Tai irgi a�: svetimame mieste band�iau suvesti balans�. Ta�iau viskas buvo ne taip. Gyvenimas lėkė pro �alį. Auk�tyn kojomis. Atbulom. �monės, sutikti gatvėse, buvo kaukėti. Visi iki vieno. Jie buvo Dina, kuri, visaip keisdama apdarus, bandė nuo man�s pasislėpti.

Dangus buvo mil�ini�ka nu�veista moneta, į kuri� spjaudė ilgos plytinių kaminų eilės.

Ka�kas man para�ė lai�k�, pra�ydamas atsiimti Dinos violon�el�. Taip daro draugai ar giminės, kai kas nors mir�ta. Variau t� mintį �alin, nes norėjau surast jos gyvos pėdsakus.

Prie�ais mane, kraipydama klubus, kurį laik� ėjo moteris didele skrybėle. Prisiminiau, kaip Andersas kart� pasakė: �Venk moterų, kurios galv� bando paslėpti po skrybėle, o atrodo taip, lyg vaik��iotų pliku u�pakaliu. Jos nėra tokios drovios ar nuogos, kaip svajoji�.

Violon�el� galėjai vaizduotis kaip moterį nuogu u�pakaliu. Ji stovi ka�kur �ia, svetimame mieste, atremta į sien�, verksmo pilnais viduriais.

Galėjai sau tarti, jog, surad�s violon�el�, rasi verksm�. Arba mirtį. Arba ir viena, ir kita.

Taip pat galėjai su savim gin�ytis, ar tai pami�ėlio poelgis, ar suprantama vaiko reakcija. �iaip ar taip, vienodai juokinga.

Grie�ti nemokėjau ir neketinau mokytis. Violon�elė grei�iausiai nėra tokia vertinga, kad j� prarad�s labai kentė�iau. Ta�iau buvo nuspr�sta. Turėjau surasti instrument� ir pargabenti į Reinsnes�.

Pro mane skubantys �monės, balsai, neįprasta �nekta, sumai�tis virto tikru pragaru, kuris atvėrė kiekvien� por�. Buvau vaikas, Dina u�sodino mane ant arklio sakydama, kad laikys u� apynasrio, kol i�josim i� kiemo, o paskui pats turėsiu paimti pavadį.

Purvinoje, dvokian�ioje gele�inkelio stotyje mane apėmė jausmas, jog į�engiau į po�emio karalyst�. Buvau Orfėjas. Moters pėdsakai atvedė į mirusiųjų pasaulį.

Va�iuodamas i� stoties kelet� kartų pasitikrinau, ar lai�kas su adresu guli vidinėje palto ki�enėje. Nors adres� ve�ikui buvau sak�s dukart ir abu sykius jis linktelėjo patvirtindamas, jog suprato.

Didelis, auk�ta tvora aptvertas namas stovėjo atokiau nuo gatvės. Jį saugojo kaltiniai gele�ies vartai su smaigais vir�uje ir apa�ioje. Gėlių lysves prie laiptų buvo u�go�usios laukinės vynuogės ir pikt�olės. Namas neatrodė gyvenamas.

Papra��s ve�ik� luktelėti, �engiau kelis �ingsnius iki vartų ir susiradau pa�aliavusį skambutį. Ka�kur name su�ir�kė. Bet nieko neįvyko. Paband�iau atidaryti vartus. �ie garsiai, grėsmingai girg�telėjo, ta�iau nepasidavė.

Ėmiau vartus klebinti. �aukti. Apimtas vaiki�ko įnir�io. Vienatv�, nusivylim�, nuovargį, � visk� i�rėkiau �iurk��ia jų kalba, kurios dorai nemokėjau. Benjaminas nori pas Din�. Pas mam�!

Niekinau save. Bet negalėjau sustoti. Dar ne!

Galų gale ve�ikas, matyt, dėl to triuk�mo pasijuto nejaukiai. Norėjo gauti u�mokestį ir va�iuoti sau.

Kaimyniniame name atsivėrė langas, jame pasirodė moteri�kė ir ėmė man ka�k� �aukti. Nesupratau jos. Ta�iau i� �od�io �wahnsinnig�[2] nusprend�iau, jog ji mane plūsta. Į gatv� atsivėrė daugiau langų. Pasigirdo daugiau balsų. Ka�kas �ūktelėjo �odį �policija�.

Tuomet atly�au. Ir jusdamas, jog i� tiesų namas egzistuoja tik mano s�monėje, įlipau į ve�imaitį.

Netoliese susiradau pigi� nakvyn� ir kasdien po kelet� kartų ateidavau prie namo. Spiginanti saulė buvo tikra kan�ia. Mano tamsūs drabu�iai � taip pat. �inoma, galėjau įsigyti lengvesnių. Tiek pinigo a� turėjau. Bet kada juos dėvė�iau, i� �ia i�vyk�s? O ir �monės, pas kuriuos buvau apsistoj�s, sakė, jog at�alti gali bet kuri� dien�.

Visas pensionas, net kieta it akmuo pagalvė, buvo prisigėr�s la�inių ir de�ros kvapo. Blakės buvo gyvas, nenustygstantis tapetų pie�inys. Todėl mieliau sėdinėjau aik�tėse ir turgavietėse, aplink krentant lapams. �monės skubėjo savais reikalais, nekreipdami į mane dėmesio. Ta�iau persekiojo slogi nuojauta, jog esu stebimas.

Galėjai vaizduotis, jog �irdis kraujui varyti nereikalinga. Visk� vertė cirkuliuoti vienatvės jėga. Neaplenkdama nė ma�iausios kūno kertelės.

�Mirtis!� � �nab�dėjo ji.

Buvau Orfėjas. Apsiėmiau padaryti �ygdarbį. Dėl ko?

Kalba mane mirtinai vargino. I� prad�ių visi kalbėjo motu�ės Karenos balsu. Sugrį�davau į vaikyst�, o ji garsiai skaitydavo įdomias voki�kas istorijas, norėdama i�mokyti kalbos. Maniau, kad moku j� tiek, jog galiu susikalbėti paprastomis temomis. Ta�iau po kelių valandų viskas galvoje susijaukdavo. Pradėdavau manyti, jog �monės leid�ia garsus tam, kad ne taip supras�iau arba kad mane suklaidintų.

Kai vakarais atsiguldavau į lov�, pro langelį lubose �velgdamas į nesantį Diev�, galvoje imdavo suktis balsai ir �od�iai. Ar �monės, su kuriais bandydavau kalbėtis, suprasdavo, ko juos klausiu? Ar a� suprasdavau, k� jie atsako?

Tikėjausi, kad ji gyva. Ir bijojau, jog tai pasitvirtins.

Ta�iau Orfėjas privalėjo įsitikinti ir parve�ti �ini� namo.

Galėjai vaizduotis, kad ji sėdėjo �tai ant �io suolelio arba ėjo �ita gatve. Kart� pamaniau, jog matau j�. Ir kelet� kvartalų sekiau paskui nepa�įstam� moterį. Kol ji atsigrį�o ir apliejo mane piktų �od�ių lavina.

� Nėra ko bijoti! Tai tik Orfėjas, � draugi�kai tariau.

Tada ji pasileido bėgti. Rankinukas maskatavo prie �launies. Atrodė kvailokai. Buvo pernelyg auk�tais kulniukais. �ingsneliai tankiai kauk�ėjo grindiniu. Beveik toje pa�ioje vietoje. Galėjai nesunkiai pavyti. Sugriebti u� rankos ar �iaip u� ko nors. Pagunda buvo didelė. Tuo idioti�ku bėgimu ji tarsi �ito pra�ėsi.

Po trijų dienų vis dar slankiojau gatvėmis. Prie batų kibo lapai ir purvas, lyg būtų buv� mano dalis, kurios negaliu atsikratyti.

Atsikėliau anksti, nusprend�s pasikalbėti su kaimyninių namų gyventojais. Kruop��iai nusiskutau ir apsivilkau �varius mar�kinius.

Ėjau skambinėdamas nuo durų prie durų. Sustoj�s klausydavausi tolimo mechani�ko trepsėjimo. Didelių kojų, įautų į batus odiniais padais. Ma�esnių kojų veltiniais padais. Auk�tų kulniukų, kurių metalinis kauk�ėjimas kone g�sdino. Tai kartojosi be galo. Dalyvavau apeigose su ma�ytėmis variacijomis. Rodės, tarsi jie �aistų su manimi, norėdami paklaidinti ir priversti u�mir�ti, kodėl �ia esu.

Niekas nepa�inojo Dinos Grenelv. Vieni atsakydavo mandagiai, ta�iau abejingai, lyg man�s nė nematytų. Kiti suirzdavo ar i�sig�sdavo, tarsi manydami, jog skambinu vien tam, kad juos primu��iau. Kai kurie buvo �alti, dalyki�ki ir ne�nekūs. Dar kiti �iūrėjo j mane kaip j beprotį. Kas gi daugiau vaik�tinėtų nuo durų prie durų ir klausinėtų apie ka�koki� moterį, negalėdamas nusakyti net i�vaizdos.

Pavakare grį�au prie to paties namo, kurio adres� turėjau. Paskambinau kaip ir kitas dienas.

Tuomet ritualas nutrūko. Artėjo �ingsniai! Brūk�intys, bet spartūs. Duryse pasirodė pagyven�s skvarbių akių vyri�kis sidabriniais ūsais. Akimirk� stovėjome varstydami vienas kit� �vilgsniais. Galų gale jis nekantriai tarė:

� Na?

Prisista�iau ir laukiau, kad mane atpa�intų. Ta�iau vyri�kis �iūrėjo tu��iu �vilgsniu.

� Man prane�ė, jog �ia galiu atsiimti ponios Grenelv violon�el�, � paai�kinau.

Pagaliau jis sureagavo draugi�kai vyptelėdamas.

� �tai kaip. Vadinasi, tai jūs? Taip, a� esu Karlas Majeris. I� tikrųjų saugau violon�el�, � pasakė vyri�kis.

Situacija buvo dirbtinė. Ėmiau kar��iuotis. Visi klausimai u�plūdo vienu metu. Stovėjau ka�k� vapėdamas.

Vyri�kis valandėl� ap�iūrinėjo mane, paskui linktelėjo. Net ne�inojau, ar jis suprato, k� sakiau. Tada pakvietė u�eiti į didelį tamsų prie�kambarį. Baldai, tikri statiniai, glem�ė or� ir �vies�. Tarp sieninių spintų ir kėd�ių auk�tomis atkaltėmis vyri�kis suma�o.

Paai�kėjo, jog tai maestras. Jis apsiėm�s saugoti Dinos Mėr violon�el�. Kai tik pasakė �Dinos Mėr�, supratau, jog Dina buvo pasivadinusi kita pavarde.

Man tereikėjo vaizduoti, jog �inau. Taip pat turėjau i�klausti i� jo tai, ko ne�inojau.

Virpėdamas i� nekantrumo padaviau jam rank� ir pasakiau, jog jau�iu palengvėjim�, pagaliau u�tik�s k� nors namie. Kol į kabykl�, pana�i� į kartuves, kabinau palt�, apsikeitėm keliom frazėm. Jis apgailestavo, kad kelet� dienų buvo i�vyk�s. Tada nuvedė per baldais u�grioztus kambarius. Galiausiai atsidūrėme salėje, kurios viduryje ant tamsių parketinių grindų stovėjo mil�ini�kas fortepijonas. Sienos nukabintos įvairiais instrumentais. Buvo keli smuikai, altas, pu�iamųjų.

Giliai įkvėpiau. Tolimam kampe atpa�inau Dinos violon�el�. Akys pritvinko a�arų.

Vyri�kis pasakė atne�i�s ko nors atsigaivinti. Deja, negalįs pasiūlyti nieko pra�matnaus, nes tarnaitė turinti i�eigin� dien�.

�engiau prie instrumento. Palie�iau jį. Glotnus medis. Ir vėsus, ir �iltas. Brė�is viename �one. Atpa�inau jį. Kaip draug�. Violon�elė skleidė savoti�k� energij�. Buvau jos pasiilg�s.

Putojanti prisiminimų jūra. Paslaptys. Siaubas. Liūdesys. Ir d�iaugsmas. Nejutau, kad verkiu, kol nei�girdau jo sugrį�tant.

Stovėdamas nugara į jį, band�iau susitvardyti. Girdėjau, kaip ant stalelio palei vien� auk�t� lang� jis pastatė grafin� ir taures. Ne taip, kaip kiti kambariai, kuriuos perėjome, �is buvo skirtas vien muzikai. Be sunkių portjerų. Be nereikalingų baldų. Be kilimų.

Jutai, jog esi �ia nebe pirm� kart�. Nes jos būta �ia.

� Buvo gabi, � pasakė jis ir rankos mostu pakvietė prie stalo. � Labai gabi. Ta�iau kiek per sena koncertuoti. Be to, moteris, � u�baigė.

Atkreipiau dėmesį, kad pasakė �buvo�. Mane tai įsiutino. Keista. Juk buvau pasiruo��s �od�iui �buvo�, argi ne?

Atsisėdau.

� Jai ka�ko trūko. Pir�tų lankstumo, � tarė jis. � Buvo pernelyg u�leidusi grie�im�. Per kieta. Vėlai pateko pas patyrusį mokytoj�.

Akimirk� patylėjo, tarsi m�stydamas apie j�.

Paklausiau, ar �ino, kur ji dabar. Jis trumpam palinko prie vyno taurės, paskui atrėmė mano �vilgsnį.

� Prie� kurį laik� ji i�va�iavo.

� Kur?

� Sunku pasakyti. Minėjo Pary�ių.

Band�iau suprasti i� balso, ar jis �ino daugiau, nei sako. Ta�iau tai buvo neįmanoma. Nepa�inojau jo tiek, kad galė�iau sugauti meluojant.

� Sunkūs laikai, � murmėjo jis susirūpin�s. � Sunku tokiais laikais Pary�iuje... Niekada nesupratau to �monijos pa�eminimo, kuris, rodos, yra būtinas...

� Kas tai?

� Karas.

Jis patylėjo. Tada, grei�iau pats sau, tarė:

� �avinga ir maloni. Visada dėmesio centre. Pa�inojau ne vien�, tro�kusį jos draugijos. Ne visi buvo i� auk�tesniųjų luomų.

Kodėl jis vis� laik� kalba būtuoju laiku?

� Ar ji mirusi? � paklausiau.

� Ne, kodėl turėtų būt mirusi? � nusistebėjo jis. � Suprantama, laikai dabar sunkūs... Ta�iau nėra jokio pagrindo manyti, kad jos nebėra gyvos. Kai ma�iau j� paskutinįkart, buvo sveika ir �vali, bet violon�el� metė.

� Kodėl metė?

� Per daug reikalauja jėgų. Ji kalbėjo apie auk�. Jos nuomonė būdavo nepajudinama.

Band�iau paai�kinti netikįs, jog Dina galėjo mesti ar apleisti violon�el�.

� Laikiau j� �mogum, kuris palieka visk�, ko neįmanoma įam�inti, � i� lėto pasakė jis.

Parod�iau jam lai�k� su adresu ir para�u, kurio nesugebėjau iki galo i��ifruoti.

� Matyt, skubėjo. Kelionė...

Jis pa�iūrėjo į mane klausiamu �vilgsniu. Paskui mostelėjo galva kertės pusėn.

� Violon�elė, ties� sakant, nėra labai vertinga, � sumurmėjo jis, � ta�iau geras instrumentas. Pasiimkite j�!

� Kur ji gyveno? � paklausiau.

Jis papurtė galv�.

� Ar jūs jai patarėte mesti violon�el�? � dar paklausiau.

� Jokiu būdu! � pasipiktino jis. � Bet ai�kiai pasakiau, kad ji nepateks į did�i�sias koncertų scenas.

� Be�irdi�ka! � į�ūliai tariau.

� Ne, būtina.

� Tai atėmė i� jos visk�!

� Ne, suteikė jai dr�sos! � tyliai pasakė jis.

� Dr�sos? Kokios dr�sos?

� Būti savimi.

� Dina visada buvo savimi!

�iūrėjome vienas į kit�. Jo ūsai buvo juokingi kaip pasi�iau��s �vėriūk�tis.

� Sakykit, ar pa�inojote t� moterį? Juk turėjote, jei ji padovanojo jums violon�el�? � paklausė jis.

Konstatavau. Nesistebėdamas. Apie mane ji nekalbėjo. Savo gyvenimu su niekuo nesidalijo. Neminėjo nei Anderso, nei Jakobo. Tiesiog pasislėpė Europos viduryje, pasivadindama Mėr.

Tikriausiai jis pamanė, kad nesupratau klausimo, nes pakartojo:

� Sakykit, ar pa�inojote Din� Mėr?

� Ne, ko gera, ne, � trumpai atsakiau.

Ir supratau, jog tiesa.

� Kas jūs? Giminaitis? � paklausė jis.

� Taip. Veikiau draugas...

� Turėjote būti jaunas draugas.

Pasijutau kvailai.

Kol gėrėme, buvo tylu.

� Manau, jums reikia apsispr�sti, � i� lėto tarė jis, � ar ie�kote violon�elės, ar moters.

� A� ie�kau violon�elės, � piktai atrė�iau.

� Tuomet violon�el� radote.

� Jūs �inote daugiau apie j�? Ar ne?

Jis papurtė galv� ir nusi�ypsojo. Lyg erzindamas. Man sunkiai sekėsi valdytis, nes pasirodė, kad jis mane kvailina.

� Ji ir jus paliko? Juk taip? � i�girdau save tariant.

Jam ka�kas pasidarė. Net ne�inau, kas. �e�ėlis vyzd�iuose, krustelėjusi ranka. Vos matomas judesys. Staiga supratau, jog taip ir yra. Ji paliko jį.

� Kodėl manote, kad mes buvome tokie artimi? A� � senas �mogus, � nusi�ypsojo jis.

� Ne�inau.

Jis �yptelėjo.

� Nedarykite jaunuoli�kų i�vadų. Suprantat... Daug ma�iau jų ateinant ir i�einant. Visi svajoja i�garsėti. Kadaise svajojau ir a�. Vieni ateina laiku, ta�iau neturi talento ar valios atsi�adėti. Kiti turi ir vali�, ir talent�, bet per vėlai ateina. Arba gyvenimas juos vienaip ar kitaip sustabdo.

� Kaip?

� O, būna visko. �eima, pinigų stygius. Meilė ir kitokia beprotybė...

� Kas sustabdė Din�?

� Visų pirma tai, kad ji per vėlai atėjo. Kas nori tapti virtuozu, privalo būti kaip va�kas ir paklusti gele�inei drausmei. Be to, neturi slėgti namų ilgesys ir �irdgėla.

� Ar j� slėgė?

Jis �iūrėjo j mane tylėdamas.

� Kodėl ji neva�iavo namo? � klastingai paklausiau.

� Ne�inau nieko, � skubiai atsakė jis. Pernelyg skubiai?

� Nieko ne�inote?

� Ji nebuvo i� tų, kurios bet kam gali atverti �irdį, � pasakė jis.

� Bet jūs turbūt nesat bet kas? Esate jos draugas ir mokytojas, argi ne?

� Tai nerei�kia, jog esu visų jos reikalų patikėtinis. K� tikėjotės i� man�s su�inoti?

� Kur galiu j� rasti.

� Apgailestauju, bet nesu tas, kurio jums reikia, � atsiduso jis.

Netrukus i�sitraukė ki�eninį laikrodį ir pasakė, kad tuoj ateisi�s mokinys. Jis atsistojo ir vėl mostelėjo galva violon�elės pusėn.

Kai i�ėjome į prie�kambarį, jis padavė vizitin� kortel�.

� Taip, tiesa, � staiga tarė, � galiu duoti teatro, kuriame ji lankydavosi, adres�. Manau, ten turėjo nema�ai pa�įstamų.

Jis u�sikabino lazd� ant rankos ir, atsirėm�s į masyvų ��uolinį stal�, kitoje kortelės pusėje u�ra�ė adres�. A� padėkojau.

Netrukus stovėjau gatvėje su Dinos violon�ele. Dėklo rankena buvo nutrūkusi. Ne�iau j� po pa�as�ia. Kai sukau u� kampo, pasivijo ledinis vėjas. Atskriejo du dideli klevo lapai ir prilipo prie palto.

Liko tik pasvajoti, kaip viskas galėjo būti. Jei bū�iau j� rad�s. Ta�iau kas i� to? Orfėjo kelionė turėjo ai�kų tiksl�. Galėjai net teigti, jog tikslas pasiektas. Juk para�yta, kad i� po�emio karalystės Orfėjas grį�o tu��iomis rankomis. O dabar jis ėjo atgalios su violon�elės dėklu.

Pėdindamas į savo buvein�, prisiminiau studentus, kurie mėgdavo garsiai svajoti apie keliones. Per pobūvius Regensene arba Valkendorfe. Arba smuklėse, kai ant stalo atsirasdavo alaus. Svajodavome pamatyti pasaulio, padaryti medicinos atradimų ir i�garsėti.

Kaip dabar sav�s nepatraukti per dantį? Keliavau po pasaulį. Ir kas i� to? Argi dulkės ir purvas ne tokie pat visur, kad ir kur jų u�eitum?

Ji taip pat svajojo keliauti. Prisiminiau, kaip lipo į �Princ� Gustav��, duodama vėjui darkyti skrybėlės kra�tus. Vis dar neapken�iu jos nosinaitės, kuri plazdėjo atsisveikindama. Band�iau į�iūrėti veido bruo�us. Atstumas tarp mūsų buvo per didelis.

K� ji laimėjo i� tų savo svajonių? Ar surado ramyb�, pasprukusi nuo man�s? Pabėgusi nuo to, kad visk� galėjau i�duoti vienu �od�iu?

Kankinausi galvodamas, kaip j� pakeitė metai. Kokių turėjo meilu�ių? I� ko gyveno? Kaip atrodė? Kodėl nei�va�iavo i�kart, kai suprato, kad reikia? Band�iau prisiminti, kas j� paskatino. I� kokių mano �od�ių ar poelgių ji nusprendė, kad j� i�duosiu? Ar parod�iau silpnum�, kuris privertė j� suabejoti, kad pajėgsiu? Pajėgsiu tylėti.

Violon�elė darėsi vis sunkesnė. �valinau save vaizduodamasis, kaip ji u��oka ant arklio arba u�daro duris. Visados keliaujanti. Tolyn nuo man�s.

Tokios mintys padėjo apsispr�sti rytojaus dien� grį�t į Kopenhag�.

Ta�iau kit� dien� nei�va�iavau į gele�inkelio stotį. Nuėjau į teatr�, kurio adres� buvo dav�s maestras. Negalėjau taip visko palikti. Pirmiausia lemendamas kreipiausi į pilkaveidį vyri�kį u� langelio sienoje. Ie�k�s Dinos Mėr, ar jis negalėtų padėti. Vyri�kis papurtė galv� ir toliau u�kand�iavo i� popierinio mai�iuko. Kaskart, kai į jį panirdavo, ky�odavo tik vir�ugalvis. Stengiausi būti mandagus ir paai�kinau, jog labai svarbu, kad gau�iau pasikalbėti su kuo nors, kas j� pa�įsta.

Jis visi�kai man�s nepaisė. Kol susiprotėjau i�traukti banknot�. Tada, �iulpsėdamas dantis, jis susim�stė ir �aibi�kai pa�iupo pinig�. Atsargiai sulankstė popierinį mai�elį, atidarė gavo narvo duris ir pamojo eiti kartu. Ėjome garsų kakofonijos link, kuri�, pasirodo, skleidė repetuojantis orkestras.

� �rėderis! Pirmasis smuikas!�parodė jis ir dingo.

Palaukiau, kol orkestrantai padarė pertrauk�. Tada puoliau prie vyri�kio, kuris, mano supratimu, grie�ė pirmuoju smuiku. Neatrodė toks at�iaurus, kaip baiminausi. I�kart pradėjau nuo reikalo. Prisista�iau es�s Dinos giminaitis, atvyk�s į Berlyn� ir norįs su ja susitikti. Nedvejodamas davė maestro adres�.

� Ar ji ten gyvena? � paklausiau nutylėdamas, kad ten jau buvau.

� Taip, � tarė jis ir pasisuko į dirigent�, kuris pasakė ka�k�, ko a� nesupratau.

Nu�iurusi scenos u�danga ir dėmėti kėd�ių apmu�alai rodė, jog tai � nedidelis tre�ios klasės teatras. Pagal jį, matyt, ir orkestras.

Vos tik dirigentas pasi�alino, paklausiau Srėderį, ar jis neturėtų laiko �nektelėti. Jis dvejojo, ketin�s pusry�iauti. Pasisiūliau pavai�inti. Jei netoliese esanti kokia vietelė. Bet jis neturėjo tiek laiko. Nekantriai mostelėjo �iūrovų salės link ir ten atsisėdo.

Buvo neai�kaus am�iaus. Siauro veido. Plaukai juodi, su baltu ruo�u, einan�iu nuo de�inio smilkinio ir siaurėjan�iu ties vir�ugalviu. Atrodė keistokai. Jis pa�inojo Din�!

� Ji nebegyvena tuo adresu, kurį minėjote, � tariau.

� �tai kaip, � gū�telėjo jis.

� Ar ji �ia grie�ė?

� Ne, � nusi�ypsojo jis, tarsi tokia mintis būtų juokinga.

� Tai i� kur j� pa�įstate?

� Ateidavo su ponu Erenstu.

� Kas yra Erenstas?

� Teatro savininkas.

� K� ji �ia veikdavo?

Jis nepatenkintas vėl patraukė pe�iais ir �vilgtelėjo į duris.

� �iūrėdavo spektaklius. Klausydavosi koncertų...

� Koks buvo Erensto vaidmuo?

� Jis nevaidina, jis brai�o ir stato namus, � suirzo jis.

� Norė�iau pasi�nekėti su Erenstu!

� I�vyk�s.

� Kur?

� Į Pary�ių.

� Ar Dina galėjo su juo i�va�iuot į Pary�ių?

Jis pakraipė galv�. Po to atsuko man nugar� ir kreipėsi į k� tik įėjusį muzikant�. �iupo stryk� ir ėmė grie�ti. Lyg a� bū�iau tu��ia vieta.

Suprantama, gali i��vaistyti daug energijos, piktindamasis pasaulio nemandagumu ir kvailybe. Ėjau nuo vieno orkestranto prie kito, klausinėdamas apie Din� ir Erensto adres� Pary�iuje. Leidausi kankinamas pras�ioki�kų, neįdomių, nedraugi�kų, kvailų �monių. Grubiai nuta�ytų ir pasiustų į �į pasaulį ardyti visų teigiamų ry�ių.

Taigi Dina �ia lankydavosi! Ateidavo paklausyti repeticijų. Jų grie�imas, matyt, toks pats bjaurus kaip ir kalba, pamaniau i�ėj�s į gatv�.

Smirdėjo nuotakai, grindiniu trinksėjo ve�imų ratai. Prisiminiau, kaip vaikystėje verkdavau i� pyk�io ar baimės, ir panorau, kad vėl taip galė�iau. U�uot verk�s, pasitiesiau palt� ant grublėtų akmeninių laiptų ir atsisėdau.

Paskui slankiojau gatvėmis. Ta�iau kai u�tekėjo mėnulis ir įsi�iebė dujiniai �ibintai, vėl atsidūriau prie teatro. Nusipirkau biliet� net nepasidomėj�s, koks spektaklis.

Ne pro �alį būtų turėt sugedusių kiau�inių.

Susiradau viet�. Kai pakilo u�danga, supratau, jog vaidinimo nebus. Orkestrantai sėdėjo scenoje, o ne orkestro duobėje. Atpa�inau vien� kit�, matyt� per ankstesnįjį apsilankym�. Dirigent�, smuikinink�.

Salė buvo apypilnė. Derinamų instrumentų kakofonija akimirksniu ėmė dirginti. Nesupratau, kodėl �ia esu. Būtų buv� geriau, jei bū�iau patykoj�s Srėderio lauke, viskam pasibaigus.

U� man�s sėdinti moteris be paliovos ka�k� pasakojo kaimynei. Nugirdau, kad susipa�inusi su vyri�kiu, kuris es�s toks negrabus ir toks nemokytas, jog ji neapsikentusi. Atsisukau, nes ji mane erzino. Moteris vilkėjo raudon� suknel� nėriniuota krūtine. Gestikuliavo �ieduotomis rankomis ir mano �vilgsnio nepaisė.

Pagaliau salėje sutemo. Moteris u� man�s nutilo. Smuikininkas ir kiti grie�ėjai pakėlė strykus. Jo pe�iai nesiderino. Nei prie smuiko, nei prie scenos. Jam reikėjo būti akmenskald�iu. Mane pralinksmino toks juokingas neatitikimas.

Tada at�engė muzika! At�engė pas mane.

Orkestras nebuvo tre�iaklasis kaip scenos u�danga. Tai supratau dar pirmojoje dalyje, bandydamas atspėti, kas grojama.

Mane įtraukė muzika. Veidų, palinkusių prie instrumentų, nebesiejau su liūdn�ja ryto patirtimi. Nebejau�iau neapykantos rankoms, kurios kilo ir leidosi. Sprandams. Pir�tams. �e�ėliams ant kulisų.

Nes viskas buvo muzika. O muzika buvo ji.

Supratau, kodėl ji pakentė tuos �mones prie instrumentų. Kodėl ateidavo paklausyti repeticijų. Senyvas violon�elistas nutrintu �varku i�nyko. Vienas po kito pradingo visi orkestrantai. Liko vien skambesys.

Dina sėdėjo ant pakylos su violon�ele tarp kelių. Stygų rauda liejosi jai i� pilvo. Netikėtai j tu��i� kėd� �alia man�s klestelėjo rusas. Skyl� galvoje prisideng�s ant �ono u�smaukta vilkenos kepure, �liejosi į mane ir linksėdamas �ypsojosi scenai. Kai nuskambėjo paskutinė dalis, jis pradėjo ploti ir garsiai �vilpti. �monės atsisuk� spoksojo. Tai mane nuramino. Jis buvo pras�iau apsitais�s nei a�.

Ar mes vieninteliai �į t� supratome? �inojome, kas ji tokia? Ar t� rudenį vir�iai paraudonijo todėl, kad jis nieko nesuprato?

Per pertrauk� vėl pama�iau moterį raudona suknele. Tamsūs plaukai dryksojo i� abiejų veido pusių. Atrodė sunkūs, lyg sutepti derva. Ji klausėsi, k� kalba jaunuolis baltomis kelnėmis ir tamsiu �varku. Tuomet papurtė galv�, gurk�telėjo i� taurės ir u�vertė akis į lubas.

Ne visada gali paai�kinti savo poelgius. Į�engiau į �viesos rat� aplink j�. Tarp jos ir vyri�kio. Ir �iurk��ia kalba, nuo kurios buvau toks pavarg�s, tariau:

� Atsipra�au, ar kartais nepa�įstate ponios Dinos Mėr?

I� prad�ių ji tik �iūrėjo į mane. Ta�iau kai kavalierius pabandė įsisprausti tarp mūsų pe�iais ir mimika, ji tarsi pabudo.

� Ne, � bema� draugi�kai atsakė.

� Kas jūs? � sudirg�s paklausė kavalierius.

Buvo galima jo nematyti.

� Jūs tuo tikra?

� Taip, � atsakė ji. Bet �ypsojosi. Dantys nelygūs, ant skruosto pernelyg didelis apgamas. Pati ganėtinai auk�ta. Į�ūliai i�riesti antakiai ir per daug prisida�iusi. Vis tiek atrodė gra�i.

� Ar toji moteris turėjo �ia �įvakar būti? � paklausė ji ir sutramdė kavalierių, imdama jam u� rankos.

Tarp mudviejų pajutau jėgų lauk�.

� Taip, � atsakiau nenuleisdamas nuo jos akių.

� Tuomet linkiu jums sėkmės, � paprastai tarė ji.

� Ji grie�ia violon�ele, � pasakiau apimtas panikos, nes pama�iau, kad ji nori nueiti.

� Kaip įdomu. Moterims sunku valdyti tokį instrument�.

Tuomet �engiau por� mus skyrusių �ingsnelių. Dr�siai paėmiau jai u� parankės ir nusived�iau į �alį nuo tų, su kuriais ji stovėjo.

Skambutis paskelbė antr�j� koncerto dalį. Bet mes tebestovėjome �alia raudonos aksominės u�dangos ir varstėme vienas kit� �vilgsniais. Ji buvo it raudonas �e�ėlis ant u�dangos. Apsunkau nuo to. Prisipild�iau. Lyg odmai�is�vyno arba aliejaus.

I�si�ergiau. Palengvėjo. Pir�tais ved�iojau jos alkūnės linkį. Jos oda turėjo vėsaus drėgnumo. Apėmė svaigulys. Nukreipiau savo jėg� per pir�tus. Ma�iau ir jutau, jog ji priima.

� Esat į�ūlokas ir, rodos, ne i� Berlyno, � tyliai pasakė ji.

� Jūs teisi, � tariau. � Norė�iau, kad pa�inotumėt t�, kurios ie�kau! Ji tamsi ir auk�ta kaip jūs. Bendrauja su aktoriais ir muzikantais.

� Toji moteris, kurios ie�kote, ar ji jūsų... mylimoji? � paklausė ji, o paskutinį �odį i�tarė įkvėpdama.

Nesunku suprasti, kodėl jos tokie į�ūlūs antakiai.

� Ne, draugė.

� Ar nesutarėt, kur susitikti?

� Ne. A� praradau j�. Seniai.

� Draugai juk neprarandami, � pasakė ji.

Pajutau, jog ka�k� su�adinau. Ne vien smalsum�. Ji alsavo ka�kaip ypatingai. Kalbėjau �iūrėdamas jai į akis, suėm�s u� abiejų rankų. Jos buvo mink�tos. Tokio mink�tumo, kurio visada pasiilgsti.

� Man kitaip!

� Kas jūs? Atrodote �iek tiek nemandagus, � su�nib�dėjo ji, bet rankų neatitraukė.

� Ir pats ne�inau, � atsakiau.

� Atrodote truputį pami��s. Pasitikintis savim, bet keistokas... Primenate man vien� �mogų, kurį...

Nuskambėjo dar vienas skambutis. Pama�i nuėjome į sal� klausytis paskutinės dalies.

Kai atsisėdome, jos ranka tamsoje paglostė man sprand�. Ji pasakė ka�k� moteriai, kuri sėdėjo �alia. Man�s tai neerzino. I� lėto atsisukau, norėdamas sutikti jos �vilgsnį. Ta�iau tamsa u�gesino jos akių �vies�. Mano �nervės gaudė kiekvien� jos kvepalų dvelktelėjim�. Prasi�iojau norėdamas jų daugiau. Gėriau juos. Rijau.

Tada u�grie�ė smuikai, violon�elės, suskambo pu�iamieji.

Apie rus� negalvojau. Nepastebėjau, ar jis tebėr �alia. Ta�iau Dina sėdėjo ant pakylos, apsivilkusi �ali�jį kelioninį kostiumėlį pla�iu sijonu. I�skėstomis �launimis ir u�daru veidu.

Kol jos �okantys pir�tai liejo į mane muzik�, nuo jos vienas po kito nėrėsi drabu�iai ir skriejo į lubas. Ten daugybe rankų juos gaudė kri�toliniai sietynai. Galiausiai ji liko sėdėti vienais apatiniais, prasegta krūtine.

�e�ėliai nuo Dinos drabu�ių krito ant �iūrovų salėje, bet jie to nepastebėjo. Ka�kas sukosėjo. Muzika tai kilo, tai leidosi. Nebuvau vienas. Miestas galbūt nedraugi�kas ir purvinas. �monės � groteski�ki, �iurk�tūs ir nepatikimi.

Ta�iau u� man�s sėdėjo moteris raudonu apdaru.

Muzika ne tik liejosi i� instrumentų, ji buvo mano klubuose. Odoje. Kirk�nyse. U�uod�iau drabu�ius, kurie sviro �emyn nuo sietynų. U�uod�iau raudon�j� u� nugaros. Mano �nervės i�siplėtė. Atkraginau galv� ir u�simerkiau.

Per plojimus pajutau ant peties jos prisilietim�. Kai pakėliau rank� ir paėmiau kortel�, nuo tamsių sietynų nukrito Dinos drabu�iai. Apklojo mane. Paimdamas spustelėjau jai pir�tų galiukus. Tada i�sikapanojau i� kvapnaus drabu�ių gniutulo ir vėl ėmiau ploti.

� Ketvirtadienį, penkt� valand�, � �nip�telėjo ji pakildama ir leidosi pasroviui.

Eidamas u�me�iau akį į programėl� ka�kieno rankoje. Mocartas.

Dina greitai susirankiojo aptrintas natas, nulipo nuo pakylos, palikdama violon�el�, ir i�lydėjo mane per mini�. Lengvai supleveno jos apatiniai, ir ji i�nyko. Kvepalai tie patys kaip ir moters raudona suknele.

Vizitinėje kortelėje buvo para�yta: �Ponia Birtė �ule�. Adresas man nieko nesakė. Buvau nepa�įstamam mieste.

Smuikininko nebuvo matyti. Nuėjau į u�kulisius ir pasiteiravau. Kiti pasakė, kad jau i�ėj�s. Beje, kam jis man?

Galėjai įsivaizduoti es�s laivas pakeltomis burėmis, pu�iant stipriam �oniniam vėjui. Reikėjo arba manevruoti neskai�iuojant laiko, arba u�daryti liukus ir atsiduoti gaivalams. Kilis atrodė sunkus. Kita galimybė � pripa�inti, jog nesi jūrininkas. Ta�iau, turėdamas galvoje Anderso patarimus dėl moterų ir laivų, supratau, jog geriausia manevruoti.

Tad laukiau ketvirtadienio, visu kūnu jausdamas savoti�k� triumf�.

Galima buvo be galo piktintis tuo, kad ji pamynė bet kokį padorum�, vizitin� kortel� duodama visi�kai nepa�įstamam vyri�kiui. Ta�iau kūne slypėjo per daug ver�lios ir vieni�os jėgos. Nuspr�sta.

Buvau pasmerktas bastytis po �į miest� ir ie�koti.

Nusisamd�iau ve�imaitį. Ponia Birtė �ule gyveno pilaitėje miesto pakra�ty. Nam� supo dideli med�iai ir er�kė�ių brūzgynai. Kiemo vartų vir�us su smaigais. Ponia Birtė, matyt, taip pat spygliuota.

Vartų sargas paklausė, pas k� a� ir ar esu laukiamas. Linktelėjau ir parod�iau jam Birtės �ule vizitin� kortel�.

� Tre�ias auk�tas, � pasakė jis, maloniai nusilenkė ir masyviais laiptais su �alvariniais turėklais palydėjo iki juodų dvivėrių durų.

Akimirk� įkvėpdamas pagalvojau, kaip turėdavo jaustis trobelninkų vaikai, sustoj� ant balto, kriauklelėmis ir smėliu nubarstyto tako prie�ais did�i�sias Reinsneso duris. Vėliau jie apeidavo nam� ir įsmukdavo pro virtuv�. Lipdamas laiptais, kurie priekin siuntė �ingsnių aid�, prisiminiau, kaip, eidamas alėja nuo prieplaukos, lyg ap�viest� pilį tamsoje i�vysdavai didįjį nam�. Tada į�engdavai pas Stin� i�imtininkų trobon.

Juk galėjai trumpam atsiduoti nostalgijai �ia, prie�ais visi�kai nepa�įstamos moters duris, jausdamasis kaip nuskriaustas vaikas?

Dina! Tavo violon�elė lai pūva pragare!�tariau pats sau, kai ponia Birtė atidarė duris. T�vakar nebe raudonu apdaru. Ji buvo geltona.

K� Bergene anuomet pasakė Andersas, kai su vyrais norėjau eiti pas skersgatvių kek�es? Nedraudė, kai u�simaniau i�bandyti savo vyri�kum�. Tik pasakė:

� Pasiimk peilį ir ne daugiau pinigų, negu reikia!

Mergina pasitaikė jaunesnė u� mane. Liesa ir apskretusi.

Nusivedė mane į ma�� tamsi� kamarait� ir pasodino ant nu�iurusios lovatiesės. Po to ėmė mane glam�yti, lyg bū�iau visai niekam tik�s. �iaip taip nustūmiau j�. Gerai u�mokėjau ir i�ėjau. Jei nebū�iau bijoj�s, kad kas nors gali pamatyti, tikriausiai bū�iau apsiverk�s. Ne todėl, kad mergina ir jos lova buvo purvinos ir atgrasios. Ar kad svajonės apie u�verdantį krauj� neatitiko tikrovės. Bet todėl, jog jau�iausi taip, lyg bū�iau u�myn�s ant pir�tų mergaitei, kuri įkrito į juod� kūdr� ir nusitvėrė �akos, kad nenusk�stų.

Ji vilkėjo palaidinuke be sagų ir turėjo kaulėtas rankas.

Jau geriau galvoti apie Akselį ir Madam Pederio Madseno skersgatvyje.

Ponios Birtės rankos buvo aptakios, o geltonoji palaidinukė kruop��iai parinkta. Su i�tisa virtine daug laiko atiman�ių sagelių. Jei būsime tikslūs, dvide�imt viena.

Per menkai ap�viest� prie�kambarį ji nuvedė mane į salon�, o a� jau�iau, kaip kraujas sukyla iki pat gerklės. Labiausiai bū�iau norėj�s stverti j� į glėbį ir i� visų jėgų įsiskverbti. O tada � kad būtų po visko.

Ta�iau atsitokėjau besėdįs mink�toje sofoje.

Tarnaitė atne�ė padėkl� su arbatos puodeliais ir pyragai�iais. Gaud�iau visus �enklus, kurie man galėtų suteikti dingstį. Visus �enklus, kuriuos siuntė ponia Birtė. Lyg bandydamas i��aukti dvasias ar u�siimdamas spiritizmu.

Kartais atsistodavau į jauno gydytojo Grenelvo viet� prie disekcijos stalo. Pakėl�s skalpelį ap�iūrinėdavau moters kūn�. Disekcijos pratybose su profesoriumi �mitų buvo laikomasi tam tikrų taisyklių ir reikalavimų. Nuo viso kūno turėjau pa�alinti plėves ir raumenis. Pirmiausia sauja reikėjo surinkti ponios Birtės krauj�, kad profesorius �mitas ant rankogalio nepastebėtų nė ma�iausios dėmelės.

Ponios Birtės kūnas nesiprie�ino operacijai. Nepaisant dorovingųjų sagelių.

� Nesuradot savo draugės? � paklausė ji.

� Deja, ne, � atsakiau nenuleisdamas nuo jos akių. Supratau, jog pokalbis skirtas kambarinės garbei. Kol buvo pilstoma arbata, su�inojau, kad ji laukianti keleto malonių draugų, su kuriais norinti mane supa�indinti. O kai kambarinė po valandėlės sugrį�o ir pasiteiravo, ar prie� i�eidama dar turi k� nors padaryti, ponia Birtė �valiai mostelėjo jai ranka ir pasakė, kad ne, galinti būti laisva.

Durys u�sivėrė, ir a� paklausiau, kada ateis draugai. Tuomet ji vėl u�lipo ant disekcijos stalo, ir galėjau pradėti darb�.

� Mano vyras i�vyk�s. Neatrodytų labai gra�u... vien tik jūs ir a�, � pasakė ji ir stumtelėjo puodelį �onan. Tuomet pasiūlė chereso.

Po kurio laiko suradau kelet� tinkamų �od�ių. Ta�iau jai, rodės, nereikėjo jokių kalbų. Viskas i�nyko alsavime ir judesyje.

Putos. Ne�inau, kada jas pama�iau pirm� kart�. Ta�iau s�monėje jos i�kilo kaip kintantis, bet am�inas paveikslas. Putos tarp moterų pir�tų, kai jos mel�ia. Putos nuo didelių grumzd�ian�ių bangų, kai jos dū�ta į kranto akmenis. Į uolas u� did�iųjų �cherų. Krintan�ios nuo laivo nosies, kai laivas, rodydamas savo jėg�, skrod�ia jūr�. Putos. Nuo Stinės rankų, kai ji velia jūrininkams pir�tines. Putos! Kai Dina vasar� trinkdavosi galv� duburyje u� kalvos. Putos i� er�ilo �nervių, kai jis atsispiria ir �oka. �oka ant ponios Birtės Berlyne. Visada buvau tose putose. Kaip judesys sunkiam, galingam skambėjime. Ne�iojausi jas. Buvau jose. Nenorėjau pabėgti. Moterys. Druskingų dumblių kvapas. �armas. Plaukai. Kvepalai. Skalbiniai nuo virvės. Karna! Karnos kvapas, sumi��s su krauju ir pūliais! Karo lauko ligoninėje prie Dybėlo.

Putos buvo viskas: d�iaugsmas ir baimė. Jos ir bjaurios, ir gra�ios. Vienu metu.

�i�nakt bus atlikta slapta disekcija. U�drausta ir deganti. Ta�iau kaip banga, kuri po audros atsitraukia palikdama putas, taip ir a� pasitrauksiu, ir niekas man�s nei apkaltins, nei pareikalaus pasiai�kinti.

Argi negavau vizitinės kortelės? Kvietimo? Ar negavau nedviprasmių �enklų? Argi neatsegiau dvide�imt vienos sagelės, kol sauja rinkau ponios Birtės krauj�?

Kada nors vis tiek turėjau pakliūti ir į kitas putas. Ruso. Raudonas. Jos ver�liai ti�ko į visas puses. Milijonai ma�y�ių ro�ės �iedlapėlių, kuriems nelemta tapti sveika gėle. Mat paveikslas susting�s.

Dina ir jis vir�iuose. Pirma baltuose, paskui raudonuose.

O tada nebeliko Dievo. Ponia Birtė buvo i�skrosta. Putos u�dengė ir j�, ir rus�.

Kas stovėjo sta�ias vir�yne?

I� jos burnos i�sprūdo galinga violon�elės gaida. Kilo ir leidosi. Rodės, lyg moteris bandytų dainuoti, bet nemoka.

Ji pasidėjo ir ruso, ir mano suniokot� galv� ant kelių.

Kai susiruo�iau eiti, paklausė, ar pamatys mane dar kart�.

� Galimas daiktas.

� Mano vyro nebus iki kito ketvirtadienio, � pasakė ji tyliu korekti�ku balsu.

Buvau banga, kuri atsitraukia. Toli j jūr�. Ap�iūrinėjau paliktas putas. Pro auk�t� lang� į�ambiai krito pilka �viesa. Ponios Birtės veidas pasidarė baltut baltutėlis. Pats sau likau svetimas.

Au�o nauja diena.

NES KUR YRA DAUG I�MINTIES, TEN DAUG IR APMAUDO, IR KAS DAUGINA �INOJIM�, DIDINA IR KENTĖJIM�.

(Koh 1,18)

� Matysit, dabar ji metus nei�eis i� salės, � kit� dien� po laidotuvių parei�kė Olinė. Jau buvo gerokai įdienoj�, o Dina dar nepasirod�iusi.

Nei Stinė, nei katra nors i� kambarinių nedrįso atsakyti. Kartais vienodai pavojinga palaikyti ir vien�, ir kit� pus�.

� Dievas mato � kai kokia nelaimė, i� jos nesulauksi pagalbos! Tėja! Visas puodo kra�tas apskret�s! Prie� plaudama pamir�ai perskalaut �altu vandeniu!

Mergina i� paniūrų dėbtelėjo, bet neprie�gyniavo. Tik i�sine�ė puod� prie �alto vandens kubilo priestate.

� Matysit, dabar i�tisus mėnesius baladosis naktimis, � pasakė Olinė, pro suspaustus lūpų kampu�ius ko�dama or�. Garsas priminė viesul�, kuris bando prasiver�ti pro stog�, kad visk� ten nu�luotų.

Vis dar niekas neatsakė. Stinė lankstė drobules, kuriomis buvo u�dangstytos sumu�tinių lėk�tės.

Jos energija try�ko i� nematomos versmės. Ne tokia, kuria paprastai pasi�ymi moterys, pasmerktos metai i� metų sėdėti namuose. Ne, ji buvo grei�iau kaip plati upė. Vis�laik tekanti ta pa�ia lygia tėkme. Visada pro�al, visada artėjanti, visuomet �ionai. Kai matydavai Stin� dirbant, geriau imdavai suvokti nesustabdom� planetų sukim�si. Stinės darbai buvo didesni u� j� pa�i�.

� �i�nakt ji buvo rūsy! Ai�kiai girdėjau. O rakt� i�eidama numetė ant suolo. Bet kas galėjo paimti! Vir�uj turbūt visi pasieniai pririkiuoti tu��ių butelių. Bet kad nė �nip�t apie tai prie svetimų ausų! Supratot? � prigrasino Olinė.

Bet tuomet tvirtas jos kūnas sulinko. Virto į rag� su�alusiu u�valkalu ant virvės �iemos vėjyje. Netikėtai pūstelėjo pietvakaris. Įtemptas u�valkalas ply�o. Olinė susmuko ant durpių dė�ės ir u�sidengė veid� ne pirmo �varumo drobine prijuoste.

� Varg�as �mogus! Varg�as �mogus! � u�sikniaubus dejavo. � Kas dabar bus? Kas dabar bus?

Jos nelabai suprato, ar jai gaila ruso, ar Dinos. O klausti nedrįso.

Vakare Dina nulipo i� mansardos. Por� kartų perėjo per kambarius. Stab�iojo prie įvairių daiktų, juos liesdama.

Tada atėjo į virtuv� ir pati pasiėmė valgyti. Kramtė stovėdama prie virtuvinės spintelės. Atsigėrė vandens i� kau�o, kurį rado kibire ant priestato suolo. Vis� laik� atrodė taip, tarsi bandytų i�spr�sti neįveikiam� u�davinį. Tarp antakių ir prie burnos buvo įsirė�usios gilios rauk�lės. Bet plaukai tvarkingai su�ukuoti ir susukti į kuod� pakau�yje. Akys tokios, lyg į jas ka�kas valandų valandas būtų pūt�s smėlį. Kai su kuo nors reikėdavo persimesti �vilgsniais, ji atrodydavo kiek nustebusi ir sutrikusi. Tarsi neatpa�intų �monių ar būtų suvokusi, jog atsidūrė ne ten, kur norėjo.

Ta�iau visi lengviau atsikvėpė, nes ji vaik��iojo po namus ir u�kalbinta atsakydavo.

Andersas buvo Stranstede, kai tai atsitiko. Vakare grį��s namo, rado salėje pa�arvot� vyri�kį.

Turbūt jis ka�kiek gedėjo. Bet patikėti tuo, kas įvyko, buvo sunku. Kai pagaliau rusas buvo i�ne�tas i� namų ir palaidotas, tarsi tapo draugu.

Ar kad buvo mir�s?

Andersas visada turėdavo daug reikalų. Dabar jų dar padaugėjo. Sandėliuose. Prie jektos �Motu�ė Karena�. Ir kitur.

Kai valgydavo namie, Dina ir jis sėdėdavo vienas prie�ais kit�. Jis buvo tolimas giminaitis, kai reikia, paduodantis lėk�t� ar druskin�. Andersas �inojo savo viet�.

Bet jis stengėsi, kad to nebūtų matyti. Tik kaupė. Kaip plon� dulkių sluoksnį ant veido. Jų negalėdavai nuplauti per �e�tadienio maudynes skalbykloje. Jos nuolat gra�iai gulė ant daugiame�ių tos pa�ios rū�ies dulkių nuogulų. �inot savo viet�!

Andersui rodės, jog sėdi prie vieno stalo su vaiduokliais. Vis tiek sėdėjo. Krovėsi į lėk�t� valgių. Kramtė. Leidosi aptarnaujamas. Tardavo savo įprastas frazes. Ir kai kada sulaukdavo stebėtinai įprastų atsakymų. Kartais imdavo kar��iuotis, jei kambaryje likdavo vienas su Dina ir turėdavo laukti sriubos ar deserto, neturėdamas kur dėti rankų. Tuomet nei i� �io, nei i� to imdavo pasakoti naujienas i� u�eigėlės krautuvėje arba Stranstedo. Da�niausiai ji �iūrėdavo į jį su abejingu draugi�kumu. Ta�iau kasdien dingsėjo mintis: ji nemato tav�s.

I� prad�ių kaip pelytė tarp jų sėdėdavo berniukas, nes Dina liepdavo jį pa�aukti. Vėliau jis grį�o i�imtininkų trobon prie baltai nu�veisto Stinės stalo. Staltiesė prast� dien� nebūdavo tiesiama. U�tat galėdavai ir kvėpuoti, ir valgyti.

Benjaminas jau kuris laikas miegojo i�imtininkų troboje pas Stin� ir Tom�. Trylikt� dien� po laidotuvių, tre�i� valand� nakties, �emas įsakmus ruso balsas pa�aukė jį į lov� su baldakimu. Vienais naktiniais, apsiginklav�s motu�ės Karenos didinamuoju stiklu, kurį buvo pasikabin�s ant kaklo, jis i�sirangė i� lovos i�imtininkų troboje ir i�sverdėjo laukan.

�olės kuok�tai ir apledij� akmenukai kaip �vilgan�ios stiklo �ukės �eidė padus. Jį mu�ė kar�tis, nors naktis buvo tokia �alta, jog i� burnos ėjo garas.

Did�iajame name �vietė tik du salės langai. Blausus gelsvas spingsėjimas, kuris jam sakė, jog Dina degina va�kines �vakes. Jis ir anks�iau stovėdavo kieme �iūrėdamas į Dinos langus. Netgi bandydavo nueiti pas j� į vir�ų. Bet tai buvo seniai. Dabar jis didelis. Dideli berniukai nebėga į lov� pas mam�.

Buvo tamsu. Ta�iau jis į�iūrėjo trobesius. Sulinį vidury kiemo. Prie �emės linkstan�ius med�ius, kurių lapais, apsunkusiais nuo su�alusios rasos, �aidė vėjas. Trapus garsas įsismelkė į s�mon�. Kai kurie med�iai stovėjo pusplikiai, stiebdamiesi į dangų lyg apipe�iotos baidyklės.

Jis ne�inojo, i� kur sklinda �viesa. Ji krito ant sutryptos �olės prie jo kojų. Judėjo. Kai jis �engė pirmyn, ji slinko kartu. Kai suko �onan, taip pat buvo �alia. Po�emių dvasios rodė jam keli�.

Ruso balsas buvo arti ir toli. Ka�ko reikalavo, bet jis nenorėjo paklusti. Tad eidamas stengėsi galvoti apie k� nors gera.

Pjaustiniai vir� laukujų durų įgijo akis, nasrus ir drakono dantis. Įprastos mintys, virtusios akmenimis, sukosi kartu su ruso balsu. Jis įėjo į vidų. Namas � tarsi mira�as ar �arvas. Buvo nusprend�s �iame name nebenakvoti. Nenorėjo prisiminti, kodėl.

Bet �i�nakt tai negaliojo. Jis sugniau�ė gele�in� durų ranken�. �altis j� pavertė dalgio a�menimis.

Netrukus jis atsidūrė viduj. Ruso balsas aprimo. Tarsi �inodamas, kad gaus tai, ko norėjo. Kvepėjo kitaip nei i�imtininkų troboje. Nebe toks stiprus Stinės prieskonių kvapas. �iame name kvapai var�ėsi dėl vietos, grūdosi vienas per kit�. Kai kurie buvo senos, pamir�tos mintys. Kiti atpa�įstami. Pelenų kibiras, cigaras, knygos ir ro�ių vanduo. Visi kvapai susitiko koridoriuose. Slėpėsi avikailių skrandose ir �aliuose, kurie kabojo po laiptais. Sienos kvepėjo �monėmis, gyvenusiais �ia per �imt� metų. Jis pa�inojo juos i� pasakojimų.

Viskas, k� jis lietė, girg�dėjo. Pratisi garsai, pastojantys jam keli�. Juodi ovaliniai rėmeliai laiptinėje turėjo ma�iausiai po dvi akis, spoksan�ias į jį. Visos �iūrėjo į jį. Jis nebenorėjo �inoti, kas jie tokie, nors ir prisiminė jų vardus. Akys virto �altvykslėmis, kurios piktai �ybsėjo patamsy. Jis nedrįso nuleisti akių. Tuomet jie padegtų jį, paverstų susvilusia naktine peteli�ke ant �emiausio laiptelio.

Suspaustomis lūpomis jis kalbėjo motu�ės Karenos mald�, palengva kopdamas po vien� laiptelį.

� Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie �ventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleid�iame savo kaltininkams...

Durys į sal� tik vos girg�telėjo. Prie lovos auk�toje �vakidėje degan�ios �vakės pa�ėlusiai suplazdėjo skersvėjy. Ruso balsas sklido i� lovos! �ia, viduje, tapo griausmu ir Aprei�kimo �vėries liepsna. Jis pamatė, kad ir ji girdi. Ji pasikėlė nuo pagalvių. Juoda banga baltoje jūroje.

Ji kelet� kartų prasi�iojo ir u�si�iaupė. Jis priėjo ar�iau ir pa�iūrėjo pro motu�ės Karenos didinam�jį stikl�. Jos �nervės buvo baltos su melsvu atspalviu, o akių baltymai paraud�. Ji priminė skurd�ių spalvų va�kin� lėl�. Akimirk� jam net patiko. Tada jis ėmė drebėti.

� A� atėjau... nes rusas taip baisiai mane �aukė, � su�nab�dėjo jis ir netvirtais �ingsniais �engė tarp kėdės ir lovos.

Ji įsmeigė į jį �viesias pla�iai atmerktas akis, bet jis suprato, kad jo nei�varys lauk.

Vir�utinė paklodė su�narėjo tarsi apvyt� drebulės lapai, kai ji atvertė apklot� norėdama jį priimti. Vos tik jis pajuto jos kūno �ilum�, rusas nutilo. Paklodė mink�tai prigludo prie odos, ir stojo ramybė.

� Jis negeras, � po kiek laiko pasakė.

� Cit, � sumurmėjo ji, įsikniaubusi jam į plaukus. � Cit, cit...

� Kodėl jis �aukia mane naktimis? � neatly�o jis.

� Ne�inau.

� Jis mane �adina ir baugina.

� Matyt, taip reikia.

� Kodėl, Dina? Kodėl taip atsitiko?

� Taip turėjo būti.

� Bet Dina... kodėl? � kūk�iojo jis.

� Niekas to ne�ino.

� K� mes su juo darysim?

� Nieko, Benjaminai. Nieko.

� Bet jeigu jis ir kitus �aukia naktimis? Jeigu jis visk� papasakos?

� Jis neturi ko pasakoti, � tarė ji ir tvirtai susupo jį į antklod�. � Jis ilsisi ramybėje.

� I� kur �inai?

� �inau, ir tiek.

Jis nebepajėgė prie�intis. Jautė, kaip apgaubia jos �iluma ir kvapai. Jis buvo it vi��iukas po kanapėtos vi�tos sparnu. Atsidūrė viename i� Olinės �od�ių. Tame, kuris vadinasi �palaima�. Nenorėjo galvoti, kodėl nejau�ia didelio d�iaugsmo. Nenorėjo kankintis, jog neatsimena, kada paskutinį kart� buvo taip arti Dinos ar i�vis yra buv�s. Rodės, jog dabar apie tai galvoti smulkmeni�ka.

Jis u�migo įbed�s nosį į Dinos pa�astį, o kelius įspraud�s jai tarp �launų. Rankos nar�ė po jos mar�kinius, kol susirado tarpeklį tarp krūtų. Jos �iluma buvo tarsi medus ir glamonės po spiginan�io �al�io. Kad tik naktis truktų am�inai!

Naktis niekada nebūna am�ina. Kibiais pir�tais ji siekia ryto ir ruo�ia dien�, lyg �ioji būtų paskutinė.

Stinė ie�kojo Benjamino lauke ir po namus. Ie�koti buvo i�siųsta Hana, pama�u prisidėjo ir kiti. Kad jis galėtų būti salėje pas Din�, niekam neatėjo į galv�. Tai buvo vieta, kur niekas neie�ko dingusių daiktų.

Ta�iau �ūksniai pasiekė sal�. Atsibudim� pavertė gėda. Jis i�sirito i� lovos ir norėjo bėgti į apa�i�. Tada ji i�tiesė rank� ir jį sulaikė.

� Ne, Benjaminai.

I� prad�ių jis atkakliai �iūrėjo į j�. Paskui nudelbė akis. Jos mar�kiniai ant krūtinės prasisegė. Niekada tokios nebuvo mat�s. Svetimos moters i�pampusiomis mėlynomis gyslomis ir rauk�lėmis prie burnos.

Jis pravirko.

Dina stumtelėjo jį lovon. �velniai. Nevikriai. Kaip patelė, pastebėjusi, kad jauniklis tuoj tuoj i�kris i� guolio. Paskui atsistojo, apsisiautė chalat� ir i�ėjo į koridorių. Jis girdėjo, kaip ji ka�k� pa�aukė. Apa�ioje skardėjo sunerim�s Olinės balsas.

� Benjaminas �ia, pas mane! � �ūktelėjo ji nuo laiptų.

�iltas aidas jam persmelkė galv� ir kūn�: �Benjaminas �ia,

pas mane... Benjaminas �ia. pas mane...� Jis verkė, nes ne�inojo, kaip tai prat�sti. Ir dėl to, kad labai gėdijosi.

Ji vėl grį�o vidun ir pastovėjo prie lovos. Tada padavė jam nosin� ir pakedeno plaukus. Jis nedrįso pa�velgti jai į akis. Ant rankos pajuto jos pir�tus. Ji spustelėjo. Jis taip pat.

� A� atėjau, nes jis labai garsiai �aukė, � paai�kino jis.

� Taip, � tarė ji.

� A� naktimis baldausi ne todėl, kad bijo�iau. Bet jis kėlė baisų triuk�m�, � atkakliai kalbėjo jis.

Jos �vilgsnis. Kodėl ji taip pa�iūrėjo?

� A� nebelendu pas niek� į lov�! � pasakė visai nusimin�s.

Ji neatsakė. Tik stovėjo.

� Kalbėk su manimi, Dina! ��ėlo jis, suleisdamas nagus jai į deln�.

� Tu labai triuk�mauji, � pagaliau tarė ji.

� Bet ne taip, kaip rusas!

� Kas Benjaminui sakė, kad gėda bijoti savo sapnų?

� Niekas, � sutrik�s tarė jis.

� Tai kodėl taip nir�ti?

Jis sėdėjo tarp pagalvių, nunarin�s galv�.

� Nebijo tik neprotingi �monės! � parei�kė ji ir i�sivadavo i� jo rankos. Tada pasistatė �irm� prie�ais praustuv� ir ėmė tvarkytis.

Kambaryje pasklido muilo aromatas, o jį �iurpino mintis, kad ji prausiasi �altu vandeniu. Judėjo tik jo akių obuoliai, o Dinos ranka vien� po kito graibstė drabu�ius, kuriuos buvo pasidėjusi ant kėdės �alia �irmos. Ji i�ėjo i� u� pertvaros į palaidinuk� segdamasi Jertrūdos sag�. Susikaupusiu nuleistu �vilgsniu ir tvirtais pir�tais.

Nesunku suprasti, jog atminty i�liks kaip tik tai: Dina, stovinti prie�ais �irm� su Ledos ir gulbės atvaizdu, segdamasi tarp krūtų sag�.

� Kodėl tu sakai, kad nebijo tik neprotingi? Ar tu bijai?

Prie� atsakydama ji pasisukiojo prie�ais ovalų veidrodį, �iūrėdama, ar gerai guli sijonas.

� Taip.

� Kada?

� Visuomet.

� Ko?

� Visko, ko nėra. Ko a� nedarau.

� Kas tai?

� Kad turiu i�va�iuoti... pas mokytoj�, kuris i�mokytų mane grie�ti violon�ele.

Ji sustojo vidury kambario. Tarsi stebėdamasi tuo, k� pati pasakė.

Jis krūptelėjo, visas įsitempė, lyg ji būtų u�simojusi kirsti.

� Nes�mones kalbi! Tu gi moki grie�ti violon�ele, � i�bėrė jis.

� Ne, � tarė ji ir priėjo prie lovos. Supurtė jį ir pasakė: � Kelkis, miegaliau!

Jis pajuto i�tryk�tant a�aras. Buvo gėda.

� Na, na, � paragino Dina. � Turbūt nepra�ai būtų kelnės ir mar�kiniai. Kaip manai?

Jis linktelėjo ir pagalvojo, kokia gėda, kad jo kelnės ne tame pa�iame name, kur jis miega. Todėl negalėjo neverkti.

Ji i�nyko i� kambario. Kai grį�o su drabu�iais, jis buvo apsisprend�s.

� Ar galiu likti miegoti ir kit� naktį? � paklausė u�sikirsdamas.

Ji padavė jam drabu�ius ir atsuko nugar�.

� Ne, bet gali miegoti kambarėlyje pietų pusėje.

� A� noriu miegoti �ia!

� Ne, tau reikia atskiro kambario.

� Kodėl?

� Tau vienuolika metų.

� Man nusispjaut!

� O man � ne.

� A� galiu miegoti drabu�inėje. � Jis mostelėjo galva did�iosios drabu�inės pusėn, kur tebestovėjo Jakobo �ezlongas.

� Ne.

� Ar todėl, kad, sako, Jakobas ten turėdav�s miegoti, kai tu ant jo u�pykdavai?

� Kas taip sako?

Pamat�s jos akis, greitai sumojo:

� Nepamenu!

� Tai ir nepliurpk, jei ne�inai, kur girdėjai.

� Gerai. Bet Jakobas mir�s, jam nebereikia vietos.

Pasidarė labai tylu. Kodėl tokia mirtina tyla?

� Kart� sakei, kad i�imtininkų troboj nėra numirėlių. Nors Nylsas ten pasikorė, � susakė jis dusdamas.

� Taip.

� Vadinasi, ir Jakobo nėra drabu�inėje!

� Ne, bet mirusiesiems taip pat reikia vietos.

� O rusas? Jis guli �ia? � su�nab�dėjo jis ir �vystelėjo savo kaulėtas kojas i� lovos.

Neatsakydama ji ėmė tvarkyti patal�.

� A� neu�imsiu labai daug vietos, � maldavo jis.

Ji patap�nojo jam per petį ir tarė:

� Tu u�imi kur kas daugiau vietos, nei įsivaizduoji. Gali miegoti kambarėlyje pietų pusėje. Kai neims miegas, galėsi ateiti ir pa�adinti mane, tada sulo�im �achmatų partij�.

� A� nemoku �aisti �achmatais, � burbtelėjo jis.

� Turi ger� galv�, a� tave i�mokysiu, � pasakė ji nepaprastai �velniai, ir jis suprato, kad pokalbis baigtas.

� Tuomet tu nei�va�iuosi! � i�py�kino taip greit, jog �od�iai lipte sulipo.

� Ar a� sakiau?

� Sakei bijanti, kad tau reikia.

� Na...

� Nei�va�iuosi! Tu taip labai nebijai? Ar ne?

Ji stovėjo pasilenkusi prie lovos, rankose laikydama pagalv�. Tada lėtai atsigr�ė.

� Negalvok apie tai, Benjaminai. Pa�adu, kad įspėsiu, kai imsiu labai bijoti.

Tikriausiai jis nesuprato, kad berniukai su mamom �itaip nekalba. Bet, matyt, nujautė. Nes grį��s į Stinės ir Tomo lempos �vies� i�imtininkų troboje, nieko nepasakojo.

Stinė nė �od�iu neu�siminė apie jo dingim�. Bet Tomas nesusilaikė.

� Rodos, �i�nakt parbėgai pas mamyt�!

Berniukas nusvarino galv� ir įbedė akis į lėk�t� su ko�e.

Hana �vilg�iojo tai į vien�, tai į kit�, nujausdama nesantaik�.

� A� i�sikraustau į did�i�j� trob�, � narsindamasis pasakė Benjaminas.

� Toji laimė netruks ilgai, ji nenorės...

Tomas nutilo. Bet jau buvo pakankamai pasak�s.

� Ne Tomo sumautas reikalas! � su�nab�dėjo Benjaminas ir tė�kė �auk�t� į lėk�t�, i�ta�kydamas ko��. Veidas persikreipė. Tada puolė į savo kamarait�. I� ten pasigirdo bildėjimas.

Nesumodamas, kaip elgtis, Tomas nuėjo į kambarėlį ir griebė berniukui u� ausies, kad sudrausmintų.

� Paleisk!

� Ne�inai, kaip elgtis prie stalo? � i�ko�ė Tomas ir papurtė vaik�.

� Tai Tomas nemoka elgtis prie stalo! Ki�asi ne į savo reikalus.

� Matyt, mano reikalas, kai prie visų taip į�ūliai ir bjauriai elgiesi. Tave reikia auklėti, kaip ir kitus vaikus.

� Tu man ne tėvas!

Tomas paleido berniuk�. Ranka pakibo ore.

Kai durys u�sivėrė, lik�s vienas kambaryje, Benjaminas dar ilgai stovėjo mirksėdamas. Nesuprato, kodėl nesiseka pabaigti vienos minties. Neda�ytose panelio lentose baisiai daug �akų. Jis skai�iavo jas nuo kampo lovos kojūgalyje iki kito kampo kiek įmanoma tiesesne linija. Sukdamasis visu kūnu. Ir kojomis. Svarbu, kad neatsiliktų kojos.

Pasaulis u� lango buvo �lyk��ios mėlynai juodos spalvos.

Apie tragi�k� ruso �ūtį lensmanas ruo�ėsi prane�ti vald�iai. Kai Benjaminas visiems papasakojo, kas atsitiko, nebebuvo reikalo ko nors varginti. Ta�iau jis norėjo pasitarti su Dina, kur i�siųst ruso daiktus. Lensmanas nebuvo toks paikas, kad nesuprastų, jog istorij� galima papildyti. Vis dėlto nutarė, kad jeigu tai pasiektų �monių ausis, kiltų daug triuk�mo.

Tas nelaimingas atsitikimas med�ioklėje galėjo būti ir savi�udybė. Bet kadangi �ia negyveno ruso artimųjų, kurie reikalautų visk� i�siai�kinti, lensmanas nusprendė, jog �iuo atveju versijos tegu ir lieka versijomis. Net jeigu tai turi k� nors bendra su �nipinėjimu ir did�i�ja politika, bandymas pasirausti giliau sukeltų tik nesantaik� ir s�my�į. Jei yra koks nors ry�ys su jo dukra Dina, tai niekam neturėtų rūpėti. O jei ponas Levas palū�o dėl nesėkmingų pir�lybų, turint galvoje, k� jam teko i�kentėti, kai buvo i�ai�kintas ir įkalintas, graudu savaime ir nėra reikalo kelti to vie�umon.

Lensmanas Holmas apgailestavo dėl tokios baigties. Vyri�kis jam patiko. I� tiesų jis puoselėjo nedr�si� viltį, jog rusas pajėgs sutramdyti Din�, nors pats grei�iausiai ir neturėjo kuo padidinti turto. Lensmanas buvo net pasireng�s u�mir�ti, kad rusas sėdėjo kalėjime. Dabar, �iaip ar taip, vėlu apie tai galvoti.

Lensmanas turėjo laiko visk� apsvarstyti ir buvo neįprastai ramus, kai pasibeldė į sal�, norėdamas pakalbėti su Dina.

Ji sutiko jį ne kaip atvykusį pasisve�iuoti tėv�, bet kaip lensman�. Nebuvo nei lip�ni, nei prie�i�ka.

Lensmanas leidosi į ilg� į�angin� kalb� ir nebe�inojo, kaip j� u�baigti. Galiausiai turėjo įsiki�ti Dina, kad abiem palengvėtų.

� Nek� jis teturėjo. Kelias drapanas ir por� knygų. Tiesa, dar sidabrinį peilį. Kiek man �inoma, palikuonių neturi. Tad ka�i ar verta visa tai siųsti į Rusij�?

� Tvarka yra tvarka, � pasakė lensmanas.

Dina gū�telėjo.

Salėje jis niekada gerai nesijautė. Jam nepatiko, kad pokalbiai ir derybos vykdavo miegamajame, nors kambarys buvo nepriekai�tingas. Lovas su baldakimais ir muzikos instrumentus mai�yti su rimtais pokalbiais ir svarbiais reikalais � blogas įprotis. Toks įspūdis jam liko nuo to karto, kai atėj�s į sal� bandė j� i�varyti į Jakobo laidotuves. Dėl �io poelgio jis, beje, apgailestavo. Norėjo jai tai pasakyti. Ta�iau neįstengė. Atsikrenk�t�s tarė:

� Kas i� tiesų dėl to kaltas? Kaip i��ovė �autuvas?

Ji kilstelėjo galv�. Lyg įsiklausydama į ka�kokį gars� lauke. Ma�um� nustebusi tarė:

� Ar nori, kad pasaky�iau, jog jį nu�oviau?

Jis �iurptelėjo.

� Nejuokauk �itaip. A� tik noriu, kad popieriuose būtų para�yta, kas įvyko. Ar manai, kad jis ty�ia tai padarė?

� Ne. Matyt, tiesiog ne�inojo, kaip �autuvas veikia...

� Gal matei, ar �autuv� ant peties ne�ėsi? O gal griuvo ant jo?

� Ne, nema�iau.

Jis m�sliai linktelėjo.

� Ir Benjaminas nematė?

� Sprend�iant i� jo �od�ių, ne. Bet tu gi �inai... vaikai mato tai, k� nori matyti.

� Tu nesi tikra? Judu apie tai nekalbėjot?

Ji pa�iūrėjo į jį, bet neatsakė.

� K� gi, � tarė jis. � Teks pasi�nekėti su vaiki��ių. Ar galim jį dabar pasi�aukti?

� Ne! Neteisinga jį dėl to varginti.

� Būtina.

� Ar manai, kad Benjaminas jį nu�ovė?

� Ne, dėl Dievo meilės! � su�vok�tė lensmanas i� pa�ių plau�ių. Jį apgaubusi tyla buvo nepakeliama, reikėjo j� kaip nors nutraukti.

Benjamin� Grenelv� i�kilmingai atvedė pas senelį, lensman�, paai�kinti, kaip atsitiko, kad pono Levo galvoje atsirado skylė. I� tiesų jis tai suprato i�kart, vos pamat�s į prieplauk� įslenkant mėlyn� dengt� laivelį.

Dina atsipra�ė ir i�ėjo. Nenorinti matyti, kaip vaikas kankinamas, su�nyp�tė ji, kai Benjaminas į�engė pro duris.

Padėtis pasidarė tokia nepaken�iama, jog lensmanas nebe�inojo, ko griebtis. Buvo liepta pa�aukti Anders�, kad �is paglobotų vaik�.

Kai praėjo tiek laiko, kiek trunka pa�aboti arklį, jie i�girdo j� i�jojant per kiem�. Kanopų bilsmas nuslopo, vos tik ji pasileido laukais. Pasikeitus kanopų dundesiui, Benjaminas tiksliai �inodavo, kur ji yra. Aidas nuo kalnų irgi ka�kuo ypatingas. Kalnai kvietė j�.

Apie tai jis ir m�stė. Tai buvo ry�ki mintis.

Andersas norėjo pasisodinti berniuk� ant kelių, kai pamatė, koks jis i�sigand�s. Bet pamanė, kad ir be to jam teks i�k�sti pakankamai pa�eminimų. Todėl tik u�dėjo rank� ant peties ir garsiai, ai�kiai kartojo visk�, k� jis �nab�dėjo.

� I�girdau siaubing� trenksm�, � prabilo Benjaminas, o i� visų jo ertmių sunkėsi ir varvėjo. Negalėjo nusi�luostyti nei kaip nors sau padėti, nes rankos ir kojos apmirė po stalu.

� Taip, � tarstelėjo lensmanas, ai�kiai sutrik�s. � Kur tu tuomet buvai?

� Ne�inau. A� tik pribėgau. Ir tada...

� Ir tada?

� Tada... tada pama�iau jį ten gulint. Aplinkui buvo raudona.

Jis u�sikniaubė ant stalo ir pasidėjo galv� ant rankų. Medis kvepėjo va�ku. Jis pamanė, kad medis kvepia va�ku. Tai buvo paprasta mintis.

� Ar judu su mama buvot kartu?

� Ne, � atsiliepė stalo lentos.

� Kur buvo ji, kai tai įvyko?

� A� gerai ne�inau... Turbūt stovėjo brūzgyne...

� O tu?

� A� atbėgau...

� Kodėl atbėgai?

� Trenksmas! Argi neai�ku...

� Pasikelk nuo stalo, tada suprasiu, k� kalbi, vaikeli! Ar nieko nebuvo �alia?

� Ne...

Jis i� lėto pakėlė galv�. Rankas pasidėjo ant stalo. Viskas sustojo. Matė save plūduriuojantį didelėse rimtose lensmano akyse. Bet nesvarbu. Jis pagaliau surado, kaip visk� paai�kinti.

� Ne. Nieko nebuvo �alia. Visi buvo kas sau. A� rinkau uogas ir valgiau, � triumfuodamas parei�kė jis.

Kai niekas neprakalbo, jis įtemptai perm�stė �od�ius ir pakartojo. Skambėjo labai įtikinamai.

Lensmanas atsidūsėjo. Jo pareiga atlikta. Jis labai kruop��iai u�pildė popierius. Para�ė, kad Levas �ukovskis, Rusijos imperijos pilietis, keliaudamas po �iaurės Norvegij�, �uvo nuo savo rankos, nety�iomis nusi�audamas lensmano Larso Holmo apylinkėje. Vyri�kis med�iojo, ir �ūvio metu liudytojų nebuvo. �ūvį girdėj� Dina Grenelv ir jos ma�ametis sūnus Benjaminas tuoj pat atbėgo įvykio vieton. Ta�iau gyvybės nebebuvo įmanoma i�gelbėti.

Lensmanas perskaitė, k� para��s. Kai skaitė �gyvybės nebebuvo įmanoma i�gelbėti�, balsas prislopo.

Andersas vos vos linktelėjo. Viskas pasibaigė.

Tik tada berniukas pajuto, kad prisi�lapino į kelnes.

Jis paskutinis i�ėjo pro duris ir nepastebimai įsmuko į savo kambarėlį persirengti sausais drabu�iais.

Popiet, kai lensmanas i�plaukė, Anderso neapleido jausmas, jog padarė didel� nuodėm�. Jis nei�manė, kuo atsilygint Benjaminui. Vienintelė į galv� �ovusi mintis � pasiimti jį �vejot į ky�ulį ir duoti tiek rudojo cukraus ir uostomojo tabako, kiek tam �irdis geid�ia.

Berniukas tol kramtė saldėsius ir �niauk�tė tabak�, kol jį ėmė t�syti. O kai i�sivėmė, vėl atrodė �valus.

Ta�iau Andersas dar kelias dienas nenuleido nuo Benjamino akių, norėdamas i�siai�kinti, kaip anas jau�iasi. Kartais jam dilgtelėdavo mintis, jog motinos pareiga rūpintis savo vaiku. Ta�iau jis j� puikiai suprato. Por� kartų jau �iojosi jai tai sakyti. Bet ne�inojo, kaip reikės elgtis.

Taip viskas ir pasiliko.

Dinos ruso nebebuvo. O Andersas, nors ir keista, jautėsi labai nusikalt�s. Rusui jis simpatizavo. �avėjosi juo. Pavydėjo jam. Tas vyras visur buvo toks apsukrus. Kalė gele�į, kol kar�ta. Ne�iopsojo ir nelaukė tinkamos progos. Jis veikė. Ir laimėjo Din�. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį Andersas galėjo priki�ti tam �mogui. Vis dėlto tro�ko, kad rusas būtų negim�s.

O dabar jo nebėr.

Persine��s pūkin� antklod�, kriaukleles, motu�ės Karenos didinam�jį stikl� ir ra�ymo reikmenis į did�i�j� trob�, Benjaminas pirmiausia i��niuk�tinėjo vis� nam�. Reikėjo prisijaukinti neįprastus kvapus, kad vėl pasijustų namie. Tai truko kelet� dienų. Jis i�tisas valandas praleisdavo motu�ės Karenos kambaryje. Ap�iūrinėjo Jakobo portret� su �elmi�kais ūsais dailiame veide. Atrodė, lyg Jakobas nuolat paslap�iom juoktųsi.

Jis ap�iūrinėjo save ovaliame veidrodyje vir� komodos, norėdamas surasti,, k� paveldėjo i� Jakobo. Bet greitai liovėsi ir nusprendė eiti med�ioklėn, vos tik ims kaltis barzda.

Olinė netvėrė d�iaugsmu.

� Ponaitis parsikraustė namo, � skelbdavo visiems, kas tik turėjo kantrybės klausytis. � Jis ne kokio trobelninko vaikas, o vienintelis sūnus Reinsnese!

Stinė nieko nesakė. Bet kasdien atne�davo kokį niekutį, kurį buvo pamir��s Benjaminas, arba duodavo jam kokį darbelį ar u�duotį. Tai be galo erzino Olin�.

� Benjaminas � ne samdinys, � su�nyp�tė ji, kai vien� dien� Stinė atėjo pra�yti, kad jis padėtų sutvarkyt rūsį.

� �inoma, ne, � atsakė Stinė. � Bet stiprus ir greitas. O Hana tokia glebna ir lėtadarbė.

Olinė pasi�ovė neleisti, kad būtų menkinamas Benjamino statusas, ir prapliupo bartis. Eidama pro praviras virtuvės duris, Dina nugirdo, kaip Olinė pasakė:

� Gali keliauti namo ir pratinti savo mergiot� prie darbo, nevargindama Benjamino! Jis ir taip ilgai buvo piemens vietoj.

Kai įėjo Dina, Olinė u�si�iaupė ir nusisuko į stal�, ant kurio �lėgė �uvį. Did�iulis medinis �lėgtuvas god�iai plek�nojo �uvies far��. Naujoji ketinė krosnis buvo gerai i�kūrenta, o pirmieji maltiniai jau �ir�kėjo keptuvėje. �uvies kotletų kvapas ir vos juntamas muskato dvelksmas apgobė visus kampus.

� Lig �iol Benjaminui nieko bloga nenutiko, kad nudirbdavo vien� kit� darbelį, � pasakė Dina.

Olinė grėsmingai tylėjo.

� Benjaminas naktimis prastai miega. Sapnuoja ko�marus. Kadangi man pa�iai nemiga, nieko baisaus, kad ateis pas mane naktį. Todėl jis persikraustė į kambarėlį pietų pusėje. Ta�iau tai nerei�kia, kad jis negali padaryti ko nors naudinga.

� Atėjau ne tam, kad vaidus kel�iau, � pasakė Stinė.

� Tu niekada nekeli vaidų, � tarė Dina. � O Olinė ir taip turi pakankamai darbo, tad Benjaminu gali ir nesirūpinti!

� Bet kur tai matyta! � su�uko Olinė. � Kur tai matyta! Kad pono sūnus augtų nuosavo dvaro i�imtininkų troboje ir dirbtų darbus, kurių visi kiti kratosi!

Sujaudinta savo pa�ios narsumo, ji suspaudė lūpas, norėdama atrodyti i�ties ori.

� Pasaulyje ir taip netrūksta ponų, � trumpai pasakė Dina. � Benjaminas �ino, kas jis toks. Nebūtina vaik��ioti rankas j ki�enes susiki�us.

Olinė nurijo atsakym� ir prisiekė sau niekada nebepra�ioti burnos.

Ji i�tvėrė iki pat vakaro.

Pirmiau jis manė, jog gali tiesiog mėgautis Olinės dalijamais gard�iais k�sneliais, geromis Stinės rankomis ir akimis, beatodairi�ku Dinos artumu, kurį reikėjo u�sitarnauti. Ta�iau viskas buvo ne taip paprasta. Pasirodo, jog palaikyti gerus santykius su dvaro moterimis ne lengviau, kaip balansuoti ant arpo vielos tarp tvarto sienos ir �alinės. Jis da�nokai nupuldavo, įsitaisydavo mėlynių ir susi�eisdavo.

Kartais pavargdavo. Arba rusas pratrūkdavo �aukti ir kriokti net dien�. Tuomet jis eidavo į sandėlius pas Anders�. Tas nieko neklausinėdavo ir u� kitus neplanuodavo. Galėdavai jį klausti bet ko ir gauti dalyki�k� atsakym�. Jis nebuvo kieno nors giminaitis, k� nors ved�s, kieno nors tėvas ar probsto draugas. Turėjo nuolatin� viet� prie Dinos stalo, rūpinosi jos laivais ir Bergeno prekyba. Viskas. Niekas negalėjo Andersui u�drausti i�vykti ar pasilikti, kai jis to nori. Niekas neliepdavo Andersui tvarkyti rūsio. Gal todėl jis nuolat �ypsodavosi.

Vien� dien� Benjaminas paklausė Anders�, kaip jis atsidūrė Reinsnese. Andersas, įsikand�s pypk� ir keistai atsiki�usi� apatin� lūp� u�riet�s �ypsenai, atsakė:

� Kaltas sudu��s laivas, vaikeli! Tai daug k� lemia �monėms. Gyvenim� arba mirtį. Nuskendus laivams, �monės neretai atsiduria naujoje vietoje... Tikra teisybė. A� atsiradau �ia, Reinsnese.

� Ar seniai nuskendo tavo laivas?

� Tuo laivu plaukiau ne a�, o mano nelaimingi velioniai tėvai. Tuomet buvau dar pyplys.

Po to jis pasakojo toliau, nupie�damas pirm�j� Jakobo �mon�, Ingeborg�, kuri paėmė savo globon ir brolį Nyls�, ir jį. Benjaminui ji tapo tokia gyva, jog eidamas pro jos atvaizd� koridoriuje ėmė sveikintis.

Olinė daugyb� kartų buvo jam nuodugniai i�dės�iusi Reinsnese gyvenusių �monių giminyst�. Tik ji visk� vaizduodavo kitokiomis spalvomis nei Andersas. Jos nesuskai�iuojamos istorijos ir painios detalės būdavo ganėtinai įdomios paklausyti. Ta�iau niekada nesibaigdavo. O Andersas pasakojo taip, jog i�kart matei, kas svarbu, o kas ne taip. Bet kai Benjaminas turėdavo laiko sulyginti Anderso ir Olinės pasakojimus, jie tarsi susiliedavo į vien�.

Jakobo jis nebelaikė nelaimingu prie� laik� mirusiu �mogumi, kaip to norėjo Olinė. Jakobas buvo �aunus jūreivis, kuris, i�lip�s į krant�, ėmė vien� �mon� po kitos. O kai pavargo, nukrito nuo skard�io. Bet Jakobui Andersas visada jautė pagarb�, o Olinė � meil�.

Gera būdavo pagalvoti: �Jakobas � mano tėvas�.

� Jei turė�iau tėv�, tikriausiai galė�iau plaukti į Lofoten�? �vien� dien� pasakė jis, kai su Andersu sėdėjo Andreaso prieplaukos sandėlyje ir didelio �ibinto �viesoje lopė tinkl�.

� Na, na... ne tai svarbiausia... tu ir taip galėsi plaukti į Lofoten�, vos tik pienas nuo lūpų nud�ius. Yra tėvas ar nėra. Viskas pareina nuo to, ko pats esi vertas, � atsakė Andersas, sukdamas akis į �on�.

� O kam reikalingi tėvai? Tai yra kam reikia tėvų tiems, kurie juos turi?

� Bala �ino. Visaip gali būti... � gerai pasvarst�s atsakė Andersas. Tuomet jis prisikim�o pypk� ir prakalbo apie savo tėv�. � Jis mokėdavo taip smarkiai pasukt kar�tutėl� ko�ės prikrėst� lėk�t�, jog nei�tik�davo nė krislelis sviesto! Gerai atsimenu!

� Betgi neįmanoma.

� Tik ne mano tėvui, � atsakė Andersas. � Jis nebijodavo nudegt pir�tų. Taip, taip... paskui nuskendo...

� O Hanos tėvas pasikorė.

Andersas liko ramus.

� Taip, � tepasakė.

� Kodėl visada taip atsitinka?

� Taip atsitinka ne visada, taip gali tik atrodyti, kai gyveni Reinsnese, � tarė Andersas.

� Ar tu esi kieno nors tėvas, Andersai?

� Kiek �inau, ne.

� Ar galima to ne�inoti?

� Vyrams sunku visk� numatyti.

Andersas nusispjovė, kad nuslopintų kylantį juok�.

� Kodėl ne tu mano tėvas? � paklausė berniukas ir įsmeigė akis į vyri�kį.

� Dina tau galėtų geriau atsakyti.

Andersas nurė�ė virvės gal� peiliuku, kurį �iedu buvo u�simov�s ant pir�to. Lyg būtų kirt�s a�triu snapu.

� Ar moterys pasirenka, kam būti tėvu?

� Manau, kad ne visada. Bet Dina, rodos, pati pasirenka.

� Ar Jakobas, kaip tėvas, buvo ypatingas?

� Hm... ne�inau, ar Dina ėmė jį dėl tėvystės. Kai ji �ia apsigyveno, buvo dar visai jaunutė.

� Tai dėl ko jį pasirinko?

Anders� i�mu�ė prakaitas. O virvė tinklo lopymui kaip ty�ia pasibaigė.

� Jakobas buvo visais at�vilgiais �aunus vyras. Jis taip pat valdė Reinsnes�. Manau, kad lensmanas norėjo jį turėti u� �ent�. Bet apie tai man nederėtų kalbėti, Benjaminai. Turėtum pasiklausti mamos...

Pastaruosius �od�ius jis praleido pro ausis kaip nereikalingus tau�kalus ir paklausė:

� Ar Dina norėjo tekėti u� Jakobo?

� Manau, kad taip...

� Kam jai toks vyras, kuris ėmė ir numirė?

� Niekas negalėjo �inoti, koks Jakobo likimas. Galbūt daugiausia lėmė lensmanas, kas bus Dinos vyras.

Patylėj�s berniukas ry�tingai i�rė�ė:

� Niekada nepatikė�iau!

Andersas susijuokė.

� Nuo to laiko praėjo nema�ai metų, Benjaminai.

Benjaminas neatsakė, tik sėdėjo knebinėdamas tinkl� ir nekreipė dėmesio į surast� skyl�.

� Reikėjo, kad tu būtum mano tėvas, � pasakė jis.

� Kodėl?

� Man tik atrodo... kad mes galėtume kartu plaukti į Lofoten�.

Berniukas pa�velgė atviru �vilgsniu.

Vyri�kiui sunkiai sekėsi u�sitraukt pypk�.

� Ar manai, kad tada a� bū�iau kitoks?

Andersas i�siėmė i� burnos pypk� ir ilgai krenk�ėjo �iūrėdamas į jį. Paskui i� lėto papurtė galv�.

� Ne, manau, kad vis tiek būtum savimi.

� Tai gal vis dėlto gali būti man tėvas?

Padvejoj�s Andersas padavė rank�.

� Sutinku! Jei manai, kad dėl to būsi laimingesnis. Bet būtų geriau, jei apie �į susitarim� niekas daugiau nesu�inotų. To juk nėra ba�ny�ios knygose.

Jiedu paspaudė vienas kitam rank� ir rimtai linktelėjo.

Reinsnes� prislėgė nematoma na�ta. Senas rentinys krovės j� sau. Slėpė ply�iuose. Tarp am�ino mirusių �monių alsavimo senuos namuos. Tarp samanų kuok�tų ir senų skudurų, kurie jau kadai ten gulėjo.

Paskui namas prisipildydavo �monių kūnų ir balsų, kad jie prislopintų liūdesį. Dina nevaik��iodavo vir�uj naktimis ir nesėdėdavo pavėsinėje gerdama vyn�, kaip buvo prana�avus Olinė. Rytais kampuose nesivoliodavo jos numesti aplau�yti cigarai ir tu�ti buteliai. Pa�iūrėti viskas buvo �varu ir balta kaip k� tik apsnigtuos laukuos.

Kada ne kada Benjaminas pabusdavo nuo ruso verksmo. Kartais � nuo savo paties. Tada eidavo į sal� pas Din�. Jie �aisdavo �achmatais, norėdami įveikti tamsos baim� ir tai, ko nebegalima atitaisyti.

Kadangi toje palėpės pusėje miegojo tik Andersas, Dina ir Benjaminas, nė vienas garselis neprasprūsdavo Andersui pro ausis. Jis da�nai pabusdavo nuo berniuko verksmo. Paskui i�girsdavo tipenim� grindimis ir durų dejones. Ten, viduje, būdavo pakuriama krosnis. Jo kambarėlis darydavosi ledinis, o paklodės imdavo lipti prie kūno. Apimdavo noras pabėgt kuo toliau. Nes visa jam priminė tai, ko jis niekuomet neturėjo. Andersas gulėdavo pla�iai atmerktomis akimis ir spoksodavo į tamsi� sien� �inodamas, kad anie du kitoj koridoriaus pusėj nemiega.

Vien� ryt� berniukas neatėjo pusry�ių. U�tat prie stalo sėdėjo Benjamino ir Hanos mokytojas.

� Man rodos, jis dien� pavertė naktim. Nemiegant naktimis, kokia dar gali būti kalba apie uolum� moksle?

Dina skvarbiai pa�velgė į jaun�jį Angelį.

� Benjamin� kankina ko�marai. Mes ginamės nuo jų �aisdami �achmatais, � pasakė ji ir abiem rankom pakėlė Andersui lėk�t� su duona, nors jis ir nepra�ė. Viena ranka nuslydo jo rie�u.

Andersas nelabai �inojo, kaip elgtis. Jau seniai pastebėjo, kad jos akys paraudusios, o abipus burnos įsirė�ė gilios rauk�lės. Jis nudelbė akis, nenorėdamas tyrinėti jos suvargusio veido.

� �i�nakt buvo taip �alta, jog vanduo kubile po stogvamzd�iu kiaurai u��alo, � �valiai pasakė jis ir padavė lėk�t� su duona mokytojui.

� �iema artinasi i� rimtųjų, � geranori�kai pritarė �is, d�iaugdamasis, kad jo neatsargus leptelėjimas labiau visko nepagadino.

Prie�kalėd�iu ka�kuriuo metu Hana Benjaminui nustojo buvusi �Hanutė�. Ko gera, kalti buvo rusas ir Dina. Jis ilgai paslap�ia tyrinėjo Han�. Giliai susim�stydamas. Sakykim, kaip atrodytų mirusi. Pavyzd�iui, be galvos. Kartais jam pavykdavo prie jos prisigretinti su motu�ės Karenos didinamuoju stiklu, tarsi ji būtų vabzdys. Hanos neįmanoma buvo įsivaizduoti kaip negyvos musės ant palangės. Bet jis nesileido apgaunamas. Mat rusas irgi buvo toks... kurį sunku įsivaizduot mirusį.

O gal tik todėl, kad jis niekada apie tai negalvodavo. Tuomet buvo dar ma�as. Jam kildavo tik paprastos mintys.

Vien� dien� jiedu sėdėjo prie did�iojo svetainės stalo. Jis stebėjo Han�, kuri atsidėjus karpė i� popieriaus Betliejų. Vir� lūpos �ėlė ma�u�iai pūkeliai. Galėjai ap�iūrinėti juos pro didinam�jį stikl�, ir tai jos nė kiek netrikdė.

Į kambarį įėjo Dina. Hanos akių gelmėje ka�kas u�sisklendė, ir ji paniuro.

Jam tai nepatiko. Todėl pagalvojo, kad jos pėdos nepaprastai ma�os, o apvalaini keliai paklyp� į vidų. Taip nubaudė j� neu�gaudamas.

Sunkiausia buvo perprasti Hanos akis. Rudos kaip kavos pupelės, palaidos plūduriavo dideliame apvaliame kavos puodelyje, kuris buvo sklidinas pieno. Kai ji sumirksėdavo, �vilgsnis pranykdavo juodų blakstienų mi�ke. Niekas nemokėjo mirksėti taip ilgai ir atkakliai kaip Hana.

� Tu nemėgsti Dinos, � pasakė jis kitoje stalo pusėje sėdin�iai Hanai, kai Dina vėl i�ėjo.

� Kodėl turė�iau jos nemėgti? � paklausė Hana ir ilgai ilgai mirksėjo.

� A� matau, � atrė�ė jis ir vėl priki�o prie jos didinam�jį stikl�.

Ji atidengė dvi tamsrudes kavos pupeles. Jos �ybtelėjo jo pusėn. Ji vėl sumirksėjo.

� Dėl man�s gali pliauk�t apie visk�, kas tik tau rodosi, � pasakė mirksėdama.

Tokie atsakymai būtų galėj� net akmenį i�vesti i� kantrybės. �įkart jis susitvardė.

� Tu nemėgsti Dinos todėl, kad a� persikraus�iau į kambarį pietų pusėje, � parei�kė jis.

Hana papūtė lūpas ir neatrodė, kad girdėjo bent vien� �odį, kol nei�kirpo abiejų angelo sparnų. Tada atsiduso ir pasakė:

� Anoks �ia persikraustymas � kur buv�s, kur nebuv�s, vis pas mus.

� Ar per da�nai būnu?

� Ne, bet nesuprantu, kuo �ia dėta Dina.

� Ji � mano mama! Niekas neturi tokios mamos, kuri jodinėja ir plaukioja laivu į Bergen�. O a� turiu!

Hana pamėgd�iojo jį, tvir�iau susiri�o u� kaklo prijuost� ir toliau dirbo savo darb�.

� Ateis diena, kai a� i� �ia i�va�iuosiu! Taip ir �inok! � i�rė�ė jis.

Kirpdama aureol� kūdikėliui Jėzui, ji atsidūsėjo ir tarė:

� Pasidarei tikras �ūd�ius!

Jam net burna atvipo.

� Kodėl?

� Dina t�, Dina an�! Įsikand�s t� savo Din�. O ji net ne moteris! Ji... ji yra velnias!

� Kas taip sako? � su�nab�dėjo jis.

� Vyrai krautuvėje.

� Meluoji! � subliuvo jis, trenkė ant stalo didinam�jį stikl� ir i�lėkė pro duris.

Laukdama, kol jis grį�, Hana i�kirpo kūdikėliui Jėzui kojas ir rankas. Nesulaukus i�ėjo ie�koti. Be �alio. Rado jį dar�inėje. Jis stovėjo ir knaisiojo �ien�, lyg būtų norėj�s pats vienas pa�erti visus gyvulius.

� Nedarkyk �ieno, � taikiai pasakė ji.

Tada jis puolė j�. Stipriai stumtelėj�s parvertė ant dulkėtų grindų ir tol t�sė u� plaukų, kol ta apsiverkė.

� �tai matai, pati velnių prisiėdusi! � su�uko jis ir suklupo �alia.

Ji �ėrė por� nestiprių antausių. Jis gynėsi j� apkabindamas, įrėm�s galv� jai į pilv�. Bet ji jau pasidavė. Jis suprato i� kvėpavimo. Panoro maigyti j�, minkyti, kol nebeliks joje nė garselio. Bet neįstengė, kol ji verkė.

Galiausiai ėmė �velniai j� raminti. Tyrinėjo j� ir glostė, uostė ir �aidė slaptuosius �aidimus, apie kuriuos tik jiedu �inojo. �aidimus, kurie jau kadai buvo pastebėti ir dėl kurių jiems nebebuvo leid�iama miegoti toj pa�ioj lovoj ir tam pa�iam kambary.

�aidimo įkar�ty jis pastebėjo, kad viskas kitaip negu anks�iau. Nes buvo mat�s Din� ir rus� vir�yne. �aidimas tapo dirbtinokas ir gėdingas. Jis u�sigeidė padaryti jai tai, ko nedrįso. O tas, kuris nedrįsta, yra niekingas bailys.

Po valandėlės i� kiemo juos pasiekė Stinės balsas. Hana apsitvarkė drabu�ius ir i�bėgo netarusi nė �od�io. Ta�iau jis �inojo, kad jie lyg ir vėl draugai. Kitaip negalėjo būti. Jis jautėsi tarsi i�veng�s did�iulio pavojaus, tad ėmėsi �ukuoti arklius.

Tai buvo netikėtų susitikimų diena. Dina atėjo į arklid� arklio, o kiek vėliau pro duris į�eng�s Tomas tarp �ukų brū�inimo ir arklių �nopavimo i�girdo skambų Benjamino bals�.

� Tau nereikia ie�kotis kito vyro, Dina, nors ruso ir nebėra.

Dinos balsas Tomui buvo vos girdimas. Arklys trypė. Garsai sklido i� kito pasaulio kra�to. Jis priėjo ar�iau ir sustojo. Lyg įbestas ant arklidės tako. Rankos nusviro it �vininiai svambalai. Jis nejautė jų.

� Matysi, susitvarkysim patys, � pasakė berniukas. � Netrukus būsiu suaug�s ar bent konfirmuotas. Beje, Anders� a� jau klausiau, ar kol kas negalėtų pabūti man tėvu!

� �it kaip?

�ieno dulkės sukėlė Dinai kosulį.

� Jis sutiko, � pridūrė berniukas.

� Ir jūs tai nusprendėt patys vieni?

� Taip, nenorėjau tav�s dėl to varginti.

� O k� jis darys, būdamas tavo tėvu?

� Hm, a� jį klausiau. Jo tėvas taip mokėdavo pasukti lėk�t� su ko�e, kad nei�tik�davo nė krislelis sviesto. Bet Andersas taip nemoka. Tai ir nėra būtina. Su juo galima i�mokti valdyt jekt�, nuplaukt į Bergen� ir pana�iai. Tai irgi ne taip jau blogai. Į kelion� galėsiu pasiimt knygų, kad taip neprailgtų.

� Kodėl gi ne.

Kurį laik�, kol jie dengė arklį gūnia, buvo tylu.

� Ar da�nai pagalvoji, kad gerai būtų �alia turėt tėv�? � i�girdo Tomas j� sakant.

� Ne, ne, tik kai i� kalbos i�eina. Ne taip jau da�nai...

� K� dar sakė Andersas? � paklausė ji.

� O, su juo taip įdomu pakalbėti apie visokius dalykus. Jis nedaug juokiasi, bet i� tikrųjų yra linksmų plau�ių �mogus. Jei t�kart, kai man į tėvus paėmei Jakob�, būtum i�tekėjus u� Anderso, dabar turėtum gyv� vyr�, � pasakė jis. � Bet tu gi negalėjai i� anksto �inoti, � gera�irdi�kai pridūrė jis.

� Buvo taip, Benjaminai, kad Jakobas norėjo mane vesti, o ne Andersas.

� Na, ir �elmis tas Andersas! Jis sakė, kad lensmanas norėjo Jakobo, nes tas turėjo Reinsnes� ir �iaip buvo �aunus vyras.

� Tau nereikėtų tiek daug apie tai kalbėti su Andersu, � pasakė ji.

� A� juk turiu su juo �nekėtis, jei jis bus mano tėvas!

Tomas staiga atitoko. I�slinko pro duris ir nuėjo sandėlių link.

Kalėdos, kaip visada, praėjo su �urmuliu ir savoti�kom linksmybėm. Buvo gausu valgių, bendrų �aidimų ir grogo taurių. Ne vienas, matyt, atsiminė Kalėdas, per kurias �oko ir dainavo rusas.

Atvyko lensmano �eimyna. Vaiki��iai nardė laiptais tai auk�tyn, tai �emyn, tai vidun, tai laukan. Olinė �ūkavo jiems pavymui, o Tėja ne�ė jiems įvairius daiktus ir vėl rankiojo. Benjamino kambarys priminė sujaukt� landyn�, piln� �lapių vilnonių kojinių, garo ma�inos dūmų ir u�draustų cigarų nuorūkų. Tvyrojo prakaito, kakavos ir saldainių kvapų mi�inys. Net koridoriuje buvo justi kalėdi�ki ir berniuki�ki kvapsniai. Vilnos pūkų gniu�ulėliai nerūpestingai skraid�iojo i� vienos kertės į kit�, oro bangai siūbtelėjus vidun ar laukan.

Palėpės koridoriuj teko pastatyti tris tualetinius kibirus. O antr�j� Kalėdų dien� Tėja sakė nesuprantanti, kaip �monės gali pervaryti �itiek vandens. �įmet buv� daugiau nei pernai, tvirtino ji.

Berniukų juokas taip greitai peraugdavo į vaidus, o pyktis � į draugyst�, jog niekas net nesistengdavo jų taikyti. Be to, dabar jie buvo metais vyresni. �iaip viskas liko po senovei.

Kad Benjaminas dar pirm�j� Kalėdų dien� patyliukais persikraustė į motu�ės Karenos kambarėlį, niekas nenorėjo minėti.

Prabėgom Dina pasakė, kad jį kankinanti nemiga. Lensmano sūnūs i�pūt� akis nu�velgė Benjamin�. Nemiga kankina tik pagyvenusius �mones. Ta�iau jie net nebandė erzinti. �Nemiga� skamba ka�kaip i�kilmingai. Blogiau buvo tai, kad Benjaminas vengė su jais �aisti. Sėdėjo u�sidar�s kambarėlyje ir savo noru skaitė knygas.

U�ėjus pirmam didesniam potvyniui po Naujųjų metų, į vandenį buvo nuleista jekta �Motu�ė Karena�. �monių priva�iavo ir i� arti, ir i� toli, triuk�mingoje talkoje dalyvavo ir keli po Kalėdų u�sibuv� sve�iai. Moterys �iūravo visk� su muilu ir juokėsi, kad utėlės buvusios ypa� atkaklios Anderso gulte. Tas at�ovė, jog dėl nuolatinės �ilumos lovoje. Merginas toks į�ūlumas pralinksmino, ir jos pasinaudojo proga pabaksnoti ir pakibinti Anders�.

Dina stovėjo prie atviro juto liuko. Visai netikėtai ir ji atėjo patalkinti. Diena buvo ne�alta, ta�iau �vino pilkumo, mat saulė dar nebuvo pasirod�iusi. Tik vidurdienį dangus pietuose praskaidrėdavo, su�vilgdavo kalvų vir�ūnės.

Merginos pakėlė galvas, Dinai pa�aukus Anders�. Skambiu balsu.

Benjaminas gulėjo i�sities�s valtelėje ir �vejojo kuojas tarp paplūdimio akmenų. Jis taip pat i�girdo bals�. Jam rodės, jog diena i�kart pasidarė �viesesnė.

Merginos, baigusios �varinti ir pai�dykavusios su Andersu, susirinko �veitiklius ir geldas, norėdamos irtis į krant�. Ta�iau bent kart� visos u�metė akį į jut�, kai Andersas lipo vidun.

� Kreti juokus su mergi��iom? � pasakė Dina, kai jis įėjo.

� Linksmybių esti tiek, kiek pats prasimanai, � sukrizeno jis.

� Turiu la�elį romo. I�gerkim u� būsim� Lofoteno �ūkl�.

� O, � tepratarė jis ir prisėdo ant gulto. Stebėjo j� i� �ono, kol ji pylė.

� Neatrodo, kad būtum susi�avėj�s pasiūlymu.

� Anaiptol, tik jis labai netikėtas. Senokai... � pridūrė tyliai.

� Daug visko buvo.

� A� irgi taip sakau, � pritarė jis.

� Bet su tokia �viesa jau galima gyventi! � pasakė ji ir atsisėdo �alia, paduodama jam taurel�. Tai buvo tas pats gultas, ant kurio ji gulėjo tuomet, kai Folhavo jūroje i�kraujavo gemal�.

� K� turi galvoje? � paklausė jis, prisimindamas gemal�, kurį jam teko i�mesti į jūr�.

� Tai, kad dienos �viesėja.

� Taigi, � sumurmėjo jis laukdamas.

� Kodėl į mane taip �iūri? � paklausė ji.

� Nes ne�inau, ko i� man�s nori.

Ji atkragino galv�. �itaip buvo be galo pana�i į savo �irg�, kai jis �vengdavo priri�tas ganykloje, pamanė jis.

� Nepamenu, kada paskutinįsyk kalbėjomės vieni du...

� Ir a� ne, � sutiko jis.

Ji sėdėjo rankose sukiodama taurel�.

� Kartais tu pernelyg nuovokus, Andersai, � nelauktai tarė ji.

� Tai labai... K� nori tuo pasakyt?

� Ma�ai kalbi apie tai, k� matai, � atsakė ji, laikydama taurel� tarp kampu suglaustų delnų.

� Apie k�?

� Pavyzd�iui, apie mane.

� Ne mano reikalas, � burbtelėjo jis.

Jis droviai stebėjo j�. Moterys, irdamosis krantan, garsiai juokėsi. Valtelės sukeltos vilnys teliūskavo į laivo korpus�. Buvo justi sodrus druskingas kvapas. Jie buvo vieni. Dina ir jis.

Stojo nejauki pauzė. Jis nudelbė akis.

� Noriu, kad pasirūpintum u� mane Reinsnesu! I�vykstu pietuosna. Kai grį�i i� Lofoteno, man�s grei�iausiai neberasi, � pasakė ji.

Jis gerai nurijo ir ramiai pastatė taurel� ant staliuko. �is buvo tvirtai priver�tas ver�lėmis prie juto grindų. Jam reikėjo toli i�tiesti rank�.

� Kur tu va�iuosi?

� Į Kopenhag�. Galbūt dar toliau. Garlaiviu plauksiu iki Tronjemo.

� Vyksi į pietus Kopenhagos link... Ar galiu paklausti, kokiu reikalu?

� Klausti visada galima, � sausai atsakė ji.

�viesa buvo violetinė. Jos pir�tai skraite nerimo. Ovalūs �vilgantys pir�tų nagai tamsios vilnos fone.

� Slegia sunki na�ta? � paklausė jis.

Tuomet Dina suėmė jam u� rankų ir prisislinko. Po oda ėmė kirbėti, jį apėmė jaudulys.

� �ia ank�ta! Supranti?

� Suprantu, kaipgi... Ar ilgai �adi u�sibūti?

� To ne�inau.

� Kas �ia i� tiesų vyksta? � paklausė jis ir norėjo stotis.

Tuomet ji palinko į priekį ir sugriebė jam u� rie�ų. Ji buvo

stipri. Jis mėgavosi tuo ir juto kylantį nerim�. Kai ji neatsakė, jis tarė:

� Atrodo, kad turėsiu daryti taip, kaip sakai. Kas atsitiko? Ar rusas per da�nai ėmė rodytis Reinsnese?

� K� �ia �neki? � su�nab�dėjo ji.

� Ar taip labai gedi Levo �ukovskio, kad turi i� �ia bėgti?

� Ar ged�iu?

� Visi matė, kad jis buvo tas vyras, kurį Dina galėjo įsivaizduoti kaip Reinsneso �eiminink�. A� taip pat ma�iau.

Jis stengėsi nutaisyti gera�irdi�k� ir kasdienį bals�. Bet nepavyko.

� Ar ged�iu? � pakartojo ji, stebeilydama į ka�k� pro juto liuk�. � �ia taip ank�ta... Vis�laik tas pats per t� patį. Metų laikai. Darbyme�iai. �monės. Apskaitos.

� Ir tai pastebėjai po to, kai nebeliko Levo? � tyliai paklausė jis.

� Tikriausiai ma�iau ir prie� tai... pats taip galvotum, jei būtum pasmerktas am�iams...

� Galbūt tu teisi, � sutiko jis.

Jie patylėjo.

� Bet a� nesu tinkamiausias �mogus pri�iūrėti u� tave Reinsnes�. A� juk taip retai būnu namie.

� Tik tave galiu pra�yti.

� Nejau tikrai taip manai?

� Taip!

� Jei i�tekėtum, būtumėt dviese, � i�sprūdo jam.

Per juodu nuslinko �e�ėlis. Kiras, pralėk�s u� liuko.

� Ne vienas ir anks�iau yra taip sak�s, � tarė ji.

� K� atsakydavai?

� Tai buvo taip seniai... A� paklausdavau, ar jie gali k� nors pasiūlyti.

� Ir pasiūlydavo?

� Taip.

� K� gi?

� Tave, Andersai.

Kraujas plūstelėjo jam į veid�. Bet jis prisivertė pa�iūrėti į j�. Tikėjosi pa�aipaus �vilgsnio. Bet apsiriko.

� Hm, �monės prikalba visokių nebūtų dalykų. A� juk atsimenu, k� jie pamanė, kai man u�ra�ei jekt�...

� Galbūt jie neklydo, � lėtai i�tarė ji.

� Neklydo?

� Kad tai būsi tu.

� Prisigalvoti daug ko galima, � pasakė jis ir tuoj pat i�rė�ė: � �tai dabar susigalvojai keliaut Kopenhagon, nes �ia per ank�ta.

� O ar būtum sutik�s? Jei bū�iau tau pasipir�us?

� Jei būtum man pasipir�us?

Jis bejėgi�kai viena ranka suėmė sau plaukus.

� Jei bū�iau tave paklausus?

� Taip, � paprastai atsakė jis.

Ji atsiduso.

� Dėl sav�s? Ar dėl Reinsneso? � paklausė ji.

Prie� atsakydamas jis ilgai į j� �iūrėjo.

� Turėtum �inoti, kad tokių dalykų nedarau dėl Reinsneso!

� Kaip manai, kaip būtume gyven�?

� Prastai!

� Kodėl?

� Tu būtum sutikusi rus�. O a� bū�iau pabėg�s į Bergen�, � atvirai pasakė jis.

� O jeigu nebū�iau sutikusi ruso?

� Tuomet tikriausiai būtų...

� Nemanau, kad dabar rus� da�nai matytum.

� A� ne, bet tu � kas kita, � atsakė jis.

� Kodėl taip manai?

� Net prietemoj matau tavo galvoje bent du �ilus plaukus. Per naktis baidaisi vir�uje, sulysai kaip i�ner�usi menkė. Akys teliko ir pelekai. O dabar dar nori pasprukti. Nert j gilius vandenis.

Ji prajuko. Jiedu ilgai �velgė vienas į kit� su rimtim, slepian�ia juok�.

� Jeigu a� dabar pasipir��iau, ar vestum mane? � netikėtai paklausė ji.

Prie� atsakydamas jis ilgai stengės i�siai�kinti �od�ių prasm�.

� Pasipir�tum ir i�va�iuotum j Kopenhag�?

� Pasipir��iau ir plauk�iau kartu į Bergen�?

� Turė�iau atsakyti �ne�.

� Kodėl?

� Negalė�iau gyventi su moterim, kuriai i� galvos nei�eina negyvėlis!

Ji kirto taip stipriai, jog abu parvirto ant gulto. Tada ji pakėlė abi rankas ir smogė dar kart�. I� abiejų pusių. Jo taurė nulėkė ant grindų. Liko gulėti virtuodama j �alis. I� garso jis suprato, kad tebėr sveika. Nespėj�s atsitokėti u�gulė j� visu kūnu. I�mu�ė prakaitas, kol jai u�lau�ė rankas ir paėmė vir�ų.

� �tai taip! � �nopuodamas tarė jis.

Jos kūnas po juo! Nesuprato, katras virpėjo. Abudu?

Tuomet ji pasidavė. I� prad�ių jis dėjosi, jog nepastebi. Norėjo, kad tai t�stųsi. Paskui atgniau�ė gniau�tus, paleido j� ir atsistojo. Susigėd�s i�lygino jai drabu�ius, nepakeldamas akių.

� Pra�au dovanoti, � sumurmėjo jis ir i�sirangė laukan.

U�lip�s ant denio ėmė drebėti. Virpulys prasidėjo keliuose

ir pasklido visu kūnu. Jis norėjo susisagstyti mar�kinius, kurie atsilapojo grumiantis. Neįstengė. Tik įsitvėrė u� borto ir laikėsi. Atrodė, jog taip ilsintis prabėgo am�inybė. Tuomet ka�kas įvyko.

� Andersai! � tyliai pa�aukė i� vidaus.

Jis atkragino galv� ir įsmeigė �vilgsnį į kalnų vir�ūnes. Tada ai�kiai i�girdo dar kart�:

� Andersai!

Akimirk� jis panoro pulti atgal į jut�. Bet ka�kas jį sulaikė.

� Viskas gerai! A� pasirūpinsiu u� tave Reinsnesu! � kimiai su�uko jis.

Tuomet stryktelėjo per bort� ir nubrido į krant�. Valtel� su �vejojan�iu Benjaminu tuoj pasigaus atoslūgis. Berniukas �ūktelėjo ka�k� jam pavymui.

Jis slydinėjo ant apledijusių akmenų, plė�ė dumblius, kurie kabinosi u� kojų. Nusvirdinėjo alėja, nuo jo �liaugte �liaugė jūros vanduo. Visų akivaizdoje nu�liugsėjo per kiem�. Ry�tingai kaip rujojantis vėplys, pūk�damas ir spjaudydamasis į kair� ir de�in�.

Niekas nebuvo mat�s Anderso tokio. Stebino ne vien tai, kad permirk�s iki juosmens, o auliniai batai, aplip� �aliadumbliais, vilko jūros dumblių kuok�tus. Neįtikėtinas reginys. Ma�a to � Andersas buvo įpyk�s! Ar dar kaip kitaip pavadinti?

Pirm� sykį į Lofoten� Andersas i�plaukė be d�iaugsmo. Negalvodamas apie grį�im� namo. Jis keikė save u� tai, kad nėra kitoks. Suprato visus tuos metus gyven�s vizijomis.

Ta�iau svajoti yra viena. O �iūrėti į tai rimtai � kas kita. Jis vis�laik �inojo, jog Dina skirta ne jam. Galėjo plaukti jekta per audr�, pūg� ir nenusk�sti, bet niekada nebūtų atviromis akimis leid�sis į kelion� laivu be vairo.

Taip jau yra! Todėl ji keliaus Kopenhagon, o jis plauks į Lofoten�.

Benjaminas buvo mat�s negyvų kūnų. Negyvų veidų. �iaip nelabai kraupu. I� tiesų kur kas �iurpiau atrodo paskersti gyvuliai. Nes �ie taip baisiai sudarkomi. Mirusios motu�ės Karenos veidas buvo pana�us į matin� vaz�, kuri stovi ant bufeto valgomajame. Aplieta skaidria geltonų atspalvių glazūra, i�marginta skersais ir i�ilgais brūk�neliais. Jis matydavo visa tai labai ry�kiai, kai norėdavo i�mesti i� galvos mintį, kad jos kūnas negyvas ir palaidotas.

Rusas buvo kitoks. Jis �aukė neturėdamas veido. Gal todėl taip sunkiai sekėsi jo atsikratyti. Jis tarsi virto paskerstu gyvuliu.

Kai pietums būdavo patiekiama mėsos, dingodavosi, jog slapta nuo visų Olinė i� ruso gamina valgius. Jis ne�inojo, kaip ateidavo tokios mintys, Olin� paver�ian�ios tikra pabaisa. Kartais jis taip įsijausdavo, jog skrandyje viskas sukildavo ir atsipra�ius tekdavo skuosti į būdel�.

Kai tokiu būdu Olinė sudorodavo vis� �mogų, palikdama vien suniokot� galv� ir aulinius batus, galėdavai pamanyti, jog niekas nebegresia. Ta�iau vaizdas įsismelkdavo į s�mon�. Naktimis ver�iantis ant kito �ono, girg�dėdavo batai ir aidėdavo vaiduokli�kas klyksmas.

Po tokių naktų jis valandų valandas galėdavo sėdėti motu�ės Karenos kambarėlyje ir tyrinėti savo nyk��ių nagus, nieko aplinkui nematydamas. Kol mokytojas arba kas nors kitas paliepdavo u�siimti naudingu darbu. �alt� ryt�, kai niekas dar nebūdavo pakūr�s krosnies, galėdavai vaizduotis es�s vienuolis, sėdįs savo celėje ir atliek�s atgail�. Atgail� u� rus�.

Dienos jam įsimindavo taip, kaip jos rikiavosi senovi�kame motu�ės Karenos kalendoriuje. Pagamintas jis buvo ne i� med�io, bet i� įrėmintos ver�enos skiautės, kuri� ka�kas i�margino įra�ais ir nevykusiais pie�iniais. Kalendorius visada kabojo vir� jos sekretero.

Pirm� Naujųjų metų dien�, kai dar toli buvo iki saulėgrį�os, jis atsikėlė labai anksti pa�iūrėti, ar dangus ne raudonas. �Jei dangus raudonas pirmos Naujųjų metų dienos ryt�, bus daug skausmo ir vargo, tais metais lauk didelio karo�, � perskaitė jis.

Atsidūsėjo pamat�s, kad �ėlsta pūga ir net varvekliai lauke netveria.

Jis gerai ne�inojo, kas tie karai, apie kuriuos girdėjo kalbant. Ai�ku viena: �monės krinta kaip musės. Ne visi �ūsta pramu�ta galva. Andersas sakė, jog per kar� dauguma mir�ta nuo �al�io.

Galėjai įsivaizduoti skarmaluotus perkarusius kūnus, vos pastovin�ius ant kojų ir kem�an�ius į burn� visk�, kas pakliūva. Ta�iau vien to nepakako did�iajam Karo įspūd�iui patirti. Dar trūko arklių ir uniformų.

Kai kada jis regėdavo juos. Kareivius. Gulėdavo pasliki mū�io lauke su didelėmis raudonomis skylėmis galvose.

Bet ir tai neatitiko tikrovės. Karas t� �iem� tapo tarsi nepavojingas, beveik toks pats taikus kaip ba�ny�ioje. Kai pagalvoji, kiek visko gali nutikt i� tikrųjų. Jis i�rikiavo alavinius kareivėlius, gautus dovanų i� Anderso. Bet �aisti nesisekė. Tuomet nu�lavė juos į kamp� ir pasiėmė knyg�, piln� nuotykių did�iuosiuose Amerikos mi�kuose.

Vasarį jis pradėjo tyrinėti �vies�, palange kopian�ia į motu�ės Karenos kambarėlį. Kantriai sėdėdavo ant grindų ir laukdavo, kol spinduliai pasieks jo basas kojas. Jis suvokė, jog niekada lig tol taip ai�kiai nejautė saulės �viesos.

Viena vertus, ji buvo i�kilminga, kita vertus, tokia baisi, jog norėdavosi verkti. Toks pat jausmas apimdavo, kai stovėdavo kapinėse ir �iūrėdavo į kapų eiles, o �monės �alia pliauk�davo apie or�. Taip stovėdamas suprasdavo, jog tik jis vienas pa�įsta mirtį.

Tro�ko su kuo nors pasidalyti mintimis apie saulės �vies�, bet �od�iai glūdėjo labai giliai. Sunku buvo apie tai net m�styti.

Kart� Hanai prisipa�ino, jog visada suskai�iuoja iki �imto, prie� eidamas patamsyje i�vietėn, arba iki tūkstan�io, kai tamsiais rudens ir �iemos vakarais eina į vasaros tvart�. Tai buvo dėsnis. Jis ne�inojo, kodėl taip yra. Ta�iau �inojo, kad jeigu nepavyktų pastumti i�vietės sklendės ties �imtuoju skai�iumi, visos po�emio dvasios taptų jo prie�ais. Kas įvyktų paskui, negalėjo pasakyti. Todėl ir Hanai nemokėjo paai�kinti taip, kad �i suprastų. Ji vis tiek klausėsi be paliovos mirksėdama.

� I�vietėn reikia eiti. Bet kam be jokio reikalo vaik��ioti j vasaros tvart�, jei dedasi tokie dalykai? � paklausė ji.

� Reikia lankyti viet�, kurioje esi gim�s, � pasakė jis ir nupūtė �erk�n� nuo per�iemojusios �olės, kuri� spaudė tarp nyk��ių. Rodės, lyg būtų su�viegus botagu perlieta kiaulė.

� Nesakyk, kad esi gim�s vasaros tvarte. �ventvagystė! Olinė primygtinai tai kartoja.

� A� ir nesakau. Tai tu klausinėji ir tar�ki kaip �arka.

Turėjo i� anksto �inoti, kad ji nesupras. Ji visada arba ima

mokyti, arba i�kreipia jo pasakojim�. Nieko nei�mano net apie po�emio dvasias ir jų būd�. Jis gailėjosi, kam i�vis prasi�iojo, ir i�sigando, kad vien� dien� ji patykos ir sutrukdys skai�iuoti. Norėdama patirti, kas bus, jei jis nepasieks �imto! I� jos galėjai to tikėtis.

Ta�iau ji ne�inojo, kad jis susipa�ino su saule ir ketino suskai�iuoti �ingsnius iki tos vietos vir�yne, kur gulėjo ruso auliniai batai.

Vasario 24-�j� Benjaminas kalendoriuje perskaitė: �Matas lau�o ledus. Jei ledo nėra, jis padaro, kad būtų�.

Benjaminas ilgai laukė, kad Andersas atsiųstų kokį gyvybės �enkl�. Taip, kaip visi tėvai. Bet nieko nesulaukė. Jis suprato, jog taip yra todėl, kad Andersas labai supyko ant Dinos t� dien�, kai jie ruo�ė jekt� plaukti į Lofoten�.

Lieka neai�ku, k� turėjo galvoje Andersas su�ukdamas Dinai, kad pasirūpins u� j� Reinsnesu, jei dabar nesugeba net lai�ko atsiųsti!

Niekas anks�iau nematė Anderso �okant į jūr�. Jau savaime �iurpu matyti didelį vyr�, brendantį į krant� iki pa�astų per �alt� jūr�. Ir be jokio reikalo, nes jis juk gulėjo valtelėje ir laukė, kol galės juos sausai parplukdyti į krant�.

O paskui Andersas i�plaukė į Lofoten�. �inoma, prie� tai atsisveikino ir paplek�nojo jam �and�, bet tai nebuvo malonu.

Taip jau yra, kad ten, kur įsiki�a Dina, viskas lyg u�keikta ir ne jo naudai. Vis tiek Andersas galėjo atsiųsti lai�kelį i� Lofoteno.

Niekas nieko apie jį negirdėjo. Jis pamanė, kad tai pana�u į paskutinio teismo dien�, nes ne Anderso būdui taip ilgai pykti. Jis bandė pasiteirauti Din�, ta�iau ji atsakė, jog Andersas niekuomet nemėg�s ra�yti lai�kų. Tai, kaip ji tai pasakė, irgi dvelkė teismo diena.

�Jei ledo nėra, jis padaro, kad būtų!� Įra�us kalendoriuje jis i�siai�kino taip, jog motu�ė Karena numatė jį dideliems �ygiams. Jis pavargo nuo viso to. Ne tiek, kad galėtų u�migti. Bet pavargo taip, kad nebeturėjo jėgų bijoti.

Negana to, kad rusas �aukė dien� ir naktį. Dina ėmė griozti ir stumdyti kelionin� dė�� ir komodos stal�ius. Vien� dien�, kai i�girdo j� trankantis vir�uje, jis įpuolė į sal� nepasibeld�s. Dina stovėjo palinkusi prie dė�ės ir krovė daiktus. Tuomet jis įrėmė į j� kum��ius ir ėmė plūsti negra�iais �od�iais, kuriuos �ia pat pamir�o. Kalbėjo ka�k� apie tai, jog tikriausiai mananti, kad jis liks vienas su rusu, atėjus paskutinio teismo dienai. Ji nepratarė nė �od�io. To jis nesitikėjo. Ta�iau buvo sunku su tiek ledo. Saugus pasijuto tik tada, kai pamatė, kad ji vėl įstūmė keliondė�� į Jakobo drabu�in�.

Įveik�s nepatogum�, nes jis ir Tomas dar nebuvo draugai, paklausė, ar gali Lofotene būti tiek ne�moni�kai daug darbo, kad �monės nesugebėtų atsiųsti jokios �inutės. Bet, atrodė, Tomas nelabai suprato. �iaip ar taip, atsargiai atsakė, es� i�vyk� į Lofoten� vyrai da�nai pamir�ta pasiųsti namo �ini�, nors ir kaip jiems sektųsi.

� Bet ne Andersas! � at�ovė Benjaminas.

� Ta�iau atrodo, kad ir Andersas ne kitoks, � nusi�iepė Tomas.

� Gal jų laivas sudu�o?

� Ne, tuomet �monės būtų prane��, � patikino Tomas.

Po �io pokalbio Benjaminui tapo visai neįmanoma u�eiti į

i�imtininkų trob�, kai �inodavo ten esant Tom�.

Kalendorius rodė �v. Jurgio mi�ias: ��v. Jurgio diena. Naktis ir diena vienodai ilga�. O i� Anderso vis dar nebuvo jokios �inios.

Andersas rengėsi grį�ti į Reinsnes�, kuriame nebebus jos. Planavo, kaip leis dienas ir naktis. Bandė sau įteigti, jog tai, kad teks valgyt vienam, jo neg�sdina. Pana�ios mintys niekada anks�iau taip neplūsdavo galvon. Dabar tai būdavo paskutinis rūpestis, kurį reikėdavo nustumti į �on� prie� u�miegant, ir pirmasis, kurį tekdavo apsvarstyti pabudus.

�U�tenka, kad turi vagį sienoj �iponui pakabinti�, � kartodavo sau ir tuo pa�iu atsikvėpimu pridurdavo: �Svarbu ne kaip einasi, o kaip į tai �iūri�. Apsirūpin�s prie�od�iais ir saviguoda, kuri buvo kaip ��siai vanduo, jis dar prie� palikdamas Lofoten� u�planavo ankstyv� kelion� į Bergen�. Prisivertė ilgėtis vargingų jūrmylių pietuosna. Ir kalė sau į galv�, jog nelaimė nelygu nelaimei.

Kad ir kaip stengėsi, kai įplaukė įlankon ir pasijuto namie, krantas į jį �velgė niūrus. Jis pakreipė vair�, nusivo�ė �vejo kepur� ir, kaip paprastai, kai pasimatydavo Reinsnesas, ėmė �vilpiniuoti.

Pirmiausia palaikė j� mira�u. Ta�iau kai Antonas pasakė: �Rodos, �įkart ji pati sutinka prieplaukoj�, atitoko ir ėmė suvokti, jog ten tikrai stovi Dina. Jį kaip �aibas trenkė. Manė, jog Dinos �odis nepajudinamas.

Jis buvo prat�s prisitaikyti prie metų laikų ir vėjo. Tai nėra lengva, ta�iau turi pakankamai laiko susigaudyti. O Dinos vaizdas prieplaukoje priblo�kė taip, lyg �iema nei i� �io, nei i� to būtų virtusi vasara.

Vis dėlto stengėsi elgtis taip, kaip visada elgdavosi prie �monių. Paspaudė jai rank� ir apdovanojo �ypsena. Ta�iau kuo grei�iau pasisuko į Benjamin�, kuris puolė kamantinėti, kodėl jis nera�ė.

� I� man�s nekoks ra�ytojas, � buvo jo atsakas.

Liep�s kitiems pasirūpinti baga�u, u�dėjo rank� berniukui ant sprando ir i�ėjo i� prieplaukos pasakodamas, k� atve��s. �itaip jis galėjo pabėgti.

Ant juodų med�ių �akų stingsojo su�al� vandens la�ai. Varnos dirvoje niokojo mė�l�. Dienos matomai �viesėjo.

Berniukas prisispyr�s klausinėjo. Andersas atsakinėjo ir juokėsi. Jis girdėjo einant j� i� paskos. Turbūt naujais aulinukais. Girg�duliavo sulig kiekvienu �ingsniu. Bet jis neatsigr�ė.

Virimui skirtų menkių ikrių dė�ėmis visi pirmiausia atsigėrėjo, paskui jos buvo i�dalytos trobelninkams ir geriems klientams. Kas jau buvo u�sūdyta statinėse, turėjo keliaut į rūsį. Dar jie turėjo por� dė�ių �uvų, skirtų d�iovinti arba lengvai pasūdyti. Vyrai gyrėsi daugyb� �uvų sukabin� ant stovų d�iūti Lofotene ir i�didūs plek�nojo per kelnių ki�enes.

Prieplaukoje pama�u prisirinko tikra armada laivelių. Visi, kas tik matė jekt� ir fembering� aplenkiant ky�ulius, tuoj pat rado dingstį u�sukti. Norėdami pamatyti, ar Lofoteno �vejai su utėlėm kariav�, ar naujokams barzdos ėmė �elti.

Sugrį�imas ir soti �uvienė visus įveikė. Vyrai greit i�siskirstė. Tik Antonas liko nakvoti did�iojoj troboj. Kiti i�keliavo namo arba atsigulė samdinių gry�ioje.

Mokytojas, gav�s por� laisvų dienų, i�vyko į Stransted�. Tarnaitės vis dar bar�kino puodais virtuvėje ir kamaroje, o Benjaminas su �turmano kepure, gauta i� Anderso, u�lipo į palėp�. Kepurės nenusiėmė net prie stalo, bet niekas nepasakė nė pusės �od�io.

Antonas triskart nusi�iovavo ir palinkėjo labos nakties. Dabar girg�dino palėpės koridorių.

Dina, kaip paprastai, sėdėjo �ezlonge, rankas atmetusi ant atkaltės. Peleninėje gulėjo nebaigtas rūkyti cigaras. Ji sėdėjo primerkusi akis. Andersas krenk�telėjo ir ramiu balsu pasakė mielai i�lenksi�s taurel� romo, kurio taip ir nepavyko i�gerti prie� kelion� į Lofoten�.

Ji atrodė nustebusi, bet greit atitoko ir pa�aukė i� kamaros Tėj�.

Vos ant kojų pastovinti Tėja ky�telėjo pro duris galv�.

� Andersas �įvakar nori i�gert romo, � pasakė Dina.

Mergina didelėm akim pa�velgė į butelį, stovintį prie� pat

Dinos nosį, ta�iau atne�ė taurel� ir įpylė.

� Ar galiu dabar būti laisva? � paklausė vos tūptelėdama.

� Turi atsiklausti Olin�, � pasakė Dina.

� Ji jau miega.

� Tada gali būti laisva. A�iū! �iandien buvo sunki diena, � �velniai tarė Dina.

Tėja dirstelėjo į j�.

� Bet buvo smagu, � pasakė ji, pasiuntė jiems trump� �ypsnį ir tūptelėjusi dar sykį i�ėjo.

� Dabar jau �viesu iki vėlyvam vakarui, � nedr�siai tarė Andersas.

Dina ne tuoj atsakė.

Jis kostelėjo. Tada ėmė dėstyti, kiek u�dirb�s Lofotene. Norėjo atne�ti skai�ius ir apskait�, kad pati įsitikintų.

� Skai�ius pa�iūrėsim rytoj, � pasakė ji.

Atsistojo ir nuėjusi prie rūkomojo stalo pasiėmė nauj� cigar�. Jis norėjo priminti jai apie t�, kurį buvo pasidėjusi �alia. Bet tuomet ji praslydo pro pat jį ir u�dėjo jam ant peties rank�. Taip, kaip darydavo anks�iau. Net kai kas nors matydavo. Iki ruso mirties.

Andersas tiek naktų pramiegojo po �altu kailiniu apklotu, negalėdamas su�ilt rankų. Jo akys nuslydo jos kulk�nimis, kai ji atsainiai klestelėjo nesusitvarkius sijonų. Per kojines ai�kiai i�sigaubė jų forma. Ji buvo apsiavus �lepetėmis. I� po sijono i�niro de�inės kojos keltis. Tai jį keistai jaudino.

Kai praėjo tiek laiko, kiek trunka i�siurb�ioti taurel� romo, jam dingtelėjo, jog reikia k� nors kalbėti. Jis atsilo�ė kėdėje ir pa�velgė į j�.

� Ar daug pakeleivių apsilankė, kol man�s �ia nebuvo?

� Tiek, kiek gali tikėtis �iemos met�, � tarė ji, �vilgsniu atremdama jo �vilgsnį.

� O �iaip? Viskas gerai?

� Kaip visada.

Ji giliai, pasigard�iuodama u�sitraukė nauj�jį cigar�.

� Tu nei�va�iavai, � pagaliau tarė jis.

� Ne.

� Kodėl?

� Supratau, jog turiu palaukti. Nors iki vasaros. Ir i�keliauti kartu su tavim, kai plauksi į Bergen�.

Laikrodis ant sienos juos sergėjo. �vytuoklė �ipino jam prot�.

� Ir Benjaminas... � pasakė ji.

� D�iaugiuosi, kad apsigalvojai! � Pats save nustebino. Ėmė ir pasakė. � Man nereikėjo sakyti to, k� pasakiau t�kart jektoje, � sumurmėjo jis.

Ji gū�telėjo pūsdama dūmų �iedus ir sekdama juos pla�iai atmerktomis akimis.

� Man nereikėjo tau smogti! � tarė ji, ne�iūrėdama jo pusėn.

� Taip, tai buvo �iek tiek... netikėta. Turi kiet� rank�!

Jis pabandė i�si�iepti, bet nelabai pasisekė.

� Benjaminas man pasakojo, kad �adėjai būti jam tėvas.

Pama�u jį u�liejo raudonis, bet jis linktelėjo.

� Jis norėjo, kad taip būtų... � tarė jis.

� Taip.

Laikrod�io �vytuoklė tebegrem�ė.

Anderso nervai buvo kaip sena, perd�iūvus dervuota virvė. Reikėjo �iūrėt, kad laikytų. Jis kabalavo ant virvės galo. Įkvėpė oro.

� Tai, ko tu mane klausei... prie� man i�plaukiant į �ūkl�. Ne�inia, ar dėl to dar verta sukt galv�.

Ji atsitiesė.

� A� galvojau, kol buvau i�vyk�s... Manau, kad sutinku, � toliau kalbėjo jis.

� Andersai?

Juos skyrė rūkomasis kambarys. Kilimas, kurį motu�ė Karena buvo parsisiųsdinusi i� Kopenhagos. Storas, su alyvinėmis ir tamsraudonėmis gėlių pynėmis. Jis prie rūkomojo stalo. Ji �ezlonge, nugara į lang�. Mėnulio nebuvo. Tik plynas mėlynai �vilgantis stiklas.

� Taip! � atsiliepė jis.

� Ar supranti, k� kalbi? � po valandėlės su�nab�dėjo ji.

Jis maktelėjo galva ir atsikrenk�tė. Kūnas buvo susting�s.

� O kas tau u� tai? � pridūrė ji.

� �itai tik tu gali pasakyti.

� Ne�inau, k� a� galiu duoti.

Ji tebeku�dėjo, tarsi �ilkiniai sienų apmu�alai turėtų ausis.

� Bus matyti, � tarė jis grei�iau sau pa�iam nei jai.

� Neatrodo, kad labai d�iaugtumeis?

� A� pats ne�inau, k� jau�iu, Dina. Metų metus vijau �alin mintį...

� Ar manai, kad pavyks?

� Jei tu tikrai nori.

Ji padėjo į �alį cigar� ir �engė artyn. Jis priėmė j� glėbin ir padėjo jos galv� sau ant peties, nedr�siai glostydamas plaukus.

� Tebekvepia �uvimi, ar atsiprausiau?

� Kvepia Andersu, � atsakė ji, prigludusi prie jo.

� I� kur �inai, kaip kvepia Andersas?

� Dabar su�inojau.

� Turėjo praeiti daug laiko.

� Matyt, tiek, kiek reikėjo. Ar tebesi man brolis?

� Ne.

� Kodėl?

� Negaliu atstoti tau visko.

Jis sėdėjo Reinsneso rūkomajame. Kambary, kuriame dar jaunystėj svajojo būt �eimininkas. Rūkomojo stalas su stoveliu pypkei ir cigarų dė�ėmis. Spinta su senovinėm olandi�kom taurėm. Jam dingtelėjo, jog svarbiausia ne tai. Turbūt d�iaugsmas neturi nieko bendra su daiktais?

Jis juto jos �ilum�. Jos galv� prie savo kaklo ir skruosto. Kol jie taip sėdėjo, jam prie� akis ėmė plaukti vaizdai. Dina ir Jakobas. Dina ir rusas. Dina, u�sisklendusi muzikoj.

� Dar noriu tave kai ko paklausti... � pasakė jis.

� Taip?

� Ar tu nupirkai mane, Dina?

� Kodėl taip sakai?

� �monės taip manys.

� �monės?

� Taip. Tie patys, kurie ilgai manė, jog tarp mūsų vis dėlto ka�kas yra.

� Kokia tuo atveju būtų kaina?

� Reinsnesas.

� O a�? K� a� gaunu mainais? � paklausė ji ir pakilo nuo jo kelių.

� Vyr�, kuris galės pri�iūrėti Reinsnes�. Ir tavo vaik�.

� Andersai! Kodėl dabar taip sakai?

Ji stovėjo prie�ais jį sugniau�tais kum��iais. Jis palinko į priekį nepakeldamas akių.

� Kad pasakytum, kaip viskas yra i� tikrųjų.

�od�iai skambėjo it aidas i� vienos rūsio ertmės į kit�.

Ji �narp�dama įkvėpė, kaip visada, kai būdavo įsiaudrinus.

� Manai, kad a� dabar tavo rankose?

Ji nu�vytravo atgal prie �ezlongo.

� Ne, � tarė jis. � Bet esu per senas, kad atviru laivu per migl� leis�iausi į jūr� neturėdamas jokio orientyro. Todėl privalau �inoti, ko galiu i� tav�s tikėtis. A� nesu parduodamas. Man nerūpi, kad turėsiu �tai tuos namus su visu sidabru ir pliu�u. A� turiu visk�, ko man reikia, kai galiu i�skleist bur� ir paimt į rankas vair�.

� Labai gerai! � atsakė ji, ap�iūrinėdama sietyn�.

� Nenoriu versti tav�s pasakyti, kad myli mane, Dina. A� tik noriu �inoti... Nuo to priklauso visas mano lik�s gyvenimas... taip pat ir tavo.

Apgraibom ji susirado u�gesint� cigar�. Pir�tai neklausė, o veidas balzganai �vytėjo. Jis atsistojo ir pridegė jai cigar�.

Laikrod�io �vytuoklė ant sienos �aukė ir �aukė.

Jis -suprato trok�t�s, kad ji pasakytų mylinti. Norėdamas nukreipti mintis kitur, paklausė:

� Koks buvo jis? Levas? K� jis tau �adėjo?

Jis nuslinko į kit� kambario gal� ir vėl atsisėdo. Ji vis dar nieko nesakė. Jis ne�inojo, ko tikisi. Įtū�io? Kad ji i� jo pasity�iotų ir pasakytų, jog jis pavyduliauja prie� laik�? Bet ko. I�skyrus tai, kas įvyko.

Ji susirangė �ezlonge ir apglėbė save rankomis. Raizgus �mogaus kamuolys.

Jis priėjo prie jos dar sykį ir i�gelbėjo plaukus nuo smilkstan�io cigaro.

� Dina, � tyliai pa�aukė ir suklupo prie�ais.

I� prad�ių jis bandė u�dėti rankas ant �ezlongo. Ta�iau nesisekė. Tada, u�uot mėgin�s dar kart�, apglėbė j� pa�i�.

� Dina, kalbėk su manim, kalbėk... ar girdi?

Ji gerg�dė it sena, ilgai �altyje stovėjusi ryla, kuri� įne�ė į vidų ir per stipriai prisuko.

� Jei nori verkti, verk, bet kalbėk su manim, ar girdi? � pra�ė jis.

� Jo �ia nėra, � bejėgi�kai pasakė ji. � Jis i�nyko! Kiti liko �ia. I�nyko tik jis! Ar supranti, kaip tai galėjo įvykti? A� maniau, kad turiu jį... Bet taip nėra.

� Ar jis turėtų dabar �ia būti?

� Taip.

� O kas tie kiti, apie kuriuos kalbi?

Ji papurtė galv� ir pama�u ėmė linguoti tai į vien� �on�, tai į kit�, apsisupus sijonais.

� Kodėl man pir�aisi, Dina?

� Todėl, kad man seniai reikėjo u� tav�s i�tekėti.

� Kaip seniai? � paklausė jis garg�d�ių balsu.

� Benjaminas teisus. Reikėjo, kad tai būtum buv�s tu, o ne Jakobas!

� Ar tavo meilė tokia nepastovi, Dina?

� Meilė? � nusistebėjo ji.

� Taip � ar dar kaip kitaip gali pavadinti? Tau a� tebuvau vyri�kis, kada ne kada parvykstantis į Jakobo namus.

� O tu? Kada tu pats parodei... meil�? Pamenu tik tiek, kad visada stengeis stovėti ten, kur nedega.

� Matyt, man neatėjo į galv� tokia galimybė... Kada davei man kokį nors �enkl�, kurio nesupratau? Tai turėjo būti baisiai seniai.

� Per namus visada pralėkdavai kaip vėjas. Nespėji sulaukti, kol atsisėsi prie stalo, o tu jau vėl jūroje, u� daugybės jūrmylių.

� Kada pamatei mane pirm� kart�? Turiu galvoje...

� Kai plaukėm į Bergen�. Ne�inojau, kaip viskas pakryps. Be to...

� Be to, buvo Levas?

� Taip, � at�iauriai pasakė ji.

Jis atsistojo. Stengėsi atrodyt orus. Nebūtų pakenk� i� sav�s pasijuokti. Bet jis nesijuokė.

� K� matai dabar?

� Maniau, atsiklaupei norėdamas pasipir�ti, � tarė ji.

� K� matai? � pakartojo jis. � Mane ar rus�?

� Ar nesiliausi? O gal nori, kad i�lai�y�iau visas grindų lentas, kuriomis vaik��iojo Levas?

� Jeigu tai būtų tik grindų lentos...

� Jei jau taip, many�iau, kad pats turėtum visk� i�lai�yti, � i�ko�ė ji.

Ir i�nyko jam nespėjus nieko net pagalvoti.

Naktį Andersui rodės, jog rusas, apsiav�s did�iuliais auliniais batais, trepinėja palėpės koridorium rinkdamas visk�, kas nors kiek Dinos. De�inį lūpų kamputį, kuris taip keistai u�sirie�ia jai �ypsantis. Verpet� priekyje ties kakta. Krūtis.

Rusas visk� susikrovė į kelioninį krep�į ir nusitempė koridoriaus grindimis. Giliai per miegus Andersas pajuto nor�, kad vyri�kis būtų gyvas ir būtų galima plikomis rankomis i�stumti jį pro duris.

Kit� ryt� brėk�tant jį pa�adino langus prausiantis pietvakaris. Jis valandėl� gulėjo jusdamas savo kūn�, priklausantį surambėjusiam Lofoteno �vejui. Tada prisiminė t� vakar�, kai grį�o namo.

Matyt, tokia jau jo prigimtis, kad kiekvienas rytas jam rei�kia ko nors prad�i�. Dienos �viesa visk� kei�ia.

Jis nusiyrė į jekt� s�ra�ų su apskaita ir u�sakymais. Paskui patykojo, kada ji eis į kontor� krautuvėje. Popierius jis ne�ėsi po pa�as�ia ceratiniam aplanke, kad ir krautuvės darbuotojui, ir saujelei kitų �mogystų pasieniuose būtų ai�ku � jis su reikalu.

Ji pakėlė galv�, kai jis į�engė pro kontoros duris. Netgi i�tarė jo vard�.

� Andersai!

Dėl visa pikta jis u�vėrė duris. Pasiruo��s galingam potvyniui ir dar baisesniems i�bandymams.

� Nori, kad �iandien aptartume verslo reikalus? � paklausė ji.

� Taip, � atsakė jis. � Noriu kuo grei�iau visk� u�baigti, kad dar ir dėl to nekiltų nesantaika.

� Ar mes su tavim nesantaikoje?

� Manau, kad taip.

� Dėl ko gi?

� Dėl to, kas turi i�valyti po Levo: a� ar tu.

Jis pamatė, kaip jos akys susiaurėjo, o rankos stvėrė protokol�, gulėjusį prie�ais j� ant stalo. Todėl nedelsdamas u�baigė mintį:

� Nusprend�iau, jog tai padaryti turiu a�. Jei pati neprie�tarausi, norė�iau tuoj pat ir pradėti. Ar tekėsi u� man�s, Dina Grenelv?

Akimoju ji i�sitempė sta�ia prie stalo. Tarsi kareivis, staiga gav�s komand�.

� Taip! � su�uko ji beveik piktai.

Jis nelabai �inojo, k� daro jo rankos. Kai susivokė, padarė tai, kas buvo neįsivaizduojama vakar. Jis nuėjo prie spintos, kur stovėjo Dinos taurės ir pirktiniai gėrimai. Padavė jai tu��i� taurel�.

� �tai! Laikyk! � pasakė.

Abiejų rankos buvo netvirtos. Jis pylė sklidinai, kol romas i�siliejo jai ant rankos. Tuomet pasilenkė ir ėmė lai�yti.

Ji nepajudėjo. Laikas sustojo. Jis niekada nebuvo dar�s nieko pana�aus.

� A� pradedu i�kart, � sumurmėjo jis prie pat rankos. � Pagaliau i�gersiu t� rom�, kurį pa�adėjai prie� i�plaukiant į �ūkl�!

� Jei gersim rom� �itaip, greit bankrutuosim, � pasakė ji.

� Tai jau tikrai, � sutiko jis.

Kai i�sitiesė panirdamas į jos akių gelm�, vaizdavosi, kaip susiranda jos lūpas. Ta�iau nelietė jos. Jie ilgai stebeilijo vienas į kit�. Staiga ji prajuko, o veidu pasruvo a�aros.

Visi, kas buvo krautuvėje, girdėjo, jog Lofoteno �ūklės apskaita sukėlė smagaus juoko. I� prad�ių pasigirdo duslus Dinos kvatojimas, paskui ėmė pritarti ir Andersas, jog net skardas ėjo. �ūklė, be abejo, buvo sėkminga.

Naujiena apie Anderso ir Dinos vedybas visiems, ne tik Olinei, suteikė tam tikrų garantijų.

� Kiekvienas �ino tiek, kiek �ino. Ir kieno koks reikalas, � atsikirto ji. �itaip apgynė savo garb�. O po teisybei, ni�nieko nenujautė. Nebuvo nei vaik�tinėjimo naktimis, nei meilių �vilgsnių ar glamonių, i� ko būtum galėj�s spr�sti apie k� nors i�skirtina. Olinė tai suprato kaip i�davyst�. O atleisti nepajėgė.

Proga susigr��inti orum� pasitaikė tuomet, kai Tėja papasakojo gavusi nurodym� nuotakos lov� kloti ne salėje, o antrame pagal dydį kambaryje, kuriame pastaruoju metu miegodavo Johanas, vie�ėdamas namuose.

Pirmiausia Olinė ėmė putoti i� nevilties, kad �eimininkai gali turėti toki� tu��i� makaul� ir nesuprasti, jog ten neįmanoma įgrūsti lovos su baldakimu.

Andersas paai�kino, jog su kitu garlaiviu i� Tronjemo atkeliausianti nauja lova. Ir būsianti ne tokia didelė kaip senoji. Olinė �ioptelėjo � ir vėl u�si�iaupė. Vyri�kis stovi ir �ypso! U�sakyta nauja lova! Neprane�us jai, kad reiks siūti paklodes ir u�valkalus! Kur tai matyta?

Andersas apgailestavo nesuprat�s, kaip tai svarbu. Jis blogai i�man�s pana�ius reikalus.

� Bet jinai turėjo �inoti! Vyras gali ir nesusiprotėti. Bet dabar jau �inai! � at�ovė Olinė.

� Be reikalo Olinė taip �irsta. I�eitį kaip nors rasim, � gera�irdi�kai tarė jis.

� Turiu pasikalbėti su ja pa�ia. Reikia be eilės kviesti siuvėj�.

� Bet namuose turbūt pilna paklod�ių? Ar negalima?..

� O Vie�patie maloningas! Mes kalbame ne apie laivo gult�! Ar negali suprast, kad klosime �eimininkams vestuvin� lov�? Ir kad pats probstas palaimins? Ar visai galvoj pasimai�ė?

Pirmojo Anderso pavedimo savo namuose prie�istorei jis ir Dina liudytojų neturėjo.

Vien� vakar�, kai viskas namuose buvo nurim� ir tik jiedu nebuvo atsigul�, Dina pasikvietė jį į sal�. Andersas sėdėjo giedru veidu ir klausėsi į�anginių Mendelsono gaidų, grie�iamų Lorcho violon�ele.

Kambarys su u�trauktom sunkiom portjerom klausėsi. Andersas pasirinko tolimiausi� kėd� tarpulangėj.

Pro tankias �viesias blakstienas stebėjo, kaip ji judina rankas ir pir�tus vir� stygų. Ved�ioja stryk�. Kairės rankos pir�tai buvo it ma�i �vėreliai, kurie palakst� stygomis staiga nu��iūdavo ir imdavo virpėti. Paskui pla�iais �uoliais vėl pasileisdavo laisvėn. Jos veido i�rai�ka jį sujaudino. Jis buvo pavergtas. Nepajėgė apsiginti, nors muzikoj ni�nieko nenusimanė.

Kai ji atlo�ė galv� ir, sugavusi ritm�, perdavė jį instrumentui, jį u�plūdo seniai pa�įstama ilgesio banga. Veidas �vietė, lūpos krutėjo, tarsi i�leisdamos trumpus slopius �ūksnius.

Kai paskutiniai garsai susigėrė portjerose ir lovos u�uolaidoj, ji liko sėdėti nuleidusi stryk�. Palinkus į priekį, tarsi ko nors lauktų.

Ne�iūrėdama į jį, padėjo instrument�.

� Klausytis buvo tikras malonumas... � tyliai pasakė jis.

Dėl savo �od�ių pasigailėjo dar jų nei�tar�s. Ko gera, skambėjo taip, lyg būtų kalbėj�s svetimam �mogui, band�iusiam jį u�imti.

� Ar �inai, kas tai buvo?

Jis papurtė galv� ir laukė, kad ji pasakytų. Ta�iau ji tylėjo. Andersas suglumo, stojo nejauki tyla. Mat jis ne�inojo, k� ji grie�ė. Pamanė, jog galbūt ji galvoja: �Jis ne�ino nė tiek...�

� Turbūt pats laikas, kad Olinė ir tarnaitė gautų pamiegoti, � tarė jis ir pakilo eiti.

Tada ji pasisuko jo pusėn vos vos �ypsodama.

� Ar visk� slėpsi tol, kol įvyks vestuvės, Andersai?

Ver�li pavasario �viesa prasiskverbė pro tankias u�uolaidas,

nuklodama jos skruostus ir kakl� juodais �e�ėliais.

Ji stovėjo pernelyg arti. Jis nepajėgė pakelti rankų, kad j� paliestų. Grindų lentos kabinosi jam į kelius, o gėlių pynės i��oko i� tapetų ir apsivijo kakl�. Jis nerado �od�ių.

Tik paėmė jai u� rankos ir ry�tingai nusivedė kambariu. Į tamsų koridorių, kurio sienomis �liau�ė �viesa nuo laiptinės.

Įved�s j� į kambarėlio gilum�, paleido ir u�traukė u�uolaidas. Kai pasiūlė jai prisėsti ant lovos kra�to, jis galėjo į�iūrėti poras �alia jos nosies sparnelių. Ji atsisėdo.

� Tavo lova siaura, Andersai, � su�nab�dėjo Dina. Jis pastebėjo, kad ji �iūri į sien�, ir prisiminė, jog anapus miega Benjaminas. Ta�iau garsiai ji to nepasakė.

� Svarbu ne kokioj lovoj, o su kokiu vyru, � suku�dėjo ir jis, atsisėsdamas �alia.

� Kur to i�mokai? � paklausė ji.

� A� to nesimokiau. Turiu pabandyt i�mokti dabar, � tarė jis ir surinko jos plaukus į sauj�. Lyg norėdamas pasverti.

� Salėje jaukiau, � pasakė ji.

� Tas jaukumas ne man.

� K� turi galvoje?

Jis atsargiai suėmė abiem rankom jai galv�. I�tarė vien� �odį. Nutilo. Vėl {kvėpė. Tada surezgė klausim� tokiu balsu, lyg kalbėtų apie k� nors kasdieni�ka:

� Kiek vyrų tavo lovoje salėj surado palaim� arba gulėjo pa�arvoti, Dina?

Alsavimas jį i�davė. Bet jis tebelaikė jos galv�.

� Andersai! Ir vėl pradedi? Juk �inai, kad buvau i�tekėjus? � pasakė ji.

� �inau.

� Tai kas dar?

� Ar jūrligė Folhave buvo Jakobo dovana, praėjus tiek laiko po jo mirties?

�niok�tuodama ji i�trūko i� jo rankų.

� I�klok visk�, kad daugiau negirdė�iau! Bet pirmiausia noriu tave paklausti: ar a� prisispyrus kamantinėjau, kuo u�siimdavai pakrantėse pakeliui į Bergen� arba jektos gulte? Ar rėmiau tave prie sienos u� tai, kad turėjai savo gyvenim� iki mūsų sutarties? Atsakyk!

Jis papurtė galv�.

� Ne, to nedarei. Ta�iau lova su rusu a� nesidalinsiu. Nors ir nusprend�iau dalintis tavimi.

Pamanė, kad ji smogs. Prisimindamas praeit� kart�, �aibi�kai prisidengė ranka it skydu. Ta�iau jos i�rai�ka buvo tokia, lyg sėdėdama viena ant uolos jūroje �velgtų į jį pro rūk� ir dargan�.

Jis tvirtai apkabino j�.

� Nenoriu, kad dabar dėl to bartumės. Bet a� jau�iuosi... bejėgis.

Ji taip ir neatsakė. Bet, matyt, kai k� suprato, nes įsikniaubė į jį. Jis sėdėjo j� sūpuodamas.

Po valandėlės ėmė varstyti jai batus. Slydo rankomis per kulk�nis, blauzdas, �launis. Galvos susidūrė.

I� lėto jis kėlė auk�tyn sijon� ir dailiomis klostėmis dėjo jai ant klubų. Tarsi tai būtų darbas, i� kurio laikys pameistrio egzamin�.

�ypsodamasis ap�iūrinėjo jos apatinio sijono nėrinius ir veidu įsikniaubė jai į skrait�. Keista, kad jos kvapai vis�laik buvo ten. Dabar jie priklauso jam. Ir �ilta oda. Per plon� audekl�. Prie veido. Jos kraujas pulsavo ir sruveno visai �alia.

Tada ant kūno pajuto jos rankas. Ji rengė jį. Tarsi skrupulingai inventorizuodama kiekvien� rai�telį ir kiekvien� sag�. Kilstelėjus nuo lovos, padėjo i�nirti i� paskutinių drabu�ių. Akimirk� at�lijo nuo jo ir �iūrėjo. Tarsi ie�kodama ko nors ap�iuopiama. Apgamo ar �ymės. Pir�tų galiukais braukdama per varp�, dusliu balsu tarė:

� A� visada tai ma�iau. Tavo labai gra�us kūnas, Andersai.

Jis be garso susijuokė. Visa oda pa�iurpo. Kai ji prisiliesdavo, kiekviena kūno vietelė teikdavo malonum�. Jis pasislėpė pas j�. U�simerkė ir ant jos odos �aidė gu�ynes. Giliai jame įsi�iebė trapus d�iugesys. Tada, u�plūstas baisios jėgos, kurios nepajėgė valdyti, prarado savitvard�. Kambarys ėmė suktis ratu.

Patalas buvo glotnus ir vėsus. Jis pasiguldė j� �alia po apklotu. Norėjo j� su�ildyti. Apsaugoti. Bet pirmiausia � j� u�valdyti.

Siaura viengungi�ka lova buvo nepriklausoma planeta, keliaujanti per visat�. Ji � su juo! K� tik apėm�s nerimas, kad nepajėgs kartu pakilt, i�garavo.

Bangų mū�a prasidėjo. Smarki. Nuo smūgių putojo, kol ji suurzgė ir apsunko jo rankose. Jis ne�inojo, kad moterims �itaip būna. Manė, tik vyrams. Jis i�vydo naujas erdves.

Kai jūra atsitraukė, paplūdimyje liko vien laivo du�enos, kvepiantys dumbliai ir �lapi apvalūs akmenys. Dar � stiprus alsavimas. Be galo stiprus alsavimas, nuo kurio tir�tai rasojo visi lygūs pavir�iai.

Pagaliau Benjaminas suprato, kam reikalingi tėvai. Girdėjo naktinius garsus i� Anderso kambarėlio. U�migdavo su Andersu, o pabusdavo su rusu.

Tarp �ių garsų jusdavo ir j�. Bekra�tėse �aliose pievose po lietaus. Kurios nusėtos juodom gleivėtom nejudriom sraigėm.

Tikriausiai tam ir reikalingi tėvai. Taigi rusas taip pat buvo savoti�kas tėvas. Nes, kol viskas pasibaigė, Dina ir jis buvo susijung� į vien� mazg� vir�iuose. Ar ji su Andersu taip pat daro? Jis nerimavo. Tokius dalykus i�darinėja, matyt, tik prie�ai?

�ie klausimai ir sraigių vaizdas privertė pajust kalt�. Nes jis, ko gera, �ino daugiau nei jie. Kur kas daugiau. Ir negali įspėt Anderso. Juk pats prisipra�ė, kad būtų jam tėvas.

Jis vis�laik turi sergėti Anders�. Juk jam gresia pavojus. Pa�iam to ne�inant.

Kai Dina, suėmusi jam u� sprando, pasakė, kad Andersas ir ji susituoksi�, jis suprato, kad ji nusprendusi dėl jo pasigailėti Anderso.

Jis nurijo seiles ir maktelėjo galva. Ji paklausė, ar jis nesid�iaugia.

� U�tenka lavonų, � atsakė jis.

� Lavonų?

� Taip, tuomet jam nereikės... mirti.

Jos veidas keistai persimainė, ir jis i�kart pasigailėjo taip pasak�s. Bet juk pati klausė. �monėms nereikėtų tiek daug klausinėti.

� Mirti?.. � su�nab�dėjo ji, palinkdama prie jo.

Jis nurijo seiles ir linktelėjo.

� Benjaminas be reikalo taip galvoja, � tarė ji.

� Betgi �inai, Dina, a� negaliu negalvoti.

Jis norėjo sprukti pro jos �on�.

� Bet argi tu nesid�iaugi, kad jis bus tavo tėvas?

� Jis jau seniai mano tėvas. O dabar dar ir tavo, � burbtelėjo jis. Negalėdamas suprasti, ar protinga �itaip kalbėti.

� Ar norėtum, kad mes nesituoktume?

� Manau, bus geriausia, jei susituoksite, � pasakė kiek galėdamas suaugesniu tonu.

Buvo ruo�iamasi didelėms vestuvėms. I�siųsti kvietimai į Grėtėjų, Cheringėjų, Tjeldėjų, Trondarnes�, Bjarkėjų ir Stransted�. Johanas taip pat buvo u�pra�ytas ir pa�adėjo atvykti.

Gegu�ė u�kariavo uolas ir dirvo�emyje darė stebuklus. Maudėsi įlankoje ir krito �emėn saulės �viesa ir lietumi.

Vestuvinis patalas buvo paklotas ten, kur nusprendė Andersas. O nuotaka nelakstė po kambarius vienais apatiniais, kad galiausiai rastų i�sigelbėjim� medyje. Ant laiptų nestovėjo motu�ė Karena ir neverkė, kad viskas taip gėdingai klostosi.

Buvo kariaujama su cigarų ir �iemi�ku vyrų kvapu. Olinė nusisamd� penkias padėjėjas. Ta�iau velionis Jakobas buvo nepaguod�iamas ir svyrinėjo i� vieno kambario į kit�. Kabinėjosi tarnaitėms u� pir�tų, varė krosnių dūmus vidun, palanges nuklodavo negyvom, toli gra�u apetito ne�adinan�iom musėm. Nors viskas k� tik būdavo i��veista �aliuoju muilu.

Vestuvių dien� ėmė dribsnoti. I�tisa siena įlankos pusėje.

I� ryto atvėr�s kambario lang�, Benjaminas prajuko. �iltais delnais gaudė snaiges ir �iūrėjo, kaip tirpsta. Tada priglaudė drėgnas rankas prie veido. Rusas t�nakt jį pamir�o.

Per pietus jis buvo pasodintas tarp Dagnės ir probsto �monos. Kaip tikras suaugėlis. Dina ir Andersas sėdėjo galustalėje. Kartu. Jis matė, kad ji ma�ai valgo. Bet akys �ypso.

�iomis dienomis jis tai d�iaugėsi vedybomis, tai bijojo.

Buvo galima d�iaugtis, nes i�tekėjusi ji tikrai niekur nei�va�iuos. Taip pat nenu�aus Anderso. Tikrai ne dabar, kai u� jo i�tekėjo. Ta�iau vienas dalykas visk� temdė. Jis turėjo būti pasireng�s likti vienas su rusu, nes i�tekėjusi ji tikriausiai neras jam laiko.

Dėl to kartais jam akyse pajuosdavo, nes jis pamir�davo kvėpuoti. Jis rinko gera �adan�ius �enklus. �lapdrib� i� ryto laikė geru �enklu. Tokiu metu sniegas neįprasta. O tai, kas neįprasta, da�nai atne�a laim�. Nors ne visada.

Jis bijojo tol, kol jie susėdo į valtį plaukti ba�ny�ion. Tuomet jį apėmė I�kilmybė. Pa�velg�s į Anders�, suprato, k� motu�ė Karena turėdavo galvoje kalbėdama apie I�kilmingum�. Tuomet vienaip ar kitaip pasimato �mogaus vidus. Kai jiems sėdint valtyje Andersas viena ranka apglėbė Din�, o kita � jį, i� Anderso ėmė spinduliuot I�kilmybė. Galėjai j� matyt kaip �vies� vir� jo skruostikaulių.

Jis nebuvo tikras, ar Dina j� matė.

Dabar visi sėdėjo prie vai�ių stalo ir atrodė laimingi. �iaip ar taip, Dina atrodė kitokia. Tarsi gera. Dėl jos niekada negalėjai būti tikras.

Johanas atrodė grie�tas. Bet tik todėl, kad norėjo taip atrodyti. Buvo akivaizdu, jog jam patinka valgiai.

Tomas buvo tylus ir stengėsi valgyti kuo gra�iau. Saikingai gėrė, o stalo įrankius ir taures ėmė tokia tvarka, kaip buvo mokiusi Stinė. Po kruop�taus skutimosi raudonavo keletas kruvinų įpjovų. Kostiumas buvo ank�tokas per krūtin�. Gavo jį i� Tromsės po to, kai Stinė i�matavo ir apskai�iavo visus matmenis. Pasak Tomo, pernelyg �iauri kaina u� kelet� apgailėtinų drapanų.

Ne kart� jo ruda ir mėlyna akys įsmigdavo į Stin�. Kai �i linktelėdavo, jis �inodavo, jog pasielgė teisingai. Jis kramtė lėtai ir stropiai. Kur kas dailiau nei probstienė. Beje, galima buvo stebėtis, kad tokia prakilni ponia taip greit visk� praryja.

Pavasaris grį�telėjo atgal bausdamas visus, kurie darbavos lauke. Med�ių pumpurai apmirė, o gėlės susisupo į pa�iedes.

Vien� vakar� jie sėdėjo svetainėje aplink stal�, vir� kurio kabojo didysis �viestuvas. Andersas, Johanas, Dina, mokytojas Angelis ir Benjaminas. Suaugusieji skaitė laikra��ius ir lai�kus. Benjaminas sprendė aritmetikos u�davinius, kurie turėjo būti baigti iki vakarienės. De�inė ranka slydo pliu�ine staltiese, o kairi�ja jis ved�iojo pie�tuk�.

Jis atkreipė dėmesį, jog Angelis bando įtikti ir Dinai, ir Johanui. Keista, kaip jis nesupranta, kad tai neįmanoma. Angelis �avėjosi Johanu, nes tas yra pastorius, tad pritarė jo nuomonei. Ta�iau jam patiko Dina, todėl pritarė ir jos nuomonei.

�Tromsės vyskupystės naujienose� Andersas perskaitė, jog Bergene nusistovėjo �uvų supirkimo kainos. Ledjūrio menkių kaina pakilo iki devyniasde�imt �e�ių �ilingų u� vog�[3]. U� menkių ikrių statin� mokama po �e�is talerius ir trisde�imt �ilingų.

Johanas ir Angelis, perskait� kai k� neįtikėtina apie Rusijos car�, u�vedė apie tai kalb�. Caras norįs panaikinti baud�iav� vadovaudamasis �ūkiu: �Geriau reformos i� vir�aus į apa�i� nei i� apa�ios į vir�ų per sukilimus ir kraujo praliejim�!�

Koks keistas �odis. Kraujo praliejimas. Jis nenuspėjamas. Strigo gerklėje ir gniau�ė kvap�. Benjaminas bandė suvokti, jog Rusijos caras ir geras, ir kartu �iaurus.

Andersui viskas buvo ai�ku, jam atrodė, jog caras elgiasi protingai. Ta�iau mokytojas nenorėjo sutikti. Jis teigė, kad rusų liaudis yra laukinis �vėris, kurį sutramdyti galima tik jėga.

Johanas pasakė, es� Krymo karas ir Pary�iaus taika parod�, kas darosi Rusijoje. Rusų liaudį pa�emin�s ir karas, ir taika. Ta�iau imperija liko! Todėl valstybei reikalingas caras, kuris būtų �is tas daugiau nei eilinis �mogus.

Benjaminui buvo nebeįmanoma spr�sti u�davinio.

� Nesuprantu, kaip tai suderinti, � įsiterpė Dina.

� K� suderinti? � paklausė Andersas.

� Būti caru ir i�likti �mogum!

� Jie valgo, geria ir dauginasi kaip bet kurios kitos būtybės, � tarė Andersas.

� Dina turėjo galvoje �mogi�kum�, � pataisė Johanas.

Andersas suraukė kakt�.

� Gerai, kad turime tave, Johanai, kuris gali paai�kinti, � tarė Dina.

� Taip, taip, suprantu, � gera�irdi�kai tarė Andersas ir patap�nojo Dinai rank�.�A� galvoju, kad neįmanoma būti �mogumi, neturint �mogi�kumo, � pridūrė jis.

� Nuodėmė ir �iaurumas neturi nieko �mogi�ka. O Rusijos carų istorija grįsta �iaurumu, � pasakė Johanas.

� Nuodėmių kiekvienas turi pakankamai, � sumurmėjo Andersas.

� O kaip dvasininkai �iūri į �i� problem�, mielas Johanai? � paklausė Dina.

Benjaminas puikiai matė, kad Johanas jau�iasi nekaip. Jis �aidė pypkės valikliu. Energingai barbeno juo per pir�tų galus, o veid� u�liejo raudonis.

Johanas norėjo būti protingiausias. Gudresnis ir u� Anders�. Sunku buvo į�velgti, k� pats Andersas apie tai mano. Juk negalėjai klausti.

Prie stalo pasidarė tylu. Geriausia buvo į juos ne�iūrėti. Jis juk turi u�davinį.

Tuomet prabilo Dina, tarsi pamir�usi, kad Johan� ka�ko klausė:

� Būtų labai įdomu ten nukeliauti ir visk� pamatyti. Tokia did�iulė �alis... tokia daugybė turtų. Ne vien brangenybių. Ir meno lobių. Muzika! �ia, pas mus, nėra erdvės nei nusidėjėliams, nei kitiems �monėms. Tarp tų smulkių nusidėjėlių taip ank�ta.

�ito jai nereikėjo sakyti. Jis ėmė manyti, kad ji nori i�vykti.

Nejaugi galvoja i�va�iuoti? Į ruso tėvyn�? Gerasis Dieve. Vie�patie, kuris parodei, kad i� Anderso gali nu�engti �I�kilmybė� ir ramiai visus apgaubti. Jis privalo jai pasakyti, kad ji neva�iuotų! Kitaip u�grius nederliaus metai, prispaus bėdos ir pavasaris niekada neateis.

Ar Vie�pats suvokia tokius akivaizd�ius dalykus?

Reikia k� nors sugalvoti, kad ji pamir�tų ketinus i�vykti. Jo �vilgsnį patraukė į jį atsuktas laikra��io puslapis. Ten buvo ra�oma apie angl� Florens Naitingeil. Jis ėmė balsu skaityti, kaip ji su savo �ibintu vaik��iojusi tarp su�eistų kareivių Turkijoje ir padėjusi jiems ne vien maldomis u� jų sielas. Vis� gyvenim� paskyrusi lazaretams, smarvei ir kraujui, savo a�triu lie�uviu vanojusi generolus, negailin�ius su�eisto prie�o. Karas, kuriame nebuvo nugalėtojų, vien pralaimėtojai, baigėsi. Angelas su �ibintu grį�o namo, į Anglij�. I�saugojusi gyvyb�, ta�iau ligota ir palau�ta dvasi�kai, praradusi tikėjim� gėrio pradu.

Kol jis skaitė, visi nutilo. Tad galėjo paklausti:

� Kas tas �gėrio pradas�, kuriuo ji nebetiki?

� Ji juk buvo kare, � pasakė Andersas, � o ten nepamatysi daug gėrio.

� Kodėl? Ar lengviau pamatyti jį �ia, kur nėra karo? � paklausė jis.

Andersas pasidėjo laikra�tį ant kelių.

� �ia mes bent ne�audom �monių, � tarė Johanas.

Garsai i� virtuvės ir kamaros pasidarė nepaprastai svarbūs.

Abiem rankom jis įsikibo į stalo kra�t�. Kietai su�iaupė lūpas. Sėdėti tiesiai buvo pernelyg sunku. Jei atsiremtų į stal�, ko gera, praeitų. Kad jam bloga, niekas nematė. Bet viskas atrodė kaip nutirp�. Rankos ir kojos.

� Benjaminai! � pa�aukė Dina skard�iu, tvirtu balsu. Ir atsistojo.

Tuomet did�iausias blogumas praėjo. Jei tik ne�iūrės į juos ir atsargiai nuleis kojas ant grindų, viskas bus gerai. Dabar tereikia atsistoti. Jis nesusivėmė. Toli gra�u. �engė por� netvirtų �ingsnių. Grindys artėjo prie jo.

Tada ji atsidūrė �alia. Sulaikė jį. I�vedė.

Vyrai liko su Rusijos caru, �uvų kainomis ir Moterimi su �ibintu.

Riksmai sklido i� gilios grotos. Jis vis tiek �inojo, kas �aukia. Jo akys įkliuvo tinklan. Negalėjo i�narplioti jų. Jos buvo labai senos. Ir trai�kanotos. Bijojo �viesos. Negalėjo i�trūkti. Naktis i�mėtė savo pėdsakus �vilgan�iais ra�tais, kurie atgyja �viesoj. Tinklas buvo baltos nertinės u�uolaidos atvirame lange.

Rusas jį laikė. Riksmai siekė visur. Deginantis spaudimas smelkė ausies kanalus ir galv�. Aidas virpėjo net lūpose. Rusas i�rėkė savo klausim�. Kelis kartus. Kratiniu, kurio neįmanoma buvo suprasti. Vyri�kis tarpais taip priartėdavo, jog buvo justi garas i� burnos, �ia vėl nutoldavo ir i�nykdavo jam i� akių.

Kai jis būdavo arti, įkrisdavo į raudon� ertm�, kuri plėtėsi ir plėtėsi, o jo riksmas ėjo smarkyn ir smarkyn.

Kai jis nutoldavo, galėdavai kvėptelti oro ir pasijusti saugus. Benjaminas nurijo visk�, kas buvo susikaup� burnoje, ir i��oko i� lovos. Parsine�ti savo akių.

Tada suprato, jog stovi akmenų nuo�liau�oj ir �iūri �emyn į Din� ir rus�, kurie it kirminai rangos vir�yne. Jie t�sė ir plė�ė vienas kitam drabu�ius ir galūnes. Tarsi negalėdami apsispr�sti, ar būti tolimi, ar artimi, draugai ar nedraugai. Grūmės norėdami i�trūkti. Kabinosi vienas u� kito.

Galiausiai ruso galva pasruvo raudoniu. Jis liko ramiai gulėti atstat�s savo ilgas pėdas į prie�ingas puses. Tarsi dirvoj numesta baidyklė. �autuvas taip pat gulėjo vir�yne, o �ūvio skardo rauda sklido i� visų kalnų. Triuk�mas buvo įvyniotas į viln�, o krūme plazdantis pauk�tis taip lėtai kilnojo sparnus, jog, rodės, nupuls.

Jis turėjo atverti burn�, kad i�leistų nepakeliam� tyl�.

Staiga i�dygo ji. Stovėjo jo kambarėlyje vienmar�kinė, basų kojų pir�tais liesdama kilimėlį. Jis bandė juos nustumti, kad ji neprieitų ar�iau. Mat tebebuvo ruso �auksme. Taip pat norėjo, kad jį apkabintų. Jis buvo i�d�iūv�s �ienas ir dumbliai. Ji buvo didelis medis juoda lapija. Pavojingoj auk�tybėj. Vis tiek reikėjo į j� kopti. Slid�iom �akom. Giliai kamiene stukseno. Lyg pauk�tis, kurį ka�kas u�sklendė viduje. Tuk tuk.

Jis u�silipo labai auk�tai. Ten, vir�uje, taip galingai siūbavo.

Netrukus ten atsidūrė ir Andersas. Mėlynu chalatu ir akimis, kurios nepaleid�ia. Jis nebuvo pana�us į save. Jo rankos, it skuban�ios varnos, stvarstė u� �akų ir �akelių. Visur bra�kėjo tra�kėjo. Andersas krito ir lipo. Krito ir vėl kopė auk�tyn. Galėjai matyti, jog medis neskirtas ir Andersui.

Pagaliau pavyko atplė�ti akis nuo u�uolaidos ir pravirkti.

� Kas tave taip i�g�sdino? � paklausė Andersas.

� Rusas! Jis tapo caru. Jis tik guli, �aukia ir klausinėja!

� Ko klausinėja?

Pasidarė labai pavojinga. Andersas prasmego grindyse. Tikriausiai u�simu�ė. Negi ji nesuprato, kad turi neleist jam nukristi.

Andersas juk ne�inojo, kad jam negalima klausti.

� Tai �ino Dina! Ji �ino! Juk ji moka rusi�kai!

Jos veidas! Pasidarė toks plok��ias. Turbūt niekada �ia nebuvo. Dabar ji i�eina! I�keliauja. Ji pasiėmė skrybėlių dė�� ir nusiyrė j garlaivį. Įvyko blogiausia!

Bet ji nei�ėjo. Ir leido pasilikt Andersui.

Vien� dien� Dina patykojo Tomo arklidėje ir prane�ė, kad med�iokliniai �autuvai ir parakas neturi kaboti ant akių, juos reikia u�rakinti. Jis gū�telėjo pe�iais ir pa�adėjo padaryti taip, kaip ji liepusi. Ta�iau kai jis paklausė, kodėl, ir i�girdo atsakym�, jog dėl Benjamino, nesusilaikė.

� Berniukas juk turi pratintis prie suaugusiųjų gyvenimo, nesvarbu, kad rusas nusi�ovė.

� Bus taip, kaip pasakiau, � tarė ji.

� Negalime vis� gyvenim� slėpti nuo jo �autuvo. Juk netrukus i�augs į tikr� vyr�.

� Pasakiau, ir viskas.

Tomas ilgai į j� �iūrėjo. Paskui nedideliais glėbiais ėmė dalyti arkliams �ien�, skendėdamas senos, i�d�iūvusios vasaros debesyje.

� K� Andersas apie tai mano? � paklausė jis.

� Andersas nesinaudoja �autuvu.

� Ne, tas vyras ne med�iotojas, � pasakė jis. Balse buvo justi pa�aipa.

� Dėl to, k� veikia Andersas, Tomui lai nesopa galvos! Tai daroma dėl Benjamino.

� A� ilg� laik� rūpinausi Benjaminu, negi nesupratai?

� Dėkui u� varg�, Tomai!

� Tai tiesiog savaime suprantama. Manau, kad mudu jį ir pradėjom.

� Tomai!

� Bijai, kad papasakosiu Andersui, kaip viskas buvo?

Pasisukusi eiti, ji sustingo. Pakėlė vien� rank� ir atsigrį�o į

jį su tokia jėga, jog jis pamanė, kad smogs.

� O k� Tomas gali papasakoti? � tarė ji ir priėjo taip arti, kad jis ant veido juto jos kvėpavim�.

Jis neatsakė. Tik stovėjo tvirtai įsispyr�s į arklidės grindis.

� Dina mind�ioja �ien�, � pagaliau prabilo jis.

� K� tu gali papasakoti Andersui? � pakartojo ji.

� Kad berniukas mano!

Akimirk� ji u�simerkė. Kai vėl pa�velgė į jį, buvo rami.

� Ir tu manai, kad, prane��s toki� naujien�, Tomas Anderso dvare galėtų sulaukti senatvės?

� Ne, � trumpai atsakė jis.

� Tokiu atveju tau vertėtų pagalvoti apie savo vaikus ir apie tai, kokia jiems bus laimė turėti lie�uvautoj� tėv�. Benjaminui tav�s nereikia.

� Jam reikėjo man�s anks�iau. Ne kas kitas, o Stinė ir a�...

� U� tai a�iū! Ta�iau tai ne prie�astis dabar ker�yti. Ar tau ko nors trūksta? Ar negyveni kaip koks grafas su koklių krosnimi ir sietynu? Ar nepavalg�s, ar ma�ai tave gerbia? Ar dar gali ko nors reikalauti? K�?

Per vis� jos ilg� kalb� jis kiek susigū�ė. Valandėl� abu �iūrėjo į skirtingas sienas.

� Jei mes būtume lik� kartu... � pradėjo jis.

� Mes niekada nebuvom kartu, � pertraukė ji.

� Tik vieno �od�io. Ar negalėjai man tarti vienintelio �od�io?

� Tau pavojinga k� nors �adėti. Atmintis tavo kaip arklio. Tik esi atbulai pakinkytas!

� Pamir�ai? � paklausė jis.

� A� nieko nepamir�tu! Ni�nieko!

Ka�kas įėjo pro priestato duris. Lyg būtų i� anksto susitarta, Dina skubiai �engė atgal nuo �ieno krūvos, o Tomas pasilenkė jo paimti.

� Taip ir sutariam! � garsiai ir ai�kiai pasakė ji, kai tarpdury pasirodė �ėrikas.

Parėj�s į namus u�k�sti, Tomas sutiko vis� �vytin�i� Stin�. Buvo u�sukus Dina ir sakė i� Bergeno parve�ianti jai naujas audimo stakles. Tos, kuriomis Stinė dabar aud�ianti, labai dilinan�ios apmatus.

� Pa�iam vidury visada nudyla koks de�imt siūlų. Pus� apmatų reikia i�mest, � pasakė Stinė.

Tomas linktelėjo. Tuomet nusismaukė kepur� ir nuėjo plautis rankų.

Vien� dien� antroje �iemos pusėje �į t� dirbinėdami Andersas ir Benjaminas �neku�iavo.

� Manau, kad �i� vasar� tau tikrai reikia plaukt į Bergen�, vaikei.

Andersas pasakė tarsi visai be reikalo. Nuo to taip nelemtai sudrėko akys.

Jis dirbsi�s u� atlyginim� ir miegosi�s kartu su vyrais. Ta�iau kiekviena pamaina, per kuri� turės ��erti �uvis�, i� algos bus i�skaityta. Andersas ir jis sukirto rankom neklaus� Dinos sutikimo.

Ne�iodamas paslaptį, kuri� te�inojo Andersas ir jis, juto, kad pama�u darosi suaug�s. Vien� dien� jam ai�kiai pasirodė, kad gyvaplaukiai vir� lūpos per naktį pasidarė ilgi ir tamsūs. Jis i�kilmingai pasiėmė Anderso skustuv� ir u�silipo ant kėdės, kad geriau save matytų did�iajame komodos veidrodyje. Ta�iau veidrod�io atspindy ranka buvo netvirta. Naudos tebuvo tiek, jog įsipjovė nosį. Visas kruvinas turėjo pra�ytis Dinos pagalbos. Ji nepuolė bartis, tik �vilgtelėjo į skustuv� ir prausė jį tol, kol nustojo kraujuoti.

� Norėjau pai�dykauti, � nuolankiai tarė jis ir pabandė visk� nuleisti juokais.

� Mat kaip. �įkart tikriausiai u�gis. Bet kit� sykį, ko gera, turėsi paaukot vis� nosį.

Jis linktelėjo ir, �murk�telėj�s pro �alį, spruko lauk.

� Nereiks ilgai laukti, kol įgysi t� bėd� visam am�iui! � �ūktelėjo ji pavymui nuo laiptų.

Tada jis nebei�tvėrė, sustojo ir su�uko:

� Tu ne�inai, k� a� �inau! K� mes su Andersu nusprendėm!

Ji i�ėjo į laiptų aik�tel�.

� K� gi jūs nusprendėt?

� Pamatysi! � sukryk�tė jis ir nėrė pro koridoriaus duris.

Vis� �iem� ir rudenį prisispyr�s klausinėjo apie visk�, kas nors kiek susij� su Bergenu. Susirado ka�kada i� ten parve�tus paveikslus ir knygas. I� Angelio nebuvo jokios naudos. Mat jo kelionės niekada nesiekė toliau Tronjemo.

Andersui i�vykus, viskas susijaukdavo, nes dvare nebelikdavo nė vieno nusimanan�io �mogaus. Todėl Benjaminas pajuto palengvėjim�, kai vien� dien� Dina i�sidavė visk� �inanti. Ji bent jau atsakydavo į jo klausimus, nors ir trumpai.

Benjaminas greit sumetė, kad nereikia klausinėti apie Bergen� naktimis, kai Dina ir jis nemiegodavo, nes �aukdavo rusas. Tada jos akys paklaikdavo.

Kai pauk��iai subruzdo krauti lizdus, o gyvuliai buvo i�ginti į ganykl�, jis stebėdamasis m�stė, kaip krūtinėj gali būti tiek d�iaugsmo, nes tiek daug apie visk� �inai.

Atėjus lauktajai dienai, jis suprato, jog kelione Hana nesid�iaugia taip kaip jis. Bet viskam yra saikas. Ji neturėjo teisės taip siaubingai plūstis.

� Suprask, a� esu vyras, o tu � moteri�kė, � pasakė jis ir giliai įkvėpė, kad abiem rankom paimtų po dė��.

� A� atsimenu, kaip tu rėkei ir burnojai, kad tavo mama i�plaukė be tav�s, � atrė�ė ji, �luostydamasi veid�.

� Tai buvo seniai, � prana�iai tarė jis ir �engė kaip tikras vyras.

� Ne�inia, ar a� būsiu �ia, kai sugrį�i!

� O kur tu ruo�iesi?

� Dar neai�ku.

� Na, tuomet negalėsiu tav�s aplankyti, jei ne�inosiu, kur esi, � tarė jis ir i�si�iepė.

� Tu tikras kvai�a!

� Tu � ne ma�esnė! Jei negali i�tverti nepabėgus, kad a� i�va�iuoju.

� A� neturėsiu su kuo būti, � pasiskundė ji.

Nusimin�s jis pastatė ant �emės ne�ulį.

� Galėsi plaukti kartu, kai a� suaugsiu ir pats visk� spr�siu.

� Lig tol reiks laukti vis� am�inyb�, nes tu baisiai lėtai augi!

� Juk galiu suaugti ir spr�sti pats, net jei nesu didelio ūgio, � su�nyp�tė jis ir kum�telėjo jai. � A� didesnis u� tave, bjauri mergiūk�te! � su�uko jis, pasiėmė ne�ulį ir nubėgo pakalnėn.

� Ne tai norėjau pasakyti, � taikingai su�uko ji.

Prie� jam i�plaukiant, jie vėl buvo draugai. Kitaip ir neįsivaizdavo. Jis pa�adėjo jai lėl� porcelianiniu veidu ir tikrų tikriausiais plaukais.

� Tik dėl įdomumo, � pasakė ji, nes juk buvo per didelė �aisti su lėlėmis.

Jis sumetė, jog tai gali daug kainuoti, tad jei nori, kad u�tektų algos, turi nesirgti jūrlige.

T� ryt�, kai jie i�plaukė į pietus, vėjas buvo kaip u�sakytas, tik saulės nesimatė. Andersas stovėjo prie vairo, pasijut�s savo stichijoje. Jis tvirtino, jog jūros pursluose geriau dirbanti galva.

U�sirėm�s ant borto, Benjaminas stebeilijo į saleles, paplūdimius ir u�takius, kurių niekad anks�iau nebuvo regėj�s. Pasaulis vėrėsi begalinis, o jis be paliovos �ūk�iojo visiems, kas jį girdėjo:

� Perkūnas, kaip greit judam į priekį! Matytų Hana!

Andersas pakėlė akis į juto lang�, u� kurio buvo Dina. Ji

nepasakė nė vieno blogo �od�io apie jo nutrūktgalvi�k� pa�ad� pasiimti berniuk� į Bergen�. Atrodė, lyg ir d�iaugiasi.

� Turėsi daug rūpes�ių, Andersai, pasiimdamas vis� �eim�, � pasakė. � Mes juk ne�inom, koks i� to vyro jūrininkas.

� Tai ir su�inosim, � atsakė jis palengvėjusia �irdimi, kad s�jungos su berniuku ji nepalaikė u� bloga.

�turmanas Antonas buvo neįtikėtinai ramus, kai su�inojo, kad laive bus ir moteris, ir vaikas. Rodės, jog visi Benjamino klausimai jį smagino, ir jis jautėsi dar labiau nepamainomas nei anks�iau.

Beveik vis� kelion� pūtė stiprokas vėjas. Bet ne toks stiprus, kad berniukas susirgtų jūrlige. Kiekvien� dien� jis pa�ymėdavo brūk�neliu vienoje �uvų dė�ės lentoje. Tuomet pasispjaudydavo delnus ir �vilpaudamas kibdavo į kokį nors jam pavest� darb�. Vyniodavo lynus, kol tie pūpsodavo tvarkingai lyg spyruoklės vijos.

Kai nedirbdavo savo nuolatinių darbų, kuriuos jam duodavo Andersas, sėdėdavo su �iūronais ant d�iovintų �uvų dė�ės ir ai�kindavo, k� pamat�s. Arba, takela�ui dejuojant ir kirams klykiant, skaitydavo jute knyg�. Su vyrais lo�davo kortomis. Tie ne per da�niausiai leisdavo jam laimėti ir i� to turėdavo juoko.

� Kai tavo motina pirm� kart� keliavo j Bergen�, kortomis geriau lo�ė, � pasakė Antonas.

� Ji metų daugiau turėjo ir buvo i�tekėjus, � pasakė Andersas ir pa�nairavo j jut�.

� Kiek jai buvo? �e�iolika? � ka�kas paklausė.

� �iaip ar taip, pamenu, Jakobui nepatiko, kad ji gulinėja po bure ir skelia kortomis, � atsakė Antonas.

� U�teks, � tarstelėjo Andersas.

Keista buvo ne tai, k� Andersas pasakė, o �monių reakcija. Staiga visi su�neko apie visai k� kita arba, pasinėr� j savo u�siėmim�, ėmė pratisai �vilpauti.

Kart�, plaukiant pro sodybas ir prieplaukas, kur, kaip pasakojo Andersas ir Dina, jie turėjo pa�įstamų, Benjaminas papra�ė u�sukti į krant�.

� Ne, teisybė, mes turim grei�iau pasiekti Bergen�, nes paskui bus vėlu ir niekas nebenorės mūsų prekių, � pasitaisė jis, dar niekam nespėjus atsakyti.

� Bet kai plauksim į �iaur�, siaubsim vis� pakrant�, miegosim lovose ir sėdėsim ant kėd�ių! � tarė Andersas ir ėmė dėstyti, koks jis patenkintas �iemetiniu kroviniu. Tiesa, turėj�s atsakyti vienam kitam trobelninkui, norėjusiam įduoti �uvis, neatitinkan�ias reikalavimų.

� Taip galima įsigyt prie�ų. Ne juokas, kai i�brokuoja tavo �uvis. Juk �monėms tai vienintelis u�darbis. Bet, matai, Bergene mes turime i�laikyti ger� Reinsneso jektos vard�. Taigi tegul �monės pristato pirmarū�� prek�. Ar ne taip, vaike?

Bergeno prekių kontrolieriai buvo patys sau ponai, nesvarbu, kam jie tarnavo. Jų �odis prilygo įstatymui. Jeigu vien� d�iovintų �uvų partij� jie priskiria prie pirmarū�ių olandi�kų, vadinasi, tai įstatymas, kurio niekas negali pakeisti.

Apie tai Andersas i�rė�ė ilg� kalb�.

� Matai, Benjaminai, Bergeno prekių kontrolieriai labiausiai vertina olandi�k�sias. �ios turi būti tam tikros mėlynos spalvos, �varios ir nevir�yti uolekties. Sverti turi ne daugiau kaip pusantro svaro! Geriausia, jei tik vien�! Ar supranti, vaike? Brėmeni�kės taip pat labai geros, tik per didelės, kad galėtų būti olandi�kosios. Jos ve�amos į Bremen�, Olandij� ir Vidur�emio jūr�. Puiku būtų ten nuvykti, k�? Paskui dar d�iovintos menkės. �ios turi būti baltos, �vilgan�ios odos ir mėsos, perskrostos iki pelekų. Tai pirmarū�ė prekė į Olandij�! Po perkūnais, kaip ten visur lygu!

Kai Andersas norėdavo turėti gerų d�iovintų �uvų, labai �iūrėdavo, kad �uvys būtų skrod�iamos ir sūdomos �vie�ios, po to dvide�imt keturias valandas laikomos medinėje statinėje. Perplautos kraunamos į ne auk�tesnes kaip vienos uolekties krūvas. Vidin� pus� dedant prie vidinės. Paskui i�dėliojamos ant �varių uolų d�iūti. Jokiu būdu ne ant �olės ar kemsyne. Ir niekada nekraunamos j krūvas, kol kaip reikiant nei�d�iūva.

� A� neve�u į Bergen� �uvų, kurios sūdomos tiesiog ant sandėlio grindų. Gali būti ramūs!

Nuostabu, kad jūroje Andersas tiek daug plepėdavo. Apie �uvis. Ypa� jei pats manai, kad visos d�iovintos �uvys atrodo vienodai, kad ir kaip jas vadintum.

Per vis� kelion� j pietus rusas nei�leido nė garso. Turbūt negalėjo keliauti kartu. Pasaulis neaprėpiamai platus ir didelis.

�monės krante ne�inojo, kad kalvos ir kalnai gali atrodyti tokie a�trūs, jei tik patys �viesi� naktį nėra plauk� pro�al.

Dar buvo justi jūros kvapas. Nuolat. Net giliai įmigus. Toks be galo sodrus kvapas. �monės, matyt, nuo jo darės kitokie.

Naktys, beje, taip pat mainėsi. Kuo toliau jie plaukė į pietus, tuo jos melsvėjo. Ir �monės vairiose vietose, kur jie nuleisdavo inkar� ir i�lipdavo į krant� apsirūpint �vie�iu maistu ir vandeniu, �nekėjo vis kitaip.

Jis buvo skait�s apie kalbų sumai�ym� Babelyje, bet kad taip galėtų būti vienoj �aly, atrodė labai keista.

� Norvegija ilga kaip �arna. Todėl taip yra, � pasakė Antonas ir atsipjovė grie�inėlį sūdyto kumpio, kurį laikė pakabin�s prie stiebo drobės skiautėje.

� Ne, � paprie�taravo Benjaminas, � taip yra todėl, kad kadaise Babelyje buvo sumai�ytos kalbos ir niekas nebesuprato, k� sako kaimynas, tad �monės turėjo i�sisklaidyti po pasaulį ir pradėti gyvent atskirai!

Antonas pamir�o kramtyti.

� Kad jį kur velniai! � rimtai tarė jis ir įki�o peilį mak�tin. � Tai �tai kaip viskas buvo. Palauk, tuoj i�girsi Bergeno poniu�ių gargaliavim�! Jos, matyt, vienos pirmųjų spruko i� Babelio!

Kai jie pasiekė Bergen�, ne vien nuo �nektos jis turėjo i�plėsti ausis ir akis. Ir labai susiimti, kad i�vis nepamir�tų kvėpuoti. Tarpais garsiai �liurkstelėdavo į plau�ius kelis gurk�nius oro, o paskui būdavo tylus ir nematomas iki kito kvėptelėjimo. Staiga įspūd�ių sūkury jis pastebėjo nauj�j� Dinos skrybėl�.

� Gra�i kaip Edeno sodas, � pagyrė jis.

Ta�iau kai ji norėjo paimti jam u� rankos, at�oko.

� Ne, dėl Dievo meilės! A� negaliu remtis į moterį! Dina turėtų suprasti.

Jis ėjo �alia Anderso vien� rank� u�siki��s u� �varko i�kirptės, o kit� u�met�s u� nugaros.

I� prad�ių stebino viskas, k� matė uoste. Daugybė laivų. Burės. �ūkalojimai. Tai dar niekis. Mat i� tolo galėjai įsivaizduoti k� tinkamas. Ta�iau kai jie i�lipo į krant�, viskas u�griuvo taip, jog neįmanoma buvo surikiuoti. Begalinės eilės stogų, prieplaukų ir frontonų. Ve�imai ir ve�imai�iai, kinkyti ir ne. Visokio plauko �mogystos. Tokiais neregėtais apdarais, jog atrodė kaip i� paveikslų. Dauguma ponių vir� galvų laikė skė�ius. O jis manė, kad tai lensmano �monos Dagnės i�monė.

�uvų turguje viskas buvo papras�iau. Net kvapai rodės pa�įstami. Ta�iau ir į vien�, ir kit� pus� plūdo tokios minios �monių, jog labiausiai jam priminė skruzdėles, zujan�ias į skruzdėlyn� ir i� jo. Net ne�inojai, kuo jos i� tiesų u�siima. Turgaus grindiniu kauk�ėjo medpad�iai, o �monės vis�laik buvo ka�kuo u�siėm�, visai kaip namie. Bent jau tie, kurie vaik��iojo �eme. Sėdintieji brikuose su pakeliamais stogeliais atrodė taip, lyg vasaros met� būtų i�siruo�� pas probst� �v�sti Kalėdų.

Jis suprato, kodėl prie� i�lipant į krant� Bergene reikėjo �moni�kai apsirengti. Andersas tokį ilg� keli� ve�ėsi laikrodį su grandinėle, kad, spiginant saulei, galėtų vaik��ioti atsagstytu �varku.

Kalnai Bergene buvo tiesiog juokingi. Atrodė taip, tarsi negalėtų stovėti, jei visai �alia nebūtų �monių. Darėsi �iek tiek nejauku nuo tokio jų artumo. Bet gyventojai, matyt, buvo įprat�, kad kalnai remtųsi į namų stogus. Atrodė kaip akmeniniai kauburėliai. Jis u�siminė apie tai Andersui, kai abu vaik�tinėjo po miest�.

� Nemanau, kad reikėtų tai sakyti kam nors, kas Bergene gim�s ir u�aug�s, � netverdamas juokais tarė Andersas.

Vien� dien� jie nusisamd� brik� ir va�inėjo po miest�, lyg būtų turėj� reikalų. Andersas priminė Dinai, kad jie �ia buv� anks�iau. Ji nusi�ypsojo giedromis akimis. Kai jie �iūrėjo vienas į kit�, Benjamin� u�liejo �iluma ir d�iaugsmas. Visai be prie�asties. Jie juk kalbėjo ne su juo.

Kuo didesni buvo namai, pro kuriuos jie va�iavo, tuo didesni sodai ir med�iai augo aplink. I�skyrus tuos namus, kuriuos matė miesto centre, mat tie stovėjo taip sulipdyti, jog galėjai pamanyti, kad Bergeno gyventojai neturėjo u� k� pasistatyti savo namų sienų, tad gavo �lietis prie kaimynų.

Kai jie ėjo į savo būst�, kurį i�sinuomojo krante, jį apėmė didelė nuostaba. Norėjo, kad jie tai suprastų. Todėl stabtelėjo ir prisimerk�s pa�velgė auk�tyn į namų stogus.

� Kaip jiems gali patikti statytis dideliuose miestuose? Ir kaip �monės gali pirkti ir pardavinėti toki� galyb� daiktų, ir rasti, kur juos panaudoti!

Pakeliui į �iaur� jis paklausė Anders�, i� kur jis turįs Bernhoftų pavard�.

� Tai buvo �monės, kadaise pastat� Cheringėjų, � atsakė Andersas. Tik i� to jam buvo ma�a d�iaugsmo. Anderso motinos giminė buvo kilusi i� �ėningeno Grėtėjuje. Pas Sėren� ir Sofij� jis visados buvo laukiamas sve�ias.

Giminės i� Grėtėjaus dalyvavo vestuvėse Reinsnese, tad dabar buvo jų eilė aplankyti.

� Mudu su Sėrenu laikomės krūvoj. Per Krymo kar� jam nepasisekė. Pilnas miltų galeasas į�alo jūroje, o kai parplukdė krovinį namo, kainos jau buvo tiek nukritusios, jog kelionė vos atsipirko. Taigi. Ko tik nebūna, � tarė Andersas, įsmeig�s akis į tolį.

Plaukdami �iaurės kryptimi Folhavu, jie pasuko siauru laivakeliu Grėtėjaus link. Vakaro saulė vienu spinduliu į�iebė jūroje gaisr�, o Lofoteno siena u� salelių pajuodo. Nesuskai�iuojami �cherai ir salelės sulaikė did�i�sias bangas. Ta�iau kaip įspėjim� jie girdėjo am�in� jūros gausm�.

� Baisiausia, kai �iapus �cherų � visi�ka ramybė, o anapus jūra gaud�ia kaip ba�ny�ios vargonų bosai. Tada nereikia ilgai laukti, kol pasisuks vėjas ir u�grius audra! � pasakojo Antonas. � Taip, turi saugoti bur�, kitaip bematant atsidursi dugne su palaida vairo lazda rankoj! Grėtėjo laivakelis turi tiek povandeninių uolų ir klastingų seklumų, jog pakaktų visai armadai paskandint! � pridūrė jis.

� Dabar nėra tokio pavojaus, � tarė Andersas.

Sala buvo toli jūroje, ta�iau prekyvietė pasisukusi į laivakelį ir �emyn�. Didelis baltas �eimininkų namas kiekviename auk�te turėjo de�imties langų eil� ir verand� su kaistais palei vis� fasad�. Masyvi mūro siena nuo jūros saugojo didelį sod� su pavėsine. Didįjį nam� tankiu vainiku supo pa�iūrės ir ma�esni trobesiai. Visur virė gyvenimas. Laivai, įrankiai ir �monės. Ta�iau �emės buvo nedaug ir augmenija skurdoka, palyginti su pla�iomis dirvomis namuose.

Benjaminas vaik�tinėjo tarp trobesių smalsaudamas. Pamir�o, kad greit bus suaug�s, ir prisispyr�s kamantinėjo. Ta�iau jis ne lakstė, bet ėjo. Aptiko med�ių, kurių niekad nebuvo regėj�s. Jam paai�kino, kad jie atve�ti i� tolimų kra�tų ir �ia pasodinti. Vos spėj�s pasivai�inti sultimis ir pyragai�iais, vėl per uolas jis nuėjo prie sandėlių pakrantėje.

Sodyba buvo tokia ma�a. Tokia susispaudus. Bet joje u�teko visko. �monės buvo kitokie nei namuose. O gal taip atrodė tik dabar, nes atvyko sve�ių? Visi daiktai turėjo savo viet�. Ypa� tai jautėsi sandėliuose. Viskas buvo sukrauta į rietuves, susukta į ritinius, niekas nesimėtė ant grindų. Ne taip kaip Reinsnese. Ten, kai i�sidėliodavai reikmenis ir pradėdavai kokį darb�, viskas likdavo gulėti iki kitos dienos, jei tik niekam ne- kliūdavo.

Tik vienoje Reinsneso vietoje buvo grie�tesnė tvarka. Virtuvėje. Grėtėjuje sukinėjosi dvi prunk�taujan�ios mergiūk�tės su prijuostėmis. Viena i� jų, su kasomis, buvo jaunesnė u� jį. Nedaug. Vyresnioji jau buvo i�kilia krūtine ir vilkėjo per ank�t� liemen�. �i buvo patrauklesnė, nors puse galvos auk�tesnė u� jį. Nemalonu, bet nieko negalėjai pakeisti. Ji turėjo �viesius, trumpai kirptus plaukus, visai kaip berniukas. �alia jos jį ėmė pilt prakaitas. Todėl i�ėjo palikdamas jas vienas skusti bulvių.

Kelias valandas patyrinėj�s vietov�, prisėdo prie suaugusiųjų svetainėje. Sėrenas susidomėjo Lofoteno komisijos pastangomis sukurti laisv�jį įstatym�, kuriuo turėtų būti įteisinti trys dalykai: laisva jūra visiems, laisva �vejyba visiems, nesvarbu, i� kokios Norvegijos Karalystės vietos būtum, ir valstybinė įstatymo prie�iūra.

Sėrenas liaupsino pon� Ketilį Mocfelt�, kuris buvo laikomas vienu i� �io įstatymo krik�tatėvių. Andersas retai įsiterpdavo, daugiausia kalbėjo anas. Andersas visada �itaip.

� O �vejų gyvenvie�ių savininkai? Kur apie juos tame įstatyme para�yta? � pagaliau paklausė Andersas.

� Ten, kur ir apie kitus �mones, � atsakė Sėrenas.

� Vis tiek �vejybos plotus pirmiausia pasieks tie, kurie turi jautriausi� uosl� ir geriausius laivus. Bus vėl kaip anks�iau: irkluosi, kol burnoj pajusi kraujo skonį ir pir�tinės ant rankų pradės garuoti, � tarė Andersas ir i�si�iepė.

� Taip, bet tav�s niekas neguis ir nevarinės, jei pateksi į �vejų gyvenviet�, kur nesi susimokėj�s u� pastog�.

� Vis tiek visi plauks į sen�sias vietas, � pasakė Andersas.

� Bus matyti! �iaip ar taip, niekas neturi jūros nuosavybės, net jei ka�kam priklauso paplūdimys ir trobesiai!

� Keista, kad esi taip u�sideg�s, kai pats turi tiek paplūdimio ir trobesių, � pasakė Dina.

� Taigi ir a� taip sakau, � atsiduso Sofija. � Be jokios naudos laksto į susirinkimus ir kivir�ijasi su Lofoteno dvarponiais.

� Naujieji laikai nėra skirti vien dvarponiams, � m�sliai tarė Sėrenas.

Dina stebėjo jį akies kra�teliu. Benjaminas sunerimo.

� Rūpinies varg�ais, Sėrenai, � pasakė ji. � Kur to i�mokai? �ia, Grėtėjuje?

� Kur i�mokau? Teisingumo nereikia mokytis, jei Dievas davė proto! Oras, ugnis ir jūra niekam neturi priklausyt.

Andersas pasamprotavo, kad galbūt ne blogiau turėt jūros nuosavyb� nei pauk��ių būriavimosi vietų ar pelkių su tek�ynais. Bet jis nebandė labai prie�tarauti. Tiesiog davė klausim�.

Dina, laimei, nieko daugiau nesakė. Ta�iau kada ne kada įbesdavo akis į Sėren�. Geriau ji to būtų nedariusi.

I� kiemo, kur samdiniai suruo�ė �okius, sklido muzika ir juokas. Vakaras buvo �iltas. Durys ir langai atlapoti. Pilna jaunų ir senų. Samdinių ir jūrininkų, giminai�ių ir nuomininkų. Niekas nė negalvojo gultis. �monių veidai buvo kaip medus.

� Tu, Benjaminai, turbūt jau i�sidūkai? O gal nematei, kad turime �ia dvi mergu�ėles, i� kurių ir nauda, ir gra�umas? � paerzino Sėrenas.

Jis tesugebėjo linktelėti.

� Nenori i�vesti jų �okti? � meiliai paklausė Sofija.

Laimei, Sėrenas tuoj pat ėmė kalbinti Anders�:

� Pats, tėtu�i, matyt, jau nebesivaikysi po vis� �alį merginų?

Andersas neatsakė, tik �ypsojosi.

� Pamenu, sakei, jog vedybos ne tau, ir todėl netikėjai, kad i� to gali kas nors i�eiti. O dabar, vadinasi, vedei, Andersai? Taigi i�gerkim u� meil� Reinsnese!

Suaugusieji pakėlė taures. Vis tiek atrodė, tarsi jie vienas kit� sergėtų. Benjaminas trūktelėjo megztinio siūl�. Nereikėjo. Rankovė prairo.

Sofija i�kart pastebėjo ir nuėjo adatos. Galiausiai jam teko nusivilkti megztinį, kad ji galėtų susiūti.

Reinsnesas skyrėsi nuo Grėtėjaus. Namie niekam nebūtų atėj� į galv� siūti, kai keliamas tostas u� meil�. Arba kai grie�ia Dina.

Jis nedr�siai pa�nairavo į Din�, norėdamas pamatyti, ar siūlas visk� sugadino. Bet ji atrodė įprastai. Beveik. Jis vis tiek apgailestavo, kad tokioj �ilumoj apsivilko megztinį.

� Girdėjau, meilinaisi �ia prie vienos merginos Grėtėjuje, ta�iau tėvai tau i� po nosies nutekino j� į Bergen�, � maloniai tarė Sofija ir, �vilgtelėjusi į Din�, tuoj pat vėl palinko prie siuvinio.

� Nuo to laiko daug metelių prabėgo, � nusijuokė Sėrenas, tarsi nenorėdamas daugiau apie tai kalbėti. Nors su juo tai nieko bendra neturėjo.

� A� niekad nebūdavau pirmas pasipir�ti, � i�si�iepė Andersas ir, jausdamasis lyg namie, atsistojo prisipilti taurės.

� Teisybė, ir turbūt ne veltui. Bet laukti taip ilgai kaip Andersas reikia nema�ai kantrybės! � sukrizeno Sėrenas.

Dina pasitaisė suknelės rankov�. Sėrenui nereikėjo to sakyti. Jam tikrai nereikėjo to sakyti! Benjaminas norėjo atsistoti ir sprukti pro duris. Bet tas nelemtas megztinis. Dar nesusiūtas. Be to, reikėjo padėkoti u� darb�.

� Taip, jaunystė, � nusijuokė Andersas.

� Po teisybei, nebebuvai toks jaunas, � tarė Sofija.

� Tiksliai nepamenu... � sumurmėjo Andersas.

� Nemanau, kad Dinai prie �irdies tokie plepalai, � pasakė Sėrenas ir mostelėjo taure į Din�.

Ne, ne, geriau jam buvo to nesakyti. Megztinis jau sutvarkytas! Ko ji dar ten krap�tosi?

� Mes Reinsnese nebijom, kai �monės �neka mums girdint. Blogiau tai, kas pasakoma u� akių, nes į tai negalime atsakyti, � tarė Dina.

� Dėl Dievo meilės... � susigėdusi pasakė Sofija ir ėmė ap�iūrinėti savo pir�tų galus.

�neka nutrūko. Tyla priminė negyvas muses ant palangės. Sėrenas valandėl� pasukiojo nyk��ius, tada tarė:

� Mes nepa�įstame Dinos taip gerai, kaip pa�įstame Anders�. Tegu ji nelaiko u� bloga, kad mes ma�umėl� draugi�kai pajuokaujam.

Sofija atsidūsėjo ir pasakė, jog naktį, matyt, būsi� lietaus... po tokio vakaro. Tada gr��ino megztinį. Jos �ypsena buvo visi�kai negyva.

Jis padėkojo. Kol vilkosi megztinį, Andersas pastatė taur� ir priėjo prie did�iojo krėslo, kuriame sėdėjo Dina. Kai Benjamino akys i�lindo pro megztinio i�kirpt�, Andersas lyg namie pasiėmė nuo rūkomojo stalelio cigar�. Kruop��iai jį aplai�ė. Gra�i Anderso burna labai tiko cigarams lai�yti. Buvo mat�s anks�iau, kaip jis tai daro. Dabar vos neėmė linksėti, kai mink�tos Anderso lūpos ap�iojo cigar�. Tada Andersas jį pridegė ir, u�sitrauk�s por� dūmų, padavė Dinai.

� Kai esi su Dina, neįmanoma prisiminti, kokias nes�mones kadaise i�darinėjai. Jos nieko neberei�kia. O mergina juk gerai i�tekėjo ir be mano pagalbos, � tarė jis.

Akimirk� Andersas pastovėjo prie�ais j�, tada įsispraudė į krėsl� prie jos. Neda�nai i�vysi tokį vaiki�kum�. I� tikrųjų. Ta�iau smagu. Mat Dina jam nusi�ypsojo ir padarė vietos.

Pro duris i� sodo siūbtelėjo vėjas. Dievo pir�tas perbraukė Dinai veid�. �tai taip. Dina atsigr�ė į Anders�.

Vėliau, kai jis jau spėjo vienai mergaitei patampyti u� kasos ir �nektelėti su kita, atėjo Sofija ir paklausė, ar jam nereikėtų eiti į vir�ų, mat jau vėlu. Jam buvo gėda, nes mergaitės girdėjo. Tada tarpdury pasirodė Andersas ir tarė:

� Benjaminas greit bus suaug�s vyras! Buvo puikus darbininkas plaukiant į Bergen�. Tokiems vyrams nereikia daug miego.

� A� tik maniau... � tarstelėjo Sofija, bet Andersas stvėrė jai u� rankos ir pasakė, kad ji turinti su juo pa�okti.

� Ar tai tavo tėvas? � susi�avėjusi paklausė viena mergaitė.

� Taip, � atsakė jis net nesuabejoj�s. � Taip, Andersas � mano tėvas! � pakartojo.

Mergaitės nusekė akimis Anders�.

� Tu nepana�us į jį! � pasakė ta su kasom.

Jai nereikėjo to sakyti! Kam taip pasakė? Negi visas pasaulis i�sikraustė i� proto? Bet jis nurijo apmaud� ir patylėjo.

� Tu pana�us į savo motin�, Din� Grenelv, ji baisiai gra�i! � pasakė toji berniuki�kais plaukais ir pakreipė galvut�.

Tada jam �ovė į galv� mintis. Kad jis turi su ja pa�okti. Anoji galės stovėt kaip drimba ir vėpsoti. Jis suko Bolet�, ne taip jau da�nai u�mindamas jai ant kojų. O ir pati nek� geriau �oko.

� A� prastai �oku, � pasakė u�dususi.

� A� irgi! O mums nusispjaut! � tarė Benjaminas, ir jį apėmė toks beribis d�iaugsmas, jog nuo kaklo iki pat kulnų pajuto a�triai dilgsint.

Kai jie u�lipo į vir�ų, kur jiems buvo paklota miegoti, ir palinkėjo vieni kitiems labos nakties, Andersas u�darė duris tarp kambarių. Ta�iau jis visk� apie juos �inojo.

Įsikniaubė Dinai tarp krūtų ir i�plaukė su ja jūron. Rusas vis tiek buvo �alia, klampios, dvokian�ios dervos klane. Benjaminas norėjo atsikratyti jo, nugramzdinti jūroje. Juk turėjo teis� ramiai paplaukioti su Dina. Bet ta �lyk�ti smarvė nenyko. Jis pa�aukė Anders�. Ta�iau atstumas iki �Motu�ės Karenos� denio, nuo kurio Andersas stebėjo keli�, buvo per didelis.

Vir� jų vis�laik ratus suko didelis bjaurus padaras: nei gyvatė, nei varnas, nei kiras, ka�koks jų mi�rūnas. Nerdavo �emyn ir vėl kildavo į dangų.

� Ji ne tavo. Argi nematai? � sukrankė pauk�tis jam į ausį. � Ji turi i�keliauti. Nes juoda!

Pasidarė bjauru. �leik�tu. Plaukti su ja. Norėjo j� paleisti ir nenorėjo. Ji plaukė kartu. Buvo baisiai sunki. Jis vėl norėjo pa�aukti Anders�. Bet neįstengė. K� jam daryti? Ji plaukia kartu. Ji ne jo ir nori i�keliauti.

Pauk�tis i�sinėrė i� odos ir u�metė j� ant jo. Jis matė, jog tai ir rusas, ir ne rusas.

� Pasakyk k� nors! � suriko jis padarui. Bet pauk�tis neatsakė, tik įsibrido į jūr�olėm ap�ėlusį paplūdimį. Į pa�i� smarv�!

Ten stovėjo mergaitė su kasomis. Tarp akmenų ji u�kūrė didelį lau��. �iluma taip tvoskė jam į veid�, jog ėmė deginti. Degė jo pilve. Ir ten, ko jis nemokėjo įvardyti. O visi med�iai jūros pakrantėj liepsnojo.

� Tai todėl, kad visada turi i�tekėti u� kito! � pa�aipiai tarė mergaitė. Ji i�leido savo kasas. Plaukai plaukė per �ie�irbų lietų. Plaukė į jį. Plonos auksinės gijos juodoje jūroje.

Dina kelet� kartų pagre�iui i�tarė jo vard�. Tarsi būtų k� tik atradusi jį ir tiksliai ne�inotų, kas jis toks.

Jis pasidarė didelis ir tu��iaviduris. Jo akys matė kiaurai jūros. Viskas atrodė įprastai. Iki pat dugno. Taip, lyg �iūrėtum pro lang�.

Jis galėjo pa�velgt ir į vir�ų. Per jūr� ir or�. I� dugno. Tai nebuvo keista. Danguje �iojėjo ply�ys. Andersas be galo lėtai krito pro skyl�. Pana�iai kaip popierinis pauk�tis, kurį paleidi pro palėpės lang�. Dūsaudamas ir dejuodamas, jis nusileido į k� tik i�skalbt�, saulėje i�d�iovint� viln�. Juk taip ilgai i�buvo Lofothavo i�e.

Jis juto dilgsėjim� su�alusiuose Anderso pir�tų galuose. Buvo ir skausminga, ir malonu. Visai gerai. Taip, kaip �ilumoje esti nu�alusiam.

Kai jis grį�o namo, buvo gra�us ruduo, pilnas jaukių kvapų. Jis galėjo vaik�tinėti po dvar� ir krautuv�, pasakodamas istorijas apie Bergen� ir Pasaulį.

Tuomet dar ne�inojo, kad kit� rudenį bus siun�iamas į mokykl� Tromsėje. Nugirdo vien� dien�, kai sėdėjo motu�ės Karenos kambarėlyje, neu�dar�s durų į svetain�. Kartais durys likdavo praviros.

Andersas Dinai balsu skaitė laikra�tį. �Jieveris ir sūnus� skelbėsi pigiai parduod� sen� portvein�, muskatinį vyn�, avie�ių act� ir �ibal� lempoms. Valandėl� buvo tylu, paskui jis skaitė toliau. Apie lai�k�, neatsiimt� i� Generalinės pa�to direkcijos, adresuot� Dinai Grenelv nuo pastoriaus Johano Grenelvo, i�perkamasis mokestis dvylika �ilingų.

Anderso balsas buvo ka�koks keistas. Tarsi bandytų i�mokti atmintinai ir neįstengtų.

� Kodėl neatsiėmei lai�ko, Dina? � paklausė Andersas.

� Nes �inau, kas jame para�yta, � atsakė ji, tarsi kalbėdama apie vėjo kryptį.

� �inai, kas jame para�yta?

� Taip.

� Bet dėl Dievo meilės... Ar tau galvoj negerai?

� Tas pats kaip ir praeit� sykį.

� �tai kaip. O k� jis ra�ė?

� Jog norįs nedidelės sumelės, kad galėtų vykti į Kopenhag� toliau studijuoti teologijos.

Andersas kone i�nyko.

� Apie tai a� nieko ne�inau.

� Suprantama. Nenorėjau tav�s varginti.

Tada liko tik sieninis laikrodis. Kalė jų alsavim� į sienas, grį�damas į jo ausis nepakeliamu triuk�mu.

� Argi negali jam padėti, Dina?

� Ne!

� Nejau i� tikrųjų?

� Taip!

� Bet juk netiesa, Dina.

� Per visus tuos metus Johanas gavo daugiau nei u�tektinai. Vienintelis jo darbas buvo trintis mieste su knygelėm po pa�as- �ia. Dabar kitam atėjo eilė studijuoti. Tai brangiai atsieis.

� Kam atėjo eilė?

� Benjaminui.

Laikra�tis pasijuto nesmagiai. Su�narėjo. O didelės pėdos subrū�avo kambaryje po stalu.

� Kokie tavo planai dėl Benjamino, jei galima paklausti?

� Tromsės realinė mokykla! Ten bus mokomas u�sienio kalbų ir baig�s galės laikyti brandos egzamin�. Vien mokslas kainuos trisde�imt �e�is talerius. O kur dar pastogė ir maistas.

� Pastogė ir maistas! Tromsė! Betgi, Dina, jis dar vaikas!

� Jis negali �ia būti ir...

� Ar berniukas apie tai �ino?

� Dar ne. Bet mes anks�iau esam kalbėj�.

� Per jaunas, � pasakė Andersas. Balsas buvo kaip tuomet, kai įsakydavo nuleist inkar�. Nepiktas. Toli gra�u. Bet inkaro negalėdavai sustabdyti.

Dina sustabdė inkar�:

� Kuo anks�iau, tuo geriau.

� Bet juk Angelis � geras mokytojas.

� Benjaminas negali sėdėti Reinsnese tol, kol galiausiai niekur daugiau nebetiks.

Ar tai Andersas nusijuokė?

Kas juokėsi?

� Betgi, Dina, tai gali palaukti. Jam prie� akis visas gyvenimas.

� Niekas neturi būti ver�iamas metai po metų tupėti saloje!

� Tai tu �itaip jauties, Dina?

Ka�kas perėjo grindimis. Kur jie susiruo�ė? Kodėl nesėdi ramiai?

� Jam bus sunku, Dina.

� Taip, � atsakė Dinos balsas.

Nuo vieno �od�io jo galva susitraukė ir pavirto į niek�. To nieko viduj buvo rie�utas. Gėlė ir norėjo i�trūkti. Jis būtų galėj�s atsistoti ir nueiti ten, kur balsai. Bet taip nepadarė. Ne, tai buvo neįmanoma.

� Tikiuosi, pati jam prane�i, kad jis turės palikti namus?

Anderso balsas pasigirdo baisiai arti.

� Taip, � atsakė Dina.

Buvo neįmanoma kur nors eiti.

� O a� apie tai su�inosiu, kai bus po viskam? � nuskambėjo Anderso balsas taip, lyg kalbėtų į skardinį bidon�. Buvo neįmanoma klausytis.

� Andersai, negalvok �itaip.

� Tai kaip a� turė�iau galvoti?

� Tiesiog manau, jog bus geriausia, jei pati pasirūpinsiu Benjaminu.

� Taip, tu juk motina!

Pro durų ply�į pasigirdo ka�i koks papsėjimas. Matyt, Andersas ėmė kim�tis pypk�. Jis kem�asi pypk�! Ko tik �monėms ne�auna į galv�!

Kai pasklido pypkės dūmas, ji tarė:

� Kodėl taip supykai?

� A� nesupykau. Tik jau�iuosi, lyg bū�iau kvailelis be balso. Tu visus mus dresuoji, Dina. I� to nieko gera nebus, pamatysi. �inau, kad esi pratusi visk� pati rikiuoti. Bet dabar patvarkei taip, kad turi mane, taigi privalai susitaikyti su tuo, jog sykiu turim galvoti.

� Taip ir yra, � pasakė ji. Pernelyg meiliai.

� Ne, tu nė �od�iu neu�siminei, kad berniuk� ketini i�siųsti i� namų. Ir nepaklausei, k� a� apie tai manau, jei i�vis apie tai pagalvojai.

� Bū�iau atsiklaususi. Man tiesiog neįprasta turėti vyr�.

Jis įsivaizdavo, kaip ji įsmunka į Anderso mintis ir vėl i�lenda lauk. Kaip �ermuonėlis. Gali pasidaryti tokia laiba, jog pra- lenda pro siauriausi� akmeninės tvoros ply�į, nespėji nieko daugiau pamatyti, tik jos uodeg�.

� O ko�marai, Dina!

� Jis serga tik Reinsnese.

Ji pasakė, kad jis serga. O juk �ino, kad netiesa. Rusas serga. Dar ir kaip serga! Visai susibaig�s. Ar ji meluoja norėdama i�sigelbėti? Nejau Dina meluoja kaip ir visi kiti?

Stovėdamas motu�ės Karenos kambarėlyje, jis i�tiesė rank�. Norėjo pasiguosti paglostydamas lemp� �aliu stikliniu gaubtu vir� Vie�paties cherubino. Ka�k� juk reikia turėti. Jis i�tiesė pir�tus. Visus i�syk. Kas padaryta, padaryta. Motu�ės Karenos lempa jo taip pat nenori. Ker�ija! �alio stiklo �ukės susmigo jam į blauzd�. I� jo ma�om raudonom pūslelėm ėmė sunktis rusas, o aplinkui pakvipo �ibalu.

Jis dar ilgai �itaip stovėjo, kai jie subėgo i� visų pusių ir ėmė klegėti.

Olinei nereikėtų taip �aukti, pamanė jis. Olinė ir jis � vieninteliai Reinsnese, kurie taip ply�auja. Ta�iau kai rėkdavo ji, būdavo kur kas blogiau. Darydavosi nejauku. Mat ji lyg ir turėjo teis�. Ne veltui buvo Olinė.

� Dieve visagali, nubausk t�, kuris paniekino Dievo dovan�! � �aukė ji skais�iai įraudusi.

Atviros durys nesaugios. Tai pasitvirtino dar kart�. Galbūt vertėtų persikraustyt i�imtininkų trobon. Bet ir ten nesaugu. Ten � Tomas.

� Ponia, negalima �itaip �vaistyt miltų!

Jai i� burnos prasiver�ė rėksmingo apmaudo srautas, i�try�ko a�aros. Tikriausiai norėta, kad liudytoja būtų tik Tėja. Bet juk negali negirdėti, jei turi ausis. Dina jau kadai buvo arklidėje su miltų gor�iumi.

� Ji ne tiek jau daug paėmė. Vos ant dugno... � suniurnėjo Tėja virtuvėje.

� A� tau parodysiu vos ant dugno! � suklykė Olinė.

Netrukus pasigirdo pliauk�telėjimas. Tarsi ant stalo kas būtų tė�k�s �lapi� mazgot�. Suprantama, jis galėjo dėtis vyru, pasi�aipyti ir visk� priskirti prie bobų tau�kalų. Bet ne taip paprasta.

� A� pati ma�iau, kiek ji paėmė. Begėdi�ka! Ir didelė nuodėmė! Reinsnese nepaisoma senojo papro�io, kad arkliui nevalia duoti Dievo dovanos. Bet ateis atpildas! Visi matėm. Kokia bausmė u� tai, kad Dina ne�a kruopas ir miltus arkliui.

Jis nusprendė būti suaug�s ir įeiti į virtuv�. Tuomet ji tikriausiai nutils. Bet Olinė nekreipė į jį dėmesio. Priėjo prie pat at�lijusios Tėjos ir ėmė ku�dėti. Balsiai ir grėsmingai, tarsi kerėdama.

� Dėl ko Reinsneso �mones ir arklius jau tiek laiko persekioja nelaimės? K�? A� tik klausiu, neturėdama galvoj nieko pikta. Pirmiausia arklys pasibaido, sudau�o roges, ir Jakobas �ūva pragarmėje. Paskui Dina savo rankom papjauna savo �irg�. Jau daugel metų �iuos namus lanko mirtis ir serga darbiniai arkliai. Minėsi mano �odį, mergyt! Galė�iau pakartoti paties probsto akivaizdoj! Tai bausmė u� Dinos piktnaud�iavim� Dievo dovana!

Jis paklausė, ar stal�iuje neatsirastų dervuotos virvės. Jam taip reikėtų kokio galelio peilio kotui apsukti, nes dabar jis labai slysta.

Bet Olinė jo nematė. Jis atsidūrė audros sūkury.

� Dina gerai nusimano apie arklius! � u�riko jis ir pajuto, jog dreba.

� Nusimano! �suprunk�tė Olinė, lyg kalbėtų su Tėja. � Tai kodėl dvarui taip nesiseka pirkt arklius? Naujausias darbinis arklys tokių silpnų kojų, jog tikra gėda. Tomas sako! Kaip manai, dėl ko taip yra? Er�ilas atrodo kaip kojinėm apmautas ir po kiekvieno darbyme�io vis labiau kly�ta. Persirgo ir �patu, ir kolika.

� Kitur irgi taip atsitinka, � nedr�siai pertarė Tėja.

� Nedrįsk taip kalbėti! Dieglius Dina gydo geriausiai. Ji duoda arkliui valgom�jį �auk�t� pieno rūg�ties, praskiestos puse litro vandens, arba pus� litro praskiesto acto! � grėsmingu balsu tarė jis ir �engė prie Olinės.

Bet �iandien ji buvo it pami�usi. Nesutramdoma.

� Ji nebeleido duot pa�aro, pati sėdėjo prie arklio ir �iltais skudurais trynė pilv�, � tarė Tėja, norėdama jam padėti.

Olinė atrodė taip, tarsi mielai juos būtų apspjovusi. Ta�iau tik primerkė akis palikdama siaurus ply�elius, pro kuriuos svaidė ugnį ir sier�.

� Ji paniekino Dievo dovan�! Tai nepraeis be bausmės! Band�iau perkelti miltų mai�� u� dė�ės po suolu viralinėje, kad nerastų. Netikėjau, kad klaus, kur padėtas. Ji ir neklausė. Bet �vie�ias miltų pėdsakas akivaizd�iai rodo, kad ji surado slėptuv� ir j� apvogė! K� pasakysi? Kad �eimininkė �itaip nusiva�iuoja, jog vagia Dievo dovan� i� nuosavos viralinės! Ir ne�a kuinpalaikiui!

Kai ji atsikvėpdavo, atrodydavo, jog ka�kas te�kia mil�ini�k� paltuso galv� į druskos dė��.

� Kuo, beje, tie arkliai tokie ypatingi? Ar nors vienas gyvas padaras gali man atsakyti, kuo tie arkliai ypatingi? Ypatingesni nei karvės, kurios duoda pieno, sviesto ir ver�iukų? I� �irgo jokios naudos! Paskutinio kumeliuko kulk�nys kaip ver�io, o kry�kaulis � kaip vi�tos perek�lės! Tai � bausmė! U� Dievo dovanos paniekinim�! Kaip Andersas nebijo plaukti atviron jūron, turėdamas �mon� be jokio supratimo apie padorum�!

� Liaukis �itaip kalbėt apie Din�! Kitaip... kitaip a� tave nu�ausiu! � suriko jis.

Pagaliau ji vėl tapo bent kiek savimi. U��iaupė burn� taip, jog suliulėjo �andai, ir įbedė į jį akis.

� Vie�patie, pasigailėk mūsų! Varg�as, varg�as vaikytis! O dabar ji �ada tave i�siųsti! � sukūk�iojo ji ir apglėbė jį.

Jį prarijo rūg�tus, saldus ir miltinas pasaulis.

Dabar galima vėl pradėti galvoti. Viskas praėjo.

Jis susirado Anders�, norėdamas jį įspėti apie Olinės grėsm�. Vis �is tas, nors ir ma�a naudos.

Andersas vaik��iojo po sandėlius rikiuodamas, k� reikės ve�ti į Lofoten�.

Jis suraukė kakt� ir paklausė:

� Ar Dina girdėjo?

� Ne, buvo arklidėje.

� Nereikia jai dėl to galvos kvar�inti. Olinė labai prietaringa.

� Nebuvo malonu viso to klausytis, � pasakė jis.

� Pamir�k! Kartais Olinei reikia i�siplūsti. Ji visai kaip garo ma�ina! Geriausiai dirba, kai i�leid�ia gar�. Ver�iau lik �ia, padėsi man visk� suskai�iuoti ir sukrauti.

Andersas �yptelėjo, bet galėjai matyti, kad jis truputį susirūpin�s.

� Lofoteno �vejai, ne taip kaip arkliai, turi dviejų �imtų metų senumo teis� į trijų mėnesių maitinim�, � tarė jis, i�skleidė sen� s�ra�� ir balsu perskaitė: � �Tuzinas svarų sviesto, tiek pat rauginto sūrio ir pora var�kės sūrių. Du vogai duonos paplo�ių. Toliau � du svarai mie�inių miltų �uvienei. Taip pat visas rūkytas avies kumpis ir �iek tiek sūdytos mėsos. Dvide�imt sklind�ių, pusė kvartelio[4] silkių. Ankeris[5] gėrimo, ropinė degtinės ir keli markai[6] tabako. Kiekvienam atskirai dar reikia miltų ko�ei ir sirupo pagal poreikį. Bendra viso to vertė de�imt talerių�.

� Ar jie �itiek suvalgys?

� Ir dar daugiau. Jei nori turėt geriausi� įgul�, geriau paskai�iuoti per daug nei per ma�ai. Su įgula a� galiu tvarkytis pats, nesvarbu, k� Olinė sako, o �uvis siun�ia Vie�pats. Ta�iau net aptik�s tuntus �uvų, neturėsi naudos, jei įgula bus i�ti�us.

� Būtų įdomu pa�iūrėti, kaip ten viskas atrodo...

� Baisybė �vejų! Rodos, girdėjau, kad Lofotene �ūklauja koks dvide�imt tūkstan�ių. Kiekvienas vyras turi savo mant�. Daug priskai�iuotum dė�ių su duonos paplo�iais ir skrynių. Devynias galybes aprangos ir aulinių batų. Pir�tinių, kurios, priri�tos prie laivagalio, mirksta vandenyje, kad būtų �varios ir nesuledėtų.

Galėjai įsivaizduoti keturiasde�imt tūkstan�ių pilkai baltų �vejų, viena vora plaukian�ių Vestfiordu. Ne juokas. Keista, kad niekas jam anks�iau nepasakojo.

� Sakai, Olinė skund�iasi, kad Dina duoda arkliams miltų. Tai dabar �inok, kad ne kas kitas, o tavo motina prie� daugel metų i�sprendė painiausi� u�davinį apskai�iuodama, kiek sūrio, sviesto ir uostomojo tabako kiekvienais metais reikia Lofotene. Tada ir pradėjau gabenti prekes pardavimui. Olinė nemato toliau u� Reinsneso virtuvės, varg�elė... Mudu su Dina į tai �iūrime kiek kitaip.

Jis pasakė �mudu su Din��. Viskas gerai. Andersas tam pritaria. Vadinasi, klydo Olinė.

� Nors va�iuoji į Troms� mokytis, a� tau, vaikei, pasakysiu, kad �ūklė � tai laisvė ir nuotykiai! Gilus nakties miegas. Pūliuojantys pir�tai ir beribis gyvenimo d�iaugsmas. Net kai �ūklė nenusisekus, i�trūkti i� namų � tikra palaima. Visa kita, ko nebegali atitaisyti, turi palaukti, kol grį�i.

� Ar a� galiu plaukti kartu į Lofoten�?

Jis matė, kad Andersas ne�ino, k� atsakyti. Ta�iau pakartojo klausim�.

� Pakalbėsiu su Dina, � netvirtai pa�adėjo Andersas.

Bet jie abu �inojo. Apie tai negali būti nė kalbos.

Andersas atsikrenk�tė ir tarė:

� Turi ger� galv�, vaike. Reikia duoti jai darbo, kol nepasenai ir nei�kvai�ai.

� Tu juk irgi turi ger� galv�, Andersai! Bet dėl to tav�s niekas nesiun�ia į svetimus namus Tromsėje!

� Ne, mano jaunystėje buvo kitaip. D�iaugeisi, jei kas duodavo darb� u� i�laikym�. Be to, mano verslas ne toks, kad reikėtų skaityti knygas.

� A� noriu būti �kiperis, Andersai. Pasakyk Dinai, kad mes taip nusprendėm!

� Dina netiki, kad i� tav�s gali būt �kiperis.

� Kodėl netiki? A� jai įrodysiu!

� Ir a� nemanau, kad i� tav�s bus �kiperis.

� Ar u� tai, kad netinku būti �kiperiu, turėsiu galuotis Tromsėje?

� Ne, tu esi laimingiausias berniukas i� visų, kuriuos pa�įstu. Mes manome, kad tu tapsi dideliu �mogumi. Todėl tau reikia į mokykl�.

� Kas a� būsiu?

� Laikui bėgant pats pasirinksi. Tai bus kas nors svarbu!

� A� maniau, kad būsi man tėvas ir taip pat spr�si. O dabar vis tiek sprend�ia ji viena!

Nieko negalėjai padaryti, kad sukilo pyktis. �od�iai i�tarti, ir neįmanoma jų atsiimti. Andersas �iūrėjo į grindis.

� Tavo motinai turbūt geriau �inoti.

� Pats matai, k� i� to turi Johanas. Dabar tik guli �ezlonge su pastoriaus sutana ir kaulija pinigų!

Andersas nei�laikė nesusijuok�s.

� Tai visai kas kita. Jis nėra Dinos sūnus, � linksmai tarė.

� K� nori tuo pasakyti?

� Tu, Benjaminai, kitaip sur�stas.

� I� kur �inai?

� Matau, kai būni į�ird�s. Ir kai būni �velnus.

� Bet mes abu esame Jakobo, ir Johanas, ir a�, o tu juk �inai, kas atsitiko Jakobui? Dabar tik kaip puo�mena kabo ant sienos ir vaidenasi drabu�inėje salės pa�onėj.

� Kas sako, kad vaidenasi?

� Dina sako, kad jis ten yra.

� �it kaip, � m�sliai tarė Andersas.

� Jis nepavojingas.

� Galbūt.

Andersas prisikim�o pypk� ir u�degė.

� Ar tu tiki vaiduokliais ir �mėklomis, Andersai?

� Tie padarai man�s labai nekamuoja.

� O mane kamuoja.

� Kas būtent?

� Rusas. Jis persikraustys su manimi į Troms�. Ten man nebus su kuo �aisti �achmatais naktimis.

� Ar tebesapnuoji rus�?

� Taip.

� K� jis daro?

� �aukia ir klausinėja.

� Ko klausinėja?

� Ar a� negalė�iau būti jo liudytojas.

Jam niekada nereikėjo �ito sakyti! Suvokė i�kart, kai �od�iai jau buvo i�sprūd�. Jie turėjo likti nei�tarti!

� Vis dar jauti nuoskaud�, kad lensmanas tave t�kart tiek daug klausinėjo?

� Ne�inau...

� Negali pamir�ti, kad jis nusi�ovė?

� Tai buvo �autuvas!

Jis pakartojo kelis kartus, kad neliktų abejonių.

� Taip, �autuvas! � pritarė Andersas.

� Kaip manai, ar būna, kad �monės �audo vieni kitus? � paklausė jis, nors ir �inojo, kad neturi to daryti.

� Būna, bet ne �ia.

� Kodėl ne?

� Vis� likusį gyvenim� praleistum cypėje. �monės �audomi tik kare.

� Ar nepa�įsti nė vieno, kuris k� nors nu�ovė?

� A�iū Dievui, ne!

� Pagalvok. Labai gerai pagalvok!

Tai buvo tas pat, kaip vaik��ioti peilio a�menimis. Neįmanoma pabėgti. Jis tai pasakė.

� Liaukis, vaike! Man nėra reikalo apie tai galvoti.

Galėjai tiesiog stebėti ma�� padarėlį juoda nugara, paprast� vabal�, i� lėto roplojantį lentos atrai�a. Juodu �vilgan�iu �arvu. Staiga pajuto, jog turi k� nors daryti. Pasidarė taip tu��ia. Neįmanoma tverti. Jis atsistojo ir kulnu sutrė�kė vabal�.

� Ka�i ar gra�iai pasielgei? Juk nepadarė tau nieko bloga? � tyliai pasakė Andersas.

� Negyvas rusas irgi nėra gra�u, juolab kad ir jis nieko bloga nepadarė, � pasakė ir klestelėjo ant statinės. �i susvyravo. Grindys velnioni�kai nelygios.

� Tiesa, � pasakė Andersas.

� Kaip tau atrodo, kaip ji gali... gyventi lyg niekur nieko? � i�girdo save tariant.

� Ji negyvena lyg niekur nieko. Tiesiog stengiasi nei�ti�ti, � pasakė Andersas i�tįsusiu veidu. Galėjai pamanyti, jog Andersas visa�inis.

Ta�iau Andersas nieko ne�ino.

� Ji juk turi tave!

Net keista, kaip paprasta buvo i�tarti: �Ji juk turi tave�.

� Tu irgi turi mane, Benjaminai.

� To, kurį turi Dina, niekas daugiau neturi!

� Gal todėl ji ir nori, kad tu i�eitum į �mones ir i�moktum kai ko daugiau, ne vien būti Dinos sūnumi.

� Tu taip manai?

� Pana�iai, � atsakė Andersas keistoka veido i�rai�ka.

� O kaip rusas?

� Jis turės pasilikti �ia. Jei ne, duok �ini�, atva�iuosiu su juo pakalbėti.

� O jeigu būsi Lofotene?

� I� Lofoteno taip pat plaukia laivai.

� Kelionė ilgai trunka.

� Bet įmanoma. O kol kas bus, turėsi laikytis savo jėgom. Vyrams būtina.

� Manai, kad a� boba, kuri i�sig�s negyvo ruso?

� Esu mat�s didesnių vyrų nei tu, kuriuos įveikė ma�esnės nelaimės, � rimtai pasakė Andersas.

� Ar tu kada nors bijai, Andersai?

� Visaip būna.

� Dina sako, kad visi ko nors bijo.

Andersas atrodė nusteb�s. Jis nedaug �ino. Tiesiog tikisi, jog viskas bus gerai.

� O, ji taip sako?

� Sako, kad ir pati bijo.

� Ko bijo?

Jis pasakė per daug. Neu�tenka kalbėtis su �monėmis. Reikia kalbėtis taip, kad apsaugotum save. Nevalia i�te�ti. Dabar reikia u�vesti kit� kalb�. Kasdieni�k�. Todėl jis pasakė:

� Grei�iausiai paprastų dalykų, kurie nė kiek nepavojingi. Andersas linktelėjo ir nebeklausinėjo. Daugeliu at�vilgių

jis � ypatingas tėvas. �ino, kad visada reikia kur nors sustoti. Tada Andersas papasakojo istorij� apie vien� savo kelion� laivu. Jis taip bijoj�s, jog vėm�s net nesirgdamas jūrlige.

� Baim� pamir�ti i�kart, kaį i�lipi į krant� ir pasijunti saugus, � pridūrė �ypsodamas.

Jau kit� dien� Andersas Benjaminui prane�ė, kad, deja, prie� vykdamas į klasikin� mokykl� Tromsėje, jis privalo atsidėti gramatikai ir aritmetikai. Nevalia prarasti nė dienos, taigi kelion� į Lofoten� teks atidėti iki kitų metų.

� Ji negera!

Kodėl gi nei�drįst pasakyti to �mogui, kuris jam yra tėvas.

� Matyt, ji turi prie�as�ių, � pasakė Andersas ir nusisuko.

Jis da�nai sėdėdavo motu�ės Karenos kambarėlyje ir m�stydavo apie tai, jog neverta visko prisiminti. I� to nieko gera. Kuo daugiau jis galvojo, tuo daugiau prisiminė.

Kartais �ios mintys prasprūsdavo į skaitomas knygas ir visk� sugadindavo. Kalbėdavo baimingu balsu, priklausan�iu pa�iam sau. Pasakose ir romanuose i�girsdavo save pasakojant tai, ko jam nevalia prisiminti.

Tai buvo kone blogiau u� ruso klyksm�.

Retkar�iais jis pamatydavo save i� �alies. Kaip dulkel�, ka�kieno padėt� po motu�ės Karenos lupa. Kai kada jis pamanydavo, jog pats save ten padėjo. Ir kad ta jo dalis, kuri tai padarė, yra neįveikiamas mil�inas, plumpinantis visata su �vaig�dėto dangaus apsiaustu ant pe�ių. Bet da�niausiai jautėsi tuo, kuris guli po lupa. Kartais būdavo kandis, kuri skraid�ioja po kambarį, bet niekas nepakelia į j� akių.

Jis da�nai m�stydavo, kodėl daro taip, kaip nusprend�ia ji. Ar ne ji sprend�ia? Gal jis pats bando atspėti, ko ji i� jo nori?

Tarpais labai ai�kiai matydavo, jog ne jos kaltė. Bet nedrįso tų min�ių kaupti, nes tuomet viskas būtų vien jo kaltė. Nes jis � bailys. Nes nėra toks geras, koks turėtų būti. Nes �aukia ir verkia baisiau nei Olinė, neturėdamas jokios teisės.

Labai blogomis dienomis galvodavo, kad Johanas yra geriausias Jakobo sūnus. Ir kad motu�ė Karena juo labiausiai did�iavosi. �inoma, Johanas � geras �mogus. Jeigu ir mu�a, turi prie�astį. Svari� prie�astį.

Kart� po Anderso ir Dinos vestuvių jis pabandė �nektelėti su Johanu. Juk teturi t� vien� brolį. Johanas t�dien atrodė toks smagus. Taigi nepra�ytas nusekė paskui Johan�, kai �is i�ėjo pasivaik��ioti paplūdimiu. Bet paskui labai ai�kiai pamatė, kad jo artumas broliui � kan�ia. Galima buvo nekreipti į tai dėmesio ir i�tverti. Bet tai visk� keitė. Tuomet paai�kėjo, koks jis gali būti blogas, palyginti su broliu. Ėmė ir pasakė. Buvo pakankamai suaug�s, kad suprastų, jog tokie dalykai nesakomi.

� �įkart tau teks miegoti vienam, nes Dina i�tekėjo u� Anderso.

Vienu akimoju Johanas sustojo kaip įbestas tarp akmenų, bangoms plakantis į uolas. Seklumose saulė jūr� nuda�ė �aliai, viskas buvo ramu. �lameno vėjelis. Bet viduje buvo �alta. Johanas buvo toks pat bly�kus kaip smėlis su kriauklių priemai�a, ant kurio jis stovėjo. Nelaimės prana�as. Baltas brolis, vos vos plazdenantis vėjyje.

� K� nori tuo pasakyti? � i�tarė brolis, beveik nekrutindamas lūpų.

Jis juk �inojo, kad Johanas nepak�s atsakymo. Todėl tarė:

� Tu miegodavai pas Din� anks�iau, kai ji gyveno i�imtininkų troboje! Tiesa?

� I� kur i�traukei, vaike?

Johanas grėsmingai �engė priekin. Tereikėjo atsitraukti ir justi, kaip �irdis tvinksi pir�tų galuose.

� A� ma�iau!

Ant peties pajuto Johano gniau�tus. Nagai susmigo į od�. Buvo bema� gera. Juos tarsi ka�kas susiejo.

� Tylėk! Niekada nieko pana�aus nesi mat�s! � su�uko Johanas ir sugnybė dar smarkiau.

Jis juk turėjo surikti. Bet niekis. Kai esi gnaibomas, turi visi�k� teis� rėkti. Tada bent �inai, ko rėki.

� Argi tai taip blogai? � sustūgo jis, i�trūko ir ėmė bėgti prie�ais.

Bet kur buv�s, kur nebuv�s atsigr�davo ir pa�erdavo naujų �od�ių, dėl kurių Johanas imdavo vytis nekart nesuabejoj�s, ar jis tikrai matė.

� Tu nesakysi to �lyk�taus melo jokiam �mogui! � �nyp�tė Johanas.

� Tai ne melas! Bet jeigu taip bijai, galiu ir nekalbėti! � galėjai su�ukt savo broliui. Tai buvo taip lengva. �itaip galėjai su Johanu turėti �į t� bendra. Johanas negalėjo pasprukti negalvodamas apie jį. Negalvodamas apie tai, kad ka�k� jie �ino abu.

Prie� Kalėdas apsilankė lensmano �eimyna. Nuotaika prie stalo buvo slogi. Berniukai ir Tomas, prisikrov� kalėdinių dovanų, rogėmis i�va�iavo lankyti trobelninkų.

Nė kiek nepasidarė geriau, kai, valgant paltus�, lensmanas u�siminė, jog naktimis nes� ramybės. �ingsniai, varstomos durys. Netikus tvarka.

� Benjamin� tebekankina sapnai, � trumpai paai�kino Andersas.

Dina, u�sispyrusi ir at�iauri, knebeno �uvį.

� Kiekvien� naktį? � paklausė Dagnė.

� Pastaruoju metu � taip, � pripa�ino Andersas.

� Labai blogai! Ar jis nėra... kiek per �velniai auklėjamas? � pasakė lensmanas ir susikim�o į burn� antros porcijos liku�ius.

� Vis ta ruso �ūtis, � tyliai pasakė Andersas ir pasiuntė lensmanui lėk�t� su �uvimi.

Kvepėjo lauro lapais ir actu. �uvies mėsa buvo balta ir stangri, padengta nelygiu perlamutru, su riebios odos apvadu.

� Bet tai juk atsitiko seniai, � tarė lensmanas, kraudama- sis į lėk�t�.

� Jis ten buvo. Tai būtų galėj� sukrėsti ir suaugusį vyr�, � pasakė Andersas.

� Bet netrukus po to jis buvo toks �vitrus, � įsiterpė Dagnė. Ji nuo�ird�iai tro�ko, kad prie stalo būtų santarvė.

Akimirk� lensmanas kramtydamas �iūrėjo į j�. Paskui maktelėjo galva ir pabrė�damas �od�ius tarė:

� Apie juos negalima per daug tūp�ioti, nes pasidaro nesukalbami.

� Kaip a�? � paklausė Dina.

� Na, na, � tarė lensmanas.

Andersas ir Dagnė i�si�iojo ka�ko sakyti, bet jų �od�iai susidūrė ore.

� Ar tu buvai ten, kai jis parkrito? � toliau kalbėjo Dina.

Lensmanas pasijuto u�gautas, bet neparodė.

� Na, na... � maloniai pakartojo jis.

� Ar tu buvai ten, kai Jertrūda parkrito? � su�nab�dėjo Dina.

Lensmanas Holmas i�bly�ko ir staiga griebėsi u� �irdies.

� Dina, Dina, nepradėk i� naujo, � papra�ė Dagnė ir kilstelėjo nuo kėdės. Jos peilis nupuolė ant grindų. Sidabrinis kotas buvo pripildytas smėlio. Ir nustoj�s virtuliuoti po stalu dar ilgai gaudė.

� Ar tu buvai ten, kai Jakobas nuvirto į pragarm�? � �altai kalbėjo Dina. Sugniau�tos rankos gulėjo prie�ais lėk�t�, ji atkakliai �iūrėjo į u�merktas lensmano akis.

� Dina... � papra�ė Andersas.

� Ar buvai ten, kai Nylsas pasikorė palubėje?

Aplink j� �erk�nijo.

� Jeigu būtum ten buv�s, galbūt ir tau koki� naktį nesisektų u�migti. Taigi per daug nesipūsk! � u�baigė ji.

Tuomet ji ramiai atstūmė kėd�, sulankstė servetėl� ir padėjo prie pilnos lėk�tės. Kiekvienam atskirai linktelėjo ir i�ėjo. Andersas i�kentė iki galo. Tada, nusiskund�s nuovargiu, palinkėjo visiems labos nakties. Vir�uje, palėpės koridoriuje, prie� �engdamas vidun turėjo stabtelėti prie durų ir susitvardyti.

Ji rengėsi u� �irmos. Jis priėjo artyn ir stovėjo �iūrėdamas į jos vir�ugalvį, kol ji sustojo ir pa�velgė į jį.

� A� nebepak�siu nesantaikos tarp tav�s ir tavo tėvo! � i�dėjo be į�angos.

� K� ruo�ies daryti?

� Kai jie atva�iuos kit� kart�, man�s nebus namie, jei nepasirūpinsi, kad galima būtų ramiai pavalgyti, � pasakė ir i�syk nusismaukė �vark� ir mar�kinius.

Ji neatsakė, tik u�metė palaidinuk� ant �irmos vir�aus. Bly�kioje �viesoje tematė jos rankas ir plaukus. Lauke snyguriavo. Jis u�traukė u�uolaidas ir nusivilko likusius drabu�ius.

I�siliej�s atly�o. Bet ji ir toliau buvo u�siėmusi savimi. Galiausiai tai tapo nepaken�iama.

� Kitas dalykas... dar svarbesnis: negalime i�siųsti berniuko į Troms�, kol jo tokia būsena kaip dabar. Jis juk visai nemiegu! � pasakė jis.

� Geriau, kad jo galva būtų u�imta kitais dalykais, negu dykinėtų �ionai, � atsakė ji.

Andersas pajuto, kaip apima pyktis.

� Tu nesigaili vaiko.

� K�, tavo manymu, turė�iau daryti?

� Leisk jam pasilikti namie, kol viskas praeis.

� O jei nepraeis?

Andersas stovėjo u� nugaros ir �iūrėjo į j�, kaip ji �ukuojasi. Paprastai, kai j� stebėdavo nema�iom, jo veidas tapdavo gailus.

� O jeigu taip ir liks? Vis� laik�? Ar jis ir sėdės �ia, Reinsnese, su savo ko�marais?

� Ar bandei su juo pakalbėti? Apie tai, kas jį kankina.

� A� �inau, kas jį kankina, � pavargusiu balsu tarė ji ir i�ėjo i� u� �irmos.

� Na, taip, rusas. Bet ar pasakei jam, kad tai ne jo kaltė?

Ji ūmiai atsisuko ir įsmeigė į jį akis.

� Kalba ne apie kalt�!

� Ne! Bet ar jis tai supranta? Mes turime sugalvot, kaip padėti... � Jis patylėjo. Tada i� lėto i�tarė: � Galbūt tam darbui nesi tinkamiausias �mogus, Dina?

� K� turi galvoje?

� Tai, kad ir tu ten buvai ir jį suradai. Būtų geriau, jei kas nors kitas pakalbėtų su juo apie tuos dalykus.

� Ir kas gi galėtų tai būti? Pastorius? � kand�iai paklausė ji.

� Ne. A�!

Ji nu�velgė jį tiriamu �vilgsniu ir ne�iūrėdama padėjo �epetį.

� Esi labai geros nuomonės apie save, Andersai?

Jis pajuto pa�aip�.

� �inoma, o tu � ne? Nesi geros nuomonės apie mane? Jo veid� i�kreipė keista �ypsena.

� Kaipgi. Tu labai mielas, � i�sibla�kiusi tarė ji.

Kai jiedu atsigulė, �iūrėdama ka�kur į �alį ji pasakė:

� Ne tau reikėtų i�vykti i� namų, o man.

� Kaip tai atrodys? Tavi�kiai va�iuos pas mane į sve�ius, kai būsi i�vykus?

� Gali būti, kad jiems teks.

� K� nori tuo pasakyti?

� Kad man, rodos, reikia i�vykti.

Kambaryje liko tik tyla.

� Ir vėl, Dina? Kur? � pagaliau su�nab�dėjo jis.

� Ten, kur galė�iau pas maestr� mokytis grie�ti violon�ele.

� Violon�ele? O, Dieve!

Jis girdėjo vien jos kvėpavim�. Buvo taip �alta.

� Tu ir anks�iau tuo grasindavai, � pasakė jis ir įkvėpė taip, jog palengvėjo. Tada kalbėjo toliau: � Tik tiek i�turėjai? Tu jau gailiesi? Dėl vedybų?

Ji papurtė galv� ir įsikniaubė į jį.

� Kas tau neduoda ramybės? Ar rusas tebelaiko apglėb�s visus namus?

� �ia taip ank�ta.

� T� patį sakei ir an�kart jektoje. Paskui norėjai, kad a� visa atitaisy�iau. O dabar ir to negana!

� A� nekalta.

� Tai kas kaltas?

Ji neatsakė. Ramiai gulėjo, tarsi norėdama jį įtikinti, kad miega. Jis įsiuto. Bet Andersas nemėgo rodyti savo įtū�io.

� Tu vis dar gedi? � pagaliau paklausė.

� Kas yra... gedėti? � atsakė ji klausimu.

� A� �inau, kas yra. Man... Bet a� nieko ne�inau apie tavo sielvart�, Dina.

� Ir a� ne�inau, � vos girdimai pasakė ji.

Jis pasijuto mirtinai pavarg�s. Vis dėlto neatly�o. Turėjo j� pra�nekinti.

� Galbūt tau reikėtų i�siai�kint? Tau juk teko gedėti vis� gyvenim�. I� prad�ių motina, paskui Jakobas. Tada Levas... Galbūt turėjai i�siai�kinti, prie� kalbėdama su manim apie vedybas, Dina?

Laiptuose pasigirdo �ingsniai. Tyliai �neku�iuodami, Dagnė ir lensmanas atsargiai u�darė salės duris. Kai viskas nurimo, Dina por� kartų giliai atsikvėpė.

� Vedybos neturi nieko bendra su mano sielvartu, � pasakė ji.

� Nejaugi? Levas nebesilanko Reinsnese?

� Vėl pradedi, Andersai?

� Ne!

Jie gulėjo susispaud� po stora antklode. Nejudėdami. Praėjo tiek laiko, kad jis turėjo pakrutėti.

� Tinklas tavo mintims? � paklausė ir apglėbė j�.

Ji neatsakė. Bet apsikabino jį. Vis �is tas.

� Dina?

� Ko?

� Ar nemanai, kad kada nors... tarp mūsų atsiras... truputis meilės, ar kaip pavadinti...

Jis u�sikirto.

� Meilės... � tarstelėjo ji.

� Taip, man nesunku tai sakyti, � sumurmėjo jis.

� Kodėl?

� Nes man atrodo, kad tai teisinga.

Ji paglostė jam plaukus ir sprand�. Nuo to jis tik pasijuto apgailėtinai.

� Tame negali būti nieko bloga? � pasakė jis prie jos rankos.

� Ne, Andersai, ne, ne, nieko bloga!

Jis kai ko j� paklausė. Ar ji nesuprato? Galiausiai atsidus�s tarė:

� Galbūt pakalbėsi apie jį? Lev�?

Ji neatsakė. Bet jis jaute, kad �od�iai skinasi jos galvoje keli�. Ji sulaikė kvėpavim�. Jis atvertė j�, kad galėtų pa�velgt į akis. Ta�iau buvo per tamsu. Akimirk� į�velgė jas kaip por� tolimų �vaig�d�ių. Paskui ji i�nyko jam i� akių.

� Ne. Ar negalim jau miegoti, Andersai? Diena buvo ilga, � pasakė ji ir vėl norėjo pasislėpti po antklode.

� Tu kaltini save? U� tai, kad jis nusi�ovė? Ir u� tai, kad Benjaminas matė?

� Ar negalim jau miegoti, Andersai? � pakartojo ji.

Jis prisitraukė jos veid�.

� Ne! Kodėl nori i�va�iuoti?

Jis buvo piktas. Pats girdėjo. Piktas, nes i�sigand�s.

Tuomet ji atsisėdo prie smakro prisitraukdama kelius ir apkabindama save rankomis. I� lėto svyravo j �alis. Jis pabandė j� apglėbti. Bet ji i�trūko. Kol ji laikė prie�ais veid� rankas, tarsi laukdama smūgio, pasigirdo kapoti �od�iai:

� Jeigu a� tau pasaky�iau... kad jis... nepadarė to pats... k� darytum, Andersai?

� K� turi galvoje?

� Tai, k� pasakiau...

� Kad tai buvo nelaimingas atsitikimas?

� Ne.

Ka�kas pasidarė �e�ėliams prie durų. Jis nesuprato, kieno jie.

� Dina?..

� Taip.

� Tu juk nenori pasakyti?..

� Noriu!

Kai tarp kambario sienų liko tik jų alsavimas, ji garsiai pakartojo:

� Noriu!

Buvo tamsu. Andersas buvo ma�as berniukas. Sėdėjo ant motinos kelių. Bet nuo to laiko, kai ji paskendo, praėjo daug metų. Niekas nieko ne�ino apie laik�. Jis susirado jos rank�. Sunėrė savo pir�tus su jos pir�tais. I�skyrė ir vėl sunėrė.

� Ar berniukas matė? � i�girdo save tariant. I� ka�kur toli.

� Ne�inau, � atsakė ji taip tyliai, jog jis valandėl� turėjo įsiklausyti tamsos, kol suprato.

Tada jis ir kit� rank� įnėrė į jos rank�. Gniau�ė tol, kol suskaudo kaulus. Bet ji, matyt, nejautė.

� K� dabar darysi? � paklausė ji.

Jis kelet� kartų atsikrenk�tė. Tuomet suvokė, kad abu sėdi ir ��la, tad geriau apklojo save ir j�.

� Velniai �ino! � galiausiai su�uko ir prispaudė j� prie sav�s. Tarsi nieko daugiau ir ne�inotų.

Laikas sruveno pas juos atgal kaip smėlis, kurį palieka banga, kai jūra ima slūgti.

� K� jis tau padarė? � pasigirdo i� jo lūpų.

Ji papurtė galv�. Purtulys pasklido visame jos kūne, virsdamas drebuliu. Jis negalėjo suprasti, ar ji verkia. Bet veidas prie jo krūtinės buvo sausas.

� Dina?

� Tiesiog negalėjau jam leisti i�vykti. At�liau�ė gyvatės, ugnis...

� Ir tai sakai tu! Kuri grasina mane palikti! Ar manai, kad ir a� turė�iau u�sitaisyt �autuv�?..

Ji pa�velgė į jį. Akys �vilgėjo tamsoje.

� Taip! � tvirtai pasakė ji. � Jei tavo meilė tokia stipri. Padaryk tai! Jei niekas nei�drįs, viskas liks kaip po senovei. Per am�ius. Kas nors turi i�drįsti!

Jis i�pūtė akis.

� Tu tik �itaip sakai!

� Padaryk tai, Andersai! I�laisvink mane! �itaip! Para�yta, kad meilė niekada nebūna berg�d�ia! Kad ji visk� pergyvena. Man buvo kitaip. Jis nebeatėjo...

Andersas juto, kad �irdis kapoja jo kūn� į gabalus. Galingais smūgiais atkirto kaulus, kremzles ir mės�, kol galva atsiskyrė ir nusirito j Dinos glėbį.

� Apsaugok mus abu, Vie�patie, mano Dieve!�su�vok�tė jis, apkabin�s j� suglebusiomis rankomis.

Jam teko stovėti prie vairo �ėlstant audrai, kai bangos kyla sulig ba�ny�ia. Tekdavo i�skirti vyrus, kai tie puldavo vienas kit� su peiliais. �aukdavosi velnio ir gerųjų dvasių, kai i�bandymai darydavosi per sunkūs. Bet niekada nebuvo laik�s savo glėby ko nors, kas...

Ta�iau tai � jo gyvenimas, taigi niekur nedingsi.

� K� dabar darysi? � įsiterpė jos balsas. Svetimas ir nuo�mus.

Jis įkvėpė oro. Daug oro.

� A� laikysiu apkabin�s tave tol, kol papasakosi man visk�, k� turiu �inoti. Ir tada tebelaikysiu! Tik nepabėk nuo man�s! Girdi! Nepalik man�s!

� Ar atlaikysi toki� na�t�?

Jis ne tuoj atsakė, bet atsakymas buvo tvirtas:

� A� atlaikysiu bet koki� na�t�, kuri� panorėsi ne�ti kartu su manimi! Visk�, apie k� nors kiek �inau!

� Dabar �inai!

Ji kimiai, trūksmingai nusijuokė ir i�silaisvino i� jo rankų. I�lipo i� lovos, jam nespėjus sulaikyti. �iuksėjo grindimis, tarsi u�simiegojus ko nors ie�kotų. Pasilenkusi po lova i�sitraukė naktipuodį ir ant jo atsitūpė. Jis girdėjo, kaip �iur�kia. Netrukus garsas sumi�o su verksmu. Jis atsikėlė ir atsisėdo �alia, aitriam �lapimo ir prakaito gare. Nei�manė, kuo daugiau u�siimti, tik pir�tais ėmė �ukuoti jai plaukus. Kai ji baigė, padėjo jai vėl įlipti į lov�.

Dreban�iom rankom jis u�degė �vak�. Pastatė ant kėdės prie pat durų, kad �viesa jos nevar�ytų. Priėjo prie praustuvo. Po vandens srove i� �so�io palaikė rank�luostį ir nevikriai i�gr�ė į porcelianinį dubenį.

Kai grį��s prie lovos nu�luostė jai veid� ir kakl�, ji ka�k� sumurmėjo, bet jis ne i�kart suprato.

� A� juos visus sutikau. Patriarchus. Apa�talus. Jon�. Jud�. Simon� Petr�. Jie tebėra �ia. Meluoja, i�si�ada ir i�duoda. Net nemanau, kad jiem patiem būtų tai �inoma. O Kristus tebėra vaikas, nors prie jo kojų guli daugybė paleistuvių!

Ji stabtelėjo tarsi nebe�inodama, kaip pabaigti.

� Bet... Andersai! Tu u�sikrauni per sunki� na�t�. Nepajėgsi!

� Pajėgsiu tiek, kiek tu pajėgsi.

Ji papurtė galv� ir atidavė jam rank�luostį.

� Viskas kartojasi. Mes visada darom t� patį. Visada. O tu nesupratai iki �ios nakties. Bet dabar � dabar pamatei, Andersai!

Jis numetė rank�luostį ant grindų.

� Pamenu, galvojau, kad Levas nėra i� tokių, kurie pas k� nors pasilieka... Bet maniau, kad tu taip nori. Vie�patie! Dina, ar galėjau k� nors padaryti... kol dar nebuvo vėlu?

Ji papurtė galv�.

Jis tvirtai suėmė jai u� pe�ių ir pasakė:

� Mums tereikia nuspr�sti, kad nėra per vėlu, Dina!

Ka�kur anapus sav�s i�girdo, kaip arklys ir rogės įsuka į

kiem�. Deglo �viesa krauju apta�kė u�uolaidas. Neilgai trukus prie koridoriaus durų pasigirdo galingas trepsėjimas, ir trys poros dramblotų kojų bandė surasti keli� į lov�.

Vienas sniego k�snelis po kito lipo prie lango stiklo. Virto vienu dideliu k�sniu. Apsunk�s krito �emėn. Be garso. Tada valandėl� galėdavai �iūrėti į naktį. Kol naujos snaigės sulipdavo į nauj� k�snį. Taip kartojosi lygiais laiko tarpais.

Kit� ryt� jie surado vienas kito įdėmius �vilgsnius. Tarsi nė katras netikėtų, jog įmanoma, kad kitas būtų �alia. Kas, kad gulėjo susipyn�. Jeigu kas nors dien� prie� tai Andersui būtų pasak�s, jog įmanoma toliau gyventi su tokiu �inojimu, būtų paprie�tarav�s.

Vis dėlto jie atsikėlė. Ji pirma. Paskui jis. Nuėjo pas j� u� �irmos ir apkabino. Niekas nieko nesakė.

Per pusry�ius jo akys neju�ia nukrypo į jos rankas, ant riekės tepan�ias sviest�. Ilgi pir�tai, suriesti prie peilio, prilaikė rugin� duon� lėk�tėje. Staiga jis i�vydo rank�, prie skruosto laikan�i� sami�k� �autuv�. I�girdo �ūvį. Aidas nuskardėjo per vis� nam�, bet niekas nepakėlė galvos.

�leik�tulys. Teliko jį pripa�inti. Pasiimti ir paslėpti.

Benjaminas girdėjo pagyvenusius �mones sakant, jog laikas bėga pernelyg greitai. Jis irgi spėjo tai pajusti. Kai su�inojo, kad bus siun�iamas į Troms�. Visas gyvenimas susidėjo tik i� mokslų ir mokytojo Angelio. Rodės, jis nebepriklauso prie gyvųjų.

Į Lofoten� ir ankstyvon kelionėn i Bergen� Andersas i�vyko vienas. Jo niekada nebebūdavo namie. O jos �vilgsnį prikaustė ka�kas, ko niekas kitas negalėjo matyti. Hana turėjo tiek pareigų, jog galėjai pamanyti, jau pasiruo�us tekėti.

Jis ėmė gailėtis, kad taip ilgai �alinosi Tomo. Nors �io galva, vos pradėjus eiti į�alui, buvo pramu�ta vien drenavimu. Tomas pasiekė, ko norėjo, ir su �emės ūkio bendrovės pagalba ėmėsi drenuoti �emes, kad pagausintų derlių.

Dabar Tomas įkalbėjo Din� įsigyti air�yrų veislės buliuk� i� Trionelago. Apie jį buvo kalbama kaip apie vienintelį ver�į visam pasauly. Andersas turėjo jį atgabenti grį�damas i� Bergeno.

Naujosios Stinės audimo staklės atne�ė daug malonių permainų.

� Pasaka, ne staklės! Koks tvirtas volas ir puikus ranktūris. Platus, bet nepaprastai smagus, � neslėpė d�iaugsmo Stinė.

Kad niekam neateitų į galv� suabejoti, kieno tai nuosavybė, Dina ant veleno liepė i�pjaustyti Stinės inicialus. Panorėjus galėtų i�sive�ti jas į Amerik�.

Moteri�kės traukė į dvar� jų skolintis. Ne�inos siūlais, skudurų atrai�om ir vedinos dukterimis. Mat staklių nevalia judinti! Jos apsistodavo did�iajame samdinių trobos kambaryje, kuris �iaip buvo skirtas poilsiui. Bet vyrams, matyt, atrodė smagiau pa�onėj turėti moterų piln� audykl�, nors vakarais su gai�iomis pypkėmis tekdavo eiti ant laiptų.

Nepa�įstamos moterys keisdavosi skudurų atrai�om, padėdavo viena kitai suverti metmenis ir nukarpyti galus. Jos juokdavosi, plepėdavo ir dainuodavo. Tai jam priminė mu�am� sviest� arba �altinį auk�tikalnėje.

Audėjos nesusirinkdavo visos i�kart. Ne, eidavo kaip Vilnelės krantan. Po vien�, po dvi. Pirmiausia alėja at�lamendavo sijonai. Paskui pasigirsdavo d�iaugsmingi �ūksniai ir tylus kikenimas palei i�viet� ir samdinių trob�. Pokalbiai �nab�domis pro atvirus vakaro langus. Ir skambūs, skaidrūs dienos balsai. Ne jis vienas sekė, k� veikia atvykėlės. Visi dvaro vyrai. Girdėdavai juos klausiant, ar nereikia parve�ti nuo ky�ulio. Arba prikapot malkų. Arba pakabinti daugiau kablių lempoms. Galų gale jauniausias bernas pasi�ovė sukalti lentyn� kraitėms su skudurų atrai�omis, kad nesipintų po kojomis. Kai Stinės audimo staklės buvo pastatytos svetimoms merginoms naudotis, į Reinsnes� pasidarė nesunku privilioti vyri�kos darbo jėgos.

Benjaminas taip pat rasdavo progų į jas pa�vilg�ioti. Viena buvo tokia laiba per liemenį, jog buvo sunku patikėti, kad jos kūnas vientisas. Visos būdavo palinkusios prie staklių veleno ir traukydavo jį taip, jog krūtinės dribsėdavo.

Krautuvėn ėmė plūsti daugiau �monių nei įprasta. Tai prasidėjo dar vasarį. Atplaukdavo ma�omis ir didelėmis valtimis lankyti �monų, seserų ir mylimųjų. Arba ko nors, k� tikėdavosi �ia sutikti. U�trauk� valtis ant kranto, eidavo pirkti sirupo, uostomojo tabako ir dar �io to.

Retkar�iais net Angelis u�simir�davo. Persisverdavo pro atvir� lang�, nebaig�s diktuoti diktanto. Pro �alį visada �vytruodavo kokia nors atvykėlė.

Buvo viena i� paskutinių gegu�ės dienų. Jis stovėjo ant tvirto suolelio i�ties�s rankas ir sukinėjamas į visas puses. Jei padarydavo nereikaling� judesį, į jį negailestingai susmigdavo kelios de�imtys smeigtukų.

� Stovėk ramiai, tada grei�iau baigsim! � tarė siuvėja.

Jis suprato, jog tai � vienintelis būdas grei�iau pasprukti nuo prie�o.

� Per metus Benjaminas ne ka�in kiek tįstelėjo, � sumarmaliavo ji pilna burna nelabųjų smeigtukų. Ry�ėjo mėlyn� prijuost�, plaukus buvo susukusi į kiet� kuod� pakau�yje. Jis norėjo, kad ji prarytų smeigtukus. Visus i� karto. Suprantama, tai nedora mintis. Bet visi�kai natūrali. Kai geriau pagalvoji. Vis dėlto jis ilgokai stovėjo ypa� ramiai, kad Dievas jam atleistų.

� Taip prastai miegodamas ir tiek ma�ai valgydamas, jis ir negali augti! � pasakė Tėja, �iūrėdama į jį taip, tarsi jau būtų visai susisuk�s ir i�leid�s paskutinį kvap�.

� Kas tave kamuoja, jaunikaiti? � sald�iai paklausė prie�ė ir bakstelėjo jam į rank�.

Jis neatsakė. Surado geresnį u�siėmim�. Nusi�nyp�tė į rankov�, palikdamas balt� dry�į. Paskui, �inoma, u�ėjo �iaudulys. Neplanuotas. Jis i�kart pasigailėjo, nes viskas i�iro ir smeigtukus reikėjo subed�ioti per nauja.

Stinė tyliai papriekai�tavo dėl snarglio ir nuėjo į virtuv� pa�luostės.

Jis nieko nesakė. Leido joms apie jį krap�tinėtis ir pamokslauti dėl ma�o ūgio. Vis tiek negali joms sutrukdyti.

Įėjo Dina ir pakreipusi galv� jį ap�iūrėjo.

� Ar ne geriau siūti tokius drabu�ius, kurie jam dabar tiktų? � paklausė.

� Drabu�iai turi būti siuvami i�augimui! Kitaip vaik��ios pusnuogis Tromsėje, dar neatėjus Kalėdoms, � pasakė siuvėja ir parodė, kad ji paskai�iavo kelnių ir mar�kinių rankovių ilgį su atlankų.

Stinė ir Tėja pritarė siuvėjai. Nuo koridoriaus sienos jos nukabino didįjį veidrodį ir palaikė jam prie�ais. Ir jis, ir drabu�iai atrodė skolinti.

Dina linktelėjo, bet jis puikiai matė, kad jo nepastebi. Jai nesvarbu, kad jis pana�us į kaliaus�. Bet jam vis vien.

Jis leidosi siuvėjos apsukamas ratu, stebimas �velniai tiriamo Stinės �vilgsnio. Buvo medinė statulėlė, kuri� reikia aprengti ir i�siųsti į Troms�. Prie� tai dar turės ba�ny�ioje parodyti katekizmo i�manym�. Tai niekis, svarbu, kad Andersas i� Bergeno grį�tų laiku, iki konfirmacijos sekmadienio.

Hanai terūpėjo nudirbt visus darbus. Kartais ji tylutėliai pasėdėdavo su juo. Klausydavo, kaip jis balsu skaito. Bet tik todėl, kad nemėgo būti viena. Por� kartų jam skaitant ji net u�migo.

Ji nebesileido tyrinėjama. Niurzgė, kad jie per dideli tokiems dalykams. Jis neturėjo ko atsakyti. To tarsi negalėjai pakeisti. Bet kartais jam vis dėlto būdavo leid�iama supinti jai plaukus. Pakau�yje. Tas darbas savoti�kai �ildė. Bet ji nenorėdavo tiek laiko ramiai sėdėti. Na, ir kas? Jis juk vis vien i�va�iuos.

Labiausiai norėdavosi pabūti vienam. Tiek daug reikėjo apm�styti. O �iaip viskas tik plaukė pro �alį ir darėsi nebepasiekiama. Jis manė, kad dėl tos pa�ios prie�asties nebeauga kūnas. Nustojo kaltis net pūkai, kuriuos buvo pastebėj�s vir� lūpų.

Kol sėdėdavo motu�ės Karenos kambarėlyje ir nekeldavo triuk�mo, niekam jis nerūpėdavo. Jei kasdien ten tūnotų vis ilgiau, turbūt niekas nepastebėtų, jei vien� dien� visai i�nyktų.

Jis da�nai lindėdavo vasaros tvarte. Ten pro nedidel� kiaurym� visada krisdavo melsva �viesa. Kvepėjo karvėmis, mė�lu ir dobilais. Jis atsisėsdavo tarpduryje ir pasinerdavo į sudėtingus apm�stymus apie tai, kas jis toks, kas jis kitų akyse ir kuo priverstas tapti, kad kiti nieko neįtartų.

Kartais i�drįsdavo paklausti: dėl ko �monės gyvena? Ar pats gyveni dėl sav�s? Ar dėl to, kad privalai būti nieko nei�- duodantis liudytojas?

Jis niekad nerasdavo atsakymo. Tik susitaikydavo su nerimu. Jo galva pasidarė tiesiog per didelė kūnui. Nepadėjo ir tai, kad, Stinės liepiamas, i�tiesdavo sprand�.

Ne�inojo, kada apie tai pagalvojo pirm�kart. Kad niekas niekada nuo nieko jo nei�gelbės. Privalo gelbėtis pats. Mintis virto baltais kirminais, �liau�ian�iais stuburu. Jie knib�dėjo, raitėsi ir vedė vis daugiau kirminų. Galiausiai jam pasidarė sunku i�sitiesti. Kad bent būtų i�drįs�s kaip reikiant bijoti. Bet negalėjo. Tai būtų jį numarin�. Jam liko nerimas ir kirminai. Kai tie surydavo visk�, pajusdavai tu�tum�. Negalėjai be paliovos apie tai galvoti, bet vis tiek �inojai. Kad tu�tuma.

Jis matė, kad ir Dina laukia Anderso. Diena i� dienos lipo į vėliavos kaln�. Buvo tokia laiba, jog pati būtų galėjusi būti vėliavos stiebas. Jai nerūpėjo, kaip jis atrodo arba kuo apsivilk�s. Ir kodėl turėtų rūpėti? Jai u�teko savų rūpes�ių.

Jis stengėsi būti vėliavos kalne su ja. Tykodavo, kol ji ateis. Tarytum tai būtų pasimatymų vieta. Tik jiems. Bet i� tiesų jis �inojo, kad ji nelaukia ir Anderso. Ten ėjo dėl ruso. Ji niekad nepykdavo, kai jis atsekdavo įdurmais, ta�iau bema� nekalbėdavo. Tik stovėdavo vėjyje besiplaikstan�iais plaukais lyg didele tamsia bure. Jei �viesdavo saulė, abu rankomis prisidengdavo akis. Tarsi tai būtų sutartas pasveikinimas.

Taip jiedu stovėjo vėjapūtoje, kai jekta i�skleistomis burėmis įplaukė įlankon. Jis d�iaugsmingai sustugo ir tekinas pasileido namo persimaut ilgomis kelnėmis, apsirengt did�iuliu �varku ir u�sidėt balt� mar�kinių krūtin�. Jautėsi kaip j dausas pavėlav�s i�skristi sparnuotis. Tarsi įgij�s maskuojam� spalv�. Dabar ir pats netrukus turės i�plaukti.

Auliniai batai buvo tokie dideli, jog jis turėjo pakeisti eisen�, kad nekliūtų u� akmenų ir pagalių. Jis laukė Anderso sugrį�tant. Bet vis tiek nesijautė laimingas. Todėl kelet� kartų prisiversdamas garsiai nusijuokė ir sustugo. Paskui atsistojo paplūdimyje kartu su kitais ir laukė. Į vandenį buvo nuleistos valtys. Viena po kitos. Balsai su vėju plaukė per bangas ir putų draiskanas ilgai po to, kai �od�iai buvo i�tarti.

Tada įvyko tai, ko Tomas nekantriai laukė i�tisus mėnesius: į Reinsneso krant� buvo atplukdytas bulius, o didesnio sambrūzd�io nebūtų sukėl�s ir negras i� Afrikos. Gyvuliui suko vidurius, nes pakeliui į namus u�klupo smarki audra. Jo aptvaras buvo pridergtas vir� batų aulų, kliuvo ir jį laikiusiam vaikinui.

Andersas pralinksmėjo, kai karali�kajam buliui u�dėjo apynasrį ir i�vedė į krant�. Tuomet jis davė komand� i��iū- ruot laiv�.

� Bulius � irgi �mogus. Bet laive jam ne vieta, � nusijuokė Andersas, kai valtis stuktelėjo į akmenis.

� Jo vardas Tūrė Hiunas, kainavo trisde�imt talerių, � skelbė Tomas visiems, kas tik norėjo i�girsti.

� Kaip u� gyvulį � baisi kaina, � pasakė vienas trobelninkas ir pasilenk�s ėmė �iupinėt papilv�.

Kiti vyrai susidomėj� stebėjo, o moterys, kol vyko ap�iūra, suko akis į �on�. Bulius bjauriai mykė ir stojosi piestu.

� Jis mums atsipirks, � i�did�iai tarė Tomas.

� Kiek kainuoja �uolis? � paklausė kitas.

� �e�is talerius, � atsakė Tomas, tap�nodamas �irstantį bulių.

� Dauguma, ko gera, pasiie�kos pigesnio, � tarė vyri�kis.

� Trobelninkams nuleisiu, � tyliai pasakė Tomas.

Visi, stovėj� aplinkui, tvirtino nemat� galingesnio buliuko.

Tuomet į paplūdimį nusileido Dina. Paspaudė Andersui rank� ir pasisveikino. �urmulys aplink bulių ir Tom� aprimo. Tebuvo Dina ir Andersas.

Ilg� laik� tvyrojo drėgnas rūkas. Bet i�lip�s krantan Andersas atstojo vilnonį apklot�. Benjaminas matė tai i� jos veido, grį�tant nuo prieplaukos. Rodės, jog Andersas, eidamas alėja, ant kupros ne�asi rus�, lengvai lyg pūkelį. O vėliau, kai pasidėjo alkūnes ant stalo ir ėmė pasakoti visk�, k� mat�s, pasidarė lengviau kvėpuoti.

Negalėjai skųstis, nors netrukus su visa manta turėjai būt i�ve�tas i� namų. Galėjo būt ir blogiau. Galėjo ji i�keliauti.

Vien� popiet� Andersas ir Benjaminas stovėjo prie karvelidės ir �iūrėjo į �en ten purpsin�ius baland�ius. Tuomet Andersas netikėtai pasakė:

� A� atva�iuosiu tav�s pasiimti Kalėdoms. Nespėsi nė apsidairyti �jau ir Kalėdos! Atplauksiu net per baisiausi� audr�!

Jam nieko daugiau neliko, tik linktelėti, nes �od�iai buvo nuo�irdūs.

Lensmano �eimyna atvyko j konfirmacijos pokylį. Dagnė pagyrė, kaip jis puikiai mokėj�s Evangelij� ir painius katekizmo ai�kinimus.

Lensmanas pasakė, jog turėdamas toki� ger� galv� galįs daug pasiekti. I�vakarėse padovanojo auksines s�sagas.

Oskaras ir Egilis su juo nebesimu�ė. Visi malonumai dingo. Olinė neply�ojo ant visų namų, kad lensmano pe�tukai baigi� u�plumpinti Benjamin�. Oskaras ir Egilis persekiojo Din�. Su ja ir apie j� kalbėjo taip, tarytum ji jiems priklausytų. Jis niekaip negalėjo priprasti, kad Dina berniukams lyg ir sesuo. Tai, kad jis jauniausias, nieko nekeitė.

Atsigriebė bandydamas suartėti su Dagne. T� vasar� ji pasikeitė tiesiog akyse. Ta, kuri visada tik guosdavo ir dengdavo, virto tikra puikybe. Pavojinga. Ir būtina �alia. Plaukai. Jos sunkis, kai ji pasilenkdavo vir� lovos palinkėti labos nakties. Taip, ji tebeturėjo t� įprotį, nors, kaip pati sakė, tam jie per dideli.

Ji buvo lyg tolimas debesis. Be galo puikus jausmas. Jis griebėsi visų savo triukų, ir tų, kuriuos mokėjo, ir tų, kurių niekada nesimokė, kad tik Dagnė pradėtų jį matyti.

Kai visi grį�o i� ba�ny�ios, laukdamos pietų, moterys būriavosi pavėsinėje ir aplink j�. Benjaminas pralėkė palei praviras pavėsinės duris. Lapijos �e�ėliai �oko ant suknelių krūtinių ir veidų. Jis įplaukė į kvapų jūr�. Tarp sijonų ir biustų. Nelabai vyri�ka. Bet trumpam juk galima u�simir�ti?

Dagnė pasilenkė prie jo ap�iūrėti s�sagų, kurias gavo dovanų. Nuklydo į jo deln�. Buvo �iek tiek keista. Pasakė ka�k� apie tai, jog i�gra�ėj�s.

Jo galva virto mink�tu gumulu. Ranka pakilo. Nevalingai paglostė jai krūtin�. Ji nesukrutėjo. Stovėjo lyg niekur nieko, slėpdama jo rank� prie sav�s. Taip, tarsi sutiktų. Nenorėdama, kad kas nors pamatytų. Tuomet jis virto �uny�iu ir priki�o snukutį prie suknelės i�kirptės. Probėg�mais. Tuomet viskas baigėsi.

Bet kvapas jo nepaliko daugelį dienų.

Tomas sakė, kad 1859-ieji, atrodo, būsi� visokio derliaus metai. Taip pat bulvių ir �akniavaisių. Naktinis lietus ir �iltos dienos padarė �ol� auk�t� ir �ali�. Benjaminas taip pat plūkėsi su visais. Knygos galėjo palaukti. Visi suaugusieji tam pritarė. Jo at�vilgiu jie da�niausiai būdavo vieningos nuomonės.

Vien� dien�, pasibaigus �ienapjūtei, i� Bjarkėjaus atėjo moteri�kė pasiskolinti Stinės staklių. Ji atsivedė būtyb� �viesiomis klubus siekian�iomis kasomis ir bly�kia oda. Jis niekad anks�iau nebuvo mat�s tokios merginos. Visai nepana�ios į Han�.

Vis dėlto jiedvi su Hana rado bendr� kalb�. Dirbdamos. Kikendamos i� ko nors, apie k� niekas daugiau ne�inojo, kai karpydavo skudurus takams austi. Jos kartu eidavo i�vietėn. O jų juokas skardėdavo kieme kaip nenumaldomas kirų klyksmas.

Susidraugavusi su Else Marija, Hana turėjo ger� prog� nubausti jį u� tai, kad ruo�iasi i�va�iuot į Troms�. O jam nebuvo kaip atsigriebti.

Por� kartų jis prisiartino norėdamas �nektelėti su naujoke, bet Hana ka�k� paku�dėdavo ir ana imdavo prunk�ti ranka prisidengusi veid�.

Vien� ankstyv� ryt�, eidamas kiemu, j� pamatė. Els� Marij�. Ji stovėjo prie �ulinio ir sėmė vandenį. Jos palaidi plaukai susiliejo su tekan�ia saule. Kojos basos. Vir� jos plūdo �viesa, i�ry�kindama kūno formas po plonu drobiniu audiniu. Jis skubiai apsi�valgė ir po akimirkos atsidūrė �alia.

Ji nei�girdo jo prieinant, nes �ulinio rankena ir kibiro �sa girg�dėjo viena u� kit� garsiau. Kai jis priėjo i� u�pakalio ir taikėsi paimt �ulinio ranken�, norėdamas jai padėti, ji krūptelėjo ir visk� paleido. Jis pajuto, kaip gele�inė rankena nudrėskė delno od�. Kibiras dusliai pliūk�telėjo i �ulinį.

Jis stovėjo susiėm�s rank�, jiedu tiriamai �iurėjo vienas į kit�.

� A� norėjau padėti, � tarė jis.

� O...

� Elsė Marija? Toks tavo vardas? � paklausė jis ir nutvėrė ranken�. Sutepė j� krauju.

� Taip, � droviai atsakė ji. Ir po akimirkos: � O siaube! Tau gi kraujas bėga!

Jis ėmė sukti.

� Tau kraujas bėga, � pakartojo ji.

� Nebėga.

� A� matau. Ar k� nors u�dėti?

� Niekai.

Jis suko it pa�ėl�s, ir ji nieko nebesakė.

� Ar tau patinka be paliovos karpyti skudurus? � paklausė jis.

� Ne.

Rodės, ji atsiminė ka�k� nepaprastai linksma. Susirietė ir ėmė kikenti, skersakiuodama į jį gosliomis mėlynomis akimis. Kurios tokios nepana�ios į tamsias Hanos akis. Jis stovėjo taip arti, jog į�velgė �viesias strazdanėles ant rankų ir nosies. Taip, ir prie i�kirptės, kuri nebuvo dorai u�segta.

Jis atitraukė akis ir ėmė įnirtingai darbuotis rankena. Kibiras su trenksmu i�kilo vir� �ulinio kra�to, juos abu apta�kydamas. Tamsi dėmė prilipdė suknel� jai prie kūno. Pa�iam vidury. Jis negalėjo atplė�ti akių. Ji turėjo tokių keistų i�linkių. Buvo tokia apskrita.

� Ar �inai, kas a� esu? � paklausė jis ir nukabino kibir� nuo kablio.

� Taip.

� Kas a� toks?

� Tu esi Benjaminas Grenelvas i� Reinsneso, � pasakė ji.

� I� kur �inai?

� Visi �ino.

� Manai, kad tai kas nors ypatinga?

Ji u�dėjo abi rankas ant �lapio suknelės skraito ir prisimerkusi pa�velgė į jį.

� Ne, � atsakė.

� Tai kodėl nenori su manim kalbėti?

� To a� nesakiau...

� A� tau kai k� parodysiu. �alia vasaros tvarto. Po vakarienės. Kai bus pamel�tos karvės ir viskas nurims. Bet privalai

būti ten prie� saulei pasislepiant u� Kobholmeno, nes kitaip nieko nei�eis.

� Kiek tuomet bus valandų?

� Pati turi nuspėti.

� Kur yra Kobholmenas?

Jis pasisuko ir mostelėjo ranka ton pusėn.

� K� nori man parodyti?

� Negaliu sakyti.

Ji suprunk�tė ir pasilenkė prie �lapio skraito. Kilstelėjo ir vėl paleido. Galėjai matyti, kaip jis prisisiurbė prie kūno. Tai ka�kaip jaudino. Trukdė alsuoti.

Jis u�sidėjo na��ius ir u�kabino abu kibirus. Sugniau��s rankomis kibirų �sas, tarė:

� Tai bus ka�kas i� po�emio pasaulio.

Vos i�tar�s, suprato, kaip tai paika. Ta�iau buvo vėlu. K� nors pakeisti. Jis nurijo seiles ir pajuto, kad i�raudo. Nusisuko taip greitai, kaip tik galėjo su pilnais kibirais, ir nune�ė juos prie samdinių trobos laiptų.

T� pa�i� dien� jis padėjo Tomui rankiniu ve�imėliu i� pievų suve�ti �aiginių baslius. Reikėjo kentėti, nesvarbu, kad delne didelė �aizda. Tom� tokie dalykai nelabai jaudino.

Buvo liūdna nuo mokslų ir konfirmacijos �ventės pereiti prie ūkio darbų su Tomu. Jis to nesakė. Vis vien nebūtų buv� jokios naudos.

Kaip galėjo būti toks kvailas ir girtis Elsei Marijai apie po�emio dvasias? Juk neturi ko parodyti!

Be to, nesmagiai jautėsi Tomo draugijoje. Rodės, kad vis�laik yra stebimas, tarsi anas norėtų įrodyti, koks jis niekam tik�s. Ka�kaip Tomas vertė jį vaik��ioti u�uolankomis. Negalėjo pasakyti, kaip būtent.

Lauko darbai prasidėjo t� dien�, kai jis, eidamas palei atviras arklidės duris, viduje i�girdo Tomo bals�:

� Berniukas i�bly�k�s ir sugleb�s, nieko daugiau nedaro, tik sėdi ir mokosi per dienas. Taip ir susirgt galima.

Dinos atsakymo jis nesuprato.

Netrukus i�girdo, kad vienas katras i�ėjo. Jis spruko �alin jusdamas stiprų apmaud�. Kodėl ji kalba apie jį su Tomu? Kam ji tai daro?

T�dien buvo pristatytas ve�ioti baslių.

Nie�ėjo vis� kūn�, o ant sav�s juto Tomo akis. Ta�iau turėjo susitaikyti ir su tuo, jog Tomas bando u�megzti savoti�k� pokalbį.

� Įkaitai �iandien, � pasakė Tomas.

� Taip.

Tada abudu nune�ė po kelet� baslių ir sumetė į ve�imėlį.

� Greitai va�iuosi į Troms� mokytis?

� Taip.

� Tikriausiai bus įdomu?

� Ne�inau.

� Matai, k� i�moksi, ant pe�ių nene�iosi... Ne taip kaip baslius.

� Aha.

� Manau, patiks.

� Taip.

� Hanai bus liūdna.

� Aha.

� Ar parva�iuosi namo per Kalėdas?

Vienu mostu jis suvertė baslius į ve�imėlį. Tada i�tiesė nugar�. Rodės, kad veidas virto tamsraudoniu gumbu.

� Kam klausi?

Tai buvo neteisinga. Vis dėlto jis pasakė. Matė, kaip Tomas sumirksėjo ne�inodamas, k� atsakyti. Galima buvo jo gailėtis. Bet jis nenorėjo!

Vyri�kis ramiai padėjo ne�ulį ir nudūr�s akis į �em� tarė:

� Nes noriu tau tiktai gero.

Galima buvo juoktis i� suaugusio vyro tokio elgesio.

� A� girdėjau, kaip tu Dinai sakei, kad i� man�s prastas darbininkas!

� Kada?

� Visai neseniai... arklidėje.

� A� pasakiau, kacf tau reikėtų daugiau būti lauke, ne vien sėdėti prie knygų.

� Ko taip rūpiniesi?

Tomas lie�uvio galiuku persibraukė lūpas.

� Taip jau yra... � su�nab�dėjo.

Buvo nejauku. Tarsi Tomas �inotų, kad vienas i� jų greitai mirs. Rodės, jam svarbu i�tarti kaip tik tuos �od�ius: �A� noriu tau gero. Taip jau yra...�

Jis nurijo seiles. Mintys pakriko. Ka�kas ne taip. Niekam negali linkėti, kad ve�iodamas baslius i�girstų tokių dalykų, nuo kurių negali apsiginti. Kurių nesupranti. Staiga jis stvėrė ve�imėlį, nors jis dar nebuvo pilnas, ir pa�ėlusiu grei�iu nudardėjo tvarto link. Basliai �okinėjo, saulė spigino. Reikėjo gelbėtis.

Bildėdamas su ve�imu palei sodo tvor�, jis pamatė Els� Marij� su Hana. Jos sėdėjo ant suolelio sode ir karpė savo nesibaigian�ius skudurus takams austi. Nors ir u�dus�s, jis �vilptelėjo. Hana nepakėlė akių. Elsė Marija kilstelėjo rank�. Vos vos. Bet to pakako.

Su basliais nutrinksėjo į tvart�. I�vertė juos ant aslos. �aizda delne atsivėrė. Aplink buvo paraud�. Staiga jį apėmė �leik�tulys. I� �aizdos plūstelėjo kraujas. Raudonas. Iki �ios dienos nebuvo to mat�s. Kad jo kraujas gra�us. Jautė, kaip suprakaitav�s. Per veid� �liaugė.

� Else Marija! Else Marija! Else Marija! ��aukė mintyse. Bet stengėsi, kad nei�eitų joks garsas. Jis prisėdo. Nusi�nyp�tė į deln�, kuris nekraujavo. Pasidarė truputį lengviau.

Kai grį�o atgal paimti daugiau kar�ių, mergaitės stovėjo prie sodo tvoros ir spoksojo. Hana pasiuntė pa�aipų �vilgsnį. Tuomet pasilenkė prie Elsės Marijos ir ka�k� pa�nib�dėjo. Prisidengusios rankomis abi sukikeno.

Nieko negalėjai padaryti, bet ka�kas nutrūko. Viduj. Nesuprato, kas tai. Taip staiga. Gal ma�as piktas nyk�tukas? Nuo kurio kerų akys pasidarė sausos it pintis. Kuris pavertė jo galv� gyva�ių lizdu. Kuris įtū�į pavertė baisia jėga. Jis pastatė ve�imėlį prie tvoros. Si buvo tik tokio auk��io, kad neperliptų avys. Baltai da�yta. Su smaigaliu kiekvieno �iogrio vir�uj.

Nespėj�s susivokti, k� daro, jis persisvėrė per tvor� ir, suėm�s Elsei Marijai per liemenį, įkėlė j� pas save. Statydamas Els� Marij� ant �emės, sutiko tamsių Hanos akių �vilgsnį. Jam u�ėmė kvap�.

Tuomet jis prisivertė. Įkvėpė taip, jog ausyse ėmė ū�ti ir spengti. Tada dar kart� pakėlė mergait�. Tiesiomis rankomis auk�tai vir� sav�s. Mergaitės batai vos palietė tvor�. Jos kvapas virto ilgu atodūsiu, kai jis pasodino j� į ve�imėlį. Grį�telėj�s į Han�, pabandė i�si�iepti. Bet ne�inojo, ar jam pavyko.

Elsė Marija sėdėjo prie�ais su kruvinu dry�iu nuo jo rankos. Raudonas dry�ys per vis� liemenį. Dabar ji priklauso jam!

Jis �iupo u� rankenų ir nudardėjo laukais su mergaite ve�ime.

T� vakar� ji i� tikrųjų atėjo prie vasaros tvarto. Pasislėp�s u� krūmok�nių, pamatė j� kylant taku. Buvo baisiai �viesi. Jis ne�inojo, kad �monės gali tokie būti. Eidama pro laukinių avie�ių krūm�, ji pasilenkė ir ėmė skinti uogas, verdama ant smilgos. Negerai. Kad skina Hanos avietes. Bet jis dėl to nekaltas.

Staiga ji tarsi pajuto, jog yra stebima. Liovėsi skinti ir i�tiesė nugar�. Pa�iūrėjo tiesiai į jj, jo nematydama. Kilo malonus kirbulys. Silpnas dunksėjimas pilvo apa�ioje. Atliepiantis abiejose �launyse. Tuomet jam dingtelėjo, kad negalės jai parodyti jokių po�emio dvasių.

Turbūt geriausia kuo grei�iau visk� baigti. Jis i�lindo i� krūmų ir pakėlė rank�. Ji i� lėto �engė prie jo su raudonomis uogomis ant smilgos. Kai visai priartėjo, jis pamatė, kad jos veid� i�pyl�s prakaitas. Ma�ais perliukais aprasojusi vir�utinė lūpa ir kakta. Po tais keistais ta�keliais oda buvo baltut baltutėlė.

Jis galėjo i�tiesti rank� ir paliesti jos veid� pir�tų galais. Dabar. �tai �itaip.

Ji stovėjo nejudėdama ir �velgė auk�tyn į jo pir�tus. Atrodė keistokai. Jis nusijuokė, nors jie dar nebuvo pasak� nė �od�io. Ji taip pat nusijuokė. Buvo tokia pat nedidukė kaip Hana, nors, rodos, turėjo penkiolika metų. Kol jie taip stovėjo, o jis ved�iojo smilių jos skruostu, nosimi ir kakta, jis pradėjo pasakoti apie laum� mėlynais apdarais, kuri atkeliavo i� po�emio pasaulio, panorusi nusimaudyti �monių maudyklėje.

Jis niekad nebuvo girdėj�s to pasakojimo, bet niekis. Visa tai buvo galvoje. Tereikėjo papasakoti. Netrukus jis pastebėjo, kad ji nekvėpuoja.

� Laumė stovėjo po did�iuoju kriokliu, ir ant jos krito vanduo, � pasakojo jis.

Ji vis dar nekvėpavo. Tik �iūrėjo į jį siaubingai didelėmis akimis. Jis pamanė, kad ji gali u�dusti. O tai � jo kaltė. Bet nieko negalėjo padaryti, mėgavosi, kaip ji dūsta jam pasakojant.

Kai ji susvyruodavo ir galėdavai pamanyti, kad jai galas, ji vėl įkvėpdavo. Paskutinįkart susverdėjusi atsidūrė ar�iau. Taip arti, jog turėjo i�tiesti rankas, kad neu�griūtų ant jo.

Jos rankų �iluma! Jis, rodos, niekada anks�iau nepatyrė tokių keistų pojū�ių. Jos buvo gyvos. Siaubingai gyvos.

Jis vėl priglaudė pir�tų galus prie jos veido. Koks lengvas veidas! Kiek daug �viesos! Galbūt joje gyvena �viesa ir gali pakelt j� į or�? Galbūt jis vienintelis tai �ino?

� I�lipusi į krant�, laumė nusivilko mėlyn�jį apdar�. Jis buvo su�lap�s. Pakabino jį d�iūti ant ber�ų s��alyno. �tai kaip tik tokio ber�ų s��alyno, � pasakė jis ir parodė. Labai trumpai parodė. Nebūtų įsteng�s ilgiau atsitraukti nuo jos veido. � Paskui laumė atsigulė į �ol� miegoti. Geriau ji būtų to nedariusi! J� pamatė tamsiaplaukis vaikinas, ir ji pasirodė jam gra�i, nes joje gyveno saulės �viesa. Jis panoro, kad ji būtų jo, ir ne�inojo, kad ji ne �mogus, o laumė. Ir kai tik jis palietė jai skruost�, �tai �itaip... ji atsibudo ir suprato esanti nuoga. Ir taip baisiai susigėdo, kad jos gėd� pajuto visi kiti, gyvenantys kalne. Jie atlėkė ir u�būrė vaikin� taip, kad jis niekada nebebuvo pats savimi. O ji nebegalėjo grį�ti kalnan. Sėdėdavo nuoga po kriokliu ir �aldavo arba vaik�tinėdavo po krūmok�nius... Cit! Ar girdi, Else Marija? Kaip ji vis tebevaik�to? Cit!

Ji įsiklausė ir atrodė �iek tiek nusigandusi. Taigi jis paėmė jai u� rankos. Ji nė sykio nenusijuokė. Aplinkui leidosi mėlynos sutemos. Kvepėjo gaivia vasara ir karvėmis. O ji dar nebuvo pratarusi nė �od�io.

Jis pasisodino j� tankiuose krūmok�niuose. Tuomet klausiamai i�tiesė rank� prie smilgos, kuri� ji tebelaikė. Ji atsitokėjo ir padavė jam uog�. Jis papurtė galv� ir nustūmė uog� jai prie lūpų. Ji i�si�iojo ir įsidėjo aviet� į burn�. Viena ma�ytėlaitė pūslelė ply�o. Raudonos sultys paliko jai ant smakro ta�kelį. Jis turėjo jį nuvalyti. Kadangi ne�inojo, kaip juo atsikratyti, nes pasiliko ant pir�to, teko jį nulai�yti.

Ji vis� laik� į jį �iūrėjo. Tik į jį. Nuo to jį ėmė krėsti drebulys. �tai �itaip sėdėti ir būti stebimam, valgyt avietes ir apie niek� nekalbėti.

Kai baigėsi uogos, ji vis dar nieko nepaklausė, k� jis �adėjo parodyti. Bet neai�ku, ar ji visk� pamir�o. Todėl abiem rankom suėmė jai liemenį. Nestipriai. Patikimai. Taip, kad ji nepasijustų nesaugiai. Tuomet ka�kas atsitiko. Ji u�simerkė. Ne- suspaudė akių taip, lyg nenorėtų matyti. Ne, jos palengva u�sivėrė. Lengvai, lengvai. Blakstienos kaip ma�u�iai sparneliai nusviro ant skruostų. Jos buvo tokios �viesios, jog beveik nesimatė, kad tikros. O vokai � baltut baltutėliai, melsvomis gyslelėmis. Lyg ka�kas būtų nutap�s jas plonu teptuku. Jie nepaliaujamai virpėjo bandydami nuslėpti, kaip bijo.

Jis nurijo seiles ir palietė j�. I� priekio, ties krūtine. Ne atvirai. Truputį i� �ono, tarsi visai nety�ia. Darėsi tiesiog nepaken�iama, kad ji am�inyb� sėdi virpan�iomis blakstienomis, nepraverdama burnos.

Jis nurijo dar kart�, ir ranka nuslydo į i�kirpt�. Oda buvo drėgna ir �velni. Tik pamanyk, ji sėdi kaip sėdėjusi.

Jau taikėsi atsegti vir�utin� suknelės sag�, kai pakalnėje sutra�kėjo krūmai ir nuskardėjo Hanos balsas:

� A� �inau, kad jūs �ia! �inau, kad jūs �ia!

Elsė Marija vienu akimoju pa�oko ir tekina pasileido nuokalnėn. Jis pajuto savoti�kus traukulius. Kirk�nyse ir veide. Rodės, ims ir nei i� �io, nei i� to pravirks. Pasaulis buvo sodriai mėlynas. Jai i�nykus, jis dar ilgai girdėjo, kaip tra�ka �akelės.

Jam vis vien. Netrukus apa�ioje i�girdo jų juok�.

Jis nuėjo į vasaros tvart� pas karves. Jos pūtė į jį kvap� ir glem�ė jo atne�tus �olės kuok�tus. Jis paeiliui lietė �iltus jų kūnus.

� A� esu Benjaminas Grenelvas i� Reinsneso. Ar pa�įstat mane? � �nab�dėjo kiekvienai atskirai. Vienos atrajojo gulė- damos, kitos stovėjo. Viena kita pa�velgdavo į jį didelėmis akimis ir linktelėdavo. � Bet dabar turiu i�va�iuoti.

Paskutinioji karvė drėgnai papūtė jam į veid�.

� A� netinku basliams ve�ioti.

Karvė ry�tingai nusigr�ė.

Nesuvokdamas, k� daro, jis i� visų jėgų spyrė karvei į kul�į ir suriko:

� A� jums parodysiu! Parodysiu! Girdit?

Tuomet ka�kas atsitiko.

Visos karvės i�tiesė kaklus ir pakėlė į lubas atvertas �iotis. Did�iulių galvų �e�ėliai g�sdino. Bliovimas plūstelėjo klaikia jėga ir partrenkė jį į srutų latak�. Gulėjo drebėdamas, apimtas siaubo ir juto, kaip pro pir�tus tryk�ta mė�las. Sunkiasi į drabu�ius. Gyvuliai bliovė. Trypė kojomis. Įkvėpdavo ir vėl u�bliaudavo.

Jis atsistojo ir atbulom ėmė trauktis durų link.

Akys! Jos sekė jį. Bukai spoksojo į jį. Sulig kiekvienu �ingsniu jų daugėjo ir daugėjo. Pagaliau virto viena mil�ini�ka karvės akimi.

Tuomet u� nugaros jis ap�iuopė duris. I�svyrino lauk ir u��ovė skl�stį.

Med�iai stovėjo aplink lyg vaiduokliai. Jie matė ir girdėjo. Stvarstė jį, draskė, ku�dėjo. Vis tiek reikėjo pro juos prabėgti.

Prie upės. Valandėl� stovėjo �iūrėdamas į kunkuliuojantį duburį, kurio viduryje try�ko versmė. Tada �oko į gelm�.

Reikėjo nuplauti savo paties �e�ėlį. �is atsidavė mė�lu.

Jo kūnas plūduriavo �altam vandeny. Jis susirado giliausi� viet� ir pasinėrė iki kaklo. Juto, kaip srūva vanduo. Pro�al ir pro�al. Skaidrus, ledinis. Ū�esys ir kunkuliavimas jį apsvaigino. Viskas buvo labai trapu. Skaidėsi į dalis. Reikia i�tverti. Tai niekad ilgai netrunka. Ka�kas jam ku�dėjo. I� prad�ių pamanė, jog vanduo. Arba po�emio dvasios. Paskui suprato � rusas.

Jis ne�inojo, kiek laiko ten lindėjo. Kūn� i�plovė vanduo. Jis nejautė �al�io. Rankos ir kojos nunyko. I� jo teliko galva, upėj m�stanti skaidrias it ledas mintis, kurios sruvo tolyn. I� mil�ini�ko violetinio dangaus į jį �velgė �viesios karvių akys.

KAI VAIKAS TURI BŪTI ATJUNKYTAS, MOTINA LAIKO PO RANKA SOTESNIO MAISTO, KAD VAIKAS NEPRA�ŪTŲ. LAIMINGAS, KAS TURI SOTESNIO MAISTO PO RANKA!

(S. Kirkegoras. �Baimė ir drebėjimas�)

Ponia Andrėja buvo kur kas jaunesnė u� vyr�. M�stydamas apie tai jis jautė savoti�k� triumf�. Negalėjai �inoti, k� ji veikia dien�, nes tuomet jis būdavo mokykloje. Galvojo, kad reikėtų paklausti. Bet tai buvo neįmanoma. Jis pats turėjo i�siai�kinti. Tai buvo nulemta i� anksto.

Vyras dirbo savo raugykloje prie jūros. Ta�iau dėl to nebuvo ma�iau grėsmingas. Prie�ingai. Galėjai įsivaizduoti, kaip od�ius stovi prie garuojan�io katilo ir did�iuliu sam�iu mai�o kunkuliuojan�i� kraujo ir kaulų mas�. Be abejo, rauginamos odos. O visa kita? Kur dedama? Juk reikia kur nors padėti, kad ir kaip bjauru būtų apie tai galvoti. Ir od�ius, matyt, ka�kur deda. Todėl jo tokios netikros rankos.

Jis niekada nebuvo mat�s tokių rankų. Rodės, jos kasdien ūgtelėja. Kartais dingodavosi, kad mato jas per miegamojo sien�. Buvo lyg didelės �aizdos, kurios likdavo ant jos kūno po pla�ia antklode, kurios jis nebuvo mat�s. Kartais �is vaizdas i�kildavo ir tuomet, kai �iūrėdavo, kaip od�ius, pasidėj�s sunertas rankas ant baltos staltiesės, prie� valgį kalba maldel�. Vienos rankos smilius turėjo pauk�ti�k� nag�. Tai buvo paslaptis! Ten ji paslėpė savo nuodus ir taip galėjo juos laikyti �alia.

I� prad�ių jis manė, kad ji jo nemato. Beveik nemato. Dina ir visi kiti nami�kiai jį matydavo, nors kartais to neparodydavo. Tai jis vis�laik suprato. Reinsnese turėjo tik sau vienam �inomų slėptuvių, ta�iau vienaip ar kitaip visuomet su�inodavo, kad yra kvie�iamas.

�ia niekas nieko neklausinėjo. Jie ne�iūrėdavo į jį, kai su juo kalbėdavosi. Nebuvo tikri.

Į namus neu�eidavo joks pa�alinis. Tik senė, kuri buvo ir virėja, ir kambarinė. Ji gyveno u� sienos nedideliame priestate, kuriame, matyt, ka�kada būta arklidės ar sandėlio. Galėjo gyventi ir name, nes �ia turėjo būti ma�iausiai penki miegamieji. �iaip ar taip, palėpės koridoriuje buvo penkerios durys. Bet senoji tikriausiai �inojo, k� daro, kiekvien� vakar� i�eidama i� namo.

Reinsnese visada būdavo pilna �monių. Daugelį jis matydavo pirm� kart�. Visi, net probstas, u�sukdavo į virtuv� ir krautuvėn. Nebūtinai su kokiu nors reikalu, nors da�nai apsimesdavo, kad taip.

�ia kitaip. Pragyven�s mėnesį od�iaus namuose, jis niekur nebuvo u�ėj�s, i�skyrus valgom�jį, laiptin� ir savo kambarį.

Reinsnese visos durys ir spintos turėjo spynas ir kablius. Bet tik tam, kad, norėdamas atidaryti, turėtum u� ko paimti. Net u�rakinus kontoros duris krautuvėje, raktas likdavo spynoje. Tiesa, vyno podėlis būdavo rakinamas. Bet raktas kabodavo ant vagio pas Olin� arba gulėdavo vir�uje pas Din�, kai ji nepakabindavo jo į viet�.

Od�iaus namuose, prie� einant gulti, būdavo u�rakinamos visos durys. Kiekvienas kambarys turėjo rakt�. Kuris atlikdavo savo paskirtį. Vakarais tyliai gulėdamas, jis girdėdavo, kaip spynose sukami raktai. Paskui � �ingsniai laiptuose, durų į �eimininkų miegam�jį girg�desys, od�iaus krenk�timas ir galiausiai i� vidaus pasukamo rakto trak�telėjimas.

Dar pirmosiomis savaitėmis jis suprato, kad t� dien�, kai dėl kokios nors prie�asties ritualas nutrūks arba bus atliktas kitaip nei kitais vakarais, įvyks kas nors siaubinga.

Jis gulėdavo po antklode sulaik�s kvėpavim�, kol viskas nurimdavo. Skai�iuodavo �ingsnius laiptuose ir rakinamas duris.

Vis dėlto jis nebuvo pasiruo��s, kai tai i� tikrųjų įvyko. Vien� �iemos vakar�, prie�kalėd�iu. Paskutinis raktas nebuvo pasuktas!

Naktis buvo grėsminga it karstas, u�keltas dar�inės pastogėje namie, kai niekas ne�ino, kas jame gulės. Suprantama, buvo galima atsikelti ir u�degus lemp� i�sigelbėti. Ta�iau tai reikėjo i� tiesų padaryti. Jis neįstengė.

Galima buvo sau kartoti, jog tereikia u�migti. Neai�ku, ar prakeiksmas skirtas jam. Tai galėjo būti sp�stai, kuriuos od�ius paspendė jai. Neu�rakindamas durų. Bet �irdies gelmėje jis jautė, jog tai skirta jam.

Jis ne�inojo, ar ir anks�iau girdėdavo garsus i� �eimininkų miegamojo, ar tiesiog apsiprato su jais kaip ir su viskuo. Bet po valandėlės garsai pasidarė pernelyg ai�kūs. Pasiekė jo ausis ir su�adino įtamp�, nuo kurios nevertėjo bėgti.

Ka�kas dejavo. Stenėjo!

Reikėjo, matyt, susitvardyti ir vienaip ar kitaip gelbėtis. I�lip�s i� lovos, pateko į �alt� tamsų kambarį. U�simetė por� drabu�ių. Maudamasis vilnones kojines, pajuto tu��i� �ilum�. Pilvo apa�ia ir rankos stingsėjo. Stingulys pasidarė svarbiausia. Jis �ito ir norėjo, ir nenorėjo. Apgraibom priėjo prie lango ir atitraukė u�uolaidas. Kambarį u�liejusi mėnesiena visk� pakeitė. Tai buvo ai�kus �enklas. Ir garsai! Jie privertė jį i�eiti.

Jis ėjo neliesdamas kojomis grindų. Duris atidarė, kad joks �mogus negalėjo nei matyti, nei girdėti. Jis neegzistavo. Tai buvo lengvas, bet stingus jausmas � ir būti, ir nebūti.

Ten garsai pasidarė ai�kūs. Slopinamos aimanos ir kimus stenėjimas. Jis vis�laik �inojo! Kad od�ius i�ai�kins j� ir supras, kad ji prileido nuodų jam į smilių.

Dabar atėjo laikas. Od�iui reikia liudytojo! Jis nori j� nu�auti!

Jis vis�laik �inojo. �itaip turėjo būti.

Jis negalvojo, ar i�drįs. Tiesiog ry�osi! Atidarė miegamojo duris. Jos tyliai prasivėrė. Dalyvavo nuosprend�io vykdyme. Ėjo i�vien! Jam reikėjo i�būti. Jis �ia tam, kad i�būtų.

I� prad�ių aplink tebuvo chaosas ir tamsa. Ta�iau pro u�uolaidas prasiskverbė mėnesiena. Baltų naktinių mar�kinių fone i�ry�kėjo plati od�iaus nugara. Jo kojos, �akoti pu�ų kamienai, apa�ioje. Kūnas dirbo varomas didelių nematomų dumplių. Jis girdėjo. Tai buvo netikra. Staiga od�ius i�tiesė nugar� ir palinko į �on�.

Jis ka�k� laiko rankoje. Lyg prietais�. Sami�k� �autuv�! Peilį? Jis paspendė jai sp�stus. Ji parodė, kad yra vilkė. Todėl jis turi j� nu�udyti.

Jos �launys! Mėnuo nuda�ė jas baltai. Akinamai baltai.

Mėnuo nu�vietė ir tai, k� od�ius turėjo rankoje.

To daikto niekas negali laikyti palaido. Jis turi būti prie kūno. Matyt, ji taip u�būrė. Turėti rankoje. Visai palaid�. Nuosprendis!

Dabar od�ius nori atker�yti. Ker�t� jis laiko rankoje!

Matyt, ji suprato, jog baigta. Sustenėjo, kai vyras palinko prie jos ir smeigė. Spaudė j� prie lovos viena ranka, o kita badė.

Kambarys buvo pritvink�s �od�ių, kurie niekada nebus i�tarti. Pritvink�s od�iaus ker�to ir jos dejonių.

Neįmanoma nuo to pabėgti. Tiesiog reikia i�tverti. Be riksmo. Tylut tylutėliai. Taip pat ir akimirk�, kai i�vydo j� mė�lungi�kai spurdant. �launimis ir blauzdom abipus pla�ios od�iaus nugaros. Mėnesiena visk� u�tvindė balta spalva.

Ūmiai od�ius sustingo pakeltu įtaisu. Nejau pastebėjo, jog ka�kas stovi? Bet ne. Jis palinko ir vėl smeigė jai tarp �launų. Judesiai! Aimanos! Ji tebėr gyva!

Tereikėjo ramiai stovėti ir būti liudytoju. Jie �oko savoti�k� �okį. Buvo prie�ai. Ir pasmerkti vienas kitam. Tai galas. Tuoj pasigirs pok�telėjimas. Pasipils kraujas.

Staiga ji dusliai sudejavo, kojos nusileido ir glebios liko tysoti u� lovos kra�to.

Jauteisi atsidūr�s kape. Tyla nebuvo pana�i į niek�. Tiesiog reikėjo sulaukti, kol pasipils grumstai ir palaidos.

Od�ius apgaule pavertė jį liudytoju. Dabar jis toks kaip jie. Netikras.

Jis neu�darė durų. Tik grį�o koridoriumi į savo kambarį. Jų kvapo prisigėrusiais plaukais ir oda. Od�iaus alsavimas buvo jo alsavimas. Jų lovos kvapas tapo jo kvapu. Jis negalėjo pabėgti. Tebebuvo tenai. Pas juos lovoje.

Kit� ryt� buvo po viskam. Bet niekas nepasikeitė. Ji dar nebuvo mirusi. Girdėjo j� u� sienos. Ji kalbėjo su od�iumi. Kaip visada. Vadinasi, nieko nėra tikra.

Reikėjo elgtis kaip paprastai. Nulipti pusry�ių. Pavalgyti. Eiti į mokykl�. Tik darydamas visi�kai įprastus dalykus galėjai i�sigelbėti. Jis �engė vien� �ingsnį laiptais. Paskui kit�. Nusitvėrė turėklų.

Stovėjo ant kra�to, taikydamasis �okti ant �ieno krūvos. Nuo auk��io sukos galva. Neįmanoma pamatyti, ar ten, apa�ioje, yra �ieno. Dabar jis �oks. A!

Reikėjo atverti valgomojo duris. Nelengva. Turėjo atidaryti greitai, kad nebūtų matyti, jog pasidarė kaip jie.

Kai jis įėjo į kambarį, jie jau sėdėjo prie stalo. Apie tai net nepagalvojo. Kad jie jau sėdės. Galės stebėti, kaip jis prieina prie stalo, atitraukia kėd� ir atsisėda.

Kai atsisėdi nieko neapvert�s, nebegali atsistoti. Privalai sėdėti.

Od�ius atsikrenk�tė ir sumurmėjo:

� Labas rytas.

Andrėja sukrutino lūpas j jį ne�iūrėdama.

Ji visk� �ino! Matė jį tarpduryje!

Padavė jam lėk�t� su duona. Tikriausiai u�nuodyta. Jis vis tiek turi paimti riekel�. Paėmė sviesto i� keturkampio indelio auksiniu kra�teliu, ant kurio įmantriomis raidėmis u�ra�yta �sviestas�. Buvo kietutėlis ir nesitepė, tik įduobė riek�.

Jis i�tiesė rank� siekdamas uogienės. Serbentai. Baisiai raudoni. Tarsi pasklido po vis� kambarį. Jam pasidarė bloga, jis siekė sūrio. Sis gulėjo kitame keturkampiame inde, ant kurio vingriomis raidėmis buvo u�ra�yta �sūris�. U�ra�yta viskas, k� jam reikia daryti.

Turbūt para�yta, jog turės kasnakt stovėti tarpduryje ir saugoti, kad od�ius nei�sitrauktų peilio ar �autuvo.

Tam jis ir priimtas į jų namus.

O gal matė tik ji? Matė, kuo jis gali būti naudingas.

Jis kramtė �iūrėdamas tai į vien�, tai į kit� keturkampį ind�. Prie to priprantama.

Bet pieno stiklinės neįstengė pakelti. Pieno spalva kaip mėnesiena ir jos �launys. Negalėjai lyg niekur nieko jo gerti.

Kai sėkmingai įveikė sumu�tinį ir jau buvo prie durų, pamatė jos �ypsen�. I�siskleidusi� veide. Per vis� kambarį. Lūpos suvilnijo nerodydamos dantų. Jos akys! Mieguistos, bet baisiai įdėmios. Kaip katės.

Od�ius atsikrenk�tė ir tarė:

� Taip, taip, oras ne toks jau blogas!

Jis puolė pro duris, negrabiom rankom u�simetė palt� ir spruko lauk. Ki�en� plė�ė raktas. Neu�rakino lauko durų, kaip jie buvo mok�.

Jis ėmė miegoti pagalve u�sideng�s galv�. Vis tiek girdėjo garsus. Net per miegus. Jis �inojo, k� jie daro. Dabar ne od�ius, bet jis paimdavo didįjį įtais� ir judindavo. Badydavo j�. Kai kada operuodavo dviese. Od�ius ir jis. Kitomis naktimis likdavo su ja vienas. Ji būdavo mink�ta ir didelė. Jos lūpų kampu�iai i�siskirdavo. Tarp jų likdavo gili praraja, į kuri� galėdavai suvaryti savo įtais�. Ji dejuodavo ir dūsaudavo, apnuoginusi savo dideles putlias lūpas.

Dienomis negalėjai gyventi tuo, k� �inojo naktis. Prie stalo jis vos i�drįsdavo į j� pa�velgti. J� paliesti būdavo pirmoji mintis, kuri u�valdydavo jį pabudusį, ir paskutinė, kuri sukdavosi galvoje prie� mieg�. Prisilietimas būtų rei�k�s mirtį.

Vis dėlto jis �inojo, kad turi tai padaryti!

Būdamas namie, be paliovos galvodavo apie prog� paliesti, ta�iau taip pat reikėjo vengti visų sp�stų, kuriuos ji spendė norėdama, kad jis tai padarytų. Į jos kūn� po kuklra suknele jis ėmė �iūrėti kaip į tam tikr� �enkl�. Visada svarbu paisyti �enklų.

Jis saugus, jei tik jie nemato, kad jis turi veid�.

Mirė od�iaus giminaitis. �enklas negalėjo būti ai�kesnis. Jis �inojo, kad tai jo kaltė. Seniai tro�ko, kad kas nors įvyktų ir jis turėtų prog�.

Od�iaus įtaisas turėjo būti ka�kur miegamajame.

Jis neįstengė apgailestauti, jog kaltas dėl mirties, kai Andrėja bejausmiu veidu prane�ė, kad jie turį vykti į laidotuves. U�truksi� keturias dienas. Bet jis gausi�s pavalgyti ir būsi�s pri�iūrėtas, kaip visada. Virėja pasiliekanti.

Tos pa�ios dienos popiet� jis sėdėjo prie lotynų kalbos kaitbos ir laukė, kada ateis vakaras. Tuomet pilkomis veltinėmis �lepetėmis at�liuravo virėja ir pasakė einanti į religinės bendruomenės susirinkim�. Vakarienei ji pritepusi sumu�tinių, kurie guli valgomajame, u�dengti drobule.

Jis nesusilaikė jai nenusi�ypsoj�s. To jam nereikėjo daryti. Ji įtariai pa�velgė į jį ir tarė:

� Tamsta privalai u�rakinti lauko duris!

Jis greit vėl surimtėjo.

Kai i�girdo j� i�einant, veiksma�od�iai ir jų kaityba nustojo egzistuoti. Jis pripuolė prie koridoriaus lango, norėdamas įsitikinti, jog ji i� tiesų nukrypuoja gatve, tvirtai įsitvėrusi nutrint� rankin�.

Tuomet jis vėl pasijuto stovįs dar�inėje. Salinė pilna �ieno. Tereikia �okti. Jausmas juk pa�įstamas. Trauka. Kirbulys. Įtampa. Ar i�drįs? Ar įstengs?

Galbūt durys u�rakintos? Gal tarp komodos stal�ių jie prikai�iojo popieriaus skiau�ių, norėdami jį i�ai�kinti? Arba dar blogiau: galbūt ji nei�va�iavo? Guli lovoje ir laukia? Jis juk nematė jos i�einant i� namų. Gal jie nori privilioti jį į miegam�jį? Kad galėtų sudoroti?

Jis apsuko por� ratų kambaryje. Bet vien� kart� juk reikia nuspr�sti. Taigi jis pasiry�o. I�sėlino į koridorių ir pritykino prie durų. Atrodė, tarsi kraujas gausiomis �iurk�lėmis ver�iasi pro ausų kanalus ir teka ant grindų.

Jis atsargiai sugniau�ė �alvarin� ranken� ir paspaudė. Ji pasidavė nedejuodama. Durys taip pat be garso prasivėrė. Ar tai sp�stai? Kad durys neu�rakintos! Jie juk visada u�rakina.

Netrukus jis buvo viduje. Kambarys i�siplėtė. Pro langus liejosi ledo melsvumo �viesa ir gulė ant lovatiesės.

Jos lovoje nėra!

Jis u�darė duris ir įslinko į kambarį. Namas sergėjo �ingsnius. Miegamojo kvapas �ia buvo kitoks nei namie. Vasara ir �ienapjūtė �ios vietos niekada nepasiekdavo.

Lova buvo vaiduoklių laivas. Auk�ta ir tamsi. Vir� komodos nuo�ulniai kabojo didelis veidrodis. Jis krūptelėjo i�vyd�s savo paties atspindį. Nery�kių kontūrų figūra per ilgomis mar�kinių rankovėmis ir baltu kaip kreida veidu. Akys didelės ir tamsios. Jis norėjo bėgti i� kambario. Ta�iau ka�kas, ko jis nepa�inojo, buvo stipresnis. Jis liko.

Galva dundėjo kaip akmenų griūtis. Jam dingtelėjo, kad pamir�o paklausyti, ar negrį�o virėja. Ji juk galėjo k� nors pamir�ti.

Jis vėl i�puolė į koridorių ir laiptų aik�telėje įsiklausė. Bet ne. Garsų nėra. Jokio triuk�mo i� kambarių ar virtuvės. Nė vieno trak�telėjimo duryse. Jis vėl įsėlino į kambarį ir, giliai įkvėp�s, atidarė artimiausi� spintel�. Ten stovėjo naktipuodis su dang�iu. Nuo kvapo, su niekuo nesupainiojamo, rietė nosį, nors puodas grei�iausiai tu��ias.

Jis i�traukė vir�utinį stal�ių ir rado geltonu �ilku aptraukt� skrynel�. Joje, dailiai sukrautos, pūpsojo siuvinėtos nosinaitės. Ten pat buvo nedidelė dė�utė su �iedais ir segėmis. Taigi �ia josios spintelė! Ilgoje, paplok��ioje kartoninėje dė�ėje gulėjo smulkus, pradėtas ir nebaigtas kry�eliu siuvinėti paveikslėlis, vaizduojantis ėriuk� laikan�i� mergait�. Į ėriuk� buvo susmeigta daug adatų. Siuvinėjimo siūlai dailiai sudėti sruogelėmis. Raudoni, geltoni, mėlyni, oran�iniai ir juodi. Po jais, suri�ti �ilkiniu kaspinu, gulėjo keletas lai�kų. Jis jų nelietė.

Vyro spintelė buvo u�rakinta! Jis taip ir �inojo. Vis tiek įsiuto. Ėmė purtyti ir tampyti ranken�. Bet spintelė nepasidavė. Jam reikėjo prisėsti. Bet jis nedrįso sėstis ant lovos. Prie lovos galo stovėjo suolelis. Atsisėdo ant jo. Gerklė buvo pilna kalkių ir smėlio. Jis įbedė akis į sien� ir vėl susidūrė su savo atspind�iu vir� komodos. Plaukai stovėjo piestu. I�rai�ka lyg pami�ėlio. Jis savo noru į tai įsivėlė!

Geismas ū�telėjo bangom. Smarkiai. Jam reikėjo padėti. Reikėjo atlaisvinti drabu�ius ir sau padėti. O pats stebeilija. Į varp�, u�augusi� rankoj.

Jis pakliuvo į jos sp�stus. Kitaip negalėjo. Kai i�try�ko, įsikniaubė sau į kelius.

Trak�telėjo lauko durys?

Ar įmanoma u�dusti nuo savo �irdies dū�ių? Reikėjo tik atsistoti. U�sismaukt kelnes. �tai taip! Apa�ioje vis dar degė. Drėgna ir lipnu. Jis grį�o į savo kambarį. Bet ji tebebuvo jį u�vald�iusi.

I�sek�s krito į lov� ir u�migo.

Kit� dien� mokykloje jo galvoje sukosi viena mintis: kaip atidaryti u�rakint� spintel�. Pavakary, kai sėdėjo vienas valgomajame ir tar�ė silk� su bulvėmis, pasijuto dr�sus.

Namų darbus padarė vienu atsikvėpimu. Tik �od�iai nelindo galvon. Tada atėjo vakaras.

Pirmiausia jis įsitikino, ar tikrai namuose vienas. Nusileid�s į rūsį, susirado dild�, yl� ir plaktuk�. Kad ir kur būtų, jautė jų miegamojo kvapus.

Buvo dar nejaukiau nei praeit� dien�. Jis padėjo dild�, yl� ir plaktuk� ant komodos ir atsargiai patap�nojo lov�. Ar �ilta? Ne. Tuomet kilstelėjo lovaties� ir pa�velgė po ja. Tamsu!

I� savo kambario atsine�ė lemp� ir pastatė ant komodos. �viesa atsispindėjo veidrodyje.

Kai pamatė �alvarinius spintelės durų apkaustus, dr�sa priblėso. Jis giliai įkvėpė ir pabandė atkrap�tyti yla. Veltui. Spyna buvo pernelyg sudėtinga, kad taip lengvai pasiduotų. Dildė per didelė, o apie plaktuk� neverta nė galvoti.

Staiga jam �ovė mintis! Greit atsistojo ir �iek tiek atitraukė naktinį stalelį nuo sienos. Visai teisingai. Kitoje pusėje buvo trys vinimis prikaltos lentos. Jis atsuko vis� u�pakalin� pus� į kambarį, kad geriau galėtų prieiti.

Ta�iau paai�kėjo, kad be replių nieko negalės padaryti. Vinys per daug stipriai laikėsi. Jis sugebėjo i�traukti galvutes, bet visa kita tebesilaikė tvirtai.

Ar rūsyje nematė replių? Jis padėjo dild� ir pasiėm�s lemp� nusileido laiptais. �i baisiai rūko, nes neįstengė jos tiesiai laikyti. Visas namas tebuvo tamsios girg�dan�ios kertės.

Kas tai? Vaik�to kas nors? Persigand�s pakniopstom u�bėgo siaurais rūsio laiptais ir įsiklausė. Bet ne. Viskas ramu.

Replių nerado, bet prisiminė, kad virtuvėje ant sienos matė kabant �nyples cukrui. Jos galėjo praversti. Atsine�ė �nyples.

Dabar jis toks pat kaip jie, od�ius ir Andrėja, pamanė. Ir perėjo į puolim�, skendėdamas raudoname rūke. Sis i�plito į pilvo apa�i�. Virto galinga jėga, kuri u�ėmė kvap� ir pripildė kirbinan�io laukimo.

Lenta pasidavė į �on�, ir jis galėjo į spintel� įki�ti rank�. Ten buvo dvi lentynos. Apatinėje � popieriai ir knygos, pana�ios į apskaitos �urnalus. Vir�utinėje � į gniu�ul� susuktas languoto audeklo gabalas. I�traukė ir pajuto, kad viduje ka�kas yra.

Skuduras i�siskleidė lyg �abangai.

Od�iaus įrankis nukrito ant grindų.

Pirmiausia spoksojo negalėdamas pajudėti. Tada atsargiai paėmė. Od�ius i�va�iavo į laidotuves be įrankio!

Jis buvo i� mink�tos, glotnios, �viesios odos. I�tiestos pla�takos ilgumo. Turėjo dailiai i�gaubt� galvut� ir du nema�us kap�elius kitame gale.

Klūpojo laikydamas jį rankoje. Pagamintas i� �e�ių odos atrai�ų. Jos buvo kruop��iai sukirptos ir ma�ais dygsneliais susiūtos rudu �ilkiniu siūlu.

Pir�tų galai nuslydo siūle. Ji buvo vos juntama. Matyt, prikim�tas pjuvenų. Kietas, bet lankstus.

Veidrodyje pasirodė marios er�ilų. Jie �uoliavo su od�iaus įrankiu papilvėje. Turėjo tiksl�. Kanopos ir besiplaikstantys kar�iai. Raumenys, judantys po oda. Garsus �vengimas. Jie dundėjo tikslo link. Tikslas � tai ji. Lovoje. Vieta od�iaus įrankiui. Lūpos.

Vaizdai lyg antausiai �vys�iojo jam apie galv�. Tada jis į�oko į arklių kaimen�. Od�iaus daiktas rankoje su�ilo. Jis stebeilijo į jį. Uostė. Nusekė paskui jį jos vidun. Pasidarė stiprus. Jos viduje su daugybe �vengian�ių �irgų, kurie laukė savo eilės.

Tai tapo būtinybe! Patekti ten. Į patį vidų. To ji norėjo.

Jis padėjo įrankį į viet�, pritaisė lent�, apsuko naktinį stalelį ir su �nyplėmis nuėjo �emyn. Atrodė, tarsi aklinoje tamsoje liptų sta�ia akmenų nuo�liau�a, nors ne�ėsi lemp�. Stiklas buvo juodutėlis nuo suod�ių.

Dild�, yl� ir plaktuk� įsidėjo į savo spintelės stal�ių tikėdamasis, kad niekam jų neprireiks.

�iluma krosnyje buvo i�blėsusi, pro kambario lang� �velgė �altas mėnulis. Galva, pilna raudonų rauk�lių, jis grį�o į od�iaus miegam�jį.

Jam reikėjo pagulėti jos lovoje. Kaip padaryti, kad niekas nepastebėtų jį ten buvus, ne�inojo. Bet jam reikėjo.

Galingos jėgos plė�ė jį i� vidaus taip, jog jis ėmė kūk�ioti. Palindo po antklode toje pusėje, kur stovėjo jos spintelė. Įsikniaubė į pagalv� ir �niok�damas traukė jos kvap�. Nejaukų. Artim�. Miel�. Tokį stiprų.

Galėdavo jį u�uosti, įėj�s į valgom�jį. Kartais jos kvapas, tik nujau�iamas, tvyrodavo koridoriuose. Bet �ia jis buvo visas. Sunkus. Kūnas, alsavimas ir naktis.

Jis u�pūtė �iburį ir apglėbė rankomis pagalv� ir antklod�. Tai ji! Ji buvo �ilta. Lietė jį, glamonėjo ir pavertė dideliu odiniu daiktu �ilkinėmis siūlėmis.

Skaudėjo. Ji vis tiek u�t�sė. Laikė jį. O jis mėgavosi, kol nebegalėjo tverti ir pasidavė.

Pirm� kart� jis susigėdo ne tik dėl �aidimo. Tai buvo be galo rimta. Jis įsibrovė jos lovon!

Galėjai vaizduotis, kaip od�ius atskleid�ia jo kalt� ir pakaria jį ant sietyno. Arba �iauriai sumu�a. Arba prane�a apie jį direktoriui. Arba para�o lai�k� Dinai ir Andersui. Kaip bus, taip bus. Jis neįveikiamas. Suaug�s vyras, ap�virk�t�s ir j�, ir paklod�.

Jis pabudo i�gird�s �ingsnius laiptuose. Virėja. Lipa auk�tyn jo �adinti! Jis nedrįso nė kvėptelėti. Akys įsmigo į durų ranken�, dar nespėjus kaip reikiant pabusti. Jis u�migo �eimininkų lovoje! Jį suseks!

Virėja pabeldė į jo kambario duris. Garsas sudraskė pasaulį į skutelius. Jis vos neatsakė i� ten, kur buvo, kad viskas grei�iau baigtųsi.

Ji �engė por� �ingsnių. O gal tik perkėlė svorį ant kitos kojos, laukdama jo atsiliepiant. Tuomet ji pa�aukė dar kart�:

� Septynios valandos! Laikas keltis!

Jis sulaikė kvėpavim�. Abu laukė. Dabar ji atidarys duris! Ir pamatys, kad lova tu��ia! Jis ėmė melstis. Kad ji nueitų. Pamir�o, kad yra tokioje gėdingoje padėtyje, jog ka�i ar protinga pritraukti Vie�paties dėmesį.

Jis i�girdo, kaip ji pa�aukė tre�i� kart�. A�triu balsu. Akimirk� stojo tyla. Kol Dievas i�girdo jo mald� ir sugirg�do laiptai.

Akimoju jis pa�oko. Norėjo ap�iūrėti lov�. Bet buvo per tamsu. �irdį nustūmė gilyn į skrandį, nes �i dau�ėsi lyg pa�ėlusi. Kaip neregys, bandantis nutrinti pėdsakus, i�lygino lovaties�. Prisiminė, jog turi pasiimti lemp�.

Grį�o pa�iu laiku. Virėja vėl u�lipo auk�tyn. Jis garsiai ir ai�kiai sukosėjo, kad ji i�girstų, jog atsikėl�s, ir tikėjosi, kad nieko neklausinės. Bet ji tik �ūktelėjo:

� Ar kosulys u�puolė?

� Ne, � suriko jis balsu, kokio niekas lig tol nebuvo girdėj�s. � Ateinu, ateinu!

Ji ka�k� sumurmėjo, ir laiptai vėl sugirg�dėjo.

Kol jis bandė patogiai įsitaisyti kietame mediniame suole �alia mokslo draugo, apėmė nerimas: o kas, jei virėja įeis į od�iaus kambarį ir pamatys sugadint� spintel� ir sujaukt� lov�!

Kai mokytojas paklausė, ar jis neserga, nes labai i�bly�k�s, mielai prisipa�ino, kad blogai jau�iasi, ir buvo paleistas namo. Taigi galėjo ap�iūrėti miegam�jį ir sunaikinti visus pėdsakus. Kol dar �viesu.

Virėjos batų ir palto nebebuvo. Atlėgusi� �irdimi į�engė į u�draust�jį kambarį. Kaip ir bijojo, buvo gana ai�kiai matyti, kad lovoje gulėta. Nors lov� ir u�klojo lovatiese, nuo jo galvos �ymėjo ry�ki duobė. Jis visk� i�lygino kaip mokėdamas. Ta�iau lovų klojimas namuose neįėjo į jo pareigas.

Sulauk�s vakaro, kai virėja i�ėjo, jis padėjo od�iaus daik�iuk� į viet� ir sukalė vinis. Atrodė, tarsi būtų paslėp�s s�junginink�. Kuris visk� �ino.

Jis m�stė, kaip ji parva�iuos namo ir atsiguls į t� pa�i� lov�, kurioje jo gulėta. Galvojo apie tai sėdėdamas prie namų darbų.

T� vakar�, kai �eimininkai grį�o i� laidotuvių, jis, kaip sakoma, �vaidino� Peterseno traktieriaus salėje.

Norvegų kalbos mokytojas papra�ė jį padeklamuoti Verge- lando eilėra�tį.

� Benjaminas Grenelvas turi puikų bals� ir yra geras skaitovas, � sakė mokytojas.

Taigi jis stovėjo ant pakylos ir deklamavo, į kiekvien� �odį dėdamas savo paslaptį. Eilėra�tis buvo skirtas Stelai, �dangi�kajai nuotakai�. �od�iai savaime radosi burnoje. Tereikėjo juos i�leisti:

Jausmas � tarsi lengvas stūmis,

Kuris kūnus Danguje įsuko, įsiūbavo jūr�,

Į�iebė �vaig�des ugnim dievų,

Kuri bly�kiam kraujy �iedų Per am�ius dega ir negūra!

Nesvarbu, kad �varko rankovės per ilgos, o kle�nės braukia batus. Plojimai buvo griausmingi ir ilgi.

Reikėjo pasistengti nepulti strimgalviais nuo pakylos. Reikėjo nulipti oriai.

Pirmoje eilėje sėdėjo visa greta merginų. Per pertrauk�, eidamas į bufet� atsine�ti puodelio kakavos, u�metė j jas �vilgsnį.

Jos spoksojo į jį! Visos kaip viena! Į jį? Jis prisivertė praeiti pro �alį, kai grį�o su pilnu kakavos puodeliu. Eilės viduryje sėdėjo raudonplaukė mergaitė ,oda apkra�tuotomis �varkelio rankovėmis.

Ir k� jis tuomet i�vydo! Rankoje ji laikė odinį od�iaus daik�iuk�. Jis krūptelėjo ir apsipylė kar�ta kakava.

Raudonplaukė greit atsistojo, paslėpė įrankį tarp sijono klos�ių ir paėmė i� jo puodelį. Vis tebespoksojo į jį. Viskas įvyko taip greitai. Jis sumi��s linktelėjo ir pasakė:

� A�iū!

Tada pajuto nuplikyt� rank�. I� skausmo i�siviepė. Laikydama rankoje puodelį, ji i�sitraukė nosinait�. Jos krūtys tai kilo, tai leidosi. Kaip du �vėriukai. Baltais mink�tais pir�teliais ji atsargiai nu�luostė jam pla�tak�.

� Tu taip puikiai deklamavai! � pasakė. Akys buvo baisiai mėlynos. Bet negalėjai pamir�ti, kad ji paslėpė od�iaus įrankį sijone.

� A�iū! Ar nori mano kakavos? � u�dus�s paklausė jis.

Linktelėjusi gurk�telėjo. Ir taip pat nusidegino. Jis pamatė.

Ji bandė nuslėpti. Ta�iau neatitraukė nuo jo akių.

Kai ji nuleido puodelį, tarp lūpų ir nosies sparnelių liko rudas dry�is. Jis panoro jį nulai�yti. Bet tik pla�iai nusi�ypsojo.

� A� esu �arlotė Vikstrem, � �iek tiek susidrovėjusi pasakė ji. Vien i� to, kaip i�tarė savo vard�, jis suprato, kad jam reikėtų ir derėtų �inoti, kas ji tokia.

Ji su�nairavo į drauges, tarsi visa tai būtų dariusi tik dėl la�ybų. Todėl jis kaip mokėdamas gra�iau nusilenkė ir taip pat prisistatė.

� Mes �inom, � pasakė ji senioki�ku tonu ir paglostė od�iaus įrankį tarp suknelės klos�ių. � Esam girdėj� apie Reinsneso Grenelvų gimin�, � pridūrė ji.

� �it kaip, � vangiai tarė jis.

� Mes esam girdėj� apie Din� Grenelv.

Jis jau norėjo klausti, kas tie �mes�, bet taip ir nepaklausė. Mat ji i�ki�o lie�uvio galiuk� ir nusilai�ė kakavos dry�į. Jam ėmė svaigti galva. Ranka degė. Bet jis ne�iūrėjo į j�. Jos lie�uvis buvo rausvas. Jis bandė apsiprasti su rankos skausmu ir liko stovėti kaip įbestas.

Tuomet ji i�raudo ir nuleido akis. Kai trumpai linktelėjusi grį�o pas drauges, jis suprato, kad ji pamanė, jog jis j� mėgd�ioja. Matyt, jis padarė kaip ji: i�ki�o lie�uvį ir mėgaudamasis perbraukė per lūpas. Tokių dalykų negali atitaisyti. K� �ia bepasakysi?

Norėjo bėgti i� paskos, bet ji jau buvo dingusi minioje. Reikia surasti j�. Paai�kinti. Kad jis nemėgd�iojo jos, tik apsilai�ė. Jam reikia tai padaryti. Nes ji yra �enklas. Pabėgo su brangiu od�iaus įrankiu sijone.

Kai jis i� �Hegelundo salės� �kiperių gatvėje 12 pėdino namo, galvoje sukosi dvi mintys: kad dabar jie sugrį�o i� laidotuvių ir kad �arlotė Vikstrem pabėgo su od�iaus įrankiu. Od�ius, matyt, visk� �ino. Pamatė, kad jis įsilau�ė į spintel� ir gulėjo su ja lovoje.

Mirtina grėsmė girg�dėjo sniege ir verkė po batų padais.

I�d�iūvusia burna ir degan�iomis akimis jis atsirakino geltonojo namo duris ir pabandė nepastebėtas nusėlinti į palėp�. Nespėjo nė u�lipti vir�un. Ji i�ėjo į koridorių ir u�kalbino. U�kalbino jį!

� Ar viskas buvo gerai, kol mes buvome i�vyk�? Ar gavai pavalgyti?

Jis ka�k� sumurmėjo ir kelet� kartų maktelėjo galva.

� Vyras i�ėjo pa�iūrėti į dirbtuv�, � pasakė ji �velniai kaip katė ir pa�velgė į jį. Tiesiai į jį.

Prakaitas! Jis buvo kvailys, bevilti�kai bandantis sustabdyti potvynį. Veidas. Vir�utinė lūpa, nuo kurios jis jau daugiau kaip pus� metų gramdo barzdaplaukius. Varvėjo. Ir nosis. Liepsnojo kaip lau�as.

Kam ji taip auk�tai i�kėlusi lemp�?

� Gal niekis, jei vakarienė kiek vėluos? Jei palauksime, kol jis grį�?

� Ne ne ne! � skubiai su�uko jis.

Tada puolė laiptais auk�tyn.

Kai ji pa�aukė jį valgyti, od�ius dar nebuvo parėj�s.

� Jis vėl pasinėrė į darb�, tad grį� vėlai, � pasakė ji ir įpylė jam stiklin� pieno.

Akimirk� visk� aptemdė saldi tamsuma. Dėl visa ko jis padėjo sumu�tinį į lėk�t�. Neįstengė i�tarti nė �od�io. Ka�kas pasidarė lie�uviui.

Ant bufeto stovėjo �alvarinis virdulys. �altai blykstelėjo, kai jis pabandė ant jo surasti prieglobstį savo �vilgsniui. Vir� stalo degė lempa. Pama�u siūbavo. Kodėl siūbuoja? Ji u�degė jo veid�.

Jis at�lijo kėdėje ir įsmeigė akis į virdulį. Tada nekramt�s prarijo duonos k�snį.

Ko gera, jis susektas! Tai matyti i� jos elgesio. Telieka pasiduoti. Jis garsiai atsidūsėjo. Vienu atsikvėpimu i�maukė pien� ir prisiminė jos �launis mėnesienoje.

Ji padavė pieno �sotį. Visas jo kūnas u�siliepsnojo, kai imdamas u� �sos pora pir�tų palietė jos pir�tus. Jis laikė �sotį vir� stalo i�tiesta ranka, kol ji atitraukė sav�j�. Kai sujudėjo, jai tarp krūtų bly�kiai su�ėravo segė.

Staiga tarp jų ant stalo atsidūrė od�iaus įrankis. Galėjai dėkoti raudonplaukei mergaitei. Tuomet daiktas pradėjo �okti! Smarkiai, sodriai pliauk�ėdamas ant baltos staltiesės.

Jos akys! Svarbiausia jų i�vengti. Jos slėpėsi po sunkiais vokais. Lūpos i�augo. Krutėjo. Tro�ko jo. Įsiurbė jį. Od�iaus įrankis �oko.

Od�ius visk� �ino! Jis susektas!

Negalėjai suprasti, ar tai mirtis, ar geismas. �iaip ar taip, nepabėgsi. Jos lūpos i�siplėtė. Subolavo priekiniai dantys. Ply�eliai burnos kampu�iuose virpėjo.

Od�iaus įrankis dundėjo. Kol apvirto pieno stiklinė.

Ji atsistojo ir apėjo aplink stal�. Palinko visu kūnu prie jo su servetėle rankoje.

Dabar � laikas! Prisiminė paskutin� sekund�! Kad privalo paliesti j� pirmas. Jis pakėlė rank�. Įstengė! U�dėjo j� ant jos pliko kaklo. Ji buvo labai mink�ta. Ir �ilta.

Akimirk� ji stabtelėjo. Tada padėjo servetėl� tarp jo ir lėk�tės, norėdama nu�luostyti. Jis sėdėjo visai ramiai. Laikė savo rank� jai ant kaklo. Ranka judėjo kartu, kai ji �luostė. Kaip jos dalis. Keista.

Po kiek laiko ji baigė tvarkyti ir padėjo servetėl� j savo lėk�t�. Tuomet paėmė �sotį ir vėl pripylė piln� stiklin�.

Tuomet jis tai padarė! Apvertė stiklin�!

� Nagi! � i�girdo j� sakant. Ji buvo sunki nuo odos, palinkusi vir� jo su med�iagine servetėle. Jam per rank� pasruvo baltas skystis ir ėmė varvėti į skrait�. Visa baltuma susigėrė į kelnes ir prilipdė jas prie �launų.

Ji atsargiai �luostė nerodydama akių. Pasakė, kad reikia pasikeisti kelnes. Lietė jo drabu�ius. Pir�tai buvo alkani. Jie buvo ant jo. Spaudė. Lietė jį. Jis atlo�ė galv�. Rankos nusviro prie kėdės �onų. Po u�merktais vokais juto jos �e�ėlį. Slogų �e�ėlį. Turbūt jis pavojingas? Bet nei�vengiamas. �e�ėlis sunkiai alsavo.

Jis pajuto ka�k�, kas galėjo būti skausmas. Bet nebuvo.

Krosnis buvo �alta jau kelios valandos. Durų rakinimo ir �ingsnių laiptuose ritualas pasibaig�s. Miegas buvo namo dalis. Nelygių vėjo gūsių į langus dalis.

Ji įėjo į kambarį taip, jog jis nei�girdo, kada atsidarė durys. Ta�iau girdėjo, kaip ji u�rakino jas i� vidaus. Naktis buvo tamsesnė u� tamsi�. Vir� jos vis vien pleveno �viesa. I� prad�ių vir� chalato klos�ių, paskui vir� kūno, įvilkto į balt� plon� audekl�. Jos oda nusmuko. Did�iulės bangos, kurių negalėjai i�vengti. Aksomas, kuris sunkia gausybe krito nuo lubų ir palaidojo jį. Palaidojo jos kvapuose. Jis atpa�ino juos. Ir �inojo, kad jam jų reikia.

I� prad�ių ji buvo susiliejusi su tamsa ir nuostabiu prakeikimu. Mirtis ir siaubas. Leidaisi pervedamas per juos. Be pasiprie�inimo. Atsidavei jos drėgnai �ilumai. Pasislėpei. Prisi�liejai prie jos. Ink�tei. Spurdėjai kaip �uvis, ne�inanti, kad moka plaukti. Kol ima plaukti. Dabar jis priklausė jai.

O ji leido jam laistyti pien� ant savo baltų staltiesių.

I� ryto jis atsikėlė anksti. Kaip tas, kuris dega nekantrumu pradėti kokį nors darb�. Jo darbas buvo i�sine�dinti i� namų, kol niekas nepabudo.

Jis vaik�tinėjo tu��iomis gatvėmis ir �iūrėjo, kaip pama�u bunda miestas. Nukeliavo iki pat ba�ny�ios. Slampinėjo pirmyn atgal Kranto gatve. Pro pribuvėjos, lensmano Irgenso ir pirklio Jieverio namus. Galėjai suskaityti juos ir surū�iuoti pagal dydį ir spalv�. Galėjai bandyti atsiminti �monių ir pastatų vardus.

Galiausiai atsidūrė pakrantėje tarp senų ba�ny�ios mūrų. Toje vietoje buvo pirm� kart�. Vyriokas, t�dien dar, matyt, nebuv�s lovoje, dėbtelėjo į jį ir nusvirduliavo toliau ie�koti namų. Nosį rietė aitrus �lapimo ir i�matų tvaikas. I� u� lentinės tvoros i��oko pasi�iau�us neai�kios spalvos katė ir ėmė �nyp�ti. Mat jis vos neu�mynė jos.

Jis buvo �ulinio dugne. �uv�s. Ir jam priklauso visas platusis pasaulis! Jis nebegalėjo grį�ti į gelton�jį nam�. Niekados! Od�ius perrė�tų jį pusiau. I�trauktų vidurius. Krauj� nutekintų laiptais. Od� nudirtų ir paverstų mink�tais it �ilkas įrankiais, prikim�tais pjuvenų. Vienintelė paguoda, kad �inojai jų paskirtį.

Jo galv� ir varp� od�ius tikriausiai nukirstų ir paslėptų kamaroje. Galbūt u�sūdytų statinaitėje kaip silkes. Po kiek laiko i�trauktų ir, virėjai i�ėjus į susirinkim�, pasislėp�s surytų.

Niekas jo nepasigestų. I�skyrus ma��j� �arlot� Vikstrem. Ji pasiteirautų jo kelet� kartų. O paskui pamir�tų, nes atsirastų svarbesnių dalykų.

Galvodamas apie �arlot�, bandė prisiminti, ar kas nors jam nepasakojo, kur ji gyvena. Galbūt galėtų prikalbinti j� u�stoti jį prie� od�ių. Bet juk pirmiausia reikėtų papasakoti vis� istorij�. O ji tokia nepana�i į Vergelando eilėra��ius. Visai netinkarna �arlotei Vikstrem. Juk ji, matyt, nieko nenusimano apie od�iaus įrankius.

Jis nu�ingsniavo per miest� mokyklos link. Juto, kaip �lapias sniegas ir purvas permerkė batus. Tai buvo ir savoti�kas apsivalymas, nors jautėsi apgailėtinai.

Kaip ten Olinė sakydavo? �mogaus Sūnaus kan�ia yra �mogaus apsivalymas. �altutėlės kojos leido pajusti, kokias baisias kan�ias kentė Kristus.

Jis tegalėjo vaik�tinėti. Ir galbūt apsivalyti. Ta�iau mintys buvo tokios pat ga�lios kaip ir anks�iau. Galvoje vien odinis įrankis ir jos oda. Ir stiprus spaudimas. Apa�ioje.

Ka�in ar įmanoma kada nors su tuo apsiprasti.

Vienintelė i�eitis � visk� neigti. Kad ir k� od�ius įrodinės, jis visk� neigs. Tai vienintelė i�eitis. Arba vartoti t� pa�i� taktik� kaip od�ius. Tyla. Nė pusės �od�io. Tylom pavalgyti ir pasi�alinti. O jeigu od�ius puls mu�ti? Suluo�ins? Kas bus, tas. Od�ius vis tiek kurį nors u�mu�. Galbūt abu. Galiausiai.

Ne, ne! Ji neleis, kad taip atsitiktų. Paslėps jį.

Jis įgavo dr�sos. Nusprendė eiti į mokykl�. O paskui bus matyti. Susim�st�s atsitrenkė į kiet� it akmuo kūn� prie namo kampo. Abu sugriuvo ant �emės ir paleido i� rankų portfelius su knygomis.

Jis i�girdo keiksm� ir pamatė kruvin� nosį. Tai buvo Sofusas Bekas. Susirink� daiktus, jie atsistojo ir nusivalė snieg�.

� Galėjai ir apsi�iūrėti! � suurzgė Sofusas ie�kodamas, kuo nusi�luostyti kruvin� nosį.

� Tu taip pat!

Valandėl� patylėj�, abu nusprendė, kad nieko nepakeisi. Jis padavė savo nosin� Sofusui. �is paėmė nepadėkoj�s ir pridėjo prie nosies. Bet kraujas tebebėgo.

� Galima prispausti gniū�t� sniego. Padeda, � pasakė jis ir prispaudė Sofusui prie veido sauj� sniego. Be jokių kalbų. Kraujuoti nustojo.

� Mano tėvas pa�įsta �mogų, kuris moka sustabdyti kraujavim�, � pasakė Sofusas.

� Dabar ir tu pa�įsti, � tarė jis ir i�si�iepė.

Eidami jie vyri�kai �neku�iavosi apie daugyb� dalykų. Apie mokytojus ir pamokas. Galėjai sau nors tiek leisti. Diena ir taip buvo sunki.

Ne�inia, ar dėl Sofuso, ar dėl ko nors kito, bet i� mokyklos jis grį�o prie geltonojo namo. Geriau, kad tai, kas turi įvykti, įvyks dabar, negu klaid�ioti �altyje.

Tikrai įmanoma apsiprasti su tuo, jog esi rato vė�ėje suspausta sraigė. Jei esi toks bjaurus, jog niekas nenori liesti, gali būti ramus.

Ji palietė jį! To nebepakeisi.

Per pietus prasidėjo nemalonumai. Od�ius prabilo! Paklausė, ar jis dabar visada norės i�eiti i� namų, kol niekas dar neatsikėl�s. Jeigu taip bus ir toliau, reikės jam po lėk�te pavo�ti sumu�tinį, kad nebadautų.

Nuo to laiko, kai jis �ia apsigyveno, od�ius dar nebuvo pasak�s i�kart tiek daug �od�ių.

� A� kai kam buvau pa�adėj�s kai k� padaryti. Darbelį...

Od�ius numykė ir sunėr�s geltonas rankas sukalbėjo rytme�io mald�.

Ji valgė �vie�ios mėsos sriub� nepakeldama akių. Dailiai, puspilniais �auk�tais. Nerodydama dantų. Ji tik apgaubdavo �auk�t� lūpomis.

Jam ėmė trūkt oro. Bet ka�k� reikėjo daryti. Jis stvėrė �auk�t�.

Od�ius galbūt po stalu laiko paslėp�s ginkl�? Telaukia tinkamo momento? Kai būsi ma�iausiai pasiruo��s? Ar ji taip pat to laukia?

I� �auk�to į lėk�t� jai nuvarvėjo sriubos. Keli la�eliai. Ji sėdėjo taip, tarsi norėtų įsiklausyti, kaip varva. Ne�iūrėjo į jį. Ar ji od�iaus pusėje? Ar jie dėl visko susitarė? Ne, ji gina jį. �tai taip.

Mėsos gabalėliai buvo labai smulkiai supjaustyti. Vienas kitas vis tiek tokio dyd�io, jog vidus buvo raudonas, su riebalų perlais. Negalėjai į juos �iūrėti. Jie kaupėsi pilvo apa�ioje.

Jos blakstienos buvo storos. Tamsios kaip sena spygliuota viela. Dabar nuleistos ant skruostų. Ji buvo i�bly�kusi. Galėjai įsivaizduoti Kristaus er�kė�ių vainik�. Jai ant skruostų gulė er�kė�ių vainikas. Ar dėl nuodėmės?

Jos krūtinė kilnojo sag�. Kilnojo tol, kol jis ėmė drebėti. Tuomet ka�kas įvyko: ji pakėlė du ma�us er�kė�ių vainikėlius ir pa�velgė į jį. Tiesiai.

Jis ėmė kristi. Krito ir krito, suspaud�s �launis ir nustoj�s kvėpuoti.

Ta�iau paskui buvo daugiau dienų ir naktų. Jis ėjo į mokykl� ir kalė pamokas. Vaik��iojo su Sofusu po �ibintais ir �valgėsi į merginas. Bet viskas buvo daroma norint pasislėpti.

Kartais jis pa�adėdavo atgailauti ir pasitaisyti. Tesėdavo tol, kol imdavo artėti vakariniai namų ritualai. Tuomet atsėlindavo nerimas. Geismas. Ilgesys.

Pavojingiausia būdavo tomis popietėmis, kai od�ius būdavo dirbtuvėje, o virėja i�eidavo į susirinkim�.

Jis nusirengdavo nuogas ir u�pūt�s �iburį atsiguldavo. Noras augti buvo be galo stiprus. Jis buvo sija, ant kurios laikėsi geltonasis namas.

Kart� ji pasakė, kad prie� i�va�iuodama jį įspės. Turbūt i�siuntė �ini� per vėj�.

Rinko �inias po trupinėlį, parvyk�s vasar� į namus. Olinė buvo it sena krovininė valtis, ne�inanti, ko jam atgabenti. Bet pama�u jai pavyko sudėlioti visk� į vietas taip, kad jis suprastų.

Dina i�va�iavo. Gegu��, Andersui i�plaukus į Bergen�. I� prad�ių vis� savait� kasnakt vaik�tinėdavo salėje. Paskui staiga puolė dirbti, kai dar niekas nebūdavo akių praplė��s. Per kelet� dienų sura�ė savo turt�. Apskait� ir popierius sudėjo į sen�j� pinigų spint�. Apmokė krautuvės pardavėj� ir suteikė jam visus įgaliojimus iki sugrį�tant Andersui.

Kol saulė nuėjo savo keli� u� horizonto, susikrovė skrybėlių dė��, kelionin� skryni� ir supakavo Lorcho violon�el�.

� Gandras jau seniai buvo sugrį��s į �iaur� ir susikrov�s lizd� galulaukėj. O Dina paliko visk� ir garlaiviu i�plaukė į pietus, � pasakė Olinė.

Jis juk visada �inojo, kad ji i�va�iuos. Dabar ji taip ir padarė.

Olinė papasakojo, kad lensmanas pa�tu gav�s įgaliojim�, kuriuo Andersui neribotam laikui su visomis teisėmis ir pareigomis perduodamas Reinsnesas ir �berniukas�. Galėjai suprasti, jog esi turto dalis. Lai�ko nuora�as grei�iausiai gulėjo dideliame antspauduotame voke Andersui. Kontoroje, pinigų spintoje.

Suprantama, jis galėjo nueiti ir pa�iūrėti į lai�k�. Bent į vok�. Raktas juk buvo duryse. Ne taip kaip geltonajame name.

Jis taip pat su�inojo, kad i� prad�ių lensmanas ketino telegrafu prane�ti apie tai visai pakrantei, norėdamas j� atsekti ir pats parve�ti namo. Ta�iau Dagnė atkalbėjo. Jis tik telegrafavo į Bergen�, kad prane�tų Andersui. Gavo stebėtinai santūrų atsakym�:

�Mano �mona nusprendė vykti į u�sienį mokytis grie�ti violon�ele. A� pats netrukus, Dievo padedamas, keliausiu namo. Su pagarba � Jūsų �entas Andersas�.

Matyt, Dievas norėjo, kad Andersas grį�tų namo. Bet �iaip buvo grie�tas. Pakeliui i� Bergeno į �iaur� pasiglem�ė jekt� �Motu�ė Karena�. Su įgula ir visu kroviniu.

Jis stovėjo paplūdimyje, kai Andersas parplaukė garlaiviu. Buvo gėda, nes �monės matė jį verkiant. Bet jis negalėjo nuspr�sti, dėl ko verkia. Dina i�vykusi, bet gyva. Andersas visk� prarad�s beturtis, bet taip pat gyvas. Daugelis stovėjo �alia apraudodami �uvusius.

Andersas ėjo pro �mones, susirinkusius ant kranto. Apkabino tuos, kurie prarado vien� i� artimųjų. Kart� jis sakė, jog sudu�us laivui viskas pasikei�ia. Taigi jis jau �inojo, kaip yra.

� Lauki, Benjaminai. O a� grį�au be jokios dovanėlės i� miesto, � pasakė jis. Bet negalėjai atspėti, k� m�sto.

Nebuvo daug kalbama apie tai, kad jis neapdraud�s laivo ir krovinio, kaip lensmanas primygtinai patarė. �monėms i� draudimo ma�a naudos. Jų nebesugr��insi.

Artimuosius Andersas pakvietė į Reinsnes� paminėti �uvusiųjų. Visiems reikėjo pakloti patal�. Ant grindų ir lov.ose. Kad kartu galėtų praleisti dien� ir naktį. Ir nieko nebuvo pagailėta. Atvyko probstas ir �velniai kalbėjo su �monėmis.

Ypa� sunki dalia teko trobelninko Pederio Olajaus na�lei. Liko viena su �e�iais ma�ais vaikais ir skola. Andersas pasirūpino, kad krautuvėje ir kitose gausiai lankomose vietose būtų pastatytos aukų dė�ės. U�darbio duoti jis negalėjo, nes skrynelė su pinigais gulėjo Folhavo dugne.

� Baisi audra. Daugybė sniego. Stiebas triok�telėjo kaip �akalys. Nukrypome nuo kurso. Vairas lū�o, atsitrenkus į �cher�. O tada mus nune�ė į atvir� jūr�!

Taip buvo kalbama, Vie�pa�iui pareikalavus savo dalies.

Andersas ir vairas i�sigelbėjo ant to paties �chero. Po poros dienų jį ten surado �vejys. Taip pat rado virėjo padėjėj�. Jį palaidojo krante. Kitų niekas daugiau nebematė.

Po atminų sodyb� apgaubė mirtina tyla. Tada Andersas i�plaukė �vejoti. Dvi dienas nieko neturėjo burnoje. I�siruo�ė triir- kle valtimi. Vienas. Tai buvo beprotybė.

Kai jis negrį�o per naktį, Olinė puolė į a�aras ir ėmė �auktis Vie�pa�io. �monės sakydavo: �Dievas stiprus, bet trys vyrai triirklėje irgi �is tas�.

Olinė sukūrė savo variant�:

� Miela�irdingas Dieve, kai triirklėje vienas vyras, telieka pasikliauti Tavim! I�laikyk giedr�!

Nuo kranto jie galėjo sekti valtį akimis. Blankų �e�ėlį. �ia netoli namų prieplaukos, �ia toli įlankoje. Ka�in, k� protingiausia daryti, kai motina palieka namus, o tėvas pabėga �vejoti. Galima buvo tik pasijuokti. Bet nuo to nė kiek ne geriau. Galiausiai jis pamanė, kad jeigu būtų Anderso kailyje, norėtų, kad kas nors pas jį atplauktų ir įkalbėtų elgtis protingai. Todėl jis i�plaukė norėdamas su�inoti, kaip sekasi. U�truko tris valandas. Ten ir atgal. Kol nusiyrė ir visa kita.

Negali sakyti, kad jo pokalbis su Andersu būtų buv�s itin turiningas.

� Ketini praleisti �ia vis� likusį gyvenim�, Andersai? � su�uko jis per vakaro migl�, priplauk�s pakankamai arti.

� Visaip gali būti, vaike!

� K� veiki?

� �ia gausu jaunų menkių!

� Ar valtyje ir verdi?

� Ne, bet kirams �ia gera gyventi.

� Gal por� �uvų paliktum ir �monėms ant kranto?

� �ito a�, velniai rautų, dar nenusprend�iau.

� Per kiek laiko nuspr�si?

� Tu lauki? Man�s?

� Taip, bet tai menkniekis. �iuo metu ne ka�kiek �monių, kurių galė�iau laukti.

� Tikrai ne, tu teisus.

Valtys brū�inosi viena į kit�.

Anderso barzda buvo plieno pilkumo, o nosis � atvira �aizda. Saulė nusvilino.

� Tu pana�us į vaiduoklį, � įsidr�sin�s pasakė jis, spausdamas val�ių bortus.

� A� ir esu vaiduoklis! � tarė Andersas. �Ant pir�tų galų perėjau kar��iausi� pragar�, nuo rūsio iki palėpės, visus velni�ko, įkaitusio, velnių prikūrento pragaro u�kaborius! A� � vaiduoklis! O velnias ir Ponas Dievas tesigrau�ia nagus, negalėdami man�s įveikti! Gali bandyt i� priekio, i� u�pakalio ir i� kur tik nori, bet pamatys, kad Andersas ne tam visus tuos metus elgėsi kaip nuolankus kvailys, kad nugarmėtų dugnan! �tai taip! Priri�k valtį, varliau! �ok pas mane!

Be didelių kalbų jis padarė tai, k� liepė tėvas vaiduoklis. Kai atsisėdo ir paėmė irklų por�, Andersas kalbėjo toliau:

� Matai, pasiėmė t� prakeikt� violon�el� ir i�va�iavo! Na, vaike? K� manai? Ar supranti k� nors? Kaip prakeikta boba gali būti tokia trenkta? Nesvarbu, kad tavo motina! Kad ir k� sakytum, pasielgė kaip tikra kvai�a! Dabar pirmyn! Tiesiai per led� ir kar��iausi� pragar�!

T� vasar� Andersas liovėsi būti Andersas. Pra�ilo. Bet tū�mas pama�u i�blėso. Vėliau jis retai minėjo jekt� �Motu�ė Karena� ir Din�. Jei u�simindavo, tai tik todėl, kad jos būdavo susijusios su kokia nors istorija, kuri� reikėdavo papasakoti.

�iaip neatrodė, kad kas nors Andersui būtų k� nors padar�s. Bet jis nustojo vaik��ioti į ba�ny�i�. Gerai jį pa�indamas, galėjai suprasti: jis tapo vaiduokliu.

Rudenį i�va�iuoti į Troms� buvo savoti�kas i�ganymas. Jis atpratino save galvoti apie tai, jog Dinos ten nebėra, o Andersas virto vaiduokliu.

Jeigu kartoji sau, kad visa tai buvo vienoje erdvėje, o Tromsė yra kitoje, galiausiai tuo patiki.

Ruduo buvo ne toks jau blogas, nors ir nemalonus.

Gerai vien tai, jog kiekviena diena u�imta, o Reinsnesas toli.

Dar buvo Andrėja. Jis tikriausiai �inojo, kad tai turės įvykti. Taip, grei�iausiai buvo nulemta, kad viskas bus daug blogiau.

Andrėja juk niekuomet to ne�adėjo tiesiogiai. Bet jis tikėjo, kad ji apsaugos jį. Nebūtinai nu�aus od�ių. To jai nereikėjo daryti! Jai tereikėjo papra�yti jį pasiimti did�iulį odų kaln� į savo spalvotas rankas ir i�sikelti i� miesto. Tuomet i�nyktų ir jo kvapas.

Paskui jie galėtų perda�yti gelton�jį nam�. Baltai. Jis galėtų mokytis, o ji galėtų veikti k� tinkama. Ir niekam nereikėtų nieko ai�kinti. Nes juk nedraud�iama turėti nuomininkų.

Ta�iau t� dien� prie� pat Kalėdas, kai od�ius grį�o i� dirbtuvės anks�iau nei manyta ir i�rė�ė savo trump� kalbel�, ji i�ėjo i� jo kambario netarusi nė �od�io.

Jis �inojo, jog tai nesusij�. Dina i�va�iavo, o Andrėja tiesiog i�ėjo i� kambario. Jis buvo pakankamai suaug�s suprasti. Galima būtų susitaikyti su tuo, kad �monės i�nyksta. Jei ne tu�tuma.

Od�ius jo neu�mu�ė.

Nieko jam nenukirto.

Negrasino padaryti, kad jį i�mestų i� mokyklos, ar pana�iai.

Od�ius verkdamas pasakė savoti�k� kalb�. Ten pat, prie jo lovos. Jis vis� laik� �inojo: od�ius netikras.

Jį i�gelbėjo virėja. Visas tas dienas, kurios buvo likusios iki jam i�vykstant namo Kalėdoms, ji klojo jam lov� savo priestate. Bet jis neatsiminė, kad būtų pasakiusi nors �odį. Pas j� kvepėjo kamparu ir jodu. Todėl jis pasijuto ligonis. Ta�iau nebereikėjo dėl nieko nerimauti. Jis nebebijojo, kad kas nors gali įvykti. Viskas jau buvo įvyk�.

Parva�iav�s namo į Reinsnes�, su�inojo, kad nuspr�sta i�siųsti Han� pas Anderso gimines į Grėtėjų. Pasimokyti dailių manierų.

Jis nieko negalėjo pakeisti.

Po vasaros su Else Marija Hana pasidarė keistoka, taigi jie neberado bendros kalbos. Dabar ji, matyt, d�iūgauja, kad i�va�iuos. Pana�u į j�.

Tarsi Grėtėjus būtų ka�in kas.

Būtum galėj�s su tuo apsiprasti, jei ne tu�tuma.

� Neįtikėtina, kaip u�augai, berniuk! Manau, tau �įmet reikia plaukti į Lofoten�, � pasakė Andersas.

Tada jam nereikės i�kart po Kalėdų va�iuoti į Troms�.

Andersas nesakė visko, k� jis �ino ar mato. Tiesiog nusprendė.

� Turime atpratinti tave nuo melancholijos, � pasakė Andersas. � Be to, reikia pasiklausinėti pa�įstamus, kur galėtum gyventi. Tai menkniekis, � pridūrė.

Jis dorai ne�inojo, kaip vaizdavosi Lofoteno �ūkl�. Girdėjo juk Anders� postringaujant apie laisv�, bangas, draugyst� ir �uvis. Apie pasaki�k� daugyb� sidabro tiesiai i� juodos jūros. Bet jis pamir�o papasakoti, kad tai gelian�ių pir�tų, snarglių ir �lapių batų pragaras. Ir �aizdotų rankų! Rankos tiesiog iro ir atrodė kaip Biblijos raupsuotųjų, kuriuos jis prisiminė i� motu�ės Karenos pasakojimų. I�tisas valandas sūriuose pursluose jis nejausdavo rankų. Tai dar; niekis. Bet paskui, grį�us į �vejų trobel� ir susiruo�us ilsėtis, būdavo tikra velniava. Tada jau nieko daugiau neveikdavo, tik jusdavo.

Netrukus paai�kėjo, kad i� jo prastas naujokas. Pilnas jėgų, �vaistėsi aplinkui, bandydamas visiems įtikti. Ta�iau jei būdavo įmanoma k� nors nuversti, nuversdavo. Jei k� nors būdavo galima sudau�yti, būtinai sudau�ydavo. I�metė į jūr� kablį ir plaktuk�. Apduj�s nuo sielvarto ir aklos energijos, neįstengė ko nors i�mokti.

Pirmiausia jie ėmė �vairuoti į knygas, kurias jis buvo pasiėm�s, ir patarė jam i�kelti jas ant stiebo, kad ir kirai galėtų pasiskaitinėti. Kai jie pamatė, kaip jis nevikriai dirba bet kokį darb�, pradėjo tylomis dėb�ioti. Paskui pasipylė u�gaulūs �odeliai.

Tai buvo taip baisu, jog jis ėmė kartoti juos garsiai, visiems girdint, norėdamas juos nukenksminti.

Ilg� laik� jie kentė. Jį kankino �lyk�ti nuojauta, kad jie jo gailisi. Be to, stabdė pagarba Andersui.

Ta�iau vien� �e�tadienio vakar� visa pratrūko. Andersas buvo i�vyk�s į Veret� su reikalais, o vyrai i�virė �uvienės ir pastatė ant skardos prie krosnies.

Jis įėjo vidun ir norėjo pad�iauti savo �lapius drabu�ius. Pagalvojo, kad svarbu neįmesti pir�tinių į puod�. Ta�iau kai �engė �ingsnį artyn, norėdamas jas pad�iauti, atsitiko nelaimė. Jis u�lipo ant puodo �sos. Menkių sriuba i�sipylė ant grindų.

Laukdami vakarienės, vyrai buvo i�lenk� po kelet� burnelių. Kai kurie dar daugiau. Įnir�is ir apmaudas dėl perniek nuėjusio valgio virto �ie�irba sausame �iene.

I� prad�ių dviese sugriebė jį i� abiejų �onų ir pagrasino, kad jis turės sulai�yti nuo grindų visus palietos sriubos �uvų gabalus ir kepenis. Tre�iasis staiga pasiūlė geresn� bausm�:

� Mes pakrik�tysim raganos vaik� kepenų statinėj! Pakrik�tysim jį kepenų statinėj!

Jie i�sitempė jį į priemen�. Po akimirkos jis u�simerkė ir bandė sulaikyti kvėpavim�, kol buvo murkdomas. Tarpais jį i�traukdavo, kad neu�dustų.

Po gerai atlikto darbo jie atsipūtė ir pa�iūrėjo, kaip jam sekasi. Jis stovėjo drebėdamas ir �nairavo į juos pilna galva �altų kaip ledas kepenų. Nedrįso nė pajudėti, bijodamas dar baisesnės bausmės.

Kai visi pamatė, kaip jis prastai atrodo, juos lyg velnias apsėdo. Vienas ėmė �aukti, kad jie nuplaus velniūk�tį �variai kaip uol� saulės atokaitoje �uvims d�iovinti. Kiti kaip vienas suskandavo: �Taip, taip, taip!�

Jie u�ri�o jam per liemenį stor� kanapin� virv�, nusitempė prie krantinės ir nustūmė į vandenį. Vasario mėnesį tai buvo nebloga bausmė.

Jis pasiruo�ė mirti dar tada, kai buvo murkdomas statinėje. Dabar buvo mir�s. Kai ledinis vanduo u�gniau�ė kvap� ir susiliejo jam vir� galvos, nuo �oko akimirk� i�nyko pats sau. Tada atvėrė akis ir ausis į anapus ir i� gelmės i�girdo tylų varpelio skambesį. Jis ne tik girdėjo. Jis tarsi matė, kaip skambesys juda. Gra�u.

Kas, kad mirsi. �ito garso niekada nepamir�i.

Matyt, ma�daug tuomet Andersas atsiyrė per įlank�. Pamatė jį vien� akimirk�, kai buvo i�trauktas į pavir�ių jo kūnas. Matyt, traukė apimti panikos. Taip staiga, jog, rodės, ply� ausų būgneliai. Vis tiek spėjo i�vysti Anders� valtyje. Jis atsistojo sta�ias tarp suolų. Tebelaikydamas irklus. Jie buvo nuleisti į jūr�. Kaip nupe�ti sparnai.

Anderso balsas buvo kaip did�iulė griūtis, nugriaudėjusi i� visų pasaulio kampų. Kartu su ja u�ėjo baisi audra, suplė�ė or� ir sudau�ė paskutin� dienos �vies�.

Vyrai, ko gera, pajuto, kad juokai menki. Tikriausiai jie nenorėjo, kad jis vėl pliūk�telėtų į jūr�. Bet, matyt, niekas nenorėjo parodyti, kad laiko virv�. �įkart jis nugrimzdo iki pat dugno. Bet neilgai trukus pajuto stiprų trūktelėjim� po pa�astimis ir ėmė kilti auk�tyn.

Slogioje tyloje buvo i�trauktas į krant�. I� prad�ių gulėjo susting�s ir ramus. Paskui, kad ir koks negyvas, ėmė vemti. Visi vyrai �okinėjo akyse, o dangus atsidūrė jūroje. Viskas sukosi did�iuliu grei�iu.

Vadinasi, jis ne tik mirs, bet bus dar ir i�verstas.

Jie nune�ė jį į trob� ir nuvilko. Andersas trumpai įsakinėjo atne�ti kar�to vandens, vilnonių apatinių ir kailinių apklotų.

Virėjo padėjėjas suurzgė, kad jis nekaltas. Jis pasitraukė į �alį ir buvo besprunk�s. Bet or� perplė�ė Anderso balsas:

� �įvakar niekas i� �ia nei�eis! Visi liks troboje. Manau, man reikės ant ko nors rankas ap�ilti!

Pasklido nirtingas murmesys. Bet visi pasiliko.

Jis buvo apmuturiuotas ir paguldytas į gult�. Andersas surinko tuos keturis vyrus, kurie dalyvavo pasismaginime. Jau ramus. Pa�aukė juos vardais, lyg būtų pastorius, suteikiantis sakrament�.

Jis visk� girdėjo gulėdamas u�merktomis akimis, kaisdamas i� gėdos, kuri buvo it mai�as ant galvos. Jis nesuprato pirmųjų garsų, nes buvo labai i�sek�s. Smegenyse ėmė bar�kėti kaip smeigtukai skardinėje. Paskui taip, tarsi Olinė dau�ytų malt� mės� medinėje geldoje. Pirmiausia Andersas, matyt, praskirstė suolelius, rakandus ir statines. O tie kiti garsai, ko gera, pasigirsdavo tada, kai jo kum��iai kliudydavo vyrus.

Pamir��s, koks jis nupiep�s, atsimerkė.

Pirmasis vyrukas atlaikė smūgius svajinga veido i�rai�ka. Pama�u kiti ėmė u�sistoti. Tada Andersas virto galingu vėjo malūnu. Mostagavo rankomis ir kojomis, nuosekliai ie�kodamas taikinio. Niekada nemanė, kad Andersas gali toks būti.

� Jis i�protėjo, � i�stenėjo ka�kuris ir tuoj pat gavo tokį smūgį į veid�, jog nutilo ir be garso susmuko u� dė�ių krūvos.

Andersas puolė prie kito. Jie būtų galėj� jį sudoroti. Jei i� tiesų būtų turėj� u� k�. Bet atrodė taip, lyg, prasiver�us tam �ventam pyk�iui, jie būtų prarad� visas jėgas. Tiesiog leidosi mu�ami.

Vienas i� tų, kurie tik stovėjo ir �iūrėjo j krik�tijim� kepenų statinėje, galiausiai nuo dė�ių krūvos i�stenėjo:

� Liaukis, Andersai! Liaukis, dėl Dievo meilės!

Tada Andersas, klaikiai stūgtelėj�s, �oko ant jo. Anas nebuvo didelis vyras. Bet tvirto sudėjimo ir stiprus. Be to, beveik blaivus. Galėjai bijoti blogiausio. Bet kai Andersas galų gale atsistojo pasiimdamas jam priklausan�ius drabu�ius ir galūnes, vyri�kis liko gulėti ant neobliuotų grindų kruvinu veidu. Jis i� lėto nusibraukė akis, kad galėtų matyti, ir, dėl orumo prisivert�s nusi�ypsoti, su�vok�tė:

� Na, gerai, Andersai. Mes supratome, kad tu gali daryti tvark�! Supratome. Berniukas nėra joks �vejys, bet jam, velniai rautų, pasisekė su patėviu! A� pri�iūrėsiu berniuk� kartu su tavim. Bet dabar liaukis!

Jie turėjo visi paeiliui prieiti prie gulto ir paduoti jam rank�. Tai buvo nemalonu. Jis nei�spaudė nė �od�io. Ir niekada nepasakojo Andersui, kad jie jį vadino raganos vaiku. Įsitikin�s, kad taip pasakiusiam varg�ui smarkiai atsirūgtų.

Nuo to laiko jis buvo saugomas kaip brangenybė, į kuri� gali įsidurti. Andersas parodė vyrams toki� savo pus�, kurios jie niekada nebuvo mat�. Tiesa, jis daug dienų vaik��iojo skudurais apsivynioj�s rankas. Bandė slėpti jas kum�tinėse. Krumpliai sunkiai atlaikė kautynes.

Jis ne tik patyrė, kad Andersas dėl jo gali pasiversti vėjo malūnu, bet ir tai, kad suaug� vyrai gali regimai gėdytis. Jie priminė kormoranų būrį ant uolos. Visi i�kart pasisuka, vos vėjas papu�ia i� kitur.

Jis jautėsi kaltas dėl to, kad jie taip gėdijasi. Ir visiems atleido. O kas jam beliko daryti? Viskas ir taip sudėtinga.

�lyk�ti nuotaika. Tyla, limpanti prie jo. Ir koktus dvokas, kylantis nuo verdamos �uvienės. Jis niekada nebesigard�iuos �vie�ia virta menke.

Kai jie grį�o namo i� Lofoteno, netverdami namų ilgesiu, Olinė įdarbino Els� Marij� i� Bjarkėjaus. Ji turėjo pavaduoti Han� ir i�mokti tvarkytis dideliuose namuose.

Grį�ti namo po varginan�ių, sunkių vyri�kų i�bandymų buvo tas pats, kaip pakilti i� ligos patalo. Jis kone pamir�o, kad Dinos �ia nebėra.

I� prad�ių buvo maudynės skalbykloje kartu su vyrais. Kiekvien� kart�, kai kas nors atidarydavo duris, saulė pro garus mesdavo ugnies kard�. Moterys ne�iojo vandenį ir malkas. Trump� akimirksnį jos pamatydavo tokį vyr�, koks jis yra. Nuog�.

Nesunku buvo įsivaryti mirtin� baim�. Viena yra �mirinėti pirmyn atgal tarp puskubilių ir būti apsirengusiu vaikėzu, ir visai kas kita būti nuogam tarp vyrų. Kūnas jau subrend�s, bet dar ne iki galo. Tai buvo gėdinga. Niekas neturėjo to matyti. Guodė nors tai, kad jis ūgtelėjo. Ka�kas pasakė dar ant kranto:

� Man rodos, Benjaminas bus tįstelėj�s: ir i� kojų, ir i� ūsų matyti!

� Mes �ėrėme jį �uvų kepenimis ir tempėme tarp �uvų d�iovintuvų, � linksmai atsakė Andersas.

Tuo kalba buvo baigta. Ta�iau bjauriausia, kad jie �nekėjo apie jį taip, lyg jis būtų ver�is.

Jis jau seniai suprato, kad ka�kas ypatinga, kai visi vyrai maudosi kartu. O moterys zuja juos aptarnaudamos.

Vyrai i�eidavo i� skalbyklos po vien� varvan�iais plaukais ir nuskusta barzda. Kai kas dar nebūdavo spėj�s susitvarkyti petne�ų arba u�sisegioti mar�kinių. Tai buvo daroma norint parodyti plaukuotum�. �inoma, neper�engiant padorybės. Plaukai jiems �ėlė visur. Jis matė, kaip jie kibina pro �alį einan�ias merginas. To niekada nei�drįstų eilin� dien�. Maudynių dien� merginos ramiai stovėdavo ir �ypsodavo. Galbūt merginos tokios ir yra: jas gali liesti dien� arba dvi. Paskui lieka tu�tuma.

Jos buvo u�draustos. Nors nebūtinai. Jei tik mokėjai elgtis. Arba turėjai pakankamai plaukų ir barzdos.

Dabar jis bent i�simaudė su vyrais. Kaip mokėjo, taip. Nuogas!

Viduje buvo tvanku. Garai ir muilo kvapas. Tėja įpylė daugiau �ilto vandens į medinį puskubilį, o jis tuo metu rengėsi u� i�temptos burės. Andersas laukė savo eilės, kol jam nu�veis nugar�, ir maloniai �neku�iavosi su kitais. Girdėjosi pliauk�ėjimas, o jis erzino Tėj� sakydamas, kad jos kieta ranka.

� Tavo skaud�ios rankos, matyt, susipykai su mylimuoju?

� A� neturiu mylimojo, bet jei nori, gali pats pamėginti! � atrė�ė ji.

Taip ji niekada nebūtų pasakiusi Andersui, jei nebūtų maudynių diena. Tikrai.

Juokas parodė, kad jiems patiko �maik�tus jos atsakymas. Andersas juokėsi su visais. Galėjai matyti jo, sėdin�io puskubilyje, nugar� ir i� vandens ky�an�ias plaukuotas kojas ir rankas. Neblogai būtų taip atrodyti. Jeigu jis būtų Anderso sūnus, bent jau �inotų, kas jo laukia bėgant metams. Jakobas kabėjo ant sienos ir buvo tik gra�us veidas, daugiau nieko. Neįmanoma pasakyti, koks bus jo kūnas ateityje. Bet reikėjo stengtis u�augti.

Jis jau vilkosi mar�kinius, kai ply�yje tarp i�temptos burės ir sienos i�niro rausvas veidelis, apsuptas geltonų pasi�iau�usių plaukų. Pora pla�iai atmerktų mėlynų akių blykstelėjo tarsi upėtakio �vynai. Jis taip pat i�pūtė akis. Tai truko akimirk�. Veidas sodriai paraudonavo ir dingo. Tai buvo Elsė Marija i� Bjarkėjaus.

� Neg�sdink naujoko u� burės, mergyt!�su�uko vyras, vardu Trondas.

� A� ne�inojau... A� tik norėjau paimti muilo nuo lentynos, � gynėsi toji.

Vyrai juokėsi. Jam atrodė, lyg vis� kūn� kas kutentų smilga. Oda pa�iurpo po �variais mar�kiniais. Jis įsispyrė basnir�ias į medpad�ius i i��leivojo i� savo slėptuvės, norėdamas įrodyti, kad ji nematė jo nuogo.

Mergaitė buvo pabėgusi. Ta�iau jos veidas kaip �ydas bolavo visur, kur tik jis u�mesdavo akį. Jis stovėjo tarpduryje ir norėjo prisi�aukti j�. Norėjo, kad ji priglustų prie jo. Kaip drabu�is. Kaip vėjas. Nors valandėl�.

Bet niekas neturi to matyti!

Jis į�engė į virtuv� pas Olin� ir i�kilmingai įteikė jai dovan� i� Lofoteno. Bet darė tai dėl Elsės Marijos.

Ji stovėjo ir pjaustė svogūnus dėti į puod� su kepenimis. Jis buvo basnir�ias įsimov�s į medpad�ius. Atėj�s tiesiai i� �al�io. Ji pakėlė a�arų pilnas akis. Gra�u. Bet, matyt, dėl svogūno.

Galėjai įsivaizduoti, kaip pasielgtų Andersas. Todėl jis atlo�ė pe�ius, apkabino Olin� ir padavė jai ry�ulėlį su med�iaga suknelei. Lenkdamasis prie Olinės, jis kuo ramiausiai galėjo ap�iūrėti mergait� prie lentelės su svogūnais. Geras apvalumas. Geresnis nei anuomet. Ar jis galvojo apie Els� Marij�? Sunku prisiminti. Juk taip ilgai buvo i�vyk�s. Tromsėje, paskui Lofotene. Bet dabar � taip. Jis apie j� galvojo.

Kalbėjosi su Oline nerausdamas.

� Tu mane lepini, � pasakė ji, abiem rankom glostydama audinį. � Labai labai a�iū, � pridūrė, ir jis turėjo leistis glėbes�iuojamas, ir i�klausyti kalb� apie tai, koks jis gera�irdi�kas ir be galo rūpestingas �mogus.

Nieko baisaus, kad Elsė Marija girdi.

� Matau, turi padėjėj�, � pasakė jis.

� Tai Elsė Marija. Bus �ia iki rudens, � pasakė Olinė ir meiliai linktelėjo mergaitės pusėn.

Jis �engė su medpad�iais per virtuv� kiek galėdamas grak��iau. Padavė jai rank� taip, kaip �inojo, kad reikia sveikintis su naujais tarnais. Jos ranka buvo �alta ir drėgna. Svogūnas buvo dvokiantis padorumas.

Geltoni jos plaukai buvo papur� ties smilkiniais. Bet �iaip stand�iai supinti į dvi ilgas kasas. Kaip tada, kai jis lėkė laukais, ve�damas j� ve�imėlyje. Ji neturėjo tiek strazdanų kaip vasar�. Bet dabar joje gyveno dar daugiau �viesos nei anuomet. Galėjai įsivaizduoti, jog tai ka�kas antgamti�ka.

Jis taip da�nai sukinėdavosi virtuvėje, jog Olinė padarė pastab�. Ne erzinan�iu tonu. Ne, anaiptol! Tai buvo ai�kus įspėjimas.

� Benjaminai, esi vyras, o ne virtuvės darbininkė! � pasakė ji po to, kai jis kelias dienas pasitrynė virtuvėje. Ji dėb�iojo į jį pro primerktas akis, virtusias dviem ma�ais ply�eliais.

Jis bandė elgtis kaip tikras vyras ir, Olinei nematant, pamerkė Elsei Marijai. Bet mergaitė nedrįso į jį pa�iūrėti.

Jis laikėsi nuo�aly nuo virtuvės, bet pradėjo tykoti Elsės Marijos, kai �i eidavo į ūkinius trobesius ar kur kitur. Vien nuo minties apie j� diena pasidarydavo jaudinanti ir gera.

Jis taip pat i�ki�davo galv� nuo palėpės laiptų ir su�ukdavo, kad jam reikia �ilto vandens, rank�luos�io ar dar ko nors. Kai numanydavo, kad kiti u�siėm� ir tik ji gali atne�ti. Pirmus kartus ji �murk�telėdavo su atne�tu daiktu kaip �ermuonėlis. Pasprukdavo nespėjus jam padėkoti. Bet tre�i� kart� jis suskubo ir paėmė u� rankos.

� Palauk, Else Marija, � pasakė dusdamas ir u�darė duris.

� Yra daug darbo, � tarė ji, taip pat pritrūkusi oro.

� K� tu veiki?

� Valau pietinį kambarėlį, nes ka�kas turi atplaukti garlaiviu, � pasakė ji.

Joje buvo tiek daug jūros ir saulės. Jis prispaudė j� prie durų staktos ir prisitraukė prie sav�s. Stipriai, kad nesumanytų pabėgti.

Ji norėjo i�trūkti � i� prad�ių. Paskui visai nu��iuvo. Taip nu��iuvo, jog galėjo kilti mintis: o k� dabar daryti?

Jų alsavimo ritmas nesutapo. Jis palietė jai skruost�. Tada ji atsiduso. Vis� laik� �iūrėjo į ka�k� kitoje sienoje.

� Ar negali po vakarienės ateiti prie vasaros tvarto? � pagaliau suku�dėjo jis.

� Manau, neįmanoma.

� Kodėl? Anks�iau galėjai?

� Olinė.

� Olinei nepriklauso tavo vakarai.

� Ne, bet...

Jis ne�inojo, i� kur i�traukė, nes tai buvo juokinga mintis, vis dėlto vyri�kai pasakė:

� Bet man priklauso ir Olinė, ir visa kita.

Ji i�pūtė akis. Pa�velgė tiesiai į jį ir paklausė:

� Ar Reinsneso �eimininkams priklauso virėja ir visa kita?

� Taip, � pasakė jis ir nusijuokė, norėdamas tai paversti juokais.

� Tada nei�drįsiu ateiti prie vasaros tvarto, � pasakė ji, i�trūko ir spruko pro duris.

Jis persekiojo j�. Tykojo jos. Nesislapstydamas padėdavo jai ne�ti vandens kibirus ir malkų krait�.

�inoma, nepamir�o, kad ji � dvaro samdinė, bet tai nieko nerei�kė. Jis turėjo j� gauti.

Vien� dien� buvo pakviestas į kamar� pas Olin�. Ji sėdėjo viename i� brokatu apmu�tų krėslų, kurie ten stovėjo, nes nebuvo kasdien vartojami.

� A� matau ir gird�iu, Benjaminai, � pasakė ji.

Jis stovėjo prie durų �inodamas, kas bus toliau.

� Tu atkakliai nori gauti Els� Marij�.

Geriausia laikyti lie�uvį u� dantų.

� A� noriu tau kai k� pasakyti, Benjaminai! O būtent, � kad a� prisiėmiau atsakomyb� u� t� mergait�.

Reikia tik stovėti, kol ji baigs.

� Esi suaug�s, Benjaminai! Tu �inai, kodėl į merginų kambarį niekas nepatenka, nors per galv� verstųsi? Kaip manai, kodėl niekas, dabar a� nekalbu apie varg�� Stin�, tai buvo prie� daugel metų, be to, krautuvės kontoroje... Kaip manai, kodėl, atleisk man, Vie�patie, niekas Reinsnese nepateko į bėd�? Ogi todėl, tuoj tau papasakosiu. Todėl, kad Olinė saugo ir jos miegas lengvutis kaip pla�takės.

� A� nieko Elsei Marijai nepadarysiu.

Raudonis u�liejo jam ne tik veid�, bet ir vis� kūn�.

� Įrodyk! � grie�tai pasakė ji. Tada nu��iuvo, ir galėjai pamanyti, jog pravirks. � Vie�patie, koks tu pana�us i velionį Jakob�... � Paskui netikėtai i�rė�ė: � Tegu tave velniai, jei lakstysi paskui Els� Marij� ir u�trauksi jai bėd�!

� Bet Oline...

� Ar tau niekas nesakė, kad nedera lakstyti paskui tarnait�, kai valdai Reinsnes�?

� Nee.

� Dabar a� tau pasakiau, � tarė ji ir pliauk�telėjo sau per �launis taip, jog viskas sudribsėjo. Tada atsistojo.

Jis nei�manė, k� padarius, kad susigr��intų jos malon�.

� Man be galo patinka Elsė Marija, � su�nab�dėjo jis.

Atrodė, tarsi Olinės veide būtų u�tekėjusi saulė. Ji �engė

prie jo i�skėstom rankom.

� O, Benjaminai, Benjaminai, tu � tikras Jakobas, � pasakė ir skubiai perbraukė ranka akis. � Bet, supranti, meilė tavo am�iuje tokia nepastovi. O tu juk nenori sugadinti mergaitei gyvenimo? U�traukti jai ne�lov�? Paskleisti apie j� gandus ir apkalbas, k�?

� Ne, � tarė jis.

Gerklėje įstrigo gumulas.

� Tai duok jai ramyb�. Ji susi�adėjusi su Evertu Steinbakenu i� Haselėjaus ir turi i�mokti namų ruo�os. Be to, bent dvejais metais vyresnė u� tave. Tu dar tik piemenaitis. Bet turi auksin� �irdį...

Ji vėl vos neapsiverkė. Tik taip gali sugėdinti �mones.

Matyt, nieko nelemta turėti. �iaip ar taip, jis i�keliavo į Troms� nesusitik�s su Else Marija prie vasaros tvarto. �inoma, galėjai pasijuokti sakydamas, kad ir metų laikas buvo netinkamas.

Andersas neklausė, dėl ko jis prie� Kalėdas susipyko su od�iumi.

Kai kada atrodydavo, kad Andersas �ino visk�. Kitais kartais būdavo tikras, kad anas nieko nenujau�ia. Prisikaupė tiek daug visko, ko �monėms nereikia �inoti. U�pildė vis� galv�, ir niekam kitam, rodės, nebeliko vietos.

Bet Andersas nieko nesakė. Tik pasirūpino, kad kas nors paimtų jo dė�� ir kraustulius i� geltonojo namo ir perne�tų pas pirklį Sėrensen�, kuris gyveno beveik prie pat turgaus. Ten jis ir apsistojo.

Kambarys buvo pa�iame vir�uje, mansardoje. Nieko �alia nebuvo, nuo sta�ių laiptų jį skyrė tamsutėlė palėpė skalbiniams d�iauti. Sėrensenų namuose prie stalo kasdien sėsdavo septyni �monės. Su juo a�tuoni. Daugiausia kalbėdavo motina. Ji �inodavo visk� apie visus ir norėdavo, kad ir kitiems tai būtų �inoma. Ka�i ar ji �ino, kodėl jis nebegyvena pas od�ių? Ar jis pats �ino?

Jis nuramino save mintimi, kad jeigu ji �inotų, neįstengtų nutylėti.

Reikia dirbti, norint atpirkti savo kalt�. Taip, rodos, para�yta �ventajam Ra�te.

Buvo kovas, ir direktorius pasakė apgailestauj�s, kad liga taip ilgai jį u�laikiusi. Bet jeigu jis norįs pasimokyti papildomai ir laikyti egzamin�, nes� jokių kliū�ių.

Liga? Jis jau �iojosi klausti. Laimei, neu�davė direktoriui nereikalingo klausimo. Tai, matyt, Andersas. Jis ir anks�iau suprato, kad Andersas visad moka rasti gerų pateisinamų prie�as�ių.

Dabar tereikėjo kibti į moksl�.

Buvo per daug �viesu, kad galėtum nukeliauti prie geltonojo namo ir pa�iūrėti, ar ten kas nors dar gyvena.

Jis �inojo, kokiu keliu od�ius eina j darb� ir grį�ta. Taigi ten nevaik��iojo. Kartais atsigr�davo manydamas, kad u�uodė jos kvap�. Bet tai visada būdavo kokia nors kita moteris.

Ma�daug tuo metu, kai jis grį�o i� Lofoteno ir negavo susitikti su Else Marija, nes ji priklauso Olinei, jis susirgo savoti�ka liga. O gal tai buvo tik tu�tuma, likusi po to, kai Andrėja i�ėjo i� kambario nė nebandydama jo ginti?

�iaip ar taip, pajut�s moters kvap�, jis turėdavo i�siai�kinti, i� kur jis sklinda. Pana�iai kaip nutukėlis, kuris ryja ir ryja. Net jei prisisotintų iki vėmimo, vis tiek negalėtų sustoti. Tarsi maistas saugotų ir gelbėtų nuo viso, kas bloga.

Nesvarbu, k� jos sakė ar darė, ar atstumdavo jį, ar viltingai �ypsodavo. �ios būtybės egzistavo, ir jis turėjo jas perprasti, kol jos nespėjo i�nykti.

Andrėja jau buvo i�nykusi, nors grei�iausiai tebegyveno geltonajam name.

Pirklio Sėrenseno namas buvo baltas ir judrus. Vaikų riksmas, juokas ir gerovė. Pirmiausia jis įsidėmėjo nerakinamas duris.

� Nėra to blogo, kas nei�eitų į gera! � sakydavo ponia Sėrensen, kai įvykdavo kas nors, k� galima laikyti ma�u nemalonumu.

Vyras prekiavo su rusais. O dabar turėjo i�eiti karaliaus dekretas, leid�iantis i� Archangelsko srities įve�ti medien� į Siaurės Norvegij�. Taigi visa jo prekyba, kuria jis jau seniai u�siima, eis kaip sviestu patepta.

Sėresenas vaik��iojo u� liemenės u�siki��s nyk��ius, tarsi pats t� dekret� būtų para��s. Jis buvo at�v�stas su mėsi�ku valgiu, taip, jog net pada�as ty�ko ant staltiesės. Vis tiek galvojai apie tai, k� valgo Andrėja.

Sėrensenų �eimyna buvo per gausi ir per triuk�minga, kad galėtum i�ties d�iaugtis jų drauge. Reinsnese taip pat daug �monių. Ta�iau viskas turi saik�. Namuose gali u�sidaryti duris, nors jų niekas ir nerakina.

Taigi jis da�nai mokydavosi pas Sofus�. Sėrenseno vaikai buvo pernelyg dideli draugininkai.

Jis paaugo. Juk to vis� laik� ir tro�ko. Bet vis tiek nebuvo patenkintas sudėjimu. Rie�ams ir pe�iams ka�ko trūko. Kai jis parvyko į namus vasar�, jam reikėjo naujų drabu�ių. Jis atsisakė lipti ant suolelio, kai siuvėja turėjo primatuoti. Tik pasi�aipė ir gnybtelėjo jai į skruost�.

Kartais pagalvodavo apie Han�. Ir apie Els� Marij�. Bet jų nebuvo.

Sugrį��s namo Kalėdoms, su�inojo, kad Elsė Marija i�tekėjo. O Hana tapusi nepakei�iama Grėtėjuje. Jis pamanė, jog mergai�ių keistas gyvenimas. Toks greitas, nors atrodo lėtas.

Jis ir kvėpino, ir lietė nauj�sias Reinsneso tarnaites. Bet gana santūriai, nes Olinė nenuleido nuo jų akių. O kai jis kit� kart� parvykdavo namo, jų neberasdavo.

Tromsėje jis turėjo �arlot� Vikstrem. Bet j� galėjai tik pa- uostinėti po �ibintais. Ji niekada nesutikdavo eiti pasivaik��ioti po sal�. Arba sėdėti prie�ais jį rogutėse, va�iuojant nuo kalniuko.

� Mamytei tai nepatinka. Policija gali atimti rogutes, jei va�iuosim taip greitai, � tardavo ji ir susiki�davo rankas į mov�.

Vis tiek jis sekiodavo jai i� paskos, vien dėl kvapo.

Jam juk reikėjo ir mokytis. Ir traukti papirosus su Sofusu. Ties� sakant, koks �ia gyvenimas. Bet, anot senų �monių, laikas bėga. �iūrėk, ir pasensi nesutik�s tos, kuri� galėtum paliesti.

Du paskutinius kartus būdamas namie, nepaklausė Anderso, ar tas negav�s �inių i� Dinos. Niekas daugiau apie j� nebekalbėjo. Netgi pakampėse. Dėl Anderso.

Andersas darėsi vaiduokli�kesnis. Nedaug kalbėjo, u�tat dirbo. Vien� dien�, kai jie vieni sėdėjo rūkomajame, jis vis dėlto tarė:

� Pradėjai tre�ius metus Tromsėje. Vasar� sueis dveji metai, kai ji i�va�iavo.

Galėjo paklausti Anders�, apie k� jis galvoja. Bet neįstengė. Ir kai juodutėlį sausį vėl i�va�iavo į Troms�, vis dar ne�inojo, k� Andersas m�sto. Atrodė, jog tai jo kaltė. Anks�iau, kai buvo dar vaikas, klausinėdavo apie visk�. O Andersas visada atsakydavo.

Vien� naktį jis susapnavo, jog nuėjo į Strand�. Atsekė pagal kvap�. Prie raugyklos. Od�ius stovėjo ant trinkos prie didelio katilo. Jame plaukiojo visokių formų ir dyd�ių odos. Atrodė gli�ios. Jis garsiai pasilabino su od�iumi. Bet to jam nereikėjo daryti, nes od�ius įkrito į katil� ir ilgam pranyko. I� visų pusių subėgo �monės ir jį i�traukė. Od�ius buvo visas geltonas. Valandėl� Benjaminas pastovėjo �iūrėdamas. O paskui teliko lyg niekur nieko sėstis su Sėrensenais prie stalo ir dėtis, jog ten nebuvai.

� Ar od�ius Magnusas mirė? � paklausė vyriausias berniukas. T� dien� jam sukako keturiolika, ir jis gavo dovanų odinį od�iaus įrankį. Gulėjo pilkame popieriuje ant stalo.

Paskui galėjai pasijuokti, kad sapne tai neatrodė nė trupu�io keista. Kaip ir tai, dėl ko dūsavo ponia Sėrensen. Ji pasakė:

� Taip, varg�elis... visai susigadino spalv�... Valgyk gra�iai, draugu�i! Nelaistyk pieno! � pasakė ji ma�eliui.

Sapnuose �monės pri�neka keis�iausių dalykų. Įdomu, kad labai pana�iai jie ir �iaip kalba. Bet vis tiek juokinga.

Jis niekada ne�inojo, kad od�iaus vardas Magnusas.

Sapne pamanė: kartais tik persikėl�s į kit� viet� ar �mogui mirus su�inai, kuo jis vardu.

Jis vis dar nebuvo nuėj�s prie namo pa�iūrėti, ar tebėra Andrėja.

T� naktį susirgo Sėrensenų sūnus. Galbūt todėl jis pradėjo galvoti, jog bus gydytojas. Matyt, seniai ėmė apie tai m�styti, dar prie� va�iuodamas namo Kalėdoms. T� dien� į klas� įėjo direktorius ir pasakė, kad mieste prasidėjo epidemija. �monės kalbėjo, kad liga atėjusi i� Tronjemo. Todėl j� ir praminė Tronjemo liga. Pirmiausia įsimesdavo į gerkl� ir nugalabydavo �mogų.

Dabar buvo pavasaris. Sėrensenas pasiėmė sūnų į laiv�, atvykusį i� Tronjemo. I� prad�ių kilo didelis triuk�mas. Paskui stojo kraupi tyla. Girdėjai �nekant, jog nespėjo i�tepti jo pragaro akmeniu, kol dar nebuvo vėlu.

Jis juk vis� laik� �inojo. Kad sūnaus vardas Sėrenas. Ta�iau net jei ir nebūtų �inoj�s, dabar nekilo jokių abejonių. Nes ponia Sėrensen ir vyras �aukė jį vardu vienas per kit�. T� pa�i� naktį jis mirė.

� Tau nereikėjo imti Sėreno kartu! Tu kaltas! Tu kaltas! Tau nuolat reikėjo visur tampytis berniuk�. Sėreno nebėra, jo laukia �altas kapas! Tu kaltas!

Kambarėlis mansardoje buvo tiesiai vir� jų miegamojo.

Be Sėreno vardo, nieko pasaulyje daugiau nebuvo. Juk negalėjai miegoti, taigi teliko keltis ir m�styti, jog galbūt būsi gydytojas.

Kai nakties saulė pasisuko į jį, jis atsisėdo mokytis lotynų kalbos. T� naktį palėpėje buvo gera �viesa. Nepaprastai gera �viesa. Tik kirai kėlė triuk�m�. Ko gera, buvo susisuk� lizd� ant stogo. Jis įsiki�o į ausis por� vatos gumulėlių. Bet varg�ė ponia Sėrensen labai garsiai raudojo. Tikriausiai visi prabudo. �iaip ar taip, verkė ne ji viena.

Po valandėlės jis pamatė gatve nueinantį Sėrensen� � be skrybėlės, plevėsuojan�iu surdutu. �iūrint pro palėpės lang�, jis i� tikrųjų tebuvo juodas ta�kas. Atrodė taip, tarsi ka�kas būtų i�va�iav�s ir jį palik�s. I� dalies taip juk ir buvo. Ta�iau ponia Sėrensen ne i� tų, kurie, kai nutinka kas nors bloga, tiesiog i�eina i� kambario. Nepuldavo ir ginti kito. Todėl i� namų turėjo i�eiti Sėrensenas.

Jis buvo mokykloje, kai Sėren� i�lydėjo į kapus. �eimininkams buvo tas pats. Jis juk vis tiek niekuo negalėjo padėti.

Bet pamanė, kad galėjo berniukui pasakyti draugi�k� �odį. Kol buvo gyvas. Jis da�nai ateidavo į mansard�. Norėdavo paplepėti ir pa�iūrėti jo knygų.

Galbūt tai ir buvo prie�astis. Nulėmusi apsisprendim� tapti gydytoju.

Dar vasario mėnesį sveikatos komisija įvedė tam tikras taisykles. Svarbiausia � nepamir�ti �varos ir gryno oro! Laidojant mirusiuosius nuo gerklų u�degimo, privaloma atsisakyti �arvojimo ir lydėtuvių, laidojama turi būti kuo skubiausiai, ligonių patalynė ir drabu�iai turi būti i�valomi, kambariai i�plaunami ir gerai i�vėdinami.

Vėliau daug mirė nuo ryklės u�degimo. Per daug, kad būtų įsteng�s atsiminti vardus. Galva vis tiek buvo pilna.

Ir verksmas. Tromsėje taip klaikiai raudojo. Sėrenui buvo tik keturiolika. Vyriausiam mirusiajam buvo dvide�imt treji.

T� dien�, kai buvo įteikti mokslo baigimo pa�ymėjimai ir direktorius turėjo pasakyti kalb� apie tai, kad jie baigė mokykl� ir i�laikė egzaminus, jis kalbėjo beveik vien apie tuos, kurie atsisveikino su �iuo pasauliu savo jaunystės pavasarį. Sofuso Be- ko t� dien� taip pat nebuvo. Direktorius gerai �inojo, kas įvyko. Tai su�inodavai i�kart. Atėjo ir Sofuso eilė.

Sofusas buvo toks �mogus, su kuriuo galėdavai būti. Kai nesimokydavo arba ne�iūrėdavo j mergaites, kurios vaik��iodavo susikibusios u� parankių, jiedu juokaudavo. Kartais pakrante apeidavo vis� sal�, jis taip pat papasakojo Sofusui, kad t�kart ne sirgo, bet buvo Lofotene. O Sofusas prisiekė niekada niekam to neminėti. Suprantama, kai kurių dalykų negalėjai sakyti net Sofusui.

Vėl reikėjo pereiti. �varinim�si. Visi Sėrensenai nuo prausimosi buvo rausvi ir blizgėjo. Jei buvai vienas i� jų ir lankydavaisi pas Sofus� Bek�, turėjai �varintis. Jie nebenorėjo nieko daugiau prarasti.

Nors ir i�siprausė, jis nuėjo aplankyti Sofuso, kol �is dar gyvas. Ketino pasakyti, jog vis dėlto Dinos �od�iuose, kad mirusieji lieka �alia, esama tiesos. Buvo pakankamai suaug�s, kad suprastų, jog tuo visų pirma nori paguosti save. Sofusui tai nerūpi. Ta�iau motina jo neįleido. Apsikabino jam kakl� ir ilgai verkė.

� Sveikatos komisija, � �niurk��iojo ji, � sako, kad niekam negalima eiti pas varg�elį Sofus�.

Jis pasakė, kad nieko baisaus, jie juk vis� laik� buv� kartu, be to, visi kada nors mirsi�. To jam nereikėjo sakyti. Net keista, kaip i�sprūsta netinkami �od�iai, kai manai, jog reikia k� nors pasakyti. Ji taip baisiai prapliupo raudoti.

Jis nedrįso jos paliesti.

Didelių laidotuvių nebuvo. Tai prie�taravo sveikatos komisijos nurodymams. Jis buvo suaug�s ir suprato, kad taip reikia norint i�saugoti kitų gyvybes.

Bet nuėjo į kapines ir sustojo u� tvoros. Sofuso motina verkė, bet linktelėjo jam i� tolo. Tik pamanyk, pastebėjo jį toki� dien�!

Dabar teliko laukti ir �iūrėti, kas bus. Bet jeigu tai jį aplenktų, galėtum laikyti �enklu, jog privalai tapti gydytoju.

Sulig kiekviena diena, per kuri� nesusirgdavo, jis galvodavo, kad reikia nueiti pas j� į gelton�jį nam�. Taip ir neprisiruo�ė.

Od�ius taip pat nei susirgo, nei numirė. Visi, kas mirė, buvo jauni. Sofusas �e�ioliktas.

Galbūt tam kartui pakako.

Andersas atplaukė jo paimti nauja jekta, vardu �Gulbė�.

� Velniai rautų! K� jie su tavim padarė? � pasakė vos į�eng�s į kambarėlį mansardoje.

Jis prisiminė, kad ponia Sėrensen nebesako: �Nėra to blogo, kas nei�eitų į gera�.

Po valandėlės padavė Andersui mokslo baigimo pa�ymėjim�, kad atitaisytų tai, jog nekaip atrodo. �iūrėjo į jį kartu, Andersas persibraukė kakt� ir tarė:

� Puiku! Puiku! Eime! �ia nėra daugiau ko pasilikti!

Grei�iausiai jis buvo teisus.

KIEKVIENAS BEGALYBĖS JUDESYS ĮVYKSTA PER AISTR� IR JOKIA REFLEKSIJA NEGALI SUKELTI JUDESIO. AISTRA YRA NUOLATINIS �UOLIS Į BŪTĮ, PAAI�KINANTIS JUDESĮ...

(S. Kirkegoras. �Baimė ir drebėjimas�)

I�girdau ir a�, kaipgi! Kad visai neseniai �vedijos ir Norvegijos karalius Karlas Kopenhagoje susitiko su karaliumi Frederiku VII ir �ventos brolystės vardu pa�adėjo nu�luoti Austrij� ir Prūsij�.

Ta�iau fanfaromis ir skambiais �od�iais viskas ir pasibaigė. Norvegai ir �vedai niekad nerodo nosies, kai padėtis pasidaro rimta.

Buvau dar toks �alias. Gėd� būti norvegu Kopenhagoje pajutau antr�jį pusmetį. Nepaisant universiteto, alaus ir Akselio. �alis stovėjo viena prie�ais dvi did�iules kraujo i�tro�kusias armijas.

Vengiau kalbėti gimt�ja kalba. I�kaliau kelet� trumpų dani�kų sakinių, i�mokau nutaisyti giedr� �vilgsnį, o �iaip laikiau lie�uvį u� dantų. Jei i�siduodavau, su�inodavau apie Karlo XV silpnadvasi�kum�, kurį parodė, kai �vedijos ir Norvegijos vyriausybė, supratusi padėties rimtum�, nė nemanė rizikuoti krauju, kad apgintų broli�k� taut�.

Smuklėse ir studentų susibūrimuose buvo pasakojamos ne�vankios istorijos ir dainuojamos dainu�kos apie karalienės Viktorijos meil� Bismarkui. Apie daugyb� karalienės nė�tumų ir apie tai, u� kuriuos i� jų anglai gali dėkoti Bismarkui. Ir apie bailųjį Napoleon� III, kuris i� baimės nedrįso paleisti net perdalo į Prūsijos pozicijas, jau nekalbant apie patrankų sviedinius.

Pirkliai ir prekininkai vis tebegraibstė informacinį laikra�tį, kuriame netrūko skelbimų. Bet �iaip �monės, kur k� nutvėr�, skaitė apie kar�. Ma�uose lapeliuose, kurie visur skraid�iojo. Arba i�girsdavo paskutines naujienas smuklėse.

Lapkri�io 13-�j� Valstybės taryba priėmė nauj� bendr� Danijos ir �lėzvigo konstitucij�. Vokie�iai gavo, ko laukė. Prasidėjo �iema.

�monės ai�kino tai savaip:

� Atėjo Bismarkas, su kalaviju ir krauju!

� Karna! � su�ukau, kai ji pasakė savo vard�. � Niekas neturi tokio vardo!

� A� turiu, � niauriai atsakė.

Ji sėdėjo ve�ime, laikydama su�eisto leitenanto rank�. Krauju ir i�matomis dvokė iki pat kelkra��io, kuriuo ėjau vadeliodamas arklį.

Daug kam turiu būti dėkingas u� tai, kad sutikau Karn�. Pavyzd�iui, prūsų ir austrų kariuomenės būriams. 1864 metų vasario pirmosios naktį jie persikėlė per Eiderį. O gal turiu dėkoti Bismarkui? Tai jo cini�kas protas panūdo u�kariauti Slėzvig�.

Studentai dar gruod�io mėnesį suprato, kad br�sta dideli įvykiai. Bet mes negalėjome įsivaizduoti jų masto. Kopenhagoje visi manė, jog Danevirkės tvirtovės pylimas sustabdys kiekvien� prūs�.

Susitik� prie alaus bokalo smuklėje, aptarinėdavome karo galimybes. Ne tik a�, naivuolis i� �iaurės Norvegijos, negalėjau gerai įsivaizduoti karo. �lyk��iausios bet kokio didvyri�kumo atmainos.

Nuo pat ma�umės norėjau su�inoti, kas vyksta kare, bet niekas negalėjo man paai�kinti. Kopenhagos smuklėse buvo pasakojamos istorijos apie sen�jį generol� C. J. de Mec�, kuris skambindavo pianinu, vilkėdavo chalat� ir nerimaudavo dėl savo sutrikusio vir�kinimo, kai visi kiti narsiai leidosi skerd�iami.

Bismark� ma�ai kas pa�inojo. Man visada buvo smalsu, ar tas �mogus �aidė �achmatais. Ar jis manė, kad gyvenimas � �achmatų partija.

Tuo metu danų kariuomenė jau buvo pasitraukusi i� Danevirkės ir įsitvirtinusi prie Dybėlo. Spūdino atgal kaip saujelė nuteistų vagių, nusisteken� ir prarad� viltį. Tie, kurie pasiekė Kopenhag� ir įstengė kalbėti, pasakojo apie stovėjim� sta�iomis dien� ir naktį, be padoraus maisto ir apdaro, kai sniegas, pliurza ir �altis skverbiasi į kūn�, o nuo austrų stovyklos lau�ų sėlina mirtis.

Jų aplankyti atvyko vienas neapken�iamas ponas i� ministerijos � su kalio�ais ir i�skleistu lietsargiu! Karalius pabėgo, o visi kiti �iaurės �alių pilie�iai u�simerk� sėdėjo prie savo gra�iai padengtų stalų, kartodami tu��ias replikas. Pavyzd�iui:

� Baisu! Kaip gaila! Kaip tragi�ka!

Nors visk� girdėjau, suprast nesupratau. Tai būdavo tik įdomios istorijos. O gatvėse galėdavai matyti daug nublizgintų kareivi�kų batų, ginklų ir mėlynų mundurų. Kai kas kalbėjo apie ėjim� į savanorius. �ia prasme universitetas turėjo senas tradicijas.

Po studentų subuvimo u�darame Regenseno kieme, kur dainos ir alus pavertė mus vienmin�iais didvyriais, dėvin�iais bepir�tes pir�tines ir studenti�kas kepuraites, a� pasipra�iau į tarnyb� fronte. Akselis norėjo padaryti t� patį. Ta�iau jis turėjo motin�, ir ji atvykusi visk� sugadino. A� motinos neturėjau.

Kadangi buvau norvegas, be to, medicinos studentas, atsidūriau fronto pa�onėje rinkti su�eistųjų karo lauko ligoninei.

I� prad�ių �iūrėjau į tai kaip į pasity�iojim� ir nuosmukį. Ta�iau nereikėjo ilgai lakstyti krauju nuta�kytais laukais, kol supratau, kad man pasisekė. Jei i�vis galima vartoti tokius teigiamus �od�ius lediniame pragare.

Jeigu jie būtų �inoj�, kaip puikiai mano jaunas kūnas tinka patrankų mėsai, ko gera, būtų man įdav� ginkl� ir pastat� į prie�akines pozicijas.

Bet generolai, matyt, taip pat netikėjo karu.

Mus apgyvendino arklidėje. Gyvuliai buvo dalis �ilumos. Senas �ienas � taip pat. Prausdavomės kaip įmanydami puskubilyje kieme, pramu�� po nakties trapų led�.

Tas, su kuriuo rinkau su�eistuosius, vadinosi Paulas. I�- vaik��iodavom vis� apylink�. Pirmiausia apeidavom sargybos postų �emines �iaudiniais stogais ir neapken�iamuosius apkasus. Jų, beje, buvo de�imt. Ir visi vienodai neapken�iami. Mes taip bijodavom, kad beveik nepraverdavom burnos. �altis kand�iodavo ausis ir lįsdavo per drabu�ius. Prakaitas vis tiek tekėdavo upeliais, stingdavo ir virsdavo ledo pluta.

Mūsų juk niekas nesiųsdavo, kai baisiai drioksėdavo. Ta�iau būtent mes ateidavome ir visk� pamatydavome. Kai valandėl� liaudavosi dundėti ir prūsų granatos gaudavo tai, kas joms priklauso.

Fel�eris ir mudu. Kartais jis būdavo toks purvinas ir ap�iur�s, kad galėdavai pamanyti, jog tai priklyd�s valkata. Kėblinė- davo su savo skrynele, paskui, atsisėd�s ve�ime, por� minu�ių nusnūsdavo. Kart� i�virto ir prasiskėlė kakt�. Kol tvars�iau, jis mane i�vadino idiotu ir luo�iu.

Pasisiūliau priri�ti jį ve�ime, kad galėtų ramiai miegoti. Ta�iau tuo metu taip baisiai driokstelėjo, jog viskas pranyko.

Jie i��ygiuodavo prie apkasų. Svyrindavo ir �liau�davo atgalios. Mūsų vaikinai. Ve�imuose ir �alia ve�imų. Ko gera, jau būdavo mir�. Net ir tie, kurie eidavo.

Vien� dien� i�girdau bals�:

� Vokie�ių pozicijos u� keturių �imtų penkiasde�imt metrų nuo apkasų.

Jis negavo jokio atsakymo.

�tai kaip viskas buvo. Taip susipa�inau su Karna.

Kai prūsai su penkiolikos tūkstan�ių kariuomene pirm� kart� persikėlė į Also sal�, Vie�pats visk� sujaukė pasiųsdamas snieg� ir i�ganing� dargan�. Bet jie bombardavo ir kasėsi artyn. Prūsų granatos buvo vientisa prakeikta giedra, spjaudanti vir� mūsų mirtį. Baland�io 9-�j� danų artilerija nebei�leido nė garso.

Kai neliko vietos ligoninėje, mums buvo pavesta įkurdinti su�eistuosius sodybose ir laikinose karo lauko ligoninėse. �alia ba�ny�ios buvo nedidelis ūkelis. Mes, tuntas ma�ų, mirtinai i�sigandusių didvyrių, ne�iojome ir ve�ėme �imtus su�eistų kareivių.

Senasis ruso ko�maras buvo sugėdintas. Neliko nieko kito, tik su ka�kokia mechani�ka savikontrole daryti tai, kas privalu.

Paskui neju�ia pradedi galvoti. Pavyzd�iui, apie teisingum�. Ar svars�iau, kad medicin� reikėtų i�keisti į teis�? Nes�monė! Laikas, praleistas prie Dybėlo, i�mokė mane, kad teisingumas juokingas ir bevertis. Galbūt medicina tėra pirmoji pagalba, bet jau geriau jai paskirti gyvenim�.

Mirtis buvo vienintelis patvarus dalykas. Ta�iau pernelyg bijojau tai pripa�inti. Baimė buvo juodas arklys. Jis nuolat mane sutrypdavo. Bet a� atsikeldavau. Nedrįsau kitaip.

Neramus miegas arklidėje, kurioje buvome apgyvendinti, leido man pa�iūrėti į Din� kitokiomis akimis.

Jeigu s�jungininkai prūsai ir austrai galėjo i�skersti ir suluo�inti �imtus danų vyrų, nes �ie buvo pasiųsti ginti savo �emės, kodėl ji negalėjo �ūviu į kakt� nudobti vienintelio ruso u� tai, kad ja pasinaudojo?

Tai buvo savoti�ka paguoda. Matyti Din� i� kito regėjimo ta�ko. Rusas buvo subjaurotas, nes �auta i� arti, ta�iau jo mirtis � humani�ka. Staigi ir greita!

Vien� naktį ko�mari�kam sapne skardėjo ne ruso �auksmas, bet pasirodė raita Dina karine uniforma. Karvedė, greitai ir neskausmingai nudobianti kiekvien� prūsų ir austrų kareivį. Sami�ku med�iokliniu �autuvu! Taikliais mirtinais �ūviais ji vijosi generolus prie�o u�nugaryje. Med�iojo epoletus ir auksinius galionus taip, kaip kolekcionavo skrybėles. Kartu su ja buvo heroldas, kuris turėjo surinkti vyri�kas puo�menas i� tu�tybės mū�io lauko.

Atsibud�s savo laikiname guolyje, supratau, jog ne taiklioji Dina sapn� pavertė ko�maru. Ir ne bevardė kareivių orda jai i� paskos. Ne, kaltas mano paties vaidmuo. Nes mirtinai persigand�s heroldas tarp arklių kojų ir lavonų buvau a�. Tai a� mai�e ant nugaros ne�iau visus tuos medalius ir uniformų puo�menas.

Mano galva visai suseno.

Karo lauko ligoninė buvo prisigėrusi kraujo, pūlių ir apmaudo. Iki pat kojų strampų, gangrenuojan�ių galūnių ir sudarkytų veidų. Jei nieko nebegalėjai nuveikti mū�io lauke ir praradai tikėjim�, jog �į kar� dar įmanoma laimėti, galėjai bent i�lieti neapykant� ir nusivylim� pro burn�.

O a� juk niekada nepak�sdavau pa�eminimų. Prie Dybėlo teko i�mokti kentėti. Jau�iau trigub� pa�eminim�. Mano tautie�iai baimingai lindėjo krūmuose, kol danai bevilti�kai kovojo. Dina slapstėsi ka�kur prie�o u�nugaryje. Tie, kuriems atiduodavau vis� savo laik� ir jėgas, neapkentė man�s, vos praverdavau burn�. Jei tik �aizdos nebūdavo tokios rimtos, jog negalėdavo kalbėti. Jie k�sdavo mane tol, kol būdavo per silpni kreipti dėmesį. Bet su sveikata grį�davo ir neapykanta, ir a� su�inodavau, kas es�s.

Kodėl pasilikau? A� i�ėjau savanoriu, velniai rautų! Įra�iau į ka�kokius popierius savo vard�! Tikriausiai nejau�iau skirtumo tarp baimės ir tū�masties. Galbūt tie jausmai susiliejo. Viena i� moterų, dirban�ių dvare, kurį pavertėme ligonine, vadino mane �geruoju norvegu�.

Taip jos ir nepaklausiau, k� ji turėjo galvoje tai sakydama.

Dvaro moterys dien� naktį dirbo maitindamos ir pri�iūrėdamos mus bei su�eistuosius.

Man reikėjo ka�ko kito, ne kraujo ir baimės. Tad �valgiausi į jas. Uod�iau jų kvap�. Laikiausi kiek galėdamas ar�iau. Lakstydamas �erk�notais laukais, vaizdavausi jas kaip i�siilgt� stovyklos lau��. Taip galėjau nors kiek atitokti nuo tikrovės. Patrankų. Gaisrų. Sumaitotų �monių kūnų.

Tie, kurie vakarais sugrį�davo i� mū�io lauko ir būdavo pakankamai sveiki, matyt, galvodavo pana�iai kaip a�. Jie rūkydavo ir gnaibydavo merginas, gerdavo ir miegodavo. Kartais dainuodavo. Vienas i� jų turėjo senus vargonėlius.

Moterys buvo tarsi muzika. Baisiai arti. Po oda. Ir vis tiek neprieinamos. Kurstan�ios ar �avin�ios. Būsena. Visada nepastovi. Anks�iau ar vėliau jos juk i�eina i� kambario.

Ta�iau knygas ir sapnus galėjai pasiimti. Net �ia. �itan pragaran.

Ne�inau, ar esu k� nors sapnav�s nuo tada, kai nu�ud�iau Karn�.

Pirmasis, kurį ma�iau mir�tant karo lauko ligoninėje, �aukėsi mamos. Vėliau supratau, kad vyrai mirdami da�nai taip daro.

De�inioji ranka ir petys �ūvio buvo suplė�yti į skutus. Veidas pilkas, su �viesiomis plaukų sruogomis ant kaktos. Krauju pasruvusios akys � vienintelė bevilti�ka gyvybės liekana. Neįtikėtina, kad, prarad�s tiek kraujo ir k�sdamas tokius stiprius skausmus, jis dar galėjo i�spausti kokį gars�.

� Mama! Mama!�sustenėjo bejėgi�kai siekdamas Karnos likusia ranka.

Gailus vaiko balselis:

� Nei�eik! Nei�eik! Mamyte, neu�gesink �viesos! Nei�eik!

Karna Dons sūpavo jį ir ka�k� �nab�dėjo.

Ji buvo dvaro samdinė. Prie� mums ateinant. Prie� Bismark�. Mano am�iaus. Kūninga. Jos plaukai buvo didelis sartas arklys. Veidas bly�kus ir rimtas. Jau tada, kai ji padėjo nelaimingajam u�lipti laiptais ir paguldė į laikin� karo lauko ligoninės guolį, supratau, kokia ji stipri.

Ka�kuo ypatingas buvo jos glėbys, kai ji priglaudė varg�� vaikin� prie sav�s. Rankos. Nuo sunkaus darbo pabrinkusios ir raudonos. Jos akys, kai būdavo atsuktos į mane, visada �iūrėdavo į vien� ta�k� vir� galvos.

Staiga mane u�valdė noras permiegoti su Karna. Visai netekau proto. Matydamas j� spaud�iant glėbyje mirtį, susijaudindavau.

Mėlyna suglam�yta prijuostė, liudijanti apie sunkų naktinį budėjim�. Atraitytos rankovės, apnuoginan�ios �iemi�kai balt� od� ir duobutes alkūnėse. Buki stiprūs pir�tai, kurie apglėbia �mogaus gniu�ul� lovoje. Mirties tvaikas, sumi��s su kūno kvapais. Visa tai �adino geism�.

Jutau, kad stoviu laukdamas, kol vyri�kis lovoje numirs ir bus mano eilė. A� jos norėjau.

Paskui tema�iau Karnos kūn�. Po poros valandų, kai i�ne�ėme lavon�, a� jos patykojau. Ji ėjo į kamarait�, kuri� buvome pavert� sandėliu, atsine�ti tvars�ių.

Įsmukau vidun ir u�dariau duris. Tada prispaud�iau j� prie lentynų ir daviau rankoms vali�. Ne�inau, kodėl taip kvailai pasielgiau. Galėjau pasitelkt klast� ir �avesį ir grei�iausiai bū�iau pasiek�s, ko tro�kau.

Ji net ne�aukė. Tik įrėmė man į tarpukojį kelį ir laikė, kol paleidau.

T� patį vakar�, kai sėdėjome vienas prie�ais kit� ank�toje virtuvėje ir valgėme, pajutau jos �vilgsnį. Viskas staiga ėmė suktis, ir a� i�puoliau laukan vemti. Visur tebuvo irimas. Ir beprotybė.

Kai kre�iamas drebulio ir nusibaig�s grį�au vidun, ji draugi�kai linktelėjo. Atrodė, tarsi susitaikė su tuo, jog visiems vyrams, ir mir�tantiems, ir pasiliekantiems, norisi j� liesti.

Karna virto stipriu �vino skoniu burnoje ir dilgsin�iu geismu. Ji nepaskleidė gandų apie mane tarp kitų merginų. Antraip bū�iau pastebėj�s. Taigi įvykis sandėlyje neliko vien mano gėda. Kol ji man�s nei�davė, buvo ir jos gėda. Tikriausiai ji tai �inojo.

Paskui i�va�iavom su Paulu, į ve�im� pasikink� i� baimės apdujusį arkliok�. Viskas kilo ir leidosi drėgname ūke ir kan�ios smarvėje. Ji man palanki! Ve�iau atviru ve�imu jai su�eistuosius. Ne�iau pas j�. O ji leisdavo jiems numirti savo glėbyje, �aukiantis mamos.

Jau kit� dien� ji atsakė į mano �vilgsnį vir� dejuojan�io sumaitoto kūno. Daugiau nieko nesiėmiau. A� laukiau.

Mes buvome patys reikalingiausi mir�tan�iųjų slaugai karo lauko ligoninėje. Vaik��iodavome kartu, siejami tam tikros tarpusavio priklausomybės. Ie�kojome vienas kito rankų �alia su�eisto kareivio. Liesdavome vienas kito od�, kur galėdami. Bet a� laikydavausi kuo toliau nuo sandėlio, kai ji ten būdavo.

A� laukiau.

Su�inojome apie studentų bruzdėjimus. Jie spjaud� į karali�k�j� �eim�. Bet man neteko ten dalyvauti. Mano dienos ir naktys priklausė Dybėlui. Laukiau Karnos, o danų kariuomenė sugulusi meldėsi, kad įtvirtinimai atlaikytų. Kaip atlaikė per Trejų metų kar�.

Ta�iau jų maldos nebuvo i�klausytos. Gausiai liejosi kraujas. Taip gausiai, jog bėgimas i� kariuomenės ir mai�tas tapo kasdieniu rei�kiniu. Priglausdavom juos kaip u�siundytus jauniklius, i�tiktus �oko ir pami�usius nuo mirties baimės. Kai kurie susi�eisdavo ty�ia, norėdami i�trūkti.

Baland�io 18-�j�, prūsams �turmuojant Dybėl�, ilsėjausi. Tuomet, kai patrankos tebegriaudė, o dangų ir �em� svilino vienas gaisras po kito, ji patykojo man�s prie vartelių. Nusivedė u� trobesių į savo kambarėlį. Karna Dons.

Duryse ji turėjo įsitaisiusi kabliuk�, o kertėje stovėjo siaura lova. Vir� jos kabojo �vilgantis paveikslėlis, jame buvo arkangelas Gabrielius su deglu rankoje ir vainiku ant galvos.

Ji nebuvo tokia apkūni, kaip vaizdavausi. Krūtys ne tokios didelės, kaip man atrodė. Bet jos buvo �ilti kauburėliai �altame pasaulyje. Oda �viesi, o gyslos kaip signalai bėgiojo po mano rankomis, kur bepaliesdavau.

Syvai i� jos �liaugte �liaugė. Tarsi būtų juos kaupusi nuo tos dienos, kai band�iau paimti j� sandėlyje.

Rodos, nepratarėme nė �od�io. Tarpais pakeldavome galvas ir laukdavome, kol nurims patrankos. Paskui vėl bandydavome surasti vienas kit�. Vis� laik� plūduriavau odiniame mai�e su Andrėja ir od�iaus įrankiu.

Vis tiek buvau Karnoje. Ne�inau, ar jai suteikiau malonumo. Bet ji laikėsi santūriai. Taip pat santūriai sutikdavo ir mirtį.

Paskui valgėme bulves su silke, u�gerdami pigia degtine. Drovėjausi ir band�iau su�inoti, kaip ji jau�iasi. Bet nedrįsau paklausti.

Kai butelis beveik i�tu�tėjo, nei i� �io, nei i� to kaip koks skystalas ėmiau bliauti. Verkiau mykdamas ka�k� apie mirtį ir kar�. Ji linksėjo. Sausomis draugi�komis akimis. Vien u� tai bū�iau galėj�s j� mylėti. Bet neįstengiau. Ji buvo sunkumas mano kūne. Ne�inojau, ar jis blogas, ar geras. Ji jau buvo dalis man�s. Mano s��inė ir sielvartas. O a� vis dar nieko nenujau�iau.

Ne�inau, ko tikėjausi, kai i� arti matydamas beprotyb� dūmiau per mū�io lauk�, kol burnoje pajutau �vino skonį. A� tik �inau, kad tai mane i�gydė nuo ruso.

T� pa�i� dien�, kai Karna tapo mano dalimi, abu su Paulu bėgome per kapines prie Dybėlo ba�ny�ios, ne�dami granata su�eist� �mogų. Jis buvo be nosies, o dantys kaip blogai suvertas perlų vėrinys gulėjo �alia burnos. Raudonoje masėje. Jis net nesi�aukė mamos.

Bet a� rėkiau, taip, jog Paulas prisi�lapino. O gal dėl to, kad patrankos buvo taip arti. �iaip ar taip, �aukiau �mogui be veido:

� Viskas bus gerai. Gulėk ramiai. Tavo mama ateis! Tuoj ateis!

Kaltinės gele�ies varteliai į plynas kapines praverti girg�dėjo. Atrodė, tarytum apsnigtų kapų eilė buvo vienintelis planingas dalykas pasaulyje. Akmenin� tvor� dengė taikus sniego apklotas, o i�ilgai i�vietės stogo prie vandens siurblio �vilgėjo varvekliai. Med�iai aplink ba�ny�i� stovėjo pliki, tiesdami �akas į raudon� dangų, kuris rijo sprogimų griausm� ir tolimus riksmus.

Pats plaukiojau be tikslo savo tu��ioje galvoje. Nelyginant senas suke��s laivas. Ūmiai vis� kūn� persmelkė mintis: �Dina, padėk neprarast s�monės. Nu�auk t� vyr�! Padėk jam numirti! Greitai!�

Paskui bėgom su �mogumi per su�alusi� �ol� ir �vyr�. Liejosi jo kraujas ir mano maldos. O �emė tarp mūsų kojų visa tai gėrė.

Vėliau, kai prie� akis i�kildavo �is vaizdas, ai�kiau matydavau �iemos gamtovaizdį nei patį �mogų. Nema�iau �e�ias valandas trukusios granatų ugnies, į kuri� danai neatsakė, pasekmių. Nema�iau klaikios baimės visų sutiktųjų akyse. Nei parako dūmų vir� prana�ios prūsų armijos, kuri buvo ar�iau apkasų nei mūsų kariuomenė. Negirdėjau tū�mingų komandų ir skausmo riksmų. Mano protas �inojo, jog visa tai buvo.

Ma�iau visi�kos tylos apgaubt� �iemos gamtovaizdį ir vyrus, virstan�ius vienas ant kito klaikiais, lėtais judesiais. Ir raudon� snieg�. Juodus �iomenis ir i�draskyt� �em�.

Baland�io 18-�j� Danija neteko penkių tūkstan�ių vyrų. I� visų, kurie gulėjo mano ne�tuvuose, ry�kiausiai man vaidenosi tas be veido. Jis ir nelaimingasis, mir�s ant Karnos kelių, i�varė rus�.

Liko Karna.

Vien� dien� sulopėme karo numint� neturtėlių mergait�. Ji turėjo Hanos akis. Nuo to man pasidarė silpna. Bet tik akimirk�. Paskui ėjau toliau. Prie kitos lovos.

Po dienos ji su savo �igonų �eima dingo. Jie buvo vadinami panaktiniais.

M�s�iau, jog turiu gelbėtis ir va�iuoti namo į Reinsnes�. I� gydytojų ma�a naudos, kol yra Bismarkas.

Vis dėlto nei�vykau.

Grį��s į Kopenhag�, radau lai�k� nuo Anderso. Jis paai�kino, kodėl siun�ia ma�iau pinigų pragyvenimui. Turėj�s imti paskol�. �uvų nes�, o naujoji jekta labai daug kainavusi. Baigdamas u�siminė, jog Hana i�tekėjo ir persikėlė gyvent į Lofoten�.

Kai atėjo vasara, nei i� �io, nei i� to pagalvodavau: �Dabar Reinsnese vasara!� Matydavau saul�, kuri apsigrį�davo vir� �cherų, nei�nykdama jūroje. Ir staiga skaud�iai nusmelkdavo aitrus sukepusių dumblių paplūdimyje kvapas, nesvarbu, kur būdavau.

Bet i� tiesų tai tebuvo blankus gailestis, kad laikas nulėkė ka�kur be man�s. A� net negalėjau dorai atsiminti Hanos veido bruo�ų.

Reinsnesas buvo vieta, apie kuri� perskai�iau knygoje.

Bir�elio pabaigoje �lugus Londono konferencijai, o su ja � ir paliauboms, puoselėjau vaiki�k� viltį, jog Dina, kad ir kur būtų, telegrafuos arba para�ys: �Atva�iuok! Mes vykstam namo į Reinsnes�!�

Ta�iau ji to nepadarė.

Tuomet prūsai perėjo Also sal�, ir �eminanti taikos sutartis tapo faktu. Spalio 30-�j� plunksnos brūk�telėjimu Hol�teinas ir �lėzvigas buvo perleisti Austrijos kaizeriui ir Prūsijos karaliui.

A� nusprend�iau nebei�tarti nė vieno �od�io norvegi�kai. Ir niekada nekelti kojos j �vedų �em�.

Kopenhaga buvo paraly�iuota. Vieni galvojo apie savo santaupas ir rent� banke, kiti kaupė maisto atsargas ir bėgo i� miesto. Vėlyv� rudenį Akselis pasakė, kad a� geriau �neku dani�kai. O kaipgi kitaip. Juk sėdėjau i�duotoje tėvynėje ir ruo�iausi studijuoti medicin�.

Nenuma�iau tik to, kad į Kopenhag� grį�iu kaip didvyris. Mat prie Dybėlo rankiojau su�eistuosius. Toks jau buvo ir yra narsumo mitas.

Taip pat visi�kai nenuma�iau, kad ir Karna atva�iuos į Kopenhag�. Kopenhagoje jos kūnas nebebuvo toks pat kaip prie Dybėlo. A� tai ir supratau, ir nesupratau.

Svaigus d�iaugsmas, sugrį�us į studenti�k� gyvenim�, matyt, aptemdė prot�. Kart� prisigėr�s Akseliui ir kitiems sugėrovams su�ukau:

� Ar pa�įstat �udik�?

Ta�iau jie nepa�inojo nė vienos �udikės. Tik spoksojo į mane kaip į pami�ėlį. A� taip įtū�au, jog trenkiau į stal� ir sustugau:

� Kur, po velnių, dingo visos pasaulio �udikės? Ar galit man pasakyti?

Jie net nesiteikė papurtyti galvos.

� Jis toks pasidarė po to, kai pamatė prūsus, � sumurmėjo Akselis ir papra�ė mane u�si�iaupti.

Dviese suėmė man u� parankių, i�gabeno lauk ir parvedė namo pas na�l� Pla�iojoje gatvėje.

Suprantama, a� �inojau, kur jos. �udikės. Are�tinėje ir kalėjime. Kurį laik� pats dirbau are�tinėje. Ten sutikau por� jų. I�mintingesnis nuo to nepasidariau. Tik sutrikau. Pamat�s, kokios jos nekaltos. Pataikaujan�ios. Nelaimingos. Palau�tos. Nusi�eminusios. Arba �iurk��ios ir atgrasios, kalban�ios kaip apleistas ir neken�iamas vaikas. Jos nebuvo pana�ios į Din�, kurios akys ir protas � it stiklas.

Vien� naktį a� ir Akselis i�ėjome paū�ti su vienu bendramoksliu. Klausas buvo jo vardas. �ventėme savo narsos i�bandym� po to, kai i�tisas valandas skrodėme lavon�. I�ėmėm �arnas ir organus, prikim�ome laikra��ių, �iaudų ir vėl u�siuvome. Buvome i�tro�k�, u�sideg�, pilni pasidid�iavimo savo i�manymu apie �mogų.

Klausas pradėjo kalbėti apie garsų �mogų, kurį neseniai skrodėme ir kuris turėjo visus įsisenėjusio sifilio po�ymius.

� Cit! � sudraudė Akselis, kai Klausas įsismagino.

� A� nepasakiau pavardės, � gynėsi tas.

� Jei apie tavo tau�kalus prane�ime vyriausiajam gydytojui, tau atsirūgs, � pasakė Akselis.

� A� ne�inojau, kad tokie vaik�to į �skersgatvius�, � tarė Klausas.

� Dabar �inai, � pasakiau bandydamas nuslėpti, kad mane pykina. Ties� sakant, pykino vis� dien�.

� Velniai griebtų! Jis juk buvo dvasininkas! �tarė Klausas.

� Nutilk! Kol niekas nei�girdo. Kitaip tave tuoj patį velniai griebs, � pasakė Akselis ir apsi�valgė.

Klausas ėmė postringauti apie bendr� mirusių mokslininkų moralės ir intelekto trūkum�.

� Bet dvasininkas �skersgatviuose�!�galiausiai su�uko jis, nenorėdamas pasiduoti.

Mudu su Akseliu susi�velgėme.

� Ar tu ten nesi buv�s? � staiga paklausiau.

� K�?

� Pas vie�namių merg�es?

� Pra�au?

� A� tik klausiu.

� Kaip ten gali eiti? � suglum�s pasakė jis.

� Ka�kur juk reikia prarasti nekaltyb�, � band�iau pakurstyti.

� Fu! � pasakė jis ir pa�velgė į Akselį, ai�kiai tikėdamasis pagalbos.

� Būtent! � pasakė Akselis, nenorėdamas jam padėti.

Visa tai galėjo baigtis labai nesmagiai, nes mudu supratome, kad jis nepritampa prie mūsų, ir man kilo noras jį paerzinti.

Ta�iau Akselis puolė taisyti padėties ir pradėjo pasakoti smagias istorijas apie savo vaikystės miest�, dvilyp� mies�ionių moral� ir savo tėv�, kuris kiekvien� sekmadienį ba�ny�ioje atleisdavo jiems nuodėmes. Gaida ta pati, tik nekaltesnė. Akseliui reikėtų kur nors gauti diplomato post�.

Tada jis vienu k�sniu prarijo sviestainį ir �ali� kiau�inį, kaip koks vilkas ar didelis �uo. Tai rei�kia: pla�iai i�si�iojo ir ka�kokiu būdu sugebėjo visk� suki�ti į burn� nei�sitepdamas barzdos. Tada u�si�iaupė ir kaip pa�ėl�s ėmė malti dantimis.

Grie�tas auklėjimas įspaudė gilų pėdsak�, nes, atlikdamas �į veiksm�, jis nekalbėjo. Ir nepra�iojo burnos. Bet visos kitos kūno dalys buvo apimtos transo. Purtomos mė�lungi�ko drebulio. Galvos ir kaklo tikslingi trūk�iojimai persidavė visam galingam stuomeniui. Kai mil�ini�kas k�snis buvo nustumtas �emyn ir u�antspauduotas, jis sriūbtelėjo ger� gurk�nį alaus. Tai yra lygiai pus� bokalo.

Paskui toliau pasakojo savo ne�abotas istorijas apie teisėjo �monos meilu�į nepaisydamas, kad, kol jis kramtė, mudu su Klausu spėjome susidraugauti. Ir kalbėjomės apie galimyb� baigus studijas gauti praktikanto viet� vienoje i� ligoninių.

Tuomet pastebėjau Sesilij�. Ji buvo k� tik įėjusi pro duris įpilti alaus. Per prekystalį pasilenkė prie mūsų taip, jog kaklo i�kirptėje pasimatė griovelis tarp krūtų. Visi�kai paraly�iuota Akselio valgymo technikos, ji pylė alų per bokalo vir�ų ir spoksojo į jį.

Galų gale man pagailo alaus ir a� u�dėjau savo deln� jai ant rankos. �i buvo �alta it ledas nuo tamsaus alaus. Ji pa�velgė į mane. Akimirksniu nusprend�iau, jog prie mano gyvenimo prisilytėjo ka�kas nepakartojama.

Ji virto kar�tlige manyje. Ilgam. Visi�kai nustojau vaik��ioti pas Karn� Did�iajame Kranto skersgatvyje. Ir karas nutolo.

Po pirmojo susitikimo jos lovoje, kol draugė buvo darbe, Sesilija nusprendė tapti Reinsneso daktariene.

A� �iūrėjau į tai skepti�kai, ta�iau Sesilija buvo prakti�ka ir ga�li. Ji pilstydavo man alų, skalbdavo mano drabu�ius, priimdavo į savo lov�, kai draugės nebūdavo namuose, ir i�plūsdavo, kai jai atrodydavo, kad elgiuosi ne taip, kaip reikėtų.

Kai susipykdavome, o tai atsitikdavo gana da�nai, ji su ta pa�ia drauge i� man�s �aipydavosi. Ji mėgdavo i�siplepėti. Tad visi �inodavo, kai mes susipykdavome. Man tai keldavo savoti�k� apvalantį įnir�į. Ne vien� kart�, kai būdavome vieni, su- spausdavau j� savo gniau�tais. Stipriai. Bet ji tik �iūrėdavo į mane kibirk��iuojan�iomis atkakliomis akimis ir k�sdavo. �inoma, a� j� paleisdavau nelaukdamas, kol apspjaus. Buvo tiesiog neįmanoma surasti protingų prie�as�ių barniams. Kaip ugnikalniai jie i�kildavo ka�kur viduje, kur mes neturėjome galios. I�siver�davo su did�iule jėga ir nurimdavo.

Ne�inau, ar ji taip pat jautė aplink save stingsan�i� lav�. Storesniu ir storesniu klodu sulig kiekvienu prover�iu.

Tarp mūsų kildavo puikių pe�tynių, apie kokias net Akselis nebuvo girdėj�s. Bendraudamas su Hana i�mokau smulkių suktybių. Taigi pasinaudodavau ilgais Sesilijos plaukais. Nutverdavau ir laikydavau, kol ji kapituliuodavo. Ta�iau kai manydavau j� įveik�s, ji įsigudrindavo į jautri� viet� įremti kelį ar alkūn�. Buvo akivaizdu, kad ir ji i�moko niek�i�kų triukelių. Kart� dūrė man į akį nyk��iu ir kelet� dienų negalėjau ta akimi �iūrėti.

Negana to, turėjau j� guosti, kai ji suprato vos man�s neap- �abalinusi. Ilgainiui įsis�moninau, kad santykiuose su Sesilija tiek daug energijos i��vaistydavau i�oriniams efektams, jog dorai negalėdavau suregzti nė vienos minties.

Akselis nedavė ramybės primygtinais raginimais susirasti meilu�� i� geresnės aplinkos.

� Su moterim nesimu�ama! �vien� dien� tėvi�kai pasakė, kai mums teko sprukti i� u�eigos, nes Sesilija su drauge privertė mus pasijusti taip, tarsi į mūsų alų jos būtų pripylusios arseniko. � Įsigyk toki� draug� kaip Ana! � pridūrė.

Neturėjau noro su juo gin�ytis. Buvo dar nevėlu. Lynojo. O gyvenimas atrodė �leik�tus. Suprantama, galėjau paklausti, k� jis gauna i� Anos. Tai, k� a� apie j� �inojau, neatrodė labai viliojama. Pernelyg gra�i profesoriaus dukrelė, kuri� galėdavai sutikti nebent pokyliuose, Tivolyje ar �Alambroje�. Arba, dar blogiau, Karali�kajame teatre.

Po to, kai Andersas ėmė taupyti �ilingus, mano ki�enė tokiems dalykams pasidarė per plona. Trūko ir kantrybės.

Todėl tik atrė�iau:

� U�si�iaupk, mies�ioni�kas dvarų plytlai�y!

� Nenoriu su tavimi bartis. Tau trūksta smegenų padoriems i�puoliams! � tė�kė jis.

Sesilij� ir mane i�gelbėjo vienas karaliaus gvardijos ser�antas su �vie�iu randu kaktoje. Moteris, matyt, traukia randai. Arba su�eisti vyrai. Ir suprask, kad gali.

Ai�ku, jog ne ser�anto kaltė. Kad mūsų santykiai nutrūko. Tai prasidėjo prie� kelet� savai�ių. T� dien�, kai būnant pas j� man i� ki�enės i�krito Anderso lai�kas.

Pirm� kart� Anderso lai�ke buvo pra�ymas. Ne iki galo suformuluotas. Para�ytas nenatūralia senovine kalba, būdinga tiems, kas neprat� reik�ti min�ių ra�tu. Jis pageidavo, kad baig�s mokslus grį��iau namo. Arba padary�iau pertrauk�. Tarp eilu�ių slypėjo susirūpinimas Reinsnesu. Namuose buvau labai reikalingas.

Nieko, kas buvo ra�oma lai�ke, negalėjau pasakoti Sesilijai. Tikriausiai man buvo gėda. Supratau, kad Anderso triūso dėka i�gyvenau Kopenhagoje beveik ketverius metus. Ko gera, jis baiminosi, kad grį��s namo būsiu visai niekam tik�s. Lygiai kaip Johanas.

Kol Sesilija tau�kė, kaip būsi� puiku, kai va�iuosime į Norvegij�, band�iau paslėpti Anderso lai�k�.

Neįstengiau įsivaizduoti, kad vis� likusį gyvenim� pjaustinė- �iau pūliuojan�ius pir�tus ir �iaurėje ra�inė�iau piliulių ir miltelių receptus. Bet viso to negalėjau paai�kinti Sesilijai. Ji bandė pa�iupti i� man�s lai�k�. Suirz�s stumtelėjau j� �alin.

I� prad�ių, įskaudinta ir įsi�eidusi, ji tvirtino, kad a� ka�k� slepi�s.

� Tai tik lai�kas nuo patėvio, � tariau netek�s kantrybės.

� Tai kodėl negaliu jo perskaityti?

� Nes jis mano! � pasakiau �altai ir supratau, kad netrukus i�stumsiu Sesilij� i� savo gyvenimo.

Ne�inau, ar ji tai suprato. �iaip ar taip, pakeitė strategij�. Pradėjo mane kamantinėti apie Reinsnes� ir �mones, įvairias vietas, laivus, jūr�.

Pirmiausia buvau pamalonintas, kad ji tyliai sėdėjo man prie kojų, kol įsijaut�s pasakojau. Parinkau įdomiausias istorijas, geriausias vietas, fantasti�kiausius �mones. �andai įraudo, u�sidegiau kaip mokinukas, pagaliau paklaustas to, k� jis moka.

Tada ji ėmė klausinėti apie Din�. I� prad�ių atsargiai. Mat buvo to klaususi jau anks�iau ir negavusi doro atsakymo. Bet dabar, kai a� jau ir taip pasakojau, ji įsidr�sino. Spaudė mane.

� Kokia ji, tavo motina? � paklausė.

� Ji u�sienyje. Juk sakiau... Nema�iau jos daug metų.

� Kodėl? Ar jūs susipyk�?

� Visai ne. Man�s taip pat nėra namie.

� Kodėl nenori kalbėti apie motin�? � paklausė ji. � Argi mes ne mylimieji? Ar a� nesu tau artimiausias �mogus �iame siaubingame pasaulyje?

Būtent tokie parei�kimai mane visada suerzindavo. �monės neturi būti tokie artimi, jog nebegalėtum pakelti. O a� niekada nepaken�iau kelių klausimų i� karto. Man tai priminė vien� mokytoj� Tromsėje. Jis visada i�tratindavo visus klausimus vienu atsikvėpimu. U�kirsdamas keli� bet kokiam atsakymui ar pokalbiui.

Ir kaip tik tada, kai i� paskutiniųjų stengiausi jai atsakyti taip, kad nekiltų mu�tynės, pajutau, kaip smarkiai Sesilija man įgrisusi.

� Kodėl nenori kalbėti apie savo motin�? � neatly�o ji.

Puoliau j� u�uot atsakydamas. Tarp jos �launų, �įsdamas

krūtis, regėjau kitus vaizdus. Dina, besiprausianti u� �irmos. Ma�iau jos �e�ėlį ir u�uod�iau kvap�. Trumpais siaubo intarpais ky��iojo �ūvio subjaurota ruso galva. Ir kareivio galva ant Karnos kelių. Viskas judėjo tuo pat ritmu kaip kūnas po manimi lovoje. Plaukė Sesilijos plaukais. Galų gale rusas ir kareivis keliais protrūkiais i�pylė savo krauj� tarp mūsų. Ir mudu likome sulip� ramiai gulėti.

Bet a� nieko nepasakojau. Sesilija jau buvo atmesta. Ji ne toks �mogus, per kurį perleista siela liktų sveika.

Bet mes dar kurį laik� pe�ėmės. Kol atsirado ser�antas. Neatsimenu, jog bū�iau sielvartav�s. Tik tiek, kad ser�antas man nepatiko.

Gin�ai, i�gertuvės, juokas, pypkės dūmas. Man tai leido pajusti, jog ka�kur esu savas. Atitolino maud�iantį ilgesį, kurio iki galo nesupratau.

Ta�iau kai i�sivadavau nuo Sesilijos, staiga i�kilo ry�kus Reinsneso vaizdas. Pauk�tis, skrendantis vir� salų. Daigas dar�elyje. Med�ių lapai, vėjyje atsukantys i�virk��i�j� pus�. Lietus! Dulkių, knygų ir levandų kvapas.

Studentams dar nebuvo pabod� aptarinėti Kirkegoro i�puolių ir neapykantos oficialiajai krik��ionybei, jo minties, kad ko nors verta yra tik atskiro �mogaus kan�ia. Jis pats j� patvirtino galutinai nusistekendamas. Parkrisdamas gatvėje ir numirdamas. Nors buvo negyvas nuo 1855 metų lapkri�io, studentai negalėjo palikti jo ramybėje.

Kai kurie jam niekada neatleido u� įgėlimus Gruntvigui.

�ie pritarė Gruntvigo tezei: �Pirma �mogus, paskui krik��ionis, tokia gyvenimo tvarka�.

Mane trikdė nepajudinamas �monių entuziazmas, su kuriuo jie pasisakydavo u� arba prie� kitų �monių mintis ir darbus. Did�iųjų m�stytojų teiginiuose visada rasdavau k� nors nevisi�kai suprantama. Ir manydavau, kad prasmingiau per diskusij� iki galo i�siai�kinti, nei vienpusi�kai �avėtis ar neigti. Nesugebėjau pasirinkti nei Gruntvigo, nei Kirkegoro.

I� prad�ių naiviai tikėjau, kad tie, kurie taip kompetentingai rei�kia savo nuomon�, tuos du gerai pa�įsta. Vėliau paai�kėdavo, kad niekada nebuvo jų mat�. Tik apie juos girdėj�. Kai kurie dėdavosi labiau įsigilin� į straipsnius ir ra�tus, nei buvo i� tikrųjų. Ir paprastai vieni kitus demaskuodavo.

Manau, i� prad�ių �is disputas mane traukė. Kaip iliustracija motu�ės Karenos teorijai apie tai, kad �od�iai neatitinka tiesos arba, geriausiu atveju, yra i�kreipti. Ir kad pavojinga mylėti knygas to neįsis�moninant. Visai nebūtina, kad vienas i�minties �odis atmestų kito galimyb�. Tarsi gyvenim� galėtum i�parceliuoti, padalyti lyg mi�ko sklypus ir kirsti pagal tikslias �ymes. Tarsi kas nors galėtų suplanuoti, kiek �uvų pagaus jūroje. Arba nuspr�sti, kuo tikėti ir abejoti, to nei�band�ius. Tarsi artimo meilė ir tezės turėtų k� nors bendra.

Por� kartų buvau Borcho bendrabutyje ir klausiausi �mogaus, kurį įsidėmėdavo daugelis. Jo vardas � Georgas Brandesas. Manau, jog buvau geresnis klausytojas nei kalbėtojas. Kai kas nors pateikdavo puikių argumentų Gruntvigo naudai, pamanydavau, kad Kirkegoras � vienintelis blaivus m�stytojas. Turintis geriausias smegenis. Bet kadangi studijavau medicin�, visada sau priki�davau, jog nesu mat�s tų smegenų i� vidaus. Ir net jei bū�iau mat�s, neturėjau pakankamai �inių, kad galė�iau daryti i�vadas.

Svars�iau pasisakymus u� ir prie�, lyg turėdamas pasirinkti arba sulting� mėsos kepsnį ir desert�, arba paprast� svogūnų sriub�, bet su geru vynu. Tavo pasirinkimas priklauso nuo laiko ir nusiteikimo.

Kai kas nors pateikdavo gerų argumentų apie tai, koks Kirkegoras nuostabus ir kokia jo ai�ki satyra, visada u�sistodavau Gruntvig�, kaip geriausi� ir teisingiausiai gyvenantį �mogų.

Įsigijau jų ir apie juos i�leistų ra�tų, kalbų ir straipsnių, ta�iau tai man nepadėjo ko nors i�siai�kinti. Kaip buvau, taip ir likau neutralus ir maniau, kad man jų abiejų reikia, nelabai �inodamas, kam.

Ta�iau buvo kitų temų, apie kurias mielai bū�iau diskutav�s. Viena i� jų � kaltė, bandydavau i�provokuoti diskusij� kada tik galėdamas. Tai visada baigdavosi tuo, jog it �unys su- siriedavome dėl religinės filosofijos.

Kita tema � moterys. Apie jas būdavo sudėtinga diskutuoti, nes studentai visada visk� i�kreipdavo, norėdami pasislėpti po pagyromis.

Mudu su Akseliu �inojome apie vienas kit�. Bet Akselis tokių dalykų nesvarstydavo. Jis veikdavo. Arba nieko nedarydavo.

Vargiai galėdavau �iūrėti į moteri�kosios lyties būtyb� nelaikydamas jos jusline dangaus dovana vaizduotei. Ne visada svajodavau apie kokius nors veiksmus. Toli gra�u. Supratau savo ribotum�. Moteris įsileisdavau į svajones. Geriausius pavyzd�ius pasilikdavau saugoti ir susirasdavau, kai būdavo tinkama proga. Jų buvo daugybė. Katalogavau jas pagal spalv�, dydį ir am�ių. Kada panorėj�s galėdavau atkurti jų vaizd�. Kartais taip ry�kiai, jog nebū�iau į�velg�s skirtumo, jeigu staiga jos būtų į�engusios pro duris. Da�niausiai būdavo pagra�intos, pusiau pasislėpusios tarp flero ir klos�ių. Arba perkeltos į ne�vankų kontekst�, nepadoria poza ar ne�vankioje situacijoje. Arba paverstos abejingomis nekaltybėmis. �iūrint ko man reikėdavo.

Kartais apie kolekcij� bandydavau pakalbėti su Akseliu, bet jis stengdavosi nuleisti juokais.

� Bet, Akseli, jos m�sto kitaip. Yra kitokios! Įsikabina į tavo prot�, nors tu visai to nenori.

� Tu tiek daug kalbi apie moteris. Gali pamanyti, jog pa�įsti jas i� vidaus! � pasakė jis.

Pasijutau kaip hermafroditas.

� Gal vėl pradėk lankytis �skersgatviuose� � pabaig�s visada gali sprukti lauk, � suprunk�tė jis.

� A� ne apie tai kalbu, � pasakiau suirz�s. � Beje, kodėl pats ten neini? Anos juk negali gauti.

Geriau jau būtų man trenk�s. Ta�iau to nepadarė. Tik niekinamai pa�velgė į mane.

� Atleisk! � po valandėlės tariau.

Sliūkinome vėjyje palei e�erus. Kelios �mogystos �iuo�inėjo pa�iū�omis. Sukinėjosi tai �en, tai ten kaip i�sipus�iusios antys.

� Nebegaliu ten eiti po to, k� pama�iau skrosdamas dvasinink�, � sausai pasakė jis.

� Bet jeigu taip nebijotum sifilio? � paklausiau.

� Na, tada... � sumykė jis ir pasimuistė.

� Ar tau patiko? � paklausiau.

� Benjaminai, būk geras, u�si�iaupk!

� Kas tau patiko? Kvapai? I�g�stis? Dideli kumpiai? � neatly�au.

� Kvapai? Ne! Kas nors kita? �viesa juk buvo u�gesinta.

Tvard�iausi, kad nepradė�iau juoktis.

� Nori pasakyti, jog tau vis vien, su kuo miegoti? Nes �viesa u�gesinta?

� �inoma, ne.

� Tai k� turi galvoje? K� nori patirti?

Jis tik gū�telėjo.

� Man bloga nuo tavo filosofinių paistalų, � tvirtai pasakė jis.

� Ta�iau turiu k� nors galvoti ir svajoti apie tai, k� tau gali duoti vie�namis, jei sakai, kad vienintelė tavo nesilankymo ten prie�astis yra ligų baimė? Ir vis dėlto mokai mane, kad turiu susirasti mergin�, kuri to nedaro! � su�ukau.

� Nutilk! To a� nesakiau!.. Bet ai�ku. Tai taip... paprasta.

� O gal įdomu?

� Ar nenutilsi! � pasakė ir nuėjo.

Nubėgau i� paskos apledijusiu keliu. Ciuo�iau ilgas atkarpas. Vis� laik� jau�iausi taip, tarsi bū�iau nuplė��s nuo jo drabu�ius. Vie�ai.

Kit� dien� auditorijoje praeidamas pro �alį paki�au jam ra�telį. Ten buvau i�keverzoj�s: �A� neinu ten i� baimės, kad nepavyks. Bet jeigu esam dviese ir vienam pavyksta, tada ne taip jau blogai. Gydytojai gali i�tirti, ar prekė u�krėsta, ar ne�.

Pama�iau, kad �ypsodamas įsidėjo ra�telį į ki�en�. Tada kilstelėjo rank� � �enklas, kad man atleido.

�ygį į �skersgatvius� atidėliojome. U�tat Akselis pasirūpino, kad bū�iau pakviestas pietų pas Anos tėvus.

Profesorius buvo guvus �mogelis ve�liomis �andenomis. Skaitydamas paskaitas turėjo įprotį pasistiebti, o paskui garsiai girg�telėdamas nusileisti ant kulnų. Dėl �io ritualo neatsimindavau beveik nieko, k� jis kalbėdavo.

Akselio tėvas ir profesorius buvo studijų draugai. Tai galėjo būti tyros Akselio meilės Anai prie�astis. Bet a� to nesakiau. �iaip ar taip, jis pasiekė, kad kvietimas pietų galiotų ir �studentui i� Norlano, tolimiausios ir at�iauriausios Norvegijos vietovės�.

Kai paklausiau Akselį, kaip jam pavyko, �ypsodamas tarė:

� Turiu tave i�gelbėti nuo tokių kaip Sesilija, Karna ir visų kitų pana�aus plauko. Tau reikia padorios draugijos. Be to, yra dar viena prie�astis.

� Kokia gi? � paklausiau apimtas blogos nuojautos.

� Tavo tro�kimai tokie stiprūs, jog kai tau nepavyksta gauti, ko nori, �monės, su kuriais bendrauji, ima justi s��inės grau�im� ir mano, kad jie dėl to kalti. Daug kartų buvai nepatenkintas, kai i�ėjau pas An� be tav�s. Todėl ir esi pakviestas!

Profesorius gyveno jo padėtį atitinkan�iame bute Did�iojoje karaliaus gatvėje. Duris atidariusi nedidukė juodai ir baltai apsivilkusi tarnaitė paėmė paltus ir skrybėles. Ta proga buvau su pir�tinėmis. Bet tai matė tik juodai balta neū�auga.

Viltingai nusiteik�s, paband�iau jai nusi�ypsoti. Akselis pro suspaustas lūpas su�nyp�tė:

� �ia tarnaitė...

Ji paėmė saldainių dė�ut�, kuri� nupirkome susidėj�, tūptelėjo ir nuvedė mus į kambarį.

Butas buvo stebėtino skonio ir aptrinto jaukumo mi�inys. Ant kai kurių baldų puikavosi garbus C. B. Hanseno įmonės, esan�ios Naujojoje karaliaus aik�tėje, spaudas. �eimininkė lyg tarp kitko u�siminė, jog �is baldininkas i�rinktas karali�kuoju �dvaro kėd�ių dirbėju�.

Dar prie�kambaryje u�uod�iau sunkų cigaro kvap�. Pasijutau vos ne namie. Prisiminiau Reinsnes�. Kambarius. Garsus. Kvapus. Paveikslus. Ypa� Jakobo. �alvarines �vakides ir �viestuvus. Degan�ių krosnių spragėjim�. Prisiminimuose daiktai ir �monės buvo neatskiriami.

Ir An�, ir Sofij� buvau sutik�s anks�iau. Bet tik prabėgomis. Rankos paspaudimas gatvėje. Jos niekada neateidavo į studentų �ventes. Atrodė, tarsi Akselis laikytų An� kur nors paslėp�s. Taip, tarsi ji nebūtų gyva.

Sofija ir motina kalbėjo daugiausia. Taip pat ir valgant pagrindinį patiekal�. Ta�iau prie� paduodant desert�, nusprend�iau pa�nekinti An�.

Ji kalbėjo ma�ai, bet ai�kiai ma�iau, jog i� padilbų mane stebi. Buvo gana liekna, bet i� Kūrėjo gavusi visas moteri�kas formas. Pla�takos siauros, gra�iais ilgais pir�tais, kurie tvirtai spaudė stalo įrankius. Veidas buvo aukso spalvos, nors ir vidur�iemį. Toki� pat odos spalv� turėjo mano matyti naujagimiai, sergantys gelta. Kaip ir visa �eima, ji atrodė nevietinė. Turbūt būta tiesos kalbose, jog profesorius � �ydas.

Jos plaukai buvo tamsiai rudi ir lygūs. Bet prie veido garbanojosi. Ne�inia, ar �nyplių, ar Dievo darbas. Dėl moterų niekada negali būti tikras. Tame geltonyje ir rudume skendin�ios akys tiesiog stebino.

Nesupratau, kaip jų nepastebėjau sutik�s j� pirm�kart. Skaud�iai mėlynos akys kiaurai vėrė visk�, kur tik nukrypdavo. Bet buvo daugiau dalykų, į kuriuos anks�iau neatkreipiau dėmesio. Pavyzd�iui, nosis. Pakumpusi, a�tri, didelėmis nervingomis �nervėmis. Pe�iai atrodė kaip siena, atitverianti nuo visko ir visų.

Akselis pa�iūrėjo į mane ir nusi�ypsojo. Ka�kodėl mane tai did�iai suerzino.

Sofijai nedavė ramybės Gruntvigo idėjos, ji kar�tai pasakojo, kaip svarbu, kad �vietimas būtų prieinamas paprastiems �monėms. Pati norinti mokytojauti jo dvasia. Jei tik turėtų kiek daugiau �inių.

Profesorius i�did�iai linktelėjo.

� Mano draugas norvegas labiau simpatizuoja Kirkegorui, � pasakė Akselis ir �elmi�kai pa�velgė į mane.

� Nesuprantu, kodėl negalima �avėtis jais abiem, � tariau ir pajutau, jog raudonuoju.

� �Baimė ir drebėjimas� - tiesiog siaubinga, � u�sidegusi su�nab�dėjo Ana.

� Tai ne moterėlių skaitiniai, � nusijuokė profesorius.

� Kas Anai atrodo siaubinga? � paklausiau pasijut�s taip, tarsi Akselis ir Anos �eima būtų i�nyk� did�iojoje spintoje ir u�sidar�.

� Pats siaubingiausias dalykas... auka. Abraomas, norintis paaukoti savo sūnų Izaok�, � pasakė ji, perverdama mane �vilgsniu.

� Bet taip įsakė Dievas! Juk ai�kinau, brangioji, � įsiterpė profesorius.

Ji nuleido negirdomis tėvo �od�ius ir �iūrėdama į mane tarė:

� Dievas, duodantis tokius įsakymus, negali tikėtis, kad �monės pasidarys nors truputį geresni, net ir per ka�i kiek tūkstantme�ių.

� Ana, mieloji! � i�sigando motina. Pasisukusi į savo vyr�, priekai�taujamu tonu tarė: � Juk sakiau, kad Anos nervai per silpni tokiems ra�tams. Ji į visk� �iūri rimtai. Tai nepaken�iama! Tokie ra�tai neturi...

� Ar man į Diev� ne�iūrėti rimtai, mama? � pertraukė Ana.

Pamaniau, kad be reikalo ji �itaip pasakė. Jai nereikėjo i�leisti mamos i� spintos.

� Kaip manai, kodėl Kirkegoras apie tai ra�ė? � kreipiausi į An�.

� Nes �ventasis Ra�tas jį papiktino. �i istorija juk apra�yta Biblijoje.

� Geriau jau būtų palik�s Biblij� ramybėje ir para��s taip, kad �monės suprastų, k� jis nori pasakyti, � tarė Akselis.

� Man taip pat knieti įminti Biblijoje apra�ytas mįsles, � pasakiau a�. � Tad nenuostabu, kad tokia asmenybė kaip Kirkegoras bandė tai padaryti.

� Kas jus labiausiai jaudina? � paklausė Ana taip, tarsi būtume vieni du.

� Nuodėmė ir kaltė!

� Ne baimė, kaip Kirkegor�?

� Ne... bet, matyt, tai tas pats.

Nutilau, nes ir patį nustebino mano �od�iai.

� Turiu pasakyti, kad jaunimo kalbos prie stalo labai jau niūrios, � tarė Anos motina ir atsiduso. � Ne, Gruntvigas kur kas �moni�kesnis. �monėms davė �vietim�. Jis tiki geresniu pasauliu, tereikia mums patiems jo norėti! Jeigu tik �io pasaulio valdovai būtų tokie kaip Gruntvigas! � pridūrė ji ir u�vedė ilg� kalb� apie menkyst� Bismark�.

Kai Slėzvigas ir Hol�teinas buvo prijungti prie Prūsijos, i� �ių kra�tų pastorių, mokytojų ir valdininkų jis reikalav�s i�tikimybės priesaikos. Ir atleid�s tuos, kurie nenorėjo prisiekti.

� Bismarkas nusipelnė kulkos, � niauriai tarė Akselis.

Staiga pajutau stiprų blogum�, nuo kurio vis� kūn� i�pylė

prakaitas. Ilg� laik� nesuvokiau, apie k� kalbama. Galiausiai pasilenkiau per stal� prie Anos ir pertraukdamas profesoriaus �od�ius paklausiau:

� K� Ana mano apie Gruntvig�?

Aplinkui stojo tyla. Be jokios abejonės, pasielgiau netakti�kai.

� A� jo nepa�įstu, � abejingai atsakė ji.

� Ana domisi tik muzika ir poezija, � atsiduso Sofija.

� Kokia muzika patinka panelei Anai? � paklausiau �iūrėdamas į j� ir tuo pat metu saugodamasis jos �vilgsnio.

� Et, i� tiesų nemėgstu muzikos. Tik kiti mano, kad patinka, nes �iek tiek skambinu pianinu.

� Ana, mieloji, kaip gali �itaip kalbėti! � su�uko motina.

Nusikosėjau į servetėl�. Įraud�s ir suprakaitav�s, vėl pakėliau galv� ir band�iau i�laikyti orum�. Bet buvau priverstas i�sitraukti nosin� ir nusi�nyp�ti. Tuo tarpu prie stalo buvo tylu. Net Akselis man nepadėjo. Kai pulsas aprimo, leptelėjau:

� Visada norėjau i�mokti groti kokiu nors instrumentu.

� Kas gi trukdo pradėti dabar? � tarė Ana.

� Juk tai nėra taip paprasta?

� Tik reikia daug laiko. I� esmės ne sunkiau, kaip nerti staltieses ir u�valkalus kėdėms.

� Ana! Muzikavimas � juk menas! �su�uko profesorius.

� Menas ir klavi�ų spaudymas ma�ai k� turi bendra, � atkirto ji ir, atrodė, tuoj nusi�iovaus.

� Tikrai? O kas yra menas? � smalsiai paklausiau.

Akimirk� ji lyg sutriko, bet paskui tarė:

� Menas yra i�rai�ka, kuri� sukuria ne gamta, o �mogus, pasitelk�s vis� savo jausmingum�.

� Ar Ana mano, kad pavidal� menui suteikia i�gyvenimas? � paklausiau.

� Ne, ta�iau be atliekan�iojo ir priiman�iojo i�gyvenimo menas nematomas ir bevertis.

� Ar taip pat manote, kad meno kūriniai faraonų kapuose bever�iai, nes niekas jų nemato?

� Ne. Nes �monės svajoja juos pamatyti.

Sulaikiau kvėpavim�. Ji buvo pats aprei�kimas!

Vos neriktelėjau Akseliui per stal�:

� Velniai rautų, dabar suprantu, kodėl nelakstai į �skersgatvius�.

Bet susilaikiau. Būtų buvusi kvaila tokia replika.

A� i� tiesų planavau t� vasar� parva�iuoti namo. Tarsi norėdamas padaryti Andersui ir Reinsnesui paslaug�. Galbūt mane paveikė Gruntvigo liaudies �vietimo idėjos. �rėderis su kitais jo �alininkais steigė liaudies mokyklas, patraukdami į savo pus� valstie�ius.

Kopenhagoje daugelis vadinamųjų inteligentų bandė visa tai sumenkinti ir i�juokti. Ta�iau laikui bėgant nebedaug liko tokių, kurie nebūtų u�sideg� liaudies �vietimo idėja. Visi panoro u�siimti �monių ganymu per �vietim�. Visai įmanoma, kad misijos idėj� palaikiau namų ilgesiu.

Bet vis� laik� galvoje sukosi Kirkegoro �od�iai: �Teisingo tikėjimo riteris yra liudytojas, ne mokytojas...� Tai buvo kaip nuosprendis, nuo kurio negalėjau pabėgti. Be to, neturėjau progos pasi�nekėti su Ana dviese. �iokia tokia paguoda, jog Akseliui buvo ne kitaip.

Seserys visada būdavo kartu. Nujau�iau, kad Sofija paskirta pri�iūrėtoja, mat apie mane sklindan�ios kalbos nebuvo mano naudai. Vis dėlto mes keturi taip suartėjome, jog damas tujindavau ir imdavau u� parankės.

Vien� dien�, kai su Akseliu, Ana ir Sofija grį�ome i� Tivolio, Ana paklausė, ar a� nepa�įstu norvegų poeto, vardu Henrikas Ibsenas.

� Skai�iau apie jį laikra��iuose, � atsakiau.

� A� perskai�iau paskutin� jo knyg�! Mes turime j� namie. �Peras Giuntas�. Galiu paskolinti.

� A�iū!

� Jis taip pat gyvena tremtyje. Kaip tu. Bet jo turbūt kitos prie�astys.

Gū�telėjau pe�iais, nes nejutau potraukio skaityti norvegų poeto. Kaip poetas gali būti norvegas? Tai, k� vertinau poezijoje, nepriminė nieko norvegi�ka. Bent jau po to, kai prie Dybėlo teko rinkti su�eistuosius.

Ne�inau, ar bū�iau tai pasak�s. Bet visk� pamir�au, nes prie�ais mus Naujojoje vakarų gatvėje staiga i�dygo Karna. Ji ne�ė didel� pintin�. �i atrodė sunki. K� ji �ia veikia?

Paskui j� ėjo pulkelis �monių ir norėjo pralenkti. Jie u�ėmė vis� �aligatvį, tad turėjome sustoti. Mūsų �vilgsniai susitiko. Ne�inau, k� ji pamanė, bet kai pasisveikinau, tiesiog praėjo pro �alį.

� Ar ne Karna? � paklausė Akselis.

� Taip, ji, � atsakiau. Stojo tyla, paskui paklausiau: � Ar Ana �ino, kur gyvena Ibsenas?

� Tu j� pa�inojai? � paklausė Ana.

� K� taip? � tariau.

� Tarnait� su krep�iu?

� A, j�. Atrodo, dirbo karo lauko ligoninėje prie Dybėlo, � atsakiau.

Ana nieko daugiau nesakė. Akselis taip pat. Jei būtų norėj�s, daug būtų galėj�s papasakoti.

Kai parlydėjome damas namo, gavau knyg�. �Per� Giunt��.

Ne�inau, ar dėl to, kad �iūrėjau Anos akimis, bet knygos ne- paleidau i� rankų, kol neperskai�iau paskutinio puslapio. Ir niekinau Per�, ir �avėjausi juo. Mėgavausi �aismingu ritmu. Bet jis mane ir erzino. Taip pat saviapgaulė. Bailumas. Melas. Net humoras erzino. Nemaloniai mane veikė.

Naktį sapnavau Karn�. Bet negalėjau jos iki galo atpa�inti. Ka�kas buvo ne taip. Atsibud�s susim�s�iau. Tada supratau, kad sapne Karna turėjo Sesilijos veid�. O gal tai buvo Hanos veidas?

Sapnavau, kad ne�ioju j� ant kaklo. Pana�iai kaip sidabrinį kry�elį, kurį mirdama motu�ė Karena paliko Johanui. Sapnavau, kad stoviu Niuhauno krantinėje pilant lietui ir �aid�iu Karna, lyg ji būtų koks amuletas. �aismingai perleidau j� pro pir�tus. Bet padariau staigų judesį, visai to nenorėdamas. Grandinėlė trūko. Karna nuslydo į vandenį. Grandinėlė nudegino man od� ir nuslydo paskui j�.

Pabud�s galvojau apie tai, k� buvau girdėj�s arba skait�s. O gal pats sapnas man padėjo suformuluoti mintį: �Kad galėtum atleisti kitiems, turi būti sau daug atleid�s�.

Ne�inojau, ar Karna tebegyvena pas senel� Dons Did�iajame kranto skersgatvyje. Bet kit� vakar� ten nuėjau.

� Ji budi naktimis Frederiko klinikoje, � pasakė jos brolis ir įbedė į mane smalsias akis.

� Kada pareis?

� Rytoj i� ryto.

Stovėjome �iūrėdami vienas į kit�.

� Seniai tav�s �ia nebuvo, � pagaliau tarė jis.

� Taip. Ar perduosi jai linkėjimų?

� Taip. Ar ateisi vėl?

Valandėl� svars�iau.

� Galbūt, � tariau.

Kit� dien� po paskaitų bas�iausi gatvėmis. I�sisukau nuo Akselio ir i�ėjau i� universiteto su juo nepakalbėj�s. Supratau, kad jam tai turėjo pasirodyti keista. Vengiau ir nuolatinių susitikimo vietų. Taip pat stengiausi, kad į akiratį nepatektų pats studenti�kos teritorijos �enklas, Apvalusis bok�tas.

Tada sukaupiau vis� dr�s�, atsisėdau ant suolo Senojo kranto gatvėje ir sukeverzojau lai�k� Anai. Sunkiausia buvo jį perduoti.

I� prad�ių nuėjau į Karali�k�jį sod� vaizduodamasis, jog vaik�tinėju saulėkaitoje. Tada priėjau prie Anos durų.

Duris atidarė ta pati tarnaitė kaip ir tada, kai buvau pakviestas pietų. Ji tūptelėjo ir atpa�inusi apmetė nustebusiu �vilgsniu. Neturėjau nei palto, nei skrybėlės ir, matyt, atrod�iau kaip tikras studentas.

� Ar ponas palauks? � paklausė ji.

A� linktelėjau. Ji paliko praviras lauko duris ir įėjo į vidų. Atsisėdau ant akmeninių laiptų ir pastat�s ausis laukiau. Kad galė�iau i�kart pa�okti ir sustingti kaip po komandos �ramiai�, jei kas nors ateitų. Kas bus tas �kas nors�, tarnaitė ar Ana, ne�inojau.

I�vyd�s tarpduryje An�, supratau, kad nesitikėjau jos pamatyti. Rausdamas sutikau jos �vilgsnį.

� Laba diena! �pasakė ji tarsi klausiamu balsu.

Ėmiau kartoti tai, kas buvo para�yta lai�ke.

� A� kaip tik ruo�iausi į muzikos pamok�. Galbūt galime kartu paėjėti kelet� kvartalų?

Ji atid�iai �vilgtelėjo sau per petį atgal, tarsi laukdama, jog kas nors j� vysis. Tada skubiai pridūrė:

� Eik pirmas, iki Karali�kojo sodo!

Ji pasakė susitikimo viet�, ta�iau nieko nesuvokiau, nes ausyse kalė pulsas. Tada ji i�nyko.

Nusvyravau laiptais į gatv�. Dabar �inojau, kad ji gali padaryti tai, kas draud�iama. I�drįso susitikti su manimi viena, niekam ne�inant!

Į sod� nėjau. Stovėjau prie vartų, kad pamaty�iau j� ateinant. At�lijau ir laukiau tarp didelių med�ių. Sutriko ir kvėpavimas, ir �irdies veikla. �aipiausi pats i� sav�s, bet nepadėjo.

Neilgai trukus pama�iau j�. Tamsi figūra plevėsuojan�iu pusilgiu apsiaustu. Jos sijonas bangavo palei grindinį. Kulniukų kauk�ėjimas lyg fanfara skelbė: �Pas tave ateina Ana!�

Kai ji priartėjo, �viesa j� permainė. Ji i�sinėrė i� tamsaus apvalkalo ir virto aprei�kimu i� lengvutės geltonos materijos. Saulė po med�ių vainikais tapo bejėgė.

Norėjau prisitraukti j�. Atrodė, tarsi rankos nori atsiskirti ir veikti savaranki�kai. Ta�iau �inojau, kad ji ne Karna. Ir ne Sesilija. Ne Hana. Ji buvo profesoriaus duktė, nors ir sutiko pasimatyti su manimi vienu. Jeigu ir galvojau, kad ji Akselio Ana, to nesuvokiau.

Ji �yptelėjo sustojusi �e�ėlyje.

� Neturiu daug laiko, tik pusvalandį. A� i� tikrųjų eisiu į muzikos pamok�, � greitai pasakė ji.

Tarsi bū�iau tuo suabejoj�s.

� Galime paėjėti takeliu tarp med�ių. Ten toliau yra suolelis, � vėl tarė ji.

Vis dar nepratariau nė �od�io. Tik linktelėjau ir nusekiau paskui j�.

� Vadinasi, perskaitei �Per� Giunt��? Ir manai, kad ra�ytojas para�ė apie tave? � pasakė ji per petį.

Turėjo praeiti kelios sekundės, kol atsiminiau ka�k� pana�aus ra��s lai�ke. Ar ji traukia mane per dantį? Ar kalba rimtai?

� Matyt, dėl tos tremties, � i�lemenau, bet u�sikirtau.

� Taip ir �inojau! �su�uko ji. � �inojau, kad tau patiks! Visi �monės yra k� nors i�dav�. Ir visi tie i�bandymai, kurių jis neatlaikė!

Vis tiek buvau nepasiruo��s, kai ji tiesmukai paklausė:

� Ar tu k� nors i�davei?

� Na... � murmtelėjau i�sisukinėdamas.

� A� supratau, kad būtent mintis apie Pero Giunto i�davyst� paskatino tave para�yti man lai�k�.

Negalėjau perprasti jos balso. Buvo neutralus kaip gamtos garsas. Vis tiek jame slypėjo visi klausimai.

� Taip, � prisipa�inau.

� Taip? Ir vis tiek nenori apie tai kalbėti?

� A� norėjau su tavimi susitikti, Ana, � i�girdau save sakant.

Priėjome suolelį. Nuvaliau jį ir galanti�kai mostelėjau ranka. Ji atsisėdo be �od�ių. A� prisėdau ant paties kra�telio. Pasisukau į j� visu kūnu.

� Tu esi sutik�s mane daug kartų... � prabilo ji.

� Bet ne vien�!

Valandėl� sėdėjome nepratardami nė �od�io. Viskas, k� buvau norėj�s pasakyti, i�garavo. Tada ji pa�velgė į mane ir tarė:

� Taip. Tu teisus. Ne vien�.

Pasijutau taip, tarsi ji būtų prisilietusi man prie odos.

� Ar ir su Akseliu nebūni viena? � įsidr�sinau.

Ji su�nairavo ir nusi�ypsojo. Ne�inojau, kaip suprasti.

� Tai visai kas kita.

� O?

� Mes pa�įstame Akselį.

� I� tikrųjų? � paklausiau ir prisiminiau Akselį prie Madam pasturgalio Pederio Madseno skersgatvyje.

� Tavo, matyt, nekokia reputacija? � paklausė ji. Tarsi būtų �inojusi, apie k� galvoju, bet Akseliui atleidusi.

� Kaip tai?

� Sofijos draugė vaik�to į studentų �ventes Regensene, � tarė ji. Lyg tuo viskas būtų paai�kinta.

� Valkendorfe ne kitaip, � pasakiau, įklampindamas ir Akselį.

� Man tai ne paslaptis.

� O?

� Kad jis ten gyvena, dar nieko nerei�kia.

Daugiau nieko negalėjau pasakyti.

� K� Sofijos draugė kalba apie mane?

� Kad turi daug meilu�ių, � atvirai pasakė ji.

� K� dar?

� Kad esi nekvailas ir i�vaizdus, ta�iau palaikai ry�ius ne su padoriausiais studentų sluoksniais.

Jau �iojausi sakyti, kad visur mane lydi Akselis. Bet nutylėjau.

� Kas dar? � paklausiau.

� Kad baig�s mokslus grį�i ten, i� kur atvyk�s.

� Ar tu viso to klausinėjai?

� Taip.

� Kodėl?

� Man įdomu.

� Kodėl? � su�nab�dėjau ir nedrįsau į j� pa�iūrėti. Tik į jos rankas. Nyk��iai buvo stiprūs ir tvirti. Rie�ai akiplė�i�ki kaip berniūk��io. Nagai trumpai nukirpti ir lenkti. Jei nieko nebū�iau apie j� �inoj�s, bū�iau galėj�s pamanyti, kad ji dirba fizinį darb�.

� Kodėl, Ana? � maldavau a�.

� Tu kitoks. Tikriausiai todėl, kad paklausei mane apie men�... Arba todėl, kad...

Ji nutilo ir ka�k� paspyrė.

� Ar galiu palaikyti tavo rank�? A� noriu palaikyti tavo rank�. �inai, vis� laik� į j� �iūrėjau. Man pasidarė taip svarbu palaikyti tavo rank�.

Tada ji nusi�ypsojo ir nukreipė akis į �on�.

� Imk vien�. Man juk dar lieka kita.

Suprantama, man vienos neu�teko. Prislinkau artyn ir sugriebiau abi. Gerokai apsvaig�s, bet jusdamas tyr� d�iaugsm�. Samanų kvapas. Drėgnas ir gaivus po lietaus. Ir jos kvapas. Levandų? Ro�ių vandens? I� kur man �inoti? Pavadinimo nereikėjo. Jos plaukai? Svetimi ir viliojantys. Ir vis tiek tarsi bū�iau kiekvien� naktį jut�s jų kvap� ant pagalvės.

� Tu kitoks... � pasakė ji lyg sau.

� Kuo?

� Kalbi tarytum... man... apie tai, kas manyje gyvena.

Mane pagavo noras ne�ti j� per visat�.

� A� taip noriu... supranti... Taip noriu pa�nekėti... � i�stenėjau.

� Taip? Apie Per� Giunt�?

� Ne.

� Tai apie k�?

� Taip noriu su tavimi pa�nekėti apie meilės esm�!

Ji sumirksėjo. Tada jos veidu nuslydo savoti�kas gilus supratimas. Ji linktelėjo ir pakrutino vien� pir�t� mano delne. Pajutau smūgį pilvo apa�ioje.

� Ir k� tu manai... apie meilės... esm�? � rimtai paklausė ji.

� Nemanau, kad ji tiesiogiai susijusi su fizine meile.

� O su kuo susijusi?

� Manau, jog tai energija.

� Kokia energija?

� To ne�inau, � tariau ir palinkau artyn.

Buvau sugautas. U�darytas. Taip arti jos, jog jutau jos kvėpavim�. Bet u�darytas. Kol jos pir�tai vėl sukrutėjo mano saujoje.

� Dabar turiu eiti, � pasakė pritrukusi kvapo.

� Ne, dar palauk, � papra�iau.

� Maniau, kad norėjai pakalbėti apie Pero Giunto i�davyst�.

� A� to ir noriu. Galiu apie bet k� kalbėti!

� Sofija sako girdėjusi, kad susidedi su padavėjomis. Su keliom i� karto!

� Kur ji girdėjo?

� Ten, kur vaik�to skaityti Gruntvigo.

� �tai kaip, � kvailai atsakiau ir ėmiau neapk�sti Gruntvigo.

� Ar tiesa?

� Tau nepatinka padavėjos?

� Ne tai svarbiausia... � tarė ji.

Įsi�eidė? Ar i� tikrųjų įsi�eidė? Dieve mano, jeigu būtų parod�iusi, jog tai j� �eid�ia!

� Kurį laik� turėjau meilu�� padavėj�. Taip!

� Kur ji prapuolė?

� Susirado kit�, � atsakiau.

� Hmm...

Stojo tyla.

� Kodėl susirado kit�? � su�nab�dėjo ji.

� Mes nemylėjome vienas kito.

� Tai k� jūs darėte?

Ji jau suį�ūlėjo. Tarsi kuris i� studijų draugų. Nujau�iau, kad jos smalsa pranoko padorum�. Vis dėlto melavau nenorėdamas rizikuoti, kad ji pabėgs. Peras Giuntas su Kreiviu* apsimetė Anos pir�tais.

� Retkar�iais susitikdavome. Ji buvo linksma... ir...

Supratau i� jos akių. Ji matė, kad meluoju.

*Kreivys � nematoma mistinė būtybė, didelė susirangiusi gyvatė, sutinkama �Pere Giunte�.

� Kodėl nori su manim susitikinėti? � su�nab�dėjo ji.

� Manau, tu esi i� tų �monių, su kuriais turiu susitikti. Vienas.

� Pasakyk, kodėl! �vėl suku�dėjo ji.

Kelet� kartų band�iau k� nors sugalvoti ir atsakyti. I�ėjo tik vapesys. Galiausiai papur�iau galv�. Jeigu bū�iau galėj�s j� apkabinti! Juk ne apie visk� reikia kalbėti.

� Atėjai pas mane, nes perskaitei apie Per�. Ra�ei, kad ta knyga apie tave, � pasakė ji ir i�sitraukė lai�k�.

Mūsų rankos nebesilietė. Buvau visi�kai vienas!

Tada i�traukiau i� jos rankų lai�k�, sulamd�iau ir u�myniau.

� Negra�iai pasielgei! Nėra jokio pagrindo taip pykti. Sakai, kad padavėja metė tave dėl kito, nes nemylėjote vienas antro. Kodėl nori apie tai su manim kalbėti?

� Juk sakiau.

� Nejaugi?

� Man reikėjo pabūti su tavimi dviese. Netikiu tuo, kas para�yta knygose... �inau, kad tu ir Akselis... Bet man atrodo, a� tave... mylėsiu...

Ėmiau ir pasakiau. Pats girdėjau, jog pasakiau.

� Man i� tiesų reikia eiti, � su�nab�dėjo ji visai �alia.

Tada pakilo ir �engė kelet� �ingsnių. Puoliau i� paskos it

paikas valkataujantis �uo.

� Neik! � suvaitojau ir sugriebiau jai u� rankos.

� Man reikia.

� Ar rytoj galėsiu tave vėl pamatyti? �ia? Rytoj?

� Neįmanoma.

� Tu vis tiek pavėluosi į muzikos pamok�! � su�ukau triumfuodamas ir paband�iau j� sulaikyti. Ji i�trūko ir nuėjo.

� Pavėluosi! Ta tavo pamoka � pramanas! Pasakei tik tam, kad nesupras�iau, jog nori susitikti su manimi!

Ji stabtelėjo. Atsisuko ir pa�velgė į mane. Lyg ap�iūrėdama k� nors vitrinoje.

� A� neatiduosiu tau knygos! Neatgausi jos! � su�ukau netek�s vilties.

� Tu i�protėj�s, � tyliai pasakė ji. Tada atsuko nugar� ir nuėjo. Ma�ais tvirtais �ingsneliais. Kiaurai pauk��ių �ir�kesio. Kiaurai kamienų. Skrad�iai saulės. Skrad�iai visko.

Ne�inau, kada pirm� kart� suvokiau, jog nepripa�įstu mirties, kaip galutinio i�siskyrimo. Tikriausiai motu�ės Karenos kambarėlyje. Jai mirus.

Metų metais skaitydamas knygas jutau, lyg vir� teksto sklandytų motu�ės Karenos balsas. Daugelio istorijų nebū�iau suprat�s, jeigu ji nebūtų jų perskai�iusi. Paai�kinusi. Suradusi �od�ius knygose ir pasakiusi:

� Benjaminai, �tai tokia �od�io kilmė. Taip �monės jį i�vedė, ir dabar jis rei�kia k� kita nei i� prad�ių. Ir tokia reik�me vartoja jį �iandien. �od�iai i�kreipia mūsų tikrov�, Benjaminai. Ar supranti? �odis niekada nėra tai, kuo jis dedasi. Kitoje tikrovėje, kitais laikais �monės �od�ius vartojo kitomis reik�mėmis, kitomis intonacijomis. Įvardijo įvairiausius dalykus. Pavyzd�iui, Diev�. Per pastaruosius �imtme�ius Dievas labai pasikeitė. Anks�iau buvo suprantamesnis. Dabar į t� �odį įdėjome tiek melo, jog nebesuprantame, kas yra Dievas.

� Tai kas gi yra Dievas? � paklausiau u�dus�s ir maniau i�girsi�s did�iosios mįslės, kuri temdo �em�, įminim�.

� Dievas yra meilė tavyje, Benjaminai. Be meilės tavyje nėra Dievo!

Tuokart, kai sėdėjau vienas ant grindų kambarėlyje su jos did�i�ja knyga ant kelių, atsakymas pasirodė skurdokas. Ta�iau ji buvo teisi. �od�iai apgaulingi. Tik i�gyven�s savo �od�ius galėjai suprasti, kad be meilės nėra Dievo. Motu�ė Karena i�ai�kino man tai, nors seniai buvo mirusi. Kūnas nereikalingas.

�inoma, bū�iau norėj�s, kad ji paglostytų man skruost�. Kai buvau vaikas, bandydavau įsivaizduoti, kad ji paima mane ant kelių ir �ilos jos garbanėlės kutena man skruost�. Bet turėdavau taip susikaupti, jog nebegirdėdavau, k� ji sako. Be to, visada imdavau verkti i� gailes�io sau, nes �inodavau, kad jos �ia nėra. Tada pasirinkau bals�. Jis nebuvo priklausomas nuo jos kūno. Ne�iojausi jį galvoje. Į lov�. Vasaros tvart�. Į pasaulį.

Ilgainiui kiekviena knyga, kuri� atsiversdavau, virsdavo motu�ės Karenos balsu. Netgi nuobodūs nelemtosios kūno anatomijos apra�ymai.

Suprantama, senolė turėdavo su manimi vargo, kai nenorėdavau paisyti jos �od�ių. Prie Dybėlo neturėjau nei meilės, nei Dievo. Tebuvo smarvė, �leik�tulys ir akla baimė, kuri� kūnas i�skirdavo su prakaitu, �lapimu ir a�aromis. Pamenu, jog band�iau senol� paversti tarpininke tarp sav�s ir savo nesan�io Dievo. Bet ji duodavo man ai�kų atsakym�. Nenorėjo dėl man�s varginti Dievo, kol neturiu meilės.

� Bet, motu�e Karena, kaip nesupranti, kad a� neturiu laiko! � �aukiau tarp parako dūmų ir su�eistųjų dejonių.

� Pa�velk į �mogų, � kalbėjo ji. � Nelakstyk aplinkui �liumbdamas kaip bailys, vaike! Pa�velk į �mogų! I�gyvenk jo kan�i�, ir turėsi Diev�.

� Bet a� negaliu melstis, motu�e Karena! A� netikiu tuo.

� Ar vis dar nieko nesupranti? Nereikia tikėti. Tik naivuoliai paskiria vis� savo gyvenim� tikėjimo i�pa�inimo taisyklėms ir maldoms, kurias sugalvojo �monės. Svarbiausia yra meilė. Jei turi meil�, tuomet i�klausytos visos maldos �emėje. Jei neturi meilės, nėra Dievo! Nėra prasmės mirti dėl nesamo Dievo. Tuomet esi pasmerktas am�inai bla�kytis savo svajų griau�iuose.

Taip ji man kalbėdavo. Taip i�mokė mane to, kas būtų para�yta knygose, jei �od�iai nebūtų i�kraipomi ir sudarkomi.

Atėjo 1868-ųjų bir�elis. Netrukus nebereikės lygiai a�tunt� valand� prisistatyti į Vito klinik�, baigsis paskaitos ir egzaminai. Galas nervus tampan�iai įtampai, kai svyruoji tarp �labai gerai� ir �gerai�.

Akseliui nepavyko. Prisiėmiau dalį sielos kan�ios. Man tai irgi truputį padėjo. Mat retkar�iais turėdavau pagalvoti apie An�, nieko jam nesakydamas. Kaip, velniai rautų, galima sakyti tokius dalykus geriausiam draugui. Ypa� kai pats gerai nesusigaudai savo jausmuose.

Guodė bent tai, kad ir Akselis neturėjo daug laiko lankytis pobūviuose su �okiais ir u�kand�iais, nei eiti pasivaik��ioti su damomis. Jį apsėdo bly�ki isteri�ka mokymosi manija.

Pirmuosius dalykus i�laikiau taip gerai, jog galėjau nebesirūpinti paskutiniu, pas O. Bang�.

Lapelyje, kurį i�traukiau, buvo para�yta: �Stuburo smegenų ligos�.

� Stuburo smegenys yra galvos smegenų uodega... � pradėjau.

O. Bangas jau tada ėmė �ypsotis. Vėliau abu įsiva�iavome. Galiausiai jis pasakė:

� Manau, kad jums, jaunuoli, dėl mokytumo egzaminai pasidarė aistra!

Tada viskas pasibaigė. I�sverdėjome laukan sustingusiais keliais ir rimtimi kaip gaubtu ant galvos.

� Buvo baisiai lengvas egzaminas, � i�sprūdo man, i�ėjus lauk. Geriau bū�iau prikand�s lie�uvį.

� Po velniais, net ne�inojau, kad stuburo smegenys gali turėti kokių nors ligų! � i�bly�k�s su�uko Akselis.

� Prisimink meistro �od�ius: �Jeigu abejoji dėl diagnozės, protingiausia prisiminti, jog tai, kas natūralu, visada yra natūraliausia!� � i�did�iai tariau.

I�kart pasigailėjau taip pasak�s. Ta�iau buvo per vėlu. Akselis nuėjo netar�s nė �od�io. Buvau velnioni�kai blogas draugas. Bet neįstengiau bėgti jam i� paskos. Jis, beje, turėjo An�. Turbūt eis pas j� pietauti egzaminų baigimo proga.

Kai i�ėjau, prie�ais mane ant �aligatvio staiga i�dygo Ana. Tuo pat metu pro �alį pradardėjo ve�imas, tėk�damas ant mano kle�nių �iurk�l� nuotako vandens.

Dardantis ve�imas, purvinas vanduo ir Anos vaizdas mane sutrikdė. Nesuderinami dalykai. Netgi atrodė, jog band�iau praeiti pro �alį nenorėdamas jos pa�inti.

Ji sugriebė man u� rankos ir su�uko:

� Taip ir yra! Akselis buvo teisus. Atrodai kaip gyvas lavonas!

Sustojau kaip baslys. Net nepasisveikinau.

� Akselis sakė, kad persimok�s gal� gausi, � kalbėjo ji toliau ir patraukė mane prie namo sienos, kai pro �alį dardėjo kitas ve�imas.

� Na jau, � pasakiau ir leidausi nutempiamas.

Ji vilkėjo �viesiais drabu�iais kaip tada, paskutinį kart�. Plaukai suki�ti po skrybėlaite. Veidas �e�ėlyje. Kai pasisuko profiliu, matėsi �velnus nosies linkis. Status kalno �laitas, padengtas �ilta oda. Buvau taip arti, jog ma�iau ma�us rausvus ply�elius �alia �nervių. �viesa kiek geriau aprėpė lūpas ir smakr�. Savo �aibi�koje atradėjo kelionėje vir� lūpų pastebėjau ma�� spuogelį. Many tai ka�k� pa�adino.

� Seniai matyta... � sumurmėjau.

Ji paėmė man u� rankos. Ma�iau, kad ka�k� sako. Bet neįstengiau suvokti, k�. Ji buvo pernelyg arti.

Tada nusivedė mane �aligatviu į prie�ing� pus�, nei man reikėjo. Apėmė jausmas, jog tirpstu. Jos alkūnė dūrė man į �onkaulius.

Moteris buvo sukurta i� vyro nelemto �onkaulio, � pamaniau ir band�iau sugalvoti k� nors, k� bū�iau galėj�s pasakyti garsiai.

Jei tik nebūtų buv� taip �ilta! Norėjau atsisegti �vark�, bet viena ranka negalėjau. Kita buvo jos. Ji laikė j�.

� Akselis sakė, kad labai smarkiai dirbai. Visai nematei �monių.

� Na jau... � tarstelėjau. Susiėm�s pasiūliau: � Gal prisėdam kur nors?

Ji apsidairė, tarsi staiga i�sigandusi, jog mus kas nors stebi. Spustelėjo man rank�.

� �inoma! � dr�siai pasakė ir �engė dideliais �ingsniais, kiek leido sijonas. Jis buvo siauras ties klubais.

A� nurijau seiles.

Kai sėdėjome Grindėjų skersgatvyje, pasistat� po taur�, ji pasilenkė per stal� ir pasakė:

� A� gavau leidim� pakviesti tave pietų. Sekmadienį.

Tylėdamas linktelėjau.

� Nė kiek neapsid�iaugei?

� D�iaugiuosi, kaipgi.

� Niekas never�ia.

� �inau.

� Ar ateisi?

� Taip. A�iū!

Ma�iau, kaip raudonis apima palaidinukės i�kirpt�. Tarsi jos kraujas norėtų i�trūkti.

� Tavo kraujas ver�iasi pas mane, � su�nab�dėjau.

Ji sodriai i�raudo ir apsisupo �alių.

� Nepyk, � papra�iau.

� Tu toks... netakti�kas!

� A� daug geresnis, nei tu manai. Nors ir pavogiau i� tav�s �Per� Giunt��...

Ji �aidė staltiese, įsmeigusi į mane akis. Tarsi spėliodama, ar �aipausi i� jos.

� Nedavei jokios �inutės apie save, � tarė ji.

� O reikėjo?

� Tu apgaudinėji �mones.

� Kaip?

� Tu tik tau�ki... Tai, k� sakai �monėms... Netiesa.

� Kaip? �

� Kai buvome tada susitik�...

Saldus prana�umo jausmas u�liejo vis� kūn�.

� Nagi? � paklausiau �vytėdamas.

Ji aik�tingai pa�velgė į mane. Dar labiau paraudo, bet neatsitraukė nė colio.

� Sakei, kad tu...

Dinai Ana patiktų!

� Taip, � sutikau.

� O dabar?

� Tai buvo tiesa, � su�nab�dėjau.

Pasidarė tylu.

� O dabar? � paklausė ji, sutvarkiusi ka�k� ant kelių, ko negalėjau matyti. Tada pasidėjo rankas ant stalo. Matyt, laukė, kad k� nors pasaky�iau.

� Eime pas mane, � su�nab�dėjau sugriebdamas plik� jos rank�.

Ji giliai įkvėpė.

� Tu ty�ia mane kompromituoji.

� Ne, a� tikrai to noriu.

� A� ne kek�ė!

� Vis tiek tav�s trok�tu!

Ji bandė atsistoti. A� norėjau j� sulaikyti. Mūsų galvos susitrenkė vir� stalo. Ji buvo kietakaktė. O jos taurė apvirto.

� Ana, nei�eik! � pasakiau ir pa�velgiau jos skrybėlės smeigtukui į akį.

Kelneris eidamas pro �alį smalsiai įsispitrėjo.

Jai nieko kito neliko daryti, kaip vėl atsisėsti. Man taip pat.

� Viskas, k� tau sakiau, yra tiesa. Ir Karali�kajame sode, ir dabar! � su�nab�dėjau, kai kelneris i�nyko.

� K� tu ruo�iesi daryti? � rimtai paklausė ji.

� Gal turi pasiūlym�?

� Taip. Po �ventinių pietų, � dalyki�kai pasakė ji.

Ne�inau, i� kur kilo tas stiprus d�iaugsmas. Galbūt chemija. Arba garso bangos? Kvapas? Tarp mūsų. �iaip ar taip, suki�ome galvas ir �elmi�kai suprunk�tėme. Tada galanti�kai, kiek tai įmanoma purvinomis kle�nėmis ir pilnu skraitu chereso, atsistojau.

Nusisamdėme ve�imaitį ir papra�ėme ve�ik� i�skleisti vir�ų. Va�iuodami i� miesto pasislėpėme kaip galėdami geriau.

� �inai, k� tėtis sako? � paklausė ji po valandėlės.

� Ne.

� Kad mano santykiai su prie�inga lytimi nerealūs.

� Kodėl?

� Nenoriu tekėti.

Staiga suklusau.

� Apie tai juk nediskutuojama su profesoriumi? � pasakiau ir nusijuokiau.

� Nėra pasirinkimo, kai bando i�tekinti.

� U� ko? Akselio?

� Ko gi daugiau?

Ve�ikas apgr�ė arklį. Ve�imaitis trinksėdamas nukreivojo tolyn. Kanopos grindiniu. Klept, klept, klept.

� Tu negali i�tekėti u� Akselio, � tariau ramiai ir grie�tai.

� �inoma, ne! A� visai netekėsiu. Va�iuosiu į London�... Turiu ten tet�.

Ji �ypsojosi. Įkvėpė su�iaupta burna ir i�plėstomis �nervėmis.

� Ar tam man�s patykojai, kad visa tai papasakotum?

� Fui, dabar daraisi bjaurus, � įsi�eidė ji.

� O koks mano vaidmuo? � paklausiau kuo ironi�kiau.

� Man reikia tav�s. Skandalas padarys mane visi�kai neįmanom� Akselio pastoriaus �eimai. Tada mane kuriam laikui reikės i�siųsti... O a� papra�ysiu, kad i�siųstų į London�.

� Koks skandalas?

� Kad mylėjausi su jo draugu!

Visi�kas pa�eminimas. Laikiau įbed�s akis į arklio pasturgalį ir m�s�iau, kas būtų, jei �okdamas i� va�iuojan�io ve�imo patek�iau tarp arklio kanopų. Ta�iau sėdėjau. Dėbtelėj�s į �on�, pama�iau, kad ji nebesi�ypso.

� Ar turi pinigų va�iuoti toliau? � kasdieni�kai paklausė.

� Nne, � i�lemenau.

� Vadinasi, reikia apsigr�ti.

� K� ketini veikti Londone?

� Pamatyti pasaulio. Skambinti pianinu. Būti laisva. Būti dama...

Surikau ve�ikui, kad apsigr�tų. Garsiai ir piktai, tarsi sprunkan�iam vagiui.

Ilgai sėdėjome klausydami �lubuojan�io ritmo. Buvau sugniu�dytas. Toji diena buvo visi�ka beprotybė.

Ji norėjo i�lipti, kad niekas nepamatytų pro langus.

I��okau padėti. Sumokėjau ir ėmiau slampinti �alia jos. D�iaugsmo neliko nė la�o. Vaidinimas baigtas.

� Mums laikas skirtis, � pasakė ji apsimestinai �valiai.

� K� nori, kad a� dary�iau? � paklausiau.

� Visiems rodyk, kad mane myli! Taigi pasimatom sekmadienį a�tuoniolikt� valand�? Pra�au nevėluoti! Akselis taip pat ateis, � pasakė ir atsisveikindama kilstelėjo rank�. Tada dingo.

Ar anks�iau �inojau, kad kur moteris, ten ir velnias?

Ėjau per u�eigas ie�kodamas Akselio. Kai suradau jį �Caf� Sorgenfri� Grindėjų skersgatvyje, abu buvome per daug įkau��, kad galėtume mu�tis. Jis sėdėjo apsuptas studentų i� Valkendorfo ir nepasakytum, kad nu�vito mane pamat�s. Vis dėlto �valiai suriaumojo:

� Ar tik ne jaunasis Grenelvas i�ėjo į miest� prasibla�kyti? Kur buvai prasmeg�s?

� Sveikinu laimingai u�baigus! �santūriai pasakiau.

� A�iū, tave taip pat! Kai viskas baigėsi, pasprukai kaip į uodeg� įkirptas. Ar nei�laikė tavo jautrūs norvegi�ki nervai?

� Eik po velnių! Pats įsi�eidei ir dingai! � at�oviau ir įsi- spraud�iau �alia jo ant suolo.

Nebuvau tikras, ar jis k� nors suprato, ar tai tebuvo perdėtas palengvėjimas dėl to, kad pagaliau baigėsi egzaminai.

� Valkendorfe ruo�iam �vent�. Pripirkom �ampano! Ie�kojome tav�s pas na�l� Pla�iojoje gatvėje. Bet veltui! O dabar staiga pasirodai! Gyvas ir sveikas! � �vebeld�iavo jis.

� A� �inau, kur jis buvo!�staiga su�uko vienas, vardu Otas, ir plek�telėjo sau per �launį.

� Na, rė�k! � paragino Akselis.

� Vė�inosi su doroving�ja profesoriaus Ana! � triumfuodamas pasakė.

Girdėjau Akselio tylėjim�. Didelė jo galva mano akyse susitraukė į ma�ytį rie�ut�.

� K�, po velniais? � su�nyp�tė vienas po kito, tik ne Akselis.

� Ne�inojau, kad esi ten įmerk�s me�ker�, � tarė vienas.

� Maniau, tave domina tik sanitarės ir padavėjos!�u�kriokė kitas.

Kartais apima noras paleisti į darb� kum��ius. Bet �ia tai būtų buv� lygu savi�udybei.

� Ji pakvietė mane pietų, � pasakiau glebiu balsu ir pa�iūrėjau į Akselį.

Jis linktelėjo.

� Ar turi pinigų, vaikine? Dabar tavo eilė statyti! �pasakė jis tvirtai ir pa�velgė man į akis.

U�sakiau visiems po bokal� alaus, ir kiti An� pamir�o. Bet ne Akselis.

Kai, padainav� ir i�gėr� u� studenti�k� gyvenim� ir moteris, stovėjome gatvėje pasiruo�� i�kilmingai eisenai į Regensen� ū�ti toliau, jis prisigretino.

� Eime i� �ia! � pasakė.

� Kodėl? � paklausiau kiek sunerim�s.

� Kaip pastoriaus sūnui, tai bus pernelyg pasaulieti�ka! Man reikia dvasinio peno.

� Apvesiu Akselį por� ratų aplink �ventosios Dvasios ba�ny�i�, kad gautų �iek tiek dvasios ir gryno oro! � su�ukau kitiems.

Kai jie i�nyko, jis paklausė:

� Esi ka�k� suman�s dėl Anos?

� Sutikau j� gatvėje, mes pasivė�inome, ir ji su tėvų palaiminimu pakvietė mane pietų, � nerūpestingai atsakiau.

� Kodėl?

� Kodėl? Kam klausi? Ar turiu gauti tavo leidim�, kad galė�iau pasivė�inti su dama?

� Tu juk �inai! � nebe taip tvirtai pasakė jis.

� K�?

� Kad mes su Ana susituoksime.

� Taip, ji minėjo.

� Ir?

� Kas ir?

� Tu bandai jai u�sikarti.

� Ji norėjo pasiva�inėti!

� Melas, � i�ko�ė jis. � Demonstruoji savo prakeikt� pataikūni�k� �avesį ir tikiesi gauti viet� Frederiko klinikoje vien dėl to, jog meiliniesi profesoriaus dukrelei.

� Ar nesiliausi, velniai griebtų! Gal pats taip galvoji! Tu...

� Manai, nema�iau, kad tu j� įsi�iūrėj�s? � niūriai pertraukė jis.

� Na, gerai jau, gerai! Ar a� dėl to kaltas?

Jis atly�o. Atsisėdome ant ba�ny�ios laiptų ir paeiliui nusikeikėm.

� Ar tai rimta? � paklausė jis po valandėlės.

� Ne�inau, � atsakiau.

� Turėjo būti d�iaugsminga diena, � sudejavo jis.

� Susiimk! � paraginau.

� Turi laikytis nuo jos toliau, � įnir��s pasakė jis.

� Ji nėra tavo nuosavybė!

� Ar mes ne broliai? Ar nebuvome pas Madam Pederio Madseno skersgatvyje... tu ir a�?

� Ar jai pasakojai apie tai? � paklausiau.

� Tau visai pasimai�ė! �pasibjaurėjo jis.

Ne�inau, kuo tas Akselis toks nepaprastas, pamaniau, bet man jis patinka, velniai griebtų.

� Man atrodo, velniai griebtų, tu man patinki, Akseli! � pasakiau rankomis suspaud�s galv�. � Bet kartais per daug reikalauji.

Tada jis pravirko. Tai buvo be galo tolima mano įsivaizdavimui apie verkiantį vyr�. Todėl vos pamat�s, kas atsitiko, nusukau akis į �on�. Jis, matyt, buvo labiau įkau��s.

� Na, na, � tariau sūpuodamas jį. Jis susvyravo vir� man�s kaip galingas medis.

� Galbūt mes pasmerkti būti kartu? � pasakiau lyg sau.

Jis nusi�nyp�tė į sauj� ir nieko neatsakė.

� Galbūt Ana skirta mums abiem? � tariau.

� Eik tu peklon! K� �ia prasimanai?

� Na na na! Nevaizduok dorovingo! Ar nebuvome kartu pas Madam?

Jis tik u�simojo ir nukry�iavo mane prie ba�ny�ios durų.

� Nekalbėk �itaip apie An�! � u�riaumojo. � Ana yra angelas! Ji � gėlės �iedas, ji... ji...

Nerad�s �od�io, vėl puolė į a�aras.

U�sidegiau cigar�, kurį galėjome surūkyti pasidalydami, ir nieko daugiau nesakiau. Jis nusiramino i�rė��s ilg� prakalb� apie Anos gro�į ir puikum�. Kai kuo abejojau, ta�iau daugumai jo min�ių pritariau. I� paskutiniųjų stengiausi, kad neparody�iau nei vieno, nei kito.

Vėlai vakare atsidūrėme Salos gatvėje. Akselis �inojo ten vien� tvarking� vietel�. Kupini broli�kų jausmų, įsidr�sinome ir pabeldėme į duris. Jas atidarė baltu peniuaru apsitaisiusi vyresnioji ir perleido mus �vilgsniu. Tada papurtė galv� ir nusi�iovavo.

Susigėd� kurį laik� slampinėjome gatvėmis. Nedr�siai kaip �viesos bijan�ios kandys. Draugi�kai apsikabin�, traukėme ne�vankias i�gertuvių dainas. Po pus� posmo ir po vis�. Gyvenimas nevertas nė gra�io. Egzaminai pasibaig�. Karas, tu�tuma ir moterys. Argi dėl to verta gyventi ar mirti?

U�migome suglaud� pėdas ant suolo parke. Au�tant mus pa�adino policininkas.

Kai vėl buvome ant kojų, Akselis �ypsodamasis pasakė:

� Na, atsipeikėjai, mano mielas norvege?

Palydėjau Akselį namo į Valkendorf�. Eidami pro Regensen�, pamatėme j� stovint prie senosios mūro sienos. Ant Kanauninkų skersgatvio kampo. Mėnesiena padarė j� permatom�. Galv� buvo apsigobusi baltu �aliu. Ka�k� laikė rankose. Drabu�ių ry�ulėlį?

� Ar tik ne Karna? � pasakė Akselis.

Stabtelėjau, bet buvau per daug i�sek�s, kad i�kart ei�iau per gatv� pas j�. Kol atitokau, ji dingo.

� Ar ne Karna ten buvo? � paklausė Akselis ir garsiai �agtelėjo.

� Ne, � sumurmėjau.

I�siblaiv�s ir gra�iai apsitais�s, su Akseliu i�ėjau j pobūvį pas An�. Be Akselio, man�s ir �eimos, buvo dar keturi �monės. Nors paskui neprisiminiau, nei kaip jie atrodė, nei k� kalbėjo. Ta�iau buvo po du abiejų ly�ių.

Sofija paaimanavo sugai�usi vis� dien�, kol jie nudangstė baldus ir nuvalė salėje dulkes, ruo�damiesi vakarienei Akselio garbei. Galėjai pamanyti, jog �iais metais Danijoje jis vienas i�laikė egzaminus.

� O kur dar valgių taisymas! Vaje! � nenustygo ji.

� Sofija! � sudraudė motina.

Ta�iau Akselis negailėjo pagyrimų triūsui, liaupsino valgius, jos suknel� ir lėk�tes su pjaustytu jau�io lie�uviu. Pastarasis patiekalas buvo skirtas vyrams. Damos valgė konservuotas avietes.

Akselis, kuris bodėjosi �aidimais, pasiūlė damoms prie� vakarien� pa�aisti boston� arba pustuzinį.

� �inokit, deserto valgysime �iedinį pyrag�! Bet pirmiausia turite pasivai�inti �altais u�kand�iais, � ulbėjo Sofija.

� Sofija! � grie�tai subarė motina.

Auk�tielninka ��sis su popieriaus karpiniais ant nukirstų kul�ių įkvėpė dr�sos. Band�iau surasti Anos akis. Sietyno �viesoje jos �aidė su manimi slėpynes.

Apimtas nevilties ir geismo, nepastebimai nuvilkau jai suknel� ir paguld�iau tarp rūkytos la�i�os, mėsos vyniotinio, an�iuvių, druskos ir sūdytos mėsos.

Tada mes darėme tai. Ant stalo. Jos �launys paklusniai apglėbė man klubus. Ma�iau jas pro padėkl� su dviem grafinais, vynu ir dani�ka trauktine. Dievuli, kokios buvo auksinės!

Jos krūtys gulėjo duonos pintinėje. Suėmiau jas. Laikiau saujoje. Ap�iojau. O vėliau � jos burna! I� dubens. Skonis kaip raudonųjų serbentų drebu�ių ir �iedinio pyrago. Ilgai juntamas.

Mes nedalyvavome pokalbyje prie stalo. Visas buvau Anos judesiuose. Ma�iau tik j�.

Vien� kart� pa�velgiau į Akselį. Sėdėjo sukaustytas ir �nekėjosi su profesoriumi ir Anos motina. Vos nepaglos�iau jam skruosto. Bet taip nesielgiama.

Kai visi pavalgė, mums, vyrams, buvo atidarytos dvivėrės durys į bibliotek�. Ten buvo galima rūkyti.

Ta�iau dar negalėjau palikti Anos. Ji negalėjo palikti man�s. Bet suknel� jau buvo apsivilkusi.

Dabar ji i�nyks. Ir a� turėsiu sėdėti su Akseliu, profesoriumi ir tais dviem beveid�iais, gerti konjak� ir rūkyti cigar�, pamaniau.

Ne�inau, i� kur radosi dr�sos, bet staiga pasakiau:

� Eime su mumis, panele Ana!

I� prad�ių pastėrusiomis akimis ji pa�velgė į mane, paskui nukreipė klausiam� �vilgsnį į tėv�. Jis apsimetė, jog nepastebi. Bet ji nuėjo kartu.

Ko gera, nusi�engė visoms gero tono taisyklėms. Gaus grei�iausiai pylos. Vėliau. Ta�iau neįmanoma, kad j� drausmintų sve�iams girdint. Profesorius norėjo turėti liberalaus ir �iuolaiki�ko �mogaus vard�. Jis buvo u� tai, kad moterys turėtų teis� studijuoti universitete.

Ana įsitaisė ant pufo prie tėvo kojų. Tiesia nugara ir rimtu veidu.

Kaip a� anks�iau nepastebėjau! Ana buvo būtybė i� motu�ės Karenos ka�kurios knygos. Negalėjau tiksliai pasakyti. �inojau tik tiek, kad buvau j� ten sutik�s.

Biblioteka buvo pilna vertingų knygų. Staiga prisiminiau nuotaik�, apimdavusi�, kai motu�ė Karena gaudavo dė�es su daugybe knygų. Lūkes�iai. Kartais jas atgabendavo i� toli. Paskutiniais motu�ės Karenos gyvenimo metais viena dė�ė atkeliavo kaip tik i� Kopenhagos. Joje buvo ir voki�kų knygų. Motu�ė Karena skaitydavo voki�kai ir savais �od�iais perpasakodavo man. Taip gavau pirm�sias vokie�ių kalbos pamokas, su vertimu. Ji skaitydavo balsu Hein�, retkar�iais nusiimdama pensnė ir nusi�luostydama vien� akį, kuri�, kaip ji sakydavo, nuolat pagaudavo skersvėjis.

Tuose eilėra��iuose suprasdavau ne ka�i kiek. Vis tiek klausydavausi lyg u�burtas. Jos balsas mane pakerėdavo. Tuomet to nesupratau.

�iandien galėjau �iūrėti j An� ir m�styti apie tai, jog motu�ė Karena, i�skyrus mane, nieko daugiau neturėjo, su kuo būtų galėjusi dalytis poezija. Jau tada suvokiau, kad eilėra��iai pilni mėnesienos ir skausmo.

Dien� �viesa stulpais krisdavo pro auk�t� lang� ir �okdavo lėt� �okį su baldais ir tapetų gėlių pynėmis. Sutemus ji u�degdavo auk�t� lemp� �aliu porceliano gaubtu. I� juodos gele�ies nulietas cherubinas auk�tai vir� galvos laikė �ali� kupol�. �viesa kaip samanos nuklodavo knygos puslapius ir motu�ės Karenos rankas.

Lempos nebėra. Ji sudu�o, kai i�girdau, jog mane i�siųs į Troms�.

Dė�ės stovėdavo vidury kambario, skleisdamos mi�rius kvapus. Dulkių, popieriaus ir senų laikra��ių, kuriais būdavo u�kam�yti tarpai, kad gabenamos knygos nenukentėtų. Vos juntam� drėgmės arba pelėsių kvap�.

Kart� atpa�inau t� kvap� viename Kopenhagos antikvariate. Galima būtų pamanyti, kad mane apėmė malonus ilgesys. Ta�iau stovėdamas tarp knygų lentynų, visame kūne jutau stiprų fizinį skausm�. Tuoj pat turėjau bėgti laukan įkvėpti oro.

Prabangioje, oda puo�toje profesoriaus bibliotekoje dingtelėjo, kad motu�ės Karenos kambarėlis man buvo ry�kesnis nei daugelis kasdienių i�gyvenimų. Motu�ė Karena priklausė man. Ne�iojau j� su savimi.

�viesos stulpas kambaryje. �Dėdės Tomo trobelė�. H. K. Anderseno pasakos. Vergelando ��ydas�, ��ydė� ir �Anglų locmanas�. Viskas slypėjo pagalvėse ir sienų apmu�aluose. Ten neįmanoma u�degti �viesos, neatgaivinant visų persona�ų.

Dabar sėdėjau tarp svetimų knygų lentynų ir �iūrėjau į An�.

Profesoriaus bibliotekoje visi daiktai buvo didesni, �altesni, vyri�kai prakti�kesni. Kai buvau �ia paskutinį sykį, man tai nepadarė tokio įspūd�io kaip dabar. Gal todėl, kad taip rūpėjo Ana, jog nema�iau nieko kita. Dabar atkreipiau dėmesį į kambarį, nes Ana didino skirtum� tarp �ios vietos ir namų.

� Ar mūsų jaunasis draugas tebeskaito Kirkegor�? O gal darbas ir profesinė literatūra atima vis� laik�? � paklausė profesorius.

� Jei profesorius klausia, turiu prisipa�inti, jog ketinu dar kart� perskaityti apie Izaoko aukojim�, � tariau a� ir paėmiau i� jo konjako taur�.

� Na, senasis patriarchas, matyt, negalėjo nepaklusti Dievo nuosprend�iui. Ar būdamas teologo sūnus kitaip manai, Akseli?

� Teologija nėra mano stipriausia vieta, � atsakė Akselis.

� Kaip tik tos vietos ir nesupratau �Baimėje ir drebėjime�, � įsiterpė Ana.

Profesorius negailėdamas pripylė jai chereso.

Tai, kad jis u�vedė kalb� apie Kirkegor�, buvo įspėjimas. Pasidariau neatsargus. Ėmiau i�siduoti.

� Keista, � tariau, � Kirkegoro �od�iai skambėjo man i� knygos senelės balsu. Ji buvo tikinti ir man skaitydavo... Tai savoti�ka gairė man, ie�kan�iam tėvo paveikslo, � pasakiau a� ir atsisėdau ant laisvos kėdės prie�ais An�.

� Kaip?.. � prabilo Ana.

Ta�iau profesorius pertraukė j�:

� Tėvo juk nereikia ie�koti, jis yra.

� Visaip būna. Mano tėvas mirė, kai dar nebuvau gim�s.

Pasidarė tylu. Visi �iūrėjo į savo taures.

Vienas i� vyri�kių ka�k� pasakė, bet negirdėjau. Palaukiau, kol jis baigs, ir kalbėjau toliau:

� Galbūt todėl taip stipriai reaguoju.

� Į k� reaguoja jaunasis Grenelvas? � paklausė profesorius.

� Į dievobaiming�, teising� tėvo figūr�. Tikintį Abraom�, kuris nori paaukoti savo sūnų Dievui, net negalvodamas k� nors paai�kinti aukojamajam, Izaokui. Arba Sarai.

� Taigi nuo religinio mito atskyrėme pavienį epizod� ir pabandėme į jį pa�iūrėti kasdieni�kai ir �mogi�kai? � nusi�ypsojo profesorius.

Mane suerzino ne tiek jo �od�iai, kiek �ypsena. Ta�iau u�slopinau t� jausm�.

� Jeigu tėvo mitas tėra pavienis epizodas ir paremtas nutylėjimu bei fanati�ka auka dievybei, tuomet galbūt galiu d�iaugtis, jog mano tėvas mirė, � sausai pasakiau.

Nejauki tyla. Jos nei�sklaidė nė profesoriaus batų girg�dėjimas.

� Abraomas negalėjo prasitarti, nes būtų nusi�eng�s Dievui, � abejingai pasakė Akselis.

Staiga man toptelėjo, jog blogiausia ne tai, kad Jakobo nėra gyvo, o tai, kad jis visk� nutyli. Kabo juoduose ovalo formos rėmuose sustingusia dailia �ypsena ir man rei�kia ne daugiau, kaip bet kuriam kitam, įėjusiam į kambarį.

Jo i�rai�koje nebuvo jokio įspėjimo. Kad būsiu paaukotas.

� Kaip budelis, kuris turi apsivalyti �iūrėdamas aukai į akis, taip ir tėvas privalo būti atviras sūnui, kurį dėl kokios nors prie�asties nori paaukoti. Mano akyse Abraomas visada atrodė nes��iningas ir bailus, nors ir senelė, ir Kirkegoras juo �avėjosi. Viena yra vykdyti Dievo vali�, o kita � kaip tai daroma.

Po tokios ilgos kalbos turėjau įkvėpti. Profesorius sėdėjo surauk�s antakius, su smilkstan�iu cigaru. Akselis atrodė susirūpin�s.

Tada Ana pasakė:

� A� pritariu daktaro Grenelvo nuomonei. Niekada nesupratau, kaip Kirkegorui galėjo praslysti toks svarbus dalykas, jog nutylėti � taip pat nuodėmė. Tas, kuris bus aukojamas, turi �inoti, dėl ko.

Kitas vyri�kis be veido taip pat ka�k� pasakė, bet praleidau pro ausis. Kai jis baigė, profesorius tarė:

� Jūs, jaunimas, tokie kategori�ki. Jums trūksta visumos, tikrosios mitų esmės pajautimo.

� K� profesorius turi galvoje? � mandagiai paklausiau.

� Na, taip, k� turiu galvoje?... Aha! Abraomas buvo Dievo i�rinktas paaukoti auk�. Taigi turėjo pakelti vis� na�t� ir slėpti ties� nuo tų, kuriuos labiausiai mylėjo. Jam ry�ys su Dievu buvo auk��iau u� meil�.

� Nesuprantu, kodėl jis negalėjo pasakyti aukai ir motinai, kad Izaokas turi mirti, � tarė Ana.

� O kaip manai, k� būtų dariusi Sara? � įsiterpė Akselis ir atsiduso. Buvo akivaizdu, jog pokalbis jam kelia nuobodulį.

� Ji būtų paaukojusi sūnų, nenorėdama u�rūstinti vyro, kuris stengėsi palaikyti gerus santykius su Dievu, � dr�siai atrė�ė Ana.

� O Izaokas? � paklausė profesorius, tarsi apimtas linksmumo.

� Jis turėjo leistis paaukojamas, nes nebuvo kur pasislėpti, � atsakiau.

� Įdomu, � tarė jis.

Profesoriaus akys nukrypo nuo Anos į mane. Paskui vėl į An�.

Įėjo tarnaitė juodu ir baltu apdaru ir pasakė, kad kava patiekta svetainėje. A� neskubėjau. Kai kiti i�eidami atsuko mums nugaras, į�ūliai palie�iau Anai rie��. Ji neatitraukė rankos. Tik atid�iai pa�velgė į tėv�, pradėjusį samprotauti apie �iuolaikinį gydytojų rengim�.

O kaip Akselis? Ar jis mus matė? Keis�iausia, kad man�s tai nejaudino.

� Labai svarbu, kad ligoninės palaikytų glaudų ry�į, o vyriausieji gydytojai atliktų savo pareig� ir skaitytų paskaitas studentams. Turi pla�iau prigyti tvarka, kai studentai dar studijų prad�ioje įsidarbina ligoninėse savanoriais pagalbininkais.

� Taip, nėra gerai, kad gydytojai pradėdavo dirbti neturėdami praktikos, � tarė Akselis, akylai stebėdamas An� ir mane.

Susėdome aplink �em� kavos staliuk�. Taip pat ir moterys. A� begėdi�kai įsibroviau tarp Akselio ir Anos.

Akselis niekinamai pa�velgė į mane.

� Benjaminas yra puikus pavyzdys. Tu juk buv�s ir kare, ir padėj�s gimdyvei, argi ne? � pasakė jis ir pa�aipiai i�siviepė. Taip pa�aipiai, kaip tik geras draugas gali sau leisti.

Tai buvo u�uomina, kaip kart� dalyvavau gimdyme, kūdikiui einant atbulam.

� Dalyvavimas gimdant neturėtų būti savaime suprantamas dalykas, � tarė Anos motina. � Norėtųsi tam tikros drovos ir pagarbos privatumui, nesvarbu, kad gydytojai turi būti mokomi visko.

� Kol kas tik mokslus baig� gydytojai i�eina klinikinį kurs� apie pagalb� gimdyvėms, � �velniai pasakė profesorius ir patap�nojo �monai rank�. � Ir a� manau, studentai ma�iausiai turi būti baig� du semestrus, kad juos būtų galima laikyti pakankamai subrendusiais tokiam darbui. O kalbant apie praktinį mokym�, jis turėtų vykti sistemingiau.

� Taip, bet reikia atsi�velgti į tai, kad moteri�kos ligos neturėtų būti atskleid�iamos kiekvienam, � ry�tingai tarė �eimininkė.

� Apgailestauju, bet su tuo nesutinku. Negalima paisyti drovos, kai susiduriama su komplikuotu gimdymu. Svarbu, kad gydytojai tokius dalykus i�manytų geriau nei aku�erės. Tai gali i�gelbėti gyvyb�, � tariau.

To man nereikėjo sakyti. Pa�iūrėj�s į An� supratau perlenk�s lazd�.

� Suprantama. Bet negalima �eminti moterų, elgiantis su jomis kaip su bandomaisiais triu�iais. Tai netakti�ka, jaunuoli, � pasakė Anos motina.

Taigi a� j� į�eid�iau.

� Gydytojo negalima tapatinti su kitais vyrais, � pabandė su�velninti padėtį profesorius.

� Vis tiek jis vyras, � atrė�ė Anos motina.

� Manau, turėtume d�iaugtis, kad jaunuolis nevengia nemalonių praktinių u�duo�ių, mieloji, � tarė profesorius.

� Oi, kaip man įgriso gydytojų �nekos! Ar negalime pakalbėti apie vasar�? I�vykas į gamt�? � įsiterpė Sofija.

� Ar Grenelvas i�kart keliaus namo į Holugalan�? � paklausė profesorius.

� Dar nenuspr�sta. �ia, miesto ligoninėse, nebus lengva gauti praktikanto viet�. Bent jau ne i�kart.

� Bandau jį įkalbėti, kad va�iuotų pas mane, � pasakė Akselis.

Man, ko gera, atvipo �andikaulis.

� Labai d�iaug�iausi sulauk�s pana�aus kvietimo i� jo, � pridūrė jis erzindamas.

� Kaip smagu, galbūt galėsi dalyvauti su�adėtuvių pokylyje, � leptelėjo Sofija.

Stojo nejauki tyla, paskui Akselis tarstelėjo:

� Būtent!

� Oi, nejaugi vėl i�plepėjau koki� nors paslaptį? Juk Benjaminas Grenelvas � artimas Akselio draugas? � nuraudo Sofija.

� �inoma! � patenkintas tarė Akselis.

Nemanau, kad dar nors kart� įsijungiau į pokalbį. Tiesiog sėdėjau įsispitrėj�s į An�.

Po kurio laiko �eimininkai mums davė suprasti, kad vie�nagė per ilgai u�truko. Akselis susivokė pirmas, ir mudu i�ėjome. Drauge.

Kai stovėjome prie�kambaryje ir dėkojome u� vai�es, įsikabinau jai į rankas. Įsisiurbiau į akis. Band�iau paliesti jos smegenis, kad ji suprastų.

Negalėjau paklausti. Ar supranta.

Piktas kiūtinau alėja, rankas susimet�s u� nugaros. Jis ėjo i� paskos, nerūpestingai �vilpaudamas, abi rankas susigrūd�s į ki�enes.

� Tu negali jos vesti! � įtū��s su�ukau.

� Būsi mano liudininkas.

� Eik po vėl...

� Na, na! Nesiusk. I�meskime po burnel�, kad nurimtume.

� Nebejau�iu jokio d�iaugsmo gerti su tavimi.

� Dėl Dievo meilės, nesipykime!

� Kodėl ne?

� Na, �tai! Pagaliau! Ar mes var�ovai?

� Ne! � tariau.

� Puiku, dabar pa�adėk, kad ateisi! Bent į su�adėtuves.

� Ne! Ji tav�s nenori!

� �inoma, ji man�s nori, � linksmai nusijuokė jis.

Pabėgėjo, kad mane pavytų. Tada ėmė visa gerkle rėkauti ir

dainuoti.

� A� papasakosiu jai, kad vaik�tai pas kek�es, � pasakiau tū�damas.

Jis stabtelėjo ir pasisuko į mane.

� Toks �lyk�tus niek�as tu nesi! � pasakė.

Akys ir burna tebuvo siauri dry�iai mėnesėtoje naktyje.

� Bet tu jos nemyli! � tariau kiek galėdamas ramesniu balsu.

Jis sustojo. Atsargiai suėmė man u� �varko apykaklės ir prisitraukė mano veid�.

� Tai tu nemyli! � suurzgė.

� Ar tu daugiau i�manai apie meil� nei a�? � pasakiau i�trukdamas.

� Meilė � ne kokia nors prakeikta estafetė, � į�ird�s atrė�ė jis.

� O kas ji?

� Svarbu susirasti �mon�, su kuria galėtum i�tverti. Ana nepriekai�tinga. Ir ji nėra...

Jis nespėjo pabaigti minties. Ne�inau, kas man pasidarė! Bet staiga puoliau į a�aras. Pats nesupratau, dėl ko taip i�skydau. Verk�lendamas teisinausi, kad reikėj� labai daug mokytis ir buv� daug bemiegių naktų. Kad negalįs pak�sti konjako ir vyno.

Stovėjome vidury Naujosios karaliaus aik�tės. �monės stabtelėdavo paspoksoti. Kai kurie nusi�aipydavo, patraukdavo pe�iais ir lėtai praeidavo atsigrį�dami pa�iūrėti. Prisistatė ir du jauni dykūnai. Vienas kvatojo, o kitas meistri�kai mane mėgd�iojo.

I�girdau tarsi kremzl� trek�telint. Po akimirkos tas, kuris mane mėgd�iojo, gulėjo ant men�ių. Akselis jį patiesė. Dvi damos verkė. Stabtelėjo būrelis teatro lankytojų.

� Kas �ia vyksta? � paklausė ponas auk�ta skrybėle ir fraku.

� Tas vaikinas į�eidė mano draug�, verkiantį i� sielvarto, � įpyk�s pasakė Akselis.

Draugija metė �vilgsnį į vaikin� ant grindinio. Damos suraukė nosis. Tada jie nuėjo.

Prie mūsų kiek įkabindamas jau skubėjo policininkas. Atrodė grie�tai ir taip pat norėjo su�inoti, kas atsitiko. Akselis pakartojo, k� buvo sak�s. Bet dabar vaikinas kiek atsigaivelėjo ir paleido į mus keiksmų serij�. Geriau būtų patylėj�s. Tokiems kaip jis pasaulis nėra teisingas. Policininkas perėjo į Akselio pus�, sugriebė vaikinui u� pakarpos, ir jie i�nyko.

Mes buvome nepriekai�tingai apsireng�. O a� nepasakiau nė �od�io.

Kai mes vėl likome vieni, kiek tai įmanoma �ioje aik�tėje, Akselis i�ko�ė:

� Dabar turiu gauti tos savo degtinės, nors man kainuotų laisv�!

A� kiūtinau �alia.

Kai �Vaistinėje� i�kalbingai tylėdami i�lenkėme po tre�i� taurel�, Akselis atsargiai pasakė:

� Turbūt supranti, kad negali jos gauti?

Piktai stebeilijau į jį neatsakydamas.

� Ar norėtum j� vesti? Nusitempti paskui save į Dievo pamir�t� u�kampį, i� kurio esi kil�s?

A� vis tylėjau.

� Nepraeitų nė poros mėnesių, kai ji bėgte parbėgtų atgal, � pasakė jis paniur�s.

� Prasmek skrad�iai! � pagie�ingai tariau.

� A�iū, tu taip pat!

Valandėl� pasėdėjome.

Dviem studentams prie kaimyninio stalo sunkiai sekėsi i�silaikyti ant kėd�ių, o vyri�kis u� baro ragino juos krap�tytis namo į Regensen�, kol jų dar nereikia ve�ti karu�iais.

� Tu esi veidmainis, � staiga pasakė Akselis tokiu pa�iu tonu kaip smuklės �eimininkas.

�odis �veidmainis� mane vėl atgaivino.

� Koki� teis� turi taip sakyti?

� Su merginomis �aidi kaip katė pele. Bet kai atsiranda tokia, kuri rūpi kitam, tada u�sidegi �ūtbūt j� gauti.

� A� ne�aid�iu merginomis.

� �aidi!

� Kada? Kuo?

Jis visas i�vardijo. Stebėtinai sugebėjo atsiminti vardus. Matyt, dėl to, kad vaikystėje kalė psalmes.

� Na, ir kas, � tariau nesigindamas.

� Mes pamanėme, ar tik nebūsi susigrieb�s sifilio, kad taip staiga u�raukei ir net sugebėjai i�laikyti egzaminus.

� Kas tie �mes�?

� O, daug kas. Ana taip pat.

� Tu tai aptarinėjai su Ana? �unsnukis!

� Ne, ji su manimi aptarinėjo.

Bejėgi�kai susmukau kėdėje.

� Ir k� tu apie mane sakei, kai ji klausė?

Jis gū�telėjo pe�iais ir susipylė į gerkl� degtinės likutį. Nusi�luostė burn�.

� Sakiau, kad ne�inau, k� ir manyti. Kad gyveni u�sidar�s su knygomis. Sulys�s kaip kaliausė ir beveik nesiprausi...

� K� ji pasakė?

� Kad tave reikėtų gelbėti.

Staiga supratau, kad ji neatsitiktinai sutiko mane gatvėje. Mane reikia gelbėti! Bet kodėl? Nes a� jai rūpiu?

� Ji nenori tav�s! � pagrasinau.

� U�sinorės.

Nusispjoviau ant grindų, demonstruodamas pasibjaurėjim� ir protest�.

� Ji pabėgs į London�! � i�sprūdo man.

Dabar i�daviau j�, pamaniau.

Bet Akselis ramiai pa�velgė į mane.

� Moterys i� geros �eimos nebėga, nors ir �neka, � tarė jis. Artėjo tikrasis apgirtimas. Tai nebuvo smagus svaigulys.

Kurį laik� sėdėjome tylėdami. Galiausiai jis draugi�kai patap�nojo man per petį ir pasakė:

� Baigiam tas kalbas, Benjaminai. A� i�mesiu dar vien�. Mums liko ma�ai laiko. Drauge. Netrukus baigsis studenti�kas gyvenimas... Buvo puikūs laikai. A� tav�s... Taip, velniai rautų, a� tav�s pasiilgsiu! Bet mes gausime praktikantų viet� Frederike! Susitiksime ten!

Jis paplek�nojo man dar kart�.

� Ar ji manė, kad a� sergu sifiliu?

� Nesvarbu. Tu tikrai kur kas įdomesnis su sifiliu nei be jo, � lakoni�kai atsakė jis. � Tokioms moterims kaip Ana patinka gelbėti �mones.

Po to slinkusiomis dienomis Reinsnes� vaizdavausi kaip viet� anapus vaivoryk�tės. Ne�inojau, kaip nusigausiu ten gyvas. Tuo labiau, kaip i� ten grį�iu. Kelet� metų tariausi liov�sis apie Reinsnes� galvoti kaip apie �namus�. Bet dabar jis pavergė mane ir s�monėje įgavo form�. Jauteisi taip, tarsi būtum surad�s sen� paveiksluot� vaikystės laikų knygel� ir nedrįstum jos atsiversti.

Sakiau sau, kad turiu va�iuoti namo dėl Anderso. Ir todėl, kad neai�ku, ar gausiu praktikanto viet� kokioje nors Kopenhagos ligoninėje.

Jau Bergeno prieplaukoje i�girdau, jog įtakingos jėgos aktyviai siekia, kad Norvegijos stortingas rinktųsi kasmet ir unijos karalių būtų galima laikyti u� pavad�io. Labai nesigilinau. Buvau per ilgai i�vyk�s. Jutau netgi savoti�k� piktd�iug�, nes Norvegija stengėsi kaip nors pasi�ymėti. Niekada neatleidau u� tai, jog Danija, u�pulta Bismarko, turėjo gintis pati viena. Ir kaskart apie tai pagalvoj�s jusdavau gėd�.

Kuo toliau plaukiau dūmus spjaudan�iu garlaiviu, tuo labiau apgailestavau i�siruo��s namo.

Vienas bendrakeleivis knarkimu neleisdavo man u�migti naktimis. O dien� pradėdavo apie �e�t� valand� � kosėdamas ir krenk�ėdamas. Nuo to, jog �nekėjo mano gimt�ja kalba, kai reikėdavo ir kai visai nereikėdavo, geriau nebuvo.

A� atsakydavau vienskiemeniais �od�iais. Prisimindamas, jog smerkiau Johan� u� tai, kad, grį��s i� Kopenhagos, visur kai�iodavo dani�kus �od�ius. Nusprend�iau kiek įmanoma laikyti lie�uvį u� dantų.

Bendrakeleivis slinko vis ar�iau stalo, prie kurio valgiau. Tarsi jausdamas malonum�, jog artinasi prie aukos. Kai atsirado laisva vieta, vienam keleiviui i�lipus Breneisunde, vyri�kis atsisėdo prie mano stalo.

�inojau, kad esu jį ka�kur mat�s. Po kelių minu�ių jis apipylė mane klausimais. Sunku buvo jo i�vengti. Jau anks�iau kelet� kartų jis davė man suprasti �in�s, kas a� toks. Nepasisakydamas savo pavardės. Pats neklausiau. Tik band�iau prisiminti, kur esu jį sutik�s ar mat�s.

Dabar jis atsisėdo prie stalo su savimyli�ka �ypsena. Be jokios prie�asties mane ėmė pilti prakaitas. Tarsi bū�iau bijoj�s, kad jis atskleis koki� nors baisi� mano paslaptį.

I� prad�ių jis tylėjo. Mes siuntėme vienas kitam lėk�tes ir kramtėme. Paskui jis pra�neko apie Reinsnes�. Garsiu, spigiu balsu. Mane pylė prakaitas, ir jutau atsėlinant baim�. Grėsminga buvo ne k� jis sakė, bet kaip sakė. A� arba leidau jo �od�ius pro ausis, atsakydamas trumpai ir neutraliai, arba buvau perdėtai dėmesingas ir mandagus. Ta�iau jis nesuprato perspėjimo. Ilgainiui prie stalo stojo nejauki nuotaika, nes visi pajuto, kad nenoriu kalbėtis su ta persona.

Vyri�kis buvo įmit�s ir apsitais�s. Turėjo i�puoselėtas dideles �andenas, platinan�ias veid�. Atrodė, tarsi matytum jį suskilusiame veidrodyje. Balsas buvo skardus ir laibas. Kalbėjo itin lėtai. Lyg skelbdamas am�in�sias tiesas. Rodės, tarsi vis� laik� skatintų atkreipti dėmesį į gyvybi�kai svarbius teiginius. Man ėmė sukti vidurius, nors apie mane jis nepasakė nė vieno blogo �od�io.

Vėl buvau ma�as berniukas, kuris vaizdavosi, kad �is bendrakeleivis yra Katastrofa. Vos tik jis paminėjo Dinos vard� taip, tarsi priklausytų jos �eimai, jo akivaizdoje nebegalėjau nuryti nė k�snio.

Jis papasakojo buv�s Tronjeme verslo reikalais, atseit yra nepaprastai gerbiamas asmuo. Visi turėjo klausytis ai�kios jo potekstės apie paties tobulyb�. Labai subtiliai u�siminė prekiauj�s silkių �vejybos tinklais ir mielai paded�s kapitalu. Kapitonas, taip pat sėdėj�s prie stalo, pasakė pa�įstamo �mogaus pavard� ir paklausė, ar ir jam pardav�s tinkl� silkėms.

� Ne, apsaugok, Vie�patie, nuo to �mogaus! Jis dabar visai nemokus!

Kapitonas nieko daugiau nesakė. Niekas daugiau nieko nesakė. Tad vyri�kis toliau tau�kė savo:

� A� pats ne�vejoju. U�siimu tik �jūros sidabro� perdirbimu. Varg�ai gauna darbo. Ratai sukasi. Viskas eina tik į gera. Svarbu turėti nuovok�, kas ir kaip! Bet Reinsnese reikalai tai geryn, tai prastyn? Ar ne?

Ilgiau nebegalėjau k�sti ir padėjau stalo įrankius. �Kodėl jis i�sirinko mane?� � pamaniau. Kodėl gi neįsikabino į kokį kit� keleivį? Ar jį kursto tai, kad nesidomiu jo asmenybe? O gal dar kas nors, ko ne�inau.

� Taip, a� girdėjau i� patikimų �altinių, jog buvo i�kil� tam tikrų sunkumų dėl Reinsneso mokumo. Bet tamstai, ko gera, �inoma? Tai jau sena istorija. I� tų laikų, kai nuskendo laivas. Suprantama, tokia nelaimė... Andersas � sumanus vyras. Bet visi turi savo ribas. Jis, matyt, prastai i�mano krautuvės reikalus, ir pana�iai. Juk pati Dina Grenelv... Visi �inojo. Kad buvo taip, kaip buvo... �monės kalba... Taip, Andersas bandė ir su silkių tinklais. Bet kaip �ia pasakius, neturėjo laimės... Atrodo, kad Stranstedas dabar ima vir�ų. Neturėjo kur dėti silkių.

Mane suėmė nesutramdomas noras jam u�vo�ti. Arba sugnybti pla�i� rausv� ertm� jo veide. Ta�iau tik stebėjau jo burn� su pasi�lyk�tėjimu ir nusprend�iau, kad ji atrodo kaip kiaulės pasturgalis.

� Pa�inojau tavo motin� nuo senų laikų, � toliau kalbėjo �mogėnas.

Norėjau i�eiti. Saulė kepino pro salono lang�. Norėdamas i�lįsti i� savo vietos, bū�iau turėj�s praeiti pernelyg arti jo kūno. Pietūs sukilo gerklėje. Jis stebėjo mane pro du god�ius akių ply�ius ir neatly�o.

� Ji buvo labai valdinga, tavo motina.

Vyri�kis pasilenkė vir� stalo, u�tverdamas man keli�.

� Taip paslaptingai i�vyko. Juk buvo jaunamartė? � pasakė ir patenkintas atsiduso.

A� nusi... atsipra�au, prasispraud�iau pro jį ir nusigavau į denį. Kamino priedangoje, kur nebuvau matomas i� salono, atleidau vad�ias. Ver�iau visk� lauk, i� viso kūno sunkėsi prakaitas ir gėda. Galiausiai susmukau ant dė�ės tarp keliaujan�ių tre�i�ja klase.

Ant denio keleiviai būdavo i�tisomis paromis. �ia pat miegodavo ir valgydavo savo maist�. Jie nusteb� spoksojo į mane, bet paliko ramybėje. Kelias valandas i�sėdėjau be palto.

Garlaivio mentės stūmė mus į priekį, tuo tarpu a� atsigaivelėj�s ėmiau kurti mū�io plan�, kaip i�tverti dienas ir naktis garlaivyje.

Pirmas punktas: turiu paruo�ti vyri�kiui suktų klausimų. Apie asmeni�kus reikalus. �eim�, ekonomin� padėtį. Reikia apsimesti, jog �inau, kad jis blefuoja ir vienu, ir kitu klausimu.

Antras punktas: turiu atremti visus komentarus apie Anders�, Din� ir bet k� kit� i� Reinsneso giminės.

Tre�ias punktas: turiu būtinai atkreipti jo dėmesį į tai, kad jo krenk�ėjimas ir knarkimas trikdo mieg� ir kelia �leik�tulį.

�iek tiek nusiraminau. Galiausiai sugebėjau netgi į�velgti visos situacijos komi�kum�. Buvau pakeliui į namus.

Man dingtelėjo, kad bet kokia bendruomenė turi savo įstatymus. Tie, kurie galioja u�eigose arba medicinos fakultete Kopenhagoje, visi�kai netinkami �iame prasmirdusiame garlaivyje, slenkan�iame palei Norvegijos pakrant�. Pavydas ir piktd�iuga turėjo kitus balsus ir kitas formas. Teko vėl uoliai mokytis taisyklių, jei norėjau pritapti. Ko gera, būdamas vaikas, jų kaip reikiant nei�mokau. Reinsnese gyvenau apsaugotas.

Iki vakarienės planas buvo gatavas. Kai vyri�kis at�irgliojo prie stalo ir paklausė, ar praėjo blogumas dabar, jūrai nurimus, pasijutau kaip nepatyr�s teatro re�isierius.

� Esu labai jautrus stalo draugijai. Kartais kvailos �nekos gali mane susargdinti, � tariau a�.

Vyri�kis stabtelėjo nespėj�s nuleisti savo kresno kūno į kėd� ir visas paraudonavo. Bet nedrįso paklausti, ar apie jį kalbu. Pirm� raund� laimėjau! Bet neilgai d�iaugiausi pergale. Jis su apsimestu mandagumu paklausė, kuo u�siėmiau Kopenhagoje.

� Studijavau.

� O, taip, girdėjau apie tai prie� daugel metų. Ir kuo gi bus studentas?

Kambarinė atne�ė kavinuk� ir a� pasinaudojau proga pakeisti tem� jam neatsakydamas.

� Jūs neturite sūnaus, studijuojan�io Kopenhagoje, jei tiek daug klausinėjate?

� Na, nebūtinai dėl to, bet...

� Ne, tai lemta ne kiekvienam, juk siaubingai brangu. Ar kava gera?

� Taip, � suglum�s atsakė jis.

� Ar vakarais namie geriate kav�, arbat� ir kvietin�?

� Ne, � sutrik�s prisipa�ino jis ir pabandė nusijuokti.

Kiti keleiviai atkreipė dėmesį į keist� mudviejų pokalbį ir

ėmė smalsiai klausytis.

� Jūs tikriausiai neved�s? Beje, negaliu pasakyti, kad bū�iau apie jus girdėj�s. Galbūt nelabai �inoma pavardė?

Vyri�kis nervingai valgė, ta�iau, patek�s į sp�stus, tarp k�snių atsakė, kad i� tiesų neved�s.

� Atspėjau. Neįsi�eiskite, � tariau įsijaut�s į re�isieriaus vaidmenį.

Vyri�kis nudelbė akis, dėbtelėjo į bendrakeleivius ir vėl ėmė kim�ti. Tarsi kūrentų garo katil�.

Pora, kartu su mumis sėdinti prie stalo, abu kartus ne savo noru tapo liudytojais. Ma�iau, kad jie mano pusėje. Jie keliavo į Troms� aplankyti dukters. Nek� daugiau apie juos te�inojau, nes inkvizitorius neleido jiems prasi�ioti.

� Jūs minėjote Anders�? Kada esate jį sutik�s? � paklausiau ir tuo metu, kai jis sriūbtelėjo kavos, i�siviepiau.

� Tai buvo gal... Taip, Lofotene �e�iasde�imt pirmaisiais.

� Tikrai? Ar su juo prekiaujate?

� Ne visai...

� Aplankėte jį laive?

� Ne, � i�sisukinėdamas atsakė jis ir pastūmė lėk�t�.

� Bet gerai jį pa�inojote? Sve�iavotės Reinsnese pas Din� Grenelv?

� Ne, ne visai...

� Bet buvote susipa�in�s su �vejybos ir krautuvės reikalais?

� I�girsti juk tai �į, tai t�...

� Turbūt ten, i� kur esate kil�s, tai geriausias būdas neatsilikti nuo gyvenimo? �į t� nugirsti? Paskui perduoti toliau? Irgi savoti�kas verslas. Ar praturtėjote?

Jis nebegalėjo pak�sti tokio į�ūlumo. Sunkiai pakilo. Akimirk� įrėmė delnus į kelius ir pa�iūrėjo �emėn. Tada i�ėjo i� salono veidu kaip saulėtekis ir kakta kaip jūros skalaujama uola.

Jam i�ėjus, prie stalo pasidarė tylu. O a� neband�iau atsipra�yti nei prat�sti pokalbio. Giliai �irdyje jutau, kad �iek tiek persistengiau. Kad tokiems negalima taip nuosekliai ker�yti. Vien^dėl to, kad piktumo jis turi daugiau nei proto. Jo nepakaki suprasti, kaip smarkiai galima į�eisti �mones. Jis taip pat negalėjo �inoti, kad vien i�tartas Dinos vardas sukeldavo nevaldom� jėgų ir jausmų griūtį.

Svyravau tarp apgailestavimo ir triumfo. Ta�iau padėjo, kad moteris �ilais plaukais linktelėjo, kai sutikau jos �vilgsnį, paduodamas jai silkin�.

� Taip puiku, kad naktys eina �viesyn ir �viesyn, kuo toliau keliaujam į �iaur�, � �velniai tarė ji.

� Taip, � atsakiau jausdamas dėkingum�. � Buvau beveik pamir��s.

� Tai mūsų pirmoji kelionė į �iuos kra�tus, mes taip su�avėti, kad beveik nemiegame. Jums turėjo būti nelengva i� �ia i�va�iuoti į Kopenhag�?

� O, turbūt gerai pasimokyti ir pamatyti kitokių dalykų negu namie, � tarė vyras.

� Tiesa, � atsakiau.

� Gali net būti sunku vėl grį�ti namo. Ypa� kai tampi tokio dėmesio objektu, � linksmai pasakė vyri�kis ir linktelėjo durų link.

� Bet �įkart puikiai laikėtės! � su�nab�dėjo stalo kaimynė ir pakreipė galv�.

Naktį miegojau, nors vyras ir knarkė. O gal nedrįso knarkti. Neturėjau jokio įrodymo. Ta�iau kit� ryt� jis nusikraustė prie kito stalo. Salone netruko pasklisti jo inkvizitori�kas balsas: patenkinta veido i�rai�ka taikliai, neskubėdamas demaskavo vienas var�ytines ir du �eimyninius skandalus. Jo kaimynai vis labiau ir labiau tilo nunarindami galvas. Tuo metu garlaivio mentės stūmė mus per Vestfiord�.

Vyri�kis i�lipo, ta�iau neatrodė, kad kas nors būtų pajut�s didel� netektį. Oras pagerėjo ir vyrų kajutėje, ir salone.

Naktį pabudau susapnav�s sapn�. Jutau kūne plintant tu��i� u�uojaut�. �inojau, kad sapnavau nesimpating�jį bendrakeleivį, ta�iau neįstengiau prisiminti, k� būtent.

Rodos, pajutau gailestį, nes pama�iau, koks jis piktas �mogus. Buvo daug liudytojų. Ta�iau, be �leik�taus jausmo, daugiau nieko neprisiminiau.

Ne�inau, ko tikėjausi, kai tarp �alių laukų pama�iau i�nyrant Reinsneso trobesius. Man pasidarė sunku stovėti tarp nepa�įstamų �monių. Dėjausi susirūpin�s baga�u ir por� kartų nėriau į kelioninį krep�į, norėdamas sutvarkyti kelet� popierių ir i�traukti du lai�kus, kuriuos galvojau atiduoti pa�tininkui. Tai porai lai�kų suradau a�tuonis �ilingus ir pama�iau juos pranykstam pa�tininko krep�yje, kai prie laivo �ono prisi�vartavo valtis.

Mane u�plūdo jausmas, jog esu visi�kai svetimas. Susikaupiau, kai valtyje atpa�inau Anders�. Jis pats irklavo. Akimirk� pamaniau, jog imsiu a�aroti. Ta�iau praėjo. Sumosavau ir su�ukau lyg ir �Ei, ei!�, nes man dingtelėjo, jog taip priimta.

Nesitikėjau, kad Andersas per tuos metus bus spėj�s taip pra�ilti ir pasenti. Nesitikėjau i�vysti naujos valties ir nepa�įstamo vaikinuko jute. Neprisiminiau, kad jūra anapus salelių taip toli nusit�susi. Ir kad salelės tokios ma�os, sunykusios saulės �viesoje. Arba kad Anderso tokios �iurk��ios rankos.

Neatpa�inau ir sandėlių. Kaip apsilaup� Andreaso prieplaukos da�ai! Ir trobesiai tarsi susitrauk�. Kaip gali būti, kad i� skalbyklos rūkstantis dūmas toks plonas? Ir �monės paplūdimyje! Kodėl jie �iūri į mane, lyg bū�iau vaiduoklis? Grį�au namo ar tesu sve�ias pas svetimus �mones, kurie tik perskaitė mano pavard� keleivių s�ra�e i� laikra��io? K�, po galais, �ia veikiu?

Ar taip turi jaustis, kai po tokio ilgo laiko grį�ti namo?

Staiga pasijutau, kaip, anot �monių, jau�iasi sk�stantieji. Prie� akis ėmė plaukti visas gyvenimas. Baisiai greitai. Apsvaig�s ir lyg sudau�ytas, stipriai nusitvėriau borto ir laukiau, kol tai baigsis. Viskas sumi�o su idioti�ka Pero Giunto biografija. Bailys, niek�as ir avantiūristas. Kaip a�. Bangos puta, pasiklydusi pla�iojoje jūroje. O kai pagaliau pasiekė �em�, atsidūrė svetimame krante.

Tomo ir Stinės dukra Sara turėjo nuolatinį darb� � krautuvės kontoroje Andersui balsu skaitydavo lai�kus ir laikra��ius. Dabar skaitė, jog visi fiordai pilni silkių, o Stranstedas u�tvindytas statinėmis ir �monėmis, besisiūlan�iais sūdyti �uvis u� mokestį arba tam tikr� pelno dalį.

� Mes bandysime sūdyti �ia, Reinsnese, � pasakė Andersas ir pa�velgė į Sar�, tarsi ji būtų jo kompanionė. � Po galais! Įsigysime daugiau tinklų silkėms gaudyti!

Andersas smogė kum��iu į kontoros stal� taip, jog net suskambėjo. Smakras buvo atsiki��s, o akys juokėsi. Jis buvo kaip gluosniai vėliavos kalne. Per audr� jie palinkdavo prie pat �emės. Ta�iau nenulū�davo. Vėjui nurimus, vėl stovėdavo tiesūs ir purtydavo vir�ūnes, tarsi nieko jiems nebūtų atsitik�.

Per paskutin� Lofoteno �ūkl� Andersas pastebėjo, jog naktį ėmė pras�iau matyti. I� prad�ių kaltino blog� or�, siautusį vis� �iemos pabaig�, vertusį daug laiko praleisti ant kranto ir tai vienur, tai kitur pridariusį daug �alos ūkiams ir laivams. Ta�iau kalta ne vien pasi�iau�usi jūra ir pietvakarių vėjas. Ka�kas pasidar� ir akims, skundėsi jis.

Tomas draugi�kai �iūrėjo į mane viena mėlyna ir viena ruda akimi. Nesupratau, kaip galėjome taip nesutarti prie� man i�va�iuojant. Ta�iau daug nesikalbėjome.

Hana būdavo liudytoja visko, k� a� veikdavau. Bet jos nebebuvo.

� Jai ten gerai. Neda�nai parva�iuoja, � pasakė Stinė, niekada nemėgstanti tu��ia�od�iauti.

Sara u�augo. Reta laukinė gėlė, alkanai dėliojanti raid� prie raidės, kol �ios duoda prasm�. T� �iem� Andersas pasamdė j� skaityti jam laikra��io. Jie buvo tvirtai susitar� dėl didelės tūtos rudojo cukraus �e�tadieniais ir med�iagos suknelei, kai kit� vasar� jis grį� i� Bergeno.

Tas vaikas, matyt, jau gimė labai senas. Ji �iek tiek vilko vien� koj�. Ma�iau, kad linkusi �leivoti. Pasisodin�s ant kelių, masa�uodavau pėd�. Tada ji sėdėdavo tyliai kaip pelytė.

� Ar �inai, kad esi pana�i į Han�?

Ji linktelėjo ir įsitaisė patogiau.

� Tu į niek� �ia nepana�us! � pasakė ji rimtomis akimis.

Ie�kodamas Dinos pėdsakų sandėliukuose ir stal�iuose, supratau, jog lau�au pa�ad�, kurį pats sau daviau būdamas septyniolikos metų: niekada jos nepaisyti, jei tik pirma nei�ties man rankos.

Vien� vakar�, kai Andersas dirbo krautuvės kontoroje, nuslinkau pas jį.

Vėjas nedr�siai judino med�ių vainikus alėjoje. Oras a�triai kvepėjo �al�iu. Ilgėjausi u�eigų ir studenti�ko gyvenimo. Tokia gamta pa�adino man s��inės grau�im� ir nerim�, pasijutau vieni�as. Nebuvau nei �vejys, nei �emdirbys, nei med�iotojas. Nebuvau ir pirklys. Matyt, ji taip pat tai matė. Reinsnese veikiau nek� daugiau, kaip Johanas kadaise. Bet �įvakar norėjau pasielgti netradici�kai.

Su paskutiniais Havanos cigarais i� Kopenhagos liemenės ki�enėje nuėjau pas Anders� nelabai �inodamas, kaip su juo suartėti.

Jis akivaizd�iai apsid�iaugė. U�vertė buhalterines knygas ir nustūmė į �on�. Tada pripylė taureles romo ir pakvietė atsisėsti į �ezlong�, ten stovintį nuo Nylso laikų. Jis buvo nu�iur�s, girg�dan�iomis spyruoklėmis ir apspurusiais kutais prie ranktūrių. Dėmėtas nuo nevalyvų �vejų ir degtinės.

Paklausiau, kuo jis u�siėm�s. Andersas i�samiai papasakojo apie planus pirkti tinkl� silkėms gaudyti. Leidau jam kurį laik� kalbėti, link�iodamas ir klausinėdamas.

Kai jis atsistojo pripilti taurelių, tiesiai tariau:

� Ketinu ra�yti Dinai.

Jis stovėjo į mane nugara, ta�iau pastebėjau, kaip virptelėjo rankos ir sprandas. Paskui jis sustingo ir, rodės, stovės taip am�inai. Galiausiai atsisuko ir pa�velgė į mane.

� To niekas negali tau u�drausti.

Jis padavė man taurel�.

� Ar turi adres�?

Jis kilstelėjo taurel� ir ėmė i� lėto siurb�ioti. Paskui prabilo:

� Siun�iau vien� lai�k� po kito... Vienu adresu Berlyne. Negavau jokio atsakymo. I� man�s prastas ra�ytojas. Dabar nustojau. Tik viliuosi, kad jai gerai sekasi.

Nurijau seiles ir pajutau kylant nir�ulį. Turėjau nudelbti akis.

� Tavo lai�kai negrį�davo?

� Ne.

� Vadinasi, juos gaudavo!

� Taigi...

� Bet neatsakė, � apmaud�iai tariau ir susiver�iau rom�.

Jis tylėjo.

� Bet tu turi adres�?

� Taip, bet ji ten turbūt nebegyvena. Berlynas � didelis miestas.

� Taip, o pasaulis � dar didesnis, � sausai pridūriau.

Jis pa�iūrėjo į mane ir tarė:

� Kodėl panorai dabar ra�yti, kai nesi ra��s lig �iol?

� Viskam savas laikas, � pasakiau i�sisukdamas.

Jis linktelėjo.

� Sunkūs buvo laikai... Bet dabar pirksiu tinkl�. A� pasitikiu silkėmis... K� ra�ysi? Nera�yk, kad blogai sekasi. Jai geriau ne�inoti.

� Teisybė.

Patylėjome, tada kalbėjau toliau:

� Pagaliau para�ysiu apie savo neapykant�.

Jo akys priminė tas, kurias ma�iau prie Dybėlo rinkdamas su�eistuosius. Jose dar buvo gyvybės.

� Tu neapkenti savo motinos?

� Deja, taip.

� Esi protingas, bet grie�tas, � i� lėto pasakė jis.

� O tu? Tu taip pat protingas. Ar turėjai tiek proto, kad neapk�stum?

� Ne, � atsakė jis, atsitiesė ir pa�velgė į mane. � A� nesukurtas tiek daug statyti ant kortos. Neapykanta? Ne.

� Bet kaip sugebėjai i�silaikyti?

� Darbas!�Jis pabandė nusijuokti. Plek�telėjo sau per �launį ir kita ranka persibraukė �ilus plaukus.

Nepadėjau jam juoktis. Dėjausi pamir��s, kaip vyrai įveikia sunkumus.

� Ar niekada nepriekai�tavai jai, kad jos tiesiog nebuvo, kai grį�ai namo i� Bergeno, visk� prarad�s?

� Ne ji nusiuntė laiv� jūros dugnan, � tvirtai pasakė jis.

� Bet jos nebuvo, kai grį�ai namo!

Valandėl� jis sėdėjo palink�s į priekį, alkūnes įrėm�s į kelius ir nusvarin�s pla�takas. Kaip pavarg�s �vejys, laimingai grį��s į krant� ir vis� savo triūs� i�pūt�s į or� su pirmos pypkės dūmu.

� Ji turėjo savų prie�as�ių, � pagaliau tarė.

� Kokių prie�as�ių?

Jis pa�iūrėjo tiesiai į mane. �vilgsnis buvo toks grie�tas, jog net krūptelėjau. Ne Anderso �vilgsnis. Vaiduoklio.

� Tau, Benjaminai, turėtų būti geriausiai �inoma.

� K� turi galvoje? � su�nab�dėjau.

Ar netro�kau to ilgus metus? Kad kas nors pasakytų: �A� visk� �inau!� Dabar galbūt taip ir atsitiko. I�girsiu Teisyb�. Ar atlaikysiu?

� K� turi galvoje? � pakartojau.

� Ji man pasisakė, kodėl i�va�iuoja. Pra�ė mane viskuo �ia pasirūpinti.

Negalėjau matyti jo veido. Buvo nukreiptas į grindų tams�.

� Ji palaimino mane ir visus mano darbus, � pagaliau tyliai pasakė jis.

� Palaimino?

� Taip, kaip senovės patriarchai, apie kuriuos skaitome Biblijoje... Ji davė man savo palaiminim�.

� Paskui i�plaukei ir �Motu�ė Karena� su įgula ir kroviniu nugarmėjo dugnan? � pasakiau. Negalėjau susivaldyti.

� Palaiminim� ji paliko. Lai�ke. Bet prie� tai papasakojo, kodėl turi i�va�iuoti.

Lempoje baigė degti �ibalas, ir ji ėmė rūkti. Atsistojau ir u�gesinau. Tamsa mus suvedė. Grėsmingai arti. Nuėjau prie lango.

� Ar galiu pamatyti t� palaiminim�? � paklausiau.

� I�kart jį sudeginau.

� Kodėl?

� Galėjo pakliūti į rankas, kam nereikia.

Jis �ino! Gulėjau padėj�s galv� ant trinkos ir laukiau kirvio. Burna i�d�iūvo, o protas atsisakė padėti. Tai galas. Andersas �inojo visk�, neprasitardamas man nė �od�iu!

� Ar palaiminimas buvo toks stiprus, jog turėjai sudeginti?

Stengiausi �nekėti normaliu balsu. Stengiausi net suteikti jam vaiki�ko pavydo gaidel�.

� Taip, galima sakyti. Į t� palaiminim� daug buvo įdėta, � tarė jis.

� Ir su niekuo nenori juo pasidalyti?

� Ne!

� Ir su manimi ne?

� Ma�iausiai su tavimi, Benjaminai.

Įsi�iūrėjau į juod� dumblių apvad� aplink įlank�. Prisiminiau, kad vaikystėje bijodavau jo tamsiais vakarais. Bijodavau ir jo kvapo. Stebeilijau į mėnulį. Vieni�� auksinį kablelį be galo tu��iame violetiniame knygos puslapyje.

�tai k� para�iau:

Reinsnesas, 1869 m. sausio 15 d.

Dina,

a�, Tavo sūnus Benjaminas, ra�au Tau dėl Anderso ir Reinsneso.

Nuo tada, kai i�va�iavai, praėjo daug laiko. O Andersas i� Tav�s nesulaukė jokios �inutės. Metai tie buvo jam sunkūs. Jūroje prarado �Motu�� Karen��, kaip �inai. Visi kiti �uvo. Antonas taip pat. Niekas nebuvo apdrausta. Dvejus metus i� eilės nesisekė �ūklė, daug kartų keitėsi krautuvės tarnautojas.

Tikriausiai Andersas apie tai bus pasakoj�s. Ra�au ne dėl to. Pra�au Tave prane�ti Andersui, ar esi gyva, nes jam reikia vesti i� naujo. Jis labai vieni�as, kitaip nepavadinsi. T\i galėtum i�laisvinti jį nuo santuokos saitų arba atsiųsti kitoki� �ini�. Jeigu neduosi jokio �enklo, kad esi gyva, ne�inau, kaip viskas bus.

Tomui, Stinei ir vaikams einasi puikiai. Olinė pradeda senti. Pas lensman� visi sveiki, kiek man �inoma. Hana nutekėjusi į Lofoten�.

Tavo sūnus Benjaminas Grenelvas

P.S. Jeigu �is lai�kas patektų į rankas kam nors kitam nei Dinai, pra�au atsakyti vietoj jos.

B.G.

Pats nusiyriau su lai�ku prie garlaivio. Tarsi bijodamas, kad jį pamatys krautuvės tarnautojas ir ka�i k� pamanys.

Galėjau papasakoti, kiek laiko būsiu Reinsnese arba kad i�laikiau egzaminus ir tikiuosi kur nors gauti praktikanto viet�. Bet a� nera�iau nuo sav�s. Tai ji turėjo pastebėti.

I� ko ji gyvena? Anot Anderso, jis nieko jai nesiunt�s. Kartais vaizduodavausi j� sėdint po tiltu kokiame nors mieste. Ne�variais, suveltais plaukais ir pai�inu veidu. Kūn� pridengusi skarmalais, neskalbtais daugelį mėnesių. Kartais matydavau j� ant pakylos koncertų salėje juoda �ilkine suknele, �vilgan�iais plaukais, krentan�iais ant pe�ių, ir violon�ele glėbyje, o �monės pagarbiai klausydavosi.

Ko nors per vidurį nebūdavo.

Band�iau dar i�kvosti Anders�, k� jis mano. Bet greitai supratau, jog jam tai kan�ia. I�va�iuodama ji pasiėmė esmin� Anderso dalį. Ka�i ar jis drįso įvertinti �al�.

Kartais �mogus daro kvailystes, kurios vėliau pasirodo esan�ios savoti�ka atgaila. A� lydėjau Anders� į Lofoten�. Tikėdamasis, kad jam tai bus daugiau paguoda nei nauda.

Gavau u�duotį tvarkyti popierius ir parduoti skirt� krovinį. Ir �iaip padėti ten, kur man�s prireiks.

I�plaukėme nauj�ja jekta ir dviem femberingais. Taip turėjome daugiau vietos ir sau patiems, ir �vejybos reikmenims. I� prekybos galėjai tikėtis neblogo pelno. Ypa� į �ūklės pabaig�, kai �vejai ma�uose laivuose baigs visas atsargas. Tada mes turėjome baigti �vejyb� jekta ir u� mokestį tiekti drusk� ir kitus reikmenis.

A� turėjau plaukti jekta ir vesti apskait�. Matyt, jis mane ten paskyrė norėdamas apsaugoti nuo surūdijusių �vejybos kablių ir pir�tų gėlimo.

Pats labiausiai mėgo �vejoti. Galbūt dėl laisvės ir nuotykių. Nuo to sutindav� pir�tai ir atsirasdav�s ne�abotas gyvenimo d�iaugsmas.

� Nors �ūklė ir nesiseka, vis tiek �vejoti vienas malonumas. Visa kita, ko nebegalima pakeisti, turi palaukti, kol sugrį�iu i� Lofoteno, � kalbėjo Andersas.

�ia filosofija, matyt, buvo persiėm� ir jo vyrai. Jie mėgo jį, kaip �kiperį. Ta�iau jis turėjo ka�ko, kas stūmė nuo jo. Tai tvyrojo ore aplink jį. Skyrė jį i� kitų. Jis galėdavo vilkėti neper�lampamus drabu�ius, būti su �vejo kepure ir �nyp�tis į deln� kaip kiti. Vis dėlto matei i� toli, jog tai �mogus, turintis vald�i�. Anders� i� Reinsneso buvo galima pa�iepti. Bet niekas to nedarydavo jam u� nugaros. Jis niekada nebandė įgyti pagarbos keikdamas ir �aukdamasis velnių. Visk� darydavo �vilgsnis. I�rai�ka.

D�iaugiausi tai matydamas.

Stengiausi neparodyti, kad nekaip jau�iuosi �vejų lū�nose, klausydamasis vis tų pa�ių kalbų apie or� ir vėjo kryptį. Tarp �uvų vidurių ir �lapių, surūgusių drabu�ių tvaiko. Band�iau atgailauti. U� k�?

Niekada nepastebėjau, kad Andersas tikrintų mano darb�. Bet �inojau, kad jis tai daro. Pasakojau įdomesnes istorijas apie savo kvailiojimus. Tada visi kartu pasijuokdavome. Bet neradau erdvės, kad galė�iau kalbėti apie gyvenim� arba paikystes Kopenhagoje.

Ne tik Reinsneso laivų įgulos pripa�ino mane, kaip daktar�. Tai vienas, tai kitas ateidavo ir i� kitų lū�nų. Pra�ydavo patarimo dėl supūliavusių pir�tų, sunkių pagirių, i�var�ų ir kar��io.

Lofothave smulkmenos nieko nedomino. Nesvarbu, kad neturėjau praktikos. Jeigu reikia daktaro, o �monės kalba, kad buvai Kopenhagoje mokytis daktaru, vadinasi, esi tinkamas. �ia būdavo brė�iamos storos linijos. Skai�iuojamas pelnas arba nuostolis. Gyvenimas arba mirtis.

Būti daktaru rei�kė visų pagarb�, nors ir koks niekam tik�s būtum kitais at�vilgiais. Por� kartų mieliau bū�iau leid�sis murkdomas �uvų kepenų statinėje, nei jut�s atlaid�i� pagarb� ir skersus �vilgsnius.

Bet kai pasakiau, kad nenoriu imti visos dalies u� darb�, į�eid�iau juos. I�kart suvokiau padar�s klaid�. Bet jau buvo vėlu. Jie pamatė, kad į sekinantį jų darb� ne�iūriu rimtai. Neturiu supratimo apie pagarb�. Nei apie vali�, kokios jiems reikia, kad i�tvertų.

Raganos vaikas gali atiduoti savo dalį, nes jis � daktaras. Raganos vaikui nebūtina būti tikru �veju, nes jis vaik��ios su liemene ir paltu. Ta�iau jie neniurzgėjo.

Jeigu �ūklė būtų nepavykusi, kaip pirm�jį kart� man būnant Lofotene, galbūt jie būtų mane u�kabin�. Bet �iais metais �vejyba ėjosi gerai. Jų pyktis buvo toks pat be galo lėtas kaip menkės, i�trauktos i� jūros.

Kai Andersas stovėdavo ant denio banguojan�ioje jūroje, o veidas spinduliuodavo kalnų ramybe, imdavau jam pavydėti. Andersas buvo jūra. Neatrodydavo, kad jam dar ko nors reikėtų.

Negalėjau sakyti, kad man nepatinka vyrai ar darbas, kurį jie man duodavo. Bet tai buvo gyvenimas ne man. Jie tai suprato.

Ji tikriausiai tai matė, todėl nutrėmė mane prie knygų?

Vengiau degtinės ir mokyti vyrus, jog pasaulis yra �iek tiek platesnis nei kelias iki Lofoteno ir atgal. Tai būtų buv� kvaila. Tas pats kaip neįvertinti savo prie�ininko vien dėl to, kad jo kitokie ginklai nei mano.

Tereikėjo vien� kart� parklupti pu�iant pietvakariui atvirame Vestfiorde. Arba nune�ti į lov� įkau�ėlį, apdorot� u� gerklės laidym�. Tada suprasdavai.

Mes gyvenome gana dideliame �vejų trobos kambaryje. Vis tiek buvo ank�ta. Andersas ir a� dalinomės gultu. Vir� galvos turėjau lentynėl� su knygomis ir ra�ymo reikmenimis. Niekas jų nelietė ir nesi�aipė. Ta�iau pakako �vilgsnių.

Tuokart, kai Lofotene buvau naujokas, įguloje turėjome vyr�, vardu Torė. Jis kiekvien� miel� vakar� skaitydavo Biblij�. Kol vyrai sumigdavo. Visi manė, kad jis labai dievobaimingas, todėl paliko ramybėje. Ta�iau pirm� �e�tadienį, kai Torė įgriuvo girtas į trob�, suprato klyd�. O kai jie priminė jam am�in� Biblijos skaitym�, pasirodė, kad jis buvo k� tik i�mok�s skaityti. Jį apėmė manija. Jam buvo beveik penkiasde�imt, ir k� tik i�moko skaityti! Vienintelė knyga, kuri� turėjo, buvo Biblija. Vieninteliai klausytojai � laivo įgula.

Ma�iau prie� akis vyri�kį, i�kilmingai skiemenuojantį Evangelij� įgulai, kuri i� nuovargio ir nuobodybės u�minga. O jis skaito ir skaito.

Staiga prisiminiau Din� ir violon�el�. Prisiminiau, jog pabusdavau naktimis, nes ji per visas sienas atakuodavo mus garsais. Kiaur� naktį i� salės grumėdavo, verkdavo ir juokdavosi violon�elė. Pradėjau �iek tiek geriau suprasti, k� rei�kia duoti tai, ko niekas nenori priimti.

Galbūt tėra viena i�eitis. Galima įsijausti į tai ir atsiduoti, kaip a� padariau od�iaus namuose.

Arba: surasti jėgų i�trūkti.

�iaip ar taip, reikia sumokėti kain�.

Suprantama, galima i�sigelbėti, jei esi juokdarys. Keliantis juok�, bet taip pat baim�. Baim�, nes kiekvienas gali pakliūti juokdariui ant lie�uvio.

Juokdarys gali juoktis pats i� sav�s, ir niekas ne�ino, k� jis tuo metu galvoja nei kam skirtas juokas.

Ta�iau neįmanoma nuspr�sti būti juokdariu. Juo arba esi, arba ne.

Nemanau, kad a� esu.

D�iaugiausi, kad vyri�kio su Biblija �įmet nėra. A� skai�iau nei�leisdamas nė garso ir prie pras�iausios �viesos. Dalytis skaitomais �od�iais su vyrais kambaryje man atrodė tu��ias laiko eikvojimas. Nejutau jokio pasidid�iavimo, kad moku skaityti. Man nereikėjo vargti, kad to i�mok�iau. Buvo savaime suprantama.

Mano darbai neturėjo ai�kių kontūrų. Tarsi mano gyvenimas būtų buv�s veikiau pasyvi atradėjo kelionė nei kova. Nemanau, kad sugebė�iau kovoti. Taisyklės nesuprantamos. Kurį laik� turėjau talent� paklusti. Ta�iau nueinu per toli ir būnu i�metamas i� �aidimo.

Ar todėl, kad esu juokdarys nevykėlis?

Kovo 17-�j� grį�ome i� Lofoteno.

Apie t� dien� motu�ės Karenos kalendorius sakė, kad galima eiti miegoti nedegant �iburio. Ta�iau lai�ko i� Dinos nebuvo.

U�tat gavau praktikanto viet� Frederiko klinikoje.

Gegu�ės mėnesį, kai turėjau anksti vykti su Andersu į Bergen� ir i� ten toliau keliauti į Kopenhag�, lai�ko i� jos dar nebuvo.

Dabar turėjau i�va�iuoti ir nebuvau nurod�s jokio adreso Kopenhagoje. Jeigu ji norėjo man likti mįslė, tuomet ir a� jai būsiu mįslė. Gaus ie�koti man�s per Anders�.

Andersas sėdėjo ant kajutės stogo ir mojavo, kai atsitiktinai mane paėmusi �kuna praslydo pro �Gulb� ir i�plaukė i� Bergeno uosto. Nors buvo vasara, Andersas sėdėjo su �iema plaukuose ir mojavo nosine, į kuri� niekada nesi�nyp�davo.

� A� esu prie� �nyp�tim�si į nosin�... � pasisakė kart�, kai buvau vaikas.

Paskui Anderso veidas pama�u i�bluko. Figūra susitraukė. Gunktelėj�s sprandas. Pe�iai. Rankos. Buvo apsivilk�s nauj�jį �vark� i�vykimui pagerbti. Vis� figūr� �varkas pavertė juoda dėme tarp stiebų.

Tada nosinė susiliejo su dangumi.

Jau�iausi taip, tarsi bū�iau suaug�s vyras, i�vykstantis į kelion�, o Andersas � berniukas, turintis pasilikti. Galbūt visai nebesvarbu. Kas tėvas, o kas sūnus.

Svarbiausia nebūti paliktam.

Galėjai stebėtis, kad Andersas nepaklausė, ar Dina atsakė į lai�k�. Ir nebandė man�s atkalbėti nuo kelionės į Kopenhag�.

Dabar Andersas plauks namo. Vakarai ims tamsėti. Didysis namas Reinsnese pasidarys didelis ir apleistas. Dusliai aidės vieni�i �ingsniai skersvėjuotuose koridoriuose. Atū� benamis vėjas, negailintis nieko. Nei ma�o, nei didelio. Liks tu�ti kambariai su prislopintais garsais i� kamaros ir virtuvės. Speigas ant langų stiklų. Blogiausia tuose kambariuose, kur nieko nėra. Jis turės vaik��ioti tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Ta�iau neturės nieko, kas krosnies �ilum� galėtų padaryti gyv�.

A� pats por� kartų ne�iau jos skrybėlių dė�� į paplūdimį ir ma�iau j� i�nykstant jūroje. Būdavo vasara. Vis tiek kas kart� mirdavau i� �al�io.

Keista, kaip Andersas gebėjo i�gyventi.

Kopenhaga liepos mėnesį alsavo kar��iu.

Por� dienų sėdėjau Pla�iojoje gatvėje u�trauktomis u�uolaidomis ir band�iau atgaivinti savo �inias, kad bū�iau pasiruo��s tam, kas man�s, kaip praktikanto, laukė Frederiko klinikoje.

Tarpais turėdavau pakvėpuoti grynu oru. Pasivaik��iojimai baigdavosi kurioje nors u�eigoje aplink Regensen�. Nedaug sutikdavau pa�įstamų. Studentai arba dirbo, arba buvo i�vyk� į kaim�. Akselis gyveno namuose su sava pastoriaus �eima.

Galima buvo apgailestauti atvykus į Kopenhag� vidurvasarį. Bet band�iau kuo geriau i�naudoti t� laik�. Mokiausi, miegojau ir gėriau alų.

Vien� prie�piet� padariau neįmanom� dalyk�.

Pasikei�iau mar�kinius, prideramai apsirengiau ir nuėjau aplankyti profesoriaus �eimynos. Nelabai gra�u buvo eiti be Akselio. Ta�iau man �ovė mintis, jog Frederiko klinikos praktikantas gali sau leisti tokius dalykus. Galbūt kur nors vyksta vasaros pobūvis ir mano apsilankymas atvertų į jį duris. Arba galė�iau pasiūlyti Sofijai ir Anai nueiti kartu į Tivolį.

Tarnaitė, grei�iausiai nauja, atidariusi duris smalsiai į mane įsistebeilijo. Ne, profesorius es�s ligoninėje, o ponia ir panelės kaime.

Nepuoliau klausti, kur tas �kaimas�. Ar svarbu? �iaip ar taip, negalėjau ten rodytis.

Vien� vakar�, iki soties prisimurd�s savigailoje ir vienatvėje, nuėjau į Kranto skersgatvį pasiteirauti Karnos.

Duryse pasirodė mo�iutė Dons. Nenusakomo am�iaus, i�sekusiu balsu ir veidu. Ta�iau judesiai �vitrūs, o akys gyvos. Ji turėjo būti pernelyg sena tokiam sunkiam darbui. Ne�ioti laikra��ius. �luoti gatves. Skalbti �monėms. Vienintelė paguoda buvo sena molinė pypkutė, kuri� u�sirūkydavo pardavinėdama laikra��ius arba turėdama penkias laisvas minutes saulėkaitoje pritūpti ant laiptų.

Dabar ji papasakojo, jog Karnai ir �i� vasar� pasisek� gauti budėtojos darb� Frederiko klinikoje. Jei viskas būsi� kaip įprasta, i� ryto grį�ianti numigti por� valandų.

�od�iuose buvo justi neapibrė�tas draugi�kumas. Seniai buvau nesirod�s.

Karna? Ar pagalvojau apie j� būdamas namuose?

Dabar ji tapo būtinybe. Turėjau j� pamatyti. Sukaupiau dr�s� ir t� patį vakar� nukeliavau į klinik�. Ėjau per kiem�, kad galė�iau matyti, ar vyresniosios slaugės sėdi lauke su kakavos puodeliais ir mėgaujasi vakaro ramybe. Mat tada galima tikėtis, jog Karna viena palatoje arba sėdi atitvertame palatos kampelyje.

Jos sėdėjo ant suolų ir kėd�ių aplink ma�us staliukus tekintomis kojomis. Puodeliai su arbata ir kava tvarkingai stovėjo tarp siuvinėjamų rankdarbių ir mezginių. Jei nebūtum �inoj�s, jog �alia ligoninė, būtum paman�s, jog tai įstaiga moterims mėlynomis uniformomis. Kuodai ir kasos tvarkingai susegtos ant pakau�io, ta�iau prijuostės ne visada idealiai �varios.

Kai i�girsdavai balsus ar juok�, suprasdavai, jog slaugės � u�simaskavusios moterys.

Nutaisiau rimt� min�, tarsi turė�iau konkretų reikal�. Ta�iau nusprend�iau įeiti pro u�pakalines duris. Tik vien� kart� pama�iau, kaip viena i� pagyvenusių slaugių perkirto koridorių. Tada sustojau ir apsime�iau, jog ka�ko laukiu. Nebuvo prasmės papulti į tokių moteri�kių kvot�. Jos blogesnės u� Olin�. Nors ir nesistengė eiti koja kojon, profesoriaus �od�iais tariant, su �antiseptikos raida�, drausmės klausimais buvo tikros slibinės.

Mo�iutė papasakojo, jog Karna dirbanti palėpėje, XY skyriuje. Tas skyrius man buvo pa�įstamas. Ten patekdavai siaurais, sta�iais laiptais. Sklandė istorija apie k� tik i�operuot� pacient�, kuris i�virto i� pintinės ir krito i� tre�io auk�to, nes ka�kas pamir�o u�dėti dangtį. Visa laimė, kad pacientas jau buvo ligoninėje.

Palėpėje buvo dvi palatos. Moterų ir vyrų. Kiek pamenu, vir�uje kiekvienoje palatoje buvo tik po tris lovas. �ia gulėjo ligoniai, sergantys u�kre�iamomis ligomis arba kliedintys.

Taip pat pamenu, kad vyresnioji slaugė buvo įsikūnij�s meilumas ir kad ji, jei turėdavo laiko, vakarienei kepdavo obuolių skilteles. Ant viryklės tamsiame palėpės koridoriuje.

Teisybė, keptais obuoliais pakvipo dar apa�ioje.

Ji stovėjo prie viryklės. Karna! Pusiau u�stota drabu�ių spintos ir komodos, kurioms tikriausiai nebuvo vietos �kambaryje�. Taip buvo vadinama kamaraitė palatos kampe, priklausanti slaugėms.

Kai u�lipau į patį vir�ų, kvepėjo jau ne vien obuoliais. Tvoskė a�trus tualeto kvapas. Kibirai nebuvo i�pilami iki vidurnak�io, o ilga diena ėjo į pabaig�.

Nebuvo taip blogai, kad nebeapsik�stum. Taigi galėjai daryti i�vad�, jog nė vienam pacientui nepaleisti viduriai.

�iūrėjau į jos nugar� ir juosmenį. Ji negirdėjo man�s ateinant. Visk� u�go�ė sodrus kosulys i� vienos palatos. Uniforma buvo per didelė, o prijuostės petne�os ir dir�elis per ilgi. Ta�iau jos formos noriai plūdo į mane. Plaukus buvo suki�usi po skarele, kaip prisiminiau j� i� karo lauko ligoninės.

Pajutau ir graudulį, ir geism�. Kas �ino, kaip tai įmanoma. Ta�iau mane pagavo noras paimti j� i� u�pakalio, nors tuo pat metu vos neverkiau.

Vienos palatos durys buvo pravertos. Lempos �aliais gaubtais �alia lovų metė �vies� į koridorių. Galėjai įsivaizduoti, jog Kama stovi prie viryklės laukiniame �aliame mi�ke ir laukia, kad paim�iau j� i� u�pakalio.

Prie jos sijono besiglaustanti pilka katė sukniaukė į mano pus�. Karna atsisuko ir pamatė mane. Ne�inau, ar nud�iugo, ta�iau nusi�ypsojo.

Ten, viduje, po �alia mi�ko �viesa ka�kas baisingai krenk�tė ir spjaudė.

� Tu? � tarė ji.

� Taip, � atsakiau.

Su Karna visada �itaip. T� pa�i� akimirk�, kai likdavau su ja vienas, ji tapdavo būsena. Kūno jėga. Neįstengdavau atskirti jos nuo sav�s. Neįstengdavau atskirti jos nuo savo kūno, kol jos neturėdavau.

� Kaip �ia patekai?

� Pro kiem�. Pro basonų ir kruvinų paklod�ių rietuves, � geismingai su�nab�dėjau.

� Ji gali ateiti! � i�tarė tyliai, kai prisispaud�iau prie jos ir suėmiau per klubus.

�Ji� buvo slaugė.

� Ji sėdi kieme, siuvinėja ir geria kakav�, � pasakiau.

� Meluoji! Jai skauda galv�, ir parėjo namo numigti. Turiu paduoti obuolius, � ramiai pasakė ji ir abiem rankom apkabino man kakl�.

� A� palauksiu, � tariau prie pat jos lūpų.

� Ne, tau negalima �ia likti. Mano pirmtakei buvo parodytos durys, nes u� viryklės pas j� apsilankė vyri�kis, kai slaugė prigulė pasnausti �kambaryje�.

Ji �nab�dėjo, rankomis tvir�iau apkabindama man kakl�.

� Taigi niekas nepamanys, kad tu i�drįsi t� patį, � pasakiau.

Pasijutau tarsi apsėstas. Paimti j� u� spintos palėpėje.

Palatoje vėl ėmė krenk�ėti ir kosėti. Ka�kas lipo laiptais, bet �ingsniai nutilo auk�tu �emiau. Ji greitai i�silaisvino ir ka�kur nuėjo su obuoliais. Bet pirmiausia priki�o kar�tutėl� obuolio skiltel� man prie lūpų, kad pasitrauk�iau i� kelio.

Tualeto statinės buvo i�piltos, o jas ve�an�ių sunkių ve�imų triuk�mas kadai nuslop�s. Valandėl� tyliai kaip pelė tūnojau ant kėdės u� spintos, kol Karna vaik��iojo su basonais, spjaudyklėmis, �lapimo stiklais ir gleivėtais, kruvinais ir snarglėtais skudurais.

Su jaudriu d�iaugsmu stebėjau jos kūn�, kai ji �mėk��iojo pro duris. �alia lempų �viesa lytėjo mėlyn� nakties �vies�, sklindan�i� pro ma�us langelius stoge. Kai �viesa paliesdavo sien�, sutrukdydama tarakonams mėgautis gyvenimu, jie ordomis sprukdavo į kertes. Jaudulį mai�iau su tarakonais. O katė ant mano kelių buvo rami. Kart� atsistojo ir vietoje apsisuko pasauliui, mink�tomis it �ilkas letenėlėmis mind�ikuodama skraite. Ant mano kap�elių ir dirban�io pinties kūno.

Paskui netikėtai grį�o slaugė. Ta�iau koridoriuje buvo ganėtinai tamsu, ir a� pranykau tarp patalynės, kaban�ios u� spintos. Katė man�s vos nei�davė. Ta�iau gavo draugi�k� spyrį, kad suprastų, jog man reikia pabūti vienam.

Senutė, padūsavusi ir nusiskundusi galva, paklausė, ar viskas gerai. Karna su�iulbėjo i�t�st� �taip� ir pasakė puikiausiai likusi� nakties dalį galinti i�siversti viena.

� Instrukcijos... � atsiduso senutė ir apėjo palatas.

Supratau, kad jeigu nei�eisiu dabar, rizikuoju būti pastebėtas, kai ji vėl grį� į palėp�. Todėl nulėkiau �emyn ir pasislėpiau po laiptais.

Nepaisydama instrukcijų, senutė buvo mūsų pusėje ir sugrį�o į ka�kur esan�i� lov�.

Pagaliau u� sienos i�girdau knarkim� i� dviejų vietų. Pacientai miegojo. Netrukus turėjau tapti paleistu kaliniu! Gyvenimas prisipildė akimirksnio prasmės.

Karna pasirodė duryse ir, viena ranka prisidengusi burn�, kita pamojo man. Parod�iau u� spintos. Buvau apie tai pagalvoj�s. �iek tiek pastumti basonus ir pasodinti j� ant suolo prie�ais save. Suolas buvo pakankamai �emas. I� tiesų būtų atrod� gana nekaltai su jos sijonais aplink mane.

Bet ji ten nenorėjo. Nusivedė mane į palat�, pro �irm�, kuri� i� anksto buvo pasta�iusi prie�ais vienintel� lov�, kurioje gulėjo pacientas. Jis neramiai miegojo po �alia �ibaline lempa.

Tada mes atsidūrėme �kambaryje�. Tamsi kertė su Karna.

Kaip seniai tat buvo! Ji kvepėjo ko�ės kompresais, arnika, keptais obuoliais ir �vie�iu prakaitu. Su pavojinga pūlių ir saldaus kraujo priemai�a. Paslaptingai ir i� vidaus. Gaiviai ir drėgnai.

Ėmiau gaudyti or�.

Turėjome visk�, ko reikėjo. Sof� prie sienos. Stalo ir kėdės t�nakt neprireikė. Ji nenorėjo būti paimama ant stalo. Turbūt jo ir kojos buvo per silpnos.

Mes plaukėme alsavime ir i�skyrose palėpės �kambaryje�. Dviejų uolek�ių plo�io ir penkių ilgio plonomis sienomis aplinkui. Nedrįsome gai�ti nusirengdami ir apsirengdami. Tiksliu i�radingumu ir virpan�ia nekantra galima daug pasiekti.

Karna! Tebus palaimintas tavo visi�kas susikaupimas net tada, kai kosėjantysis apsivertė lovoje ir ant mūsų i�stenėjo savo skausm�! Tebus palaimintas tavo gebėjimas nepastebėti �aizdų, �a�ų ir pūlių, kraujo, neplautų kolbų ir indų. Basonų! Tų, kurių �ilti moliniai dubenys ir oda aptrauktos, a�utais kim�tos briaunos. �inai, jie niekada nebūna visai �varūs! Karna!

Tu į�ventinai mane į praktikantus Frederiko klinikoje. Sugebėjai! Net po to, kai Bangui tvirtinau, jog stuburo smegenys yra galvos smegenų uodega, tu sugebėjai.

Karna!

Vėliau gavau pasitikėjimo savimi ir trijų �imtų talerių alg�. T� naktį daug nekalbėjome. Vieta buvo ne �nekoms. Laikas reikalavo veikti.

Kart� su�nab�dėjau jos vard�. To buvo per daug. Ji u�spaudė man burn� ir nujojo su manimi.

Paskui nusėlinau laiptais �emyn, lengvas kaip naktinis drugelis. Tarpais suklupdavau tamsoje tarp �alios �viesos, krintan�ios pro durų ply�ius. Tarp kvapų ir galimo demaskavimo. Ir buvau laimingas, kad esu Kopenhagoje!

Karna! Tai buvo prie� tai, kai ėmiau galvoti kaip senis. Prie� tai, kai tave nu�ud�iau.

Tai buvo tada, kai tebesapnuodavau Dinos lai�kus.

Būdavo, pabundu ryt� ir moku juos atmintinai. Ta�iau su pa�tu neateidavo nieko.

U�tat atėjo ruduo. Man buvo lemta ne tik būti naktiniu drugeliu Frederiko klinikos palėpėje. Buvau vienas i� laimingų i�rinktųjų, kurie turėjo pradėti praktikanto tarnyb�.

Ma�ame mediniame namuke budėjo tas pats vartų sargas, kurį prisiminiau i� savanori�kos tarnybos. Atrodė taip, tarsi tada, kai ma�iau jį paskutinįkart, būtų nukirp�s savo gyvenimo siūl� ir vėl atgij�s, vos man pasirod�ius. Viskas buvo nepasikeit�. Net dėmė �varke. Klausimai ir balsas lygiai tokie pat kaip anks�iau.

� K� turite krep�yje? Kur einate? Ar esate susitar�s?

Galėjai juoktis, jei tik įstengei. Jis tikrai nebuvo toks baisus

kaip tada, kai pirm� kart� įėjau pro gele�inius vartus. Prie� i�laikydamas egzamin�. Tada su sargu pasisveikinau taip, tarsi jis būtų karaliaus asmens sargybinis. Dabar tik pasakiau:

� Man reikia pas vyriausi�jį chirurg�!

Jis įtariai linktelėjo, apsimetė man�s neatpa�in�s ir ėmė ai�kinti, kur eiti.

� A� �inau keli�, � trumpai pasakiau.

Vyriausiasis chirurgas vis dėlto mane atpa�ino. Tai man įkvėpė dr�sos.

Pasiteiravau Akselio. Su�inojau, kad jis, kaip buvo sakoma, mar�rute.

O kur a� gim�s? Chirurgas norėjo mane įra�yti į savo popierius.

Kai atsakiau, jis skrebindamas plunksn� tarė:

� Taip, taip, teisybė. Tamsta esate dani�kai kalbantis norvegas.

Nebuvau tikras, ar jis i� man�s nesi�aipo, todėl neatsakiau.

� Vadinasi, esate vienas i� de�imties, kurie rytoj renkasi. Lygiai pus� a�tuonių palatoje P, ten, kur prasideda vizitacija. Būtų pagirtina, jei ateitumėte per priekinį kiem�, pro klasės koridorių, pakiltumėte į siaur� vestibiulį �alia �ba�ny�ios� ir ten pasikabintumėte palt�. Savanoriai ir praktikantai pernelyg da�nai atbėga paskutin� minut�, tiesiai i� Amalijos gatvės su paltu ir viskuo. Blogas įprotis!

� A� �inau taisykles, � pasakiau ir nusilenkiau.

� Visi �ino taisykles. Ta�iau ponas Sakstorfas nori, kad jų būtų laikomasi!

Nieko daugiau nesakiau, dar kart� nusilenkiau ir nuėjau prie durų.

Tada atsidūriau viso to viduje. Reinsnesas liko be galo toli. Ana buvo nukirsta ranka.

Kai Karna dirbdavo, a� miegodavau, ir prie�ingai. Bet būdavo, kad nueinu į palėp�. Kartais ji priimdavo mano bėd�. Bet retkar�iais nusi�luostydavo prakait� ir i�vydavo mane lauk. Frederiko klinikos palėpė nebuvo tinkama vieta garsiai gin�ytis.

Ta�iau dovanėles ji paimdavo. Ypa� sekmadieniais, kai su jomis ateidavau pas j� į namus. Mo�iutė tebe�iūrėjo į mane mandagiai ir skepti�kai.

Vien� dien�, kai su Akseliu gėrėm kav� klinikos kieme, a� pasakiau � tarsi pats sau:

� Ana? Kaip sekasi Anai?

Jis �vilgtelėjo į mane.

� Ana Londone!

A� linktelėjau ir daugiau nebeklausiau.

Gavau lai�k� i� Anderso. Jis daug tikėjosi i� �vejybos tinklais ir silkių sūdymo.

Toks buvo mūsų gyvenimas.

�Karas yra natūrali �monių būsena�, � parei�kė Bismarkas. Jis pademonstravo nuostabiausi� i� visų savo savybių: padarė taip, kad visa Europa tapo neutrali. Niekas nepadėjo Prancūzijai, kai su savo penkiais �imtais trisde�imt penkiais tūkstan�iais vyrų Bismarkas prancūzų �triumfo �ygį nuo Strasbūro iki Berlyno� pavertė kruvinu pralaimėjimu.

Buvo pasakojamos �maik��ios istorijos, kaip imperatorienė Eugenija, sėdėdama Pary�iuje, u�draudusi vyrui grį�ti i� �ygio pabrukta uodega. Įsivaizdavau, kaip sergantis imperatorius tarsi koks kliuvinys tampomas tarp karinės technikos ir baga�o. Imperatoriaus apsiaustas buvo permirk�s krauju ir nutrintas, o paskutinis �ampano kam�tis kadai i��autas.

Kai Bismarkas nuvertė imperatorių, imperatorienė pabėgo į London�. Kaip daugelis kitų, tapatinausi su imperatoriumi ir niekinau pasprukusi� jos didenyb�.

Tuo metu Pary�ius kunkuliavo. Buvo tvirtinama, kad Bismarkas nusijuok�s ir pasak�s: �Revoliucija Pary�iuje man nerūpi, a� esu kelyje į ten!�

Taip ir buvo. Staiga nuo Pary�iaus iki Kopenhagos pasidarė g�sdinamai arti. Prasidėjo apgula. Suspaudė kaip gele�inis dir�as. Jis, kaip �inia, Pary�ių pavertė kalėjimu. Mes su�inojome apie bad�, �altį ir neviltį. Turtingieji jau seniai buvo i�vyk�. Varg�ai pasiliko mirti badu. Tokios at�iaurios �iemos neprisiminė niekas. Buvo kalbama, jog mirtis Pary�iuje turėjo du pagalbininkus. Bad� ir �altį. Ta�iau paskui buvo dar baisiau. Neapykanta tiems, kurie kapituliavo ir pasidavė Bismarkui, sukėlė patriotizmo protrūkį, nukreipt� prie� Nacionalinį susirinkim� ir turtinguosius pilie�ius.

Komuna tapo neturtėlių �Sezamai, atsiverk�. Vėliau miestelėnai pasirodė es� blogesni u� kareivius. T� gegu�ės dien�, kai versalie�ių būriai į�engė į Pary�ių, beprotybė tapo faktu. Tarsi uodų spie�iuje į darb� būtų buv�s paleistas did�iulis musmu�is. �mogaus gyvybė buvo verta ne daugiau kaip batai ar uniformos sagos. Versalie�iai �audė belaisvius, o Pary�iuje paskelbė, jog u� vien� galv� �vento ker�to vardu kris trys galvos. Pary�ius skendėjo liepsnose.

Griaukit, nes gyvenimas trumpas! Paskui būsite laimingi naujoje visuomenėje!

Galiausiai Nacionalinis susirinkimas pripa�ino Tjer� didvyriu. Pastarojo įsakymu buvo likviduota trisde�imt tūkstan�ių �monių.

O a� tuo metu vaik��iojau i� Frederiko klinikos į Pla�i�j� gatv�, kaip atsiskyrėlis � į belangį bok�t�. Viena, kas i� tikrųjų man darė įspūdį, buvo ko�mari�ki sapnai, jog Dina Pary�iuje. Ma�iau j� Per La�ezo kapinėse, gulin�i� lavonų krūvoje po egzekucijos.

Naktis po nakties ma�iau, kaip ji bando i�sikapanoti i� lavonų kalno. Kaip pama�u, bet nuolat j� vėl ten įtraukia. Galiausiai likdavo ky�oti tik dalis pėdos.

Nepamenu, jog kada nors bū�iau atkreip�s į tai dėmesį, ta�iau, matyt, atkreipiau. De�inės kojos ma�asis pir�telis buvo be nago.

Ilgainiui sapnai man tapo artimesni negu tai, kas vyko ligoninėje.

Visas gyvenimas tebuvo rūpestis i�eiti įvairias temas: apie nauj� migdom�jį vaist� chloralio hidrat�, jo did�iul� naud� �monijai ir medicinos mokslui. Eterio narkoz�. Arba sifilio tem�. Jo pirminius, antrinius ir tretinius po�ymius. Saitus duomenis apie tai, jog sifilio poveikis nervų ir kraujo apytakos sistemoms nėra pakankamai i�tirtas, tad gydymas nėra sėkmingas. Ta�iau galima skirti gyvsidabrio tepalo. Arba ka- lomelio � gerti. Abiem atvejais siekiama sukelti vėmim�, kad pacientas ma�ų ma�iausia penkiolika, daugiausia � dvide�imt penkias paras kasdien pa�alintų nuo trijų iki �e�ių svarų t�sių gleivių.

T� pa�i� naktį, kai Dinos pėda pranyko lavonų kalne, sapne prisipa�inau nu�ud�s rus�. Lensmanas reagavo taip, kaip ir reikėjo tikėtis. Įtū�o, kad savo �eimoje turi tokį kaip a�.

Kit� dien� per rytin� vizitacij� su visa �utve lankydamas palatas planavau, kaip reiks prastumti teism�. Antroje palatoje gulėjo jaunas vyras su�eista koja. Tikriausiai buvau ir jį susapnav�s, nes atrodė apgailėtinai.

Antklodė buvo nuklota, ir vienam i� naujųjų rudens kurso studentų buvo liepta pakelti koj�. Į mus plūstelėjo �iltas garas ir nenusakoma smarvė. Akselis turėjo u�dėti nauj� garuojantį avi�inės ko�ės kompres�. Bet pirmiausia reikėjo ap�iūrėti ir apibūdinti didelį gumb� vir� �aizdos. Profesorius gausiai i�spaudė �alių pūlių.

Studentas, laikantis koj�, ėmė pama�u svyruoti. A� stovėjau kitoje lovos pusėje, tad negalėjau niekuo padėti. Ta�iau spėjau pagalvoti: pakanka nugriūti, ir tau baigta.

I�girdome nemalonų gars�, kai studentas kietai bumbtelėjo ant grindų.

� I�ne�kit! � paliepė vyriausiasis chirurgas.

Taip ir buvo padaryta. Daugiau apie jį nebegirdėjome. Kaip viskas paprasta. Tiesiog pargriūti.

Kai įsivaizdavau savo teism�, rodėsi, tarsi klausy�iausi ilgos, nuobod�ios paskaitos apie plau�ių tuberkulioz�, neva pagydom� asfalto alyva. Jei kreipiamasi į gydytoj� ankstyvojoje stadijoje!

Jau i� anksto jutau �alt� teisėjų paniek�. Jie, suprantama, patikėtų mano �od�iais.

Nesvarbu, kas. Ar cypė, ar tuberkuliozė. Stūmiau tai nuo sav�s kaip kan�ios fars�. �mogus yra kan�ia. Ir juokingumas. Negalėjau tikėtis pabėgti.

Kurį laik� studentai ir praktikantai, per pertraukas ramstydami koridorių sienas, kalbėdavo apie neandertalietį. Man�s netraukė tokios diskusijos dėl diskusijų. Rodyti akivaizdų savo �inių trūkum� stoviniuojant koridoriuje atrodė pavir�utini�ka ir tikrai ne tai, dėl ko būtų verta gyventi ar mirti. Mano tikslai paprasti, bet teisingi, maniau a�.

Ne�inau, kada pirm� kart� suvokiau, jog rusas grį�o pas mane. Per j�. Per teismo proces�. Ko�marai da�nai būdavo nery�kūs. Vien� naktį buvau vabzdys, bandantis įlįsti į senų lapų krūv� ir i�sigelbėti. Kad ir kaip kapanojausi, naudos buvo ma�a.

Ji nera�o! Kodėl, po velniais, nera�o? Ar kada nors esu jai k� padar�s? I�skyrus tai, ko negalėjau pakeisti: kad kart� ma�iau, k� ji padarė?

I� prad�ių groteski�kus savo slogu�ius mai�iau su profesorių �od�ių srautu. Arba leisdavau jiems daugintis F. L. Bango vadovėlyje �Praxis medica systematice exp�sita�. Jis buvo bevilti�kai pasen�s, para�ytas 1789 metais. Skai�iau jį kaip kuriozų rinkinį, norėdamas pasirankioti citatų, kurias galė�iau tėk�ti, kai turėsiu įrodyti visi�k� pasaulio kvailyb�. Tai atitiko mano dvasin� būsen�.

Viskas buvo teorinės ligos ir absoliu�ios mirties klausimas. Gamta, med�iai, gėlės ir gyviai buvo utopija. Tarp grindinio akmenų ir auk�tų mūrinių namų ne ka�i kiek viso to ir matei. Net didieji med�iai parkuose ir alėjose buvo jau negyvi. Tereikėjo tik dar vieno karo. Degtuko kibirk�ties. Ir liktų apanglėj� nuodėguliai. Mane tai �avėjo. Kaip senas s�vadautojas, kuris slankioja apie linksmybių namus, seniai nebeteikian�ius malonumų ir pelno, stebėjau gaisrus, gatvių mu�tynes ir ie�kojau tragi�kų temų laikra��ių antra�tėse.

Buvo 1871-ųjų spalis.

Karna ir a� daug nekalbėdavome. Tai yra ji nekalbėdavo. �od�iais. Jos akys buvo i�kalbingos. Ir rankos.

Ta�iau t� dien� tarp mūsų u�simezgė savoti�kas pokalbis. Nuo tada jis man tapo tarsi visų atsakymų raktas.

Buvo ankstyvas sekmadienio rytas. Ėjome per lietų i� Frederiko klinikos. Ji naktį praleido ligoninėje, o a�, vis� naktį praū��s su Akseliu ir pora kitų praktikantų, norėjau j� prad�iuginti pasitikdamas i�einan�i� pro vartus.

Tu��ios ir pilkos rytinės gatvės kvepėjo rudeniu. Ėjau giliai įgrūd�s rankas į ki�enes, atlapotu �varku. Mar�kinių krūtinė jau buvo �lapia. Varvėjo nuo mano pe�ių. Nuo plaukų ir nosies.

Ji ėjo prisidengusi dideliu nu�iurusiu skė�iu. Bet a� atsisakiau po juo lįsti. Kad eitum po vienu skė�iu su Karna, turi būti slieko plonumo. Ji ėjo trūk�iodama kaip neramus �vėris. Staiga galėdavo stabtelėti, tad buvo pavojus įsivaryti į akį skė�io virb�.

Band�iau prat�sti kalb� apie kar� ir taik�, pradėt� smuklėse. A� kalbėjau, o ji klausėsi paskendusi savo mintyse.

� Man nesuprantama, kaip �monės gali turėti prie�ų, � pasakiau. � Kuo daugiau su�inau apie �mones, tuo ma�iau suprantu �odį �prie�as�, � svars�iau toliau.

Ji sustojo ir pa�velgė j mane, tarsi bū�iau j� papra��s pareik�ti nuomon� apie tai, kiek teisingas yra lietaus rei�kinys. Po to i�sitraukė nosin� ir lėtai nusi�nyp�tė, i�mesdama vien� koj� į priekį taip, jog pasimatė atsiklijav�s padas. Atid�iai jį ap�iūrėjo. Tada paklausė:

� Ar turi ko valgyti?

� Taip. Tu alkana? � sutrikau a�.

� Ar turi lov� ir maisto?

� Taip...

� Niekas tav�s nemu�a?

� Ne...

� Tai kodėl turėtum suprasti �odį �prie�as�?

Ji ir anks�iau mane erzindavo. Savo prakti�ku, sta�iu būdu. Galėdavo tylėti valandų valandas ir staiga i�rė�ti savo prakti�kas tezes. Kurių, pasirodo, neįmanoma paneigti.

� Bet a� patyriau karo siaub�, � tariau paniur�s.

Ji tylėdama pradėjo eiti.

� Jei nenori aptarinėti etinių problemų, nes esi moteris ir nemokyta, man vis vien. Galime tylėti toliau. Arba kalbėtis apie �aizdas, diarėj� ir suluo�intus kūnus, � pasakiau įsi�eid�s.

� Ar tau niekada nieko netrūko, Benjaminai?

� Kaip tai?

� Kai kalbi apie savo namus, apie studijas, apie... apie bet k�, atrodo, kad visk� darai tik i�... smalsumo. Ne i� būtinybės.

I�pū�iau akis. Ji puolė mane, tarsi bū�iau i�lep�s dabita. Argi mudu ne kartu matėme mir�tant �mones?

� Kiekvien� kart�, kai noriu su tavimi apie k� nors pa�nekėti, mane u�sipuoli. Asmeni�kai!

� Atleisk! � pasakė ji.

Balsas buvo pavarg�s. Ji pradėjo eiti. Jos �ingsniai sunkiai krito ant �lapio grindinio ir pro ausis grį�o atgal pas mane trumpais kauk�ėjimais.

� Ar tu turi prie�ų, Karna?

� Taip.

� Turiu galvoje ne nedraugus, ne �mones, kurie tave erzina. Bet tikrų prie�ų! Kuriuos galėtum nu�udyti!

� Taip.

� Kas jie?

Ji ėjo toliau. Sustojau ir suėmiau jai rank�. Ant mūsų lygiai la�ėjo. Sijono padurkai buvo permirk�. Ant veido krito �lapi plaukai, nors ir turėjo skėtį. Jos blakstienos sulipo į ma�y�ius pluo�telius, nuo jų varvėjo ant skruostų.

Akimirk� u�simir�au. Ka�kaip supratau visada tai prisiminsi�s: nuo lietaus apsunkusias Karnos blakstienas.

Kartais apima jausmas, jog tai, k� matai ar i�gyveni, tėra pakartojimas to, k� esi patyr�s anks�iau. Ir negali to nei paai�kinti, nei suvokti. �inojau, kad vis matysiu susiklijavusias Karnos blakstienas. Arba prisiminsiu jas taip ry�kiai, jog tai bus i�gyvenimas.

� Kas jie?

� Ilga istorija, � tepasakė ji.

� Papasakok, � papra�iau.

� Ne, ne dabar.

� Kodėl ne?

� Lyja. Man �alta!

� O jeigu nelytų?

� Benjaminai, a� pavargusi.

Ėmė mu�ti ba�ny�ių varpai. Kiekvienoje po �e�is dū�ius. Jie susi�aukė neritmingai ir skirtingais balsais. Perėjome �v. Anos aik�t�, kaip visada, kai grį�davom i� ligoninės. Miestas jau buvo sukil�s.

Kai pasiekėme Kranto skersgatvį, diena virste i�virto i� laiptinių, pro langus ir duris. Ranka �ia, koja ten. Apsiblaus�s veidas po skrybėle, skėtis, plaukai.

Diena ir naktis sumai�ė kvapus. Smarv�. Mums einant pro �alį, į latak� buvo i�piltas pilnas po nakties kibiras. Tuo pat metu tarp namų eilių krito k� tik u�gim�s �viesos stulpas.

Matyt, dėl to stulpo prisiminiau Anderso ir Dinos vestuves. Ba�ny�ios varpų Omin� tarp mūro sienų. Lubos buvo nutolusios per am�inyb�. Vargonai. Jie ne gaudė, kaip ra�oma knygose. Griaudėjo. A� turėsiu tėv�! Sėdėjau priekiniame suole ir ma�iau, kaip per ba�ny�i� ateina Dina su Andersu. Abu i�bly�k�. Mirtinai i�bly�k�. Dinos akys be lėliukių. I�nyko �viesos stulpuose, krintan�iuose pro langų kiaurymes. Didelių med�ių lapija u� langų metė �e�ėlius ant jų, einan�ių nuo altoriaus. Jie �engė susikabin�, �e�ėliai �oko ant jų veidų.

Stovėjau ba�ny�ioje ir tro�kau, kad Andersas, Dina ir a� galėtume kartu pasijuokt.

Nemanau, kad praradau t� viltį.

Todėl paėmiau Karnai u� rankos ir pasilenkiau po suply�usiu skė�iu. Viena skylė buvo tiesiai man vir� kaktos.

Ji pa�velgė į mane. Rinitai, kiek abejingai. Galimas daiktas, reikėjo paklausti, kaip ji gyvena. Paklausti, ar, ne�iūrint nieko, ji d�iaugiasi, kad Danijoje nebėra karo. Paklausti, ar galiu dėl jos k� nors padaryti. Bet ji juk sakė, kad pavargusi.

Ba�ny�ių varpai nustojo skambėj�. Mes taip pat tylėjome. Norėjau, kad ji kalbėtų su manimi. Ba�ny�ių varpai man visada sukeldavo absurdi�kų min�ių. Tada man toptelėjo, jog galiu j� paklausti apie komunij�. Prisiminiau, kaip man atrodydavo baisu, jog �monės gauna ma�ytį duonos gabalėlį ir gurk�nelį i� taurės. Kad pastorius liepia jiems valgyti Jėzaus kūn� ir gerti jo krauj�.

Visus matydavau nelaimingus, kai jie vorele grį�davo nuo altoriaus. Jie turėdavo būti atsikrat� savo nuodėmių. Ta�iau atrodydavo, tarsi būtų pasmerkti mir�iai. Ar suprasdavo, kad tai nėra taip paprasta?

� Ar esi ėjusi komunijos? � paklausiau Karn�.

Sutrikusi ji pa�velgė į mane.

� Kodėl klausi?

� Prisiminiau ba�ny�i� namie.

� Kaip?

� M�s�iau apie nuodėm�.

� Kieno?

� Savo, � sumelavau. � Ar manai, kad įmanoma gauti nuodėmių atleidim�?

� Taip, bet daryti tai tokiu būdu � didelė gai�atis... Eiti dėl to į ba�ny�i�.

Ji atsiduso.

� Taip, � tariau.

� Jeigu eiti komunijos būtų sugalvojusios moterys, jos būtų įrengusios ba�ny�ias su ilgais stalais ir suolais, kad �monės galėtų atsisėsti ir pailsėti jausdami, kaip nyksta nuodėmė. Taip, kaip yra dabar, trumpa ir �alta. Pana�iai kaip sėklos i�siliejimas!

Ji nebe pirm� kart� sakė tokius dalykus. Net Sesilija taip nekalbėdavo.

� Karna! � dirbtinai pasipiktinau. Tada ėmiau juoktis. Palengvėjusia �ird�ia, nes ji man davė dingstį juoktis. Pati nesijuokė.

Buvome prie jos vartų. Ji suskleidė skėtį ir nestipriai papurtė. Rankų gyslos buvo mėlynos ir persi�vietė per balt� od�. Įėjome pro did�iulius varganus vartus.

Kiemas buvo pilnas kvapų. Keptų la�inių, rytinės kavos, senų �iuk�lių. Vir� mūsų galvų nuo lango prie lango buvo i�temptos skalbinių virvės. Auk�tai dangaus fone pama�iau vis� ry�ulį skudurų, kaban�ių lietuje. Man dingtelėjo, kad galbūt Karna taip blogai nusiteikusi dėl to, kad jai tokios dienos.

T� pa�i� akimirk� dangus praply�o ir saulė skudurėliuose susisuko raudonus lizdus. �į mėnesį jie tikriausiai nusida�ė antr� kart�.

Tarsi atspėjusi mano mintis, ji negyvu balsu tarė:

� Tau negalima eiti su manimi. Man reikia miegoti.

Norėjau j� apkabinti. Bet ji i�sisuko ir pakėlė veid� į mane. U�sispyrusį. Akimirk� pamaniau, jog tai lietus. Paskui pama�iau. Ji verkė.

Bū�iau galėj�s paklausti. Ar ji dėl ko nors nelaiminga. Ar tai kaip nors susij� su manimi. Bet a� to nepadariau.

Girdėjau jos �ingsnius. Ma�iau nugar�. Ji buvo pakumpusi po nutrintu paltu. Atply��s bato padas brūk�ėjo. Atrodė, tarsi kas eitų �lub�iodamas.

Silpnas vėjas suvirpino skudurėlius ant virvės. Nustojo lyti.

Keista galvoti apie tai, kad jei bū�iau paklaus�s, gal bū�iau galėj�s su tuo susitaikyti. Bet grei�iausiai nebū�iau įsteng�s.

Ilg� laik� ji nedalyvavo tame, k� suplanuodavau. Mano rimti teoriniai pokalbiai pask�sdavo jos kasdieninėse problemose ir darbuose. Kiekvien� kart�, kai norėdavau visa tai pakylėti, įvykdavo tas pats. Mat kalbėdavome skirtingomis kalbomis. Tai yra a� manydavau, kad bandau.

Buvau su�lap�s ir pavarg�s, ta�iau nuėjau tiesiai į Peterio smukl� ir i�d�iūvau, kol suvalgiau gerus pusry�ius.

Po laiko nesunku paskai�iuoti, kad t� ryt� ji �inojo apie kūdikį. Ne�inau, ar ji mane mylėjo. Apie tokius dalykus nekalbėdavo. Ir a� ne. Galbūt jai buvo kaip ir man. Niekada nesuprasi, kas yra meilė ir kas � vienatvė.

Niekada nesu�inojau, kas buvo jos prie�as.

Never�iau jos nieko daryti. Niekada jai nieko ne�adėjau. Kodėl turė�iau būti prie�as?

Man ji patiko, Geid�iau jos, taip. Bet i� tikrųjų nieko apie j� ne�inojau. Nei apie jos �eim�. �inojau tik apie tuos du kambarėlius, kur ji gyveno su mo�iute ir broliu. O dabar dar su�inojau, kad ji turi prie��.

Daugeliu at�vilgių tai buvo maloni pa�intis. U�pildydavo man tu�tum�. Neniurzgėdavo apie glob�, su�adėtuves ar dėmesį.

Nepriekai�tavo, kad tik prie�okiais ie�kodavau jos draugijos ir daugiausia leidau laik� su studijų draugais. I�vis ne�inojau, k� ji galvoja.

T� ryt�, kramtydamas sūrį ir kumpį, nusprend�iau kurį laik� laikytis nuo jos nuo�aliau. Tas keistas mūsų gin�as mane prislėgė.

Laikysiuos nuo jos nuo�aliau, pagalvojau. Jeigu ji taip nori.

Suprantama, tai buvo atsitiktinumas, ta�iau t� ryt� parėj�s namo prie savo kambario durų radau siuntinį. Tiesiog gerai sure�isuotas spektaklis. A� pamir�au Karn�.

Ant siuntinio pa�inau stambi�, nelygi� Anderso ra�ysen�. Popierius tvirtas, skersai ir i�ilgai apvyniotas virvele. Pa�to i�laidos dosniai apmokėtos, kad neturė�iau sunkumų.

Pakabinau vir�utinius drabu�ius ant vagio netoli durų ir nuspyriau �lapius batus. Tada nusine�iau siuntinį ant stalo �alia lango, perlau�iau smalkos antspaud� ir nekantraudamas perkirpau virvel�.

Viduje buvo didelė skardinė dė�ė i� krautuvės. Joje anks�iau buvo tabakas. Andersas gerai �inojo, kad nesaugu siųsti netinkamai supakuotas prekes.

Nuo dė�ės man persidavė savoti�ka atmosfera. Reinsneso vaizdai. Kvapai sukėlė i�tis� jausmų lavin�. Apsvaigino mane. I�pakuodamas turėjau atsisėsti.

Vėl buvau berniukas. Staiga ai�kiai pasirodė Stinės veidas. Jos rankos, kai ji dėliodavo skalbinius, nuimtus nuo virvės. I�d�iovintus saulės ir vėjo, sudrėkintus nakties rasos.

Arklidės, �ieno ir �emės kvapas. Aromatai virtuvėje pas Olin�. Elnio ragų, druskos ir raugalo kvapas. Miltų ir atidarytų butelių su sultimis. Kūrenamų �abarų. Savitas kvapas, kai bernai ankstyv� pavasarį prine�a vandens į kubil� priestate. I�o ir drėgnų pir�tinių kvapas, sklindantis pro priestato duris.

Staiga prisiminiau, kaip kart� atsargiai palie�iau lie�uviu �alt� gele�į. Kad parody�iau, jog esu vyras. Ir kambarius Reinsnese: vaflius auk�tose vazose ant kojelių. Cigarus. Saldų cukrumi standintų staltiesių kvap�. Dulkes. Tokias lengvas. Apie Velykas jas tik nujausdavai esant ant �ieminių u�uolaidų. Palėpės koridorius: levanda ir standūs drobės rietimai spintose. Pintinaitės palubėje su Stinės ro�ių �iedais ir �olelių mi�iniais. Sausas raminantis pelenų kibiro, kuris visada turėdavo būti u�dengtas, kvapas. Tualetiniai kibirai, kol juos i�pildavo anksti ryt�. �monių, gyvenan�ių po tuo pa�iu stogu, kvapai. Pėdsakai to, k� visi �inojo, bet nekalbėjo.

Ir Hana! Saldus prakaitas ir �lapi plaukai. Vilnonės kojinės. Gaivus jos odos kvapas! Kurio neu�uod�iau niekur kitur. Kurį ji dabar paskleidė Lofotene.

Staiga mane apniko ilgesys. Ilgėjausi Hanos. Vėl elgtis taip, tarsi ji priklausytų man.

Vaizdų ir kvapų, kylan�ių nuo skardinės dė�ės, vidury gulėjo Biblija. Ta pati, kuri visada gulėdavo ant Dinos sekretero prie� jai i�va�iuojant.

Ne�inau, k� tikėjausi rasti. Ta�iau pirma, k� pajutau, buvo nusivylimas. Nesupratau, kad ji man j� siun�ia, kol neperskai�iau lai�ko, įdėto į knyg�.

Kai paėmiau Biblij�, atver�iau ir pajutau i� jos sklindan�i� �ilum�, tarsi tai būtų gyva būtybė, pama�iau lai�kus. Du lai�kus.

Vienas Anderso. Perme�iau jį akimis ir i�skleid�iau kit�.

Buvo para�ytas tvirtu sta�iu brai�u.

I� prad�ių nebuvau tikras, ar tai Dinos ra�tas. A� to norėjau! Taip norėjau, jog rankos drebėjo. Tada suabejojau. Prisipa�inau, jog nesugebu atpa�inti motinos brai�o. Veltui band�iau prisiminti apskaitos knygas ir lapelius su nurodymais. Neįstengiau.

Ta�iau i� turinio supratau, kad lai�kas turi būti jos.

Mielasis Benjaminai,

siun�iu Jertrūdos knyg�, kad pasilaikytum j� arba i�saugotum palikuonims. Norė�iau, kad atva�iuotum pasiimti violon�elės. Ji stovi niekam nereikalinga. Jai bus geriau Reinsnese. Bet kelionė galbūt per tolima.

Dina

I�skyrus tai, kur galiu rasti violon�el�, lai�ke daugiau nebuvo jokios informacijos. Para�as beveik neįskaitomas, tarsi s�moningai i�kreiptas.

Dėl bemiegės nakties ir susijaudinimo vargiai galėjau matyti. Valandėl� �ingsniavau po kambarį. Paskui atsisėdau ir para�iau Dinai lai�k�.

Po mandagios ir �altos į�angos, dėkojan�ios u� mo�iutės Bibilij�, kuri� saugosiu pats, nors ir nelabai �inodamas, k� su ja veikti, para�iau:

�Pasiimti violon�elės neva�iuosiu. I�laikiau egzamin� geriausiu pa�ymiu ir dabar atlieku gydytojo praktik�. Kai �į ryt� gavau tavo lai�k�, apsisprend�iau. Va�iuosiu namo, susitiksiu su lensmanu ir prisipa�insiu, kad t� 1856 metų rudens dien� a� ty�ia nu�oviau rus� Lev� �ukovskį sami�ku med�iokliniu �autuvu. Tada prisiimsiu toki� bausm�, koki� jie man paskirs. Galbūt gausiu �velnesn�, nes buvau dar vaikas. Pasakysiu, kad i� pavydo praradau savitvard�, kai tas �mogus atvyko, atėmė i� man�s motin� ir pagrasino pasiimti j� į Rusij�. Jie turėtų manimi patikėti. Papra�ysiu Anders� tau prane�ti. Kai viskas bus baigta, galėsi pasiimti violon�el� ir grį�ti namo.�

Galiausiai para�iau savo adres� Kopenhagoje, apsivilkau �lapi� �vark� ir i�ėjau i�siųsti lai�ko.

I� prad�ių pajutau savoti�k� triumf�. Svaigulį. Virstantį baime, kai man dingtelėjo, jog i� tikrųjų save nuteisiau.

Siorenas Kirkegoras! K� jis ra�ė? Neprisiminiau pa�od�iui, bet prasmė ai�ki: atsisukdamas į savo vidų, jis randa laisv�. Lemties nebijo, nes ateityje neturi jokios u�duoties, o laisvė yra jam palaima. Laisvė ne veikti pasaulyje �į bei t�, tapti savo laikų karaliumi ar imperatoriumi, bet laisvė �inoti ir justi, kad esi laisvas... Jis bijo ne to, kad jį palaikys kaltu, o būti kaltas.

A� nebuvau kaltas. Bet dabar ėmiau bijoti �monių nuosprend�io. Laisvės atėmimo i� kūno. Pa�eminimo. Suvirpėjau paman�s, jog turiu pagrindo abejoti, ar Dina norės arba galės i�gelbėti mane nuo kaltės. O jeigu ji tai padarys? Sugrį� namo? Tada mus abu pra�udytų �monių nuosprendis.

Ta�iau buvo po laiko. Lai�kas para�ytas ir i�siųstas. Papasakojau jai, k� ketinu daryti.

Grį��s į savo kambarį, ėmiau vartyti Biblij�. Plonų lapų kampai buvo apsilankst�. Auksas nuo kra�tų beveik nusitryn�s. Tekste pribraukyta, kai kur ky�ojo popieriaus skiautelės. Pirmiausia atsivertė Ekleziasto knyga, tre�ias skyrius:

Visam kam yra savo metas

ir valanda kiekvienam reikalui po dangumi:

Yra metas gimti ir metas mirti,

metas sodinti ir metas rauti, kas pasodinta.

Yra metas u�mu�ti ir metas gydyti, metas griauti ir metas statyti,

Metas verkti ir metas juoktis, metas raudoti ir metas �okti.

Metas i�bla�kyti akmenis ir metas surinkti akmenis, metas glamonėti ir metas susilaikyti nuo glėbes�iavimų. Metas ie�koti ir metas prarasti, metas sergėti ir metas atmesti.

Metas perplė�ti ir metas susiūti, metas tylėti ir metas kalbėti.

Metas mylėti ir metas nek�sti...

Para�tėje �alia teksto mink�tu pie�tuku buvo para�yta: �Benjaminui, laimės sūnui�.

Nusvirduliavau prie lovos.

Po kurio laiko kambaryje i�girdau verkiant vyr�.

Stebeilijau į siauras gyvatės akis. Gyvatė buvo motu�ės Karenos paveikslas, vaizduojantis tvan�. Besirangantis kūnas stojo piestu pasiruo��s pulti. Lie�uvis ky��iojo man prie�ais veid�. Tada pajutau įgėlim�. Baimės dantys buvo �alti kaip ledas. Draskė man od� ir mės�, pūtė į mane kvap�, jog nedrįsau pajudėti. Tada ėmė veikti nuodai. Buvau sugautas ir neįstengiau gintis. Visas kambarys sukosi ratu. Suvokiau, jog ka�k� laikau glėbyje. Man ant kelių gulėjo Jertrūdos galva. Buvome sugauti vienas kito paveiksle. Viskas vyko ir lėtai, ir greitai. Kritome pro įvykių pilnus metus. Mano ir jos metus. Jertrūdos seilės try�ko i� burnos kaip fontanai. Kiekvieno fontano vir�uje suposi oro burbulai su paveikslėliais viduj. Dina buvo tuose paveikslėliuose. A� buvau paveikslėliuose. Nenorėjau, kad Jertrūdos galva gulėtų man ant kelių. Nenorėjau būti Jertrūdos seilių burbuluose. Viskas buvo tik baimė ir �leik�tulys.

Ta�iau negalėjau i�trūkti. Burbulai su paveikslais lipo prie man�s. Prie veido. Rankų. Buvau ir tas, kuris turi priimti, ir tas, kuris viduje.

Pabudau prie� pat vidurnaktį. Buvo beveik tamsu. Ant sienų kaip niūrūs �e�ėliai ry�kėjo retų baldų kontūrai. Pro u�uolaidų tarp� prasisunkė truputis �viesos. Kvėpuodamas jutau skausm�.

Sapnas tebebuvo galvoje ir kūne, ta�iau neprisiminiau nieko daugiau, i�skyrus �iurpi� drėgm�.

Mano �vilgsnis nukrypo ant stalo, kur stovėjo Anderso skardinė dė�ė. �alia gulėjo juoda Jertrūdos Biblija

Ji mirė jauna, apsipylusi verdan�iu �armu. Tai buvo �iauri mirtis. Ne visai tikrovi�ka. Beveik kaip pasakoje, pilnoje siaubo ir �iurpulio.

Kart�, klausydamasis paskaitos apie nudegimų gydym�, prisiminiau t� istorij� ir pajutau tarsi tolim� �leik�tulį. Pana�iai pasijunti �iūrėdamas į karo scen� paveiksle. Arba gobelene. Nutrinti, i�bluk� siūlai pina kitų laikų ra�t�.

Be istorijos apie jos mirtį, beveik nieko apie j� ne�inojau. Dina niekada man nepasakojo apie t� nelaim�. Juk ji buvo tokia ma�a. Galbūt net norėdama nebūtų prisiminusi.

Por� kartų �į t� pasakojo Olinė. Ta�iau i� jos �od�ių galėjai pamanyti, jog did�iausias blogumas, kad nelaimė įvyko prie� pat Kalėdas. Lensmano pana�ių dalykų geriau neklausti. Tai supratau labai anksti. Jį reikėjo saugoti nuo jo pyk�io, jo liūdesio, jo lapatuojan�ios �irdies ir jautraus skrand�io.

Todėl Jertrūda man buvo ta, kuri mirtinai nusiplikė prie�kalėd�iu, kai dar negreitai turėjau gimti.

Svyrinėjau tarp lovos ir stalo, ant kurio gulėjo Biblija. Oras buvo stiklo dulkės, ir jas buvau priverstas įkvėpti. Vis dar tebesijau�iau anapus sav�s. �mogus, kurio niekada nepa�inojau. Dar nem�styta mintis. Dar nepanaudoti genai ir tuo pat metu skaudantis kaltės pūlinys.

Buvau Jertrūdos skausme. Pasiilg�s atramos ta�ko. Po visų begalinių metų Jertrūdos skausmas ir Dinos baimė surado mane, kad būtų u�daryti.

A� para�iau jai ir prisiėmiau tai. Tai tapo mano.

Bar�kinau ra�alinės kam�teliu, pur�iau u�uolaidas ir �ingsniavau po kambarį norėdamas nubaidyti sapn�. Labai norėjau atsidurti Jakobo paveiksluose. Jis juk tikriausiai turėjo gerų paveikslų. Norėjau vėl būti ma�as ir ilgėtis Jakobo. Kad nu�engtų i� juodų portreto rėmų.

Ta�iau jis neatėjo. Neturėjo odos nei balso. Tebuvo am�ina �ypsena ir plok��ias gra�us popierinis veidas.

I�girdau, kaip ka�kur kambaryje ka�kas pa�aukė savo tėv�. O gal tai mano galvoje. �auksmai sklido kartu su blankia nakties �viesa. Tarsi paslaptis.

Operavau rusui galv�. Dirbau taip, jog prakaitas �liaugte �liaugė. Pjaus�iau, gr�iau ir siuvau. Tvars�iau. Tada paguld�iau Dinos violon�elės dėklan ir leidausi kelionėn į

nepa�įstarnus miestus, norėdamas j� surasti ir atiduoti sveik� rus�. Nuvaliau jį ir patryniau skruostus, kad būtų gra�esnė spalva. Atrodė geriau. Mat pa�alinau rand�, bjaurojusį jam skruost�. Tai nebuvo ko�maras. Tik prakait� varantis sapnas.

Supratau, kad jis man bando įpir�ti kaip tik tai. Aplankyti j� su pagydytomis ruso palaikų liekanomis.

Įbrė�iau degtuk� ir u�degiau lemp�. Jutau tro�kulį. Vanduo ropinėje buvo pridus�s. Bet a� gėriau. Jau�iau gele�ies skonį. Gal kraujo?

Dar kart� pa�velgiau į lai�k� i� Berlyno. Valandėl� sėdėjau stebėdamas pats save. I� i�orės. Tarsi vizituo�iau pami�ėlį ir turė�iau nustatyti jam diagnoz�.

Nusivylimas lai�ku tebuvo liguista reakcija, pavir�inis i�orinių audinių u�degimas. O baimė dėl to, kad prisiėmiau kalt� u� ruso nu�udym�, buvo nepagydoma.

Staiga supratau, kad laiku neprisista�iau į tarnyb� ligoninėje.

Klinikos vadovybei sukūr�s istorij� apie savo sergan�i� vieni�� motin� Vokietijoje, nusipirkau biliet� į Berlyn�.

Gali būti, kad para��s lai�k�, kuriame �adėjau prisiimti kalt� u� �mog�udyst�, gailėjausi dėl tokio didvyri�kumo. Bet nepamenu, kad bū�iau tai pripa�in�s.

Maniau sutikti j�. Ji man skolinga pasimatym� prie� man prisipa�įstant!

Maniau, kad jei �inau, kur violon�elė, �inau, ir kur ji.

Taip perkirtau neapken�iamos Bismarko imperijos sien�. Taip patyriau, kad jeigu nerandi, ko ie�kai, gali atsiker�yti kitam. Ir taip grį�au atgalios, tempdamas Dinos violon�el� ir jos nesutik�s.

Kai sėdėjau traukinyje į Kopenhag�, ji buvo suplota tarp bėgių ir ratų. I�tisas valandas be paliovos dainavo:

� Nek�sk man�s, Benjaminai! Nek�sk man�s kar�tai! I�stumk i� savo gyvenimo!

Band�iau suderinti tai su sveiku protu. Juk turėjau. Teigiau sau, kad per daug prisiskai�iau senųjų filosofų ir įstrigau prie graikų tragedijų. Ta�iau tikrovėje tragedijos neegzistuoja. Tik karved�iai ir lavonai.

Rusas būtų buvusi did�ioji mano gyvenimo tragedija. Dina būtų buvus u�daryta į cyp�. O a� bū�iau lik�s Reinsnese kaip �mog�udės sūnus.

Tikrovėje skai�iavau laik� nuo to įvykio. Tai buvo vienintelis tikras dalykas, kurį i�maniau, nesvarbu, kokio storio knygas skaity�iau. Nesvarbu, kokias medicinos paslaptis bū�iau gebėj�s i�tirti.

Bismarkas tarsi yra pasak�s: �Negalėjau u�migti. Vis� naktį neapken�iau!�

Sakiau pats sau, jog neapykanta lygiai tokia pat nepastovi kaip ir meilė. Ji blanksta ir nyksta nuobod�iame ma�ų ir nereik�mingų įvykių, kurie sudaro �mogaus gyvenim�, vandenyne. Galų gale svarbiausia pasidaro ryt� atsikelti i� lovos. Sudaryti kompromis� su kūnu ir siela, kad i�silaikytum pavir�iuje. Kartais pavyksta patirti d�iaugsmų, vertų prisiminti. O lemtingi, svarbūs įvykiai reti kaip perlai kriauklėje. Da�nai jie i�auga i� vienui vienos smiltelės, kuri be paliovos trinasi. Kartais susikristalizuoja naujos smiltys ir virsta naujais perlais, ta�iau to nepastebi.

Galėjau guostis klausimu: tu buvai vienintelis liudininkas, kai Dina nu�ovė savo meilu�į. Na, ir kas? Ar �inai, kas tu būtum be �io įvykio?

Kai grį�au i� Berlyno, atsidaviau privalomai tarnybai Frederiko klinikoje. Beje, praktikanto gyvenimas toks įtemptas, jog nelikdavo daug laiko asmeniniam gyvenimui. Vizitacijos prad�ia lygiai penkios minutės po pusės a�tuonių palatoje P.

Atėjus Sakstorfui, viskas turi būti paruo�ta ir sutvarkyta. Vyriausiasis chirurgas, praktikantai ir studentai vorele traukia į Q. Tada � į tris M. Mes, praktikantai, į �urnalus ra�ome nesibaigian�ius profesorių diktantus. Paskui vyksta klinikinės paskaitos ir egzaminai. Po de�imtos valandos da�nai turime eiti į �ba�ny�i��, kaip visi sutartinai vadina operacin�. Vėliau lankomi tie, kurie guli vienutėse.

D�iaugiausi, kad negyvenu klinikoje. Dauguma praktikantų gyveno paviljone vir� vaistinės. Ten visai gerai. Bet a� taip greitai pavargdavau nuo �monių. Kai budėdavau, valgydavau ligoninėje, bet �iaip kuo grei�iau sprukdavau namo į Pla�i�j� gatv�.

Net draugi�kiausi ponios Frederiksen �ūksniai man keldavo pyktį arba nervindavo. Atradau ir kitų savo savybių. Kart� gana smarkiai prigriebiau mir�tantį snob�, kuris visada įsakinėdavo cypian�iu balsu. Tarsi mes, praktikantai ir slaugytojai, būtume liokajai. Buvo neapsakomai gera justi, kaip jis susitraukė mano gniau�tuose ir ėmė �nyp�ti kaip lemingas. Ta�iau nespėjo man�s įskųsti. Kai kit� dien� atėjau į klinik�, jis jau buvo i�ve�tas į lavonin�, stovin�i� prie pat pirties ir ūkved�io sodelio. M�s�iau apie jį, kai pasukau u� kampo eidamas namo.

�Dabar jo kūnas guli ten, viduje�, � pamaniau.

Darbas �alia mirties ir yran�ios gyvybės kvapas atitiko mano dvasin� būsen�. Nuo visko atsiribojau knygomis ir darbu. Buvo svarbu justi, kiek nedaug vertas gyvenimas.

Akselis kraipydavo galv�, kai rytais nedidelėje patalpėlėje pirties pastate apsipildavau �altu du�u. Por� kartų vidur�iemy per paskait� jis nurankiojo man nuo plaukų pakau�yje varveklius.

� Tu visada turėjai polinkį perdėti. Bet ne�inojau, kad dar ir kankini save, � pa�iurp�s su�nab�dėjo. Ta�iau buvau �varus.

Akselis erzindavo mane, kad gyvenu kaip atsiskyrėlis, kai neateidavau į pobūvius. A� tai vadinau kitaip � nenorėdavau pasigerti.

Kartais nueidavau į Karali�k�jį sod� ir atsisėsdavau ant Anos ir mano suolo. Visi�kai beprasmi�kas poelgis. Jos ten niekada nebūdavo. Labiausiai prie jos priartėjau tada, kai sėdėdamas ten vien� popiet� ant med�ių pama�iau �erk�n�. Vėjas pabar�kino dar u�silikusius su�alusius lapus. Tada ji plevendama atėjo pas mane. A� juk �inojau, jog tai tėra vaiki�ka fantazija. Bet vis tiek buvo gera.

Akselis neda�nai apie j� pra�nekdavo. Ta�iau pasitaikydavo.

� Ketvirtadienį buvau pas Anos tėvus, � galėdavo pasakyti. Visai kasdieni�kai.

� �tai kaip, � tarstelėdavau. Arba paklausdavau: � Ar valgyti gerai davė?

Tarpais paskaitinėdavau Kirkegoro �Slapt� meilės gyvenim��. Ta�iau jo tezės man niekaip nesiderino su bevilti�ku ilgesiu, kurį jis rei�kė. Ar todėl, kad �inojau jį i�si�adėjus meilės?

Moterys. Didelės atviros lyties �aizdos, kad ir kur jas maty�iau. Turėdavau jas �alia ir i�darinėdavau su jomis keis�iausius dalykus. Svajonėse. Bet band�iau laikytis nuo�aly nuo jų tikrovės. Niekada ne�inojai, k� daryti, kad jos i�nyktų, kai nebenori.

Band�iau pa�nekėti apie tai su Akseliu. Jo nuomonė buvo ai�ki:

� Esi nusivalkioj�s paleistuvis!

A�, suprantama, nelikau skolingas. Man tai patiko.

� Tu, Akseli, po kelerių metų priklausysi kitai kategorijai, � pasakiau �ypsodamasis. � Tiems, kurie su savimi tampo moterų kūnus, ta�iau nesirūpina nei moterimis, nei svajonėmis. Nuo gero gyvenimo ir karjeros pilvas suapvalės. Mat būsi i�mok�s racionaliai naudotis savo ir moters kūnu. Apetito ir sėklos tvirtovė. Jei po penkiolikos metų kas nors prabils tau apie meil�, imsi i�samiai pasakoti apie naujausius atradimus medicinos srityje. Arba duonos kainas. Varg�as moters kūnas, kurį turėsi prie sav�s!

� Gird�iu pagie��, brolau. Bet kur tavo geluonis? � tarė Akselis.

� Ar nepastebėjai, kad i�tekėjusios moterys atrodo taip, tarsi nuolat ie�kotų ka�ko, kas prapuolė kamaroje? Arba pada�e? Tai ka�kas skausminga...

� O k� pasakytum apie paties kandidato Grenelvo susidomėjim� moterų kūnais? � pertraukė jis i�si�iep�s.

� Mano susidomėjimas moterimis tikriausiai nėra unikalus, � pasakiau a�, � ta�iau mano nenoras gabenti jas su savimi kaip mant�, ko gera, yra retesnis rei�kinys.

� Taip, ir �is nenoras buvo nuodugniai įrodytas prie� daugelį metų. Dar tada, kai Karna atva�iavo į Kopenhag� ie�kotis tarnybos. Ta�iau tai netrukdė tau j� lankyti, kai atrodydavo patogu, nors tuo metu jau merkdavai akį kitoms, � sausai tarė jis.

� I� savų lauk blogiausio, � pasakiau norėdamas visk� u�baigti. Turnyr� laimėjo jis.

� Taip, tiesa, � pasakė Akselis, kuris paprastai prisistatydavo kaip blogiausias pastoriaus sūnus Danijoje.

Bū�iau galėj�s pasiteirauti apie An�. Tik tam, kad paerzin�iau. Ta�iau paklausė jis:

� Ar vis dar mataisi su Karna?

� Ji dirba, kai a� laisvas, ir miega, kai a� dirbu. O k�?

� Nieko, tik paklausiau.

� A�iū u� rūpestį! � atsakiau.

�inoma, bū�iau galėj�s pasakyti, kad jis neturi Anos monopolio. Bet kas i� to? Jis juk turi Anos monopolį.

Per Kū�ias sutikau Karn�.

Nuo tos rudens dienos, kai parlydėjau j� i� ligoninės, prabėgo daug laiko. Por� kartų ma�iau j� i� tolo. Ta�iau nebuvau aplankyti.

Operacinė buvo paversta koply�ia ir i�puo�ta egli�akėmis. U� tribūnos stovėjo kalėdinė eglė su degan�iomis �vakutėmis. Prakti�kumas ir per Kalėdas buvo pirmas įsakymas. Eglės �akelės stovėjo pamerktos studentų ra�alinėse. Taigi jos pravertė ir per �ventes.

Prie turėklų, juosian�ių operacinį stal�, stovėjo seni vargonai. Jie gerg�dė kaip persi�ald�s gatvių �lavėjas. Mane erzino, kad tie bevilti�ki garsai jaudino ir priminė Kalėdas Reinsnese.

Tada tarp �monių i�vydau Karn�. Jos plaukai ir �alis buvo snieguoti. Kaip paprastai, ji spinduliavo nelaiminga sveikata.

Metė �vilgsnį į mane, tada atsistojo prie kitų ir ėmė kartu giedoti. A� taip pat pa�velgiau. Daugiau nereikėjo. Stovėdamas sunertomis rankomis ir giedodamas Kalėdų giesmes, ėmiau augti.

Pasibaigus pamaldoms, priėjau prie jos. Buvo dailiai papilnėjusi. Apvalių formų. Dėl to atrodė lengviau jai nusi�ypsoti. Į�ūlokai paėmiau u� rankos. Ji buvo drėgna ir truputį drebėjo.

Veidas bly�kus, beveik baltas. Dailiais persiko spalvos skruostikauliais. Jos geltoni plaukai tebebuvo drėgni nuo i�tirpusio sniego. Vis� gaubė rimtis ir ramybė. Be jos, nepa�inojau nieko, kas galėtų būti mirtinai pavarg�s ir vis tiek turėtų spinduliuojan�ias akis. T� dien� jos buvo nelaimingesnės nei bet kada.

� Seniai matyta... � tyliai pasakiau.

Ji neatsakė. Tik �iūrėjo į mane. Sunerimau.

Pora praktikantų, kurie taip pat liko mieste Kalėdoms, pamojo man nuo durų. Buvo tar�si pasitrankyti po miest�.

Pasijutau nejaukiai. Supratau, kad negaliu nueiti mestelėj�s mandagi� fraz�. Karna rei�kė daugiau. Nelemta s��inė privertė mane dar pasilikti.

� Gerai gyveni?

Ji vis dar nieko nesakė. Ka�kas buvo jos akyse. To pasidarė per daug. Krenk�telėj�s norėjau atsisveikinti.

Tada ji padarė kai k� keista. Atmetė nutrinto palto skvern�. Kaip ma�a mergaitė, kuri nori parodyti savo gra�i� suknel� ir su�inoti, k� pasakysiu.

Ta�iau suknelė buvo ne nauja. Prisiminiau i� praėjusios �iemos. Ne, nebuvo bjauri. Bet dėl jos nevertėjo atlapoti palto.

Tada pama�iau. Pūpsantį pilv�. �ia jau ne vien sveikata! Ji stovi per pa�ias Kū�ias ir rodo man, kas nutiko jos pilvui.

K� tada pamanė gydytojas Benjaminas Grenelvas? Ar jis pagalvojo: �Karna turės kūdikį? K� man daryti?�

Visai įmanoma. Sekundės bėgo siaubingai greitai. Por� kartų įkvėpiau. Draugai dar kart� pamojo nuo durų. O a�? Mandagiai nusilenkiau, įsmeigiau �vilgsnį į jos antakius, palinkėjau linksmų Kalėdų ir nuėjau.

Ta�iau jos pilvas jau buvo pradėj�s ryti man smegenis.

Kai sėdėjome ir gurk�nojome tamsųjį alų, pagalvojau: �Tikriausiai ji norėjo mane įspėti. Jai nepasisekė su kitu. Ir neįstengė su manimi apie tai pakalbėti. Va, dėl ko neie�kojo man�s vis� t� laik�. �inoma, dėl to!�

Po Kalėdų i�girdau, jog dėl gėdingų aplinkybių ji atleista i� darbo. Por� kartų ruo�iausi j� aplankyti. �iaip ar taip, buvome seni draugai, kaip kitaip pavadinsi. Ta�iau prakeiktas faktas buvo tai, jog leidau jos pilvui ėsti man smegenis ir nepajudinau nė pir�to k� nors pakeisti.

Bet a� juk turėjau būti u�darytas į cyp� u� �mog�udyst�! Tai buvo visa mano gyvenimo prasmė.

Būdavo, kartais duodu sau paprastus, bet pavojingus klausimus:

� O jeigu Dina dabar jau mirusi? Ir dėl to nera�o, kad neįduo�iau sav�s?

Atsakymas sau visada būdavo toks pat:

� Dina nemirė. Kodėl turėtų būti mirusi? Ji tik nenori apie save prane�ti. Manė, kad gali valdyti mano gyvenim�, kaip bandė valdyti mus visus. Bet ji klydo!

� O k� tu pasieksi visk� prisiimdamas? � tard�iau save.

� A� j� priversiu.

� K� tu priversi j� daryti?

� Matyti mane...

� O kokia nauda, kad ji tave matys?

Toliau nepajudėdavau. Nes turėdavau duoti sau pa�iam ma�o berniuko atsakymus.

Įgijau sentimentalų įprotį. Kaip pamokslininkas skaitydavau skirsnius i� senosios Biblijos. Ir para�iau Johanui lai�k� teologiniais klausimais. Tarp eilu�ių priekai�tavau jam u� tai, kad buvo Kopenhagoje tuo pat metu kaip Kirkegoras ir nė puse lūpų apie tai neprasitarė, parsirad�s namo. I� tikrųjų dariau tai ne norėdamas priremti Johan� prie sienos, o įsivaizduodamas, jog Dinai nebūtų patik�, kad kreipiuosi į jį. Jei negalima susira�inėti su Dina, galiu susira�inėti su Johanu.

Jo atsakymas buvo draugi�kas, bet trumpas. Buv�s Reinsnese pas Anders� per Kalėdas. Tikra �palaima�, nors keliauti �iem� nepatogu. O dėl Kirkegoro � jis d�iaugi�sis, kad galėsime padiskutuoti apie to i�protėjusio �mogaus ra�tus, kai tik a� grį�iu namo. �inoma, liūdna, kad jis mirė toks jaunas.

Baigė lai�k� daugybe visokiausių padėkų, kad daviau gyvybės �enkl�, ir: ��velniausi jausmai Tau Karali�kajame mieste nuo brolio Johano�.

Karnos pilvas nebuvo mokslinės tezės. Jis vis tiek be paliovos ėdė man smegenis. Por� kartų sukau į Kranto skersgatvį, bet pusiaukelėj pakeisdavau kurs�.

Pastebėjau tai prie� rytin� vizitacij� ligoninėje. Jis sviedė savo palt� i� dviejų metrų ir sugebėjo jį u�kabinti ant vagio sienoje. Ka�kas įvyk�.

Ana grį�o namo.

� Ji pasidarė velni�kai gera anglų kalbos vertėja, � ka�kodėl gyrėsi jis.

� Na, tada dėl jos turi imtis diplomatijos, � pasakiau.

D�iaugsmas jo akyse u�geso. Jis nuslinko �alin ir nieko

daugiau nebesakė.

Kai laboratorijoje gavome bendr� u�duotį, nepaken�iamai priartėjome vienas prie kito. �viesa viduje vedė i� proto. Patalpa man visada primindavo alchemikus, kurie norėjo gauti aukso. Kurie parsiduodavo velniui, kad tai sugebėtų.

� A� ne i� blogos valios, � nedr�siai tariau.

� Pavargau nuo tav�s, � parei�kė jis.

� Atleisk!

� Maniau, kad tau jau praėjo, � tarė Akselis.

� A� irgi maniau, � sumelavau.

� Jeigu ne, viskas nueis niekais.

� A� tik �iek tiek pavyd�iu, � pasakiau. � Tu toks velni�kai... toks garantuotas!

Jis tai pripa�ino!

� Eime �įvakar kur nors paū�ti! � draugi�kai pasiūlė.

� Juk ji sugrį�o?

� Na, pakankamai u�siėmusi savi�kiais, � pasakė jis.

Toliau bandėme gauti auks� Frederiko klinikoje.

Vakare nuėjome į dainininkės u�eig�. Akselis mėgdavo prisiploti prie scenos. Ir �ypsodavosi. Taip, tarsi ji dainuotų jam vienam.

� O ji trumpu sijonu, � pasakė jis gerai nusiteik�s, kai įgriuvome vidun.

� Ar papra�yti j� apsirengti k� nors kita? � i�si�iepiau.

� Nebūk toks �iaurus �e�tadienio vakar�, ji gra�iai dainuoja, � tarė jis.

Mus tir�tai apgaubė tabako dūmai. Ji stovėjo ant nedidelės pakylos, i�nirusi i� tir��iausio debesų sluoksnio tiek, jog galėjome matyti judan�ias lūpas. I�siderin�s pianinas su apgailėtina vyri�kos lyties �mogysta prie jo buvo pramogos dalis. Ka�koks ponas su lornetu ir katiliuku pamanė, kad Akselis nori nuvilioti nuo jo daininink�, įsiuto ir vidury dainos ėmė purk�tauti.

� U�si�iaupk, senuk! � pasakė Akselis, patenkintas dėmesiu.

Kai vyri�kis neatly�o ir pabandė jj nustumti nuo pakylos kra�to, dovanojau jam savo cigar� ir trūktelėjau Akseliui u� rankos.

� Atsisėsk! � pasakiau.

� O kam?

� Tu erzini t� pon�.

Jėga pasodinau jj. Bet jis buvo gerai nusiteik�s. Ypa� todėl, kad dainininkė ilgai ir meiliai į jį pa�iūrėjo.

� U�trauk Biogo dain�! Padainuok apie Kopenhag�! � �ūkavo jis ir siuntė jai oro bu�inius.

Ponas su katiliuku buvo akivaizd�iai nepatenkintas.

Ji pasilenkė į priekį ir pa�velgė į Akselį, tada davė �enkl� muzikantui, ir tas pradėjo kit� melodij�. Akselis gavo, ko norėjo. Ji jam dainavo:

Nė vienas miestas nesutraukia tiek muzikos, linksmybių ir juokų!

I� Tivolio kasvakar plaukia ma�i ir dideli pulku.

Teatrų tuoj mieste nesuskaitysi.

O dainininkių tiek kiek �ia, tikriausiai nesuklysiu, nebuvo nė pa�iam Babilone.

Paskui Akselis ėmė �aukti, kad ji padainuotų apie meil�. To jam nereikėjo daryti. Ponas su katiliuku pasikvietė į pagalb� draug�. Spragtelėdamas pir�tais pa�aukė stambų neai�kios veislės �unį, gulėjusį po stalu. �uo buvo didelis ir grėsmingas. Ypa� kai puolė i� pastalės ir i��iepė dantis.

Akselis pasidavė. Jis turi stebėtin� sugebėjim� pasiduoti paskutin� akimirk�. Ta�iau jo nuotaika sugedo, tad prireikė daug alaus.

Beldimas galvoje. Buvau statinė, j kuri� beld�ia. I� vidaus ir i� i�orės tuo pat metu. Statinė su ry�kiu cinko skoniu. Prasi�iojau. Sausa! Atsimerkiau. Negalėjau ai�kiai matyti. Trump� valandėl� laukiau bandydamas susigaudyti bildan�ioje statinėje.

Tada supratau, jog ka�kas įsibrovė į vidų. Netvirti greiti �ingsniai, �nopavimas ir mutuojan�iu paauglio balsu i�tartas mano vardas, koridoriuje cypsi �eimininkė.

Atplė��s akis pirmiausia pastebėjau, jog guliu veidu į por� ne visai �varių pėdų. Suprantama, jos buvo ne mano. Akselis tysojo ant nugaros ir kvailai spoksojo į berniuk� tarpduryje. Mudu su Akseliu sukritome miegoti suglaud� pėdas. Tik per miegus, man to nejau�iant, jis pavirto į �on�.

� Buvau u�ėj�s anks�iau. Tav�s �ia nebuvo, � i�lemeno berniukas, mosikuodamas rankomis.

Per Akselį band�iau i�lipti i� lovos. U�trukau. Kaip ne viena rimta gyvenimo situacija, �i taip pat buvo visi�kai idioti�ka.

� A� dėl Karnos! Paskubėk! Ji ply�ta!

Akselis buvo sekluma.

� A� dėl Karnos! � pakartojo berniukas.

I�sirop��iau i� lovos. Įki�au galv� į vandens kibir�, kad atsibus�iau, ir kartu atsigėriau. Dar gerai, kad galėjau nuryti, tad neu�tro�kau.

� Mo�iutė liepė pakviesti tave, kad nereiktų mokėti daktarui.

�luostydamasis galv� susivokiau. Kelnės, mar�kiniai, �varkas. Daktaro lagaminėlis. Tikriausiai �inojau, k� tai �ada. Nepamenu, kad bū�iau berniuk� ko nors klaus�s.

Por� kartų buvome persimet� keliais �od�iais, kai lydėdavau Karn� namo. Bet neprisiminiau, kuo jis vardu.

Akselis skubėjo. Judesiai kaip įnir�usio buliaus. Taip pat niurktelėjo galv� į vandens kibir�. Nusipurtė purslus. Skubantis jūros vėplys.

� Ir a� einu, � parei�kė.

Nebuvo ko sakyti.

Turėjome būti gerokai pramig�, nes bėgant �e�ėliai gera�irdi�kai tap�nojo man per veid�. Pavasaris � tikras prakeikimas. Tai truko tik kelet� minu�ių. Ta�iau atrodė, tarsi bū�iau perbėg�s vis� gyvenim�. Visur mirguliavo. Ka�kas man į galv� prikalė vinių.

Kai pasiekėme Kranto skersgatvį, tikėjausi dar lauke i�girsti Karnos riksm�. Ta�iau visame kvartale dejavo tyla.

Du kartus buvau stebėj�s gimdym�. Vien� kart�, tiesa, kūdikis gimė negyvas. Gal ir geriau, nes motina buvo netekėjusi. Trys gimdymai laikomi gera prad�ia. Įsikibau į �į posakį, tuo tarpu �irdis bandė prasimu�ti keli� i� mano kūno.

� Ten, viduje, gausybė kraujo, � įspėjo berniukas, kai įlėkėme į kiem�.

Ji gulėjo rankom įsikirtusi į lovos groteles. Krumpliai buvo balti. Atrodė, kad jai rūpi tik viena: laikytis u� savo lovos.

Naktiniai mar�kiniai anks�iau turėjo būti balti. Dabar tai buvo pilkas apvalkalas, u�keltas kone iki pa�astų. Ant jo beveik nelik� sauso lopinėlio.

Kūnas i�riestas lanku vir�um �iu�inio. S�rėmių. Į mane kaltinamai �velgė bevilti�kai įsitemp�s gimdos prieangis; mo�iutė, klūpojusi prie lovos, atsistojo ir su�uko:

� Padėkit jai! Padėkit!

Sutikau krauju pasruvusių Karnos akių �vilgsnį. Ta�iau ji man�s nematė. A� buvau niekas. Jos burna buvo pra�iota. Ma�iau, kad ji nori rėkti. Ta�iau nei�leido nė garso.

Mechani�kai dariau, k� buvau i�mok�s. Akselis man tarsi asistavo. Buvome du apgailėtini mokinukai, bandantys prakti�kai pritaikyti i�mokt� pamok�.

Kūdikis gulėjo atbulai. Net neįsivaizdavau, ar jis gyvas! Nemanau, jog bū�iau apie tai galvoj�s. Turėjau jį i� ten i�traukti, kol jis nesuplė�ė Karnos.

� �ilto vandens! � liepė Akselis senutei.

� �ilto vandens �ia yra jau valandų valandas, �verkė ji.

� Bėk į Frederiko klinik� ir papra�yk atsiųsti patyrusį gydytoj�. Tai gyvybės klausimas! Dviejų gyvybių! � su�nab�dėjo Akselis berniukui, ir �is �oko lauk. Buvo �lapias nuo prakaito. Jau spėjo prisilakstyti.

S�rėmiai varstė be paliovos. Pernelyg daug kraujo. Bevilti�kai band�iau sugriebti slidų gumul�. Galva? Ka�kur juk, po velniais, turi būti galva?

Kukliai aprūpintas daktaro lagaminėlis nieko negalėjo padėti.

� Kalta virk�telė, ji laiko, � tyliai pasakė Akselis.

Įsistebeilijau į jį. K� jis nori pasakyti?

� Virk�telė. Mazgas. Grei�iausiai taip. Turbūt aplink kakl�,� kalbėjo jis kaip mokėdamas ramiau. Ta�iau ta ramybe negalėjai pasitikėti. Turbūt netrukus apalps.

Nedrįsau rizikuoti pavartodamas jėg�. Akselis padėjo man atsikvo�ėti: ten, viduje, savoti�ka gyvybė. Kelet� minu�ių buvau tik �iūrovas. Kone norėjau, kad Akselis nualptų, kad kas nors įvyktų.

Tada dar bū�iau galėj�s padaryti nors tai, k� pajėgiu. Pasakyti, kad myliu j�. Ta�iau dariau tik viena � didinau jai skausmus.

Buvau jos budelis. Nuo pirmo apsikabinimo buvau Karnos budelis. Nusiploviau rankas ir j� i�skė�iau. Suki�au rank� iki alkūnės. Salsvas kraujo garas u�ėmė man kvap�. Ta�iau laikiausi sta�ias. Ant kelių klūpojau.

Por� kartų ma�iau Tom� darant t� patį karvėms ir avims, kai būdavo komplikacijų.

Dabar i� jos teliko alsavimas ir raumenys. Ji pati save plė�ė į gabalus. O a� jai padėjau. Kad viskas grei�iau baigtųsi.

� Dabar diena, � pasakė mo�iutė ir sugriebė Karnos rank�.

� Kada prasidėjo? � i�girdau klausiant Akselį.

� Ka�kada vakar i� ryto. Ji buvo viena... Namo parėjau apie pietus.

Turėjau apsukti kūdikį. Kaip gali nusigėr�s amatininkas apsukti kūdikį motinos gimdoje?

� Gal man pabandyti? � pasakė Akselis.

Bet i�gird�s jo bals� papur�iau galv�.

� Ne. � Ir dar kart� paskui gumul� įki�au rank� į Karnos kūn�.

Tada ji tarsi pasidavė. Liko gulėti tyli ir sustingusi.

� Atgaivink j�! � su�ukau �iurk��iai.

Girdėjau plek�nojimus, bet jų nema�iau.

� U�pilk vandens! � suvaitojau.

Girdėjau vandenį. Jis beveik �velniai pliūk�telėjo ant jos.

Mo�iutė verkė.

� Geroji, mieloji, brangioji, ma�oji Karna, mano draugu�e, � raudojo ji.

Bet Karna buvo pavargusi nuo karo. Trukusio ilgus metus. Ji nebenorėjo.

� Spausk! � i�ko�iau pro dantis.

Akselis u�gulė nelaiming� jos kūn�. Visa jėga. Pailsėdavo ir vėl spausdavo.

� Jis mirtinai įstrigo! Spausk Karn�! SPAUSK!

Budelis davė įsakym�.

Pagaliau ji tarsi pabudo.

Ji tikrai darė taip, kaip sakiau. Susiėmė i� paskutiniųjų.

Jos alsavimas. Pla�iai atmerktos akys.

Galima apie tai negalvoti. Galvoti apie k� kita. Ta�iau nepamir�i. Kovojan�io kūno kvapas. Garas. Moters kūno jėga prie� tvirtas Akselio rankas.

I� prad�ių i�ėjo riksmas. Ne i� burnos. I� jos pilvo. Susmigo kaip tūkstan�iai a�trių virpan�ių peilių į sienas ir lubas.

I�tiesiau rankas. Sudėjau delnus. Kaip ma�as berniukas, gaudantis kamuolį. �vilgsnis buvo prikaustytas prie kritimo ta�ko. Aik�tingas kamuolėlis sėdyne į pasaulį!

Nebema�iau Karnos, girdėjau tik tyl� kaip tolim� audr�. Kai i�sukau ma�� kūnelį i� virk�telės, į mane įsmigo senas senas �mogaus �vilgsnis. Juodas kaip derva, tiesus �vilgsnis. Aplink galvel� �vytėjo raudona aura su mėlynais ir baltais �aibais.

Mink�tas, artimas garsas susisuko lizd� ausyse. Mink�tas plek�telėjimas, kai �mogaus vaikas nusileido man į rankas kaip gilus atodūsis.

Tada viskas keletui sekund�ių nustojo egzistuoti. Judesiai kambaryje sustingo, tarsi visam laikui būtų įėj� į jiems skirt� paveiksl�.

Tyla.

Kol savoti�kai refleksi�ku judesiu sugriebiau mėlynai juod� glitų padarėlį u� kulk�nių ir patap�nojau, kad nukabtų galva �emyn ir i�leistų gars�. Atsistojau su kaban�iu gumulėliu vir� Karnos kūno.

Ta�iau jos veidas buvo suskil�s. Tirpo mums akyse. Ji buvo visi�kai tyli. Jos rankos paleido lovos kra�t�. Keliai buvo bejėgės arkos, kylan�ios į lubas. Apvalūs ir vaiki�ki. Su duobute girnelės viduryje.

Dejonė i�sprūdo i� ten, kur anks�iau buvo jos lūpos. Akys buvo u�merktos.

Ar tai Karna?

I� jos tekėjo tir�ta raudona upė. Varvėjo ant nu�veistų medinių grindų. Tekėjo savo keliu. Tam tikru laiko intervalu per melsv� virk�tel�, kuri j� tebesiejo su kūdikiu. Tada upė pratrūko pliūpsniais. Surado sau keli� tai �ia, tai ten ir pasiklydo lovoje. Upė i� slapto pasaulio. I� pasaulio budeliams pasislėpti.

Akselis u�siėmė virk�tele. Manė, kad mums pavyko pirmasis �edevras. Perpjauti virk�tel� jis mokėjo.

Vėliau visada gali sau leisti pasakyti: varg�as Benjaminas Grenelvas! Mokslus baig�s gydytojas. Ir vyras. Jis dar vaikas matė mir�tant �mones. Matė mū�io lauke ir kartu su Karna karo lauko ligoninėje. Vis tiek buvo nepasiruo��s. Ir niekas jo nei�mokė, kad kol dar laikas, reikia pasakyti: �A� esu menkysta, bet myliu tave!�

Taip pat ne�inojau, kad tuos paprastus, ta�iau būtinus �od�ius reikia sakyti ne dėl to, kad palengvintum kitam mirtį. Ne, kad pa�iam būtų lengviau mirti.

Mo�iutė paėmė nuog� �mogaus gumulėlį ir ka�kuo jį apsuko. Tai buvo mergaitė. Ma�utė rimta būtybė, kuri mane jau pa�enklino juodu nepasitikėjimu.

Akselis stovėjo palink�s prie Karnos. Jo �od�iai tekėjo lygiai. Savoti�ka guod�ianti sunka. Gaivinanti. Kaip tada, kai kas nors pila vandenį į stiklin� prie�ais i�tro�kusio �mogaus akis.

Spoksojau į Karnos up�. Raudon�. Pulsuojan�i�. Trūksming�. Ver�li�. I� nevilties apkabinau rankomis jai dubenį. Band�iau kilstelėti auk�tyn, kad sustabdy�iau sraut�. Kad privers�iau gyvyb� pasilikti Karnos kūne. Padary�iau taip, kad ji vėl imtų kovoti. Ta�iau viskas virto rūku, kuriame nieko nebesusigaud�iau.

Nusimin�s band�iau ie�koti i�sigelbėjimo Akselio �vilgsnyje. Bet jis papurtė galv�. Visai neju�ia pastebėjau, kad jo barz- daplaukių �aknys nepaprastai �iurk��ios. Jo poros ėjo į mane �lyk��iausiu būdu. Blogumas sukilo gerklėje. Sienos i�siskleidė ir vėl atsistojo. Mane tai įsiutino.

Staiga kambarį perskrodė beproti�kas riksmas:

� Neliesk jos! Neliesk jos! Karna! KARNA!

Tada ant savo peties pajutau rank�. Stipriai u�simerkiau, kad visk� atitolin�iau. O laikas jau ėjo be Karnos.

Atsimerk�s pama�iau palinkusį Akselį: jis i�tiesė jos vaiki�kus kelius. Tada u�klojo i�d�iūvusi� up�.

Jo mar�kinių nugara buvo permirkusi prakaitu ir �iek tiek virpėjo.

A� buvau tik �ioplys, atsitiktinai ėj�s pro �alį. Karna! Tu neturi man�s teisti! A� to nenorėjau. Tiesiog gyvenimas su manimi taip bjauriai pasielgė. Jeigu savo meile galė�iau tave susigr��inti, padary�iau tai. Ar girdi, kad �aukiu tave? Tu nepasakei nieko, ar ne? Nepriekai�tavai man? Nesakei, kad turiu tavimi rūpintis? Jeigu būtum k� nors pasakiusi, a� bent bū�iau �inoj�s � bū�iau galėj�s tau atsakyti!

Galbūt man reikėjo tave turėti? Galbūt net norėjau tave turėti? Kodėl neprivertei man�s? Tada bent jau bū�iau privalėj�s pasirinkti. Kodėl man�s neatstūmei? Bū�iau galėj�s sakyti, kad band�iau.

Ar manai, kad nema�iau tav�s? Kad bū�iau galėj�s daugiau dėl tav�s padaryti? Anks�iau atėj�s? Bet juk ne�inojau, kad tau man�s reikėjo. Juk negalėjau pasiimti tav�s į Reinsnes�. Juk supratai, Karna? Manai, �inojau, jog turėsi vaik�, bet man nerūpėjo? Kaip a� galėjau �inoti? Tu juk nieko nesakei! O jeigu būtum pasakiusi, Karna, kaip galėjau būti tikras, kad jis mano?

I� kur vyras gali �inoti?

Karna?

Po to slink�s laikas buvo įdomus tuo, kad valandos, rodės, be menkiausios prasmės buvo kraunamos u� mano kūno ribų. Galiausiai krūva pasidarė tokia auk�ta, jog supratau, kad ji mane sutrai�kys, jei nieko nesiimsiu.

Ne�inau, kaip parsigavau namo, nei k� mudu su Akseliu kalbėjome. Bet pamenu, kad, praėjus kelioms dienoms, jis man trenkė antausį. Dar pamenu, kad popieriniame mai�elyje atne�ė duonos ir vyno butelį.

� Kokia tada buvo diena? � paklausiau, kai jis pilstė vyn� į taures.

� K� turi galvoje?

� Kada ėjome į Kranto skersgatvį?..

Jis �emai pasilenkė, kad neprapiltų.

� Baland�io dvide�imt tre�ioji, � pagaliau i�tarė.

� �tai kaip, � pasakiau ne�iūrėdamas į jį.

Jis paliko mane ramybėje.

� �vento Jurgio diena, � sumurmėjau.

Bet tai tarsi nieko nerei�kė.

Kiek vėliau Akselis tarė:

� Ligoninėje prane�iau, jog esi smarkiai persi�ald�s. Ta�iau ateisi pirmadienio ryt�. Lygiai pus� a�tuonių. Vizitacija. Operacija, kaip visada, nuo de�imtos iki vienuoliktos.

A� maktelėjau galva. Prie� i�eidamas jis i�tu�tino vyno butelį. Turėjo savų bėdų. Ana, pavyzd�iui.

T� dien�, kai atėjo �eimininkė ir pareikalavo nuompinigių, suvokiau, jog dar ne galas. Pasaulis tebeturi man daug pretenzijų. Ji nebuvo maloni. Maniusi, kad sergu, bambėjo ji. Bet dabar supratusi, kad negalįs sumokėti nuomos, nes pragėr�s visus savo pinigus. Dar ka�k� pa�ūkavo apie tai, jog pas mane es� dvokia. Kad a� nei�pil�s kibiro. Kad turįs i�sikraustyti.

Atskai�iavau jai kelet� banknotų. Ji pauostinėjo kertes ir ai�kiai grasindama pasitraukė prie durų.

� Ar turite vaikų, ponia? � paklausiau taip mandagiai, lyg niekada anks�iau nebū�iau jos mat�s.

Ji i�pūtė akis. Keista buvo matyti. I� visi�ko jos apstulbimo supratau, kad ji nelinki man nieko bloga. A� įsidr�sinau.

� Ar esate gimd�iusi?

� Nesuprantu...

� Ir a� ne, � pasakiau draugi�kai.

� Niekingas... noriu įspėti, kad i�sipiltumėt kibir�. Daktaras Grenelvas � tikras kiaulė! � siuto ji.

� Taip. Ir budelis! �tariau manydamas: �Gera tai sakyti�.

Ji įsmeigė į mane siaubo pilnas akis ir, sumurmėjusi ka�k� apie psichin� lig�, i�nyko su trenksmu u�darydama duris.

Reikėjo nusi�ypsoti. �monėms turėtų būti taip pat natūralu verkti kaip �ypsotis, pamaniau. Visas mano veidas buvo akmuo. K� tik nugrimzd�s į gelm�.

Kadangi buvau atsikėl�s ir tebebuvo pakankamai �viesu, prisiminiau, kad norėjau nusiskusti. I�ėjau į kiem� su pilnu kibiru ir tu��iu � vandeniui. I�tu�tinau t�, dėl kurio �eimininkė mane i�plūdo. �inoma, ji teisi. Jis dvokė. Moterys da�nai esti teisios. Tik galėtų to nesakyti. Nebūtina. Juk ir taip ai�ku.

Stovėdamas prie vandens siurblio ir leisdamas vandenį į cinko kibir�, burnoje pajutau t� patį cinko skonį kaip ir t� ryt�, kai mudu su Akseliu pa�adino Karnos brolis. K� jis tada pasakė?

� A� dėl Karnos! � pasakė.

Pilnėjant kibirui, cinko skonis stiprėjo. Taip baisiai pylėsi. U�sukau �iaup�. Bet tai nepadėjo. Garsas liko. Vanduo vis liejosi ir liejosi.

Tik kai grį�au į savo kambarį ir u�dar�s duris garsiai pasakiau: �Dabar mes nusiskusime�, garsas �iek tiek atslūgo. Padėjo �odis �mes�.

Prasi�iojau. Leidau srūti orui. Įkvėpiau ir i�kvėpiau lyg pirm� kart�. Nuėjau prie lango, atidariau. Pakartojau kvėpavimo pratimus. Kai ėmiau skustis, po tre�io nesėkmingo brūk�telėjimo supratau, jog ka�kas pasidarė akims. Nebema�iau, kur baigiasi oda ir prasideda barzda. Gydytojas �altai nu�velgė mane veidrodyje. Nustatė diagnoz�: persitempimas ir sutrikusi emocinė pusiausvyra. Ergo: regos sutrikimas.

Įdomu!

� Bet a� juk gulėjau i�tisas dienas! Nuo ko galėjau pervargti? � pasi�aipiau.

� Regos sutrikimas gali pasireik�ti kiek vėliau. Jis tėra laikino pobūd�io, � įsi�eid�s atrė�ė gydytojas.

� O k� man dabar daryti? Vaik��ioti pusiau nuskustais, supjaustytais �andais?

� Matysi, viskas pama�u ims gerėti, kai pabandysi suvokti tai, ko iki galo nesupranti, � pasakė gydytojas.

Akimirksniu pasijutau gerėliau.

�inau, kad nesitikėjau būti sutiktas kaip didvyris. Ta�iau taip pat nesitikėjau būti sutiktas kaip prie�as.

Kai pabeld�iau, duris atidarė Karnos brolis. �iūrėjo į mane niūrus ir nebylus. I� vidaus girdėjosi keistas lū�us garsas. Tarsi ka�kas tre�kintų kremzles. Vaiko verksmas.

� Pamaniau, gal galė�iau... � tariau ne�inodamas, k� pasakyti.

Atėjo mo�iutė. Pervėrė mane �vilgsniu. Trumpai tarė:

� Laidotuvės buvo vakar.

Linktelėjau. Skruzdėlė pasiklydo ropodama siena auk�tyn. Dabar plūkėsi bandydama įlįsti tarp durų staktos ir panelio. Keista. Skruzdėlė? �ia, mieste? Kuo ji minta?

� Tavo draugas atėjo! Su gėlėmis! � kaltinamai pasakė ji.

� Ten skruzdėlė, � draugi�kai pasakiau.

Berniukas i�ki�o galv� pro durų tarp�. Stovėjo pra�iota burna ir �iūrėjo tai į mane, tai į triūsli� skruzd�. Moteris nusi�luostė akis ir �engė por� �ingsnelių artyn. Prisimerkusi pa�velgė į mane i� po ve�lių baltų antakių.

� Nesuplė�yk skrybėlės, jos dar gali prireikti, � staiga pasakė ir įtraukė mane į vidų.

Manau, savoti�kai pasikalbėjom. Nedaug k� pamenu. Rodos, ji paklausė, katras i� mudviejų Benjaminas, a� ar mano draugas.

� A�. Mano draugo vardas Akselis.

� Tada tu esi varg�ės ma�ylės tėvas, � nusiminusi tarė ji.

Ne�inau, ar k� nors atsakiau. �inau tik tiek, kad vaikas u�

u�uolaidos verkė. Ka�kaip dusliai.

Galėjai įsivaizduoti, kad jis dūsta. Tai buvo geriausia. Karnos juk nebėr.

� Tikėjausi, kad tas kitas, � tiesiai pasakė ji.

A� linktelėjau.

� Geresnis. I� padoresnių �monių. Jis yra �is tas. Atėjo su gėlėmis. Verkė prie kapo.

Vėl maktelėjau galva.

Kai senutė nuleido akis ir atsiduso, staiga pama�iau, kad jos tokia pat nosis kaip Karnos. Ma�a ir tiesi, dailiomis �nervėmis. U�ėjo noras paliesti vien� �nerv�.

Pakėliau rank�. Bet vėl j� nuleidau.

� Stipsim badu, � pasakė ji.

Tebe�iūrėjau j jos nosies sparnelius.

� Turiu atiduoti kam nors kūdikį. Negaliu jos auginti. A� sena. Berniuk� taip pat reikia aprengti ir pavalgydinti. Jis negali tiek daug u�dirbti. Kai Karnos nebėra... tai...

Ji pakėlė prie akių rank�.

Vaiko verksmas liovėsi. Pamaniau: �Dabar tikriausiai u�duso�. Palutė arba antklodė ant kvėpavimo takų. Mėlynas veidas. I��iota burna ir i�sprogusios akys. Ma�y�iai kum�teliai. Gydytojas �inojo. Buvo mat�s negyv� gimusį.

� Ar �inai, kur galiu eiti su varg�ele? � paklausė ji.

Papur�iau galv�.

Ji vėl abiem rankom u�sidengė veid�. Aimanavo.

� Be reikalo u�mūrijo lang� prie Frederiko ligoninės durų. To, kuris buvo vargingiausiems... kurių niekas negalėjo auginti.

Buvau girdėj�s apie �stal�ių�. Vienas langas prie akmeninio tiltelio vėl buvo u�mūrytas. Ten senais laikais buvo galima padėti nepageidaujam� kūdikį, paskambinti varpeliu ir nubėgti. Ant varpelio buvo u�ra�yta: �Nelaimingų kūdikių gelbėjimas�.

� Ar galiu atsisėsti? � paklausiau ir klestelėjau ant medinės kėdės prie�ais stal�. Ten stovėjo dar dvi tokios pat.

Ji atsekė man i� paskos ir atsisėdo prie�ais. I�sipūtė nosį į skudurėlį, kurį i�sitraukė i� rankovės. Plikų jos dilbių oda buvo bly�ki ir glebi. Susimetė į rauk�les, kai ji padėjo rankas ant stalo ir ėmė vynioti skudurėlį apie du pir�tus. Mane tai savoti�kai sujaudino.

� Nieko neprisipra�iau, kad ateitų i� ligoninės, � be jausmo pasakė berniukas ir i�ėjo. Ver�iau būtų pasilik�s. Oras kambaryje buvo toks sunkus. Senutės neviltis bjauriai dvokė.

� Tėvystės turbūt neprisiimsi? � po valandėlės kreipėsi ji į or�.

Nemanau,'kad įstengiau atsakyti.

� Suprantama, � kar�iai tarė ji. � Jie to nedaro. Ir kai motina mir�ta... tėvai eilėje nestovi. Ne, tikrai ne.

� K� a� galiu padaryti? � kaip mokėdamas mandagiau paklausė gydytojas.

Ji pakėlė galv� ir pa�velgė į mane. Panieka buvo tokia akivaizdi, jog susigū�iau.

� Ar turi pinigų? � paklausė ji.

� Nedaug.

� Likau skolinga u� laidotuves. Reikalai prasti... Varg�ė Karna...

� Kiek mes skolingi? � trumpai paklausiau.

Mo�iutė klusniai atsakė.

� Papra�yk atsiųsti s�skait�, � tariau.

� Padarys ir nepra�omi.

� Na, taip. Bet tegu atsiun�ia s�skait� gydytojui Benjaminui Grenelvui pas na�l� Pla�iojoje gatvėje.

Tada ry�ulėlis lovoje vėl pravirko. Vadinasi, neu�duso.

� K� jam darai? Kai verkia? � paklausiau.

Mo�iutė atsiduso, vėl i�si�nyp�tė ir nu�liuravo prie u�uolaidos, kur stovėjo Karnos lova.

� Duodu jai vandens su cukrumi ir skiesto pieno. Bet netinka.

Ji atsine�ė ry�ulėlį prie stalo ir įdėjo man į rankas. Jis pakrutėjo. �iluma nuo jo pasklido rankomis iki pat gerklės.

� Turime surasti k� nors, kas jos norės, � pasakė mo�iutė nuo krosnies. Ji ka�k� �ildė puodelyje. � Nebuvau manufaktūros skalbykloje nuo tada, kai Karna... Nebei�eina ilgiau gyventi be �ilingo duonai ir pienui, mes skolingi u� dvi savaites, � pridūrė ji.

� A� gausiu �iek tiek pinigų, � pasakiau spoksodamas į ma�� pikt� veid� ry�ulėlyje.

Prie prakaituotos galvutės buvo prilipusios juodos pjautuvo formos garbanėlės. Ry�ulėlis rangėsi kaip ungurys, raukėsi ir leido garsus. Sulig kiekvienu riksmu i�si�iodavo kaip strazd�iukas. I� prad�ių atrodė, kad tik įkvepia, ir tiek. Paskui įsi�eid�s visas rauk�lėtas veidelis sudrebėdavo ir garsas pasklisdavo su g�sdinan�iu nir�uliu.

� Verkia, � nedr�siai pratariau.

� Kūdikis gra�us ir sveikas, � tarė mo�iutė. � Dėl to bėdos nėra. Bet ji nepaken�ia maisto. Jis per daug sunkus. Būtų gerai, jei pa�ino�iau k� nors, kas galėtų j� kelet� savai�ių pa�indyti...

Tada ji pravirko.

� Galbūt rastume kurioje i� ligoninių, � paguodė gydytojas. � A� su�inosiu.

Vadovavim� mano gyvenimui perėmė gydytojas. Liepė man �emintis ir elgetauti, kad gau�iau motinos pieno mo�iutės ry�ulėliui. Apėjau Frederiko ir komunos ligoninių aku�eres. Pra�iau ir maldavau. Po la�� rinkau i�mald�. Pateikdavau �irdį verian�i� istorij� apie mo�iut� su kūdikiu ir mirusi� gimdyv�. Galiausiai ir slaugytojai, ir aku�erės istorij� i�moko taip gerai, jog man u�tekdavo paduoti buteliuk�.

Kiekvien� dien� mo�iutė mane klausinėjo, ar nesutik�s ko nors, kam reikėtų sveikos mergaitės. O a� susigėd�s atsakydavau, kad nieko neradau.

Tuo laiku Akselį matydavau tik budėdamas ligoninėje. Ta�iau vien� vakar� grį��s namo radau jį miegantį mano lovoje.

Nusprend�iau, jog nuo �iol i�eidamas rakinsiu duris.

� K� �ia veiki? � paklausiau.

� Miegu, � atsakė jis ir dėbtelėjo į mane.

Nusime�iau �vark� ir priėjau prie stalo �alia lango. Jis sekė

mane akimis. Tada i�sitiesė, atsisėdo ir pradėjo ie�koti batų palovėje.

Kadangi rado tik vien�, liko sėdėti su juo rankoje. Palink�s į priekį. Negalėjau matyti jo veido.

� Ko nori? � paklausiau.

� Kodėl tu man�s �aliniesi?

� A� tav�s nesi�alinu.

� Ne? Kodėl niekada nematau tav�s įprastose vietose? Kodėl tav�s niekada nebūna namie? Kodėl nebeateini pas mane? Ar kas nors nutiko tavo nelemtai s��inei? Mes buvome kartu prie varg�ės Karnos. Tai buvo ne mano kaltė, velniai griebtų...

� Nutilk!

� Ne, nenutilsiu. Apie tai turime pakalbėti.

� Nėra apie k� kalbėti. Jos juk nebėra...

� A� nenoriu kalbėti apie Karn�. Beje, ne�inojau, kad ji tau buvo tokia svarbi. Tu tai gerai slėpei!

Ne�inau, ar dėl to, k� jis pasakė, ar dėl to, kaip tai pasakė, skėliau jam antausį. Idioti�kas poelgis. Jis kilstelėjo man u� liemenės ir laikė tol, kol nurimau. Liemenė ply�o. Dar visai neseniai turėjo �ilkin� nugar� ir dailų dir�elį su sagtele. Kai po kojomis vėl pajutau grindis, nusivilkau liemen� ir įsistebeilijau į j�.

Akselis stovėjo vidury kambario nusvarin�s rankas.

� Nereikia man�s erzinti, � pasakė.

� Tas tavo nelemtas cinizmas...

� Many�iau, kad jo i�mokau i� tav�s.

� �tai kaip! � tepasakiau.

� Gal turi kur alaus? � paklausė jis.

� Ne, dien� jis �ia baisiai su�yla.

� Gal galime kur nors nueiti i�gerti po bokal�?

� Ne, a� k� tik grį�au. Man reikia pamiegoti.

� Tu miegojai ma�iausiai keturiolika dienų.

� Ne, netiesa, � pasakiau abejingu balsu ir atsiguliau ant lovos. Buvo matyti, kur gulėta Akselio.

Jis atsiduso ir atsisėdo ant kėdės prie darbo stalo. �onu į mane.

Pasidarė labai tylu. U�simerkiau tikėdamasis, kad jis i�eis. Staiga, tarsi kalbėdamas pats su savimi, jis pasakė:

� Ana man�s nenori.

Net u�merktomis akimis galėjai matyti, kad �e�ėliai kertėje u� lovos mėlyni! Pro lang� nudardėjo ve�imas. Kanopos kauk�ėjo į grindinį. Dina! Dina jojo paplūdimiu. Dundėjo. Silpnų griausmų serija man į ausį. Mano kūnas tysojo ant lovos. Pats kaip rie�utas tūnojau Akselio galvoje. Ten dar kart� i�girdau jo �od�ius. Jie pakibo ore. Virpėdami laukė, kad priim�iau.

Nurijau juos nekramt�s.

� Tai ko ji nori? � i�girdau save klausiant.

� To nesiteiravau, bet tai jokia paslaptis.

� Ne?

� Ne. Ji man pasakojo, kad judu... Kad tu... Kad ji permiegojo su tavimi!

Pakėliau galv�, bandydamas ramiai kvėpuoti.

� Ji sakė... Ana sakė... � i�lemenau. Bet neįstengiau nei ko nors paneigti, nei patvirtinti. Pernelyg neįtikima. Moterys nesako tokių dalykų! Net Sesilija nebūtų galėjusi pasakyti, jei tai nebūtų tiesa. Ana? Ne!

� Velniai rautų! � sumurmėjau po kurio laiko.

Jis atsigr�ė ir pa�velgė į mane. Buvau jam �uns mė�las �uvų turguje.

� Kelias tau dar reikia sutrypti, kol pasisotinsi? � su�niok�tė jis. � Ne�inojau, kad tu toks veidmainis, toks niekingas, toks bjaurus kiaulė!

� Ne, � tariau. Ir vis� laik� galvojau, k� pasakė Ana. Galvojau ir galvojau. Kol man i�sprūdo: � Kam ji tai pasakė?

Jis įtū��s spoksojo į mane.

� Matyt, s��iningesnė nei tu!

Stojo mirtina tyla. Tada jis pratrūko:

� Tik �iūrėk, kad ji nemirtų gimdydama, kol nenusivesi jos pas pastorių. Tai būtų bjaurus dalykas! Prakeikta, niekinga norvegi�ka �iurke!

I�klausiau gulomis. Jį galima suprasti. Akselis. Mielasis Akselis! Mielasis, brangusis Akselis!

� Netiesa, � leptelėjau.

� Gal a� ir perdėjau, bet tai netoli tiesos, � i�ko�ė jis pro dantis.

� Turiu galvoje An�. Netiesa. A� su ja negulėjau. Niekada. A�...

Jis �iūrėjo į mane lediniu �vilgsniu.

� Bandai i�sisukti? Nori ap�aukti An� melage, kad i�saugotum mano draugyst�? Tu nori visko. Vienu �ūviu nu�auti du zuikius. Esi blogesnis, nei galėjau numanyti. Turė�iau pritrėk�ti tave prie sienos �itame niekingame...

� Turi tikėti manimi! Tai netiesa.

Jis priėjo prie lovos. Pakankamai grėsmingai, kad atsisės- �iau. Nu�velgė mane. Nuo galvos iki kojų ir nuo kojų iki galvos! Įsispitrėjo į akis. Maniau, kad dabar jis mane prigriebs. K� gi. Vadinasi, galas.

� O k�, tavo manymu, ji norėjo laimėti taip �lyk��iai man meluodama? � kimiai suurzgė jis, manevruodamas savo korpusu artyn.

Jau�iausi nekaip. Jo takela�as pakibo vir� man�s. Mil�ini�ki stiebai. Burės nebuvo gerai priri�tos. Bet kada galėjo smogti man tiesiai į veid�.

� �ito ne�inau.

Jis netrenkė. Nieko neįvyko. Tebespoksojo į mane.

� Po velniais, � galiausiai tarė. Ramiai.

Palengvėjusia �ird�ia atsisėdau kaip reikiant ir ant naktinio

stalelio sugraibiau tabak� ir pypk�.

� Ar tiki manimi? � kar�tai paklausiau. Pernelyg kar�tai.

� Ar tikiu? A� tikiu, kad Benjaminas Grenelvas yra labiausiai nuvalkiota �liurė, koki� tik esu mat�s! O tiek metų laikiau tave draugu! Jei i� tikrųjų ji meluoja? Tai tu turėtum suprasti, kad ji turi tam prie�astį! Ko sieki man j� i�duodamas? Kodėl neprisiimi to kaip vyras? Skystablauzdi tu!

Jis atėmė i� man�s tabak� ir pypk�, grį�o prie kėdės ir ilgai gai�o, kol prisikim�o ir u�sidegė.

� Tu teisus, � galų gale pasakiau.

Akselis dėbtelėjo į lubas u� pypkės dūmo.

� A� juk to tro�kau, � pasakiau. � Tro�kau labiau nei ko nors kita. Gulėti su Ana.

� Tokiu atveju mudu tebeturime �į t� bendra, � �altai tarė jis be menkiausios ga�laus svajingumo kibirk�tėlės.

Būtent tada puikiai supratau, kodėl man patinka Akselis. Net ir jam t�siant savo cini�k� kalb�, apie tai galvojau. Ne�inau, ar tai, k� jis man sakė, dėjausi į �irdį. Pasijutau apvalytas. Viskas pasidarė paprasta ir įveikiama. Galiausiai jis trenkė man maloningi smūgį:

� K� manai daryti su Ana?

� Tu puikiai �inai, kad man�s ji taip pat nenori, � atsakiau.

� Bet jeigu norėtų?

Atsidusau ir patraukiau pe�iais.

� Tada pasiim�iau j� į Reinsnes�.

Piktas �ypsnys nu�vietė Akseliui veid�.

� Garbės �odis! Tu augi! A� asmeni�kai būsiu tavo liudininkas, kai papra�ysi jos rankos. Man bus malonumas, kad tu pagaliau �engsi vyri�k� �ingsnį.

Nema�iau reikalo k� nors sakyti.

� O jeigu pasirodys, kad ji nori keliauti į leduot� dykviet�? � paklausė jis.

Ėmiau nujausti, kad jis man paspendė sp�stus.

� Taip nebus, � tvirtai atsakiau.

� Kodėl gi ne? Kai ji taip noriai nusiplė�ia garb�?

� Negaliu atsakyti u� tai, k� ji tau kalba!

Jis linktelėjo. Kurį laik� sėdėjo linksėdamas.

� Tik pamanyk, Benjaminas suprato, kokia paprasta meilė. Jam reikia turėti meil� po ranka, bet dėl jos jis nepajudins nė pir�to! Jis negali atsakyti u� tai, k� sako Ana. Ir negali įsivaizduoti, dėl ko ji taip sako! Jis! Kuris galvojo, kad mielai permiegotų su savo draugo su�adėtine. Tokia jo meilės ir draugystės evangelija! Sveikinu!

Jis pakilo eiti. Kol atsipeikėjau, spėjo pasiekti duris.

� I�eini?

� Man�s �ia nebuvo, � sumurmėjo jis.

� Mes nebe draugai?

� Ne �iandien! � pasakė pavargusiu balsu.

� Nepasakosi jai... kad a� tai paneigiau? � papra�iau jį.

Jis pa�velgė į mane u�uojautos kupinu �vilgsniu.

� Ne, � trumpai tarė.

Dabar jis man�s �alindavosi. Net ligoninėje. Kiek galėdamas geriau vykd�iau nurodymus Sakstorfo chirurginiame skyriuje. Gyvenimas, pilnas taisyklių ir karbolio tvaiko.

Kasdieninis vyri�kumo i�bandymas buvo tai, jog, nusi�engdamas visoms padoraus elgesio taisyklėms, vaik��iodavau į Gimdymo namų teritorij� kaulyti pieno vaikui Kranto skersgatvyje. Pien� pristatydavau prie mo�iutės durų. Kartais girdėdavau viduje verkiant.

Gegu�ės mėnesį a� ir Akselis pradėjome �e�ių savai�ių kurs� aku�erio �jus practicandi� gauti, ta�iau draugai kaip ir nebuvome.

Ji neatsiliepė. Dina.

Galėdavai kankinti save mintimis, jog dabar Akselis ir Ana vaik�tinėja e�erų pakrantėmis arba eina į Tivolį. Nuo to tik pavargdavau. I�vis norėdavau tik miegoti.

Pla�iojoje gatvėje taip rūpestingai tu�tindavau tualetinį kibir�, tarsi tai būtų esminis dalykas gyvenime. Taip pat band�iau i�siai�kinti, kokia mano finansinė padėtis. Supratau, kad turėsiu pra�ytis daugiau darbo, kol va�iuosiu namo. Namo? Negi maniau, kad galėsiu i�vengti teismo?

Savo naudai negaliu nutylėti, jog taip pat nema�ai galvodavau apie tai, kad turė�iau para�yti arba telegrafuoti Andersui ir papra�yti pinigų Karnos mo�iutei. Keis�iausia, jog kuo daugiau apie tai galvodavau, tuo labiau silpnėjo noras i� tiesų tai padaryti.

Po �odelį nars�iau paskutinį mudviejų su Akseliu pokalbį. Jo kaltinimus. Taip pat band�iau atkurti paskutinį susitikim� su Ana. Ta�iau rodės, tarsi tai su manimi nebesusij�.

I�sitraukiau Kirkegoro knygas. Ne todėl, kad bū�iau pasiilg�s jo, bet todėl, kad norėjau pabėgti nuo sav�s.

�Baimė ir drebėjimas�, �Problemata: �... tik tas, kuris i�sitraukia peilį, laimi Izaok�. Dirbti nenorintis duonos negauna ir yra apgaunamas taip, kaip dievai apgavo Orfėj�, vietoj mylimosios paki�dami orinį pavidal�, apgavo, nes jis buvo mink�ta�irdis, nedr�sus, apgavo, nes buvo kitaristas, o ne vyras... norintis dirbti gimdo savo paties tėv��.

Mielos tezės tramdomiems jausmams.

Vien� vakar� nuėjau į �Vaistin�, nes nebegalėjau pak�sti kandidato Benjamino Grenelvo. Tuo labiau na�lės Pla�iojoje gatvėje.

Vos tik jį pamat�s supratau, kad man jo trūko. Akselis sėdėjo po �ibaline lempa. Vienas kertėje.

Priėjau prie jo stalo. Nedr�siai. Jis abejingai linktelėjo, kai prisėdau �alia.

� Tai k�, brū�ini sen�jį Kanauninkų skersgatvį?

� Reikia juk pa�iūrėti, ar naujiesiems Regenseno geltonsnapiams ėmė kaltis barzda, � pasakiau a�.

Jis niūriai linktelėjo.

� Ne, dar nesikala! � burbtelėjo po valandėlės.

� A� statau, � tariau.

Kai gavome gerti ir jis vis dar nerodė gyvybės �enklų, a� paklausiau:

� Tau bloga diena?

� Mir�tu i� juoko, � atsakė jis.

� Nejaugi?

� Taip!

Gurk�nojau alų dairydamasis į �mones. Dingtelėjo, kad reikia pasikabinti vir�utinį drabu�į. Tai padar�s vėl atsisėdau. Jis tebesėdėjo nudūr�s nosį.

� Ei! � įsakmiai tariau.

� Nerėk! � su�uko jis taip, jog mergaitė su padėklu krūptelėjo.

� Ar mane nori u�mu�ti? Ar k� nors kit�?

� A� ne�udau �monių, � atrė�ė jis.

� Tai kas yra?

� Tas ir yra.

Staiga supratau, k� jis pasakė.

� Taip, � sutikau a�, � tai ir yra visa bėda.

Valandėl� sėdėjome �iūrėdami į skirtingas puses, tarsi nepa�inotume vienas kito.

� A� buvau laidotuvėse. Dieve mano! � staiga pasakė jis. Įtempiau ausis.

� Na ir? � paklausiau.

� Ji pamanė, kad a� � tai tu... A� turėjau, kad tave kur, duoti jai suprasti, kad tai tu...

� A�iū u� gerum�! Bet kodėl dabar sakai? Nori pakankinti?

� Taip, taip, taip, tik nusiramink! � piktai sududeno jis. A� buvau ramus. Vengiau jo �vilgsnio.

Tada jis vėl pradėjo:

� Ar matei j�?

� K�?

� Vaik�, � pasakė jis.

� Taip.

� Ar pana�i?

� Liaukis! � papra�iau. Po to tariau: � Statau po vien� degtinės!

� Tu �iandien toks dosnus? � pa�aipiai paklausė jis.

� Taip.

� Ar su Ana mataisi? � paklausė jis į or�, kai gavome degtinės.

� Ne, o tu? � savo ruo�tu paklausiau.

� Taip, � atsakė jis ir tū�mingai pa�velgė į mane.

Nebuvo ko pridurti.

� A� greitai va�iuosiu namo, � pasakiau.

� Taip, dabar turbūt dega, � �altai tarė jis.

Atsistojau nuo pilno stiklo, norėdamas i�eiti. Buvo gana. Apsivilkau palt�. Jis sekė mane akimis.

� Taip, taip, � tariau ir linktelėdamas tarsi atsisveikinau. Jis sėdėjo lyg nematydamas, jog tuoj i�nyksiu.

� Tavo motina vis dar u�sienyje? Ar jau pasveiko? � paklausė jis taip, lyg tebesėdėtume vienas prie�ais kit�.

� Ji nesirgo, � atsakiau.

� Bet juk dėl to keliavai jos aplankyti... Berlynan.

� A� jos nesutikau, � pasakiau i�sisukinėdamas.

� Nesutikai?

Likau stovėti.

� Ne!

� Bet juk parsive�ei violon�el�... maniau, ji taip serga, jog liovėsi grojusi. Ji juk grojo, ar ne?

� Taip, kurį laik�. Mokėsi pas maestr�.

� A� taip ir supratau. O paskui metė?

� Taip.

� Ar ji taip pat pagaliau grį� namo?

� Ne.

� Betgi sėskis, �mogau! Ne tu turi pykti! A�! � su�uko jis.

Gū�telėjau ir atsisėdau ant kėdės kra�to.

� Keistos ten moterys prie speigra�io? � pasakė jis ir pabandė nusijuokti.

Neatsakiau nieko.

� Ar ji talentinga? Virtuoze? � paklausė jis.

� Nemanau, � paband�iau i�sisukti.

� K� ji pati sako?

� Nieko.

� Tu neklausi?

� Juk sakiau, kad nesutikau jos! Negali klausti to, ko nematei nuo vaikystės.

� Nori pasakyti, kad tavo motina paliko tave, ir tiek?

� Pana�iai.

� Gerasis Kūrėjau! Kada? Kiek tau buvo metų?

� Tiksliai nepamenu... keturiolika...

� Velniai rautų... � sumurmėjo jis, pa�ydamas sau barzd�. � O a� maniau, kad tave pa�įstu! Kiek daug �mogus ne�inai...

Neatsakiau. Bet supratau u�uomin�.

� Ne�inojau, kad jos taip ilgai nebuvo. Ar vien dėl violon�elės? Ar kilo koks nors skandalas? � paklausė jis.

� Dėl violon�elės. Kiek man �inoma, � sumelavau.

Valandėl� tylėjome. Degtinės stikliukas akimirkai pranyko

jo saujoje. A� pa�iūrėjau į savo rankas. Nė vienam i� mudviejų neteko daug dirbti fizinio darbo. Mano rankos nebuvo tam ir sukurtos. Palyginti su Akselio, nelabai tvirtos. Paveldėjau ilgus Dinos pir�tus. Nors i� kur man �inoti? Jakobas galėjo turėti tokius pir�tus kaip nuo �ia iki Eresuno! Akselio rankos atrodė taip, tarsi gimstant kalvio kūdikio rankos būtų atitekusios pastoriaus sūnui.

� Nori pasakyti, kad jos neradai? Kad ne�inai, kur ji?

� Pana�iai.

� O bandei? Ar taip visk� ir palikai?

� Liaukis! Manai, kad �iaip sau va�iavau į Berlyn�?

� Neilgam buvai i�vyk�s.

� Jos ten nebuvo!

Kaip apimtas manijos, jis pe�iojo sau barzd�.

� O k�, jei tu j� aplankysi? Dabar! � pasakė jis.

Jo balsas buvo �nab�desys pro atvir� lang� naktį.

� O kam?

� Kad i�siai�kintum, ar ji nori tave matyti. Kaip ji gyvena.

� A� juk band�iau. Man nebeįdomu, kaip ji gyvena!

Jis spoksojo į mane, paskui stipriai u�simerkė ir i�siviepė.

� Tu man�s neapgausi, velniai griebtų! Nuo tada, kai ji i�va�iavo, nebuvo nė vienos dienos, kad apie j� negalvotum!

� Cha...

� Ar a� neteisus?

� Na, taip. Retkar�iais...

� Mes va�iuojame!

� Kur?

� Taip, tau reikia palydovo. O man reikia pakeliauti! Ne tik moterims reikia pamatyti pasaulio, kol mes plūkdamiesi vos galo negaunam! � i�si�iepė jis.

� A� neturiu u� k� keliauti.

Jis padūsavo ir, atki��s suspaustas lūpas, susim�stė.

� Pabandysiu sutvarkyti.

� Ne, a� negaliu lįsti skolon.

Ėmiau dėstyti, kokia nelaimė i� �monių skolintis pinigų. Valandėl� jis �iūrėjo į mane. Tada trenkė kum��iu į stal�.

� Tu bailys! Neturi dr�sos aplankyti savo motinos! Bijai, kad ji tave atstums!

Kambarys staiga apvirto auk�tyn kojomis. Akselis buvo �lyk�ti, dvokianti dvėsena, nuo kurios turėjau sprukti, kol dar nevėlu.

Netvirtai atsistojau norėdamas eiti, ta�iau jis i�tiesė rank� ir pasodino mane atgal.

� A� va�iuosiu kartu į Berlyn�! � tvirtai pasakė.

� Dėl ko taip nusprendei? � paklausiau ir pastebėjau, kad jis prisidegė vien� i� profesoriaus Havanos cigarų.

� Ar svarbu?

� Taip.

� Kodėl?

� Man reikia �inoti, kokie tavo ketinimai. Ar taip darai norėdamas atker�yti Anai, ar padėti man.

� Nei viena, nei kita. Tik labai egoisti�kas noras pakeliauti po pasaulį, � atsakė jis.

Jis i�tiesė rank�. Senu įpro�iu paskolino man cigar�. A� u�sitraukiau por� dūmų ir atidaviau.

� Eime, � tariau ir i�tu�tinau stikliuk�.

Jis, net keista, pakluso. Patraukėme jo pusėn. Į Valkendorf�.

� A� neturiu pinigų va�iuoti į Berlyn�, net jei norė�iau, � tariau.

� Ar negali i� kur nors gauti?

� Ne. Tai yra galė�iau papra�yti Anders�. Bet ne�inau, kaip ten viskas namie klostosi. Be to, ilgai truktų.

� Galiu parūpinti tau paskol�, � tvirtai tarė jis.

� I� kur gausi pinigų? � paklausiau.

� I� mamos, � i�si�iepė jis.

� Nesakydamas, kam tau jų reikia?

Jis patraukė pe�iais.

� Ji turbūt mano, kad turiu skolų.

� Kodėl tau taip parūpo?

� Juk sakiau.

� Nori, kad bū�iau kuo toliau nuo Anos! Bet a� juk greit i�va�iuoju! � pasakiau.

Jis sustojo ir nutvėrė man u� rankos.

� Ne vien tai! Esi bailys, jei nesupranti. Nemanau, kad galiu padaryti k� nors daugiau dėl Anos. Kol kas. Jeigu moterys gali keliauti, galiu ir a�!

� Taip, taip, � pritariau.

Po kelių �ingsnių jis vėl sustojo ir suėmė man u� rankos. Jo juokas nebuvo geras.

� A� buvau ten �įvakar. Pas An�, � nusijuokė.

� Ar buvo taip linksma?

� Nelabai, � prisipa�ino jis. � Ar papasakoti, kodėl?

� Hm...

� Ji nevalgė su mumis vakarienės. An� u�klupo ūmi negalia, dėl kurios ji nepajėgė sėstis prie stalo. Patikėk, Benjaminai, a� net nepasisiūliau nustatyti diagnozės. Ji buvo pernelyg akivaizdi. Bet guod�iau tėvus, nes gero i�siauklėjimo man netrūksta. O Benjaminas Grenelvas sklandė ore lyg u�kerėta dvasia!

� Man labai gaila, � sumurmėjau.

� Į sveikat�, � tuo pat atkirto jis. � Tau viskas atleista.

� Tu pernelyg jaunas, kad būtum toks pagie�ingas, � paband�iau.

Ta�iau jis net nesistengė atsilyginti tuo pa�iu. Jau kadai buvome praėj� Valkendorf�.

� Niekada su ja nebesusitiksiu, � pasakiau ir paspyriau ka�k� ant kelio. Tas daiktas buvo didesnis ir kietesnis, nei tikėjausi.

� Nieko pana�aus! Tu susitikinėsi su ja! � piktai at�ovė jis. � Ir po kiekvieno karto tapsi vis sveikesnis ir sveikesnis. Vienas su ja kalbėsi apie mane. Trise juokausim. Tu būsi man draugas ir sutuoktuvių liudininkas. U�tat gali būti tikras, kad a� parūpinsiu kapitalo ir surasiu tavo motin�.

Stovėjome tarp dviejų gatvės �ibintų. Nema�iau nieko, i�skyrus jo rank�, laikan�i� smilkstantį cigar�.

� Ar tai ir vadinama draugyste? � paklausiau.

� Taip, gali būti tikras!

� Greitai nusprendei, kaip mane nupirkti? � pasakiau.

� Taip, a� m�stau greitai. Bet tav�s neperku. Man tav�s reikia.

� Ar jau taip savaime suprantama, kad esi tinkamiausias... Anai?

� Taip. Jau esu sak�s. Buvo ai�ku nuo tada, kai susitikome pirm� kart�. Anai buvo �e�eri, o man a�tuoneri. �inojome tai vis� laik�. Mudu turime būti kartu. Tai gra�u. Rimta. Ne tam, kad kas nors ateitų ir sugadintų.

� Niekada nesi kalbėj�s apie... apie meil�. Maniau, jog tai buvo praktinis susitarimas.

� O jeigu a� bū�iau kalbėj�s skambius �od�ius apie meil�, nebūtum band�s? Ar tai turi galvoje?

K� galėjai į tai atsakyti?

� Nebūtum band�s? � pakartojo jis ir i�pūtė tir�tus dūmų �iedus mums vir� galvų. Jis buvo prana�esnis.

� Ne�inau, � prisipa�inau.

Jis �engė kaip bulius, nunarin�s ragus. Ger� kelio gal�. Nesakydamas nieko. Paskui tarė:

� Tik pamanyk! Prisipa�inimas!

Dangus apsiniaukė, ir, kai ėjome pro suakmenėjusį raitelį Naujojoje karaliaus aik�tėje, ant mūsų u�ti�ko pirmieji dideli la�ai. Med�iai aplink skulptūr� smarkiai suo�ė, Akselio plaukai atsistojo piestu. Vėlyvas batų valytojas sielvartingu tempu pro mus prave�ė savo ve�imėlį. Dangų nu�vietė pora vieni�ų �ybsnių.

� �iūrėk! � pasakė Akselis. � Tivolio fejerverkai!

� Taip, � kvailai atsakiau ir susigrūdau rankas į ki�enes.

�iūrėjome vienas į kit�, o lietus pliaupė ant grindinio

net tik�damas.

� Turime susirasti pastog�. Kur artimiausia u�eiga? � paklausė jis.

� Mums juk rytoj į operacin�, Akseli!

� Labai pana�u į tave! I� prad�ių lauki iki nakties, kad susitiktum su manimi. Kai a� pagaliau esu �ia, tu mirtinai pavarg�s. O niekas dar net neprasidėjo. Kada va�iuojame?

Jis mėgavosi prana�umu.

Tikriausiai atrodėme ka�koks keistas padaras, kai ėjome gatvėmis per lietų. Siamo dvyniai su atskiromis smegenimis, kurios vis tiek visais at�vilgiais susijusios.

Pirmoji smuklė buvo įtartina vietelė Naujojoje didikų gatvėje. Ten sugebėjome pamir�ti visus nesutarimus ir imtis didelių planų. Dėl Dinos.

Pirmasis stikliukas degtinės nudegino vidurius primindamas, kad reiktų u�valgyti. Bet kadangi Akselis buvo pasisotin�s profesoriaus vakariene, teko apsieiti. Be to, Akselis tvirtino, kad tokiose vietose gali gauti tik de�ros su arseniku.

�iaip ar taip, su�ilau. �lapi paltai rūkėsi ir d�iūvo ant vagio. Tabako dūmai ir balsai, sklindantys i� grubių veidų po lempomis, visk� sutir�tino. Rūpes�iai nukrito po stalu. Pama�u apėmė nevar�omas d�iaugsmas. Abu. Po daugelio taurelių degtinės apgirtome. Akselis prie� kiekvien� rė�davo trump� kalb�. Vis apie tai, kad jis es�s mamos numylėtinis. Ir kad jam tikrai pavyksi� gauti paskol�. Kai praktika pasibaigsianti, mes keliausi� į Berlyn�.

Pra�iau jį liautis kartojus t� patį, nes antraip dar pamanysiu, kad visa tai tėra girto paistalai. Jis atsakė man i�samia analize apie tai, koki� silpnyb� jam jau�ianti motina. Ne vien dėl jo �avingos i�orės, bet ir dėl �velnios sielos. Kuri, kaip ji pati tvirtino, esanti jos pa�ios sielos dalelė.

Įveikiau nuovargį ir alkį. Buvau nuovokus Judas, sėdintis Jėzui prie kelių ir klausantis, kaip jis ruo�iasi i�ganyti mus abu, padedamas savo ry�ių su auk�tesniosiomis jėgomis. Akselio atveju � su motinos pagalba.

Įtikin�s mane, kaip lengva su�avėti �mogų, turintį įgimt� yd� būti motina, jis ėmė kamantinėti mane apie Din�.

� A� juk, velniai rautų, turiu j� atpa�inti, jei sutik�iau, kai tav�s nebus �alia!

I� prad�ių svyravau, nes negalėjau papasakoti nieko, kas būtų susij� su i�skirtine motinos meile, esan�ia jo akiratyje. Todėl pasirinkau kitus kelius. Mano istorija įtraukė mane patį. Galiausiai ir pats tai i�girdau. Pasakojau ne apie savo motin�. Tai buvo moteris. Dina. Apie kuri� galvojau metų metais. Kuri įėjusi į kambarį pakeisdavo �mones. Ypa� vyrus.

I�samiai papasakojau Akseliui apie probst�, beveik visada į Reinsnes� atvykdavusį be �monos. Apie Nyls�, pasikorusį dėl nelaimingos meilės. Ir Anders�, kurį ji paliko. Apie rus�, nusi�ovusį mums akyse, nes negalėjo jos gauti.

Ka�kurioje vietoje per�engiau tam tikras ribas. Pats įtikėjau tuo, k� pasakoju. Spindin�ios Akselio akys po lempa. Garsus erzelis prie stalų. �iluma kūne. Jausmas, jog su Akseliu vėl draugai. Visa tai suteikė mano pasakojimui spalvų ir atspalvių.

Por� kartų Dina atėjo per kiem� su rauk�le tarpuakyje ir akmeniniu veidu. Ta�iau a� nustūmiau �į vaizd� �alin. U�sodinau j� ant Juod�io ir paleidau �uoliuoti laukais. Liepiau grie�ti jai Mocart� taip, jog imtų plaikstytis voratinkliai palubėje vir� mūsų. O Akselis dūsauti. Leidau u�degti jai kalėdines �vakes. Pasilenkus prie penkiapir�tės �vakidės. Taip arti, jog plaukai vos neu�sidegė. Ir paleidau j� kaip �ėton� plaukti laivu per įlank�.

Nieko baisaus, kad neturėjau istorijų apie tai, kaip ji nepajėgė atsispirti Benjamino �avesiui. Nupie�iau ant �irgo, su avikailiu vietoj balno. Apra�iau j� �monių sambūryje, kai į jūr� nuleid�iamos jektos. Arba kai ji sutinka i� Lofoteno grį�tan�ius �vejus. Papasakojau, kaip kadai plaukėme atvira jūra pirkti arklio.

Akselis klausėsi pamir��s savo ironi�kas pastabas. Jis leidosi įtraukiamas į savoti�k� svaigulį. Manau, abu pasijutom įsimylėj�. Ne An�. Din�!

Vien� kart� Akselis pasakė:

� Ar kalbi apie savo motin�? Ar apie t�, kuri� svajoji sutikti?

� Mes abu j� sutiksime!

� Galbūt toki� man reikėtų turėti? � staiga tarė jis.

Vienu mauku i�lenkiau stikliuk� ir i�si�iepiau:

� Ji tikrai neskolintų mums pinigų.

Jis pa�iūrėjo j mane ir pliekė kum��iu j stal�. Gausiai u�gėrėme.

� Atva�iuok į Reinsnes�, kai bus grį�usi namo! � svetingai pakvie�iau.

� Su Ana?

A� nesusvyravau:

� Su Ana!

I�svirduliavome į naktį. Lietus liovėsi. Bet viskas garavo. Klaid�iojome didelio banginio aklojoje �arnoje. Kvepėjo ir dvokė.

Į mus �velniai �velgė dujiniai �ibintai. Gatvės buvo apytu�tės. Ta�iau duslūs garsai i� tolimos banginio vir�kinimo sistemos pasiekdavo mus kaip tamsios paslaptys. Siamo dvyniai. Bendros rankos ir kojos. Svyruojantys ir krizenantys, iki kelių apsita�k� purvu.

� Kur, po velniais, pasidėjo tas batų valytojas? Man trūks ply� reikia pagra�inti savo stovus! � �ūkavo Akselis sta�ioms namų sienoms.

� Cit, ateis policininkas ir u�darys, � įspėjau.

� U�darys? � su�vebeld�iavo Akselis ir sustojo vidury latako. Per vis� jo susivėlusi� galv� nu�vito palaimingas �ypsnys. Tada su�nab�dėjo taip garsiai, jog būtum i�gird�s ir kitoje gatvės pusėje: � Dabar pabelsime į lang� Madam Pederio Madseno skersgatvyje!

Akimirksniu i�siblaiviau. Latako smarvė kaip basliu trenkė per smegenis. Auksinių istorijų valandos baigėsi. Mar�o �ingsniu artinosi �leik�tulys. Svaigdamas ir pykstan�ia �ird�ia papur�iau galv�.

� A� visai nusibaig�s... � pasakiau kiek galėdamas liūdniau.

Dar ilgai po to, kai i�siskyrėme, girdėjau Akselio �vilpavim�. Kol rams�iausi į namų sienas ir tvoras, mano pakau�yje dainavo:

� Atva�iuok į Reinsnes� su Ana! Su Ana... Su Ana...

Anos daina man.

Po poros dienų grį��s i� ligoninės, radau man�s laukiantį lai�k�. Spėjau, kad nuo Akselio. Ta�iau buvo nuo jos. Ana! �Orinis pavidalas� i� Kirkegoro ra�tų. Ji nenorėjo ateiti į mano būst�, bet pageidavo susitikti su manimi �A Portoje� �alia Naujosios karaliaus aik�tės t� pa�i� dien�, a�tuoniolikt� valand�. Jeigu a� neman�s, jog svarbu ateiti, tada tiek to, ra�ė ji.

Susitikimo vieta man�s nesu�avėjo. Snobi�ka u�eiga su konditerija ponioms, į kuri� �monės eina pasirodyti. Bet vis �is tas. Kad nebijo būti pamatyta su manimi. Ji ne tik melavo Akseliui apie intymiausius dalykus, bet ir atitinkamai elgėsi.

Kai dar kart� perskai�iau lai�k�, man dingtelėjo, kad nema�iau jos vis� am�inyb�.

Buvo dar tik keturios valandos, o delnai man jau drėko. Galiu juk persirengti? Tai buvo i�sigelbėjimas! Apsitaisiau kaip galėdamas geriau. Su tepalu nusivaliau batus. Kai baigiau, tebuvo vos penkios valandos.

Pasibeld�iau pas �eiminink� ir paklausiau, ar galė�iau jai kuo nors pasitarnauti. Kokį darbelį arba?..

Ji i�pūtė akis, paskui veik draugi�kai nusi�ypsojo.

� Tamsta netinkamai apsireng�s. Malonaus vakaro!

Ėmiau galvoti, kad, prie� atiduodama man, pati buvo įki�usi nosį į lai�k�. Jis buvo neantspauduotas. Mane tai suerzino. Ta�iau ne�inojau, ar dėl to, kad ji galbūt perskaitė lai�k�, ar kad tokia atlaidi. �iaip ar taip, truputį u�gautas pasakiau:

� Kibiras i�piltas!

� Tai bent! � su�uko ji. � O mergina, atne�usi lai�k�, sakė, kad jis nuo profesoriaus... kokia ten jo pavardė?..

Ji nusi�ypsojo palaiminga veido i�rai�ka. Tarsi būtų kalbama apie jos ir mano paslaptį.

� K� a� gird�iu! � pasakiau kuo ironi�kiau.

� Daktarui nereikia riesti nosies. Po tiekos metų a� pasidariau kaip motina. O dabar, kai tamsta greit i�va�iuosi ir viskas...

Buvo tinkama proga palinkėti gero vakaro ir i�eiti.

Į pasimatym� atėjau pirmas ir i�sirinkau stal� prie lango vien tam, kad maty�iau j� ateinant. Ji atrodė svetima. Gal dėl drabu�ių i� Londono. Veido gerai neį�velgiau. Langas buvo per daug apdulkėj�s.

Ji tiriamai ap�velgė patalp�. Atsistojau pasisveikinti. Neįstengiau ai�kiai matyti. Juslėmis suvokiau tik �viesius apdarus su jos kūnu viduje. Jie, matyt, buvo labai eleganti�ki. Neperkrauti nėriniais, raukinukais ir segtukais, kaip buvo madinga. Gal dėl to atrodė vyresnė?

Kai priėjo ar�iau, man pasirodė, jog ji tuoj tuoj pravirks. Įbed�iau �vilgsnį jai vir� galvos, į angelus, nutapytus ant sienos. Nek� gelbėjo. Palmės ant pjedestalų, kėdės ir stalai � viskas ėmė suktis ratu. Padaviau jai rank�. Ta�iau tai nesuteikė tvirtumo. Tik trikdė. Taip, tarsi kas nors smilga kutentų tau pasmakr�, kai guli paslikas �olėje u�merktomis akimis.

Galėjai sau sakyti, jog Karna mirusi. Ji to nematė.

Nesiteiravau Akselio. Ne tik todėl, kad jau�iau, jog ji to tikisi, grei�iau dėl to, kad nesugebėjau i�spausti nė �od�io. Viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, ir mane ėmė pykinti. Ne dėl jos kaltės. Akselis teisus. Nėra nė vieno dalyko, galin�io mesti kalt� ant Anos!

Ta�iau ji pakvietė mane susitikti, norėdama ka�k� pasakyti. K� nors svarbaus. Geriau nespėlioti. Ta�iau tai nei�teisino man�s Akselio akyse. Nei jos akyse.

Atitraukiau kėd�, ji atsisėdo. Veidas buvo �e�ėlyje po kyko kra�tais. Vis tiek jutau jos �vilgsnį. Nukreipt� tiesiai į mane. Kiek vaiki�k�. Baiming�?

Atrodo pavargusi ir pably�kusi, svarstė gydytojas, kol sekiau, kaip kilsuoja krūtys jai kvėpuojant. Sutelkiau dėmesį į i�kirpt�. Paskendau keistame vir�utinės lūpos linkyje. Kai ji por� kartų i�si�iojo ir vėl u�si�iaupė taip, jog ties lūpų kampu�iais atsirado duobutės, pajutau, kad duobutės i�plito man kirk�nyse. Neju�iomis i�tiesiau rank� per stal�. Bet ji neatsakė tuo pa�iu.

Kai atėjo kelneris ir paklausė, ko pageidausime, nė vienas nebuvom pratar�s nė �od�io.

� Man pra�om stiklin� sul�ių! � pasakė ji ir i� lėto nusimovė pir�tines.

U�sakiau dvi stiklines sul�ių, ir kelneris i�nyko.

� Matei mane ateinant? � pasakė ji ir mostelėjo galva lango link.

� Taip, ma�iau tave ateinant.

Abu patylėjome.

� A� turėjau susitikti tave vien�. �inoma, tai nėra...

� Taip?

Jos burna atsivėrė norėdama ka�k� pasakyti. Tada u�sidarė ir susiaurėjo. Jei prie lūpų kampu�ių nebūtų buv� tų dviejų duobelių, bū�iau paman�s, jog gailisi atėjusi.

� Pakalbėti apie judu su Akseliu, jam negirdint? � i�sprūdo man.

� Ne. Ir taip! � aik�tingai atsakė ji. Tarsi k� tik supratusi, jog taip ir yra.

Teatrali�kai mostelėjau.

� Reikalas toks... Turiu kai k� prisipa�inti. Ir kai k� tau priki�ti.

� Pirma tegu bus priekai�tas.

�irdis apmirė. Nenormalu. Prie� akimirk� dau�ėsi taip, jog stelbė ve�imų bildesį lauke.

� Tu atskleidei Akseliui mano planus. A� pasipasakojau tau norėdama, kad būtum man alibi. O tu mane i�davei,

� Tai turėjo būti labai seniai?

� Tu papasakojai jam, kad ruo�iuosi va�iuoti į London�.

� Ar jis neturėjo to �inoti?

� Taip, bet jam turėjo būti skaudu i�girsti tai i� tav�s.

� Tai gal tau tada nereikėjo man sakyti?

� Nereikėjo, � sutiko ji aik�tingu balsu.

� Maniau, esi laisvas �mogus.

� Koks vyrų naivumas! Nuo kada moterys pasidarė laisvos? Tėtis yra vienintelis i� man pa�įstamų vyrų, kuris... jis kovoja u� tai, kad moterys galėtų studijuoti... medicin�!

� Apgailestauju, � taikiai tariau.

� Apgailestauji?

� Ne dėl to, k� daro profesorius! Ne, ne! Kad pasakiau Akseliui!

Gurk�telėjau sul�ių.

� A� atsiker�ijau, � tarė ji.

� �tai kaip?

� Pasakiau Akseliui, kad i�va�iuoju į London�, nes savo noru leidausi suved�iojama geriausio jo draugo, � i�bėrė ji.

Ta�iau visk� supratau. Juk ir anks�iau �inojau. Bet nuostaba buvo tikra. Mane apstulbino tai, jog ji man tai pasakoja.

Ji vikriai pasilenkė prie stalo ir god�iai atsigėrė. Kykas pakrypo. Ant apvalaus pakau�io pūpsojo apvilkta saga. Atrodė idioti�kai, kai ji �iūri tiesiai į vir�ų. Kai Ana vėl atsitiesė, ant vir�utinės lūpos liko raudonas dry�is. Tiesiai vir� duobu�ių. U�sigeid�iau perbraukti jį smiliumi.

� Kam tu pasakei?

� Dėl dviejų prie�as�ių: kad atsiker�y�iau ir pasidary�iau tokia neįmanoma, jog Akselis man�s nebenorėtų.

� Kodėl man pasakoji?

� Tau pravartu �inoti.

� Ar ne geriau būtų buv� pasakyti Akseliui, kad jo nemyli?

� Ne.

� Kodėl?

� Nes tai netiesa.

� Aha. Tu nenori u� jo tekėti. Bet myli jį?

� Taip. Visi, kas pa�įsta Akselį, jį myli. Tu juk taip pat?

� Yra �ioks toks skirtumas.

Ji �aidė su ka�kuo sau ant kelių. Su pir�tinėmis?

� K� manai apie mane? � vos girdimai paklausė ji.

K� manau apie An�? Kaip, po galais, turėjau jai paai�kinti, k� manau apie An�?

� Na, a� manau, kad nesi...

� Kas nesu?

� Skirta man. Kad bus geriau, jei...

� Jei tu tiesiog... vėl i�va�iuosi? Ir kad a� galėsiu būti pakankamai gera Akseliui?

Jos blakstienos metė tokius ilgus �e�ėlius. Kaktos linkis. Nosis. Duobutė po nosimi. Smakras. A� apsunkau. Nuo geismo. Geismo j� turėti. Girdėti j� sakant kitus dalykus negu tai, k� ji dabar kalba. Kad nuogomis �launimis ir liaunomis rankomis suspaudusi mane, į lubas �iūrin�iu kyku ji kalbėtų aistringus �od�ius.

Norėjau paklausti, ar negalėtume susirasti vietelės, kur ne tiek daug �monių. Bet, �inoma, nei�drįsau. Ir staiga pasidarė per vėlu.

Abi pla�takas ji pasidėjo ant stalo delnais auk�tyn, tarsi norėdama k� nors paimti. Tada, �iūrėdama tiesiai į mane, tyliai pasakė:

� Toji Karna? Kuri mirė gimdydama? K� ji tau rei�kė?

Jos akys. Ar buvau jas mat�s anks�iau? Nuogos. Su virpan�iu raumenėliu de�iniame kamputyje? Vyzd�iai. Tamsūs ir skvarbūs.

U� jos galvos stovėjo palmė. Augalo �e�ėlis jai ant skruosto ir peties supynė �akų ra�t�. Tarsi ka�kas labai seniai būtų paleid�s j darb� nagus ir su�eid�s j� taip, kad liko tamsūs randai.

Nudelbiau akis į stal�.

� Ne�inau, � su�nab�dėjau, o varpa gėdingai nukaro.

� Tu lankei j� susitikinėdamas su manimi?

� Ne.

� Kodėl taip sakai, nors �inai, kad netiesa?

Varstėme vienas kit� �vilgsniais. Ta�iau neįstengėme būti prie�ais. Pakėliau savo servetėl� ir pasilenkiau per stal� prie jos. Tada sudrėkinau j� seilėmis ir atsargiai nuvaliau nuo jos lūpų raudon� lank�.

Ji stipriai u�simerkė ir sėdėjo nejudėdama, kol baigiau. Tada atsilo�ė į kėdės atkalt� ir vėl įsmeigė į mane akis.

� Ar tau, susitikinėjan�iam su viena ir su kita, atrodo keista, jog myliu Akselį, bet nenoriu visiems laikams susieti savo gyvenimo su juo ir jo �eima?

� Ne, nekeista, � pasakiau.

Gatve nulalėjo linksma kompanija. Turėjau maloni� prog� pabėgti nuo jos �vilgsnio ir pa�velgti pro lang�. Trumpai. Juk reikėjo grį�ti į erdv�, kurioje esi. Nors ir ne�inojai, k� pasakyti.

Ji i�gėrė sultis. Vėl atsirado raudonas dry�is. Band�iau nusi�ypsoti, ta�iau nepavyko.

� Ar atsimeni, kaip stovėjai prie�ais mane parke ir sakei, kad myli? � i�bėrė ji.

A� linktelėjau.

� Ar paskui nuėjai tiesiai pas j�?

� Ne.

� Kodėl?

� Ana!

� Ar visada taip esti, kad vyrai sako, jog myli vien�, bet eina pas kit�?

� A� negaliu atsakyti u� visus vyrus...

� Atsakyk u� save.

Mano kraujas. Jis plūstelėjo į veid�. Mane apėmė nelemtas noras suduoti jai. U�gulti ir spausti tol, kol �od�iai sustos! Kol ji visai nutils mano glėbyje.

� Mūsų... mūsų santykiai nėra tokie ai�kūs, � tariau.

� Paai�kink man, kaip tu m�stai.

� Tai nėra taip paprasta...

� Pradėk nuo ko nors.

Galima buvo įsivaizduoti, jog ja pasitiki. Papasakoti jai visk�. Ir tai, k� pats nelabai supratau. O k�, jei i�drįs�iau? Dabar. Ar turiu k� prarasti?

� Visų pirma Akselis, � i�girdau save sakant.

� Tai mano reikalas.

� Mes draugai.

Ji �iūrėjo į mane prisimerkusi. Ar neatrodė velni�kai vulgari? Nors ir profesoriaus duktė? Taip! Ana flirtavo su manimi. �audė akimis! Kurį laik� ji nieko daugiau nesakė. Mes tik �iūrėjome vienas į kit�. Man pasirodė, kad ji net nei�girdo �od�ių �mes draugai�.

Tada ji nutraukė tyl� ir su�nab�dėjo:

� Ar pameni Per� Giunt�? Kreivį? Ar pameni Kreivį?

Nurijau seil�.

� Geriausiai pamenu Per�. Kam klausi?

� Tu sakai viena, o galvoji visai k� kita. Tau taip norisi, kad viskas vyktų skland�iai. Ir galėtum pasprukti...

� Netiesa!

I� tikrųjų galima buvo puoselėti mintį, kaip pabėgti. Pabėgti nuo Anos. Jos �od�ių. Galėjai ilgesingai �vilg�ioti į duris, kai kas nors jas atidarydavo ir i�eidavo į gatv�.

� Ar visa, k� tu kalbėjai apie savo jausmus man, buvo tik tu�ti �od�iai...

� Ne! � pertraukiau a�.

� Tai papasakok, ko tu nori!

� A� noriu, kad tau gerai būtų. Akseliui ir tau.

Ji pakartojo �od�ius vien tik lūpomis, be garso. Akys pama�u tvino. Tada ji ėmė tempti ant pla�takų pir�tines. Vėl ir vėl. Tais pa�iais, beveik bevilti�kais judesiais. Ėmiau skai�iuoti. �e�i. Septyni. Man dingtelėjo, kad tokių gudrybių griebdavausi vaikystėje, kai padėtis tapdavo grėsminga. Skai�iuodavau visk�, kas tik įmanoma. Kad paskui susto�iau ties tam tikru skai�iumi ir bū�iau i�gelbėtas. Ta�iau turėjau stengtis atitolinti pavojų.

Kai ji priėjo savo skai�ių ir sustojo, a� tariau:

� Gyvenimas � tai ne tas pat, kaip skaityti knygas.

� Ne tas pat?

K� galėjai atsakyti?

� Toji Karna? Jos vaikas? Jis gyvas, ar ne?

Ji visk� �ino! Turėjau suprasti i� jos veido jau tada, kai įėjo pro duris! Akselis jai papasakojo. Arba atspėjo, kai jis papasakojo apie Karn� ir vaik�. K� gi! O kas toliau? Ar dar kas nors gali būti blogiau?

� Jis gyvas, � tariau.

� Ir to neketinai man pasakoti. Nepaisant to, k� man sakei.

Pasidarė pernelyg bjauru. Ne tokia turėtų būti meilė. �lyk�ti kvota kavinėje.

� Kam turė�iau tave varginti?

� Varginti?

Ji pama�u suposi ant kėdės. Staiga pajutau baisų pasibjaurėjim�. Savimi. Ir ja. Gerai tam, kas miega!

� Skaud�iausia... kai turi niekinti kit�, � i�girdau j� sakant i� ka�kur auk�tai. Tada supratau, kad ji eina durų link.

Pagaliau galėjau imtis ko nors konkretaus. Bėgti i� paskos. Kelneris mane ry�tingai sustabdė. Ir ne i�kart supratau, kad jis nori pinigų u� dvi stiklines sul�ių. Suglum�s sugraibiau ki�enėje monetas.

Kai i�ėjau į gatv�, ji stovėjo įsitvėrusi �ibinto stulpo. Apkabinau j� negalvodamas, jog stovime pa�iam centre ir piktiname �mones.

� Ana, ar gali man atleisti? � su�nab�dėjau.

� A� negaliu tau atleisti u� tai, koks esi, � paprastai pasakė ji ir i�silaisvino.

Galėjai stebėtis, kad ji neverkė. Juk turėjo verkti.

Aklai pasukome Rytinės gatvės link.

Staiga suvokiau, jog �tai tokios akimirkos įstringa į atmintį. Eiti greta Anos. Galbūt kada nors prisiminsiu: �T� vakar� ėjau su Akselio Ana�.

Suprantama, apie tai buvo galima ir negalvoti. Ta�iau niekada to nepamir�iu.

� Ne�inau, kaip tau paai�kinti, kad suprastum, � tariau.

Ji ne�iūrėjo į mane. Tik ėjo. Tiesiai.

� A� suprantu. Tu pats nesupranti! A�... a�... O tu vis dar nesupratai!

� Kad tu norėjai su manimi susitikti?

� Ir tai.

� Tu dr�si, Ana. Suprantu, kad Akselis nori tav�s.

Ji sustojo ir įsmeigė į mane akis. Tada pakėlė rank� ir sudavė man į veid�. �monės sustoj� �iopsojo.

Negalėjau atitraukti akių nuo jos kyko. Ji taip pat jį u�kliudė. Akimirk� kykas pakrypo, paskui pakibo ant peties.

� O tu? � �aukė ji. � Ko tu nori?!

Bet ji vis dar neverkė.

Pridėjau rank� prie veido. Nieko daugiau negalėjau daryti. Klaida buvo neatitaisoma. Turėjau tik i�laukti.

Ir vėl galėjai trok�ti papasakoti jai k� nors, kad ji visk� atleistų. O Karnos juk nebėra. Ta�iau kaip tai padaryti...

Ji nurimo, o a� padėjau susitvarkyti kyk�. Jos prisilietimai degino. Tokiu būdu galėjau j� turėti �alia.

Nieko nebegalėjo būti blogiau, tad kai vėl pradėjome eiti, įsidr�sinau paimti jai u� rankos. Jutau delne jos �varkelio rankovės audekl�.

Suprantama, turėjau �inoti, kad ji dar nebaigė.

� K� darysi su kūdikiu? � paklausė ne�iūrėdama mano pusėn. Jos balsas buvo plakiklis metaliniame inde.

� A�?

� Taip, tu!

� A� laks�iau pas miesto aku�eres rinkdamas pien�, � tariau.

� Ar to gana?

� Dabar sekasi geriau...

Kaip tik tada ji pravirko. Tarsi bū�iau blogai pasielg�s, kad ne�iojau pien�.

Buvome prie Amagerio aik�tės. Pla�ių stoginių �e�ėlyje stovėjo omnibusas ir trys arkliais kinkyti ve�imai�iai. Dar�ovių pardavėja tebesnaudė perpietės po savo skė�iu. Veid� buvo u�sidengusi senu laikra��iu. Jai i�kvepiant, jis kaskart nepagarbiai suplevėsuodavo, o įkvepiant �liurptelėdamas prilipdavo jai prie veido. Visa ta scena labai patiko porai aplinkui besisukiojan�ių berniūk��ių.

U�ėjo noras i� ko nors pasijuokti. Kodėl mudu su Ana negalime juoktis? Pasilenkiau prie jos ir paband�iau nusi�ypsoti. Bet ji į mane ne�iūrėjo. A� buvau tu��ia vieta.

� Man reikia namo, � tarė ji.

� Kodėl?

� I� tiesų mudu su Akseliu i�ėjome pasivaik��ioti... Jis turi paimti mane prie �A Portos� ir eiti pas mus vakarieniauti.

Galėjai manyti, jog ji pasinaudojo Akseliu! Kaip dorovės sargu, kad galėtų susitikti su manimi! Pajutau savoti�k� dusulį. Ka�kas ka�kur virto negyvu audiniu. Jį reikėjo i�pjauti. Tai galima buvo pavadinti pavydu. Arba savoti�ka vienatve. Jei i�vis esama kokio nors skirtumo.

� Tada tau reikia eiti... � sumurmėjau ir apsisukau palydėti jos atgal.

� Tu toks... � pasakė ji prismaugtu balsu, nebaigdama sakinio.

Neklausiau, k� ji norėjo pasakyti.

� Ar dar pamatysiu tave? � paklausiau.

Ji stabtelėjo ir i�si�nyp�tė į ma�yt� nosinait�. Staiga tapo viskam abejinga. Visi�kai rami. Net nesimatė, kad būtų verkusi.

� Pats spr�sk.

Neklausiau, k� ji turi galvoje. Laikas buvo netinkamas.

Rytinė gatvė t�dien buvo begalinė. Nieko nesakiau. Tik laikiau jai pagarbiai u� parankės. Kai pama�iau pla�iais �ingsniais į kavin� įsukant Akselį, paleidau j� ir sustojau.

� A�iū, kad norėjai su manimi susitikti! � mandagiai pasakiau.

Ji padelsė, i�tiesė rank� ir palietė man mar�kinių krūtin�. �aibi�kai. Tada apsisuko ir nuėjo.

� Būk palaiminta, Ana! � tyliai �ūktelėjau pavymui.

Ne�inau, ar ji mane i�girdo. Niekuo neparodė. Pribidzeno

�uo ir ėmė glaustytis prie kojų. Pasilenk�s jį paglos�iau. Dangus da�ėsi violetine spalva. Suskambo �ventosios dvasios ba�ny�ios varpai. Septyni dū�iai.

Ana i�buvo su manimi vis� valand�!

Akselis gyveno naujajame Valkendorfo bendrabutyje. Viet� ten galėjo gauti ne bet kas. 1588 metais Frederikas II patvirtino, jog Videklosterio vienuolynas turėjo būti perduotas valdytojo Valkendorfo nuosavybėn ir būti būstas �e�iolikai neturtingų darb��ių studentų. Ta�iau laikas daug k� pakeitė. Senasis vienuolynas buvo nuverstas ir pastatytas naujas pastatas.

Akselis nebuvo nei varg�as, nei darb�tuolis. Ta�iau vis tiek ten gyveno. U� masyvių vartų, dailiai apkirptų gyvatvorių ir vėliavos stiebo. Su atskirom durim i� koridoriaus. Studentui ar praktikantui � tiesiog rojus.

Praėjus dviem dienoms po susitikimo su Ana, nuėjau pas Akselį priminti jam apie mūsų kelion�. Ligoninėje jo nema�iau.

Jis, kaip ir a�, kambario duris palikdavo nerakintas. Įėjau ir įsitaisiau lovoje. Su visais batais ir vienu i� jo cigarų paguodai. Kiek nusnaud�s pabudau savaime, ta�iau Akselio dar nebuvo. Kai i�girdau pro duris praeinant kit� gyventoj�, i�ki�au galv� ir paklausiau, ar ne�in�s, kur Akselis. Su�inojau, kad jis porai dienų i�vyk�s namo.

Jau buvo įsėlinusi prieblanda. Apsisprend�s kritau ant lovos ir prisidegiau dar vien� cigar�. Po valandėlės supratau, kad jis i�va�iavo namo parūpinti pinigų kelionei. Taigi į visk� pa�iūrėjo rimtai!

Ji, matyt, judėjo beveik be garso. �ingsnius i�girdau tik tada, kai atsivėrė durys ir ji u�dususi į�engė į kambarį. Ana!

Pama�iusi mane, sustojo. Abi rankas paslėpusi u� nugaros. Tarsi laikytų u�rėmusi duris nuo ne�inomų prie�ų.

� Tu! � �ūktelėjo.

� Taip.

Galėjai įsivaizduoti, jog guli Akselio lovoje ir sapnuoji An�. Ta�iau taip nebuvo. Tai tikrai buvo ji.

� K� �ia veiki? � paklausė lėtai, kapodama �od�ius.

� Laukiau Akselio. Sako, kad jis porai dienų i�vyk�s namo. O tu?

� Atėjau aplankyti Akselio, � tarė ji.

� Ir da�nai jį lankai? � paklausiau bandydamas būti pa�aipus.

� Kai kada.

� Ar tavo tėvai �ino?..

� Kodėl klausi?

Jos akys buvo apsiblaususios. Sienų tamsis � trapi mėlynuma. Pakilau nuo lovos. Neįmanoma vieta. U�gesinau cigar�. Ma�as kambarėlis buvo kevalas. Gaubiantis An� ir mane! Turėjau j� �ia. Arti sav�s. Vien�. Niekam nematant.

I� gelmių atplūdusi banga kilstelėjo mane. Puoliau per kambarį. Delnais suspaud�iau jos kakl� ir savo kūnu prirakinau j� prie durų. Susiradau jos burn�, spausdamas j� tarp durų ir sav�s. Spaud�iau neliesdamas jos!

U�rakinau duris. Taip, tikriausiai jas a� u�rakinau.

� Ne! � pasakė ji, kai sukaus�iau j� rankomis ir vėl pabu�iavau. � Ne! � sakė ji, kai vėl ir vėl kartojau jos vard�.

Be jokios abejonės, ji sakė �ne�. Ta�iau buvo su manimi! Jutau, kad ji su manimi. Buvau i�mok�s, kad �ne� ne visada rei�kia �ne�. Turbūt ne�inojau, kad esu toks stiprus? Ar �inojau? Ar mėgavausi tuo? Akselio kambary. Paskui ir Akselio lovoje. Ant jo dry�uotos �iurk��ios lovatiesės su ai�kiomis batų tepalo ir cigaro �ymėmis.

Mano jėga prasiskynė vietos gėlių pievoje. Kvapas! Gerasis, laisvasis �ėtone, kaip kvepėjo Akselio kambary! Ana! Oda. Audeklas. Plaukai. Sienos padengtos ruda, matine �eme. Lubos tokios lengvos ne�ti. Tam, kuris stiprus. Ji taip lengvai pasiekiama.

Net jei prisiminiau, kad ji atėjo norėdama slapta susitikti su Akseliu, i� tiesų buvo ne taip. Nes ji buvo su manimi!

Ir vaizdavausi, kad ji taip pat ilgėjosi. Norėjau įrodyti jai, kad ir ji ilgėjosi. Man�s!

Tai nebuvo svaigus, paslaptingas nakties sapnas. Toks, i� kurio pabundi su blausiu d�iugesiu, ta�iau nepanaudoj�s kūno. Rankų. Kam iki �iol pasaulyje buvo tos dvi nelemtos rankos?

Ir delnai. Mano delnai turėjo padaryti tiek gerų darbų. Visur vienu metu. U�dus�s band�iau per�okti visus jos sodus. �okinėjau per aptvarus ir tvoras. Skainiojau gėles i� visų lysvių.

� Ne! � sakė ji.

Bet tai juk buvo muzika? �inoma, muzika! Jos balso. Nesvarbu, k� ji sako, nes i� vidaus sklinda muzika.

� Ne, � pakartojo ji.

Ta�iau jos �ne� buvo u� mano suvokimo ribų.

T� akimirk�, kai pajutau jos pir�t� spaud�iant man de�in� akį taip, jog viskas pasidarė juoda ir tro�ku, i�girdau j� verkiant.

Galima įsivaizduoti, kad tai reikėjo daryti gra�iau. Ramiau. Meiliau. Taip nebuvo. Juk negalėjai �inoti, kad turi tiek daug jėgos.

Ta�iau turėjau liautis dėl skaudan�ios akies. Mirksėti, mirksėti. Skausmas sustiprino geism�, ta�iau kuriam laikui sutramdė jėg�.

Tada supratau, kad buvau parsivert�s An� ant lovos. �i buvo visa sujaukta. Taip pat eleganti�ki jos drabu�iai. Viskas. Ta�iau kaip velnioni�kai sald�iai kvepėjo!

Gulėjau vien� rank� įki��s po �varkeliu ir palaidinuke ir laukiau, kol nustos verkusi. Ten, viduje, buvo ka�kas baisiai mink�ta. Jos oda. �ilta tarsi Stinės gagų jaunikliai.

Maniau, kad ji bandys atsikelti. Ta�iau gulėjo visi�kai ramiai. Baisiai ramiai. Pakėliau vien� vok� ir pa�velgiau tiesiai į akį.

Tada ėmiau judinti rank�. I� lėto. Laukdamas, kad ji ims gintis nuo man�s. Ta�iau jos ranka surakino man kakl�, o pir�tai įsismelkė į plaukus. Buvo taip gera. Kad ji laiko rank� mano plaukuose.

Nesitikėjau to. Tai rei�kė atleidim�. Tarp mūsų �mėstelėdavo Karnos rankos. Silpnos. Tik akimirksnį. Ta�iau tai buvo niekis.

Vėl puoliau jos bu�iuoti, nesvarbu, kad galėjo supykti. Kai kart� atsimerkiau, pama�iau �vėries �vilgsnį. Baik�tų, nir�ų, nerimasting�, goslų. Viskas sykiu. Įsikniaubiau į j�, kad pamir��iau Karnos krauj�. Rijau seiles ir kapanojausi. Mano varpa buvo tokia stangri, jog skaudėjo. Tvard�iausi. Abiem rankom susiradau jos od�, bet tvard�iausi.

Jos skrybėlaitė nulėkė ant grindų. Idioti�ku judesiu band�iau j� pakelti. Ta�iau ji paspyrė. Jai i�krito �ukos ir plaukai i�driko.

Tada ji padarė! Negalėjau apie niek� galvoti, kai ji tai darė.

Plė�ė palaidinukės sagas, traukė apatinių rai�telius ir kabliukus. Ir jos gulėjo ten. Anos krūtys! Kaip du nema�i apvalūs gintaro luitai prie kranto tamsoje.

Nori, tikėk, nori � ne. Bet tai buvo tiesa. Galėjau �iūrėti į jas ramiai, nebijodamas, kad pabėgs. Jos nebuvo labai didelės. Bet auksinės, tamsiais ma�ais speneliais. Kitokios nei matytos iki tol?

Kodėl �ventomis akimirkomis bandai visk� sugadinti? Kodėl gulėdamas su Ana lyginau? Su kuo? Su Madam i� Peterio Madseno skersgatvio? Ar t�ja su aksominiu kaspinėliu aplink kakl� ir bjauriomis mėlynėmis ant krūtų i� Ramybės skersgatvio? Ar su vieni��ja ponia i� Berlyno? Ar od�iaus Andrėja? Dieve mano, kaip galima sugadinti �ven�iausias akimirkas! Putnios, nokios Karnos krūtys dideliais mink�tais speneliais? Kai delnuose guli Anos krūtys?

O Ana? Ar ji matė mane? Mano mintis? Ar suprato, kad lyginu j� su visom kitom? Ar matė, kaip ma�ai i� tų kitų i�mok�s? Mat beveik viskas būdavo daroma i� savoti�kos būtinybės. Ar tai i�vis daroma i� meilės?

Geismas? Ana! Ar tai gali būti meilė?

A� neklausinėjau. Geismas buvo er�ilas. Nesustabdomas. Jis įveikė kliūtis ir per�oko pylimus. Tai buvo galas. Mano rankos ir kūnas tai darė norėdamos patenkinti ilgesį.

Kas įvyksta, kai patenkini ilgesį? Nesvarbu, kas įvyktų, trok- �iu tai pakartoti. Būtent su ja!

Ana turėjo būti dr�sesnė u� mane. Ana! Gabioji profesoriaus dukrelė. Lie�iau jos veid� ir plaukus. Glamonėjau od�. Jaudinan�ias ribas tarp plonos med�iagos ir odos. Kra�telius. Juosteles. Sagas. Jos sėdmenys turėjo puikų, stangrų pavir�ių. Tarsi liestum senojo �ezlongo Reinsneso rūkomajame pliu��. Taip norėjau i�vysti j� nuog�. Pajusti jos liemens od�.

I� prad�ių nedrįsau paliesti jos ply�io. Galėjai įsidr�sin�s dūsauti ir justi, jog beveik ten esi. Ta�iau nedrįsau. O jeigu dabar paai�kėtų, kad vis� laik� ji tik apsimetė norinti? Kad vėl įstumtų mane į tams�?

Katastrofos akivaizdoje visada reikia ka�k� rinktis.

A� pasirinkau Anos ply�į. Ir kaip tik t� akimirk�, kai sulaikiau kvėpavim� ir norėjau į j� įsismelkti, ji atsitraukė. �vėries akys norėjo man ka�k� pasakyti, bet neįstengiau suvokti jos �vilgsnio. Jau plaukiau tamsia gilia jūra.

Jos akys maldavo. Atsipeikėjau. Mintis! Turėjau juk perm�styti t� mintį. Suprasti, nors apa�ioje ir skauda. A� buvau pirmas. Jokio Akselio? Jokio!

Geismas, kalantis ausyse ir vis� kūn� priver�iantis judėti savu ritmu, nurimo. Galima tai pavadinti sumi�imu. Ar �velnumu? Galėjai galvoti, k� dabar daryti. Ir kad niekada neturėjai tokios, kuriai tai būtų pirmas kartas.

Galima buvo paklausti, bet klausti reikėjo greitai. Kaip klausiama?

Mūsų akys susiliejo, o jos �ilkinės blauzdos apkabino man nuogas �launis. Tada ji prispaudė prie man�s savo pilv� ir rankomis suėmė man u� sėdmenų.

Girdėjau savo dejones, o kambarys i�nyko. Pasaulyje tebuvo viena vieta: stangri, drėgna ir mink�ta.

Įsipynė Anos pasiry�imas k�sti skausm�. Ji nei�leido nė garso. Tereikėjo judėti. Juk esi tai dar�s ir anks�iau!

Ta�iau nesugebėjau. Joje nuvytau. Kai turi visk� ir tereikia tai daryti, imi ir nuvysti. Ant nugaros po mar�kiniais pajutau jos rank�. Kol apimtas nevilties galvojau apie smūgius. Pa�ėlusius aklus smūgius, kuriuos turėjau daryti.

Galvojau taip, jog viskas pajuodo. Ta�iau neįstengiau. Galiausiai nurimome. Ji gulėjo po manimi ir pir�tų galais braukė man veid�.

Tysojome �alia ne�iūrėdami vienas į kit�. Pama�u pradėjau į�iūrėti baldus kambaryje. Sienas. Prisiminiau, kad reikia nuleisti jai sijonus.

� Tu, � i�tarė ji.

Negalėjai �inoti, k� tai rei�kia. Tad apgraibomis susiradau jos rank�. Norėdamas tarsi visk� atitaisyti, pradėjau nuo sagų, kabliukų ir rai�telių.

� Tu, � vėl i�tarė.

A� laukiau. Bet nesugebėjau nieko pasakyti. Sėdėjome apsikabin� ant Akselio lovos. Susigėdusi ji pa�velgė į save ir susimetė ant krūtinės palaidinuk�.

Mano nosį palietė aitrus mano paties kūno kvapas. Bjaurumas prie� gro�į. Vyras Akselio lovoje. Prie Anos kūno. K� a� padariau? Sugniau�ė gerkl�.

Ka�kas �vilpaudamas praėjo po langu.

Kart� sulaik� kvėpavim� klausėmės sunkių �ingsnių laiptuose ir koridoriuje. Galvojome turbūt t� patį: pareina jis! Akselis. Mes sugniu�dėme Akselį.

Kai viskas nutilo, ji sugniu�dė mane:

� Gali eiti pas barų merg�es. Dabar a� tokia pati kaip jos!

Reikėtų �inoti, kad moterys gali būti tokios �iaurios.

� Ana, Ana... � maldavau ir prisitraukiau j�.

Ta�iau ai�kiai tai ma�iau. Nusikaltimas raudonais ra�menimis buvo i�ra�ytas ant visų sienų! A� sudraskiau Anai jos pa�ios įvaizdį. Kas Ana dabar? Kodėl yra taip, kad turi suplė�yti moterį į skutelius? Nesugebėjau gailėtis to, k� padariau, ir tikriausiai niekada nebuvau padar�s nieko blogiau. Ana! Akselio lovoje, kol jis bando parūpinti pinigų Dinai surasti.

Ne�inau, i� kur i�traukiau, ta�iau ėmė plaukti �od�iai, kurių nenujau�iau mok�s. Klupdamas i�lemenau �od�ius:

Kokia tu gra�i, mylimoji,

Kokia tu gra�i � tavo akys � balandis Po garbanom,

Tavo plaukai � o�kų banda, kuri leid�ias nuo Gileado.

Visa tu gra�i, mylimoji, ir jokios dėmės nesurasi.

Ateik pas mane nuo Libano, su�adėtine,

Ateik pas mane nuo Libano!

Jos rankos nusviro ant kelių, ir ji abiejose mėlynose akyse u�degė man po �vakel�.

Kai su�nab�dėjau paskutinius �od�ius, ji pakėlė rank�, �niurk�telėjo ir persibraukė veid�. Tada u�sisagst� palaidinuk� iki pat kaklo. Kai ki�o po skrybėlaite plaukus, ma�iau, kad jos sprandas taip pat auksinis, o lūpos virpa. Ne�inau, ar ji jautėsi labai nelaiminga. Bū�iau galėj�s paklausti. Bet tada gal būtų reikėj� j� guosti pravirkusi�. Turbūt labiausiai norėjau manyti, kad ji taip pat jau�iasi vieni�a savo baisiu tro�kimu trump� valandėl� turėti tai, kas u�drausta. Tik trump� valandėl�! Kad kūnas atsiduotų tro�kimams! Ir kad tai būtų stipriau u� nelaim� ir i�davyst�? Stipriau u� tai, k� jutome vienas kitam?

Turbūt man reikėjo su ja apie tai pakalbėti. Bet kaip? Juk sėdėjau ant Akselio lovos, kaip kraujo prieskonį burnoje jus- damas laik� ir erdv�. Galbūt todėl pasakiau tuos skambius �od�ius. Apie meil�. Ar kaip kitaip pavadinti?

Ji būtų galėjusi pasakyti: ��įkart nepabėgsi, Benjaminai�. Nepasakė. Padėjome vienas kitam sutvarkyti būtiniausius daiktus. Drabu�ius. Plaukus ir batus. Kabinomės u� bendro rūpes�io. Buvome tokie kalti, jog savo kalt� turėjome nuskandinti �velnume vienas kitam, kad galėtume j� atlaikyti.

� Dabar, �iaip ar taip, �inome, kas mes tokie, � pasakė ji, pasiruo�usi eiti.

Kai Ana atidarė duris, i� ka�kur atskriej�s skersvėjis pasigavo garban� ir u�metė ant skrybėlės kra�to. Įkvėptas pakartojau: �Ateik pas mane nuo Libano, su�adėtine, ateik pas mane nuo Libano!�

Ta�iau jai i�ėjus supratau, jog nieko nepasakiau.

Paskutin� dien� klinikoje su did�iausia vidine ramybe pasirodė Akselis. Vos jį pamat�s supratau, kad Ana nieko nepasakė. Kai prakalbomis ir nedarniais pianino akordais pasibaigė i�kilmės �ba�ny�ioje�, jis priėjo prie man�s ir suplojo per petį.

� A� gavau pinigų!

Ne�inojau, kaip turi elgtis tokie kaip a�. I� dalies tai buvo nauja. Būti tokiam. Galima buvo pasiteisinti, jog praėjo penkios minutės, kol atsisėdome kieme po med�iais. O kai mes ten sėdėjome, vieni, Akselis buvo toks be galo laimingas. Nuodugniai pasakojo apie savo ger�j� mam�, ir visas pasaulis priklausė jam.

Negali, velniai rautų, nuolat sakyti taip, kaip yra! �iame pasaulyje tai nuolat paai�kėja.

Negalėjau eiti į i�gertuves �v�sti. Ne su Akseliu. Pasiskund�iau bloga savijauta. Jie pagrasino vakare ateisi� namo patikrinti, jei nepasirodysi�s. Tada patraukė į Valkendorf� arba Regensen�. Jų dainos kapojo or� į �ipulius dar ilgai po to, kai nutolo u� visų mūrų.

Tada galėjai tik stovėti ant grindinio ir keikti, kad gim�s niek�as ir idiotas. Arba bastytis gatvėmis. Galėjai tris kartus nueiti prie Anos durų ir nepabelsti. �iūrėti, kaip ilgėja �e�ėliai ir tarti sau:

� Dabar gali va�iuoti į Norlan� ir prisipa�inti nu�ov�s savo motinos meilu�į! Turėjai �iek tiek laiko Kopenhagoje. Dabar galas. �inoma, dar kelet� dienų būtų galima pasėdėti smuklėse, pagerti dani�ko alaus ir galvoti apie tai, kad viskas buvo berg�d�ia. Bet tada reiktų atsisakyti �ilto maisto. Karnos mo�iutė turi gauti visus pinigus, be kurių galiu apsieiti.

Kvailybės akimirk� sėdėdamas ant suolo pamaniau, jog taip sutaupysiu pinigų drabu�ių valymui ir naujiems batams va�iuoti į Berlyn� su Akseliu. Ta�iau dabar tai buvo nebeįmanoma. Va�iuoti su Akseliu.

Mieste buvo dulkina ir tro�ku. Nuo Rytinės gatvės kampo prie�ais mane driekėsi Amagerio aik�tė. �monės ir gyvuliai garavo nuo savo pa�ių kar��io ir saulės. �e�ėliai dar buvo trumpi. Kas galėjo, ie�kojo pavėsio prie auk�tų namų. �alia �ibinto stulpo stovėjo juodas �vilgantis pakinkytas arklys ir tingiai ėdė �ien� i� abrakinės, kol ve�ikas snaudė po ve�imai�io gaubtu.

T� pa�i� akimirk�, kai prisiminiau vaik��ioj�s �ia su Ana, ai�kiai pama�iau, kaip ji i�ėjo i� siuvėjo. Bet ten buvo kita. Klaidindavo ji mane daug kartų. Jau norėdavau bėgti prie jos. Bet kiekvien� kart� suprasdavau apsipa�in�s. Kartais pasprukdavau nei�siai�kin�s, ar tai tikrai ji. Tokiu būdu turėjau j�. �iek tiek.

Pro �alį nudardėjo vandens ve�imas, pildamas kaskadas ant gatvės berniūk��ių, norin�ių atsivėsinti.

Amagerio moterys sėdėjo u� lentinių stalų, dar�ovių krūvų ir kambarinių gėlių. Kai kurios turėjo skė�ius. Kitos, i�piltos prakaito, smaukė ant veido skareles. Dvokė latakai. Praeiviai u�sidengdavo nosį, kai bjauriausius griovius reikėdavo pereiti lentomis.

Man einant per gatv�, pajudėjo omnibusas. Ant stogo sėdėjo būrelis vyrų su cilindrais. Tarsi i�lietų. Be valios gyventi. O pro �alį u� namų eilių plaukė debesys. Ve�imo viduje sėdėjo moterys. Nejudėdamos. Lyg va�kinės. Bijodamos i�tirpti kaitroje.

Ėjau Sen�ja kranto gatve �valgydamasis į �uvų pardavėjas. Da�nai �ia ateidavau. Galbūt traukė �uvų kvapas. Arba tai, jog kartais nenorėdavau sutikti pa�įstamų.

Nuo Pla�iosios gatvės iki Naujosios karaliaus aik�tės smegenys paprastai praskaidrėdavo. Ta�iau ne �iandien. Ant Kranto skersgatvio kampo turėjau įveikti nuvargusi� s��in�: aplankyti Karnos mo�iut�? Ar ne?

A� nugalėjau.

�alia Auk�tojo tilto aik�tės pro pat mane praėjo jauna tarnaitė su �vilgan�ia �uvimi pintinėje. Jaudinantis pigių kvepalų kvapas mai�ėsi su �vie�io prakaito ir �uvies. Su�ilusi ji atsilapojo �varkelį. Krūtys siūbavo po plona palaidinuke. Du pernok� vaisiai. Tikriausiai įsispoksojau į j�. Nes ji nuleido akis ir nuskubėjo pro�al. A� nekaltas, kad atsisukau. Papilvėje pasklido sunkis. Ir vienatvė.

Ėjau tarp �vejų trobelių ir klausiausi, kaip �ūk�ioja po skė�iais tvirtai sudėtos moterys. Priėjau artyn ir sutikau tiesius �vilgsnius, ma�iau, kaip rudai įdegusius veidus suplė�o �ypsena. Jų burnos �iojosi, o rankos graibstė dvokian�ias slid�ias prekes. Aptarnavusios pirkėj�, sud�iūvusias gleives ir �uvų �vynus nusibraukdavo į pakulin� prijuost�.

Perėjau por� gatvelių. Palei pravirus langus su putniomis rankutėmis ir sustingusiomis pigiomis �ypsenomis. Buvo jau pavakarys, skersgatviai atsidūr� �e�ėlyje. Kaip tik tokiu metu jos i�eina.

� Dabar gali eiti pas baro merg�es! Dabar a� tokia kaip jos! � skambėjo po mano batų padais, kol, nuleid�s akis, praėjau pro �alį.

Kai pakeliui į namus laikra�tyje pastebėjau dat�, man pasidarė svarbu prisiminti, k� apie bir�elio septyniolikt�j� sako motu�ės Karenos kalendorius.

Prisiminiau tik grį��s namo ir pamat�s, kad �eimininkė ant stalo buvo padėjusi lai�k�. Nuo Anderso. Atplė�damas jį prisiminiau: bir�elio 17-oji. Botolfo mi�ios. ��em�, kuri �iais metais ilsėjosi, dabar reikia i�arti, nes visos �aknys atsipalaidavo ir lengvai i�raunamos, o vėliau supus�.

Kambaryje buvo tvanku. I� virtuvės skverbėsi aitrus keptų svogūnų tvaikas. Man jis kėlė grei�iau �leik�tulį nei alkį, nors vis� dien� buvau nieko nevalg�s. U�me�iau �vark� ant vagio prie durų ir i�sine�iau lai�k� į kiem�.

Andersas atsiuntė ne tik lai�k�, bet ir nema�� pinigų sum�, nors nebuvau pra��s. Bus kuo prad�iuginti Karnos mo�iut� ir dar liks kelionei į namus pirm�ja klase.

Jis pradėjo nuo atsargaus Reinsneso gyventojų apra�ymo. Stinė ir Tomas. Vaikai. Hana pavasario pabaigoje tapusi na�le ir su savo berniuku parsikraus�iusi namo.

Buvo visai neįmanoma įsivaizduoti Hanos, kaip na�lės su vaiku. Akimirk� ma�iau j� prie� save. Ma�a tamsi figūra tvirtu �vilgsniu ir u�sispyrusi� i�rai�ka. Ta�iau vaizdas i�nyko. Neįstengiau jo sulaikyti.

Jau seniai nebuvau jos prisimin�s.

Daugiausia Andersas ra�ė apie ger� silkių �ūkl�. Reinsneso laivams nepaprastai pasisekė. O apyvarta pasidariusi kur kas geresnė nei ankstesniais metais. Rinkos svyravimai ir spekuliantai su�lugdė daug laivų savininkų, bet ne jį, ra�ė jis sta�ia, kampuota ra�ysena.

Lai�kuose jis niekada neminėjo �od�io �paskola�. Tai jis vadino būtinosiomis priemonėmis. Dabar t� �blogyb� įveik�s.

Įsivaizdavau jį sėdintį krautuvės kontoroje su sena grublėta romo taurele įdau�tu kra�tu.

Susi�avėj�s jis ra�ė apie nauj�jį telegraf� Sandsėjuje. Telegrafas atėj�s ir į Troms�. Stebuklas. Tiesiog burtai. Pasaulis pasidar�s toks ma�as. Jis paragino mane nepagailėti pinigų ir pasiųsti telegram� apie savo grį�im�. Jam taip smagu gauti telegramas. Jei striuka su pinigais, galįs siųsti ir jo s�skaita. Pinigai nesvarbu. �ia, �iaurėje, silkių Dievas nepagailėj�s nei ponui, nei varg�ui. Prie Bjarkėjaus nusistovėj�s puikus oras, o prie Malangeno silkių buv� tir�ta. Tereikėj� nuplaukti jų susemti, nes jos nesiartino prie kranto.

Jis trumpai papasakojo, kad Stranstede įsigij�s pastog� ir nusamd�s �monių silkėms sūdyti. Tuo verslu jis tikįs. Svarbu nepamesti galvos dėl gausaus laimikio. �monės d�iaugėsi praturtėj�, ir su jais pasidar� lengviau derėtis. Visi panūd� draustis nuo gaisro, kad pasirodytų ne prastesni u� kitus. Reinsnese taip pat visi apsidraud�. �iaip �monėms ir gyvuliams ein�si gerai, visi sveiki.

Anderso lai�kai buvo i� kito pasaulio. Skaitydamas juos visada jusdavai, jog ka�k� esi pamir��s.

Kai kurios dienos nepana�ios į jokias kitas.

Toji diena prasidėjo ne i�kilmėmis klinikoje ir suvokimu, jog viskas baigėsi. Prasidėjo ne tada, kai Akselis su kitais i�nyko u� kampo, ir ne priverstine mintimi apie motu�ės Karenos kalendorių ir Anderso lai�ku.

Diena prasidėjo vėlyv� popiet�. U� lentinės tvoros, skirian�ios vandens siurblį nuo ka�ių ir �iuk�lyno. Didelis gluosnis su tuo siurbliu buvo gailestinga oazė. I� vamzd�io vis� laik� sunkėsi vanduo. Varvėjo be perstojo. Tarsi slaptas �altinis i� �emės gelmių.

Trys auk�ti namai aplink kiem� buvo visokiausių priestatų ir mansardų griau�iai. Jie rėmėsi į kiem�, kad suteiktų būst� vis daugiau �monių. Laiptai, lauko koridoriai ir erkeriai toki� dien� teikė maloni� paūksm�. Visur linksmai plevėsavo kojinės ir sijonai, mesdami �e�ėlius ant raudonos mūrinės sienos. Gėlių dė�ės bandė atrodyti idili�kai. Langai buvo atlapoti. O �monių ir daiktų garsai liejosi į kakofonij�. Matyt, jos pavadinimas � gyvenimas.

Suolas, ant kurio sėdėjau, buvo pakankamai tvirtas. Vis tiek atrodė, kad svyruoju. �e�ėliai, dviejų med�ių vainikų vir� man�s �lamesys. Keturi debesys, judantys danguje. Mirgėjo ir spaudė man akių vokus.

Kada ne kada sugirg�dėdavo vartų vyriai. I� savo vietos jų nema�iau. Ta�iau netrukus vir� lentinės tvoros i�nirdavo vir�ugalvis. Jeigu �mogus būdavo tam tikro ūgio. Arba dėvėdavo skrybėl�.

Por� kartų u�snūdau ir man pasirodė, kad matau An�. �mėk�telėjan�i�. �viesia �iaudine skrybėle mink�tais kra�tais. Saulė pary�kino auksin� jos od�. Tai truko tik de�imt�j� sekundės dalį. Kaip tada, kai lapija mesdavo neramius �e�ėlius ant vokų. Paskui likdavau vienas su blankiu vėju.

Anderso lai�k� skai�iau tre�i� kart�, kai pro vartelius vėl ka�kas įėjo. Lengvais �ingsniais. Netrukus pro pirmojo auk�to lang� i�girdau garsų ponios Frederiksen bals�.

� Taip, namie. Sėdi ant suolo prie vandens siurblio.

Ana! Tikriausiai Ana! Prisi�aukiau j�!

Stipriai u�simerkiau ir apsime�iau mieg�s. Sijono �naresys negalėjo suklaidinti. Jos �e�ėlis krito ant man�s, bet nei�sidaviau. Tai buvo �aidimas. �aidimas, leid�iantis skrajoti. I�aug�s i� mano kūno. Medis, kurio �akos danguje, o �aknys mano kirk�nyse.

I� tylos girdėjau, kad ji mane stebi. Bet neatsimerkiau. Ji turi mane paliesti, kad i�siduo�iau. Turi prieiti prie pat man�s. O a� būsiu nekaltas. Ji turi prieiti prie pat man�s, kaip priėjo Valkendorfe. �įkart ji atėjo pas mane!

� Benjaminai, � pa�aukė ka�kur vir� man�s.

Balsas? I� kur man jis pa�įstamas? Banga. Lėta. Balsas kvepėjo. Taip beproti�kai �vietė. Skaudėjo. Tarsi kas lau�tuvu būtų norėj�s man atplė�ti akis. Atrodė, lyg ka�kas kietai kelet� kartų sudavė man per smilkinius.

Staiga pasidariau ma�as ir sėdėjau ant juodo �irgo, vedamo per laukus. Ji stovėjo �alia geltonu kostiumėliu ir gelsva pla�iakra�te skrybėle.

� Benjaminai!

Net nepajutau, kaip atsistojau prie suolo. Turbūt pamaniau, kad einu į savo kambarį numigti. Buvo taip tvanku ir kar�ta. Anderso lai�kas jau sudrėko rankoje. Kai atgniau�iau pir�tus, jis savaime prilipo prie delno.

Ka�kas buvo ne taip veidui. Galėjai pasakyti sau, kad tereikia pradėti eiti, tada viskas i�sispr�s ir viskas bus kaip anks�iau.

Mat jeigu tai būtų tikrovė, �inotum, k� daryti. Juk planavai nuo pat vaikystės! Visk�. K� pasakysi. K� ji atsakys.

Tuomet ten tebuvo balsas. Vėjas nuo jūros? �ia, Kopenhagos kieme? Banalus ilgesys? Tariantis:

� Benjaminai... Nepa�įsti?

Tada �vytuoklė ėmė siūbuoti. I� prad�ių pama�u. Paskui vis grei�iau. Galėjai sugriebti j� ir sustabdyti. Ta�iau įsikabin�s nebegalėjai pasileisti ir turėjai svyruoti kartu.

Taip, siūbavai i� vienos pusės į kit�. Toli kosmose. Galiausiai tokiu did�iuliu grei�iu, jog turėjai atsisėsti. Ta�iau medinis suolas nebuvo saugus, taigi geriausia buvo i� karto vėl atsistoti.

Vėsi, drėgna ranka ant kaktos. Vanduo, tekantis �alia. Kaipgi niekas nepasirūpino sutvarkyti �iaupo? Kodėl taip ma�ai kuo galima pasitikėti? Kodėl neini į lov�, kol dar nevėlu?

Kvapas sustiprėjo. Turėjai pakelti rank�, kad apsigintum. Kad padarytum tam gal�. Ranka palietė jai krūtin�. �varkelis buvo atsagstytas. �ilta oda per plon� audinį. Jos veidas! Taip arti. Ar galima jį paliesti?

A� nekaltas, jog pasakiau:

� Mama!

Kartojau tai ir kartojau. Metai i�nyko. Viskas buvo ten, kur buvo ir visada bus. Iki ruso. A� i�tirpau savo paties kūne. Įsikabinau į j�. Verk�lenau.

Ji laikė mane. Ne�inau, kas įvyko. Ne�inau, k� sakiau. Tik tiek, kad ji laikė. Ir kad �viesios jos akys �velgė į mane. Ramiai. Santūriai, lyg dr�sindamos save. Su nuostaba, tarsi ji galvotų: �Taip, tai jis!�

Ji mane mato!

Dar nieko nebuvo pasakiusi. Tik: �Benjaminai...� Ir: �Nepa�įsti?�

Vis tiek įėjome kartu į nam�, tarsi daug metų būtume tar�si, jog turime pasislėpti. Laiptais auk�tyn. Per keptų svogūnų tvaik�.

Savo kambaryje u�sisvėriau ant lovos galo. Spoksojau į j�. Tada puoliau prie atidaryto lango ir vėl atgal. Nepaliaudamas spoksoti.

Ji nusivilko kostiumėlio �vark� ir nusiėmė skrybėl�. Atsisėdo ant lovos. Lyg ir atsiduso.

Ka�kas mėtė į sien� sviedinį. A� skai�iavau smūgius. Dvide�imt vienas. Tada pasidarė tylu. Be galo tylu.

Atrodė, jog tai gerosios mirties palaima. Per vidurį mirties atėjo na�lė Frederiksen jaunai Grenelvo mamai pasiūlyti �altos arbatos arba sodos vandens.

Ji padėkojo ir paklausė, ar galime visa tai gauti kambaryje. Mes turį apie tiek daug pasikalbėti � tegu ji nesuprantanti neteisingai.

Ir ponia Frederiksen visai nesuprato neteisingai.

� Jaunuolis tiek mokėsi ir dirbo, jog neteko pusiausvyros. Buvo kaip nesavas, � pasakė ponia Frederiksen parodydama, jog jai ne vis vien.

Galėjai pamanyti, jog namuose esi svarbus asmuo.

Sodos vanduo buvo atne�tas gra�iausiose taurėse i� did�iosios indaujos.

Kambaryje vėl suskambėjo Dinos balsas. Padvelkė pro ausis kaip vėjas. Ma�i nereik�mingi �odeliai. Ma�y�iai klausimėliai.

Ar a� tikrai negalav�s. Ar netoliese yra vietų, kur galėtume pavalgyti.

Pavalgyti?

Ka�kur manyje rados tyli galinga upė. Joje viskas plaukė. Tai, k� ji sakė.

O �viesiosios akys? Nejaugi jos tokios? Tokios skaidrios? Kaip galėjau jų neapk�sti? Kaip kada nors galėjau manyti, kad ji kalta? Kuo kalta?

Galėjau apkabinti jos rankas, dėl visko atgailaudamas. Ta�iau susitikusi su jos akimis, upė ne�ė �od�ius:

� Tu turi pamatyti Karnos dukterį!

Tada ji nusi�ypsojo. Ir viskas pasidarė taip paprasta. Paprasta! Kol ji nepaklausė:

� Karnos dukterį?

Manau, tik tada supratau, kad �ia i� tikrųjų Dina.

Ji sėdėjo ir �iūrėjo į mane. Klausiamai. Dievas ir Dina matė mane. A� ėmiau drebėti.

Pagaliau įstengiau pakratyti galv� ir pasakyti, kad nieko nebuvo. Visai nieko! Ir upė tekėjo toliau su jos �od�iais. Ma�ais burbuliukais, kylan�iais i� dugno. I� senų pagalių, gulėjusių gelmėje ir pama�u virtusių �eme. I� ma�ų �uvelių, pasislėpusių prie krantų. Galėjai matyti jas blyk�iojant po vandeniu.

Bet tada ji staiga atsistojo ir nuėjo prie durų. Puoliau i� paskos. Smarkiai suspaud�iau jai rank�. Trūktelėjau.

� Nei�eik. Nei�eik! �įkart tu nei�eisi, Dina!

Kalbėjau grėsmingu balsu. Spoksojau į j� ir grasinau, o ji muistėsi. Bet akys buvo ramios. Siaubingai ramios.

� A� nei�einu, Benjaminai! Man tik reikia į kiem�.

� Nieko pana�aus! Nieko pana�aus! Liksi �ia!

Ji u�simerkė, atsimerkė, pa�velgė į mane. Beveik �velniai.

� Tada mums teks eiti kartu, � tarė ji.

A� paleidau j�.

� Paskui nueisime kur nors pavalgyti, � kalbėjo u�sidėdama skrybėl�.

Atsistojau tarp jos ir durų. Ji nuėjo prie violon�elės dėklo ir u�dėjo ant jo rank�. Nieko nesakė. Tik parodė pastebėjusi.

� Na? � tarė ji. � Ar neapsivilksi ir tu �varko? Kad atrodytum kaip �mogus?

Padariau, kaip ji liepė.

Ji stovėjo vidury kambario pasiruo�usi ir kelet� kartų apsi�valgė.

� Taigi �iame kambaryje gyvenai ir tu, ir Johanas?

� Taip, � murmtelėjau.

� Ar tau �ia patinka?

� A� �ia gyvenu, � atsakiau.

Einant pro duris, ji pasakė:

� Tu kalbi dani�kai?

� Taip.

� Ir su manimi?

� Ir su tavimi.

Negalėjau matyti jos veido, nes ji ėjo pirma. Bet numaniau, kad �ypsosi. Nereikėjo man taip atsakyti. Reikėjo kaip nors pajuokauti. Pasakyti, kad tai tapo įpro�iu. Bet k�.

�Kanalo� kavinė. Tarsi bū�iau aklas, ji man garsiai perskaitė valgiara�tį, kabantį ant durų staktos auk�tai vir� man�s. Ap�iūrinėjau jos od�. Ausies spenelį su įvertu perlu. Rauk�leles prie burnos. Plaukų �aknis. Krūtin�. Talij� po ilgu smaugtu �varku.

Ji buvo vyresnė. Lieknesnė, nei prisiminiau. Gili rauk�lė tarpuakyje? Ar anks�iau ji nebuvo gilesnė? Keista. Ar j� lankė daugiau gerų min�ių nei anks�iau? Pajutau vaiki�k� pavyd�. Todėl perkėliau �vilgsnį ant jos smilkinių. Jie buvo vos vos �ilstelėj�.

Prie stalo restorano gilumoje vėl kaip ir atgavau pusiausvyr�. Sugalvojau �iūrėti jai į nosį. Taip galėjau i�vengti jos akių. Kai ji pasukdavo galv�, pasirodydavo ry�ki nosies kuprelė. Auk�ti skruostikauliai. Lūpos beveik neturėjo Amūro lanko. Neprisiminiau, kad bū�iau tai pastebėj�s anks�iau. Ta�iau vir�utinė lūpa turėjo gilų griovelį po nosimi. Tarsi ry�tingas pir�tas, norėdamas atitaisyti klaid� dėl lanko, būtų įspaud�s ten duobut�. Burnos kampu�iai buvo u�siriet� taip, kaip juos prisiminiau. Ar jie tokie pasidarė tik man? Nes a� �inau?

Ar i� tiesų jos bijojau? Dabar, kai ji �ia, ne�inojau, k� jai pasakyti. Visi priekai�tai ir kaltinimai, sugalvoti per visus tuos metus, kur jie dabar? Kur, po velniais, dingo visi �od�iai? Kodėl ne�iūriu jai tiesiai į akis ir nesakau, k� apie j� manau?

Ji valgė t� pat kaip ir a�. Kumpį ir sūrį su juoda duona, u�sigerdama stipriu alumi. Ilg� laik� kramtėme tylėdami. Tarp kiekvieno k�snio rijau j� akimis. Ji buvo takti�kesnė. Por� kartų u�dėjo deln� man ant rankos.

� Nevalgyk taip greitai! �pasakė kone įsakmiai.

Nustojau kramt�s. Ji man davė įsakym�. Juokinga. Bet ėmiau kramsnoti kiek galėdamas gra�iau. Vis tiek pabaigiau daug anks�iau u� j�.

� Būtumei ma�ius mano draug� Akselį! � kar�tai leptelėjau. Lyg mokinukas, kuriam pagaliau �auna į galv�, kaip pralinksminti suaugusįjį.

� Kuo jis ypatingas?

� Jis moka gerti �alius kiau�inius ir degtin�... To tikriausiai i�moko ne namie. Jis i� pastoriaus �eimos...

Nutilau ir i�raudau. Pats girdėjau, kaip tai juokinga. Nema�iau savo motinos nuo vaikystės, ir pirmiausia imu pasakoti apie Akselio valgym�.

Jos akys juokėsi. A� padr�sėjau. Sotus ir su bokalu sunkaus alaus kraujyje atvirai j� ap�iūrinėjau. U�simaniau j� suerzinti. Sutrikdyti. Supykinti. Bū�iau galėj�s j� sulaikyti, jei taip įsi�eistų, jog norėtų i�eiti.

� Gavau �iandien lai�k� i� Anderso, � i�py�kinau. � Per vien� dien� tiek įvykių! Nori paskaityti?

Ji papurtė galv� ir gurk�telėjo alaus.

I�sitraukiau lai�k� i� �varko ki�enės dėdamasis, jog nesupratau.

� A� perskaitysiu! ��valiai pasakiau ir palengva i�lanks�iau popierių.

� Ne! � garsiai pasakė ji.

� Kodėl?

Ji prie�taraudama pakėlė rank�.

� Tu bailė! � su�vok��iau.

Vos tik i�tariau �iuos begėdi�kus �od�ius, i�girdau, jog jie buvo pasakyti nedani�kai. Dar labiau įsiutau.

� Geriau jau tegu bus taip, � i� lėto pasakė ji, apsimesdama nepastebėjusi, kad nustojau kalbėj�s dani�kai.

� Ar tu neskaitei nė vieno lai�ko, kuriuos tau siuntėme? � i�ko�iau pro dantis.

� Visus, kuriuos esu gavusi. Bet tada a� buvau viena. Viskam savo laikas, Benjaminai.

� �it kaip?

Ji pasilenkė prie stalo ir abiem rankom parėmė smakr�. Lūpų kampu�iai u�sirietė, bet akys buvo rimtos.

� Pasidėk lai�k�, jis skirtas tau, ne man, � pasakė ji.

A� pradėjau balsiai skaityti.

Maniau, kad ji atsistos ir norės i�eiti, tada galėsiu sukelti scen�. Ta�iau ji tik sėdėjo ir �iūrėjo j mane.

Skaitydamas ir stebėdamas j� akies kampu�iu, ie�kojau tinkamos intonacijos. Tai buvo nelengva. Valandėl� �od�iai skraid�iojo tarp mūsų kaip vabzd�iai. Nė vienas nenorėjom jų gaudyti. Staiga supratau, kad ji teisi. Andersas i�nyko. Jis buvo tik įrankis kovoje su Dina.

Sulanks�iau lai�k�. Lanks�iau ir lanks�iau. Dar kart�, paskui dar. Kol rankoje liko tik nedidelis popieriaus gniu�ulėlis. Kai padėjau jį ant delno, pajutau, jog popierius ka�ko i� man�s nori. Bando atsilankstyti. Ma�i dreskiantys sparneliai ant odos.

� Ver�iau papasakok visk� apie save. Tai, k� nori, kad i�girs�iau.

� Kodėl?

� Nes dabar esu �ia ir galiu klausytis.

Tai buvo taip keista. Kalba. Kaip seniai j� girdėjau. Susierzinau, nes buvau sujaudintas. Ji kalbėjo taip, tarsi būtų atvykusi tiesiai i� Reinsneso. �iandien. Ir niekada nebūtų i�va�iavusi.

� Baigiau praktik�. Nusipirkau daktaro lagaminėlį.

� Tai didelė pergalė, Benjaminai! Niekada nemaniau, kad mokysies daktaru...

� O ar blogai būti daktaru?

� Ne, puiku! Bet a� maniau, kad tu mieliau skaitysi romanus, ir pana�iai.

Ji tai pasakė! Pagyrė! Vis tiek viskas negerai. Ne �itaip ji turėjo tai pasakyti! Kodėl u�siminė apie romanus? Kodėl, po velnių, taip pasakė?

Stovėjau paplūdimyje ir �iūrėjau, kaip Dina bėga alėja. Prie ruso kūno. Stovėjau vandenyje ir įsir��s band�iau u�traukti ant kranto valtį. Vienas. Dabar ji pasiekė rus�. A� stovėjau vandenyje. Valtis buvo per sunki.

Sukilo blogumas. Kumpis, sūris ir alus ver�ėsi lauk.

� Ar tai viskas, k� turi man pasakyti? Ar negavai lai�ko, kad a� save įduosiu?

� A� gavau t� lai�k�.

� Tada �inai! Visk�!

� Niekas visko ne�ino. Bet a� �inau pakankamai, kad bū�iau �ia. Tikiuosi, tu dar neįdavei sav�s? � pasakė ji.

Ar ji kalba apie or�?

� Velniai griebtų, ar Dina �neka apie or�? � pasakiau.

� Ne, � tarė ji.

I� lėto pir�tų galais nusi�luostė burn� ir atsilo�ė kėdėje. Jos akys įlindo į �e�ėlį.

� �i na�ta ne tavo, Benjaminai. Ar �inai?

� Vis tiek na�ta... Nesvarbu kieno.

� Ir tu nori nubausti Benjamin�? Nes Dina nesileido u�daroma?

Tokiu laiku restorane beveik nėra lankytojų. Vis tiek ji kalbėjo per garsiai. Reikia, kad kalbėtų tyliau. �monės gali i�girsti...

� Tu dingai, � su�nab�dėjau.

Jos lūpų kampu�iai vėl u�sirietė. �ypsena? Ar kas tai? Karnos vaikas kabojo ant mano rankos galva �emyn, prie� pravirkdamas pirm� kart�. Lūpų kampu�iai!

Dina pasilenkė vir� stalo ir suėmė man rie�us. Stipriai.

� Taip, tau a� buvau dingusi, Benjaminai. Tikriausiai taip jauteisi.

Ji ir tai pasakė! Sėdi �ia. Lie�ia mane!

Tebestovėjau su jos skrybėlių dė�e rankose. Tebesėdėjau medyje ir tū�mingai �aukiau jai pavymui, kai buvo plukdoma į jekt�.

� Kodėl man atsiuntei tik sen� juod� Biblij� � kad pamany�iau, jog tu mirusi?

Ji ne tuoj atsakė. Nuo tabako dūmų parudavusios lubos ir sienos u�darė mus kartu. �viesos kūgyje, einan�iame per restoran�, pro ne pirmo �varumo lang� galėjome į�iūrėti Kris- tiansborg�.

� A� tikriausiai maniau, kad... Tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau tau duoti. Norėjau, kad turėtum... ramyb�, � netvirtai tarė ji.

Neįstengiau mesti pa�aipios replikos, besisukan�ios ant lie�uvio galo: �Kaip gra�u i� tavo pusės atsiųsti Biblij�!� Ir: �Galėjai ir Andersui nusiųsti Biblij�! Jis jos nusipelnė�.

Nepasakiau nei viena, nei kita. Tik nudūriau akis sau į delnus. Atid�iai tyrinėjau jų linijas.

� Ar girdėjai, kad a� buvau Berlyne?

� Taip. Ir kad pasiėmei violon�el�.

� Kodėl tav�s nesutikau?

� Ne�inojau, kad atva�iuosi. A� buvau Pary�iuje...

� Netikiu!

Pasidarė tylu. Valandėl� stebeilijome vienas j kit�. Tada ji tarstelėjo:

� �tai kaip.

Dabar pasidarė tu��ia. Visai tu��ia.

� Ar anks�iau tau melavau, Benjaminai?

� Ne�inau. �iaip ar taip, esi kai k� nutylėjusi!

� Kad i�va�iuosiu? A� juk sakiau!

� Nepamenu.

� Natūralu. Tikriausiai buvo per sunku.

Ji suko tarp pir�tų siūlo galiuk� prie palaidinukės rankovės, vis� laik� �iūrėdama į mane.

� Kodėl dabar atva�iavai? � paklausiau.

� Turėjau... kad suprastum.

� Supras�iau?

� Taip. Negali prisiimti to, ko nesi padar�s.

� K� nori tuo pasakyti?

Ji neskubėjo. Tada ai�kiai ir tyliai pasakė:

� Ne tu tai padarei. Vien� rudens dien� Dina Grenelv sami�ku med�iokliniu �autuvu nu�ovė Lev� �ukovskį, o Benjaminas Grenelvas stovėjo ant kalvos ir visk� matė. Nuo to laiko Benjaminas neturi motinos.

Jos veidas sustingo. Akys kaip eketės lede.

Ji tai pasakė! Sėdėjo �ia ir sakė! Ta�iau nuo to nepasidarė geriau.

� Ar jau pakaks, Benjaminai?

Ar kas nors galėtų atsakyti?

Pasidarė taip tylu. Ma�iau garsus, bet nieko negirdėjau, kai kelneris į lentynas sukrovė keturiolika lėk��ių.

� A�iū, kad nenuleidai rankų ir a� turėjau atva�iuoti! � pasakė ji.

Ji tai pasakė! A� girdėjau, kad ji tai pasakė!

Vėl upė. Viskas sukasi ratu. Ji taip pat. Nebe pirmos jaunystės moteris, plaukianti upe su savo �od�iais. Bandanti i�likti ori, nors �ino, kad tai bevilti�ka.

Tikriausiai buvome vieni kavinėje. Kelneris balta �iurk��ia prijuoste sukiojosi aplinkui duodamas suprasti, kad jis norėtų, jog mes i�eitume. I�sigandau, kad tas �mogus nesugadintų visko, mums ka�k� sakydamas, tad ėmiau graibytis po ki�enes ie�kodamas, kuo sumokėti.

Ji buvo greitesnė. I� rankinuko i�traukė popierinį pinig�.

Pa�velgiau į paveiksl� ant sienos. Burlaivis tamsiuose rėmuose. Įsivaizduok, jog kai viskas pasibaigs, kai upė ir mus, ir mūsų �od�ius nune� į jūr�, vis tiek prie� save matysi burlaivį �Kanalo� kavinėje. Darydamas k� nors kita. Tarkim, atsiversdamas knyg�.

Gatvėje ji įsikibo man į rank� ir linksmai pasakė:

� Tu gerokai ūgtelėjai!

� O tu, ko gera, �iek tiek susitraukei, � at�oviau kiek galėdamas �valiau.

Tai padėjo. Ėjome tiriamai �ypsodamiesi vienas kitam. Saulė buvo nei�nykstanti. Ji maudė Pilies sal�, ba�ny�ių bok�tus ir auk��iausius stogus vakaruose. Raudonas plytas pavertė auksu. Tarp namų leidosi plonytės �viesos, dulkių ir �e�ėlių sienos. Sluoksnis po sluoksnio.

� Tokiu metų laiku saulė Reinsnese nenusileid�ia, � pasakė ji.

� Taip.

� Gerai butų �iek tiek druskingo juros vėjo ir nakties saulės, � nerūpestingai kalbėjo ji toliau. Pernelyg nerūpestingai.

�inojau, apie k� kalbama.

Ji sustabdė pro �alį va�iuojantį ve�imaitį.

� Turiu pasiimti i� stoties daiktus, o paskui susirasti nakvyn�.

Dabar ji buvo kaip senais laikais. Prakti�ka, netu��ia�od�iaujanti ir energinga.

� Mums reikia prie jūros! Tu juk nusimanai? � pasakė ji.

� �iūrint ko tu nori ir kiek gali mokėti.

� Vieta turi kvepėti muilu ir jūra, turėti �varių rank�luos�ių ir dvi lovas.

� Dvi?

� Dvi! � nusprendė ji. � Tu jau didelis.

� Ar mes turime u� k� va�iuoti į u�miestį? � paklausiau. Bet pats girdėjau, kaip kar�tai paklausiau.

Ji jau derėjosi su ve�iku. Turėjome paimti jos baga��, u�va�iuoti į Pla�i�j� gatv� pasiimti būtiniausių daiktų. Ji greit i�siai�kino viet� ir kain�. Ve�ikas kaip tik �inojo tai, ko mums reikia. Jis turėjo brolį, nuomojantį �vejo trobel� į �iaur� nuo Klampenborgo.

� Galime va�iuoti traukiniu, � pasiūliau.

Ji atsisuko į mane. Lygiai tokia, koki� prisiminiau. Reinsneso Dina.

� Negarbinga! Pirma i�gauti i� pardavėjo, kur prekė, paskui nusukti jam peln�. Be to, neturiu noro trintis keliais su nepa�įstamais arba būti u�kabinta matronos, bandan�ios surasti viet� savo kraustuliams ir �uneliui. Kurį laik� noriu susilaikyti nuo kelionių traukiniu.

Kai atva�iavome į Pla�i�j� gatv�, vidun ėjau vienas. Ponia Frederiksen prakaituota nosimi atsipra�inėdama i�puolė į koridorių. Ji taip norėjusi pakviesti mano mam� ir mane vakarienės.

� ...bet, nelaimė, susirgo mano sesuo ir turiu vykti į Roskild� jos aplankyti. Ta kelionė � tikras ko�maras, ir...

Ji nenutilo ir tada, kai paband�iau paai�kinti, kad mes jau pavalg� ir porai dienų i�vykstame į u�miestį.

Tada ėmė rė�ti pamoksl� apie durų rakinim�, gaisrus ir naktipuod�ius.

Kol ji tar�kė tarpduryje, į jūreivi�k� krep�į įsime�iau kelet� drabu�ių ir por� knygų. Staiga mano �vilgsnis kliudė violon�el� u� lovos. Pagriebiau j� ir pilnomis rankomis puoliau pro poni� Frederiksen.

� Raktai! � priminė ji. O po akimirkos ėmė �auktis Dievo. Tai buvo taip reta, jog sustojau.

� Kas nors ne taip?

� Ne, ne, tik tas jaunuolis, su kuriuo bendraujate, buvo �ia ir jūsų teiravosi.

� Akselis? Auk�tas, ve�liais �viesiais plaukais?

� Taip, taip, Akselis. Pra�ė pasakyti, kad dar kart� u�eis.

�įvakar.

I� prad�ių maniau, kad jis nieko ne�ino apie An� ir mane. Bet paskui toptelėjo, jog kaip tik �itai ir �ino. Sustojau kaip įbestas su violon�ele vienoje rankoje ir jūreivio mai�eliu kitoje.

� Kaip jis atrodė? � paklausiau.

� O, kaip visada. Dailiai apsitais�s ir...

� Tariu galvoje, ar buvo piktas, ir pana�iai?

� Nieko nepastebėjau, � nustebo ji.

Akseliui būdinga slėpti savo negandas, pamaniau. Dabar galėjau nors ir skrad�iai �emės prasmegti. Arba pulti į jūr�.

Pranėr�s pro poni� Frederiksen, nubėgau laiptais �emyn.

� O raktas? � i�girdau u� nugaros.

� Taip! Geros kelionės! � surikau jai atgal.

� K� pasakyti draugui, kai ateis? � su�uko ji.

Stabtelėjau. Ir paband�iau greitai sumesti.

� Kad i�va�iavau į �iaur�, į Klampenborg� su mama! Tik pasakykit, kad mano mama �ia!

Tiesa geriausia. Vargu ar jis ver�is į sve�ius ir trėk� mane prie sienos �inodamas, kad ten yra Dina.

Ji nieko nepasakė, jog atsitempiau violon�el�.

Kai i�va�iavome i� miesto ir riedėjome pajūriu, tarė:

� Būtų puiku, jei galėtum imti ir įsikurti �ia. Vien jūra k� rei�kia.

� Kopenhagoje?

� Danijoje. Ka�kuo �i �alis ypatinga. Kalba. Viskuo.

� Taip, � tariau.

Ve�iko nugara buvo patamsėjusi nuo prakaito. Jis tyliai niūniavo. Pastebėjau, jog jis pakeldavo botag� taip, kad �e�ėlis �okinėtų ant arklio galvos. Bet nemu�ė.

Va�iavome tarp did�iulių med�ių. �e�ėliai pavertė juos vėsiais, �aliais pasaki�kais �vėrimis. Jiems priklausė dangus.

Tiek daug norėjau paklausti. Bet ne�inojau, nuo ko pradėti.

� Kada pradėjai kalbėti voki�kai? Turiu galvoje, kalbėti voki�kai taip, kad �monės suprastų?

Ji pam�stė.

� Ka�kas pasikeitė, kai kart� pabudau ir prisiminiau sapnavusi voki�kai... o �alia buvo �mogus, su kuriuo galėjau pasikalbėti. Tada supratau, jog niekada neturėjau su kuo pasi�nekėti... apie tai, k� m�stau. Nenorvegi�kai.

Tais �od�iais ji nu�lavė nuo lentos visus mano pėstininkus. Nedrįsau nė pajudėti.

� Ne vien dėl kalbos... Juk yra taip, kad �monės beveik niekada nesusitinka. Tada negali ir kalbėtis. �iandien, manau, mes susitikome, Benjaminai.

Ji sėdėjo ir �iūrėjo į savo rankas.

� A� labai bijojau tave sutikti. O dabar viskas taip nuostabu... Tavo dani�kas akcentas vos girdimas. Turint galvoje, kad �ia praleidai tiek metų, tai visai nedaug. Toks jausmas, tarsi su visomis mintimis bū�iau grį�us name, berniuk.

Ji tai pasakė! Tai ji sėdėjo �alia ir taip kalbėjo! Ne vien a� įsivaizdavau, kad ji tai sakė. Pajutau nor� atsistoti ve�imaityje ir garsiai nusijuokti. Bet tiktai pasakiau:

� Ar savo gyvenime esi ma�iusi tiek didelių med�ių, Dina?

� O, taip! Bet visada gra�u pa�iūrėti...

Kai va�iavome po med�iais, jos veidu lėkė �e�ėliai.

Ir staiga einu su Karna per lietų. Einu su Karna ir prisimenu Din� � Anderso nuotak� mūrinėje ba�ny�ioje. Lapij�, metan�i� �e�ėlius ant jos veido. Laikas i�nyko. Viskas susipynė: Dinos sutuoktuvės. Karna varvan�iais nuo lietaus plaukais ir blakstienomis. Dina ve�imaityje �alia man�s su saulės mirgesiu ant veido.

�inojau, kad nors apie tai ir negalvoju, niekada nepamir�iu. Niekada nepavyks su�inoti, kodėl �ie vaizdai susij�. Kodėl kartu prisiminiau būtent tuos vaizdus.

� Ar tu mylėjai Anders�? � paklausiau be jokios į�angos.

Ji kiek padelsė.

� A� vis dar jį tebemyliu. Betgi �inai... Tarp mūsų tiek daug visko įsiterpė.

� Rusas?

Ji linktelėjo.

� Ir tu, Benjaminai! Andersas buvo tavo. Tu jį turėjai.

� Gal būtume galėj� pasidalyti?

� Ar būtume?

� Ar dėl man�s u� jo i�tekėjai?

� Kam klausi?

� Pagaliau tu esi �ia ir a� galiu klausti.

Ji pam�stė.

� Ne, � tvirtai pasakė. � A� i�tekėjau u� jo dėl sav�s! Bet galiu taip pasakyti: nebū�iau i�tekėjusi u� Anderso, jei nebū�iau ma�iusi, kad jis gali ka�k� duoti tau. Ir Reinsnesui...

� Ar vėliau, kai buvai i�va�iavusi, pagalvodavai... kaip jis jau�iasi?

Ve�imaitis smarkiai susvyravo. Va�iavome per �akas, gulin�ias skersai kelio. Ve�ikas prilaikė arklį ir atsistojo jo nuraminti.

Ji atsisuko į mane laikydamasi u� sėdynės.

� A� �inau, Benjaminai, kad turėjai smerkti mane ir palaikyti Anders�. Kitaip ir būti negali.

K� galėjau atsakyti? Po valandėlės ji pridūrė:

� Bet a� galvojau apie tai, kaip jis gyvena. Kiekvien� dien�. A� kiekvien� dien� galvodavau, kaip jūs gyvenate.

Mūsų i�sinuomotas namelis, o i� tikrųjų � sena val�ių pa�iūrė, stovėjo prie pat kranto. Vienas kambarys su pa�iais būtiniausiais patogumais. Prie sienų pritvirtintos lovos languotomis u�uolaidomis. Stalas ir kėdės. �idinys. Vandenį semdavome i� statinės, kuri būdavo pripildoma vien� kart� per dien�. Seimininkas turėjo u�eig�, o jo sūnus rankiniu ve�imėliu atve�davo mums maisto.

Valandos susiliejo. Kartais laikas visai sustodavo. Jūra draugi�kai �velgė į mus. O mes ėjome vienas į kit�, ver�liai kaip bangos, dū�tan�ios į �cherus namie. U�plūsdavo ir vėl atslūgdavo. Visu smarkumu. Kad atitrauktų ir mus atgal. Toli toli. Kiekvien� į sav� gelm�.

Pirm� naktį ū�ėme taip, tarsi būtume seni draugai. Daug kartų ji garsiai kvatojo. Jos juokas atrodė toks keistas. Paskui man dingtelėjo, jog neprisimenu jos juoko. Reinsnese Dina, matyt, neda�nai juokdavosi. Turėjau j� paklausti.

� Ne, ten juoktis nebuvo taip lengva.

� Ar vis� laik� buvai nelaiminga?

Ji pa�velgė į mane. I�lygino stalties� ir stumtelėjo taur�.

� Nelaiminga? Ne... ne visai taip. Bet reikėjo apie daug k� galvoti. Daug kuo rūpintis. O tu nebuvai suaug�s... Mudu juk nesijuokdavome i� tų pa�ių dalykų? Gal dėl to...

� Ir dėl ruso?

� Ir dėl ruso.

� Ar tau nemalonu, kad klausinėju?

� Galbūt geriausia, jei baigtum iki galo.

� Kaip tai?

� Tikriausiai mane daug kuo kaltini. Natūralu, kad klausi. Jei sugebėsiu tau atsakyti...

� Ar va�iuosi dabar kartu į Reinsnes�?

� Ne.

� Kodėl?

� Mano gyvenimas nebe ten.

� O jeigu a� prisiimsiu kalt�, tada galėsi būti rami? Ar tada va�iuosi?

� Ne! Ir tu neturi prisiimti kaltės! Pats supranti, sugalvojai tai tam, kad priverstum mane grį�ti. Pats supranti, kad tai... kvaila auka.

Ji dar įpylė vyno. Taurės ir taip buvo puspilnės.

� Ar Andersas liks vienas vis� likusį gyvenim�? � paklausiau vengdamas �od�io �auka�.

Ji be garso pastatė butelį ant stalo.

� Tu neturi prisiimti kitų gyvenimo! Manau, tavasis pakankamai sudėtingas! � trumpai atsakė i�vengdama Anderso vardo.

Ji vėl pakreipė pokalbį nepavojinga linkme. Klausinėjo apie studenti�k� gyvenim�. A� kalbėjau. Ir skubiai gėriau vyn�. Smulkiai papasakojau apie Akselį. Kai kada ji įterpdavo trumpų klausimėlių, bet daugiausia klausėsi. Ir �ypsojo.

Pasijutau saugus. Panorau pakalbėti apie An�. Ta�iau nepaminėjau jos. Dar ne.

Įpusėjus nak�iai, su�ukau jai, nors tebesėdėjome vienas prie�ais kit�:

� Pagrok, Dina! Pagrok!

Ji papurtė galv�. Ta�iau vis dar �ypsojosi. Manau, kad jai ne ma�iau kaip man reikėjo �aidimų.

Kit� dien� paskyrėme pa�in�iai su pakrantėmis, vildamiesi, kad vaik��iodami i�vysime i� kūno nerim�. Laukiau, kad ji parodytų man savo mintis. Ta�iau dienos �viesa, matyt, u�vėrė visas duris. Kai vakare, nusileidus saulei, ji atkim�o vyno butelį, a� vėl linktelėjau į kert�, kur buvau pastat�s violon�el�.

� Kodėl turėjau parsive�ti j� i� Berlyno? � paklausiau.

Dina atsisėdo ir sklidinas pripylė abi taures. Tada pakėlė

sav�j� prie lūpų ir gurk�telėjo.

� Matyt, man reikėjo dingsties pasimatyti su tavim, � netikėtai pasakė ji.

� Ar negalėjai tiesiog atva�iuoti? Taip kaip dabar?

� A� delsiau...

� O violon�elė?

� Norėjau, kad pasiimtum j� į Reinsnes�. Seniai ja nebegrie�iu.

� Nebegrie�i? Juk to ir va�iavai mokytis.

Ji metė į mane greit� �vilgsnį.

� Taip, man patiko �itaip manyti. Pama�u supratau, kad ne taip turi būti. Man reikėjo klausyti ir �iūrėti.

� Ar negroji nuo tada, kai i�va�iavai?

� I� prad�ių grojau. Susiradau t� �mogų, i� kurio atsiėmei violon�el�. Jis aplygino a�triausius kampus. Ėmė neblogai sektis. Paskui ka�kas įvyko... Jie dingo. Visi.

I�pū�iau akis.

� Kas?

� Jertrūda, Jakobas, Levas. Viskas pasibaigė. Jie nebenorėjo būti kartu.

Jos akys buvo nuogos.

� Ar supranti, Benjaminai? Nesupranti?

� Ne. Mirusieji tegu mums duoda ramyb�!

� Mirusieji � tai mes, � paprastai atsakė ji.

� Ne! Nesakyk taip! � piktai su�ukau.

� Niekaip kitaip to nepavadinsi. Kai mus palieka mirusieji... Tada reikia atgailauti. Todėl lioviausi grie�ti.

Į kambarį plūstelėjo ledinis �altis. Nurijau seiles. Ji skvarbiai �iūrėjo į mane. Bet nebenorėjau būti jos pusėje. Prisiminiau �į t�, k� girdėjau būdamas vaikas. �od�ius, kurie buvo skirti ne mano ausims. Apie Dinos beprotyst�. Apie jos naktinius pasisėdėjimus pavėsinėje. Kur ji laikiusi pamaldas �ėtonui!

� Tu juokauji...� kvailai pasakiau.

Ji sėdėjo truputį palinkus į priekį. Lyg miegodama.

Tada prakalbo. Balsu, tarsi skaitytų i� knygos. �od�iai gulė man ant veido kaip snaigės. It plunksnos prisilietimas prie odos ir akių. Jie tirpo ir garavo. Trapūs. Nebuvo nė minties, kad juos gali i�laikyti.

� Pabusdavau nuo riksmų. Jie buvo įsismelk� į galv�. Ėdė mintis. Ji neturėjo ramybės. Merdėjo vis� laik�. Buvo apgailėtinas perskrostas avies pilvas. Viskas virto lauk. Maniau, kad ji numetė man i� dangaus sagut�. Tai buvo tik ma�a kriauklelė, rasta paplūdimy. Ta�iau gra�ių, dangi�kų spalvų. Ji buvo ir vieni�as erelis, sukantis ratus vir� namo stogo. Ji mane saugojo. Bet naktimis �aukdavo. Tarsi atiduodavo man savo klyksm�. K� turėjau daryti? Negalėjau jo i�stumti lauk. Jis įstrigdavo viduje. O lensmanas liepė nugriauti skalbykl�. Galbūt todėl neturėjau kur eiti. Kad galė�iau i�sivaduoti. Skalbykla buvo i�ve�ta į paplūdimį, o jos vietoj su�ėlė brūzgynas. Tarsi nieko daugiau neturėtų būti. Kai atsikraustė Dagnė, ji i�metė mam� i� namų. Jos atvaizd�. Tokios, kokia buvo sveika. I�metė jį. Tada mudvi persikėlėm į Reinsnes�, pas Jakob�. Kas beliko daryti? Lorchas turėjo grį�ti į Kopenhag�. Negalėjau sau atleisti. Kad leidau jiems atimti i� man�s Lorch�. Bū�iau galėjusi padegti namus, smeigti lensmanui peiliu, kad suprastų. Muzika, Benjaminai. Lorchas buvo muzika. Taigi jis tarsi liko su manimi. Turbūt muzika ir buvo esmė...

Ji nutilo. Jūra alsavo. Galingai ir ritmi�kai.

� Tu anks�iau apie tai niekada nekalbėjai?

� Turbūt nustojau kalbėjusi t� dien�, kai jie i�tempė mane ant sniego i� skalbyklos. T� dien�, kai mirtinai nuplikiau Jertrūd�. Kai vėl atradau �od�ius, nebebuvo apie k� kalbėti. Aplinkui zujo �monės. Viskas buvo suardyta.

� Tai buvo nelaimingas atsitikimas! Ne tavo kaltė!

� �iaip ar taip, įvyko!

Man pasidarė baisiai �alta. J� vis dar tai slegia! J� vis dar tai slegia!

Bū�iau galėj�s paklausti, ar to negana. Kam dar tas rusas?

� Kiek turėjai metų?

� Penkerius.

� Negali sakyti, kad tu buvai kalta. Tik penkerių metų!

� Kaltė, ko gera, neturi nieko bendra su am�iumi...

� Bet tu buvai vaikas!

� Visi mes vaikai.

� Reikėjo pasikalbėti su... su kuo nors apie... visk�.

Ji trumpai nusijuokė. Man nepatiko.

� Nieko nebūtų pasikeit�. Kalbėti? Su kuo?

� Juk buvo kas nors?

� Ne.

Vadinasi, tai prasidėjo kur kas seniau, ne tada, kai ji mane ne�iojo įs�iose. Ar a� maniau, kad viskas prasidėjo tada, kai tarp mūsų vir�iuose pargriuvo rusas? Kad tada jai nemielos pasidarė nei dienos, nei naktys? Kai klausiausi jos pasakojant, pasijutau, tarsi mūsų bendras gyvenimas būtų prasidėj�s tada, kai ji stovėjo sniego pusnyje ir girdėjo Jertrūdos klyksm�. Galbūt ji �aukėsi pagalbos, kad kas nors pa�iūrėtų dar tada. A� juk nema�iau nieko, kol ten nenugriuvo rusas.

O tada viskas pasidarė dar blogiau.

Kambarys aplink mus nu��iuvo.

�monės ėjo i� Reinsneso ir stojosi ant stalo tarp mūsų. Virto figūromis �achmatų partijoje, kuri� ji lo�ė tai su savimi, tai su manimi. O rusas? Ar jis buvo numu�tas bok�tas?

Ji visada paken�iamai lo�davo �achmatais. Ir a� �inojau, kad ji bando u�dengti tas figūras, kurių man neatidengė.

Vis� laik� ji pasakojo tarsi apie k� nors kita.

� Turbūt labai pasiilgdavai Jertrūdos? � pasakiau.

Ji m�sliai �iūrėjo j mane. Ilgai.

� Ar todėl klausi, kad man�s pasiilgdavai?

Dabar man reikia laimėti laiko. Taip, dabar ji �aid�ia prie� mane.

� Galimas daiktas, � prisipa�inau.

Ji linktelėjo.

� Turėjau ne�iotis Jertrūd�. Ji nieko daugiau neturėjo.

� K� turi tu?

� Neklausk!

Ji atsitraukė. Jau�iausi atstumtas. Ji galėjo man duoti tai, k� a� rod�iau signalais, kad galiu priimti!

�Tu nemirei! Tu pabėgai! � i�sprūdo man.

� �inoma, gali sakyti ir taip. Man reikėjo.

� Nuosprendis? Bijojai nuosprend�io?

� Nuosprendis? � i�tarė ne�iūrėdama į mane. Tarsi pirm� kart� būtų i�girdusi �į �odį. � A� tik �inau, kad yra dalykų, kurių neįmanoma pakeisti. Bet a�iū tau, Benjaminai! A�iū u� lai�k�, kur ra�ei, kad ketini įduoti save vietoj man�s. Tada turėjau i�drįst pamatyti tave.

� Ar to pakanka, Dina? Man padėkoti?

� Manau, tai svarbiausia. Turėti ka�k�, kas supranta, kodėl viskas taip pasisuko. Galbūt tu suprasi... �iek tiek geriau... kai pats turėsi vaikų.

Ka�kas įspaudė man į akį nyk�tį. Stipriai. Ji man paskelbė mat�. Vis tiek neprasitariau apie Karnos vaik�. Savo vaik�. Ne tada. Bet visos mano kūno poros susitraukė. Bandė u�daryti mane viduje. Ta�iau po jos �od�ių daug kas pasidarė ai�kiau. Prisipa�inau, jog Benjaminui Grenelvui, matyt, nebūtų buv� geriau, jeigu jo motina būtų sėdėjusi kalėjime. Ne tada. Ir ne dabar. Ta�iau neįstengiau to pasakyti.

� Kodėl nepara�ei ir neprane�ei, kur esi?

� Kad nebūtų įmanoma man�s parsive�ti. Kaip ir tu gyveni Kopenhagoje, nera�ydamas namo. Nes nenori, kad tave parsive�tų?

Ji įsidėmėjo, kad Andersas ra�ė lauki�s lai�ko.

� O gal reikia leisti, kad mus parve�tų namo? � pasakiau.

� Kam nuo to bus geriau?

� Andersui, pavyzd�iui.

� Tu nori gero, Benjaminai, � tepasakė ji.

Tada ji atsistojo, nuėjo prie durų ir jas atidarė. Diena jau buvo �viesi juosta rytuose. Po valandėlės ji u�darė duris, atsisuko ir pamojavo ranka. Tarsi jau stovėtų perone ir ruo�tųsi i�va�iuoti.

Po to nuėjo prie savo lovos.

Ne�inau, kiek buvau miegoj�s, kai mane pa�adino.

� Tu �aukei per miegus, � pasakė pasilenkusi prie man�s.

� Karna, � pasakiau vis dar sapnuodamas.

Pama�u atsisėdau.

� Tai Karna! Ji mirė!

Dinos veidas ir plaukai. Rytas. Pragiedrulis pro ma�� langelį. Ji atvertė antklod� ir paki�o po ja kojas. Tada atsisėdo �alia man�s.

� Ji mirė. Gimdydama! � su�ukau. Ir dar: � Ji mirė! Juk taip atsitinka tiems, prie kurių prisilie�iame, ar ne? � su�nab�dėjau.

Vos tik pasak�s supratau, jog tai tiesa.

� O vaikas? � i�girdau.

� Pas mo�iut�, kuri jos negali auginti.

U�sidengiau rankomis veid� ir turbūt laukiau, kad ji pasakytų: �Tai tau teks j� pasiimti į Reinsnes�!�

Bet ji nepasakė. Atsistojo ir nuėjo prie lango. Apgraibom susirado degtukus ir u�degė �vakigalį. Tai truko ilgai. Jos kūno kontūrai ai�kiai persi�vietė per baltus naktinius mar�kinius. Tai man priminė seniai praėjusius metus. Nuo to viskas pasidarė taip tu��ia.

Vis dar netardama nė �od�io, ji atėjo delnais pridengusi �vak� ir budriai į j� �iūrėdama. Pastatė j� prie lovos ir vėl įsirang� pas mane. �vakės liepsna kartkartėmis suvirpėdavo. Ji skleidė blausi� �vies�. Jau buvo diena.

Ar tikėjausi, kad ims mane mokyti? Pamokslauti? Suras i�eitį?

� Kodėl nieko nesakai? � nebei�ken�iau.

� Kartais i� prad�ių geriausia u�degti �vak�.

Nusi�luos�iau veid�. Oda buvo susitraukusi. Ver�iau niekada nebū�iau to sak�s!

� A� nenorėjau, kad taip būtų. Ne�inojau...

Jau�iausi kaip vienas i� benamių �unų, kurie bastosi pakiemiais, ie�kodami ėdesio, vandens ir kalės.

� Ne, � tarė ji.

� Ar supranti? � kar�tai su�niok��iau.

� Taip.

Netrukus pasidarė �iltėliau. Saugiau.

� Papasakok apie Karn�! � papra�ė ji.

Papur�iau galv�.

Kiek pasėdėjusi ji kum�telėjo man. Draugi�kai.

Antra partija. Ji laimėjo pirm�j�, man nepastebint. Pradėjo rikiuoti figūras.

� Papasakok apie Karn�! � pakartojo.

� Sutikau j� karo lauko ligoninėje per Dybėlo �turm�. Ji buvo stipri, vikri ir... Vaikinai j� mėgo. Bet jie...

� O tu?

� A� ne�inau. O, Dieve! Baisiausia, kad ne�inau!

� Bet vaikas tavo?

� Ne�inau.

� Kieno dar gali būti?

Ji jau numu�ė pirm�jį pėstinink�.

� Tu visko ne�inai.

� Ne, ir puikiai suprantu.

A� pasislinkau. Buvome per arti. Lyg bū�iau tai pasak�s, ji atsistojo ir nuėjusi atidarė duris. Jūra mirguliavo sidabru. Jūros pauk��iams priklausė ir �viesa, ir oras.

� Benjaminai! A� stoviu �ia ir klausausi, � tarė ji, atsukusi nugar�.

Tada i�traukiau Karn�. Vienoje rankoje ji ne�ėsi ry�ulėlį, o kitoje � savo sulū�usį skėtį. Pagaliau atėjo. Dina j� sutiko. Ry�ulėlį atri�o ir ap�iūrėjo. Dina vadino jį �tavo vaikas�. Tai g�sdino ir buvo visai netikrovi�ka. Ta�iau gėda atsitraukė.

Tuo metu atriedėjo saulė. Did�iulis baltas skydas su jį skalaujan�ia jūra u�pakalyje. �viesa mus prarijo. Pavertė bekūniais. Be veido. Be odos. Mes lietėmės. Nebesiprie�inome. Kūnai ir �od�iai liejosi draugėn, kol paskleid�iau Karnos gyvenim� po vis� kambarį. Pagaliau viskas nutilo.

Tuomet tai įvyko: Dina ry�tingais �ingsniais perėjo kambarį. Atidarė violon�elės dėkl�. Ap�iūrėjo instrument�. Paėmė.

Vėjas �iureno �luot� prie durų slenks�io.

Vienu lanks�iu judesiu ji pastatė instrument� tarp �launų, palinko į priekį ir priglaudė stryk�. Derino ilgai ir kruop��iai. Keista buvo �iūrėti. Violon�elė ir Dina verkė kartu. Ji a�aromis, violon�elė pritarė garsais.

Prisiminiau kadaise perskaityt� mintį, jog stebuklai vis� laik� yra �alia, ta�iau tik tiems, kurie pasiruo�� juos matyti.

Senosios Peterio Daso[8] psalmės. Mocartas. Kalėdinės giesmės. Laukinės �okių melodijos. Kart� ji stabtelėjo ir tyliai nusikeikė voki�kai.

� Bachas! � paai�kindama su�uko.

Skambėjo netobulai ir kapotai. Bet ji pradėdavo i� naujo. �niok�dama kaip u�darytas �vėris.

Nusiprausiau sūriu vandeniu ir apsirengiau lauke u� sienos. Vis� laik� girdėjau violon�el�. Ramus ir su�il�s įėjau vidun kepti la�inių. Pripjaus�iau plonai ir tankiai sudėjau į keptuv�. Pro atviras duris ėjo Sumai.

Grodama ji sekė mane akimis. Sėdėjo u� violon�elės basomis kojomis ir vienmar�kinė. Kai tylėdami pavalgėme, ji vėl ėmė groti. Vis dar neapsirengusi.

Į pavakar� turėjau padėti jai apri�ti kairės rankos pir�tų galus. Jie buvo be odos.

� Reikėjo pasiimti lagaminėlį. Tepalo, � pasakiau.

Ji nusi�ypsojo.

� U�gis, � trumpai atsakė.

Tarsi tai būtų buv�s sutartas �odis arba galbūt bijodamas vėl j� prarasti prie violon�elės, be jokios į�angos pasakiau:

� Yra ir kita.

� Kita?

� Jos vardas Ana.

� �it kaip, � tepasakė �iūrėdama į tvars�ius.

Tikras idiotas. Bet nieko nepadarysi. Viskas turėjo kaip nors i�eiti į dienos �vies�.

� Yra taip, kad... Velniai rautų, kokia makalynė!

Band�iau nusijuokti. Juokas negalėjo pakenkti.

� Ir dabar Ana nebenori tav�s matyti, nes tapai tėvas, � �velniai tarė ji, lyg kalbėtų berniukui, pavogusiam saldainį.

� Ana susi�adėjusi su Akseliu.

� Kas tas Akselis?

� Tas, kuris ryja �alius kiau�inius... pasakojau... Vienintelis mano draugas.

Tikėjausi, kad ji ims juoktis. Būtų visai tik�. Bet ji nesijuokė. Ji tarė:

� Benjaminas veltui laiko neleid�ia!

Bū�iau galėj�s sulįsti po grindimis, kur tamsu ir gera.

� Ana? Kas ji per �mogus?

Įkliuvau į sp�stus ir noriai papasakojau apie pietus profesoriaus namuose ir kad Ana buvusi Londone.

Dina linktelėjo ir vėl paskelbė man mat�:

� Juk tai puiki partija!

Pats sau turėjau dėkoti.

� Svarbu ne tai! � su�ukau. � Vie�patie, Dina!

� Tuos, kurie daug turi, mylėti lengva. A� �inau! � sausai pasakė ji.

� Dina!

� K� jis sako? Akselis?

� Gali įsivaizduoti. Jis tikriausiai mane...

Neįstengiau �vaistytis detalėmis. Ji ir neatrodė labai susidomėjusi. Nereikėjo nieko sakyti. Neturėjau pasidaryti sentimentalus vien todėl, kad pama�iau motin�. U�slaptinau tai, kas įvyko Akselio kambaryje. Arba kad Akselis norėjo gauti pinigų kelionei į Berlyn�.

Galiausiai vis tiek pasidarė taip nyku, jog tiesiai paklausiau:

� Apie k� galvoji?

Ji pasmaukė skudurėlius ant pir�tų. Visus i� eilės. Pynė juos. Tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas.

� Kaip tik tokie dalykai vyrams garbės nedaro, � atvirai pasakė ji.

�iaip ar taip, atviras ėjimas.

� K� ji sako, Ana? � po valandėlės paklausė ji.

� Ne�inau.

� Galbūt tau reikia paklausti? Gal ji tav�s nori.

� K� man daryti? Juk negaliu nu�auti Akselio!

Kai sutikau jos �vilgsnį, supratau, k� pasak�s.

� Ne, galbūt Ana nu�aus Akselį u� tave, � tarė ji.

� Arba mane...

� Arba tave, � pritarė ji.

Sukrutėjo. Jos kelis palietė man�jį. Atsitiesiau norėdamas pasitraukti.

� Ar neįsivaizduoji gyvenimo be Anos? � paklausė ji.

� Kartais taip atrodo. Bet Akselis taip pat...

Ji linktelėjo.

� Blogiausia galbūt tai, ko jau nebegali pakeisti. Karna. J� turi ne�iotis.

A� vėl gavau mat�. O ji dar nebuvo davusi nė vieno patarimo.

Dienos ir naktys susiliejo. Paskui prisimindavau tik pokalbių, vaizdų ir garsų nuotrupas. Jos pynėsi ir dengėsi, ai�kino vienos kitas.

Kai ėjome pakrante, ji uostinėjo ir dūsavo. Kartais pasilenkdavo ir k� nors pakeldavo. Kriauklel�, lentos nuolau��, nuvytusi� �ol�, butelio �uk�. Mes nedaug kalbėjome. A� galvojau apie Karn�.

Kai i�alkome, nuėjome į �eimininko u�eig� ir valgydami kasdieni�kai �neku�iavomės apie tai, k� matėme aplinkui. Staiga paklausiau:

� I� ko tu gyveni?

Ji sukramtė k�snį ir nurijo. Kai prabilo, atrodė, jog kalba pati sau.

� Viskas susiklostė neblogai. Skai�iuoju geriau nei daugelis. Tai mane i�gelbėjo. �monėms reikia tokių kaip mes, galin�ių sutvarkyti skai�ius. Taip jie jau�iasi saugūs.

Ji papasakojo smulkmenų i� savo gyvenimo. Apie nam�, kuriame gyvena. Spalvoto stiklo langus �vininiais apvadais, kuriuos įstatydino erkeryje. Kaip i�imtininkų trobos stiklinėje verandoje, pamaniau.

Ji kalbėjo apie vyr�, kuriam priklauso �is namas. Matanti jį retkar�iais. Jis supirkinėj�s �emės sklypus, brai��s ir skai�iuoj�s. Stat�s. Ne tik Vokietijoje. Gabus. Turįs u�sakymų Prancūzijoje. Ji kelet� metų dirbusi su jo skai�iais ir dalį u�mokes�io gavusi akcijomis. Jie suprant� vienas kit�. �in�, ko galima tikėtis. Kartu keliauj�.

� Tu su juo va�iavai į Pary�ių? � paklausiau.

Tada ji nusi�ypsojo.

� Taip. Taigi tiki, kad a� i� tiesų buvau i�va�iavusi?

� Turbūt tikiu.

� Puiku! Vadinasi, pajudėjome į priekį.

Valandėl� valgėme nieko nekalbėdami. Tada paklausiau:

� Taigi tau gerai sekasi?

� Gerai?

� Nevargsti?

� Ne, nevargstu!

Kai mes vėl parėjome į val�ių pa�iūr�, a� paklausiau:

� Ar būtum i�tekėjusi u� to, kuris stato namus, jei nebūtų Anderso?

� Ne, � tvirtai atsakė ji. � Tai ir yra gerai tokiame dvokian�iame �monių knib�dėlyne kaip Berlynas. Nereikia galvoti, ar probstas ir Dievas prie� tave. Esi vienas � su Dievu.

Ji paai�kino tiksliai. Ta�iau a� per anksti apsid�iaugiau. Nes staiga i�girdau:

� Ar būtum ved�s Karn�, jei nebūtų mirusi?

Tie prakeikti netikėti ėjimai!

Papur�iau galv�. Kai kas atsistojo į viet�.

U�ėjo lietus. Dideli, sunkūs la�ai į �iaudinį stog� ir lang�.

Tada ji papasakojo apie trobelninkų ūkelį Helėje. Buvau ir anks�iau girdėj�s, kad ji ten lankėsi. Bet maniau, jog buvo kalbama apie trump� vie�nag�. Lygiai kaip Olinė nesileido į �nekas apie tai, kad a� taip gėdingai gimiau vasaros tvarte, Reinsnese niekada nebuvo vie�inamas Dinos gyvenimas Helėje. Netgi Tomas nekalbėdavo apie Hel�, nors buvo i� ten kil�s.

� Kaip Tomas atsirado Reinsnese? � paklausiau.

� Tomas atsirado Reinsnese, nes a� jį pasikvie�iau, � atsakė ji.

Akimirk� atrodė, kad apie tai papasakos. Ta�iau nutylėjo. Nuolatos minėdavo Lorch�. Norėtų �inoti, kur jo kapas. Mir�s �ia, Kopenhagoje.

� Jis mane kai ko i�mokė, � pasakė ji.

� Galbūt mes galime surasti kap�, jei dar pabūsi Kopenhagoje.

Ji nusi�ypsojo ir kum�telėjo man.

� Benjaminai...

Tir�ta jūros migla paslėpė pasaulį.

Prie� pusry�ius Dina ap�iūrėjo pir�tų galus ir ėmė grie�ti. Kartais garsiai susijuokdavo ir nusivaipydavo. Kai kada imdavo niūniuoti arba giedoti sen�sias Peterio Daso psalmes. A� beveik vis� laik� gulėjau ant lovos ir �velgiau į save.

Staiga psalmės viduryje ji padėjo stryk�.

� Pakaks! � tarė.

A� neatsakiau.

� Alkanas?

� O, taip.

� Tada reikia ko nors imtis.

� �ia?

� Ne. U�eigoje.

Pavalg� i�ėjome pasivaik��ioti pakrante ir leidome putoms ir druskingam vandeniui skalauti basas kojas. Vėl i�lindo saulė. Dina pasikėlė sijonus ir �alių pasiri�o apie liemenį. Vis tiek �lapi padurkai plaikstėsi jai aplink blauzdas.

� Ar sapnavau? Ar tu sakei? Kad buvai ten, kai gimė vaikas? � paklausė ji, atsukusi man nugar�.

� Taip, a� buvau ten, kai Karna...

� Kai gimė vaikas?

� A� priėmiau j�.

� Tai bent vyri�kas darbas, � sumurmėjo ji.

Ar balsas buvo pa�aipus? Ne. Nusteb�s.

� Turbūt nelabai da�nai atsitinka, kad vyrai... � sumurmėjau.

� Nemanau, � �ypsodamasi pasakė ji. � Andersas, ko gera, sugebėtų, ir Tomui tikrai pavyktų, � su�neko ji. � Jis, beje, sėdėjo u� durų, kai tu gimei. Bet jeigu Olinė nebūtų atėjusi į vasaros tvart�... tada galbūt...

A� pa�okau. Ir smalsiai pa�velgiau į j�.

� O mano tėvas? Jakobas? � paklausiau.

Ji atsisuko į mane. Akimirksniu surimtėjusi.

� Ne! � trumpai atsakė.

� Jis juk eidavo į med�iokl�, kaip man pasakojo. Buvo priprat�s prie kraujo...

� Toks darbas ma�ai turi k� bendra su med�iokle. Kraujas?

� Norėjau pasakyti, kad mano tėvas turėjo nebijoti, jei eidavo į med�iokl�?

� Jakobas nebijojo kraujo. Jis eidavo į med�iokl�. Ta�iau niekada nebūtų pajėg�s atlikti tokio darbo. Bet tau nereikia būti pana�iam į jį. Jakobas nėra tavo tėvas.

Tyla buvo tir�ta. U�go�ė jūros pauk��ius. Bangos apleido savo gaival�. Pakilo prie� mane. Rankos, griebian�ios man u� kaklo ir suspaud�ian�ios. Garlaivis taip pat ten plūkėsi. �viesa buvo peiliai. A� smarkiai u�simerkiau. JAKOBAS NĖRA TAVO TĖVAS!

Negirdėjau, k� ji kalbėjo toliau. Ilgai negirdėjau. Bet ma�iau jos veid�. Burn�. Lūpos krutėjo. Akys? Ar tai Dina? Kalba man ka�k�, ko negaliu suvokti? Kodėl ji kalba tokius dalykus?

Tada ant lentos ji pastatė Tom�. Ilgus metus jis buvo figūra, kuri� ji slėpė. Dabar jis �engė į mus. Ne�damas savo baslius. Nuo Reinsneso laukų, per jūr� ir plonos miglos juost�. Buvau priverstas suprasti jo �vilgsnius. Atleisti, kad jis neatsiskleidė.

Karna ir vaikas buvo neįveikiama kliūtis. Negalėjau teisti. Įtū�is i�garavo ir tapo nuovargiu, visk� paraly�iuojan�iu. A� tapau seniu. Per vėlu. Per vėlu turėti tėv�.

A� nieko nei�manau apie laik�. Jis juk eina savaime. Bet kart� daug vėliau pasakiau:

� Kodėl dabar visa tai pasakoji? Kodėl?

� Suprantu, kad atėjo laikas.

Tik vien� kart� buvau tame ūkelyje, i� kurio kilo Tomas. �monių ir gyvulių knib�dynė. Ank�tos trobos kvapas. Prakaito ir �vie�io pieno. Dūmai i� atviro ugniakuro. Silpnai prisiminiau lies�, gyslot� vyri�kį sulinkusia nugara, �ilais plaukais ir ūsais. Ir rusvaplauk� apkūni� moterėl� geromis akimis ir greitais judesiais. Staiga jie atsirado ten. Mano kūne. Mano kraujo apytakoje! Taigi i� �ia turiu pus� savo paveldo. Benjaminas Grenelvas yra pavainikis ne savo pavarde ir paveldu.

Ji saugojo paslaptį visus tuos metus. Kvailino mus visus. Galėjai teisti ir neapk�sti. Ta�iau kas i� to.

Neįstengiau į j� pa�velgti. Ji juk ne geresnė u� kek�es, kurios...

� Dabar gali eiti pas barų merg�es! Dabar a� tokia pati kaip jos, � pasakė Ana. Ji stovėjo ant lentos. Ir grasino karaliui.

Ar dar negana? Kaip bjauru. O viso to viduryje atėjo Karna su savo ry�ulėliu ir sulau�ytu skė�iu. Be �od�ių pasilenkė prie Akselio lovos ir stebėjo �aidim�. Matė, kad Ana grasina karaliui.

A� tylėjau, kol susitvard�iau. Tada dingtelėjo mintis.

� Bet... tada motu�ė Karena...

� Ne.

� Bet juk a� priklausau motu�ės Karenos giminei. Visada tai girdėjau. Neįmanoma, kad motu�ė Karena... � i�girdau verksming� berniuko bals�.

� Tu priklausai motu�ės Karenos giminei! To niekas negali pakeisti, � pasakė ji.

Tada prasidėjo! Mano įtū�is i�voliojo mane degute, plunksnose ir senose pasmirdusiose menkių kepenyse. Vėlė, draskė mane ir bėrė drusk� į visus ply�ius ir �aizdas. Tai prasidėjo ne u� visų gluminan�ių min�ių. Ten, kur a� lyd�iausi. Ne. Prasidėjo pilve. Blogumo akmuo. Buvo neįmanoma pravimti ir juo atsikratyti. Per daug tankus. Pernelyg didelis, kad galėtų i�eiti pro gerkl� ir rykl�. Jis sumaltų dantis ir i�plė�tų man i� gerklės lie�uvėlį. Tro�kau verkti. Rėkti. Ta�iau neįstengiau. U�tat �aibi�ku grei�iu susta�iau �mones į vietas. Ir a�, nors niekada neatrodė, kad labai svarbu tėv� turėti velionį Jakob�, dabar įnir�au kaip ma�as vaikas, kad Dina atplė�ė nuo man�s motu�� Karen� ir pora �od�ių pavertė mane trobelninko, priklausan�io lensmano Holmo dvarui, sūnumi.

� Kas �ino? � su�nab�dėjau dani�kai balsu, kokio niekada anks�iau nebuvau girdėj�s.

� Niekas, � pasakė ji.

Ta�iau i�girdau ma�� dvejon�. Tai buvo tik niuansas įkvepiant. Vis tiek j� i�girdau.

� Niekas? � piktai pakartojau.

� Tomas ka�k� nujautė. Ta�iau ba�ny�ios knygose ai�kiai para�yta Jakobas Grenelvas.

� Tomas �ino?

� Jis negali būti tikras.

Auk�ta svetima moteris, pasikai�iusi suknel�, tamsiais plaukais su �ilų plaukų gijomis smilkiniuose abiem rankom laikė skė�io kot�. Stipriai. Ma�as �ilko brizgas kabojo nuo vieno strypo. Vėjas mu�ė juo per skruost�. �vilgsnis, sutik�s man�jį, buvo tiesus. Skaidrus.

� Vyrai niekada negali būti tikri dėl tokių dalykų. Turbūt ir pats esi apie tai m�st�s?

Jūros pauk��iai nurimo. Paplūdimys tu��ias. Mes buvome tik du �monės pasaulyje. Oras sunkiai kabojo vir� galvų. Atrodė, tarsi visata būtų paklususi jėgos sferai tik tam, kad mane prispaustų.

Mes buvome toli nukeliav�. Tarp mūsų kybojo vienas kitas �odis. Bet ne atleidimas. Jokios i�eities. Jokios paguodos.

A� ir nenorėjau jokios paguodos! Ma�as berniukas i� Reinsneso vilko baslius per lauk� ne�inodamas, kad �alia �engia jo tėvas. Velniai griebtų tas moteris!

Galiausiai paklausiau pavargusiu balsu:

� Kaip tai galėjo įvykti? Su Tomu? Kodėl jis?

� Kaip tai galėjo įvykti su Karna? Kodėl ji?

Sutrik�s atsakiau visai rimtai:

� Buvo karas, Dina.

Ji i�ki�o galv� i� po skė�io ir pa�velgė į mane. Beveik nekaltai.

� �tai ir pasakei, Benjaminai! Buvo karas.

� Ar Jakobas buvo mir�s, kai pastojai? � paklausiau suprasdamas, kad tai buvo neleistinas klausimas.

� Kitiems � taip, � pasakė ji. � Bet ne man.

� Vadinasi, buvai jam nei�tikima?

� Taip, buvau jam nei�tikima.

� Ar buvai jam nei�tikima prie� jo mirtį? Su Tomu?

� Ne! Viskam savo laikas. Tada jis man buvo nei�tikimas.

Ji atsisėdo ant did�iulio r�sto. Vėjas i�ardė kuod� ir pa�ėlusiai tar�ė plaukus.

Man į galv� �ovė nauja mintis.

� Vadinasi, Johanas man ne brolis?

� Ne.

� Taigi i� tikrųjų jis yra Reinsneso paveldėtojas, kartu su Andersu?

� Ne! � atrė�ė ji veik piktai. � To, kas para�yta knygose, niekas negali pakeisti.

� Ar esi tuo tikra, Dina? � paklausiau.

� Reinsnesas yra tam, kuris jo vertas. Kurį laik� tai buvau a�. Dabar Andersas. Jeigu Johanas būtų tinkamas �mogus Reinsnesui, seniausiai ten gyventų.

� Jis juk pastorius. O ten buvai tu.

� A� turėjau u�sitarnauti teis� į Reinsnes�, � tarė ji.

� Ar a� taip pat turiu u�sitarnauti? Ar tai nori pasakyti?

� Manau, kad pasakiau pakankamai ai�kiai.

Norėjau paklausti, kam tokiu atveju turėtų priklausyti Reinsnesas. Ta�iau paai�kėjo, kad ne jos reikalas. Mano reikalas.

� Johanas vis dar gali pareikalauti Reinsneso.

� Jis per daug bijo, kad taip darytų.

� Bijo?

� Taip. Dievo. Jakobo. Galiausiai man�s.

� Dėl ko?

� Mat suprato, kad nori man�s. Ta�iau įsikalbėjo, kad Dievas nepritartų.

� Dina! Johanas?

Staiga �į t� prisiminiau. Johan�, taip įtū�usį, jog sudavė man. K� a� jam tada pasakiau?

Dinos akys tapo dviem linksmais ply�eliais, kai ji pamatė mano i�rai�k�.

� Taip. Tai buvo jaunystėje, � nusijuokė ji. � Jis buvo nek� u� mane vyresnis. A� atėjau į namus kaip pamotė. Nebuvo lengva nė vienam i� mūsų. Prisimenu, kad jis �adėjo man para�yti i� Kopenhagos... Blogiausia yra ne bijoti, bet nesuprasti, jog turi daryti būtent tai, ko bijai! Tada esi �lug�s!

T� naktį atėjo visi tėvai. Jakobas, Tomas, Andersas. Ne�inojau, kur man pasidėti. Visiems reikėjo, kad juos u�tar�iau. Prie� Din�. Dėl to, ko nesuvokiau.

Kai pabudau, jau�iausi taip, tarsi nebū�iau miegoj�s kelias savaites. Parne�iau malkų, duonos ir pieno. I�viriau kavos. Dina paraikė juodos duonos. Susėdome �alia krosnies. Dina su dideliu �alių. Akys vis dar apsimiegojusios. Atrodė, tarsi būtų susiliejusi su jūra. I� prad�ių beveik nekalbėjome. Svars�iau, ar papasakoti jai sapn�. Tada ji pasakė:

� Galiausiai tau reikės nuspr�sti tik viena. Eiti toliau. Ne visada galėsi pasiimti �mones ten, kur eini. �monių yra visur. Tereikia juos pastebėti. Vien� sutikau tarp Pary�iaus sienų. Prisimenu, pagalvojau: jei ji nebūtų tokia sugadinta, norė�iau jos savo Benjaminui. Tarsi tau reikėtų ra�to, patvirtinan�io, jog tai, k� gauni, nesugadinta...

� Kada tu ten buvai, Dina? � su�ukau.

� Kai atėjo Bismarkas. Bet a� pasprukau. Neįstengiau m�styti keliomis kalbomis. O Pary�ius buvo netinkama vieta m�styti voki�kai.

Ji nelinksmai nusijuokė.

� Mane tai daug ko i�mokė. Ydingas ne pragaras, o pats �mogus.

� Papasakok apie Pary�ių!

Ji papurtė galv�.

� Visi, kurie u�daryti, gyvena pragare. Vieni u�daryti su liga. Savo pa�ių kūne. Turbūt ne vien� tokį teko matyti. Ne�inau, galbūt blogiausia tiems, kurie u�daryti savo pa�ių galvose.

Pajutau stiprų nerim�. Ji �iūrėjo į mane.

� Tu bijai, Benjaminai? Ilgai bijojai? Teismo?

� A�? Tu juk turėjai bijoti!

� Kartais. Bet ne i� rimtųjų. Kol negavau lai�ko, jog nori save įduoti.

� Jei norėsiu, negalėsi man�s sulaikyti!�pasakiau.

� Galiu, Benjaminai. Ir neversk man�s to daryti.

Ji tiesiai pa�velgė į mane. Ne grėsmingai. Pavargusiu �vilgsniu.

� Ar nesigaili, Dina? Niekada nesigaili?

� Negi po tiek metų turė�iau kankinti tave savo atgaila?

� Bet gailiesi?

Ka�kur varvėjo. Kapsėjo į akmenį.

Jos akys negalėjo atsispirti. Nieko neslėpė. Kaip Karnos ir mano vaiko �vilgsnis.

� Atgaila yra �monėms, kurie mano, kad viskas labai paprasta.

� Ar tau niekada nereikėjo... nereikėjo atleidimo?

� Kas turi toki� gali� suteikti Dinai atleidim�?

K� galėjai atsakyti? Nepasak�s: �Dievas�.

� Ar tai buvo i� meilės? Kad �ovei? � Vargais negalais i�spaud�iau klausim�.

� Meilė...

Ji i�tarė �odį, tarsi ragaudama jį. Tarsi būtų i�girdusi pirm� kart�.

� Na?

� Papasakok man apie meil�, Benjaminai!

Nurijau seiles.

� A� nieko ne�inau apie meil�, � galų gale atsakiau.

Septint� dien� Dina apsirengė �vilpiniuodama.

Ji parei�kė, kad saulė patekėjusi ir mes vykstame j Diurehaven�. Kur po med�ių vainikais ganosi elniai. Gyvenimas nes�s vien rūkas, �valiai tvirtino ji.

Nuėjome į �eimininko u�eig� ir susėdome pusry�iauti kieme prie neobliuotų lentų stalo. Mano pusėje buvo i�dro�inėtos dvi �irdys. Taip pat raidės B ir D. Parod�iau ir nusi�ypsojau. Dina pakreipusi galv� nusijuokė.

� Keista su tais vardais, � pasakė i�sibla�kiusi. Ir kiek palaukusi tarė: � Koks ma�ylės vardas?

Buvau nepasiruo��s. Pasakiau, o tai buvo gryna teisybė, kad ne�inau. Apie tai negalvoj�s.

� Galbūt reikėtų pam�styti. Vardas �mogui �į t� rei�kia.

A� neatsakiau. Ji skaitė laikra�tyje apie pasiruo�imus Joninėms. Baigėme valgyti.

� Galbūt tau reikia i�siai�kinti, Benjaminai?

� K� i�siai�kinti? � paklausiau apsimesdamas, kad visk� pamir�au.

� Koks bus kūdikio vardas.

� Ar nueisi ten su manimi, Dina?

Supratau, kad vis� laik� apie tai m�s�iau. Ar galiu j� to pra�yti. Ir k� ji atsakytų.

� Tai priklauso...

� Nuo ko?

� Ar tau rūpi duoti vard� kūdikiui.

� O jei ne?

� Tada man nėra ko ten veikti.

� Manai...

� Manyti turiu ne a�! � pertraukė ji ir pakilo eiti.

Kopenhagos gyventojai vyko į Jonines garlaiviais ir traukiniais. Klampenborgas bangavo nuo vasarinių suknelių, pla�iakra��ių skrybėlių ir skė�ių, �niok�tuojan�ių ponų pernelyg �iltais drabu�iais ir prie galvų prilipusiomis skrybėlėmis. Ta�iau garsai buvo d�iaugsmingi. Balsai ir pu�iamųjų muzika. Belviu aik�tės viduriu ply�odamas �engė vyri�kis su cukraus lazdelių pintine ant pilvo. Rodės, tuoj i�tirps ir jis, ir jo lazdelės. Saulė spigino. Nuo arklių, kurie trinkan�iais ve�imai�iais traukė dailias �eimas, kilo garas. Dulkės skverbėsi visur. Grau�ė akis.

Pro �alį pra�vytravo eleganti�kas jojikas su pentinais ir botagu. Pastebėjau, jog jis metė į Din� �vilgsnį. Ji vilkėjo �viesiai �ali� suknel� su plazdan�ia pelerina. Apimtas vaiki�ko pavydo, pamaniau, kad jis tikriausiai neturėjo u� k� nusipirkti arklio. Tik i�ėjo pasipuikuoti jojimo kostiumu.

Aik�tės viduriu ėjo jauna pora. Moteris stūmė vaiki�k� ve�imėlį. Idioti�kas daiktas trimis ratukais. Jei ne gaubtas, būtum galėj�s jį palaikyti karstu ant ratų. Siaurėjan�iu kojūgaliu. Juodas. U�dengtas mar�ka. Be gyvybės �enklų.

Dina mostelėjo į i�kab� �Belviu u�eiga�.

� Ne, tik ne ten! Geriau dingstam i� �ia! � suirzau.

Ji neatsakė. Ta�iau pastebėjau jos �vilgsnį.

Netrukus su vėjeliu lėkėm pajūriu. I� ve�iko gavome po butelį alaus, kurį jis i�traukė i� pintinės po sėdyne. Dina i�gėrė sav�jį su didele ramybe ir įgudimu, kokio jai būtų galėj�s pavydėti bet koks prieplaukos darbininkas. Tada ji u�sidegė cigar� ir atsilo�ė. U�sitraukė ir padavė man. Ji taip akivaizd�iai mėgavosi i�kyla, jog man nereikėjo nieko sakyti.

Kai i�lipome i� ve�imai�io ir �engėme į med�ių pavėsį, ji prakalbo apie �ermuk�nių alėj� namie ir ber�us sode. Ir laukinius �ermuk�nius. Juokėmės, kad abu taip pami�� dėl med�ių.

Viskas jaudino, buvo juokinga ir netikra. Galėjai įsivaizduoti, jog kada nors ateityje kam nors galima bus pasakyti: �Tai buvo t� vakar�, kai mudu su Dina i�ėjome pasivaik��ioti po Diurehaven� Klampenborge. Joninių i�vakarėse!�

Vakar�, pavadint� Jono Krik�tytojo vardu. Vienaip ar kitaip galvojau ir apie Tom�, ir apie Jon� Krik�tytoj�. Tuo pat metu. Galiausiai i�vydau juos. Sapnavau nemiegodamas. �mogaus figūra nesustodama ėjo i� �e�ėlių. Bū�iau galėj�s prisiekti, jog jis buvo toks pat tikras kaip mes.

Did�iuliai ��uolai jau kadai i�skleidė lapus. Storus it oda. Krik�tytojas palinko tolumoje prie tvoros. Tomo figūra. Ir surinko i�mald� po �iemos. Grie�tas ir tylus su kupranugario vilnų apdaru ir odiniu dir�u. Ar �iandien jis rado skėrių? O gal dabar laukinių bi�ių medaus diena? K� man�s apie mūsų pagoni�kus Joninių papro�ius? Ar jis, skelb�s vieni�o �mogaus apsivalymo simbolius, matė Din� ir mane? Ar matė mūsų �vent� su alumi ir cigarais, nors viskas sujaukta ir kūdikis be vardo? Ar matė blogį ir gėrį? �monių. Gamtos. Ar matė mus dar tada, kai patį pirm�jį kart� krik�tijo mus vandeniu, kad atsiverstume? Ar matė Din�, netikin�i� atgaila? Nuodėmių atleidimu? Ar u�uodė, kad dobilai sultingi ir �ali? Ar u�uodė �eivamed�ių ir ro�ių kvap�? Ar matė, kad ne laikas rinkti vaisius? Ar �inojo, kad jis � mano tėvas? Ar suvokė, kad man reikia laiko? Ar suprato, jog k� tik baigėsi �iurpi �iema?

� Dina, ar supranti, kad man reikia laiko? � paklausiau.

Ji sėdėjo u�simerkusi, atsirėmusi į med�io kamien�. Ir atsakydama neatmerkė akių.

� Laikas nėra tai, ko gali reikėti. Jis yra tai, ko tau galbūt bus duota.

Guod�iausi Krik�tytojui. Paguodos nesulaukiau.

� Man trūksta arklio, � pasakė ji po valandėlės.

� Eime prie kelio ir susistabdom ve�imaitį?

� Ne, tik arklį, � atsiduso ji.

� Ar esi girdėjusi danų sakm�, kaip Joninių naktį pasirodo �senis Erikas� ir raganos? Kad raiti ant �luotko�io jie pasieki� tolimiausius kra�tus? Bloksberg� ir Holugalan�! Ir todėl u� durų reiki� padėti �ermuk�nio �akel�, kad apsisaugotum, kai nenaudėliai jos pro �alį.

� Tokiu atveju jie vėluoja, nes jau ima temti! � atsiliepė ji.

� Sako, jei nori su�inoti, kaip vyksta tokia kelionė į Hekenfeld�, Bloksberg� ar Norvegij�, vidurnaktį reikia atsisėsti kry�kelėje. Po akė�iomis, kurių dantys �iūri auk�tyn. Tada galbūt pamatysi por� pa�įstamų, kai jie, manydami, kad yra nematomi, praskris ant �luotos pro �alį. �tai taip gali i�vysti raganas... ir nustebti pamat�s, kas jos tokios.

Ji stumtelėjo skrybėl� ant sprando ir pasuko veid� į mane. Jos kūnas plaukė �alumoje, o siūruojantys med�ių vainikai mėtė auksines monetas. Jos pataikydavo tai ant veido, tai ant pe�ių.

Priėjau ir lengvai palytėjau jai petį. Norėdamas įsitikinti, ar ji tikra.

� Ar manai, kad raganos blogos?

� Kodėl klausi?

� Atrodo, kad apie jas galvojai.

Galėjau vėl visk� atitaisyti pasilenkdamas prie jos ir pasakydamas k� nors gra�aus. Ta�iau ji kvepėjo brangiai ir svetimai. Tas vyri�kis, kuris brai�o ir stato namus? Ar jis perka brangius kvepalus? Kodėl nepaklausiau?

Staiga ji priglaudė skruost� man prie krūtinės ir tarė:

� Negalvok, kad a� bloga, Benjaminai!

Klūpojau j� apkabin�s.

� Ne, � su�nab�dėjau.

Dangus sutemo. Paskutiniai saulės spinduliai tarp med�ių kamienų priminė mirgan�ias stiklines kolonas. �ali atspalviai perėjo į rudus ir melsvus. Leidausi įtraukiamas. Ten, kur nieko nebuvo tikra arba netikra. Tiesiog buvo. Ramybė.

U�ėjome į palapin�, kurioje buvo parduodamas maistas ir gaivinamieji gėrimai. �ventė prasidėjo. �monės rinkosi būriais. I�tisomis �eimomis. Jaunimo pulkeliai. Studentai, susiglaud� su mylimosiomis. Ir bar�kan�ios pintinės.

Ne visada gali �inoti, kodėl pasakai ar padarai taip, o ne kitaip. Ėmiau kalbėti apie Kirkegoro ra�tus. Apie Abraomo auk�. �į bei t�, k� buvau m�st�s. Ji leido man kalbėti. Ne�inau, ar k� nors suprato. Bet tarpais linktelėdavo. Kart� pati sau nusi�ypsojo. Tada, kai priekai�tavau Abraomui, kam i�davė Izaok� nutylėdamas, kad jis bus paaukotas.

� Aukos niekam nereikalingos. �mogus nėra toks, kad galėtų aukoti u� tai ko nors nesitikėdamas. Abraomas norėjo Dievo malonės. Jis nebuvo blogesnis nei kiti. Jam tik reikėjo paaukoti didesn� auk�, kad Dievas jį pastebėtų.

� Dina, ne taip paprasta. Tai tikėjimo klausimas!

Ji pa�velgė į mane ir dar kart� nusi�ypsojo.

� Tu labai daug perskaitei, � tarė ji.

� Ar nesi girdėjusi apie Kirkegor�?

� Gal ir esu. Matyt, pamir�au. Bet Biblijos negaliu pamir�ti.

Galbūt vis tiek galėjau pabandyti su ja pasidalyti mintimis. Kad tada, kai viskas bus praeity, galė�iau pasakyti: �Mudu su mama sėdėjome Diurehavsbakene, valgėme svogūnų sriub� ir kalbėjomės apie Kirkegor� ir Abraomo auk�!�

Band�iau atkurti Kirkegoro sakinius. Bet prisiminiau tik jo �od�ius apie tikėjimo paradoks�. Pasakiau juos, �iūrėdamas į vien� ta�k� jos tarpuakyje:

� Koks did�iulis paradoksas yra tikėjimas. Paradoksas, kuris �mog�udyst� įstengia paversti �ventu, Dievui geid�iamu veiksmu. Paradoksas, kuris Abraomui gr��ina Izaok�! Tai, ko jokia mintis negali numatyti, įvyksta, nes tikėjimas prasideda ten, kur baigiasi m�stymas.

Ji sėdėjo ant kelių sunėrusi rankas ir u�simerkusi, kol a� klupdamas visa tai susakiau.

Kai baigiau, ji neatsimerkdama tarė:

� A� neatgavau jo. Galbūt per ma�ai tikėjau? Ar buvo taip, kad mintis apie tave, Benjaminai, pasidarė tokia stipri, jog tikėjimas i�nyko... Mintis apie tai, jog i� tiesų buvai paaukotas tu.

A� i�tariau �odį ��mog�udystė�. Ir ji visk� suprato.

� �mog�udystė? Kas tai yra? Ar karas � ne �mog�udystė? Auka � ne �mog�udystė? Kas yra �mog�udystė? � paklausiau.

� Nelygu kas teisia. Visa, k� padariau a�, buvo nuosprendis tau. Turėjo būti ne taip.

Mus supo gamta.

Nusileidus saulei, nuėjome prie Kirsten Pils upelio. Senojo dievų �altinio. Ten turėjo būti mugė, prakalbos, dainos ir �okiai. Legenda bylojo, kad stiklinė �altinio vandens galinti pagydyti ir kūn�, ir siel�.

Ant kalvos keletas jaunuolių taisėsi kurti lau��.

� Jie dega lau�� raganoms atbaidyti, � tarė Dina.

Ėmiau gailėtis paminėj�s �odį �ragana�. K� gi, per vėlu.

Kai priėjome ar�iau, atpa�inau kelet� studentų i� Regenseno su mylimosiomis ir draugais. Ant stiebo jie buvo priri�� dervuot� statin�. Garsiai �ūk�iodami j� u�degė, ir liepsnos ėmė lai�yti pagalius ir �iaudus, �iūrin�ius į dangų. Netrukus atsi�aukė liepsnos i� lau�o tolumoje.

Buvau apie tai pagalvoj�s. Kad galiu sutikti pa�įstamų. Kartu su Dina. Galbūt buvau toks vaiki�kas, jog net norėjau. Ir visų nei�vengiamų klausimų.

Būrelis merginų susikabino ir dainuodamos ėmė �okti ratelį. Pama�u atpa�inau Elen�lėgerio[9] �od�ius:

Kur �ydi �olynai,

Klajojom kartu,

Jona�ol� skynėm Tarp smilgų auk�tų.

Gra�uole mana,

Tu tikra atgaiva,

Pasislėpus grynoj Ūksmės �alumoj.

Sodinsim �olel� Virtuvėj slapta,

Pro ma�� ply�elį Lai srūva �viesa.

Jei i�leis ji �aknis,

Gera �ada lemtis,

Jei i� karto pra�us,

Mirtis laukia ir mūs.

Neateisim laimingi,

Linksmi kaip kadai �ia vasar� kit�,

Kai skleisis �iedai.

Kur kapo ramyb� Sergi kry�iai nebylūs,

Gulėsim balti.

Visa bus praeity!

Jona�ol� skynėm Tarp smilgų auk�tų,

Kur �ydi �olynai Tarp med�ių lieknų.

Gra�uole mana,

Tu tikra atgaiva.

Pasislėpus grynoj Ūksmės �alumoj.

Abipus kelio buvo pristatyta ry�kiaspalvių prekeivių palapinių. Kaip prie�ingybė gamtai, melancholijai ir dainoms. Pora girtų vyri�kių, svirduliuojan�ių aplinkui, įsileido į smagų gin� su kalviu. Sis greitai numojo ranka ir vėl ėmė kurtinamai bar�kinti savo vario lau�u ir pakabu�iais rankiniame ve�imėlyje.

Vienoje palapinėje stovėjo jauna basakojė mergina ir pardavinėjo puodelius, vazonus ir lėk�tes. Linksmu skaidriu balsu ji �ūk�iojo, kad jos puodeliai geriausiai tinka semti vandeniui i� �altinio.

Nesunku suprasti, jog nepridengtos kulk�nys ir gaivus veidas viliojo labiau nei galimybė pasisemti stebuklingo �altinio vandens. Vyrai spieste spietėsi prie�ais jos palapin�. Sustojau ir a�.

Paskui pasėmiau vandens ir i�pyliau jį Dinai ir sau ant rankų. Tada i� visų jėgų svied�iau puodelį į akmenis, kaip, anot sakmės, ir reikia.

Prekyba merginai ėjo kaip i� pypkės. Taip pat kaip ir �a�tuonių �ilingų krautuvėje�, kur buvo galima įsigyti dovanėlių likusiems namuose arba to vakaro draugei.

Ant pakylos keletas muzikantų pradėjo grie�ti �okiams. Aplinkui �monės įsikūrė su maisto pintinėmis. Kai kas gra�iai pasitiesė baltas staltieses ir pledus atsisėsti. Kiti sukrito kur pakliuvo. Studentai ir jaunos padorios mergaitės spietėsi glaud�iu ratu aplink pintines, butelius ir taures.

Buvau k� tik pasak�s Dinai, jog noriu nusipirkti butelį vyno, kai viena figūra pakilo ir ėmė artintis prie mūsų. Juokas ir balsai man i�nyko.

Ana! Plaukė rūke prie�ais mane. Patyrusi, kad a� ne vienas, sustojo.

D�iaugiausi, kad prieblanda. Ir supratau, jog negaliu palikti Anos stovin�ios ant tako. Nusitempiau Din� prie jos ir tariau:

� Dina, tai Ana. Ana, tai mano mama, Dina.

Jei Dina ir nustebo, puikiai nuslėpė.

A� automati�kai perėjau prie danų kalbos. Ir dėl to ji neatrodė nustebusi.

Jos padavė viena kitai rank�. Ana spoksojo. �ia jau pakankamai tikra!

� Taigi tu esi Ana! Benjamino Ana!

Niekada nemaniau, kad �i scena gali būti įmanoma. Visa tapo visi�ku absurdu, kai prie�ais mus nuo pakylos pasigirdo Akselio balsas. Jis baigė Joninių prakalb�:

� �i� �viesi� vasaros naktį, kai gamtos jėgos pasiekusios apogėjų, palaiminsime tryk�tan�ius gaivalus, kurie visada apvalo ir niekada nesensta, visada jaunina ir suteikia nauj� gyvenim�: ugnį ir vandenį. Ugnį ir vandenį!

Klausiausi ne tik a�. Dina buvo klaus� įtemp�s �vėris. Didelė �viesi Akselio galva deglų �viesoje. Kaip fauno. K� tik i�nirusio i� tamsių mi�kų. Nekreipdama dėmesio, jog Akselis priklauso man, ji gėrė jį vis�. Ma�iau pa�velg�s į j�. Ir nenorėjau matyti.

Plojimų papliūpos ir �ūksniai �Bravo!� Akselio kalba beveik u�go�ė Anos ir Dinos susitikim�.

O a�? A� buvau vabzdys. Vabzdys Akselio kambarėlyje Valkendorfe. Vabzdys ant Anos kūno. Arba Dinos skrybėlės plunksnos.

Pastarosios dienos i�nyko i� tikrovės. Galėjau i�tiesti rank� ir graibyti tu��i� or�. Dinos nebeliko. Tarsi niekad ir nebūtų buv�.

Ka�kas pralėkė su kibirk��iuojan�iu deglu. Jis ap�vietė mus. Didelis auksinis dry�is ant Anos veido.

� Benjaminas net neu�siminė, kad atva�iuoja mama, � pasakė ji.

� Ne, a� nespėjau prane�ti, � tarė Dina.

Galėjai ten stovėti nebylus. Ir jas abi stebėti, kai auk�ta Akselio figūra nulipo nuo pakylos ir priėjo prie mūsų. Jo �e�ėlis buvo beveik toks pat d�iuginantis kaip teismo posėdis.

Buvau pasiruo��s tam, kad toji akimirka visiems laikams įsilies į gyvenim�. Senatvėje, jeigu sulauksiu jos, Anos, Dinos ir Akselio �od�ių nuotrupos bus reikalingos: �Dabar �inosime, kas esame�... �Taigi tu esi Benjamino Ana�... �Ugnis ir vanduo�...

Paskui viskas vyko labai greitai.

Akselis suėmė Dinai u� abiejų rankų ir su juokingu nuolankumu nusilenkė. Tarsi i�kirptas i� pateti�ko riterių vaidinimo.

I� prad�ių band�iau i�siai�kinti, ar Ana papasakojo. Apie mus. Jei taip, jis labai rizikavq, laukdamas progos sumalti mane į miltus.

Ta�iau kai ėjome kiek atsilik� nuo Anos ir Dinos, jis su�nab�dėjo:

� Tik pamanyk, ėmė ir atva�iavo! Na, ir mamyt� turi! Mes parlydėsime j� į Berlyn�!

Bet vis dar negalėjau būti tikras, kad jis ne�ino apie An� ir mane. Pasijutau taip, tarsi jiedu, Ana ir jis, būtų susitar�: atker�yti mane demaskuojant! Dinos akivaizdoje.

Tuo viskas buvo sugadinta. Staiga Dina tapo moterimi, kuri atkeliavo tam, kad būtų Akselio liudytoja. Ji atsidūrė dėmesio centre.

Vakaras tapo slogiu maskaradu. Mainėsi dainos ir kalbos.

Dina su mano studijų draugais danais aptarinėjo Bismarko niek�i�kum�! Su brand�iu dekadansu. Pasakojo trumpus epizodus apie depresij� ir beprotyst� Pary�iuje, prie� paimant Napoleon� III į nelaisv�.

Prisiminiau, jog su manimi ji nenorėjo kalbėtis apie tokius dalykus. Deklamavo �maik��ius pa�iepian�ius posmelius apie Prūsijos karved�ius. Voki�kai! Sėdėjome ratu aplink pintines ir butelius. Buvo ten toks Jensas, kuris baigė mokslus kartu su Akseliu ir manimi. Neblogas Akselio draugas, mat ir jis gyveno Valkendorfe. Turėjo polinkį į m�slum�. Tarpais trumpam atsijungdavo. Ta�iau dalykiniuose disputuose, kuriuose privalėdavo dalyvauti, būdavo nepralenkiamas.

Klausas Klausenas buvo pirklių giminės, i� pa�iūros nerūpestingas ir turintis geriausi� universitete bariton�. Man pasirodė, kad �įvakar jis asistuoja Sofijai.

Ana kalbėjo ma�ai. Ne�inau, kaip man tai pavyko, ta�iau ji sėdėjo tarp Sofijos ir man�s. Buvo u�sidėjusi primir�tos Akselio mylimosios kauk�? Retkar�iais ji pasilenkdavo prie sesers ir ka�k� pa�nib�dėdavo.

Deglas ap�vietė de�ini�j� jos kulk�nį. Maniau, kad ji patrauks �emyn sijon�. Ta�iau ne. Prie�ingai. Kart�, kai ji visu kūnu palinko prie Sofijos, sijono apa�ia �iū�telėjo blauzda auk�tyn.

Tokios Akselio kaukės dar nebuvau mat�s. Sklidino indo medaus Dinai privilioti.

Tarp �viesiaplaukės būtybės, vardu Jana, ir Klauso sėdėjo auk�tas tamsbruvis teisės studentas liepsningomis akimis. Otas. Pagal savo jaun� am�ių turėjo įspūdingus ūsus. Ir buvo vienas i� daugelio, kurie labiau dykinėja, nei studijuoja. Galėjai tiesiog numoti į jį ranka. Ta�iau buvo prastų ir i� pa�iūros naivių manierų, dėl kurių �monės neretai patiki, jog garbėtro�kos nepavojingi.

Klausydamasis satyri�kų Dinos eilių, jis beveik paskendo ekstazėje. Ir norėjo, kad ji pakartotų �od�ius apie Bismark�, kuris leido naktis neapk�sdamas ir, suprask, buvo prastas meilu�is.

Dina �ypsodamasi atsakė, jog pakaks. Tuomet Otas ėmė pasakoti apie skandaling� Georgo Brandeso meil� daug u� save vyresnei Karolinai David. Tema visus sudomino. Tai buvo garsi istorija apie tai, kaip moteris, palikusi vyr� ir vaik�, atėjo į Brandeso daktarinės disertacijos �Prancūzų estetika mūsų dienomis� gynim�. I� jo pasakojimo galėjai susidaryti įspūdį, kad ji visa tai padarė per vien� popiet�, kol kiti buvo prigul� pokai�io.

Ana piktai jį pertraukė:

� Liaukis! Brandesas davė mums Milo knyg� �Moterų priespauda�. Jei ne jo vertimas, net ne�ino�iau, kad tokia yra! O dabar �ia, Kopenhagoje, netgi bus įkurta moterų draugija. Ar esate girdėj�?

� Tai nerei�kia, kad turime pritarti jo nedorovingam gyvenimui su pagyvenusia moterimi! Ir tam, kad kalbėdamas susirinkimuose jis skatina savi�udybes ir santuokos lau�ym�! Fui! � pasakė dailioji Jana ir u�dėjo rankel� ant Oto letenos. Ji buvo garsaus konditerininko duktė, pana�i į pyragaitį. Su papuo�imais ir glajumi ant marcipano.

Kurį laik� �nekos sukosi apie tai, kokius etinius reikalavimus galėtume kelti �ymiems vyrams. Tiems, kurie turėtų būti visiems pavyzdys. Jana buvo grie�ta ir teigė, kad tokiems turi būti keliami didesni reikalavimai nei paprastiems mirtingiesiems. Klausas parei�kė, jog tai tipi�ki bobų plepalai. Pyragaitis įsi�eidė ir pasakė, kad ne ji pradėjo �i� tem�.

Sofija puolė j� ginti pareik�dama, kad Klausas turėtų skirti bobų plepalus nuo akademinės diskusijos, ta�iau faktas, jog studentai daugiau dainuoja ir geria, nei diskutuoja.

Dalyki�kumas pasiekė kulminacij�, kai teisės studentas su�uko:

� Bet juk nėra reikalo visk� daryti taip vie�ai kaip Brandesas!

Per vis� pokalbį Dina stebėdavo t�, kuris tuo metu kalbėdavo. Tokiu pa�iu �vilgsniu, kaip ap�iūrinėjo turguje prekystalius. Galiausiai ji tarė:

� �tai kaip. I�tekėjusi dama atėjo pasiklausyti, kaip jaunasis genijus, Georgas Brandesas, diskutuoja apie prancūzų estetik�. Ar ponia sėdėjo vienais apatiniais?

� Oi, ne! � pasibaisėjo Jana.

� Turiu pasakyti, kad jūs Kopenhagoje aptarinėjate reik�mingus dalykus! �iūrėkit, kad ponui Brandesui neįsipyktų ir jis nepersikeltų... į Berlyn�!

Stojo nejauki tyla. Ir Sofija kar�tligi�kai ėmė kalbėti apie �okius.

Pastebėjau, kaip Akselis �vilg�ioja į Din�. Mane tai nevalingai traukė. Tai tas pat kaip eiti prie vasaros tvarto tamsiais rudens vakarais. Arba tykoti samdinių dar�inėje, kai būdavo suve�tas �ienas. Jis pastebėjo, kad a� į jį �iūriu. Tada i�vedė �okti An�.

Ma�iau juos po �ibintais. Jie derėjo. Bet ji priklausė man! Val- kendorfe. Tik man.

Sijonai. Kulk�nys su i�siuvinėta mėlyna gėle ant kojinių. Kojinės kra�telis. Alsavimas. Kvapas. Sėdėjau �olėje ir m�s�iau apie tai. Jėga. Trauka. Suradus keli� į j�. Vidun.

Kai jie sugrį�o, pama�iau, kad tarp jų ne viskas taip, kaip turėtų būti. Neįstengiau sutramdyti sukilusio niek�ingo d�iaugsmo, stryktelėjau nuo �emės ir pakvie�iau j� �okti.

Ji dar buvo pridususi po ano �okio. Ta�iau kaukė ta pati. Nerūpestinga, nieko nenujau�ianti.

� Gaila, nepasiėmiau pokylio kortelės, � pasakė ji garsiu, dirbtinu balsu.

Ta�iau nuėjo su manimi. Aplenkėme spragsintį lau�� ant kalvos. Pora vaikinų budėjo prie jo su vandens kibirais. Juokas ir klegesys, sklindantys nuo tamsoje judan�ių kūnų, mai�ėsi su muzika ir ugnies spragėjimu.

Nuplaukiau kartu su ja. Viskas įmanoma! Tarsi rytdiena neegzistuotų. Tik �i naktis. Joninės.

Stengiausi, kad būtume kuo toliau nuo Akselio ir kitų akių. Jos kūnas kvepėjo. O gal �eivamedis?

�okau su Ana, o vidinė jėga, rodės, turėjo atskir� gyvenim�. Plito. Pripildė galv�. Kirk�nis. Rankos, apglėbusios j�, sukietėjo. Ji buvo mink�ta. Negalėjau paslėpti, kad varpa �alia jos sustandėjo. Ji neatsitraukė.

Tariau jos vard�. Vėl ir vėl. Nieko geriau nesugalvojau.

�monės slėpė veidus po d�iaugsmo kaukėmis. Triuk�mavo. Juokėsi. Kikeno. Flirtavo. �ibintai sūpavosi vėjyje. Lau�as j matinį dangų svaidė �ie�irbas ir dūmus. Muzika �mones suri�o. Jie buvo kirmėlės, besirangan�ios viena apie kit�. Susikabindavo ir atsitraukdavo.

A� jau buvau su Ana. Ji suprato. Stabtelėjo ir sumai�ė takt�. Neįstengiau gėdytis. Norėjau jos. Anos! Ji turi priklausyti man! Su savo nuogu auksiniu veidu.

� Pasakyk! Tai, k� sakei Valkendorfe, � su�nab�dėjo ji.

Supratau ne tuoj. Buvau pamir��s. Jutau tik jėg�, kuri visa

kita nustūmė į �alį. �i turėjo tik vien� tiksl�. Norėjau nusitempti j� tolyn nuo kitų. Į mi�k�. Norėjau pasislėpti joje. Įeiti į j�. Tuoj pat.

� Tu turi pasakyti tuos gra�ius �od�ius, kuriuos man kalbėjai! � suku�dėjo ji.

Girdėjau lūkestį jos balse. Tarp banguojan�ių kirmėlių kūnų.

Tada pastebėjau �okan�ius Akselį ir Din�. Raganų ir demonų naktis. Pragari�kai smarki. Ir �alia. Pernelyg �alia.

Dinos plaukai i�slydo i� po skrybėlės. Sijonai i�pūsti. Akselio ranka ant jos liemens. Ji atkragino galv� ir nusijuokė. Akseliui!

Prisiminimų sūkuryje buvau tai mat�s anks�iau. Kada? Prie� daugelį gyvenimų? Prie� ruso gyvenim�? Savo gyvenim�?

Nepakėliau. Pasidarė pernelyg �lyk�tu. A� pats tai subjaurinau. Bet vis tiek. Ėmiau neapk�sti. Visko ir visų. Dinos. Akselio. Jie stovi man skersai kelio. Labai reikalingi. Bet skersai kelio.

� Pasakyk tuos gra�ius �od�ius, kuriuos kalbėjai man Valkendorfe! � dar kart� papra�ė Ana.

Jos rankos priri�o mane prie �emės. Mano smegenys buvo tu��iaviduris med�io kamienas. Neįstengiau prisiminti �od�ių i� Saliamono Giesmių giesmės. Ji norėjo i� man�s �od�ių. Negi negalėjau jai duoti kokių nors �od�ių? Ji laukė. �iūrėjo į mane. Bet a� nesugebėjau. Tik stovėjau ir spaud�iau j� prie sav�s. Stipriai, stipriai.

Tada ji nugr�ė veid�. Tarsi turėtų gėdytis dėl mano kietu- tėlės varpos.

Band�iau nusitempti j� per �monių mini�. Ne prie kitų. Ne prie idioti�kos studentų gaujos. Ne prie jų dainų. Taurių. Tu�tumos.

� Pasivaik��iokime vieni du, � tariau u�dus�s.

� Ne, � trumpai atsakė ji.

Bū�iau galėj�s pasakyti tuos �od�ius. Ta�iau paėmiau jai u� parankės ir nusived�iau per �mones.

Ne�inau, i� kur tai ėmėsi. Tiesiog u�plūdo. �altas įtū�is.

� Ar, be Akselio ir man�s, dar kas nors įra�ytas tavo pokylio kortelėje? � suniurzgiau.

Nustebusi ji sustojo.

� Kodėl tu toks bjaurus? � paklausė.

� Man nereikėjo �ia ateiti, � tariau.

� Man irgi!

� Eime tarp med�ių... ten... takelis!

� Nekvailiok! � pasakė ji ir nusitempė mane tolyn, �vilg�iodama per petį.

Turbūt ie�kojo Dinos ir Akselio?

Ma�iau save patį, su �ie�irbomis ir suod�iais pakibusį vir� lau�o. Nusivylimas. Gėda.

� Atleisk! � i�girdau save sakant.

Sustoj� praleidome vis� kaimie�ių būrį kauk�in�iais medpad�iais. Kai vėl pajudėjome, ji �vilgtelėjo atgal ir pasakė:

� Ji gra�i. Tavo motina.

Turėjau susiimti.

� Taip.

� Manau, Akseliui ji patinka, � tarė ji ir atsigr�ė dar kart�.

� Taip.

Kai jau buvome beveik priėj� prie kitų, ji tarė:

� Nepaklausi, ar man patinka?

� Ar ji tau patinka?

� Taip, bet tu visk� gadini.

� Kokiu būdu?

� Tu toks piktas. Atrodo, tarsi pavydėtum savo motinai, kad ji kam nors patinka. Atrodo, kad tu visiems visko pavydi.

K� galėjai atsakyti?

Kai atsisėdome po �ibintais prie kitų, band�iau jai vėl prisimeilinti. Apgobiau jai pe�ius �alių. Ta�iau ji nusitraukė jį nekantriu mostu. Neį�iūrėjau jos veido.

Praėjo visa am�inybė, kol sugrį�o Dina ir Akselis. O kai jie sugrį�o, rodės, i�tirps i� artumo ir juoko.

Staiga i�girdau savo triumfuojantį bals�:

� Mudu su Ana visk� aptarėme!

Pats supratau, kad tai klaida. Bet mudu �aidėme tiek visokių vyri�kų �aidimų, Akselis ir a�. Mes buvome draugai. Seni draugai. Ypa� per Jonines! Turėjau tai įrodyti!

� Mudu su Ana visk� aptarėme, � tyliau pakartojau. � Rugpjū�io mėnesį jūs turite atvykti į Norlan�. Į Reinsnes�!

Dina sėdėjo atsirėmusi į Akselio rank�. Jos sijonai buvo i�drik� aplinkui.

Į An� ne�iūrėjau.

� Tai bus tikrai nuostabi vestuvinė kelionė! � pasakė dailioji Jana.

� Kas �ia su kuo tuokiasi? Man �iek tiek neai�ku! � ironi�kai su�uko Klausas.

Akselis nuleido negirdomis į�eidim� ir pasisuk�s į mane tarė:

� Puiku, bet turi įkalbėti ir Din� Grenelv tenai atvykti!

Balsas buvo ramus, ta�iau virpėjo. Ar pagaliau supratome

vienas kit�?

� Va�iuoju pirma jūsų ir sutvarkysiu namus, � tariau kiek galėdamas nerūpestingiau.

� Ne, tegu kiti tuo pasirūpina. Mes norime, kad tu būtum mūsų bendrakeleivis! Ar ne taip, Ana?

Ta�iau Ana neatsakė. Atsistojo. Po akimirkos i�nyko tarp med�ių. Tyla, jai i�ėjus, visame kūne u�kim�o poras. Varpa tūnojo prie �launies kaip �unelis.

Su�iug�dėjo Dinos sijonai. Ji taip pat atsistojo ir tyliai, bet ai�kiai pasakė:

� Jau vėlu. A�iū u� puikų vakar�!

Ji pasilenkė prie Akselio ir pasakė ka�k�, ko negalėjau i�girsti. Jis skubiai atsistojo. Prisiversdamas �yptelėjau.

Tada ji u�dėjo rank� ant manosios.

� Surask An�. Pasirūpink, kad ji saugiai grį�tų namo. Gerai?

Sutrik�s pakilau. Bet ji jau buvo pradingusi su Akseliu. Buvau primir��s, kaip ji tenkina visus savo įgeid�ius.

Prasidėjo įprastas tvarkymasis. Visi ka�k� m�stė. Ana pabėgo. Nuo ko? Jana ir Sofija ėmė krauti taures ir maisto liku�ius į pintines. Sofija niūriai tylėdama, o Jana nervingai tar�kėdama. Kiti bandė kalbėtis apie kasdienius dalykus. Otas pabandė suskelti anekdot� apie raganų naktį.

Jau�iausi, tarsi turė�iau kar��io. I�svyrinėjau ie�koti Anos. Po pusvaland�io lioviausi ir sugrį�au pas kitus. Ji dar nebuvo atsiradusi.

Sofija likusi viena su pintine. Kiti i�ėj� gaudyti ve�imai�io. Ji plūdo vis� vyrų gimin�, ypa� Akselį ir mane. Akselis savo garbe ir s��ine prisiek�s iki vidurnak�io saugiai pargabenti jas namo. O dabar gerokai po dvyliktos! Akselis ir Ana pabėg� katras sau. Ji palikta viena su visais daiktais.

Viena ranka paėmiau pintin�, kita � jai u� parankės. Atsilygindama ji pagrūmojo man skė�iu ir puolė į a�aras.

Leidausi koneveikiamas.

An� radome prie upelio. Suakmenėjusi figūra �viesiu apdaru. �iuolaikinė �mėkla. Ji neverkė, tik pa�nairavo į mus kaip į prie�us.

Sofija maldavo j� eiti kartu. A� irgi pra�iau.

� Surasiu ve�imaitį, � tariau klausdamas save, ar turėsiu pakankamai pinigų u�mokėti ve�ikui.

Ana papurtė galv� ir sukrutino lūpas taip, tarsi norėdama mane apspjauti. Gėda apkleitė vis� kūn�. Ta�iau galva dirbo.

� Ar gali trumpam palikti mus vienus? � su�nab�dėjau Sofijai.

Ji pasitraukė kelet� �ingsnių į �alį. Bet kad girdėtų kiekvien� �odį.

� Tu negali man�s kaltinti u� tai, k� Akselis kalba ir daro, � pasakiau kiek galėdamas ramiau.

Ji neatsakė. Tik tryp�iojo vietoje.

� A� apgailestauju, kad pasakiau... apie tai, kad kalbėjau su tavimi apie kelion� į Reinsnes�.

� Tu pabaisa! � i�ko�ė ji.

� Bet a�...

� Neturi gėdos! Nebenoriu tav�s matyti! Nė vieno i� jūsų! A� pasakysiu, kas judu tokie. Akselis ir tu. Jūs parazitai! Tik ir te�inote, kaip kompromituoti moteris. Ryjate jas su oda ir plaukais, o liekanas i�metate į latakus! Jums nieko nėra �venta ir į niek� ne�iūrite rimtai. Norė�iau, kad jums būtų labai, labai blogai!

� Ana! Pra�au man atleisti. Dabar parve�iu tave namo. Ir daugiau man�s nebematysi.

� Taip, taip, eime, � prodainiais pritarė Sofija ir i�lindo i� u� krūmų.

Jeigu nebū�iau buv�s toks pakrik�s, bū�iau galėj�s pasijuokti i� �ios absoliu�iai idioti�kos scenos. Ar tai Akselio re�isūra? Jo ker�tas, nes jis manė pralaimėj�s? Ar ji mano? Mano, nes pralaimėjau a�?

Ve�imaitis dardėjo per naktį. Po tamsiais med�iais. Retkar�iais i�girsdavau jūr�. Putos lai�ė tamsoje krant�. Dangus buvo pilnas �vaig�d�ių.

Galėjau numanyti, kad ji nuva�iavo su juo į Bloksberg�. Ji pasiėmė Akselį į Bloksberg�!

Buvau nutremtas pas ve�ik�. Ir kam a� drėbiau t� idioti�k� mel�?

Atsisukau į An�. Pro ratų dardesį ir kanopų kauk�ėjim�, nekreipdamas dėmesio, jog girdi ve�ikas ir Sofija, su�ukau:

� Ar ant man�s pyksti? Ar ant Akselio? Na, sakyk k� nors! Kas ne taip, Ana?

Buvo nemalonu. Ji niekada daugiau su manimi nekalbės, pamaniau. I�lips i� ve�imai�io ir įeis į nam� Did�iojoje karaliaus gatvėje. O tada jau sudie, sudie! Tebesėdėjau atsigrį��s į galin� sėdyn�.

� A� tau pasakysiu, kas ne taip, daktare Grenelvai! � i�girdau j� pro naktį. � Pasakysiu, nors jau per vėlu! Tu toks bailys, kad nedrįsti prisipa�inti, jog myli mane! Lo�iate i� man�s mėtydami monet� ir laimite � tai vienas, tai kitas! Puiki istorija, daktare Grenelvai! Dieva�i, puiki istorija! Va�iuok, i� kur atsidangin�s. Dink i� akių! Nes man gėda dėl to, k� tau jau�iu!

� Niekas taip nesielgia, Ana! �verk�leno Sofija.

Norėjau per�okti ve�iko sėdyn� ir prispausti An� prie sav�s.

Norėjau įtikinti j�, kad ji klysta. Kad viskas bus gerai. Kad mylėsiu j�, kol būsiu gyvas. Kad tik manimi tikėtų. Bet nesakiau nieko. Nes ji buvo teisi.

Priva�iavome Did�i�j� karaliaus gatv�. Svetainės langai grėsmingai �vietė.

� Jie dar neatsigulė, � sunerimo Sofija.

� Einu kartu su jumis ir paai�kinsiu, kodėl taip vėluojate, � pasakiau a�.

� Ne, klausyk! � suniurzgė Ana.

A� neatsakiau. Atidaviau ve�ikui, k� turėjau. I� pyk�io jis visas persimainė, tad greitai nusisukau ir nune�iau pintin� į kiem�. Artėjome prie liūtų antrajame auk�te.

Profesorius �ingsniavo po kambarį vatiniu chalatu. Jis ėmė griaudėti, bet pama�u aprimo. Kiek galėdamas įtaigiau paai�kinau, kad Akseliui i�kilo neatidėliojamų reikalų. Kad mes u�trukome, nes negalėjome gauti ve�imai�io. Kai jis, net nepaklaus�s, kokie neatidėliotini reikalai sulaikė Akselį, leidosi įtikinamas, papra�iau leisti su juo pakalbėti. Prie keturių akių.

� Pokalbiams jau gana vėlus metas, � tarė jis. Ta�iau u�degė lemp� ir parodė damoms, kad i�eitų i� kambario.

Sofija i�smuko pro mane su blankia �ypsena. Ana pasisuko į jį ir paprie�taravo:

� Jis neturi pasakyti nieko, ko a� negalė�iau girdėti!

� Ana! � sudraudė tėvas ir mostelėjo į duris.

Į mane ji nė ne�vilgtelėjo. Pajutau tik �ilt� kvap�, kai praplaukė pro �alį.

Profesorius nuėjo prie bufeto, i�ėmė dvi taureles degtinei ir paėm�s butelį jas pripylė. A� kovojau su nesiliaujan�iu kosuliu. Jis ir norėjo, ir nenorėjo praeiti.

� Na? � paragino jis. � Kalbėkit! Koks reikalas?

Dar kart� sukosėjau. Prarijau gurk�nelį degtinės ir vis dėlto pradėjau.

� Akselis ir a� esame var�ovai. Dėl Anos. Anai dėl to sunku. Mudu su Akseliu buvome draugai per visas studijas. U�tat visa tai nebeįmanoma. Mano motina staiga atvyko į miest�. Nema�iau jos daugelį metų. Tai trikdo. Ta�iau nepateisina, kad �įvakar kelet� kartų blogai pasielgiau. Ana supykusi.

� K� bloga padarėte?

� Nemandagiai kalbėjau su Ana.

Jis �iūrėjo į mane taip, tarsi bandytų nustatyti diagnoz�, bet vis dar negalėtų galutinai nuspr�sti.

� Jūs parve�ėte damas namo...

� Na, taip. O kaipgi.

� O Akselis?

K� galėjau pasakyti? Kad su mano motina patraukė į atoki� val�ių pa�iūr�? Ne.

� Ana ant įo supyko.

� Kodėl?

� I� tikrųjų ji pyksta ant man�s.

Jis prisikim�o pypk� ir j� prisidegė.. Kol buvo tuo u�siėm�s, �andai visai subliū�ko.

� Jūs turite rimtų ketinimų, jaunasis medike? Ar dėl to �ia atėjote?

�e tau, kad nori. Turėjau numatyti tokį posūkį.

� Vis tiek beprasmi�ka, � tariau.

� Koks kvailas nusistatymas.

Jeigu bū�iau pasak�s, jog suved�iojau An� Akselio lovoje, galbūt jis būtų mane i�met�s. Arba būtų pasak�s, kad mes, po velniais, turime susituokti. Jeigu bū�iau papasakoj�s apie vaik�, galbūt būtų parod�s daugiau supratimo, bet vis tiek i�met�s.

Jei bū�iau pasak�s viena i� dviejų, bū�iau pasirod�s dr�sus.

A� nepasakiau nei viena, nei kita.

Vis tiek i�tu�tinau kelet� taurelių. Profesorius dėmesingai klausėsi. Buvau nusidėjėlis. Ta�iau profesorius buvo ne pastorius, o chirurgas. Nei�tarė nė vieno priekai�to.

I�brė�ko, raudoni aksominiai baldai pasidarė pernelyg ry�kūs. Ma�iau, kad baldų, ant kurių �monės da�niausiai sėdi, sėdynės blizga. Krėslas kampe turėjo ry�kų riebaluot� dry�į ant ranktūrių. �iek tiek aptrintas, jaukus intelektualų kambarys. Ne toks mies�ioni�kas, kaip man pasirodė �ia lankantis paskutinįsyk.

� Tai k� jaunasis Grenelvas ketina daryti? � galiausiai paklausė jis. Tarsi jam dar reikėtų ma�os detalės, kad galėtų pasakyti, kuo sergu.

� A� tik noriu, kad profesorius, artimas Anai...

� Norite, kad jus u�tar�iau?

� Ne, ne! Neįmanoma.

� Tuomet mūsų nuomonės sutampa. O kas toliau?

� K� galite man patarti, profesoriau?

� Grį�kit namo į Norvegij�. Suteikite Anai galimyb� pamir�ti. Jeigu ji i�tekės u� Akselio, bus geriausia visoms �alims. Moterys turi savų polinkių. Be to, Ana stiprios valios. Ji jau i�verkė pusmetį Londone. Bet jeigu rimtai apie tai galvojate, i�sikalbėkite su Akseliu! Nesu mat�s idioti�kesnės painiavos. Judu suaug� vyrai! Pasiruo�� eiti į pasaulį ir dirbti gydytojo darb�,� pasakė tramdydamas �iovulį.

� Ar profesorius tiki meile? � paklausiau.

Sutikau jo �vilgsnį. �mėk�telėjo tarsi �ypsnys. Nepasakytum, kad nedraugi�kas. Tarp pir�tų sukiodamas taurel�, jis tarė:

� Sakot, meilė... Manau, kad turite galvoje savo po�iūrį į... Nedaug apie jus �inau. Tai, kad ateinate pasikalbėti su manimi, jums į naud�, nors laikas kiek neįprastas... Bet negaliu spr�sti, ar tai darote i� meilės. Ne�inau, ar turite skolų. Ar galite aprūpinti �mon�. Ne�inau, ar Ana gerai jaustųsi jūsų �iem� sutemstan�ioje tėvi�kėje. Ta�iau... a� neprie�tarausiu, jei ji to norės. O �tai jos motina tikrai protestuos. Bet Ana... u�sispyrusi. Tai gali jus pra�udyti. Tai tiek �iuo metu �inau apie meil�.

�ypsodamasis jis i�lenkė taurel�.

� Dabar reikia numigti. Viso pasaulio per vien� naktį nei�ganysi, � pridūrė jis ir padavė man rank�.

Tuomet tarpduryje pasirodė Ana. Jos veidas, paprastai auksinis, buvo bly�kus ir i�tįs�s. Akys pla�iai atmerktos.

� Ana! Tu dar ne lovoje? � su�uko profesorius.

� A� girdėjau kiekvien� �odį, � tarė ji.

� Aha? Klausomasi u� durų? Na, ir k�?

� Judu deratės dėl mano ateities taip, tarsi bū�iau baldas.

� Na, na, � sumykė profesorius.

� A� nesiruo�iu į �iaur�. Nei keliauti, nei tekėti! Vyri�kos intrigos man per �emos! Pernelyg apgailėtinos. Girdite? Su Akselio pastori�ka �eima taip pat nenoriu turėti nieko bendra! A� vėl noriu į London�, ir nieko daugiau.

Tai buvo Joninių nakties ragana. Visa figūra, rodės, tuoj i�irs. Eleganti�ka, nepriekai�tinga suknelė susiglam�iusi. Plaukai suvelti. Basos kojos ky�o i� po sijono. Rankovių ir apykaklės nėriniai nukar�. Tarsi būtų permirkusi nakties rasoje arba lietuje. Ploni pir�tai stipriai apgniau�� tvirtus nyk��ius. Atsta�iusi kum��ius prie�ais save kaip skyd�. Krūtinė buvo sunkiai kilsuojan�ios dumplės. Nusileisdavo ir vėl pakildavo.

Niekada nema�iau jos tokios gra�ios.

� Duodu jums de�imt minu�ių viskam i�siai�kinti. Tada ateisiu, jaunuoli, jūsų i�leisti, � pasakė profesorius ir i�ėjo.

� Ar galėtum vis tiek su manimi va�iuoti? Ana? � papra�iau, jam dar nespėjus u�daryti durų.

Ji pervėrė mane �vilgsniu. Nurijo seiles.

� Ar įmanoma mums palaikyti ry�į? Kai a� i�va�iuosiu?

� Ne�inau! A� pavargau nuo jūsų. Abiejų. Nesubrend� �uny�iai!

Band�iau paimti jai u� rankų. Bet ji atsitraukė. Atki�o deln� kaip skyd�.

� Vieno negaliu tau atleisti � to, k� padarei tai Karnai, nepapasakodamas man, � tarė ji.

Girdėjau, kad ji visai nenori verkti.

Raudonas aksomas atply�o nuo baldų ir u�spaudė man gerkl�. Smaugiamas pasijutau mirtinai pavarg�s. �is tas. Galbūt pajutau net savoti�k� palengvėjim�. Palengvėjim�, kad ji ne verkia, o plūsta mane. Kad nejsikabino j mane sakydama: �Pasiimk mane kartu!�

�iaip ar taip, kai profesorius sugrį�o į kambarį, kuo pagarbiausiai padaviau jai rank�.

Kai jis mane lydėjo prie durų, supratau, kad mūsų santykius i�siai�kino klaidingai. Jis pasakė:

� Vis� laik� ma�iau. Kurlink viskas krypsta. Nuo pirmojo jūsų apsilankymo. Tikėjausi, kad Akselis ir Ana bus kartu. Būtų buv� labai teisinga. Taip paprasta. Bet Ana tokia... Jums su ja nebus labai lengva, jaunuoli. Ji i�didi u� du. Taigi jums neverta būti i�did�iam.

Nebuvo reikalo jam prie�tarauti.

Ne�inau, kas įvyko val�ių pa�iūrėje. Mat nuėjau tiesiai į Pla�i�j� gatv�. Po kurio laiko net u�migau. Akselis ir Ana? Ana ir a�. Akselis ir Dina? Ana ir a�?

K� bū�iau galėj�s padaryti? Buvau toks pavarg�s. Kiek įmanoma pavargti? Nuo to, k� pats esi i�tais�s.

Praėjo trys dienos ir trys naktys. Įsigijau dvi dideles dė�es savo knygoms ir negausiai mantai supakuoti. Jos stovėjo sukrautos viena ant kitos kampe prie durų. Rudos, tvirtai sukaltos. Sėdėjau ant lovos su pypke, o ba�ny�ių varpai k� tik suskambo tris kartus. Tada i�girdau j� ka�kur name kalbantis su ponia Frederiksen.

Ji pasirodė tarpduryje. Spinduliavo energija. Spalvos ry�kios. Judesiai mink�ti. Jos kvapai pripildė kambarį. Ir sunkūs, ir lengvi. Druska ir prieskoniai. Arklidės kvapas i�garavo Berlyne.

�inojau negalįs tikėtis, kad ji mano gyvenim� padarytų lygų.

Dienos val�ių pa�iūrėje taip pat nuėjo praeitin. O gal jų i�vis nebuvo? Ir a� jas tik sugalvojau, nes man �ūtbūt jų reikėjo?

� A� parve�iau tavo krep�į ir violon�el�. Papra�iau ve�ik� pastatyti kieme, � tarė ji.

A� linktelėjau.

� Kaip sekėsi? � tuoj pat paklausė ji.

� Su kuo?

Ty�ia kalbėjau dani�kai.

� Su Ana.

� Nelabai.

� Bet suradai j� ir parve�ei namo?

� Taip. O tu? Parve�ei Akselį namo?

Ji buvo priėjusi prie pat lovos. Dabar apsisuko ant kulno. Tarsi ap�iūrinėdama aplink save tvor�. A� per�engiau jos ribas.

Ji buvo tokia pati kaip anks�iau. Bet a� � ne. Nebebuvau ma�as berniukas, kuriam ji galėdavo tvirtai suimti u� sprando, kai mane apimdavo įnir�is ir nusivylimas. Buvau baig�s mokslus cand. med. Benjaminas Grenelvas. Nepriklausomas nuo jos valios!

� Ne, prie�ingai! � tarė ji ir vėl pasisuko į mane. Stiklo skaidrumo akys, skleid�ian�ios apskritas bangas. Jos įsmigo į mane.

A� tylėjau. Bet atlaikiau jos �vilgsnį.

Tyloje m�s�iau, jog dabar man am�iams įsismelks jos paveikslas. Būtent �i� akimirk�. Kad ir kas būtų, turėsiu jį ne�iotis.

Ji sėdėjo visi�kai ramiai. Sprand� pakreipė taip, tarsi ant galvos būtų pasista�iusi sunkų vandens �sotį. Judesys buvo grei�iau �velnus nei staigus, ta�iau jis bylojo: nebandyk man�s palenkti!

Jos veidas buvo profiliu į mane. Nosis jam teikė a�trių bruo�ų. �velni duobutė tarp smakro ir apatinės lūpos buvo visi�ka prie�ingybė. Kol ji tebebuvo kuriama ir dar neturėjo galutinės formos, ka�kas pridėjo ten pir�t� ir paliko miel� atspaud�. Rauk�lelės prie burnos ir tarp antakių bruo�us darė �velnesnius u� tuos, kurie buvo lik� atmintyje. Bet k� i� tiesų prisiminiau? Ar turėjau ry�kų jos vaizd�?

� Ar pakalbėjai? Su Ana?

Papur�iau galv�.

� Va�iavau su Sofija ir Ana. Taip. Sėdėjau tame pa�iame ve�imaityje. Ana mane i�plūdo.

� Ar turėjo prie�astį?

� Manau, kad taip.

� Ar nori apie k� nors pasikalbėti?

� Tai, k� pasakiau prie� jai pabėgant, buvo melas. Mes nesitarėme, kad ji su Akseliu atva�iuos į Reinsnes�. Nesuprantu, kodėl a�...

� Bet ji tikriausiai ne vien dėl to tave plūdo?

� Ne.

Ji laukė stebėdama mane.

� A� juk buvau ten. Akselio nebuvo... Jis ir nesielgė taip, lyg būtų susi�adėj�s...

Galima juk buvo ir jai kiek priki�ti. Ji gū�telėjo.

� Taip, ko gera, tu teisus. Bet tau juk atsirado gera proga, ar ne?

� Tai ne tas pats, kaip pirkti ir parduoti!

Ji atid�iai mane nu�velgė. Nuo kojų iki galvos.

� Ne Anai, ne. Bet tau? Akseliui?

� Nepie�k tokiom bjauriom spalvom.

� Tai kad jos ir nėra gra�ios! Judu su Akseliu abu labu tokiu. O Ana stengiasi neatsilikti. Nuojauta man sako, kad ji galėtų būti geresnis pirklys nei katras nors i� judviejų...

� Dina! Nedrabstyk Anos purvais!

� Klysti, mielasis Benjaminai, a� bandau padaryti j� matom�. Jei tau atrodo, kad ji drabstoma purvais, mano galva, turėtum pasigilinti į save. An� padarys �vari� j� matan�ios akys.

Tada ji apsidairė po kambarį ir staiga pakeitė tem�, tarsi anas pokalbis būtų baigtas.

� Dė�ės? Krauniesi?

� Taip.

� I�vyksti?

� Taip, netrukus. O tu ne?

Ji neatsakė. Apsuko kambaryje rat� ir atsisėdo prie�ais stal� �alia lango. �viesai krintant į nugar�, jos veidas atsidūrė �e�ėlyje.

� Kiek suprantu, ne�adi kviesti Anos į Reinsnes�?

� Kvie�iau, � tarstelėjau.

� K� ji pasakė?

� Nedavė jokio atsakymo.

� Bet nepasakė �ne�.

� Ne...

� Ar ji tau rūpi?

A� linktelėjau.

� Ar tau savigarba neleid�ia? Akselis?

� Ne, a� ketinau taip... kurį laik�.

� Ar bijai, kad jai nepatiks? Kad vėl i�va�iuos? Kad jai �iaurėje bus per ank�ta? Ilgai manei, kad ir tau ten bus per ank�ta? Ar ne? Tu delsi...

Prisiver�iau atremti jos �vilgsnį. Bet neturėjau noro atsakyti. Vis tiek pro suk�stus dantis i�ko�iau:

� Nesi ta, kuri galėtum...

� Ne, � greitai pertraukė ji ir pavartė knyg�, gulin�i� ant dė�ės. � Bijai, kad ji vėl tav�s nepaliktų?

A� neatsakiau.

� Bijai, kad ji tav�s nepaliktų?

� Taip! � piktai i�rėkiau.

� Ne�inau, kodėl sakau... Nemanau, kad pati spėjau i�siai�kinti... Bet mes �inome du dalykus. Vienas i� jų yra mirtis. Antras � kad mes būsime palikti. Vienaip ar kitaip. Palikti.

�tai k� m�s�iau: pati did�iausia �mogaus proto yda, kad jis aklai pasitiki akimis, o tu�tum� ir baltas dėmes u�pildo kitomis juslėmis. Taigi visada matome tik vien� pasaulio pus�. I�orin�. Ir ma�ų dalykų, ir didelių. O kadangi esame įprat� visk� matuoti i� akies, pamir�tame kitas puses. A� ma�ai �inojau apie Dinos vidų.

Bet pasakiau:

� Mirtinai palikti!

� K� nori tuo pasakyti?

� Kad to i�vengtum, nusprendei būti ta, kuri palieka, � atsakiau.

� Gal taip ir atrodo.

� Ar pasirinkimas buvo teisingas?

� Renkasi tik tie, kurie nebijo rizikuoti, kad pasirinks neteisingai.

� O kiti?

� Jie nedaro nieko. O visa, k� gauna, yra ne jų.

Staiga įsidr�sin�s pasakiau:

� Todėl taip padarei? Levui?

Girdėjau, kad ji bando ka�k� pasakyti. Laukiau. Kol prasiver� �od�iai. Tai truko ilgai.

� Tai rei�kė būti... paliktai, � i� lėto pasakė ji.

� Ir tu pamatei, kad pasirinkimas buvo neteisingas, � tariau po valandėlės.

Ji neatsakė. Atsistojo ir pradėjo vaik�tinėti po kambarį, įnirtingai tampydama smiliaus s�narį. Jis bjauriai tra�kėjo.

Sustojo prie�ais sien�. Priglaudė prie jos kakt�. Tada atkragino galv� ir suriko:

� Pama�iau! Pama�iau!

Ji nuslydo siena �emyn ir liko sėdėti rankomis apkabinusi kelius.

Bū�iau galėj�s prieiti. Bū�iau galėj�s atsisėsti �alia. Bet ji buvo taip toli. Nepasiekiama.

� Ateik, Benjaminai, � su�nab�dėjo ji nuo sienos.�Ateik �ia.

Pagaliau tai pasakė.

Ji laikė mane apkabinusi. Ilgai.

� Akselis? � paklausiau.

Ji �yptelėjo.

� Jis nepra�us!

� Tu atskyrei jį nuo Anos, � pasakiau.

Ji �iūrėjo į mane tarsi svarstydama, kiek a� galiu pakelti. Tada tarstelėjo:

� Taip.

� Ar dėl man�s? � paklausiau.

� Ne! Dėl sav�s! � skubiai atsakė ji.

Mes tebesėdėjome ant grindų. Pradėjo mausti nugar�.

� �įvakar i�va�iuoju į Berlyn�, � tarė ji.

A� linktelėjau. Ma�as pauk�telis pabandė atsitūpti ant langinės. Uodegytė metė judrų, nekantrų �e�ėlį ant jos galvos. Pasigirdo silpnas kreb�telėjimas į lango rėm�. Ji pasuko veid� garso link. Sulaikiau kvėpavim�. Lygiai t� patį buvau patyr�s anks�iau.

Pauk�telis nuskrido, ir ji pasisuko į mane.

� Bet pirmiausia �tai kas... Noriu, kad mes kartu ten nueitume... Pas tavo vaik�.

Nukeliavome į Kranto skersgatvį. Įėjome pro i�klerusius vartus, gailiai �irpian�ius, vos prie jų prisilieti. Kiemas neatrodė patrauklesnis nei įprastai. Vėrėsi prie� mus kaip u�kulisiai. Varnų pilis. Kur �monės visomis proto i�galėmis ir su dideliu i�radingumu statė ir plėtė, ie�kodami pagrindo grindų lentoms. Į auk�tį ir į plotį. Viskas atrodė taip, tarsi tuoj mus u�grius, vos papusime. Prasminga laiptų sistema � su turėklais, aik�telėmis, ky�uliais, priestatais ir be jų. Visi statiniai rėmėsi vienas į kit�, sudarydami gyvybi�kai būtin� simbioz�. Kaip kortų namelis. Rodės, viskas sugrius i�ėmus ma�iausi� lentel�.

Skalbinių virvės buvo i�temptos skersai i�ilgai tarp priestatų, rodydamos mums pilkas nutrintas paklodes ir neįvardijamus apdarus, �iek tiek u�maskuotus po sijonais ir u�valkaliukais. �viesa �aidė grublėtuose langų stikluose, nuspalvindama garsus. I� nesuskai�iuojamų atvirų langų mus u�griuvo privatus �monių gyvenimas. �viesa kiek galėdama stengėsi suprie�inti spalvas ir �e�ėlius, kad su�velnintų skurdo �ymes. Rodės, tarsi į pasaulį �iūrėtum pro spalvoto stiklo �uk�.

Dinai apie kojas ėmė trintis didelė įkyri katė. Mane tai suglumino. Tarsi visa, kas viduje, būtų mano. Tarsi bū�iau atsakingas u� vis� purv� ir nevalyvum�. Kampe riogsojo pintinės ir dė�ės, pilnos �lam�to ir atliekų, nei�ve�amų ne�inia kiek dienų.

Ka�kada man atrodė, kad �is kiemas apsunk�s nuo geismo.

Karna!

But� pusrūsyje, kurio durų stakta ropinėjo skruzdėlės, mo�iutė bandė papuo�ti gėlių dė�e, iki kra�tų prisodinta raudonų snapu�ių. Puo�mena atkakliai laikėsi ant poros �leivų kablių po vieninteliu buto langu.

Belsdamas į duris panorau i� �ia dingti. Apgailestavau nusileid�s Dinai ir pasiėm�s j�.

Stovėjome prie Karnos lovos ir �iūrėjome į pusnuogį kūnelį. Dina palietė kum�telį vystykluose. Senelė pa�ėlusiu grei�iu bėrė kan�ių istorij�. A� jau buvau paguldytas ant e�afoto. Kirvis buvo besileid�i�s. Jau girdėjau suerzintos gele�ies �vilpim�.

� Kiek jai mėnesių? � paklausė Dina ir pa�velgė į Karnos senel�.

� Lygiai du, � atsakiau.

Abi su�iuro į mane. Lai �iūri. Kai kurių datų negali pamir�ti.

Galėjau įsivaizduoti, kad Dina staiga praras savitvard�, kaip visai neseniai, kai mudu sėdėjome ant grindų. Galėjau netgi įsivaizduoti, kad ji griebs kūdikį i� lovos ir pareik�, kad pasiima. Suteiks jam namus. Nes ji pasiaukodama i�laisvintų mus abu. Gyvybė u� gyvyb�. Levas u� kūdikį. �inojau, kad moterys gali taip pasielgti.

Bet ji to nedarė.

Kūdikis pabudo ir ėmė mosuoti rankutėmis, kol susirado mano paki�t� pir�t�. Tarsi gyvūnėlis, kuris mato tik naktį ir vadovaujasi instinktais ir �iu�eliais, kai pernelyg staiga i�au�ta. Ma�ylė sugniau�ė pir�t� ir laikė stebeilydama į mane pla�iai atvertomis akimis.

Ilgai nebuvau jos mat�s. Bet dabar j� ma�iau: viena akis �vytėjo rudai, o kita � mėlynai!

Prie man�s ėjo Tomas. Reinsneso laukais. Sunkiai perlipo mo�iutės snapu�ius ir įlipo pro lang�. Vilkosi per ne�varias grindų lentas, kurių ply�iuose buvo priaug� purvo. Ant sprando ne�ė baslius. Ne�ė ir ne�ė. Sprandas buvo nulink�s iki pat grindų. Nusimin�s bandė pa�velgti į mane i� po rusvų garbanotų plaukų. Smilkiniuose jie buvo pra�il�. Matyt, norėjo man ka�k� pasakyti. Bet u�sikirsdavo ir u�sikirsdavo. Basliai ėmė svyruoti ir, rodėsi, nukris, vos tik jis atsitiesdavo parodyti savo veido. Jis buvo gyvas. Nepaprastai gyvas. Prakaitas ir �emė. Jis ne�iūrėjo į Din�. �iūrėjo į mane. Norėjo ka�k� pasakyti, bet neįstengė.

Buvau �e�erių septynerių. Ėjau paskui Tom� kaip takas per piev�. Takas į vasaros tvart�. Sald�iai kvepėjo prisirpusios mėlynės. Aplink tvart� uogos visada būdavo tokios didelės. Tai todėl, kad �ia gyvuliai tu�tinasi, buvau i�mok�s. Mėlynos kekės kabojo ant �akelių palei tak�. Ant kupstų. �vilgan�ios nuo rasos ar lietaus. Arba didelės, matinės paūksmėje. Dievas pasirinko būtent �itas uogas ir suteikė joms aksominį apvalkal�. Eidamas vėriau jas ant smilgos. Tas kvapas teikė saugumo. Nebūtina buvo d�iaugtis. Tiesiog jaustis saugiam. Nuo Tomo nugaros krito didelis �e�ėlis, kuriame galėjau pasislėpti. Pro jo kojų tarp� �vys�iojo �viesa. Ritmingai trūk�iodama. Tai į vien� pus�, tai į kit�. Visada kelyje į nauj� dien�.

Kvapai buvo pati diena. Diena buvo mėlynės palei galvijų tak�. Diena i�nirdavo i� jūros, kai braidydavau paplūdimyje, sūriam vėjui kutenant �nerves. Diena sustodavo, kai įsmukdavau į priestat�, kur �ieno kvapas ver�ėsi i� �alinės.

Stovėjau prie Karnos lovos ir m�s�iau: k� a�, Benjaminas Grenelvas, veikiu �ia, Kranto skersgatvyje?

Kol mano smegenys darė �io paprasto klausimo atspaud�, kūdikio kvapas pasidarė baisiai stiprus.

Stovėjau viso to apsuptas. O mano gyvenimas pasidarė ma�ytis ir savaime suprantamas.

Mo�iutė priėmė Din� taip, tarsi jos namuose būtų apsilankiusi karalienė. Vai�ino portveinu i� ma�ų taurelių nuskilusiais kra�tais.

Jai tikriausiai pabudo viltis. Kad Dina pasiims varg�� mergyt�. Skruostai i� susijaudinimo paraudo, kai ji ėmė pasakoti apie savo na�lai�ius anūkus, kuriuos augino nuo ma�ens. Apie save ji kalbėjo taip, tarsi jau būtų mirusi senatve. Įpynė kelis �od�ius apie tai, koks negailestingas gyvenimas tiems, kurie neturi pinigų arba sveikatos, kad galėtų rūpintis artimaisiais.

� Dabar ji jau gali gerti skiest� pien�, � patikino senutė. � Sveika kaip ridikas, � pridūrė.

Ir kiek palaukusi tarė:

� Ji auga greitai... drabu�ėlių reikia... nebei�manau, kaip verstis... geri �monės ant med�ių neauga... nuslinko visi plauku�iai, varg�elė... buvo tokie juodi ir garbanoti kaip angelėlio, kai gimė... kaip prisiūti prie galvelės... būtų ponia ma�iusi... tiesiog nesuprantama... Karna varg�elė... nesuprantama...

� Ar ji pana�i į Karn�? � paklausė Dina.

Mo�iutė nuėjo prie komodos ir atne�ė Karnos nuotrauk�. Karna sėdėjo po stiklu ir �ypsojosi. Netiesa. Karna taip retai �ypsodavosi.

� Kokį vard� jai duosite? � paklausė Dina, įsi�iūrėdama į nuotrauk�.

Oras buvo tro�kus, ir jutau, jog nei�turėsiu. - Ta�iau i�tvėriau.

Dina neprisiėmė gelbėtojos vaidmens. Stovėjo i�laikydama mandagum� ir santūrum�, saugan�ius j� kaip oda. Nepa�eid�iama. Ta�iau toli. Mano svajonės apie motin�, kaip apgailestaujantį, pasiruo�usį atgailai �mogų, pavirto dulkėmis. Ji buvo moteris, atsitiktinai palinkusi prie Karnos lovos, pakėlusi ma�yl� ir įdėjusi man į glėbį. I� lėto.

� Ji apsidirbo, � pasakė Karnos senelė tokiu balsu, tarsi tai būtų mano kaltė, nes atsitiktinai laikiau j� ant rankų.

Tada nusijuokiau. Stovėjau su dvokian�iu kūdikiu ant rankų nei�manydamas, k� man su ja daryti. Bet juokiausi. Buvau jau apsisprend�s. Beprotybė! Ir, ko gera, pirmasis apsisprendimas mano gyvenime.

Grį�� į Pla�i�j� gatv�, stovėjome prie durų, pasiruo�� va�iuoti į gele�inkelio stotį. Dina su kelioniniu krep�iu, o a� � su jos lagaminu. Tada laisv�ja ranka �iupau violon�elės dėkl� ir tariau:

� Turi pasiimti violon�el�, Dina!

Ji įsistebeilijo į instrument�.

� Ne!

� Taip! A� pasiimu ma��j� Karn� ir Jertrūdos knyg�. Tu pasiimi violon�el�! Ir mes vienas kitam nebeskolingi.

Į kiem� įdardėjo ve�imaitis, turėj�s mus i�ve�ti. Dvejodama ji paėmė violon�elės dėkl�.

� Taip, taip. Būk palaimintas, Benjaminai! Taigi mes nebeskolingi vienas kitam! � tarė ji ir greitai atsuko man nugar�.

Viskas buvo taip trapu. Ji sėdėjo su violon�ele tarp kelių ir va�iuodama stebeilijosi į namų stogus. Prisiminiau vieni�� eln� su elniuku, vien� pavasarį u�klydusi� į Reinsnes�. Buvo labai daug sniego. Ji slankiojo mi�ko pakra��iu, ie�kodama kerpių. Baik�ti. Staigių judesių. Visada kelyje. Nuo vieno ar kito pavojaus? �monių?

Padėjau i�lipti jai i� ve�imai�io ir pro arkad� palydėjau į gele�inkelio stotį. Stogo konstrukcija buvo kaip gaubtas vir� mūsų. Priekyje atsiverian�iu pusrutuliu traukiniai galėdavo įva�iuoti ir i�va�iuoti. I� ten jie keliaudavo tiesiai į pavojing� dangų.

Garsai: kalbos, �vilpukai, traukiamos dė�ės. Viskas buvo betikslė kito pasaulio kakofonija. Kai pasigirdo �vilpimas ir traukinys pajudėjo, pro lang�, bandydama pasiekti mano rankas, ji per triuk�m� su�uko:

� Būk palaimintas, Benjaminai!

Ir i�nyko.

Ma�iau j�. Sėdėjo ka�kur po auk�tu pilku tiltu ir grie�ė violon�ele, o pasaulis aplink j� sproginėjo. Ji pakėlė galv� ir man pasakė:

� Benjaminai, gali mane teisti. Negailestingai, jei nori. Taip jau yra. Meilė � tai sielvartas. Jis i�mokė mane viso to, k� moku. Muzikos...

� O kaip �monės, Dina? Ir a�?

� A� ne�iojuosi tave.

Ji palinko į priekį ir paslėpė veid�. Judesiai buvo lengvi ir laisvi. Pe�iai mink�ti. Pir�tai ir rie�as � stygų t�sinys. Garsai �okinėjo i� instrumento.

� Sielvartas bus tau instrumentas. Grok juo! Tau lemta suprasti, kas esi!

Dangus pra�viesėjo. �viesa nuda�ė tilt� rausvai. U�simerkiau. Jau�iausi pavarg�s.

� Haidno koncertas violon�elei, Benjaminai. Nesvarbu, ar orkestras u� man�s didelis, ar ma�as, turiu visk� i�grie�ti! �ūtbūtinai!

Dabar ji buvo taip arti man�s. Pla�ios suknelės rankovės vos vos �iug�dėjo. Audinys laisvai slidinėjo jos rankomis, kai ji traukiojo stryk�. Tai apnuogindavo j�, tai vėl aprengdavo.

Violon�elei priklausė Dinos skraitas. A� įsikibau jai į kelį. Priglaud�iau skruost� prie suknelės ir jutau, kaip muzika sklinda visu jos kūnu ir kaulais. Į mane. Pagaliau ji mano.

Pamaniau, kad dabar ji pasakys, es� Benjaminas per didelis kabintis į mamos kojas. Bet ji leido man pasilikti. Pati ir taip buvo u�siėmusi. Priglaudė ausį ir įsiklausė į savo pa�ios garsus.

Tada u�grojo orkestras. Ne�inojau, kad jo ten būta. Mano paties galvoje. Pajutai, kaip sprogo būgneliai. I� ausies ėmė varvėti kraujas. La�ėjo ant mudviejų muzikos ritmu. Skausmas nuslopo.

Tada viskas baigėsi.

A� atgniau�iau rankas.

Stovėjau po did�iuliu stogo �arvu, įsmeig�s akis į tolstan�ius vagonus. Dangus priekyje buvo �vino pilkumo pusmėnulis, jis prarijo ir j�, ir dūmais spjaudan�i� gyvat�, kuri su �iurk��ia jėga rangėsi i� mano ma�o gyvenimo.

Kai galų gale pasisukau eiti, u� poros �ingsnių i�vydau Akselį, �iūrintį į mane paklaikusiu �vilgsniu.

� Na? � tariau.

� Ji nenorėjo, kad a� atei�iau.

� Ne?

� Norėjo atsisveikinti su tavim vienu.

A� neatsakiau. Pradėjau eiti. Jis ėjo kartu. Man jo pagailo. O gal sav�s. �inojau, k� rei�kia, kai �monės sako ka�k� pana�aus į: �Ji nenorėjo, kad a� atei�iau�.

Vėliau, kai sėdėjome prie bokalo rūsyje, Vakarinėje gatvėje, jis pasakė į or�:

� Matyt, baigėsi... �aidimas.

� Taip, � tarstelėjau.

� A� taip pat i�va�iuosiu, � pasakė jis.

� Namo?

� Į Berlyn�.

Mano galvoje ka�kas plumptelėjo nuo lentynos.

� Ne! � nukirtau.

� Taip!

� Negali to daryti! � grie�tai tariau.

� A� tau įrodysiu!

� Tau tai gali kainuoti...

� Vienas galėsiu ten būti dvigubai tiek, kiek mudu abu, � u� pinigus, kuriuos gavau. Bet a� susirasiu kokį nors u�siėmim�.

I�tiesiau rank� ir sugriebiau jį.

� Ne, ne tai! Visai ne tai! Ne pinigus turiu galvoje!

Jis nusi�aipė man į akis.

Turėjau jį atkalbėti.

� Ji pavojinga! � kvailai pasakiau.

� �inoma, pavojinga! � kar�tai tarė jis.

� Ji nepaken�ia... Būti palikta.

Jis smalsiai pa�velgė į mane. Tada prasidėjo.

� A� maniau, kad tu nepakenti būti paliktas? � pabandė jis.

� Tiesa. Bet pavojinga yra ji.

Juk turėjau tai pasakyti? I�gelbėti jį nuo kelionės j Berlyn� ir neleisti nusvilti nagų. Turėjau juk pasakyti: ji nu�auna tokius kaip tu, kurie ateina tik pasimokyti ir pa�aisti!

� Jos po�iūris į tai, kas teisinga ir neteisinga, ne toks kaip tavo pastoriaus namuose, Akseli... supranti?..

� Jeigu būtų kitaip, niekada nebū�iau jos pa�in�s! � linksmai su�uko jis.

A� įkvėpiau. Daug oro. Man reikėjo viso viesulo.

� Jis buvo u� tave didesnis, kur kas vyresnis ir protingesnis, � su�nyp��iau.

� Kas?

� Rusas.

� Rusas?

� Vyras, kurį ji nu�ovė! Jis nesuprato, kad ji nepaken�ia būti palikta!

Viskas! A� i�kasiau jai vilkduob�. Pas Akselį. Kurį laik� ji grei�iausiai bus gerai paslėpta po tankia �alia lapija. Kol jai bus per vėlu gelbėtis. Vien� kart�, kai mėnuo �oks vir� svetimų stogų Berlyne, ji įklius. Ir dar krisdama �inos: tai padarė Benjaminas.

Prie�ais mane sėdėjo �viesbruvis tvirtai sudėtas vyras i�plėstomis akimis. Lie�uvio galiuku jis persibraukė lūpas. Labai lėtai. Tada tū�mingai tarė:

� Tu pats tai sugalvojai, Benjaminai, kad palik�iau j� ramybėje!

Pastebėjau, kad jis neįstengė i�tarti �tavo mam��, sakė �j��. Pamaniau, kad ir pats bū�iau pasielg�s taip pat, ir atsakiau:

� Ne, anaiptol. Nuo tada, kai man buvo vienuolika, turėjau sugalvoti daug keistybių, kad niekam apie tai neprasitar�iau.

Ma�iau i� jo veido, kad bando įsivaizduoti to, k� pasakiau, pasekmes. Bet jam nesisekė.

� Kaip bus, taip. Va�iuosiu pas j�! � ry�tingai tarė jis.

� Buvo daug kraujo. Tiek pat kiek Karnos. Ta�iau i� galvos. Jis gulėjo vir�yne. A� stovėjau ir �iūrėjau į jį. Buvo tokia gra�i rudens diena. Saulė, � paai�kinau.

� Liaukis!

� Bet taip buvo, � patvirtinau.

Pasidarė tylu.

� I� tikrųjų a� j� pa�inojau vis� gyvenim�. Ne tik tas por� dienų... Supranti? � ramiai tarė jis. Tas �viesbruvis vyri�kis atrodė tarsi nusi�emin�s. � Ji tikrai?.. Ar kas nors �ino?

� Tu ir a�.

Jis tik sėdėjo.

� Tau nereikėjo sakyti! � pagaliau i�tarė.

� Ne.

� A� negaliu imti ir leisti jai i�nykti. Tu man�s nei�g�sdinsi! Girdi? � pasakė nebe taip nusi�emin�s.

� �iaip ar taip, a� band�iau!

Jis atkragino savo liūti�k� galv� ir i� bokalo dugno i�siurbė putas.

� Neva�iuok! � pra�iau.

� Nebūk vaikas, � tarė jis.

� Tu pa�įsti j� tik kelias dienas!

� A� vis� laik� jos laukiau!

� Tai tu vaikas! Ar nematai pats? � band�iau jį įtikinti.

� Tokiu atveju tai mano reikalas! � piktai atrė�ė jis.

� Neva�iuok! � maldavau.

� Negaliu taip palikti!

� Beprotybė!

� Tai leisk man patirti beprotyb�! � �ėlo jis. � Atstok nuo man�s su savo morale ir taisyklėmis! Girdi? Ne tau, po velniais, apie tai kalbėti!

� O kaip Ana?

� Būtent! Para�iau lai�k� ir palinkėjau jai visa ko geriausia, kad ir kur ji būtų.

� Koks gra�us mostas, � įgėliau.

� Tu taip manai? � pa�aipiai paklausė jis.

Sėdėjome kaip du nuvarg� uosto darbininkai po pamainos. Nusvarin� rankas.

� Turiu tau kai k� pasakyti. Jei nori, gali pritrėk�ti mane prie sienos. Vis tiek turiu pasakyti.

� Taip, galiu įsivaizduoti.

Jis pabandė i�si�iepti kaip senais laikais. Nepavyko.

� Ana?

� A� �inau, � tarė jis.

� K� �inai?

� Mano kambaryje. Valkendorfe.

� Ar ji papasakojo?

� Ne, nereikėjo. Radau ir nebaigtus rūkyti savo cigarus, ir jos �ukas.

Praėjo valandėlė.

� Diurehavsbakene elgeisi lyg niekur nieko, � po kiek laiko nutraukiau tyl�.

� Nejaugi?

� Po velniais! � nusikeikiau.

� Ar gerai buvo? � paklausė jis.

Jutau, kad u�kaito veidas.

� Kokia ji buvo? Ana? � neatly�o jis.

� Negaliu su tavimi apie tai �nekėti, � niūriai tariau.

� Suprantama. Kelneri, mums dar po vien�!

Nusprend�iau, jog bus geriau, jei, kol nėra būtinybės kalbėti, patylėsiu.

� Ar pasiimsi An�? � paklausė jis su �vie�ia alaus puta ant ūsų.

� Ne. Vaik�!

Jis suraukė kakt� ir i�pūtė akis.

� Ar pasiutai, �mogau!

Ir netrukus sumurmėjo tarsi pats sau:

� Kaip tu gali? Vaikas? K� su juo darysi?

� Būk geras... � papra�iau.

� Taip.

Tada pro duris įvirto būrelis uosto darbininkų. Jie buvo gav� atlyginim�, tad jiems priklausė visas pasaulis.

Nusprend�iau leisti jam keliauti. Linktelėjau.

� Taigi. Man tav�s trūks,�jausmingai pasakiau. Galėjai pamanyti, jog balsas pilnas rūd�ių ir seno kraujo. Jis, matyt, daugelį metų gulėjo po riebia �eme mū�io lauke prie Dybėlo. Dabar buvo i�kastas. Ne itin didvyri�ka.

Jis linktelėjo. Jo veidas i�augo per pastar�j� par�. Buvo toks didelis.

� Prisimenu patį pirm� kart�, kai susitikome... Su tokiu dideliu apetitu kirsdavai �alius kiau�inius...

U�sidengiau veid�. Per jį bėgo. Visas plonytis kloakos tinklas. Visos tiksliai pamatuotos atliekos, kurias varo kraujo apytaka. Studenti�kų dienų arterija. Dainos po med�ių vainikais Regenseno kieme. Visos nuodėmingosios naktys. Toji pas Madam i� Pederio Madseno skersgatvio. Ir ta popietė, kai jį i�daviau jo lovoje. Dabar jis atsilygino. Mes vienas kitam nebeskolingi.

Visa, ko neįstengėme duoti. Turėjau tai sustabdyti. Dabar! Todėl pasakiau:

� Smagu buvo. Labai smagu!

� Taip, �aidimas baigėsi... � sumurmėjo jis.

Po valandėlės vėl tarė:

� Tu pana�us į j�. Bet ji gra�esnė.

I�girdau, kaip gurg�telėjo jo kremzlė, kai u�simoj�s tvojau kum��iu jam per nosį. Jis pa�nairavo, tada rė�ė atgal. Stipriai.

Po poros sekund�ių mano delnai buvo pilni kraujo i� nosies. Malonus jausmas. I�si�iepėme vienas kitam. �inojau, kad kiet� jo kum��io smūgį jusiu vis� gyvenim�.

Rugpjū�io 15-�j� motu�ės Karenos kalendoriuje galėjai perskaityti tokius �od�ius: ��iandien sula grį�ta į med�io �aknis�.

Andersas sėdėjo krautuvės kontoroje ir galvojo, kaip ilgai laikosi vasara. Dosni giedra ir �iluma. Kai grį�o namo i� Bergeno, rodės, kad viena jo dalis tebeplaukioja tarp dangaus ir jūros.

Jis buvo atlapa liemene ir prasegtais mar�kiniais.

Pro atviras duris skubiai įėjo Hana. Jau kuris laikas buvo nepakei�iama krautuvėje. Dabar ji kaip vėjas įlėkė vidun ir įbruko jam telegram�.

� Lai�kininkas k� tik atne�ė, � tarė ir vėl dingo.

Andersas pakilo nuo kėdės ir pakėlė prie� akis sulankstyt�

popieriaus lap�. Prisimerkė. Tada atplė�ė ir pabandė perskaityti. Prisimerkė dar kart�. Raidės liejosi. Jis prisiki�o popierių prie akių ir atitraukė tolyn, paskui dar toliau. Taip kelet� kartų. Tada numojo ranka ir i�sitraukė stiklus, kaip pats juos vadino. I�skleidė telegram� ir pagarbiai perskaitė:

�Atsiųsk moteri�k� man�s pasitikti. Mano dukrytei, likusiai be mamos, ir man reikalinga pagalba. Bergene būsiu rugsėjo 7-�j�, jei leis Dievas ir gamta. Apsistosiu įprastoje mūsų nakvynvietėje. Viso geriausio! Benjaminas�.

Andersas vėl tvarkingai atsisėdo ant kėdės. Ma�um� atsistūmė nuo seno ra�omojo stalo, norėdamas laimėti laiko. Visk� sudėliojo į vietas. Akinius į dėkl�. Koj� ant kitos. Laisv�ja ranka persibraukė �ilus kar�ius ir pama�u nuleido j� ant kelių. Bet staiga, atki��s priekin stambok� smakr�, pratrūko garsiai, bernioki�kai kvatotis. Paskui atsistojo ir nuėjo į krautuv�. I�si�ergė viduryje ir perskaitė telegram�.

Pardavėjas stovėjo baltame debesyje, su skardiniu semtuvu palink�s prie miltų stal�iaus. Hana laikė dideles �irkles. Taikydamasi atkirpti penkis metrus drobės moteri�kei i� salų. �irklės nukrito �emėn. Pro saulėlyd�io �aros stulp�.

Tada Andersas su�uko tokiu balsu, kokiu �aukdavo prane�damas, jog viskas paruo�ta silkėms gaubti. Linksmas, ramus ir susikaup�s:

� Tegu mane skrad�iai, koks i�ganymas tas telegrafas! Kur rasti moteri�k�, kuri pirmuoju garlaiviu galėtų plaukti į Bergen�?

Karna! Nori, papasakosiu tau apie motu�� Karen�? Apie tai, kaip mane lydėjo jos kvapas. Apie jos didinam�jį stikl�. A� tebeturiu jį. Man visai nesvarbu, kad ji man ne senelė. Kad tik galė�iau ne�iotis j�. Jau supakavau mūsų knygas. Jos keliaus į Reinsnes�.

Keista, kad �inau tiek ma�ai. Nieko ne�inau apie meil�. Girdi? Ko gera, tai ir yra mano nelaimė. Tikriausiai pastebėjai jau tada, kai gimei? Karna!

A� pasiimu tave. Ne�u tave. Manai, kad įmanoma, Karna? Kad nėra prakeikta auka? Bet gali mane i�gelbėti?

Ar manai, jog tiesa, kad viskam yra savas laikas?

Kaip įmanoma taip greitai pamir�ti, Karna? I� ko mes padaryti, kad visk� pamir�tame? Karo lauko ligonin�? Kūnus? Mū�io laukus? Mes tvarstėme strampus. Arba matėme nukraujavusius �mones. Ar tai nepakeitė man�s? Karna! Ar nors per nago juodym� priartino mus prie meilės? Jei ne, k� pakeitė? Ar matei kaukol�, prikim�t� laikra�tinio popieriaus?

Nenoriu pamir�ti, kaip tu gimei. Bet galbūt jau pamir�au. Juk buvo taip baisu. Ir gra�u. Raudonoji upė, kurios i�taka buvai tu, privertė pamir�ti tave. Buvau toks i�sigand�s, jog pamir�au tave, Karna. Ar gali suprasti? Ir i� liūdesio tave pamir�au. Turėjau visa pereiti vienas. Ar manai, kad gebėsiu tave per visa tai atsiminti? Kad galė�iau papasakoti tau apie mamos plaukus. Apie jos kiaurus batus. Ir sukiu�usį skėtį.

Ar manai, kad kada nors įstengsiu tau papasakoti apie savo i�davyst�? Nemanau, kad pajėgsiu. Numojau net nepradėj�s. Ar gali suvokti, kad įmanoma būti tokiam bailiam? Vis dėlto �inau, kad nesu blogas. A� nesu blogas. Girdi? Ta�iau �mogus taip greitai pamir�ta.

Todėl nieko ne�inau apie meil�. Jutau j�. Su gele�imi ir krauju visuose pėdsakuose. �inau. Ir vis tiek pamir�tu.

Mielai bū�iau atsisak�s visų rūpes�ių dėl tav�s. Jau esu tave daug kartų pamir��s. Pamir�davau i� liūdesio. I� d�iaugsmo. Pamir�davau, nes neįstengdavau galvoti apie tai, jog nu�ud�iau tavo motin�. Ne�iojuosi jus.

Tu įsitveri man�s, kai i�tiesiu tau rank�.

Dar neklausi, kas a� toks.

Manai, būsiu visk� pamir��s t� dien�, kai paklausi?