1 skyrius

I� DANGAUS �VELGIA VIE�PATS, MATO VISUS �MONIŲ VAIKUS. JIS, KURIS PADARĖ VISŲ JŲ �IRDIS, KURS MATO VISUS JŲ DARBUS.

(Ps 32(33), 13 ir 32(33), 15)

Pa�iūrėti ji tebuvo viso labo mazgelis. Bet jis netruko patirti jos vali�. Ir nelemt� riksm�. Nuo jo prakaitas sunkdavosi net i� pir�tų galiukų.

Jų �alinosi ir įgula, ir abu bendrakeleiviai. Kajutė atiteko jiems vieniems.

Ji nir�o dvi paras. Tre�iosios naktį kilo audra. Tada taip giliai įmigo, jog tarpais jam tekdavo j� pa�adinti, kad galėtų pamaitinti. Vandeniu skiestu karvės pienu, duodamu �auk�teliu i� puodelio.

Kaskart tai trukdavo pusvalandį. Dėl didelio supimo puodelį su pienu jam reikėdavo suspausti tarp kelių, kad abi rankos liktų laisvos. Viena ranka vaikui, o kita � nesuvaldomam �auk�teliui.

Po poros dienų kelnių kle�nės gai�iai dvokė. Jis lindėjo kajutėje, tad kvapas daugiausia erzino jį patį. Tikriausiai dėl kvapo jis prisiminė tuos kartus, kai su Andersu buvo Lofoteno jūroje. �leik�tulį. Pa�eminim�, kuomet vyrai jį krik�tijo kepenų statinėje. Siaub�, kai buvo panardintas į ledin� jūr�.

Audra nurimo, o virėjo padėjėjas prane�ė, kad pienas laivo virtuvėje sugi�o. Netink�s kūdikiui. Jis pasisiūlė paruo�ti tyrel� i� virtų bulvių ir vandens.

Ramioje kaip veidrodis jūroje mazgelis i�pylė tyr� atgal ant savo tėvo ir rėkė tol, kol pritrūko kvapo. Galiausiai visa pamėlo ir nu��iuvo. Vartė akis kaip prie� mirtį, ta�iau apsiputojusi i� pyk�io.

Apimtas panikos, jis bandė prisiminti, ko mok�sis studijų metais ar atlikdamas praktik� Frederiko ligoninėje. Apie kūdikius, jų poreikius ir pyktį.

Ne ka�in kiek tų �inių būta. Jis paėmė u� kojy�ių �emyn galva ir patap�nojo u�pakaliuk�. Kūdikio veidelis paraudo, ir ji nurimo. Tyla truko tik akimirk�. Atsidūrusi saugioje padėtyje jam prie krūtinės, ji vėl pratrūko.

Jei paguldydavo j� gulte ir bandydavo jos nepaisyti, būdavo dar blogiau. Negalėjo jos palikti nė valandėlei.

Jeigu jam nebūtų tek�s toks sunkus i�bandymas, būtų galėj�s pasid�iaugti, kokie pajėgūs jos plau�iai. Ta�iau galvoje �mėstelėjo kita mintis: �O k�, jei nutiltų am�inai?� Ir pasitaisė: �Geriau j� bū�iau palik�s Kopenhagoje!�

Būti vieni�u tokio vaiko tėvu � tikras pragaras, kokio nelinkėtum jokiam vyrui.

Rugsėjo a�tunt�j� skais�iai �vietė saulė. Senoviniame kalendoriuje buvo para�yta: �Jeigu oras t� dien� giedras, lauk gra�aus rudens�.

Trim dienom vėliau, nei telegramoje prane�ė Andersui, jis įsuko rėksn� į apklot� ir i�sine�ė į denį, kad galėtų stebėti, kaip laivas įplaukia Bergeno įlankon.

Tikriausiai j� paveikė �emės kvapas, nes ji nutilo.

Netrukus, jusdamas neapsakom� palengvėjim�, sugi�usiu pienu dvokian�iom kelnėm ir su mazgeliu po pa�as�ia jaunasis Benjaminas Grenelvas i�lipo Bergene. Kad ir keista, ji buvo rami.

Ta�iau kai jis vėl ėmė su ja elgtis pagarbiai ir priglaudė prie tėvi�kos krūtinės, ji pratrūko bliauti. Tarsi instinkto vedamas, jis perkėlė j� sau ant klubo. I� ten apvaliomis rimtomis akimis ji stebeilijo į aplink�.

Skarmaluose ji kaip įmanydama tiesė skryd�iui rankas ir kojas. Kaklas stengėsi nulaikyti galvel� pakelt�, kad ji galėtų matyti. Kartais galva knaptelėdavo ant krūtinės, ta�iau po akimirkos vėl grį�davo į pirmyk�t� padėtį.

Tiesa, jai tekdavo paklusti tėvo judesiams, kai �is sumanydavo apsisukti. Ta�iau ji akivaizd�iai gyveno savo pa�ios įspūd�iais. Buvo visi�kai tyli.

Toks būdas laikyti ma�� vaik� neatrodė itin meilus. Ta�iau patikimas.

Hana laukė geriausiame nakvynės namų kambaryje. �eimininkas paai�kino, kad audra jūroje suvėlino laiv� i� Kopenhagos.

Pirm�jį vakar� jis pats atne�ė ir patiekė kar�tos kakavos su saldainiais.

Hana nebuvo turėjusi reikalų su nakvynės namų �eimininkais, tad ne�inojo, kaip reaguoti. Ta�iau kai jis vėlai vakare grį�o puodelio, ji pro durų ply�į pasakė, kad jau atsigulusi.

Taip Hana patyrė, kad Bergene protingiausia miegoti u�sirakinus duris.

Kit� vakar� ji pati nulipo �emyn į virtuv� pasiimti kakavos.

� Kad �eimininkui nereikėtų vargintis ir ne�ti į vir�ų, � paai�kino apstulbusiai virtuvės darbininkei.

Taip ji visk� sustatė į vietas.

Ta�iau jis atsiker�ijo, kai pamatė j� einant pusry�iauti.

� Gra�i jauna poniutė i� Norlano keliauja? Visai viena?

Jis nutaisė min�, tarsi laikytų j� persirengusia kaline. Arba dar �emiau puolusia moterimi.

Akimirk� ji sutriko. Stovėjo nunarinusi galv� ir klausėsi. Paskui atsitokėjo.

� Vadinasi, Bergeno gerų �eimų moterys nelabai mato pasaulio? Namuose smirsta?

� Ne, ponia, jos keliauja su palydovais.

� Tai turbūt �iame mieste tiek plė�ikų ir suk�ių, jog moteriai nesaugu vienai i�eiti i� namų?

� Yra, kas pridera, ir yra, kas nepridera, � paniur�s atsakė �eimininkass.

Ta�iau kai ji papasakojo turinti susitikti su daktaru Benjaminu Grenelvu, kuris vienas su kūdikiu atvyksta i� Kopenhagos, �eiminink� apniko kitos mintys. Jis pats jai įpylė kavos.

Grenelvas? Ar gerai i�gird�s? Puikiai prisimen�s auk�t� tamsbruv� Din� Grenelv i� Reinsneso. Kai mir�s Jakobas Grenelvas, ji tapusi na�lė ir i�tekėjusi u� Anderso i� Reinsneso, argi ne? Rodos, net skambinusi pianinu. Neprilygstama moteris! Puikiai j� pamen�s. Svarst�s, kodėl nebeatvykstanti į Bergen�.

� Tai tu jau toks įmetėj�s, jog pameni net Jakob� Grenelv�, � tė�kė Hana.

Vyri�kis tylėjo. Ūsai nusviro, o i�puoselėta barzda ant mėsingo smakro ėmė tirtėti.

� Dina Grenelv dabar Berlyne ir grie�ia violon�ele. Koncertuoja, � prane�ė ji.

Vis� dien� ji buvo patenkinta tuo �od�iu � �koncertuoja�.

Hana gerai �inojo, jog �i kelionė nėra vien dėl Benjamino ir jo vaiko. Kai Andersas papra�ė j� vykti į Bergen�, jai tat pasirodė kaip galimybė pamatyti pasak�. Taip, Vie�paties skirta lemtis! Tro�kimas pakeliauti pranoko ne�inomybės baim�.

Kai ji tapo na�lė ir norėjo laidoti savo vyr� su va�kuotų gėlių vainikais, kaip priimta Reinsnese, jai buvo priminta, kad ji � samės dukra.

Kai tik varg�as Hokonas buvo u�piltas �emėmis, ji nusprendė para�yti Andersui. Ar neprie�tarausi�s, jei parsikraustysianti namo į Reinsnes� ir pagelbėsianti krautuvėje. Andersas pasiuntė telegram� ir pasirūpino, kad j� pargabentų.

Kai anytos nuotaika pasitaisė ir ji pradėjo kalbinti j� pasilikti, Hana, �iūrėdama jai į akis, pasakė:

� A� ne tik grį�tu į Reinsnes�, bet taip pat veikiausiai garlaiviu plauksiu į Bergen�.

Pati ne�inojo, i� kur visa tai i�traukė.

Apie j� kalbėjo, kad tokia i�ponėjusi, jog kasdien apsinuoginanti u� �irmos ir mazgojanti kiekvien� kūno lopelį. Net ir �iemos met�.

O į Bergen� ji tikrai nuvyko.

Hana galvojo apie jį. Apie Benjamin�. Koks jis dabar? Kaip atrodo? Galbūt nebeatpa�ins jo?

Kai matė jį paskutinį kart�, buvo dar mergai�iukė, i� rimtųjų pradedanti suprasti, kad jie nėra lygūs, nors kartu augo ir mokėsi i� tų pa�ių vadovėlių.

Andersas pasakė, kad dabar jis � mokslus baig�s daktaras. Mokantis gydyti visokiausias ligas ir negalias.

Hana nebuvo i� tų, kuriuos lengva nustebinti. Bet kad Benjaminas, kurį ka�kada pa�inojo, tiek pasiekė, jai kėlė pagarb�.

Jos pa�ios laimėjimai neverti dėmesio.

Vien� dien� prie� penkerius metus į Reinsnes� atplaukė jaunas �vejys ir ilgam i�metė dėl jos inkar�. Ligi tol ji nieko pana�aus nebuvo patyrusi.

Savu noru i�keliavo su juo į Lofoten� ir gyveno tarp svetimų �monių. Sutuoktuvės buvo lediniu �al�iu dvelkianti ceremonija mil�ini�koje, beveik tu��ioje medinėje ba�ny�ioje. Pa�ios siūta vestuvinė suknelė atrodė keistai svetima, kaip ji pati.

Paskui net pastorius nebuvo pakviestas lieso sultinio.

Kaskart, kai ji vėliau pamatydavo mėsos sultinį, suimdavo blogumas. Ir t�kart ji tenurijo vos kelis �auk�tus.

Niekas i� jos negalėjo atimti, kad buvo i�auklėta Reinsnese. Valgyti su peiliu ir �akute jai buvo lygiai taip pat natūralu, kaip Lofoteno moterims � pintis kasas. Ji buvo sėdėjusi prie vieno stalo su probstu ir �ventusi Kalėdas su lensmano �eimyna.

Tai, kad uo�vių �eima neturėjo nei krautuvės, nei �viestuvo palubėje, buvo nesunku pakelti. Ta�iau neatsirado nė vienos lentynos, į kuri� ji būtų galėjusi susidėti kelet� savo knygų.

Ji nesiskundė, tik paskyrė knygoms vien� komodos stal�ių ir i�sitraukdavo jas radusi laisv� valandėl�. Tada jai priki�davo, kad �vaistanti brangų darbo laik�.

� Darbo reikia ne tik rankoms. Galvai � taip pat! � atsikirsdavo ji.

Teko pripa�inti, jog dirbti ji tikrai mokėjo.

Būdavo, anyta papra�o j� padaryti k� nors, k� ji jau padariusi. Hana netardavo nė �od�io. Tik durdavo pir�tu. Jeigu anyta nepamatydavo ir, nesulaukusi atsakymo, dar kart� paliepdavo, Hana neberodydavo. Tiesiog atsisėsdavo.

Taip visi pirkioje suvokdavo, kaip retai galima pamatyti Han� sėdint be darbo.

Storvogare niekas nebuvo regėj�s, kad moteri�kė skaitytų knyg� pasista�iusi ant palangės ir minkydama te�l�. Per giedr� Hana vaik��iodavo po �vejų kaim� su atversta knyga vienoje rankoje ir krep�iu pirkiniams kitoje. Tai nerei�kia, kad Hana buvo tylenė. Toli gra�u! Kalbėti ji taip pat i�moko Reinsnese. Kai būdavo gerai nusiteikusi, �od�iai birte birdavo, įtaigiai ir i�maningai. Tarkim, apie tai, kaip reikia dabinti valtis ir puo�tis vykstant į ba�ny�i�. Jei esi gim�s Reinsnese. Arba kaip verdamos �uvys.

Niekas, kiek siekia �mogaus atmintis, nebuvo mėgin�s mokyti Storvogaro moterų, kaip virti menkes ikres!

Anyta visk� virdavo viename puode: ikrus, kepenis ir �uvis. Taip jos giminė i�gyveno kartų kartas. Be to, taip taupomas kuras.

Hana visk� virdavo atskirai ir, prie� patiekdama į stal�, �uvis ir ikrus susukdavo į baltas drobules. Taip kiekvien�kart pavalgius susidarydavo visa krūva skalbinių. Kur tai matyta.

Kai j� pamokydavo, ji imdavo į�ūliai dėstyti, kaip lensmanas Holmas pageidaudavo, kad jam patiektų �uvies. Jis u�sisakydav�s atskir� puod� kepenų, virtų su pjaustytais svogūnais. O Reinsneso Andersas reikalaudav�s ikrams atskiros lėk�tės, nes nepak�sdav�s, kad tie susimai�ytų su �uvų sultiniu. Ikrai turėdav� būti kar�ti ir sausi. Patiekiami tik su sviestu ir plok��iaduone.

Pirm� pavasarį ji panūdo pasisodinti prieskonių ir dar�ovių. Norėjo pasėti sėklas, kurių buvo įdavusi Stinė. Anyta purk�tavo, bet Hana apsiavė auliniais batais, atsine�ė kastuv� ir ėmė kasti. Vyras negalėjo ramiai �iūrėti, tad pats ėmėsi darbo ir pastatė tvor� nuo avių.

Vasar� visk� nustelbė Stinės kvapai. Uoloms, guanui ir sekliam dumbliais ap�ėlusiam paplūdimiui atsirado rimtas var�ovas.

Anyta atly�o. Bet nė �od�iu apie tai neu�siminė. O Moterų draugijoje, kur galėdavo pasikalbėti su protingais �monėmis, augalėlius vadindavo Hanos �ole.

Keis�iausia, jog jau kit� pavasarį dar dvi moterys rausė skurd�i� �em� tarp raudonųjų serbentų krūmų, tr�ė gyvulių mė�lu ir ėjo pra�yti Hanos sėklų. Vasar� lygino savo lysves su kaimynės, turėdamos i� to nema�ai d�iaugsmo.

Visos pripa�ino, jog tai nenaudinga. Ta�iau naudos juk neduoda ir snapu�ių vazonai ant palangių.

Hana jau tiek pa�ino Bergen�, jog sugebėjo atlikti visus reikalus, kurių s�ra�� buvo gavusi. Taip pat aplankė vien� Anderso tiekėj� ir papra�ė, kad s�skaita u� �iemetin� virvių ir įrankių siunt� būtų pateikta per tris kartus kas trys mėnesiai.

Kadangi ji ne�inojo, kad tai � pralaimėjimas, pavedim� atliko su tokia savikliova, kokios ir reikėjo norint gauti teigiam� atsakym�.

Buvo vienas reikalas, kuriam neprilygo visi kiti. Jiedvi su Stinė susitaupė pinigų siuvimo ma�inai. Dabar pasitaikė tinkama proga.

Pardavėjas leido jai i�bandyti kelias. Pats taip pat mokėjo siūti, nors buvo tik vyras. Tikriausiai Bergene tai įprasta. Jis neu�si�iaupdamas suokė apie nuostabias įvairių ma�inų savybes, tad nebuvo per jį ramybės. Ta�iau galiausiai jie sutarė, kad firminė dvisiūlė �Hamilton� su patentuotu mechanizmu ir antspaudu yra tai, ko reikia.

Hana pasakė, jog dė�ė turinti būti tvirta, ir paai�kino, kaip toli jai teksi� keliauti. Pageidaujanti, kad pirkinį jai atgabentų į nakvynės namus.

Nieko nes� papras�iau, jei tik mokėsianti grynaisiais.

I� prad�ių jai buvo sunku suvokti, kodėl siuvimo ma�in�, kuri perkama kreditan, moteriai turėtų būti lengviau i�sine�ti po pa�as�ia nei t�, u� kuri� mokama grynaisiais. Bet veikiausiai tai dar vienas dalykas, kitaip daromas �ia nei ten, i� kur ji atvykusi.

Parduodamų siuvimo ma�inų ji buvo ma�iusi ir kitur. Pardavėjo pasipūtimas j� nemaloniai nuteikė. Bet ji atsitiesė ir parei�kė mokėsianti grynaisiais, jei gausianti penkių procentų nuolaid� ir pirkinys bus nugabentas tiesiai į garlaivį jos i�vykimo dien�.

Vyri�kis pavartė akis. Tarsi mintyse spr�stų u�davinį. Tada maloniai linktelėjo.

Ji apsid�iaugė, kad jis neatrodė itin patenkintas.

2 skyrius

Pro duris įėjo smulki, tamsiai apsirengusi figūrėlė. Lyg �okdama. Tiesiai į jį pa�velgė tamsios migdolinės akys.

Benjaminas stovėjo nakvynės namų prieangyje su ry�ulėliu po pa�as�ia.

� Hana! � �ūktelėjo jis.

Tarsi tai būtų vaikystės laikų �aidimas ir jie kasdien nuo tada būtų mat�si, ji beveik niauriai atsiliepė:

� Pamaniau, kodėl nepakeliavus.

Jį tebekamavo nuovargis po ilgos kelionės laivu. Stovėdamas tarp dė�ių ir lagaminų, juto keist� silpnum�.

Ji i� anksto sugalvojo, k� sakys. Jis buvo nepasiruo��s. Vaikystėje dėl tokių dalykų įtū��s neretai griebdavo jai u� kasų.

Dabar pajuto palengvėjim�. D�iaugsm�. Kad atva�iavo ji.

Hana neatrodė labai pasikeitusi. Bent i� pa�iūros. Vis dėlto buvo kitokia. Laikysena ne ta pati. Tai, kaip laiko galv�. Lūpos. Atkakliai suspaustos. Tarsi nuo tada, kai matėsi paskutinį sykį, ji nebūtų juokusis.

Ta�iau auksi�kai geltona. Jis buvo pamir��s, kokia auksi�ka Hanos oda.

Tam tikra prasme jis matė j� pirm� kart�. Reinsnese ji tiesiog buvo �alia. Kaip visa kita.

Labiausiai pasikeit�s turbūt buvo jis pats.

� �it kaip, tiesiog nusprendei pakeliauti, � nusijuokė jis, neju�ia perėj�s prie gimtosios kalbos.

Ji nesijuokė. Tik priėjo ir padavė rank�.

Kūdikis ėmė klykti taip, tarsi kas būtų dūr�s stora adymo adata. Benjaminas permetė j� sau ant klubo, o laisv�ja ranka prisitraukė Han�.

Akimirkai priglaudė jai prie kaktos sav�j� ir, pajut�s jaudulį, �iek tiek susigėdo.

�eimininkas spoksojo.

� Gird�iu, kad mergaitė sveika, � tarė ji.

� Sveikesnė u� savo tėv�, � pripa�ino jis.

Ji ramiai paėmė kūdikį ant rankų.

Benjaminas tapo toks lengvas. Vos nepargriuvo. Turėjo laikytis u� Hanos, kol atgavo pusiausvyr�.

� Toks ma�as padarėlis, o atrodo toks sunkus, � sumi��s tarė jis.

� Kuo ji vardu?

� Karna.

Hana įsi�iūrėjo į ma�� veidelį.

� Karna? Kodėl gi ne? Olinė veikiausiai apsipras.

Jis i�miegojo kone par�. Pabudo pro lang� �vie�iant vakaro saulei, apimtas ko�mari�ko nerimo. Kokia tyla!

Dar nepramerk�s akių, apsigraibė ry�ulėlio.

� Karna!

I�gird�s savo paties bals�, prisiminė. Vėl nuleido galv� ant pagalvės ir i�sitiesė. U�merkė akis ir su palengvėjimu atsiduso. Prie jos Hana.

Prie� garlaiviui i�plaukiant į �iaur�, jie dar turėjo tris dienas.

Benjaminas norėjo nupirkti tokį įrenginį, kokį buvo mat�s Kopenhagoje. Pintin� su gaubtu ir ratukais.

Hana nemanė, kad toks daiktas būtų reikalingas Reinsnese. Bet kai jie t� stebukl� įsigijo ir ji stūmė jį grindiniu, lūpos sukrutėjo. Grei�iausiai tai buvo �ypsena.

� Tai nerimta. Bet smagu, � tarė ji.

Tai, jog kūdikis nieko daugiau neturėjo, i�skyrus por� nuskurusių skarmalų, kuriuos i� ka�kur gavo Karnos senelė, Benjaminui buvo nė motais.

Ta�iau Hanai labai rūpėjo.

� Ar manai grį�ti namo mergyt� apmuturiav�s skudurais? Galiausiai jie u�ėjo į prabangesn� trikota�o parduotuv� ir supirko Karnutei kraitelį u� didesn� sum�, nei Benjaminas pajėgė sumokėti. Ta�iau Hana i� Anderso buvo gavusi pinigų kelionei.

Pardavėja palaikė juos sutuoktinių pora su pirmagimiu. Jie nesigynė. Vėliau apie tai nė vienas neu�siminė.

Kelyje į nakvynės namus Hana vėl palinko prie ve�imėlio.

� Na �tai, dabar esi pana�i į �mogų! � pasakė ji ir pataisė nėriniuot� Karnos kepurait�. � Jos neįprastos akys. Tikriausiai pastebėjai? Jei ne�ino�iau, kaip yra i� tikrųjų, saky�iau, kad Tomo giminės.

Jis pajuto, kaip nurausta ausų speneliai. Ta�iau Hana ne�iūrėjo į jį. Stebeilijo į pla�iai atmerktas mėlyn� ir rud� Karnos akis.

� Na, ji neblogai atrodo ir su tokiomis akimis, kokias turi.

� Lyja! �- pasakė Benjaminas ir �engė toliau.

Vakare, prie� eidamas ilsėtis, jis norėjo pa�iūrėti, kaip sekasi Karnai. Pasibeld�s i�girdo netvirt� �pra�om�.

Hana sėdėjo lovoje su kūdikiu ant rankų. Vir� sijono buvo tik su apatiniu.

� Paduok man palaidin�! � tarė ne�iūrėdama į jį.

Jis paėmė nuo kėdės palaidin�. Pastebėjo, kad rankos virpa. Viskas ne taip, kaip turėtų būti. Jie nebe vaikai, galintys rodytis vienas kitam pusnuogiai.

�mėstelėjo vaikystės vaizdai. �aidimai, kurių niekam nevalia būdavo atskleisti.

Jis padavė jai palaidin� nepriki�damas per arti rankos. Ji paguldė miegantį kūdikį ant lovos ir apsirengė. Jis norėjo nusukti akis, bet neįstengė.

� Buvau pamir��s, kokia auksinė tavo oda, � bejėgi�kai tarė jis.

U�sisags�iusi ji atsistojo ir paguldė vaik� į ve�imėlį. Jis sekė j� akimis. Tie lengvi judesiai. Darbininkės rankos, nesiderinan�ios prie tokio plono liemens ir siauros nugaros.

Ji stovėjo palinkusi prie ve�imėlio. Apvalios klubų linijos. Liemuo. Jis nurijo seil�. Susijaudino, kaip kitaip pavadinsi?

Ji vikriai sulankstė por� drabu�ėlių ir apkam�ė vaik� antklode.

Jis pasijuto apsunk�s. Svarbu tramdyti kvėpavim�.

Tarsi suvokusi, jog yra stebima, ji atsisuko ir i�sitiesė.

� Prisėsk, � paragino be jokios i�rai�kos.

Jie susėdo ant medinių kėd�ių. Jis įsistebeilijo į savo rankas. Po valandėlės krenk�telėj�s tarė:

� A�iū, kad atva�iavai mūsų pasitikti!

Jos blakstienos suplazdėjo. Po to pasigirdo �od�iai. Greiti ir at�arūs.

� Juk para�ei telegramoje apie mamos netekusį vaik�. Bet mes Reinsnese net ne�inojome, kad buvai ved�s.

� Tikrai?

� O mama?..

� Mirė.

�odis nuskambėjo dirbtinai. Tarsi jis meluotų.

� Paliko toki� ma�yt�?.. Kaip?

� Neklausk... Ne dabar.

Ji kiek susigū�ė. Paskui pakėlė smakr�. Jis vėl ka�k� pajuto. Ji buvo sutrikusi.

Benjaminas palinko prie jos.

� Hana?

� Ko?

� Labai norė�iau pas tave pernakvoti...

Visas jos veidas persikreipė, tapo veik atgrasus, kai ji pakėlė akis ir papurtė galv�.

� Atleisk man! A�... Vie�patie, mums juk nebe de�imt metų. Atleisk! � maldavo jis.

Tyla. Jis ne�inojo, k� jam su ta tyla daryti. Ji susiki�o rankas į neu�segtas palaidinės rankoves ir apglėbė save tarsi gindamasi nuo �al�io.

� Ar tuoj eisi miegoti? � sumurmėjo jis.

� Nebūtinai.

Ji sėdėjo tiesia nugara, suglaudusi kelius.

Kūdikis ve�imėlyje suknerkė. Jis priėjo pa�iūrėti ir pasupo. Nedr�siai �yptelėjo Hanai, bet ji neatsakė �ypsniu.

� Papasakok apie savo vyr�, � papra�ė jis ir vėl atsisėdo.

� Jo taip pat nebėra, � tarstelėjo ji.

Jis suprato, jog ji atsidėkoja tuo pa�iu.

� Grį�tu namo į Reinsnes� ir ni�nieko ne�inau. Net apie tave. Ji padelsė. Susidomėjusi tyrinėjo skyl� lovatiesėje. Smiliumi ved�iojo skylės kra�tus.

� Hokonas buvo �vejys. Pats valties neturėjo. Tik nedidelį ūkelį. Dvi karvės, a�tuonios avys. Geras buvo... Taip jau i�ėjo. Susituokėm. Gimė vaikas, berniukas. Pavadinome i� jūros negrį�usio senelio vardu. Isaku. Tebuvo vienerių, kai nuskendo ir Hokonas. Toje �eimoje taip įprasta. Vyrai pask�sta.

� Kiek Isakui dabar metų?

� Treji. Daugiausia laiko praleid�ia su Tomu ir rausia visk�, k� įmanoma rausti. Gal bent jis i�vengs tėvo likimo.

Kiek sumi�usi patylėjo. Ne kasdien sako toki� ilg� kalb� apie save ir savus rūpes�ius.

� O kaip ji... tavo �mona?

� Mes nebuvome ved�.

� Nebuvote ved�?

� Ne.

� Apsaugok Vie�patie!

Ji persibraukė abiem rankom veid� ir sustūm� od� prie kaktos vir�aus, linguodama visu kūnu.

� Mergytė! Turėsi pra�yti probst� melstis u� j�, Benjaminai!

Jis linktelėjo. Kopenhagoje neatsirado vietos tokioms mintims. Bet galbūt taip bus geriausia.

Garlaivis �Michaelis Kronas� pasuko į pakrantės laivakelį.

Ant vėliavos kalno vangiai pleveno pakelta vėliava. Nuo sausumos pu�iantis vėjas rūk� nuvarė į jūr�, tad matomumas buvo geras. Dvi val�ių pa�iūrės, du sandėliai ir krautuvė nebe tokie raudoni, kokie i�lik� jo atmintyje. Vėjinės ir stoglangiai papilkav� nuo pietvakarių vėjo, durys u�vertos.

Alėjos gale, apsuptas skais�ios �alumos, stūksojo didysis namas, o abipus jo spietėsi raudoni ir balti trobesiai. Kiemas priminė �aidimo lent� su tvarkingai i�dėliotomis figūromis. Viduryje ky�ojo �ulinio rentinys ir karvelidė. Bolavo pilkas did�iojo namo �iferio stogas ir �vilgėjo langų eilė, o velėna dengtas samdinių trobos stogas pastat� darė pana�ų į didelį rasot� �olės kupst�. Ochrinė i�imtininkų troba su stikline veranda į jūros pus� ardė baltos ir raudonos spalvų derm�.

Tolumoje rudeninės gamtovaizd�io spalvos kilo atkalnėn. Pageltusi �ermuk�nių alėja sirpino raudonas it kraujas uogas. Sodas margavo visais geltonais ir �aliais atspalviais. Tarp med�ių jis į�iūrėjo a�tuoniakamp� pavėsin�.

I� virtuvės kamino kilo dūmas, gaudė klėties varpas. Jį sutinka.

�inoma, jis laukė �itos akimirkos. Dar Kopenhagoje vaizduodavosi visa tai. Taip, kaip prisiminė.

Ta�iau visko susikaupė pernelyg daug. Jis turėjo nusisukti ir u�sidengti rankomis veid�.

Kuo artyn, tuo blankyn trobesių raudonis ir baltumas. Andreaso sandėlio stogas atrodė prastai. Ruduo tapo dar ry�kesnis prie kranto. �aluma buvo numarginta geltonais ir rudais lopais.

I� dalies viskas pasidarė papras�iau. Kai realybė sugriovė svajon�. Taigi suaugusiam vyrui nereiks a�aroti.

Valtimi jų pasitikti atplaukė Tomas.

Benjaminas buvo tam pasireng�s. Juodu sėdėjo prie�prie�iais, �neku�iavo apie kelion�, vėj� ir or�.

Tomas neklausinėjo nieko, į k� būtų sunku atsakyti. Kūdikis jam bema� tebuvo trapi kelionės manta. Kad ka�kur galėtų būti motina, jam, matyt, nerūpėjo.

Į Han� tesikreipė �od�iais �labas� ir �sveika sugrį�us�, nieko daugiau. Jo dėmesys buvo nukreiptas į mant� ir grynai praktinį darb� � irkluoti.

Benjaminas buvo pamir��s, kaip tai atrodo. Vyras ir valtis. Darbas. Rankų mitrumas. Nebylus pasidid�iavimas.

Pats ka�i ar galėjo būti laikomas pilnaver�iu vyru �iuose kra�tuose. Gyvenimas u�sienyje mokantis daktaru namuose veikiausiai tebuvo laikomas dykaduonyste. O kad vyrai, sutik� daktar�, turėdavo kilstelėti kepur�, gimdė neprielankum�.

Darbininki�kos Tomo rankos, tvirtai gniau�ian�ios irklus. Su daugybe atvirų �aizdų ir įbrė�imų. Akys, kurios tiek markstėsi nuo saulės ir sniego, jog rauk�lės virto baltais grioveliais. Miliniame �varke trūko sagos. Sukabino t� viet� vinimi. Susivėl� rusvai �ili kar�iai plaikstėsi vėjuje. Mėlynai rudas �vilgsnis buvo tiesus. Ta�iau nieko nesakantis.

Kai Dina prie� kelias savaites papasakojo, kad Tomas � jo tėvas, jis paklausė: �Kodėl Tomas?�

Ji atsakė klausimu: �O kodėl Karna?�

Dabar jos �od�iai plaukė į sta�ias pilkas bangų keteras.

Niekas nieko nesakė, kad Karnos viena akis ruda, o kita mėlyna. Net Olinė.

Ar tai rei�kia, jog visi �ino, bet tyli? Ar tiesiog niekas nesusim�sto apie ai�kius kaip dien� pėdsakus?

Ta�iau mergytė buvo priimta kaip brangus turtas. O jau krep�ys su gaubtu ir ratukais! Ar per gyvenim� gali pamatyti k� nors puikiau? Moterys glostė rausvo satino u�tiesalėlį. Pakeldavo ir nuleisdavo vir�ų. Sūpavo ir ve�iojo.

Ma�asis Isakas savo susidomėjim� įstengė tvardyti. Iki �iol jam vienam priklausė didysis Olinės skraitas ir kitos moterys. Dabar turėjo tenkintis kietomis vyrų �launimis po pypkės dūmu.

O Karna keliavo i� vienos sterblės į kit�. Ja �avėjosi, nuo jos nenuleido akių, j� svėrė virtuvės svarstyklėmis, matavo ir visk� u�ra�inėjo.

Moterys piktinosi, kad jis, būdamas daktaras ir tėvas, nepadarė �ito anks�iau. Dabar būtų �inojusios, ar mergytė pakankamai gaudavo maisto toje ilgoje kelionėje. Ar buvo suviduriavusi? Kosėjo? Buvo i�berta? O geltligė? O dar baisesnės ligos?

Su�inojusi, kad jis mergaitės nepakrik�tijo prie� leisdamasis per visas jūras, Olinė pratrūko garsiai raudoti.

Paskui jam teko i� salės atne�ti Dinos Biblij� ir porcelianinį padėkl�. Andersas darbin� palaidin� turėjo pasikeisti i�eiginiais mar�kiniais. Naminės krik�tynos apsaugosian�ios mergait� nuo visur tykan�io blogio.

Ta�iau Olinė toli gra�u nebuvo įsitikinusi, ar to pakanka, ar nekris ant vaiko bausmė. Benjaminas turėjo pasi�adėti, kad mergaitė bus pakrik�tyta ir ba�ny�ioje. O krik�tyti ne�ianti Hana.

3 skyrius

Praėjus metams po to, kai Karna ir Benjaminas parvyko į Reinsnes�, pasitaikė pasaki�ka did�iųjų silkių �ūklė. Andersas mergait� vadino laimės ne�ėja ir tikėjosi, kad sėkmė nuo jo greitai nenusisuks. Bent por� metų, kol i�simokės dalį skolų Bergeno pirkliams.

Ta�iau jau po metų atėjo nuosmukis. O kai buvo ra�omi 1875-ieji, jūra tapo visi�kai berg�d�ia. Did�iųjų silkių kaip nebūta. Trys silkiniai tinklai beveik vis� laik� kabojo ant stulpų, u� juos net sumokėta nebuvo. Apie pardavim� negalėjo būti nė minties. Kas pirks silkinius tinklus, kai silkių nė kvapo?

Tada atsirado jaunuolis i� akmenuoto �vejų kaimelio Senjoje. Pasira�inėjo V. Olaisenu, buvo geras �okėjas. Su juo �okdavo net blaivininkų dukterys.

Gal metus buvo padirb�s garlaivių ekspeditoriumi Stranstede. Dabar pama�ėliais ėmė supirkinėti uolas palei įlank�, nes norėjo u�siimti �uvų d�iovinimu.

Vyri�kis buvo pernelyg jaunas ir dailus, kad �monės patikėtų, jog jis tinkamas kam nors daugiau, nei garlaiviui pasitikti. Vyrai sakė, kad irkluoja jis paken�iamai, bet blogai tvarkosi su sunkiais kroviniais. Be to, kasdien vaik�to i�sipust�s. Kurį laik� jie �aipėsi i� to geltonsnapio. Tarytum viskas būtų taip paprasta. Tik atplaukei i� visų vėjų u�pu�iamo �chero ka�kur vakaruose ir prasimu�ei.

Ta�iau jie pusdykiai pardavė jam savo uolas. Ir nepatikliai svarstė, i� kur jis ėm�s pinigų.

Vien� dien� pirkti uolų jis atvyko pas Anders�. Taip, u� nedidel� kain� galįs paimti ir silkinius tinklus, jei Andersas norįs jais atsikratyti. Jeigu gausi�s uolas.

Andersas, kuris jau ilg� laik� jautėsi pavarg�s ir blogai bematė, apsid�iaugė. Mat planų, kuriuos siejo su uolomis Stranstede, i�judinti jam nepavyko.

Vilfredui Olaisenui atiteko ir uolos, ir tinklai u� abu tenkinan�i� kain�.

Benjaminas girdėjo apie sandorį. Ta�iau nematė, dėl ko turėtų abejoti, ar Andersas elgiasi teisingai.

Jam pa�iam nesiversdavo lie�uvis pra�yti pinigų u� piliules, tvars�ius ir jod�. Bet Andersas teigė, kad gerumui turi būti ribos, prie�ingu atveju ratai u�strigsi�.

Jis nesakė, kad Benjaminas ne ka�in kiek turįs Dinos sugebėjimų verslui. Apie Din� apskritai neu�simindavo, jei niekas nesiteiraudavo.

U�klaustas tarstelėdavo: �A�iū, gerai! Minėjo, kad vasar� galbūt parvyks namo�.

Vasaros ateidavo ir praeidavo. Jau seniai niekas nesiteiravo.

Senasis lensmanas, kaip �monės jį vadino, tūnojo Fagernese, valydamas savo med�ioklinius �autuvus. Ta�iau mėgdavo palaidyti gerkl�. Ypa� kai i� rimtųjų ėmė nebeprigirdėti.

Jis nesielgė prie�i�kai ar grasiai. Tiesiog su juo buvo neįmanoma kalbėtis. Ko gero, visad buvo neįmanoma, m�stė Benjaminas. Savo senelį jis prisiminė kaip rėksming� pik�iurn� per Kalėdas ir kitas dideles �ventes vaikystėje.

Kai Dagnė su lensmanu atvyko į Reinsnes� aplankyti naujai i�kepto daktaro ir ma�osios Karnos, Benjaminui pasirodė, kad senelis �neka dar garsiau ir prisiėm�s �iurk�tesnių įpro�ių, nei prisiminė.

Suprantama, �mogus susen�s ir nebe visai suvokiantis tikrov�. Ta�iau vis dar tiesia nugara, stambus ir tvirtas, i� tolo trenkia cigarais. Kaskart, i�vyd�s Anders�, liepdavo jam i� Berlyno parsive�ti Din�. Nesmagu darydavosi ne vien Andersui, bet visiems, kurie girdėdavo.

Kita u�duotis Andersui buvo praplėsti didįjį nam� ir pristatyti padori� stiklin� verand� į jūros pus�. Kaip tokiame dvare i�imtininkų troba, kurioje gyvena samdiniai, gali turėti stiklin� verand�, jei pagrindiniame name nėra dvigubai didesnės? Jo manymu, tai apgailėtina.

Andersui ne itin rūpėjo stiklinės verandos.

Benjaminas pamanė, kad reiktų jį u�tarti, tad pasakė, jog pagrindinis namas yra savitos architektūros ir stiklinis narvas suardytų jos vientisum�.

� Nes�monė! � suriko lensmanas ir pridūrė, jog Danijoje �monės neturi supratimo apie tai, ko reikia Norlane.

� Pala, pasensit, ir jūs u�simanysit sėdėti �iltai, sausai ir �iūrėti į jūr�. Tada ir pasigesit stiklinės verandos. Va, Dina �inojo, k� daro!

Kai pra�nekdavo apie Din�, balsas pasidarydavo toks, kokiu kalbama apie mirusiuosius.

Benjaminas priminėjam, kad ir Dinai neatrodė protinga statyti verand� prie pagrindinio namo.

� Nes�monė! � suriko lensmanas. � Ji tiesiog nesuspėjo!

Tada labai ry�tingai prabilo Andersas ir papra�ė �mones vai�intis, kol stalas dar nenukraustytas. Ir, kaip visada, kai nuspr�sdavo k� nors pasakyti lensmano akivaizdoje, kalbėjo negarsiai ir svariai.

Visi su�neko apie k� kita. Taip pat ir lensmanas.

Dagnė neatly�o nuo Benjamino ir primygtinai kvietė jį į Fagernes�.

Jis teisinosi, jog labai daug keliauj�s darbo reikalais, o grį��s į savo krant� stengiasi pabūti kuo ilgiau.

Dagnė liesdavo jį. Ilgai nepaleisdavo. Visada taip darė. Su visais kitais nami�kiais buvo �alta ir santūri.

Nuo tada, kai berniukai galėjo i�siversti be jos, ji kas antr� vasar� vykdavo pas savo �eim� į Bergen�. Kad neatsiliktų nuo pasaulio, kaip pati sakė.

Benjaminas prisiminė j� nuo tada, kai buvo dar vaikas. Juto jauduling� slapt� ilgesį, apie kurį niekam nėra prasitar�s. Jis pasilenkė ar�iau ir tyliai kalbėjo, matė, kad jai patinka.

Jiems sėdint prie stalo, jis pamanė: ji laukia, kad vyras numirtų. Ir į galv� neatėjo jai priekai�tauti. Kiek siekė atmintis, lensmanui visada �lubavo �irdis. Bet �iaip sveikas kaip ridikas.

Kai vėliau u�siminė apie tai Andersui, �is atsakė:

� Ne �irdis jam �lubuoja, bet �irdingumas. Todėl vis dar gyvena.

Lensmanas Holmas pratempė iki kito pavasario. Vien� dien�, plaukiant dengtu laiveliu į turgų, sustojo �irdis.

Taigi nebegriaudėjo apie dukterį, i� kurios nesulauksi gyvybės �enklų.

�ia prasme visada buvo sau i�tikimas. Per paskutines Kū�ias, kai visi be muzikos apėjo aplink egl�, liedamas a�aras ir burnodamas, jis liepė Andersui parsive�ti Din�.

Kaip įprasta, Andersas i�kentė neprie�gyniaudamas.

Bet dabar įsivie�pataus ramybė.

Benjaminas para�ė Dinai apie lensmano mirtį. Papasakojo apie Reinsnes�, Anders� ir kitus, Karn� ir save. Apie planus i�sinuomoti kamp� Stranstede ir ten u�siimti praktika. Daug kam reiki� daktaro, tik ma�ai kas turįs pinigo susimokėti. O �tai prekybininkai ir amatininkai dygst� kaip grybai po lietaus. Reinsneso krautuvėje nei �monių, nei prekių. Taigi Hana i�sikraus�iusi į Stransted� ir siuvanti �monėms.

Jis para�ė lai�k� ir Akseliui. Adresavo tėvams Danijoje. Pasirinko lengv� ir nerūpesting� ton�, pakvietė bet kada atvykti į Reinsnes�.

Akselis atra�ė i� Berlyno, papasakojo band�s pradėti priva�i� praktik�. Nes� lengva. Labiausiai norėtų padirbėti ligoninėje. Dar pasimokyti. Bet tai sudėtinga. Juk pa�ymiai ne Benjamino. Be to, turi kaip reikiant i�mokti kalb�.

Tarsi Dina būtų buvusi tik bendra pa�įstama, jis i�dėstė, kad ji nuomojanti kelet� didelių kambarių gerame rajone. Pats turįs nedidelį kambarėlį netoliese esan�iame pensione.

Pagautas kvailo pavydo, Benjaminas metė �alin nebaigt� skaityti lai�k�.

Jo motina gyvena su geriausiu jo draugu, nek� vyresniu u� jį patį. Ma�iausiai penkiolikos metų skirtumas. Negana to, leido, kad jis tai su�inotų i� Akselio. Gra�iu tokio poelgio nepavadinsi.

Kas, po velnių, bus, kai jis jai nusibos? Arba dar blogiau � kas bus, jei ji jam nusibos?

Jis vėl paėmė lai�k�.

Akselis bent jau para�ė, kad juodu gyvena atskirai. Taigi be didelio skandalo.

Bijodamas, kad Akselio lai�kas nepakliūtų į rankas Andersui, įmetė jį į krosnį. Pa�iūrėjo, kad liepsnos jį sunaikintų, ir tuoj pat sėdo ra�yti atsakymo.

I�ėjo juokingas pagraudenimas dėl palaido gyvenimo ir santuokos griovimo.

Perskait�s suglam�ė lai�k� į ma�� kiet� gniutul�, kuris i�margino deln� ra�alo dėmėmis. Velniai rautų, argi jis gali sakyti moralus Akseliui? Jis?

Po poros dienų Akseliui para�ė nauj� lai�k�, i� kurio tono galėjai pamanyti, kad abu tebėra studentai. Nepa�įstantys kitų rūpes�ių, tik tuos, kuriuos patys susikuria.

Papra�ė perduoti linkėjimų Dinai. Jei sutiksi�s.

4 skyrius

Kontora buvo ruda ir nu�iurusi. Atsidavė tabaku, popieriais ir smalka. Niekas jiems netrukdys. Krautuvė tu��ia. Tik kur ne kur lentynose ir stal�iuose apdulkėjusios nepaklausios prekės. Daiktai, kuriuos galima ilgai laikyti. Kai kas gal pravers namų ūkyje. Dervuoti siūlai ir pypkių valytuvai. Lempų gaubtai ir saulės nublukinti ceratos ritiniai.

Andersas kelet� dienų repetavo, k� sakys. Dabar sėdėjo prie�ais Benjamin� su romo taurele rankoje.

Kalba būsianti apie sudėting� finansin� padėtį, pradėjo jis, gera�irdi�kai vypsodamas.

Jis suprat�s, kad Benjaminas planuoj�s su Karna i�sikelti į Stransted� ir nuomotis ten būst� su samdoma namų tvarkytoja? Turįs pasakyti, k� apie tai man�s. Mat nebesueitų galai.

Benjaminas nei�manė, k� sakyti. Juk jis nebe berniūk�tis, kurį galima stumdyti pagal ūp�.

Taip, jis ketin�s u�siimti praktika Stranstede. Apie tai kalbėj�sis su vyriausiuoju apylinkės gydytoju. Labai reiki� dar vieno daktaro. Be jokių dvejonių.

Andersas neabejojo, kad Benjamino gydytojo darbas labai reikalingas. Juk matė, kaip �monės jį vertina ir gerbia. Viskas tiesiog puiku. Ta�iau pragyvenimas ne ka�i koks, kol nepasirūpins, kad jam būtų mokama.

Taip, Andersas tiesiai i�rė�ė: jau�iasi tvark�s turt�, kuris niekam, be jo paties, nerūpi.

Kaip Andersui � neįprastai tiesiai.

Kadangi i� kitos stalo pusės nesulaukė nė menkiausio pa- prie�taravimo, jis t�sė savo ilgiausi� kalb� nuo to laiko, kai prikūlė �vejus, nubaudusius Benjamin� Lofotene.

Did�iųjų silkių vėl kaip nebūta. Nuo pat �e�iasde�imt ketvirtųjų nebeįmanoma su �vejais prekiauti senuoju būdu, atsiskaitant prekėmis. U� �uvis jiems i�kart mokėk grynaisiais. Antraip nueis pas kit� supirkėj�. O Reinsneso krautuvėje pinigų jau kadai niekas neleid�ia. Ne�a juos ka�in kur.

Taigi Andersui tenka mokėti avansu, dar nepardavus �uvų! Jis vienas atsako u� prekės kokyb�. Pa�eistos ir i�brokuotos �uvys Bergene jam eina į nuostolį.

O dar prakeikti garlaiviai! Ima visus krovinius ir kursuoja laikrod�io tikslumu, nesvarbu, koks vėjas ir oras.

Pirkliai kuriasi visur. Stranstede, palei įlank� ir salose. Bet kas gali u�siimti prekyba. Jei Reinsnese nebūtų taip seklu, bala nematė �libumo, statytų ant vienos kortos. Nusipirktų garlaivį ir nieko daugiau nedarytų, tik gabentų �mones ir krovinius.

Naujieji laikai ne vien Reinsnes� i�mu�ė i� vė�ių. Ne geriau einasi ir daugeliui kitų senų prekyvie�ių bei nakvynės namų savininkams. Ta�iau jei Benjaminas man�s, jog i� to kokia nors paguoda, jis klyst�s!

Lofoteno �vejai supirkėjams parduoda neapdorotas �uvis, o tie jas d�iovina. Tai bene vienintelė tokių prasisiekėlių kaip Olaisenas duona. Ta�iau jis jaunas, turi geras akis ir garantuot� u�darbį. Tokie vyriokai moteris ir vaikus įkinko į darb� kaip gyvulius. Ne u� pavalgym�, bet u� pinigus.

Benjaminas priminė, kad Andersas pardav�s jam uolas. Ar buv� protinga?

Andersas kar�iai �yptelėjo ir puolė vardyti, ko trūksta, norint i� aklo �kiperio padaryti �uvų d�iovinimo karalių. O dar dvaro trobesius ir prieplaukas reiki� da�yti. Bent i� pietvakarių pusės. Padargai ir lynai pirkti Bergene kreditan. Jektos burės jau prastos.

�monių darbyme�iui nebenusamdysi u� pavalgym� ir med�iag� suknelei, jie nori pinigų. U� drusk� jis sugebėj�s atsiskaityti, bet ne u� visus miltus.

I� paties jektoje tik pusė vyro. Kelionei į Bergen� turėjo samdyti vairinink�. Dvare gyvenan�ių ir dirban�ių �monių atleisti negali. Kurgi jie pasidėtų?

Ūkis ir gyvuliai tvirtose Tomo rankose. Apskait� band�s pats aprėpti, ta�iau tai ne �libio u�siėmimas. Be to, ne tokiam darbui sukurtas. Buvo vandenis ir liko.

� Betgi tu, Benjaminai, i�ėj�s tiek mokslų, gal galėtum pa�iūrėti tuos skai�ius? � u�baigė jis ir trinktelėjo taurel� ant stalo.

Benjaminas i�klausė ilg� prana�yst� apie pasaulio pabaig�. Dabar papurtė galv�.

� Įdarbinsime skai�ius i�manantį �mogų, kad viskuo pasirūpintų, � tarė jis.

� Dar vienas, kuriam reikės mokėti atlyginim� grynaisiais? Ne! Svarbu ne vien apskaita. Mums reikia pajamų. � Nejau tas mokslin�ius daktaras nesuvokia, kokia rimta padėtis? � Ar nesupratai, kokie prasti popieriai?

� Supratau... Bet mes juk dar nebankrutavome?

� Nedaug trūksta, � sausai atkirto Andersas.

� Tokiu atveju turime dirbti i�vien ir pra�yti gerų �uvų.

� A� geriau moku dirbti nei pra�yti, � tarė Andersas.

Benjaminas pasakė, jog su apgailėtina padėtimi reikia supa�indinti Tom�.

Andersas nudelbė akis. Niekada nebuv� priimta kalbėti dvaro darbininkams apie ekonominius sunkumus.

� Man rodos, mano laikais Tomas nebebuvo vien bernas, � tarė Benjaminas.

Jie susi�velgė.

Andersas burbtelėjo galbūt es�s kiek senamadi�kas. Tomas juk vadovauja visiems ūkio darbams. Pajamos i� jo ne ka�kokios, ta�iau ganėtinai svarios. Ne tiek grynaisiais, kiek maistu ir visokiais reikmenimis.

� Ar esi paskai�iav�s, kiek kainuoja i�maitinti vis� �eimyn�?

Ne, Andersas nebuvo paskai�iav�s.

� Taigi pasitarsime su juo ir pabandysime pa�iūrėti, kur galime sutaupyti arba i�lo�ti.

Buvo liepta pakviesti Tom�.

Teko palaukti. Mat jam reikėjo pabaigti darb�, nusiprausti ir pasikeisti mar�kinius. Nesusitvark�s Tomas nesirodydavo �monėms, nedirbantiems juodo darbo. Ta�iau skustis nesiskuto.

Net jei ir nustebo supa�indintas su apgailėtina Reinsneso padėtimi, neparodė. Tik trumpam nu��iuvo. Tada tarė:

� Labiau vertėtų pasitikėti menkėmis nei silkėmis. Galime nuskusti uolas į pietus nuo val�ių pa�iūrių. Yra daugybė tokių, kurias dengia tik plonas vir�ių ir samanų sluoksnis. Jei pradėtume dabar, lietus jas dykai nuplautų, iki prasidės sezonas. Be to, juk turi uolų Stranstede. Jekta plauksime pirkti �uvų į Lofoten� ir patys d�iovinsime ant uolų.

� Uolas Stranstede pardaviau Vilfredui Olaisenui, � tarstelėjo Andersas.

Tom� �inia kiek priblo�kė, bet jis greit susitvardė.

� Manau, Reinsneso uolų padėtis geresnė. Trumpesnis kelias �vejams. Be to, turim ir prieplauk� �uvims priimti, ir vietos �monėms, kurie dirbs...

� Nebus man i� tos terlionės naudos, � nukirto Andersas.

� Bet jei Tomas pabandytų?

Benjaminas jautėsi nekaip tarpininko vaidmenyje.

Ta�iau Tomui tai buvo neįtikėtinas įvykis. Jis sėdėjo krautuvės kontoroje aptarinėdamas Reinsneso ateitį. Buvo nuspr�sta, kad jis nusamdys kelet� vaikėzų, ir tie u� pinigus nuskus uolas. Anderso s�skaita. Paskui pradės supirkinėti �uvis ir samdyti �mones. Jau savo rizika.

Tomas �ypsojosi, kai atėjo valgyti vakarienės. �ypsena tebespindėjo akyse ir kit� dien�. Atsirado daugybė min�ių, kurias reikėjo surikiuoti. Neprisiminė, kad kada nors gyvenime vienu metu būtų tiek m�st�s. Pinigai! Tai visai kas kita, nei auginti jau�ius ir arti.

Einant paskui plūg�, staiga �audavo nuostabi mintis. Tada skubėdavo į namus praustis. Paskui eidavo į kontor� pas Anders�, pro didinam�jį stikl� tyrinėjantį s�ra�us.

5 skyrius

Vien� kovo dien� Benjaminas buvo i�kviestas į nuo�ali� trobelninko sodyb� su keturiais sergan�iais vaikais. Tėvai kelet� dienų manė, jog jiems paprastas kosulys ir per�alimas. Ta�iau pastar�j� par� jaunėlis taip įsisirgo, jog jie pasiuntė �mogų daktaro.

Benjaminas rado auk�t� temperatūr�, i�bėrim� ir baltas apna�as ant lie�uvio. Ma�elis buvo labai nusilp�s, o aplink lūpas būdingai pabal�.

� Veikiausiai skarlatina, � tarė jis ir trumpai pamokė, k� reikia daryti. Jauniausias buvo toks silpnas, jog Benjaminas nusprendė pasilikti, kol pamatys, kurlink visa krypsta.

Deja, niekuo nebegalėjo padėti, ir į vakar� ma�ylis mirė. Vis� laik� prie jo sėdėdamas matė ne svetim� vaik�, bet Karn�. Kai mirtis jį pasiėmė, net sav�s neįstengė paguosti.

Vėlų vakar� kelias valandas plumpino per i�akijusį snieg� su pluta, kol Reinsnese galėjo praverti duris į �ilum� ir �vies�. Jis tro�ko vandens nusiprausti, valgio ir miego.

Kaip įprasta, Bergljota jam atne�ė į sal� vandens ir �Tromsės vyskupijos naujienas�. �įvakar i� laikra��io i�krito lai�kas. Stambia sta�ia ra�ysena. Suprato, jog nuo jos. Nuo Anos.

Prie� akis i�kilo �eminantis atsisveikinimas. Bet ir pajuto rusenant viltį. Pritrūko kvapo, lyg būtų toli bėg�s. Pulsas tvinksėjo neįprastose vietose. Burnoje. Ausų kanaluose.

Jis prisivertė atplė�ti lai�k� i� lėto. Tam skirtu peiliu.

Ra�alas susiliejo akyse. Raidės buvo slapti kodai, sujungti nelygiais įnoringais brūk�neliais.

Jis susikaupė. Pabandė skaityti. Tarytum suprato, kad j� prad�iugin�s jo lai�kas. Nė �od�io apie nemalonųjį vakar�. Nė vieno priekai�to. Net tarp eilu�ių.

Lyg būtų nusprendusi jį laikyti eiliniu pa�įstamu? Ar duoti �ans� visk� pradėti i� naujo? O gal ji tiesiog mandagi? Gerai i�auklėta profesoriaus dukrelė?

Iki pary�ių negalėjo sudėti bluosto. Pabud�s pirmiausia paėmė lai�k�.

Nuo tada Anos lai�kai tapo saitu su likusiu pasauliu. Atokvėpiu nuo pareigų ir kasdienybės.

Jis da�nai jai ra�ydavo, kaip dienora�tį. Apie sunkumus, d�iaugsmus, kasdienius įvykius. Vengė �od�ių, galin�ių priminti atstumto gerbėjo brai��. Arba meilės prisipa�inim�. Nuojauta sakė, jog taip galbūt protingiausia.

Puslapių, kurie skaitant pasirodydavo grėsmingi, nei�siųsdavo. Jų vietoje brūk�telėdavo kelet� eilu�ių apie Karn�. Kokių nors juokelių. O gilesnes mintis apie tėvyst� ir tai, jog jau�iasi pasmerktas gyventi Reinsnese, pasilikdavo.

Ta�iau papasakojo kelet� tragi�kų įvykių, kuriuose buvo priverstas dalyvauti. Pavyzd�iui, kaip skarlatina mirė trys trobelninko vaikai. Kad ji nepamanytų, jog jis gyvena pernelyg liūdnai, patraukdavo per dantį savo ribotum�. Kai skaitydavo, atrodydavo labai �maik�tu.

Retkar�iais u�simindavo, jog norėtų i�vykti. Ta�iau neparodydavo, kaip to i� tikrųjų trok�ta.

I� prad�ių į jo lai�kus ji atsakinėdavo vangiai. O ir lai�kai būdavo gana santūrūs, be to lengvo asmeni�kumo, kokį jis jai rodė.

Ta�iau ilgainiui ji pradėjo duoti daugiau. Nors vis� laik� jis juto, kad negauna tikrų jausmų.

Ar dėl nuotolio?

Kartais susigriebdavo galvoj�s apie j� kaip apie �mogų, kurio niekada nėra mat�s. Galbūt tro�ko sutikti? Svajojo? Ji gyveno jo mintyse. Taigi visada buvo kartu.

Visa kita nesvarbu.

Ji niekada nera�ė apie t� įtampos piln� laik�. I�siskyrim�. Nė vienu �od�iu nepaminėjo Akselio. Bet gyvai papasakojo apie kelion� po Anglij� ir �kotij�. Apie tai, jog duodanti pianino pamokas ir turėjusi kelet� koncertų. Du vie�us Kopenhagoje.

Jis gavo du lai�kus, kol ji gyveno pas tet� Londone. U�siminė apie ten sutikt� �kot�. T� susitikim� minėjo dar keliuose sakiniuose.

Jis atsakė i�kart, lyg pagautas kar�tligės. Pra�ė j� visk� gerai apgalvoti. Ar tas vyras jai tikrai tinkamiausias. Ji neturinti pasiduoti kvailai baimei, kad bus ap�aukta senmerge.

Kai ji atsakė, tarp eilu�ių jis girdėjo skambant jos juok�. Nė nemaniusi tekėti u� �koto. Bent ne u� �ito. Jam pernelyg rūpi pinigai ir �od�ių �aismas. Paken�ianti jį tik ma�omis dozėmis. Tada jis tikrai sugebantis pataisyti nuotaik�.

Ta�iau �kotas nėra tai, k� vertėtų ve�tis namo. Tik nedaugelis vyrų tinka importui, ra�ė ji.

Jos lai�kus skaitydavo ir skaitydavo. Kartais balsu Andersui. Tik vien� kit� pastraip�, kad turėtų su kuo pasidalyti d�iaugsmu.

Taip Andersas su�inojo apie Anos buvim�, ta�iau nieko neklausinėjo. Krizendavo prisimin�s Anos �od�ių nuotrupas ir jas kartodavo juokindamas save ir Benjamin�.

�Tik nedaugelis vyrų tinka importui�. Lyg būtų d�iovintos �uvys, pridurdavo nuo sav�s.

Arba: �Paragav�s angli�ko maisto, supranti, kodėl jie imperialistai. �iaurumas kyla i� skrand�io�.

� Nepakartojama, � sukikeno.

Benjaminas kalendoriuje padėjo kry�elį. Naujo lai�ko gavimo diena. Savoti�kas laiko matas. Arba �ymė, į kuri� gali �iūrėti kada panorėj�s. Visai kaip lai�kas.

Bet tada jis turėdavo būti vienas.

Kart� atvirumo valandėl� jis Andersui pabandė įvardyti, apie k� m�sto. Juodu sėdėjo pri�vartuotos jektos kajutėje.

� Nelabai mudviem sekasi su moterimis � nei tau, nei man.

Andersas dėbtelėjo į jį pro pypkės dūm�.

� Na jau... Palauk, kol pienas nuo lūpų nud�ius, � dar ne�inai, į kokius vandenis i�plauksi. O mano kelionė baigta.

� Manai, ji niekada nesugrį�?

� K� ji �ia veiktų?

� Tu �ia esi. Reinsnesas. Karna.

� I�gerk dar ant kitos kojos, vaikei.

Nepajudinama ramybė Benjamin� ne juokais įsiutindavo. Tarsi �mogus būtų sustabd�s gyslose savo krauj� ir tuo did�iuotųsi. Ar ir Dina dėl to taip nir�davo?

� Para�iau jai ir papra�iau atva�iuoti, kad pa�iūrėtume, kaip i�gelbėti Reinsnes�, � netikėtai pasakė jis.

Andersas i�sivalė pypk�. Tada vėl prisikim�o tabako. Visa tai truko netrumpai. Kai baigė, ilgai prisideginėjo. Patraukė. I�siėmė i� burnos ir įtariai pa�iūrėjo. Jokio ugnies �enklo. Pabandė dar kart�. Lygiai taip pat juoda. Tada i� tabako dė�utės i�sitraukė keturių colių vinį ir vėl visk� i�krap�tė. Dė�utėje i�kilo ruda krūvelė, kuri� įdėmiai ap�iūrėjo.

� Taip, taip, galima juk tikėtis stebuklo.

Tada padėjo pypk� į �alį ir dar pripylė romo.

Benjaminas ir toliau Stranstede i� batsiuvio nuomojosi du kambarius. Ten priiminėdavo ligonius du kartus per savait�, kai oras leisdavo atplaukti valtimi.

Da�nai turėdavo pripa�inti, jog valdyti laiv� nėra didysis jo pa�aukimas. Ta�iau Andersas buvo teisus sakydamas, jog pama�u galima įgusti dirbti ir tokį darb�, kuriam neturi polinkio.

Jis apsiprato su vienatvės valandomis jūroje bet kokiu oru. Taigi nebuvo liudytojų, ma�iusių, jog bangavimas prie Senjos arba did�iulė banga Anfjūre privertė jį pasijusti ma�vaikiu. Arba kad daktaras ink�tė, kai reikėjo irkluoti prie� vėj� ir delnuose trūkinėjo pūslės.

Jis turėjo neblog� valtį. Ta�iau vos jūra kiek labiau pasi�iau�davo, jis u�simanydavo grį�ti į Kopenhag�. Tuoj pat imdavo planuoti atsitraukim�. Visk� mesti. I�vykti.

Studijų laikai dabar jam atrodė kaip nesibaigianti �ventė ir laisvė. Daktaraudamas tarp �cherų neretai pasijusdavo nukar�usiu seniu.

Kai oras būdavo gra�us ir, sėdėdamas po bure, galėdavo ramiai m�styti, planuodavo va�iuoti į Kopenhag� ar Vokietij� specializuotis.

Turėjo ir tre�i� keli�: labdaringi gimdymo namai Bergene. Gal tai jo pa�aukimas? Padėti į pasaulį ateiti vaikams. Padėti moterims.

Būdavo, nusistato dat�, kada i�siųs pra�ym� dėl vietos. Ta�iau pakakdavo staigesnio �oninio vėjo, ir planai i�sisklaidydavo kaip dūmas. Arba nusk�sdavo mėlynai rudame Karnos �vilgsnyje, kai ji netvirtais �ingsneliais atitipendavo į prieplauk� jo pasitikti.

Jos lankydavosi pas jį. Moterys. Jaunos ir pagyvenusios. Ateidavo patarimo. Vaistų. �iem� i� po drabu�ių jų beveik nesimatydavo. Vasar� jis įsidėmėdavo vien� kit� �vilgsnį. Apgam�. �ypsen�. Garban�. Ta�iau jam jos būdavo nerealios. Vien atvejai. Juk turėdavo jas liesti, kartais � guosti. Būdavo, pajunta odos kaitrum�. Tuomet i�kart darydavosi atsargus. Jis buvo dėl jų, ne prie�ingai.

Kai nakvodavo Stranstede, kartais nuklysdavo j vietas, kur nebūdavo ligonių. Į idioti�kas loterijas, kur ka�kam renkamos lė�os. Į redaktoriaus skaitymų draugij�. Girdėdavo balsu skaitant vien� ar kit� roman�.

Ta�iau Stranstedas � ne Kopenhaga. Panelės netupinėdavo po med�iais plonomis vasarinėmis suknelėmis. Grindiniu nekauk�ėdavo bateliai. Jis bandydavo prisiminti situacijas, įvykius, mizanscenas. Visada su moterimis ir pla�iakra�tėmis skrybėlėmis. Nugara į jį. Ir siūbuojan�iais klubais. Kūrėjas tikriausiai buvo ga�lus �ėtonas!

Meilė?

Norlanas � nyki vieta. Tokiam kaip jis.

Vien� dien� jis aplankė Han�. Ji nuomojosi du kambarius neda�ytame name prie telegrafo.

Nebuvo mat�s jos kelis mėnesius. Ji retai lankydavosi Reinsnese.

Kart� buvo atėjusi pas jį Stranstede, vaistų nuo kosulio Isakui. Sėdėjo ank�tame laukiamajame ir elgėsi taip, tarsi pa�inotų jį ne daugiau nei bet kas kitas.

Ji laikėsi atokiai. O gal ne ji, bet jis?

Ai�kiai nustebusi ji priėmė jį ma�ame kambarėlyje u� siuvyklos. Ten buvo jauku, bet ank�ta.

Atne�usi kavos su riestainiu, atsisėdo siūlėti suknelės vir�aus.

Jis �inojo j� sunkiai dirbant, kad turėtų, kas būtiniausia. Por� kartų įki�o Stinei kelet� banknotų. Papra�ė juos perduoti Hanai ir nesakyti, i� kur gavusi.

Dabar jam buvo nemalonu tai prisiminti. Tarsi būtų band�s k� nors nupirkti.

I� prad�ių jie kalbėjosi apie vaikus. Isakui jis atne�ė alavinį kareivėlį.

� Jis �aid�ia paplūdimyje, � pasakė ji.

Prie� kelet� dienų buvo pasiėm�s Isak� į daktaro valtį. Buvo gra�us oras, o vakare vis tiek turėjo sugrį�ti į Stransted�. Berniukas vienas krap�tinėjosi paplūdimyje, kur Benjaminas palikdavo valtį. Paklaustas, ar nori plaukti kartu, ramiai atsakė, kad pirma turi įspėti Han�. Bandė nuslėpti, kaip apsid�iaugė.

Jie �neku�iavosi apie platųjį pasaulį ten, kur horizontas u�linksta. Ir pūlinį pir�te, nes Isakas buvo mat�s, kaip Benjaminas jį pjauna.

Berniukas labiau pasitikėjo pasauliu nei Hana. Keis�iausia, jog �i savybė, ko gero, buvo Hanos nuopelnas. Kitos na�lės būtų vaik� saugojusios ir lepinusios, o Hana leisdavo Isakui būti savaranki�kam. Siųsdavo visokiais reikalais, leisdavo su daktaru plaukti pas ligonius, irkluoti uoste ir lankyti kalvius palei paplūdimio keli�.

Isakas paminėjo garlaivio ekspeditorių.

� Jis parūpina mamai klientų. Pa�įsta labai daug �monių.

� �tai kaip?

� Sako, kad galime persikraustyti į jo namus. Norėtų, kad mes susituoktume.

� Tu tai girdėjai?

� Ne visai... Bet ka�kas pana�aus pasiekė mano ausis, taip! Buvau atsigul�s, bet negalėjau u�migti.

� K� atsakė tavo mama? � lyg niekur nieko paklausė jis.

� Negirdėjau. Bet ji gavo dovanų sag�.

Jis norėjo Hanai papasakoti apie kelion� su Isaku. Tada pamatė sag� duobutėje tarp krūtų. O gal prie�ingai?

�iaip ar taip, u�uot pasakoj�s apie kelion�, u�siminė apie sag�.

� Mėtėsi nereikalinga pas garlaivio ekspeditorių... Bet u� j� dar nesumokėjau.

Jis nusprendė paerzinti:

� Nejau garlaivio ekspeditorius nėra toks turtingas, kad galėtų sag� padovanoti?

Ji sukluso. Kalbėjo greitai. Olaisenas ketin�s statyti krantin� garlaiviui.

� Krantin�?

Ji dar grei�iau i�bėrė, jog paveldėj�s pinigų i� senelio Amerikoje.

� Da�nai su juo mataisi?

� Retkar�iais. Jis Isakui patinka.

� O tau?

� Man? � tarstelėjo ji ir paleido i� rankų rankdarbį.

� Ar tai rimta?

� Turi galvoje, ar jis pasipir�o?

� Taip, pana�iai.

Ji įsmeigė akis į siuvinį. Turbūt tai skylutės sagoms. Nėrė kilpeles �aibi�kais, tiksliais judesiais su tokia i�rai�ka, tarsi jų neapk�stų.

� Ar ir tu nori, kad bū�iau gerai aprūpinta?

� Ne, a� tik klausiu. Mes juk kaip brolis ir sesuo.

� Brolis ir sesuo?

Pir�tai sustingo. Paskui adata ry�tingai pasisuko ir u�kabino siūl� kitai kilpelei. Ji visa pasinėrė į darb�. Dūrė ir dūrė.

� Ne, mes ne kaip brolis ir sesuo. Mes daug buvom kartu. Bet nesam brolis ir sesuo! A� tesu samės pavainikė. Tu � Reinsneso giminės sūnus, mok�sis Kopenhagoje daktaru.

Jam knietėjo pasipasakoti, kieno sūnus i� tikrųjų es�s. Norėjo pasakyti j� mylįs. Bet nieko nei�ėjo.

� Kas sakė apie sam�? � Neįstengė net i�tarti �od�io �pavainikė�.

� Mano anyta.

� Neduok Dieve tokia anyta.

� Taigi todėl esu �ia ir siuvu tur�iams.

� Tu pyksti?

� Ant ko?

� Ant gyvenimo.

� Ne, k� tai pakeistų?

� A� kartais pykstu.

� Tu? Taip, taip, svarbu, ne k� turi, bet kaip �iūri.

Jis nematė reikalo gilintis į �i� tem�.

Po valandėlės neatsikvėpdama ji i�py�kino:

� Jis pasipir�o.

Benjamin� apėmė ka�i koks nepasitenkinimas.

� Taip?

Ji �velgė tiesiai į jį.

� K� man atsakyti?

� Kaip �irdis liepia, � tik taip pasielgsi teisingai, � tarė jis.

� Ir i� kur toks protingas?

Hana nepripa�įsta u�uolankų. Turi pasisaugoti.

� Atsiras kokia nors i�eitis, nereikia...

� A� savaitėmis laukiu pinigų u� tai, k� esu pasiuvusi, nes bijau pasakyti, kad man jų reikia. Bijau, kad kilniosios ponios gali supykti ir nebeateiti pas mane siūdintis.

Jis pakilo. Atsistojo u� jos kėdės.

Tarsi nudegusi ji pa�oko ir padėjo siuvinį ant stalo.

� Turbūt jau eisi? � tarė ji.

Nespėj�s atitokti, jis apkabino j� abiem rankomis. Nebeprisiminė, kada buvo k� nors liet�s, be ma�osios Karnos ir ligonių.

�iluma. Gyva, gaivi oda. Jis įsikniaubė jai į kaklo duobut�. Vilfredo Olaiseno sagė dūrė jam skruost�.

Jis tvirtai tvirtai j� apglėbė.

Valandėl� ji stovėjo sustingusi, tarsi netikėdama tuo, kas įvyko. Paskui i�laisvino savo rankas ir suėmė jo veid�. Pritraukė prie sav�s ir įdėmiai įsi�iūrėjo jam į akis.

Jis norėjo būti �alia jos. Juk nieko daugiau nenorėjo. Murmėjo jos vard�. Lūpomis lietė kakl�, skruost�. Ir spaudė glėbyje.

Paskui ji tarsi apsisprendė. Atsiplė�ė nuo jo ir atatupsta pasitraukė prie sienos. Stebeilijo į jį sunkiai alsuodama, tarsi nudirbusi didelį darb�.

� �inok, Benjaminai, kad negaliu �aisti tokių �aidimų. A� per daug rizikuoju. O mudu... � Ji pertraukė mintį ir virpan�iais, bet ry�tingais pir�tais pasitaisė suknelės apykakl�.

Jis �engė jos pusėn ir gana neatsargiai pakartojo:

� O mudu?

Tada ji smogė kum��iu į sien� taip, jog net suaidėjo.

Jis sustojo ir nudelbė akis į nusitrynusius da�us.

� Atleisk. Daugiau to nebus, � tarė jis.

Tada ji kakta ir delnais prigludo prie sienos. I� po u�merktų vokų pabiro a�aros.

Jis lūkuriavo ne�inodamas, kaip pasielgti. Ji u�sisklendė. Tada jis nusikabino nuo sienos �vark�. I� piniginės i�traukė tris banknotus, padėjo ant stalo, stvėrė daktaro krep�į ir i�ėjo.

Prie jūros vaik�tinėjo Isakas, bandydamas i�tirti paplūdimio �emės paslaptį.

Benjaminas pakedeno jam plaukus ir i�bandė jo skiedrų laivelį tvenkinėlyje tarp uolų. Berniukas nesustodamas tar�kėjo apie tai, jog tikriausiai atplauks į Reinsnes�, kai tik mama baigs siūti.

� Gali ir vienas atplaukti, kai labai u�simanysi, � tarė Benjaminas ir patap�nojo jam per petį.

� Dabar, i� karto?

� Ne, ne �iandien...

Ranka, kuri� buvo u�dėj�s ant berniuko peties, suglebo. Tarsi būtų ilgai buv�s �altyje ir prarad�s bet kokį jautrum�.

Isakas atlo�ė galv� ir pa�iūrėjo į jį. Pilnas pasitikėjimo. Tada rimtai linktelėjo. Kaip tikras vyras paėmė daktaro valtį ir gra�iai nustūmė j� tarp akmenų, paskui stovėjo mojuodamas ranka, kol jis i�nyko u� ky�ulio.

I� prad�ių irklavo taip, jog purslai ti�ko. Paskui į bur� įsimetė klastingas vėjas. Ne�a ne į t� pus�! Jis įtraukė irklus ir sėdo prie vairo.

Kaip labai da�nai, vėl pajuto, jog ilgisi Akselio. �mogaus, su kuriuo galima kalbėtis. Tartis. Gin�ytis. Pliektis.

Nejuto tvilkinan�io ilgesio kaip tada, kai lyg apsėstas galvodavo apie An�. Akselio trūko veikiau kaip �ilto palto. Alaus ir u�eigų! Laisvumo, leid�ian�io �mogui atsipūsti.

O k�, jei i�k�stų iki vasaros pabaigos, o paskui imtų ir i�keliautų? Kaip Dina?

Jis gin�ijosi su savimi. Karna visai ma�utė. O dar tas nuomaris. Kas ja rūpintųsi? Ai�kintų? Guostų?

Kodėl jis nepadaro kaip kiti vyrai? Nesusiranda moters, kuri dėl jo galėtų visk� paaukoti?

6 skyrius

Kalendorius rodė 1876 metų vasario tre�i�j�, �ydrųjų mi�ių dien�, apie kuri� buvo pasakyta: �Ji pavasarį įkvėps gyvybės į visas galūnes�.

T� dien� nuo Anos atėjo kitoks lai�kas.

�Gerasis Benjaminai�, � kreipėsi ji lai�ko prad�ioje. Ir u�baigė kaip įprasta: �Tavo draugė Ana�. Ta�iau visa kifa nebuvo taip įprasta. Mat ji teigiamai atsakė į kvietim�, kuriuo jis visada pabaigdavo savo lai�k�: �Atva�iuok į Reinsnes�, Ana!�

Jis buvo įprat�s, jog ji arba neu�simindavo apie tai, arba mandagiai dėl kokių nors praktinių prie�as�ių atsisakydavo. Dabar para�ė: �Atvykstu su seserimi Sofija!�

�alutiniu sakiniu ji papasakojo atstūmusi tre�i� jaunikį, nors Benjaminas ne�inojo, jog buvo atstūmusi du pirmus. Ir kad kiekvien� pavasarį nuo tos dienos, kai jie i�siskyrė, tramd�iusi nor� atkakti į Reinsnes�.

Po pastarųjų suardytų pir�lybų, dėl kurių ypa� mama puolė į neviltį, tėvas i�rė�ė, kad jai reikėtų nuvykti į Norlan� ir atsikratyti senų vaiduoklių.

Ji nepasikuklino patraukti per dantį tėvų susirūpinimo dėl jos senmergiavimo.

Taigi Ana tebebuvo reali.

Jis suvokė, jog buvo i�kėl�s j� į dvasinės bendrystės auk�tumas. Pavert�s savo patikėtine. Gaudamas Anos lai�kus, tarsi gyveno turtingesnį gyvenim�.

Viena pirmųjų min�ių, atėjusių jam į galv�, buvo tai, jog jeigu ji atvyks, nebebus lai�kų.

Taigi ji atvyksta. Ir Sofija! Sukrėstas jis susmuko į krėsl� krautuvės kontoroje.

Apsidairė kampe, kur priimdavo ligonius. �iandien jis atrodė visi�kai nurud�s ir senas. U�rakinama stiklinė spinta su instrumentais ir vaistais kadaise buvo balta. Dabar pilka, su bjauriomis dėmėmis vietoj nusilupusių da�ų. Pirko j� nebenauj�.

Krėslui, kuriame sėdi, nepro�al naujas apmu�alas. Pro ranktūrius prasi�vie�ia kam�alas. Nenusakoma rudai raudona spalva. Gana prakti�ka, turint galvoje kraujo dėmes. Bet veikiausiai nei patrauklu, nei higieni�ka, �iūrint Anos akimis.

Ra�omasis stalas dar visai naujas. Gali ten būti. Kontoros krėslas ir dvi medinės kėdės � taip pat. Ta�iau varganumo, jog daktaras dirba krautuvės kontoroje, neu�tu�uosi.

Vasario mėnuo. K� galima būtų nuveikti iki bir�elio?

Kaip Reinsnesas atrodys Anai?

Dvaro trobesiai praėjusi� vasar� i� jūros pusės buvo perda�yti baltai. Ta�iau krautuvė atrodo liūdnai, viena prieplauka � taip pat. Pavėsinėje daug i�du�usių stiklų, o suolelyje prie pagrindinių laiptų trūksta lentos. Staiga jis prisiminė, kad tapetai po langais svetainėje nusėti dėmėmis. Taigi langus reikėtų i� naujo u�glaistyti?

Jis vaik��iojo nu�iurusiomis grindimis, jusdamas kylant nenusakom� galvos skausm�.

Kur jas reikės apgyvendinti? Gal paskirti joms did�iausi� sve�ių kambarį? Ne, per ma�as. Jos veikiausiai atsive� vis� garderob�, tad reikės vietos. Pats turės i�sikraustyti i� salės.

Bet kaip nami�kiai pa�iūrės į tai, jog jis i�sikrausto, kad atlaisvintų vietos Anai i�. Kopenhagos? Tikrai pamanys, kad jis pasipir�o ir gavo jos sutikim�.

Kvar�indamas sau galv� dėl visų smulkmenų i�kart, galėjo negalvoti apie tai, kas svarbiausia. Kad Ana atva�iuoja.

Olinė ėjo septyniasde�imt a�tuntuosius. Valdė virtuv� ir namus nuo kėdės su ratukais.

Prie� kelet� metų pėdoj atsivėrė �aizda ir niekaip negijo. Ji nesiskundė nė vienu �od�iu, bet sunkiai dūsavo. Plaukai i�retėjo. Kaip įmanydama su�ukuodavo juos į vir�ų ir trimis smeigtukais susmeigdavo į ma�ytį kuodelį. Oda liko stebėtinai lygi ir sveika. Kaip pienas ir medus, sakydavo Andersas, norėdamas jai prisimeilinti.

Ji būdavo jam palanki. �iaip bet kieno pagyrų neklausydavo. Pa�inojo �mones. Ir laidydavo savo triu�kinamas replikas, kai jai atrodydavo būtina.

Per kai kuriuos �mones ji �iūrėdavo kiaurai, tarsi �ie būtų oras. Matyti ji dar matė, skirtingai nei Andersas. Ta�iau plaukai jam tebe�ėlė kaip mi�kas.

Benjaminas nutaikė prog�, kai virtuvės darbininkė buvo i�ėjusi. Tuomet įsmuko vidun ir atsisėdo galustalėje.

� Oline, noriu su tavimi pasitarti.

� Ahaaa?

� Matai, vasar� turėsim didelių vie�nių.

� Ooo?

� Panelė... dvi panelės i� Kopenhagos.

Olinė suspaudė lūpas ir pridėjo prie jų smilių. Dar vaikystėje jis �inojo, jog tai rei�kia, kad Olinė m�sto.

Leido jai pam�styti.

� Vadinasi, ne bet kokia panelė?

� Ne.

Ji sukry�iavo ant krūtinės mėsingas rankas ir linksmai į jį pa�iūrėjo.

� Kuo ji vardu?

� Ana Anger.

� Ana. Krik��ioni�kas vardas. Ir k� toji Ana Reinsnese veiks?

Benjaminas smarkiai paraudo.

� Sesuo vardu Sofija. Jos atvyksta man�s aplankyti, � atsakė jis.

Olinė suraukė kakt�, ta�iau patylėjo.

� Pagaliau Benjaminas sulauks damų vizito. Taip, esi pakankamai suaug�s. Per trisde�imt. Tėvas, o be �monos. Vienas �mogus niekam netinka. Taip Vie�pats yra pasak�s.

Ji energingai maktelėjo galva. Tarsi turėtų tiesioginį ry�į su ponu Dievu, o �is jai būtų pritar�s.

� Ar bus su�adėtuvės? � toliau kamantinėjo ji.

� Nusiramink, Oline. A� tiesiog turėsiu vie�nių. Ji niekada nebuvo taip toli �iaurėje. Jos yra vieno profesoriaus, pas kurį mokiausi, dukterys. Bet a� norėjau su tavim pasitarti...

� Tikra profesoriaus dukra? O dangau! K� ji pratusi valgyti? Gailestingasis! Dabar Reinsnese bus lygiai taip kaip senais laikais. Dideli sve�iai, ver�ienos kepsnys ir dvylika �monių prie stalo. Vėlyva vakarienė. Reikia nusisamdyti dar vien� tarnait�. Jergutėliau, kuo tai baigsis? Viskas jau buvo taip seniai.

Ji visa nu�vito ir tikrai puikiai atrodė.

� Man reikia tik vieno patarimo.

� Patarimo?

� Manau, jos atsive� daug baga�o. Sve�ių kambariai tokie ma�y�iai.

� Sve�ių kambarys! Profesoriaus dukrai su drabu�ių skrynia, skrybėlių dė�e ir visokiais reikmenėliais! Ne, tau reiks i�sikraustyti i� salės. Nesvarbu, daktaras ar ne daktaras. Vis vien. Ji privalo gyventi salėje. Ar turi jos nuotrauk�?

� Ne.

Olinė atsiduso ir atsargiai palietė tvarstį ant �aizdos pėdoje.

Atsiduso ir Benjaminas.

� Ji gra�i?

� Taip. Sesuo Sofija � taip pat.

� Bala jos nematė. Ar Ana linksma?

� Ne�inau.

� Gra�i. Bet ne itin linksma?

� Da�niausiai ji, ko gero, rimta, � pritarė jis.

Paskui ypa� rūpestingai perri�o jai �aizd�.

� Nesuprantu, kaip i�saugojau koj�, kol nebuvai grį��s, kaip ji nenupuvo. Bet k� a� �ia norėjau pasakyti?.. Ar Hana �ino, kad atva�iuoja panelė Ana?

� Ne, tau pirmai pasakiau.

� Nenoriu ki�tis, bet tavimi dėta pasaky�iau jai, kol nei�girdo i� kitų.

� Kodėl?

Olinė �iūrėjo, kaip jis klūpodamas ant grindų ri�a tvarstį.

� Tiesiog jau�iu...

Jį pakvietė apylinkės gydytojas, taigi tikėjosi, jog tai kas nors, susij� su medicinine ataskaita. Senukas nemėgo popierių ir litanijų, kurios metai i� metų būdavo nuobod�iai vienodos. Benjaminas jam padėdavo. Ypa� tekdavo pavargti prie ilgojo straipsnio �Ligos apylinkėje�.

Benjaminas nuėjo į daktaro namus Stranstede. Pas sen�jį daktar� gaudavo ir pavalgyti, ir pun�o i�gerti. Namai buvo svetingi, o �eimininkas � i�manus. Ta�iau jį labiau domino gyvi �monės nei medicininės ataskaitos.

Senukas ėmėsi jį globoti nuo pat pirmos dienos, kai Benjaminas atėjo pas jį atsiklausti, ar neprie�tarausi�s, jei jis u�siimsi�s priva�ia praktika. Ma�a to. Jis neslėpė dėkingumo, kad Benjaminas u� jį lanko ligonius. Taigi galėjo sau valdininkauti Stranstede nesu�lapdamas kojų, kaip pats sakydavo.

Kai kildavo nesutarimų su neturto komisija, nes jis Benjamino vardu norėdavo gauti i�mokas u� transport�, kuriuo pats nesinaudodavo, jį pagaudavo �ypsulingas įtū�is. Benjaminui ir savo �monai skaitydavo paskaitas apie proto trūkum� tarp vietos vadovaujan�iųjų asmenų.

Jisai ir neturto komisijos pirmininkas Petersenas ilgai ir painiai susira�inėjo. Neseniai buvo pareikalauta, kad apylinkės gydytojas liautųsi siuntinėj�s skundus apskrities vir�ininkui.

Apylinkės gydytojas gr��ino lai�k� primindamas, kad neturto komisijos pirmininkas datuotų savo lai�kus pagal galiojan�ias taisykles. Petersenas tuoj pat atra�ė ir apkaltino apylinkės gydytoj�, kuris �vargiai apsiauna batus, kad dar preparuotų sergan�ius �mones�, neleistinu į�ūlumu.

Pastarasis sakinys apylinkės gydytoj� nepaprastai prajuokino. Jis para�ė apskrities vir�ininkui nesuprant�s pirmininko kalbos. Tai veikiausiai es�s nesusipratimas, į kurį su apskrities vir�ininko leidimu nusprend�s visi�kai nekreipti dėmesio, nes kaipgi jis galįs preparuoti savo pacientus?

Benjaminas atvyko pas daktar� tikėdamasis i�girsti lai�kų feljetono t�sinį. Taip pat pasiėmė medicininės ataskaitos dalies, u� kuri� buvo atsakingas, apmatus.

Ta�iau buvo akivaizdu, jog apylinkės gydytojas i�mu�tas i� pusiausvyros. Veidas, ap�ep�s ir papilk�s, degė savoti�ku nirtuliu. I� pla�ių �nervių styrojo kuok�teliai �iurk��ių gyvaplaukių. �įvakar lempos �viesoje jie atrodė ypa� nepaklusnūs.

Jis kilstelėjo pun�o stikl� tokia mina, lyg gertų savo prie�o krauj�. Veikiausiai apskrities vir�ininkas bus subar�s u� tai, kam kvailina neturto komisij�. Ta�iau ka�kodėl daktaras delsė su savo sarkasti�kais komentarais, tad Benjaminas i�sitraukė medicininės ataskaitos juodra�tį.

� Dėmėtoji �iltinė, vidurių �iltinė, epideminis cerebrospinalinis meningitas ir vaikų raupai � nė vieno atvejo. Skarlatina � keturi atvejai, trys jų mirtini. Tymai � nė vieno atvejo. Dizenterija � nė vieno. Pogimdyminė kar�tligė � nė vieno. Ro�ė � keturi atvejai, du jų mirtini. Raudonukė � du lengvesni atvejai Siorlano sodyboje. Nie�ai � gana da�ni susirgimai �vejų kaimuose...

Apylinkės gydytojas kilstelėjo rank� jį sustabdydamas.

� �įvakar neturiu sveikatos medicininei ataskaitai! Palauks. I� sostinės gavau nieking� lai�k�!

Benjaminas padėjo popierius ir laukė.

� Matai, ten, pietuose, ne visus reikalus tvarko su galva...

� Nagi?

� Tik pamanyk! Jie nusprendė Benjamin� Grenelv� ap�aukti �arlatanu.

Netoliese, paskendusi daktaro cigaro dūmuose, sėdėjo lip�nioji daktaro �monelė ir siuvinėjo ka�kokį apvalų daikt�. Jis pamanė, jog tai galėtų būti kėdės apmu�alas. Rudos ir geltonos spalvos.

Dabar ji lengvai kaip elfas pakilo ir i�ėjo. Ka�kas ne taip. Ji visada pabūdavo su jais prie� eidama gulti. Benjamin� apėmė slogulys. Lyg būtų j� įskaudin�s.

� Jie i�siai�kino, kad neturi teisės gauti licencijos, nes i�simok�s ne Norvegijoje. Ir mane pasirinko tavo budeliu! Kad juos kur velniai! Mes skųsimės! � i�girdo sakant apylinkės gydytoj�.

Benjamino galva prisipildė ka�i kokio ū�esio, kurio nebūtų galėj�s apibūdinti.

� Pasakyk pagaliau k� nors! � paliepė senukas, kurį laik� į jį �iūrėj�s.

� Ar apylinkės gydytojas nori pasakyti, jog neturiu teisės dirbti daktaru, nes studijavau Kopenhagoje?

� Ne, a� nenoriu, ta�iau Kristianijoje pereita prie grie�tos nacionalinės praktikos. Norvegijoje norvegų gydytojai.

� Bet a� ir esu norvegas!

� �inoma. Ir veikiausiai turi geresnį i�silavinim�, nei būtum gav�s Kristianijoje.

� Tai kas negerai?

� Jie sako, jog tokios taisyklės. Įstatymas. O a� sakau, kad grynas protekcionizmas.

� Negali būti!

� Bijau, kad gali. Niekada neapsisaugosi nuo kvailumo. Jo pilna visur. Bendruomenės taryboje, sveikatos komisijoje, Kristianijoje... Ta�iau mes skųsimės. A� jiems paai�kinsiu, kad negaliu i�siversti be tavo pagalbos. Nepasiduosime!

Benjaminas negalėjo atsikratyti ū�esio galvoje. Tiek metų Kopenhagoje. Viskas veltui? Nejau keli nelemti seniai Kristianijoje turi galios atimti i� jo profesij�, kuriai įgijo pa�i� geriausi� kvalifikacij�?

� Bet a� juk prisista�iau jums grį��s namo, ir...

� A� visk� perdaviau ir maniau, jog tvarka. Vald�ios malūnas mala pama�u, ta�iau be gailes�io.

� Bet argi Medicinos fakultetas Kristianijoje sukurtas ne danų profesoriams padedant?

� �inoma. Bet dabar mes būsime norvegai. Norvegi�ka klizma, norvegi�kas serumas, norvegi�kas pilvo pūtimas, norvegi�ka tinktūra ir norvegi�kos venerinės ligos. Trauk juos velniai! Ir tegul juos i�tinka chroni�ka norvegi�ka diarėja!

� Juk Danija ir Norvegija kadaise buvo viena �alis! O a� toje �alyje tik mokiausi medicinos.

Apylinkės gydytojas spyrė į kėdės koj� ir pliauk�telėjo lie�uviu, tarsi tokiu būdu sustiprindamas savo u�keikim�.

� Reikėjo padėti danams prie Dybėlo... I�davėme juos kaip bailiai! � su�uko Benjaminas.

� Nenukrypk nuo reikalo esmės, jaunuoli, nesek mano pavyzd�iu! � subambėjo senukas.

� I� man�s atimtos teisės! K� man daryti?

� Apskųsti sprendim�! Tai gali nema�ai trukti.

� O tuo tarpu?

� O tuo tarpu laikau tave velni�kai geru �arlatanu! � tū�mingai pasakė apylinkės gydytojas ir pa�aukė savo Helen� tokiu balsu, tarsi dėl visko būtų kalta ji. Helena atne�ė dar pun�o.

Po valandėlės, jiems besėdint ir beskandinant nelaim�, senukas tarė:

� Tegu tai lieka tarp mūsų. Nėra dabar jokio reikalo silpninti tavo autoritet�. Pagyvensim � pamatysim.

� Bet juk negaliu daktarauti neteisėtai, pernelyg...

� Teks su tuo susitaikyti! Mums tav�s reikia! Jeigu nebūtum man talkin�s �i� �iem�, �ia veikiausiai nebesėdė�iau. Kristianijoje �ito jie nesupranta. Ten va�inėjama karietomis, kurias traukia nacionaliniai arkliai, ir m�stomos nacionalinės mintys, o arkliai �ika nacionaliniu mė�lu. O iki Norlano, jaunuoli, mė�las atplaukia jūra. Bet tokie kaip mudu atlaiko permainingus nacionalistinius potvarkius! Patikėk!

� Nors eik ir nusiskandink.

� Kalbėk kaip vyras! Jei ne, imsiu ir numirsiu mums nespėjus apskųsti sprendimo. Ir pakeis mane koks nors idiotas i� Kristianijos. Kas tada tave u�tars?

T�vakar jam nekilo noro plaukti namo į Reinsnes�. Gulėjo siauroje lovoje �alia kabineto nesudėdamas bluosto.

Buvo pamir��s An�. Dabar ji vėl grį�o į mintis, dar labiau padidindama neviltį. K� toks �arlatanas kaip jis gali pasiūlyti profesoriaus dukteriai?

7 skyrius

Įvyko tai, dėl ko buvo įspėjusi Olinė. Atva�iavusi į Reinsnes� per Sekmines, Hana patyrė, jog aplankyti daktaro atvykstanti panelė i� Kopenhagos, profesoriaus duktė.

Virtuvės darbininkė pasakojo neatsikvėpdama. Tai todėl salėje pakabintos naujos vasarinės u�uolaidos.

Hana u�lipo į savo kambarėlį. Sustojo prie lango ir įsistebeilijo į tolį. Paskui i� lėto susipakavo savo svajones kartu su asmeniniais daiktais, kuriuos buvo palikusi savo priklausymui pa�enklinti.

Ilgai neu�truko. Paėmė sen� Dinos lagamin�. U�raktas suged�s, tad niekas jo nepasiges.

I� prad�ių galvojo i�va�iuoti jam dar negrį�us namo. Ta�iau negalėjo nuvilti Isako, nes jis taip d�iaugėsi kelione. Tad nustūmė sukraut� lagamin� palovin ir persirengė kasdieniais drabu�iais. Paskui nuėjo į virtuv� ir paklausė, kuo galėtų padėti.

Olinė nu�velgė j�. Ir gera�irdi�kai nurodė, k� daryti, nieko neklausinėdama. Kol jos liko vienos.

�inoma, Hana girdėjusi, jog Benjaminas lauki�s mylimosios i� Kopenhagos. Jis to nusipeln�s. Ma�ajai Karnai reiki� mamos, ir...

Kuo ilgiau Hana kalbėjo, tuo kasdieni�kesnis darėsi balsas. Ji taip manė stovėdama susikūprinusi prie virtuvinio stalo ir braukdama ranka veid�. Paskui i�lėkė pro duris. Nubėgo alėja. Paplūdimio link. Ten matė j� purtom� verksmo, ko�iam� pietvakario.

Kai Hana atva�iavo, Benjaminas lankė ligonius �iaurinėse salose. O kai vėlai vakare grį�o namo, visi jau buvo sugul�.

Jis atėjo į virtuv� u�k�sti.

Viskas buvo ramu. Ant virvės vir� laiptų kabojo i�gr�tos pa�luostės. Galėjai u�uosti silpn� �armo kvap�, kaip visada, kai virtuvė sutvarkyta nak�iai.

Olinė jį i�girdo.

Kaip ir seniau, laiptai į tarnai�ių kambarėlį ėjo vir� Olinės lovos. Tad geros �eimos galėjo nebijoti siųsti savo dukterų į Reinsnes� pasimokyti namų ruo�os. Nepastebėtas pas jas neprasmukdavo joks naktinis gerbėjas.

Kas, kad tai buvo daktaras, tenorintis �io to u�k�sti. Olinė u�tvėrė jam ranka keli�, kai jis buvo belip�s laiptais �adinti vienos i� tarnai�ių. Valgyti padėta po rank�luos�iu kamaroje.

Jis nusi�ypsojo pavargusiu veidu ir palinkėjo labos nakties.

Ta�iau Olinė dar nebaigė. Ji buvo pikta.

� Naujoji tarnaitė i� Stranstedo Hanai prane�ė.

� K� prane�ė?

� Apie panel� i� Kopenhagos.

Jis sustingo tarpduryje.

� �tai kaip.

� Ji apsirgo!

� Apsirgo?

� Taip, tebus i�ganyta tavo nuodėminga siela, � pasakė Olinė ir nusi�nyp�tė.

� Nori pasakyti... ji serga?

Olinė linktelėjo visu kūnu. Paskui virto �onu į lov� kaip kautis nusiteik�s vėplys.

� Pagelbėk jai. Dabar, tuoj pat!

� Dabar? Manai, turiu pas j� nueiti?

� Jai reikia daktaro.

Jis pamir�o valgį kamaroje. Olinei klausantis, kurlink veda girg�desys, u�lipo laiptais ir sustojo prie Hanos durų.

Gal ji u�migo? Ne, viduje i�girdo kreb�desį.

Atsargiai pabeldė.

Beveik negirdimas balsas atsakė �pra�om�.

Atsidūr�s viduje, sutiko įtarų jos �vilgsnį.

� Olinė sakė, kad sergi, ir...

Ji tylėjo. Tamsių akių �vilgsnį pajuto kaip smūgį į pa�ird�ius.

Priėjo artyn ir ant lovos kra�to atsisėdo jau kaip daktaras. U�dėjo rank� jai ant kaktos.

� Kar��io nėra, � nustatė.

Ji stebeilijo į jį negyvu veidu.

� Hana... � pa�aukė jis ir paplek�nojo jai per �and�.

Tada ji stvėrė jo rank�. Surakino gele�iniu gniau�tu.

� I�eik! � grie�tai tarė. � Taip, a� sergu tavimi nuo tada, kai buvau dar mergaitė, o tu prie vasaros tvarto atsigulei į �ol� su Else Marija. Niekada nemaniau, kad tau tai pasakysiu. Bet dabar �inai. O kai atva�iuos i� Kopenhagos tavo mylimoji, galėsi galvoti: �tai dabar ji Stranstede serga.

Hana sukrėsta. Jis kaltas.

Negalėjo to pakelti. Ta�iau liko sėdėti.

� Hana? � su�nab�dėjo po valandėlės.

Ji neatsiliepė.

� Galė�iau pasakyti, kad ji nėra mano mylimoji, ir tai būtų tiesa... Supranti?

� Ne.

� Ji buvo nepasiekiama, kai j� pa�inojau. Dabar para�ė, kad atva�iuoja. Ne�inau, kas i� to i�eis ar ko pats noriu. Net ne�inau, ko ji tikisi. Supranti?

� Ne!

� Gal nori ko nors miegui?

� Ne.

Tai buvo beprotybė. Ta�iau jis i�sinėrė i� �varko ir nusispyrė batus. Įsirang� į lov�. Atsargiai įspraudė rank� jai po galva tikėdamasis, kad ji ims plūsti. Ta�iau ji to nedarė.

Jį nutvilkė kūnas po plonais mar�kiniais. Jis atsisuko į j� ir apkabino.

� Pameni, kai buvom vaikai ir miegojom vienoj lovoj?

Ji neatsakė. Tik u�simerkė ir atleido kiet�jį gniau�t�, spaudusį jam rank�. I�silaisvin�s jis atsargiai dviem pir�tais paglostė jai pla�tak�.

� Niekas visame pasaulyje man nedavė tiek daug, kiek davei tu, Hana. Ir tai, kad atvykai pasitikti man�s Bergene. Kad tiesiog ten buvai. Kad tu tokia gera Karnai.

Juos pasiekė naktinė saulė. Atsargiai ap�iuopė kelioninį Hanos krep�į kertėje. Paskui lovos kojūgalį.

� A� norėjau papasakoti tau apie An�. Bet vis atidėdavau. Nemaniau, kad gali taip baigtis. Be to, kai paskutinį kart� kalbėjomės, buvai tokia pikta.

Pats girdėjo, kaip dirbtinai skamba.

� Tau nepatiko, kad turiu gerbėj�, o pats...

� Buvau kvailas, � skubiai tarė jis nusiramin�s.

Ji stebėjo jį beveik u�merktom akim.

� A� tau nepriklausau, nors mes ir kartu u�augom.

� Ne, � pritarė jis.

� Neturi teisės saugoti man�s, kad visada bū�iau po ranka, kai pats tuo tarpu parsikvieti mylim�j� i� Kopenhagos, apie kuri� niekas nėra girdėj�s.

� Taip.

� Ko i� man�s nori, Benjaminai?

Jis giliai įkvėpė ir leido laikui dirbti savo darb�. Naktinė saulė pasiekė jos rank�. Si gulėjo geltoname lizde ant apkloto.

� Rodos, man ka�kas negerai, � prabilo jis. � Jau�iuosi sutrik�s. Kai pagalvoju, jog vis� likusį gyvenim� reiks i�būti Reinsnese... �ia taip ank�ta. Visada jūroje. I� man�s joks jūrininkas. Bijau plaukti vienas per audr�. Niekada negirdėjau, kad Andersas ar kas nors kitas jūroje būtų bijoj�s. Taigi gyvenu �ia svajodamas apie kit� gyvenim�. Pla�iajam pasauly. Prisigalvoju visokių nes�monių. �inai, Hana, a� svajoju tapti garsiu specialistu. Argi ne paika?

� Ne.

Jis pa�velgė į jos su�velnėjusį veid�. Ir i� dėkingumo, kad ji jam pritaria, vos nepasakė: �Eik�, keliaukim kartu. Eik�, Hana!�

Ta�iau nepasakė. Ir tu�tuma, kuri� pajuto, buvo nepakeliama. Ta�iau liko gulėti lyg niekur nieko.

Bet ji pasakė:

� Eik�!

�odis dar glamonėjo jam ausį, kai jis pajuto, kaip apglėbia jos rankos. Tai nepriklausė tikrovei. Jis nuplaukė. Ir visa kita i�nyko.

Nors t�nakt daktaras Grenelvas Olinės nurodymu ir davė Hanai �io to miegui, kar��io nepanaikino. Prie�ingai. Kar��iu u�sidegė abu. Net nepagalvoj� u�sirakinti durų.

Kurį laik� miegojo susipyn� lyg siūlų raizginys. Kaskart jai sukrutėjus jis prabusdavo tiek, kad prisimintų: �Ji �ia, �alia man�s!�

Arba ji: �Benjaminas pas mane, ir tai ne sapnas�.

Po to jis stovėjo prie savo durų, ir nieko nebebuvo galima pakeisti.

Atlo�ė galv�, bandė ramiai kvėpuoti nusirengdamas antr�kart. Jį tebebuvo u�vald�s sunkus svaigulys. Ji įsismelkusi į kūn�. Jos kvapai gaubė jį, buvo įsigėr� į od�. Visos poros alsavo Hana. Jis traukė j� į save, tarsi ji būtų buvusi gyvastį teikiantis oras, o ne potyris u� paliktų durų.

Norėjo įsijungti protas. Bet jis ūmiai jį atstūmė. Viskas taip, kaip ir turėjo būti. Hana visada buvo jo dalis.

Ta�iau jis nė nesvajojo, kad ji tokia kar�ta. Sava ir pa�ėlusi.

Atsidavė jam su tokia pat did�iule jėga, su kokia veik ketverius metus gynėsi nuo jo artumo.

Ji tapo u�draust�ja jo paties dalimi. �aidimu, apie kurį niekam nevalia su�inoti. Jį u�plūdo pasiuti�kas d�iaugsmas. Būtų galėj�s rėkti, dainuoti, bet k�. Ta�iau jam nė kiek nereikėjo smalsumo, kurį būtų sukėl�s.

Taigi jis pradėjo laukti kito karto. Laukimas neprilygo niekam daugiau. Vėl grį�o jos alkis, nors buvo k� tik pasotintas. Pripildė jėgų. Būtų galėj�s lipti tiesiai į daktaro valtį, visai be miego.

Olinė sėdėjo savo kėdėje, pri�iūrėdama kavinį. Tarnai�ių nė artyn neprileido prie �eimininkų auk�to.

� Turi būti ramybė. Daktaras vis� naktį praleido pas ligonius, o Hana taip pat blogai jautėsi.

Karna, atsėlinusi i� kambarėlio, gavo didelį gal� riestainio. Paskui jai buvo leista u�silipti ant virtuvinio stalo ir �iūrėti, ar vir� tvarto stogo nepralėks Sekminių raganos.

Kai Isakas atlėkė i� i�imtininkų trobos ir taikėsi į vir�ų pas mam�, jam taip pat teko riestainio. Sekminių raganomis jis netikėjo. Bet vis tiek norėjo pasėdėti ant stalo.

Ir Olinė did�iajam padau�ai leido daryti t� patį kaip Karnai..

Galimas daiktas, jai teks atsakyti prie� Vie�patį, nes dangstė nuodėmių nuodėm�. Ta�iau giliai tat slėpė.

Kambarėlyje ant auk�to Hana i�pakavo visus daiktus, kuriuos buvo sukrovusi į Dinos lagamin�. I�dėliojo į vietas, kur anks�iau jų būta. Tarpais pakreipdavo galv� ir nusi�ypsodavo ap�iūrinėdama skirtumus.

O prausdamasi �altu vandeniu i� porcelianinio �so�io mėlynomis gėlėmis, ėmė �vilpauti.

Jis neįstengė laikytis atokiai. Glaustėsi prie jos kūno, kai tik niekas nematydavo. Elgėsi paikai, jusdamas dėl to didelį d�iaugsm�.

� Eime prie vasaros tvarto, � pasakė jis, alsuodamas jai į sprand�. Akimirk� jie liko vieni valgomajame, kai ji dengė stal�.

Ji nusi�ypsojo ir dirbo kaip dirbusi.

� Susitinkam �i�nakt prie duburio, � tarė jis, kai ji ne�ė nuo stalo indus, o jis buvo lik�s vienas sėdėti.

Ji vėl nusi�ypsojo ir neatsakė.

Po pietų jį i�kvietė pas �mogų, kuris buvo įsikirt�s koj�.

� Plaukiam kartu, Hana, � su�nab�dėjo jis.

Ji papurtė galv�.

Ta�iau kai tuoj pat įėjo Isakas ir paklausė, ar jie tikrai liks Reinsnese tris dienas, jis i�girdo j� atsakant:

� Taip, tris dienas.

Ji nei�va�iuos toliau nei Stranstedas, pamanė jis, kai, u�simet�s �vark� ir stvėr�s krep�į, nubėgo prie valties.

Plaukė taip, jog purslai ti�ko. Su praskėstomis Hanos �launimis pirmagalyje. Apie niek� daugiau negalėjo galvoti, tik apie jos glėbį. Jūra putojo.

Panirti į bangas. Vėl i�nirti. Suptis ir sk�sti, sk�sti ir suptis. Geismas �ėlo it ernis. Jis atsistojo valtyje ir ėmė skrosti bangas, kiaurai permirko. Druskinga �alta drėgmė. Jis įveikė j�. Nugalėjo.

T�dien Benjaminas Grenelvas buvo neįveikiamas. Būtų galėj�s eiti lenk�ių su pa�iu velniu, kad ir kiek būtų reikėj� nuplaukti. Buvo pasireng�s va�iuoti į Kristianij� ir suvaryti juos į o�io rag�! Parodyti jiems, kas �arlatanas!

Vakarop, jam grį�tant namo, ji ilgai stebėjo valtį, kol ji pasiekė krant�. Sėdėjo paplūdimyje dulkiant dulksnai.

�viespilkis pa�ios siūtas Hanos paltas buvo patamsav�s nuo drėgmės.

Jis pajuto atsiveriant poras, lyg �iltam vėjui papūtus. I�kilo vaikystės vaizdai. Hana ir jis. Hana k� nors u�sigavusi. Raudanti jo glėbyje. Hana, lekianti per laukus. Toli nuo jo. Kasos kaip palaidos vadelės.

Jos vaizdas ka�k� sujudino. Ka�k� trapaus. Jam kilo noras j� apsaugoti.

�lapi plaukai karojo juodomis sruogomis ant veido ir ant kaklo, bet jai buvo nė motais. Avėjo jūreivi�kais batais, kurie pjovėsi su i�eiginiu paltu.

Ji įsibrido tarp akmenų ir pasitiko valtį.

� Atsargiai, nesu�lapk palto, � perspėjo jis ir i��oko į krant�.

Ji neatsakė, tik kartu su juo tvirtai suėmė valtį. Nustūmė taip

toli, jog valtis apvirto ant �ono.

Jis �inojo, kad juos gali pamatyti nami�kiai, ta�iau turėjo j� apkabinti.

� Tu neatsargus, � ramiai tarė ji.

� Kodėl?

� �monės mato.

� Lai mato.

Tuomet ji visu svoriu atsi�liejo į jį.

� Reikėjo siūti?

� Taip, �aizda buvo gili. Bet vėl bus kaip naujas. A� geras siuvėjas.

� Abu mes siuvėjai.

� Ne bet kokie siuvėjai, dieva�!

Jie smagiai nusijuokė �iūrėdami vienas į kit�. Kiek pasaulyje juoko! Kunkuliuoja.

Kai jie ėjo po varvan�iais alėjos vainikais, ji jam papasakojo, kad �daktaras Grenelvas� arba �daktarėlis� �monės taria ka�kaip ypatingai. Stranstede nuolat girdinti. Pagarba, mananti ji.

Per tiek laiko, kiek trunka pareiti namo, jo įgūd�ius ji pavertė tauriausiomis savybėmis.

Per daug nesureik�minamas, nepagiriamas tiesiogiai, jo darbas įgijo didesn� prasm�.

Juk argi daktaras Grenelvas neatplaukia vienas bet kokiu oru? Ar nei�sikelia į krant� sunkaus daktaro krep�io ir nepadeda kiekvienam? Turtingam ir varg�ui. Gydyti jis moka. Siūti. Net �iojin�i� �aizd�, kur įkirsta kirviu.

Jis sumi��s �ypsojosi. Bet neprie�taravo.

Ir paskui ne�inia kaip jam �ovė į galv�: Ana niekada nebūtų �ito pasakiusi.

Jis palaukė, kol visi sugulė. Suvaik��iojo į nameliuk�, kad turėtų alibi, jei kas nors i�girstų. Paskui įsėlino pas j�.

D�iaugsmas! Degantis kūnas. Jam reikia jo. Juk turi teis� nors kiek pagyventi.

O ji? Jis matė, kad ne vien jis mėgaujasi tuo, jog ir Hana laiminga.

Vėliau, jau savo kambaryje, dideliame veidrodyje tarp langų i�vydo nepa�įstam� �mogų. Bet tik akimirk�.

Ateitis? Ji galės būti po Sekminių.

Dvynukai skersai! Bet ne bėda, kol oras tiek nesubjur�s, kad jaunasis daktaras negalėtų atvykti. Lygių jam nėra! Po viskam gėrė su moterimis kav� ir degtin� kaip kokia pribuvėja.

Kiti vyrai pabėgo i� namų, kad grį�tų, kai viskas bus pasibaig�, o daktarėlis liko �alia. Laikė apglėb�s, kalbino tarp s�rėmių ir gyrė, kokia �aunuolė, kai pabaiga buvo nebetoli.

Batsiuvio Perseno �mona plepėjo apie tai, kaip jos sesuo, Elsė Marija, pagimdė dvynukus. Stovėjo Hanos siuvykloje matuodamas! suknel�, mat rengėsi j septyniasde�imties metų jubiliejų Tromsėje.

� Judvi su Else Marija juk pa�įstamos nuo senų laikų?

Hana patvirtino. O anoji tar�kė toliau. Girdėjusi, moteri�kės apsimetan�ios, jog skauda labiau nei i� tikrųjų, kad tik būtų i�kviestas daktarėlis. Bet ne Elsė Marija! Jos gyvybei grėsė pavojus.

Senoji pribuvėja i� prad�ių atsisakė vyri�kos pagalbos, bet galiausiai turėjo prileisti daktar�. Ponia Persen jai pasakiusi: �Jei ji numirs be daktarėlio, kalta būsi tu.�

Tik todėl, kad vaikelis, turėj�s i�eiti galvyte, u�simanė atsukti nugar�.

Dėkui Dievui, kad daktaras buvo jau Stranstede. Atlėkė vienmar�kinis. Spaudė dejuojan�iai moteriai rankas. Prisispyr�s kamantinėjo. Paskui linktelėjo ir paguodė, jog tai tes� laiko klausimas, visa netrukus praeisi�.

Tarpais ponia Persen pra�nekdavo apie suknelės apa�ios raukinius. Reikia, kad turėtų svorio. Kad kristų nuo klubų. �tai taip!

Taigi daktaras i�kart puolė prie praustuvės mazgotis rankų ir i�sidėliojo instrumentus, tarsi ruo�tųsi vaik� i�pjauti. Ap�iūrėjo ir vien� gal�, ir kit�. Pilv�. Matavo rankomis, dirstelėjo net neįvardijamon vieton, tarsi būtų kepimo krosnis, ir ramiai kalbėjo, lyg tereikėtų i�traukti dvi kalėdines bandas.

Pribuvėja negalėjo pak�sti, kad jis nerodo daugiau pagarbos pusnuogei moteriai. Norėjo Els� Marij� prikloti ir daktar� nuvyti. Atseit tegu jis pasako, k� jai daryti, o ji jau visk� atliksianti.

� Bet k� jis į tai pasakė? � su�uko ponia Persen i� po krūtinės klostelių.

�Turiu i�traukti pirm�jį,� � pasakė daktaras ir atsidūrė tarp Elsės Marijos kelių, pribuvėjai nespėjus nė �ioptelėti. O Elsė Marija muistėsi ir dejavo.

�Ilgai netruks. Pakentėk!� � pasakė jis ir davė degtinės i� gertuvės, kuri� turėjo su savimi. Tokia blizganti. Gal gryno sidabro?

Ne, Hana turinti �iek tiek daugiau įimti po krūtine. �tai �itaip!

Ir Hana padarė kaip pra�oma.

� Taigi nespėjus anoms nė kvėptelėti, jis i�traukė pirm�jį. U� kojų i�tempė, kaip kokį ver�elį. A� vos nenualpau. O daktarėlis nė nemirktelėjo. Laikė vaikelį taip, tarsi per dienas nieko kito ir nedarytų. Nespėjome nė atitokti, kai u�gimė abu vaikeliai. Buvo daug kraujo, bet ne daugiau, nei galėjai tikėtis. O jis dar ir siuvo, taip nagingai kaip ir tu, Hana. Girdamas, kokia ji �aunuolė. Sakė, pamena, kaip ji mėgusi �emuoges, kai su mama lankėsi Reinsnese. Ir kad jai reikia didelio stiklo romo ir valgyt. Daug valgyt! Taigi puoliau visk� ne�ti. Juodu sėdėjo ir valgė, lyg būtų kokie suokalbininkai. Ar esi kada gyvenime?..

� Ne, �ia turi dar daugiau įimti. �itaip! � pasakė ji ir įkvėpė prilaikydama suknel� ties liemeniu.

Ji toliau pasakojo apie Els� Marij�, kuri jam siuvant por� kartų surikusi. Ir k�, Hanos manymu, daktaras tada darydavo? Jis stabteldavo ir pra�ydavo atleisti! Ar Hana girdėjusi k� nors pana�aus? I� vyro?

Pabaiga vis tiek buvusi labiausiai neįtikėtina. Mat kai jis baigė ir vėl atsistojo prie praustuvės, jam per skruostus pasipylė a�aros. Nuostabu. Visos buvusios ap�avėtos.

Senoji pribuvėja pripa�ino, jog daktaras turįs ger� rank�. Tik kad dar pienas nuo lūpų geriau nud�iūtų ir kiek labiau nuogybės imtų drovėtis, galėtų i�ties gerai dirbti. Cha cha! Tikra kvai�a!

Bet Elsė Marija, kuri manė mirsianti, negalėjo i�leisti daktaro nepaspaudusi jam rankos.

Hana retai įsiterpdavo, kai damos matuojant tar�kėdavo. Ir dabar nesiki�o. Buvo likusios istorijos dalies liudininkė, ta�iau to neminėjo.

Grį��s namo, Benjaminas nuėjo tiesiai prie Karnos motinos atvaizdo. Nieko nenusivilk�s. Sustojo ir, pasirėm�s abiem rankomis į komod�, tarė �od�ius, kurių prasmės ji negalėjo pagauti.

Norėjo paklausti, kaip pavyko kelionė. Ar alkanas.

Tada jis paslėpė galv� rankose. Jo nugara taip keistai susiaurėjo. Krūp�iojo.

Ji tiesiog atsistojo �alia. Nesakydama nieko.

9 skyrius

Tomas pave�ė Stin� iki Stranstedo. Ta�iau ji viena įėjo į neda�yt� trob� papasakoti Hanai, jog vie�nia jau atvyko. Panelė Ana i� Kopenhagos.

�Galbūt t� moterį Benjaminas priima tik i� mandagumo�, � paguodė Stinė. Ir Hana norėjo taip manyti. Tikriausiai jis tai Anai pasakys: �A� pasirinkau Han�. Dabar mes kartu�.

Stinė tyliai kalbėjo, kad �mogus ne visada būna toks. Kad vyro valia neretai primenanti ketų �aizdre. Mink�tėja ir linksta neįspėjamomis kryptimis � nelygu kas j� formuoja. Tik neapsi�iūrėsi, ir visa, kuo tikėjai, pavirs juodu gniutulu.

Hana per naktį pabaigė siūti suknel� Vilfredo Olaiseno seseriai. I� ryto susikrovė kelioninį krep�į, paėmė u� rankos Isak� ir su Stinė grį�o į Reinsnes�.

Atseit Stinė parve�usi Olinei pagalbinink�, nes į namus atvyk� kilmingų sve�ių. Tai visiems turėjo būti suprantama.

O Hana ir nebuvo �iaip kas. Did�iajame name ji turėjo savo kambarį. Siena į sien� su tuo, kuriame miega Benjaminas. Taigi galės daugma� nutuokti, kas vyksta naktimis.

Kai Benjaminas pamatė j� įeinant į valgom�jį, suvokė puoselėj�s viltį, kad ji laikysis nuo�aliai. Nors jos ir nepra�ė. Kita vertus, kodėl ji turėtų laikytis nuo�aliai?

Jis panūdo dingti.

Juodu su Ana buvo k� tik papusry�iav�, Bergljota tvarkė stal�. Kai kambaryje pasirodė Hana, tarnaitė i�ėjo į kamar� ir nebegrį�o.

Tik pasilik�s vienas, sumetė, kaip tai neįprasta. Kodėl Bergljota pasi�alino?

Jis atsistojo ir jas supa�indino.

� �ia Hana! Hana Hervik! Apie kuri� tau esu pasakoj�s. Panelė Ana Anger!

Ana atsistojo. Jos padavė viena kitai rank� ir mandagiai pasisveikino.

� Mudu su Hana kaip brolis ir sesuo. Kartu u�augome, kartu mokėmės ra�yti ir skaityti.

� Jūs esate Stinės ir Tomo duktė? � maloniai paklausė Ana.

� Ne, mano tėvas mir�s, mama su Tomu susituokė vėliau.

Ana linktelėjo.

� O dabar gyvenate Stranstede su savo sūnumi?

� Taip. A� na�lė. Galima sakyti, turiu siuvyklėl�.

� Jūs siuvate? Kaip įdomu.

Hana akimirk� dėbtelėjo į lubas ir sausai tarė:

� Vien nemiegotos naktys ir pir�tų gėla.

� Galbūt geriausia būtų jums viena kit� tujinti? � pasakė jis kiek galėdamas laisviau.

Ana pa�velgė į jį. Jis nesuprato �vilgsnio prasmės. Pasijuto nejaukiai. Kaip bus, taip bus. Dabar svarbiausia nepamir�ti nei vienos, nei kitos.

� Gal ir geriausia, � mandagiai tarė Ana.

� A� nesu labai oficiali, � i�bėrė Hana, o tai rei�kė, kad ji pasijuto į�eista.

Po to jam atrodė, kad viskas praėjo palyginti gerai. Ta�iau tada jis dar ne�inojo, kad Hana gyvens namuose ir padės Olinei per vis� Anos vie�nag�.

Jį apėmė pa�ėl�s pyktis, ta�iau pripa�ino, jog moterys turi nenugin�ijam� gali� spr�sti tokius dalykus pa�ios. Net jo neatsiklaususios.

Pakaktų i�tarti vien� netinkam� �odelį, ir viskas pa�irtų į �ipulius. Ana netruktų suprasti.

Suprasti k�? Kad paliko civilizuot� Kopenhagos gyvenim� vien tam, kad suvoktų, jog Benjaminas Grenelvas buvo ir liko paleistuvis? Tada geriau i�tekėti u� �koto. Ar ten buvo anglas?

Ana palaikė pokalbį. Susidomėjusi klausinėjo apie Stransted� ir suknelių siuvim�. O Hana atsakinėjo be paliovos tyrinėdama vie�ni�. Jos suknel�, plaukus, figūr�. Tarsi m�stydama, kokie atvykėlės prana�umai. Arba: �Kuo jinai jį patraukė?�

Įnir�is Benjaminui atėmė �ad�. Jis nesiki�o į pokalbį. Tik ilgainiui įstengė i�girsti �od�ius, kurie sklandė tarp jųdviejų. Gretino. I�lavint�, santūrų Anos susidomėjim�. Slopinam� Hanos prie�i�kum�. Ana apsimetė, jog nepastebi. Bet grei�iausiai pastebėjo visk�.

Jis kelet� kartų perlenkė servetėl�. Drėgnais delnais juto jos vėsum�.

K�, po velniais, daryti?

Kol vog�iomis abi jas stebėjo, ūmiai jam smilktelėjo per �irdį. Juk turėtų būti įmanoma. Privalo būti įmanoma! Nesijau�iant kaip paskutiniam i�davikui. Turėti jas abi.

Andersas priminė Anai, jog vien� kuri� dien� ji pageidavusi �Gulbe� plaukti į Stransted�. Hana pasi�ovė vykti kartu ir aprodyti miestelį.

Ana atsakė, jog jai būsi� malonu.

Benjaminas jautėsi taip, lyg būtų patek�s ne į t� spektaklį.

Ankstyva vakarienė keturiese prie stalo. Dar vaikai. Nė kiek nepana�u į tai, k� jis įsivaizdavo. Nors ir neprisiminė, kad būtų k� nors konkre�iai vaizdav�sis.

Juk viskas tebuvo paikos svajonės. Vėlyvos vakarienės su Ana, kai Karna jau lovoje. Ilgai valgyti ir gerti. Kalbėtis apie tai, ko niekam per tuos metus nebuvo galėj�s patikėti. Eiti pasivaik��ioti kaip pirm�jį vakar�. Ir gerti vyn� pavėsinėje? Ji viskuo �avėtųsi. Leistų jam į tai, k� turi, pa�velgti kitomis akimis.

Ir antrasis auk�tas turėtų priklausyti tik jiems!

Jis girdėjo, kaip Hana apsivertė lovoje. Vadinasi, ir jį girdi. Ji tapo jo prievaizde. Kerėtoja, tykan�ia, kol suspurdės tinkle jo nematomos nuodėmės. Tai būdavo pirma ir paskutinė mintis, aplankydavusi jį prasidedant ir baigiantis neramiai nak�iai.

Ir tai, jog kitoje koridoriaus pusėje jo lovoje miega Ana.

Hanos i�rai�ka, kai ji patyrė, kad Ana gyvena salėje! Įsispoksojo į jį su gyva neviltimi.

Ar ir Ana tai matė?

Mudu kaip brolis ir sesuo, pasakė jis Anai. Hana neprie�taravo. T�kart ne.

Kit� dien� per pusry�ius tarnaitė Bergljota prane�ė, kad daktaras turi vykti pas jaunuolį prie įlankos.

�is tė�k�sis nuo prieplaukos sandėlio stogo ir negalįs nei judėti, nei �od�io i�tarti.

Benjaminas pakilo nuo stalo ir, kaip visada, gav�s i�kvietim�, dideliais �ingsniais i�ėjo i� kambario. �iupo daktaro krep�į nuo lentynos koridoriuje ir, nespėj�s atitokti, jau buvo valtyje. Tik kai pakėlė bur� ir pajuto vėj� kedenant plaukus, sumetė, jog

Anai tikriausiai pasirodė keista, kad i�movė pro duris netar�s nė �od�io.

Vaikinukas mirė jam būnant �alia. Vienintelis na�lės, kuri� Tomas ka�kada buvo samd�s d�iovinti �uvų, sūnus. Benjaminas liko ten iki pat vakaro.

Moteris ka�kur �velgė nematan�iomis akimis. Tarpais vis� jos kūn� suvirpindavo drebulys. Paskui ji vėl nurimdavo ir tyliai sėdėdavo. Be jokios i�rai�kos ir sausomis akimis.

� Duosiu tau �io to dėl miego.

Ūmiai prisiminė, jog paskutinį kart� ka�k� pana�aus yra sak�s Hanai.

Moteris net nepasakė �ne�.

� Eik�... Pabandyk paverkti. Verk... � atsargiai tarė jis ir apkabino j�.

Ta�iau ji buvo nepasiekiama.

Duktė ėjo ratais tarp tvartelio ir trobos garsiai vaitodama. �alia triūsė kaimynė. Buvo k� tik apiplovusi kūn� ir jį apdengusi. I� po mar�kos galų ky�ojo kra�telis basų kojų ir kelios �viesios garbanos.

Jis Dybėle. Viskas nutil�. Patrankos. Komandų �ūksniai. Niekas nebesi�aukia mamos. Nekeikia. Sukre�ėjusio kraujo kvapas virt�s dvoku. Karna pasidėjusi ant kelių jauno vyro galv�. Tiesiog būna �alia. Taip kaip jis dabar.

Kelyje į namus buvo jūra, saulė ir jis. Grynas druskingas kvapas. Derva ant �aliai balto valties kra�to. Nė vėjelio, tad teko griebtis irklų. Padėjo.

Ana sėdėjo prie pianino, ant dang�io pasidėjusi atverstas natas.

Hana surado visas Dinos gaidas. Pats turėjo tai padaryti gerokai prie� jai atva�iuojant, pamanė sau. Ir turėjo i� anksto pasirūpinti, kad instrumentas būtų suderintas.

Moterys suki�usios galvas �iūrėjo į natas. Probėg�mais paliesdavo viena kitos rankas. Jis pajuto apmaud�.

Bet grei�iausiai dėl to jaunuolio po mar�ka.

� �inau, kas galėtų suderinti. Vienas pa�įstamas... Migdolines Hanos akis pusiau dengė �e�ėlis. Ta�iau jis �inojo,

kad Hana jį stebi. Girdėjo jį įeinant, bet neparodė. Paskui nebegalėjo apsimesti, nes ir Ana jį pamatė.

� O, labas vakaras! Ar i� daktaro buvo naudos? � erzinamai prakalbo Hana, eidama prie jo i�tiestomis rankomis.

Kodėl ji taip daro? Juk niekada taip nesielgdavo?

� Ne, vargu ar buvo, � suburbėjo jis ir lyg atsitiktinai aplenkė j� puslankiu. Kodėl turėtų jos �alintis? Matė, kad ji m�sto t� patį. Kodėl jis man�s �alinasi?

� Gal galime praverti lang�? Tvanku �įvakar, � pasakė jis ir atsisėdo.

Hana atidarė lang�.

� Kaip jis jau�iasi? Vaikinas? � paklausė Ana, rinkdama natas į krūv�.

� Mirė.

Tarp jų stojo sunki tyla.

Jis atsikrenk�tė, u�sikūrė pypk� ir apsidairė laikra��io.

� O Vie�patie! � tarė Hana.

Ana nieko nesakė. Bet jis juto jos �vilgsnį.

� Ir nieko negalėjai padaryti?

Jis �inojo, kad jeigu �ia nebūtų Anos, Hana niekada nebūtų kankinusi jo tokiais klausimais. Ji ėmėsi idioti�ko vaidmens, i� kurio galėtum pamanyti j� esant banaliu ir lėk�tu �mogumi. Kam ji taip? Ana turbūt susidarė visi�kai klaiding� įspūdį apie j�. O apie jį?

Jis pastebėjo, kad taip pat vaidina savoti�k� vaidmenį. Vir�esniojo. Kuris kalba su �mogumi ne�iūrėdamas į jį rimtai.

� Ne, mieloji Hana, a� nieko negalėjau padaryti.

�altis, kandokas balsas. Toks, kokiu niekada nesikreipdavo į Han�.

Ji i�ėjo ka�ko į koridorių, bet netrukus vėl grį�o. Ėmėsi nar�yti po stal�. Apsimetė ie�kanti laikra��io ir radusi padavė jam.

Jis ne�iūrėjo nei į j�, nei į laikra�tį ir jo neėmė.

� Hana �ino, kas gali suderinti pianin�, � i�girdo An�.

� Ir kas gi jis?

� Vilfredas... Olaisenas...

� Ar ir Olaisenas pasidarė muzikalus? � pertraukė jis.

Pajuto abiejų moterų �vilgsnius.

� Jis kaip tik turi sve�i� i� Tronjemo, kuris moka, � nerūpestingai tarė Hana. Pernelyg nerūpestingai.

� �tai kaip, � sausai tarstelėjo jis.

� Koks nuostabus sutapimas, � pasakė Ana.

� Tai pakviesk tuos abu ponus kaip galima grei�iau, Hana. Kodėl mums nepasilinksminus? Kol Ana �ia.

Jis pats pasiėmė laikra�tį ir atsisėdo. Nereikalingai jį �e�ino nesuvokdamas nė �od�io.

� O kada? � slopiu balsu paklausė Hana.

� Bet kada. Kaip galima grei�iau.

� �e�tadienio vakar�?

Hana klausiamai �valgėsi tai į vien�, tai į kit�.

� �e�tadienio vakar�! � nusprendė jis.

Ana sukrovė natas ant pianino.

� Ar tavo mama visa tai grodavo?

� Taip, ir dar daugiau. Bet juk violon�ele... Manau, tas natas ji i�sive�ė.

Jis atsistojo ir padėjo laikra�tį.

� Na, kaip, Ana? Ar labai nuobod�iauji �iame u�kampyje?

� Visai ne! Taip gra�u ir įdomu. Gaila, kad nemoku tapyti. �ia tokia nepaprasta �viesa.

Vėliau, kai Hana su Isaku buvo i�imtininkų troboje ir jis pagaliau laisvai atsikvėpė, Ana pasakė:

� Turbūt judu taip gerai vienas kit� pa�įstate, jog ji tai paken�ia?

� K� paken�ia?

� Kad tu j� �emini.

� O a� j� �eminu?

� Nejau pats nepastebi?

Jis neatsakė. Taigi Hanai pavyko, pamanė. Jis elgiasi taip, jog Anai atrodo grasus. Ir: po velniais! Ne Han� juk reikia kaltinti, o save!

� Ne�inau, kas man pasidarė. Tikriausiai prislėgė to vaikinuko mirtis, � sumurmėjo jis ir susigėdo dėl to, jog teisinasi.

Ji daugiau nieko nesakė. Atsistojo prie praviro lango.

Jis �iūrėjo jai į nugar�. Kokios �velnios linijos.

Andersas juos nuplukdė į Stransted�, o ten vadovaut ėmėsi Hana. Ji visk� �inojo apie �mones. Pasakojo atsitikimus, rūpinosi vaikais ir stengėsi būti s�mojinga �aipydamasi i� Anderso ir jo. Ragana!

Jis kalbėjo apie senus gerus laikus Kopenhagoje vien tam, kad i�girstų, kaip Hana susidomėjusi klausinėja. An�.

Moterys tarpusavyje bendravo tonu, kuris visai nesiderino prie jo savijautos.

Ta�iau jis vengė �eminti Han�. Mat galėjo i�girsti Ana.

Por� kartų galvojo pasikviesti An� vykti kartu į Troms�. Ta�iau tai galėjo pakenkti jos reputacijai. Dr�su buvo jau tai, kad ry�osi viena �ia atva�iuoti, jau nekalbant apie kelion� su juo.

�e�tadienio naktis. Naktiniai namų garsai. Tyla. Jūros pauk��iai. Vėjas alėjoje. �inojimas, jog Hana jį saugo.

Negalėdamas u�migti, jis pajuto kone palengvėjim�, kai i�gird�s beld�iant į priestato duris ir netrukus � balsus, suprato, jog ka�kas atėjo daktaro.

Akimirksniu apsirengė ir jau lipo �emyn, kai tarnaitė ėjo jo �adinti.

Jūros oras jį i�vadavo. Jis pakėlė bur�. Pūtė geras vėjas. Jį i�kvietė į Grytėjų pas vaik�, nelaikantį maisto. Tre�ia para visk� varė lauk pro abu galus.

Pats tėvas atvyko kviesti daktaro. Dabar plaukė prie�aky.

Kaip mokėdamas bandė �mogų raminti, kol krautuvės kontoroje rinkosi anglies miltelius ir kitas priemones, kurių galėjo prireikti.

� Viskas bus gerai! Bet plauksiu kartu ir pa�iūrėsiu, kaip tam vyriokui sekasi.

Vyri�kis nekantriai tryp�iojo ir linksėjo, bet veikiausiai nieko negirdėjo, kas jam sakoma.

Benjaminas i�buvo ten iki ryto. Viduriavimas liovėsi. Vadinasi, ne �iltinė. Berniukas jau galėjo gerti, ir veido spalva pasitaisė. Jis papra�ė tėvus dar por� dienų neprileisti prie ligonio kitų vaikų. Atrodė kaip apsinuodijimas maistu, bet negali �inoti.

�mona buvo įsitikinusi, jog dizenterija ar dar blogiau.

Jis nuramino j�. Papra�ė gerai apsi�iūrėti, ar nerasianti namuose sugedusio maisto. Ji, suprantama, įsi�eidė, bet neprie�taravo. Viskas juk vaikelio labui.

� I�mesk sen� maist�. Visk� kiek galima geriau i�plauk ir i�- �veisk.

Kai tėvas susigėd�s pasakė nelabai turįs kuo u�simokėti, Benjaminas papurtė galv�.

� Ar turi kuo gaudyti la�i�as?

� Turiu.

� Tai atsiųsk man gra�i� la�i��, kai berniukas pasveiks ir pasitaikys proga!

Tada atsisveikindamas pridėjo tris pir�tus prie kepurės � įprotis i� studijų laikų � ir nuplumpino prie valties.

Prie�prie�iais pūtė gaivus vėjas. Jis pabandė halsuoti. Ta�iau plaukė lėtai. Tada prapliupo lietus.

Jis u�sitempė neper�lampamus drabu�ius ir pabandė prisidegti pypk�. Sekėsi nekaip. Ta�iau matomumas buvo toks geras, jog tarpais �inodavo, kur es�s.

�iaip ar taip, jūroje galėjo m�styti kaip laisvas �mogus. T� Andersas darė ilgus metus.

Bir�elio lietus buvo �altas. Plakė veid�, rankas. Upeliais sruvo per �pantus ir borto kra�tus, kaupėsi valties dugne. Te�kėjo ant suolelių ir balastinių akmenų.

Kaskart kai vėjas pagaudavo bur� ir valtis pasisukdavo, vandens srovė apsigr�davo ir imdavo garmėti prie�inga kryptimi.

O liūtyje � Hanos, parvykusios į namus vaidinti �eimininkės, vaizdas. Ir Anos prie nederinto pianino.

Mintyse sustatė visk� lyg �achmatų figūras ir darė ėjimus. Kaip �audavo j galv�. Turėjo pripa�inti, jog pana�iai elgėsi ir gyvenime.

Būtinai reikia pasikalbėti su Hana. Kol dar ne viskas prarasta.

Paskui turėjo darbo gelbėdamas bur� ir laviruodamas tarp bangų.

Kai galų gale pasiekė prieplauk�, jo jau ruo�ėsi plaukt ie�koti. Andersas su Tomu stovėjo paplūdimyje. Abu įsibrido vir� batų aulų pasitikdami valtį.

Į�eng�s į krautuvės koridorių, Andersas pasakė, kad daktarui nedera plaukioti gelda.

Benjaminas atsakė jam vangiu vypsniu ir pritariamai susijuokė nerdamasis i� neper�lampamų drabu�ių.

Tomas tarstelėjo, jog oras visai kaip sausį. Benjaminas įsidėmėjo �vilgsnį. �mogus nerimavo dėl jo. Jis pajuto kibirk�tėl� savoti�ko d�iaugsmo.

Kai ėjo did�iojo namo link, �ermuk�nių alėj� vėjas lenkė prie �emės, ta�iau lietus buvo aprim�s.

U� gėlių vazonų languose su�mė�avo veidai. Jis buvo per daug pavarg�s, kad pastebėtų.

Ana tekina pasileido laiptais �emyn, kaip geltono debesies apgaubta sijonų.

� A�iū Dievui, sugrį�ai! � su�nab�dėjo ji ir rankomis apsivijo jam kakl�.

Karna kambarėlyje prajuko. I� virtuvės girdėjo dūzgiant kavos malūnėlį, o i� kamaros � Bergljotos bals�. Ka�kas ėjo per �vyr�. O palaimintasis vėjas tebe�ėlo apie namus.

Por� sekund�ių jis stovėjo kaip mėmė. Paskui atitoko. Apglėbė j� �lapiomis rankomis.

Po akimirkos visos apstojo ratu. Viena ranka tebebuvo apglėb�s An�.

Hana salono tarpduryje. Jų akys susitiko vir� Anos peties. Tada ji i�nyko.

Kol taip stovėjo i�sigelbėj�s i� jūros ir pagerbtas kaip visų mylimas patriarchas, Hanai pavyko. Pavyko atimti i� jo d�iaugsm�.

Kai netrukus visi susėd� valgė pusry�ius, Hana pakilo nuo stalo atne�ti ka�ko i� virtuvės. Praeidama pro An�, pasilenkė ir ka�in k� pasakė. Abi nusijuokė.

Tada jis pajuto nuovargį. Mandagiai atsipra�ė. Nemiegoj�s per naktį...

� Mes juk puikiai suprantame, � u�jau�iamai tarė Hana.

Jis netrukus pamanė: laiptais lipa senas, pavarg�s �mogus.

Kai gulėjo lovoje migdydamasis, por� kartų i�girdo abiejų moterų juok�. Snaud�iant pro akis praplaukė jaunystės vaizdai. Elsė Marija. Hana ir Elsė Marija. Abi i� jo juokėsi.

Hana be galo �auni, pamanė snausdamas. Visada tokia buvo. Bandė save nugin�yti. Ne be galo �auni, o sukta. Pernelyg at�agari. Betgi ne, gynė j�, ji tik stengiasi būti maloni Anai.

Ūmiai pradėjo ie�koti Elsės Marijos. Baltos it pienas odos su ta�keliais. Rusvų plaukų ir baltų blakstienų.

Vaik��iojo aplink vasaros tvart� ant smilgos verdamas mėlynes. Tada atėjo Tomas, vedinas arkliu, ir pasakė, kad ji i�tekėjo ir laukiasi dvynukų. Paskui jis stovėjo paruo��s skalpelį. Elsė Marija. Suklykė, kai jis priėjo ar�iau. Tada pamatė, jog tai ne Elsė Marija. Hana.

� Hana na�lė, � pasakė Tomas ir prasibruko pro jį siauru taku. Arklio kanopos grasino jį sutrypti. Turėjo pasitraukti i� kelio. Bet kojos neklausė.

Tuomet Tomas paleido arklį. Tai buvo Elsė Marija. Jis u��oko ant jos baltos obuolmu�ės nugaros. Ji su�vingo po juo ir �oko nuo tamsaus skard�io. �uolis buvo mink�tas ir drėgnas.

10 skyrius

Vos vėjas aprimo, Vilfredas Olaisenas ir Julijus Lindas i�siskubino i� Stranstedo nenorėdami praleisti pobūvio Reinsnese.

Paskui Vilfredas Olaisenas leido laik� ilsėdamasis pavėsinėje prie padėklo su bavari�ku alumi i� Tronjemo, netoliese sukinėjosi Hana.

Po audros buvo gaivu, ramu ir �viesu. Tik i� valgomojo sklido garsai. Olinė aimanavo, kad jie pradėj� kelti triuk�m� daktarui tebemiegant. Be to, viskas taip u�sit�sė, jog ji ėmė nerimauti, kad Bergljota nespės laiku padengti stalo vakarienei.

Julijus Lindas primygtinai reikalavo likti su savo kliunkinimu vienas u� u�darų durų.

Skardėjo pro atvirus langus ir senus durų ply�ius. Kaip įspėjimas i� anų laikų.

Benjaminas buvo beveik pabud�s, bet vėl u�migo.

Matė, jog Dina pianin� nusitempusi į pavėsin�. Vis� sien� suskaldė, kad ten įtilptų. Kirvį nusviedė ant juodo poliruoto dang�io. Vilkėjo tamsraudonį chalat�, o i� ki�enės ky�ojo u�gesintas cigaras. Viena ranka ji pylė ant stygų vyn�. Kitoje laikė �ali� ilgakaklį butelį, i� kurio tai gerdavo, tai trankydavo juo klavi�us. Garsai priminė upelio �iurlenim� ir akmenų griūtį. Ant stalo stovėjo keli tuzinai tu��ių butelių.

Kai atsisuko į jį, pamatė, jog ten ne Dina. Ana.

Popiet atėjo Karna ir jį pa�adino.

� Tėti! Audros nebėra. Atva�iavo du vyrai. Vienas gadina pianin�.

� Na, gal negadina.

� A� noriu nuosavų vi�tų! � pasakė ji ir įlipo pas jį į lov�.

� Tikrai? � tarė jis, bandydamas atsibusti.

� Isakas sako, kad vi�tos ne mano. Jis pats surinko visus kiau�inius ir atidavė Stinei.

� Isakas neturi vi�tų Stranstede. Gal nieko, kad surinks kiau�inius, kol �ia būna?

� Ne dėl to.

� O dėl ko?

� Jis sako, kad silpni vaikai negali turėti vi�tų!

� Tada a� jam pasakysiu, kad jis klysta.

� Nereikia, tėti. Tada jis pamanys, kad a� paskund�iau.

� Bet tu ir paskundei.

� Taip, bet jis ne�ino.

� Ar negalite kiekvienas surinkti po de�imt kiau�inių?

� Po de�imt kiau�inių... O kas surinks tuos, kurie liks?

� Bernas.

� Et, nieko tu nesupranti. Bernas kiau�inių nerenka.

� Na, gerai, man reikia keltis.

� Dėl to ir atėjau.

� Maniau, dėl kiau�inių?

� Ne, kiau�iniai... Juk turiu tau k� nors papasakoti, kitaip tu nepabusi.

Benjaminas nune�ė j� į apa�i�. Juodu sutiko, kad ji tokiems dalykams per didelė.

� Bet jeigu taip nori, � atlaid�iai tarė ji.

Ana atsisėdo prie pianino norėdama prie� vakarien� surengti nedidelį koncert�. Susirinko sve�iai, �eimininkai ir samdiniai. Durys ir langai buvo atlapoti.

Karna stovėjo prigludusi prie pianino ir pie�ė pir�tu blizgiame pavir�iuje. Ji �iūrėjo tai į Anos veid�, tai į pir�tus ant klavi�ų.

Bethoveno �Patetinė sonata� u�būrė visus klausytojus.

Julijus Lindas neslėpė i�man�s muzik�. Garlaivio ekspeditorius sėdėjo krėsle u�siki��s nyk��ius u� liemenės i�kirp�ių, smakr� pakėl�s į lubas. Krūtinė buvo tikro vyro verta, o tarp mėsingų gra�iai i�lenktų lūpų �ibėjo balti ir dailūs dantys.

Hana nejudėdama, u�daru veidu stovėjo u� tu��ios kėdės laikydama Isakui u� rankos. Vilkėjo raudona vasarine suknele, kuri pabrė�ė daili� figūr�. Modelį buvo radusi viename �urnale i� Kristianijos. Pasisiuvo vėlyvomis nakties valandomis, kai jau kadai būdavo metas miegoti.

Anos suknelė buvo balta, pasiūta profesionalaus siuvėjo.

Jis matė skirtum�. Ta�iau Hanos i�didumas jį jaudino.

Isakui nedavė ramybės vasari�ka sloga, tad Hana skubiai pasilenkė ir nu�luostė jam nosį, sudrausdama �vilgsniu.

Andersas Anos nematė, nes vis� kambarį u�pildė Dina.

Muzika pasiekė ir Tom� i�imtininkų troboje. Jis k� tik buvo baig�s savaitės darbus ir skutosi barzd�. Krūptelėj�s sustingo.

I� brė�io vir� lūpos sunkėsi kraujas.

Jis įbedė akis į savo atspindį veidrodyje. I�bly�kusį per akimirk�.

Benjaminas stovėjo atsi�liej�s į sien� u� visų nugarų. Kart� Ana pakėlė akis nuo natų ir pa�velgė tiesiai į jį.

Karna įsiki�o nyk�tį į burn� ir u�simerkė dar labiau priglusdama prie instrumento. Grumeno visame kūne. Garsai buvo joje. Dau�ėsi ir �okinėjo. Smarkiau ir smarkiau.

Pir�tai �ok�iojo klavi�ais. Dabar siekė jai vir� galvos. Augo. Visai priartėjo. Pasivertė mil�ini�kais unguriais. Rangėsi siekdami jos. Tapo did�iulėmis �akomis, kurios draskė j�.

Ji atsi�liejo į �akas ir pasidavė. Leidosi jų u�keliama į saulės akį ir �vilgan�i� juodum�.

Jis pamatė, kad ji griūna. Auk�tielninka. Muzik� u�go�ė gargimas. Netrukus lanku i�siriet�s kūnelis gulėjo ant grindų.

Jis akimoju pri�oko prie jos ir į burn� suki�o du pir�tus. A�trūs dantukai susmigo jam į od� ir mės�. Sutra�kėjo. Bet jis laikė.

Jos pe�iai kratėsi, kojos dunksėjo į grindų lentas. Veidas buvo raudonas ir �vilgantis prakaitu, o jam tarp pir�tų sruvo putos, sumi�usios su krauju, � jis tikėjosi, kad jo krauju.

Ji �velgė kiaurai jį pla�iai atmerktomis, nejudriomis akimis.

Ana stovėjo i�balusiu veidu, nuleidusi rankas.

Tų griausmingų baigiamųjų garsų natose nebuvo. Dabar jie virpėjo tarp nepatiklių veidų.

Ta�iau tyla buvo stipresnė.

Kai jis pamatė, jog vaiko veidelis melsta, jėga i�traukė pir�tus i� suk�stų dantų ir pravalė gerkl�. Tarsi būtų nusuk�s �uviai sprand� ir pro �iaunas i�trauk�s vidurius. Tada atpalaidavo krūtin�, pa�erdamas ant grindų i�eiginės suknytės sagas.

Baltos stiklinės sagutės su raudona �irdele. Viena nuriedėjo iki pat naujo vasarinio Vilfredo Olaiseno bato. Ten pasivartaliojo.

Pastebėj�s traukulius, Benjaminas pamanė, kad ji vems. Pavertė j� ant �ono, ka�kur tu�tumoje girdėdamas savo bals�.

Jis i�tarė jos vard�. Įsakmiai ir santūriai. Kelis kartus.

Ji stebeilijo prie�ais, o kūnas jo rankose i�sitiesė. Pama�u ji nurimo ir pabalo.

Abudu varvėjo prakaitu, kai jis, nepakeldamas į niek� akių, i�ne�ė j� kambarėlin.

Ramybė po to visada suteikdavo palengvėjim�. �įkart taip pat viskas praėjo.

Ta�iau jam tai buvo įspėjimas. Kad Karnos nuomaris gali būti pavojingesnis, nei atrodė iki �iol.

Stinė jau buvo paruo�usi rasakilų nuoviro. Atsėlino ir be �od�ių padėjo ant stalo.

Jis neprie�taravo tokiems dalykams. �inojo, kad ji mergait� bando gydyti ir drasti�kesnėmis priemonėmis, kurios sunkiai suderinamos su jo vaistais.

Nuplov�s jai prakait� ir apvilk�s sausais drabu�ėliais, jis dar pasėdėjo.

Pama�u ji atsigaivelėjo.

� Tėti, tau kraujas bėga, � buvo pirmieji jos �od�iai.

Jis pa�velgė �emyn. Ji buvo jam nukandusi galiuk� did�iojo pir�to.

� Dabar Karnai reikia pamiegoti, nes ji smarkiai griuvo, � pasakė jis ir nubraukė drėgnus plaukus nuo balto veidelio.

� Tu nebijok Hanos rankų. Jos nepavojingos, � sumurmėjo ji.

Ir sunkiai nugrimzdo į mieg�.

Stalas buvo gausiai nukrautas, nieko nepagailėta.

Lindui ir Olaisenui pobūviai ne naujiena, tad jie damoms rodė vis� savo i�mokt� galanti�kum�.

�e�iese prie stalo, Andersas ir Benjaminas galustalėse. Jis juto susierzinim�, kuriam negalėjo rasti jokio protingo paai�kinimo. Stalas buvo kiek įmanoma suma�intas. Ta�iau sėdėdamas galustalėje jautėsi atskirtas.

Teko pripa�inti, jog Olaisenas, be jokios abejonės, priskirtinas tikrų vyrų klasei. Tokie �monės, matyt, nema�ai rei�kia Norlane. Pianinų derintojas, i� visko sprend�iant, dar tinka ir į meno �inovų kategorij�.

Vos grį��s į kambarį, suabejojo savo, kaip tėvo, vaidmeniu.

Rodės, girdi, kaip jie kalba pasilik� vieni: �Atrodė tikrai baisiai, bet juk Grenelvas gydytojas. Tik kodėl jis imasi dar ir auklės darbo?�

Ta�iau niekas nieko nesakė. Jam kilo įtarimas, jog ka�kas buvo įvyk�, apie k� nevalia prasitarti. Juk ne pirm� kart� tai mato. �monių pasibaisėjim� ir vengim� kalbėti, kai Karn� i�tinka priepuolis. Tai jį piktindavo, ta�iau jis nepajėgdavo to pakeisti.

Ana gavo viet� prie Anderso. Atrodė labai toli. Galbūt todėl jis nei�girdo, kad ji būtų teiravusis apie Karn�.

Hana atsisėdo �alia jo. Jai i� kitos pusės gulėjo pla�ios Olai- seno pla�takos. Jis buvo pasidėj�s jas prie�ais lėk�t� kaip du retus eksponatus, kurie tarsi bylojo: ��tai �ia vyro rankos! Jos gali irkluoti!�

Andersas sav�sias laikė po stalu. Lyg bijodamas, jog kas nors jį gali įtarti norint juos negyvai u�smaugti.

O tas Olaisenas turėjo ne tik rankas, bet ir ger� lie�uvį. Ir planų. Sukurti ateitį ir apibrė�ti visų daiktų tarpusavio ry�ius.

Jis prisiminė, kad vyriokas jam pasirodė guvus, kai sutiko jį pirm�kart. Naivokas, kiek per atviras ir pagyrūnas. Dabar jis �tai sėdi Reinsnese, nes atve�ė pianinų derintoj�, kad Ana galėtų skambinti �variai. Be to, jis dar ir Hanos gerbėjas, norintis statyti krantin�.

� Ne kokį pirs� laiviūk��iams, ne � pa�iam garlaiviui! � kukliai kalbėjo jis.

Ka�kuo priminė Akselį. Taigi būtų galėj�s su tuo vyrioku bendrauti. Bet �įvakar viskas buvo ne taip. Ypa� kai kalbėjo Vilfredas Olaisenas. O �is nieko daugiau ir nedarė. �neka liete liejosi i� jo dailios burnos. Bet jis ir Hanai leisdavo įterpti �odelį kit�.

� Panelė Anger labai muzikali, � pagyrė Julijus Lindas. � Ta�iau por� akordų ji sugrojo gal kiek per kietai. Galėsiu parodyti po vakarienės, jei ji pageidaus, � maloningai pridūrė.

Kreipdamasis į Han� jis tarė:

� Jūsų suknelė gra�i! Spėju, kad pa�ios siūta? � Trioneris[2] pa�iulpsėjo dantis ir, takti�kai patap�noj�s Hanai per rank�, kalbėjo toliau: � Tronjeme moterys rengiasi kiek kitaip. Ta�iau jūs su ta suknele labai �avingai atrodote, panele Hana.

Benjaminas pajuto, kad Olaiseno rankų vaizdas ir Lindo pasipūtimas atėmė i� jo nor� valgyti. Negana to, pastebėjo, kad Ana �ypsosi Olaisenui visu kūnu.

Jei �ia būtų Akselis, galėtų pasivedėti jį į �alį ir ponai�io Lindo balsu susuokti: �Gra�i suknelė, ar ne?�

O Akselis atkragintų galv� ir pratrūktų savo gerkliniais garsais, primenan�iais puspilnės alaus statinės kliuksėjim�. Ta�iau Akselio �alia nėra. Ma�a to, dabar jis glaustosi apie Dinos sijonus Berlyne.

Jis �inojo, kad miego trūkumas įvaro vieni�umo jausm�. Ta�iau �įvakar gyvenimas jam rodė vien� grimas� po kitos. O nuovargis murdė dar giliau.

Jis vėl i�lenkė vyno taur�.

Bergljota atskubėjo su ropine.

� Ar daktaras pageidaus kav� ir konjak� patiekti rūkomajame? � Ir nuleidusi bals�: � Ar damos eis kartu?

Jis taip pat prislopino bals�. Papra�ė j� pa�iūrėti Karnos. Da�nai. Paskui �ypsodamasis kreipėsi į kitus:

� Jeigu damos pak�s dūmus mūsų draugijoje, rūkomajame netrukus bus patiekta kava su gėrimais.

Anos skruostai �ydėjo kaip ro�ės. Ji nusijuokė ir pasakė, kad jis i� studijų laikų puikiai �in�s, jog ji visada renkasi rūkomuosius.

Jam pasirodė, kad ji �neka per garsiai.

Hana maloningai linktelėjo. Artumas, matyt, siej�s Benjamin� ir An� Kopenhagos rūkomuosiuose, įsismelkė į vyzd�ius kaip ry�kus juodulys.

Ta�iau Olaisenas spindin�iomis akimis nusijuokė ir tarė:

� Aha, kai kas susirūk�s dar Kopenhagoje. Matai matai...

Ponaitis Lindas atsistojo ir padėjo Anai pakilti nuo kėdės, su�nab�dėdamas ka�k�, dėl ko ji tapo dar gra�esnė.

Olaisenas pri�oko padėti Hanai, tarsi i�mok�s nauj� pobūvio �aidim�.

Ta�iau Lindas pageidavo pun�o, ne konjako. Jei įmanoma? Ir labiau buvo link�s eiti į pavėsin�. Jei įmanoma?

� Gali būti vėsoka, � pasakė Hana.

Ta�iau Ana norėjo į lauk�. Tai visk� nulėmė.

Tad Bergljotai teko į pavėsin� i�ne�ti puodelius, taures, kar�t� pun�� ir reikiamos temperatūros konjak�. Devint� valand� vakaro.

Damos turėjo būti apgaubtos �aliais ir gauti pagalvėl� po sėdyne, kol pagaliau buvo galima u�sirūkyti cigar�.

Benjaminas atsipra�ė ir nuėjo pas Karn�.

Veido spalva ir pulsas normalūs. Oda beveik sausa.

Kai delnu palietė jai rank�, ji instinktyviai sugriebė jam u� su�eisto pir�to, �iulptelėjo lie�uvį ir atsiduso.

Akimirk� pasijuto nesvarus. Visa kita i�nyko. Net negalėjo prisiminti, kas tai yra. Visa kita.

Koridoriuje su pilnu padėklu pro jį prasmuko Bergljota pa�iau�tais plaukais. Ji tvarkėsi kamaroje.

Jis �velniai patap�nojo jai per petį.

� Pa�iūrėk Karnos... kuo da�niau. Mes sode patys susitvarkysim. Palikau duris praviras. Pa�auk, jei kas.

� Ji niekada anks�iau taip baisiai negriuvo, � pasakė ji ir nedr�siai �vilgtelėjo į jį.

� Tikrai ne, � tarė jis.

T� pa�i� akimirk� suvokė, jog ji vienintelė apie tai prabilo.

� Daktaras pavarg�s?

Ka�kas viduj apsivertė. Suspaudė gerkl�.

Vie�patie, pamanė jis, nejau tereikia tiek nedaug? Vieno �odelio. Kad ka�kas supranta, koks tas vaikas brangus.

Jis paėmė i� jos padėkl� ir nune�ė į virtuv�. Kol bandė rasti jam vietos ant perpildyto stalo, ji atėjo i� paskos.

� Daktarui nereikėtų... Olinė pasius.

Ant stalo stovėjo puspilnis butelis maderos. Jis surado dvi taures ir pripylė. Padavė Bergljotai taur� ir susidau�ė su�ukdamas Olinės kambarėlio link:

� Į sveikat�, Oline! Ir a�iū u� vai�es! Tu tikras angelas.

� O kaip vaikas? � pasigirdo balsas.

� Gerai. Bergljota taip pat angelas.

� Bet kaip ji kentė, varg�elė.

� Viskas praėjo, � pasakė jis ir įki�o galv� pas j�.

Olinė didingai pūpsojo lovoje, kaip visada, su taure.

� �ia vaistas, kad praskiestų krauj�, � susigėdusi tarė ji.

� Teisingai, � nusijuokė jis ir u�vėrė duris.

Kai �engė per virtuv�, Bergljota stovėjo prie stalo. Jis stabtelėjo.

� Tu tikriausiai taip pat pavargusi?

Ji pakėlė akis ir paraudo.

� Ne, k� jūs.

� Pabandysiu kuo grei�iau i�siųsti sve�ius namo, � pasakė jis, tarsi kalbėtų su s�jungininke, o ne tarnaite.

� Ne, k� jūs, � pakartojo ji.

Atidar�s laukujės duris, i�girdo juok� i� pavėsinės.

Akimirk� pajuto nor� grį�ti vidun. Paskui apsisprendė. I�ėjo į bir�elio naktį pa�iūrėti, ar ko nors nevyksta, k� praleidus tektų gailėtis.

Tik atsisėd�s prie atvirų stiklinių durų ir prisideg�s cigar�, pajuto pirmuosius uodus.

Neilgai trukus Olaisenas u�vedė kalb� apie krantin�.

Sukaup�s kapitalo mediniam karkasui. Tereiki� nusamdyti �mones. U� padorų mokestį. Gal įmanoma būsi� daktarui arba Andersui, kurį kiek per anksti pradėjo vadinti vardu, prisidėti lė�omis? Ateitis priklausanti Stranstedui.

Kalba buvo ilga. Ana įterpė liaups� kra�tovaizd�iui ir �viesai. �alumai. Viskas �ia es� taip nuostabiai �alia. Lapija, laukai...

Olaisenas postringavo toliau. Prana�avo, kad po kurio laiko garlaivis nebeu�plauksi�s į smulkias vietoves. Nesakė, kad viena i� tokių smulkių vietovių yra Reinsnesas. Anaiptol. Kalbėjo, jog Reinsnesui būtų į naud�, jei galėtų stovėti ant kelių kojų. Pirkimas, pardavimas ir krovinių gabenimas kūr�s Reinsneso gerov� kartų kartas. Dabar tereiki� pa�inti �savo aplankymo met��. O krantinė � puikus dalykas. Krantinė Stranstede. Pa�angos niekas negalįs sustabdyti. Laivų pakrovimas ir i�krovimas. Krovinių persiuntimas. I� krantinės.

Andersas pasakė, kad jis per senas aptarinėti verslo reikalus tokį vėlyv� vakar�, ir atsipra�ė. Tada i�tu�tino savo taur�, palinkėjo labos nakties ir i�ėjo.

Benjaminas pamanė, kad Olaisenas galėtų būti pamokslininkas. Turi pa�aukim�. Kuris vadinasi Krantinė.

Jis vėl prisipylė taur� ir įsispraudė ten, kur sėdėta Anderso. �alia Anos. Jis jai tyliai padėkojo u� tai, kad �avisi jo �alimi.

Kreipdamasis į Olaisen� pasakė, ir nė kiek nemelavo, kad jo aktyv� sudaro nekilnojamasis turtas ir daktaro praktika. Taigi negalįs tapti dalininku. Kapitalas ir prekyba Reinsnese Anderso .rankose.

� Ta�iau labai gra�u, kad Olaisenas rūpinasi Reinsnesu, � pridūrė.

Ana nustebusi pakėlė į jį akis. Į�velgė ironij�. Jam dingtelėjo, jog būtų suprat� net gatvių �lavėjai Naujojoje karaliaus aik�tėje, ta�iau Olaisenas nesuprato.

Vyri�kis pa�oko i� vietos.

� Betgi dėl Dievo meilės, vadinkite mane Vilfredu!

Benjaminui nespėjus kaip nors sutrukdyti, visi vadino vienas kit� vardais, o jam buvo įgėl� tiek uodų, jog jis nebeįstengė suskai�iuoti.

Kiti vyrai turbūt nebuvo patrauklūs uodams. Ana mojavo vis didesniu savo salio galu, o Hana laikėsi �altakrauji�kai.

Ji stebėjo vabzd�ius abejingu veidu. O vėliau, kai �ie, sverdintys ir vangūs, bandydavo pakilti kraujo pilnu paskuigaliu, u�klupdavo juos tiksliu pliauk�telėjimu. Atgrasus įprotis, kurį jis prisiminė dar i� vaikystės. Tokie dalykai visada suteikdavo jai prana�um�. I� dalies ji t� prana�um� tebeturėjo.

� Pakaks, � ry�tingai tarė jis. � Kraustomės vidun! Nuo uodų, kurie negerbia nei cigaro dūmų, nei konjako, reikia bėgti.

Ana pa�velgė į jį dėkingu �vilgsniu. Ir, savo nuostabai, jis suprato, jog visi turi paklusti, nes tai pasakė jis.

K� gi, reikia stengtis pabrė�ti savo privalumus. Jis nemoka derinti pianino ir nieko nei�mano apie krantines. Bet gali imtis priemonių, kai kamuoja uodai.

Ties� sakant, jis tikėjosi, jog tai bus �enklas ponai�iams atsisveikinti ir keliauti namo. Ta�iau klydo.

Vienuolikt� valand� jie tebesėdėjo rūkomajame. Julijus Lindas u�sideg�s pasakojo Anai apie muzikinį gyvenim� Tronjeme, o Hana i�ėjo pa�iūrėti vaikų.

Grį�usi linktelėjo Benjaminui ir tarė:

� Abu miega kaip angelėliai.

Rausdamas jis vaizdavosi, kaip ji visiems girdint pasako:

� Ar pameni, kaip Bergene paklausei, ar negali pas mane pernakvoti?

Hana to nesakė. Ta�iau pabrė�ė savo padėtį Reinsnese.

Dėl Vilfredo? Anos? Abiejų?

Jau buvo i�tu�tinta nema�ai butelių vyno. Bergljota atne�ė nauj� ir nelabai grabiai, jiems �iūrint, ėmė pilti į ropin�.

� Butelį gali perpilti kamaroje, � grie�tai tarė Hana.

Ana nustebusi pa�velgė į j�. Abu sve�iai kalbėjosi apie savo reikalus nepaisydami pa�eminimo.

Jis labai tro�ko, kad kas nors ateitų kviesti daktaro. Ta�iau atsistojo, priėjo prie tarnaitės ir paėmė i� jos butelį.

� Eik ilsėtis, Bergljota. Mes patys susitvarkysim.

Mergina baimingai pa�velgė į Han�, į jį ir vėl į Han�. �is �aidimas neprasprūdo Anai pro akis.

� Labanakt, Bergljota! A�iū tau! � pasakė jis.

Ji tūptelėjo, sumurmėjo �labanakt� ir nėrė lauk.

Jis pilstė vyn� su cigaru burnoje.

Hana gėrė avie�ių sultis, įsipylusi i� ropinės su graviruota Dinos ir Jakobo Grenelvų monograma.

Dina salėje i� jos gerdavo vyn�.

Jį erzino, kad Hana ropinėje laiko sultis. Kaip ir tai, kad Hana gra�i. Jos spalvos, balsas, judesiai. Tarsi kiekvienam sakytų: ��iūrėk į mane! Pabandyk įveikti! Nelengva!�

O Ana patyliukais �neku�iavosi su pianinų derintoju. Apie k� jie kalbasi? Taip ilgai? Ar trioneris neatrodo taip, tarsi jie būtų susi�adėj�?

Benjaminas pabandė įsiterpti į jų pokalbį. Ta�iau ranka nuslydo, ir jis vos nei�metė cigaro Anai ant kelių.

Kilo noras j� pa�eminti. Ne, Han�! Abi! Galėtų pasakyti:

� Hana, jau vėlu. Gal i�lydėtum sve�ius. Mudu su Ana norime eit gulti.

Staiga jis garsiai prajuko įsivaizdav�s, k� sukeltų tokia replika. Visų keturių akys nukrypo į jį.

Vilfredas, vis dar pamokslav�s apie stebukl� � ateities Krantin�, nutraukė savo kalb� ir tarė:

� Pra�au?

Benjaminas įsi�iūrėjo į cigar�, barstydamas pelenus ant kilimo. Ranka neklausė.

� Ar kas nors i� �ia esan�ių mano, kad i� krantinės galima pakrauti meil�?

Niekas neatsakė.

Daugiau nei �iurpu. Niekas negali nieko pasakyti tokiu svarbiu klausimu.

� K� gi, � tarė jis kuo gera�irdi�kiau, � tuomet nieko nebelieka daryti. Belieka eiti gult.

Vilfredas pa�oko. Argi jis ne toks pat baltas kaip dantys pra�iotoje burnoje?

� Ne, sėdėk, pats rasiu keli�, � pasakė jis ir, eidamas pro �alį, patap�nojo vyri�kiui per petį. Jis akivaizd�iai turi dvi galvas. Abi vienodai gra�ios, bet nelabai ry�kios.

Kai salėje nuogas atsigulė į lov� su baldakimu, suprato, kad veikiausiai taip ir planavo. Bent jau paskutines minutes.

Jos kvapų buvo pilnas oras, patalynė. Viskas. Kvepėjo Ana.

Langas atviras, pro jį vidun plūdo jura. Ji nebuvo vien jo. Kvepėjo kaip Anos jūra.

Jis pabudo jos purtomas.

� K� tu i�darinėji?

� Ateik, paguosk mane, � sumurmėjo jis.

� Dar ko! Kelkis ir eik savo lovon!

� A� esu savo lovoj.

� Darai man gėd� prie� vis� savo �eim�!

� Ar Krantinė ir Derintojas i�va�iavo?

� Taip! Kelkis ir eik lauk!

Jis suėmė j� norėdamas prisitraukti, bet ji i�trūko. Lyg pro migl� suvokė, kad ji tolsta. Bet neįstengė jos vytis. Pasidavė ir u�migo.

12 skyrius

Jis nuplukdė j� į Stransted� ir parodė keli� pas Han�. Pats nuėjo į vienintel� miestelio smukl�. Keturi laipteliai į rūsį. Susirado viet� prie apdulkėjusio lango, kur galės tykoti Anos.

Prabėgus valandai, pamatė j� leid�iantis nuo kalvos. Figūra buvo kumptelėjusi.

Kai jis i�ėjo laukan, ji tik linktelėjo ir be �od�ių įsikabino jam į parank�. Dėl to buvo neįmanoma ko nors klausti.

� U�k�sime �Centre�, � nerūpestingai tarė jis.

� A� nealkana.

� Bet a� alkanas, � nukirto jis.

� Kaip nori.

Kol jie ėjo Kranto gatve, jis bandė pasidalyti su ja mintimis apie savo daktaravim� �iame u�kampyje. Gal norinti pamatyti vargan� jo kabinet�? Nelik� tam laiko, kai an�kart lankėsi �ia su Andersu.

� Da�nai ateinu pavalgyti į �Centr��, nors maistas, suprantama, nėra toks geras, prie kokio esi įpratusi, � plepėjo jis.

Ir �iaip daug rado apie k� pa�nekėti.

Valandėl� jam pasirodė, jog ji klausosi. Ta�iau staiga ji suspaudė jam rank� ir pa�iūrėjo į veid�.

� Kaip ji vargsta! Dien� naktį dirba! Negali pragyventi. Argi nesupranti, kad ji tikėjosi?

� Ko tikėjosi?

� Tikėjosi, kad grį��s namo j� vesi.

� Ana, ji buvo i�tekėjusi. Dabar na�lė. Gyveno savo gyvenim�, man nenutuokiant, kad ko nors gali tikėtis.

� Tikrai esi toks abejingas? Ar tik apsimeti?

Jis stabtelėjo.

� Puiku, pasakyk, k� man daryti.

� Pasirūpink ja.

� Band�iau. Ji nenori.

� Judu �adėjote susituokti?

� Ne, kodėl?

� Ji veikiausiai taip manė, kai tu su ja gulėjai! Prie� pat man atvykstant!

Jį kaip �aibas trenkė. Kraujas sustingo. Jis tik stypsojo. Atsidav�s �emės traukos galiai.

� Ji taip pasakė?

� Tiesiai � ne.

Jis vėl pajudėjo i� vietos. Susimetė rankas u� nugaros ir nuskuodė lyg vejamas. Netrukus suprato lik�s vienas ir sustojo. Atsigr�ė į j�.

Ji stovėjo ten pat, kur buvo palikta. Palikta? Kaip tik taip atrodė. Jis grį�o atgal ir apglėbė j� viena ranka.

Ta�iau ji net galvos į jį nepasuko.

� Nesitikėjau, kad bus lengva. Tik vyliausi, jog tėvystė atvedė tave į prot�. Betgi varaisi tomis pa�iomis vė�iomis kaip ir studijų laikais? Argi ne?

� Ne. K� pasakė Hana?

� Tai liks tik tarp mudviejų.

� Tu klausei j�? Va�iavai į Stransted� paklausti Hanos, ar gulėjau su ja?

� Kai su�inojai, kad noriu su ja susitikti... Kodėl tada man nepapasakojai? � su�nab�dėjo ji.

Jis nedr�siai paėmė jai u� rankos.

� Kaip galima apie tai pasakoti, Ana?

Jie ėjo �vyrkeliu. Buvo palij�. Ji i�traukė rank�, kad apeitų bal�. Jis jos palaukė.

Jau buvo beveik priėj� balt� nam� �aliomis durimis su i�kaba �Centras� tarp langų eilių. Prie pat laiptų ji pasisuko į jį.

� Kiekvien� naktį po to, kai susi�adėjome... laukiau tav�s.

Jis taip apstulbo, jog ėmė mik�ioti.

� A�... A� ne�inojau, nemaniau... Man buvo gėda dėl to vakaro, kai taip nusigėriau.

Jis mostagavo rankomis. U�sikirsdamas atsipra�inėjo. Ji stovėjo laipteliu auk��iau nuplieksta raudonio.

� Ne tik tu esi gyvas �mogus, � suku�dėjo ji.

Jis pakratė galv� ir paėmė jos rank�. Pernelyg galanti�kai atidarė duris, ir su dorovinga mina abu su�adėtiniai į�engė į �Centr�� u�valgyti.

Patalpa buvo didelė ir �viesi. Per daug �viesi, pamanė jis. Juokingi krėslai siuvinėtais apmu�alais. Nepatogūs sėdėti. Visi stalai u�tiesti kraujo raudonumo aksomu su nėriniais ir valgio trupinių sluoksniu.

Kai jie u�sisakė ir liko vieni, ji su�nab�dėjo:

� Noriu tau kai k� pasakyti.

� Apie Han�?

� Ne, apie t�, kurį pa�inojau.

� Veikiausiai jis yra tai, k� tavo mama pavadintų geresne partija? Visais at�vilgiais?

Ji neatsakė, tik stumtelėjo stalo įrankius.

� A� niekada nebūsiu toks turtingas kaip tas... anglas?

� �kotas.

Ji prana�iai stebėjo jį pakreipusi galv�. Jį paėmė siutas.

� Beje, ar esi su juo gulėjusi?

Vos �od�iai i�lėkė jam i� burnos ir jis pamatė jos min�, suvokė k� pasak�s.

Ji perdėjo pir�tinaites nuo stalo ant tu��ios kėdės.

� Ana! Man nety�ia i�sprūdo! Atsiimu savo �od�ius!

Ji įsmeigė į jį �vilgsnį. Atvir�. Tarsi pamir�usi, jog jie pykstasi. Ma�a to � tarsi būtų linkusi atvirai pasipasakoti.

� Taip. A� gulėjau su juo. Velse, tūkstantis trys �imtai penkiasde�imt penktaisiais metais statytos pilies bok�to kambarėlyje. Ten mes buvome toli nuo namų. O a� � tvirtai pasiry�usi nustumti u�mar�tin Benjamin� Grenelv�.

Jis būtų galėj�s prisiekti, jog sapnuoja. Sapnuoja tuos prakeiktus �od�ius, kuriuos ji ta�ko tarp jų. Jis susirado į k� spoksoti. Sien� jai u� nugaros. Tapetų nebylystė tvilkė akių tinklain�.

Ji krenk�telėjo. Sausas moteri�kas krenk�telėjimas, neturintis nieko bendra su juo.

� Jis manė, kad mes susituoksime. Ne jo kaltė, kad viskas nutrūko.

� O, nejaugi? � galų gale pratarė jis, nė nepasukdamas į j� akių.

� I�va�iavau kit� dien�. Galima sakyti, pabėgau.

� �tai kaip? � tarstelėjo kiek įmanydamas kand�iau.

Ta�iau atrodė, lyg ji negirdi. Lyg atvirai pasakotųsi kokiai

draugei apie ka�k� sunkiai įvardijama.

� A� geriau pa�inau save, � kalbėjo ji toliau, springdama ir nenuleisdama nuo jo akių. � Nuostabus jausmas! Galų gale padariau ka�k�, kas atrodė visi�kai neįmanoma. Įstengiau būti tokia nedora! Ar supranti?

Pernelyg koktu, kad būtų tiesa. Ana tiesiog bando negra�iai pajuokauti. Ir tiek.

� Jau�iausi nuostabiai nuodėminga. �inai, Benjaminai, tai nenusakoma laisvė! Bet kai grį�au namo, netapau nei nė��ia, nei dar kokia nors ir neįstengiau prisiminti, kaip jis atrodo, supranti... tada para�iau tavo mamai ir paklausiau, ar negalinti patarti, kaip i�sisukti i� tokios kvailos padėties.

� Tu para�ei... Dinai?

� Taip, negi galėjau pasipasakoti savo motinai? Juolab � tau? Ji atra�ė, jog tokių dalykų ir anks�iau yra nutik� merginoms i� gerų �eimų ir kad man tereikia, nusipur�ius nuodėm�, keliauti į Reinsnes�. Mat tu ma�iausiai i� visų turįs teis� smerkti.

Jis matė lyg per migl�. Ta�iau kaktoje jai buvo įsirė�usi nedaili rauk�lė. Palaidinukės apykaklė gulėjo kreivai.

� Man tai padėjo. Todėl a� �ia. Dabar visk� �inai.

Jis niekada nesi�avėjo apy�al�iais kepsniais su riebiu pada�u. Tas, kurį jam atne�ė, buvo tiesiog nevalgomas.

Ta�iau negalėjo atplė�ti nuo kepsnio akių. Savitas pada�o pavidalas ir apy�altė perkepta mėsa. Gyvulio mirtis buvo beprasmė.

Ji padavė per stal� dubenėlį. Ar tik nesi�ypso? Kas per velniava � ji gali �ypsotis, kai jiems patiekiamas bevilti�kas provincijos maistas? Jį apėmė tū�mastis.

Jis gausiai u�sibėrė bruknių. Kai smeigė �akute, jos pasklido į �alis ir pranyko raudonoje staltiesėje.

Sakutė nepatogi. Jis paėmė j� į deln�. Pakilnoj�s nustatė, jog per sunkus kotas. Sveria prie lėk�tės rank�. Tiesiog neįmanoma padoriai valgyti.

Jis bematant pasi�aukė juo�k� nėrinių prijuoste ir i�rė�ė, jog patiekalas nevalgomas, o įrankiai nei�manėli�kai padirbti. Gal malonėsianti pakeisti?

� Taigi tais pa�iais peiliais ir �akutėmis daktaras visada valgo, kai �ia ateina. Bet galiu paklausti, ar turime kitus. O kepsnį gal pa�ildyti... ma�umėl�?

Ji labai oriai paėmė i� jo kepsnį ir taikėsi Anos lėk�tės.

Ta�iau Ana draugi�kai papurtė galv�.

� Ne, mieloji, suvalgysiu, kaip yra. Valgis puikus!

Tuomet juo�kė i�kalbingai pa�velgė Į daktar� ir i��ygiavo pro sukam�sias duris.

Jis persibraukė ranka per plaukus. Įprotis, kurio neapkentė, ta�iau neįstengė atsikratyti, nes mostas buvo nes�moningas.

Ji valgė nepakeldama akių. I� lėto, u�si�iaupusi kramtė. Beveik nepastebimai nurijo. Pasmeigė �akute kit� ne per did�iausi� k�snį. Mėsa, dar�ovės, truputis pada�o, ir prasi�iojusi įsidėjo į burn�.

T� akimirk� ji buvo priversta sutikti jo �vilgsnį. Akys, �iūrin�ios į jį, buvo mėlynos, blizgan�ios.

Ji turi man galios, pamanė jis. Ver�ia mane pasijusti bailiu. Per tuos metus, kai buvome i�siskyr�, jos �inojimas apie mano nevykėli�kum� dar labiau sustiprėjo. Jis padėjo lengvai sugniau�t� kum�tį ant stalo. Kit� rank� įsigrūdo į ki�en� ir atsilo�ė krėsle, nugara skausmingai pajusdamas atkalt�.

Pakėl�s smakr�, stebėjo j� su profesionalia gydytojo atjauta. Ne per didele, kad nesukeltų savigailos. Maloniai, ta�iau i�laikydamas santūrų atstum�. Lygiai taip, kaip �iūrėdavo į reiklius pacientus.

� Tai k�, Anute? � galiausiai i�tarė. Klausiamai, tarsi ragindamas j� pasipasakoti, ko ji dar nedrįso atskleisti.

� K� nori tuo pasakyti?

� K� noriu tuo pasakyti? � atsainiai perklausė jis.

Ji kuo ramiausiai baigė kramtyti k�snį ir nurijo.

� Jautiesi įskaudintas? � paklausė.

Nelabai ji ir moteri�ka, ir ne tokia patraukli kaip i� pirmo �vilgsnio, pamanė jis.

� Kaip, po velniais, galėjai? Su �kotu! � kar�iai i�ko�ė jis.

�vilganti juo�kė tuo metu atne�ė jo patiekal�. Praėjo visa am�inybė, kol ji �altai mestelėjo �pra�om�, tūptelėjo ir pasi�alino. Tai yra kampe ėmė lankstyti servetėles.

Tuomet jis grėsmingai į j� pasisuko.

� Gal bent galima nors kiek privatumo?

�mogysta bematant pa�oko ir dingo. Ant grindų liko gulėti nebaigta lankstyti servetėlė, rodydama kryptį, kurlink ji i�nyko.

� Tu i�ties nepaken�iamas, � i�rė�ė Ana.

Ji baigė valgyti.

� Kaip galėjai taip pasielgti, jei ne�iūrėjai į tai rimtai?

Ji �velgė į jį m�sliai, kone apgailestaudama.

� Pati dorai ne�inau. Jau�iausi tokia vieni�a ir nereikalinga. Be paliovos girdėdavau, jog metai bėga, draugės viena po kitos i�tekėjo. Norėjau palikti tėvų namus, ilgėjausi laisvės. Tro�kau būti mylima... tro�kau mylėti t�, kuris mylėtų mane. Bent akimirk� ar dvi. Juk �inai, kaip būna, Benjaminai?

Jis nelietė peilio nei �akutės.

� Valgyk, mielasis... dėl man�s, � tarė ji.

� Koks jis buvo?

� Ko gero, gra�iausias vyras i� visų, kuriuos man kada nors yra tek� sutikti. Labai galanti�kas, su savitu humoro jausmu. Ta�iau ironijos niekada netaikydavo sau. Vis nukreipdavo j kitus. Herbas buvo kone visa jo gyvenimo esmė.

� Herbas?

� Taip, visur, net ant golfo lazdų. Suprantama, tai būdinga tų kra�tų aristokratams, bet vis dėlto... Be abejo, ir mane i�mokė kai kurių gudrybių.

� Kokių gudrybių?

� Ironijos. Nukreipti j� į kitus.

Jis susikaupė ir ėmė knebenti kepsnį. �akutės ir peilio brū�avimas atsiliepė galvoje.

� K� jis... na, tas... veikia dabar?

� Sėdi Kopenhagoje ir stengiasi tapti nepamainomu mano tėvui. Tyrinėja �irdies ligas. Visk� �ino apie mano �irdį. Ir apie visi�k� smegenų pavaldum� �ird�iai � pagaliau. Ir chemines ypatybes! Kurios padaran�ios mus gerais arba blogais �monėmis. Arterijų tonus�! Ir svarbiuosius �irdies skilvelius. Valandų valandas galėdavo dėstyti apie dirgiklius, nuo kurių a� raudonuodavau.

� Tai k� �ia veiki? � kand�iai paklausė jis.

� Vis dėl savo nenuoramos �irdies, daktare Grenelvai, savo padūkėlės �irdies. Negalėjau vis� gyvenim� tupėti Londone ir raudonuoti u� herbo skydo.

Jis gailiai pa�velgė į j�.

� A� to nepakelsiu, Ana. K� mes darysime?

� Susituoksime ir taip apma�insime nuodėmes.

Grį�tant namo, jūra nuskaidrėjo, saulė apsitraukė ūku. Vakaruose raudonavo ir baltavo dangus.

Jis i�skleidė bur�, ir jie leidosi ne�ami silpno nuokrantės vėjo. Tuomet jis nukėlė vien� suolelį, ant balasto patiesė neper�lampamus drabu�ius ir atsargin� bur�.

Ji i�pūstomis akimis stebėjo kiekvien� jo judesį.

� Ana! Eik�! Mes vieni.

Nelabai ry�tingai ir dvejodama ji pasikėlė sijonus ir �engė per suolelį. Jis atsiklaupė ir j� sugavo. �launys ir klubai po mink�tu audiniu. Liemuo. Lūpos. Jis atsargiai prasagstė �varkelį ir suknel� ant krūtinės. Tada jie atsidūrė vienas pas kit�.

T�vakar jūra alsavo pama�u. Ka�kur anapus jis juto ilg�sias bangas. Galing� didelės gelmės vali�. Laukian�i�. Grėsming�, ta�iau rami�. �aismingomis �lapiomis glamonėmis apgaubusi� valties lentas.

Jie plaukė į jūr�. Tolyn. Ten, kur niekas jų nepasiektų.

Jis sugai�o tris nakties valandas, kol paryrė j� atgal į Reinsnes�.

13 skyrius

Olinė nubudo pajutusi galvoje keist� spaudim�. Atsikėlė ir u�kaitė kavinį. Kai prisipylusi puodelį atsisėdo pa�iūrėti, kaip alėjoje nardo pauk�teliai, �mė�uodami smulkiais, greitais it �aibas �e�ėliais, ji su savoti�ku liūdesiu susim�stė apie savo gyvenim�.

Jai dingojos, jog mato save pirm� kart� įkėlusi� koj� į Reinsnes�. Nuo to laiko jai nė karto ne�ovė mintis, jog galėtų būti kur nors kitur. Jakobas Grenelvas jau kadai mir�s. O jei ir gyventų, nieko nebūtų kitaip, tik dabar matytų jį pasenusį.

�iandien �aizdos kojoje taip labai negelia.

Nepajutusi nieko daugiau, be smilktelėjimo galvoje, ji liko sėdėti mėlynoje Reinsneso virtuvėje.

Kol atėjusi Karna j� palietė, ir ji i�sitiesė visu savo dideliu kūnu.

Tai buvo palengvėjimas. Ramybė.

Saulė buvo pasiekusi tvarto sienos apa�i� ir �ulinio dangtį, kai jie susiglaud� parėjo nuo prieplaukos.

Jis paryrė namo j� ir suglebusi� bur�. Kūn� maudė. Ta�iau kai jie parplaukė įlankon, ji pastebėjo netoli kranto plek�int menkes ir u�sigeidė pa�vejoti.

Jis neprie�taravo. Matė visk� jos akimis. Pakrant�, kalnus, saulės akį, jūr�. Spalvas. Por� valandų jis neskubėdamas irstė j� nuo vieno įlankos kranto prie kito.

O Ana velke gaudė �uvis. I�dykėli�kai kryk�taudama. Galiausiai vien� i�darinėjo pati, paleisdama kraujo �iurk�l�. Abu atsidavė �uvimis.

Kai i�lipo į krant�, i� val�ių pa�iūrės jis atne�ė kibir� �uvims. Tada ne�ė jį dviese keliu. Ji ėjo basa, pasikai�iusi sijon�.

Jis ne�ė jos batelius pasiri��s ant kaklo, rydamas j� akimis. Nuo to, jog mato j�, �engian�i� jo �eme, visa ji pavirto �ventove. Jos skliautai bolavo nepasiekiamoje auk�tybėje, vienu metu degė visos pasaulio �vakės. Jis � ir ma�as berniukas, ir suaug�s vyras, o tai tas pat. Nes �alia Ana.

Viskas tarp jų nuskaidrėj�. Jis nebeturi ko nuo jos slėpti. Apie save. Apie Tom� papasakos kit�kart, pasitaikius tinkamai progai. Ir apie rus� vir�yne.

Vėliau.

� Įsėlinkim į virtuv� ir paie�kokim ko nors u�k�sti, � linksmai suku�dėjo ji.

Jis linktelėjo. Aplinkui nesimatė ir nesigirdėjo nė vieno �mogaus. Buvo tik penkta valanda ryto.

Ji pridėjo pir�t� prie lūpų ir atsargiai pravėrė virtuvės duris. Tada pla�iai atlapojo.

Jie tysojo ant grindų �alia vienas kito. Ma�as kūnelis ir didelis kūnas.

Mergaitė gulėjo pusiau �onu, u�dėjusi rank� senutei ant krūtinės. Kitos rankos pir�tus buvo susiki�usi į burn�. Spoksodama į ka�k�, apie k� �inojo tik ji. Klausydamasi. Ne �ingsnių grindimis ar durų rankenos paspaudimo. Ka�ko kito. Ka�ko, k� girdėjo pirm� kart� ir kas buvo nepana�u j visa kita.

Jis priėjo ir atsiklaupė �alia. �nab�dėjo Karnos vard�, bandydamas j� pakelti. Ta�iau neįstengė. Ji gulėjo ant grindų sunki kaip �vinas.

Didelės pla�iai atmerktos akys buvo nepasiekiamos. Ta�iau jis matė, jog tai nėra įprastas priepuolis.

Dar nesugraib�s Olinės rie�o, suprato.

Jos nebėra.

Kai vėl paguldė �emėn rausv� jos rank�, po kėde nuriedėjo riestainis. Suskilo į kelias dalis, o �ios gra�iai pagal riestainio form� sugulė ant grindų.

� Olinė nenori suvalgyti savo sausainio.

I�gird�s Karnos balselį, jis pamanė, jog tai jo paties balsas. Prie� daugel metų. O gal dabar?

� Kelkis, Karna, Olinei nebereikia sausainio.

Ji niekur nenorėjo eiti i� virtuvės, tad tėtis leido jai pasilikti ant kitos Hanos kelių prie krosnies.

Bergljota po kaviniu pakūrė �abų. Ne jos tai buvo darbas, bet Olinės. Kavinį apniko siauri, smailūs liepsnos lie�uviai, ir jis pajuodo apaug�s suod�iais. Ka�k� ji neteisingai darė, Karna neabejojo.

Kita Hana kvepėjo neįprastai. Atsidavė �uvimis. O gal kvapas jau�iasi dėl to, jog prie atvirų priestato durų stovi skardinis kibiras, pilnas �uvų?

� Ar Olinė i�virs visas tas �uvis? � paklausė ji.

� Ne, ko gero, pa�ioms teks vėliau i�sivirti, � tyliai pasakė kita Hana. Pernelyg tyliai.

Vienas po kito visi ėjo vidun. Ta�iau netrukus i�eidavo. Kai kas a�arojo. Kiti tik stovėjo ar sėdėjo tylūs ir rimti.

Stinė pasakė, kad Olinė jau ka�i kada buvo sena. Ji prisipylė dubenį vandens ir nuėjo į kambarėlį, kur tėtis su Tomu ant lovos buvo paguld� Olin�.

Tomas i�plaukė į Stransted� karsto. Tas, kurį visada laikydavo dar�inės pastogėje, atiteko vienam senyvam trobelninkui. �is atgulė per giedr� ardamas lauk�.

Olinė sakė, gra�i buvusi jo mirtis. Tai buvo seniau. Dabar vien dėl to jai neliko karsto.

� K� tu darysi? � pasmalsavo Karna, kai Stinė prisipylė vandens.

� Prausiu Olin�.

Ji nusi�ypsojo savo rimt�ja �ypsena ir labiausiai i� visų buvo savimi.

� Ar galiu padėti?

� Ne, Olinė nori, kad būtume tik mudvi.

� I� kur �inai?

� �inau, ir tiek. Bet galėsi ateiti, kai baigsiu.

Vėliau Karnai leido įeiti. Jos buvo trise, Olinė atrodė visai kasdieni�kai. Gal net kasdieni�kiau nei visada. I�skyrus tai, jog gulėjo ant kepimo lentos, o ne po antklode ant �iu�inio. Ir buvo baisiai, visokeriopai tvarkinga. Sunertomis rankomis ant krūtinės. Stinė tuo pasirūpino. Ta�iau akių Olinė nenorėjo pramerkti. Nė u� k�.

� Kodėl ji guli ant kepimo lentos?

� Kad būtų lengviau paguldyti į karst� nesuveliant.

� J� tiesiog i�versite? � paklausė Karna.

� Pana�iai.

�iek tiek padėjo, jog Stinės toks skaidrus balsas. Padėjo gelbėtis nuo visk� apėmusios tylos.

Tada Stinė paku�dom paklausė, ar Karna negalinti kai ko padaryti, bet tai turį likti tarp jųdviejų. Niekas neturįs �inoti, nei klausti, nei atsakinėti. Ar Karna suprantanti?

� Kas tai yra?

� Pirma turi pa�adėti, tada su�inosi.

Karna pa�adėjo.

Pasirodo, reikėjo tris kartus perlįsti po Olinės lova, kol Stinė u� jas visas kalbės �Tėve mūsų�.

Karna sumetė, jog tai dėl nuomario, jūros gausmo, rudos ir mėlynos akių.

Stinė turbūt niekada nesiliaus jos gyd�iusi, nors tėtis jai ir draud�ia.

Per pirm� Karnos atmintyje i�likusį bandym� Stinė pertraukė j� per tu��iavidurį pu�ies kamien�, kalbėdama �Tėve mūsų�. Kart� davė jai ki�kio kraujo. Tada tėtis supyko.

Ta�iau gydymas nesiliovė. �olelėmis, gėrimais, kurie atsiduodavo krauju ir derva, supuvusiomis bulvėmis arba negyvomis musėmis.

Karna ir �įkart padarė ko pra�oma.

Niekis, nes mo�iutė sakė, kad po kurio laiko galės pasipasakoti tė�iui. Jeigu �is garbės �od�iu prisieks niekam daugiau nesakyti. Net Stinei.

� Niekada negali �inoti, kas padeda, � tarė Stinė ir prisimerkė. Tarsi kalbėdama su Dievu. � Nenoriu tav�s i�gydyti nuo to, kas Dievo duota, tik noriu, kad taip baisiai nebegriūtum ir nesusikand�iotum burnelės, � kalbėjo ji.

Karna atsitūpė ir palindo po lova. Vien�, du, tris kartus. Pakėlusi akis į tamsų lovos dugn�, ji gerai į�velgė Olinės i�gulėt� įdub�. Si liko, nors Olinė guli ant kepimo lentos. Galbūt jeigu guli toje pa�ioje lovoje tiek daug naktų kaip Olinė, ji tampa tokia. Apvali.

Kai tik Karna i�ki�davo galv� anapus lovos, Stinė j� pasitikdavo su �Tėve mūsų� lūpose. Tris kartus Stinės liepiama ji palindo po lova ir prasklendė vir� Olinės.

Karna i�tiesė rankas, kojas ir tapo lengva kaip popierinis aitvaras ore. Ta�iau Olinė gulėjo u�merktomis akimis ir nieko nenorėjo matyti.

Kai malantis po virtuv� ir Olinės kambarėlį praėjo beveik visa diena, i� Stranstedo grį�o Tomas. Parve�ė ir tikr�j� Han�, ir karst�.

Isakas taip pat atva�iavo. Ta�iau i� jo nebuvo jokios naudos.

Jis atsisakė miegoti kambarėlyje su Karna. Nenorintis, kad jam u� sienos būtų lavonas.

Hana �aibi�kai �iupo jam u� sprando. Vaikui i�try�ko a�aros. Ta�iau nė necyptelėjo. Hana retai to griebdavosi. Tik i� didelio reikalo. Da�niausiai tada, kai neturėdavo galimybės paai�kinti, kas negerai.

Ir Karnai ji suėmė u� sprando. Ta�iau ne taip stipriai kaip Isakui.

Tėtis irgi bandė prabilti skaidriu balsu. Ta�iau neatrodė labai stiprus. Gal todėl nieko nesakė. Net Karnai.

Ta�iau vakare jis padėjo jai atsigulti į lov�. Dabar, kai jie buvo vieni, ji galėjo su juo pakalbėti.

� Ar ne a� taip padariau?

� Niekada neturi taip manyti.

� Ji nugriuvo ant �emės, kai palie�iau.

� Olinė jau buvo mirusi.

� Atrodė kaip visada. Nesugedusi... � �Visai kaip gagos pauk��iukai�, � norėjo pridurti, bet susilaikė.

� Mir�s �mogus nebūtinai atrodo suged�s.

� Tai kaip matyti?

� Kiti mato.

� Negyvi neatsako, kai su jais kalbi?

� Ne.

� Jie k� nors girdi?

� Jiems nereikia girdėti.

� Ar jie negalvoja apie mus?

� Jiems nereikia galvoti.

� Bet, tėti, negi negalvosi apie mane, kai numirsi?

� Tada tu galvosi ir apie mane, ir apie save u� abu!

� Man nepasiseks.

� Pasiseks!

� Nemirk, tėti!

� Laikysiuosi, kiek galėsiu. Bet Olinė buvo sena ir pavargusi.

� Tu irgi truputį senas...

� Ne toks senas kaip Olinė.

Ji apsimetė, jog tai j� nuramino. I� tikrųjų nieko pana�aus. Naktį prabudo ir ėmė �aukti. Tada tėtis nusine�ė j� į sal�. Ten gulėjo ir kita Hana. Buvo keista. Ne�inojo, ar jai patinka.

Kita vertus, ta lova vienam per didelė.

� Ar gali mergaitė numirti anks�iau u� tėtį? � paklausė ji u� lovos u�uolaidos.

Kita Hana nieko nesakė. Bet taip stipriai nebekvepėjo �uvimis.

� Visko būna. Bet tu nemirsi, Karna.

� I� kur �inai?

� Nuojauta sako.

� Visada j� pasiklausk... kasdien�, � tarė ji ir u�migo.

Laidotuvės buvo didingos. Tokių pakasynų �monės nemat� nuo tada, kai paskutinėn kelionėn prie akmeninės ba�ny�ios i�lydėta motu�ė Karena.

Kai kam atrodė, kad gerokai persistengta. Olinė juk ne giminė. Tupėjo sau ant kėdutės virtuvėje, ir tiek.

Ta�iau nuomonė pasikeitė pama�ius, kiek �monių susirinko palydėti. Ko gero, ne tik Reinsneso gyventojai turėjo u� k� j� prisiminti.

Į talk� atvyko Hana, nes Stinė neįstengė apsidirbti viena.

Pama�u Reinsnesas paleido j� i� savo glėbio. Kuo daugiau ji minkė ir maigė, kuo daugiau pjaustė, lankstė ir �veitė, tuo labiau tolo Reinsnesas ir visas jos buv�s gyvenimas. Viskas praėjo. Baigta! Teks pratintis prie garlaivio ekspeditoriaus, pasi�ovusio statyti krantin�.

Duos jam �ini� vos grį�usi į Stransted�. Galės nusiųsti Isak� su antspauduotu lai�ku.

�Pone Vilfredai Olaisenai, turėjau pakankamai laiko apsvarstyti Jūsų pasiūlym�. A� priimu jį. Pagarbiai � Hana Hervik�, � para�ys.

Kaip tik taip. Ji nori pakilti i� skurdo, svajonių rūko, nebegali berg�d�iai laukti ka�ko, ko niekada neįvyks.

Meilė ne tokioms kaip ji. Ta�iau jai suteikta malonė tapti vyro su amerikiniu palikimu ir valia nuveikti didelius darbus i�rinkt�ja.

Jis jai pastatys nam� su dro�inėtais lėkiais ir spalvotais verandos langų stiklais kaip Reinsnese. Ji turės aksomu mu�t� �ezlong� kutuotais ranktūriais. Ir knygų spint� stiklintomis durimis!

Kada nors vėliau galbūt nusisamdys tarnait�!

Dėl tokių min�ių Hanos vadovaujamos laidotuvės ypa� nusisekė.

Ba�ny�ioje ji krūptelėjo pastoriui pra�nekus apie �monių sugebėjim� rasti savo viet� pasaulyje. Kaip Olinė. Be pyk�io ir neapykantos.

Tada Hana suvokė, kaip atsiranda neapykanta. Ji kyla, kai tie, kurie niekada nėra pajudin� pir�to, gauna visk�. Tokie kaip ji pasmerkti jiems pavydėti.

Paskui ji ėmė suprasti save. Veikiausiai nėra bloga i� prigimties. Ir visai ne dėl to kvailo �od�io. Meilė. Anaiptol. Jai nė motais! Tai tik pavydo kirminas, kaip apibūdino pastorius.

Jeigu turėtų teis� vadintis Grenelv, pavydas negrau�tų. Nereikėtų, kad j� rinktųsi �vejas ar garlaivio ekspeditorius. Galėtų sėdėti sau ir jausti, kas yra meilė. Kaip mies�ionė panelė.

Ta�iau neapykanta blogiau u� pavyd�. J� reikia �aboti. Kitaip nieko daugiau nedarysi, tik neapk�si. O pavyd� galima prisipa�inti nepasmerkiant sav�s pragaro ugniai.

Priekyje klaupte sėdėjo Benjaminas. Matė jį kaip per migl�. Veikiausiai Olinė jį nusine�ė.

Laidotuvių dienos vakar� jis nulipo j virtuv� visoms padėkoti. Stinei, tarnaitėms ir jai.

Ji i�smuko pro priestato duris, prie� pat ateinant jos eilei. Jis nesivijo.

Tik grį�usi į Stransted� ji įstengė apverkti Olin� taip, kaip �i buvo nusipelniusi.

14 skyrius

Paskutiniam rugpjū�io ketvirtadieniui Ana turėjo u�sisakiusi kajut� į Bergen� ir i� ten į Kopenhag�.

Ta�iau gedulas Reinsnese. Ir ma�oji Karna. Ir Benjaminas. Jis beveik nekalba. Tarsi Olinė būtų buvusi jam motina.

Ana lig tol ne�inojo, k� rei�kia gedėti. I� jos artimųjų niekas nemirė. Dabar ji nubusdavo naktimis, kai jis prisislinkdavo artyn ir įsitverdavo į j� vien tam, kad būtų �alia.

Vien� naktį jis neabejotinai buvo atsidūr�s mū�io lauke prie Dybėlo. Kit� �aukėsi ka�in kokio Levo.

Ana niekada anks�iau nepatyrė, jog ka�kam jos reikia, i� jos tebūdavo reikalaujama tinkamai elgtis. Per savo gyvenim� ji padarė nedaug, ta�iau esminių sprendimų.

Taip ilgai jutusi meilės ilgesį, ji manė turinti būti ten, kur meilė yra savo fiziniu pavidalu. Ir ta vieta ne Kopenhagoje, kur mama pasinėrusi į vestuvių rengim�.

Be to, dar tik rugpjūtis, daug laiko iki rudens audrų. Per audring�jį sezon� keliauti Norlanu nelabai kas ry�tasi. Tiek buvo girdėjusi.

Ta�iau Benjaminas ragino j� vykti, kad mamos nei�tiktų koks mirtinas smūgis arba neįvyktų kita nek� ma�esnė blogybė � neimtų jo neapk�sti u� tai, kad jos nei�leid�ia. Jis priminė, jog ganėtinai nemalonu vien tai, jog turės jos tėvams pasisakyti kol kas neturįs net teisės u�siimti gydytojo praktika.

� Tu juk apskundei sprendim�, viskas susitvarkys, matysi.

� Nesu taip optimisti�kai nusiteik�s. Bet neprarandu vilties.

Jo balsas buvo veikiau niūrus nei viltingas.

Ana pasijuto atstumta, ta�iau susikrovė reikalingiausius daiktus.

Naktį prie� jai i�vykstant nė vienas nemiegojo. Juodu vaik�tinėjo pakrante.

Nuo rasos Anos plaukai susivėlė, sijonų padurkai plakėsi į blauzdas.

Tarsi atgailaudama ji nusiavė batelius ir ramiai �engė per smėlį, nusėt� a�triomis kriauklelėmis, ir �iurk��ias viksvas.

Pasivaik��ioj� mylėjosi salėje taip, tarsi tai būtų jų paskutinė naktis. O kai per dangų, tokį pat pilk� kaip būsimi i�siskyrimo mėnesiai, iki jų prasiskverbė rytinė �viesa, abu pravirko.

Jis nuyrė j� prie garlaivio per saulės nutviekst� liūtį.

Ji �iojosi sakyti, kad nieko pana�aus nėra ma�iusi, ta�iau apatinė lūpa ėmė tirtėti.

Kai jie pasiekė juod� laivo korpus�, kuris turėjo i�sive�ti An�, nedrįsdamas į j� pa�iūrėti, jis tarė:

� A� juk atvyksiu, vos ateis pavasaris. Tada susituoksime. �iema netruks prabėgti, ar ne?

Jūreivis i� vir�aus �ūktelėjo, jog krovinių nėra, ir suskato leisti virvines kopė�ias. Tada jos veidas virto ry�tingumo kauke. Savita, dani�kai intonuota norvegų kalba ji jam suriko:

� A� apsigalvojau. �iandien neplauksiu!

Jūreivis tūtele prisidėjo prie ausies rank� ir persilenkė per turėkl�. Tuomet ji labai energingai pakartojo k� sakiusi.

Kaip viskas paprasta. Tereikėjo prane�ti vie�ai.

Jis nieko nesakė. Kas būtų buv� geriau? Apgr�ė valtį ir pasuko pirmagalį kranto link.

Vis dar nedrįso į j� pa�iūrėti. Tik i� lėto irklavo duodamas jai laiko dar kart� apsigalvoti.

Ta�iau ji prajuko. Kvatojosi taip, jog i�try�ko a�aros ir nuo kalnų atsiliepė aidas. O prisijuokusi iki valiai, u�dainavo. Tai giesm� traukė, tai balad�.

Tada jis parimo ant irklų ir pagaliau pakėlė į j� akis.

Perprasti j� nelengva. Ta�iau viena ai�ku kaip dien�: ji � kur kas daugiau, nei jis spėjo pa�inti Kopenhagoje.

� Esu u�daryta kalne, ir nenoriu i� jo i�trūkti, � tarpais sugiedodavo ji por� posmų, �lovinan�ių Vie�patį.

Jį apėmė did�iulė rimtis. Neprisiminė, kad būtų jaut�sis toks ramus.

Vakare linksmai skambėjo Dinos pianinas. Karnai Ana i�dainavo ir i�grojo visas vaiki�kas daineles, kokias mokėjo. Apie Kalėdas, Velykas, Sekmines ir Jonines. Tarpais pakeldavo vien� rank� nuo klavi�ų ir, baksnodama mergait� smiliumi, apsimestinai grėsmingu balsu sudainuodavo: �Tu negriūsi, tralialia, tik ne �iandien, ne, Karna nenugrius, oi ne�.

Karna spoksojo j j� i�pūtusi akis ir purtė galv�.

Vien� ryt� lovoje jis pasakė:

� Negerai taip gyventi. Gali nety�ia ir pastoti. Manau, probstas neatsisakys mūsų slapta sutuokti. �inoma, santuok� įteisintume tik laikinai, kad tavo mamos nei�tiktų koks mirtinas smūgis...

� Mama jau ne kart� mirė ir vėl prisikėlė. Jai ne paslaptis, kaip mudu gyvename. Nenorėjau tau rodyti jos paskutinio lai�ko.

Nesimatė, kad jai būtų bent kiek skaudėj� �irdį.

Benjaminas su Ana apsilankė pas probst� ir i�sakė pageidavim� kuo skubiau patylom susituokti.

Probstas pritarė, jog sprendimas teisingas, susidėjus tokioms aplinkybėms. Kai jau kuris laikas jaunoji Ana niekaip negalinti i�vykti į Kopenhag�. O kad jos giminei atsikraustyti iki pat Norlano visi�kai neįmanoma, jis taip pat suprant�s.

U�sakus reiki� paduoti toje pa�ioje parapijoje, kurioje gyvenanti mergina. Ta�iau panelė Ana juk atvykusi �ia visam laikui? Turinti visus pa�ymėjimus?

Ana linktelėjo.

Tuomet nes� jokių kliū�ių paduoti u�sakus, o tris savaites juk galėsi� pakentėti?

Benjaminas su Ana susi�velgė ir raustelėjo nuo probsto �vilgsnio. Benjaminas atsikrenk�tė nusprend�s, jog atsakyti reikia jam.

� Tris savaites? Gerai.

Po trijų savai�ių probstas atvyko į Reinsnes�. Lyg atsitiktinai u�va�iavo su lagaminėliu. Ta�iau jame turėjo sutan�, pastoriaus apykakl� ir �vent�jį Ra�t�.

Andersas, neseniai grį��s i� Bergeno, vienintelis �inojo, kas vyksta. Kitiems buvo pasakyta, jog norima pai�kylauti Anfjūre. Nei nami�kiai, nei įgula nenutuokė, koks tikrasis kelionės tikslas.

Andersas ir probstas sutarė, jog ceremonijos viet� reikia pripa�inti tinkama, nors abu kiek dvejojo. Jei. neįsitikin�s nei probstas, nei �kiperis, Vie�pats turėsi�s būti atlaidus.

Ūmiai pilkame jūros rūke Andersas davė komand� nuleisti bures. Be ilgų ceremonijų, rizikuodamas pakliūti į vyskupo nemalon�, probstas juos sutuokė laivo jute.

Andersas, vairininkas ir naujoji virėja, kuri� ta pa�ia proga jie paėmė i� Ano salos, buvo liudytojai.

Grį�tant ėmė pūsti apysmarkis vėjas. Kertant Anfjūr�, nuotaka sublogavo. Tuomet probstas pats sau vienas pam�stė, jog jaunajam daktarėliui ir panelei Anai santuoka pa�iu laiku. Vie�pats jam atleis, kam pasidavė skubai ir neprivertė jų atlikti visų apeigų, kaip priimta ba�ny�ioje.

Vis dėlto probstas pasistengė tris kartus palaiminti jaunaved�ių por�. Ir pasakyti gra�i� kalb�. Suprantama, daugiausia kalbėjo apie jaun�jį, nes jį geriausiai pa�inojo. U�tat prisakė vyrui tinkamai rūpintis miestiete �mona, kuri, palikusi civilizacij�, atkeliavo į toki� tolim� �iaur�. Galimas daiktas, kad jau pirm�j� �iem� ji imsianti ilgėtis namų, perspėjo jis, ir u�baigė kalb� ketvirtuoju palaiminimu. �is buvo skirtas tik jaunajai.

Jie parplukdė probst� namo ir tik prie� pusiaunaktį pasiekė Reinsneso įlank�. Tuomet Andersas nusismaukė kepur�, prisidėjo prie burnos rupor� ir, pasisuk�s į krant�, valdingu balsu paskelbė:

� Turiu garbės prane�ti atvykstant daktar� Benjamin� Grenelv� su ponia Ana Grenelv, mergautine pavarde Anger. �iuo metu jie lipa į valtį. Nedelsiant pakelti vėliav�! Ir patiekti pun�o valgomajame, kad visiems būtų vietos.

Tie, kas jau buvo atsigul� miegoti, matyt, nelabai suvokė komandos esm�. Ta�iau kai Andersas pakartojo tre�i�kart, i� virtuvės kamino pasirodė dūmas.

Jaunutė Bergljota, taip greitai tapusi virtuvės ir namų vyresni�ja, su apatiniais ir sijonu puolė kurti krosnies, kad patiektų pun�o.

Taigi visos Reinsneso moterys atėjo į vestuves palaidais plaukais, apsivilkusios kuo pakliuvo. Vyri�kiai � neskustomis �iaunomis, atsilapoj� ir susivėl�.

Nors buvo jau po vidurnak�io ir gerokai sutem�, nepatingėta i�kelti vėliavos. �i smarkiame vėjuje įnirtingai plakėsi į stieb�.

Atslūgus pirmajam sutrikimui, visi paeiliui ėmė eiti prie jų ir spausti rankas. Nedr�siai, gerai nei�manydami, kaip dera elgtis tokiose vestuvėse. Pama�u įtampa i�garavo, ir pun�as buvo i�gertas iki paskutinio la�o.

Antr� valand� nakties jaunikis prane�ė es�s toks alkanas, jog mielai sukirstų gyv� jautį i� aptvaro. Naujoji virėja turėjo parodyti, k� sugebanti, nė nakties negavusi permiegoti Olinės lovoje.

Ketvirt� valand� virtuvė jau buvo sutvarkyta ir �eimyni�kiai pradėjo skirstytis į savo lovas.

I�imtininkų troboje buvo tylu, ta�iau Tomas ir Stinė nemiegojo. Jie sėdėjo virtuvėje prie stalo. Kaip toki� naktį gali tuoj eiti gulti?

� Vadinasi, paėmė mies�ion�, � pasakė Tomas ir nusi�iovavo.

� Taigi kad tik Reinsnesui ir Karnai į gera...

� Tu abejoji?

� Neduokdie ko nors pri�nekėti! Peikti jos negali, nors �eimininkės i�jos nebus.

� I� Dinos taip pat nebuvo, � sausai tarė jis.

� Ne, bet ji buvo visai kitokia. Ir bendram labui visur sugebėdavo pritraukti tinkamų �monių.

Staltiesėje buvo rauk�lė, kuri� būtinai reikėjo i�tiesinti. Ji kilstelėjo kamp� ir kruop��iai i�lygino.

� A� m�s�iau apie tai, � po valandėlės pasakė.

Jis pasisuko į j� tikėdamasis daugiau i�girsti apie Din�.

� Tu gi �inai, a� turiu tuos pinigus... Nylso paliktus. Kuriuos Dina padėjo į bank�. Jie vis� laik� kaupėsi, taigi per �itiek metų suma labai i�augo.

� Ne ka�kiek tikriausiai tų pinigų?

� Duodavau kartais Hanai. Jai juk reikėjo.

� Mergaitė turi gauti tėvo pinigų, kad ir koks anas būtų buv�s.

� Taip, bet likusius... Tomai, a� noriu, kad mes i�va�iuotume į Amerik�!

� Ar i�protėjai?

� Pasiimsime Han� su berniuku, nes jai ateities Reinsnese tikrai nėra.

� Į Amerik�!

� Juk pats daug sykių kartojai. Dar neseniai, kai kankinaisi bandydamas gauti pelno i� tų ant uolų d�iovintų �uvų. �Visk� metam ir maunam į Amerik�!� � kalbėjai.

� Taip, bet pasakyti � viena, o padaryti...

� Va�iuojam! Kol dar nesusenome. Kam kiurksoti Reinsnese ir �iūrėti, kaip viskas griūva ir eina niekais, o gyvenimas bėga pro �alį plė�antis be naudos.

Jis i�pūtė akis. Ji akivaizd�iai visk� ne kart� perm�stė, kol apie tai prasi�iojo.

�inoma, jis pasvajodavo ir pafantazuodavo. Kad Stinė turinti knygelėje pinigų, taip pat �inojo. Ta�iau nemanė, kad jų pakaktų trims suaugusiesiems ir vienam vaikui nuboginti Amerikon.

Taip jai ir i�dėstė. O ji at�ovė, kad jis niekada neklaus�s, ir tai buvo tiesa.

� O kaip Sara su Ole?

Ji padvejojo.

� Galės atkeliauti vėliau, kai būsime įsigij� �emės. Jei norės.

� Sara, ko gero, per jauna likti viena.

� Jie nepra�us. Neturi tokios �irdgėlos kaip Hana. Ma�iau, kaip ji ken�ia, kai buvo atvykusi rengti �ermenų. Jai reikia i�va�iuoti.

� Manai, norės gyventi prerijoje ir rausti �em�? Stranstede jai gerai.

� Pamatysim.

Po tos nakties jie turėjo didel� paslaptį. Suki�� galvas skai�iavo ir lygo. K� turi ir k� gali parduoti. K� pasiimti su savimi. Į k� kreiptis, kad juos nebrangiai nugabentų į �alies pietus. Su Andersu manė plaukti iki Bergeno. Įkar�tis buvo jiems naujas jausmas.

Jie ra�ė lai�kus ir kūrė planus. Vienas tolimas jo giminaitis jau buvo i�va�iav�s. Tomas nusiyrė pas savo brolį, kad susi�inotų adres�. Viskas stūmėsi labai pama�u. Ta�iau buvo nuspr�sta.

O Hana, kuri� manyta vaduoti nuo �irdgėlos, atsisakė su jais vykti. Į tokias avantiūras nededanti vil�ių. Puoselėjanti kitus planus, apie kuriuos nenorinti kalbėti.

Be to, girdėjusi, kad �monės kelyje paliegsta. Dantis pameta, spuogais apeina ir gal� gauna, o paskui i�metami į jūr�, kur juos sudrasko rykliai ir kitokios pabaisos.

Nė u� k� nesutinkanti va�iuoti.

O pinigai � Stinės, ne jos, tad galinti keliauti, jei linkinti sau tokio blogio. Tik tegu pasiima Ol� ir Sar�. Sarai jų reikia. Su tokia koja.

T� nelemt� popiet�, kai Stinė su Tomu apsilankė Stranstede norėdami pa�nekėti su Hana, susijaukė visos jų svajos apie kelion�. Suglum� kaip i�barti vaikai jie i�siyrė namo.

Kai buvo nebetoli prieplaukos, Tomas pasispjaudė delnus ir, nukreip�s akis į jūr�, tarė:

� Baigta, nebevergausim svetimoje �emėje, kas, kad ji Benjamino. Vaikai kaip norės, taip darys, o mudu, Stinė, va�iuojam!

Ji kiek atlaisvino skarel� ir d�iaugsmingu ma�os mergaitės balsu tarė:

� Taip, Tomai, va�iuojam!

15 skyrius

Olinės niekada nebebūdavo virtuvėje. Rytais nubudusi Karna pamanydavo, kad galbūt �iandien ras j� ten sėdin�i�.

Ta�iau niekada nerasdavo.

Jai pa�iai tekdavo atsisėsti ant jos kėdutės ir dėtis Oline. Nelengvai eidavosi. Sugniau�davo gerkl�. Nusmelkdavo krūtin�.

Niekas nematė, kad ji basomis kojomis, ir nedalijo riestainių. Jie įdėjo Olin� į karst� ir u�kasė po �eme Stranstede.

Virtuvė buvo tu��ias daiktas. Susitraukdavo apie j� ir tapdavo pernelyg ank�ta. Arba nutįsdavo toli į kiem�, ir joje pasidarydavo �alta kaip lauke.

Į tamsi�j� palėp� ji taip pat negalėdavo patekti, nes tėtis dar nebūdavo atsikėl�s. Ji nedrįsdavo jo per anksti �adinti.

Manė, dėl to, kad jis turi kit� Han�.

Vienu tarpu jai būdavo leid�iama su juo miegoti. Ta�iau vien� vakar� jis pasakė:

� Pakaks. Karna miegos savo lovoje.

Kita Hana stovėjo prie �irmos. Tada pamojo tė�iui, kad prieitų, ir ka�k� su�nib�dėjo.

� Ne! � kone piktai at�ovė tėtis.

� Ji tokia ma�utė ir... � pradėjo kita Hana.

� Ne! � pakartojo tėtis ir i�vedė j� į kambarėlį.

I� prad�ių ji manė pravirkti. Bet susitvard�iusi tarė:

� Tau kita Hana patinka labiau negu a�?

� Kas? Kita Hana?

� Ta vir�uje. Taip ir maniau.

Tada ji vis dėlto pravirko.

Jis ne�te nune�ė j� paskutiniais laipteliais, koridoriumi ir kamara į kambarėlį. Pūtė jai į kaklo duobut� ir baubeno į ausį tol, kol ji prajuko.

Ta�iau apkloj�s rimtai pasakė:

� Ji � ne �kita Hana�, ir tu puikiai �inai. Jos vardas Ana! Supranti?

Ji turėjo linktelėti, nes tėtis buvo labai rimtas. Ta�iau jis neatly�o.

� Sakyk �Ana�! � grie�tai paliepė jis.

� Ana...

� Dar kart�!

� Ana! � piktai metė ji.

Tada jis pasakė tai, k� ji labiausiai norėjo i�girsti:

� Tu viena esi tė�io Karna.

� Tada gal ji... Ana gali miegoti kambarėlyje, o a� � vir�uje, � įsidr�sino ji.

� Ne, nes Ana yra mano �mona ir turi miegoti su manimi.

� Kodėl?

�Probstas taip liepė.

� Netikiu.

� Tai pasiklausk, kai atva�iuos kit� kart�!

Jis kalbėjo taip tvirtai, jog ji suprato, kad nemeluoja.

� Tada a� nieko neturėsiu, � sukūk�iojo ji.

� Kai u�augsi, susirasi vyr�.

� Betgi labai negreit. O iki tol turėsiu miegoti kambarėlyje viena...

� Gali pradaryti duris į virtuv�.

Ji papurtė galv�.

� Kita Hana tegu pradaro!

� Ana! � tarė jis.

� Na, Ana!

� Dar kart�!

� Ana, Ana, Ana! � i�rėkė ji ir įsikniaubė į jį.

Į Reinsnes� atva�iavo Isakas. Mat Hana buvo labai u�siėmusi � ruo�ėsi tekėti u� vieno tokio, vardu Olaisenas.

Isakas neatrodė nuliūd�s. Bernui ir Tomui padėjo kasti bulves.

� �įmet daug bulvių, seneli, � pasakė jis ir, pamėgd�iodamas Tom�, i�tiesė nugar�.

Ir Karna rinko bulves. Tik ne taip greitai kaip Isakas. Be to, �alo rankos, ir turėjo jas pakaitom �ildyti burnoje.

� Kodėl tu Isakui senelis, o man � ne? � paklausė ji, bandydama i�spjauti i� burnos �emes, nes tarp dantų grik�ėjo.

Kai pa�iūrėjo į Tom�, jai pasimatė, kad jo veidas keistai atrodo. Perkreiptas.

� Abiem a� toks pat senelis, � pagaliau i�tarė.

Po to puolė smarkiai dirbti. Nusivarė toli į priekį.

Vakare to paties ji paklausė tėtį. Jis pritarė, jog Tomas gali būti senelis abiem. Ta�iau balsas buvo ka�koks persimain�s, ypa� kai jis paklausė:

� Ar tau kas nors sakė, kad Tomas � tavo senelis?

� Ne, � tarė ji, � tik a� sakiau. Nes man ne ma�iau reikia Tomo, kaip Isakui!

Ta�iau ji puikiai suprato, kad nereikia sakyti �od�io �senelis�.

Tada Karna pradėjo draugauti su Sara. Ji rai�a, bet gerai mokėjo skaityti. Ra�ė į storus �urnalus krautuvės kontoroje. Retkar�iais Karna padėdavo jai ie�koti u�silikusių prekių, kai �monės atbėgdavo į krautuv� pritrūk� tai �io, tai ano.

Andersas kalbėdavo:

� Sara yra ma�as protingas �mogus.

Ji tiesiai atsakydavo, jei Karna ko nors j� paklausdavo. Ir kai Karna būdavo prastai nusiteikusi, ji pastebėdavo ir sumanydavo k� nors, kas j� pralinksmintų.

Ant nugaros Sara turėjo stor� kas�. Kai i�sileisdavo plaukus ir nejudėdama sėdėdavo ant kėdės, panė�ėdavo į laum� i� paveikslėlio pasakų knygoje. Vos atsistodavo ir imdavo �lubik��iuoti po kambarį, vėl pasidarydavo pana�i į save.

Karna bandė susidraugauti ir su Ole. Jo plaukai buvo raudonesni u� jos. Dar raudonesni u� Tomo.

Ta�iau jis labai retai būdavo namuose. O jei ir būdavo, kalbėdavo, kaip va�iuos kitur. Į Lofoten� ar į Finmark�. Paskui staiga atplaukdavo laivas ir jį pasiimdavo.

I� kelionės parve�davo sutrupėjusių pirktinių riestainių. Arba mil�ini�kų �uvų su barzda pa�iaunėje.

Olė ir jo �uvys kvepėjo vienodai.

Mo�iutė gyveno tamsiojoje palėpėje. Ta�iau ne visada su ja būdavo linksma. Kartais Karna pati turėdavo prasimanyti, k� veikti. Arba mo�iutė atsisakydavo jai padėti kraustyti dė�es ir lagaminus.

Sykį, kai ji i�traukė suknel�, mo�iutė nenorėjo jos apsivilkti.

Karna pasiguldė savo lėl� į sen�jį ve�imėlį ir dėjosi nesuprantanti, kad mo�iutė o�iuojasi.

Kai tai negelbėjo, Karna atsisėdo ir ėmė j� kalbinti.

� Tau reikėtų u�sivilkti suknel�, mo�iut.

Tyla. Neskaitant garsų, sklindan�ių pro ang� i� apa�ios.

Ji girdėjo, kad Ana apa�ioje skambina pianinu. Greitai. Tarsi d�iaugtųsi.

Auk�tai ant sijos buvo daug didelių kablių. Ten kabojo galybė senų lempų. Stiklai buvo visai nupilk�. Tokie pilki, jog nesimatė, ar viduje yra dagtis.

Kai Ana i�gaudavo kai kuriuos garsus, stiklai sugausdavo. Keista. Tas garsas jai spaudė a�aras.

� Nejau negali apsivilkti suknelės, kad nors k� turė�iau, � neatly�o Karna.

Pagaliau suknia sukrutėjo. I�sigaubė. Pakilo. Su�lamo. Jai suskambo apyrankės.

� Olinės virtuvėje nebėra, � skubiai tarė ji.

Ta�iau mo�iutė tylėjo.

� Atsakyk, kai klausiu, � grie�tai subarė ji.

Negelbėjo.

� Tada nebe�inau, k� man turėti!

Lempos vėl sugaudė. Tylutėliai.

Tuomet mo�iutė pakilo ir i�kėlė vir� galvos rankas. Gūstelėjo vėjelis. Voratinklis kertėje vir� �leivos komodos ėmė sūpuotis.

� Eik�! � su�nab�dėjo Dina.

Karna atsistojo ir įsikibo į mo�iutės sijon�. Tada ai�kiai pajuto. Dina su ja �oka.

� Nenori su manimi �iandien kalbėti, mo�iut? � su�nib�dėjo ji.

� Cit, � nutildė Dina ir ėmė j� sukti.

Reikėjo tik pasiduoti. Buvo gera ir taip. Suktis ir suktis ratu. Kol prarado nuovok� ir mo�iutė turėjo suspausti j� glėbyje.

Retsykiais Karna neturėdavo kur pasidėti. Tai nutikdavo tada, kai ji m�stydavo apie Olin�.

Vijoklinės ro�ės pradėjo dejuoti. Spygliais ir sud�iūvusiomis �akelėmis zulinosi į kambarėlio lang�. Tai tebuvo triuk�mas. Per artimas, kad būtų didelis. Per a�trus. Erzinantis.

Vis dėlto jie giminingi � ro�ių krūmas ir jūros gausmas. Didysis o�imas nu�lavė nuo �akelių snieg� ir privertė jas brū�uotis į lang�. Keli lapai, susirauk�lėj� ir susting�, tebestyrojo tarp raudonai rudų ro�ių kekių.

Ne visada �itaip buvo. Prie� i�krentant sniegui, �viesoje kekės atrodė raudonos ir mink�tos. Kaip oda. Arba raudonos ir sunkios, lietui lyjant. Seniai.

Dabar Ana u�dėjusi jos pir�tus ant juodų bei baltų klavi�ų ir juokiasi, kai ji i�gauna garsus.

Tėtis beveik visada gerai nusiteik�s. Tikriausiai dėl to, kad Ana nesiruo�ia niekur i�plaukti.

Kai Karna paklausė, kas įvyko �Gulbėje�, kai jie vedė, abu tik susi�velgė ir nusijuokė.

Jai nepatiko.

Tėtis j� pasisodino ant kelių ir pasakė, kad Ana bus jos naujoji mama, nes mirusioji Karna negali.

Tada ji i�dro�ė:

� Mes juk turime tikr� Han�.

Tėtis supyko.

Ji suprato, kad nevalia sakyti dviejų �od�ių. Senelis ir Hana. Kaskart tuos �od�ius prisiminus, prie� akis i�kildavo su�alusių vijoklinių ro�ių u� lango vaizdas.

�altis � kaip tamsa ir naktis. Ateina staiga. I� kur?

16 skyrius

Benjaminas su Ana buvo pakviesti į pastorij� vai�ių. Baigus valgyti, probstas prakalbo apie neįmanom� �vietimo komisijos padėtį parapijoje. Ir niekam tikusį inspektorių, kurio prireikus niekada nerasi. �is k� tik atsiunt�s lai�k�, kuriame pra�osi �į rudenį atleid�iamas nuo pareigų, nes reiki� nusikasti bulves ir kitokių darbų susikaup�.

Kai toks inspektorius, negali tikėtis, kad vaikai tvarkingai lankytų mokykl�. O baudas, kurios skiriamos tėvams, sunku i�reikalauti.

� I� tų varg�ų net imperatoriaus Isakas nepadėtų nieko i�pe�ti, � pasiskundė probstas.

Taigi jis teiravosi, ar Benjaminas nesutiktų perimti Larso Larseno pareigų. Reiki� jauno �mogaus, kuris �ino, ko verta knyginė i�mintis, ir pa�įsta apgailėtinas neturtėlių gyvenimo s�lygas. Daktaras kaip tik toks ir es�s.

Benjaminas sėdėjo nusteb�s ir pamalonintas. Ta�iau papurtė galv� ir atsipra�ė probst� � neman�s, jog tinka tokioms pareigoms. Va jei būtų kalbama apie dalyvavim� sveikatos komisijoje, jis jaustųsi labiau nusimanantis.

� Sveikatos komisijoje turime mūsų ger�jį apylinkės gydytoj�, ta�iau inspektoriaus pareigoms reikėtų tokio kaip jūs.

Probstui nepavyko perkalbėti Benjamino, bet jis toliau kalbėjo apie savo �irdies rūpestį, augan�iosios kartos i�simokslinim�.

Ir rūpėjo jam, ne kaip i�reikalauti baudas, o tai, jog vaikai negauna mokslo, priklausan�io jiems pagal įstatym�.

Ana paklausė, dėl ko tėvai neleid�ia vaikų į mokykl�.

� Yra dvi pateisinamos prie�astys. Viena i� jų � ligos, ypa� u�kre�iamosios, kaip daktaras �ino, o kita � klimatas. Ta�iau �monės nori, kad vaikai būtų namie per darbymetį, �vejybos sezon� ir �iaip, kai atsiranda kokio darbo. Kai kurie taip nusigyven�, jog neįstengia vaikų aprengti ir įdėti jiems pavir�io, kad �ie galėtų eiti į mokykl�. Bet pernelyg i�didūs pra�yti paramos i� neturto komisijos. Tada lengviau pasakyti, kad vaikas serga. Be to, įtėviai i�naudoja varg�us vaikus ir prasimano visokio melo, kad i�laikytų pigi� darbo jėg� ir nereikėtų i�ruo�ti jų į mokykl�.

� Nejau nieko negalite padaryti? � paklausė Ana.

� �įmet penkis vaikus pa�aukėme į prievolin� mokykl� Stranstede, nes per visus metus pamokose jie nepasirodė nė dienos. Deja, nors padavėme du skelbimus, neatsirado mokytojo. Tikriausiai dėl atlyginimo. Ta�iau vietos valdyba nesiima nieko spr�sti. Be to, parapijoje ne tiek jau daug �monių, tinkamų tokiam darbui. Su vaikais, patenkan�iais į prievolin� mokykl�, paprastai nelengva dirbti.

Ana paklausė, kokie reikalavimai mokytojui.

� Laimei, nereikia samių kalbos, ta�iau būtina i�manyti tikyb�, gerai mokėti skaityti, ra�yti ir skai�iuoti. Ir dar svarbu autoritetas. Kaip tik jo da�nai ir pristinga. Mokytojai mieliau griebiasi ryk�tės, u�uot drausmin� autoritetu.

� Gaila, kaip reikiant nemoku norvegų kalbos, � tarė Ana.

Probsto �mona buvo ma�akalbė moteris, retai įsiterpdavusi į

savo vyro pokalbius. Dabar ji atgijo.

� Ar ponia Grenelv jau�ia pa�aukim� mokytojauti?

� Ne�inau, ar galė�iau apibūdinti tokiu skambiu �od�iu. Ta�iau būtų smagu pabandyti. Mano tėtis pasirūpino, kad gau�iau ger� i�silavinim�, jei leisite pabūti nekukliai. Bet, �inoma, įgijau jį Kopenhagoje ir �ia jis grei�iausiai netiks? � pasakė ji ir �vilgtelėjo į Benjamin�.

�is įspėjamai pa�iūrėjo į j�. �vilgsnis bylojo: �Ne, probstas nieko ne�ino apie tai, jog nesu gav�s leidimo verstis praktika�.

� Bet ponia Grenelv tikriausiai turi darbo per akis, rūpindamasi dideliais savo namais?

Ana nuraudo ir pasijuto kiek nejaukiai.

� Viskas eisis, kaip ėj� � turime ger� �eimyn�, � skubiai tarė Benjaminas.

Iki tol jis ne�inojo, kad Ana mielai apsiimtų mokytojauti. Įtarė, jog ir ji pati ne�inojo. Ta�iau jam nepatiko matyti j� sumi�usi�.

Probstas, kuris suprato klyd�s, kai manė tuoki�s besilaukian�i� nuotak�, pagyvėjo.

� Jeigu sutiktumėte apsiimti �į ger� darb�, nemanau, kad danų kalba būtų kokia nors kliūtis. Ankstesnysis mokytojas buvo kvenas[3], dorai nemokėj�s nei ra�yti, nei �nekėti norvegi�kai. Jūs kalbate gra�ia danų kalba, ponia Grenelv. Ir darbas � tik pora savai�ių iki Kalėdų. Svarbu, kad galėtumėte įkalti jiems į galvas, kas būtiniausia, i� norvegi�kojo katekizmo. O skaitytuvai juk suprantami bet kokia pasaulio kalba, � su �ypsena pridūrė jis.

Benjamino nuostabai, Ana atsakė, jog yra pasiry�usi imtis darbo, jei tik probstas i�drįs j� rekomenduoti.

� Dėl Dievo meilės, � lip�niai tarė probsto �mona.

Probstas pri�adėjo �nektelėti su �vietimo komisija. Jie neturį

i� ko rinktis. Kaipgi kitaip padėsi na�lai�iams, kuriuos �monės paėm� globoti ne i� krik��ioni�kų paskatų, o dėl nemokamos darbo jėgos?

� Ta�iau lengva jums nebus! � pridūrė jis.

� A� d�iaugiuosi! � pasakė Ana.

� Kada jums atginti paklydėlių band� į ba�ny�ios klas�?

� Bet kada.

� Na, ir prad�iuginot probst�. O jūs, daktare? Neprie�taraujate?

Benjaminas neturėjo kada pam�styti, dėl ko galėtų prie�tarauti. Ta�iau �ypsodamasis papurtė galv�.

� Puiku! Apie tai prane�iu �vietimo komisijai. Bus sudarytos visos s�lygos. Ka�ko dar norėjau paklausti. A, ar kada nors esate stovėjusi prie� mokinius?

� Tik tuos, kuriems duodavau pianino pamokas.

� Pianino pamokas! Taip, tiesa. Jūs muzikali. Tokiu atveju jums reikia parūpinti giesmyn�.

� Kiek bus vaikų? � paklausė Ana.

� Penki. Nuo de�imties iki penkiolikos metų. Keturi berniukai ir viena mergaitė.

� Ar ne geriau būtų surengti mokykl� Reinsnese? Ten daug vietos. Ir pianinas yra. Berniukai galėtų miegoti bernų kambaryje, o mergaitė � su dviem tarnaitėmis did�iajame name.

� Mieloji, tai labai svetingas pasiūlymas. Bet jums derėtų apsitarti prie keturių akių. A� net ne�inau, ar vaikai neaptek� nie�ais ir kitais parazitais.

� �itų, manau, mokėtume atsikratyti, � atsainiai tarė Benjaminas, nors tiek visko vienu kartu jam jau buvo per daug.

Ta�iau Ana, matyt, rimtai pasiry�o gelbėti Norlano bera��ius. Taigi teks ir jam. O kol atėjo laikas vykti namo, Ana su probstu ir jo �mona jau tujinosi. Benjaminas pastebėjo, jog atsisveikindamas probstas labai natūraliai pasakė: �Sudie, mieloji Ana�.

Netrukus jiems buvo prane�ta, jog prievolinė mokykla Reinsnese veiksianti dvi pirm�sias lapkri�io savaites. I�laidos penkių mokinių apgyvendinimui ir maitinimui, be to, k� �ie turėsi� i� namų, būsi� apmokėtos. Ta�iau mokiniai turį gauti paprasto kasdienio maisto.

Poniai Anai Grenelv, kuri parod�iusi ger� �irdį ir prisiėmusi �i� atsakomyb�, būsi� atlyginta dviem taleriais u� savait�.

Inspektuosi�s pats probstas, kad įsitikintų, jog pamokos vedamos tvarkingai, pagal Norvegijos įstatymus. Jis jau turėj�s progos įsitikinti, kad jos kalba lengvai suprantama, o dėstomų dalykų i�manymas puikus ir nekeliantis abejonių.

Ana atbėgo tekina, i�kėlusi vir� galvos lai�k�, ir d�iūgaudama tė�kė jį ant stalo prie�ais Anders� ir Benjamin�.

Benjaminas perskaitė jį balsu.

� Neblogai. Bet juk dar ne�inote, kas per nevalos susirinks? � pasakė Andersas.

� Du jau pasiun�iau i�siutėliauti, � sukrizeno Benjaminas ir erzinamai dirstelėjo į An�.

� Dabar tereikia �iūrėti, kad savo ėdrumu mūsų elgetomis nepaleistų, � i�sakė Andersas kit� savo rūpestį.

� Jie juk turės pasiėm� i� namų, � tarė Ana.

� Kiek pa�įstu Bergljot�, nebus taip, kad kiekvienas sėdės sau krimsdamas papelėjusi� duon� i� savo dė�utės.

� Bet a� juk gausiu keturis talerius atlyginimo ir maistpinigių. Ir viskas truks tik dvi savaites!

� �inoma, �inoma! � sumurmėjo Andersas ir neturėjo ko daugiau pasakyti. An� jis laikė vieninteliu tobulu �mogumi Reinsnese. Jam būdavo be galo malonu sutikti beveik su viskuo, k� ji sako.

Sara padėjo Anai mokyti svetimus vaikėzus, nakvojan�ius bernų kambaryje. Ir mergait�, kuri ne�iūrėdavo į �mones ir nė karto nepravėrė burnos, tik tūp�iojo. Jos kojinės buvo tokios skylėtos, jog Stinė numezgė naujas.

Sakė, kad jie einantys į prievolin� mokykl�. Karnai taip pat leido lankyti pamokas su s�lyga, kad netriuk�maus. Jie sėdėjo did�iausiame samdinių trobos kambaryje, ū�ė krosnis, o Ana svetimus vaikus klausinėjo, pasakojo jiems, dainavo arba skaitė.

Ji kalbėjo taip lėtai ir ai�kiai, jog ėmė miegas. Ta�iau netikėtai pasakojime kas nors nutikdavo, tad nevertėjo nieko praleisti pro ausis.

Karna klausėsi, kaip Sara su Ana aptarinėja kitos dienos pamokas. Anai reikėjo priprasti prie norvegi�kų �od�ių knygose.

� Tu imli! � pasakė Sara.

Tuomet tėtis su Andersu nusi�ypsojo, o Sara u�vedė kalb� apie Matild�, kuri niekada nepraveria burnos.

� Man rodos, ji nemoka skaityti, � nusiminusi pasakė Ana.

� Moka, kaipgi, skaito kiekvien� dien�. Ir ma�iau, ir girdėjau, kai buvau samdinių troboje. Niekas tiek neskaito kaip ji.

� Bet kodėl ji tyli, kai klausiu?

� Tu sakai: �Papasakok, kiek �monių Dievas sukūrė i� prad�ių!� Bet, mano nuomone, reikia sakyti: �Perskaityk, kas para�yta knygoje�.

� Kodėl? Juk neu�tenka perskaityti, ji turi mokėti atmintinai.

Sara atsiduso ir pa�iūrėjo į Anders� ir tėtį tikėdamasi pagalbos. Ta�iau jiems, matyt, tai nerūpėjo. Jie buvo u�siėm� savais reikalais.

� Ji i�sig�sta, kai reikia pasakoti. Mat mano neturinti ko pasakyti. Bet papra�yk perskaityti, kas para�yta knygoje, ir ji �inos, k� daryti.

Kit� dien� Ana pasakė mergaitei:

� Atsistok, Matilde, ir perskaityk pamok�, kuri� vėl buvau tau u�davusi �iandienai, �vent�j� istorij� apie pasaulio sukūrim�!

Mergaitė atsistojo, pasmakrėj susinėrė rankas ir pakėlė akis į lemp�, kaban�i� auk�tai palubėje. Tada prabilo. �od�iai i� jos liete liejosi, nepertraukiamu srautu. Apie Diev�, Adom� ir Iev�. Karnos galva, nė probstas nebūtų mokėj�s geriau papasakoti.

Mergaitės balsas buvo visai kitoks nei tada, kai �iaip kalbėdavo. Tai truko taip ilgai, jog Karna ėmė baimintis, kad j� prispirs gamtos reikalas. Baisu, kad u�duotos pamokos gali būti tokios didelės.

Mergaitė neturėjo net kada kvėptelėti. Bėrė nesustodama ir įtraukdavo oro tik tuomet, kai imdavo dusti. Karna pamanydavo, kad Matildė tuoj tuoj nugrius. Bet �i nenugriūdavo.

Paskui ūmiai u�baigė. I�tarė �amen�, tūptelėjo ir vėl atsisėdo.

� A�iū, Matilde, niekada negirdėjau, kad kas nors būtų taip gerai i�mok�s pamok�! � pasakė Ana. Ji atrodė ir nud�iugusi, ir i�sigandusi. Karnos galva, labiau i�sigandusi.

O Sara ir berniukai taip d�iaugėsi, jog �vietė visi dantys. Vieno i� did�iųjų vaikėzų burnoje Karna pamatė net raudon� lie�uvį.

Nuo to karto Ana visada sakydavo: �Atsistok ir perskaityk pamok��.

Vien� dien� Karna griuvo per vidurį pamokų nepasirėmusi rankomis.

Po to ji suprato � jie nebenori, kad ji ten būtų. Sakyti nieko nesakė, bet taip keistai �iūrėjo.

Ji paklausė tėtį, kodėl taip yra, ir �is paai�kino, kad vaikai bus kiek nusigand�, nes baisu, kai ji staiga griūva ir jie ne�ino, dėl ko. Nereikia dėl to sukti galvos.

Kol jie ne�inojo, kad ji griūva nuomariu, kalbėdavo su ja ir pasiimdavo į paplūdimį �aisti. Dabar tik spoksojo.

Svetimi �monės visada keistai �iūrėdavo į mėlyn� ir rud� jos akis. Tai būdavo nesunku pakelti. Be to, ji beveik niekada niekur neidavo be tė�io.

Bet kai į j� ėmė keistai �iūrėti tie vaikai, atva�iav� į Reinsnes�, ji tetro�ko, kad jie grei�iau dingtų.

Tėtis padėjo jai popieriaus lape nubrė�ti penkis brūk�nelius. Kasdien ji turėjo perbraukti vien� brūk�nelį, kad i�eitų kry�iukas. Taip ji matydavo, kiek dienų liko. Nuo to kiek palengvėjo, bet nelabai.

Kai ji su tė�iu, niekis, kad Ana u�siima su svetimais vaikais.

Karna norėjo, kad jis pasakytų, jog negali be jos būti. Kaskart to trok�davo. Bet tėtis taip niekada nesakydavo.

Kartais tardavo:

� Karna! Mano mylimas vaikelis!

Visuomet ta keist�ja kalba.

Kai ji paklausė, kodėl taip kalba, jis atsakė:

� Pas mus �monės �od�iais pavadina daiktus ir pasakoja, k� daro. Kai kalbu dani�kai, galiu pasakyti, k� jau�iu ir kaip jau�iuosi.

18 skyrius

Berlyne buvo speiguota �iema, nors jau turėjo ateiti pavasaris. Tarnaitė vis� dien� kūreno krosnį. Pagaliau sienos į�ilo.

Dina sėdėjo i�puoselėtose rankose laikydama du lai�kus. Pirmasis buvo i� Reinsneso, antrasis � nuo pa�įstamo advokato.

Lai�kas i� Norvegijos j� pasiekė greitai, o kitas ėjo nepaprastai ilgai. Nors abu para�yti 1878 metų vasario dvide�imt antr�j�.

Ties ta diena kalendoriuje pavaizduotas akmuo. �enklas tikėjimo, jog t�dien �ventasis Petras met�s į �em� įkaitint� akmenį, kad su�iltų oras ir imtų trauktis ledai.

Ji sėdėjo prie�ais didelį veidrodį. Plaukuose �viesavo sidabro gijos, bet rauk�lės veikiau priminė �e�ėlius nei tikr�sias senėjimo �ymes. Tarsi oda būtų u�sigrūdinusi nuo senatvės ir veid� aptraukusi plonu apsauginiu sluoksniu.

I�bandymų met� arba netikėtai u�klupus jausmams, kaip dabar, jis suei�ėdavo ir tapdavo nesunkiai pastebimas.

Kambarys buvo didelis, bylojantis apie i�rankų skonį, ir tuo pat metu kone skurdus savo paprastumu. Sienos nukabinėtos meno kūriniais. Vienoje kertėje stovėjo violon�elė, kambario viduryje � fortepijonas. Vir� jo kabojo mil�ini�kas kri�tolinis sietynas, kuris negarsiai sutilind�iuodavo, kai kas nors trinktelėdavo laukujės duris trimis auk�tais �emiau arba pro �alį prava�iuodavo ve�imaitis.

Balta koklinė krosnis u�ėmė vis� kamp� nuo grindų iki lubų. T�dien �alvarinės durelės buvo atidarytos ir ant taisyklingo parketo ra�to atsispindėjo liepsna.

Advokato lai�k� ji sulankstė ir įdėjo į stal�ių, paki�o po ra�omuoju popieriumi ir vokais.

Kit� lai�k� nusine�ė prie vieno i� trijų langų, �iūrin�ių į judri� liepų alėj�. Ji atidarė lang� ir persisvėrė pro jį.

Diena ėjo vakarop, ore skraidė snaigės. I� apa�ios j� pasiekė arklių kanopų, skuban�ių kojų, ridenamų statinių ir ve�imų ratų garsai. Po med�ių vainikais kybojo saulės �viesos kaspinai.

Ji i�lankstė lai�k� ir, suspaudusi nyk��iu ir smiliumi, leido jam lengvai pleventi tarp snaigių.

Tuo metu pro vartus taikėsi įeiti auk�tas vyri�kis.

Ji pamosavo lai�ku.

Kadangi jis nepa�iūrėjo auk�tyn, ji įsiki�o į burn� du pir�tus ir su�vilpė. Tuomet jis pakėlė veid�, nusiėmė skrybėl� ir pamojavo.

Ji kilstelėjo rank� su lai�ku ir metė. Rimta mina, ne�ūktelėjusi ir nieko nepasakiusi, paleido jį skristi. Abu sekė lai�k� akimis.

Vyri�kis pasistatė daktaro krep�į ir bandė lap� sugauti. Stiebėsi dideliu kūnu auk�tyn, kad pagriebtų, bet veltui. Kelet� kartų be jokios naudos paikai �oktelėjo.

Silpnas vėjelis �aidė lai�ku ir jį skraidino, o snaigės pama�u gėrėsi į popierių. Kai lai�kas apsunk�s nusileido ant �emės, ra�alas jau buvo susiliej�s.

Galų gale jis lai�k� nutvėrė ir pastovėjo palenk�s prie jo galv�. Tada vėl pakėlė veid� į lang�.

Bet ji jau buvo u�sidariusi.

Jis įteikė jai lai�k� ir pabu�iavo. Ta�iau ji nepaėmė. Akimirk� lai�kas buvo tarp jų. U�simerk�s jis numetė jį ten, kur manė esant veidrod�io lentynėl�.

� Ragana! Kam erzini mane mesdama lai�k�, kad taptų neperskaitomas, kai galų gale jį pagausiu? Nuo ko jis? � sumurmėjo prie jos lūpų.

� Nuo Anos, � atsakė ji ir padėjo jam nusivilkti palt�.

Jis �engė tiesiai prie krosnies ir prie� �ilum� ėmė trintis rankas. Pūtė ir trynė.

� Mat kaip, nuo Anos, � abejingai tarė. � K� ra�o?

� Apsigyvenusi Reinsnese. Bet dabar ten tamsiau negu vasar�.

� Kaip suprasti? � skubiai paklausė jis.

� �iem� tamsiau.

� A, ta prasme... O Benjaminas?

� Pagaliau gavo gydytojo licencij�.

� Tie norvegai � visi�ki idiotai, � nir�iai tarė jis.

� Bet jis j� gavo.

� At�v�sim?

Jis pasisuko į j� ir mostelėjo galva į praviras miegamojo duris.

� Ne dabar.

� Kodėl tu tokia nemeili?

� M�stau.

� Apie k�?

� Apie nami�kius.

Jis nusijuokė ir apkabino j�.

� K� apie juos i�m�stei?

� Dar nei�m�s�iau.

� �it kaip. K� dar Ana para�ė lai�ke?

� Pra�o mane atva�iuoti.

� Jie juk nuolat pra�o. O mes imkim pagaliau ir nuva�iuokim!

� Mes?

� Taip, a� va�iuosiu kartu.

� Ne.

� Kodėl?

� �iaurėje man�s laukia vyras ir �eima, kuriuos palikau.

� Betgi tai buvo prie� pus� am�iaus. Vyras �ino, kad tu, kad mes...

� Ir dėl to turė�iau jį skaudinti atsitempdama meilu�į? Ne! Ji ramiai nuėjo į miegam�jį ir u�sidėjo skrybėl�.

Jis nusekė i� paskos ir, plaudamasis rankas, per petį stebėjo.

� Kur valgysime? � paklausė ji.

Jis apsisuko patėk�damas pamuilių.

� I�siskirk, � piktai rė�ė.

Ji prismeigė skrybėl� smeigtukais ir paėmė veidrodėlį pasi�iūrėti, kaip atrodo i� nugaros.

� Ne!

� Jau seniai laikas! Juk taip?

� A� negaliu i�siskirti su Andersu.

Jis stvėrė rank�luostį ir �luostydamasis nusvirduliavo prie jos.

� Gal galima paklausti, kodėl?

� Neu�trauksiu gėdos broliui, kuris man visada darė tik gera.

� Vie�patie gailestingasis, vadinas, esi i�tekėjus u� brolio! Ir jau daug metų i�vengei kraujomai�os. Be to, gėd� jam u�traukei dar tuomet, kai jį palikai.

� Cit!

Ji pridėjo pir�t� jam prie lūpų ir papurtė galv�.

� Nė velnio, � ry�tingai tarė jis. � Dabar tu apsispr�si tam �ingsniui. Va�iuosi namo ir jam paai�kinsi. Andersas, seniokas, visk� supras. Po to galėsime grį�ti į Berlyn� ir susituokti.

� Kada po to?

� Kai pamatysi, kad i�va�iuodama, grį�dama ir i�siskirdama su vyru, kuris tau nė kiek nerūpi, pasielgei teisingai.

� Akseli, tu nuolat pamir�ti vien� dalyk�.

� Kokį?

� Tu neturi galios pakeisti mano gyvenimo ar mano min�ių. Be to, Andersas man rūpi.

� K� gi. Dėkui u� tiesų �odį! Va�iuok viena. Rinkis! Arba a�, arba... tas ten. Puiku!

� Man rodos, �į pokalbį, ar kaip pavadinsi, jau esame turėj�. Jis lygiai toks pat kaip ankstesnysis, po ano lai�ko.

� Velniava!

� Tiesa, yra vienas skirtumas.

� Koks?

� �įkart va�iuosiu. Paskirsiu tam vasar�. Viena.

�ito jis nesitikėjo. Sugniau�ė rank�luostį į gniu�ul� ir sviedė sienon. Dideliais �ingsniais perėjo kambarį, �iupo palt� ir skrybėl�. Negai�o vilkdamasis. Tik nėrė pro duris.

Ji padėjo veidrodėlį ant komodos, paskutinįkart apsi�iūrėjo maudamasi pir�tines. Ta�iau į �viesių akių dugn� jau buvo grį�usi tu�tuma.

Kai ji i�ėjo pro vartus, jis traukė dūm�. Taip, tarsi nuo to priklausytų gyvybė ar mirtis. Jau gailėjosi pasikar��iav�s. Ta�iau buvo per vėlu. Suprato tai sutik�s jos akių �vilgsnį. Ji tė�kė ant stalo kortas.

1 skyrius

KAIP �IURIN�IŲJŲ VEIDAI ATSIMU�A VANDENYJE, TAIP �MONIŲ �IRDYS MATOMOS GUDRIEMS.

(Pat 27, 19)

Buvo vėsi tūkstantis a�tuoni �imtai septyniasde�imt a�tuntųjų popietė, susiėjimas svetainėje. Ana stovėjo prie lango dairydamasi Benjamino valties.

Sara buvo u�ėjusi paskaityti Andersui laikra��io, nes jo regėjimas smarkiai pusilpo. Kaip paprastai, klausėsi ir Ana su Karna. Kartais Sara juos smagindavo skaitydama garlaivio keleivių s�ra�us. Pakeisdavo bals� ir kalbėdavo dailiai kaip poniutė arba griausmingu bosu, kai i� kur nors būdavo laukiama atvykstant garsenybių su kilniais titulais.

Pasi�aipiusi i� apskrities vir�ininko ir anglų lordo, ji nu��iuvo.

Tyla truko taip ilgai, jog Andersas i�sitraukė i� burnos pypk� ir nekantraudamas pratarė:

� Na?

Tuomet Sara tyliai, bet ai�kiai perskaitė:

� Į �iaur� i� Hamburgo plaukian�iu laivu �Haraldas Gra�iaplaukis�, kuris gegu�ės tre�i�j� atvyko į Bergen�, keliauja ponia Dina Bernhoft.

Sara sėdėjo supamojoje kėdėje abi kojas susikėlusi ant skersinio, ta�iau �įkart, tardama �od�ius, nesisupo, kaip buvo įpratusi. Tykiai tūnojo tiesia nugara. Baigusi nuleido laikra�tį ant kelių, nepakeldama akių į Anders�.

Niekas nekrustelėjo ir nepratarė nė �od�io.

Galų gale Ana atsigr�ė nuo lango ir pa�velgė į Anders�.

Vyras akimirksniu perbly�ko. De�ine ranka griebėsi u� krūtinės. Smakras nuknabo, jis u�simerkė, lyg persmelktas a�traus skausmo. Paskui atsitiesė kėdėje ir tarė:

� Perskaityk dar kart�.

� A� noriu! � parei�kė Karna, siekdama laikra��io, ir Sara padvejojusi jai atidavė.

Teko luktelėti, kol ji prasigavo pro visas raides ir i�siai�kino, kaip jas sudėlioti į �od�ius. �odį �Hamburgas� buvo sunkiausia įveikti, tad Sara paku�dėjo.

Karna dėbtelėjo į j� įsi�eidusi ir skaitė toliau.

Andersas kvėpė or� giliais trūkiais ir pūs�iojo lauk kone grėsmingu �nyp�timu.

� Taigi! � tepridūrė.

Ana nuėjo į kamar� ir i� �so�io pripylė vandens. Padavė stiklin� Andersui. Ta�iau jis, rodos, nieko nematė. Tarsi būtų ligonis, ji atsistojo �alia ir jį girdė.

Jis pasėdėjo valandėl� krėsle, nusitvėr�s neu�degt� pypk�, paskui i� lėto pakilo ir nuėjo ant auk�to.

Ana nuo jo neatly�o. Nusekė į koridorių. Ta�iau sustojo prie laiptų tarsi supratusi, kad sekdama toliau į�eistų sen�jį jūrinink�.

Galiausiai durys vir�uje u�sivėrė.

Ji stovėjo bejėgi�ka i�rai�ka �velgdama į tu��ius laiptus. Paskui grį�o į kambarį ir paėmė i� Karnos laikra�tį norėdama pati perskaityti, kas para�yta.

� A� gi jau perskai�iau... � prasi�iojo Karna, ta�iau nutilo.

� Taigi, Karna, pagaliau atvyksta tavo mo�iutė! � tarė Ana. Balse nebuvo to d�iaugsmo, kokį turėtų sukelti tokia naujiena.

Atplaukė Benjamino valtis. Niekas nepastebėjo, kol nei�girdo jo koridoriuje.

Karna �oko pasitikti garsiai prane�dama naujien�.

Sara pasilabino ir kukliai i�slinko lauk. Taip �inia apie Dinos atvykim� pasiekė ir i�imtininkų trob�.

Benjaminas valandėl� sustingo prie durų. Paskui pastatė daktaro krep�į ant lentynos ir stropiai ėmėsi atseginėti liemen�.

� Nieko sau... Kur Andersas?

� U�lipo į vir�ų, � su�nab�dėjo Ana ir nuėjo į kambarį.

Karna liko �alia, pra�ėsi pakeliama ir pamyluojama. Ta�iau jis, ko gero, u�mir�o, k� reikia daryti. Tik paėmė jai u� rankos ir nusekė įkandin Anos.

� Kaip jis sutiko �ini�?

� Visai sugniu�o. Manau, ka�kas �ird�iai.

Benjaminas u�bėgo laiptais netar�s daugiau nė �od�io.

Ana vaik�tinėjo pirmyn atgal.

� Kodėl jūs tokie? Nenorite, kad mo�iutė atva�iuotų? � paklausė Karna.

� Norime, mergyt! Ta�iau nesikėjome, � ramiai paai�kino Ana.

� Gal tik Andersas jos nenori? Ar todėl nuėjo ant auk�to?

� Andersas taip pat nori, kad ji atva�iuotų, bet nemanė, jog kada nors tai įvyks.

Benjaminas nulipo �emyn.

� Sako, buvo �okas. Nieko daugiau. Neskauda nei �irdies, nei dar ko nors.

� Bet a� ma�iau, kad jis prastai jautėsi, � atkakliai tarė Ana ir padavė jam laikra�tį.

Jis atsisėdo ant kėdės kra�to. Akys i�kart nukrypo į laivo keleivių s�ra��.

� Taip! �ia bent naujiena! � tarė jis.

� Ir tu nesid�iaugi? � paklausė Karna ir u�sirop�tė jam ant kelių.

� D�iaugiuosi! � tvirtai pasakė jis.

� Tai kodėl jūs tokie keisti?

� Matai, viskas labai netikėta, � sumi�o jis.

� Be to, ji nieko neprane�ė, kad būtume galėj� pasiruo�ti, � tarė Ana.

Karna �vilg�iojo tai į vien�, tai į kit�.

Ana atidarė duris į valgom�jį ir nuėjusi atsisėdo prie pianino. I�gavo kelis akordus, paskui apsigalvojo ir ėmė skambinti visai k� kita, pratrukdama juoktis.

� Ei, pagaliau atva�iuoja �mogus i� did�iojo pasaulio! Galų gale bus su kuo pa�nekėti! Pagroti! �mogus, �į t� nusimanantis apie muzik�! Benjaminai, nuostabu!

�tai ko trūko. Anos d�iaugsmo prover�io. Karna tai pajuto ir apsikabino tė�iui kakl�.

� Nubėk į virtuv� ir pasakyk, kad atva�iuoja mo�iutė, kad a� alkanas ir noriu ko nors u�k�sti. Gali būti pravės� pietūs, � linksmai tarė jis.

Kai Karna dingo i� kambario, Ana liovėsi skambinti ir pasakė:

� Po trijų dienų ji bus �ia, jei garlaivis nevėluos.

Karna parlėkė atgal ir su�uko:

� Bergljota klausia, ar mo�iutė �ino, kad garlaivis �ia nebe- u�plaukia ir jai reiks i�lipti Stranstede!

Ana tarė, jog veikiausiai �inanti.

Benjaminas nieko nesakė, stovėjo nusisuk�s ir �velgė į įlank�.

� �tai kaip, naujien� atne�ė prasimu�ėlių laikra�tis, kurio pagrindinis akcininkas � Olaisenas. Ir i�lips ji Olaiseno krantinėje! Mat kaip, � sumurmėjo kone pats sau.

� Argi tai svarbu, Benjaminai? � paklausė Ana ir priėjo prie jo.

� �inoma, ne, � nusijuokė jis.

Apie savo galvosūkį dėl Dinos parvykimo Bergljota negalėjo lyg niekur nieko garsiai kalbėti. Pirmiausia ji atėjo patarimo pas Stin�. Ta�iau �i neturėjo atsakymo.

Todėl Bergljota �nab�domis kreipėsi į An�, bet �i nelabai suprato merginos �od�ius.

� K� nori su�inoti?

� Taigi jei ponia Dina gyvens... kur ji miegos? Anderso kambarėlyje ar?..

� Gali jį paklausti.

� Ne, dėl Dievo meilės... Jis tik vėl sunegaluotų. Kaip tada, kai su�inojo, kad ji atva�iuoja.

� A, dėl to... A� i�siai�kinsiu.

Ana paklausė Benjamin� prie keturių akių, ir jis atsakė, kad Dina turėtų miegoti did�iajame erkeryje. Anderso nereiki� varginti tokiais dalykais.

� Ar tai nereik�, jog atimame i� Anderso teis� spr�sti? � nedr�siai tarė Ana.

� Ne, paklausdami tik suglumintume jį. Būtų dar blogiau.

Pama�iusi Anders� vien� einant prie val�ių pa�iūrių, ji nusiskubino įkandin norėdama pakalbėti su juo akis į akį.

Ji paklausė be u�uolankų, stengdamasi neatsilikti nuo jo didelių �ingsnių.

Andersas nesutriko. Tik ūsai kilstelėjo, kai jis patempė burnos kampu�ius.

� Mūsų su Dina santuoka formali. Nemiegojome vienam kambary nuo tada, kai Benjaminas buvo dar vaiki��ias, kurį reikėjo padėti jai u�auginti. Nemanau, jog reikėtų j� varginti dėl smulkmenų. Dabar man tiesiog smagu, kad atva�iuoja pasisve�iuoti.

Ana �irgliojo toliau jo tempu, nieko nebesakydama. Tada jis stabtelėjo ir gera�irdi�kai suėmė jai rank�.

� Matai, daugelis �monių, kurių namuose pakankamai vietos, turi po atskir� kambarį. Tik Ana su Benjaminu pa�ėli�kai vienas nuo kito priklausomi.

Ana stebėjo jį. Su Andersu j� siejo savoti�ka draugystė. Nors ir labai nepana�ūs, jie tyliai pasi�neku�iuodavo apie daug k�. Ji i�moko įsiklausyti, kas slypi u� paprastų �od�ių. Jis savo ruo�tu sėdėdavo u�simerk�s, kai ji skambindavo pianinu. Da�nai jie būdavo tik dviese.

Stori �ili plaukai. �iurk�tūs trumpi ūsai, glotniai nuskustos pa�andės. Akys visada primerktos. Tarsi bandytų prasiskverbti į ka�k�, ko niekas daugiau nemato. Figūra tiesi ir prakauli.

� Prie� kiek laiko matei j� paskutinįsyk, Andersai?

� Visas am�ius prabėgo. Seniai lioviausi skai�iav�s metus. Kitaip tap�iau skenduolio pamėkle.

� Skenduolio pamėkle?

� Taip, tai tas pabaisa ant apvirtusios valties.

Ji m�sliai linktelėjo. Tada suspaudė jam rank� ir į jį atsi�liejo.

� Tu nerimauji?

� Hmm... Negalė�iau paneigti.

� Tebemyli j�?

� Rodos, ana ten lietus renkasi, � tarė jis ir delnu prisidengė primerktas akis.

Ji paslap�ia stebėjo jį i� �ono.

Tada kiek sumi��s jis kep�telėjo jai per petį ir tarė:

� Svarbiausia, kad tu atva�iavai pas Benjamin�. Tai � ateitis! O praeitis, matai, savo atsiėmė. Ji tokia, kokia yra. Neimk į galv�, Ana.

Karnai dingojosi, kad visi tapo svetimi. �ino ka�k�, ko nesako. Kas buvo prie� daugel metų, prie� jai gimstant. Ka�k� apie mo�iut�. Galėjai pamanyti, jog visi bijo Dinos grį�imo namo. J� persekiojo nemaloni nuojauta, kad jie kalbasi apie tai, kai jos nėra kambaryje.

Andersas nebeu�sibūdavo namie. Vienas zujo po pakrantės sandėlius ir kontor�. Prie stalo nebematydavo Karnos. Sėdėdavo tylus ir spoksodavo į ka�k� u� jų galvų.

�iaip visi aplinkui lakstė kas sau, norėdami visk� suruo�ti did�iajam grį�imui, ir darė tai sulaik� kvap�. Ana ir Sara buvo ma�iausiai svetimos, ta�iau ir �ios turėjo veid�, sakantį: �Nekalbink man�s! A� m�stau!�

Ji u�lipo į tamsi�j� palėp� papasakoti mo�iutei, ko �i gali tikėtis. U�sine�ė raudon�j� suknel� ir, kaip visuomet, patiesė j� ant grindų.

Ta�iau t�dien mo�iutė nenorėjo jos vilktis.

� Turi apsirengti suknel�, mo�iut! � su�nab�dėjo ji taip garsiai, kaip tik i�drįso. Pro atvir� ang� juk galėjo kas nors i�girsti.

Ta�iau nieko neįvyko.

�inoma, ji suprato, kad mo�iutė keliauja pakrantės laivakeliu ir galbūt serga jūrlige. Bet tada galėtų pasisakyti. U�uot apsimetusi, kad ji jai visai nerūpi.

� Tai a� nieko negaliu turėti? Ar tai nori pasakyti? � piktai i�rė�ė ji.

Suknelė tebegulėjo visi�kai ramiai, kaip ir buvo paguldyta.

� Jei neapsivilksi suknelės, suglam�ysiu j� ir įmesiu į rūsį! � pagrasino ji ir palaukė.

Bet ne, mo�iutė �iandien nepasiekiama.

� Jei neapsivilksi suknelės, imsiu taip pat pykti, kam atva�iuoji, kaip ir visi kiti!

Nepadėjo nė tai.

Tuomet ji sum�stė, jog mo�iutė yra ka�kur jūros gausme. Dėl to negali įlįsti į suknel� palėpėje. Bet jeigu ji grius, mo�iutė pastebės.

Karna atsistojo ir įsistebeilijo į dienos �vies�, kuri ver�ėsi pro ang�. Spoksojo ir spoksojo. �viesos spinduliai �aidė su dviem negyvom musėm prie laiptų. Silpnas vėjelis virpino stand�ius sparnelius.

Ta�iau ji matė, kad musės negyvos.

Gal mo�iutė taip pat mirė? Prie� pat kelionės pabaig�! Gal dėl to nenori apsivilkti suknelės.

Ji i� paskutiniųjų bandė nugriūti, kad i�siai�kintų, ta�iau neįstengė. Galiausiai atsisėdo ir, susiėmusi rankomis galv�, pravirko.

Ji girdėjo An�, Bergljot� ir tarnait� tvarkantis ir ruo�iantis apa�ioje. Dėl to pasijuto labai vieni�a. Veikiausiai bus praradusi mo�iut�, nes jos viet� u�ėmė nepa�įstamoji, turinti atplaukti garlaiviu.

2 skyrius

Pu�iant vakariui ir �iau�iantis dangui, jie dviem valtimis i�plaukė j Stransted� pasitikti vie�nios.

� Tokiomis dienomis kaip �i pamanai, kad geriausia j Stransted� būtų buv� plaukti �Gulbe�, � tarė Andersas.

Benjaminas neatsakė. Tai, jog jekt� nupirko Olaisenas ir padarė i� jos j garlaivį, buvo viena. Kad �mogėnas gabeno juo masal� į Lofoten� ir Finmark�, semdamas did�iulį peln�, � kas kita.

�iandien svarbiausia Dina.

Į Stransted� garlaivis atplaukdavo po tris kartus per savait� abiem kryptimis. Pa�tas būdavo atgabenamas dukart per savait�, o ketvirtadieniais sezono metu ateidavo laivas i� Hamburgo.

Jie surado viet� valtims tarp Olaiseno krantinės polių. Ten buvo nuolatinės kopė�ios, viskas tvarkinga. Kvepėjo �vie�ia dervuota mediena.

Kai sustugo laivo sirena, jie jau ilgokai buvo pralauk� krante. Į grindinio lentas trinksėjo statinės, pro sandėlių duris skardeno komandos, �irpė kranai.

Stoviniuodami jie padrikai �neku�iavo apie smulkmenas, dėl kurių �iaip niekas nebūtų au�in�s burnos.

Saulė nesirodė. Lijo lietus, ta�iau vėjas aprimo, potvyniui ėmus slūgti.

Karna nepaleido Benjamino rankos. Ji vilkėjo nauj� �ali� paltuk� aksomine apykakle. Ta�iau kaip ir visa kita, kuo būdavo aprengiama, jis atrodė taip, lyg norėtų nuslysti. Rodės, nenustygstantis kūnas neleid�ia padoriems mergaiti�kiems rūbeliams gulėti taip, kaip priklauso.

Pati dėl to nelabai suko galv�, ta�iau suaugusieji kartais duodavo pastab�: �Susisagstyk �varkelį! U�siri�k batrai�tį! Kepurė ne į t� pus� �iūri!�

Kartais ji bandydavo jų paklausyti. Ta�iau ne visuomet vienodai nuo�ird�iai. Buvo akivaizdu, jog tokios pastabos jai nedaro įspūd�io.

�iandien ji nei�girdo nieko pana�aus, tad galėjo ramiai sau stovėti vėjuje atlapu paltuku. Daugiausia dėl to, jog pakeliui į Stransted� du kartus vos nei�tiko priepuolis.

Benjaminas laikė Karnai u� rankos ir sveikinosi į kair� ir į de�in�. Kiek įmanydamas trumpino pokalbius, bet stengėsi neį�eisti �monių.

Ana, prisilaikydama kyk�, pla�iai atmerktomis mėlynomis akimis �velgė į papilkavusi� jūr�. Tarpais dirstelėdavo į Benjamin� ir nusi�ypsodavo.

Andersas stovėjo u�pakalyje, nugara į dė�ių stirt� sulig �mogum. Veidas nei�davė nieko, be to, k� �monės visada galėjo matyti. K� m�stė ar jautė, nebuvo skirta parodai. Ta�iau jam net minties nekilo, jog galėtų neatvykti, kai i� did�iojo pasaulio grį�ta Dina.

Kol laivas trinksėdamas ir ūkdamas varėsi krantinės link, jis kelet� sykių pakaitomis u�sidėjo akinius ir įsikando pypk�, negalėdamas nuspr�sti, kaip geriausia.

Galų gale metė t� u�siėmim� ir abu daiktus padėjo į viet�. Stirksojo de�in� rank� įspraud�s į �varko antį, o kit� nusvarin�s �emyn.

Buvo pasklid�s gandas, kad praleidusi daug metų u�sienyje, į namus parvykstanti Reinsneso Dina. Pasitikti Hamburgo laivo susirinko nema�ai �monių, norin�ių savomis akimis pamatyti, kaip j� pakeitė metai. Ypa� tų, kurie kadaise Din� pa�inojo.

Ji nestovėjo prie turėklų, kol laivas �vartavosi prie krantinės. Niekas nematė jos ir tada, kai buvo nuleistas trapas. Visi �valgėsi. Ma�esnieji stiebėsi ant pir�tų galų, bandydami dirstelėti per petį vyrui su katiliuku, drūtai moteri�kei su bulvių mai�u ant nugaros, telegrafistui snapuota kepure ar ekspeditoriui su odiniu portfeliu.

Pats Olaisenas es�s per daug u�imtas, kad eitų ekspeditoriaus pareigas. Tam reikalui aptaisė jaunuolį i� salų.

Kadangi Reinsneso Dina i�kart nepasirodė, �monės tuoj nukreipė dėmesį kitur.

Kai trapas i�tu�tėjo, vėl atsivėrė salono durys. Pro jas i��engė auk�ta, liekna moteris tams�aliu kelioniniu kostiumėliu. Veido jie neį�iūrėjo. Jį slėpė pla�iakra�tė skrybėlė su �ydu, laisvai suri�ta pasmakrėje.

Andersas ir pa�ino j�, ir nepa�ino. Matė taip, tarsi ji �engtų per balt� pelkės rūk�. Akiniai gulėjo ki�enėje.

Jam buvo įdomu pamatyti, kokia ji dabar. Tai nerei�kia, kad jis manė j� esant bjauri� ar sen�, toli gra�u, � tik �velniai permainyt� spalvų ir formos niuansų.

Ji nebebuvo tokia apvali kaip anks�iau, jis ai�kiai į�iūrėjo. Lieknumas jos nedarkė, ta�iau pakeitė. Atrodė svetima. Galbūt gle�nesnė smarkiame vėjuje? Blukesnė, su tamsiais ruo�ais palei siūles. Nelyginant daug ma�iusi burė.

Jam dingtelėjo, jog yra mat�s j� visokiausiose padėtyse. Ne visada toki� pat tryk�tan�i� sveikata ir tvirto �vilgsnio. Taip buvo lemta. Dabartinis jos vaizdas jam priminė t� vasar�, kai ji vos mirtinai nenukraujavo Folhavo jūroje.

Ta�iau moteris, einanti į jį, neatrodė patekus į bėd�. Veikiau � radusi savo pavidal�? Arba ne?

Ji stabtelėjo prie�ais trap�. De�ine ranka įsitvėrė turėklo ir i� lėto, pakopa po pakopos, �engė jų link. Veikiausiai �inojo, kad j� smaigsto koks pus�imtis smalsių akių porų.

Jis pastebėjo, kad ji eina nuleidusi galv�. Suprantama, �iūri į trap�. Būtų nei �is, nei tas, jei atvykusi po tiek metų, sukluptų lipdama į krant�.

Andersas i�traukė rank� i� u�an�io ir dideliais �ingsniais �engė jai prie�prie�iais. Buvo i�gyven�s tai sapne. Begal� kartų priėj�s prie jos ir suėm�s u� abiejų rankų.

Kai garlaivis dar u�sukdavo į Reinsnes�, jis pats plaukdavo jos pasitikti. Ji būdavo nuleid�iama �alia jo ir visada tapdavo labai artima ir ry�ki. Ne vien dėl to, jog anuomet jis daug geriau matė. Tai buvo susij� su tuo, jog jis tebesine�iojo jos vaizd�. Ne tik galvoje. Ne � visame kūne.

Pastarosiomis dienomis jis nuolat pasitikinėjo j� Stranstede, kaip dabar. Daugyb� kartų. �iek tiek skirdavosi kai kurios detalės, darydamos susitikim� vis tobulesnį.

Ta�iau jis niekada neįsivaizdavo, kad ji mūvės pir�tinaites. Dėl to ji tarsi liko be odos.

Tiek to, jis suėmė jos pir�tinėtas rankas ir kostelėjo. Tuomet garsiai ir rai�kiai, kad visi aplinkui girdėtų, pasakė:

� Būk palaiminta, Dina! Sveika parvykusi į namus!

Tie �od�iai per artimiausias valandas apskriejo Stransted�. Sklido kaip valgio kvapas alkaniems padienininkams. Tik pamanyk, po tiek metų galėjo �itaip pasakyti! Būk palaiminta, Dina! Sveika parvykusi į namus! Kas galėjo tikėtis, kad Reinsneso Andersas, vienas kaip pir�tas, paliktas su gėda, pasitiktų pabėgėl� �itokiais �od�iais? Tiesiog nesuvokiama!

Ir ko ji parsirado? K� �ia veiks?

Tebeatrodė puikiai, bet ne taip, kaip jie j� prisiminė. Kas, kad su miestieti�ka skrybėle, � anks�iau taip pat tokias dėvėdavo, ta�iau vis tiek matyti, kad pra�ilusi. Ir sulysus, ar kaip pavadinsi? Akivaizdu, jog Berlyne ne vien pyragai buvo.

Ta�iau tie, kurie prasistūmė taip arti, jog galėjo sutikti jos �vilgsnį, pastebėjo, kad ji puikios formos. Vienas kitas, nuo seno kaltas jai pinigų, pasijuto nepatogiai. Stiklinis �vilgsnis nesitraukė nė per colį. Neatrodė, kad būtų pamir�usi bent �iling�, nors su visais sveikinosi.

Ji i�lipo į krant�, kaip paprastai, lydima mant� ne�an�ių suplukusių vyriokų virtinės.

Akivaizdu, jog manė kurį laik� pavie�ėti. Trys dideli lagaminai atrodė kaip �vininiai, nes ne�ikai nuo svorio svirduliavo. Dar jūreiviai į krant� i�ne�ė tris kelioninius krep�ius, tris skrybėlių dė�es ir violon�elės dėkl�. Taip, matyt, pabus netrumpai!

Bet kaip jis i�kentė jos nenubaud�s? Andersas. Kas galėjo tikėtis, kad palaimins j� ir pasveikins grį�usi� į namus? Taip, gero �mogaus poelgis.

Krantinėje jie susirinko ne tam, kad pa�iūrėtų, kaip jis ty�iojasi, koneveikia ar �vaistosi ryk�te. Anaiptol! Ta�iau laiminti j� � to jau per daug.

Kai kurioms moteri�kėms sudrėko akys, jos manė, kad pasielgta gra�iai. �irdis joms sakė, kad Andersas � tikras vyras. Garbingas �mogus. Kitos pritarė vyrams. Tik silpnabūdis gali visai nejausti apmaudo.

Niekam neatėjo į galv�, kad bemiegėmis naktimis Andersas buvo i�mok�s, k� sakys ir darys, jei arba kai tai įvyks � ji parva�iuos.

Tie �od�iai. Rankų paspaudimas prie visų akių. Ne�inodamas, ko imtis vėjui pasisukus �onu, toks �mogus kaip Andersas negalėtų buriuoti neapvirsdamas. Kai visa virto tikrove, jis darė, k� mokėjo, nesvarstydamas.

Jeigu jį kas papra�ytų papasakoti, k� tuomet jautė, jis skaidriu �vilgsniu pa�velgtų į �mogų ir papurtytų galv�.

� K� jau�iau? Nesuprantu.

Jeigu Karna būtų band�iusi įsivaizduoti, kaip atrodo mo�iutė, tikrai būtų vaizdavusis ne toki�. �i buvo ry�kesnė ir kur kas grėsmingesnė nei ana i� tamsiosios palėpės.

Ir kitokia, negu nupasakojo tėtis ir Ana.

Mo�iutė �iek tiek priminė pageltusį atvaizd�, kurį turėjo tėtis. Ten ji sėdėjo po skė�iu, tiesdama rank� ka�kam, kas nepakliuvo į nuotrauk�.

Taip pat buvo keista matyti j� toki� �ali�, nes Karna mo�iut� buvo ma�iusi tik raudon�. Nuotraukoje ji juokėsi. Tėtis sakė, kad tai jai nebūdinga.

I� tiesų Karna neįstengė įsivaizduoti �io susitikimo. Ar kaip atrodo mo�iutė. Tikriausiai manė j� atva�iuosiant su raudon�ja suknele ir kad skamb�ios apyrankės, jai krutant.

Dabar suprato, kaip kvailai tikėjosi.

Visada, kai ji paklausdavo apie mo�iut�, visi, i�skyrus tėtį, su- rimtėdavo ir persimainydavo. Todėl ji te�inojo tiek, kiek jai papasakojo tėtis. O jis apie mo�iut� kalbėdavo taip, tarsi �i būtų viena jo ligonių, kurios nebematė nuo tada, kai ji pasveiko. Auk�to ūgio. Tamsių plaukų. Ne itin kalbi. Gerai mokanti plaukti laivu, skai�iuoti, joti. Ir grie�ti violon�ele. Tėtis nek� daugiau teprisiminė. A, dar kad galėdavusi taip perpykti, jog visa apsitraukdav� �erk�nu.

Kaip tik tai sunkiai sekėsi įsivaizduoti. Mat mo�iutė palėpėje nebuvo tokia. Ta�iau Karna suprato, jog Dina skiriasi nuo Isako mo�iutės Stinės.

Tada nepa�įstamoji dama i�lipo į krant�, padavė jai �ilkuotas rankas ir balsu, nepana�iu į jokį kit� Karnos girdėt�, pasakė:

� Karna! I�ties! Buvai tokia ma�utė, kai paskutinįsyk tave ma�iau. Stebuklas. �tai kokia tu! I� kur gavai tokius gra�ius plaukus?

Ji juk galėjo pasakyti, kad patys u�augo, bet...

O kai mo�iutė atsitūpė ir jos viena į kit� įsi�iūrėjo, Karna suprato, kad geriausia, k� �i garlaiviu atkeliavusi mo�iutė turi, yra akys. Jos priminė stiklinius daik�iukus, kaban�ius ant sietyno vir� valgomojo stalo. Jie kaip jūros gausmas � nepastovūs, ir vis dėlto tokie patys.

Mo�iutė nusimovė pir�tinaites. Karna pamatė blykstelint keturis �iedus. Tada mo�iutė suėmė j� per liemenį, pakėlė ir ėmė sukti ratu. Sijonai i�siskleidė aplink jas kaip vėduoklės.

�monės krantinėje spoksojo ir turėjo suktis kartu. Dabar visi sūkuriavo. Grei�iau, grei�iau! Baimingos tė�io akys! Tikriausiai jis bijo? Kad ji negriūtų? Bet ji negali griūti, kai mo�iutė j� laiko, turėtų suprasti.

Ir niekis, kad mo�iutė i� garlaivio neturi apyrankių ir skrybėlės kra�tas brauko Karnai per veid�, kad puo�nūs moteri�ki drabu�iai taip keistai spragsi. Lyg kas būtų padeg�s. Visk� apgaubė nepa�įstamas aromatas. Buvo taip nuostabu, jog galėjai pamanyti: ka�kas balsu skaito jai knyg� su kvapais ir visu kitu.

Kai mo�iutė pastatė j� ant �emės, plūstelėjo svaigulys ir �leik�tumas. Bet ji atsigavo ir pagaliau tarė:

� Vienas vyras i� Tromsės suderino pianin�.

� Puiku!

� Ir mes toki� turime! � pasakė ji ir parodė į violon�elės dėkl�.

� �inau.

� I� kur?

� J� man dovanojo �mogus, mok�s mane raid�ių.

� Kas toks?

� Reiktų ilgai pasakoti. Galėsime apie tai pakalbėti vėliau.

Tai gal vis dėlto ji neprarado mo�iutės. Ji tik nulipo i� tamsiosios palėpės.

Apie tai, jog po �io susitikimo kitiems tapo lengviau pasisveikinti, Karna nepagalvojo. Galbūt pagalvojo Dina?

Benjaminas stengėsi būti kasdieni�kas, lyg jie da�nai susitiktų. Ta�iau Dinos veide jis į�velgė, jog ir ji jau�iasi ne visai taip.

Paskutinį kart� jis matė j� Kopenhagoje prie� �e�erius metus. Prie� a�tuoniolika metų ji i�keliavo i� Reinsneso.

Jos akys! Buvo pamir��s, kokios pla�ios ir �viesios. Pamir��s �e�ėlius toje �viesybėje. Jis susigraudino. Pajuto gailestį abiem, nes nebeprisiminė, kaip ji atrodo.

Nuo a�arų i�sigelbėjo. Tikrai nenorėjo viso Stranstedo akivaizdoje imti sriūbauti dėl to, jog pagaliau motina teikėsi jam pasirodyti. Juto, kaip susispaud�ia lūpos vien pagalvojus apie toki� galimyb�.

� Labas, Benjaminai, � paprastai tarė ji.

Jis galėjo paklausti, kaip sekėsi kelionė. Ta�iau �andikauliai u�sikirto. Ji juk turi matyti? Kiek gali pasenti vaiko įnir�is ir vis dėlto likti toks pat gajus? Kaip smarkiai gali kraujuoti vaikystė, net jei vadiniesi daktaras Grenelvas?

Kai suėmė jos rankas ir suspaudė, pajuto siūbtelint apmaudo bang�, sumi�usi� su ilgesiu, kurį buvo numarin�s. Jos akys prisipildė a�arų, ir jis pamanė: �Ne, nebuvau numarin�s�. Veikiausiai dėl to, jog ilgesys ir viltis �mogų apleid�ia paskiausiai.

Ana ruo�ėsi �iam susitikimui, ta�iau jautėsi nedr�siai. Paskutinį kart� ji matė Din� prie� �e�erius metus per Jonines Diurehavene. Tuomet ji jautėsi labai nelaiminga ir matė tik Benjamin�. Ta�iau keli Dinos lai�kai padarė j� ry�kesn�.

� Sveika atvykusi! Labai d�iaugiuosi, kad sulaukėme Dinos! � pasakė ji.

Vie�nia atitraukė j� kiek nuo sav�s ir įsi�iūrėjo.

� Ana! Atsilaikei! Esi tokia, koki� pamenu. Benjaminai, tu � laimingas vyras!

�monės i�temp� kaklus klausėsi. Ji kalbėjo taip ai�kiai, jog visi galėjo i�girsti, kad savo mar�ia ji patenkinta. Gal vertinimas kiek skubotas. Mar�ios niekada nebūna tokios, kokios pasirodo i� pirmo �vilgsnio. Anytos taip pat nebūna. Juolab � Reinsneso Dina, jei gerai j� pamena.

Apie daktaro pa�i� negalėjai pasakyti nieko bloga. Ta�iau ji nelabai lipo prie �monių, nors ir perimdavo pamokas mokykloje, kai mokytojas būdavo u�siėm�s. Vaikams ji patiko. Niekada nesigriebė ryk�tės. �monės girdėjo j� giedant ba�ny�ioje. Buvo taip gra�u, jog angelus galėtų pravirkdyti.

�iaip, matyt, gerokai i�paikinta ir opi. Niekas nebuvo jos mat�s prie �ienapjūtės darbų. Ta�iau ka�kuo daktaro �mona juk turi būti patraukli, jei įtinka ir probstui, ir vaikigaliams. Tik pernelyg gle�na ir laibo liemens. U�tat Reinsnesas ir nesulaukia at�alų.

�monės nieko nesakė, kol stovėjo krantinėje. Kur tau! Tuomet tik klausėsi ir spoksojo. Lyg ver�eliai nekaltai seilėdamiesi.

Ta�iau po to! Pasidalij� ma�omis grupelėmis, geriausia po du, aptarė tem� prie puodelio kavos. Pyrago gabalėliui tai suteikė i�siilgtojo skonio. Dienos įvykis, praskiestas senesnėmis naujienomis. Kaip �iupsnis brangaus �afrano, vietoj kurio paprastai beri ciber�ol�.

� Atve�iau tau svogūnėlių ir sėklų, Stinė. Gavau �io to i� draugo Olandijoje!

D�iaugsmas padarė auksi�k� Stinės veid� lygų ir spindintį. Tarsi kas būtų stebuklingai mostelėj�s ranka. Tai gro�is, kurį mato ir prisimena i�rinktieji, paversdami jį am�inu.

Tomas jį matė. Suvokė, jog i�va�iavus Dinai, be jo, ma�ai kas mokėjo įvertinti Stin�.

O kai Dina paklausė, kuo Stranstede �monės u�siima, jei galėjo pridygti �itiek namų ir garlaivis �vartuojasi prie krantinės, kai pasakė nesitikėjusi tiek daug jų �ia pamatyti, viskas tapo labai paprasta, ir Tomas atsakė, lyg jie būtų senį pa�įstami.

Jis ėmė dėstyti, jog į Reinsnes� garlaivis nebeu�plaukia ir tai es�s apgailėtinas dalykas, ta�iau taip pat � �ingsnis į priekį.

Andersas kelis kartus kinktelėjo galva pritardamas tokiai tiesai. U� visa reiki� dėkoti Vilfredui Olaisenui, nes tam vyrui viskas klojasi taip, kaip sumano.

Dina pa�adėjo sugrį�ti vėliau ir ap�iūrėti t� balagan�. Bet dabar norinti į Reinsnes�, atsisėsti mėlynojoje virtuvėje ir prisiminti Olinės �uvienės skonį.

Vesdama Karn� u� rankos, ji ap�velgė visus paeiliui ir nusistebėjo, kad ant kaulų jie turi tiek mėsos, nors Olinė nebe�ir�kina ir nebeverda.

Tuomet Karna ketvirt� sykį t� dien� pajuto jūros gausm�.

Tėtis pamatė ir paėmė j� ant rankų, nors ir labai didel�. Ten ji sėdėjo įkniaubusi nosį į stor� �vark�, prisimindama, k� jautė, kai Olinė i�sitiesė ir liko gulėti ant virtuvės grindų, nenorėjo su ja kalbėti. Trumpam diena pasidarė nebe tokia, kokia buvo iki mo�iutei paminint Olin�.

Ta�iau suaugusieji jau kalbėjo apie k� kita, o mo�iutė ėjo tvirtai įsikibusi Andersui į parank�.

� Andersai, tu nepasikeitei! Tai prie�tarauja gamtai!

Tada ji �velniu balsu ka�k� pasakė svetima kalba.

Karna nesuprato �od�ių, veikiausiai nesuprato nė Andersas. Mo�iutė kep�telėjo jam, kaip jis kep�nodavo Karn�.

Atsi�liedama į tėtį ir jusdama jo �ilum�, ji suprato, kodėl Andersas j� kep�nodavo kaip tik taip. Ir jis trok�davo pa�aisti su mo�iute.

Ji taip pat suprato k� kita: tai Stebuklo Diena, apie kuri� kalbėdavo Stinė. Ji ateina labai retai. Reikia būti atid�iai, kad pastebėtum skirtum� tarp jos ir kitų dienų.

Tik pamanyk � garlaiviu atplaukė nepa�įstama mo�iutė ir visus padarė kitokius! Kai Karna �iūrėjo į juos, rodės, lyg i� veidų spinduliuotų d�iaugsmas. Apie tai, kokie buvo nedraugingi, perskait� �inut� laikra�tyje, jie veikiausiai pamir�o!

Kai pasiekė prieplauk�, mo�iutė nusiėmė skrybėl� su �ydu, nusiavė batus ir nusimovė kojines. Atlapu �varkeliu ir iki pusės blauzdų pakai�ytu sijonu i��oko į ledin� jūr�. Tada juos visus i�traukė į krant�!

Karna nieko pana�aus nebuvo ma�iusi.

� Tai �tai kaip viskas atrodo! �tai koks Reinsnesas! � su�uko mo�iutė, lyg pati �ia būtų gyvenusi, o kiti � atvyk� i� Berlyno. Tuomet pasileido basomis �vyrkeliu, med�iams atsargiai lankstantis ir plek�enant vėjuje.

Įkandin vilkosi kiti. Ne�dami jos mant�. Sustodavo, kai ji stabtelėdavo. Paskutinįsyk � prie�ais laiptus.

Ten ji akimirk� pastovėjo timptelėdama į viet� sijon�. Paskui atsigr�ė, i�tiesė rankas ir jiems su�uko:

� Eikite visi �en! Ateikit! Ateikit!

Ir jie suėjo. Dvaro gyventojai. Kas dirbo lauke ir kas triūsė namie. Tarnaitė, Bergljota ir Sara. I� prad�ių buvo drovūs. Paskui juos tarsi kas permainė. Apėmė d�iaugsmas. Visai kaip kitus.

Karna pamanė, kad po jūros gaudimo d�iaugsmas yra antras pagal didyb� pasaulyje. Jis u�kre�iamas. Apglėbė juos visus kaip stipri ranka.

Ka�kas atsitiko Anai. Ji �vytėjo.

Galbūt ne mo�iutė juos pakeitė. Bet tai, kad pati labai d�iaugėsi. Kad parodė, kaip jai smagu būti pas juos Reinsnese. Ir kad jie �ito nesitikėjo.

Tikriausiai jie laukė kitos, kaip ir ji?

Paskui viskas vyko labai greitai, ir pernelyg skubiai atėjo vėlus vakaras. Mo�iutė, kratanti galv� ir derinanti violon�el�. Besiklausanti. Ana ir mo�iutė, palinkusios prie natų. Ana, pra�anti Karn� paskambinti.

Bet ji neįstengė. Delnai buvo sudrėk�, o �irdis visk� stelbė savo tuksėjimu. Ir vis� dien� �itaip.

Ji papurtė galv�, ir Ana atly�o.

Tada u�grojo jos dviese, Ana dainavo. Tė�io veidas pasidarė toks plynas. Kiti stovėjo aplink mirk�iodami. Andersas i�sitraukė laikrodį, bet į jį nepa�velgė. I�siėmė ir akinius. Bet nesidėjo.

Kaip gyvavo Reinsnesas iki ateinant d�iaugsmui?

Kaip niekada neregėta mo�iutė, atplaukusi garlaiviu, galėjo visk� pakeisti? Kai ji pati nei�drįso net pagroti gaidų, kurias taip puikiai mokėjo?

Kit� ryt� mo�iutė nulipo i� antrojo auk�to vilkėdama gelton� �ilkinį peniuar�, apsiūt� keliais sluoksniais plony�ių nėrinių.

Karna niekada nebuvo ma�iusi tokios gro�ybės, tad sustingo sunėrusi rankas, kad geriau į�iūrėtų.

� Dabar man trūksta tik vieno dalyko, � pasakė mo�iutė.

� Ko? � paklausė Karna ir nusekė j� koridoriaus laiptais.

Mo�iutės plaukai buvo �ili ir juodi. Kaitaliojo spalv� kedenami vėjo.

� Berlyno ba�ny�ių varpų.

� Ar Berlyne daug ba�ny�ių?

� Oi, kiek daug! Ir visos kitaip skamba.

� Gali jas atskirti?

� Artimiausias galiu. Ta�iau da�nai jos skambina i�vien ir gaud�ia kaip choras. Kai kurių garsas atsklinda i� toli, beveik kaip aidas. Pora ba�ny�ių stovi visai arti. Vienų skambesys a�trus, kitų � �velnesnis.

Tuomet ji tai padarė! Visai kaip palėpėje. I�kėlė rankas vir� galvos ir ėmė suktis ratu, lyg �okio �ingsniu per kiem� judėdama i�vie�ių link. Ten pametė �lepetes, bet paliko gulėti!

Buvo �alta. Paūksnėje tebedryksojo sniego lopiniai. Bet tai mo�iutei, ko gero, nė motais. �iaip tik Karna lakstydavo i�vietėn vienais apatiniais. Dabar jos dviese.

Karna stovėjo naktiniais mar�kiniais ir stebeilijo.

� Pas mus jūra skamba! Beveik visada! � dr�siai riktelėjo ji pavymui.

� Tiesa, to man labai trūko Berlyne! � neatsisukdama su�uko mo�iutė.

Karna prajuko. Grį�usi į savo kambarėlį, susirado atlas� ir smiliumi apvedė Berlyn�, kaip mokė tėtis. Taip ir �inojo! Mo�iutė juk irgi turėjo �inoti? Ten nėra jūros! Ka�in, kaip jie nusigauna i� vienos vietos į kit� neturėdami jūros?

Mo�iutė įėjo į jos kambarėlį ir sustojusi apsidairė.

Pama�iusi raudon�j� suknel�, kuri visada sėdėjo ant motu�ės Karenos kėdės, ji priėjo ir palietė j�. Tuomet paėmė ir prisidėjo, niūniuodama melodij�, kurios Karna niekada nebuvo girdėjusi.

Aplinkui j� buvo be galo �viesu. I� visų ker�ių �liau�ė �viesos keteros. Karna stovėjo prie lovos ie�kodama atramos. Įsitvėrė į lovos gal�. Ta�iau to tarsi nepakako. Nebuvo kur įki�ti pir�tų.

Tada mo�iutė nusimetė nėriniuot� peniuar� ir, padėjusi jį ant lovos, vir� galvos u�sikėlė raudon�j� suknel�. Kai sijono apa�ia �iū�telėjo ant grindų, Karna pamatė, kaip �viesos strypas perskėlė mo�iutei galv� pusiau.

� Mo�iute, ne! � garsiai pasakė.

Ji degė! Baisiai skaudėjo. Negalėjai i�tverti. Ji i�girdo savo pa�ios stugesį. Paskui viskas i�nyko.

Prie� atmerkdama akis, ji skruostu pajuto mo�iutės suknelės aksom�. Kaip pirm� kart� tamsiojoje palėpėje. Tada suprato, kur esanti, nors vir� sav�s girdėjo tė�io bals�.

Ji gulėjo mo�iutei ant kelių. Ana stovėjo su vandens �so�iu rankose. Buvo i�bly�kusi. Beveik neturėjo burnos. Tai sielvartas. Jis buvo labai ry�kus, kai ji nugriuvo. Pati to nematė. Ta�iau �inojo.

Kartais jai dingodavosi, jog mato jų mintis. Ypa� Anos. Tarsi kas nors Anai būtų baisiai nusidėj�s ir nepapra��s atleidimo. Apie toki� nuodėm� pastorius kalbėdavo i� sakyklos.

�iandien ji girdėjo ka�k� tariant keist�jį �odį, kurio tėtis jai nebedavė, nes ji tik knapsodavo ir snūduriuodavo kaip senė. Bromas!

Jie krutino lūpas. Stovėjo ir �iop�iojo pasisuk� į j�, kaip �uvys prie sta�iosios uolos. �iojosi ir �iaupėsi leisdami brom�. Po truputį. Ta�iau burnoje ji vis tiek pajuto �leik�tum� ir tapo svetima pati sau.

Mo�iutės veidas nutolo. Bet prie� tai ji pa�velgė į Karn� taip, lyg �iūrėtų į nepa�įstam� �mogų.

Galbūt ji ne Karna? Tik jie taip mano? Galbūt ji yra ta, kurios visi bijo, bet nedrįsta prisipa�inti? Ta, kuri mato, k� jie nutyli?

Ji labai nuvargo. Baisiai nuvargo. Suknelės krūtinė visa permirko.

Mo�iutė kilstelėjo jai galv�, kad galėtų pagirdyti. Ji gėrė. U�simerkė ir nuplaukė.

Du kartus prabudo, nes kambaryje ka�kas buvo neįprasta. �alia lovos sėdėjo mo�iutė ir �velgė į j�. Abu kartus nusi�ypsojo.

� �ia tik mo�iutė...

Daug vėliau, kai vėl įstengė kalbėti, ji tarė:

� Nebeik į palėp�, mo�iut.

� Ar a� buvau palėpėje?

� Taip, bet tau nėra ko ten eiti.

� Kodėl, vaikeli?

� Tau ten pavojinga. Tu sudegsi.

3 skyrius

Dina ne kart� su reikalais vyko į Stransted�. Siuntė telegramas, lai�kus ir darė vizitus.

Andersas sukinėjosi apie pakrantės pa�iūres. Pasirodydavo, kai atvykdavo sve�ių, ir �iaip nesi�alindavo, jei jo prireikdavo. Ta�iau vaik��iojo savais keliais. Tariamai i� būtinumo.

Prie� jai atplaukiant, jis turėjo tris dienas lūkes�iams susikurti. Laiko nedaug. Bet u�tektinai, kad viduje ka�kas sudu�tų, kai ji atvykusi visk� nubraukė.

Matyt, jis tikėjosi, kad Dina jį matys. Ta�iau nesulaukė jokio pana�aus �enklo. Ji buvo draugi�ka ir mandagi, nieko daugiau. Jis ėmė ruo�tis jos i�vykimui. Ir negalėjo atspėti, koji atkeliavo.

Paskui, po dviejų savai�ių, ji atėjo pas jį į krautuvės kontor�. Pirm� kart� jie buvo vieni du. Jis pakvietė j� atsisėsti ir pagal paprotį, kai susitinka verslo partneriai, pasiūlė taurel�.

Mielai atsisėsianti, ta�iau negersianti. Norinti pakalbėti apie Reinsnes�. Finansus ir buhalterij�.

U�sidėj�s akinius, jis padavė jai �urnalus su apskaita, kad pasiskaitytų pati. Ne ka�in kiek to skaitymo, nepalyginsi su senais laikais.

Ji labai negraudeno. Ties� sakant, nebuvo pratarta nė �od�io, kol ji, u�siki�usi ra�iklį u� ausies, skaitė bejausmius skai�ius. Jis matė, kad ji mintyse skai�iuoja tikrindama galutines sumas. Baigusi kone smagiai tarė:

� Atrodo bjauriai!

Andersas nudelbė �vilgsnį į stal�, nusiėmė akinius ir trumpam u�simerkė.

� Matyt, tau reikėjo susirasti geresnį valdytoj� nei Andersas Bernhoftas, � kar�iai pasakė jis.

� A� manau kiek kitaip.

� K� tu manai?

� Tu darei visk�, kas buvo įmanoma. Naujieji laikai � ne juokas. Reinsnes� Stranstedas �iaip ar taip būtų u�smaug�s. Dabar �tai paver�ė garlaivio aptarnavim� ir pa�t�.

� Kalbi kaip Olaisenas. Bet �Gulb� jis gavo dėl to, jog man buvo u�ėjusi pinigų krizė.

� Argi tavo krizė nėra Reinsneso krizė? � pasakė ji.

� Manai, kad tokie ūkiai kaip mūsų pasmerkti �lugti?

� Yra pagrindo taip manyti. Neturime padoraus uosto, o vienintelis susisiekimas sausuma � status kelias per kalnus, pavojingas griūtimis.

� Kad juos kur griausmas t� Olaisen� ir Stransted� su lentpjūve, kalve ir visa erzelyne. Su telegrafu ir pa�tu! Kad nelabieji visais pragaro �aibais i�trankytų ir pelenais paleistų!

Ji pasirėmė alkūnėmis, o akys, atsuktos į jį, virto pora linksmų ply�elių.

� Dar!

Pyktis atslūgo, ir jis nusijuokė.

� Paimsiu burnel� i� tos �irdgėlos. Tu nori?

Ji linktelėjo ir su trenksmu u�vertė paskutinį �urnal�.

Kai jis, bandydamas įpilti be akinių, nepataikė į ma�� taurel�, ji nukreipė �vilgsnį kitur, nesakydama nieko.

Bet jis pastebėj�s suglumo.

� Sunkiausia į�iūrėti, kas arti, � tarė nubraukdamas gėrimo klanelį.

� Ne tau vienam �itaip.

� Daugelis sugeba į�iūrėti degtinės stikliuk�, bent kol nei�tu�tina.

Jie pakėlė taureles ir vienas kitam linktelėjo.

� Atva�iavau ne vien tam, kad pamaty�iau, kokia vargana padėtis, � prane�ė ji tiesiu �vilgsniu.

� �tai kaip.

� Noriu pabandyti i�gelbėti, k� dar galima i�gelbėti.

� Kokiu būdu?

� �inai, �į pavasarį kai kas įvyko. Gavau pinigų, kurių nesitikėjau gauti.

Jis įdėmiai pa�iūrėjo į j� netardamas nė �od�io.

� Nusprend�iau i�mokėti visas skolas ir suremontuoti Reinsneso trobesius.

Po valandėlės, lyg būtų i�gird�s �ini�, kuri jo visai nedomina, jis tylomis pratarė:

� Tai bent naujiena.

� Tu nė kiek nenusteb�s?

Tuomet jis nunarino galv�, tarsi bandydamas ka�k� prisiminti ir dėl to negalėdamas atsakyti i� karto.

� �inia staigoka, visų pirma... Antra, tu gi praleidai namuose dvi savaites nieko neprasitardama. Tre�ia, Reinsnesas � tavo ūkis, nors pernelyg ilgai buvo mano galvos skausmas.

Tiek tepasakė. Tada ėmė nar�yti po ki�enes ka�ko veltui ie�kodamas.

� Rodos, man priekai�tauji, Andersai?

� Kam nuo to būtų geriau? A� juk �inau, kodėl i�va�iavai... Bet, ties� sakant, nenutuokiau, ko parvykai namo... po a�tuoniolikos metų. Dabar suprantu � kad padengtum skolas ir galbūt perda�ytum val�ių pa�iūres.

� Pinigus bū�iau galėjus atsiųsti.

� Teisybė, � vangiai tarė jis.

Ji pa�velgė į jį. Nuogu �vilgsniu.

� Tau nėra reikalo mokėti dėl man�s skolų, nes jekta jau Olaiseno. A� pats, ko gero, tik j� ir teturėjau.

� Darau tai dėl sav�s. Ir dėl Karnos.

Jis maktelėjo galva.

� Bet ar protinga ki�ti tuos pinigus į Reinsnes�, jei pati man k� tik i�ai�kinai, jog Reinsneso dainelė sudainuota? Juk galėtum u� juos gerai gyventi Berlyne.

� I�mokėti skolas yra garbės reikalas.

� I�ties! Geri �od�iai! � tarstelėjo jis, pagaliau pa�velgdamas jai į akis. A�triai.

� Matyt, turiu tau papasakoti por� dalykų, � ramiu balsu pasakė ji.

� Taigi ir man kilo tokia mintis...

Jis sėdėjo kinknodamas galva, tarsi klausytųsi muzikos. Ant krėslo ranktūrių rymojo vėjo nugairintos pla�takos. Nyk�tys nelyginant v��as vidinėje pusėje. I�orėje tvirtu lanku i�link� kiti pir�tai. Akivaizd�iai įprat� prie kitokio gniau�to.

� Turiu statybos firm� ir prekybos nekilnojamuoju turtu įmon�. Berlyne ir Hamburge. Ten dirba �monės, kuriais galiu pasitikėti. Gaunu nema�� peln�.

K� jis m�stė, pasiliko sau, ta�iau �andikauliai malė greitai ir kietai.

� Nuostabu, kiek tu pasiekei, Dina!

� Visai ne! � kone piktai nukirto ji ir i�sibla�kiusi ėmė grabalioti u� ausies ra�iklio. Neradusi ėmė pa�yti plaukus, kol jis bark�telėjo ant stalo.

� Paveldėjau i� vieno �mogaus. Daug metų padėjau jam tvarkyti apskait� ir verslo reikalus. Įdomumo dėlei buvau nusipirkusi kelet� jo firmos akcijų.

� Matyt... turėjai kuo jam padėti.

I�ry�kėjo atsiki��s �andikaulis. Smakras pūpsojo kaip akmuo.

� Kurį laik� su juo gyvenau.

Tuomet jis pasviro toli j priekį, pakildamas nuo kėdės. Delnai nuo ranktūrių atsiplė�ė paskiausiai.

� Nemind�iok mudviejų garbės, Dina. Kam knaisiotis praeityje. Nieko nenoriu apie tai girdėti, esu per senas gilintis į �monių poelgius! Nepyk, bet bus geriausia, jei visa tai pasilaikysi.

Jis atsitiesė ir skvarbiai �iūrėjo į j�, kol ji nuleido akis.

� Nenoriu, kad tarp mūsų liktų kas nors nei�sakyta, � tarė ji.

� Su tokiomis i�pa�intimis tau vertėtų kreiptis į pastorių, ne į mane. Niekada nesiėmiau duoti �monėms i�ri�imo.

� Bet tu artimiausias.

� Seniai nebesu tau artimiausias, Dina.

Jis susidėjo rankas u� nugaros, tarsi staiga pajut�s, kad jos per sunkios ne�ioti, ir priėj�s prie lango atsistojo nugara į j�.

� Pasakyk, apie k� m�stai, Andersai! � po valandėlės tarė ji.

� Apie k� m�stau? Pra�om, galiu pasakyti. M�stau, kada vėl i�siruo�i Berlynan. Ar kur kitur.

� Nori, kad i�va�iuo�iau?

Prie lango buvo tylu. Taip tylu, jog galėjai girdėti An� skambinant did�iajame name. Muzika plaukė pro atvirus langus kaip priminimas apie ka�k�.

� Ne, velniai rautų! Bet vienam i� mudviejų, ko gero, teks susirasti kit� ūkį. Negaliu �ia trintis su tavim kaip senas vieni�as puskvai�is! Tiek turėtum suprasti, nors ir daug laiko praleidusi u�sieniuose ir grį�usi namo su dideliais pinigais!

Jis buvo įsiut�s bulius, laukiantis bizūno u� tai, kad dūrė ragais.

� Gal pasivaik��iotum su manimi aplink vėliavos kaln�, �ia nėra kuo kvėpuoti, � tylomis tarė ji.

� Ne, �įkart man reikalingos sienos!

Ji dar ma�um� pasėdėjo, tada pakilo. Atidarė duris ir i�slinko lauk.

I�gird�s j� einant per �vyr�, jis nusisuko nuo lango ir griebėsi u� krūtinės. Kol susirado kėd�, u�grūdintas veidas nusida�ė �iemos spalva.

Viena po kitos plaukė valtys ir �vartavosi prieplaukoje. Arba buvo ri�amos prie senų polių. Sve�iai linksmai kėlėsi j krant� keltuvu ir leidosi ant gana netvirto prieplaukos grindinio.

Jie traukė po kelis ir pavieniui, visai kaip anais laikais, kuomet krautuvė dar nebuvo virtusi dulkėta skyle, kurioje niekas nei perka, nei parduoda. Pirmiausia atkako mokytojas su �mona susi�inoti naujienų i� svetur ir priminti Dinai, jog jie es� giminės. Tiesa, tolimi.

Paskui atvyko probstas, norėdamas Andersui ir Dinai pasakyti, jog jie laukiami ba�ny�ioje. Taip pat ketino pra�yti An� pagiedoti per vasarvid�io mi�ias. Tikėjosi �monių antplūd�io ir gero oro.

Į probsto kalb� gana nemandagiai įsiterpė Karna, patikliai prane�dama, jog mo�iutė pasiilgusi Berlyno ba�ny�ių varpų, tad jie visi mielai apsilankysi� ba�ny�ioje.

� Matai, � maloniai tarė probstas, � jaunimas visk� �ino.

Vėliau atvyko �monių i� Stranstedo. Trobelninkas Hartvigsenas, kadaise ėj�s la�� Fagernese pas lensman� Holm�, atsive�ė net vis� �eim� norėdamas pasveikinti Din� grį�us namo.

Jis palik�s kaim� ir įsidarbin�s ve�iku vienintelėje apylinkės arklių stotyje. Tad jeigu Reinsneso Din�, �inoma, ir Anders�, reikėtų kur nors pavė�ėti, kai jie neplauks savo valtimis, jam būtų vienas malonumas.

Apsilankė telegrafo valdytojas. Liesas vyri�kis baltai ir juodai dry�uotomis kelnėmis, su smailia o�io barzdele. Jam tek� girdėti, jog Dina Bernhoft, arba Dina Mėr, kaip kai kas ka�kodėl j� vadina, turinti verslo reikalų Berlyne. Taigi jis mielai pasirūpinsi�s visa jos korespondencija telegrafu.

Dina tarė, jog jai malonu girdėti, ta�iau jos verslo reikalai, ko gero, bus tap� ta skiedra, i� kurios �ia, namie, bemat priskaldytas ve�imas malkų. Mėr es�s jos darbinis slapyvardis u�sienyje, pripa�ino ji.

� Bet kaip telegrafistas Vogė su�inojo apie mano verslo reikalus?

� Na, i� kur gali telegrafistas �inoti? � pasipūtėli�kai tarė jis ir apsidairė svetainėje, lyg �i jam priklausytų.

� O k� �ino telegrafistas, t� �ino visi? � kand�iai paklausė ji.

� Ne, nemanykite taip. Tik jei kalbu su padoriais �monėmis, � pasakė vyri�kis, noriai vai�indamasis portveinu.

Kuo daugiau vai�inosi, tuo labiau panė�ėjo į telegrafist�, kalbantį su padoriais �monėmis. Dina daug su�inojo apie Stranstede vykstan�ius sandorius ir transakcijas, advokato klientus ir neprilygstam� Olaiseno verslininko uosl�.

O Vilfredas Olaisenas atsive�ė vis� �eim� � Han� su ma�yliu. Ir Isak�, kuris per pastar�jį laik� buvo labai surimtėj�s.

Olaisenas nusi�ypsojo balta i�did�ia �ypsena ir i�kart u�vedė kalb� apie reikal�. Kalbino Din� įdėti kapitalo į nauj�j� laivų statykl�, kuri� man�s statyti Stranstede.

Dina santūriai pakartojo, kad jos kapitalas �ia, namie, matyt, sukėl�s daugiau domėjimosi, nei yra vertas.

Vilfredas Olaisenas, dėdamasis diskreti�ku visa�iniu, pavadino j� perdėm kuklia.

Jis u�sirėmė ant stalo ir jai vienai skyrė vis� savo pagarb� ir dėmesį, nepaisydamas vyrų kambaryje.

� Transportas yra �ių laikų simbolis! Laikra��iai. Garlaiviai. Įmonės! Duodan�ios darbo ir pelno. Matote, ponia Dina, ratai niekada neturi u�rūdyti! Jie privalo suktis. A� pats pasiry��s įsukti visus ma�us krumpliara�ius. Kad jie, kibdami vienas į kit�, kurtų visuomen�. Nieko daugiau neturėjau, tik menk� dėdės palikim� ir dvi darb��ias rankas. Jei man būtų priklausiusi solidi įmonė u�sienyje kaip jums... �iaip ar taip, pavyko! Po kelerių metų viskas klesti. Per daug nesigiriant. Darb�tiems �monėms � skalsi duona. Pakrovimas, i�krovimas. Taip, i�ties! Esame girdėj� apie anuometinius ponios Dinos gabumus verslui. Bėgant metams, �mogaus protas nem��ta! Tikiuosi, atleisite, jog primenu, kad laikas eina. Nė vienas nesame nuo to apsaugotas.

� Dėkoju, kad priminėt! � įsiterpė ji ir atsistojusi parei�kė, jog atėj�s metas jos vakariniam pasivaik��iojimui aplink vėliavos kaln�.

Ar neprie�tarausianti, jei palydėsi�s? Galėtų j� supa�indinti su darbų tvarka ir piniginiais reikalais. Su planuojama laivų statykla.

� Ne, a�iū, pone Olaisenai. Matote, tokiu laiku visada vaik�tau viena.

Apsigobusi pe�ius �alių, ruo�damasi i�eiti i� kambario, ji maloniai tarė:

� Many�iau, i� Reinsneso Olaisenas jau yra gav�s did�iausi� investicij�.

� O? � sumi�o vyri�kis.

� Han�! Argi ne?

Vilfredas tuoj susitvardė. Verslo reikaluose neapsimoka įsi�eisti. Jis kaip įmanydamas pritarė.

� Ji gra�i, darb�ti ir su galva, � pasakė nu�velgdamas Han� �inovo �vilgsniu.

Hana susirado ta�k� sienoje u� Dinos. Į jį sudėjo savo gėd�. Jai dingojosi, jog Dina pa�iepia jos vyr�. Privertė j� pa�eminti pa�iam to nesuvokiant.

O Benjaminas? Jie vargu ar apsikeitė �vilgsniais nuo tada, kai ji atvyko. �ia, savo namuose; jis jai svetimas. Gal pagelbės? Ne! Atrodo bema� taip, tarsi ir jam smagu.

Burnos kampu�iuose Hanai įsirė�ė rauk�lelės ir vis� dien� nenyko.

Ta�iau Dina jokiu būdu nenuvertino jaunojo steigėjo. Dar t� pa�i� dien�, i�vykus sve�iams, Ana, Benjaminas, Andersas ir Dina susėdo kambaryje pavakaroti. Tuomet ji atskleidė savo mintis.

� Vilfredas Olaisenas... Nuo kada jis pirmauja Stranstede?

Andersas ir Benjaminas klausiamai susi�velgė.

� Manau, viskas prasidėjo apie t� laik�, kai Benjaminas grį�o namo. Septyniasde�imt antraisiais. Jis atvyko dirbti garlaivio ekspeditoriumi, � pasakė Andersas.

� Girdėjau Stranstedo mokytoj� u�simenant, jog jis numatytas vir�ai�io pareigoms, � netikėtai įterpė Ana.

Tuo metu Benjaminas buvo jau kadai pasisotin�s Vilfredo Olaiseno asmeniu. Jis nusi�iovavo ir aroganti�kai linktelėjo.

� O taip, i� jo tai bent i�eitų vir�aitis.

Ana pa�velgė į jį su nuostaba, kaip visuomet, kai jo pastabos per�engdavo priimtas takto ir gero tono ribas. Bet nieko nepasakė.

� Kiek jam metų? � toliau kamantinėjo Dina.

� Trisde�imt penkeri, � atsakė Ana.

� �iūriu, kai kas informuotas, � kand�iai tarė Benjaminas.

Ana nutylėjo, Dina praleido pro ausis.

� Trisde�imt penkeri � geras am�ius jo kalibro ma�inai.

Vyrai įdėmiai į j� pa�iūrėjo. Tarsi ie�kodami prasmės. O Ana

nieko nelaukusi paklausė:

� K� nori tuo pasakyti?

� Nejaugi patys nematot? Juk pa�įstate jį. Tas �mogus pasiekia k� u�sibrė��s.

� Argi tai yda? � paklausė Ana.

� Ne, tai dovana visiems. Tik turime pak�sti jo būd�, kad paskui pe�tume naudos.

Dabar ir Andersui ėmė įgristi Dinos domėjimasis Olaisenu. Jis palinkėjo labos nakties.

Tuoj pat pakilo ir kiti du.

Dina kiek pasėdėjo, paskui nusine�ė taur� į pavėsin�, kaip senais laikais. Ta�iau buvo vienas skirtumas. I�tu�tinusi taur�, ji nėjo ie�koti butelio, tik dar pasivaik��iojo ant vėliavos kalno.

� Kodėl tu nemėgsti Vilfredo Olaiseno? � paklausė Ana.

Benjaminas vilkosi liemen�.

� Kas sakė, kad jo nemėgstu?

� A� sakau. Ta�iau visiems ai�ku kaip ant delno. Hanai skaudu.

� Ne�inau, � pratarė jis ir kiek paniur�s nusi�iovavo.

� Ar dėl Hanos?

Jis dirstelėjo į j�.

� Kodėl dėl Hanos?

� Nes jai reikėjo i�eiti u� kito.

� Galbūt.

� Vilfredas juk niekuo dėtas.

� Taip, Vilfredas niekuo dėtas.

� Kodėl esi toks at�arus?

� Olaisenui?

� Man.

Jis skubiai nusismaukė paskutinį drabu�į ir liko stovėti nuogas prie�ais lang� bir�elio �viesoje.

� A� nenorėjau, � tarė jis apglėbdamas j�.

� Kartais būni nepaken�iamas!

� Juk ne tau?

� Pasitaiko! Kaip �iandien, kai kalbėjome apie Olaisen�. A� to nepak�siu!

� Stengsiuos pasitaisyti, � sumurmėjo jis, įsikniaub�s jai į plaukus.

� Ar gailiesi?

� Taip! Ir pri�adu pasitaisyti! � sumurmėjo jis.

� Gerai.

Ji tokia blaivi. Bema� tobula. Visai be aik��ių ar blogų min�ių. Geriausia jo draugė. Ta�iau jis negali pasi�nekėti su ja taip, kaip galėdavo su Akseliu. Ji nepuola teistis, tik įsi�eid�ia. Netinka į prie�ininkus kitur, nei diskusijose apie men� ir muzik�.

Kai ji �ukuodavo savo rudus plaukus, kaip prie� akimirk�, ir jie bangomis krisdavo jai ant pe�ių, jį apimdavo d�iaugsmas. Nes ji kartu su juo. Kai įspirdavo į jį savo dideles mėlynas akis, kaip dabar, ir u� k� nors jį trinkdavo, jis pajusdavo stiprų nepasitenkinim�. Kone pyktį. Ypa� dėl to, jog da�nai ji būdavo teisi, bet jis vis tiek imdavo gintis.

Tik ne �į vakar�. Jis tro�ko, kad būtų Anos vir�us, nesvarbu, k� ji sakytų. Stovėjo rankomis, ved�iodamas jos kūno linijas. Lūpos geriau u� bet k� kita i�duodavo, kaip ji jau�iasi. Kartais būdavo siauros ir bekraujės kaip apsnigti ro�ės �iedlapiai. Arba raudonos ir prisirpusios nelyginant geid�iama vyno taurė. �įvakar jos buvo apysiaurės ir grie�tos.

� Tu i�skobta tikro menininko. Apskai�iuota pagal matematines formules, i�rei�kian�ias visatos planetų harmonij�. Anos nei per daug, nei per ma�ai. Ji � �vaig�dė, bet gyva, � suku�dėjo jis, delnais apvesdamas jos galvos kontūrus. � Tavo protas, Ana, kaip krintanti �vaig�dė. Kometa! Gra�i, ta�iau pavojinga. O tavo �od�iai sminga mėnesienos apkvaitintam vilkui į �irdį. �itaip jį prijaukini.

Ji atlo�ė galv� ir u�simerkusi nusikvatojo.

� Arba �įvakar, kai vilkas j� įskaudino, nes jam įkyrėjo Dina ir Vilfredo Olaiseno liaupsinimas. Ana jį permatė kiaurai ir lengvai būtų galėjusi pa�iepti. Ta�iau pavojingoji kometa pasivertė deive, kuri ne �emina, o saugo! Ji ver�iau pasako esanti įskaudinta pati, u�uot pajuokusi kvail� vilk�. �ino, kad jeigu i� jo pasi�aipytų, jis perk�stų jai gerkl�. �tai �itaip!

Ji stovėjo plonais naktiniais mar�kiniais, prigludusi prie jo nuogo kūno, ir leidosi �velniai kand�iojama. Jis apsid�iaugė pajut�s, kad ji atly�ta.

Daug vėliau, kai jau manė j� miegant, i�girdo:

� Kaip sakai, ar mes neturėsime vaikų?

Jis pasisuko į j� ir tvirtai apkabino.

� Apie tai per anksti kalbėti.

� Dveji metai� pakankamai ilgas laikas... kad pradėtum kalbėti.

� K� gi, jei tau taip atrodo... K� m�stai?

� Kad tau reikėtų vaisingesnės.

� O k� su ja veik�iau, ko negaliu su tavim? � nusijuokė jis.

� Dabar nukalbėjai.

Jis pasitraukė nuo jos ir susidėjo rankas u� sprando.

� Bandau ai�kinti, jog galbūt tai mano kaltė, � tarė jis.

� Tavo kaltė? Apie tai nepagalvojau.

� Pagalvok ateityje.

Valandėl� jie patylėjo.

� Tu juk turi Karn�.

� Gimus Karnai, tapau kitoks. Tad kodėl negalėjo pasikeisti ir tai.

� Tu tik bandai guosti... prisiimi dalį kaltės.

Jis susivokė k� pasak�s tik tuomet, kai i�sprūdo:

� Gali bent nebijoti pagimdyti vaik�, kuris...

Menkas �odelis �kuris�. Ar ji i�girdo? Ar susiejo su Karnos motina? Ar dar kuo nors? Ar susiejo?

Kodėl apie bevaikyst� ji pra�neko būtent �į vakar�? Po to, kai �ia lankėsi Hana?

Jei i�girdo, kaip jis pabrė�ė �kuris�, tikrai nepamanys apie Han�.

O gal jis klysta? Ar pa�įsta An�? Ar liovėsi band�s geriau j� pa�inti t� dien�, kai ji apsigyveno jo namuose?

Ana niekada nezyzė, kad jis priimtų jos tėvo param� ir t�stų studijas. Imtųsi tyrinėjimų. Tik jis apie tai u�vesdavo kalb�.

Gal ji geriau u� jį patį suvokia, kad jis tos galimybės nesvarsto rimtai? Gal todėl nesuka jam galvos? Gal jis link�s tūnoti Norlane, kad Karna turėtų kur saugiai griūti: neg�sdindama, nepiktindama �monių ir nekeldama jiems gailes�io? O gal jį stabdo ne�inomybės baimė?

Jis prisitraukė j� ir su�nab�dėjo:

� A�iū, kad daliniesi mintimis! Reinsnese, prie� tau atvykstant, man to trūko.

� Taigi...

� Noriu tave kai ko paklausti... Ar manai, kad meilė tėra tai, apie k� ra�oma lai�kuose, o kartu gyvenant sutrupa ir pranyksta? � tarė jis.

� Ar taip jauti?

Jis i�girdo, jog jam vėl nepavyko. Jos neu�gauti.

� Ne, ta�iau bijau, kad tu taip jauti. Kad pamatei mane nesant tokį, kokiu laikei. Kad per vėlai suvokei.

Ji susim�stė. Taip ir yra, po velnių, ji dvejoja! Tarsi jis būtų paliet�s skaud�iausi� ta�k�. Pasidarė nemalonu.

� A� nesirinkau. Viskas ne taip paprasta. Be tav�s negalėjau gyventi. Juk sakiau, labai stengiausi, bet nepavyko.

Jis atsikvėpė. Gal ji tik guod�ia. Meluoja. I� kur jam �inoti? Bet jam to reikia. Dingtelėjo, kad nedrįsta paklausti, kaip ji i� tikrųjų jau�iasi gyvendama su juo. Nuo pirmojo pavasario, kai ji taip akivaizd�iai ilgėjosi namų.

� Tu ka�ko ėmeisi. Atva�iavai. A� tik sėdėjau �ia, ra�iau lai�kus ir svajojau apie meil�, � tarė jis.

� Tie lai�kai visk� palaikė, � nusi�ypsojo ji.

� Ta�iau jie nėra tikrovi�ki. Neatskleid�ia visos tiesos.

� Kas yra tiesa? Akimirka, Benjaminai! Tik akimirka. Nesileisti suved�iojamam to, kas buvo, ir nesvai�ioti apie tai, kas bus. Ji yra dabar! Tai, kad guliu �alia tav�s ir dalijamės tuo, kas mums atrodo svarbu. Ir kad esi vienintelis �mogus, kurį myliu, nors niekas neliepė to daryti. Tai yra tiesa būtent dabar.

4 skyrius

Vien� ryt� Dina parei�kė viena plauksianti į Stransted�. Norinti pa�iūrėti, ar po tiek metų dar k� nors sugebanti. Karna akimirksniu pasi�ovė vykti kartu.

� Matai, prie� imdama keleivius, turiu įsitikinti, kad įstengiu nuplukdyti save, � tvirtai pasakė Dina.

� Jei ne�inai, ar pavyks i�silaikyti valtyje, negali plaukti, nes nusk�si, � tarė Karna.

� Manau, pavyks. Bet pirm� kart� bus labai smagu pabandyti vienai. Ir Benjaminui nevalia plaukti kartu. Paimsiu tave kit�syk, pamatysi.

Karnai, sekiojan�iai paskui Din� nuo tada, kai ji atvyko, tai buvo bloga diena. Ta�iau, nors niekas jai nesakė, ji suprato, kad o�ių rodyti mo�iutei neverta.

Tarp ky�ulio ir gilios fiordo at�akos gyvenvietė plėtėsi tolyn u� savo pirmyk��ių ribų. Kaip smarkus potvynis, ūmiai atslūgdamas, palieka r�stų, sielių, dumblių ir val�ių nuolau�ų ruo��.

Akmeninė ba�ny�ia stovėjo kaip stovėjusi atokiai, kitoje ky�ulio pusėje, gerokai nutolusi nuo pasaulieti�ko erzelio aplink uost� ir pirklių pakrant�.

Laukai daugiausia plytėjo vakarinėje ky�ulio dalyje, ar�iau įlankos, ir vir� morenos, į kuri� nesikėsino prekybininkai.

Stranstedas glaudėsi u�uovėjoje, �laite u� salų ir �cherų. Gerai apsaugotas nuo trauksmo i� trijų įlankų ir poliarinės jūros.

Abipus garlaivio krantinės riogsojo keletas skirtingos būklės ir dyd�io prieplaukos sandėlių. Prie gatvių be tvarkos buvo i�sibarst� gyvenamieji namai, malkinės, arklidės ir tvartai. Aplink krantinės ir prekių sandėlių teritorij� įsikūrusi saujelė prekybininkų, pa�tas, arklių stotis ir telegrafas.

Ant nedidelės auk�tumos, kaip tik matomas įplaukiantiesiems į uost�, stovėjo baltai da�ytas �Centro� vie�butis tams�aliais langų apvadais ir pjaustiniais.

Ant stogo stūksojo keturi stambūs kaminai. Dūmai turėtų rūkti bent i� dviejų, kad �monės manytų vie�butį gerai u�dirbant. Prie erkerio antrajame auk�te �liejosi veranda, kuri� laikė trys tvirtos sijos su į�ambia atrama. Su med�io pjaustiniais buvo pana�i į karūn�.

Dina pakreipė galv� ir �ypsodamasi pa�iūrėjo, tada �engė toliau.

Gatvės rangėsi tarp namų eilių ir kilo į kalvų vir�ūnes, kur atokiai nuo kitų stovėjo didelis namas su da�yta statinių tvora, pri�iūrėtais raudonųjų serbentų krūmais ir �aliais �ermuk�niais.

Priėjusi artėliau, i�vydo jaun� maumedį ir ro�ių kerus pietiniame kampe tarp stiklinės verandos ir kambario sienos. Atrodė, jog ka�kas, u�silip�s ant stogo, bando i�kilti vir� savo luomo. Arba panūdo įkūnyti svajon� apie gyvenim� kitose platumose.

Vieni tikriausiai tai laikė egzotika ir neslėpė susi�avėjimo, tuo tarpu kiti akivaizd�iai niekino pastangas tapti ka�kuo daugiau, nei esi i� tikrųjų.

Kad Hana, samės ir krautuvės tarnautojo, gyvenim� baigusio kilpoje, pavainikė, svajojo turėti tokį pat sod� kaip Reinsnese, kai kam, matyt, atrodė kone �ventvagystė.

Ta�iau einant artyn darėsi vis ai�kiau, kad poniai Olaisen leid�iama viskas. Baltu smėliu su kriauklelėmis nubarstyti takai ir rieduliais apkra�tuotos lysvės, maumedis ir rakta�olės masino �mones eiti pasivaik��ioti įkalnėn, kad galėtų paganyti akis anapus tvoros.

Paskui tie patys smalsuoliai laikra��io redaktoriui porindavo, es�, sunku patikėti, kad ponios Olaisen motina gimusi sami�koje �eminėje.

Gandas, jog Hana nusisamd� �mogų kasti ir lyginti �emės, nuėjo iki pat Reinsneso. Tarsi iki Olaisenams pasistatant ant kalvos nam�, niekas Stranstede nebūtų turėj�s sodo. O viralinė buvo ai�kiai per didelė! Lyg ruo�tųsi ten sukrauti ir sukabinti devynias galybes skerdenų.

Galbūt �monių �irdis mink�tino bent tai, jog Isako sliekyn� skais�iai �aliais lapais stelbė paprasti rabarbarų stambai.

Hana vai�ino viskuo, k� turėjo geriausio. O kokios vai�ės be rabarbarų pyrago. Dina garsiai parei�kė, jog jis pranoksta Olinės. Ar bent ne prastesnis.

Hana keliskart �yptelėjo ir vis paragindavo valgyti, kaip liepė paprotys. Dina buvo kitokia, negu ji j� prisiminė. Rodos, draugi�ka ir ne tokia kandi. Pamir�o, kad anks�iau jos prisibijojo.

Kone u�sidegusi ji postringavo apie savo aistr� rabarbarams. Dar nuo tų laikų, kai būdama ma�a mergaitė sulaukdavusi vasaros. Prisimenanti, kaip Benjaminas ir ji... (�ia stabtelėjo ir, metusi �vilgsnį į vyr�, prabilo vėl) valgydavo juos �alius, tik k� nuskintus. Stovėdavo, raukydami nosis, kol rūg�tis sutraukdavo burn�, o nuo aitrumo suskausdavo paausiai. Arba Olinė jiems u�barstydavo cukraus.

Įsikar��iavusi ji kalbėjo toliau. Papasakojo da�niausiai verdanti sriub� arba gra�ios raudonos spalvos ko��, nes j� mėgstantis Vilfredas. Tiesa, greit senka bulvių krakmolas. Bet, jei gali sau leisti, kaip sakoma, tikrai verta. Įdėjusi vien� cinamono lazdel� ar dvi ir nepagailėjusi cukraus, gauni valgį, kokio nebūtų gėda patiekti pa�iam apskrities vir�ininkui.

Dina paėmė dar vien� gabalėlį ir pagyrė, kad Hanos rabarbarų pyragas neprilygstamas. Gandai apie jį pasiek� net Reinsnes�.

Vilfredas Olaisenas buvo vai�ingas �eimininkas ir, nepaisydamas, kad jis � vyras, damoms ir sau pilstė kav�. �inoma, ir portvein�.

Jis aprodė Dinai erdvų nam�. Visur buvo tvarka � nuo rūsio iki palėpės. �monelei reiki� dėkoti, kaip gra�iai pats pasakė.

Dina mielai leidosi stebinama. Ji nusimanė apie porcelian� bei stalo įrankius ir noriai ap�iūrinėjo stal�ius ir spintas, kai jie buvo atverti, kad parodytų savo gro�ybes. Gyrė baldus ir audeklus. Nauj� alėj�, dar ne visai spėjusi� prigyti. Ir stiklin� verand� su spalvotais langų stiklais kelio pusėn.

� Ar ji neturėjo �iūrėti į jūr�? � buvo vienintelė kriti�ka jos pastaba.

Ta�iau Olaisenas apie jūr� �inojo visk�. Ji buvo jam nusibodusi. Pro raudono, geltono ir �alio stiklo skritulius jis pageidavo stebėti �mones. Pabrė�ė �odį ��mones�, apdovanodamas Din� viena i� pla�iausių savo �ypsenų. Jis norįs matyti, kas va�iuoja pro �alį, kas pės�ias praeina, kas raitas prajoja. Keliai � tai ateitis, to Dina neturinti pamir�ti.

Ne, tikrai nepamir�ianti. Bet garlaivis? Juk neseniai sak�s, kad garlaivis yra ateitis.

T� popiet� Olaisenas buvo gerai nusiteik�s, tad paai�kino jai, kad garlaivis es�s tarpinė grandis. Argi neu�sidirb�s didelių pinigų perstatydamas jekt� �Gulbė� j garlaivį ir gabendamas silkes masalui į Lofoten� ir Finmark�? Dar prie� kelet� metų kalbėj�s Andersui, kad jiems reikėtų investuoti į garlaivį. Siūl�s tapti kompanionu, kai statė krantin�. Ta�iau Andersas nedrįs�s tuo u�siimti.

Visk� padar�s vienas. Stat�s u� savas lė�as. Ir, �inoma, ėm�s paskol�. Turint reikiamų pa�in�ių, paskol� įmanoma gauti. Svarbu, kad ne per daug. Jokiu būdu per daug nesiskolinti. Kad naktį galėtum ramiai miegoti.

Taip pat perpirk�s i� Anderso silkių tinklus. Ir uolas �uvims d�iovinti. Ties� sakant, tai dar nedavė ka�in kokio pelno. Bet jei neturėtum ko svarstyti, kuo tikėti, nė neatrodytų, kad gyveni.

Blogiausia, k� galima įsivaizduoti, yra pra�iopsoti k� nors, kuo tiki. O silkės � jos kaip metų laikai. Kartojasi, bet kasmet skirtingai. Reikia tikėti. Turėti kantrybės. Laukti.

Vien� dien� stebuklas įvyks! Tuomet visk� lems tik tinklai. Nesiterliosi su me�kerytėmis ir pana�iais reikmenėliais. Sidabr� reikia susemti taip, kaip atsiuntė Dievas. Dideliais tuntais!

Dina įterpė por� �od�ių apie tai, jog tinklus veikiausiai gav�s pusdykiai, jei paėm�s visus tris, o Andersas ne tuoj i�simokėjo, k� buvo u� juos skolingas Bergene.

Ta�iau apie tai Olaisenas nieko ne�in�s. Jam es� skaudu girdėti. Galėjo būti ir taip, kad Andersas mokėjo kit� skol�. Tiesa, gav�s tinklus u� pusėtin� kain�. Abiem �alims. Pamir��s tiksli� sum�. Nieko nepadarysi. Bet kaina tikrai nebuvusi begėdi�kai �ema. Anaiptol.

Dina tarė, jog jis nėra labai �yk�tus verslininkas, jei nepamena trijų, tinklų kainos. Nenuostabu, kad naktimis jam gerai miegasi. Taigi tikriausiai jo miego netrikdė ir tai, kad silkių kainos pastaraisiais metais nebuvo itin auk�tos?

Jis pa�velgė į j� nusteb�s, kad ji taip gerai gaudosi, ir pripa�ino, jog kainos �emos, o �uvų kiekis nevienodas. Ta�iau jis turįs pastovų peln�, nes dar tiekia jauk�. �vie�i� jauk�!

Per pastaruosius metus visas Stranstedas i�aug�s. Ponia Dina juk pamena, kaip �ia viskas atrodė prie� i�vykstant į Berlyn�? Juk ne ka�in kas? Tikrai ne. Ta�iau jis pats kiek paspartin�s augim� ir pa�ang�! Jei bus leista pabūti nekukliam? Darbu �monės vaduojasi i� skurdo. Miestelis turi keturis naujus prekybininkus. Jau apstatyta Jūros gatvė, �cheras ir Uostas.

Ta�iau trūksta dr�sių �monių. Visi tokie nepatiklūs. Ir at�angūs. Bijo, kad kitas u�sidirbs kelet� kronų.

Pavyzd�iui, �Centras�. Savininkas atvyko i� Tronjemo norėdamas provincijoje prasigyventi i� vie�bu�ių verslo. To pakako �monių neprielankumui sukelti. Rėksminga �mona padėties nepataisė. �mogelis ėmė ir pasimirė. Vis� gro�yb� perėmė svainis, tas kepėjas, ir į rūsį perkėlė savo kepykl�.

Jis nė neman�s u�siimti vie�bu�iu. Jam per akis darbo prie duonos. �inoma, palei vis� pakrant� ir sausumos kelius jis skleid�ia ger� nuotaik� ir gyvenimo d�iaugsm�. Ta�iau vie�bu�io i� to nebus.

Be to, ant kaklo jam u�sikorė na�lė, tikra jo sesuo. Jai vis reikia įki�ti trigra�į, nors nieko, be naujausių paskalų, nei�mano. Todėl viskas ir nuėjo �uniui ant uodegos! Gal Dina mano, kad jis sutinka parduoti? Nieku gyvu!

Olaisenas turįs planų statyti nauj� vie�butį. Galbūt nupirkti �Centr��... kai bus i�var�ytas. Jei susidomėjimas ma�as, var�ytinių kaina da�nai palanki.

Kad vie�butis apsimokėtų, nepakanka vien duonos ir kavos. Reikia mokėti gaminti valgį ir patiekti geresnių desertų! O, taip!

Valdyti vie�butį � ne toks jau baisus darbas. Tiesiog turi rasti savo brai��. Ir kapitalo. �inoma, visų pirma � kapitalas! Todėl jis nori įtraukti poni� Din�. Beje, ar į j� kreiptis pirmo ar antro vyro pavarde? Mat�s, kad naudojanti abi, o gal klyst�s?

� Olaisenas daug �ino, bet klysta, � trumpai atsakė ji neai�kindama, kur jo klaida. Papra�ė jį papasakoti, kokiais tempais tiesiamas kelias į pietus. Ar ilgainiui galės vie�bu�io lankytojų atva�iuoti kinkiniais i� toli? Stotis juk jau veikia.

Olaisenas pagyvėjo ir tarė, kad ji pataikė kaip pir�tu į akį. Tikriausiai pa�įstanti �mogų, kuriam priklauso stotis? Kai miestelis turės teismo pastat� ir vyks kasmetinės mugės, tada pamatysianti ko nema�iusi. Tikroji ateitis � keliai. Transporto priemonės. Juk negalinti nepritarti. Reikia �iūrėti į priekį. Neu�sibūti prie to, kas praėjo. Viskas eina taip greitai, taip greitai. Jei tik dabar galėtų pradėti...

� O jei kepėjas parduos, kad i�vengtų bankroto?

� Varg�elis neturi jėgų tuo u�siimti. Nieko daugiau, be savo kepimo krosnies, nemato.

� Olaisenas labiau link�s statyti nauj�? Konkuruoti?,

Jis smagiai nusijuokė.

� Kepėjas man joks konkurentas.

� O kas nors kitas? Jei kepėjas parduotų?

� Būtų vienas malonumas. Bet k� �ia dar norėjau pasakyti? A, jeigu jau tiek visko prikalbėjome, dabar man labiausiai rūpi pradėti laivų statykl�.

�ia jis trumpam nutilo ir paslaugiai dar įpylė į jos taurel�.

� Jei ponia Dina galėtų skirti kapitalo...

Ji kilstelėjo antakius ir tiriamai į jį pa�iūrėjo vos vos �ypsodama.

� Mielas Olaisenai, rimtus verslo reikalus esu pratusi aptarinėti prie keturių akių. O �is mano vizitas grynai asmeni�kas � atėjau aplankyti Hanos.

Olaisenas tuoj perėjo prie kitos kalbos. Ta�iau po kiek laiko davė Hanai �enkl� �vilgsniu. �i pakilo pasakiusi, kad reikia guldyti ma��jį.

Olaisenas turėjo prog� pasikalbėti, apie k� taip tro�ko. Prie keturių akių.

Kai Dina i�ėjo, jis pagavo zuiti nuo vienos sienos prie kitos, d�iaugsmingai skės�iodamas rankomis. Hanai prane�ė, kad sėkmė garantuota.

Stranstede verslininkas Vilfredas Olaisenas būsi�s nepralenkiamas! Nes jie su ponia Dina Grenelv statysi� laivų statykl�. Drauge, su dvi�aliais įsipareigojimais. Pakrantėje, �alia garlaivio krantinės.

Dabar tereiki� pradėti tvarkyti formalumus ir laukti vald�ios patvirtinimo, jo paskolos ir ponios Dinos kapitalo i� u�sienio.

Ta�iau ji įspėjusi. Turįs laikyti lie�uvį u� dantų, kol ji prane�ianti artimiesiems.

Po susitikimo su Olaisenu Dina nuėjo tiesiai į �Centr�� ir pasipra�ė kambario vienai nak�iai.

Gerai i�tyrinėjo vie�bu�io patogumus ir ap�iūrėjo tris kambarius, kol i�sirinko tokį, kuriame įmanoma miegoti. Nepaken�ianti triuk�mo, paai�kino.

Svetainėje ir valgomajame buvo per daug apdulkėjusio pliu�o, nutrintų baldų ir įsisenėjusio maisto tvaiko. Tai nesunku i�taisyti. Langai, kiek matyti, geri. Ta�iau būtina kai k� pertvarkyti viduje ir i�orėje.

Įsitaisiusi mansardoje prie lango, ji i�sitraukė i� atminties pretenzingas Olaiseno s�matas, kiek kainuotų pastatyti nauj� nam�, medienos ir stiklo kainas. Jis minėjo, kad stogas ir kaminai sveiki.

Paskendusi savuose skai�iavimuose, kuriuos ji atliko kur kas didesniais u�mojais nei Olaisenas, ji ėmė patyliukais �vilpauti. Pama�u ko�ė pro dantis or� nelyginant laikra��ių pardavėjas Berlyne, kai gerai einasi prekyba.

Patarnautoj� valgomajame ji paklausė, ar yra kepėjas Nikolaisenas ir ar turi laiko pakalbėti su Reinsneso Dina.

Ji buvo palydėta į priva�ias patalpas. Kepantis vie�bu�io savininkas atrodė draugi�kas, ta�iau nenuovokus. Daug kas rodė, jog Olaiseno pastebėjimai teisingi. Kas, kad susi�ukav�s plaukus ir nusivilk�s kepėjo chalat�.

Ta�iau vyri�kis buvo nekvailas, o batai veikiausiai nauji. Gurg�da. Vis dėlto ji praleido dalį priimtų mandagybių, be kurių nebūtų apsiėjusi Berlyne, ir gana greitai paklausė, ar gandai, jog jis parduoda vie�butį, turi tiesos.

Jis susigėdo ir puolė teisintis. Ta�iau buvo tiek į�valgus, jog paklausė, i� kur tai �inanti.

Girdėjusi ne i� vieno �mogaus, prisipa�ino ji. Ta�iau niekas negalėj�s pasakyti nieko tikra. O kadangi neturinti įpro�io narplioti gandų, atėjusi �ia pasiklausti.

Vyri�kis ma�um� suglum�s linktelėjo. Pasiskundė lankytojų stoka. �monių nenoru mokėti, kiek kainuoja nakvynė ir duona. Juk turįs atlyginti u� darb� kepyklos padėjėjui ir vie�bu�io patarnautojai. Jo sesuo visko nespėjanti.

Ji supratingai i�klausė, tada pasidomėjo, koki� įsivaizduoj�s kain�. Po dar vieno skundo parod�iusi visi�k� supratim�, ji i�gavo i� jo sum�.

Tuomet skubiai parei�kė mokėsianti grynaisiais į rankas, jei kain� suma�insi�s perpus.

� Į rankas? � greitai ir kiek per kar�tai perklausė vyri�kis.

� Į rankas! Bet į kain� taip pat turės įeiti rūsys ir kepykla su visa įranga. Ta�iau leisiu i�sinuomoti penkeriems metams.

Jis kiek susigū�ė. Paskui smarkiai papurtė galv�. Kepykla es�s vienintelis jo turtas.

Ji visk� suvokianti, ta�iau negalinti pirkti namo, kai jo rūsys ir �emė priklauso kitam savininkui. Turįs suprasti.

� O jeigu gau�iau teis� naudotis iki gyvos galvos?

Ne, nes į senatv� jis galįs sukvailėti ir savininku likti tik popieriuje. Tada jai reikėtų rūsyje pak�sti kokį nors nesugyvenam� jauniklį. Negalinti pirkti tokiomis s�lygomis.

Vyri�kis nukabino smakr�, paskui nenoriai linktelėjo.

� Tai liks tik tarp mūsų, kol viskas bus sutvarkyta? � tarė ji.

Jis dar kart� maktelėjo galva ir padavė jai rank�. �i buvo balta kaip sniegas ir beveik be nagų.

5 skyrius

Vien� vakar� Andersas sėdėjo ant suoliuko prie vėliavos stiebo, kai atėjo Dina.

Ji atsistojo tarp jo ir saulės. Juodas siluetas �ėrin�iu apvadu.

Jis prisidengė ranka akis ir pa�velgė.

� Sėdi, Andersai?

� Turiu tokį įprotį vasar�.

� Anks�iau tav�s �ia nematydavau.

� Taip, nes sakeisi norinti viena vaik��ioti ant vėliavos kalno.

� Ir lioveisi �ia ėj�s? Dėl man�s?

� Galima taip sakyti.

� Bet ne �iandien.

� Ne �iandien.

Jis atlaisvino jai vietos ant suoliuko.

Ji atsisėdo kiek atokiau netarusi nė �od�io. Tada jie sėdėjo �iūrėdami į ka�k� tolima jūros �vilgesyje. Drauge.

� Gra�us vakaras, � prabilo jis nekrustelėdamas.

� Taip.

Į juos pama�u plaukė valtis. Irkluojama. Tarpais i�nykdavo tarp lėk�tų bangų. Jūra buvo didelis judrus veidrodis.

� Da�nai būni Stranstede?

Ji spoksojo tiesiai į saulės obuolį.

� Kai paskutinįkart kalbėjomės, supratau, kad tau sunku... kai a� �ia. Kad �monės �neka.

Ka�kada Andersas buvo įsipjov�s rie��. �aizdos vietoje liko didokas randas. Dabar de�ine ranka pasitikrino, ar jis vietoje. Nyk�tys i� lėto nuslydo nedidele i�kiluma.

� Jeigu nors kiek pam�stytum, turbūt suprastum, k� i� tiesų norėjau pasakyti, � ramiai tarė jis.

� Supratau tave pa�od�iui ir įsigijau kit� ūkį.

Jie vienu metu atsigr�ė vienas į kit�.

Ji pasuko vis� kūn�. Ka�kas tame judesyje atrodė grėsminga. Ta�iau kai ji prakalbo, balsas buvo kone d�iugus.

� Nusipirkau �Centro� vie�butį ir ruo�iuosi jį pertvarkyti.

Jis dorai ne�inojo, k� i�girdo, nei k� jam atsakyti.

� Tu rimtai ar niekus paistai?

� Rimtai.

� Pasigailėk, Vie�patie... � suglum�s tarstelėjo jis.

� Man labiau reikėtų to pra�yti, � atsiliepė Dina.

� Kam tau tas vie�butis?

� Valdysiu jį! Gyvensiu tenai. Bent kol kas.

Jis pliauk�telėjo delnais per �launis.

� Ar a� per savo paikum� pastūmėjau tave �iai nelemtai beprotystei?

Į tai ji neatsakė, tik tarė:

� Taip pat įdėjau pinigų į Olaiseno laivų statykl�. A� tuo tikiu.

� Ar Benjaminas apie tai �ino? � pasibaisėj�s paklausė jis.

� Ne, tau pirmam sakau.

� Benjaminas pasius!

� Olaisenas nėra raupsuotasis, turi ret� steigėjo talent�. Jam reikia kompaniono. Tai i�eis į naud�! Reinsnesui.

� I� to niekada nieko gero nebus. Bet tavo valia.

� Taigi, � nerūpestingai tarė ji.

� Vadinasi, da�nai nebematysim tav�s Reinsnese.

� Tik duok �ini�, ir a� atvyksiu. O �monėms negaliu u�drausti apie mane kalbėti � jie visada kalbėjo. Manau, plakė lie�uviais ir per tuos metus, kai man�s �ia nebuvo.

� Kodėl taip manai?

� �monės, kurie man i�va�iuojant dar nebuvo gim�, atpa�įsta mane gatvėje.

� Keista... K� turėjai galvoje... sakydama �duok �ini��?

Ji palietė delnu jam pla�tak�. Greitomis. Lyg vėjas, pasirodė jam.

� �inau, kad negaliu tikėtis to, kas tarp mūsų buvo iki man i�va�iuojant. A� visk� sugrioviau. Bet jei tik nori, a� sugrį�usi. Pas tave!

Jiems vir� galvų praskriejo keli vangūs kirų klyktelėjimai. Valties dėmelė tarpais vis dar pranykdavo tolumoje, menkių �ūklės plotuose.

� Matyt, �vejoja, � pratarė jis.

Abu patylėjo.

� Ar gedėjai, kai jis mirė, Dina? � netikėtai paklausė.

� �inoma! Kaipgi kitaip. Nors jis mane daug metų keikė, nes palikau jį, kai jam tikrai reikėjo �mogaus. Taigi gedulas buvo savoti�kas.

� Ir jam reikėjo �mogaus?

� Taip.

� Ir vis tiek paliko tau, k� turėjo? O tu grį�ai namo � statyti, pirkti ir pertvarkinėti. Pasidalyti su mumis, Reinsnese ir Stranstede.

Ji sumirk�iojo �iūrėdama į jį. Keliskart. Tarsi nebūdama tikra, ar jis jos netraukia per dantį.

� �iaip ar taip, darau tai dėl sav�s. Dabar yra proga. Tad pasistengsiu �į t� nuveikti. Pagaliau! Turiu u� daug k� atsakyti. Nuo ka�ko reikia pradėti.

Jis priki�o deln� prie jos rankos. Pasistengė, kad prisilietimas būtų lyg vėjas, visai kaip jos. Tada apsigalvojo. Vėl u�dėjo deln�. Ir nebeatitraukė.

� Neturiu daug kapitalo įdėti į nauj�jį ūkį, bet dar nesu mir�s. Tik akys nebe tos. Turiu tai pripa�inti.

Pa�iūrėjo tiesiai į j�, kad ir menkai primatydamas, ir kalbėjo toliau:

� Ne�inia, kaip viskas klostysis toliau. Bet kai pavargsi būti Stranstede ir trumpam grį�i namo... norė�iau, kad miegotum pas mane, Dina. Jei pati nori?

Ji sėdėjo sustingusi. Jis negalėjo jos ai�kiai matyti, nes buvo pernelyg arti. Ta�iau ranka po jo delnu suspurdo. �iandien be pir�tinės.

Ji klupdama ėmė pasakoti. I� prad�ių jis nepagavo minties. Ka�kas apie kambarį. Paskui suprato, jog tai �jos būstas Berlyne. Ji apra�ė vaizd� pro langus. Auk�tus med�ius.

Matyt, nori jam k� nors duoti, nes jis nepaminė, kad kada nors būtų k� pasakojusi. Bent ne su tiek �od�ių.

Kitoje gatvės pusėje gyven�s nekilnojamojo turto agentas. Juokinga veido i�rai�ka, tarsi nelabai �inotų, kur es�s. Tarsi ne Visai priklausytų tai vietai. Lygiai kaip ji. Jo gimtoji kalba buvo lenkų. Veikiausiai dėl to taip atrodė. Ta�iau jis mokėjo puikiai elgtis. Jam primestu gob�umu niekada jo negalėjai įtarti. Taip tik �monės �nekėjo.

Jai pasakojant, Andersas ėmė suprasti � ne vyri�kį Berlyne, bet j�. Kaip ji, pa�alietė, ten jautėsi.

Ji pavaizdavo up�, ir jis suvokė, kad tai � ne �iaip kokia nors upė. Mielai būtų paklaus�s, kaip ji vadinasi, bet negalėjo įsiterpti į jos pasakojim�. Apie begalin� vandens tėkm� tarp dviejų krantų. Visada tarp dviejų krantų. Ne kaip �ia, namuose, kur �vilgsnis atsiremia į horizont�. Viskas nesuvokiamai kitaip. Vanduo pasmerktas tekėti viena vaga.

Ji papasakojo apie med�ius. Galingus ir o�ian�ius. Ne�inodamas galėdavai pamanyti, jog tai � jūros gaudimas.

Ne kart� i�kildavo dalykų, apie kuriuos jis būtų mielai paklaus�s, nes jam tai atrodydavo įdomu. Ta�iau nebūdavo kada apie juos pagalvoti. Nė akimirkos. Paskui, jai dėstant mintis toliau, jie dingdavo i� atminties.

Į t� patį pasakojim� apie med�ius ji atsargiai įterpė vyro paveiksl�. To paties agento, kurį jam norėjo u�karti dar krautuvės kontoroje. Su kuriuo gyveno? Ar kaip i� tikrųjų?

Klausydamas jos, Andersas ėmė puikiai suprasti, jog tas, kuris keliaudamas u�eina medį, neju�ia gali atsidurti po �akomis. Ne dėl aistros, tiesiog medis su savo pavėsiu pasitaiko kelyje tada, kai jo reikia.

Kol �iūrėjo į j�, jį apėmė keistas silpnumas. Ji skendėjo baltumoje. Kas tai � �viesa nuo jūros? Ar migla jo paties galvoje?

Vis vien. Jis juk �ino, kaip ji atrodo. Lūpos, kurios apgaubia �od�ius. �nervės, kurios i�siple�ia, kai kvapas juos i�stumia i� burnos. Blakstienos, plazdenan�ios vir� skruostų. Vie�patie, pasigailėk senio! Jos kaklas. Tikriausiai vis dar �velnus ir stiprus, nors pa�enklintas metų.

Jos ranka teberimo po jo delnu, o ji jam vaizdavo. Save. �alius krantus. �tai dabar i�tarė pavadinim� � �prė. Ir stogus, kiek akys u�mato. Kur kas daugiau negu Bergene. Ir kaminus. Kurių neįmanoma suskai�iuoti.

Nepastebimai metai i�nyko. Bevilti�kai vieni�i, neapken�iami metai, kai jis lyg skenduolio pamėklė tūnojo Reinsnese.

Rodės, ji nė nebuvo i�va�iavusi. Dar geriau nei prie� tai. Juk ir iki jos i�vykimo ne visos dienos būdavo �viesios. Bet kam prisiminti, kai ji �ia? Kam reikalingi klausimai ir atsakymai, kai seniai esi suvok�s, kad �mogui teduota gyventi kelias akimirkas.

Jo valanda �tai �ia, būtent dabar. Juodu sėdi ant suolo vėliavos kalne, drauge keliaudami jūra, galingomis upių �iotimis į didelį miest�, kur svetima �neka.

Todėl jis sėdėjo nu��iuv�s, ir tai, k� pasakys �monės, jam rūpėjo ne daugiau u� uodo zyzim�. Tikras vyras nepaiso tokių niekų. Jam tai nė motais.

K� �monės, kurie knaisiojasi po purv� ir pelėsius, gali �inoti apie tai, kas svarbiausia? Net suskai�iav� visus tuos metus, kai ji buvo i�vykusi, jie nei�manytų nieko. Apie pasakojim�, kurį ji jam vienam dovanojo. Apie nuostabųjį �odį, kurį kadaise turėjo, bet pametė. Ir dabar, nepakrutin�s nė pir�to, atrado. Apie meil�.

Prielankumas, kurio negalėjo nuslėpti, ka�k� padarė ir jai. Kalbėdama ji vis ar�iau lenkėsi prie jo. Suėmė jam u� rankos, pasakodama negirdėtus dalykus apie muzik� Berlyne. Orkestrus. Oper�.

Ir nors turėjo �inoti, kad, be to, k� pati kadaise jam grojo, muzikos jis beveik nepa�įsta, pa�adėjo jam dar t� patį vakar� pagrie�ti ypating� kūrinį. Mananti, kad jam patiksi�. Kol gyvas bus, nepamir�, kaip ji pavadino: Johano Bramso Wiegenlied. Jis manė paklausti, k� rei�kia Wiegenlied. Ta�iau nesiry�o, nes būtų turėj�s j� pertraukti.

Kol klausėsi jos balso, kūne ėmė srūti kraujas. Ne kaip paprastai, kad tik palaikytų gyvyb�. Ne � lyg upė �prė savo vaga. Galinga jėga, �inanti keli�. Turinti tik vien� tiksl� tarp dviejų krantų.

Tereikėjo pasakyti sudie skenduolio pamėklei.

Kadangi atvyko Dina, jie, kaip senais laikais, savaitgaliais arba sulaukus sve�ių, pavalgė vėlyv� vakarien�. T�dien Andersas nuėjo į kamar� ir pasivedėjo Bergljot� į �alį.

� Būk gera, praplatink mano i�traukiam�j� lov�! Ir pasirūpink, kad iki einant gulti ten būtų dvi antklodės ir dvi pagalvės!

Bergljotos veide nesujudėjo nė raumenėlis. Ji linktelėjo ir tūptelėjo, liemenį prie kojų prilenkdama taip pat uoliai, kaip kerpa �irklės per avių kirpimo sezon�. Ta�iau prie Anos ji nei�laikė.

� Ponia Ana, � su�nab�dėjo vos pasitaikius progai. � Ponia Ana! Andersas liepė pakloti lov� su dviem antklodėm ir praplatinti lov�.

Ana i�kilmingai linktelėjo, tarsi Bergljota būtų atlikusi darb�, u� kurį nusipelno didelės pagarbos.

� Puiku, mieloji Bergljota! Puiku!

6 skyrius

Stinė su Tomu atvyko į Stransted� prane�ti, jog dėl datos ir transporto jau sutarta. Ta�iau Hana nieko nenorėjo apie tai girdėti. Amerika! Jie gali �ūti! Būti apiplė�ti ir suluo�inti! Ar dar blogiau.

�inoma, ji gerai i�tekėjusi ir jai nieko netrūksta. Bet Olė ir Sara? Kaipgi jie?

Stinė pasakė, jog jie keliausi� kartu.

Tomas i�ėjo ap�iūrėti sklypo laivų statyklai, o Hana su Stinė liko vienos kambaryje.

� Tai paliekat mane! � tarė Hana.

� Pameni, kvie�iau tave, kai mes nusprendėme? Kai dar buvai na�lė. Norėjome paimti Isak� ir...

� Taip. Bet tuomet nebuvau pasiruo�usi taip toli i�va�iuoti.

� O jei nebūtų pasipainioj�s Olaisenas, Hana? Ar tada būtum va�iavusi?

Netikėtai Hana pravirko.

� Būtum galėjus susirasti laim� anapus. Tapti laisva!

� Laisva nuo ko?

Tyla truko taip ilgai, jog Hana pakartojo: �Laisva nuo ko?�

� Nuo Olaiseno! � i�girdo tylų atsak�.

Stinė stovėjo ir lankstė lininius rank�luos�ius, kuriuos atve�ė Hanai. Pati buvo i�audusi.

� Jis i�gelbėjo mane nuo skurdo. Niekas, be jo, nėra band�s padaryti mane laisv�, mama.

� Vienu metu maniau, jog liksi Reinsnese. Did�iajame name...

� Kodėl taip manei? � at�iauriai paklausė Hana ir nusi�nyp�tė.

� Tariau matanti i� jo elgesio.

� Kieno?

� Pati �inai, kam vard� minėti.

� Skurd�ių godas godoji, mama.

Stinė nudelbė �vilgsnį ir i�kart neatsakė. Ūmiai, suspaudusi rank�luostį į gniutul�, padėjo jį į �alį ir atsisėdo ant gretimos kėdės.

� Tau reikėjo tekėti u� Benjamino! � i�rė�ė garsiai ir budriai apsi�valgė, ar niekas negirdi.

� Tau tik �nekėt...

� Ir dabar matau! Judu turėjot būti kartu. Dar daugiau matau � nė katram nėra laimės. Tu vėl laukiesi, o jam negimė nė vienas. Toji... temoka skambinti ir m�styti.

� Mama! � pasigirdo �ūksnis.

� Olinė man papasakojo... tu su juo... per Sekmines... Be reikalo tekėjai u� to Olaiseno! Jis tau nerūpi. A� matau.

� Mama, nustok! � suvaitojo Hana ir susirangė kertėje prie krosnies.

� Nieko gera nelauk, kai neįstengi mylėti.

Hana pasisuko į j� juodomis akimis.

� Mylėti? Tai tik ponams. Tiems, kurie vis� gyvenim� gali rinktis k� panorėj�. Ar tu galėjai? Ar a� esu duktė tos, kuri galėjo mylėti?

� Taip, Hana, esi! Tavo tėvas buvo pirmasis. Jei būtų pakviet�s va�iuoti su juo į Amerik�, nebū�iau dvejojusi. Dabar u� tuos pinigus vykstame mudu su Tomu. Tai i�sipildymas. Tom� a� myliu, jei nori �inoti!

� Na, ir keliaukit į t� Amerik�! Puiku! Keliaukit!

Stinė abiem delnais susibraukė plaukus, tarsi lauktų sve�ių. Ne�iūrėdama į veidrodį ir negalvodama, k� daro. Grak��iu nevalingu judesiu.

� Jis į tave tebe�iūri, Hana. Tu �inai...

� Nutilk!

� Tau jis teberūpi, Hana.

� Duok man ramyb�!

� Kai laukeisi, pas mane u�ėjo viena moteri�kė i� Stranstedo. Labai nustebo su�inojusi, kad judu dar nesugrį��, nes ma�iusi jus drauge lipant į valtį... Buvo tikra, kad daktarėlis ruo�ėsi namo į Reinsnes�.

� Kokia moteri�kė? Kada?

Stinė stebėjo j� �vilgan�iomis akimis.

� Juk sakiau. Kai laukeisi Rikardėlio.

� K� tu jai pasakei? � su�nab�dėjo Hana.

� Kad Benjaminas turi ligonį saloje, tad pirmiausia plauk�s aplankyti jo, ir kad judu netrukus pasirodysit.

Hana visi�kai liovės a�arojusi ir nudelbė �vilgsnį į grindis, ne�inodama, kur dėti rankas.

� Benjaminas parsirado namo tik kit� ryt�. Vienas, � toliau kalbėjo Stinė. � Ta�iau ji jau buvo i�vykusi.

Hana susirado ant grindų siūlo gal� ir įsmeigė į jį akis. Paskui nėrė pro duris, į koridorių ir laiptais auk�tyn į kambarį su did�i�ja ��uoline lova.

Stinė nesekė i� paskos. Pasakė, kas reikėjo. Ta�iau dabar, likusi viena, por� sykių nusi�luostė paakius.

Norėtų turėti būgnelį. Stebukling�. U�siliptų į akmenyn� ir įbubintų meilės jėg� ten, kur jai dera būti. O �mones i� Kopenhagos parsiųsdintų, i� kur atsibast�, nė plaukas nuo galvos nenukristų. I�gintų visus rūpes�ius ir įpūstų d�iaugsm�. Ir derlių i�burtų? Taip, visų pirma derlių.

T�dien, kai Tomas, atėj�s į didįjį nam�, apsiskelbė, jog viskas nuspr�sta, Benjamino nebuvo namie. Pavasariop keliausi� į Amerik�. Padėsi�s surasti nuominink� ūkiui.

� Kaipgi tu nieko anks�iau nesakei? � tarė Andersas.

� Nebuvo ko pasakoti, kol viskas nepaai�kėjo.

Dina nepamokslavo.

� Visada galima grį�ti namo, a� juk įrod�iau, � tarė ji ir pasisiūlė padėti kraustantis. Jei prireiksi� pagalbos. �vilgsnyje, kurį ji metė Tomui, buvo justi pripa�inimas.

� Liūdna bus mums, pasiliekantiems. Ta�iau linkiu kuo geriausios kloties, � pasakė Ana ir i�kilmingai padavė jam rank�.

I�gird�s naujien�, Benjaminas per kiem� �engė i�imtininkų trobon. Buvo ai�ku, jog nori susitikti su Stinė, nes Tomas �vytravo dirvoje.

Pradėjo kalb� nuo to, kad, jo galva, tai es�s dr�sus �ingsnis. Paskui perspėjo dėl pavojų, galin�ių tykoti tokioje kelionėje.

Ji neatsakė, tik prisilipino �ypsen� ir atne�ė jam puodelį kavos su riestainiu lėk�tutėje.

� A� jaudinuosi ne dėl mūsų, i�va�iuojan�iųjų, � romiai tarė ji. � Dėl Hanos...

� Dėl Hanos?

Proga buvo tinkama. Ji kalbėjo nudūrusi akis į stal�, nenorėdama jo daugiau gluminti. Papasakojo apie moterį i� Stranstedo. Perspėjo. Kas, jei �monės dar turės kuo nusistebėti? Mananti, kad geriau to i�vengti.

Gandas � lyg med�io puvinys. Vis didėja. Reikėj� pasakyti anks�iau. Jis jai kaip sūnus nuo tada, kai k� tik u�gim�s �indo i� jos krūtų. Pien�, turėjusį atitekti mirusiajam vaikeliui. Kuriam nebuvo lemta i�gyventi.

Jis klausėsi nepertraukdamas. Bandė įsijausti į kūdikio netektį. Ta�iau galvoje sukosi vien mintys apie Han� ir moteri�k� i� Stranstedo.

� Mes pakliuvome į audr�. Teko i�silaipinti salelėje, � paai�kino jis ir susikaupė, kad galėtų pa�iūrėti jai į akis.

� �ia Hana taip ir nepasirodė.

� Buvo per�lapusi, i�sekusi ir...

� Keista, kad nekalta �irdis bando slėptis. Hana niekada apie tai neu�siminė. Su�inojau i� moteri�kės, kuri judu matė.

Jis i�klausė kaistan�iu veidu.

� Tikriausiai bijojome, kad kas ko nors nepamanytų.

Jis ma�um� susigū�ė prie�ais �i� nediduk� moterį, į kuri� vis� gyvenim� �iūrėjo kaip į ka�k� savaiminga. Jam dingtelėjo, jog niekada nesusim�stė apie tai, k� ji mato ir jau�ia. Ar tiesiog � kaip gyvena.

� Kad ir kas būtų, Benjaminai, noriu tave kai ko papra�yti. Mainais u� kadaise gaut� pien�.

Jis linktelėjo galva.

� Ar galėsi pa�iūrėti Han�, kai i�va�iuosiu? Matau, kad �iame gyvenime ji nieko daugiau nenori. Ta jos baisi valia, i�didumas... tai priveda �mones prie kilpos. Jos tėv� privedė. Jie atsiduria ten, kur aplink vien tir�tas rūkas. Tada nebei�gali. Mes, motinos, dėl to kaltos. Kol Dievas be kaltės, tik mes galime j� prisiimti. Ar pa�iūrėsi Han�?

Jis ne�inojo, ko griebtis. Persibraukė ranka plaukus, laukdamas i�ganingos minties. Ta�iau ji dar nebaigė.

� Reinsnese niekada nebuvo priimta kalbėti apie tai, kas neduoda ramybės. Nekalbėjau ir a�. Bet kadangi dabar i�va�iuoju... O k� matome kitų, nebūtinai teisybė. Jei bandome pasikeisti dėl �monių akių, nieko i� to gero. Jie mato, k� įsivaizduoja. Todėl noriu į Amerik�. Ten niekas ne�ino, kad a� tik samė. Ar pa�iūrėsi dėl man�s Han�?

� A� pa�iūrėsiu dėl tav�s Han�, � kaip įmanydamas tvir�iau pasakė jis.

� Tada viskas gerai, � tarė Stinė ir maloniai į jį pa�iūrėjo.

Rugsėjo keturiolikt�j� senoviniame kalendoriuje buvo pavaizduotas kry�ius. Tomas visada laikė garbės reikalu iki tos dienos suve�ti į namus derlių. Savo paskutiniais metais Reinsnese jis suspėjo laiku.

Ta�iau Tomo Dina nepakvietė, kai prie�piet parei�kė norinti juos matyti krautuvės kontoroje. Anders�, Benjamin� ir An�. Turinti pakalbėti apie svarbius reikalus.

� Matyt, bus k� nors sugalvojusi, � linksmai su�nab�dėjo Benjaminas Anai, kai abu aniedviem i� paskos �engė alėja.

Dina nesėdo į kėd� u� ra�omojo stalo. Nei į Benjamino daktaro krėsl�. Susirangė ant senojo �ezlongo ir papra�ė kitus susėsti, kaip jiems patinka. Tada atlaisvino batus, i�sispyrė ir prisidegė �Velso princ��, prie� tai pasiūliusi kitiems. Benjaminas ir Ana atsisakė, Andersas liko i�tikimas pypkei.

Kol ji god�iai traukė pirmus dūmus, jie �iūrėjo į j�. Andersas vienintelis buvo deramai pasiruo��s. Tai jis įkalbėjo Din� taip ilgai laukti.

Ji pradėjo, kaip jis patarė.

� Gavau didelį palikim�. Panaikinau visas Reinsneso skolas, o pavasarį pradėsime tvarkyti trobesius. Dar �į rudenį imsimės did�iojo namo stogo.

Kambaryje stojo tyla. Tarsi bet koks krep�telėjimas būtų pragai�tingas.

Benjaminas suraukė kakt�. Tuomet i�tiesė kojas, susidėjo rankas u� sprando ir �ypsodamasis pasakė:

� Nesuvokiamai gera naujiena! Kiek suprantu, visa kainuos krūv� pinigų. Kas gi tas geradarys?

� Vienas verslininkas i� Berlyno, su kuriuo buvome pa�įstami daug metų. Ilga istorija. Papasakosiu kada vėliau.

� Nuostabu! � tarė Ana ir, priėjusi prie Dinos, j� apkabino.

� Dabar su�inojai? Gavai telegram�? � paklausė Benjaminas.

� Ne, su�inojau pavasarį.

� Ir tylėjai nuo pat gegu�ės mėnesio?

� Na, taip, � maloniai tarė ji.

Met�s �vilgsnį į An�, t� tem� Benjaminas atidėjo.

� Turbūt pirmiausia imsimės gelbėti krautuv�? Ar ne, Andersai? � pasakė jis.

� O gal kambarius? � pasiūlė Ana, �vilg�iodama tai į vien�, tai į kit�.

Andersas neatsakė. Jį gaubė tir�tas dūmų debesis.

� Detales aptarsime vėliau, � dalyki�kai tarė Dina. � Noriu dar kai kuo pasidalyti.

Patylėjusi prabilo vėl.

� Mudu su Olaisenu tapome kompanionai ir drauge statysime laivų statykl�!

Benjamino veidas akimirksniu subliū�ko. Raumenys var�ėsi tarpusavyje negalėdami vienos i�rai�kos atskirti nuo kitos, nes jos pernelyg greitai mainėsi � įtarumas, pyktis, į�eistas orumas, pa�aipa. Jo balsu prabilo pastaroji.

� Turi tiek pinigų, jog dabar gali �vaistyti?

Ji trumpai paai�kino, kas jai priklauso u�sienyje, neminėdama skai�ių. Ir neatsakydama į į�eidim�. Ta�iau baigdama pasakė, kad versle kai kada reikia numoti į asmeninį neprielankum�. Veikiant svarbiausia tikėti preke.

� Nemaniau, jog teturi tiek proto, kad ki�i pinigus į to prasi- siekėlio bendrov�! � i�rė�ė Benjaminas.

Ta�iau Dina taip pat turėjo ai�ki� nuomon�. Galimas daiktas, kad Olaisenas � prasisiekėlis, ta�iau sugeba padaryti k� u�sibrė��s. �mogus su uosle. �ia, �iaurėje, tokių �monių reta. Visi tik laukia, kad kas gatavai paduotų. Niekas nenori i�siskirti su pinigais. Per du mėnesius spėjusi pamatyti. Reinsnesas gyvuos tik įsijung�s į prekyb� Stranstede ir prisitaik�s prie naujųjų laikų. Ji įdėjusi pinigų ne vien į Olaiseno laivų statykl� � i� kepėjo Nikolaiseno nupirkusi �Centr��.

� �Centro� vie�butį! Kuris vos gal� su galu suduria! � �ūktelėjo Benjaminas. � Ar visai be galvos palikai?

� Kepėjas nieko nenutuokia apie t� versl�. Be savojo, nėra gyven�s jokiame vie�butyje. A� �inau, kaip jį padaryti pelning�, � �valiai atsakė Dina.

� Tomas su Stinė i�va�iuoja į Amerik�. O tu bandai įsitvirtinti Stranstede!

� Teisingai! Kai tie �emės dirbėjai i�va�iuos, nebeliks nieko, kas primintų senuosius laikus. Turime sugalvoti k� nors nauja. Be jektos ir prekybos su Bergenu, krautuvės ir garlaivio aptarnavimo, �ia nieko nėra. Nė vienas i� mūsų nemoka dirbti �emės! Nemoki nė tu, Benjaminai! � a�triai tarė ji.

Jis trenkė kum��iu į stal�, jog net jūreivi�ka Anderso peleninė �oktelėjo. Pelenai i�si�arstė, aplipo jam rank�.

� O tu! Parsive�i namo pinigų ir suki�i Vilfredui Olaisenui! Ir į vie�butį � dėl pramogos. Ar tam sugrį�ai?

Po kiekvieno naujo prover�io Anai trūktelėdavo burnos kampu�iai. Ji tū�mingai �iūrėjo į jį, ta�iau tylėjo.

Dinos veidas nieko nei�davė, ta�iau jam nutilus ji kone draugi�kai tarė:

� Esi toks pat kar�tako�is kaip senasis lensmanas. Turėtum labiau valdytis.

Paskui ji pasakė, kad jis klysta, ji atvykusi ne tam, kad nusipirktų �Centr��. Ties� sakant, tikėjusis �ia rasti prastesnį vaizd�. Maniusi, jog viskam gresia var�ytinės. Nes� i�eities. Ta�iau taip juk nėra. Turint sveikatos ir galv�, galima daug k� nuveikti. Tik pirmiausia jiems būtina įsijungti į tai, kas vyksta Stranstede.

� Tau, Benjaminai, reikia turėti nuolatinį kabinet�, ne t� vargan� u�kaborį, į kurį gali patekti tik jūra. Jeigu judu su Ana ketinate likti �ia, �iaurėje, jums, matyt, teks kraustytis į Stransted�. Anai juk patinka vesti pamokas, kai mokytojas u�siėm�s savais reikalais. O tau, ko gero, bus pasiūlyta tapti apylinkės gydytoju, pasitraukus senajam daktarui.

Vyrai lyg pagal komand� pakėlė galvas. Kas jai sak�s?

� Naujojo laikra��io redaktorius.

Benjaminas negalėjo nuslėpti paniekos:

� Redaktorius � Olaiseno lie�uvininkas!

Dina �altai į jį pa�iūrėjo, paskui nusivilko �varkelį ir parei�kė tikėjusis didesnio susidomėjimo tuo, k� jie kartu gali nuveikti dėl Reinsneso ateities. Tarkim, laukusi klausimų apie biud�et� ir įdėt� kapital�.

Ji i�sitraukė portfelį ir nutrint� �ezlong� nuklojo popieriais. I�skleidė brė�inius ir dokumentus, nebedėdama pastangų savo sumanymams apginti.

� Pradėkim nuo laivų statyklos.

Ji pasakojo, rodė, minėjo skai�ius, perskaitė sutartį apie turtinius �alių įsipareigojimus. Nelaukdama, kol jie pritars ar i�reik� abejon�, ėmė ai�kinti brė�inius. Karkas� planuojama pastatyti iki pirmojo sniego. Pavasarį jie priimsi� pirmus u�sakymus. Vasar�, 1879-ųjų bir�elį, laivų statykla turėsianti būti baigta!

Anders� pagavo jos įkar�tis.

� Ta�iau trūksta penktadalio pinigų? � tarė jis.

Dina parodė sutarties punkt�, kuriame buvo para�yta, jog Olaisenas ir ji įdeda po du penktadalius grynaisiais. Likusi� dalį Olaisenas skolinasi u�statydamas savo nam�. Tai jau es� sutvarkyta. Kiekvienas i� jų įgyja pirkimo pirmumo teis�, jei kompanionas dėl kokios nors prie�asties pasitraukia arba nevykdo įsipareigojimų. Be to, jie sudar� ra�ti�k� susitarim�: jei tarp �alių kiltų rimtų vidinių kivir�ų, bet kuri �alis i�kart, be i�ankstinio perspėjimo, galėtų atsiimti įdėtas lė�as.

� Kas bus, jei judu susipyksite ir jis atsiims pinigus? � paklausė Andersas.

� Manau, galėsiu pakelti, � �ypsodamasi atsakė ji.

� O jeigu atsiimsi tu? � paklausė Ana.

Dina gū�telėjo.

� �ia Olaiseno rūpestis. Skolindamasis u�statė namus, tad veikiausiai norės to i�vengti.

� �iaip ar taip, Olaisenas turi penktadalį vir�aus, taigi daugum�, � tarė Andersas.

� Ir teisinga. Jo idėja. Jo įdirbis. Jo rizika. A� juk pinigus dedu vien tam, kad ateityje gau�iau pelno.

Ji ap�velgė visus i� eilės. Kai niekas nieko nepasakė, sudėjo į krūv� paskutinius popierius.

� O jeigu viskas �lugs? � niauriai paklausė Benjaminas.

� Iki �iol niekas, ko ėmėsi Olaisenas arba a�, ne�lugo. Kodėl uoslė mus turėtų apgauti dabar? Laivininkystės įmonės naudojasi laivų statyklomis pietuose. Olaisenui reikėjo vykti į Tronjem�, kad �Gulb� perstatytų į garlaivį. Galbūt ateityje galėsime tai daryti vietoje. Bet pradėsime pama�u, nuo medinių laivų, paskui bus matyti. Plieninių laivų statykla! K� apie tai manote?

� Tu pami�usi, � sumurmėjo Benjaminas. � K� i�manai apie plieninių laivų statyklas?

� Nieko, ta�iau yra kas i�mano. Vokietijoje � tikrai.

� U� tuos pinigus galėtum Reinsnes� ant kojų pastatyti.

Tuomet tapo ai�ku, jog jai pabodo taikstytis. Suraukusi antakius, Dina u�gesino cigar� ir pasviro į jį.

� Kuo Reinsnese mes galime verstis? Ir i� ko Reinsnesui ir mums visiems gyventi, kai pasibaigs pinigai? Gal i� tavo daktarystės?

Benjaminas atsistojo persimainiusiu veidu.

� Daryk kaip i�manai! � tarstelėjo ir taikėsi eiti pro duris. Nuo slenks�io paklausė, ar mananti likti �alyje, kol bus statoma laivų statykla.

� Taip! �ia ir Stranstede.

Jis stebeilijo į j� neviltingos pa�aipos kupinu �vilgsniu.

� O Andersas? Taip pat va�iuos į Stransted�? Ar jis ne kasdieniam naudojimui?

Tuomet Ana atsistojo ir puolė jį. Ėmė dau�yti kum��iais jam krūtin�. I� jos sklido keisti garsai. Tai nebuvo verksmas.

Dina ėmė garsiai kvėpuoti. �niok��iamai.

� Benjaminai! � su grėsminga ramybe i�tarė ji.

Jis i�ėjo i� kambario. Įsitaisė ant kėdės u� krautuvės prekystalio. Ėmėsi paeiliui spoksoti į stal�ius. Kai kurie buvo i�traukti ir skleidė �imto metų senumo kvapus. �imto? Ar kur kas daugiau?

Staiga jis panūdo su�inoti, kiek Reinsneso krautuvei metų. Istorija pama�u i�nyko, nes niekas pir�to nepakrutino jai i�saugoti. Nė jis pats.

Jį u�plūdo pa�įstamas bejėgi�kumo jausmas. Ma�as berniukas laukė, kol jo galingoji motina Dina baigs aptarinėti verslo reikalus kontoroje.

Galvoje lyg �al�iai ėmė slinkti prisiminimai. Jie pa�adino įnir�į, kokio jis neįstengė valdyti. Galiausiai atsidūrė raudoname rūke, kur niekas nieko nerei�kia.

Nespėj�s nė atitokti, vėl pasijuto stovįs kontoros viduryje. Blankiai suvokė, jog visi trys vėl palink� prie Dinos popierių. Apgul� pult�. Ta�iau jis nė nemanė to paisyti. Norėjo tarti jai kelet� �od�ių.

Jie pakėlė galvas, kai jis įbildėjo vidun.

� Gali i�va�iuoti ir vėl grį�ti kiek tinkama, Dina, bet vien� dalyk� tau pasakysiu: nemosuok mums po nosimi pinigais, kurie būtų galėj� i�gelbėti Reinsnes�, kai jau esi visk� suki�usi į Olaiseno svajones!

Dina pirmiausia įveikė apstulbim�.

� Tai buvo ai�ki kalba. Bet a� neu�sta�iau Reinsneso. Prie�ingai � stiprinu jį. Tam nesiskolinau nė gra�io.

Jos tonas jį dar labiau įsiutino.

� Tarkim, pabėgai i� Reinsneso nuo man�s, nuo Anderso, bet nuo negyvėlių negali pabėgti!

Ji pasirėmė abiem delnais į stal� ir atsisėdo į supam�j� kėd�. �i negarsiai sucirpė.

� Galėtum kalbėti ir ai�kiau, � su�nab�dėjo ji ir metė dr�sų �vilgsnį.

� Rusas! Ar per tuos metus esi ma�iusi rus�? �ūvis, paleistas vėlyv� penkiasde�imt �e�tųjų rudenį?

� Benjaminai! � ka�kur kambaryje sugriaudėjo Andersas laivo vado balsu.

Ta�iau Benjaminas nenorėjo paklusti.

� Pameni, kaip jis gulėjo? Kraujuose!

Andersas nebeįsakinėjo, tik meldė.

� Nesutrypk viso mūsų orumo... dėl Dievo, Benjaminai...

Ta�iau �is pylė vien� pamazgų kibir� po kito. Jai tiesiai į veid�. Kol visi tapo taip apdergti, jog nebegalėjo ai�kiai matyti. Kalba ėjo apie berniuk� i� Reinsneso, ne�inojusį, kas jo tėvas, kol Kopenhagoje nei�simokė daktaru! Apie �vej� naujok�, slėpusį vėmalus po deniu. Sezonas po sezono. Dabar viskas i�virto lauk. Visi tie kartai, kai ji buvo labiau Dina Grenelv nei motina. Pasmerkė jį vis� gyvenim� gyventi su negyvėliu. O paskui paliko! Pabėgo! Jis jai es�s ne svarbesnis u� skrybėlių dė��, kuri� randi kur padėj�s. Andersas � taip pat. Dabar �tai Reinsnesas. Ji i�mė�ia juos! Kaip mė�l�!

�od�iuose buvo svaigulys arba ginklas. Jie blyk�iojo aplink jį. Pagaliau!

Kart� paklaususi, kas yra meilė, � ar prisimenanti? Meilė? Kas, po velnių, j� regėjo? Būdavo sutrypiama vos pasirod�iusi Reinsnese. Jai u� tai reikia dėkoti. �tai �itai!

Jis baksnojo pir�tu, jog būtų galėj�s pavydėti bet kuris pragaro prana�autojas. Nematomas vėjo malūnas varė i� jo �od�ius. Norėdami deramai pasirodyti, tarpusavyje var�ėsi viso gyvenimo bejėgi�kumas ir pavydas.

Kol pasijuto i�sisėm�s. Susitraukė kaip nei�dirbta �ermuonėlio oda. Tempas dėl to sulėtėjo, ta�iau jis nesustojo. Vėl papra�ė j� nupasakoti rus�. Kaip gulėjo vir�yne.

� Nu�udytas! � galiausiai riktelėjo, tarytum i�rad�s �odį. Paskui tik �nop�tė. Lyg ir nurimo.

Ana �iūrėjo i�pūtusi akis. Į vyr�, kokio niekada lig tol nebuvo ma�iusi. Sukry�iavo rankas ir lyg gindamasi apglėbė save.

Dina nenuleido nuo jo akių. Ta�iau buvo praradusi spalv�. Kai pagaliau Benjaminas nutilo, ji giliai, trūk�iojamai atsikvėpė. Lyg būtų sulaukusi palengvėjimo.

� Ar viskas, Benjaminai? � su�nab�dėjo ji.

Tuomet jų ausis pasiekė tylus brazdesys ir jie suvokė, jog Andersas labai neįprastai sėdi. Susmuk�s. Jo ranka siekė liemenės an- �io. Paskui nusviro. Kūnas bandė i�sivaduoti i� kėdės, ta�iau iki galo neįstengė. Mat kairė ranka gele�iniu gniau�tu buvo įsitvėrusi ranktūrio.

Netrukus pasigirdo baisus bilsmas, ta�iau jį sukėlė ne Anderso kūnas, o kėdė. �i buvo labai kampuota, su daugybe a�trių i�ky�ų. Pats Andersas ant grindų nuslydo tyliai, likdamas pusiau gulomis strygsoti apvirtusioje kėdėje.

Ta�iau jis gr��ino į kambarį orumo jausm�.

Po akimirkos � o gal praėjo visas gyvenimas? � daktaras Grenelvas, parpuol�s ant virpan�ių kelių, nustatė, jog Andersas mir�s.

Neatlaikė �irdis.

Karna dar i� tolo i�girdo, kad tėtis baisiai įpyk�s. Ta�iau turėjo bėgti vidun ir prane�ti �ini�. Skubi�!

Sustojo prie durų kaip įbesta, gerai nesuvokdama, k� mato. Tėtis nebesiplūdo.

� Paplūdimiu atlėkė vyras i� Plaseno, ten ka�kas smarkiai kraujuoja! � i�bėrė ji ir liko stovėti laikydamasi u� durų.

Mo�iutė mostelėjo ranka, lyg norėdama nutildyti. Bet nieko nesakė. Ranka pakilo nuo grindų, kur ji sėdėjo apsiskleidusi plaukais.

Prie jos paslikas tysojo Andersas. Karnai dingtelėjo, kad gulin�io Anderso kojos atrodo gerokai ilgesnės negu einan�io.

Visi keturi tūnojo prieblandoje ant grindų. Labiausiai Andersas. Staiga jis tapo nebe Andersas, bet Olinė. Paskui vėl atvirto į Anders�.

Karn� apėmė tirpulys. Lūpos nebenorėjo ramiai glūdėti veide. Ėmė tirtėti. Ji bandė burn� u��iaupti. Ta�iau �i vėl prasivėrė.

Tėtis buvo akmeninis, ne�iūrėjo į j� ir nieko nesakė.

� Eik�, Karna! Matai... K� tik mirė Andersas, � tarė mo�iutė ir u�dėjo deln� Andersui ant veido.

Kai atitraukė rank�, jis nebeturėjo akių. Tiesiog gulėjo. Lyg snaustų ir jį reikėtų pa�adinti, nes atėjo Sara jam paskaityti laikra��io.

Ji neįstengė �engti nė �ingsnio. Keliai buvo susting�.

Tėtis netvirtai pakilo, vos neparpuolė.

� Dina! Ana! Dovanokite man! Vie�patie, Andersai! Dovanok!

�od�iai jam sklido i� pilvo. Ji girdėjo juos raudant, nes jie norėjo i�trūkti.

� Varg�ė mergaitė, teko toks tėvas! � su�nab�dėjo jis ir i�eidamas paglostė jai plaukus. Ausis pasiekė jo �ingsnių krautuvės grindimis aidas. Paskui Karna i�girdo jį bėgant namų link.

Ana atsistojo ir pasileido i� paskos. Karna nebuvo tikra, ar pavys. Gav�s �ini�, jog kas nors kraujuoja, jis lekia labai greitai. Ta�iau Anai, matyt, reikėjo. Jį pasivyti.

Karna ėmė drebėti. Negalėjo sustoti. Burnoje kauk�ėjo dantys.

� Eik�, atsisėsk, � i�girdo bals� i� labai �emai, kur buvo mo�iutė ir Andersas.

Tada ji pabandė. Apgraibom nusiyrė į priekį ir susmuko prie pat mo�iutės kūno. Dantys grie�ė taip baisiai, jog ji susigėdo. Ne�inojo, kaip sustabdyti. Galiausiai įsikando �alį ir pajuto vilnonį audekl� pasiduodant, burn� u�ki�ant siūlais.

Ar taip visada būna? Jie ima ir parkrenta? Visi, kurie jai brangūs? Ne kaip ji. Ne. Jie griūna tik vien� kart�.

� Su kuo dabar Ana kalbėsis? � i�girdo save klausiant. Ne�inojo turinti tokių min�ių.

Mo�iutė neatsakė, tik tvirtai apglėbė j� viena ranka, o kita pataisė Andersui plaukus.

� Jis sakė, kad Stinė �adėjo jį apkirpti, � tarė Karna.

Jos tebesėdėjo, kai i�girdo ka�k� bėgant keliu ir smėliu prieplaukos link. Jūroje atoslūgis, batai �liurk�i klampojant per dumblius.

Matyt, tėtis su nepa�įstamuoju velka valtį per grįst� ir stumia per akmenis. Jokių balsų. Tik garsai, tiek sykių girdėti. Karna juto, jog vien nuo to kvailo brazdesio galėtų pravirkti.

Tada ilgiau nei�tvėrė, turėjo paklausti:

� Kodėl tėtis pasakė, kad a� varg�ė mergaitė, kuriai teko toks tėvas?

� Jis pasijuto labai nelaimingas, nes �irdo ant man�s prie� pat numir�tant Andersui, � paai�kino mo�iutė.

� Ar jis dėl to kaltas?

� Ne! Niekada neturi taip manyti, � tarė Dina.

� Kodėl jis taip �irdo?

� Ka�kada padariau tai, k� jam buvo sunku pakelti. Palikau jį ir i�va�iavau į Berlyn�.

� Tai jūs dabar susipyk�?

� Ne! � pasakė mo�iutė, sūpuodama Anders�.

Taip pat ji sūpuodavo ir Karn�.

Pasigirdo daug �ingsnių. I� prad�ių lauke. Paskui grindimis. Atėjo Ana, Tomas, Stinė, Sara ir Olė. Stinė atne�ė �vakių. Be �od�ių u�degė po vien� abipus jų, ta�iau Karna �inojo, kad jos skirtos Andersui. Ant jų trijulės nusileido geltona akimirka.

Balti stori plaukai ir didelis smakras pagelto. Ir juokingi balti ūsai. Keistasis gumulėlis kaklo priekyje, �okinėdav�s auk�tyn �emyn, kai Andersas valgydavo ar juokdavosi.

Mo�iutės rankos ant jo.

Paskui liepsnos tapo baltos ir auk�tos.

7 skyrius

Su visais drabu�iais gulėdama lovoje, Ana i�girdo tolim� traukiamos valties trinkesį. Ji akimirksniu atsidūrė koridoriuje, stvėrė nuo sienos pirm� pasitaikiusį apdar� ir pasileido paplūdimio link.

Sutiko jį alėjos gale.

Jis pastatė krep�į ant �emės ir nudūrė �vilgsnį jai į batus. Veidas buvo pilkas ir ap�ep�s, akys � didelės ir tu��ios. Jis neturėjo puspal�io, nors naktis pasitaikė vėsi. Nei �aliko, nei kepurės. Viena �varko rankovė �lapia. Visa i�vaizda atrodė lyg sukritusi. Jau ne ilgakojis vyras � per kelet� valandų tapo kresnas, stangrus kūnas tarsi susitraukė. Galva smūksojo giliai tarp pe�ių. Tarsi norėdama pasislėpti. Vir�um veido, kuriame gyvasties neturėjo net akys, �iau�ėjo tamsių banguotų plaukų veltena.

Dabar, kai jis stovėjo prie�ais j� visas sugniu��s, ji pamanė: �Taip! A� myliu jį. Jis � mano i�rinktasis! Ta�iau vis dar jo nepa�įstu. Kaip gali taip būti?�

Ta�iau pasakė k� kita:

� �inau, jog esi pavarg�s, bet gal galėtume �ia kur nors u�eiti?

Nieko netar�s, jis paliko daktaro krep�į ir �engė jai prie�ais, ne į krautuvės kontor�, bet į Andreaso prieplaukos sandėlį. Did�iulių durų vyriai sucirpė. Viduje tvyrojo prietema ir ledinis �altis. Tarsi �ia būtų tūnoj�s visų i�siilgtųjų pavasarių speigas.

Jis pravėrė duris jūros pusėn, kad įeitų �viesos. �ingsniai tapo griausmu po keliamuoju įtaisu su gele�iniu kabliu. �is kybojo nuleistas į �acht�, kuri� sudarė angos dvigubose grindyse.

Ana tik por� kartų buvo �ia u�ėjusi. Ir vasar�. Nuo sijų karojo senų tinklų virtinės ir lynai. Kur ne kur �yb�iojo �alios stiklinės plūdės, lyg akys. Po skylėtomis grindimis į akmenis ir r�stus teliū�kavo bangelės. Poroje vietų tarp ply�ių buvo matyti vanduo.

Jis sustojo ir įsikibo į medinį buom� tvirtais gele�iniais apkaustais, kabantį prie�ais pat ang�. Dar nebuvo i�tar�s nė vieno �od�io.

Ji atsisėdo ant dė�ės. Nors buvo ruo�usis, ne�inojo, k� jam pasakyti.

� Manau, turi man papasakoti, kas būtiniausia, � prabilo ji.

Praėjo kiek laiko. Jis ne�iūrėjo į j�. Ji pajuto tarsi vieni�umo

jausm�. Ne�inojo, savo ar jo.

� Man rodos, pakankamai prisakiau. Daugiau nei pakankamai! � Jo balsas buvo perdėm jaunas ir stebėtinai �varus.

� Kaip galiu būti vienintelė, kuri nieko ne�ino? Kol nesuprasiu, negalėsiu pateisinti.

� Pateisinti?

� Taip. Juk negaliu imti tav�s neapk�sti, Benjaminai.

� Gal taip būtų geriausia, � su�nab�dėjo jis.

Sienos pasigavo �od�ius ir sviedė atgal.

Ji nunarino galv� ir u�sidengė rankomis veid�.

� Nebepa�įstu tav�s.

� A� nepa�įstu sav�s. O tai, k� padariau �iandien, vargu ar įmanoma pateisinti.

� Kodėl taip pasielgei? Kaip galėjai pasakyti tokį siaubing� dalyk�? �mog�udystė?

� Viskas, �iaip ar taip, pavėluota. Tai, k� pasakiau ir kaip i�liejau, atėmė Andersui gyvyb�!

Ji neprie�taravo. Sėdėjo tylomis, bandydama sugauti jo akių �vilgsnį. Piln� nevilties.

� Kur jį pa�arvojo? � po valandėlės prabilo Benjaminas.

� �eimyninėje.

Ana pajuto palengvėjim�.

� Ar tai buvo nety�inis �ūvis? � paklausė ji.

� Ne, girtų vaidas dėl butelio degtinės. Mu�ta a�triu daiktu. Padaryti keli ma�daug centimetro plo�io kampuoti įkir�iai. Kaip lapių sp�stų dantimis, � neatsikvėpdamas i�bėrė jis. Lyg būtų i�mok�s atmintinai, kol plaukė valtimi.

Ji i�pūtė akis.

� Nori pasakyti, kad ji nu�udė �mogų, girtiems susivaidijus dėl butelio degtinės?

Tuomet jis prajuko. Juokas perėjo į pratis� stūgsm�. Vos supratusi, kad jis verkia, Ana pri�oko ir jį apkabino.

� Benjaminai, � sumurmėjo negrabiai tap�nodama jam per nugar�. U�uodė prakaituoto, jūros permerkto vyro tvaik�. Sūrų ir gai�ų. Sumi�usį su kitu, vaistų ar dezinfekcinių priemonių, kurį visada parsine�davo grį��s i� ligonių. Saugus vaikystės kvapas. Kol nebuvo sutikusi Benjamino, visada jį siedavo su tėvu.

Jis priglaudė galv� prie jos ir nurimo.

� Kalbėjau apie �iandienin� �aizd�. Jis i�gyvens. Anoji �aizda... padaryta med�iokliniu �autuvu... Ten niekuo nebebuvo galima padėti.

� Ji nu�ovė �mogų?

� Neklausk! � tarė jis.

Ana neapdairiai sėdosi ant dė�ės. Pri�ok�s Benjaminas apglėbė j� per pe�ius, kad ji nenugriūtų �emėn.

� Dina nu�ovė �mogų! � pakartojo ji, kabindamasi tai į dė��, tai į jį.

Jis neatsakė.

� Ir niekam negalėjai to patikėti? Iki �ios dienos? Niekam!

� Pasakiau Akseliui, kai norėjo va�iuoti paskui j�.

� Akseliui? Bet ne man?

� Turėjau jį perspėti. Kas gali nutikti...

� K� nori tuo pasakyti?

� Manau, rusas ruo�ėsi j� palikti, dėl to...

� Ji �ovė... nes jis i�davė?

� Manau, taip.

Ji prisitraukė jį prie sav�s ant dė�ės. Įsikibo į jį. Norėjo apglėbti, vis� i�kart.

� Kur tuo metu buvai?

� Vir�uje, ant morenos.

Jis mostelėjo galva kalnų pusėn.

� Visk� matei?

Jis įsikniaubė į j�. Nebenorėjo grį�ti į �vies�.

� Kiek tau buvo metų? � paklausė sulaikiusi kvap�.

� Gal vienuolika.

Ji laikė jį apkabinusi. Stipriai. Ka�k� ku�dėjo. Neri�liai ir nesuprantamai, veikiau pati sau. Ta�iau padėjo. Jis nurimo.

� Ar įstengei jai atleisti? � netrukus paklausė ji.

Jis delsė. �niok�tavo.

� Taip. Kas man beliko? Ta�iau nesvarbu. Ne mano atleidimo jai reikia. Kad ir i� ko būtų drėbta, nemanau, kad jai būtų buv� labai lengva.

Ranka, kuria ji buvo apkabinusi jo sprand�, u��iuopė nuo jūros vandens sukietėjusius plaukus. Prie lūpų jam buvo įsirė�usios gilios rauk�lės. Anks�iau jų nepastebėjo.

� Tavo tėvas, apie kurį nieko ne�inojai, kas jis? � paklausė Ana.

� Ji sako, kad Tomas.

� O jis? K� sako jis?

� Nieko.

� Tai rei�kia, jog pa�įsti jį vis� gyvenim�, ir jie... ir jis?..

� Taip.

Tarstelėj�s �taip�, ėmė juoktis. Negalėjo sustoti. Ji irgi prajuko. I� prad�ių nelabai noriai. Atsargiai. Lyg baimindamasi, kad juokas ir �įkart nei�virstų į verksm�. Ta�iau kai jis nenutrūko, Ana taip pat ėmė kvatotis. Jie sėdėjo tvarstydamiesi vienas kito ir juoko.

� Jei būtum �inoj�s, juk nebūtų buvusi nelaimė? � springdama i�tarė ji.

� Nelaimė? Ne. Jakobas, �iaip ar taip, buvo mir�s.

� Kam ji slėpė? I� gėdos?

� Veikiausiai tam, kad man atitektų Reinsnesas. Esu pasakoj�s apie Johan�, Jakobo sūnų i� pirmosios santuokos. Ji, matyt, nenorėjo, kad jis pareik�tų savo teises į Reinsnes�.

� Bet jis juk vyresnis?

� Taip. Ir savo dalį atsiėmė mokydamasis pastoriumi. O jei a� � Jakobo sūnus, jai buvo papras�iau įrodyti mano teises. Johanas, kiek jį pa�įstu, nelink�s mosuoti kum��iais. Tiesa, kart� man sudavė.

� U� k�?

� Na, a� ir vaikystėje ne visada būdavau meilus.

� Tu nelabai pana�us į Tom�.

� Ne, juk girdėjai, k� ji �iandien pasakė. A� atsigim�s į sen�jį lensman�, jos tėv�.

� Ar jis buvo bjaurus?

� Manau, kad taip.

Tada jie vėl prapliupo juoktis. Negalėjo sustoti.

� Dabar eime gulti, � kvatodama pratarė ji.

Tada jis sustingo, ir juokas nutrūko.

� Tu eik! Pirma turiu nueiti į �eimynin�, pas Anders�.

� A� eisiu kartu! � pasakė jį, �a�� i�tardama norvegi�kai, ta�iau nė vienas to nepastebėjo.

Kai jie stojosi eiti, jis ai�kiai tarė:

� Kart�, būdamas dar vaikas, paklausiau Anders�, ar negalėtų būti man tėvas.

� K� jis atsakė?

Kvėpavimas virto �niok�tesiu, ir Benjaminas vos ne vos i�lemeno:

� Sėdėjome �ia, prieplaukoje, kaip tik �ioje vietoje, ir lopėme tinklus... Jis pasakė: �Jei manai, jog dėl to tapsi laimingesnis, galiu būti tau tėvas�. Ir paspaudė rank�.

Karna prabudo nuo savo pa�ios balso nakties tamsyje. Atsimerkė, ta�iau miegai nei�lakstė. Ji buvo viena didelėje tu��ioje erdvėje. Nesklandė ore ir negriuvo. Nesiruo�ė niekur keliauti ir ne�inojo kur esanti. Tuomet lango �viesumoje i�vydo stovint tėtį. Perbly�kusiu veidu, be akių. Kol ji spoksojo į jį, ka�kas atsitiko. Jis griuvo! Griuvo!

Ji �aukė, bet riksmas buvo ne jos. Toks pratisas. Neatrodė, jog kada nors liautųsi. Ji be perstojo �aukė tolyd�io įkvėpdama. �aukė ir �aukė.

Ply�odama suprato, jog niekas nepakeis to, jog tėtis guli ant grindų. Jis griūna tik vien� kart�.

Paskui suvokė, kad �alia mo�iutė. Ir kad ji kalba. Ta�iau negirdėjo, k� mo�iutė sako, tad tik rodė t� viet�, kur parkrit�s tėtis.

Mo�iutė u�degė lemp�, taigi turėtų jį pamatyti. Ta�iau nepamatė. Karna turėjo jai pasakyti. Kad tėtis parkrit�s. Ta�iau neįstengė. Nebuvo vietos niekam daugiau, tik riksmui.

Ji muistėsi norėdama pati ten nueiti, bet mo�iutė j� tvirtai laikė. Baisiai tvirtai. Net skaudėjo, kaip tvirtai laikė. Kol bandė pajusti, kur skauda, riksmas nutrūko. Tarytum kas būtų j� u�ki��s kai��iu.

� Tėtis parkrito, dabar ten guli! � mostelėjo ji lango link. Mo�iutė j� ten nusivedė. Karna norėjo paliesti jį ir pa�iūrėti,

ar nesuged�s. Pakėlusi rank�, pamatė. Jo ten nėra. Jis ding�s!

Kambarėlio tarpduryje i�niro Bergljota, atrodydama taip, tarsi taip pat būtų ma�iusi parkrentant tėtį. Tada Karna pravirko.

Paskui, gulėdama mo�iutės lovoje, ji su�inojo, kad tai, k� matė, buvo netikra.

� Tau prisisapnavo, jog tėtis parkrenta, nes bijai, kad nenumirtų ir nepaliktų tav�s, kaip Andersas.

� Betgi jo nėra salėje. Pati matei?

� Ir Anos ten nėra. Tikriausiai abu i�ėjo pasivaik��ioti į paplūdimį arba ant vėliavos kalno.

� Gal ir Ana parkrito?

� Ne, jie greitai sugrį�. Ma�iau, valtis stovi prieplaukoje. Palauksime, ir jie pareis.

� Bet a� ma�iau. Tėtis parkrito.

� K� matai, nebūtinai yra tiesa... Arba tau prisisapnavo.

� Ne. Buvau atsimerkusi! Tu taip sakai, nes nenori, kad �auk�iau.

� Man nusispjaut, ar �auki, ar ne. Jei nori, �auk. Ir matyti dėl man�s gali, k� tik nori. Dabar praveriu duris į koridorių. Ir pa�adu tau, pamatysi, kaip netrukus Benjaminas pareis ir paklaus, kam pradarėme duris. Ana � taip pat.

Ji suprato, jog nieko kita nelieka, tik laukti.

Durys į Dinos kambarį buvo pravertos. Jie stabtelėjo prie laiptų turėklų. Benjaminas apsisprendė ir �vilgtelėjo vidun.

� Kodėl pradarytos durys? Ar man...

� Karnai prisisapnavo baisus sapnas, tad ji labai norėjo pamatyti, jog tebesi gyvas, � i� kambario tamsos atsiliepė Dina.

� Priepuolis? � paklausė jis.

� Ne, �įkart sapnas, � tyliai atsakė ji.

Jos balsas buvo toks, lyg nieko nebūtų įvyk�. �Kaip ji taip sugeba?� � pamanė jis.

� Dėl man�s nesijaudink, tėti, a� guliu �ia, nes ma�iau, kaip tu parkritai.

� Parkritau?

� Visai kaip Andersas.

Jis įėjo į kambarį, apgraibomis ie�kodamas Karnos. Ta�iau tamsoje rado jas abi. Pajuto tvirt� Dinos rankos spustelėjim�.

Paskui jis i�sėlino lauk ir atsargiai u�vėrė duris.

Ana balsu perskaitė prane�im� lensmanui. Buvo k� tik perra�iusi į �varra�tį.

�Rugsėjo keturiolikt� dien�, prie�piet, buvau i�kviestas pas Giunar� Olsen� i� Plaseno, kuris pasisakė, jog Peteris Pedersenas jam smogė į galv�. Visi plaukai ant galvos buvo sulip� krauju. Kruvini skruostai ir i�oriniai ausų kanalai. Trijose vietose prakirsta galvos oda. Viena �aizda auk�tėliau kairiojo smilkinio, antroji � pa�iame vir�ugalvyje, tre�ioji � de�iniau ant kaktos. �aizdos plei�to formos, pakrypusios į kair� pus�. Galvos oda prakirsta įkypai, i� de�inės į kair�, vienas odos gabalėlis nurė�tas nuo kaulo. Kaulas ir antkaulis pa�eisti, �aizdos kra�tas sukne�intas, ne įpjautas ar įkirstas. Smogta a�triu daiktu su nema�a jėga. Nors gydytojo pagalba suteikta nedelsiant, nei�vengta gumbų, patinimo ir kar��io. Visa tai atslūgo nuo gydomųjų kompresų.�

Benjaminas atsidūsėdamas pasira�ė po prane�imu.

� A�iū! Kaip gerai, kad pa�iam nereikėjo ra�yti! Man bloga vien pama�ius tai popieriuje, � tarė jis.

� Lig �iol tikrai nesupratau, kad nuo �aizdų tau darosi bloga.

Jis pamanė, jog ji veikiausiai būtų i� jo pasijuokusi, jei ne Anderso mirtis.

Tada ji ėmė ir nusijuokė!

� Ne nuo �aizdų. Nuo kraujo, � pataisė jis ir taip pat prajuko.

� Tai kaipgi tu i�tveri?

� Ne�inau. Matyt, savoti�ka atgaila. Gal u� rus�.

Ūmiai jis suvokė, koks palengvėjimas. Pripa�inti. Kalbėti apie tai. �inan�iam �mogui i�tarti paprast� �odį: �rusas�.

Juodu stovėjo abipus sekretero. Jis � su prane�imu rankoje.

� Noriu kai ko paklausti, � tarė ji.

� Klausk.

� Kaip dėl ginklo? Kodėl nera�ai, kuo, tavo manymu, jis smogė?

� Galiu klysti. Mano darbas � ne tirti įvykį, bet apra�yti �aizd�.

Ji linktelėjo.

� Ir dar. �inau, kad įvyko labai daug liūdnų dalykų... bet norė�iau, kad �iandien nusiskustum! Dėl man�s, � pasakė ji ir suėmė rankomis jo veid�.

Jis padėjo prane�im� ir prisitraukė j�.

Pajut�s mink�t� gyv� od� prie savosios ir suprat�s, kad ji jau kuris laikas apie tai galvojo, niekuo nei�siduodama, u�sidegė.

Dvelktelėjo gaivus levandos aromatas, kai jis atsegė suknelės krūtin�.

Jis jautė jos rankas plaukuose. Ant sprando. Ji spaudėsi prie jo. Jos lūpos buvo didelės ir drėgnos. Netverdamas d�iaugsmu pajuto Anos vali�. Norėjo pasislėpti joje. Nusk�sti. Kur visa kita nieko nerei�kia.

Jie padėjo vienas kitam nusiplė�ti, kas būtiniausia. Daug nereikėjo. Ji ėmė tankiai alsuoti, veidas tapo pasitenkinimo veidrod�iu.

T� akimirk�, kai nugrimzdo, jis pajuto �velnum�. Pripildantį burn� ir gerkl�. Persimetantį į pilv�, kirk�nis. Kaip banga. Pasidavimas. Tuomet kaip siena stojo nuovargis. Kūnas neklausė. Nuplaukė tolyn.

I� prad�ių jis nenorėjo to pripa�inti. Bandė save įveikti. Paskui suvokė, jog beprasmi�ka, ir tik tyliai gulėjo slėpdamas pas j� savo pralaimėjim�.

Tada Ana apsivijo jį kojomis, rankomis ir ėmė i� lėto linguoti. Jis sugleb�s sūpavosi joje. Ir gėda, kuri� i� prad�ių juto, i�garavo abiejų alsavime.

Veikiausiai jis numanė, ta�iau dabar ir suprato, jog tarp Anos ir jo pralaimėjimo nebūna.

Laidotuvės truko nuo penktadienio iki sekmadienio. Kiek siekė �monių atmintis, Reinsnesas dar nebuvo mat�s tiek priri�tų ar į krant� i�vilktų val�ių. Dina viskam vadovavo, tarsi po tiek metų u�sienyje būtų grį�usi vienu tikslu � i�taisyti savo antrajam vyrui pakasynas.

Vir� sodo vartų ji pastatydino portal�. Jam i�puo�ti paaukota bent pora de�im�ių spygliuo�ių. Mat turįs būti am�inai �alias, lyg rojus. Vienas vaikinas i� Stranstedo med�io plok�tėje pjūkleliu i�pjaustė įra��. �Tavo kilniuose darbuose atminimas gyvens�. Abipus juodavo po kry�ių. Po vėliava i� kadugio �akelių Sara nupynė raides A ir B. Dailiai viena į kit� įterptos, atrodė kaip karūna �irdyje.

Jei kas nors ir abejojo, dabar savo akimis galėjo įsitikinti, jog Andersas Bernhoftas buvo mylimas, gerbiamas ir �ymus. Kas nerado dingsties u�sukti į Reinsnes�, i�kilus apeiginiam portalui, virtinėmis yrėsi ir buriavo pro �alį. Greitai pasklido gandas, jog Reinsneso Dina pasta�iusi tokį diding� paminkl� Andersui, jog jį tiesiog privalu pamatyti. Net nuotraukoje turėj�s būti įam�intas.

Dalyvavusieji ceremonijoje pasakojo, kad ji, prie� vykstant į ba�ny�i�, prie karsto tvirtu balsu pasakiusi kalb�. Ir vyrui violon�ele sugrie�usi pasaulieti�k� melodij�, kai jis gulėjo tarp �vakių, pa�arvotas �eimyninėje. Pavadinusi tai Johano Bramso �Lop�ine�. Neįprasta groti lop�in� suaugusiam vyrui. Bet gra�u!

Kas dorai ne�inojo, k� manyti, ramiai laukė, kol savo nuomon� pareik� telegrafistas su redaktoriumi. Jei �iems atrodys, jog buv� nepaprasta ir nuostabu, vadinasi, bus galima tarti, jog meilė po visų metų u�sienyje suve�ėjo visu smarkumu.

I� lūpų į lūpas ėmė keliauti senos istorijos apie Din�, kurių nespėta i�pasakoti prie� jai atvykstant, istorijos, pradedant tais laikais, kai ji, dar mergiūk�tė, buvo i�tekinta u� Jakobo Grenelvo. �aibi�kas Dinos skai�iavimas mintyse ir naktinis girtuokliavimas tik truputį jas gardino, nes joms ir taip netrūko pikanti�kūmo. Buvo perpasakojamos �alikelėse ir laukuose, retkar�iais ir virtuvėje, nors galėjo nugirsti �eimininkai.

O svarstant apie Reinsneso Dinos bendryst� su Vilfredu Olaisenu, pastarasis buvo pripa�intas vienu i� nedaugelio i�rinktųjų. Ka�kuo ypatingas turi būti vyras, kurį lanko ir su kuriuo posėd�iauja ponia Dina.

Ne vienas sakėsi �in�s, jog ji pervedusi nema�� sum� Olaiseno laivų statyklai. Po kiekvieno tokio patikinimo gandai apie Dinos turtus augo.

Tik nedaugeliui pavyko i�laikyti pakankamai blaivi� galv�. Vienas i� jų buvo Olaisenas. Ta�iau jis mėgavosi pagarba, kuri� jam teikė buvimas Dinos patikėtiniu, kaip pats kukliai įvardijo.

Dėl paminklo Andersui �monės labiau ėmė gerbti ir Han�. Nors motina tik samė, Reinsnese j� augino ir auklėjo beveik kaip dukr�. Pati Dina! Ar Hana ne taip pat mokyta skai�ių ir raid�ių, visokių įmantrybių ir katekizmų, kaip daktaras Grenelvas? Ar neturinti lengvos rankos visokiausioms geresnėms med�iagoms, apvadėliams ir raukiniams ir ar nesugebanti meistri�kai sukurti puikiausių apdarų, lyg tie būtų tiesiog i�kirpti i� �urnalų arba pirkti Bergene ar Bremene?

Moterys, ypa� pasiturin�iųjų �monos, aimanavo, kad tapusi ponia Olaisen, ji nebeimanti u�sakymų, u�tat pati apsisiuvanti kaip karalienė. Hana Olaisen, va�iuodama į ba�ny�i�, vilkėjo kavinį aksomo palt�. Apkra�tuot� balta ki�kena, su storomis �ilkinėmis kilpelėmis, net pati apskrities vir�ininko �mona būtų galėjusi pavydėti!

Kiti ėmėsi spėlioti, kas i�ginė Din� į u�sienį ir kas paskatino grį�ti namo. Atrasdavo visokių prie�as�ių, kuriomis įtikėdavo ir pusbalsiu perduodavo toliau. Ji sirgusi paslaptinga liga, kuriai i�gydyti reikėj� pagalbos.

Mokytojo �mona tvirtino, jog Dina buvusi tokia i�puikėlė, jog u�sigeidusi tapti garsia pianiste. Ar kaltas tas didelis smuikas, kaip ten jį vadina? Ta�iau dideliame mieste j� pavilioj�s nerūpestingas gyvenimas. Pasinėrusi į linksmybes su kunigaik��iais ir generolais, u�metusi pianin�. Taip vėjais paleidusi vis� savo gyvenim�.

Kalvio pati buvo įsitikinusi, jog Din� i� namų i�ginė nuobodulys, mat ji nesupratusi, kad Andersas jai tinkamiausias. Bet grį�usi atgalios, suvokė padariusi klaid�. Tai es� akivaizdu, u�tenka pamatyti portal�, �ali� kaip rojus.

Telegrafistas teigė, kad ji apleido muzik� susidėjusi su finansininku, ko gero, �ydu! Ir kad tapusi jo kompanione, nes verslo uoslė padariusi j� neįveikiam�.

Prie fiordo at�akų ir salose, net ir Stranstede, �monės gyveno be spalvų ir pavojų. Neskaitant Olaiseno, beveik nebuvo apie k� įdomiau pa�nekėti. Tik kad �vejai grį�davo i� Lofoteno ir Finmarko �ūklės arba med�iotojai � i� ledynų. I�imtį dar sudarė �inutės laikra�tyje apie girtavim�, nuodėmes ir mu�tynes.

O ir tai, kas įvykdavo, būdavo taip menka, jog būtum galėj�s suri�ti į mazgelį ir įsiki�ti ki�enėn. �mogelio gyvenimas kartais taip stokodavo įvykių, jog pats vargiai prisimindavo, kuriais metais konfirmuotas.

Ta�iau t� akimirk�, kai pasklido gandas, jog Reinsneso Dina Anderso garbei vir� sodo vartų pastatydino portal�, imta kalbėti apie karali�kas laidotuves. Lyg kas prie pinties būtų priki��s skiltuv�. Liepsna plito prikeldama virtin� neri�lių, prie�taringų pasakojimų. Apie Din�. Reinsneso gimin� ir visus tuos, kurie ten kada nors pelnėsi duon�.

Buvo prisimintos Dinos vestuvės. Kai jaunoji nuotaka, visus pa�iurpindama, įsilipo į medį, nes jaunikis ėmė meilintis, kai ji dar nebuvo pasirengusi. Prisiminta ir nelaimė, i�tikusi velionį Jakob�. Ir rusų �nipas, kuris dėl jos nusi�ovė. Tik pamanyk, kokia meilė!

Kad į ba�ny�i� Dina atvyko nuo galvos iki kojų apsitaisiusi juodais Vienos nėriniais ir veid� paslėpusi po perlais siuvinėtu �ydu, senųjų istorijų nenublankino.

Galiniame ba�ny�ios klaupte dvejetas lūkuriavo, kol artimieji atlydės karst�. Tie galėjo papasakoti, kaip Dina kart� nudobusi nuosav� arklį. Pati viena!

Vir� juodų figūrų gaud�iant vargonams, visų akys buvo įsmeigtos tik į na�l�. Niekas nebuvo regėj�s tokios na�lės.

Bet paskui jie prisiminė ir daktaro �mon�, kuri chore Anderso garbei giedojo Peterio Daso giesmes. Balsas nė nevirptelėjo. Ten, auk�tai, ji stovėjo kaip nulieta.

Tie, kas vog�iomis �vilg�iojo atgal pamindami visas gero elgesio taisykles, j� pamatė. Ji buvo ne �io pasaulio.

8 skyrius

Mo�iutė j� pasiėmė į Stransted�. Ka�kur, k� jie vadino laivų statykla. Ten vaik�tinėjo �e�i vyrai, pai�ini nuo galvos iki kojų. Vienas i� jų tebuvo vaikėzas. Taip pat i�sijuodin�s veid�. Pana�us į Anos skulptūrėl�. Ji vaizdavo rimt� uniformuot� negr�, kuris ne�a padėkl�. Ant to padėklo Ana laikydavo savo natas.

�is uniformos nevilkėjo. Jei ir būtų vilkėj�s, Karna nebūtų �inojusi, kaip ji atrodo. Mat buvo toks pai�inas. Kai jis prasi�iojo norėdamas pasisveikinti su mo�iute, dantys buvo kaip kaukolės daktari�koje tė�io knygoje.

Ta�iau t� akimirk�, kai vaikinas nusismaukė kepur�, pamatė, kad jo plaukai auksiniai, piestu stovintys vir� kaktos. Tada ji suprato, kad jis nėra negras: aplink kakt�, kur būta kepurės, �vietė baltos odos �iedas.

Ji pasijuto apgauta, nes mielai būtų pama�iusi tikr� negr�.

� Kaip sekasi, Pederi? � paklausė mo�iutė ir kep�telėjo pai�inam vaikėzui per petį.

� A�iū, negaliu skųstis, � atsakė �is.

Tada ji i�vydo, kad jis turi tikras akis, kurių baltymas juosia ka�k� baisiai mėlyna su �viesele viduryje. Lyg saulėt� dien� �velgtum į jūr� �cherų link.

� �iandien atsive�iau Karn�, � tarė mo�iutė.

Vaikinas i�tiesė juod� rank� ir pa�iūrėjo į j�. Tada nusilenkė Karnai, lyg sveikintųsi su suaugusiu �mogumi.

� Laba diena, Karna Grenelv, � pasakė jis ir dar kart� nusilenkė.

Jam kalbant, u� juodų lūpų matėsi rausvas �iedas. Mainėsi kartu su tariamais �od�iais.

Paskui ji dar ilgai regėjo t� rausv� �ied�.

Siaurų laiptų gale buvo tai, k� mo�iutė vadino �statybos kontora�. Viduje sėdintis Vilfredas Olaisenas pakvietė j�: �Eik�, jaunoji panele�.

Karna priėjo artyn ir tūptelėjo. Jis buvo �varus nuo galvos iki kojų. Ranka priminė tė�io pla�tak�. Tik tė�io nagai �varesni.

Mo�iutė taip pat paspaudė jam rank�. Atrodo, jai patinka būti �statybos kontoroje�, nes griovelis tarp antakių bema� i�nyko, o lūpų kampu�iai �iūrėjo auk�tyn.

Olaisenas kalbėjo daug, k� sunku buvo suvokti, bet kartais jis taip pat �vilgtelėdavo į Karn� ir kreipdavosi į abi, lyg ji būtų suaugusi moteris.

� Kalvėje sutikome tavo brolį, � tarė mo�iutė.

� Pederis gerai dirba, nors dar trūksta metų ir i�minties. Jis stiprus! � i�did�iai pasakė Olaisenas.

� Na, į galiūn� nelabai pana�us. Kiek jam metų?

� Gruodį sueis penkiolika. Jis turi ger� galv�! Manau, reikėtų jį leisti į mokslus. Bet pirma tegu i�moksta dirbti rankomis ir pienas nuo lūpų nud�iūna, � pasakė Olaisenas.

Karna nepaminė ma�iusi, kad vyras taip gra�iai �ypsotųsi kaip Olaisenas, kai �is kalbėjo apie t� savo brolį, atrodantį beveik kaip negras.

� Kuo jis mokysis? � paklausė mo�iutė ir atsisėdo ant senos medinės kėdės, kuri� jai pastatė Olaisenas.

� Jei a� prisiimsiu i�laidas, turės mokytis taisyti laivus. Ne�vaistau pinigų vėjais.

Mo�iutė nutylėjo. Daugiau kėd�ių nebuvo, tad ji pasisodino Karn� ant kelių.

Tuomet Olaisenas puolė i� kambario ir grį�o ne�inas suoleliu su i�d�iūvusių da�ų dėmėmis.

� Pra�om sėstis! � pasakė jis.

Karna atsisėdo ir tapo didesnė, nei buvo.

Olaisenas nusivilko �vark� ir pakabino ant vinies sienoje. Po to pasistiebė ir vėl nusileido ant kulnų. Tada ji suprato, kodėl Olė jį vadina Hanos �aisliuku. Jis priminė skardinį me�kin�, kurį ji gavo dovanų, kai Andersas paskutinį sykį grį�o i� Bergeno. Nugaroje buvo raktelis. Kai jį pasukdavai ir pastatydavai me�kin� ant grindų, �is �engdavo de�imt stingių �ingsnių.

Olaisenas tris kartus pasikėlė ant kulnų. Tada baigė.

Kai jis vėl atsisėdo, mo�iutė pasiteiravo, kaip Rikardėlis, ar pradėj�s vaik��ioti.

� Ne, jam tik lapkritį sueis vieneri, � tarė Olaisenas.

� O kaip Hana? � paklausė mo�iutė.

� Puikiai, sveika kaip ridikas, � skubiai atsakė jis ir prakalbo apie tai, jog laivų statykla greitai būsianti baigta ir jiems reikėtų pasiskelbti laikra�tyje.

Tuomet mo�iutė i� rankinės i�sitraukė lap� popieriaus ir ėmė balsu skaityti, Olaisenas sėdėjo atsilo��s, surėm�s pir�tų galus.

�Firmos pristatymas. Tromsės magistratui. Remiantis 1874 metų bir�elio 3 dienos firmų registrų įstatymu, prane�ama, jog �emiau pasira�iusieji, Vilfredas Olaisenas ir Dina Bernhoft, bendromis lė�omis įkūrė kalv� ir laivų statykl�. Firmos pavadinimas � �Olaisenas & Co�. Abu vykdo įsipareigojimus, ta�iau tik a�, Olaisenas, turiu para�o teis�. Įmonė stovi Stranstede, �alia garlaivio krantinės.

Stranstedas, 1878 metų spalio 30 diena.

Vilfredas Olaisenas Dina Bernhoft�

Kol ji skaitė, Olaisenas sėdėjo u�simerk�s. Dabar pravėrė akis, pa�oko i� vietos ir vėl paspaudė mo�iutei rank�.

� Kaip Dinai atėjo į galv� para�yti �tik a�, Olaisenas, turiu para�o teis�? Neregėtas kilnumas! Niekada nebū�iau taip sum�st�s.

� Tokiuose skelbimuose taip priimta, � tarė mo�iutė.

Tada jie abu lape pasira�ė. Olaisenas įki�o jį į vok� ir u�antspaudavo.

I�kilmingasis smalkos kvapas buvo visai kaip namie.

Mo�iutė įsidėjo lai�k� į rankin�, kad jį i�siųstų.

Tuomet Olaisenas pripylė taureles. Karna taip pat gavo la�elį. Ta�iau negėrė.

Mo�iutės manymu, jiems reikia nusisamdyti daugiau vyrų, kad viskas būtų baigta iki �iemos.

� Gerai, kad pradėjai pagrindinius darbus be mano kapitalo. Kitaip būtume prarad� pavasario sezon�.

Tada ji u�siki�o Olaiseno ra�iklį u� ausies ir ėmė sklaidyti popierius, kuriuos jis sukrovė prie� j�. Ta�iau netrukus ji sudėjo visus į krūvel�.

� Pasiimsiu į �Centr��. Rytoj gr��insiu, � pasakė mo�iutė. Olaisenas surado vyniojamojo popieriaus, virvel� ir padarė

ry�ulėlį, nes jai netilpo į rankin�. �i ir taip buvo i�sipūtusi.

� Ar nenorite pernakvoti pas mus su Hana? � paklausė jis ir atsistojo pripilti mo�iutei taurelės.

� Ne, mes apsistojome �Centre�. Bet jeigu jau apie tai u�siminei, Olaisenai, gali pasveikinti mane, kaip vie�bu�io savinink�.

� Vie�bu�io savinink�? � Olaiseno balsas nuskambėjo kaip kirtis, ir jis ūmiai nusileido ant abiejų kulnų. Sutirtėjo plaukai ir skruostai.

� A� nusipirkau �Centro� vie�butį. Viskas u�sit�sė, nes buvau pasinėrusi į mūsų laivų statyklos reikalus. Bet dabar jis mano.

Vyri�kio veidas pasidarė toks keistas. Pasikeitė spalva. Galiausiai jis tapo kone ro�inis. Atrodė nekaip. Karna pasijuto, lyg su mo�iute plauktų ant ledo lyties. Nelabai malonus jausmas. Ta�iau nieko nebūtų keitusi.

Olaisenas persimainė lyg u�kerėtas. Ūmiai. Joms �iūrint.

Jis prisimerkė ir pa�velgė į mo�iut�, tarsi �i k� tik būtų metusi į jį sniego gniū�t�.

Karnos jis nebepaisė. Kelet� kartų krenk�telėjo ir ėmė leisti �nyp��iamus garsus.

� Ir apie tai su�inau kaip apie įvykusį fakt�!

� Taip. Niekada nekalbu apie nebaigtus sandorius.

Ir netrukus pridūrė, jog galbūt kaip tik tuo jie ir skiriasi.

Olaisenas vėl sėdėjo u� stalo. Taisėsi apykakl� ir nieko neatsakė. Karna matė jo burnoje ka�k� krutant. Tarsi bandytų i�stumti dantyje įstrigusį mėsos k�snelį.

� Kiek pamenu, pasakojau, kad noriu pirkti vie�butį, � pasakė jis tuo pa�iu �nyp��iamu balsu.

� Kiek a� pamenu, sakeisi, jog nori statyti nauj�, � pataisė mo�iutė. � �inoma, geriau, kai viskas kvepia naujai nuobliuotu med�iu.

Karnos delnai sudrėko nuo prakaito.

Jis tėk�telėjo s�skaitas ant kontoros pulto ir piktai pastūmė rud� sukam�j� kėd�.

� Maniau, mes kompanionai?!

� Laivų statyklos, bet ne vie�bu�io.

Karna matė, kad Olaisenas i� paskutiniųjų stengiasi tramdyti pyktį. Buvo įsiut�s! Bet nenorėjo rodyti. Staiga jis įgavo grėsming� i�vaizd�.

� Bet ne vie�bu�io, �tai kaip. �tai kaip.

� Olaisenai! Nedaryk nes�monių suaugusios moters akivaizdoje. Gali nevaidinti į�eisto. Verslo pasaulyje esu ma�iusi ir baisesnių dalykų. Geriau pasistenk prisilipinti pokerio �aidėjo veid�, kad būtų įdomu su tavimi konkuruoti. Dabar, kai �itaip elgiesi, imu abejoti, ar esi man tinkamas kompanionas!

Mo�iutė pasidarė visi�kai svetima. Tada ji atsistojo.

Olaisenas nebebuvo ro�inis. Jis tapo violetinis.

Dina u�simovė pir�tinaites ir paėmė ry�ulį su s�skaitomis. Kai �astelėjo pro �alį, Karna spėjo panerti tarp jos sijono klos�ių. Dar sugebėjo pasisukti ir tūptelėti vyri�kiui u� stalo. Prie pat durų mo�iutė atsigr�ė ir kone linksmai tarė:

� Pabandyk iki rytojaus apsiprasti su ta mintimi, tada atne�iu popierius! Vie�butį noriu pervadinti �Grand Hotel�!

Joms i�einant juodasis Pederis kilstelėjo kepur�, nors, suspaud�s replėmis, ka�k� laikė didelėje liepsnoje. Buvo jau pavakarys ir ganėtinai tamsu. Vis dėlto ji galėjo matyti, kad jo akys spindi. Ta�iau jis nieko nepasakė.

Karna mo�iutės vie�butyje valgė maltinius, o deserto gavo rabarbarų ko�ės. Tai buvo nepaprastas įvykis.

� Mo�iute, ar stalas ir kėdės taip pat tavo?

� Taip. Beje, dėkui u� pagalb� pas Olaisen�!

� Koki�?

� Jeigu nebūtum ten buvus, jis tikrai būtų labiau supyk�s, kad nusipirkau vie�butį.

� Kodėl?

� Be jokios abejonės! Jis suprato, kad mes dviese! � rimtai tarė mo�iutė.

Ji kilstelėjo auk�t� vyno taur�, o Karna pakėlė sav�j� su avie�ių sultimis. Buvo lygiai taip pat i�kilminga kaip ba�ny�ioje, tik smagiau.

Kai pagalvojo apie ba�ny�i�, �od�iai atsirado savaime:

� Ar pasigendi Anderso, mo�iut?

� Taip, vaik�tan�io po namus ir vakare atsigulan�io į savo lov�... Bet manau, kad turiu jį prie sav�s. O tu?

� Ar kalbiesi su juo? � su�nab�dėjo ji.

� Kartais. Bet ne garsiai, kaip su tavimi. Na, būna, kad ir balsu pa�neku, � nusi�ypsojo ji.

Linktelėjusi Karna nudūrė �vilgsnį į lėk�t�, o akys prisipildė a�arų.

� �monės neturėtų mirti.

I� prad�ių mo�iutė sėdėjo nejudėdama, paskui ranka per stal� prislinko prie jos.

Karna pakėlė akis. Tada mo�iutė pusbalsiu tarė:

� D�iaugiuosi, kad grį�au namo prie� jam numir�tant.

� A� irgi, � tarė Karna, nors neprisiminė, kad būtų apie tai galvojusi.

Jos pasėdėjo tylėdamos.

� Tu �inojai? Ar dėl to sugrį�ai, mo�iute?

� Tikriausiai m�s�iau, kad vien� dien� gali būti vėlu. Ne vien, kad kas nors gali numirti... Tada atėjo lai�kas... ir pie�inys su negyvais gagos jaunikliais, pameni? Paskui dar Benjaminas su Ana. Ir Andersas... Many�iau, buvo ne viena prie�astis.

� �inai, mo�iute, a� tuos kiau�inius sutrypiau. Tai dėl to.

� Pana�iai ir maniau.

� Tu esi padariusi k� nors tokio baisaus?

� Daug, daug baisiau.

� O k�?

� Papasakosiu, kai u�augsi.

Mo�iutė u�merkė akis tarsi m�stydama apie tai, kas baisiau. Paskui atsimerkė ir �ypsodamasi pa�iūrėjo į Karn�.

� �iandien mums reikia at�v�sti!

Lapkri�io prad�ioje apylinkės gydytojas pasikvietė Benjamin� ir prane�ė, jog pasipra��s atleid�iamas i� pareigų. Ketin�s vykti į pietus ir ten kar�ti. Į savo vaikystės miest�, kur �monės grebluoja ir kur nuo baland�io gali sėdėti lauke vienmar�kinis nė kiek nesu�aldamas. Jis norėjo, kad Benjaminas siektų apylinkės gydytojo vietos.

� Tada perpirksi i� man�s �į nam� ir padėsi atsikratyti instrumentų, griozdų ir �lam�to. Abu liksime patenkinti. Bent jau a�!

Pastaruoju metu es�s pasiligoj�s, tad gal Benjaminas galėtų �i� �iem� perimti por� vizitų ba�nytkaimiuose? Pasirūpinsi�s, kad jam būtų skirti trys nuolatiniai keltininkai. Priimti ligonius atlaidų dienomis � grynas vargas. Arba jie kreipiasi dėl kokių nors menkniekių, arba ligos esti taip įsisenėjusios, jog joms nebėr vaistų. Būtų gerai, jei i�vyktų �e�tadieniais ir būtų ten prie� antr� valand�, o popiet� skirtų ligoniams. Na, taip, būna, kad nusit�sia ir į vakar�, kiek �eimininkai i�tenka �ibalo lempai. Ta�iau Benjaminas juk jaunas, pa�iame �ydėjime.

� Tik stenkis i� ten dingti iki sekmadienio pamaldų, nes kitaip vietiniai, pabuv� ba�ny�ioje, sumanys, kad mirtimi galuojasi. T� dien� namo nebegrį�tum.

Ir dar vienas reikalas jam neduod�s ramybės: ar Benjaminas negalėtų juo i�kart u�siimti kiek įmanoma sumaniau? Reikia para�yti lai�k� neturto komisijai dėl sergan�ios beturtės Kristinės Olsen. Turinti venerin� lig�, tre�ios stadijos sifilį, kuris taip i�plit�s ir toks sunkus, jog jai būtinas gydymas ligoninėje.

� Aplankiau varg�� moterį, skyriau jai viet� Tromsėje. Ta�iau turime gauti lė�ų i� neturto komisijos, ir nedelsiant. Velniai �ino, kur ji t� lig� susigriebė. Per valand�, kol ten buvau, i� jos nei�traukiau nė �od�io. Mano �mona sakosi girdėjusi, kad Finmarke jos vyr� u�krėtusi suomė. Bet jis kadai j� palik�s.

� Reikės jj surasti? � pasakė Benjaminas.

� Taigi ir a� taip manau, � kar�tai pritarė senukas. � Tu tokiems dalykams turi daugiau spėkų. Ir paskutinis reikalas �i� dien�: Sesilija Andreasdater, dvide�imt ketverių metų, j� kamuoja stiprūs epilepsijos priepuoliai. Tau ne naujiena, esu apie j� kalbėj�s. Turi patirties, tad pamaniau, galėtum pasirūpinti, kad jai būtų skirta, k� numato įstatymas... Priepuoliai kartojasi kas par�, paprastai naktimis, �iaip ji gana apsnūdusi. Da�niausiai maloni, bet kartais, įerzinta vaikų, ima pavojingai smarkauti. Tėvai neturtingi, net patalynės u�tektinai neturi, taigi reikia sura�yti lai�k� neturto komisijai, kad būtų galima skirti jai glob�. Kaip numato įstatymas.

� Koks įstatymas?

� Psichinių ligonių, devynioliktas paragrafas.

Benjaminas persimainė.

� Taip, �inau, kad esi kitos nuomonės, nes tavo Karna anaiptol ne pami�ėlė. Ta mergina � taip pat ne. Bet ji nieko neturi. Tik tie vargingi namai...

� Bandysiu i�rūpinti glob� ten, kur gyvena.

� Tavo ketinimai gra�ūs. Bet j� ir savi uja. Ji turi i�vykti. Surasti tinkamus globėjus daug kainuotų. Todėl reikia pasiekti, kad jai būtų taikomas paragrafas ir mokėtų neturto komisija.

� Negaliu paskelbti jos pami�ėle, kad gau�iau pinigų.

� Gali, dar ir kaip, jei nėra kitos i�eities. Nejau nori, kad ji u�trok�tų nuo savo pa�ios i�matų? � įtū��s i�rė�ė senukas.

Ne pirm� kart� apylinkės gydytojas laimėjo mū�į. O pun�u buvo vai�inama ir t� vakar�.

Ta�iau vis� laik� Benjaminui vaidenosi i�verstos Karnos akys, putomis aptekusi burna ir mė�lungio traukotnos galūnės. Tai matydamas jis jausdavo savo �irdies smūgius.

Kai susiruo�ė eiti, senukas tarė:

� Teisingumu sotus nebūsi. Taigi mes, turintieji galios, įstatymus turime kaip galima geriau i�naudoti.

Kadangi Benjaminui teko nema�ai apylinkės gydytojo darbų, jis daugiausia laiko praleisdavo Stranstede. Sav�s netausojo. Kartais turėdavo nusnūsti pakeliui i� vieno ligonio pas kit�. Laimei, oras pasitaikydavo paken�iamas.

Senasis gydytojas tesėjo duot� �odį � Benjaminas gavo nuolatinius keltininkus, kurie savaitgaliais jį plukdydavo į ba�nytkaimius. Jis juto palengvėjim�, jog nebereikia vienam keltis per tamsi�, pasi�iau�usi� jūr�. Ta�iau teko pak�sti svetimų vyrų artum�. Neretai jis atsiguldavo tarp dviejų kailinių apklotų ir dėdavosi mieg�s.

Ana ir t� rudenį apsiėmė rengti prievolin� mokykl�. Dar turėjo pamokų Stranstede ir kitose apylinkės gyvenvietėse, nes mokytojas norėjo pasiruo�ti Lofoteno �ūklei.

Tai veikiau buvo dingstis nesirodyti mokykloje. Mat jį kaltino taip sukapojus vienam mokiniui rankas, jog �is turėjo praleisti pamokas.

Benjaminas padėjo tėvams parengti skund� �vietimo komisijai, nes pats gydė berniuko kaulų lū�ius ir raumenų sumu�imus.

Atsakydamas į skund�, inspektorius parei�kė, jog mokytojas skyr�s �velni� bausm� � po tris kir�ius per deln� plok��i�ja liniuotės puse. Tik norėdamas pabausti berniuk� u� nemok�i�kum�. Mokytojas teigė Pontopidano[4] negalėj�s atpa�inti nė raidės, kai mokinys buvo pakviestas atsakinėti. Tvirtino, jog tėvai berniuk� sumu�ė namie norėdami nuslėpti, kad jų at�ala yra slunkius ir nestropus moksle.

Galiausiai �vietimo komisija paskyrė tėvams baud�, nes neleid�ia sūnaus į mokykl�.

Benjaminas padėjo jiems sura�yti dar vien� skund�. Netrukus inspektorius parei�kė priekai�tų Anos darbui. Pavyzd�iui, u� tai, kad ji, mokydama Reinsnese, grojanti ir dainuojanti pasaulieti�kas dainas. Per pamokas, kurios turi būti skirtos Vie�pa�iui �lovinti.

Ana �vietimo komisijai nusiuntė atsakym�. Tvirtino turinti teis� dainuoti ir groti pasaulieti�kas dainas, kol atliekanti kitas priedermes. Ta�iau inspektorius, jo paties �od�iais tariant, nebuvo prat�s, kad bobos �įkyriai keltųsi į padanges, be paliovos ra�inėdamos lai�kelius�. Na, o Ana nebuvo pratusi, kad j� vadintų boba, tad pradėjo a�trų susira�inėjim� su �vietimo komisija. Sukeldama probsto susirūpinim�, mat �is nenorėjo jos prarasti.

Benjaminas susira�inėjim� sekė su �ypsena. Ėmė atpa�inti jos brai��, būding� lai�kams, kuriuos buvo atsiuntusi jam.

Kai kuriomis dienomis jos burna tapdavo pana�i į ma�� raudon� kai�telį, tik mėlynos akys �vytėdavo �iemos tamsumoje.

Vien� �e�tadienį, kai niekur nevyko atlaidai ir jam nereikėjo priiminėti ligonių, grį��s namo rado An� įpykusi�. Gavo dar vien� lai�k�. Ne i� �vietimo komisijos, bet nuo inspektoriaus.

� A� to nepak�siu! Va�iuosiu į Stransted� ir pakalbėsiu su probstu.

Inspektorius ra�ė gav�s Olės Tobiaseno, globojan�io dvylikametį Lars�, skund�. Jis papasakojo, kad Ana į klas� atsivesdavo savo podukr� Karn�, kuri por� kartų, t�soma traukulių, griuvo. I�g�sdindama ir sutrikdydama mokinius. Abu sykius ji apsiputojusi ir ant grindų spjaud�iusi visoki� bjaurastį. Todėl inspektorius laik�s savo pareiga ra�tu įspėti An�, kad nebeimtų to vaiko į klas�.

Girdėj�s ne vien� atsiliepim�, jog geriausia, jei mokytojas būtų vyras, galįs dėstyti gimt�ja mokinių kalba. Be to, Ana Grenelv, nepaisydama įspėjimų, pamokų prad�ioje ne kart� dainavusi pasaulieti�kas dainas ir tik po to perėjusi prie dienos teksto. Ma�a to, nereikalaujanti, kad vaikai atmintinai mokytųsi Pontopidan�. Ir tai es� apgailėtina.

Benjaminas prajuko.

� Tau labai juokinga?

� Ne, bet sunku �iūrėti rimtai. �mogėnas tav�s bijo. Ir dar nesuvokė, jog �emė apvali.

� Bet �ia kalbama apie Karn�.

� K� atsakei?

Ana nuėjo prie sekretero ir atsine�ė atsakym�.

�Gerbiama �vietimo komisija, gerbiamas pirmininke!

Gavau inspektoriaus lai�k�, su kurio kopija, manau, esate susipa�in�. Jis man u�draud�ia imti savo podukr� Karn� į klas�. Prane�u, jog pamokose mergaitė sėdi ramiai, moka skaityti ir skai�iuoti, yra puiki dainavedė, o pavasarį jai sueis septyneri metai. Draudim� inspektorius ai�kina tuo, jog Karn� retkar�iais i�tinka epilepsijos priepuoliai.

Pasakysiu trumpai: inspektoriaus reikalavimo neketinu vykdyti!

Ta�iau pageidauju, kad �vietimo komisija paragintų inspektorių vykdyti tiesiogines savo priedermes.

Nepaisydamas daugybės mano pra�ymų, jis neįpareigojo Oskaro Pederseno įtėvių pasirūpinti, kad berniukas ateitų į mokykl� neapiply��s ir turėdamas ko pavalgyti. Tris Advento savaites jis dėvėjo tuos pa�ius drabu�ius, kurie nė karto nebuvo i�skalbti. Be to, neturėjo kuo numal�inti alkio ir dėl to nesmagiai jautėsi prie� kitus vaikus. �ie, suprat�, kad dalinuosi su juo savo pavir�iu, pravard�iavo jį skurd�iumi.

Berniukas praleido daug pamokų teisindamasis tik tuo, jog neturėjo apavo, maisto arba nebuvo kam atve�ti. Nors �ias i�laidas įtėviams yra apmokėjusi neturto komisija.

�iuo atveju inspektorius parodė menk� sugebėjim� matyti vaiko poreikius, ir tai esu jam sakiusi ne kart�. Todėl darau i�vad�, jog inspektoriaus susirūpinimas vaikais, turin�iais pakelti mano podukros epilepsijos priepuolius, yra tariamas.

Atsakydama į priekai�t�, jog nedėstau gimt�ja vaikų kalba ir nesu vyras, noriu �vietimo komisijai priminti, jog mokykloje įdarbintas mokytojas, tiesa, vyri�kos lyties, neturi tinkamo i�silavinimo. Jo i�prusimas ne didesnis u� bet kurio kito, ruo�to konfirmacijai. Be to, jis suomių kilmės, taigi jo kalba negali būti suprantamesnė u� mano danų.

Pra�au ponus dar kart� per�iūrėti mano atsiųstus pa�ymėjimus ir nuodugniai patikrinti kalb�. Taip pat esate maloniai kvie�iami apsilankyti mano pamokose.

Dėl Katekizmo, Pontopidano Ai�kinimo ir Herslebo Biblijos istorijos skaitymo būdo turiu pripa�inti, kad nesistebiu, jog kai kurie mano mokiniai neįstengia jų i�mokti atmintinai. Visų pirma, jie per retai pasirodo mokykloje, antra, per sunkiai dirba namuose, tre�ia, per menkai pavalg� ir apsireng�.

Drįstu teigti, jog be trupu�io i� artimojo meilės kylan�io supratimo, jog vaikui namuose reikia poilsio ir ramybės, jam nieko neįmanoma i�mokti.

U� tai negalima kaltinti mokytojos, nors ji � moteris.

I� to, kad kai kurie mokiniai, įbauginti savo mokytojo arba jo liniuotės, nesugeba �od�io i�lementi, jei jis nepara�ytas knygoje, kyla ne �inojimas, bet baimė. O tai daug blogiau, nei pakelti nekalt� ma�os mergaitės epilepsijos priepuolį.

Baigdama noriu �vietimo komisijai priminti, jog du kartus esu nusiskundusi, jog tas pats inspektorius nepasirūpino transportu, kai man reikėjo vykti į kitas apylinkės vietoves. Sykį tris valandas klampojau per pusnis į sodyb�, kur turėjo vykti pamokos. Kai nusigavau į viet�, mokyklos dė�ė dar nebuvo atgabenta, tad neturėjau jokios pagalbinės priemonės, net giesmyno ar grifelio.

Kai pas t� patį inspektorių nusiun�iau �mogų, jis teisinosi blogu oru. Drįsau jam priminti, kad jis gyvena �iaurės Norvegijoje, nors net Danijoje giedro dangaus ir ramios jūros niekas nelaiko blogu oru. Esu pasirengusi jam tai pakartoti bet kuriuo metu �vietimo komisijos akivaizdoje.

I�vados: 1) inspektoriaus nurodymo a� nevykdysiu; 2) naudodamasi proga, rei�kiu nepasitenkinim� tuo pa�iu inspektoriumi, nes nesilaiko jam privalomų instrukcijų; 3) jeigu �vietimo komisija dėl tos prie�asties pageidaus atleisti mane i� darbo, tai vaikų s�lygų nepagerins, ta�iau inspektoriui neabejotinai suteiks palengvėjim�.

Pagarbiai Ana Grenelv.�

� Na, k� pasakysi? � paklausė ji.

� A� did�iuojuosi tavimi! I�siųsk!

Andersas tebegyveno �alia, nors ir mir�s. Ana kasdien apie jį kalbėdavo. Tarsi būtų nusprendusi visk� i�traukti i� u�mar�ties.

Benjaminas pastebėjo, kaip daug kas tampa papras�iau.

Tik ramybės jai nedavė lai�kai. Po Kalėdų para�ė motina, prane�dama, kad pavasariop su tėvu atvyksianti į sve�ius.

Jis tikėjosi, jog �inia pakels jai ūp�, ta�iau kelet� dienų ji buvo sutrikusi ir nekalbi.

Kai rado j� vis toki� pat, po kelių dienų grį��s i� Stranstedo, paklausė, ar ji nerimauja dėl to, kad darbininkai, iki atvykstant jos tėvams, nespės baigti remonto? Ar kad atrodo, jog negalės tinkamai jų priimti?

� Tu nemanyk, kad a� taip galvoju! � pasakė ji ir i�g�stingai pa�iūrėjo į jį.

� Tai kas tau yra?

� Jie man pasidarė tokie tolimi... Gyvenimas Kopenhagoje � toks svetimas. Bijau, kad tai mums sukels nerim�. Kad pradėsime įsivaizduoti, jog yra kitų vietų.

� Turime susitaikyti su tuo, jog esama ka�ko daugiau. Jei bus per sunku, turėsime i�sikelti.

� Bet tu juk pra�aisi į apylinkės gydytojo viet�.

� Nesu tikras, ar j� gausiu.

� Gausi. Dina sako...

� Dinai metas baigti tvarkyti mano gyvenim�! � piktai atrė�ė jis.

� Benjaminai, � sudraudė ji. � Vėl grį�ti ten pat!

� Taigi.

Ji nusijuokė ir i�tiesė abi rankas, lyg grasintų jam ginklu.

� Kadangi esi tokia draugi�ka Dinai, parodysiu, kad puikiai sugebu priimti tavo tėvus.

Jie buvo vieni salėje, ji į �varra�tį perra�inėjo jo lai�k� neturto komisijai. Po valandėlės pakėlė akis.

� Ar pasikalbėjai su Dina apie tai, kas įvyko, kai mirė Andersas?

� Labai trumpai, � i�sisukdamas tarė jis.

� Ar galiu paklausti, kaip sekėsi?

� Papra�iau atleisti u� �iurk�tų elgesį.

� Ir k� ji atsakė?

� Tvirtino, jog nes� u� k� atsipra�inėti. Tikriausiai tai rei�kė, jog turė�iau pra�yti atleidimo tave ir Anders�...

� Nesakei, kad jau atsipra�ei?

� Ne, Ana, nejau nesupranti? Su Dina neįmanoma kalbėtis!

� Keista, kodėl a� galiu?

Jis atsiduso.

Po kiek laiko, perskait�s prane�im�, tarė:

� Norė�iau ir a� taip mokėti dėstyt mintis!

� Mums nebūtina mokėti t� patį, � linksmai atsakė ji. � Pasistenk atlikti, kas tau priklauso, ir bus gerai!

Jis stumtelėjo j�, pargriaudamas ant lovos.

� Ne dabar! � pagrasino ji ra�aluotu smiliumi. Ta�iau akys spindėjo.

9 skyrius

Vakarais lik�s Stranstede, Benjaminas ne kart� taisėsi eiti į Olaisenų namus ant kalvos. Dina juk nuolat ten lankosi, kai dabar daugiausia laiko praleid�ia �Grand� vie�butyje, pri�iūrėdama pertvarkymo darbus.

Ta�iau jis nerado pakankamai svarbaus reikalo. Por� kartų buvo sutik�s Olaisen�. Jis ka�kaip keistai �iūrėjo. Po to Benjaminas tikino save, jog jam pasirod�, kad vyro �vilgsnis tū�mingas.

Vien� sausio prie�piet�, kai rengėsi plaukti namo, prie valties ant akmens rado sėdint Han�. Vos atpa�ino j�, apsimuturiavusi� �iltais drabu�iais.

Ji pakilo ir be �od�ių stypsojo.

� Nori plaukti kartu? � dvejodamas paklausė jis, net nepasilabin�s.

Ji linktelėjo.

� Jei neprie�tarausi. Noriu aplankyti mam�. Pra�ė padėti kai k� suruo�ti kelionei į Amerik�... ir...

Jis pajuto, jog d�iūsta burna.

Ta�iau įkėlė j� valtin, visai kaip an�syk. Pasodino ant suolelio ir atsistūmė.

Abu tylėjo. Jis prietemoje stebėjo laivakelį ir juto per drabu�ius smelkiantis �alt� drėgm�. Kai valtis priartėjo prie salelės, kurioje jie glaudėsi praėjusį kart�, jis labiau i�skleidė bur�.

� Laikas bėga, daug kas kei�iasi, � prabilo ji.

Jis neatsakė.

� Turiu tau kai k� pasakyti.

� O?

� Jis įsitikin�s, kad kūdikis, kurį dabar ne�ioju, yra tavo!

Benjaminas buvo atsistoj�s pataisyti burės. Dabar susirado atram� ir pasvirduliav�s atsisėdo.

� Tu turbūt juokauji? � kimiai tarė.

� Jis nejuokauja, � atrė�ė ji.

� Kaip jam �ovė į galv�? � paklausė ne�iūrėdamas j j�.

� Ka�kas matė mane sėdint prie tavo valties.

� Bet, Hana! Nuo tada praėjo ne vieni metai!

� Visai ne. Band�iau su tavim susitikti... Ta�iau pasitraukdavau, kai kas nors ateidavo.

Tai buvo pernelyg nepana�u į tikrov�. Kur, po velniais, dingo protas?

� Ir vis tiek �iandien atėjai? � paklausė jis.

� Taip.

� Bet argi tai nėra rizikinga, jei jis mano?..

Ji nusisuko nuo jo, tarsi stebėtų laivakelį.

� Turėjau su ka�kuo pakalbėti... Atsargiai, �cheras! � riktelėjo ji.

Jis �aibi�kai pasuko vair�, ir akyse �mėk�telėjo pilka uolos ketera. Jie praslydo pro �alį.

� Kaip jis tai sugalvojo? � balsu paklausė pamanydamas:

�Jūroje kitaip. Gali garsiai i�rėkti, k� �iaip sakytum pa�nib�domis�.

� Viena moteri�kė i� Stranstedo matė mus anuosyk lipant į valtį. Ir �inojo, kad nepasirod�iau Reinsnese. Vilfredas ne per seniausiai nugirdo.

� Ar papasakojai, kaip viskas buvo?

� Ne. Pasakiau, kad turėjau grį�ti, nes visa permirkau. Bet; jis manimi nepatikėjo. Nuo tada įsivaizduoja mus turėjus daugiau progų...

Ten, priekyje, ji buvo stebėtinai tiesi. Lyg kalbėtų apie ka�k�, kas su ja visai nesusij�.

� Kokių progų? � paklausė jis.

� Paskutinė � kai lapkri�io mėnesį �Gulbe� buvo i�plauk�s į Tronjem�. O tu da�nai nakvodavai Stranstede, padėdavai senajam daktarui.

� Hana! Tai beprotybė! A� pakalbėsiu su juo.

� Nemanau, kad padės.

� K� jis sako?

Hana susigū�ė. Lūpų kampu�iai nusviro. Tada ji i�spaudė tai, kas baudėsi sudrumsti ramyb�.

� Kad tu, būdamas moterų daktaras, turi i�traukti k� įseg�s. Savo namuose jis nenori matyti to vaiko.

� Taip ir pasakė?

Ji tylėjo.

� Jis taip nemano, Hana. Jis tik...

Benjaminas nu��iuvo, kai ji ėmė sagstytis palt� ir vyniotis nuo sav�s salius.

�Hana persitempė, � pamanė, � a� kaltas�.

� Nereikia. �alta. Hana! � su�uko jis.

Ta�iau ji rengėsi toliau, nirtulinga i�rai�ka ir stipriai u�merktomis akimis.

� Hana! Liaukis!

Jis puolė į valties priekį, norėdamas sutrukdyti jai apsinuoginti. Kai paleido vair�, jie nukrypo nuo kurso. Valtis pasviro, tad jam teko grį�ti ir atitaisyti.

Vėl pakėl�s akis, i�vydo j� sėdint nuoga krūtine ir kaklu. Ėmė gaudyti kvap� negalėdamas patikėti tuo, k� mato.

Vien� krūtį, siekdama kakl�, kirto plati �a�u apsitraukusi �aizda su mėlynai geltonais lopais aplinkui.

Nuo įtū�io Benjaminui viskas persivertė pilve, jo rankos grasinosi sutrėk�ti vairo lazdel�.

� I� kur visa tai? � kimiai paklausė.

Ji neatsakė. Tik vėl ėmė vilktis drabu�ius.

Jis sėdėjo sutrik�s, daugiau netardamas nė �od�io. Tuomet pasuko valtį pavėjui į atvir� jūr�, pritvirtino vair� ir i�tiesė į j� rankas.

Hana at�liau�ė artyn ir atsisėdo ant suolelio prie�prie�iais. Jis apkabino j�, priglaudė prie jos kaktos sav�j�. Sprand� nutvilkė lediniai Hanos pir�tai.

� Kada tai įvyko? � paklausė kuo ramiau.

� Praeit� savait�.

� Ar yra taip buv� anks�iau... kol negalvojo apie t� vaik�?

Ji pakėlė galv� ir linktelėjo.

� Ar da�nai?

� Por� kartų...

� Dėl ko?

� Isakas tiek daug kalbėdavo apie tave... ir apie Reinsnes�.

Jis jau norėjo ap�aukti Vilfred� Olaisen� velniu ir pra�yti Han�, pasiėmus vaikus, kraustytis į Reinsnes�. Ta�iau migloje pro �alį praplaukė Ana. Greitai. Pakėlusi galv�, įsispitrėjo į jį savo rimtuoju �vilgsniu. Tada tarė: �Benjaminai, koki� turi teis�?�

Jis norėjo praskleisti drabu�ius ir ap�iūrėti �aizd�. Ta�iau ji nustūmė jo rank�.

� Ap�iūrėsiu, kai grį�ime namo, � dusliai tarė jis.

Ji papurtė galv�.

� Galbūt i�eisi i� jo? � nedr�siai i�tarė jis.

Tada ji pa�velgė į jį didelėmis akimis.

� Kur man eiti, Benjaminai? � su�nab�dėjo. Nesulaukusi atsako, su�uko į jūr�: � Kur man eiti? Vedinai dviem vaikais, su tre�iu pilve? Kur? Ar gali man atsakyti?

� A� pakalbėsiu su juo, � ry�tingai tarė jis. � Turės aprimti, kai supras, jog klysta, ir į visk� pa�iūrės blaiviau. Ir su�inoj�s, kad a� �inau.

� Tu jo nepa�įsti, � tepasakė ji.

� Ne, bet jis neturi teisės tav�s �aloti, nors jo ir nepa�įstu. Ar jis namie?

� Ne, Lofotene.

� Kada turi grį�ti?

� Po dviejų dienų.

� Puiku! Plauksiu su tavimi į Stransted� ir pakalbėsiu su juo.

� Tada jis mane u�mu�.

� Negalės, kai a� ten būsiu.

� Visada nebūsi...

� Galbūt verta pa�nekėti dar su kuo nors. Tarkim, su apylinkės gydytoju... Kad atvestų jį į prot�.

� Mes plaukiame į jūr�, � staiga tarė ji, kaip visada, ūmiai grį�usi prie prakti�kų dalykų.

Jie buvo gerokai nutol� nuo kra�tinių uolasalių.

Benjaminas atleido vair� ir ėmėsi gr�ti valtį. Tai u�ėmė laiko. Vėjas nepadėjo, burė buvo �lapia.

� Bijai? � tarė jis.

� Jūros? Ne! � atrė�ė Hana. Netrukus paklausė: � O tu jo? Bijai?

Jis dirstelėjo į j�.

� Ne, nebijau. Baisiausia, kad jis tave mu�a...

� Tau gali baigtis kur kas blogiau.

� Kaip?

� Jis ruo�iasi pakalbėti su Ana.

� Ne!

� Jis taip pasakė.

� �inojau, kad jis � niekingas velnias, bet kad toks...

� Jis, ko gero, ne blogesnis u� kitus. Tiesiog turi savų ypatybių.

Jis įsispoksojo į j�, paskui ėmė juoktis. Ji atsakė tū�mingu �vilgsniu.

� Tu jį gini?

� Ne, neginu nė vieno i� judviejų!

Jam dingtelėjo, jog lygiai taip jie sėdėdavo ir vaikystėje. Bet jeigu dabar būtų vaikai, jis būtų puol�s j� kum��iais. I�plūd�s. U� tai, kad priskiria jį prie tos pa�ios padermės kaip ir t� �mogų. Pajuto, kaip apsiblausia �vilgsnis, o vairo lazdelė tampa prie�u.

Vis dėlto mintimis grį�o į praeitį. Pasiėmė j� kartu. Hana visada būdavo k� nors nusibrozdinusi, ir tuomet. Reikėdavo j� guosti. Jie �okinėdavo ant kvepian�io �ieno, nors buvo nevalia to daryti. Galįs u�sidegti, sakė suaugusieji, draud� jiems miegoti toje pa�ioje lovoje. Mat es� per dideli. Ta�iau jie visada surasdavo vietų. Gal viskas tebėra po senovei? Jie su Hana turi būti drauge?

Pro �alį vėl praslinko Ana. �iūrėjo į jį. Ne priekai�taudama. Labiau nustebusi. Tarsi sakydama: �Niekas tav�s nevertė, Benjaminai�.

� Na, gerai, Hana! Tu negini nė vieno i� mudviejų. Bet vis tiek parplukdysiu tave į Stransted�, kai jis turės grį�ti.

� Ne, parplukdysi dabar, � tarė ji.

� Mes juk greitai būsime Reinsnese! Ap�iūrėsiu �aizdas.

� Jau ap�iūrėjai. O a� pasakiau, k� turėjau.

� Vis� laik� �inojai, kad grį�i atgal? � su�uko jis.

Ji neatsakė, tik vėl nu�liau�ė į pirmagalį.

� Kodėl? � kiek ramiau paklausė jis.

� Norėjau pa�nekėti su tavimi niekam negirdint! Nejau nesupranti? Nekalbėjome vieni du nuo tada, kai...

Jis norėjo paklausti, kam ji sėdiniavo prie jo valties duodama vyrui dingstį juos įtarti. Dabar, praėjus tiek laiko. Ta�iau nutylėjo.

� K� man daryti? � tepaklausė.

� Parplukdyk mane namo į Stransted�. I�sodink įlankoje u� ba�ny�ios, kad niekas nematytų. Gal bent tau pavyks i�ne�ti sveik� kailį.

Jis kietai suspaudė lūpas, nieko daugiau nesakydamas. Po jos �od�ių jam tapo lengviau apsigr�ti.

Jis pakilo i� brūzgų, kai Benjaminas j� i�laipino į krant�. Buvo gerokai sutem�. Ta�iau abu jį atpa�ino. Palt� ir liemen� buvo gra�iai sulankst�s ir pasidėj�s ant akmens, kur nepasiekia vanduo. Auk�tas, pla�iapetis, atraitytomis mar�kinių rankovėmis apledijusiame kra�tovaizdyje. �vie�ianti baltų dantų vora. Akys skaidrios ir smigios. Jau kuris laikas �inan�ios, ko laukia. Jis pasitiko juos tvirtai i�si�erg�s, prilenktais dilbiais.

Benjaminui dingtelėjo, jog norint su �iuo vyru kautis, vargu ar pakanka mokėti gerai irkluoti. Pajuto, kaip krūtinės apa�i� sukausto �alta įtampa, ir tarė:

� Labas vakaras, Olaisenai!

Vyri�kis neatsakė. Tik artėjo prie jų i�ties�s rankas, lyg norėdamas juodu apglėbti. Galima būtų ir taip pasakyti.

Jau pirmas smūgis parblo�kė Benjamin� ant paplūdimio akmenų. Ta�iau jis įstengė atsiklaupti ir papra�yti vyr� susivokti.

Antras smūgis buvo sunkiau pakeliamas, nes nusviedė jį ant didesnio akmens.

Jis i�girdo trak�telint kremzl�. Tikriausiai ausis. Ta�iau nieko nejuto. Matyt, �okas jį padarė bejausmį.

� A� pamokysiu daktar�, kaip įtaisyti svetimai bobai vaik�. �e tau!

Vyri�kis u�simojo ir taikliai spyrė jam į tarpkojį. Skausmas. Blogumas. Jis juto, jog pilve viskas pra�osi lauk. Svarbu gulėti ramiai. Būti kaip negyvam. �itaip...

Kai Olaisenas pakėlė koj� dar vienam spyriui, jis susikaupė ir abiem rankomis stvėrė jam u� kulk�nies. Didysis Stranstedo steigėjas taip pat griuvo kaip ilgas. Veidu į ledinį purv�.

Benjaminas puolė ant jo ir gniau�tais surakino jam ant nugaros rankas. Atgav�s kvap�, pabrė�damas kiekvien� �odį, tarė:

� Hana papasakojo, tu nori, kad i�trauk�iau jai i� įs�ių vaik�, nes manai, jog a� tėvas. Bet a� nesu tėvas! Fizi�kai neįmanoma! Supranti?! Ir neprivaryk Hanos iki tokios nevilties, jog sugalvotų skandintis. O jei dar pakelsi prie� j� rank�, kreipsiuosi į lensman�!

Vyri�kis i�ko�ė ka�k� veidu į smėlį. Negalima buvo pagauti prasmės. Benjaminas paleido jį, kad, kiek įmanoma, pasiai�kintų.

Olaisenas sunkiai apsivertė. Tada jie liko sėdėti ant smėlio spoksodami vienas kitam į veid�.

� Prakeiktas paleistuvis! � suurzgė Olaisenas. � Kaip mus� galė�iau sutrėk�ti!

� Taip! � su�nyp�tė Benjaminas. � Esi stiprus lyg pabaisa! Bet nedrįsk mu�ti Hanos!

� Kur jūs buvote?

Benjaminas pama�ėliais įkvėpė oro.

� Radau j� sėdint ant akmens, atėj�s prie valties. Kaip nesav�. Jai buvo būtina su kuo nors pakalbėti po to, kai prital�ei j� ir apkaltinai baisiausia nuodėme! A� gi vienintelis, kaip nesupranti, �mogau?

� Taigi jai reikėjo plaukti su tavimi į salas pasiguosti?

� Mes kojos nekėlėme j joki� sal�!

� Tai kam ji lipo į valtį? Tarnaitei pasakė, kad vakare grį� namo.

� Ji tik norėjo pakalbėti...

Olaisenas pasisuko į Han� ir su�uko:

� Su �ituo norėjai pakalbėti? Pamir�us vaikus?

Hana stovėjo prie valties. Benjaminas jos nematė. Negirdėjo, kad būtų k� nors atsakiusi ar sukrutėjusi.

� Taip! Nė��ia moteris gali pulti į neviltį, kai vyrui aptemsta protas! Tu gi pami��s, �mogau, nejau pats nesupranti? � tyliai ir įtaigiai tarė jis.

� Tu, prakeiktas...

Vyri�kis grėsmingai atsistojo. Benjaminas pakilo nuo �emės, kad negautų spyrio į galv�. Po akimirkos pajuto jo kum��ius. Bandė i�silenkti. Ta�iau tas vyras nesimu�davo girtas. Smūgiavo taikliai.

Benjaminas stengėsi i�silaikyti ant kojų. Nusiteikė ry�tingai. Jei parkris, �uv�s.

Tris kartus buvo parblok�tas ant �emės. Ta�iau sugebėdavo vėl atsistoti. Tarp kir�ių įkvėpdavo oro. Ai�kino. Ramino. Taip kalbinamas pasibaid�s arklys. Pamir�o, kad pats yra dalyvis.

Ilgainiui jis suvokė, kad vyras i� tiesų nori juo tikėti. Nieko labiau nenori. Staiga tarsi ėmė gailėtis. Kai Benjaminas vėl buvo begriūn�s, sugriebė u� rankų ir pasodino ant dumbliais ap�ėlusio akmens. Visai neblogai pavyko.

Benjaminas nusi�luostė panos� ir nusteb�s persibraukė plaukus svaigdamas, nesuvokdamas, kas vyksta. Pro �alį �mėk�telėjo Ana. Atrodė patenkinta, bet nieko nesakė. Ties fiordo ir jūros riba jis ai�kiai regėjo pa�vaist�. Tai jau daug. Nosis buvo sukne�inta, ta�iau dantys visi.

Per raudon� migl� matė, kaip vemia Hana, abiem rankomis įsitvėrusi valties. Vadinasi, tai tikra. Jis pamanė, kad turi susiimti ir visk� sudėlioti į vietas. Todėl springdamas i�lemeno:

� Veskis dabar j� namo ir daugiau nemu�k. Ar nematai, kad visi�kai palū�usi?

Pats liko sėdėti �iūrėdamas jiems pavymui. Jam dingtelėjo, jog, ko gero, jie visi trys vienodai apgailėtini.

Vyras skubiai �engė priekyje, ji vilkosi i� paskos. Kai jų �e�ėliai dingo i� akių, jį suėmė drebulys.

Ne�inojo, kiek laiko praėjo, kol i�vilko į krant� valtį. Dar manė u�sikurti pypk�, bet suprato, kad nėr jėgų. Tad sėdėdamas negrabiai braukė nuo sav�s krauj� ir smėlį.

Dienos būta pakankamai ilgos. Teks �i�nakt pasitenkinti kambarėliu u� Stranstedo kabineto.

Jį pa�adino beldimas į sien�. O gal į duris? I�sirop�tė i� lovos ir nu�litiniavo prie kabineto lango. U� jo tamsoje stovėjo nedidukė �mogysta.

Jos vaizdas akimirksniu i�budino. Jis pakniopstom puolė į ank�t� koridorių, kuris buvo ir laukiamasis, atidarė duris. Bet niekas nepasirodė.

Pats turėjo i�eiti į lauk� ir j� įsivesti.

Veidas buvo neatpa�įstamas. Plaukai ir kraujas. I� ten į jį �velgė degan�ios akys.

Jis paėmė j� glėbin ir įne�ė į kabinet�. Pasodin�s į kėd� prie�ais ra�om�jį stal�, u�degė lemp�.

Ji buvo tokia kruvina, jog sunkiai matėsi, k� reikia daryti. Atsargiai pakėlė jos veid� į �vies�. Nubraukė plaukus ir ap�iūrėjo �aizdas.

Vyras pasidarbavo i� esmės. Lūpa buvo perskelta, vir� akies �iojėjo gilus kirtis. Visa galva �aizdota.

Nieko netar�s, jis u�virė vandens ir i�sitraukė reikmenis. Dvi i�sprogintos akys sekė jo judesius. Tolyd�io ji bandė stotis, ta�iau vėl susmukdavo ant kėdės. Galiausiai kilstelėjo rank� ir parodė į apa�i�.

Jis nuleido �vilgsnį nuo su�aloto veido. Prie kojų telk�ojo tamsus klanelis.

Jis padėjo jai atsigulti ant gydytojo stalo ir nurengė. Ka�kokiu būdu sugebėjo i�siai�kinti, jog nek� daugiau gali padaryti, tik laukti.

Ji gulėjo u�merktomis akimis, kol jis j� ap�iūrinėjo. Benjaminas m�stė, kaip padaryti, kad ji nesijaustų tokia pa�eminta. Ta�iau nieko nesugalvojo. Nuojauta jam sakė � jei ne su�alotas veidas, būtų likusi namie, rizikuodama mirtinai nukraujuoti.

Po dubeniu jis paki�o por� pagalvių, tarpukojyje u�dėjo du kompresus ir u�klojo. J� purtė drebulys, tad jis atne�ė antklod�.

Sugird�s tiek romo, kiek drįso, nuplovė ir �e�iais dygsniais susiuvo �aizdas. Dievagojosi, kad randų neliksi� nė �ymės. Dėjosi es�s tvirtas, nors toks nebuvo. Visa truko nema�ai laiko.

Hana nei�leido nė garso. Ūmiai jis turėjo sustoti, nes ji ėmė tirtėti taip, jog buvo n�įmanonia dirbti. O gal jis tirtėjo?

Apie tre�i� valand� jis nune�ė j� į lov�.

Apimtas nuovargiu atmie�tos panikos, susivokė, jog reikia patikrinti, ar gerai u�daryti langai ir durys.

Kambarėlyje pakūr�s krosnį, atsisėdo ant kėdės prie lovos. Nepastebėjo, kad langelis į pa�iūrės pus� aklinai u�snigtas.

Ji tolygiai kraujavo, o kaimyno gaid�iui paskelbus naujos dienos prad�i�, i�ėjo gemalas. Kartu su jos verksmu!

Triūsdamas apie j�, jis galvojo: �Padėk man! Padėk man, Vie�patie! Kad Hana neprarastų jėgų�.

Ta�iau negalėjo net paglostyti jai plaukų, nes rankos buvo u�imtos. Ka�kur smegenyse pajuto atsiveriant �aizd�.

Tada jam dingtelėjo, jog ji pasijustų geriau, jei jis įstengtų kalbėti. I� prad�ių nieko nei�ėjo. Pabandė dar sykį. Galiausiai i�spaudė kelet� �mogui suprantamų �od�ių. Kad pa�ildysi�s pieno su medumi. Visai kaip Olinė. Kad �aizdos sugis, jai tereikės pabūti ramiai. Netrukus ateis rytas ir ji į visk� pa�iūrėsianti kitaip. Ji stipri ir gra�i. Be galo stipri! Visada tai �inoj�s. Ji i�tversianti! Jis padėsi�s jai rasti i�eitį. Viskas susitvarkys.

Krosnį kabinete jis prikrovė �abų ir anglių. Pasiklausė pa�ėlusio ū�esio. Nuėjo prie krosnies kambarėlyje. �i irgi gerai kūrenosi. Ta�iau visur tvyrojo �altis.

Tada jis grį�o prie lovos. Ar jau�ianti �ilum�?

Jis trynė jai rankas ir pėdas, kol ji nustojo virpėti. Atsargiai kilstelėjo kojas ir dubenį, �variai perklojo lov�.

Pienas i�bėgo, tad jis u�kaitė nauj�. Buvo justi �leik�tus prisvilusio pieno ir kraujo kvapas. Su pienu jis sugirdė jai migdomųjų. Pro vien� burnos kra�telį. Pusė i�silaistė.

Hana nebandė kalbėti. Jis baiminosi, kad padėtis blogesnė, nei atrodo. Mintyse svarstė, ko būtų galima griebtis. Perm�stė įvairius variantus. Kas galėtų būti jo s�jungininkė? �ia reikia moters, be jokios abejonės.

Stinė? Jis apie tai u�siminė, ta�iau ji atsakė modama nuo sav�s abiem rankomis.

Kai Hana u�snūdo, jis stebėjo jos veido spalv�, spėliodamas, kiek kraujo ji galėjo prarasti prie� ateidama pas jį.

Bandė visk� suplauti ir i�valyti, kaip įprasta po dramati�kų apsilankymų. Tokie darbai į naud� sutal�ytiems kūnams. Triūsdamas guodėsi. Kad Hanos kraujas niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito paciento kraujo. Ta�iau jis save permatė. U�ėjo blogumas.

Per tuos metus jis matė gimstant �e�is negyvus kūdikius. U�merkė akis keturioms moterims, kurių neįstengė atgaivinti. Kaskart nunykdavo dalis jo gyvenimo. Įgudimas tapo stipresnis u� baim� suklysti. Prisivertimas atlikti kasdienį darb� rei�kė atgail�. U� tai, jog nesugebėjo i�saugoti Karnai gyvybės. Kuo labiau įgud�s daktaras Grenelvas, tuo ma�esnė nuodėmė ant jo krinta. Ar tikrai jis tuo tiki?

Benjaminas bijojo, kad kada nors ateityje teks pagelbėti Anai. Ana! Dabar suprato jau�i�s palengvėjim� dėl to, jog ji nepastoja.

Jis sėdėjo knapsėdamas prie lovos, apsisup�s vilnoniu apklotu. Basas kojas suki�o po antklode prie jos. I�traukė ant vir�aus jos rank�, kad nesunkiai galėtų jį pasiekti.

Snausdamas juto drėgn� jos �ilum�. Pir�tus, kurie jai u�migus i�sitiesė. Paskui ji netikėtai juos surietė ir suleido nagus į jį, lyg palaikiusi prie�u.

Paskui jis plaukė su ja ramia jūra toli anapus salų. Ji �iūrėjo į jį tokiomis spindin�iomis akimis. Jis jai tat pasakė, o ji �ypsodamasi i�siėmė abi akis ir padavė. Jis pamanė, kad taip negerai, ta�iau paėmė. Kai u��iuopė jas rankomis, ji pasikeitė, i�tirpo jūroje.

Jis nieko negalėjo padaryti, ir jos vietoje jau sėdi Ana. Be akių. I� juodų akiduobių srūva pūliai. Kuo ilgiau jis �iūrėjo, tuo labiau sruvo.

Pamanė, kad galėtų jai duoti Hanos akis, bet pirma reikia i�valyti akiduobes. Ta�iau delnuose laikydamas po �iban�i� akį, suvokė, jog negali jų i�valyti u�imtomis rankomis.

Ji sugriebė jam u� pėdos. Jis ūmiai atsisėdo. I� garsų lauke suprato, kad �monės pradėjo nauj� dien�.

Vos galėjo j� į�iūrėti prie tamsios sienos. Bolavo tik tvarstis.

� Kaip jautiesi? � su�nab�dėjo ir paėmė jai u� rie�o. Pulsas buvo silpnas. Ji truputį kar��iavo, ta�iau ne daugiau, nei galėjai tikėtis. Matyt, bandė ka�k� pasakyti, ta�iau neįstengė. Turbūt siūlės skauda.

�Sausį tamsu kaip pragare�, � pamanė jis ir atsistojo pripilti į lemp� �ibalo, nes i�tu�tėjirskėmė rūkti. Netrukus gali atidundėti Olaisenas. Dar vienam ratui.

Ka�kur giliai Benjaminas u�darė įtū�į. Vėlesniam laikui. Jis buvo toks juodas, jog nedrįso jo rodyti. Nes tada pralaimėtų. Tas �mogus pavojingas. Bet kartu silpnas, bailus ir tu��ias.

Ūmiai paklausė save, ar jis taip būtų galėj�s. Ka�kam i� įs�ių i�mu�ti gyvyb�. Jei būtų nusigėr�s. Su�inoj�s, kad Ana...

Ne! Atsakymas tikrai �ne�. Ta�iau jis turi tik �od�ius. Jam dingtelėjo, jog �ie taip pat gali u�mu�ti.

I�gird�s j� kūk�iojant ir bandant ka�k� pasakyti, jis vėl nuskubėjo prie lovos.

� Jis visk� matė! � i�spaudė ji.

� Kas?

� Isakas...

� Isakas buvo tame pa�iame kambaryje? � i�girdo jis savo nepatiklų bals�.

� Taip. Su�inojo, koki� turi motin�...

Jis norėjo j� apkabinti, ta�iau ne�inojo, i� kurios pusės galėtų prieiti. Tad suėmė jos rankas.

� Nurimk, Hana! A� pasirūpinsiu, kad Isakas i� ten būtų paimtas! Jis juk negalėjo berniukui ko nors padaryti?

� Ne... � atsiliepė silpnas balsas, lyg ketindamas dar ka�k� pasakyti.

Jis laukė.

� Jis jo nematė... Isakas... atėjo i� u� nugaros. Su �lėgtuvu. Suriko: �Bėk, mama! Bėk!�

� Ar matei, kuo viskas baigėsi?

� Ne, � sukūk�iojo ji. � Vilfredas gulėjo ant grindų, o Isakas dau�ė... ir dau�ė.

� Kodėl nepasakei naktį?

� Tik dabar prisiminiau! � sustugo ji ir buvo besikelianti i� lovos.

� Nusiramink, Hana! � grie�tai tarė jis, spausdamas jos pe�ius prie lovos. � A� pakviesiu Din�.

Ji padarė judesį. Turėjo būti linktelėjimas. Ranka jo delne su- signiau�ė.

Jis pa�aukė pro lang�, pamat�s pro �alį dardant kepėjo padėjėj�. Papra�ė jį palikti ve�imėlį, nulėkti atgal į vie�butį ir pakviesti Din�. Skubu.

� Tikrai daktaras prastai atrodo! � i�sigand�s pasakė berniukas ir nubėgo.

Benjaminui dingtelėjo, jog prie� kalbant su �monėmis derėjo pasi�iūrėti į veidrodį. Vaizdas, keliantis �ypsen�. Ta�iau jis neįstengė nusi�ypsoti. Pasidarė sav�s gaila. Mėlyni ne tik paakiai, bet visas veidas. Nors �aizdos ne tokios jau baisios.

Jis pa�aukė vaikigalį, kuris skuodė pro �alį, ir papra�ė skubiai nubėgti į Olaisenų sodyb� ir surasti Isak�.

I�girdusi minint Isak�, Hana lyg gindamasi ėmė mosuoti rankomis. Jis u�darė lang� ir priėjo prie jos.

� Pasakysiu jam, kad esi �ia, tau niekas negresia ir kad niekam nieko nesak�s eitų į �Centr�� ir lauktų, kol grį� Dina. Viskas bus gerai.

Jis stovėjo ant skard�io ir �iūrėjo į rus� raudonuose vir�iuose. Juto aitrų u�degto parako kvap�. Matė j� nuleid�iant med�ioklinį �autuv�. I� vamzd�io rūko. Kone taikus dūmas. Kaip nuo u�gesinto ugniakuro. Jos i�rai�ka, kai puolė į priekį ir apkabino ruso galv�. Sėdėjo su raudona galva. Akys. Kai kas turi akis, atlaikan�ias visk�. Įsideda po ranka buvusį sielvart� ir �iūri.

Vaikėzas grį�o nieko nepe��s ir įsispoksojo į daktar�.

� Isakas i�plauk�s prie rago �vejoti.

� Kalbėjai su Olaisenu?

� Ne, su tarnaite. Seimininko negalima trukdyti.

� Gerai! U�eik kuri� dien�, gausi monet�.

� Ar daktaras gavo su durimis per galv�?

� Ne, su me�kinu galynėjausi, � �yptelėjo jis ir atsisveikino kilstelėdamas du pir�tus.

� Kad jį kur perkūnas, � nusistebėjo vaikėzas ir buvo beein�s sau.

� Ar padarytum man dar vien� paslaug�? � paklausė Benjaminas.

� �iūrint koki�.

� Gali man paduoti vien� kepal� i� kepėjo ve�imėlio?

� Ne, a� nevagiu!

� A� u�mokėsiu, kai jis sugrį�.

Berniukas kiek dvejodamas pa�iūrėjo į jį, ta�iau padarė ko pra�omas.

� Kaip daktaras gali valgyti... taip atrodydamas?

� Dantys liko sveiki! � pasakė jis ir u�vėrė lang�.

Dina atėjo veikiai. Jis puolė atidaryti durų.

Ji metė į jį skubų �vilgsnį ir net nemirktelėjo.

� Na? � buvo vienintelis jos pasisveikinimas.

� Hana �ia! Olaisenas j� smarkiai sumu�ė. Ji prarado kūdikį. Isakas pabėgo į jūr�, nes bandė ginti mam� �lėgtuvu. Rodos, jam nieko neatsitiko.

Pats girdėjo, jog kalba taip pat trumpai ir dalyki�kai kaip ji.

� �iūriu, ir tu pa�ventintas! � tarė ji ir į�engė į laukiam�jį. Skubiai apsidairė kabinete. Nusivilkusi palt� ir �vark�, numetė ant kėdės.

Kambarėlyje akimirk� stabtelėjo, paskui priėjo prie lovos.

� I�eik! U�daryk duris! � pasakė neatsisukdama.

Prie lango prastovėjo vis� am�inyb� �iūrėdamas, kaip kirai kelia puot� prie dė�ės su �uvų viduriais, kuri� ka�kas jiems pastatė paplūdimyje, kai pagaliau durys atsivėrė ir Dina paliepė:

� Atvesk Olaisen�!

Jis įsispitrėjo į j� lyg stabo i�tiktas.

� Tau galvoj pasimai�ė?

� Ne. Keliauk!

� Niekur a� neisiu.

� Kodėl?

Skėstelėj�s rankomis, jis suurzgė:

� Nenoriu daugiau to �mogaus matyti!

� Rodos, nė vienas to nei�vengsime. Tad kodėl nepradėjus i�kart?

� Apie k� judvi kalbėjotės?

� Ne tavo reikalas!

Kol jie stovėjo spoksodami vienas į kit�, jis i�girdo Hanos verksm�. Labiau priminė tylų u�sikim�usio nuotako gurgenim�.

� Supranti, k� sakau? � tarė Dina ir u�darė duris.

� A� negaliu atvesti to padaro, � nukirto jis.

� Kartais tenka padaryti, ko negali.

� Kam nuo to bus geriau? Jis pami��s!

� Reikia, kad tai, k� vyras padaro nakties tamsoje, jis pamatytų dienos �viesoje!

Įsisprendusi į �onus, ji linksėjo tardama kiekvien� �odį. Paskui tyliai paklausė:

� Kur padėjai gemal�?

� Dina! � pasibjaurėj�s �ūktelėjo jis.

� Kur jis?

� Cinkuotoje dė�ėje... pa�iūrėje.

�leik�tulys. Taiklų Olaiseno spyrį į paslėpsnį Benjaminas juto kaip gele�inį gniau�t�. Jis kalė. Kalė visose arterijose.

� A� neisiu jo kviesti, � tvirtai tarė jis.

Dina nelaukė, tik apsivilko palt� ir i�nėrė pro duris.

Praėjo valanda. U�tektinai laiko pasijusti bailiu. Girdėjo skardinink� u�sidarant pietų ir kepėjo padėjėj� pratar�kant tu��iu ve�imėliu. Jis dar pakaitino Hanai pieno ir sugirdė. Ta�iau nebandė i�pe�ti, apie k� jiedvi su Dina kalbėjosi.

Ji beveik vis� laik� gulėjo u�simerkusi. Jis nustatė, kad kar�tis kyla, o veido spalva kiek pagra�ėjusi.

Vėl �mėstelėjo viena kita mintis apie kalt�. O Dina? Kiek ji suprato? K� pasakė Hana? Ta�iau jis neklausė.

Jis suvalgydino jai kelis gabalėlius duonos i� kvepian�io kepalo. Ji sunkiai alsavo. Jam dingtelėjo, jog gali būti pa�eista krūtinė. Galbūt vyras ten spyrė ar smogė? Jis priėjo artyn ir paklausė, kad nereikėtų be reikalo varginti j� ap�iūrint. Ji papurtė galv� ir parodė, kad nori nusi�nyp�ti. Jis pasilenkė prie jos padėti.

� Hana, � tarė jis, � ar pameni, dėl ko jis vėl puolė mu�ti?

Ji dar kart� nusi�nyp�tė į skudurėlį, kurį jai prilaikė. Jis atsargiai j� nu�luostė ir laukdamas liko sėdėti ant lovos kra�to.

� Taip! � i� subjaurotos burnos pasigirdo tvirtas balsas.

� K� tu jam pasakei?

� Kad gali mane u�mu�ti, nes a� tik tave myliu...

Tada jie atėjo. Dina nuvedė jį į kambarėlį. Atitraukė u�uolaidas, kad pilka sausio �viesa kristų ant būtybės lovoje.

Olaisenas sustojo ten, kur jį paliko. Viduryje kambario. Nusvarintomis rankomis ir su�iauptomis lūpomis. Veidas buvo pilkas, ta�iau k� tik nuskustas.

� Kur Isakas? � pasigirdo nuo lovos.

� Jūroje, � niūriai atsiliepė vyras.

� Sveikas?

� Taip, kodėl neturėtų būti sveikas? Hana, a�... � nery�tingai pasakė, ta�iau neįstengė u�baigti. Tik bejėgi�kai ved�iojo akimis nuo vieno prie kito.

� Na? � klausiamai tarstelėjo Dina.

Ji nelaukė atsakymo, tik stovėdama ka�ko dairėsi kambaryje. Tada nutraukė nuo stalo stalties�, apsisuko ant kulnies ir dingo. Po akimirkos vėl grį�o su ta pa�ia staltiese rankose.

� Eik�, Olaisenai, � kone draugi�kai pakvietė. Jis noriai griebėsi progos pabėgti i� kambarėlio. Vos atsidūrė kabinete, ji koja u�darė duris ir atsistojo prie�ais jį plynu veidu. Tada kilstelėjo stalties� jam prie akių ir praskleidė.

Kabinete pasklido keistas garsas. Lyg k� smaugtų. Vilfredas

Olaisenas akimirk� paklaik�s spoksojo į stalties�. Po to tvirtos jo blauzdos sulinko ir su trenksmu parvertė jį ant grindų.

� �tai ir viskas, � tarė Dina, palikdama jį gulėti.

Daktaras Grenelvas girdėjo bildesį, ta�iau nieko nesiėmė.

Stovėdamas prie lovos, i� �auk�telio girdė Han� vandeniu. Ka�kur galvoje sukosi mintis: �Nejau būtų galėjusi t� mu�eik� partrenkti ant �emės?�

Atidar�s duris, pamatė vyr� vien� gulint ant grindų.

� Benjaminai, privalai jam padėti... � su�nab�dėjo Hana.

Jis nuėjo prie vyro, įveikdamas �leik�tulį, stringantį gerklėje

vien nuo to �mogaus artumo. Atlaisvino mar�kinių apykakl�, patikrino kvėpavim� ir �irdies darb�.

� Jis tik nualpo, � tarė pasisuk�s į lov� ir dar daugiau prasegė mar�kinius. Staiga ant sprando ir kaktoje pastebėjo nudegimus primenan�ias �lėgtuvo �ymes. Buvo visai pamir��s.

Ap�iupinėjo galv�. Poroje vietų patin�. Jokių �aizdų. �Vadinasi, Olaisenų �lėgtainė medinė�, � su kartėliu pamanė.

Grį�o Dina, dirstelėjo į Olaisen� ir atsainiai pasakė:

� Lieku tau skolinga nauj� stalties�, Benjaminai. � Tada, įėjusi pas Han�, tarė: � Mielai i�ger�iau kavos, o tu?

Kaip per rūk� Benjaminas girdėjo j� tar�kinant viryklės lankainiais, kai ji taisėsi kaisti kavinį. Paskui ji atlapojo lang� ir įkvėpė gaivaus oro. Lo�telėjusi atgal, praskėstomis kojomis, įsisprendusi.

� Vie�patie, koks �ia gaivus jūros kvapas! � atsidūsėjo. Tada nusisuko nuo lango ir nuėjo prie vyro ant grindų.

Benjaminas buvo atsistoj�s ir pasitrauk�s prie kabineto pulto. I� ten stebėjo juos įsivaizduodamas, kad jo �ia nėra. Mėgavosi mintimi, jog tikrove ne visada verta tikėti.

Ji pasilenkė ir pa�iūrėjo į vyri�kį. Ne tū�mingai ar pa�aipiai, kaip galėjai tikėtis. Veikiau su �velniu susidomėjimu.

� Turime surasti moteri�k�, kuri galėtų viskuo pasirūpinti Olaisenų namuose, vienos tarnaitės dabar neu�teks. Reikia vaikus pri�iūrėti, kol Hana serga, � tarė Dina, palinkusi prie Olaiseno, lyg kalbėtų kur�iam.

Vyras atsigavo ir bandė atgauti �iokį tokį orum�.

� Ar ne taip, Vilfredai?

� Padėk jam! � pasakė Hana su netikėta jėga.

Kaip per miegus Benjaminas atne�ė pagalv� ir paki�o jam po galva.

Netrukus Olaisenas buvo ant kojų. Įėjo į kambarėlį ir atsisėdo prie stalo. Po valandėlės net kav� gėrė. Benjaminas i�siskubino lauk, kad pabėgtų nuo jo kuo toliau.

Ta�iau turėjo sugrį�ti. Ka�kas jį traukė. Hana? Noras pamatyti, koks bus kitas Dinos �ingsnis?

Vyri�kis kaip �uo sekiojo j� akimis. Tarsi dar kart� visiems laikams į galv� jam būtų įkaltas jo paties posakis: �Verslo reikaluose neapsimoka įsi�eisti�.

� Pavydas � apgailėtinas dalykas. U�go�ia smegenis ir atpalaiduoja, kas �mogaus blogiausia, � pasakė ji ir visiems keturiems pripylė kavos.

Benjaminas nebuvo nusiteik�s klausytis likusios monologo dalies ar ai�kinti, kad Hana i� puodelio gerti negali. Ta�iau matė Olaisen� kelet� kartų maktelint galva. Galiausiai vyri�kis pakilo ir nuėjo prie lovos. Suklup�s priglaudė galv� Hanai prie krūtinės.

Benjaminas galvojo: �Dabar jį u�mu�iu! Ka�in, kokiu daiktu?� Tada ant rankos pajuto Dinos deln�. Netrukus jie atsidūrė kabinete, o durys pas anuos du u�sivėrė.

Ji buvo pasiėmusi gėralo. Atki�usi lūpas sriūb�iojo i� kau�o kav�. Nenuleisdama nuo jo akių.

� Negalime jos ten palikti su tuo! � suurzgė jis, taikydamasis grį�ti.

Ji pasistatė kau�� ir u�tvėrė jam keli�.

� Manau, �iuo atveju būsi padar�s ir tai, kas tau pridera, ir kas nepridera.

� Ar nesupranti, kad jis pavojingas?

� Paai�kinau Stranstedo steigėjui, kad jei dar kart� j� palies, atsiimsiu savo kapital� ir jį su�lugdysiu.

� Manai, jis to paisys?

� Pa�iūrėsim.

� O Hana? Lauksim, kol j� negyvai u�plumpins?

� Hana taip pat turi galvoti, kas jai naudinga, o kas � ne. Ji jau daug prarado. Nė vienas i� jūsų nėra be kaltės, argi ne?

Jis pa�nairavo į j� ketindamas atrė�ti, ta�iau nepavyko. Neįstengė pradėti to pokalbio. Dabar, kai u� sienos Olaisenas.

Vyri�kis i�ėjo i� kambarėlio pragiedrėjusiu veidu. Nebūtum patikėj�s, kad praėjusi� naktį suluo�ino Han�. Nemirksėdamas �velgė tiesiai į juos nuo�ird�iu, liūdnu �vilgsniu. �viesūs plaukai lengvai krito ant auk�tos, gaubtos kaktos. Nosis buvo tiesi ir tvirta. Juslios lūpos sielvartingai i�linkusios po dailiai pakirptais ūsais.

Jis priėjo prie Dinos ir j� apkabino. Dėkojo. Kai atki�o rank� Benjaminui, taip pat norėdamas padėkoti, �is atatupstas atsitraukė prie durų.

Ta�iau vyras nusekė jam i� paskos. Maldavo. Galbūt kaip nors galima atitaisyti, prie�ingu atveju visas jo gyvenimas �lug�s. Norėjo padėkoti u� tai, kad pagelbėjo Hanai, kai �i atėjo. �emai nusilenkti. Niekada neturėj�s tokių ketinimų... Nesupranta, kas jam pasidarė. Kaip jis galėjo... Bet jei daktaras Grenelvas �ino, kas yra neviltis, gal galėtų paduoti jam rank�...

Dina stovėjo kabineto viduryje. Jis juto ant sav�s jos �vilgsnį. Ji stebėjo, k� jis darys. O Hana lovoje? K� m�sto ji? Kaip geriausia Hanai? Ir jam pa�iam... Anai! Ana �mėk�telėjo prie� akis nieko nesakan�iu veidu. Ta�iau dabar prisiminė, jog turi jai nusiųsti �ini�, kodėl praėjusį vakar� negrį�o namo. Ir t� netikrovi�k� akimirk�, spausdamas paduot� rank�, pamanė: �Ana jaudinasi dėl man�s�.

Kai prisiminė An�, galvoje kiek praskaidrėjo, ir jis galėjo i�tarti:

� Olaisenai, mums reikia pakalbėti apie tai, k� būsiu priverstas para�yti prane�ime lensmanui ir sveikatos komisijai.

Olaiseno akys prisipildė a�arų. Jis atsisėdo ant pacientams skirtos kėdės prie ra�omojo stalo ir tu��iu �vilgsniu įsispoksojo prie�ais save.

� Maniau, tai nebūtina.

� �i�nakt mano kabinete įvyko persileidimas. Jei neprane- �iu, pa�eisiu įstatym�.

� K� para�ysi?

� Kad Hana Olaisen buvo sumu�ta ir suspardyta � privalau smulkiai apra�yti �aizdas, jų viet�, dydį ir gydym�. Taip pat turiu apra�yti gemal� ir prie�laikinio gimdymo eig�. Ir pateikti i�vad�, kad jis įvyko dėl smurto arba jo sukelto �oko. Be to, turiu kreiptis į apylinkės gydytoj� su pra�ymu i�skrosti gemal�, kad būtų i�siai�kinta, ar jis pa�eistas motinos įs�iose.

� O gal tu pats galėtum? � maldaujamai tarė vyri�kis.

Benjaminas negalėjo patikėti savo ausimis.

� Ne, � tepasakė.

� Kodėl? Nes jis tavo?

Benjaminas sugniau�ė kum��ius.

Į jų tarp� nepastebimai kaip didelis �e�ėlis įslydo Dina.

� A� dalyvausiu. Dėl Hanos. Jei tai tau įrodys, kad nesu tėvas, � i�ko�ė jis.

Vilfredas Olaisenas tyliai pravirko.

� Ar para�ysi, kas tai padarė?

Benjaminas nesuvokė, kaip gali taip būti, ta�iau pajuto jam keist� gailestį. Nors dar prie� kelias minutes nemanė įstengsi�s jo gailėtis.

� Ne, laimei, tai neįeina į mano pareigas. Ta�iau lensmanas paklaus Han�. Ji spr�s, apskųsti ar ne...

Dina tebestovėjo tarp jų. Dabar palietė Olaisenui petį.

� Vadinasi, kaip susitarėme? � paklausė ji.

Jis pakėlė �vilgsnį suglum�s, ta�iau su akivaizd�iu palengvėjimu. I� jo lūpų pratisai ir nuo�ird�iai nuskambėjo �taip�.

Benjaminui pasidarė silpna. Kaip, po galais, ji tai sugeba?

� O dėl ko mes susitarėme?

� Hana gyvens pas tave, kol pasveiks...

� Ir?

� Ir a� jos daugiau nebemu�iu! � su�uko jis ir u�sidengė rankomis veid�.

Benjaminas nusisuko ir i�ėjo į laukiam�jį. Atsisėdo ant vienos i� trijų kėd�ių. Priminė sau, kad ant grindų tebėra lik� kraujo.

Kai Olaisenas i�siskubino rogių ir arklio, kad galėtų nugabenti Han�, i� pa�iūrės i�lindo Isakas. I� jo nieko nebuvo įmanoma i�traukti, jis tik kartojo, kad nori pas Han� ir kad paskui plauksi�s su Benjaminu į Reinsnes�.

Ta�iau vos valandėl� pabuv�s pas Han�, i�ėjo ir prane�ė:

� A� jį u�mu�iu, kai tik suaugsiu.

� Pirmiausia turėtum apie tai gerai pagalvoti, � rimtai tarė Dina.

� Argi jis nenusipelnė? � �niurk�telėjo berniukas.

� �inoma, nusipelnė! Ta�iau tu per geras vyras, kad teptumeisi rankas tokiu juodu darbu. Bus geriau, jei nuplauksi į Reinsnes� ir padėsi skersti gyvulius. Tu gi �inai, Stinė su Tomu netrukus i�va�iuoja į Amerik�, tad jiems jau dabar reikia i�skersti dalį gyvulių. Iki pavasario visoms avims nei�teks pa�aro.

� Ir a� norė�iau va�iuoti į Amerik�.

� Tu rimtai? � paklausė ji.

� Taip! Negaliu gyventi pas t� pabais�! Ta�iau reikia saugoti mam�.

� Manau, ir mes pajėgtume. Dabar, kai su�inojome, ko galima tikėtis.

Jis valandėl� patylėjo, pir�tais nusibraukė panos�.

� Tik be Olaiseno pinigų nėra u� k�.

� Ir Reinsnese turi artimų �monių, � pasakė Benjaminas.

� Bet jie neturi tiek pinigų, juk dėl to ir gyvename pas Olaisen�. Ne dėl ko nors kito! � tyliai tarė Isakas ir �vilgtelėjo į kambarėlio duris.

Dina pasiuntė jį su �inia į vie�butį. Lai prikūrena didįjį kambarį antrajame auk�te, kad mama ne�altų. Paskui jis turįs pavalgyti virtuvėje ir gultis į koki� nors lov� miegoti.

� Dabar? Dien�?

� Berniukai, kurie nemiega naktimis, turi miegoti dien�! � grie�tai tarė ji. Ar visk� prisimen�s?

Jis linktelėjo ir dingo.

Benjaminas padėjo įkelti ne�tuvus, Hana visa apmuturiuota gulėjo rogėse. Nesimatė nė kra�telio su�aloto veido. Jis pasilenkė prie jos ir garsiai pasakė:

� Papra�ysiu, kad tave pri�iūrėtų senasis daktaras. A� ateisiu po poros dienų.

Paskui kreipėsi į Olaisen�:

� Isakas su manimi plauks į Reinsnes�. Ar gali papra�yti tarnait� atsiųsti drabu�ių keletui dienų?

Olaisenas draugi�kai pasisveikino su ve�iku ir link�iojo į visas puses. Visk� padarysi�s kaip įmanoma geriau. Be jokios abejonės. Tada jis palinko prie Hanos.

� Turbūt dabar labiausiai norėtum namo, Hana?

Ji gulėjo u�simerkusi. Tik blakstienos vos vos virpėjo.

� Ar ne taip, mieloji Hana, dabar nori tik namo? � pakartojo vyri�kis.

� Olaisenai! � perspėjo Dina.

Tuomet įvyko kai kas nelaukta. Hana kailiuose linktelėjo. Paskui dar kart�. Ir Olaiseno veidas ūmiai persimainė. I�nyko rūpestis, liūdesys. Jis nu�vito!

� Ji nori namo! � pasakė visus i� eilės ved�iodamas akimis. Pagaliau suėmė ve�ikui u� rankos ir draugi�kai paliepė: � Gra�iai parve�k j� namo!

Olaisenas vėl prisiartino su atki�ta ranka. Ta�iau Benjaminas apsimetė, kad jos nemato. Ve�ikas spoksojo niekaip nesuprasdamas, kas yra poniai Olaisen, jei ne�inia, ar j� reikia ve�ti namo.

Klausimai, kurių nedrįso i�tarti balsu, pripildė jį nerimo, �is persidavė arkliui. Ne�tuvai susvyravo.

Benjaminas pamatė, kaip Hana u�simerkė i� skausmo.

� Valdyk, po velniais, savo arklį! � suriko ve�ikui, tas krūptelėjo ir atitoko.

U�plūd�s bejėgi�kumas jį vėl atvarė prie rogių. Jų �vilgsniai susitiko. Jos akys buvo tu��ios. Tarsi jis būtų lopinėlis balto �iemos dangaus. Nevalia jos ten leisti! Ne dabar! Nesvarbu, k� ji prisivertė i�reik�ti. Pasilenk�s prie jos, garsiai pasakė:

� Dina vis tiek keletui dienų tave pasiims į vie�butį. Tau reikia ramybės. Jei daktaras sako, vadinasi, taip ir bus!

Olaiseno veidas i�tįso. Jis �iojosi ka�ko sakyti, bet nutylėjo.

Dina nepratarė nė �od�io. Kai pa�velgė į Benjamin�, veide �mėk�telėjo kreiva �ypsenėlė.

Olaisenas palydėjo iki vie�bu�io ir padėjo u�ne�ti. Jam tai buvo niekų darbas. Pats vienas ne�ė galvūgalį, o ve�ikas su daktaru laikė kojūgalį.

Ta�iau kai Hana buvo paguldyta viename i� suremontuotų kambarių antrajame auk�te, Dina padėkojo ir visus i�pra�ė.

Benjaminui i�einant kartu su kitais, ji pasakė norinti kai k� įduoti į Reinsnes�, tegu eina į jos kambarius ir ten palaukia.

10 skyrius

� Mudu beveik nesikalbėjome nuo tada, kai mirė Andersas, � pradėjo Dina.

� Ne, � tarstelėjo Benjaminas ir staiga pajuto, kad nebenori matyti jokio �mogaus. Jis sunkiai klestelėjo ant sofos. Te- tro�ko ma�um� nusnūsti. Trumpai. Tik tiek, kad galėtų plaukti namo.

� T� dien�, kai mirė Andersas, i�rė�ei man kalb�, Benjaminai. Nieko nenutylėjai.

� Manai, dabar tinkamiausias laikas tai priminti? � su�nab�dėjo jis.

� Noriu i�naudoti prog�, kol esame vieni du. Kito karto gali tekti ilgai laukti.

Jis u�simerkė ir atsilo�ė.

� Neturi sau priekai�tauti dėl Anderso mirties, � i�girdo.

Jis nesugalvojo atsako, kuris turėtų koki� nors prasm�, taigi

tylėjo.

� Manau, tau bus geriau, jei skirsi jėgas gyviesiems. O dėl tos pamokos, kuri� man davei, tu teisus! Viskas buvo teisybė. Privalau j� pakelti. Taigi apie tai negalvok. Jeigu galvoji?

� Dėkui u� �od�ius! Bet Andersas nepakėlė.

� Būdamas daktaras, turi �inoti, kad jei ne ta valanda, būtų atėjus kita ir parmetusi Anders� ant �emės.

� Bet tai padariau a�! Neprie�tarausi, jei trumpam nuvirsiu? Jau�iu, kad man reikia pamiegoti...

Jis ėmė trauktis nuo kojų aulinius batus.

� Kol esame vieni, pasakysiu: pamaniau, keista, kad į Tom� ma�iausiai atsigimei, bet paveldėjai bloguosius Jakobo įpro�ius, nors niekada nesi jo sutik�s.

Jis nusiavė ir kaip ilgas krito ant lovos. Kur dabar taikanti?

� Matai, Tomas yra i�tikimas, o Jakobui vienos buvo negana.

Jis ūmiai atsisėdo. �iojosi kand�iai atkirsti, jog �ia prasme, ko gero, galėtų būti atsigim�s ir į motin�.

Pro �alį praslinko Ana irzliu veidu, koks da�nai būdavo, kai ji neturėdavo noro atsakinėti į jo pastabas.

Taigi jis u�gniau�ė visk� savyje ir liko sėdėti.

� Namuose laukia Ana, mananti, kad viskas gerai. O �ia, viduje, guli leisgyvė Hana, pridau�yta dėl tav�s. �inok, ne tokie dalykai puo�ia vyr�, jei kartais turėtum susidar�s klaiding� nuomon�.

Tuomet jis nusprendė vaduotis i� viso to miegu.

Ta�iau Dina patogiai įsitaisė kėdėje �alimais ir kalbėjo toliau:

� Man buvo a�tuoniolika, Jakobas � vyresnis u� mano tėv�. Vis tiek jam nepakako man�s. Keista. Gyvenimas pilnas negyvėlių... Pargriuvo girtas ir susilau�ė koj�. Radau jį miegamajame pas na�l�, ji gyveno kaip tik tuose kambariuose, kuriuos tu turi. Hana ir Jakobas tame pa�iame kambarėlyje. Taigi.

Tuomet ji padarė tai, ko jis ma�iausiai tikėjosi, � atsistojo, i�kėlė vir� galvos rankas ir nusi�iovavo.

� Sau pa�iam apsunkinsi gyvenim�, jei bandysi i�laikyti abi. Man rodos, tavo nugarkaulis tam per silpnas. O �tai Olaisenas niekada nepra�us.

� Liaukis pagaliau! � vangiai tarė jis ir vėl atsigulė.

Kaip nesupranta, kad dabar jai geriau i�eiti.

� Kodėl nepasirinkai Hanos, jei negali be jos gyventi?

� K� tu tariesi �inanti?

� Pakankamai daug! Nenoriu nei tartis, nei �inoti, a� kalbuosi su tavimi.

� Tas vaikas buvo ne mano!

� Na, tiek a� supratau, � sausai tarė ji.

� Tu neturi teisės ki�tis!

� Ne, bet vis tiek ki�uosi.

� O kodėl pasirinkai Anders�, jei galėjai be jo gyventi? � i�dro�ė jis ir prisivertė gulėti u�merktomis akimis.

Ji neatsakė, tik kalbėjo toliau, tarsi nebūtų nė i�girdusi.

� I�va�iuok į Kopenhag�! Ar dar kur nors. Pasiimk An�!

� A� pra�ausi į apylinkės gydytojo viet�.

� Tai persikelsit į Stransted�?

� Ne, a� plaukiosiu.

� Ana ir dabar per daug būna viena.

� Ar ji taip sakė? � niauriai paklausė jis.

� Jai nereikia sakyti to, k� vyras pats turėtų suprasti. Ir dar vienas dalykas.

� Nagi?

� Stranstede gyvena Hana!

Jis neatsakė.

� Benjaminai?

� Taip.

� Yra dalykų, kurių neįmanoma pakeisti, � ka�kur kambaryje tarė tylus balsas.

Jis suprato, kad ji kalba apie save. Ne�iūrint visko, pasidarė lengviau alsuoti.

� �inau, � tarstelėjo jis.

� Taigi tau reikia �iūrėti į priekį, Benjaminai!

� I� kur �inoti, kas teisinga, Dina?

� Teisinga?

� Meilėje, � sumurmėjo jis.

Pasidarė taip tylu. Tikriausiai ji i�slinko i� kambario.

� Kai kurie �monės to ne�ino, kol nepasidaro per vėlu. Tikėjausi, kad tu nebūsi i� jų.

� Neturiu jėgų apie tai kalbėti, � tarė jis.

Dina daugiau nieko nesakė, ta�iau jis girdėjo, kad ji yra.

Nespėj�s pamanyti, kad tuoj tuoj u�migs, i�girdo savo paties bals�:

� Karnai reikia turėti viet�, kur jaustųsi saugi, negaliu visur jos tampytis, kur �monės spokso ir stebisi, kai j� i�tinka priepuoliai.

� Neretai tik i�bandymai padeda kuo nors tapti.

� Kuo nors tapti?

Jis atsimerkė. Ji stovėjo �e�ėlyje tarp dviejų langų. Kambarys pasidar�s toks tamsus. Jis turi grį�ti, kol dar �viesu!

� Karna turi dovan�, kurios nei�naudos, jei bus nutekinta į koki� skyl� prie fiordo, kur �monės jos gailėsis ir nedrįs su ja kalbėti vien dėl to, jog ji kartais parkrenta. Tu ne visada būsi �alia ir galėsi j� apsaugoti, Benjaminai!

Jis girdėjo, kaip ji atidaro ka�kurias duris ir vėl u�daro. Pamanė, kad i�ėjo. Ta�iau ji grį�o i� miegamojo ir apklojo jį pledu. Po akimirkos ant kaktos ir plaukų jis pajuto jos rank�.

� Neatrodai labai gra�us. Manau, tau pa�iam taip pat reikėjo daktaro, � i�girdo jis.

Ranka buvo vėsi, o balsas beveik �iltas.

� Pa�iūrėk u� mane, kaip laikosi Hana, tik nevargink jos visokiais tau�kalais! Kalbėti leid�iama tik daktarui.

Pro blakstienas jis neai�kiai į�velgė jos �ypsen�.

�Ji visk� �ino!� � pamanė jis, kai pabandė sutikti jos �vilgsnį. Ana stovėjo koridoriaus tarpduryje, jį pasitikdama. Veide tvyrojo keistai skaidri ramybė. Tarsi jam i�irti neleistų valia, o ne oda.

Ta�iau ji leidosi apkabinama kaip visada, jam dar nenusivilkus kailinių.

� Kaip tu atrodai, Benjaminai! � su�uko ji ir delnais suėmė jo veid�.

Paskui paleido ir liko stovėti sukry�iavusi rankas ant krūtinės.

Atbėgo Karna, norėdama gauti, kas jai priklauso. Ji kvepėjo k� tik i�plautais plaukais ir kadugių nuoviru. Jis pauostė j� ir pasakė, kad ji kvepia savaitgaliu.

� Bet esi sunki kaip akmuo. Reikės nusipirkti kran�, kad galė�iau tave kilnoti! � pajuokavo jis ir pabandė mirktelėti Anai.

Ta�iau ji tik spoksojo į jį. Taigi, matyt, visk� �ino?

� Tėti! K� tu pasidarei veidui? � su�uko Karna.

� Nieko baisaus. Tai padarė piktas dėdė, kuris nenorėjo, kad padė�iau jo �monai.

� Jis tave sumu�ė?

� Taip, bet viskas praeis.

� Ar lensmanas jį suims?

� Jei apskųsiu.

� O tu neapskųsi?

� Pa�iūrėsiu, � nerūpestingai tarė jis.

� Mes laukėme dvi dienas! Ar parve�ei pirktinį riestainį?

� Pamir�au. Matai, buvo tiek darbo.

Pro atviras duris įsisuko sniego sūkurys. Karna sudrebėjo ir nubėgo į kambarį.

Slenkstis buvo apledėj�s. Durys gerai neu�sidarė. Jis i�sitraukė ki�eninį peilį, pasilenkė ir nugrandė.

� Ana, turėjau tau atsiųsti �ini�, kad t� dien� negrį�iu, bet buvo tiek daug...

� Kas tai padarė? � paklausė ji.

Jis greitai m�stė. Ji vis tiek visk� �ino.

� Olaisenas, � trumpai atsakė.

Tada atsistoj�s u�darė duris. Nusivilko kailinius ir pakabino. Kai atsisuko, ji atsidūrė �alia ir, vėl suėmusi jo veid�, įdėmiai ap�iūrėjo.

� U� k�? � a�triai paklausė.

K� ji sau mano? Ruo�iasi jį tardyti girdint tarnaitėms virtuvėje?

� Einu į vir�ų, � tyliai tarė jis.

Tada įki�o galv� pro virtuvės duris ir �ūktelėjo, kad jam u�ne�tų į sal� kokio paprasto valgio. Valgysi�s bet k�. Tik ne ko��. Ir vandens nusiprausti! Du �so�ius.

� A� turiu �inoti, Benjaminai!

� �inoma. Tik leisk man... A� gerokai pavarg�s.

Ji stovėjo, kol jis nusiavė batus ir pradėjo lipti laiptais.

� Turiu tau parodyti lai�k�. Bernas paėmė pa�t�, kol tav�s nebuvo.

�Matai kaip! Olaisenas para�ė Anai lai�k�!� � pamanė jis.

� Ar galiu pa�iūrėti vėliau?

� Tai svarbu!

� K� gi, � be i�rai�kos tarė jis ir toliau lipo laiptais.

Reikėtų juos perda�yti. Be to, prie�paskutinė pakopa i�klebusi.

Ji neatėjo į vir�ų, kol jis nebaigė praustis ir valgyti. Bergljota pasibeldusi atne�ė grogo.

Jis sėdėjo apsivilk�s chalat� ir įpusėj�s taur�, kai su lai�ku rankoje įėjo Ana.

Stengėsi i�likti ramus.

Ji atsisėdo jam ant kelių. Kam taip daro? Kad kūnu pajustų, kaip jis reaguos? Kai viskas bus i�kelta aik�tėn?

Ji vėl jam suėmė veid� ir įdėmiai pa�iūrėjo.

� U� k� jis mu�ė?

� Ar nepara�yta lai�ke?

Jos kūnas sustingo. Rankos paleido jo kakl�.

� Lai�ke? � paklausė ji keistai nusilpusiu balsu.

� Taip, ar Olaisenas tau visko nepaai�kino?

Ji akimirk� spoksojo į jį.

� Lai�kas nuo probsto...

Ji nutilo ir įkvėpė, tada prakalbo dar silpnesniu balsu:

� K� Olaisenas turėjo paai�kinti?

Jis palinko prie stalo siekdamas grogo taurės. I�tu�tino taur� ir atsilo�ė.

� Jis apkaltino Han�... Nedaug trūko, kad būtų negyvai u�dau��s. Ji atėjo pas mane... ir �i�nakt prarado savo kūdikį.

� O Vie�patie! Kur ji dabar?

� Pas Din�.

� Ar jis mu�ė tave dėl to, kad ji atėjo pas tave pagalbos?

Jis greitai m�stė ir nieko nesakė.

Ji tūnojo jam ant kelių lyg pati viena. Jis negali leisti jai sėdėti tokiai vieni�ai. Nedr�siai apkabino, bet ji grei�iausiai nepastebėjo.

� O Isakas? Ir ma�ylis?

� Isak� parplukd�iau Stinei. Apie ma��jį nieko ne�inau... Jie juk turi aukl�.

� Reikėjo tau jį pasiimti!

� Ne, negalėjau.

� O jis? � paklausė ji. � Pas lensman�?

� Ne, namie.

� Tu privalai jį įduoti!

� Hana turi nuspr�sti.

� Benjaminai! Ne ji turi nuspr�sti, o tu! Ji negali grį�ti pas t� �mogų!

Ko jis tikėjosi? Tardymo, per kurį būtų priverstas prisipa�inti, jog Olaisenas manė jį esant naujojo vaiko tėvu? Ko gero. O dabar ji jam priekai�tauja, kad jis neįskundė vyro.

� Dina i�traukė i� jo pasi�adėjim�.

� Pasi�adėjim�? Ar judu su Dina tikite, kad įmanoma k� nors i�reikalauti i� vyro, kuris gali kum��iais ir kojomis i�mu�ti �monai i� įs�ių kūdikį? Ar jums galvoj negerai? Visai netekot proto?

Ji įnirtingai apsidairė, įsmeigė �vilgsnį į duris ir, skubiais �ingsniais i�ėjusi į koridorių, stvėrė pirmus pasitaikiusius aulinukus.

Benjaminas nuėjo įkandin ir bandė j� nuraminti kartodamas jos vard�.

� Mes turime vykti pas lensman�, � pasakė ji, vargdama su kairiojo aulinuko rai�teliais.

� Dar nepara�iau medicininio raporto. Ir turiu susitarti su apylinkės gydytoju dėl skrodimo... � tyliai pasakė jis, norėdamas nusivesti j� atgal į sal�.

� Skrodimas? Vie�patie! Bet koks smurtas privalo...

Viena apauta koja, kita � kojinėt�jį į�lubavo į sal�. Ten atsisėdo ant kėdės ir įsispoksojo prie�ais save nieko daugiau nesakydama.

Tada jis apsisprendė.

� Ana, tai dar ne viskas...

Jis u�darė duris į koridorių ir priėjo. Pastovėjo, paskui prisistūmė kėd� ir atsisėdo.

� Jis manė, kad kūdikio tėvas yra kitas, � tyliai tarė.

Ji pama�u atsisuko j jį. Ap�velgė mėlynes ir patinimus. Stebeilijo prasi�iojusi. Tada sumirksėjo ir kilstelėjo rank�, lyg norėdama i� akies i�siimti krisl�.

Jis matė, kad vidin� de�inio did�iojo pir�to pus� ji, kaip įprasta, i�sira�alavusi. Prie pat nago.

� Tu? � ai�kiai paklausė ji.

� Taip.

Ji suėmė suknelės apykakl� ir nusigr�ė. Pir�tai negailestingai glem�ė smulku�ius nėrinius.

� Ar jis mano teisingai? � paklausė po kurio laiko. Vis dar ne�iūrėdama į jį. Balsas buvo savoti�kai nuo�irdus.

� Ne, � tvirtai atsakė jis ir atsuko j� į save.

� Kas jį paskatino �itaip manyti?

� Nesusipratimas, apkalbos, i� kur man �inoti?

Ji i�trūko i� jo rankų ir nuėjo prie lango.

Jis nusekė.

� Ana... � su�nab�dėjo ir pabandė j� paliesti.

Tada ji ūmiai atsigr�ė �aibuojan�iomis akimis:

� Juk turiu tavimi patikėti, kai �itaip sakai. Kitaip negalė�iau gyventi. � �nopuodama kalbėjo toliau: � Ta�iau net jeigu būtų jo tiesa, jis neturėtų teisės taip pridau�yti Han�, jog vaikelis... Niekam negali tiek priklausyti kito kūnas!

Tyloje, kuri stojo po to, jis �velgė į jos rankas. Jos gniau�ė viena kit�. Tada ji vėl ėmė alsuoti. Tolygiai, lėtai. Vėjo, pustan�io snieg� vir� lango skersinių, ritmu. Tylus, nei�vengiamas ritmas. Ka�k� atiduodantis ir grį�tantis į save. Be paliovos.

Buvo keista, kad Isakas, atplauk�s su tė�iu, apsigyveno pas Stin� ir Tom�. Iki jam atsikraustant, Karna nieko apie tai ne�inojo.

Kai jie rogutėmis nu�iuo�ė keliu krautuvės link ir suvirto į sniego pusnį, ji paklausė, kiek jis man�s pabūti.

� Kol i�va�iuosiu į Amerik�! � kaip tikras vyras atsakė jis ir u�simovė pir�tin�, kuri� buvo pamet�s.

� Negi tu va�iuosi į Amerik�? � nusistebėjo ji.

� Man nieko kita nelieka, kai Olaisenas toks mulkis.

� Kodėl mulkis?

Jis apsivertė ir i�sitiesė sniege.

� Jis mu�a mam�, � tarė nebe taip vyri�kai.

� U� k�?

� Negaliu sakyti, nes tu esi tik ma�a snarglė, � pasakė jis.

Tada ji pamatė, kad Isakas arti a�arų.

� Bijai pasakyti, � tarė Karna.

Padėjo.

� Jis sako, kad daktaras yra vaiko tėvas. To, kuris jai turėjo gimti...

� Koks daktaras?

� Tavo tėvas!

Ji juk �inojo, kad tai neįmanoma. Vis tiek pasijuto taip, tarsi būtų pamir�usi u�kabinti i�vietės duris, o ka�kas ėmė ir įėjo.

� Jis mano tėtis, todėl to negali būti, � skubiai pasakė ji.

Isakas suraukė kakt� ir pasidarė kiet� sniego gniū�t�. Nusimov�s abi pir�tines, pa�ildė. Aptirpdė. Ji apledėjo. Pasidarė kieta ir glotni. Ta�iau ne i� karto.

� Taip ir �inojau! Esi tik ma�a snarglė. Ne�inai, kaip atsiranda vaikai.

Isakas pasidarė kaip nesavas. Ji nesiry�o tvirtinti, jog �ino, ir i�vis nebenorėjo apie tai kalbėti. Mat jis atrodė labai nusimin�s. Tarsi jam būtų buv� skaud�iausia, kad ji tėra snarglė.

-� Kada gims tas vaikas? � paklausė, kad nors truputį jį prabla�kytų.

� Jis gimė per anksti, todėl nei�gyveno. Bet tavo tėtis mam� susiuvo. Ir galv�.

� I� kur �inai?

� A� ten buvau. Band�iau u�mu�ti Olaisen�. Bet nepajėgiau... � pasakė jis ir sviedė sniego gniū�t� į krautuvės sien�, jog net sudundėjo.

Popiet valgomasis likdavo tu��ias. Sara nebeateidavo paskaityti Andersui. Ir mo�iutė gyveno Stranstede. Tebuvo Ana ir ji. �iandien dar atsirado tėtis. Baisiausia tyla ta, kuri �lama.

Tėtis k� tik atsivertė laikra�tį ir nenorėjo būti kalbinamas.

Ana atsisėdo prie pianino. Ant natų stovelio dvi dienas stovėjo Mocarto sonata. Tiek Karna mokėjo perskaityti, bet ne pagroti.

Jis vėl su�lameno!

� Kaip Olaisenas gali mu�ti Han� dėl to, kad tu esi Hanos vaiko tėtis?

Ji i�kart suprato. Jie �ino! Ir Ana. Ji taip ir nepradėjo skambinti. Susidėjo rankas į skrait�. Tarytum nusi�luostė į sijon�.

� Kas skleid�ia tokias nes�mones? � pasigirdo i� u� laikra��io.

� Isakas.

Tėtis pernelyg tvarkingai sulankstė laikra�tį. Tarsi norėdamas jį i�saugoti. Jis to niekada nedarydavo. Tik Ana.

� Isakas va�iuos į Amerik� su Stinė ir Tomu. Sako, negali gyventi su tokiu kaip Olaisenas.

Ana beveik be garso u�dengė klavi�us dang�iu. Paskui per daug gra�iai pasidėjo rankas ant kelių.

� Pasakiau jam, kad to negali būti, � nedr�siai tarė ji ir norėjo, kad jie į j� pa�iūrėtų.

Tada tėtis ūmiai pakilo ir padėjo laikra�tį ant stalo.

� Gerai, kad pasakei, � tarė keistu balsu.

Bet ji negalėjo suprasti, k� jis turi galvoje. Ar gerai pasielgė pasakydama Isakui, kad to negali būti, ar kad jiems apie tai papasakojo.

Kai jau �iojosi klausti, tėtis tarė:

� Kur dabar Isakas?

Jis buvo pernelyg rimtas. Ji juto, kad j� spiria į būdel�.

� Rodos, i�imtininkų troboje, � i�tarė.

Tada tėtis i�ėjo ir u�darė koridoriaus duris.

Pagaliau ji suprato, k� jai reikia daryti. Ji i�bėgo paskui jį į snieg� vienomis �lepetėmis.

� Nepyk ant Isako, tėti!

Jis atsisuko, grį�o atgal ir atsitūpė prie�ais j�. Snaigės gulė ant jo sumu�to veido. Gra�u, bet nebuvo kada apie tai galvoti.

Tėtis trumpai j� apkabino.

� A� nepykstu ant Isako. Tik pa�nekėsiu su juo. Kad nemanytų, jog Olaisenas sako ties�. Ir kad niekam nepasakotų, k� jis kalba, nes tuomet �monės gali patikėti.

� Ar pavojinga?

� Gėdinga! Tik Olaisenas gali būti Hanos vaikų tėvas.

� Bet, tėti, kodėl jis tada taip smarkiai mu�a?

� Ne�inau, Karna. Nebegalvok apie tai!

Tė�io balsas neatrodė labai tvirtas.

Tada jie i�girdo svetainėje skambinant An�. Tai buvo didelis, triuk�mingas garsas. Ne Mocarto sonata.

� Eik dabar pas An�, � suku�dėjo tėtis ir atsistojo.

Ana nepakėlė akių, kai Karna įėjo į vidų. Jos sprandas buvo tiesus, pe�iai pakelti iki ausų. I� prad�ių muzika buvo kaip griausmas, be jokios prasmės, paskui tapo ramesnė, bet tokia pat smarki. Jos rankos lakstė vis� laik� greta. Lyg būtų prie�ės ir vaikytųsi viena kit�. Arba lyg ji purtytų ka�k� nuo sav�s, bet negalėtų nusikratyti. Tai į vien� pus�, tai į kit�. Skambindama ji taip mindė pedal�, jog �is dūsavo.

Ana �iūrėjo į ka�k�, apie k� Karna ne�inojo. Labai įtemptai. Palinkdavo į priekį ir įsmeigtu �vilgsniu trenkdavo per klavi�us. Jai tarp antakių �iojėjo griovelis. Bet ji vis tiek skambino.

Karna pamanė, kad ji pana�i į mel�ėj�, kai ta, sėdėdama vasaros tvarte per patį uodų gėlim�, mel�ia paskutin� karv�. Tarsi galvotų: �Nagi! Grei�iau baigti! Kad juos kur velniai!�

Ir kol galvojo apie vasaros tvart�, prisiminė visų �alių atspalvių mirgėjim� palei tak�. Spalvos tarytum pasiliko Anos garsuose. Lyg �aibai apjuosė Anai galv�. Dabar puolė prie jos, Karnos. Jie nebuvo vien malonūs. Bet pa�ėl�, �ali. A�trūs ir mink�ti. Viskas kartu! �vys�iojo tarp jos ir Anos. Dabar pakilo ir nuo grindų. �alias ir baltas kaip stipri �iaurės pa�vaistė.

Apgaubė j� skardingu balsu. Ne vien kaip Anos garsai. Veikiau kaip purtoma �lapia paklodė, prie� d�iaunama ant virvės.

Tikriausiai dėl to, kad ji galvotų apie k� nors kita ir negriūtų.

11 skyrius

T� vienintelį kart�, kai Hanos aplankyti atėjo Benjaminas, o ne apylinkės gydytojas, kambaryje sėdėjo Vilfredas Olaisenas.

I� prad�ių Benjaminas pamanė, jog atsitiktinai. Vėliau paai�kėjo, kad vyr� buvo liepusi pakviesti Dina.

Senajam daktarui nepatiko įvykio aplinkybės. Traumos akivaizd�ios. Kas padarė, taip pat ai�ku. Ta�iau Hana grie�tai atsisakė lensmano ir parei�kė neigsianti Olaiseno kalt�, jei �is bus įskųstas.

Taigi tebuvo nusiųstas prane�imas sveikatos komisijai, kuriame po paantra�te Visum et repertum pateikta i�vada: �Vyri�kos lyties gemalas, ma�daug penkių mėnesių am�iaus, normaliai i�sivyst�s, tik k� mir�s, gim�s nei�ne�iotas. Galima prie�astis � stiprus motinos kūno su�alojimas ir �oko būsena nuo smūgių arba griuvimo.�

� Tas įvykis man kelia �leik�tulį, � pasakė apylinkės gydytojas ir prisimerk�s pa�velgė į Benjamin�.

Prane�im� pasira�ė abu.

Benjaminas be �od�ių linktelėjo.

� Tu juos pa�įsti... Ar tikėtina, kad tai pasikartos?

Jis turėjo pa�velgti senukui į akis. Svarbu.

� Su Olaisenų nesu taip gerai pa�įstamas. Maniau, jog pa�įstu Han�. Bet...

Jis bandė laimėti laiko. Pasverti �od�ius.

� Vyras apkaltino mane esant Hanos vaiko tėvu.

Balsas trūk�iojo.

� Tai �tai kaip! � tarė senukas ir įdėmiai į jį pa�iūrėjo.

Benjaminas atrėmė �vilgsnį, ta�iau juto, kad nelabai sėkmingai.

� Nieko sau... O �iūrint paprastų �mogelių akimis, yra įrodymų?

� Ta�iau tai netiesa, � tvirtai tarė Benjaminas.

Senasis daktaras turėjo ve�lius antakius, kurie priminė sukarpytus balintus lininius siūlus. Kai jis smarkiai susijaudindavo, kaip dabar, �ie imdavo smarkiai tirtėti.

� Apylinkės gydytojas niekada, jokiomis aplinkybėmis neturi u�sitraukti tokios ne�lovės! � grėsmingai pasakė jis ir prisimerk�s nu�velgė Benjamin� nuo galvos iki kojų.

� Suprantu.

� Todėl reikia tik d�iaugtis, kad Hanai Olaisen u�teko proto nuslopinti skandal�. Tai i�gelbės visų kailius.

� I�skyrus jos pa�ios.

� Kaip pa�iūrėsi, � pasakė senukas. Ir po valandėlės tarė: � I�siun�iau teigiam� rekomendacij� apie tave, kaip savo įpėdinį. Yra pagrindo manyti, kad taip ir bus. Todėl nieko apie �į reikal� ne�inau.

Reinsnese vis daugėjo kraustymosi �enklų. Jaudulys plito kaip liga. Samdiniai ne�inojo, apie k� leid�iama kalbėti ir ko reikia vengti. Net menkiausias �odis galėjo baigtis i�g�s�iu. Kaip tada, kai ka�kas paklausė Sar�, ar ji ketinanti į Amerik� ve�tis ka�iuk�. Arba ar jie pasiims Stinės audeklus. Arba kur apsistos nuvyk� į didelį miest� anapus vandenyno.

Stinė su Tomu vieni rengėsi savo ilgai ir varginan�iai kelionei. Ve�amų daiktų s�ra�as, nuolat trumpinamas, sukėlė daugiausia dūsavimų.

Isakas turėjo vykti kartu. Pas Olaisenus jis neparsikraustė ir dabar kum��iuose, suki�tuose į kelnių ki�enes, gniau�ė verksm�. Kitaip nei Sara, jis buvo apsisprend�s.

Vien� dien� kelio atgal neliko. Laikra�tyje pasirodė skelbimas apie var�ytines:

�I�vykimo į Amerik� proga Reinsneso ūkyje baland�io dvylikt� dien� rengiamos savanori�kos var�ytinės, per kurias bus i�parduodami įvairūs namų apyvokos reikmenys, kubilai, nauja kepimo krosnis, baldai, patalynė, įnagiai, pūkų apdorojimo įrankiai, �emės ūkio padargai, mai�eliai ir dė�utės su �olėmis ir kt.�

Sara garsiai perskaitė dreban�iu balsu, klibink��iuodama po kambarį.

� Kaip mes versimės iki kelionės, visk� i�pardav�?

� K� nors sugalvosime. Svarbiausia, jog �inosime, kiek ki�enėje turime kronų, � pasakė Stinė.

Sara pasipasakojo Karnai niekaip nenusprend�ianti, va�iuoti ar ne. Jai taip baisu.

Dar ta jūrligė. I�tisas savaites plaukti bekra�te jūra! Girdėjusi, kad �monės nuo to mir�ta. Galiausiai i�virstan�ios ir �arnos. O kai viduriai i�lenda, atgal nebesustumsi.

Benjaminas j� guodė sakydamas, kad tokie atvejai medicinai ne�inomi ir kad tuos baisumus veikiausiai i�galvoj� �monės, kurių ypa� laki vaizduotė. Ta�iau Sara nesileido įtikinama. Pasidarė nevalgi ir da�nai verkė. Ana patarė jai pam�styti, ar tikrai nori keliauti, ir bandė paai�kinti, jog ir pasilikusi namie nebus viena.

Ta�iau jai nepasidarė geriau. Rodės, neįveikiamas pasirinkimas grau�ia j� i� vidaus.

Dina atvyko į Reinsnes�, kad i� anksto nupirktų tai, kas, jos galva, turi likti Reinsnese. I�girdusi apie Saros kan�ias, i�siruo�ė į i�imtininkų trob� pa�nekėti su ja.

Ji parei�kė, kad Sarai pasisekė, nes turi tėvus, kuriems pakanka ry�to kurti nauj� ateitį. Lengva nebus, ta�iau viskas i�eis į gera.

Nuo jūrligės dar niekas nemirė. O �alyje anapus vandenyno aibės galimybių jaunoms merginoms. Ten kur kas daugiau kuo u�siimti. Toks auk�tas dangus.

Kad Sara, tokia protinga ir apsiskai�iusi, norėdama galėtų patekti į mokykl�, Dina nė neabejojanti. O i�mokti nauj� kalb� jai būsi� vieni niekai. Kol jaunas, įveiki bet k�. Palyginti su Sara, Dina buvo senė, kai i�va�iavo. Ir vis tiek i�moko vokie�ių kalb�.

O kiek �monių ji sutiks! Jaunų vyrų... Ne, turinti tik d�iaugtis.

Sara i�girdo, kaip sekėsi Dinai, kai ji atsidūrė Berlyne neturėdama nieko daugiau, tik violon�el� ir ma�um� moteri�kos mantos, kaip ji pavadino. Ir Sar� i� tikrųjų pavyko perkalbėti.

Stinė jautėsi tokia dėkinga Dinai, kad �i nuramino Sar�, jog pasi�ovė i�imtininkų troboje palikti jų pa�ių pirkt� nauj� kepimo krosnį. Dina primygtinai siūlė sumokėti.

� Nesistenk man�s padaryti tokios menkos ir nei�galin�ios. �inau, kad apmokėjai Isako kelion�, kad jam nereikėtų imti i� ano... Ir tai labai daug!

Dina nusileido ir apie tai nebeu�siminė. Nei apie �an��. Jos turėjo kitos kalbos. Apie tai, kas praėjo. Kas niekada nepasakyta balsu. Atėjo laikas i�sikalbėti. Kelias per vandenyn� ilgesnis negu iki Berlyno, ir niekas �iame pasaulyje dėl nieko nėra tikras.

Galiausiai Dina papra�ė Stin� leisti pasi�nekėti ir su Tomu. Apie tai, kas kadaise įvyko. Jaunystėje. Apie k� niekada nebuvo prasitarta.

Stinė pasirūpino, kad troboje neliktų pa�alinių ausų ir akių, u�siri�o skarel� ir por� valandų vaik��iojo paplūdimiu, kad jie galėtų pabūti vieni.

Dina sėdėjo virtuvėje, kai Tomas grį�o po darbo.

Jis i�plėtė akis ir paklausė, kur Stinė. Ji trumpai jam atsakė:

� Atėjau pasikalbėti su tavimi apie �į bei t�.

Jis veikiausiai suprato, kad pagaliau atėjo laikas. Galbūt nujautė, kai stovėjo krantinėje, � neįtikėtino sugrį�imo liudininkas. Vėliau, matyt, pasistengė u�mir�ti. Kad juodu turi kai k� nei�sakyta.

� Benjaminas �ino, kad tu jo tėvas, � i�dro�ė ji.

Jis �yptelėjo. Kalbėti u�uolankomis niekada nebuvo jos būdui.

� Taigi jis �ino daugiau, nei pats esu girdėj�s. Kas jam pasakė?

� A�.

� �iandien?

� Ne, kai studijavo Kopenhagoje.

� O dabar, po tiek metų, leid�iama su�inoti ir man?

� Galima pa�iūrėti ir taip.

� Ir k� man dabar daryti?

� �ito ne�inau, Tomai.

Jis girdėjo, kad ji jam leid�ia laimėti. Leid�ia sakyti bet k�, nekirsdama atgal. Krūtinėje ka�kas ėmė grau�ti. Jis nebegalėjo i�spausti �od�io. Visa, kas praėjo, kas nepadaryta ir nei�sakyta. Ėdė i� vidaus.

� Kaip jis sutiko �ini�? � i�spaudė.

� Kaip ir buvo galima tikėtis.

� O ko buvo galima tikėtis?

� Nepatiklumo. Pyk�io. Visko.

Jis buvo pamir��s, kad turi rankas. Dabar nebe�inojo, k� su jomis veikti. Buvo ne�varios. Pasidėjo jas ant stalo ir palinko prie jos.

� Jaunystėje visiems laikams pavarei mane ir prisiekei, kad jis ne mano. Pagal tai gyvenau iki �ios dienos. Neprime�iau Benjaminui, kad jo tėvas � trobelninko sūnus. Ta�iau pri�iūrėjau jo ūkį taip; tarsi būtų mano nuosavas.

Virtuvės stalas suklibėjo, kai jis atsistojo ir nuėjo prie praustuvės. Skardiniame dubenyje nusiplovė rankas ir kruop��iai nusi�luostė. Juk tam ir atėjo į vidų.

Nepagalvojo, kad paprastai jis dar nusivilkdavo mar�kinius ir nusiprausdavo kakl� ir krūtin�. Todėl i� prad�ių nesuprato i�gird�s:

� O mar�kinių nenusivilksi?

Tomas pa�velgė j grublėt� veidrodį. Dina sėdėjo galustalėje įsmeigusi į jį akis.

Jis nieko negalėjo padaryti. Metai pranyko. Veidrod�io atspindyje viskas tapo trapu kaip stiklas. Bet artima. Jaunystė.

Metai i� metų jis tampė r�stus ir arė �em� manydamas, kad viskas berg�d�ia ir laikina. O ji atėjo ir vienu �vilgsniu gr��ino jam jaunyst�.

� Mar�kinius? Kodėl? � kimiai paklausė.

� Pamenu, tu juos nusivilkdavai... kai prausdavaisi... grį��s i� tvarto.

� Tikrai?

� Norė�iau pamatyti tavo nugar�... prie� tau i�va�iuojant.

Jis spoksojo į jos atspindį. Tos akys! Ne�inojo, kad apsisprendė. Kol pastebėjo, kaip virpa rankos, i� lėto segdamos sagas. Vien� po kitos.

Tomas bandė pajusti pyktį. Kad pasiduoda. Bet pyktis buvo i�semtas daugiau kaip prie� trisde�imt metų.

Ir tada, jai be�iūrint, jis atsitiesė ir nusivilko mar�kinius. Nebe�inojo, kur juos padėti, tad sugniau�ė rankoje į kiet� kaip akmuo gniu�ulėlį.

� Neatsisuk, � i�girdo jis.

Ne, jis nesiruo�ė atsisukti. Kodėl turėtų? Juk mato j�. Jis giliai įtraukė oro ir pakėlė smakr�.

Ji sėdėjo nekrutėdama, kol abu turėjo vienas kit� grublėtame veidrodyje. Kelis kartus jis giliai įkvėpė ir sulaikė kvap�. Taip suprato, jog laikas eina.

Dina negalėjo matyti jo veido, ta�iau jis matė josios. Kai bruo�uose i�vydo pasigėrėjim�, jį apėmė keistas neatimamas jausmas.

� Tavo nugara, Tomai... tavo nugara... � su�nab�dėjo ji.

Jis matė atsiveriant jos burn�. Ir vėl u�siveriant. Jos balsas.

�od�iai. Jie pakibo ore. Įsiskverbė jam į kūn�. Sulindo į kerteles. Jis norėjo juos pasiimti anapus vandenyno. Į svetimus laukus. Bet po ta pa�ia saule.

Ta�iau tikrov� reikėjo taip pat pakelti. K� galėjai atsakyti j toki� �nek�? Turbūt niekam �emėje to neteko. Kodėl jam tenka?

� Ko nori, Dina?

� Paklausti, ar gali man atleisti u� tai, k� kadaise per paikum� tau u�kroviau?

Jis vis dar neatsisuko. �od�iai? Ji juos i�tarė?

� K� pasakei?

Dina pakartojo. Jis stovėjo. Nugar� juto kaip �aizd�. Be priedangos. Be atsako. Ar kada nors pamanė, kad turės į k� nors pana�aus atsakyti?

� Rodos, taip, � su�nab�dėjo jauno vaikino balsu.

I� prad�ių ji sustingusi sėdėjo ant taburetės. Paskui veid� perplė�ė keistas judesys.

� A�iū, Tomai!

Jis norėjo u�sivilkti mar�kinius, ta�iau ji greitai pakilo.

� Ne... nereikia... A� eisiu. Atėjau tik dėl to. Sukoriau ilg� keli�. I� pat Berlyno.

Jis neatitoko, kol ji neu�darė paskui save durų.

12 skyrius

Prie� pat atvykstant profesoriui su �mona, buvo sutaisytas stogas ir kaminai, didysis namas nuda�ytas, o krautuvė sutvarkyta i� i�orės. Viduje viskas turėjo pasilikti kaip yra, kol sve�iai i�va�iuos.

�iais metais jiems juk atkrito �ienapjūtė. �emė buvo i�nuomota vienam Vikos ūkininkui. Gyvulių nebebuvo. Liko vien vi�tos, karveliai ir Saros ka�iukas.

Benjaminas norėjo u�leisti sal� Anos tėvams, ta�iau Ana nesutiko.

Jis erzinamai pa�iūrėjo į j�.

� Bijai, kad jiems �ia per daug patiks?

� Pati buvau įkurdinta salėje. Ir tebesu �ia! � nusijuokė ji.

� Gailiesi?

� Ar pana�u, jei nenoriu i� �ia i�sikraustyti?

Jis dorai ne�inojo, ar būtina klausti, ta�iau pastebėjo, kad ji beveik nebeskambina ir nebedainuoja artėjant jų atvykimui. Nors Bergljota i�vadavo j� nuo daugelio pasiruo�imo darbų.

� Kodėl nebegroji? Net su Karna? Ir nedainuoji.

� Bandau atprasti.

� Kodėl?

� Mamai nuo mano skambinimo visada įsiskaudėdavo galv�. Ar nuo to, kad nepakankamai gerai skambindavau...

� K� tu darydavai Kopenhagoje?

� Naudodavausi mokytojo instrumentu.

� Bet... niekada negrodavai namie?

� Tik kai turėdavome sve�ių, kurie ateidavo pasiklausyti tam tikro repertuaro, kurį buvau i�tobulinusi pagal visas meno taisykles.

� Vaje! Niekada nepasakojai!

� Ne, laimei, laikas su tavimi leido man tai pamir�ti.

� Ver�iau duosim jai ko nors nuo galvos skausmo. Bet tu turi skambinti!

� Pa�iūrėsim, � atsiduso ji.

� Na, a� supratau, kad tu kitokia nei tavo mama, bet...

� Savo mamos a� neapken�iu! � pasakė ji gan ramiai. Tada atsisėdo ant pianino kėdutės, bet nepradėjo skambinti.

Jis nusteb�s pa�iūrėjo j j� ir u�sirėmė ant instrumento.

� Kodėl?

� Ji bandė paversti mane jaukiu kambariniu �uny�iu, kurį �monės glostytų ir kuriuo �avėtųsi. Turėjau tik vizginti uodeg�, bet neloti. � Pama�iusi, kad jis �ypsosi, ji su tramdomu įnir�iu kalbėjo toliau: � Neapken�iu jos u� tai, kad Sofij� sugebėjo paversti pudeliu, taigi esu priversta nemėgti ir jos.

� Kodėl man to nepasakojai?

� Pa�iūrėk į save ir prisimink, k� pats nuslėpei!

Jis �aibi�kai dirstelėjo į j�. K� ji turi galvoje? I� prad�ių manė paklausti. Bet nutylėjo.

� Pagrok man! K� nors, ko seniai nebegrojai! K� nors, ko visi�kai nemoki! Ir ta�kas! � pasakė u�uot klaus�s.

Ji įnirtingai pasklaidė natas, atvertė dangtį ir u�grojo.

Kai tėvai atplaukė, Anos nerimas, rodės, i�nyko. Ji ėmėsi �eimininkės vaidmens, dėl ko ne vien jis slap�ia stebėjosi.

Ji pusbalsiu įsakinėjo Bergljotai ir tarnaitei, k� reikia daryti. Kelet� kartų subarė Karn� u� menkniekius, kurių �iaip būtų nepaisiusi. Visk� darė su stebėtina ramybe. Jis u�klupo save m�stant, jog tai � ne Ana.

Buvo bir�elio prad�ia. Lyg pagal u�sakym� sniegas pasitraukė auk�tai į kalnus, med�iai susigr��ino lapus, su�aliavo pievos.

Pirm�jį vakar�, kai atvyko Anos tėvai, Karnai buvo leista kartu vakarieniauti.

Tėtis pabar�kino į savo taur� ir pasveikino atvykusius į Norlan�. Tada padėkojo u� tai, kad gavo An�, ir i�gyrė, kokia ji sumani ir visapusi�kai gera. Galiausiai pakėlė taur� ir pasisuko į kiekvien� atskirai. Taip pat į Karn�.

Anos tėtis i�rė�ė ilg� prakalb�. Pasakė norįs pakalbėti prie� valgydamas. Kitaip jam sugenda apetitas.

� Ar jums taip pat, ponia Dina? � paklausė mo�iut�.

�i neatsakė, tik nusi�ypsojo.

Tada jis pra�neko apie tai, k� vadino �pa�adėt�ja Anos �eme, kur nenusileid�ia saulė�. Pasakė, kad Reinsnesas primena pasak�, ir padėkojo tė�iui u� tai, kad juos priėmė. Kalbėjo apie nepaliest� gamtos pasaulį, kuriame jie atsidūr�.

� Tu moki puikiai ra�yti, dukra, ta�iau �i� viet� reikia pajusti! � tarė profesorius ir atrodė, lyg tuoj apsia�aros. Keista. Kaip ir tai, kad sakė �dukra�!

Karna pabandė įsivaizduoti An�, kai �i buvo ma�a dukrelė, ta�iau neįstengė.

Kol jis kalbėjo, Anos mama link�iojo arba, i�tarusi �taip!�, smarkiai maktelėdavo galva. Keista, kad ji nesėdėjo ramiai, nes juk nemandagu pertraukti kitų �monių kalb�. Ana visada taip sakydavo. Ir �iaip Ana, rodės, daugiau u� savo mam� �ino, kaip dera elgtis.

Anos mama įdomiai raukė nosį. Prie� vakarien� Karna matė, kaip ji, praeidama pro veidrodį, i�tiesė pir�t�. Perbraukė juo staliuk� kaip Bergljota, kai �i turėdavo nuspr�sti, ar reikia valyti dulkes.

Karna priėjo prie jos ir pasakė:

� Dulkės nu�luostytos!

Tada Anos mama krūptelėjusi atitraukė pir�t�. Ir suraukė nosį.

Kai profesorius baigė kalb�, staiga ir jis, ir Anos mama tapo beveik kaip visi kiti �monės.

Karna ai�kiai girdėjo, kad Anos tėtis �liurpia sriub�. Dorai ne�inojo, kodėl ji neįsivaizdavo, kad tai įmanoma. Tikriausiai dėl to, jog Bergljota daug savai�ių kalbėjo: �...kai profesorius atva�iuos, tada turėsime...� Arba: �...tai tam, kad profesorius su �mona nepamanytų...�

Jai rodės, kad profesorius yra kur kas auk��iau nei probstas ar apskrities valdytojas. Todėl buvo keista girdėti jį �liurp�iojant.

Anos mama kelis kartus pra�neko su k�sniu burnoje. Ir tai buvo keista. Juk Ana visada į j� pasi�iūrėdavo, kai ji taip darydavo. Nieko nesakydavo. Tik pa�iūrėdavo.

Kai Bergljota tris kartus papildė profesoriaus taur� ir vien� ar du sykius � kitų taures, jis pasilenkė prie Karnos ir tarė:

� Gaila, kad tavo teta Sofija negalėjo atvykti. Matai, jai k� tik gimė vaikelis. Betgi pati turi atva�iuoti į Kopenhag� ir susitikti su savo teta!

Karna neprisiminė, kad būtų jos pasigedusi, taigi nieko nesakė.

� Ji Karnai ne teta, � tarė Anos mama ir vėl suraukė nosį.

Tuomet visi nu��iuvo. O Ana ėmė patylomis kalbėtis su savo

tė�iu apie Kopenhag�.

� A� gimiau Kopenhagoje! � i�rė�ė Karna ir apsidairė.

Jie dirstelėjo į j�, paskui pradėjo �nekėti. Bet ne su ja.

I�gėrus kav�, Benjaminas nusekė paskui An� j kamar� ir papra�ė paskambinti.

Ji pa�velgė į jį, vengdama jo akių.

� Mama pavargusi. Po vakarienės visada būna labai irzli.

� Taip būna Kopenhagoje. O �ia tu visuomet groji, kai mes turime sve�ių! Jai teks su tuo susitaikyti.

Jos veidas nu�vito. Akimirksniu. Ji nusijuokė.

� Tu teisus! �ia, savo namuose, a� groju, kai mes turime sve�ių.

Netrukus i� valgomojo ėmė sklisti Grygo muzika. �Va�iuoja jaunųjų palyda� ver�ėsi į rūkom�jį, pro langus į kiem�, i�imtininkų trob�, tu��i� i�valyt� tvart�, alėja iki prieplaukos sandėlių.

Anos mama sėdėjo rūkomajame, nes ten buvo Dina. Ji nervingai palietė sau kakl�. Lūpų kampu�iai nusviro. Bet ne tiek, kad pakenktų jos gro�iui. Ji prasi�iojo ka�ko sakyti.

Profesorius pamatė ir norėjo mesti perspėjam� �vilgsnį pro valgomojo duris. Ta�iau akys nukrypo į Din�, kuri sėdėjo paskendusi savo cigaro dūmuose. Veide �vietė pasimėgavimas.

Dina vėl i�keliavo į Stransted�. O Anos tėtis, lydimas Olės ar Tomo, su kuprine, pypke ir pavir�iu eidavo į kalnus arba, apsirūpin�s atsarginėmis kojinėmis, plaukdavo su Benjaminu lankyti ligonių.

Ana nesiskundė, ta�iau Benjaminas suprato, jog tarpais mama jai įgrisdavo. Vakarais salėje ji pasakodavo dienos nutikimus su tramdomu įnir�iu ir sarkasti�komis adatos a�trumo pastabėlėmis. Kaip tada, kai kalbėdavo apie mokyklos inspektorių.

� �iandien ji man pamokslavo, kad mums reikėtų kurti �eim�. Pasak jos, būtų kur kas smagiau!

� Ir k� tu atsakei?

� Neatsakiau nieko.

� Kodėl?

� Ji mane įskaudino. Ir dėl to, jog vis dar leid�iuosi įskaudinama.

� Vadinasi, tik liūdnos naujienos?

� Ne. Karna man labai padeda. Nepatikėsi, k� ji �iandien mamai pasakė.

� Ne, bet, tikiuosi, nebuvo labai baisu?

� Mama buvo k� tik parei�kusi savo nuomon� apie man�j� Grygo interpretacij� ir kad a� skambinanti per lėtai. Es� negalima groti pilnu skrand�iu. Tada Karna i�dro�ė: ��iuose namuose su Ana niekam nevalia taip kalbėti!�

� O k� ji?

� Subliū�ko ir u�vedė kit� kalb�. � Ana nuo�ird�iai nusijuokė. � Man rodos, kol mama �ia, vis� laik� ved�iosiuosi Karn�.

Po geros vakarienės su la�i�a ir nema�o skai�iaus vyno taurių Anos tė�iui grei�iausiai pasirodė, kad �is vakaras jo. Kreipdamasis į Benjamin�, parei�kė, jog laikas pa�nekėti apie ateitį.

Jis pagyrė Reinsnes� ir Norlan�, ta�iau primygtinai pageidavo, kad Benjaminas su Ana persikraustytų į Kopenhag�.

� Negalima viso gyvenimo paskirti menkniekiams. Esi labai daug kam gabus, mielas �ente, � pasakė jis.

Benjaminas prisipa�ino, kad jau�iasi pamalonintas, nes uo�vis juo tiki. Ta�iau dideliam persikraustymui nepasireng�s.

� Metai labai greitai bėga, � tarė profesorius, � tik kol jaunas...

Tada ėmė postringauti apie tai, jog skrand�io sul�ių i�siskyrimas priklauso ne vien nuo nervo klajoklio, įtakos gali turėti ir cheminiai arba mechaniniai vietinio pobūd�io veiksniai.

� �vietimas liaud�iai būtinas! �inių trūksta mums visiems! Tarkim, apie tai, jog riebalai ir angliavandeniai lėtina baltymų apykait�, taigi ma�ina jų poreikį, � kalbėjo jis.

Profesorius ėmė pasakoti apie vien� jaun� mokslinink�, kuriuo labai tikįs. �is priėj�s i�vad�, jog pieno mėginių riebumas proporcingas riebalų rutuliukų skai�iui ir skersmeniui. Beje, skersmens matavimo duomenys patikslinti atsi�velgiant į difrakcinį u�linkim�.

Tuo momentu Anos mama pasikasė smakr�. O Ana atsistojo ir pasakė, kad kava bus paduota svetainėje.

Eidamas į kit� kambarį, profesorius įtikėjo, jog Benjaminas turi chirurgo talent�. Pats matė kartu lankydamas ligonius. Tiesa, ten tebuvo įaug�s nagas. Ta�iau jis turi rankas.

Stabtelėj�s vidury kambario, spėjo gana pla�iai apsakyti, jog vieni svarbiausių tyrinėjimų �iais laikais atliekami odos transplantacijos srityje. Ne juokas! Pa�įst�s H. Filipsen�, kuris padar�s pasaki�kų bandymų. Ir su �monėmis.

Prie pat rūkomojo durų Benjaminas įsiterpė į monolog� atsargia pastaba:

� Mano �irdis linksta prie ginekologijos studijų. Labai apmaudu, jog mir�ta tiek moterų ir kūdikių.

Profesorius pagyrė u� idealizm�. Ta�iau, jo nuomone, tokios rū�ies tyrinėjimai medicinoje vargu ar turi ateitį.

� Tau reikėtų pakliūti pas Holmerį. Jis � kaip tik tas �mogus! Turi vietų studentams ir gydytojams i� visų Siaurės �alių.

� Holmeris � viengungis ir gyvena su motina. Ar seserimi? Be to, neapken�ia moterų! � įsiki�o Ana.

Anos mama grie�tai pa�iūrėjo į j�, bet veltui. Ana nusijuokė, paėmė savo tė�iui u� parankės ir įvedė pro duris.

� Ar vaikui ne laikas į lov�? � paklausė Anos mama.

� Ne, mieloji mamyte! � pasakė Ana ir vėl prigludo prie tė�io.

Karna atsisėdo ant suoliuko prie Benjamino kojų. Pamat�s mergait�, profesorius pakeitė tem�.

� �iandien kalnuose i� Tomo kalbos supratau, kad jūs giminės?

Benjaminas pasijuto taip, lyg ant galvos jam kas būtų u�mauk�lin�s mai��.

� Paini ta giminystė, mielas uo�vi, � tarė jis.

� Tolima?

� Nelabai.

� Karnutė tai įrodo. Labai įdomu! Giminystė akivaizdi. Tos akys � mėlyna ir ruda! Vienas mano kolega padarė neeilinių atradimų eugenikos srityje ir atliko įdomius �mogaus savybių tyrimus. Veikale Inquiries into Human Faculty eugenik� jis apibrė�ia kaip moksl� apie biologinius ir socialinius veiksnius, kurie gali pagerinti arba pabloginti busimųjų kartų kūno ar dvasios kokyb�. Teigiamosios eugenikos tikslas yra ugdyti pageidaujamas savybes, o neigiam�ja eugenika norima slopinti nepageidaujamas. Pavyzd�iui, geneti�kai paveldimas ligas ir defektus.

Pama�u tardamas �odį �defektus�, jis paėmė Karnai u� smakro ir įsi�iūrėjo jai į vyzd�ius.

Ana pakėlė kavinuk�, norėdama įpilti tėvui kavos. Bet �is nepastebėjo.

Karna atstūmė profesoriaus rank� nuo savo veido ir paklausė:

� Kas yra defektai?

� Tai rimtos ydos ir trūkumai, pavyzd�iui, �monių, � maloniai paai�kino profesorius ir leido įpilti kavos.

Jai pasidarė bloga. Norėjo i�bėgti lauk. Bent i�eiti ant laiptų. Ta�iau neįstengė. Lubos virto grindimis, sienos sugriuvo. Tada ji i�girdo jūros gaudim�. Galing�. Jis traukė visus daiktus į save. Did�iuliu grei�iu. Baldus, langus, veidus, kambarines gėles, tapetų ra�t�, cigarus, dūmus.

Kai ji pabudo, vir� jos buvo palink� tėtis ir Anos tėvas. To kito neturėjo būti. Tik tėtis! Bet ji nepajėgė pasakyti. Tik i�spjovė pagaliuk� ir u�simerkė.

Girdėjo, kad jie apie j� kalba. Tas kitas kamantinėjo tėtį visokiausių dalykų. Kaip da�nai ji griūnanti. Kokio sunkumo priepuoliai. Kada prasidėjo.

� Visada �itaip? Be niekur nieko? Su putomis, traukuliais ir atviromis akimis? � klausinėjo tas kitas.

Ji neturėjo jėgų klausytis, k� sako tėtis. O gerdama i� stiklinės, kuri� Ana jai laikė prie lūpų, i�girdo Anos mamos �od�ius:

� Ma�iau, kad vaikas pavarg�s. Jai seniausiai reikėjo būti lovoje!

Tada ji panoro, kad tų kitų �ia nebūtų. Tro�ko taip stipriai, jog pajuto artėjant kit� priepuolį.

Norėdama apsisaugoti, prisiminė �Tėve mūsų�, kaip buvo mokiusi Stinė. Nors niekas nesakė, ji juto, kad prisi�lapino.

Ka�kas apklojo j� pledu. Tikriausiai Ana.

� Jums reikėtų j� nuve�ti į Kopenhag�, � i�girdo ji.

� Galbūt. Tikėjausi, kad i�augs.

Tas kitas priki�o prie jos nosį ir papurtė galv�. Jo buvo tokios didelės �nervės. I� jų �ėlė plaukai. Jie pasidarė tokie ilgi. U�krito jai ant veido, ir ji negalėjo nubraukti. Pasidarė labai sunku kvėpuoti.

� Epilepsijos priepuoliai. Galvos trauma. Galbūt gimstant, � i�girdo ji, dusdama po �iurk��iais juodais plaukais.

Pagaliau tėtis paėmė j� ant rankų ir nune�ė į kambarėlį. Paguld�s į lov� ir permov�s �variomis kelnaitėmis, tarė:

� Nereikia dėl to jaudintis. Matai, jis profesorius. Jie kartais taip �neka, bet nieko bloga nelinki.

Nuo to karto ji stengėsi nebūti tame pa�iame kambaryje su tuo kitu, kad nereikėtų galvoti apie tai, kokia ji ydinga. Arba kad tėtis nesijaustų bejėgis, jai parkritus. Bet nebuvo kur dėtis, nes Ana nuolat ved�iojosi j� u� rankos. Lyg jai reikėtų Karnos �alia.

Laimei, jos nebei�tiko priepuolis, kol anie pas juos gyveno. Ta�iau ji suprato, jog turi yding� galv� ir kad niekas iki tol jai nebuvo to sak�s. Keistasis �odis �defektas� yra ji pati, nes griūna be �ado.

Tėtis turėjo j� ve�ti į Kopenhag�, kad jos atsikratytų. Ta�iau ji �inojo, jog taip niekada nepasielgs.

Por� kartų ji nuėjo į pavėsin� ir m�stė, k� tas �mogus pasakė apie Tom� ir jos akis. Kad jie giminės. Nieko bloga nematė, nes Tomas geras.

Bet geriausia būti pana�iai j tėtį. Nors jis kartais supyksta. Atvirai sakant, į niek� daugiau nenorėjo būti pana�i, tik į jį.

Tė�io akys visi�kai vienodos. Tiesa, jūroje jos pa�aliuodavo, o vakarais, kai grį�davo į krant�, papilkėdavo.

Kai profesorius su �mona i�va�iavo ir Ana liovėsi ved�iojusis j� u� rankos, ji sekiodavo paskui Tom� ir �iūrėdavo jam į akis. Jos niekada jai neatrodė bjaurios, nes jas pa�inojo. Dabar tokios pasidarė. Mat anas pasakė, kad jos turi defekt�.

�iūrėdama į savo atspindį veidrodyje, ji �velgdavo tiesiai į akis Tomui. Smarkiai ir ilgai mirksėdavo, kad pakeistų jų spalv�. Taptų pana�esnė į tėtį. Ta�iau nieko nei�eidavo.

Vien� dien� ji nuėjo į Andreaso prieplauk�, kur Tomas krovėsi daiktus į dė�es ir skrynias. Palaukė, kol jis atsitiesė ir paspjaudė gal�stuv� prie� gal�sdamas peilį. Tada ėmė ir paklausė:

� Kodėl tik mudviejų tokios akys?

Tomas liovėsi galand�s. Peilis pakibo ore. Tarsi jį laikytų �viesa, o ne Tomas.

� Profesorius sakė, kad mes giminės. Ar tikrai?

� Pasiklausk savo tėtį, vaikeli.

� Dabar jo nėra.

Tada jis padėjo peilį su gal�stuvu ir nusibraukė nuo veido prakait�.

� Eik�, prisėskim ma�umėl�, � tarė jis ir i�skėstais keliais klestelėjo ant kelioninės skrynios. Barzda ir rusvi plaukai styrojo.

Ji atsisėdo �alia ir laukė.

� Mano galva, bus geriausia, jei Benjaminas pats tau papasakos, kas Reinsnese giminės.

Tiek ji suprantanti.

� Ar jam taip ir pasakyti?

Tomas palietė jai galv�. Lengvai.

� Gali savo tėvui pasakyti, jog �i giminystė man nebūtų nemaloni.

Ji linktelėjo ir pakilo eiti, nes �ia nebebuvo ko su�inoti.

Karna m�stė apie tai vis� dien�, su Isaku i�plaukusi prie uolų �vejoti kuojų. Bet jam nepasakojo. T� patį vakar�, kai Benjaminas atėjo palinkėti labos nakties, ji tarė:

� Tomas sako, jam nėra nemalonu, kad mes giminės.

I� prad�ių tėtis suglumo. Tada trumpai nusijuokė ir skėstelėjo rankomis, tarsi ūmiai pasiduodamas.

Ta�iau netrukus surimtėjo ir persibraukė plaukus.

� Ko gero, Tomas yra tavo senelis, nors to beveik niekas ne�ino ir nepara�yta ba�ny�ios knygose.

� Kodėl niekas ne�ino?

� Nes tai gėdinga. Dina ir Tomas nebuvo ved�, � pasakė tėtis.

� Jeigu gėdinga, niekas neturi �inoti? � paklausė ji.

� Matyt.

� Ir a� niekam negaliu pasakyti?

� Gali, jei nori, bet tavimi dėtas nesaky�iau niekam.

� Net Anai?

� Anai gali sakyti visk�.

� Ar mo�iutė �ino apie t� gėding� dalyk�?

Tėtis nusi�ypsojo ir pasakė, kad ji pati jam papasakojo.

� Ne, tėti, tu pamir�ai! Profesorius pasakė!

Tada tėtis garsiai nusijuokė. Taip ji suprato, jog tai nėra taip baisu, kaip i� prad�ių manė.

� Bet juk tu su Ana esate ved�, ir vis tiek ji nėra mano mama. Ar tai gėdinga?

� Ne! � atsakė tėtis.

� Kodėl?

� Visi tai �ino, taigi viskas gerai.

� Vadinasi, jei visi su�inos apie Tom�, nebebus gėdinga.

Tada jis apkabino j� ir suklekeno į ausį:

� Bijau, kad nėra taip paprasta. Ta�iau dabar bent tu �inai.

Tada jam teko įveikti. Pokalbį su Tomu. Nuėjo su juo į auk�tum� i� pievos parne�ti baslių.

Vėliau m�stydamas apie tai, neįstengė atkurti pokalbio. Tik nuotrupas. Pernelyg priartėjo vaikystė. Jis matė save vien� braidant po kalnų pievas. Juto tu�tum� i�va�iavus Dinai. Matė Tom� einant apie gyvulius. Prisiminė jį kaip gana tolim� �mogų, u�siėmusį savais reikalais.

O kai pamatė droving� vyro veid�, kone pasigailėjo k� nors pasak�s. �iaip ar taip, buvo per vėlu.

Geriausiai i� pokalbio jis prisiminė, kaip jie, sukrov� baslius prietvartyje, paspaudė vienas kitam rank�. Net jis suprato, jog tas mostas neįeina į �emdirbio kasdienyb�.

13 skyrius

Vien� i� paskutinių dienų prie� kelion� Stinė pasikvietė Karn� į i�imtininkų trobos virtuv�.

Ten nieko nebuvo kaip paprastai, viskas suversta. Karna stengėsi ne�iūrėti.

Virtuvinis stalas su taburetėmis tebestovėjo. Tad jos ten susėdo, o Stinė jai į arbatos puoduk� pripylė kavos su pienu.

� Kai man�s �ia nebus, neturi pamir�ti, k� tau esu sakiusi apie Dovan�, Karna. Tau skirta nuveikti didelių darbų, � tarė Stinė.

Karna linktelėjo, nors ne iki galo suprato.

� Turi kuo da�niau skaityti Biblij� ir kalbėti �Tėve mūsų�, tada taip smarkiai negriūsi. Juk �inai?

� Mo�iutės Biblijos raidės sunkiai įskaitomos. Senovinės, raitytos. Ji tokia sena, kad mane i� jos krik�tijo, � atsakė ji.

� Tu juk puikiai įveiki ir tas raides, pati girdėjau.

� Bet vargina, jei nori �inoti. Ir tėtis sako, kad daugiau i�mok�iau skaitydama kitas knygas.

� Bet ne apie nuomarį ir did�i�j� ties�. Tam reikia skaityti Biblij�.

Karna dar kart� linktelėjo.

� Ar pa�adi kalbėti �Tėve mūsų� pajutusi, kad tuoj parkrisi? Jei suspėsi?

� Taip.

� Ir visada turėsi su savimi Biblij�, kad ir kur būtum?

� Taip, � pakartojo Karna ir labai greitai gurk�telėjo i� puodelio. Truputį i�siliejo. Bet nieko baisaus, nes ant stalo nebuvo staltiesės.

� Tėtis pasakė, kad ta Biblija mano. Nes gavo j� i� mo�iutės. O mo�iutė paveldėjo i� savo mamos, Jertrūdos. Bet ji sena ir juoda... Kodėl Biblija turi būti juoda?

Stinė ne�inojo, bet patikino, kad Dievo Knygai juoda spalva puikiai deranti.

� O tu savo Biblij� pasiimsi į Amerik�?

� Taip, gali neabejoti!

� Juk tu niekada negriūni.

� Matai, Vie�paties �odis apsaugo nuo visų nelaimių ir vargų.

� Bet a� juk nenustoju griūti.

� Jei mudvi nebūtume meldusios Dievo ir skai�iusios Biblijos, būtų kur kas blogiau.

� A� tebene�ioju ant rankos siūl�, � pasakė Karna ir pa�velgė į nutrint� siūlelį ant rie�o.

� Saugok jį! O jei pamesi, būtinai para�yk, kad galė�iau kuo nors jį pakeisti.

� Gerai. Ar visus pyragėlius sukrovei?

Stinė dar buvo palikusi.

Tada jos kurį laik� sėdėjo valgydamas po pyragėlį, gerdamos kav� i� arbatos puodelių ir kalbėdamos apie tai, kur dabar galėtų būti gagų jaunikliai.

Stinė seniausiai buvo nulydėjusi juos pajūrin, kad pirmoje kelionėje į pasaulį jų neu�kapotų kirai ir �arkos. Kai ne�ė juos prie kranto, pakulinė prijuostė tirteno, purtėsi ir cypsėjo.

Karna su Ana sekė įkandin atsilikusios, lyg traukiamos nematomo siūlo. Niekaip nebuvo galima atsispirti.

Priekyje �engė Stinė su pauk��iukais prijuostėje, įdurmais klegėdamos krypavo gagos. I� paskos ėjo Ana ir ji. Ta�iau sustojo prie did�iojo akmens kalvos papėdėje. I� ten �iūrėjo, kaip Stinė ima po vien� gagiuk� ir stato ties paplūdimio riba.

Kai Stinė ėjo su i�sipūtusia pakuline prijuoste, pilna gyvybės, atrodė kaip ne �io pasaulio. Neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad jai galėtų nutikti kas bloga.

Ta�iau kai grį�o tu��ia prijuoste, jos veidas buvo pilkas, o akys krypo į �on�.

Galbūt pamanė, kad pati netrukus patrauks per vandenyn�.

Karnai neatrodė, jog tėtis būtų k� nors suvok�s, kol neatėjo toji diena. Jis nepratarė beveik nė �od�io, kol i�vykstan�iuosius į Amerik� jie lydėjo Stranstedan.

Stinė laikė suspaudusi kelioninį krep�į, kurį jai dovanojo Ana, ir be atvangos dairėsi į visas puses. Tai buvo nepana�u į j�.

Tomas atrodė lyg k� tik i� miegų. Nudūr�s akis, stebeilijo į savo aulinius batus tarsi saugodamas, kad nepabėgtų. Ne�damas ir ne�damas daiktus, skai�iavo vadinamuosius kraustulius. Medines dė�eles, mai�us ir skrynias.

Olė ne�ė taip pat, ta�iau pajuokaudamas ir dėdamasis tikru vyru. Vilkėjo �vark� su dviem blizgan�ių sagų eilėmis ir mūvėjo nauj� kepur� su snapeliu.

Kai visk� reikėjo sugabenti j garlaivio denį, Isakas pasakė padėsi�s Tomui ir grį�i�s į krant� atsisveikinti. Bet taip ir nepasirodė.

Sara atrodė kone susenusi, kas� buvo apsukusi aplink galv�. Įsitvėrusi pintinės, ėjo ratu ir spaudė �monėms rankas. Apkabindavo, pasakydavo �odį kit�. Bet labiausiai kabinosi į savo pintin�.

Kai atėjo Karnos eilė, suplok�tėjusiu ir sumenkusiu veidu ji i�kilmingai paspaudė rank� ir pasakė �sudie�. Karna krūptelėjo, nes ligi tol nebuvo girdėjusi, kad Sara kam nors būtų sakiusi �sudie�.

Ji nei�spaudė atsako, tik �emai tūptelėjo. Tai darydama suprato, kad niekada anks�iau nebuvo tūptelėjusi Sarai.

Hana ir Olaisenas atva�iavo briku, kuris sustojo prie auk�tos dė�ių stirtos tolėliau trapo.

Kai Hana su ma�uoju berniuku ruo�ėsi lipti i� ve�imo, Olaisenas abu i�kėlė. Tada jie susiglaud� pastovėjo. Kai �engė krantine, Karna matė, kad Hana taip susikrimtusi, jog nesisveikina su �monėmis.

�Matyt, dėl Isako�, � pamanė. Ir nusprendė niekada nepalikti tė�io.

Kad Olaisenas mu�ė Han�, ji niekam neprasi�iojo. Taigi galėjo save laikyti pakankamai suaugusia, kad ir k� tai reik�tų.

Viena ranka Olaisenas ne�ė berniuk�, kita prilaikė Han�. Visi galėjo matyti, kad jie drauge.

Kai Stinė priėjo prie jų atsisveikinti, i� Hanos i�ėjo pratisas garsas. Ir Karna suvokė, kad Hana verkia. Paskui ji tarsi perlū�o pusiau ir pakibo Olaisenui ant rankos. Be paliovos skleisdama t� gars�.

� Na, na, � tyliai ramino Olaisenas.

Buvo matyti, jog ne�ino, kur dėti vaik�, nes jam per akis u�tenka Hanos. Mo�iutė tikriausiai suprato, nes priėjo ir paėmė berniuk�.

Tada Olaisenas pakėlė Han� lengvai lyg pūk�. Jos �alis plaikstėsi apie jį, kai stovėjo ir sūpavo j�, lyg būtų jo vaikas.

Karnai pasirodė, kad Olaiseno plaukai pana�ūs į angelo plaukus vėjuje. O Hanos sijonai apgaubė juos abu kaip didelė raudona burė, kai jis ne�ė j� į brik�.

Buvo taip neįprasta. Ir gra�u. Ji pamanė, jog niekas kitas taip nesielgia krantinėje, kitiems matant. Ir tai, k� Isakas buvo pa�akoj�s apie Olaiseno bjaurum�, sumenko, kai ji i�vydo, kaip atsargiai jis pasodino Han� į brik� ir pats įlipo i� paskos. Ten sėdėjo j� apkabin�s, kol atėjo laikas garlaiviui i�plaukti.

Ta�iau kai pakilo triuk�mas ir turėjo būti nukeltas trapas, ka�kas atsitiko! Nuo stataus trapo parlapeno Sara. Pasileidusi kasa kaip storas lynas vilkosi jai i� paskos. Ji net neturėjo pintinės. Bet skard�iu, ry�tingu balsu �aukė:

� Hana! A� grį�tu! Niekur neva�iuoju! Girdi? Ir taip daug i�va�iuojan�ių. Noriu likti su tavimi, Hana!

Visi įsmeigė į j� akis. Ir tėtis. Jie spoksojo į Sar� taip, lyg ji būtų prisikėlusi i� mirusiųjų. Karna prisiminė pasakojim�, kaip Jėzus atgaivino negyvėlį.

Ant denio stovėjo Tomas ir �aukė Sarai sugrį�ti. Kad bilietas apmokėtas. Bet Karna girdėjo, jog jis nepiktas. Tik truputį pavarg�s.

O Sara keliais dideliais �uoliais pasiekė Olaiseno brik� ir į jį įsilipo. Po to Karna nebeatrinko, kur Hana, o kur Sara. Jos buvo tarytum viename drabu�ių gniutule.

Garlaivis ėmė tolti nuo krantinės, o Hanos garsas liovėsi.

Mo�iutė stovėjo su vaiku ant rankų. Laikė kiek atokiau nuo sav�s. Lyg dorai ne�inotų, k� su juo veikti.

Netrukus priėjo Olaisenas. Linktelėjo tė�iui ir Anai, tiesiai į juos ne�iūrėdamas. Tada padėkojo mo�iutei u� pagalb� ir paėmė berniuk�. Ta�iau sustoj�s mojavo, kol garlaivis pasislėpė u� �cherų.

Vėliau, kai Sara ir Olaisenai i�va�iavo, o Karna �iek tiek paėjo į �alį nuo kitų, ji i�girdo, kaip viena moteris pasakė kitai:

� Tik pamanyk, ponia Olaisen nė nepamojavo savo motinai!

O kita, įsmeigusi akis į jūr�, lyg ko nors lauktų, atsakė:

� Bet Olaisenas koks �aunus vyras! Ar matei, kaip stvėrė...

� K� jau ir kalbėti! � pritarė toji, kuri pradėjo kalb�.

Pastebėjusios Karn�, jos nuėjo krantine tolyn.

Kai tik jie pasuko į prieplauk�, ji i�girdo, kaip viskas nutil�. Garsai, kurie i�keliavo į Amerik�, plūduriavo kliurk�iodami guveiniuose. Vos vos dilgtelėjo, kai tėtis padarė paskutinius yrius ir jie atsitrenkė į krant�.

Pasitikti atsliūkino tik �uo, kuris vasar� niekada nelindėdavo viduje. Namie tebuvo Bergljota ir tarnaitė. Bernai i�vyk�.

Tėtis papasakojo, jog vienas įsidarbino laivų statykloje pas mo�iut�, o kit� nusisamd� pastorius.

Vyrams �ia nebebuvo ko veikti. Nebent �luoti laiptus ir �iem� valyti snieg�.

Kai jie atėjo į kiem� ir sustojo �iūrėdami į u�darytas duris ir langus, tėtis tarstelėjo:

� O!

Ana, atrodė, suprato, k� jis nori pasakyti, nes įsikibo jam į parank�.

Vėjuje girg�deno �ulinio velenas, sodo varteliai praviri. Anks�iau nebūdavo galima taip jų palikti, nes gėlių lysves visuomet reikėdavo saugoti nuo kokio nors gyvulio.

Karvelidė tu��ia.

Vien� vėlų vakar�, kai jie manė j� miegant, ji girdėjo, kaip Tomas juos sukvietė. Ne įprastu tyliu vakariniu burkavimu. Bet i�g�stingai, lyg perspėdamas apie k� nors bloga.

I� ryto buvo taip klaikiai tylu.

Isakas papasakojo, kad Tomas prie karvelidės priki�o mai��. Ir jie ten sulindo.

Per pagalv� ji tarsi girdėjo slopų burkavim�, kai jis juos ne�ė.

Po karvelide buvo pribyrėj� �vilgan�ių plunksnų. Ji surinko jas į tabakin�. Paskui vaik��iojo ie�kodama baland�ių mė�lo duobėje ir grioviuose u� tvarto. Ta�iau nerado. Olė paai�kino, kad Tomas visk� padarė nuodugniai. Ji nesuprato, k� tai rei�kia, bet neįstengė paklausti.

Dabar ji nebeu�uodė i��iūruotų pieno kibirų kvapo. Jie kabodavo pad�iauti ant stulpelių prie i�imtininkų trobos.

Tomas i�kuopė tvart�, ūkinius trobesius ir pa�alino visk�, kas ten buvo. I�imtininkų troboje u� suvertų langų it vaiduokliai dryksojo u�uolaidos. Nesimatė veidų.

Viduje, ko gero, beveik tu��ia. Atėj� svetimi �monės i�sine�ė Stinės ir Tomo daiktus.

Kai Benjaminas su Ana į�engė į didįjį nam�, ji nuėjo ten. Bet vidun nesiry�o kelti kojos. Sustojo priemenėje, kur tebetvyrojo Tomo kvapas. Ir dar ka�koks. Dervos?

O kai atsisėdo ant laiptų į palėp�, ant jos pa�iro Stinės �olelės. Keista, nes visos kertės buvo tu��ios.

Ji apsikabino kelius ir dairėsi aplinkui, bandydama apie niek� negalvoti. Tada ai�kiai pajuto kūne atsivėrusi� did�iul� tu�tum�.

1skyrius

DABAR MES REGIME LYG VEIDRODYJE, MĮSLINGU PAVIDALU, O TUOMET REGĖSIME AKIS Į AKĮ. DABAR PA�ĮSTU I� DALIES, O TUOMET PA�INSIU, KAIP PATS ESU PA�INTAS.

TAIGI DABAR PASILIEKA TIKĖJIMAS, VILTIS IR MEILĖ � �IS TREJETAS, BET DID�IAUSIA JAME YRA MEILĖ.

(Kor 13, 12 ir 13, 13)

Atėjo tūkstantis a�tuoni �imtai a�tuoniasde�imt ketvirtųjų metų rugpjū�io de�imtoji, kuri senoviniame kalendoriuje buvo pa�enklinta grotelėmis, nes t� dien� sudegintas kankinys Laurencijus.

Garlaivio krantinėje būriavosi �monės, mat juos pasiekė gandas, jog į krant� bus i�kelta neregėto didumo dė�ė, skirta �Grand� vie�bu�iui Kranto gatvėje.

Kai kas teigė �in�s, jog tai � naujas pianinas. Kiti sakė, kad fortepijonas, tiesiog retenybė, atplukdytas i� paties Hamburgo. Tik nedaugelis buvo k� nors pana�aus mat�s.

Kai dė�ė atplaukė, vienas krovikas, j� i�vyd�s, suabejojo, ar keltuvas atlaikys tokį krovinį. Kitas pasiūlė apversti j� galu į apa�i�, kad geriau laikytųsi pakabinta ant virvių.

Tuomet trapu strimgalviais u�lėkė ponia Dina, ka�k� �aukdama voki�kai, ko niekas nesuprato. �Tikriausiai plūsta�, � pamanė tie, kurie mokėjo kalb�.

Vilfredas Olaisenas nu�ingsniavo jai įkandin. Pasisakė norįs patikrinti va�tara�tį. Kol tikrino, krovikai apspit� dirs�iojo jam per petį.

K� gi! �i dė�ė ne sunkesnė u� daugelį gele�ies krovinių, kuriuos i�keldin�s prie� kelias dienas. Jis padr�sinamai linktelėjo Dinai. Po to spyruokliuojamais �ingsniais u�lipo ant tiltelio asmeni�kai pri�iūrėti, kad viskas būtų daroma kaip reikiant. Argi �ia ne jo krantinė ir keltuvas? Ne jo atsakomybė?

Dina sekė keliam� krovinį akimis. Tarpais prasi�iodavo ka�ko sakyti, bet vėl u�si�iaupdavo. Por� kartų vos nenuvirto nuo dė�ės, ant kurios buvo pasilypėjusi, nes kūnu atkartojo netvirtus fortepijono judesius. Ta�iau paskutin� akimirk� atgaudavo orum� atsiremdama į laivo turėklus.

Kai brangenybė bejėgi�kai pakibo tarp dangaus ir krantinės, i�kilo kitas keblumas. Nuvairuoti j� į ve�im�, turėsiantį gabenti toliau. Tikslumas buvo nepakankamas, nors krovinį galima valdyti prie kablio pritvirtintu plieniniu lynu.

Krovinį teko nuleisti tiek, kad būtų galima prikabinti dar vien� tros�. Atliekant t� darb�, dė�ė grėsmingai įsisiūbavo. Visi sulaikė kvėpavim�. Dulkė lietus, i� jūros slinko tir�tas rūkas. Dar blogiau. Troso tvirtinimas ir naujas bandymas vyko labai pama�u. Olaisenas por� kartų nervingai �ūktelėjo. �monės ėmė nekantrauti.

Kepėjo padėjėjas leido laik� vienam i� kalvės darbininkų įrodinėdamas, kad dė�ė, kabaliuojanti vir� krantinės, niekaip neįlįs pro �Grand� vie�bu�io duris.

Į�ūlus vaikėzas, Olaiseno kalvėje �luojantis �iuk�les, suriko paleisti dė�� tiesiai į ve�ė�ias, tada visi i�girs, ar gerai skamba.

Jo panelė kum�telėjo jam į pa�on� ir baimingai dirstelėjo į poni� Din�. Ji buvo k� tik įdarbinta kloti lovų �Grand� vie�butyje, taigi g�stelėjo, kad jos draugu�is nerodo deramos pagarbos. Ji pasitaisė kyk� ir į�eista pasi�alino, palikusi kavalierių stovėti vien�.

Karnai buvo sunku gerai matyti, nes vėjas i�ardė kas�. Rusvi plaukai tarpais u�klodavo vis� veid�. Be to, ramybės nedavė sparvos įgelta blauzda. Ji turėjo vienu metu lenktis pasikasyti, braukti nuo veido plaukus ir akimis sekti kabaliuojan�i� dė��.

Svarstė, kaip fortepijonas atrodo i� tikrųjų. Pas mo�iut� buvo ma�iusi nuotrauk�. Pagal visas taisykles turi būti pagamintas i� auk��iausios lakuoto palisandro rū�ies su ry�kiomis, tamsiomis rievėmis. Stovelis gaidoms � lyg papuo�alas, jį galima pakelti ir nuleisti.

Jo garsas turėtų eiti per vis� Stransted�, lygiai kaip laivų sirenos, kad net daktaro sodyboje ji galėtų girdėti, jog mo�iutė �Grand� vie�butyje groja.

Dar privalu �alvariniai ratukai ir aptakios linijos. Kad, be viso to, instrumentas sunkus ir nelengvai pajudinamas, reikia tiesiog susitaikyti. Pasak mo�iutės, net norint jį pastumti ant ratukų grindimis, reikia dviejų vyrų jėgos. Apie pakėlim� negali būti nė minties. Ta�iau kaip pargabensi nekėl�s. Keltuvo gervė klykė ir klykė.

Ji kelias savaites pyko ant mo�iutės, nes �i nusprendė, jog Karna neskambins pirmajame koncerte. Garbė i�bandyti fortepijon� teko Anai. Mo�iutė grie� violon�ele, o Karna � tik dainuos.

Ji i� atminties galėjo sugroti daug kūrinių, nors ir nemokėjo Bramso. Ta�iau mo�iutė tvirtino, jog ne bet kas gali skambinti nauju instrumentu. Kai i�tarė �ne bet kas�, Karna supyko, bet tylėjo.

Ji pasiskundė Anai, ta�iau �i pasakė, jog koncertas mo�iutės ir fortepijonas mo�iutės.

� Stengsimės pasirodyti kuo geriau. Tu labai labai gra�iai dainuoji, � tarė Ana ir nebenorėjo judinti tos temos.

Karna pasiguodė ir tė�iui, bet jis tepasakė, kad ji protingai pasielgė nebelįsdama mo�iutei į akis. Mat kiek pa�įst�s Din�, ji galinti apsigalvoti ir nebeleisti Karnai nė dainuoti.

� Tau dvylika, esi pakankamai didelė suprasti, kad fortepijonas mo�iutei yra kone �ventenybė.

� Nevalia dievinti negyvų daiktų, � pasakė Karna.

� Pasilaikyk sau tuos biblinius tau�kalus, � tarė tėtis.

Bet kadangi jie buvo vieni kambaryje ir niekas nematė, jis papūtė jai į sprand� kaip anuomet, kai buvo ma�a. I�ėjo kvailas garsas ir sukuteno. Karna prajuko.

Kadangi jos kasdien repetavo program�, ji negalėjo nesimatyti su mo�iute. Ta�iau Karna su ja nekalbėjo, nebent būtinai reikėdavo.

Paskui ji naktį sapnavo, kad tamsiojoje Reinsneso palėpėje abi su mo�iute groja Bramso sonat� violon�elei ir fortepijonui. Ten nebebuvo taip tamsu. �viesa sklido i� visų pusių, keldama garsų ū�esį.

Sapne ji visas gaidas mokėjo atmintinai. Tiesiog atsisėdo ir ėmė skambinti, o mo�iutė nieko nesakė. Tuomet suprato, jog garsai sklinda ne i� naujojo Dinos fortepijono, bet i� jos pir�tų. Muzika ėjo i� jos. Priklausė jai.

Ne�inojo, ar mo�iutė tai supranta, nes ji toliau grie�ė violon�ele. Staiga Karna suvokė, jog nebei�eina nė garso. Mo�iutė grojo ir grojo, ta�iau ni�nieko negirdėti!

Ir kol aplinkui pok�ėjo �viesa, mo�iutė i�nyko. Liko tik violon�elė. Strykas braukė stygas, ta�iau be jokio garso.

Pabudusi ji nebegalėjo pykti ant mo�iutės.

Prie pat ve�imo stovintis stambus vyri�kis darbiniais drabu�iais prisiminė tuos laikus, kai prie� kelet� metų �Grand� vie�butyje dirbostaliumi. Po to jis gavo u�sakymų ir i� banko valdytojo, ir i� Olaiseno. Galiausiai � i� vir�ai�io.

Prie� kelias minutes jis suprato tai, dėl ko ilgai lau�ė galv�. Kas jam ilgai buvo neįminta mįslė.

Ponia Dina nepaisė jo mandagaus prie�taravimo, kai liepė jam u�pakalinėje namo pusėje įstatyti dvivėres duris, tiesiai į valgom�jį. Jis įtikinėjo, jog tai neturi prasmės. Niekas pro u�pakalin� pus� nevaik�to, be to, didingų durų nesimatys i� gatvės. �iem� pro jas eis �altis.

� Tuomet teks geriau pakūrenti, � tarė ji, nė nemanydama nusileisti. Ir jis pamanė, kad ji deramai neįvertina �iemos i�bandymų, nes pamir�o nebegyvenanti did�iajame u�sienyje. Kur nėra �iemų ir �al�io, o gėlės �ydi kiaurus metus.

� Na, gerai, bet paminėsite mano �odį, bus tikrai �alta! � tuokart pasakė jis.

Ta�iau, kol fortepijonas tabalavo pakib�s tarp pilko dangaus ir baisių Olaiseno kalvės ratų, stalius suvokė, koks nepaprastai svarbus tas baldas. Kelet� metų u�pakalinėje vie�bu�io pusėje jo laukė u�slėptos dvivėrės durys. Vienintelio krovinio! Taip, nes vargu ar kada nors bus i� ten i�gabentas.

Jis jau d�iaugėsi galėsi�s paskelbti �monėms nuostabi� �ini�, jog ponia Dina liepusi jam įstatyti niekam nematomas duris dėl vieno instrumento!

Kitai bobai nebūtų u�tek� proto apie tai pam�styti anks�iau, kol darbininkai neįstrigo su mil�ini�ka dė�e, taigi reiktų griauti sien�. Visk� ji numatė prie� daugelį metų. Neprilygstama!

Dar labiau pagarb� kėlė piniginė. Ir kaip gali būti, kad ji tokia turtinga? Reinsnesas nė i� tolo nebėra pra�matnus ūkis. Stovi tu��ias. Paskiausiai i� ten i�sikraustė jaunasis daktaras su �mona. Ar ties� �monės �neka, kad ji, moteri�kė, u�sienyje prekiaujanti namais, med�iais ir plytomis? Nebūdama ten pati? Ar teisūs kiti, sakantys, kad ji pardavusi nam� ir visk� įdėjusi į popierius? Staliui nesuvokiama, kaip �monės gali pasiturimai gyventi i� popierių, taigi pastarosiomis kalbomis abejojo.

O gal ji visk� ima skolon ir bando juos apgauti, jog yra turtinga? Bet ne, negali būti. Visi, kas jai dirba, gauna atlygį. Gob�umu jos taip pat neįtartum.

Ta�iau ji turi vien� gudryb�, kuri� pati vadina derybomis, o stalius � lygimu. Esmė tokia: jei tam tikr� darb� per tam tikr� laik� jis padaro u� vien� u�mokestį, kit� darb� jam bus leista padaryti u� kitokį.

Kai tik pradėjo jai dirbti, tie jos planai ir daugybė skirtingų atlygių jam įvarydavo nepaken�iam� galvos skausm�. Kol jis galiausiai sumetė, jog reikia dėtis, kad jos skai�iavimus supranta geriau nei i� tikrųjų.

�inoma, i� prad�ių visk� perskai�iuodavo ant vyniojamojo popieriaus, niekaip negalėdamas susekti, ar ji jo neapgaudinėja. Ta�iau įtarimas buvo toks didelis, jog galiausiai turėjo j� i�siklausinėti.

Ji pasikvietė jį į kabinet� u� vie�bu�io priimamojo stalo. Tada, tarp sav�s ir jo padėjusi �varų popieriaus lap�, ėmė brai�yti ir ai�kinti. Su skai�iais, skliausteliais, pliusais ir minusais. Tarpais pa�velgdavo į jį ir paklausdavo:

� Supranti?

Taip, �inoma, supranta! Bet jeigu nepadarys visų darbų, kuriuos jam pavedusi. Jei neįstengs...

Tada u�mokestis suma�ės, nes ji turės samdyti kit� stalių. Galbūt i� Tjelsuno ar net Tromsės. Galimas daiktas, tas stalius apsiims atlikti visk�, taigi jis taps nebereikalingas ir visai nebegaus darbo.

Jis nusileido, ta�iau norėjo su�inoti, kodėl u� baigiam�jį darb� jam �adamas didesnis atlygis negu u� t�, kurį gavo i� prad�ių.

� Visi �ino, kad u�baigti sunkiau nei pradėti. �tai darbų atlikimo terminas, � pasakė ji ir raudonu pie�tuku apvedė dat�, u�ra�yt� lape. � Supranti?

Galiausiai jis sutiko su s�lygomis. Ta�iau labai bijojo, kad kas nesu�inotų, jog galbūt leidosi apmulkinamas moteri�kės, tad niekam apie savo dvejones neprasitarė. O dabar �tai stovi krantinėje ir giria ponios Dinos į�valgum�. Kokiu pasaki�ku būdu ji numa�iusi, kaip mil�ini�k� dė�� įgrūsti į kambarį, kuriame niekada anks�iau nestovėjo toks didelis baldas. Ir visa tai - prie� kelerius metus!

Jis taip pat pasipasakojo, jog dirbti �Grand� vie�butyje buv� nuostabu. Kiekviena diena nepana�i į praėjusi�. O dar pati ateidavo pa�iūrėti, kaip sekasi, prisispyrusi klausinėdavo ir d�iaugsmingai �ūk�iodavo. Jis pasijusdavo kone �ebos karalienės staliumi!

Jos priglaustos kepyklos kvapų, kurie pakildavo iki pat mansardos, nei to, kaip ateina blizgan�ia �ilkine suknele dėvinti mergina, i� mėlyno gėlėto kavinuko įpila jam kavos ir indelyje su kojele patiekia k� tik i�keptų sviestinių pyragėlių, jis kaip gyvas nebesitikėjo patirti.

Baisu pagalvoti, kiek toks pyragėlis kainuoja pas kepėj�. Gal tai buvo i�skai�iuota i� atlyginimo? Anaiptol! Ma�a to, jis visai atsitiktinai turėjo prie sav�s popierinį mai�elį ir por� pyragėlių įsidėjo. Kad turėtų d�iaugsmo vaikai, subėg� prie jo krep�io jam grį�us namo.

Tuo laiku jis gerai miegodavo naktimis. Ties� sakant, niekada gyvenime nėra geriau miegoj�s. �vilpiniuodavo, nors i� prigimties tylus. Ir niekuomet taip nepasitikėjo savaisiais staliaus sugebėjimais, kaip dirbdamas �Grand� vie�butyje. Argi nei probstas, nei vir�aitis nesakė, kad ponios Dinos rekomendavimu nusamdytas įrengti naujosios mokyklos?

Argi ji pati nėra to sakiusi? Kad jis nepaprastai nagingas ir kruop�tus. Taip moka suderinti lentelių profilius, jog atrodo kaip i�pjautos i� to paties med�io gabalo. Atvirai kalbant, ji teisi.

Praregėjimo akimirk� jis nusprendė, kad prisisegs tvarking� apykakl� ir ateis į didįjį atidarymo koncert�. T�, apie kurį ji visur i�kabino skelbimus.

Jei sueis tiek �monių, jog negalės prasibrauti į vidų, pastovės prie durų. Norėjo sau pasid�iaugti ponios Dinos ir daktaro �monos muzikavimu.

Ne dėl to, jog tartųsi i�man�s muzik�, bet dėl to, jog įstatė duris ir �ios naudojamos pagal paskirtį. Įsileisti fortepijon� i� Hamburgo.

Betgi negali, i�pakav�s instrument�, tuoj pat sėsti groti. Oi, ne. Jį reikia suderinti. Todėl koncertas buvo atidėtas, kol i� Tronjemo atvyks derintojas.

Kad ponia Dina pati negalinti susiderinti, es�s grynas i�lepimas, tvirtino na�lė to, kuriam iki kepėjo priklausė vie�butis. Viskas daroma tik norint pasipuikuoti, kad jai nieko nerei�kia nusamdyti �mogų ir apmokėti daugelio dienų kelion� dėl menko krap�tulio, kuriam padaryti ir v��iuko būtų gana. Neregėtas i�kilumas!

Arklių stoties vir�ininko �mona galėjo papasakoti, jog derintojai i� Tronjemo būdavo kvie�iami ir į Reinsnes� derinti klaviatūros. Ta�iau nepatiklieji purtė galv�. Kas plepama apie Reinsneso didybės laikus, �iomis dienomis skamba kone juokingai. Lyg pasakos ir legendos. �iaip ar taip, Reinsnesui nepadėjo, kad Andersas mirė, o Tomas su Stinė i�va�iavo į Amerik�. Ar ne septyniasde�imt devintaisiais? Tais pa�iais metais, kai baigta laivų statykla?

Benjaminas Grenelvas juk negalėjo leisti �monai ir keistuolei dukrai kamuotis i�mirusiame Reinsnese, pats dirbdamas apylinkės gydytoju Stranstede. Tai visi supranta.

Olaisenas kalbėjo, jog dabar visi persikelia į Stransted�. Atvyk� net du rusai ir vienas vyras i� Suomijos. Neskaitant Vestlano ir Helgelano vaikinų. O kur dar merginos i� Steigeno ir Lofoteno. �monės kraustosi ir i� �emyno gilumos. Visi aplinkinių namų u�kaboriai ir kambariai prisikim��.

Naujieji laikai, pasak Olaiseno, atvėr� naujus kelius ir naujas galimybes. Slėnių gyventojų, kurie, atsikraust� su visa manta, plė�ia dirvonus �iaurinėje pusėje ir s�smaukoje, taip pat nereikia pamir�ti. Jie Stranstede perkasi batus ir miltus, kaip ir kiti �monės. Reinsnesas mirusiesiems. Greitai ten nebeliksi� jokio gyvio, i�skyrus peles ir skruzdėles.

Ta�iau �Grand� vie�butis laikosi gerai, tvirtino banko valdytojas. Ponia Dina į Stranstedo Taupom�jį bank� neseniai įdėjusi nema�� sumel�. Kiek tiksliai? Ne, tokiais klausimais jis itin skrupulingai pais�s konfidencialumo!

Advokatas galėjo papasakoti, jog daktaras Grenelvas veikiausiai gav�s pinigin� param� i� motinos, kai pirko senojo daktaro nam�. Jis nenorėjo daugiau su niekuo to aptarinėti, i�skyrus laikra��io redaktorių, ta�iau vis tiek paai�kėsi�.

Jie susirinko. Auk�ti ir �emakilmiai, jauni ir seni. �ymūs �monės ir visi kiti. Buvo para�yta plakatuose ant stulpų ir sienų. �irdingai pra�omas kiekvienas! Veltui!

Stranstede į savo namus niekas bet ko nekviesdavo. Miestelis i�kilo, nes ka�kas turėjo k� parduoti. Augo kaip ant mielių, tad �monės įtikėjo, jog tai svarbiausia. Pirkti ir parduoti. Kuo varg�ai �iaip u�siima vien tam, kad pramistų, i� esmės nesvarbu. Tegu d�iaugiasi tuo, kas yra.

�monės sėdėjo ant kėd�ių ir stoviniavo pasieniuose. Visi langai atlapoti, nes tiek liaudies skleidė kelių koklinių krosnių �ilum�. Lengvos baltos u�uolaidos kaip burės skleidėsi ant palangių.

Pa�iame priekyje nurodytoje vietoje kartu su Olaisenu sėdėjo Sara. Girdėjo, kaip jis Anai ir Dinai pasakė, jog Hana, deja, susirgusi. I� dalies tiesa. Ji nenorėjo dabar apie tai galvoti.

Jos akys krypo į did�iulį rudmargį blizgantį daikt� salės gale. Jis buvo atidarytas. Stovėjo atskleid�s visus savo slaptuosius vidurius.

Liauna lazdelė laikė dangtį. Rodės, jis gali bet kada u�sitrenkti kirsdamas per rankas ar kakl� stovin�iajam �alia. Ant kėdės, beveik pasislėpusi u� palmės, sėdėjo Ana dangi�ka aksomine suknele. Ji turėjo pirmoji skambinti fortepijonu.

Sara prisiminė tuos kartus, kai trumpam prisėsdavo prie pianino Reinsnese. Ta�iau jai niekada nepavykdavo pasimokyti. Vis kas nors sutrukdydavo. Kai atvyko Ana, ji suprato, kad niekada negalės taip groti. Taigi liovėsi.

�iuo metu, be rūpinimosi Hana ir dviem berniukais, nebelabai kam likdavo laiko. Skųstis nesiskundė, nes vargo nematė. Ir d�iaugėsi, kad ji � ne Hana. Kelet� kartų taisėsi apie visk� para�yti į Amerik�. Ta�iau nenorėjo jiems kelti rūpes�ių. Dabar jie turėjo �emės ir gerus kaimynus.

Atėjo probstas su �mona ir atsisėdo į pirm�j� eil�. �ypsodamiesi linktelėjo Anai. �i atsakė nepasikeitusia i�rai�ka. Prisispaudusi prie sav�s laikė natas.

Probstui patiko �velnioji daktaro �monelė, netikėtai galėdavusi sutramdyti juos visus. Sunku buvo pamir�ti jos skundus, lai�kus, į kuriuos turėdavai atsakyti.

Nelengva buvo įtikinti �vietimo komisij�, jog dirbti į nauj�j� mokykl� reikia paskirti j�, o ne suomį, kuris mokinius daugiau lupa, nei moko.

Vis dėlto geriausia Anos Grenelv savybė tai, kad jo pra�oma gieda ba�ny�ioje. Kai jis, stovėdamas presbiterijoje, regėdavo j� auk�tai chore, ji būdavo neįkainojamas instrumentas, ne � atgij�s �ventas paveikslas.

Parapijie�iai padorumo dėlei turėdavo sėdėti nugara, taigi j� matydavo tik jis.

Kartais, ypa� giedodama Peterio Daso giesmes, ji taip pakeldavo rankas, jog jis prisimindavo �vent�jį Ambraziejų. �velnus autoritetas, įsikūnij�s s��iningumas.

Probstas pastebėjo, jog tais sekmadieniais, kai būdavo pasikviet�s An�, �monės kitaip klausydavosi pamokslo. Tarytum paklydusių avių bandai giesmėmis ji suteikdavo ramyb� ir atverdavo protus Dievo �od�iui. Probstas mielai ateidavo pasiklausyti, kai ji skambindavo pianinu �Grand� vie�butyje, ta�iau tikrasis jos pa�aukimas buvo perteikti �ventus dalykus. Kai giedodavo akmeninėje ba�ny�ioje, darydavo tai Vie�paties � ir probsto � garbei.

Pasienyje sėdėjo ta, kuri daktar� Grenelv� pa�inojo nuo jaunystės laikų. Atėjo ne dėl koncerto, bet pamatyti daktaro. Ta�iau nei�sidavė. Tai nerei�kia, kad ji nemyli savo vyro, gink Dieve! Kas �ia blogo, jei pa�iūrės į �mogų, kuris prisimerk�s klausosi muzikos.

Ji visada ateidavo pasiklausyti, kai grodavo ponia Dina arba daktaro �mona, nes tuomet da�nai būdavo ir jis. Jeigu, viskam pasibaigus, ji neskubėdavo i�eiti, jis su ja pasisveikindavo ir pasiteiraudavo apie dvynukus, kuriuos priėm�s.

Ji taip d�iaugdavosi nors retkar�iais galėdama regėti tas tamsias blakstienas. Ilgas ir riestas, svyran�ias ant skruostų. �iūrėjo į tamsų sprand� ir pe�ius. Kumpos nosies profilį, i�didų smakr�. Ir lūpų kamputį, kuris visada taikydavosi kilti auk�tyn. Kiek atsiki�usi� apatin� lūp�. Duobut� smakre. Tarsi Kūrėjas būtų suman�s j� įdėti į skruost�, bet paliko nepasiek�s tos vietos.

Ji juto keist� d�iaugsm�. O gal vis dėlto liūdesį? Dabar jis persibraukė ranka plaukus. Bejėgi�ku judesiu. Tarsi �inodamas.

Advokatas, sėdintis su �mona antroje eilėje, daugiau m�stė apie daktaro silpnavali�kum�. Kartais, kai būdavo linksmai nusiteik�s, patraukdavo jį per dantį sakydamas, jog galiausiai daktaras pats turės susimokėti u� tai, kad �monės leid�iasi jo gydomi.

Tiesa, kodėl jam nebūti gailia�ird�iam, jei motina visko pertekusi.

�mona nemėgo tokių �nekų, taigi jis apie tai nekalbėdavo prie moterų.

Advokatui į akis krito naujas daktaro kostiumas, kurį �is vilkėjo su atsainiu natūralumu. Tai jį �iek tiek suerzino.

Keli vyrai rūkė lauke prie atvirų durų. Zakristijonas prane�ė redaktoriui, jog daktaras buvo atėj�s į neturto komisijos posėdį ir įrodinėjo, jog reikia padidinti �alpos fond�.

Redaktorius paku�dėjo, jog daktaras, be jokios abejonės, turi politiko gyslel�. Galbūt jį net remia įtakingi �monės? Pavyzd�iui, ponia Dina? Jis pats nelink�s skintis kelio alkūnėmis. Betgi ne visada prasimu�ėliams dera būti prie�akyje. Zakristijonas pritarė. Ta�iau baiminosi, kad Olaisenui pasirodys savaime suprantama, jog jis � senojo vir�ai�io įpėdinis.

Redaktoriui tai buvo ne naujiena, ta�iau jis pasakė, jog nuomonės, matyt, pasidalijusios apylygiai. Zakristijonas įsikar��iav�s puolė tvirtinti, jog daugum� sudaro tie, kuriems Olaisenas kaip krislas akyje. Jis pernelyg ūmus ir nepaken�ia, kad jam kas prie�tarautų. Be to, ir taip turi didel� vald�i�. Kiltų grėsmė, kad visk� pakreips sau naudinga linkme.

Staiga redaktorius nieko nebenorėjo apie tai �inoti. Zakristijonas prisiminė, kas jį įdarbino.

� Taigi! � gana garsiai suku�dėjo jis.

Įsismagin�s parei�kė, jog i� kopenhagietės profesoriaus dukros i�eitų geresnė vir�aitienė negu i� sodininkės Hanos Olaisen, kuri am�inai su pilvu.

Į tokias pastabas redaktorius neatsakinėjo. Viskam yra ribos. Vis dėlto ar�iausiai stovintys sumetė, kas ir kaip. T� patį vakar� pasklido gandas, jog kada nors daktaras Grenelvas taps vir�ai�iu.

Banko valdytojas santūriai sėdėjo prie sienos. Atėjo vienas, nes �mona jau senokai sirguliuoja. Jis buvo į septint� de�imtį įkop�s ponas, nusimanantis ne vien apie banko indėlius.

�įvakar įsidėmėjo, jog ponia Dina vilki juod� matinio �ilko suknel�. Jai pajudėjus rasdavosi įdomūs �e�ėliai ir formos. I�kirptė buvo tokia gili, jog masinte masino �vilgsnį. Net ir tų, kuriuos tai piktina, pamanė jis. Suknelės liemuo gana stand�iai priglud�s. Jis matė, kad ji be korseto. Gal kiek nepadoru, bet kodėl gi ne? Taip pat jokio nėrinio ar papuo�alo.

O timp� ant rankos u�siri�o be reikalo. Tikriausiai pasiskolino i� daktaro, kad plati rankovė neu�kristų ant violon�elės stygų.

Ilgus tamsius plaukus su ry�kiai �ilomis gijomis buvo sukėlusi ir laisvai sugnybusi sagtimi, kuri jam priminė vė�lio kiaut�. I� po sijono blausiai �vietė �ilkinės kojinės.

Banko valdytojas ramiai ap�iūrinėjo formas po gilia i�kirpte. U�mesdamas koj� ant kojos, timptelėjo kle�n�, kad i�saugotų briaun�, ir prisiminė praėjusį koncert�. Laukė, kad ponia Dina įsitaisytų prie violon�elės, pasilenktų prie jos ir � atsiduotų.

Jaunesnysis Vilfredo Olaiseno brolis Pederis stoviniavo �alia durų neapsispr�sdamas, ar jam būti lauke, ar viduje. Ta�iau kai vie�bu�io patarnautoja u�darė duris, nutarė įeiti.

Jis neturėjo su kuo �nektelėti ar atsisėsti kartu, ta�iau prie to buvo priprat�s. Kadangi jam neatrodė, jog k� nors nusimano apie or�, niekada nesugalvodavo, k� pasakyti. Ir taip nuo tada, kai vasaros prad�ioje grį�o i� Tronjemo. Ten, brolio remiamas pinigais, i�silaikė vidurinės mokyklos egzaminus.

Jo akį patraukė daktaro mergaitė varinėmis garbanomis. Ji sėdėjo u� palmės su daktaro �mona. �iandien plaukus buvo su�ukavusi auk�tyn ir prispaudusi lankeliu.

Sakoma, ji keistoka ir galinti nei i� �io, nei i� to nugriūti tampoma traukulių. Be to, rankinėje visur ne�iojasi juod� Biblij�, nes mano, kad nuo to i�gis. �iandien ji vilki ilg� balto muslino suknel� ir atrodo pikta. O gal tokia ir yra.

Dabar Dina �engė į priekį ir visus pasveikino susirinkus pagerbti naujojo namų instrumento. Ji papasakojo apie kelion� jūromis, kuri� jam tek� atlaikyti. T� patį keli� įveikusi ir pati. Tada pa�nekėjo apie Henrio E. Steinvėjaus sūnus, kurie i� Amerikos atvyko į Hamburg� dirbti fortepijonų.

�Hamburgas � puiki vieta!� � pamanė Pederis Olaisenas. Ten turbūt ir laivus stato.

Kas anks�iau nebuvo lank�si �Grand� vie�butyje ar negirdėj� jos kalbant, suprato ne�inoj�, jog ponia Dina nesustodama gali i�berti tiek �od�ių. Ji turėjo ka�ko, kas neskatino noro su ja bi�iuliautis.

Ka�kuo grėsminga moteris, kuri gali, visk� palikusi, tarytum dingti i� �io pasaulio. Paskui be baimės sugrį�ti ir nusipirkti vie�butį bei pus� laivų statyklos.

Kad su redaktoriumi, banko valdytoju ir probstu ji akivaizd�iai lengviau rasdavo bendr� kalb� negu su poniomis, niekam ne geriau.

Advokatas spėjo, kad visa turėtų atrodyti nepaprastai keista varguomenei, arti i�tvirkimo ribos � daugumai �monių ir kone įtartina � privilegijuotiesiems. Jam buvo smagu. Miestelyje jis gyvena tik metus, bet jau puoselėja viltį pakliūti į rinktin� draugij�.

Ana Grenelv nuėjo prie fortepijono, atsisėdo ir abiem rankomis susibraukė aplink save sijonus. Tada atsivertė natas ir pasakė paskambinsianti Roberto �umano �Novelet�, Opus 21, Nr. 1. Paskui savoti�kai svajinga i�rai�ka atkragino galv�.

Staliui ka�kas atsistojo skersai gerklės, ir jis nieko negalėjo padaryti. Liaunutė daktaro �mona tarytum varė pikt�sias dvasias.

Ir paskui jas guodė tylutėliais kliunktelėjimais. Kaip �nab�desys ar tai, k� galima tik nujausti. Sakytum, angelas skambina arfa dangaus skliauto auk�tybėse. Tik i�rinktiesiems.

Ir staiga � �ėlsmas. Kaip jos kūne gali slypėti �itiek jėgos? Lyg dirbtų stogdenge ar akmenskalde. Ir staigūs stabtelėjimai. Kūnas sustingdavo, o garsai gyvendavo nuosav� gyvenim� tarp sienų. Kaip varpelis ar aidas i� anapus?

Kai jis jau tardavosi i�sigelbėj�s, ji ūmiai liuoktelėdavo ant visų juodų ir baltų klavi�ų, lyg nuo to priklausytų gyvybė ar mirtis.

Pir�tai lakstė pasiutusiu grei�iu, kūnas purtėjo, plaukai plaikstėsi ant kaktos. Dangi�kai �ydra būtybė tai gū�ėsi, tai tiesėsi! Nugara i�siriesdavo, lyg laukdama smūgio lazda, o po akimirkos i�sitiesdavo iki pat vir�ugalvio. Kaip triumfuojanti banga.

I� kur ėmėsi tiek spėkų? Juk niekaip negalėjo kilti i� smulkutės kopenhagietės? Ir kaip ji įstengė jas ten i�laikyti? Įsivedė ir nustūmė, kad lyg skiedras bla�kytų �ėlstanti jūra.

Stalius u�gniau�ė kosulį kepure prisidengdamas veid�. Jis nekaltas, jog ka�kas atsistojo skersai gerklės. Kentė tol, kol i�try�ko a�aros.

Kai mirė paskutiniai garsai, tapo nepakeliamai tylu. Niekas nedrįso pajudėti. Ploti niekam neatėjo į galv�. Kol nepradėjo Dina. Ramiai, ta�iau gan įsakmiai.

�monės suprato. Paleido, k� ilgai laikė u�spaud�, ir susi�avėj� ėmė pliauk�ėti delnais. Plojimas persimetė į porcelian� spintose ir ropines ant bufeto.

Ana atsistojo ir nuleidusi rankas �emai nusilenkė. Paskui dar kart� ir dar. Ta�iau plojimams nebuvo galo. Niekas nenorėjo susitepti tuo, jog liovėsi pirmutinis, nors ponia Dina seniausiai nebepliauk�ėjo.

Galiausiai ji pakilo ir �ypsodamasi pasakė, kad koncertas jokiu būdu dar nesibaigė, nes dabar dainuos Karna, akompanuos Ana.

Pederis Olaisenas �iūrėjo į mergait�, kuri atsistojo prie fortepijono vir� pilvo sunertomis rankomis. Ji praskėtė kojas, kol daktaro �mona prane�ė, kad jos atliks �uberto �Akl� berniuk�� ir �Upėtakį�. Dar pasakė, kieno �od�iai, bet jis neįsidėmėjo. Pederis matė tik būtyb� �alia fortepijono. Jis susiki�o rankas į ki�enes ir atsi�liejo į sien�. Taip jautėsi stovįs tvirtai.

Ji buvo dar vaikas. Jis vos į�iūrėjo dvi ma�as sagutes suknelės krūtinėje. Ta�iau atrodė kone senyva.

Jis niekada nesusim�stė, ar jam patinka dainavimas. Ir �od�ių daug nesuprato, nors ir kaldavo vokie�ių kalbos pamokas. Ta�iau bly�kus piktas veidelis, apsuptas varinės veltenos, buvo keis�iausia, k� jam kada nors teko regėti.

Balsas plaukė labai mink�tai, beveik kaip juokas, ir visai nepanė�ėjo į rimt� jos veid�.

Pederis pajuto lengv� spaudim� po krūtine. Tas jausmas nepaliaujamai augo, kol jis spoksojo ir rijo seiles. Spoksojo ir rijo seiles.

Neatitoko, kol vėl neprapliupo audringi plojimai.

Ponia Dina atsisėdo su violon�ele tarp kelių ir prane�ė, kad toliau jos su Ana pagros Bramso sonat� violon�elei ir fortepijonui, pirm� ir tre�i� dalį. Tarp dalių neplojama.

Kai ji taip pasakė, net tie, kas nebuvo suvok� anks�iau, suprato, kad klausytis fortepijono ir violon�elės muzikos nėra tas pat, kaip klausytis rylos ar keliaujan�ių muzikantų.

Reikia prisitaikyti prie tam tikros tvarkos. Yra taisyklės, kurių privalu laikytis. Negali kada įsigeid�s reik�ti susi�avėjimo. Ar pagarbinimo � kaip atverstieji, pamokslininkui pasakius �amen�. �ia turi laukti, kol gausi vis� paskirt� k�snelį.

Kokio dyd�io jis bus, paslaptis. Tiesiog reikia sulaikyti kvėpavim� ir laukti, kol kas nors i� nusimanan�iųjų pradės ploti, o tada su dideliu palengvėjimu galėsi pagausinti plojimus.

Ta�iau ir tie, kas i� paskutiniųjų visada stengdavosi tinkamai elgtis, pajuto subtili� nuotaik�, kuri įsivyravo nuo pirmosios gaidos.

Ponia Dina palinko prie violon�elės, lūpų kampu�ius nuleisdama kiek �emyn, tarsi būtų bulius, puolantis juos panarinta galva.

Tada įsiterpė fortepijonas, ir instrumentai lydėjo vienas kit� su savoti�ka lygiaverte ramybe. Kaip apsivalymas arba didelis liūdesys. Nuo pirmojo stryko judesio juos įtraukė Dinos susikaupimas. Kūnas, atkartojantis ritm�. Strykas, prat�siantis rank�. Kaip �aka. Arba lyg ji būtų savo pa�ios rankos vergė. Pasmerkta grėsmingam, tamsiam dudenimui i� violon�elės gelmės.

Ir vėl tas ritmas, tarsi trauktų jį i� savo pa�ios vidurių. �aismingas siautulys. Kur pati jėga nematoma, neįvardijama.

Probsto �mona nuo�ird�iai �avėjosi. Kad įmanoma, jog Ana Grenelv, sėdinti prie did�iojo instrumento, gali sekti violon�el�, rodos, net nepersimesdama su ponia Dina �vilgsniu. Kad dr�sina juos visus, �viesesnėmis gaidomis praskaidrindama tamsų melancholi�k� skambesį.

Jai dingtelėjo, jog muzika vienaip ar kitaip susijusi su gyvenimu ir �monėmis. Joje susipina visos būties nuotaikos ir įvykiai.

Violon�elė grumeno tarytum jos vyras, kuris beveik niekada nepasakydavo pikto �od�io, ta�iau ūmiai tū�davo ir kirsdavo, kai to ma�iausiai tikėdavaisi, kaip �įryt. Grumeno ir grumeno. Kol protestuodamas trenkė fortepijonas, jau sotus violon�elės tamsios tironijos. Tas įtū�is i�siliejo į meloding� i�sivadavim�, abiejų pa�nekesį.

Klausydamasi ji suprato, jog ne i� blogos valios jis i�liejo ant jos savo pyktį, nors ji niekaip negalėjo būti kalta. Suprato dar daugiau. Kad ji turi teis� gintis, kaip �įryt.

Dievas ir jai davė bals�. Jos neturi grau�ti s��inė dėl to, jog praranda kantryb�, kai vyras elgiasi neteisingai.

Ma�a to, ji yra instrumentas, kurį Dievas pastatė jam prie �ono, kad ai�kintų ir rodytų keli�. Todėl ir ji turi teis� būti i�klausyta. Lygiai kaip fortepijono balsas.

Kai jos u�baigė koncfert� Bramso kūriniu �Minnelied�, probstienė pajuto, tarsi dienos nesutarimas būtų grį��s atgal, į jų kūnus. Su krauju nukeliav�s tiesiai į �irdį. Taip atėjo apsivalymas ir atleidimas. Tai, ko ji tro�ko nesumanydama ko nors papra�yti.

2 skyrius

Daktaro namas buvo baltai da�ytas, su �aliais langų apvadais. Stūksojo kiek nuo�aliau, tarp keturių nedidelių �ermuk�nių kalvos viduryje. Turėjo trejas laukujės duris, vieneriomis daugiau nei Reinsnese. Mat į tė�io kabinet� pirmame auk�te galėjai patekti tiesiai i� lauko. �iaip namas, Karnos galva, nebuvo kuo nors ypatingas. Mat nepriminė Reinsneso.

I� savo kambario antrame auk�te ji galėjo matyti jūr�. Bet turėdavo �vilgsniu persikelti per lauk�, piln� sniego arba rūg�tynių, tris apgriuvusius tvartus, du �emus pilkus namus be apdailos ir daug bjaurių prieplaukos sandėlių.

Pakrantės �ia tokios nykios. Akmenuotos ir rudos nuo dvokian�ių dumblių. Smėlio su kriauklelėmis beveik nėra. I� prad�ių j� tai pykdė. Tada ji liovėsi vaik��ioti j paplūdimį. Dabar �ia gyvena ketverius metus ir beveik pamir�o, kad esama baltų krantų.

Kai jie nuvykdavo į Reinsnes�, ji prisimindavo. Vis dar apsipildavo a�aromis, kai priartėdavo ir kai i�plaukdavo. Tėtis su Ana jos nebeguosdavo. Palaukdavo, kol nusiramins, tada kalbėdavo.

Kai Reinsnes� ji pamatė pirm� kart� po i�sikraustymo, j� i�tiko toks stiprus priepuolis, jog neprisiminė, kaip buvo i�kelta i� valties ir nune�ta į nam�. O atsipeikėjusi jų nepa�ino.

Vėlai vakare suvokė, jog �alia Ana. Sėdėjo prie lovos ir �nekėjo, kad dėl visko kalta ji. Norėjo su Karna persikelti atgal į Reinsnes�. Bet jie abu suprato, jog neįmanoma.

Kit� dien� tėtis pasikvietė j� ir pasakė, kad tokie stiprūs priepuoliai neturi pasikartoti.

� Ver�iau pasistenk priprasti prie Stranstedo, nes gyvensime �ia!

� Tu tik su manimi taip negra�iai kalbi. Niekada su kitais ligoniais! � atsakė ji.

� Tu nesi ligonė! Tiesiog eikvoji jėgas dalykams, kurių neįmanoma pakeisti!

� A� net neturiu teisės griūti? � su�uko ji.

� Juk gali pabandyt atsispirti! � pasakė tėtis.

� Nemaniau, kad tu toks kvailas! � pravirko Karna ir pagrasino, jog kit� kart� prie� griūdama nuo visų pasislėps, ir jie niekada jos nesuras.

Tuomet Ana suėmė tė�iui u� rankos. Kol laikė, pir�tai tapo baltutėliai.

� Man geriau griūvan�ios mergaitės negu kvaili vyrai! � tarė ji.

Kai jie manė j� miegant, pro kambario duris ji nugirdo, kaip jie apie tai kalba. Ana vis dar pyko ant tė�io ir vadino jį neprotingu.

� Turiu i�bandyti visk�! Pagalvok, jei galė�iau j� priversti, kad sukauptų visas savyje slypin�ias jėgas? Prie� nuomarį.

� Juk neįmanoma, � tarė Ana.

� Yra �inoma, jog tai vyksta smegenyse. Tad kodėl gi ne?

� Bet tu negali jai to u�krauti.

� Kaip kitaip tai padaryti?

Tada ji i�girdo Anos juok�. Paskui tė�io. Taigi jie nesusipyko dėl jos.

Vėliau ji m�stydavo apie tai. Tėtis tiki, jog gali padėti jėgos. Karnos jėgos. Jeigu manytų kaip profesorius, kad jos galva turi defekt�, taip nesakytų.

Stinė sakė, ji turi ne�iotis Biblij�, o tėtis kalba apie jėgas. Ji pavargo nuo viso to. Kodėl ji ne kaip kiti, kurie laksto sau ir niekada negriūna?

Nors tada ji buvo ma�a, gerai prisiminė, nuo ko prasidėjo kraustymasis. Vos tik kas nors i�tardavo �odį �Stranstedas�, jai suskausdavo pilv�.

Ten i�vykdavo tėtis, palikdamas jas vienas. O kai jo nebūdavo, Ana papilkdavo. Ten mo�iutė buvo taip u�siėmusi, jog labai retai u�sukdavo į sve�ius. Ten Ana j� pasiimdavo, kai turėdavo pamokų.

Prie� i�sikraustant ji su niekuo negalėjo artimiau susipa�inti, nes vaikai tik laukdavo, kada ji grius, kad galėtų pasi�iūrėti.

Kai Ana būdavo �alia, jie su ja kalbėdavo. Bet kai ji likdavo su vaikais viena, tie tik spoksodavo. Galbūt matyti, kad jos galva turi defekt�.

Ji guodė save prisigalvodama apie Stransted� visokios bjaurasties. Kad �monės, kuriuos ten sutinka, atrodo �lyk�tūs. Kad tik nedaugelis namų nuda�yti. Kad vaikai snarglėti. Keliai � tokie purvini, jog lyjant lietui reikia �okinėti per akmenis. Kad niekas i� pa�įstamų �monių, i�skyrus probst�, neturi stiklinės spintos su knygomis. Ir daug kitų dalykų prisimindavo reikalui esant, paskui vėl pamir�davo.

I� tikrųjų kraustymasis prasidėjo tuokart po Kalėdų, kai tėtis nelauktai paskyrė dien� ligoniams priimti. Ana baisiai įnir�o. Pasidarė ne pilka ir nelaiminga, bet raudona, i� jos liejosi �od�iai. Galiausiai, vaik��iodama prie�ais pianin�, ji su�uko:

� Jie gali be tav�s apsieiti! Girdi?

� Ne, negali! � tyliai atsakė tėtis ir mostelėjo galva Bergljotai i�eiti i� kambario. � Karna, būk gera, atne�k �Praktinės medicinos �urnal��. Pasiimsiu. Jis guli ant mano naktinio staliuko.

Ana vėl susitraukė.

Karna nusprendė palaikyti An�, nors �inojo, kad teisus tėtis.

� Nene�iu! � atrė�ė.

Tėtis pa�iūrėjo i�plėstomis akimis. Tada persibraukė plaukus ir pasisuko į An�.

� Tu kurstai vaik�!

Jo balsas buvo ledinis. Tarsi Ana būtų blogiau visko.

� Nedrįsk taip kalbėti su Ana! � su�uko Karna, pajutusi atkaklum�.

Tėtis priėjo prie jos ir suėmė u� sprando kaip kokį �unytį.

� Sėskis! � paliepė tarsi �uniui.

Atsisėdo ir pats.

� Ana! Karna! Dėl Dievo meilės! Nesipykime! Kitaip man �is gyvenimas bus nebemielas.

Tuomet Ana pravirko.

� Atleisk man! � pasakė ji ir i�lėkė i� kambario.

Greitai grį�o su tė�io �urnalu ir įdėjo jam į krep�į. Ji nebeverkė.

Kol Anos nebuvo kambaryje, tėtis nė kartelio ne�vilgtelėjo į Karn�.

Netrukus jis i�keliavo, o ji jo nepalydėjo į prieplauk�.

Ta�iau po tos dienos buvo nuspr�sta, kad jie kraustysis į Stransted�.

Prie� kraustym�si ji da�nai m�stydavo, jog mo�iutė kalta, kad jie turi i�sikelti. Nors �inojo: viskas dėl to, jog tėtis tapo apylinkės gydytoju ir i�tisai turi būti Stranstede.

Dar dėl Anos. Ji tapo beveik permatoma. Ypa� po to, kai jie at�ventė Kalėdas ir visi, kurie buvo atvyk� į sve�ius, i�keliavo. Tėtis irgi.

Ji vaik�tinėjo po namus apsisupusi dviem �aliais ir vis� laik� kartojo:

� Bergljota! �ia juk �alta?

Bergljota ne�ė anglis, malkas ir be paliovos kūreno.

I�imtininkų troba buvo taip u�pustyta, jog nesimatė virtuvės langų. Katė dergė kampuose, nes nenorėjo eiti į lauk�.

Vien� dien� ir Bergljota susikrovė mant�. Turinti padėti mo�iutei vie�butyje. Mat negalėjo atsisakyti metinės dviejų �imtų kronų algos, nemokamo valgio ir pastogės.

Parkeliavus mo�iutei, visi ėmė palikti Reinsnes�. Karna nusprendė, jog tai mo�iutės kaltė.

Ta�iau sve�iuodamasi �Grand� vie�butyje suprasdavo, kad mo�iutė �ia perkėlė d�iaugsm�. Ana juokdavosi ten būdama. Jos trise grodavo ir dainuodavo.

T� dien�, kai tėtis grį��s namo prane�ė, jog telieka susikrauti daiktus ir keltis, d�iaugsm� ji pamir�o. Nuėjusi į kambarėlį, suniurkė raudon�j� suknel�. Juto, kokia mink�ta, bet nepaisė. Negailestingai pagrūdo po lova.

Ta�iau naktį Karna pabudo, nes suknelė per �iu�inį degino. Tiesė į j� raudonas rankas. Taigi teko atsikelti ir j� i�traukti.

Ji pasiėmė j� po antklode. Prie sav�s. Suknelė kvepėjo ta mo�iute, kuri kadaise gyveno palėpėje.

Kol gulėjo ir klausėsi, kaip vijoklinės ro�ės spygliais brū�uoja į lango stikl�, prisiminė, k� buvo u�mir�usi. Kad mo�iutė atve�ė į Reinsnes� d�iaugsm�. Paskui pasiėmė į Stransted�, taigi nenuostabu, kad Anai pasidarė liūdna.

Bet jeigu d�iaugsmas pas mo�iut� Stranstede, vadinasi, ten taip pat galima gyventi?

Tikriausiai ir Ana tai suprato. Nes kit� dien� po to, kai jai pasakė, kad jie i�sikels, Ana kasė snieg�. Nukasė vis� keli� nuo namo iki jūros.

Grį�o vidun nebepilka. Panė�ėjo į ranka pie�t� porcelianinį angel� ant kalėdinės eglės.

Kai tarnaitė jai priminė, kad jau seniai praėjo trylikta diena po Kalėdų, Ana pasakė:

� Paliksime egl� iki Velykų. Tada vis tiek i�sikelsime!

Tarnaitė i�sigandusi spruko į virtuv� ir u�darė duris. O Ana

atsisėdo prie pianino ir vis� prie�piet� grojo ir dainavo velykines giesmes.

Kai viskas buvo i�versta ir daiktus reikėjo sukrauti j dė�utes ir dė�es, ji nubudo vidury nakties taip perpykusi ant mo�iutės, jog diegė vidurius. Pyktis atėjo i� sapno, nors jo negalėjo prisiminti.

Kol stengėsi i�sibudinti, pajuto artėjant priepuolį. Tikriausiai spėjo atsistoti, nes atsipeikėjo ant grindų skaudama galva, lyg būtų susitrenkusi. Ji neįstengė pa�aukti Anos ar tė�io, nes dar nejuto lie�uvio.

Tada pro u�daryt� lang� įėjo Stinė. Atsisėdo ant stalo ir pama�u mataravo kojomis, �iūrėdama į Karn�.

� Pamir�ai, k� tau sakiau? Turi skaityti Biblij�.

Buvo taip �alta. �iluma seniausiai i�ėjusi. Ji norėjo k� nors atsakyti, ta�iau nepajėgė.

Tada Stinė nu�oko nuo stalo ir padėjo jai nusigauti iki knygų spintos. Turėjo tvirtas rankas, nors ir buvo Amerikoje.

I� prad�ių Karna negalėjo atsistoti, kad atidarytų spint�, bet Stinė j� stumtelėjo. Ir balsas buvo toks ai�kus.

� �Jie grimzta ir krenta, bet mes stovime tiesūs�. Prisimink tai!

Galiausiai Karnai pavyko atidaryti spint�. Prietemoje vos galėjo j� į�iūrėti. Biblij�. Kai paėmė j�, pajuto. Ji gyva.

Did�ioji knygų spinta veikiausiai stovėjo �ia dar nuo tada, kai tėtis buvo ma�as berniukas ir kambarėlyje gyveno motu�ė Karena. Karna perskaitė daug knygų. Ir Ana skaitydavo jas balsu. Prie kai kurių jos grį�davo ir grį�davo.

Kai Karna buvo visai ma�a, jai leisdavo tik �iūrėti į knygas per stikl�. Ji prisiminė, kaip atsitūpusi �altame pavir�iuje spausdavo pir�tų atspaudus.

Kai kurios knygos alsavo. Tos, kurių nugarėlės ir kampai buvo tikros odos. Kaip Biblija. Ji da�nai apie tai galvodavo. Ka�kas turi mirti, kad pasakojimai taptų gyvi.

Pa�velgusi į karvės ar arklio akis, tai matydavo. Tokiose akyse prasideda visos istorijos.

Kai jie persikraustė į daktaro nam�, spinta buvo atve�ta ir pastatyta svetainėje. Tai �tai koks Stranstedas. Negali sau turėti net knygų spintos.

Dina da�nai prie keturių akių �nektelėdavo su jaunuoju Pederiu Olaisenu. Tas vaikinas tiko viskam. Galėjo dirbti mūrininko, kalvio, ra�tved�io, tinklininko darb�. Be to, buvo geras taikytojas kilus nepasitenkinimui tarp darbininkų.

Paprastai jis daug nekalbėdavo. Dėl to vyresni vyrai netekdavo amo, kai i�girsdavo jį trumpai ir ai�kiai pasakant tai, k� jie, rodės, visada galvojo.

Pats Olaisenas ilgainiui paskendo begalėje reikalų ir skundėsi Dinai, jog visur reikia įdarbinti vis daugiau �monių.

Pederio dantys buvo beveik tokie pat balti kaip brolio, bet �iaip giminystė nekrito į akis.

Din�, matyt, labiau domino skirtumai nei pana�ybės. Kuo geriau pa�ino Pederį, tuo ai�kiau darėsi, jog jis ir galva dirba kitaip negu brolis.

Kai Vilfredas postringaudavo sūpuodamasis ant kulnų taip, jog �viesūs kar�iai tirtėdavo, Pederis, apkrit�s neklusniais gelsvais kirp�iais, rimtai klausydavo. Kitaip ir būti negalėjo turint galvoje jo jaun� am�ių.

Nors taip pat gim�s atokiame �here, kur turėtų vien jūrkrankliai ir kirai perėtis, Pederis baigė mokslus Tronjeme. Per tuos metus, kol buvo i�vyk�s, Vilfredas suprato, kad brolis yra nepamainomas.

Pederis norėjo tapti in�inieriumi. O tam, kad sukauptų reikiam� sum� pinigų, dirbo pas savo galing�jį brolį k� tik nutverdamas.

I� prad�ių nemokamai gyveno pas Olaisenus. Kol Vilfredui pasirodė, jog Hana jam pernelyg maloni. Tada Pederis buvo perkeltas į nedidelį kambarėlį u� kalvės. �is buvo toks ma�as, jog Pederis turėjo nupjauti dalį lovos ir miegoti pusiausėdom.

Niekas negirdėjo, kad jis skųstųsi. Be to, vargu ar jam labai skaudėjo �irdį i�vengus brolio prie�iūros ir kieto kum��io.

Turbūt sunkiau buvo pakelti tai, jog �inojo antausių gaunant ir Han�.

Vilfredas turėjo savų silpnybių, kurias paveldėjo i� jų bendro tėvo. Taigi �chere Pederis kentėdavo nuo abiejų. Galvai apsaugoti i�moko keleto paprastų gudrybių. Svarbiausia i�silenkti smūgio ir niekada nekirsti atgal.

Tėvo kum��iai, laimei, ilsėjosi kapinėse. O Vilfredo buvo kaip audra. Niekada ne�inodavai, kada u�grius. Tik būdavo ai�ku, kad praeis. Iki kito karto.

Pederis buvo pernelyg drovus, kad būtų i�drįs�s pa�iūrėti į Han�, kol nekrito pirmieji smūgiai. Tada juodu tarsi suartino bendras likimas. Jis matė, kad Hana gra�i, nors kartais būdavo vienos mėlynės ir niekur neidavo i� namų.

O su Sara jis galėdavo i� reikalo persimesti keliais �od�iais neimdamas mik�ioti. Ji rai�avo. Dėl to jautėsi ramus, jog neims i� jo �aipytis.

Pa�i� persikraustymo dien� pylos gavo tik Pederis. Viskas dėl to, jog padėjo Hanai perne�ti komod� į miegam�jį, kai namuose nieko daugiau nebuvo. Kaip tik tuo metu Vilfredas grį�o namo.

Brolio įtū�į Pederis sutiko kaip gamtos gaival�. Apmaudauti būtų berg�d�ia. Vyras, kaupiantis pinigus tam, kad taptų in�inieriumi, ties� sakant, neturi laiko tokiems dalykams. Tiesiog reikia stengtis pasprukti prie� trenkiant griausmui.

Ta�iau tada jis susim�stė apie tai, k� i�gyvena Hana.

Vien� dien� Dina u�ėjo į kontor� po to, kai Olaisenas ir vyrai buvo i�ėj� namo.

Pirmiausia i�vydo kėdut�, ant kurios buvo kepaliukas duonos ir kavos puodelis. Kertėje atsuk�s nugar� stovėjo Pederis, �iūruodamasis puskubilyje su vandeniu. Ji skubiai praėjo pro �alį ir u�lipo į kontor�.

Po valandėlės nulipo �emyn ir u�vedė kalb� nei�siduodama, kad jį matė. Paai�kino pasiėmusi mėnesin� s�skait�, kuri� pateik�s Olaisenas. Mat popierius tvarkanti ji, nors para�o teisė, kaip sakoma, priklauso jam.

Pederis linktelėjo bandydamas įvertinti paties nukalt� sraigt�. Primerkė vien� akį ir įsi�iūrėjo. Buvo apsivilk�s beveik �varius mar�kinius.

Dina priėjo artyn.

� Vargai po darbo valandų gamindamas sraigt�? � paklausė ji.

� Tai ne vargas. Tiesiog pabaigiau. Rytoj galėsiu imtis ko nors kito.

Ji ap�iūrėjo gaminį.

� Mokeisi kalvystės?

� Ma�iau, kaip kiti daro, � droviai atsakė jis.

Ji pastovėjo tylėdama, paskui tarė:

� Kas atsitiko, kad nebegyveni pas Olaisenus?

Jis dirstelėjo į j�.

� Man ir �ia visai gerai.

� Bet ne taip kaip pas juos?

� Na, ne.

� Susipykote?

Jis nusigr�ė ir padėjo sraigt�.

� Geriau, kad gyvenu �ia.

� Ar tai kaip nors susij� su tuo, kad Hana nepasirodė koncerte ir dvi savaitės nei�eina i� namų?

Sutrik�s jis pa�velgė į j� �ydru �vilgsniu. Tada be �od�ių maktelėjo galva.

Kai Dina nusipirko vie�butį, paai�kėjo, jog su pirkiniu jos �inion perėjo ir buvusio savininko na�lė.

Olaisenas įspėjo, jog �i moteris veikiausiai sukels daugiau rūpes�ių, negu duos naudos. Vis dėlto Dina kol kas pasiliko j� virtuvėje. I� prad�ių toji Rūta noriai dirbo kartu, buvo kone nuolanki.

Ta�iau po kurio laiko pasirodė, kad ji nesuvokia, jog pasikeitė savininkas.

� Mes visada �itaip darėme! � pareik�davo Rūta ir manydavo, jog tuo viskas pasakyta.

Dar blogiau, kad sudarius sandėrį jautėsi ir pati apmulkinta, ir kepėjas apgautas. Ne tas pats, ar valdai vie�butį, ar kepi duon� i�sinuomotame rūsyje. Kai pasiskųsdavo broliui, jis visada atsakydavo �od�iais, kurie jam suteikdavo �iokio tokio prana�umo:

� Para�as, duotas vargui prispaudus, pakeitė ne vieno bėd�iaus gyvenim�.

Kepėjas nurydavo i�didum� ir sesers nepasitenkinim�.

Ta�iau Dina neturėjo tiek kantrybės.

Vien� dien�, atėjusi į valgom�jį, ji i�girdo Rūt� rimtai kertantis su �uvų kokybės tikrintoju i� Bergeno, kuris pusry�ių u�sisakė kiau�inienės su la�iniais.

� Tokių patiekalų mes negaminame, mums per brangu! � grie�tai at�ovė Rūta.

Dina gana �altai papra�ė j� eiti į virtuv� kepti kiau�inienės ir atsiųsti padavėj�.

Tada paai�kėjo, jog Rūta jai buvo davusi laisvadienį. Dina įsivedė j� į kambarėlį tarp valgomojo ir virtuvės ir paklausė:

� Vadinasi, nenorite dirbti vien virtuvėje, pageidaujate būti ir padavėja?

Niekas gyvenime na�lės Olesen nebuvo pavadin�s padavėja! Ji nulėkė į virtuv� ir i� nuoskaudos apsiraudojo.

Ta�iau kas naiviai tiki, jog moterų a�aros rei�kia pasidavim�, menkai jas pa�įsta. Dina, ko gero, pa�inojo geriau.

Tiesa, klientas akimoju gavo kiau�inienės su la�iniais, ta�iau per t� laik� spėjo subr�sti planas, kaip i� esmės susidoroti su Dina.

Savait� platinamos paskalos apie asmeninius Dinos įpro�ius ir ne pa�ias geriausias savybes, jos i�laidum� ir didybės manij� pagaliau pasiekė Dinos ausis.

I� prad�ių tai tebuvo nuogirdos, kurias pavyko sugaudyti Sarai. Mat �i jau kadai labinosi su visais, su kuriais vertėjo.

Rūtai Olesen teko i�eiti i� darbo t� pa�i� dien�.

� Ar taip atsidėkojama mano velioniui vyrui?! � su�uko moteris.

� A� jūsų vyro nepa�inojau. Tiesiog nusipirkau vie�butį. Tai verslo reikalas. Ir pageidauju, kad �ia dirbantys �monės linkėtų gero vie�bu�iui ir jo klientams, � atsakė Dina.

� Kurgi man pasidėti?

� Jums teks pasitarti su broliu. Pirmiausia turite i�mokti valdyt lie�uvį! Negaliu laikyti �monių, kurie skleid�ia apkalbas ir �mei�t�. Noriu, kad būtų elgiamasi pagal s��iningo verslo taisykles.

Tikriausiai niekada jokia moteris, dama, tarnaitė ar kek�ė, kitai nėra sakiusi tokių siaubingų dalykų. Na�lė pagra�ino kaip įmanydama ir visiems, kas netingėjo klausytis, dėstė, kad Rein- sneso Dina turinti tiek į�ūlios puikybės, jog negali pak�sti, kad pas j� dirbtų �monės, nesielgiantys pagal verslo taisykles!

Tai tapo prie�od�iu, kuris prigijo ir vartotas įvairiomis progomis. Kas, kad buvo i� verslo srities. Jam suteikta daugybė kitų prasmių. Pavyzd�iui, �elgtis pagal verslo taisykles� galėjo reik�ti �bizūnu palaikyti namuose drausm� ar �cukraus gabalėlis pasidalijamas lygiai perpus, tre�iajam asmeniui nė nenutuokiant, jog i�vis kas nors buvo dalijama�.

Prie�odis taip pat nuskambėdavo vyri�kuose pokalbiuose, paai�kėjus, jog visi vyrų nutarimai eina �uniui ant uodegos, kai bobos juos įvilioja į pinkles norėdamos pasiekti savo.

�iaip ar taip, Dina Stranstede įsigijo prie��. �Grand� vie�bu�io rūsyje �i turėjo brolį kepėj�.

Dina, matyt, �inojo, kad kiekvienam nedraugui atsverti pravartu turėti bent de�imt s�jungininkų. Ji siuntinėjo kvietimus Stranstedo įtakingiesiems. Pirm�jį kart� pakvietė ir �monas.

Jaunojo telegrafisto buvo ma�oka kepurė ir pernelyg didelės ausys. Ta�iau gudrumo jam nestigo, nes apie gautas ar i�siųstas telegramas kalbėdavo tik su i�rinktaisiais.

Kitas asmuo, kuriam vertėjo skirti tam tikro blaivaus atvirumo, buvo redaktorius, u�kietėj�s senbernis, taigi jam niekas netrukdė m�styti kelias mintis vienu metu.

Tas atvirumas ne tiek rei�kė vie�us susitikimus, kiek asmeninį bendravim� prie �achmatų lentos. Dina su juo �aisdavo savoti�k� grogo �aidim�. Tais vakarais visas �Grand� vie�butis pakvipdavo cigarų dūmais.

Svarbiausia būdavo ne �achmatų lenta, juolab ne grogas. Būdavo �aid�iama ne tylomis, kaip būtų pageidav� drausmingi �achmatininkai. Ta�iau pa�nekesiai vykdavo pusbalsiu, ap�viesdami ir vien�, ir kit�.

Kad redaktorius sėdi priva�ioje Dinos Grenelv svetainėje u� u�darų durų, kartais u�trukdamas ilgiau kaip iki pusiaunak�io, galėjo pasirodyti nepadoru, tik �monėms neatėjo į galv�.

Visų pirma, tai buvo jokia paslaptis. Antra, redaktorius ne i� tų, kuriuos �monės tuoj pat siedavo su kūni�kais paklydimais ir tuo, kas neįvardijama. Tre�ia, galingųjų teisė būti nepakaltinamiems.

Redaktoriaus įtakingumas ir padėtis visuomenėje niekam nekėlė abejonių. Neapsimokėjo skleisti apie jį paskalų. Be to, jis �inojo, ko nenutuokė telegrafistas. Įrodymų tam netrūko. Pakakdavo vieno jo sakinio nedidelėje �inutėje, kad varg�as �mogus pasijustų netek�s garbės ir su�lugdytas.

Dinos padėtis buvo ne tokia ai�ki. Ta�iau moters, kuri �mones permato kiaurai, ver�iau pasisaugoti. Jei nesi tiek įskaudintas kaip Rūta Olesen. Savo nuomon� ji i�sakydavo ir pa�te, ir krautuvėse. Kartais ir garlaivio krantinėje, kur �od�iai skriedavo vėjo grei�iu ir, nespėjus nė apsidairyti, tapdavo bendra nuosavybe.

Ta�iau kai kam Dinos �achmatų partijos su redaktoriumi sukėlė nerim�, ir tai buvo laikra��io globėjas ir krik�to tėvas Vilfredas Olaisenas.

I�gird�s apie tai pirm� kart�, po redakcijos susirinkimo jis tarė:

� Girdėjau, vakar vakare �aidei �achmatais su mano kompanione?

� Kas sakė? � trumpai paklausė Olufas Liungas, �iupo skrybėl� ir, nelaukdamas atsakymo, atsisveikino.

Kad redaktorius, kurį pats įdarbino, taip nemandagiai elgiasi, jog net nelaukia atsakymo, Vilfred� Olaisen� į�eidė. Jis nuėjo į laivų statykl� ir valand� zujo tarp lango ir kontoros pulto.

Ta�iau nebuvo i� tų, kurie ilgai gie�ia apmaud�. Po valandos Olaisenas u�simetė i�mokti �aist �achmatais.

Parėj�s namo, atskleidė savo sumanym� Hanai. �i nei suniekino, nei palaikė, tik priminė, jog �achmatai yra �aidimas dviem. Vadinasi, net Hana �ino, kad jo nuosavo laikra��io redaktorius su Dina �aid�ia �achmatais prie keturių akių?

Ta�iau Olaisen� greit atvėsino mintis apie kapital�. Absoliu�iai nepamainom� kapital�, kurio ji neabejotinai turi daugiau.

Jis nusprendė susitaikyti su padėtimi ir ver�iau vis� dėmesį skirti tiems, kurie turi galios padaryti jį vir�ai�iu. Banko valdytojui, kuris paskolino jam pinigų laivų statyklai. Telegrafistui, kuris minėjo, jog Dina turtingesnė, nei pati skelbiasi. Galbūt dar senajam vir�ai�iui?

Hanai jis tai sakė ne kart�. Kai taps vir�ai�iu, į visk� bus galima pa�iūrėti i� teisingo ta�ko. Stranstedui jis reikalingas. Juk dabar kaip i�manydami tvarkosi sukrio�� bejėgiai seniai.

Argi ponia Dina nėra tiesiai pasakiusi?

� Ko gero, tapsi vir�ai�iu, Olaisenai!

Ir argi nepasidarė Stranstede taip, jog kai k� nors pasako Dina, visi pamir�ta, kad ji moteri�kė? Ar jie ne kompanionai?

Bendraudama su Vilfredu Olaisenu, Dina grie�tai skyrė verslo reikalus nuo asmeninių. Kalbos apie versl� vykdavo kontoroje ir niekur kitur. Kai Hana ar kas kitas būdavo �alia, � arba pobūviuose, � ji niekada nedarydavo jam akibrok�tų. Vis dėlto susidarė �iokį tokį vaizd�, kas per ma�ina yra Vilfredas Olaisenas.

Tai u�duo�iai ji įdarbino ir Sar�. Nei priva�iuose, nei dalykiniuose pokalbiuose nematė būtinybės priminti vyri�kiui, kas atsitiko Hanai senajame Benjamino kabinete. Ta�iau kai paai�kė-' jo, kad Hana vėl laukiasi, Dina vienintelė jo nepasveikino.

Ne visi Dinos �alininkai buvo taip akivaizd�iai matomi kaip redaktorius Liungas. Nedraugai � tuo labiau. Įskaudinta padavėja galėjo pridaryti daug �alos. Ta�iau neverta pamir�ti ir to, kiek tinklų tamsiose kertėse gali priregzti į�eistas padlai�ys.

Tokioms �inioms surinkti galėjo būti naudinga pasikviesti �lakelio kavos kepėjo padėjėj�, kai jis būdavo apėj�s rat� su duonos ve�imėliu. Ir duoti �io to prie kavos.

Diena Malvinui prasidėdavo, kai kitiems �monėms dar būdavo naktis. Jis pa�inojo daugum� lapinų, dirban�ių savo juod� darb�. Mat kad ir kokie būtų, duonos jiems reikia.

4 skyrius

Vien� dien� Karna nugirdo juos �nekantis apie j�. Durys į koridorių buvo pravertos. Ji tylutėliai stovėjo ant laiptų, norėdama i�narplioti iki galo vien� mintį. Tada i�girdo An�.

� Karna labai imli mokslui. Bet atmintis tokia trumpa. Nemanau, kad galėtume j� siųsti į Troms� mergai�ių mokyklon.

� Pa�iūrėsime. Juk dar keleri metai, � pasakė tėtis.

Karna suprato, kad jie kalba apie jos yding� galv�.

Kaip įmanydama tyliau ji vėl u�lipo laiptais į vir�ų, nes juk �inojo, kad verkti nėra prasmės. Ji taip pat �inojo, kad Ana nenorėjo nieko pikta taip pasakydama.

Vis dėlto ji ėmė galvoti apie tai, jog girdėjo j� suklystant du kartus, kai ji skambino pirmajame fortepijono koncerte.

Mo�iutė sakė niekada negirdėjusi Anos taip gerai skambinant. Ir tai galėjo būti tiesa. Ta�iau viduryje greitos frazės tre�iojoje Bramso dalyje Ana padarė klaid�! Mo�iutė juk taip pat turėjo i�girsti? Ir vis tiek ji nusprendė, kad koncerte gros Ana, o ne Karna.

Ar dėl to, kad mo�iutė bijojo gėdos, kuri� būtų patyrusi jai nugriuvus?

� Kit� kart�, � pa�adėjo mo�iutė. � Galėsi i�mokti vis� program�, kuri� pati grosi. Vien tu!

Bet tai nebuvo tas pats.

Ana suklydo! Ir kadangi tokie dalykai An� taip paveikdavo, jog ji tapdavo kaip nesava, Karna negalėjo jos net paerzinti. Bet Ana, ko gero, jautė, kad ji �ino.

Kai kada Ana su ja �nekėdavosi apie visk�, kas tik �audavo į galv�. Jos grodavo ir dainuodavo. Gal dėl to, jog Ana teturėjo mo�iut� ir j�? Tėtis nesiskaitė, nes jis buvo ir visų kitų.

Neretai Ana pasakodavo tokius dalykus, apie kuriuos Karna neturėjo �aliausio supratimo. Kartais ji pamanydavo, kad Ana mielai norėtų turėti ma�� vaikelį. Bet ji nesiry�o paklausti.

�i� vasar� mo�iutė į �Grand� vie�butį kartu su jais pakvietė kavos ir Olaisenus. Tėtis ir Ana veikiausiai nustebo. Bet jie nieko nesakė.

Karna pastebėjo, kad Anos veidas keistai persimainė, kai tėtis pasisodino ma�iausi� Olaisenų berniuk� ant kelių, nes �is pargriuvo ir u�sigavo. I� viso jų buvo trys. Du jauniausi beveik pametinukai. Ana pakilo ir prie kiekvieno prine�ė lėk�t� su sumu�tiniais. Keista. Mo�iutė turi tarnai�ių tokiam darbui.

Kai Olaisenai i�ėjo, mo�iutė pasakė, kad Hanai turėtų būti nelengva su tiek ma�ylių. Ana pasidarė tarsi nereikalinga ir nepratarė nė �od�io.

Tėtis pernelyg linksmai pridūrė:

� Turbūt kiek įgrysta, kai aplinkui nuolat �urmuliuoja tiek gyvybės!

Mo�iutė paved�iojo akimis nuo vieno prie kito, paskui Karn� paklausė, kaip jai ir visiems kitiems sekasi mokykloje pas nauj�jį seminarist�.

� Jis nemoka taip įdomiai pasakoti kaip Ana. Tik klausinėja mus u�duotų pamokų.

Ana pasakė, kad seminaristas gabus, tik gal per jaunas.

� Jis juk draugi�kas, ar ne, Karna?

Ana visada gindavo �mones, jeigu jie jai nieko pikta nebūdavo padar�. Pastaruoju metu Karna da�nai įsigeisdavo jai paprie�tarauti pati ne�inodama kodėl. Tiesiog taip pasidarė.

� Jis moka tik dvi dainas ir por� giesmių. Ir tas pa�ias dainuoja klaidingai. Be to, Em� �aukia Edna, o Brit� � Berita ir supyksta, kai jos neatsiliepia.

� K� jis daro, kai tu nugriūni? � paklausė mo�iutė.

� Tada lekia į pradinės mokyklos klas� kviesti Anos. Kart�, kai Anos ten nebuvo, vienas i� berniukų pasakė, kad tai nepavojinga.

� O pati? Kaip pati jautiesi? � paklausė mo�iutė.

� A�? Na, a� bandau neatrodyti pavojinga.

Tada mo�iutė nusijuokė. Tėtis su Ana taip pat prajuko. Buvo savoti�kai gera. Kad jie juokiasi.

Vėliau, kai Karna sulakstė į kiem� ir vėl norėjo eiti į valgom�jį, i�girdo, kad jie kalbasi apie Olaisenus.

� Suprantu, bet ar būtinai reikėjo pakviesti juos �ia kaip tik tada, kai turėjome ateiti mes? � susierzin�s pasakė tėtis.

� Taip, retkar�iais reikia, � tarė mo�iutė.

� Nuo to �mogėno man... man...

� Bet tu juk turėsi susitikti su juo bendraudamas su sveikatos ir neturto komisijomis.

� Kaip?

� Jis bus vir�aitis.

� Jau nuspr�sta?

� Taip.

� Kas sugebėjo jį prastumti?

� Man reikia kompaniono mero.

� Dina!

� Tu esi daugeliu at�vilgių protingas, Benjaminai. �monėms reikia tokių kaip tu. Bet būtent dabar man reikalingas Olaisenas. Todėl i�rinktas bus jis.

Karna įėjo, bet niekas jos nepaisė. Ji matė, kad tėtis supyk�s, ta�iau jis susivaldė ir gū�telėjo.

� Kaip tu sugebi, Dina? � paklausė Ana ir sukikeno.

� Darau taip, kad tam tikri asmenys patikėtų, jog tai buvo jų mintis.

� Įdedi pinigus į bank� ir �aidi �achmatais su redaktoriumi? � paklausė tėtis ir taip pat nusijuokė.

� Juk negali laikyti pinigų skardinėje dė�utėje. O redaktorius yra geras �achmatininkas. Be to, a� pati pasirinkau �i� viet�.

� Stransted�? Kuris parklupdė Reinsnes�? � pasakė tėtis ir nustojo �ypsotis.

� Todėl ir pasirinkau, � tarė mo�iutė. Ir dar pasakė: � Ana! Karna! �emi�kiems dalykams sugai�ome vis� dien�. Bet a� gavau natų i� Kristianijos. Vakaras bus skirtas sieloms!

Tėtis sėdėjo ir klausėsi. Ta�iau neprimerkė akių ir neatsilo�ė kaip paprastai. Sėdėjo ant kėdės kra�to ir atrodė taip, tarsi būtų kelyje, ka�kur kitur.

Ir kol skambėjo muzika, o Karna dainavo �Ich fuhr ūber Meer�, ji suprato, kad tėtis visi�kai vieni�as.

Karna buvo prigulusi, bet vėl atsikėlė. Prie� nueidama prie lango, taip pat m�stė apie tėtį. Tikriausiai dėl to ir neu�migo.

I� galvos nėjo Hanos berniukai. Ji prisiminė, k� jai ka�kada pasakojo Isakas. Kodėl Olaisenas mu�a Han�. Ir k� paklaustas atsakė tėtis: �Tik Olaisenas gali būti Hanos vaikų tėvas�.

Ir ka�k� apie gėd�. Gėda? Turbūt tai blogiau negu būti neturtingam. �įvakar tėtis paėmė Hanos vaik� ant kelių. Ir Olaisenas akimirk� liovėsi tar�k�s apie in�inierių ir keli� į pietus. Bet Ana visai be reikalo visiems prine�ė sumu�tinių lėk�t�.

Gamtovaizdis ir namai �mėk�ojo lengvame rūke nery�kūs ir netikrovi�ki. Ji prisiminė, kaip �iūrėdavo pro kambarėlio lang� Reinsnese. Lygiai kaip dabar. Ir kol ji �itaip stovėjo, kontūrai u� lango tarsi sutirpo, i�nyko. Ji m�stė apie An�, kuri irgi kone i�nyko, kai tėtis pasiėmė ant kelių ma�elį. Ar tėtis matė An�?

Paskui ji pagalvojo apie tėtį, kuris i� tikrųjų visada nepritaria mo�iutei, bet valdosi, kaip �įvakar. Ji matė daug kartų. Ir Ana, ir jis varinėja mintis, apie kurias niekada neprasitaria. Net vienas kitam?

Veidu ėmė riedėti a�aros. Ta�iau ji negalėjo pasakyti, ar dėl kitų, ar dėl sav�s.

O dar tas kitas dalykas. Persimainymas. Kūnas be paliovos kei�iasi. Pastaruoju metu ji jautėsi taip, tarsi būtų nebe jos.

�iurpu, kai kūnas ima taip pana�ėti į suaugusios moters. Ji ne�inojo, ar to nori. Suaugėliai vis� laik� ka�kuo apsimetinėja. Galbūt jie taip pat apsimeta j� mylį?

Ana kartais pasakodavo, k� i�gyvena ir kaip jau�iasi. Bet tėtis liovėsi apie tai kalbėj�s. Ka�k� padarė Stranstedas, manė ji.

Galbūt tėtis nebepastebi Anos ir jos? Gal jos tapo kaip Reinsnesas? Yra ten vis� laik�, ir tiek. Ir niekam nerūpi.

Kai Karna t� rudenį pradėjo eiti į nauj�j� mokykl� zakristijono sodyboje, ji įsikalbėjo su mergaite, vardu Birgita. Atsitiko taip, kad Birgita pargriuvo ir susi�eidė, taigi Karna parsivedė j� namo, kad tėtis i� kelio i�rankiotų �virg�d�.

Birgita gyveno prie pat laivų statyklos. Jos akys buvo tokios i�g�stingos, kad dėl tos i�rai�kos beveik negalėjai suprasti, kaip ji pati atrodo. Veidelis buvo siauras ir i�bly�k�s, plaukai, primenantys geltonojo vasarinio mo�iutės �alio kutus, labai tvarkingai supinti.

Jos motina skalbė �monėms ir visada dėl ko nors pykdavo. Blogiausia būdavo ne �od�iai, bet tai, kaip ji juos i�tardavo. Jos riksmas panė�ėjo į pavasarinį katinų koncert�.

Birgita susigū�davo ir labiausiai, ko gero, norėdavo sprukti lauk, kai jos mama prabildavo. Bet ne visada galėdavo.

Vien� dien� Karna pietavo kartu su Birgitos �eima, nes Birgita pasakė, kad ji daugyb� kartų valgė daktaro namuose.

Ji nebuvo pasiruo�usi i�vysti tiek �nairų �vilgsnių prie stalo. Dviejų vyresniųjų Birgitos brolių ir tėvų. Visi turėjo įprastas mėlynas akis. Visi�kai vienodas.

I� prad�ių jie nieko nekalbėjo. Siuntė ratu bulves, lupo jas ir dėjo lupenas tiesiai ant ceratinės staltiesės. Birgitos motina tiesiog i� puodo padalijo �uvies. Puodas stovėjo ant plok��io akmens, pakloto vidury stalo.

Galbūt jie spoksojo todėl, kad jos keistos akys, arba laukė, kada ji grius. I� tiesų jai tereikėjo pasakyti, kad �iandien to nebus. Bet nepasakė. Juk negali būti visai tuo tikra.

Ji nusilupo bulv� ir paliko lupenas ant lėk�tės kra�to. Tada ka�kas atsitiko.

Pro virtuvės lang� praėjo sena moteris, ir Birgitos mama garsiai suaimanavo. Senut� ji vadino Degtinės Stela.

� �iandien vėlyva! � su�ir�kė ji ir i�siviepė, tarsi kalbėtų apie k� nors �lyk�taus.

Birgita susigū�ė ir į niek� ne�iūrėjo. Karna pamanė, kad draugei būtų geriau, jei kas nors k� pasakytų.

� Kaip? � paklausė ji.

Bet tada vėl visi i�pūtė j j� akis. O Birgitos mama tarė:

� Velkasi pro �ia kiekvien� dien�. Lekia į Olaiseno laivų statykl� ir pra�inėja anglių. Bet ji kojų nepavelka.

� Girta, ar nematai? � nusi�iepė vyriausiasis brolis.

Tada jis pa�oko nuo stalo, pabeldė į lang� ir pagrasino senei kum��iu.

� Sėsk ir ėsk! � sugriaudėjo Birgitos tėvas.

Ta�iau brolis jo nepaisė. Jis pamėgd�iojo, kaip ji sliūkina pro �alį su cinkuotu kibiru vienoje rankoje ir lazda kitoje.

� Ji pametė kibiro �s�! Prisiri�o virv�! Che che che! Ar matei t� jos apskretusi� languot� prijuost�? K�? Ta pati vasar� ir �iem�, � nusiviepė brolis ir linksmai pa�iūrėjo į Karn�.

� Tikriausiai kad nesusiteptų ne�dama anglis, � pasakė ji.

Tada broliai susi�valgė.

Karna nebenorėjo bulvių su �uvimi. Buvo soti.

Birgitos motina ėmė kalbėti apie Degtinės Stel�, tarsi būtų nuodėmė ne�ioti prijuost� ant �alio ir megztinio.

� Kodėl jai niekas neprive�a tiek anglių, kad u�tektų vis� �iem�? � tyliai paklausė Karna.

Tada visi nustojo kramtyti.

Birgitos tėvas pra�iojo burn�. Tarp dantų buvo �uvies. Tada jis u�si�iaupė ir pa�iulpė. Atrodė, tarsi ka�k� būtų suman�s, bet apsigalvojo. Pasmeigė peiliu gabal� ir įstūmė gerklėn.

Vis dar niekas jai neatsakė. Karna suprato ne to paklaususi.

Ana būtų pasakiusi, kad elementaraus mandagumo taisyklės reikalauja atsakyti, kai kas nors klausia. Galima pasakyti, tarkim: �Deja, ne�inau�. Arba: �Apie tai, matyt, reiks pasiteirauti k� nors kit��. Bet atsakyti reikia.

� Ji tokia girta, jog visur valkiojasi, apskretusi savo mė�lu, � galiausiai tarė Birgitos mama ir ėmė tvarkyti stal�, dar visiems nebaigus valgyti. � Ji turėtų būti u�daryta! � kalbėjo toliau nuo virtuvės stalelio.

� Ar ji pavojinga? � paklausė Karna ir pati i�girdo, kad balsas ne visai tvirtas.

� Cha! Pavojinga � ne... Bet tikrai pami�usi! � pasakė Birgitos tėvas.

Jis sodriai atsirūgo ir sunkiai pakilo nuo stalo.

Nuo tos dienos ji tapo Birgitai draugi�kesnė. Per pertraukas dalijo jai spalvotus paveikslėlius ir pyragai�ius. Gerai ne�inojo, ar dėl to, kad jos gaila, ar kad j� mėgsta.

Birgita atsidėkojo paklausdama mokytoj�, ar negalinti sėdėti �alia Karnos, nes niekas daugiau ten nesėdi. Jai buvo leista. Bet mokytojas įspėjo, kad ji turinti nepamir�ti, jog Karna kartais griūna.

� Man nusispjaut, � su�nab�dėjo Birgita silpnu balseliu.

Nuo tada Birgita ir ji buvo tarsi viena.

Karna, bendraudama su Birgita, turėdavo progų sutikti įvairiausių �monių. Jos mama priklausė blaivybės draugijai. Taigi ir ji ten nuėjo. I�girdo apie pragai�tį, �lyk��iuosius velnio la�us. Matyt, dėl to Birgitos mama taip nemėgo girtuoklės Stelos.

Karna suprato, jog ir Reinsnese, ir daktaro namuose baisiai daug pragai�ties. K� jau kalbėti apie �Grand� vie�butį pas mo�iut�.

Suaugusieji gėrė vyn�, degtin�, konjak� � visko nė nei�vardysi. Skyrėsi, matyt, tik tuo, jog nebuvo varg�ai ir nepra�inėjo anglių. Ana kas vakar� prie� mieg� i�gerdavo taur� portveino. Ta�iau Birgitai ji apie tai neprasitarė.

Birgitos mama taip pat eidavo klausytis keliaujan�io pamokslininko. Kai ji apie tai pasakė tė�iui, �is parei�kė, kad geriau vaik��ioti į ba�ny�i�. Bet paprastomis dienomis ten nieko nevykdavo. Taigi ji su Birgita lankėsi pas pamokslinink�.

Jis rengė susirinkimus ve�iko troboje. Ten buvo tamsu, ank�ta ir kvepėdavo kepta �uvimi. Ta�iau Karna juto, jog jai ten patinka. Pliu�as, kutai ir kambarinės gėlės. Be to, �monės juokiasi, verkia ir puola ant �emės. Ir gieda!

Atėjusi pirm�kart, ji garsiai giedojo kartu su visais ir nepastebėjo, kad galiausiai stojo tyla. Vėliau stengdavosi susilaikyti. Bet nebūdavo lengva.

Pamokslininkas paglostė jai galv� ir pagyrė, kad gra�iai giedanti Dievui. Tuomet ji susigėdo, nes �inojo giedanti pati sau.

� Karna visada ne�iojasi krep�yje Biblij�, � su�nab�dėjo Birgita.

Pamokslininkas labai susijaudino ir papra�ė parodyti. Sprukdama pro duris i�girdo jį klausiant, kas ji tokia.

� Tai daktaro Karna, ji serga nuomariu, � pasigirdo balsas jai u� nugaros.

Ir pamokslininkas pa�aukė j� grį�ti, tada u�traukė ��lovė Vie�pa�iui�. Ta�iau ji nieku gyvu nebūtų i�drįsusi atsisukti.

Dvi dienas ji pyko ant Birgitos, kam toji i�plepėjo apie Biblij�. Paskui tarsi pamir�o. O gal atsileido dėl to, jog Birgitos veidas visai pajuodo.

Po kurio laiko ji vėl įsidr�sino ten nueiti. Stengėsi negiedoti. Ta�iau neįstengė. Ji nesiry�o ne�tis Biblijos. Taigi bet kada galėjo nugriūti. Bet nesijaudino. Mat �monės tolyd�io klaupėsi ant kelių ir tampėsi. Nors tėtis nebūtų to pavadin�s stipriais traukuliais. Kai kurie verkė ir be atvangos kalbėjo apie nuodėmingus �mones ir girtuoklystės pragai�tį.

Ji negalėjo �iūrėti nė į vien� �mogų nepagalvodama, kaip jie gyvena su savo kaltėmis. Ar jie tokie kaip Birgitos mama, kuri ie�ko tik svetimų nuodėmių? Karna nujautė, jog turbūt sunkiausia pamatyti kitų nuodėmes. Juk negali tiksliai �inoti. O nuosavos visada kartu.

Ji surado, kas apie tai pasakyta Jertrūdos Biblijoje, ir i�siai�kino, jog visa, k� nuodėmingi ir girtaujantys �monės �iais laikais daro, �udydami savo sielas, darė ir anuomet. Nuo to jai kiek pasitaisė nuotaika. Vadinasi, Ana, tėtis ir mo�iutė nėra blogesni u� daugelį biblinių herojų.

Ji perskaitė apie nuodėm�, kuri, matyt, yra baisiau nei nu�udyti �mogų. Tai paleistuvybė. Tada tokius nusidėjėlius u�mėtydavo akmenimis. Dabar taip nedaroma. Ta�iau Olaisenas, ne kas kitas, turi būti Hanos vaikų tėvas.

Jis apkaltino tėtį tuo, ko niekam nevalia sakyti. Todėl ji nemėgo Olaiseno, nors �is būdavo malonus ir niekada negailėdavo gra�ių �od�ių mo�iutei ir jai, kai jos ateidavo į laivų statykl�.

Karna suprato, jog ne visuomet smagiausia kalbėtis su tais, kurie knaisiojasi po kitų nuodėmes. Bent ne akis į akį. Ta�iau pas pamokslinink� visi vienu metu murmėdavo ir �ūkaudavo. Būdavo kraupoka, bet įdomu.

Namai, kuriuose ji lankydavosi su Birgita, da�niausiai būdavo skurdūs, bet labai �varūs. Keturiuose i� jų kabojo Jėzaus, tildan�io audr�, atvaizdas. Gra�u. Jėzus � kaip i� akies trauktas Olaisenas. Tai nepatiko.

Niekur ji nematė jokios knygos, i�skyrus katekizm�, giesmyn� ir Biblij�. Nei pianino.

Kai �monės imdavo pasakoti, kalbėdavo apie tai, kas įvyko krantinėje arba u� lango.

Karnos supratimu, antras pagal nepatrauklum� �monių u�siėmimas, po buvimo tikru varg�u, kaip girtuoklė Stela, yra ie�koti nuodėmės. Taigi nenuostabu, jog retkar�iais jiems reikia susirinkti į krūv� pagiedoti ir paklūp�ioti.

Jai atrodė, jog �monės, gyvenantys salose ir toliau nuo jūros, palei fiordus, kitokie. Kartais tėtis j� pasiimdavo kartu, taigi ji girdėdavo juos meld�iantis ir giedant, kai kas nors sunkiai sirgdavo.

Bet jie ne�nekėdavo apie nuodėm�. Jiems taip pat buvo nė motais, kas para�yta laikra�tyje ar kas nuspr�sta vals�iaus taryboje. Kas atvyko į Stransted� ir kurie gaisrai yra padegimai. O dar nesibaigian�ios kalbos apie �uvis...

Galėjai pamanyti, jog �monės, gyvenantys u�kampyje, kur tėra vienas namas ar du, dar nesurado nuodėmės. Jie atrodė visi�kai ramūs prie� Diev�. Kalbėdavo apie Jį lyg apie savo pusbrolį. Pana�iai, kaip �nekėdavo Stinė.

Karna manė, kad visas tas triuk�mas dėl nuodėmės būdingas tik Stranstedui.

Kitas dalykas, jai įstrig�s Stranstede, buvo kalbos apie pinigus. Kad ir apie k� visi �nekėtų, i� paskos it vikriai sprunkan�ios pelės uodega vilkdavosi didelės ir ma�os pinigų sumos.

Kartais ir mo�iutė pra�nekdavo apie pinigus. Bet niekada neminėdavo skai�ių. Vadindavo kapitalu ir pelnu. Ir niekada neprasi�iodavo apie tai prie stalo.

Karnos supratimu, Stranstede viskas kilo i� to, jog namai taip glaud�iai sustatyti. I� tikrųjų vietos netrūko. Visi būtų galėj� turėti nema�� laisvos �emės plot� tarp sav�s ir kaimyno. Ar bent nedidelį lopinėlį. Ta�iau namai kone �liejosi vienas prie kito.

Kai gyveni taip arti, juk visk� matai ir galbūt nebereikia tiek daug ai�kinti. I�skyrus tuos du dalykus. Nuodėm� ir pinigus.

Tik persikėlus gyventi į Stransted�, j� ėmė grau�ti Reinsneso ilgesys. Pirm�j� vasar� ji nuplė�ė dvi poras batų, nes labai da�nai spardė akmenis. Galiausiai tėtis pasakė, kad jai teks vaik��ioti basai.

Tada ji nusiavė ir basomis kojomis kelias valandas vaik��iojo po akmenuot� paplūdimį. Kai grį�o namo, tėtis turėjo jas sutvarstyti. Jis plūdo ir tvarstė. Daugiau tvarstė, nei plūdo.

� A� eisiu namo į Reinsnes�! � parei�kė ji.

� Nepajėgsi. Per tolimas kelias, � atsakė jis.

� A� pykstu ant tav�s, kad mes turime �ia būti!

� Tai ne pyktis, tik sielvartas, � tarė tėtis.

� Kas tai yra?

Jis valandėl� pagalvojo, tada pakėlė rankas prie veido, lyg būtų u�kliud�s voratinklį ir dabar norėtų jį nusibraukti.

� Kai buvau tokio am�iaus kaip tu, man buvo lygiai taip pat, ir negalėjau prisipa�inti, jog sielvartauju.

Tada ji linktelėjo, nes, matyt, taip ir yra.

Tėtis pasisodino j� ant kelių, sūpavo ir pūtė į sprand�.

� Atrodo, svarbiausi dalykai gyvenime prasideda arba baigiasi sielvartu. Turi d�iaugtis, kad jis aplankė tave prad�ioje, taigi viskas praeis, � pasakė jis ir dar papūtė jai didįjį kojos pir�t�.

Vėliau ji visada prisimindavo, kaip jis atrodė priki��s burn� prie jos kojos ir i� apa�ios rimtai �velgdamas į j�.

Ji pamanė: �Ar tėtis, kokį matau dabar, toks yra i� tikrųjų?�

5 skyrius

Jo pakviesti atėjo Sara. Konradėlis jau tre�ia para kar��iuoj�s ir nepa�įst�s nei Hanos, nei jos.

Daktaro namuose buvo k� tik po vakarienės. Benjaminas nuėjo į kabinet� pasiimti, ko jam gali prireikti. Paskui u�simetė palt� ir i�lėkė.

Pūgoje jie akimirksniu pabalo. Pūpsojo auk�tos pusnys. Jei ne namų eilė, būtų buv� sunku matyti, kur kelias.

Sara bėgo greitai, nors ir �lub�iodama, bet ma�um� atsiliko įkalnėje. Po valandėlės jį pasivijo.

� Kodėl anks�iau nekvietėte daktaro? � su�niok�tė jis.

� Hana nenorėjo.

� Kodėl?

� Dėl Olaiseno.

� Ar jis nenori kviesti daktaro, kai vaikas serga?

� Ne�inau, � pasakė ji u�dususi.

Jie brido u�pustytu keliu, į nugar� pu�iant vėjui.

� Papasakok, kaip vaikas jau�iasi.

� Baisiai kreguoja. Dreba kre�iamas drugio. Kosėja kaip tikras senis.

� Kada prasidėjo?

� Prie� tris dienas, vis blogyn ir blogyn.

Jis paspartino �ingsnį, bet ji neatsiliko.

� Kaip sekasi naujajam vir�ai�iui? � staiga paklausė.

Ji ne i�kart atsakė, bet paskui tarė:

� Tai geriau, tai blogiau.

� K� rei�kia blogiau? � su�nyp�tė jis.

� Kai ima siautėti, � su�vok�tė Sara.

� Ar �inai, kas jam sukelia t� siautulį?

� Paskutinį kart� tai, kad Dina u� savo pinigus vėl i�leido Pederį į Tronjem�. Jis mokysis taisyti ma�inas, o Olaiseno nebuvo nė atsiklausta.

� Jis juk i�metė savo brolį i� namų.

� Taip niekas nesako.

� O kaip sako?

� Kad Pederis turi pien� nuo lūpų nusid�iovinti.

Jis pamanė, jog Dina galėtų ir nesiki�ti į Olaisenų �eimos reikalus. Vadinasi, dabar dėl to ken�ia Hana ir vaikas.

� Ar jis namie?

� Ne, Lofotene su �Gulbe�.

� Kada i�plaukė?

� �įryt.

� Kodėl i�kart neatėjote?

� Hana visada mano, kad jis vėl sugrį�.

Jis ūmiai stabtelėjo ir atsisuko į j�.

� Ar taip yra buv�?

� Taip! � suriko ji prie� vėj� ir nuklampojo toliau.

Hana mynė po kambarį su �nopuojan�iu Konradu ant rankų. Jam tebuvo pora metų.

Ji nepakėlė akių, kai jis įėjo kartu su Sara.

� Labas vakaras, � pasisveikino Benjaminas.

Lūpos sukrutėjo, bet balso nebuvo.

� Kur galė�iau gauti �ilto vandens rankoms susi�ildyti?

� �ia! � tarė Sara ir nuvedė jį į virtuv�.

Kai jis grį�o vienas, Hana su vaiku atatupsta pasitraukė į kert�.

Jis apsimetė, jog nepastebėjo, paėmė i� jos berniuk� ir, paguld�s ant stalo, ap�iūrėjo. Krūtinėlė sunkiai kilnojosi. Įkvėpimų ir i�kvėpimų skai�ius per minut� labai didelis. �nervės i�siplėtusios, oda kar�ta ir drėgna. Nebuvo reikalo matuoti temperatūros. Visas kūnelis purtėjo. Jis pasiklausė ir pastukseno krūtin�. Garsas neleido suklysti.

� Rodos, plau�ių u�degimas, � galiausiai pasakė ir pabandė sugauti jos �vilgsnį. Ta�iau jis nukrypo į �alį.

� Kur tu jį guldai? Reikia paremti pagalve, kad būtų lengviau kvėpuoti.

Ji linktelėjo ir pirma u�lipo į antr�jį auk�t�. Kambaryje tebuvo viena lova ir vaiko lovelė. Krosnis ū�ė.

� Reikia jį numaudyti drungname vandenyje, kad nors kiek atvėstų. Ir sul�ių su vandeniu. Pasirūpinsi?

Ji dingo i� kambario, o jis pabandė nuslopinti kosulio priepuolį. Kai stovėjo laikydamas drebantį kūnelį, apėmė pa�įstamas silpnumo jausmas. Bejėgi�kumas. O jeigu nepavyks?

Ji grį�o su nedidele vonele ir nurengė berniuk�. Jos rankos virpėjo, teko jai pagelbėti. Panardino tirtantį kūnelį į vandenį, bet neatrodė, kad padėtų. Paskui įsuko jį į rank�luostį, kurį ji laikė paruo�t�.

Jie nesikalbėjo. Tik tada, kai jis atsisėdo su ja prie lovos, ji tarė:

� Tau nereikėjo pasisodinti jo ant kelių, kai buvome pas Din�.

Jis i�kart suprato, k� ji turi galvoje. Vis tiek atsainiai atkirto:

� Juk tai buvo prie� pus� metų. Berniukas negali susirgti pasėdėj�s ant kelių.

� Ne, bet dėl Vilfredo.

Vaikas ėmė kosėti. Ji stvėrė jį ir priglaudė prie sav�s.

Benjaminas paėmė vaiki�k� antklodėl� ir norėjo ja abu apsupti. Ji krūptelėjo, o jis liko stovėti su antklode rankose.

Berniukas, purtomas baisaus kosulio, nusitvėrė jai u� suknelės. Kai ji tvir�iau suėmė vaik�, atsilapojo kaklas. Ant kaklo ir �emiau, ant krūtinės, pasimatė didelės nagų �ymės ir tamsūs lopiniai.

� Hana!

Ji dirstelėjo į save ir u�sidengė vaiku.

� Paguldyk jį į lov�, kad nesu�altų, � gerg�d�ian�iu balsu tarė jis. �nopavimas nuo vaiko lovelės buvo vienintelis garsas kambaryje.

Jam kilo absurdi�ka mintis, jog lova juos saugo. Lovatiesė, praustuvė, komoda, naktinis staliukas. Vilfredo akys tykojo kiekvienoje rauk�lėje.

Ji pakvietė daktar� savo vaikui, o dabar laukia priekai�tų ir smūgių i� vyro, kuris taip toli, jog grį�ti jam prireiktų i�tisos dienos. O jis? Kaip pykinim� juto įvykio senajame kabinete �iurp�.

Jis turi apie tai kalbėti. Paguosti j�. Bet kaip? Jis atėjo dėl vaiko. Visa kita palauks.

� Dabar tau reikia i�eiti! � staiga pasakė ji.

� Ne, Hana!

Jis girdėjo Sar� koridoriuje kalbant su dviem vyresniaisiais berniukais. Varė juos miegoti.

Hana i�ėjo ir u�darė duris. Jis girdėjo, kad ji ka�k� sako, bet negalėjo suprasti k�. Tada ji vėl grį�o ir ėmė neramiai vaik��ioti tarp vaiko lovelės ir lango.

� Berniukas serga. Tai rimta. Pabūsiu �ia kurį laik�. Supranti?

Ji neatsakė.

� Tu gali būti kitame kambaryje, kol a� bud�iu.

Ji papurtė galv� ir priėjo prie lovelės. Atsisėdo ir suėmė ma�yliui rank�.

Po pusvaland�io ji tebebuvo palinkusi prie vaiko ir jis negirdėjo jos kvėpuojant.

Jis pasiuntė Sar� prane�ti Anai, kad kol nepraeis krizė, jis pabus �ia.

Kai pamatė, jog berniukas i�tro�k�s, ir pabandė jį pagirdyti, �is visk� atkosėjo. Jis i�kėlė jį i� lovos ir prispaudė prie sav�s, įki�damas jam į burn� skudurėlį, pamirkyt� sultyse.

Berniukas god�iai �indo �nopuodamas, u�simerk�s.

Benjaminas jautė, kad ji sėdi ir �iūri į jį i�plėstomis akimis. Jis padr�sinamai �yptelėjo. Ji neatsakė į �ypsen�, tik pa�iūrėjo į berniuk�. Po to paėmė skudurėlį ir, kol Benjaminas jį laikė, nu�luostė berniukui galv�.

Staiga jis ka�k� atpa�ino. Nerving� prakaituoto moters kūno kvap�. Aptaki� rank�. Braukim� skudurėliu per i�bly�kusi� kakt�. Karna prie Dybėlo.

Buvo vėlu. Sara grį�o ir parne�ė linkėjimų nuo Anos. Patyliukais pasisukiojusi, atne�ė jiems kavos.

Skaniai kvepėjo. Jis god�iai gėrė. Bet Hana nė ne�vilgtelėjo puodelio pusėn.

� I�gerk kavos, Hana. Kitaip negalėsi budėti, � pasakė Sara ir vėl nu�lub�iojo prie durų. � Einu miegoti, bet pabelskite, jei man�s prireiktų.

Kai ji i�ėjo, o vaikas kiek aprim�s snaudė, nutarė su ja pakalbėti.

� �inau, kad ne laikas dabar tai sakyti. Bet tu negali metai i� metų taip gyventi.

Ji beveik nustebusi pa�velgė į jį. Kaip tada, kai dar buvo mergaitė ir matė gamtoje dalykus, kurie j� stulbino. �aib�. Potvynį.

Apie tre�i� valand� nakties persmelkė ai�kumas, jog artėja galas.

Jie tik galėjo būti liudininkai, kaip ma�as kūnelis i� paskutiniųjų kovoja, kad galėtų kvėpuoti. Ji norėjo pakelti vaik�, bet jis u�bėgo jai u� akių, ir ji neprie�taravo. Dusimo garsai kankino kaip fizinis skausmas. Blankioje lempos �viesoje Hanos vyzd�iai i�siplėtė į jį. Akimirk� jam atrodė, kad juose mato savo veid�.

Negalvodamas, k� daro, jis įki�o berniukui į gerkl� pir�t�. Stipriai, taigi berniukas jį apvėmė. I�sipylė gleivės ir tai, kas buvo skrandyje. Ma�ylis kovojo taip, jog visus tris i�pylė prakaitas.

Vienu metu jis visas sugleb�s karojo jam ant rankų. Tarsi gyvi būtų tik plau�iai. Paskui u�ėjo naujas vėmimo priepuolis.

Ji i�tiesė rankas. Padav�s vaik�, jis paglostė Hanai pla�tak�, rank�, plaukus. Bet suvokė tik vėliau.

Vaikas susmuko ant jos rankų.

Galas, pamanė jis. Lyg per migl� suvokė, jog stovi apkabin�s juos abu.

I� prad�ių nepatikėjo, kai vėl i�girdo greit� kvėpavim�. Bet po valandėlės berniukas alsavo. Vis dar sunkiai �nopuodamas. Bet alsavo!

Jis nedrįso į j� pa�velgti. Tik pabandė nusi�ypsoti ka�kur į kambarį, paimdamas i� jos berniuk� ir paguldydamas į lov�. Pasiklausė jo. Atsargiai pastukseno krūtin�. Suskai�iavo atsikvėpimus. Paguldė į vaiko lovel�.

� Manau, gera permaina, � pasakė jis ir pagaliau įstengė į j� pa�iūrėti.

Kai ji nė nekrustelėjo, jis paėmė jos rank�. Buvo �alta ir glebi.

Valandėl� sėdėjo laikydamas jos rank� delnuose, klausydamasis berniuko alsavimo.

� Pabandyk jį pagirdyti, � su�nab�dėjo jis.

Ji atitraukė rank�, pasilenkė vir� lovelės ir davė berniukui sul�ių. Ma�ylis gėrė god�iai, nekosėdamas.

Padėjusi puodelį, pa�velgė į jį. Atvėrė burn� ir vyptelėjo � nei verksmas, nei juokas.

� A�iū! Dabar gali eiti!

Po valandėlės jis pakilo ir �engė prie krosnies. Įmetė kelet� pliauskų ir atsargiai u�darė dureles. Tada pama�u atsisuko į j�.

� Taip, dabar galiu eiti. Bet turi k� nors atsiųsti man�s pakviesti, jeigu vėl reikės. Ne�iūrint į niek�! Girdi?

Jis palaukė, bet nei�girdo atsakymo. U�darė daktaro krep�į. Dar luktelėjo. Skubiai perėjo kambarį ir paspaudė durų ranken�.

Tada ji atsidūrė �alia. Jis juto apsivijusias rankas ir ie�kan�i� burn� ant kaklo.

Jis pakėlė rankas. Stovėjo i�kėl�s jas į or�. Tada apkabino j� ir prisispaud�s ėmė sūpuoti. Lingavo ir lingavo. Kaip sūpuodavo Karn�, kai ji pabusdavo po priepuolio.

� Na na, � �nab�dėjo jai į plaukus. � Na na, mieloji Hana. Dabar galės pabūti Sara, tu eik miegoti. Miegoti, miegoti. Vėliau k� nors sugalvosime.

Jis ne�inojo, kiek laiko jie �itaip stovėjo. Bet kai ketino i�silaisvinti ir eiti, ji kar�tai papra�ė:

� Nei�eik! Nepalik man�s!

6 skyrius

Balandis praėjo be pavasario �enklų, i�skyrus kirų klyksm� ir �uvų kvap�. Ir bly�kų rat� ka�kur auk�tai pūgoje, tik tokį, kad ai�ku, jog saulė ten yra.

Ta�iau Dinos ir Vilfredo Olaiseno laivų statyklos u�sakymų �urnalas buvo nuolat pilnas, ir �Grand� vie�butyje neretai būdavo kūrenami visi kambariai.

Atvykdavo �monių, kurių niekas ligi tol nebuvo mat�s ir kurie i� pa�iūros neturėjo ko veikti Stranstede.

Taip pat pasirodydavo vienas kitas �uvų kokybės tikrintojas, komivoja�ierius ar kapitonas. Ir vyrai, kurie turėjo pa�ymėti pakrantės laivakelį. Valgomajame vykdavo vals�iaus tarybos posėd�iai. Kada ne kada apsistodavo apskrities valdytojas su �mona. Mielai pernakvodavo vyskupas, kai atvykdavo vizituoti arba pakalbėti su probstu. Taip pat pagyvendavo vienas kitas keliaujantis pamokslininkas, i� tų, kurie �ino, kaip surinkti aukas.

Bet daugiausia būdavo ponų su ki�eniniais laikrod�iais ir apkaustytais lagaminais, laukian�ių laivo į pietus ar į �iaur�. Dėl ka�kokios prie�asties jų vis daugėjo. Tarsi apsilankymas ponios Dinos vie�butyje Stranstede � būtinybė prie� plaukiant į Troms� arba arklių kinkiniu va�iuojant į pietus.

Vienu tarpu mansardoje gyveno būrėja. Ta�iau kai paai�kėjo, kad ji nepajėgi apmokėti s�skaitos, ne�iūrint daugybės vyrų, kuriems ji būrė, virtuvės darbininkė prunk�dama papasakojo savo draugėms, kad ponia Dina pristatė moteri�k� skusti bulvių ir kaip u�stat� paėmė stiklinį rutuliuk�. Būrėja pabėgo pro virtuvės duris su �veju i� Gratango, ta�iau be stiklinio rutuliuko.

Būdavo, jog �monės, atrodantys patikimi ir, �inoma, visai nekaltais veidais, bandydavo i�kvosti Bergljot�, ar kas nors i� keliauninkų nesisukioja priva�iojoje vie�bu�io dalyje. Ir atsakym� gaudavo.

� �eimininkė priva�iojoje dalyje su redaktoriumi �aid�ia �achmatais ir priima daktaro �eim�. Ten ne vieta pobūviams ar pa�aliniams �monėms!

Kai kas girdėjo, jog Vilfredas Olaisenas kvie�iamas pas poni� Din�. Atseit jis taip trok�ta, kad laivų statykla turėtų darbo, jog ima remonto u�sakymus be būtinų ekonominių garantijų. Ta�iau Bergljota tai savaip paneigė.

� Ji niekada nekalba apie verslo reikalus priva�iuose kambariuose. Kaipgi atrodytų? K� �neka kontoroje, a� negaliu girdėti. K� turite galvoje? Niekada negirdėjau, kad Olaisenas ir ponia Dina vienas kitam būtų pasak� blog� �odį.

Ta�iau priva�ioji �Grand� vie�bu�io dalis ir toliau aitrino smalsum�. Durys, pro kurias �monės kuo padoriausiai gali įeiti ir i�eiti bet kuriuo paros metu, ne vien Rūtai Olesen kėlė galvos skausm�.

Pasklido gandas, jog Olaisenas ir Dina statys nauj� eling� ir plės įmon�. Ir kad dėl to Pederis Olaisenas i�siųstas į Tronjem�.

Telegrafistas tiksliai �inojo, kad Dina i� zakristijono nusipirko be galo ilg� pakrantės ruo��. K� ji su ta �eme ruo�iasi veikti, buvo neai�ku. Ta�iau toks siauras ruo�as netinka niekam kitam, i�skyrus lynų fabrikėlį. Tokiu atveju ji u�bėgo Olaisenui u� akių. Mat jis seniai apie tai kalba.

Zakristijonas, po Olaiseno did�iausias �emvaldys, pripa�ino, jog dumbliais apter�tas ir akmenuotas paplūdimys parduotas poniai Dinai. Bet jam galva nei�ne�a, kam jį panaudos, nes juk netinkamas �uvims d�iovinti.

Sara, stovėdama u� u�darytų priva�iosios pusės durų, tepasakė por� �od�ių. Net neturėjo kada prisėsti. Ir i�ėjo pro u�pakalines duris. Jos �ia nė nebuvo!

Dina apsiavė gerais batais, apsivilko stor� palt� ir patraukė pas Olaisenus. Nekviesta. Hana nesikelianti i� lovos, o Vilfredas Olaisenas su �Gulbe� i�plauk�s į pietus. Kur ar kuriam laikui, Sara ne�inanti.

Buvo daugiau nei akivaizdu, jog �ia gyvena �ymiausias Stranstedo �mogus. Garbingai, su trimis sūnumis, �mona ir jos seserimi. Namai atviri pa�įstamiems ir verslo partneriams. Vir�aitis i�laikė dvi tarnaites ir aukl�, be to, vyr�, padedantį pri�iūrėti sod� ir kasti �em�.

Hanai tai pravertė. K� daugiau gali pasakyti. Niekas ir nesakė. Dina girdėjo �mones kalbant, kad Vilfredas Olaisenas ūmaus būdo.

Ta�iau tame pa�iame sakinyje jie imdavo �avėtis, kaip jam skland�iai sekasi. Viskas, prie ko jis prisilie�ia, tampa darbo vietomis. Visi laiku gauna atlyginim�. Jis padėdavo surasti būst� ir visais rūpindavosi.

Matyti jj kartu su berniukais � tikra �ventė. Nerasi meilesnio tėvo u� Vilfred� Olaisen�. Nerasi draugingesnio ir geriau nusiteikusio �mogaus. Tiesa, tas ūmumas. Bet kas neturi ydų? Pirma reikia į save pa�iūrėti!

Olaiseno durys turėjo plaktuk�. O tarnaitė, kuri atidarė duris, ry�ėjo stand�i� prijuost�. I�g�stis, ant laiptų pama�ius poni� Din�, permainė vis� i�bly�kusį veid�.

� Ne, ponia Olaisen nekaip jau�iasi ir nepriima sve�ių, be to...

� Suprantu. Todėl ir atėjau, � pasakė Dina ir stumtelėjo tarnait� į �on�.

Toji liko stovėti prie u�darytų koridoriaus durų, gr��ydama rankas, kol Dina lipo laiptais.

� Kur ji guli?

Atsakymas buvo neri�lus, bet jo pakako tam, kam ne naujiena didelis namas su daug kambarių.

U�uolaidos buvo u�trauktos. Vos juntamai dvelkė ro�ių vandeniu ir jodu. Viskas spindėjo ir buvo idealiai sutvarkyta. Lova plati, su �ydo lengvumo u�uolaidomis, kurios krito nuo lubų. Savoti�ka pasakos nuotaika, galinti nukelti į �Tūkstantį ir vien� naktį�.

Hana gulėjo u�simerkusi didelėje lovoje. Ji nepravėrė akių ir kai Dina įėjo. Kakt� ir vien� akį buvo u�sidengusi rank�luos�iu kaip savoti�ku kompresu. �iltu ar �altu? Vir�utinė lūpa i�tinusi, skruostas mėlynas. Tiek tesimatė i� po antklodės.

Dina u�darė duris, paėmė kėd� ir atsisėdo prie lovos netardama nė �od�io.

Hana prasimerkė. Stumtelėjo rank�luostį į �on�, kad galėtų matyti abiem akimis. �vilgsnis buvo blausus. Tarsi ne visk� suvokiantis.

� Tu? � i�leido ji �odį.

� Matau, ne vien u�kliuvai u� demblio, � pasakė Dina.

Hana neatsakė. Pabandė kiek pasikelti, bet neįstengė. Vis

tiek i�tiesė rank� prie vandens stiklinės, stovin�ios ant naktinio staliuko.

� Jis vis dar nesiliauja? � paklausė Dina, padėdama jai.

Hana vėl pama�u atsigulė.

� Būk gera, atidaryk lang�, � vos girdimai papra�ė.

Dina atidarė. Pastovėjo valandėl�, �iūrėdama į gra�iai sutvarkyt� sod�. Jauna mergina ten �aidė su vaikais.

� Kaip da�nai jis mu�a? � paklausė ji, vėl atsisėdusi.

Hana prie�taraudama pamojavo ranka.

� Dabar, �iaip ar taip, primu�ė? Taigi gali su manimi kalbėti.

Nuo lovos pasigirdo slopus pypimas. Bet �od�ių, matyt, nebuvo. Hanos ranka gulėjo ant apkloto. Mėlyna, su didele atvira �aizda.

� Kaip tavo ranka tokia pasidarė?

� Jis avėjo gerais kelioniniais b�tais. Apkaustytais gele�imi.

Dina i�pūtė or� pro vien� burnos kamputį. �nervės i�siplėtė.

� Liepsiu pakviesti Benjamin�, galbūt kas nors lū�o?

� Ne! � suspurdo Hana. � Sugis!

Pro atvirus langus jas pasiekė skambūs berniukų balsai. Vyresnysis bandė ka�k� paai�kinti kitiems dviem.

� Ar dar mataisi su Benjaminu? � netikėtai paklausė Dina.

Hana spoksojo į j� tu��iu �vilgsniu ir nieko neatsakė.

� Atėjau �ia ne pamokslauti. Tik i�siai�kinti, k� reikia daryti, � tarė Dina.

I� prad�ių kalba buvo neri�li ir beveik nesuprantama. Tarsi Hana būtų taip įpratusi meluoti, kad apsigintų, jog prarado nuovok�, kai to nebereikėjo.

Benjaminas lankėsi �ia vien� �iemos vakar�. Konradas sirgo plau�ių u�degimu, o Vilfredas buvo i�vyk�s.

� Sara nuėjo pakviesti Benj... daktaro...

� Visas Stranstedas �ino, kad ma�ylis �iem� sirgo. Tai kas dabar pasidarė?

� A� nepasakojau Vilfredui, kad kvietėme daktar�. O kai mes sėdėjome ir valgėme... Rikardas nety�ia prasitarė, kad daktaras �ia buvo...

� Ar berniukai matė, kaip jis mu�ė?

� Ne, jis palaukė. Kol namuose tapo tylu.

Dinos veidas akimirk� i�sidavė. Nepatiklumas. Pasibjaurėjimas. Įnir�is.

� O tarnaitės? Jos juk turėjo girdėti?

� Jis jas paleido. Jos i�ėjo į �okius... Viskas, ko jis imasi... pavyksta.

Balsas buvo tu��ias. Nė menkiausio priekai�to.

� Tai turi liautis! � pasakė Dina.

� Kit� kart�... galbūt primu� pakankamai stipriai.

� �ito nė vienam neleisiu patirti. Ar jis nepasidarė �velnesnis po to, kai tau atsitiko ta nelaimė?

� Tai buvo taip seniai.

� O Pederis? Kas tada įvyko?

� Nesupratau, kaip viskas blogai, kol jis nepradėjo įtarinėti savo brolio, dar berniuko...

Dina valandėl� pasėdėjo. Apsidairė. Ap�iūrėjo u�uolaidas. Naktin� lemp�. Galiausiai pa�velgė tiesiai į Han�.

� Vadinasi, tada supratai? Kad jis manė turįs pagrindo?

Hanos veidas suiro.

� Pabūsiu �ia, kol jis grį�, � po valandėlės tarė Dina.

� Bus tik blogiau.

� �iūrėsim, kas k� įveiks! � pasakė ji susiaurėjusiomis akimis.

Vakare Vilfredas Olaisenas susigalvojo grį�ti namo. Oras nebuvo pats geriausias. Pusiaukelėje jis įsakė apsisukti. Vairininkas to tikėjosi. Ne dėl oro, bet dėl Olaiseno i�vaizdos, kai jis nei i� �io, nei i� to pasi�ovė plaukti į Lofoten� be krovinio.

Olaisenas nujautė, kad jo bus laukiama. Taigi patraukė į laivų statykl�. Ilgai ir i�samiai kalbėjosi su meistru ir darbininkais. Tada aplankė laikra��io redaktorių ir apie devint� valand� u�sisakė, kad jį parve�tų namo.

Tarnaitė atsiskubino prie durų, kaip visada, kai ponia Olaisen negalėdavo. Angelėliai, kaip Olaisenas juos vadino, tikriausiai jau lovoje. Jis tai �inojo, bet vis tiek pasiteiravo. Atsakymas suteikdavo toki� ramyb�.

Jis sustingo, kai pamatė palt�, kabantį koridoriuje.

� Sve�iai?

� Ponia Dina. Tiesiog u�ėjo... Ponia silpnai jau�iasi, � pridūrė ne�iūrėdama į vyr� ir tokiu balsu, lyg pati būtų dėl to kalta.

� Ahaaa, � nut�sė Olaisenas. Bet veidas sugrie�tėjo. Tada įvyko permaina, kuri� net tarnaitė mokėjo i�siai�kinti. Ji padėjo jam nusivilkti palt� ir jį pakabino. Pasitraukė į kert�, tūptelėjo ir paklausė, ar jis ko nors valgysi�s. Jis atsisakė.

Lik�s vienas koridoriuje, Olaisenas u�truko prie�ais veidrodį. Paprastai vaik��iodavo greitai ir ry�tingai, bet �įvakar ramiai nuėjo į svetain� ir įsipylė taurel�.

Nors judesiai buvo lėti, galva dirbo visu smarkumu. Dar nebuvo i�tu�tin�s taurelės, kai viskas buvo parengta susitikti su Dina. Jis u�lipo laiptais ir pabeldė į nuosavo miegamojo duris.

Niekas nepakvietė vidun, taigi jis luktelėjo, nors tai buvo neįprasta. Galėjai pavadinti būtinu taktu.

Dina u�stojo tarpdurį, bet jis į�iūrėjo būtyb� lovoje.

� Betgi, Hana, kas atsitiko? � �ūktelėjo jis visas nesavas. Nesulauk�s atsakymo kalbėjo toliau: � Koks �okas! Jei bū�iau �inoj�s, kad tau gresia pavojus, bū�iau neplauk�s! Laimei, turėjome apsisukti. Oras taip subjuro. � Jis taip nuo�ird�iai tuo įtikėjo, kad varė toliau: � Jei tik bū�iau �inoj�s, kad sergi...

� Kur galime pasikalbėti prie keturių akių? � nepasisveikinusi paklausė Dina.

Jis norėjo įeiti. Bet ji įrėmė jam į krūtin� deln�, i�stūmė į koridorių ir pati i�ėjo. U�vėrė duris.

� Norėjau pakviesti daktar�. Bet ji nei�drįso.

� Ar labai rimta? � susirūpin�s paklausė jis.

� A� neatsakinėju į tokius naivius paistalus. Ar galime nulipti į svetain�?

Taip, �inoma. Jis buvo labai dėmesingas ir praleido j� pirm� dėkodamas, kad ji �ia. Tai es� nepakartojama.

� Liaukis! � pasakė Dina ir �engė laiptais �emyn.

Svetainėje jis pats u�darė duris į kambarius, kad būtų visi�kai

vieni. Vis� laik� jis dėmesingai į j� �iūrėjo. Ka�kas juk turi i�likti ramus.

� Sėskis! � paliepė ji ir mostelėjo į kėd� prie koklinės krosnies, tarsi jis būtų atėj�s į sve�ius, o ne ji.

Jis patogiai įsitaisė. Tada mostelėjo ranka, parodydamas jai viet�. I�laikyti jos �vilgsnį jam buvo visi�kai lengva.

Ta�iau Dina liko stovėti įsisprendusi. Jis nujautė, kad ji jau yra taip stovėjusi.

� A� tave perspėjau! Ir vis tiek tu pakėlei rank�!

Jis spoksojo į j� atviru klausiamu �vilgsniu.

� Neapsimetinėk! Tu vėl j� vis� sudau�ei!

� Mieloji... Jei ponia Dina pa�iūrės į tai kiek ramiau, tada galbūt galima...

� Kad tu manai, jog Hana susideda su tavo broliu ir Benjaminu, ne mano reikalas. Bet kad vėl mu�i, tikrai mano reikalas! A� turiu su tavimi verslo sutartį, Vilfredai Olaisenai. Tu sulau�ei savo įsipareigojimus. Tai kur kas rim�iau, nei tu įsivaizduoji.

Ji priėjo ar�iau. Dar �ingsnis, ir jis būtų galėj�s j� pasiekti. Sėdėjo pabal�s, burna persikreipė ir subjaurojo vis� gra�ų veid�.

� Nesuprantu.

� Ar pamir�ai, k� tau pasakiau t� dien�, kai parod�iau gemal�, kurį i�spyrei i� Hanos kūno? � suku�dėjo ji.

Jis pakėlė rank�, bet vėl padėjo ant kelių.

� Ar pameni, k� sakiau?

Veido spalva persimainė. Įtū�is subyrėjo. Dailiai i�lenktos lūpos buvo virpantis vyri�kas meno kūrinys.

Amūro lankas po i�puoselėtais ūsais nervingai i�sitiesė.

� Ar Hana skleid�ia mel� vien tam, kad?..

� Jai nereikia meluoti, pati matau.

� Tai melas! Melas!

Kol jis gynėsi, ka�kas atsitiko balsui. Tapo maldaujamas kaip ma�o berniuko, u�klupto suk�iaujant.

Tada ji �engė paskutinį �ingsnį prie jo, suėmė u� mar�kinių krūtinės ir pasuko u�kabindama ir gyvaplaukius.

� Ne didesnis melas negu tai, kad stoviu �ia ir metu tau i��ūkį. Trenk man! Trenk stipriai! Nes trok�tu smogti atgal. U� tai, k� padarei, pritvatyti tave taip, kad vos pa�liau�tum!

Jis pabandė i�sivaduoti, bet ji laikė. Tada mėgino atsistoti. Bet ji visu kūnu palinko prie jo.

� Trok�tu taip i�perti tau kailį, kad pasigailėtum paliet�s Stinės mergait�.

Ji apsiputojo, ta�iau �ypsojosi, lyg visa tai jai teiktų malonum�.

Vilfredas Olaisenas nebuvo prat�s prie tokių dalykų. Būtų galėj�s partrenkti j� ant grindų vienu smūgiu. Bet kaip dabar mu�i savo kompanion�? Neapsimoka.

Vilfredas Olaisenas nieko nepasakė. Pakėlė prie�ais save rankas. Ne grasindamas. Tik pereidamas į gynyb�. Suvokė turįs prie�inink�.

Buvo sunku patikėti, kai ji paleido jį ir jis i�girdo:

� Dr�siau, vaikine! Trenk!

Jis dirstelėjo į �onus. Tarsi norėdamas pasprukti. Įsiklausė į duris ir langus. Ar kas nors girdėjo t� beprotyb�?

� A� nesuprantu... Juk neturiu jokio pagrindo...

� Ne, bet tuoj turėsi!

Jis stovėjo kaip stabo i�tiktas.

� Nedrįsti? Parodyk, kad esi vyras, kuris gali trenkti! Trenk pagaliau! Stipriai! Padaryk, k� tikrai moki! Mu�ti moteris! Nagi! Trenk!

Jos �nab�desys griausmu griuvo ant jo. Bet kas gi mu�asi su savo kompanionais? Viskam yra ribos.

� Dr�siau! � �nab�dėjo ji vir�um jo.

� Gerai, kad mūsų niekas nemato. Tai beprotybė, � pagaliau i�spaudė jis.

� Nedrįsti? Ar man trenkti pirmai?

Jis pakraipė galv� ir kilstelėjo rank� j� ramindamas.

Tuomet ji pakėlė kum�tį ir smogė jam į nosį. Negarsiai trak�telėjo. Kraujas apta�kė mar�kinių krūtin�.

Jis suglum�s u�sidengė veid� rankomis. Tada atsistojo.

Ji �aibi�kai atsitraukė atatupsta du �ingsnius ir pastvėrė �arsteklį.

� Na! � su�niok�tė spindin�iomis akimis.

� Tu pami�usi! � nepatikliai tarė jis.

� �inoma.

Jis matė j�, abiem rankomis suspaudusi� �arsteklį. Tykan�i�. Ka�koks keistas �vilgsnis. Stiklo skaidrumo ry�tas. Ji bus apgalvojusi. Planavusi. Ji gali taip pasielgti.

Jis �engė �ingsnį prie jos i�ties�s rankas. Kaip �vėris, kuris paklūsta. Bet ji �aibi�kai pakėlė �arsteklį.

Kol Vilfredas Olaisenas bandė apskai�iuoti, kiek ji gali turėti jėgos arba kaip jam pasiekti jos dilbį, i�nyko tikrovė. Jis ir juto, ir nejuto. Geriausiai girdėjo. Ir vis tiek atrodė neįtikėtina. Kad ji smogė.

Matyt, jis parkrito, nes kai atsipeikėjo, gulėjo ant apvirtusio stalo. �arsteklis dailiai kabojo savo vietoje.

Tarnaitė, i�girdusi triuk�m�, stovėjo tarpduryje.

� Olaisenui nepasisekė, trenkėsi į krosnį. Atne�k skudurėlį ir ap�luostyk jį, � i�girdo jis.

� O Vie�patie! � su�uko mergina.

� Jei nepraeis, turėsime �aukti daktar�, � grie�tai tarė Dina.

Jos padėjo jam nusigauti prie sofos, tarnaitė padavė vandens.

� Ver�iau duok man ko nors stipresnio, � dusliai sudejavo Olaisenas.

Tarnaitė atne�ė taur� ir ropin�.

� Gali eiti. Jam reikia ramybės, � tarė Dina, paėmė stiklin� ir pridėjo jam prie lūpų.

Jis �iūrėjo į j� keista i�rai�ka.

� Nebandyk trenkti dabar, jau per vėlu, � i�si�iepė ji.

� Galėjai u�mu�ti, � tarė jis ir palietė galv�.

� Kit� kart� galbūt pataikysiu ne ten, kur reikia... Bet, man atrodo, bus smagiau tave nuvaryti į bankrot�. Viskas tavo valioje. Kai tik vėl pakelsi rank�...

Jie tyrinėjo vienas kito i�or�, kad, jei įmanoma, i�siai�kintų, kas slypi viduje. Ka�kas tarp jų atsirado. �vie�ia neapykanta? Tam tikra ker�to i�tro�kusiųjų s�junga? Smalsumas? Ar tiesiog beprotybės suvokimas?

Ar dėl to, ar todėl, kad dar nebuvo atsigav�s po smūgio, � sunku pasakyti. Bet Olaisenas akimirksniu persimainė.

� A� nenorėjau. Ne�inau, kas man pasidarė. Bet jie turi ka�k� bendra. Vis dar. A� �inau! � pasakė jis, lyg u�ėjus atvirumo akimirkai. Kalbėjo ne kaip verslo partnerei, bet kaip motinai. Jis įgrūdo rank� į ki�en� ir i�sitraukė nosin�. Atrodė natūralu. Juk perskelta galva. Tada jis tarė por� �od�ių apie blogiausia, k� galima įsivaizduoti. Būti apgautajam. � Manyje tarsi atsivėrė baisi ertmė, tiesiai į pragar�. Ji mane stumia... I� tikrųjų a� nesu toks.

Dina atsisėdo.

� Bet tu turi saugotis. Nes mu�i stipriai. Kit� kart� u�mu�i j� negyvai. Ar to nori?

� Ne, dėl Dievo meilės, nenoriu. Ir berniukai, angelėliai �emėje. A� juk nieko nenoriu padaryti jų mamai. Nereikia taip manyti.

Jis pasiruo�ė nosin�, nes klaikiai skaudėjo galv�.

� Nemanau, kad pakelsi, jei u�mu�i j� negyvai. M�styk apie tai dien� ir naktį, kol suvoksi. Kai Hanos nebebus, neturėsi jos daugiau, nei turi dabar.

Ji konstatavo fakt�, lyg būtų kalbama apie tai, kiek darbininkų gali atlikti u�sakym�, kad jis nebūtų nuostolingas.

Jis klausėsi apimtas savoti�ko mandagaus i�g�s�io.

� Ar i�ne�iosi visa tai po miestelį? � po valandėlės paklausė.

Ji su u�uojauta pa�iūrėjo į jį.

� A�? Ne, kiti i�ne�ios. Jau girdėjau. Olaisenas mu��s savo �mon�.

� Kas taip sako?

� Kad ir tavo vyrai laivų statykloje. Tarnaitė, manau, taip pat pasakoja.

Jis dviem pir�tais atsargiai apsi�iupinėjo pakau�į.

� Velnias, kaip skauda!

� Taip, tikiu. Bet juk gerai baigėsi.

Jis prisipylė dar vien� taur�, pamir�damas pasiūlyti jai.

� Ar jie dar k� nors sako? Kad Hana ir tas...

� Ne, tai tik tavo galvoje. Bet jeigu nuolat mu�i, gali pradėt manyti, kad esama prie�as�ių. Juk i�metei savo brolį. Vaik�! Veikiausiai �monės turės i� ko pasijuokti, kai jiems paai�kės, kad vir�aitis � kvailys.

Jis susigriebė.

� Nori i�gerti? � paklausė.

� Ne, lioviausi skandinusi sielvart� gėrime. Laikas parodė, kad taip geriau.

Ji �yptelėjo, bet jis neįstengė jai atsakyti.

� Ka�kas ten yra. Tarp anų dviejų!

� Lengva pramanyti tai, kas blogiausia, apie du �mones, kurie kartu �aidė nuo tada, kai dar nemokėjo vaik��ioti, miegojo toje pa�ioje lovoje, kol u�augo, kartu verkė ir juokėsi. Ėjo aplink kalėdin� egl�. Guodė vienas kit�...

� Ar tu �inotum, jei kas nors būtų? Ar jis pasakytų?

� Ne, bet jis nemoka meluoti.

� Bet visi tie susitikimai... visur... man nieko ne�inant.

� Nejau ji negalėjo Konradui pakviesti daktaro?

� Bet prie� tai? Valtyje? Negaliu to pamir�ti...

� Tai i�varyk j�! Bet nemu�k. Ilgainiui t� kov� pralaimėsi.

Stojo tyla.

� Ar ne taip? � paklausė ji, i�sitiesė ir u�dėjo deln� jam ant kelio.

Jis krūptelėjo.

� Kokia gėda, jei �monės k� nors �ino, � sumurmėjo.

� Kada mu�ei pirm� kart�?

Jis susiėmė galv�.

� Kada? � pakartojo ji.

� Kai pirm� kart� lankėmės Reinsnese po vedybų. Man pasirodė, kad tarp jų ka�kas yra.

� O Ana? Ir jai pasirodė?

� Ne�inau, ar Anai tokie dalykai rūpi.

� Pa�iūrėk į mane! Kas, tavo galva, taip sukurtas, kad nerūpėtų tokie dalykai?

� Tu! � tarė jis ir kone patikliai pa�iūrėjo į j�.

Tada ji prasi�iojo tarsi norėdama nusijuokti. Ta�iau nepavyko.

� Tau teks nueiti į vir�ų pas Han� ir paklausti, ar ji tav�s vis dar nori. Jei nenorės, protingai pasielgsi jos neliesdamas. Geriau ateik į �Grand� vie�butį ir pasiimk kambarį. A� moku.

� Tu � velnio moteris!

� O! Vis dėlto dar gyvas?

Kai ji stovėjo prie durų ir ruo�ėsi i�eiti, lyg tik k� prisiminusi pasakė:

� A� paprastai tesiu, k� pa�adėjusi. Advokatas tau visk� prane�. Ir nebandyk to pakartoti!

Ji u�trenkė duris jam nespėjus nieko pasakyti.

Sunku spr�sti, ar Din� i�tiko mink�ta�irdi�kumo priepuolis, ta�iau ji atsiėmė tik pus� kapitalo, kurį buvo įdėjusi į laivų statykl�. U�tat nusamdė �mones statyti lynų fabrik�. Tai įvyko taip greitai, jog Olaisenas suprato, kad ji jau senokai visk� paruo�usi.

Olaisenas turėjo ry�ių banke. Jis pasiskolino trūkstam� sum� ir u�lopė skyl�. Kaip u�stat�, bankas gavo jo prabangų nam�. Viskas buvo sutvarkyta tyliai.

Dina su�aidė �achmatų partij�, taigi laikra�tis apie tai nepara�ė.

Ta�iau ji atsisakė tvarkyti s�skaitas, ir Olaisenui teko įdarbinti s�skaitinink�.

Po vieno sezono laivų statyklos pelnas smuko, nors verslo s�lygos buvo palankios.

�monės prakalbo, kad Olaisenas degina �vakeles i� visų galų. Net i� tų galų, kurių neturi. Per daug es�s tiesiantis kelius vir�aitis ir garlaivio �kiperis ir per ma�ai � įmonės vadovas.

Be to, neturėjo ten savo brolio, kuris galėtų padėti. Tas vaikinas vis dar mokėsi Tronjeme norėdamas tapti ka�kuo dideliu.

U�tat tūkstantis a�tuoni �imtai a�tuoniasde�imt �e�tųjų pavasarį i�kilo Dinos lynų fabrikas. Kaip dervuota �arna dryksojo lygioje vietoje atokiau laivų statyklos. Ir noriai priimdavo darbininkus, kuriuos atleisdavo Olaisenas.

7 skyrius

Mo�iutė juos pakvietė, jos �od�iais tariant, j muzikin� vakarien� vie�butyje. Buvo darganotas gegu�ės prad�ios sekmadienis.

Vir� fiordo tankiai biro kru�a. Purvinas sniegas, kuris seniausiai turėjo būti i�tirp�s, pasidengė plonu �vilgan�ių kruopų sluoksniu.

Mo�iutės patiekalai, kaip visada, buvo puikūs. Vėsiame valgomajame jie tesėdėjo keturiese. Kitoje durų pusėje ant rankenos kabojo u�ra�as: �U�daryta ry�ium su priva�iu renginiu�.

Karnai patiko didelė salė, kurioje tvarkingai stovėjo tu�ti stalai. Ir fortepijonas viename jos gale. Dabar ji mokėjo juo groti. Bet ne taip gerai kaip Ana. Mo�iutė turėjo daugyb� vietos. Beveik kaip Reinsnese. O kai pakabindavo ant durų lentel�, viskas būdavo jų vienų.

Valgant desert�, Ana papasakojo �į t� i� mokyklos gyvenimo. Kai ji baigė, mo�iutė maloniai tarė:

� Kol nepamir�au... Akselis atplaukia kitu garlaiviu.

Ana buvo k� tik prie burnos pakėlusi tris konservuotas tek�es. Dabar ramiai padėjo jas atgal į dubenėlį. Pernelyg ramiai.

� Tai bent naujiena! � pasakė ji.

Tėtis, nė nepa�iūrėj�s į mo�iut�, tark�telėdamas padėjo �auk�t�.

� Akselis? �ionai? � i�spaudė.

Karna i�kart sumetė, jog tas Akselis nėra geriausia, ko galima laukti. Jai sudrėko delnai.

� Koks Akselis? � paklausė ji ir ap�velgė visus paeiliui.

� Mūsų pa�įstamas i� Kopenhagos, � atsakė Ana.

� Kieno sve�ias jis bus? � paklausė tėtis tokiu balsu, lyg kalbėtų apie Olaisen�.

� Jis bus �Grand� vie�bu�io sve�ias, � gana linksmai atsakė mo�iutė.

� Ar tai įmanoma?

Vos jis tai i�tarė, Karnai dingtelėjo mintis, kad ji neprisimena, jog tėtis kada nors būtų klaus�s to, kas įmanoma.

Mo�iutės veidas suskeldėjo statmenomis rauk�lelėmis, lyg tėtis būtų papasakoj�s k� nors juokinga.

� Manau, tu pamir�ai, kad judu su Akseliu kadaise mėgavotės studenti�ku gyvenimu. Esu �į t� girdėjusi apie biurgeri�kų manierų lau�ym�. Beje, �Grand� vie�butis skirtas būtent keliauninkams.

Karna pastebėjo, kaip tėtis skubiai dirstelėjo į j�. Jam, matyt, nepatiko, kad ji klausosi, apie k� jie kalba.

� Mes, rodos, tapome tikrais biurgeriais, � �ypsodamasi pasakė Ana ir atsi�liejo į tėtį, lyg jį reikėtų paguosti.

� Kas jis, tas Akselis? � paklausė Karna.

Ana ir tėtis susi�velgė.

� Bendras draugas. I� prad�ių Anos. Paskui Benjamino. Pastaraisiais metais daugiausia buvo mano. Dar deserto? � paklausė mo�iutė ir padavė jai tek�es.

Karna įsidėjo, bet kiti papurtė galvas.

� Ko jam �ia reikia? � tyliai paklausė tėtis. Balse buvo ka�kas grėsminga.

� Jis plaukia į viengungi�k� kelion�, prie� vesdamas vien� dam� i� Hamburgo, � pasakė mo�iutė ir �alvariniu varpeliu paskambino tarnaitei.

� Kav� gersime priva�iojoje dalyje, � tarė ji ir galvos mostu parodė tarnaitei vėl pasi�alinti.

� Maniau, �inia jus prad�iugins, � nusi�ypsojo mo�iutė, kai �i i�ėjo.

� Tu vis� laik� palaikei su juo ry�į? � paklausė tėtis.

� Nelabai da�nai, bet reguliariai. Rodos, pagaliau jam ėmė sektis praktika. Jis veda mergin� i� laivų statytojų �eimos. Gerai juos pa�įstu.

Tėtis atrodė taip, lyg negalėtų nuspr�sti, kur jam dėti rankas. Ir Ana tikriausiai pastebėjo.

Kai niekas nieko daugiau nebepratarė, Karna paklausė:

� Ar jis remontuoja laivus?

� Ne, jis gydytojas. Benjaminas ir Akselis kartu studijavo Kopenhagoje. Pa�inojau jį vis� gyvenim�, � paai�kino Ana.

� Kodėl apie jį niekada ne�nekėjote?

� Tikrai ne�nekėjome? � pasakė Ana ir nu�velgė kitus.

� Kodėl jis i�va�iavo į Berlyn�, jei pats i� Kopenhagos?

Stojo tyla.

� Dėl man�s, � pagaliau tarė mo�iutė.

� Dina! � įspėjo tė�io balsas.

� Benjaminai, tu turi polinkį į veidmainyst�, � taip pat grėsmingai atitarė mo�iutė.

Karna pasijuto nesmagiai, bet turėjo įsigilinti. Turėjo �inoti, kuo tai gresia.

� Kaip dėl tav�s? � paklausė ji ir prisivertė pa�iūrėti į mo�iut�.

� Manau, metas eiti kavos į priva�i�j� dalį, � tarė �i ir pakilo.

� Ar �įvakar negrosime? � paklausė Karna.

� Grį�ime �ia vėliau, � atsakė mo�iutė ir paėmė tė�iui u� parankės, lipdama laiptais į vir�ų.

Mo�iutė pati pilstė kav�. Karna taip pat gavo.

� Tu kai ko klausei, Karna. Atsakysiu tau. Mudu su Akseliu buvome labai geri draugai. Mylimieji.

Tėtis atrodė piktas. Jis pakilo, susidėjo rankas u� nugaros ir atsistojo prie�ais lang�.

Karna greitai ginė mintis ir �vilg�iojo tai į vien�, tai į kit�.

� O Andersas? � su�nab�dėjo ji.

� Andersas buvo �ia. O Akselis � Berlyne. Tai �tai kaip viskas klostėsi.

Ka�kas ply�o jai prie�ais akis. Ji negalėjo matyti. Taip skaudėjo, jog j� apėmė įnir�is. Rijo seiles ir mostagavo. Turėjo ka�k� pasakyti. Verkti. Ta�iau to nepadarė. Ji atsistojo taip staigiai, jog u�kabino kavos puodelį ir �is apvirto. Kava i�sipylė ant lėk�tutės ir staltiesės. Niekas puodelio nepastatė. Jis gulėjo ten ir vartaliojosi.

Ji nenorėjo su tuo susitaikyti. Per bjauru. Andersas ant grindų, jo galva mo�iutei ant kelių. Andersas, ant vėliavos kalno visada būdav�s vienas, kol i� Berlyno grį�o mo�iutė.

Karna stovėdama pasidarė tokia ma�utė.

� Kaip �lyk�tu! �lyk�tu! � su�nab�dėjo ji.

� Taip, � pritarė mo�iutė ir aplink stal� priėjo prie jos. Laimei, nelietė Karnos. Sustojusi pasakė: � Maniau, bus geriausia, jei su�inosi tai i� man�s.

Ana sėdėjo nudelbusi �vilgsnį į grindis, ir jos tarsi nebuvo. Tada pa�iūrėjo į mo�iut�, lyg niekada iki tol nebūtų ma�iusi.

Tėtis priėjo prie stalo ir įnirtingai dairydamasis atsisėdo. Paėmė savo servetėl� ir tek�telėjo j� ant rudos kavos dėmės burbtelėdamas:

� Ar būtinai reikėjo?

� Manau, taip. Akselis juk atva�iuoja, � rimtu veidu atsakė mo�iutė.

� Ir vėl i�va�iuos! Rodos, tau nepatinka būti paliktai, � tyliai i�spaudė tėtis. Tarsi suurzgė pro vien� lūpų kamputį.

Kodėl taip yra?

� Akselis niekada man�s nepaliko, Benjaminai. A� i�va�iavau. Dabar jis veda.

� Tai ko jam �ia reikia? � paklausė tėtis.

� Galėsi pasiteirauti, kai atvyks. A� jį priimsiu. Viskas.

� Ir jam nė plaukas nenukris, kai norės i�va�iuoti? � tarė tėtis. Ji vos galėjo suprasti, k� jis sako.

� Ne, � atsakė mo�iutė.

� K� nuotaka sako apie t�... t� safarį? � lote sulojo tėtis.

Ana atrodė pavargusi.

� Tikiuosi, jis pajėgus kalbėtis su savo nuotaka be mano įsiki�imo, � i�py�kino mo�iutė. Ir po valandėlės: � Tikiuosi, neatsisakysite pasimatyti su Akseliu, kai jus �ia pakviesiu?

� �inoma, ne, Dina, � pasakė Ana.

Tėtis neatsiliepė.

� Taip pat noriu pakviesti Han� ir Vilfred� Olaisen�.

� Nuostabu! � kand�iai tarstelėjo tėtis.

� Taip. Vir�aitis turi pratintis, kad Han� matytų ir kiti, ne vien jis. Manau, �iuo atveju Akselis yra tinkamas mokytojas.

� Nejau? � piktai nusijuokė tėtis.

� Jis stiprus, � tarė mo�iutė.

Tėtis akimirksniu persimainė. Visas i�raudo. Karna pajuto nerim�, kurio negalėjo paai�kinti.

� Ar galime dabar eiti į apa�i� pagroti? � paklausė ji.

� Taip, dabar metas pagroti, � tarė mo�iutė, ta�iau �iūrėjo į tėtį.

Ana sėdėjo daktaro vietoje prie ra�omojo stalo. Por� kartų per savait� ji pildydavo �urnalus ir perra�inėdavo lai�kus.

Benjaminas vaik�tinėjo aplinkui, dėliojo instrumentus ir tvarkėsi. Jie priprato savoti�kai bendradarbiauti. Abu vertino tas susikaupimo valandėles u� u�darų durų. Da�nai pakalbėdavo apie dalykus, kurių negalima aptarinėti tame pa�iame kambaryje esant tarnaitei arba Karnai.

Ana buvo sistemintoja. Ji tvarkė ir priva�ias s�skaitas, ir daktaro popierius. Tikrindavo vaistinei skirtus s�ra�us ir pri�iūrėjo, kad viskas būtų suregistruota.

Dirbti ji pradėjo tada, kai jie persikėlė j Stransted�. Reinsnese tai buvo neįmanoma. �alta apgriuvusi krautuvės kontora nenuteikė tokiems darbams.

O �ia kabinetas buvo vienas jaukiausių namo kambarių. Ana jį mėgo. Kvapas. Atmosfera. Blizgantys instrumentai. Stikliniai indeliai. Dideli langai į jūr�.

Labiausiai jai patiko, kad jie dviese. Kai įeidavo ir u�darydavo duris, tapdavo savaime suprantama, jog niekas jų negali trukdyti. Net Karna.

Anai da�nai atrodydavo, jog �ia jie artimesni nei miegamajame. �inoma, ten kūnai. Oda. Visas tas artumas, kuriam nereikia �od�ių. Bet �ia buvo netrukdomi pokalbiai. �vilgsniai.

Nuo koridoriaus ir likusios namo dalies kambarys atskirtas dvigubomis durimis. Galėjai, neu�gaudamas pa�alinių ausų, kar�tai pasigin�yti. Miegamajame plonomis sienomis to nepadarysi.

Jei Benjaminas būdavo i�vyk�s, ji da�nai ten nueidavo dingstimi, jog reikia dirbti. Būdavo, kad tik skaitydavo arba ra�ydavo lai�k�. Jo vietoje prie stalo.

Dabar jis sėdėjo ant pacientams skirtos kėdės ir vartė medicininį �urnal�, kurį atsiuntė jos tėvas. Ji matė, kad jam vis dar neduoda ramybės �inia apie Akselio atvykim�. Ne kart� juto jo �vilgsnį. Tarsi norėtų ko nors paklausti, bet nesiry�ta.

Ji padėjo plunksn� ir prabilo:

� Karna labai audringai reagavo į tai, k� Dina pasakė apie Akselį ir save. Ji tampa suaugusi.

� A� juk taip pat reagavau, o tu...

� Man rodos, tai pasakydama ji pasielgė s��iningai, net dr�siai. Karna vis tiek būtų supratusi jam atva�iavus. Viskas galų gale paai�kėja.

Benjaminas pakėlė akis nuo �urnalo.

� �iandien ji nenorėjo ten eit groti, � tarė jis.

� Ne, bet pasakiau, kad reikia. Ji pyktelėjo ant man�s. Buvo gana į�ūli, � pasakė Ana.

� Ar subarei j� u� tai?

� Ir taip, ir ne.

� Kaip?

� Pasakiau, kad jeigu kas nors jai neduoda ramybės, tegu pasisako u�uot draskiusi akis.

� Esi pernelyg atlaidi. Negalima...

� Tu j� taip pat auklėji. Ir ne visada esi toks atlaidus.

Jis nieko nebesakė, tik nusi�ypsojo.

� Bet ji nuėjo?

� Taip. I� prad�ių man paskaitė i� Biblijos. Apie paleistuvyst�. Ir mo�iutei norėjo paskaityti.

� K� tu jai pasakei?

� Kad nors Biblij� gavo i� mo�iutės, ne�inia, ar Dinai patiks toks skaitymas balsu.

Jis u�vertė �urnal�.

� Manau, jos i�siai�kins, � nerūpestingai tarė jis.

Ana nu�luostė plunksn� ir, prie� u�versdama �urnal�, sugeriamojo popieriaus voleliu prispaudė paskutinius įra�us.

� Galbūt, � m�sliai tarė ji. � Karna atrodė labiau supykusi ant mūsų nei ant mo�iutės. Ko gero, sunku matyti tuos, kuriuos myli, tokius, kokie yra i� tikrųjų...

Jis pajuto savoti�k� baim�. Ar ji pastebėjo jo nerim�?

� O kaip Akselis? Kaip jį sutiksime po tiek metų? � paklausė jis ir greitai pakėlė akis.

Ji stebėjo jį su lengva �ypsenėle.

� Gal bandai i�kvosti, ar jis atva�iuoja pir�tis tavo mamai ar man?

Jis nusijuokė, susikrovė kojas ant stalo ir atsilo�ė kėdėje.

� Jis juk veda tre�i� asmenį. O tu dar nesi na�lė, mieloji Ana.

� Na, tada pir�is Dinai, � tarė ji.

� Ar negirdėjai, kad jis ruo�iasi vesti?

� Manau, ty�ia g�sdina, kad ji pradėtų nerimauti, � tarė ji.

� Vaidini detektyv�?

� Ne. Įdomu, kaip tau patiks, kai Akselis taps tavo patėviu.

� Po velniais, to nepak�siu! � Kai suvokė, kad ji kalba rimtai, i�rė�ė: � O k� jis veiks �ia, Norlane?

� Jis juk gali dirbti savo posūnio asistentu, � paerzino ji.

� Rodos, tav�s niekada neg�sdina tai, k� daro Dina? � suirz�s atkirto jis.

� Po to, k� papasakojai Andreaso prieplaukoje, nebe.

� Ar pasakei jai, kad �inai?

� Ne, juk pats supranti. Bet manau, ji pati greitai pasipasakos.

� Kodėl?

� Pradeda nuo ma�ų dalykų... apie Akselį.

� Ar bjauriesi ja dėl to, k� ji padarė?

�Bjauriuosi? Ne. Kurį laik� prisibijojau. Vaizdavausi, kad ji vėl gali taip pasielgti. Bet jeigu tu susigyvenai, kodėl gi a� negalė�iau.

Kol jis �iūrėjo į j�, jam dingtelėjo, kad mokiniai j� mėgsta, nors ji ir reikalauja drausmės.

� Be to, pripa�įsta mane toki�, kokia esu. Tai nebūdinga anytoms, � pridūrė ji.

� I� kur �inai, k� ji pripa�įsta?

� Ar nepastebėjai, kad ji labai ai�kiai parodo, kai kas nors jai nepatinka?

� Norėjau pasakyti: k� tu i�manai apie anytas? � nusijuokė jis. Nuotaika vėl praskaidrėjo.

� Susira�inėju su savo seserimi.

� O, tai jūs dalijatės patirtimi apie anytas?

� Ne, ji skund�iasi anyta ir vyru. A� � ne, � rimtai tarė ji.

� Kodėl?

� Pati pasirinkau.

Jis persisvėrė per stal�, suėmė jos rankas ir pabu�iavo pir�tų galiukus.

� Manai, mes patys pasirenkame?

� Taip. Ir kai pasirenku, nusmelkia taip, jog būnu tikra.

� Ir nusmelkė? Su manimi?

� A� pasirinkau vis� savo ankstesnįjį gyvenim�.

Jis �iūrėjo į jos trumpai nukirptus nagus.

� Dėl man�s?

� Dėl sav�s. Man reikėjo tav�s.

Ji sukrutino pir�tus jo delne. Jis pajuto lengv� raibuliuojantį prisilietim�.

� Kartais jau�iuosi, tarsi mes būtume tik sėklos, pabertos pavėjui. Tu ir a�, Ana. Ir kad tai mano kaltė.

� Nes negali i�trūkti?

� Taip. Ar tu nusivylusi, kad nieko daug nepasiekiau? Kad tu ir tavo tėvas galėtumėte manimi did�iuotis?

� Nebūk kvailas. Tai, k� darai �ia, tūkstantį kartų vertingiau, negu knopsoti prie mikroskopo Kopenhagoje. Argi pats nematai?

� Kartais jau�iuosi nusivyl�s savimi.

� Tai kodėl �ia būni?

� Ne�inau... galbūt trūksta pasiry�imo?

� Turi jo pakankamai, bet ka�kas tave laiko, � tarė ji ir pa�velgė jam į akis.

Kol ji kalbėjo, jį ūmiai apėmė gėda. Jis pabandė pa�iūrėti į save i� �alies. Kas, po velniais, jis yra i� tikrųjų?

Dabar �tai sėdi ant pacientų kėdės ir �iulpia Anos pir�tus. Jis pajuto kylant geism� ir įsiaudrino pastebėj�s, kad ji mato.

Ta�iau ka�kur kūne glūdėjo Hanos padūkusios akys. Jis to nenori. Ir nori! Vis dėlto vir� stalo i�girdo savo flirtuojantį bals�.

� Ponia daktare, ar galėtumėte man i�ra�yti vaistų nuo silpnumo ir bailystės?

� Ne, mielasis pone Grenelvai. Jų nėra vaistinėje. Turite juos i�traukti i� savo vidaus.

� Ar ponia daktarė mano, jog a� turiu vidų?

� Be jokios abejonės. Ta�iau pastaruoju metu jūs link�s rūpintis vien i�ore ir leisti dienoms eiti pro �alį. Be to, tampate toks nepamainomas savo pacientams, jog nepastebite, kad bėga ir naktys.

� K� man daryti, ponia daktare?

� Turite pasistengti anksti eiti į lov� su �mona, kad jumis būtų galima bent kiek pasid�iaugti, jei jau neturite jėgų temptis jos į Kopenhag�, kad ten prilip�s prie mikroskopo gadintumėte akis.

� Ar tai kvietimas?

� Ne, rimtas pasiūlymas.

Jie pa�iūrėjo vienas į kit� aistringomis akimis. Jis � geidulingai ap�ioj�s jos pir�tus.

8 skyrius

Karna suprato, kad tas vyras baisiai eleganti�kas. Turėjo lazd� blizgan�ia rankena. Barzda buvo didelė ir susivėlusi kaip trolio. Jis nulipo trapu įsikand�s did�iulį rūkstantį cigar�.

Vos pastatė koj� ant krantinės, viskas pasikeitė. Jam, rodos, buvo nė motais, kad reikia paduoti �monėms rank� ir pasakyti �laba diena� ir �malonu vėl jus matyti�.

Jis pla�iais �uoliais prilėkė prie mo�iutės, pakėlė j� ant rankų ir ilgai taip laikė. Paskui pastatė ant �emės, nyk��iu ir smiliumi suėmė cigar� ir ka�k� sududeno jai į krūtin�.

Karna apsidairė. Buvo taip, kaip ir manė. Visi spokso. Joks suaug�s vyras taip nesielgė garlaivio krantinėje.

Ta�iau mo�iutė juokėsi ir nesistengė jo sulaikyti. Ilg� laik� jis matė tik j�. Karna nusprendė jo nemėgti.

Laimei, jis vėl įsiki�o į dantis cigar� ir ėmė berti �od�ius. Paskui vėl bandė prisiglausti prie mo�iutės, bet suprato, kad trukdo cigaras. Tada, pasisuk�s į �on�, i�spjovė jį ir paliko gulėti ant dervuotų krantinės lentų ir smilkti, o pats priki�o nosį mo�iutei prie veido.

Du jūreiviai i�ne�ė jo daiktus į krant�. Dvi dė�es su �enklais, kurie i�davė, kad jose vynas ir degtinė. Galiausiai � lagamin� ir daktaro krep�į.

� Jokių natų! Jokios prakeiktos knygos neatve�iau! � su�uko jis ir sumostagavo rankomis.

Kai danų mil�inas pastebėjo tėtį, paleido mo�iut� ir net nepasisveikin�s storu balsu sududeno:

� Po galais, kaip tu susenai, Benjaminai!

Jis sugriebė tėtį, sukinėjo jį ir kraipė, apkabino kakl� ir lyg verkdamas priglaudė kakt�.

� Bet ne toks riebus kaip tu! � atsakydamas su�uko tėtis, kad �monės net krūptelėjo. Paskui tėtis įrėmė kum�tį vyrui į pilv�, o �iam net u�gniau�ė kvap�.

Karnai pasirodė, kad danas pana�us į paveiksl� probsto laiptinėje. Jame pavaizduotas Galijotas. Stambus ir susivėl�s. Raumenys, a�trus �vilgsnis ir grėsminga burna.

Niekas visame pasaulyje nebuvo pavadin�s tė�io senu!

Sveikindamasis su Ana, vyras �emai nusilenkė ir pabu�iavo jai abi rankas, netardamas nė �od�io. Ta�iau prie� palinkdamas prie jos, tarsi u�vertė akis ir �nairai pa�iūrėjo į j�. Lyg ji jam priklausytų.

Karna atsuko nugar� ir norėjo nueiti, bet tėtis j� pa�aukė sugroti. Ji turėjo pasisveikinti.

� Tai �ia tas �mogutis i� Kranto gatvės? � �od�iai sklido tarytum i� pilvo ir burna atrodė linksma, nors baisi. Jis atsitūpė prie�ais, lyg ji būtų ma�as vaikas. Karna dygiai spoksojo jam tiesiai į veid�.

� Stokis! Tavo paltas guli purve! � pasakė ji ir padavė jam rank�. Tik tam, kad �inotų, koks tai jausmas.

Jis �aibi�kai atsistojo ir pabu�iavo jai rank�. Jos pla�taka visa sudrėko, ir ji pajuto, kaip kaista �andai.

Tai �mogus, kurį reikėjo u�mėtyti akmenimis u� paleistuvyst�.

� Po galais, Benjaminai! Kaip vyras su tavo i�vaizda gali turėti toki� gra�uol� dukterį? I� kur, po velniais, tie plaukai? Ar gali man pasakyti, ko yra tame vėjuje, kuris padaro tokias moteris? Pa�iūrėk į An�! Ir į Din�. Vie�patie danguje, tai vis dėl tų �uvų, kurias traukiat i� jūros! � su�uko jis.

�Grand� vie�bu�io valgomajame abiejuose sietynuose buvo u�degtos va�kinės �vakės. U� durų ant rankenos kabojo lentelė.

Kart� Akselis pasilenkė prie mo�iutės ir ka�k� patylomis voki�kai jai pasakė.

� Mes �ia �iek tiek suprantame voki�kai, � tarė Karna.

� Tikrai? Ir k� a� pasakiau? � paerzino vyras.

Visi nusijuokė. Tėtis taip pat. Karna paraudo ir nieko neatsakė. Jai atrodė, kad Ana bando įsiteikti. Kai ji kreipdavosi į Akselį, skruostai parausdavo ir akys suspindėdavo. Lyg jis būtų karalaitis.

Olaisenas be atvangos �ypsojosi sėdėdamas Anai i� kitos pusės ir vadino j� ponia. Hana ir Karna sėdėjo tė�iui i� �onų. Ta�iau Hana beveik nekalbėjo.

Mo�iutė įsitaisė galustalėje. Ji buvo susikėlusi plaukus. Atrodo svetima, pamanė Karna.

Tėtis �nekėjo su Akseliu per stal�, lyg būtų berniukai. Dėl to jis atrodė paikai. Be to, vis� laik� baisiai greitai kalbėjo dani�kai.

Vilfredas Olaisenas, �iūrėdamas į mo�iut�, ai�kino, jog reikėtų įkurti garlaivių transporto bendrov�.

Mo�iutė atsakė, jog puiki mintis. Tuomet Olaisenui pasitaisė nuotaika, ir jis ėmė postringauti norįs įtikinti vals�iaus taryb� pritarti, kad būtų pailgintas kelias į pietus.

� Ponia Dina pastebės, kaip gerėja apyvarta � tarė jis.

� Be abejo, � tarstelėjo mo�iutė. Tada paklausė Han�, kaip sekasi berniukams.

� A�iū, labai gerai! � tyliai atsakė Hana.

Ant jos lyg kiautas buvo u�dėtas. Ar ji visada tokia, tik Karna nepastebėjo? Po tuo kiautu ji tarsi gyveno savo slapt� gyvenim� ir tapdavo nerami, jei kas nors norėdavo ten įlįsti.

Karna beveik liovėsi klausytis, k� jie kalba. Ver�iau �iūrėti. Tada geriau visk� galima suprasti.

Pietūs buvo pasibaig� ir patiekta kava, kai mo�iutė pasakė, kad jeigu jie pa�ada netar�kinti puodeliais ir taurėmis, Ana paskambinsianti.

� O tu negrosi, Dina? � paklausė Akselis.

� Ne, ne �įvakar.

� Tada, dieva�, turėsi man pagrie�ti solo, kai sve�iai i�eis, � sududeno Akselis.

� Kit� dien�, � tarė mo�iutė ir u�dėjo deln� jam ant rankos.

� Ne, dabar, �įvakar! Kitaip i�plauksiu namo pirmu pasitaikiusiu garlaiviu!

Mo�iutė pasiduodama nusijuokė ir nuėjo į vir�ų violon�elės. Keista. Mo�iutė niekada nesileisdavo perkalbama, jei jau pasakydavo �ne�.

Kai Dina grį�o, visi ėmė ploti. Ana ir ji patyliukais pasi�nekėjo vir� natų, linktelėjo ir įsitaisė prie instrumentų. Tarsi įgrisusios viena kitai.

Akselis pasisuko į Han�.

� Ar galiu pakviesti poni� Olaisen pa�okti, jei jau bus grojama? Ar galima? � pridūrė kreipdamasis į Olaisen�, o tas paspringo pypkės dūmu ir turėjo atsikosėti.

� Ar galima? � pakartojo Akselis.

Olaisenas linktelėjo.

Tada Hana pa�iūrėjo į Akselį i�plėstomis akimis. Tarsi i�lindo i� savo kiauto. I� prad�ių kiek baimingai, tarsi manydama, jog jis per auk�tas, kad su juo būtų galima �okti.

Paskui akys atgijo. Ji vilkėjo aukso spalvos suknel� su kaviniais kaspinais. Juodi plaukai ant sprando buvo susukti į sunkų kuod�, kuris su�aibuodavo jai pasukus galv�. Hana baisiai gra�i, kai i�lenda i� sav�s, pamanė Karna.

Ana �ypsodamasi atsisėdo prie fortepijono, o mo�iutė palinko prie violon�elės.

Tada jos u�grojo �igoni�k� melodij�, kuri buvo ir liūdna, ir d�iaugsminga.

Akselis nusilenkė Hanai ir nusivedė j� į �okių aik�tel� tarp stalo ir fortepijono. Laikė jai u� rankų, tarsi būtų trapi lėlytė. Lankstė j�, sukiojo ir matė tik j� vien�. Rodės, visas liemuo, sprandas ir didelė galva ver�iasi pas Han�.

Ir Karnai staiga dingtelėjo, jog ne�inia, ar tie, kuriuos reikėtų u�mėtyti akmenimis, yra patys blogiausi. Jai patiko, kaip jis laiko Han�. Kiek atitrauk�s nuo sav�s, tarsi bijodamas, kad ji ne- įsidurtų į jį. Bet laikė taip tvirtai, jog jai beveik nereikėjo dėlioti kojų ant grindų.

Olaisenas tikriausiai irgi pastebėjo. Jis prasisegė mar�kinių apykakl� ir tampė rankogalius. Kelet� kartų gerai nusitaikė ir, primerk�s vien� akį, pa�iūrėjo į savo konjako taurel�, lyg norėdamas pamatyti joje skyl�.

Vėliau Akselis bandė pa�okdinti ir Karn�. Bet ji nieku gyvu nebūtų i�drįsusi. Tada jis toliau �oko su Hana, neklausdamas Olaiseno leidimo.

Jos grojo ka�k� greita, ji ne�inojo, k�, o Akselis i�kėlė Han� auk�tai į vir�ų ir apsuko ratu. Kai jie baigė, tėtis ėmė ploti, o Hana nebebuvo i�bly�kusi.

� Olaisenai, turiu jums padėkoti, kad buvote toks dosnus! Turite nepaprast� �mon�! � tarė Akselis ir, pabu�iav�s Hanai rank�, nuvedė j� prie Olaiseno.

� Karna! Padainuok mums! �Du bist die Ruh�, � papra�ė mo�iutė.

Karna manė, kad jos j� pamir�o. Kad mo�iutė niekada nepapra�ys. Vis dėlto papra�ė. Ana susirado natas jai dar nespėjus prieiti prie fortepijono.

Karn� apėmė d�iaugsmas. Kol sutelkė vis� svorį kojose, kad stovėtų tvirtai, ji tarsi nebelietė grindų. I�sivadavo i� visko. Lyg mokėtų skraidyti. Pati ir visas pasaulis tapo tokie lengvi. Tik alsavimas.

Ana sugrojo pirmuosius akordus. Tada ji atsidūrė ten. D�iaugsme, kuris toks didelis, jog pana�us į liūdesį. Jie pagaliau nori jos klausytis. Tikrai nori!

Ji atvėrė burn� ir i� garsų ėmė traukti �od�ius. Atsargiai. Atsargiai. Visi kiti i�nyko, nors ji gerai �inojo, kad jie sėdi. Tyliai. Tyliai. Dėl jos.

Kai ji padainavo Gėtės �Der K�nig in Thule�, smarkiai plodamas priėjo Akselis. Karna pastebėjo ka�k� keista. Mil�ino dano akyse spindėjo a�aros. Ar tikrai buvo taip liūdna?

Vėliau, kai i� tiesų ji jau turėjo miegoti, Akselis vėl tapo toks kaip krantinėje.

Jis prakalbo apie tai, k� pats vadino �medicinos mokslo bėdomis�.

� Moterys vis dar pjaustomos. Lyg kokios tely�ios.

� Vaje! � tarstelėjo mo�iutė.

� Kas �ia bloga, jei sugebama pagydyti �mones operuojant, � tarė Ana.

� Pagydyti! Aizekas Beikeris Braunas metų metus taip bijojo vadinamosios moterų isterijos, epilepsijos ir psichozės, jog suluo�ino �imtus moterų, kol buvo sustabdytas.

� Tikriausiai jis anglas? Istorija parodė, kad kai kurie i� jų turi įprotį i�narstyti �mones po gabalėlį, kad pamatytų, k� galima dėti į puding�, � tarė Ana.

Tėtis nusteb�s dirstelėjo į j�.

� Benjaminai! Mums reikėtų tyrinėti moterų ligas. Kartu! Turėtume jas i�gelbėti.

� Tai kodėl negelbėjate? � paklausė Ana.

� Taip, kam vien plepėti apie �ygdarbius? Kodėl ko nors nenuveikus? � paerzino mo�iutė.

� Nori pasakyti, jog apėmusi savoti�ka manija pjaustyti moteris? � nepatikliai paklausė tėtis.

� Vie�patie! Tu juk neseki tos beprotybės. Grynas tamsybi�kumas ir fanatizmas. Operuojama dėl �lovės ir įgūd�ių. Rezultatas � suluo�intos nelaimingos moterys, kurios net ne�ino, kad joms i�plė�ti gyvybiniai organai ir jausmai.

� Nusikaltimas! � su�uko Ana. � Ar tai nuolat vyksta?

� Taip, bet ne tokiu mastu kaip septintame de�imtmetyje. Dabar suluo�intosios ima pastebėti pasekmes. Ir jų neįmanoma atitaisyti. Da�nai operuojama be vyrų sutikimo.

� Be vyrų sutikimo? Argi kūnas jų? � ramiai paklausė mo�iutė.

� K� jie pa�alina per operacijas?

Karna turėjo to paklausti. Pamatė, kad jie buvo j� pamir��.

� Nusta�ius salpingit�, i� moterų įs�ių pa�alinamos gyvybinės dalys, net ir tuomet, kai nėra medicininės būtinybės. Nusikaltimas! Dalis chirurgų tikrai ver�iau turėtų pasipra�yti darbo mėsinėje, � pasakė Akselis.

Ji norėjo paklausti, kas yra salpingitas, bet staiga pasijuto labai pavargusi. Tėtis padr�sinamai pa�velgė į j�, tarsi norėdamas pasakyti: �Toks jau jis yra. Nesijaudink dėl to�.

� Bet k� norima tuo i�gydyti? � paklausė Ana.

� Nervų sistem�. Moteri�k� isterij� ir epilepsijos priepuolius, galbūt psichoz�...

� Epilepsija nėra moteri�ka isterija ar psichozė! � lediniu balsu pasakė tėtis, įbed�s akis į Akselį.

� �inau, �inau. Bet įrodyk tiems mėsininkams! Jaunesni, neapsnūd� gydytojai �ino, jog tai � gryniausia operavimo manija. Arba operavimo isterija, jei patinka. Ta�iau net Darvinas pateikė įrodymų, jog...

� Akseli, mielas drauge, būtų protingiausia, jei susilaikytum nuo ilgų prane�imų!

Mo�iutės balsas buvo grie�tas, tarsi ji kalbėtų su �mogumi, nepakankamai gerai atlikusiu darb�. Ir Akselis linktelėjo visu kūnu.

Olaisenas sėdėjo prasi�ioj�s ir ilgai nepratarė nė �od�io.

Hana vis� laik� sekiojo Akselį akimis, tarsi negalėtų iki galo patikėti, jog jis tikras. Ta�iau Ana atrodė įtū�usi.

� Ar epilepsija taip pat įs�iose? � Karna i�girdo savo pa�ios �nab�desį.

� Ne! � atrė�ė tėtis ir piktai pa�iūrėjo į Akselį.

Tada Akselis tarytum ka�k� prisiminė. Jo galva pasidarė baisiai raudona, jis priėjo prie Karnos ir paėmė jos rank�.

� Atleisk kvailam ir nemandagiam seniui!

Kol juto jo od�, u�ėjo blogumas. Ji nustūmė jį ir norėjo atsistoti. Ta�iau daiktai ir veidai jau sukosi ratu. I� prad�ių lėtai, paskui grei�iau ir grei�iau. Tada ji nuplaukė į kūno kvap�. Tik pajuto, kad nugriuvo ant ka�ko, ka�k� u�sigavo.

Desertinė �akutė paliko raudon� �ym� Karnos skruoste. Akys u�sivertė vir� karali�kojo danų porceliano. Varinio rudumo mergaitės galvos smūgis buvo toks stiprus, jog lėk�tutė perskilo pusiau.

Ant rankų j� sugavo Akselis, nes ten stovėjo. Ta�iau Benjaminas pri�ok�s i�ne�ė j� i� kambario.

� Mane reikėtų nuteisti myriop! � pasakė Akselis ir bejėgi�kai apsidairė.

Niekas neatsakė.

Ji juto tė�io rankas. Silpn� cigaro kvap�, kai jis palinko ir nu�luostė jai veid�, kaip įprasta, tardamas jos vard�. Visame pasaulyje tebuvo juodu.

Daug vėliau, kai Ana u�ėjo pas j� su �variais drabu�iais, pasėdėjo prie jos, o tėtis paklausė, ar norinti, kad j� parve�tų namo, ji įstengė tai pasakyti.

� A� niekada neva�iuosiu į Kopenhag�, kad mane tirtų! Nes jie norės operuoti, kai pamatys, kokia esu.

� Ne, niekas tav�s neoperuos! Niekas tau nedarys, ko pati nenorėsi. Galėsi ramiai griuvinėti. Dau�ai tik galv�... ir porcelian�, � nusi�ypsojo tėtis. Ta�iau �ypsena nebuvo tikra.

� Niekam daugiau taip nebūna. Tai kodėl man?

� Tu esi labai ypatinga ir nepana�i į kitus. Daugelis didelių asmenybių turėjo nuomarį.

� Kas yra didelės asmenybės?

� �monės, kurie kai ko pasiekė gyvenime.

� Dabar a� jau�iu tik pyktį, � bevilti�kai tarė ji.

� Praeis.

� Tėti, paskaityk septyniolikt� Evangelijos pagal Mat� dalį. Nuo penkioliktos eilutės. Kad įsteng�iau pareiti namo, � su�nab�dėjo ji.

Tėtis nuėjo atne�ti rankinės su Biblija. Ji pati atsivertė reikiamoje vietoje. Tada tyliu rai�kiu balsu jis perskaitė:

� �Vie�patie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaik��ioja ir labai kankinasi. Neretai įpuola į ugnį ar vandenį. A� atved�iau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė i�gydyti.� Tada Jėzus atsakė: �O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti! Kaip ilgai jus k�sti? Atveskite jį �ia pas mane.� Jėzus sudraudė demon�, jisai i�ėjo, ir t� pa�i� akimirk� berniukas pasveiko.

Karna atsiduso ir u�simerkė.

� Ne galvai ir ne įs�ioms ka�ko trūksta? Svarbu tikėjimas! Ar ne, tėti?

9 skyrius

Birgita papasakojo Karnai, jog �monės kalba, es� danų mil�inas nėra paprastas keliauninkas. Mat jis u�sibūna �Grand� vie�bu�io mansardoje neturėdamas ko ten veikti. Jau krantinėje jie matė, kad ponia Dina ir jis artimai pa�įstami.

� Akselis kartu su tė�iu studijavo Kopenhagoje.

� Bet kodėl negyvena daktaro namuose?

� Jis labiau mėgsta klausytis fortepijono nei pianino. Jam baisiai patinka fortepijonas.

Birgita keistai pa�iūrėjo į j�, bet daugiau neklausė.

Akselis sukinėjosi po laivų statykl� ir �vejų ūkelius su visais plepėdamas. Karna nujautė, kad �monėms turėtų būti keista, kai suaug�s vyras vaik�tinėja dykas vidury dienos. Veikiausiai jie nesuprato visko, k� jis kalba, nors matė, kad link�ioja ir �ypsosi.

Vien� dien�, kai Karna atėjo į �Grand� vie�butį, Akselis stovėjo lauke ties priva�iosios dalies langu ir �aukė:

� Dina! Jei ne tu, man nebūtų kil� minties palaidoti save �itame rūke taip toli nuo civilizacijos!

Mo�iutė i�ki�o galv�.

� Baik pagaliau skųstis ir keliauk sau!

� Būsiu �ia, kol mane i�mes! � su�uko jai Akselis.

Kai Karna ruo�ėsi i�eiti, Akselis koridoriuje stukseno kepėjo padėjėjui krūtin�.

� Ar nesikreipei į apylinkės gydytoj�, jaunuoli? � paklausė Akselis.

� Kreipiausi, bet ne dėl kosulio.

� Atsikosėji miltais?

� Nieko negaliu padaryti.

� Turi u�siri�ti burn�, kai minkai te�l�. Kitaip vien� gra�i� dien� gali ir u�dusti, � tarė Akselis ir pliauk�telėjo berniukui per krūtin� taip, jog net suskambėjo.

Ir įvyko kai kas nuostabaus. Kai minkydamas kepėjo padėjėjas ėmė u�siri�ti burn� ir nosį skarele, kosulys praėjo. Nuo to laiko jis nuolat sekiojo Akseliui i� paskos, norėdamas pasipasakoti apie kosulį, kuris i�nyko.

Akselis i�siirdavo pa�vejoti. Karna girdėjo jį dejuojant, kad es�s labai prastas irkluotojas. Tad pasisiūlė kit� kart� plaukti kartu, kad jis nesumanytų nusk�sti.

Laikas su juo neprailgdavo. Jis traukė į valtį visk�, kas pakliūna. Visokių dyd�ių ir formų. U�sira�ydavo į u�ra�ų knygel�, kokio dyd�io �uvys ir kaip ji jas vadina. Darinėdamas nurė�davo po pus� �uvies.

� A� tikras stuobrys, kai reikia atskirti kaulus, � sakė jis.

Buvo sunku irkluoti su tokiu dideliu vyru. Kartais jis tik

knopsodavo valties gale ir atrodydavo mieg�s. Bet kartais pradėdavo niūniuoti melodijas, kurios neatrodė gra�ios.

Kart� jis pasakė:

� Labai maloniai elgiesi irstydama mane. I� tikrųjų tu pyksti ant man�s.

� Kas taip sako?

� Turiu akis.

Ji liovėsi irkluoti ir susim�stė. Tada vis dėlto ry�osi.

� Buvau maniusi u�mėtyti tave akmenimis u� paleistuvyst�!

Jis krūptelėjo ir atsisėdo tiesiai.

� �ia dabar!.. U� k�?

� Nes tu buvai mo�iutės mylimasis, kol ji pagal Dievo įsakym� priklausė Andersui.

�- Bet kodėl u�mėtyti akmenimis tik mane, mielas vaike? Mes juk buvome dviese.

� Ar esi girdėj�s, kad kas nors u�mėtytų akmenimis savo mo�iut�?

Jis pasėdėjo �iūrėdamas į j�, tada kone liūdnai tarė:

� Ne, i�ties nesu.

Ji vėl ėmė irkluoti, gana ramiai.

� Kada tai turėjo įvykti?

� Kokį vakar�, kai būtum atsidūr�s po tiltu kelyje pas zakristijon�. A� bū�iau buvus vir�uje, prisiruo�usi akmenų. Bet apsigalvojau.

� O? Kodėl?

� Ne�inau, � tarė ji, ir tai buvo tiesa.

Kai jie beveik priplaukė laivų statyklos prieplauk�, kur turėjo būti palikta valtis, jis pasakė:

� Tu keista mergaitė!

� Nieko nepadarysi, � atsakė ji.

� Bet stipri irkluotoja.

� Kai k� �mogus juk turi galėti pats, � pasakė ji taip, kad būtų ai�ku, kam taiko.

Kai jie i�lipo į krant�, jis nuėjo su kibiru į �Grand� vie�bu�io virtuv� ir pareikalavo keptos �uvies. Tarnaitėms �uvys buvo įgrisusios iki gyvo kaulo. Bet Akselis sugebėjo jas pralinksminti. Jis mokėjo bjaurių anekdotų, skirtų ne moterų ausims. Ta�iau vis tiek juos pasakodavo. Ir �uvys būdavo kepamos � sekmadieniais ir kitomis dienomis.

Jis tvirtino valg�s �uvis vien tam, kad pataisytų i�vaizd� ir galėtų vesti.

Kambarinė pa�nab�domis pasakojo, kad jis pusnuogis bastosi koridoriais arba vidurdienį u�sisako pusry�ius. Kai tarnaitė ateidavo su maistu, jis paprastai sėdėdavo prie lango ir skaitydavo vos prisideng�s apatiniais. Tad varg�elė ne�inodavo, kur jai akis dėti.

Tada Bergljota supyko ir paliepė jai liautis tau�kus niekus.

� Kit� kart� pastatysi padėkl� koridoriuje ir pabelsi į duris, kad jis pats pasiimtų.

� Ne tai norėjau pasakyti, � kiek u�gauta pasakė tarnaitė.

Kart�, kai Karna atėjo nekviesta, Akselis sėdėjo priva�iojoje

dalyje nuogas iki pusės. Karna niekada nebuvo ma�iusi tokio gauruoto vyro.

Kai mo�iutė j� įleido, jis nutaisė bals� ir su�uko lyg nelaimės i�tiktas:

� Neįleisk bausmės angelo, jis negyvai u�mėtys mane akmenimis!

� Nebūk paikas! � ne itin supykusi tarė mo�iutė.

Dekanato mokytojų draugija rengė konferencij�. Ir kai kurie mokytojai sumanė apsistoti �Grand� vie�butyje, nes namo grį�ti toloka.

Karna turėjo jiems dainuoti.

Mokytojai susi�valgė pamat� ant laiptų sėdint Akselį ir geriant alų.

Karna nuėjo pas mo�iut� ir jai pasakė.

� Tu turi Akseliui nusukti ausis. Jis geria ant laiptų alų ir visiems mums daro gėd�! Daro gėd� Anai, kuri taip pat turi dalyvauti konferencijoje!

� Akselis negali mums padaryti gėdos. Jis atsako tik u� save. O jam patinka sėdėti ant laiptų ir gerti alų.

� Bet jūs juk susituoksite?

Mo�iutė ka�k� veikė prie sekretero, tikriausiai tvarkė savo popierius.

� Ne�inau, i� kur i�traukei, bet mudu su Akseliu ne�adame tuoktis.

� Tai kodėl jis sėdi priva�iojoje dalyje be mar�kinių?

� Nes nusivilko juos �ia būdamas, � rimtai atsakė mo�iutė.

Karna visai neteko nuovokos. Tarsi neberado �od�ių, kad galėtų dar ko nors paklausti, taigi nutilo ir nudelbė akis. Mo�iutė vėl nusisuko prie popierių.

� Maniau, jis �ia atva�iavo tau pasipir�ti, � pabandė Karna i� kitos pusės.

� Jis ir pasipir�o.

� Tai tau jis nerūpi?

Mo�iutė �yptelėjo, lyg pagalvojusi k� nors smagaus.

� Man jis labai rūpi.

� Bet tu jo nenori?

Mo�iutė sėdėjo taip, lyg negirdėtų, k� sako Karna. Bet tada ji atsigr�ė.

� Negalima ko nors imti vien dėl to, jog nori �mogaus. Tai atne�a tik nelaim�.

Vakare Karna nugirdo, kaip vienas i� mokytojų draugijos narių kitam pa�nib�dėjo. Girdi, mat�s, kaip tas alų plempiantis danas i�kėlė poni� Din� iki pat sietyno.

� Tikriausiai tarp jų ka�kas yra!

� Ir jis daug jaunesnis u� j�. Kas, kad su didele barzda.

�Tarp jų ka�kas yra� buvo i�tarta taip bjauriai.

Ta�iau po vakarienės Ana, mo�iutė ir ji koncertavo. Tada jie, matyt, visk� pamir�o. Daug kas dėkojo spausdami rank� ir sakė, kad koncertas buvusi geriausia visos konferencijos dalis.

Kai vienas seminaristas paklausė mo�iut�, kiek kainuoja toks koncertas specialiai jiems, mo�iutė atsakė, kad vienas malonumas d�iuginti vie�bu�io lankytojus.

Akselis negėrė alaus, bet padoriai sėdėjo ant kėdės ir klausėsi muzikos.

Po to, eidama pro duris, Karna i�girdo por� kalbant:

� Negerai dėl blaivybės judėjimo, kad vaikai vidury baltos dienos mato alų gerian�ius vyrus. Betgi negali priekai�tauti poniai Dinai.

Kitas pritardamas su�nab�dėjo:

� Po koncerto juk nebuvo vai�inama jokiais stipresniais gėrimais. Tik kava ir �okoladas. Ir puikūs sviestiniai riestainiai. Visi�kai dykai!

Ji ne�inojo, kada pirm� kart� suprato, jog An� grau�ia sielvartas. Ta�iau tai buvo gerokai prie� vasar�, kai atva�iavo mo�iutė Dina.

Net prie� t� popiet�, kai Ana pakilo nuo pianino apsia�arojusi.

Karna pamir�o, kas buvo grojama, tik ai�kiai prisiminė, kaip drebėjo Anos rankos, kai ji, tolyd�io klysdama, tū�mingai spaudė klavi�us.

Galiausiai ji pakilo ir u�vo�ė dangtį. Valandėl� pastovėjo palinkusi prie blizgan�ios plok�tumos. Tada atsitiesė ir apsidairė tokia i�rai�ka, lyg būtų įkalinta.

Karna ir vėliau tai regėdavo. Tik ne taip ry�kiai. Ji ėmė manyti, jog �ito Ana nerodo tė�iui. Ta�iau nebuvo tikra.

Kartais nety�ia An� u�klupusi, Karna i�vysdavo nuotaikos pėdsakus. Tarsi sklandytų ore aplink j�. Niekada nemokėdavo įvardyti, kas tai, tik neai�kiai pajusdavo.

I� to, kaip ji pasilenkdavo prie� atsisėsdama groti, vien� į kit� susi�ildydavo rankas, prisimerkdavo prileisdama kambarį pirmųjų garsų. O tada pask�sdavo muzikoje.

Galbūt viskas kaip nors susij� su tė�iu. Kuo nors, k� jis padarė ar pasakė. Taigi ir Karna pasijusdavo kalta.

Vien� dien� Ana atėjo pas j� į kambarį. Pasakė norinti pasikalbėti. Karna pamanė, jog dėl namų darbų. Ji nesimokė tiek, kiek turėtų. Taigi maktelėjo galva ir laukė.

Ta�iau Ana atsisėdo ant lovos �alia jos ir atrodė labai draugi�ka.

� Turiu pasi�nekėti su tavimi, kol dar ne vėlu, � tarė ji.

Karna pajuto, jog padrėko delnai.

-� Apie tapim� moterimi. Suaugusia moterimi.

Tada pasigirdo keis�iausia kalba, koki� Karnai buvo tek� girdėti. Ji prasidėjo nuo to, jog Karna vos drįstanti pakelti akis, ir baigėsi tuo, jog abi kartais paa�arojan�ios.

Ana atvėrė jai savo sielvart� � kad tėtis ir ji neturi vaikų. Tuo pat metu Karna su�inojo, kas jos pa�ios laukia. Apie kraujavim�, kuris nėra pavojingas. Apie moterų ir vyrų tro�kim� būti kartu ir būtinyb� sulaukti skirtojo. Apie skausmus. Ir d�iaugsm�. Visų pirma � d�iaugsm�.

� A� esu ir tavo, nors esu tė�io, � pasakė ji ne�inodama, ar nori paguosti An�, ar save.

� Taip. Mes turime tik tave, � tarė Ana.

Taip ji tapo Anos sielvarto dalimi.

Bet i� tiesų Karna buvo tik tė�io. Jie turėjo teis� pykti ir �aukti vienas ant kito. Kai tė�iui ji įkyrėdavo, jis prapliupdavo �od�iais, kokių probstas nieku gyvu nebūtų leid�s.

Sykį Karna taip garsiai u�riko ant tė�io, jog ve�iko arkliai atsistojo piestu, o priekurtis kiemsargis palindo po serbentais. Mat jis pa�adėjo j� pasiimti kartu, ta�iau apsigalvojo su�inoj�s, kad vyras, pas kurį i�kviestas, veikiausiai serga �iltine.

Vis tiek ji tė�io. Niekas negali to pakeisti. T� dien�, kai tėtis mirs, mirs ir ji!

Dėl Anos ji abejojo. Ana �alia. Ji tė�io. Ne, Benjamino. Taip pat kaip tėtis � Karnos. Visiems reikia k� nors turėti.

Bet dabar ji Anai pasakė, kad ji yra ir jos. �od�io teks laikytis. Tik ne�inojo kaip.

Ta�iau ėmė kas vakar� prie� u�migdama po truputį galvoti apie An�. M�stė, kad jeigu Anos nebūtų buv�, ji nebūtų i�mokusi groti iki atva�iuojant mo�iutei. Ir nieku gyvu nebūtų i�mokusi tiek dainų.

Taip pat nebūtų buv� kam balsu paskaityti straipsnių ir knygų, kurios tė�iui atrodo nuobod�ios.

Niekas nevaik��iotų su ja gatvėmis ir neskintų laukuose gėlių. Ir niekas nepasirūpintų, kad �ventėms ji gautų nauj� suknel�. Be to, tėtis tikriausiai būtų papilkėj�s ir piktas, kelias dienas nesiskųstų barzdos.

Be Anos grie�tumo ji būtų apsiėjusi. Ne visada lengva jį pakelti. Niekaip kitaip negalėdavai Anai paprie�tarauti, kaip tik i�eidama i� kambario. Ji nesibardavo, bet ir neleisdavo pamir�ti, kaip viskas yra i� tikrųjų.

Ana i�keldavo nesut�rim� į dienos �vies� ir palikdavo, kad pabaltų. Tė�iui Ana galėdavo pasakyti:

� Vakar mudvi su Karna aptarėme, ar protinga vaik��ioti pakrante taip arti bangų, jog apsemia blauzdas. Pasakiau, kad neprotinga. Ta�iau ji man nepritarė. Taigi �iandien per�alusi.

Tokiu būdu Ana rodė, kad jų nebijo � nei pavieniui, nei kartu. Taip ir tėtį priversdavo atsi�velgti į tai, kas protinga ir kas ne.

Kartais jis nusijuokdavo, kai kada atrodydavo pavarg�s ir nusimin�s. Retsykiais pasakydavo pritari�s Anai. Dar re�iau � kad pritaria Karnai. Bet kai taip atsitikdavo, Ana niekada neu�pykdavo, ji galėdavo pasakyti:

� K� gi, du prie� vien�. Teks susitaikyti.

Po to, kai jos su Ana pasikalbėjo, kūnas pasidarė nebe toks bjaurus.

Juk moterų kūnai tokie, kokie turi būti. Tik jai buvo atgrasu. Tikriausiai manė galėsianti tai sustabdyti. Ta�iau norom nenorom turėjo pasiduoti.

Karnai atrodė, kad Anai pasisekė, jog neturi vaikų. Ta�iau to nesakė. Ji ma�ai buvo ma�iusi kūdikių, bet tie, kuriuos matė, be paliovos triuk�mavo.

Pati niekada nenorėjo turėti vaikų. Ji vengs viso to, k� Ana jai paai�kino apie moterų ir vyrų sueitį. Nemanė, kad reikėtų turėti kokių nors reikalų su vyrais. Ir berniukai nepatiko. Jie kvaili ir skleid�ia ne itin ger� kvap�.

Jei jie būtų kaip tėtis, būtų galėjusi juos pak�sti.

10 skyrius

� Patekau į damų �Grand� vie�butyje nemalon�, ir mano gyvenimas virto katastrofa! Atėjau pas tave paverkti, � pasakė Akselis ir klestelėjo j geriausi� namų krėsl�.

Benjaminas matė, kad vyras gerokai apgirt�s.

� K� padarei? � paklausė jis.

� Sutrukd�iau Dinai ir Anai eroti�kai santykiauti su Bramsu.

� Kaip?

� Giliais bu�iniais lie�uviu.

� Su katra i� jų?

� Su abiem.

� Gėdos neturi? Su mano motina ir mano �mona! � nusijuokė Benjaminas. Bet pasijuto nesmagiai.

� Gėdos? Kodėl? I�gerti turi? � gailiai paklausė Akselis.

� Ar negavai iki soties?

� �iuo metu negaunu nieku. Nieko, girdi?! � u�baubė Akselis.

� Nutilk, pa�adinsi Karn� ir tarnait�, � tarė Benjaminas ir pripylė dvi taureles.

� A� bailys! � sumurmėjo Akselis ir i�tu�tino stikliuk�.

� Tikriausiai toks buvai daug metų, � paguodė Benjaminas.

Vyri�kis palinko į priekį ir liko sėdėti tokia poza. Po kurio

laiko maldaujamai atki�o taurel�, ir Benjaminas vėl pripylė.

� Na? Ar papasakosi, kas atsitiko?

� Ji mane i�metė.

� Būtų galėjusi padaryti blogesnių dalykų, � suburbėjo Benjaminas.

� Pa�velk į mane, senas drauge! Ar a� toks, kurio niekas negali mylėti?

Pokalbis i�kart tapo grėsmingas.

� Turi būti lengva tave mylėti, � tyliai tarė Benjaminas.

� Tu taip manai?

� �inoma, taip manau, velniai rautų!

� Tai kodėl to neįvyksta?

� Veltui gaisai laik� su Dina, � negailestingai atrė�ė jis.

� Apie tai tu nieko nesupranti. Man ji įaugo į krauj�. Tai kar�tis ir u�degimas, prakaitas ir i�sivalymas. Viskas! Bet tu, prakeiktas moterų garbintojau, nieko nei�manai apie meil�! � su�uko jis.

� Dabar �inosiu. Bet pritildyk kakarin�, chame!

� Ar ganduose yra tiesos? � suniauzgė Akselis.

� Kokiuose ganduose?

� Kad vir�aitis Olaisenas mu�a savo �mon�, nes �i laksto paskui apylinkės gydytoj�.

Benjaminas pastatė taurel�.

� Kas taip sako?

� Kepėjo sesuo, kuo ji ten vardu? Pora vyrų laivų statykloje taip pat visai nekaltai pasi�aipė...

� Vaik�tai ir renki apkalbas kaip kokia boba?

� Na na, kam taip kar��iuotis? Matyt, esama tiesos? � prunk�telėjo Akselis.

Karna �inojo, kad tai neskirta jos ausims. Jie jos nematė, nes portjera tarp kambario ir kamaros buvo u�traukta. Bet durys atviros.

Ji niekada nevaik��iodavo labai tyliai. Bet kodėl kaip tik �iandien? Tikriausiai dėl to, jog i�girdo, kad yra sve�ių, o ji vilkėjo naktinius mar�kinius. I� tikrųjų jau buvo atsigulusi, nes vėlu. Bet paskui atsikėlė stiklinės vandens.

Tai buvo Akselio balsas. Ji stabtelėjo ir liko stovėti.

� Po velniais! Vis dar tuo u�siimi?

Tėtis ka�k� atsakė, bet ji nei�girdo.

� Ta�iau vyras gal nesimėto �od�iais? Negi mu� �mon� taip, kad ta nebegalėtų pasikelti, vien įtardamas? Ka�kur juk turi būti teisybė?

� A� tau atsakiau, kai paklausei, kuo jis teisinasi. Maniau, galiu patikėti tau... kaip draugui.

� A� savo noru atsisakiau Anos, kad ji galėtų būti su tavimi.

� Nevaidink �ventuolio! Tu jau buvai įsikib�s Dinos sijono! Baikime �į pokalbį, kol dar rimtai nesusikirtome.

� Vadinasi, pavyduolis Olaisenas teisus?

� Akseli, liaukis! � tyliai tarė tėtis.

� Man nuo tav�s bloga, � pasakė Akselis.

� Kitiems tu pamokslauji. O pats atva�iuoji pas Din�, nors ruo�iesi vesti kit�. Ar pasipasakojai nuotakai, kad ne j kalnus ketini lipti?

Pasirodė, jog ka�kas trenkė. Stipriai. Tada pasigirdo dar vienas pliauk�telėjimas! Paskui stojo tyla. Tik alsavimas. Vienas, o gal abu, u�sidegė cigar�. Ir ji i�girdo Akselio bals�. Ne visai tvirt�.

� Ne. Ir dar kai kas yra.

� �tai kaip!

� Atva�iavau pasiimti jos arba �ia pasilikti. Apie vedybas para�iau vien tam, kad... Bet ji, velniai rautų, man�s nenori! Man�s, jauno ir gra�aus! Ar girdi, kvaily?

Akselis pratrūko savoti�ku juoku. Tai nieko gera ne�adėjo.

� O tu! � toliau kalbėjo Akselis. � Turi visk� ir netausoji.

Karna pajuto artėjant priepuolį. Tėtis neturi jos �ia surasti. Ji

u�lipo laiptais ir valandėl� pasėdėjo ant grindų, galv� suspaudusi tarp kelių. Blogumas pama�u i�tirpo.

Ar u�mėtyti akmenimis reikia tėtį?

Taurelės buvo tu��ios.

� Benjaminai, kur tavo miglotas orakulo atsakymas? Dėl Olaiseno Hanos... Ar jauni judu mylėjot kits kit�? � paklausė Akselis ir mar�kinių rankove nusi�luostė nosį. �varkas gulėjo suveltas ant grindų.

� Mes kartu u�augome. Kai grį�au i� Kopenhagos...

� Kopenhagoje taip jos ilgėjaisi, kad reikėjo įtaisyti vaik� kitai! Ir taip priri�ti prie sav�s An�, kad niekada neatsiplė�tų, � apmaud�iai tarė Akselis.

� Ar būtinai tau reikia visk� i�kreipti į bloga?

� Ne, pats tai sugebi! Tik ar verta?

� Eik po velnių! Buvau j� sutik�s kelis...

� �tai ir i�sprūdo! � prunk�telėjo Akselis,

� Na, taip. Retkar�iais susitikdavom. Jai ko nors reikia. Ir sako, kad jis vis tiek mu�a...

Akselis i�si�iojo.

� Atne�k dar vien� butelį, � su�nyp�tė.

� Ne, pakaks!

Abu vyrai sėdėjo palink� į priekį savo krėsluose ir spoksojo vienas į kit�.

� A� neįstengiu to paai�kinti. Negaliu m�styti... Ir ji negali. Mes to nevaldome.

� Ar jis teisus? Vaikas tavo?

� Ne!

Akselis bandė atsistoti, bet susmuko atgal ir pagarbiai tarė:

� Ar jūs ir toliau susitikinėsite?

� Miestelis ma�as. Neįmanoma nesusitikti, jei tai turi galvoje. Bet a� su ja neguliu! Kalbuosi su ja! Ar supranti, avine?

� Velniai rautų! K� tik pama�iau kupranugarį adatos skylutėje!

� K� �ia paistai?

� Tu tikrai pateksi į dangų.

Valandėl� jie tylėjo. Akselis i�si�nyp�tė į gra�iai sulankstyt� nosin�, prie� tai ja mostelėj�s.

� Jei su�inosiu, kad apgaudinėji An�, a� tave u�mu�iu!

� Tu girtas, � tarė Benjaminas.

� A�iū, kad pasakei! Butelis baigėsi! � dalyki�kai burbtelėjo Akselis. Netrukus atsiduso ir pridūrė: � Turėjau suprasti eidamas. Kad tu visk� apversi auk�tyn kojom ir visas vakaras sueis kalboms apie tave ir tavo reikalus.

Benjaminas nuėjo naujo butelio.

Kai Ana grį�o namo, jie apsikabin� gulėjo ant grindų prie�ais knygų spint�. Benjaminas sunkiai �nopavo Akseliui į barzd�. Į lubas kilo balsingas knarkimas duetu.

I� prad�ių ji sustojo ir �iūrėjo į juos. Kiek suglumusi. Paskui nusi�ypsojo ir atsargiai u�traukė u�uolaidas. Nestatė apvirtusio stalo ir jo netvarkė, tik u�klojo juos pledu ir i�tykino i� kambario.

Ji para�ė ra�telį tarnaitei ir prilipdė prie durų: �Netrukdyti, daktaras u�migo svetainėje!�

Akselio i�vykimo dien� pūtė smarkus vėjas. Mo�iutė jo nepalydėjo į krantin�. O kai Karna pas j� atėjo, ji vos pravėrė duris.

� �iandien negaliu kalbėti su �monėmis. Net su tavimi, � pasakė pro ply�į.

Atrodė, lyg būtų verkusi.

Karna linktelėjo ir vėl i�ėjo į vėj�. Garlaivis yrėsi per bangas, dar neaplenk�s Tjuvholmo.

Tėtis jau buvo toli įkalnėje, taigi ji nuėjo pas Birgit�. Ten j� įsileido, nors krosnis springo � kaminas nepakėlė darganoto oro.

Po kurio laiko Birgitos mama tarė:

� Karna būtų gra�i mergaitė, jei retkar�iais nusi�ypsotų.

Ta�iau Karna nematė jokio reikalo �ypsotis. Ji įtraukė lūpų

kampu�ius į skruostus.

� A� esu rimtas �mogus, � tarė ji. Sum�stė būtent tada, kai prireikė. Tikriausiai kur nors buvo perskai�iusi. Ta�iau Birgitos mama to negalėjo �inoti.

� Tau reikėtų ne�ioti palaidus plaukus, kad �monės matytų, kaip gra�iai jie garbiniuojasi, � neatly�o Birgitos mama.

Birgita visa susigū�ė.

� Biblijoje nepara�yta, kad taip reikia daryti, � pasakė Karna ir ėmė vilktis lietpaltį. Viduje tapo pernelyg �ilta.

Po akimirkos ji vėl atsidūrė �varbiame vėjuje. Nebuvo t�dien kur pasidėti.

Grį�usi į savo kambarėlį, ji dar kie�iau susipynė kasas ir surangė jas ant sprando, lyg būtų pagyvenusi dama. Paliko nepaslėptus tik ausų lezgelius.

Taip ne�ios plaukus iki mirties!

Ap�iūrėjusi save veidrodyje, nulipo pas tėtį ir An�.

� Kaip manote, ar turė�iau plaukus ne�ioti nepintus, kad geriau matytųsi?

Tėtis nepakėlė akių nuo laikra��io, tik pradėjo Anai pasakoti, jog apskrities valdytojas nepritaria vir�ai�iui, kad reikia skirti tiek daug lė�ų kelionei į pietus.

Ana tarstelėjo ��tai kaip�, irgi ne�iūrėdama į j�, nes buvo gavusi lai�k� i� Kopenhagos.

Karna priėjo prie tė�io ir pakartojo klausim�.

� Ir taip u�tektinai matyti. Bet jei pa�iai atrodo, tada... Man tas pats, � atsakė jis, neatitraukdamas akių nuo laikra��io.

Karna nuėjo į virtuv�. Ten kabojo �irklės. Ji i�ėjo su jomis ant laiptų ir pakėlė prie galvos. Ir �ek�telėjo �irklėmis.

Ana pirmoji pastebėjo, kaip pro lang� praskriejo vario spalvos sruogos. Ji i�lėkė pro duris ir rado Karn�, lyg koki� kalin�, su styran�iais nukirptų plaukų kuok�tais.

Buvo likusios septynios dienos iki konfirmacijos, kai ji Dievui ir parapijie�iams turės parodyti �ventųjų tiesų i�manym�.

� K� tu darai?

Anos balsas buvo toks pat kaip Birgitos mamos.

Tada tarpduryje pasirodė tėtis. I� prad�ių nustėro. Paskui griebė jai u� rankos ir su�uko:

� Ar proto netekai? I�kar�ti tave reikėtų!

� Juk sakei, tau tas pats. Ir kad u�tektinai matyti.

� Stovėsi prie altoriaus kaip koks e�ys? � u�riko tėtis.

Atrodė grėsmingai. Visas i�bal�s. Ir labai arti. Ji juto ant veido jo alsavim� ir purslus. Ta�iau nesuprato visko, k� jis sakė.

Tada įsimai�ė Ana.

� Elkimės ramiai, � pasakė ji, lyg kalbėtų su Edevartu, kurį mokykloje pravard�iavo kvailu�iu.

Ana paėmė i� jos �irkles ir paslėpė u� nugaros. Gal manė, jog Karna ruo�iasi nukirpti ir tėtį?

� I� kur galėjau �inoti, kad mano plaukai tokie vertingi, jei niekas man to nesakė? Kol nesu�inojau i� Birgitos mamos. Juk sakei, kad tau tas pats?

Tarnaitė i�ki�o galv� pro virtuvės duris ir i�si�iojusi spoksojo į juos.

� Eime į kambarį, � tarė Ana.

� Velnias, ne vaikas! � su�uko tėtis ir po akimirkos pridūrė: � Kokia tu pana�i į Din�!

Jis tai pasakė pasibjaurėj�s, apsisuko ant kulnies ir nudro�ė į kabinet�.

Anai teko apkarpyti, kas buvo lik�. Ji i�trinko plaukus, praskalavo kadugių nuoviru, nusausino storu rank�luos�iu ir gra�iai su�ukavo, de�inėje padarydama sklastym�.

Tada atid�iai įsi�iūrėjo su savoti�ku pasibaisėjimu, pereinan�iu į pagarb�. Galiausiai atne�ė segtuk� su perlais i� nuosavos papuo�alų dė�utės ir įsegė jį viename �one. Valandėl� pastovėjo pakreipusi galv�, vertindama kūrinį.

� Tau tinka, � nusprendė ji.

Pavasarį pastorius tvirtino, jog Karna per jauna būti konfirmuojama vasar�. Ana pakalbėjo su juo, ir buvo nutarta padaryti i�imtį.

Ta�iau kai prasidėjo rengimas konfirmacijai, pastorius pasiskundė Anai. Karna Grenelv turinti ger� galv�, bet mokosi tik tai, kas jai patinka. Ir įsivaizduoja Biblij� i�mananti geriau u� pastorių. Elgiasi nedraugi�kai ir nekalba su kitais mokiniais, nebent i� reikalo. I�did�iai neprisileido jų artyn, tada tie liovėsi j� kalbin� ir ėmė jos �alintis. Be to, u�uot atsakiusi paprastai, pamokas giedote i�giedanti, nesvarbu, yra melodija ar ne. Taigi jai tenka visas dėmesys. Negerai, kas, kad daktaro dukra.

Ana ir tėtis buvo vienodai grie�ti, kai pra�neko apie tai. Karna suprato, kad jie apsitar�. Taigi nulenkė galv� ir netarė nė �od�io.

� Privalai elgtis �moni�kai! � pasakė tėtis.

Ji jam neatsakė. Tik tada, kai Ana primygtinai papra�ė pam�styti, jog ji, stovėdama prie altoriaus, turės i�si�adėti blogio ir i�pa�inti tikėjim�, tarė:

� A� nepadariau nieko bloga. Bet jei pra�ai, daugiau taip nesielgsiu. Visk� galėsiu i�kalbėti � ir tai, kas turi melodij�.

Konfirmacijos dien� Karna pasijuto lyg paskutinė visos padermės palikuonė. Tarsi būtent jos gyvenim� būtų nulėmusi kibirk�tėlė prie� daug �imtų metų. �iaip ar taip, gerokai anks�iau, nei kas nors apie tai susim�stė. Tarytum visi iki tol stovėjo �ia tam, kad galiausiai ateitų jos eilė.

Ji matė rimtus suaugusiųjų veidus. Storas akmenines sienas. Vaizd� raibino �viesa ir �e�ėliai. Tarsi gyventų atskir� gyvenim�.

Tikriausiai pats Dievas �velgia į j� nuo med�ių vir�ūnių, todėl kibirk��iuoja langai. Ir kaskart, kai Vie�pats pasislenka, kad geriau j� matytų, �viesa ir �e�ėliai med�ių marginyje susi- kei�ia vietomis.

�e�ėliuoti kampai i�ry�kėja, o sienos panyra į tams� ir beveik i�nyksta. Vien dėl to, jog Vie�pats palenkia med�io �akas, kad geriau j� matytų.

Visa tai gaubė pastoriaus balsas � su pamokymais, priesakais ir nuosprend�iais. Pastoriui, matyt, nė motais, k� daro Vie�pats.

Ji griuvo, kai klūpodama turėjo ap�ioti Jėzaus kūn�. Pasidarė taip �leik�tu. Be to, tėtis tebepyko u� tai, kad ji nusikirpo plaukus.

Atsipeikėjo zakristijoje. Ta�iau neapsi�lapino ir tėtis nebuvo piktas. Vėliau pastorius j� u�mir�o. Taigi i� tikrųjų ji negavo �ven�iausiojo sakramento, kaip kiti �monės.

Ji ėmė manyti, jog nėra kaip reikiant konfirmuota ir kad visi apie tai pamir�o.

Galiausiai ji paklausė tėtį, ar jos nereikia konfirmuoti.

� Tu juk esi konfirmuota, � nusistebėjo jis.

Ji neatly�o, taigi jis pa�adėjo pasikalbėti su pastoriumi. Bet �is buvo i�vyk�s dirbti į nauj� parapij� toli pietuose. O probstas te�inojo tiek, kad ba�ny�ios knygose para�yta: Karna Grenelv konfirmuota tūkstantis a�tuoni �imtai a�tuoniasde�imt �e�tųjų metų liepos tre�i�jį sekmadienį.

Karna negalėjo patikėti. Ba�ny�ios knygose para�yta, jog ji konfirmuota, nors netiesa!

� Svarbu tik tai, kas para�yta knygose, � tarė tėtis.

� Formalumai nieko nerei�kia, svarbiausia � kas mintyse. O tu juk atėjai į ba�ny�i� konfirmuotis, � paguodė Ana.

� Kaip jūs galite sakyti, kad priimti Kristaus krauj� ir kūn� yra formalumas, jei taip nustatė Dievas?

� Dievas nenustatė. Taip sugalvota, kad būtų lengviau atskirti, kurie parapijie�iai suaug�. Kiek man �inoma, �itai nustatė ba�ny�ios patriarchai, � paai�kino tėtis.

Karna nuėjo į savo kambarį ir atsisėdo skaityti. Ta�iau atsakymo nerado.

Anos rūpes�io dėka probstas pasikvietė j� į tu��i� akmenin� ba�ny�i� ir konfirmavo dalyvaujant tė�iui, Anai ir mo�iutei.

Pajutusi, kad �ventoji dvasia tuoj j� praris, kaip praėjusį kart�, ji pakėlė akis į �oninį altorių de�inėje.

Tuomet �venta Ona nusileido ant �emės ir priėjo prie jos su didele knyga rankoje. Klūpodama Karna pajuto jos alsavim�.

� Ar i�si�adi velnio, visų jo darbų ir visos jo esybės? � draugi�kai paklausė probstas.

� Taip, � tarė Karna, o �ventos Onos apsiaustas su�iug�dėjo.

� Ar tiki Diev� Tėv�, Sūnų ir �vent�j� dvasi�?

� Taip, � su�nab�dėjo Karna.

Ta�iau �ventai Onai pasirodė per tyliai, tad ji pakartojo u� j�:

� Taip!

� Ar su Dievo malone liksi i�tikima krik�to aktui iki paskutinės valandos? � paklausė probstas.

� Taip, ji liks i�tikima! � atsakė �venta Ona.

Nuo baltintų akmeninių sienų atsimu�ė aidas, o lubos i�nyko. Bet Karna tebeklūpojo, negriuvo.

� Tai duok man rank� sutvirtindama �iuos �od�ius, � gera�irdi�kai tarė probstas.

Ta�iau ji paspaudė ne probsto rank�, bet �ventos Onos. Ir �ventos Onos balsas galiausiai pasakė:

� ...tvirtumo tavo tikėjimui, kad būtų i�ganyta tavo siela. Amen.

Vėliau, galvodama apie pirm�j� konfirmacijos dien�, ji negalėdavo tiksliai jos prisiminti. Ir apeigos ba�ny�ioje, ir pobūvis tarsi i�sitrynė i� atminties. Ta�iau vienas dalykas da�nai i�kildavo mintyse, kai ji atsiguldavo miegoti. Tė�io kalba.

Jis gra�iai apie j� kalbėjo ir sakė, kad esanti dovana. Ta�iau taip pat įvardijo penkias moteris, kurių pagalba Karnai ir jam buvusi neįkainojama. Tai Olinė, Stinė, Hana, mo�iutė ir Ana. Daugiausia �nekėjo apie An�.

Kalbėdamas apie An�, mo�iut� ir j�, jis �velgė į jas. Ta�iau dėkodamas Hanai, kuri visus tuos metus Karnai buvo krik�tamotė, ir pasakodamas, kaip ji pasitiko juos Bergene, jiems atplaukus i� Kopenhagos, vis� laik� buvo nudūr�s akis į lėk�t�.

11 skyrius

Dina pakvietė įtakinguosius asmenis į pobūvį ir koncert�. Nusi�engdama savo principui nepainioti verslo su linksmybėmis, prane�ė, kad Vilfredas Olaisenas ir ji �ada plėsti laivų statykl� ir statyti nauj� eling� jos sklype, kuris ribojasi su lynų fabriku. Jis būsi�s baigtas kit� pavasarį ir duosi�s papildomai darbo vietų. Ji pridūrė, jog jau�iasi saugi turėdama kompanion� vir�aitį.

Redaktorius ir telegrafistas klausėsi i�temp� ausis.

Dina nepaminėjo, kaip Vilfredas Olaisenas padidino savo asmenin� skol� laiduodamas namu, kad i�laikytų temp�.

Ta�iau banko valdytojas �inojo.

Nepaisant to, vir�aitis Olaisenas tapo vakaro pa�iba. Atsistoj�s padėkojo Dinai u� pasitikėjim�, kurį jam rodanti, ir parei�kė es�s įsitikin�s, jog bendradarbiavimas bus sėkmingas. Jam priklausanti did�ioji laivų statyklos dalis, jai � elingo. �ypsodamasis pridūrė, jog i� tiesų būtų natūralu visk� sujungti.

Jie �alinosi vienas kito. Hana ir Benjaminas. Susitikus jis i�moko perprasti jos skubų �vilgsnį. T� vakar� ji negalėjo �iūrėti jo pusėn.

Buvo nutarta, kad Ana mokys Karn� dar vien� �iem�, o paskui �iūrėsi�. Karna turi daug laiko. Groti, dainuoti ir griūti. Kol bus i�siųsta i� namų ka�kuo tapti.

Su kapelionu ji kalė lotynų kalb�. Jis buvo geras ma�akalbis �mogelis, �nekėdav�s beveik vien tai, u� k� gaudavo atlyginim�. Benjaminas tvirtino, jog Karna mokanti daugiau nei jis, būdamas jos metų.

Ta�iau ji abejojo. Jis sakė �od�ius ka�kur į or�, ir jie neatrodė įtikinami. Kartais pamanydavo, kad su Ana ir ja tėtis draugi�kas tik dėl to, jog visada nuklyd�s kur nors kitur.

Mo�iutė su tė�iu kalbėdavo apie visk�, kas turi būti nuveikta Stranstede, vals�iaus taryboje ir sveikatos komisijoje.

Kartais pokalbyje dalyvaudavo Ana, papasakodavo apie �vietimo komisij�.

Tėtis dirbdavo kabinete, būdavo i�vyk�s į salas, sausumos keliais � į pietus arba su kuo nors susitikdavo �Grand� vie�butyje. Kas tie �monės, jis retai u�simindavo. Kartais, grį��s namo, kvepėdavo cigarais ir pun�u.

Tai ir buvo toji naujovė. Politika. �odis, kuriuo galėjai pavadinti visa, k� reikia padaryti u� daktaro namų sienų.

Ana daug grodavo su Dina. Jos rengdavo atvirus muzikos vakarus. Kartais leisdavo dalyvauti ir Karnai. Bet da�niausiai ji likdavo nuo�aly.

Vien� �iemos dien� pa�te Karna sutiko Han�. Ji laikė u� rankos jaunėlį ir tramdė jį, nes ėm�s rodyti o�ius.

� Ar galėtum jį pa�iūrėti, kol sutvarkysiu vien� reikal�? � papra�ė Hana, kai vaikas apsiramino.

Karna ne�inojo, kaip i�sisukti, tad u�sisodino vaikiok� ant pe�ių ir apsimetė esanti arklys. Kai Hana grį�o, kartu patraukė gatve.

Prie daktaro namų Konradas jos nenorėjo paleisti, tad ji rogutėmis ėmė ve�ti jį kalnan.

Hana ėjo įkandin ir nieko nesakė.

Pas Olaisenus vartų stulpeliai vos ky�ojo i� pusnies, bet �iaip sniegas gra�iai nukastas. Daktaro namuose ne visada taip būdavo.

Eidamas tėtis �okinėdavo per pusnis. Ana neretai pamir�davo papra�yti kepėjo padėjėj� nukasti jiems snieg�.

� Gal nori pa�iūrėti suknel�, kuri� siuvu? � paklausė Hana.

� Noriu, � netvirtai atsakė Karna.

Viduje buvo jauku. Sara i�virė kakavos, be paliovos i�si�iepusi. Hana taip pat por� kartų nusi�ypsojo.

Tada vir� virtuvės stalo tarytum nu�visdavo skaisti saulė.

Tuoj pat po to mo�iutė su Ana garlaiviu i�plaukė į Troms� pasiklausyti smuikavimo, o ji turėjo likti namuose ir mokytis.

Kai baigė ruo�ti pamokas, tėtis dar buvo negrį��s. Namai atrodė tu�ti ir nykūs, nes tarnaitė turėjo i�eigin� dien�.

U�sidegusi �ibint�, ji i�ėjo pas Han� ir Sar�, nes �inojo Olaisen� �Gulbe� i�plaukus į �iaur�. Karnai norėdavosi, kad kai matydavosi su Olaisenu, mo�iutė būtų �alia.

Buvo sniegingas vasario vakaras. Po kojomis net negurg�dėjo. Sniegas panė�ėjo į �ilk�.

Senu įpro�iu ji u�lipo virtuvės laiptais. Kai norėjo pabelsti, i� priestato i�girdo tylius balsus.

�irdis sudunksėjo. Galva keistai apmirė. Negalvodama, k� daro, ji nulėkė laiptais �emyn ir nėrė u� namo kampo.

Netrukus jis i�ėjo. Tėtis. I�ėjo pro Olaisenų virtuv�.

Kai jo figūr� prarijo tamsa, ji stovėjo i�tis� am�inyb�. Paskui ėmė m�styti, kodėl pasislėpė u� namo kampo. Kodėl nepasirodė, neįspraudė jam į deln� rankos ir kartu nepatraukė namo? Ir kodėl pasidarė nebeįmanoma pabelsti į Hanos duris? Koridoriaus ar priestato. Nebeįmanoma.

Parėjusi namo, ji nutykino koridoriumi. Bet jis i�girdo ir pa�aukė į svetain�.

� Kur buvai taip vėlai?

� Buvau pasivaik��ioti, lauke taip gra�u, � atsakė ji.

� Nereikėtų vienai vaik��ioti tamsoje.

Jis buvo i�skleid�s prie�ais save laikra�tį, bet kalbėdamas patraukė į �on�. �ypsodamasis. Lyg niekur nieko. Ji prisiminė visus tuos kartus, kai matydavo jį tokia pat i�rai�ka kalbantis su ja arba Ana.

Būtų galėjusi pasakyti, kad ėjo pas Han� pa�iūrėti, k� ji siuva, ir matė jį i�einant pro virtuv�. �Kodėl?� � būtų galėjusi paklausti.

Ta�iau ji tik palinkėjo labos nakties. O jam, kaip visada, atki�us skruost�, pajuto, kad tuoj pravirks. Paskubom glustelėjo lūpomis.

Jis buvo ne gyvas, o padarytas i� audeklo skiautės.

Tarnaitė buvo pakūrusi krosnį, Karnos laukė �Apskrities vir�ininko dukterys� ir lotynų kalba pa�engusiesiems į priekį. Ta�iau nebuvo noro ko nors imtis.

Ji nepapasakojo tė�iui, kaip jau�iasi ir k� m�sto. Prarado jį.

Prisiminusi smulkmenas, bals�, paai�kinimus, �vilgsnius, suvokė, kad jei ir nemeluoja, jai visko nepasakoja.

Kadangi nebegalėjo kalbėti �od�iais, kurie būdavo įprasti vaikystėje, nieko ir nesu�inodavo. Be to, kas ir taip visiems kitiems �inoma. Net kai vieni sėdėdavo valtyje, jis nebebūdavo toks kaip anks�iau. Ar dėl to, jog ji tampa suaugusi?

Tik atsitiktinai paai�kėjo, kad jis vaik�to pas Olaisenus pro virtuv�, kai Olaiseno nėra namie. �iuo �mogumi pasitiki Ana. Tas �mogus gydo ligonius ir guod�ia �mones, kai jų artimuosius i�tinka mirtis. Jis tėtis. Ir ne tėtis.

Ji atsigulė su visais drabu�iais.

Karna nubudo vidury nakties. Visk� susapnavusi. I� naujo. Tai buvo ne sapnas, bet mintys apie tikrov�. Tos, kurias nemiegodama vijo �alin. Kad Sara pasiėmė berniukus į Reinsnes�. Ir paklausė Karn�, ar nenorinti vykti kartu. Į Troms� pasiklausyti smuikavimo jai nebuvo leista keliauti.

Ji atsikėlė, u�degė lemp� ir pakūrė �idinį. Lediniu vandeniu nusiprausė veid� ir apsirengė vilnonį �varkelį. Buvo tre�ia valanda, tamsa j� g�sdino. Nors paprastai to nebūdavo.

Drebėdama ji atsisėdo su drabu�iais po antklode, laukdama, kol su�ils. Sėdėdama apsisprendė. Pasikalbės su juo. Dabar, i�kart. Kol nepraėjo narsumas.

Ji pasiėmė lemp� ir patyliukais i�sėlino i� kambario, kad nepa�adintų tarnaitės. Prie Benjamino ir Anos miegamojo durų stabtelėjo ir įsiklausė. Tada negarsiai pabeldė.

Tėtis neatsiliepė. Pabeldė dar sykį. Nė garso. Karna paspaudė ranken� ir, pakėlusi lemp�, įėjo vidun. Lova buvo tu��ia. Negulėta.

Koridoriuje ant staliuko nepalikta jokio ra�telio, kaip paprastai, kai naktį jį i�kviesdavo pas ligonį. Be to, ji visada nubusdavo kam nors atėjus, nes jos kambarys durų pusėje.

Ji stovėjo �alto koridoriaus tamsoje, apnikta keisto jausmo, jog yra mirusi. Sta�iomis tūno kape.

Po valandėlės galvoje ėmė suktis mintys, turin�ios prasm�. Apsirengti, nueiti pas Olaisenus ir jį parsivesti. Bet tai visiems būtų nepakeliama.

Ji u�lipo į savo kambarį ir pakurstė �idinį negirdėdama, jog tar�kina durelėmis. Tada atsisėdo prie lotynų kalbos veiksma�od�ių.

Juto �leik�tulį, bet nepaisė. Prie�inosi jam. �iupo lotynų kalbos vadovėlį ir i� visų jėgų �veitė į sien�. Grindis pama�u nuklojo popieriaus lapai. Paskui stojo tyla.

Ji vėl pakilo ir nuėjo prie �idinio. Tada i�girdo jį pareinant. �ingsniai ant laiptų buvo kaip vagies. Ji sulaikė kvap�, po to nuplaukė.

Atsipeikėjo lovoje, tėtis vaistais tepė jai rank�. Vadinasi, griuvo ant �idinio.

Netrukus pajuto skausm�. Gerai. Bent jau �inos, k� skauda. Veidas buvo �lapias.

� Na na, Karna, Karna! � girdėjo ji. � Viskas praeis. � Jo balsas buvo kaip senais laikais. Reinsnese, valtyje. Bet kur.

Ji vėl norėjo pask�sti, kad tik �itai nesibaigtų. Stipriai u�simerkė, kad nereikėtų jo matyti. Nes dar ne�inojo, ar sugebės pakankamai stipriai jo neapk�sti.

Jis prisiglaudė j� prie sav�s ir sūpavo, kaip visada. Ji nieko negalėjo padaryti, kad skausmas apma�o, bet nei�sidavė. �inojo, kad kol nei�siduos, jis j� laikys apkabin�s ir kartos jos vard�. Nuolatos.

Ji nusprendė atsimerkti tik tam, kad matytų, ar pataikys, kai į jį spjaus. Ta�iau pama�iusi jo akis, neįstengė net spjauti.

� Nereikėjo taip anksti kurti �idinio, kol �monės dar neatsikėlė, � su�nab�dėjo jis.

Ji nepaklausė, kodėl jis su visais drabu�iais, snieguotais plaukais. Sugebėjo vėl nuo jo nuplaukti. Toli toli u� �cherų.

Kit� ryt� pasijuto serganti. Ka�kas buvo pasidar� langui. Pats atsidarinėjo ir u�sidarinėjo. Stinė norėjo jai ka�k� pasakyti, bet ji negalėjo jos į�iūrėti.

Tėtis atėjo ir nustatė, kad ji kar��iuoja. Langas buvo u�sidar�s, kol jis ten buvo, ir jai atrodė, jog junta Hanos kvap�.

Ji bandė k�sti jo prisilietimus. Bet kai jis i�tarė jos vard� ir paklausė, ar jį girdinti, neturėjo noro atsakyti.

Jis atsisėdo, ir Karna suprato, kad jis pasiliks, jei neatsilieps. Ji nei�tvėrė.

� A� sveika, � piktai pasakė.

� Tu kar��iuoji ir verki, � tarė tėtis.

� Ne, � sukūk�iojo ji.

� Gera girdėti tavo bals�, � linksmai tarė jis ir nusi�ypsojo.

Tada ji vėl u�simerkė.

� Paklausyk! Man reikia į sveikatos komisijos posėdį, bet ilgai neu�truksiu.

Ji neatsakė.

� Ana grį� popiet. Bet a� grį�iu gerokai anks�iau. Kristine ateis pakurti �idinio. Atne� pavalgyti. Ir tada pasijusi geriau, ar ne taip?

Ji girdėjo, kad jis stojasi i�eiti, bet suspaudė lūpas.

� Ar ne taip? � pakartojo jis.

Ji juto jo burn�, kai jis papūtė jai į sprand�. Buvo �lyk�tu. Prie� akis ji matė Han�. Tikriausiai dėl kvapo.

Kai grį�o Ana, pasidarė ir blogiau, ir geriau. Ji buvo gerai nusiteikusi, bet susirūpinusi dėl Karnos. Atsisėdo ant lovos kra�to ir norėjo sugirdyti jai sul�ių. Be paliovos kalbėjo apie kelion� į Troms�. Jai labai i�ėj� į naud�. Kit� sykį plauksian�ios abi su Karna. Tikrų tikriausiai.

Karna papurtė galv�.

� Niekur a� neplauksiu, � pasakė ji.

� Kas tau neduoda ramybės? � po valandėlės paklausė Ana.

� Ar nematai, kad griūdama nudegiau rank�?

� Matau, bet dėl ka�ko jautiesi dar ir nelaiminga.

� Netiesa, � pasakė Karna ir susigėdo. Taigi ji palaiko tė�io pus�. Meluoja dėl jo.

Ana vis� popiet� skambino Mendelson�. Tarpais u�lipdavo į vir�ų ir kalbėdavo apie Troms� ir apie tai, kad Stranstede galėtų būti smuikininkas.

Karna sėdėjo savo kambaryje sutvarstyta ranka. Skausmas buvo paken�iamas. Ta�iau vis� laik� bėgo a�aros.

Langas vėl pradėjo atsidarinėti. Tai buvo ne Stinė, bet Hana. Ji atrodė geidulinga ir draskė nagais u�uolaidas. Bet nesugebėjo patekti į kambarį.

Taip jos atrodė. Biblijos paleistuvės. Ir staiga ji suprato, kad jis turi j� mu�ti. Olaisenas. Tikriausiai mato, kad ji nusidėjėlė, kuri� reikia u�mėtyti akmenimis.

Hanos veidas ant tamsaus lango pavir�iaus i�iro. I� akiduobių, burnos ir nosies ėmė lįsti gyvatės ir kirmėlės. Ji susitraukė ir galiausiai visai i�nyko.

Ta�iau Karna girdėjo j� draskantis lauke.

Ji galvojo, ar jai atsikelti ir susemti j� su anglių semtuvėliu. Įmesti į ugnį pragaro kan�ioms. Ta�iau mintis nuplaukė.

Kit� dien� prie�piet tarpduryje negirdomis pasirodė mo�iutė.

� Su�inojau, kad sergi, � linksmai tarė ji, numetė �vark� ant lovatiesės ir prisitraukė prie lovos kėd�.

� Kas sakė?

� Senukai apa�ioje.

Karna pabandė kiek atsisėsti.

� Jie sako, kad turėjai priepuolį ir griuvai ant �idinio, kar��iuoji ir esi blogai nusiteikusi. Taigi dabar turime surasti vaistų.

Ji i�sitraukė didel� tūt� su ledinukais ir pasiūlė.

Karna vien� įsidėjo į burn�. Pajutusi ger� rūg�tok� skonį, pravirko.

Mo�iutė valandėl� pasiklausė. Tada i�sitraukė nosin�, kuri�, kaip ji tvirtino, apnėrusi geriausia Vienos nėrėja. Padavė Karnai, kad nusi�luostytų a�aras. Bet nepadėjo.

Mo�iutė u�dėjo rank� jai ant kaktos ir dėbtelėjo į lubas.

� Salta kaip ledas, � tarė.

� Tegul sau j� u�mu�a! � patys i�sprūdo �od�iai, Karna jų neie�kojo.

� K�?

� Han�, paleistuv�!

Mo�iutė i� lėto pakilo, �astelėjo prie durų, atidarė jas lyg norėdama i�eiti ir vėl u�darė. Tada atsisėdo prie lovos.

� Smarkiai pasakyta, � tarė ji.

� Ji tempiasi pa�alie�ius pro priestato duris, kai nieko daugiau nėra namie. O Ana groja tik Mendelson�.

Mo�iutė atrodė taip, lyg j� būtų perpūt�s �ieminis vėjas.

Karna liovėsi verkti.

� Kas tas pa�alietis? � paklausė mo�iutė.

Karna pajuto, kad i�sigando. Mo�iutės akių. Ir vis dėlto turėjo pasakyti, kaip yra.

� Tėtis.

� Tu matei?

� Taip.

Bet ji pamir�o pasakyti, kad jis nemiegojo savo lovoje. Arba dėl ko taip atsitiko. Nepasakė.

� Paklausyk, Karna, tai nebūtinai kas nors bloga. Bet neturi apie tai kalbėti su Ana. Pa�nekėk su savo tėvu, bet netrikdyk Anos!

� Ar ji turi būti vienintelė, kuri nieko ne�ino? Bus tik melas... viskas...

� Benjaminas turi pasakyti, k� reikia pasakyti. Ne tu! Supranti?

� Bet, mo�iute, jeigu jis jai tik meluoja?

� Gali būti, kad tu k� nors neteisingai supratai. Taigi dar labiau neblogink padėties. Ar pa�adi?

� Bet kaip a� galiu apsimesti, kad nieko neįvyko? Neįstengsiu.

� Tau nereikia apsimesti. Gali paklausti Benjamin�, kodėl jis lenda pro priestato duris į Olaisenų namus, kai Olaiseno nėra.

� Ar galiu paklausti?

� Gali.

� Bet kaip man tai pasakyti?

� Tais �od�iais, kuriuos a� pasakiau. Tiesiai.

� Bet jeigu jis pasakys, kad a� neteisingai supratau?

Mo�iutė vėl atsistojo ir ėmė lakstyti po kambarį. Po valandėlės sustojo prie�ais lov�.

� Tokiu atveju jo laukia sunkus laikas, Karna.

Jos valandėl� pasėdėjo tylėdamos.

� Ar dabar kelsiesi? � paklausė mo�iutė.

� Man rodos, niekada daugiau nesikelsiu.

� Tada gulėsi su visomis mintimis ir negalėsi nieko nuveikti.

� K� turi galvoje, mo�iute?

� O, mano galvoje daug �lam�to, patikėk. Bet daugiausia galvoju apie tai, jog tau nelengva suaugti. Bet �i diena daug �ada. Gal gali apsirengti, eisime į �Grand� vie�butį. Uostas pilnas val�ių, ir �iandien, rodos, pamatysime saul�.

Karna nusi�luostė nosį. Linktelėjo.

Kai Ana abi pamatė apsirengusias, nustebusi paklausė:

� Eisi į lauk�, Karna? Ar protinga? Kar��iuodama?

� Jau praėjo. Ji ne labiau kar��iuoja kaip kiras, � tarė mo�iutė.

Kai jos ėjo gatve, Karna paklausė:

� Kodėl viskas taip bjauru?

� Kai tas viskas kiek nutols, galėsi galvoti apie tai, kas gra�u.

� Kas yra gra�u?

� Vie�paties kūrinija. Menas. Muzika. Viena kita mintis. Vienas kitas �odis.

� Bet �monės �lyk�tūs!

� Ne visada.

� Ar manai, kad �monės gali mylėti vienas kit� nemeluodami, mo�iute?

Mo�iutė vėl pradėjo eiti, bet atsuko veid�.

� Ne�inau. Manau, gali. Bet nereikia tikėtis, kad �monės būtų tik dėl tav�s. Jie yra dėl sav�s. Nors ir myli tave, gali būti, kad negali visko pasakoti. Ne�inau, ar tai melas. Svarbiausia, kad turėtum k� mylėti.

� Kaip?

� Reikia matyti meil�, kai ji yra, neleisti jai praeiti pro �alį. O jeigu ji nori praeiti pro �alį, tegul eina. Ji turi būti laisva. Tik taip galima j� i�saugoti.

� Ar tu leidai jai būti laisvai?

� Ne, a� pasielgiau kaip tu su gagos jaunikliais.

� Kodėl? � su�nab�dėjo Karna, beveik nekvėpuodama.

� Nes jis nenorėjo pasilikti.

� Bet juk pati sakei, kad Akselis...

� Ne Akselis, o toks i� jaunystės laikų. Jo vardas Levas. Maniau, jis priklausė vienai man.

� Bet nepriklausė?

� Ne, jis buvo laisvas pauk�tis, o a� nesupratau.

� Tu sumindei meil�?

� Taip.

Karna atsiduso.

� K� man beliko daryti? Kai jis nenorėjo.

Mo�iutės akys buvo pilnos linksmumo. Ar verksmo?

� Manai, ir tė�iui taip?

� Tikėjausi, kad jis bus protingesnis...

� Ar negali su juo pakalbėti, mo�iute?

� Tu jį įtari, taigi pati su juo ir kalbėk.

� O tu jo neįtari?

� Man nėra reikalo jo įtarinėti.

� K� nori pasakyti?

� Man nereikia jaustis įskaudintai to, k� daro Benjaminas.

� Bet ar tau nerūpi Ana?

� Rūpi. Bet negaliu gyventi u� Benjamin� ir An�. Tik jie gali gyventi savo gyvenim�.

� Kalbi taip, tarsi būtum pati sau, ne kartu su mumis.

� A� esu su jumis. Tavo, Karna, labai gle�na i�orė. Bet niekis, nes į tavo vidų atsitrenki kaip į uol�. Man � prie�ingai. O kai nepridengta uoliena suskyla, viskas u�griūna ant to, kas stovi ar�iausiai.

Jos jau atėjo į Kranto gatv�. Tada i�lindo saulė. Ji apsigyveno mo�iutės veide ir nesitraukė i� ten, kol jos neį�engė pro laukujės duris.

Pietūs buvo bausmė. Ji ne�inojo, kur jai pasidėti.

Ana buvo kone linksma ir pasakojo �į bei t� apie kelion� į

Troms�. Sutikusi poni� Andrėj�, od�iaus na�l�, kuri dabar duodanti nakvyn� jauniems vyrams.

Tėtis sumurmėjo, kad jis ten gyven�s, kai lank�s Tromsėje mokykl�.

� Ji mielai sutiko apgyvendinti Karn�, nors mieliausiai imanti berniukus. Tvirtino, kad su jais ma�iausiai vargo, � tarė Ana ir nusijuokė.

� Negali būti nė kalbos! � nukirto tėtis ir piktai padėjo stalo įrankius.

� Sutinku. Su mergaitėmis juk ma�iau...

� Karna ten negyvens!

� Kodėl? Ji k� tik i�tapetavo kambarį. Gra�us ir...

� Nė kalbos!

� Bet, mielasis, kodėl?

� Apie tai i�vis negali būti kalbos!

� Ar ji buvo tokia baisi? � paklausė Ana.

Karna nieko nesakė, nėra reikalo. Taip buvo nusprendusi.

Tėtis piktai dėb�iojo tai į vien�, tai į kit�.

Karna ir Ana susi�velgė. Ana ėmė juoktis.

� Ar ji nedavė tau valgyti?

� Liaukis! Karna tenai negyvens!

� Atvirai pasakius, man teko pavargti, kol radau kambarį. Namas arti mergai�ių mokyklos, o moteris atrodė maloni ir tvarkinga. Ar gali pasakyti, kas negerai, kad tavimi patikė�iau?

Karna i�girdo tik �pasakyti, kas negerai, kad tavimi patikė�iau�. Tokia buvo Ana. Kai kas nors jai įrodydavo, kad negerai, ji patikėdavo.

� Ji buvo... nebuvo, noriu pasakyti, buvo... nepatikima! Trumpai ir ai�kiai.

Karna giliai įkvėpė. Paveikslas tarp langų kabojo kreivai. Beveik negalėjai jo matyti.

� O kas patikimas? � i�lėkė �od�iai.

Tėtis pakėlė akis. Ji prisivertė atremti jo �vilgsnį. Ka�kas atsitiko. Tai, kaip jis pajudino rank�. Ir kad jis nemirksėjo. Tik spoksojo. O paskui, tuoj pat po to, nurijo, nors nieko neturėjo burnoje. Skruostų duobutėse nugulė tamsūs �e�ėliai.

Ana ka�k� pasakė, bet garsas jos nepasiekė. Tada ir tėtis sududeno. Kalba niekaip nebuvo susijusi su tuo, ko ji paklausė. Vis� laik� jis �iūrėjo į j�.

Karna pirmoji nudelbė akis. Neįstengė.

Ji i�moko lotynų kalbos pamok� ir į �varra�tį perra�ė vokie�ių kalbos ra�inėlį, kurį Ana buvo u�davusi. Ta�iau neturėjo noro skaityti �Apskrities vir�ininko dukterų�. Knyga pasirodė pernelyg liūdna. Ji ir taip turi pakankamai rūpes�ių.

Turėjo tai padaryti. Mo�iutė įpareigojo. Kai i�ėjo paskutinis pacientas, ji pabeldė į kabineto duris.

Viduje atsidavė vėmalais.

Jis stovėjo nugara į stiklin� spint�.

� Tu? � tarstelėjo ir pasisuko į j�.

Ji liko stovėti prie durų sunėrusi rankas.

� Noriu tave kai ko paklausti.

� Klausk.

� Tu turi atsisėsti.

� Nieko sau, � pasakė jis ir nusijuokė. Ta�iau atsisėdo u� ra�omojo stalo. � Nagi?

Ji taip pat atsisėdo. Ant kėdės pacientams. Tė�io veidas buvo toks plok��ias. Mintyse ji skubiai ie�kojo, k� pasakyti, kad nereikėtų kalbėti apie tai, dėl ko ji atėjo. Bet ten buvo tu��ia. I�skyrus t� vien� klausim�, nieko daugiau nebuvo. Ni�nieko!

Staiga ji prisiminė. Ka�k� kita. Ir vis tiek tai buvo tas pat.

� Kodėl tu nematai Anos?!

Jis atrodė nusteb�s. Ar tikrai?

� A� nematau Anos? Kodėl taip sakai?

Karna nusi�iupo savo dir�o kutus. Nejausdama, k� daro, nupynė stand�i� kasel�. Ploni lininiai siūlai rai�ė pir�tus, bet ji nejuto.

� Nes ma�iau, kaip tu i�ėjai pro Hanos virtuv�, � su�nab�dėjo ji.

Tai sakydama ne�iūrėjo į jį. Norėjo duoti jam kiek ramybės ir leisti atsitokėti. Visiems to reikia. Bet kai tyla tarp jų tapo tokia sunki, jog ji nebegalėjo tverti, turėjo pakelti akis.

� Seki mane, Karna? � tyliai paklausė jis.

� Ne. A� nebuvau pa�iūrėti, ar nuėjai ten dar kart�, kai ne- nakvojai namie.

Ji girdėjo jo alsavim�. Matė, kaip jis i�ima plunksnakotį i� ra�alinės ir įdeda į dė�ut�. Jo ranka. Braukianti plaukus.

� A� nuėjau ten dar kart�, � ramiai tarė jis.

Jo veidas jai i�nyko. Jis plaukiojo dumbliais apkreiktame paplūdimyje. Buvo po vandeniu. Turbūt nuskendo. Nieko negalėjai pakeisti.

� Ir k�, tavo galva, tai rei�kia? � i�girdo jį klausiant. Vadinasi, dar ne visai mir�s.

� Anos sielvart�...

Tėtis neturėjo spalvos. Jo neliko.

� A� esu daktaras, Karna.

� Ir naktį?

� Ir naktį.

� T� naktį?

� Taip.

� Kas gi buvo nutik�?

� Negaliu pasakyti.

� Meluoji!

I�tarta, ir nebegali atsiimti �od�ių. Niekada.

� Karna...

� Tu bjaurus! � sukūk�iojo ji ir bandė i�pinti raudonų lininių siūlų kasel�. Kai nepavyko, įtū�usi ėmė j� tampyti, ir siūlai i�sileido.

� Ar kankinai dėl to An�?

� Ne, mo�iutė sakė taip nedaryti.

� Vadinasi, mo�iutė...

Ji neapkentė jo u� tai, kad jis nebeturi veido. Tai įrodė, kad yra teisi. Kodėl jis negali rasti bent vieno pasiteisinimo, kuriuo galima patikėti? Tada galėtų u�mir�ti. Ir viskas vėl būtų kaip anks�iau.

� Turi pasakyti Anai, � su�nab�dėjo ji.

� Nėra ko Anai pasakoti, � trumpai atkirto jis.

� Tada gali pasakyti, k� pasakei man, tada nesijaus�iau kaip melagė dėl to, kad negaliu nieko prasitarti.

� Kuo tu i� tikrųjų kaltini savo tėv�? � paklausė svetimas balsas.

Ji neįstengė pasakyti. Net nebuvo i�mokusi to įvardyti. Biblijoje buvo para�yta �paleistuvystė�. Bet negalėjai tė�iui sakyti to �od�io. Būtų galėjusi tiesiog paskaityti i� Biblijos, bet rankinė gulėjo ant auk�to.

Ir visa, k� Ana su Sara jai buvo papasakojusios apie kūn�, meil� ir pastojim�, daugyb� kraujo, kuris, kaip ji �inojo, turi i�bėgti i� jos iki pasenstant, � viskas susiliejo į bjaurų, �leik�tu skonį burnoje. Lyg dėl visko būtų ji kalta.

Jis per stal� padavė jai nosin�.

� Tu nebeturi ten eiti! Girdi?

I� prad�ių jis atrodė taip, tarsi negirdėtų, k� ji sako, paskui parėmė abiem rankom skruostus ir rimtai į j� pa�iūrėjo.

� Jei kam nors pas Olaisenus reikia daktaro, a� turiu eiti. Pati �inai, Karna.

� Jie gali pasikviesti kit� daktar�.

� Gali, � pritarė jis ir vėl atgavo veid�.

Po valandėlės persisvėrė per stal�.

� Tu juk �inai, kaip gerai mudu su Hana vienas kit� pa�įstame? Todėl ji tariasi su manimi, kai kas nors atsitinka.

�od�iai buvo netikri. Tik bar�kesys vėjuje.

12 skyrius

Karna buvo ma�iusi jį laivų statykloje. I� tiesų jo nematydama. Net i� tolo ji pastebėjo, koks i�sitep�s. Suod�iais. Tepalais ar dar kuo. Bet ji juk �inojo, kad po tais ne�varumais yra Pederis, mokantis remontuoti ma�inas. Jis grį�o į Stransted� dirbti mo�iutės ir Olaiseno elinge.

Ji girdėjo pagyvenusius vyrus ant krantinės suolo kalbant, kad yra didelis skirtumas tarp laivo ir paprastų val�ių. Jie sakė, kad jis taps in�inieriumi ar ka�kaip pana�iai. Taigi tada remontuos laivus. Jie sakė, kad elingas tam kiek per ma�as, nors ir naujas.

Vien� dien�, kai pas Birgit� sve�iavosi Karna, �i jai parodė, kas i�eina, kai suglaudi nyk��ius su smiliais ir prispaudi prie virtuvės lango. Jei nyk��ius kiek įlenki, ant lango pasidaro apversta �irdis. Birgitai pasirodė gra�u, ir ji panoro su�inoti, kas j� i�mokė.

Ūmiai Karnos �irdyje atsirado �mogus. Apsuptas saulės �viesos �iedo. Tai truko tik akimirk�. Ji taip apstulbo, jog net nepasisveikino. Pasisveikino Birgita. Po akimirkos Pederis Olaisenas jau buvo toli.

� Jis buvo tavo �irdyje! � kaip nesava su�uko Birgita.

� Tikriausiai pamanė, kad tu i� jo �aipaisi, � pasakė Birgitos mama.

Ir tada ėmė pasakoti, jog Pederis vilioj�s merginas į nuodėm�. Jos lipte limpan�ios prie jo, nes jis gerai �oka. Kad nors su viena būtų. Dabar vien nuodėmė ir gėda.

Grie�tomis akimis pa�velgusi į Karn� ir Birgit�, ji persi�egnojo. Bet netrukus veikiausiai tai pamir�o. Vyras, siųstas į Tronjem� mokytis, ne bet kas. Jam dvide�imt penkeri, o atrodo lyg a�tuoniolikinis. Ka�kokios nepaprastos akys.

� Tokios akys tų, kurie anksti netenka motinos, varg�elis... � pasakė ji.

�Varg�elis� nuskambėjo nelabai įtikinamai.

Parėjusi namo Karna atsistojo prie�ais veidrodį. Bandė pastebėti savo varg�i�kum�. Ta�iau jos akys buvo nepaprastos tik spalva. Kur turėtų slypėti na�laitystė, ji nesugebėjo į�velgti.

Įsidr�sinusi paklausė An�, kai jos baigė ruo�ti pamokas:

� Ar galima �monių akyse matyti, kad jie neturi motinos? Apie tai Ana niekada nebuvo susim�s�iusi. Bet ji nesijuokė.

Pakreipusi galv� įsi�iūrėjo į Karnos akis. Tada papurtė galv�.

� Kodėl klausi?

� Birgitos mama sako, kad Pederio Olaiseno tokios nuogos akys, nes jis neturi motinos.

� �tai kaip... galbūt ir yra tiesos, � rimtai tarė Ana.

� A� juk turiu tave, todėl nieko nematyti.

Tuomet Ana nusi�ypsojo ir padėkojo u� pasitikėjim�. �iaip ar taip, nekokia mama, pasakė ji.

Karna i�sigandusi pa�iūrėjo į j�.

� Nekalbėk taip! Kas i� tė�io ir man�s būtų i�ėj�? Be tav�s? Ir kas gi būtų i�mok�s mane groti?

� Ar pameni, kad i� prad�ių vadinai mane Hana?

Karna paraudo. Viskas pasidarė grėsminga.

� Turbūt nemokėjau i�tarti vardų, � sumurmėjo ji.

� Galbūt tau reikėjo tokios mamos?

� Nesakyk taip! Draud�iu! Girdi? A� nepak�siu...

Ji nutilo ir nuleido akis į s�siuvinį. Jos tokia bjauri ra�ysena. Vėliau, kai abi sėdėjo prie kakavos puodelių, nes Anai atrodė, kad jos nusipelnė, �i paklausė:

� Ar pa�įsti t� Pederį?

Karna papurtė galv�.

Tada ji papasakojo, kaip būdama ma�a su mo�iute lankėsi laivų statykloje. Jis buvo toks juodas, jog pamaniusi, kad negras. Ana nusijuokė.

Karna pajuto, kaip visa i�kaito.

� Visai jo nepa�įstu! � skubiai pasakė ji.

� Simpati�kas jaunas vyras. Benjaminas ir a� sutikome jį pas Din�, kartu su Hana ir Vilfredu. �inoma, jis atsidūrė savo brolio �e�ėlyje. Bet taip juk visiems nutinka.

� Kodėl?

� Hmm, tas Vilfredas ka�kuo ypatingas. Tarsi visk� pasiima. Paklausk Din�. Ji i�mano tokius dalykus, � tarė Ana ir nusi�ypsojo.

� Apie k� jūs kalbėjote?

Ana susim�stė.

� Dina su vyrais, rodos, kalbėjo apie laivų statykl� ir eling�. Ir Stranstedo kapital�, kaip banko valdytojas vadina. Ta�iau Pederis Olaisenas labiau norėjo i�girsti apie Kopenhag� ir Berlyn�. Jis tvirtino, kad turįs i�va�iuoti į pasaulį ir i�mokti daugiau. Tik reikia sukaupti kiek pinigų. Vilfredas Olaisenas nenorėjo nė girdėti, nes jis jam reikalingas įmonėje.

� Ar Olaisenas gali tai nuspr�sti?

� Ne, nemanau.

� Bet jis juk vis� laik� buvo i�vyk�s, � tarė Karna.

� Jei nori kuo nors tapti, kito kelio nėra.

Karna ne�inojo, ar ji kalba apie Pederį Olaisen�, ar apie j�, tad nebenorėjo klausti. Nebuvo tikra, ar nori tapti kuo nors daugiau, nei yra.

Kit� dien� Karna sėdėjo priva�iojoje vie�bu�io dalyje ir valgė ky�ius, kaip mo�iutė vadino. Ji gaudavo dė�u�ių su d�iovintomis slyvomis, razinomis, d�iovintais obuoliais, sald�iaisiais migdolais ir figomis.

� Ar tai nuo Jono A. Jieverio? � paklausė Karna.

� Ne, �įkart nuo Olės M. Giunerseno, � atsakė mo�iutė. Ji nebevalgė. Rūkė cigar�. Per dūmus �iūrėjo į Karn� ir papsėjo. Dėl to cigaras tarp dantų pasislinko, i� de�inės į kair�. Paskui jai, matyt, atsibodo, ir ji cigar� i�siėmė.

� Birgitos mama sako, kad i� �monių akių gali suprasti, ar jie neturi motinos.

Karna palaukė. Įprato, kad kai kuriems atsakymams reikia laiko.

� Hmm. Nėra taip neįtikėtina. Visa, kas yra �monių viduje, pro ka�kur turi i�lįsti. Ir akys galbūt yra ta vieta. Bet, manau, svarbiau, kas tu esi, o ne kad na�laitis. Ar ji tave turėjo galvoje?

� Ne, Pederį Olaisen�.

� A, Pederį... � tarė mo�iutė, atrodydama taip, tarsi m�stytų apie ka�k� kit�.

� Ar tu tai matei?

� Hmm, � numykė mo�iutė ir padėjo cigar� ant pyragai�ių lėk�tės. � Pederis yra tvirtas vyras. Taip, kai pasakei, akys ka�kuo ypatingos.

� Ne a� taip sakau, bet Birgitos mama, � patikslino Karna ir pajuto veide kar�tį.

� Jei jau u�siminei apie Pederį... Laikas atsi�velgti į kai kurias jo, savybes. A�iū, kad priminei!

� K� nori pasakyti?

� Benjaminas sakė, �alpos kasa labai i�tu�tėjusi, kai paskutinį kart� buvo vals�iaus taryboje. Mes surengsime puot�! �alpos kasai papildyti. Sukviesime visus, kurie �okamo am�iaus. Seniai galės mokėti ir saugoti dorov�. Ana ir a� atsakome u� muzik�.

� O a�?

� Tu �oksi, mano mergyte!

� Nelabai moku.

� Pederis galės i�mokyti. A� pagrosiu.

� Geriau mirti! � pasakė Karna.

� Apsaugok Vie�patie! � tarė mo�iutė ir nusijuokė lyg nė kiek tuo netikėdama.

Pederis Olaisenas net nenumanė, kad jo akys ka�kuo ypatingos ir i�duoda, jog nuo tos �iemos, kai jam suėjo dvylika, jis gyvena be motinos.

Nors ir drovus, juk i�drįsdavo pa�okdinti merginas �e�tadienio �okiuose. Kai viskas pasibaigdavo, jis įstengdavo tik nusilenkti ir pareidavo į kambarėlį, kurį nuomojosi pas pirklį Hol�.

Ir i�tverdavo, kai Vilfredas ar ponia Dina nuspr�sdavo jį pasodinti prie stalo su padoriais �monėmis. Juk tereikia gra�iai kramtyti ir pasilaikyti mintis sau.

Todėl nesutriko, kai vien� vakar�, kai buvo vienas, į eling� atėjo Dina. Jis da�nai pasilikdavo padirbėti kitiems jau baigus darb�.

Ji papra�ė pabūti jai atspirtimi per vir�ai�io puot� skurstantiesiems ir ligoniams paremti. Ie�kanti �mogaus, kuriuo galėtų pasitikėti.

Pederis įrėmė į j� tiesų klausiam� �vilgsnį.

� Apie tai a� nieko nenusimanau, � tarė jis.

� Tu esi tas �mogus. Esi Petras, Uola! � kuo rim�iausiu veidu pajuokavo ji.

I� prad�ių jis kratėsi. Ta�iau Dina nuleido negirdomis. Jai reiki� didesnio darbo įkar��io, jei jis suprant�s? Stranstede viskas taip sudėtinga. �monės viduje tokie pasen�. Jai reikia jo, Pederio!

Jis pasikrap�tė galv� ir dvejodamas pa�iūrėjo j Din�. Bet kadangi buvo jai skolingas didel� padėk� u� tai, kad be procentų paskolino pinigų mokslui, negalėjo atsisakyti.

� Pabandysiu, � tarė jis ir nuėjo prie laivo korpuso, kurį remontavo. Jame �iojėjo did�iulė kiaurymė.

� Dar vienas dalykas. Noriu, kad padėtum man su skai�iais. U�uot stovėj�s �ia bet kokiu oru. Ar gali padėti man tvarkyti apskait�?

Jis kaip buvo sulink�s, taip ir sustingo. Ta�iau atsakymo nepasigirdo.

� Tokiu būdu galėsi i�mokėti paskol� ir dar u�sidirbti kelet� kronų. A� klausiu tik vien� kart�. Supranti?

Pederis Olaisenas atsitiesė. Pastovėjo, pamind�ikavo. Padėjo į �alį įrankį ir nusi�luostė rankas į dro�lių gniutul�. Kruop��iai. Ir tarpupir��ius. Tada santūriai linktelėjo.

� Pa�iūrėsiu tuos skai�ius.

Pasirodė neregėtas skelbimas, kad �Grand� vie�butyje vyksianti puota. Buvo i�spausdintas ir laikra�tyje. Ta�iau �inia, kad reikia tiek daug mokėti, nes lė�os bus atiduotos skurdo komisijai, nubrė�ė tam tikras skiriam�sias ribas.

Vadinasi, tai ne tarnaitėms ir ne laivų statyklos darbininkams. Ne anglių i�ve�iotojams ir ne ve�ikams.

Ta�iau banko valdytojui, pastoriui, mokytojui, laikrodininkui, advokatui ir Holei su antrosiomis pusėmis. Ir ne vien jiems. I� tikrųjų buvo pakankamai daug norin�ių parodyti, kad turi pinigų i�rengti savo at�alas į puot� padorioje muzikinėje aplinkoje.

U�sira�ė tokia gausybė �monių, jog Dina papra�ė leidimo panaudoti bendruomenės namus, kad sutilptų visi norintieji.

Vals�iaus taryba susigin�ijo, ar pageidautina rengti �okius salėje, kuri skirta tik padoriems dalykams, turint galvoje, kuo visa tai gali grėsti.

Vilfredas Olaisenas papra�ė �od�io ir paakino susirinkusiuosius atsi�velgti į kilnų tiksl�, kultūrinį įvykį ir unikali� prog� Stranstedo jaunimui. �monės u�sira�ė net i� Tromsės. Jaunimas galįs susirinkti ir taikiai pasibūti. Galinga Olaiseno ginamoji kalba susilaukė aplodismentų. Kai jis atsisėdo, manė, kad klausimas nuspr�stas.

Ta�iau pa�tininkas, parapijos tarybos globėjas ir narys, atsistojo ir paprie�taravo, kad bendruomenės namai būtų atverti �okiams ir �aidimams. Tai galį kai k� papiktinti. Be to, �monėms reiks ne tik mokėti pinigus, bet ir turėti kuo pasipuo�ti. Ir jis su pasibaisėjimu galvojo apie tuos, kurie spaus paskutin� kron�, kad patektų į t� Sodom� ir Gomor�. Ir kaip skaudu bus tiems, kas negalės ten pakliūti? Ar kas nors pam�stė, kas laukia neturtingųjų? Varg�ų. Betėvių, tų, kuriems �iame pasaulyje nėra vietos... vardan Jėzaus.

Visi nudelbė akis į stal� ir daugiau ar ma�iau apie tai susim�stė.

Daktaras, tam tikra prasme suinteresuotasis asmuo, nes pirmininkavo skurdo komisijai, vis tiek papra�ė �od�io. Ar leista bus pateikti papildomos informacijos ir konkretų pasiūlym�?

Olaisenas į susirinkusiuosius atsuko skaidrų nustebusį veid�. �inoma, apylinkės gydytojas gali pateikti informacij�. Ir pasiūlym�. Bet trumpai.

Benjaminas Grenelvas pasakė: u�sira�ymas parod�s, jog Stranstedas nepakankamai rūpinasi savo jaunimu. Be darbo ir namų, jie neturi jokių bendravimo formų, tad puota � puiki proga susitikti jauniems �monėms ir, suprantama, papildyti i�tu�tėjusiai skurdo komisijos kasai. Ta�iau norint i�vengti nesmagumo, jog kas nors negalės dalyvauti dėl pinigų stygiaus, jis siūlo, kad pasiturintieji mokėtų kur kas daugiau, nei kainuoja i�rengti at�alas. O tie, kurie nieko neturi, galės įeiti nemokamai. Mokama turi būti gerokai i� anksto ir kitoje vietoje, kad niekas nebūtų i�statytas pajuokai.

Tai buvo vienas i� nedaugelio kartų, kai Olaisenas ir apylinkės gydytojas pasisakė dėl to paties dalyko. Jie pasiekė, ko norėjo.

Dinai buvo atpasakota svarstymo eiga. Ji atne�ė dvi taureles �ildan�ios kaduginės. Vien� Benjaminui, kit� sau.

� Gal judviem da�niau reikia suvienyti jėgas, tau ir Olaisenui? Galbūt jus sieja ne tik Hana?

Benjaminas, nepaliet�s taurelės, i�lėkė pro duris. Bet po akimirkos grį�o vidun.

� K�, po velniais, turėjai galvoje? � paklausė jis ir i�lenkė taurel�.

� �inai, k� turėjau galvoje. Karn�. �i� �iem�. Saugokis, �mogau!

Jis sukiojo delne tu��i� taurel�.

� A� nematau jos da�niau, negu kad mus pakvie�ia į t� patį pobūvį, � su�nab�dėjo jis ir pa�velgė jai į akis.

Ji pasilenkė prie stalo, vėl pripylė ir atsisėdo.

� Dabar paklausyk, Benjaminai, k� a� manau dėl puotos...

Probstas pakvietė ba�nytinės kavos. Ir t�dien buvo kalbus. U�sideg�s. Mat ba�ny�ioje sekmadienis praėjo puikiai.

Jis gra�iai kalbėjo apie savo parapijie�ius. Daktaras Grenelvas svarbus Stranstedui. Jo darbas, jo sugebėjimas megzti kontaktus daro jį nepakei�iam�. Argi jis kone prie� savo vali� neįsitraukė į politik�? Argi pirmiausiai negalvoja apie pacientus ir savo artim�?

Argi jis nėra svarbus mokes�ių mokėtojas ir �ilta atrama skurdo komisijai? Argi nėra nepakei�iamas, kai �mogui atsitinka nelaimė? Argi jo nesi�aukiama, jei kyla sunkumų ir gimdant, ir i�einant i� gyvenimo? Argi jis nesistengia, kad Stranstede atsirastų vaistinė?

Probstas net su�ilo kalbėdamas ir apsidairė kambaryje. Sėdėjo dauguma svarbių �monių, bet daktaras su �eima buvo i�ėj�s. Todėl jis galėjo �nekėti laisvai, niekam nekeldamas nepatogumo. Vir�ai�io su �eima ba�ny�ioje nebuvo.

Redaktorius sėdėjo prie stalo nunarin�s galv�. Ta�iau santūriai linktelėjo.

Daug kas linktelėjo smarkiau nei jis. Tarp jų buvo banko valdytojas.

Hanai nebereikėjo siūti. Vis tiek kada ne kada tuo u�siimdavo. Dėl Dinos ir Anos. Jos paragino j� atidaryti siuvykl�. �inoma, su samdomomis siuvėjomis.

Vien� vakar�, kai visi buvo pas Din�, Ana tarė:

� Hanai reikėtų atidaryti drabu�ių parduotuv�.

� Taip, kodėl gi ne, � tarė Benjaminas ir pa�velgė į Han�. Jam juk buvo galima bendrauti tokiomis aplinkybėmis. Ta�iau taip atsirado jaudinantis netikrumo jausmas. Kaip balansuojant ant lyno vir� bedugnės.

Ir vis tiek jis i�drįso. Dar kart� į j� pa�iūrėjo. Tik i� �ono, padilbomis. Į ma�ytį randelį ant lūpos. Amūro lank�, kurį jis susiuvo t� naktį prie� daug metų.

Lūpa kiek pakilo. Tapo kone gra�esnė, negu buvo anks�iau. Jis atitaisė �al�, kuri� padarė Olaisenas, ir įdėjo Hanai savo �ym�.

� Taip, nebloga mintis, � patenkintas tarė Vilfredas ir viena ranka apglėbė Han�.

Kai jie trise ėjo j kaln� namo, Ana tarė:

� Kaip dėl �eimyninės kelionės į Reinsnes�? Hana, Vilfredas su vaikais ir mes?

� Ne! � atrė�ė Karna, nespėjusi nė pagalvoti. Labai daug tų �ne�. �Ne� galima pasakyti daugybe būdų. Ne! Sudundėjo galvoje kaip akmenų griūtis. Ji neįstengė pa�velgti į An�. Nei į tėtį.

� Kodėl ne? � Anos balsas buvo nusteb�s. Pernelyg nusteb�s. Ar Ana �ino? Ar k� nors nujau�ia? Ar tėtis �ino, kad Ana nujau�ia?

Jis labai pritarė Karnai. Bet jo �ne� nebuvo toks stiprus. Balsas skambėjo �velniai. Jis nepaken�i�s tiek �monių, tiek triuk�mo. Es�s pavarg�s. Pernelyg daug pacientų. Per daug politikos. Susirinkimų. Jos turin�ios suprasti. Ar ne?

Ir Ana suprato.

� Ta�iau nors ir niekaip negali pamėgti Vilfredo Olaiseno, Hanos juk negalima u� tai nemėgti, � pasakė ji.

� �inoma, � maloniai pritarė tėtis.

� Noriu pakviesti j� į Reinsnes� be tav�s, � pasakė Ana. � Ir vaikus.

� Kodėl?

� Man reikia patikėtinės. O ji man�s �alinasi, kai jūs, vyrai, esate �alia.

� Daryk, kaip i�manai, � draugi�kai tarė tėtis.

Buvo nesmagu.

� Pamir�au savo rankin� pas mo�iut�, � pasakė Karna ir vėl pasileido pakalnėn.

Salė buvo padabinta med�ių lapais ir laukų gėlėmis. Visas komitetas triūsė. Motinos ir tetos, padedamos jaunimo. Neskaitant vieno kito savanorio tėvo, kuris galėjo i�silaisvinti nuo pareigų, kad �ia padarytų k� nors nenaudinga.

Visa tai stebėjo Pederio Olaiseno �vilgsnis. Ramus kaip giedra. Budrus kaip vanagas.

Bet kas privertė vyr� i� laivų statyklos imtis tokių kvailų darbų? Vilfredas erzino jį, kad u�siim�s bobi�kais reikalais ir nes�monėmis. Vienas dalykas � kalbėti vals�iaus taryboje, kad puota galėtų įvykti, arba duoti pinigų, bet kabinėti girliandas ir rikiuoti kėdes � vaikų ir moterų u�siėmimas.

Pederis pritarė, kad nereikėtų gintis. Jo abejingo pasakymo: �Taip, tu, dieva�i, teisus, bet kai ji papra�ė...� brolis nepuolė.

Dar vaikas būdamas i�moko, kaip reikia atsakyti Vilfredui. Mat jeigu nutylėdavo, antausiai galėdavo pasipilti be įspėjimo.

Vilfredas turėjo būti teisus jį pa�iepdamas. Tuo pat metu Pederiui reikėjo saugotis, kad neliktų be savo nuomonės. Tai blogiau u� bet k�. Jis turėjo nulenkti galv� ir dūsauti dėl savo paties paikumo. Ne per daug, nepradedamas i� sav�s juoktis, nes tai galėjo sukelti įtarim�. Tik jaustis susigėd�s.

Jis matė, kad Hana dar nei�moko tos gudrybės. Dėl to jam buvo neramu. Bet niekam apie tai neprasitarė.

Pederis gerai i�siprausė. Tik juodi panagių lankeliai i�davė, kur jis pelnosi sau kasdienin� duon�. Svarius mar�kinius taip pat apsivilko. Juk turi atrodyti kaip �mogus, kai eis į talk� bendruomenės namuose.

Jis nubrai�ė eskiz�, kaip viskas turės būti: �ia stovės stalai, salės gale � vieta pianinui ir muzikantėms. �okama bus tarp instrumentų ir stalų. Stalus sustatys abipus atviro koridoriaus. Nuo durų iki �okių aik�telės vietos turės pakakti.

Ar Dinai pasiūlymas atrodo priimtinas? Ji pritarė ir pagyrė eskiz�. Ir girliandas. Kaip jis sugalvojo? Tiesiog nuostabu!

Ana ir Dina turėjo susipa�inti su akustika. Pederis pats atne�ė Dinos violon�el�. Su didele pagarba. Ta�iau be tos baimės, kuri� �monės da�nai rodo di�pilviui smuikui. Jis dė�ėje, m�stė sau. O viskas, kas taip supakuota, paken�ia ir gabenim�.

Palaukė su girliandomis, kol visi i�sivaik��iojo. Gali atrodyti kvailai, kai jis, u�sikabin�s rankomis ir kojomis, kabaliuos palubėje, taigi geriausia likti vienam.

Jis neskubėjo ir pasvarstė, kaip padaryti, kad kopė�ios stovėtų tvirtai.

Karna i�kart jį pa�ino. Jis kabojo �emyn galva palei gele�inį stryp�, kuris ėjo per vis� nam�. Auk�tai nuo grindų, laikydamasis ranka ir koja.

Kvepėjo dagiais, dobilais ir med�ių lapais.

Besileid�ianti saulė krito pro auk�tus langus, vėrė jo ausies kremzl� ir geltonus plaukus.

Ji sustojo ir įsistebeilijo.

Kiek de�iniau, ant stalo, stovėjo auk�tos i�ske�iamosios kopė�ios. Ar jis pataikys ant jų, kai norės nulipti?

Tada jis į j� pa�iūrėjo. I� auk�tai �vilgsnis buvo kaip �aibas. Ir mėlynas! Baisiai mėlynas.

� Atsargiai, panele! Kitaip ant galvos nukris vyras! � kuo rim�iausiai pasakė jis. Balsas buvo sodrus ir ai�kus. Pernelyg ai�kus, turint galvoje, kad jis ant rankos ir kojos pakib�s palubėje.

Ji pasitraukė atatupsta, bet nenuleido nuo jo akių.

Jis numetė koj� ir akimirk� pakibo ant vienos rankos. Tada ir kita ranka įsikibo į gele�inį stryp� ir pasislinko iki kopė�ių. Kai palietė jas, �ios su trenksmu nuvirto nuo stalo.

Ji sulaikė kvap� ir bejėgi�kai apsidairė.

� Gal būtum tokia gera ir pastatytum kopė�ias? � su�niok�tė jis vir�uje.

Kalan�ia �irdimi ji pabandė u�kelti sunkias kopė�ias ant stalo. Tuo pat metu turėjo stebėti, kad jis nenukristų.

Raudona buvo ne tik ausies kremzlė. Viskas, k� ji matė, garavo nuo įtampos.

Pagaliau kopė�ios stovi vietoje. Ji jas laiko.

Jo kojos am�inyb� sukiojosi aplink vir�utines pakopas, kol tvirtai atsistojo. Kol jis bandė atgauti pusiausvyr�, kad galėtų paleisti gele�inį stryp�, ji suprato, kad tai geruoju nesibaigs.

� Palauk, a� u�lipsiu ant stalo, tada galėsi u� man�s pasilaikyti, � paliepė ji.

Jis pakluso ir pakaitomis viena ranka laikėsi u� gele�inio strypo. Tarsi ilsindamas kit�.

Ji pristūmė dar vien� stal� ir ant jo u�lipo.

� Duok rank�! � pasakė ji.

Netrukus pajuto jo pir�tus suspaud�iant savuosius. �iurk��ius ir �iltus. Ji laikė kopė�ias ir suteikė atram� jo rankai, kol jis svyruodamas surado pusiausvyr�. Tada j� paleido. Ir pama�u, pakopa po pakopos nulipo.

Galiausiai jie stovėjo ant stalų, abu laikydami kopė�ias.

� Galėjo blogai baigtis, � tarė ji.

� A�iū! Bet ne su tokia gera pagalbininke.

Vis tas sodrus balsas. Kuris tarsi sklido i� kalno, o ne i� vyro, sugeban�io kaboti ant gele�inio strypo kaip be�d�ionė.

Ka�kas suvirpo jo krūtinėje, kol jis tai pasakė. Ta�iau neatrodė, kad suvoktų kūne turįs tiek muzikos.

Ji paraudo prisiminusi, jog kart� pamanė, kad jis negras. Nuostabu, kaip �mogus, kuris buvo toks juodas, gali tapti toks baltas!

Tie jo lūpų kampu�iai. Traukėsi gilyn į ma�as duobutes. Kaip paslaptis. Trumpi �viesūs plaukai nepaklusniai sūkuriavo vir� kaktos. Ji matė � ne vien dėl to, jog jis kabėjo �emyn galva. Tikriausiai nėra prasmės tokių plaukų �ukuoti su vandeniu.

Jo kakta stūksojo kaip uola. Stati. Neapeinama. O po baltais antakiais kibirk��iavo. Vaizdas nuplaukė. Į ka�k� baisiai �ilta ir mėlyna.

Susigėdusi ji suvokė, kad tuoj apsia�aros. Jokio reikalo verkti, juk jis nenukrito. Ta�iau nieko negalėjai pakeisti.

� Tu grosi puotoje? � paklausė jis. Vis dar nesumirksėj�s. Blakstienos buvo baltutėlės.

Kur jai pasidėti? Neturėjo kur dingti, taigi teko stypsoti ir �iūrėti jam į akis varvant a�aroms. Ji norėjo pasprukti. Ir nenorėjo.

Tada jis, matyt, baisiai jos susidrovėjo. Nu�oko nuo stalo ir padavė jai rankas, kad ir ji galėtų nu�okti.

�leik�tulys jai priminė, kad turi alsuoti. Ramiai ir giliai, antraip grius. Bet jis buvo ten, po ja. Kaip jėga. Valdanti jos alsavim�.

Salė ėmė suktis. Ratu. Jis taip pat sukosi. Jo akys. Apa�ioje, jūroje. �viesoje. Dugne. Ji plaukė ten. Nedrįso. Bet turėjo.

Lyg per migl� ji suvokė jo virpan�i� jėg�. Toki� mink�t� ir kartu baisiai kiet�.

Pederis Olaisenas niekada nebuvo mat�s ko nors griūvant nuomariu, juo labiau � sugav�s. Jis suvokė laik�s glėbyje �mogi�k� būtyb�. Pa�iūrėti negyv�. Nejau bus j� mirtinai i�g�sdin�s?

Per savo gyvenim� nebuvo perskait�s jokio romano. Ta�iau girdėjo, kad jautrios moterys nuo persitempimo galin�ios mirti. Matyt, kopė�ios buvo pernelyg sunkios.

Ji spoksojo į jį ir, matyt, buvo gyva. Bet i� burnos pasirodė putos. Jos krūtinėje gurgėjo ir cypė, ji visa purtėsi.

Jis pusiau paguldė j� ant stalo. Bandė i�tiesti. Kai palietė j�, atrodė, lyg būtų įki��s rank� į krosnį. Jis staigiai atitraukė rank�. Vėl pabandė. Norėjo j� apkabinti. Bet nebuvo lengva. Jos kūnas lanku i�linko vir�um stalo. Gargaliavo, o rankos ir kojos trūk�iojo.

Galiausiai ji suglebo ir liko tylutėliai gulėti. Galūnės i�sitiesė. Burna buvo praverta, ta�iau nebeputojo. Tik akys nejudriai į ka�k� stebeilijo.

Matyt, nebėra vilties.

Pagaliau jis prisiminė turįs bals�. Ėmė �auktis pagalbos. I�tisai. Kol jie atėjo. Pora jaunuolių, kurie stovėjo kieme ir �neku�iavosi.

Visi įsispoksojo į negyv� kūn� ant dviejų sustumtų stalų su kopė�iomis.

Tada jis pamatė, kad jos sijono priekyje i�plito dėmė. Pajuto did�iulį palengvėjim�. Ka�kas i� jos sunkiasi. Vadinasi, nėra mirusi.

Ir su supratingumu, kurio ne�inojo turįs, negrabiai apgaubė sijonais, k� jauna mergina sunkiai pak�sdama gali rodyti pasauliui. Tada pakėlė ant rankų ir liko stovėti. Kad jauna smulki mergaitė būtų tokia sunki!

Tuomet į jos akis grį�o gyvybė. Ji u�merkė jas ir atsiduso.

Jis pusiau pasodino j� ant stalo. Bet negalėjo paleisti, nes tada jie pamatytų dėm�. Ka�kas atne�ė puodelį vandens.

Jis u�dengė j� kūnu ir staiga prisiminė mat�s pled�.

� Atne�kit pled� i� lentynos koridoriuje! � paliepė.

Nebe�inojo, katro i� jų �irdies smūgiai dunksi krūtinėje. Galvoje. Smilkiniuose.

Tada ji ėmė drebėti. Kakta �liaugė prakaitas. Jis davė jai atsigerti i� puodelio. Ji gėrė ma�ais gurk�neliais. Paskui atsimerkė ir pa�iūrėjo į jį. Niekas į jį nebuvo taip �iūrėj�s.

Ji pakėlė rankas ir apsigraibė apa�ioje. Jis juto jos pir�tus per plonus mar�kinius. Rankos stabtelėjo ties dėme, ir ji slopiai su- kūk�iojo.

Tada jis tvir�iau j� apkabino.

� Niekas nematė, � su�nib�dėjo.

Ji padėjo galv� jam ant peties. Tikriausiai neįstengė laikyti pakėlusi. Jos rankos pasitraukė i� slėptuvės tarp jų. Bet �i atsidūrė taip arti jų kūnų. Iki tol nebuvo to patyr�s.

Ka�kas ka�k� atne�ė. Ne pled�, bet jos palt�. Jis apvilko j� ir kruop��iai viena ranka susagstė, kita laikydamas apkabin�s.

� Ji da�nai griūna. Atsigaus, � ka�kas tarė.

Jis neatsakė. Turėjo vienintelį tiksl�. Laikyti j�.

� Galime parve�ti j� namo Larso ve�ė�iomis, � pasakė ka�kuris.

Jis papurtė galv�. Kol juto svorį ir t� �ilt� drėgn� dėm� prie pilvo ir mar�kinių krūtinės, ji buvo tokia lengva. Tai niekaip neatrodė susij� su raumenų jėga. Nei pyk�iu ar įtampa. Jis norėjo j� laikyti.

� Nune�iu pas poni� Din�. �ia netoli, � pasakė spausdamas j�.

Ji, matyt, bandė ka�k� pasakyti. Ta�iau tik alsavo, abiem rankom suglaudusi palt�.

� Ar tau padėti? � paklausė vienas.

� Ne, nereikia, � atsakė Pederis ir j� i�ne�ė.

Kai ne�ė, ji atsidūrė taip arti. Daug ar�iau nei tos merginos, su kuriomis jis �okdavo ir kvailiodavo. Arba tos, kurias bandydavo nusitempti ant �ieno dar�inėje arba u� �uvų dė�ių ir durpių krūvų. Daug ar�iau u� tas, kurių kūno jis matė daugiau, nei tiko krik��ioniui.

Kai pamatė �Grand� vie�butį, dar nesijautė pavarg�s. Ponia Dina pati atidarė duris ir palydėjo juos į priva�i�j� dalį.

� Paguldyk j� ant mano lovos, � pasakė ji.

Kai jis visk� paai�kino ir suprato, kad turi eiti, ji paėmė jam u� rankos ir pa�iūrėjo keistu �vilgsniu.

� A�iū! A� taip ir maniau. Tu esi Uola.

13 skyrius

Plaukai buvo su�ukuoti su vandeniu. Verpetas vis tiek �iau�ėjo kaip audra. Gerokai nune�ioto juodo �varko rankovės buvo trumpokos. Kaklarai�tis atrodė lyg pasiskolintas tai progai, o tamsiai pilkos kelnės pjovėsi su kitais drabu�iais.

Tiesi, plati nosis ir ry�kios lūpos bylojo ir apie silpnum�, ir apie ry�t�.

Atsargiai, bema� kaip miegeivis a�triu �vilgsniu, jis �engė palei sienas susėdusių merginų eilės link.

Karna su jauduliu sekė, kaip jis artėja ir artėja.

�emas, kimokas balsas u�pildė or� tarp jų. Jis lengvai nusilenkė, ir tik po kiek laiko ji suprato, k� jis kalba.

� Ar galiu pa�okti su tavimi, panele Karna?

Tos akys. Įtikino j�, kad jis liktų stovėti, nors ji pasakytų nenorinti �okti. Paskatino atsistoti ir paduoti jam rank�. Ji prisiminė, kad apsi�lapino ir jis tai �ino, bet visai to nepaiso. Priėjo prie jos.

Kai jis �velniai j� apglėbė ir savo pir�tais ji pajuto �ilt�, �iurk�tų jo deln�, tereikėjo i�plaukti į sal�, pakilti girliandos link, sūkuriuoti vir� gele�inio strypo. Nes jis skraidino j� muzikoje.

Jis krestelėjo galv� � i�iro sklastymas, kai pravėrė burn� � pasigirdo duslus juokas. Susirangė jos galvoje kaip ka�iukas ir pasiliko.

Rudeniop nusistovėjo darbų tvarka. Kiekvieno ketvirtadienio vakar� Pederis padėdavo Dinai tvarkyti apskait� ir korespondencij�. Jie sėdėdavo prie sekretero priva�iojoje vie�bu�io dalyje.

Pederis turėjo daili� sta�i� ra�ysen�. Ji tiko ne vien aktyvui ir pasyvui registruoti. Be to, jis kalbėdavo tik tiek, kiek būtina. Ji gerai jausdavosi jo draugijoje.

Apie t� keistyb�, jog Karna atrasdavo reikal� ateiti pas mo�iut� būtent ketvirtadienio vakarais, Dina neu�simindavo. Tik tardavo:

� Po valandos gali mums atne�ti kar�tos kakavos su sausainiais. Septint� valand�. Lygiai!

Pasakydavo tokiu balsu, kokiu prie sve�ių �nekėdavo su patarnautoja. Bet Karna vargu ar i�girsdavo. Mo�iutės balsas visai nieko nerei�kė. Bent jau ketvirtadieniais.

� Ar panelė Karna da�nai alpsta? � paklausė Pederis, kai Karna i�ėjo ir jis atsivertė apskaitos �urnal�.

� Taip, neretai. J� kamuoja nuomaris.

� Nuo ko?

� Manau, niekas dorai ne�ino. Bet gali pasiklausti jos tėv�.

� Ar tai pavojinga?

� Ji atsigauna, ir vėl viskas gerai. Jei nesusitrenkia. Bet nieko smagaus, kaip tikriausiai pats t�kart įsitikinai.

Ji rodė jam kvitus. Galbūt abejotinus įra�us. Kalbėjo apie ai�ki� skai�ių tendencij�. Auk�tyn. Su kreiva �ypsenėle. Kad tai turi likti tarp jų.

�inoma, tiek jis suprant�s.

Vilfredas Olaisenas nebuvo minimas. Kam jį minėti, kai jie puikiausiai vienas kit� supranta.

� Bet galbūt ji serga? Gal galima k� nors padaryti? Kol dar ne vėlu? � pasakė jis.

� J� ap�iūrėjo vienas profesorius i� Kopenhagos ir daktaras i� Berlyno. Jie ne�inojo, kuo galima padėti.

Ji �vilgtelėjo į susirūpinusį jaunojo Pederio veid�. Tada kep�telėjo jam per petį.

� Ji dar tik mergaitė. Apie k� m�stai?

� Kad padėsiu jai pasveikti, � dalyki�kai atsakė Pederis.

� Kiek tau metų?

� Dvide�imt penkeri.

� Vaje, koks vyras! � su�uko Dina ir paguod�iamai patap�nojo jam rank�. Nu�velgusi jį negailestingai pridūrė: � Vis tiek esi per senas! Mūsų Karnai. Pa�iūrėsim... po penkerių metų.

Tada jis smarkiai i�raudo ir nebe�inojo, kur sustoj�s apskaitoje.

� Manote... po penkerių metų? � dr�siai tarė jis.

� Tau teks j� pa�i� paklausti. Ji jauna, ta�iau gali pasakyti, k� m�sto. Tik nereikia pamir�ti, kad bet kada gali apsigalvoti. Jos da�nai taip daro.

� Ar poniai Dinai atrodo, kad reikia paklausti ir daktar�?

� Palūkėk. Gali jį mirtinai i�g�sdinti.

� Ar reikia būti turtingam, kad įeitum į Reinsneso gimin�?

Ji nu�velgė jį nuo galvos iki kojų.

� Ne! Bet reikia turėti pakankamai proto, kad galėtum savimi pasirūpinti!

� A� prie to prat�s, � tarė jis ir pasitempė.

� �inoma, � rimtai pritarė ji.

Jie u�siėmė savo darbais ir tarpais pra�nekdavo apie skai�ius.

� Ar tu mu�iesi? � staiga paklausė ji.

Jis pa�velgė į j� atviru �vilgsniu.

� Ne! � kone liūdnai atsakė.

� Gerai!

Tada jį apėmė savoti�kas u�sispyrimas. I� burnos i�sprūdo akivaizdi į�ūlybė:

� O jūs mu�atės?

Ji nuostabos nenuslėpė, bet akys buvo linksmos.

� Visko pasitaiko.

Vilfredas Olaisenas su �ypsena �iūrėjo į jaunėlio brolio ketvirtadienių apskait�. Kol sumetė: galima pasinaudoti Pederiu ir susipa�inti su ponios Dinos reikalais. Tada atsitrenkė į sien�. Be menkiausios spragos. Pederis tiesiai atsakė, kad negali nė �od�iu prasitarti apie jam patikėt� apskait�.

Kai Vilfredas įtū�o, nuo jo pyk�io Pederis apdairiai i�smuko pro kontoros duris. Laivų statykloje jautėsi saugus. Ten daug kum��ių ir daug akių.

� A� pirmas apmokėjau tavo moksl�! Turėtum dirbti man! Olaiseno laivų statykloje! � pavymui su�uko Vilfredas.

� A� ir dirbu, � per petį ramiai atsakė Pederis. � I�skyrus ketvirtadienio vakarus.

� Kuo ta boba ypatinga, kad ji pasiekia, ko nori? � t� patį vakar� tarė Vilfredas Hanai. Pasipasakojo apie brolio i�davyst�.

� Bet ir tu toks esi, Vilfredai? � dr�siai at�ovė Hana.

� A� � verslininkas!

� Ne�inau, kas ji tokia, bet turbūt pana�aus plauko.

� Tik tol, kol a� to norėsiu. Bet kada galiu gr��inti jai pinigus.

Hana būtų galėjusi jam priminti sunkų laik� po to, kai Dina atsiėmė dalį kapitalo ir jie turėjo imti paskol� laiduodami namu. Bet nutylėjo. Pastaruoju metu visada taip elgdavosi. Dėl to vieninteliai jų pokalbiai būdavo tie, kuriuos pradėdavo pats Vilfredas. Net prie kitų �monių ji negalėdavo pasakyti savo nuomonės.

Jeigu pasielgdavo kitaip, tekdavo skaud�iai atkentėti, kai jie pareidavo namo, vaikai būdavo suguldyti, o tarnaitės negalėdavo girdėti. Būtinybė nuolat save tramdyti ir būti budriai pagimdė joje savoti�k� �altį. Ne tik Vilfredui, bet visiems �monėms. Net vaikams.

�iem�, kai suvokė, kad laukiasi ketvirto, nutaikė prog�, kol buvo viena, ir patykojo Benjamino. Sara i�sive�ė berniukus į Reinsnes�, o Vilfredas buvo tikrais reikalais i�vyk�s �Gulbe�.

Ji įki�o ra�telį jam į rank� prie �Grand� vie�bu�io, nesakydama, koks reikalas. Kai jis atėjo, meldė jį padėti. Bet �is tik spoksojo į j�, kol ji nebesusivald�iusi įsikabino į jį.

� Nepra�yk man�s. Tai gali ir tave pra�udyti, Hana. Kaip nesupranti?

� Man vis vien! � i�rėkė ji. Buvo taip gera. Kad galima �aukti tu��iuose namuose.

� Nesakyk taip! Draud�iu, � sudejavo jis ir apkabino j�.

Bet kai ji suspaudė jį glėbyje, jis i�sivadavo. Kalbėjo ir kalbėjo. Tikriausiai norėjo paguosti.

Tai j� įvarė į dar didesn� neviltį. Supykdė. Nors kart� ji norėjo būti pa�ėlusi. Matyt, tro�ko atker�yti. Vilfredui? Bet kliuvo Benjaminui.

� Vis tiek jis mane u�mu�! � suriko ji.

Kai pamatė, kaip niūra jo veidas, pasigailėjo ir maldavo pasilikti. Ta�iau jis i�ėjo.

Naktį, jo �od�iais tariant, grį�o jos pa�iūrėti. Ji manė, kad pagaliau jis atėjo. Atėjo! Bet paai�kėjo, kad jis prarastas. Liko daktaras.

Taip ji prarado ir save. Moterį, kokia ji buvo. Bet naujoji atrodė stipresnė. Galėjo daugiau pakelti.

Kai Vilfredas norėdavo atsiimti, kas jam priklauso, ji m�stydavo apie k� nors malonaus ir tiesiog atsiduodavo. Glostydavo jam plaukus įsivaizduodama, kaip kvepia Stinės �olelės. Arba dobilų pieva u� vasaros tvarto. Arba puodelyje trintos mėlynės su cukrumi. Pajusdavo dumblių dvelksm� u� vėliavos kalno.

Da�niausiai matydavo Jį. U�uosdavo jo kvap�. Atprato vadinti jį vardu. Prisimindavo, kaip t�kart pasitiko jį Bergeno nakvynės namuose. Jo akis. T� vakar�, kai jis atėjo pas j� į kambarį jai maitinant Karn�.

Kol laukėsi, kartais viena nueidavo į �Grand� vie�butį. Da�niausiai, kai Vilfredas būdavo i�vyk�s. Jos nesikalbėdavo apie �t� sykį� ar �tuos sykius�, kai Dina j� rado toki� apgailėtin�. Hanai atrodė, kad ji visk� ir taip supranta.

Dina surasdavo madų �urnalų i� Berlyno ir Pary�iaus, atne�davo u�silikusios med�iagos ir paklausdavo, kaip galima būtų pasiūti, kad atrodytų i�ties gra�iai. Taip pat pra�ydavo patarimų dėl valgiara��io.

� Ko patiekti lepūnams? � tardavo ji.

Ir Hana i� atminties imdavo traukti receptus. Nors Dina nesakė, ji �inojo, kad ateiti gali bet kada. Tiesiog paklausdavo, ar Dina u�siėmusi, ar priva�iojoje dalyje.

Jos retai, tiksliau � niekada nekalbėdavo apie Benjamin�. Jei ir paminėdavo jį, visada būdavo susij� su Karna.

Dinos idėjos ir pastabos leisdavo jai pasijusti laisvai. Nepriklausomai. Vien� dien� Dina tarė:

� Jei neturėtum tokios didelės atsakomybės ir didelio namo, galėtum kartu su Bergljota valdyti �į vie�butį. Tada vėl galė�iau nuvykti į Berlyn�.

Tai nebuvo klausimas. Tiesiog pripa�inimas.

Kit� kart� Dina pasakė:

� Ar pasvarstei, apie k� kalbėjomės an� kart�? Kad tau reikėtų atidaryti drabu�ių parduotuv�? Siuvimo ateljė. Pagalvojai, ko trūksta, kad galėtum tuo u�siimti?

Ji buvo pasvars�iusi. Nors ir nerimtai.

� Nieko nėra neįmanoma.

� Tik reikia, kad Vilfredas norėtų, � tarė Hana. Atvirai pripa�ino, kaip viskas yra. Pastaruoju metu stinga kapitalo. Jis laukia silkių �ūklės. Tikisi u�dirbti gabendamas jauk�. Dar u�sakymai laivų statykloje. �į sezon� daug visko susikaupė. Tikriausiai nesiry� mėtyti pinigų tam, kad ji turėtų siuvykl�. Ir namų ūkis. Taip pat nepigiai atsieina. Vaikai.

Kit� kart� susitikusi su Olaisenu, Dina lyg tarp kita ko u�siminė, es� gaila, kad Hana negali panaudoti siuvėjos talento. Kitaip tariant, kūrybinių sugebėjimų.

Vilfredas jautriai reaguodavo į pana�ias pastabas. Jam nepatikdavo, kai būdavo minimas Hanos vardas. Jausdavosi pa�emintas. Kildavo tam tikrų prisiminimų. Kai ponia Dina to nepaisydama prakalbo apie dalykus, kurie jai neturėtų rūpėti, jis draugi�kai paprie�taravo.

� Hanai ir taip darbo per akis. Dideli namai, didelė �eima.

� Daugum� darbų gali atlikti samdyti �monės. Reinsnese taip pat turėjome didelius namus ir didel� �eimyn�. Ir nepamenu, kad bū�iau labai vargusi. U� pinigus samdiniai nudirbdavo visus darbus. Taip pat ir laivų statykloje. Argi ne? Juk turi pakankamai lė�ų, mielas Olaisenai, kad Hana galėtų panaudoti savo gabumus?

Jis vis dar buvo įtarus. Toks įtarus, jog Dina tarė:

� Nesakyk Hanai, kad apie tai pliau�kiau. Kalbu, kas ant seilės u�eina. Pamaniau, gaila, jog tenka brangiai pirktis prastus drabu�ius Tromsėje ir Tronjeme, kai Hana taip puikiai siuva. Advokato �mona ir Ana, be abejonės, būtų geros klientės. Ji tik nusisamdytų por� siuvėjų. I�laidos būtų menkos. Ir pradinio kapitalo ka�in kokio nereikėtų. �inoma, reikia patalpų. Ir siuvamųjų. �iek tiek med�iagų. Nenuvertinkime moterų perkamosios galios. Apsirengti visoms norisi. Bet neminėk Hanai, kad a� taip kalbėjau. Jai tik galva apsisuks. K� �ia norėjau pasakyti? A, vakar gavau telegram�, mus pra�o suremontuoti krovininį laiv�, plaukiantį į Hamburg�. Rytoj jis turėtų įplaukti į Tjelsun�. Gedimai ma�inų skyriuje. Pederis galės u�siimti.

� Kodėl telegram� atsiuntė tau?

� Nes pa�įstu laivo savinink�. Ka�kada Hamburge turėjau su juo verslo reikalų.

� Ir todėl jis pra�osi į mūsų laivų statykl�! � su�uko jis.

Pagarba Vilfredo veid� padarė dar gra�esnį. Akys spindėjo.

Kai ji, u�simovusi pir�tinaites, ruo�ėsi i�eiti, jis, lyg rodydamas pasitikėjim�, paklausė, ar vargana drabu�ių parduotuvė, jos manymu, galinti duoti pelno.

� Ne vargana, bet Hanos Olaisen parduotuvė! �inoma! Juk ne veltui paėmei j� į �monas. Jeigu jau apie tai prakalbome, manau, galima būtų susitarti, kad pridė�iau kiek kapitalo. Pavyzd�iui, nupirk�iau ma�inas. �inoma, jos man priklausytų. Jūs sutaupytumėte pasira�� nuomos sutartį. Mokes�io neim�iau, kol parduotuvė pradės dirbti pelningai. Susitartume dėl kelių pelno procentėlių. Penkių�de�imt, ar pana�iai. Tik neminėk Hanai, kad a� taip sakiau. Nenoriu, jog kas manytų, kad kvar�inu �monėms galvas... Gero vakaro!

Vilfredo Olaiseno neapleido bjaurus jausmas, jog ponia Dina tik apsimeta �aid�ianti pagal bendras taisykles, o i� tikrųjų nepastebimai susiglem�ia visas kortas.

Ta�iau jis pak�sdavo, jog retkar�iais ji jam paprie�taraudavo ar įgyvendindavo jo idėjas. Vir�ai�io pareigos atimdavo tiek laiko, jog ir laivų statykloje, ir elinge jis susitaikydavo su viena kita triu�kinama jos pergale. Guodėsi, kad i�siai�kins jos silpn�sias vietas, kai tik atsiras daugiau laiko.

Stranstedas pama�u tapo apskrities garlaivių transporto centru. Kam u� tai reikia dėkoti? �inoma, Olaiseno krantinei! Kas dabar klausia, kam ji priklauso?

Visi �ino, kad tai Vilfredo Olaiseno krantinė. Argi jis negali teisėtai vadintis disponentu? Bet ar apie tai skelbiasi? Anaiptol! Tik keliauninkai, i�manantys tokius dalykus, tituluoja jį disponentu. �monės tada stovi pamald�iai kaip ba�ny�ioje ir klausosi. �itaip titulas pasidaro svaresnis, negu kad pats būtų juo gyr�sis.

Argi �monės, atvyk� i� Hamburgo, nesiteirauja, kur disponento Olaiseno laivų statykla? Ir nieko nepadarysi. O �monės tegu svarsto, kas jis toks i� tikrųjų.

Daugiau nei pusė atsikėlusiųjų buvo jaunos tekamojo am�iaus moterys. �vytravo puikuodamosis po gatves. Moteri�kėms darbo netrūko. Vals�iaus tarybos protokoluose tai vadinosi �namų ruo�a�. Dar galėjo dirbti pardavėjomis ir patarnautojomis.

Olaisenas rimtai susim�stė, jog ne vien pasiturin�iųjų �monoms, bet ir visoms kitoms reikia moteri�kų apdarų.

Vien� vakar�, meiliai pa�iūrėj�s į Han�, jis tarė:

� Nupirksiu tau drabu�ių parduotuv�! Ji bus nuostolinga. Bet d�iaugsiuosi, kad galėsi panaudoti savo gabumus. Vaikai greit u�augs. Nebijau, kad �monės kalbės, jog negaliu i�maitinti savo pa�ios. Vargu ar kas nors tuo patikės.

Ji u�merkė akis ir pasijuto pavargusi. Atsimerkusi pa�velgė į jį. Atsisėdo lovoje ir apsikam�ė antklode.

� Nesity�iok i� man�s, Vilfredai.

� A� nesity�ioju. Ilgai m�s�iau. Argi nesiuvai �monėms, kai mudu susipa�inome? Bet dabar tai nebus kambarėlis, kuriame turėtum ir gyventi. Surasime �viesias, erdvias patalpas. Net sugalvojau, kaip vadinsis... Ponios Olaisen siuvykla. K� pasakysi?

� Bet tada mums reikės dviejų nuolatinių auklių ir... galbūt siuvėjų...

� Argi nesu įdarbin�s �monių nuolatiniam darbui? Nejau negalėsiu nusamdyti siuvėjų ir auklių?

� O kaip banko paskola? � paklausė ji.

� Nėra ko nerimauti. Viskas gerai. Negi manai, kad nesusitvarkysiu? Jei pasidarys tikrai striuka, galėsiu parduoti tre�dalį garlaivio krantinės.

� Kam gali jos reikėti? �ia, Stranstede? Ir kodėl kalbi apie tre�dalį?

� Nesirūpink. Ne tavo galvai suprasti. Tai nupirkti tau siuvykl� su ma�inomis, ar atsisakai? Vienas tre�dalis krantinės priklauso Dinai, kit� tre�dalį valdo garlaivių transporto įmonė. Likusi dalis mano. Rodos, esu tau sak�s.

� Ne, nesakei.

� Visai nesvarbu.

� Kaip ji tapo ir Dinos?

� Prie� kurį laik� sudarėme sandorį. Ji sakė visada svajojusi turėti nors gabalėlį krantinės. Pamaniau, kodėl gi ne? Taip ir susitarėme.

�monės kalbėjo, kad Hana Olaisen u�siims verslu kaip kokia na�lė. Ir dar tokioje padėtyje! Kai kas teigė, jog Olaisenas nori dar labiau i�plėsti versl� ir taip apsidrausti nuo blogų laikų.

Kiti tvirtino, kad visa liudija nepasotinam� vir�ai�io aistr� stiprinti Stransted�. Tas vyras neprilygstamas. �inoma, kad moteri�ki apdarai � nei�naudotos galimybės.

Miestelyje jau kelis kartus lankėsi keliaujantis teatras. Apdarų paklausa garantuota. O muzikos vakarai �Grand� vie�butyje? Ba�nytinės �ventės? Pasipuo�ti juk reikia.

Be to, atsirado fotografas. Gal neisi fotografuotis apsivilk�s bet kuo?

Mokyti �monės sakė, kad Stranstedas i�gyvena ekspansijos laikus. Kitiems buvo vis vien. Kad tik u�tektų darbo ir duonos.

14 skyrius

�inia, jog Benjaminas Grenelvas didele balsų persvara i�rinktas vir�ai�iu, Olaiseno �alininkus u�klupo kaip perkūnas i� giedro dangaus.

Vilfredui Olaisenui buvo k� tik gim�s ketvirtas sūnus, ir i� pa�iūros jis labai nenuliūdo. �ypsodamasis mandagiai sveikinosi į de�in� ir kair�. Toks �mogus niekada nepra�us, kalbėjo tie, kas �inojo, k� �neka.

Apylinkės gydytojas laimėti nesitikėj�s. Ir baimin�sis, kad nuo to nukentės pacientai. Bet jeigu jau sutiko būti renkamas, turi prisiimti ir naujas pareigas. Jam ne tik pasisekė rinkimuose. Jis įgijo moralin� persvar�, nes nugalėjo nesisiūlydamas.

Be to, jo �mona kopenhagietė. Niekas daugiau Stranstede neturi �monos, kuri kalbėtų dani�kai. Netrukus kai kurios ponios įprato prie� i�tardamos balsius pavolioti juos burnoje. Kai kalbėdavosi su i�prususiais �monėmis.

Niekas joms nesakė, kad taip reikia, pasidarydavo savaime. Pa�ios nejausdamos, pobūviuose ir labdaros vakarėliuose į burn� ponios tarsi įsidėdavo po kar�t� bulv�.

Daugumai Stranstedo gyventojų labai patiko Vilfredas Olaisenas, bet daktaras, be visa ko, dar ir �mogus! Ir i�ėj�s mokslus u�sienyje.

Prie� pat rinkimus pasklido gandas, kad Vilfredo Olaiseno verslo reikalai gerokai pa�lij�. Nuosmukis prasidėjo tada, kai jis įsigijo nauj� garlaivį ir kartu poniai Hanai atidarė drabu�ių parduotuv�. Bankas turėj�s atidėti paskolos gr��inimo termin�, nes pasta�ius nauj� eling� laivų statykla nebedavė tiek pelno. Nors niekas nesuprato, kaip tai galėjo atsitikti. Nebent dėl to, kad jaunasis Pederis vis daugiau dirba poniai Dinai.

Kiti tarėsi �in�, kur �uo pakastas. Banko paskola � akmuo po kaklu ir turtingam, ir varg�ui. Jis per daug band�s ap�ioti. O per tuos metus, kol buvo vir�aitis, neu�tek� niekam daugiau laiko, tik savirodai.

Dar buvo sakoma, kad Olaisenas pernelyg i�puik�s. O dabar, i�rinkus nauj� vir�aitį, darbininkai galėjo pripa�inti, kad ir dosnumu niekada nepasi�ymėjo.

Vilfredas Olaisenas puoselėjo savo verslo liku�ius ir nuosaikiai vartojo pun�� ponų pasibuvimuose �Grand� vie�butyje. Niekas niekada jo nematė apgirtusio, kaip ne vienam da�nokai nutikdavo.

O ponia Olaisen, paskelbus apie vir�ai�io pakeitim�, nebesirodė drabu�ių parduotuvėje. Ir niekur kitur.

Vien� popiet� zakristijono �mona, parėjusi namo i� choro repeticijos, papasakojo, kad Olaisenas mu�a Han�.

Motina jai atskaitė pelnyt� moral� u� tai, kam ne�iojanti lie�uvius. Bet netrukus paklausė:

� Kas taip sakė?

� Ka�kas i� choro.

� Nebūtinai tiesa.

� A� paklausiau Karn�, ar tiesa. Tada ji visa i�raudo.

� O ar pasakė, kad teisybė?

� Nepaneigė!

Po pusvaland�io atsirado daugiau �inan�iųjų. Olaisenas � pabaisa.

T� dien�, kai gandas nuaidėjo visu garsumu, spigino penkiolikos laipsnių �altis ir dar ankstyv� popiet� pasirodė �iaurės pa�vaistė. Pa�tininkas, apibūdindamas ir dangų, ir Olaisen�, tarė:

� �ėtoni�kas, nors ir pa�ventintas ba�ny�ioje!

Pa�tininkas neretai pirmasis i�prana�audavo nelaim�. Ir anks�iau buvo mat�s advokato lai�kų. Storieji adresuoti Olaisenui. Plonieji � poniai Dinai.

Telegrafistas i�manė savo sritį. �inojo apie transakcijas i� Vokietijos banko. Skai�iai nekėlė abejonių. Tokie pat ai�kūs norvegi�kai, kaip ir voki�kai. Detales i�siai�kinti sunkiau. Jis nebuvo apdovanotas gabumais kalboms ir neturėjo teisės kalbėti apie tai, k� �ino. Tad reikėjo tik stebėtis, i� kur �monės taip visk� suuod�ia. To negalėjai nugin�yti.

Daug kas buvo mat�s advokat� Brink� i�einantį i� �Grand� vie�bu�io su dokumentų aplanku po pa�astimi. Vidury dienos. Tai ne�adėjo nieko gera.

Tada �inia suskambo visų lūpose. Ponia Dina atsiėmė kapital� i� laivų statyklos. Banko valdytojas atsisakė suteikti Olaisenui kredit�, ir dvylikai �monių i�kilo grėsmė netekti darbo. Stranstedas kunkuliavo nuomonėmis, krypstan�iomis į skirtingas puses. Be atvangos dribo sniegas. Anglių kainos i�augo, jaudinamai padvelkė katastrofa.

Tiesa, apie Olaiseno �lugim� laikra�tis tylėjo. I� prad�ių. Bet netrukus ėmė ra�yti. Laikra�tį �monės graibstyte graibstė. Nenorėjo nieko praleisti. Kas nors svarbaus galėjo būti kokioje u�slėptoje �inutėje.

Kieno atlyginimas priklausė nuo Olaiseno piniginės, puoselėjo viltį. O tiems, kas u�uodė tikr�, nei�galvot� tragedij�, atėjo geri laikai.

Tiek visko reikėjo i�klausinėti ir i�pasakoti. Per juod�iausi� tams� �monės i�siruo�davo į sve�ius, kad tik neatsiliktų nuo įvykių.

Skelbimas laikra�tyje buvo ne toks, kokio �monės tikėjosi. Antra�tė atrodė sensacinga: �Ponia Dina Bernhoft i�perka disponento Vilfredo Olaiseno dalį laivų statykloje, elinge ir garlaivių krantinėje�. Paantra�tė skambėjo taip: �Jokio bankroto! Darbo vietos Stranstede i�saugotos!�

Tiems, kas perskaitė vis� straipsnį, tapo ai�ku, jog disponentui nebuvo kito kelio savo būstui i�gelbėti nuo var�ytinių. O perskaitė dauguma.

Dabar disponentas galėsi�s i�saugoti du savo garlaivius ir saugiai tūnoti auk�tumoje su vaizdu į kadaise jo pastatyt� krantin� ir laivų statykl�.

Dėl antra�tės ne vien Holės pardavėjai prasprūdo, kas buvo para�yta apie moterų judėjim�. Apie �Moterų nekentėjo roman�� ir nemokamas knygeles ��igonės ker�tas�.

Pastar�ja �Senjos naujienos� bandė prisivilioti daugiau prenumeratorių. Ta�iau laikas reklamai buvo nevyk�s. Retas kuris atkreipė į j� dėmesį, nes labiausiai visiems rūpėjo, jog ponia Dina i�gelbėjo Stransted�.

O tie, kurių namuose vyravo tvarka ir laikra��iai t� pa�i� dien� būdavo i�ne�ami į garsiai neskelbiam� vietel� kiemo gale, taip ir nepamatė straipsnio apie moterų judėjim�.

Kad nuosavas Olaiseno laikra�tis apie pralaimėjim� kalbėjo kiek �velniau, buvo natūralu. Vilfredui Olaisenui, �iaip ar taip, tebepriklausė did�ioji dalis akcijų.

U�tat nevar�omai galėjo reik�tis konkurentai. Po keleto dienų buvo ra�oma, jog tam tikri visuomejjės sluoksniai i�rei�k� abejon�, ar Olaisenas toliau gali valdyti vietinio laikra��io kapital�, būdamas nepatikimas verslininkas.

Olaisenas pats paskelbė paneigim� antra�te: �Piktos paskalos apie mano versl��. Jis įtikinėjo tebes�s mokus. Tik į�velg�s būtinyb� apriboti savo pajėgumus.

T� pa�i� dien� laikra�tyje per dvi skiltis pasirodė skelbimas:

�Hanos Olaisen drabu�ių salonas. Siūlau susipa�inti su plataus asortimento kalėdine kolekcija. Siuvame i� lygaus ir grublėto bajaus, visų spalvų angli�kos odos. Bet kokios rū�ies apdarų u�sakymai atliekami greitai, pagal atsiųstus matmenis arba drabu�ius.�

Vyriausiasis sūnus, Rikardas, beveik visk� su�inodavo mokykloje ir gatvėje. Tai, ko nei�girsdavo namie. Kasdien pareidavo kruvinas, suplė�ytais drabu�iais.

Jaunesnieji gyveno nerūpestingai, globojami Saros ir auklės. Bet ir jiems �monės negailėdavo garsių pastabų ar ilgų, i�kalbingų �vilgsnių. Artimo meilė pasirei�kia įvairiais būdais.

Pederis Olaisenas atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Vilfredo namuose jam ai�kiai būdavo parei�kiama, kad su Grenelvais jis negali turėti nieko bendra. Dina Grenelv � blogiau u� �akal� ar net vilkolakį. Kas, kad pasira�inėja Bernhoft pavarde.

Nors Pederis tiksliai ne�inojo, kas būdinga tokių �vėrių elgsenai, jį tai varė į neviltį.

Laivų statykloje jis juto kai k� kita, nors niekas tiesiai jam to nesakė. Jis � Olaisenas, vadinasi, nepatikimas.

Pederiui atrodė beprasmi�ka ai�kinti Vilfredui, kad jis turi darb�, į kurį privalo eiti, nesvarbu, kam priklauso įmonė.

Galvoje sukosi tik viena mintis. Karna. �akalės ir vilkolakės anūkė. Jis suprato, kad turi pasitelkti sugebėjimus, kurių lig tol jam neprireikė.

Benjaminui netrūko darbo susipa�įstant su ma�ais ir dideliais vals�iaus reikalais. Susirinkimai ir pokalbiai su �monėmis, sutiktais gatvėje, atimdavo vis didesn� dienos dalį. I�leid�s paskutinį pacient�, tuoj pat puldavo ie�koti palto. Anai ir Karnai numesdavo vis t� pa�i� fraz�: �Kai tik atsiras laiko...�

Ana kelis kartus bandė su juo pasikalbėti apie Karnos ateitį. Bet sulaukdavo tik skubių padrikų sakinių. Ji įtarė, kad jis klausosi i� tiesų negirdėdamas, k� ji sako.

Kai jis būdavo namie, g�sdindavo j� i�sibla�kymu. Tarsi nuolat būtų pakeliui į kit� kambarį, kit� viet�. Lyg vis� laik� planuotų pokalbius, bet ne su ja.

Ana pamatė, kad gyvenimas su Benjaminu tapo be galo pana�us į jos tėvų gyvenim�. Jie nebekalbėdavo tarpusavyje, jei nebūdavo draugijoje.

Miegojo vienoje lovoje. Bet atstumas buvo toks didelis, jog tik per miegus leid�iami garsai jiems primindavo apie vienas kit�. Jis akivaizd�iai miegodavo geriau negu ji. Juk neimsi priekai�tauti miegan�iam vyrui.

Vien� vakar� prie� pat Kalėdas buvo vieni kambaryje. Ana �inojo, kad netrukus jis pakils ir i�eis į ka�kokį susirinkim�.

Ūmiai be jokios į�angos ji parei�kė:

� Vasar� va�iuosiu į Kopenhag�.

Pasakė be jokio kaprizo. Jokio į�ūlumo. Bet tikėjosi, kad jis sulankstys laikra�tį. Blogiausiu atveju suirz�s tėk� jį į �alį. Geriausiu atveju pasakys, kad va�iuos kartu.

Bet jis nepasakė nieko. Net nepakėlė akių nuo laikra��io. Ji atsistojo ir nuėjo prie lango. Palaukė.

Laikra�tis su�narėjo. Tikriausiai pervertė puslapį. Tada ji suvokė, kad jis nei�girdo, k� ji pasakė.

Dar valandėl� pastovėjo, tada atlapojo lang� į �iem�. Pavyko ne i�kart, nes buvo pri�al�s. Ant palangės u�kėlusi koj�, kulniuku spyrė į rėm�.

� Betgi, Ana, �ia pakanka oro! � pasigirdo i� u� laikra��io.

� Kas i� to, jei a� dūstu, � atsakė ji.

Nesidairydama atgal, u�silipo ant palangės. Auk�tielninka griuvo į ka�k� mink�ta, �alta ir drėgna. U�simerkė ir pagulėjo. Tada pama�ėliais ratu ėmė sukti rankas ir kojas.

Kol jie gyveno Reinsnese, kiekvienų Kū�ių ryt� jos �itaip �aisdavo su Karna. Ir ne tik per Kū�ias. �ia, Stranstede, niekas nekūrė angelų. �ia leidaisi dusinamas.

Ji giliai įtraukė oro. Sulig kiekvienu judesiu sniegas skverbėsi po drabu�iais. Ji jau buvo su�lapusi sprand�. Kaip plūduriuoti vandenyje? Arba skendėti vienoje naujosios melodijos, kuri� ji grojo su Dina, frazėje? Smetana. �Aus der Heimat�.

Ji ėmė niūniuoti. Niūniavo. Atsimerkė ir įsi�iūrėjo į violetinį �iemos dangų su �vaig�d�ių miriadais. Jame regėjo visus savo gyvenimo �enklus, bet negalėjo i�siai�kinti jų prasmės.

Tada ap�viestame lange i�niro jis. Stranstedo vir�aitis. Atrodė permatomas. Kaip marlės skiautė i� daktaro krep�io.

Kada jis nustojo būti Benjaminas? Tikriausiai seniai. Tik ji nesuprato iki �io vakaro.

Pakėlusi į jį akis, staiga prisiminė, kaip atrodė jo veidas t�kart, kai ji gulėjo po juo kietoje studenti�koje Akselio lovoje.

Kaip ma�ai ji tada i�manė. Net graudu.

� Saugok, Vie�patie, kūni�kus geidulius! � suniūniavo ji vyrui lange.

� Ana! Dėl Dievo meilės, k� tu darai?

� Saugok, Vie�patie, kūūni�kus geiidulius, � giedojo ji.

Tai buvo naujutėlė Smetanos melodija. Senoji tėvynė. Kieta studenti�ka lova. Mėgavimasis nuodėme? Kartu su juo! Kur dingo tas nuostabus, laisvas i�g�stis? Jie prarado jį Norlane. Prarado visk�. Ji prarado Jaunyst�, Mylim�jį ir Tėvyn�. Tai u�dusinta Stranstede. Kartu su apylinkės gydytoju, dabar vir�ai�iu.

Ji pakėlė bals� ir giedojo toliau. I� visos gerklės.

� Taraaamahhaa... saugok, Vie�patie, kūūni�kus geiidulius!

� Ana!

� Cit! Tai gyvybi�kai svarbus klausimas. A� plaukiu su angelu į jūr�. Kalbuosi su Smetana ir �vaig�dėmis apie kūno geidulius.

� Turiu eiti, Ana. Man�s laukia.

Ji girdėjo, kad jis bando nusijuokti. Bet nei�ėjo taip skland�iai, kaip jai apa�ioje. Ji u�niūniavo garsiau.

� Tu su�alsi ir Su�lapsi! � parei�kė jis.

� Visi, kas plaukia į jūr�, su��la ir sudrėksta, � atsakė ji.

Jis pa�iūrėjo į j� keistu �vilgsniu. Tada i�nyko. Kas buvo tas

vyras?

15 skyrius

Karna nuolat girdėjo, kad turės va�iuoti mokytis svetur. Galbūt laikyti egzaminus. Bet iki to dar buvo begalės laiko.

Ana garsiai skaitė i� laikra��io apie moterų galimybes įgyti profesij� ir sakė, kad turinti jaustis laiminga, nes turi tėv�, suprantantį, jog mokslas skirtas ne tik vyrams.

Tiesa, jis nesutiko, kad ji gyventų pas na�l� Tromsėje ir lankytų �Panelių Tėsen mergai�ių mokykl��. Ana sakė, taip būtų patogiausia ir ar�iausiai namų.

Bet jis para�ė Dagnei Holm į Bergen�. Si turėjo dukterė�i� su trim suaugusiais vaikais, kuri mielai priimtų Karn�. Ji gaus atskir� kambarį ir gyvens �eimoje kaip duktė. Jie pagelbės i�tikus priepuoliams. Ji net galės mokytis dainavimo.

Kai dėl visko buvo susitarta, Karna parei�kė, kad į Bergen� neva�iuos. Nė u� k�. I� tiesų niekada nenorėjusi laikyti egzaminų. Nei mokytis dainuoti. Ir taip gerai dainuojanti.

Ji norinti likti namie. Stranstede.

I� prad�ių Benjaminas tvardėsi, taigi jie galėjo su�inoti prie�astis. Pavyzd�iui, ji bijanti visko, kas svetima.

Paai�kėjo, kad ji nebe ta, kokia buvo anks�iau.

Benjaminas manė, jog pa�įsta Karn� ir gali j� skaityti kaip ataskaitos duomenis sveikatos komisijai. Ta�iau klydo.

I� prad�ių ji nenorėjo nieko ai�kinti. Tiesiog tvirtino neva�iuosianti nei į Bergen�, nei kur kitur.

Kai Benjaminas pasibėdojo Dinai, �i nusijuokė. Ar jis ne�in�s, kad mergaitė staiga u�simano nakvoti �Grand� vie�butyje ne vien tam, kad aplankytų mo�iut�? Ar jiems nepasakojo, kaip �e�t� valand� ryto bet kokiu oru stovi prie atviro lango? �e�t� ryto! Kad pamatytų Pederį Olaisen�, einantį į laivų statykl�.

� Ji �iūri į jį pro apverst� �irdį, sudėt� i� pir�tų. �tai �itaip! � pasakė Dina ir parodė, akies kra�teliu �iūrėdama į Benjamin�.

Ji taip pat galėjo papasakoti, jog Karna neatsiklaususi u�sisakė suknel� Hanos drabu�ių salone. Dėl Pederio i�drįso vaik��ioti į visokius susiėjimus be Biblijos.

Ar jie ne�ino, kad ji i�naudoja kiekvien� prog� pasklandyti Pederio Olaiseno glėbyje? Gali būti valsas, mazurka, bet kas. Ji �oka. Sklando. Bet kokiu ritmu.

� Bet ji juk visada namie de�imt� valand�, � pavargusiu balsu tarė Benjaminas.

� Taip, pasakiau Pederiui, kad patartina j� parlydėti namo ganėtinai anksti.

� Net nema�iau jo prie vartelių.

� Ne, pasakiau, bus geriau, jei prie vartelių prieis Birgita, o jis apsigr� prie posūkio.

Tai, apie k� nenutuokė Benjaminas, �inojo ponios, damos ir bobos. Kad Pederis Olaisenas jaun�j� daktaro dukterį laiko pernelyg prisispaud�s. Kone nepadoriai.

Ta�iau kai Birgita u�siminė Karnai, kad �monės platina paskalas, jai buvo paai�kinta. Pederis bij�s, kad Karna neparkristų. Be to, jo rankos labai stiprios. Todėl ir laiko prispaud�s. Nejau Birgita nesuprantanti? Toks vyras negali apskai�iuoti, kokiu tvirtumu laikyti.

Birgita nebuvo tikra, ar suprato, bet nieko nebesakė. K� būtų galėjusi pasakyti?

Karna turi eiti į kabinet� pas tėtį. Tuoj pat, nedelsiant!

Įėjusi sustojo prie durų �inodama, kad dėl Bergeno.

I� prad�ių tik klausėsi, nieko nesakė. Paskui jai įgriso. Kaip jis gali būti toks kvailas, jei atsisėd�s ai�kina, k� ji turi jausti ir manyti.

� Į Bergen� neva�iuosiu, � nukirto ir ketino i�eiti.

Tada jis visas i�raudo ir privertė j� atsisėsti, o pats pa�aukė An�.

�i pasakė visk�, k� buvo u�mir��s tėtis. Bet Karna nenusileido. Kai tėtis perpyk�s pa�oko nuo kėdės, Ana sudraudė jį �vilgsniu.

Jis vėl klestelėjo, bet nesiliovė kalbėj�s.

Karna turinti prisiminti, kad ne tiek daug mergai�ių gali mokytis. Ar jai tek� girdėti, kad kas būtų toks nedėkingas, jog atsisakytų i�mokti ko nors daugiau, nei pri�iūrėti namus? Jie jau įsitikino, kad i� Karnos nebus geros �eimininkės. Tokia atgrubnagė. K� ji sau mananti? Ar būtų geriau j� i�tekinti? U� kokio senio? Kaip pasielgė lensmanas, kai Dinai buvo �e�iolika? Ar to norinti?

Tada ji suprato, kad i�mu�ė valanda.

� Taip! A� noriu i�tekėti u� Pederio! Jis būtinai nori mane vesti. Bet nedrįsta papra�yti, nes mo�iutė pasakė, kad tu mirtinai i�sig�stum. Bet jeigu mo�iutė galėjo i�tekėti, kai jai buvo �e�iolika, u� visi�ko senio, galiu ir a�. Pederis ne toks senas!

Ana atrodė susirūpinusi, o tėtis � lyg gav�s antausį.

� Karna, � prabilo Ana. � Santuoka yra rimtas dalykas.

� �inoma. Bet i�tekėti juk reikia.

� Tu dar tik snarglė! � piktai riktelėjo tėtis.

� Netiesa. Galiu i�mokti bet k�, kad tik i�tekė�iau u� Pederio. Man nieko nereikia. Net pianino...

Tėtis pakilo ir ėmė vaik��ioti po kambarį. Lakstyti. Pirmyn atgal. U�sidegė pypk�. Skubėdamas u�sirūkė. Jai apsisuko galva sekiojant jį akimis. Bet galiausiai jis sustojo ir su�uko:

� Tai toks Anos ir mano auklėjimo rezultatas? Nieko daugiau nenori, tik i�tekėti! Ar neturi gabumų?

� Man nerūpi gabumai. Nemanau, kad jie būtini.

� Nejau esi tokia kvaila, kad nori save palaidoti, i�tekėdama u� pirmo pasitaikiusio �arlatano...

� Jis ne �arlatanas, � pasakė Karna. Vos galėjo i�spausti �od�ius, nes buvo labai skaudu girdėti jį �itaip kalbant apie Pederį.

� O kodėl vaikui pripūtė į akis miglos! A� jam pasakysiu...

Tada pasigirdo trenksmas. Ana sudavė į stal�. Beveik atrodė,

kad pati i�sigando. I�g�stį tuoj pamir�o. Atsistojo. Stovėjo kiek palinkusi į priekį ir spoksojo į tėtį. �aibavo akimis.

� Nesity�iok i� meilės! Neturi teisės! Grenelvų giminėje jai, rodos, ne pati geriausia dirva. Mano galva, reikia tik d�iaugtis, jog Karna sugeba mylėti. Kodėl negalime jos palaikyti? �inoma, vedybos turi palaukti. Bet kam j� �ūtbūt siųsti į Bergen�? Jei nesutinka ji, nesutinku ir a�. Prievartauti j� galbūt toks pat didelis nusikaltimas, kaip ir versti k� nors tekėti. A� to neleisiu! � valdingai tarė Ana. Ji be atvangos spoksojo į tėtį.

Jie tapo nedraugais. Ir tai Karnos kaltė.

� �ito i� tav�s nesitikėjau, Ana. Tau juk taip rūpi moterų laisvė ir teisė į moksl�, � lediniu balsu tarė tėtis.

� Anokia laisvė, jei �mogus nenori, � atsakė Ana.

� Maniau, mes pana�iai m�stome apie Karnos ateitį?

Tėtis kalbėjo su Ana pro suk�stus dantis. Kai ji neatsakė, jis pa�aipiai pridūrė:

� Ji gali i�va�iuoti ir sugrį�ti, tada pa�iūrėsim, ar vadinamoji meilė atlaikys.

Anos lūpų kampu�iai trūktelėjo, smakras sudrebėjo.

� Man rodos, neteisinga dalyti jausmus porcijomis, kaip judu su Dina elgiatės, � priklausomai nuo laiko ir vietos. Jūs apskai�iuojate nuostolius ir naud�. Ir tu, Benjaminai! Apskai�iuoji, kas apsimoka. Kas gali praversti. Turėti mane atrodė pravartu. Be to, pati atva�iavau. Todėl ir vedei. Bet meilė, Benjaminai Grenelvai, yra dovana. J� reikia puoselėti. Gyvenime ji gali ateiti vėlai arba anksti. Bet ji neskirta �monėms, kurie lyg karo belaisviams skirsto davinius. Tai jėga, kuri� gali patirti tik tie, kas sugeba visk� atiduoti ir visk� paimti. Dėl to gyvenu tarp svetimų �monių. Dėl meilės. Pastaraisiais metais gaudavau tavo davinius. Daktarui Grenelvui viskas savo laiku. Dabar � vir�ai�iui. A� dėkoju. Ir galiu pasakyti, buvo verta tai i�gyventi! Metus, savaites, dienas! Meilė verta visos pasaulio vienatvės!

Tė�io veidas buvo tu��ias juodra��io puslapis.

Karna turėjo i�eiti. Lauk.

Atsisukusi pamatė, kad tarpduryje stovi mo�iutė. Ji pribėgo ir prigludo prie jos.

Tapo tylu. Vienintelis garsas, kurį ji girdėjo, buvo mo�iutės �irdies plakimas.

� Protingai pakalbėjai, Ana! � pagaliau tarė mo�iutė, laikydama Karnai u� sprando.

Niekas neatsakė.

� Suprantu, kad i� tiesų tai buvo skirta tik judviem, nors paminėjai vis� gimin�. Bet man pasidarė taip smalsu, jog nei�ken�iau neįėjusi. Nelabai gra�u i� mano pusės, bet pamokoma...

Ana kiek susigū�ė, bet vėl atsitiesė.

� Turiu pripa�inti, kalba mane sujaudino. Tau, Benjaminai, teks atsakyti u� save, � tarė mo�iutė. Balsas buvo visai kitoks nei �irdis. Ji stipriai kalė Karnai į skruost�.

Ana nuėjo prie lango. Tėtis liko stovėti vienas kambario viduryje. Tikriausiai nekrustelėjo nuo tada, kai Ana prabilo.

Mo�iutė �iūrėjo tai į vien�, tai į kit�.

� �iaip ar taip, man reikia didelės taurės portveino. Arba ko nors stipriau, su kava. Tos kalvos� gryna katorga. Būtų man dvide�imt penkeri, nusipirk�iau �irg�. Kad nereikėtų varginti kojų kopiant į daktaro namus. Bet dabar geriau vaik��ioti pa�iai, nei tramdyti arklį.

Tėtis pabudo. Nuėj�s prie spintos, i�traukė ropin� ir taures. Kai norėjo įpilti, vien� taur� i�metė ant grindų.

Jis �engtelėjo atgal. Sustojo ir �iūrėjo į stiklo �ukes. Tada padėjo ropin� ir, matyt, pamir�o, k� veikia.

Karna paleido mo�iut� ir priėjo prie jo. Jis jos nematė. Tik stypsojo. Ji pripylė likusias taures. Atidarė spint�, surado tre�i� ir j� pripylė.

Niekas dar nepratarė nė �od�io.

Karna padavė tė�iui taur�, jis paėmė ne�iūrėdamas. Tada ji nuėjo prie Anos palei lang� ir prie mo�iutės. Padavė joms taures. Buvo gera k� nors veikti.

Kai niekas nepradėjo gerti, ji turėjo nutraukti tyl�. Atsistojo �alia tė�io, susinėrė ant pilvo rankas ir tarė:

� Į sveikat�!

Dina i�metė Olaiseno kontoros baldus ir įsigijo naujus. Įstatė dvigubas duris, kad nuslopintų triuk�m� i� apa�ios, ir pakabino u�uolaidas. Įsikūrė. Valdė. Įsakinėjo. Tikrino s�ra�us. Nieko nelaukusi, atleido du veltėd�ius.

Vyrai visada prie� j� nukeldavo kepures, taigi nebuvo nieko nauja. Bet kai jie ėmė lankstytis, ji �iurk��iai paliepė liautis ir ver�iau u�siimti darbu.

� Kas negali sveikintis dirbdamas, tegu nesisveikina, � pasakė ji.

Jie jos bijojo labiau nei Olaiseno, kuriam atiduodavo pagarb� kaip alaviniai kareivėliai. T� patį pirmadienį, kai atsikraustė, �e�t� valand� ryto ji pasikvietė meistr� ir visk� i�kamantinėjo.

Prie�piet pasi�alino, bet jie girdėjo j� baladojantis ir trankantis kontoroje.

Ji įsigijo sukam�j� kėd�. Neregėt� bald�, kurį jie mielai būtų i�band�. Bet nekviesti nedrįso ten u�eiti. O kai pakviesdavo, ten sėdėdavo ji.

Olaisenas daugiau dėmesio skirdavo aprangai nei kontoros apstatymui. Ponia Dina sugebėjo ir viena, ir kita. Be to, i�mintingai sum�stė, kad jiems reikia padoraus stalo ir kėd�ių. Iki tol jie valgydami i�sidrėbdavo ant kokios dė�ės ar �iaip kur papuola.

�e�tadieniais ir laivo nuleidimo į vandenį proga ji duodavo i�gerti. Dalyvaudavo ir pati. Po darbo valandų.

� U� gėrim� atlyginimo nemoku, � sakė ji.

Keis�iausia vis dėlto buvo, kad jiems nurodinėja moteris. Tai prie�tarauja gamtai! Bet k� dabar padarysi?

Vien� dien� meistras burbtelėjo, kad Olaiseno laikais s�ra�us paruo�dav� t� savait�, kai prasidėdavo darbas. Ir to pakakdav�.

Tada ji pliauk�telėjo jam delnu per petį ir tarė:

� Niekas tau nedraud�ia laikytis Olaiseno papro�ių. Pas Olaisen�. Bet tada laivų statyklai mums teks susirasti kit� meistr�!

� Sijonuotas velnias! � sumurmėjo jis, kai ji i�ėjo.

Bet niekada daugiau neu�siminė apie Olaiseno laikus.

Jie nelabai �inojo, ko galima i� jos tikėtis. Ta�iau nujautė, kad ji jų pusėje.

Liepė jiems plauti grindis ne kart� per savait�, bet kiekvien� dien�. Vieni �aipėsi, kiti keiksnojo. Bet po poros savai�ių suprato naud�. Pasidarė įmanoma kvėpuoti kasdien. Ne tik pirmadieniais.

Olaisenas, gav�s didelį u�sakym�, i�plaukdavo �Gulbe� su �di�poniais� gerti pun�o. Kai jie baigdavo dienos darb�, ponia Dina nulipdavo i� kontoros ir garsiai perskaitydavo skai�ius ir u�sakym�. Tada pasiūlydavo i�gerti. Ne daugiau kaip po vien�.

To pakakdavo nuotaikai pakelti. Paskui jie eidavo namo �va- rintis. Net neapgirt�. Skaidria siela ir lyg sudau�ytu kūnu. Kart�, kai skai�iai buvo ypa� geri, ir jiems �is tas nubyrėjo. Ji apie tai neu�siminė. Tik po to, kai u�lipo į vir�ų, liepė Pederiui padalyti.

Kai jie puolė dėkoti, ji tik sumosavo ranka ir pasakė �į sveikat��. Jei nebūtų moteris, būtų galėj� pasakyti, kad ji � �aunus vyrukas.

Po Naujųjų metų Pederis atėjo ketvirtadienio apskaitos į �Grand� vie�butį. Jie dirbo kaip anks�iau, nors dabar galėjo būti kontoroje.

Atrodė prislėgtas. Buvo sugalvoj�s, k� sakys, nes turėjo pasipra�yti atleid�iamas.

� Nori i�eiti i� darbo? Kodėl?

� Vilfredui atrodo nepaken�iama, jog dirbu prie�ininkui.

� Prie�ininkui?

� Taip, arba konkurentui. Jis taip sako.

� O tu?

� A� turiu i�eiti i� darbo.

� Kad įtiktum broliui?

� Ne, kad galė�iau �į t� nuveikti.

� Ar tai geriausias būdas �į t� nuveikti?

� Priklauso nuo to, kaip �iūrėsi arba kiek turi ki�enėje.

� Ir k� manai daryti, kad papildytum ki�en�?

� Vėl plaukiosiu. Vilfredo garlaiviu. Jis nori, kad gaben�iau jauk� ir pana�iai.

� Vadinasi... Skolinaisi pinigų mokslui, kad galėtum gabenti jauk�?

Pederis nunėrė galv� ir susidėjo rankas u� nugaros.

Dina sėdėjo u� stalo ir �iūrėjo į jį.

� Pra�au atleisti. Bet man nedera pyktis su broliu.

� Ar tai vienintelė prie�astis?

Jis pakėlė galv� ir pa�velgė jai tiesiai į akis.

�¹ Ne. Mudu sudarėme sandėrį, Vilfredas ir a�.

� Kas tai per sandėris?

� A� nedirbsiu pas poni� Din�, bet galėsiu matytis su Karna. Jis giliai įkvėpė ir nebe�inojo, kur dėti rankas. Por� kartų jos

buvo beslystan�ios į ki�enes. Bet jis susigriebdavo. Ir taip viskas gan blogai.

Tada ji nusikvatojo. I� �irdies. Atlo�usi galv�.

� �tai kaip! Nuo kada Vilfredas Olaisenas pasidarė mano anūkės globėju?

Jis sutrik�s į j� pa�iūrėjo, bet nenusileido.

� A� manau pasipir�ti. Kai ji taps pakankamai suaugusi. Savoti�kas jo tiesumas įtikindavo. Beveik visada. Veikiausiai

jis tai �inojo net nesusim�stydamas. Todėl retai vengdavo sunkių pokalbių. I�skyrus pokalbius su Vilfredu.

Tai nerei�kia, kad buvo i�kalbingas. Toli gra�u. Ta�iau jam pakakdavo dr�sos �iūrėti �monėms į akis. Daugiau veidu nei �od�iais jis pasakydavo, k� mano.

Neketino poniai Dinai atskleisti, kad ruo�iasi pasipir�ti. Ta�iau tuo momentu tai atrodė teisinga. Taip pat pasakė nenorėj�s pasakyti, kad Vilfredas turi kokios nors įtakos Karnai. Anaiptol! Vilfred� reikia tiesiog nuraminti. Taip būdavo visuomet. Kai Vilfredas ramus ir patenkintas, viskas gali susitvarkyti.

� Sėskis ir paklausyk! � paliepė Dina.

Pederis Olaisenas atsisėdo ant kėdės kra�to.

� Man nereikia, kad pas mane dirbtum! Tu per ma�ai i�manai!

�inoma, jis i�girdo, k� ji pasakė. Bet nesuvokė. Jei tai turėjo būti į�eidimas, jam nėra ko įsi�eisti. Nes netiesa.

� Kaip suprasti? � paklausė jis.

� Esi pienburnis, kuriam viskas atrodo savaime suprantama. Tu atleistas.

� K� bloga padariau?

� Manai, pakaks susidraugauti su Vilfredu, ir viskas judviem su Karna eis kaip sviestu patepta? Bet a� tav�s nenoriu. Tai rei�kia, kad ir Karna tav�s nenori. Supratai?

Pederis įdėmiai pa�iūrėjo į j�. Ji rimtai kalba? Ar tiesiog įsi�eidusi? O gal �ia kas nors slypi? Kokia nors suktybė? Ji visai neatrodo supykusi.

� Ar negalėsiu matytis su Karna? � su�nab�dėjo jis.

� Ne!

Kraujas siūbtelėjo jam į galv�. Bet rankos susigniau�ė taip, jog krumpliai pabalo.

� Tada ponia Dina ne geresnė u� Vilfred�, � i�dro�ė jis. Valdydamasis. Tik su slopinamu virpuliu. Nepaklusnus plaukų verpetas irgi tirtėjo. Ko gero, neįmanoma būti labiau įtū�usiam. Ar ji nemato?

� Pasakyk man, kodėl turė�iau būti geresnė u� Vilfred� Olaisen�? � paklausė ji.

Pederiui �od�iai nebeatrodė paprasti ir ai�kūs. Jis nesitikėjo, kad pokalbis �itaip pasisuks.

� Tai k� turė�iau daryti?

� Va�iuosi į Bergen� ir tapsi tikru in�inieriumi mechaniku. Ne vien skardininku. Grį��s galėsi i�pirkti akcijas, kurias tavo brolis buvo priverstas parduoti. Tada būsi ant sav�s ponas.

Jis �iūrėjo į j� nemirksėdamas.

� Būtų puiku. Bet Bergene gyvenimas brangus.

� Paskolinsiu tau be procentų ir be vekselio.

Pederis Olaisenas nebepajėgė klausytis sugniau�tais kum��iais. Jis nusitvėrė krėslo ranktūrių ir ma�um� pasikėlė.

� Kam ponia Dina tai daro? � su�nab�dėjo ir vėl susmuko į kėd�. Tarsi i�tiktas nelaimės.

� Mat planuoju laivų statykl� paversti mechaninėmis dirbtuvėmis, o pati neturiu noro mokytis mechanikos.

� Mechaninėmis dirbtuvėmis?

� Tai naujieji laikai.

Pederis nurijo seiles, keliskart sumirksėjo. Ir apsisprendė. Vilfredas tegu sau �inosi.

� Sutinku!

� Padirbėsi pas mane, kol gausi viet� Georgerneso laivų statykloje Bergene?

Jis atsistojo ir padavė jai rank�.

Pederis sukaupė dr�s� ir patraukė tiesiai į daktaro namus papasakoti Karnai, kad vyksta į Bergen�. Rudenį! Jei gaus viet�.

Ji tik stovėjo ir spoksojo. Nerodė jokio d�iaugsmo. O kai prakalbo, balsas buvo toks, lyg vienas i� jų turėtų mirti.

Kaip jis galėjo sugalvoti trenktis ka�kur į Bergen�? Kai ji atsikalbėjo?

Tada jis i�girdo vis� graud�i� istorij�. Kaip ji turėjo susipykti su tė�iu, kad nereikėtų va�iuoti. Kad galiausiai daktaro namuose niekas nebedrįsta i�tarti �od�io �Bergenas�.

O jis ateina ir te�kia jai toki� �ini�. Kad pats vyksta į Bergen�. Kokia �ia meilė?

Pederis nuraudo iki ausų. Bet atsipra�inėti nepuolė. Tiesiai pasakė, kad �mogus negali atsisakyti mokytis. Ar ji atsisakė? Pats nugabens j� į Bergen� dė�ėje, sumokėj�s kaip u� krovinį!

Negi ji mananti, kad meilė numir�ta dėl to, jog �monės nesimato �iem� ar dvi? Tada ji nek� i�mano apie tai, i� kokio molio jis, Pederis, drėbtas! Ar nepagalvojanti, kad jis būtų nukrit�s nuo gele�inio strypo bendruomenės namuose, jei ne ji? Ar netikinti tokiais �enklais?

Jis kalbėjo toliau su �velniu pamokslininko autoritetu, negailėdamas gra�ių �od�ių daktarui, kuris pasiry��s j� leisti į mokslus. Kad paskui i�tekėtų! Kitas tėvas į tai �iūrėtų kaip į nereikaling� i�laidavim�. Juk tai, ko i�moks Bergene, bus tik galvoje.

Ir kodėl apie tuos sunkumus nepasipasakojusi jam, Pederiui? Laikė ne�inioje, lyg jis būtų be�adis padaras, su kuriuo nėra prasmės kalbėti?

I� tų lūpų Karna niekada negirdėjo tiek �od�ių. Ka�kuo nepaprastas buvo tas �emas balsas. Pederis krūtinėje turėjo tokių gra�ių garsų. Membran�. Prie kurios ji galėdavo priglausti galv�, kai niekas nematydavo. Kaip dabar. Mat kambaryje jie buvo vieni.

Lauke spigino �altis. Nors krosnis ū�ė, traukė skersvėjis, tik niekas negalėjo nustatyti, i� kur. Garai nuo lėk�tės su �uvimi niekaip negalėjo su�ildyti kojų. Bet �ildė veid�.

� Skanumėlis! � tarė Dina ir įsidėjo kepenų. Pauostė ir atsilau�ė plok��iaduonės.

Benjaminas kepenimis nesi�avėjo. Bet moterys pritarė Dinai.

Karna neramiai pasimuistė kėdėje ir pa�iūrėjo į visus paeiliui. Turėjo kai k� pasakyti. Dabar.

� Vis dėlto plaukiu j Bergen�!

Tėtis ir Ana liovėsi kramt�. O mo�iutė atrodė taip, lyg nebūtų nieko girdėjusi.

� �tai kaip, įdomi �inia, � tarė tėtis.

� Tu apsigalvojai? � prad�iugo Ana.

Karna linktelėjo.

� Ir kokia prie�astis? � paklausė tėtis.

� Pederis sako, kad meilei taip geriausia.

Ana ka�kaip keistai kilstelėjo galv� ir metė �vilgsnį į tėtį. Ana gra�i, kai �ypsosi.

Mo�iutė atrodė lyg viskas jai būtų vis vien.

� Tikrai Pederis taip sako? Pakviesk jį kada į namus, pakalbėsime.

� Jis �ia buvo vakar.

� Ir a� nieko ne�inau?

� Juk negali �inoti, kai tav�s niekada nebūna namie.

� Ana, būk gera, paduok man lėk�t� su kepenimis! � papra�ė tėtis.

� Tu nemėgsti kepenų, � sumurmėjo Karna.

� Ne, bet �iandien pabandysiu nuryti ir viena, ir kita.

16 skyrius

Vien� dien� į Stransted� garlaivis atplukdė lies� juodai apsitaisiusį vyri�kį. Jis buvo nebe pirmos jaunystės. Plaukai balti, veidas glotniai nuskustas ir įdeg�s saulėje. M�slus mėlynų akių �vilgsnis teikė jam i�sibla�kėlio i�rai�k�. Lyg jis dorai ne�inotų, kur atsidūr�s.

Dulkiant dulksnai, �monės krantinėje suki�� galvas stebėjosi. Kas tas �mogus? Kai kurie dingojosi mat� jį anks�iau, bet negalėjo prisiminti kur.

Vyras atrodė nedraugingas, kone atgrasus. Pats i�sine�ė į krant� lagamin� ir kelioninį krep�į, tada paklausė ve�ik�, ar toli iki �Grand� vie�bu�io.

� Netoli, bet galiu pavė�ėti.

Vyras pageidavo, kad būtų nugabentas baga�as. Pats ketino eiti pės�ias.

� Kaina ta pati, jei ir jūs va�iuosit.

Nesulauk�s atsakymo, ve�ikas suniūkė arklį, o nepa�įstamasis nupėdino i� paskos.

Pora jaunuolių patraukė kartu, tikėdamiesi i�siklausinėti atvykėlį. Bet vyri�kis nesileido į kalbas. Ne, kil�s ne i� �ia. Ne�ino, kiek pasiliksi�s. Tiesiog keliauja. Ir tiek.

Vyras juodais drabu�iais u�lipo septynis laiptelius ir pabeldė plaktuku į duris.

Taip, laisvas kambarys yra. Jei neatsisakysi�s kopti į palėp�. Kambariai ir vir�uje geri. Tik laipioti reikia.

Laiptai jam ne kliūtis. Bet pageidauj�s, kad būtų atne�ta ko u�valgyti. Sumu�tinių ir stiprios kavos. Taip pat �ilto vandens nusiprausti.

Jis gavo rakt� ir buvo palydėtas į kambarį, ta�iau baga�� ne�ė pats. Patarnautojai vis tiek davė kelet� erių u� varg�.

Lik�s vienas kambaryje, atvėrė lang� ir sustoj�s ap�velgė miestelį ir uost�.

Gatve �ingsniavo dvi moterys. Viena i� jų buvo pla�iakra�te skrybėle. Kai jos priėjo prie namo, jį pasiekė �emokas jos balsas.

Jis i� lėto atsitraukė nuo lango.

Pabeldusi į duris, patarnautoja atne�ė sumu�tinių ir kavos. Ar dar ko nors pageidausi�s, iki virtuvė u�sidarys nak�iai?

Ne, dėkui, nieko nereikia. Bet norįs su�inoti, ar galės patekti į vie�butį, jei pasivaik��ioj�s vėlai grį�tų.

Kaipgi kitaip � niekas nepaliekamas u� durų. Tik eiti turės pro virtuv�, jei pagrindinės durys bus u�rakintos. I� kamaros pateksi�s į vie�bu�io koridorių.

Jis stovėjo vienmar�kinis, prasisagst�s liemen�. Tvirtai sudėtas, bet ne darbininkas.

� Ar daug turite klientų?

� A�tuonis. O ketvirtadienį bus u�imti visi kambariai. Bet surasime ir jums vietos. Jei norėsite pasilikti.

� Dar ne�inau. Tokiu atveju gal įmanoma gauti didesnį stal� prie lango? Kad būtų patogu dirbti.

Galbūt jis galėsi�s persikelti į kambarį antrojo auk�to mansardoje. Ten stovi didesnis stalas. Ji pasidomėsianti.

Ne, nereikia, jam patinka ir �ia. Gra�us vaizdas pro lang�. Stal� galėtų pats u�sine�ti laiptais.

Patarnautoja pa�adėjo pagelbėti kuo įmanydama. Parūpinti stal� neturėtų būti sunku. K� �ia dar norėjusi pasakyti? A, buvo pamir�usi, kad jis turi įsira�yti į sve�ių knyg�. Kokia bus pavardė?

� Įsira�ysiu pats rytoj per pusry�ius, � tarė jis.

Patarnautoja suglumusi tūptelėjo ir i�ėjo.

Bir�elis! Nėra prasmės laukti, kol sutems. Ne �ia.

Ka�kur name jis i�girdo violon�el�. Atvėrė duris, kad geriau girdėtųsi, bet paskui vėl jas u�darė.

Kai viskas nurimo, jis u�sivilko palt� ir nulipo laiptais. Budriai, lyg vengdamas k� nors sutikti.

� Nenorėjo įsira�yti? Ir neprisistatė?

� Sakė, įsira�ys rytoj.

� Mes turime �inoti, k� priimame po savo stogu.

� Ma�iau jį i�einant. Ar palaukti, kad grį��s įsira�ytų?

� Ne. Eik gulti. Bet papra�yk Bergljot� pasaugoti, kad prie� i�va�iuodamas susimokėtų. Negerai, kai bevard�iai klientai gyvena kreditan.

Ji nekantriu mostu parodė patarnautojai i�eiti i� kambario.

Priva�i�j� vie�bu�io dalį sudarė du kambariai antrame auk�te. Svetainė su durimis j miegam�jį. Svetainės langai �iūrėjo į uost� ir gatv�.

Ji matė jį sugrį�tant. Auk�tas kumptelėj�s vyras priminė ka�k�, ko ji negalėjo įvardyti. Skrybėlė paslėpė veid�.

Ji sėdėjo prie atviro lango ir rūkė sekdama jį akimis. Jo eisena buvo ka�kuo pa�įstama.

Jakobas? Nejau jis? Ka�kas s�monėje j� perspėjo. Ne dėl to, jog negali matyti Jakobo. Bet dėl to, jog �is vyras akivaizd�iai priklauso realybei. Kuo labiau artėjo, tuo darėsi tikresnis.

Ji sudrebėjo. U�gesino cigar� ir atsitiesė, kad geriau matytų. Kai jis atsidūrė ties langu, ji įkvėpė ir persisvėrė pro lang�, norėdama pasakyti, kad atidarys jam duris. Bet nei�tarė nė �od�io.

Jis j� pamatė. Nusiėmė skrybėl� ir pakėlė akis.

Tada Dina jį atpa�ino.

Jie susitiko apytamsiame koridoriuje.

Kas sakoma po tiek metų?

Jų niekas nematė. Nesistebėjo jų elgesiu. Galbūt todėl abu pamir�o pasisveikinti, nors būtų buv� natūralu.

Jis akimirk� pastovėjo rankoje spausdamas skrybėl� ir j� nu�velgė. Tada linktelėjo ir ėmė lipti laiptais.

Ji nusekė įkandin.

Kai jis ketino kopti auk�tyn į palėp�, ji be �od�ių suėmė jam u� rankos. Mostelėjo galva į priva�iosios dalies duris.

Dvejodamas jis į�engė į vidų. Lyg būtų liov�sis sapnuoti ir i�vyd�s save kitoje vietoje, negu buvo u�mig�s.

Ji u�vėrė duris.

Nuo įlankos pusės �ai�iai suūkė laivo sirena. Tada viskas nutilo. Lyg u�daryti jie stovėjo ir �iūrėjo vienas į kit�. Jis � ta pa�ia i�sibla�kėlio i�rai�ka. Ji susikaupusi. Rodės, surado būd� nutraukti tylai � pasisiūlė paimti jo palt�.

Jis pama�u nusivilko. Judesiais, lyg būtų varomas laikrod�io mechanizmo.

Ji atidarė duris į miegam�jį ir padėjo palt� ant lovos. Durys liko praviros.

Jis pamanė, jog ji i�laikė Reinsneso laikų įprotį miegam�jį naudoti bet kam. �iandien ten padėjo jo palt�. Galbūt ji vis ta pati? Tik vyresnė.

Jie dar nepasisveikino. Vis tiek per vėlu.

Jis apsi�valgė kambaryje.

Vidinių sienų kertėje atremtos dvi violon�elės. Viena dėkle. Dar stovi keli bydermejerio baldai. Sofa, keturios kėdės, sekreteras su spintele ir knygų spinta. Prie vieno lango rūkomasis staliukas ir du gilūs krėslai su pufais.

Abipus sekretero kabojo po paveiksl�. I� vieno į jį �velgė gra�i tamsiaplaukė �velnių veido bruo�ų moteris. Ji stovėjo įsitvėrusi tinklų.

Kitame paveiksle sėdėjo nuoga �aliai �vytinti mergina su balta violon�ele. Jis priėjo artyn ir ant plok�telės perskaitė pavadinim�: �Vaikas, grojantis savo liūdesį�.

Vir� sofos kaban�iame paveiksle buvo pavaizduotas didelis medis, metantis �e�ėlį ant jaunuolio, kuris prie� saul� arė juod� dirv�.

� Vadinasi, įsitvirtinai Stranstede? Su vie�bu�iu ir laivų statykla? � tarė jis.

� O tu i� Amerikos radai keli� namo?

Jis linktelėjo. Jos balsas nepasikeit�s. Lyg nuo tada, kai matėsi paskutinį kart�, ji nebūtų kalbėjusi. Tarsi balsas būtų laikytas suvyniotas, nenaudojamas, o dabar suskamb�s ta pa�ia gaida kaip anuomet. �emas, a�trus.

Ji priėjo prie bufeto, i�ėmė dvi taures ir ropin�. Pripylė ne- klausdama, ar jis nori. Jis paėmė mandagiai nusilenkdamas.

Jie atsistojo per por� �ingsnių vienas nuo kito, pakėl� taures. Kambarys buvo erdvus.

� Madera? � paklausė jis.

� Madera. Ar gera?

� Gera.

� Sveikas atvyk�s!

� A�iū!

Ji mostelėjo, ir jis atsisėdo. Ne prie lango, kur ji parodė. Bet ant sofos. Kambario gilumoje.

Ji atėjo i� paskos. Atsisėdo ant kėdės prie�prie�iais.

Jis tikėjosi, kad ji paklaus, kodėl telegrama ar lai�ku neprane�ė atvykst�s. Bet ji nesiteiravo. Tikriausiai laukė, kad paai�kintų neklaustas?

� Kaip Reinsnesas? � be į�angos tarė jis.

Matė, kad ji to tikėjosi. Greitai atsakė:

� Reinsnes� perėmė Benjaminas.

Jis nudelbė akis į taur� ir pastatė ant stalo.

� Gavai �ini� i� advokato? Nebuvau tikra, ar adresas teisingas, � pridūrė ji.

� Taip, lai�k� gavau.

Jis tikėjosi, kad ji prane�, jog palikimo klausim� laiko i�spr�st�, nes jis neprotestavo. Bet ji nepasakė.

� Juk jis neūkininkauja?

� Ne, Benjaminas � apylinkės gydytojas. Galbūt �inai?

Jis linktelėjo. Bandė nuspėti, apie k� ji m�sto, bet neįstengė.

� Reinsnesas neturi ateities?

� Dabar taip atrodo. Bet gali ir kitaip pakrypti. Tikriausiai ne �iaip sau klausi?

� Noriu pra�yti, kad man būtų leista kurį laik� ten pagyventi. Nemokamai.

Jis matė, kad ji viduje verda. I� vyzd�ių, �nervių, vos pastebimo lūpų krus�iojimo.

� Benjaminas apsid�iaugs. Laikyti tu��ius namus nėra gerai.

� Norėjau pirma tav�s atsiklausti.

� Suprantu.

� Tikrai? � paklausė jis.

Ji �iūrėjo į jį.

� O gal ir nesuprantu.

Ji nusileido. Nė u� k� nebūtų to padariusi, kai jis matė j� paskutinį kart�.

Lyg atspėjusi jo mintis, ji pasuko kalb� kitur.

� Sveikai atrodai.

� A�iū, tu taip pat. Metai tav�s nepalietė.

Jam palengvėjo, kai pokalbis pakrypo kita linkme. Jis, beje, buvo atviras. Anuomet niekada nedrįsdavo į j� pa�iūrėti. Bijodavo, kad nei�trūks. Reikėdavo tiek nedaug. Ir ji atsidurdavo baisiai arti.

Kol jie sėdėjo netardami nė �od�io, jis pajuto �velnum�. Gal tai senatvė?

� Stinė para�ė i� Viskonsino, kad ten pastoriavai.

� Kelet� metų, bet paskui me�iau t� darb�.

� O?

� I� tikrųjų ne pats nusprend�iau tapti dvasininku.

� Tavo mama taip norėjo, jei gerai pamenu.

� Pameni gerai.

Vėl stojo tyla. Ji pakėlė taur� ir linktelėjo. Jis pasekė jos pavyzd�iu.

� Stinė ra�ė, kad parapija labai tave mylėjo.

� �tai kaip.

� Vis tiek i�ėjai?

� I�vykau į Mineapolį. Mokiau norvegus. Pardavinėjau gaisro draudimo polisus.

Ji �ūktelėjo i� nuostabos.

Jis nusijuokė. Bet nesuglumo.

� O dabar nori grį�ti namo į Reinsnes� ir pa�iūrėti, k� gali ten nuveikti?

� Ne, � ramiai atsakė jis.

� Ne?

� Jei dabar man priklausytų Reinsnesas, jaus�iausi kaltas, jog ūkis merdi. D�iaugiuosi to i�veng�s. Vis tiek galima sugrį�ti.

� Teisybė. A� juk irgi grį�au.

� Tu įsikūrei naujoje vietoje. Man pasakojo apie tavo versl�. Ruo�i Stransted� naujiesiems laikams? Tau sekasi.

� Skambūs �od�iai, Johanai.

� Ne, kodėl gi?

I�gird�s, kaip ji i�tarė jo vard�, jis nuleido akis. Galbūt ji tokia pat vieni�a kaip ir jis?

� Naujieji laikai neatne�ė nieko gero Reinsnesui. Benjaminas i�nuomojo �em� ir tvart�. I� i�orės trobesiai atrodo kaip anks�iau. Bet niekas ten negyvena. Visk� u�kalėme ir u�rakinome. Kartais ten nuva�iuojame. Visi arba kaip i�eina. Da�niausiai vasar�. � Ji trumpam nutilo ir gurk�telėjo i� taurės, paskui kalbėjo toliau: � Tikriausiai nori kuo grei�iau ten nuvykti?

� Jei nesukelsiu rūpes�ių.

� K� nors papra�ysiu tave nugabenti.

� Ar plauksi kartu?

Ji skubiai dirstelėjo į jį.

� Jei kelet� dienų palauksi, nusiųsiu tarnait� visko sutvarkyti. Pats �inai, tu��ias namas.

� Ne.

� Ne?

� Tik tu ir a�.

Jis matė, kad sugebėjo i�mu�ti j� i� pusiausvyros. Bet tik akimirkai.

� A, �itaip. Tada pasakysiu tarnaitei, kad grį�tų namo, kai tik atliks darb�.

Jos �ypsena buvo tik raumenų trūktelėjimas. Akivaizdu, jog ji vis dar nesuvokia įsakymų. Ir ji nepaklausė, k� jis turi galvoje.

� A�iū! � tarstelėjo jis ir pa�iūrėjo į ki�eninį laikrodį. Kadaise jis priklausė Jakobui. Tada i�tu�tino taur� ir atsistojo.

�engdamas durų link, prisiminė palt� ant lovos. Bet nepapra�ė. Ji nepriminė. Leid�ia jam i�eiti be palto?

Bet kai jis suėmė durų ranken�, ji atsainiai tarstelėjo:

� Paltas.

� Taip.

Ji mostelėjo galva miegamojo link.

Jis palaukė, bet ji nesiruo�ė jo atne�ti.

� Teisybė, � tarė jis ir paleido ranken�.

Savoti�kas ker�tas ar sena aistra? Jis ne�inojo. Apsimetė, jog eina pasiimti palto, bet priėjo prie jos. Suėmė j� u� liemens ir įsitraukė vidun. Taip gali elgtis vyras, neturintis ko prarasti.

Jis u�klupo j� netikėtai. Ji leidosi nuvedama. Prie amerikieti�ko kirpimo palto. Didele apykakle. Ir skrybėlės.

Paskutinį sykį vadovavo ji. Dabar � jis. I�kart pajuto kvap�. Ne tokį, kokį prisiminė. Ne tokį laukinį. Civilizuotesnį. Pasaulis ir keliai paliko pėdsakus.

Ji atsargiai i�sivadavo. U�dėjo deln� jam ant rankos ir stumtelėjo nuo sav�s. Ne prie�i�kai. Veikiau darydama u�uomin�, jog jis per daug priartėjo. Nuo kada ji ėmė vartoti u�uominas?

Jis pasiėmė palt� ir skrybėl�. I�ėj�s į svetain�, por� kartų apsisuko. �valgydamasis.

� Turi gra�ius kambarius. A�iū u� vai�es! Labanakt, Dina!

Benjaminas gatvėje sutiko Sar�. Pagaliau pasitaikė proga.

� Laba diena! � linksmai pasisveikino pasukdamas tuo pa�iu keliu. Paėmė jos pintin� ir paklausė, kaip einasi.

Ji nustebusi dirstelėjo į jį.

� A�iū, kad klausi! Gerai! Ar tau ne į kit� pus�?

� Niekur neskubu. O kaip ten, vir�uje? Kaip sekasi? � pasiteiravo jis.

� Ji beveik nei�eina i� namų, tada viskas gerai, � atsakė ji. Bet jis pajuto neviltį.

� Kuo būtų galima padėti? � paklausė jis.

Ka�kas praėjo pro �alį.

� Jeigu net Dina negalėjo jai pagelbėti, a� nebe�inau... Kartais ima atrodyti, kad ji su viskuo susitaikė.

� O jis?

� Po to, kai prarado laivų statykl�, nusiteik�s nekaip. Bet kurį laik� paliko Han� ramybėje.

� Prane�i mums, jei kas atsitiks?

� Taip, jei i�truksiu. Bet tada viskas būna pasibaig�, tu juk �inai.

Jis linktelėjo.

� O kaip tu? � paklausė jis.

� A�? Taip pat niekur negaliu i�eiti. Jis ir mane saugo. Jei jam pradėtų nors kiek sektis, nuotaika, manau, pasitaisytų.

Jis sustojo ir atidavė jai pintin�. Tada stovėjo �iūrėdamas, kaip ji klibink��iuoja į kaln�.

Ana pa�tu nusiuntė lai�k� Hanai ir Vilfredui Olaisenams. Klausė, ar negalėtų Reinsnese kartu at�v�sti Joninių. Abi �eimos. Primygtinai pra�ė. Pabrė�ė, kaip sunkiai nesantaik� pakelia jaunimas. Karna ir Pederis. Gal galėtų pirmiausia juos pakviesti į daktaro namus? Tik juos keturis? Lai�kas buvo adresuotas Vilfredui. Atsakymo neatėjo.

Han� labai retai kas nors matydavo. Pardavėja ir siuvėja buvo atleistos i� darbo. Pakeliamos u�uolaidos parduotuvės lange beveik visada buvo nuleistos. Giedr� dien� galėjai į�iūrėti per gelton� drob� persi�vie�iantį u�ra��: �Pra�om u�eiti�. Bet jis negaliojo.

Olaisenas ilgainiui virto savo paties �e�ėliu. Bet vaik��iojo į redakcijos posėd�ius. Retkar�iais ateidavo į krantin� pasitikti kokio verslo partnerio. Bet pats net savo laivais retai plaukiodavo. �monės tarėsi �in�, jog viename i� kambarių jis įsireng�s kontor�.

Benjaminas pamanė, jog kaip tik dėl tos prie�asties jis visuomet yra namie ir valdo padėtį. Nebesklido gandai, jog jis mu�a �mon�. Kita vertus, nebuvo kalbama ir nieko gera. �monės apgaubė Olaisenus tyla.

U�tat jie nukreipė �vilgsnius į Johan� Grenelv�. Grį�usį namo, pama�iusį pasaulio.

Benjaminas sunkiai jį atpa�ino. Neprisiminė tokio Johano, koks buvo dabar. Tai jį suglumino. Tiesa, jie susira�inėjo, kol Benjaminas gyveno Kopenhagoje. Bet kad �mogus taip pamir�tų buv�s dvasininkas ir net i�siugdytų humoro jausm�!

Ana nesistebėjo. Dabar turėjo pa�nekov�. Benjaminas save įtikinėjo, jog geriau ir būti negali. Ta�iau kone kasdien rasdamas

Johan� ir An� kar�tai �neku�iuojantis svetainėje, turėjo pripa�inti, kad jam tai ne prie �irdies.

� Galima justi, jog tas �mogus nuo jaunumės gyveno svetur, � vien� vakar� pasakė Ana, sve�iui i�ėjus.

� Turi galvoje � skirtingai negu kai kurie, vėl grį�� namo? � ironi�kai paklausė Benjaminas.

� Ne, ne tai turėjau galvoje, � atsakė Ana ir įsi�iūrėjo į jį.

� K� gi. Kadaise jis buvo atgrasus moralistas.

� Sunku įsivaizduoti. Gal buvai per jaunas suprasti?

� Galbūt. Arba tas �mogus vėliau pasitaisė, � nerūpestingai tarė jis.

Ji neatsakė.

� D�iaugiuosi, kad jis tau patinka, � pridūrė Benjaminas ir paglostė jai skruost�.

� O tau � ne?

� Pirmiausia man reikia �į t� įveikti.

� K�?

� Pats ne�inau.

� Ar negali jam leisti būti tokiu �mogumi, koks yra dabar?

� Galiu, � pasakė jis ir pakilo eiti į lov�.

� Johanas man pa�adėjo nueiti pas Olaisenus su linkėjimais nuo Stinės ir Tomo.

� O?

� Ka�kam reikia ko nors imtis.

� Dėl ko?

� Dėl abiejų. Dėl vaikų. Jie nelaimingi ir atstumti.

� Olaisenas nori būti atstumtas.

� Niekas to nenori, Benjaminai.

� Ko gero, tu teisi. Kaip visada, � tarė jis ir apkabino j� lipdamas laiptais į vir�ų.

Jis, rodos, įprato trumpinti pokalbius ir u�baigti juos kiek įmanoma taikingiau. Dėl �ventos ramybės. Svarbu �inoti, k� rasi grį��s namo.

Kartais jis stabtelėdavo apniktas jausmo, jog gyvenimas pa�ėlusiu grei�iu lekia pro �alį. Bet neilgai. Reikia stengtis jį pasivyti.

Ana beveik visada būdavo kur nors kitur. Netgi tada, kai jie sėdėdavo tame pa�iame kambaryje. T�kart i��okdama pro lang� Ana jį tarsi pa�adino. Bet paskui vėl atsirado kas u�go�ia artum�. Kasdieniai darbai. Planai dėl Karnos ateities. Galiausiai � Johanas.

Ir kai kas daugiau. Hana. Kad nepapasakojo Anai, k� net Karna �ino. Jog tuokart jis lankėsi pas Han�. Kartais, kai jie likdavo vieni kabinete, nedaug trūkdavo, kad jis pasipasakotų. Bet jeigu ji nepatikės?

I�tirpo net skausmas. Dėl to, jog nedrįsta susitikti su Hana, jis pasidarė tu��ias. Skaidriomis akimirkomis mintyse i�kildavo �odis �i�davystė�. Bet nuvydavo jį �alin. K� jis gali padaryti? Dar labiau visko nesugadindamas?

Kai suprato, kad Ana rimtai galvoja vykti į Kopenhag�, pirmoji mintis buvo keliauti kartu. Bet k� jis ten veiks? Per vasaros kar��ius tūnos uo�vių bute? Arba jų vasarnamyje? U�darytas su Anos motina?

Ne, Anai bus tik blogiau. O gal tai ne dėl Anos? Gal prie�ingai � jis nori patirti jausm� būti nepasiekiamam Anos akių? �iaip ar taip, pasakė: �Keliauk, mano draugu�e!�

Kai ji bandė jį perkalbėti, jis rado pasiteisinimų. Svarbūs posėd�iai vals�iaus taryboje. Ataskaita sveikatos komisijai. Pieninės statybos Stranstede planai. Ir faktas, jog miestelis liktų be gydytojo.

Kart� �iem� jis su Ana atva�iavo į Reinsnes� pa�iūrėti trobesių. Tada pastebėjo ant palangės palikt� taur� �ampano. Dar nuo vasaros.

Ana nune�ė taur� į virtuv�. �variai i�plovė ir pastatė kamaroje. Vėliau jos negalėjai atskirti nuo kitų taurių, surikiuotų tvarkingomis eilėmis.

Jam i� galvos nėjo paliktos taurės vaizdas. Kai jie pakūrė krosnį ir atsigulė, jis jos pasigedo. Jie mylėjosi, buvo gera kartu. Ta�iau paskui jis ilgai gulėjo m�stydamas.

Ar toks tapo jų bendras gyvenimas? Kaip �ampanas taurėje, kuri� ka�kas paliko negyvenamame name. T� laimės akimirk�, kol buvo pilamas i� butelio, jis burbuliavo ir �nyp�tė. Bet �monės i�siskirstė nei�gėr� iki dugno. Po kurio laiko gėrimas pasidarė kaip drungnas vanduo. Gelsvas skystis pama�u i�garavo. Galiausiai liko i�d�iūvusi, pridulkėjusi taurė. Tik vienintelis dry�elis ant kra�to ir truputis nuosėdų dugne priminė, ko joje ka�kada būta.

Jis net negalėjo pasikliauti geismu. Kartais, sutik�s Anos �vilgsnį, suprasdavo, kad ji provokuoja. Kaip tada, kai i��oko į snieg�.

Ir k� jis padarė? I�ėjo. Į pilkų vyrų pasaulį. Kur, po velniais, dingo geismas?

Ar teisi buvo Ana t�kart kontoroje, kai j� girdėjo Karna ir Dina? Ar jis bando pasverti meil�? Ar tai skausmingai neatsiliepia jam pa�iam?

Vadinasi, i� jo liko tik vir�aitis. Jis nenorom ėmėsi to vaidmens. Tapo tuo, kurį visi gerbia, kurio klauso. Kuriuo tiki.

Karna ne�inojo, k� jai manyti apie Johan�. Jis i�niro staiga. Veikiausiai greitai ir i�va�iuos. Kaip Akselis.

Ji prisiminė, kad tuos kartus, kai tėtis kalbėdavo apie Johan� iki jam atva�iuojant, jis būdavo arba atlaidus, arba kiek suirz�s. Niekada negirdėjo, kad mo�iutė būtų apie jį u�siminusi. Karna turėjo pripa�inti, jog sunku Johano nemėgti. Nors ir pastebėjo, kad tėtis elgiasi santūriai. Galbūt dėl to, jog �ino, kad i� tiesų jie nėra giminės. Mat tik ba�ny�ios knygose para�yta, kad abu yra Jakobo sūnūs.

Bet Anai Johanas, rodos, patinka. Patį pirm� kart�, kai visi susirinko pas mo�iut�, ji pakvietė jį pietų ir paskambino jam pianinu. Mo�iutė tarsi tik �iūrėjo i� �alies. Buvo keista. Kai Karna paklausė, kiek tas Johanas �ia bus, ji atsakė, kad netrukus jis i�sikels į Reinsnes�.

� Vienas? � nustebusi paklausė Karna.

� Taip, gyvens kaip atsiskyrėlis, � atsakė mo�iutė. Ir net neatrodė, kad juokautų.

Karnai ir �iaip netrūko apie k� galvoti. Su Pederiu ji nei�siskirs, bet abu va�iuos į Bergen�. Jis mokysis Georgerneso laivų statykloje, o ji lankys mergai�ių mokykl�.

Mo�iutė pasakė, kad sekmadieniais jie galės pasivaik��ioti krantine. Bet ji turinti būti atsargi ir elgtis padoriai, nes kitaip j� parsiųsdins namo. Bergene jaunoms merginoms nesuteikiama tiek laisvės kaip Stranstede.

Jeigu ji turės grį�ti namo, Pederis liks vienas. Jam juk reikia i�mokti statyti laivus mo�iutės laivų statyklai.

Pederis � vienintelis pasaulyje, apie kurį verta galvoti.

Praėjus dviem savaitėms po Johano atvykimo, mo�iutė į Reinsnes� nusiuntė dvi tarnaites. Jos turėjo i�plauti u�uolaidas ir patalyn�, i�vėdinti ir apkuopti pagrindinį nam� ir kitus trobesius.

� Jis parsikrausto namo, � pasakė mo�iutė.

Pats kalbėjo eisi�s į vienuolyn�. Bet būtų labai malonu, jei jie galėtų jį aplankyti. Visi! Nors ir vienu metu. Jei patys įsikurs ir susitvarkys.

Ana pa�adėjo atvykti prie� i�va�iuodama į Kopenhag�. Taip seniai visi kartu lankėsi Reinsnese. Ji d�iaugėsi.

Tada jie pra�neko apie Olaisenus. Ana paklausė Johan� patarimo. K� daryti, kad i�nyktų nesantaika. Reinsnesas ir Hanos namai.

� Ar ne taip, Benjaminai? � tarė Ana.

� Taip, � atsakė tėtis. Jis buvo toks pat kaip visada. Ta�iau Karna i�kart sukluso.

Johano i�vykimo i�vakarėse Dina jo garbei i�taisė pietus. Karna paklausė, ar negalėtų ateiti ir Pederis.

� �į kart� ne, � pasakė mo�iutė, tarsi būtų ka�k� sumaniusi.

� Kodėl ne? � maldaujamai tarė Karna.

� Noriu apsaugoti jį nuo kalbų apie brolį, � atsakė mo�iutė.

Tuo viskas buvo nuspr�sta.

Kai jie pavalg� sėdėjo priva�iojoje dalyje, mo�iutė i�ties pra�neko apie Olaisenus.

� Johanas puikiai atliko tavo pavedim�, Ana! Jis i�pe�ė i� Vilfredo ir Hanos pa�ad� atvykti į Reinsnes�.

Ana nusi�ypsojo ir pasakė, jog nuostabu. Tėtis atrodė lyg nieko nesuprat�s. Tik įsipylė konjako.

� Kaip tu sugebėjai? � paklausė Ana.

� Anoks �ia sugebėjimas. Tik pakvie�iau juos į Reinsnes�, ir tiek.

� Ar pasakei, kad ir mes būsime? � paklausė Karna.

� Taip.

� O prie� tai? � susidomėjo Ana.

� Prie� tai Hanai ir Vilfredui Olaisenams ilgai pasakojau apie Stin�, Tom� ir Amerik�. Kad Isakas tap�s �auniu jaunu vyru. Tada u�siminiau ne�in�s, kaip seksis vienam gyventi Reinsnese ir kad labai noriai priimu sve�ius. Kad jūs ten ketinate �v�sti Jonines, bet vietos pakanka didesniam skai�iui �monių. Ties� sakant, nei�sidaviau �in�s, jog esate susipyk�.

� Galima pamanyti, tau padėjo pats ponas Dievas, � tarė tėtis. Balsas buvo tarsi kitoks.

� Gal ir taip. Ir ta pagalba ne prastesnė u� bet koki� kit� pagalb�, � pasakė Johanas ir �yptelėjo.

� Visiems reikia prisidėti, kad nekiltų pyk�io ir erzelio. Vargu ar turėsime kit� prog� susitaikyti, � pasakė mo�iutė.

� Ar spėjai susidaryti apie jį įspūdį? Apie tai, k� jis m�sto? � paklausė Ana.

� �mogus atrodė... nors ne�inau, koks buvo anks�iau, atrodė sugniu�dytas. Bet turbūt nieko nuostabaus? � atsakė Johanas, �velgdamas į visus paeiliui.

� Ar papasakojai Johanui, nuo ko viskas prasidėjo? � paklausė tėtis mo�iut�.

� Ne, man rodės, jis turi susitikti su Vilfredu ne�inodamas, kuo tas kaltinamas. Ir a� buvau teisi. Pavyko.

� K� gi. Dabar u�duotis atlikta. Kuo kaltinamas tas �mogus? � paklausė Johanas.

I� prad�ių niekas neatsakė, paskui Ana tarė:

� Olaisenas mu�a Han�.

� U� k�?

� Pavyzd�iui, kad Dina pasitraukia i� bendros įmonės ir jis �lunga arba kad a� surenku daugiau balsų u� jį ir tampu vir�ai�iu, � skubiai įsiterpė tėtis.

Atrodo, Johanas susim�stė apie tai, bet nieko nesakė.

� Jūs neturite manyti, kad jis tai pamir�o, nors ir nori susidraugauti su Johanu, � pasakė Karna.

� Joninės �įmet mums gali kainuoti daug jėgų, � tarė tėtis su jam būdingu sausumu.

� Nekainuos, jei visi stengsis, kad taip nebūtų, � ry�tingai pasakė Ana.

� Tai bandymas. Visada galima pasitraukti, � tarė mo�iutė ir u�gesino cigar�.

Ana sėdėjo ir �ukavosi plaukus. Benjaminas jau buvo lovoje ir gulėdamas �velgė į j�.

� Manai, Johanas sugrį�o pareik�ti teisių į Reinsnes�? � paklausė ji, dirstelėdama į jį veidrodyje.

� Ne�inau. Jis tarsi neturi jokių pretenzijų. Pripa�ino, kad jo palikimas i�eikvotas.

� Nemanau, kad Johanas ko nors reikalautų. Jis ne toks, � pasakė ji.

� Kai kalbama apie palikim�, visko gali būti.

� Kaip tokiu atveju pasielgtum?

� Pasiūly�iau susitarti gra�iuoju. Bet negaliu atiduoti Karnos krai�io.

� Manai, jis Reinsnese ūkininkaus?

� Sunku įsivaizduoti.

� Ta�iau gal galėtų ten gyventi, jei norės?

� Tada jam teks pasikalbėti su Karna, kai ji taps pakankamai suaugusi, � trumpai atsakė jis.

� Nesupykai, kad apie tai u�siminiau? � paklausė ji.

� Ne, bet pavargau nuo tų visų vaidų.

� Juk mes ir norime susitaikyti? Per Jonines!

� Norė�iau, kad galėtume i�va�iuoti tik mudu, � sumurmėjo jis.

� Taip.

Ji padėjo �epetį ir atėjo pas jį į lov�.

� I�va�iuok su manimi. Dabar! � su�nab�dėjo ji ir i� lėto paki�o jam po mar�kiniais rankas.

Jis prajuko ir nusivilko mar�kinius. Tuo pat metu pajuto sunki� trauk�. Maloni�, sunki� trauk�.

17 skyrius

Jis i�vydo valtį gerokai prie� jai priplaukiant, taigi jau laukė krantinėje.

� Gerai buriuoji! � pagyrė.

� Buriuoti � kaip mylėtis. Jeigu jau pajautei, kad einasi kaip i� pypkės, nebegali pamir�ti.

Ji i��oko į krant�.

Jis kartu su ja suėmė valtį ir u�stūmė ant ap�ėlusio r�stų grindinio. Ne kasdien į Reinsnes� kas nors atplaukia.

� O tu viena?

� Juk ai�kiai pasakei, � tarė ji, atgavusi kvap�.

Ji i�tiesė nugar� ir įsisprendė atsilo�dama. Lyg norėtų sutramdyti kūn�.

Mėlyna skarelė nusmuko ant pe�ių. Aplink veid� plaikstėsi tamsūs �ilstelėj� plaukai.

Jis taip pat i�tiesė nugar�. Stovėjo ir �iūrėjo į j�. Lyg nesuprat�s jos �od�ių prasmės ir todėl lauktų paai�kinimo.

� Ma�iau, ėjosi kaip i� pypkės, � pasakė jis ir nusijuokė.

� Taip, ne�ė smarkiai. Bet a� visa bjauriai sustingau, � tarė ji ir vėl i�tiesė nugar�.

� K� veiki? � paklausė ji, kai jie ėjo trobesių link, ne�dami jos pintinį lagamin�.

� Skaitau. Ir ra�au.

J� patenkino toks atsakymas, ir ji nieko daugiau nebetarė. Pusiaukelėje stabtelėjo. Pro debesis prasiskverbė saulė. Ji pasisuko į �vies� ir u�simerkė.

� O vienuolio gyvenimas? Gerai sekasi?

� Ne visada, � atsakė jis ir nusijuokė.

Laukai �aliavo ir gra�iai u�derėjo. Nuomininko ūkis buvo tolimesnėje įlankos pakrantėje. Tvartas stovėjo tu��ias, o padienininkai dar negreit turėjo pasirodyti. Paprastai jiems būdavo leid�iama gyventi samdinių troboje, kol nuims derlių. �ien� suve�davo �iem� rogėmis.

Ji papasakojo, jog rudenį eidavo į dar�in� pa�okinėti ant �ieno. Dar pernai, kartu su Karna. �inoma, tai grie�tai draud�iama. Kaip ir senais laikais. Jos grį�davo į nam� netverdamos juokais. Jei kas paklausdavo, kur buvusios, jos tik k� nors numykdavo. Jiedvi turėdavo paslaptį. Kvepian�i� saulės i�d�iovintu �ienu.

Jie stovėjo dairydamiesi po kiem�. Jis � su �ypsena, ji � rimtu veidu. Tvoskė nykuma. Dideli prieplaukų sandėliai pakrantėje, didysis namas, tvartas, visi kiti trobesiai, ma�i ir dideli. Alėja ir ap�ėl�s sodas. Karvelidė be gyvybės.

� Kaip jauteisi sugrį��s? � pasmalsavo ji.

� Nepuoliau į neviltį. �ia juk viskas perda�yta ir sutvarkyta. Tvarte susiradau dalgį ir gal�stuv�, nupjoviau �ol� palei namus. Niekada Reinsnese nebuvau to dar�s. Tik Amerikoje.

Aplink nam� ir �emyn, prieplaukos link, rangėsi siaura neseniai nupjautos pradalgės �arna. �vyrkelis buvo u��ėl�s.

� O a� taip niekada ir nei�mokau buriuoti, � netikėtai pasakė jis.

� Jautiesi laisvas. Kai valdai vėj�. Bet per audr� a� niekam tikusi.

� O bandei? � paklausė jis.

� Ne�inau, nė k� atsakyti, � tarė ji ir dirstelėjo į jį.

� Ar vertėjo remontuoti visus trobesius, jei �ia niekas negyvena? � paklausė jis, kai jie įėjo vidun.

� Vertėjo, nes ruo�iausi �ia atvykti.

Kambariuose tebesijautė tu�tuma. Stigo garų, maisto aromato ir cigarų. �monių kvapo. Tu�tuma tvyrojo ir virtuvėje. Nors kaip tik ten jis buvo įsikūr�s. Prie viryklės pristūm�s ger�j� kėd� i� svetainės.

�abais kūrenami �idiniai neįstengė suteikti namams jaukumo. Spintos kvepėjo tik �aliuoju muilu ir glotniais servizais, o antrojo auk�to koridorius � levanda ir kand�ių nuodais. Salės jis vengė. Ten per daug �mėklų.

Jie sėdėjo prie virtuvės stalo pasistat� po kavos kau�� � lyg kokie samdiniai.

� Reinsnese mes visi mir�, � tarė ji, klaid�iodama �vilgsniu aplink.

Jis skubiai dirstelėjo į j�, bet nieko neatsakė. I�vis nedaug kalbėjo. Ji apėjo kambarius. Tikrino nesakydama, k� mano ar galvoja. Jis laikėsi nuo�aly. Paskui pa�aukė j� kavos.

Ji pakėlė galv� ir įsiklausė. I� kirų klyksmo i�siskyrė jūrinė �arka. Lyg grėstų pavojus k� tik i�perėtiems jaunikliams. Tada ji atpjovė por� bryzelių nuo d�iovinto elnio kumpio. Padavė jam per stal� pasmeigusi peiliu. Jis paėmė. Sav�jį įsidėjo į kav�.

� Kas tave taip i�mokė? � paklausė jis.

� Stinė.

� Ar laikeisi to papro�io ir Berlyne?

� Ne. Nauja vieta � nauji papro�iai.

Jis kramtė t�si� tamsios spalvos mės� lyg nesavais dantimis.

� Nepatinka?

� Nelabai.

� Tai kam valgai?

Jis nustojo kramt�s. Paskui ėmė malti dantimis kaip pa�ėl�s ir nurijo.

� Nes tu man davei.

Ji atsistojo, paėmė rūsio rakt� ir pakėlė dangtį grindyse.

� K� ten veiksi?

� Pa�iūrėsiu, ar dar yra vyno.

� Leisk man!

� Ne, man patinka.

Jis leido jai valandėl� grabalioti tamsoje. Paskui jam pasirodė, kad ji per ilgai u�truko. I� prad�ių jis pa�velgė pro ang� ir pa�aukė j�. Nesulauk�s atsako, pats nulipo į apa�i�.

Sudygusių bulvių, sūdytos mėsos statinių, konservuotų uogų ir pelėsių kvapas. To�inių su sena druska. Samanų ar sutre�usio med�io tvaikas. O gal? Taip. Druskingų dumblių ir sėklos.

Ji stovėjo prie lentynų su vynu ir veikiausiai jo nei�girdo. Jis kilstelėjo lemp�, kuri� ji buvo pasta�iusi ant statinės. Tu��ia nebuvo. Bet toli gra�u ne taip kaip anks�iau. Kaip jis prisiminė.

Kai buvo vaikas, bijojo rūsio. Norėjo k� nors pasakyti apie tai, atsidėkoti u� prisipa�inim�, kad ji vis dar �okinėja ant �ieno... Ta�iau status jos �e�ėlis sulaikė.

Ji skaitinėjo etiketes. Atrinkusi du butelius, pastatė ant tu��ios lentynos ir u�darė pinu�ių duris.

Jis pastatė lemp� atgal ant statinės ir paėmė vien� butelį. Kai pakėlė akis, jos �vilgsnis buvo įsmeigtas į jį. Dr�sus. Klausiamas.

� Liko trys buteliai soterno, keli buteliai Sankt �iuljeno ir Reino vyno. �ia � raudonas vynas su neįskaitoma etikete. Ko pageidausi?

Ar jis nejuto? Pa�aipaus �vilgsnio?

Jie varstė vienas kit� akimis. Tada abu pakėlė rank� paimti butelio. Kai jį palietė jos ranka, jis atleido pir�tus. Butelis nukrito ant skalūno plok��ių. Vynas su stiklo �ukėmis i�ti�ko į visas puses.

Tada stojo tyla. Tik alsavimas. Ir jų �e�ėliai it pabaisos, virpantys ant rūsio skliauto.

� Ar tau kliuvo? � su�nab�dėjo jis. Bet aidas �ia laukė daug �imtų metų. � Ar tu su�eista? � pakartojo.

Ji neatsakė.

Tada jis �engė prie jos. Prispaudė prie �altos akmeninės sienos. Giliai �irdyje juto savoti�k� triumf�. Tai vyksta jo valia. Ji niekada nebuvo pajutusi jo valios. Iki �iol.

Jis vis� laik� �inojo. O ji? Johanas Grenelvas į Norlan� grį�o ne tam, kad ap�iūrėtų prarast� tėvų ūkį. Ne pastorius grį�o pra�yti i�maldos i� savo tėvo �monos.

I� prad�ių ji stovėjo ramiai. Santūriai. Lyg sverdama naud� ir nuostolius. Tada apsivijo rankomis jam kakl� ir prisitraukė prie sav�s.

Jis pajuto lyg i�silaisvinim�. Pergal�. Ne prie� j�, bet prie� dvasinink�. Susirado jos lūpas. Jo rankos glem�ė j� su tokiu geiduliu, kokio ne�inojo turįs. Jis plė�ė drabu�ius, lyg jie būtų voratinkliniai. Apnuogino krūtis.

Jų �e�ėliai lankstėsi, rangėsi ir sukiojosi. Augo ir ma�ėjo.

Jis u�kėlė j� ant statinės prie sienos.

Juto laukin� jėg�. Nei ker�to, nei revan�o. Tik �irdies plakim�. Sunkius, bejėgi�kus tvinksnius. Ir smūgius! Valdingus, tvarius, i�laisvinan�ius. Geisti savo tėvo �monos. Jis norėjo geisti ir geidė, mėgavosi tuo.

Paskui rankos, apglėbusios j�, sudrebėjo, o �ilta jos oda buvo kaip glamonė. Jis įstengė. Jis grį�o namo.

Jie suvalgė �alt� kepsnį, kurį ji atsive�ė. Pada�as liko nepa�ildytas. Ji nepasikeitė. Stovėti virtuvėje ir spoksoti į puod� � ne jai. Bulvių nė vienas nevertino. Jie tebekvepėjo rūsiu. Ir i�gėrė beveik du butelius vyno.

Buvo nepaken�iamai �viesu. Velniai griebtų bir�elį Norlane, pasakė ji. O gal jis?

I� prad�ių jie susėdo valgomajame. Bet ten buvo pernelyg nyku. Taigi teko grį�ti prie virtuvės stalo.

Johanas kvatojo. Rimtuolis, turėj�s i�vykti į pasaulį, kad i�moktų juoktis. Pjaustė mės� dideliais gabalais. Davė jai. Jie valgė lai�ydamiesi pir�tus.

Jos suknelės krūtinė buvo atlapota. Niekas jos paskui nebe- susagstė. Jis nenuleido akių. Kramtė.

� Tikriausiai niekada tav�s nepa�inojau, � pasakė ji.

� Ir a� ne.

� Kada toks tapai?

Jis pagalvojo.

� Kai man dingtelėjo, jog galiu numirti nei�drįs�s nieko pajusti.

Ji pa�velgė į jį.

� Maniau, bjaurėjaisi manimi. Buvau įsikūnijusi nuodėmė, nepameni?

� Ji ir neleido man nupulti. Labai bijojau, k� pasakys �monės. Maniau, kad viskas ant akių. Geismas... Nesupratau, kad geismas ir meilė gali būti vienas ir tas pats.

� Ar gali būti tas pats? � paklausė ji.

Jis skvarbiai į j� pa�iūrėjo.

� Norė�iau, kad ir tau taip atrodytų.

Jis padėjo mėsos gabal� ir paėmė jai u� rankos.

� Ar tau taip atrodė? � pakartojo jis.

� Manai, bū�iau buvusi tinkama pastorienė?

� Taip! Jei ne Jakobas...

Jos akyse atsispindėjo liūdna dvejonė.

� Ne, Johanai, bū�iau tave su�lugd�iusi, � vos girdimai pasakė.

� Kodėl?

� Tokia jau esu.

Jie sėdėjo rūkomojo krėsluose. Dina pūtė į lubas ratilus. Johanas kalbėjo apie Amerik�. Apie Tom� ir Stin�. Kad jie sunkiai plu�a, bet jiems ten patinka.

� Stinė nuo pat jaunystės svajojo. Apie Amerik�, � tarė ji.

� Ar jie ne dėl to i�vyko, jog tu sugrį�ai?

Ji pakėlė akis, suklususi.

� Kodėl būtų turėj�? � ramiai paklausė.

� Ne�inau. Bet prie� daugelį metų... tarp tav�s ir Tomo ka�kas buvo?

Ji nuėjo į virtuv�, i� ten atsine�ė ropin� su vandeniu ir stiklin�. Atsukusi nugar� dideliais gurk�niais i�gėrė. Nepaleisdama i� rankos cigaro.

� Mėsa buvo per sūri.

Ji vėl atsisėdo. Narsiai pa�velgė. Lyg jis būtų skolingas atsakym�.

� Ar tarp jūsų kas nors buvo?

� Labai seniai. Ne prie�astis i�va�iuoti į Amerik�.

� Papasakosi?

Ji papurtė galv�.

� Gaila, kad nepasiėmiau violon�elės, � tarė pakildama. Atidarė duris į svetain� ir por� kartų perėjo per kambarį. Grindų lentos vaitojo.

� Maniau, galime kalbėti atvirai? � �ūktelėjo jis pavymui.

Bet ji nuėjo į virtuv� ir ėmė ka�k� tar�kinti.

K� gi, pamanė jis. �ia ir sustojome.

Jis i�ėjo laukan. �engė taku e�erėlio link, leisdamas vėjui plakti veid�. Pusiaukelėje i�girdo, kad ji eina i� paskos. Atsigr�ė ir palaukė.

Buvo apsivilkusi senus vilkenų kailinius. Plumpino pakalnėn, brydėje palikdama prie �emės primintus �ilokus ir rūg�tynes. Jis prajuko.

Kai ji u�dususi atsistojo prie�ais jį, vis dar juokėsi.

� Taip �alta juk nėra.

� Eik�! � pasakė ji, �iupo u� rankos ir norėjo apsupti jį kailiniais. Jie suvirto į �ol�.

Dina i�sinėrė i� kailinių rankovių ir apgaubė jais abu. Jie gulėjo spoksodami į plaukian�ius debesis.

Jis buvo pakeliui į dangų, vaiski� bir�elio �vies�. Su kailiniais.

Kiek u�sikirsdama ji ėmė pasakoti apie jaunyst� Reinsnese po to, kai jis i�va�iavo į Kopenhag�. Apie Jertrūd�, kuri vaidendavosi Andreaso prieplaukoje. Apie tai, kaip ilgėjosi Lorcho ir laukė lai�kų. Pasivaik��iojimus ant vėliavos kalno. Pa�ėlusį jodinėjim� su Juod�iu. Jakob�. Kalbėjo apie jį, tarsi Johanas nebūtų jo pa�inoj�s. Ir lyg pamir�usi, kad jis � Jakobo sūnus. Trumpai papasakojo apie na�l� Stranstede.

� Jis buvo kiaulė! � tū�mingai i�rė�ė Johanas.

� Kas? � Dina pasisuko į jį. Prie� �vies� ji jam atrodė juoda.

� Tėvas. Jakobas!

� A, jis, � burbtelėjo ji.

� Paleistuvis!

Ji pakreipė galv� ir įsi�iūrėjo į jį.

� Cit! � tarstelėjo ir įsiklausė.

Jis taip pat įsiklausė. K� ji girdi? Yrius? Valtis prieplaukoje?

� Jis �ia tebėra. Seka mane. Persekiojo vis� gyvenim�. Berlyne kurį laik� buvo i�nyk�s. Bet dabar vėl �ia. Ar nejauti?

� Ne! � tvirtai pasakė jis ir palietė j�. Ji dvokė kand�ių nuodais. Tai nuo kailinių. Atsidavė senais sudėvėtais laikais.

Jie valandėl� pagulėjo nesakydami nieko.

� Jei tik bū�iau para��s tau i� Kopenhagos, � staiga tarė jis.

� Maniau, bjauriesi manimi.

� Bjaurėjausi savimi. Ir savo tėvu. Jis gvie�ėsi visko, u� ko tik u�kliūdavo akys. Nepaisė, jog a� pakankamai didelis suprasti. Viena tarnaitė po kitos. O mano motina su tuo susitaikė. Vien� dien� jos neliko. Tada jis parsive�ė mergiūk�t�. Tu tebuvai vaikas, laipiojantis po med�ius! Vestuvės. Rodės, prasmegsiu kiaurai �emės. I� gėdos. Dėl jo, dėl sav�s. Labiausiai dėl sav�s. Tas vakaras prie� man i�vykstant. Pavėsinėje. Maudynės duburyje. Ne�iojausi tave visur. Vis� gyvenim�.

� Ar pamir�ai, koks buvai i�sigand�s? Kaip tik �ia. Naktį prie� tau i�vykstant į Kopenhag�.

� Taip, buvau i�sigand�s. Bailys! Turėjau tau papasakoti, kaip man ilgu.

� Buvai labai jaunas. A� niekada nebuvau tokia jauna...

� Kai grį�au i� Kopenhagos... tu matei tik rus�. Suvokiau es�s Jakobo sūnus. Rusas tai įvardijo, pavadino mus pamote ir posūniu. Pameni?

� Taip.

� Matei tik rus�?

� Ma�iau tik jį, � tarė ji ir įsikibo jam į pla�tak�.

Saulė lipo dangumi �cherų link, mesdama ant jų �viesos pjautuvus.

� Jį i�tiko baisi mirtis?

Ji nusisuko, tad jis nebeklausė.

Tada i�girdo jos bals�.

� A� tai padariau.

Tikriausiai jam pasigirdo.

� Tau �alta? � paklausė jis.

� Med�iokliniu �autuvu, � su�nab�dėjo ji.

Jis atsisėdo ir pasijuto keistai. Juto savo �irdies dū�ius iki pat lūpų. Buvo taip �alta. Jos veidas ten, vilkenose. Jis tirtėjo i� �al�io.

� Tu! � su�niok�tė jis.

� Taip, � paprastai atsakė ji.

Jis prisidengė akis ir įsi�iūrėjo į tolį.

� Ar supratai, k� pasakiau? � paklausė ji.

� Taip, � kimiai atsakė jis. � Kodėl?

� Ko gero, maniau, kad tai vienintelis būdas... turėti jį am�inai.

Jis vėl atsigulė prie jos �ono.

� Ar neturi ko pasakyti? Net pastorius neturi? � tarė ji su senosios pa�aipos gaidele balse.

� Tik tiek, kad privalau laikyti paslaptį.

� Neprakeiki man�s?

Jis pasisuko į j�. Tada tvirtai pasakė:

� Ne. Prakeikti turiu ne a�. Bet noriu, kad atgautum ramyb�. Susitaikytum su savimi ir su Vie�pa�iu.

� O tu susitaikei? Ir su savimi, ir su Vie�pa�iu?

� Taip, nuo tos dienos, kai lioviausi buv�s bailus apsimet�s pastorius, a� atgavau ramyb�.

� Kas ji? � skubiai paklausė Dina.

Jis nusteb�s pa�velgė į j�.

� Indėnė. Ėjo nuo vieno baltojo vyro pas kit�. Kad i�gyventų. Niekada nepa�inojau tyresnės būtybės... Ir buvau pernelyg bailus kam nors prisipa�inti, kad ji mano.

� O tada?..

� Vyrai prisigėrė ir ėmė siautėti u�eigoje, kur ji dirbo. Buvo septyniese... Paprasti �monės. Ved� ir... Jei bū�iau jiems pasak�s, kad ji mano, būtų jos neliet�. Taip jau yra. Pagarba dvasininkui... Ji gynėsi...

� Taip?

� A� radau j�. Po to...

� Ar dėl to metei pastoryst�?

� Taip. Neįstengiau duoti jiems i�ri�imo. Nei savo, nei Dievo vardu.

� Vadinasi, ir man negali?

Jis pagalvojo.

� Galbūt keista. Bet galiu. Ir savo, ir Dievo vardu. Jei papra�ysi.

� Bet jei bū�iau buvusi vienas i� tų vyrų?

� Negalėjai būti...