.

Nylsas be �od�ių atsisakė. Jis papras�iausiai neatėjo.

Jam padengta vieta prie stalo buvo tu��ia, ir Dina visiems galėjo parodyti, kad tai nuo jos nepriklauso.

Nylsas sėdėjo su savo pypke kontoroje ir nesileido pripra�omas į puot�.

Stinė vog�iomis nuėjo pas jį, pintin� prisikrovusi naminių gėrybių. Ji nesiver�ė vidun, tik pastatė visk� prie durų.

Kai ji prie� eidama gulti nuėjo parsine�ti pintinės, joje nebebuvo lik� nieko geriamo ir valgomo. Tik pada�as ir sud�iūv� papuo�imo liku�iai. Dar nuosėdų butelyje. Indus ji slapta parsine�ė į virtuv�. Olinė nieko neklausinėjo, tik pa�nairavo į j� ir atsidususi toliau dirbo savo darb�.

I� svetainės sklido pianino skambėjimas. Jas pasiekė triumfuojantys garsai.

Vien� dien� Dina ir Benjaminas padėjo motu�ei Karenai i�narplioti siūlų sruog�, kuri� suvėlė Hana. Jie sėdėjo motu�ės Karenos kambaryje.

Benjaminas dūrė pir�tu į paveikslus ant sienos ir paklausė apie �mogų, kuris �ia ka�kada buvo ir tapė portretus.

� Jis atsiuntė du lai�kus, � atsakė Dina. � Rengia tų savo paveikslų parodas ir neblogai gyvena.

� O kur jis dabar?

� Pary�iuje.

� K� ten veikia?

� Bando i�garsėti, � paai�kino Dina.

Motu�ė Karena nuėmė nuo sienos Jakobo portret� ir padavė Benjaminui palaikyti.

� Tai Jakobas, � i�kilmingai pasakė ji.

� Tas, kur numirė, kai man�s dar nebuvo?

� Tas, kuris yra tavo tėvas, � susigraudinusi su�nab�dėjo motu�ė Karena. � A� tau jau anks�iau rod�iau�

� Koks jis buvo, Dina? � paklausė Benjaminas. Motu�ė Karena susigraudinusi darėsi pavojinga, todėl geriau buvo laikytis Dinos.

� Visose apylinkėse nebuvo u� jį gra�esnio vyro. Jis � motu�ės Karenos vaikas, nors buvo didelis ir suaug�s. Mes buvome ved�. Jis �uvo krioklyje tau dar negimus.

T� patį Benjaminas buvo girdėj�s anks�iau. Jis matė kelet� tėvo liemenių ir mar�kinių. Drabu�iai kvepėjo tabaku ir jūra. Pana�iai kaip Anderso.

� Jis nelaimingas �mogus, nes turėjo anksti numirti, � pasakė motu�ė Karena ir nusi�nyp�tė į ma�� nosinait� nėriniuotu kra�teliu.

Benjaminas nenuleido nuo jos akių. Kai ji būdavo tokia kaip ma�as pauk�telis, jam irgi u�eidavo noras pravirkti.

� Niekas nėra nelaimingas dėl to, kad turi numirti. Nelaimingi yra gyvieji, � tarė Dina.

Motu�ė Karena nebekalbėjo nieko apie nelaimingus mirusiuosius.

Ta�iau Benjaminas suprato, kad ji dar ne visk� pasakė, ir u�sirop�tė jai ant kelių. Paguosti.

Dina jam pasirodė kaip didelė tamsi palėpė, ir likusi� dienos dalį jis jos privengė.

Dina niekada jo nekalbindavo, kai jis su savo �aislais �aisdavo ant grindų arba kai ji ateidavo parsivesti jo i� sodo į namus. Nebardavo ir nekeldavo triuk�mo, jei jis be leidimo būdavo prie jūros.

Vien� vasaros naktį, netrukus po to, kai motu�ė Karena kalbėjo apie Jakobo nelaim�, Benjaminas pamatė Din� did�iajame �ermuk�nyje sode.

Jis atsibudo savaime ir i�ėjo pa�iūrėti, ar vi�tos padėjo kiau�inių, nes manė, kad jau rytas.

Ji sėdėjo tylut tylutėliai ir jo nematė.

Jis bematant pamir�o kiau�inius ir tik spoksojo sustoj�s prie statinių tvoros.

Tuomet ji pamojo. Ta�iau jis matė, kad ji ne tokia kaip visada.

� Kodėl Dina įsilipo į medį? � paklausė, kai ji nusliuogė ant �emės.

� Dina visada laipiojo po med�ius.

� O kodėl?

� Smagu pakilti bent kiek ar�iau dangaus.

Benjaminas girdėjo, kad ir Dinos balsas kitoks. Naktinis balsas.

� Ar teisybė, k� motu�ė Karena sako � kad Jakobas gyvena danguje?

Pagaliau Dina pa�velgė tiesiai į jį. Tada jis suprato, kad kaip tik �ito ilgėjosi.

Ji paėmė jį u� rankos ir nusivedė prie namo. Jos sijono padurkai apsunko nuo rasos. Traukė j� prie �emės.

� Jakobas yra �ia. Visur. Jam reikia mūsų.

� Tai kodėl mes jo nematome?

� Jeigu tu prisėstum ant laiptelio �tai �ia, taip, būtent �ia! Tada ma�umėl� pajustum jį aplink save. Na, kaip?

Benjaminas atsisėdo, nurudusius kum�telius pasidėjo ant kelių ir pabandė pajusti. Po to energingai linktelėjo.

Akimirk� Dina susikaupusi stovėjo �alia.

Tarp jų įsėlino baug�tus vėjelis. Kaip alsavimas.

� Ar tai tik �ia, ant laiptų, Dina? Ar jis tik �ia yra?

� Ne! Jis visur. Jam reikia tav�s, Benjaminai, � tarė ji. Tarsi pati stebėdamasi tuo, k� pasakė.

Tada paleido jo rank� ir palengva nuėjo į vidų. Neliepdama eiti kartu ar gultis į lovel�.

Benjaminas pajuto stiprų, raminantį jos ilgesį.

Tuomet basomis kojomis nu�lepseno per kiem� į vi�tid�. Ten kvepėjo �olių sėklomis ir vi�tų mė�lu. Jis pamatė, jog vi�tos tupi ant laktų, ir suprato, kad tebėra naktis.

Pavakary stovėdamas prie lango ir �velgdamas į laukus, jis netikėtai skambiu, i�did�iu balseliu su�uko Olinei:

� Aure Dina joja! Tikras velnias! Dina greitai joja!

� Vaikai Reinsnese nesako �velnias�, � tarė Olinė.

� Ir Jakobas nesakė �velnias�?

� Jakobas buvo vyras.

� Ar jis visada buvo vyras?

� Ne.

� O jis sakė �velnias�, kai dar nebuvo vyras?

� O varge! � bejėgi�kai tarė Olinė, pakaitomis �luostydamasi savo mėsingas rankas į prijuost�. � Per daug �monių tave auklėja. Taip ir liksi pagonis!

� O kas yra pagonis?

� Tai tas, kuris sako �velnias�!

Benjaminas nu�liuo�ė nuo kėdės ir neskubėdamas nuturseno per virtuv�. Tuomet i�land�iojo visus namus, kol surado motu�� Karen�. Ten i�kilmingai pasiskelbė es�s pagonis.

Kilo nema�as triuk�mas.

Olinė vis tiek laikėsi savo. Girdi, berniukas per ma�ai auklėjamas. Jis pasidar�s laukinukas! Lygiai kaip jo motina.

Pa�iūrėjusi į jį, Olinė susiraukė. Jos veidas atrodė kaip suvytusi bulvė senais baltais daigais, nukarusiais i� abiejų �onų. I� po skarelės jai visuomet i�lįsdavo po plaukų sruog�.

Naktimis, kai �viesdavo pilnatis ir neimdavo miegas, Dina sėdėdavo pavėsinėje, kol viskas nurimdavo ir pasaulis sutilpdavo brūk�nyje tarp dangaus ir jūros.

Sėdėdavo ir glostydavo susivėlusius Jakobo plaukus. Tarsi nieko tarp jų ir nebūtų įvyk�. Ji kalbėdavo su juo apie keliones. Jūromis. Ka�kur kūne kirbėdavo nerimas. Kurį jis suprato.

8 skyrius

�TAI DIEVAS DIDIS, VIR�IJ�S MŪSŲ �INOJIM�; JO METŲ SKAI�IUS NESUSKAITOMAS. JIS PAKELIA AUK�TYN VANDENS LA�US IR I�LIEJA LIETŲ KAIP SROVES, KURIOS TEKA I� DEBESŲ, VISA DENGIAN�IŲ I� VIR�AUS. JEI JIS NORI I�TIESTI DEBESIS KAIP SAVO PADANGT� IR �AIBUOTI SAVO �VIESA I� VIR�AUS, JIS APDENGIA TAIP PAT JŪROS PAKRA��IUS.

(Job 36, 26�30)

Lai�ke motu�ė Karena u�ra�ė 1853 metų dat�. Kada ne kada pasaulis kiek priartėdavo. Tomis dienomis, kai garlaivis atplukdydavo laikra��ių. Liudvikas Napoleonas Bonapartas tapo Prancūzijos imperatoriumi. Laikra��iai ra�ė, kad monarchistai, liberalai ir bonapartistai konservatoriai susitelk� apie stiprų valdov�, pasiruo�� kovoti su �raudon�ja �mėkla�. Revoliucijų banga ritosi i� vienos �alies į kit�.

Motu�ė Karena bijojo, kad pasaulis neįsiliepsnotų Johanui dar nespėjus grį�ti. Per pastaruosius metus ji da�nai baimindavosi dėl Johano. Jis buvo taip be galo toli. Ji ne�inojo, k� jis veikia. Ar i�laikė egzaminus. Ar i�vis kada nors grį�.

Jo lai�kai neatne�davo jai nieko i� to, ko ilgėjosi. Ji balsu skaitydavo juos Dinai, tikėdamasi sulaukti paguodos �od�ių ir pritarimo.

Ta�iau Dina neslėpė, k� mano.

� Jis tik tada para�o, kai pritrūksta pinigų! I�leid�ia dvigubai tiek, kiek gauna palikimo. Motu�ė Karena per daug jam gera, kad siuntinėja pinigų.

Kad Johanas ka�kada buvo �adėj�s para�yti jai i� Kopenhagos, ji neminėjo. Nuo to laiko praėjo beveik devyneri metai. I� Johano nieko nebegalėjai tikėtis. Tik nuostolių.

Po to, kai �iema jau buvo beatsitraukianti ir balandyje pradėjo tirpti sniegas, per kelet� dienų vėl i�kilo metrinės pusnys, o jūroje ėmė siautėti pra�ūtingi vėjai.

Pakrantės gyvenimuose nema�a moterų paliko na�lėmis. Kadangi audras jūroje lydėjo speigai ir sniego pusnys lyg sienos kilo tarp kiekvienos sodybos, palaikai i�buvo nepalaidoti iki pat vėlyvo bir�elio.

�emė įsikibusi laikėsi į�alo. Lietus nenorėjo lyti ir daryti gal� pa�iai ilgiausiai �iemai, kiek tik siekė �monių atmintis.

Jertrūda nesirodė vis� pavasarį. Dina �ingsniuodavo pirmyn atgal sandėliuose prie kranto. Valandų valandas. Kol speigas, palind�s po vilkenų kailiniais, lediniais gniau�tais jai taip surakindavo kojas, kad jos darydavosi bejausmės ir imdavo pra�ytis į �ilum�.

Pavasaris �monėms ir gyvuliams tapo dar sunkesniu i�bandymu nei �iema. Net ir i� sakyklų buvo imta melsti �iltesnių orų, o dėl vėluojan�io lietaus ir netirpstan�io sniego aimanuoti per postilės skaitym� namuose.

Neda�nai maldos būdavo tokios nuo�ird�ios, taip ai�kiai suformuluotos ir su tiek ma�ai kand�ių u�uominų kaimyno adresu.

Vasara atėjo bir�elio viduryje. Atne�dama kar�tį, kuris sukrėtė visa, kas gyva. Ber�eliai stovėjo ant savo tiesių baltų kojelių iki pusės paskend� sniege. Begėdi�ka jaunų lapelių skraiste dangstydamiesi gle�nas �akeles.

T� naktį papūtus pietvakariui, i� prad�ių jie palengva susiūbavo. Tada sujudo. Vienas po kito, vis auk��iau ir auk��iau kalno �laitu. Siūbavo visi kartu, atsidūr� did�iuliame gyvenimo sūkuryje. Kur viskas sukosi pa�ėlusiu grei�iu.

Paskui i�tirpo sniegas ir prasidėjo potvynis. Vanduo apsėmė laukus, kunkuliavo kalnų tarpekliuose. Paplovė �vyrkelį auk�tai skardyje ir tuo pa�iu keliu, kuriuo Jakobas kadaise nu�liuo�ė su rogėm, garmėjo �emyn.

Po to viskas atslūgo. Ne i� karto. Baug��iai prasikalė vėlyvas vasarojus.

�monės ir gyvuliai i�lindo i� savo būstų. Ramus vasaros skambėjimas i�drįso paimti vir�ų. Galų gale stojo dienos, pritvinkusios saulės, sakų ir alyvų dvelksmo. Pavėluotos, ta�iau ne�emi�kai malonios.

A� esu Dina. Garsai braunasi į mane tolimais �ūksniais arba atgrasiu �nab�desiu. Arba griausmu, plė�ian�iu ausų būgnelius.

A� stoviu prie valgomojo lango ir matau Benjamin�, kuris �aid�ia sode sviediniu. Mane susiurbia Jertrūdos apdaras. Grei�iau nei verpetas. Nespėju nė pasiprie�inti.

Tai Lorcho veidas! Toks didelis, kad u�pildo vis� lango ertm�, kiek fiordas siekia, ir dar daugiau. Benjaminas tėra ma�ytis �lakelis Lorcho vyzdyje, �mėk��iojantis tai �en, tai ten.

Lorchas bijosi! A� jį prisileid�iu. Liepos septintoji.

Kaip tik per vėlyv�jį alyvų �ydėjim� i� Kopenhagos atkeliavo lai�kas. Adresuotas Dinai lensmano dvaran. U�ra�ytas įkypa dailia ra�ysena.

Su juo lensmanas pasiuntė vien� savo bernų. Lai�kas buvo trumpas. Tarsi kiekvienas sakinys per did�iausi� varg� turėjo būti i�kaltas uoloje:

�Mano brangioji Dina!

Guliu karali�kajame mieste. Pagaliau mirsiu. Nebėr plau�ių. Nieko nepalieku po sav�s. Tik siun�iu tau geriausių linkėjimų. Kiekviena diena yra atgaila u� tai, kad i�va�iavau. Neturiu nei sveikatos, nei turto, kad galė�iau grį�ti atgal. Ta�iau violon�elė gyva. Dina! Ar parsive�i j� pati į namus? Padaryk tai, meld�iu! Ji garsaus meistro darbo.

Tavo Lorchas.�

Dina vaik�tinėjo po sandėlius prie jūros. Visus tris paeiliui. Po antlubius.

Ji vis� dien� nekreipė dėmesio į Jertrūd�. Jakobas tebuvo dulkių sūkurys.

Ji tylutėliai stūguriavo pati sau viena. Batai valandas kapojo į k�snelius. Dienos �viesa buvo bevilti�kai am�ina. Krito ant grindų pro ma�us grotuotus langelius.

Ji vaik�tinėjo mirties karalystėje. Tai buvo slogutis ir sykiu � gra�us sapnas.

Tada pagaliau prie jos smilkinio prigludo Lorchas.

Nuo to laiko ji visuomet eidavo susitikti su Lorchu, kai norėdavo atgauti ramyb�.

Numir�s jis buvo drovus ir nerangus kaip gyvenime..

Kiekvienais metais, �ydint alyvoms, jis i�eidavo pasivaik��ioti į sod� �vie�iu smėliuku nubarstytais takeliais. Tarpulysviais, apdėtais vienodo dyd�io akmenėliais. Jūra, nuda�iusi juos ir suteikusi form�, vėliau nugludino ir i�metė į krant�.

Ten buvo Lorchas. Ji juos visus susikvietė į Reinsnes�. Lorch� taip pat. Jis priklausė jai. Atrastas buvo vandenyno �niok�timas. Melancholi�kas violon�elės skambesys. Akmenų griūties kalnuose bosas. Ne�abotas d�iaugsmo ir būtinybės potyris.

9 skyrius

�VENTĖS PROGA VALDYTOJAS BUVO PRAT�S PALEISTI MINIAI VIEN� KALINĮ, KURIO JI NORĖDAVO.

TUOMET VALDYTOJAS JIEMS TARĖ: �KATR� NORITE, KAD JUMS PALEIS�IAU?� JIE �AUKĖ: �BARAB�!�

(Mt 27, 15 ir 27, 21)

�Tromsės vyskupystės naujienose� spausdinamame keleivių s�ra�e pirmuoju numeriu buvo įra�ytas teol. m. kand. Johanas Grenelvas, kuris �Princu Gustavu� plaukė i� Tronjemo.

Motu�ė Karena nesitvėrė d�iaugsmu ir nespėjo �luostytis a�arų. Pastaruoju metu lai�kų ateidavo tik vienas kitas. Ta�iau jie �inojo, kad jis pagaliau i�laikė baigiam�jį egzamin�.

Per visus tuos metus nė karto neaplankė namų. Ta�iau viename lai�ke motu�ei Karenai ra�ė, jog ketin�s parvykti namo, kur galėsi�s nekvar�inti sau galvos painiomis mintimis ir pailsėti po tiekos metų, prabėgusių nepakeliant nosies nuo knygų.

Jeigu Dina nors kiek ir jaudinosi dėl Johano grį�imo, sugebėjo t� jaudulį gerai paslėpti.

Paskutiniuose lai�kuose teologas minėjo, kad, apniktas dvejonių ir suvokdamas, jog galbūt elgiasi nekukliai, pasipra��s paskirti jį į vien� Helgelano parapij�. Ta�iau nera�ė koki�.

Dina parei�kė, kad jam vertėjo pra�yti parapijos kur nors pie�iau. Pridūrė, kad ten jos turtingesnės, ir pa�velgė motu�ei Karenai į akis.

Ta�iau motu�ei Karenai nerūpėjo parapijų turtingumas. Ji stengėsi atsiminti, kaip Johanas atrodė, kaip elgėsi, kai matė jį paskutinį kart�. Ta�iau mintis trūkinėjo. Visk� u�go�ė Jakobo mirtis. Ji atsiduso ir ėmė sklaidyti Johano lai�kus. Kruop��iai rengėsi sutikti tokį, koks buvo dabar: vyras ir dvasininkas.

A� esu Dina, kuri pa�įsta berniuk� baug��iomis akimis. Jam ant kaktos u�ra�yta PAREIGA. Jis nė kiek nepana�us į Jakob�. Jo plaukai �iurk�tūs, �viesūs ir prisigėr� druskingo vandens, rie�ai dailūs. Man patinka jo smakras. Jis skeltas ir nieko ne�ino apie pareig� kaktoje. Kai jis atva�iuos, u�sidės svetim� veid�, kad nuo man�s pasislėptų.

Motu�ė Karena ir Olinė planavo sutikimo i�kilmes. Pakviestas turės būti pastorius su �eima! Lensmano �eimyna. Visi svarbesni �monės!

Bus pjaunamas ver�is ir atne�ta gerosios maderos. Toliau pereita prie sidabro. Taip pat prie staltiesių ir molinių indų.

Olinė planavo su neslepiamu d�iūgavimu. Jakobo sūnus bus deramai sutiktas!

Pasi�aukusi Benjamin� ėmė jį mokyti, kaip reikėsi� nusilenkti vyresniajam broliui.

� �tai taip! � rodė ji, lyg generolas sumu�dama kulnimis.

O Benjaminas labai susikaup�s tiksliai kartojo tai, ko buvo mokomas.

Motu�ė Karena pri�iūrėjo, kad skliautuotasis kambarėlis pietų pusėje, i� kurio ji pati i�sikraustė, būtų kaip reikiant sutvarkytas. Didesniam remontui, kokio ji būtų norėjusi, trūko laiko.

Ta�iau, nepaisydama surauktų Dinos antakių, i�reikalavo, kad du auksaspalviai odiniai krėslai i� salės būtų perkelti į Johano kambarėlį. O raudonmed�io knygų spinta paimta i� jos kambario ir nugabenta į vir�ų jaunajam dvasininkui.

Vyrai su Tomu prie�akyje t�sė spint�, o motu�ė Karena, sėdėdama prie�kambaryje ant kėdės, visk� rikiavo savo laibu balseliu.

Vyrams prakaituojant ir pūk��iant jis niukino juos kaip �velnūs botago pliauk�telėjimai per sprand�.

� Dabar atsargiai, mielasis Tomai! Ne, ne, �iūrėkit, kur panelis! Sukite palengva, �tai taip! Saugokit, kad nei�sprūstų stiklinės durys! Ne�iopsokit!

Ta�iau galiausiai viskas buvo padaryta taip, kaip ji norėjo, ir prilaikoma Dinos ji u�lipo į vir�ų, kad galėtų patikrinti.

�ia pamatė, kad arba senatvė jai bus i�krėtusi pok�t�, arba kambarys susitraukė.

Nieko nelaukusi Dina i�rė�ė, kad, deja, pra�matnieji baldai, kurie, motu�ės Karenos nuomone, taip pritink� pastoriui, nei�sitenk� pietinėje Reinsneso palėpėje! Tad, ko gero, teksi� praplėsti nam�.

Motu�ė Karena praleido �od�ius negirdomis ir �ia pat klestelėjo į krėsl� �alia durų. Po to tyliai pratarė:

� Geriausia jam, �inoma, būtų salėje�

Dina neatsiliepė. Įsisprendusi ka�k� įtemptai galvojo �valgydamasi aplinkui.

� I� salės jis gaus ra�om�jį stal� su kėde. Jie gerai derės prie knygų spintos. O tuos did�iulius krėslus nune�ime ten, kur jie ir stovėjo�

Motu�ė Karena suglumusi ved�iojo akimis nuo vienos sienos prie kitos.

� Kambarys i� tikrųjų ma�okas�

� Taigi jis nesėdės vis� laik� palėpėje. Juk gyvens visame name, motu�e Karena? O �iaip jam pakaks knygų spintos, kėdės, stalo ir lovos. Turiu galvoje, kai bus vienas.

Taip ir buvo nuspr�sta. Ir vis dėlto motu�ei Karenai atrodė natūralu, kad parvyk�s į namus dvasininkas turėtų gyventi salėje.

I� pietvakarių u�ėjo lietus.

Keturi sodintiniai maumed�iai, tarp kurių stovėjo karvelidė, vėjyje lenkė prie �emės savo mink�tas kuok�tuotas �akeles.

Ingeborgos ro�ių kerai pasieniuose ir aplink pavėsin� �iauriai kentėjo. O motu�ės Karenos pasidid�iavimas, lelijų lysvė, atrodė taip, tarsi kelias valandas būtų skalbta a�triame �arme.

Kepimo krosnis tris kartus u�geso. Olinė buvo nelyginant Paskutinio teismo diena, pilna sieros, prakeiksmų, raudos ir dejonių.

Tarnaitės ramstė sienas nebe�inodamos, ko griebtis. Nes kai Olinė por� kartų per metus pamesdavo galv�, kiekvien�syk būdavo vis blogiau.

Andersas trumpam u�bėgo į virtuv� tikėdamasis gauti �lakelį kavos po to, kai jam diriguojant buvo sutvarkytos valtys.

Patyr�s, kad reikalai nekokie, jis nepiktai pajuokavo:

� Matyt, Olinė kada nors perply� i� pyk�io. Bet nieko baisaus, nes per abi puses jos dar bus u�tektinai!

� Taip tai taip, bet kiekvienoje pusėje teturėsiu tik po vien� rank� ir koj� tau aptarnauti. Eik �alin, smaguriau! � atrė�ė ji ir spyrė klumpėta koja jo pusėn.

Bet kavos jis gavo. Tai buvo įstatymas. Atsimokėti teko pora glėbių ber�inių prakurų.

Pasirūpin� valtimis, vyrai ėmė tvirtinti krantin�.

Ant kalvelės kabojo apgailėtina vėliavos nuoplė�a, did�ioji mėlynos spalvos dalis ka�kur buvo dingusi. Galėjai pamanyti, jog kas ant paty�ių i�kėlė piratų vėliav�.

Visų ar�iausias buvo lietus. Jis pylė kaip i� kibiro ir baisiausiai barbeno stogus ir lietvamzd�ius, tampydamas motu�ei Karenai nervus.

Prakiuro klėties stogas. Mergos ir bernai, kas su vonele, kas su kibiru, �oko gelbėti patalynės ir skrynių.

Tomas kiek ilgas u�gulė stog�. I� paskutiniųjų bandė prikalti nauj� �iferio lak�t�, bet viskas buvo veltui.

S�siauryje jau kelias valandas plūkėsi �Princas Gustavas�, bema� nepajudėdamas i� vietos.

�monės nuo savo darbų vis kreipė akis ton pusėn. Ar dar nesustojo? Ne, i� tiesų, rodės, ėjo didyn.

Buvo svarstoma, ar i�vis nevertėtų nuleisti vėliavos. Ta�iau kitos jie neturėjo. Motu�ė Karena su tuo nenorėjo sutikti. Kad audra nuplė�ė pus� vėliavos, niekas dėl to nekaltas, bet palikti plik� stieb� būtų į�eidimas.

Nylsas norėjo pasiųsti Tom� pas artimiausi� kaimyn� pasiskolinti vėliavos.

Ta�iau Dina neleido. Kol Tomas sugrį�i�s, Johanas jau būsi�s namie ir vėliavos niekam nebereikėsi�.

Benjaminas jau du sykius pusnuogis i�bėgo laukan paspoksoti į garlaivį ir abu kartus turėjo persirengti nuo galvos iki kojų.

Antr�jį kart� Olinė pratrūko �aukti, kad vaikas es�s laukinis, ir liepė Stinei jį geriau pri�iūrėti.

Ta�iau Benjaminas netruko atsakyti. Skard�iu, laibu balseliu:

� Ne, Oline, Benjaminas yra pagonis!

Ma�oji Hana rimtai linktelėjo galvele ir padėjo jam susitvarkyti su galybe sagų ir vir�uje, ir apa�ioje. Jų meilė ir solidarumas buvo nepajudinami. Hana visur tursendavo jam i� paskos. Jeigu jis nusibalnodavo kelį, verkdavo ji. Jeigu Olinė pavadindavo Benjamin� pagoniu, jis paleisdavo dūdas ir nenurimdavo tol, kol Olinė pripa�indavo, kad ji � ne ma�esnė pagonė.

Violon�elės garsai liejosi pro duris, langus ir ply�ius. Mai�ėsi su vėjo �uorais, tai u�einan�iais, tai atslūgstan�iais.

Lietus buvo lyg vandeninė arfa, skambinanti savo melodij�.

Dina sėdėjo tos melodijos apsupta, o visi namai kraustėsi i� proto ir dvaras marmaliavo kaip grietinė mu�tuvyje. Ji liko visos tos erzelynės nuo�aly. Neatrodė, kad chaosas j� būtų bent kiek trikd�s.

Matyt, kartkartėmis reikia tokio stipraus jaudulio. Garlaiviui priartėjus, jie būtų j� pa�auk�. Būtų trepsėj� laiptuose, �e�in� �vyr�, bar�kin� puodus virtuvėje bei kamaroje ir trank� durimis.

Jiems prie jūros sutinkant Jakobo sūnų, namuose stotų tyla. Tesigirdėtų valiavimo ir garlaivio ūkimo tolimas aidas, pasigautas audros.

Rodės, ji būtų laukusi iki tada. Po to � i�ėjusi alėja pasitikti atvykėlio. Nuo�aly nuo visų. Tikriausiai būtų norėjusi sutikti jį vien� ir pa�iūrėti, koks jis.

Ta�iau viskas i�ėjo kitaip, nei buvo manyta, nors jie buvo susitaik� ir su audra, ir su vėlavimu.

�Princas Gustavas� gerai pa�įstama sirena paskelbė, kad plaukia toliau. Andersas su Nylsu patys i�plaukė pasitikti namo grį�usio sūnaus. O vienas bernų paplūdimyje paėmė valtį u� pirmagalio ir nutempė prie akmenų.

Lietus buvo aprim�s, Dina jau laukė tarpdury įdėmiai �valgydamasi alėjos link.

Johanas sustojo u� savo dė�ių ir �ypsodamasis nukėlė skrybėl� prie� �mones, kurie buvo aptūp� akmenis ir trobesius. �alia jo stovėjo tamsus auk�tas vyri�kis odiniais drabu�iais.

Pajūryje su �iaurės rytų vėju narsiai galynėjosi skarelės, �alikai ir sijonai. Audringame danguje svaigiu grei�iu skriejo debesys.

Blykstelėjo �aibas. Pakilo liepsnos. Raudonos, stiprios ir piktos.

� Tvarto stogas dega! � su�uko bernas.

Kilusioj mai�alynėj niekas ne�inojo, k� galima arba k� reikia daryti.

Ta�iau dvasininkas tesi�ino! Bala nematė ir �Princo Gustavo�!

Kiek įkabindami �monės puolė prie tvartų. Lyg nesavomis rankomis ir kojomis.

Vienu akimoju Tomas atsidūrė ant tvarto kraigo su pakeltu kirviu. Visas suodinas, įnirtingais mostais kapojo degan�ias stogo lentas. Ir metė jas �emėn �arstydamas kibirk�tis. Niekas nesuprato, kaip jis taip greitai galėjo susivokti ir i� kur ėmė tiek jėgų. Niekas jam nebuvo sak�s nė �od�io.

Ūmai Dina atsidūrė būrio viduryje ir davinėjo trumpus nurodymus.

� Andersai � gyvulius! Pirmiausia arklius! Nylsai � �lapias bures ant �alinės! Evertai � surask daugiau kirvių! Gudmundai, atidaryk �ard�. Moterys, atsine�kit po kibir�!

�od�iai nustelbė vėj� ir ugnies spragsėjim�. Ji stovėjo i�si�ergusi, apgaubta i�sidraikiusių juodų plaukų.

Mėlynas muslino sijonas i� �e�ių audeklo plo�ių buvo lyg burė, kuri atsuko jos kūn� vėjui.

Akys buvo �altos ir susikaupusios. Ji nenuleido jų nuo Tomo, tarsi vien �vilgsniu būtų galėjusi padėti jam i�silaikyt ant stogo.

�od�iai buvo lyg varno kranksėjimas. Kimūs ir agresyvūs.

Vėliau kopė�iomis, kurias Tomas buvo atrėm�s prie anttvar�io, u�lipo dar keli vyrai jam padėti.

Liūtis, kiaur� par� kaip epidemija siautusi vir� vandens ir sausumos, liovėsi. Tik vėjas vis dar buvo pilnas klastingo pyk�io.

Jie be paliovos puldinėjo su �lapiomis burėmis ir mai�ais gesindami ugnį ten, kur �ie�irbos rasdavo kokį saus� lopinėlį įsigrau�ti.

Kelet� kartų degan�ios lentos ir pagaliai nukrito ant sauso lyg pintis �ieno ir grasino sunaikinti vis� derlių.

� Andersai! Pri�iūrėk �alin� i� vidaus. Pasiruo�k �lapių burių! � �aukė Dina.

�monės �aibi�kai persimesdavo ten, kur jų tuo metu labiausiai reikėjo. I� samdinių trobos atne�ė kibirus, kuriuos i� ryto pastatė pro kiaur� stog� bėgan�iam vandeniui sutekėti. Kitus paėmė i� virtuvės ir rūsio.

Laimė, kad viskas lauke buvo �lapia. �olė ir sienos. Viskas sumirk� nuo lietaus. Kibirk��ių neprisileido, tik �nyp�tė ir garavo.

� Atrodo, �iandien Vie�pats nemyli stogų, � sumurmėjo Andersas, �niok�tuodamas pro Din� su �lapios burės ritiniu ant peties. Bet ji nekreipė į jį dėmesio.

�Princas Gustavas� skubiai i�metė inkar�, ir į vandenį buvo nuleistos valtys. Neilgai trukus alėj� u�tvindė įgulos nariai ir keleiviai vyrai, skubantys gesinti gaisro.

Tvartas stovėjo toliausiai nuo paplūdimio. Atokiau nuo visų dvaro statinių. Reikėjo sukarti gabal� kelio, kad i� jūros galėtum pasemti vandens gaisrui gesinti.

Kai kas puolė prie �ulinio, kuris stovėjo tarp tvarto ir pagrindinio kiemo trobesių. Ta�iau darbas buvo lėtas, vienu kartu galėjai i�kelti tik vien� kibir�, o tai ma�ai k� tedavė.

Visi sustojo į vien� vor�, ir vyrai, ir moterys. Nuo paplūdimio auk�tyn. Jų nebuvo tiek, kad galėtų stovėti glaud�iai, todėl iki kito �mogaus tekdavo pabėgėti kelet� metrų.

Bet netrukus kibirai jau �vytavo i� rankų į rankas per lauk� iki pat anttvar�io.

Jūrininkai buvo gera paspirtis. Skardėjo sta�ioki�ki �ūkavimai. Keiksmai ir pritarimo �ūksniai sumi�ai.

Gaisr� gesinti padėjo ir �turmanas, ir kapitonas. Jie i�sinėrė i� �varkų, numetė kepures ir kartu su kitais įsiliejo į banguojan�i� mini�.

Ma�inistas buvo anglas ir griausmingu balsu ka�k� vis rėkavo savo pauk��ių kalba, kurios niekas kaip reikiant nesuprato. U�tat jo pe�iai ir sprandas buvo kaip jūrų vėplio, ir jis buvo įprat�s sunkiai kilnoti.

Po kurio laiko vir�uje, be Tomo, atsirado dar trys vyrai. Liemenis jie buvo apsijuos� virvėmis ir keistai pasilinguodami vaik�tinėjo po stog� atsidav� vėjo malonei ir savo pa�ių sugebėjimui i�silaikyti ant kojų. Du su kirviais ir du kibirams ne�ioti.

Pasirodė, kad daugiausia naudos davė kirviai. Netrukus jau buvo nuluptas ketvirtis stogo i� rytų pusės ir smilkdamas gulėjo ant �emės.

Vėjas pama�u įsisuko į �ien� po nedegan�iu stogu, nes ten �alinė nebuvo u�dengta �lapiomis burėmis. �ienas ėmė kilti į or� kaip burtų lazdele mostelėjus. Verpetu. Taip taisyklingai, kad, rodos, kiekvienas �iaudelis tuo pat metu buvo gav�s įsakym�. Kilo auk�tyn nuo bestogės �alinės į or�. Lanku apsuko �mones, susirinkusius prie tvarto, ir �uorais t�sė kelion� tolyn į pietų pus� jūros link.

� Nylsai! �ienas! Daugiau burių!

Dinos komandos taip gerai skriejo prie� vėj�, kad kapitonas stebėdamasis kilstelėjo galv�.

Nylsas buvo u�siėm�s ka�kuo kitu ir negirdėjo komandos. Ta�iau girdėjo kiti. Tuoj pat atsirado burių, ir �ienas buvo sutramdytas.

Laikas bėgo nepastebimai. �Princas Gustavas� vieni�as ir visų apleistas plūduriavo vandenyje.

Hana ir Benjaminas bėginėjo aplinkui visk� traukdami į save imliom pajautom ir pla�iai atmerktom akim. Jų kojos buvo nuta�kytos purvais ir mė�lu, o i�eiginiai drabu�iai bevilti�kai subjauroti. Bet niekam tai nerūpėjo.

Tik tada, kai pavojus praėjo ir tik vienas kitas dūmelis, kylantis nuo stogo lentų ant �emės, priminė apie did�iul� grėsm�, Dina nuleido �vilgsnį nuo stogo. Tuomet ji pasisuko savo i�vargusiu sustingusiu kūnu ir i� rankos paleido kibir�.

Pe�iai nusviro, tarsi i� jos būtų i�leistas oras. Nugara sulinko.

Ji atmetė plaukus nuo veido tokiu pat mostu kaip arklys, kai nori i�vysti saul�. Per dangų ėjo plati �ydra juosta.

Tuomet ji sutiko nepa�įstam� �vilgsnį.

A� esu Dina. Mano kojos įkastos į �em�. Mano besvorė galva įsileid�ia visk�: garsus, kvapus, spalvas.

Vaizdai aplink mane �okinėja. �monės. Vėjas. Aitrus deginto med�io ir suod�ių tvaikas. I� prad�ių tai tik akys be galvos ir kūno. Kaip mano nuovargio dalis. Ka�kas, kas teikia ramyb�.

Niekada nema�iau tokio �mogaus. Jūrų plė�ikas? Ne! Jis atėj�s i� Jertrūdos knygos! Tai Barabas!

Kur a� buvau tiek laiko?

10 skyrius

KAS MAN DUOS, KAD TU BŪTUMEI MANO BROLIS, KURS �INDO MANO MOTINOS KRŪTIS, KAD RAS�IAU TAVE LAUKE IR BU�IUO�IAU TAVE, IR JAU NIEKAS NENIEKINTŲ MAN�S? A� PAGAU�IAU TAVE IR VES�IAUSI Į SAVO MOTINOS NAMUS. TENAI TU MATYTUMEI MANE, A� TAU DUO�IAU TAUR� KVEPIAN�IO VYNO IR MANO GRANATINIŲ OBUOLIŲ SUNKOS.

(Gg 8, 1�2)

Akys buvo ry�kiai �alios. Stambokų bruo�ų veide, ap�ėlusiam vienadieniais �eriais. Nosis su pasitikėjimu �velgė į pasaulį, pla�ios �nervės padėjo irtis į priekį.

Jai nereikėjo palenkti galvos, kad galėtų pa�velgti jam į akis. Veidas buvo rudai įdeg�s, per kairį skruost� ėjo didelis �viesus randas. Jis beveik g�sdino ir darkė.

Burna buvo didelė ir nejuki. Vir�utinė lūpa rietėsi dailiu Amūro lanku. Tarsi Kūrėjas būtų suman�s visam kam suteikti aptakias linijas.

Rudi ilgoki plaukai buvo sulip� nuo prakaito ir riebaluoti. Mar�kiniai, matyt, seniau balti, dabar buvo kiaurai permirk� ir suodini. Viena rankovė perply�usi per siūl� ir dabar kaip kokiam elgetai mataravo aplink rank�.

Liemuo sujuostas pla�iu odiniu dir�u, kuris prilaikė dukslias odines kelnes. Vyri�kis buvo i�d�iūv�s ir kaulėtas lyg kalinys. Kairėje rankoje laikė kirvį.

Tai buvo Barabas, paleistas į laisv�. Dabar jis �iūrėjo į j�. Tarsi pasiruo��s u�simoti kirviu�

Tomas ir nepa�įstamasis kartu darbavosi kirviais. Pirmasis dėl to, kad �inojo gresiant pavojų. Reinsnesui, Dinai.

Antrasis dėl to, kad ky�ulyje atsitiktinai i�lipo į krant� ir pateko į gaisr�, kurį gesinti jam buvo vienas malonumas.

� Įveikėm! � pasakė jis. Vyri�kis tebe�niok�tavo po įtemptos kovos. Did�iulė krūtinė kilnojosi it kalvio dumplės.

Dina įsmeigė į jį akis.

� Ar tu Barabas? � i� rimtųjų paklausė ji.

� Kodėl? � atsiliepė jis ne ma�iau rimtai. I� tarties ji suprato, kad jis ne norvegas.

� Matau, kad esi paleistas į laisv�.

� Tada a�, matyt, ir būsiu Barabas, � pasakė jis ir i�tiesė jai rank�.

I� prad�ių ji jos nepaėmė. Jis nejudėjo i� vietos.

� A� esu Dina Grenelv, � prisistatė ji ir pagaliau paspaudė jam rank�. Nuo darbo prakaituot� ir ne�vari�. Didel� pla�tak� ilgais pir�tais. Bet delnas buvo toks pat mink�tas kaip jos.

Jis linktelėjo, tarsi jau būtų �inoj�s jos vard�.

� Kalvis tikrai nesi, � pasakė ji ir mostelėjo galva į jo rank�.

� Ne, Barabas � ne kalvis.

�urmulys ir kalbos aprimo ir sukosi apie t� patį. Gaisr�!

Dina atsiplė�ė nuo jo �vilgsnio ir i� lėto pasisuko į �mones. I� viso jų galėjo būti koks trisde�imt. Tuomet ji su�uko į �mones balsu, ne�inia ko nustebusiu:

� Dėkui! Dėkui visiems! Dabar mes nusipelnėme gerai pavalgyti ir atsigerti! Stalai bus padengti ir i�imtininkų troboje, ir svetainėje. Jauskitės kaip namie, visus kvie�iu!

Tuo momentu prie Dinos prasibrovė Johanas ir padavė jai rank�. Jis pla�iai �ypsojosi.

� Tai bent sugrį�imas! � �ūktelėjo jis ir akimirk� prigludo prie jos.

� Kas tiesa, tai tiesa! Sveikas parvyk�s, Johanai! Matai, gyvenimas verda.

� Tai ponas �ukovskis. Mes susipa�inom laive, � pridūrė jis ir mostelėjo vyri�kio pusėn.

Atvykėlis dar kart� jai padavė rank� tarsi pamir��s, kad jau sveikinosi. �į sykį jis nusi�ypsojo.

Ne, Barabas tikrai nebuvo kalvis.

Į vakar� vėjas nurimo. �monės suėjo vidun. Ta�iau �Princas Gustavas� tebestovėjo nuleid�s inkar�. Vėluodamas jau kelias valandas.

Prie gaisravietės buvo organizuotas budėjimas. Dėl viso pikto. Jie tikėjosi, kad nebeu�eis lietus, nes būtų gaila �ieno.

Rytojaus dien� Andersas su Tomu ruo�ėsi vykti į Stransted� parsive�ti med�iagų ir nusisamdyti darbininkų. Tad naujas stogas turėjo atsirasti greitai.

Lensmanas ir Dagnė atvyko jau po to, kai gaisras buvo u�gesintas. Jis nepiktai subarė, kad dvaras ir ūkis nebuvo laiku apsaugotas. Dina ramiai atsakė, kad turėsianti tuo pasirūpinti ateityje. Kivir�ui įsiliepsnoti nebuvo kada, nes tuoj prie jų priėjo pastorius su teologu.

Motu�ė Karena trepinėjo aplinkui kaip tetervinė. Ji jau seniai nesijautė tokia stipri i� kojų.

Netikėtai Olinė buvo su visais darbais palikta viena, nes tarnaitės lauke tampė kibirus vandens. U�tat jai liko daugiau laiko.

Olinė buvo pratusi darbuotis viena.

Ver�is i�kepė puikiai, nors ji kelias valandas kaip įkirpta į uodeg� puldinėjo tarp virtuvės ir mil�ini�kos senovinės kepimo krosnies viralinėje. I� tiesų tai buvo atviras ugniakuras su naujovi�ku u�stumiamu krosniadang�iu. Ten ji ir kepė ver�elį.

Pilant liū�iai, i� viralinės statinėje jis buvo atgabentas į vidų, i�kart po to pasigirdo �Princo Gustavo� sirena.

O i�tikus nelaimei rai�a motu�ė Karena buvo vienintelis �mogus, turėj�s laiko padėti jai nugabenti jį atgalios.

Juodvi netruko suprasti, kad ir po valandos dar nebus valgomi �ventiniai pietūs.

Olinė laistė ver�elį skys�iu nuo mėsos ir riebalais, kad nesud�iūtų. Krosnis buvo kūrenama atsargiai ir su did�iausia meile.

Pada�o ji vis tiek negalėjo taisyti anks�iau, kaip paskutin� minut�. O pirmiausia reikėjo nusiraminti. Kaipgi gali i�virti nesupuolusį pada��, kai �irdis dau�osi lyg pa�ėlusi.

Prie� kepim� ji perlau�ė �onkaulius ir apie inkstelius tvirtai apsuko �onin�. Inkstai buvo jos pasidid�iavimas. Be jų nebūdavo apsieinama. Juos supjaustydavo gerai i�gal�stu peiliu ir patiekdavo kaip skanėst�.

Sutrintos kadugio uogos gulėjo ant lentos, skleisdamos malonų kvap�. Paprastai kadugio uogos buvo duodamos prie �vėrienos. Ta�iau Olinės i�keptas ver�elis buvo �is tas daugiau nei paprasta ver�iena. �ia negalėjai i�siversti be kadugio uogų ir neprilygstamųjų �olelių.

Serbentų drebu�iai ir geltonosios gervuogės kri�toliniuose indeliuose ant kojelių buvo sustatyti kamaroje ir u�dengti audeklo gabalu. Vandenyje ant viryklės mirko slyvos. Mink�tos ir pakankamai prisisiurbusios vandens. Kauliukus i� slyvų ji lupinėjo dreban�iom rankom, puldinėdama nuo stalo prie lango.

�vie�ios bulvės buvo dar nedidelės, tarnaitės jas nuskuto ir paruo�ė jau i� vakaro. Per naktį u�piltos �variu vandeniu, jos stovėjo rūsyje. Keturiuose did�iuosiuose puoduose turėjo būti verdamos paskutiniu momentu.

Kibirus, kuriuose buvo pamerktos bulvės, tarnaitės seniausiai buvo i�sine�usios gaisrui gesinti. Bulves jos skubomis suvertė į te�lin� geld�.

Dabar, kai pavojus praėjo, Olinė ėmė dejuoti dėl geldos. Tai buvo �ventenybė. Be te�los, nieko į j� neturėjo būti dedama. Nepagarbiai elgdamasi su te�line gelda ir kraudama į j� kas pakliuvo, galėjai prisi�aukt pikt�sias dvasias ir u�sitraukti kitokių nelaimių.

� Bet, Dieve mano, taigi buvo gaisras! � nusiminusi atsiduso ji ir ėmė bulveles versti į puodus, kurie joms ir buvo skirti.

Kai pagaliau gaisras buvo u�gesintas ir visi spėjo pasid�iaugti sugrį�usiu Johanu, �eimyna, t�dien jau antr� kart�, nuėjo pasipuo�ti �ventei.

Matyt, tarp bernų atsirado tokių, kurie teturėjo vienerius mar�kinius. Ir galbūt, gelbėdami dvar� nuo gaisro, per vėlai sugalvojo juos nusivilkti. Bet jie tik i�purtė mar�kinius ir tokiais apsirengė. Svarbu nuo kūno nusiplauti suod�ius ir purv�, o drabu�ių dėmės galėjo likti kaip garbės �enklai.

Olinė baiginėjo visus darbus, tuo pat metu davinėdama nurodymus dengti stal� laivo įgulai bei keleiviams, prisidėjusiems prie gaisro gesinimo.

Motu�ė Karena nusprendė, kad kapitonas, �turmanas, ma�inistas ir Johano kelionės draugas valgys svetainėje. Kitus vienodomis teisėmis ji susodino i�imtininkų troboje. Ten buvo patiesta keletas lentų ant atramų, u�dengta sniego baltumo staltiesėmis ir papuo�ta pievų gėlėmis.

Olinė buvo suplukusi ir kuo puikiausiai nusiteikusi. Darbas, atliekamas su did�iausiu tikslumu, jos rankose tirpte tirpo.

Kai ėmė ne�ti valgius, nuotaika i�imtininkų troboje jau buvo pakili. Nes ant stalų atsirado romo. Parodydami didelį dosnum�, įgulos nariai į krant� atgabeno įvairaus krovinio, tokio, kuris garsiai vadinamas vardu, ir tokio, kuris suvartojamas tyliai.

Niekas nekalbėjo, kad garlaivis kada nors plauks toliau į �iaur�.

Bernai padėjo dengti stalus, tarsi jie vis� gyvenim� nieko daugiau ir nebūtų dar�.

Motu�ė Karena neliepė i�imtininkų troboje duoti vyno ar kitų svaigalų. Ta�iau atrodė, kad romo statinaitė niekuomet nei�tu�tės. Ji buvo kaip na�lės i� Sareptos puodelis, sklidinas ir niekada nei�tu�tėjantis.

Ta�iau dar ne vien� sykį buvo sukartas kelias į palaimint�jį garlaivį. O visi keliauninkai grį�davo atgalios su i�sipūtusiomis palaidinėmis ar �varko krūtine.

Pama�u nuotaika ėmė darytis daugiau nei pakili. Pasakojimai kaip estafetės lazdelės keliavo ratu aplink stal�. Palydimos juoko papliūpų ir �viegimo.

Atsipra��s, kad jo �mona nesveikuojanti ir negalėjusi atvykti, pastorius u�ėmė viet� stalo gale.

Dagnė, nepaisydama vasari�kos kaitros, buvo apsivilkusi naujausios mados aksominiu kostiumėliu su pla�ia liemene ir auk�ta nertine apykakle. Ji buvo k� tik parvykusi i� Bergeno.

Dinos �vilgsnis vis nukrypdavo prie sagės apykaklėje. Ji ka�kada priklausė Jertrūdai.

Motu�ė Karena atsisėdo kitame stalo gale, Johanas atsidūrė viduryje tarp jos ir Dinos.

Pramogai į Norlan� keliavo kilminga �vedų pora. Juos reikėjo paimti i� laivo ir pavai�inti, nors jie ir negesino gaisro. Ponas buvo pasodintas �alia motu�ės Karenos. Po visų rokiruo�ių atėjus karininkams ir kitiems �monėms i� laivo, atvykėlis �ukovskis atsidūrė prie�ais Din�.

Did�iojo sietyno �viesoje �vilgėjo sidabras ir kri�tolas.

Atslinko rugpjū�io sutemos. Ant baltos staltiesės paskleistos gulėjo ramunės, katilėliai, gebenės ir �ermuk�nio lapai. Taurės ant auk�tų kojelių buvo apvainikuotos puikiais gėrimais. Kvapai ir valgiai �monėms su�adino draugi�kus jausmus, kone prierai�um� vieni kitiems. Ne visi buvo pa�įstami, ta�iau visus siejo du dalykai. Valgis ir gaisras!

Motu�ės Karenos veid� i�vagojo jaukios rauk�lelės. Ji �ypsojosi ir �nekėjos. Dabar Reinsnesas buvo toks, kokį ji buvo įpratusi matyti anais laikais. Tada būdavo linksma! Lū�davo stalas ir kvepėdavo keptu ver�iu arba �vėriena. Motu�ė Karena sėdėjo did�iai patenkinta, kad viskas kaip anks�iau. Laiminga, kad Stin� i�mokė �eimininkauti Reinsnese. Dina nebuvo i� tų, kas noriai mokytųsi tvarkyti namų ūkį. O Reinsnesui verkiant reikėjo �eimininkės, kuri mokėtų �į t� daugiau, nei muzikuoti ir rūkyti cigarus. �įvakar ji įsitikino, kad Stinė susidoroja su �ia u�duotimi.

Kad ir k� sakytum, samė mergina buvo darb�ti ir protinga. Ji turėjo sugebėjim� pritraukti �mones, o Dina sunkiai įgydavo jų simpatijas.

Dina �iūrėjo į Barab�. Jis buvo persivilk�s �variais mar�kiniais. Plaukai tebebuvo drėgni. Akys lempos �viesoje atrodė dar �alesnės.

�ukovskiui Dina pasiūlė įsikurti viename i� sve�ių kambarių. Jis nusilenkdamas priėmė pasiūlym�.

I�girdusi, kad jis kartu su Johanu nulipo į apa�i�, ji įslinko į kambarį, kuriame jis k� tik buvo. Kvepėjo skutimosi muilu ir oda.

Talpi� kelionin� ver�enik� buvo palik�s pradaryt�. I� prad�ių ji tik probėg�mais �vilgtelėjo vidun. Paskui ėmė kilnoti drabu�ius ir įvairias smulkmenas. Netikėtai u��iuopė knyg�. Su pra�matniais, bet apsitrynusiais apdarais. Ji atvertė j�. Para�yta lyg rusi�kai. Per antra�tinį puslapį ėjo pasvir�s, kampuotas para�as:

Лев Жуковский

Did�iulėmis įmantriomis raidėmis buvo atspausta АЛЕКСАНДР ПУШКИН. Tikriausiai knygos autorius. Pavadinimas taip pat buvo nei��ifruojamas.

Tokiais pat neperskaitomais ra�menimis auk�tyn kojom būdavo i�margintos medinės ir kartoninės dė�ės su rusi�kom prekėm.

� Nieko nesuprantu� � sumurmėjo ji sau po nosimi tarsi supykusi, kad negali i�siai�kinti, kokia tai knyga.

Ji prisiki�o knyg� prie nosies ir pauostė. Drėgno popieriaus, ilgai i�buvusio kelionėse, kvapas. Keistas vyri�kas kvapas. Salsvas, bet sykiu aitrus. Tabakas, dulkės. Jūra!

I� sienos i�ėjo Jakobas. �įvakar jam jos reikėjo. Ji susikeikė, kad atstotų. Ta�iau jis neatly�o. Glaudėsi prie jos. Maldavo. Vis� kambarį pripildė savo kvapais. Ji i�tiesė rank� nenorėdama jo prisileisti artyn.

Knyg� ji padėjo ten pat, kur ir buvo radusi. Atsitiesė. Sunkiai alsavo. Lyg po sunkaus darbo.

Įsiklausė į �ingsnius laiptuose. Jeigu jis įeitų, turėjo alibi. Ji atne�usi naujų �vakių vakarui. Kad ji tokių darbų nedirba, jis negalėjo �inoti. Pintin� su �vakėmis buvo pasta�iusi ant grindų.

Jakobas i�sekė jai i� paskos, kai ji pasiėmė pintin� ir i�ėjo i� kambario. Koridoriuje atsidūr�s lempos �viesos rate, jis paleido jos nuog� rank�. Sunkiai vilko su�alot�j� koj�. Ir pasislėpė tamsiame kampe, kur stovėjo baltinių spintos.

� Mes i�gelbėjome tvarto stog�! Be tavo pagalbos! � tū�mingai su�nyp�tė ji ir nusileido laiptais į valgom�jį.

A� esu Dina, kuri teka. Galva viena sau pati ima tekėti kambariu. Atsiveria sienos ir lubos. Dangus � tai mil�ini�kas juodas paveikslas i� aksomo ir trupinto stiklo. Per jį a� teku. A� noriu! Ir nenoriu!

U�kand�iaujant kilmingoji ponia parei�kė, jog jai buv� keista taip toli u� poliarinio rato matyti tokį puikų dvar�. O kokie nuostabūs sodo takeliai, nubarstyti smėliu su kriauklelėmis! Jie taip pat patraukė jos akį prie� sėdant prie stalo. Visam tam, be abejo, reikėj� atiduoti daug laiko ir sveikatos.

Motu�ė Karena kietai su�iaupė lūpas, bet vis dėlto mandagiai atsakė, jog esama kai kurių sunkumų, būna, kad �altomis �iemomis i���la ro�ių kerai. Kit� dien� ji mielai aprodysianti prieskoninių �olių dar�elį. Tokį galėjai pamatyti tik Reinsnese.

Tada visi pakėlė taures u� jaun�jį dvasinink�. U� tvart� ir �ien�. Kuriuos su Dievo padėjimu pavyko i�gelbėti nuo ugnies.

� Ir u� gyvulėlius! Tegul Dievas palaimina gyvulėlius! � pridūrė motu�ė Karena.

Ir tada visi i�gėrė u� derlių ir gyvulius. O valgomas buvo dar tiktai u�kandis.

Kilmingasis ponas i�gyrė Olinės �uvien�. Reikalavo, kad Olinė pasirodytų valgomajame ir i�klausytų jo liaupses patiekalui. Geresnės �uvienės jam dar netek� ragauti. O �uvienės jis ragav�s visose pasaulio vietose, kur tik lank�sis.

Prancūzi�ka �uvienė! Ar kas nors yra valg�s prancūzi�kos �uvienės?

Motu�ė Karena buvo valgiusi prancūzi�kos �uvienės. Ir ta pa�ia proga galėjo papasakoti, kaip ji trejus metus gyveno Pary�iuje. Ji skamb�iojo savo filigraninėmis apyrankėmis ir grak��iai gestikuliavo abiem rankom.

Netikėtai ji prancūzų kalba ėmė cituoti poezij�, o jos skruostai jaunatvi�kai pra�ydo kaip du bijūnai.

�ilutėliai dailiai su�ukuoti plaukai, ta proga praskalauti kadugių nuoviru ir pasukti �nyplėmis, spindesiu nenusileido sidabriniams įrankiams ir �viestuvui.

Kai Olinė pagaliau pasirodė, nes ji juk turėjo kiek pasigra�inti ir nusijuosti vir�utin� priky�t�, nuo �uvienės jie jau buvo nuklyd� ka�i kur.

Tiesa, kilmingasis ponas pakartojo savo kalb�, skirt� sriubai, tik gal su kiek ma�esniu pakilumu. Kadangi jam buvo suteiktas �odis, tai jis ta pa�ia proga pasakė kalb� ir apie pagrindinį patiekal�. Galiausiai ėmė taip gra�byliauti, kad Olinė pritūpdama nusilenkė ir paai�kino, jog turinti eiti.

Po to stojo nelabai jauki tyla.

�ukovskis kiek atsilaisvino kaklajuost�. Kambaryje darėsi tvanku, nors langai į sod� buvo atlapoti.

Naktinės pla�takės bla�kėsi u� plonų nertinių u�uolaidų. Masinamos �viesos. Viena Dinos akyse puolė į ugnį. Nedidelis plykstelėjimas. Ir po viskam. Suanglėjusi liekana � kaip dulkės ant staltiesės.

Ji pakėlė savo taur�. Balsai aplink juodu i�nyko. Jis taip pat pakėlė taur� ir linktelėjo. Be �od�ių. Tuomet jie vienu metu paėmė įrankius ir pradėjo valgyti.

Ver�ienos kepsnys buvo rausvas ir sultingas. Ant balto porceliano kaip aksomas �vilgėjo grietinėlės pada�as. Pa�iame kra�telyje virpėjo serbentų drebu�iai.

Nieko nelaukdama Dina u�dėjo jų ant mėsos. �vie�ios bulvės buvo taip gerai nuskustos, kad lupenų nesimatė nė �ymės. Tik krakmolinga mink�ta luobelė. Ji įsmeigė sidabrin� �akut� ir atsipjovė k�snelį. I� lėto perbraukė pada�u. Dar u�sidėjo drebu�ių ir visk� pakėlė prie burnos. Jų �vilgsniai susitiko jam darant lygiai t� patį.

Akimirk� tarp jo lūpų galėjai matyti rausvos mėsos k�snį. Su�ibo dantys. Tada jis u��iaupė burn� ir ėmė kramtyti. Jo akys vir� stalo spindėjo lyg jūra.

Ji �akute pasmeigė abi jo raineles ir susiki�o į burn�. Perbraukė jas lie�uviu. Atsargiai. Akių �alumas buvo sūrus. Negalėjai jų nei nuryti, nei sukramtyti. Ji tik voliojo jas palengva gomuriu, liesdama lie�uvio galiuku. Po to sustūmė jas prie burnos kra�to, pravėrė lūpas ir i�leido jas lauk.

Ji kramtė lėtai, su pasimėgavimu, jo akims vėl grį�tant į viet�. Jo veidas smarkiai blizgėjo. Tarsi abiejų mėgavimasis būtų atsispindėj�s jo odoje. Akys nuslinko į savo nuolatin� viet�. Ir mirktelėjo jai!

Ji taip pat pamerkė. Santūriai. Tada jie valgė toliau. Ragavo vienas kit�. Kramtė. Ne per daug god�iai. Pralaimės tas, kuris nesusivaldys pirmas.

Jai i�sprūdo atodūsis. Akimirk� ji pamir�o kramtyti. Tuomet pati to nejausdama nusi�ypsojo. Tai nebuvo jos įprastinė �ypsena. Tikriausiai ta, kuri per ilgus metus i�liko gyva. Nuo tada, kai Jertrūda, pasisodinusi Din� ant kelių, glostė jai plaukus.

Jis buvo gra�us i� vienos pusės, atstumiantis � i� kitos. Randas dalijo jį į dvi dalis. Darydamas linkį, kuris gilia vaga ėjo per skruost�.

Dina virpino �nerves, tarsi jai �iaudu kas nors būtų kuten�s nosį. Ji padėjo į �alį peilį su �akute. Rank� pakėlė prie veido ir pir�tu persibraukė vir�utin� lūp�.

Sugrumėjo lensmano balsas. Jis paklausė Johan�, ar tas jau pra��sis paskiriamas į koki� nors parapij�.

Susigėd�s Johanas nudelbė akis į lėk�t� ir pasakė, kad vargu ar kam nors i� keliaujan�ių bus įdomu klausytis jo biografijos. Ta�iau lensmanas su juo nenorėjo sutikti.

Laimei, atne�ė desert�. Geltonosios gervuogės buvo papuo�tos kremu. Tai buvo metų auksas. Tomas tokia proga pririnko jų kemsyne prie namų.

Sve�iams net ausys linko, taip buvo gardu. �turmanas papasakojo kart� atsitiktinai patek�s į vestuves Bardu mieste. Mėsos ten nė paragauti nebuv�. Jau nekalbant apie desert�. Vis� laik� juos �ėr� riebia ko�e ir tir�tu pienu. Dar buv� d�iovintos avienos. Tiek prisūdytos, kad �eimininkas pats turėj�s j� pjauti. Mat bijoj�s, kad kas nors nesulau�ytų peilio!

Motu�ė Karena kietai su�iaupė lūpas, ji suabejojo, kad Bardu mieste visi būtų tokie �yk�tuoliai.

Bet tai nepadėjo. Juokėsi net ir pastorius.

Tomas neparagavo nė gurk�nio i� jūrininkų statinaitės.

Jis buvo vienas i� daugelio, kurie prie� sėsdami prie stalo neturėjo kada persirengti �variais drabu�iais. Reikėjo su�iūrėti gyvulius, organizuoti budėjim� ir pasirūpinti, kad budėtojai daugma� būtų blaivūs.

Andersas ir Nylsas greitai i�nyko did�iajame kieme. Tai rei�kė, kad visa atsakomybė gulė ant jo pe�ių.

Kai jis įėjo į i�imtininkų trob�, valgiai jau buvo nune�ti ir �monės smagiai leido laik� rūkydami pypkes, gurk�nodami kav� bei rom�.

To jam jau buvo per daug. Jis pasijautė u�guitas ir apgautas.

U�gesinus gaisr�, Dina priėjo prie jo. Pirmiausia prie jo. Draugi�kai patap�nojo jam per nugar� kaip paprastai.

� Tomai! � pasakė ji. Tai buvo viskas.

Tuokart jam �ito pakako. Bet vėliau, kai ji nebepasirodė, nepakalbėjo su juo, nepadėkojo kitiems girdint, viskas galvoje susijaukė. Viskas.

Jis �inojo, kad gelbėjimo darbuose buvo svarbiausias. Pats pirmas ant kraigo su kirviu. Be jo viskas galėjo baigtis blogiau.

Ūmiai jis pajuto jai ka�k� pana�aus į neapykant�. T� patį jautė ir augalotam nepa�įstamajam, kuris padėjo nukapoti degantį stog�.

Tomas paklausė vyrus i� laivo, kas jis toks. Ta�iau apie jį te�inojo tiek, kad kalba su akcentu ir keleivių s�ra�e įra�ytas nekrik��ioni�ka pavarde. Lyg būtų koks kinas! Keliavo i� paties Tronjemo. Sėdėjo vis� keli� ir be perstojo skaitė, rūkė arba kalbėjosi su Johanu Grenelvu. Jis vyko į pa�i� �iaur�, po to � į rytus. Galbūt suomis, o gal i� dar tolimesnių rytų? Bet gerai kalbėjo norvegi�kai.

Tomas matė, kaip vyri�kis, nulip�s nuo stogo, atsistojo Dinai u� nugaros. Jam buvo skaudu, kad ji du kartus jam padavė rank�. Jam pasidarė dar skaud�iau, kai jis patyrė, kad nepa�įstamasis kartu su jūrininkais valgys dvare. Apsireng�s juk buvo kaip jūrininkas.

Tomas sukand�s dantis atliko savo prievoles. Tuomet u�ėjo pas Olin� paklausti, ar ko nors jai nereikia. Papildomai prine�ė malkų, vandens ir niekur nebėjo.

Įsitaisė stalo gale ir leidosi aptarnaujamas. Ai�kinosi es�s per daug nusiplūk�s, kad dalyvautų i�imtininkų trobos linksmybėse.

Jis valgė palengva, ilgai kramtydamas. Tarytum mintimis sekė, kaip kiekvienas k�snis apsiver�ia burnoje ir slysta skrandin.

� Sriubos nebėra, � padejavo Olinė. � Tas �vedų grafas i�valgė vis� kvort�!

Jai nebuvo tek� girdėti, kad ponai turėtų tokias prastas manieras ir pra�ytų pakartoti pirm�jį patiekal�. Ne ka�i koks, matyt, buvo ir to pono dvaras.

Tomas vos linktelėjo. Sėdėjo u�sikniaub�s vir� stalo.

Olinė stebėjo jį i� �ono, ant geltonųjų gervuogių �virk�dama krem�. U�dėjusi paskutinį kupolėlį, ji kruop��iai nusitrynė rankas rank�luos�iu. Kiekvien� pir�t� atskirai. Tarsi kremas būt buv�s kenksmingas.

Tada ji greitai suvaik��iojo į kamar� ir grį�o su taure geriausio tamsraudonio vyno.

� �tai! � trumpai pasakė ji, trinktelėjo taur� prie�ais Tom� ir vėl u�siėmė savo ruo�a.

Tomas paragavo vyno. Ir nenorėdamas parodyti, kad jį sugraudino toks rūpinimasis, i�ko�ė pro dantis:

� Velniai rautų!

Olinė at�ariai ėmė bambėti jau seniai �inojusi, i� kur Benjaminas i�moksta tų bedievi�kų kalbų.

Tomas jai blausiai nusi�ypsojo.

Virtuvėje buvo ramu ir �ilta. Garai, valgių kvapas ir gausmas, sklindantis i� kambarių, jį ėmė migdyti.

Ta�iau jo galvoje liko vienas budrus lopinėlis.

Dina nesirodė virtuvėje�

Stinė i�sivedė vaikus. Kurį laik� sumi�ai buvo girdėti kaprizingi berniukų balsai ir aik�tingas Hanos verk�lenimas. Bet pama�u vir�uje viskas nurimo.

Kava Dagnei, poniai Karenai ir grafienei buvo patiekta svetainėje.

Dina įsitaisė ant �ezlongo rūkomajame ir rūkė cigarus, protarpiais pati prisipildama į taur� vyno. Pa�iūrėj�s į j� i�pūstomis akimis, grafas toliau �neku�iavosi su vyrais.

Po kurio laiko pastorius, meiliai �iūrėdamas į Din�, tarė:

� Ponia Dina privalo ateiti, kitaip mes nesuderinsime vargonų!

Jis puikiai sugebėjo nepastebėti to, kas buvo ne visai priimtina Dinos elgesyje.

Tarsi �inodamas j� turint kur kas svarbesnių savybių.

Jis da�nai sakydavo, kad į norlanie�ius reikia �iūrėti taip kaip į metų laikus. Jei negali jų pak�sti, tenka kurį laik� pabūti namuose ir pralaukti.

Pastoriaus �mona vadovavosi �ia taisykle. Dėl to ji ir nepajėgė atvykti į Reinsnes� �v�sti Johano sutiktuvių.

� Pastorius �ino, kad i� man�s nekokia vargonuotoja, bet galiu pabandyti, � tarė Dina.

� Praėjusį kart� gerai pavyko, � pasakė pastorius.

� �ia reikia geros ausies, � sausai atsakė Dina.

� Taigi. O Dinos klausa i�lavinta geriau u� bet kurio kito! Tamsta turi būti dėkinga � neatsimenu, kuo jis pavarde? Tas mokytojas, per kurį tamsta pamilai muzik�?

� Lorchas, � priminė Dina.

� Taip, taip! Kur jis dabar?

� Pakeliui į Reinsnes�. Su savo violon�ele� � i�tarė ji. Vos girdimai.

� Kaip įdomu! D�iugi naujiena! � pasakė pastorius. � Kada tikimasi jo sulaukti?

Dina nebeatsakė, nes pastorių tuo metu pastvėrė grafas.

Aplink Johan� kaip apie savaime suprantam� dėmesio centr� susibūrė pagyven� �monės. Ta�iau jis pats nieko nedarė, kad juos pritrauktų. Jo �emame balse skambėjo susidomėjimas ir atidumas. De�ine ranka jis be perstojo braukė atgal �viesius nepaklusnius plaukus. Bet jie ir vėl u�krisdavo ant kaktos.

Per visus tuos metus jis smarkiai pasikeitė. Ne tik i�ore. Jo �od�iai buvo svetimi. Jam kalbant prasiki�davo dani�ka tartis. Ir elgėsi taip, tarytum sve�iuotųsi eiliniuose nakvynės namuose. Į jokį daikt� ne�iūrėjo lyg atpa�indamas. Nieko nelietė. Nelakstė i� kambario į kambarį, kad pamatytų, kaip viskas atrodo. Po to, kai gaisras buvo u�gesintas, i� did�iojo namo niekur nekėlė kojos.

Andersas paklausė Johan�, kokia dabar padėtis Danijoje. Ar jis turėj�s k� nors bendra su politinėmis ir tautinėmis studentų demonstracijomis, kurios vykusios Kopenhagoje.

Rodės, kad Johanui gėda tai paneigti.

� Danai tikriausiai vis dar tebed�iūgauja po mū�io prie Istedo? Taip greitai jie nepamir� pergalės prie� vokie�ius skonio, � pasakė �ukovskis.

� Tai tiesa, � atsakė Johanas. � Ta�iau �lėzvigo prijungimas prie Danijos nėra natūralus rei�kinys. Skirtingos ir kalbos, ir kultūros, ir visa kita.

� Tai juk buvo karaliaus Frederiko svajonė? � tarė rusas.

� Taip, ir tautininkų, � atsakė Johanas.

� Girdėjau, kad caras Nikolajus nulėmė karo baigtį, � įsiki�o Dina.

� Taip, jis lyg grasin�s prūsams karu, jei �ie nepasitrauksi� i� Jutlandijos, � pasakė �ukovskis. � Ta�iau naujoji karo prievolė Danijoje taip pat turėjo nema�� reik�m�.

Jie toliau aptarinėjo nauj�jį Danijos politinį suklestėjim�.

� Tamsta gerai i�manai politik�, � pasakė lensmanas �ukovskiui.

� Ka�k� vis nugirsti tai �en, tai ten, � nusi�ypsojo vyri�kis.

� Dauguma danų taip gerai nesiorientuoja, � pagyrė Johanas.

� A�iū.

Kol vyrai kalbėjo, Dina sėdėjo ir stebėjo juos i� �alies.

� O motu�ė Karena baiminosi, kad, Johanui nespėjus grį�ti, jį įtrauks į savo verpet� karas ir demonstracijos.

� Nelabai mane tie dalykai domina, � lengvu tonu atsakė Johanas. � Menkai ir pakovosi būdamas dvasininkas.

� Nesakyk taip, � atsiliepė pastorius. � Bet dabar juk esi �ia, � pridūrė jis.

� Dvasininkas dvasininkui nelygu, � susigėd�s pratarė Johanas. � Mane vargu ar kas galėtų pavadinti politine jėga. Ta�iau pastorius � tai, �inoma, visai kas kita.

� Na, na, � gera�irdi�kai tarstelėjo pastorius. � A� taip pat nenoriu atstovauti jokiai pasaulietinei vald�iai.

� Bet pastorius vis vien atstovauja. Jei man bus leista pasakyti? � tarė Dina.

� Kokiu būdu?

� Kai vald�ia daro dalykus, kurie tamstai atrodo nepriimtini, sudraudi juos, nors tai ir ne tamstos reikalas.

� Taip, gal ir taip�

� Ir pastorius neretai laimi? � �velniu balsu pridūrė Dina.

� Būna ir taip, � patenkintas nusi�ypsojo pastorius.

Pokalbis pasidarė nebepavojingas. Ir lensmanas leidosi pasakoti apie bylas ir gin�us paskutiniame tingo susirinkime.

Labiausiai Johanu stebėjosi Andersas. Jis nebematė to berniuko, kurį pa�inojo nuo gimimo. Teisino jį tuo, kad i� namų i�keliavo toks jaunas. Ir kad aplinkui daug �monių.

Prie stalo Andersas ai�kiai matė, kad motu�ei Karenai nebuvo lengva u�iminėti naujai i�kept� pastorių. Ji nėrėsi i� kailio ie�kodama, apie k� su juo pasikalbėti.

Johanas buvo nepriekai�tingai mandagus ir draugi�kas. Ta�iau pasidar�s svetimas.

Surūk�s nedidel� pypkut�, po daugybės atsipra�inėjimų ir palaiminimų pastorius i�siruo�ė į namus. Pasakė, jog muzika pasid�iaugsi�s kit� sykį.

Dina i�lydėjo pastorių. Grį�dama per svetain�, paskambino kelet� akordų pianinu. Miklindama pir�tus.

Tuoj pat prisistatė nepa�įstamasis. Atsi�liejo prie instrumento ir klausėsi.

Dina liovėsi grojusi ir klausiamai pa�velgė į jį.

Ir tada prasidėjo. Jis u�traukė graud�i�, melancholi�k� rusų dain�. Dina greitai pagavo melodij� ir grojo i� klausos. Kai suklysdavo, jis padėdavo jai surasti reikiam� nat�.

Daina buvo neįprasta. Pilna graudulio. Netikėtai augalotasis vyri�kis leidosi �okti. Taip �okdavo rusų jūrininkai, kai jie ma�umėl� įkau�davo. Tiesdami rankas auk�tyn ir į �onus. Kraipydami klubus ir kiek pritūp�.

Ritmas darėsi vis pasiutesnis ir linksmesnis. Vyri�kis �oko taip �emai pritūp�s, kad negalėjai suprasti, kaip jis dar i�silaiko. Jis mėtė ilgas kojas į �onus. Vis grei�iau ir grei�iau.

I� jo spinduliuote spinduliavo did�iulė jėga. Jis atrodė rimtas ir susikaup�s. Ta�iau buvo akivaizdu, jog �aid�ia.

Suaug�s �mogus, kuris �aid�ia! Randas liepsnojan�iame veide �vietė dar baltesne spalva. Jis buvo lyg Janas su dviem veidais. Skriejo ratu atsukdamas tai su�alot�jį, tai sveik�jį skruost�.

Dina akimis sekė vyri�kio judesius, o pir�tai tuo metu �oko. Trankiai ir lengvai.

Motu�ė Karena, Dagnė ir grafienė pertraukė savo rafinuot� pokalbį. Rūkomajame vyrai vienas po kito pakilo i� vietų ir atėjo pasi�iūrėti bei pasiklausyti. Stinė stovėjo koridoriaus prieduryje su keturiais vaikais u� nugaros.

Benjaminas i�sprogino akis ir prasi�iojo. Įsmuko ir į kambarį, nors tai buvo u�ginta.

Hana ir lensmano berniukai kukliai stovėjo tarpduryje.

Pama�u vis� kambarį pripildė vienas did�iulis �ypsulys. Kaip ma�as pūkuotas �vėrelis jis �okinėjo nuo vieno �mogaus prie kito. D�iaugsmas Reinsnese buvo ka�kas stebuklinga. Pastaraisiais metais jis retai kada ateidavo.

Daina ir muzika atskriejo į virtuv�.

Visas namas prisipildė sodraus vyri�ko balso, negirdėtos t�siamos melodijos ir �od�ių, kurių niekas nesuprato.

Tomas neramiai pasimuistė. Olinė klausėsi net prasi�iojusi. Į virtuv� atėjo tarnaitė, patarnaujanti sve�iams. Kikendama ir visa įkaitusi.

� Reikia dar pun�o! Tas nepa�įstamas vyras dainuoja rusi�kas dainas ir �okinėja atsitūp�s kaip koks padūkėlis! Ringuoja mu�damas sau per kulnis! To dar nebuvau ma�iusi! Ir miegos jis sve�ių kambaryje, tame, kur langai į pietus. Dina taip sakė! Į praustuvės �sotį ir ropin� reikės pripilti vandens. Ir �varių rank�luos�ių padėti!

Tomas pajuto smūgį į pa�ird�ius, kuris vienu ypu jam u�ėmė kvap�.

�ukovskis baigė �okti taip pat netikėtai, kaip ir pradėjo. Visiems plojant, galanti�kai nusilenkė, kiek atsipūtė ir grį�o į rūkom�jį prie u�gesusio cigaro.

Kakta aprasojo prakaito perliukais. Bet jis jų ne�luostė. Tik truputį suraukė antakius ir prasisegė mar�kinių apykakl�.

Jakobas glaustėsi prie Dinos rankos. Buvo prastai nusiteik�s.

Dina jį stūmė �alin. Ta�iau jis dar jos nepaleido, kai ji nuėjo prie �ukovskio. Tas buvo atsisėd�s ant laisvos kėdės �alia �ezlongo.

Ji padavė jam rank� ir padėkojo u� pasirodym�. Oras tarp jų kibirk��iavo. Jakob� tai varė i� proto.

Vėliau, kai viskas vėl grį�o į savo vė�es, o keliauninkai u�vedė kalb� apie poliarinės �viesos �avesį, �ukovskis į�ūliai pasilenkė į priekį ir ant Dinos rankos lengvai u�dėjo sav�j�.

� Dina Grenelv gerai skambina, � paprastai pasakė jis.

Jakobo antipatija tam �mogui persmelkė Dinos tarpuakį. Ji atitraukė rank�.

� A�iū! � pratarė ji.

� Be to, ji puikiai sugeba organizuoti gaisro gesinim�� Ir jos labai gra�ūs plaukai!

Jis kalbėjo labai tyliai. Ta�iau tokiu tonu, tarsi dalyvautų kitų pokalbyje apie poliarinį klimat�.

� Daug kam nepatinka, kad juos ne�ioju palaidus, � tarė ji.

� A� manau, � tepasakė jis.

Vaikai su Stine vėl u�lipo į vir�ų.

Atėjo vėlus metas. Ta�iau poliarinė �viesa brovėsi vidun pro nertines u�uolaidas ir gėlių vazonus.

� Tu pasakojai, kad tavo pamotė muzikali, ir tuo mes dabar įsitikinome. Bet tu dar minėjai, kad ji grie�ianti violon�ele, � tarė �ukovskis Johanui.

Pirm� sykį Din� pavadino pamote. Ji buvo besi�iojanti ka�k� sakyti. Bet vėl u�si�iaupė.

� Taip, � u�sideg�s pasakė Johanas. � Pagrie�k mums violon�ele, Dina!

� Ne, ne dabar.

Ji prisidegė nauj� cigar�.

Jakobas ja liko patenkintas.

� Kada tu spėjai papasakoti, kad a� grie�iu? � paklausė ji.

� Laive. Tai buvo viskas, k� a� prisiminiau apie Din�, � atsakė Johanas.

� Taip, matyt, tu nedaug k� atsimeni� � sumurmėjo ji.

Levas �ukovskis �iūrėjo tai į vien�, tai į kit�. Nylsas pakėlė galv�. I� tos pusės beveik vis� vakar� nesigirdėjo nė garselio. Ta�iau Nylsas bent buvo.

� Kaip? � nedr�siai paklausė Johanas.

� Ne, nieko, tik tai, kad tav�s �ia ilg� laik� nebuvo� � atsakė ji.

Ji atitiesė nugar� ir paklausė, ar dabar, kai audra nurimo, niekas prie� mieg� nenori pasivaik��ioti.

Jie suglum� pa�velgė į j�. Atsistojo tik vienas Levas �ukovskis. Johanas �iūrėjo į juodu. Tarsi jį būtų dominusi viena detalė. Tada i�tiesė rank� prie cigarų dė�utės, kuri� pradarė Andersas ir dabar siuntė ratu.

Tai buvo jo pirmasis cigaras �įvakar.

Tomas i�budėjo daugiau pamainų nei tie, kuriems jis buvo paskirtas vir�ininku.

Sykį eidamas i� i�imtininkų trobos tvarto link, jis i�vydo Din� su atvykėliu vaik�tinėjant balto smėlio taku netoli pavėsinės.

Atvykėlis, tiesa, ėjo u�siki��s abu nyk��ius u� liemenės prakirp�ių ir atokiau. Bet vėliau jie i�nyko pavėsinėje.

Tomas ne juokais ketino nusiskandinti. Ta�iau buvo tiek visokių rūpes�ių. Pirmiausia, jis atsakė u� budėjim� prie gaisravietės. Antra, rūpėjo seni tėvai. Ma�i broliukai ir sesutės.

Po kiek laiko jis sėdėjo ant �alinės pariet�s po savimi kojas ir �ienu apkritusiais drabu�iais. Jis apsisprendė. Pakalbėsi�s su ja. Priversi�s jį pastebėti. Galbūt pavyktų prisi�nekinti j� eit med�ioklėn!

Pastoriaus laivelis jau buvo pakankamai nutol�s s�siauriu, kad prieplaukoje galėtų prasidėti �okiai.

Tomas nuėjo į Andreaso prieplauk�, kad vietoj sav�s pasiųstų kit� �mogų budėti.

Po to jis vėl atėjo pas Olin� į virtuv�. Padėjo jai likusius valgius nune�ti į rūsį. Paėmė i� ten vyno. Prine�ė vandens ir kuro.

Por� sykių Olinė atsigrį�o nuo savo darbo ir pa�iūrėjo į jį.

� Tėja ir Anetė dabar �oka ant kranto� � i�bandydama ji pasakė.

Jis tylėjo.

� Tau nepatinka �okti, Tomai?

� Ne.

� Ar tave kas slegia, vaike?

� Et, pavargau per dien�, � nerūpestingai atsakė jis.

� Ir neturi nuotaikos paplepėti dabar, kai baigti visi darbai?

� Kodėl gi, � sumi��s pratarė jis.

Tada nukrenk�ėjo su tu��iu kibiru į priestat�. Iki vir�aus pripylė vandens kubil� ir puod� u�krosnyje. Malkos gulėjo dailiai sukrautos kampe. �abai prakurams � dė�ėje.

� Eik� �ia, prisėsk prie man�s, � pasakė Olinė.

� Dar neisi gulti?

� �įkart galima ir pavakaroti.

� Taigi, taigi�

� Gal i�gersi kavos su �lakeliu kar�iosios?

� Būtų neblogai.

Jiedu rymojo prie mil�ini�ko stalo, paskend� savo mintyse.

Dangus i�sigiedrijo. Vėjas nebesmarkavo, tik patyliukais �lameno. Rugpjū�io naktis buvo pilna kvapų ir mėlynos �viesos. Ji sunkėsi pro atvir� lang� vidun. Tomas ilgai mai�ė cukrų puodelyje.

11 skyrius

PADĖK MANE KAIP ANTSPAUD� ANT SAVO �IRDIES, KAIP ANTSPAUD� ANT SAVO PETIES, NES MEILĖ STIPRI KAIP MIRTIS, PAVYDAS KIETAS KAIP MIRUSIŲJŲ BUVEINĖ.

(Gg 8, 6)

Nakties prietemoje jis atrodė geriau nei lempų �viesoje. Dina ap�iūrinėjo jį be jokio drovumo. Jie ėjo per �iug�dantį smėlį su kriauklelių nuolau�omis. Jis � vienais mar�kiniais ir liemene. Ji � apsigaubusi pe�ius raudonu �ilkiniu �aliu.

� Tamsta nevietinis.

� Ne.

Tyla.

� Tamsta nelink�s pasakoti apie tėvyn�?

� Taip nėra. Bet tai būtų ilga istorija. A� turiu dvi tėvynes ir dvi gimt�sias kalbas. Rusų ir norvegų.

Jis atrodė sumi��s.

� Motina buvo norvegė, � trumpai pasakė jis. Beveik į�ūliai.

� O kuo tamsta u�siimi, kai nekeliauji?

� A� tada �oku ir dainuoju.

� Ar galima i� to pragyventi?

� Kai kada.

� O i� kur tamsta būsi?

� I� Sankt Peterburgo.

� Tai tikriausiai mil�ini�kas miestas?

� Mil�ini�kas ir gra�us miestas, � pasakė jis ir leidosi pasakoti apie Sankt Peterburgo cerkves ir turgavietes.

� Kodėl tamsta tiek daug keliauji?

� Kaip �ia pasakius� Matyt, man patinka. Be to, a� ie�kau.

� Ko ie�kai?

� To paties, ko visi ie�ko.

� O kas tai yra?

� Tiesa.

� Kokia?

Jis pa�velgė į j� su nuostaba, gal net �iokia tokia pa�aipa.

� Dina niekuomet neie�ko tiesos?

� Ne, � atkirto ji.

� Kaip gali gyventi be jos?

Ji kiek at�lijo. Tarp jų atsistojo Jakobas. Jis buvo patenkintas.

� Manau, ateis laikas ir tokiems dalykams, � i�tarė jis tyliai. Tada tvirtai paėmė j� u� parankės, i�stumdamas Jakob� anapus laiko ir erdvės. Jie praėjo pro apdegusį tvart�. Viduje garsiai mykė karvės. Bet daugiau viskas aplinkui buvo ramu. Tik �nerves kuteno deginto �ieno ir medienos tvaikas.

Pro baltus vartelius jie įėjo į sod�. Ji norėjo parodyti pavėsin�. �ioji stovėjo paskendusi �alumoje. Balta, su mėlynais vingriais parantymais. A�tuoniabriaunis statinys su bok�teliais kiekviename kampe. Gerai pri�iūrimas. Tik �iema buvo nusine�usi por� spalvotų lango stiklų.

Jis turėjo palenkti galv�, kad pralįstų pro duris. Ji nusijuokė. Nes turėjo daryti t� patį.

Viduje buvo prieblanda. Jie atsisėdo vienas �alia kito ant suolo. Jis kamantinėjo apie Reinsnes�. Ji atsakinėjo. Jų kūnai buvo taip arti. Jo rankos gulėjo ant kelių. Nejudrios. Lyg jaukiai miegantys �vėreliai.

Nors sėdėdamas taip arti, jis elgėsi labai galanti�kai. Jakobas sekė kiekvien� krustelėjim�. Tarsi �inodamas tai, sve�ias pasakė, kad jau vėlus metas.

� Ilga buvo diena, � tarė Dina.

� Nuostabi buvo diena, � atsiliepė jis.

Jis atsistojo ir paėm�s pabu�iavo jai rank�. Lūpos buvo �iltos ir drėgnos.

Kit� ryt� jiedu stoviniavo antrojo auk�to koridoriuje. Greta laiptų.

Ten buvo prietema ir tebetvyrojo miego, naktipuod�ių bei muilo kvapai.

Jis buvo paskutinis keliauninkas, paliekantis namus. Kiti jau �ingsniavo val�ių link.

� �iemop a� vėl keliausiu į pietus� � tarė jis ir klausiamai pa�velgė į j�.

� Visada pra�om! � pasakė ji, kaip būtų pasakiusi bet kuriam pra�alai�iui.

� O tada ar i�girsiu tave grie�iant violon�ele?

� Tikriausiai. A� grie�iu kone kasdien, � atsakė ji ir padavė jam rank�.

� Bet vakar negrie�ei.

� Ne, vakar negrie�iau.

� Matyt, buvai nekaip nusiteikusi? Juk gaisras�

� Taip, gaisras.

� O dabar tamsta pri�iūrėsi, kad gerai būtų u�dengtas naujas stogas?

� Kaipgi kitaip.

� Turi nema�ai rūpes�ių? Ar daug �eimynos?

� Kodėl tamsta klausinėji apie tokius dalykus� dabar?

Jo randas trūktelėjo auk�tyn. �ypsena buvo kaip aprei�kimas.

� A� tempiu laik�. Tai nėra taip paprasta. A� jums meilinuosi, Dina Grenelv.

� Barabui tai naujas dalykas?

� Nevisi�kai� Tai a� vis dėlto � Barabas?

Jie abu pla�iai i�si�iepė. Lyg du �unys, kurie �aid�ia pa�alyje, mėgindami vienas kito jėgas.

� Tu esi Barabas!

� Jis buvo plė�ikas, � su�nab�dėjo jis priartėdamas.

� Jį paleido į laisv�! � su�uko ji.

� Bet vietoj jo turėjo mirti Kristus.

� Kristus visuomet turi mirti�

� Pamojuok man, � su�nab�dėjo jis, vis dar nesiry�damas eiti.

Ji neatsakė. Nespėjus jam nė mirktelėti, abiem delnais sugriebė jo rank� ir stipriai krimstelėjo didįjį pir�t�. Jis aiktelėjo i� skausmo ir netikėtumo.

Akimoju prarado savitvard�. Atsitiko taip, kad stvėrė j� į glėbį ir panardino galv� jos krūtinėje. Giliai alsavo.

Akimirk� jie �itaip stovėjo. Nepajudėdami i� vietos. Tada jis atsitiesė, pabu�iavo jai rank� ir u�sivo�ė ant galvos skrybėl�.

� �iemop a� keliausiu į pietus, � i�tarė jis kimiu balsu.

Laiptelis po laiptelio jie tolo vienas nuo kito. Por� kartų jis atsigrį�o ir u�vert�s galv� pa�iūrėjo į j�. Trinktelėjo laukujės durys.

Jis i�ėjo.

Garlaivis vėlavo i�tis� par�.

Levas �ukovskis stovėjo ant tiltelio atsisveikinimui pakelta ranka. Buvo �ilta. Jis stovėjo vienmar�kinis. �alia jo iki ausų u�sisegioj� ir apsimuturiav� keleiviai atrodė kvailokai.

Ji visa tai stebėjo pro salės lang�. Jis �inojo, kad ji ten stovi.

A� esu Dina. Mes plaukiame pakrante. Susiglaud�. Randas � kaip fakelas tarp dumblių. Jo akys � tai �alia jūra. �viesa vir� smėlingo dugno. Kuri man nori ka�k� atskleisti. Nuslėpdama ka�k� kita. Jis tolsta nuo man�s. U� ky�ulių. Kalnų. Nes dar nepa�įsta Jertrūdos.

Johanas pasistojo ant akmens nuklotoje dumbliais pakrantėje ir ka�k� �ūktelėjo garlaivio pusėn. Levas �ukovskis kinktelėjo galva ir pamojavo skrybėle.

Netrukus garlaivis suūkė. Mentės ėmė skrosti vandenį. Balsai i�tirpo. �alias akis ji pasikabino sau ant kaklo.

Lensmano �eima i� dvaro i�vyko dar brėk�tant. Andersas su Nylsu parplukdė juos laivu. Jiems vis tiek buvo pakeliui į Stransted�, i� kur reikėjo parsigabenti statybinės med�iagos naujam tvarto stogui. Nenueisi ir neprisikirsi i� nuosavo mi�ko. �ia reikėjo didelių sausų med�ių.

Nuspr�sta buvo plaukti jekta, kad visk� galima būtų paimti vienu kartu. Kepinant saulei, Fagerneso bernas niekieno nepadedamas atbogino visa tai per kalnus.

Motu�ė Karena bandė atvirai pasikalbėti su Johanu apie tikr�j� gyvenimo prasm�. Apie mirtį. Apie Johano ateities planus. Jo pa�aukim�.

Dina i�jojo be palydovo. Ir namo negrį�o iki i�naktų. Tomas palaikė tai blogu �enklu. Todėl nusprendė, kad pokalbį su ja geriau bus atidėti kitai dienai.

Per sumai�tį, kilusi� dėl gaisro ir Johano sugrį�imo, niekas neatsiminė pasakyti Dinai, jog i� garlaivio krantan buvo atgabenta ilga, didelė dė�ė.

Kai atėj�s krautuvės pagalbininkas prane�ė apie tai, ji nuskubėjo į Andreaso prieplauk�. �ingsniai buvo platūs ir lengvi.

Dė�� ji atplė�ė ten pat, kur ir stovėjo. Sandėlyje ji i�stovėjo kiaur� par�!

Lorchas jautėsi i�duotas. Bet jai nepriekai�tavo. Kuo ar�iau buvo violon�elė, tuo stipresnis darėsi jo kvapas. Ji buvo gerai suvyniota.

Dina atsargiai i�kėlė j� i� dė�ės. Ir pabandė suderinti por� stygų.

Stygos pravirko. Nesidavė derinamos. Ji pasiskundė Lorchui. Susierzino ir ėmė kar��iuotis. Sukinėjo, bandė i� naujo. Ta�iau nieko daugiau nei�spaudė, kaip tik gailų verksm�.

Bangelės po ja teliūskavo į akmenis. Pliu�keno sau su erzinan�iu nerūpestingumu. �mė�avo pro grindų ply�ius.

Ji sustugo i� įnir�io ir nevilties, neįstengusi suderinti violon�elės.

Buvo bene�anti į sal�. Galbūt tik namuose leisis suderinama.

Ta�iau i�ėjusi laukan į saulės �vies�, Dina visk� suprato. Ji nei�laikė kelionės. Violon�elė. Buvo negyva. Deja. Buvo sutrūkusi!

Motu�ė Karena bandė paguosti. Sakė, jog tai įvyk� dėl kar��io ir nevienodos drėgmės palei pakrant�.

Dina pastatė j� salėje. Į kamp�. �alia savosios. Mirusi ir gyva. Kartu.

12 skyrius

DIEN� KENTĖJAU KAITR�, O NAKTĮ �ALTĮ, IR MIEGAS BĖGO NUO MANO AKIŲ.

(Pr 31, 40)

Buvo kaip tik laisvesnės dienos tarp �ienapjūtės ir bulviakasio. Todėl reikėjo �ūtbūt baigti taisyti stog�, kol �monės nei�sivaik��iojo prie kitų darbų.

Jau ir vietiniai �vejai ėmė plaukti su savo d�iovintomis menkėmis. Jos turi būti kruop��iai i�rū�iuotos, �uvies spaustuvais viralinės palėpėje suslėgtos į luitus po 40 kilogramų ir laikomos, kol bus ve�amos į Bergen� ar u�sienin.

I� kepenų, kurios buvo tiekiamos kartu su �uvimis, vis� rudenį buvo lydomi �uvų taukai. Tuomet visi iki vieno jais pasmirsdavo. Tvaikas kaip pasiųsta bausmė apnikdavo vis� dvar�. Gerdavosi į plaukus ir �vie�ius skalbinius. Nelyginant piktoji dvasia persekiodavo tuos nelaimėlius, kuriems tekdavo lydyti taukus.

Visa tai atimdavo daug laiko. Reikėjo tam ir �monių. Ta�iau i� to visi pelnydavo pinig� ir galėdavo nebijoti dėl rytdienos.

Naujajai, dar visai jaunutei mel�ėjai nesisekė. Jai baim� varė karvė vedlė.

Galėjai pamanyti, kad po gaisro ėmė nebesutikti karvės ir mel�ėjos charakteriai. Kone kasdien garde telk�odavo pieno klanai, o mel�ėja raudodama atbėgdavo pas Olin� į virtuv�.

Vien� vakar� triuk�mas pasiekė Dinos ausis.

Ji nuėjo į virtuv� ir i�girdo graudų pasakojim� apie pien�, kuris ir vėl telk�ojo ant tvarto grindų.

� Ar tu gerai moki mel�ti? � paklausė Dina.

� Taip, � su�niurk�tė mergaitė.

� Turiu galvoje, ar moki mel�ti gyv� karv�?

� Taip, � atsakė mel�ėja, kinktelėdama galva.

� Tai papasakok, kaip tu mel�i.

� Atsisėdu ant suolelio, paimu tarp kelių kibir� ir�

� O karvė? K� tu darai karvei?

� Mm� nu�luostau spenius� taigi �inot�

� O k� dar?

� Dar?

� Taip. Manai, kad tu mel�i suolelį?

� Ne�

� Karvė yra karvė, ir su ja reikia elgtis kaip su gyvu padaru. Ar supranti?

Mel�ėjukė nedr�siai pasimuistė.

� Tai kad ji labai pikta.

� Ji pasidaro pikta, kai tu ateini jos mel�ti.

� I� prad�ių ji tokia nebuvo.

� Tiktai po gaisro?

� Bet nesuprantu kodėl?

� Tai dėl to, kad tu visk� darai skubotai, nes nori paspoksoti klėtelėn, kas ten vyksta. Karvei tu esi nelyginant gaisras.

� Betgi�

� Taip yra! Eik �en! Eime į tvart�!

Klėtelės priestate Dina susirado tvartui skirtus drabu�ius. Tuomet jos kartu nu�ingsniavo pas mykian�i� karv�.

Kibir� ir suolelį Dina pastatė toliau nuo gardo. Tada ji priėjo prie karvės ir u�dėjo rank� jai ant sprando. Tvirtai ir ramiai.

� Nusiramink! � tyliai pasakė ji ir paglostė prunk��iantį gyvulį.

� Atsargiai, ji pikta, � baimingai įspėjo mel�ėja.

� A� taip pat, � atrė�ė Dina, glostydama karv�.

Mel�ėja stovėjo i�sproginusi akis.

Dina į�engė į gard� ir pamojo mel�ėjai prieiti. �i dvejodama statė koj� u� kojos.

� Gerai. Dabar pasimeilink karvei, � paliepė Dina.

Mel�ėja patap�nojo karv�. I� prad�ių baug��iai. Po to � kiek ramiau.

� Dabar �iūrėk jai į akis, � įsakė Dina.

Ir mel�ėja stengėsi kiek įmanydama. Pama�u karvė nurimo ir i� ėd�ių gryb�telėjo por� kuok�tų �ieno.

� Kalbėk su ja kaip su �mogum! � paliepė Dina. � Pasakok jai apie or� ir apie tai, kokia buvo vasara.

Ir mergaitė pradėjo savoti�kai bendrauti su karve. I� prad�ių �kiek nerimastingai ir graud�iai. Vėliau � su vis didėjan�iu pasitikėjimu ir bema� intymiai.

� Parodyk jai kibir�, skudurėlį ir nenustok kalbėjusi, � pasakė Dina ir stebėjo jas i� u� gardo.

Galiausiai karvė atgr�ė savo didel� galv� ir santūriai bei supratingai �iūrėjo, kaip ji mel�ia.

Mergaitė �vytėjo d�iaugsmu. Pienas bėgo į kibir� stipriomis baltomis �iurk�lėmis ir putodamas lipo auk�tyn.

Dina palaukė, kol ji baigė darb�.

Kai jos su pieno kibirais pasuko namų link, Dina rimtai pasakė:

� Pasakok karvei apie savo rūpes�ius! Apie mylim�jį! Karvėms patinka, kai joms pasakoji.

Mel�ėja kaip tik norėjo padėkoti u� pagalb�, bet dabar i�sigandusi sustojo.

� O jeigu kas nors i�girs? � droviai paklausė ji.

� Tuos nutrenks �aibas! � kuo rim�iausiai atsakė Dina.

� Bet jeigu jie, dar nespėjus nutrenkti �aibui, po vis� kaim� lie�uvius i�ne�ios?

� Taip nebus, � ramiai atsakė Dina.

� Kur tamsta viso to i�mokai? � paklausė mel�ėja.

� I�mokau? A� u�augau lensmano tvarte ir arklidėje, � trumpai atsakė ji. � Tik �ito nebandyk skleisti, nes lensmanas ar�esnis u� bet koki� karv�.

� Tai tu ten ir mel�ti i�mokai?

� Ne, �ito a� i�mokau trobelninko sodyboje. Jie teturėjo vien� karv�.

Mergaitė keistai pa�iūrėjo į j� ir daugiau nebeklausinėjo.

Jaunoji mel�ėja nei�kentė neapsiskelbusi, kokia puiki jos maitintoja. Pasakojo visiems, kas tik netingėjo klausytis. Apie �eiminink�, kuri �itaip mokanti tvarkytis su gyvuliais. Esanti tokia draugi�ka ir paslaugi.

Ji taip i�dailino t� atsitikim�, kad gandas apie jį pasklido po vis� apylink�. Apie �auni�j� Din�, mel�ėj� ir karv�.

Be jokios abejonės, Reinsneso Dina mokanti �į t� daugiau nei savo poterius. Ir palaikanti prastų �monių pus�. Buvo proga prisiminti ir arklių �ėriko Tomo istorij�. To, su kuriuo ji kartu u�augo. Reinsnese jis turėjo nema�� svorį.

O kurgi dar toji samė Stinė. Paleidusi į pasaulį vien� mirusį ir vien� gyv� pavainikį! Ji tapo pilnateise �eimos nare. Ir ne�ė ma��jį Benjamin� krik�tyti!

Prikergta buvo įvairių smulkmenėlių, kurios istorijoms suteikė daugiau patrauklumo ir dar labiau i�pūtė Dinos meil� prastiems �moneliams. Jos teisingumo jausm�. Jos �irdies jautrum� ir dosnyb�.

Galiausiai ne tokie palankūs gandai apie Din� prarado savo gali�. Jie tapo jos savitybe, skirian�ia j� i� kitų dvarininkių bei poniu�ių. Suteikė jai dar daugiau nepakartojamo �avesio ir jėgos.

Kelias, kuriuo jie jojo, nuo vir�ių buvo rausvai violetinis. Jojant pro med�ius, ant jų pa�irdavo did�iulių vandens la�ų kru�a. Saulė tebuvo akis, neturinti jokios galios ar �ilumos. Ir papar�iai bejėgi�kai pliauk�ėjo apie arklių kojas.

Tada Tomas u�vedė kalb� su Dina. Nes jis seniai pajuto, kad ji �iūri per jį kaip per or�.

� Dina tikriausiai norėtų, kad a� susiras�iau viet� kitur?

Dina sulaikė arklį ir atsigrį�o į jį. Akys i�davė, kad ji nustebusi.

� Kodėl taip sakai?

� A� ne�inau, bet�

� K� tu nori pasakyti, Tomai?

Jos balsas buvo tylus ir visai ne at�arus, kaip jis bijojo.

� A� prisimenu� a� labai da�nai prisimenu t� dien�. Lokio med�iokl�

Tomas u�sikirto.

� Tu gailiesi?

� Ne! Ne, jokiu būdu!

� Tu norėtum da�niau eiti lokio med�ioti?

� Taip�

� Salėje?

� Taip! � tvirtai atsakė jis.

� Ir Reinsnese norėtum gyventi tol, kol pasensi ir �monės u� tav�s ims kliuvinėti antro auk�to koridoriuje?

� A� ne�inau, � balsas buvo duslus. � Bet jeigu tu norėtum, galėtum�

Jis sugriebė u� jos vadelių ir sielvartingai pa�velgė jai į akis.

Tomas. �irgas, kuris baidėsi didelių kliū�ių. Ir vis tiek �oko.

� Ar galėtum? � pakartojo jis.

� Ne, � �iurk��iai atrė�ė ji. � Reinsnesas esu a�. Ir �inau savo viet�. Tu dr�sus, Tomai! Bet tu taip pat �inai savo viet�.

� Bet jeigu būtų kitaip, Dina? Ar tada galėtum?..

� Ne, � atsakė ji ir atmetė nuo veido plaukus. � Tada a� va�iuo�iau į Kopenhag�.

� K� tu ten veiktum?

� �iūrė�iau į namų stogus. Ir bok�tus! Studijuo�iau. I�siai�kin�iau visk� apie skai�ius. Kur jie slepiasi tuomet, kai tampa nematomi. �inok, Tomai, skai�iai yra am�ini. Ne taip kaip �od�iai. �od�iai vis� laik� meluoja. Ir tada, kai �monės juos taria, ir tada, kai tyli� Bet skai�iai! Jie patikimi!

Jos balsas. �od�iai. Buvo tarsi botago kir�iai. Kurie krito ant jo. Be jokio pasigailėjimo.

Ir vis dėlto! Ji kalbėjo su juo! Apie tai, k� galvoja. Tegu jis ir nepateks į sal�, bent su�inos, k� ji mano.

� O Benjaminas, Dina?

� Benjaminas?

� Taip, ar jis mano? � su�nab�dėjo jis.

� Ne! � at�ovė ji, batų galais paspaudė arklį ir nujojo tolyn.

A� esu Dina. Gyviesiems taip pat ka�ko reikia. Lygiai kaip gyvuliams. Reikia, kad kas nors paglostytų jiems �on� ir pakalbėtų su jais. Tomas yra toks padaras.

A� esu Dina. Kas paglostys man �on�?

Vėliavos kalnas buvo smagi vietelė. Ten vir�uje beveik visada pūtė vėjai. Nieko nebuvo pastovaus, viskas mainėsi ir be paliovos judėjo. �olės ir gėlės, pauk��iai ir vabzd�iai. Snaigės ir pusnys. Ant kalno gyveno vėjai.

Ta�iau pats kalnas stovėjo tvirtai. Ap�ėl�s �ole, skurdus, gairingas kalnas, ant kurio prie� daugelį metų Reinsneso savininkas liepė įmūryti vėliavos stieb�. �is buvo kur kas atsparesnis nei dauguma pakrantės stiebų. Nors jis, rodos, bevilti�kai stirkso visų kryp�ių vėjams ir vėtroms ant kelio.

Da�niausiai vėliav� būdavo įmanoma sulopyti. Bet neretai tekdavo u�sakyti ir nauj�. �ios i�laidos buvo negin�ytinos. Kadangi Reinsneso vėliav� galėdavai s�siauryje pamatyti i� tolo, nesvarbu, i� kur plauktum, pietų ar �iaurės.

Dina visuomet mėgdavo t� vėjų gairinam� gūbrį. Galėjai pamanyti, jog �į rudenį ji ten apsigyveno. Arba griebdavosi violon�elės. Stygos spiegte spiegdavo. �monės kim�davosi pir�tais ausis, o motu�ė Karena pati i��lub�iodavo į koridorių ir pa�aukdavo j� �emyn.

Arba įlipdavo į �ermuk�nį. Kad galėtų i�si�aukti Jakob� ir kam nors atker�yti.

Ta�iau mirusieji vengė jos, kai ji būdavo tokia. Rodos, jie suprato, kad nepriklauso jos pasauliui. Kad Barabas vienintelis.

��iemop a� plauksiu į pietus.� Bet Dina negalėjo laukti �iemos. Nebuvo i� tų, kurie sugeba laukti. Da�niau nei bet kada glostydavo Juod�iui galv�. Ant med�ių kabindavo Hanai ir Benjaminui sūpuokles. Bet vos tik i�vydusi į pietus pasisukusi� bur�, kopdavo į vėliavos kaln�.

Ten stovėdavo ir tada, kai į pietus prapū�kuodavo garlaivis.

Ji gudrumu bandė Johan� i�kvosti, kur Levas i�keliavo.

Jis papurtė galv�, bet keistai pasi�iūrėjo. Ji i�sidavė. Jis priėjo prie jos ir u�dėjo jai ant peties rank�.

� Tau neverta laukti jokio Levo. Jis � kaip vėjas. Niekuomet negrį�ta, � pamokomai tarė.

Ūmiai ji atsistojo visu ūgiu. Nespėjus nė katram susigaudyti, kas vyksta, vienu smūgiu partrenkė jį ant �emės.

Akimirk� ji stovėjo ir �iūrėjo į jį. Po to suklupo ant grindų ir nuleido sau ant kelių galv�. Ink�dama kaip primu�tas �unytis.

� Tuk juk esi pastorius, ir tau nevalia griauti tikėjimo. Tu �ito nesupranti? Tu nieko nesupranti? Nieko�

Ji nu�luostė jam krauj�, kuris pasipylė i� nosies, ir palaukė, kol jis atsigaivelės. Visa laimė, kad niekas tuo metu neįėjo.

�is atsitikimas liko tik tarp jųdviejų. Ta�iau Johanas įgijo refleks�, kuris darė keist� įspūdį �monėms, kurie tai matė. Kai Dina darydavo netikėt� ir staigų judesį, jis �aibi�kai pasilenkdavo. Jo veido i�rai�ka tokiais momentais būdavo sugėdinto ir ken�ian�io �mogaus.

Johanas veltui laukė paskyrimo. Jis pasiskelbė, jog jį dominan�ios parapijos ir Norlane, ir pietuose. Bet rodės, ten pamir�o apie jo egzistavim�.

Dina nesiki�o į motu�ės Karenos ir Johano reikalus. Jakobas buvo i�sibla�k�s ir mieguistas. Jertrūda i�slysdavo pro lynų ritinius nepratarusi nė �od�io. Tai kartojosi jau daug sykių i� eilės.

Benjaminas leisdavosi paimamas ant kelių su nuostaba �viesiose akyse. Bet greitai jį atgrasindavo ūmus, reiklus Dinos būdas, jis nusliuogdavo �emėn ir sprukdavo pro duris.

Ji buvo nakvi�a. Skaitanti juod�j� Jertrūdos knyg�. Apie teisiuosius ir prasikaltėlius.

Pastarųjų �irdis buvo kieta. Glamonės �iurk��ios, o ker�tas �iaurus.

Naktimis ėmė �alventi. �arma aptraukė balas ir ant krūmų pamir�tus serbentus. Vien� vakar� kaip nedidelė paskola i�krito sniegas, bet atne�ė gilų, grėsming� alsavim�. Jau nebebuvo ��iemop�.

Dina neleido Olinei laiku i� sandėlio palėpės sune�ti patalynės ir kailinių apklotų, kaip toji buvo įpratusi.

� Dar anksti miegoti po patalais! � u�sispyrusi tvirtino ji.

Tuo neleistinai sugriovė vyravusi� tvark�. Olinė neturėjo kur akių dėti prie� nami�kius. Dina su Oline buvo tarsi du ledkalniai. Kuriuos skiria gilus fiordas.

Vien� naktį �altis prasismelkė pro vatines antklodes, u�tiesalus ir prisikasė iki pat sielos gelmių.

Kit� ryt� Dina nuėjo pas Tom� į arklid�. Pasilenkė vir� arklio nugaros, kuri� jis tuo metu valė �epe�iu, ir, kaip įprasta, kum�telėjo jam.

�vilgsniai susitiko su skirtinga i�rai�ka. Jo � nusteb�s, nekantrus, klausiantis. Jos � tū�mingas, įsakmus, at�arus. Irzlus paliepimas sutvarkyti prieplaukos sandėlio palėp� ir sune�ti �iemin� patalyn� į namus. Tarsi jis būtų patek�s nemalonėn.

Kai jis paklausė, k� duosianti į pagalb�, ji paai�kino, jog privalo padaryti tai vienas.

� Betgi Dina! A� sugai�iu vis� dien� ir dar vakar�!

� Daryk, kaip pasakyta!

Jis nutylėjo.

�iema galando dantį.

Tomas ne�ėsi su savim �ibint�. Jis ėjo jos link nunarin�s galv�, ne�inodamas, jog ji ten yra. Sulig kiekvienu �ingsniu �iūrėjo, kur stato koj�. Ant grindų galėjo mėtytis nuo ka�kada u�silikusių daiktų, ir tada nesunkiai bestumeisi nosimi į dulkes.

Staiga ji �engė i� kertės.

Kailiai kabojo nutįs� nuo kar�ių nelyginant did�iulės mink�tos sienos. Gėrė garsus. Laidojo juos am�iams.

Lauke buvo gruodas ir pilnatis u� neramių slenkan�ių debesų. Nek� būtų pe�� ir pėdsekiai mėgėjai.

Jos tū�mas lindėjo giliai ir buvo nepajudinamas.

� �iemop a� plauksiu į pietus, � mėgd�iojosi mėnuo pro debesis ir sen� prieplaukos sandėlio stog�.

Ji puolė Tom� kaip i�badėj�s �uo. Nei�sidavė, kas esanti, kol jiedu suvirto tarp kailių.

Turėjo praeiti kiek laiko, kol jis susivokė, k� spaud�ia glėbyje. Pirmasis �iauktelėjimas i� skausmo ir i�g�s�io i�sprūdo, kai pajuto ant savo kaklo dantis ir rankas, apsivijusias liemenį. Po to jis parvirto ant vasara alsuojan�ių, baltų kaip jūros puta kailių. Tik stengėsi saugoti �ibint�. Po to �is stovėjo droviai nuo�alyje ir �iūrėjo.

Dina buvo skausmas arba malonumas. Jam buvo vis vien, kur būti: salėje prie�ais juod�j� krosnį ar sandėlio palėpėje. Jeigu ant jo kaip juodas vanagas u�griūtų dangus, vis tiek tai būtų dangus.

Ji nusimetė �alį ir atsisagstė suknelės liemenį. U�sikėlė sijonus. Ir be jokių į�angų i�rietė jam savo stiprų, didelį kūn�.

Jis klūpojo ant kailio ir spoksojo į j� geltonoje �ibinto �viesoje. Tada puolė plė�tis nuo sav�s tai, kas būtiniausia. Taip skubėjo, kad viskas susinarpliojo ir jai teko ateiti į pagalb�.

Kelet� sykių buvo besi�ioj�s ka�k� sakyti. Nes jautė nenumaldom� nor� jai melstis. Jis ma�ų ma�iausiai būtų sukalbėj�s �Tėve mūsų�.

Bet ji papurtė galv� ir kartu su juo įsiliejo į tams�. Jos kūnas buvo kaip glotni uola mėnesienoje. Kvapai u�tvindė smegenis, o visa kita liko toli. Raumenys pagavo virp�ioti ir trūkinėti. Geismas, didumo sulig ba�ny�ia! Pakilo kaip banguojanti jūra. Putojanti, galinga ir gaivi.

Jį pakėlė banga. Nugramzdino į gelm�. Jam vir� galvos buvo �ėlstanti jūra.

Jis tarpais i�nirdavo ir pabandydavo j� pagriebti.

Ji nesiprie�ino. Vėl su juo nerdavo į gelm�. �emyn į laminarijų mi�k�. Druskingus rudadumblius ir geidulingas jūros sroves. Ji traukė jį krantu, kur jūra buvo atslūgusi, o pūslėtieji guveiniai tvoskė savo aitriu kvapu jam į �nerves. Ji nujojo su juo dugnan, kur į krūv� spietėsi �uvys, trindamosis �onais. Ir pilvais. Jis jautė, kaip jos uodegomis plaka jam kirk�nis. �itaip!

Tuomet jie nėrė gilyn. Ir daugiau jis nieko nematė. Oras ir syvai galingai i�try�ko i� jo, kai ji parjojo su juo į krant�. Ties kirk�nimis ir krūtinėje jis jautė did�iulius me�kerės kabliukus ir at�ipusius peilius. Diafragma buvo tarsi sukiu�usi gelda. Dabar jis galėjo numirti. Buvo ten, kur ir tro�ko būti.

Ta�iau jis nenumirė. Ji atsargiai paliko jį gulintį. Ties pakrantės linija. Jis buvo tarsi jauna ber�o �akelė. Nudrėksta per didel� audr� nuo med�io. I�saugojusi lapus ir spalv�. Ir daugiau nieko. Atlikusi tai, kas svarbiausia: duoti ir imti.

Viduje nebuvo i�tartas nė vienas �odis. Lauke buvo mėlynai violetinė diena. Ant stogo kranksėjo kirai. �ėlsmas buvo i�lietas. Be didelio gro�io, ta�iau su mil�ini�ka jėga.

I� kampo netikėtai i�niro Jertrūda ir pabandė u�gesinti �ibint�. Tai atsitiko tuo metu, kai jie i�drik� gulėjo gaudydami kvap�.

Ji pasilenkė norėdama u�pūsti liepsn�. Visai �alia Dinos rankos. Jos sijono apa�ia brūk�telėjo per rank�.

� Ne! � sustugo Dina. �aibi�kai i�sitiesė ir prisitraukė �ibint�.

Jertrūda �ingtelėjo atatupsta ir dingo.

Dina liko sėdėti apdegintais pir�tais.

Tomas pakilo pasi�iūrėti. Apkabino j�. Ir i�lemeno kelet� paguodos �od�ių, pūsdamas Dinai rank�. Tarsi ji būtų Benjaminas�

Dina norėjo atitraukti rank�. Tomas nematė Jertrūdos! Nesuprato, kad �i vos neaptemdė jiems pasaulio.

Dina i� lėto ir rūpestingai rengėsi. Ne�iūrėdama į Tom�. Kai jis apglėbė Din� prie� i�einant, �i glustelėjo prie jo kaktos.

� Tomai! Tomai! � tepasakė.

Kailiniai apklotai ir patalynė parkeliavo namo ir �iais metais.

Tomas tampė ne�ulius didumo sulig �ieno kupeta. Plė�ėsi kiek įmanydamas. Neink�tė. Iki vakarienės darbas buvo baigtas. Tada jis praskyrė ledukus vandens statinėje ant kiemo ir paniro galva ir liemeniu. Kelet� kartų. Po to apsivilko �varius mar�kinius ir nuėjo pas Olin� valgyti ko�ės.

Pradėjo snyguriuoti. Atsargiais baltais dribsneliais. Vie�pats buvo atlaidus ir diskreti�kas. Da�niausiai nuodėmė nėra tokia didelė, kaip nusidėjėliui atrodo. Tomas buvo laimingiausias nusidėjėlis Norlane.

Kūn� maudė nuo neįprastų judesių. Ant kailių ir tampant patalyn�. Kiekvienas raumenėlis buvo �aizda. Nuvarg�s mėgavosi tuo su did�iuliu d�iaugsmu.

13 skyrius

KOLEI DIENA ATVĖS IR PASILENKS �E�ĖLIAI, SUGRĮ�K; BŪK PANA�US, MANO MYLIMASAI, Į STIRN� IR Į JAUNIKLĮ BRIEDĮ BETERIO KALNUOSE.

(Gg 2, 17)

Stinė mokė Han� ir Benjamin� valdytis u�duodama jiems ma�ų darbelių, kuriuos jie pajėgdavo įveikti.

Kartais jiems įkyrėdavo jos motini�ka ranka, ir tada jiedu triuk�mingai įvirsdavo pro salės duris.

Dina retai juos i�varydavo, ta�iau kartais liepdavo nurimti arba i�vis nenorėdavo su jais kalbėtis. Arba u�duodavo jiems suskai�iuoti visus daiktus kambaryje.

Benjaminas neapkentė �ito �aidimo. Jis paklusdavo Dinai vildamasis, kad �ioji jam kiek paskai�iavus atkreips į jį dėmesį. Ta�iau skai�iuodamas jis gudraudavo ir atsimindavo skai�ius i� praeito karto. Kiek paveikslų, kėd�ių ir stalo kojų.

Hanutės niekas nebuvo pamok�s, kaip reikia skai�iuoti, tad jai sekėsi nekaip.

Kadangi Johanas vis dar nesulaukė paskyrimo, buvo nutarta, kad pasiliks Reinsnese per �iem� ir mokys Benjamin�.

Jam įdurmais i�tikimiausiai sekiodavo Hana. Benjaminas nejautė didelės simpatijos savo suaugusiam broliui, kuris norėjo jį mokyti be galo be kra�to.

Iki Kalėdų tebuvo lik� keturiolika dienų. Pats did�iausias metų darbymetis. Olinė davinėjo nurodymus. Kai Andersas, motu�ė Karena ir Johanas i�vyko prie� �ventes apsipirkti, pas Din� į sal� atbėgo Benjaminas ir Hana. Jie pasiskundė, kad Johanas liep�s Benjaminui mokytis, nors jau kadai buvo nuspr�sta, kad �i� dien� jiedu liesi� Trijų Karalių �vakes.

� Diena ilga. Benjaminas suspės ir pasimokyti, ir nulieti �vakes, � pasakė Dina.

Hana nenustygdama lakstė po kambarį. Ji buvo lyg ma�as �unelis, kuris kliuvinėja u� visko, kas pasimai�o kelyje. �ėldama nety�ia nutraukė apdangal� nuo Lorcho violon�elės.

Dina i�pūtusi akis �iūrėjo į instrument�. Jokio įtrūkimo! Sveikut sveikutėlis!

Hana paleido dūdas, nes manė padariusi ka�k� labai bloga, kai apdangalui nukritus Dina garsiai aiktelėjo.

I�girdusi verksm�, atbėgo Stinė.

� Lorcho violon�elė vėl sveika! � su�uko Dina.

� Negali būti?!

� �iaip ar taip, nesutrūkusi!

Dina nusine�ė violon�el� prie artimiausios kėdės. I� lėto, į niek� daugiau nekreipdama dėmesio, ėmė j� derinti.

Kai po namus pasklido �varūs garsai, visi pakėlė galvas, o Hana nustojo verkusi.

Lorcho violon�el� Reinsnese jie girdėjo pirm� kart�. Jos tembras buvo tamsesnis nei Dinos violon�elės. Skambėjimas � ver�lesnis ir kur kas stipresnis.

Valandų valandas nebuvo daugiau garsų, kurių būtų verta klausytis. Nei�girstas liko ir garlaivis, kuris plaukė į pietus.

Vienas Nylsas kaip įprasta laukė prie kranto. Tir�tai snigo. Laivas vėlavo kelias valandas.

Tokiu metų laiku nebūdavo daug keliauninkų. Ir dabar tei�lipo viena auk�ta tamsi �mogysta su ver�enike rankoje ir jūreivi�ka kuprine ant peties. Ant galvos buvo u�simauk�lin�s did�iul� vilkenos kepur�, dėvėjo tokius pat kailinius ir buvo nelengvai atpa�įstamas advento tamsoje.

O Tomas stovėjo arklidės tarpduryje, kai vyri�kis kartu su Nylsu atėjo nuo kranto. Per kiem� jiedu pasuko prie did�iųjų durų.

I�vyd�s atvykėlio kairiam skruoste rand�, Tomas �altai pasisveikino. Tada vėl sugrį�o į arklid�.

Levas �ukovskis mandagiai pasipra�ė keletui dienų pastogės. Jis buvo nuvarg�s po kelias paras trukusios audros Finmarke. Nenorįs trukdyti. Girdėj�s, jog ponia muzikuojanti�

Vis� laik� vir�uje grie�ė Lorcho violon�elė. Giliai ir sodriai, tarsi niekada ir nebūtų įtrūkusi.

Levas �ukovskis jo paties pageidavimu ir nesukant galvos buvo pamaitintas virtuvėje.

Ten jis su�inojo apie violon�el�. Kuri kelet� mėnesių stovėjo sutrūkusi ir stebuklingai vėl tapo sveika. Ir apie Dinos prisiri�im� prie senojo instrumento, kurį ji paveldėjusi i� varg�elio kandidato Lorcho.

Kurį laik� Nylsas palaikė jam kompanij�. Ta�iau kai pasirodė Stinė su vaiku, jis pasisakė turįs neatidėliotino darbo ir i�ėjo.

Stinė norėjo prane�ti Dinai, jog atvyk� sve�ių. Levas �ukovskis j� sudraudė. Bet galbūt ji galinti praverti duris į koridorių, kad muzika būtų geriau girdėti�

Vyri�kis valgė ko�� su Olinės avie�ių sultimis. Jam es� be galo malonu sėdėti jos virtuvėje, ir jis padėkojo u� valgį lengvai pasilenkdamas ir pak�telėdamas jai į rank�.

Jakobui mirus, su Oline niekas nebeflirtavo. Ji sukruto subruzdo. Be paliovos tar�kėjo apie namus, samdinius bei ruo��. Praėjo gera valanda. Prie�okomis Olinė dar spėjo dirbti savo būtiniausius darbus.

Levas klausėsi. Akys nevalingai krypo į duris. �nervės vos vos virpėjo. Bet mintys buvo paslėptos po rimta, gerų manierų pa�enklinta kakta.

Olinė i�sprogino akis, kai jis nepasipuikavo ir nepra�ytas įmetė į krosnį malkų. Be kokių nors ponys�ių. Ji linktelėjo jam su neslepiamu susi�avėjimu.

Lorcho violon�elė raudojo. Tomas neatėjo vakarienės. Virtuvėje sėdėjo rusas!

Dina lipo �emyn atsine�ti vyno, norėdama aplaistyti Lorcho violon�el�. Vilkenos kailiniai, kurie gulėjo u�mesti ant kėdės �alia laiptų, jai buvo nepa�įstami.

Ta�iau ver�enik� atpa�ino. Jos vaizdas ir kvapas trenkė jai su tokia jėga, kad ji turėjo įsitverti.

Ji savo dideliu kūnu u�gulė turėklus. Sulinkusi pusiau, tarsi perverta didelio skausmo. Rankos, gniau�ian�ios glotnų apvalų medį, akimirksniu sudrėko nuo prakaito. �niok�tuodama ji atsisėdo ant laiptų, ir tuo metu pasirodė Jakobas.

Bet jis nebuvo stiprus. Lygiai taip pat u�kluptas kaip ir ji pati.

Ji i� lėto pasitraukė auk�tyn sijonus, i�skėtė kelius, kad galėtų pastatyti kojas ant laiptelio po savimi. Tvirtai. Galva svyrojo tarp rankų tarsi nukirsta ir atiduota jai saugoti.

Ji sėdėjo, kol apsiprato su koridoriaus prietema spingsint nedidelei �vakelei ant veidrod�io staliuko. Tuomet be galo lėtai atsistojo ir nulipo �emyn. God�iai griebė kelioninį krep�į. Tarsi norėdama patikrinti, ar ne apgaulė. Atidarė jį ir įki�o rank� vidun. Surado knyg�. Ir �įkart. Atsiduso ir paslėpė j� po �aliu. Tada vėl u�darė krep�į.

�vakė supleveno jai stojantis. Ji paėmė fant�.

Vėl u�lipo laiptais auk�tyn. Tyliai. Krosnies nebekūrė. Niekas neturėjo i�girsti krosnies durelių trenksmo.

Tada nenusirengusi atsigulė, įsmeigusi �vilgsnį į durų ranken�. Retkar�iais sukrutindavo lūpas. Ta�iau be jokio garso. Nieko neįvyko. O Jakobas sėdėjo ant lovos kra�to ir �iūrėjo į j�.

Stinė nuvedė sve�i� auk�tyn į skliautuot�jį kambarėlį. Jis nepanoro, kad ji pakurtų jam krosnį. Pasakė, jog viskas kuo puikiausia ir pats es�s kar�tas kaip �arija.

Stinė i�slinko atne�ti rank�luos�ių ir į �so�ius pripilti kar�to ir �alto vandens.

Jis nusilenkė ir padėkojo dairydamasis po kambarį. Tarsi laukdamas, kad kas nors ims ir i��oks i� sienų.

Viena tarnai�ių, Tėja, ka�ko buvo nusiųsta į vir�ų. Ji stovėjo nar�ydama po skalbinių spint� ir vis �vilg�iojo į kambarį. Atvykėlis i� dalies ir jai priklausė.

Vyri�kis ka�kuo Stin� glumino. Ji neu�truko ir, �nab�domis palinkėjusi labos nakties, atatupsta i�sispraudė pro duris.

� Ar Dina Grenelv jau atsigulė? � dar spėjo paklausti jis.

Stinė sutriko.

� Ji neseniai dar grojo� Man pa�iūrėti?

Levas papurtė galv�. Jis �engė por� �ingsnių per kambarį ir sustojo tarpduryje.

� Ji ten miega? � su�nab�dėjo jis ir mostelėjo galva į tams�, salės pusėn.

Stinė taip nustėro, kad net nepasipiktino tokiu nepadoriu klausimu. Tik linktelėjo ir nėrė į tams�, į kambarėlį, kuriame ji su vaikais miegodavo.

Dideliuose namuose viskas nu��iuvo. Naktis nebuvo labai �alta. Ta�iau juoda, su apsunkusiu dangumi. Viduje buvo vienas tamsus koridorius ir dvejos u�daros durys.

�viesa salės lange buvo stebima i� klėties palėpės. Tomui naktis buvo pragari�ka. Rytui au�tant įsisiurbė į kūn� kaip juoda nepasotinama dėlė.

Tėja prane�ė, jog vakar vakare garlaiviu atplauk�s rusas su randu. Ji i� ryto atėjo į sal� pakurti krosnies.

� Tas, kuris buvo �ia rudenį, kai degė tvarto stogas! � pridūrė ji.

� �it kaip, � atsiliepė Dina nuo pagalvių.

� Su savimi turi jūreivi�k� kuprin� ir ver�enik�. Jis nenorėjo ponios trukdyti. Tik pra�ė praverti duris į koridorių, kad galėtų girdėti violon�el� kelias valandas prasėdėjo virtuvėje. Olinei i� nuovargio kojos per kelius linko, i� krosnies �iluma i�garavo ir taip toliau!

� O Nylso nebuvo?

� Buvo, bet neilgai, jie surūkė po pypk� ar po dvi. Ta�iau be pun�o�

� Virtuvėje?

� Taip!

� O jis nesakė, kokie jo planai?

� Ne, jis tik pasipra�ė maisto ir nakvynės, sakė, kad buv� daug audrų �iaurėje. Bet Olinė pati visk� i�pliurpė!

� Gana apie Olin�! Ar jis lauks kito garlaivio?

� �ito a� ne�inau.

� O Stinės ten nebuvo?

� Buvo, kaipgi, ji nune�ė į kambarį vandens ir� Girdėjau, kaip jis paklausė, ar ponia �ia mieganti, ir�

� Tyliau! Netar�kink taip krosnies durelių!

� Nety�ia�

� Kaipgi.

� A� tik norėjau pasakyti, kad jis� jis, matyt, norėjo pasikalbėti�

� Sakai, tai sakyk. Bet liaukis trankiusi dureles.

� Gerai.

Tėja toliau dirbo savo darb�. Beveik be garso.

�iluma sklido po kambarį. Juodasis �aizdras ū�ė ir spragsėjo.

Dina gulėjo, vis dar su drabu�iais, kol Tėja pasi�alino ir ji i�girdo j� beld�iantis į sve�ių kambarėlio duris.

Tuomet ji atsikėlė ir i�driekė keist�j� naktį ant kėdės. Rūb� po rūbo. Nuogu kūnu paleido sroventi drungn� vandenį ir neprisileido artyn Jakobo.

Ji ilgai �ukavosi plaukus ir rengėsi. Pasirinko juod�j� suknel� ir rūd�ių spalvos liemen�. Be jokios sagės ar kito papuo�alo. Pe�ius ir liemenį persijuosė samaniniu megztu �aliku, kaip ne�ioja tarnaitės. Tuomet giliai įkvėpė oro ir palengva nulipo �emyn pusry�iauti.

Motu�ė Karena buvo k� tik grį�usi i� Stranstedo ir apgailestavo nebuvusi namie i� vakaro, kai atvyko sve�ias.

Olinė neai�ku kuo piktinosi ir vaik��iojo grėsmingai patempusi lūp�.

Dina �iovaudama pasakė, jog nieko baisaus neįvyk�, jis juk nes�s koks valdininkas ar prana�as. Visk� būtų galima atitaisyti gerais pietumis, tegul ir per patį advent�.

Motu�ė Karena ėmė rūpintis �ventiniais pusry�iais su viskuo, kas priklauso.

Olinė palydėjo j� tū�mingu �vilgsniu ir suko galv�, kaip �i� prie�piet� reikės visk� suspėti. Kepėja turėjo ateiti po dienos. Visi darbai vėlavo. Per aplinkinius kaimus prasiautė tymai ir kitokios ligos, kaip lapus i�guldė �mones. Visa pagalba, kuri buvo u�sakyta i� �alies, vėlavo. O naujoji gyvulių �ėrikė dar buvo neįgudusi, nors ir labai stengėsi. Stinei u�teko rūpes�ių su vaikais, o i� Dinos namų ruo�oje pagalbos nelauk.

Tai kas gi varg�ei belieka? �ventiniai pusry�iai! Tfu!

� Na k�, Levas �ukovskis atvyko pas mus vasarop? � Dinos balsas buvo �altas kaip ledas.

Ji i�girdo jį lipant laiptais ir surado dingstį i�eiti į koridorių.

�ypsena, su kuria jis pasitiko j�, sustingo lūpose.

� Galbūt �ia, Reinsnese, prie� Kalėdas nepriimami sve�iai? �paklausė jis, eidamas į j� su i�tiestom rankom.

� Mes Reinsnese visada priimame sve�ius, ir tuos, kurie pa�ada atvykti, ir tuos kitus�

� Tai a� labai nesutrukdysiu?

Ji stovėjo ir �iūrėjo į jį be atsako.

� I� kur atvykai? � paklausė ji ir padavė rank�.

� I� �iaurės.

� �iaurė ir ilga, ir plati.

� Taigi.

� Ar ilgai pas mus vie�ėsi?

Jis laikė suspaud�s jos rank� abiem delnais, tarsi norėdamas j� su�ildyti.

� Iki kito garlaivio, jei galima. A� neu�krausiu daug rūpes�ių.

� Ar turi tų gerųjų cigarų kaip praeit� sykį?

� Taip.

� Surūkom po vien� ant tu��ios �irdies prie� pusry�ius! Beje, pas mane salėje atsidūrė rusi�ka knyga su nesuprantamais ra�menimis. �i�nakt.

Jo akys �ypsojosi, ta�iau buvo rimtas.

� Kol kas gali j� pasilaikyti� Be paliovos keliaujant jūromis, knygos bjauriai sudrėksta, apdarai atsiklijuoja. Bet a� mielai i�versiu eilėra��ius. Jie � tikri perliukai. Beproti�kame pasaulyje. Vertimus u�ra�ysiu, kad galėtum pridėti �alia. Ar girdėjai apie Pu�kin�?

� Ne.

� Mielai apie jį papasakosiu, jeigu įdomu.

Ji linktelėjo. Akys vis dar spinduliavo aklu įnir�iu.

� Dina� � �velniai tarė jis.

�altis nėrinių ra�tais i�margino visus langus. I� svetainės smelkėsi silpnas smilkalų dvelksmas.

� Barabas � joks kalvis, � su�nab�dėjo ji, spaudydama jo deln� smiliumi.

14 skyrius

JIS PERSKĖLĖ UOL�, IR I�TRY�KO VANDUO, TEKĖJO TYRUMOJE KAIP UPĖ.

(Ps 105, 41)

Nylsas sukinėjosi Levo �e�ėlyje, tarsi ie�kodamas ruso u�tarimo. Jis netgi ateidavo valgyti į did�i�j� trob� ir iki vėlyvo vakaro prasėdėdavo rūkomajame. Abu pusbalsiu �neku�iuodavosi.

Andersas visa galva buvo pasinėr�s į pasiruo�imus Lofoteno �ūklei. Lakstė pirmyn atgal. �vejojant ties Andenesu menkes vienu i� femberingų, jam buvo pavyk� sugauti neblog� laimikį. Pastaraisiais metais toli u� parapijos ribų jis garsėjo kaip �Menkių karalius�. Buvo pripirkta naujų tinklų � ir statomųjų, ir traukiamųjų.

Vien� dien�, vie�int lensmano �eimynai, kai visi jau sėdo prie stalo, su ka�kokiais brė�iniais įėjo Andersas. Pasipūt�s kaip gaidys, i�skleidė juos, kur buvo laisva.

Sūdyta mėsa jau garavo ant stalo ir laukė, kol visi ap�iūrės tas gro�ybes.

Femberinge Andersas norėjo įrengti pastog� ir ten pastatyti krosnel�, kad nereikėtų plaukti į krant� virtis maisto. Tuomet galima būtų plaukti dien� naktį, pamainomis nusnūstant po stogu.

Lensmanas linktelėjo pe�iodamasis barzdel�. Jo nuomone, pastogė kiek gremėzdi�ka, ta�iau i� esmės nebloga. Ar jis tar�sis su Dina dėl tokio perstatymo?

� Ne, � tarstelėjo jis ir pa�nairavo į Din�.

Nylsas pasakė, jog tai būtų did�iausia nes�monė. Tik pamanykit, kaip bjauriai atrodytų femberingas! Auk�tas, sunkiai valdomas ir nepaslankus.

Levo galva, tai puiki mintis. Rusų laivai taip pat es� kerėpli�ki, ta�iau puikiai tinka �vejybai. Jis ap�iūrėjo brė�inį, kurį buvo atne��s Andersas, ir pritariamai linktelėjo.

Motu�ė Karena skės�iojo rankomis ir gyrė sumanym�, ta�iau ragino visus sėstis prie stalo, kol valgis nespėjo atau�ti.

Dina patap�nojo Andersui per petį ir maloniai tarė:

� Andersai, esi sumanus vyras! Tebūnie femberingas su pastoge.

Akimirk� jie �iūrėjo vienas į kit�. Tuomet Andersas sulankstė brė�inius ir sėdo prie stalo. Jis gavo, ko norėjo.

A� esu Dina. Ieva ir Adomas turėjo du sūnus. Kain� ir Abelį. Vienas brolis nu�udė antr�jį. I� pavydo.

Andersas nieko nenu�udys. Ta�iau a� noriu jį turėti.

Tai, kad Nylsas su visais sėdėjo prie stalo ir be paliovos kalbino Lev�, nuodijo Dinai valgį. I� prad�ių ji stebėjo jį su savo vos į�iūrima �ypsenėle, po to ėmė reikalauti Anderso ir Levo dėmesio.

Stinė taip pat sėdėjo lyg ant adatų, kol Nylsas buvo tame pa�iame kambaryje. Tarpais ji prabildavo į vaikus tyliu, grie�tu balsu. Su jais ji elgėsi valdingai, bet �velniai. Nusi�engdami namų tvarkai, jie �įkart sėdėjo prie stalo kartu su suaugusiaisiais. Kai baigė valgyti, jiems buvo leista nueiti nuo stalo. Sunku buvo nuvaryti vaikus į lov�. Ta�iau Reinsnese ryk�tė nebuvo naudojama. Dina taip nusprendė. Jei sugebi joti ant laukinio arklio teparodydamas jam rimb�, dviem ma�iems vaikams sutramdyti pakanka �vilgsnio.

Stinė su tuo ne visuomet norėdavo sutikti, ta�iau nesigin�ydavo. Jei retkar�iais būdavo priversta pe�telėti Benjaminui u� plaukų, tai likdavo tarp jųdviejų.

Benjaminas nesiprie�indavo Stinės bausmėms, nes jos visuomet būdavo pelnytos. Be to, kar��iuodamasi Stinė skleisdavo ka�kokį ypating� kvap�. Nuo pat kūdikystės �is kvapas teikdavo Benjaminui palaim�.

Jis pak�sdavo jos rank�, kai ji bausdavo įsikar��iavusi arba santūriai, kaip pakeliamos oro permainos arba metų laikai. Jis nene�iodavo pagie�os, i�verkdavo j� tuoj pat.

Hana buvo kitokia. Jai reikėdavo �inoti, u� k� baud�iama. Kitaip bausmė galėdavo sukelti riksmų, baimės ir ker�to lavin�. Kai niekas negali paguosti, tik Benjaminas.

T� dien�, kai lensmanas su savo berniukais atkako pasisve�iuoti prie� Kalėdas, Benjaminas lyg ty�ia ypa� nenustygo prie stalo.

Lensmanas susierzin�s murmėjo, kaip es� blogai, kad Reinsnese du vaikai u�aug� be tėvi�kos rankos.

Stinė nunarino galv� nutvieksta gėdos. Nylsas įsistebeilijo į sien�, tarsi vidury �iemos u�tik�s neregėt� vabzdį.

O Dina nusijuokė ir abudu, Benjamin� ir Han�, pavarė nuo stalo, liepdama baigt valgyti pas Olin�.

Jie pasiėmė savo lėk�tes ir patenkinti nudro�ė nuo stalo nesusigėd� nė per nago juodym�.

� Negalė�iau pasakyti, jog tėvo buvimas nulėmė tai, kad a� u�augau. Ir tai �ino visi.

Galėjai pamanyti, kad lensmanui į akį krislas įkrito.

Motu�ė Karena sutrikusi �vilg�iojo tai į vien�, tai į kit�. Ta�iau nesugalvojo, k� pasakyti. Kambario nuotaika padviso aitriais kepenų taukais, kai Dina dar pridūrė:

� Augdama pas trobelninkus Helėje, Dinutė ma�ai jautė tėvi�k� rank�. O dabar ji � Reinsneso ponia.

Lensmanas taip įpyko, kad vos nepa�oko. Ta�iau Dagnė stipriai suspaudė jam rank�. Ji buvo grie�tai įspėjusi. Jeigu jis vie�int Reinsnese negalės taikiai sugyventi su Dina, ji ten daugiau kojos nekelsianti.

Nes Dinos ker�tavimas bei pagie�ingi atkir�iai į lensmano pamokslavimus �eidė ir Dagn�. Taip, i� tiesų tik ji ir tebuvo �eminama. Nes lensmanas buvo toks pats nepa�eid�iamas kaip jūrų vėplys rujos metu.

Jis i� paskutiniųjų susivaldė ir sukrizendamas visk� pavertė juokais. Netrukus jau kar�tai gin�ijosi su Andersu apie pastog� femberinge.

Vis� likusį laik� Levo akys buvo lyg pora sakalų, pakibusių vir� �monių prie stalo.

Rodos, visi buvo sukrėsti to, k� Dina nutylėjo tėk�dama savo begėdi�k� atsakym�.

Stinė nebepakėlė akių vis� pusvalandį, kol buvo galima kilti nuo stalo.

Vakaras buvo trumpas. Nami�kiai anksti nuėjo ilsėtis, o lensmano �eimyna jau kit� ryt� i�siruo�ė namo.

Motu�ė Karena stengėsi u�glostyti skriaud�. Negailėjo dovanų ir prie� atsisveikinant maloniai �neku�iavosi su Dagne.

Dina teikėsi pramigti, tad ji tespėjo atsisveikinti pro salės lang�, kai jie jau pėdino į prieplauk�.

� Linksmų �ventų Kalėdų! � su�uko ji sald�iu balsu ir pamojavo.

Tos prie�kalėdinės dienos buvo ka�kokios ypatingos, pradedant juodu lyg smala rytme�iu ir baigiant tamsiu pavakario �vytėjimu vir� į�alusių pėdsakų sniege. Kar�tligi�ka skuba palengva virsdavo vakaru ir glebia ramybe. Net ir gyvuliai u�sikrėtė �iuo ritmu, nors jie beveik neregėdavo dienos �viesos.

Vėlų vakar� i� salės skambėdavo Lorcho violon�elė ir visuose languose degdavo �viesos. Nebuvo daug kalbama ir apie �viesos taupym�. �iaip �iemos metu paprast� dien� būdavo sudeginamos �e�ios �vakės. Po dvi vienukart. Ir dar degdavo keturios did�iosios lempos.

Kvepėjo �aliuoju muilu ir kepiniais, ber�inėmis malkomis ir smilkalais. Po to, kai Olinė nusisamdė kepėj�, palaimingas kvapas apgaubė virtuv� bei kamar�. Ta�iau kai kurių darbų ji nepatikėjo niekam kitam. Pavyzd�iui, sviestinės te�los minkymo. Ji gimė tarp jos miltuotų rankų ant did�iojo priestato stalo. Pro atlapotas duris �velgiant lediniam gruod�io vakarui.

Apsivilkusi storais kailiniais, plaukus apsiri�usi skepeta, ji priminė didelį triūslų �vėrį. Pama�u veidas i�bly�ko, �altis pra�ydino skruostus raudonai.

Sklind�iai buvo sukrauti į puskubilius svirno palėpėje. Pyragai � did�iojoje kamaroje. Mėsos vyniotiniai gulėjo slėgtuvuose rūsyje. I� viralinės vis� dien� girdėjosi peilio dunksėjimas, kol Olinė kim�o kapotines de�ras. Var�kė buvo sukrėsta į dubenis, pabarstyta cinamonu ir u�dengta drobule. Duonos kepalai gulėjo kubiluose, ir jos dar turėjo u�tekti kelionei į Lofoten�.

Kamarai�ių ir kambarių Reinsnese tikrai buvo daug. Ir Dina būtų galėjusi pasilikti su Levu �ukovskiu dviese, jei tik būtų pasistengusi. Ta�iau ir durų buvo daug. Ir visos jos atsidarinėjo bei u�sidarinėjo be beldimo. Todėl Levas liko visų sve�ias.

Garlaivio buvo laukiama ne anks�iau kaip tarp�ven�iu. Gal tik po Naujųjų Metų!

Su Johanu Levas �ukovskis �nekėdavos apie politik� ir religij�. Su motu�e Karena � apie literatūr� ir mitologij�. Jis vartė jos knygas. Ta�iau prisipa�ino, jog rusi�kai ir voki�kai skaityti jam sekasi geriau nei norvegi�kai.

Levo �ukovskio niekas kitaip ir nevadino, kaip tik ponu Levu. Jis vis įbrukdavo kokį pinig� Tėjai, kai ji rytais jam kurdavo krosnį. Ta�iau niekas ne�inojo, i� kur jis atkeliavo arba kur ruo�iasi vykti. Kai kas nors paklausdavo, jo atsakymai būdavo įtikinami, ta�iau trumpi, da�niausiai be vietovard�ių ir datų.

Reinsneso gyventojams ne naujiena buvo bendrauti su atvykėliais, todėl jie �iūrėjo į visa tai mandagiai ir santūriai. Kiekvienas savaip ai�kinosi ruso mįsles, priklausomai nuo sugebėjimų bei intereso.

Dina suprato, kad per t� laik� jis turėjo pabūti Rusijoje, nes su savim turėjo rusi�kų knygų, kurios gulėjo matomoje vietoje. Retsykiais suradusi koki� dingstį, ji įsmukdavo jo kambarėlin, kai �inodavo jį esant krautuvėje. Traukdavo į save jo kvap�. Sumi�usį su tabako, odinių drabu�ių ir kelioninio krep�io kvapais.

Ji sklaidė knygas. Ten buvo pabrauktų vietų, ta�iau jokių pastabų kaip Johano knygose. Vien nery�kūs pabraukymai pie�tuku.

Pa�ioje Levo vie�nagės prad�ioje Andersas pasiteiravo, kada jis paskutinį sykį lank�sis Bergene.

Levas teatsakė:

� Buvau ten vasar�.

Po to jis puolė girti jekt� �Motu�ė Karena�, kuri tuo metu stovėjo ant kranto laukdama kelionės į Lofoten�.

� Laivai Norlane � tai tikri laivai! � pasakė jis.

Ir Anderso akys nu�vito, tarsi pats būtų pirk�s jekt� u� savus pinigus.

Vakarais Levas, nusimet�s �vark� ir liemen�, �okdavo ir dainuodavo. Galingas �emas balsas pripildydavo vis� nam�. Pasi�iūrėti ir paklausyti subėgdavo nami�kiai i� virtuvės bei ūkinių trobesių. Durys atsilapodavo, o ap�ilpusios tamsyme�iu akys imdavo �ioruoti nuo �ilumos ir dainavimo.

Dina i�moko melodijas ir i� klausos pritardavo pianinu.

Lorcho violon�elė nė karto nebuvo nukelta nuo salės. Dina tvirtino, jog toji nepakelianti ne�iojimo.

Kū�ių dien� sniegas nubaltino dangų. Netikėtai orai at�ilo. Tai nieko gero ne�adėjo kalėdinėms puotoms. Rogių keliui sugesti nereikėjo nė paros, o jūra jau ir dabar buvo nerami. Vir� įlankos gyvenantys vėjai vis dar nenorėjo i�siduoti. Ir negalėjai �inoti, kiek jie buvo sukaup� jėgų.

Dina jojo pakrante, nes i�korij�s sniegas su a�tria pluta po apa�ia buvo tikra pra�ūtis �irgo kojoms, smengan�ioms kiaurai.

Ji paleido Juodį lengva ristele, o pati �valgėsi į apniukusį horizont�.

Norėjo pakviesti Lev� pajodinėti kartu, bet jis jau buvo i�ėj�s į krautuv�. Norėjo, kad jis i�siduotų. Bet jis nepakartojo nieko pana�aus į tai, k� buvo sak�s antrojo auk�to koridoriuje kit� dien� po gaisro.

Kakta buvo suraukta, o primerktos akys kurį laik� �velgė sodybos link.

Trobos stovėjo susispietusios į krūv� ir i� daugybės langų eilių skleidė geltonos �viesos kūgius. Su�alusias �ermuk�nio uogas ir �iaudų kūlius siaubė ma�i dangaus vargetos trumpais sparneliais. Pilkais ir rudais plėmais baltame sniege palei trobas dryksojo gyvulių ir �monių pėdos, mė�las ir atliekos. La�an�ių varveklių �e�ėliai vingiavo ant pusnių keterų a�triadantėmis kripėmis.

Dina buvo nekaip nusiteikusi.

Bet po valandos ji parjojo į arklid� �ypsan�iu veidu.

Tomui pasidarė neramu. Paėm�s vadeles, jis laikė Juodį, kai ji pasilenkė �emyn ir patap�nojo �irgui �on�.

� Pa�erk jį kiek stipriau� � sumurmėjo ji.

� Nei kitus arklius?

Ji sutriko ir pakėlė akis.

� Daryk, kaip i�manai.

� Ar galiu pasiimti por� laisvų dienų tarpu�ven�iu? � paklausė jis. Stovėjo spardydamas ledo gabal� su į�alusiu arklio mė�lu.

� Tik pasirūpink, kad kas nors būtų tvarte ir arklidėje, � tarė ji abejingu balsu ir jau buvo beeinanti.

� O ponas Levas dar ilgai �ia bus?

Klausimas jį i�davė. Jis reikalavo pasiai�kinti� Prisiėmė teis� klausinėti.

Rodės, Dina tuoj tuoj rė� triu�kinantį atsakym�. Bet staiga ji susilaikė.

� Ne, k� gi Reinsnese ilgai veikti, Tomai?

Ji atsi�liejo į jį.

Jis pagalvojo apie pirm�j� rūg��i� �ol� tarp dantų pavasarį. Drėgn� vasar��

� �monės atkeliauja ir i�keliauja� � pridūrė ji.

Ka�k� jam reikėjo atsakyti. I�sibla�k�s jis patap�nojo arklį.

� Linkiu linksmų Kalėdų!

Jo akys glostė jos lūpas. Plaukus.

� Tikiuosi, prie� eidamas namo suvalgysi Kū�ias, � nerūpestingai i�tarė ji.

� Geriau �io to pasiim�iau, jei galima.

� Galėsi ir pavalgyti, ir pasiimti.

� A�iū.

Ūmiai ji pyktelėjo.

� Ar nesiliausi vaizdav�s baisiai nelaimingo, Tomai?

� Nelaiming�?

� Vaik�tai lyg �em� pardav�s! � i�rė�ė ji. � Menka kiek � atrodai kaip per laidotuves.

Stojo mirtina tyla. Tuomet vyri�kis įkvėpė oro. Giliai. Tarsi ruo�tųsi vienukart u�pūsti visas lajines �vakes.

� Kaip per laidotuves, Dina? � galų gale i�tarė jis, pabrė�damas kiekvien� �odį.

Jis �iūrėjo jai į akis. Pa�aipiai?

Po to viskas praėjo. Raumeningi pe�iai suglebo. Jis įvedė arklį vidun ir padavė avi�ų, kaip ji buvo liepusi.

Levas buvo k� tik i�ėj�s i� savo kambario, kai ji u�lipo laiptais auk�tyn.

� Eik �en!

Dina i�tarė tai įsakmiu tonu, be jokios į�angos. Levas nusteb�s pa�velgė į j�, ta�iau pakluso. Dina atlapojo salės duris ir pakvietė jį vidun.

Nuo jo atvykimo dienos pirm� kart� su juo buvo viena. Mostelėjo į vien� i� kėd�ių prie stalo.

Jis atsisėdo ir rankos mostu pakvietė j� sėstis �alia. Ta�iau ten jau buvo įsitais�s Jakobas.

Ji panoro nusimesti jojimo �vark�. Jis atsistojo padėti. Atsargiai i�tiesė �vark� ant mil�ini�kos lovos.

Nekreipdama dėmesio į Jakob�, ji atsisėdo prie stalo. Jie buvo lyg dvi figūros drobėje. Jakobas sėdėjo ir �iūrėjo į juodu.

Nė vienas nekalbėjo.

� Dina labai rimta, � pradėjo Levas. Ir keldamas koj� ant kojos, pa�iūrėjo į violon�eles. Nu�velgė lang�, veidrodį, lov�. Ir galiausiai vėl grį�o prie Dinos veido.

� A� noriu �inoti, kas tu.

� Būtinai �iandien? Per pa�ias Kū�ias?

� Taip.

� A� pats vis� laik� bandau suprasti, kas a� esu. Ir kur mano namai, Rusijoje ar Norvegijoje.

� Ir i� ko valgai duon�, kol bandai tai suprasti?

Jo �alios akys su�ioravo.

� I� to paties kaip ir ponia Dina, i� savo protėvių dvaro ir turtų. � Jis atsistojo, nusilenkė ir vėl atsisėdo. � Ar tamsta pageidautum, kad i� anksto susimokė�iau u� nakvyn�?

� Nebent �adėtum rytoj i�vykti.

� Skola auga sulig kiekviena diena ir naktim. Galbūt reikėtų palikti u�stat�?

� A� jį jau turiu. Pu�kino poezija! Be to, pas mus nepriimta i� sve�ių imti pinigų. Dėl to mums taip ir rūpi, kas gyvena po mūsų stogu.

Jo galva dirbo. Slankiojo du kauburėliai. Po vien� ties kiekvienu �andikauliu.

� Atrodai nedraugi�ka ir suirzusi, � i�rė�ė jis.

� Taip nėra. Bet tu nuo man�s slapstaisi.

� Prie Dinos nėra taip paprasta prieiti� nebent kai ji groja. Bet tada juk nekalbėsi su ja.

Ji nuleido negirdom ironij�.

� Tu sakei� prie� i�plaukdamas� kad meiliniesi man. Ar tai tebuvo tu�ti pliau�kalai?

� Ne.

� K� tu turėjai galvoje?

� Ne taip lengva paai�kinti, kai esi tardomas. I� �monių esi įpratusi gauti tokius atsakymus, kokių pageidauji, ar ne? Konkre�ius atsakymus į dalyki�kus klausimus? Ta�iau meilintis moteriai, su kuria susipa�įsti, anaiptol nėra konkretu. Tai yra jausmų i�bandymas. Kuriam reikalingas taktas ir laikas.

� Ir tu tai vadini taktu ir laiko i�bandymu, kai sėdi ir pliurpi kontoroje su Nylsu?

Levas nusijuokė. Atidengdamas vis� dantų eil�.

� Tiek ir tenorėjau i� tav�s, � i�ko�ė ji ir atsistojo. � Gali eiti! � pridūrė.

Jis nunarino galv�, tarsi norėdamas paslėpti savo veid�. Staiga pakėlė į j� akis ir i�tarė maldaujamu balsu:

� Nebūk tokia pikta. Geriau pagrok man, Dina!

Ji papurtė galv�. Bet vis dėlto pakilo ir nuėjo prie instrumentų. Paglostė Lorcho violon�el�, nenuleisdama nuo vyri�kio akių.

� Apie k� tu kalbiesi su Nylsu? � at�ariai paklausė ji.

� Tu nori visk� �inoti apie visus? Laikyti savo rankose?

Ji neatsakė. Tik palengva glostė instrument�, sukdama didelius ratus. Ved�iojo pir�tais palei instrumento briaunas. Kambaryje girdėjosi silpnas brū�enimas. �nab�desys i� anapus.

� Mes kalbamės apie Reinsnes�. Apie krautuv�. Apskait�. Nylsas � kuklus �mogus. Labai vieni�as� Bet tikriausiai tu tai �inai? Jis sako, kad Dina su niekuo nesitarianti ir visk� kontroliuojanti.

Pauzė. Dina tylėjo.

� �įryt mes kalbėjome, jog būtų neblogai i�plėtus krautuvėl� ir patalpas padarius �iuolaiki�kesnes. Būtų �viesiau. Ir prekių daugiau tilptų. Ir dar � kad galima būtų u�megzti ry�ius su Rusija ir gauti i� ten kai kurių prekių, kurias sunkiau rasti �ia, vietoje.

� Tu aptarinėji Reinsneso reikalus su vienu i� samdinių, bet ne su manim?

� Maniau, jog tamstai, kaip moteriai, rūpi kiti dalykai.

� Kokie gi?

� Vaikai. Namų ruo�a.

� Tuomet tamsta nedaug i�manai apie tai, kokie rūpes�iai gula ant nakvynės namų savininko na�lės pe�ių! A� pageidau�iau, kad Reinsneso reikalus aptarinėtum su manim, o ne su mano pavaldiniais! Beje, kuo tave taip domina Reinsnesas?

� Man įdomios tokios ma�os bendruomenės. Tai visas pasaulis ger�ja ir blog�ja prasme.

� O pas jus nėra tokių bendruomenių?

� Tai ne visai tas pats. �monės nėra tokie laisvi, jeigu jie neturi �emės. Prasti �moneliai neturi jokio pagrindo būti tokie lojalūs kaip �ia. Rusijoje dabar sunkūs laikai.

� Dėl to ir atvykai �ia?

� Ir dėl to. Bet kart� a� prisidėjau gesinant gaisr� Reinsnese�

Jis priėjo. Blanki dienos �viesa įspaudė rauk�les jo stambiam veide.

Juos skyrė violon�elė. Jis taip pat u�dėjo rank� ant instrumento. Sunki� lyg saulėje įkait�s akmuo.

� Kodėl tu taip ilgai u�trukai?

� Tau atrodė ilgai?

� Nesvarbu, kas man atrodė. Tu �adėjai atplaukti �iemop.

Buvo pana�u, jog jis smaginasi.

� Tu taip gerai atsimeni, k� a� �adėjau?

� Taip, � suurzgė ji.

� Tai gal galėtum būti geresnė, kai a� atvykau? � su�nab�dėjo jis. Prie pat jos veido.

Jie stovėjo ir �iūrėjo vienas į kit�. Ilgai. Vertino jėgas. Tyrinėjo rimtais veidais.

� Kokio gerumo reikia Barabui? � paklausė ji.

� Nebedaug trūksta�

� O ko reikia?

� �iek tiek draugi�kumo.

Jis paėmė i� jos violon�el� ir atrėmė į sien�. Atsargiai. Tada paėmė jai u� abiejų rankų.

Ka�kur namuose ka�kas sudu�o. Tuoj po to pravirko Benjaminas.

Jis spėjo pastebėti, kaip jos akyse ka�kas krustelėjo. Po to jie drauge nuslydo prie sienos. Jis niekada nebūtų paman�s, kad ji tokia stipri. Burna, atvertos akys, alsavimas, jos daili krūtinė. Ji priminė jam moteris namuose. Bet buvo tvirtesnė. Atkaklesnė. Nekantri.

Jie virto kauburiu vir� sienos tamsybės. T�siu, judriu kauburiu Jakobo drobėje.

Levas �iek tiek atitraukė j� nuo sav�s ir su�nab�dėjo:

� Pagrok, Dina! I�gelbėsi mus abu.

I� jos i�siver�ė tylus �vėries riaumojimas. Akimirksniu ji įsikniaubė į jį. Po to paėmė į rankas instrument�, nusine�ė prie kėdės ir i�skėtė �launis, priimdama jį į tarp�. Pilk�voje dienos prieblandoje pakilo strykas.

Nuskambėjo pirmieji garsai. I� prad�ių vangiai, be ypatingo gro�io. Po to ranka sutvirtėjo, tapo laisvesnė. Dina u�simir�o. O Jakobas pasitraukė.

Levas stovėjo nusvirusiom rankom ir �iūrėjo į jos krūtin�, prigludusi� prie instrumento. Į ilgus pir�tus, kurie kartais suvirpėdavo suteikdami garsui sodrumo. �iūrėjo į pla�tak�. Odines kelnes, kurios i�ry�kino dailias, tvirtas �launis. Smakr�. Po to jos plaukai u�krito ant veido.

Jis �engė per kambarį prie durų. Bet i�ėj�s jų neu�darė. Ir savo paliko atviras. Pla�iomis grindų lentomis nudryko nematoma gija. Tarp sve�ių kambarėlio ir salės.

15 skyrius

A� TIESIU SAVO RANKAS Į TAVE, MANO SIELA TROK�TA TAV�S KAIP I�D�IŪVUSI �EMĖ.

(Ps 143, 6)

Ponia Karena pati suruo�ė visas dė�es ir pintinėles, kurios turėjo būti nugabentos į trejet� valstie�ių sodybėlių arba i�dalintos vargstantiems, apie kuriuos ji buvo girdėjusi.

Ji perduodavo visa tai per �mones, kuriems būdavo pakeliui, arba pasakydavo pasiimti patiems, kai kas atvykdavo į krautuvėl� nusipirkti būtiniausių dalykų �ventėms.

Olinė vai�ino visus virtuvėje. �ia buvo jauku, gera ir idealiai tvarkinga.

Kalio�ai, veltiniai ir paltai buvo rikiuojami palei did�iul� juodapilv� gele�in� virykl�. Iki keliaujant namo jie spėdavo atitirpti, i�d�iūti ir su�ilti. Ant prie�dos visuomet būdavo �ilto vandens. Nukėlus lankainius, kad galima būtų u�statyti vandens kavai, ant neseniai nu�veistos �ai�aruojan�ios krosnies nutviksdavo puodai ir katilai.

I�tis� savait� be paliovos plaukė �monės. Valgė ir gėrė. Po to ėjo į krautuv�, sėdosi ant suolelių, statinių bei dė�ių ir laukė, kol kas pave�ės.

Dabar negalėjo būti nė kalbos apie nedarbo laik�. Krautuvėlė dirbdavo tol, kol būdavo nors vienas pirkėjas. Tik �itaip. Nylsas su krautuvės pagalbininku turėjo smarkiai suktis.

Kur buvus, kur nebuvus ir vėl reikėdavo kelti lankainius. Vėl būdavo kai�iamas kavinis. U�vir�s vanduo kunkuliuodavo tol, kol imdavo tik�ti pro kaklelį.

Kavinis �nyp�davo ir garuodavo, kol kas nors susizgrib�s nukeldavo jį nuo ugnies ir supildavo kav�.

Ant grindų palei krosnį gulėjo plok��ias akmuo jam pastatyti. Kava ten būdavo paliekama pritraukti ir savo kvapu kutendavo �nerves kiekvienam, atėjusiam i� tamsos, �al�io ir bangų siautulio.

Puodeliai su mėlynom gėlytėm ir auksiniu kra�teliu, i� viso �e�i, būdavo paskalaujami po ankstesnių gėrėjų ir pripilami naujiems. Viena kita prastai sumalta kavos pupelė plūduriuodavo palei puodelio kra�t�. Nelyginant tamsrudė valtelė. Siūbuodavo į �alis, kai koks su�alėlis apgniau�davo puodelį norėdamas su�ilti ir keldavo kartųjį nektar� prie lūpų. Prie kavos būdavo rudojo cukraus ir sausainių.

Vienas kitas gaudavo ir po stiklelį u� u�darų durų. Bet �iaip Reinsnese degtine nebuvo prekiaujama. Nylso manymu, tai geras paprotys.

Mėlynai da�ytoj virtuvėje pas Olin� i�gerti negaudavo niekas, tik pati Olinė. Kada ne kada ji pasilepindavo stiproku kavos ir degtinės gėrimu, kad kraujas geriau vaik��iotų.

Tik pavienius asmenis motu�ė Karena svetainėje vai�indavo �eriu.

Dina pati retai priimdavo �mones. Kai į dvar� atvykdavo sve�ių, ji liepdavo vai�inti juos visų namų vardu.

Nylsui patiko prie�kalėdis. Pla�iausio asortimento pirmarū�ių prekių apyvarta būdavo did�iausia. Jis turėjo įprotį tuo stipriau suraukti kakt�, kuo geriau sekėsi prekyba.

O per �ias Kū�ias rauk�lės buvo ypa� ry�kios, kai jis dairėsi po apytu�tes lentynas ir ap�iūrinėjo tu��ius podėlius krautuvėje bei prieplaukos sandėlyje. I� i�vaizdos jį būtum palaik�s bankrutavusiu �mogumi.

Kai atėjo �vilpaudamas Andersas, pasipuo��s i�eiginiais mar�kiniais, Nylsas padejavo, jog lik� tiek ma�ai miltų, kad jam darosi neramu, ar u�teks kelionei į Lofoten�.

Bet Andersas tik juokėsi. Jį linksmino apsimestas brolio susirūpinimas dėl tu��ių aruodų ir lentynų. Tik kartais jis nusistebėdavo, kad pelnas i� prekybos ne didesnis kaip anks�iau. Juk pirkėjų netrūko, ir pinigingų. O tie, kas pirkdavo �uvų, beveik visi buvo padorūs �monės ir pristatydavo pinigus, kai tik �uvys atsidurdavo vietoje.

Kai i�ėjus paskutiniam pirkėjui viskas buvo u�daryta ir u�rakinta, Nylsas atsiskyrė vienaties mi�ioms. Krautuvės kontoroje u� u�rakintų durų ir nuleistų u�uolaidų.

Savo aukas jis dailiai sudėjo į du storus vokus ir padėjo ant stalo. Po to, prisuk�s lemp�, su vienu voku rankoj pajudėjo altoriaus link.

Praustuvės stovas buvo masyvus ��uolinis baldas su stora marmuro plok�te, emaliuotu dubeniu ir tokia pat muiline ant vir�aus.

Jis i�kilmingai u�gulė jį visu svoriu ir stumtelėjo stov� į �alį. Laisvoji grindų lenta i�tikimai gulėjo savo vietoj ir �velgė į jį daugybe �akų bei rievelių.

Netrukus prietemon buvo i�kelta skardinė dė�elė, atidaryta ir jai atiduota paskutinioji atna�a.

Tuomet vėl viskas buvo sustumta į vietas.

Paskui į apskait� įra�ytus banknotus jis u�rakino gele�inėje spintoje kampe.

Galiausiai Nylsas atsistojo kambario viduryje u�sideg�s pypk� ir apsi�valgė. Viskas kuo puikiausiai. Prasidėjo �ventės.

Vienintelis dalykas, neduodantis jam ramybės, buvo neseniai įsigytas Amerikos �emėlapis, kuris dingo. Vis�laik gulėjo ant stalo. Ir staiga ka�kur prapuolė!

Jis nesiliovė ie�koj�s. Klausė ir krautuvės pagalbinink� Peterį. Tas tvirtino nieko nemat�s ir negirdėj�s.

Nylsas suprato, kad negalės parsivesti į Reinsnes� jokios moters, kol �ia bus Stinė su vaiku. �i skaudi tiesa privertė jį rimtai apsispr�sti. Įsigyti Amerikos �emėlapį. Ir �tai dabar jis dingo.

Penkt� valand� būdavo valgomos Kū�ios. Mėsos sultinyje suvilgytas paplotėlis su sirupu. Geriamas akvavitas3 ir alus. Iki to laiko visi stengdavosi baigti savo darbus.

�įkart pasistengė ir Nylsas. Ruso dėka ir jis galėjo jausti malonum� valgydamas kartu su visais.

O dar tas Amerikos �emėlapis. Gal bus įmanoma i� akių atspėti, kas jį nud�iovė.

Valgomajame stalas buvo padengtas visiems. Kū�ių niekas nevalgydavo virtuvėje. �į paprotį įvedė motu�ė Karena, apsigyvenusi dvare.

Bet ne visi vienodai gerai jautėsi svetainėje. Daug kas bijojo ir �od�iu persimesti, kad nepasirodytų nei�auklėti arba nepasakytų, ko nereikia.

Levas su Andersu kiek pagyvino nuotaik� visaip paikiodami su vaikais. Visiems buvo smagaus juoko. Bendro.

Indus �ia atne�davo, �ia nune�davo. Kar�tų patiekalų garai sėdo ant odos ir mai�ėsi su syvais, einan�iais i� vidaus.

Motu�ė Karena sėdėjo prie�ais u�degt� kalėdin� eglut�. Visi namai kvepėjo �vente. Pintuose popieriniuose krep�eliuose gulėjo razinos, meduoliai ir rudojo cukraus gabalėliai. Jų nevalia būdavo liesti, kol nepasakydavo motu�ė Karena.

Ji sėdėjo krėsle galustalėj ir po vakarienės skaitė visiems kalėdin� evangelij�. I� prad�ių norvegi�kai. Po to voki�kai, norėdama prad�iuginti pon� Lev�, kaip ji sakė.

Ta�iau Benjaminas su Hana spirgėte spirgėjo laukdami dovanų ir gardėsių. Juodviem kalėdinė evangelija ne tik atrodė dvigubai ilgesnė, bet dar ir virto nepelnyta Dievo bausme.

Vėliau juodu tarpusavy net prie�odį ėmė vartoti: �Dabar ji dar voki�kai paskaitys!�

Dina buvo tarsi plati, kambariu srūvanti upė. Vilkinti savo kobalto mėlynumo aksomin� suknel� su damasto krūtine. Ji �velgė tiesiai į �mones ir atrodė beveik draugi�ka. Skambindama kalėdines psalmes, ji glamonėte glamonėjo klavi�us.

Levas, apsitais�s baltais drobiniais mar�kiniais pla�iom rankovėm su nėriniuotais rankogaliais, vedė dainas. Apykaklėje turėjo įsiseg�s sidabrin� sag� ir vilkėjo juod� liemen�.

Buvo u�degtos dvi tripir�tės Trijų Karalių �vakės, kurios per kiekvienas Kū�ias būdavo statomos ant pianino. Po �vakidėmis blyk�iojo sidabriniai padėklai. Jie buvo skirti varvan�iam stearinui surinkti. Per vakar� ant jų pri�eldavo sluoksnis stearino, po �vakėmis sukurdamas tikr� miniatiūrinį peiza��.

Trijų Karalių �vakės buvo Stinės rankų darbas. Viena skirta Hanai, kita � Benjaminui. Nors motu�ė Karena primygtinai tvirtino, kad jos esan�ios Kristaus garbei.

Kadangi prie� Kalėdas dvare lankėsi batsiuvys, nami�kiams ne taip sunku buvo ir atspėti, k� atras jiems skirtuose paketėliuose. Netrukus visi samdiniai jau matavosi batus.

Levas pakil�s sudainavo rusi�k� dainel� apie visus pasaulio batus ir batelai�ius.

Benjaminas su Hana pritarė. Darkyta rusų kalba. Su ausį rė�ian�iu fal�u ir rimtais veideliais.

Motu�ė Karena i�krakmolyta nėrinių apykaklaite ir dailiai su�ukuotais plaukais greitai pavargo. Staiga per kambarį perėjo Jertrūda ir paglostė motu�ės Karenos i�bly�kusį rauk�lėt� skruost�. Ir primerkusi akis, motu�ė Karena u�snūdo.

Olinė �įvakar leidosi aptarnaujama. Kulk�nyje �iojėjo atvira �aizda. Dabar, per kalėdinį darbymetį, ji dar pablogėjo.

Stinė i� medaus ir �olelių i�virė tepalėlio ir dėjo ant �aizdos. Bet nuo to nieko nebuvo geriau.

Levas pasakė, jog ji turinti sėdėti ir leistis aptarnaujama tol, kol pasveiksianti. Nuo to karto Olinė nebenuleido nuo Levo akių. Lygiai taip pat ji ka�kada dovanojo savo prielankum� Jakobui.

Stinė buvo pilna vangios ramybės. Kada ne kada ji pa�velgdavo į Nyls�, tarsi ap�iūrinėdama k� tik i��veistas grindis. M�sliai ir su dideliu pasitenkinimu. Jos akys buvo tamsesnės, veidas rusvesnis nei įprastai. Kietai supinta kasa buvo suriesta į ring� pakau�yje. Ta�iau tai neįstengė paslėpti, jog Stinė turėjo nepaprastai gra�ų sprand�.

Visi Johano kalėdiniai atsiminimai siejosi su Reinsnesu, i�skyrus tuos metus, kai jis mokėsi pastoriumi. Jis skendėjo tuose atsiminimuose. Matė Ingeborg�, degan�ias �vakes, ir motu�� Karen�, balsu skaitan�i� Biblij�. Jakob�, kurio veidas visuomet liepsnodavo nuo prie��ventinių i�gertuvių su draugais.

�įvakar, kai motu�ė Karena pasisodino Benjamin� su Hana ant kelių, jis pasijuto silpnas kaip vaikas. Susigėdo ir atgailavo stengdamasis visiems būti labai draugi�kas, o ypa� � vaikams.

Be to, jis pastebėjo, kad kol jo �ia nebuvo, Dinos dvasia i�ėjo į naud� Reinsnesui. Ji pakeitė Anders� su Nylsu. Jos akivaizdoje jie tapdavo marionetėmis. Senoji buvo vienintelis jam lik�s �mogus.

Andersas t� vakar� buvo tikras saulės brolis. Daugiausia sėdėjo klausydamasis motu�ės Karenos, Johano ir Levo. Kada ne kada pa�velgdavo į Din�. Kart� linktelėjo jai taip, tarsi juos sietų kokia bendra paslaptis. Buvo akivaizdu, jog �io �mogaus nekankina jokie s��inės priekai�tai.

Nylsas trumpam prisėsdavo did�iojoje troboje. Bet �iaip jis turėjo kitų reikalų, apie kuriuos jo niekas neklausinėjo. Retsykiais jis pasiūlydavo cigarų arba pripildydavo taures. Bet burna buvo kaip u�ri�ta. Jo akys atrodė lyg debesys, neramiai klajojantys vir� �monių kambaryje.

A� esu Dina. Jertrūda �įvakar stovi lensmano dvaro troboje ir verkia. Ji pakabino angelėlius, girliandas ir paskaitė i� juodosios knygos. Vis vien tai negelbsti. Ka�kas nuo �ven�ių �ventimo darosi piktas. Dėl to verkia Jertrūda ir slepia savo subjaurot� veid�. A� apglėbiu j� ir skai�iuoju batus.

Retsykiais Dina su Levu susi�velgdavo. Pyktis buvo praėj�s. Tarytum ji būtų pamir�usi, jog jis pavėlavo. Pamir�usi ir t� nevykusį pokalbį salėje prie� kelias valandas.

Motu�ė Karena nuėjo ilsėtis. Vaikai jau miegojo. Neramiai, nuo prakaito sulipusiais plaukeliais ant kaktos po visų saldumynų, pyragų � baimės ir d�iugesio kupino Kū�ių vakaro Reinsnese, kai tau a�tuoneri ir �e�eri. Po visų tų pasakojimų apie kaukus, apkabinimų ir sėdėjimo ant kelių. Balsų, muzikos, dovanų.

Samdiniai visus savo darbus buvo pabaig� prie� vakar� ir dabar nuėjo ilsėtis. Merginos į palėp� vir� virtuvės, o vaikinai į klėtį. Olinė saugojo virtuvės duris nuo naktinių sve�ių. Ji miegojo pravėrusi duris į virtuv�.

Olinės parpimas buvo kaip nakties muzika. Jai vien� dien� nutilus, dvaras būtų netek�s savo pagrindinio laikrod�io.

Nylsas ka�kur i�ėjo. Ar i�imtininkų trobon, kur jam priklausė du kambarėliai, ar kontoron, niekam tai nerūpėjo.

Niekam, tik Stinei. Bet ji nei�sidavė. Slėpė savo mintis po tamsiais lygiais plaukais, niekam dėl to nesukdama galvos. Ji palengva nusirengė prie�ais veidrodį ir blausioje stearininės �vakės �viesoje tyrinėjo savo kūn�.

Tik pirma u�traukė did�iulės lovos, kurioje miegojo vaikai, u�uolaidėles.

Praėj�s vakaras jos gyveniman neatne�ė nieko naujo. I�skyrus vien� dalyk�: ji ėmė kovoti dėl savo vaiko dalies. I� lėto, bet atkakliai. Dėl to jos apatiniame komodos stal�iuje atsidūrė Amerikos �emėlapis.

Stebėdama Din�, ji �io to i�moko: k� padarysi pats, bus padaryta. Arba: neklausk patarimų, jei gali apsieiti be jų.

Andersas, Johanas, Levas ir Dina pasiliko rūkomajame.

Dina sėdėjo atsilo�usi ir �aidė sunkiu �ilkiniu kutu prie atkaltės. Ji rūkė �velnų Havanos cigar�. Ir visai ne moteri�kai, bet įgudusiai pūtė jiems vir� galvų dūmų ratilus.

Andersas pasakojo apie pasiruo�imus Lofoteno �ūklei. Jis ketino pirma pasiųsti vien� jekt�, o tada �iūrėti. Jeigu laimikis būsi�s neblogas, nesunkiai galėsi�s i�ruo�ti ir antr�. Jis vylėsi �monių turėsi�s u�tektinai. Jei prana�ystės i�sipildysian�ios, �ūklė būsianti tiesiog pasaki�ka. Ar Levas nenorįs prisidėti?

Atrodė, jog Levas svarsto, po to i� lėto atsakė neman�s, jog tinka tokiam darbui. Be to, turįs reikalų pietuose, Tronjeme.

Dina skvarbė jį akimis.

� Ar galima paklausti, kokie reikalai?

� Turiu paimti vien� kalinį, kurį reikės lydėti į �iaur� iki Vardės. Jis nuteistas kalėti, o bausm� turės atlikti Vardėhuso tvirtovėje.

� Nori pasakyti, kad ve�ioji �mones į bausmės atlikimo vietas? � paklausė Dina.

� Taip, � paprastai atsakė jis, gurk�telėjo pun�o ir į�ūliai nu�velgė visus i� eilės.

� Argi tai u�siėmimas? � nepatikliai paklausė Andersas.

� Ne blogesnis u� bet kurį kit�.

� Betgi varg�ai �mogeliai?

Dina nusipurtė ir atsitiesė kėdėje.

� Visi mes turime savo kalėjim�, � tarė Levas.

� Tai kas kita, � pasakė Andersas.

Jis stengėsi neparodyti, kaip giliai jį sukrėtė tai, kuo �is rusas u�siima.

� Ir da�nai lydi tuos kalinius? � paklausė Dina.

� Ne, � tarstelėjo jis.

� Kaip tu ėmeisi tokio darbo? � paklausė Johanas.

Ligi �iol jis sėdėjo tyliai, be �od�ių ir buvo gerokai i�mu�tas i� vė�ių.

� I� avantiūrizmo ir tinginystės! � nusijuokė Levas.

� Bet kodėl gi tau nesiėmus rimtos prekybos� vietoj tos prekybos kaliniais, � pratarė Andersas.

� Tai ne prekyba. Ji ir nėra mano pomėgis. Tai veikiau bendravimas su �mogumi sunkiomis aplinkybėmis. Mane domina �monės. I� jų i�mokstu ir �io to naujo.

� Man galva nei�ne�a, � sumi��s tarė Andersas.

� Ir ko gi tave kaliniai i�moko? � įsiki�o Dina.

� Kad �mogų pa�insi i� to, ko jis nedaro nuolatos!

� Biblijoje para�yta, kad apie �mogų reikia spr�sti i� jo darbų. Ar ne taip, Johanai? � tarė Dina.

Dabar ji sėdėjo tiesi kaip styga.

� Taip ir yra, � krenk�telėj�s tarė Johanas. � Bet, �inoma, mes daug ko galime ne�inoti apie nelaiming� �mogaus dali�.

� Nylsas, pavyzd�iui, daro tai, ko i� tikrųjų nenori daryti, nes �iuose namuose yra svetimas. Jeigu jis jaustų, kad �ia jo namai, visk� darytų kitaip, � tarė Levas.

Andersas prasi�ioj�s pa�velgė į jį.

Dina palinko į priekį.

� Papasakok mums apie tai, Levai �ukovski!

� A� ne�inau, kaip Nylsas su Andersu pateko dvaran. Girdėjau jų istorijas. Jos labai pana�ios. Vis dėlto ka�kas �iuose namuose stumia Nyls� į �alį ir globoja Anders�.

� Ir kas gi tai? � �velniai paklausė ji.

� A� manau, tai Dinos elgesys, kuriuo privalo sekti ir kiti.

Galėjai girdėti apie langus �iu�antį snieg�. Tylų įspėjam� �lamesį.

� O kodėl a� turė�iau stumti Nyls� į �alį?

� �ito a� ne�inau.

� Galbūt galėtum paklausti jį arba dar k� nors?

� A� klausiau Nyls�.

� Ir k� jis pasakė?

� Kad nieko nepastebėj�s.

� Ir galbūt tau tai pasako, kad Nylso s��inė negryna? Kaip parazitais u�leista �vari lova.

� Gali būti, � atsakė Levas.

Andersas sunerimo. Pokalbis, jo nuomone, darėsi negarbingas.

� Nuo jo Stinė tapo nė��ia, o jis atsisakė tėvystės! � su baisia panieka tė�kė Dina.

� Tokios niek�ybės vyrams i�eina nety�ia. Ir �monių u� tai nebesodina į cyp�.

� Taip, bet galgi vertėtų pasodinti tuos, kurie suved�ioja �adėdami vesti, � tarė Dina.

� Galbūt. Bet tada kalėjimai būtų perpildyti. Kur tokiu atveju dėti �udikus?

� �udikus?

� Taip. Tuos, kurie laikomi pavojingais. Tuos, kurie susilaukia visų pasmerkimo.

Ka�kurioje kūno vietoje jai i�dygo pagalbos pra�anti ranka. Jertrūdos ten nebuvo! Lorchas! Jis buvo aklinoje tamsoje.

� Jau vėlu, � lengvai tarė ji ir atsistojo.

Johanas sėdėjo timp�iodamas �varko atlapus. Jo manymu, tas pa�nekesys ma�ai turėjo k� bendra su Kalėdomis.

� A� negaliu patikėti, kad kas nors Reinsnese nepagarbiai elgtųsi su Nylsu. Jis turi mūsų pasitikėjim� � darb�, pastog� ir duonos. Kad jis keistokas, to negali paneigti. Bet dėl to negalim kaltinti Dinos, � pabandė u�baigti pokalbį Johanas.

Jis vėl kelet� sykių krenk�telėjo.

� A� manau, jis jau�iasi toks atstumtas, kad nori i�vykt į Amerik�, � pasakė Levas lyg pats sau. Tarsi nei�gird�s, k� kalbėjo Johanas.

� Į Amerik�? � nepatikliai tarstelėjo Andersas.

Dinos veidas pavirto kauke.

� Vien� dien� prie� Kalėdas jis studijavo Amerikos �emėlapį. A� jį u�klupau nety�ia ir paklausiau, ar jis nesiruo�ia i�va�iuoti. Jis taip pasakė, kad, matyt, i� tikrųjų puoselėja toki� mintį, � pasakė Levas.

� Bet jis nėra prasitar�s apie tai nė puse lūpų! O kiek tai kainuotų! � sumurmėjo Andersas.

� Tikriausiai susitaupė, � tarė Levas.

T� akimirk� Dinos akys ai�kiai pagyvėjo. Ji vėl atsisėdo. O vienas batas, kurio nebuvo iki galo apsiavusi, paklypo.

Skai�iai? Skai�ių kolonos ėmė kilti kambario paneliu. Jie slinko kaip �e�ėliai i�ilgai �ilkinių tapetų. Jie darėsi tokie ry�kūs!

Dina �iūrėjo ir klausėsi i�tempusi ausis.

� Susitaupė? K� jis galėjo susitaupyti? � paklausė Andersas. � Mano pajamos �iuo metu didesnės nei jo, nes prekiaudamas jektomis gaunu pelno procentus, ir vis tiek neturiu ko taupyti! O Nylsas gauna tik atlyginim��

Jis tarsi atsipra�ydamas pa�velgė į Din� ir Johan�, jei kartais jo kalba jiems būtų pasirod�iusi per daug sta�ioki�ka.

� Jis neturi tiek daug i�laidų kaip tu, Andersai, nes jo gyvenimo būdas kitoks. Jis galėjo taupyti ne vienerius metus, � at�ovė Dina.

Tada ji apsiavė bat� ir susivarstė kaip reikiant, kad nei�sisuktų kojos. Suglėbė sijonus ir vėl atsistojo.

Nuo Levo ji buvo nutolusi ne ma�iau kaip nuo Grį�ulo Ratų.

� Jau vėlu, � pakartojo ji ir �engė per kambarį prie durų.

� Mano nuomone, jeigu jums Nylsas reikalingas krautuvėje, jį reikia priimti į draug�. Kitaip jūs jį prarasit, � lėtai ir ai�kiai u� Dinos nugaros pasakė Levas.

� Tai pana�u į ties�, � sumurmėjo Johanas. � A� pastebėjau, kad ka�kas ne taip. Jis ra�ė tokius keistus lai�kus� Kol a� mokiausi pastoriumi�

Dina atsigrį�o taip staigiai, kad sijonai i�siskleidė į �alis.

� Tas, kas nesielgia kaip �mogus ir kratosi atsakomybės, niekur neturės ramumo, � i�rė�ė ji. Staiga pritrūkusi oro.

� Bet ne �monės turi teisti, � pasakė Johanas.

� Niekas ir neteisia! � at�ovė ji.

� Tai ne visai teisinga, � sumurmėjo Andersas. � Nylsas ne�ino, kaip i�taisyti padėtį. Tai pasidarė neįmanoma. Negi jis galėjo vesti Stin� vien dėl vaiko.

� Kodėl gi ne? � suurzgė ji.

� Betgi Dieve mano� � nut�sė Andersas.

� Teisybė, jis pasielgė nedorai, ta�iau nė vienas i� mūsų nėra apsaugotas nuo nuodėmės, � tyliai pasakė Johanas. � O Stinė dabar juk jau�iasi kuo puikiausiai, � pridūrė jis.

� Stinė nesijau�ia kuo puikiausiai! Ji �ia dūsta. Kol jis planuoja kelion� į Amerik�! Bet tegul, taip bus geriau! Visiems. Oras bus grynesnis. Ir kvėpuoti bus lengviau.

� O kaip su krautuve?

Johanas nebe�inojo, kaip prie�tarauti. Tik jautė pareig� k� nors sakyti.

� Nebijok, atsiras �monių, � ramiai atsakė Dina. � Bet jis juk dar nei�va�iavo!

� Girdėjau ka�k� �nab�dantis krautuvėje, kad labiausiai Nylsas norėtų ponios Dinos, � pasakė Levas.

Rodės, jis nenori nusileisti. Dina jau būtų buvusi u� durų. Dabar jau per vėlu. Ji negalėjo nesustoti.

� �it kaip! Levas �ukovskis pataria i�tekėti u� jo, kad jis nebesijaustų nustumtas į �alį?

Savo kreiva �ypsenėle ji atsitvėrė nuo jų.

� Atleisk! Tai buvo negra�u i� mano pusės! � atsipra�ė Levas ir pakil�s nusilenkė. Tuomet nuskubėjo per kambarį ir palaikė jai duris. Jis palinkėjo labos nakties, ir abu liko u� durų.

�vakė koridoriuje buvo nudegusi iki pat �alvarinės �vakidės. Tamsu. Pro auk�t� lang� sruvo mėnesiena, įsprausdama juos į lango rėmo groteles.

Strypai gulė ant jo veido, pe�ių. Juodu judėjo tame pa�iame narve.

Lipant laiptais auk�tyn, jis apglėbė j� per liemenį. Lentos, kaip visada, negarsiai girg�dėjo. Jo klubai lietė jos klubus. �od�iai, jo neseniai i�tarti, ir jų sukeltos bangos nusirito tolyn. Jų nebebuvo, ir tiek. Tu��ia.

Jo buvimas sunkiai slėgė. Ka�kur giliai, giliai skraite.

� Pasigailėk Nylso, � su�nab�dėjo jis, kai jie pasiekė palėp�.

� Tai ne nuo man�s priklauso, � atsakė ji pyktelėjusi, kad jis vėl prakalbo ta tema.

� Tau būtų ramiau.

� Man nereikia ramybės.

� Tai ko gi tau reikia?

Ji suspaudė jį abiem rankom per klubus ir prisitraukė artyn. Tada atsagstė ant krūtinės jo mar�kinius ir suki�o rankas.

Sagė, kuri� ji i�segė jam i� apykaklės, badė jai deln�.

Tada ji i�sprūdo i� jo glėbio ir smuko į sal�. Viskas įvyko labai greitai. Buvo be galo tamsu. Galbūt juodviem tai prisisapnavo. Abiem atskirai.

16 skyrius

D�IŪGAUKITE VIE�PA�IUI, VISOS �ALYS; TARNAUKITE VIE�PA�IUI SU LINKSMYBE; ĮEIKITE JO AKIVAIZDON SU D�IŪGAVIMU. �INOKITE, KAD VIE�PATS YRA DIEVAS; JIS PADARĖ MUS IR MES JO ESAME (�).

(Ps 100, 1�3)

Pirm�j� Kalėdų dien� jie i�sirengė į ba�ny�i�. Plaukė femberingu. Johanas ne per seniausiai buvo papra�ytas pasakyti pamoksl�, nes pastorius sirgo.

Tai buvo didelis įvykis, ir motu�ė Karena, suvystyta pagal visas taisykles, kaip koks ry�ulėlis buvo nugabenta laivan.

Ji �ypsojosi, be perstogės link�iojo visiems, o jos did�iavimuisi Johanu nebuvo ribų.

Pastorius nesikėlė i� lovos, ta�iau jo �mona atėjo.

Motu�ė Karena buvo įkurdinta pirmajame suole �alia jos. Dina ir visi kiti Reinsneso �monės sėdėjo antrame suole.

Levas savo noru prisėdo ba�ny�ios gale.

Mil�ini�kos mūrinės sienos. �vakės. �e�ėliai, glūdintys kertėse, kur neprasiskverbia nei dienos, nei �vakių �viesa. Giedamos psalmės. Did�iuliuose Dievo namuose �monės pasijuto menki. Jie glaudėsi vienas prie kito ie�kodami �ilumos.

Evangelija pagal Jon�: ��viesa spindi tamsoje ir tamsa jo neu�go�ė.�, �Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.�

Per tas kelias prie�kalėd�io dienas Johanas spėjo gerai pasiruo�ti. Repetavo stebint motu�ei Karenai. Veidas buvo smarkiai i�bly�k�s, o akys i�g�stingos. Ta�iau balsas buvo tvirtas kaip uola.

Jis kalbėjo apie palaim� būti Kristuje. Apie pasiruo�im� priimti aprei�kim� bei i�ganym�. Apie nuodėmės bejėgi�kum� �mogui įsileidus �vies�. Nes� �mogui didesnio stebuklo u� Kristų ir Jo Malon�.

Motu�ė Karena linksėjo ir �ypsojosi. Kiekvien� �odį ji mokėjo atmintinai. Kad ir kokia sena, jos galva vis dar buvo nelyginant komoda. K� jon įdėdavo, t� ir rasdavo vos prireikus.

�monėms patiko pamokslas, ir po mi�ių jie spietėsi apie Johan� �ventoriuje.

� I� tiesų galima buvo pasisemti ramybės, � pasakė pastorienė, spausdama Johanui rank�.

I� kiekvienos burnos virto tir�tas garas. Jis liejosi į vien� debesį vir� jų galvų. Būrelis i� lėto patraukė į pastoriaus sodyb� gerti kavos.

Dina neskubėjo. I� prad�ių u�suko į būdel�. Viena.

Galų gale �ventorius i�tu�tėjo. Siauru sumintu takeliu ji apėjo ba�ny�i�, kol atsidūrė jūros pusėje. Tuomet ji u�silipo ant gynybinio pylimo keteros. �ioje ba�ny�ioje galima gintis. Platus vaizdas į jūr� ir storos sienos.

Kol Dina �velgė į kalnagūbrį kitoje fiordo pusėje, Jertrūda ten paskleidė milijonus perlamutrinių kriauklelių. Spindėjimas buvo toks ry�kus, kad u�go�ė garsus, sklindan�ius nuo pastoriaus sodybos. Laiveliai ant jūros kranto buvo lyg u�burti skenduoliai, kurie drykso ir ka�ko laukia.

Ji stovėjo pasislėpusi nuo �monių akių. U�stota mil�ini�kos mūrinės ba�ny�ios.

Tuomet Jertrūdos spindesį perskrodė jo �ingsniai.

Pro zakristij� juodu į�engė tu��ion ba�ny�ion. I� pastoriaus sodybos �ių durų nesimatė. Dabar, kai �vakės u�gesintos, viduje buvo visi�kai tamsu.

Jų �ingsniai aidu atsimu�ė nuo mūrinių sienų. Jie perėjo i�ilgai ba�ny�ios nuo altoriaus iki durų. Vienas greta kito, nepersimesdami nė vienu �od�iu. Pakilo laiptais auk�tyn, kur vargonai. Ten buvo dar tamsiau nei apa�ioje. Vargonai, nebylūs ir sunkūs, dūlavo vir� jų galvų.

� Manau, mums reikia palaiminimo, � tarė jis.

� Taip, bet �vake teks pasirūpinti patiems, � atsakė ji, lūpomis prigludusi prie jo kaklo.

Altorius turėjo būti apdengtas �ilku ir u�degtos va�kinės �vakės. Ber�o �akelės vazose per vis� ba�ny�ios vidurį turėjo kvepėti vasara. Ar bent jau grubios medinės grindys turėjo būti i��luotos. Ta�iau pasiruo�imams nebuvo laiko.

Jie beveik nematė vienas kito. Bet kraujas smarkiai tvinksėjo visose venose ir arterijose. Laikas buvo tiksliai apskai�iuotas. Ta�iau jo pakako visam pa�ventinimui.

Jo randas jai buvo kelrodis audrai įsisiautėjus. Kelio atgal nebuvo.

Prie� i�nirdamas palei mūro sien�, Levas įsitikino, ar zakristijonas tikrai i�ėjo namo. Liudininkų jie galės pasikviesti kit� kart�. Vieta nebuvo pasirinkta i� anksto. Bet jeigu jau taip i�ėjo, geresnės katedros jie nebūtų surad� visame Norlane.

Pastoriaus namuose buvo �venti�kai padengtas kavos stalas.

Lensmanas ir Johanas sėdėjo �alia Bergeno pirklio, kuris apsigyveno parapijoje ir gavo leidim� atidaryti nakvynės namus. Tuo papiktindamas ne vien�, nes kėlė grėsm� prekybai Reinsnese.

Kalba sukosi apie ledynus. Bergenietis stebėjosi, kad �ia, �iaurėje, jų tiek nedaug, nors kalnai labai auk�ti! Ir kiaurus metus garuojanti jūra! Vestlane, ypa� Sogne, klimatas �velnesnis, o ten dar ir kokie ledynai�

Lensmanas ėmėsi ai�kinti kaip tikras �inovas. Jūra �ia nesanti tokia �alta, kaip daugeliui gali atrodyti. Be to, esama �iltų srovių.

Johanas pritarė lensmanui. Jis dar ir nuo sav�s pridūrė, kad �alies pietuose turi toli palikti spygliuo�ių rib�, jei nori u�eiti ber�ų keru�ių bei geltonųjų gervuogių, o �ia, �iaurėje, tankiakeriai ir tankialapiai ber�ai auga iki pat jūros. Gervuogės sirpsta net salose ir pakrantėse!

Ta�iau dorai taip niekas ir nesugebėjo paai�kinti tokio painaus botanikos ir gamtos klausimo.

Motu�ė Karena pasakė, jog Dievas, būdamas i�mintingas, nevienodai skyrė �monėms. Matyt, Jis suprat�s, jog �iaurėje būtina leisti geltonosioms gervuogėms ir ber�ų kerams �elti iki pat jūros. Ir kad Jis apsaugoj�s �iaurie�ius nuo baisiųjų ledynų, nes �ie ir taip nema�ai vargsta. Tie �altieji metų laikai! Rudeninės audros ir nederliaus metai! Ir �uvų nenuspėjami keliai jūroje. Kai pagalvoji, Dievo pasielgta i�mintingai!

Pastorienė pritarė draugi�kai linktelėdama. Kiek ma�iau apsi�viet� �monės i� aplinkinių dvarų taip pat linksėjo � po to, kai pastorienė parodė savo pritarim�. Taip ir turėjo būti.

Ta�iau Johanas nebuvo link�s komentuoti motu�ės Karenos ledynų kilmės bei paplitimo teologinio ai�kinimo. Jis tik meiliai �iūrėjo į j� ir tylėjo.

Pirklys nepagarbiai praleido pro ausis senosios damos �od�ius. Jis pasakė, es� jo galva nei�ne�anti, kodėl ne visuomet auk��iausios kalnų vir�ūnės būna padengtos ledu. Da�nai, girdi, neįmanoma rasti nei kokio nors ry�io, nei dėsningumo.

Dina tyliai įėjo į kambarį, ir tarnaitė su balta, lengva lyg �ydas priky�te tuoj pat jai atne�ė kavos su sklind�iu. Ji atsisėdo ant kėdės auk�ta atkalte �alia durų, nors ka�kuris vyras atsistoj�s pasiūlė jai viet� prie stalo.

Lensmanas pasakė, jog teorija apie drėgn� jūros or� esanti abejotina. Kadangi, kiek jam �inoma, Jostedalo ledynas es�s vienoje i� sausiausių Sogno apylinkių, o Romsdalo bei Norlano kalnuose, kurie prieina prie pat jūros, ledynų beveik nėra!

Ma�daug tuomet ka�kas įvyko. Unisonu kilo jaudulys. Kuris neturėjo nieko bendra su Norvegijos ledynais. Sunku pasakyti, kada tai prasidėjo. Ta�iau neilgai trukus po kambarį ėmė sklisti vos juntamas dvelksmas. I� prad�ių labai palengva. Specifinis �emi�kas kvapas. Liaudis sunerimo.

Po kelių minu�ių įėjo Levas ir ėmė liaupsinti ba�ny�ios gra�yb�. Nuo to savitas druskingų jūrų vėjų ir �emės kvapas nesusilpnėjo. Ta�iau tuo metu parapijie�iai su juo buvo kiek apsiprat�.

Jiems tai priminė ka�kada patirt� jausm�. Tolimoje praeityje? Ankstyvoje jaunystėje? Jausm�, kuris jau kadai nugulė sieloje nelyginant pūdymuojanti �emė?

Vis tiek vienas kitas suvirpindavo �nerves, kai augalotasis rusas prieidavo per arti. Arba kai pro �alį praslysdavo Dinos plaukai ir rankos. Vyrams pasidarė sunku sekti pokalbį. Jie gū�ėsi vir� kavos puodelių.

Lensmanas i�sibla�k�s pasiteiravo, kaip jau�iasi pastorius. Varg�elis, kuris guli palėpėje kamuojamas kosulio. Pastorienė sutrikusi linktelėjo. Lensmanas kart� jau klausė ir gavo atsakym�, kad pastorius vis dar nesikeli�s i� lovos, kosėj�s ir kar��iuoj�s. Ir kad geriau jo es� netrukdyti. Ta�iau ji būtinai perduosianti linkėjimų.

�į kart� ji trumpai teatsakė: �A�iū, neblogai!� ir nubraukė nuo suknelės rankovės dulkel�.

Kelis kartus apėjo ratu padėklai su pyragais. Buvo pilstoma kava. �mones apgaubė mieguistas pasitenkinimas. O �nervės tarp kiekvieno k�snio virpėdamos uodė or�.

Jeigu �monių fantazija ir buvo pakankamai laki, kad atpa�intų dvelksm�, ji nebuvo tiek į�ūli, kad atsektų, i� kur jis sklinda. Kadangi jo tiesiog negalėjo būti padorių �monių mintyse.

Ta�iau kvapas egzistavo. Savaip veikė apetit�. Netikėtai prasiskverbdavo į pokalbius, ir �od�iai akimirk� nu��iūdavo, o �vilgsniai darydavosi palaimingai svajingi. Gulė ant bendruomenės nelyginant jaudinantis balzamas ir pama�u nyko į pasisėdėjimo pabaig�. Tam, kad praėjus kuriam laikui vėl i�nirtų kurio nors atmintyje. Stebintis, kodėl pirm�j� Kalėdų dien� pastoriaus namuose buvo tokia palaiminga nuotaika.

Pastorienė taip pat ka�k� jautė. Parapijos vaikams i�siskirs�ius, ji palengva traukė nosimi or�.

Pasisėdėjimas buvo nuostabus!

Ji u�lipo auk�tyn pas savo sergantį vyr� ir atne�ė jam didel� sielos ramyb� bei paguod�.

Dina sėdėjo laivelyje ir mėgavosi nevar�oma vėjo laisve.

Levas! Jo oda tvilkė j� per palt� ir rūbus. Jos kūnas buvo tarsi stebuklingoji lazdelė, kaip lankas įsitempusi vir� nematomo vandens telkinio uoloje.

Ji gerai įsisupo į kailį ir kalbėjosi su motu�e Karena bei Johanu. Johanui ji padėkojo u� pamoksl�. Motu�� Karen� pagyrė u� tai, kad toji va�iavo į ba�ny�i�, nors pastaruoju metu ir nesijautė labai sveika.

Jos �vino pilkumo akys �vilgėjo lyg du duburiai. Levas pagavo jų �vilgsnį. Galėjo be galo be kra�to stebeilyti į jų gelm�.

Dina sėdėjo apsupta Johano dėmesio ir Levo, saugan�io jos nugar� nuo jūros purslų.

17 skyrius

JIS ĮSIVEDĖ MANE Į VYNYN�, PATVARKĖ MANO MEIL�.

(Gg, 2, 4)

Buvo neįmanoma nuslėpti, jog ka�kas vyksta. Lygiai taip, kaip neįmanoma nuslėpti metų laikų nuo �monių, kurie dirba lauke.

Johanas buvo pirmasis, suvok�s, k� sako Levo ir Dinos �vilgsniai. Jis atsiminė, kaip Dinai magėjo su�inoti Levo planus, kai jis an�syk i�vyko i� Reinsneso.

Per vis� studijų laik� jam mintyse kirbėjo tėvo �monos vaizdas. Tarytum koks begėdi�kas vabalas, u�krit�s ant Biblijos lapo. Ji buvo kaip Olinės dė�elė su pyragai�iais vaikystėje. Auk�tai ant lentynos ir nelie�iama. Nuodėmingų min�ių lizdas.

Jis sapnuodavo j� ir atmerktomis akimis, ir miegodamas. Nuog�, balzganai �vytin�i� mėnesienoje, su �altais vandens la�ais, varvan�iais kūnu. Ligi �akumo stovin�i� vandenyje, pa�iurpusia oda ir stirksan�iais krūtų speneliais. Toki�, koki� jis matė j� t�nakt, kai jie kartu maudėsi prie� jam i�vykstant.

Grį�o namo devyneriais metais vyresnis. Ir tarėsi įgij�s atspar�. Vis tiek kiekvien�kart, kai j� pamatydavo, ka�kas sukeldavo jam skausm� ir jaudulį. Ta�iau Dievui ir �monėms Dina buvo tėvo nuosavybė. Nesvarbu, kad Jakobas seniai mir�s. Ji pagimdė jo įbrolį ir tvarkė bendr� turt� lyg motina.

Motu�ė Karena �iek tiek susirūpino, pastebėjusi Levo ir Dinos i�kalbingus �vilgsnius. Ta�iau j� tai maloniai jaudino. Ji greitai i�silaisvino nuo savo sūnaus atminimo. Ir apsiprato su mintimi, jog turinti linkėti Dinai gyvo vyro.

Teisybė, ji abejojo, ar �is rusas turi nors kokio turto. Taip pat nemanė, kad jisai sugebėtų verstis prekyba ir tvarkyti sve�ių namus.

Ta�iau geriau pagalvojus, ir Jakobas tebuvo jūrininkas, kai atėjo į Reinsnes�� Taip, ji jau pradėjo d�iaugtis, kad į namus ateis �mogus, su kuriuo bus galima pakalbėti apie men� ir literatūr�. �mogus, kuris laisvai moka vokie�ių ir prancūzų kalbas ir kuris, rodos, buvo nukak�s iki pa�ios Vidur�emio jūros.

Nyls� toks akivaizdus potraukis g�sdino bei glumino. Dėl neai�kios prie�asties, kurios jis nesiėmė analizuoti, jam darėsi neramu. Tarsi jam būtų kėlusi grėsm� pati meilės esybė.

Andersas į visa tai �iūrėjo su nuostaba. Ta�iau jam sunku buvo patikėti, jog i� to gali kas nors i�eiti.

Stinė laikėsi ramiai ir atsargiai, nė vienu mirksniu nei�siduodama, k� �ino arba nujau�ia. Jai neatrodė, jog dėl Dinos geros nuotaikos ir �ai�aruojan�ios energijos vertėtų nerimauti.

Vos Levas vien� dien� pasirodė virtuvėje, Olinė ėmė garsiai vograuti apie velionio Jakobo tobulyb�. Jis atsidėj�s mandagiai klausėsi. Linksėjo ir norėjo smulkiau su�inoti apie herojų, buvusį Reinsneso �eiminink�.

Olinė vardijo ir vardijo Jakobo dorybes. Jo veido gra�yb�, i�tverm�, su kuria galėdav�s �okti kiaur� naktį, atidum� samdiniams ir varguoliams. O kur dar jo garbanos ir nesenstanti �irdis�

Pati to nejausdama, Olinė u�kibo ant Levo me�kerės, nes jis mokėjo klausytis. Galų gale jai buvo leista i�sikalbėti apie jau trisde�imt metų neblėstan�i� savo meil�. Viskas baigėsi tuo, kad ji i�verkė savo liūdesį bei ilgesį ant Levo krūtinės ir tapo nuo jo neatskiriama.

Tomas grį�o ketvirt� dien� po Kalėdų ir rado virtuvėje Lev�, traukiantį graud�ias rusų liaudies dainas, kad paguostų apsia�arojusi� Olin�. Jis pasijuto benamis.

Nieko nelaukdamas ėmė �nipinėti ir kankinosi dar labiau. Vakare klausėsi klegan�io Dinos juoko, kai i� virtuvės į kambarius atsiverdavo durys. Jis patikrino pėdsakus sniege �alia pavėsinės, nes netrukus turėjo stoti pilnatis. Jam atsivėrė �irdį draskanti tiesa. Ant �erk�noto pavėsinės suolelio plytėjo du dideli atitirp� lopai. Taip arti vienas kito, kad susiliejo į vien� �ym�. Du kailiniuoti kūnai ant suolo� Kailiniai, atsagstomi per priekį.

Vis dėlto ji atsivedė ten rus�! Ten, kur garbindavo mėnulį!

Jis taip pat nutykino kiek tolėliau nuo namų, kad galėtų pasi�iūrėti, vienas ar du �e�ėliai ant u�uolaidų salėje. Ta�iau sunkios, tamsios aksominės u�uolaidos saugojo visas paslaptis. Kai jam nepavyko i�vysti �e�ėlių, jį ėmė grau�ti mintis, kodėl ten taip ma�a �viesos.

Jam vaidenosi baltas Dinos kūnas kito glėbyje prie�ais ketin� krosnį, ap�viestas kandeliabro ant veidrod�io staliuko. O lova su baldakimu jam nedavė ramybės nei dien�, nei naktį, todėl jis beveik nepalietė gausių ir puikiai pagamintų kalėdinių valgių.

Tomas ėmė vengti virtuvės, u�eidavo ten tik perk�sti, kai būdavo tikras, jog rusas sėdi troboje.

Salėje i� tiesų būta dviejų �e�ėlių. Ji atsivedė jį �e�t� naktį po Kalėdų. Rizikuodama i�siduoti visiems namams. Johanui. Motu�ei Karenai! Geismas buvo lyg vilkas vedlys. Galbūt pilkas ir nematomas kitiems, bet jai jis buvo vien raudoni nasrai su i��ieptais a�triais dantim ir aitriu kvapu. Nebijantis mirties, alkanas ir įtū��s.

Todėl ji atsikėlė i� lovos ir i� naujo apsirengė visus drabu�ius. Susi�ukavo plaukus ir i�sėlino į tamsų koridorių, kuriame nebuvo nė vieno lango. Ji u�grūdo Jakob� u� baltinių spintos ir pasuko tiesiai prie reikiamų durų. Atsargiai nuspaudė cypian�i� �alvarin� durų ranken� ir įsmuko vidun.

Jis laukė jos kaip i�tikimas asmens sargybinis. Tiesa, be batų ir mar�kinių, vienom kelnėm. Atrodė, lyg būtų sėdėj�s, skait�s ir viena ausimi klaus�sis, ar nepasigirs koks �enklas.

Sve�ių kambarys nebuvo pritaikytas būti dviese. Pernelyg plonos sienos juos būtų i�davusios Andersui ir Johanui. O i� abiejų salės �onų kambariai buvo tu�ti. Ji dviem pir�tais u�gesino �vak�. �aibi�kai ir nepalai�iusi pir�tų.

� Eime! � su�nab�dėjo.

Tarsi viskas būtų buv� numatyta i� anksto, vyri�kis nusekė i� paskos.

Salėje Dina lengviau atsikvėpusi pasuko spynoje rakt� ir nusivedė augalot�jį vyri�kį prie lovos. Jis norėjo ka�k� sakyti, bet prie pat jo lūpų ji be garso su�nyp�tė.

Jis juokėsi savo spindin�iom �aliom akim. Rimtai �ypsojosi nelyginant maldoje paskend�s Buda.

Por� kartų u�simerk�s atkragino galv�. Ji buvo be galo arti. Ta�iau i� prad�ių jis nelietė jos.

Pasirodė, jog senoji Jakobo lova su baldakimu buvo per silpna tokiam i�bandymui, todėl jiems teko persikelti ant grindų. Tik dar pasitiesė gagų pūkų antklod� su prabangiu damasto u�valkalu ir paklod�.

Jis sotinosi �aismingai, bet god�iai. Juokėsi joje. Be garso ir geidulingai. Tarsi seni kalnai, kurie slopina savy aid�, bijodami sutrikdyti saul�. Arba kaip plaukiantys debesys, kurie nenori i�g�sdinti naktinės rasos bruknių uogienojuose ir erelio jauniklių uolos ply�yje.

Ji buvo tarsi ver�li upė, plukdanti laiv� tvirtu, vandenis skroste skrod�ian�iu korpusu. Pirmagaliu forsuojanti slenks�ius ir akmenis. Jos krantai, godūs visaėd�iai, ly��iojo bortus.

Prie� paskutinį slenkstį, kur jis turėjo atitekti kriokliui, dugnas trūko pusiau ir nugrimzdo į gelm� kartu su juo.

Seklumose girdėjosi vien �nab�desys. Ta�iau vandenys grumėjo ir �niok�tė, o jos krantai tebebuvo tokie pat i�alk�. Tuomet jis vėl ėmė bak�tinti laiv�. Pakeltu į or� kiliu ir be irklų, ta�iau valingai ir stipriai. Nuo kranto dryktelėjo did�iulis �vėris ir i�kando jam gili�, mirtin� �aizd�.

Tuomet jis atsidūrė krioklyje.

Lova su baldakimu ramiai stūksojo kambario vidury, tarsi suvokdama savo senatv� ir negali�.

Nieko pana�aus jai dar nebuvo tek� matyti. Atrodo, ji dar labiau apsunko. Keturiais kertiniais stulpeliais ir solid�iu galvūgaliu, ji nepastebimai ir su jai nebūdingu rūpes�iu bandė slopinti kiekvien� gars� kambaryje.

Ta�iau lova su baldakimu nepadėjo i�laikyti Jakobo toliau. Jis painiojosi po kojomis kaip vieni�as vaikas. Galėjai varyti nevar�s.

Ir Jakobas nesitraukė, kol tvartuose pradėjo garsintis gyvuliai, o i� u� Bloflogeto i�niro �iemi�ka ryto skraistė.

Stojo �altos dienos ir naktys. Dangus pagavo vartalioti savo vidurius. Akinamai �alia �iaurės pa�vaistė su raudonais ir melsvais �arnų gaureliais pakra��iuose. Juodame �vaig�dėtame danguje viskas bangavo liūliavo.

�Princas Gustavas� at�liau�ė lyg nelauktas �altys.

Dina vėl įniko �ingsniais matuoti palėp�.

1 skyrius

VIENI DALINA, K� TURI SAVO, IR DAROSI TURTINGESNI; KITI GI PLĖ�IA NE SAVO, IR JIE VISUOMET NETURTE.

(Pat 11, 24)

Jaunoji siuvėja, kuri� jie nusisamdė prie� Kalėdas, pasiliko dvare. Kai mergina baigė darb�, paai�kėjo, jog ji neturi kur dingti.

Kai ji susirinko visas skiautes bei siūlų riteles ir i�si�lavė klėtel�, Stinė rado j� su paltu sėdin�i� �alia kartoninio lagaminėlio, suri�to virvele, ir raudan�i�. Sutartis pasibaigė, ir jai reikėjo i�sikraustyti.

I� Stinės niekam nepavyko i�pe�ti, kokia i� tiesų buvo ta graudi istorija. Viena buvo ai�ku, jog nevalia jos i�pra�yti i� dvaro prie� pat Kalėdas. Nes įvykis nuskambėtų per vis� parapij� ir Reinsnesui neatne�tų �lovės.

Mergina buvo pristatyta valyti krautuvės ir kontoros, pasibaigus prekybai ir atslūgus �monių srautui. Tabaku priter�tos grindys buvo grubios ir at�erpėjusios. Bet ji nesiskundė.

Vien� dien� eidama pro kamar�, Dina i�girdo siuvėj� plepant su Anete. Buvo minimas Nylso vardas.

� Jis i�kart prisistato, vos tik imu plauti kontor�, � pasakė mergina.

� Nebijok, gali jį ir ap�aukti. Jis nėra joks ponas, � tarė Anetė.

Dina sustojo u� atvertų durų.

� Ne, a� nebijau. Tik ka�kaip nejauku. Jam, matyt, i� tikrųjų ne visi namie, � rimtai pasakė ji. � Vien� sykį lyg koks patrakėlis nei i� �io, nei i� to kad puls stumdyti praustuvės stov�!

� Praustuvės stov�!

� Taip, kur stovi kontoroje. Tai buvo per Kū�ias, kai Olinė pasiuntė mane patikrinti krosnies, nes niekam daugiau neu�tenka proto pagalvoti, kad bet kuri� dien� gali kilti gaisras dvare, kur �aibas jau kart� trenkė į tvarto stog�� �tai tada a� jį ir ma�iau! Jis buvo u�sideng�s lang�, bet i� arti vis tiek galėjau matyti. Jis stumdė praustuvės stov�! Patupėjo susilenk�s, pa�iūrėjo į ka�k� kamputyje. O tada su did�iausiu bildesiu vėl nustūmė į viet� ir u�sirūkė. Negi taip elgsis viso proto �mogus?

Jau buvo mėlyna �viesa spindin�ios vasario dienos.

Nepasibeldusi ji į�engė į kontor� pas Nyls�. �is kilstelėjo galv� nuo savo popierių ir pasilabino. Kambaryje buvo �ilta. Pūk��ianti ir �ai�aruojanti krosnis stovėjo kertėje.

� Nylsas kaip visada dirba savaitgaliais? � u�vedė ji kalb�.

� Taip, maniau, sutvarkysiu �į t� prie� Andersui grį�tant i� �ūklės. �ia nema�ai darbo�

� A� manau.

Ji �engė prie solidaus ra�omojo stalo ir atsistojo sukry�iavusi rankas ant krūtinės. Jį ėmė pilti prakaitas. Nemalonus lipnumas stingdė �od�ius ir mintis.

� K� a� �ia norėjau pasakyti?.. A, tiesa � girdėjau, ruo�ies į Amerik�?

Jis ne�ymiai krūptelėjo. Ties smilkiniais �ilstelėj� plaukai vos vos pa�iuro. Jis sėdėjo su mar�kiniais, atsisagst�s liemen�. Kaklas buvo gyslotas ir liesas, rankos tokios pat.

Jis buvo gana i�vaizdus vyras. Nors dirbo krautuvės tarnautoju, buvo stangraus ir tvirto stuomens. Turėjo tiesi� nosį ir kone aristokrati�kus bruo�us.

� Kas taip kalba? � paklausė jis, lai�ydamas i�d�iūvusias lūpas.

� Visai nesvarbu. Bet a� norė�iau su�inoti, kaip yra i� tikrųjų.

� Ar Dina paėmė Amerikos �emėlapį nuo stalo?

Jis surado jėgų �iokiam tokiam puolimui. Ir akimirk� buvo patenkintas.

� Ne. Tu ir �emėlapį įsigijai? Jau taip toli nu�engei? Tai į kuri� viet� �adi vykti?

Jis įtariai �velgė į j�. Dabar abu stovėjo vienas prie�ais kit�. Jis pasirėm�s į stalo kra�t� delnais, pakėl�s į j� veid�.

Jis staigiai atsitiesė vos nenuversdamas ra�alinės.

� �emėlapis dingo! Kaip į vandenį! Dar prie� Kū�ias jis gulėjo �tai �ia.

Jis nutilo.

Dina tylėdama stebėjo jį.

� Ne, a� tiktai galvojau� � pagaliau tarė jis.

� Kelionė brangiai atsieis, � tyliai pasakė ji.

� Bet tai tebuvo pam�stymas�

� Tikriausiai gavai paskol� banke? Gal tau reikia laiduotojo?

� A� apie tai negalvojau�

Nylso veido spalva pasikeitė, por� kartų jis persibraukė ranka plaukus.

� Tai gal tu pats turi pinigų?

� Ne, suprask mane teisingai�

Nylsas keikė save, kad i� anksto nepasiruo�ė tokiai situacijai. Nei�moko atsakymų atmintinai.

Dina visuomet �itaip. U�klumpa tave lyg perkūnas i� giedro dangaus, kai �ito ma�iausiai tikies.

� Yra vienas dalykas, kurį a� seniai norėjau su tavimi aptarti, Nylsai, � maloniai pasakė ji, tarsi keisdama pokalbio tem�.

� Taip? � su palengvėjimu i�tarė jis.

� Turiu galvoje skai�ius� Tuos, kurie yra, bet kurių neįmanoma rasti� Tuos, kurių per daug� Tuos, kurie pasirodo tik tada, kai suskai�iuoju statines, atve�amus bei i�ve�amus krovinius ir pasikalbu su �monėmis apie tai, kiek jie pasiskolina ir kiek gr��ina. A� turiu �į t� u�sira�iusi. Nerod�iau nei lensmanui, nei teisėjui, bet a� i�siai�kinau, kur yra skai�iai, Nylsai.

Jis sunkiai nurijo seiles. Tuomet sukaupė vis� pagie�� ir įsmeigė �vilgsnį jai į akis.

� Tu ir anks�iau kaltinai mane suk�iavimu knygose! � su�vok�tė jis. Lygiai trimis sekundėmis per anksti.

� Taip! � kone �nab�dom i�tarė ji ir sugriebė u� rankos. � Bet �į kart� įsitikinau!

� Kur tavo įrodymai?! � i�ko�ė jis. Neai�kiai nujautė, jog tai rimta.

� Manau juos kol kas pasilaikyti, Nylsai!

� Todėl, kad tu jų neturi. Viskas tėra pyktis. Pyktis ir melas, daugiau nieko! Viskas prasidėjo nuo tos istorijos su Stinės vaiku�

� Su Nylso vaiku, � pataisė ji.

� Vadink, kaip tau patinka! Bet nuo to laiko Reinsnese a� nebeturiu namų. O dabar tu dar nori, kad a� visų akyse tap�iau suk�iumi! Kur įrodymai?! � �aukė jis.

Veidas lempos �viesoje buvo bly�kus, o smakras drebėjo.

� Turėtum suprasti, kad nenoriu �vaistytis įrodymais atskleisdama juos dabar, kol ne�inau, ar tu pats nenori sau padėti.

� K� turi galvoje?

� Parodyk Dinai, kur yra skai�iai grynais pinigais! Tada bus galima tartis dėl viso kito, taip pat dėl laidavimo tavo kelionei į Amerik�.

� A� neturiu pinigų!

� Turi! Ma�a to, tu dar ir nuo savo brolio nusukai tuos de�imt procentų, kurie priklausė jam po kelionės į Bergen�. Tu pateikei skai�ius, kurie niekaip neatitinka to, k� Andersas i�sive�ė į pietus. �ia ir buvo tavo did�iausia klaida. Tu visk� suvertei broliui. Taip, kad blogiausiu atveju atrodytų, jog jis yra suk�ius. Tik tu pamir�ai, kad a� jus pa�įstu, ir vien�, ir kit�!

Jis sugniau�ė kum��ius ir prarad�s savitvard� buvo be�ok�s i� u� stalo ant jos.

� Sėsk, �mogau! � tarė ji. � Ar būtų buv� geriau, jei bū�iau pasikvietusi lensman� su tarnautoju ir paklojusi visk� ant stalo? Atsakyk!

� Ne, � tarė jis. Vos girdimai. � Bet a� nieko nepadariau�

� Trauk �en skai�ius, geriausia grynaisiais, ir pasiskubink! I�leidai juos ar u�kasei? Nes jie nepadėti į jokį bank�.

� I� kur tu �inai? � paklausė jis.

Ji �yptelėjo. Nejaukus gestas. Nuo kurio visa jo oda pa�iurpo. Jis u�vėrė visas angas. Tarsi bijodamas, kad ji pro poras neįlįstų ir nesunaikintų jo i� vidaus.

Nylsas klestelėjo ant kėdės u� stalo. �vilgsnis nevalingai krypo praustuvės stovo link. Jis elgėsi kaip ma�as berniukas, akimis i�duodantis, kur paslėpė i� draugo pasiskolint� medinį arkliuk�.

� Tu juos u�kasei? Ar laikai po �iu�iniu?

� A� nieko neturiu!

Tuomet ji įsmeigė į jį akis. Ir skvarbė lyg su noragu.

� Gerai. Duodu tau laiko iki vakaro. Tada siun�iu �ini� lensmanui! � i�rė�ė ji. Ir pasisuko eiti.

Tarsi ka�k� prisiminusi, ji �aibi�kai vėl atsigr�ė į jį.

Jo akys buvo nukreiptos į praustuvės stov�!

Tuomet jis suprato, jog susektas.

� Beje, a� atėjau per�velgti knygų. Todėl gali eiti, � i� lėto tarė ji. Katė. Kuri dar kart� i�leid�ia nagus.

Jis atsistojo ir stengėsi i�eiti tiesia nugara.

Jam i�ėjus ji u�rakino duris nesijaudindama, kad jis girdi.

Tada atsiraitojo rankoves ir kibo į darb�.

Did�iulis praustuvės stovas su sunkia marmuro plok�te ant vir�aus nenorėjo nė krustelėti. ��uolas ir marmuras. Svoris ganėtinas.

Ji u�gulė visu kūnu.

Nylsas mynė po krautuv�, o ji tuo metu stovėjo su atvira dė�ele rankose ir po lempa skai�iavo pinigus.

Kit� ryt� Dina i�jojo keliu per kalnus. Su sniegpad�iais sau ir arkliui, permestais per kelioninius krep�ius.

Kai ji suko pro kalv�, Nylsas kaip tik ėjo nuo krautuvės.

Augalotosios moters ant arklio, i�sirengusios joti per kalnus, vaizdas jį taip priblo�kė, jog akyse aptemo. Jis �inojo, kur ji susirengė.

Jo viduriai ėmė mai�tauti jau tada, kai jis i�girdo j� trankantis kontoroje. Abu galai prakiuro taip staigiai, kad jis vos spėjo laiku nusvirduliuoti iki krautuvės tualeto. Prisilenk�s prie vienos skylės lupo o�ius, o sėdėdamas ant kitos tuo pat metu tu�tinosi.

Vakare jis kelet� kartų jau norėjo eit į sal� pra�yti malonės. Ta�iau neįstengė.

Naktis buvo pragari�ka, pilna ko�marų su numirėliais ir sk�stan�iais laivais.

Atsikėl�s ryte, jis i�simuilavo barzdaplaukius ir ėmė juos gramdyti, tarsi visame pasaulyje nebūtų buv� svarbesnio u�siėmimo.

Jis vis dar ketino nueit į didįjį nam� ir bandyti sumink�tinti kiet� kaip akmenį Dinos Grenelv �irdį.

Ta�iau nesugebėjo prisiversti. Vis atidėliojo. Net pamat�s jojant j� i� dvaro, dar galėjo suspėti. Pulti jai i� paskos ir sulaikyti arklį.

Jis pa�inojo kiet� jos būd�. �inojo, kad jam nebūtų pasigailėjimo tol, kol neimtų �liau�ioti keliais.

Bet �ito jis neįstengė.

Jam reikėjo i�va�iuoti, kol dar buvo laikas! Nereikėjo lūkuriuoti po Kalėdų vien tam, kad į namus atvyko sve�ias, su kuriuo galima pasikalbėti kaip su �mogum.

O �emėlapis! Kodėl jis taip vaiki�kai įsikalė į galv�, jog be �emėlapio negalima va�iuoti į Amerik�? Dabar neturi nei �emėlapio, nei pinigų.

U�ėj�s į virtuv�, jis i�girdo Olin� sakant, jog Dina i�jojo į Fagernes�.

� Kas keis�iausia, ji su lensmanu dar turinti apie k� pasikalbėti, � pasakė Olinė ir garg�d�iai nusijuokė.

Jam akis apgaubė tamsi migla. Jis ai�kiai nebematė. Vir� sav�s jau girdėjo griaudint teisėjo bals�.

Jis atsisakė kavos, kuri� Olinė jam padėjo ant stalo.

Virtuvėje buvo �viesu ir pernelyg �ilta. Vis� keli� i�imtininkų trobos link jis sunkiai �niok�tavo.

Pavakary, kai viena tarnaitė atėjo pa�iūrėti, kas jam yra, nes jo niekur nebuvo matyti, jis pasiskundė prasta savijauta ir nieko neįsileido kambarėlin. Tarnaitei atėjus nuo durų parsine�ti indų, maistas juose tebebuvo nepaliestas.

Mergina patraukė pe�iais. Nylsas ir anks�iau mėgdavo vaidinti ligonį. Tuo jis buvo visai kaip vaikas.

Dina jojo per kalnus su solid�ia pinigų suma, kuri� ketino padėti į Taupom�jį bank�.

Tarpais ir jai, ir arkliui reikėdavo eiti su sniegpad�iais. Arklys pats rinkosi greitį, kai jie kildavo apledijusiu, vietom u�pustytu keliu.

Ji stabtelėjo vir�ūnėje, kur nuo skard�io kone i�tisus metus nenutrūkstamai grumėjo upė, baigdama savo kelion� duburyje. �iandien vandens srovė buvo menka. Nuo kra�to i�moningomis kripėmis kybojo �alsvi varvekliai.

Ji stovėjo �iūrėdama nuo stataus skard�io �emyn, kur ka�kada nuvirto rogės.

A� esu Dina. Jakobo duburyje nėra. Jis pas mane. Jis nėra baisiai sunkus. Tik įkyrus. Visuomet pu�ia į mane kvap�. Jertrūdos nėra avie�ių brūzgyne ant kalvės pamatų Fagernese. Klyksmas yra. Jis varva ant �emės, kai delne trai�kau uogas. O Jertrūdos veidas vėl tampa sveikas. Kaip Lorcho violon�elė. A� u� juos visus skai�iuoju ir renkuosi. Jiems reikia man�s.

Ji u�lipo ant arklio neparuo�usi gyvulio kaip paprastai. �irgas krūptelėjo ir su�vingo. �alia tarpeklio jis jautėsi nesmagiai. Vis nedavė ramybės atsiminimai. Ji skard�iai nusijuokė ir patap�nojo jam kar�ius.

� Nuo! � riktelėjo ji, trūktelėdama pavadį.

Kelionė buvo varginanti. Į viet� jie nusikasė tik vėlyv� popiet�. Tarpais tekdavo klampoti pirma arklio, nes jo kojos giliai smego į pati�usį snieg�.

Kai ji pasiekė pirm�sias sodybas, �monės, i�ėj� i� trobų, lydėjo j� akimis, kaip buvo įprasta tose vietose.

Dina i� Reinsneso, jojanti ant juodo �irgo be balno, buvo veikiai atpa�įstama. Ponia, lyg vyras mūvinti kelnėmis. Reginys moterim kėlė ir pavyd�, ir pasidygėjim�. Bet visų pirma joms kvaito galva, kaip rūpėjo patirti, kas gi atginė j� tėvo dvaran ant arklio juod�iausi� �iem�.

Jos siuntė vaikus ir bernus visokiausiomis dingstimis jai prie�prie�ais. Ta�iau tie nieko nepe�ė. Dina tik pasisveikindavo ir jodavo toliau.

Vienoje vietoje, jau leisdamasi į lensmano dvar�, ji stabtelėjo ir apsidairė, ar nepamatys tetervino, kurį �inojo ten gyvenant.

Kai Juodis ir ji at�niok�tavo artyn, jis nepakilo į or�. Tik prigludo prie �emės �ibsėdamas akutėmis ir tarėsi es�s nematomas.

Ji apsuko rat�, kol privertė jį purptelėti vir� sniego. Tuomet nusijuokė d�iugiai kaip vaikas ir nuklampojo pavymui. Galiausiai privertė jį karkti ir �nyp�ti, nes priėjo pernelyg arti.

�iem� toje vietoje ji ka�kada �aisdavo �į �aidim� su Tomu. Taip pat jie statydavo kilpas.

Tetervinai �iem� krūmynuose aplink Fagernes� būdavo jaukūs lyg vi�tos. Jie nesig�s�iodavo persekiojami.

Visai kitokie būdavo pavasarį ir vasar�, kai turėdavo jauniklių. Tuomet sprausdavosi savo ma�u kūneliu tarp krūmok�nių arba praskrisdavo �emai vir� �monių galvų, kad nuviliotų juos paskui save ir jaunikliai spėtų pasprukti.

Be paliovos klykavo kimiu balseliu: �Ke biau, ke biau!� Kad toks ma�as padarėlis turėtų tiek dr�sos!

Ji �inojo, kad ky�ulyje gyvena lokys. Todėl kai ji i�jodavo su Tomu, �is dėl viso pikto pasiimdavo savo sami�k� �autuv�. Ta�iau turėjo atsitikti kas nors ypatinga, kad me�kinas tokiu metų laiku i�lįstų i� savo ir�tvos.

Lensmanas i�sigando. I�gird�s arklį, jis �vilgterėjo trumparegėmis akimis pro kontoros lang�. Metė visk� į �alį ir i�skėstom rankom puolė ant laiptų.

Priėmimas buvo smarkus ir vaidingas. Ji neprane�usi i� anksto! Tokį tolum� jojusi be balno prastu keliu! Ir būdama motina bei na�lė, iki �iol negalinti rengtis kaip moteris!

Jis nė puse lūpų neu�siminė, kad per paskutinį jo apsilankym� Reinsnese jiedu nei�siskyrė kaip geriausi draugai.

U�tat jis paleido gerkl�, kam atjojusi viena tamsi� naktį ir u�traukusi gėd� visai giminei. Ar ji sutikusi k� nors kelyje ir kas tai buv�? Ir ar pa�in� j�?

Dina i�sinėrė i� kailinių ir ten pat nudrėbė juos ant grindų palei laiptus. Ji atsakinėjo į klausimus nelyginant atsargus vidutinių gabumų orakulas. Be svarbių faktų. Tik taip, kad jis galėtų i�lieti savo �od�ių sraut�.

� A� su�alau! Ar turite namuose pun�o? Tik kad būtų kar�tas kaip velnio pasturgalis! � riktelėjo ji, norėdama visa tai baigti.

Tuomet suėjo kiti � ir Dagnė, ir berniukai. Oskaras buvo i�styp�s lyg kartis ir ry�kiai pa�enklintas vyriausiojo, kuriam tenka daugiausia auklėjimo ir atsakomybės, �yme. Jo sprandas jau buvo pakump�s, ir jis �monėms ne�iūrėjo į akis.

Dina suėmė jį u� smakro ir pa�velgė į jį. Jis tankiai sumirksėjo ir pabandė i�trūkti. Ta�iau ji laikė tvirtai. Tada rimtai linktelėjo ir tarė �iūrėdama į lensman�:

� Tu per daug mu�truoji berniuk�. Pamatysi, jis vien� dien� pabėgs.

� Ateik į Reinsnes�, kai pasidarys sunku, � garsiai ir ai�kiai su�nab�dėjo ji, pasilenkusi prie berniuko galvos.

Tuomet klestelėjo į kėd� �alia durų.

Egilis, jauniausias lensmano sūnus, kaip �unelis įsispraudė tarp brolio ir Dinos.

� Laba diena, pone Egili Holmai, kiek tau dabar metų?

� Netrukus bus de�imt! � atsakė jis visas �vytėdamas.

� Tai nestovėk ir nespoksok, o padėk man nusitraukti batus, tada bus matyti, ar jau gangrenuoja �itos nu�alusios kojos!

Ir Egilis traukė kaip tikras vyras. Batas pasidavė, ir jis stuktelėjo į sien�. Buvo tiek pat kresnas ir tamsus, kiek brolis � i�styp�s ir �viesus. Ir elgėsi visai kitaip.

Jis mylėjo Din� taip beatodairi�kai ir i� visos �irdies, kad prie� t� meil� viskas nublankdavo. Dėl to kaskart kildavo pe�tynės ir vaidai su Benjaminu, vos jiedviem susitikus.

Dina niekuomet nesiki�davo.

Dagnė per daug nesi�avėjo sūnaus meilės Dinai protrūkiais. Ta�iau mandagiai padejavo ne�inojusi, kad Dina atvyks, nes būtų pasirūpinusi �ventiniais pietumis.

� A� ne �ventinių pietų atvykau valgyti, o su reikalu! � pasakė Dina.

Dagnė pajuto kand�i� u�uomin�, bet prikando lie�uvį. J� vis�laik persekiojo nemalonus jausmas, kad Dina �aiposi i� jos ir laiko paik�e.

Kai Dina pasiėmė pun�� ir su lensmanu nuėjo į kontor�, nuo pa�eminimo Dagnės skruostuose pra�ydo kar�tligi�kos ro�ės.

U� u�darų durų Dina i�dėstė savo reikal�. Ji norėjo, kad jis padėtų pinigus į Taupom�jį bank�.

Lensmanas sunėrė rankas ir atsiduso, prie� save i�vyd�s gra�i� krūvel� banknotų, kuriuos ji ėmėsi perskai�iuoti.

� Ir i� kur tiek pinigų? � apstulb�s paklausė jis pakiliu lensmani�ku tonu, negalėdamas atplė�ti akių. � Ir dar nesibaigus prekybai! Per pa�i� Lofoteno �ūkl� � ir jekta nebuvo nuplaukusi į Bergen�? Nejaugi lensmano dukra �iais moderniais laikais laikytų pinigus komodos stal�iuje?

Dina nusijuokė. Bet ji neprasitarė, i� kur gavusi pinigus. Tepasakė, kad tai rezervas, apie kurio buvimo viet� neseniai su�inojusi�

Ji nenorėjo pati rodytis banke. Jai atrodė neoru eiti ten su voku, pilnu banknotų. �į darb� ji pavedanti tėvui. Tik jis turįs i�saugoti indėlio pa�ymėjim�, kol pats atvyks į Reinsnes�. Vienas tre�dalis turįs būti padėtas Hanos vardu, vienas � Benjamino ir vienas � jos pa�ios vardu.

Lensmanas apsiėmė sutvarkyti �į reikal�. Jis labai rimtai ėmėsi u�duoties. Tik i� prad�ių nė girdėti nenorėjo apie tai, kad ji tiek turto atiduotų samės pavainikei! Negi nepakanka, kad i�laikanti mergait� i� savo ki�enės, lyg kokia motina duodanti ir jai, ir samei pastog�, maist� ir visko, kas būtiniausia? Negi ji norinti veltui �vaistyti pinigus?

Dina �ypsojosi, o jos akys tū�mingai pe�iojo jam ūsus.

I� �io manevro lensmanas suprato, kad jam geriau nusileisti. Ta�iau jis kaip vaikas prie� Kū�ias nesitvėrė smalsumu, i� kur ji gavusi pinigus.

Sėdant prie stalo ir vakarieniaujant, jis nei�kentė:

� Galgi nepardavei jektos ar �emės?

� Ne, � striukai atsakė ji ir sudraudė �vilgsniu. Jie buvo susitar�, kad viskas liks tarp jųdviejų.

� Kodėl tu taip klausi? � įsiki�o Dagnė.

� Ne, tik �iaip sau� ko neprisigalvoji.

� A� band�iau jį i�kvosti, kiek jis duotų u� Reinsnes�, � ramiai atsakė Dina ir atgalia ranka nusi�luostė burn�. �itaip padarė norėdama padr�sinti berniukus ir paerzinti Dagn�.

Dinos apsilankymas pakėlė lensmanui nuotaik�. Jis pasipasakojo apie vien� gin� su vyriausiuoju amtmanu Tromsėje. Lensmano nuomone, amtmanas per daug geranori�kai �iūrįs į lensmanus, studijavusius teis�, tuos kvai�as, atvykusius i� pietų ir nieko nenutuokian�ius apie Norlano �mones bei jų gyvenim�. O senieji darbininkai, pa�įstantys parapij� ir �monių dvasi�, laikomi nebepajėgiais.

� Nematau nieko blogo, kad �monės i�simokslin�, � įgėlė Dina. Puikiai �inodama, kad mina lensmanui ant nuospaudos.

� Taip, bet kaipgi jie nepastebi, kad kitas taip pat �į t� sugeba remdamasis patyrimu ir i�mintimi! � įsi�eidė lensmanas.

� Tikriausiai tu ten tiek pri�nekėjai, kad byla bus nutraukta, � tarė Dina ir mirktelėjo Dagnei.

� Jis i� tiesų siūlė susitaikyti, � pasakė Dagnė.

� Bet dėl ko toji byla? � paklausė Dina.

� Dėl nekrik��ioni�ko sprendimo, � i�ko�ė lensmanas. � Viena valstie�io na�lė tinge buvo nubausta du mėnesius kalėti Tronjeme u� tai, kad i� dvaro, kuriame atliko prievol�, paėmė vien� gėlėt� rank�luostį, tris sūrius ir �iek tiek pinigų! A� apskund�iau vyriausiajam teisėjui Ibestade. Ir nuosprendį, ir liudininkus. Bet tie jau buvo susigiedoj� su vyriausiuoju amtmanu.

� Saugokis, tėve, tai galingi prie�ai, � juokėsi ji.

Lensmanas pyktelėjo.

� Jie uja paprastus �mones kaip gyvulius! O s��iningus lensmanus kaip kokias utėles! A� tau pasakysiu, laikai tokie. Laikai, kai pamir�tama pagarba.

� Taigi, tokie laikai, � pripa�ino Dina ir atvirai nusi�iovavo. � O mano tėvo s��inės neslegia nė vienas neteisingas nuosprendis?

� Ne, kaip Diev� ir karalių myliu!

� O nuosprendis Dinai?

� Nuosprendis Dinai?

� Taip.

� Koks nuosprendis?

� Dėl Jertrūdos!

Visi nustojo kramt�. Kambarinė u�stūmė duris į virtuv�. Sienos ir lubos laikėsi vienos u� kitų.

� Dina, Dina� � kimiai pratarė lensmanas. � Tu kalbi keis�iausius dalykus.

Dagnė nuvarė berniukus nuo stalo ir pati i�sekė jiems i� paskos. Lensmanas su Dina liko sėdėt vieni du po sietynu. Durys buvo u�darytos, praeitis aitrino kar��iuojan�ias �aizdas.

� Vaiko nevalia kaltinti, � sunkiai prakalbo lensmanas. Jis ne�iūrėjo į j�.

� Tai kodėl j� kaltina?

� Niekas nekaltina.

� Tu kaltini!

� Ne, betgi Dina�

� Tu i�siuntei mane i� namų. A� buvau niekas. Kol nepardavei man�s Jakobui. Laimei, jis buvo �mogus. O a� buvau virtusi vilkiuku.

� Kaip į�ūliai tu kalbi! Pardavei! Kaip tu gali�

� Nes tiesa. A� stovėjau skersai kelio. Buvau nei�auklėta. Jei pastorius nebūtų tav�s įspėj�s, a� po �iai dienai tebemel��iau karves ir o�kas Helėje! Manai, ne�inau? O tu gailiesi svetimų �monių, kurie vagia gėlėtus rank�luos�ius ir pinigus! Ar �inai, kas ra�oma juodojoje Jertrūdos knygoje apie tokius kaip tu?

� Dina!

Lensmanas oriai pakilo i� vietos, bark�telėdamas įrankiais ir apversdamas taur�.

� Siusk kiek nori! Bet tu ne�inai, kas para�yta Jertrūdos knygoje. Esi lensmanas, o nieko ne�inai! Renki �mogelius, kurie tav�s net nepa�įsta. Galėsi juos po to sukabinti ant laikrod�io grandinėlės. Kad visi matytų, jog lensmanas Holmas i� Fagerneso � teisingas �mogus.

� Dina�

Ūmai lensmanas susirietė vir� stalo ir visas nubalo. Tada dailiai susmuko į kėd� ir tė�kėsi ant grindų. Kojos ir kūnas buvo kaip i�klib�s lenktinis peiliukas.

Dagnė įlėkė pro duris it kulka. Ji verkė ir glėbes�iavo ant grindų gulintį vyr�. Dina pasodino jį į kėd�, padavė i� savo stiklinės vandens ir nuėjo nuo stalo.

Lensmanas greitai atsigaivelėjo. Susigėd�s paai�kino, jog �irdis ėmusi lapatuoti.

Desert� jie valgė visi kartu, beveik valanda vėliau, rodydami pakantum�.

Lensmanas pa�aukė Din� i� antrojo auk�to �emyn skard�iu, maldaujamu balsu, laikydamasis u� laiptų stulpelio ir vis dar neatgaudamas jėgų.

Berniukai spoksojo į Din� su baimingu susi�avėjimu, kai ji nulipusi �emyn atsisėdo prie stalo.

Berniukams nebuvo leista nei klausytis, nei �iūrėti. Vis dėlto �iandien jie dar kart� pamatė, kaip Dina sutramdė tėvo įtū�į. Jie patyrė, jog dėl to ji nenumirė. Prie�ingai. Ant �emės griuvo lensmanas.

Kol Dina sėdėjo prie stalo, Dagnė be paliovos kaitaliojo veido i�rai�k�. Kai ji �iūrėjo į lensman�, buvo lyg ankstyvas vėdryno �iedas griovyje. Kai pasisukdavo į Din�, atrodydavo pana�i į tr�tan�ius dumblius.

A� esu Dina. Mano pėdos įauga į grindis, kol a� stoviu naktiniais mar�kiniais ir �iūriu į mėnulį, riedantį Jertrūdos dangum. Jis turi veid�. Akis, lūpas ir nosį. Vienas skruostas kiek įdub�s. Jertrūda tebestovi �alia mano lovos ir verkia, kai mano, jog a� miegu. Bet a� nemiegu. Einu per dangų skai�iuodama �vaig�des, kad ji mane pastebėtų.

Atvykusi į sve�ius Dina smagindavosi perstatinėdama daiktus. Kilnodavo juos į sen�sias vietas. Ten, kur jie buvo prie� Dagnės laikus.

Dagnė laikė prikandusi lie�uvį. Per tiek metų spėjo pa�inti Dinos būd�. Nenorėjo suteikti jai d�iaugsmo, parodydama susierzinim�. Tik laukdavo sukandusi dantis, kol vie�nia i�vyks.

�įkart jai tereikėjo sulaukti ryto. Tuomet ji �nyp�dama lakstė po kambarius ir visk� tampė į vietas. Dė�ut� su siuvimo reikmenimis i� rūkomojo atgal į kabinet�. Jertrūdos �eimos paveiksl� i� valgomojo į antrojo auk�to koridorių.

Vietoj jo Dina buvo pakabinus porcelianin� lėk�t� auksiniu kra�teliu su mėlynai nutapytu princu Oskaru.

Ir vargas tiems, kas pasipainiodavo Dagnei ant tako arba su�nekdavo apie jos u�siėmim�.

Pavakary, kai lensmanas u�sirūkė savo popietinį cigar� ir galvojo pasimėgausi�s ramybe, ji nei�tvėrė:

� I� tiesų reikia sugebėti taip netakti�kai ir į�ūliai elgtis kaip Dina!

� Taigi, taigi� Kas nutiko �įkart?

Moterys jį vargino. Jis jų nesuprato. Nenorėjo nieko nei girdėti, nei k� nors u�sistoti. Vis tiek buvo priverstas paklausti.

� Ji tave i�koneveikia! Sugadina pietus! Perstatinėja daiktus, tarsi �ia tebebūtų jos namai. Visur ki�a Jertrūdos �eim�, kad paniekintų mane! � suspiegė Dagnė.

� Dinos sunkus būdas� Matyt, ji ne i� piktos valios�

� O kaipgi kitaip?

Jis atsiduso ir nieko neatsakė.

� D�iaugiuosi i� visos �irdies, teturėdamas t� vien� dukterį, � sumurmėjo jis.

� A� taip pat! � i�ko�ė ji.

� Dabar pakaks, Dagne!

� Taip, iki kito karto, kai ji vėl atlėks per kaim� ap�argom ir be balno kaip koks arklidės bernas ir elgsis taip, tarytum jai priklausytų visas lensmano dvaras! Ir kai tavo �irdis vėl ims lapatuoti!

� Ne taip jau da�nai�

� Taip, dėkui Dievui ir visiems �ventiesiems!

Jis pasikrap�tė galv� ir nusine�ė pypk� į kontor�. Jam jau sunkiau sekėsi palaikyti namuose tvark�. Buvo gėda, kad grie�tai nesudraudė �monos, tada namuose būtų ramybė. Jautė, jog sensta ir vis ma�iau pagali. Tuo pat metu turėjo pripa�inti, kad Dinos atvykimas jam buvo kaip gryno oro gurk�nis. Vis dėlto jis sutiko padaryti jai paslaug�! Kurios padaryti niekas daugiau negalėjo. �iaip ar taip, ji lensmano dukra. O kaipgi! Be to, smagu turėti �mogų, su kuriuo retkar�iais gali pasipe�ioti. Nes �iaip �monės baisiai jautrūs!

Jis atsiduso, klestelėjo į didel� kėd� auk�ta atkalte, pasidėjo pypk� ant stalo ir vietoj jos griebėsi uostomojo tabako.

Su �iupsniu tabako lensmanui geriau būdavo galvoti. O būtent dabar jis turėjo min�ių, kurias norėjo i�gvildenti iki galo. Tik nelabai �inojo, nuo ko pradėti.

Tai buvo ka�kas dėl nelaimingosios Jertrūdos� K� ten Dina pasakė? Kas para�yta jos knygoje?

2 skyrius

JEI JIS PRIEINA PRIE MAN�S, A� JO NEMATAU; JEI JIS NUEINA, NEPASTEBIU. JEI JIS ŪMAI PAKLAUSTŲ, KAS JAM ATSAKYS? ARBA KAS GALI SAKYTI: KODĖL TAIP DARAI?

(Job 9, 11�12)

Din�, parjojusi� dvaran, pasitiko tylos siena.

Nuo i�imtininkų trobelės neramiai plaikstėsi �viesa. Baltas spindesys ant pamėlusio sniego. Languose kabojo drobulės. Reinsnese mirtis. �e�ėlis u� ap�erk�nijusio lango. Tomas jį i�vadavo. Paliko virvės galas. Dar ilgai ritmingai siūbavo.

Nylsas susirado ply�į tarp lubų sijos ir palėpės grindų. Matyt, nema�ai pasikrap�tė ir pavargo, kad pragrūstų kanapin� virv�, nes ply�io būta labai siauro.

Tada jis pasikorė.

Jis nesivargino palikdamas �ilt� trob�, kad padarytų tai, k� da�niausiai darydavo �monės, turį tokį sumanym�. Galėjo pasikarti prieplaukos sandėlio palėpėje. Ten nesunku buvo surasti sij�, vir� kurios būtų buv� pakankamai vietos.

Paskutin� valand� jis panoro likti krosnies �ilumoje. Prieplaukų pastogėse buvo pernelyg vieni�a ir auk�ta. Erdvuma po skliautu, kur būtų galėj� sutilpti devynios galybės kūnų.

Ta�iau Nylsas pasikorė netoli krosnies. Po kambario lubomis, kurios buvo taip netoli grindų, kad augalotesnis vyras vargiai būtų galėj�s laisvai kadaruoti.

Nepaisant visų aplinkybių, kabodamas jis neatrodė atgrasiai. Nebuvo i�sprogin�s akių ar i�kor�s lie�uvio. Tik spalva nekokia.

Ai�kiai buvo matyti, jog galva nelabai siejosi su visu vyro kūnu. Smakras �iūrėjo į grindis. Jis palengva siūbavo. Matyt, jau ilgokai �itaip siūbavo.

Tomas įgriuvo pro duris kaip garo ma�ina kalan�ia �irdimi.

Sena trobelė sudrebėjo, o Nylsas taip pat tebesisupo. Jam ant kaktos buvo u�kritusi tamsi sruoga. Tarsi būtų padaugin�s pun�o. Akys u�merktos. Rankos bejėgi�kai karo.

Tik dabar jis parodė, kas es�s. Nepaprastai vieni�as krautuvės tarnautojas, turįs daugyb� slaptų svajonių. Ta�iau galų gale padar�s ry�ting� �ingsnį.

Nylsas gulėjo i�drikas ant lentos, kol jiems pavyko gauti luomui pritinkantį karst�.

Andersas buvo Lofotene. Ta�iau jie jau pasiuntė �ini�.

Johanas su Stine budėjo prie numirėlio. Kiaur� naktį pri�iūrėjo stearinines �vakes.

Stinė �ia u�dengdavo, �ia atidengdavo Nylso kūn�. Nė į vien� nepakėlė akių, kad ir kas įeitų į kambarį. Net ir tada, kai at�lubavo motu�ė Karena, u�dėjo savo lies� rank� jai ant peties ir pravirko. Arba kai Johanas kas kiek laiko vis ateidavo ir paskaitydavo kelet� Biblijos eilu�ių.

Stinė kreipė savo tamsias gagos akis į jūr�. Veidai nebebuvo tokie rusvi kaip įprasta. Ji su niekuo nesidalijo mintimis. Tie keli �od�iai, kuriuos pratarė t� dien�, kai jie i�vadavo Hanutės tėv� i� kilpos, buvo skirti Johanui:

� Ko gero, mes su tavim būsim artimiausi �monės jam apiplauti.

Įėjusi vidun Dina m�sliai �velgė į Nylso veid�, pana�iai kaip �iūrima į gyvulį, kurį k� tik atsisakei pirkti. Ta�iau �vilgsnis nebuvo pagie�ingas.

Susirinko dvaro gyventojai. Veiduose atsispindėjo abejonė ir bejėgi�kumas, atmie�ti nuo�ird�iu pasibaisėjimu ir la�eliu s��inės grau�imo.

Dina be �od�ių linktelėjo pritardama Nylso paskutinėms mintims, kurios vis dar bejėgi�kai sklandė po kambarį. Tame linktelėjime galų gale buvo juntamas pripa�inimas.

Johanas turėjo pasitelkti vis� savo sumanum�, kad įtikintų motu�� Karen�, jog jam pasiseksi� palaidoti Nyls� �ventintoje �emėje. Nepaisant nuodėmės, kuria jis nusikalto Dievui ir �monėms.

� Jeigu jie nenorės priimti Nylso į kapines, mes jį palaidosim sode, � striukai pasakė Dina.

Johanas nuo tokių �od�ių pa�iurpo, o motu�ė Karena tyliai pravirko gailiomis a�aromis.

�ventintoje �emėje Nylsas buvo palaidotas dėl kelių prie�as�ių. Visų pirma, apie laidotuves galima buvo pradėti galvot tik po �e�ių savai�ių, nesvarbu kam priklauso �emė, Dievui ar �monėms. Nes u�spigino tokie �al�iai, kokių dar nebuvo �monių atmintyje. Kiekvien� �emės luit� būtų reikėj� kirsti lyg granit�.

Antra, buvo paskelbta, jog Nylsas mirė sava mirtimi. Pastoriaus ir Johano pa�nekesiai, tarpusavyje ir su Dievu, tam labai pasitarnavo.

Be to, praėjo tiek daug laiko, kol buvo galima kasti, kad ar�iausios �monių kalbos nurimo. Nylsui atiteko pageidauta vietelė u� ba�ny�ios. Be triuk�mo.

Visi �inojo, kad jis pasikorė susirad�s ma�ytį siaur� ply�elį Reinsneso i�imtininkų troboje. Su naujutėlaite kanapine virve, kuri� Andersas buvo gav�s i� Rusijos, Tronjemo ar dar i� kur nors. Ta�iau jie taip pat �inojo, kad Reinsneso �monės įtakingi.

Stinė pradėjo sakyti Hanutei: �Tai buvo trys savaitės prie� tavo tėvelio mirtį� arba: �Tai buvo �iem� po tavo tėvelio mirties.�

Toji, kuri niekuomet neu�siminė apie Nylso tėvyst� jam gyvam esant, dabar kiekviena proga trimituodavo, kas yra tikrasis Hanos tėvas. Tai visus stulbinamai paveikė.

Neilgai trukus visi ėmė pripa�inti, jog, deja, Hanos tėvas mir�s, o Stinė � moteris, viena pati auginanti vaik�.

Nylsas po mirties suteikė jai prisikėlim�, kokio nesugebėjo duoti būdamas �alia.

Dina mestelėjo vien� �odį, kit�. �monės dvare juos pasigavo ir i� jų sudėliojo teisyb�:

Prie� mirtį Nylsas pakeit�s savo nuomon�. Jis papra��s Din� padėti į bank� sutaupyt� pinigų sum�, skirt� Hanutės rentai. Visa tai pasklido grei�iau nei ugnis �olėje gegu�ės mėnesį. Pasibaigus Lofoteno �ūklei, nebebuvo nė vieno, negirdėjusio apie tai.

�monės suprato, kad Nylsas nebuvo toks jau blogas. Kad ir jam galėjo atsirasti vietelė pas Vie�patį, nors ir pats nusprendė paimti vadeles į rankas.

Vien� dien� su geru u�darbiu i� Lofoteno �ūklės grį�o jekta. Ta�iau Andersas buvo pajuodusiu, i�tįsusiu veidu.

Jis nuėjo tiesiai į sal� pas Din� ir paklausė, kaip viskas įvyko.

� Jis negalėjo to padaryti be niekur nieko, Dina!

� Matyt, galėjo, � atsakė Dina.

� Bet kodėl? Kuo a� bū�iau galėj�s jam padėti?

Jis apkabino Din� ir įsikniaubė į j�. Ilgai jie �itaip stovėjo. To niekada nebuvo atsitik�.

� Manau, jis turėjo tai padaryti, � niūriai pasakė Dina.

� Niekas to neturi daryti!

Tarp jų veidų atsivėrė praraja.

� Kai kas turi! � tarė Dina.

Ji suėmė jam galv�. Ilgai �iūrėjo į akis.

� A� bū�iau turėj�s� � pradėjo jis.

� Cit! Jis turėjo! Kiekvienas privalo atsakyti u� savo gyvenim�!

� Tu kieta, Dina.

� Vienas turi pasikarti, o kitas � būti kietas, � atkirto ji ir i�ėjo trenkdama durimis.

3 skyrius

SIELA, KURI LAIMINA, BUS GAUSIAI PASOTINTA, IR KAS GAUSIAI GIRDO, PATS BUS TAIP PAT GAUSIAI PAGIRDYTAS.

(Pat 11, 25)

Savo knygų spintoj motu�ė Karena turėjo vien� toki� knyg�. Para�yt� teismo pareigūno i� Drameno Gustavo Peterio Blomo, turin�io garbing� titul� �vyriausiasis metrikacijos komisaras�. Jis apra�inėjo savo kelion� po Norlan�. Ten buvo pamokomų dalykų apskritai apie norlanie�ius ir atskirai apie lapius.

�Lapiai �ino, kas yra skausmas, ir �ino, kas netektis�; �norlanietis yra prietaringas, grei�iausiai dėl savo priklausomybės nuo gamtos jėgų�, � tvirtino ponas Blomas.

Motu�ė Karena nesuprato, kur tas �monių prietaringumas, jeigu jie savo likim� atiduoda Dievui į rankas ir labiau pasitiki gamta nei melagingais �monių pa�adais. Ta�iau ji neturėjo su kuo pasigin�yti �ia tema, todėl visk� paliko taip, kaip yra.

U� poliarinio rato jis nesutik�s daug apsi�vietusių ir kultūringų �monių. Ir liko labai nepatenkintas lapių i�vaizda.

Motu�ė Karena pagalvojo, kad jis nemat�s Reinsneso Stinės. Ta�iau ji nieko nesakė garsiai. Tik paslėpė knyg� u� kitų. Tam atvejui, jei kartais Stinė valytų dulkes.

Motu�ė Karena su savo vyru buvo ma�iusi pasaulio. Lankėsi prie Vidur�emio jūros, Pary�iuje ir Bremene. �inojo, kad �mogus nenuslėps savo nuodėmių nuo Dievo, kad ir kokios kilmės jis būtų.

Motu�ė Karena pati apsiėmė i�mokyti Stin� skaityti ir ra�yti, kai vien� dien� paai�kėjo, kad ji bera�tė.

Ji mokėsi spar�iai. Tarsi būtų priglaudusi stiklin� prie lūpų ir gerte gėrusi �inias. Taip pat motu�ė Karena paskelbė kar� Olinei. Ir po ilgos apgulties privertė j� pripa�inti, jog Stinė turinti įgimtų gabumų tvarkyti didelius namus.

Pama�u Stinė, kaip ir Olinė su Tomu, įgijo savo nepamainom� viet� ir buvo u� tai gerbiama.

Ta�iau u� dvaro ribų ji liko lape mergina, globojama Dinos. Tai, kad Dina suteikė jai garb� stovėti ba�ny�ioje, kai buvo krik�tijamas Benjaminas, negalėjo pakeisti �monių nuomonės apie sames.

Dabar ėjo kalbos, kad Nyls� pra�ud� kerai. O tuo metu, kai gyvuliai ir visas ūkis Reinsnese klestėte klestėjo, ponia, i�vijusi j� i� Tjelsuno, pasimirė. Samai tarnai turėjo atkentėti u� visk�, k� Stinė buvo gavusi.

Stinė retai i�vykdavo toliau u� Reinsneso. Su tylia energija gyslotas jos kūnas nardė po namus.

Rodės, j� taip slėgė liūdesys, jog nuolatos turėjo k� nors dirbti, kad nepalū�tų.

Raumenyse buvo susikaup�s protėvių palikimas. Tarnaitėms, kurias ji apmokydavo, perduodavo ramius, grak��ius judesius.

Ji retai parodydavo, k� galvojanti. Veidas ir akys savo tamsiu spindėjimu sakė: a� galiu būti tam pa�iam kambary su tavim, bet neturiu ko tau pasakyti.

I�si�ov� skruostikauliai ir daininga tartis i�davė kilm�. Balse skambėjo erdvė ir upių tėkmės ritmas.

Ji nebedėvėjo odinio �varkelio vasar� ir trumpų kailinukų �iem�. Ta�iau peilis ir �irklės raugintos odos mak�tyje, adatinė su �alvariniu pir�teliu ir dzinguliuojantys �alvariniai �iedai tebekabojo ant dir�o kaip ir t� dien�, kai ji atvyko į Reinsnes� �indyti Benjamino.

Vien� kart� Dina j� paklausė, i� kur kilusi. Stinė papasakojo savo trump� istorij�. Kad esanti i� �vedų samių giminės, kuri dar prie� jai gimstant pūgoje prarado visus savo elnius. Jie ilgai klajoj� �vedų pusėje. Gaud� laukinius elnius, med�ioj� ir �uvav�.

Bet paskui tėvas su seneliu u�sitrauk� ne�lov�. Vogdami gyvulius i� kitų bandų.

Visa �eima turėjusi bėgti per sien�.

Galiausiai jie apsigyven� vienoje trobelėje Skolane, įsigij� val�ių ir ėm� verstis �vejyba. Ta�iau lapiai be elnių, gaudantys �uvį, patys nelaik� sav�s tikrais lapiais.

Norvegams jie buvo nusigyven� �laukiniai samai�, jie net nebuvo traukiami į gyventojų s�ra�us.

Nuo dvylikos metelių Stinė turėjusi eiti i� namų ir pati pelnytis duon�. Ji �iūrėjusi gyvulius viename dvare Tjelsuno pietuose. Kai vien� dien� jai gim�s negyvas kūdikis, tarnyba buvus baigta. Niekas negalėj�s jos apkaltinti vaiko nu�udymu. Kalbėta tik apie nuodėming� sanguliavim�.

�eimininkas band�s j� u�stoti. Ta�iau ponia ir akyse nenorėjusi matyti lapės tarnaitės. Ji turėjusi dingti i� dvaro. Pieno pritvinkusiom krūtim ir su kruvinais skudurais tarpukojy.

� Moteri�kės da�nai suplė�o �mones į skutelius ir paleid�ia pavėjui. Paskui va�iuoja ba�ny�ion! � parei�kė Dina.

� I� kur tu tai i�traukei? � suabejojo Stinė.

� I� lensmano.

� Reinsnese jos ne tokios, � pasakė Stinė.

� Ne, bet �ia nėra ir vyri�kių lensmanų! � atkirto Dina.

� Ar Dinos motina buvo tokia?

� Ne! � tarė Dina ir skubiai i�ėjo i� kambario.

Kiekvienas metų laikas Stinei turėjo nusistovėjusį ritual�. Kraitelių pynimas, servetėlių audimas, vaista�olių rinkimas ir siūlų da�ymas. Jos kambarėlyje atsidavė blakėmis ir vilna ir galėjai u�uosti sveik� vaikų kvap�.

Kamaroje jai priklausė kelios lentynos. Ant jų buvo au�inami nuovirai. Ar sodinamos drumzlės prie� supilstant į butelai�ius. Tam atvejui, jei bėda prispirtų.

Po to, kai Nylsas buvo nuleistas nuo i�imtininkų trobos palubės, ji tebuvo dvi dirban�ios rankos. Dar ilgai.

Vien� vakar� Dina j� pasi�aukė. Vėlai, kai visi jau buvo nuėj� ilsėtis, Stinė pasibeldė į Dinos duris ir padavė jai sulankstyt� Amerikos �emėlapį.

� Man seniai reikėjo atiduoti tau jo �emėlapį, bet vis neprisiruo�iau, � pasakė.

Dina i�skleidė jį ant lovos, pasilenkė ir nuodugniai ap�iūrėjo.

� �iaip jau a� ne�inojau, kad Nylso �emėlapis buvo pas tave. Bet ne apie tai norėjau pakalbėti� Tu būtum va�iavusi kartu?

� Ne! � atkirto Stinė.

� Tai kodėl �emėlapis pas tave?

� A� jį paėmiau. Jis negalėjo i�va�iuoti be �emėlapio!

Dina atsitiesė ir sugavo Stinės �vilgsnį.

� Tu nenorėjai, kad jis i�va�iuotų?

� Ne.

� Kodėl norėjai, kad jis liktų �ia?

� Dėl Hanos dalies� � su�nib�dėjo ji.

� Bet jeigu jis būtų tave pakviet�s, ar būtum va�iavus kartu į Amerik�?

Kambaryje stojo tyla. Garsai i� kitų kambarių gulė ant jų lyg dangtis, nesandariai dengiantis skardinį kibir�. Jos tupėjo tame kibire. U�darytos viena su kita. Ir su savim.

Stinei toptelėjo, jog �is kamantinėjimas nėra �iaip sau.

� Ne, � pagaliau atsakė ji.

� Kodėl ne?

� Todėl, kad a� noriu gyventi Reinsnese.

� Bet ten jūs galėjot gerai susitvarkyti gyvenim�.

� Nemanau.

� Sakai, dėl to viskas ir įvyko? � paklausė Dina.

� Ne�

� Kodėl jis, tavo manymu, taip padarė? Kodėl pasikorė?

� A� ne�inau� Dėl to ir atėjau pas tave su �emėlapiu.

� A� �inau, kodėl jis taip padarė, Stine. Ir tu �ia niekuo dėta!

� �monės kalba, kad a� savo burtais nuvariusi jį į kapus.

� �monės niekus skied�ia, � suurzgė Dina.

� Gali būti� kad �monės teisūs�

� Ne!

� Kaip tu gali būti tokia tikra?

� Tai atsitiko dėl kitų prie�as�ių, kurios �inomos man vienai. Jis negalėjo �ia likti.

� Ar tai dėl to, kad jam reikėjo Dinos? � netikėtai paklausė Stinė.

� Jam reikėjo Reinsneso. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris mus siejo, Stine.

Jų �vilgsniai susitiko. Dina linktelėjo.

� Ar tu moki burti, Stine?

� A� ne�inau� � atsakė ji vos girdimai.

� Gal tu ne viena tokia, � tarė Dina. � O �monės tegul patys saugosi, ar ne tiesa?

Stinė i�pūtė akis.

� Dina nejuokauja?

� Ne!

� Tu pripa�įsti� kad esama jėgų?..

� Jėgų yra! Kaipgi kitaip mums i�eitų?

� Man darosi baisu.

� Baisu� Kodėl gi?

� Todėl, kad tai yra� velnias�

� Velnias neu�siima niekniekiais. Gali pasiklausti motu�� Karen�, jei nori.

� Tai, kad Nylsas pasikorė, nėra niekniekis.

� Tu mylėjai Nyls�? � paklausė Dina.

� A� ne�inau, kaip tai pavadinti.

� Tas jausmas nepraeina, net kai �mogus pasikaria.

� Taip, tikrai.

� A� manau, jog tavo meilė i�gelbės Nyls� nuo visko, net ir nuo sav�s paties. Vadinasi, jis ne be reikalo pasikorė.

� Dina i� tiesų taip mano?

� Taip. O Nylsas, �iaip ar taip, padarė nors vien� ger� darb�. Dėl to a� ir pasikvie�iau tave. Jis įdėjo į bank� nedidel� rent� Hanai. Tu esi jos globėja. Tai yra ma�daug tiek, kiek reikėtų kelionei į Amerik�.

� O Vie�patie, � sumurmėjo Stinė ir ėmėsi tyrinėti priky�tės langelius. � A� girdėjau �mones kalbant apie tai, bet maniau, jog melas � kaip ir viskas, k� jie apie mane �neka. K� man daryti su tais pinigais? � vėl su�nab�dėjo ji.

� Jums nereikės elgetauti, jei kartais Reinsnese velnias susisuktų gū�t�, � pabrė�tinai ai�kiai atsakė Dina.

� Velnių Reinsnese niekada nebuvo, � rimtai pasakė Stinė. Ir vėl u�sisklendė. I� lėto pakilo eiti.

� Matyt, jis pagalvojo apie Han� � prie� padarydamas tai�

� Manau, jog jis galvojo ir apie tave.

� Ver�iau nebūtų to padar�s! � netikėtai pratrūko Stinė.

� Nebūtų palik�s pinigų?

� Ne, pasikor�s.

� Galimas daiktas, jog tai buvo vienintelis būdas k� nors jums palikti, � sausai atsakė Dina.

Stinė nurijo seil�. Tada jos veidas nu�vito. Masyvios durys su įmantriais rokokiniais ornamentais ir sunkiu �alvariniu bumbulu atsargiai u�sivėrė tarp jųdviejų.

Vien� dalyk� motu�ė Karena praminė �pavasario stebuklu�.

Tai kartojosi nuo pirmojo pavasario po to, kai Stinės krūtyse neliko pieno. O prasidėjo viskas tuo, kad Stinė ėmė stebėti tunt� gagų, gyvenan�ių pakrantės salose ir ant pavienių uolų. Ji buvo girdėjusi, jog anks�iau �monės prisidurdavo gra�į kit� rinkdami gagų pūkus.

Stinė ėmėsi u�kariauti gamt�. Savo rankomis ji pastatė gagoms u�uovėj�. Suri�o kadugio �akas, ir jos virto natūralia palapine. Ji lesindavo jas ir kalbėdavosi su jomis.

Labiausiai ji saugojo, kad tik niekas jų netrikdytų ir nevogtų kiau�inių.

Kiekvien� pavasarį pauk��iai �imtais traukdavo į gimtas pakrantes, į namus. I� krūtinės jie pe�davo plunksnel� po plunksnelės ir sukdavo sau lizdus.

Po vis� parapij� pasklido gandas apie Reinsneso sam�, ganan�i� gagas. O sumos, kurias ji u�sidirbdavo rinkdama pūkus paliktuose lizduose i�siritus jaunikliams, įgavo neregėt� dydį.

Dabar pajamos buvo tokios didelės, kad samė pasidėjo pinigų ir į bank�. Ir, matyt, va�iuosianti į Amerik�, kad galėtų prasigyventi.

Pasitaikydavo, kad kokia moterėlė, turėdama laiko, bandydavo pasekti Stinės pavyzd�iu. Bet i� to nieko nei�eidavo. Nes samė savo burtais visas parapijos gagas prisiviliodavo į Reinsnes�! Tie, kas �inojo daugiau, sakė, jog ji i�mananti savo amat�.

Perėjimo metu visose įmanomose ir neįmanomose vietose ky�odavo gagų galvelės. Vienais metais patelė pro atviras duris įsmuko viralinėn ir įsitaisė did�iojoje kepimo krosnyje.

Olinė ir Stinė nesutarė, kas svarbiau tas kelias savaites, kol truks perėjimas: naudotis krosnimi ar palikti patel� ramybėje.

Olinė pralaimėjo kov� nespėjusi praverti burnos.

Kai ji pasiuntė viralinėn bern�, kad tas i�keltų lizd� ir pakūrentų krosnį, lyg �aibas įlėkė Stinė. Ji tvirtai sugriebė bern� u� rankos ir, �aibuodama akimis, i�ko�ė kelet� �od�ių samų kalba.

To pakako. Visas i�bal�s, purtydamas galv� berniokas grį�o į virtuv�.

� Nenoriu, kad mane kaip nors u�keiktų! � parei�kė jis.

Tuo viskas ir baigėsi.

O viralinės ir krosnies durys buvo atidarytos, kad patelė galėtų laisvai i�eiti pasiie�koti maisto ir vėl sugrį�tų.

U� kiekvieno kupstelio, po kiekvienu ma�iausiu stogeliu ka�kas krutėjo.

Stinė pradėdavo rinkti pūkus, kai tik pauk�tis padėdavo kiau�inius ir atsitūpdavo perėti. Jos sijonai �vytuodavo tarp lizdų.

Ji niekada neimdavo visų pūkų i� karto. Pape�davo truputį tai �en, tai ten.

Tarpais susitikdavo dvi poros tamsių akių. Jos tamsrudės ir juodos apvalios gagos akys. Pauk�tis ramiai tupėdavo, kai ji paimdavo kelet� plunksnelių nuo lizdo kra�to.

Jai nuėjus pauk�tis pasipurtydavo, kilstelėdavo sparnus ir vėl u�tūpdavo kiau�inius. Po to greitai ir vikriai i�sipe�davo �iupsnelį pūkų i� krūtinės, kad pakeistų tuos, kuriuos buvo paėmusi Stinė.

Tomis baland�io ir gegu�ės savaitėmis ji pri�iūrėdavo �imtus naminiais tapusių pauk��ių. Kiekvienais metais jie vėl atskrisdavo. Tie, kurie i�skildavo Reinsnese, sugrį�davo atgal. Taigi pavasario stebuklas darėsi vis nuostabesnis.

Vos tik i�sirisdavo jaunikliai, Stinė, susikrovusi į savo drobin� priky�t�, ne�davo tuos pasi�iau�usius kamuolėlius prie kranto. Padėdavo gagoms apginti juos nuo varnų.

Gagų eskortas, krykdamas skard�iais balsais, krypuodavo Stinei i� paskos. Lyg klausdavo Stin� patarimų, kaip auklėti vaikus.

Ji prisėsdavo ant akmens ir saugodavo ma��j� �eimynėl�, kol susirinkdavo visi ir imdavo turk�tis vandenyje. Patinėliai jau būdavo i�vyk� savais keliais. Ten, kur jūros toliai ir laisvė. Patelės vėl likdavo vienos. Stinė prisiimdavo patelių vienatv�.

O ma�ieji pūkų kamuoliukai plunksnuodavosi, keisdavo spalv� ir mokydavosi ie�koti maisto. Rudenį i�skrisdavo.

Ta�iau kraitelės su pūkais tu�tėdavo, pūkai būdavo valomi ir pilami į impilus, kad vėliau būtų ve�ami į Bergen�.

Gagų pūkai buvo paklausi prekė. Ypa� jei turėjai ry�ių su pirkliais Hamburge ir Kopenhagoje.

Andersas nesismulkino dėl savo procento, kai buvo kalbama apie Stin�. Ties� pasakius, u� nuve�im� ir tarpininkavim� jis neimdavo sau nė gra�io.

Stinės akys vis labiau ir labiau priminė vieni�os gagos patelės apvalias drėgnas akis, kai patinėlis vėl i�skrenda anapus vandenyno.

Ji bijojo, kad neu�pultų varnos ir nenusine�tų ma�ytės gyvybės, kuri� ji globojo.

Stinė ne�inojo, kad motu�ės Karenos knygoje buvo para�yta, jog �lapiai �ino, kas yra skausmas, ir �ino, kas netektis�.

4 skyrius

NES �IEMA JAU PRAĖJO, LIETUS PALIOVĖ IR NUĖJO. MŪSŲ �EMĖJE PASIRODĖ GĖLĖS; ATĖJO METAS KARPYTI VYNMED�IUS; GIRDĖTA MŪSŲ �ALYJE PURPLELIO BALSAS.

(Gg 2, 11�12)

Dina liepė prikalti palaid� grindų lent� kontoroje. Ir dėl viso pikto prigrasino tarnait� atitraukinėti praustuvės stov� kiekvien� tre�iadienį, kai ji darydavo tvark�.

Nylsas j� tik retkar�iais kamuodavo. Da�niausiai, kai ji lau�ydavo galv�, ar pilni prekių s�ra�ai, ar nepamir�o ko nors svarbaus. Arba kai ji i�vysdavo per kiem� basomis kojomis tipenant Han�, kuriai pridurmu sekdavo Benjaminas.

Nylsas galėdavo ūmai i�dygti prie�ais j� ir nesileisti i�pra�omas. Tuomet ji turėdavo i� naujo per�iūrėti s�ra�us. Kol galutinai įsitikindavo, jog visos detalės ir skai�ių eilutės teisingos.

Kartais jis priversdavo j� pasiimti betėv� mergait� ant kelių.

Nylsas atne�davo �iokios tokios praktinės naudos, kai sėdėdavo ant sukamosios kėdės kontoroje. Ta�iau jis nebuvo nepamainomas.

Dina ėmėsi sudarinėti u�sakymų s�ra�us ir vesti kasdienin� apskait�. Ji i�metė vis� sen� �lam�t�, kuris susikaupė per daugelį metų. Sutvarkė lentynas, spintas. I�siai�kino nesumokėtas skolas.

Ji liepė pakviesti tuos, k� �inojo galint susimokėti, ir i�siuntinėjo įspėjimus tiems, kurie taip gėdijosi savo senų skolų, kad i� tolo lenkdavo Reinsnes�, kai norėdavo parsisamdyti sezono darbams ar �vejybai. Ver�iau keliaudavo į Tjelsun� ar kitas vietas.

Įspėjimas buvo nedviprasmi�kas: tol, kol ji matysianti juos lankantis Reinsnese, pasirūpinsianti, kad jie visada turėtų i� ko gyventi. Bet jeigu juos pastebės su �vėrių kailiais bei �uvimis kitose vietose, skola būsianti i�reikalauta.

Tai paveikė greitai.

Pagrindinis kiemas buvo judrus. Kreb�dėjo ir krutėjo u� kiekvienos sienos, kiekvienoje lovoje.

Vaik��iodama bet kuriuo paros metu, Dina būtinai susidurdavo su kuo nors, k� reikalas prispirdavo į būdel�, virtuv� ar �iaip kur.

Grasiausios būdavo moterys. Jos am�inai �mėk��iodavo aplinkui. Skuban�ios, triūsian�ios, tar�kinan�ios, besisukan�ios moterys visur kėlė sumai�tį. Ta�iau be jų negalėjai apsieiti.

Visa tai varė Din� į neviltį.

Ji norėjo įsirengti i�imtininkų trobel� ir persikelti gyventi tenai.

� Tada Johanas galės persikraustyti į sal� su visomis savo knygomis, � pasakė Dina Andersui.

Jis pirmasis su�inodavo apie planus. Ir buvo pagrindinis visų sumanymų vykdytojas.

Andersas i�vyko į Namsos� parsigabenti statybinių med�iagų kajutei, kuri� planavo statyti femberinge.

Ir koks buvo visų pasibaisėjimas, kai jis grį�o namo atsitempdamas vis� med�iagų flotil�. Jis turėjo ry�ių, tad kaina buvo prieinama, o mediena pirmarū�ė.

I� prad�ių tik jis vienas �inojo planus, todėl visas dvaras pakraupo patyr�s, jog Dina norinti įsirengti nelemt�j� trob�, kurioje pasikorė Nylsas.

Olinė pratrūko raudoti. Ji visada buvo tokios nuomonės, kad i�imtininkų nam� reikia nugriauti ir u�mir�ti. Tik ji neprisiruo�ė �ito pasakyti. Anks�iau.

� Negi normalus �mogus kraustysis į t� nelemt� trob�? Motu�ė Karena ten negyvens! Taigi yra tiek kambarių did�iajam name! � laidė ji gerkl�.

Dina ir Andersas ai�kino, rodė brė�inius. Pasakojo apie įstiklint� verand�, kuri� jie pastatysi� į jūros pus�. Galėsi� ramiai ir jaukiai sėdėti ir �iūrėti, kaip arimu stypinėja jūrinė �arka, med�iodama sliekus ankstyv� pavasario ryt�. Jie pasakojo apie kamin�, kurį ji norinti permūryti. Apie langus, kurie būsi� perkelti pietvakarių pusėn.

Be to, buvo paai�kinta, jog ten gyvensianti pati Dina.

Ta�iau Olinė dar nenurimo. Dabar ji verkė gailėdama Dinos. Ir Benjaminėlio, kuris su savo motina turėsi�s gyventi mirties namuose.

� Jau geriau �aibas trenktų į tokį nam�! Kad nė �enklo neliktų! � įsikar��iavo ji.

Tuomet reikalo ėmėsi motu�ė Karena. Niekas neturi teisės �vaistytis tokiais prakeiksmais. Olinė turinti atsiimti savo nekrik��ioni�kus �od�ius ir pa�adėti, jog kit� kart� laikysianti savo pikt� lie�uvį u� dantų. Jeigu Dina mano galėsianti gyventi i�imtininkų troboje, lai gyvena. Jauniems �monėms reikia kai kada pabūti vieniems. Dina juk turinti tiek rūpes�ių ir tiek visokių painių min�ių. Ir ūkio tvarkymas, ir prekyba, ir skai�iai.

Motu�ė Karena surado daug pateisinamų prie�as�ių.

Olinė vis dar niurzgėjo. Jos galva, Dina kuo puikiausiai galinti galvoti apie skai�ius bei darbus ir krautuvės kontoroje. Ta�kas!

Pama�u Dinos kantrybė baigėsi, ir ji i�rė�ė, kad jai nėra reikalo su samdiniais aptarinėti namo statybos. �od�iai kaip u�nuodyta strėlė įsmigo į Olinės krūtin�. Ji akimirksniu nunarino galv�, bet �ito niekuomet nepamir�o!

Dina jau anks�iau buvo u�sakiusi spalvotus stiklus verandos langams i� Tronjemo ir balt� ketin� krosnį i� Hamburgo.

Ji leido Nylso santaupas � pritrūkus pinigų pra�ydavo lensman� paimti i� banko.

Tokiu būdu ji ir jam padėjo susiremontuoti i�imtininkų trob�. Taigi lensmanui nebuvo kuo skųstis.

Ply�į tarp lubų lentų ir sijos Dina liepė u�taisyti. Motu�ei Karenai primygtinai reikalaujant. �i nenorėjo, kad kiekvien�kart, u�ėjus į trob�, būtų primenama apie paskutinį nelaimingojo Nylso poelgį.

Darbininkus bei samdinius reikėjo maitinti ir �iūrėti. Darbo Olinei buvo per akis.

Ta�iau ji visk� dirbo palengva. Per galv� nesiversdavo. Jos nuomone, geriau �monės pabus alkani pus� valandos ir sulauks gero maisto, negu kad prisikim� maisto liku�ių ir visokio niekalo.

Todėl ne kas kitas, o Olinė nustatė, kad penkt� valand� ryto turi būti valgomi ankstyvieji pusry�iai.

O tie, kas nesuspėdavo ateiti laiku, kai tris kartus bambtelėdavo svirno varpas, niekada nebūdavo aptarnaujami atskirai.

� Indai nuo stalo � valgis nuo stalo! � prodainiais pasakydavo ji ir grie�tai pa�velgdavo į nelaimėlį, kuris tu��iu skrand�iu turėdavo sliūkinti prie darbo.

Nei motu�ei Karenai, nei Dinai neatėjo į galv� pasiprie�inti gele�inei Olinės tvarkai. Kadangi jos dėka dauguma darbų, kuriuos reikėdavo padaryti, būdavo u�baigiami gerokai prie� vakar�.

Pasitaikydavo darbininkų, kurie negalėdavo susitaikyti su tokia grie�ta tvarka, ir tie, pasipra�� atleid�iami, dingdavo.

Tuomet Olinė sausai i�tardavo:

� Dar geriau, kai vėjas nusine�a supuvusius �iaudus.

Vien� dien�, kai Dina stovėjo ant vėliavos kalno, kartu su Hana ir Benjaminu skai�iuodama kalnų vir�ūnes, atplaukė �Princas Gustavas�. Naujasis krautuvės tarnautojas i�siyrė paimti pa�to bei prekių.

Tai buvo jis! Apsireng�s kaip jūrininkas. Su kuprine ir kelioniniu krep�iu. Jo veidas bolavo tolumoje.

Valtis pasuko prieplaukos link, o garlaivis ūktelėjo � ir nuplaukė į �iaur�.

Dina timptelėjo Benjaminui u� plaukų ir skai�iavo vir�ūnes �iaurėje taip, kad aplinkui skardėjo. Ji visas i�vardijo. Greitakalbe, akmenuotu taku tempdama vaikus į trob�. Tada ji atsikratė jais tokia veido i�rai�ka, tarsi būtų ma�iusi juos pirm� kart� gyvenime.

Ji prasmuko į sal�. Nerado, kuo apsirengti. Nei plaukų �epe�io. Nei tinkamos minos. Kliuvinėjo u� kilimo.

O i�imtininkų troba dar nebuvo baigta, kad joje galima būtų priimti sve�ius, kuriuos ji nori turėt pati sau!

Tuo metu jis jau buvo pasiek�s Olinės mėlynai da�yt� virtuv�. Jo balsas skriejo laiptais auk�tyn pro atviras duris. Nusėdo ausų kanalėliuose. Tarytum mira i� Jertrūdos knygos.

Ji pasisveikino su juo kaip su namų draugu, visų akivaizdoje. Ta�iau Olinė ir tarnaitės �inojo daugiau. Ne kiekvien� Dina apkabindavo pasisveikindama. Jos nusisuko ir ėmėsi savo darbų, stengdamosios vis� laik� būti �alia.

Stinė pasilabino su sve�iu ir ėmė dengti stal� visam būriui �monių. Johanas su Andersu įėjo į koridorių, tempdami Levo jūreivi�k� kuprin�. Jie padrėbė j� �alia laiptų į antr�jį auk�t� ir įėjo kambarin.

Andersas ky�telėjo galv� pas Olin� ir pasiteiravo, ar negalima būtų kuo nors pavai�inti sve�i�.

Johanas �ūktelėjo dar i� koridoriaus. Kabindamas vir�utinius drabu�ius, paklausė, koks buvo kelionėje oras ir apie sveikat�.

Atpa�in� atvykėlį, atėjo vaikai. Lyg dvi ma�os pelytės, �mirinėjan�ios aplink savo urvelį ir vis� laik� bijan�ios, kad neatsėlintų katinas ir nepradėtų med�ioklės.

Kalbos gyvai keliavo aplink stal�.

� O kur kalinys? � staiga paklausė Dina.

Susitiko dvi �alios ir dvi ledu �vilgan�ios akys.

� Amnestija buvo at�aukta, � pasakė jis ir tiriamai pa�velgė į j�. Tarytum nusteb�s, kad ji nepamir�o to kalinio.

Jis sėdėjo �alia. Kvepėjo derva ir druskingais vėjais.

� Kodėl? � paklausė ji.

� Mat jis sukvailiojo ir pliauska puolė pri�iūrėtoj�.

� Jis kliudė pri�iūrėtoj�?

� Taip, �iek tiek, � atsakė jis ir pamerkė Benjaminui, kuris sėdėjo ir klausėsi pra�ioj�s burn�.

� Koks kalinys? � nei�kent�s paklausė Benjaminas ir prisiartino prie Levo kelių.

� Cit! � nepiktai sudraudė Dina.

� Tas, kurį a� turėjau lydėti į Vardėhus�, nes, �iaip ar taip, plaukiu į �iaur�, � atsakė Levas.

� K� jis padarė?

� Baisų dalyk�, � pasakė Levas.

� O kokį? � neatly�o Benjaminas. Nepaisydamas Dinos �vilgsnio, kurį jautei taip, tarsi nety�ia būtum priėj�s per arti besikūrenan�ios krosnies.

� Jis kirviu u�mu�ė savo �mon�.

� Kirviu?

� Kirviu.

� Velniai rautų! � �ūktelėjo Benjaminas. � U� k�?

� Matyt, perpyko. Arba ji stovėjo jam skersai kelio. Kas �ino? � Levas nei�manė, kaip patenkinti vaiki�k� smalsum�.

� O tu būtum pasiėm�s jį pas mus, jeigu jis nebūtų trenk�s pri�iūrėtojui pliauska? � paklausė Benjaminas.

� Ne, � rimtai atsakė Levas. � Tokių sve�ių �ia nevalia ve�tis. Tuomet man būtų tek� praplaukti pro �alį.

� Tada ne taip jau blogai, kad jis puolė mu�tis?

� Man neblogai. Bet jam geruoju nesibaigė.

� Ar jis atrodo kaip visi �monės? � pasmalsavo berniukas.

� Kai nusiprausia ir nusiskuta, tada taip.

� K� jis veikė prie� nu�udydamas �mogų?

� �ito a� ne�inau.

� Kas jam dabar bus? � norėjo su�inoti Benjaminas.

� Jis labai ilgai turės pasilikti ten, kur yra dabar.

� Ar ten blogiau nei Vardėhuse?

� Taip sako, � tarė Levas.

� Tu manai, kad jis vėl padarytų t� patį? K� nors nu�udytų?

� Ne, � atsakė Levas taip pat rimtai kaip ir anks�iau.

� O Nylsas pasikorė! � netikėtai tarė Benjaminas ir pa�velgė augalotajam vyri�kiui į veid�.

Randas pilk�vai rudoje odoje su�vito melsva spalva.

� Bet Tomas sako, kad jau beveik de�imt metų Reinsnese niekas nemirė, � toliau kalbėjo Benjaminas. � Paskutinis buvo Jakobas, � �inovo tonu pridūrė jis.

Berniukas stovėjo kambario viduryje ir akimis ved�iojo visus suaugusiuosius paeiliui. Tarsi norėdamas, kad tie paai�kintų. Tyla spengė ausyse.

Dinos akys ne�adėjo nieko gero. Jos sijonai grėsmingai su�narėjo, ir ji nelyginant jekta ėmė greitai artėti prie jo.

� Pasiimk Han� ir eik �aisti! � tarė Dina at�iauriu, bet nepiktu balsu.

Benjaminas paėmė Han� u� rankos. Ir juodu pranyko.

� Taip, Nylso nebėra, � tarė motu�ė Karena, nepastebimai i�ėjusi i� savo kambarėlio. Sugniau�usi lazdos sidabrinį bumbul�, ji atsargiai u�stūmė duris. Tuomet vėl atsisuko, vargais negalais perėjo kambarį ir padavė Levui rank�.

Lyg sapnuodamas jis pakilo ir u�leido jai kėd�.

� Bet mes turime gyventi toliau. Sveikas gyvas, sugrį��s į Reinsnes�!

Buvo papasakota visa istorija. Viskas įvardyta paprastais �od�iais. Ta�iau jie nusėdo ant jų veidų kaip dulkių sluoksnis.

Motu�ė Karena prisiėmė �i� u�duotį. Kart� tarp sakinių i�sprūdo atodūsis. Kit� kart�: �Dieve mano!..�

� Bet kodėl?.. � įtariai paklausė Levas. Jis �iūrėjo į Din�.

Stinė patyliukais įeidavo į kambarį ir vėl i�eidavo. Andersas u�sidengė veid� abiem rudai įdegusiomis rankomis kaip tu��iais val�ių dugnais. Johanas sėdėjo kietai suspaud�s lūpas, klajojan�iomis akimis. Motu�ė Karena per�egnojo varg�elį Nyls�.

� Kodėl jis tai padarė? � pakartojo Levas.

� Vie�paties keliai ne�inomi, � tarė motu�ė Karena.

� Vie�pats �ia niekuo dėtas, motu�e Karena. Tai buvo Nylso laisva valia. �ito mes neturime pamir�ti, � tyliai pasakė Johanas.

� Ta�iau be Vie�paties �inios ir plaukas nuo galvos nenukrenta, � atkakliai tvirtino motu�ė Karena.

� Taip, tu teisi, mieloji motu�e Karena, � nuolankiai tarė Johanas.

� Bet kodėl jis tai padarė? Kuo tam �mogui buvo blogai? Kodėl jis nebenorėjo gyventi? � pakartojo Levas.

� Galbūt jis neturėjo dėl ko gyventi, � tarė Andersas.

Balsas buvo kimus.

� Kiekvienas turi tai, k� sugeba matyti, turbūt ka�kas u�temdė Nylsui akis, � tarė Johanas.

Levas �iūrėjo tai į vien�, tai į kit�. Ir jis nesistengė nuslėpti, jog sukrėstas. Staiga jis pakilo, įsirėmė į stalo kra�t� ir atsikrenk�tė, tarsi ruo�damasis sakyti kalb�. Ir u�dainavo.

Liūdn� negirdėt� melodij�. Kaip vaikas jis skendėjo liūdesyje. Atkragin�s galv� tarsi jo sriūbtelėjo, bet dainavo toliau. Ilgai. Kartodamas priedainį:

U�geso saulė jau skais�ioji,

ir jūr� mėlyn� jau apdengė rūkai.

�lamėk, �lamėki, bure paklusnioji,

banguokit po manim, niūrieji vandenai!4

Jie nieko pana�aus nebuvo nei mat�, nei girdėj�. Jis buvo pasiųstas padėti jiems įveikti tai, k� jie savaitėmis slėpė vieni nuo kitų. Nelemt� vienintelį klausim�: �Ar a� kaltas?�

Pavalg� Dina ir Levas i�jojo pajodinėti, jiems į nugaras smigo pilnas nevilties Tomo �vilgsnis.

Dar ilgai vir� jų lyg i�gal�sto peilio a�menys �vytėjo pavasarinė saulė.

� Tu jodinėji su Tomu? � paklausė Levas.

� Taip, kartais.

Vietom tebedryksojo sniego lopiniai.

Ji pasuko keliu į kalnus.

� Ar Tomas seniai �ia gyvena?

� Taip. Kodėl klausi?

� Jo akys kaip �uns.

� �it kaip, � tarė ji ir nusijuokė. � Tik jos kiek ypatingos � viena mėlyna, o kita ruda� Jis sumanus. Juo galima pasitikėti.

� Tuo a� neabejoju. Ta�iau į Din� jis �iūri tokiomis pat akimis kaip Nylsas�

� Neminėk man daugiau Nylso! � su�nyp�tė ji ir paleido arklį �uoliais sta�iu keliu.

� Tu vyrus varai i� proto! � �ūktelėjo jis jai pavymui.

Ji neatsigr�ė. Neatsakė.

Jis prisivijo j� ir sugriebė u� jos arklio pavad�io. Juodis pasibaidė ir stojosi piestu, pa�ėli�kai �vengdamas.

� Paleisk! Arkliui nepatinka! � riktelėjo ji. Balsas buvo toks, tarytum valandų valandas nebūtų galėj�s i�siver�ti.

� Tu �inai, kodėl Nylsas nuėjo į kapus? � primygtinai paklausė jis.

� Taip, jis pasikorė! � suurzgė ji ir i�trūko.

� Tu �iauri!

� K� nori i� man�s i�girsti? Kad jį numarinau, nes nenorėjau jo imti? Negi manai, kad tai buvo tikroji prie�astis, Levai �ukovski?

Jis neatsakė.

Jie tylėjo u�sisklend�.

A� esu Dina. Kodėl atsived�iau �ionai Jertrūdos pasiuntinį? Ar tam, kad jis i�vystų laik� bei viet�? Pamatytų roges duburyje? O kai pamatys, ar tada jis tylės?

Kai jie pakilo ant paties skard�io vir�aus, nuo kur nudardėjo Jakobas su rogėmis, Dina sulaikė arklį ir tarė:

� Ar vis� laik� buvai Tronjeme?

� Ne.

� Tai kur buvai? Neatsiuntei jokios �inutės.

Ji nu�oko nuo arklio ir leido jam vaik�tinėti kur patinka. Prie� atsakydamas Levas pasekė jos pavyzd�iu.

� Maniau, kad kur kas anks�iau galėsiu vykt į �iaur�.

� I� kur?

� I� Bergeno.

� K� ten veikei, Levai? Ar ir ten turi na�l�?

� Ne. Nė vienos na�lės Bergene. Nė vienos na�lės Tronjeme. Nė vienos na�lės Archangelske, tiktai Reinsnese�

Ji neatsakė.

Juodis neramiai �vingavo, ie�kojo Dinos artumo. Snukiu lietė jai plaukus.

� Kodėl jis taip nerimsta? � paklausė Levas.

� �ia jam nepatinka.

� �it kaip? Kodėl? Jis bijo krioklio griausmo?

� �ioje vietoje nukrito Jakobas. Arklys ir a� likome ant kra�to.

Levas atsisuko ir tiriamai pa�velgė į j�.

� Ir tai atsitiko beveik prie� de�imt metų, kaip sakė Benjaminas?

� Taip, arklys jau paseno. Greitai man reikės naujo.

� Tai turėjo būti � siaubinga�

� Malonumas menkas, � trumpai atsakė ji ir pasilenkė vir� skard�io.

� Tu mylėjai Jakob�? � po kiek laiko paklausė jis.

� Ar a� jį mylėjau?

� Taip, kiek suprantu, jis buvo u� tave daug vyresnis?

� Vyresnis u� mano tėv�.

Jis �iūrėjo į j� su smalsumu ir nuostaba veide, kol ji paklausė:

� Ar daug �monių mes mylime i� sutiktųjų? Turėtum �inoti, juk esi daug keliav�s?

� Tik vien� kit��

� Jeigu esi toks tiesus ir klausi mane, ar a� mylėjau Jakob�, galbūt gali man atsakyti, k� tu mylėjai i� sutiktų �monių.

� Mylėjau savo motin�. Bet jos nebėra. Jai niekuomet nebuvo gera Rusijoje. Nuolat ilgėjosi Bergeno. Grei�iausiai jūros� Dar a� turėjau �mon� nuo tada, kai man buvo dvide�imt, iki suėjo dvide�imt treji. Mus taip pat i�skyrė mirtis.

� O dabar tu j� da�nai matai?

� Jeigu tu turi galvoje, ar a� j� prisimenu� Taip, kartais. Kaip dabar� Jeigu jau klausi. Ta�iau a� nemylėjau jos taip, kaip bū�iau turėj�s. Mūsų �eimos nusprendė, jog mudu esame vienas kitam tinkama partija. A� tebuvau nerūpestingas medicinos studentas, kuriam labiau prie �irdies buvo dėtis radikalu, pataikauti menininkams bei turtingiems �arlatanams caro rūmuose. A� studijavau ir gėriau vyn�� Sakiau politines kalbas ir�

� Kiek tau metų?

� Trisde�imt devyneri, � �ypsodamasis atsakė jis. � Tau atrodo, kad a� senas?

� Tai nepriklauso nuo am�iaus.

Jis garsiai nusijuokė.

� Ar tu i� kilmingųjų? Priklausei auk�tuomenei? � smalsiai paklausė ji.

� A� band�iau į j� patekti.

� Kodėl tau nepavyko?

� Dėl to, kad mirė Pu�kinas.

� Tas, kuris ra�ė eiles?

� Taip.

� Kaip jis mirė?

� Dvikovoje. Sako, ji buvusi dėl pavydo. Bet i� tikrųjų jis tapo politinių intrigų auka. Rusija pūva i� vidaus. Tai mes visi jau�iam. Pu�kinas buvo didis menininkas, kurį supo menki �mogeliai.

� I� to, k� pasakei, jis irgi neatrodo labai didingas, � i�rė�ė ji.

� Visi mes esame menki, kai susiduriame su meile.

Ji metė skubų �vilgsnį į jį ir tarė:

� Ar įsivaizduoji, kad galėtum k� nors nu�auti i� pavydo?

� Ne�inau. Galbūt�

� Kur jam pataikė?

� Į kirk�nį�

� Bloga vieta, � sausai pasakė ji.

� Tau nebūdinga u�uojauta, Dina? � pasakė jis, staiga suirz�s.

� Kodėl?

� Nors esi moteris, tav�s visai nejaudina kalbos apie kan�ias ir mirtį. Kai tu �neki apie savo mirusį vyr�� Apie Nyls�� O dabar apie Pu�kin�. Tai labai neįprasta.

� A� nepa�įstu to Pu�kino.

� Ne, bet kitus�

� Ko tu tikiesi?

� �iek tiek u�uojautos moters balse.

� Moterys visuomet laidoja mirusiuosius. Vyrai tik atgula ir mir�ta. Negi raudosi dėl ka�kokios kvailos �autinės �aizdos kirk�nyje. Beje, pas mus vyrai taip nemir�ta. Jie sk�sta.

� Arba pasikaria. O moterys Norlane taip pat verkia.

� Man tai nerūpi.

At�arūs buvo ne tik �od�iai.

� Tavo motina taip pat mirusi? Ne savo mirtimi? � toliau kalbėjo jis, tarsi nenugird�s jos paskutinių �od�ių.

Dina pasilenkė ir pakėlė ganėtinai didelį akmenį. Atsivėdėjo ir su did�iule jėga sviedė į praraj�.

� Ant jos i�virto daugybė litrų verdan�io �armo, � atrė�ė ji, ne�iūrėdama jo pusėn. � Dėl to lensmanas nugriovė skalbykl� Fagernese ir negali atsid�iaugti, kad a� gyvenu Reinsnese.

Tuomet, įki�usi pir�tus į burn�, ji su�vilpė arkliui.

Levas stovėjo nuleid�s rankas. Ka�kur jo �alių akių gelmėje staiga u�gimė beribis �velnumas.

� A� supratau, kad ka�kas turėjo būti� Ta scena su tavo tėvu per Kalėdas. Tu nelabai draugi�ka savo tėvui, Dina?

� Tai jis nedraugi�kas Dinai!

� I� tavo pusės vaiki�ka taip kalbėti.

� Bet tai tiesa.

� Papasakok savo istorij�.

� Bet i� prad�ių turi papasakoti sav�j�, � niauriai pasakė ji. Bet netrukus tarė: � K� tu būtum dar�s, jei tavo vaikas būtų patrauk�s ranken�, kuri i�pylė �arm�? Ir k� būtum dar�s, jei tavo �mona būtų mirusi tau nespėjus parodyti jai nė trupu�io meilės ir kankinus j� metų metus?

Levas priėjo prie jos. Apkabino j�. Priglaudė prie sav�s. Ir aklai, stipriai i�bu�iavo.

Krioklys buvo tarsi ba�ny�ios vargonai. Dangus paslėpė arklį. Jakobas tebuvo angelas. Nes �alia stovėjo Jertrūdos naujasis pasiuntinys.

� Visai negra�u, kad pribraukai savo knygose, � netikėtai pasakė ji, kai jie jau leidosi nuo skard�io.

Jis �aibi�kai nuslėpė nuostab� ir atsakė:

� Tu �nipinėji. Nar�ai po kelioninius krep�ius ir knygas.

� Kai �monės patys nenori pasipasakoti, kas jie tokie, tada imu ir nar�au.

� A� papasakojau�

� Apie Pu�kin�, kurį tu taip dievini. Tu �adėjai vertim�.

� Tu jį gausi.

� A� noriu, kad jis būtų kaip tik tos knygos, kuri� gavau i� tav�s.

� Tu jos negavai i� man�s. Paėmei! O gavai kit�.

� Tu turėjai dvi tokias pa�ias knygas. Vien� su pabraukymais, o kit� � be. Man labiau patiko pribraukytoji.

� Ji visk� �ino, � tarė jis, tarsi kalbėdamas pats su savim.

Sėdėdama ant arklio, ji atsigrį�o ir pa�iūrėjo į jį pa�aipiu �vilgsniu.

� Privalai saugotis!

� Nuo �iol saugosiuos. Ta knyga i� tiesų buvo svarbi� � tarė jis, bet staigiai prikando lie�uvį.

� Kam tu �ia dalini rusi�kas knygas?

� Pavyzd�iui, tau.

� Man reikėjo tos knygos.

� Tu nė kiek nesivar�ai, � sausai tarė jis.

� Ne.

� Kodėl pasiėmei t� knyg�, kuri buvo pribraukyta?

� Todėl, kad ji tau svarbiausia!

Jis nieko nebeatsakė. Ji i�vargino jį.

� Ar ve�iesi t� kit� knyg� į �iaur�?

� Ne.

� Kur j� padėjai?

� Viena na�lė pavogė.

� Bergene?

� Taip, Bergene.

� Tu supykai.

� Taip, supykau.

� Ar ateisi �įvakar į sal� ir i�versi, kas tau labiausiai patinka Pu�kino knygoje?

� Ar pridera taip?

�ia ji nusikvatojo, o sėdmenys pliauk�ėjo į arklio nugar� leid�iantis sta�iu keliu. Ji sėdėjo ap�argomis. Jos �launys atsainiai ir laisvai gludo prie arklio �onų, o klubai suposi tuo pa�iu ritmu kaip ir bėgantis gyvulys.

Vyri�kis tro�ko, kad būtų vasara. Pradingtų �altis. Tuomet jis priri�tų arklį prie med�io.

Tre�i� dien� jis i�keliavo. Dina ėmė vaik��ioti naktimis. O pavasaris dirbo savo darb�.

5 skyrius

NEATIDENGSI SAVO TĖVO MOTERS NUOGUMO; NES TAI TAVO TĖVO NUOGUMAS.

(Kun 18, 18)

Reinsneso moterys buvo nelyginant Reinsneso jektos. I�vilktos ant to paties kranto. Ta�iau nevienodos paskirties, vos tik atsidurdavo ant vandens. Su skirtingais kroviniais. Nevienodomis burių savybėmis.

Ta�iau jektos turėjo �kiperius, o moterys pa�ios i�skleisdavo savo bures prie� vėj�. I� pa�iūros savavali�kai ir su didele asmenine jėga.

Kai kas tikėjo, jog Stinė galinti i��aukti vėj�. Kiti tvirtino, kad Dina einanti i�vien su blogio jėgomis. Nes antraip mėnesėtomis �iemos naktimis ko sėdėtų apsigobusi vilkenos kailiniais ir gertų vyn�?

Dar kiti tvirtino, jog Reinsnese vyraujanti pusiausvyra tarp blogųjų ir gerųjų jėgų. Ta�iau t� dien�, kai nebeliksi� motu�ės Karenos, turėsianti įvykti katastrofa.

Senoji laikėsi įsikibusi į gyvenim�. Pa�iūrėti ji buvo kaip �vytinti mink�ta ber�o to�elė. Balta su tamsiomis dėmelėmis. Plaukus kasdien kruop��iai su�ukuodavo Stinė. Kas savait� perplaunami kadugio nuoviru, jie visuomet turėjo auksinį atspalvį. Ir �ukuojami būdavo �velnūs kaip �ilkas.

Ant i�si�ovusios knerptos noselės kūpsojo monoklis. Kiekvien� dien� ji skaitydavo po tris valandas. Laikra��ius, knygas, senus ir naujus lai�kus. Ji sakė, jog senatvėje es� svarbu neleisti dvasiai u�snūsti.

Įprastu metu ji numigdavo pokai�io krėsle su auk�ta atkalte, kelius u�siklojusi languotu pledu. Ji guldavo kartu su samdiniais ir keldavosi su gaid�iais. Tai, kad buvo tokia silpna i� kojų, buvo tikras vargas. Ta�iau dabar, kai gavo kambarėlį valgomojo pa�onėje ir nebereikėjo laipioti laiptais, jai tas neberūpėjo.

Motu�ė Karena nepritarė Dinos statyboms ir remontui i�imtininkų troboje. Bet kadangi Dina nenusileido ir darbininkai ėmėsi darbo, ji pakeitė savo nuomon�.

I�imtininkų troba buvo naujinama ir puo�iama, kol galų gale virto tikra gro�ybe.

T� pa�i� dien�, kai baigus darbus į vidų buvo sune�ti Dinos daiktai, per kiem� atėjo motu�ė Karena, norėdama visk� ap�iūrėti.

Ji buvo patarusi nuda�yti nam� geltonai, baltus paliekant langų rėmus bei ornamentus.

Dinai toji mintis patiko. I�imtininkų troba turi būti nuda�yta geltona spalva! U�tenka dvare vieno didelio balto namo. Kita vertus, i�imtininkų troba neturėtų būti raudona kaip ūkiniai pastatai.

Did�iausia namo puo�mena buvo naujoji stiklinė veranda jūros pusėje. Su bok�teliais ir spalvoto stiklo langais. Dvivėrėmis durimis ir pla�iais laiptais. Ten galėjai sėdėti arba įeiti ir i�eiti nepastebėtas i� kitų trobesių.

� Stiklinė veranda su dvivėrėmis durimis pietvakarių pusėje! Vien malkų ple�kinimas ir skersvėjai! � i�rė�ė Olinė. � O vazonai su papar�iais ir ro�ių kerai �iem� nepratrauks nė dienos!

� Didybės manijos priepuolis, � i�dro�ė lensmanas, u�suk�s į sve�ius. � Stiklinė veranda nedera prie durpinio stogo, � pasakė jis. Ta�iau �ypsojosi.

Andersas palaikė Din�. Jo nuomone, i�ėj�s visai simpati�kas namelis.

� Vis tiek �iem� stiklinėje verandoje kur kas geriau sėdėti negu pavėsinėje, � pasakė jis ir pamerkė Dinai. �itokiu būdu jis atvirai įvardijo Dinos yd�.

Motu�ė Karena parinko tvirtesnių snapu�io at�alų naujiems namo langams.

Įkurtuvių dien� ji sėdėjo supamojoj kėdėje ir �ypsodamasi �iūrėjo į visas gra�ybes. Nė karto neu�siminė apie tai, kad i�imtininkų troboje mirė Nylsas.

� Kad Jakobas tai matytų, Dina! Tik pamanyk! � �ūktelėjo ji ir suplojo delnais.

� Jakobas ir taip mato, � tarė Dina ir pripylė dvi ma�as taureles �erio.

Baig� darbus, vyrai i�ėjo ir leido joms pabūti vienoms. Anetė buvo pakūrusi krosnį. Vir� namo stogo palengva kilo dūmelis ir dailiai vinguriavo s�siaurio link. Tarsi plonytis �iurės kuok�telis dangaus platybėje.

� Dabar reikia pasikviesti Olin� su Stine! � pasakė senutė.

Dina pravėrė nauj�jį lang� ir pa�aukė per kiem�. Netrukus jos buvo �ia. Keturios moterys sėdėjo po i�imtininkų trobos skliautais.

Olinė dėb�iojo palubėn, nuo kur buvo nuimtas Nylsas.

� Dabar troboje kitoks kvapas nei anks�iau? � tarstelėjo ji, stambiais pir�tais sukinėdama ma�ytėlait� taurel�.

� Kvepia med�iu � ir jau�iasi dar kiek gai�umo nuo naujosios krosnies, � pasakė Stinė.

� �ia tai tikras stebuklas! Balta krosnis! Dedu galv�, kad niekas visoje parapijoje neturi baltos krosnies! � i�did�iai pasakė Olinė.

Dina negalėjo i� salės susine�ti visų baldų. Turėjo atsisakyti lovos su baldakimu. J� paliko Johanui. Ta�iau ovalus stalas su kėdėmis, motu�ės Karenos parsigabentas į dvar�, u�ėmė kambaryje garbing� viet�. Baldai derėjo prie �viesių drobinių tapetų ir skais�iai �alio panelio. Taip pat prie veidrod�io su spintele bei sidabrinio kandeliabro.

Vasar� ji planavo u�sisakyti kelet� naujų baldų i� Bergeno.

Hanai su Benjaminu ji u�siminė norinti nusipirkti dė�el� su slaptu skyreliu auksui, sidabrui ir brangakmeniams.

Taip pat nusprendė įsigyti pla�i�, ger� na�lės lov�.

Virtuvė buvo apstatyta tik būtiniausiais rakandais. Niekas netikėjo, kad Dina ten k� nors veiktų, bet garsiai �ito nesakė.

Violon�elės buvo įkurdintos svetainėje. Ir viena, ir kita. T� neeilin� dien� nutaisiusi rū�kan� min�, ji pati savo rankomis perne�ė jas per kiem�.

I�tu�tinusi taurel�, ji atlapojo duris į verand� ir atsisėdo su Lorcho violon�ele tarp �launų.

Atsukusi joms nugar�, o veid� jūrai, ji grie�ė polonezus. Tarp spalvoto stiklo langų stiklinėje verandoje. O jūra, matoma pro skirtingus langus, buvo kruvina arba auksinė, �ydra arba �alsva. Pasaulis nuolatos keitė spalvas.

Ant kėd�ių kambario gilumoje sunėrusios rankas sėdėjo Reinsneso moterys ir klausėsi. Pirm� kart� jos surado laisv� valandėl� visos vienu metu, kad galėtų pabūti drauge.

A� esu Dina. Jis vaik�to po mano naujai i�da�ytus kambarius. Palenkia galv� prie stalo ir klausosi Lorcho violon�elės. Kairėje galvos pusėje turi verpet�, tokį ry�kų, kad, rodos, visi plaukai srūva i� to paties ta�ko ir kaip rudas krioklys u�plūsta galv�. Jo plaukai � tirpstan�ių ledynų vanduo, pakeliui į jūr� virt�s �ilkinėmis gijomis. Jie tryk�ta man į akis.

Levas!

Jis kaip senos mintys, prie kurių vis�laik sugrį�ti. Tai tas pats kaip stovėti �alia Helės tvartelio ir �ildyti basas kojas �vie�iam karvės blyne vėlyv� rudenį. Kai jis eina per kambarį, imu stebėtis, kad galiu judėti, i�spausti garsus, jausti plaukuose vėj�. Arba koj� dėlioti u� kojos. I� kur randasi jėgų? I� kur randasi visa sula, visa drėgmė? Visa, kas i� prad�ių būna gaivu, bet paskui virsta �lyk��ia, gli�ia dvokian�ia mase. O akmuo? Kas suteikė akmeniui begalin� tvirtyb�? Kad galėtų ten pat nuolatos gulėti! O pasikartojimai. Kas sugalvojo visus tuos pasikartojimus? Garsus, kurie nuolatos skamba ta pa�ia derme. Begalines, dėsningas skai�ių eiles. Ir �iaurės pa�vaistės plaikstym�si danguje! Visuomet tokiomis trajektorijomis, kurių a� nesuprantu. Ta�iau tai turi savo sistem�. Kuri yra mįslė. �i nuostaba, apėmusi mane, tampa lengviau pakeliama, kai jis su did�iuoju verpetu plaukuose vaik�to po mano kambarius. Jis i�veja visus lauk. Nes jis matė skardį. Jis �ino apie Jertrūd�. Ir vis tiek su manim kalba.

Ar jis sugrį�?

Kas a� esu? Ta, kuri gimdo �ias mintis? Ar a� Dina? Ta, kuri daro, kas jai patinka?

Naktimis i� i�imtininkų trobos jie girdėdavo Lorcho violon�el�. Dina sukrito nelyginant �ieminė bulvė, pak�sta �alnos.

Olinė pirmoji tai pastebėjo savo vanagi�komis akimis. Ir ji tiesiai �viesiai i�rė�ė: kad apsigyvendama mirties namuos u�sitraukusi prakeiksm�. Niekas negalįs įsibrauti po tokiu stogu nenubaustas. Tokios baisios nuodėmės neu�dengsi pakulomis, tapetais ir da�ais. Ji nei�nyks per am�ius. Amen.

Ta�iau visi matė, kad �is prakeiksmas turėjo Dinai ir kitokį poveikį. Jos darbo diena buvo ne trumpesnė u� samdinio. Keldavosi ji brėk�tant. Ir dar ilgai po vidurnak�io galėdavai matyti �e�ėlius jos languose ir girdėti i� stiklinės verandos sklindant muzik�.

Tomas buvo įsuktas į Reinsneso kasdieninių darbų rat�. Jis galėjo u�uosti Din� pro silkių statines, lydomus �uvų taukus ir Olinės duonos kvap�. Jis laimino t� dien�, kai rusas paliko namus ir Dina pradėjo dirbti kaip jautis.

Tomas uodė jos kvap�, matė jos strėnas ir stebėjosi, kad suplonėjo rie�ai. Kad plaukai ėmė netekti blizgesio.

Ji netgi nebeimdavo jo su savim jodinėti. Liovėsi �aidusi. �vilgsnis pasidarė skvarbus kaip seno �vejo. O balsas suskambėdavo retai, bet būdavo nei�vengiamas kaip perkūno griausmas.

Kai Dina persikėlė į i�imtininkų trob�, jis tikėjosi, kad ji duos �ini�.

Jos verandos durys buvo matomos tiktai nuo jūros.

Vien� dien� atėjo laku u�antspauduotas lai�kas. Johanui.

Buvo pavasario diena, kupina �uvėdrų klyksmo ir triuk�mo, nes buvo susirink� �monės nuleisti į vandenį jektos, kuri turėjo i�plaukti į Bergen�.

Bėgdamas nuo erzelynės, Johanas su lai�ku rankoj atsidūrė krautuvėje. Ten kaip tik buvo tu��ia. Tada jis atplė�ė lai�k�. Jame buvo prane�ama, kad jam pagaliau paskirta nedidelė parapija Helgelano pakrantėje.

Jis nuėjo sandėlių link, prie jūros. Ap�velgė prieplaukas, ūkinius trobesius, didįjį kiem�, i�imtininkų trob�, kuri� �monės buvo pradėj� vadinti Dinos troba. Pasiklausė knib�dėlyno pakrantėje, kur �monės stūmė į vandenį laiv�. Valstie�iai, vaikai ir �iaip pra�alai�iai. �iūrovai ir talkininkai. Andersas su vairininku vadovavo. Valdingais balsais.

Kiek tik akys u�matė, jau �aliavo pievos, siekian�ios �emaūgį mi�k� ir kalnus. Mėlynai �ali� įlank� ir kalnyn� gaubė balta lyg pienas giedros miglelė.

Ir visa tai jis turės palikti?

Atsisuk�s į didįjį kiem�, kurio viduryje lyg dvi akys �vilgėjo salės langai, jis pamatė alėja ateinan�i� Din� raudona it kraujas liemene ir vėjyje besiplaikstan�iais plaukais.

Staiga jo akys pritvinko a�arų, ir jis nusigr�ė, kad tai nuslėptų.

Lai�kas, kurio sulaukti ma�ai beturėjo vilties, staiga u�klupo jį lyg nuosprendis.

� Ko tu liūdi? � paklausė ji, �engdama artyn.

� A� gavau paskyrim�, � vos girdimai atsakė jis ir pabandė pa�iūrėt jai į akis.

� Kur?

Jis pasakė vietovės pavadinim� ir padavė jai lai�k�. Ji i� lėto jį perskaitė, tada sulankstė ir pakėlė į jį akis.

� Tav�s niekas never�ia ten vykti, � tepasakė ji ir atidavė jam lai�k�.

Ji skaitė jo mintis. Matė visus �enklus, jai duodamus. �enklus, apie kuriuos vargu ar jis pats �inojo.

� Bet negi a� galiu �ia likti?

� Tu mums esi reikalingas, � trumpai atsakė ji.

Jų �vilgsniai susidūrė. Jos � reikalaujantis. Jo � ie�kantis. Pilnas klausimų, į kuriuos ji nedavė atsakymo.

� Vaikams reikia mokytojo, � toliau kalbėjo ji.

� Ta�iau motinos ne tokia buvo valia�

� Tavo motina negalėjo nuspėti ateities. Ji ne�inojo, kur tu būsi reikalingas. Ji tematė, kad tu turi ka�kuo tapti.

� Ar nemanai, kad j� tai nuviltų?

� Nemanau.

� O tav�s, Dina? Koks pastorius be paskyrimo?

� Pastorių neblogai turėti �alia, � tarė ji ir sausai nusijuokė. � Be to, tavo gautoji parapija tokia menka, kad tai tiesiog į�eidimas, � pridūrė ji.

Tos pa�ios dienos popiet� Dina tikrino prekių, ve�amų į Bergen�, s�ra�us. Ji vaik�tinėjo po sandėlius prieplaukoje ir �iūrėjo, ko dar trūksta.

Tuomet i� sienos nu�engė i�sireng�s Jakobas. Jo did�iulė varpa buvo atki�ta į priekį kaip ietis.

Ji pasi�aipė i� jo, kad jis �itaip siūlosi. Ta�iau jis liko atkakliai stovįs ir gundė j�.

� Ar pamir�ai savo sen�jį Jakob�? Neatsimeni, kaip giliai ir skland�iai jis mokėdavo įsiskverbt į tave? Kad net priversdavo suk�sti dantimis antklod�, kai did�iulis geismas atimdavo tau kvap� ir �ad�? Ar nebeatmeni, kaip jis tave myluodavo? Kas tas vieni�as niektau�kis rusas, besibla�kantis lyg nepriri�tas plūduras po pasaulį, palyginti su Jakobo stovin�ia varpa? Ar gali jam atsakyti? Ar gali įrodyti t� rus� turint geresnį įtais� u� jo? Arba �velnesnes nei Jakobo rankas?

Jos kūne ka�kas nutrūko.

� Kas tu tokia, kad lauktum to pajuodėlio, kuris net ne�ino, ar jam reikia į Archangelsk�, ar į Bergen�? � nusi�aipė Jakobas.

Varpa pasidarė tokia didelė, kad u�go�ė prekių s�ra�us. Popieriai jos rankose tirtėjo.

A� esu Dina. Johanas i�eina su manimi į jūr�. Mus ne�a srovė. Bet jis to ne�ino. A� nesk�stu. Nes Jertrūda laiko mane. �itaip mes tramdome Jakob�. Tramdome Barab�.

T� patį vakar�, paai�kinusi, jog reikia pakalbėti apie Reinsnes� ir Johano ateitį, ji atsine�ė butelį vyno ir, �vie�iant vidurnak�io saulei, į stiklin� verand� pasikvietė Johan�.

Ji norėjo jam aprodyti nam�, kad jis pamatytų, kaip ji įsikūrusi.

Galiausiai jis turėjo ap�iūrėti ir kambarėlį su langais į jūr�, kuriame ji miega.

Jis nusekė jai i� paskos. I�kart nesumojo, kaip atsisakyti jos neu�gaunant. Nes jis juk nebuvo tikras, kad ji galvoja t� patį, k� ir jis� Dina be skrupulų. �viesiausiu paros metu ji gali pasielgti nepadoriausiu būdu. Rodyti posūniui savo miegam�jį. Prie keturių akių. Prieiti taip arti, kad jam susisuktų galva. Tarpais jis pamir�davo, kaip tarti papras�iausius �od�ius.

Ji sugavo jį kaip katė, kuri prisvaigina pauk��iuk�, kad turėtų su kuo pa�aisti. Valandėl� palaikė jį naguose. Pagainiojo tarp nertinės u�uolaidos ir lovos. Tada ėmė artėti. Galiausiai prisilietė prie jo.

� Dina! Ne, Dina! � tvirtai i�tarė jis.

Ji neatsakė. Tik akimirk� pasiklausė garsų i� kiemo. Tada su baisiu goslumu u��iaupė jam burn�.

Jakobas nu�engė i� sienos ir pabandė apginti savo sūnų. Ta�iau pavėlavo.

I� tėvo jis buvo paveldėj�s įrankį. Nors pats buvo �emesnio ūgio ir smulkesnio sudėjimo.

Varpa pa�oko auk�tyn stulbinan�ia jėga ir dyd�iu. Dailios formos, su ry�kiom mėlynom kraujagyslėm. Tarsi tinklu apgaubian�iomis tai, kas ver�ėsi lauk.

Ji jam vadovavo.

Ne ka�in kiek jis galėjo jai duoti. Nek� daugiau nei galing� varp�. Jau tada, kai ji traukė nuo jo drabu�ius, jo sieloj atsivėrė did�iulė ertmė. Kuri� jis stengėsi nuslėpti nuo jos ir sav�s. Pilnas drovos. Bet mokėsi stropiai. Jis buvo ne tik Jakobo, bet ir senelio Adomo palikuonis. Jeigu jau leidosi suved�iojamas.

Vėliau jis gulėjo nuo baltų u�uolaidų raibuliuojan�ioje �viesoje, sunkiai gaudydamas kvap� ir suvokdamas, jog i�davė savo Diev�, savo pa�aukim� ir tėv�! Ir jautėsi skland�s nesvarus kaip erelis auk�tai vir� jūros.

I� prad�ių jį u�plūdo gėdos jausmas, kad �itaip akivaizd�iai susikompromitavo. Ne tik i�liejo savo syvus joje ir ant jos, dar guli pusnuogis ir apgailėtinas. Be to, niekaip negali atgauti kvapo.

Pa�iūrėj�s į j�, jis suprato, kad �i� nuodėm� turės prisiimti sau ir pats vienas u� j� atgailauti. Ir pagaliau suprato savo beribį namų ilgesį per visus tuos metus, kai jis lyg pa�alietis bastydavosi po Kopenhag�, nedrįsdamas parva�iuoti.

Ji sėdėjo vienmar�kinė, nuogom �launim ir rūkydama did�iulį cigar� su �ypsena jį stebėjo. Tada pama�ėliais ėmė pasakoti, kaip ji pirm�kart gulėjo su Jakobu.

I� prad�ių Johan� suėmė blogumas, ir jis ne�inojo, kur dėtis. Jam viskas buvo taip svetima. �od�iai, kuriais ji pasakojo. Ir tai, kad ji kalbėjo apie jo tėv�. Paskui pasakojimas jam ėmė kelti jaudulį. Privertė �iūrėt į tėv� pro rakto skylut�.

� Tu veltui gai�ai laik� mokydamasis pastoriumi, � pasakė ji ir atsilo�ė lovoje.

I� įnir�io jis puolė j�. T�sė u� plaukų. Plė�ė mar�kinius. Draskė jai rank�.

Ji prisitraukė jį � ir paslėpė jo veid� sau tarp krūtų, sūpavo jį linguodama visu kūnu. Ji nieko nebesakė. Jis buvo namuose. Blogiau vis viena nebegalėjo būti.

Blogiausia jau buvo įvyk� � ir nieko nebegalima pakeisti.

Kai pagaliau jis susiruo�ė eiti, nėjo pro u�pakalines duris. Nors �monės jau nebemiegojo ir galėjo jį pamatyti. Dina buvo neperkalbama.

� Aplinkiniais keliais vaik�to tie, kurie slapstosi. Tu neturi ko slėpti. Įsikalk tai į galv�. Tu turi teis� ateiti ir i�eiti, kada man patinka. Mes valdome Reinsnes� ir visk� jame.

Jis buvo tarsi nuogas nelaimėlis i� sudu�usio laivo, surad�s i�sigelbėjim� ant a�trių kranto akmenų.

Saulė jau buvo i�simaud�iusi jūroje. Dabar ji kilo auk�tyn vir� pievų.

Johanas nieko nenusimanė apie vaikus. Niekada anks�iau nebuvo su jais susidūr�s.

Tai, kad stokojo patirties, buvo pusė bėdos. Ta�iau jis per vėlai atkreipė į juos dėmesį, kad tarp jų galėtų u�simegzti koks nors artumas.

Jie nenustygdavo nė minutės. Nespėdavai nė prasi�ioti, o anuodu jau būdavo per myli� nuo tav�s ir kūnu, ir mintimis. Vykis nesivij�s.

Johanui neatrodė, kad per pamokas būtų daug i�mokstama.

Benjaminas greitai surasdavo būdų, kaip u�kalbėti mokytojui dantį ir įaudrinti Han�. Arba prajuokinti.

Sėdėdami prie stalo did�iajame kambaryje, jiedu ma�ai įgydavo knyginės i�minties, bet pakankamai i�mokdavo apie intrigas ir slaptus susi�inojimo �enklus.

Tai virto tikra �vilgsnių kalbos, į�ūlumo ir kurstymo mokykla.

Jie vargo su katekizmu ir įsakymais.

� �Negeisk savo artimo �monos. Ir negeisk savo artimo namų, jo �emės, jo tarno arba tarnaitės, jo jau�io, jo asilo nei kitų jam priklausan�ių dalykų!� � skaitė Hana savo skaidriu balseliu, pir�tu ved�iodama raid�ių eilutes.

� Kodėl tu neturi �monos arba turto, Johanai? � paklausė Benjaminas, vos tik Hana stabtelėjo atsikvėpti.

� A� neturiu �monos, bet a� juk turiu turto, � trumpai atsakė jis.

� Kur tavo turtas, Johanai?

� A� valdau Reinsnes�, � i�sibla�k�s tarė Johanas ir linktelėjo galva, kad jis skaitytų toliau.

� Ne, Reinsnesas priklauso Dinai, � kaip kirviu nukirto berniukas.

� Taip, Reinsnesas priklauso Dinai ir man, � trumpai pasitaisė Johanas.

� Jūs gi neved�!

� Ne, ji buvo i�tekėjusi u� Jakobo, kuris yra mudviejų tėvas.

� Bet Dina nėra tavo motina?

� Ne, bet mes drauge pri�iūrime ir valdome Reinsnes�.

� Man dar neteko matyti, kad tu Reinsnese k� nors pri�iūrėtum, � lakoni�kai atsakė berniukas ir su trenksmu u�vertė katekizm�.

Johanas skėlė jam antausį net nespėj�s susivokti, k� daro. Benjamino skruoste liko raudona �ymė. Berniuko akys virto dviem juodomis sagutėmis.

� Tu atsiimsi u� tai! � su�nyp�tė jis ir i�lėkė pro duris. Hana nusliuogė nuo kėdės ir kaip �e�ėlis nubėgo pavymui.

Johanas liko stovėti �alia kėdės pusiau sugniau�ta de�ine ranka, jausdamas delne tvilkinantį skausm�.

Johanas suprato, jog �ito reikalo nebegalima vilkinti. Jis i�sitraukė lai�k� su karali�kuoju antspaudu ir leidosi į liūdnus savo gyvenimo apm�stymus.

Jam reikėjo nuspr�sti: pasitenkinti siūloma vieta ar toliau leisti dienas Reinsnese. Turint i�laikyt� pastoriaus egzamin� ir �viesi� galv�.

Lensmanas buvo ai�kiai pasak�s, kad suaugusiam vyrui i� geros �eimos per prastas u�siėmimas mokytojauti pamotės namuose. Ir Johanas i�kart susigū�ė nė nebandydamas atsikirsti. Ingeborgos ir Jakobo sūnus niekada nei�moko gintis.

Johanas para�ė, jog priima pasiūlym�. Jis stengėsi neturėti reikalų kontoroje ir nepasilikti su Dina dviese.

Paskutinėmis dienomis ir atsisveikinimo vakar� Dina su Johanu buvo svetimi vienas kitam. Jis nuėjo prie durų ir į niek� ne�iūrėdamas burbtelėjo, kad i�vyksta ryte. Andersas ir motu�ė Karena sėdėjo sumi��. Apsisprendimas priimti pasiūlym� įvyko pernelyg staigiai. Oras buvo alsus.

Stinė pakilo i� vietos, priėjo prie juodais rūbais vilkin�io bly�kaus vyri�kio ir abiem delnais sugriebusi jo rank� �emai nusilenkė.

Susijaudin�s Johanas nusigr�ė ir i�ėjo i� kambario.

Tuoj pat pakilo Dina ir netarusi nė �od�io i�siskubino paskui jį. Pasivijo jį lipantį laiptais. �aibo greitumu atsidūrė prie jo ir sugriebė u� drabu�ių.

� Johanai!

� Taip!

� Man atrodo, mes ne iki galo i�sikalbėjome.

� Gali būti.

� Eik�! Eime kartu�

� Ne, � su�nab�dėjo jis ir apsi�valgė, tarsi sienos turėtų ausis ir akis.

� Johanai, � pa�aukė ji.

� Dina, tai buvo labai didelė nuodėmė�

Jis �engė �ingsnį. Laiptais auk�tyn. Palip�s auk�tėliau atsigrį�o ir pa�velgė į j�. Buvo permirk�s prakaitu. Ta�iau i�gelbėtas.

Nuo to laiko ji tapo jam �venta kek�e. Jo geismų simboliu. Ji pasiliks Reinsnese ir visk� valdys, o jis i�keliaus i� namų tarnauti Vie�pa�iui, kaip norėjusi jo motina. Nuodėm� jam teks pasiimti ir u� j� atgailauti. Bet kadangi ji buvo tokių netramdomų juslių, tokia aistringa ir negalvojo apie tai, kad atstojanti jam motin�, jis sau atleido. Galbūt Vie�pats suprato, kad �mogaus valia atsispirti pagundai turi ribas.

Kit� dien� jis i�plaukė garlaiviu. Dina taip pat palydėjo jį iki kranto. Tai buvo retas įvykis. Ji elgėsi taip, tarsi jis būtų i�vykstantis sve�ias.

Johanas įlipo į valtį ir atsisveikindamas kilstelėjo skrybėl�. Tada krautuvės Peteris atstūmė valtį nuo kranto.

Benjaminas turįs pasibelsti, kai nori aplankyti Din�. Taip Stinė sakė. Kelet� vakarų po to, kai Dina su visa savo manta persikraustė į savo trob�, jis verkė ir nenorėjo eiti miegoti. Vėliau griebėsi apsukrios strategijos. Vis� savo i�mon� ir vis� �avesį skyrė tam, kad i�naudotų visas paeiliui jam dar likusias namuose moteris. Pradėjo nuo Stinės, kuri jį kiaurai permatė ir ramiu �vilgsniu priversdavo paklusti.

Po to jis įsikibo į lies� motu�ės Karenos skrait�. Ji buvo jo senelė. Argi ne? Ji buvo tik jo senelė! Ne Hanos. Tik jo. �itaip jis Han� privarydavo iki a�arų, nes motu�ė Karena esanti vien jo nuosavybė. Su sidabriniu lazdos bumbulu, plaukų kuodeliu, nėrinių apykakle, sage � su viskuo. Ir Hana dar kart� įsitikino, kad jos padėtis namuose priklauso nuo to, ar kiti gerai jau�iasi ir ar nekreipia dėmesio į tai, kas ji tokia ir kokios jos teisės.

Motu�ė Karena sudrausdavo Benjamin�, ta�iau turėdavo pripa�inti, kad Hanos senelė ji esanti tik dėl akių.

Po to atėjo Olinės eilė. Jos neveikė giminystės ry�ių ar padėties faktai, bet j� nesunkiai galėdavai su�avėti taip, kad ji pamir�davo savo ketinimus. O tada likdavo sėdėti virtuvėje ir gerdavo arbat� su medumi, nors jau seniausiai būdavo laikas miegoti. Jeigu pakankamai tyliai prisėlindavai basomis kojomis ir pasiklaus�s u� durų įsitikindavai, kad Olinė triūsia viena, galėdavai bet kuriuo momentu pereiti į puolim�.

Tomas buvo dar viena galimybė. Ta�iau reikėdavo nutaikyti laik�, kai jis �erdavo gyvulius. Nes Tomo kelių buvo daug, ir ne visada būdavo lengva jį pagauti. Jis pa�iūrėdavo į Tom� didelėmis rimtomis akimis ir gra�iai papra�ydavo leisti pasėdėti ant arklio, kol jis ves jį į gard� arba į ganykl�. Jeigu to nepakakdavo, įsprausdavo savo rankut� į did�iulį Tomo gniau�t� ir papras�iausiai būdavo �alia.

Benjaminas įprato atsistoti ant kėdės ir kambarėlyje atsidaryti lang�, kuris �iūrėjo į i�imtininkų trob�. Jis dar u�silipdavo ant palangės ir tylutėliai stovėdamas u� lango rėmo stebeilydavo į Dinos langus.

Ta�iau viskas pasibaigdavo tuo, kad ateidavo Stinė ir nuvariusi jį �emėn u�darydavo lang�. Be �od�ių.

� A� tik noriu pasikalbėti su Dina, � i�tardavo jis verksmingu balsu ir norėdavo vėl u�lipti ant kėdės.

� Dina tokį vėlų vakar� nesikalba su vaikais, � pasakydavo Stinė ir nuvarydavo jį į lov�.

Ir staiga jis pasijusdavo per daug nuvarg�s, kad dar galėtų i�lieti savo pyktį. Jis tik pa�niurk��iodavo ir visi�kai nurimdavo, kol ji kalbėdavo vakaro mald� ir paskui jį u�klodavo.

Naktyje pasislėpdavo �viesa ir �uvėdrų klyksmas. Ir jis likdavo vienas su po�emio gyventojais. Turėdavo pats stengtis u�migti, kad visa tai pagaliau baigtųsi.

6 skyrius

SAVO GUOLYJE NAKTIMIS A� IE�KOJAU TO, KURĮ MANO SIELA MYLI; IE�KOJAU JO IR NERADAU. A� KELSIUOS IR APEISIU MIEST�; GATVĖSE IR AIK�TĖSE IE�KOSIU TO, KURĮ MANO SIELA MYLI. A� IE�KOJAU JO IR NERADAU.

(Gg 3, 1�2)

�viesa tais metais Din� kankino labiau nei įprastai. Visi girdėdavo j� vaik�tant lauke ir po namus. Kaip �vėrį.

Viskas prasidėjo i�vykus Levui. Dar labiau sustiprėjo po įvykio, kuris ai�kiai parodė, kad Levas t� vasar� nesugrį�. Kadangi netikėtai s�siauryje nuleido inkar� rusų laivas. Kapitonas su �turmanu buvo i�laipinti į krant�, kad atsikratytų kai kuriais daiktais. Su savimi jie turėjo dė�ių bei statinių, ir i� prad�ių visi manė, kad norima jas i�mainyti arba parduoti. Ta�iau tai buvo dovanos nuo vardo nepasiskelbusio draugo.

Dina i�kart sumojo, kas siuntėjas ir kad dovanas siuntė dėl to, kad pats neketino atvykti.

Ten buvo puikiausių lynų Andersui ir didelė medinė dė�ė knygų vokie�ių kalba motu�ei Karenai. Olinė gavo nėrinių apykakl� su įmantriais prancūzi�kais ra�tais. Odiniame dėkle su Dinos vardu buvo natos violon�elei ir pianinui. Rusų liaudies dainos ir Bethovenas.

Dina u�sidarė namuose, perleisdama rusų jūreivius motu�ei Karenai ir Andersui.

Ta�iau rusai jautėsi gerai ir niekur neskubėjo. �turmanas visai paken�iamai kalbėjo norvegi�kai ir savo pasakojimais bei klausimais niekam neleido nuobod�iauti.

Jis �inojo, kas dedasi pasaulio politikoje bei prekyboje ir �iaurėj, ir rytuos. Tarp Rusijos ir Anglijos kil� ka�kokių nesutarimų. Dėl Turkijos, matyt? Beje, su tais turkais jau seniai esama problemų. Ta�iau jis negalėjo paai�kinti, dėl ko jos atsiradusios.

Andersas buvo girdėj�s, jog rusų caras Turkijos at�vilgiu elgi�sis savavali�kai.

� Negalima taip savavaliauti, nors ir esi caras, � pasakė jis.

Antr�jį vakar� Dina valgė kartu su jais. Ji paskambino por� kūrinių i� naujųjų natų. Rusai dainavo taip, kad net aidėjo tarp sijų. O pun�as nykte nyko.

�turmano veidas buvo ap�ėl�s barzda, stambus, guviom akim. Nebe pirmos jaunystės, bet vis dar pilnas jėgų. Ausys nepaprastai didelės, su gluminan�iu atkaklumu lendan�ios i� plaukų ir barzdos puo�mens. Rankos kilnojo įrankius ir taures lyg �aisliukus.

Pama�u kompanija i�sijudino. Kai motu�ė Karena i�ėjo ilsėtis, salonas dar ilgai skendėjo cigarų dūmuose.

Pro atvirus langus juos pasiekdavo �uvėdrų klyksmas. O �viesa plunksnos lengvumu gulė ant grubių milo drabu�ių. Atidengė jūrininko odos įdegim�, �aidė Stinės rusvais skruostais ir tamsiomis akimis. Per�oko ant Dinos rankų, bėgiojan�ių klavi�ais. Ir paglostė Jakobo auksinį �ied�, kurį Dina mūvėjo ant kairiosios rankos did�iojo pir�to.

Stinės gagos, pakreipusios galveles, �vilgan�iomis akimis ir virpindamos krūtinėlių plunksnas, klausėsi balsų ir stiklo d�ingsėjimo viduje. Buvo gegu�ės mėnuo, o pietų dangus k� tik u�gim�s.

Dina pabandė i� rusų i�gauti, kaip jų denyje atsidūrusios Levo dovanos. Ta�iau to niekas dorai ne�inojo. Ji neatly�o.

Galų gale �turmanas pasakė, jog dovanos buvo pakrautos Hamerfeste. I� kito rusų laivo, kuris plaukė į rytus. Apie siuntėj� niekas negalėjo papasakoti. Ta�iau jie buvo gav� tikslų paai�kinim�, kur krovinys turi būti pristatytas. Ir dar buvo pridurta, kad jie ten būsi� maloniai ir svetingai sutikti!

Naujasis Reinsneso krautuvės vedėjas energingai pakinkavo galva. Tai buvo liesas trisde�imtmetis vyri�kis retais plaukais. Pakumpusia nugara ir akimis, tuo pat metu �iūrin�iomis į skirtingas puses. Jis ne�iojo monoklį ir laikrod�io grandinėl�. Dabar, po geresnių pietų ir trejeto taurių pun�o, �is vyrukas atskleidė tokias savo puses, kurių jie nebuvo pastebėj� anks�iau. Jis juokėsi!

Ir dar jiems nespėjus atsitokėti, ėmė pasakoti istorij� apie pirklį i� Bergeno, kuris mat�s rusus perkant didelius kiekius krucifiksų, pagamintų i� prastos rū�ies beicuoto med�io, ir paveikslų i� kaltinės paauksuotos �alvario skardos. Jie i�sive�dav� visa tai, kai grį�davo į savo laivus.

Kitais metais jis apsirūpino dė�e, pilna pana�ių krucifiksų ir paveikslų, tikėdamasis padaryti ger� biznį. Bet rusai jų nenorėjo imti. Kai jis paklausė kodėl, jam atsakė, kad Kristus palenk�s galv� į kair� pus� ir es�s bebarzdis kaip vaikas! Rusai atsisakė juokingo voki�ko Kristaus! Jiems neatrodė, kad toks galėtų pagelbėti rusų jūreiviui. Ta�iau pirklys nesutriko. Jis tuoj pat kreipėsi į �iaurės norvegus, kurie tarėsi puikiai apsipirk� įsigydami krucifiksus u� pus� kainos. Jie buvo gryni liuteronai, tad jiems nereikėjo Kristaus su barzda. Ir Kristaus atvaizd� netrukus galėjai i�vysti visuose pakrantės namuose.

Visi i� �irdies pasijuokė. O Andersas prisiminė mat�s ne vien� jų tose vietose, kur teko lankytis. Vadinasi, istorija galėjo būti ir nepramanyta.

Rusų kapitonas turėjo kitokios patirties, susijusios su �iaurės norvegais ir prekyba. Taip pat barzdomis.

Visi i�gėrė u� prekybinius ry�ius ir svetingum�. Po to jie i�gėrė u� mie�ius i� Kolos, kurie buvo labai geros kokybės ir subr�sdavo grei�iau u� mie�ius i� kitų kra�tų.

Po kiek laiko kompanija i�sijudino į lauk� pa�iūrėti naktinės saulės. Ji jau kybojo vir� skard�io � ten, kur pra�uvo Jakobas.

Dina dar kart� pabandė i�kvosti �turman�, �iek tiek kalbantį norvegi�kai, apie Lev�.

Ta�iau vyri�kis apgailestaudamas papurtė galv�.

Eidama pro �alį, ji paspyrė akmenį, nervingu judesiu pasitaisė sijon� ir papra�ė perduoti Levui linkėjimų ir pasakyti, kad jis laukiamas iki Kalėdų. Jeigu iki to laiko nepasirodysi�s, dovanos nieko nebepadėsian�ios.

�turmanas stabtelėjo ir paėmė jos rank�.

� Kantrybės, Reinsneso Dina. Kantrybės!

Nieko nelaukusi Dina palinkėjo labos nakties. Nuėjo į arklid� ir atri�o Juodį. Jis buvo nepatenkintas.

Ji susirado virvagalį, susiri�o sijon�, tada u��oko ant arklio ir pasileido ris�ia ber�ynėlio link. Kart� ji paragino arklį batų galais. Juodis i�rietė kakl� ir su�vingo. Tuomet pavasarinis vėjas pasigavo jo kar�ius. Jie nuskriejo.

Ant plikų uolų �alia val�ių prieplaukos stovėjo rusų jūreiviai ir i�pūt� akis �iūrėjo į Reinsneso �eiminink�. �turmanas pasakė, kad ji turinti daugiau rusi�kos dvasios nei jų pa�ių moterys, ir pasiglostė barzd�.

� Ji per daug vyri�ka, � tarė kapitonas. � Rūko cigarus ir sėdi kaip vyras!

� Ta�iau ji turi nuostabius rausvus nagu�ius, � pasakė antrasis kapitono padėjėjas ir garsiai atsiraugėjo.

Tuomet jie įlipo į valtį ir nusiyrė prie savo did�iulio laivo. Jis stovėjo mėgaudamasis visi�ka ramybe.

Or� pripildė daugiabalsiai garsai ir nuskriejo tolyn. Ritmi�ka, graud�ia ir negirdėta melodija. Beveik �velnia. Tarytum būtų dainav� vaikui.

T� gegu�ės naktį buvo nuspr�sta. Ji plauks jekta į Bergen�. Po tokio sprendimo naktis pasidarė verta miego.

Ji apgr�ė �irg� ir parjojo namo.

Pelkės ruo�ėsi �ydėti. Palei upės vag� stovėjo �irginiais apsikarst� ber�ai.

I� did�iojo namo virtuvės kilo plonas dūmelis. Vadinasi, Olinė jau ant kojų ir pakūrė krosnį lauko darbininkų pusry�iams.

Jai nusiaunant batus, atėjo Jakobas. Prisiminė, kaip jie drauge keliavo į Bergen�. Kaip jodinėjo sve�ių lovoje Helgelane pakeliui į �iaur�.

Ta�iau Jakobas ai�kiai nerimavo, kad ji rengiasi į kelion�. Nes Bergene pilna vyrų. Palei vis� pakrant� � vyrai. Visur daugybė vyrų.

Kai jekta jau buvo beveik paruo�ta kelionei į Bergen�, Dina pasiskelbė vyksianti drauge.

Motu�ė Karena neslėpė pasibaisėjimo �ia naujiena, likus vos trims dienoms iki planuojamo i�vykimo.

� Neatsakinga taip i�vykti strimgalviais, mieloji Dina! Krautuvės vedėjas dar nepakankami įgud�s, kad galėtų vienas atsakyti u� buhalterij� ir prekes. O kas pri�iūrės �ienapjūt� ir gyvulius, jei Tomas vyks sykiu?

� �mogus, kuris kiekvien� miel� �e�tadienį gali pereiti kalnus aplankyti tėvo ir grį�ti atgal kiekvien� sekmadienį, bet kokiu oru ir bet kokiais keliais, tikriausiai sugebės pasirūpinti negyvais daiktais lentynose ir spintose. O Tomas� niekur neplauks.

� Bet, Dina, �iom dienom jis apie niek� daugiau ir nekalba.

� Bus taip, kaip pasakiau. Jeigu a� i�va�iuoju, be Tomo bus sunku apsieiti. Jis lieka namuos!

� Bet kodėl tu taip staiga u�sidegei į Bergen�? Kodėl anks�iau nieko nesakei?

� Man viskas įsiėdė iki gyvo kaulo! � piktai atrė�ė Dina ir buvo benueinanti.

Dina buvo pakviesta į motu�ės Karenos kambarėlį. Senoji sėdėjo �velnioje vakaro �viesoje �alia lango. Ta�iau jos nusiteikimas buvo kitoks.

� Tu per daug dirbai. Tau reikia por� dienų pailsėti. Tai a� galiu suprasti� Ta�iau vykti į Bergen� nėra poilsinė kelionė. Juk pati �inai.

� A� negaliu vis� am�ių smirsti tame Reinsnese! Metai i� metų! Man reikia pamatyti k� nors nauja! � i�rėkė ji kiekvien� �odį skyrium. Tarsi tik dabar suvokusi, kaip jai i� tikrųjų yra.

� A� ma�iau, kad tau ka�kas negerai� bet kad �itaip blogai� To ne�inojau.

Dina delsė i�eiti. Stovėjo lyg ant adatų.

� Tu jauna būdama daug keliavai, motu�e Karena?

� Taip.

� Tai ar teisinga, kad a� pasmerkta vis� gyvenim� tupėti vienoj vietoj? A� privalau elgtis taip, kaip man patinka, nes kitaip darausi pavojinga. Ar supranti?

� A� suprantu, kad tau gali rodytis, jog per ma�ai gauni i� gyvenimo. Galbūt tau vertėtų susirasti vyr�? Lankytis kiek da�niau Stranstede? Pas lensman�? Pas pa�įstamus Tjelsune?

� Nėra ten ko va�inėti. Verti dėmesio vyrai nesiveisia ber�ų brūzgynuose apie Tjelsun� ar Kvefiord�! � sausai atrė�ė Dina. �Motu�ė Karena pati na�lauji nuo to laiko, kai �ia atsikraustei.

� Taip, bet a� neturėjau ūkio, licenzijos sve�ių namams atidaryti ir laivų. Nebuvau atsakinga u� �eimyn�, gyvulius ir prekyb�.

� Kol �ia pakanka �monių, nelakstysiu po apylinkes ir neie�kosiu, kas man paskui nurodinėtų, kaip turiu tvarkytis. Geriau jau pakeliauti savo malonumui�

� Bet tu taip staigiai sugalvojai, Dina?

� Reikia tik nepalikti laiko dvejonėms, � atsakė ji.

Ir ji i�nyko.

Tomas jau susikrovė skrynel�. Jis dar nė karto nebuvo i�vyk�s u� parapijos ribų. D�iugus laukimas kirbėjo visame kūne. Toks jausmas, tarsi gulėtum skruzdėlyne.

Apie kelion� jis pasigyrė �monėms, kurie u�eidavo į krautuv�. Parva�iav�s į namus Helėje, gavo tėvų palaiminim� ir buvo i�ruo�tas seserų. Olinė su Stine abidvi savaip pasirūpino, kad jo kelioninėje skrynelėje netrūktų gėrybių. Jis stovėjo �ukuodamas arklius ir dėstė arklidės bernui visus patarimus bei taisykles.

Tuomet į arklid� įėjo Dina.

Ji pastovėjo valandėl� �iūrėdama į jį, tada draugi�kai tarė:

� Kai baigsi, Tomai, gali u�eit į stiklin� verand� atsigerti avie�ių sul�ių.

� Gerai, a�iū! � padėkojo Tomas ir nuleido �epetį. Arklidės bernas net prisimerk�s pa�iūrėjo į jį. Jausdamas didel� pagarb�, kad įmanoma būti pakviestam į Dinos stiklin� verand�.

Tomas ėjo tikėdamasis, kad jo laukia pripa�inimas. Pasimatymas. Kuris ta�iau buvo ne kas kita, kaip tik trumpas dalyki�kas paai�kinimas, kad vis dėlto jis negalįs vykti kartu, nes reikalingas ūkyje.

� Bet Dina! Kaip taip gali būti, kai a� visk� suplanavau, paskirs�iau darbus �monėms ir nusamd�iau nauj� gyvulių �ėrik�, kuris moka dirbti ir tvarte, ir arklidėje? Mano tėvas ateis padėti per �ienapjūt�, o Karlas Olsa i� Neso atva�iuos su abiem sūnumis ir padirbs kur kas daugiau, negu jam priklauso darbadienių. A� tav�s nesuprantu!

� Nėra �ia ko nesuprasti! � atrė�ė ji. � A� pati i�vykstu. O tada negali tu!

Tomas sėdėjo ant kėdės prie atvirų verandos durų, pasistat�s prie�ais save ant stalo pusiau nugert� stiklin� avie�ių sul�ių.

Saulė tvieskė jam tiesiai į veid�. Jis jautė, kaip po storais mar�kiniais kūn� pila prakaitas.

Tada jis pakilo nuo kėdės. Pasiėmė kepur� ir pastūmė stiklin� į stalo vidurį.

� Tai �it kaip � Dina sumanė pakeliauti! Ir dėl to nebegali Tomas? Nuo kada Tomas pasidarė toks nepamainomas? Jeigu galima paklausti?

� Tomas toli gra�u nėra nepamainomas, � tyliai i�tarė Dina. Ji taip pat atsistojo. Pakilo per pus� galvos vir� jo.

� K� nori pasakyti? Tai kodėl a� tada..?

� Nepamainomi yra tik �monės, kurie daro tai, kas jiems privalu daryti! � atrė�ė ji.

Tomas nusisuko nuo jos. I�ėjo lauk. Pro duris. Verandos laiptais �emyn. Gniau�damas baltai da�ytus turėklus su ochros pagra�inimais. Tarsi tai būtų prie�as, kuriam jis bando atimti gyvyb�. Jis nuėjo tiesiai į klėtel�, atsisėdo ant gulto ir susim�stė, k� jam veikti. Buvo kilusi mintis susikrauti mai��, pasiimti skrynel� su visu turtu ir keliauti į Stransted� ie�koti kito darbo. Bet kas gi ims bern�, kuris be ma�iausios prie�asties pabėgo i� Reinsneso?

Jis u�ėjo trumpam pas Olin� į virtuv�. Ji jau visk� �inojo. Nieko neklausinėjo. Tik i�virė stiprokos �gydomosios� kavos vidury baltos saulėtos dienos. Vyri�kis su viena ruda ir viena mėlyna akimi atrodė nekaip.

Kai jis nepratardamas nė �od�io i�sėdėjo tiek, kiek trunka u�mai�yti kvietin� te�l�, Olinė nebei�laikė:

� Turiu pasakyti, kad nors ir raudonplaukis, esi pakantus ir protingas �mogus.

Tomas pakėlė į j� akis. Labai nenorom. Vis dėlto i�si�iepė. Pasigirdo kartus juokas, kuris prasidėjo ka�kur �emai, kilo auk�tyn ir ver�ėsi lauk.

� Dina nei i� �io, nei i� to u�simanė vykti į Bergen�, o man tada nevalia! Ar Olinė tai girdėjo?

� Taip, ko tik Olinė neprisiklauso�

� Ar gali paai�kinti, k� visa tai rei�kia? � niūriai paklausė jis.

� Kai Nylso nebėra, Dina ėmė kankinti Tom�.

Tomas akimirksniu i�bly�ko. Virtuvė jam buvo netinkama vieta. Jis padėkojo ir i�ėjo. Bet ne į Stransted�.

T� dien�, kai jekta i�plaukė pietuosna, Tomas buvo mi�ke.

7 skyrius

A� ATSTŪMIAU SAVO MYLIMAJAM SAVO DURŲ VELK�, BET JIS BUVO PASITRAUK�S IR NUĖJ�S �ALIN. MANO SIELA SUTIRPO, KAI JIS PRABILO. A� IE�KOJAU IR NERADAU JO, �AUKIAU, BET JIS MAN NEATSILIEPĖ.

(Gg 5, 6)

�monės ėmė kalbėti apie kar�. Jis pakilo staiga tarsi te�la geldoje. Baltoji jūra t� vasar� buvo u�blokuota, ir rusų laivai neatplaukė su miltais. Jau seniai sklido gandai, jog padėtis esanti tokia rimta, kad Tromsės pirkliai patys baudėsi vykti į rytus miltų. �monės net labai norėdami negalėjo suprasti, kodėl karas Kryme taip stipriai atsiliepė �monėms �iaurės kra�tuose.

Tuo metu Reinsneso jekta �Motu�ė Karena� buvo pasiruo�usi i�plaukti pietuosna į Bergen�. Ji Jakobui ka�kada atsiėjo net 3000 talerių. Jis įsigijo j� tais pa�iais metais, kai pamatė Din� grie�iant violon�ele Fagernese.

Burlaivis buvo 24 uolek�ių ilgio ir galėjo paimti iki 4000 pūdų �uvų.

Jakobui atrodė, kad jam pavyko nusipirkti ger� �vejybin� jekt�, ir ja labai d�iaugėsi.

Įgula da�niausiai būdavo i� de�imties �monių.

Praėjo nema�ai metų. Laivo spalva patamsėjo, ta�iau jis vis dar galėjo stovėti ant vandens pilnai pakrautas ir sunkus, laukdamas paskutinių dė�ių su maistu, trūkstamos įrangos ir �monių. Jis buvo gerai pastatytas ir pakankamai tvirtas, kad i�laikytų savo krovinį bet kokiu oru. Platus, su dvigubais �pantais ir stipriomis gele�inėmis vinimis.

Plok��iame laivagalyje buvo baltai nuda�ytas jutas su apvaliais langais. Jakobas papra�ė vien� pa�įstam� i� Ranos pagra�inti j� rokokiniais ornamentais ir seno pavyzd�io puo�yba. Nes Jakobas nemėgo, kai pagal nauj� mad� buvo dedami keturkampiai langai. Jis tvirtino, jog kvadratams laive ne vieta. Tai es� nesuderinama nei su tikėjimu vaiduokliais, nei su Dievo garbinimu.

Andersas neprie�taravo. Labiausiai jam rūpėjo burių įranga, vairas ir laivo keliamoji galia. Taip buvo ir dabar. Juto viduje buvo du gultai ir stalas. Gultai turėjo u�traukiamas u�uolaidėles ir buvo pakankamai platūs, kad bėdai prispyrus galima būtų i�sitekti dviese.

Ten turėjo gyventi Dina ir Andersas. Neseniai įspėtas �turmanas gavo persikraustyti į ank�t� įgulos kajut� laivo priekyje. �turmanas Antonas neparodė jokio nepasitenkinimo.

Vir� juto ir laivapriekio kajutės ėjo tvirtas denis su neauk�tais �kancais. O �iaip laivas buvo atviras, labiau pritaikytas kroviniams ve�ti nei i�taigingoms kelionėms.

Dabar jis stovėjo ant vandens kaip reikiant pakrautas: vyrai �į darb� dirbo ne pirm� kart�.

Sunkios �uvų taukų statinės ir kailių krūvos � triume. D�iovintos �uvys buvo sukrautos vir�uje palei stieb�. Jų krūva i�kilo vir� turėklų, todėl turėjo būti apdengta nuo drėgmės ir jūros purslų.

Stipri lentinė pertvara, einanti i�ilgai borto tarp juto ir laivapriekio kajutės, saugojo krovinį nuo jūros ir lietaus.

Stiebas buvo Jakobo pasidid�iavimas. Pagamintas i� vieno med�io kamieno, jis styrojo auk�tai vir� borto. Jakobas pats vyko į Namsos� jo i�sirinkti. Stieb� laikė �e�i vantai, be to, dar fordūnai ir �tagai. Apa�ioje, ant kilio, jis buvo įstatytas į galing� med�io trink�.

Rėjinė burė buvo 12 metrų plo�io ir 16 metrų ilgio. Jeigu prireikdavo suma�inti burės plot�, būdavo sutraukiami rifai. Per smarki� audr� da�nai tekdavo nuleisti vis� bur�.

Ta�iau reikalui esant, galima buvo i�kelti ir topbur�. Tuomet visa įgula supuldavo tempti talės.

Ant vėliavos stiebo laivagalyje tebekabojo senoji danų vėliava su norvegi�ku liūtu. Tai buvo daroma motu�ės Karenos garbei. Ji niekaip negalėjo susitaikyti su tuo �vedų Oskaru. Tvirtindavo, niekada per daug į tai nesigilindama, jog jis es�s pernelyg lengvabūdi�kas. Su Andersu ne kart� ta tema diskutavo. Ta�iau danų vėliava ir toliau plevėsavo jektoje �Motu�ė Karena�, nors i� to buvo nuolat �aipomasi visoje pakrantėje plaukiant į pietus Bergeno link. Jos norų buvo paisoma, nes susipyk�s su krik�tamote galėjai prisi�aukti koki� nelaim�.

�turmanas buvo vardu Antonas Donsas. Tvirtai sudėtas, neauk�tas vyri�kis nestokojo a�traus proto, o juo labiau humoro jausmo. Ta�iau neatsirasdavo nė vieno, kuris i�drįstų jam per nosį braukyti. Mat charakterį turėjo dvilypį. Ir kasmetiniai įnir�io protrūkiai da�niausiai i�tikdavo jį kelionėje į Bergen�. Ypa� jeigu koks vyrukas pasirodydavo es�s suk�ius ir menkysta.

Girtuokliauti jūroje buvo mirtina nuodėmė. Reikalui esant, jis pats ir prilupdavo tokį valkat�. Niekada nelaukdavo, kol varg�as tiek prasiblaivys, kad galėtų gintis. Tad vienerios pagirios Antono Donso vadovaujamoje �Motu�ėje Karenoje� būdavo tokios pat sunkios kaip septynerios sėdint pas krosnį su �mona.

Geri �turmanai nesimėtė, todėl Anton� Dons� vertėjo tausoti. Ėjo kalbos, kad pakrant� pa�įsta ne blogiau kaip pastorius Biblij�.

Jis buvo gana tylus ir santūrus pu�iant ramiam vėjui, ta�iau kilus audrai da�niausiai eidavo i�vien ir su blogosiomis, ir su gerosiomis jėgomis.

�monės kalbėjo, kad kart� jaunystėje jis nesėkmingai u�plauk�s ant uolos ir prasėdėj�s ten tris paras, kol jį ka�kas surado. To pakak� visam gyvenimui.

Manevruoti tokia didele jekta, turin�ia nema�� takela��, buvo menas. Ypa� kai pakil�s stiprus vėjas ne�moni�kai i�tempdavo bures. �ia jau ir Dievas nepadėtų, jei neturėtum patyrusio �turmano. Tokio, kuris nusimanytų apie burių rifus, povandenines uolas ir sugebėtų nustatyti vėjo kryptį.

Buvo pasakojama, jog kart� Antonas jekta i� Bergeno į Troms� nuplauk�s per �e�ias paras. �Tam vien palankaus vėjo neu�tektų�, � krizeno Andersas.

Benjaminas stovėjo ant lango i�imtininkų troboje ir �iūrėjo į sumai�tį prie �Motu�ės Karenos�. Jis buvo įtū��s ir nepaguod�iamas.

Dinos kelioninė skrynelė jau buvo nuplukdyta į laiv� ir pastatyta kajutėje. Dina rengėsi i�plaukti ka�i kur toli į Bergen�! Tai buvo nepakeliama.

Dina privalėjo būti Reinsnese. Kitaip viskas griūna.

Jis puolė j� visais įmanomais būdais. Verkė ir plūdo. Nuo tada, kai su�inojo j� i�vykstant, vis� berniuko kūnelį lyg drugys krėtė.

Ji nesijuokė i� jo įnir�io. Tik tvirtai suimdavo de�ine ranka u� sprando ir suspausdavo netardama nė �od�io.

I� prad�ių jis nesuprato, k� tai rei�kia. Bet paskui jam pasidarė ai�ku, jog tai turėjo būti savoti�ka paguoda.

Ji ne�adėjo nupirksianti jam kokių nors daiktų, ne�adėjo greitai sugrį�ianti. Nesakė, jog jai būtina i�va�iuoti.

O kai jis i�py�kino, kad nė viena moteris neplaukia į Bergen�, ji tik pasakė:

� Taip, Benjaminai, nė viena moteris neplaukia į Bergen�.

� Tai kodėl Dina turi plaukti?

� Todėl, kad ji taip nusprendė, Benjaminai. Kol man�s nebus, gali gyventi mano troboje ir saugoti violon�eles.

� Ne, Dinos troboje yra numirėlių.

� Kas taip sakė?

� Olinė.

� Gali perduoti Olinei, kad ten ne daugiau numirėlių, negu jų telpa jos antpir�tyje.

� Nylsas pasikorė troboje ant sijos!

� Teisybė.

� Tada ten turi būti numirėlis.

� Visai ne. Jį juk nukabino, paguldė į karst� ir i�ve�ė į kapus.

� Ar tikrai?

� Taip. Negi neatsimeni?

� I� kur Dina �ino, kad numirėlis nebesugrį�?

� Ji gyvena troboje ir mato t� sij� dien� naktį.

� Bet tu sakei, kad Jakobas visada �ia būna, nors jis ir mir�s�

� Tai visai kas kita.

� Kodėl?

� Jakobas yra tavo tėvas, vaikeli. Jis negali pasitikėti, kad angelai vieni sugebės tave, tokį laukinuk�, apsaugoti.

� A� nenoriu, kad Jakobas �ia būtų! Jis taip pat numirėlis! Liepk jam plaukti su tavim į Bergen�!

� Man gali būti daug vargo su juo. Bet a� taip ir padarysiu � dėl tav�s. A� jį pasiimsiu!

Berniukas nusi�luostė snarglį ir a�aras į �varių mar�kinių rankov� � pamir��s, kad Dinos tokie dalykai nejaudina. U� tai pykdavo Stinė.

� Bet Dina juk dar gali apsigalvoti ir likti namuos! � subliuvo jis pastebėj�s, kad pokalbis pakrypo jam netikėta linkme.

� Ne.

� Tada a� nuva�iuosiu pas lensman� ir pasakysiu, kad tu i�plauki, � i�rė�ė jis.

� Lensmanui tokie dalykai nerūpi. Pasiraitok rankoves ir padėk man nune�ti �tai �i� dė�� su skrybėlėmis, Benjaminai.

� A� j� i�mesiu į jūr�!

� Neverta.

� Vis tiek i�mesiu!

� A� gird�iu.

Jis pastvėrė dė�� abiem rankom ir nesitverdamas pyk�iu ėmė j� tempti grindimis durų link.

� Kai tu grį�i, man�s �ia nebus, � triumfuodamas pasakė jis.

� Kurgi tu būsi?

� Nesakysiu!

� Tada man bus sunku tave surasti.

� Gali atsitikti, kad a� būsiu mir�s!

� Tai būtų trumpas gyvenimas.

� Man nusispjaut.

� Į gyvenim� niekam nevalia spjaut.

� O man nusispjaut! A� vaidensiuos! Atsimink.

� A� tikiuosi, nes tada galėsiu tave matyti.

Jis vis dar �niurk��iojo nosimi, kol jie ėjo į prieplauk�, kranto pa�iūrių link.

Beveik priėjus būrelį �monių, kurie stovėjo ir laukė, kad galėtų pamojuoti i�plaukiantiems, jis gailiu balseliu paklausė:

� Kada tu grį�i namo, Dina?

Ji pasilenkė prie jo ir vėl kietai suėmė u� sprando, o laisv�ja ranka pakedeno jam plaukus.

� Dar nesibaigus rugpjū�iui, jei palinkėsi mums gero vėjo, � �valiai atsakė ji.

� A� Dinai nemojuosiu!

� Per daug būtų i� tav�s to reikalauti, � rimtai pasakė Dina ir atgr�ė jo veidelį į save. � Gali eiti paspardyti akmenų, tai padeda.

Taip jie i�siskyrė. Jis neapkabino jos. Tik nubėgo tolyn įkalnėn. Mar�kinėlių skvernai buvo jo sparneliai.

T� dien� jis nenorėjo matyti Hanos.

Vakare jis buvo nesukalbamas, o galiausiai pasislėpė, ir visi turėjo eiti jo ie�koti. Jis buvo i�bartas ir susilaukė nema�a dėmesio. Paskui leidosi paguod�iamas ant Stinės kelių.

� Dina �lam�tas! Man ji nė kiek nerūpi! � bambėjo jis tol, kol u�migo.

Metų prad�ioje �Motu�ė Karena� dar buvo i�plaukusi į jūr�. Andersas �vejojo prie Lofoteno salų. Ten jis aprūpino �uvimi Helgelano ir Saltdaleno gyventojus.

Jis aptarnavo dvide�imt laivų kompanijų ir į namus parsive�ė nema�� �uvų, ikrų ir kepenų krovinį. Taip pat buvo i�nuomoj�s laiv� porai laivų kompanijų ir u� tai gavo savo pajų.

Dina patenkinta kum�telėjo jam į pa�on�, kai jis parplaukė į namus. Jie suprasdavo vienas kito �enklus.

Andersas stengdavosi su krovinių siuntėjais sudaryti jiems palankias sutartis. Jeigu neturėdavo laive tiek vietos, kad galėtų u�tikrinti saugų prekės pristatym�, pasirūpindavo, kad krovinį paimtų kitas �kiperis.

Dinai padedant, buvo �iūrima drausmės, kad ir siuntėjai laikytųsi sutarties s�lygų ir neitų su savo prekėmis pas kitus.

Vien� kart� Dina prisiteisė baud� nuostoliams padengti, kai jai buvo nusuktas �adėtas krovinys. Vienas siuntėjas i� Stranstedo apmovė Anders�, savo d�iovintas �uvis atiduodamas ve�ti �kiperiui i� Kvefjūro.

Ėjo kalbos, jog i�reikalauti tokius dalykus es� �ymiai lengviau lensmano dukrai nei kam nors kitam.

Jie pateko į vis� jektų flotil� i� keturių laivų, kurie traukė į pietus, Bergeno link. Dvi jektos plaukė i� dar tolimesnės �iaurės ir prisivijo juos, nes buvo greitesnės. Trys laivai prisidėjo prie jų Vestfiorde. Oras buvo paken�iamas, pūtė �iaurės rytų vėjas.

Nuotaika buvo gera. Kiekvienas �inojo savo darb� ir turėjo dalį krovinio, kurio saugumu rūpinosi. Dėl �viesos buvo galima plaukti ne tik dien�. Įgulos nariai pasikeisdami dirbdavo i�tis� par�.

Tarp �pantų slūgsojo Reinsneso derlius. De�imt statinių su plunksnomis ir pūkais. Kuriuos rinko, valė ir pakavo Stinė. Penkiasde�imt ankerių5 geltonųjų gervuogių uogienės, kuriai uogas rinko �eimyna, virė ir cukrų bėrė Olinė. Ji buvo pri�iūrima ir saugoma per �iem�, kol stovėjo rūsyje. Kad neapaugtų pelėsiais ir kitais parazitais, kurie prastina prek�. Penkiasde�imt elnio kailių ir du ankeriai elnienos, i�mainyti arba nupirkti i� samų, kai jie keliavo pro �alį ir norėjo įsigyti maisto produktų. Tomas siuntė tetervinų ir lapių kailių. Buvo septyniasde�imt penkios statinaitės su �uvų taukais ir du tūkstan�iai pūdų d�iovintų �uvų.

Dina da�nai stovėdavo ant denio ir �iūrėdavo, kaip pro �alį slenka kalnai ir uolos. Ji persimainė. Vėjas juokėsi jai, ir viskas, kas j� erzino bei siutino Reinsnese, dabar nuskendo kilvateryje nelyginant ka�iukai.

� Visi turėtų gyventi kaip tu, Andersai! Kaip gali nesid�iaugti tokiu gyvenimu! � su�uko ji nuo juto durų, o Vestfjūro fiordas vienu akimoju i�platėjo ir virto jūra.

Andersas atsisuko ir pa�velgė į j� prisimerk�s nuo stiprios saulės �viesos. Jo stambus valingas smakras buvo i�si�ov�s į priekį. Po to jis ėmėsi savo darbo.

Jie su Dina dalinosi kajute ir stalu, drauge i�lenkdavo ir po vien� kit� stiklelį. Tarp jųdviejų tvyrojo įpareigojantis laisvumas. Keista, bet jis nė kiek nesidrovėjo moteri�kos kompanijos. Nekrėsdavo i� to juokų. Ta�iau intuityviai nujautė moterų būd�. Prie� įeidamas visuomet pasibelsdavo ir laukdavo atsakymo. O darbinį kombinezon� ir neper�lampamus rūbus kabindavo lauke po juto stogu.

Kai Dina pirm� kart� plaukė su Andersu, �is buvo nusiųstas įgulos kajutėn. Jakobas ir ji did�i�j� kelio dalį ritinėjosi lovoje. �itaip jie net nepastebėjo, kad Vestfiorde pūtė ne visai gaivūs vėjai. �įkart Jakobas turėjo tenkintis deniu. O Dina su a�triomis vilkės juslėmis stebėjo tvirt� Anderso apatinį �andikaulį ir �velnias lūpas.

8 skyrius

JIS I�GELBĖS BETURTĮ I� JO SUSPAUDIMO IR ATIDENGS SIELVARTE JO AUSĮ.

(Job 36, 15)

Rūkas avikailio kepurėmis padabino septynias kalnų vir�ūnes. �turmanas �inojo, kur jiems geriausia prisi�vartuoti. Juos u�plūdo kvapai ir vaizdai, nuo seno pa�įstami ir viliojantys. Keletui mėnesių jie buvo priversti laikinai nugramzdinti juos į u�mar�tį. Dabar vėl viskas i�kilo. Senų lūkes�ių pavasarinis potvynis � ir naujas sugrį�imas.

Vyrai dirbo savo darbus, mėgaudamiesi pa�adėtosios �emės vaizdais. Prieplaukos! Miestas! Jektos ir didesni laivai stovėjo �onas prie �ono. U�go�damos ratų dardesį grindiniu, įlankoje skardėjo �valios komandos.

Tarpais imdavo gailiai �irpti talės, kylan�ios vir� atvirų sandėlio durų. Jie rikiavosi vienas greta kito. Didingai ir oriai, tarsi am�inas gamtovaizdis, juosė vis� įlank�. Pilka Bergenhuso tvirtovė panė�ėjo į mil�in�, atgulusį iki pat savo dienų galo. Stūksojo visiems ant akių. Paties kalno nejudrus brolis.

Dar jiems neradus kur prisi�vartuoti, prie jektos �ono prigu�ėjo valtelių.

Guvios ir �valios Bergeno moteri�kaitės atplaukė pasiūlyti riestainių. Skambant juokui ir �ūksniams, vyrai joms padėjo u�lipti ant denio.

Abiem rankom jos laikė įsitvėrusios pintinių. Ir galėjai beveik pamanyti, kad jos ver�iau sutiktų pulti į jūr� negu atiduoti nors vien� riestainėlį veltui. Ta�iau kai prekyba buvo baigta, po skarelėmis ir kykais atsivėrė pla�ios �ypsenos. Tada atėjo magary�ių ir nekalto flirto eilė.

Dar visai jaunutė Bergeno mergina apsi�ergė turėklus. Buvo su ry�kia mėlyna �ilkine kepuraite, papuo�ta purpurinėmis gaid�io plunksnomis, ir �alsva atlasine suknele. Ji darė gėd� visoms eleganti�koms bergenietėms.

Dina net pa�iurpo nuo tokio vaizdo. Ji su Andersu linksmai susi�velgė, kai Antonas puolė liaupsinti panel� ir jos riestainius.

Saulė spindėjo tarsi nauja moneta tviskan�ioje piniginėje. Vyrai persirengė baltais mar�kiniais. Ta proga susi�ukavo plaukus ir buvo be kepurių.

Pasiekti kelionės tiksl� � visuomet �ventė.

Dina buvo su pla�iakra�te skrybėle ir �aliu kelioniniu kostiumėliu. Ta proga ji net susisegė plaukus. I� po skrybėlės jie tarsi nety�ia krito sunkiomis vilnimis.

Andersas erzino j� dėl puo�nių rūbų ir �ukuosenos.

� Dabar tapai padoria �kiperio na�le! � gėrėdamasis pasakė jis, kai ji i�ėjo ant denio.

� Tu gerokai pakelsi mūsų �uvų kain�, � pridūrė jis.

Ji pa�iūrėjo į jį ugningu �vilgsniu ir lenta, permesta į gretim� jekt�, i�lipo į krant�. Ta�iau kai jiedu ėjo prieplaukomis, ji tvirtai įsikibo jam į parank�.

�nerves kuteno neįprasti kvapai. Net jūros kvapas �ia buvo kitoks. Sumi��s su puvėsių, latakų, dervuotų laivų ir �uvų tvaiku. Prekystaliai palei vis� uost� lū�te lū�o nuo visokiausių prekių. Ir viskas skleidė gai�ų daugialypį miesto dvok�.

Prie�ais dirbtuves, kuriose pagal visk� turėjo būti parduodami ir taisomi ve�imai, saulės atokaitoje stovėjo nepriekai�tingai apsitais�s vyri�kis. Pasirėm�s nei�skleistu lietsargiu, jis paskutiniais �od�iais plūdo ra�ių. Tū�damas vis rodė į arklį, kuris palaidas stovėjo �alia ve�imo ir ėdė i� mai�o �ien�. Jis kaltino meistr� pardavus jam supuvusius plė�kių kai�telius.

Dina trūktelėjo Andersui u� rankos ir sustojo pasiklausyti �od�iavimosi. Ra�ius ėmė atsikirtinėti. Ta�iau jis nebuvo toks i�kalbingas kaip jo u�puolėjas.

Netikėtai Dina priėjo prie jų.

� Jums vertėtų turėti plė�kių kai�telius i� blindės, � pertraukė ji.

Kaip pagal komand� vyrai pakėlė galvas ir įsmeigė į j� akis. Ponas taip suglumo, kad net pamir�o, kurioj vietoj baigė savo ilg� kalb�.

O ra�ius atsikrenk�tė, nusilenkė ir mandagiai pasakė, kad, ko gero, ji būsianti teisi�

� Blindė tampri, � tarstelėjo Dina ir priėjusi prie gr��ulo ap�iūrėjo plė�kes.

Vyrai i�pūtė akis. Ta�iau burnos nepravėrė. Visa i�kalba tarsi i�garavo saulėje.

� Kai�telis lū��s per �ak�, � parei�kė ji. Surinko lū�enas ir padavė.

Ra�ius paėmė jas nuo dervos pajuodusiais pir�tais. Dina linktelėjo ir neatsisukdama nuėjo prie Anderso.

Jai u� nugaros tvyrojo tyla.

Aludės glaudėsi viena prie kitos. Vie�bu�iai ir nakvynės namai �taip pat.

Aplinkui vaik�tinėjo ka�i koks sargas ir �aukė �in�s, kur geriausia apsistoti. Smarkiai mostaguodamas rankomis, jis �emu valdingu balsu paminėjo por� pavadinimų. Buvo akivaizdu, jog jis tai darė u� pinigus.

�uvų turgus buvo tikras skruzdėlynas. Kvapai �ia buvo dar sodresni nei prie�ais srutų duob�, pakaitinus pavasario saulei. Prekiautojos �uvimis visa gerkle ply�ojo kainas. Spigūs balsai ir sveiku raudoniu i�mu�ti skruostai. Galingos krūtinės, nepaisant kaitros, kry�mai perjuostos skaromis.

�ia luomų skirtumai buvo dar ry�kesni, nei galėjai pamatyti ba�ny�ioje. Visk� go�ė turgaus moteri�kių ir palaidų mergelių spalvingi apdarai. Tai vienur, tai kitur suplevendavo balta nėrinių suknelė po pla�ia �iaudine skrybėlaite. Papuo�ta kaspinais, rozetėmis ir dar visokiais nieku�iais. Ma�ų dailių atlasinių arba odinių kurpai�ių trepsenimas įsipindavo į medpad�ių kauk�ėjim� ir kailinių batų �lepsenim� grindiniu.

Vienas balsas iki u�kimimo kvietė vakarienei pirkti rūkytos la�i�os ir plek�nių.

Patrauk� į miesto gilum�, jie greitai priėjo alėjas ir i�taigingų namų kvartal�. Su pla�iais vartais ir trumpai nukarpytomis gyvatvorėmis.

Jiems vaik�tant Dina spinduliavo ka�i koki� paniek�. Andersas taip ir nesuprato, kas jai yra. Ta�iau kaskart pasijusdavo nepatogiai, kai kas nors ateidavo prie�ais.

Staiga leipdama juokais ji ėmė pasakoti, kaip kart� su Jakobu apsistojusi pirmos klasės vie�butyje.

Ten jie smaginosi krėsdami juokus i� porcelianinės praustuvės, kuri buvusi ne didesnė u� bulvinį kukulį! Ir i� to, kad grietinėlė į kav� pilama �auk�tu, o ne i� �sotėlio.

Apie indelius kiau�iniams �eimininkas nebuvo net girdėj�s.

Dėl visų jų mandagių, ta�iau i� auk�to susakytų skundų virtuvėje pasklido gandas, jog jie es� anglai.

Ta�iau Jakobas jokiu būdu nenorėj�s su tuo susitaikyti, tad nu�ygiav�s pas virtuvės �eiminink� ir visk� jai i�kloj�s.

Vie�bu�io personalas i�kart pasidar�s paslaugesnis. O paskutinį ryt� grietinėlė prie kavos jiems buvo paduota �sotėlyje.

Dar nebaigus pasakoti, prie jų sustojo karieta ir ve�ikas pasisiūlė pavė�ėti. Ji papurtė galv�, ir Andersas mandagiai padėkojo.

Jie kilo sta�iomis gatvėmis, kurios pama�u vis siaurėjo. Dinos batai buvo kieti ir �ilti, tad pamat� po med�iu suolelį jie atsisėdo. Prie� akis atsivėrė miesto vaizdas. Andersas visk� ai�kino ir rodė. Bergenhus� su karaliaus rūmais ir bok�tu. Įlank�, piln� jektų su tarp jų i�tiestomis lentomis. Tolumoje nuleid� inkarus stovėjo nesuskaitoma galybė laivų. Leisdami juodus dūmus į giedr� dangų, mentėmis skrodė vandenį pora garlaivių. Nuleistomis burėmis atplaukė dar viena jekta ir be garso įslydo į tarp� gretoje.

Palengva jiedu patraukė nuokalnėn, susirado kariet� ir pasipra�ė nuve�ami į prieplaukas. Jie turėjo nebedaug laiko. Buvo u�kviesti į pirklio namus vai�ių. Tokio gesto nevalia buvo nepaisyti.

� Būtina laikytis etiketo, � pasakė Andersas.

Kai jie vėl sugrį�o į uost�, Andersas parodė jektas, atplaukusias i� Cheringiojo, Husbiu ir Grėtiojo.

�ia pat u� uosto statinių kilo dantytų kontūrų ba�ny�ia su dviem bok�tais.

� Tai Marijos ba�ny�ia, � paai�kino jis.

Jų �vilgsniai susitiko. Tarsi jie niekada anks�iau nebūtų vienas kito mat�.

� Man dar nėra tek� keliauti su kuo nors dviese! � sutrik�s tarė jis.

� Norėjai pasakyti, kad nėra tek� keliauti su moterimi?

� Taip. Tai visai kitoks jausmas.

� Kaip tai?

� Tu pastebi dalykus, kuriems lig tol neteikiau jokios reik�mės. U�duodi klausimus, į kuriuos ne�inojau, kad galiu atsakyti.

� Esi nuostabus �mogus! � pasakė ji. � Nylsui pasisekė, kad jis turėjo tokį brolį.

Pirkliai ir sve�ių namų savininkai tarpininkavo Bergeno prekijams ir gamintojams.

Nors kainos Bergene dramati�kai ne�okinėdavo, visada buvo tam tikro neai�kumo, su kokiomis naujienomis teks grį�ti į namus. Gamintojams i�eidavo tik į naud�, kad jie i�vengdavo atsakomybės u� derybas ir kainas.

�vejams ne kart� buvo smarkiai nusukti ir kaina, ir svoris.

O �tai prekybininkas ir jektos savininkas mokėjo visas gudrybes. Jie turėjo pakankamai laiko ir patirties, kad suderėtų palankiausi� kain�. Ir �inojo, su kuriuo bergenie�iu apsimoka prekiauti ilg� laik�.

Laivininkai buvo vai�inami Klevstuene. Kruopiene su sirupu. Vėliau jie u�sirūkė po balto molio pypk� ir gyvai �neku�iavosi apie �į bei t�.

Pirklys turėjo aptakų pilvuk� ir buvo u�siaugin�s dar vien� gurklį �alia to, kuriuo jį apdovanojo Kūrėjas. Jam mostikuojant ar juokiantis, pagurklis dribsėdavo vir� puo�naus antkrūtinio.

Dina atsiminė jį i� savo kelionės su Jakobu. Reinsnese da�nai buvo minimas jo vardas. Ponas Ra�as! Metų metais į apskaitos knygas ji įra�inėdavo jo skai�ius.

Kai Dina jį matė paskutinį kart�, jis buvo kartu su valdinga did�iakrūte moterimi.

Pasak jo, �i mirusi ka�kokia keista liga, kurios niekas negalėj�s paai�kinti. Ji tik sunykusi visa nelyginant ant �akos u�silik�s vasarinis obuolys. Kai kas sakė, jog tai es� nervai ir i� �eimos paveldėta psichinė liga. Ta�iau pirklys nieko pana�aus nebuvo girdėj�s ir įsijaut�s ai�kino, jog �monės tokias i�vadas darė prisiklaus� apkalbų ir �mei�to� Jis, pavyzd�iui, man�s, jog jai ka�kas buv� su tul�imi� �iaip ar taip, jis buvo na�lys ir na�lavo jau ketveri metai. Hardangeryje ponia turėjo įtakingų giminai�ių, i� kurių paveldėjo nema�� palikim�. Ta�iau pirklys dievagojosi, jog pasakojimai apie palikim� es� smarkiai perdėti.

Dina, Antonas ir Andersas apie palikim� girdėjo pirm� kart�, ta�iau įdėmiai klausėsi, kokios apkalbos �iais laikais gali u�griūti varg�� Bergeno gyventoj�.

Galėjai pamanyti, kad �iame pasaulyje niekam nebeliko pagarbos. Apie �mogaus sielvart� ir nelaim� kalbama taip, tarsi tai būtų mė�lo krūva! Niekam tik�s paprotys!

Per �į ilg� monolog� pirklio veidas i�raudo. Antrasis gurklys sielvartingai svyrojo ties antkrūtiniu. Tai vienoje pusėje, tai kitoje.

Dina �iūrėjo nenuleisdama akių. Ta�iau atrodė, jog ji nusprendė suteikti jam savo palankum�.

Jis taip pat atsiminė jaun�j� poni� Din� Grenelv.

� Byla tikriausiai nebuvo i�kelta! � sugerg�dė jis ir meiliai į j� pa�velgė.

Vėliau Andersas, Antonas ir Dina atskirai nuo kitų �monių buvo pakviesti į �priva�ius namus�, tariant pono Ra�o �od�iais.

Kaip Andersas ir buvo spėj�s, ant stalo tuoj pat atsirado pun�o. Dinai pirklys liepė atne�ti maderos, ta�iau Dina atsisakė. Papra�ė nedidelės taurės vyno ir pypkės.

Pirklys buvo pritrenktas, bet stengėsi to neparodyti. Jis pats prikim�o jai pypk�, pasakodamas apie vien� Danijos auk�tuomenės dam�, kuri� pa�inoj�s, kai buvo dar visai jaunas. Ji rūkydavusi pypk� ir dėvėdavusi vyri�kas skrybėles.

� Beje, tai ne u�uomina, � pridūrė jis draugi�kai ir mostelėjo į Dinos skrybėl�. � Ji tikriausiai pirkta ne �iaurėje? � paklausė jis.

� Ne, j� parsisiųsdinau i� Bremeno pagal tikslų pie�inį � per pasiuntinį. Bremene mes perkame skrybėles ir ketines krosnis, o knygas ir natas � Hamburge. Paveikslus � Pary�iuje. Pagal motu�ės Karenos skonį! � pridūrė ji ir nusi�ypsojo.

Andersas sunerimo ir bandė j� perspėti �vilgsniu. Ta�iau ji priėjo prie pirklio ir intymiai įsikibo jam į parank�.

Netrukus pirklys nedr�siai �ypsodamasis u�degė jai pypk�. Tuomet jis pasiūlė visiems pereiti į salon�, kur, pasak jo, galėsi� aptarti ��emi�kus reikalus�.

Dina atid�iai sekė kiekvien� �odį, kai Andersas derėjosi dėl kainų ir matų. Jis supa�indino su �uvų, ikrų, odų ir pūkų kiekiu bei kokybe.

Ta�iau į pokalbį ji nesiki�o.

Anderso �vilgsnis buvo toks atviras, jog bet kuriam kitam pirkliui tai būtų sukėl� įtarim�. Ta�iau ai�kiai galėjai matyti, jog �ie du prekiavo nebe pirm� kart�.

Lygstantis Anderso veidas buvo tyras lyg mėnesiena. Su tokiu pat apgailėtinu s��iningumu jis purtė galv�, kai siūloma kaina buvo per �ema. Pagarbiai, tarsi kalbėdamas su pastoriumi. Grie�tai, tarsi įgulai duodamas gyvybi�kai svarbias komandas.

Pirklys i�kalbingai atsikvėpė tardamas, jog pa�iūrės� kada pavyks susitarti dėl kainų. Ritualas buvo tas pats. Metai po metų. �itaip visada. Pirklys patap�nojo Andersui per petį, nusilenkė Dinai ir draugi�kai tarė:

� Gali būti, kad visk� sulygus Dina Grenelv bus u� mane turtingesnė.

� Manau, jog kalbama ne apie turtus, o apie prekyb�, � priminė jam Dina.

Andersas dar sykį neramiai pasimuistė.

� Turt� galima suprasti įvairiai. Yra, pavyzd�iui, tokių �monių, kuriems ir meilė atsieina u� dyk�, � tarė ji ir skvarbiai pa�velgė pirkliui į akis.

Jis nukreipė �vilgsnį. Vyri�kis visi�kai nei�manė, kaip jam dabar elgtis. Jis nebuvo prat�s turėti reikalų su moterimis. Viena vertus, jam tai patiko. Ta�iau kita vertus, toji sve�ių namų savininko na�lė i� Norlano jam liko paslaptis. Jį persekiojo nemalonus, prakait� spaud�iantis jausmas, kad jis yra kvailinamas. Nors ir negalėjo to įrodyti. Vis dėlto sandėris i�ėjo puikus. Ypa� � dėl d�iovintų �uvų. Lygiai taip, kaip prana�avo Andersas.

Siuvam�j� ma�in� Stinei pavyko gauti su didele nuolaida per pirklio pa�įstamus.

Kaip asmeni�ka padėka pirkliui, į krant� buvo i�ritinta visa statinaitė geltonųjų gervuogių uogienės. Pasak Anderso, �dykai ir franko�.

Laukdama, kol bus i�krautas ir vėl pakrautas laivas, Dina pati sau viena vaik�tinėjo po miest�.

Ji norėjo pamatyti raupsuotųjų ligonin�, apie kuri� ne kart� buvo kalbėjusi motu�ė Karena.

Ji tris kartus perėjo pirmyn atgal prie�ais duris. Prisiversdama. Tam, kad galėtų motu�ei Karenai papasakoti, jog, kaip ir �adėjusi, pasimeldė u� ligonius.

Poteriai � tik tarp kitko.

A� esu Dina. Jertrūdos knygoje para�yta, kad Jobas stebisi, kodėl Dievas toks grie�tas �monėms, kurių gyvenimas trumpas ir neramus. Jobas daug ken�ia. Jis nesupranta, kad Dievas baud�ia teisiuosius, o netikėlius palieka nenubaustus. Gai�damas laik� ir eikvodamas jėgas, Jobas stebisi savo dalia. �ia jie u�daryti tarp keturių sienų su savo �aizdomis. Ne visi rodosi sau tokie svarbūs kaip Jobas.

Bergene prie kiekvieno namo durų stovėjo po vandens kubil�. Galiausiai vien� jaun� pardavėj� Dina paklausė, koks tai paprotys.

Jai atsakė, jog tai � dėl gaisro praėjusį pavasarį. Gaisras įvar�s nema�ai baimės.

� Turbūt tamsta ne i� Bergeno? � pridūrė mergina.

Dina �yptelėjo. Ne, ji tikrai ne i� Bergeno.

� Betgi, Dieve mano, kaip vaiki�ka tikėtis, kad �lakelis vandens statinėje galėtų i�gelbėti kilus gaisrui.

Mergina papūtė lūpas, bet nieko neatsakė.

Dina nupirko juostelių pakaboms siūti, nėrinių, sagų ir kitų ma�mo�ių, kurie buvo Stinės įduotame s�ra�ėlyje.

Dina nusisamdė kariet� ir nuva�iavo prie gaisravietės. Gegu�ės 30 dien� sudegė 120 namų. Tai buvo nuniokotas, bet įdomus pasaulis.

Pulsuojan�io sveiko miesto viduryje gaisravietės buvo tarsi raupsuotojo �aizdos. Aplinkui, ie�kodami lobių, slankiojo elgetos. Kiek paėj� jie pasilenkdavo ir skubiai imdavo ka�k� rausti pagaliu. Retkar�iais atsities� įsiki�davo ka�k� savo ry�ulėlin.

� Matyt, �ia pilna skurd�ių ir elgetų! Ir dar raupsuotieji! � pasakė Dina Andersui, kai vakare jie susitiko kajutėje. � Ir kek�ės! � pridūrė ji. � Jų knib�da tose vietose, kur vyrai i�lipa į krant� arba i� kur vėl plaukia į jūr�.

� Turėtų būti varginantis darbas. Kaip atrodo, per daug nenusipenėsi, � pasakė Andersas.

� Jobas bent jau i�vengė kek�ės dalios! � tarė Dina.

Andersas nusteb�s pa�velgė į j�.

� Kur tu �iandien buvai? � paklausė jis.

Ji papasakojo apie maldas prie�ais raupsuotųjų ligonin� ir apie gaisravietes.

� Toje vietoje tau nereikėtų lankytis. Ten gali būti pavojinga, � tarė jis.

� Kam gali būti pavojinga?

� Vienoms moterims, � atsakė jis.

� O vyrams ne?

� Ir vyrams, � sutiko jis.

� Kas jie? � paklausė Dina.

� Kas tokie?

� Na tie, kurie eina pas kek�es?

Andersas sutrik�s nurijo seiles.

� Tai tie, kuriems ko nors trūksta, � lėtai atsakė jis. Tarsi tik dabar būtų apie tai pagalvoj�s.

� Tu manai, kad tam, kas yra vieni�as, lengviau turėti daug?

� Taip, � sumi��s tarė jis.

� O �iaip ko ie�ko vyrai?

Jis pasitrynė sprand� ir persibraukė plaukus.

� Turbūt nevienodai, � pagaliau atsakė jis.

� Ko ie�kai tu?

Jis pa�velgė į j�. Lygiai taip pat, kaip �iūrėjo į Bergeno pirklį. Atviru �vilgsniu.

� A� nieko neie�kau! � ramiai atsakė jis.

� Niekada?

Pama�u nuo jos �vilgsnio jis nuraudo.

� Ko tu nori?

� Ne�inau, Andersai. Man atrodo, kad noriu su�inoti, i� ko padaryti vyrai� K� jie galvoja..

Jis neatsakė. Tik �iūrėjo į j�.

� O tu ar eini pas kek�es? � paklausė ji.

Jo veidas u�siliepsnojo. Bet jis nei�sisukinėjo nuo klausimo.

� Gal ir taip� � pagaliau atsakė.

� Kaip tai buvo?

� Nieko ypatingo, � tyliai atsakė jis. � �inoma, a� ne toks, � i�tarė jis dar tyliau.

Antonas pasibeldė į juto duris, norėdamas pasikalbėti su Andersu. Į stog� krapnojo lietus. Dina sėdėjo su dar vienu klausimu skraite.

Pakrovimo darbai vyko skland�iai, o tokių d�iovintų �uvų kainų nebuvo jau daugel metų. Did�ioji dalis i�ėjo u� auk��iausios rū�ies prek�.

Vyrai buvo patenkinti, ir jiems sugrį�us į laiv� kalbos netilo. Paskutin� naktį Dina, Andersas ir Antonas taip pat nakvojo jektoje. Kitomis dienomis būnant mieste jie nuomojosi kambarius. Pasak Anderso, tik tam, kad i�bandytų miesto gyvenim�.

Jektoje miesto triuk�mas buvo kitoks. Prie visa ko dar prisidėjo irklų ple�kenimas ir miegan�ių laivų girg�desys. Jis gėrėsi į krauj�. Degino i� vidaus tol, kol kit� sykį vėl įplaukdavai įlankon.

9 skyrius

A� KELIU SAVO AKIS Į KALNUS: I� KUR ATEIS MAN PAGALBA?

(Ps 121, 1)

Plaukiant į �iaur�, jiems pūtė palankus vėjas. Vyravo ramybė ir santarvė.

Jektos pasidid�iavimas ir puo�mena, �Vairininkas� su plunksnomis puo�tu �almu ir pilna apranga, stovėjo laivo priekyje ir susim�st�s stebeilijo tiesiai prie�ais save. O vėliavos stiebas ne�ė sen�j� danų laikų vėliav� nelyginant i�lygint� stalties� �iaurės vakarų kryptimi.

Vos tik aplenkus Statlan�, Dina paskelbė sensacing� �ini�. Tai, kad ji ketinanti trumpam u�sukti į Tronjem�. Antonas su Andersu stoviniavo kajutės pastogėje, kai ji prane�ė �i� naujien�.

� Į Tronjem�! � �ūktelėjo Antonas ir nepatikliai i�pūtė į j� akis. � O ko mes nematėme tame Tronjeme?!

Dina paai�kino turinti ten �į t� sutvarkyti. Be to, ji norinti pamatyti katedr�. Taigi mananti trumpam ten u�sukti.

Antonas su Andersu �aukė per kits kit�. Antonas vis garsiau ir garsiau. Andersas � �emu įtaigiu balsu. Ar ji �inanti, į k� ji juos stumianti? Tuo metu, kai kitos jektos plauks pavėjui namo, jiems teks grumtis su prie�iniu vėju velnioni�kai ilgame Tronjemo fiorde? O patekus į sūkurį fiordo viduryje, nepadėtų nė pats ponas Dievas! Ar ji pagalvojusi, kad tai u�truksi� ma�ų ma�iausiai dar de�imt dienų?

� O tuomet jau bus rugpjū�io pabaiga! � pasakė Andersas.

� Ne, dienų a� neskai�iavau. Bet nieko baisaus. Kaip nors iki namų nusikasim!

Antonas pamir�o, kad �iaip jo būdas ramus. Jis ėmė putoti. Vėjas pasigavo stand�ius jo ūsus ir grasino nuplė�ti su visa oda.

Andersas reagavo ramiau. Jis matė Din� palau�iant ir tvirtesnes �akeles nei Antonas.

� Mes plaukiame į Tronjem�! � tepasakė Dina. Pasikai�ė sijonus ir vėl grį�o kajutėn.

Vis� naktį Antonas prastovėjo prie vairo nesitverdamas pyk�iu. Jis taip �irdo, kad vos sutiko eiti gulti, kai pary�iui Andersas atėjo jo pakeisti.

� Kas i� to, jei dabar visi sykiu i�sikraustysim i� proto! � �altai pasakė Andersas.

� Tai tu u�sidegei pasiimt į laiv� bob�! � suriaumojo Antonas prie� vėj�.

Jis stovėjo vienplaukis, apsivilk�s tamsiai mėlyn� milinį �vark�, kurį įsigijo Bergene. �alvarinės sagos spigino į akis, kylant rytme�io saulei. Apykaklė buvo su atvartais, pe�iai su įdėklais ir platūs lyg dar�inės durys.

� Dinai priklauso ir jekta, ir mes, � trumpai pasakė Andersas ir paėmė vair�.

I� Antono burnos nelyginant vanduo ant įkaitusio priekalo �nyp�dami ty�ko prakeiksmai. Vis dėlto jis atsigulė ir knarkė vis� ryt�, kad net įgulos kajutė bra�kėjo, muistydamasis i� skausmo ir baimės.

Vos tik atplaukus į Tronjem�, juos pasiekė �inia, kad Bomarsun�, rusų karin� jūrų baz� Alandų salose, atakavo anglų ir prancūzų eskadros. Laivų statyklos ir medienos sandėliai Suomijos pakrantėje buvo sudeginti.

Ėjo kalbos, jog suomiai lojaliai palaikantys Rusijos pus�. Nelyginant įnirt� �vėrys jie gynė ir savus, ir rusų interesus. Dabar �inovai teigė, jog karalius norįs ir �vedij� su Norvegija įtraukti į karo sūkurį.

Andersas domėjosi suomių reikalais. Kadangi kvenų6 buvo jo giminėje. Jo nuomone, suomiai taip elgiasi ne todėl, kad i� tikrųjų simpatizuoja rusams. Juos pykdė tai, kad Vakarų valstybių laivai niokoja suomių valdas ir puldinėja suomių laivus.

� Argi nesigintum, jei ka�kokie bepro�iai imtų kūrenti lau�us ant tavo laiptų? � piktai pasakė jis.

Dina niekaip negalėjo suprasti, ko anglams ir prancūzams su savo paraku reikia Baltijos jūroje.

Antonas jau buvo atly��s ir vėl draugi�kai nusiteik�s. Ta�iau �i tema nelabai jį domino. Jis sakėsi kalb�s tik apie jam suprantamus dalykus. Ne moterims ir ne jūrininkams aptarinėti pasaulin� politik�. Jiems reiki� grei�iau baigti visus reikalus ir plaukti namo.

� Levas ka�k� kalbėjo, � susim�s�iusi tarė Dina, nekreipdama dėmesio į Antono �od�ius. � Jis sakė, kad tame begaliniame Turkijos�Rusijos kare prancūzai ir anglai es� turkų s�jungininkai ir kad tai keli� grėsm� visam pasauliui� Jis sakė, kad suomiai bet kuriuo atveju nenorės būti vienoje pusėje su �vedija. Kad karalius kvailas, jei �ito nesupranta. Jis sakė, kad kar� pradėjo ne caras Nikolajus. Kad karo prie�astis buvusi paikas dviejų vienuolių kivir�as. Vienas buv�s sta�iatikis, o kitas � katalikas.

� Dėl ko jie susigin�ijo? � paklausė Andersas.

� Jie negalėjo sutarti, kam priklauso �ventos vietos �ydų �emėje, � nusijuokė Dina.

� Bet k� tai turi bendra su karu? � suirz�s paklausė Andersas.

� �ventenybės visuomet vienaip ar kitaip susijusios su karu, � ramiai atsakė Dina. � Biblija, Kristus, Mergelė Marija, relikvijos �ydų �emėje�

Staiga ji susirietė, tarsi gavusi smūgį į pilv�.

� Tau bloga? � paklausė Andersas.

� Ne! � atkirto ji. � Bet kaip jie sugebėjo į visa tai įtraukti karalių ir car�? � atsitiesusi kalbėjo ji toliau.

� Kai vyksta karas, visuomet būna tokių, kurie tik stebi i� tolo, gaudami dideles dovanas arba i�ki�dami sen� �lam�t�, � tarė Antonas.

� Kaip tu manai, i� kur Levas �ino, kas pradėjo kar�? � paklausė Dina. Ji kreipėsi į Anders�.

� Jis juk daug keliauja. Matyt, �į bei t� i�girsta.

Dina paliko juos vienus. O karas priartėjo tiek, kad visiems darėsi neberamu.

Tarp Karaliaus ir Erlingo Skakės gatvių dar tolimoje praeityje karalius buvo paskyr�s vis� kvartal�. Tam, kad vienoje vietoje galima būtų surinkti tuos, kurie �iaip valkiotųsi skersgatviuose ir kiemuose.

Tai buvo raupsuotieji, nuskurdėliai, pami�ėliai, seniai arba na�lai�iai. Gerieji Tronjemo pilie�iai testamentais skirdavo dovanų ir rūpindavosi, kad skurdas būtų pa�abotas.

Ramum� teikiantis mūro ir med�io derinys. Daugybė pastatų, pilnų �monijos atmatų ir skurdo. Viskas atrodė labai tvarkingai. I� i�orės.

Dina susirado �Apkasų sargyb��, fasadu i�einan�i� į Pylimo gatv�. Su atvira arkada ir dailiai nutinkuotomis sienomis. �Apkasų sargyb�� ir �Vergij�� skyrė erdvi aik�tė. Ta�iau tvoros buvo auk�tos, o durys saugomos.

J� įleido vidun, kai ji pasisakė, kokiu reikalu. �ia buvo atskiras pasaulis. Nematomas paprastiems �monėms. Nematomas tiems, kuriems nei vienu, nei kitu būdu negrėsė �ia pakliūti.

Lentelėmis apkalti r�stiniai dviauk��iai pastatai. Buvo ir vienas kitas mūrinis namas. Raudoni �erpiniai stogai tarytum jungė juos visus i�ori�kai bendram likimui.

�Kriminalinių pami�ėlių prieglauda�, arba �Vergija�, buvo didelis dviauk�tis pastatas su ampyro stiliaus langų ir durų apdaila.

Dina pateko į ovalin� sal� pirmajame auk�te. I� gretutinių patalpų sklido visokiausi garsai. Ji tankiai kvėpavo, tarsi ore tvyrotų viltis ar nelaimės nuojauta.

Pirmasis �mogus, kurį ji i�vydo, neskaitant sargybinio, buvo mil�ini�ka į vyr� pana�i būtybė, kuri įnirtingai kuitėsi po skarmalų dė��. Vis� laik� jis rodė į ka�k� sienoje ir gin�ijosi su savim, ar verta va�iuoti į miest�. Jis klausinėjo ir atsakinėjo dviem skirtingais balsais. Tarsi būtų susiliej�s su dviem netapa�iais asmenimis. Vienas buvo tū�mingas ir �iurk�tus, o kitas � �velnus ir triūslus. Retkar�iais jis stipriai ranka smogdavo orui su�ukdamas: ��e tau! �e tau!�, lyg parodydamas, kad pataikė į ka�k�, kam bandė suduoti kum��iu.

Jis buvo plikai nuskustas, tarsi jo galva būtų neseniai tapusi �iauraus karo su utėlėmis auka. Ta�iau ant pilkų įkritusių skruostų �ėlė kelių dienų barzda.

Dina sustojo lyg įbesta. Apėmė ka�i koks �iurpulys. Ji visa įsitempė, tarsi pasiruo�dama tam, kas atsitiks, kai vyri�kis j� pastebės. Ta�iau nieko neįvyko.

Sugrį�o sargybinis ir pasakė, kad vir�ininkas jau buvo bei�ein�s, ta�iau galėsi�s su ja pasikalbėti �i�ia. Jis netrukus ateisi�s. Tai buvo akivaizdus nesiskaitymas. Jis ne�inojo, kas tokia Dina Grenelv. Ir, matyt, jam nė motais, kad ji norinti su�inoti, kada turėtų atvykti Levas �ukovskis.

Laukdama ji ėmė klausinėti apie dabokl�. Sargybinis noriai pasakojo. Apatiniame auk�te es� darbų kambarys, valgykla ir koply�ia. �Anie�, arba �nariai�, buvo įkurdinti are�tinėse antram auk�te. Ji taip pat su�inojo, kad pora kamerų yra visi�kai tamsių.

� �Juodojoje� tamsu kaip kape, � pasakė sargybinis su �ypsena, kuri atidengė ret� eil� dantų, bet �iaip buvo atvira ir nepikta. �Tie, kurie vir�uje, jau visai nepataisomi! � tarė jis. � Ta�iau kiekvienas turi po metalin� krosnel�. To gero netrūksta!

Vir�uje pasigirdo triuk�mas. Brū�enimas, bildesys ir garsus tū�mingas balsas.

� Ne viskas gerai, kas i� auk�tybių, � i�si�iepė sargybinis.

Nelaimėlis su skudurais vis dar buvo pasinėr�s į savo darb� ir nekreipė į juos dėmesio. Sargybinis pastebėjo jos �vilgsnį ir tarė:

� Bendikas �iandien neramus. Ta�iau vis tiek nepavojingas.

� K� jis �ia veikia? � paklausė ji.

� Jis pami��s! Bet nepavojingas. �monės pasakoja, kad Norlane jam nutikusi liūdna istorija. Lyg ka�kokia moteris negyvai nudegusi. Nuo to viskas ir prasidėjo. Jis �ia pas mus nė musės nėra nuskriaud�s. Tik u�siima savais reikalais. Ne, tie, kurie �tamsiojoje�, visai kas kita. Su tais nenorė�iau susidurti akis į akį.

Dina ėmė raustis po rankinuk�. Jis buvo nelyginant liūnas. Juodas, gilus ir bedugnis.

� Matyt, svarbiu reikalu, jei jau atvykote į toki� viet�. Ir i� paties Norlano!

Dina atsitiesė. Ir atsainiai papasakojo, jog su savo jekta buvo nuplaukusi į Bergen�. Tad nieko nerei�kia u�sukti su reikalais ir į Tronjem�.

� Ponia turi jekt�, � susi�avėj�s atsiduso jis ir pagarbiai pa�velgė į j�. Jis gi pa�įst�s vien� poni�, kuriai priklaus�s visas garlaivis. Jis klausiamai į j� pa�nairavo.

Kadangi Dina niekaip į jo paskutinius �od�ius nereagavo, jis pridūrė:

� Bet u�tat ji dabar turtingiausia miesto na�lė!

Dina ėmė dairytis parodydama, kad nesiruo�ia leistis į kalbas apie turtingas na�les ir jų garlaivius. Vietoj to ji sausai paklausė:

� O koks �ia tamstos darbas?

� Saugoti, kad �itie valkatos nepabėgtų! � skubiai atsakė jis.

� O k� jie padarė? Tie, kurie �ia u�daryti?

� Nu�udymai, padegimai, beprotybė ir vagystės, � i�bėrė jis, tarsi atmintinai sakydamas psalmės posm�.

� I� kur jie yra?

� Daugiausia i� aplinkinių vietovių. Bet �iaip � i� visur!

Kaip tik tuo metu nelaimėlis puolė prie jų, i� paskos vilkdamas savo skarmalus.

Viskas įvyko labai greitai. Sargybiniui dar nespėjus jo sustabdyti, jis sugriebė Dinai u� rankos ir įbedė į j� akis. Sargybinis nustūmė jį �alin. Mil�inas stovėjo i�tiestomis rankomis. Jo akyse slinko pilki debesys. O pa�ioje gelmėje buvo Dinos atspindys.

Ji atrodė taip, lyg j� būtų aplankiusi ka�kokia netikėta mintis. Ji pakėlė savo pir�tinėt� rank� ir u�dėjo vyri�kiui ant peties.

Jis tankiai sumirksėjo, tarsi atsimin�s ka�k� svarbaus. Veidas nu�vito, ir jis apdovanojo j� bedante �ypsena. Plati nugara buvo sulinkusi po nematoma na�ta, kuri�, matyt, ne�iojasi jau daugel metų.

� Ji� ji pagaliau atėjo� � sumurmėjo ir vėl įsikibo į j�. �aibo greitumu.

Sargybinis atitraukė varg�� ir ka�k� pasakė grie�tu balsu.

Dina stovėjo sustingusi. Jos �andikauliai krutėjo, o veidas pama�u i�bly�ko. Ji i�silaisvino i� vyri�kio gniau�tų, ta�iau nepajėgė i�sivaduoti nuo jo �vilgsnio.

Sargybinis vėl nutempė pami�ėlį u� grotų.

A� esu Dina. Skalbyklos krosnis ir ant jos verdantis katilas. A� apsupta garų. Dėl to mane pila prakaitas. Mano oda vis�laik dry�ta. Skalbiama a� pavirstu į niek�. O Jertrūda nepaliaujamai �aukia.

Vir�ininkas i� niekur neatėjo. I�dygo kaip i� po �emių. Oriai �engė prie jos ir padavė rank�.

Auk�tas, liesas vyri�kis su dailiai apkirpta, taisyklingos formos barzda. Atrodė, lyg būtų j� prisilipd�s.

Nė �enklo draugi�kumo ar �ypsenos. Rankos paspaudimas �altas ir korekti�kas kaip ir pats baisūnas.

Ve�lūs juodi plaukai glotniai su�ukuoti prie apskritutės galvos. Ir i�vis tai buvo �mogus, gyvenantis dėl savo plaukų.

Jis galanti�kai linktelėjo ir paleid�s jos rank� vėl į de�in� paėmė lazd�. Kuo galįs pasitarnauti? Kol jis �iūrėjo, jo �vilgsnis i�sklaidė visus garų liku�ius. Jo balsas buvo ramus ir �emas. Lyg balana krosnyje, kol jos dar neu�degei.

I� savo vandens pilkumo akių Dina �liūk�telėjo ant jo savo antipatij�. Jis nieko jai nepadarė. I�skyrus tai, kad i�gelbėjo j� nuo garų.

Ji pasisakė ko atvykusi. Turėjo su savim u�antspauduot� ry�ulėlį su Pu�kino knyga ir lai�ku Levui. Ta�iau nedrįso jo i�traukti.

Vir�ininkas gal kiek per greitai parodė savo nuostab�. Jam ne�inoma, kad pas juos dirbtų �mogus, vardu Levas �ukovskis, ir ve�iotų kalinius. Tikrai ne. Per vis� jo darbo laik� gal tik por� kartų buv� atve�ti kaliniai. Ir dar rusas? Ne, ne!

Dina praleido atsakym� pro ausis ir paklausė, kiek laiko jis es�s ��ios vietos� vir�ininkas.

� Tris mėnesius, � nesutrik�s atsakė �is.

� Tai nėra labai ilgas sta�as�

Vyri�kis atsikrenk�tė, tarsi u�kluptas suk�iaujant.

� Nepasakysi, kad Levas �ukovskis rusas, � tarė ji. � Jis kalba norvegi�kai!

Jos balsas sustingo ore.

A� esu Dina. Didieji ber�ai kieme per garsiai �lama. Jie apglėbia �akomis mano galv�, kad negalė�iau galvoti. Skamba ba�ny�ios varpai. Ka�kur netoliese. A� suskai�iuoju duris, kurios veda i� �ito kambario. Bet skai�ių u�go�ia trenksmai ir balsai i� kamerų vir�uje. Ar beprotnamio vir�ininkas � �mogus? Kodėl jis apsimeta nieko ne�in�s apie Lev�?

Vir�ininkas patarė pasiklausinėti daboklėje arba nueiti pas sunkiųjų darbų kalėjimo vir�inink�. Jis galįs pats j� palydėti, jei ji norinti. �ia visai netoli. Bet būsi� geriau, jei jis palydės j� per kiem� iki portalo.

Dina i�ėjo su vyri�kiu. Berg�d�iai vaik��iojo pro slegian�ius vartus ir niūrias duris. Pro sargybinius negyvais �vilgsniais. Levas nepriartėjo. Niekas nebuvo girdėj�s apie rus�, vardu Levas �ukovskis, kalbantį norvegi�kai ir lydintį kalinius į Vardėhus� arba atgal.

Kai jiedu vėl stovėjo ovalioje salėje, ji i�sitraukė ry�ulėlį. Tol bruko jį į glebi� vir�ininko rank�, kol jį paėmė.

Ji �iūrėjo į jį taip, tarsi būtų vienas i� Reinsneso bernų. Ji davė grie�t� įsakym�. Kurio tas negalėjo atmesti nepasirodydamas ypa� nemandagus su dama.

� Kai atvyks ponas Levas �ukovskis, perduokite jam �į ry�ulėlį. Kaip matote, u�antspauduotas�

Vir�ininkas papurt�s galv� vis dėlto tvir�iau suspaudė jį pir�tais, kad nei�mestų ant �emės.

Ji pasitaisė skrybėlait�, persimetė per petį rankinuk�. Timptelėjo de�in� pir�tinait� ir padėkojo. Po to atsisveikino ir nuėjo prie durų.

Kylant gatve, karieta prava�iavo kry�iaus formos pastat� dideliais langais ir sunkiu �erpiniu stogu. Portalas buvo be galo puo�nus. O priekinis fligelis turėjo tris auk�tus ir didelį pusmėnulio formos lang� vir�uje.

Dina pasilenkė prie ve�iko ir paklausė, koks tai namas.

� �Tronka�. Psichiatrinė ligoninė, � mieguistai atsakė �is.

� O kodėl ji vadinasi �Tronka�?

� Sako, jog dėl aukų dė�ės, kuri ka�kada stovėjusi prie�ais duris. Atseit aukų dė�ė prancūzi�kai ir yra �tronc�.

Pasakodamas ve�ikas pagyvėjo.

� O kodėl ligoninė turėjo prancūzi�k� aukų dė��?

� �monės mėgsta klijuoti gra�ius �odelius. Dė�ė, ko gero, buvo vietinė. O viduje � pami�ėliai ir vargetos, kad ir koks prancūzi�kas būtų �odis!

Jis paragino arklius, kurie buvo pradėj� eiti �ingine. Ka�kur smarkiai su�nyp�tė. Ve�ikas por� kartų atsigr�ė. Nes moteris nieko nebesakė. Ji sėdėjo susirietusi ir lingavo.

Netrukus jis sustabdė kariet� ir paklausė, ar jai bloga.

Ji atsakė stikliniu negyvu �vilgsniu. Ta�iau i�lipdama dosniai u�mokėjo.

Ar a� Dina? Ar ko�marai tikri? Bendikas kalvis? Kodėl a� surandu visk�, kas įmanoma, bet tik ne Lev�? Ar a� Dina? Kuri i�sipjauna dalį �irdies ir įdeda j� į rankas beprotnamio vir�ininkui? Kodėl a� �ia, jei turiu nenorin�i� kraujuoti �aizd�? Kur dabar Jertrūda?

Vis� likusi� dienos dalį Dina pratūnojo kajutėje.

Naktį Andersas kelet� kartų prabudo i�gird�s u� u�uolaidos stenant Din�. Jis j� pakalbino.

Bet ji neatsakė.

Kit� ryt� ji buvo visa papilkusi ir nekalbi.

Ta�iau jie nusisamdė kariet� ir nuva�iavo į fabrik� �alia Nidelveno upės pirkti svirnui naujo varpo.

Senasis jau kadai buvo suskil�s. Per patį pavasario darbymetį viena pusė nukrito ir smarkiai apgadino stog�.

Jie i�sirinko tinkamo dyd�io, su įspaustais metais ir gerai skambantį.

Fabriko savininkas buvo senas Jakobo draugas.

Apie savo atvykim� Dina prane�ė i� anksto. Todėl priėmimas buvo nepriekai�tingas, su vai�ėmis ir ekskursija. Huitfeltas atsipra�ė, kad jo kompanionas, ponas in�inierius, trumpam i�vyko į London� ir todėl negali dalyvauti.

Vyri�kis tarsi nematė Anderso. Buvo akivaizdu, jog Tronjemo biurgerių supratimas apie takt� buvo visai kitoks nei Bergeno pirklių.

Andersas reagavo santūriai. Jis ir anks�iau buvo susidūr�s su tokiais �monėmis. Kurie nesupranta, jog negalima į krant� atsigabenti laivų, kad parodytum, ko esi vertas.

Fabriko savininkas veltui laiko negai�o ir tuoj pat puolė pa�indinti su pasaki�kais fabriko augimo tempais krosnių, varpų ir ma�inų detalių gamybos srityje.

Jis juokavo, kad yra visi�kai patenkintas naujaisiais laikais. Ma�a to, ėm�sis atsakingo ir didelių pastangų reikalaujan�io darbo aprūpinti garlaivį �Nidelven� ma�inų detalėmis.

Vėl atsisėd� į kariet�, Andersas ir Dina persimetė �vilgsniais.

� Ne�inau, ar verta apie tai kalbėti. Bet trioneriai7 vis dėlto keisti �mogeliai.

� Nebent kad ne visi trioneriai yra trioneriai, � sausai pasakė Dina.

Jie nusijuokė.

Staiga Dina smailia bato nosimi spirtelėjo jam į blauzd�.

� Kodėl leidiesi, kad tave tryptų ka�koks didybės manijos apsėstas �mogėnas?

� Hm, kaip �ia pasakius� Matyt, apsimoka. Ilgainiui imi tai pastebėti.

� Tu i� tikrųjų esi pirklys, Andersai?

� Ko gero� Bet tokiu atveju � be kapitalo.

� O norėtum turėti? Kapitalo?

� Ne, juk pati matai, kas su jais pasidaro. �monėmis, kurie turi kapitalo.

� A� irgi tokia? � staiga paklausė ji.

� Ne, bet ir tu turi keistenybių, � atvirai pasakė jis. � Jeigu jau klausi.

� Kokios tos keistenybės? A� gob�i?

� Ne. Bet prie �yk��iųjų. Ir u�sispyrusi. Kad ir tas neplanuotas posūkis į Tronjem�!

Ji neatsakė.

Ratai trinksėjo į grindinio akmenis. Aplink juos gaudė miestas.

� Vakar tu i�va�iavai pati viena� Gal galima paklausti kur?

� Buvau trumpam u�bėgusi į kalėjim�.

Andersas atsisuko į j� ne tik galva, bet ir visu kūnu.

� Tu juokauji! Ko tau ten prireikė?

� A� perdaviau siuntinėlį Levui. Knyg�, kuri� jis pamir�o� Jis da�nai pamir�ta knygas�

� Bet ar jis ten buvo?

� Ne, bet turi atvykti.

� Ir kur �inai?

� Nes jie sakė, kad jis neatvyk�s� � m�sliai tarė ji.

� Jie pasakė, kad neatvyk�s� Ir todėl tu manai, kad jis turi atvykti? K� tu sau galvoji, Dina?

� Ka�kas ten ne taip. Vir�ininkas buvo nepatenkintas, kad a� atėjau. Kad �inojau, jog jis turi atvykti.

� Per �i� kelion� tu pasidarei ka�kokia keista.

� Ar atsimeni, kaip Levas sakė, kad lydės kalinį �iaurėn į Vardėhus�?

� Taip� kai paklausei, atsiminiau� Bet jis, man rodos, pasakė tik �iaip sau.

� Nesvarbu, jis vis tiek lankosi �ia, Tronjemo kalėjime.

� I� kur �inai?

� �inau, ir tiek! � at�ovė ji.

Jie sėdėjo nepratardami nė �od�io, kol ve�ikas vedė derybas su visa procesija, kuri nenorėjo trauktis i� kelio.

Valandėl� Andersas atid�iai stebėjo visk�, kas dedasi aplinkui. Po to pasakė:

� Tai Dina pasirinko rus�?

� Tavo klausimai labai tiesmuki, mielas Andersai.

� �inau. Bet k� gali atsakyti?

� Tai, kad mano pasirinkimas neturėtų būti svarstomas vie�ai.

� Bet tu juk nori jį gauti. A� ma�iau.

� Jei matei, gali ir neklausinėti, � atsakė ji.

Jis susikry�iavo rankas ant krūtinės ir nieko nebesakė.

� Mes pradėjom kalbėti apie kapital�� � kiek palaukusi tarė ji.

� Taip, � noriai atsiliepė Andersas.

� Ar �inai, k� padarė tavo brolis?

� Nylsas? Turi omeny, kaip jis paliko� �į pasaulį? � suglum�s pa�velgė į j�.

� Mes abu �inome, kaip jis paliko �į pasaulį, � at�ovė ji. � K� kita turiu galvoje.

� K� gi?

� Tavo brolis daugelį metų nusukinėjo pinigus!

Ji �iūrėjo tiesiai prie� save.

� K�� k� tu pasakei!? � jis �iūrėjo į j� i�sprogin�s akis.

Ji neatsakė.

Po trumpos valandėlės jis sugriebė jai u� rankų. Gyslos jo kakle i�pampo nuo kraujo, ta�iau veidas i�bly�ko.

� Kodėl tu taip sakai, Dina?

� Todėl, kad tai tiesa, � trumpai atsakė ji ir papasakojo apie slėptuv� po grindų lentomis.

Anderso delnai paėmė jos rankas ir suspaudė.

� Kiek buvo pinigų? � kimiai paklausė jis.

� Būtų pakak� kelionei į Amerik�.

� O kur jie dabar? Tie pinigai?

� Banke.

� Ir kodėl jis, po galais, taip padarė?..

� Jis norėjo turėti kapitalo.

Andersas i�pūtė akis.

� Nesuvokiama!

� Galbūt jis turėjo �ioki� toki� teis�, � toliau kalbėjo ji. �od�iai i�sprūdo tarytum savaime.

� Teis�!?

� Jo garbė juk buvo suter�ta. Dėl Hanutės.

� Betgi Dieve mano!

� Matyt, jam reikėjo i�vykti. Ir kuo toliau. O i�keliauti nenorėjo būdamas vargeta. Levas juk sakė, kad jis ruo�ėsi į Amerik�. Stinė rado �emėlapį� Tikriausiai taip ir buvo. Kalėjime sėdėti jis negalėjo. Jertrūda būtų neleidusi�

� Jertrūda? Susimildama� Bet kodėl jis nei�va�iavo? Kodėl?

� Jis pasikorė, nes �inojo, kad a� �inau.

� K� tu �inai?

� A� jam daviau termin�, iki kada jis gali ateiti su pinigais.

� Tu manai, kad jis nusi�udė dėl to, kad�

� I� gėdos.

� Jis manė, kad tu prane�i apie jį?

� Jis neturėjo jokio pagrindo manyti kitaip.

� Dina! Tu jį pastūmėjai?

Jis u�sikirto. Jo rankos gniau�ė vis stipriau ir stipriau. Nagai susmigo į od�.

Ji atsirėmė į atlo��. Tarsi pasiduodama.

Tuomet jis apglėbė j� abiem rankom ir prispaudė prie sav�s.

� Atleisk man! � maldavo jis. � �inoma, kad tai nebuvo tavo kaltė! Manau, jog �monės, kurie nusi�engia, patys privalo u� tai atsakyti. Bet kad Nylsas� kad jis galėjo taip pasielgti! Nė �od�iu neprasitardamas man�

Jis atsiduso. Bet jos nepaleido.

Du vaikai, guod�iantys vienas kit� dėl senos nelaimės.

Dar ilgai jų neapleido mintys.

� Gatvės Tronjeme platesnės nei Bergene, � pasakė Dina, �velgdama į �alį. � U�tat laivus i�krauti daug sunkiau, o įplaukti į fiord� ir i� jo i�plaukti � tikra katorga.

Andersas buvo dėkingas u� intarp�.

� Uostas per seklus! � pabrė�ė jis.

Jie abu stebeilijo į stor� dūmų stulp�, kylantį i� atplaukian�io garlaivio.

Jie va�iavo siauru skersgatviu tarp skurd�ių lū�nelių. Jiems skersai kelio nusvirduliavo jūreivis, o isteri�ka moteri�kė �aukė storam ponui su pernelyg ank�tu �varku, kad jam reiki� paskubėti, nes garlaivis jau atplaukia. Jis �vok�tė lyg dumplės ir, be visa ko, pametė dė�� su skrybėlėmis. Jiedu i��oko prie�ais arklius, tarsi pra�yte pra�ydamiesi perva�iuojami.

Karieta sustojo, ir ve�ikas gavo savo u�mokestį. Likusi� kelio atkarp� jie ėjo pėsti.

Netoli krantinių vėl pasirodė besikivir�ijanti porelė. Moteri�kė prigrasino keltinink� nugabenti juos į laiv�. Jie kliuvinėjo u� valties suolelių. Vien� akimirk� atrodė, kad nedidukė valtelė tuoj tuoj apvirs. Ma�a to, jiedu be perstojo barėsi ir ka�k� �ūkalojo.

Trisde�imties uolek�ių ilgio prieplauka su kasomis buvo pilnut pilnutėlė �monių. Ilgainiui atsirado ne vienas pirmosios poros sekėjas, maldaujantis vien� ar kit� keltinink� nuirti jį prie garlaivio, kol tas dar nei�plauk�s. Mat laivas negalėj�s prisi�vartuoti prie krantinės dėl gaisro pavojaus.

Andersas d�iaugėsi galėdamas ant ko nors i�lieti savo neviltį.

� �ia ne uostas, o ka�kokia skylė! � burnojo jis, nors niekas jo nuomonės neklausė.

Dina stebėjo jį i� �alies, netardama nė �od�io.

Vyri�kis su pakeltu mėsininko peiliu krantinės grindiniu basas nusivijo berniuk�, kuris bėgo nusitvėr�s romo butelį. Įsiki�o policija ir juos abu su�iupo sukeldama daug riksmo ir triuk�mo. �monės traukėsi nenorėdami į visa tai veltis. Ka�ko vos vos nenustūmė nuo krantinės lentų.

Anders� buvo apėm�s sielvartas. Dinos �aizda nenorėjo kraujuoti. Danguje �iojėjo gilios proper�os, ta�iau saulės nesimatė. Mintys lijo kaip lietus.

Kit� ryt� jie i�plaukė.

Pūtė palankus vėjas. Ta�iau Antonas buvo nekaip nusiteik�s.

� Mano s�nariai nujau�ia audr�, � tarė jis. Prie vairo stovėjo it su�eistas bulius.

Jie leido jam iki galo surūgti per daug apie jį ne�okinėdami.

Andersas su Dina turėjo kitokių sunkumų. Tarp jų ir ger�ja, ir blog�ja prasme atsirado įtampa. Nauja ir dar nei�bandyta. Pokalbis karietoje nebuvo u�baigtas. Jis davė akstin� ka�kam, k� buvo sunku valdyti gyvenant vienoje kajutėje.

Anderso akys buvo tarsi biblinis tekstas po didinamuoju stiklu. Jis bylojo: mes esame brolis ir sesuo! Ka�kas sujaukė mūsų vaidmenis. Mums reikėtų �inoti, ar toli esame nuėj�.

Jis kai k� prisipa�ino pats sau. Tai, jog jau daugelį metų tro�ko, kad Dina patikėtų jam savo paslaptis. Klaustų patarimo.

Dabar ji atskleidė, kad Nylsas buvo apgavikas. Tai jį sutrikdė ir privertė pajusti gėd�, nes jis labiau d�iaugėsi Dinos atvirumu, nei galvojo apie paskutini�sias Nylso dienas.

Dina buvo tarsi pelėda, tupinti savo medyje ir neapken�ianti dienos �viesos.

10 skyrius

TUOMET VIE�PATS, ATSAKYDAMAS JOBUI I� VIESULO, TARĖ: KAS YRA TASAI, KURS VYSTO NUOMONES �NEKOMIS BE I�MONĖS? KUR BUVAI, KAI A� DĖJAU �EMĖS PAMATUS? PASAKYK MAN, JEI TURI I�MANYMO. KAS PASKYRĖ MASTAIS JOS DIDUM�, JEI �INAI? ARBA KAS I�TEMPĖ ANT JOS VIRV�? ANT KO PASTATYTA TVIRTAI JOS RAMS�IAI? ARBA KAS ĮLEIDO JOS KAMPINĮ AKMENĮ, KADA MANE DRAUGE �LOVINO RYTMETINĖS �VAIG�DĖS IR D�IAUGĖSI VISI DIEVO SŪNŪS? KAS U�DARĖ JŪR� DURIMIS, KAI JI VER�ĖSI LYG KAD I�EIDAMA I� MOTINOS ĮS�IOS, KADA A� DAVIAU JAI DEBESĮ KAIP APDAR� IR VYNIOJAU J� TAMSYBE KAIP KŪDIKYSTĖS VYSTYKLAIS? A� APSTA�IAU J� MANO RIBOMIS IR PADARIAU JAI U�KAI�TĮ IR VARTUS, IR TARIAU: IKI �IA TEEISI IR NE�ENGSI TOLIAU, IR �IA SULAU�YSI PASIPŪTUSIAS SAVO BANGAS. ARGI TU U�GIM�S DAVEI ĮSAKYM� RYTME�IUI IR PARODEI AU�RAI JOS VIET�?

(Job 38, 1�2; 4�12)

Jie i�suko i� Tronjemo fiordo ir nustatė kurs� į �iaur�. Andersas matė, kad prie�ais juos kaupiasi lietaus ir audros debesys. Tai buvo savoti�ka paguoda.

Kai jie jau nebegalėjo matyti nei lėk�tojo Ėrlano de�inėje, nei Agdeneso kairėje ir pasiliko patys vieni stichijos valioje, plaukti trukdė tik nedidelis rūkas ir prie�inis vėjas.

Ta�iau audra jų neaplenkė. Atslinko lyg �vininė pabaisa su �iaurės vakarų vėju ir lietumi.

�Motu�ei Karenai� teko paslėpti auk�t�j� laivo priekio sij�. Ir didelį laiv� audra mėtė nuo bangų keterų tarsi kavos puoduk� be �selės.

Brangus krovinys buvo dar kart� pritvirtintas ir kiek įmanoma geriau apdengtas.

Kajutėje jau buvo spėj�s atgulti vieno Reinsneso trobelninko sūnus. Ma�a to, varg�elis apdergė patalyn�. Kaimyno, gulin�io �alimais, riksmui ir keiksnojimams nebuvo galo. Bet niekas nesiki�o. Visiems buvo per akis savų rūpes�ių.

Tvirtojo laivo dugnas bra�kėjo ir po�kėjo. Burės su rėjomis verkė ir aimanavo.

Ėjo valandos � daugiau po vandeniu nei ant vandens. Antonas vis tiek nesiruo�ė ie�koti uosto. Jis varė laiv� pirmyn Folhavo jūros pusėn, tarsi norėdamas i�mėginti savo paties jėgas.

Tuomet audra u�griuvo visu smarkumu.

Jute Dina sėdėjo viena, įsikibusi į stalo kra�t�.

Sienos nepaliaujamai vartėsi.

Kai ji pamatė ant grindų varvant krauj�, tarp �launų įsispraudė pagalvės u�valkal�. Po to greit vėl nusitvėrė stalo kra�to.

Panikos apimtas kraujo klanas nepaliaujamai bla�kėsi ant nenustygstan�ių grindų lentų. Bėgo į rytus ir vakarus, �iaur� ir pietus, �iūrint, kur pakrypdavo laivas. Pama�u jis virto tir�ta ruda upe denio lentų ply�iuose.

Ar a� Dina? Kuri vakar vakare gaudė tarsi vargonai. Su begale koralų, besiver�ian�ių i� kūno! Todėl, kad a� taip norėjau! �iandien peiliai pjauna rė�į po rė�io. A� esu upė, ne�inanti, kur ji teka. Nėra netgi riksmo. A� teku baisiai jau tyliai. Kur dabar Jertrūda?

Motu�ės Karenos statula laivo priekyje, vaizduojanti auk�t� krūtining� moterį ve�liais plaukais, susegtais į nestandų kuod�, pranyko �ėlstan�iose bangose.

Ta�iau ji vėl i�did�iai pakilo. Nusipurtė bangų putas. Dar kart� ir dar kart�. Akis jai a�triu peiliu buvo i�dro��s Vefsno kaimo meistras. Sustingusiu �vilgsniu jos �velgė tai į putotas bangas, tai į dangų.

Folhavo jūra atskleidė savo tikr�j�, ar�i� prigimtį. �įmet ma�iausiai dviem mėnesiais per anksti.

Antonas paliepė sutraukti rifus ir nuleisti rėjin� bur�. Andersas vanago �vilgsniu stebėjo �ėlstan�i� jūr�.

Oras buvo negailestingas. Nebuvo prasmės �lietis prie kranto. Neleido bangų mū�a ir �cherai.

Antonas nusprendė likti atviroje jūroje. Kitos i�eities nebuvo.

Vėjas buvo netolygus ir permainingas, ta�iau neturėjo jokių �ansų laimėti, nes per daugelį metų Andersas ir Antonas i�siai�kino visus jo triukus.

Kiekvien�kart, kai jie suma�indavo burių plot� ir Andersas pajusdavo, kad padėtis vėl kontroliuojama, jam pasirodydavo, lyg ka�kas k�stų jam į sprand�. Dina! Tai ji kand�iojo jam sprand�.

Kova su audros protrūkiais jį kaskart pripildydavo d�iaugsmo. Jusdavo jį dar ne vien� valand�. Jie tramdė bangas, tramdė vėj�. Laiv� ir bures.

Jam niekad iki �iol neteko pana�iomis aplinkybėmis galynėtis su vėju. Apatinė lūpa i�si�ovė į priekį. Antakiai nuo druskingų purslų pastiro. I�ore jis panė�ėjo į jūreivi�k� pir�tin�, priri�t� ir įmest� į kilvaterį. Viduje buvo tvirtas lyg plienas. Kad ir kas nutiktų. Buriuoti jis mokėjo!

Dina gulėjo u� u�uolaidos, nieko nematydama pro apta�kytus langus.

Plūsmas nepriklausė nuo jos valios. Po savimi ji pasitiesė cerat�, o s�rėmiams atslūgus abiem rankomis įsikibdavo į gulto kra�tus.

Pro lang� pas j� atėjo Aleksandras Pu�kinas ir ėmė kalbėti apie mirtį. Kuri varg�ui kliudė kirk�nin! Eidamas jis atsine�ė savo poezijos knyg�. Dovanų nuo Levo. Jis nusijuokė taip, kad nuskardėjo per vis� laiv�. Tuomet atsivėdėj�s tė�kė knyg� jai į pilv�. Tik i�ėj�s jis vėl įeidavo pro apvalų juto lang�, kaskart atsine�damas po nauj� knyg�. Jos buvo vis sunkesnės ir sunkesnės, vis a�tresniais ir a�tresniais kampais.

Galiausiai jos skraitas prisipildė kruvinos masės, kuri siauromis plėvelėmis dribo nuo gulto kra�to.

Ji bandė jas subraukti ranka, bet tai nieko negelbėjo. Labai jau greitas buvo tamsusis �mogus su savo a�triabriaunėmis knygomis.

Jis �ūkalojo apie savo neapykant� moterims skard�iu nevilties kupinu balsu arba ko�damas �od�ius vadino j� tai �Varinio raitelio� kek�e, tai �savo miel�ja Nata�a�.

Jis turėjo Levo bals�, kuris sugriaudėdavo sulig kiekvienu vėjo gūsiu. Tarsi kalbėtų per garsiakalbį. Sprogdindavo jos galv� į tūkstan�ius skeveldrų.

Jis buvo �mėkla! Su kalvio rankomis ir Levo randu ant veido. Galiausiai i� po apsiausto jis i�sitraukė Tomo sami�k� �autuv� ir nusitaikė į j�. Pyk�t!

Ta�iau kliudė Jertrūd�! �i stovėjo kampe, o jos veidas buvo viena did�iulė skylė! Kaip galėjo atsitikti?

Dinos �launimis tekėjo �iltos srovelės. �iluma pama�u virto lediniais kompresais.

Plūsmas kiek apstojo.

Dina truputį pasikėlė, kad galėtų susiglem�ti paklod�, ir susibruko j� tarp kojų. Tuomet nusvirduliavo prie juto durų ir pa�aukė Anders�. Rodės, jog plau�iai i�lįs jai pro gerkl�. �aukė lyg ragana pakeliui į Brokeno kaln�. Pergalėdama jūros �ėlsm� ir vėj�.

Kitaip nė negalėjai pagalvoti. Ka�kas atsitiko.

Andersas buvo su�varb�s ir nusiplūk�s, skaudan�iomis akimis. Ta�iau jis surado, kas jį pakeistų. Ir nusigavo į jut�, i� kur Dina nenumaldomai stūgaudama �aukė jį vardu.

Prie durų jis stabtelėjo, kad atgautų kvap�. Vanduo �liaugte �liaugė nuo jo odinių rūbų.

Jau kelet� valandų jūroje siautėjo pietvakarių vėjas. Nuo �viesių druskuotų plaukų per veid� ir kakl� �emyn tekėjo upeliai. Prigludusiais prie vir�ugalvio plaukais jis buvo pana�us į i�erzint� ruonį. Smakras i�si�ov�s labiau nei paprastai.

Jis įsistebeilijo į moterį kajutėje. I� prad�ių nenorėjo patikėti savo akimis.

Dienos �viesa skverbėsi pro druskėtas langų stiklų apna�as, i�ry�kindama nuogas Dinos �launis. Ir balt� paklod�, permirkusi� kraujais. Jos aimanos buvo tarsi palaidų stiebo skersinių dejonė smarkioje audroje. Ji i�tiesė rankas į jį. Akys maldavo.

� O Vie�patie!! � jis susmuko prie�ais j� ant kelių.

� Padėk man, Andersai!

Ji nė nebandė prisidengti nuo jo akių. Nebesuvokdamas, k� daro, jis apglėbė j� ir apimtas nevilties ka�i k� mykė.

� Man viskas suply�o. Ten, viduje, man suply�o� � su�nab�dėjo ji ir nevalingai u�merkė akis.

Andersas pakilo nuo grindų ir jau norėjo pult į denį �auktis pagalbos. Nes visa tai vir�ijo jo jėgas.

Tuomet ji praplė�ė akis ir įsmeigusi į jį skvarbų �vilgsnį i�ko�ė:

� Tylėk! Sakau, tylėk! Nė �od�io! Padėk man!

Jis atsigrį�o ir bejėgi�kai pa�velgė į j�. Tuomet ėmė suvokti jos �od�ių prasm�. Atmintyje i�kilo viena kita girdėta istorija. Apie moterų prigimtį. Moterų nelaimes. Moterų likimus. Moterų gėd�.

Valandėlei jam u�kando �ad�. Po to, i�bal�s lyg drobė, jis linktelėjo. Atvėrė kajutės duris, kostelėdamas pravalė bals� po �e�ias valandas trukusių grumtynių su audra Folhave ir griausmingai suriko Antonui:

� Dina serga! Tolefas mane pavaduos! Pasakyk jungai, tegul pa�ildo vandens!

Antonas, stovėdamas audroje, nesitvėrė pyk�iu. Tegu velniai tas bobas jūroje! Silpnos ir paliegusios, o į Tronjem� varinėti sugeba! Per jas vienos nelaimės! Ir gyvas vargas!

Jūrlige besigaluojantis trobelninko sūnus atne�ė medinį kau�� garuojan�io vandens, bet pus� jo buvo i�laist�s pakeliui. Andersas pasitiko jį tarpdury. Abu drebėjo ir buvo i�bly�k�. Tik dėl skirtingų prie�as�ių.

Berniukas nebuvo įleistas vidun, o prie�ais Dinos gult� Andersas u�traukė u�uolaidėles. Buvo nusimet�s odinius rūbus ir paimdamas ind� stovėjo nuogas iki pusės. Trumpai įsakė atne�ti daugiau vandens.

Junga buvo i�sek�s. I�kankintas jūrligės, i�sigand�s ir liūdnas. Jo veidas buvo bekraujis lyg plika ranka, per speig� lie�ianti gele�į.

� Judinkis, �unkara! � tė�kė Andersas. Tai buvo taip nepana�u į jį, kad berniukas strimgalviais nėrė �alin.

Dabar Dina visai nutilo. Jis pavertė j� ant �ono, kad galėtų i�traukti kruvin� patalyn�. Jam atrodė, kad viskas jau kiaurai permirko.

Į nosį mu�ė salsvas ir �leik�tus kvapas. Vien� akimirk� jam lyg ka�kas sukilo. Paskui jis pasidygėjim� u�gniau�ė.

� Kas, po velniais, pasėjo Dinon t� sėkl�! Kas tai padarė? Rusas?

Mintys mai�ėsi Anderso galvoje, kol jis j� valė ir tvarkė. Jis niekada nėra buv�s taip arti moters. Niekad �itaip� Buvo nerangus, drovus ir įnir��s.

Po �varia paklode, kuri� rado Dinos skrynioje, jis patiesė sen� odinį �vark� ir paguldė j� ant vir�aus. Ji buvo apsunkusi ir vis ma�iau berodė gyvybės �enklų. Akių nebeatmerkė, tik sunkiai alsavo ir gniau�ė jo rie�us. Jis turėjo i�silaisvinti, kad galėtų jai padėti.

Kraujas nebeplūdo. Ta�iau vis dar vienodai sunkėsi. Suter�tus lovos baltinius jis batu nuspyrė į kamp�.

Staiga toje raudonoje masėje i�vydo melsv� plėvėt� gniu�ulėlį. Jis pa�iurpo. Kam, po velniais, reikia u� visa tai dėkoti?! Jis sukando dantis, kad nesurėktų to paties balsu.

Ji buvo leisgyvė. Matyt, jau seniai kraujuoja. Kad tik� Jis nebaigė minties. Tik dar labiau atki�o į priekį apatin� lūp� ir jai į tarpukojį įbruko stor� palaidin�. Vilnonis audinys gėrė ne per geriausiai. Jis prispaudė jį dar tvir�iau. Prisimindamas visas mokėtas maldas.

Tarpais ji atsipeikėdavo ir pa�velgdavo į jį stiklinėmis akimis. Per grindis at�liau�ė baimė ir įsirop�tė į lov� pas juos.

Tuomet jis tyliai ėmė melstis.

Vėjas atslūgo, o jekta pergalingai skynėsi keli� per bangas.

Andersas pastebėjo, kad jie ir vieni gerai tvarkosi su burėmis. Tai tik ma�um� palengvino jo na�t�. Nes Dina tebekraujavo.

Jie vis norėjo pakliūti vidun. Vienas įgulos narys paskui kit�. Bet jis pasitikdavo juos juto tarpduryje. Papra�ydavo tik atne�ti �iltos sriubos ir �ilto vandens.

Nei�kent�s Antonas subliovė jam i�vesti Reinsneso poni� ant denio, kad i�sivemtų į jūr� kaip ir visi �monės.

Andersas pravėrė duris ir pamosavo Antonui kum��iu palei pat veid�. Po to taip trenkė durimis, jog did�iajai �turmano nosiai akimirksnį grėsė pavojus būti privertai.

U� durų pasidarė ramu. Jekta skrodė bangas. Atkeliavo sriubos kau�as. Taip pat vandens. Vyrai susitaikė su padėtimi.

Pama�u jie, matyt, suprato, jog tai �is tas rim�iau nei jūrligė. Jie vėl pasinėrė į savo įprastus darbus.

Valandos virto para. Danguje patekėjo saulė, o vėjas krypo į pietus.

Kajutėje snaudė Dina. Kraujoplūdis pagaliau baigėsi.

Andersas, kuris jau nebematė prasmės visk� valyti, pagaliau galėjo perkelti j� į �on� ir �variai patiesti sen� odinį �vark�. Keliama ji laikėsi jam u� kaklo. Tarpais jis dar patikrindavo, ar ji vėl nepradėjo kraujuoti.

Ji nė nebandė slėptis. Po tiekos pragari�kų valandų tai nebebuvo būtina.

Neatrodė, kad Dinos orum� �eistų tokie dalykai. Ji visk� atidavė į vyro rankas. Tarpais prarasdavo s�mon�, o atsipeikėjusi kaskart tyliai jį pa�aukdavo. Kart� jai ka�k� sumurmėjus, jis gerai nenugirdo. Pasirodė, lyg ji �auktųsi Biblijos plė�iko. Taigi. Barabo!

Jis suvalgydino jai por� �auk�tų sriubos. Vandenį ji god�iai gėrė dideliais gurk�niais. Vanduo varvėjo jai i� burnos kampu�ių ir drėgnomis dėmėmis ta�kė mar�kinius. Jos plaukai buvo sumirk� prakaitu ir susivėl�. Bet jis nei�manė, kaip juos tvarkyti, tad paliko kaip buvo.

Retkar�iais atsargiai j� pakrutindavo, kad įsitikintų, ar gyva. O pastebėj�s, kad j� vargina �viesa, u�dangstė langus. Prieblandoje vis tiek matė jos gelsvai bly�ki� spalv�. Vir� akiduobių ir giliai paakiuose tamsavo �e�ėliai. Nosis pasmailėjo. Tiesi, bly�kiomis �nervėmis.

Andersas nemokėjo kerų, gr��inan�ių �monėms sveikat�. Nebuvo jis labai ir pamaldus. Ta�iau t� sekmadienio prie�piet�, uosdamas seno kraujo tvaik�, jis meldėsi u� Dinos gyvyb�.

Tuo metu vyrai sudėliojo į vietas krovinius, o jekta �Motu�ė Karena�, aplenkusi Vegos sal�, artėjo namų link.

Ar nuo maldų, ar nuo ka�ko kito jos kvėpavimas sutolygėjo. Ilgi balti pir�tai gulėjo ant apkloto. Jis matė ligi pat rausvų nagų i�si�akojusias kraujagysles.

Atsargiai palietė jos antakį norėdamas pa�iūrėti, ar kruta akies vokas. Tuomet ji pramerkė akis ir pa�velgė į jį. Labai įdėmiai. Tarsi k� tik būtų i�nirusi i� rūko.

Jam rodės, jog ji pravirks. Bet ji tik giliai įkvėpė ir u�simerkė.

Jis suabejojo, ar ji i�vis kada nors verkia, jei nepravirko dabar.

Tas �vilgsnis į moterų gyvenim� paliko slogų įspūdį. Ta�iau giliai �irdyje buvo jai dėkingas, kad ji nepravirko.

� Kokia ten velniava dėjosi kajutėje? � pasiteiravo Antonas. Jis aprimo kartu su vėju. Dabar norėjo su�inoti, kaip viskas buvo i� tikrųjų.

Andersas u�darė duris ir nuėjo su juo ant denio.

� Ji serga. Rimtai serga. Labai daug vemia ir kraujuoja. Tai skrandis. Ka�koks blogumas įsimetė į� į skrandį. Ji visi�kai i�sekusi. Varg�elė�

Antonas atsikrenk�tė ir atsipra�ė ne�inoj�s, jog tai buv� taip rimta. Bet jis visada sakydav�s, kad moterys laive�

� Ji galėjo numirti! � pasakė Andersas ir priri�o ant denio besivoliojan�i� statinait�.

� Liepk jungai visk� prirai�ioti, nes įkris jūron. Ir neliek tul�ies! Tai nieko nepagelbės!

� A� ne�inojau, kad viskas� Kad buvo taip�

� Bet dabar �inai!

Andersas vėl sugrį�o į jut�. Tarsi nė kalbos negalėtų būti apie jo darb� ant denio.

Labiausiai suter�tus lovos baltinius Andersas paslap�ia i�metė u� borto. Palaukė, kol audra kiek aprimo ir nebereikėjo visiems būti ant denio. Po to nutaikė moment�, kai niekas negalėjo matyti.

Baltiniai buvo nėriniuoti ir siuvinėti. Melsvas gumulėlis dingo am�iams.

Jie vienas kitam apie jį neu�siminė. Nė puse lūpų. Ta�iau abudu jį matė.

Ji įsmeigė į jį por� vandens spalvos akių. Jis prisėdo �alia. Gulto bortelis buvo auk�tas. Sėdėjo jis nepatogiai. Vir� jų galvų dejavo takela�o lynai.

Jis pravėrė vien� apvalų langelį, kad įleistų ma�um� gaivaus jūros oro.

Jai i� kaktos palei tamsius plaukus ir i� kaklo sunkėsi prakaitas. Aplink akis atsirado rusvi ratilai, kurių viduryje �vilgėjo akių lėliukės.

Ant abiejų gelstelėjusių skruostų pra�ydo po kar�tligi�k� raudon� dėm�. Tai nieko gero ne�adėjo.

Per gyvenim� Andersas buvo visko prisi�iūrėj�s. Sergan�iųjų skorbutu, raupais ir raupsais. Jis �inojo, kad tokiais skruostais būna kar��iuojantys ligoniai. Ta�iau nieko nesakė. Tik suvilgė vandeniu skudurėlį ir nu�luostė jai veid� ir kakl�.

Akimirksnį jos akyse �mėk�telėjo i�rai�ka, kuri galėjo reik�ti dėkingum�. Ta�iau jis nebuvo tikras. Su Dina dėl nieko negalėdavai būti tikras. Vis dėlto jis i�drįso paimti jos rankas.

� Tu nieko neklausinėji? � su�nab�dėjo ji.

� Ne. Tam ne visai tinkamas laikas, � tarė jis, nukreipdamas �vilgsnį.

� Bet tu nesi toks kvailas, kad nesuprastum?

� Ne, a� nesu toks kvailas�

� O k� darysi su tuo savo �inojimu, kai mes parplauksim?

� Nugabensiu Din� į krant� ir pri�iūrėsiu, kad būtų pasirūpinta prekėmis bei laivu.

Jis stengėsi kalbėti ramiai.

� O tada?

� K� tada?

� Kai jie paklaus, kas atsitiko Dinai?

� Tada a� pasakysiu, kad jai į skrandį buvo įsimetusi ka�kokia negalia ir ji spjaudė kraujais. Kad kraujas bėgo i� abiejų galų. Kad dabar tai praėjo ir kad esu įsitikin�s, jog liga nelimpama!

Po tokios ilgos kalbos jis atsikrenk�tė ir paėmė jos antr� rank�.

Gult� sudrebino virpulys. Kurs persidavė jam. Didele �ilta banga. Buvo pana�u, lyg ji verktų. Daugiau kūnu nei akimis. Nelyginant �vėris. Be garso.

Andersas jautėsi taip, lyg būtų k� tik priėm�s Komunijos sakrament�. Tarsi i� ka�ko būtų gav�s malon�.

Daugelį metų ji gyveno tame pa�iame name kaip �mogus, rodantis vien pyktį ar u�sispyrim�. Niekada negalėjai įtarti j� turint �iltesnių jausmų. Jis pamanė, kad jie visi buvo prie to priprat� ir jų nė kiek nestebino, kad taip blogai j� pa�įsta.

Jis apglėbė j� i� naujo pa�indamas save. Jam tai suteikė jėgų.

Jis galėjo i�plaukti į bet koki� jūr�, bet kokiu Vie�paties siųstu oru. Nes pamatė tai, k� buvo verta patirti.

Jis panoro apverkti savo �uvusius tėvus. Ir Nyls�. Savo paties atkaklum�. Kurs padėjo jam tapti Reinsneso jektos �kiperiu. Nors jis ir nekentė tos prakeiktos jūros. Kuri prarijo jo tėvus ir dėl kurios jis vis� gyvenim� sapnuoja ko�marus, kurių pabaigoje juos visus pasiglem�ia mil�ini�ka banga. Jis panoro apverkti Diev�! Kurs i�plaukdamas su kiekvienu laivu gelbėdavo tik pats save.

Ta�iau jis laikė j� apglėb�s, kol jai praėjo drebulys. Garsai nuo denio pasiekdavo juos tik kaip beprasmis tolimas aidas. Po didele, neauk�tai kyban�ia rugpjū�io saule, kuri pagaliau ėmė �ildyti juto stog�, �uvėdra rodės menka.

� Tu apsaugojai mane nuo atgailos ba�ny�ioje ir ai�kinimosi dėl sangulio, � kar�iai pasakė ji.

� Manau, tau tai negrėsė.

� Nedaug trūko, kad Stinė būtų duona ir vandeniu mitusi. Nes tai buvo antras kartas.

� Kas gi skai�iuoja kartus? Parodyk man nors vien�, kurs Vie�pa�iui būtų pakankamai �varus, kad galėtų skai�iuoti kartus, � tarė Andersas.

� Nylsas visk� paneigė. Tad jie neturėjo kuo jo kaltinti.

� Nylsas mir�s, Dina.

� Stinė gyvena su gėda!

� Niekas dabar jau to neatsimena. Negalvok daugiau apie tai. Viskas praėjo.

� Kai k� sodina ir į kalėjim�, � toliau kalbėjo ji.

� Tik jau ne dabar.

� Kaipgi. Kirstena Nilsdatter Gram gavo trejus metus kalėti Tronjeme u� tai, kad nukirpo devyniolika avių, kurios priklausė kaimynui, ir i� svirno pasiėmė kiek sūdytos mėsos bei miltų� O Nylsas nusigvelbė vis� kapital�� Ir Stin� paliko su gėda�

Andersas suprato, kad jos galvelė nevisi�kai �viesi.

� A� nieko daugiau neturėjau, i�skyrus Nyls�� � sumurmėjo jis tarsi pats sau.

Tuomet ji staiga atsipeikėjo.

� Tu turi mane, � tarė ji ir su stebėtina jėga spustelėjo jam rank�. � Tau neteks gailėtis� dėl nieko, Andersai!

Jiedu pa�velgė vienas kitam į akis. Tarsi sutvirtindami pakt�.

Kai jie įsuko į Tjelsun�, dar niekas nebuvo i�drįs�s jų varginti. Jis visiems davė suprasti, jog mirtis jau buvo �engianti per slenkstį. Bet apsigr�ė tarpduryje.

O virėjas, kuris vienintelis turėjo leidim� įeiti su sriubos kau�u ir vandeniu, bet kam galėjo paliudyti, jog Dina buvo tokia paliegusi ir silpna, kad su niekuo nekalbėjo.

Priartėj� prie juto, vyrai eidavo kone ant pir�tų galų. Stor�ievi�kos �nekos ir d�iaugsmas, i�vydus gimtuosius krantus, buvo gerokai prislop�. Jie kūrė planus, kaip reikės nugabenti poni� į krant�.

Andersas padėjo jai atsisėsti gulte, kad ji galėtų matyti bent lopinėlį pasaulio.

Gamta buvo apsunkusi nuo vėlyvos vasaros vaisių. Dinos aruodai buvo tu�ti.

Staiga ka�kur jūroje jie i�vydo ant stulpų stypsant namelį.

� Tai pirklio Kristenseno krautuvė ir prieplauka. Kart� į pasaulin� parod� Pary�iuje jis nusiuntė �ieminių mie�ių partij�! Sumanus vyrukas! Etiketėje jis u�ra�ė: ��iemken�iai i� 68,5 laipsnių �iaurės platumos�, � pasakojo Andersas.

Dina blausiai �yptelėjo.

Kai jie priartėjo prie Santorvo, Andersas norėjo i�lipti į krant� daktaro. Bet Dina su�nyp�tė:

� I� jo tebus tiek naudos, kad apie mano lig� paleis paskalas, � pasakė ji.

� O jei numirsi, Dina? Jei prasidės naujas kraujoplūdis?

� Vadinasi, taip lemta, � tarė ji.

� Neskleisk erezijų! Kiek man �inoma, daktarai neturi teisės plepėti.

� �monėms tik duok pakalbėt, ir nesvarbu, turi jie teis�, ar ne.

� Tav�s, Dina, neperkalbėsi! O tu nesibaimini dėl savo sveikatos? Ar nebijai mirties?

� Nedavinėk kvailų klausimų, Andersai�

Jis stovėjo kajutės viduryje ir dar valandėl� �iūrėjo į j�. Jeigu ji kartais apsigalvotų. Ta�iau ji nė nepramerkė akių. Galiausiai jis i�ėjo u�darydamas duris.

Plaukiant Vogsfiordu, ji ėmė atsigauti. Galėjo jau sėdėti tiesia nugara. Ta�iau kar�tligi�kos dėmės nei�nyko. O akys buvo nelyginant apsiblaus�s stiklas.

Ber�ynus �laituose tvėrė balti, saulės nublukinti paplūdimiai. Pro �alį nerūpestingai plaukė ma�os salelės ir kalnų vir�ūnės. Į laivo �onus pliu�keno nedidelės bangelės.

Por� kartų ji snūstelėjo. Ta�iau vir�um jos pakibo Jertrūdos galva su dideliu tamsiu �auksmu, o kai ji atsibudo, jos gult� buvo apsup� tir�ti ir tro�kūs garai. Po to ji stengėsi atsispirti miegui.

A� esu Dina, kuri mato k� tik u�gimusio ber�o lapo nervus. Bet dabar ruduo. Olinė konservuoja mano krauj� ir pilsto į butelius. Ji gerai u�glaisto kaklelius ir sako, kad krauj� reikia nune�ti į rūsį �iemai. �ali buteliai sunkūs ir prisisotin�. Mergos neįveikia pane�ti daugiau kaip vieno butelio i� karto.

Vyrai buvo puikiai nusiteik�. Grį�tant nusistovėjo gra�us oras. Kiekvienas buvo pasinėr�s į savo mintis. Jūra raibavo smulkiomis bangelėmis, o dangus buvo aptrauktas tir�ta grienele. Toji balta riebi grienelė supo vien kalnus, tad netrukdė prasiskverbti nė vienam saulės spindulėliui. Palei įlankėles ir ky�uliuose augo mi�kai. Nuo lietaus sodriai �ali. Stranstedas, stovintis Larsneso ky�ulyje, tingiai pasir��ė, o ba�ny�ia tarp visos �alumos ir �ydrynės priminė ramų balt� mil�in�.

Vėliava i�did�iai suplazdėjo ore, kai aplenk� ky�ulį jie prie� akis i�vydo Reinsnes�. Nuo kranto ka�kas jau pamatė juos įplaukiant į s�siaurį.

Andersas pabandė Dinai su�ukuoti plaukus. Ta�iau turėjo nuleisti rankas. Jie paslėpė plaukus po skrybėle.

Vaikinai norėjo paguldyti j� ant �uvų ne�tuvų. Kad galėtų j� nune�ti į krant�. Ta�iau ji atsisakė.

Kai jie i�vydo j� i�svyrinėjant i� juto, ant Anderso kaklo sunkiai nusvarinta ranka, suprato, kad tai rimta. Nes niekas nebuvo mat�s tokios Dinos.

Ji priminė jūros pauk�tį, kuris i�sprūdo į laisv� ilgai spurdėj�s tinkle. Skrybėlė nuslydo ant �ono. Per daug didelė ir eleganti�ka, kad galėtų k�sti pa�eminim�, kai jos savinink� vyrai kelte įkėlė į valtį ir kaip kokį negyv� daikt� nugabeno į krant�.

Buvo matyti, kaip ji i� paskutiniųjų stengiasi atrodyti oriai. Bet tai tik atskleidė jos bejėgi�kum�. Vyrai nusigr�ė į �alį, kad jai būtų lengviau.

Andersas prilaikė j� �engian�i� per dumbliais apne�tus, slid�ius akmenis. Akimirk� ji stabtelėjo atsidūrusi tarp tyliai stebin�ių �monių. U�sispyrusi lyg o�ka, kuri pamatė kelis �alios �olės stiebelius auk�tai ant uolos. Po to �engė toliau.

Motu�ė Karena pamojo nuo suolelio sode. Stinė stovėjo atsukusi veid� saulei. Benjamino įdegusios rankutės susirado Dinos sijono klostes. Andersas stovėjo �alia.

Bet Tomas tūnojo arklidėje.

Į krant� i�lipo jūrininkai. Juos pasitiko sveikinimo �ūksniais. Ta�iau buvo justi ka�koks slogulys. Visų akys krypo į Din�.

� Kas atsitiko?

Andersas ėmėsi ai�kinti. Ramiai. Tarsi iki smulkmenų būtų surepetav�s, kol atplaukė s�siauriu. Ranka, prilaikanti Din�, nevalingai virpėjo.

Tada jos i�tiesė rankas ir ėmė j� glėbes�iuoti. Stinė. Moterys. Atrodė, tai j� dar labiau susilpnino. Kojos nebenorėjo laikyti. Jai slystant pūslėtaisiais guveiniais, kurie dengė akmenis, nuvilnijo tylūs atodūsiai.

Ji grį�o namo.

Dina buvo paguldyta į lov� Stinės prie�iūrai. Galų gale vyri�kiai tapo laisvi.

Andersas jautė, kad jam nuo pe�ių nukrito na�ta. Jos būta sunkios. Jis buvo įveik�s ne vien� audr�, i�gelbėj�s ne vien� �mogų nuo pra�ūties jūroje. Ta�iau nieko pana�aus į �i� kelion� nebuvo patyr�s.

Andersas niekada nepasakodavo apie savo bėdas, tad jam nesunku buvo nutylėti ir �i�. Dinos vardu jis ėjo pirklio ir jektos �kiperio pareigas. Ji juk gulėjo i�imtininkų troboje ir negalėjo pati tuo u�siimti.

Jo rūpes�iu nuo kranto buvo atgabentos prabangiosios dovanos. I�saugotos per audr�. I� Bergeno ir Tronjemo. Pakai ir dė�ės.

Visi negalėjo atsigėrėti Stinės siuvam�ja. I�lenktu metaliniu korpusu, kurį �enklino Willcox & Gibbs, ir rinktinio rie�utmed�io staleliu. Toki� ji buvo ma�iusi laikra��io skelbimuose u� 14 talerių.

Stinė buvo lyg nesava. Bėginėjo i� kambario į kambarį skės�iodama rankomis. Veidas degte degė, ir ji jau keturis kartus buvo u�sukusi pas Din� padėkoti ir pasakyti, kad nereikėjo tokios didelės dovanos.

Reinsneso kambariai ū�ė nuo linksmų sugrį�tuvių. �vilgėjo ir skamb�iojo stiklai. �lamėjo vyniojamasis popierius, trinksėjo durys ir �iug�dėjo plonu�iai suknelių �ilkai.

Kaip ir dera, buvo skanaujama rudojo cukraus ir kavos. Gobiamasi, �avimasi skaromis ir �aliais, kuriuos puo�ė ilgi kutai ir raudonos ro�ės, ir su jais staipomasi. Segamos, i�segamos ir įsegamos kitoje vietoje sagės.

Trobelninko berniukas, kuris į jūr� buvo i�plauk�s pirm� kart�, turėjo nema�ai i�kentėti, nes jam būnant Bergene ėmė kaltis barzda. Jis nuraudo ir buvo besprunk�s, bet merginos jį sulaikė ir norėjo i�versti ki�enes, ie�kodamos riestainių i� Bergeno.

Hana glaudė prie sav�s lėl� liūdnu baltu veidu. Lėlė turėjo raudon� aksomin� suknel�, apsiaust� ir kepurait�. Galva ir galūnės buvo medinės ir judėjo. Hanai sukiojantis, jos linksmai bar�kėjo po lėlės drabu�iais.

Benjaminas dovanų gavo garo ma�in�, pritvirtint� prie medinės lentelės. Su profesionalia Anderso pagalba ji kambaryje spjaudė garus ir dūmus. Ta�iau Benjaminui nerūpėjo garo ma�ina, kūrenama ne Dinos.

Dė�utė su Bergeno riestainiais keliavo ratu tol, kol i�tu�tėjo. Kieme i� dė�ės, i�klotos med�io dro�lėmis, buvo i�pakuotas naujasis pietų varpas ir pamautas ant tekėlo a�ies, kad galima būtų i�bandyti skambesį.

Benjaminas suskambino varpu. Kelis kartus. �monės stovėjo aplink ir �ypsojosi. Motu�ė Karena tarsi nėriniuota lėlė rymojo trobos lange. U�sikrėtusi bendra nuotaika.

� Labai jau skard�iai bambina, � pasakė Olinė, skepti�kai vertindama varp�.

Andersas paai�kino, kad garsas pasikeis, kai varpas bus pakabintas į viet�, vir� svirno stogo. Jo nuomone, jis skamba geriau, kai kabo ant medinės sijos.

Tuo pat metu jis dirstelėjo į Dinos kambarėlio pus�. Langas buvo praviras, jame plaikstėsi balta nertinė u�uolaida. Ji buvo u�kibusi u� grubių lentų lauko pusėje ir, matyt, bandė i�trūkti.

Į galv� jam atėjo keista mintis, kad būtų gaila u�uolaidos, jei vėjas j� sudraskytų�

T�dien Tomas niekur nesirodė. Savaitėmis jis ie�kojo nusiraminimo. Tad �irdį nebe taip maudė. I� tiesų jis visada pana�iai jausdavosi, kai jekta grį�davo namo po ilgos kelionės.

Dideliame dvare turėdavo likti vyrų lauko darbams, kai jūrininkai i�plaukdavo savo keliais. Į Bergen� ir į Tronjem�! Sugrį�� namo, jie tapdavo didvyriais!

Tomas buvo u�siėm�s neatidėliotinais darbais arklidėje ir tvarte. Neklausinėjamas jis nekalbėjo apie tai, kaip sekėsi ūkyje. O klausinėti niekas i�kart nepuolė.

Jis matė j� einant į savo trob�. Toki� baisiai svetim�. Be veido ir be akių. Sulinkusi�, vargan� �mogyst�. Į jį sukibo gele�iniai nagai ir a�trūs me�kerės kabliukai.

Vis� laik�, kol buvo �ven�iamos sugrį�tuvės, Tomas sukinėjosi netoli Stinės. Kad pasiklausinėtų apie jos būkl�. Apie tai, kas buvo blogai. Ar teisyb� kalba, kad ji vėmusi nuo jūrligės ir per audr� Folhave visai susidirbusi skrandį.

O Stinė linksėjo. Viskas teisybė. Blogiausia jau praeityje. Ji duosianti Dinai nuoviro i� �aknelių, kurias k� tik surinkusi. Ji pagysianti� pama�u.

Juodos drėgnos akys �iūrėjo kiaurai, jo nematydamos. Slėpė visas jos mintis po septyniais u�raktais ir devyniomis jūromis.

11 skyrius

JEIGU TEISUS GAUNA ATLYGINIM� �EMĖJE, JUOGI LABIAU BEDIEVIS IR NUSIDĖJĖLIS!

(Pat 11, 31)

Per kitas dienas netrūko darbo gabenant prekes į krant�, paskirstant jas adresatams, perkraunant arba dėliojant į viet�.

Por� dienų talkino ir Antonas. Be to, jis sutiko padėti velkant jekt� į krant�. Laivu nebebuvo planuojama plaukioti iki Lofoteno �ūklės. Ne pro �alį buvo j� pastatyti sausai, kol �alia tiek vyrų. Palikti jekt� vandeny nederėjo. Į sudrėkusi� jekt� labai greitai galėjo įsimesti kinivarpos. Ir oras nebuvo gailestingas jektoms, kurios paliekamos likimo valiai be jokios prie�iūros.

T� rudenį jekta į krant� buvo i�vilkta per dvi dienas. Labai daug pagelbėjo bernai ir degtinė. Tai, kad jektos �kiperiui degtinės priklauso daugiau nei kitiems, ir būtent prie tokio svarbaus darbo, savo i�tarme dar 1778 metais įteisino velionis amtmanas Knagenhylmas. Ta�iau Andersas broli�kai dalijosi visomis gėrybėmis.

Į pagalb� jiems neatėjo pavasarinis potvynis, ta�iau apsieita ir be jo. Pasitelkus i�mon�, keiksmus ir palaiminimus. O kur dar tokie prakti�ki įrenginiai kaip talės, lynai ir buksyrai. Naudojami pakaitomis.

Vai�ėmis pasirūpino Olinė. Ji neleido jiems �ipinti dantų į kelioninius d�iūvėsius ar spėjusius su�iedėti bergeni�kus riestainius. Ji u�kaitė puod� sūdytos mėsos ir pakūreno krosnį viralinėje duonai kepti ir prausimuisi.

Ji �inojo, kad po sūdytos mėsos vyrai norės gerti. Bet tai buvo ne jos reikalas. Ji negailėjo sirupo ir kavos.

Kas atsiyrė valtimi, kas atjojo, o kas atėjo pės�iomis. Visi tie, kurių prekės keliavo į Bergen� arba kurie dėl kitų prie�as�ių jautė, kad naudinga būtų padirbėti koki� dienel� Reinsnese.

Visada apsimokėdavo atvykti. Anks�iau ar vėliau tekdavo pasigailėti, jei nepasirodydavai be prie�asties. Tokios jau buvo taisyklės. Galiojan�ios nuo seno ir nesudėtingos.

Darbas ilgai neu�trukdavo. Niekada neapsieidavo be �ventimo. Visk� pabaigus, Andreaso prieplaukoj prasidėdavo �okiai.

O kur dar gausios vai�ės! Juokai. Pok�tavimai.

Reinsneso tarnaitės buvo ka�kuo ypatingos. Jos buvo geriau pri�iūrimos nei samdinės kitose vietose. Bet �velnios ir mink�tos kaip sviestas saulės atokaitoje. Bent jau taip kalbėta.

Andersas vaik�tinėjo ir vadovavo. Dina gulėjo neseniai pirktoje na�lės lovoje.

Dvar� apėmė keista nuotaika, kai paai�kėjo, kad ji neateis. Netrauks, nediriguos, kai bus tempiamos talės, ir negniau� kum��ių, kai kas nors nutrūks.

Tai visada būdavo ka�kas ypatinga, apie k� galėdavai pasakoti sutik�s �monių i� kitų vietų. Kad mil�inė moteris stovėjo įsisprendusi ir plu�o sykiu. To nebūdavo kituose dvaruose.

Dinos negalia labai prislėgė motu�� Karen�. Kasdien ji nuklibendavo per kiem� ir por� valandų praleisdavo pas j�, skaitydama balsu ir bendraudama.

Dina prie to priprato su savoti�ka linksmybe akyse. Ji skundėsi motu�ei Karenai ir Stinei, kad negalinti gerti vandens. Nuo jo pykstanti �irdis.

Pasak Stinės, tai �enklas, kad jai daug geriau, jei ėmusi apie tai galvoti. Bet motu�ė Karena sakė, jog es� �ventvagystė skųstis tokiais dalykais, kai ji taip sunkiai sirgusi.

Olinė maitino j� kepenimis, grietinėle ir �vie�iomis mėlynėmis. Tai turėj� numu�ti kar�tį ir padaugint kūne kraujo.

Motu�ė Karena norėjo pakviesti gydytoj�, ta�iau Dina tik nusijuokė. Pats blogumas jau praėj�s. Dabar tereikėjo leisti laikui gydyti.

Du kartus per dien� Stinė padėdavo jai susi�ukuoti plaukus, kaip nuolat talkindavo ir motu�ei Karenai. Apie Dinos lig� ji nusimanė daugiau, nei pasakė �od�iais. Atrodė, lyg prasitarus būtų laukusi did�iulė bausmė. Kambarys ir visi daiktai turėjo ausis.

Stinė �inojo, kam turi dėkoti, kad gyvena Reinsnese. Ji dirs�iojo į Din� i� po ve�lių tamsių blakstienų. Akimis lyg prisirpusios rugsėjo gervuogės kalnų kemsynuose. Geltonomis tarsi gintaras. Mink�tomis.

Kai Dina u�sigeidė muilo gabalėlių, kuriuos ji kaupė po kiekvieno Jakobo apsilankymo mieste, Stinė atne�ė kartonin� dė�� ir j� atidengė.

Į kambarį lyg gėlių jūra plūstelėjo muilo aromatas, u�pildydamas vis� būtį, o Stinė i�lygino pagalvių u�valkalus ir atne�ė mėlynių sul�ių senojoj kri�tolo ropinėje.

Olin� ji papra�ė papuo�ti padėkl� cukruotomis avietėmis. O Han� nusiuntė į arklių ganykl� pririnkti �emuogių. Jas po to suvėrė ant smilgos ir atne�ė jai lėk�tutėje auksiniu kra�teliu kartu su balta med�iagine servetėle ir maderos taure.

Ka�kada i� turgaus Dina buvo į namus parsive�usi vien� mergin�, mat �i turėjo nuostabų bals�. Ji liko dvare, kad patarnautų Dinai i�imtininkų troboje.

Dabar merginai ėmėsi vadovauti Olinė. Stinė intuityviai suprato, kad sveikai, drūtai moteri�kei, kuri su visomis savo gro�ybėmis �vytruoja po kambarius, �ia ne vieta. Merginos kvapai, judesiai ir alpus moteri�kumas vertė kambarį sulaikyti kvėpavim�. Nuo �ito Din� reikėjo apsaugoti, kol ji guli tokia. Stinė i�vėdino kambarį, kad i�eitų merginos ir Dinos kvapai.

Tada kambaryje dvelkė vien Jakobo muilu ir �velniu Stinės aromatu. Stinė kvepėjo vir�iais ir lauke i�d�iūvusiais lovos baltiniais, �aliuoju muilu ir visokiausiomis d�iovintomis �olelėmis. Tokius kvapus pastebi tik tada, kai vien� dien� jie i�nyksta.

Po keleto dienų Dina pasi�aukė Anders�. Jis įėjo į jos kambarėlį vienomis kojinėmis ir buvo visi�kai svetimas. Atrodė, tarsi jis niekada nebūtų mat�s jos kitokios, kaip tik gulin�ios didelėje lovoje su voki�kų nėrinių u�uolaidomis ir tokiu pat u�tiesalu. Tarsi niekada nebūtų val�s jos kraujo kre�ulių ar band�s ap�varinti j� po tvano, i�tikusio pakeliui į namus, Folhave.

Jis stovėjo vienplaukis, susimet�s rankas u� nugaros ir jautėsi lyg ne savo kaily.

� Sveikatėlė ima taisytis? � paklausė jis.

� Viskas gerai, � tarė ji ir pamojo jam prieiti prie lovos. � Sėsk, Andersai! Man reikia pasikalbėti su tavim apie ūkio reikalus.

Pe�iai su palengvėjimu nusileido, nieko nelauk�s jis paėmė kėd� ir atsisėdo prideramu atstumu nuo lovos. Tada atsikvėpė ir pla�iai nusi�ypsojo.

� Nuo to laiko, kai i�plaukiau į Bergen�, negalėjau su�iūrėti skai�ių krautuvėje.

Jis energingai pakinkavo galv� parodydamas, jog supranta.

� Ar gali man padėti juos per�iūrėti? Matai, kol kas a� nedaug pajėgiu.

Jis vėl linktelėjo. Pana�us į varg�� �mogelį motu�ės Karenos barometre, kuris, pablogėjus orui, i��okdavo ir imdavo lankstytis visu liemeniu.

� A� greit atsistosiu ant kojų ir pati galėsiu visk� perimti. Bet dabar reikia paruo�ti u�sakymus �iemai ir i�siuntinėti įspėjimus tiems, kas turi susimokėti skolas, kol galės gauti koki� nors param�. Tokių bus nedaug. Bet tu pats �inai�

Ji atsilo�ė į pagalv� ir įdėmiai pa�velgė jam į akis.

� Trobelninkams gali dovanoti skolas arba leisti atidirbti per kalėdinį darbymetį�

Burna suglebo, o akys akimirksnį suplazdėjo. Ji i�tiesė rank�.

Jis sėdėjo nejudrus, tarsi negalėdamas pasitikėti situacija. Po to pasistūmė su kėde ar�iau lovos ir sugriebė jos rank�.

� Andersai? � staiga su�nab�dėjo ji.

� Taip, � �nab�domis atsakė jis.

� Man tav�s reikia, Andersai!

Jis nurijo seil� ir nukreipė �vilgsnį į �alį. Ma�as berniukas atkakliu smakru, netaisyklingu sukandimu ir rimtom mėlynom akim. Tarsi pirm� kart� �eng�s prie altoriaus ir i�vyd�s degant visas did�i�sias va�kines �vakes.

� A� �ia, � i�tarė jis, spausdamas jos rank� abiem delnais.

� Tau reikia pakviesti lensman�. A� noriu sura�yti testament�.

� Bet Dina, k� tu sugalvojai? Tikiuosi, nemanai, kad� Tu juk greitai pasveiksi.

� Giltinė niekuomet nesirenka pagal am�ių ar �iuose kra�tuose u�imam� padėtį, � tarė ji.

� Nekalbėk taip bedievi�kai.

� Nesijaudink. A� tik sura�ysiu, kam mano valia atiteks tai, kas man priklauso.

� Taip, taip�

� Tau, Andersai, atiteks jekta �Motu�ė Karena�. Jekta tavo! Ji pergyvens ir tave, ir mane.

Jis kelet� sykių giliai įtraukė oro.

� Ar i� tikrųjų? � vargais negalais i�lemeno jis po ilgos tylos.

� Jeigu jau sakau, vadinasi, taip ir padarysiu.

Ant praustuvės krito �viesa ir lyg rūku aptraukė gėlėmis i�pie�t� jos pakra�tį. Ji �oktelėjo ant stand�ių �viesių Anderso plaukų. Ir i�ry�kino �iles vir� smilkinių.

Jis jau nebebuvo lyg blogo oro �mogutis i� motu�ės Karenos barometro. Buvo it cherubinas su fakelu ant motu�ės Karenos knygos �ymeklio!

� Tu nieko negirdėjai? � paklausė ji po ilgos pauzės.

� Ko negirdėjau?

� Ar yra tokių, kas stebėtųsi? � rū�kanai tarė ji. � Stebėtųsi Dinos liga?

Jo apatinė lūpa u�sirietė.

� Ne. Niekas! A� papasakojau, kaip viskas buvo. Kaip klostėsi. Ir kiek laiko visa tai truko.

� O jeigu vis vien būtų u�vesta byla� � su�nab�dėjo ji ir įsisiurbė į jį akimis.

� Tada Andersas galės paliudyti ir prisiekti, � negalvoj�s tvirtai pasakė jis.

Staiga su didele jėga ji atsisėdo tiesiai. Palinko į priekį ir abiem rankom suėmė jo galv�. Stipriai prispaudė jį prie sav�s. Tarsi slėgtuvais, įsispitrėdama jam į akis.

T� beproti�k� akimirksnį ka�kas tarp jų virptelėjo. Antr� kart� jie sutvirtino pakt�. Suprato viens antro �enklus. Tuo viskas ir baigėsi.

Priemenėje jis įsistojo į batus ir i�ėjo laukan.

Jo apatinė lūpa t�dien buvo glebna. Kaip visuomet, kai grį�davo i� tolimos kelionės, jis buvo nusigrem��s barzd�. O tos veido vietos, kurios nebuvo tiek ma�iusios saulės kaip kitos, �velniai paraudo.

Jam �engiant per kiem�, pe�iai buvo neįprastai tiesūs.

12 skyrius

GALINGŲJŲ RANKA VIE�PATAUS, TINGI TURĖS DUOTI �Y��.

(Pat 12, 24)

Pasibaigus spaliui, ant ber�ų tebuvo lik�s vienas kitas lapelis. Snieg� vėjas ne�ė į jūr� dar nespėjusį nusileisti ant �emės, o �altis įsitaisė did�iajame vandens kubile prie�ais viralin�. Krosnys buvo kūrenamos nuo ankstyvo ryto iki tol, kol �monės eidavo gulti. Med�ioklės sezonas buvo sugadintas, o bruknės su�alo ant uogienojų.

Ta�iau Dina galų gale pasveiko.

Motu�ė Karena gavo lai�k� nuo Johano. Graudų lai�k�. Johanui blogai ein�si Helgelane. Klebonija apleista. Stogas prakiur�s, jam pa�iam trūkst� būtiniausių daiktų. Tarnai�ių gauti negali, nebent mokėtum auksu. O parapijie�iai �yk�tūs ir visai nenusiteik� padėti. Jei motu�ė Karena galėtų paaukoti sumel�, nesvarbu, didel� ar ma��, kaip pried� prie rentos, kuri� jis kasmet gauna i� motinos palikimo, tuomet jis galėtų įsigyti nauj� arnot� ir �iek tiek patalynės.

Motu�ė Karena atėjo pas Din� ir sielvartinga mina perskaitė lai�k� balsu. Gr��ydama rankas ji prisėdo su �aliu ant pe�ių �alia baltosios ketinės krosnelės.

� Motu�ei Karenai tuoj i�sileis plaukai, � ramiai tarė Dina ir taip pat atsisėdo.

Sutrikusi motu�ė Karena pabandė pasitvarkyti kuodelį.

Liepsna ly��iojo atviras ketinės krosnelės dureles. Tolyd�io ie�kodama, k� dar praryti.

� Jam nenusisekė su ta parapija, � nusiminusi tarė motu�ė Karena ir pa�velgė į Din� pra�an�iu �vilgsniu.

� Be jokios abejonės, � pasakė Dina. � Ir dabar jis nori truputėlio motu�ės Karenos rentos? � pridūrė ji ir skersomis dėbtelėjo į senut�.

� A� negaliu daug duoti, � susigėdusi pratarė �i, � did�i�j� dalį jis jau gavo, kol mokėsi pastoriumi. Viskas taip brangu Kopenhagoje. Nepaprastai brangu�

Ji palingavo ir atsidūsėjo.

� K� i�moksi, ant pe�ių nene�iosi, bet tai brangiai įsigyjamas turtas, � pridūrė ji.

� Galbūt Johanas norėtų gauti daugiau i� savo palikimo, � gera�irdi�kai pasakė Dina.

� Taip, turbūt �itaip būtų geriausia, � tarė motu�ė Karena prad�iugusi, kad Dina taip greitai perėjo prie reikalo ir jai nereikės u� Johan� pra�yti i�maldos.

� A� pakalbėsiu su lensmanu, pasakysiu, kad visk� paskai�iuotų ir sura�ytų akt� prie patikimų liudininkų.

� Ar būtinai reikia tiek daug ceremonijų?

� Taip. Kai kalba eina apie palikim�, ceremonijų niekada nebūna per daug, motu�e Karena. Reinsnesas turi ne vien� paveldėtoj�.

Motu�ė Karena skubiai �vilgtelėjo į j� ir nedr�siai pratarė:

� Maniau, kad įmanoma ma�umėl� su�elpti� viso to neskai�iuojant.

Dina su�aibavo akimis ir speiste u�speitė senut� į kamp�.

� Tai motu�ė Karena nori, kad Benjaminas suaugusiam ir pastoriaus mokslus i�ėjusiam įbroliui atiduotų savo palikim�? � tarė ji tyliai, bet labai ai�kiai.

Motu�ė Karena susigū�ė. Nestandus baltas plaukų kuodelis rodė tiesiai į vir�ų. Ties ausimis virpėjo sidabro baltumo garbanėlės.

Ji grabaliojo kry�elį, kurį visuomet ne�iojo ant kaklo.

� Ne, ne, a� ne tai norėjau pasakyti, � tarė ji ir atsiduso.

� A� taip ir maniau, mes papras�iausiai nesusi�nekėjome, � nusileido Dina. � Vadinasi, a� pra�au lensman� rasti liudininkus ir surinkti reikalingus para�us, kad jam i� anksto galėtų būti i�mokėta palikimo dalis, be viso to, k� jis jau yra gav�s.

� Jam nebus lengva, tokiu būdu i�parceliavus tėvų �em� ir palikim�, � sielvartingai tarė senutė.

� Niekada nebuvo lengva gyventi ne pagal i�gales. Bent jau vėliau, � atkirto Dina.

� Bet, mieloji Dina, taigi Johanas negalėjo�

� Galėjo, dar ir kaip galėjo! � pertraukė j� Dina. � Mokydamasis pastoriumi, jis gaudavo nuolatin� rent�, ir dar tu suki�ai jam visus savo pinigus!

Stojo tyla. Senoji sėdėjo taip, tarsi jai kas būtų sudav�s. Ji i�tiesė rankas į Din�. Norėdama apsiginti. Po to nuleido jas į skrait�. Rankos drebėjo, kai ji pabandė jas tvirtai sunerti.

� Mieloji, mieloji Dina, � kimiai i�tarė ji.

� Mieloji, mieloji motu�e Karena! � pasakė Dina. � Prie� mirdamas Johanas galėtų nudirbti vien� kit� darbelį. A� kalbu tiesmukai, kad ir kaip jis man patiktų.

� Bet jis juk turi dvasininko pa�aukim��

� O ant man�s gulė atsakomybė u� Reinsnes�, kol jis �ia dykinėjo rūpindamasis sielos gyvenimu bei valgymo d�iaugsmais! Ir nepajudino nė pir�to!

� Tu pasidarei grie�ta, Dina. A� vos galiu tave atpa�inti.

� Kada a� buvau kitokia?

� Tada, kai buvai jaunamartė ir labai mielai vartydavaisi lovoj lig pietų, nedarydama nieko.

� Nuo to laiko praėjo visa am�inybė!

Motu�ė Karena staiga pakilo nuo kėdės ir �engė kelet� netvirtų �ingsnelių Dinos kėdės link. Pasilenkė ir paglostė did�iajai moteriai plaukus.

� Tu turi per daug rūpes�ių, Dina. Per daug atsakomybės. I�ties, i�ties. A� turbūt geriausiai pajėgiu tave suprasti, pa�inojusi tave anuomet� Tau reikėtų vėl i�tekėti. Negerai būti vienai kaip dabar. Tu dar jauna�

Dina �iurk��iai nusijuokė, ta�iau nei�sisukinėjo.

� Gal pa�įsti tinkam� vyri�kį? � tarė ji, �iūrėdama į �alį.

� Tas keliauninkas rusas būtų pats tas, � pasakė senutė.

Dina smarkiai nuraudo.

� Kodėl motu�ė Karena taip sako?

� Todėl, kad matau, kaip lakstai vėliavos kalnan ir dairais į jūr� ir pakrant� taip, tarsi ka�ko lauktum. Ir todėl, kad ma�iau, kaip per praėjusias Kalėdas, i�vydusios rus�, Dinos akys ėmė spindėti nelyginant kalėdinė eglutė su �vakutėmis. Ir todėl, kad ma�iau, kaip suniurai, vos tik tas rusas pavasarį i�vyko savo keliais.

Din� ėmė krėsti drebulys.

� Taigi, taigi� Taigi, taigi, � murmėjo motu�ė Karena, vis glostydama jai plaukus. � Meilė yra gryna beprotybė. Tokia ji buvo visais laikais. Ji nepraeina. Ji nepraeina netgi tada, kai j� lydi kasdienybės ir audrų i�bandymai. Ji atne�a skausm�. Kai kada dar blogiau�

Atrodė, tarsi ji kalbėtų sau pa�iai ar ketinei krosnelei. Pama�u ved�iojo �vilgsniu po vis� kambarį ir perkėlė svorį ant vienos kojos, bandydama pailsinti kit�.

Galų gale prisėdo ant ranktūrio.

Netikėtai Dina apkabino j� ir u�sitraukė ant kelių, ėmė sūpuoti.

Senutė lyg ma�a mergaitė liko sėdėti talpiame skraite.

Jos viena kit� sūpavo. Jų �e�ėliai �oko ant sienos, o ugnis pama�u blėso.

Motu�ė Karena pasijautė taip, tarsi vėl būtų buvus jauna ir sėdėjus valtelėje, kuri plukdo j� į galeas�8, jai pirm�kart keliaujant į Vokietij� su savo mylimu vyru. Ji uodė jūros ir dervos kvap�, kai, apsitaisius kyku ir kelioniniu kostiumu, dar sykį plaukė Tronjemo fiordu.

� Mano vyro buvo tokios �velnios lūpos, � svajingai tarė ji ir leidosi sūpuojama.

U�simerkusi ji palengva maskatavo kojomis.

� Jo buvo tokios �velnios garbanos, � pridūrė ji ir nusi�ypsojo gyslelėmis po u�vertais vokais. Svajonėms jos suteikė rausv� virpėjim�.

� Kai pirm� kart� keliavau į Hamburg�, laukiausi jau antras mėnuo. Bet niekam nesakiau nė �od�io bijodama, kad man�s nepaims kartu. Nė�tum� jie palaikė jūrlige, � pasakė ji, apimta atsiminimų ir juoko kunkulų.

Dina prigludo prie motu�ės Karenos kaklo. Dar giliau suglėbė j� į skrait� ir tvirtomis rankomis ritmingai siūbavo.

� Pasakok, motu�e Karena! Pasakok!

Apie namo kertes dūko vėjas. �iema jau �ia pat. Dviejų �mogystų, sėdin�ių ant kėdės, �e�ėliai sienos tamsybėje susiliejo į vien�. Jakobas kantriai sėdėjo �alia, ta�iau ramybės nedrumstė.

Tuo metu meilė nepaliaujamai nar�ė po Rusijos vie�kelius, Rusijos mi�kus ir didmies�ius.

� Bet a� juk negaliu pir�tis, motu�e Karena! � staiga su neviltim �ūktelėjo ji, įsiterpdama į pasakojim� apie tai, kaip jiedu atvyk� į Hamburg� ir paai�kėj�, jog ji nė��ia, o Jakobo tėvas lyg �ieno mai�� �vystelėj�s j� į or� ir sugav�s taip, tarsi ji būtų buvusi i� trapaus stiklo.

Motu�ė Karena, paskendusi savo mintyse, sumirksėjo.

� Pir�tis?

� Taip, jei Levas sugrį�tų!

� �inoma, kad Jakobo na�lė gali pir�tis tam, su kuriuo drauge nori eiti per gyvenim�. Kaipgi kitaip! �inoma, kad gali pir�tis!

Jakobas po tokio senutės parei�kimo sunerimo ir spruko per sien�.

� Bet jeigu jis pasakys ne?

� Jis nepasakys ne!

� Bet jeigu?

� Tuomet reik�, kad vyri�kis turi rimtų prie�as�ių, kurios man ne�inomos, � tarė ji.

Dina palenkė galv� prie senosios.

� Ar manai, kad man reikia jo nepaleisti?

� Taip, negali juk leisti, kad meilė praeitų pro �alį, ir nepajudinti nė pir�to.

� Bet a� jo ie�kojau.

� Kur? Maniau, kad lauki i� jo gyvybės �enklų. Kad dėl to nerimsti lyg �vėris narve.

� A� dairiausi jo ir Bergene, ir Tronjeme� � graud�iai tarė Dina.

� Suvesti jus galėjo nebent laimingas atsitiktinumas.

� Taigi�

� Ar �inai, kur jis galėtų būti?

� Galbūt Vardėhuse arba toliau į rytus�

� K� jis ten veikia?

� �ito a� ne�inau.

Akimirk� buvo tylu. Tada motu�ė Karena pasakė tvirtu balsu:

� Manau, kad balsingasis rusas sudarkytu veidu grį�! Įdomu, kur jis gavo t� rand�?

Johanui pa�tu buvo i�siųsta nema�a pinigų suma. Kaip i�ankstinė palikimo i�moka. Tiksliai įvertinta liudininkų akivaizdoje.

Motu�ė Karena para�ė lai�k�. Laikydama tai giliausioje paslaptyje. Pra�ė, jei įmanoma, surasti Lev� �ukovskį. Ta�iau jis buvo ding�s be pėdsakų.

U�siėmusi detektyvo darbu Dinos ir Reinsneso labui, ji pasijuto �vali ir svarbi. Ji net ėmėsi mokyti Benjamin� su Hana ra�ymo ir skaitymo, o Din� pripra�ė pamokyti juos skai�iuoti.

Taip ir slinko �iema su sniego pusnimis, �vakių �viesa, kalėdiniais rūpes�iais ir darbais i�ruo�iant vyrus į Lofoten�.

Vien� dien� Dina u�ėjo į arklid�. Susirado Tom�.

� Gali pasiimti kelet� laisvų dienų ir �įmet su Andersu plaukti į Lofoten�, � netikėtai prakalbo ji.

Langai buvo ap�erk�nij�. I� vidaus arklidės duris �erk�nas i�margino ra�tais. Pastato kertes gairino vėjas.

Bet Tomas niekur nenorėjo keliauti. Jis įbedė vien� mėlyn� ir vien� rud� akį į Din� ir dalino arkliams pa�ar�.

� Tomai, � �velniai tarė Dina, tarsi ji būtų motu�ė Karena, � negali vis�laik alintis Reinsnese!

� Dina mano, argi a� alinuos?

� Tu niekur nekeliauji. Nieko nematai.

� Vasar� a� ruo�iausi į Bergen�. I� to nieko�

� Ir todėl dabar atsisakai Lofoteno?

� A� netinku Lofoteno �ūklei.

� Kas taip sako?

� A�!

� Ar ilgai dar pyksi u� tai, kad nepatekai į Bergen�?

� A� nepykstu. Papras�iausiai nenoriu būti i�siun�iamas i� namų tada, kai mano buvimas �ia ima tave varginti! � vos girdimai pasakė jis.

Suraukta kakta ji i�ėjo i� arklidės.

Kai tais metais Andersas i�plaukė į Lofoten�, Dina negalėjo rasti sau vietos. Nenustygdama vaik�tinėjo po i�imtininkų trob� ir neturėjo su kuo pasidalinti ropine vyno ar pasimėgauti cigaru.

Ji ėmė keltis apyau�riu ir griebtis darbo. Arba atsisėsdavo su Jertrūdos knyga prie lempos. Skaitydavo j� be didelio d�iaugsmo. Taip, kaip rudenį i� kalnų varomos avys arba kopiama į sta�ius �laitus, nes reikia.

Jertrūda pasirodydavo retai. O jei ateidavo, tai su savo did�iuoju riksmu. Per kambarį ko�davo vėjas. U�uolaidos viduje stodavosi piestu, o stiklai virpėdavo. Tuomet Dina apsirengusi eidavo į Andreaso prieplauk� guostis ir būti guod�iama.

Ji ne�davosi perlamutru �vytin�i� kriauklel�. Pama�u vartaliodavo j� tarp pir�tų, kol �ibintas rytiniame sandėlio kampe ratu apibrė�davo Jertrūd�. Ten nuo lubų vienas prie kito driekėsi tinklai. Sunkūs kaip liūdnos mintys. Stipriais ritmi�kais ly��iojimais bangos siekdavo grindų lentas.

Kartais ji sėdėdavo stiklinėje verandoje ir gerdavo vyn�. Kol mėnuo apgirsdavo ir ji nebei�silaikydavo kėdėje.

Kartu su �viesa sugrį�o ir Johanas. Jo �od�iais tariant, geriau jau būti Reinsnese ir mokyti vaikus, negu stipti tarp svetimų, kuriems neduota nei i�siauklėjimo, nei tikėjimo Dievu. Bet jo lūpos virp�iojo, o akys neju�iom krypo į Din�.

Motu�ė Karena pasibaisėjo, kad jis be niekur nieko nusi�alino nuo tarnystės Vie�pa�iui.

Johanas manė turįs pateisinam� prie�astį. Jis sirgo. Kosėjo jau kelintas mėnuo ir nebegalėjo gyventi skersvėjuotoje klebonijoje. Turėjo tik vien� tinkam� krosnį, ir t� pa�i� virtuvėje. Negi turįs sėdėti su tarnaite virtuvėje ir ten ra�yti pamokslus bei tvarkyti tarnybin� korespondencij�?

Ir motu�ė Karena suprato. Visa tai ji i�dėstė lai�ke vyskupui, o Johanas pasira�ė.

Benjaminas �alinosi suaugusiųjų. Vaik��iojo rū�kanas. Rodė niauri� visa�inyst�, kuri iki beprotybės erzino Johan�. Bet kai norėdavo, būdavo imlus mokslams ir atidus. Savo d�iaugsmais jis dalinosi tik su trimis �monėmis. Stine, Oline ir Hana. Atstovaudamos trims kartoms, jos skirtingai, ta�iau labai visapusi�kai atitiko jo poreikius.

Vien� dien� Stinė u�klupo jį be galo įtemptai tyrinėjantį apatines Hanos kūno dalis, o Hana savo ruo�tu u�simerkusi tylutėliai gulėjo jų bendroje lovoje.

Akimirksniu buvo nuspr�sta, kad Benjaminas miegos atskirame kambaryje. Jis liejo graud�ias a�aras daugiau dėl i�skyrimo negu dėl gėdos, kuri� buvo norima jam primesti.

Stinė neau�ino burnos ai�kinimams. Bet ji laikėsi savo. Benjaminas prival�s miegoti atskirai.

Dina apsimetė negirdėjusi skandalo ir nesiprie�ino, kad Stinės �od�iai taptų įstatymu.

T� pa�i� dien� vėlai vakare Dina ėjo i� kontoros. Mėnesienoje ji i�vydo berniuk�, kuris nuogas stovėjo antro auk�to lange.

Langas buvo atidarytas, u�uolaidos plaikstėsi apie jį tarsi vėliavos. Ji u�lipo pas jį į vir�ų, atsistojo u� nugaros ir pa�aukė vardu. Jis nenorėjo būti guldomas į lov�. Nei guod�iamas. Nei kalbinamas. Keis�iausia buvo tai, kad jis neverkė i� įtū�io kaip visada tokiais atvejais.

Jis buvo nuplė��s padus nuo savo geriausių batų ir sukarp�s nertinį lovos u�tiesal� su ro�elėmis ir �vaig�dutėmis.

� Kodėl tu toks piktas, Benjaminai?

� A� noriu miegoti pas Han�. A� visada ten miegodavau.

� Bet tu su Hana i�darinėji visokius fokusus!

� Kokius fokusus?

� Tu j� i�renginėji.

� A� turiu j� nurengti, kai ji eina miegoti, a� visada tai darydavau. Ji tokia ma�a!

� Bet dabar ji tam per didelė.

� Ne!

� Benjaminai, tu per daug suaugai, kad miegotum pas Han�. Vyrai nemiega kartu su moterimis.

� Johanas miega pas Din�!

Dina krūptelėjo.

� K� tu pasakei? � kimiai tarė ji.

� A� �inau. Jam irgi nepatinka būti vienam.

� Nekalbėk nes�monių! � grie�tai pasakė ji. Ir suėmusi u� apatinių, jautriausių sprando plaukų, privertė nulipti nuo lango.

� Ne! A� pats ma�iau!

� Nutilk! Ir eik į lov�, kol dar tav�s gerai nepapur�iau!

Kai jis i�girdo bals�, apimtas siaubo sustojo vidury kambario ir įsmeigė į j� akis. �aibi�ku grei�iu jis kilstelėjo abi rankas vir� galvos, tarsi laukdamas smūgio.

Ji paleido jį ir skubiai i�ėjo i� kambario.

Vis� vakar� nejudėdamas jis prastovėjo u� lango ir stebeilijo �emyn į i�imtininkų trob�.

Galiausiai ji vėl u�lipo į vir�ų. Atplė�ė drebantį kūnelį nuo lango ir paguldė į lov�. Tuomet susiėmė sijonus ir ramiai prigulė �alia.

Lovoje, reikalui esant, galima buvo i�sitekti ir dviese. Įpratusiam miegoti prie �ilto Hanos kūnelio ji turėjo atrodyti siaubingai didelė.

Pirm� kart� po daugelio metų Dina matė Benjamin� u�miegant. Ji paglostė jo sudrėkusi� kakt� ir, nulipusi laiptais, per kiem� parėjo namo.

Naktį jos reikėjo Jertrūdai, tad ji neramiai �ingsniavo po kambarį, kol rytas lange i�skleidė savo pilk�j� bur�.

13 skyrius

RINKITĖS, TAUTOS, IR BŪKITE NUGALĖTOS! I�GIRSKITE VISOS TOLIMOS �ALYS, SUKAUPKITE SAVO JĖGAS IR BŪKITE NUGALĖTOS! SUSIJUOSKITE IR BŪKITE NUGALĖTOS.

(Iz 8,9)

Krymo karas sudarė palankias s�lygas laivininkystei, prekybai ir �vejybai. Ta�iau nutrūko įprastinė prekyba su rusais. Baltoji jūra buvo blokuojama did�i�j� praeitos vasaros dalį. Ir atrodė, kad tai pasikartos �iais metais. Kelias rusų laivams buvo atkirstas.

Praėjusį rudenį Tromsės burlaiviai turėjo plaukti net į Archangelsk� parsive�ti grūdų.

I� tiesų Andersas t� rudenį, kai su Dina grį�o i� Bergeno, turėjo vykti į rytus. Ta�iau i�ėjo taip, kad jis pradėjo ruo�tis Lofoteno �ūklei, o ir �iaip, jo paties �od�iais tariant, visada stengdavosi daryti �tai, kam buvo tinkamas�.

Per vis� pavasarį Dina laikra��iuose bandė i�skaityti, ar dėl karo vėl reikės i� Tromsės varyti laivus parsive�ti grūdų. Ji stengėsi u�megzti ry�ius su Tromsės �kiperiais, kurie sutiktų aprūpinti maisto atsargomis. Ta�iau tai buvo taip pat smagu ir lengva, kaip lupti gyvus ungurius.

� Geriau bū�iau pati ten nuvykusi ir susitarusi! � vien� dien� pasakė ji Tomui ir aptarė �į reikal� su motu�e Karena.

Nors praeit� rudenį daugelyje parapijos vietų u�derėjo dvide�imtas�dvide�imt penktas grūdas ir metai buvo i�skirtiniai, tai ne k� pagelbėjo.

Reinsnese jie neu�siėmė grūdų auginimu. Tebuvo paliktas nedidelis lopinėlis, nes, motu�ės Karenos manymu, tai būtina. Tomui atrodė, kad i� tokio neva ūkininkavimo daugiau vargo nei naudos. Pats vienas jis kasmet keiksnodavo motu�ės Karenos pasėlių lauk�.

Ta�iau didysis grūdų derlius įkvėpė motu�ei Karenai dr�sos, ir ji ėmė įtikinėti kitus, kad pasėlių lauk� reikia padidinti. Ypa� kai blokada tapo grėsmingu faktu.

T� dien� ji triumfuodama perskaitė Dinai ir Tomui laikra�tį, kur vyriausiasis amtmanas Motsfeltas ra�ė, jog karas privertė �mones sukrusti ir atsiminti, kaip rizikinga yra misti i� jūros. Jis ragino imtis darbo ir pragyventi be rusi�kų miltų, primindamas apie būtinyb� taupyti duon�, kuo daugiau u�siauginti jos nuosavoje �emėje ir valgyti j� �savo veido prakaite�.

� A� visada taip sakydavau. Kad mums reikia didesnio javų lauko, � pasakė motu�ė Karena.

� Ne taip paprasta Reinsnese auginti javus, � nedr�siai įsiterpė Tomas.

� Bet kiek įmanoma reikia apsirūpinti patiems. Ir amtmanas taip sako.

Tarpduryje pasirodė Olinė. Ji pa�nairavo į laikra�tį ir tarė:

� Motsfeltui, matyt, nereikia dėl duonos i�lieti tiek prakaito kaip mums Reinsnese!

� Nė vienas i� mūsų nėra prat�s auginti grūdus, � pasakė Dina, � bet galbūt naudingų patarimų galėtų duoti �emės ūkio bendrovė, jei motu�ė Karena mano, kad mums būtinai reikia daugiau pasėlių. Galime daryti, kaip mums patinka. Bet tada valstie�iams teks daugiau prievolinio darbo. Ar motu�ė Karena mano, kad tai būtų teisinga?

� Galbūt mes galėtume samdyti �mones? � pasakė motu�ė Karena, kuri nebuvo svars�iusi praktinės pusės.

� Mums reikia galvoti apie tai, kas atsipirktų. Negalime gamintis pa�aro tokiam pat skai�iui gyvulių ir dar auginti grūdus. Mes �inome, kad �ia, �iaurėje, ne kasmet būna palankūs orai javams. Bet �iek tiek praplėsti lauk� įmanoma. Galėtume įdirbti daugiau �emės pietų pusėje, nors vieta galbūt per daug u�pu�iama jūros vėjo.

� Reikia daug prakaito i�lieti, kad �emė ties ber�ų brūzgynu duotų koki� naud�, � nusimin�s pasakė Tomas.

� Reinsnesas yra prekybos namai. Visi skai�iai rodo, kad kaip tik tai duoda peln�, � tarė Dina. � Motu�ė Karena linki tik gero, ta�iau ji pati niekada nėra dirbusi �emės, net jeigu ji pa�įsta vyriausi�jį amtman� ir labai jį gerbia.

� Amtmanas nesupranta, kad mes negalime pasikliauti, jog naktinės �alnos prasidės vėlai! � pasakė Olinė.

Motu�ė Karena nutylėjo nepykdama u� tai.

Kai Andersas su įgula ir laimikiu grį�o femberingu ir jekta i� Lofoteno, Dina ėmė ruo�tis su reikalais į Troms�.

Ji parei�kė, jog, i� visko sprend�iant, �is karas u�truksi�s, tad nieko kito nelieka, kaip tik atsive�ti grūdų i� Archangelsko.

Nebereikėsi� kaip prie� metus mokėti baisių pinigų, kad nusipirktum rusi�kų miltų, kuriuos parve�ė Tromsės pirkliai. �įmet ji pati aplankysianti me�k�, i�viliosianti j� i� ir�tvos ir pa�iūrėsianti, gal ir ji gausianti savo dalį.

Ji nebenorėjo dar vien� �iem� mokėti po 4�6 talerius u� rugius ir 3�6 talerius u� mie�ius. Andersas j� palaikė.

Tuomet ji per�iūrėjo bergeni�kus sandėrius ir apskai�iavo peln� i� Lofoteno �ūklės. Galiausiai jie apmetė, kiek miltų geriausia pirkti Archangelske. Vietos sandėliuose jie turėjo pakankamai.

Dina planavo pirkti daugiau miltų, negu jiems reikėjo patiems ir pardavimui krautuvėje. Ji ketino pasirūpinti, kad turėtų atsargų, kai pavasariop u�eis sunkesni laikai. Nesinorėjo tikėti, jog Stranstedo ar Tjelsuno pakrantės gyventojai būtų visko pertek�.

Andersas pasakė, kad jeigu ji pasiūlysianti kapitalo, kai Tromsės pirkliams reikės jo ruo�iantis į kelion�, tuomet skland�iau vyksian�ios derybos dėl miltų kainos.

Daug kas i� Archangelsko gabeno grūdus, ir jiems neblogai sekėsi. Naudinga buvo pradėti nuo senų biznio partnerių. Svarbu tik padaryti prad�i�.

Jis buvo įsitikin�s, kad Dina tai sugebės geriau u� jį. Jai tik reiki� prilaikyti savo a�trų lie�uvį. Tromsės pirkliai grei�iau i�siai�kinsi� jos �od�ių prasm� nei bergenie�iai. Tai ji privalanti atsiminti.

Geresnės dingsties nebūtum nė sugalvoj�s. Apie tai, kad ji rengiasi į pa�i� �iaur�, į Vardėhus�, ji niekam nesakė. Tai �inojo tik motu�ė Karena. Kokiu būdu i� Hamerfesto reikės nusigauti į Vardėhus�, ji nei�manė. Ta�iau pakrante į rytų pus� visuomet plaukdavo koks nors laivas.

Tai, kad Dina mokėjo Andersui procentus nuo krovinio į Bergen� ir dar leido jam u�siimti nuosava prekyba r�stais, kuriuos jis plukdydavo i� Namsoso, sukėlė daugyb� svarstymų ir nema�ai pavydo.

Ar galėjo tarp jų būti kas nors, apie k� niekas ne�inojo? Ir kas nepak�stų �viesos?

Apkalboms nebuvo galo. Ypa� po to, kai Anders� apsuko vienas prekiautojas r�stais i� Namsoso ir Dina jam padengė nuostolius. Jis u�mokėjo u� r�stus, kuriuos parsiplukdė praeit� pavasarį ne�inodamas, kad pirklys buvo bankrutav�s ir pardavinėjo jam nepriklausan�ius r�stus. Savo pretenzijas į medien� parei�kė ir naujasis savininkas. Kadangi nebuvo sandėrio liudininkų, nieko kito neliko, kaip tik sumokėti dar kart�.

�i istorija buvo nelyginant �iltas karvės blynas pavasarį. Aplinkui bimbė musės. �monės sudėjo į j� vis� savo fantazij�.

Turi būti ka�kas ypatinga, jei jau Dina Grenelv, kuri tokia �yk�ti biznio reikaluose, ėmė ir pasidalino nuostolius su savo �kiperiu. Negana to, ji sura�ė testament�, atiduodama jam savo geriausi� jekt�.

Negra�ios paskalos pasiekė motu�ės Karenos ausis. Senoji pasi�aukė Din� ir gr��ydama rankas paklausė, k� rei�kia tie gandai.

� O jeigu ir taip? Jei yra ka�kas ypatinga. Koks kam reikalas?

Ta�iau motu�ė Karena nenusiramino.

� Ar Dina i� tikrųjų galvoja tekėti u� Anderso?

Dina net krūptelėjo.

� Motu�ė Karena nori, kad a� tekė�iau u� dviejų vyrų? Tu gi davei man palaiminim�, kad va�iuo�iau ir suras�iau Lev�?

� Matai, niekad nesupaisysi, k� �monės �neka, todėl a� ir klausiu.

� Lai �monės kalba, jeigu neturi ko daugiau veikti.

Ta�iau mintis buvo įvardinta. Mintis apie Anders�, kaip Reinsneso �eiminink�.

Dina susirado sij�, kur ka�kada tabalavo Nylsas, ir i��aukė jį.

Jis buvo baik�tus ir nepaliaujamai teisinosi. Bet ji nesiklausė. Tik vėl pakabino jį į kilp� ir stumtelėjo taip, kad jis ėmė siūbuoti tarsi �vytuoklė be laikrod�io.

Priminė jam, kad jis nėra saugus, nors ir negyvena Reinsnese. Nes jo pomirtinė �lovė jos rankose. Prie� eidama gulti ji davė jam suprasti, kad jeigu nesiliaus skleid�s visokių gandų, ji taip ir padarysianti. I�tekėsianti u� Anderso. Visi�kai vie�ai ir su didelėmis i�kilmėmis.

O Nylsas tapo glebus ir abejingas, kol galiausiai i�nyko.

Jeigu Andersas ir girdėjo tas apkalbas, dirbo lyg niekur nieko savo darb�, ir i� pa�iūros jo ramybės netemdė joks debesėlis. Jis patarė jai, į k� geriausia kreiptis dėl miltų pirkimo, ir i�vardijo tuos, su kuriais jokiu būdu nereikia sudarinėti sandėrių. Kartu su ja palinkdavo prie prekių ir kainų s�ra�ų. Nepastebėdamas liesdavo jos rank�.

Jie aptarinėjo, su kokiomis rusi�kų miltų kainomis galima sutikti, kad krautuvėje nereikėtų u�siplė�ti pa�ėlusių kainų, norint i�vengti nuostolio. Arba kokį kiekį verta pasilikti sandėlyje pavasario sunkme�iui.

Delnais jis braukėsi ve�lius apy�viesius plaukus ir tarpais imdavo energingai kinkuoti galva, kad �od�iai skambėtų įtaigiau. Pla�iai atmerktos akys spindėjo. Jis atrodė taip, tarsi k� tik būtų priėj�s �v. Komunijos ir gav�s visi�k� nuodėmių atleidim�.

Kai jiedu buvo bebaigi� ir Dina abiem atne�ė po �lakelį romo, ji be u�uolankų paklausė, ar jis girdėj�s sklindan�ius gandus.

Jis pla�iai nusi�ypsojo.

� A� girdėjau, kad �monės i� Stranstedo ir aplinkinių sodybų bando apvesdinti Reinsneso senbernį. Bet tai ne naujiena.

� Ir k� tu jiems atsakai?

� Stengiuosi, kad nereikėtų nieko atsakinėti.

� Nuleidi tam kartui pro ausis?

Jis nusteb�s pa�velgė į j�. Tuomet be �od�ių u�vertė apskaitos knyg�.

� Tau patinka tokie gandai? � po valandėlės paklausė ji.

� Ne, � galiausiai atsakė jis. � Bet nemanau, kad dėl to reikėtų liūdėti.

Jis pa�velgė į j� �elmi�ku �vilgsniu. Tuomet ji atly�o. Jiedu nusijuokė. Vis dar kvatodami susidau�ė taurelėmis. Ta�iau sunku buvo nuduoti, kad pokalbio nė būti nebuv�.

� �Princas Gustavas� atrodo kaip boba, � i�ko�ė pro dantis Benjaminas ir sugniau�ė delnais kelnių petne�as, kaip matė darant Anders�.

� Tai tik pirmagalio dro�inys, o ne tikrasis princas Gustavas, � paai�kino Hana ir smalsi kaip �ermuonėlis i�tiesė kakliuk�, kad nepra�iopsotų nieko, kas vyksta.

Ji norėjo sulaikyti Benjamin�, bet tas i�trūko ir nuskuodė prie Dinos, kuri stovėjo prieplaukoje, apsitaisiusi kelioniniais rūbais.

� �Princas Gustavas� � boba! Tu plauksi boba?! � tū�mingai riktelėjo jis Dinai ir paspyrė akmenį taip, kad jis pralėkė pro pat Stinės galv�.

Dina nieko neatsakė.

Jis nenurimo, nors aplinkui buvo daug j� i�lydin�ių �monių.

� Ar ir dabar grį�i namo kaip kokia klipata? � piktai i�rė�ė jis.

� Nutilk, � tyliai pratarė ji su nieko gero ne�adan�iu draugi�kumu.

� An�kart grį�us namo kelias savaites i�gulėjai lovoje.

Dabar jis jau negalėjo sulaikyti verksmo.

� �į kart� taip nebus.

� I� kur tu �inai?

� �inau!

Jis puolė prie jos nenumaldomai kūk�iodamas.

� Benjaminas per daug triuk�mauja! � pasakė ji ir suėmė jį u� sprando.

� Kodėl tu ten plauki? � �irdo jis. � Motu�ė Karena sako, kad ten i�tisus metus �iema. Ir nieko daugiau nėra, i�skyrus kirų mė�l� ir klyksm�, � triumfuodamas parei�kė jis.

� Todėl, kad man reikia! Ir noriu!

� Bet a� nenoriu!

� A� supratau.

Jis tampė ir t�sė j�, verkė ir siuto, kol ji įlipo į valtį, o Tomas įrėmė į uol� irkl� ir atsistūmė.

� Tas vaikas nebijo rodyti savo jausmų, � pasakė ji Tomui.

� Jis nori, kad jo mama būtų namie, � tarė Tomas ir nusuko akis į �alį.

� Atrodo, kad taip.

Dina prilaikė ranka skrybėl�, kol jis ilgais, stipriais yriais irklavo prie� vėj�, artėdamas garlaivio link.

� Tu pasirūpinsi viskuo? � paklausė ji draugi�kai. Tarsi tolim� pa�įstam�, kurį ji priversta pra�yti paslaugos.

� Kaip nors i�siversime. Bet nelengva bus, kai Andersas i�vyks į Bergen� ir tu dingsti. Daug �monių reiks pri�iūrėti� per �ienapjūt� ir�

� Bet tu ir anks�iau pajėgdavai, � pasakė ji.

� Taip, � tarstelėjo jis.

� A� pasikliauju tavimi. Gerai pri�iūrėk �irg�, � netikėtai pridūrė ji. � Pajodyk retkar�iais.

� Tas �elmis nesileid�ia jodomas niekieno kito, kaip tik Dinos.

Ji neatsakė.

� Ar tik ne motu�ė Karena sėdi salės lange? � paklausė ji ir pamojavo į dvaro pus�.

Pūk��iantis, dūmais springstantis laivas buvo pavadintas �Princu Gustavu� princo įpėdinio Oskaro jauniausiojo sūnaus garbei. Todėl laivo priekį ir puo�ė i�pūsta�andė figūra. Nelabai pra�matni, ta�iau i� tolo matoma. Princo vardas buvo u�ra�ytas ant mentra�ių. Dailiomis raidėmis, su karūna vir�uje.

Ėmė suktis ratai. Krante sutartinai į or� pakilo kepurės ir nosinaitės. I� visų pusių erzėjo balsai. Dina pakėlė balta pir�tinaite apmaut� rank�.

Sode lingavo did�ioji ieva, nors vėjo dvelksmas buvo vos juntamas.

Ten sėdėjo Benjaminas ir �liumbė. Baubdamas purtė medį. Negailestingai jį niokojo. Spardė ir draskė �akas. Tam, kad ji matytų ir gailėtųsi.

Dina stovėjo �ypsodama. Vilnijan�i� jūr� glamonėjo silpnas pietų vėjelis. Garlaivis pasuko į �iaur�. Motu�ė Karena davė palaiminim�. Ka�i ar tai padės?

Prie� pat atvykstant į Havnvik�, ji susipa�ino su kapitonu. Seniai norėjo pamatyti vyri�kį stebėtino ve�lumo �ilomis �andenomis, kurį visi vadino kapitonu Lū.

Jo vietoje ji i�vydo auk�t� vyr�, kuris ir judesiais, ir i�vaizda jai priminė darbinį arklį. Did�iuliame pailgame veide didvyri�kai stirksojo nosis. Lūpos panė�ėjo į arklio snukį. Mėsingos ir liulan�ios, su tamsuojan�iu tarpekliu per vidurį kaip senos moters krūtinė. Po ve�liais antakiais slėpėsi pora apskritų gera�irdi�kų akių.

Jis elgėsi mandagiai ir parei�kė apgailestavim�, kai ji pasiteiravo apie sen�jį kapiton�. Sumu��s kulnimis padavė jai rank�, kuri jokiu būdu nesiderino su visu �mogaus kūnu. Buvo siaura ir dailios formos.

� Davidas Kristianas Lysholmas, � prisistatė jis ir nu�velgė j� mėlynomis akimis.

Jis aprodė jai laiv� tokia mina, tarsi viskas priklausytų jam. Apylinkes jis liaupsino taip, lyg tai būtų jo nuosavybė ir jis ten sve�iuotųsi.

�ia vis dar tebes� seni geri laikai. Kilmingieji Norlane galį keliauti pagal savo luom�. Anot jo, tai tikrai neįmanoma varganais pietų vie�keliais.

Jis perbraukė ranka iki �vilgesio nu�veistus �alvarinius turėklus ir linksėjo galva pritardamas savo paties �od�iams. Atsiklausė, ar galima u�traukti pypk� ponios akivaizdoje.

Dina pasakė, kad, �inoma, galįs. Ji taip pat mielai parūkytų. Jis i�sprogino akis ir suakmenėjo. Dina nusprendė nesine�ti pypkės, kuri� turėjo kajutėje. Nevertėjo stulbinti �monių.

Jie vis dar stoviniavo prie �alvarinių turėklų, kurie �ymėjo rib� tarp pirmosios klasės ir �kitų keliautojų�.

�Vietos �ia skirstomos pagal luom�, o ne pagal ki�en�, � pasakė jis. Ir be galo oriai nusivedė j� u� parankės.

Havnvike juos pasitiko daugybė ma�ų valtelių, kuriose buvo prisėd� jaunimo.

Kapitonas atsitiesė ir pasitiko vienintelį keleivį, kuris ruo�ėsi plaukti. Tai buvo fogtas. Jis i�did�iai, su kiaulės odos portfeliu rankoje u�lipo į denį.

Vyri�kiai pasisveikino kaip seni pa�įstami, o Dina buvo pristatyta.

�alia trapo stovėjo pa�to vir�ininkas ir derėjosi su pirkliu dėl poros lai�kų, kurie nebuvo pagal taisykles frankuoti. Jis bandė i�reikalauti keturių �ilingų mokestį.

Tre�i� kart� pasigirdus signalui, pajudėjo ratų mentės. Jos slydo druskinga jūra. �monės priminė skruzdes, kurios zujo krantu, o pro �alį slinko kalnai.

Keleiviai stebėjo vieni kitus, kai galvojo, kad jų niekas nemato. Vieni � abejinga veido i�rai�ka, kiti � smalsiai ar tiriamai. Visų kelionė turėjo vienokį ar kitokį tiksl�.

� Kas gi paskatino fogt� vykti į �iaur�? � pasidomėjo kapitonas.

Pasirodo, kad rusai dviejose trijose vietose prasiver�ė per sien� tarp Norvegijos ir rusų Laplandijos. I� savininkų �iaurėje buvo gauta skundų, jog svetim�aliai �eimininkauja norvegų teritorijoje. Jie netgi tvirtino, jog kra�tas priklaus�s rusams. �iuo metu jie buvo priartėj� prie Tanos. O vietinės vald�ios reikalavimai i�sine�dinti nedavė jokių rezultatų. Todėl fogtas ir vyksta į �iaur�.

� Jie prie�i�ki ar taikūs? � paklausė Dina.

� Kad ir kokie jie būtų, siurbiasi nelyginant sparvos! � atsakė fogtas.

Priėjo pa�to vir�ininkas ir m�sliai �iulpdamas ūs� stumtelėjo kepur� sau ant kaktos. Ka�kur jis buvo girdėj�s, kad rusai elgiasi taip, tarsi �alis priklausytų carui ir kad nema�ai finmarkie�ių mielai sutiktų, kad taip ir būtų. Nes Kristianijos vald�ia neturėjo ten gero vardo. Visur tvark� darė apsukrūs rusų diplomatai. O vyriausybė nejudino nė pir�to. Jie nieko ne�inojo. Nė karto nebuvo nuvyk� į �iaur� pasi�iūrėti.

Kalbėdamas pa�to vir�ininkas tris kartus linktelėjo fogto �onan. Tarsi prisimin�s, kad nelabai �ino, katr� pus�, vyriausybės ar finmarkie�ių, palaiko fogtas. Ne pro �alį mandagiai elgtis, net kai atvirai rei�ki savo nuomon�.

Kapitonas sutriko. Bet fogtas � nė kiek. Gera�irdi�kai pa�velg�s į pa�to vir�inink� tarė:

� �alis labai i�tįsusi. Sunku visk� su�iūrėti. Holugalanas, ypatingai Finmarkas, yra priklausomi nuo gerų santykių su Rusija. I� ten gaunamos tokios svarbios prekės kaip grūdai ir lynai. Bet, �inoma, viskam yra ribos. Negalima nesiprie�inti invazijai.

Fogtas pasisuko į Din� ir paklausė, kaip klostosi reikalai jos kra�te. Ir kokia jos tėvo, lensmano, sveikata.

Dina trumpai atsakė:

� Lensmanas gyvenime nėra sirg�s, nebent kartais pa�lubuoja �irdis. O pavasaris buvo ko�mari�kas, su daugybe sniego. Bet viskas jau praeityje.

Atrodė, kad visa tai fogt� nuteikė linksmai. Rauk�lelės dailiai kilstelėjo auk�tyn, ir jis papra�ė perduoti linkėjimų, jeigu ji pirmoji pamatysianti lensman�.

� Kaip susiklostė reikalai su piratais, kurie dar neseniai siautė Raftsune? � paklausė Dina.

� Rudenį byla bus svarstoma tinge. Bet �iuo metu jie sėdi surakinti Tronjeme.

� Ar tikrai tarp jų buvo dvi moterys? � pasiteiravo ji.

� Taip, buvo ir dvi moterys. Atrodo, �igonės.

� Kaip jūs nugabenate tokius pavojingus kalinius į Tronjem�?

� Tokiam kroviniui gabenti reikia tvirtų vyrų ir gele�ies, � atsakė jis ir nusteb�s pa�velgė į j�.

Ji nieko nebesakė, ir vyrai pradėjo įprastinį pokalbį apie or�.

Neskaitant padavėjų ir dviejų jaunų seserų, keliaujan�ių tre�i�ja klase, Dina buvo vienintelė moteris laive.

Ji pasi�alino į pirmos klasės moterų kajut�, kurioje, laimei, kol kas gyveno viena. Atsidarė kelioninį krep�į ir rūpestingai atsirinko kostium� bei papuo�alus. Ji netgi susisegė plaukus ir susiver�ė liemenį korsetu. Bet skrybėlės nesidėjo. Ji apsisuko ir patenkinta linktelėjo.

Galbūt pavyks tapti fogto bendrakeleive į rytus! �į vakar� ji turės sulo�ti �achmatų partij�!

Laive buvo du locmanai. Bet tik vienas visi�kai blaivus. Kapitonas taikiai pasakė, kad pakaks ir vieno. Antrasis gulėjo ir blaivėsi po deniu. Turint vien� locman� ant tiltelio ir vien� po deniu, kelionė saugi.

Trikdė daugybė kalbų. Be norvegų kalbos, dar buvo �nekama voki�kai, angli�kai ir dani�kai.

Tre�iosios klasės keleiviai būrėsi aplink juod�jį kamin�. Ten jie sėdėjo ant dė�ių. Vieni snaudė saulutėje. Kiti i�sitraukė dė�eles su pasiimtu maistu ir ramiai jį kramtė.

Suod�iai nuo kamino pama�i leidosi ant jų, bet jie nelabai to paisė. Viena i� prijuost� dėvin�ių merginų sėdėjo ir stropiai mezgė rud� apdar�. Ji turėjo rusvus, į kasas supintus plaukus, kurie priekyje stirksojo vir� kaktos.

Jos sesuo sėdėjo �alia, saugodama dė�� su kambarinėmis gėlėmis, kuri� per didelį spiegim� ir triuk�m� jai pavyko įboginti į laiv�. Tai buvo krūminis gvazdikas ir snaputis. Per dė�ės kra�t� nudrikusios gėlės atrodė stebėtinai gyvybingos. Akinanti �aluma su raudonais �iedynais. Tre�i�j� klas� jos pavertė atokia palange.

Dina, sustojusi ant tiltelio, valandėl� �iūrėjo. Tuomet nuėjo į valgom�jį prie padengto stalo. Vakarienei buvo �uvų. La�i�os ir silkės u�kand�ių. Kumpio, sūrio, duonos ir sviesto. Kavos, arbatos ir alaus.

Stalo viduryje stovėjo did�iulis butelis salyklinės degtinės. Reinsnese tokios negerdavo. Pana�ia Dina buvo vai�inta Bergene. Jos skoniui ji buvo per saldi.

Du tarnai ir viena tarnaitė įslinkdvo ir i�slinkdavo papildydami lėk�tes ar pakeisdami tu��ius butelius.

Dina padelsė tarpduryje, kiek buvo būtina. Kapitonas atsistojo ir pakvietė prie stalo.

Ji leidosi nuvedama. Puse galvos auk�tesnė u� daugum� vyrų. Jie pakilo i� vietų kaip po komandos �ramiai� ir stovėdami laukė, kol ji atsisės.

Ji neskubėjo. �alia buvo Jakobas ir �nab�dėjo, kaip reikia elgtis. �iūrėdama į akis, ji visiems i� eilės padavė rank�.

Danas suglebusiu veidu prisistatė grafo titulu ir nenorėjo paleisti jos rankos. Jis jau buvo ai�kiai pasivai�in�s i� butelių ant stalo.

�alia ant kėdės įspūdingai kūpsojo dano kailiniai, be to, jis ve�ėsi tarn�.

Dina pasakė, kad turėtų būti �ilta su tokia apranga �iuo metų laiku.

Ta�iau danas atsakė, jog plaukdamas tolimon �iaurėn gali sulaukti bet kokio oro. Per stebėtinai trump� laik� jis sugebėjo papasakoti, jog buvo filologijos mokslų daktaras ir �Kopenhagos literatūrinės draugijos� narys. Jo manymu, Norlano �monės es� draugi�ki ir ne tokie vulgarūs, kaip jis baimin�sis. Ta�iau tik nedaugelis moka angli�kai.

Jis be paliovos gestikuliavo, tad visi spėjo pamatyti jo �iedus.

Dinos kakta panė�ėjo į k� tik i�art� bulvių lauk�, ta�iau vyri�kio, kuris vis dar tebelaikė jos rank�, tai nė kiek netrikdė.

Galiausiai ji i�trūko, nes pagyven�s �mogus, kurio veido spalva buvo kaip berniuko, �aidusio vis� dien� speige, padavė jai rank� ir nusilenkė.

Jis buvo neauk�tas, tvirtai sudėtas ir �nekėjo voki�kai. Prisistatė kaip kamerheras bei menininkas ir mostelėjo galva į eskizų bloknot�, gulintį �alia ant kėdės. Vis� likusį vakar�, kad ir su kuo �nekėtų, jis akies kra�teliu stebėjo Din�. Tuomet jis labiau panė�ėjo į �vairaakį pirklį i� Hamburgo. Vėliau pasirodė, jog tai buvo netoli tiesos.

Prie stalo taip pat sėdėjo anglas �vejys, gaudantis la�i�as. I� tikrųjų jis vertėsi maklerio amatu. Ta�iau pasakojo, kad nema�ai keliauj�s.

Dina pasakė, kad jei teisingai supratusi, Anglijoje priimta daug keliauti. Nes angl� galima sutikti bet kurioje pakrantės vietoje.

Kapitonas i�vertė. Makleris sukrizeno ir linktelėjo. Jis sėdėjo kreivai �ypsodamasis, kol kiti ponai pagal visas to meno taisykles flirtavo su Dina.

Po to prasidėjo vakarienė.

A� esu Dina. Jau�iu drabu�ių klostes. Visas siūles. Visas kūno ertmes. Jau�iu skeleto tvirtyb� ir odos stangrum�. Jau�iu kiekvieno galvos plaukelio ilgį. Kaip seniai plaukiau tolyn nuo Reinsneso! A� prisitraukiu jūr�. Ne�uosi Jertrūd� per vėj� ir anglių suod�ius!

Did�i�j� vakarienės laiko dalį visi vyri�kiai sėdėjo pasisuk� į Din�. Pokalbis nebuvo ri�lus. Ta�iau visi i� paskutiniųjų stengėsi jį sekti.

Kilmingasis danas su visais savo titulais greitai i�ėjo i� rikiuotės. Jis papras�iausiai u�snūdo. Fogtas paklausė Din�, ar pa�alinti vyri�kį nuo stalo.

� Miegantys vyrai retai pridirba eibių, � atsakė Dina.

Ponai lengviau atsikvėpė, kad dama taip laisvai �iūri į pana�ius nuotykius. Tad galima nevar�omai �neku�iuotis toliau.

Kapitonas ėmė pasakoti apie Troms�. Miestas judrus � ir bet kokiam skoniui.

� Gra�iausia � palei vis� pakrant�, � pasakė jis. � Pon� Holst�, britų vicekonsul�, i�ties verta aplankyti! Tas Holstas � tai ne koks varg�as, � u�tikrintai pridūrė jis. � Jam priklauso slėnis kitoje įlankos pusėje�

Visi įdėmiai klausėsi, k� verta aplankyti atvykus į Troms�.

� Kai kurie pirkliai turi angli�kų laikra��ių, � kalbėjo jis toliau, kreipdamasis į angl� maklerį. � O Liudvigseno vie�bu�iui i�taigų netrūksta, tikrai ne. Ten yra ir biliardinė! � pridūrė jis ir linktelėjo kitiems, kuriems nelemta pakliūti į britų vicekonsulo namus.

� Liudvigsenas, be to, yra kapitonas ir kalba angli�kai, � pasakojo jis, vėlgi pirmenyb� teikdamas anglui.

Kiti į tai reagavo mandagiai, bet ėmė tyliai �neku�iuotis.

Dan� pa�adino kum�telėjimas į rank�. Susigėd�s jis apsi�valgė ir ėmė teisintis, kad i� ryto labai anksti kėl�sis. Mat jį pa�adinusi naktinė saulė.

Dina pasakė, jog tai grei�iausiai buvusi ankstyva ryto saulė. Ta�iau danas atkakliai tvirtino, kad ten buvusi tikrų tikriausia naktinė saulė. Ir laikrodis rod�s tik ketvirt� valand� ryto, o pasaulis atrod�s nuostabiai su �ėrin�ia ramia jūra ir salomis, atsispindin�iomis vandenyje. Į sveikat�!

Visi pakėlė stiklus ir linktelėjo.

A� esu Dina. �i�nakt turiu juos lovoje. Visus i� karto. Levas ar�iausiai. Bet Tomas prisėlina prie mano �ono ir nori jį nustumti. A� guliu i�skėstomis kojomis ir į �alis atmetusi rankas. A� nelie�iu jų. Jie i� voratinklių ir pelenų.

Jakobas toks drėgnas, kad a� imu �varbti. Andersas guli susiriet�s į kamuolį ir �ildosi mano plaukuose. Jis tūno visi�kai tyliai. Vis tiek jau�iu, kaip jo kieti klubai skaud�iai spaud�ia man ausį.

Johanas atsuko man nugar�, bet iriasi vis artyn. Galiausiai mes turime bendr� od� ir rankas. Jis įsikniaubia veidu į Lev� ir nenori �iūrėti į mane.

Kol kiti guli su manimi, Andersas dedasi pauk��iu, susisukusiu lizd� mano plaukuose. Jo kvėpavimas tėra vos girdimas o�imas.

Levas toks neramus. Matyt, jis vėl nori pasprukti. A� nustveriu jį. Tvirtai sugriebiu u� krūtinės plaukų.

Tuomet jis nuver�ia kitus į �on� ir atsigula ant man�s tarsi dangtis. Jo kūno ritmas keliauja mano kraujagyslėmis ratu. Persiduoda lovai. Taip stipriai, kad Andersas i�krenta i� plaukų, o kiti nuvysta lyg ro�ių �iedlapiai vazoje. Jie be garso sukrenta ant grindų.

I� Levo kaip i� vargonų plūsta muzika. Kyla ir smenga. Jo balsas nusileid�ia ant mano odos lyg vėjo dvelksmas. Skverbiasi pro poras vidun į skelet�. A� nepajėgiu gintis.

Prie�ais altorių stovi pastorius, o visos medinės skulptūros bei paveikslai u�spei�ia mane viduje � su Levu. Vargonuose. Gaud�ia variniai varpai.

Tada i� jūros pateka saulė. Kyla migla. O mes virstame pūslėtaisiais dumbliais pakrantėje. Kurie �elia ant uolų ir ba�ny�ios mūro. Skverbiasi vidun pro auk�tus langus ir visus ply�ius.

Mes tebekybom ore � ir esam gyvi. Galiausiai i� mūsų telieka spalva. Rusvai raudona. �emė ir gele�is.

Tuomet mes atsiduriam Jertrūdos glėbyje.

14 skyrius

DAUG VANDENŲ NEGALI U�GESINTI MEILĖS, NĖ UPĖS NEPASKANDINS JOS. JEI �MOGUS DUOTŲ U� MEIL� VIS� SAVO NAMŲ LOBĮ, LYG NIEKU LAIKYTŲ JĮ.

(Gg 8, 7)

Dina gerai prisitvirtino skrybėl� smeigtukais, nes Tromsės įlankoje pūtė stiprokas vėjas. Liemenį ji susiver�ė tik tiek, kad galėtų netrukdomai kvėpuoti, u�tat gerokai pasikėlė krūtin�, kad ji, atsiradus keblumų, galėtų pataisyti nepalankiai krypstan�ias derybas.

Valandėl� ji pastovėjo prie�ais nedidelį veidrodį kajutėje.

Po to nuėjo ant denio ir atsisveikino su bendrakeleiviais ir jūrų karininkais.

Vienas jūreivis i�lydėjo j� į krant�, ne�damas jos didelius kelioninius krep�ius. Por� kartų ji atsigrį�o, tarsi norėdama padėti liesokam jūreiviui.

Dabar viskas priklausė nuo skai�ių, apsukrumo ir takto. Skai�iais pramu�ta galva moteri�kame kūne grėsė matu bet kuriam, nesugeban�iam to numatyti.

Dienos, praleistos Bergene ir Tronjeme, nenuėjo veltui. Jos galva buvo prikim�ta įvairiausių gudrybių lyg padrikų u�ra�ų. Tereikėjo juos surū�iuoti ir surasti tarpusavio ry�ius.

� Verslo reikaluose niekada ne�nekėk daugiau, nei būtina. Jei neturi ko pasakyti, duok �odį prie�ininkui. Anks�iau ar vėliau jis k� nors neatsargiai leptelės.

Taip Andersas kalbėjo Dinai atsisveikindamas.

Tromsė, pasirodo, tebuvo kelios baltų namukų saujelės. Patogiai i�dėstytus, juos natūraliai ribojo daugybė �aliais �laitais garman�ių upelių. Pa�iame vir�uje stovėjo ber�ynas, �alias ir tankus. Tarsi Vie�paties rojaus kampelis.

Ta�iau rojus ir �ia baigėsi ten, kur prasideda �monių gyvenimai.

Dina nusisamdė kariet�, kad dienos �viesoje susipa�intų su miestu. Ties pietine miesto riba pakrante driekėsi Tromsėstranas su dviem trim eilėm nedidelių namelių. Ji klausinėjo, o jaunas ve�ikas su raudona megzta kepure, u�mauk�linta ant ausų, ai�kino.

Kelias t�sėsi pajūriu per Prostneso ky�ulį, suko pro klebonij� ir ėjo tolyn Jūros gatvės link. Ilgiausia miesto gatvė vadinosi Kranto. Lygiagre�iai buvo �alioji gatvė. Ta�iau ties Turgaus aik�te keli� atkirto rotu�ė, įsiterpusi tarp vaistinės bei Holsto namų.

Kvartalu pie�iau nuo turgaus i� Van�letos tekėjo upelis, pro L. J. Peterseno namus ir paskui tiesiai į jūr�. Jam buvo duotas skambus pavadinimas �Peterseno upė�.

�emiau vaistinės telk�ojo apgailėtinas purvynas. Ve�ikas papasakojo, kad kai Petersenai keldavo balių, kavalieriai turėdavo avėti auk�taauliais batais, kad galėtų perne�ti damas per purvyn�. Nepaisant to, o gal kaip tik todėl, visi tro�ko būti pakviesti į pobūvį pas Petersenus.

�i� vasar� geri orai ir vėjas i�d�iovino purvyn�, tad juo dabar galėjo vaik��ioti kas tinkamas.

Dina u�suko į Liudvigseno vie�butį Du Nord arba Hotel de Bellevue. Jis ai�kiai buvo skirtas auk�tuomenei.

J. H. Liudvigsenas dėvėjo cilindr� ir vaik��iojo su ilgako�iu lietsargiu vietoj lazdos. Jis pasakė, kad visada pasiruo��s patarnauti, ir nusilenkė. Turėjo platų, pasitikėjim� keliantį veid� ir ve�lias �andenas. Plaukai su nepriekai�tingu sklastymu kairėje buvo su�ukuoti dailia auk�ta banga.

Kelet� kartų jis priminė, kad jeigu ponia Dina Grenelv ko nors pageidautų, tereikia prane�ti!

Per pasiuntinį Dina nusiuntė dviem pirkliams labų dienų ir pasipra�ė pas juos vizito. Nuo to pradėti patarė Andersas.

Kit� ryt� ji gavo vizitin� kortel� su prane�imu, kad gali apsilankyti Peterseno kontoroje. O i� trumpo lai�ko ji su�inojo, jog laukiama pas pon� Miulerį.

J� pasitiko pats ponas Petersenas. Pasirodė, kad jis gerai nusiteik�s. Mat k� tik buvo paskirtas vicekonsulu Mėklenburge ir ruo�ėsi pradėti tarnyb�. Taip pat ketino pasiimti �mon� ir negalvojo apleisti verslo. Kartu su broliais jis turėjo laiv�.

Dina apibėrė jį visais įmanomais sveikinimais ir smulkiai i�siklausinėjo apie nauj�jį post�.

Galėjai suprasti, kad po nuo�ird�iu vyri�kio tonu slepiasi prityr�s biznierius.

Galiausiai ji perėjo prie savo reikalo. Klausinėjo apie kapital� ir turimas priemones. Įgul�. Pajų. Procentus u� sukart� keli�. Kokia, jo apskai�iavimu, galėtų būti miltų kaina? Kiek krovinio galima gabenti triume, kad jis liktų sausas ir nepakenktas?

Ponas Petersenas liepė atne�ti maderos. Dina neprie�taravo, ta�iau rankos judesiu atsisakė, kai tarnaitė norėjo jai įpilti. I� ryto ji negerianti.

Petersenas pats paėmė vien� taur� ir u�sakė Dinai arbatos. Jis atrodė susidomėj�s. Ta�iau per daug �vaistėsi �od�iais. Tarsi bandytų j� nuraminti u��okdamas jai u� akių. Be to, jis negalėjo garantuoti tvirtos miltų kainos.

Ji �vilgtelėjo į jį ir nusistebėjo, kad jis, būdamas vicekonsulas, tiek nedaug �ino apie kainas.

Jis nuleido pro ausis �od�ių ton� ir pasiteiravo, kiek laiko ji dar būsianti mieste. Nes, ko gero, jis �inosi�s daugiau po keleto dienų. Bet kuriuo metu laukiama rusų laivų.

Kai jis pakvietė pagyventi pas juos, ji labai rizikavo į�eisti svetingum�. Pasakė, kad jau turi vir� galvos stog�, kurio negalinti atsakyti. A�iū! Ji prane�ianti, ar sutinka pirkti ir gabenti i� Archangelsko grūdus be tvirtos kainos.

Antrasis s�ra�e buvo Hansas Peteris Miuleris.

Kit� dien� Dina atvyko į pra�matnų nam� �kiperių gatvėje. Viskas �ia rodė gerov� ir pilnatv�. Raudonmed�io baldai, porcelianas.

Jauna liguistos i�vaizdos �mona, kalbanti trionerių tarme, įėjo į kontor� pasisveikinti. Jos akys buvo tokios pat sielvartingos kaip vaikelio �mėklos Helgelane. Ji plaukte plaukė per kambarius. Tarsi ka�kas būtų pritais�s j� ant stovo su ratukais ir traukioj�s u� nematomų siūlų.

Jekta �Viltis�, stovinti Miulerio prieplaukoje, rengėsi i�plaukti į Murmansk� su nuosavos �uvų taukų lydyklos produktais. Miuleris pasiūlė Dinai tvirt� maksimali� kain�, u� kuri� jis pats garantavo. Ta�iau neslėpė, kad savo paties daliai jis galėtų i�siderėti ir palankesn� kain�.

Dina tvirtai paspaudė jam rank�. Tai, kad jis i�vis kalbėjo apie savo kalkuliacijas, rodė, jog ji turi reikalų su �mogumi, laikan�iu j� partnere. Jai neteko pasinaudoti pakelta krūtine. Su �mogumi, kuris jau turi angel� namuos, galima kalbėtis apie versl�. Dina i�gėrė degtinės.

Namuose buvo lengva kvėpuoti. Ji mielai sutiko, kai Miuleriai pakvietė kelet� dienų pagyventi viename sve�ių kambaryje.

Pasirodė, kad tas Miuleris taip pat turi juod� ristūn�. �vilgesiu jis nenusileido raudonmed�io baldams kambariuose. Jam tiko Dinos sėdmenys ir �launys, tarsi jiedu būtų buv� i�skobti i� vieno med�io kamieno.

Ji gerai sutarė su jaun�ja ponia, Julija i� Stjerdalo. �i neplepėjo kai reikia ir kai nereikia ir �iūrėjo �monėms į akis. Ta�iau neu�siminė, kodėl jos toks liūdnas �vilgsnis.

Dina u�sibuvo ilgiau, nei planavo.

Fogtas jau kadai buvo i�keliav�s toliau, tad jai reikėjo dairytis kitų galimybių. Miuleris pasakė ma�daug po savaitės galįs jai gauti viet� laive.

Pirm�j� vie�nagės pas Miulerius dien� Dina su �eimininku sėdėjo svetainėje ir rūkė, o ponia Julija ilsėjosi.

Jis pasakojo apie sunki� �iem�. Kaip ledas u�traukė Jisuno s�siaurį ir trukdė praplaukti �Princui Gustavui�. Gegu�ės de�imt� dien� jie i�kirt� �e�iasde�imties uolek�ių ilgio proper��, kad garlaivis galėtų praeiti. Tik visa laimė, kad ledas neturėjo jokios įtakos burlaivių eismui.

Du Miulerio laivai buvo k� tik sėkmingai grį�� i� poliarinių vandenų. Lyg tarp kitko jis u�siminė, kad dar vienas laivas buvo i�plauk�s �iek tiek pie�iau. Tarsi bema� būtų tai pamir��s.

Praėjusiais metais buv� keblu gauti padorų jūrlapį kelionei į Archangelsk�. O ir geros pa�intys ant kelio nesimėto�

Dina pasid�iaugė kelionėms jekta rengti turinti Anders� ir Anton�. Ta�iau vienas niekas numatyti sunkumus, pasitaikan�ius kelyje pietuosna į Bergen�. Palyginti su kelione į Archangelsk�.

�eimininkas pagyvėjo. Papasakojo, kaip gegu�ės septyniolikt� dien� garlaivis i� pietų atplauk�s su lū�usiomis ratų mentėmis. Jis buvo remontuojamas laivų statykloje. Daug �monių gavo darbo, tad viskas i�ėjo į gera.

Jis pats buvo prarad�s rytinėj Mofo pusėje galeas� �Perkūnas� su dvylikos �monių įgula ir visu laimikiu. Ta�iau vis tiek bendros jo pajamos i� poliarinės �ūklės jau kelinti metai siekia 145 000 talerių.

Dina santūriai linktelėjo ir i�pūtė meni�k� dūmų kamuolį, kuris apgaubė jos galv�.

Vėliau jis u�vedė kalb� apie tai, kaip viskas ėmė taisytis po to, kai caras Nikolajus i�leido paskutinį kvap�. Prekyba suklestėjo labiau, nei galima buvo svajoti.

Dina pasakė, kad tai daugiau turi bendra su karu, o ne su caru.

Miuleris linksmai tarė, kad pirmasis susij�s su antruoju.

Dinos manymu, kaip tik ta nenormali padėtis, karas ir blokada, leidusi atsigauti prekybai.

Vyri�kis santūriai linktelėjo visi�kai pritardamas jos nuomonei. Ta�iau jis laikėsi savo, kai kalba ėjo apie car�.

Tuo pat metu geriausi �eimininko cigarai buvo leid�iami dūmais.

Dina įsigyveno į namų ritm� nelyginant katė, staiga suradusi saulės įkaitint� akmenį. Buvo gana keista, kad ponia Julija nė trupu�io nepavyduliauja būtybei, kuri savo esybe u�kariavo namus ir pasiglem�ė vyro prielankum�. Prie�ingai, ji i�kart pasakė, kad nėra reikalo Dinai taip greit i�keliauti į rytus. Jeigu ji norinti ten tik apsi�valgyti. Dina stengėsi su�inoti apie visus laivus, ateinan�ius ir i� pietų, ir i� rytų.

Ponas Miuleris paklausė, ar ji dar neapsisprendusi vykti į Vardėhus�, jeigu klausinėjanti apie laivus, plaukian�ius į �iaur� ir pietus.

Ta�iau ponia Julija �inojo prie�astį. �Dina ka�ko laukia�, � pasakė ji.

Dina įsmeigė į j� akis. Jos tarsi suprato viena kit� i� �vilgsnių.

A� esu Dina. Julija galima pasitikėti. Jos akyse gyvena mirtis. Ji nuolatos pradeda klausim�, kurio nepabaigia. Tada �iūri į mane, kad a� atsaky�iau. Ji nori, kad a� jai parody�iau Jertrūd�. Bet tam dar ne laikas. Dar ne.

Dina ant juodojo �irgo i�jojo į u�miestį. Apsimovusi pono Miulerio odines kelnes.

I� prad�ių Julija surado eleganti�k� jojimo kostium�, susidedantį i� juodo ka�myrinio sijono, baltos palaidinės ir aptemptų baltos med�iagos kelnių su u�kulniais. Ta�iau jis buvo ma�as.

Dina sutiko vir� vyri�kų odinių kelnių u�sisegti sijon�. Jis buvo labai platus, skeltas priekyje ir u�pakalyje. Tik kad būtų prisidengta, kaip sakė Julija.

Dinai sugrį�us ji pasiūlė, kol bus einama persirengti pietums, i�gerti taur� gerosios maderos. Ji pati gėrė arbat�.

Ponia Julija savo �elmi�ka maniera pasakojo, kas dedasi Tromsėje. Visk� ji vertino blaiviai ir i� �alies, nes pati buvo atvykėlė.

Dinai nereikėjo baimintis, kad gali j� į�eisti nusistebėdama kuo ar pasijuokdama i� �monių bei papro�ių.

Dina paklausė, kas per vienas tas Liudvigsenas.

� Jis pasiturintis ir atrodo taip, lyg būtų nu�eng�s i� madų �urnalo, � pasakė Julija �iltu ir �valiu balsu.

Tada juodvi ėmė kikenti kaip ma�os mergaitės. Tarp daugybės gra�ių negyvų daiktų pernelyg pra�matnioje svetainėje.

Girt�jį penkt� de�imtmetį, kai gėrimo kultūra Tromsėje galutinai pa�lijo, miesto vald�ia suma�ino gėrimus parduodan�ių vietų skai�ių, ir dabar �ia tebuvo vienas smulkus prekiautojas degtine bei vienas pirklys. �iedu darė puikų biznį.

� Padorūs �monės susirenka i�gerti pas Liudvigsenus. Jie lankosi ten labai s��iningai, kad galėtų pasirodyti, � pasakojo Julija.

Kad ir kas ji būtų, panė�ėjo į angel�. Visuomet dėvėdavo �viesaus medvilninio ar �ilkinio satino rūbus. Angeli�kos garbanėlės prie ausų vis dėlto pykosi su ironi�kais lūpų kampu�iais bei rimtomis akimis.

Daugiausia ji pasakojo apie pokylius ir kviestinius pietus bur�uazijos bei valdininkų luomo namuose. Apie kuriozi�kus nutikimus, kurie įvyksta, kai kartu pietauja skirtingos aplinkos �monės. Ji turėjo k� papasakoti, nes Miuleriai visur buvo laukiami sve�iai.

Dina gėrė į save visk�, kas nauja, tarsi nepa�įstamo prieskonio tolimiausių �emės kampelių aromat�.

� Stenkis nesueiti su �monėmis į greitas pa�intis, � pasakė Julija, � nes po to jie sekios tau i� paskos kaip �unys. Nepagelbės ir tai, kad tu jų �alinsiesi ar tikėsi, jog pa�inties galima nepaisyti, jeigu ji jau u�megzta. �monių, kurie su tavimi neturi nieko bendra, nieko, i�skyrus pomėgį skaniai pavalgyti ir i�gerti, niekada nepavyks atsikratyti.

Antr� Dinos vie�nagės dien� apsilankė naujasis ligoninės vyriausiasis gydytojas. Jis vadovavo ligoninei, kur laikinai buvo įsikūrusi pami�ėlių prieglauda. Liaudis j� vadino �Beprotnamiu�, arba Tronka.

Dina domėjosi ir darbu, ir ligonine. Tai u�degė vyri�kį. Jis ėmė pasakoti apie �slaugytojus�, kaip jis juos vadino. Apie nuolatinį s�lygų gerinim� varg�ams nieko nebenutuokiantiems gyventojams.

Jis pasakojo apie vien� religinį fanatik�, kurį jie saugo. �is nustojo proto, kai penkiasde�imt antraisiais Hetai ir Sombiu buvo įvykdyta mirties bausmė. Ore tebetvyrojo egzekucijos, įstatymo, ba�ny�ios ir lestadianizmo9 fanatikų įvarytas siaubas. �monės skirstėsi i�sigand� ir pasibaisėj�. Bendruomenė buvo per ma�a dviem mirties bausmėms.

� Kai kas netgi pasitraukė i� valstybinės ba�ny�ios, � pasakė Julija.

� Dabar gavome nauj� vyskup�, kuris turėtų sugr��inti tikėjim�. Vyskupienė taip pat labai religinga ir gera, � pasakė daktaras.

Grioveliai prie Julijos burnos kampu�ių pary�kėjo. Galėjai suprasti, kad jie su daktaru jau anks�iau buvo gin�ij�si �ia tema. Jie papildė viens antr�.

Miuleris į pokalbį nesiki�o.

� Ar jis pavojingas? � staiga paklausė Dina.

� Kas?

Daktaras sutriko.

� Religinis pami�ėlis.

� A, �itas� Jis pavojingas pats sau. Tol tranko galv� į sien�, kol apalpsta. Niekada ne�inai, kas jam gali u�eiti. Galima sakyti, nenuspėjamas. �aukiasi Dievo ir �ėtono, nematydamas tarp jų didelio skirtumo.

� Bet kodėl jis u�darytas?

� Jo elgesys kelia grėsm� �eimai ir�

� Ar galė�iau pamatyti tavo ligonin�? � papra�ė ji.

Nustebintas tokio noro, vyri�kis atsakė teigiamai. Taip ir buvo sutarta.

Po keturias kameras abiejose koridoriaus pusėse. Tokie pat garsai kaip Tronjeme, tik ne tokie kurtinantys.

�ia buvo laikomi ir pami�ėliai, ir paprasti kaliniai. Pasak gydytojo, ne damoms su jais kalbėtis. Ka�kas pa�aukė jį, lyg būtų atsitikus kokia bėda. Jis atsipra�ė Din�. Tuomet su�vangino raktais, atsirakino duris ir pranyko u� jų.

Pro langelį duryse slaugytojas pa�aukė �mogų, vardu Jentoftas. Angoje pasirodė grubi ir ne�vari pakulinės palaidinės rankovė. �mogysta prisimerkė nuo �viesos. Bet akys buvo gyvesnės, nei galėjai tikėtis i� narve u�daryto �mogaus.

Jis grabaliojo or� siekdamas Dinos, nes negalėjo praki�ti pro virbus rankos.

Kai slaugytojas paai�kino, jog Dina Grenelv nori pasikalbėti su juo nepaisydama jo pami�imo, jis palaimino j� ir per�egnojo.

� Dievas maloningas! � suklykė jis taip, kad slaugytojas turėjo jį tildyti.

� Ar tu pa�įsti Diev�? � skubiai paklausė Dina ir u�metė akį į slaugytoj�, kuris tuo laiku tvarkė lentynas palei koridoriaus sien�.

� Taip! Ir visus �ventuosius!

� Ar pa�įsti Jertrūd�? � primygtinai klausė Dina.

� A� pa�įstu Jertrūd�? Dievas maloningas! Ar ji pana�i į tave? Ar ji lankosi �ia?

� Jos namai visur. Kartais ji pana�i į mane. Kitais kartais mes visi�kai nepana�ios. Tokie jau yra �monės�

� Dievui visi lygūs!

� Tu taip manai?

� Biblija! Tai para�yta Biblijoje! � ply�ojo vyri�kis.

� Taip. Tai Jertrūdos knyga.

� Tai visų knyga! Aleliuja! Mes nuginsime juos prie perlinių vartų, visus kaip vien�. Mes priversime juos i�silaisvinti nuo visų nelaimių ir nuodėmių! Kiekvien�, kuris prie�insis! Visi kris nuo kalavijo kir�io, jei neatsivers į tikėjim�!

Slaugytojas �vilgtelėjo į Din� ir paklausė, ar vis dėlto nevertėtų baigti vizito.

� �i ponia atvyko pasi�nekėti su tavim, Jentoftai, � tarė jis, prieidamas artyn.

� Atū� cherubinai ir perrė� juos pusiau. Nuo galvos iki kojų! Visus kaip vien�! Kirvis jau guli pas med�io �aknis� Dievas maloningas! � prana�avo vyri�kis.

Slaugytojas �iūrėjo į Din� prasikaltusiu �vilgsniu. Tarsi �mogus būtų jo asmeninė nuosavybė, atsistojusi jai skersai kelio.

� Jentoftui laikas nurimti! � ry�tingai pasakė jis ir u�darė langelį prie� pat įsiaudrinusio vyri�kio veid�.

� Kalinys nebūtinai lieka vienas su savim, � rimtai pasakė Dina.

Slaugytojas pa�velgė į j� stiklinėmis akimis.

� Ar nelauksite daktaro? � paklausė jis.

� Ne, perduok jam linkėjimų ir padėkok!

Miuleriai surengė pokylį Dinos garbei.

J� supa�indino su knygų prekiautoju Urdalu. Neteisinga jį būtų vadinti į�ymybe. Ta�iau jis buvo tarnav�s pas Henrik� Vergelan�10 ir vert�sis prekyba knygomis Lilehameryje, tad visais at�vilgiais priskirtinas gerai draugijai.

Jis u�siėmė senų graud�ių liaudies dainų leidyba. Į galinį kambarį pasikviesdavo �vejų ir mokydavo juos melodijų. Tokiu būdu Urdalo dainos tapo pla�iai �inomos. Dina taip pat jų mokėjo.

Kol visi laukė pietų, Dina paskambino pianinu, o knygininkas padainavo.

Vyskupas su vyskupiene taip pat buvo pakviesti.

Kai �monės �iūrėdavo į dideles pilkas vyskupienės akis, jausdavo tarsi kokį praskaidrėjim�. Ponia Henrietė turėjo didel�, drūt� nosį nepaprastai pla�iomis �nervėmis. Lūpos priminė neįtempt� lank�. Gili rauk�lė tarp burnos ir nosies buvo kupina liūdesio. Tamsūs plaukai, paslėpti po balta skepeta, turėjo nepriekai�ting� skyrim� per vidurį. Nerta apykaklaitė buvo vienintelis papuo�alas, kurį ji ne�iojo, neskaitant vestuvinio �iedo.

Pasak Julijos, visoms moterims ji surasdavo laisv� �irdies kertel� nepriklausomai nuo jų kilmės arba rango.

Vyskupienė �velgė į visus paeiliui. Jos �vilgsnį pajusdavai tarsi vėsios rankos prisilietim� prie kar��iuojan�ios kaktos. �i moteris nė kiek nesipuikavo vyskupienės titulu. Ta�iau jos laikysena prie stalo buvo kupina orumo.

� Dina Grenelv tokia jauna ir jau tiek metų na�lauja? � �velniai paklausė vyskupienė ir pati įpylė kavos į Dinos puodelį, tarsi ji būtų visų patarnautoja.

� Taip.

� Ir tenka pri�iūrėti sve�ių namus, jektų ūkį bei daugyb� �monių?

� Taip, � su�nab�dėjo Dina. Tas balsas buvo ka�kuo ypatingas. Tos akys!

� Tikriausiai sunku?

� Taip�

� Ir nėra kas paremtų?

� Yra.

� Brolis? Tėvas?

� Ne. Reinsneso �monės.

� Bet nė vieno artimo �mogaus?

� Ne. Tai yra� motu�ė Karena�

� Dinos mama?

� Ne, anyta.

� Bet tai ne tas pats?

� Ne.

� Ta�iau Dina turi Diev�, i�kart matau!

Į vyskupien� kreipėsi ponia Julija dėl vienos kaimynės, kuri labai norinti apsilankyti vyskupo namuose, ta�iau nedrįstanti ateiti nekviesta.

Senutė pasisuko į Julij�, tuo pat metu � tarsi atsitiktinai � u�dėdama deln� ant Dinos rankos. Prigludo lengvais vėsiais pir�tais.

Diena buvo tarsi dangaus malonė.

Kai vyskupas pa�velgdavo į �mon�, jo didelis platus veidas su�velnėdavo, o akys bema� paplūsdavo a�aromis. Tarp jųdviejų nusidriekdavo lengvos gijelės ir pama�i nusėsdavo ant visos likusios draugės.

Dina atsisakė popietinio cigaro ir nieko nepapiktino.

Dar ir kit� dien� joje nebuvo nė �enklo prie�gynumo. Bet ji būtų galėjusi i�plaukt į Vardėhus�! U�uot tai dariusi, ji alino �eimininko �irg�. Nujojo į salos auk�tumas. E�ero krantu. Dundėjo krūmynais ir �emaūgių med�ių mi�kais. Vasaros kvapai dilgino visas jos jusles.

15 skyrius

MANE RADO PANAKTINIAI, KURIE SERGI MIEST�. AR NEMATĖTE TO, KURĮ MANO SIELA MYLI?

PRAĖJUS TRUPUTĮ PRO JUOS, A� RADAU T�, KURĮ MANO SIELA MYLI. A� PAGAVAU JĮ IR NEPALEISIU, KOLEI NEĮSIVESIU JO Į MANO MOTINOS NAMUS IR Į MANO GIMDYTOJOS KAMBARĖLĮ.

(Gg 3, 3�4)

T� dien�, kai Miuleris surado, kas paima Din� į Vardėhus�, įsisiautėjo smarkus pietvakaris. Įlanka virte u�virė.

Laivai, kurie �iaip jau nesiruo�ė sukti į Troms�, buvo priversti ie�koti uosto. Vienas po kito. Uoste buvo taip tir�ta stiebų, kad laivais būtum galėj�s toli nu�okuoti nesu�lapdamas kojų. Jei ne lietus!

Viename rusų laive atsirado �mogus, kuris panoro būti i�leid�iamas į krant� Tromsėje. �iaip jis keliavo su reikalais toliau.

Norėdamas i�vengti ank�tos nakvynės su jūreiviais, jis apsistojo Liudvigseno vie�butyje. Buvo su pla�iakra�te veltine skrybėle ir odinėmis kelnėmis. Įsikūr�s ir prane��s, jog su niekuo nepageidauja dalintis kambariu, i�ėjo į vaistin� nusipirkti ko nors pir�tui, kuris supūliavo kelionės i� Vardės metu.

Jis stovėjo �alia prekystalio laukdamas, kol jį aptarnaus, kai durų varpelis prane�ė apie nauj� klient�. Neatsigrį�damas jis sumojo, kad tai sijonuota �mogysta.

Lietus buvo paliov�s, ta�iau pro atviras duris plūstelėjo vėjas ir nu�lavė jam nuo galvos skrybėl�.

Tai atsitiko 1855 metų liepos 13 dien�, praėjus trim dienoms po to, kai Dina, sėdėdama prie Miulerio pietų stalo, pamatė, kas yra meilė.

Galbūt vyskupienės palaiminimui i�sipildyti reikėjo būtent trijų dienų? �iaip ar taip, ji pakėlė nuo �emės Levo skrybėl� ir vartė j� rankoje ap�iūrinėdama su kar�tligi�ku susidomėjimu.

Atlėk�s vaistininkas u�trenkė jai u� nugaros duris. Viduje, pami��s i� piktumo, neritmingai tilind�iavo varpelis. Levo akys zigzagu kilo auk�tyn Dinos apsiaustu ir kūnu. Tarsi jis nedrįstų i�kart pa�velgti jai į veid�.

Jie vienu metu įkvėpė oro ir t� pa�i� akimirk� įbedė į viens antr� akis. Abu taip ir sustingo per du �ingsnius nuo vienas kito.

Ji � su jo skrybėle lyg kokiu įspėjimo �enklu rankoje. Jis � tokia veido i�rai�ka, lyg pamat�s skrendantį arklį. Tik tada, kai vaistininkas i�tarė: �Pra�om!�, Dina atgavo �ad�. Ji juokėsi. Skambiu, nevar�omu juoku.

� �tai skrybėlė! Pra�om!

Randas buvo pana�us į bly�ki� jaunatį rusvame danguje. Jis padavė jai rank�. Tada jie nebematė nieko aplinkui. Jo pir�tai buvo �alti. Bet ji perbraukė smiliumi jo rie��.

Jie i�ėjo į vėtr�, nenupirk� nei motu�ei Karenai la�ų, nei tvars�io su jodu Levo pir�tui. Paslaugusis vaistininkas stovėjo prasi�ioj�s u� prekystalio ir girdėjo durų varpelį i�lydint juos lauk.

Jie ėjo palei griovius, pilnus purvo. Kelio darbininkai �emutinėje gatvės dalyje klojo �aligatvį.

I� prad�ių abu tylėjo. Jis paėmė jos rank� ir tvirtai suspaudė sau po paranke. Galų gale prabilo. Savo �emu savitu balsu, kurio toks gra�us tembras. Jis taip ai�kiai tardavo �od�ius. Bet visada ka�k� nutylėdavo.

Vienoj vietoj ji slystelėjo klampynėje. Jis turėjo įtempti jėgas, kad neleistų jai nugriūti. Prisitraukė j� prie sav�s. Jos sijonai �lavė purv�, nes ranka ji laikė skrybėlait�, u�uot pasikėlusi sijonus.

Jis to nepastebėjo. Tik i�sibla�kiusiu �vilgsniu �iūrėjo, kaip purvas graibsto jos sijono padurkus, vis god�iau ir god�iau sulig kiekvienu �ingsniu.

Jie kilo auk�tyn į kalnus. Kol baigėsi miestas ir purvas, o jų vietoje atsivėrė pievos ir ber�ynas. Jie ėjo prilaikydami savo skrybėles. Kol Dina paleido sav�j� skristi pavėjui. Jis �oko vytis. Bet turėjo numoti ranka. Jie matė j� plazdan�iais kaspinais skrendant į salos �iaur�. Tai buvo nuostabus reginys.

Jis u�vo�ė jai ant galvos savo didel� juod� skrybėl� ir u�smaukė ant akių.

Miestas tįsojo apa�ioje, bet ji jo nematė. Nes Levo lūpos buvo rausvos, su rudu i�opėjusiu apvadu. Jas nusvilino saulė.

Ji stabtelėjo ir pridėjo rank� jam prie lūpų. Pir�tais i� lėto perbraukė �aizdot� viet�.

Jis u�simerkė abiem rankom tebelaikydamas skrybėl� ant jos galvos.

� Be galo dėkinga tau u� siuntinį, kurį praeit� pavasarį atgabeno rusų laivas! � pasakė ji.

� Kaip natos? Ar įtiko tavo skoniui? � paklausė jis, vis dar neatmerkdamas akių.

� Taip. Labai a�iū! Bet tu neperdavei jokių linkėjimų.

Tuomet jis atsimerkė.

� Ne, tai buvo sunku padaryti�

� I� kur visa tai siuntei?

� I� Tromsės.

� Buvai Tromsėje ir negalėjai u�sukti kiek pie�iau į Reinsnes�?

� Tai buvo neįmanoma. A� keliavau gilyn į �emyn� Suomijos pusėn.

� Kas tave ten traukė?

� Nuotykiai.

� Į Reinsnes� nuotykiai tav�s nebetraukia?

Jis tyliai nusijuokė, bet neatsakė. Tebelaikė abiem rankom apglėb�s j� per pe�ius. Matyt, kad prilaikytų juod�j� skrybėl�.

Toks artimas ir sunkus. Pama�i jis gludo prie jos.

� Ar ruo�eisi netrukus į Reinsnes�?

� Taip.

� Ar vis dar tebesiruo�i ten?

Jis ilgai �iūrėjo į j�. Tuomet tvir�iau apglėbė rankomis j� ir skrybėl�.

� Ar tebebū�iau laukiamas?

� Manau, taip.

� Nesi tuo tikra?

� Ne, anaiptol!

� Kodėl tu tokia �iauri, Dina? � su�nab�dėjo jis ir prisilenkė ar�iau. Tarsi bijodamas, kad vėjas nenusine�tų atsakymo.

� A� nesu �iauresnė, nei privalau būti. Tai tu �iaurus. Dalini pa�adus ir meluoji. Nepasirodai, kada esi �adėj�s. Verti laukt ne�inomybėje.

� A� gi atsiun�iau dovanų.

� Taip. Tik be jokio u�ra�ėlio, kas jas siun�ia.

� Tuokart tai buvo neįmanoma.

� Galbūt. Bet �iauru!

� Atleisk!

Jis suėmė jai smakr� ranka su i�tinusiu pir�tu. Susidrovėj�s, kad ranka neatrodo itin patraukliai, vėl j� nuleido.

� Buvau Tronjemo daboklėje ir teiravausi tav�s. Pas juos tau yra paliktas lai�kas.

� Kada tu ten buvai? � paklausė jis, atsuk�s vėjui veid�.

� Prie� metus. A� buvau ir Bergene� Tav�s ten nebuvo?

� Ne, a� buvau įstrig�s prie Suomijos krantų ir �iūrėjau, kaip anglai �aid�ia dinamitu.

� Turėjai dirbti savo darb�?

� Taip, � prisipa�ino jis.

� Ar pagalvodavai kada nors?

� A� nieko kito ir nedariau.

� Apie k� galvodavai?

� Pavyzd�iui, apie Din�.

� Bet neatva�iavai.

� Ne.

� Ka�kas buvo svarbiau?

� Taip.

Įnir�usi ji �nybtelėjo jam skruost�, at�lijo nuo jo ir spyrė jam į blauzd� akmenį. Jis nereagavo. Tik patraukė koj� �onan. Ir nuėm�s jai nuo galvos skrybėl�, u�sidėjo pats.

� Mano manymu, tu u�siimi juodais darbeliais!

Ji suurzgė kaip tingo atstovas, susidūr�s su teisiamojo prie�gyniavimu. Jis ilgai �iūrėjo į j�. Tiriamu �vilgsniu. Bet pla�iai �ypsodamas.

� Ir k� dabar ruo�iasi daryti Dina?

� I�siai�kinti, kuo visa tai kvepia! � atrė�ė ji.

Tuomet be niekur nieko jis ėmė deklamuoti eilėra�tį, kurį i�vertė jai paskutin� naktį Reinsnese:

Putoja ir staugia lyg jaunas �vėris,

I� narvo plieninio sau grobį pajut�s,

Ir bla�kos, ir ver�ias platyn pasipūt�s,

Ir lai�o krantus alkana jo vilnis�

Bet veltui! Nėra jo siutimui paguodos �

Suspaudė jį uolos, nebylios ir juodos.11

Dina varstė jį tū�mingomis akimis.

� Ar atmeni, tai upės apra�ymas? � pasakė jis. � Pu�kinas lydėjo rusų dalinį karo �ygyje prie� Turkij�. Atsimeni, kaip a� tau pasakojau?

Ji pa�iūrėjo į jį i� padilbų. Bet linktelėjo.

� Tu pana�i į nesutramdom� up�, Dina!

� Ty�iojiesi, � niauriai pratarė ji.

� Ne� A� bandau suartėti.

A� esu Dina. Pu�kino eilės yra muilo burbulai, virstantys i� Levo burnos. Jo balsas ver�ia juos kyboti ore. Ilgai. A� lėtai suskai�iuoju iki dvide�imt vieno. Tuomet jie subliūk�ta ir krenta ant �emės. O a� visas mintis turiu pergalvoti i� naujo.

Tik tada, kai jiedu ėmė leistis �emyn, ji paklausė, kur jis dabar ruo�iasi plaukti.

� Į pietus Tronjemo link, � atsakė jis.

� Nesustodamas pakeliui?

� Nesustodamas pakeliui.

� Tuomet gali pasiimti pribraukyt�j� knyg� i� kalėjimo, � triumfuodama pasakė ji. � Nes ji susijusi su tais juodais darbeliais, apie kuriuos negali pasakoti. Dėl to siųsdamas dovanas neperduodi linkėjimų ir nepasira�ai. Dėl to niekas negali pasakyti, kas tu toks.

� K� tu klausei� arba su kuo kalbėjai� apie mane?

� Su rusų jūreiviais. Bergeno pirkliais. Tronjemo tvirtovės ir kalėjimo vir�ininkais.

Jis �iūrėjo į j� i�pūt�s akis.

� Kodėl? � su�nab�dėjo.

� Todėl, kad turėjau knyg�, kuri� norėjau tau gr��inti.

� Ir todėl dėjai tokias pastangas Bergene ir Tronjeme?

� Taip. Ir todėl pats gali atsiimti knyg�!

� �inoma, kad galiu, � tarė jis, pa�iūrėti ramus. � Kam tu j� atidavei?

� Vir�ininkui.

Jis suraukė antakius.

� Kodėl?

� Todėl, kad man jos nebereikia.

� Bet kodėl tu j� atidavei vir�ininkui?

� O kam daugiau? Bet paketas su lakiniu antspaudu, � i�si�iepė ji.

� A� gi sakiau, kad gali j� pasilaikyti.

� Man jos nereikia. Be to, kaip tik dėl tos knygos tu taip bijojai�

� I� ko tu sprendi?

� I� to, kad tu apsimeti labai abejingas.

Stojo tyla.

Jis stabtelėjo ir akimirk� įdėmiai pa�velgė į j�.

� Tau nereikėjo to daryti, � rimtai pasakė jis.

� Kodėl?

� �ito a� negaliu pasakyti, Dina.

� Jūs ne draugai su vir�ininku?

� A� nemanau, kad jam patiktų Pu�kinas�

� Ar tu jį pa�įsti?

� Ne. Ar nesiliausi tard�iusi, Dina?

Tada ji �aibi�kai pasisuko, priėjo prie pat jo ir skėlė antausį taip, kad net suskambėjo.

Jis sustingo. Tarsi įaugo į �vyrkelį.

� Be reikalo Dina trenkė. Nei �monių, nei gyvulių negalima mu�ti.

I� lėto jis ėmė leistis kalvomis �emyn. De�ine ranka prilaikydamas skrybėl�. Kairi�j� nuleid�s prie �ono kaip negyv� �vytuokl�.

Ji liko stovėti. Jis pajuto tyl�. Atsigrį�o ir pa�aukė j� vardu.

� Tu būtinai visk� turi slėpti! � �aukė ji nuo kalvos jam į apa�i�.

Kaklas i�sitempė kaip ��sies, kuri prie�inasi mėsininko peiliui. Didelė nosis stirksojo nelyginant snapas. Saulė surado debesyse proper��. Vėjas ėjo smarkyn.

� Bastaisi �eme ir vandeniu, patrauki prie sav�s �mones. Po to dingsti ir nerodai jokių gyvybės �enklų! Kas tu per �mogus? K�? Kuo tu �aidi? Ar gali man atsakyti?

� Eik �en, Dina! Ne�ūkauk ten stovėdama!

� Darysiu, kaip man patinka! Ateik pats!

Ir jis atėjo. Tarsi būtų paklus�s vaikui, nenorėdamas jo privaryti iki a�arų.

Jie leidosi nuo kalvų. Greta vienas kito.

� Tu neda�nai verki, Dina?

� Koks tavo reikalas!

� Kada verkei paskutinį sykį?

� Kai sirgau jūrlige Folhave pernai vasar�! � suurzgė ji.

Jis �yptelėjo.

� Ar nevertėtų mums baigti karo?

� Tik tada, kai su�inosiu, kas tu esi ir kur ruo�iesi plaukti.

� Tu matai mane �ia, Dina?

� To nepakanka!

Jis suspaudė jai rank� ir pasakė labai paprastai, tarsi kalbėdamas apie or�:

� A� tave myliu, Dina Grenelv.

Prie� kelet� de�imtme�ių toje vietoje, pro kuri� jie dabar ėjo, ka�kas buvo pastat�s akmenį kelkra��iui pa�ymėti. Antraip ji būtų sėdusi tiesiai į purvyn�.

Dina ant akmens. Tampė ir draskė pir�tus, tarsi norėdama juos numesti.

� K� tai rei�kia? K� tai rei�kia? K� tai rei�kia? � �aukė ji.

Jis atlaikė isterij�. Lyg ir ramiai.

� Ar to negana, Dina?

� Kodėl tu sakai tokius �od�ius? U�uot �iek tiek da�niau lank�sis Reinsnese?

� Keliai ilgi, � tepasakė jis. Stovėjo sutrik�s prie� j�.

� Tai papasakok man apie tai!

� Vyrai kartais turi rimtų prie�as�ių laikyti u� dantų lie�uvį.

� Da�niau negu moterys?

� Ne�inau. Bet a� prisispyr�s nepra�au tav�s pasakoti.

Tarp jų tarsi kokia styga i�sitempė.

� Manai, kad gali atvykti ir i�vykti i� Reinsneso taip, tarsi nieko�

� A� atva�iuoju ir i�va�iuoju tada, kada noriu. Ir kad daugiau neklausinėtum apie mane savo kelionėse. A� esu NIEKAS. Atmink tai pagaliau!

Jis įpyko.

Ji pakilo nuo akmens ir įsikibo jam į parank�. Tuomet jiedu vėl ėmė leistis keliu. Aplinkui tebeplytėjo laukai ir mi�kai. Nė vieno namo. Nė vieno �mogaus.

� Kuo tu i� tikrųjų u�siimi? � paklausė ji ir meiliai prigludo prie jo.

Gudrybė akimirksniu buvo i�ai�kinta. Ta�iau po valandėlės jis atsakė:

� Politika, � tarė jis, netek�s kantrybės.

�vilgsniu ji skaidė jo veid� į skiauteles. Dalel� po dalelės. Galiausiai įsisiurbė akimis.

� Ka�kas tave persekioja. O kiti bando tave dengti.

� Tai tu mane persekioji, � i�si�iepė jis.

� K� tu blogo padarei?

� Nieko, � atsakė jis. Dabar jau rimtai.

� Ne savo akimis �iūrint, bet�

� Tavo akimis � taip pat.

� Leisk man pa�iai nuspr�sti. Pasakyk.

I�vestas i� kantrybės, jis skėstelėjo rankomis ir pagaliau, nusiėm�s nuo galvos skrybėl�, pasiki�o po pa�as�ia. Į jį pūstelėjo vėjas.

Tuomet jis susikaupė ir at�iauriai tarė:

� Pasaulis yra blogesnis, nei tu gali įsivaizduoti. Kraujas. Kartuvės. Skurdas, i�davystės ir pa�eminimas.

� Ar tai pavojinga?

� Ne labiau pavojinga, nei galima tikėtis. Bet kur kas �iauriau, nei įmanoma įsivaizduoti. Ir tai pavertė mane �mogumi, kurio nėra!

� Kurio nėra?

� Taip. Bet kada nors ateis geresni laikai.

� Kiek tai u�truks?

� Ne�inau.

� Ar tada atva�iuosi į Reinsnes�?

� Taip! � tvirtai atsakė jis. � Ar lauksi man�s, nors u�suksiu trumpam, būdamas �mogumi, kurio nėra?

� A� negalėsiu tekėti u� �mogaus, kurio nėra�

� Tu ketini u� man�s tekėti?

� Taip.

� O man�s atsiklausei?

� Mes gavome pa�ventinim�. To pakanka.

� K� a� veik�iau Reinsnese?

� Tu gyventum su manim ir prireikus imtumeis kokio darbo.

� Manai, kad vyrui to pakanka?

� Jakobui to pakako. Ir man to pakanka!

� Bet a� nesu nei tu, nei Jakobas.

Jie stebeilijo į viens antr� kaip du patinai, atsi�ymintys ribas. �vilgsniuose nė �enklo flirto.

Galiausiai ji atly�o. Nuleido akis ir tyliai i�tarė:

� Tu galėtum būti �kiperis vienoje i� jektų ir plaukioti į tolimas keliones, jei panorėtum.

� A� netinku būti �kiperiu, � mandagiai atsakė jis. Jo skrybėlė tebebuvo negailestingai suplota po pa�as�ia.

� Bet a� juk negaliu i�tekėti u� vyro, kuris lakstys į Rusij� ir dar ka�in kur! � su�uko ji.

� Tau nereikia tekėti, Dina. A� nemanau, kad tau tinka būti i�tekėjusiai.

� Tai su kuo man būti?

� Tu būsi su manim!

� Tav�s juk ten nėra!

� A� visada tenai. Kaip tu nesupranti? A� esu pas tave. Bet mano kelių nevalia u�tverti. Tu negali tapti u�tvara. Tai sukeltų tik neapykant�.

� Neapykant�?

� Taip! Negalima �monių u�daryti. Tuomet jie darosi pavojingi. Būtent taip jie pasielgė su rusų liaudimi. Todėl greitai įvyks sprogimas!

Milijonus smilgelių pievoje vėjas lenkė prie �emės. Bla�kėsi keletas mirtinai i�g�sdintų katilėlių.

� Negalima �monių u�daryti į aptvar�� Tuomet jie darosi pavojingi� � �nab�dėjo ji. � Tuomet jie darosi pavojingi!

Ji kalbėjo pati sau, tarsi tai būtų tiesa, kurios iki pat �ios akimirkos ji nesuprato.

Jiems nereikėjo liestis. Tarp jų nusidriekė gijos, tvirtos kaip laivo lynai.

Kit� dien� į Miulerio namus pasiuntinys atne�ė nedidelį paket�. Skirt� Dinai.

Tai buvo jos skrybėlė. Ji atrodė taip, tarsi būtų i�gulėjusi lauke vis� �iem�. Ta�iau skrybėlės dugne gulėjo kortelė, įdėta į antrukart u�lipdyt� vok�.

�Kad ir kaip tat apgailėtinai skamba, a� visada sugrį�iu atgalios.�

Ir viskas.

Pirmuoju laivu ji i�plaukė į pietus. Sutaupė dvi paras laiko. Kilio vanduo neteikė jokio d�iaugsmo. Ta�iau palydovu buvo ramybė.

Vyskupienė parodė, jog meilė yra. O Dina sutaupė kelion� į Vardėhus�. Ji girdėjo, kad tai tebuvo Dievo pamir�tas gairingas u�kampis su dabokle ir tvirtove, apjuosta �vaig�dės formos mūru.

� Negalima �monių u�daryti į aptvar�. Tuomet jie darosi pavojingi! � murmėjo Dina sau po nosim, neturėdama jokio geresnio u�siėmimo, kaip tik skai�iuoti kalnų vir�ūnes ir fiordų at�akas.

�monės laive nebuvo verti jos dėmesio.

16 skyrius

PASIGAILĖK MAN�S, VIE�PATIE, NES A� ESU SUSPAUDIMUOSE: I� SUSIGRAU�IMO SILPSTA MANO AKYS, MANO SIELA IR MANO KŪNAS.

(Ps 31, 10)

Kai Dina plaukė namo, �alia krėslo susmuko motu�ė Karena ir prarado kalbos dovan�.

Tomas raitom buvo nusiųstas per kalnus daktaro. O Andersas vandens keliu pasiuntė �ini� Johanui, kuris sve�iavosi pas Vogano pastorių. Daktaro nebuvo namie, o jeigu ir būtų atvyk�s, nek� tebūtų galėj�s padaryti.

Johanas susikrovė kelioninį krep�į ir i�keliavo prie tėvo motinos mirties patalo. Jis, kaip ir visi kiti, buvo giliai įsitikin�s, jog motu�ė Karena nemirtinga.

Olinė buvo kaip nesava. Jos nerimas atsiliepė patiekalams. Viskas, prie ko ji pridėdavo rank�, virsdavo beskoniu niekalu. Veidas buvo rausvas ir plynas nelyginant be�d�ionės pasturgalis.

Stinė budėjo prie senutės. Virdavo �olelių arbat� ir girdydavo j� �auk�tu. Kuopdavo tai, k� i�skirdavo senutės poros ir angos. Plaudavo ir barstydavo bulvių krakmolu. Į drobinius mai�elius pripylė d�iovintų �olelių ir ro�ių �iedlapių, kad ligonės kambaryje nesijaustų blogo kvapo.

Tarpais motu�ė Karena manydavo patekusi į linksmybių Rojų ir galinti pamir�ti vis� ilg� keli�, kurį turėjo prie� tai sukarti.

Stinė pa�ildė vilnonių skudurėlių ir apdėjo jais glebnas galūnes, i�pureno pagalvius ir antklodes ir pravėrė lang�. Vos vos, kad vidun nuolatos sruventų grynas oras.

O tuo metu kaitino rugpjū�io saulė, sirpo mėlynės ir į namus buvo ve�amas paskutinis �ienas.

Olinės paliepti, Benjaminas ir Hana nesimai�ydavo po akių. Daugiausia jie leido laik� paplūdimyje, �valgydamiesi į laivus, kurie galėjo parplukdyti Din� su visomis dovanomis.

Benjaminas suprato, kad senelė serga. Ta�iau kalbas apie jos mirtį jis laikė vienu i� daugelio Olinės perdėjimų. Hana, prie�ingai, i� Stinės paveldėta uosle juto tai, kas nei�vengiama. Tad vien� dien�, įbridusi į potvynio vandenį, ji pasmeigė ant virbo apvirtusį krab� ir tarė:

� Turbūt motu�ė Karena nebei�gyvens iki sekmadienio!

� K�? Kodėl taip sakai?

� Nes mama taip atrodo. Taigi ir motu�ė Karena ne kitaip atrodo! Seni �monės turi mirti!

Benjaminas perpyko.

� Motu�ė Karena nesena! Tik �monės taip mano� � tyliai pridūrė jis.

� Ji velni�kai sena!

� Ne! Niekus paistai!

� Kodėl tu prie�tarauji? Ji gal turi teis� numirti be tavo pyk�io ir siutimo!

� Taip, bet ji nemirs! Ar girdi?

Jis stvėrė jai u� kasų ir pasuko prie pat plaukų �aknų. Įveikta pyk�io ir skausmo, ji klestelėjo į bangų u�liet� paplūdimį ir pratrūko verkti. Suknelė ir kelnaitės su�lapo iki pat nugaros. Ji liko sėdėti i�skėstomis kojomis, panardinusi pasturgalį. I� pla�iai pra�iotos gerklės plūdo trūksmingas staugesys.

Benjaminas pamir�o, kad buvo ant jos u�pyk�s. Be to, suprato, jog jeigu nenori, kad atlėktų tekina Stinė ai�kintis, kas įvyko, turi k� nors daryti. Valandėl� jis stovėjo nery�tingai �iūrėdamas į mergait�, kol galiausiai padavė jai abi rankas ir visaip gerindamasis padėjo atsikelti.

Jie nuvilko �lapius drabu�ius, i�gr�ė juos ir patiesė ant �iltų uolų d�iūti. Kol jie taip sėdėjo dar gerai ne�inodami, draugai jie ar prie�ai, jis ėmėsi j� tyrinėti, kaip kartais darydavo, kai jų niekas negalėdavo matyti. Įsi�eidusi ji atsigulė ant plikos uolos, nubraukė nuo �launies pasiklydusi� skruzdėl� ir kuo nuolankiausiai leido jam save tyrinėti, �niurk��iodama nosimi ir pama�u rimdama.

Abu pamir�o, kad motu�ė Karena nebesulauks sekmadienio.

Po dienos garlaiviu parplaukė Dina. Ji nusivedė vaikus į motu�ės Karenos kambarėlį. Jie stovėjo prie lovos sustabarėjusiom rankom ir nuleistom akim.

Benjamin� �iltame kambaryje krėtė drebulys. Jis papurtė galv�, kai Stinė papra�ė jį paimti senelės rank�.

Tuomet Dina pasilenkė prie motu�ės Karenos ir abiem delnais vien� po kitos suėmė jos pla�takas. Tada ji linktelėjo Benjaminui.

Berniukas įdėjo savo rankut� į Dinos deln�, kuris j� nuvedė prie senutės. Tuomet ji sugniau�ė abiejų rankas.

Motu�ės Karenos akyse trumpam blykstelėjo kibirk�tėlė. Jos veidas buvo pusiau paraly�iuotas. Ta�iau ji kilstelėjo kairį lūpų kamputį bejėgi�kai �yptelėdama. O akys pama�i pritvinko a�arų.

Vir� lovos lėtai suposi Stinės mai�iukai su �olėmis. Balta u�uolaida braukė palang�.

Tuomet Benjaminas niekieno neragintas stipriai apkabino motu�ei Karenai kakl�.

Olinė, Andersas ir �eimyna stovėjo prie durų. Vienas po kito jie priėjo prie lovos.

Motu�ė Karena nebepasakė jiems nieko. Bet leido glostyti savo liesas rankas. Storas mėlynas kraujagysles, kurios tarsi nuogi rudenio med�iai go�ė pla�takas. Ji sekė juos akimis, kai atsimerkdavo. Jie ai�kiai matė, kad ji visk� girdi ir supranta.

Kambarį apgaubė did�iulė ramybė. �monės susiliejo. Be garso. Kaip vir�ių kuok�tai, i�tirpus sniegui, jie atsitiesė ir susipynė.

Johanas neberado motu�ės Karenos gyvos.

Laidotuvių valtis buvo papuo�ta med�ių lapais ir papar�iais. Tarpuose prikai�iota gėlių girliandų ir puok��ių. Karstas visi�kai paskendo jose.

Olinė buvo atsakinga u� tai, kad visi laidotuvininkai gautų skaniai pavalgyti ir parva�iav� namo nekalbėtų apie aplaidum� Reinsneso virtuvėje. Tokios ne�lovės motu�ės Karenos Reinsnesas neu�sitarnavo!

Ji dien� naktį plu�ėjo prie valgių ir gėrimų. Nieko neturėjo trūkti laidotuvėms. Ir be paliovos dūsavo bei verkė.

Benjaminui rodės, jog tai niekada nesibaigs. Jis turėjo ateiti į pagalb� ir �luostyti jai panos�, kad a�arų nepapultų į blynus, pa�tet� ar sumu�tinius.

Johanas u�sisklendė savo liūdesyje. Tai, kas buvo įvyk� tarp Dinos ir jo, įsimetė lyg puvinys. Ir jis nebuvo dar u� tai gav�s nuodėmių atleidimo. Motu�ės Karenos mirtis virto jam baisiu įspėjimu. O Dina gyvena! Ji galėdavo įskaudinti jį ir palau�ti vien pereidama per kambarį, kuriame jis sėdėjo. Anks�iau jis nei�drįso pasipasakoti motu�ei Karenai apie savo did�i�j� nuodėm�, o dabar ji jau mirusi! Ir apie tėv� jis nebegalėjo pagalvoti taip, kad jo i�kart nesukaustytų baimė.

Su Dievu jis jau seniai nebebendravo. Bandydamas atgailauti, gyveno at�iauriuose �cheruose su savo parapijie�iais. Nepadėjo ir tai, kad neimdavo atlyginimo ir visk� atiduodavo parapijos varg�ams.

Jo neapykanta sau buvo tokia stipri, kad jis bodėjosi savo nuogumo. Taip, net per miegus jis negalėdavo i�silieti, kad jam nesidingotų, jog sk�sta Dinos plaukuose. Baltos jos �launys buvo pragaro vartai. Atsibud�s jis matydavo į save �liau�ian�ius ugnies lie�uvius ir prisiversdavo atsiminti visas kada nors mokėtas maldas.

Ta�iau buvo akivaizdu, kad Vie�pa�iui to negana. Kad savo nuodėm� jam reikia i�pa�inti Nidaroso arba Tromsės vyskupui.

Po laidotuvių Johanas vėl i�va�iavo į Helgelan�. Jis �alinosi Dinos, kaip tolinamasi nuo ledo proper�os.

Dina paliepė i�valyti tvart�. I��veisti krautuvės ir svirno grindis.

Niekas nesumojo, k� galėtų reik�ti toks �varinimasis. Bet jie suprato, jog tai įsakymas. Ilgais rudens vakarais ji sėdėdavo kontoroje ir degindavo brangų �ibal� tikrindama brangius skai�ius.

Ji nesikraustė į didįjį nam� ir negrie�davo violon�ele. Pastaroji aplinkybė visiems kėlė nerim�.

Benjaminas geriausiai �inojo, kokia pavojinga tokia Dina. Jis bandė paveikti j� tomis pa�iomis gudrybėmis, kurias ji pati naudodavo norėdama k� nors laimėti.

Ta�iau Dina atsakė tuo, kad nusamdė namų mokytoj�. �is grūdo vaikams drausm� ir i�mintį, tarsi jie būtų pora kuliamųjų, per kurias tereikia visk� pervaryti.

Andersas tik parsirad�s vėl i�vykdavo. Jis likdavo nematomas net būdamas namie, nes visi �inodavo, kad vėl greitai i�plauks.

Motu�ė Karena gulėjo kape, nesirūpindama reikalų klotimi. �iaip ar taip, ji buvo ma�iau pa�eid�iama nei bet kada.

O jos pomirtinė �lovė �ydėjo taip pat baltai kaip ledo gėlės Dinos lange. Motu�ė Karena laikėsi nuo�alyje. Ji nenu�engdavo pas j� i� ker�ių ar i� sunkių debesų vir� įlankos. Ji nesiki�davo į tai, k� Dina daro arba ko nedaro. Nereikalaudavo dėmesio.

Vienintelis paai�kinimas galėjo būti, kad jai patiko mirties būsena ir ji nejautė poreikio su kuo nors bendrauti.

Pasklidus gandui, jog ky�ulyje vėl ka�kas matė lokį, Dina panoro pasiimti Tom� į med�iokl�. Bet jis atsikalbinėdavo, visada turėjo neatidėliotinų darbų.

Taip praėjo ruduo.

�iema u�griuvo dar spalio mėnesį su sniego pūgomis ir baisiais speigais.

Dina vėl ėmė grie�ti. Savo laik� ji padalino apskaitai ir Lorcho violon�elei.

Garsai. Juodi �enklai ant grie�tų linijų. Nebylūs, kol ji paliesdavo stygas � ir suteikdavo jiems skambėjim�. Kartais garsai pasklisdavo i� natų lapo, i� Lorcho violon�elės jai negrie�iant. Rankos rymodavo ant instrumento, ir vis tiek girdėdavosi melodija.

Skai�iai. Tamsiai mėlyni ir dailūs savo skiltyse. Nebylūs, bet pakankamai ai�kūs. �inantiesiems. Jie visada �ymėdavo t� patį. Turėjo savo metų ritm� ir savo paslėptus lobius. Arba savo nei�vengiamus praradimus.

17 skyrius

AMNONAS PAMILSTA NETYRA MEILE SAVO SESERĮ TAMAR�, Į�EID�IA J�, I�VARO I� NAMŲ IR PALIEKA VIEN� SKAUSME.

PO TO AMNONAS ĖMĖ LABAI JOS NEK�STI, TAIP, KAD DIDESNĖ BUVO NEAPYKANTA, KURIA JOS NEKENTĖ, U� MEIL�, KURIA J� BUVO MYLĖJ�S. IR AMNONAS JAI TARĖ: KELKIS IR EIK SAU.

(2 Sam 13, 15)

Tomas stengėsi nutykoti Din�, kai tik ji būdavo ūkiniuose trobesiuose arba arklidėje.

Ji imdavo nervintis, jeigu jis pasirodydavo kur netoliese. Tarsi bijodama kokio vabzd�io. Kartais ji pa�iūrėdavo į jį tiriamu �vilgsniu. Paprastai kai jis būdavo saugiai nutol�s.

Vien� popiet� ji vos nesusidūrė su juo, kai ėjo i�imtininkų trobos pusėn.

� Kodėl Tomas nuolatos pastoja man keli�? � piktai tarė ji.

Viena ruda ir viena mėlyna akys tankiai sumirksėjo. Tada �vilgsnis tapo dygus.

� Jeigu jau dirbu dvare, matyt, nei�vengiamai turiu vaik��ioti �en ir ten.

� O k�, tu dirbi ant mano laiptų?

� Nukasu aplink laiptus snieg�. Jeigu tai pa�i� patenkina.

� Tai gal galėtum pasiimti kastuv�?

Jis apsisuko ir nuėjo į pa�iūr� kastuvo. Ne vien� valand� girdėjosi jo brū�avimas aplink i�imtininkų trob�.

Kit� dien� Dina pasi�aukė Stin�.

� O k�, jeigu judu su Tomu susituoktumėt? � paklausė ji be jokios į�angos.

Stinė klestelėjo ant artimiausios kėdės, bet greitai vėl pa�oko.

� Kaip Dina gali �itaip kalbėti?! � �ūktelėjo ji.

� Tai gera i�eitis.

� Kokia prasme?

� Visom prasmėm.

� Negi tu i� tiesų taip manai? � nedr�siai paklausė ji ir nusiminusi pakėlė akis į Din�.

� Jūs galėsite gyventi kaip �monės i�imtininkų troboje. A� persikelsiu į didįjį nam�, � �velniai pasakė Dina.

Stinė pasiki�o rankas po prijuoste ir nudelbusi akis tylėjo.

� K� pasakysi?

� Jis nenorės, � ramiai tarė ji.

� Kodėl jis turėtų nenorėti?

� Dina pati puikiai �ino.

� Kas gi tai?

� Jis kankinasi dėl ka�ko kito.

� Ir kas tai galėtų būti?

Stinė pasimuistė. Galva dar �emiau nusviro ant krūtinės.

� Dina turbūt vienintelė, kuri to ne�ino. �ird�iai sunku įsakyti. Retai būna i� to laimės�

� Stinė bet k� gali padaryti laiming�! � pertraukė Dina.

Stinė vos slinko i�ėjusi i� Dinos trobos. Jos akys buvo beveik juodos ir ry�tingai �velgė prie�ais save. Ant kėdės ji buvo pamir�usi �alį. Bet negrį�o vidun jo pasiimti, nors drebėjo i� �al�io.

Ji ilgai stoviniavo prie virtuvės laiptų, ap�iūrinėdama varveklius, kyban�ius nuo stogo kraigo. Olinė darbavosi viduje, atsukusi langui nugar�.

Dina pasikviesdino Tom� ir papasakojo apie jo ateitį.

Jis sustingo, lyg vinimi prikaltas prie grindų. Veidas i�bly�ko.

� Tu negali i� tiesų taip manyti! � su�nab�dėjo jis.

� Kodėl ne? Puikiausiai. Judu galėsite gyventi �ia, i�imtininkų troboje, kaip grafai!

� Dina! � i�tarė jis. �vilgsniu griebėsi jos. Visi�kai aklai.

� Viskas, ko Stinė imasi, i�eina į gera, � pasakė ji.

� Ne!

� Kodėl ne?

� Pati �inai. A� negaliu vesti!

� Nori vis� gyvenim� praleisti dvare kaip kvai�elis?

Jis krūptelėjo, tarsi ji būtų sudavusi. Bet nutylėjo.

� Tu per daug svajoji, Tomai! A� siūlau tau i�eitį. Visų mūsų labui.

� Tau nepatinka, kad a� �iūriu tavo pusėn, � rūs�iai pasakė jis.

� �iūrėjimas mano pusėn neturi ateities.

� Bet a� buvau pakankamai geras� anks�iau!

� Niekas nekalba apie tai, kas buvo ANKS�IAU! � atrė�ė ji.

� Tu negera!

� Ar ir tokį pasiūlym� kaip �is vadini negeru?

� Taip, � dusliai pratarė jis, u�sivo�ė kepur� ir buvo beein�s.

� Tau sunku būti Reinsnese nevedusiam, supranti?

� Nuo kada taip pasidarė?

� Kai supratau, kad visur sliūkini man i� paskos, � tyliai su�nyp�tė ji.

Jis i�ėjo nelaukdamas jos leidimo.

Vis� popiet� Dina mynė i� vieno kambario galo į kit�, nors laukė darbai.

Atėjo tarnaitė u�kurti krosnies miegamajame. Ta�iau Dina u�riko jai ne�dintis.

I�imtininkų troboje buvo tylu ir tamsu.

Tomas sėdėjo virtuvėje pas Olin� ir valgė vakarien�, kai Stinė įėjo ka�ko pasiimti.

Ji �vilgtelėjo probėg�mais į jį ir nuraudo. Po to spruko lauk.

Grindys po Tomu įkaito. Jis spoksojo taip, tarsi pirm� kart� matytų, kaip �mogui i�einant u�sidaro durys.

Tomas nuleido pe�ius ir ėmė uoliai kramtyti ko��.

� Na, kaip? � paklausė Olinė. � Ar ko�ė ne�alta?

� Ne, dėl Dievo meilės, � suglum�s atsakė Tomas.

� Ko nukabin�s nosį?

� Ar a�?

� Ir Stinė nukabinusi nosį. Kas �ia darosi?

� Dina mus nori apvesdinti! � i�sprūdo jam, dar net nespėjus atitokti.

Olinė stipriai su�iaupė lūpas. Taip, kaip nak�iai sustumdavo krosniakai��ius.

� Vien� su kitu ar atskirai? � kranktelėjo ji. Tarsi visa tai jai būtų vienodai nauja.

� Vien� su kitu.

� Ar pasiskubinai?..

� Ne! � įsiut�s atkirto jis.

� �it kaip�

� Negalima taip vesdinti �monių, � su�nib�dėjo jis.

Olinė nutilo ir ėmė bar�kinti puodeliais prie stalo. Po kiek laiko i�tarė:

� Ji vis labiau ir labiau pana�ėja į lensman�.

� Taigi! � tepasakė Tomas. Tuomet jam vėl u�siri�o burna.

� Ar Stinė nenori u� tav�s eiti?

� A� taip nemanau, � sutrik�s pasakė jis.

� Tai ar būtų taip jau blogai?

� Blogai? Taip, �inai, tai galėtų būti visai gera i�eitis.

Jis pastūmė nuo sav�s kavos puodelį, stvėrė kepur� ir i�lėkė pro duris.

� Man nusispjaut ant visų gerų i�ei�ių Reinsnese, � suurzgė jis i� priestato.

Kit� ryt� Tomo niekur nebuvo. Niekas ne�inojo, kurlink jis patraukė.

Tre�i� dien� jis nusileido pės�ias i� kalnų nuskarusiais drabu�iais, trenkdamas degtine.

Gav�s virtuvėje pavalgyti bei atsigerti, griuvo į lov� ir i�miegojo i�tis� par�.

Atsibudo jis purtomas Dinos. I� prad�ių pamanė, jog sapnuoja. Po to i�sprogino akis ir atsisėdo lovoje.

�Atidaviau pagarb� Dinai Grenelv�, � kar�iai pagalvojo jis suprat�s, kas ji tokia. Ne vienerius metus nusi�emin�s laukdavo i� jos bent vieno �vilgsnio, mosto ar �od�io.

� Tomo i�gertuvės ir dykinėjimas per ilgai u�truko! Ir lyg ty�ia prie� pat Kalėdas, kai tiek visokių darbų! � ramiai pasakė ji.

Jam tvoskė tiesiai į jo pagiringas smegenis.

� Nebijai būti i�mestas u� vartų?

� Ne, � dr�siai atsakė jis.

Ji tankiai sumirksėjo po tokio at�araus atsakymo, bet greitai susiėmė.

� �iūrėk, kad imtumeis darbo!

� K� Reinsneso ponia įsakys? Tamst� paimti i� priekio ar i� u�pakalio?

Vėjas lauke dau�ė skardinį kibir�.

Ji smogė. Stipriai. Praėjus kelioms sekundėms, i� nosies ėmė bėgti kraujas. Jis sėdėjo lovoje ir �iūrėjo į j�. Kraujas paplūdo smarkiau. Sroveno raudonu �iltu upeliu per lūpas ir smakr�. Atsargiai varvėjo ant prasegtų mar�kinių, pirma nuraudonin�s auksinius jo krūtinės gyvaplaukius.

Jis nesi�luostė. Tik ramiai sėdėjo �lyk��iai vypsodamas ir varvino krauj�.

Ji krenk�telėjo. Vis tiek �od�iai buvo lyg akmenų griūtis.

� Nusivalyk ir eik prie darbo!

� Tu nuvalyk! � dusliai i�tarė jis ir atsistojo.

Jis buvo ka�koks grėsmingas. Ka�koks visi�kai svetimas. Jai nebepriklausė jo mintys.

� O kodėl a� turė�iau tave valyti?

� Todėl, kad tu mane sukruvinai!

� Teisybė, � i�tarė ji su nelauktu �velnumu ir apsidairė. Akimis surado rank�luostį, paėmė jį ir i�tiesė jam kreivai �ypsodamasi.

Jis nepaėmė. Tada ji priėjo ir ėmė atsargiai �luostyti. Ma�ai k� gelbėjo. Be paliovos sunkėsi �vie�ias kraujas.

Tada tarp jųdviejų netikėtai pasklido ji. Su�vito lyg �altvykslė pustamsiame spartieti�kame kambaryje. Laukinė, a�tri aistra! Neapykantos ir ker�to sesuo.

Nuo jo mu�ė degtine ir arklidėmis. Ji kvepėjo skarda, ro�ių vandeniu ir �vie�iu prakaitu.

Dina atitraukė rank�, lyg būtų apsideginusi. Tuomet atatupsta �engė pro duris i�plėtusi �nerves.

� Tai tu man paleidai krauj�! � �ūktelėjo jis jai pavymui.

Pirm�jį naujųjų metų sekmadienį buvo palaiminti Stinė ir Tomas.

� Svajonės, k� su jomis veikti? � jau ne pirm� kart� klausė Olinė. � Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampai jas su savim vis� am�elį.

Dina vėl u�sine�ė violon�el� į sal�. Intermezzo i�imtininkų troboje baigėsi.

A� esu Dina. Yra �monės. A� juos sutinku. Kada nors keliai i�siskiria. Tai a� �inau.

Vien� kart� pama�iau, ko nebuvau lig tol ma�iusi. Tarp dviejų pagyvenusių �monių, vyskupo ir vyskupienės. Meilė, matyt, yra jūros banga, skirta vien tam krantui, į kurį atsimu�a. A� nesu krantas. A� esu Dina. A� stebiu tokias bangas i� tolo. Negaliu leistis u�tvindoma.

Benjaminas įprato nuolat gyventi tame name, kur nebuvo Dinos. Jis pats nusprendė persikraustyti į i�imtininkų trob�. Negalėjo neu�bėgti Dinai u� akių.

Per pastaruosius metus jis ūgtelėjo. Bet auk�taūgiu tapti jam nebuvo lemta. Jis vaik��iojo visur tylus ir dėmesingas. Klausinėdavo ir atsakinėdavo lyg orakulas. Keliais svariais �od�iais. Jis nebesekiojo paskui Din�. Ka�kas pasikeitė po to, kai Dina i�keliavo į Troms�. O gal po motu�ės Karenos mirties?

Jie nepastebėjo, kad jis gedėtų ar jos ilgėtųsi. Bet jis da�nai be Hanos įsmukdavo motu�ės Karenos kambarėlin.

Ten viskas buvo kaip ir anks�iau. Paklota lova. Pagalviai i�purenti ir sustatyti galvūgalyje. Tarsi nejudrūs i�skridusio angelo sparnai.

Stovėjo knygų spinta su įki�tu rakteliu. Benjaminas ateidavo ten ir u�simir�davo, kol jį kas pa�aukdavo. Jis nebebūdavo did�iajam name, nebent kai sėdėdavo sukry�iav�s kojas ant grindų ir skaitydavo �alia motu�ės Karenos knygų spintos.

Jis buvo imlus mokslams, bet vis tiek bandydavo i�sisukti, jei galėdavo. Jei jis retais kartais u�eidavo į didįjį nam�, tai tik pasiimti knygų. Nors Johanas ir i�sive�ė filosofinius bei religinius veikalus, liko romanai.

Benjaminas skaitė balsu Hanai. Jie i�tisas valandas i�sėdėdavo prie baltos ketinės krosnelės i�imtininkų troboje su motu�ės Karenos knygomis.

Stinė nebuvo i� tų, kurie juos uitų, tegul tik duoda ramyb�. Kada ne kada ji pasakydavo: �Liko ma�ai malkų.� Arba: �Vandens kibiras tu��ias.� Ir Benjaminas �inodavo, kad jo darbas yra patarnauti, jei nieko kito nebūdavo �alia. Kartais jis nustebdavo, kai, eidamas nuo krautuvės ar paplūdimio, i�vysdavo stovint did�iulį balt� nam�. Tuomet jis greitai nukreipdavo �vilgsnį į karvelid� kiemo viduryje ir imdavo galvoti apie k� nors kita.

Kartkartėm jį persmelkdavo a�trus skausmas � ir jis ne�inojo, nuo ko.

Benjaminas pastebėjo daug dalykų, niekada apie tai giliau nesusim�stydamas. Pavyzd�iui, kad Tomas visada priklausė Dinai. Lygiai kaip Juodis ir violon�elė. Bet paskui Stinė su Tomu susituokė ir persikraustė į i�imtininkų trob�.

Tepraėjo keli �iemos vakarai prie ketinės krosnelės, kai kiekvienas sėdėjo su savo darbu, ir Benjaminas suprato, kad Tomas nebepriklauso Dinai. Kad Tomas nebuvo ir Stinės, nors miegodavo su ja. Tomas priklausė pats sau.

Kad �mogus gali būti pats sau, gyvendamas i�imtininkų troboje, buvo vienas i� tų dalykų, kurie g�sdino Benjamin�. Dina ir violon�elė tebuvo tolimi garsai salėje.

Benjaminas gyveno i�imtininkų troboje, norėdamas i�mokti priklausyti pats sau.

18 skyrius

KAS RANDA GER� MOTERĮ, RANDA LAIMĖS IR GAUS D�IAUGSMO I� VIE�PATIES.

(Pat 18, 22)

Andersas sausio mėnesį i�plaukė į Lofoten� supirkti �uvų. Vos spėj�s grį�ti namo, jis ėmė ruo�tis į Bergen�. Jo gyvenimas buvo nesibaigianti kelionė jūromis. Ir jeigu pabuv�s kelet� savai�ių krante imdavo neberasti sau vietos, niekam dėl to nekvar�indavo galvos.

Būdavo, kad garlaiviu atplauk� keliauninkai pageidaudavo nakvynės. Ta�iau tai atsitikdavo nebe taip da�nai kaip anais metais.

O �tai krautuvės slenkstį be paliovos brū�avo �monės. Dinos sumanymas u�sakyti i� Achangelsko miltų pasirodė es�s i�ganingas. Ji pelnė didelius pinigus pasilikdama miltų pavasario sunkme�iui. Netruko pasklisti �inia, jog Reinsnese galima gauti miltų, �vejybos įrankių ir būtiniausių produktų mainais u� d�iovintas �uvis. Ir Andersas sudarė ne vien� solid�i� sutartį dėl �uvų gabenimo į Bergen�.

Stinė nebesimaitino dvare. Ji pati gamindavo maist� vyrui ir vaikams. Ta�iau dirbdavo tuos pa�ius darbus kaip ir anks�iau. Lengvi, ramūs judesiai neleido pastebėti, jog ji plu�a nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro.

Per ilg� laik� ji ne ka�in kiek pasikeitė. Tai prasidėjo t� dien�, kai ji savo kukli� mant� persine�ė į i�imtininkų trob�. Ji �ypsojosi ne�dama puodus, kuriuose virdavo tepalus. Ka�k� niūniavo keist�ja kalba, kuri� retai tevartodavo. Gabendama �oleles i� dvaro rūsio į i�imtininkų trobos podėlį.

I� prad�ių ji visk� �iūravo ir valė. �lavė ir mazgojo. Pasitelkusi į pagalb� Han� ir Benjamin�, i� spalvoto popieriaus prikarpė meni�kų karpinių lentynoms. Vėdino patalyn�. Dėliojo į spintas ir komodas vis� turt�, kurį buvo gavusi i� Dinos.

Stinės durys buvo atviros visiems, kas tik norėdavo u�eiti. Nesvarbu, ar smalsumo vedamas, ar vaistų �aizdoms ir nuo sunkių ligų. Daugeliu at�vilgiu ji u�go�ė Olin�. Apsilank� krautuvėje, pas Stin� u�sukdavo daugiau �monių, negu eidavo į mėlyn�j� dvaro virtuv�. Da�niausiai jie u�sukdavo �olelių u�pilo ir tepalėlių. Taip pat vedami paskatų, apie kurias garsiai nekalbėdavo.

Stinės rankos buvo dosnios ir �iltos. Tamsios akys kai kada su�visdavo d�iaugsmu. �į pavasarį ji turėjo daugiau gagų nei bet kada. Ji lesindavo jas ir pe�davo pūkus. Apdėdavo lentelėmis ir dė�ėmis, kad lietus ir vėjas jų nevargintų, kai jos turėdavo tupėti ant kiau�inių. Atėjus laikui ji rinkdavo jauniklius į savo �iurk��i� prijuost� ir ne�davo prie jūros.

Kelias savaites po vedybų Tomas buvo tarsi apsvaigintas bulius. Po to nebepajėgė prie�intis. Rauk�lės pama�u i�silygino. Tarsi Stinė ryt� vakar� jį būtų praususi �olelių nuoviru ir ro�ių vandeniu. Arba naudojusi niekam nematomas galias.

Kai po prijuoste jos pilvas ėmė matomai apvalėti, Tomas pradėjo �ypsotis. I� prad�ių santūriai. Po to ardamas laukus jau �vytėjo i�vien su saule ir bronzos rudumo rankomis.

Pirma Tomui dingojosi, jog tai kerai. Nes einant dienoms ir naktims neįmanoma buvo likti abejingam. I� jos srūte sruvo �iluma.

I� prad�ių ji nė negalvojo jo liesti. Ji tvarkydavo jo drabu�ius, duodavo jam pavalgyti. Rūpindavosi, kad jis gautų pailsėti. Ateidavo į laukus su rūgusio pieno bidonėliu. Tik pastatydavo kur nors, maloniai pasisveikinusi, ir vėl nueidavo.

Matyt, ji niekada nebuvo ko nors gavusi, kad nereikėtų u� tai mokėti. Vestuvių naktį jis paėmė j� greitai ir piktai, galvodamas apie tai, kad ji i�ne�iojo du pavainikius.

Prie� pat i�siliedamas jis atsidūrė tarp stambių Dinos �launų. Po to Stinė u�klojo jį ir palinkėjo labos nakties. Bet Tomas neu�migo. Gulėjo ir spoksojo į jos veido bruo�us menkoje �viesoje.

Buvo pa�al�, ir �altis smelkėsi kiaurai. Staiga jis pamatė, kad ji ėmė drebėti. Tuomet jis atsikėlė ir pakūrė krosnį. Norėdamas j� prad�iuginti. Nes staiga suvokė, kad ji irgi �mogus. Ir neturėjo tikslo prisivilioti jį lovon.

Neilgai trukus jis suprato, kad net jeigu jis u�burtas sami�kais kerais, nebenori be jų gyventi.

Su droviu d�iaugsmu jis vis da�niau ie�kodavo jos artumo. Patyrė stebukl�: ji nė karto jo neatstūmė.

Jis greitai i�moko, kad ji tampa meilesnė ir paslankesnė, kuo atsargiau jis j� lie�ia. Ir net jeigu kitoni�kos jos akys gyveno savo gyvenim�, ji buvo �alia. Dien� ir naktį.

Tuo metu joje tarpo kūdikis. Susituokus pradėtas vaikas, turintis tėv� ir gyvenime, ir popieriuje. Gal ji nuo pat prad�ių ir negeidė būtent �io vyro, bet niekas to nei�girdo i� jos lūpų. Net jeigu matė, jog paveldėjo jį i� savo ponios, kaip paveldėdavo apatinius drabu�ius ir sukneles bei vien� kit� kvapnaus muilo gabalėlį, ji slėpė tai savyje.

T� dien�, kai Stinė pasisakė, jog laukiasi kūdikio, Tomas prisiglaudė prie jos ir ėmė �nab�dėti visai nevyri�kus �od�ius. Net nepagalvodamas, kad gal reikėtų gėdytis. Jis nedaug �inojo apie meil�. Vien tai, kad tai rei�kė laukti Dinos �od�io, Dinos mosto, Dinos pasijodinėjimo, Dinos geros nuotaikos, Dinos visaėd�io geismo. Toji meilė jį pavergė ir privertė slapstytis vis� jaunyst�. Staiga jis i�silaisvino.

Praeidavo ir kelios dienos, o jis neprisimindavo, kas valdo Reinsnes�. Dienos arimuose. Tvarte. Mi�ke. Nes dirbo dėl Stinės ir vaiko.

19 skyrius

NEVADINKITE S�MOKSLU VISO, K� �ITA TAUTA VADINA S�MOKSLU. NEBIJOKITE, KO JI BIJO, IR NEI�SIG�SKITE.

(Iz 8, 12)

Vien� dien� be i�ankstinio prane�imo į prieplauk� įslydo lensmano valtis. Jis buvo rūstus, papilk�s ir norėjo pasikalbėti su Dina prie keturių akių.

� Kas atsitiko? � paklausė ji.

� Tronjeme sulaikytas vienas rusas, � pasakė jis.

Dina apmirė.

� Koks rusas?

� Tas pats Levas �ukovskis, kuris por� kartų sve�iavosi Reinsnese!

� U� k�?

� Valstybinį �nipinėjim�! Ir Jo Didenybės į�eidim�!

� Valstybinį �nipinėjim�?

� Fogtas sakė, kad jie jau seniai jį sek�. Jis netgi palengvino jiems darb�, ir jį galėjo suimti kalėjimo teritorijoje. Tuo metu, kai u�ėjo į dabokl� atsiimti paketo. Kalėjimo vir�ininkas �inojo, kad jis kada nors pasirodys. Teisėjas įsitikin�s, kad ankstesnysis vir�ininkas buv�s politinių kurstytojų ry�ininku. Tas Levas �ukovskis pakliuvo tiesiai į sp�stus. Paketas ilgai ten pragulėjo� Tikriausiai jame buvo koks �ifras.

Lensmanas kalbėjo tyliu grėsmingu balsu. Po to jis virto tyliu urzgesiu:

� O kalėjimo vir�ininkas pasakė, kad paket� atne�ė ne kas kitas, o Dina Grenelv i� Reinsneso!

� K� tu nori tuo pasakyti?

� Tai, kad mano duktė gali būti įtarta gėdingu valstybės �nipinėjimu! Kad ji artimai draugavo su �nipu! Ir tas �mogus, be visa ko, yra valg�s ir gėr�s kartu su lensmanu!

Dinos veidas buvo tarsi senos burės lopinėlis. Primerktos jos akys bėgiojo. Nuo lango prie lensmano � ir vėl atgal.

� Betgi toji knyga, mielasis lensmanai� Toji knyga, kuri� perdaviau, tėra Pu�kino poezijos tomelis! Mums su Levu būdavo malonu kartu skaityti. Bet, �inoma, jis turėdavo man i�versti, nes a� nesuprantu rusi�kai.

� Kokias �ia nes�mones i�sigalvoji!

� Tai tiesa!

� Tu privalai sakyti, kad neperdavei jokios knygos!

� Bet a� perdaviau t� knyg�!

Lensmanas atsiduso ir susiėmė u� �irdies.

� Drįstu paklausti, kodėl tu i�darinėji tokias kvailystes?! � su�uko jis.

� Tie mūsų pabraukymai knygoj nėra koks nors �nipinėjimo �ifras. Tai tik �od�iai, kuriuos band�iau i�mokti.

� Suprask, tai visai kas kita. �ifras ten turėjo būti i� anks�iau.

Nei lensmano �irdis, nei jis pats negalėjo susitaikyti su tuo, kad jo duktė įsipainiojusi į tokį dalyk�. I� prad�ių jis norėjo papras�iausiai neįtraukti į raport�, kad ji perdavė knyg� Tronjeme. Jis stebeilijo į Din� pro ledyno proper��, vir�uj ap�ėlusi� baltais kuok�ti�kais antakiais. Su lediniu �altumu. Tarsi Dina, tvirtindama, jog tai ji atidangino daboklėn t� nelemt� paket�, būtų patį į�eidusi. Jis nenori, kad jo vardas būtų įveltas į kokį nors skandal�!

� Turiu lensmanui priminti, jog turiu Jakobo pavard�! Be to, mano pareiga nieko neslėpti. Turėtum tai �inoti?!

Staiga jis suglebo, tarsi kas būtų trenk�s jam per sprand� mediniu plaktuku. Galėjai netgi tartis girdėj�s dunkstelėjim� prie� jo galvai nulinkstant ant krūtinės. Jis suėmė ūsų galiukus ir nu�emintai suglaudė juos vir� lūpų.

Baigėsi taip, kad jis atsitraukė ir nusprendė vis� t� istorij� priimti kaip dovan�. Jį, tėv� ir lensman�, tai turėjo ypa� i�kelti fogto akyse. Ma�a to, visos norvegų teisingumo sistemos akyse!

Su dideliu malonumu jis visk� apversi�s auk�tyn kojom ir įrodysi�s, jog tai tebuvo juokingas nesusipratimas. Jog vyri�kis tes�s nekaltas tingus bastūnas. �nipas! Tfu. Karas ir nederliaus metai privertė �mones nepatikliai �iūrėti į visk�, kas i� rytų. O anglus ir prancūzus visi palieka ramybėje, nors i� tikrųjų visa sumai�tis prasidėjo nuo jų. Dėl visa ko jis i�dergė ir vokie�ius. Rusų vieninteliai nusikaltimai �iaurėje yra tai, kad jie geria, dainuoja daugiabalses dainas ir ve�a grūdus!

Lensmanas u�ra�ė savo svarųjį raport�. Dina pasira�ė po parodymais.

Ta�iau Krymo karas akivaizd�iai tebesit�sė Dinos galvoje. Violon�elės garsai t� vakar� bylojo, kad ji bando nujoti į patį Tronjem�.

Lensmano nuomone, jos liudijimas turėjo padėti vyruk� i�teisint. Kitaip ir negalėjo būti. Jis juk padėjo u�gesinti baisųjį tvarto gaisr� Reinsnese. Savo sumanumu ir dr�sa.

Dina buvo pa�aukta į Ibestad� duoti parodymų teisėjui. Apie nelemt�j� Pu�kino eilėra��ių knyg� ir visus tuos pabraukymus, kurie turėj� reik�ti �ifr�.

Teisėjas mandagiai priėmė Din� ir lensman�. Jiems atėjus pas jį jau buvo ra�tvedys ir pora liudininkų. Kai Dina pasisakė pavard� ir atliko kai kuriuos formalumus, jis į�angai paskaitė i� savo dokumentų.

I�vertus pabrauktus �od�ius paai�kėjo, kad Levas �ukovskis kaltino Oskar� I bei garbing� pilietį ir teatro direktorių Knut� Bond� einant i�vien su Napoleonu III! Taip pat, kad jis ragino neįvardytus asmenis paremti s�moksl� prie� �vedų karalių!

Dina nei�kentė nenusijuokusi. Teisėjas turįs atleisti. Ta�iau pagarb� �vedų karaliui ji paveldėjusi i� velionės motu�ės Karenos. O �ioji visada pageidavusi, kad Reinsneso jekta plaukiotų su danų vėliava!

Lensmanas susigėdo. Ta�iau kaip tėvas jis buvo bylos dalyvis ir, laimei, negalėjo pasisakyti. Tuo labiau � u�drausti Dinai juoktis.

� Tamstos parodymai bus u�ra�yti �odis �odin ir persiųsti į Tronjem�, � įspėjo teisėjas.

� Tiek lensmano duktė �ino.

Jis neskubėdamas pradėjo jos apklaus�. Ji atsakinėjo trumpai ir ai�kiai. Ta�iau bema� kiekvien� atsakym� baigdavo klausimu.

Teisėjas pa�ė sau ūsus ir barbeno pir�tais į stal�.

� Tamsta tvirtini, kad �is jo didenybės į�eidimas tėra privatus �aidimas?

� Tikrai!

� Bet rusas ne taip ai�kina. Kalbėdamas apie �ifruot� tekst�, jis nemini Dinos Grenelv vardo. Tik pripa�įsta, kad ji galėjo perduoti knyg� savo nuo�iūra, jam ne�inant.

� Taip, tikriausiai jis nenori man�s painioti.

� Ar tamsta gerai pa�įsti t� �mogų?

� Tiek, kiek pa�įstu daugum� sve�ių, kurie apsistoja vienai ar dviem naktims. Reinsnese daug kas i�lipa į krant�.

� Bet tamsta pripa�įsti, jog tas vyri�kis braukė minėtoje knygoje per tam tikr� �aidim�?

� Taip.

� Ar buvo liudininkų?

� Deja, ne.

� O kur tai vyko?

� Reinsnese.

� Bet kodėl tamsta nune�ei knyg� būtent į kalėjim�?

� Todėl, kad su savo jekta buvau Tronjeme. Jis pamir�o knyg�, o a� �inojau, kad jis ten atvyks.

� I� kur tamsta galėjai �inoti?

� Atrodo, jis ka�k� buvo minėj�s.

� K� jis ten ketino veikti?

� Apie tai mes nekalbėjome.

� Betgi moteriai nejauku ne�ti knyg� į toki� viet�?

� Ta vieta nelabai jauki ir vyrams!

� Bet ar gali kuo nors paai�kinti, kodėl tam �mogui knyga galėjo būti tokia svarbi?

� Tai jo mylimiausia knyga. Teisėjui tikriausiai, kaip ir man, gerai �inoma, kad �monės, mėgstantys knygas, da�nai tampo jas su savim. �tai motu�ė Karena ka�kada į Reinsnes� atsigabeno dvi did�iules knygų spintas. Levas �ukovskis pa�inojo Pu�kin�. Į keliones jis visuomet pasiima jo knygų. Manau, kad ir pats jis taip ai�kina.

Teisėjas krenk�telėjo ir u�metė akį į savo popierius. Po to linktelėjo galva.

� Kas tas Pu�kinas?

� Tas, kuris para�ė poezij�, teisėjau. T� knyg�!

� Taip, �inoma! Levas �ukovskis nesugebėjo įtikimai paai�kinti, nei i� kur jis keliauja, nei kur ruo�ėsi vykti. Ar Dinai Grenelv apie tai kas nors �inoma?

Dina pagalvojo. Papurtė galv�.

� Ar įtariamasis lankėsi Reinsnese prie� pat i�vykdamas į Tronjem�?

� Ne. Paskutinį kart� Reinsnese jis buvo 1854 metų pavasarį.

� Ta� tas poezijos albumas per vis� t� laik� gulėjo kalėjime.

� Apie tai teisėjas tegul klausia kalėjimo vir�inink�� �iaip ar taip, viena yra ai�ku, jog ka�kas perlau�ė Dinos Grenelv lakinį antspaud� ant privataus paketo.

� Hm� hm�

� Argi taip galima, pone teisėjau?

� Nelygu kaip �iūrėsi�

� Betgi teisėjau! Prie� perlau�dami mano antspaud�, jie ne�inojo, kas to paketo viduje. Vadinasi, buvo nusi�engta įstatymui, pasikėsinta į kito �mogaus nuosavyb�?

� �iuo atveju sunku atsakyti.

� O lai�kas? Kur jis yra?

� Lai�kas? � susidomėjo teisėjas.

� Pakete buvo lai�kas. Levui �ukovskiui. Nuo man�s.

� Klausimus �ia u�duoda teisėjas. Dina privalo atsakinėti.

� Gerai, pone teisėjau.

� A� negirdėjau apie jokį lai�k�. Pabandysiu jį surasti. Kas ten buvo para�yta?

� Tai asmeninis lai�kas.

� Bet �ia yra� tardymas.

� Ten buvo para�yta: �Jei Mahometas neina pas kaln�, kalnas ateis pas Mahomet�� ir: �Barabas turi atvykti į Reinsnes�, jei dar kart� pavyks i�vengti kry�iaus.�

� K� tai rei�kia? Ar tai �ifras?

� Bet kokiu atveju ma�ai k� turi bendra su �vedų karaliumi.

� Nepamir�k, jog kalbama apie Norvegijos ir �vedijos karalių!

� Savaime suprantama.

� K� rei�kė tie �od�iai?

� Jie turėjo priminti, kad mes Reinsnese tebesame tokie pat svetingi.

� Ar tai viskas, kas buvo para�yta?

� Taip. Ir para�as.

� Ar, be paprasto svetingumo, tarp to Levo �ukovskio ir Dinos Grenelv buvo kokia nors� kokia nors draugystė?

Dina pa�velgė į teisėj�.

� Gal galėtumėte patikslinti, k� turite galvoje?

� Turiu galvoje, ar buvot įprat� siuntinėti kits kitam lai�kus ir �ifruotus tekstus?

� Ne.

� Man pasakojo, kad Dina Grenelv nema�ai keliavo per pastar�sias dvi vasaras� Ir į �iaur�, ir į pietus. Ar tamstai teko kelionėse sutikti Lev� �ukovskį?

Dina atsakė ne i� karto. Lensmanas, sėdėdamas savo kampe, i�tiesė kakl�. Jis jautėsi nesmagiai.

� Ne! � tvirtai atsakė ji.

� Ar Dina Grenelv mano, kad įtarimai, dėl kurių vyri�kis suimtas, yra nepagrįsti?

� A� ne�inau, dėl ko jis yra suimtas.

� Dėl to, kad jam priklauso rusi�ka knyga, kuri kilus įtarimui buvo i�tirta ekspertų ir i��ifruota. Tekstas liudija prie�i�k� nusistatym� karaliaus bei garbingų pilie�ių at�vilgiu ir insinuoja, jog �iedu organizav� s�moksl�, kurio tikslas buv�s įtraukti �iaurės �alis į Krymo kar�.

� Kieno pusėje?

� Tai nesusij� su byla, � sutrik�s pasakė teisėjas. � Ta�iau Napoleonas III yra minimas kaip s�jungininkas. Gal malonėsi tamsta atsakinėti, o ne duoti klausimus?

� �ia, �iaurėje, mes ilgai buvome įtraukti į kar�. Tie �ifrai, u� kuriuos suimtas Levas �ukovskis, gali būti dingstis suimti ir Din� Grenelv.

� K� turite galvoje kalbėdama apie įtraukim� karan?

� Mes patys turėjome plaukioti į Archangelsk� ir gabentis grūdus, kad nenustiptume badu. Man neteko girdėti, kad karaliui būtų �ov� į galv� pasiteirauti, kaipgi mums einasi. O dabar jis nori įstumti mus karan, kuris pagal pavadinim� turėtų vykti visai kitoje vietoje, o ne suomių pakrantėje, kur pliekiami rusai.

� Gal tamsta galėtum grį�ti prie reikalo?

� Taip, pone teisėjau, vos tik su�inosiu, koks tas reikalas.

� A� supratau, kad Dina Grenelv tvirtina padėjusi sudarinėti �ifruotus tekstus.

� Tai puikus būdas mokytis rusi�kų �od�ių.

� Kas juose para�yta � tuose �ifruose?

� Teisėjas perskaitė prad�ioje, bet a� pa�od�iui neatsimenu. Mes dar daug k� kalbėjome, kai teisėjas tai perskaitė. Ir daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai Levas �ukovskis buvo Reinsnese ir mokė mane rusų kalbos.

� Tamsta nelabai nori bendradarbiauti.

� Man atrodo, kvaila are�tuoti �mogų u� tai, kad patraukė per dantį �vedų karalių, ir nepajudinti nė pir�to, kad būtų sudrausti tie, kas sulau�ė Dinos Grenelv antspaud�! O Krymo kare laimėtojų nebus! I�skyrus tuos, kurie i� jo pelnosi pinig�.

Galiausiai teisėjas nusprendė baigti apklaus�. Protokolas buvo garsiai perskaitytas. Ji neprie�taravo. Ir viskas baigėsi.

� Ar esu kuo nors kaltinama? � paklausė ji.

� Ne, � atsakė teisėjas. Jis buvo ai�kiai pavarg�s.

� Koki� įtak� �i apklausa turės apkaltinant Lev� �ukovskį?

� Sunku pasakyti. Bet manau, jog toks ai�kinimas susilpnina �ifro įkaltį.

� Gerai!

� Tamsta simpatizuoji tam rusui?

� Man nepatinka, kai mano sve�iai suimami u� tai, kad kuo draugi�kiausiai bando mokyti mane rusi�kų �od�ių. Nematau reikalo �ito slėpti.

Teisėjas, lensmanas ir Dina i�siskyrė draugi�kai.

Lensmanas buvo patenkintas. Jis jautėsi taip, tarsi pats būtų visk� sutvark�s! Paruo��s ir vien�, ir antr�. Pateik�s i�ankstin� informacij� ir fogtui, ir Dinai. Kad apklausa galėtų vykti skland�iai ir prideramai.

�iandien Dina buvo jo vienturtė.

Kai Dina grį�o i� Ibestado, Reinsnes� juosė vaivoryk�tė. Keturirklei valtelei artėjant, trobesiai vienas po kito nyko i� akių ir skendo rūke.

Galiausiai spalvingoji juosta vienu galu įsikibo į i�imtininkų trobos stog�, o kitu paniro į s�siaurį.

Ji prisimerkusi �iūrėjo į krant�. �iandien ji plaukė viena.

Dina stovėjo prie salės lango ir matė per kiem� einant Stin� ir Tom�. Greta vienas kito. Buvo paskutinės baland�io dienos.

Niekas taip nevaik��ioja �monėms matant! Niekas!

Jie sustojo prie karvelidės. Atsigr�ė vienas į kit� ir nusi�ypsojo. Stinė ka�k� pasakė, bet Dina pro lang� nei�girdo. Tada Tomas atkragino galv� ir nusijuokė.

Ar kas nors buvo kada girdėj�s Tom� juokiantis?

Tomas apglėbė Stin� per liemenį. Ir jie palengva nuėjo per kiem� i�imtininkų trobos link.

Moteris u� u�uolaidos pro dantis i�ko�ė or�. Pasigirdo �nyp�timas.

Tada ji nusigr�ė. �uoliais perlėkė kambarį. Prie krosnies, violon�elės, atgal prie lango.

Kambaryje vis labiau temo.

Laikra��iai ra�ė apie taikos sutartį Pary�iuje. Rusija lai�ėsi �aizdas, neįgijusi didelės �lovės. Anglija lai�ėsi �aizdas, nepasiekusi didelių laimėjimų. O �vedijai�Norvegijai nebereikėjo vaduoti suomių. Napoleonas III, matyt, buvo vienintelis, kuris triumfavo.

Vien� dien� laikra�tyje Dina perskaitė, kad mirė Julija Miuler. Ji nusiuntė u�uojaut� ponui Miuleriui. Ir gavo ilg� liūdn� lai�k�, kuriame jis pasakojo norįs parduoti vis� savo turt�, taip pat ir arklį, ir i�va�iuoti Amerikon.

Dina vaik��iojo į vėliavos kaln�. O Norlanu, kaip tikra palaima, keliavo vasara.

20 skyrius

TU BŪSI PA�EMINTAS, KALBĖSI I� PO �EMĖS, IR TAVO �NEKA GIRDĖSIS I� �EMIŲ; TAVO BALSAS BUS I� PO �EMĖS KAIP �YNIO IR TAVO �NEKA VARGIAI GIRDĖSIS I� �EMIŲ.

(Iz 29, 4)

Juodis įsitaisė papilvėje �aizd�, kuri nenorėjo gyti. Niekas negalėjo pasakyti, kaip ji atsirado. Rodės, kad jis, stovėdamas arklidėje, bandė save negyvai u�grau�ti.

Viskas, k� Tomas darė neleisdamas jam vėl prasigrem�ti �aizd� tvirtais geltonais dantimis, nedavė naudos.

Niekas, i�skyrus Din�, negalėjo prisiartinti prie su�eisto gyvulio. Buvo matyti, kad ken�ia skausmus, nes �aizda supūliavo. Ji u�dėjo jam apynasrį. Ir kiekvien� kart�, kai jis būdavo girdomas ar �eriamas, stovėdavo �alia pri�iūrėdama, kad jis nedraskytų �aizdos.

Dien� naktį visi girdėjo pa�ėlusį, ar�ų �vengim�. O kanopų trypimas arklidėje trikdė ir gyvulius, ir �mones. Stinė virė tepal� �aizdai. Olinė ateidavo su savo ko�ių kompresais.

Ta�iau po savaitės arklys atgulė ant arklidės aslos ir nebesikėlė. Jis gleivėmis apta�kydavo Din�, kai ji prisiartindavo, ir prie� bet k� �iepė dantis.

Koja, kuri buvo ar�iausiai �aizdos, gulėjo palenkta po juo. Akys buvo pasruvusios krauju.

Hanai ir Benjaminui buvo u�drausta eiti į arklid�.

A� esu Dina. �monės tokie apgailėtinai bejėgi�ki. Gamta abejinga. �vaistosi gyvybėmis. Niekada neprisiimdama atsakomybės. Tik leid�ia viskam nusėsti lyg dumblui ant pavir�iaus. Kaip paken�ia nauja gyvybė atsirasti tame purve? Dumblas gimdo dumbl� be galo, be kra�to, nieko reik�mingo neįvykstant ir neatsirandant. Kad nors vienas �mogus pasikeltų i� purvo ir k� nors nuveiktų gyvenime! Nors vienas�

Skai�iai ir muzikos garsai vir�esni u� vis� t� purv�. Nepriklauso nuo to, ar �mogus k� nors �ino. Skai�ių dėsniai nei�nyksta ir tada, kai niekas jų neu�ra�o. Garsai visada egzistuos. Nesvarbu, ar mes juos girdime.

Bet gamta yra purvas. �ermuk�nis. Arklys. �monės. Atsirad� i� dumblo. Vėl taps dumblu. Nugyvena am�ių. Ir nusk�sta purve.

A� esu Dina, kuri viena su gele�iniu kūju ir peiliu. Bei arkliu. A� �inau, kur turiu smogti? Taip! Nes a� privalau. A� esu Dina, kuri kalbasi su Juod�iu. A� esu Dina, kuri apkabina jam kakl�. Kuri �iūri jam į paklaikusias akis. Ilgai. A� esu Dina, kuri smogia. Ir kerta! Giliai.

Tai a� �ia sėd�iu toje �iltoje raudonoje masėje ir glaud�iu prie sav�s arklį. A�! Kuri mato, kaip akys pama�u virsta į stikl� ir apsitraukia migla.

Tomas įėjo į arklid� pa�iūrėti arklio, nes jo nebebuvo girdėti.

Prieblandoje ir i� toliau atrodė, tarsi Dinos veidas ir drabu�iai būtų apibir� �vie�iais, lietuje su�lapusiais ro�ių �iedlapiais. Ji sėdėjo ant �emės apkabinusi arklio galv�. Didelis juodas gyvulio kūnas ramiai tysojo ant aslos, į �alis atmet�s grak��ias stiprias kojas.

Smarkiomis �iurk�lėmis i�try�ko kraujas. Nuta�kė sien� ir ant grindų pakreiktus auksinius �iaudus.

� O Vie�patie! � sudejavo Tomas. Nusismauk�s kepur�, pritūpė �alia jos.

Neatrodė, kad ji būtų jautusi jį esant greta. Jis vis tiek nesitraukė. Kol giliame peilio dūryje sukre�ėjo paskutiniai la�ai.

Tuomet ji pama�u i�silaisvino, padėjo arklio galv� ant �emės ir u�spaudė gyvuliui akis. Atsistojusi persibraukė ranka kakt�. Tarsi nakvi�a, kuri pabunda klydinėdama.

Tomas taip pat pakilo.

Dina rankos mostu parodė nesiartinti. Po to pasuko prie durų ir i�ėjo neu�darydama jų. Jos kaustytų batų kauk�ėjimas į �iaudais pakreikt� asl� dusliai aidėjo visoje arklidėje.

Tada stojo tyla.

Kūjis su peiliu buvo nune�ti į viet�. Arklidė i�valyta. Kruvini darbiniai drabu�iai paki�ti upėje po dideliais akmenimis. Ji visk� skalavo į jūr�.

Dina nuėjo į viralin� ir po did�iuoju katilu pakūrė ugnį. Prisėdo ant suolelio �alia krosnies, kol vanduo pakankamai su�ilo ir garai ėmė mu�ti lig lubų.

Tada ji atsistojo, nuėjo prie durų ir u�stūmė sklend�. Atsine�ė did�i�j� skardin� vonel�, kaban�i� ant sienos, ir pripylė vandens. Lėtai nusirengė. Tokiais judesiais, lyg atlikdama ritual�.

Sulankstė kiekvien� rūb�, paslėpdama kraujo dėmes. Tarsi jų nematydama būtų galėjusi jas panaikinti. Galiausiai nuoga paniro į garuojantį vandenį.

Staugsmas gimė ka�kur greta. Susikaupė ryklėje. I�siver�ė visk� suskaldydamas į skeveldras. Kol atėjo Jertrūda ir jas surinko.

21 skyrius

TEATEINA MANO MYLIMASIS Į SAVO SOD� IR TEGUL VALGO SAVO MED�IŲ VAISIUS. A� ATĖJAU Į SAVO SOD�, MANO SESUO, SU�ADĖTINE, NUSISKYNIAU SAVO MIR� SU SAVO KVEPALAIS, VALGIAU MEDAUS SYVO SU SAVO MEDUMI, GĖRIAU SAVO VYN� SU SAVO PIENU. VALGYKITE, PRIETELIAI, IR GERKITE, IR ATSIGERKITE, MYLIMIAUSIEJI.

(Gg 5, 1)

T� dien�, kai Dina buvo Kvefiorde ap�iūrėti �irgo, kurį jai �adėjo parduoti, i� Stranstedo pakeleivingu laivu atvyko Levas �ukovskis. Visa jo manta tebuvo jūreivi�kas mai�as ir kelioninis krep�ys. Krautuvės Peteris pasitiko atvykėlį prieplaukoje, nes jis k� tik buvo u�dar�s krautuv� nak�iai.

Suprat�s, jog tai ne vėlyvas pirkėjas, o nakvynininkas, jis skėstelėjo rankomis ir papra�ė eiti dvaran.

Levas stovėjo ir �iūrėjo į �ermuk�nių alėj�. �ioji stūksojo apsunkusi, su pilnu skraitu kraujo raudonumo uogų. Lapus buvo nudrask�s vėjas.

Tada jis �engė per j�. Nuoguose vainikuose buvo girdėti tylus niūniavimas. Jis sustojo prie�ais did�iuosius laiptus. Paskui tarsi apsigalvojo. U�ėj�s u� namo, įsmuko pro priestato duris. Numet�s ant grindų jūrininko mai�� ir kelioninį krep�į, pasibeldė. Netrukus atsidūrė mėlynojoje virtuvėje.

Olinė atpa�ino vyri�kį su randu. I� prad�ių buvo nedr�si ir �alta, tarsi niekada Reinsnese nebūtų priiminėjusi sve�ių. Ji pakvietė jį vidun į kambarį, bet jis atsisakė. Jei netrukdysi�s, mielai pasėdėsi�s pas j�.

Akimirk� ji stovėjo slėpdama rankas po priky�te, tuomet �astelėjo prie jo ir ėmė tap�noti per krūtin�.

� Labai a�iū u� siuntinį! Nuo pat jaunystės laikų nebuvau gavusi tokios dovanos! Telaimina tave�

Ji taip susijaudino, kad ėmė plek�noti dar smarkiau.

Gestas buvo netikėtas, ta�iau jis nusijuokė ir pabu�iavo j� į abu skruostus.

Sumi�usi ji nusisuko ir suskato kurstyti krosnį.

� Sugalvok man dovanoti �itoki� gra�i� apykakl�! � kalbėjo ji, o kūrenami �abai plyks�iojo prie jos u�kaitusio veido, palinkusio ties prie�da.

� Ar Olinei kada tenka ne�ioti apykakl�? � paklausė jis ir pa�velgė tiesiai į j�.

� O taip� retkar�iais. Bet dabar nelabai kur bei�einu. O �ia, virtuvėje, nedera vaik��ioti taip i�sipus�ius.

� Bet kartais galima pasipuo�ti?

� Taip, � sulaikiusi kvap�, i�tarė ji. Kad tik u�baigtų �nek�.

� Kada Olinė paskutinį sykį dėvėjo apykakl�?

� Per Kū�ias.

� Senokai.

� Taip, bet, �inai, ne pro �alį turėti vien� nesutept� ir nenubrizgusį daiktelį.

Jis pasiuntė jos nugarai meilų �vilgsnį. Tuomet ėmė klausinėti, kas gera Reinsnese.

Tarnaitės viena po kitos įki�davo galv� pro kamaros duris. Levas sveikinosi paduodamas rank�. Olinė nurodinėjo, kaip paruo�ti didįjį sve�ių kambarį. Trumpomis komandomis. Po pus� �od�io. I� kurių matėsi, kad jos ir taip �inojo, k� reikia daryti. O visa tai tebuvo daroma norint jas i�pra�yti i� virtuvės.

Tada ant virtuvinio stalo ji patiekė kavos. Jis i�ėjo ant laiptų savo kelioninio krep�io. Ir �iaip taip įsiūlė jai romo. Olinė sėdėjo visa �vytinti. Kol jis vėl paklausė, kokios naujienos Reinsnese.

� Motu�ės Karenos nebėr� � tarė Olinė ir pakėlė rank� prie akių.

� Kada tai įvyko?

� Pernai rudenį. Kai Dina grį�o i� Tromsės. Taip, ji buvo Tromsėje ir u�sakinėjo miltus i� Archangelsko� Bet ponas Levas juk negalėjo �inoti.

Olinė papasakojo apie motu�ės Karenos mirtį. Apie tai, kad Stinė su Tomu ved�, gyvena i�imtininkų troboje ir laukia vaikelio.

� Matyt, taip jau yra, kad visada atsirandu kam nors mirus, � sumurmėjo jis. � Bet kad Stinė su Tomu� Tai d�iugi naujiena. Keista, nepastebėjau to, kai buvau �ia paskutinį kart�. Kad ka�kas tarp jų brendo.

Olinė atrodė suglumusi. Bet po to nei�turėjo:

� Jie ir patys nedaug te�inojo. �ia Dinai pasimatė, kad tai būtų nebloga i�eitis. Tada taip ir įvyko. Ir atrodo, kad visam dvarui tat i�ėjo į gera. Bet ne visos moterys Reinsnese laimingos�

� K� turi galvoje?

� Poni�. �iaip neturė�iau nieko sakyti. Ji per kieta. Taip pat ir sau. Ka�kas j� grau�ia� Ji neturi daug laimės! Ir tai matosi� Bet man nereikėjo viso to sakyti�

� Nieko baisaus. Man atrodo, kad a� suprantu.

� Ji pati nudobė arklį!

� Kodėl?

� Jis sirgo. Turėjo papilvėje �aizd�, kuri u�pūliavo. Be to, buvo ir senas. Bet kad ji įstengė�

� Ji mylėjo t� arklį?

� Suprantama. Bet kad pati ir nudobė�

� Ar nu�ovė jį?

� Ne, nusmeigė! Vaje, vaje!

� Bet arklys leidosi.

Olinės veidas staiga virto r�stine siena be durų ir be langų. Ji nuėjo prie viryklės ir paėmusi kavinuk� abiem pripylė kavos.

Tada pasakė, kad jis atrodo sulys�s ir i�bly�k�s.

Jis pla�iai nusi�ypsojo ir paklausė apie vaikus.

� Benjaminas nors kart� su mama. Rasi jai dabar labiau jo reikia, kai nebėra arklio.

� Nors kart�?

� Na taip, be Reinsneso, tas vaikas nedaug k� mato� Taip, �inoma, �ia lankosi daug �monių. Ta�iau berniukas, kuriam reikės tiek aprėpti, turėtų pamatyti daugiau pasaulio!

� Jis dar labai jaunas, � nusi�ypsojo Levas.

� Gal ir taip� O Stinė turės ma�ylį lapkri�io mėnesį. Tuomet i�imtininkų troboje bus trys vaikai. Bet nė vieno dvare. Negerai, kad Benjaminas auga ne taip, kaip priderėtų jo luomui. Motu�ei Karenai tai nepatiktų. Ji norėtų susigr��inti jį dvaran.

� Ar Benjaminas negyvena su mama? � paklausė Levas.

� Ne, jis nenori� turbūt.

Levas stebėjo moterį su priky�te.

� Kuo i�keliavo Benjaminas ir Dina?

� A, ji i�plaukė valtimi. U�sispyrė ir gana. Jeigu būtų gyva motu�ė Karena, ji būtų neleidusi i�plaukti su berniuku į jūr� vienai, be vyri�kos pagalbos.

� Ir Dina būtų jos klausiusi?

� Dar ir kaip klausiusi. Ne�inau, kaip būtų buv� i� tikrųjų. Bet grei�iausiai ji nebūtų taip pasielgusi.

Staiga Olinė susigriebė kalbanti �iam svetimam �mogui dalykus, kuriuos sunku nusakyti �od�iais. Ji tankiai sumirksėjo ir panoro baigti �nek�.

Galbūt taip paveikė nėrinių apykaklė, kuri� jis jai dovanojo? Ar tai, kad jis tiek daug klausinėja? Ar akys? Ji pasiteisino pati sau ir greit ėmė krauti į lėk�t� pyragus ir braukti nuo siuvinėtos staltiesės trupinius.

� O Johanas? Kaip jis gyvena? � paklausė tas.

� Tupi savo parapijėlėje Helgelane. A� dorai ir ne�inau, kaip jam ten einasi. Dabar nebera�o, kai nebėra motu�ės Karenos. Pasidarė visi�kai svetimas. Taip pat ir man. Bet, manau, sveikata pasitaisė� Kurį laik� jis sirguliavo.

� Olinė turi daug rūpes�ių?

� Na taip, kas man daugiau lieka.

� Olinė sunkiai dirba?

� Ne, a� turiu gerų pagalbininkų.

Stojo tyla.

� O Dina? Kada ji turi grį�ti?

� Turbūt ne anks�iau kaip rytoj, � pasakė ji, akies kampu�iu stebėdama vyri�kį. � Bet Andersas grį�o i� Stranstedo �įvakar. Manau, jis apsid�iaugs, kad atvyko ponas Levas! Andersas ruo�ia ir jekt�, ir fembering� Lofoteno �ūklei. Planuoja pavasarį siųsti abi jektas į Bergen�. Mano galva, jis sumanus. Po to, kai pasistatė pastog� femberinge, jau�iasi kaip ponas ir pats �vejoja. Kai kada. Pernai jis gabenosi ir įrangos, ir maisto parduoti �vejams Lofotene. O namo grį�o su �uvimis, kepenimis ir ikrais. Ir pirkosi, ir pats gaudė. Prisikrov�s buvo iki vir�aus!

Dina retai kada plaukdavo viena. �įkart taip jau i�ėjo. Ji metė tokį at�iaurų �vilgsnį, kad niekas nedrįso siūlytis j� palydėti, kol ji nepra�ė. Ji pasiėmė tik Benjamin�.

Jis sėdėjo vėliavos kalne, kai ji u�lipo pasidairyti garlaivio. Pasisveikino su ja taip, kaip sveikindavosi su �monėmis, kurie nakvodavo arba ateidavo i� krautuvės, kad gautų pas Stin� kavos.

Jis įsmeigė į j� mėlynas akis. Prisimerk�s, tarsi ji būtų plonytis dulkių sluoksnis ore. Veido bruo�ai kaip reikiant buvo pradėj� a�trėti. Skruostai ir smakras pasidarė kampuoti. Plaukai per pastaruosius metus patamsėjo. O galūnės buvo negrabios ir visur kliudė. Jis turėjo neger� įprotį su�iaupti lūpas į vien� brūk�nį.

� Ir tu �valgaisi laivų? � paklausė ji.

� Taip.

� Manai, kad �iandien atplauks �monių?

� Ne.

� Tai kodėl �iūri?

� Jis toks bjaurus.

� Ar Benjaminas �iūri į garlaivį dėl to, kad jis bjaurus?

� Taip.

Dina prisėdo ant plok��iojo akmens �alia vėliavos stiebo. Berniukas mandagiai pasislinko į �alį.

� U�teks vietos abiem, Benjaminai.

Staiga ji u�dėjo rank� jam ant nugaros, bet jis atsitraukė. Nepastebimai, tarsi nenorėdamas jos erzinti.

� Ar nori kartu vykti į Kvefiord� ap�iūrėti naujo �irgo? � paklausė ji, ūkiant garlaiviui.

Jis neatsakė, kol nenustojo ūkti.

� Būtų neblogai, � atsakė jis apsimestinai kasdieni�ku balsu. Lyg bijodamas, kad Dina apsigalvos, jeigu jis parodys d�iaugsm�.

� Tuomet nuspr�sta. I�plaukiam rytoj.

Jie pasėdėjo dar valandėl� �iūrėdami, kaip vyrai i�siyrė prie laivo.

� Kodėl tu nudūrei Juodį? � staiga paklausė jis.

� Jis sirgo.

� Ar negalėjo pagyti?

� Taip. Bet niekada nebegalėjo būti toks kaip anks�iau.

� Ar tai labai svarbu?

� Taip.

� Kodėl? Tu būtum galėjusi jodinėt kitu arkliu.

� Ne, a� negaliu laikyti arklio, kuris tik stovėtų arklidėje, kai a� jodinė�iau kitu.

� Bet kodėl pati tai padarei?

� Nes tai buvo rimta.

� Jis galėjo tave negyvai u�spardyti?

� Taip.

� Kodėl Dina taip daro?

� A� darau, k� privalau, � atsakė ji ir atsistojo.

Dina tarėsi su juo dėl arklio pirkimo. Jos nuomonei buvo pritarta. �irgui ka�ko trūko. Jis buvo klastingų akių ir siauros krūtinės. Negelbėjo ir tai, kad labai klausė, kai Dina u�sėdo ant jo. Sandėris neįvyko.

� Tuomet reikėtų, kad ka�kas parplauktų su tavim namo, � nerūpestingai tarė Dina. � Mes lyg norėjom grį�t sykiu, tu ir a�.

Jiedu pernakvojo lensmano dvare. Taikiai ir pakan�iai.

Per teisėj� lensmanas gavo �ini�, kad neseniai paleistas Levas �ukovskis.

Dina i�klausė naujien� primerktomis akimis. Tada ji ėmė kalbėti Dagnei, kad mielai pasiimtų į Reinsnes� Jertrūdos portretus, dėl kurių vietos Dagnė ir ji visais laikais pe�ėsi.

Dagnė neramiai pasimuistė. Ta�iau pritarė. Nebloga i�eitis.

� Ir sag�. Kuri priklauso Jertrūdai. T�, kuri� įsisegi, kai nori pasipuo�ti. J� taip pat norė�iau i�saugoti, � toliau kalbėjo ji.

Berniukai ir lensmanas sėdėjo lyg ant adatų. Ta�iau Benjaminas, atrodo, nebojo, kad jie sėdi ant parako. Jis stebėjo visus i� eilės. Tarsi būtų atrad�s ka�k� įdomaus knygoje su paveikslėliais.

Viskas praslydo �onu. Kaip ūmus vėjo �uoras, staiga pakeit�s kryptį.

Dina i�sive�ė ir sag�, ir portretus.

Buvo skaistus rudeni�kas oras. Ir ganėtinai palankus vėjas.

Berniukas buvo i�didus kaip povas. Nema�� kelionės dalį sėdėjo prie vairo. �nekėjo nedaug. Bet atrodė patenkintas. Bema� laimingas. Keliaudami į namus, jie apie daug k� kalbėjo.

Ji �iūrėjo į jį! Ji klausė, k� jis nori pasakyti. Vis� laik� ji labai rimtai atsakinėjo į jo klausimus. Apie motu�� Karen�. Apie arklį. Apie tai, kuo jis mokysis, kai u�augs. Apie tai, kas valdo Reinsnes�. Visus tuos dalykus, kuriuos Benjaminas nusiklausė, kai suaugusieji pamir�davo, kad jam duotos ausys kaip ir kitiems �monėms. Ir į k� jie vengdavo atsakyti, kai jis paklausdavo.

Dina atsakinėjo. Kartais jam nieko nepasidarydavo ai�kiau. Bet tai buvo nesvarbu. Nes ji atsakinėjo.

Retkar�iais pasakydavo ne�inanti. Kaip ir tada, kai jis paklausė, ar pasiimsianti jį, kai kit� sykį kur nors plauksianti. Arba kai jis paklausė, ar Johanas dar kada nors atva�iuosi�s į Reinsnes�.

� Man vis tiek, ar Johanas grį� namo, � pasakė jis.

� Kodėl gi?

� Ne�inau.

Ji paliko jį ramybėje ir daugiau nebeklausinėjo.

Jie priplaukė beveik ligi pat kranto.

� Tu vairuoji ne blogiau u� Anders�, � pasakė Dina, kai botas pasiekė pirmuosius akmenis.

Benjaminas nu�vito. I��oko į paplūdimį kaip tikras vyras ir nuvilko bot� prie didelio akmens, kad Dina galėtų i�lipti į krant� nesu�lapdama kojų.

� Dina velni�kai gerai buriuoja, � tarė jis ir pasisuko į j� paimti kelioninių krep�ių, kuriuos ji padavė jam i� laivo galo.

Jo �ypsena buvo reta dovana. Ta�iau jai neberūpėjo Benjamino dovanos. Jos akys krypo ka�kur auk�tyn į kalv�.

Alėja leidosi vyri�kis su juoda pla�iakra�te fetrine skrybėle. Jis kilstelėjo rank� pasisveikindamas. Ji paleido krep�ius į dumblius. Tuomet lėtai ir atkakliai �engė tarp akmenų. Per u�liet� paplūdimį. Tarp pa�iūrių. Per �vyr�. Gilyn tarp med�ių vainikų, kur alėja sergėjo keli� trobesių link.

Paskutin� atkarp� ji pasileido tekina. Sustojo per �ingsnį. Tada jis i�tiesė rankas. Ji atsidūrė jo glėbyje.

Berniukas paplūdimyje nunarino galv� ir u�vilko bot� ant kranto.

�is buvo sunkus.

Jie jau valgė desert�. Rudens sutemos sulindo į kertes. Nes t� vakar� �viesos nebuvo taupoma.

Mokytojas ir krautuvės Peteris nesiki�o į pokalbį. Daugiausia �nekėjo Andersas ir Levas. Dinos akys degė kaip ugnis.

Stinė nebesėdėjo prie stalo. Nustojo po vedybų su Tomu. Ji savanori�kai atsisakė �ios privilegijos. Nes Tomo niekada nekviesdavo prie stalo dvaro svetainėje.

Dabar ji tai įeidavo, tai i�eidavo. Pri�iūrėjo, kad nieko netrūktų. Kaip ori virtuvės �eimininkė. Nors did�iuliu pilvu, ji vaik��iojo skubriai ir grak��iai lyg stirna.

Levas �irdingai pasisveikino su ja kaip su nami�ke. Ta�iau ji buvo mandagiai santūri. Tarsi norėdama apsidrausti nuo galimų klausimų.

Niekas nekalbėjo apie kalėjimus ir �nipų veikl�. Ta�iau be karo temos neapsiėjo. Tai buvo savoti�ka būtinybė.

� Ar jūs Rusijoje patenkinti naujuoju caru? � paklausė Andersas.

� �iuo klausimu, matyt, nėra vieningos nuomonės. Bet a� jau seniai neturėjau �inių i� Sankt Peterburgo. �iaip jis kiek galėdamas pasinaudojo bevilti�ka padėtimi. Be to, nėra taip vienpusi�kai mokytas karo dalykų kaip tėvas. Netgi prie�ingai: nuo ma�ų dienų vienu i� jo mokytojų buvo poetas Vasilijus �ukovskis.

� Levo giminaitis? � skubiai paklausė Dina.

� Gal ir taip, � nusi�ypsojo jis.

� Levas mano, kad mokytojo asmenybė labai svarbu? � paklausė Dina ir �vilgtelėjo į kandidat� Angelį.

� Tuo nesunku įsitikinti.

� A� turiu Lorch�, � m�sliai tarė Dina.

� �ia tas pats, kuris i�mokė tave groti violon�ele ir pianinu? � paklausė kandidatas.

� Taip.

� Kur jis dabar?

� Tai �en, tai ten.

Stinė buvo įėjusi padengti stalo kavai. I�girdusi Dinos atsakym�, ji atsitiesė. Po to ramiai i�ėjo. Andersas akivaizd�iai nustebo. Bet nieko nesakė.

� Suprantama, kad tam �mogui tenka didelis vaidmuo, � pasakė kandidatas.

� Be jokios abejonės, � tarė Levas.

� Ar tamsta manai, kad Krymo karas buvo pasmerktas pralaimėti dėl to, kad niekas nei�mokė kareivių kautis? � susidomėj�s paklausė mokytojas.

� Karas, kuris neturi jokios prasmės tiems, kurie kaunasi, yra pasmerktas pralaimėti. Karas � kra�tutinė pasekmė, kai �monės taip įbauginti, jog nustoja kalbėti.

� Tai tėra etinė klausimo pusė, � pasakė kandidatas.

� Etinės pusės taip pat negalima nepaisyti, � tarė Levas.

� Taikos sutartis, ko gero, suvar�ė rusų laisv�? � paklausė Andersas.

� M�stantis rusas yra laisviausia būtybė pasaulyje, � �valiai tarė Levas. � Bet Rusija nėra vienbalsė. Tai visas choras! � pridūrė jis.

Andersas labai mėgo desert�, bet dabar padėjo �auk�t�.

Dina buvo i�sibla�kiusi. Ji spoksojo tiesiai prie� save ir nereagavo į jų �vilgsnius. Galiausiai paėmusi servetėl�, nusi�luostė lūpas.

� Taip, bet ka�kur turi būti durų raktas, � i�tarė pati sau. � Man tik nepavyksta jo rasti�

� Kaip Levas �iūri į skandinavizmo12 �alininkų pasiūlym� suvienyti visas �iaurės valstybes po viena vėliava? � paklausė kandidatas.

� �iūrint k� mes priskirsim �iaurės valstybėms, � i�sisukinėdamas atsakė Levas.

� �ia tik �emėlapio darkymas. Neįmanoma sulydyti aukso su pelenais. Jie atsiskirtų vos tik atvės�, � sausai pasakė Andersas.

� Nemanau, kad tu teisus. Tautos privalo �iūrėti ne tik sav�s. �monės, kurie, i�skyrus save, nieko daugiau nemato, yra �uv�, � lėtai pasakė Levas ir nuleido akis į lėk�tel�.

Dina pa�velgė į jį nustebusi, po to prajuko. Kiti suglum� nudelbė akis į stal�.

� Ar galėtų ponia Dina i�pildyti seno sumu�to ruso paskutinį pra�ym�? � linksmai paklausė jis.

� Koks tai pra�ymas?

� Pagrok k� nors i� natų, kurias tau atsiun�iau!

� Gerai, jeigu eisi su manimi paie�koti lokio, kuris praeit� savait� ties praraja papjovė dvi avis, � skubriai pasakė Dina.

� Sutarta! Ar turi �autuv�?

� Taip, Tomas turi!

Dina pakilo, susiglem�ė tamsiai mėlyn� medvilninį sijon� ir atsisėdo prie instrumento.

Levas nusekė jai i� paskos, o kiti susėdo prie atvirų durų rūkomajame. Jųdviejų rankos buvo lyg i� �arijų ir spyglių, kai jie paliesdavo viens antr�.

� Ne visus kūrinius buvo vienodai lengva groti, � tarė Dina.

� Bet turėjai u�tektinai laiko pasimokyti�

� Taip, a� tuo nesiskund�iu, � �altai atrė�ė ji.

� Ar galiu papra�yti?

� Taip.

� Tada norė�iau i�girsti kūrinį, skirt� lunatikams. Mėnesienos sonat�. Bethoveno.

� J� tu pamir�ai atsiųsti.

� Ne, tu j� gavai. Tai yra Sonata Nr. 14, � pasakė jis.

� Tu klysti! Sonatos Nr. 14 pavadinimas ne toks. Ji vadinasi �Sonata quasi una fantasia�, � prana�iai tarė ji.

Jis atsistojo rūkomajame tarp vyrų ir jos taip, kad vienas tegalėjo matyti jos akis. Jo randas t�vakar buvo visai bly�kus. Gal todėl, kad ir vyri�kis buvo i�bal�s.

� Mes abu teisūs. I� prad�ių sonata vadinosi taip, kaip u�ra�yta natose. Ta�iau vienas ra�ytojas perkrik�tijo j� �Mėnesienos sonata�. Man patinka tas pavadinimas� Nes tai � muzika lunatikams.

� Galimas daiktas. Tik man labiau patinka sonata Nr. 23 �Appassionata�.

� Bet i� prad�ių pagrok man, � tyliai tarė jis.

Ji neatsakė. Tik susirado natas ir ėmė skambinti. Pirmieji akordai buvo ausį rė�iantis protestas. Po to garsai u�liejo kambarį tarsi glamonės.

Kaip įprasta, buvo atvertos durys į virtuv� bei kamar�, ir visi brazdesiai toje pusėje nu��iuvo. Olinė ir tarnaitės lyg �e�ėliai �mėk��iojo tarpdury.

Dina u�vėrė akis. Ta�iau pir�tai buvo lyg pasalūni�ki �ermuonėliai �ieminiais kailiukais. Be galo vikriai jie land�iojo i� rankovių su batistiniais raukinukais.

Andersas atsisėdo taip, kad galėtų matyti Dinos profilį. Rusas stovėjo u� jo kėdės. Jis begėdi�kai įsispitrijo �aliomis akimis į jos plaukus, o rankas laikė u�dėj�s ant kėdės atlo�o. Nepaisydamas to, Andersas tvirta ranka tylutėliai prisidegė cigar�. Veidas ry�kiai nu�vito tamsios sienos fone. Rauk�lė tarp antakių neteikė jam patrauklumo. Vis tiek jis atrodė draugi�kai nusiteik�s.

Akimirksnį jis susidūrė su Levo �vilgsniu. Visi�kai atviru. Tada linktelėjo vyri�kiui. Tarsi jie būtų su�aid� �achmatų partij�, kuri� Andersas pralaimėjo parodydamas didelį pakantum�.

Andersas visais laikais buvo stebėtojas. Ir savo, ir kitų gyvenimo. Mintyse jis suskai�iavo mėnesius nuo tada, kai Levas paskutinį kart� lankėsi Reinsnese, iki kelionės Folhavu. Tada nuleido galv� ir kartu su cigaro dūmais pūtė mintis į lubų sijas.

NE�IŪRĖKITE Į MANE, KAD A� TAMSIAVEIDĖ, NES MANE NUDEGINO SAULĖ. MANO MOTINOS SŪNŪS KOVOJO PRIE� MANE: JIE PASTATĖ MANE SAUGOTI VYNUOGYNŲ; SAVO VYNUOGYNO A� NESERGĖJAU. PASAKYK MAN TU, KURĮ MANO SIELA MYLI, KUR TU GANAI (�), KAD NEPRIVALĖ�IAU KLAID�IOTI PASKUI TAVO DRAUGININKŲ KAIMENES.

(Gg 1, 6�7)

�viesos dvaro trobesiuos u�geso. Viena po kitos. Koridoriuje spingsojo pora stearino �vakių masyviose ketaus �vakidėse.

Po to, kai visi i�siskirstė kas sau, Dina su Levu i�ėjo pasivaik��ioti po naktį. Dvi did�iosios drebulės �alia sodo statinių tvoros stovėjo nuogos violetinio dangaus fone. Smėlis su kriauklelių skeveldromis aplink motu�ės Karenos �irdi�k� klomb� mėnesienoje priminė ma�ytėlai�ių numirėlių kaulų jūr�. A�triai kvepėjo rudeniu.

Jų �ingsniai krypo pavėsinės link, tarsi taip būtų i� anksto susitarta. Kai ji atvėrė plonas duris, į juos tvokstelėjo drėgmė. Langų stiklai tvyks�iojo Dinos �ibinto �viesoje. Ji buvo su apsiaustu ir �aliu. Jis menkiau apsireng�s. Bet tam kartui pakankamai �iltai.

Vos tik ji pastatė �ibint� ant stalo, jis apglėbė j� i�badėjusiom rankom.

� A�iū! � i�tarė.

� U� k� dėkoji?

� U� neteisingus parodymus!

Jų kūnai buvo lyg med�iai audroje. Pasmerkti stovėti greta. Zulintis vis stipriau ir stipriau sulig kiekvienu vėjo gūsiu, kai negali prisipa�inti skausmo.

� Ar dėl to jie tave paleido?

� Tai padėjo. Be to, �ifras buvo visai nekaltas.

� O i� tikrųjų k� kita rei�kė?

� Jis buvo skirtas �monėms, kurie supranta rusų kalbos dviprasmybes.

Jis pabu�iavo j� suėm�s delnais jos galv�.

Pavėsinės stogas sutrūko, ir juodu kaip raibas balandis apklėtė dangus. Raudonas �aibas tvykstelėjo į spalvotus langų stiklus. O �ibintas u�geso savaime. Kiras u� lango priminė ry�ki� raudon� pamėkl�, pro �alį plaukė �alias mėnuo. Apskritas ir pilnas.

� Tu sugrį�ai! � pasakė ji, atgavusi kvap�.

� Ar gavai skrybėl�?

� Taip.

� Ir dvejojai?

� Taip.

� A� ilgėjausi.. � su�nab�dėjo jis ir glustelėjo lūpomis jai prie kaklo. � Sėdėjau u� grotų ir ilgėjausi.

� Kaip tau ten ėjosi?

� Dabar apie tai nekalbėkim.

� Ar tai buvo pirmas kartas?

� Ne.

� Kur buvo paskutinį sykį?

� Rusijoje.

� U� k�?

� Dina! Ar tave reikia be perstojo bu�iuoti, kad nutiltum?

� Taip! Kodėl tu �ia atva�iavai, Levai?

� Nes tebemyliu �kiperio na�l�, vardu Dina Grenelv.

Ji garsiai atsidūsėjo. Kaip senas padienis, kuris pagaliau gali atsipūsti po ilgos darbo dienos laukuose. Tada krimstelėjo jam į skruost�.

� K� rei�kia Levo �ukovskio meilė?

� Tai, kad noriu pa�inti tavo siel�. Ir noriu, kad am�inai kartotųsi palaima kaip ba�ny�ios vargonų balkone.

Tarsi tai būtų buv�s slapta�odis, ji pakilo ir prisitraukė jį.

Ant stalo liko stovėti negyvas �ibintas.

Tuomet jiedu �engė tiesiu keliu į palaim�.

Tre�i� valand� nakties salėje u�grojo Lorcho violon�elė. Andersas apsivertė lovoj. Mėnuo ant jo metė vieni�� lango kry�ių. Jis nusprendė dar prie� �iem� nuvykti į Namsos� r�stų. Ta�iau nesumerkė akių iki pat ryto.

Benjaminas taip pat girdėjo Lorcho violon�el�. Garsai atskriejo per kiem� į i�imtininkų trobos pastog�.

Jis stebėjo puot� pro trobos langus. Didelis tamsiaplaukis vyras su bjauriuoju randu nenuleido akių nuo Dinos. Tarsi ji būtų jo.

Stinė i� anksto pa�aukė jį vidun, kad jis persirengtų ir eitų su visais prie stalo.

Ta�iau Benjaminas Grenelvas t�dien parplaukė i� Fagerneso. Ir buvo paliktas vienas tarp paplūdimio akmenų.

Dina pati turėjo atsivesti jį prie stalo!

Jis �inojo, kad ji to nedarys.

Levas nusekė paskui j� į sal�. Nelyginant karvedys, kuris, u�ėm�s did�iausi� �alies miest�, galų gale u�lipa į triumfo ve�im�. Dar koridoriuje jis nuvilko jai apsiaust� ir nuavė batus.

Juodoji krosnis vos ruseno. Anetė buvo pakūrusi j� dar pavakare.

Dina u�degė kandeliabr� ant veidrod�io stalelio ir u�gesino lemp�.

Jis stovėjo ir �iūrėjo į j� nusirengian�i�. Kai ji nusivilko korsa��, jis atsiduso ir ėmė glostyti jos nuogus pe�ius.

Jai nusisegus liemenėl�, i�puolė krūtys. Kalinės, paleistos į jo rankas. �vilgan�ios, su tamsiais kūpsan�iais spurgeliais po jo pir�tais. Jis pasilenkė ir ėmė gerti i� jų.

Ji grabaliojo sijono u�sag�. Mink�tai su�lamėjo audeklas. Begalybė audeklo. Galiausiai ji stovėjo vienomis kelnaitėmis.

Jis nuleido rankas jai ant klubų ir vėl atsiduso. Atrado visas i�siilgtas formas. �ilt� od� po ploniausiu Rytų Indijos perkeliu. Tai jį suaudrino. Jie tebestovėjo.

Ji i�silaisvino i� glėbio ir, �iūrėdama į akis, nurengė jam liemen�, atri�o ir nutraukė kaklajuost�. Nuvilko mar�kinius.

Jis stovėjo prisimerk�s ir mėgavosi kiekvienu palengvėjimu. Liko be plataus odinio dir�o su �alvarine sagtimi. Odinių kelnių. Ji lankstėsi prie�ais jį ir u� jo. Pir�tai buvo ramūs ir �ilti. Galiausiai jis prie� j� paliko nuogas.

Tuomet ji nusileido ant kelių ir įsikniaubė veidu jam į tarpukojį. Jis priklausė jai, ir ji u�valdė jį. Burna ir rankomis.

Jis u�sikėlė did�i�j� moterį sau ant klubų. Jo rankos virpėjo i� įtampos. I� prad�ių jis tik palengva kraipė klubus.

Besimeilinantis, goslus judesys. Taip tetervinas �aid�ia poruodamasis. Po to jis lėtai įsismelkė į j�. Prisidengė ja kaip galingu skydu nuo bet kokios grėsmės.

Ji atsiliepė apsivydama apie jį rankomis ir kojomis. Ir tvirtai jį laikydama. Kol jis nurimo. Tuomet ji kilstelėjo savo krūtin� jam prie burnos ir stipriai įsikibo į jį.

Jis buvo tarsi galingos ma�inos cilindras. Slidus. Sunkus. Ilgas.

Jiedu jojo. Pakilo tro�kulys ir alkis. Geismas!

Galiausiai jis paguldė j� ant grindų. Luktelėj�s vėl puolė.

Kokie kieti jo klubai! Koks svaiginantis alsavimas! Kokia smigli ietis! Jis nujodino j� į kamp�, i�gavo ir i�spaudė visų balsų crescendo.

Kai ji atkragino galv� ir ėmė kristi į begalyb�, jis suėmė jai u� klubų ir nujojo paskui j�.

Ji pasitiko jį.

Tuomet jie susiliejo į vien� drebantį kūn�. Laikė vienas kito sunkį Gordijo mazge prie�ais juod�j� krosnį su raudona ėdria liepsna.

SUGAUKITE MUMS MA�AS LAPUTES, KURIOS GADINA VYNUOGYNUS; NES MŪSŲ VYNUOGYNAS �IEDUOSE.

MANO MYLIMASIS MAN, O A� JAM, JIS GANO BAND� LELIJOSE.

(Gg 2, 15�17)

Atėjusi pakurti krosnies, Anetė rado u�rakintas duris. Nusėlino į sve�ių kambarį ir rado lov�, kurioje niekas nebuvo gulėj�s. Ji nusileido į virtuv� pas Olin� ir sumi�usi sustojo slėpdama rankas po pakuline priky�te.

� Ko �ia dabar stoviniuoji? � pasakė Olinė. � Ar nebaigsi kūrenti krosnių?

� Salė u�rakinta!

� Gerai, bet pa�ildyk sve�ių kambarį ir baik ruo��! Andersas jau atsikėlė ir i�ėjo, taigi tau atkrenta�

� Sve�ių kambaryje nieko nėra!

Olinė atsigrį�o ir įbedė akis į mergin�. Apskritų akies obuolių gelmė virė ir �aibavo.

� Gali juk pa�ildyti kambarį ir tada, kai jame nieko nėra! Ar bijai vaiduoklių vidury baltos dienos?

� Bet�

� Jokių bet! � su�vok�tė Olinė ir taip pastūmė kavinuk� ant prie�dos, kad kavos tir��iai �virk�telėjo pro kaklelį.

� K� man daryti su krosnimi salėje?

� K� man daryti, k� man daryti? � pamėgd�iojo Olinė. � Ar esi girdėjusi, kad kas nors kūrentų krosnį pro u�rakintas duris?

� Ne.

� Tai va! Eik i� �ia nevėpsojusi! Ir kad man nė �od�io! � Olinė pasilenkė prie pat merginos veido ir i�ko�ė pro dantis:

� Niekam nė �od�io apie tu��i� lov�! Supratai?

� Taip�

Benjaminas nutykojo, kada Dina i�ėjo į kiem�.

� Ar mes kur nors plauksime?

� Ne, ne �iandien, Benjaminai.

� Tu plauksi su rusu?

� Ne.

� Tai k� veiksi?

� A� i�einu su rusu. Į med�iokl�.

� Moterys neina į med�iokl�.

� Dina eina.

� Ar galima eiti kartu?

� Ne.

� Kodėl?

� A� negaliu imti vaikų, kurie paskui land�ios po krūmus, kai reikės �auti į lokį.

� A� ne vaikas!

� Tai kas tu?

� A� esu Benjaminas i� Reinsneso.

Dina nusi�ypsojo ir suėmė jam u� sprando.

� Tai tiesa. Netrukus a� tave i�mokysiu �audyti sami�ku med�iokliniu �autuvu.

� �iandien?

� Ne, ne �iandien.

Jis staigiai nusisuko ir nubėgo nuo jos pa�iūrių pusėn.

Dina nuėjo į arklid� pas Tom� ir paklausė, ar galima pasiskolinti jo med�ioklinį �autuv�.

Jis ilgai �iūrėjo į j�, kar�iai nusi�ypsojo ir be �od�ių kinktelėjo galva. Tada suie�kojo parakin� bei krep�į ir nukabino nuo sienos �autuv�.

� Rusas su �ituo nieko nepadarys, jis juk įprat�s tik pistoletu.

� Tomas taip gerai �ino, kokiu ginklu moka naudotis ponas Levas?

� Ne, bet vargu ar jis moka �audyti sami�ku �autuvu!

� O Tomas moka?

� �it� �autuv� a� pa�įstu kaip savo penkis pir�tus. Su juo gerai taikytis. O tiksliau kliudyti negali joks kitas �mogus�

Dina rangėsi kaip �altys.

� Neai�ku, ar būtinai reikės �audyti, � atsainiai pasakė ji.

� Taigi med�ioklė pati savaime yra geras dalykas, � tarė jis.

� K� nori tuo pasakyti?

Ji priėjo prie pat jo. Jie buvo vieni arklidėje.

� A� nieko nenoriu pasakyti. Vien tai, kad Dinai nelabai rūpi k� nors nu�auti, kai ji eina į med�iokl�. Į zuikių med�iokl�, � pridūrė jis ir pa�iūrėjo jai tiesiai į akis.

Ji stvėrė ginkl� su reikmenimis ir i�ėjo lauk.

Jie kilo taku į tetervinų mi�k�. Ji pirma. Kartkartėm vis atsigrį�davo ir nusi�ypsodavo kaip jauna mergaitė. Ji mūvėjo gelumbiniu sijonu, siekian�iu kulk�nis, ir trumpu �varkeliu. Plaukai ant sprando buvo suri�ti juostele. Sami�k� med�ioklinį �autuv� ji ne�ė atsainiai, lyg jis būtų plunksnelė rankoje.

Jis stebėjo j� i� nugaros. Ji �vys�iojo saulės spinduliuose.

Pirmoji naktinė �alna paliko pėdsakus. Bruknienojai įgavo metalinį blizgesį. Tarp �vilgan�ių lapelių svyrojo raudonos sultingos uogos.

Nė vienas nesi�valgė lokio. Nematė jie ir berniuko, kuris sėlino jų pėdomis. Vikriai slapstydamasis u� kadugių ir brūzgų. Jie ėjo �ia, kad pabūtų vieni.

Ji padėjo �autuv� į �alį ir palaukė jo u� didelio akmens. �oko ant jo kaip lū�is.

Jis i�ėjo jai prie�ais. Kiekvienas apkabinimas tvilkė lyg verdanti derva. �ia jis buvo �eimininkas. Gniau�ė j� po savimi vir�iuose, kol ji suink�tė ir krimstelėjo jam į kakl�. Tada jis prisispaudė prie jos ir apsunko kaip mil�inas. Atvėrė pla�ius sijonus ir susirado j�.

� A� myliu tave, Dina! � sumurmėjo jis i� gilaus e�ero. Kur tarp meldų plūduriavo vandens lelijos. I� dumblingo vandens sklido a�trus ir �vie�ias �emės kvapas. Ka�kur e�ero pakra�ty ink�tė did�iulis �vėris.

� Tu mane sutrėk�i, � pasisotinusi kūk�iojo ji.

� A� tik t�siu tai, k� tu pradėjai, � dusliai atsiliepė jis.

� Tau nebuvo gana �ios nakties?

� Ne.

� Tau kada nors būna gana?

� Ne.

� Tai k� mes darysim?

� Man reikės atva�iuoti dar kart�. Ir dar kart�� ir dar�

Ji apmirė po juo.

� Tu i�va�iuosi?

� Ne �iandien.

Ji atstūmė jį apimta aklo tū�mo. Atsisėdo. Lyg didelė katė, kuri pasirėmusi priekinėmis letenėlėmis �iūri savo grobiui į akis.

� Kada?

� Kitu garlaiviu.

� Ir tu dabar tai sakai?

� Taip.

� Kodėl nepasakei vakar?! � suriko ji.

� Vakar? Kodėl?

� Ir tu dar klausi?!

� Dina� � tyliai pa�aukė jis ir norėjo j� apkabinti.

Ji nustūmė jį �alin ir atsiklaupė vir�iuose.

� Tu �inojai, kad a� turėsiu i�vykti, � maldaujamai tarė jis.

� Ne!

� A� tai sakiau dar Tromsėje!

� Tu ra�ei, jog� sugrį�i, kad ir kas būtų. Tu atvykai į Reinsnes�, kad pasiliktum!

� Ne, Dina, a� negaliu.

� Tai kodėl tu �ia?

� Kad pamaty�iau tave.

� Negi manai, jog Dinai i� Reinsneso pakanka, kad ka�kas atvyktų į j� pasi�iūrėti?

Jos balsas buvo lyg i�badėjusio vilko gilioj pusnyje.

� Negi manai, kad galėsi atvykti, pasisotinti ir vėl i�keliauti? Negi tu toks kvailas? � kalbėjo ji toliau.

Jis spoksojo į j�.

� Argi a� tau k� nors �adėjau, Dina? Atsimeni, mes kalbėjome apie vedybas? Ar a� tau k� nors pa�adėjau?

� K� pasakai, dar ne viskas, � pertraukė ji.

� Maniau, kad mes supratome viens kit�.

Ji neatsakė. Atsistojo ir i�lenktais nagais nusipurtė sijon�. Jos veidas buvo baltas. Lūpos ap�erk�nijusios. Akys � vien ledas.

Jis taip pat pakilo. Kelet� sykių pakartojo jos vard� lyg melsdamasis.

� Negi manai, kad �monės gali i�vykti i� Reinsneso, jeigu a� nenoriu? Negi manai, kad jiems galima atkakti į Reinsnes�, pasėti savo sėkl� ir vėl dingti? Negi manai, kad viskas taip paprasta?

Jis neatsakė. Tik pasisuko į j� �onu ir vėl atsisėdo į vir�ius. Tarsi norėdamas j� sutramdyti, leisdamas jai u�go�ti jį.

� A� turiu vėl vykt į Rusij�� Tu gi �inai, kad a� u�siimu dalykais, kuriuos reikia padaryti iki galo.

� Jakobas norėjo būti �ia, � tarė ji lyg pati sau. � Bet jam reikėjo i�vykti� A� jį turiu �ia. Am�inai!

� A� nesiruo�iu mirti, nors tavo vyras ir mir�s. Jeigu bus vaikas, tada a��

Ji �iurk��iai nusijuokė, stvėrė �autuv� ir ry�tingai pasuko gilyn į mi�k�.

Jis atsistojo ir nuėjo i� paskos. Netrukus suprato, kad ji pradėjo med�ioti. Buvo įsitempusi ir budri. Tarsi vis� savo tū�m� būtų pavertusi giliu susikaupimu, kurio reikalavo med�ioklė. Be garso tykino nuo med�io prie med�io.

Jis �ypsojosi.

Benjaminas stebėjo juos i� savo �valgybos posto. I� didelės drebulės vir� akmenų nuo�liau�os. Kurį laik� tylutėliai sėdėjo ir �iūrėjo, kaip u� akmens glėbes�iuojasi du �monės. Jo kaktoje įsirė�ė gilios rauk�lės, burna �iojėjo. Kartais trūktelėdavo vienas lūpų kamputis.

Jis negirdėjo, kas kalbama apa�ioje. O kai jie baigė ir pakilo eiti, jis valandėl� pametė juos i� akių.

Bet nutykino i� paskos. Benjaminas norėjo matyti visk� ir likti nepastebėtas.

Levas ramiai �ingsniavo u� Dinos ir ap�iūrinėjo jos kūn�.

�is gėrė į save �emos rudens saulės spindulius ir ie�kojo Levo �e�ėlio ant med�io kamienų bei vir�ių kuok�tų.

Kai jie priėjo laukymės kra�t�, ji atsigrį�o ir sustojo.

� Jakobas �uvo pragarmėje, nes ne�inojo, kas a� esu.

� K� tu nori pasakyti? � paklausė jis. Pajut�s palengvėjim�, kad ji prakalbo.

� Jis turėjo nukristi. Nes a� to norėjau.

� Kaip tai? � su�nab�dėjo jis.

Ji paėjėjo kelet� �ingsnių atgal. I� lėto. Nusvarinusi rankas.

� A� nustūmiau roges.

Jis nurijo seil� ir norėjo eiti paskui j�.

� Stovėk! � įsakė ji.

Jis leidosi įvedamas į vir�ius.

� Nylsas irgi to nesuprato. Bet jis tai padarė pats.

� Dina!

� Gemalėliui, kurį i�kraujavau Folhave, taip pat saugiau pas Jertrūd�� Nes tu neatvykai!

� Dina, eik �en! Paai�kink, k� tu kalbi. Pra�au tave!

Ji vėl atsuko jam nugar� ir ėmė lėtai eiti mi�ko aik�tele.

� Tu i�va�iuoji į Rusij�?! � nesustodama �ūktelėjo ji.

� A� grį�iu. K� rei�kia tavo �od�iai apie gemalėlį, kurį�

� O jeigu negrį�i?

� Tada �inok, kad paskutinė mano mintis buvai tu. Papasakok, kas nutiko Folhavo jūroje, Dina!

� Jakobas ir kiti liko su manim. Jiems reikia man�s.

� Betgi jie mir�. Tu negali jausti kaltės dėl to, kad�

� K� tu �inai apie kalt�?

� �į t� �inau. Esu ne vien� nu�ud�s�

Ji atsisuko �aibi�ku grei�iu. Sustojo ir įbedė į jį akis.

� Tu tik �itaip sakai, � tū�mingai pasakė ji.

� Ne, Dina. Tai buvo i�davikai, kurie galėjo pra�udyti kitus. Ir vis tiek� a� jau�iu kalt�.

� I�davikai! Ar �inai, kaip jie atrodo?

� Jie turi daugyb� veidų. Gali būti tokie kaip Dina Grenelv! Kuri nori priversti vyr� vilkėti savo sijonais.

A� esu Dina, kuri mato Lev� i�nyrant i� �e�ėlių. Jis ap�ėl�s barzda, utėlėtas ir nuskar�s. Jis laiko atstat�s Pu�kino dvikovos pistolet�, kad a� many�iau, jog tai � poezijos knyga. Jis nori man ka�k� padaryti. Bet a� neprisileid�iu jo nė per �ingsnį. A� u�taisiau med�ioklei sami�k� �autuv�. Levas ne�ino, kas jam geriausia. Jis nori ka�k� papasakoti apie nauj�jį car� Aleksandr� II. Bet a� pavargau. A� ilgai ėjau. Man reikia arklio.

A� esu Dina, kuri sako plė�ikui: ��iandien tu susitiksi su Jertrūda. Ji i�vaduos tave nuo visų bailių min�ių, ir tau nereikės bėgti kaip i�davikui.�

A� nutaikau į Kain� ir pa�enklinu jo galv�. Kad galė�iau jį atpa�inti. Nes jis bus i�rinktas ir globojamas. Per am�ius.

A� paguldau jį į vir�ius, kad jis visiems laikams nurimtų Jertrūdos glėbyje. A� �iūriu į jį. Dar virpa �viesa jo �aliose akyse. Jis kalba man. Daili srovelė teka jam i� burnos ant mano rankos. A� apglėbiu jo galv�, kad jis nebūtų vienas tamsoje. Jis i�vysta Jertrūd�.

Ar girdi mane, Barabai? Lorchas pagros tau violon�ele. Ne, pianinu! Paskambins �Sonata quasi una Fantasia�. Ar matai, kas a� esu? Ar pa�įsti mane?

Negi per am�ius esu tam pasmerkta?

Staiga skard�io vir�ūnėje i�dygo berniukas. Jo riksmas perplė�ė dangų. Sekundės pakriko saulės mirgėjime.

A� esu Dina, kuri mato Benjamin� i�nyrant i� u� kalno. Sudėt� i� voratinklio ir gele�ies. Jo veidas suei�ėj�s i� skausmo.

A� esu Jertrūdos akis, kuri mato vaik�, kuris mato mane. A� esu Dina � kuri mato!