Versta i�:

Herbjørg Wassmo HUSET MED DEN BLINDE GLASSVERANDA

ISBN 9786090104279

Copyright � Gyldendal Norsk Forlag AS 1981. [All rights reserved.]

� Vertimas į lietuvių kalb�, Asta Grabauskienė, 2007

� Leidykla �Alma littera�, 2007

I� norvegų kalbos vertė Asta Grabauskienė

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Vir�elio dailininkė Judita �id�iūnienė

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevi�ius

1

Ji ne�inojo, kada tai pirm�syk suvokė: grėslum�. Kur kas vėliau, nei persikraustė į ma��j� kamarait� u� virtuvės, nes mamai atrodė, kad jai reikėtų turėti savo kambarėlį. Kur kas vėliau, nei naktimis ėmė atsibusti nuo auk�tų, i� svetainės, kur miegojo Henrikas ir mama, sklindan�ių garsų. Ji pakirsdavo naktį i� miego permirkusi nuo prakaito. Lyg kar��iuodama. Ir norėdavo �auktis mamos, priglusti prie jos. Bet nei�leisdavo nė garselio. Visa buvo neįveikiama ir svetima, o tamsa � nesaugi. Tai nutikdavo vis da�niau. Ypa� kai mama dirbdavo vakarinėje �aldyklos pamainoje ir namo negrį�davo iki vėlumos.

Tada ji turėdavo visi�kai i�sibudinti, kad ir prie� savo vali�. Atsisėsti tiesi lovoje ir pabūti tu��iu kiautu. Jausdavo, kaip galva tarytum i�pampdavo ir laikydavo tu��i� kiaut�, sklend�iantį kambaryje. Ausys būdavo lyg Almaro i� Hestvikos val�ių pa�iūrės durys: tokios i�klerusios, kad jose ū�ė ir siautė vėtros.

Kart� ji lankėsi vir�uje, ant Arklių skard�io. Ant pa�ios statumos. Ten tebuvo akmenys ir vir�iai. Pasisodin�s ant peties Henrikas j� prine�ė prie pat kra�to. Staigus skardis leidosi tiesiai į jūr�, ir tarpais nuo jo �iurpiai nugarmėdavo pavieniai akmenys ir jų krūvos. Ten juodviem bestovint, galvoje jai ir pradėjo taip ū�ti. Ji negalėjo pasijudinti. Mamos balsas, kai ji papra�ė Henriko grį�ti, buvo kupinas i�g�s�io. Tora negalėjo prisiminti �od�ių.

Tada ir suprato, kad stipriausias Henrikas. Nes jis juokėsi.

Ir kiekvien�syk jam įkvėpus, kad paleistų juoko pliūpsnį į praraj�, akmeningoj pakriūtėj i� visų pusių pasipildavo riedėti.

Mokyklos vaikai retsykiais jai pavymui įgeldavo, kad i� kvapo justi, kur jos mama dirba.

Bet �uvimi �ia atsiduoda visi ligi vieno, manė Tora. Tiek jie jai terūpėjo. Jei tik jos neliesdavo.

Rankos. Rankos, i�nyran�ios i� tamsos. �itai buvo grėslumas. Didelės, �iurk��ios rankos, draskan�ios ir glam�an�ios. Po to prie� naktį vos pajėgdavo nusigauti iki i�vietės. Sykiais svarstydavo, gal i�drįsti pasiusioti virtuvėje, kur stovėjo kibiras.

Vis dėlto į�okdavo į aulinius, u�simesdavo ant naktinių mar�kinių palt� ir i�puldavo į kiem� � ar vasar�, ar �iem�. Kieme būdavo erdvu ir saugu, o ant i�vietės durų kabėjo kabliukas. Ten, pakalnėj, galėdavo sėdėti ir sėdėti. Kai kada, kol visai sustirdavo nuo �al�io arba ant �vyrkelio i�girsdavo mamos �ingsnius.

Vakarais, mamai i�ėjus į �uvies pjaustykl�, Henriko beveik niekados nebūdavo.

Tora pabusdavo, kai kas nors darydavo duris ir kuris nors i� jųdviejų pargrį�davo. Mamos �ingsniai būdavo pavarg�, bet lengvi. Ji duris atverdavo atsargiai, tarsi bijodama, kad jos nesubyrėtų. Henrikas nepaisė nei durų staktos, nei pa�ių durų. Jis ne į�engdavo, o į�lempindavo. Bet jei norėdavo, jo �ingsniai namuose galėdavo būti visai kitokie. �ingsniai, kurių bema� nesigirdėdavo. Begarsiai, bet sklidini sunkaus �niok�timo.

Vien� dien� Ingrida netikėtai įniko Tor� klausinėti. Kamantinėjo, kada Henrikas grį�ta namo. Koks jis būna. Tora pajuto �leik�tų gvazdikų kvap�, jai sudrėko delnai.

Tada ji pradėjo keltis, kad paguldytų jį parsibeldusį namo į lov� ir mama jo nerastų gulin�io ant ku�etės virtuvėj. Jis gai�iai dvokdavo, o kartais būdavo sta�iai per sunkus. Bet kol jam padėdavo, niekada jos neliesdavo. Tik kada ne kada nusi�luostydavo panos� pla�taka. Net nepa�velgdavo į Tor�, vien prisimerk�s spoksodavo į tamsų kambarį.

�itaip viskas tyliai ramiai susitvarkydavo, kol mama grį�davo namo.

Vien� vakar� vis dėlto nenusisekė.

Henrikas, grį��s vienuolikt�, neu�degė �viesos. Patamsyje u�kliuvo u� puodelių, kurie apversti d�iūvo ant virtuvės darbastalio. Kelios stiklinės ir puodeliai nukrito ir sudu�o.

Tora nubudo prasidėjus griū�iai. I�girdo, kaip jis kitapus durų parvirsta auk�tielninkas ir ima plūstis. Nedrįso i�kart pasirodyti. �irdis, rodės, buvo i��okusi lauk. Prireikė �iek tiek laiko, kad j� sugr��intų į viet�.

Bet tada tas kimiu ir gargaliuojan�iu balsu u�staugė, ir Tora pabūgo, kad i� palėpės atlėks Elizifa ir aptiks vis� �į nuodėming� kambarį. Tada mamai būtų tek� mirti i� gėdos.

Tipendama per virtuv� pajuto, kad į vien� papad� įsmigo smulkios stiklo �ukelės. Turėjo paėjėti iki pat laiptinės durų, kad surastų jungiklį.

Jis sėdėjo vidury kambario ir verkė.

Lyg tai būtų ne Henrikas, o kas nors svetimas.

Tora, susiradusi �luot� ir semtuvėlį, pa�lavė iki plautuvės. Grį�dama atgalios galėjo į�velgti savo pėdų paliktus kraujo pėdsakus. Blausi palubės �viesa vir� pasigailėtinos �mogystos ant grindų skleidė vieni�� dry�į. Ji stengėsi apie tai negalvoti, tiesiog atsine�ė i� virtuvės kėd� su atkalte ir jį ant jos pasodino.

Su�alotas petys karojo dar labiau nei įprastai. Atrodė, lyg �varko rankovė būtų prikim�ta vilnos, bet nepakankamai kruop��iai. Luo�� rank� jis laikė prispaud�s prie kūno it lobį, kurį būtina saugoti nuo smūgių ir pavojų. Sveikoji ranka kraujavo, bet jis į tai nekreipė dėmesio.

Verksmas buvo nuslop�s. Galva nusvirusi ant krūtinės. Atrodė, tarsi jis jos nematytų.

Ji nuplovė jam i� kiau�o nepaliaujamai srūvantį krauj�. Vir� de�iniojo antakio �iojėjo raudonas kirtis. Galėjai girdėti vien �iurlenim� i� �iaupo ir slopstantį jo kūk�iojim�.

Tuomet durys i� laiptinės atsivėrė, ir jose pasirodė Ingrida. Akys buvo kaip dvi tamsios proper�os balzganame fiordo lede.

Tora, regis, susigū�ė nuo tokio �vilgsnio.

Visas kambarys truputį siūbavo.

Ji suprato, kad mama juos mato: Henrik� ir j�. Regėjo save su Henriku tirpstan�ius mamos akyse. Kaip tuos muilo burbulus, kurie subliūk�ta i�lėk� pro virtuvės lang�. Greitai krintan�ius, besvorius ir bever�ius.

Mama buvo juos matantis Dievas. Mama buvo pastorius, o gal mokytoja. Mama buvo mama � kuri MATĖ! Tora prasikalto. Ji buvo su Henriku viename matymo lauke, ji buvo patekusi į Henriko vali�. Ji �lugusi.

Ingrida prisėdo ant senos virtuvės taburetės, kuri nuolat girg�dėjo. Tas garsas ėjo per vis� kūn�.

Tada Tora ne savo jėgomis ir valia nutempė Henrik� nuo kėdės ir akimirk� pastovėjo su juo �iek tiek svyruodama į �alis. Ry�tingai jį trūktelėjo, �iaip ne taip pastatė ant kojų ir lėtai pajudėjo su juo svetainėn.

Kai vėl pasirodė, Ingrida vis dar sėdėjo. Jos akys buvo įbestos į grindis, o tai blogiau, nei būtų įbestos į mane, pamanė Tora.

� Tai �itaip �ia būna, kai a�, varg�elė, darbe?

Balsas i� po palto apykaklės neju�ia nuskambėjo lyg svetimas.

� Tik �įvakar, � atsakė Tora.

Ji taip nud�iugo, kad mama pra�neko. Bet Ingrida daugiau nieko nesakė. Pasikabino drabu�ius ant laiptinės sienos ir kaip visada atsargiai u�darė paskui save duris.

Ta�iau kavos, kurios Tora jai įpylė į termos�, nė nepalietė, netgi ne�vilgtelėjo į sumu�tinius ant lėk�telės. Papur�iusi galv�, kai Tora ketino i��luoti grindis, nebyliai linktelėjo kamaraitės durų pusėn.

Tik tada Tora pajuto, kad joje ka�kas verkia. Dusliai ir gailiai, lyg sutryptas noras.

Ji nusėlino kamaraitėn, u�simovė ant supjaustytos kojos apy�var� kojin�, idant nei�kruvintų patalų, paskui palindo giliai po antklode. Tirtėdama glostė save apglėbusi sudrėkusiomis, �altomis rankomis. T� naktį buvo itin keistai tylu. Lyg ne į gera. Po to �emėje ji liko viena. Liko tik Tora.

Tamsios nakties, dulkių ir lovos kvapas. Atrodė, lyg būtum grį��s vidun ir gav�s mėsos sultinio po ilgos dienos lietuje. Miegas neėmė, ma�umėl� sopėjo pėd�. Ji juto, kad ten dar įstrigusi �ukelė.

Baigiantis rytui pagaliau į j� �liuginu veidu melsvos �viesos fone įsiskverbė �iluma. Galvoje jai �lamėjo ir ū�ė � lyg nuo did�iosios pageltusios drebulės, besiplakan�ios į �alis pastoriaus uosto sode.

2

Tora gerai prisiminė, kaip kart� u�sirop�tusi ant taburetės palietė juod� bumbul� prie durų staktos. Nekantrus balsas t�kart pasakė:

� Ne, reikia pasukti. Reikia pasukti � �tai taip!

Balsas buvo niūrus ir grie�tas, nuo jo jai viskas aplinkui tapo taip nyku � visas pasaulis apmirė. Didysis delnas apkabino jos pla�tak�. Kai �is pasuko taip, kad ir ranka, ir jungiklis paklustų, nudiegė pir�tus.

Paskui kambarį u�liejo ry�ki �viesa. Pripildė visas kertes, skaud�iai įsismelkė u� akių, per�tėjo taip, jog net galvoj ū�ė. Tai jai priminė tas akimirkas, kai ji, prisiki�usi prie ausies dideliausias Islandijos �ukutes, stengdavosi i�girsti jūros o�im� i� pasakos, kaip j� prie� mirtį buvo mokiusi Besta. Tebūdavo girdėti ka�koks cypimas, graudus, nemalonus garsas, neleid�iantis jai patekti ten, kur trok�ta. Pasaka būdavo taip toli u� garso ir bangų mū�os.

Taip ir su �viesa, kuriai įsakinėjo jungiklis ir didysis delnas. Ji niekada nebuvo tokia �ilta ir artima kaip �viesa, sklindanti i� �ibalinės lempos auk�tai ant stalo, ant pyrago dė�utės. Tora net ne�inojo, ar po to nutikimo su jungikliu ji ir palubės lemputės �viesa susibi�iuliavo, ar tik susitaikė, nes �i daug kam reikalinga. Mama �ibalin� lemp� supakavo ir i�ne�ė.

�viesa! Ji juto j� ant akių vokų kiekvien� pavasarį, dar nenutirpus sniegui. �i kibirk��iavo ir cypė. Ir jai atrodė, kad ji vis dar stovi ant taburetės u�dėjusi silpn� rankyt� ant bumbulo, nenumanydama, jog reikia panaudoti visas savo jėgas, jei net būdama ma�a nori įjungti �vies�. Paskui pasirodydavo didysis delnas ir visk� i� jos atimdavo. Padarydavo svetima ir sukeldavo per�ulį lyg baland�io saulės �viesa, kai vis� savait� i�gulėjusi kar��iuodama staiga pasveiksti taip, kad galėtum i�eiti į lauk�.

Kai senieji �ermuk�niai u� virtuvės lango parausdavo ir apkibdavo uogomis, kad i�ki��s rank� pro lango s�var� galėdavai nusira�kyti kek�, ateidavo mėsos sultinio laikas. Visad, kiek atminė, ant laiptinės spintos apverstas gulėjo cinko dubuo. Jame mama atsine�davo bulvių ir dar�ovių. Nusileisdavo nukirptais auliniais iki pat laiptų apa�ios, i�eidavo pro laiptinės duris ir pasukdavo u� namo, kur takelis vedė prie �uvies d�iovyklų ir kolektyvinio lauko.

Kartais prisidėdavo ir Tora. Ji matydavo kauptuk� tarp mamos kojų. �is ky�odavo i�lind�s ir atrodydavo savoti�ka mamos dalis. Kauptuko kotas niokodavo sijono padurk� ir atėj�s į viet� įknisdavo �emėn savo gele�in� nosį. Kartkartėmis netikėtai pataikydavo į bulv� ir perskeldavo j� perpus. Tuomet bulvė atsidusdavo, o kauptukas akimirk� luktelėdavo lyg apgailestaudamas. Ir mama tarstelėdavo: �Ak, ir kur tai matyta!� Po to kasdavo toliau.

Morkų skonis, kai jos, sutrai�kytos dantimis, gomuryje virsdavo salsva, rupia mase, tarytum priklausė tik Torai.

Ji grau�davo ir bulves. Su lupenomis ir smėliu. Tada tikriausiai buvo baisiai ma�a ir kvaila. Bet �itai ai�kiai prisiminė.

Tir�ta sriuba ant stalo. Ratilais plūduriuojantys ir burbuliuojantys riebalai. Spalvos būdavo gra�ios.

Į virtas dar�oves labiau patiko �iūrėti, nes jos buvo neskanios. Niūrusis balsas joje vis dėlto grūmojo, kad ji suvalgytų tiek ir tiek virtų morkų gabalėlių ir nors vien� lapelį virto kopūsto. Su bulvėmis eidavosi gerai � prie jų buvo įpratusi.

Su mėsa irgi eidavosi gerai, tik būdavo bjauru �iūrėti į j� i�virusi�. �i tartum susirauk�lėdavo akyse ir visk� sugadindavo. O prie� patekdama į puod� būdavo rusvai raudona, su visomis vaivoryk�tės spalvomis �vie�ian�ia plėvele. Tora ne�inojo, kas dar galėtų būti taip gra�iai raudona kaip �alia mėsa ant pjaustymo lentos.

Retsykiais ji būdavo kruvina. Mama pjaustydavo palengva ir reikiamais grie�inėliais. Spalvos mainydavosi nuo jos rankos �e�ėlių ir judesių.

Kai pjaustydavo, peilis visada taip gra�iai ir pavojingai �vys�iodavo.

Vėliau �itai baigdavosi, ir mama, nusine�usi vis� lent� prie viryklės, mėsos grie�inėlius apgalvotais ir mikliais judesiais nustumdavo į puod�. Viskas.

Tora �inojo, kad mėsos grie�inėliai taip papilkės ir susigunk�lės, jog nebebus į k� �iūrėti.

Morkos, kopūstai ir grie��iai, atvirk��iai, įkais mėsos sultinyje ir i�laikys savo spalv� taip, jog i� viso to i�eis nebloga giminystė.

Ji galėdavo valandėl� sėdėti ir tik �iūrėti bei uostyti, laukdama, kol sriuba kiek reikia atvės. Tada balsas liepdavo suvalgyti maist�, ir �auk�tas po �auk�to neken�iamas kopūsto lapas vis likdavo plaukioti, kol galiausiai jinai jį įsigrūsdavo į burn�.

Tobijaso namelis ten stovįs nuo am�ių, �inojo Tora. Jis buvo senas ir �altas, su langų ply�iais, u�kam�ytais mai�ų atrai�omis, ir i�klypusiomis durimis, kurios graud�iai sudejuodavo kam nors įeinant ar i�einant. Naudojamas vien dė�ėms ir �iuk�lėms laikyti arba susitikti kokį �e�tadienį pa�aisti kortomis, jei tik būdavo ganėtinai �ilta, o pats būdavai vyri�kis.

Visas �vejo namelis tebuvo viena �ema svetainė, be jokių sta�ių laiptelių, kokie buvo įrengti �vejybos įmonių namuose. Buvo lengva įeiti ir patogu i� jo i�virsti.

Sykį, seniai seniai, Henrikas j� buvo nusived�s į Tobijaso namelį, nes mama ka�kam turėjusi skalbti. Tai buvo kur kas anks�iau, nei Tora i�moko pati savimi pasirūpinti, o mama pradėjo dirbti �aldykloje.

Henrikas sėdėjo su stikliuku ir rentė istorijas. Kakta buvo lengvai i�rasojusi, kaip ir visada, kai laikydavo taurel� ir turėdavo k� papasakoti.

Jis, Henrikas, buvo mat�s pasaulio � kur ka�kas vyksta. Kai porindavo apie tuos laikus, regis, pamir�davo t� kreivai prispaust� petį, kurį paprastai stengdavosi paslėpti po �varku.

Kiti vyri�kiai sėdėdavo i�si�erg� ir u�gul� stal�. Henrikas visada kiurksodavo pakump�s, o nesveikas petys kabodavo lyg pa�autas kormorano sparnas.

Bet jis mokėjo pasakoti.

Kartais atrodė, lyg jėgų jis semtųsi i� tų viltingų veidų, nes akimirk� jam pavykdavo kilstelėti petį ir atremti jį į bejėg� alkūn�.

Vis dėlto did�iausi� nuostab� ir �iurp� Henriko torse kėlė ne i�sigim�s petys. O sveikasis!

�is netilpo po drabu�iais. Pla�taka ir ranka buvo it vienas stiprių, nenustygstan�ių raumenų gniu�ulas. Ta�iau kairėje pusėje kabanti nei�sivys�iusi ir nejudri ranka su pla�taka buvo lyg pasity�iojimas i� visos Henriko esybės.

T�kart Tobijaso namelyje tir�tas pypkių ir suktinių dūmas tvyrojo aplink �ibalin� lemp�, kuri urzgė tenai, tarp sijų, it suerzintas, mieguistas �vėris. �ibalinės lempos dagtis nemaloniai kaito stikliniame gaubte ir �aibavo ant blizgan�ios metalinės �selės.

Tora pajuto, jog nori į i�viet�, ir timptelėjo Henrik�, kad tai jam pasakytų. Ta�iau jo veidas buvo taip auk�tai, o ji buvo ma�a ir prie pat grindų.

Jisai pakėlė sveikame did�iajame delne taurel� ir postringavo. Jis buvo Samsonas ir jos nematė.

Tada pro jos drabu�ius ėmė kiaurai tekėti. I� prad�ių buvo �ilta ir paken�iama, bet baisiai negra�u. Vienas vyri�kių, pastebėj�s, kas vyksta, pasakė tai Henrikui. Kiti prapliupo juokais. Jie rodė į Tor� pir�tais ir plek�nojo sau per kelius, �aipydamiesi, kad i� Henriko nekoks globėjas. Juokas vis garsėjo, kol galų gale pripildė vis� jos galv� ir nebepriklausė �iam pasauliui.

Ji įlindo į savo gėd� ir liko vienui viena prie� visus.

Bet tai dar buvo ne viskas.

Ji dar ruo�ėsi pridėti į kelnes. Tai tiesiog prasiver�ė. Ji nepajėgė u�gniau�ti. Juto, kaip ten spaud�ia ir ima plūsti lauk. Vyrai dar smarkiau pratrūko juoktis, uostė raukydami nosis ir juokavo su Henriku, kuris taip blogai tvarkosi su tuoju Ingridos vaiku.

Joje ka�kas suvirpėjo. Bet i�orė liko visi�kai rami.

Tekėjo per visas baltas vilnos kojines, iki pat grindų. Skystos skystos i�matos.

Tobijaso namelyje ji prarado vard�, todėl ten eidavo nenoriai. Kartais nutikdavo, jog vis dėlto prispirdavo reikalas ir j� ten nusiųsdavo su kokiu pra�ymu. Tuomet ji vis dar galėdavo jausti, kaip ka�kas ply�ta, lyg savyje būtų laikiusi t�, kas niekada nesuirs. Vis dar galėjo u�uosti savo kvap� ir matyti tas rudai dėmėtas kojines. Ir prisiminus �iurk�tų juok�, aidintį i� didelių, pla�iai pra�iotų srėbtuvių vir� stalo, j� u�liedavo gėda.

Elizifa i� palėpės buvo dievobaiminga ir kart� leido Torai suprasti, kad gėd� sugalvoj�s Dievas. �itai padėtį darė bevilti�k�, mat negalėjai turėti nė minties i�sisukti. Dievas visk� patvark�s taip, kad kas nors ir turėtų gėdytis, nes gėdos �monės turį per akis būdami tokie nuodėmingi.

Ir Tora suvokė, kad ji viena i� tokių.

Ji melavo, kai jai atrodė, kad taip geriau, ir neatsiklaususi nugvelbdavo d�iovintų slyvų daugiau, nei galėdavo su�iūrėti mama.

Bet vis dėlto j� stebino, jog kai kurie atrodė taip, lyg nesigėdytų ni�nieko pasaulyje, nors jų negalėdavai pak�sti.

3

Tora stovėjo basa prie kamaraitės lango, �iūrėdama, kaip parudavo ir nu�ydėjo �iliniai vir�iai. Tai, kas liko po lietingos nakties, karojo kaip permirkusi Lau�akalnio ir Arklių skard�io �mėkla. Taip, pa�ioje jūros platybėje, u� Dalo krantinių, negyva ir am�ina, driekėsi tir�ta migla. Ma�ų valtelių Vikoje kontūrai buvo i�pie�ti ūkanotu pilku pie�tuku, ir Tora �inojo, kad po sultingais raudonais serbentais pastoriaus sode kaba dideli vandens la�ai. Senasis latakas gurgėjo.

Ji matė, kaip kelias staigiu posūkiu aplenkia Lau�akalnio papėdėje įsikūrusias vir�utines sodybas ir tekinas nusileid�ia �laitais, sustodamas prie pat prieplaukos kra�to.

Palei keli�, vedantį �laitu iki jūros ir uosto, buvo pabirusi saujelė namų. Daugiausia senų trobesių su �emomis palėpėmis ir neį�iūrimais langeliais. I�blukusių ir apsilupinėjusių kaip pamir�tos popierinės gėlės. Tarp jų ky�ojo pora funkcionalių, ry�kiai nuda�ytų kubų. Keli buvo apleistomis sienomis, kurios taip atkakliai kabinosi į tvirt� molio grunt�, kad galėjai tik �avėtis.

Nelyginant koks �enklas ar priminimas, i� kur kyla visas gėris, pro debesų proper�� staiga prasiver�ė auksinis rė�is. Saulė. Ji nuda�ė auksu ber�ų alėjos, vedan�ios į lensmano sodyb�, �akas.

Tora nulydėjo akimis �vyrkelį. Pradėjo nuo pat vir�aus, nuo Bekejoreto, po to nusekė laukais ir linksmais, rudens i�margintais vir�ynais, pro pelkes ir ber�ynėlį, pro �uvies d�iovyklas ir did�iulį, niekam nebereikaling� tvart� � ten pasi�iau�usi, dirvonuojanti �emė perėjo į uolas, dumblius ir nenurimstan�i�, vandening� jūr�. I� kairės, kur �akojosi į prieplaukas vedantis kelias, �vilgsnis atklydo iki jos kamaraitės lango ir �ia pasiliko. �imtabutyje.

Akimirk� name dar tvyrojo tyla.

Tada vir� galvos ka�kas pratrūko. Po grindis bruzdėdami ir klegėdami pakriko Elizifos vaikai.

Tas garsas nebuvo nei geras, nei blogas. Brū�inimas, tryp�iojimas, dievobaimingas Elizifos balsas, kuris, kaip Tora jau buvo supratusi, buvo ne ma�iausia blogybė, tegu ir skambėjo kaip niekada pamald�iai.

I�girdo, kaip mama kitapus durų, virtuvėje, pila vandens į kavinį. Henrikas dar nesikels. Prie� Torai i�einant į mokykl�, jiedvi su mama būdavo vienos. Jei mama i�eidavo į �uvies pjaustykl�, būdavo viena su sumu�tiniu ir laikrod�iu ant sienos.

Tora �inojo, kad visk� sprend�ia ir visad teisus stipriausias.

Svarbu �inoti, kas tas stipriausias.

Stipriausias buvo Henrikas.

Nors ir turėjo vien� petį, i� kurio �monės pasijuokdavo ir kuris nebuvo tikras petys, jis buvo ne�moni�kai stiprus kitu. O �od�ius berdavo greitais pliūpsniais, atvira, pra�iota burna.

Kai juokdavosi, juokas irgi neatrodė tikras. Veikiau skambėjo taip, lyg jis būtų nusimin�s. Kaip kliuksėjimas ar uolas merkianti liūtis. Henrikui blogos dienos u�eidavo visai netikėtai. Tada jis nesirodydavo sandėly pas Dal�.

Mamai nėra nei gerų, nei blogų dienų, manė Tora. Ji visada atrodo vienodai, tik kartais kiek labiau pably�kusi.

Paprastai mamos akys būdavo didelės ir �alsvos, u�dengtos plona, matine u�uolaidėle, visai kaip tos vasarinės u�uolaidos, kokios buvo pas tet� Rakel�. Bet neju�ia jos, būdavo, ima, pakei�ia spalv� ir atitraukusios t�j� u�uolaidėl� leid�ia į save pa�velgti vidun.

Ir kaip jos prisipildydavo gyvybės! Panė�ėdavo į lapuo�ius vasar�, pilnus pauk�telių ir �velnių, �mė�uojan�ių �e�ėlių. Toje �alumoje viskas �mirinėjo klegėjo. Taip būdavo beveik nuolat, kai ji su Tora būdavo vienui vienos.

Henrikas mu�a stipriau nei kas kitas, �inojo Tora. Sveik�ja ranka. Kartais mama jai u�duodavo per u�pakalį delnu. Vien pliauk�telėdavo. Ir tai tik tam, kad Tora �inotų, jog jai jau gana. Tie pliauk�telėjimai niekada nebuvo skaudūs. Mama nemu�davo da�nai. Tik kai reikėdavo. Tora nebijodavo paverkti, kai mama mu�davo.

Kai mu�davo Henrikas, Tora susigū�davo. Kaip filė prikibdavo prie jo kum��io.

Ji jausdavosi taip, lyg nebeturėtų kojų, o smūgiai visada būdavo tokie, kad vos neapsi�lapindavo. Iki �iol jai to buvo pavyk� i�vengti, nes prisiminė tik Tobijaso namelį.

Ji pasidarė kaip ta suglebusi katytė, kuri� vaikigaliai nukankino kaime, nes �i neturėjo �eimininko.

Jie nukry�iavo j� ant lentų tvoros.

Ji irgi susigū�ė. Galiausiai i� jos teliko oda ir nagai. Varnos spėjo i�kapoti akis jau pirm� dien�. Tora da�nai pagalvodavo, kad katytė jautėsi kaip ir ji � lyg būtų pritrūk� vietos a�aroms. Tik ply�te ply�o, bet niekas neprasiver�ė. Visa tapo pernelyg ank�ta.

Mama sakydavo, kad Henrikas nėra blogas. Tora nėkart nebuvo pagalvojusi ar pasakiusi, kad Henrikas blogas, todėl nesuvokė, i� kur mama tai i�traukė.

Atrodė, lyg ji �iūrėtų piktai į Tor� ir j� įtikinėtų: �Henrikas nėra blogas!�

Bet Torai Henrikas nebuvo nei blogas, nei geras � jis buvo Henrikas.

Tora u�simovė kojines ir u�sisegė sijon�. Kamaraitėje buvo �alta, nors rudens saulė �ildė kiek įmanydama. �iaip ar taip, buvo i�au�usi nauja diena. Tereikėjo panardinti veid� į �alt� �altinio vandenį. Tora palūkėjo, kol mama i�eis ko nors laiptinėn, kad nereikėtų prisipilti skardinio kubilo. Ingrida tokius dalykus su�iūrėdavo.

Joms valgant pasakyta buvo nedaug. Ta�iau tyla nebuvo grėsminga, kokia būtų buvusi prie jo.

Kai kartu valgydavo Henrikas, Tora visada laikydavo akis nudurtas į stal�. Ji �inojo, kad jis j� stebi. Tik ir laukia, kol ji k� i�vers ar �iaip k� i�krės.

Ji įprato valgyti tik tai, kas būtiniausia, kai jis ten. Ir niekada ant riekės nesiberdavo cukraus ir nesitepdavo uogienės. Taip galėjo pri�nerk�ti. Sūris tiko. Jis tvirtai laikydavosi prilip�s prie sviesto, juo galėjai visi�kai pasikliauti.

Pieno stiklinė buvo i�bandymas. �i, regis, apvirsdavo vos apie j� pagalvojus. Atrodė, Henriko akys taip ir mato, kaip jos ranka k� nors apver�ia.

Bet �iandien ji buvo tik su mama, taigi Tora neskubėjo ir leido �vilgsniui klajoti, kur norisi.

Tokiais rytais Ingrida galėdavo �velniai ranka paglostyti Toros petį, kai �i stovėdavo su kartonine kuprine ant nugaros pasiruo�usi eiti į mokykl�. Paskui lūkuriuodavo lange, �iūrėdama, kaip liesutė mergai�iukė su raudonomis, i� paskos plazdan�iomis kasytėmis pranyksta kry�kelėje su Elizifos vaikais ir Rita i� pirmos laiptinės.

Ir Ingrid� dėl visko apimdavo ka�i koks, vos juntamas bejėgi�kumas.

Tora ir Solė i�tisas popietes pratupėdavo mėlynai da�ytoje i�vietėje, kai suaugusiems atsigulus pokai�io arba u�siėmus savais darbais nurimdavo i�vietės durų varstymas. Mergaitės plepėdavo ir skaitydavo laikra��ius.

Fantomas joja ant savo balto �irgo per d�iungles, kad surastų Sal�. Būgnai i�davė, kur ji.

Solė murma pusbalsiu, įbedusi laikra�tin smilių, su gamtiniais reikalais po pat apvaliu u�pakaliuku. Ten, �emai, da�nai papu�ia gaivus vėjelis. Kai jūra patvinusi, i� tolumos atsirita uolas plakan�ios bangelės ir i�matos plumpteli tiesiai į jūr�.

Kai jūra atslūgusi, tarp skaitymų dusliai tek�teli, suplasta vietos nerasdamas popierius, ir tik tada �itai apsisprend�ia patraukti į jūr�.

Tora retai kada turi prog� atsiplė�ti apsi�luostymui ne senesnių nei savaitės laikra��ių. Jų u�tenka daugybei apsilankymų i�vietėje. Laikra��iuose reikia i�tirti dar daug sri�ių ir pasaulių, kol jie sunaikinami.

Higienos straipsniai paslaptinguose anonsuose. Gabardino paltai su nuolaida.

Bet pirmiausia Fantomas ir Sala.

Ir Tora, rūpestingai sulanks�iusi laikra��ius, paki�a juos po krūvele lentynoje. Po senais senais savaitra��iais, kurie per kieti �luostytis. Po ry�kiaspalviais vasariniais vir�eliais ir vienu Allers leidiniu, u�silikusiu nuo pat Velykų, su perplė�tu mil�ini�ku vi��iuku.

Retsykiais jos i�sidrėskia nuotrauk� ir pasikabina j� ant sienos. Bet �i visados būna apipai�yta pie�tukais.

Kadaise, senais laikais, i�vietė buvo da�yta baltai ir turėjo dvejas duris su trikampiais langeliais prideramame auk�tyje � kad niekas ne�vilg�iotų vidun, bet kad būtų �viesu ir gaivu.

I� i�vietės matysi, kokie �monės ja naudojasi.

I� prad�ių pastoriaus namų ir �imtabu�io i�vietės buvo vienodai baltos ir i�siskirian�ios. Dabar pastarosios didybė buvo apgailėtinai sumenkusi, tad besilankantys geresnėse i�vietėse tai i�kart pastebėdavo.

Vienos i�vietės durys buvo skirtos vyrams, kitos � moterims ir vaikams.

Vyrų i�vietė kartkartėmis būdavo nu�virk��iama vandens �arna i� �vejybos įmonės. �i būdavo atitempiama banguojan�iu �laitu nuo krantinių iki �imtabu�io su dideliu �urmuliu ir aptarinėjimu. Tai nebūdavo da�nai. Tik tada, kai pasidarydavo taip riesta, kad savo noru į vyrų i�viet� niekas nebeki�davo nosies.

Moteri�kės trikampiame langelyje turėjo pasikabinusios nurė�t� svetainės u�uolaid�, o ant grindų pasitiesusios mai�ų atrai�ų kilimėlį. Vasar� kartais skardinėje ant lentynėlės vir� suolo netgi būdavo pamerkta apskritalapių katilėlių ir ramunių. Ten buvo viena ma�a ir dvi didelės skylės. Kai kada visos trys būdavo u�imtos. Ypa� vėliais rudens vakarais ir kai �iemos pūgos ir tamsymetis įsiėsdavo iki kaulų smegenų.

Atrodė, kad tupint su nepridengta u�pakaline kūno dalim ir girdint �alia, tamsoj, bals�, net �altis gnyba ma�iau. Net jei tai būdavo �mogaus kvapas ir �iltas to, kas viduje ir paslėpta, garas, �itai guodė ir skleidė bendrumo aur�, kuriai nereikėjo �od�ių ir didelių kalbų.

Tik pasibelsdavai atsargiai į duris koridorėlyje, pa�nib�dėdavai tarpdury vienai kitai por� �od�ių. Ir seserystė būdavo sutvirtinta, o kelias į i�viet� atvertas. Neretai būdavo neapsieinama ir be tylių pasvarstymų apie gyvenim�, i�pa�in�ių apie tai, kas u�gul� �irdį, arba ne�abot� �irdies �ėlsm�. �ia ne tik pati gamta atsikratydavo atliekų. �alt�j� tupykl� vis� tamsymetį ne ma�iau pripildydavo �irdgėla ir paguoda. Atvirose skylėse gerai nė nepajusdavai vandenyno gūsių, kai jas u�dengdavo keli u�pakaliai.

Vyrų i�vietės koridoriukas buvo vieni�esnis. Bet jie galėjo pasid�iaugti kitokia, moterims da�niausiai neprieinama draugija � pasi�neku�iavimu prie stikliuko �vejų namelių palėpėse ir slampinėjimu po kaim� savaitgaliais.

Jie, vyrai, taip atvirai neparodydavo bijantys tamsos.

T� dien�, kai Einaras įsikėlė į palėp� vir� verandos, jis pabandė atidaryti visas i� eilės i�vietės duris. O netrukus, pamat�s, kad moterų i�vietė jaukiausia ir maloniausia, nuėjo ten ir rūpestingai u�sikabino duris. Tai ir buvo did�iausia Einaro �imtabutyje padaryta klaida. Jam taip iki galo ir nebuvo atleista.

Kai jis pasirodė ant i�vietės laiptelių netgi kaip reikiant neu�sisagst�s antuko, į kiem� jau buvo atlapotos trys langų s�varos.

Prie� akis i�kilo trijų moteri�kių marmūzės. Viena u� kit� piktesnė. Pirmoji i�lindo Elizifa. Stipriai sugriebusi megzt� �varkelį ties tvirta krūtine, pravėrė burn� ir smailiai atki�o lūpas. Balti, pirktiniai jos dantys grėsmingai su�ybsėjo, o garsas nuskambėjo it rimbo pliauk�telėjimas giedr� dien�.

� Gal leisi paklausti, k� veiki moterų i�vietėj!?

Einaras taip ir liko stovėti pusiau pasisuk�s ant i�klypusių medinių laiptelių: de�inė ranka u� kelnių u�trauktuko, kairė � ant durų kabliuko. Akimirk� jam atvipo �andikaulis, pasukus galv� ir ne�varioje namo sienoj pastebėjus moteri�kių galvas. Tris nuo�mias, lyg i� marmuro i�kaltas fizionomijas pilkutėliame fone.

Einaras nurijo seil�. Tada atsitokėjo ir �aibi�kai atitrauk�s de�in� rank� nuo kelnių antuko paslėpė j� u� nugaros. Nedrįso jos net įsibrukti ki�enėn � �tai kaip jį apstulbino tas mil�ini�kas namas laikrodis su trimis kukuojan�iomis galvomis ir pla�iai pra�iotais snapais. Darsyk nurijo seil�, kol jį staiga pagavo pyktis, kuris u�ėmė kvap� ir nuo kurio u�kimo balsas.

� K�, po galais, sekioji ten, i� vir�aus!? Negi draud�iama �ia atlikti savo reikalus?

� Tu buvai moterų i�vietėj! Pati ma�iau!

Elizifa buvo negailestinga. Baud�iantis, nepaprastai auk�tos tonacijos griaustinio balsas.

Bet Einaras vėl atgavo pasitikėjim�.

� Nejau �ia, Krante, taip skiriasi moterų ir vyrų i�vietės? �itaip gra�u nėra net pas pastorių, i� kur atvykau. Pastoriaus bobos nebuvo tokios stambia�iknės, kad nei�siverstų be atskiros i�vietės � kaip �ia, pasirodo, yra �imtabuty.

Ir nebekreipdamas dėmesio į Elizifos kudakavim� nu�ygiavo per kiem� į vidurin� laiptin�. U�trenk�s stiklines verandos duris, įsiut�s nutrepsėjo auk�tyn senais mediniais laiptais taip, kad vario apkalai, atsiki�� nuo kiekvieno laiptelio kra�to, net sutirtėjo.

Po akimirkos Einaras jau sėdėjo ant savo ku�etės ir nedraugi�kai dilb�iojo į sien�. Kad jį kur velniai tokias bobas! Nenorėjo prisipa�inti, kad krūtinė vis dar kilnojasi.

Daugiau jis niekada nekėlė kojos moterų i�vietėn. Vis dėlto visada piktai pa�nairuodavo į Elizifos lang�, kai i�eidavo kieman spiriamas gamtinių reikalų. O kai, būdavo, vienur ar kitur name i�girsta jos spigų bals�, jam retsykiais nei i� �io, nei i� to imdavo taip dau�ytis �irdis, kad nieko negalėdavo padaryti. Tai jį siutino. Mat Einaras buvo i� tų, kurie �iame pasaulyje visada suima save į rankas. Jis nebijo nei pastoriaus, nei bobų.

4

�imtabutis! Didysis medinis am�ių sandūros pastatas stovėjo kaip praeities laikų didybės ir �monių kvailybės paminklas.

I� seno apsilupusio ir ap�epusio stogo galėjai ai�kiai matyti ir viena, ir kita. Jis dvelkė senų dienų savininku ir did�iuoju kapitalu nuo pat akmeninio stogo su samanomis ir kirų mė�lu iki pat storųjų sienų i� rankomis i�kaltų akmenų ir su �aknimis vieno metro gylio dirvo�emyje.

Namas buvo trijų auk�tų, su rūsiu ir daugybe auk�tų, nesandarių langų.

I� pavėsinės tebuvo lik�s apsamanoj�s griovys, u� kurio vien� vasar� penktasis Elizifos vaikas u�kliuv�s susilau�ė koj�. Ta�iau giedromis, �altomis dienomis dūmas vir� sulopyto stogo kildavo vis dar didingai, ir i�kart i� trijų kaminų.

Todėl buvo visada gerbiamas.

Bet i� ponų juo labiau buvo ne ka�in kas lik�. Jie dingo dar sunkiame ketvirtajame de�imtmetyje. Ir nuo to laiko namas buvo paliktas griūti �alojamas sambūrių.

Mat į �imtabutį u�klysdavo varg�ai. Ne�antys sunki� na�t� ir stokojantys �emės gėrybių bei daiktų. Vienas kitas stokodavo ir dvasingumo.

Jie spietėsi apie tas tris laiptines ir ateidavo į pagalb�, kai tik visuomenėje atsirasdavo laisva vieta. Ar prieplaukose, ar apylinkių �vejų nameliuose, ar po skliautuotomis lubomis pas pasiturin�ius �mones valymo darbams.

�imtabu�io �monės dėl savo ramumo negalvojo apie tai, kad jie turėtų paveldėti �emės. Tai jiems ma�iausiai rūpėjo.

Bet kai vir� Lau�akalnio ir Arklių skard�io vėlų rudenį imdavo �viesti mėnulis, kai motinos būdavo nuvijusios vyresnėlius į kolektyvinį lauk� pabulviauti ir prasidėdavo metinė nesantaika dėl to, kur baigiasi Elizifos, o kur Arnos ir Pederio rė�iai, visi po lempomis savaip nurimdavo. Arba, jei būdavo jauni, bastydavosi po kaim�, o jei būdavo dar jaunesni, �aisdavo tamsiame rūsyje slėpynių.

Mėnulis vir� senojo slibino galvos ant pietinio kraigo (nuo �iaurinio kraigo �is nukrito dar prie� kar�) pa�erdavo gausiai sidabro, ir �imtabu�io mintys pakildavo vir� savo pilkos ramumos.

Saulei įsitempus vir� apsnigto, seno akmenų stogo, vyrai grį�davo namo su menke ir ikrais. I� rūsio būdavo atne�amos migdolinės bulvės, ir namas prisipildydavo sunkaus, taikaus garuojan�ių kepenėlių kvapo.

Tada jie i��ūkalodavo �iemos tams� pro atvirus langus, o moteri�kės viena kitai padėdavo nustumti karu�ius iki upės �io�ių, kur palikdavo per �iem� pageltusias, apibrizgusias staltieses blukti ant uolų ir senose sniego pusnyse.

Visa poezija slypėjo detalėse. Kad ir palaimingame la�ėjime i� nulau�to latako. Bet �is buvo drovus ir pamir�tas it varg�as vaikas, kurio niekas nenori �indyti ar mylėti.

Stebuklai varg�� retai aplankydavo. O jei aplankydavo, tai palydimi stingdan�io vėjo ir sk�stan�ių laivų.

Būdavo ir taip.

Tenai, �imtabu�io verandos palėpėj, daugelį metų tupėjo sena na�lė. Ji megzdavo kiemo vaikams ir visiems i� eilės kar�davo kailį u� �unybes.

Ji apmėtydavo akmenimis valkataujan�ius �unis ir plaudavo laiptus ne�iūrėdama, ar jos savaitė, ar ne. �it kaip turėjo d�iaugtis vidurinės laiptinės gyventojai. Bet ilgainiui, pradėjusi puode skalbti puodelių �luostes, pamir�davo ne tik pati nusiprausti, bet ir numazgoti laiptus. Galiausiai jai teko persikelti į senelių prieglaud� Breilane. Ten i�buvo lygiai par�. Tuo ir baigėsi jos gyvenimas.

�itaip palėpė vir� verandos atsilaisvino Einarui, kai �į naujasis pastorius i�ginė i� savo namų, nes tas i� po vi�tų vogė kiau�inius, o i� podėlio � sūdytus la�inius. Toji palėpė buvo pastatyta vir� senosios stiklinės verandos. Tiesa, stiklo buvo lik� nebe tiek daug. Pietvakaris stiklus buvo nusiaub�s vien� po kito. Dabar buvo lik� tik du. Tie �iūrėjo �emaūgio mi�ko ir Lau�akalnio pusėn, kur neu�klysdavo �iemos vėtros. Vyrai pietvakarių pusėje nuo audrų ir vėjo buvo prikal� stalo lū�enas ir plok�tes.

Kai lauke įsi�iebdavo �viesa ir imdavo �ėrėti baltos, ūmios jūros keteros, visa stiklo veranda panė�ėdavo į neregin�i� akį. Pietvakarių pusėj tik du ma�i stiklai buvo i�lik� sveiki. Jie atkakliai ir nusteb� �vairavo į mil�ini�k� dangų.

Palėpės grindys buvo klaikiai �altos.

U�tat beveik nebuvo skersvėjo. Ma�asis stoglangis neturėjo tokio trūkumo kaip skersvėjis. Bet jis verkė. Kai apakdavo nuo sniego ar lietaus, nuo jo la�ėjo ir lijo.

Einaras netruko i�mokti tų pa�ių gudrybių, kokių griebdavosi ir Kalės na�lė. Jis pastatė po la�an�ia vieta prausimosi kubil�.

Ant grindų, po langu, buvo matyti nuo na�lės dubens likusi apvali rūd�ių �ymė. Einaras greitai sumojo, nuo ko ji, ir paki�o ten kubil� u�ėjus jau pirmam lietui. Pro palaimint� ply�į lubose vidun �velgė rūstus ir senas kaip pasaulis Dievo dangus � jei toks i�puldavo oras. Nereikėjo jokių u�uolaidų nuo smalsių �vilgsnių, ir ten nebuvo jokių palangių vazoninėms gėlėms. Einarui tai kuo puikiausiai tiko.

Tobijasui A. Brinkui ir Valdemarui E. Brinkui Saloje kadaise priklausė visa, kas gyva ir kruta. Jie per atstum� vadovavo kiekvienam �vejybiniam laivui į pietus nuo Įlankos ir �ėrėsi ki�enėn peln�. Senais laikais i� dviejų poni�kų namų su tarnaitėmis, pobūviais ir visokio plauko �ventėmis buvo davinėjami gyvybi�kai svarbūs nurodymai. Pastoriaus namai buvo tre�ioji vald�ia, ir ji vis dar buvo i�laikiusi savo pozicijas, kad ir nekalbant apie kronas ir eres.

Ketvirtajame de�imtmetyje nutiko kai kas nesuvokiama: kaimo savininkai Brinkai bankrutavo. Prieplaukos ir �vejybos įmonė, namai ir �emės � viskas pasirodė buv� pirkta skolon ir įkeista. Prasti laikai ir spekuliacija � sakė tie, kurie tokius dalykus i�manė.

Pagrindinė sodyba buvo did�iausia ir priklausė vyriausiam broliui T. A. Brinkui. Ji stūksojo su savo i�dro�inėtais kraigais ir stikline veranda Kranto �emumoje.

I� prad�ių atkeliavo ponas i� Bergeno ir bankrutavusį būst� valdė vien� �iem� ir vien� vasar�. Bet kadangi buvo papras�iausiai pasamdytas vienos Bergeno firmos pri�iūrėti tvarkai, pama�u ėmė manyti, kad pernelyg vieni�a tokiam ponui ir senberniui kaip jis sėdėti �iaurėj �vie�iant �iaurės pa�vaistei ir klykaujant kirams. Kad ir kaip ten buvo, vien� pavasario dien� jis dingo ir daugiau niekada nesirodė.

�iandien pagrindinė sodyba talpino gyv� knib�dėlyn� �monių ir buvo teisėtai pavadinta �imtabu�iu.

Tolėliau, �laite, stūksojo Sodyba, tiesa, ma�esnė nei �imtabutis, bet u� balto fasado, kurį da�ė net kelios kartos, buvo i�laikiusi ne taip jau ma�ai orumo. Ji buvo mokykla, j� kūreno ir visaip pri�iūrėjo senasis Almaras i� Hestvikos.

Per kar� vokie�iai sodyb� aptiko. Buvo pataisyti seni vyriai ir nuda�yti i�bluk� �ilkiniai tapetai. Po stogo sijomis skardėjo �iurk�tus juokas ir riksmai, o į kambarius am�iams įsismelkė nesuvokiamas odos ir �lapių uniforminių �varkų kvapas.

Praėjo vieneri taikos metai, kol ka�kas suprato, kad siųsti nekaltus vaiku�ius į mokykl� morali�kai saugu, ta�iau �monės dauginosi it apsėsti, ir vietos senajame mokyklos name pa�iame ky�uly pasidarė per ma�ai. Tada pasirodė vaikai su Almaru i� Hestvikos ir paėmė Sodyb� į savo rankas. Bet senoliams, jau�iantiems didel� pagarb� didikų laikams, tai, kad Sodyba keliauja i� rankų į rankas, buvo bloga �inia. Ir jie nėkart neu�simindavo apie mokykl� kalbėdami apie Sodyb�, kaip neu�simindavo ir apie barakus ar koncentracijos stovyklas.

Ta�iau Almaras nepasidavė nostalgijai. Pagaliau turėjo i� ko valgyti duon�.

Vaikus �monės noriai veisė, o kūrikas reikalingas, kad pras�iokas nesu�altų per�iem.

Palaimingas vasaras jis galėdavo ramiai leisti fiorde su juod�uvėmis.

Mokslo metais Almaras kūreno metrines krosnis, kuopdavo i�vietes ir rankiojo �iuk�les.

Didelėje, vėjuotoje klasėje antrame auk�te riogsojo griūvanti juoda krosnis, menanti senųjų dienų didyb�.

Ties grindimis traukė nuo vandenyno, o ties veidu it įkaitinta gele�is tvoskė kar�tis. Vaikai būdavo vienodai apsisnargliav� � ar jie sėdėdavo prie krosnies prakaituojan�iomis galvomis, ar sėdėdavo prie durų ir būdavo sustir� į rag�. Atrodo, lyg krosnys nesuprastų, kad reikia �ildyti į apa�i�, sakydavo Almaras, kai retsykiais kas pasiskųsdavo.

Taigi jie ver�iau atitirpydavo kojas mokyklinėse kuprinėse.

Toros vieta buvo kaip tik prie�ais mokytojos stal� ant pakylos.

Panelė Helmersen avėjo dideliais veltiniais ir sėdėjo ten, auk�tai, lyg rausva, auksinė gėlė vir� lakuoto stalo.

Panelė Helmersen buvo vardu Giuna ir labai jauna. Jaunesnė u� bet kurio tėvus. Ji turėjo duobutes skruostuose ir aib� didelių baltų dantų. Jie netgi atrodė tikri.

Giuna gra�i, manė Tora. Gra�esnė net u� mam�, nes linksmesnė.

Plaukai buvo auksiniai ir garbanoti ir styrojo į vir�ų lyg to angeliuko i� didelio blizgan�io paveikslo, kurį Tora įsirėmino vir� savo lovos.

Vaikai panel� Helmersen vadino Giuna, o jų �vilgsnis prabilus apie j� su�velnėdavo.

Taip nutikdavo ir daugeliui tė�ių.

Ji buvo baigusi mokytojos mokslus, nors ir tokia jauna. �monės jautėsi nepaprastai dėkingi, kad ji i� �velniojo pietinio Sėrlano ir tikin�ių tėvų namų atsibeldė iki pat �ia, Salos jūroje, į �altį ir tams�.

Elizifos manymu, tai, ar ji pasiliks antriems metams, tebuvo Vie�paties valioje.

Vaikai rasdavo ko apsilankyti Sodyboje ir popietėmis: jie j� klausinėdavo, kamantinėdavo ir vai�indavo keptais menkių gabalėliais bei namine duona.

Tora mėgdavo įsivaizduoti mintyse Giun�, kai ji, vakarais negalėdama sudėti bluosto, gulėdavo viena savo kamaraitėje.

Visada regėdavo j� didele, pra�iota burna ir su giliomis duobutėmis skruostuose. Atrodė, lyg į jos skruostus kas būtų įspaud�s smilių ir palik�s juose am�in� atspaud�.

Tora svajojo, kad ji � Giuna. Kartais bandydavo i�leisti kasas ir susi�ukuoti plaukus į vir�ų, kad �ie būtų kaip Giunos. Bet tai būdavo visai kita spalva ir visai kita galva. Ji u�sirop�davo ant kėdės ir �vilgtelėdavo į veidrodį vir� praustuvės.

Nesvarbu, kiek �ukuotų ir kaip pla�iai �ypsotųsi. Toros veidas buvo ir liko liesas ir pilkas, su ma�a burnele ir per didele nosimi. Ties nosimi buvo tankiai pa�ir� rudų strazdanėlių. Plaukai buvo stori, nepaslankūs ir be jokių garbanėlių. Kasų galiukai plakėsi į ma�utį veidelį kaip seni �luotra�iai.

Ji buvo Tora. Ir niekur �ia nesidėsi.

Elizifa jai ne kart� sakė, kaip tokia gra�i ir dailiai sudėta moteris kaip Ingrida j� toki� pagimd�iusi. Matyt, �ia pasidarbav�s svetim�alio kraujas ir nuodėmės na�ta.

Pama�u Tora suprato, k� ji turinti galvoje, ir tada i�raudo iki ausų galiukų.

Svetim�alio kraujas buvo blogiausia, kas galėjo nutikti, � tai priklausė karui, o kaip tik apie tai mama niekada nekalbėjo. Nuodėmės na�tos Tora neėmė taip į �irdį. Tokį dalyk� galėjai i�sigalvoti, tai buvo ma�iusi.

Bet nors ir veidrodis vir� praustuvės Torai pasakydavo, kokia ji, ji gyveno savo paslapting� gyvenim� po plunksnine antklode kamaraitėje. Tamsoje ir viena su savimi ji būdavo, kuo norėdavo. Ten, po smulkiais gėlių ra�tais i�margintu antklodės u�valkalu, i�sinerdavo i� odos, �ildydavo save su�varbusiomis rankomis ir glamonėdavo, įsivaizduodama esanti kita Tora. Jei tik namuose būdavo viena, tikr�j� Tor� galėdavo visi�kai pamir�ti.

Valandėl� viso to, kas kirbėdavo pilve dien�, nelikdavo nė kvapo.

Grėslumas?

�is dingdavo taip pat.

Ji elgėsi �velniai su savo liesu kūnu, kol �is įkaisdavo, imdavo virpėti ir jai su�ildavo pėdos. Jos nevar�ė jokie balsai ir akys, ir ji pati sprendė, kas nori būti. Ji �inojo, kad �tokių dalykų� sau i� tiesų nederėtų daryti. Bet kadangi ji tai darė per daug negalvodama, tai negalėjo būti taip grėslu.

5

Nuo pat tos dienos, kai kaimo Olė pasakė, kad ji gimė i� motu�ės pilvo, Tora norėjo gauti gal�, pagalvojusi, kaip taip �monės gali�

Kad mama ir Henrikas� Arba pastorius!

Ir kaip jie nemir�ta i� gėdos, �inodami, kad visi kiti �ino!

Pastorius turi keturis vaikus!

O Elizifa � tokia davatka, o leidosi suved�iojama Torsteino ir kiekvienais metais pagimdo dar po vien�!

Ver�iau tai daryti pa�iai ir pamir�ti grėslum�. Vis dėlto ji ilgai ilgai galėdavo gulėti kamaraitės tamsoje ir svarstyti, kaip jiems tai i�eina � k� Olė pasakoj�s.

Kart� ji su Jorgenu ir keliais kitais vaikais lankėsi u� kalvos ir stebėjo ten vaik�tinėjan�ius arklius.

Pastoriaus er�ilas buvo visi�kai laukinis ir įrisnojo į kumelių aptvar�. Tora negalėjo suprasti, kodėl pastoriaus arkliu negalima geriau pasirūpinti. Bet sykiu j� keistai traukė pa�iūrėti.

Er�ilas buvo k� tik i�pūt�s savo daik�iuk�, ir Tora pajuto grėslum�, o sykiu erzinantį smalsum�.

Arkliai kurį laik� �ėlo aptvare, bet kai jai dingtelėjo, kad tai rimta, ji, regis, paslėpė akis rankovėje. Bet galėjo nesirūpinti. Niekam nebuvo laiko �iūrėti, k� ji veikia. Visi stypsojo i�si�ioj�, sudrėkusiomis akimis ir spoksojo į arklio pimpal�.

Kai er�ilas leido �iam prasmegti bėroje kumelėje ir pasimuist�s su�narp�tė, ji galėjo ai�kiai matyti, kaip Elizifos Jorgenui, rodos, net keliai sulinko, o Rita lie�uvio galiuk� i�ki�o pro vien� lūpų kamputį.

Akimirksniu Tora suprato, kad visi stovi aplink aptvar� ir �iopso, kaip er�ilas pumpuoja kumel�, jausdami � visai kaip ji � keist�, paslapting� maudim� pilvo apa�ioje. Jie stovėjo turėdami ka�k� bendra, negalėdami apie tai kalbėti, nedrįsdami vienas į kit� pakelti akių.

Tora mėgino įsivaizduoti, kaip dabar jau�iasi kumelė. I� prad�ių ta stovėjo drebėdama. Paskui tik stovėjo. Tarytum su tuo neturėtų nieko bendra. Gal jai buvo gėda? Taip ir turėjo būti!

�iaip ar taip, jai nepatiko, kad jie stovi ir �iopso. Turėjo baisiai skaudėti nuo to didelio, i�sipūtusio pimpalo.

Ne, į tai irgi nebuvo pana�u. Tuomet kumelė nebūtų �itaip stovėjusi. Torai per vis� kūn� ėjo �ia �alti, �ia kar�ti virpuliukai.

Atrodė, lyg būtų bėgusi taip greitai ir ilgai, kad pajuodusi gerklė � kaip �aid�iant slėpynių tamsiais rudens vakarais. Taip, tai buvo netgi geriau nei plaukioti ant ledo ly�ių Įlankoj.

Pagaliau er�ilas sukniubo ant kumelės ir suprunk�tė. Atmetė galv�, kar�iai atkrito nuo kaklo.

Tada bejėgi�kai nuslydo nuo kumelės, o i� paskos ir pimpalas. Torai tai įvyko per greitai. I� prad�ių ji buvo pamaniusi, kad viskas gra�u. Er�ilas, purtantis didel� rud� galv�, ir vėjyje besiplaikstantys kar�iai.

Dabar er�ilas atrodė tik nusi�emin�s ir nebe toks stiprus. Sugleb�s pimpalas kadaravo į �alis ir traukėsi tiesiog vaikų akyse. I� jo �iek tiek la�ėjo.

Rita dar ilgai po to, kai viskas pasibaigė, stovėjo vėpsodama �ydromis akutėmis. Galiausiai pasigirdo:

� Tai bent par�as! Prisiusiojo į kumel�!

Jorgenas dėbtelėjo į j�, paskui mestelėjo replik� tarp dviejų spjūvių:

� �ia � sėkla, negi nematai, kvailele!

Tada trumpai i�dėstė ir apie viena, ir apie kita. O įsiterp�s Olė i�dro�ė, kad jie visi gim� i� motu�ės pilvo ir kad �ia nėra ko gėdytis.

Daugiau jie niekada nesi�nekėjo apie tai, kas vyksta tarp suaugusiųjų. Ir niekada neklausinėjo apie tai, kas juos domina.

Bet sykį, sėdėdami ant akmeninės ba�ny�ios tvoros, susigin�ijo, k� i� tiesų i� arti mat� uosto sode.

Jorgenas vis pie�ė er�ilo daik�iuk� didesnį, negu tas i� tikrųjų buvo.

Rita apkaltino jį meluojant. Ji i�matavo jį ore i�skėsdama pir�tus, bet Jorgenas laikėsi savo. Galiausiai Jorgenas nustūmė j� nuo tvoros.

Tai galėjo baigtis visai liūdnai, jei ne ma�akalbė drovuolė Lina, kuri staiga parei�kė ma�iusi tikr� vyri�k� pimpal�.

Visų akys, kupinos did�iausio susidomėjimo, susmigo į j�. Burnos, susi�avėjusios ir priblok�tos, prasi�iojo vienu metu.

� Liaukis, negali būti.

� Kieno taip? � paklausė Olė.

� Nesakysiu. Bet jis buvo mėlynas.

� Kas? Vyras? � pasiteiravo Tora, negalėdama tuo patikėti.

� Pimpalas, kvai�a!

Lina atmetė galv� triumfuodama ir pagaliuku nukrap�tė purv� nuo nune�ioto rantelio ant aulinio pado. Su�iaupė lūpas � jos panė�ėjo į ma�� snapelį � ir įbedusi akis į vien� ta�k� stengėsi į juos ne�iūrėti.

� Liaukis, meluoji! Jie tikrai ne mėlyni. Apsirikai!

Jorgenas įsi�eidė. Olė su mergaitėmis pa�velgė į jį. Jiems dingtelėjo, kad jis gėdisi savo lyties ir nenori būti ap�auktas turintis mėlyn� pimpal�. Olė atsargiai paantrino Jorgenui nepritardamas Linai. Bet Lina laikėsi savo: �Berno pimpalas ne toks pat kaip senio, negi nesupranti?�

Ne, Olė ir Jorgenas nesuprato.

Bet ilgainiui, toliau be�nekėdami, nusileido, mat argumentai buvo i�semti, o jie i� tiesų labiau tro�ko kalbėtis apie �į dalyk� negu pyktis.

Bet Tora vis tiek m�stė apie tai, k� pasakė Lina. Vakarais po plunksnine antklode visi jos reginiai įgydavo mėlyn� spalv�, o fantazija kib�dėjo kirbėjo po oda.

Vir� visko tvyrojo ir visk� temdė �leik�tulys ir grėslumas.

Visi mamos ir tetos Rakelės �nab�desiai, visi garsai i� svetainės, kai būdavo manoma, kad ji miega.

Visi puse lūpų laidomi s�mojai �vejų nameliuose, visos istorijos, neskirtos jos ausims.

Ji negalėjo atskirti viena nuo kita, negalėjo �inoti, k� ji jau�ia. Ne�inojo, ar j� pykina, ar�

Retsykiais ji sav�s gėdydavosi ir d�iaugdavosi, kad toje tamsoje jos niekas nemato.

Jautėsi lyg nebesava. Skausmingi gumbeliai ant krūtinės atrodė taip, lyg būtų ne jos. Ji kūprindavosi, kad niekas jų nematytų. Norėjo juos tarsi paslėpti savyje.

Bet tai ma�ai gelbėjo. Nuo jų visi jos drabu�iai per juosmenį tapo ank�ti. Ji tro�ko būti berniukas. �tai Lina ir Rita vis dar buvo plok��ios. Galėjo �okinėti ir turk�tis jūroj per atoslūgį praėjusi� vasar� vienom kelnaitėm. Tora rasdavo visokiausių dings�ių, kad tik nereikėtų eiti kartu.

Nuo svetimų akių turėjo būti slepiami ne tik jos pumpurėliai. Ant jos visur dar �elia plaukai, manė ji. O kartais nuo jos ir drabu�ių padvelkdavo senais gvazdikais.

Tai jai priminė laidotuves. Ka�koks prėskas, salsvas kvapas, kiekvien�syk jai sukaitus ar susijaudinus. Taip susiklostė, kad daugiausia ji �liejosi prie Solės, kuri buvo ma�ne dvejais metais vyresnė ir turėjo visko per akis ir �ia, ir ten.

�e�tadieniais Tora, pati pasikūrusi krosnį kamaraitėje, atsine�davo prausimosi vandens ir rank�luos�ių.

Praėjusi� �iem� dar maudėsi skardiniame puskubilyje prie�ais virtuvės krosnį. Bet paskui ėmė ir paprie�taravo motinai. Kas nors gali ateiti. Kart� atėjo Henrikas, kai ji vis dar sėdėjo puskubilyje.

Jis pa�iūrėjo į j�. Nors kiaurai �emės prasmek.

Ji sėdėjo ten, kaip sėdėjusi, kol tas galiausiai i�ėjo. Jis pamatė kūn�, kuris nebuvo jos.

Po to ji atsisakė maudytis kelias savaites. Mama pasipiktinusi pasakė, kad joje atsiras kirminų. Galop numykė, kad leis jai pasikūrenti kamarait� ir ten maudytis, jei norės.

Sulig tais �od�iais Tora motinai pajuto ka�in kokį �velnų, �ilt� prielankum�. Ji panūdo j� apkabinti, bet neprisivertė. Atrodė, lyg tarp jos ir mamos būtų praraja � �tai kaip.

Vis� pavasarį ir vasar� ji prausdavosi kamaraitėj, tvirtai tarp durų ir apkalo u�ki�usi peilį. Tai buvo jos vienintelė turima spyna. Galėjai lengvai nukrap�tyti peilį i� lauko pusės. Bet tai buvo vis �ioks toks u�raktas, �enklas, kad ji nori būti viena, neprivalėdama to sakyti.

Prie�ais didįjį mokytojos stal� Sodyboje ji irgi galėjo sėdėti ir būti viena. Prie�ais būdavo tik Giuna.

Visų �vilgsniai likdavo u� nugaros. Galėdavo sėdėti ir apsimesti besiklausanti, k� sako Giuna, nors ir paskendusi savo mintyse. Galėdavo ramiai fantazuoti apie keis�iausius dalykus. Giunai buvo svarbu, kad klasėje būtų darbinga ramybė.

Vaikų būriui ji turėjo keistos galios, kurios galėjo pavydėti net senasis mokytojas. Ir ji duodavo tokioms kaip Tora ramyb� su savo mintimis.

Jos autoritetas buvo nesuvokiamas, nes taip skyrėsi nuo to, su kuriuo vaikai, kai pritrūkdavo tinkamo elgesio, susidurdavo antausių ir grasinimų, sulauktų i� tė�ių, pavidalu. Giunos metodas ypa� glumino vyriausius berniukus. Ji į juos �iūrėdavo. Nenuleisdama �vilgsnio.

Kartais ji pasitelkdavo �ilt� deln� ir u�dėdavo jį jiems ant sprando. Tada ry�tingai pakeldavo galv� ir �iūrėdavo jiems į akis tol, kol klasė nurimdavo ir �urmulys nuslūgdavo.

Bet nereikėdavo ilgai laukti, kol prie�ais jų akis Giunos duobutės skruostuose virsdavo d�iaugsmo �ymelėmis ir vėl viskas būdavo gerai.

Torai patiko mokykla. Jai patiko dulkių ir kreidos kvapas. Tereikėjo atlikti gaut� darb�, ir gaudavai ramyb�. Bent jau per pamokas.

Giunos galėjai klausti bet ko � beveik.

Ir gaudavai atsakym�.

Bet pastoriaus er�ilas ir grėslumas buvo tai, apie k� niekas negalėjo klausti suaugusiųjų. Ne visada galėjai klausti net ko nors pana�aus. Tik tada, kai pasitaikydavo proga. Kaip t�dien uosto sode.

Rudenį Tora pradėjo lankyti t� pa�i� mokyklos klas� kaip ir Solė. Dvi paskutinės laidos mokydavosi kartu.

Solė buvo prasimokiusi vieneriais metais ilgiau nei Tora, ta�iau niekada dėl to nerietė nosies. Būdamas �imtabu�io gyventojas retai kada galėjai sau leisti paaukoti draugyst� dėl niekniekių.

Tora nemanė, kad taip būtų buv� smagu su Jorgenu visus tuos metus. Kasdienybė ir metai juos pakeitė. Be to, Jorgenas priliedavo į jų batus vandens ir slėpdavo Solės vadovėlius, keikdavosi, kai tik mama negirdėdavo, ir vis traukdavo �emyn, į prieplaukas.

Solė buvo tyli, bet �inojo bene visk�, kas vyksta tarp keturių sienų ir kas tyko klaid�iuose gyvenimo labirintuose. Ji buvo vyriausia i� septynių Elizifos vaikų ir metų metais, �imtabutį apgaubus sutemoms, da�niausiai prie� savo vali� ver�iama klausytis gimdymo ir gyvybės pradėjimo garsų.

Ta�iau Tora negalėjo teirautis Solės apie tokius dalykus jiedviem besi�neku�iuojant � Solė j� būtų palaikiusi ma�vaike.

6

Vokie�io pavainikė!

�ie �od�iai nuolat skambėjo jai ausyse. Juose slypėjo ka�kas negera. Tarytum nuosprendis.

Henrikas �iuos �od�ius irgi vartojo. Ne jos akivaizdoje, bet jie prasiskverbdavo pro plonas panelių sienas.

Ji vis norėjo paklausti mamos, bet tie �od�iai tapo grėslumo dalimi. Paskui nutiko taip, kad ji juos ty�ia pamir�o, nes nebei�tvėrė. Galėdavo praeiti i�tisi mėnesiai, kol vėl juos nugirsdavo.

Bet jie be paliovos grį�davo. Tada ji jausdavosi kaip t�kart, kai vaikai kaime prikalbino j� su slidėmis nu�liuo�ti nuo stataus �laito ir ji ne�inojo, kad vidury �laito jie sukas� tramplin�, o po juo i� kelių kibirų vandens i�liej� led�.

Kai pakilo į or�, atrodė, nėra jokios i�eities. Tik didelis sopulys ir tu�tuma aplink. Ir supratai tik viena � privalai nusileisti.

�ia būta savų dėsnių. Tie dėsniai ne visada buvo tokie, kokie galiojo suaugusiesiems. Ir tikrai ne tokie, kokie galiojo virtuvėje.

Ta�iau jie būdavo skausmingi tik valandėl�. Kaip įdrėskimas ar nuospauda. Skausmingi, kad i� akių i�tryk�davo a�aros, tuoj pat. Bet tai praeidavo. Nevertėjo grau�tis � viskam savo eilė.

Olė buvo did�iausias ir stipriausias, bet ne blogiausias. Jis turėjo savo silpnybių. �lapindavosi naktį į lov�. Retsykiais galėdavai tai u�uosti, kai jis, prie� eidamas į mokykl�, nespėdavo susitvarkyti. Didysis kaltininkas!

Tora rinko silpnybes � kitų.

Jiems nieko nesakydavo, taip tik būtų u�sitraukusi nemalon�. Bet apie tai galvodavo.

Kartais pasvajodavo, kad vis dėlto reikėtų kirsti atgal � ir į skaud�iausi� viet�. Bet i� to taip nieko ir nei�eidavo. Tora buvo liesa, gle�na ir ma�a. Jėgos turėjo tik i�pūsti kramtomosios gumos burbul�.

Jei prireikdavo, ji skuosdavo grei�iau nei kas kitas. Arba i�sėlindavo niekieno nepastebėta.

Dar turėjo du gėdos nuda�ytus pilk�vus skruostelius. Ji gaudavo jai priklausan�i� mu�imo, i�dalijamo pakeliui, porcij�. Bet �i būdavo kitokia nei ta, kuri kliūdavo nuo Henriko.

Kitoje Įlankos pusėje, kur pa�ioj pakelėj tankiai �ėlė vir�ynai ir �emaūgių med�ių mi�kas, Tora galėjo į�iūrėti senuosius jaunimo namus. I� tiesų jie nebuvo seni, tik apgailėtinai apleisti. Kadaise jie buvo nuda�yti raudonai. Prie� kar�.

Gerokai prie� kar�, ta�iau Tora �inojo, kad ji � jo dalis.

Apie jį buvo girdėjusi aib� istorijų.

I� viso to, k� girdėjo, kilo �leik�tus supratimas, kad mama � irgi jo dalis.

Kai Henrikas �nekėdavo apie kar�, mama nueidavo į kit� kambario gal�, ir visada atsukusi nugar� į esan�ius kambaryje. Henrikas kar� keikė daugiau u� visus, mat tas beveik pasiglem�ė jo kairį petį ir pusiau įsispaudė į plau�ius.

� Prakeikti vokie�ių i�peros! � sakydavo jis, ir tarp dviejų tankių jo antakių įsirė�davo gilios rauk�lės.

Visi jam pritarė, ir vis tiek �iūrėdavo ka�kur į �on�, keistai �vilg�iodami į Ingrid�, tarsi būtų Henriko i�puolio liudytojai. Mama niekada ne�nekėdavo apie kar�.

Teta Rakelė kart� puse lūpų u�siminė, kad Toros gimimas mo�iutei kainavo gyvyb�. Tai nebuvo skirta Toros ausims, todėl ji negalėjo paklausti daugiau.

Torai atrodė keista, kad dėl mo�iutės mirties kalta ji, nes j� dar ai�kiai atsiminė � lies�, i�bly�kusį veid� baltos pagalvės fone kamaraitėje pas tet� Rakel� ir dėd� Simon� Bekejorete.

Tora �inojo, kad viskas buvo normuojama ir �monės turėjo ma�ai ko valgyti ir apsirengti. Gal ji ne taip i�girdo, kai teta pasakė, jog kaip tik tai ir numarino mo�iut�.

Tora įsivaizduodavo, kaip Almaras i� Hestvikos per patį normavimo met� nuogas ir i�badėj�s kiūtinėja po savo �vejybinio laivo denį. Turėjo būti �iurpus ir keistas reginys. Visada matydavo tik Almar�, ne k� kit�.

Ir �it vir�ynuose stovėjo jaunimo namai. Jie irgi buvo karo dalis.

Ten jie kart� nukirpo mamos plaukus iki pat balto it pienas pakau�io.

Tora apie tai girdėjo visko ir i� daugybės lūpų. Bet labiausiai pasikliovė Solės pasakojimu: jie nukirpo mamai plaukus, nes Tora gimė per kar�.

Tora vis dėlto manė, kad taip nutiko i� pavydo mamai. Mat galėjo puikiai matyti, jog naujieji plaukai taip pat neįprastai tamsūs ir tankūs. Ji turėjo gra�iausius plaukus visame kaime.

Bet kad jie būtų tokie negeri?

Sykį ji paklausė tetos Rakelės.

Tada teta j� priglaudė ir pasakė, kad karas daugeliui �monių atėmė prot� ir kad Torai nereikėtų erzinti mamos ir klausinėti apie tokius dalykus.

Bet kiekvien� sykį, kai Tora eidavo pro jaunimo namus, jai atrodydavo, jog įkandin tiesiasi nematomos rankos, kurios nori jai bloga.

Namas turėjo baik��ias, ma�as langų akutes ir įkypais ra�tais i�margintas nublukusias u�uolaidas, todėl buvo �iek tiek keista, kad ji tai juto. Bet ji net negalėjo pagalvoti, jog kas nors i� sutiktų kelyje, Otaro krautuvėlėje ar prieplaukoje kada nors mamai būtų linkėj� tiek blogo, kad būtų nukirp� jai plaukus. Tuomet geriau kalt� prisiimtų anie namai.

Tai nutiko tenai. Ir tegu stovi anie sau vieni su tinkline tvora, vis dar prisispaudusia prie maurotų pelkynų, o jų apsilaupiusios sienos tegu bado visiems akis!

Mama jos niekada ten nesivesdavo.

Nei gegu�ės septyniolikt�j�1, nei per Kalėdų �ventes Tora, prie�ingai nei kiti vaikai, tokiuose renginiuose nedalyvaudavo � kol pradėjo lankyti mokykl�.

Tora įsivaizdavo, kad jei �namai� nebūtų nukirp� mamai plaukų, tie būtų siek� pa�ius klubus. Taip ir matė akyse mam�: palinkusi� prie upės ir vėjy skalaujan�i� skalbinius. Plaukai srūva tarp upės akmenų veik iki jūros gelmės.

Ji papasakojo tai Solei.

Bet Solė buvo beveik dvejais metais vyresnė ir at�ovė:

� Niekam tokie plaukai neu�auga. Taip nutinka tik pasakose.

Solė ir kitos Elizifos at�alos gyveno Torai tiesiai vir� galvos. Rytais ten, vir�uje, vamzd�iai baubdavo stipriai ir ilgai. Buvo daug tokių, kuriems reikėdavo prisipildyti skardinį kubil� ir, stebimam grie�to Elizifos �vilgsnio, nusiprausti pasilenkus vir� durpių dė�ės prie krosnies.

Tenai, vir�uj, brū�inosi ir bildėjo, krenk�tė ir virkavo. Ir �inojai, kad taip turi būti.

Bet, �inoma, buvo ir tokių, kurie manė, kad tikrai ka�kas negerai tiems Elizifos vaikams.

Jie buvo pradėti ma�o, nei�vaizdaus vyri�kio, kuris niekada netrankydavo durų ir niekada nekeldavo balso. Nelyginant �velnus �e�ėlis, su kuriuo niekas nesiskaitydavo stipriosios, dominuojan�ios Elizifos pa�onėje.

Tuo tarpu vyrai, trindamiesi Otaro krautuvės pasieniais, juokaudami svarstė, ar ir �iemet prie� Kalėdas Elizifa susilauks dar vieno. Dabar taip atsitikdavo ne visada. Jorgenas bent jau buvo gim�s gegu�ės a�tuoniolikt�j�. Tor�, regis, tai guodė � kad blogai, jog kasmet pasaulį i�vysta dar vienas Elizifos vaikas. Taip nebuvo palikta bėdoje viena.

Kai Tora buvo ma�a, kart� sėdėjo nuslūgusios jūros pakrantėj ir �iūrėjo į �vies�, kuri kilo i� pilk�vos mėlynės ir skleidė spindesį iki pat dangaus.

� Jūr� ir �em� ap�vie�ia dangus, � pasakė Ingrida, kai Tora pamėgino jai duoti suprasti, k� mato.

Jiedvi mėgdavo sėdėti prie upės �io�ių ir valgyti, kol �lugtas virdavo mil�ini�koje prieplaukos skardoje tarp akmenų. Kavaduobė � taip vadindavo �i� viet� �monės. Ten galėdavai atsine�ti gėlo vandens puodui upėje prie� akis plytint vandenynui.

Tora nesusim�stė apie tai, k� mama pasakė apie �vies� ir dangų. Mat jūra buvo tokia be galo gili. Jai būtų vieni niekai paslėpti vis� laiv� ir tunt� �monių. Ir vis tiek būtų buvusi tokia didelė, kad joje būtų lik� vietos dar viskam kitam: �uvims ir dumbliams, �vejybos įmonėms ir akmenims.

Bet mamai nepaprie�taravo, tik stebėdamasi �velgė į apa�ioj �niok��ian�io vandens �vilgėjim�, akimis nulydėdama sroves ir sūkurius iki tos vietos, kur �ie pasiekdavo pilk� jūros vandenį, jis virsdavo �alzganu, su raibuliuojan�iom putų keterom.

Sykį Tora atsigėrė jūros vandens, nes nesuprato, kuo skiriasi jūra nuo upės.

Nuo to karto kaip gyva nepamir�o to skonio.

Nuo jo jai pasidarė baisu maudytis jūroje. Jai labiau patiko upės duburiai, nors ir �altesni. Ir kai i�girsdavo k� nors nuskendus jūroje, visada pajusdavo sūrų, vimdantį skonį.

Taigi �į t� i�manė apie mirtį.

7

Ruduo buvo malkų ir durpių kūrenimo metas.

�monės ruo�ėsi �iemos sezonui ir u�siėmė viduje kas kuo.

Visi daugiau ma�iau laukė did�iojo judėjimo, kai �uvys patraukdavo sausumos link.

Tada nervai ir galūnės būdavo įsitemp�, ir niekas neklausdavo, ar dabar diena, ar naktis, ar nori dirbti, ar esi pavarg�s. Vieni stovėdavo ir laukdavo įsibrid� į pa�i� mū�� ir jūros purslus, ir tiek. Kiti styrodavo prie virtuvės lango arba priki�� ausis prie radijo lentynėlės garsiakalbio. Vaikai �liumbdavo, o gyvulius reikėdavo �erti ir kuopti, nors moteri�kės būdavo vienos. Jos nesiskųsdavo. Kad tik būtų daugiau naudos i� �uvies sezono. Daugeliui tai pasisekdavo su kaupu. Tai buvo viskas.

Otaras ir Grėndalas turėdavo atsiimti savo dalį u� maist�, kuris galbūt jau būdavo i�sibarst�s i�matų pavidalu po vis� į�alusios �emės lopinėlį arba trūnijo sau slaptose, apleistose vietose, patvinusių pakran�ių dumblių raizguliuose.

Vaikams reikėjo tai naujų aulinių, tai slidinėjimo kelnių, tai kambarinių drabu�ių, su kuriais galėtum pasirodyti �monėms atėjus Kalėdoms.

Durpės tiko tik prakuroms, taigi savo dalį turėdavo gauti ir anglių prekeivis. Tie, kurie galėjo laikyti tvarte avių skerdienai, irgi gaudavo savo, o tie, kurie turėdavo mės� pirkti, atiduodavo paskutinius gra�ius. Tereikėjo i�tiesti kakl� vir� did�iosios mū�os, ir viskas. Kiaulien� tegu ėda prie�as. Mat kiaulių galėjo u�siauginti tik ponai ir tie, kurie namuose turėjo sumanias �monas, tiktai tie.

Bekejoreto Simonas tvirtino, kad gera �mona � pusė prasimaitinimo �altinio.

Jis teisus, manė pa�inojusieji Rakel�.

Visi �inojo, kad jos dvigubai daugiau, nei atrodo.

Rakelė valdė Simono turt�, o Simonas � savo skol�. Sykiais ji �iek tiek nusukdavo nuo jo gyvenimui. Bet ne i� piktos valios. Tik tam, kad jį apsaugotų nuo rūpes�ių ir pinigų zyzimo daiktams, kurie, �iaip ar taip, jam atrodė nebūtini.

Rakelė komodoje laikė savo ma��j� krizių dė�ut�. Ilgainiui ji pasidarė ne tokia jau ma�ytė.

Jei jau reikėdavo ja pasinaudoti, tai ir naudodavosi, ir nesuko dėl to sau galvos. Bet i�laidauti nei�laidavo. Mat Rakelė buvo patyrusi ir blogesnių laikų nei tie, kuriuos i�gyveno namuose su Simonu.

Simonas leisdavo sau pasi�aipyti i� Rakelės komodos, bet niekada nesiki�o į jos reikalus. Ji savo ruo�tu niekuomet jam nedavė suprasti, kad nusimano apie �vejybos įmones, laivus ir �vejus.

Bet Bekejorete būta ir slapto �ulinio.

Tame �uliny kart� Simonas vos neprigėrė. T�kart Rakelė, pasirod�iusi i� sekly�ios �ilumos, i�griebė jį i� �al�io.

�irdies gilumoj Simonas suvokė, kad Rakelė pasitrauktų paskutinė i�tikus nelaimei arba ėmus sk�sti laivui.

Rakelės jėga jį glumino ir stebino, juolab kad slypėjo ne kum��iuose. Jos smūgis buvo kur kas sunkiau ap�iuopiamas.

Tai jis galutinai suprato t� dien�, kai ji grį�o i� miesto ir pasakė negalinti turėti vaikų.

Ji stovėjo ten nauju paltu dideliais langais ir skės�iojo prie�ais jį rankomis.

Gydytojas taip pasakė. Po septynerių santuokos metų: nesitikėti jokių vaikų. Taigi nors įsigijo nauj� palt�. I�tarė tai taip pat kand�iai ir be a�arų veide, lyg i�ėjus bulviakasio samdiniams turėtų darsyk i�plauti grindis.

Jokių vaikų! Mintyse jai skambėjo viena melodija.

Ji stovėjo t�kart prie mėlynų kontoros durų apa�ioje, �vejybos įmonėje. Jo karalystėje ji rūpinosi tuo, dėl ko, jis �inojo, pats yra kaltas.

Mat gyvybės nebuvo Bekejoreto Simono sėkloj.

Daug kartų �iojosi jis jai tai pasakyti, bet, regis, lie�uvis neapsivertė i�tarti tų �od�ių.

Juk �inojo, kaip ji �irdyje trok�ta turėti vaik�. Perm�stė visk�, k� reikėtų sakyti. Bet kai atėjo ta valanda, vis tiek liko nepasakyta.

Vis nepavykdavo ir nepavykdavo. Galiausiai jis taip ėmė krimstis, kad pradėjo vengti jos lovos. Rasdavo sau įmonėj vis svarbesnių reikalų, kad tik ji būtų u�migusi, kai grį� namo.

Gal todėl ji, u�rakinusi komod�, ir i�vyko į miest�.

Rakelė valdė tai, ko Simonas, tiek visko turėdamas, neturėjo, � taip bent atrodė.

Taigi ji stovėjo ten nauju paltu ir kaip niekada s��iningomis akutėmis melavo jam tiesiai į veid�.

� A� negaliu turėti vaikų, Simonai. Turime susitvarkyti kitaip arba eiti savo keliais!

Vakare jis prisilietė, i� prad�ių gėdydamasis, kaip dėkingas �uo. Tada ji davė jam suprasti, kad ne �ito i� jo nori. Tada jis įsitaisė pas j�, pajusdamas, kaip saugu turėti �mogų, kuris bent lygiavertis kūnu ir valia.

Juodu pabudo vienas kito glėby tik įsidienojus, darbyme�iui tykant prie lovos kra�to su savo kūjais.

Abu gyveno būdami vienas kitam �velnūs ir artimi.

Abu �inojo.

Rakelė įsigijo kat�.

U�ėjo lietūs, o migla palei kalnų skard�ius tvyrojo tir�ta kaip įsisenėj�s blogis.

Kalnai pietuose nepriklausė regimam pasauliui.

�monės kūreno krosnis, u�darinėjo laiptinių duris ir purk�tavo dėl nesandarių langų. I�sitrauk� vilnonius megztinius ir kojines, krimtosi, kai tik reikėdavo apsilankyti ma�ajame namelyje.

Eidami laukan gerai u�sisagstydavo visk�, k� turi.

Veidai gniutule drabu�ių bolavo ir �vietė i� vidaus, kai praeidavai pro k� nors kelyje.

Ver�iau visi burdavosi tarp savo keturių sienų. Atstumo laikėsi nuo visko kitapus durų.

Baigėsi riksmai dėl dėmėtų sodo �iogrių ir surūdijusių, cypian�ių drabu�ių kabyklų.

Bulvės buvo namuose. O serbentus, kurie dar buvo lik�, dėl Dievo meilės, tegu lesa �virbliai.

Lauke kur ne kur, tarp apatinių kelnių, kabėjo ir vėjyje plaikstėsi viena kita paklodė ir pagalvės u�valkalas. Bet vidurnakty �ie, i�kabinti vienoj virtinėj ir nerangiai krutėdami, imdavo beveik bra�kėti. Maskatuodavo it pamir�ti negyvėliai spiginan�iam �alty.

Tarp vasarinių ir �ieminių apatinių �iaurie�io drabu�ių � did�iulis skirtumas.

�iemos �mogus kur kas ma�esnis pats, bet tiek pat didesni jo apdarai.

Gyvenimas prieplaukose slinko lėtai. Atrodė, lyg būtų taupoma degalams �iemos �ūklei.

Vyri�kiai slampinėjo rū�kani po laivų triumus.

Dideli, atgniau�ti delnai maskatavo palei d�insines kelnes arba knibinėjo suktinių tabak� ar pypk�.

Kai kada apglėbdavo ir patrindavo sukry�iuotom rankom drobinės palaidinės krūtin� taip smarkiai, kad �i įkaisdavo nuo kraujo apytakos ir �al�io.

� Tai ko taip spirgi? � mestelėdavo vyrukai pavymui vienam kitam vaikigaliui, negerbian�iam ziuidvestės ir susiruo�usiam į kokį �vejo namelį ar u� val�ių pa�iūrių.

Bet dauguma vyrų �iuo metų laiku vis dėlto elgėsi geranori�kai, nepamir�dami, kad ir patys kadaise buvo jaunikliai.

Ta�iau ir tie da�nai į�iūrėdavo krisl� aky ir būdavo pasireng� įgelti, kai pro�al praeidavo Tora ir �imtabu�io pulkas.

Vien�dien � nuo lietaus permirk�, įkait� veidai ir �liuksintys batai, kit�dien � nu�al� pir�tų galai ir varvan�ios nosys. �tai taip.

Vien�dien � kalio�ai su gumytėmis nuo stiklainių ant kulk�nių, kit�dien � veltiniai.

Vis� spalį ir lapkritį Vie�pats dairėsi po ūkanotos jūros dugn�, bet naktys kaip buvo ledinės ir �iurk��ios, su įgrisusiu, vis k� nors kitai dienai �adan�iu mėnuliu, taip ir liko. Dar gerokai anks�iau, nei vi�tos įniko kapstytis dar�inėje �Anos kamparo la�ų�, sykiais manydamos, kad diena, i� pra�ūtingo dangaus da�nai, būdavo, pasipila lietus ir ima gurgėdamas tekėti sutrūnijusiais �imtabu�io stogo latakais.

Vyrai susitikinėjo naujoje Norvikos parduotuvėje arba sename, tamsiame Otaro namely. Leido laik� plepėdami. Po poros valandų, būdavo, ka�kuriam topteli, kad reikėtų apsipirkti. Tam irgi reikėdavo laiko, ir niekas neskubėdavo.

Otaras stovėdavo u� prekystalio ir ka�k� vis sverdavo, matuodavo.

Kai neturėdavo kito u�siėmimo, skai�iuodavo burnodamas or�.

� Kad jį kur tokį or�, nejau nelabasis negali s��iningai ir atvirai pasakyti, kada imti ziuidvest� traukiant prieplaukos sandėlin silkės, sirupo ar dar ko nors.

Nes Otaras turėjo �bang��.

Plonu�iai neai�kios spalvos plaukai buvo rūpestingai su�ukuoti ir perskirti de�inėje pusėje.

Taip ne�ioj�s tuolaik, kai tarnav�s ekspeditoriumi Bodėje, paai�kindavo jis i�did�iai.

�inoma, kasdien neturėjo laiko glotniai susi�ukuoti, todėl kur nors eidamas u�simauk�lindavo erdvi�, gelton� ziuidvest�. �i kabėdavo paruo�ta u� siūlų kilpelės �alia durų su dėmėta, ovalia emalio i�kaba, kurioje buvo para�yta: PRIVATUS.

Bet daugiausia bėdos buvo su ziuidveste � ta, kuri plaikstėsi lauke, ir ta, kuri kabėjo ant pakabo.

Kartais, būdavo, nueina iki pat prieplaukos, kol prisimena galvos apdangal�. Jei tik pūsdavo menkiausias vėjelis � o taip da�niausiai ir būdavo, visa �banga� nueidavo perniek.

Tada tekdavo skubėti į savo privatųjį, kad visk� susitvarkytų, susi�ukuotų, senkant ir taip brangioms prekybos minutėms. Ta�iau ma��jį slapt� mėnuliuk� turėdavo paslėpti, kad ir kiek tas kainuotų.

Vis dėlto nė vienas varg�elis neįsigudrindavo i�smukti papietauti. Regis, ir gerajai dvasiai atrodė, jog jiems reikėtų sėdėti susidėjus rankas ir mirti badu, nors ir su maisto sandėliuku prie pat prieplaukos kra�to.

Vyrai spjaudė ant didelio bespalvio �laito prie durų � ar kramtydami k� burnoje, ar ne � ir visi kaip vienas sutarė.

Tora sėdėjo ant statinės tamsiausiame kampe ir laukė. Ji turėjo produktų s�ra��, kuris veikiausiai būtų tilp�s delne. Vilnonės kojinės grau�ė. Mama privertė jas u�simauti ir �iemet.

Kiekvien�syk kam nors įeinant ar i�einant pro duris, pajusdavo skersvėjį, kuris įsisukdavo ir aptikdavo kaip tik t� viet�, kur baigiasi kle�nių apa�ia ir i�lenda apnuoginta oda, mat per vasar� ji buvo paūgėjusi tiek, kad kojinės pasidarė per trumpos.

I�kart jo nepajuto, �is tarytum įsigavo it �launis badan�ios ledinės adatėlės.

Laukė nesulaukė, kada Otaras jai linktelės ir ateis jos eilė, nes ji ir �iandien neturėjo pinigų. Tik lapelį, sudrėkusį nuo prakaituotos rankos ir lietaus. Ant jo Ingridos buvo u�ra�yta:

250 g kavos

1 kg melan�o

2 kg kvietinių miltų

10 g mielių

1 litras sirupo

Ar galėtumėt �itai įtraukti į s�skait�, kol ateisiu kit� kart�?

Ingrida

Otaro veidas persikreipė ir net patamsėjo, kai ji jam įteikė lapelį. Jis krenk�telėjo ir atne�ė jai prekes.

Po to i�sitraukė ilg�j�, stor�j� knyg�, kuri kitados buvo �alia ir su įvairiaspalviais marmuro ra�tais.

Lėtai, su grėsmingai atki�tu smiliumi, nusimin�s susirado Ingridos Tostės pavard�. Tada �alia galybės anks�iau įra�ytų sumų įra�ė nauj�. Galiausiai u�vo�ė knyg� ir pusbalsiu atsiduso.

Tora vis� laik�, kol tai vyko, stovėjo kilnodama svorį nuo vienos kojos ant kitos ir jautėsi taip, tarsi po drabu�iais kūnu ropinėtų skruzdėlės.

Vis tas noras �lapintis. Nors paskutinis veiksmas, kurį atlikdavo i�siruo�usi į parduotuv�, būdavo pritūpti u� auk�tos medinės tvoros.

Ta�iau prekes visada parsine�davo.

Dar nėra buv�, kad Otaras būtų atsisak�s kam duoti produktų, reikalingų duonai kepti.

Kai Tora prasmuko pro vyri�kius, jų veidai susispietė ten, auk�tai. Akys akys, kiek u�matai. Lūpos kramtan�ios, lūpos, įkalinan�ios pypkės kandiklį tarp pageltusių dantų arba pusiau pra�iotos ir smalsiai j� stebin�ios. Trumpas varinio varpelio skimbtelėjimas vir� durų Torai buvo ir geras, ir blogas �enklas. �iūrint, kur būdavo nukreipti kojų pir�tai ir nosys. Vidun ar laukan.

Drebėdama ir u�dususi kuo grei�iau stabtelėjo u� medinės tvoros ir nusi�lapino. Paskui nuskrido keliu, o toliau pasileido �emyn, �laitais, į �imtabutį. Ta�kydama purvo balutes, mosikavo palei blauzdas pirkiniais. Senasis juodas lietpaltis plevėsavo įkandin jos it burė, nes nebuvo kada jo u�sisagstyti.

I� tiesų ne�inojo, kas būtų nutik�, jei būtų nei�tvėrusi, kol jos pirkiniai buvo ra�omi į s�skait�. Vaizduotė �ia i�seko.

Bet Otaras krautuvėlėj buvo lyg Jėzus ir Dievas, lyg pastorius, senasis mokytojas ir dar Henrikas vienu metu.

Ji nebei�kentė. Turėjo skriste skristi!

Kai grį�o namo, mama jos neapibarė, kad trepsėjo laiptais ir įvirto su batais net vidun. Tik paėmė pirkinius ir kuo grei�iau pavijo Tor� laisva ranka. Ne�ymiai �yptelėjo, lyg norėtų �į t� pasakyti.

Bet Tora nu�uoliavo laiptais ir i�movė į keli� pas kitus, plasnodama styran�iomis, raudonomis kasytėmis it sizalio galiukai ir su keistu, permainingu d�iaugsmu �irdyje.

Atrodė, lyg būtų i�gelbėta. Ir �į kart�. Galėjo nustumti nuo sav�s kit� apsipirkim� �varia s��ine! Be jokio jaudulio!

Suprantama, jautė, kaip ji artėjant dienai retsykiais ima grau�ti it �iurkė. Ypa� kai gulėdavo vieni�oj, �iltoj lovos tamsoj. Bet t� akimirk�, kai tik tai praeidavo, liūdesio nebelikdavo nė kvapo.

Vakarais, kai pareidavo sustirusiom rankom ir degan�iais ausų galiukais, visoj laiptinėj kvepėdavo duona. Jos burna prisipildydavo seilių, ir ji puldavo strimgalviais lakstyti laiptais.

Tos dvi laibos, tiesios kojelės ne�davo neįtikėtinai greitai, kai prireikdavo. Duonos kepalai vis dar gulėjo ant darbastalio ir garavo.

Niekas negalėjo prilygti mamos duonos kvapui. Net Henriko veidas atly�davo, kai jis j� u�uosdavo. Būdavo, atsisėda �alia darbastalio ir krap�tinėjasi. Pajėgi�ja ranka meistraudavo neįtikimai gra�iai, o kita padėdavo kiek gali. Bet tik kai pats norėdavo.

Teta Rakelė manė, kad būdamas toks sumanus jis galėtų puikiausiai u�sidirbti i� tinklų lopymo, jei tik neturėtų pa�ios, kuri tempia į namus visa, ko reikia. Bet Ingrida niekada neatsakydavo į tokias pastabas. Papras�iausiai apsimesdavo jų negirdinti. Tora suprato, kad jei ne teta Rakelė, ka�in ar būtų taip gerai i�sivert� tuo laiku, kai mama neturėdavo darbo.

�įvakar jiedvi, ji su mama, buvo vienos. Henrikas sėdėjo Arntseno namelyje. Girdėjo jo bals� pro atvir� lang�, kai nudro�ė pro �alį �aisdama slėpynių tarp statinių apa�ioje.

Buvo �e�tadienis, ir vienas i� vyri�kių pasitrumpino darbo laik�.

Tora pasid�iovė prie krosnies �lapius drabu�ius. Įmetė kelis semtuvėlius anglių, kad tik parodytų mamai, jog jai nori padėti.

Ingrida siuvo. Sėdėjo palinkusi vir� senos, juodos siuvamosios ma�inos, kuri� buvo gavusi i� mo�iutės.

Dabar palengva pakilo ir i�sitiesė įremdama į nugar� de�in� rank�. Atrodė pably�kusi ir pavargusi, bet �ypsojosi. Tai buvo natūrali �ypsena, tarsi galvotų apie k� gera. Tada paėjėjo prie darbastalio ir paėmė vien� �vie�i� kepal�. Mikliais, įprastais judesiais paraikė mink�tos duonos, kuri įdubdavo vos jai peiliu perpjovus auksin� plut�. �i buvo trapi ir kiekvien�syk lyg melsdamasi sutra�kėdavo.

Ingrida u�tepė daug sviesto ir vir�uj padrebino cukraus �auk�telį, kad baltai ir gra�iai pabarstytų riek�.

� Tai k� pasakė Otaras? � paklausė ji ir pabarstė cukrumi dar vien� riek�.

� Na, nieko tokio nepasakė� Tai yra �nekėjo su kitais ten stovin�iais vyrais.

Tora dvejojo tiek, kad mama atgr�ė veid�, kokį Tora �įvakar tro�ko matyti ma�iausiai.

� Kodėl taip sakai? Kodėl nesakai, kaip yra? � Mama atrodė kiek papykusi ir nekantraujanti.

� K� gi man sakyti? � Toros balsas buvo vos girdėti, bet ji i�tiesė rank� siekdama riekės, kuri� padavė mama.

� Sėsk prie stalo galo ir nepribarstyk cukraus!

Tora, susmukusi prie virtuvės stalo, paėmė lėk�tut� riekei, kaip, �inojo, norėtų mama.

Ir kodėl reikia visada sugadinti nuotaik� mamai! Vis k� nors ne taip padaryti. Atrodo, lyg ty�ia! Ir dar �įvakar, kai jiedvi vienos ir joms turėtų būti taip gera.

� Tas Otaras man nieko nesakė. Tikra teisybė. Jei manai, kad turėjo k� nors sakyt dėl to prekių u�ra�ymo, tai tikrai nesakė. Garbės �odis!

Tarp jųdviejų įsivyravo tyla. Ingrida vėl buvo nusisukusi į darbastalį. Cukrus garsiai tra�kėjo tarp Toros dantų. Ji negalėjo nieko padaryti, nes buvo taip skanu, o ji tokia alkana.

Dabar į langų stikl� ėmė barbenti lietus. Lietus jas abidvi u�sklendė viduje. Atrodė, lyg mama matytų tai, k� ir ji � kad jos liko viena su kita, mat neju�ia ji atsigrį�o, draugi�kai pa�iūrėjo į Tor� ir tarė:

� U�teks apie tai kalbėti. Tas Otaras geras. Reikės tau, beje, nueiti kit� savait� su pinigais. Gausiu �į t� u� valym�, kurį apsiėmiau lensmano namuose. Taip, dar gausiu ir atlyginim�, pati �inai. Turėsi su jais nueiti, tikrai.

Tora kramtydama �ypsojosi. Akyse matė ma�iausiai de�imt skai�ių Otaro knygoje. Bet nieko nesakė. Neramiai pasimuistė ir ly�telėjo cukraus, byran�io ant lėk�tutės. Nulai�iusi pir�t� stipriai prispaudė jį prie cukraus kruopelių, kad �ios patektų į burn�.

� Nedaryk taip, � pasakė mama. � Bjauru, kai �monės lai�o pir�t� valgydami!

Tora nunarino galv� ir nustojo lai�yti cukrų. Pilve ka�kas susimezgė, o nauja jai atki�ta duonos riekė buvo per didelė. Ji pasijuto tokia nuskriausta, kad ne�inojo, ko daugiau griebtis, nebent tik dar sykį nusi�ypsoti mamai.

Bet �ypsena i�ėjo netikra, ir mama jos, ai�ku, nepastebėjo, nes vėl buvo nusigr�usi į darbastalį nurinkti maisto.

Po valandėlės Ingrida paėjėjo prie stalo, ant kurio laikė siuvam�j�. Vis atgr�usi nugar�.

Tora pajuto tu�tum�.

Mamos nugara, regis, vis� laik� buvo jos prie�as.

� Gal i�virti kavos, mama? � abejodama paklausė Tora po kurio laiko.

Ingrida, lėtai atsisukusi, pa�velgė į mergai�iuk�, lyg jos nebūtų dar gerai ma�iusi. Prisimerkė, tarsi prastai matytų, kai akys, įpratusios prie stiprios �viesos vir� siuvamosios, staiga turi pa�velgti į tams�.

� Ne, brangioji� Bet gali man padėti pasimatuoti �tai �it� �vark�. Truputį vargstu su rankove, turiu pasakyt. Toji Rakelė juk ma�esnė u� mane. Smulkesnė. Taigi turiu �tai �ia įsiūti intarp�, ar matai. Bet persiūti pavyko neblogai. Apdaras atrodo kaip naujas, tikrai.

Ji atki�o Torai persiūt�, nebene�iojam� sekmadieninį Rakelės �vark�. Tora staigiai nusi�luostė burn� ir nudro�ė prie jos.

� Taip! K� man daryti?

Mama ai�kino diriguodama. Įlindusi į �vark� ji sukiojosi prie�ais veidrodį, kurį buvo atsine�usi i� svetainės ir atrėmusi į kėdės atkalt�. Tora smaigstė smeigtukus, kur rodė Ingrida. Plika lemputė vir� stalo skleidė �alt� aureol� aplink tiedvi viena prie kitos palinkusias galvas.

Po valandėlės matavimasis buvo baigtas, ir Ingrida vėl atsisėdo prie siuvamosios. Jai siūbuojant �i dūzgė. Tora kabėjo vir� stalo kra�to stebėdama. Dabar drįso. Buvo prie pat prisistūmusi kėd� ir galėjo sekti vis� proces�. Mama buvo patenkinta. �varkas ėjosi gerai, ir ji matė darbo pabaig�. Gilioji rauk�lė tarp akių buvo i�nykusi. Ji i�silygino taip gra�iai, kad Tora net susijaudino.

Paskui mama j� papra�ė u�kaisti kavos � vis dėlto. Ir jiedvi �neku�iavosi, kaip nustebs Rakelė pama�iusi, koks puikus tapo jos �varkelis.

Jos dar nebuvo baigusios, kai grį�o Henrikas.

Neatkreipė dėmesio į �ingsnius apa�ioje, laiptinės duryse, nes nelaukė jo taip anksti �e�tadienį.

Ne toks ir girtas, pastebėjo Tora. Atsisėd�s prie virtuvės stalo tas ėmė �nekinti.

Padavė Torai �irkles, kurios gulėjo ant stalo nuo to laiko, kai ji karpė mamai siūlų galiukus. Torai pasirodė, kad net �irklės nebe tokios kaip anks�iau. �altesnės. Svetimos. Buvo keistai bjauru jas paimti į rankas. Todėl tai padarė paprastai ir ramiai. Ne�iūrėdama į jį.

Ji garsiai padėkojo:

� A�iū!

Vėliau jis paklausė, kaip sekasi mokykloje. Bet tada jau buvo kaip reikiant apsnūd�s, ir Ingrida, pakilusi nuo siuvamosios, padėjo jam nueiti į lov�.

Kai mama su Henriku įėjo svetainėn ir Tora juos galėjo matyti pro pusiau praviras duris � kartu, j� apėmė ūmus �leik�tulys. Ji nuskubėjo savo kamaraitėn ir kruop��iai u�vėrė u� nugaros duris.

Ten buvo �alta. U�tat ramu, ir niekas jos nematė. Valandėl� stovėjo vidury kambario jausdama gailestį stikle įrėmintam, ant sienos kaban�iam angeliukui. �is buvo parėm�s skruost� viena suglebusia rankele, bet niekur ne�iūrėjo.

Buvo vienui vienas.

8

Tora gavo i� Jeni kioske �iulpinuk� ant pagaliuko, nes atsiėmė Lofotenų pa�to siuntinį, atplaukus mar�rutiniam laivui.

Dabar neskubėdama pėdino namo.

Matė, kad giedras dangus � kaip stebuklas ir kad kirai staiposi prie� j� vir� �uvies d�iovyklų. Jos galvoj tai įgavo nuostabų skambesį. Galėjo girdėti krykaujan�ius kirus kada panorėjusi, kad ir kur būtų. Ne�iojosi �į gars� savyje.

Bet protarpiais jis būdavo �viesesnis ir malonesnis nei įprastai.

�i diena buvo kaip tik tokia. Diena, kai galima pradėti visk� i� naujo. Diena, skirta galvoti apie gerus dalykus. Diena lakstyti kiek kojos ne�a, kvatoti visa gerkle � arba vaik�tinėti su �iulpinuku. Kur akys veda, nors jos veda namo.

Jeni buvo miela. Galėdavo būti �iurk�ti ir kandi. Bet miela. Matyt, dėl akių. Siaurų ply�elių su ka�kuo �aliu viduje. �aismingų, ar būtų patenkinta, ar pikta.

Jeni skruostai tarsi giminiavosi su jos obuoliais. Raudoni. Priky�tė su geltonais ir rudais dry�eliais niekada nebuvo labai �vari. Cheminio pie�tuko dėmės ant priky�tės. Am�inai.

Laiptinės durys buvo atviros. Bet niekas ne�ūktelėjo, kad ji nusiautų. Staiga Tora sustingo. Apmirė �irdis. Ten ka�kas buvo, bet nieko nematyti.

Nejau Henrikas prisigėrė vidury dienos, ar gali taip būti?

Jai įėjus Ingrida sėdėjo prie virtuvės stalo. Apsivilkusi nutriu�usį, rud� palt�. Nepakėlė akių, tarsi nepastebėtų grį�usios Toros. Sėdėjo su skarele ir kum�tinėmis pir�tinėmis!

Veidas buvo be i�rai�kos. Nosis � it ra�alo dėmė, kuri� bandyta nuvalyti, bet dar labiau i�terliota.

Keli tamsių, storų plaukų kuok�tai ky�ojo i� po skarelės ir atrodė keistai gyvybingi.

� Jie nebegali man�s ilgiau laikyti. Pasakė, kad i� man�s jokios naudos, jei daugiau negaliu imtis vakarinio darbo. A� bedarbė, Tora!

Ingridos balsas �ai�iai perskrodė kambarį. Jame būta ka�kokio bejėgi�ko pyk�io, kuris nedrįso parodyti savo galios, tarsi bijotų, kad bus nepakankamai stiprus.

� Ne�inau, i� ko mes gyvensim, � pridūrė silpnu, niurzgan�iu balsu, kokį Tora buvo girdėjusi ir anks�iau.

� Ar u�kaisti, mama, bulves?

Tora i�bėrė �iuos �od�ius nekvėpuodama.

Kadangi apsimetė nieko negirdėjusi, gal tai tik i�sigalvojo. Kadangi sugebėjo suskai�iuoti iki �imto, kol nu�uoliavo į rūsį bulvių, gal jai tik prisisapnavo ir, kol grį� į vir�ų, mama stovės lyg niekur nieko, tro�kindama pada�� �uvies kotletams.

Vis dėlto vir�uje u�mir�o skai�iuoti, o mama sėdėjo kaip sėdėjusi.

� Jei tu dar būtum i�sivertusi viena vakarais, � skundėsi mama, � bū�iau galėjusi dirbti!

Torai �ie �od�iai buvo tarsi kir�iai į nugar�.

Ji iki galo atsuko srov� i� �iaupo, kad nebegirdėtų. Tada, kiek galėdama, pamai�ė smėlėtam dubeny. Ka�kur, kitapus akių, i�try�ko a�aros. Bet Tora plovė bulves, tarsi gyvenime nebūtų nieko svarbiau. Tarsi ji negalėtų i�siversti viena kiek tik reikėtų vakarų!

Vis dėlto priekai�tas svarbus ir teisingas, nes jį parei�kė mama.

Teisingas! Jei tik ji, Tora, nebūtų�

Po vis� kūn� pasklido keistas beodi�kumas. Ir ji nedrįso atsisukti. Veidas buvo pernelyg nuogas. Tai prasidėjo nuo akių, vėliau pajuto tai pir�tų galiukuose. Pasklido greitai, pasiekdamas visas jos kerteles. Pasidarė �alta ir drėgna, tarytum būtų prisilietusi prie mo�iutės, mirusios praėjusiais metais.

Gal ir ji pradeda savaip mirti?

Tas gvazdikų kvapas?

Kai atsiskaitė u� namų darbus ir ruo�ėsi atsistoti visų kitų akivaizdoj: �inojo, kad moka pamok�, ir vis tiek rankos permirko �altu prakaitu ir sudrėko pa�astys. Tada siūbtelėjo salsvas mirties ir gvazdikų kvapas.

Dabar Ingrida buvo u�sivedusi. Bambėjo vis� laik� ruo�dama pietus. Trapinėjo ka�k� paistydama su paltu ir skarele. Tora jos nesiklausė arba pasistengdavo �ia pat pamir�ti. Taip geriau. Abiem.

Ji jau vaik�tinėjo ir gaminosi liept�, kuris j� i�laikytų likusi� dienos dalį. Turi paruo�ti pamokas, nulėkti tiesiai pas Jeni į kiosk� ir padėti u�ra�yti kainas.

Argi to ne�adėjo!

Nori �iandien tapti nematoma.

Bet i� prad�ių turi kaip dera sutvarkyti virtuv�, kad mama galėtų prigulti.

Jei Jeni nenorės, kad ji būtų su ja vis� dien�, galės nueiti į namelio palėp� prie savo bloknotų.

Dėdės Simono �vejo namelio palėpėj buvo ma�as langelis su keturiais murzinais stiklais. Jis jai leido matyti dienos �vies�, jei tik jos būdavo. Rodė jai ger� kra�t� dangaus. Kitos �viesos nebuvo.

Kartais norėdavo pasiimti �vakigalį, bet nugalėdavo save.

Ingrida įkalė jai į galv�, kaip baisu paleisti �ilum� vėjais. Todėl negalėjo skaityti ar ra�yti, nes nebuvo �viesos. Bet niekas negalėjo trukdyti sėdėti po did�iule, apdraskyta bure po langu, kampe, ir klausytis tarp sienų plok��ių ir kartono kreb�denan�ių pelių. Jūra ir kirai irgi visad skleisdavo gars�.

Viduje riogsojo silkių dė�ės, statinės ir senienos. I� to galėjai visaip įdomiai apstatyti kambarį.

Ties� sakant, tokiems dalykams ji buvo per didelė. Bet niekas jos nematė.

Tora į namelio palėp� nieko nesivesdavo. Net Solės. Solė tam buvo pernelyg suaugusi. Todėl nesijautė nuo jos k� nors slepianti.

Ten turėjo ir seno veltinio. �altoms dienoms, kai galėdavo į�iūrėti savo pa�ios kvap� it nemalonų ir vieni�� dūm� i� burnos. Atrodė, lyg ji būtų pabaisa ar i�sigim�s slibinas, kuris vėl tampa savimi, kai tik būna vienas.Vis dėlto ji buvo Tora.

Jei tik pasėdėdavo ten valandėl�, jos galvoje imdavo suktis daugiau istorijų, nei pajėgdavo prisiminti. Kai kurios i� jų � neapsakomai įdomios. Kai kurios � su vienoda prad�ia, bet skirtinga pabaiga.

Sykiais kankino save u�baigdama jas liūdnai. Tuomet sriūbaudavo į vilnonį apklot� nei�spausdama nė a�aros. �ios būdavo kaip u�skl�stos ir nė u� k� neketindavo lįsti lauk.

Istorijos jau knib�dėjo sienose, kvadratinių baldų �e�ėliuose, tarp ilginių.

Gra�iausiose visada sugrį�davo tėtis.

Kai kuriose mirdavo ligota mama. Ir kai tėtis apie tai su�inodavo, grį�davo i� svetimos �alies ir i�sive�davo savo mergyt�, nors ir niekada nemat�s jos akyse. Lengvai ir paprastai leisdavo mamoms numirti. Savaime suprantama, joms geriau danguje.

Viena.

�i mintis buvo saldi paslaptis.

Ji laikė savo �nagus� po apversta margarino dė�e. Tris bloknotus, kuriuos gavo i� Giunos, ir cheminį pie�tuk�. Bet ne taip da�nai leisdavo sau u�ra�yti kai kurias istorijas. Neretai būdavo per tamsu arba veiksmas vystydavosi taip greitai, kad nespėdavo surasti tam �od�ių.

Kartais tai, u�ra�ius į bloknot�, jai pasirodydavo taip gremėzdi�ka, kad visk� i�braukdavo.

Geriau buvo klejoti su savo mintimis po veltiniu ir vir� jo. Mintys jau ir taip buvo be galo didelės. Jos buvo gra�iausias dalykas, kokį Tora �inojo esant. Nesvarbu, kad viena kita mintis būdavo nepakeliama.

Tora turėjo istorij� apie tai, kaip eina keliu su raktu ki�enėj. Raktu nuo ma�o, u�daryto kambarėlio. U�daryto nuo �monių. Tada visad prieidavo tam tikr� kelio viet�, kai apsisukdavo ir grį�davo atgal į kambarėlį, nesvarbu, kiek toli būtų nuėjusi. Atsirakindavo duris, įeidavo, u�sirakindavo.

Nebūdavo girdėti jokio garso.

Grėslumas? Grėslumas negali atklysti į tokius kambarėlius.

Jei koks pa�alinis nety�ia paminėdavo jo vard�, grėslumas vis� jos dien� galėdavo paversti niūria ir tamsia, tegu ji ir mokėsi apie tai negalvoti.

Jei jisai staiga į�engdavo į kambarį, kuriame ji būdavo viena, pasijusdavo taip, lyg ant jos kas būtų u�met�s apskretusį, priplėkusį drabu�į.

Tada likdavo stovėti sustingusi auk�tyn pakelta galva, kol ka�kas atsitikdavo ir kerai i�sisklaidydavo.

Kai kada i�sigelbėdavo �aibi�kai sugalvojusi nauj� pasak�.

Ji būdavo u�keikta princesė, kuriai atsitik� ka�kas bjauraus. Bet kadangi tai arba tai įvykdavo, kerai i�sisklaidydavo ir pavojus praslinkdavo.

Sykiais gera diena praeidavo rudadumblių gelmėje, kai jis kabindavo savo drabu�ius �alia josios ant laiptinės sienos arba kai jos lėk�tė, nutvarkius stal�, būdavo padedama ant jojo, stirtos vir�uje.

O kai kada, kai jai atrodydavo, kad galvoja visi�kai apie k� kita, u�eidavo nepaai�kinamas �leik�tulys � vien pama�ius jo skutimosi putas, plūduriuojan�ias prausimosi kubile.

Lauke da�nai būdavo gera.

Ten laukdavo kitoks gyvenimas. Galėdavai bėgti! Bėgti nuo kas ten bebūtų.

Jei tik nors kiek subjurdavo oras ir pakildavo vėjas, jausdavo, kad skrenda. Tereikėdavo dar grei�iau įsibėgėti, dar auk��iau pa�okti. Ir i�syk tapdavo skraidan�ia Tora!

� Tik paauk ir pamatysi! � sakydavo Rakelė ir mama.

Tora �inojo, kad jau pakankamai u�augusi. Nes grėslumas buvo itin priartėj�s, labiau nei kada nors anks�iau. Tai nebuvo vien fantazijos ir svajonės � jis tūnojo joje. Ir jai reikėjo su tuo susitvarkyti. Tai buvo jos reikalas.

�tai kaip.

Tuo metu ji skraidė labai greitai. Ir niekas nelakstydavo per �aidimus taip greitai kaip Tora.

Jai pasitaikydavo susitikti su did�iaisiais kaimo vaikėzais ir, jei norėdavo pamėtyti kamuolį, Tora pagaudavo jį, ir stipriai bei taikliai sviesdavo toliau. Būdama geros nuotaikos pasukiodavo jį ore, kas keldavo kitų susi�avėjim�.

Niekas nesmūgiuodavo taip stipriai kaip Tora, nors ir atrodė, kad toji kiekvien� dien� atsiduodanti �uvimi tuoj lū� pusiau.

Ji atstatydavo smailų, ma�� smakrelį, kaulėtu, akmeniniu kum�teliu akimirk� ar dvi suimdavo guminį kamuolį ir paleisdavo. T� patį moment�, kai �is palikdavo jos rank�, ji pajusdavo u�plūstant laukin� jėg�. Kūnas būdavo it įtempta spyruoklė. Ir kokio karingo d�iaugsmo prisipildydavo jos �irdis!

Tada kamuolys nuskriedavo, ir ji vėl tapdavo�

Bet jis svilindavo � kai pataikydavo.

9

Kai Tora u�traukė u�uolaid�, pro lang� jau �velgė melsva popietė. Ji buvo prisipylusi drungno vandens iki did�iojo skardinio kubilo kra�to. Dabar �is stovėjo prie lovūgalio, ant taburetės, ir d�iugino akį.

Vis� popiet�, mamai i�ėjus į darb�, ji kūreno kamarait�. To �iaip buvo nevalia daryti. Ingridos manymu, prie� prausim�si u�teko pakūrenti ir por� valandų. Akmens anglys brangios. �I� tiesų negali sau leisti kūrenti anglių, ver�iau jas valgyti�, � sakydavo Einaras i� verandos palėpės.

Tora pasidėjo ant lovos didįjį, a�triai i�gal�st� stalo peilį. Paprastai jis buvo naudojamas bulvėms skusti. A�menys spindėjo dievi�kai pavojingai.

Butas turėjo tik vien� rakt�, ir tas buvo nuo didelių, rudų laiptinės durų. Durys turėjo dvi masyvias i�kilas plok�tes, perda�ytas daugyb� kartų. Jos stovėjo dar masyvesnėje ir dar daugiau kartų perda�ytoje staktoje.

Didįjį, senovinį rakt� jie naudodavo, kai i�va�iuodavo. Vis� kit� laik� jis kabėjo prie jungiklio ant virtuvės sienos. Kambariuose buvo vienas kitas stalo peilis durims u�stumti. Veikiau kaip �enklas neiti vidun, o ne kaip spyna.

Tora susirado naujus egiptieti�kos medvilnės mar�kinėlius, kuriuos iki �iol laikė ypatingoms progoms. Mama pasakė, kad juos apsivilktų, nes drabu�ių neskalbė dvi savaites.

Tor� u�liejo d�iaugsmas. Ai�ku, kad gali apsivilkti mar�kinėlius!

Pastaraisiais metais viskas, beje, ėmė ver�ti. Liesas kūnas i�storėjo į visas nenumanomas puses, ir �ia tikrai nebuvo nieko gera.

Kokia gėda augti, kad mama leistų pinigus naujiems drabu�iams, kai nesune�ioti seni. Turėjo praeiti nema�ai laiko, kol Tora suvokė, jog neverta įtraukti krūtinės l�stos, kūprintis ir gėdytis.

Ji paglostė ranka naujus, baltus mar�kinėlius. Naktinės stalinės lempos �viesoje jie �vytėjo melsva spalva. Kur kas geresni ir baltesni nei senieji.

Nusirengė. Atsistojusi prie ma�os, juodos krosnies pajuto, kaip �iluma apgaubia kūn�. Gera.

Kad taip visada vaik��iojus be drabu�ių. Krosnies �ilumoj. Ant uolų. Saulėj. Tiesiog būti tokia, kokia esi, nesirūpinant, kad kitiems tai atrodys keista arba bjauru.

Torai dingtelėjo, jog tai turėtų būti nuostabiausia.

Jai lie�iant save, ilgos, styran�ios kasos kuteno nugar�.

Aplink duris �iojėjo ai�kiai matomas ply�ys, ir nuog� kūn� neju�ia apsiautė stingdantis vėjas. Ji pa�iurpo, įki�o rankas į vandenį ir palengva leido �iltam, muilu kvepian�iam vandeniui j� u�lieti. Kasos vis įkrisdavo į vandenį, bet jos turėjo palaukti kitos dienos. Mama jai padėdavo su plaukais. Skalauti buvo toks sunkus darbas. Reikėjo tiek vandens, kiek u�tekdavo i�plauti indus virtuvėje.

Vaik��ioti nuogai� visada� Beveik pasibaisėtina mintis. Niekada neturėtų kam nors to sakyti. Netgi Solei ar tetai Rakelei.

Nors �iaip teta Rakelė atvirai �nekėdavo apie daug k� � apie k� mama neu�simindavo.

Kai jos sėdėdavo plepėdamos virtuvėj � jos trys, būdavo, Ingrida papu�ia lūpas ir sako: �Fui, Rakele, ne�nekėk prie vaiko!�

Teta Rakelė buvo kito sukirpimo.

Bet ji galėdavo tai sau leisti � turėdama vyr� su laivu ir �vejybos įmone, baltu nameliu Lau�akalnio papėdėje ir tvartu su avimis. Ji galėdavo netgi juoktis.

Teta Rakelė � didelis vaikas, sakydavo mama. Bet Tora miglotai suprato, kad ji jai nelinki būti dideliu vaiku, nes Bekejorete nebuvo vaikų.

Rakelė mokėjo juoktis. I� visos gerklės.

Pirm�syk j� i�girdus, apimdavo nuostaba. Neįtikėtina galybė juoko skambėdavo i� lūpų ir sykiu kliuksėdavo pilve. O raudoni, cheminiu būdu nuda�yti plaukai, jai atlenkus galv� ir smarkiai nusijuokus, pasipūsdavo kaip debesėlis. Sklandė istorijos, kad ji per savo vestuves kvatojo taip, jog Simonas turėjo pateikti atsakym� u� juos abu � ba�ny�ioje ir vidury ceremonijos. Ir tik dėl to, kad kunigas buvo įsidėj�s naujus dantų protezus ir nesugebėjo rai�kiai paklausti, ar juodu nori tapti vyru ir �mona.

Staiga ant laiptų Tora i�girdo �ingsnius. �aibi�kai atsitokėjusi įki�o peilį į durų apkal�. Ne�inia, ar �ia pas juos. Sukluso, abiem rankomis prie krūtinės glausdama muilo gabalėlį. Nuo kaklo, nosies, po to ant medinių grindų ritmingai ir veik be garso la�ėjo. Vienas kitas la�as tek�telėdavo ant ma�os krūtinės, ir �i net pa�iupdavo.

Ka�kas stipriai griebė u� virtuvės durų rankenos. Jis!

Bet jis juk turįs būti Dalo sandėly dar kelias valandas! Ji susmuko kampe prie lovūgalio.

Jei kas darys duris, jos prasivers tiek, kiek leis peilis.

Peilį galėjai nukrap�tyti i� kitos pusės. Dabar girdėjo, kaip tas perbraukia virtuvės sien�.

� Ingrida! � �ūktelėjo jis tu��ioje virtuvėje.

Vadinasi, girtas, ir vidury dienos.

�įkart jį i�girdo kampe prie svetainės. Jis stenėjo bandydamas nusiauti batus.

Jei tik atsigultų, bemat u�migtų. Per plon� sien� ji i�girstų dejavim� ir knarkim�. Tada galėtų baigti praustis. Apa�i� ir kojas. Negali atsistoti ir praustis jam neu�migus.

Tas kaip reikiant u�kliuvo u� lovos.

Tora tupėjo savo kamputyje kaip pelė po �luota. Ply�ys aplink krosnies dureles patamsėjo, bet ji neprisivertė įmesti anglių.

Ka�koks balsas jai sakė, kad neturėtų i�siduoti. Ji neturėtų ten būti. Turėtų būti lauke, pakeliui pas tet� kaime. Bet kur. Kol Henrikas u�migs.

Vos tik u�migs, galės namie daryti, k� nori. Galės apsimesti, kad jo nėra. Galės u�daryti visas duris ir sėdėti ant durpių dė�ės virtuvėje, jausdamasi �vari, susitvarkiusi ir �vie�ut �vie�utėlė. O gal u�sidegs �vies� vir� virtuvės stalo ir skaitys gra�i�, liūdn� knyg�, kuri� pasiskolino i� Giunos.

Pasaulis dar gali būti geras.

Nuo tupėjimo jai nutirpo �launys, o nud�iūvus nuo kūno vandeniui ėmė darytis �alta. Vis dar negirdėjo jokio knarkimo. Gal jis toks girtas, kad nebegali knarkti? Gal numirė? Nejau liūdėtų? Matyt. Nes liūdėtų mama.

Henrikas buvo. Jos tai negalėjo stebinti. Ji kreipdavosi į jį kaip į Henrik�. Kiti vaikai kreipdavosi į vyr�, būnantį namuose, kaip į tėtį. Tora neju�ia apsid�iaugė, kad jo niekada nepavadino tė�iu. I� tiesų ne�inojo kodėl. Matyt, dėl �iurk��ių rankų, dėl svajonės ir realybės, taip stipriai ir tamsiai susipynusių, kad nebegalėjai tverti.

Sunkus mazgas, pa�ėl�s spaudimas į patį tarpkojį.

Norėtų, kad būtų vasara ir �viesu vis� par�, kai �itai jai nutinka. Ir tuo pat metu trok�tų pasislėpti tamsioj �iemoj, atokiausiame, koks tik galėtų būti, kampelyje.

Ne, vis dėlto įmes į krosnį. Henrikas veikiausiai miega.

Krosnis vos ruseno, taigi pagriebė pilkojo popieriaus ir įmetė durpių gabalėlį, kad įsiliepsnotų ugnis.

Kambarys buvo atvės�s, ir ji visa stiro i� �al�io, nes dar nebuvo nusi�luos�iusi.

Muilo putos plūduriavo kubile it susting�s varlių kiau�inėlių gumulas. Vanduo buvo �altas. Vis dėlto ji i�gr�ė skudurėlį ir nusiprausė tarpkojį ir strėnas. Gana greitai ir ramiai, beveik neįkvėpdama oro. Ten, kur lietė skudurėliu, oda �iurpo. Tada atėjo kojų eilė.

Mama visada �iūrėjo, kad praustųsi teisinga tvarka. Veidas, ausys, kaklas, krūtinė, rankos, nugara. Paskui apa�ia, kaip ji tai vadino.

Galiausiai plonytės kojos ir pėdos. Iki pat kelių, nors buvo labai vėlyvas ruduo ir pats aulinių metas.

Niekada nedrįsdavo i�sisukti.

Atrodė, lyg mama kiaurai matytų, kaip Tora prausėsi.

Pastatė kubil� ant grindų ir suki�o į jį abi kojas. Tuomet i�girdo jį prie svetainės durų.

Jos galva, regis, i�siplėtė. Pasidarė didelė, beformė ir nevaldoma nusklendė tolyn. Galvoje tu��ia tu��ia!

Kaklo venos smarkiai tvinksėjo, o lie�uvis tarytum i�tino galvoje, kurios nebuvo. U�pildė vis� rykl�.

� Tora� � i�girdo netvirt�, abejojantį bals�.

Ji neatsakė. Tokio vardo kaip Tora nėra visoj �emėj. Ji nuskraidinta į niekur. Liko tik didelė tyla.

Peilis po apkalu lėtai pajudėjo. Ji �iūrėjo neatitraukdama akių. Kaip atsidarė durys. Matė, kaip jis įvirsta vidun it didelis, kudlotas kalnas. Ji priglaudė muilo gabalėlį prie krūtinės. Pamėgino prisidengti dviem laibomis rankelėmis ir muilo gabalėliu.

Tuomet kambaryje buvo girdėti tik �niok�timas. �niok�timas, koks būna naktį name. Dabar diena, bet�

Vyras neturėjo veido. Kubilas apvirto. Sveikoji ranka buvo linkusi darbuotis u� dvi.

Sykį ka�kur, prie pat galvos, pasigirdo balsas:

� Nebijok. A� tik� a� jo viso neįvarysiu� a� tik�

Nudirta katytė kelyje.

Nebevertėjo slapstytis jokiame u�kampyje. Ten nebuvo prieglobs�io.

Ta pati ranka, kuri i�gelbėjo j� ant prieplaukos kra�to, ta pati, kuri laikė j� i�kėlusi vir� Arklių skard�io, kuri įstūmė j� ana ten, tarp did�iųjų ber�ų u� namo, ta pati, kuri numesdavo kokį pinigėlį ir daug kur padėdavo. Ji augo �alimais, aplink j�, joje. Tapo beformiu ir deginan�iu ruonio vėmalų garu, kuris sekė paskui, kur beeitų.

Kai jis atsikvo�ėjo su aplink karan�iais drabu�iais, vis dar buvo be veido. Tik susting�s �ypsnys, siūbuojantis ore tarp sav�s ir drabu�ių tumulo lovoje.

Tora suvokė esanti savoti�kai mirusi.

Vis dėlto paėmė prausimosi skudurėlį ir nu�luostė pusiau prid�iūvusį pėdsak�, nutįsusį ant vilnonio apkloto lovoje. Trynė ir trynė, kad visk� nuvalytų.

Nudirta katytė. Bertelseno �uo vis dėlto j� pri�iupo. Ilgai tampė po makalyn� ir purv�. Paskui ji dar ilgai gulėjo griovyje.

Veikiausiai pati katė ir kalta. Nes neturėjo �eimininko ir niekas ja nesirūpino. Pana�u, kad patys �monės j� nunėrė. Ko gero, �unys valkiojo j� po purv�.

�tai kaip būna. Ka�kas tai būna seniai nusprend�s. Neverta bandyti i�sisukti.

10

Bekejoretas su ber�ynėliais ir laukiniais brūzgynais iki pat vir�utinių dirvonų driekėsi pa�ioje Lau�akalnio papėdėje. Namai buvo i�sibarst� per vidurį �laito � baltai da�yti ir pri�iūrėti, su dideliais, dviejų dalių stiklais virtuvėje ir svetainėje. Tvartas ky�ojo i�siskirdamas raudona spalva ir vėduoklės formos langeliu auk�tos palėpės vir�uje.

�monės pasakojo, kad Simono dėdei kart� vie�int pas savo seserį Giudbransdalene kilo poni�ka idėja ir jis nusi�iūrėjo i� ten tvarto langelį.

Simonas paveldėjo ūkį, �emes ir prieplauk�. Jis nebuvo labai pasipūt�s, bet ir ne tas, kuris prie� k� nors lankstytųsi. Samdė �mones svarbiausiems �emės darbams ir i�laikė �vejybos įmonėl�.

Turi i� ko, piktai bambėdavo �monės. Simonas u�dirbo daug. Netgi nėkart nebuvo leid�sis �vejoti, tik nusamdydavo įgul� ir kapiton�. Pats sėdėjo prie popierių, �uvies pardavimo ir sutar�ių. Pernelyg jau lengvai ir niekur neįkliūdamas �okinėja nuo viena prie kita, manė kaimie�iai. Tas Bekejoreto Simonas ir pastorius tai jau tikrai turį i� ko samdyti �mones talkai! O kaipgi, ta apgailėtina dirvo�emio bulvė u� tai turėtų dėkoti Rakelei. Ana daranti visk�, i�skyrus arim�. Pastorius turįs galyb� mel�iamų karvių ir nuolatinį piemenį, o Simonas � piln� tvart� avių, kurias i�leid�i�s kalnuose vasar�. Na ir skirtingi tas Simonas ir pastorius. O kaip kitaip!

Niekas negalėjo Rakelei priki�ti, kad ji namuose � tik puo�mena arba kad dienų dienas sve�iuose geria kav�. Rakelė pati rūpinosi savo avimis ir kiekvienai jų parinkdavo vard�. Kas rudenį per skerdim� nusisamdydavo geriausi� Breilano skerd�ių. Pati mai�ydavo krauj�, �niurp��iodama, verkdama ir vydama visus besiartinan�ius �alin.

Vienodai apsipylusi a�aromis ir �luostydamasi pla�taka panos�, kasmet, �iemai pasibaigus, keturiomis ropodavo po pa�liugusius gardus ir į dienos �vies� traukdavo varg�us, gleivėtus padarėlius. Rakelė turėjo savo pasninko laik�, visi�kai prie�ing� kitų papro�iams, � avienos nevalgydavo skerdimo metu.

Vir�uje, palėpėje vir� svetainės, kur buvo ketinama pama�u apgyvendinti pasaulį i�vysian�ius visus jos vaikus, stovėjo staklės. Jos buvo didelės, �aliai da�ytos, ir Rakelė, kai tik į jas įsėsdavo, taip, �iūrėk, ir neatsitraukdavo.

Kiekvienais metais visi jau i�si�ioj� laukdavo, kas laimės Rakelės dovan� per did�i�j� Kalėdų loterij�, kurios pinigai atitekdavo jūreivio misijai. O tai būdavo ne kas kitas, kaip keli uolekties ilgumo nuausti kilimėliai. Visi vieno ilgio. Nuostabiai suderintos spalvos, ne atsitiktinių spalvų kratinys, kaip kad būdavo sumeistravus kitoms. Ne, o kaip spalvų ir ra�tų �edevras, keliaspalviai, tolygiai ir tiksliai atsikartojantys langeliai ir dry�eliai.

Kol srovė pasiekdavo Sal�, �iem� palėpėj vir� svetainės vienu metu �nyp�davo dvi �ibalinės lempos. Pasukusieji trumpuoju keliu tarp Vir�utinės sodybos ir kaimo, galėdavo girdėti, kaip ka�kas vir�uj gyvai ir d�iaugsmingai plaka.

Sykiais nurimdavo, nors pro didelius langus vis dar plieksdavo �viesa. Tuomet Rakelė, atsistojusi vir� savo atrai�ų dė�u�ių, dėliodavo vien� siūlų kamuolį prie kito ir kruop��iai rinkdavosi spalv� ir storį.

Jei tik pritrūkdavo kokios spalvos arba kokio storio siūlų, kuriuos būdavo kaip tik įsikalusi į galv�, lėkdavo pakiemiais ir kaulydavo, mainydavo. Arba atsigabendavo i� rūsio didįjį kubil� bei i�sijuosusi kibdavo da�yti.

Ne kart� aprėkė varg�elį Otar� krautuvėje u� tai, kad �is nesiteikia u�sakyti spalvų, kurių jai reikia. Būdavo ir taip, jog jis dėl to įsiusdavo, bet ni�nieko nesakydavo, kol Rakelė su savo prekių krep�eliu nepasi�alindavo ten, kur, jis būdavo tikras, ji nei�girs.

� Atrodo, labai jau reikli ta Simono boba! � ima tas ir i�rė�ia.

Kadangi ten būdavo klientų, kurie nugirsdavo tokius �od�ius, nepraeidavo daug laiko, kai tas susigrieb�s atitaisydavo klaid�:

� Bet �iaip nepasakytum, kad labai riestų nosį. Da�nai, �iūrėk, kam pagelbsti ir būna geros nuotaikos. Ale smarki. Nepritinka tokiai, kuri visk� laiko savo rankose kaip Rakelė. Bet ji ir ne i� kokių ponų. Ta�iau tai jau buvo seniai. Nebūsiu tas, kuris traukia i� u�mar�ties vokie�ių menkyst�. Ta varg�elė Ingrida� Daug laiko praėjo. O ta Rakelė sumokėjo grynais! Bet, nori tikėk, nori ne, savo Simono įmonėj ap�aukė ka�kokį seniok� �vej�. Kad tas, įeidamas į kontor�, nenusivalė kojų. I�vadino jį �iknium ir paklausė, gal jis gimė samių gamyje! Kaip tau? Taip netinka, pasakiau. O anas Simonas tik nusi�ypsojo ir at�ovė, kad tiems teks taikytis prie jos, Rakelės, mat ji vadovauja valymui! Mano rūpestis � tik �uvis, paai�kino jis. Kaip tau?

Sniegas panamiais snyguriavo verpetais, o langų �vieselės, melvos ir vieni�os, pasklisdavo vir� kietos sniego plutos vos tik pranykus �yk��iai dienos �viesai.

�alnos pagaliau pakando ir �imtabutį. Jos ne�moni�kai gnaibė laiptinėse ir gūsiavo tav�s pasitikti i� skylės i�vietės suolelyje. Visi jau buvo pamir��, kaip jųjų laukė, kai prie� prasidedant �iemai buvo u�ėj� tir�ti rūkai. Visi tai neigė � dabar, joms atėjus. Nusipurtydavo i� �al�io tarp kambario sienų ir leisdavosi į tamsi� rūsio ang� atsine�ti dar kuro.

Visai prie� pat Kalėdas Rakelė įdarbino Tor� kepėja.

Tora, įkaitusi ir patenkinta, tepė trupininių pyragai�ių formeles. Nuo auk�to biskvitinio pyrago, kuris stovėjo skardinėje formoje ant darbastalio ir vėso, sodriai kvepėjo. �is turėjo būti skirtas antrai Kalėdų dienai. Tada Rakelė i�skleisdavo abi stalo plok�tumas ir padengdavo giminai�iams ir draugams did�iulį, gausų vai�ių stal�. Vis� popiet� �monės varstydavo duris � visi grį�� i� tvarto ar nupraus� ir paguld� vaikus. Turėjo būti ir taip ai�ku, kad dauguma buvo draugai, nes Tora ir Ingrida buvo tik dvi. Jis ten niekada nesilankydavo.

Torai atrodė, kad jis prisibijo tetos Rakelės ir dar nemėgsta Simono, nes �is su dviem rankomis. Bet nebuvo tuo visi�kai tikra.

Tora stengėsi i�tepti, kaip dera. Kiekvienoje formelėje su sviestiniu popieriumi, prie� padėdama j� į �alį, su�iūrėdavo rauk�leles.

� Galvoju per �ias Kalėdas pasikviesti an� Jeni i� kiosko. Sėdi ji toj savo �imtabu�io palėpėj ir, �iūriu, neturi nė su kuo pasi�nekėt. Negi ji ne �mogus, jei turės pavainik�.

Tora nukaito kaip �arija. Pavainik�!

� Manau, mergiotė susitvarkys pati. Neatsiduos taip lengvai į socialinės rūpybos rankas, tikrai!

� Kodėl? � pagaliau Tora atgavo kalbos dovan�.

� Ji pati u�sidirba � kioske.

� I�� i� kur ji gaus pavainik�?

Rakelė nusijuokia ir �vilgteli į Tor�.

� Taigi tas, kaip ir kiti bernai, padovanojo jai ma�ytį meilės �lakelį. Tik kad tėvas nenorėjo imti tos Jeni.

� Kodėl nenorėjo? � pasiteirauja netvirtu balsu Tora.

� Ir paklausei. Tikriausiai jau ved�s, man taip atrodo. Kalba, kad jis ne vietinis. Kalba, kad va�inėja po kaimus su kinu. Visaip gali būti. A� paskutinė i�girstu gandus. Su tokiais pliurpalais pas mane niekas neina. Puikiai �ino�

Rakelė staiga u�gniau�ia �od�ius ir energingai pakrato Toros suteptas formeles.

Bekejoreto jaukumas ir �iluma neju�ia i�garavo pro lang�, pamanė Tora. �od�iai ir gėda j� atsekė iki pat tetos Rakelės virtuvės.

Gėda! Kuri suteikė teis� vaikams kelyje jai pavymui �aukti: �Dega, dega Toros plaukai � motka gulėjo su vokie�iais!�

�Vokietė� buvo blogiausias �odis pasaulyje. Blogesnis, nei būti i� Norsiuno barakų. Blogesnis, nei būti �apsilakėliu� �vejybos sezonu. Blogiau, nei būti anos Jeni i� kiosko pavainike.

Tai buvo tikrai �iurpu.

Visoje Saloje, matyt, tik Tora buvo vokietė.

Sykį Olė u�pyko, kad i� jos negavo pasiskolinti naujo trintuko. Jie sėdėjo ir ra�ė diktant�.

� �yk�ti vokie�io pavainikė! � mestelėjo jis.

Tada netikėtai tarp suolų eilių i�girdo Giunos veltinius. �ie sustojo tarp Olės ir Toros.

Ji nieko nebuvo pasakiusi, o į Tor� nebuvo nė pa�velgusi, ta�iau ant Olės ausies atsirado ugninė �nybimo �ymė, o plaukai ant sprando pasistojo piestu � ilgam.

Kad ir kaip keistai ir atvirk��iai nutiko, kaip tik t� kart� Tora suprato, kaip blogai būti vokie�io pavainike. Mat kaip gyva nebuvo ma�iusi tokios Giunos. Atrodė, varg�elė susitrauks.

O Olė ra�ė vis� pamok� iki pabaigos nepakeldamas akių ir ne�nib�telėdamas blogųjų �od�ių.

Rakelė stebėjo mergai�iuk� vir� kepimo stalo.

Tada pasigirdo susirūpinimo gaidelė:

� Juk neįskaudinau tav�s, vaikeli? Pasakiusi t� �odį?

Tora pajuto gerkl� gniau�ian�ias a�aras. Toks tas susirūpin�s tetos balsas.

�od�iai i�sprūdo jai vietoj a�arų. Regis, būtų tūnoj� ten, u� u�rakintų durų, pasireng� i��okti, kai tik kas nors kiek jas pravers.

� Tai gal atvyks � mano tėtis?

Balsas pasidarė ne toks, koks turėtų būti, nuskambėjo taip, lyg būtų pernelyg u�dus�s ir u�kim�s.

Rakelė apmirė. Atrodė, lyg būtų negyva. Net silpno �nopavimo, kurį visada, kai būdavo u�siėmusi mėgstamu darbu, i�leisdavo pro lūpų kamputį, ir to nesigirdėjo.

� K� � k� turi galvoje? � i�tarė neai�kiai, labiau, kad laimėtų kiek laiko.

� Turiu galvoj savo tikr�jį tėtį.

Tora leidosi į atvir� jūr� � dabar reikėjo i�silaikyti ant vandens. Nebuvo kada apsisukti. Rakelė rūpestingai nusi�luostė rankas į balt� kaip sniegas kepimo prijuost� ir lėtai susmuko į artimiausi� kėd�.

� Nejau tau mama nepasakojo apie tavo tėtį?

Jųdviejų akys nery�tingai susmigo viena į kit� dvejodamos.

� Na� mamai dabar visko tiek daug � jai tiek daug reikalų. Ji neturi laiko!

Paskutinis sakinys i�sprūdo pa�ėlusiu grei�iu, lyg netikėtai ji būtų aptikusi gelbėjimosi plaust�.

Nors dar niekad nebuvo taip i�davusi mamos, turėjo su�inoti. Turėjo įgyti t� �inojimo gali� � kai visi purvini �od�iai atakavo j� i� visų pusių, o ji negalėjo jų atremti.

Rakelė sėdėjo. Vis� laik� nenuleido akių nuo Toros. Atrodė, tarsi stengtųsi ne�vilgtelėti į �alį. Pagaliau pasigirdo:

� K� gi. I�trauk i� krosnies pyrag�, Tora! Tada ateik ir atsisėsk. �i diena bus ne tik kepimo diena.

Ir Tora padarė, kaip paliepta Rakelės, jausdamasi taip, lyg rankos būtų priri�tos prie kūno prasta virve. Kojos einant kliuvo u� kilimėlių.

� Tavo tėtis, � pradėjo abejodama Rakelė, � tavo tėtis buvo paprastas vyras juodais plaukais, mėlynomis akimis ir pla�iais pe�iais. Gra�us vyras. Tavo mama ir jis pamilo vienas kit�. Jis nebuvo eilinis kareivis.

Rakelė sustojo, perkėlė �vilgsnį prie garų, virstan�ių i� viryklės. Bet tada ėmė dėstyti greitai ir ry�tingai:

� Ta�iau buvo atsiųstas �ionai, į �alį, mūsų nukariauti, taigi buvo prie�as! Nesvarbu, kaip elgėsi, kaip atrodė ar kieno tėvu tapo! Tuokart jis buvo prie�as! Nors ir mylėjo tavo mam�, ir� �tai seneliui po to nebebuvo nė vienos laimingos dienos. Pasimirė nuo d�iovos, pati �inai. Taikos pavasarį. O tavo mo�iutė verkė, ir viskas tebuvo sumai�tis, kol paai�kėjo, kad tu beldiesi į �į pasaulį. Turi suprasti, Tora! Nors ir kaip �iūrėtum, tada buvo sunkūs laikai. Tiek neapykantos. �monėms teko i�mokti neapk�sti ir i�gyventi. Vėliau, kai atėjo taika, savo neapykantai i�lieti susirado atpirkimo o�į. Tavo mama dėl viso �ito apsijuokė, ir ne�inau, ar i� to i�ties i�sikapstė.

Paskutiniai �od�iai buvo vos girdimi.

Akimirk� Rakelės virtuvėje stojo tyla.

� Bet kas jis toks buvo? Kur� kur jis dabar, teta? � i�tarė pa�nib�dom Tora.

� Luktelėk, � Rakelė atsikrenk�tė. � Tavo mama ir jis turėjo vykti į Osl�, kur jis turėjo draugų, pas kuriuos ji būtų galėjusi apsistoti, kol susilauks tav�s. Tokioms niekur nebuvo vietos. Jie irgi manė, jog karas pasibaigs. Tada būtų keliav� į Berlyn�, kur laukė jo artimieji ir namai.

� Ir!?

� Nukeliavo ne taip toli. Tronheime tavo tėtį pribaigė, Tora�

� Pribaigė! Kas tai padarė?

� Taip ir nei�siai�kinome. I�siai�kinti tokius dalykus niekad nebuvo svarbu per kar�. I�siai�kinti, kaip nukautas prie�as. Svarbu, kad tik būtų negyvas! Bet galbūt tai buvo savi�kiai � nes i�kart�

� Savi�kiai?

� Taip, jam buvo nevalia daryti to, k� darė. Jis paėmė laisvų dienų, kad palydėtų tavo mam� pas savo draugus � tai buvo ne juokas vyrui voki�ka uniforma. Tavo mama pensionate, kuriame buvo apsistojusi, rado po durimis paki�t� lai�k�. Su daugybe bjaurių �od�ių ir �inia apie tai, kad jis mir�s.

� Mir�s! � Regis, Tora tik dabar tai suvokė.

� Taip, Tora. Ir tada mama grį�o per pus� Norvegijos namo. Daugiausia savo pa�ios kojomis. Mat pinigai buvo pas jį. O tu buvai jos pilve, ir saulė, rodos, �vietė ne taip skais�iai�

� Bet ar jis mir�s, teta? Ar jis tikrai mir�s?

Rakelė įsistebeilijo į mergai�iuk� negalėdama patikėti tuo, k� girdi. Tada atsistojo ir i� lėto apsukusi stal� priėjo prie Toros.

� Brangioji Tora, mano brangioji, brangioji Tora! �inai, kaip tave mylime. Na, senelis mir�s, bet mo�iut� atsimeni. Ji buvo gera, Tora. Tiesa? Niekas negalėjo tav�s nė pir�tu paliesti.

Rakelė nedr�siai �yptelėjo. Bet tie �od�iai jos, regis, nepalietė.

� Jis nebuvo koks blogas �mogus, tavo senelis, tikėk manim. Pati Ingrida norėjo i� �ia pasprukti. I�girdo, kaip baisiai �monės �neka. Daugelį kartų m�s�iau, kaip būtų viskas susiklost�, jei tavo tikrasis tėtis būtų buv�s ano Vilaro sūnus, kaip Simonas. Jei būtų buv�s norvegas, ir visa kita.

Tora nieko negirdėjo. Tik matė, kaip greitai kruta Rakelės lūpos. Grei�iau ir grei�iau. Atrodė, ji u�dus nuo �iūrėjimo.

Vadinasi, �itai Simono namelio palėpėj ji tik susapnavo. I�sigalvojo ir susapnavo. Davė jam vard�. Veid�. Visk�.

Tėtis.

Nėra jokio tė�io. Niekada ir nebuvo. Buvo mir�s jai dar negimus!

Tai nejau nieko ir neturi? Negi tai norėjo pasakyti? Lūpos i�sikreipė, lyg būtų arti a�arų, bet �ios nepasirodė. Tada pakilo nuo kėdės, kur stovėjo ir laikė j� apkabinusi Rakelė, nudro�ė per kambarį ir pasuko prie durų. Neatsiminė, kad ant laiptinės sienos palikusi kaboti �varkelį, tik i�sikapanojo į pūg� ir gerai u�darė u� nugaros duris.

�irdyje atsivėrė didelė tu�tuma. Nevertėjo rop�tis į namelio palėp�, kad i�mestų tai i� galvos sumaniusi nauj� pasak�.

MIR�S!

Torai tai �įkart buvo blogiau u� grėslum�. Nes prarasta ka�kas gera � visiems laikams. Visa, kas bloga, galėtum prisiversti pamir�ti. Galėtum nuo to pabėgti skrisdamas, lėkdamas per parapij� it vėjas, ūkaudamas prie� vėj� kaip pami�ėlis, mėtydamas kamuolį, smogdamas taip stipriai, kad �monės susigū�tų � jei tik jiems siektum iki pa�astų. Galėtum jaukiai tūnoti susisup�s į veltinį �vejo namelio palėpėj su visais pasaulio pavojais, �vilg�ioti į pilk� dangų, kol viskas dingtų ir visa i�vien pasidarytų miglota ir nesvarbu. Bet �ito negalėjo įveikti. Tai buvo jos d�iaugsmas, vienintelis, kurį rūpėjo turėti � t�jį mirusį ir dingusį am�iams. Tora pajuto skausming�, slogų nor� kam nors suduoti. Įspirti, atimti gyvyb�. I� tų, kurie taip jai padarė.

Ir i�syk praregėjo, kad nėra ko versti kaltės ant senųjų jaunimo namų u� tai, kas buvo ar ko nebuvo. Tai �monių darbas! Tai juos reikėtų kaltinti. �monių reikia bijoti ir �alintis.

Jie patys visk� numarino.

Rakelė j� aptiko susirietusi� prie tvarto sienos. Kaip pamest� mai�elį �ieno. Sniegas ir kru�a stipriai �naibė. Plakė nuogas rankas ir veidus. Gulė į plaukus � kad kit� akimirk� jau būtų nupūsti dar vieno vėjo gūsio.

Drėbė �lapdriba. Gėlė �altis. Bet jiedvi to nejuto, jos abi. Ir taip turėjo apie k� galvoti.

Pirm�syk per ilg� laik� Rakelė ne�inojo, kaip elgtis toliau.

Abidvi tylėjo. Tora buvo įsivesta u� rankos vidun, su�ildyta ir aprengta. Vis� laik� Rakelė laikė j� stipriai apkabinusi.

Kelias iki �imtabu�io buvo ilgas.

� �eimoje mūsų liko trys moterys, � tvirtai tarė Rakelė.

Ji �inojo, kad kas kas, bet pirma k� nors turėtų pasakyti jinai.

� Turime tiek daug apie k� pasi�nekėt.

Pavai�ino kava, kurios buvo pati i�virusi, ir pasiūlė joms dar du mėgstamus Ingridos pyragai�ius � tiesiai i� dė�utės. I� Ingridos lūpų nei�sprūdo nė �odis. Mergai�iukei ir Rakelei įėjus pro duris i�kart pamatė, kad nutik� ka�kas negera.

Henrikas buvo i�ėj�s � kaip paprastai, kai ateidavo Rakelė. Ne kas kitas, o Rakelė u�klojusi Tor� antklode, i�virusi kavos ir pasiūliusi i�gerti jos prie Toros lovos.

� Ne�inau, ar mane kas �iandien traukė u� lie�uvio, Ingrida, ar tai tu taip apsileidai, kad nesusiprotėjai papasakot vaikui, kas jos tėvas? Bet dabar ji �ino tiek, kiek i� man�s priklauso. Ir noriu savo ausimis i�girsti, kad pritari tam, k� papasakojau, idant vėliau nesakytum, kad meluoju. Nes pati esi jos motina. Pati turi apsakyt, kaip kovojom u� �į reikal� petys petin, kad paskui nesigėdytų tėvo, kurį būtų turėjusi, jei viskas būtų ėj� sava vaga. Kad, brangiausias Vie�patie, ne mums, moterims, reikia gėdytis vyrų, did�iosios karo jėgos ir lygybės �emėj. Ne mums reikia lenkti galvas. Bet mes turim ne tik meluoti ir nutylėti � ver�iau turim paremti viena kit�. Ar girdi, Ingrida?

Kai vėlai vakare �lapias ir pavarg�s, bet su i�gelbėtais kalėdiniais otais, laivu ir įgula, Simonas grį�o namo, Rakelė vis dar kepė pyragai�ius. Mat popietė �imtabutyje buvo gerokai u�sit�susi.

Raudoni jos plaukai atkakliai styrojo i� po kepimui skirtos skarelės. Veidas buvo miltuotas. Kai ji pa�velgė į vyr�, ma�ytės, pusmėnulio formos lūpos buvo patemptos lyg kokiam nevalingam �iovuliui.

Simonas pamatė, jog ten, virtuvėje, nuotaika kybo ant plauko, ta�iau įsmuko pas j� i� nugaros, kad j� truputėlį pralinksmintų �meiliuoju apkabinimu�, kuriuo mėgdavo paerzinti prie� eidamas persivilkti �vejo drabu�ius.

� Ne�dinkis! �iandien mane vemti ver�ia pama�ius vyr�! Kepu Kalėdoms ir dar kepsiu, kol visk� pabaigsiu!

Simonas vos vos �yptelėjo, bet toks prover�is jam sukėlė abejonių. Matyt, vyksta �is tas svarbaus. Pa�įsta Rakel�.

I�sivilk�s i� �lapių drabu�ių prisipylė kar�to vandens į didįjį cinko kubil� ir nusine�ė jį į kamarait�, i� kurios buvo padar�s savoti�k� skalbykl�. Jie turėjo naujovi�k� puodelį praustuv� su kar�tu ir �altu vandeniu. Bet kai reikėdavo apsiprausti kūn�, nusine�davo ten cinko kubil�. Turėjo mintį vasar� pasistatyti ir voni�. Kaime nedaugelis toki� turėjo. Bet apie tai ir nereikėjo visiems skelbti, suprantama�

Simonas kruop��iai nusitrynė, taikydamasis progos papra�yti nutrinti nugar� ir atne�ti �varių drabu�ių. Galiausiai nune�ė ne�varius drabu�ius į dė�� erkeryje. Įėj�s virtuvėn papasakojo apie �ūkl�, tarsi grį��s namo i� Rakelės nebūtų nieko nei girdėj�s, nei mat�s. Bet ta pratrūko apie savo reikalus ir nieko negirdėjo. Tada jis pridūrė apie t� sumaut� didelį surūdijusį kabliuk�, kurį taip kvailai įsivarė į deln�.

Rakelė dusyk apėjo ratu, vėliau puolė prie durų ir pasirod�iusi su jodu ir marle sutvarstė jį, lyg tas būtų ma�as vaikas.

Berlynieti�ki tvars�iai degino taip, kad Simonas su kate prie naktinės kavos gavo dar ir vis� keptuv� pyragėlių.

Ir kol visa tai vyko, Rakelės �liuzai sprogo. Simonui teko i�klausyti vis� liūdn� istorij� apie keist� tos mergai�iukės Toros elgesį prie tvarto sienos.

Ir Simonas jai atleido akimirksniu � kad jis tapo atpirkimo o�iu u� viso pasaulio karus, priekai�tus ir tėvyst�. Nors pastarasis dalykas buvo did�iausias jo tro�kimas.

Pagaliau juodviem atsigulus, Rakelė buvo kaip virpanti �ilto, �iurlenan�io pavasarinio lietaus, �emės ir gėlių pieva. Ir Simonas priėmė visk� drauge, pripildydamas sugrubusias rankas ir su�eist� deln� visos �emės palaimos. Nors ir advento metu.

Simonas buvo laimingas vyras.

11

�imtabutyje kiekvienas garsas ir ritmas visad turėjo vienoki� ar kitoki� publik�.

Niekada negalėjai būti visi�kai tikras, kokį kit� skambesį įgis garsai. �ia visados būta stebinan�ių momentų ir neai�kių veiksnių. Da�nai vakaro ir nakties garsai turėdavo slaptų jėgų ir miglotų prasmių. Kartais galėdavai stipriai apsirikti, jei bandydavai perprasti garsus, neskirtus tavo ausims.

Su juoku ir verksmu buvo ai�ku. Kaip ir su keiksmais bei psalmių giedojimu. �iaupus ir �ingsnius, prislopintus pokalbius ir brū�inim�si į grindis bei sienas buvo sunkiau suprasti.

Tik keli gyventojai, atrodė, ma�ai k� turėjo slėpti. Jie laisvai leisdavo garsus laiptinėse ir pro langus. Da�nai tai ir būdavo dienos garsai.

Kai ilgais prie�kalėd�io vakarais �viesos u�gesdavo, garsus, regis, ka�kas u�klodavo slopinan�iu kilimu.

Vien� vakar�, vienuolikt� valand�, ka�kas vienas ūmai atplė�ė laiptinės duris ir tvirtais, greitais �ingsniais u�lipo laiptais. Net nemėgino eiti tyliai. Buvo savaitės vidurys, ir daugelis vyrų buvo i�vyk� savaitiniam darbui arba sėdėjo kur nors apa�ioj, kaime.

Tora ir Ingrida namuose buvo vienos. Ingrida siuvo nauj� suknel� Torai. �i turėjo būti skirta Kalėdoms. Buvo persiūta i� Rakelės nebene�iojamų drabu�ių. Ta�iau spalva buvo �ilta ir �alia, ir Tora manė, kad j� pamėgs, nors med�iaga grau�ė.

Vis� vakar� pas Elizif� buvo nepaprastai tylu. Taigi buvo k� tik aptarusios, kad Elizifa veikiausiai i�ėjusi su kuo nors susitikti, o Solei tek� anksti suguldyti visus į lovas, kaip visada darydavo likusi viena su jais.

Tora atsargiai ky�telėjo nosį lauk, pro duris, nors Ingrida pasakė, kad turėtų lįsti vidun. Puikiai atpa�ino senosios pribuvėjos palto kra�telį ir gumines kojines, kurias buvo apsimovusi ant aulinių.

Tai Elizifa susiruo�ė gimdyti paskutinį vaikelį! Torsteinas � kuris turėjo būti vaiko tėvas � buvo neseniai i�ėj�s. Bet �ito niekas nepastebėjo.

Ingrida dūsavo ir dejonėms vir�uje vis labiau stiprėjant nekantriai dirs�iojo į lubas. Elizifa �iaip jau nebuvo i� tų, kurios labai klyktų per gimdym�. Įpratusi, varg�elė, manė Ingrida.

Nuo paskutinio nė�tumo � dar ir atsivertėlė. Sekmininkė bei i� Dievo malonės priimta į parapij�, kurios nariais pasitaikydavo tapti tik geriausiems. �lovinant ir d�iaugiantis pakrik�tyta Hestvikelvos upėje. Ant senosios ��uolinės komodos, kuri� buvo paveldėjusi i� vieno giminai�io, turėjo pasista�iusi �alio stiklo dubenį, kuriame saugiu atstumu nuo ant grindų nuolat siau�ian�ių ma�ylių laikė �manos kruopeles�. Kiekvien� dien� i�traukdavo �manos kruopel� būtinai remdamasi kuria nors Biblijos vieta ir vis� namo gars� nulemdavo patarta tosios Biblijos eilutės. Blogiausia, jei pasitaikydavo kas nors i� Senojo Testamento. Elizifa retsykiais bandydavo Vie�pa�iui paai�kinti, kad ji negalinti skaityti balsu varg�ams nekaltiems ma�yliams apie svetimavim�, u�mėtym� akmenimis ir �ėtono darbus. Kartais atrodydavo, kad Vie�pats i�kart pasiųsdavo malon�, nes ji jo garbei i�traukdavo nauj� kruopel� ir mikliai atsiversdavo kit� puslapį.

Tora da�nai girdėdavo Elizif� sakant, kad ji visk� atidavusi į Dievo rankas. Bet gerai matė, kad jei ne Solė, Dievui būtų atitek� ojojoj kiek daug juodo darbo. Mat u�siimti tikrai būta kuo � pas Elizif�.

Negalėjo Tora suprasti ir to, kaip galima drįsti į Dievo rankas atiduoti tokius pasidygėtinus dalykus kaip gimdymas, netgi į tai nesigilinant.

Ingridai, ko gero, irgi atrodė, kad prie to turėtų prisidėti moteri�kos rankos, mat kai pribuvėja atskuodė į apa�i� papra�yti jos padėti, ji greitom u�siri�o �aldyklos prijuost� ir nulėkė auk�tyn laiptais.

T�nakt pagelbėjusieji Elizifai galėjo papasakoti, kaip ji gulėjo ir meldėsi valandų valandas kankinama galybės s�rėmių. Meldė gra�aus berniuko, didelio, dailiai sudėto ir Dievo garbei, kad jį galėtų i�siųsti misionieriumi pas nei�ganytuosius.

Bet �e�t� ryto or� perrė�ė gyvuli�kas klyksmas. Jis perskrodė visų �imtabutyje galvas. Ir kiekvienas pamanė savaip.

Elifiza nebepajėgė u�siimti tuo, kas dangi�ka. Turėjo atsiduoti vieninteliam, dar galin�iam jai padėti dalykui. Pirmyk��iam klyksmui. Pirmajam tikram klyksmui pasaulio istorijoj. Orui, kurį i�spaud�ia didelės bėdos i�tikta būtybė, Dievo apleistas ir su savo paties skausmu paliktas �mogus. Kovai, kuri nelieka kitų atminty kuo nors i�skirtinė, nes kariai niekuomet neklykia u� nauj� gyvyb�.

Ji pagimdė mirusi�, pamėlusi� ma�� mergyt� kreiva galvele.

�iniai pasklidus visi tylūs sukiojosi tarpduryje.

Atsivertėlė ar ne � Elizifa buvo viena i� jų. Jie linkėjo jai pasibaigus mū�iui ko geriausio. Kvietėsi pas save tuos septynis, kurie buvo gyvi, virė jiems i� vandens kakavos ir klausinėjo, ar gav� kokį megztinį ar dar k� � Kalėdoms. Ir varg�eliai visi kaip vienas purt� galvas, valg� gėr� bei leid�si būti aptaisyti i� to, ko spintose ir kartono dė�ėse buvo su kaupu.

T� ryt�, kai Torsteinas i�ėjo pro laiptinės duris su ma�yte medine dė�e � veikiausiai karstu � ant peties, vaikai ir moterys, kurios tik galėjo i�eiti, nusekė paskui. Jie buvo tylūs. Niekas negiedojo jokių psalmių, kol u�giedojo pastorius. Tas stovėjo ant su�alusio �emės kauburio su pernelyg plonais juodais batais ir pirmus posmelius traukė visi�kai vienas. Tada, rodos, moteri�kės atsipeikėjo ir prisidėjo �emais, murman�iais balsais, kurie veikiau skambėjo kaip bejėgi�kas grasinimas pernelyg galingai antgamtinei jėgai � nei kaip psalmė.

12

Ingrida mazgojo virtuv�. Tora tupėjo savo kamaraitėje atvertomis durimis ir atsakinėjo į dvide�imt penkis klausimus apie �Azijos �mones, gyvūnus ir kultūr��. Pro durų ang� ver�ėsi kar�to kaip ugnis vandens garas. U�uodė a�trų amoniako kvap� ir miel�, saugų �aliojo muilo �ut�.

Ingrida stovėjo vir�uje, ant taburetės, pastatytos vidury virtuvinio stalo. Jos rankos, tarp kurių �mė�avo pilka kempinė ir nuo purvo pagelt�s pavir�ius, vos lietė lubas. Buvo ai�kiai matyti dėmės, ir kaip skiriasi ploteliai ten, kur padirbėj�s vanduo su muilu, ir kur vis dar tvyrojo pusės metų tabako dūmai, maisto �utas ir suod�iai.

� Tik pamanyk, kad �itiek galėtų likti purvo nuo trijų �monių!

Ingrida atsiduso ir kuo grei�iau i�tempė nugar�.

Jai �engus �ingsnelį į priekį, virtuvės stalas ir taburetė grėsmingai sudrebėjo. Paskui viskas nurimo, ji atgavo ir savo pa�ios, ir statinio pusiausvyr�. Tebuvo girdėti tolygus ir �liuksintis kempinės te�kenimas. Retkar�iais ji i�gr�davo arba pakeisdavo mazgot� ir pereidavo kurį plotelį su vandeniu. Tuomet judesiai tapdavo spartesni ir lengvesni, tarytum su palengvėjimu atsipūsdavo, kad dar vienas plotelis �varus ir sutvarkytas.

Torai nesisekė su Azijos kra�tu, �monėmis ir kultūra. Galiausiai, vog�ia dirstelėjusi į mam�, i� kartoninės kuprinės ji i�sitraukė did�i�j� enciklopedij�. Giuna jai buvo paskolinusi sav�j�. �ioje buvo A ir B. Todėl �iandien buvo gera proga papra�yti j� paskolinti.

Bet Tora neatsivertė Azijos. Jau buvo �į t� pasi�ymėjusi ties B.

Knyga gulėjo prie�ais j� keistai gyva � ir sykiu tolima, ir svetima.

Smilius ved�iojo raides pary�kintu �riftu, kol rado tai, ko ie�kojo. Lizdinį �odį su keliais stulpeliais �emėlapių, paveikslėlių ir daugybe miniatiūrinių raidelių. Berlynas. �Ankstyvosios valstybės sostinė yra Brandenburge, prie Havelio ir �prė upės�, � perskaitė Tora.

�emėlapis buvo į akis krentantis trijų pilk�vų atspalvių ra�tas su daugybe u�sienieti�kų pavadinimų. Ji ry�tingai bedė pir�tu į viet� pakra�tyje: �ionhauzenas, ir įsitaisė su viskuo, k� turi. �tai kur tė�io mamos namai! �tai ten, kaip nematomas ta�kelis popieriuje. Vidury tarp Frankfurter Allee ir Grefswalder Strasse. Tora nusi�ypsojo.

Sunkiems, svetimiems pavadinimams forma buvo rūpestingai suteikta burnos ertmėje, bet lauk nei�sprūdo nė vienas garselis.

Tada jos pir�tas nuslydo palei eilutes tekste. Skaitė apie pastatus ir gatves. Ji buvo atidi, ir vis pasitikrindavo �emėlapyje. Po to u�simerkdavo ir susim�stydavo apie k� kita. Po valandėlės kitos atsimerkusi bandydavo mikliai surasti pavadinim� �emėlapyje ir mintyse pakartodavo tai, kas būdavo para�yta tekste.

Tė�io mama j� buvo aplankiusi prie� dien�, kai sėdėjo Simono namelio palėpėje ir kand�iojo pie�tuk�. Tai nutiko prisiminus t� vakar�, kai su�inojo, jog tėtis mir�s. Tada paai�kėjo, kad jis i� Berlyno, kad jis kalbėj�s apie brolį ir mam�. Daugiau Ingrida nei apie jo artimuosius, nei koks jo adresas ne�inojo. Buvo jai sak�s, bet Ingrida neatsiminė.

Rakelė pasiūlė bandyti susirasti giminai�ius. �inojo, jog kiti tai daro. Po de�imties taikos metų pats laikas, atrodė Rakelei.

Bet Ingrida papurtė galv� ir nudelbė akis į savo rankas.

� Jie gyvena savo gyvenim�, o a� � savo.

�od�iai nuskambėjo tvirtai, apmaud�iai ir bevilti�kai.

� Ir Henrikas prie man�s glaud�iasi, � pridūrė. � Neai�ku, ar jam tai patiktų�

� Taip, bet, Ingrida, nieko �ia keista, kad mergaitė nori nors k� su�inoti apie savo tėvo gimin�! Kas ji per �mogus! Manau, turim jai padėti, kad gautų koki� �ini�.

� Ne! � Ingridos balsas prilygo �auksmui.

Rakelė i�sitiesė ir su�iaupė lūpas.

� Tik paskui nesigailėk!

Tora vis� laik� sėdėjo po antklode, stebėdama tas dvi moteris. Nieko negalėjo su savim padaryti, bet laimingesnė jautėsi �iūrėdama į tet�, ne į mam�.

Pa�velgdavo į mam� � i� pilvo iki pat gerklės imdavo kilti ka�in koks gumulas. Lyg gailestis.

Tai j� darė bejėg� ir nesaugi�.

Taigi susiklostė taip, kad Tora turėjo gyventi su nesaugumo jausmu, nes negalėjo �alintis mamos. Ta�iau jei mergai�iukė pakeliui aptikdavo trupinėlį saugumo, atsargiai jį paimdavo į rankas � suvokdama, kad pasiskolina tik vienai dviem valandoms.

Prie lovos kra�to t�vakar, kai i�girdo �į t� apie tėv�, į jūr� j� nublo�kė Rakelė, bet sykiu ji buvo ir ta, kuri j� i�traukė ir įkėlė į tarsi kokį atvir� saugumo laiv�. Mat su Rakele galėjai pasikalbėti.

O tė�io mama buvo!

Ji įėjo per lubų i�linkimus kaip niekad gyva ir leidosi su Tora į �nekas. Ji taip pat ilgėjosi tė�io. Niekada jo nepamir�o. �adėjo atsiųsti Torai biliet� į Berlyn�, kai tik ji baigs mokykl�. Mat geriau, kad ji lankytų liaudies mokykl� ten, kur supranta kalb�. Tora pritarė. Be to, reikėjo daug k� sutvarkyti. Ta akimirka namelio palėpėje jai buvo nuostabiausia gyvenime.

Kai per tams� �ingsniavo namo, tiksliai �inojo, k� Elizifa norėjo pasakyti kalbėdama apie �irdies ramyb�.

Nebuvo atėj� į galv� į tai įtraukti Dievo.

Tora padėjo mamai �veisti sienas. Perplovinėjo vandeniu ir �luostė klausydama trumpų mamos paliepimų. Azijos kra�tas ir �monės buvo u�baigti, nors ir ne visai stropiai.

� Teta Rakelė sakė, kad Kalėdoms gausiu mėsos suktinuk�! � su�iau�kėjo ji.

Mama atsisuko. Nebedaug lik�.

Nuo kaktos jai �liaugė prakaitas.

� Sakė, kad jį gausiu u� kepim�!

Per vėlai Tora atsiminė, kad paminėjo t�jį vakar�.

Ingrida nuo tada nėkart nebuvo u�siminusi apie tėtį. Tarsi tai būtų apsitrauk� lyg �aizda. O Tora negalėjo prisiversti paklausti daugiau. Bijojo, kad odelė įtrūks ir �aizda ims kraujuoti.

Bet niekas negalėjo Torai � savyje � u�drausti to tarti: Vilhelmas. Ji slėpė t� vard� prie pat �irdies � lyg tai būtų buv�s su�eistas kiriukas, apie kurį niekam nevalia su�inoti, mat tada jis būtų negyvai u�spardytas.

Ingrida su Tora pagaliau atsisėdo prie darbastalio i�gerti arbatos. Tylios ir patenkintos, raudonomis, i�tinusiomis rankomis ir pavargusiomis akimis. Tuo metu pro pravert� lang� sunkėsi k� tik i�plauto kambario drėgmė. Plūdo į �alt� vakar�, virsdama stogo �e�ėlyje puo�niais, ruplėtais varvekliais. �velniai pustant snieg�, ka�kas silpnai ir gailiai skimbtelėjo, ir para praėjo.

�viesos �imtabutyje u�geso � viena po kitos. Tora pakėlė siaur�, ma�� veidelį didele nosimi ir sutiko mamos �vilgsnį. Jiedvi buvo daug nuveikusios. Dvelkė �vara, ir prie�ais Tor�, ant dry�uotos lėk�tutės, gulėjo garbingai u�tarnautas taukuose keptas riestainis. �iam vakarui pakaks. Mat iki Berlyno be galo toli.

13

Atrodo, Elizifa nesuvokė, kas nutiko vaikui. Ji atsisakė nutraukti pien� i� pritvinkusių krūtų. Ir Ingrida, ir kitos �imtabu�io moterys viena po kitos lankėsi vir�uj, norėdamos j� atvesti į prot�. Senoji pribuvėja mėgino pasilenkusi pien� nutraukti jėga. Bet Elizifa ink�tė ir, kad nepaplūstų, po naktiniais mar�kiniais įsikibusi laikė permirkusį skudurėlį. Vie�paties dovanos ne�vaistomos, dejavo ji. Bet �od�iai buvo beprasmiai, nes dovanos liejosi per kra�tus. Tuo tarpu ir vieno, ir kito veikiau trūko tiems vaikams, kuriems reikėjo gyventi.

Nenorėjo ji ir praustis. Nei keltis. Pribuvėja įpykusi pag�sdino, kad, jei tinkamai neprisi�iūrės, gangrena įsimes į vis� gimd�. Bet Elizifai dingojosi, kad Vie�pats duoda ir atima, ir Jo vardas turi būti �lovinamas per am�ius!

Tuo metu vilnonis skudurėlis vis labiau gi�o, o plaukai negra�iai �armojo aplink dėmėt� veid�. Viduje, regis, viskas skendo kan�ioje. Ji gausiai kraujavo. Patalai i� prad�ių nusida�ė raudonai. Vėliau �i spalva pasklido po pilk�v� paklod�, kuri įgijo vis tamsesnį rud� atspalvį. Prie pat kūno nepaliaudamas try�ko �vie�io, raudono kraujo �altinis. Atrodė, tarsi kūnas bevilti�kai mėgintų i�laikyti atvirus jūrų kelius. Elizifai atsivėrė �aizda, ir ji garbino Diev�. Nė a�aros nei�spaudė. Ir dar tvirtino, kad nėra reikalo valgyti.

Po geros savaitės Ingridos virtuvėn, gaudydama kvap�, įlėkė pribuvėja � kaip furija.

Į siūles įsimet�s u�degimas. Jėga laikiusi Elizif�, kad nors k� į�iūrėtų, kai traukė siūles.

Jos j� u�puolė � Ingrida, Johana ir pribuvėja. Nebuvo kitos i�eities.

Pribuvėja sutvarkė, k� reikia, o vis� �iu�inį teko suple�kinti atslūgusios jūros pakrantėj.

Bet kai �itai baigėsi, visos apsiverkė, i�skyrus Elizif�. Mat tokios gimdymo lovos dar niekas nebuvo regėj�s.

Torsteinas bindzinėjo pakampiais it nuplaktas �uo. Po kurio laiko nebepajėgė įeiti kambarin, kur gulėjo �mona.

Ne kas kitas, o Solė ėjo pas j� ne�ina maistu ir gėrimu ir ramindama �nekino j� susiimti nors tiek, kad negautų galo. Kiekvien�syk pravėrus duris, jai į veid� tvokstelėdavo salsvai �leik�ti �vie�io ir seno kraujo drėgmė. �i buvo kaip reikiant sumi�usi su a�triu �lapimo ir sugi�usio pieno �utu.

Kalėdų vakar� Solė ir Tora i�vietėj sėdėjo drauge.

Joms besėdint buvo k� tik i�mu�usi valanda savaitgaliui. Solė verk�leno, bet nebuvo nusiteikusi i�lieti �irdies. Tora sėdėjo ant savo skylės ir nieko nesakė. Pakako ir Solės a�arų.

Galutinai pabaigusi, Solė nusi�nirp�tė į vien� i� senųjų laikra��ių, kurio net nesiteikė pamink�tinti patrynusi rankose.

Jiedviem beeinant per kiem� sniegingu oru, Tora palietė sustipusi� Sol� u� rankos. Ir kai jos jau stovėjo verandoje bandydamos apsivalyti snieg�, Tora ry�tingai tarė:

� Tai ateikit judu su Jorgenu apa�ion, kai ma�yliai nueis gulti. U�degsiu kamaraitėj �vak� angeliuko �vakidėje.

Solė akimirk� ar dvi nu�vito, bet paskui vėlei paniuro. Lėtai papurtė galv� ir nuskubėjo auk�tyn laiptais. Priėjusi posūkį paskutinėje laiptų aik�telėje, ūmai atsisuko ir bejėgi�kai pa�velgė į i�bly�kusį Toros veid�. Blausi palubės �viesa smelkėsi į kiekvien� Toros veido bruo��, palikdama Solės veid� vir�uje tūnoti tamsiuose �e�ėliuose.

Gandai apie Elizif� pasiekė ir pastorių.

Vien� ketvirtadienio prie�pietį laiptinėje pasigirdo ai�kus, �velnus Norvegijos pietų dialektas. Tora jį lengvai atpa�ino i� kalbos. Kaip ir Solė. Einaras i� verandos palėpės ir vėl parodė, k� apie visk� mano, trinktelėdamas kambarėlio durimis taip stipriai, kad ir pats i�girstų t� trenksm�.

Elizifa buvo pragulėjusi bema� tris savaites, o kalendorius i�plė�ytas iki pat sausio galo. Iki laiko, kai Elizifa, būdama jauna ir �emi�ka, pagimdė mergait�, kuri� pavadino trumpai ir gra�iai: Sole2.

Bet keturiolikmetei saulė �vietė ne itin daug. Tamsu lauke, o namuose � nors į akį durk.

Pastorius perdavė linkėjimų ir pasiuntė Jorgen� atvesti Torstein�. Susigėd�s, tylėdamas ir su kepure tarp delnų Torsteinas stypsojo vidury virtuvės, pamat�s, kokio didelio sve�io sulaukta. Kepurė dabar sukosi it ratelis. Jis stovėjo �itaip, turėdamas tiek daug k� pasakyti pastoriui, �iam vis dėlto atkakus jų aplankyti tokioje bėdoje. Ta�iau �od�iai, regis, niekaip negalėjo prasiver�ti. Nebuvo tikras ir dėl to, ar toks protingas ir apsiskait�s �mogus supras.

� �ia tas religingumas, tas atsivertimas. Patikėkit, tai ir buvo pami�imas, pastoriau.

�tai ir pasakė, bet viskas pakrypo taip, kaip bijojo: pastorius u�uominos nesuprato.

� Tavo �mona � tikrai geras �mogus ir gera krik��ionė, tuo neabejoju, � atsakė pastorius i�sibla�k�s.

Ligonės kambaryje jis buvo netruk�s apsisukti. Tai bent moteri�ke tek� pasirūpinti. Ai�ku, siel�, kiek reikėjo, i�gan�s, bet moteris buvo labai jau nesukalbama. Vis giedojo psalmes. Suprantama, tai suglumin� pastorių.

Galiausiai jis pasivedė Torstein� į laiptin� ir u�vėrė duris. Norėjo pasikalbėti su Torsteinu prie keturių akių.

Vaikai turį i�va�iuoti, patikino pastorius.

� Kur taip? � bent �į t� įsidr�sino �nib�telėti Torsteinas.

To pastorius dar nesugalvoj�s, bet tai �iokia tokia i�eitis. Tai vaikų apsaugos tarnybos reikalas. Jis, kaip kunigas, galįs tik aplankyti namus ir patvirtinti, kad skurdas ir nepriteklius nuolatinio augintojo rankose didelis. Kuriam laikui reikalinga globa.

Tada, į�eng�s vidun, draugi�kai pa�nekino vaikų pulk�, paplek�nojo Solei per galv� ir pasiteiravo, kada �i bus konfirmuota.

Laiptinė turėjo pla�iausius ply�ius duryse bei ausis ir akis kiekvienoje kertėje, taigi nepraėjo nė pusės valandos, kai apie Torsteino ir pastoriaus pokalbį su�inojo visas �imtabutis. Torsteinas grį�o prie tinklų lopymo, i� susijaudinimo papilkėj�s iki barzdos pa�aknų.

Tora ir Solė baigė plauti indus.

Ant taburetės buvo pasista�iusios cinko dubenį. Ant �emo suolelio, prie pat cinko dubens, Solė ramiais, vangiais judesiais ant didelio kibiro dang�io vien� ant kito d�iovė įkaitusius puodelius.

Tora trynė paprast� serviz� į su�iurusi� puodelių �luost�. �i jau seniai buvo �lapia, bet ji kiek galėdama stengėsi būti nematoma ir nepra�inėti �luos�ių. Tarytum jai ka�kas būtų sak�s, kad ka�in ar virtuvės stal�iuje esama kokio podėlio, kaip kad apa�ioj, pas mam�.

Solės veidas buvo be i�rai�kos, koks veikiau būdavo, kai ji turėdavo ypa� daug min�ių. Sunkūs bruo�ai po styran�iais kirp�iais, nurė�tais beveik iki �aknų. Rankos buvo neįprastai didelės. Ir ne veltui.

Solė vien tik drabu�ių skalbimui sugai�davo vis� am�inyb�. Buvo vyriausia, mergaitė � ir dar gera. Tai buvo josios pasmerkimas Sodomoje. Ji nemokėjo pasakyti �ne�. Nepajėgė kaip dera pasiprie�inti.

Tora pristatė vien� i� ma�ylių �luoti grindų.

Jis tai darė savaip, bet niekas jam nepasakė nė vieno blogo �od�io. Tora atokiau, prie lentos, pjaustė stipriai sūdyt� avien� į gabalėlius, o Solė vystė ma�iausi�jį.

Niekas nepratarė nė �od�io.

Giesmės svetainėje buvo nutilusios. Matyt, ji buvo u�migusi.

Jorgenas su Toru įėjo vidun, susigėd� ir tylūs, nes visi �imtabutyje �inojo, kad pas juos buv�s pastorius. Galop Solė pasodino ma�ylius �aisti su pakurų dė�ute, o penki di�kiai susėdo prie virtuvės stalo ir gėda dalijosi pasvir� vir� did�iulio, namuose pie�to stalo �aidimo lak�to. Susirad� sagų ir nulau�tų degtukų �aidė grupelėmis. Solė su Tora vis laimėdavo, o Jorgenas nir�o.

Jo marmūzė atgavo spalv�, o galva buvo u�imta kitais dalykais nei kad reikės eiti į vaikų apsaugos tarnyb�.

Tora sėdėjo ka�kaip keistai gerai jausdamasi. Kone laiminga. Ne vienintelė su trūkumais.

Vakare, kai Tora ir Solė kiekviena su maskatuojan�iu pieno kibiru patraukė kaiman pirkti pieno, Solė tvirtu balsu tarė:

� Nieko i� to nebus!

� K� turi galvoj?

� Mūsų nei�siųs.

� Kaip� baik jau.

Tora numykė tuo abejodama.

� Niekas mūsų nenorės imti, mūsų per daug!

� �ia tai tikrai, � tarė Tora.

Jiedvi susi�valgė. Tada Solė prapliupo juoktis. Juokėsi ka�kokiu i� �irdies sklindan�iu juoku, kuris Tor� sutrikdė. Bet �i juokėsi kartu. Kiek tik galėjo. Ir maskatuodamos kibirais jos nulėkė pa�laitėm.

Pienove�is dar buvo neatva�iav�s, nes keliai prie Skareto vėl buvo u�pustyti.

Jie stoviniavo būreliais. Visi vaikai ir keli senu�iukai. Prisiglaud� prie sienos, ie�kodami u�uovėjos. Vir� jų galvos buvo prikaltas namuose pagamintas �enklas su u�ra�u: PIENO I�DAVIMAS.

Stumdėsi stirdami �altyje, bet susimanydavo pok�tų, kad pratemptų laik�. Jų buvo daug. Vien �e�i i� �imtabu�io.

Jie laukė �aldami � kartu.

Pagaliau pasirodė ma�ina. �imtabu�io vaikai turėjo gebėjimų atsidurti pirmi eilėje, kai būdavo atmatuojama nuo vir�utinės did�iųjų gabenamų kibirų dalies. Mat vir�us � vir�us buvo grietinėlė. Tai �imtabu�io vaikai �inojo ir taip.

Sumokėdavo i�tinusiomis rankelėmis arba u�ra�ydavo į bloknot�, kuris gulėdavo neda�ytoje neobliuoto med�io lentynoje tiesiai vir� pieno rampos.

14

Solė buvo teisi.

Surasti globėjus �itiekai nebuvo galimybės. Bent jau ne �iemos metu ir per tokį trump� laik�.

Keturios suaugusios moteri�kės vartė ir prausė Elizif� jėga. Bet keltis ta nenorėjo.

Ingrida, vien�dien prisėdusi ant lovos kra�to, pamėgino su ja pasikalbėti apie mirusį kūdikį. Elizifos �vilgsnis taip nu�vito �lovindamas Vie�patį u� jo i�mintį �iame reikale, kad Ingridai nugara nuėjo pagaugais. Vienintelei Solei pavyko prasibrauti pro �vent� nelaimėlės kiaut�.

Baigiantis sausiui u�ėjo atodrėkis. Pavasaris ir ruduo visada buvo Elizifos vaikams did�iausias batų poreikio metas.

Bet �iemet lyg ty�ia � u�uovėjinis oras kirp�ių plaikstymui turėjo padaryti gal� dar sausį!

Elizifa gyveno laimingoje ne�inioje. Torsteinas vien� kit� ryt� mėgino paskirstyti batų poras, bet taip nieko ir nei�ėjo. Per atodrėkį jie, Elizifos vaikai, niekada nelankydavo mokyklos vienu metu visi keturi. Solė �iūrėjo, kad pamokos būtų praleid�iamos palyginti tolygiai. Ir kalė pamokas kartu su nenuovokiuoju Jorgenu, kad �is įgytų nors kiek Giunos i�minties.

Paprastai namuose ant suoliuko tekdavo sėdėti tam varg�eliui, kuris paskutinis i�lipdavo i� lovos. Mat pora did�iųjų batų ir dvi poros nukirptų aulinių buvo keturių vyresnėlių �inioje. Ma�ieji galėjo d�iaugtis, kad paveldėjo tai, kas i�augta, ir kad gali i�eiti laukan. Ta�iau didieji turėjo keturias poras vienodai didelių pėdų ir viso labo tris poras batų. Trys i� jų kasdien ėjo į Sodyb�, pas raudonus Giunos Helmersen taisymo brūk�nelius.

Ma�a to, Solė savo noru ėmėsi namų ruo�os bei trijų ma�ylių ir mamos prie�iūros. Torsteinas nuolat lopė tinklus ir retai rodydavosi laiptinėj.

Giuna niekada nepriekai�tavo dėl praleistų pamokų. Bet vien� dien� nieko nesakiusi atėjo pas Sol� su knygų ir u�duo�ių pilna kuprine. Vėliau pasirodė, kad �is sprendimas geriausiai juos i�maitino.

Ji ilgai i�buvo prasmirdusioj Elizifos svetainėj.

Kit� dien� ne tik pastoriui ir vaikų apsaugos tarnybai, bet ir kitiems sumaniems ir įstatymų besilaikantiems kaimo vyrams Giuna parei�kė, kad ne vaikus reikia i�ve�ti, o kad Elizifa pasiligojusi ir jai reikia pagalbos.

K� pribuvėja pavadino �kerais�, o pastorius �vienos �iaip neblogos moteri�kės neatsilaikymu prie� savo vaikus�, Giuna, net nekilstelėdama antakio, pavadino �palū�imu�. Ji ra�ė oficialius lai�kus, kalbėjo telefonu � ir pasiekė to, ko norėjo.

Elizifai jie gavo viet� ka�kur Bodėje. Niekas tos vietos pavadinimo netarė balsu.

Ta�iau Otaro krautuvėlėje geradariai, pirkdamiesi margarino ar kavos, tikino, kad Elizifa neva apgauta ir j� tek� i�ve�ti.

Dėl to kaltino keliaujantį pamokslinink�. Dabar tas atklyst�s ir kitur ir atim�s i� naivuolių prot�. Kokia gėda, kad �itai dedasi!

Ta diena atėjo. Elizif� reikėjo aprengti ir pakelti jėga. Ji paleido Torsteinui, Giunai ir Ingridai grasinimų kru��, kad tas, kuris palies Vie�paties padar�, sulauks Jo bausmės.

Slaugytojas i� Bodės, matyt, buvo mat�s ir baisesnių dalykų, nes buvo ramus ir tvirtas kaip uola ir nesiteikė jai atsakyti nė �odeliu. Vis dėlto pintoje dė�ėje ji sukniubo ir pravirko.

Solė buvo pasilikusi virtuvėje su ma�yliais, bet i�girdusi motinos verksm� į�engė vidun. Valandėl� pastovėjo vidury kambario, lyg grumtųsi su savimi, tada paėjėjo prie ligonės dė�ės. Prisiki�usi prie Elizifos veido pa�nib�dėjo:

� Mama, ten, kur vyksi, bus geriau. Ten �monės vis� dien� turės laiko su tavimi dainuoti ir skaityti Biblij�. Galėsi ramiai sau melstis, ir niekas i� tav�s nesi�aipys, mama. O kai pasveiksi, mes atva�iuosim� atva�iuosim ir tave parsive�im. Tikrai tikrai! �tai �ia tavo manos kruopelės, mama�

Ji stumtelėjo Elizifai po apklotu riebaluot� pilkojo popieriaus mai�elį ir i�tiesė jai atsisveikindama rank�. Taip stovint jos veidas buvo pana�us į susim�s�iusios senu�iukės. Nebuvo matyti nei �ypsenos, nei a�arų.

Suaugusieji akimirk� nusigrį�o. K� tik girdėjo ir matė suaugusi� keturiolikmet� � pernelyg senomis akimis ir pajuok� kelian�iu vardu.

Sol�!

15

Vien� dien� Giuna sėdėjo prie mokytojos stalo ir kalbėjo � apie neapykant�. Tora pabandė pajusti neapykant�.

Bet jos ten nebuvo. Tokios, koki� nupie�ė Giuna. Suvokė, kad ten, kur turėjo tūnoti neapykanta, � tu��ia. Tu��ia, lyg spoksotum į k� tik pakilusi� saul�, kol �i akyse ima mirgėti ma�uly�iais miglotais ratilėliais ir saulės �viesa pasidaro balta ir beprasmė.

Giuna pradėjo jiems pasakoti apie kar�.

Tora susigū�ė ir nunarinusi galv� įniko uoliai tvarkyti plunksnin�. Laukė �od�io �vokietė�. Norėjo, kad tai grei�iau praeitų.

� Atominis karas! � tarė Giuna. � Tai blogiausia, k� �monės padarė. Visi suaugusieji, kurie tai seka, bijo, kad gali prasidėti atominis karas.

Ir ji i�dėstė apie atominių bombų sprogdinim� ir nemalonius jo padarinius. Sprogusi atominė bomba �vietusi kaip �imtas saulių. Kilusi į Nevados dykumos dangų 15 000 metrų it ugnies stulpas! Ir viskas aplinkui tap� radioaktyvu!

Toros kūnas senajame mokykliniame suole, kurį dalijosi su Sole, nurimo. Padėjusi ant kelių sudrėkusius delnus, ji pajuto neapsakom� palengvėjim�.

Atominis karas! Tai kur kas blogiau negu vokie�iai! Giuna tai k� tik pasakė, kad visi girdėtų.

Nei i� �io, nei i� to, netgi nebūdama kaip reikiant i�alkusi, Tora su d�iaugsmu ėmė galvoti apie maist� mėlynoje skardinėje dė�utėje ir pieno �lakelį stiklinėje. Pa�velgusi į Giun� �irdyje pajuto tokį �velnum� ir lengvum�.

T� pa�i� dien�, kai Ingrida pasakė, kad j� priims į �aldykl�, jei vėl eis į vakarin� pamain�, Giuna u�siminė, jog Vesterolo seklumoj pasirod�iusios atlantinės menkės. Vir�utinis rifas jau dav�s gra�aus laimikio.

Tada Tora suprato, kad mamai teks ilgos vakarinės pamainos�

Ji �iopsojo į mokytojos veid�, kol i�vydo, kaip aristokrati�ka tė�io mamos galva slysteli tiesiai u� Giunos palaidinės apykaklės.

Tora sėdėjo sustingusi nunarinta galva ir spoksojo, kol galų gale patikėjo, jog diena vis dėlto skleid�ia �ilum�.

Niekieno katytė.

Katytė visiems darė gėd�.

Galiausiai buvo nutempta griovin.

16

Vyri�kiai stovėdami Otaro krautuvėje prisiekinėjo, kad dabar �vejams tai jau tikrai benzinas bus neapmokestinamas.

Ne vienas buvo pasidar�s ponu, įsigij�s po penkiolika dvide�imt nailoninių tinklų vien vildamasis sulaukti �uvies.

Praėjusiais metais tre�dalis tinklais gaudomo laimikio buvo pagauta nailoniniais.

Almaras mįslingai supapsėjo suktinės nuorūk�, prisimerk�s pa�iūrėjo į lentynas ir pro suk�stus dantis i�ko�ė:

� Tai kad tuoj nebeliks ko plaukti. Per �itiek metų �vejojantys gaubiamaisiais tinklais i�gaudė visas suaugusias �uvis, dabar liko tik ledjūrio menkių mailius. Atlantin� visoj jūroj i�baidė taip, kad �ita nebedrįsta ap�ioti valo. Tinklininkai varg�ams padieniams me�keriotojams stovi skersai kelio: suskaido menkių guotus, kad �vejai su paprastais tinklais nerastų nieko kito, tik smulkm�.

Almaras vėlei garsiai ir i�kalbingai supapsėjo.

� Taip, bet jie saugo Hopsteigen�, � atsargiai tarsteli Otaras.

� O taip, tie, kurie yra ne tokie talentingi ir nesugeba sukaupti kapitalo �e�iasde�imtpėdei su gaubiamuoju tinklu ir echolotu, tie tegu �vejoja laisvai kaip pasakoj. Eik jau! Ant pa�to �enklo!

Du i� Simono laivo įgulos i�sijuos� tempė lauk dė�� su maisto atsargomis. Tiems nebūdavo kada diskutuoti su seniu i� Hestvikos, kai tas pasirodydavo.

Bet vienas i� vyrukų vis dėlto negalėjo atsispirti. Grį��s pasiimti kibirėlio aliejaus, kurio nepasiėmė pirmu ne�imu, eidamas lauk pro durų ply�į mestelėjo:

� Tai ko anas Almaras nestreikuoja?! Jo valia! Taigi gali savo savivaldybės pajamas dėti bankan, u�uot brangiai investav�s ir kent�s nepriteklių �uviai dingus!

Po �ios papliūpos Almarui tenka kitų akyse i�laikyti savo veid� ramų. Visi i�tikimai nusigr�ia į prekystalį ir Otar� ir u�veda kit� kalb�.

�tai Dalui �i� savait� reikia daugiau �monių. Laukia laivo, kuris bus pakrautas į JAV.

�ia gera �inia.

Bet spiningautojai �nairuoja, nors ir nestoja į atvir� kov�. O �od�ių vir� klijuotės aplinkiniuose �vejų nameliuose netrūksta, ir jie aitrūs. �itai pasklinda po kaim�, įsiskverbia į virtuvių kertes. Moteri�kės pritaria, vaikai leid�ia lietis bjauriems �od�iams ir � kraujui i� nosies, kai paai�kėja, kad esama dviejų frontų. Tų, kurie palaiko �vejojan�ius gaubiamuoju tinklu i� vienos pusės, ir tų kitų � i� kitos.

Retsykiais nebe juokais. Jaunimo namuose �e�tadienį tuoj nebegalėsi pra�nekti apie �uvį, nes u� tai kaipmat gausi į nosį.

Tuo metu 783 laivai su gaubiamaisiais tinklais yra gav� sezonin� koncesij�, ir spiningautojai, me�keriotojai bei �vejojantys paprastais tinklais elgiasi kaip duonos te�los neįsileid�iantis raugas. Jie grasina, kad liks namie pas �monas ir namų �ilumoj, jei vald�ia neatidės �vejybos gaubiamaisiais tinklais įteisinimo datos.

Vyrukų kum��iai ki�enėse dideli ir nenustygstantys. Laikai neai�kūs. Vis dėlto atsiranda vienas kitas, kuris nueina įsigyti radijo aparato, ne�inia i� kur dabar trauk�s pinigų.

Vėjai tolygiai stiprėja, ir Vie�pats visk� sutvarko taip, kad palaiminto sausumos laiko u�tektų radijo klausymuisi. Nors �is ir nėra labai laukiamas tų, kurie vaikosi pelno.

Nuomonės dėl to, kas sutvark�s �uvies kainas: Geradaris ar nelabasis, skyrėsi. Kai kurie �inojo vien� kit� pavard� i� Oslo. U� Lofotenų atlantin� menk� jau mokėjo 67 eres, o juod�uvės ir juodadėmės menkės vis dar kainavo 61 er�.

Moteri�kės dūsavo dėl kavos kainos: 17,70. Bet d�iaugėsi bent tuo, kad audros nepasiglem�ia �monių ir laivų. Finmarke �e�i laivai ding�.

Dieve �ven�iausias! Tada nebereikėtų skųstis dėl kainų�

Apa�ioje, Dalo �uvies pjaustykloje, darbas virte virė.

Dalas anaiptol nebuvo grie�tas �eimininkas. Bet jam patiko, kad darbas būtų padarytas. Taip visiems geriau. Ypa� tiems, kurie sėdėjo prie pakavimo stalo ir atlygį gaudavo u� padaryt� darb�.

Jis niekada neatsisakydavo progos pri�iūrėtojui duoti vali� priminti �damoms� apie �į fakt�. Pats tokiais atvejais laikydavosi nuo�aliai.

Hokonui Dangaus �viesuliui (jis buvo �vairakis) u�duotis ne itin patiko, ir jis nesivertė per galv�. Jis buvo �mogi�kas ir labai santūrus vir�ininkas. Paguosdavo ir pralinksmindavo, kai darbas dėl vienokių ar kitokių prie�as�ių vėluodavo ir jo suma�ėdavo tiek, kad gaudavai ma�iau nei 13 kronų u� valand�.

Vyri�kiai gaudavo pastovų 15 kronų ir 50 erių atlygį.

Bet gyvenimo ratas sukosi, ir tai svarbiausia. Pasisekė tiems, kurie abiem auliniuotomis kojomis stovi pjaustymo ceche. Frida, Gretė, Hansinė ir Ingrida �itai suprato. Jos paeiliui mazgojo delnus įskilusioj praustuvėj. Muilas gerai plovė, kad ant sumu�tinių joms valgant nepatektų smarvė.

Visas branginamas pusvalandis!

Valgymo kambarėly vietos u�teko tik �e�ioms metalinėms kėdėms ir dideliam kvadratiniam stalui su respatekso vir�umi. Prie durų buvo praustuvė ir veidrodis. Kai jos vilkdavosi balt� chalat� arba pasibaigus pamainai braukdavo �ukomis plaukus, save ten regėdavo it kokį pilk�, beformį �e�ėlį.

�viesa vir� stalo � atvirk��iai � gulė ant bejėgių, bly�kių veidų ir kiekvien� rauk�lel� paversdavo blogai sugijusia operacine �aizda, o kiekvien� strazdan� � bjauriu, nepatraukliu i��ūkiu.

Ingrida nusitempė gobtuv� ir susmuko ant suolelio prie grublėto termoso. I�sibla�kiusi klausėsi �iurk��ių, Fredai laidomų Gretės juokelių.

�epsėjimas. Vienskiemeniai �od�iai. Laikymasis abiem rankom u� pilko bakelito puodelio, kad su�iltų rankos.

Pirmosiomis minutėmis kitkam nebūdavo jėgų.

Keturios valandos su trumpomis penkių minu�ių pertraukėlėmis buvo įsismelkusios į pe�ius ir sprand� bei aptraukusios �vilgsnį it plėvele.

Po kurio laiko i� Fridos i�girdo vien� kit� �odį: Dalas neva ne toks jau blogas. Ne pras�iausias ir jo atlygis u� darb�.

Pusė pietų pertraukėlės buvo praėjusi. Skersvėjis nuo durų ir langų ply�ių degino blauzdas. Gretė per plonai apsirengusi, pagie�ingai pamanė Ingrida. Kad tik pasirodytų, kuo vilki.

Hansinė nuėjo i�vietėn. Gretė ka�k� suniurnėjo, kad joms pamainoj reikėtų vikresnės.

Hansinė gai�inanti� gadinanti atlygį.

Kitos dvi susi�valgė, kramtė, nieko nesakė. I� laiptinės pasigirdo balsai, ka�kurie i� vyri�kių įėjo vidun. Ingrida pajuto nenusakom� palengvėjim�. Tik ne �iandien jos jėgoms �iūrėti, kaip Gretė puldinėja Hansin�.

�uvys gulėjo krūvomis, paruo�tos pakavimui � Ingridai tai �įvakar buvo svarbiausia. Ma�ai tepadėjo, kad �iandien buvo �e�tadienis ir vyri�kiai galėjo paimti laisvų dienų.

Ingrida �inojo, kad ne jos vienos namie laukia darbas.

Frida u�siminė, kad prie� i�eidama nespėjusi i�skalbti drabu�ių, nes vien� ma�ylį supykin� ir jai reikėj� jį aptvarkyti. Pas j� gyveno pasiligojusi motina, o vyras buvo i�vyk�s �ūklėn.

Hansinė turėjo karv�, kuriai buvo te�mens u�degimas. Ji gyveno kitoje Įlankos pusėj ir buvo pradūrusi senojo dvira�io padang�. Jai tai turėjo virsti naktimi, jei nerastų pas k� nors paguodos.

� �įkart mai�as i�eis kaip reikiant!

Gretė kalbėjosi su vyri�kiais. U�metusi vien� nailonin� blauzd� ant kitos, i��ovė priekin krūtin�. Per pietų pertraukėl� visada nusimaudavo vilnones pėdkelnes.

Ingrida sėdėjo svarstydama, ir i� kur ji ima tiek jėgų ir i�tvermės. Dieve mano!

Ma�a to, ji buvo vienintelė i� jų netekėjusi. Turėjo vaik�, bet gyveno pas mo�iut� Breilane. Gretė buvo laisva kaip pauk�tis.

�i mintis Ingridos vis neapleido: laisva kaip pauk�tis!

� Rytoj padarysiu sau ilg� rytmetį, po galais, tai jau tikrai! Su kava ir sluoksniuotos te�los bandele! Kitaip bū�iau ne moteris, o vyras! � Gretė �įvakar buvo puikios formos ir su didele energija traukė pirktin� cigaret�, i�kalbingai �velgdama į jauniausi� vyruk�.

� K� turi galvoj? � paklausė tas.

� Turiu galvoj filė pjaustytojus � kuriems nereikia �e�tadienio vakar� stovėt juoda burna u� gra�ius.

� Ir vėl u�sivedei? � tarė Hansinė, kuri buvo k� tik į�engusi vidun. Ji stovėjo atsi�liejusi į praustuv�, nes jai nebuvo kėdės.

Vienas i� vyri�kių jai pasiūlė savo kelį. Bet Hansinė pakikenusi atsisakė.

� Tau teks pasiie�koti kito globėjo kelių ir liautis vaizduoti, antraip Dalas pamanys, kad esi vyras, ir pristatys tave prie vyri�ko darbo! � pa�aipiai mesteli vyriausias i� vyri�kių.

Gretės veidas akimirk� suakmenėja. Veido bruo�us apgaubia ka�kas �iurk�taus ir negra�aus.

� K� gi, manai, jog taip ir turi būti: kad pelnytumeis valandinį atlygį, u�tenka tarp kojų turėt kabantį kap�elį.

Abiejuose Gretės lūpų kampu�iuose pakimba po ma�ytį purslelį. Akys su�aibuoja. Ji visai pamir�ta demonstruoti nailonines blauzdas. Taip staigiai u�gesina į cinkuot� pelenin� cigaret�, kad pelenai pa�yra vir� Hansinės rudojo sūrio grie�inėlio. Vyri�kiai pakyla ir juokdamiesi i�eina.

� Tau teks įsitaisyt nuolatinį bern�. Tada nebereikės u�darbiaut ir u�imt vietos tų, kuriems patinka u�sidirbt! � atsklinda i� koridoriaus.

Ingrida, savo nuostabai, pamato, kad Gretė arti a�arų.

� Gretė sako teisyb�, � i�girsta save kalbant Ingrida. � Tai mes, moteri�kės, sėdim prie tos krūvos, kai vyrai i�eina savaitgalio poilsio. Mūsų, pakuotojų, turėjo būti penkios.

� Taip, bet dabar mūsų tik keturios, � taria pavargusi Frida.

� Ir su tuo reikia taikstytis?! � pasipiktinusi rė�ia Gretė. � Nejau neturim vir�ininko, kuriam galime pasiskųsti?

Frida pasiruo�ė eiti � laikas tuoj baigsis.

� Mes neorganizuotos, jis neprivalo kalbėti su vald�ia apie mūsų reikalus, � taria Ingrida be nuotaikos.

� Ak, jūs leid�iatės ved�iojamos u� nosies kaip kvailelės!! � tė�kia Gretė.

� O pati taip nedarai? � su�vok��ia Frida.

Stoja tyla.

� Jei tik baigtum traukti savo dūm�, kad mes, likusios, galėtume valgyti sumu�tinius be pelenų ir neau�indamos burnos, pjaustykloje eitųsi kur kas geriau!

Gretė į j� atsisuko, staigiai ir keistai įskaudintu veidu. Bet nieko daugiau nesakė.

� Manau, kad pavargome. Geriau nebesipe�kim. Turim sutampyti �uvis į krūv�, kad ir kaip mums dėl to būtų apmaudu. Nereikėtų pietų pertraukėlės gai�ti tam, kad viena kitai perk�stume gerkl�.

Hansinė �iūrėjo į kitas maldaujamu �vilgsniu.

Gretė i� valgymo kambarėlio �engė paskutinė.

� Vyrų dien� niekas nevaiko, kai nėra �uvies, � �ūktelėjo joms pavymui.

� Vyrai yra maitintojai, � �ūktelėjo atgal Frida.

� A� irgi! � u�staugė Gretė, ir tai buvo paskutiniai jos �od�iai.

�itaip atker�ijo u� nuorūk�, kuri� jau buvo u�gesinusi. Ji j� trynė, maigė, sutrai�kė į cinkuotos peleninės dugn�.

I�ėjusi koridoriun Ingrida pajuto, kad valgymo kambarėly jaukiau, nei manė. �ia, anapus durų, vėjas ko�ė i� visų pusių. Ledinis ir drėgnas.

Tai j� taip papiktino, kad ir pati negalėjo paai�kinti kodėl. Ji stovėjo laukdama Gretės tik i� u�sispyrimo. Jautėsi apgailėtinai ir be ūpo. Bet �irdies gilumoje prisikapstė iki pasipiktinimo prie�asties. Tai Gretės darbas.

� A� tik irgi noriu trupinėlio gyvenimo, � paai�kina Gretė, kai vėl prisiveja Ingrid�. � Ar supranti, Ingrida?

� Taip, suprantu. Supranta ir kitos. Tik nebei�gali. Dabar a�, beje, irgi maitintoja, � tyliai priduria Ingrida.

Gretė priblok�ta. Tokių i�pa�in�ių kiekvien�dien i� Ingridos lūpų nei�girsi. Ji draugi�kai kum�teli Ingridai į nugar� ir tvirtai parei�kia:

� Norė�iau, kad pasimatytumėm ir kitapus �ių sienų, Ingrida. Manau, abidvi esam vieno plauko.

Ingrida nusi�ypso.

� Gal ir taip�

� Norė�iau pagyventi ir truputėlį save palepinti. Ketinu nusipirkti kailinius. Taip, tikrai. Vaik��iosiu po kaim� su savo pa�ios pirktais kailiniais! Pamatys tie smird�iai! Skai�iau apie juos skelbiant �urnale. �Rudi ir juodi �ilkinio ruonio kailiniai: 400 kronų. Prima: 850 kronų.� Kad ir pigiausius � matyt, � priduria ji.

Veidas nu�vinta, o �vilgsnis atsitraukia nuo Ingridos ir nuklysta į dienos sapn�.

Torsteinas Jarlas gulėjo prie prieplaukos laukdamas, kada reikės krauti. Ingrida mestelėjo lauk �vilgsnį, joms nuskubant pro paskutinį lang� siaurame koridoriuje. Bent ka�kas i� vyri�kių turės prakiurksoti �e�tadienio vakar�.

17

Almarui i� Hestvikos priklausė dvide�imt vienos pėdos �arka3.

Jis j� turėjo daugel metų ir buvo suprat�s, kad ji parankus kasdienis įrankis �lapiame Vie�paties delne.

Ji nebuvo labai i�puoselėta, toli gra�u. Bet variklis buvo pri�iūrimas nuolat.

Almaras �iek tiek vertėsi sau vienas �vejyba. Būdamas Sodybos kūrikas, negalėjai dorai apsirūpinti.

Tai nerei�kia, kad tas, kuris u�sidirba valdi�k� duon�, j� ir turėtų valgyti, manė Almaras. K� gauni, turi atsidėti vienoms Kalėdoms, kad turėtum k� valgyti per kitas.

Ne, a�iū, sakydavo Almaras ir � gaudydavo �uvį.

Be to, laivas praversdavo tada, kai vienam ar kitam prireikdavo į Sturėjos sal� arb� �emyn� tomis dienomis, kai neplaukdavo mar�rutinis laivas. Sykiais nutikdavo taip, kad vaikai i� motinos įs�ių imdavo lįsti po du, kojomis į priekį ar kitaip sukeldavo papildomo rūpes�io, ir senosios pribuvėjos neu�tekdavo.

Tada Almaras i�tikimai pasitarnaudavo. Negerai u�siimti tuo, ko nelaikai tvirtai kum�tyje � kol neatplauk�s mar�rutinis laivas, pamanydavo jis ir u�kurdavo variklį.

Seniai galvojo įsigyti nauj� ir geresnį laiv�, bet pinigais nelijo, tad toki� mintį pavijo �alin. Bet did�iausi� gėd� darė antstatas, kuris buvo toks atviras ir ma�as, kad gimdyvėms da�nai tekdavo gulėti i�ki�us kojas pro siauras kajutės duris į �alt� vėj�.

Jame, apa�ioj, nosį rietė alyva, prisvilusi kava, taukuota ir prasmirdusi laivo krosnis.

Klijuotė ant trapecijos formos staliuko su siauromis, rudai da�ytomis kėdėmis i� abiejų pusių pirmagalio kajutėje buvo subrai�yta ir sutrūkinėjusi. Tik per varg� galėjai į�iūrėti, jog kadaise ji visa buvo i�marginta smulkiu ro�iniu ra�teliu. Vir�utinis sluoksnis buvo atsilup�s, ir �en bei ten lindo lauk purvinai rudas staltiesės audinys.

Vir� krosnies kabėjo raudonai languota puodelių �luostė � vis ta pati. Ji buvo perėmusi gyvenimo sunkumų spalv� ir tapusi inventoriaus dalimi.

Dėl to niekas nereik�davo pastabų, i�skyrus Rakel�.

� Dovanojau tau Kalėdoms nauj� puodelių �luost�, Almarai. Kur j� laikai?

� Liaukis, ji tokia gra�i, kad laikau j� namie stal�iuj.

� Taip, bet ant paketėlio buvo u�ra�yta, kad ji turi būti laive!

� Che che, kaip �ia pasakius, tikrai buvo, bet�

� Ir kaip galit gerti kav� �iame laivo deny, jei nėra kaip i�plauti puodelio ir jį nu�luostyt. Tikra puodelių �luoste! Nejau nesupranti?

� Spjaut man į tai!

� Nepyksti, kad tai sakau, Almarai?

� Atstok!

� Supykai � matau i� akių. Ir koks tu kvailelis!

� Baik!

Rakelė pamėgino vėl visk� u�glaistyti. Ji pa�adėjo vien� puodelių �luost� stal�iui ir kit� laivui. Turėsiu i�siuvinėti monogram�, pajuokavo ji.

Bet Almaras u�vedė variklį smarkiu pasukimu ir visu grei�iu leidosi i� Įlankos.

Jie buvo priartėj� prie pat kra�tinio poliaus, kol jis pasuko galv� ir mestelėjo �emyn, kajutės pusėn.

� Ar kaiti puod�, Ingrida?

Net nepa�velgdamas ten, kur sėdėjo Rakelė.

Rakelė i�sprogino į jį akis ir paerzino.

� Dar vis� keli� galėsi �iau�tis!

Almaras pastab� nuleido pro ausis ir piktai pasuko vair�. Torai tai nebepatiko. Nevertėjo ty�iotis i� Almaro, juk �inojo ir taip.

Ji nenorėjo, kad kas nors sugadintų �i� kelion�.

Rakelė buvo i�siruo�usi į Breilan� taisyti dantų ir nenorėjo vykti viena. Ingrida, �iaip ar taip, iki savaitės pabaigos nebeturėjo darbo, tad Rakelė apmokėjo kelion�. Dar pakalbėjo su Giuna ir papra�ė Tor� i�leisti i� pamokų.

Teta vilkėjo platų palt� dideliais langeliais. Ji gra�i, pamanė Tora.

Tada nedelsdama dirstelėjo į mamos pasenusį, persiūt� palt�. �is buvo naujai i�lygintas, o dėmė ant skverno apa�ios i� vakaro rūpestingai pa�alinta. Bet vis tiek atrodo, lyg toji ten tebebūtų, pagalvojo Tora. Tarsi visi �i� dien� sutiktieji Breilane pamat� pamanys: �Ar tik ten ne dėmė?..�

Rakelė ant batų mūvėjo naujamades gumines kojines. Jos buvo vadinamos �poliarininkais� ir buvo �alios. Mama avėjo aulinius. Pla�ius ir trumpus, su vilnoniais vidpad�iais. Tuos pa�ius, kuriuos avėjo ir pjaustykloje. Torai atrodė, kad nuo jų turėtų tvoksti i� tolo.

Ar ji gėdijosi? Mamos? Ne! Tik pajuto silpnum�, pama�iusi, kokios teta ir mama skirtingos.

Tora buvo apsirengusi namuose siūtu anoraku, kurį vilkėjo vir� persiūtos, Kalėdoms gautos suknelės.

Tamsiai mėlynos vilnonės pėdkelnės i� vidinės pusės turėjo kvailas siūles ir karojo ant kojų lyg armonika, nors ji jas buvo u�sitempusi kone iki pa�astų.

Tai nebuvo labai svarbu. Tai niekis, palyginti su Almaro �arka.

Vis dėlto galėjo tik palinkėti mamai taip gra�iai rengtis. Palinkėti sau tokios mamos � kaip teta Rakelė.

Aplink Rakel�, regis, visa kibirk��iavo. Ne tik drabu�iai. Ji buvo tokia kupina gyvybės, ir taip visada. Ar būtų pikta, ar �velni. Apie j� tarytum bangavo. Visų akys nukrypdavo į j�, kai ji į�engdavo į kambarį. Tora tai matė ne kart�.

Kokia neteisybė! Nors tetai ir linkėjo geriausio. Kad mama būtų buvusi nors kiek linksmesnė�

Nejau tai i� tiesų taip paprasta? Nejau d�iaugsmas �mones daro gra�ius?

Dabar jie buvo praplauk� uolas. Almaras u�fiksavo vair� ir palypėjo dviem laipteliais �emyn pasiimti kavos.

Stipriai supo.

Kavos puodelis buvo didelis, gilus ir tik pusiau pripiltas, vis dėlto i� jo �lakstėsi ant visos klijuotės.

Almaras paėmė cukraus gabalėlį tarp dviejų suai�ėjusių pir�tų, kurie niekada nebeketino atgauti odos spalvos. Vis� am�elį jis tai kūreno, tai tepė, ir ta spalva buvo įsiėdusi iki pat kaulų.

Sniego baltumo cukraus gabalėlis atrodė toks keistai svetimas tarp dviejų pageltusių dantigalių. Bet �is netruko įgyti vyro atspalvį, nes Almaras siurbtelėjo kavos su pasimėgavimu, it god�iu piltuvu burna.

Tora sėdėjo ir �iopsojo, kol Ingrida jai niuktelėjo alkūne. Jos irgi gavo po porcij� stiprios ir kar�ios kavos. Almaras įki�o aprūdijusį �auk�telį į dė�ut� pieno miltelių ir dosniai �liūk�telėjo jų, keistų ir baltų, Toros puodelin.

� Tik jaunoms panelėms, � pajuokavo jis, nusi�ypsodamas pusiau pra�iota burna.

Tada pranyko savais reikalais laiptelių prie vairo pusėje. Tiedvi moterys pagaliau galėjo netrukdomos pasi�nekėti burzgian�io variklio priebėgoj.

Tora pasirėmė delnais į suol�, į kiet� medin� sėdyn�, i�orėn atsukdama pir�tus. �itaip, vis stiprėjant siūbavimui, galėjo lengvai i�laikyti pusiausvyr�. Atrodė, lyg ritmas būtų įaug�s į �launis ir rankas ir saugiai j� laik�s vienoje vietoje. Jos pėdos �įmet siekė iki pat denio grindų. Pernai, kai su mama keliavo į Vestbiugd�, prisiminė, sėdėdama turėjo i�tiesti kojų pir�tus, kad pasiektų apa�i�.

Nuo pirmagalio �niok�timo ir monotoni�ko dunksėjimo ji apsnūdo. Au�o rytas. Nebuvo �e�ių. Kada leistis į keli�, nulemdavo autobusas. O Almaras visada paskai�iuodavo ger� laiko rezerv�. Buvo lėtas ir kruop�tus. Geriau pusvalandį paplūduriuodavo prie kranto ir palaukdavo autobuso, nei leisdavo niokoti ir kankinti laiv�.

�itaip jam tekdavo atstoti ir laukiam�jį, ir ve�ik�.

Mat Griunvole, laukdamas nesulaukdamas raudonos dėmelės, kuri tave turėdavo nugabenti toliau, vir� galvos negalėdavai rasti nė menkiausios pa�iūrės.

Almaras jau kadai buvo pabud�s i� miego ir pakūren�s mokykl� � kai nusileido iki �arkos.

Giunai teko atsikelti kiek anks�iau ir vietoj jo vis� ryt� u�siimti kurstymu. Jai tai sekėsi geriau nei senajam mokytojui. Tas per laik� buvo taip nusilp�s ir sukret�s, kad pra�yti jo i�tiesti pagalbos rank� kam kitam nei dėl knygų ar ra�ymo atrodė nepadoru. Dabar jam tik vaik�tinėti tarp suolų eilių �nirp��iojant į �varias nosines, atrodė Almarui.

�iuo metu jo pareigas buvo perėmusios dvi moteri�kės. �monės juk ėmė taip gausiai daugintis, kad vieno mokytojo nebeu�teko.

Viena moteri�kių buvo kaip i� akies luptas senasis mokytojas ir nelabai �neki. Bet vėliau jie dar gavo �i� nuostabi� mergin� i� Sėrlano. Vis besi�ypsan�i�. Ma�yt�, apvalut� ir keist�. Ji netgi juokėsi! Jis, beje, buvo girdėj�s j� juokiantis klasėje kartu su vaikais!

Retsykiais, jam atėjus pakurti krosnies, ji �mirinėdavo po �alt� koridorių vienmar�kinė.

Ta�iau ji �ūktelėdavo: �Labas rytas!� � tartum būtų apsitūlojusi nuo galvos iki kojų ir segėtų sijon� ir vilkėtų megztuk�.

�iuo at�vilgiu ji buvo palaimintas natūralumas.

Almaras �irdies gilumoje j� dievino ir �į jausm� saugojo taip, kad tik niekas jo neatimtų.

Atgabendavo jai raudonųjų jūros e�erių ir menkių � kaip kada. Sykį ji pasi�aukė jį ir papra�ė, kad �is pamokytų, kaip i�sivirti norlanieti�kos �uvienės. Almaras kaip gyvas neu�mir�o tos valandėlės. Ji it atspindys buvo įsirė�usi �iurk��ioje jo veido odoje. Taip, ji driekėsi per vis� jo nebejaun� kraujotak�, įsismelkdama į kresn�, i�tverming� jo kūn�.

Ir apie tai jis prasitardavo tik probėg�mais kokiems pa�įstamiems. Bet stengdavosi to nesureik�minti, kaip kad geras med�iotojas nemini gerų kurapkų brūzgynų pavadinimų.

Giuna Almarui buvo kaip vasaros sekmadienis. Jos jam reikėjo.

Jis, Almaras, nė i� tolo nesijautė senas. Praėjusį spalį jam sukako keturiasde�imt septyneri, ir jis galėjo stovėti savo paties laive paskend�s mintyse�

Atrodė, lyg jotum.

Tora juto siūbavim� visu kūnu. Ji buvo visu svoriu atsi�liejusi į skersin� pirmagalio sienel� ir įrėmusi aulinio pad� į stalo atram�.

Jie buvo i�plauk� į pa�i� fiordo gilum�. Vandenynas tolumoj skalavo plok��ius ky�ulius. Vir�un niekas nebekilo. Tora pilvo apa�ioje pajuto lengv� pykinim�.

Kajutėje buvo tro�kiai tvanku. Laivo krosnis įnirtingai ū�ė. Tarp aprūdijusių gele�ies �iedų ji retsykiais galėdavo i�vysti atviros ugnies pliūpsnį, kai �iluma būdavo pamaitinama i� plonojo vamzd�io, nutiesto iki kuro bako.

Teta Rakelė buvo nurimusi. Ji buvo beveik tiek i�bly�kusi, kiek visada būdavo i�bly�kusi Ingrida.

Tora pa�velgė į tet�, svarstydama, ar �i nesunegalavo. Keista, bet niekada nebuvo pamaniusi, kad teta turi kokių silpnybių. Ji visados buvo i� tų, kurios susitvarko. Geros nuotaikos, a�trialie�uvė. Visuomet sugebėjo visk� i�narplioti ir juoda paversti balta. �is kartas, ko gero, buvo pirmas, kai ji su teta buvo laive pa�ioje jūroje.

Rakelė �iaip keliaudavo tai �en, tai ten � apsipirkti ir lankyti visur i�sibars�iusių pa�įstamų ir giminai�ių.

Turbūt Rakelė turėjo daugiau giminių nei Ingrida ir Tora, nors ir buvo i� tos pa�ios �eimos.

Ingrida su Tora retai kur lankydavosi.

Vasar� Tora galėdavo i� prieplaukos senių pasiskolinti valtel� ir nusiirti tarp salų.

Galėdavo irtis ir irtis, kol imdavo degti delnai ir vandenynas prie jos priartėdavo kaip trolis. Plakdamasis pla�iomis, apgaulingomis, ilgomis keteromis � nors ir ramiu oru. Nemaloniai ir sykiu dievi�kai.

Būdama viena kaip pir�tas, ji galėdavo aik�ioti i� palaimos � jei �is j� u�sipuldavo pernelyg staiga ir ji nebedrįsdavo irtis toliau, bet ir nesiry�davo valties pasukti �onu tol, kol �i pati pradėdavo suktis.

Mama niekada ne�inojo apie tokias jos keliones. Nebuvo verta.

O kaipgi, Rakelė buvo sunegalavusi. Ji įrėmė galv� į sien� ir sunkiai keliskart nurijo.

� Nereikėjo man gerti tos kavos, � sumurmėjo ji mėgindama nusi�ypsoti.

� Ar tau negera? � susirūpino Ingrida. Ji kalbėjo tuo pa�iu niurzgan�iu balsu, kuriuo vadovavo namie. Tora net sudrebėjo, i�girdusi mam� pasiėmus į kelion� t� bals�.

� Taip, �inai, kaip būna, � tarė gailiai Rakelė.

� Buvau pamir�usi, � Ingrida pati savim nusistebėjo. � Juk jau seniai mudvi drauge buvom kur i�siruo�usios.

Rakelė tik linktelėjo. Neturėjo kitkam jėgų. Atrodė taip neįprasta matyti toki� Rakel�. Ingrida sėdėjo kaip visada pably�kusi, tiesia nugara, su nutrinta rankine rankose. Ji atrodė rami, kone laiminga, nepaisant susirūpinusio, niurzgan�io balso. Ingridos i�vykos buvo retos. Bet kai Rakelė trūks ply� u�sigeisdavo palydos ir apmokėdavo vis� kelion�, Henrikas nieko negalėdavo priki�ti.

Ingridos akys buvo kiek apsiblaususios, bet kitaip nei Rakelės. Ingrida buvo saugi ir truputį pailsusi. Ji sėdėjo Almaro �arkoje pasitikdama gyvenimo i��ūkius.

Torai į j� be�iūrint taip u�liejo �irdį. Kunkuliavo pro kra�tus. Tet� pamir�o ilgam. Tik sėdėjo ramiai ir vog�ia tyrinėjo mamos veid�.

Ūmai Rakelė pakilo ir nusvirduliavo auk�tyn trimis denio laipteliais. Vos nepastūmė Almaro, ir tik spėjo i�ki�ti galv� pro durų skyl�, i� jos tarsi i�slydo � visa, kas buvo viduj. Ji sunkiai tampėsi, be atvangos leisdama nesmagius garsus. Tartum tai būtų sklid� i� kito pasaulio, kito nei Rakelės.

Ingrida pa�oko ir nulėkė jai įkandin. Tora nusekė i� paskos. Jai u�lipus vir�un, mama stovėjo ir laikė Rakel�. Atrėmusi j� į �em� turėkl�, tvirtai laikė save ir j�. Rakelė apgailėtinai raitėsi. �įkart sklido tik nenoringi kimūs garsai. Ji buvo tu��ia, bandė tai i�tverti ir nuraminti pilv�.

Ingrida pasodino j� ant triumo. Pagriebusi brezent�, u�metė ant sesers, kad nors kiek j� apsaugotų nuo purslų. Tada apri�o skarele �Rakelės skrybėl�, nė kiek nesirūpindama, kad jos pa�ios i�ir�s kuodas ir plaukai visi i�sidraik�.

� Taigi, taigi � blogiausia jau praeity. Tiesiog pasėdėk ramiai ir pailsėk gaiviam ore. Kai tik visk� i�vemi, praeina. Pamatysi, pamatysi�

Tora atsisėdo visai �alia ir apsikabino tet� i� kitos pusės. Taip jos ir sėdėjo, trise po brezentu, jūrai puldinėjant per ma��jį denį. Pliūk�telint pro turėklus i� vienos pusės ir nu�niok��iant į kit� pus�. Kartais Almaras turėdavo u�gesinti variklį ir palaukti, kol praeis did�iosios bangos. Apie tai jos i�girsdavo i� anksto ir imdavo nerimauti dėl Rakelės. Ingrida sėdėjo liauna ir saugi. Torai atrodė, kad gali justi patvari� mamos jėg� kiaurai tetos kūn�.

O kad taip sėdėtų ma�os �arkos kajutėje vis� gyvenim�, pamanė Tora. Per vėj� � kaip �is.

Pirmagalis arė jūr� tarytum apa�ioje ka�ko ie�kodamas. Ka�ko, k� kadai pametė ar pamir�o. Tada vėl i�nirdavo, lyg i� smalsumo, ir į jį tėk�davo tiek, kad nebūdavo tam pasireng�s. Pirma atsilo�davo, pasisukiodavo į kair�, į de�in�. Norėdamas atgr�ti �on� ir prisidengti nuo audros.

Ta�iau Almaras viduj, stovintis ant laiptelių prie vairo, irgi buvo jėga. Jis �iūrėjo vėjo gūsių ir u�bėgdavo jiems u� akių. Sulėtindavo greitį ir likdavo laukti bangų slėnio apa�ioje. To u�tekdavo. Tiek ir reikėdavo.

Juos u�mesdavo ant kitos didelės bangos, bet viskas eidavosi gerai. Jūra putodama sruvo per denį. Per naujuosius tetos guminius. Ta�kė visoms trims vir� blauzdų, palikdama ant drabu�ių tamsias dėmes ten, kur būdavo nupūstas brezentas. Nuo jos a�arojo druskų nugairintos akys ir stingo veidas.

Toros rankos naujose, plonose kum�tinėse pir�tinėse buvo visi�kai nutirpusios. Jos tam netiko. Buvo tik dėl gro�io. Vis dėlto �irdyje ji d�iaugėsi ir juto �ilum�.

Mama su viskuo susitvarkė! Ji kitokia nei namie. �ia ji net pasirūpino teta Rakele! Ji lyg karalienė, pamanė Tora. �vytinti prisikėlusi per audr�, i�skleista plaukų kupeta �ėlstan�iam mū�y su vėju.

Taip, tokia ir buvo: prisikėlusi!

Tai neturėjo nieko bendra su maldos namais. �ia buvo svarbu būti pa�iai stipriai ir nepa�eid�iamai ir su viskuo susitvarkyti nemaldaujant kitų pagalbos.

Po mamos smakru kabėjo sunkus la�as. Tora matė, kad mamai tai nerūpi ir kad ji ramiai sau spokso į audr� ir palei krant� besidriekiantį jūros keli�. Tora sėdėjo �varbdama, bet buvo kar�ta kar�ta.

� Ji smarki pasidarė. Bet autobusan spėsim. Nebijokit! Nesėdėkit ten per audr� ir nestipkit �altyje. Ateikit vidun pa�ios, jei norėsis vemti. Tokiu oru moterims ir vaikams saugiau viduj!

Almaras buvo i�ki��s galv� pro kajutės duris. Jis �aukė toms trims per pūg� paguodos �od�ius. Tarpais stipriai u�liedavo, bet jos to nepastebėdavo. Jūros purslai jas ir taip buvo i�mirk�.

O tada! Tarp �vyturio ir �emės ruo�elio, pa�ioj �ėlstan�io dangaus auk�tybėj, Tora į�iūrėjo vieni��, per pūg� �iban�i� �vaig�d�. Tai stebuklas! Permainos �enklas. �enklas�

Ji atkartojo laivo ir bangų judesius visu kūnu, leisdama save smagiai bla�kyti. Pykinimas buvo praėj�s. Vėjas ir jūra, regis, ko�ė kiaurai vis� galv�. Juto, kaip spaud�ia akių vokus, svilina skruostus, gnaibo ausų galiukus. Burna buvo pusiau pra�iota, ir ji galėjo ai�kiai justi savit�, sūrų jūros skonį. Savit� sūrų mirties skonį. Bet �is nebebaugino.

Tora sėdėjo slėpdama �į savo �inojim� � �inojim�, kad mama patyrė permain�. Nuo �iol viskas bus kitaip. Nes mama stipresnė u� tet� Rakel�, kai reikia!

18

� Jei oras nepasitaisys, �iandien namo nevyksiu!

Rakelė lipdama į smirdantį autobus� pasitaisė skrybėl� ir nusibraukė sniego kupet�. I�balusi ir suvargusi pagriebė kelis pilkus mai�elius, kurie gulėjo baga�o tinklelyje prie�ais.

Vairuotojas nusi�ypsojo. Buvo mat�s ir blogesnių vaizdų bei girdėj�s tų pa�ių replikų, kai �monės pasiekdavo sausum�.

� Mes, beje, �itam laive palikom ne tiek jau daug, jei tave tai galėtų paguosti.

Jis kantriai palaukė, kol Rakelė paims pinigin� ir atskai�iuos, kas jam priklauso.

Keliems vaikėzams, kurie turėjo va�iuoti kartu iki �vejybos įmonės Sėrfiorde pjaustyti �uvies, pasirodė, kad viskas vyksta per lėtai, ir jie stumtelėjo Tor� i� nugaros. Tada į tarp� atsistojo Ingrida.

Tora staiga jai pajuto �velnum�.

Ir kai ji sėdėjo �alia mamos ant priplėkusios sėdynės ir variklis juos gabeno į priekį, ji, rodos, pakilo nuo �emės ir nuskrido į dangų.

Abi su mama � ir teta Rakele.

Rakelė laikėsi savo. Jos neturėtų grį�ti namo t� dien�. Prane�ta, kad vėjas peraugs į audr�.

Jiedviem sėdint �alsvame dantų gydytojo laukiamajame, Rakelei buvo u�plombuotas suged�s krūminis. Kaip vienai dienai pakaks, pamanė �i.

Ingrida ėmė j� kalbinti � kaip kad kalbinami ponų vaikai. Draugi�kai, bet ry�tingai. Įtaigiai.

Bet Rakelė vėl buvo savimi. Nuo jūrligės buvo prabėgusios kelios valandos. Ji sprendė ir tvarkėsi, kaip buvo pratusi.

Torai reikia į mokykl�, Henrikas pasius. O kur jos dėsis? Juk Breilane neturi jokių giminai�ių.

� Apsistosim vie�buty, � lengvai at�ovė Rakelė ir u�sidėjo prie�ais veidrodį skrybėl�.

Ingrida valandėl� stovėjo i�si�iojusi, nenuleisdama akių nuo sesers.

� Bet Dieve brangiausias, Rakele! Gal i�sikraustei i� proto?

� Ne, ir nei�sikraustysiu, � atsakė Rakelė.

Rakelė gavo tai, ko norėjo. Ji nusigavo per audr� su Tora ir Ingrida i� paskos iki vienintelio vie�bu�io. Įrėmė vien� rank� į klub�, kaip buvo įpratusi, � ir paskambino namo.

Iki Giunos ir Henriko teksi� keli� sukarti Simonui. Rakelė atmetė atgal raudonus plaukus ir atsikratė visos Salos. Tuo metu Tora ir Ingrida sėdėjo ant girg�dan�ių kėd�ių prie�ais ilg�jį stal� registratūroje � ir laukė.

Ingrida tyliai �iek tiek paburnojo prie Toros dėl Rakelės sumanymo. Vėl tas niurzgantis tonas, bet Tora jį nuleido negirdomis. Nenorėjo jam leisti į j� įsibrauti. �ia, �iaip ar taip, tebuvo ma�ytė dalelė senosios mamos.

Moteri�kaitė u� stalo smailios nosies galiuk� buvo pasibalnojusi stipriais akiniais. Ji be jokios gėdos i�klausė visk�, kas buvo i�klota telefonu galiniame kambarėlyje.

Torai ji pasirodė pana�i į pelėd� i� skaitinių knygos. Nosis veide ky�ojo smaili it snapas, o akys protarpiais budriai jomis nuslysdavo.

Tarsi ji būtų norėjusi su�iūrėti, kad i� jos nieko nepaimtų ir niekas nedingtų. Ji stebėjo jas pro akinių stiklus i� arti be jokių skrupulų. Vertindama aulinius ir sen�jį palt�, nu�iūrėdama jūros purslų ir pūgos �ymes bei stabtelėdama ties plaukų kuok�tais Ingridos skarelės priekyje ir i�tar�ytomis Toros kasomis. Retsykiais pasikeldama kėdėje, kad geriau visk� matytų. Stalas buvo auk�tas, o ji � �emo ūgio.

Bet niekas negalėjo i� Toros atimti d�iaugsmo, kad mama pasikeitė.

Tegu spokso ta pelėda! Netikėtai ji prunk�telėjo, ir Ingrida kum�telėjo jai pa�onėn. Moteri�kė, i�girdusi gars�, krustelėjo ir pakėlė akis į Tor�.

� Kas yra? � su�nib�dėjo nervingai Ingrida, lyg baimintųsi, kad jas kas i�mes Rakelei kalbantis telefonu.

� Nieko, tik pajuokavau.

� Liaukis kvailiojusi!

�ilkinis sienos apmu�alas ir drobė ant sienos prie�ais Toros akyse netrukus papilkėjo ir i�bluko.

� Ne, jokiu būdu, kiek tai atsieis Simonui!!

Ingrida nusivilkusi pasikabino palt� ir bejėgi�kai prisėdo ant paties pla�ios vie�bu�io lovos kra�telio.

� Simonui! Baik, nejau manai, kad moka Simonas? Kas pasakė, kad jis?

Rakelė stovėjo palinkusi vir� savo did�iojo kelioninio krep�io ir traukė smulkmenas, kurių reikėjo i�vaizdai susitvarkyti.

� Taip, kas gi daugiau? � atsakė Ingrida ir pa�velgė į j�.

� Dabar a� pati! � parei�kė Rakelė ir atsitiesė.

Jiedvi �audėsi �vilgsniais. Atrodė, būtų pamir�usios �ia esant Tor�.

� K� �ia kalbi? Turi savo pa�ios pinigų? � nepatikliai suku�dėjo Ingrida.

� Na, taip! I�simoku sau u� �į bei t�.

� Liaukis! Tik jau nepasakok!

Ingrida, suėmusi save į rankas, pamynė sesers puikyb�.

� U�darbį skai�iuoju u� įvairius dalykus. A� skalbiu namie ir palaikau puiki� tvark�, u�siimu avimis ir bulvėmis, aud�iu ir siuvu. Netgi valau įmon� ir Simono kontor�. Ir tuos graikų pri�nerk�tus koridorius!

� �itai! � pertraukė j� susierzinusi Ingrida. � �itai, k� darai sau ir savi�kiams! A� ne tai turėjau galvoje.

� Bet a� tai turėjau galvoje.

Rakelė pasisuko į Ingrid�. Vienas antakis buvo kur kas auk�tesnis nei kitas, o balsas beveik u�kim�s.

� Gal gali pasakyti, kodėl man neskai�iuoti u�mokes�io u� s��ining� darb�, kuriam Simonas būtų turėj�s samdyti kit� moteri�k�, jei a� bū�iau neapsiėmusi? Jei a� nebū�iau jo �mona?

Tora bevilti�kai �vilg�iojo tai į vien�, tai į kit�, trok�dama, kad nesantaika pasibaigtų.

� Nori pasakyti, kad reikalauji atlygio? � paklausė Ingrida stipriai nusikvatodama. Tai jai buvo pernelyg netikėta.

� A� nereikalauju. A� pati susitvarkau u�mokestį ir apskait�. Taip, �inoma, ne įmonėj. Pasiskai�iuoju sau tam tikr� sum� priklausomai nuo to, kiek leid�ia pinigai. Ir ji nėra tokia didelė, turiu pasakyti! Bet privalau kai k� atsidėti ir sau. Privalau �inoti, kad viena ar kita galim sau leisti. Nepajėg�iau zaunyti Simono kiekvienos erės. Tada bū�iau kvailės vietoj! Taip, kaip ir Simonas!

Rakelė �įkart nusijuokė.

� Taip, �it kaip būna, jei tik turi pakankamai pinigų�

Ingrida tai suniurnėjo pati sau, tarsi tai nebūtų skirta Rakelei. Kaip ir tada, kai apie k� nors kalbėdavo skaitydama �urnal� ir būdavo taip nutolusi mintimis, kad nenorėdavo kvar�inti galvos.

� U�teks, baikim sapalioti! Turim �iek tiek pasipuo�ti, mes, trys moterys. Dabar nusiprausiam, susitvarkom ir leid�iamės pietauti į valgykl�!

Rakelė zujo pirmyn atgal savais reikalais. Bet Tora galėjo gerai matyti, kad mama paskutiniais �od�iais tet� Rakel� buvo u�gavusi.

� Koridoriuj � vonia. �įvakar prie� guldamos gal nusiprauskim? � pasiūlė Rakelė. � Bet dabar a� tokia alkana, kad turiu pavalgyti!

Valgis buvo mėsi�kas. Pjausniai! Su po jų patiektu desertu. Vėliau turėjo būti atne�ta kava.

Valgykloje jos buvo vienos. Torai atrodė, kad palubėj kabantys sietynai � tikra pasaka. Kartais turėdavo atkraginti galv� ir kaip reikiant įsi�iūrėti.

Taip turėtų būti Berlyne�

Sienų apmu�alai, �viestuvai, visos tos durys, spalvos, paveikslai ir drobės. Tora tai gėrė į save, mirtinai bijodama k� nors pra�iūrėti ar pamir�ti. Ten sėdėdama ji jautėsi naujai atgimusi. Lyg būtų �iūrėjusi ir uodusi visi�kai kitaip nei namie.

Tada, viename blyksnyje, visame tame ji i�vydo mam� ir save. Pamatė, kad tai nedera. Jos svetimos�

Ir �irdies kamputyje pajuto, jog ten ka�kas įtrūko, tas, kam neturėjo leisti visi�kai suply�ti.

Ji negalėjo susilaikyti staiga neprisiminusi apsipirkimo Otaro krautuvėlėje. Neju�ia pasijuto sėdinti apdriskusi ir ne�vari, nors ir �inojo, kad drabu�iai ryt�, prie� joms i�vykstant, buv� �varūs. �monės skirtingi. Ir dar kokie!

Jos įsidr�sino vėl i�lįsti į dargan�. So�ios ir sausos bei susitaikiusios su mintimi, kad nakvynė � ne toks jau didelis daiktas.

Rakelė turėjo nupirkti kelet� �ma�mo�ių�, kaip ji juos vadino.

Ka�kur ji nusipirko megztinį ir mezgimo siūlų.

Lange Tora pamatė anorakus. Mėlynus. Jie kainavo po 59 kronas. Ji nu�velgė sav�jį, nutrint�, pasiūt� namuose i� tiko. Vaikai j� vadino ��mėkla�. Jos anorakas buvo baltas.

Tos abidvi toliau �neku�iavosi eidamos keliu, taigi ji turėjo pabėgėti, kad jas pasivytų. Jiedvi anorakų nepastebėjo. Tora ir taip turėjo dėl ko mamai lįsti į akis. Tokie dalykai ne jos nosiai. K� jau kalbėti apie por� naujų gabardino kelnių! Tokias turėjo net kelios kaimo mergaitės. Glotnus audinys �vietė joms sėdint mokykloje ir kojoms krutant po lempų �viesomis. Kai �iūrėdavai, virsdavo tokiais nuostabiais �e�ėliais. O sniegas beveik pats nukrisdavo.

Jos įėjo parduotuvėn, siūlan�ion audinius. Rakelei reikėjo audinio naujai palaidinei. Pasitarusi su pardavėja apsisprendė paimti sau kokio nors �alio, ta�kuoto. Jis lyg voratinklis, pamanė Tora.

Ingrida stypsojo viena prekystalio gale, rankose gniau�dama rausvai rud� flanel� suknelėms. Atsargiai pir�tais perbraukė per pūkuot� med�iagos rulon� ir atrodė neprieinama.

Rakelei atmatavo josios ta�kuoto audeklo, ir ji pasisuko į seserį ka�k� pasakyti.

Staiga pasirodė, kad ji pastebėjo Ingrid�.

Apskrit� jos veid� u�liejo ne�inia koks �velnumas. Akys pusiau prisimerkė, ir ji pabandė ka�k� i�tarti. Akimirk� jos lūpos suvirpėjo.

� Gra�us audinys suknelei. Tau labai tiktų, Ingrida!

� 12,50 u� metr�, � pati pasakė pardavėja ir pa�velgė į jas laukdama atsako.

Ingrida nusuko akis į �on�, tarsi pagauta darant k� nors neleistina.

� Taip, � tepasakė ji ir apsimovė kum�tines pir�tines pasiruo�usi eiti.

Rakelė valandėl� stovėjo �iūrėdama į audinį, paskui įrėmė akis į pardavėj� ir tarė:

� �iais laikais sunku gauti tai, kas �mogui patinka. �ito norėsiu trijų metrų.

Ingrida stovėjo. Vis narstydama pir�tus. De�inės rankos nuogus ir kairės apmautus.

Tada krenk�telėjo ir pasakė:

� Tau galbūt būtų gra�iau kas nors �alio � kaip �tai ten�

Ji parodė ne�iūrėdama lentynų pusėn.

Rakelė tuojau pakėlė akis į Ingridos veid�. Tai Tor� keistai sujaudino, kad Rakelė �tai stovi tiek ma�esnė u� mam� ir turi pakelti akis, jog sutiktų jos �vilgsnį. Atrodė, �ia tai ir yra.

Permaina.

� Taip, ir tos pa�ios spalvos siuvimo siūlų ir u�trauktuk�, � i�bėrė Rakelė pardavėjai. � Ingrida, duok� man �ia savo nugar�� � Ji pagriebė ant prekystalio gulin�i� matuokl�.

� A� juk tiek ilgesnė u� tave, � paprie�taravo tyliai Ingrida.

Bet Rakelė neatsakė, tik pamatavo nuo kaklo kauliuko į apa�i�. Tada tvirtu balsu nusprendė, kokio ilgio turėtų būti u�trauktukas. Ingridos akys lakstė auk�tyn �emyn lentynomis, be tikslo ir nieko nematydamos.

Kai jos jau kurį laik� buvo grį�usios į vie�bu�io kambarį, Rakelė padavė seseriai ry�ulį su suknelės audiniu ir pasakė:

� Avansas u� valym�, kurio vis tiek pas mane imsies, kai ateis pavasaris! Ir truputis atlyginimo u� visus pamu�alus, kuriuos jau i�sikirpai!

Ingridos akys akimirk� paplūdo a�aromis. Tora �iūrėjo į tiedvi viena kit� apsikabinusias moteris.

Taip darė ir mirus mo�iutei, pagalvojo stebėdamasi. Bet tai buvo seniai.

� Tu tokia gera, a� niekada nei�simokėsiu � �ito. Ir tai taip nebūtina, ir brangu. Henrikas sakys�

� Bala nematė tų diedų! � nutraukė linksmai Rakelė. � Tu to nusipelnei. Be to, anks�iau dien� sakei teisyb�: kad man lengva �nekėti apie tai, kaip pirkti, mokėti ir apskai�iuoti sau atlyginim�. Simonas gerai ver�iasi. �tai ir visas skirtumas! Ir, matyt, vienintelis. Mudvi juk seserys. Ir man malonu tai tau dovanoti. Neturėtum i� man�s atimti to malonumo. Neturiu ir vaikų� Tik judvi.

Rakelė nutilo. Atsine�ė i� palto ki�enės nosin� ir nusi�nirp�tė nosį.

Tora buvo priblok�ta. Ne�inojo, kur dėti rankas, nors niekas į j� ne�iūrėjo ir neatrodė, kad kam rūpėtų, kur ji. I� sienų ir grindų, regis, ėmė augti ka�kas �ėrin�io ir gra�aus. Nusileido nuo lubų ir apgaubė. Tarytum visas pasaulis būtų i� stiklo. Negalėjai sujudėti, net �engti �ingsnio, nes tada visa tai būtų pa�ir� į �ipulius. Ji juto �naran�i� kambario tams� it kūn� apsiautusi� medviln�. Girdėjo tas dvi moteris pusbalsiu �neku�iuojantis apie kasdienius dalykus. Tora stovėjo atokiau, prie lango, įsileisdama jų balsus, bet nesiklausydama �od�ių. Tai daugiau nieko nerei�kė. Tai tebuvo balsai: saugūs, �emi, pasitikintys. Miglotai suvokė, kad �od�iai apie tai, k� jiedviem � anks�iau � teko kartu i�gyventi. Apie tai, kas jų i�vaizdoj kasdienybėje nekrisdavo į akis: bendras vasaros dienas ir įbrė�imus. Darganotus rytus pakeliui į mokykl�. Bendr� sielvart� ir bendras Kū�ias. Apie tuos momentus, kai būdavo priverstos viena kitos seseri�kai ir i� visos �irdies nek�sti, kad jau kit� akimirk� suprastų, kaip pasirengusios viena u� kit� kautis. Tai i�davė ne �od�iai, ne tai, k� jos sakė. Ne, o jų balsai. Balsai sklido i� gilaus gerumo viena kitai �ulinio.

Tora suprato, kad jei teta juokiasi, tai jai ply�ta �irdis, j� kamuoja savos bėdos. Ne taip lengvai galėdavai jas pastebėti veide tos, kuri leisdavo sau apsistoti vie�butyje ir nusipirkti suknelei audinio.

Kad taip visada būtų galima keliauti per dargan�!

Lango kry�mėj liejosi fleitos melodija. Ji virpėjo aplinkui ir skverbėsi į visa, kas buvo kambaryje. Net į j� pa�i�. Tai tik vėjas � ji juk �ino. Bet u�burtas � ir virt�s tikra melodija!

Ji gulėjo vidury did�iosios vie�bu�io lovos. Visos �viesos buvo u�gesintos.

Mintyse girdėjo silpn� sietyno prizmių valgykloje skimb�iojim�. Skambėjo padrikai ir �viesiai, keistas skambaliavimas, susiliejantis su fleitos melodija.

Vos vos galėjo į�iūrėti baldų ra�t�, nes �viesos i� kitos kelio pusės pro u�pustyt� lang� smelkėsi gelsvai ir �velniai.

Jos buvo trise did�iojoje lovoje. Trys kūnai. �iluma nuo kitų dviejų į od� tvoskė it vasaros vėjas. Saugiai. Be rankų. Be grėslumo.

Jokio grindų girg�dėjimo, jokio sėlinimo.

Tik fleitos melodija ir �viesa per pūg�, tik trapus saugumo jausmas.

Sykiais nugirsdavo i� tolimiausių kambarių ataidin�ius balsus. Balsus, nieko i� jos nereikalaujan�ius, ne�inan�ius, kad ji tokia yra. Balsus, kuriems nėra ko slėpti.

Tora, kiek �inojo, pirm�syk miegojo u� u�rakintų durų. Tai buvo ka�kas magi�ka.

� U�rakink duris, � pasakė teta.

Ir Tora nutipenusi per kambarį pasuko ma��jį raktelį. Kaip paprasta! U�sirakinti nuo pasaulio.

Net lango kry�mė, kuri būtų i�g�sdinusi j� pabudus naktį namie, ir ta �ia atrodė draugi�ka.

�ioji buvo nekalta ir nieko nema�iusi�

O lovos �iluma? Ji buvo be jokios įtampos ar bjaurumo. �ia nebuvo nieko, k� reikėtų nuvalyti ar atlenkti.

�ia nekvepėjo niekuo kitu, tik oda. Saulės įkaitintom samanom. Tai buvo ant pagalvės i�drik� tetos plaukai. Ant� Ant� Palaidos Toros kasos sruvo ir pynėsi.

Toros galvoje vis dar skambėjo �viesus tetos balsas, kai jos ruo�ėsi nak�iai: �Kaip smagu, kad paveldėjai mano plaukus! Kitaip nebūtų buv� kam.�

Tetos balsas buvo skausmingas ir sykiu d�iugus. Ji pakedeno Toros plaukus neskubiais, rūpestingais judesiais. Ne greitai ir atsainiai, kaip tai darydavo mama, kai Tora pradėdavo �ukuotis ir pintis kasas. Vadinasi, raudonus plaukus turėjo ne dėl to, kad buvo vokie�io pavainikė. Buvo ne taip, kaip vaikai apie j� buvo sukūr� posmelį: �Raudona kaip ugnis � motk� glam�ė vokietys!� Tai buvo tetos Rakelės palikimas!

Torai parūpo paklausti, tik i�girsti jųdviejų patvirtinim�, kad taip buvo, bet nedrįso.

Mama �įvakar buvo tokia laiminga, visi�kai pasikeitusi. Ji �ypsojo. Tora nenorėjo ko nors sugadinti, todėl nesiry�o u�siminti apie kar� arba vokie�ius. Mama tik būtų u�sisklendusi ir nuvytusi kaip gėlės rudenį.

Vėsios, svetimos paklodės. Tolygus mamos ir tetos alsavimas. Kambarys jas saugojo, apsup�s sienomis ir visa kita laikydamas nuo�aly. Kambarys leido tu�tumai nugrimzti savo pa�ios beprasmybėje ir padarė naktį neįkainojam�.

O gal tai ne dėl paties kambario? Gal pasaulyje daug tokių gerų kambarių, daug rakinamų durų?

Gal tik �imtabu�io naktys bauginamai tamsios ir bjaurios?

Rakelė ir Ingrida kvėpavo nevienodai. Mamos kvėpavimas trūkinėjo. Atrodė, ji kartais pamir�ta įkvėpti, abejoja, ar i�leisti i� plau�ių or�, ar ne. Rakelės kvėpavimas buvo lygus ir saugus. Net miegant.

Ingrida per miegus apsivertė ir atgr�ė Torai savo liaun� nugar�. Galėjo justi, kaip prie jos �iltai priglunda mamos kūnas. Prie pat, prie pat.

Rakelė apsivertė Toros pusėn. Jos alsavimas lengvai supleveno vir� Toros skruosto, o ranka nusileido ant antklodės u�valkalo kaip �uvėdros sparnas. Kupinas ir jėgos, ir �velnumo. Kad ir miegantis. Tamsoje jis buvo baltas.

Jos buvo avys, kartu besiglaud�ian�ios u� akmens siau�iant audrai. Svetimoj vietoj susikūrusios savo pa�ių saugum� ir �ilum�, nes jos gavo ramyb�.

�inan�ios, kad vienos i� jų �altis persiduos kitai � kiaurai od� ir apsikabinim�. Atrodė, lyg skleistum vis� �ilum�, kuri� turi, ir gautum jos atgal de�imteriopai. �ia viena nuo kitos nesislapstė, kaip namie. �ia jų niekas nepertraukinėjo dėl to, kad mamai reikia į darb� ar kad jis grį�o namo. �ia niekas neply�ojo koridoriuose ir nekalbėjo apie kar�.

Bet ryt jos turės grį�ti.

Tada joms ir vėl teks nutylėti ir slėpti, k� ne�ioja �irdy. Slėpti taip, kad ir pa�ios būtų priverstos tai pamir�ti. �it kaip.

Namuose buvo nevalia dalytis �iluma, kurios joms reikėjo. Jos ir vėl tapdavo i�g�sdintom avelėm kalnų laukymėse.

Valandėl� Tor� apniko bejėgi�kumas.

Bet ji su juo kovojo, kol palei lovos kra�t�, su baltais plaukais ir �velniomis rauk�lelėmis, i�vydo nuskubant tė�io mam�. Ji pastebėjo jos draugi�k� veid� ir i�girdo j� kalbant apie tėtį. Kambarys buvo tė�io mamos, ir ta lango kry�mė � viskas! Ji buvo Berlyne. Buvo pasiėmusi tet� su mama į Berlyn�! Ir tė�io mama joms buvo paklojusi patal� ir nenorėjo jų �adinti, kad paklaustų, kaip joms sekėsi. Kur tau, ji tik nusiskubino pro �alį ilga mėlyna suknia, kuri jai judant �velniai subangavo sukeldama silpn� vėj�. Ir tė�io mama pamatė, kad joms viskas gerai ir kad jos toli � toli nuo kaimo ir Salos.

Tai buvo beveik tiesa. Kiekvienu raumenėliu ji tai visaip stengėsi perkelti į realyb�, kad nustumtų nuo sav�s rytojaus dien�.

Net per patį įmygį, iki tos savo dalies, kurios �mogus negali valdyti, u�sklendė saulėj įkaitusių samanų kvap� ir ai�kius, atsargius fleitos garsus.

Sykį vos nei�sibudino. T�kart tė�io mama staiga buvo įgijusi ant pagalvės i�drikusius tetos Rakelės plaukus ir įlindusi pas j� į lov�. Turbūt pasidarė per sunku �itaip skrajoti po vėsų kambarį ir budėti, pamanė Tora.

Ir kūnai lovoje liejosi vienas per kit� ir vienas į kit�, nejausdami jokių ribų. Tė�io mamos, mamos ir jos.

Tada jai, regis, reikėjo pasilenkti po lova paimti tet�, ir turėjo vargo, kol j� įkėlė. Lova, atrodė, buvo pasidariusi per ma�a. Ir �inojo, kad teta turi būti kartu.

Vėjas pakilo. Pro lang� daugiau nebebuvo nieko matyti. Sniegas palei lango stiklus lauke brai�ė ma�y�ius latakėlius. Bet deramai i�tirpti senam sniegui vis sukliudydavo naujas ir �altas. Atrodė, lyg stiklas verktų, nes nepajėgia įsileisti vidun �viesos.

Tora tuojau, visi�kai pakirdusi i� miego, apsi�valgė po kambarį. �is turėjo pilk�vai gelsv�, pūkuot� ra�t�. Kaip peiza�as per migl�. Lango stiklai buvo u�ak�. Pripustyti. Nakties kojos buvo �iltos.

Telaimina Dievas audr�!

19

� Ko visi į mane taip keistai �iūri? � �nib�telėjo Rakelė Torai.

Jos stovėjo ir �iūrėjo, kaip nuo kranto atsi�vartuoja laivas. Audra buvo pasibaigusi, pasibaig�s ir sapnas.

Mat Torai realybė prasidėjo nuo sustirusių kojų guminiuose, kiek vėliau imdama smelktis į vis� kūn� � it koks nenoras, it nuovargis, kurio ji negalėjo paai�kinti, nes autobuse nebuvo �alta ir ji miegojo iki vėlyvo rytme�io.

� Nematau, kad tu būtum kuo nors keista, � atsakė Tora.

Ji nusi�ypsojo, kad i�stumtų i� sav�s nors dalį tu�tumos. �itaip viskas palengvėdavo.

Tuo pat metu jai dingtelėjo, kad Rakelė sako teisyb�.

�monės spokso! Ir tie, kurie stovi prieplaukoj, ir tie, kurie jau laive. Taip, net tas vaikigalis, kuris, stovėdamas ant prieplaukos apsauginės pagalvės, �vejoja kuojas, ir tas i� toli nu�iūrėjo Rakel�.

Tora tyrinėjo Rakelės veid� ir vis� jos povyz� nuo galvos iki kojų, idant i�siai�kintų galim� prie�astį. Bet kur tau.

Jos susirado vietos �salone�. Sėdėjo susiglaudusios. Rakelės krep�iai ir ry�uliai gulėjo prie jų kojų it paklusnūs �uny�iai. Kartelį kit� juos patraukdavo �alin, kai atsirasdavo kas nors, kas turėdavo prasibrauti pro �alį, kad patektų į savo viet� gilumoje.

Rakelė pamėgino u�megzti �nek� su sėdin�ia greta. Bet ar dėl to, kad buvo neįprastai i�bly�kusi, ar Rakelė j� buvo ka�kaip niuktelėjusi, moteri�kė �iopsojo į sien� ir nenorėjo leistis į �nekas.

Rakelė liko sėdėti nieko nepe�usi. Tada kreipėsi į Tor� ir Ingrid�. Bet jos apskrit�, atvir� veid� buvo apgaubusi ne�inia. Tora galėjo matyti, kad teta mėgina suprasti visus kreivus, miglotus vog�ia jai siun�iamus �vilgsnius.

Atrodė, lyg ji būtų raupsuotoji.

Galiausiai joms trims pavyko rasti �iokios tokios kalbos, kad pratemptų trump�, bet varginan�i� valand�, kurios prireikdavo norint kirsti fiordo at�ak�, prisi�vartuoti prie tųdviejų prieplaukų, i�krauti ir pakrauti krovinius, i�leisti vienus �mones ir paimti kitus.

�Mar�rutinis� plaukė negreitai, bet plaukė.

Iki Įlankos buvo lik�s paskutinis kelio ruo�as, ir tada � viskas.

Tora sėdėjo laukdama, kol vienas ar kitas i�siduos.

�Mar�rutiniame� dar niekada, kiek jai teko plaukti, nebuvo taip tylu. Netgi buvo nesmagu. Ypa� nuo to senio, sėdin�io prie�ais jų nosis. �is �iulp�iojo tarpdan�ius ir dūsavo. Be paliovos.

Tora �inojo, kad jis gyvena kaimo apa�ioje, bet neatsiminė, kuo vardu.

� Tai pati buvai kelionėj, � pagaliau tarė seniokas � ir siurbtelėjo burnoje pratisai ir kruop��iai, padarydamas daug vietos de�inėje lūpų pusėj, kad jos galėtų i�kart skersomis pa�iūrėti, k� jis ten, viduj, varto.

Rakelė nu�vito, ir veido bruo�ai jau bylojo apie palengvėjim� dėl sulau�ytos tylos. Ji pla�iai nusi�ypsojo seniui ir pasakė, kad � taip, buvo. Ruo�ėsi jau tarti nauj� sakinį, bet pritilo. Veidai aplink penkiakampį laivo stal� turėjo savaip nepaai�kinam� i�rai�k�. Senis i�kalbingai į j� pa�velgė, vėl siurbtelėjo (ka�ko negalėjo pa�alinti nuo dantigalių) ir parei�kė:

� Aha, mat kaip. Dabar turbūt bus sunku grį�ti namo. Bet �iam gyvenime viskas taip banguota�

�mona kum�telėjo jam pa�onėn nebandydama ko nors slėpti. �monės sėdėjo atvipusiom lūpom ir pasvir� kūnu į priekį, lyg bijodami k� pra�iopsoti.

Laivas dunksėjo. Jūra buvo rami. Nieko nenutiko.

Ta�iau Rakelė beregint pakilo ne�iūrėdama nei ry�ulių, nei akių. Pa�iupusi ma��j� rankin� i�smuko pro duris.

Ingrida atsistojo ir nery�tingai nuėjo paskui.

Tora liko pla�iai sėdėti, i� visų pusių jausdama į j� nukreiptus �vilgsnius. �įkart jie buvo kiek susigėd�.

Ji spoksojo pro vien� i� jūros apta�kytų langų, ir tiek. Buvo prisi�adėjusi pasiprie�inti grėslumui. Kaip � ne�inojo, bet tai vis �iokia tokia i�eitis.

Taigi galėjo pradėti nuo �ia.

Ji sukaupė ry�t� ir u�metė akį į vien� i� sėdin�iųjų kaip tik prie�ais taip greitai, kad tas nespėjo nuleisti �vilgsnio.

Torai u�kliuvo �is vienas veidas, �ios dvi akys. Atrodė, tarsi �irdis j� vis� u�pildytų, imtų augti pro kakl� ir galv�. Tada keistu balsu ji tarė:

� Kodėl taip �iūrit į tet� Rakel�? Kodėl bus sunku grį�ti namo?

Vyrukas, kuris buvo patrauk�s jos dėmesį, atkuto pirmas � ir tada ji i�girdo:

� Pas Bekejoreto Simon� degė. Visa įmonė suple�kėjo per naktį. Nebuvo ko gelbėti. Juk buvo stiprus vėjas. Teko tik pamerkti bures ir saugoti �vejo namelio prieigas. Gerasis Vie�pats pasirūpino, kad vėjas pūstų i� sausumos!

20

I� juodos tu�tumos vis dar ver�ėsi dūmai. Tingiai ir abejingai jie kilo nuo gaisravietės.

Gaisras!

Apie tai �monės girdėdavo. Skaitydavo. Tai �mones �iurpindavo. Tai, kas nutikdavo kitur ir �monėms, kurių nepa�įsta. Niekados jiems patiems.

Vidury suanglėjusių namo auk�tų, gele�inių bėgių ar ma�iau atpa�įstamų daiktų liku�ių, liudijan�ių kadaise �ia buvus �vejybos įmon�, � vidury visko � stūksojo vieni�as, grublėtas ir suodinas koklinis kaminas, stebintis sudegusio namo kelion� į dausas.

Atrodė, lyg jis sakytų: ��tai tiek buvo pasiekta Simono klestėjimo laikais. �tai tiek. Dabar tai � praeitis.�

Laivui �vartuojantis Rakelė stovėjo stambiai languotu paltu, mė�lungi�kai įsitvėrusi turėklo. Ramiai susirinko krep�ius ir ry�ulius, lėtai pajudėjo trapu su nė per �ingsnį nuo jos neatsiliekan�iomis Tora ir Ingrida. Ir �monės davė keli�. Atsitraukdami.

Visos akys, kurios j� it adatos smaigstė salone, vėl buvo �ia. Ji pajuto jas nugaroje ir sukando dantis. Suvokė, kad jiems tai � cirkas, �itai. Ie�kojo akimis prieplaukoje tiesios Simono figūros. Turėjo �inoti, kad ji parvyksta. Ar jis ten bus? Ar supras, k� jai teko i�k�sti? Bet kur tau.

Gerai! Tegu save patausoja!

Ji nieko neu�kalbino. Bet linktelėjo tiems, kurie j� varstė akimis i� priekio pernelyg nekukliai.

Kinktelėjo, tarsi tai būtų visi�kai įprasta diena. Paskui pasidėjo ant prieplaukos ry�ulius ir apėjo gaisraviet�. Nes �inojo, kad i� jos to ma�iausiai tikimasi.

Ai�ku, kad surengs jiems cirk�!

Bet jie ne �itaip visk� įsivaizdavo. Ji juos gerai pamokys u� isterij�. Padarys tai su protu, kad jie tikrai turėtų apie k� �nekėti. Patys pamatys, kad taip galima. Ji dar ne�inojo to, kas įvyko, masto, bet �inojo, kad �monės jai ir Simonui visada pavydėjo. Gal net labiau jai. Pavydėjo tokios jų geros kloties.

Iki �iol.

Ji �inojo, kad jai to linkėta.

Visi ligi vieno Rakelei buvo piktd�iugi�ki �vėrys, tykantys i� pasalų ir besi�valgantys jos silpnumo i�tikus nelaimei.

Mat ji nebuvo tokia jau i�bly�kusi, tokia sugniu�dyta, koki� j� �monės būtų norėj� matyti. Ji neapkentė nusi�eminimo, ir tai buvo jos bėda.

Dabar jie tykojo pamatyti, kaip ji bus nubausta u� puikyb�. Atrodė, tik dėl to ji pamir�o nelaim� � kad pademonstruotų jėg�.

Ta�iau Bekejorete Rakelės laukė dar viena �gaisravietė�. Mat ten, audimo palėpėje, u�sirakin�s ir nieko nenorėdamas įsileisti, slampinėjo Simonas.

Simon� � ir t� pribaigė gaisras.

EILERTAS DALAS

SALA

Superka visų rū�ių �uvis

Gamyba � Eksportas � �uvies taukų gamyba

�vie�ios �uvies perdirbimas � �aldykla

Alyva

�vejų nameliai � Sandėliai tinklams

� Tas netrunka pasipelnyt i� kitų nelaimės!

Otaras i�skleidė ant rumbuoto prekystalio Lofotposten ir suraukta kakta perskaitė skelbim�.

Henrikas stovėjo nugr��s veid�, netrukdydamas vyrams pliauk�ti. �iandien Henrikas buvo blaivus. Blaivus vis� savait�.

� Tai dabar tas Dalas vie�pataus dugne vienas. � Otaras pa�nairavo į Henriko nugar�. Norėjo jį pakurstyti, kad tas įsitrauktų į pokalbį. Bet Henrikas i� lėto pasukiojo kablį su skardiniu kibiru, kuris kabėjo nuo lubų sijos. Kibiro rankenoms pasitrynus į �alvarinį kablį, �ai�iai su�irpė.

� Galėjo nedaryti sau gėdos ir palaukti su tuo sumautu skelbimu � iki kitos savaitės. Būtų tiek pat u�dirb�s. K� apie tai sako anas Simonas?

Otaras pakėlė bals�, ry�damasis į tai įtraukti ir Henrik�. Henrikas neatsisuko. Stovėjo visų akyse, �inovo mina dėbsodamas į skardinio kibiro dugn�.

� A� taip da�nai Simono nesutinku kaip tu, Otarai! � i�rė�ė staiga.

� Tai dar nematei jo audimo palėpėj, kiek �inau, � naiviai pasiteiravo Otaras ir atmatavo mil�ini�k� storo pilkojo popieriaus lak�t� Einaro virvių ritėms.

� Praėjusi� savait� Lofotenuose sugauta daug atlantinių menkių, �uvies u�teks visiems, � įsiterpė Hokonas Dangaus �viesulys, ketindamas pasukti kalb� prie smagesnių dalykų.

Bet niekas į jį nekreipė dėmesio. Simon� reikėjo i�vilkti į dienos �vies�.

Taip nusprendusiųjų buvo ir daugiau. �e�i prekeiviai. Pypkių ir suktinių dūmai tir�tai driekėsi po �emomis lubomis. Durų skambutis tylėjo, buvo laikas �nekoms.

� Ar tiesa, kad ana Rakelė grasina jį palikti, jei tas nenusileis i� palėpės? � paklausė kresnas, vypsantis vyrukas su ant pakau�io atsuktu kepurės snapeliu. Tai buvo vienas jauniklis, kuris paprastai turėdavo u��iaupti burn�, kai kalba suaugusieji, bet jis buvo atėj�s vienas ir buvo toks a�trus, kad vyrai u�simir�o ir įsikando t� patį.

� Rakelė nepuola bėgti, vos tik plyksteli padurkas, � pajuokavo Henrikas ir atsigr�ė staiga į kitus. Jis stovi pakump�s su nesveik�ja ranka ant prekystalio langelio. Į niek� ne�iūrėdamas. Tik burbėdamas panosėj, prie�ais save.

� Ne, ji ne kokia bėglė, � paantrina Einaras ir papurto galv�.

� Sako, gaisras sukeltas ty�ia, � mano Hokonas.

� Tokiu atveju nesiekta apgauti draudimo, � vypteli Einaras ir atveria sutrint� pinigin� taip, kad �vangteli vario monetos.

� Gaila, kad taip prastai i�ėjo su tuo draudimu, � paniurna Hokonas, norėdamas pasirodyti doras.

� Ak, gavo, ko nusipelnė, � įsiterpia jauniklis.

Lango stiklai aprasoja. Kvėpuojan�iųjų daug.

� Ar jis k� gavo? � pasmalsauja Otaras.

� Man�s neklausk, � sausai nukerta Henrikas, pagriebdamas kepur� ir sukdamas durų link.

� Kur taip skubi � nesiruo�iau negra�iai �nekėt apie �eim��

Jaunikliui staiga topteli, kad Henrikas ir Simonas ved� seseris.

� Kaipgi ne, jau traukei u� lie�uvio, �ėtone! � mesteli Henrikas per petį. � Prisimink tai kit� kart�, kai tauk�i niekus!

Visa krautuvė nu��iuvo. Otaras stovi i�si�ioj�s, o vyrai nudūr� akis į grindis.

Vyrams jau gerokai atkutus, i� Einaro vis dėlto pasigirsta:

� Ko jis �ia pradėjo mykti, kad jis Simono svainis? Matyt, u�klupo meilė� ar k� jūs pasakytumėt?

Jie susi�valgo pa�vingaudami.

� Aha, �iaip, �iūrėk, tuoj ima pasakoti, kaip lengvai tas Simonas paveldėjo senojo dėdės turtus. Pavainikis i� Bė, atkak�s į Sal� ir ponu tap�s per naktį! � su�nyp�tė i� vieno pilko, pailgo vilnonio kamuolio, sėdin�io kertėje prie krosnies ir iki �iol nieko nesakiusio.

� Blogiau su darbo vietom! Matyt, nebus labai i� ko atstatyti, jei tas Simonas negaus draudimo pinigų.

Otaras nu�velgė visus paeiliui, buvo perėm�s Dangaus �viesulio ton�.

� Sako, Rakelė jį nukraustė nuo palėpės, � mano vilnonis kamuolys i� kertės.

� Kaimynai nudro�ė tiesiai liūto urvan ir pasisiūlė jiems padėt atstatyti nam�. Taip, ir darbininkai turėtų padėt. U� dyka, ai�ku. Pasakoja, kad ana Rakelė pavai�ino vis� tunt� vafliais ir mėsos tro�kiniu. Bet Simonas gaisravietėj nepasirodė. Nenusteb�iau, jei anas pasitrauks �alin ir ės moteri�kėms nervus � dabar, kai suklibėjo jo turtai, � nusi�aipė jauniklis ir neskubėdamas ir nesidrovėdamas pasikrap�tė de�in� �nerv� � t�, kurioje buvo polipų ir kurios nedrįso parodyti gydytojui.

Taip, kurgi ne!

Nenorėta nieko bloga. Nenorėta įskaudinti nė vienu �odeliu. Tik tie �od�iai krautuvėje, pasakyti geranori�k� pirmadienį.

O viskas prasidėjo nuo mėginimo prakalbinti Henrik�, ir, �iūrėk, kaip nesėkmingai pakrypo.

Dar gerai, kad kas netikėtai neu�klupo ir nei�girdo, kaip kalbama apie Simon�, m�stė Otaras.

Vakaro prietemoj jis visk� apėjo, u�rakino sandėlius ir krautuvėl�. I� virvių ir druskos prekybos gerai matė, kad Simono įmonės nebėra. Bet apie tai nenorėjo u�siminti, tai buvo smulkmena ir neturėjo jokios reik�mės tam, kas turi nuolatinių klientų. Bet vyrukai i� �arkų dabar drusk� ir virves po nelemto gaisro pirko pas jį. Dalas nesivertė prekyba kaip Simonas.

Juos veikiau pamatydavai su rankomis ki�enėse ir nuorūka lūpų kamputyje u�ėjus blogiems laikams. Besitrinan�ius ten ir perkan�ius kokį kilogram� cukraus ar pakelį cigare�ių � ir taip kone i�tis� dien�. Tai jie buvo paskutiniai eilėje prie darbo. Kiti tvirtai įsiremdavo alkūnėmis ir tokiems dalykams neturėdavo laiko.

Ta�iau paskirs�ius darb� ir suskai�iavus atlyginimus, �alin buvo nustumiama vis daugiau ir daugiau. Da�niausiai tų, kurie neturėjo nei ūkio, nei �emės. Jie turėjo tik daug įnirtingo apmaudo, laiko apsipirkti, bet nieko, kuo galėtų sumokėti. Jie nuomojo namelius ir gyveno i� atsitiktinių samdinio darbų. Nuolatinis darbas buvo svajonė, kuri kaskart vis labiau grimzdo į �uvies neturin�i� jūr�. Arba kabaldavo pa�iame prieplaukos krano vir�uje. Ne�ymiai ink�dama per audr� arba pakraunant ir i�kraunant kitų �uvis ir prekes.

Namuose laukė pati ir apsisnarglėj� vaikai.

Kartais jie parsisamdydavo ir i�vykdavo. Visi tuo d�iaugdavosi. Tai būdavo keistai niaurus d�iaugsmas. Jis neturėjo nieko bendra su juoku ir gyvenimo aistra. Tai tik būdavo laikina pabaiga pilvo urzgimui ir ilgoms skai�ių eilutėms Otaro knygoje. Tas d�iaugsmas būdavo paprasta ir tikrovi�ka juoduma. Jam nerūpėjo jausmai. Jis suteikdavo prog� traukti ratus dėl pinigų.

Tie, kuriems priklausė �emės lopinėlis ir �arka, atvirk��iai, galėdavo rinktis, ar įsikinkyti. Jei ir pabaldavo veidas sunkiausiu �iemos laiku, tai ne iki pat mėlynumo.

Apie palaidus Dievo pauk��ius da�nai buvo pamir�tama u�siminti. Jie neskraidė � netgi ne tipeno. Bet pasitelkdavo sparnus pasirams�iuoti velkantis i� vienos vietos į kit�. Sparnai gali praversti �itiekai dalykų.

Vienas i� tokių gyveno ir palėpėje vir� verandos � gr��inantis skol� u� keptuv� s��iningai pavogtų la�inių. Jo �ansai nebuvo dideli, kad ir kaip to būtų norėj�s. Buvo pasmerktas dar prie� vagyst�.

O �tai Dalas, pastorius ir gydytojas � Dieve padėk jiems �į sunkų met�.

Dalas, beje, buvo garbingas nusidėjėlis, mat daugeliui davė darbo. Jis teigė savo įmon� vald�s demokrati�kai, nors ne�inia, k� tai galėjo reik�ti. Eidavo sekmadieniais pasivaik��ioti po kaim�, kaip ir pridera tokiam ponui kaip jis � su �unimi, ponia ir dviem vaikais. Vis dėlto nepasidid�iuodavo trumpai apeiti �vejų namelius. Anks�iau i� tokių kaip jis to niekada nesulaukdavai.

Be gydytojo irgi negalėjai apsieiti. Tai jam leisdavo u� daug k� atsiker�yti. �monės d�iaugsmingai atleisdavo ir tai, kad jis senbernis, ir tai, jog sklido kalbos, koks jis �yk�tus. Jei kas būdavo didelėj bėdoj, sveikatos jis suteikdavo la�eliu degtinės.

Pastoriui buvo pras�iausia. I� jo tegirdėjai prakeiktus pamokslus, i�mintingus i�ved�iojimus ir �vent� griausm�.

Ne, prie senojo dekano buvo kitaip! Taip manė ne tik Einaras.

Senasis dekanas dirbo kaip ir kiti. Pats rūpinosi klebonija. Sykiais nutikdavo, kad laivai su jaunųjų pora ir vestuvių sve�iais į prieplauk� įplaukdavo taip greitai, kad jis tik spėdavo paki�ti kūn� ir d�insines kelnes po sutana ir nudro�ti prie altoriaus.Taip atsitikdavo da�niausiai per darbymetį.

Vienas kitas brolis gal ir paraukydavo nosį dėl mė�lo kvapo ir �emėtų kalio�ų po juoda sutana, bet dauguma sen�jį dekan� laikė tikra darbo bite. Vėliau jis ir numirė avių garde.

Taip jau i�ėjo. U�kliuvo u� stulpo. Nusisuko sprand�, dėl to ir paliko �i� a�arų pakaln�.

Iki paskutinio atodūsio jis elgėsi kaip �mogus.

21

Atrodė, kad sezonas Bekejoreto Simonui buvo baig�sis. Neturėjo jis net suklypusio stalo, prie kurio galėtų prisėsti. Nė vienos algos, kuri� galėtų i�mokėti. Lyg nebūtų gana baisios nelaimės, pri�iūrėtojui buvo įtraukta ir skersai nuplė�ta koja.

Buvo �e�tadienio vakaras, kai Rakelė telefonu su�inojo apie �i� nelaim�. Ji sutiko �ini� stovėdama.

Paskui neskubėdama gerai apsirengė ir nuėjo su �inia pas varg�� �mon�, kuri sėdėjo su trimis vaikais ir laukė vyro. Rakelė davė jai pinigų, kad i�siverstų savait�, paskui patraukė namų pusėn, nusiteikusi apsilankyti audimo palėpėje ir papasakoti naujien� Simonui.

Tas slankioja vir�uj i� kampo į kamp� jau tre�i� savait�, tad praverstų jį kiek supurtyti, pamanė su kartėliu Rakelė. Rakelė, ir ta sulaukė smūgio į pirmagalį. Bet tai padarė ne pats gaisras. Ne, tai todėl, kad ji kartu gyveno su vyru, kurio ji � iki �iol � nepa�inojo.

Jis nebuvo tasai Simonas, kokį ji manė esant. Augalotasis vyri�kis buvo vaikas. I� prad�ių ji grasino ir lindo į akis, paskui tiesiog davė ramyb� ir paliko su savo sielvartu.

Ji ne�iojo jam vir�un maist� ir beveik visk� sutvarkydavo pati, bet �irdyje su ka�kuo nuo�miai kovojo, k� pa�alaitis, ai�ku, būtų įvardij�s. Neapykanta.

Rakelė paėmė u� rankenos ir atidarė duris. Simonas, matyt, j� buvo girdėj�s lipant laiptais, nes buvo atsisėd�s ant ku�etės, kuri stovėjo po dviem langais. �ia, vir�uj, jis ir miegojo � tas �yk��ias valandas, kurias tik sau leisdavo. Rakelei tai irgi atsiliepė: gulint vienai did�iojoje lovoje apa�ioj, miegamajame.

� Ar nusileisi �iandien pavalgyt, Simonai? � paklausė ji be jokių į�angų. Ji �iūrėjo į vyr�, kuris sėdėjo prietemoj, tolėliau, palangėj. Jis buvo sulys�s ir įkritusiom nuo nemigos ir apm�stymų akim. Bet i� to buvo ma�ai naudos.

Jis papurtė galv� ir nutaisė min�, lyg norėtų ka�k� pasakyti.

� Ar tupėsi �ia vir�uj, kol sukirmysi? � riktelėjo jam vidun. Jis tik ne�ymiai kilstelėjo galv�. Pa�velgė į j�, tarsi �i būtų nenuorama vaikas.

� A� daug galiu i�k�sti, Simonai. Visokias nelaimes galiu pane�ti ant savo pe�ių. Bet kad knapsėtum �ia, palėpėj, kaip mėmė, kai man tav�s reikia, to nepak�siu! Girdi!

� Viskas, Rakele� A� neturiu daugiau� A� �lug�s! Tu tai irgi �inai.

� Pa�iūrėk į mane, Simonai! Gerai pa�iūrėk!

Jis pa�velgia tu��iu �vilgsniu į j�, stovin�i� įsisprendus.

� Ar tu �lug�s, kai turi �mon�? Jei nenusileisi �emyn, mano kantrybė i�seks. Papjausiu avis ir i�va�iuosiu! Girdi!!

Simonas dėbteli į j� nusteb�s.

� I�va�iuosi? Juk nenori pasakyti, kad paliksi �lugusį vyr�. Man tav�s reikia, Rakele. Taip sakai, kad tik mane pag�sdintum.

� Sakai, tau man�s reikia. Ir kaip manai, k� a� darau? Man nieko nereikia, a? Ak, Simonai, Simonai, neversk man�s juoktis tau į akis! Ar �inai, kokio �iandien sulaukiau telefonu skambu�io? Kur tau! Nesi dar tiek nusileid�s iki svetainės, kad atsilieptum į tau skirtus skambu�ius. Ir �iaip nė pir�to nepakrutini. Viskas būtų nuėj� �uniui ant uodegos, jei nebū�iau dariusi, k� privalau! �monės juokiasi i� Bekejoreto Simono. Sako, tas negalįs atsigauti po gaisro. Sako, Bekejorete kelnes ne�ioja ne tas, kas turėtų! Ar girdi, Simonai?

� Rakele Rakele, � sudejuoja jis gniau�damas rankomis galv�.

Tada ji �engia priekin du �ingsnius ir atsisėda jam ant kelių.

Rakelė � taktikė. Taip, kaip natūraliai visk� pasvertų pavasarį sodindama bulves, taip, kaip rūpestingai, prie� kepdama kepsnį, gardintų prieskoniais krauj� avies, dėl kurios k� tik liejo a�aras, taip pat natūraliai ji parodo t� pus�, kuri turi matytis kaip tik dabar. Ji apsiveja stipriai rankomis vyro kakl� ir pasiūbuoja su juo pirmyn atgal.

� Na, nusileisk apa�ion, Simonai, ir tau Rakelė papasakos apie dar vien� nelaim�. Nusileisk, nagi�

T� vakar� Simonas i� tiesų nusileido virtuvėn.

Pama�ėle davėsi taisomas ir prikeliamas i� mirusiųjų.

Po trijų puodelių kavos ir kelių sumu�tinių su bandele atsargiai pasiteiravo, kokia ta nelaimė, apie kuri� ji turėjusi papasakoti.

� Taigi Erlingas guli ligoninėj sulau�yta koja!

Ji i�girdo, kaip tai �iurk��iai nuskambėjo, bet daugiau nebeįstengė vis tausoti vyro.

Ji �inojo, kad �vejybos įmonė buvusi prastai apdrausta, bet nebuvo pasirengus tam, jog jie atgaus tiek ma�ai. Ji buvo sumokėjusi, k� skolinga, �uvį priimantiems darbininkams ir dabar turėjo pasikliauti savo santaupėlėmis komodoje ir apgailėtina draudimo i�moka. Pastarajai atgauti, matyt, turėjo prireikti nema�ai laiko. Ir ji niekieno nepra�ė i�maldos. Kad paskui niekas apie tai ne�nekėtų.

Taigi prasidėjo s�stingis, ir ji turėjo leisti gaisrui ir Simonui i�sikapstyti patiems, kiek tik gali. Nes tai rei�kė nauj� gyvenim�, nauj� maist� ir naujus pinigus.

Vien� vakar� per lauk� atėj� Turida ir Antonas pasisiūlė padėti gaisravietėj. Ji galėjo verkti i� laimės, bet neverkė. Nebuvo kada. O Simonas tupėjo palėpėje. Jai atrodė, kad d�iaugsmo a�aras ver�iau pasilaikyti sau.

� K� �ia kalbi? Ar a� neturiu pri�iūrėtojo? � Simonas dar labiau, jei dar buvo įmanoma, i�balo. � Bet k� man tada daryti?

� Na, matai! Manei, kad u�tek� ir vienos nelaimės namuos, Simonai. Bet pasakysiu tau �tai k� � jei nesileisi į Lofotenus ir nesukrap�tysi nors kiek pinigų tokioj bėdoj, sulauksi ir dar vienos nelaimės � liksi be �monos!

� Man leistis į Lofotenus? A� neplukd�iau �uvies metų metus� Nuo tada, kai buvau ma�as vaikėzas!

� Tada dėkok Dievui u� tai, kad būsi vaikėzas su nuosavu laivu!

�od�iai, kuriuos ji pasiuntė per stal�, buvo it garas �altyje. Aplink nosį ji buvo pably�kusi, bet �i buvo atki�ta tiesiai kambariui.

� Turėsi ir atstatyti įmon�, Simonai.

Jis vos vos �ypteli. Nepatiklia �ypsena, nuo kurios visas akmeninis veidas atly�ta ir pasiduoda neįprastam judesiui. Tarsi �iuos raumenis naudotų pirm�kart. Lūpų kampu�iai virpteli.

� Rakele Rakele, apie tokius dalykus moteri�kės nenusimano. Pinigai, Rakele! I� kur man imti pinigų?

� Pinigų pasiskolinsi.

� Tu kalbi�

� Pinigų skolinaisi ir kai statei tvart�, ir kai keitei visam name langus. Negirdėjau nė �od�io, kad būtų buv� kas ne taip.

� Tu kalbi apie dalykus, kurių nesupranti! Nereikia ie�koti, kur pasiskolint pinigų, kai turi vis� �vejybos įmon�, vis� aukso vertės laiv� � ir �iaip, kai esi be dėmės. Kas kita skolintis, kai neturi nė skatiko ki�enėj.

�viesa vir�um stalo metė �e�ėlius ant jo rauk�lių i�vagoto veido. Bejėgi�kumas tūnojo kiekviename veido bruo�e.

Rakelė jau vos nenuleido rankų. Anapus akių vokų degė, galva jai atrodė kaip �vininė. Keistas vienatvės jausmas kėsinosi j� vis� u�valdyti, priversti pasiduoti. Bet �ito nebus. Ne dabar, kai jį privertė nusileisti iki virtuvės!

� Lensmanas mano, kad tai � padegimas, ar bus koks skirtumas, jei tai bus įrodyta?

� Na, visko gali būti. Buvau kvailys, kad taip prastai apsidraud�iau.

� Ar niekada nepagalvojai, kas tai galėtų būti, Simonai? Tas, kuris u�degė?

� Ne, nemanau, kad kas nors padegė. Namas buvo senas, buvo audra, gal kas neatsargiai elgėsi. Bet kad padegtų� liaukis� taip nemanau. �monės ne tokie.

Stojo tyla. Juodu bent jau sėdėjo susiglaud�. Abu apie tai galvojo, daugiau nei apie gaisr�.

� A� manau, kad ka�kas padegė, � tvirtai parei�kė Rakelė. � �monės tokie!

Kit� dien� Simonas nuėjo į kaim�.

Kai jis pasirodė, visi nu��iuvo. Jis pats pasirengė �ūklei. Nematė jokio reikalo slėptis.

Otaras neturėjo jokių klausimų. Tik supakavo jo kartonines dė�utes ir pa�nekėjo apie or�.

Pats nelabasis �įmet tvarkosi su sniegu.

Otaras tuo buvo tikras. Niekas dar nebuvo regėj�s tiek sniego. Teks i�laukti vis� �iem�, pavasarį ir rudenį, kol tas i�tirps, �itaip manė jis.

Simonas atsakė. Bet atsakymuose nebuvo jokios kibirk�ties, o �andikauliai abipus liūdnos burnos kabėjo keistai sunkūs.

Kornelijus Olsa, kuris buvo laivo �Brizas� senbuvis ir iki �iol jam komandavo, pakratė galv� gav�s �ini�, kad Simonas pats stos prie �turvalo. Bet nepasakė nė vieno pikto �od�io.

Ir jis buvo visas ramstis, kurio reikėjo popieriniam �vejui. Ne kart� nutiko taip, kad � vyrukai vėliau apie tai galėjo papasakoti � Kornelijus Olsa, patraukioj�s ziuidvest�, trumpai Simonui i�dėst�s, kaip visk� darytų, jei jis visk� spr�stų laive. Ir Simonas nunarin�s galv� ir padar�s taip, kaip patarė senbuvis, nė nesispyriodamas.

�vejyba ėjosi paken�iamai. Sekdavosi geriau, kai jis u�mir�davo mintis apie juod�j� ang� prie Įlankos namuose. Ėjosi netgi puikiai, kol buvo taip toli nuo namų, kad nereikėjo eiti į Dalo prieplauk� pristatyti laimikio.

Namuose, Bekejorete, Rakelė jau ėmė niūniuoti tvarte ir be prie�asties juoktis. Kaip senais laikais.

Ji pati įsitaisė audimo palėpėj ir kiekvien� laisv� valandėl� plakė tratėjo. Turėjo kuo kvėpuoti. Erdvės tar�kinti, dirbti ir juoktis.

Bet dabar Rakelė geriau suvokė, kokia gili bedugnė visuomet buv�s gyvenimas Ingridai. Ji i�siruo�davo ten paplepėti da�niau nei anks�iau, ir ne tik todėl, kad pati ie�kojo paguodos.

Henrikas, jai atėjus, i�eidavo.

Visada taip. Rakelė �inojo, kad tam yra daug prie�as�ių.

Pagrindinė, ko gero, buvo ta, kad Rakelė nė nemanė slėpti, jog Ingridos ir Henriko santuoka, jos manymu, � dar viena Ingridos nelaimė.

Henrikas turėjo ka�k�, ko Rakelė negalėjo i�siai�kinti.

Ji negalėjo jaustis gerai būdama su juo vienam kambary.

Gal jis u�keiktas � jei jau taip nedaugelis gerai jautėsi jo draugijoje. Jis spinduliavo tai, kas kėlė antipatij�.

Vis dėlto turėjo pripa�inti, kad salie�iai ne taip jau gra�iai elgėsi su Henriku. Jis turėjo t� savo rank� � ir t� keist� niūrum�, kuris retkar�iais jį apnikdavo. Ingrida tvirtino, jog tai nuo to karto, kai jis buv�s torpeduotas ir į petį patekusi gele�ies skeveldra.

Dabar Rakelė suprato, kad net Simonas, ir tas gali neatsilaikyti prie� �gele�ies skeveldras�.

Vyrai mat ne tokie i�tvermingi kaip moterys.

Bet ka�kas buvo negerai Henriko akims. Tegu jis kartkartėmis girtuokliauja. Tegu. Bet �ia ka�kas kita� Ji juk nepamir�o to karto, kai aptiko jį u� tvarto. Jis nebuvo sak�s turįs kokių reikalų. Nusi�iepė jai į akis tuo savo �ypsniu ir nudro�ė pro �alį nieko netar�s. Jei jis nebūtų buv�s Ingridos vyras ir ji nebūtų �inojusi, kad j� �iaip taip ken�ia dėl Ingridos, būtų pamaniusi, jog jis ie�ko, ko ir visi pasileidėliai.

Simonas nuvyko slaptais reikalais į Breilan�. Dar labiau pakump�s ir dar slaptesniais reikalais nuvyko į Bod�. Rengė s�matas ir ra�ė svarbius lai�kus, smarkiai raukė kakt� ir aplink ra�iklio kot� lankstė sopius �vejo pir�tus. Sugai�o tam kelet� dienų, gerai �inodamas, kad Kornelijus Olsa susitvarkys su laivu ir �vejybos įmone. Velykų dienas irgi paskyrė ra�ymui ir prekybai.

Kaimas prakuto tiek, kad �vejai kada ne kada jau galėdavo panaudoti delnus kitapus kelnių pamu�alo.

Laikra�tyje buvo spausdinami pikti atsi�aukimai su reikalavimais, kad gaubiamųjų tinklų reikalai judėtų į priekį.

Simonas vargu ar kada turėdavo laiko �itai skaityti, tuo labiau erzintis.

Bet Rakelė, vakare apėjusi tvart�, �iūrėk, taip ir sėdi viena su laikra��iu.

Sykį ji perskaitė, kad ba�ny�ios vyrai turėtų atsisakyti moterų pastorių.

Rakelė net su�vilpė perskai�iusi, kad suaug� pastoriai nebeturi kuo daugiau u�siimti, tik atsisakyti �itokių dalykų, kai pasaulyje �itiekai skurdo. Tie turėtų u�dus� ir prakaituoti lakstyti aplinkui, guosti ir tiesti pagalbos rank�. Jėzus niekada nepasakė blogo �od�io apie moteris, net jei jos buvo kek�ės � tai ji pati buvo skai�iusi Biblijoje.

Tada jos akys u�kliuvo u� knygų skilties: �Moterys � tai viltis� � buvo ten para�yta. �Amerikie�ių etnografas, vardu Montagu, para�ė knyg� apie tai, kad moteris i� tiesų prana�esnė u� vyr�. Ji labiau d�iaugiasi gyvenimu, turi ma�esnių fizinių trūkumų, ma�iau paveldėtų ligų, didesnį atsparum� fiziniam skausmui ir geriau i�vystyt� intelekt�! Jos netgi geriau vairuoja automobilį! Vyras supranta savo menkaverti�kum� ir todėl ker�ydamas nori ugdyti savo vadovavimo įgūd�ius. Jo vulgarioji raumenų sistema kur kas prana�esnė. �itaip sulaukėme karo � kuris yra ypatingoji vyro priedermė, o moterims trūksta tokio parengtumo. Turime su kiekviena karta, �ingsnis po �ingsnio, stumti pasaulį į priekį. Moteris duoda gyvyb�. Jei moterys i�duos, �lugs visa �monijos viltis�.

Rakelė linksi skaitydama. Pagaliau pasaulis praregėjo! Ne, ji, �inoma, nesiruo�ia i�duoti!

�Bet kas yra etnografas?� � pamanė papykusi. Rakelė da�nai nir�ta dėl visko, ko ne�ino, dėl �od�ių, kurių nesupranta.

Bet visa tai, kad moterims trūksta parengtumo karui, vis dėlto, matyt, netiesa. Rakelė �irdyje supranta, kad mielai kariautų, jei prireiktų. Esama tiek visokių ginklų.

Ir i� tribūnos, net jei �i būtų prie altoriaus � �itaip vienu �ūviu nu�autų gal ir du ki�kius!

22

Gegu�ės saulė taip kepino apsilupusi� pietin� �imtabu�io sien�, kad giedromis dienomis kūrenimas anglimis tebuvo nereikalingos i�laidos. Nuo to palengvėjo ne tik Ingridai.

Jai pavyko pas Otar� suma�inti skol�. Ir i� pieno pardavimo bloknoto jos vardas buvo i�brauktas. Pavasaris jai tarytum įgijo nauj� prasm�.

Ne�uliai vis dar buvo pakankamai sunkūs. Bet atrodė, lyg ant nugaros būtų ne�usis �imt� kilogramų ir paskui penkiasde�imt numetusi.

Taip nebedegino to krep�io petne�os. Galėjo prisiminti, kad buv� pras�iau. Tai guodė.

Ingrida buvo prisigrem�usi juod�emio i� slaptos vietos u� dirvonų. Ten taip anksti pasidarė plika. Gra�iai slūgsojo pietiniam klony ir nebuvo matyti nuo namų ar kelio.

Ji tempėsi juod�emį namo kibire juodu senu dvira�iu. Leido �iam, sunkiam ir sklidinam, kabalduoti ant vairo, kol stūmė dviratį, nes kibiras buvo toks didelis ir sunkus, kad nebuvo kaip minti.

Paskui vilko jį laiptais, gerai pakūreno krosnį, nepaisydama saulės �ilumos, ir supylė �em� į vien� i� duonos skardų. Reikėjo i�kepinti visus parazitus. Kartais, būdavo, i�saugo vien� kit� kirmėlės lerv� ir i�ne�a lauk atgal. Bet kartais ir nesu�iūrėdavo. Po poros valandų orkaitėje jos sustingdavo kaip pagaliukai taip, kad niekaip nei�gelbėsi varg�elės.

�iandien ji neturėjo laiko persijoti juod�emio krūvelės itin kruop��iai. Po dviejų valandų turėjo eiti į darb�. Ir reikėjo baigti, kol nesulaukė Henriko. Tas nekentė vazoninių gėlių.

Kiekvien� pavasarį ji turėjo gėlių persodinimo dien�. T�dien, regis, darydavo ka�k� draud�iama. Tarsi jaunystė ir u�sidegimas grį�davo vienai vienintelei dienai.

Juod�emio kvapas� Dieve mano! Jis sėdo giliai į jos mintis, maitino j� ka�kuo gyvybi�kai svarbiu. Prisiminimais� Apie ka�k� kita, ka�k� geresnio? Leisdavo u�simir�ti! Galėdavo suteikti ramyb� atsisėdus ir nukaitus i� laimės � prisiminus brangų veid�, rankas� tai, kas galėjo virsti�

Henrikas buvo, ir jam nepatiko jos vazoninės gėlės. Jis vaik��iojo savo keliais. Vis tiek ji laikėsi įsikibusi. Ir jis laikėsi įsikib�s. Juodu buvo kaip rudadumbliai per atoslūgį: prikib� prie to paties apkerpėjusio akmens, ta�iau besileid�iantys plukdinami ratais visada skyrium, visada tolyn.

Ji dar padidino ugnį, kad grei�iau keptų juod�emis.

Veidas buvo i�raud�s nuo kar��io, ir ji buvo atlapojusi abi lango s�varas. Akimirk� �velgė į purvin� snieg� u� sandėlio kieme. Keliai pradėjo plikti. Kol nutirpdavo dirvonai, vaikai da�niausiai būdavo ten. Galėjo girdėti, kaip lauke pe�asi Elizifos ma�iausieji. Varg�ai padarėliai.

Ingrida dar turėjo u�mai�yti te�l� duonai. Laiko turėjo kaip tik u�tekti. Ger�j� krosnies �ilum� reikėjo panaudoti ne tik juod�emio kepinimui. Kitaip visas kūrenimas būtų buv�s prabanga. Veltui i�mestos anglys. I�mestos pro lang�, pasakytų Henrikas. Jis buvo Dalo įmonėje. Turėjo padėti sandėly. Atrodo, iki �iandien viskas buvo susitvark�.

Gerai, kad ji turėjo dvi duonos skardas, dabar, kai vienoje i� jų buvo juod�emis. Torai tekdavo pri�iūrėti duonos kepalus grį�us i� mokyklos. Jai tai puikiai sekdavosi.

Ingrida juto, kad priekai�tai ir nykuma jai dirbant suma�ėdavo.

Kit� savait� turėjo eiti valyti pas daktar�. Tai būdavo �ioks toks papildomas u�darbis tarp pakavimo darbų. Ėjo kalbos apie paleidim� atostogų pasitaikius pirmai progai, todėl ver�iau reikėjo kabintis į tai, k� gali.

Pastaruoju metu ji ėmė jausti, kaip j� apninka keistas nuovargis. Tai j� sekino ir vedė i� kantrybės, kad net beveik nedrįsdavo u�kalbinti �monių. Būg�tavo, kad nepasirodytų akiplė�a.

Nevertėjo.

Skausmai pilve ypa� paūmėjo �i� �iem�. Būdavo, dienų dienas nepajėgia nuryti k�snio.

Torai reikėjo naujų batų ir naujo sijono. Reikėjo gauti kelis naujus drabu�ėlius gegu�ės septynioliktajai. Negalėjo taip vaik��ioti su senuoju anoraku. Be to, jis buvo per ank�tas.

Galbūti Rakelės galėtų papra�yti kokio skarmalėlio persiuvimui.

Ten jie Bekejorete irgi nebuvo viskuo pertek�, nors ir turėjo k� grau�ti. Bet tas rudas paltas, kurį Rakelė dėvėjo anks�iau, buvo kadai sune�iotas. Gal ji galės su juo atsisveikinti.

Ingrida kūrė planus. Rankos buvo kaip būgno pagaliukai, o kojos j� ne�ė be vargo ten, kur norėjo.

Henrikas buvo nupirk�s sen� radij�. Jis būdavo įjungtas nuo ankstaus ryto iki vėlumos, kai jis būdavo namie. Tai � lyg ir � suteikdavo namams gyvybės. Ji turėjo tai pripa�inti.

I� prad�ių manė, kad radijas tik ne�a nemalones, toks įsitikinimas buvo lik�s nuo karo metų�

Kai taisė ir montavo, Henrikas augte augo jos akyse. O kai galiausiai u�mezgė ausis rė�iantį ry�į su pasauliu ir visa suo�ė kaip pats vandenynas, ji suprato, kad Henrikas sugeba. Galop garsas prasiver�ė pas jas virtuvėn. Pasigirdo muzika. Ir tai buvo Henriko nuopelnas. Geras buvo vakaras.

Laiptais �lempinantys �ingsniai! Ji juos pa�įsta! Tai jie. Ka�kas turėj� nutikti. Taigi jis grį�o gerokai anks�iau, nei turėtų, ka�i ar i�vis buvo darbe. Ingrida nusiteikė tam, kas nei�vengiama.

Jis nebuvo toks girtas, kaip ji i� prad�ių pamanė. Bet vaidingas.

� K� �ia, po velnių, �iandien kūreni, kai saulė svilina pro langus!

� Taigi turiu i�kept duonos, � atsakė ji mėgindama geruoju.

� Baik � duonos! Tupinėji apie tas prakeiktas gėles, per kurias negali nieko matyti nė pro vien� lang�!

� �a � dar kas i�girs, na ir piktas tu �iandien. Ar darbas pas Dal� jau baigėsi?

� Man nusispjaut!

� K� �ia kalbi. Ar nori u�valgyti?

� Ne!

Jis klestelėjo ant ku�etės kampe, ir Ingrida pamanė, kad jis galbūt u�migs. Bet staiga Henrikas pa�oko, puolė prie darbastalio, kur ji stovėjo, ir trenkė kum��iu į jo plok�tum� stulbinama jėga.

Ir nutik man taip, kad duonos skarda atsidūrė ant stalo kra�to. Ta akimirk� sulingavo, ir kar�tas it ugnis juod�emis bei dar kar�tesnė skarda �astelėjo ant jo pla�takos.

Henrikas suriko, �oko keiktis ir lakstyti ratais po kambarį.

Ingrida atsuko vandens �iaup� norėdama po �iurk�le palaikyti jo pla�tak�. Bet kur tau!

Kaip tik tada laiptais u�lipo Tora. Jos pamokos buvo baig�si anks�iau nei įprastai. Ji girdėjo barnius viduje ir pamėgino u�eiti. Matė, kad �ia ka�kas ne taip, matė i� to, kaip pastatyti Henriko auliniai. Striuk� buvo tiesiog eidamas nu�veit�s į kamp�.

Pagalvojo eisianti ko nors į kaim� arba į prieplaukas, bet tada prisiminė, kad mama j� grei�iausiai girdėjo. Su storu megztiniu buvo kar�ta. Ji nusivilko jį u� durų, laiptinėj. Ir vėl smirdėjo gvazdikais. Jos pa�astys buvo sudrėkusios.

Mama, jai įėjus, pakėlė akis. Atrodė, to buvo i�mokusi. Ji kinktelėjo ir apsimetė lyg niekur nieko. Tora suglumusi atsisėdo galustaly.

Henrikas stovėjo tolėliau, prie ku�etės, ir nirtulingai dilb�iojo į nudegint� rank�.

� Taigi Henrikas apsidegino, � paai�kino Ingrida ir pasiuntė vyrui drovų �vilgsnį.

Tora neatsakė.

� Anksti grį�ai? � vėl pamėgino mama.

� Taip, Giuna pamanė, kad toks gra�us oras, ji pasakė, kad mums reikia pasivaik��ioti geru ir saulėtu oru labiau, nei sėdėti viduje ir ra�yti.

� Taip, ta �ino, kaip sau pasidaryt laisv� dien� � toji merga, � rė�ė Henrikas.

Tora sulig tais �od�iais tarsi pabudo. Ji pamatė! Pamatė, kaip Henrikas grį��s namo ir rauk�sis, kad mama u�siima gėlėmis, kad įnir��s ir i�liej�s pyktį ant mamos, Giunos, jos. Atrodė, lyg Toros akyse mirgėtų raudoni pūkuoti ta�keliai. Saulės �viesa pranyko pūkuotuose ta�keliuose. Viskas pranyko. Pranyko juodoje naktyje � grėslume, bjaurintis ir neken�iant. Ko gero, ji tik dabar į jį pa�iūrėjo ka�kaip kitaip nei į tai, kas nepakei�iama.

Henrikas � irgi tik �mogus. Jis gū�iasi �tai savo nirtuly ir dabar, dienos �viesoj, nebe toks jau grėsmingas� Tora matė, kaip mama gū��ioja sulig kiekvienu jo �od�iu, tuo pat metu bandydama apsimesti, lyg nieko nevyktų.

Ir Tora, regis, nebeįstengė u�gniau�ti �od�ių. Ne�inojo, i� kur jie i�sprūdo, ji toli gra�u negalvojo apie tai, k� sako, � tai tiesiog i�siliejo.

� Juk ir kiti� ne vien Giuna pasidaro laisvadienį, k�?!

Kambaryje įsivie�patavo keista tyla. Garsai u� durų net aidėjo. La�ėjimas nuo stogo tapo nepakeliamas, beveik kaip bloga �inia. Su mama buvo pras�iau � ji spoksojo į j� i�pūtusi akis. Viskas pasidarė netikra. Tora pajuto silpn� zvimbim� � jis sklido i� vidaus, i� jos pa�ios.

Ingrida stovėjo suakmenėjusi, įgrūdusi rankas į pilk�v� te�l� vir� pat rie�ų.

Po u�uolaidos raukiniu �murk�telėjo pro �alį skrendanti stora, plaukuota naminė musė. Apspangusi nuo �iemos miego ir saulės �viesos.

Tada jis vir� jos persisvėrė.

� K� nori pasakyti?!

Veidas buvo persikreip�s i� pyk�io.

Tora nemanė, kad jis j� palies. Ne prie mamos akių, ne �itaip. Nuo �oko suspurdėjo �irdis. Negalėjo jos suvaldyti. Ji dau�ėsi joje it pa�ėlusi, vis� i�pylė �altas prakaitas.

Baisiausias buvo ne skausmas. Ne tai, kad jis j� i� visų jėgų suspaudė taip, jog ji nebeturėjo kuo kvėpuoti ir palengva tyliai pakibo keli centimetrai vir� grindų. Ne tai, kad jis j� nublo�kė ir paleido į darb� sveik�jį kum�tį. Ne. Nebuvo taip grėslu ir tai, kad ausyse ėmė taip keistai ū�ti, o akyse � raibuliuoti.

Bet didysis delnas ant jos sprando odos. Prisilietimas, �leik�tulys. Tas bjaurumas jo odai prisilietus prie josios � ir matant mamai!

Ji suprato, kad Ingrida pa�okus į priekį ir pa�iupus jam u� rankos. Te�la ir miltai po kambarį skraidė kaip tikras vėjas.

Kai jis i� paskutiniųjų aptal�ė Ingridai pari�tu kum��iu apyausius, Tora tarytum i�pleveno i� savo kūno.

Ji pamir�o, kas ji. Niekada nenumanė galinti taip baisiai klykti. �Nemu�k mamos! Jei taip padarysi, u�mu�iu!�

Bet jis jau buvo trenk�s. Keliskart. Raudonas kraujas nevar�omai sruvo i� Ingridos burnos ir nosies.

Ji tu�tuojau pagriebė puodelių �luost� ir priki�o jai prie panosės. Tora buvo paėmusi vien� i� tų storesnių, kurias naudodavo rankoms, kai plonas audinys permirkdavo.

Musė buvo aptikusi keli� lauk, ka�kur name piktai baladojo. Giunda i� pirmojo per patį triuk�m�, matyt, bandė nusnūsti pokai�io. Henrikas styrojo vidury kambario i�si�erg�s, truputį pasvirusiu kūnu. Ranka buvo iki pusės pari�ta. Galva atstatyta į priekį kaip �vėries, kuris jau�ia grėsm�.

Dabar stipriai �nopavo.

Staiga veidas tarsi sutrūko. Lyg ruo�tųsi verkti. Jis panė�ėjo į ma�� berniuk�, kuris i�draskė pauk��ių lizd� to nenorėdamas.

Tada rūpestingai pla�takos vir�umi nusivalė panos� ir i�sivilko pro duris nė į vien� i� jų ne�iūrėdamas.

Ingrida prisėdo ant taburetės ir nusi�luostė krauj�.

Tora i�gr�ė �altame vandenyje skepet� ir padavė jai.

Nė viena nieko nesakė.

Tora stebėjosi, kad mama neverkia. Paprastai verkdavo, kai jis j� mu�davo.

Tai nebūdavo da�nai � jei jau taip. Ir niekada taip smarkiai, kad bėgtų kraujas. Tai jis padarė todėl, kad Tora leptelėjo, kas tuo metu u�ėj� ant lie�uvio. Ko gero, visada nesantaik� sukelia ji, Tora.

Ingrida į popietin� pamain� i�ėjo i�tinusiu skruostu. Valandėl� pastoviniavo �velgdama į save veidrodyje vir� plautuvės. Po to atsiduso, u�simetė nutriu�usį vilnonį �varkelį, kurį ne�iojo darbe po balta prijuoste, susirinko daiktus, kuriuos paprastai pasiimdavo, ir viskas.

Tik atsidūrusi tarpdury su nutrintu rezginėliu rankoje ir ant smakro u�ver�ta skarele, �velniai prisilietė prie Toros rankos ir pasakė:

� Kai pa�ausi duon� ir ji i�keps, i�imk j�. Ir� ir� su�luok mano juod�emį ant grindų. Paskui gali greitai paruo�ti pamokas ir nueiti pas tet� Rakel� arba susitikti su manim kitapus Dalo įmonės.

Tora linktelėjo. Ir mama dingo.

Jis turėjo pasirodyti tik po geros valandėlės. Ji tai �inojo. Visada taip būdavo, jei kas įvykdavo.

Ji atsikvėpė ir gerai pakūreno krosnį duonai. Pareguliavo kiek tik gali sklendes. Jos buvo įkaitusios kaip ugnis. Pakrap�tė �arstekliu, nepavyko � ir vėl pamėgino. Velniava, nejau negali padaryti geriau! Ne todėl, kad buvo ma�iusi, kaip nepavykdavo ir mamai.

Ypa� kai ji būdavo pavargusi.

Tora nebuvo pavargusi, vis dėlto jautėsi taip, lyg vis� dien� būtų vaik��iojusi bjauriu oru. Rankos buvo nutirpusios. Pėdos irgi. Keista. Nes buvo labai �ilta.

Tora pamerkė sukruvintus rank�luos�ius į kibir� su �altu vandeniu, kaip matė darant su apatiniais mam�, kai būdavo �jos dienos�.

Torai dar nebuvo atėjusios �jos dienos�. Bet ir ne itin jų laukė. Ta�iau Solė j� buvo parengusi. Nuodugniai.

Mama, slėpdama �vilgsnį kraujuotame vandenyje, irgi probėg�mais apie tai u�simindavo � vien� dien� Tora j� aptiko stovin�i� ir skalbian�i� tamsiausi� dėm� i� savo baltųjų kelnai�ių.

Keista, bet tai neturėjo nieko bendra su grėslumu, nors tai ir radosi � i� ten�

Ko gero, todėl, kad ir mama, ir Solė, ir ji apie tai �nab�dėdavo. U�siskl�sdavo nuo i�orinio pasaulio ir pasilikdavo �į t� sau. �į t� kartu. �į t�, k�, tiesa, reikėjo slėpti, bet vis dėlto.

Tai vienu metu buvo ir kasdieni�ka, ir gyvybi�kai rimta.

Solė pasakojo, kaip ji verkė � pirm� kart�, nes ne�inojo, kas nutik�.

Su tuo reiki� taikstytis bene vis� gyvenim�, bent kol pasensi.

Tai truputį �lyk�tu, manė Solė, bet prie to greit priprantama.

Tora stovėjo palinkusi vir� kibiro, stebėdama, kaip kraujas vandenyje brė�ia keistus dry�ius. I� lėto jį nuda�o rausvai.

Kai kurios did�iausios dėmės buvo virtusios kietais gumulais ir atplai�omis, kurie nenoriai atsiplė�davo nuo rank�luos�ių ir leisdavosi į dugn�. Ten jie pasilikdavo gulėti lengvai sūpuodamiesi bei tuo pat metu baldami ir vis labiau aplink rausvindami vandenį.

Jei tik ne�inotų, kad tai � kraujas, būtų gra�u! Kvepėjo salsvai � krauju.

Kraujo kvapas visad toks pat, kad ir i� kur būtų. Jei tik ne per senas.

Neju�ia ji atsiminė tvaik� �iem� vir�uj, pas Elizif�.

Mama niekada neleisdavo kraujui pasenti.

�vie�ių kepinių aromatas! Jis sunkėsi pro sutrūkinėjusi�, sen� kaltos gele�ies krosnį.

Tora niekada nepainiojo duonos ir kraujo kvapo. I�kruvintų skudurų ir nudegintų pir�tų. Saugumo ir prakeiksmo.

Ji i�tiesino nugar� u�vo�usi ant kibiro dangtį ir pastūmusi jį po plautuve. Netrukus vėl surietė, atsargiai �vilg�iodama į krosnies dureles ir tikrindama, ar nesudegs duonos kepalai.

Pastūmė juos giliau į krosnies ang� ir u�dengė pilkuoju popierium, kaip darydavo Ingrida, kai būdavo lik� kepti ketvirtis valandos. Tada ėmėsi �luoti visų �emių.

Ingrida buvo tvark� mėgstantis �mogus.

Ji retai kada darydavo kelis darbus vienu metu, jei negalėdavo jų pati pri�iūrėti, kaip kartais darydavo teta Rakelė. Ne, mama imdavosi darbų paeiliui ir visk� po sav�s kruop��iai sutvarkydavo.

Bet �iandien viskas susijaukė.

Tora ant semtuvėlio buvo pri�lavusi vis� krūvel� �emės. Ji supilstė j� į �uvies kukulių dė�eles, kurias Ingrida buvo palikusi i�rikiuotas ant virtuvės darbastalio. Rūpestingai kiekvienos dė�utės dugne prakalė vinim po keturias pakankamai dideles skyles ir pridėjo akmenėlių, kad �emė nesurūg�tėtų. Plaktukas ir vinis po jos rankų vis dar gulėjo ant stalo.

Tora nebuvo atkreipusi dėmesio į plaktuk�, iki �iol. J� u�plūdo nenumaldomas tro�kimas pliekti. Tiesiog pliekti! I� visų jėgų pliekti kam nors taip, kad pa�irtų į �ipulius.

Ne, tiksliau, ne kam nors. Tam, kas vis� t� laik� i�sisukdavo. I�sisukdavo nuo jos plaktuko! Dreban�iom rankom ji suėmė plaktuk�. Ir liko stovėti, ne�inodama, ko griebtis. Tada staiga pamatė, kad nulū�o viena i� did�iųjų mamos gra�iosios Darb��iosios Lizos �akelių.

Ji nuėjo su plaktuku į dė�� laiptinėj, kur gulėjo įrankiai. Jautėsi taip, lyg būtų k� i�leidusi i� rankų.

Jai teko paremti gėlės �akel� virbalu.

I� viso devynios dė�utės. Tora įki�o rankas į at�alusį juod�emį ir pripildė iki pusės dė�utes. Vien� po kitos. Jautėsi �variai ir maloniai, nors rankos ir buvo juodut juodutėlės.

�emės kvapas. Saulės kvapas pro atvir� lang�. �emė prie odos. Nuo to visi�kai u�simir�o. U�mir�o plaktuk�. Jį. U�mir�o visk�.

�Nejau taip jau�iasi ir mama?� � stebėjosi Tora. Kad vos tik panardina rankas į �em� ir pamir�ta visa, kas liūdna? Taip nėra, kad visa, kas negera, pranyktų, kad nebesirastų. Ne, tas skausmas tiesiog ne�

Ji matė prie� akis mam�, stovin�i� taip įgrūdus rankas į juod�emį.

Bly�kų veid� gaubė ve�lūs, tamsūs plaukai.

Jie vėl ataugo, pamanė Tora triumfuodama.

Kuodas ant sprando, baigiantis i�irti. Mama plaukams nebuvo pasidariusi cheminio kaip kitos pjaustykloje.

Dabar ji sėdėjo �altoje pjaustykloje įki�usi rankas į celofaninį popierių ir �uvies filė.

Rankos turėjo daryti tiek daug. Kitaip negalėjai. Ypa� kalbant apie mamos rankas. �ios niekada nesiilsėjo.

Tora atsargiai pasodino augalus į nauj� dė�ut� ir kruop��iai pribėrė aplink juod�emio, kad liktų tik ma�as kra�telis vandeniui.

Ji buvo padėjusi mamai, tad �inojo kaip. O kai stovėjo taip, visai viena ir niekieno nestebima, jautėsi beveik sumani.

Taigi gėlės stovėjo blizgan�iose dė�utėse ir atrodė visi�kai naujos. Vis dar su bjauriomis klijų dėmėmis nuo popieriaus, kuris buvo apklijuotas aplink.

Tora nusuko klijų dėmes į lango pus� ir palingavo galv� nu�velgdama kūrinį.

Ka�ko trūko. Ji paie�kojo trijuose kambariuose, auk��iau ir �emiau, tampriojo popieriaus. Galiausiai aptiko �ali� rulonėlį virtuvėje, pa�iame spintelės vir�uje.

Įgudusia ranka atkirpo reikiamo plo�io ir apjuosė juo kiekvien� dė�ut�. Pirmiausia bandė suri�ti popierinius kaspinėlius, bet paskui nutarė, kad kuo puikiausiai tiks ir smeigtukai. Ir neatrodys taip i�sitar��. Mamai tai buvo svarbu.

Galiausiai vir�uje i�lankstė gra�ų kiet� kra�telį. Niekas nepamatys, kad po juo tik �uvies kukulių dė�utės! Niekas visam pasauly!

Toros galva truputį lingavo, o rausvas lie�uvio galiukas ky�telėjo de�inėje burnos pusėje.

Mama apsid�iaugs! Ji i�virs jai kavos, i�keps vaflių ir i�dėlios visk� ant darbastalio � prie� eidama su ja susitikti. Tai bus gra�u!

Tora buvo u�mir�usi duon�. Ji buvo apsipratusi su kvapu ir nepastebėjo, kad �is darosi vis stipresnis ir stipresnis. Dabar jau tvoskė degėsiais!

Duonos kepalėlių pavir�ius buvo apsitrauk�s nemaloniai juoda pluta. Tora apsidegino ir įsidėjo į deln� mėlyn�, kai turėjo juo i�versti i� skardos. Tuoj pratrūko a�aromis.

Ji manė, kad viskas vėl bus gerai, ir �tai pamir�o duon�!

Visada, kai manydavai, kad įveiki nelaim� ir i�sikapstai, atsirasdavo tai viena, tai kita, kas bandydavo i�plė�ti i� tav�s laim�. Kodėl taip turi būti?

Mama irgi buvo sudeginusi duon�. Tai Tora ai�kiai matė� Bet dabar j� sudegino ji!

Keturis kepalėlius jie, beje, suvalgo per savait�, tad kit� penktadienį vis tiek reikės keturių naujų.

Baisus �ia daiktas!

23

Tora neatsiminė kada nors ma�iusi Sol� be ma�iausiojo ant nugaros. Juodu, rodos, buvo vienas �mogus.

Torsteinas gavo darbo savivaldybėje, tad batų ir duonos reikalai pasitaisė, bet Solės laisvalaikio ne ka�i kiek. Keliskart imtasi �ygių i�dalyti vaikus, atskirai ir kartu.

Apie pastar�jį dalyk� galėjai tik pasvajoti. �monės gal ir galėjo sau leisti pagalvoti apie darb��i�j� Sol�, bet kratėsi vystomų kūdikių, snarglių ir bemiegių naktų. Taigi viskas buvo kaip seniau.

Vanda i� Paupio ateidavo darbo dienomis, pri�iūrėdavo ma�uosius ir suruo�davo jiems maisto ir drabu�ių, kol vyresnėliai būdavo mokykloje. �monės sakė, kad u� darb� jai moka savivaldybė.

Bet popietėmis ir vakarais tekdavo imtis Solei. Torai Solė buvo pana�i į skruzdėlyn�. Joje, ant jos ir prie jos viskas knib�dėjo krutėjo. Vis� laik�.

Bet neatrodė, kad j� tai ypa� trikdytų. Ji tik pasimuistydavo, kai būdavo pernelyg sunku.

Pamokas ji ruo�ė ant ma�utėlio virtuvės darbastalio. Sukry�iavusi kojas, prie ry�kios �viesos, sklindan�ios pro lang� �viesiuoju metų laiku. Bet pirmiausia ji nustumdavo �alin visas taburetes, kad ma�yliai nesirop�tų pas j�.

Taip ir sėdėdavo � paskendusi savo mintyse auk�tai vir� grindų. Turbūt turėjo gebėjim� atsijungti nuo �io pasaulio. Kaip i�jungdavai radij�.

Dabar Elizifos vaikai nebuvo did�iausi nenuoramos, tad ėjosi taip, kaip ėjosi. Diena i� dienos.

Vaikai visada būdavo moterų. Jei moteri�kė vienaip ar kitaip palikdavo �eim�, vaikams būdavo tikras vargas. Niekas ne�inodavo, k� su jais daryti.

Aplinkui galėdavo būti krūvos bedarbių tė�ių. Tai nepadėdavo.

Tora daugelį kartų svajojo, kad teta Rakelė pasiimtų Sol� ir visus Elizifos vaikus. Ji įsivaizduodavo tai atsigulusi į lov� ir stengdamasi atitolinti grėslum�. Daug laiko galėdavai skirti geroms mintims, kad ir mintims apie Berlyn� ir tė�io mam�. Nebūtinai jas reikėdavo u�baigti.

Torai prie� akis stodavo visi vaikai Bekejorete! Kiek vietos! Kaip jiems būtų gera! Galbūtų ten galėtų būti ir ji pati. Audimo palėpėj. Ten buvo vietos visoms ma�ylių lovelėms. Taigi Solė ir ji būtų galėjusios miegoti ma�ojoje kamaraitėje su �aliu lempos gaubtu.

Bet tai tebuvo jos vaizduotė. Ji tai suprato. Nors teta ir negalėjo pati turėti vaikų, ko gero, nebūtų norėjusi turėti viso pulko.

Ir juo labiau ne dabar � po gaisro.

Vien� popiet� kieme prie �imtabu�io apsilankė naujas �mogelis.

Liesas, glebus padaras staiga i�dygo prie pa�iūrės ir smalsiai akimis varstė vaikų spie�ių, grį�tantį krūvoj nuo prieplaukų. Jo galūnės buvo neįprastai ilgos, o galva atrodė per didelė ir per sunki smulkiam, plonam kaklui.

Vis dėlto �vilgsnį labiausiai traukė jo drabu�iai. Jie tvarkingai gulėjo ant kūno, buvo visais at�vilgiais kaip tik. Megztinis, kiek galėjai matyti, buvo be lopų ir be skylių. Atrodė gana naujas ir numegztas gra�iu �iltų ir suderintų spalvų ra�tu, kaip mergaitės.

� Kai atėjom, jis papras�iausiai ten stovėjo, � suku�dėjo Solė, vog�ia �vilg�iodama į berniuk�. Jis galėjo būti jos am�iaus.

Jie matė, kaip jis por�kart nurijo seil�. Adomo obuolys, regis, buvo keliais dyd�iais per didelis ir i�g�stingai plastėjo auk�tyn �emyn. Atrodė, jo mama geriau nusimanė, kaip jį aprengti, nei kad Vie�pats � kokį jį kurti.

Bet �imtabu�io vaikigaliai dėl tokių niekų nesikabinėjo.

� I� kur tu?

Jorgenas paklausė vyri�kai, gerai �inodamas, kad u� nugaros jam visas pulkas. Bet jam nepavyko nutaisyti tokio triu�kinamo tono, kokiu girdėjo kalbant Ol�, kai jų valdose apsireik�davo naujokas. Ir viskas dėl to, kad pernelyg susirūpino, kokio tvarkingo esama berniūk��io. �imtabutyje buvo ai�ki moterų persvara.

Jorgenas buvo pasiskolin�s, tiksliau, nugvelb�s, sen� juod� dviratį, kuris stovėjo atremtas į pa�iūrės sien�. Dabar jis va�inėjo ratais aplink pa�iūr� ir naujok�. Vis ma�esniais ir ma�esniais. Galiausiai priva�iavo prie pat ir riktelėjo:

� Kas tu?

Bet nepa�įstamasis stovėjo kaip stovėj�s.

Jorgenas sustojo per plauk� nuo jo ir pakartojo klausim�.

Tada atvykėlis pamosavo rankomis, darydamas keistus mostus, kurių niekas negalėjo suprasti.

Būrelis nebesitvėrė smalsumu. Jie lindo vis artyn ir artyn, lyg traukiami magneto. Visi ma�yliai irgi pajudėjo i�vien. Ma�iausias � ant Solės nugaros.

Berniukas prie slaptavietės sienos atrodė kone draugi�kai, nors būrelis slinko grėsmingai artyn. Atrodė labiau smalsus nei i�sigand�s. Bet nesakė nė �od�io. Tik stovėjo.

� Gal nemoki kalbėti?

Jorgenas stovėjo atsirėm�s viena koja, kad i�laikytų dvira�io pusiausvyr�.

Atvykėlis energingai papurtė galv�.

Jorgenas su�nyp�tė. Kiti stypsojo i�vert� akis.

� Tai kuo tu vardu?

Jorgenas nepasidavė. Tai jam nebuvo įprasta, nors viskuo kitu panė�ėjo į savo tėv�.

Berniukas pravėrė burn�, bet vėl u�si�iaupė.

Paskui padarė ore bejėgi�k� judesį ir liko stovėti spoksodamas Jorgenui tiesiai į veid� kaip ir anks�iau.

� Ar tu kvanktelėj�s, k�?

Jorgenas visi�kai nulipo nuo dvira�io, nes i�girdo ka�k� trenkiant laiptinės durimis. Pastatė dviratį greta keistuolio, kad prieitų prie jo akis į akį.

� Duok jam ramyb�!

Pro būrį buvo prasibrovusi Solė. Staigiai ir valdingai buvo i�tarti �od�iai � su autoritetu, kurio jai galėjo pavydėti kiekvienas augintojas.

J� pirm� apniko nuojauta, kad �ia neįprastas atvejis. Ji pirma u�uodė, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti. Suprantama, Solė ir pirma suprato, jog varg�elis � nebylys.

Atrodė, kad tas taip pat negirdėjo, k� sako kiti. Jis neatsuko ausies, kaip būtų padar�s neprigirdintis. Tik spoksojo jiems į veidus. Pasijudindavo visu kūnu, galva į t�, kuris jį kalbino. Tai atrodė labiau nei gremėzdi�kai.

Tora nuo pat krūtinės iki pilvo apa�ios pajuto ka�i kokį skausm�. Taip, iki pat apa�ios, kur yra bevardė vieta. Ka�i kokį graudulį.

Gerai ne�inojo kodėl. Turbūt, kad pavasaris, visa, kas �eid�ia, visa, kas bloga, visi �e�ėliai plūste suplūdo į j�, kai ji pa�velgė į nebylį berniuk� ir suprato. Kokia ji bevilti�ka ir kvaila.

Tora niekada nebuvo sutikusi �mogaus, negalin�io kalbėti.

24

Fritsas turėjo ne daugiau trūkumų, nei i�kart aptikta.

Nepaisant to, kad buvo teigiama, jog jis tiek pat kur�ias, kiek nebylus. Bet kad taip da�nai būna, galėjo papasakoti ne vienas.

Taip, ir kartais nutikdavo, kad tas puldavo į a�aras � didysis kaltininkas. Bet taip darydavo ir Jorgenas, kai tik kaip reikiant supykdavo.

Fritso tėvas buvo naujasis Dalo mechanikų vir�ininkas.

Tai, kad Dalas atsigabeno svetim�alį į Sal�, buvo sutikta gana piktai. Otaro krautuvėje pasieniais besitrinantieji prisiekinėjo, kad su tokiu darbu būtų galėj�s daugelis i� jų susitvarkyti.

Vaikai pastebėjo, kad Fritsas, beje, bėga grei�iau u� Tor�. Jo kum��iai nebuvo labai stiprūs, bet jis puikiausiai apsigindavo nuo kaimo vaikų, ir vien todėl, kad buvo nebylys. Jis kėlė baim�.

� �iūrėk, ateina tas nebylys! � susi�nab�dėdavo �vejų kaimo vaikai ir apeidavo lanku.

Ir �imtabu�io vaikai kiekvienam mū�y Fritsu naudojosi kaip vėliava. Jie pasiųsdavo lies� vaikį eiti prie�aky ir leisti gerklinius garsus. To da�niausiai u�tekdavo, kad įgytum pagarb�.

Fritsas su tėvais gyveno viename i� tu��ių �vejų namelių, kurie kadaise priklausė Brinko �vejybos įmonei. Dabar jais disponavo Dalas ir laikė juos darbininkams ne i� Salos apgyvendinti.

Fritso mamos galv� gaubė cheminiu būdu su�ukuotos garbanėlės, ji buvo vardu Randi. Pana�u į mergai�iukės vard�. Ji buvo tiek pat trumpomis galūnėmis ir kresna, kiek sūnus ir vyras sugleb� ir i�styp�. Akys buvo �aismingai guvios ir �iūrėjo tiesiai �monėms į akis.

Tuose namuose niekam nebuvo saiko. Tėvas buvo tylus ir besi�ypsantis, lyg net nebūtų nebylus. Vaikams jis patiko.

Randi nesitenkino vien �ypsena. Ji juokdavosi, kaip Giuna ar teta Rakelė. Ir tar�kėjo neu�si�iaupdama. �monės, kurie juokiasi, be galo laisvi, manė Tora. Taip, jie nesijuokdavo dirbtinai ir �iurk��iai kaip vyrai �e�tadieniais �vejų nameliuose arba kaip jaunimo pulkeliai, pro �alį traukiantys į jaunimo namus. Ne, veikiau taip, kad girdėdavai, jog jie tokie kupini gerumo ir d�iaugsmo dėl ka�ko, kad nepajėgia to laikyti u�gniau��.

Randi juokas buvo �emas, burkuojantis. Beveik kaip kurapkų �irekavimas pavasarį.

Namelio kambarėlio apstatymas daugiau nei keistas, atrodė Torai. Suprantama, jis buvo spartieti�kas ir prakti�kas kaip ir visuose �vejų nameliuose: stalas, medinės kėdės su pagaliukų atkaltėm, virtuvės darbastalis, dviauk�tė lova. Krosnis su nepamainoma, vir�uj i�tempta skalbinių virve. Vinis �arstekliui. Vinis sam�iui vir� plautuvės. Lentynėlė ant sienos radijui � pas tuos, kuriems nusi�ypsodavo laimė jį turėti.

Bet pas Frits� radijo lentynėlėje gulėdavo laikra��iai, nes radijas stovėjo poliruotoje spintoje prie vienos dviauk�tės lovos. Spintoje buvo netgi patefonas!

Radijo spinta, vadino j� Randi. Tai buvo kaip stebuklas.

Tora, pirm�syk j� i�vydusi, i�pūtė akis. Fritsas, ai�ku, did�iavosi spinta, nes į stov� ant pliu�inės lėk�tės buvo sudėj�s vis� pund� plok�telių, nors pats negalėjo girdėti. Jis laikė atviras duris ir kiekvien�syk atid�iai su�iūrėdavo �emėn nukritusi� nauj� plok�tel�. Armonika, smuikas, gitara. Taip, netgi fleita. Ir u�dainuodavo! Ant megzto u�tiesalo, ant dviauk�tės lovos, sėdėdavo Tora ir klausydavosi. Palaimintas Fritsas, kuris nepraplepa taip brangių minu�ių! Atrodė, lyg būtų įsigijusi nauj� palėp�. �ia buvo �il�iau ir �viesiau.

Vis dėlto namelio lubos nebuvo tokios auk�tos! Kai kas nors jame stovėdavo, ji būdavo benamė kaip nepra�yta musė.

Ji būdavo sraigė vidury gele�inkelio bėgių. Taigi reikėdavo tik viltis, kad niekas neatva�iuos.

Kai būdavo kaime, ji mėgdavo �iūrėti į patį suodino kamino vir�ų.

Kaip tik tiek turėjo siekti stogas, sprend�iant i� �ymių. Tora pajusdavo bejėgi�kum� tam, kas nepakei�iama. Jos u�sispyrimas blėso. Ji pasidarė kitokia po gaisro � net ji, visai kaip teta ir dėdė.

Liepsnos! Jų vaizdas jai stovėjo akyse. Ji regėjo vėjo plaikstomus bloknotus, it juodas, suanglėjusias draiskanas. Regėjo juos pranykstant toli jūroje. Lyg jų niekada nebūtų buv�. Gėrė į save t� miel� vienatv� ir visus tuos palaimingus fleitos garsus.

Ji lankėsi Breilane, kai jos jiems reikėjo, kaip kad tėvas visada buvo mir�s, kai jo reikėjo jai. Jis irgi negalėjo nieko padaryti. Papras�iausiai taip buvo.

Bet u�tat ji kai k� gavo. Kai k�, apie k� netgi nereikėjo svajoti.

Ten, pas Randi ir Frits�, buvo ir daugiau dėl ko pūsti akis.

Kad ir lentynos. Daugybė lentynų tarp langų!

Keliomis eilėmis. Jose nebuvo pristatyta puo�menėlių ar gėlių vazonų, kaip pas tet� Rakel� ir dėd� Simon�. Ne, jos buvo kim�te prikim�tos knygų. Kaip bibliotekoje, beveik. Visokiausių. Sutrintų ir naujų, plonų ir storų.

Visos nei�siteko, tad kai kurios buvo sudėliotos į kartonines dė�es po dviauk�te lova.

Tora nutaikė prog� u�mesti akį į storuosius romanus. Vog�ia dirs�iodama į Randi, ar ta nesiraukys jai pavar�ius knygas ir ar neseks, koki� ji paėmusi.

Bet kur tau, ji u�siėmė savais reikalais ir nė kiek dėl to nesuko galvos.

Randi turėjo mezgimo ma�in�, kuri naudojama dau�ydavosi. O Randi tai darė da�nai.

Ji mezgė �monėms.

Sykiais, kai ten būdavo Tora, i�virdavo kakavos. �iaip da�niausiai kiūtodavo nuo�aly, virtuvės kampe ar prie mezgimo ma�inos. Kartkartėmis, būdavo, atsuka galv� ir �ypsodama pa�velgia į Frits� ir Tor�. Ir Tora atsako netvirta ir nustebusia �ypsena. Ji prisiminė, jog tuose namuose neįprastai atrodė ir akį traukė ne tik knygos ir spinta su radiju ir patefonu � bet ir �ypsena, tik tam, kad �ypsotųsi! Keista.

Tora aptiko apdriskusi� ir nenauj� knyg� be tikrų vir�elių. Ji buvo apie meil�. Jauna mergina i�tekėjo u� turtingo pono i� Anglijos ir persikraustė pas jį, į jo pilį. Tada pradėjo dėtis keisti ir liūdni dalykai. Tai buvo nepakeliama. Ten buvo namų ekonomė, kuri bandė heroj� priversti va�iuoti i� kur atvykus. Ir dar to turtuolio vyro mirusi �mona, Rebeka! Jis, regis, jos neįstengė u�mir�ti. Tai buvo nepakeliama. Tora susiraitė ant megzto u�tiesalo, o kakava traukėsi grienele. �i palengva atvėso, niekam nepastebėjus, kad jai reikia j� �ūtbūt i�gerti.

Tora knyg� gavo eidama namo. Ji nesumojo, kas geriau. Patefonas ar knygos. Ar kambarys, kuriame nebuvo nė �e�ėlio grėslumo! Retsykiais Fritsas su Randi �kalbėdavosi�. Tuomet jie vartodavo �enklų kalb�. �aibi�kai �mė�uodami prie�ais save pir�tais.

Taigi Tora t�j� Randi galėdavo suprasti � ji garsiai sakydavo tai, k� mėgindavo pasakyti pir�tais. Judindavo lūpas, tarytum jos būtų piltuvėlis. Sudėdavo jas apskritai, pra�iodavo ir i�leisdavo garsus pro lūpas, lyg būtų svarbu i�tarti visus garselius, kurie paprastai taip lengvai pranykdavo viduje.

Ir Tora suprato, kad Fritsas mato i� Randi burnos, k� ji nori pasakyti. Kaip įstabu.

Tora irgi pabandė pramokti �enklų kalbos. Ėjosi lėtai. Bet neatrodė, kad Fritsas pasiduotų irzlumui. Apskritai pas Frits� niekas nepykdavo ir nesierzindavo. Tai buvo beveik nenormalu.

Jie �nekėjosi tarpusavyje, tarsi visai nesigėdydami parodyti, kad vienas kitam patinka.

Teta Rakelė ir dėdė Simonas irgi vienas kitam patiko, bet vis tiek retkar�iais apsibardavo. Bent jau tai darydavo teta. Ir jei ne dėl ko kito, tai i� meilės.

Bet Fritso nami�kiams tai buvo neįsivaizduojama ir nepadoru. Torai dingojosi, kad taip yra dėl to, jog Fritsas nebylys.

Kuo toliau, tuo da�niau Tora ėmė kalbinti Sol� ir �imtabu�io vaikus apsilankyti pas Frits�.

Vis� laik� turėjo kur padėti akis. Nereikėjo galvoti, kad jos j� i�duos. Tai jos būdavo įsmeigtos į knygas, tai įbestos į siuvinėt�, papuo�imui skirt� rank�luostį, kabantį vir� plautuvės. �is vaizdavo ganykl�, gėles ir o�kas. Ir vien� raudonskruost� mergait�, kuri davė o�koms ka�ko, kas i� jos rankos �iro kaip sniegas.

Kambaryje sklindanti muzika j� įkeldavo į rank�luos�io siuvinius, kur visada buvo vasara.

Kai ji patraukdavo namo, da�nai �irdyje, būdavo, pajunta �ioki� toki� nuoskaud� dėl Solės. Pasijunta j� i�davusi. Mat Solė negalėjo nusitempti į sve�ius visų ma�ųjų broliukų ir sesy�ių pasiklausyti patefono.

Solė buvo kalinė.

Tora �inojo j� i�davusi. Vis dėlto buvo savoti�kai gera eiti namo keistu, mėlynu oru ir liūdėti, jog Solė � kalinė.

Negali sakyti, kad Solei nebūtų linkėjusi geresnės dalios. Tiesiog buvo gera taip gra�iai jaustis liūdnai, be savigrau�os.

Vien� vakar�, Torai ruo�iantis eiti namo, Randi palydėjo j� iki didelio, �alto namelio prieangio ir pasakė:

� Kokia tu gera, Tora, kad taip sutari su Fritsu. Ir kad nesibodi mokytis �enklų kalbos!

Tora vis stovėjo. Gėdos raudonis i�mu�ė skruostus. Tada ji bejėgi�kai papurtė galv�. Reikėjo tiek daug pasakyti, paai�kinti, tiek daug u� k� padėkoti. Bet tai galėjo nuskambėti taip kvailai. Visa tai prasmego kiaurai pilkai da�ytas prieangio grindis. Akimirksniu ji suprato, kaip galbūt jau�iasi Fritsas, kai ji sėdi dviauk�tėje lovoje, ant megzto u�tiesalo, ir klausosi muzikos arba kai vaikai kieme �iau�ka nesukdami sau galvos, jog jis turi �iūrėti jiems į burn�, kad suprastų. Ir Tora i�puolė į pavasario vakar�.

Ji nepatraukė tiesiai namo. Norėjo ma�umėl� pabūti viena. Atrodė, lyg pa�ios kojos ne�tų į Bekejoret� vedan�iu �vyrkeliu. Kai ji pakilo ten, kur vir�ius pakei�ia ber�ų brūzgynai, jautėsi tarsi i�gelbėta. Tada įsmuko gilyn, neie�kodama nei takelio, nei proskynos. Ber�ų pumpurų kvapas j� u�klupo nelauktai ir staiga.

Jis j� privertė pasijusti taip, lyg ji būtų i�gijusi po ilgos ligos. Akmenų pakriūtės vir�uj, Lau�akalnio papėdėj, i�girdo, kaip trepsi ir burbuliuoja tetervinas.

Tora prisėdo ant grumsto po �ermuk�niu. Keistai linko keliai. Vir�iai ir samanos buvo drėgni. Sniegas �ia, vir�uj, buvo k� tik i�tirp�s. Vos ne vos galėjo į�iūrėti, kad tarp visa, kas ruda, nuvyt�, kalasi vaiski �aluma.

Po valandėlės jos veidas atsigavo tiek, kad ji jau galėjo kapanotis �emyn.

Ir Tora nudūmė trumpuoju keliu �emiau �uvies d�iovyklų, traukdama į save a�trų, rūg�tok� apd�iūvusios �uvies kvap�, �uvies, krintan�ios ir pradedan�ios pūti, ir keist� dumblių ir jūros dvelksm�, kuris pavasarį tvyrodavo visuose pa�aliuose. Jis įsismelkdavo į visa ir į visus.

Kirai. Kirai buvo laisvi ir sykiu baik�tūs � visai kaip ji. Ji �iūrėjo į juos. Pa�ino i� graudulingai verian�ių klyksmų. Galėjo sau leisti gailėti dar nelaisvesnių nei ji. Atrodė, lyg kitapus akių vokų plazdentų vėjo draikomas aksomas. �itaip.

Pauk��ių jaunikliai buvo ne tokie laisvi kaip kirai ir baik�tesni. Jų kaime nebuvo tiek daug. Ta�iau Bekejorete jie buvo susisuk� brūzgynuose lizd�. Pa�velgus į juos �ird�iai pasidarydavo gera gera. U�sigeisdavai palaikyti visus iki vieno, pa�ildyti juos savo sugniau�tame delne. Pajusti prie odos tas ma�ytes kojeles ir nuostabias plunksnytes.

Ir ji pagalvodavo apie Frits�, kuris niekados nieko nesakė. Kuris tik �ypsojo ir nedrumstė jų ramybės.

25

I� i�orės �imtabutis ir Fritso �vejo namelis skyrėsi ne taip jau daug.

Da�ai ir vienur, ir kitur buvo lygiai taip pat atsilup�.

Ta pati plautuvė vandeniui i�leisti. Taip, nors ant plautuvės buvo mėlynas guminis kra�telis, ji vis tiek buvo ta pati.

Pana�umų buvo daugiau nei knygų lentynų, patefonų ir plok�telių.

Bet ka�kas tvyrojo ore. Namuose buvo niūriau. Pilna nervingo muilo kvapo ir apgaulingo grėslumo.

Torai, apie tai pagalvojus, pasidarydavo negera � ji �inojo, kaip mama baisiai vargsta.

Bet visų pirma jis. Lyg koks �e�ėlis. Lyg priklausomybė ar grėsmė, kurios neverta �alintis.

Tora atprato apie tai galvoti. Vien� i� tų nedaugelio kartų, kai prisiminė, kad jis � �mogus, buvo tada, kai jis pavasarį mu�ė mam�. Pami�imas, kuris privertė j� atsikirsti, bet tik pridarė mamai bėdos.

Tora buvo ma�iusi jį turint veido bruo�us. Bet neda�nai į jį �iūrėdavo. Buvo per bjauru. Ir skausminga.

Toros pyktis nebuvo kasdienė duona. Tai tik dar labiau visk� pablogina, manė ji.

Keliskart matė, kaip �is buvo pridar�s did�iulių negandų.

Kaip ir a�aros.

Paskui negalėdavai rodytis �monėms.

Jos, a�aros, ir taip jau buvo gėdingos. �itaip nesuprantamos ir nepagrįstos tam, kuris matydavo jų pėdsakus.

Po to, kai sudegė dėdės �vejybos įmonė, Tora, kad pabūtų viena, turėdavo eiti į mi�k�. Ir nors ten sykiais pakvipdavo grėslumu � dabar, kai ėmė darytis �viesu vis� par� ir ji negalėdavo pasislėpti tamsos prieglobsty.

Ypa� po to karto, kai pamatė jį tyliai ir mikliai �murk�telint u�u tetos Rakelės ir dėdės Simono tvarto.

Tora niekada nemanė jį lankantis ten, vir�uje. J� vis dar ėmė �iurpas, kad ji negali jaustis tikra ir dėl to, ar nesutiks jo mi�ke�

� Nereikėtų tiek sėdėti pas tuos savo Monsenus. Juos tik vargini. Ma�a to, jie teturi vien� kambarį.

Ingrida kalbėjo tuo niurzgan�iu balsu.

� Jie tik d�iaugiasi, kad a� sutariu su Fritsu. Ta Randi tai pasakė �i� popiet�. Kad a� gera, jog su juo sutariu.

� Kodėl taip?

� Nes, matyt, kad jis nebylys!

� Nejau neturėtum sutarti, jei jis nebylys!

Ingrida atsi�liejo pavargusi į sien� ir nusi�iovavo, bet tarp antakių buvo pasirod�iusi rauk�lė.

� A� ir taip manau, �ia ne a��

� Gerai, gerai, bet vis tiek nelakstyk pas juos! � piktai nutraukė Ingrida. � Atgabeno �uvies, turiu �įvakar eiti į darb�, kad ir kokia bū�iau nusiplūkusi. Tau reikės susitvarkyti pa�iai, Tora. Stal�iuj guli didelis gabalas kulinarinio �okolado. Buvo u�bėgusi Rakelė. Mudvi paskanavom po gabalėlį prie kavos, bet dar daug liko.

Torai �ie �od�iai nuskambėjo it smūgis. Ji buvo tokia tikra, kad jei mama dabar nei�ėjus � �itokioj vėlumoj, tai ir nebeis �įvakar į darb�.

Ji i�sivilko i� drabu�ių, tolėliau, prie durų, ir pakabino juos tvarkingai, kad įsiteiktų mamai.

Ji tai pamatė jau laiptinėj � jo aulinių ten nebuvo. Ir kaip nud�iugo� Kad �od�iais neapsakysi. Netrukus sumetė, jog reikės i�virti arbatos sau ir mamai. Tada galės gerti arbat�, pasiimti po sumu�tinį ir �neku�iuotis. Galbūt galės papasakoti mamai apie Randi ir Frits�.

Apa�ioje trinktelėjo durys, ir Tora pilve pajuto maudim�. Ar tai jis?

Ne! Palengvėjimas truko taip trumpai. Bet tarsi suteikė prog� i�kvėpti, �itai atidėti.

Prie� akis laukianti naktis jai buvo kaip visa �iema. Ji tvyrojo �alta ir drėgna, su pla�iai atlapotomis durimis. Nebuvo jokios i�eities.

Ji �inojo, ko laukti.

Vis dėlto �iau�kė mamai padrikai ir greitai. Dėdamasi nei�girdusi, jog Ingrida eis į darb�. Nenorėjo jaustis mamai kliūtis, kai �iai reikėdavo eiti. Pernelyg gerai atsiminė, kaip mama mėgino i�vengti vakarinių pamainų ir vos neprarado darbo. Ne, mama turi tiek rūpes�ių.

� Pas Frits� �nekamasi apie visokiausius dalykus, � tarė Tora. Ji stovėjo atgr�usi nugar� Ingridai ir pylėsi į puodelį arbatos.

� K� turi galvoje � visokiausius dalykus? � Ingrida tuoj stojo į sargyb�.

� Na, jie bijo, kad tėtis praras darb�, ir nerimauja, kad Fritsas taps u�eidinėjan�iu į namus, kai baigs kur�iųjų mokykl�. Jie sako, jog jis pernelyg į�valgus, kad save �vaistytų. Ir dar sako, kad kaime daug skleid�iama gandų.

Ji nutilo.

Ingrida budriai įsistebeilijo į j�.

� Ir?

� Nejau nemanai, kad keista, jog jie �neka taip, kaip gird�iu.

� Kas jie per �monės?

� Fritso tėvas dirbo jūroj, bet turėjo grį�ti į sausum�, nes Randi pakriko nervai nuolat būnant vienai. Nemanai, kad keista, jog ji tai pati pasakė.

� Eik jau, matyt, yra kokia plepė! Kuri niekad nelaiko lie�uvio u� dantų.

� Jie nekalba, k� kiti daro, � bemat apmaud�iai paai�kina Tora, kai jai topteli, kad Ingrida susidarė apie Randi kreiv� vaizd�. �Taip, mes klausomės muzikos. Jie turi tiek daug patefono plok�telių!

Tora nuo kalbėjimo pritrūksta kvapo, nes bijo, kad mama pamanys, jog ji sėdi pas Randi ir visk� i�plepa.

� Tik nene�iok to po vis� Sal�, jei jau jie pasakoja dalykus, kurie neskirti tavo ar kitų ausims!

Ingridos balsas buvo dygus. Tik �iek tiek. Bet pakankamai. Pasidarė tu��ia.

� A� niekam daugiau nepasakoju, tik tau, mama, � pasako ji ramiai ir atsisėda gale stalo.

Da�nai taip nutikdavo, kad Torai ėmus kalbėti su mama tarp jųdviejų Ingrida pakabindavo �u�uolaid��.

Toros �od�iai joje įstrigdavo. Niekada neprasibraudavo kitapus.

� Randi grei�iausiai kilusi i� Bodės ponų. Ji gavo dovanų i� savo tėvo mezgimo ma�in� ir patefon�, nors ji suaugusi ir tokio pat am�iaus kaip tu.

Tora tarytum nepajėgė �įvakar paleisti i� rankų vilties. Varė toliau, lyg bijotų, kad mama, kai i�eis, dings am�iams.

� Taip, taip, � atsakinėjo Ingrida. Ji stovėjo ruo�damasi eiti. Jau turėjo rankoje languot� med�iaginį rezginėlį ir davinėjo Torai nurodymus dėl �viesos ir �ilumos.

Tora vis sėdėjo klausydamasi, kol kas nors stvers u� laiptinės durų rankenos apa�ioje.

Jai buvo bloga ir svaigo galva, pilvo apa�ioje ka�kas kirbėjo. Tarsi nerimas. Ne, tu�tuma, liekanti po �aizdos. Ji nenori leisti mamai i�eiti! Negali! Turi k� nors sugalvoti! Gal palydėti j� �emyn, į kiem�? Taip!

Tora nu�okavo iki laiptų apa�ios. Norėjo j� palydėti gabalėlį kelio. Tada prisiminė neapsivilkusi vir�utinių drabu�ių. Sustojo ir pasuko i�vietėn.

Ingrida jau stovėjo tarp vartų stulpų. I�girdusi u� nugaros mergai�iuk�, �iek tiek atsisuko. Kilstelėjo rank�.

Tora stovėjo sutrikusi. Tada irgi kilstelėjo bejėg� rank�.

Trump� valandėl� stovėjo ir �velgė mamai įkandin, suprasdama, kad vakaras beprasmis.

Po to lėtai įniūrino i�vietėn ir u�sikabino duris. Ten buvo viena su savo tikruoju veidu.

Tai pastebėjo tik nusi�luos�iusi.

Kraujas!

I� prad�ių nenorėjo tuo patikėti. Pirmoji jos mintis buvo bėgti paskui mam�. Bet paskui jai dingtelėjo, kaip būtų kvaila trukdyti mam�, kai ji vis tiek turi eiti į darb�. Kraujas buvo ten. Niekas visam pasauly negalėjo nieko padaryti. �inojo bent tiek. Kraujas pasirodė, kad pasiliktų. Staiga ji tapo kitokia Tora.

Tora, kuri pati sav�s nepa�įsta.

Solė! Gal galėtų pasi�aukti Sol�?

Tiek to. Solė kaip tik dabar guldo ma�ylius. Solė turi savų rūpes�ių. Juk girdėjo vir�uje brū�inim�si ir belsm�, bylojantį apie vakaro erzelio prad�i�.

Tora nusi�luostė. Įsidėjo į kelnaites pluo�telį laikra��io popieriaus, kad kiaurai nepratekėtų, kol u�lips į vir�ų. Tikra beprotybė. Popierius badė od�, tai atrodė svetima ir keista. Ji nujudėjo nerangiai ir lėtai per kiem�, pakilo laiptais ir įėjo virtuvėn.

Vis� laik� rydama gerklėje kylantį gumul� pasiruo�ė prausimuisi vandens. Apsiprausė vikriai ir nerimaudama, vienu įkvėpimu ir klausydamasi, ar nesigirdi �ingsnių laiptinėje ir �iurk��iai darant laiptinės duris.

Dusyk ka�kas praėjo. Tada ji �aibi�kai nusileidusi sijonus nėrė į kamarait�. �irdis i� paskos nesuspėjo. Ėmė dunksėti tik tada, kai grėslumas pranyko ir �ingsniai praėjo pro jų duris.

Ji pabaigė tvarkytis. Laikra��io popierius, kuriuo sau pagelbėjo, buvo sudegintas krosnyje. �itai buvo sutvarkyta. Blogiau su pa�iomis kelnaitėmis. Ji pamerkė jas kibire ir u�vo�ė dangtį. Susirado �velnias ir �varias i� egiptieti�kos medvilnės. Įsiki�o į tarpukojį skepet� ir prisegė j� dviem �iogeliais, kaip girdėjo bėdoje saugantis Sol�.

Paskui stropiai pa�alino visus pėdsakus. Atrodė, kad net prausimasis būtų gėdingas ir slėptinas.

T� vakar� Tora į durų stakt� stalo peilio neki�o. Tai pasirodė nebūtina. Vienintelė i� jo nauda buvo ta, kad ji turėdavo daugiau laiko i�sibudinti, nusiteikti, surambėti, laukdama to, kas, �inojo, ateis � atsiskirti nuo savo kūno kaip padėvėto apdaro ant lovos.

�įvakar ji, regis, nebeturėjo jėgų. Jai visko buvo pasidar� per daug. Ne�inojo, ar pajėgs k�sti toliau.

Jai nepavald�ios jėgos j� priver�ia atsine�ti didįjį mamos mėsos peilį. Jis ilgas ir a�trus. Saugesnis nei skutimo.

Ji pasiki�a jį po apklotu. Kamaraitėje. Ledinį prie kūno. Po kiek laiko tas su�yla. Įkaista.

Atrodo, būtų gulėj�s kepimo krosny.

Kai prie jo neatsargiai prisilie�ia, nusvilina pa�astį.

Kiekvien�syk sumerkus akis, ji krūpteli ir miego kaip nebūta. Peilis!

Ji ai�kiai u�uod�ia kraujo kvap�. �vie�ut �vie�utėlio kraujo.

Bet kambaryje, be Toros, daugiau nieko nėra. Be naujosios Toros!

Mėnulis įslenka pro lang�. Pabal�s nuo pavasario �viesos vaiskus dangus stebeilija į j�. Nieko neklausia. Nenori �inoti, nenori suprasti. Nenori būti kartu, kai tai vyks.

U�uolaidos suplazda nuo skersvėjo, traukian�io pro atvir� lang�. Angeliukas kabo it tamsos bijantis �e�ėlis vir� lovos.

Vis tas kraujo kvapas.

Tora styra valandų valandas. Neprisiver�ia u�daryti lango.

Tada į plonyt� akių vokų odel� susminga naktinės saulės �viesos strėlytės. Nuovargis ir �altis susisuka gū�t� pilvo apa�ioje ir plinta tarp �launų. Ji net negali sav�s priliesti, kad susi�ildytų.

Peilis!

Bemat i�garuoja visas miegas. Durys jau atlapos! Gyvenimas dabar toks didelis ir juodas. Nėra jokios i�eities!

Peilis!

Bet naktinė saulė j� atkirto.

Kai reikėjo, tvieskė tiesiai į raudon� �ied� ant grindų. Ta apsauga buvo patikima, nors ir menkutė. Jau anks�iau ji buvo i�gelbėjusi mergaites ir moteris, nors Tora to ne�inojo.

Sukre�ėjusi kraujo ro�ė. Tamsiai raudonas �iedas mėlynose gimnastikos kelnaitėse, kurias pati buvo pasisiūdinusi per rankdarbių pamok�.

Ji nemūvėjo �varių kelnai�ių nuo u�� u�u�vakar dienos� Taigi jas apsimovė.

Dailūs, tvarkingi dygsniai. Siūti ranka. Mama ir Giuna, abi sakė, kad tai gra�us darbas.

Sudaigstyta ir apsiūta. Lygūs, pa�ios i�kirpti apsiuvai.

Ji leido joms nukristi prie pat lovos. Jų �akume raudonavo kraujo ro�ė. Turėjusi j� apginti nuo to, nuo ko negalėjo apsiginti pati. Gauruotų rankų, gauruoto grėslumo. Nakties.

Lėtai daromos durys girg�telėjo. Tada akimirksnį, kurio tam prireikė, stojo tyla � apsaugai budint sargyboje, o saulei darant savo darb�. Durys u�sivėrė.

Daugiau negirg�dėjo, kol laiptinėje i�girdo mamos �ingsnius. Vandens sruvenim� virtuvėje.

Tora i�tiesė kojas. Pajuto, kaip �iluma nery�tingai u�plūsta kūn�, tarytum nelabai drįstų.

Pajuto keist�, sukietėjusi� skepet� tarp �launų. Iki �iol tai, kad j� juto, jai buvo nė motais.

I�girdo mam� atidarant svetainės duris.

26

Tora niekada nebus mama!

Prisiekė tai sau visais �ventaisiais. Nebus ir davatka. Kaip Elizifa. Nė u� k� gyvenime netekės u� tokio � kaip jis. Tikrai! Nenori leistis į priplėkusias skalbyklas rūsiuose ir trinti kieno nors kojines ir apatinius.

�imtabu�io moteri�kės dėkojo Dievui, kad bent jau rūsyje turi skalbykl�. Su i�betonuotomis grindimis, kur įrengtas vandens nuotakas ir vandens �arna, bet vis tiek skalbykl�. Tinkam� ir �iemos metu, jei ten ne�ildoma. Jos turi t� sen� virykl� su vamzd�iu, neteisėtai nuvestu iki suskilinėjusio kamino. Ten, reikalui prispyrus, vienu metu virina du �lugto kibirus. Jei tik gerai apsirengi ir batų auluose mūvi dvigubas kojines, pernelyg daug vargo neturėsi. Na, vertėtų pridurti � jei netinginiauji ir neprirenki mėnesio senumo skalbinių, kad paskui vis� par� susikūprinusi ko�iotum. Bet tokioms taip ir reikia, mano Skarotoji Johana.

Visos �imtabu�io moteri�kės turi savo skalbimo dien�. Taip, tas Einaras i� verandos palėpės taip pat.

Bet tas varg�as bėdulis skalbia �iaip sau. Kartais Skarotoji Johana nutempia nuo virvės jo drabu�ius ir vėlei u�merkia. Einaras, tai aptik�s, plūstasi bjauriausiais �od�iais. Guli su visa galva, i�lindusia i� kūno, ir �aukia ant nelabojo ir tosios Johanos. Bet Skarotoji pripratusi prie u�sispyrusių vyri�kių ir neima to į galv�.

� Mūsų kieme nebus purvinų pasturgalių ir utėlėtų ūsų! To niekada nebuvo! Teks įprasti, �ikniau, kad virinsiu tavo apatinius!

Bet vargas tai, kuri nesilaiko skalbimo dienų eilės!

Jai tenka susitaikyti, kad bus i�koneveikta palei vis� laiptų turėkl�. Labai retai kuri atsikirsdavo, ir tai veikiau i� nepagarbos. Ir per kar�, ir taikos metu �imtabutis turėjo savo nelau�omus įstatymus. Vienas i� jų buvo skalbimo dienų tvarka.

Tora suaugusi norėjo turėti savo nam�. Kaip teta Rakelė. Nenorėjo klausytis kitų barnių. Tora tai sau prisiekė sėdėdama ant laiptinės laiptelio prie Elizifos palėpės ir guosdama Sol�, nes �i buvo gavusi pylos nuo Skarotosios u� nugvelbtas skalbimo valandas.

Ji lankėsi rūsyje ir merkė vystyklus ne t� dien�. Ir medinis kubilas, nusileidus į apa�i� Skarotajai, pasirodė es�s u�imtas. Solė nebeįstengė su�iūrėti savaitės dienų. Tre�iadienį palaikė ketvirtadieniu, nes baigėsi vystyklai. �ia ir visa bėda. Solė buvo netekėjusi, netgi nekonfirmuota, o vis tiek įstatyta į vė�es, i� kurių galimybė i�klysti buvo bauginamai ma�a.

Ta�iau Solė turėjo svajonių, kuriomis su niekuo nenorėjo dalytis arba kurių niekas negalėjo atimti. Galėdavo sėdėti ant virtuvės darbastalio sukry�iuotomis kojomis ir nuodėmingai kramtydama gelton� mokyklinį pie�tuk� �iopsoti pro lang�. �iopsoti be paliovos. Į dievyb�, paslėpt� nuo kitų u� devynių u�raktų.

Ir tre�iadienis virto ketvirtadieniu net nenumanant, kaip tai atsitiko.

Toliau! Kuo toliau nuo Salos! Toks abiejų tikslas!

Solė su�nirp�tė ir nusi�luostė į nuseilėt� megzt� �varkelį.

Tora jai pritarė, bet nieko daug nepasakė. Tik kinktelėjo ir susigriebė abi kasas po smakru.

Bet ji nenori būti ver�iama bėgti! Tora vien� dien� galės visiems sutiktiems pasakyti, kad ji, Ingridos duktė, i�vyks kuriam laikui.

Niekada nenorėtų daryti to, kad tektų i�vykti � kaip kad kart� turėjo mama�

Nenori būti ir i�siųsta kaip Elizifa.

Ne, ji vyks visi�kai laisva valia ir jei tik pati taip nuspr�s.

Neleis lemti tokiems dalykams, kuriuos gali įvardyti tik suaugusios moterys. Niekada!

Ir neketina bėgti kaip tos kiosko Jeni vaiko tėvas. Na ir suk�ius!

Ne, ji pasiie�kos geros dingsties. Ji turėtų būti tokia pat įprasta, kaip kad ta, kai teta leid�iasi į Breilan� taisytis dantų. Taip, tokia pat įprasta kaip pavasario lietus.

Mat ji turi turėti teis� grį�ti atgalios, ir niekieno neprigrasinta! Kaip, savaime suprantama, ir kada panorėjusi � lyg gegu�ės saulė ir ant med�ių sprogstantys pumpurai.

Fritsas turėjo toki� dingstį. Bet būdamas savo mokykloje, ilgėjosi tik namų. Nors ten visi tebebuvo tokie pasidygėtinai mieli.

Pats jai tai papasakojo �enklų kalba. Paprastai. Kvadratėliais. Bet suteikdamas savo form�. Tora tai perskaitė i� akių, i� viso jo veido.

Juodu galėdavo sėdėti ant jo megzto u�tiesalo lovoje i�tisas valandas, kol Tora pratindavosi prie �enklų kalbos.

Buvo smagu. Bet ėjosi lėtai. Ji i�mokė kitus vaikus papras�iausių �enklų. Bet kai �aisdavo visi drauge, �ie pristigdavo kantrybės juos vartoti. Tora laikydavosi per atstum� prie�akyje ir būdavo tarsi unikumas, nes buvo to i�mokusi. Gera buvo taip jaustis.

Giuna, apie tai i�girdusi, pasakė, kad naudinga mokėti. Ir Tora pamanė, jog Solė ir ji ma�esnės, o vis tiek pirmosios i�moko varnų kalbos. Giuna papra�ė vaikų atsivesti Frits� į Sodyb�, kad jis pabūtų kartu, kol jie bus mokykloje.

Bet Fritsas, Torai apie tai u�siminus, papurtė galv� ir atsisakė.

Rudenį, rugsėjį, Fritsas turės grį�ti atgal, pasakė Randi.

Ir tai prasitarusi bejėgi�kai pakabino akis į sūnų.

Tora sėdėjo su Sole laiptinėje ir apie visa tai m�stė, kol Solė liejo �irdgėl� dėl pa�eminimo.

Vis dėlto gerai būti tokiam kaip Fritsui. �inoti savo nelaimės vard�. Vard�, kuris suteikia dingstį keliauti kur tinkamam ir priver�ia �mones jo ilgėtis, kai jo ten nėra.

27

� Ra�o, kad vokie�ių traleris Heinrich Kaufmann �vejybos zonoj u� Fruholmeno �vejoja i�sijuos�s! � Otaras perskaitė balsu vyri�kiams.

Jis buvo padar�s ma�� pertraukėl�, nors eilėje dar stovėjo ir laukė pora vaikų. Negali jų pratinti prie blogų įpro�ių. Ir jiems teks i�mokti palaukti.

Torai atvipo �andikaulis. D�iaugsmas gavus 85 kronas i� mamos buvo pamir�tas akimoju.

� Nu�auti velni�! � i�ko�ia pro dantis Hokonas. Permeta pypk� į kit� burnos pus�.

� �ia dar ne viskas.

Otaras jau buvo kaip reikiant įsiva�iav�s.

� Laive jie turėjo de�imt tonų �uvies. Dabar jiems teks stoti prie� Hamerfesto miesto teism�. K� gi, gal tai padės. Bet a� galvoju apie visus tuos, kurie nesu�iupti.

� Taip, turbūt �uvį vagia ne tik gestapas, tie �unpalaikiai! � parei�kia Einaras susmukdamas ant laisvos kėdės prie prekystalio.

� �ia dar ne viskas, � tarė Otaras. �iandien jis tas, kuris, dėl Dievo meilės, papildo vienpusi�k� �imtabu�io Einar� ir kitus. Jam patinka �is vaidmuo ir jis visi�kai u�mir�ta aptarnauti vaikus.

� �iandien ker�ijama u� de�imties metų Vakarų Vokietijos okupacij�! Taip, pamatysi, kaip jie u�lips mums ant galvos po kelerių metų. Su bombom ir raketom, gal ne taip? Kad s�jungininkai nei�siurbtų i� jų paskutinio kraujo la�o, kai �itai galės?

� Kurgi ne, jie juk irgi �monės, � numykė Einaras.

� Ne visi dalyvavo skerdynėse. Gal jau to nebedaro nuo karo. Turime pagalvoti�

� Liaukis, gal tu k� tik i� ba�ny�ios? � kaipmat atsibud�s prie prekystalio kra�to pasi�aipė Kornelijus.

� Ne, � nenoriai su�epsėjo Einaras, � bet manau, vien� kart� turim pradėti i� naujo ir suteikti velniavos vaikams �ans�.

� Kaip greitai visk� pamir�ti! � ar�iai su�nyp�tė Kornelijus.

� Gal ir esi tas, apie kuriuos ra�o laikra�ty � leisk, pala, pa�iūrėt� Va, �tai para�yta: �I�sivadavimo de�imtme�io �ventimas! Dvi minutės tylos dvylikt� val., de�imt minu�ių skambinimo ba�ny�ių varpais. Karas mus i�mokė vertinti ties�, laisv� ir tėvyn�, taip pat pagarb� �monijai!� �e tau kad nori! Pagerbti de�imties minu�ių tyla penkerių metų kar�, k�?!

� Niekada nekėliau sau tikslo sutarti su did�iuoju broliu, k� jau kalbėti apie �ūkaliones ar apie prakeikt� pagerbim� de�imties minu�ių tyla! Ir tai gerai �inai! Bet taip pat �inai, kas kaunasi prasidėjus karui. Eiliniai �mogeliai! Tokie kaip mudu su tavim! Ir mes labiausiai pasitarnautumėm, jei ta velniava ir karas liautųsi! Nejau to nesuvoki, stuobry?

� Gerai jau gerai, nesigin�ykim dėl to, tai tik veda prie pyk�ių, � nukerta Otaras pastebėj�s Tor�.

Jis atsikosėjo ir linktelėjo jai, kad �i prieitų prie prekystalio. Ir Tora, i� lėto i�ėjusi priekin, įsliūkino į akiratį. Ji pajuto, kaip dega sprandas, kai visa vyrija prisiminė, kas ji tokia. Vis dėlto apsi�arvavo kantrybe ir pa�velgė į Otar� atiduodama jam motinos lapelį ir tas 85 kronas.

Lapelyje buvo para�yta: �Įduokit Torai du kilogramus miltų (rupių kvie�ių), dė�ut� degtukų ir �imt� gramų mielių. Pinigus prira�yti prie to, k� gavau anks�iau. Ingrida.�

Tora pakėlė smakr� ir įsmeigė �vilgsnį į da�ymo �epetėlių pundelį, kabantį prie� akis ant lentynėlės kra�to.

Staiga krautuvėlėje stojo spengianti tyla.

Kai ji jau buvo nuėjusi ger� gal�, kur buvus, kur nebuvus j� vėl u�liejo keista gerumo bangelė Einarui i� verandos palėpės � nemėgstan�iam vaikų, bet vis�laik j� matan�iam.

Jis u�vesdavo �nek� taip, kad ji i�sisukdavo nuo to, kas blogiausia.

Ir Tora suprato, kad �monės ne visada tokie, kaip apie juos kalbama. Ji nusprend�ia nė �od�iu netikėti gandais, kurie sklando kaime � neva Einaras vagiliauj�s kaip �arka. Nes Einaras i� tų, kurie �iūri ir klausosi. Tai �mogui svarbiausia.

Vis� keli� kopdama iki �imtabu�io prie�ais save atkakliai spardė akmenėlį, nors ir �inodama, kad nevalia. Batai tokiems dalykams per geri. Jie naujutėlai�iai ir apsiauti praavėti tik �iandien, kad neprisitrintų nuospaudų gegu�ės septyniolikt�j�.

Torai ausyse ka�kas baisiai ū�ia. Gal nuo jūros? Arba nuo skurdaus ber�ynėlio, stirksan�io ir vis nesiry�tan�io su�aliuoti. O gal jai tik girdisi fleitos garsai. Tas �inojimas, kad ji drįso pa�velgti Otarui į akis, kai atidavė pinigus.

Bangos! Kiek jose galios, kiek am�inybės.

Jūra ū�ė did�iuliame sraigės kiaukute. Tora suvokė, kad girdi melodijas, sklindan�ias i� kitapus, i� didesnės visovės nei ta, koki� galėjo rasti Otaro krautuvėje. Tora suvokė esant daugiau ir didesnių tiesų u� tas, apie kurias ten kalbėtasi.

Bet ji nemokėjo jų apsakyti �od�iais. Tik jausti ka�i kokį d�iaugsm�, d�iaugsm�, kurį galėdavo i�sitraukti sutemus ir prireikus.

28

Megztos skiautės sudarė daugialypį ra�t�. Visų atspalvių raudoni siūlgaliai, suderinti tarpusavy.

Randi burzgino mezgimo ma�in�. Ji jau buvo padovanojusi Torai skiautinį, nors �is dar nebuvo baigtas.

Tora kaulijo raudonų siūlų i� visų, kuriuos pa�inojo. Taip, net Giuna buvo davusi ma�� kamuoliuk�.

Bet mamos nepra�ė.

Skiautinys didėjo, ir kai Tora atlėkdavo kaiman pieno, ji u�sukdavo pas Frits� ir Randi pa�iūrėti, kada skiautinys bus baigtas.

Randi visuomet norėdavo, kad ji valandėl� pabūtų.

Gra�ios būdavo valandos. Tora nutylėdavo apie tas, kurios būdavo praėjusios, ir su nekantrumu laukdavo ateinan�ių. �itaip vis�laik turėdavo pagalvoti apie k� nors gra�aus.

Kartkartėmis prisidėdavo ir Solė, jei prigrasindavo Jorgen� valandėl� pasaugoti ma�uosius.

Ir Solė visa, k� matydavo, gerdavo į save dievobaimingai ir �vytin�iom akim.

Ypa� lovos u�tiesal� ir radijo spint�.

Fritsas tik parodydavo pir�tu į sav�jį u�tiesal�, atseit kad jos suprastų, jog �is gra�esnis. Tada jiedvi pakrizendavo.

Kai juokdavosi i�vien su pa�įstamais, jis leisdavo keistus gerklinius garsus. Jei �alia būdavo svetimų, visada juokdavosi be garso.

T�dien, kai skiautinys buvo baigtas, Tora lakstė su kitais tarp �uvies d�iovyklų ir �aidė �auk��iau �emės�, nors tokiems �aidimams buvo per dideli. Tarp jų sukiojosi ir ma�yliai, kurie taip pat neva �aidė.

Tada Randi atvėrė lang� ir pa�aukė Tor� vidun.

Tora, regis, įsivaizdavo, kad skiautinys niekada nebus baigtas ir kad Randi tuo � nuolatos � u�siima tik dėl jos.

Ji stovėjo tarpduryje u�dusus ir dar nenusispyrusi aulinių, kai Randi jai prie� akis atki�o skiautinį. Jis kabėjo ant i�tiestos rankos �luodamas grindis.

Tora ilgai styrojo ir tik �iūrėjo.

Nepajėgė net padėkoti.

� Gali jį pasiimti, � taria �velniai Randi.

� Oi, k� jūs!

Tora pagaliau atgavo �ad�. Pa�velgė apstulbusi į Randi.

� O kaipgi, �inoma! Jis juk tavo! Net siūlais pati pasirūpinai. Pra�om! Naudok į sveikat�!

Randi juokdamasi supakavo jį į didelį pilk�jį popierių. Tora stovėjo sutrikusi, �aisdama su siūlgaliais, i�sidraikiusiais ant virtuvės darbastalio.

� Taip, pasiimk ir siūlus. Gal laikui einant reikės paadyti.

Tora papurtė galv�. Tada pasigirdo mik�iojimas:

� Ar � ar jis gali pabūti �ia? Turiu galvoj, skiautinys. Gera turėti į k� paganyti akis � kai būnu sve�iuose. Na, a� juk �ia skaitau � noriu pasakyti.

� Bet ar tu jo nori, ar ne? � Randi balse nuskambėjo nusivylimo gaidelė. Ko gero, tikėjosi visi�kai ko kita. Galbūt kad Tora puls tiesiai į kiem� ir i�kels skiautinį visiems prie� akis.

Tora suprato. Tai buvo skausmas, kuriam nerado �od�ių. Bet kito kelio nėra! Ji negali pasitiesti �io skiautinio ant lovos namie. Nieku gyvu!

Kad ir kaip norėjo, tinkamų �od�ių nerado.

Vien �yk�tų �a�iū�.

Daugiau apie tai, kad skiautinys turėtų keliauti į �imtabutį, nebuvo i�tarta nė �od�io. Jis gulėjo sulankstytas prie Fritso lovūgalio.

Paskiausia, k� ji padarė i�eidama, � dailiai sulankstė kilimėlį į pūkuot�, �ilt� kvadratuk�.

Randi jai buvo padovanojusi ir kit� dovan�. T� ji pasiėmė namo. �Sveikas, liūdesy!� � vadinosi ji ir kainavo 12,50. Vidinėje vir�elio pusėje buvo įdėta jaunos moters nuotrauka su neįprastai keistu vardu: Fran�oise Sagan. Tora įsiminė nuotrauk�, bet greitai pamir�o vard�.

Skaitydama vis baisėjosi, kokia bloga ta herojė Cecilija. Nenoriai turėjo sau pripa�inti, kad tai knyga, neturinti jokių geruolių. Tai buvo bema� keista. Grasu! Tora ne�inojo, ar jai patinka knyga.

Galiausiai suprato, kad jei knygos ra�omos apie tikrus �mones, tai �itai negali būti kas kita, tik grasu! Ir �mėstelėjus min�iai apie tė�io mam� Berlyne, į j� įsigavo ka�i koks nerimas. Galbūt tai buv� nepakankamai grasu, kad būtų tiesa.

Kai Tora skaitydavo, jai i� galvos i�garuodavo beveik viskas. Tarsi i�siirdavo i� pat Storholmeno ir pro pat polius. Toli i�sibars�iusios salos imdavo artėti jos link, tarsi slysdamos pla�ia, �alia nugara. Geisdamos jos, pliekdamos j�, pasiglem�damos j� su savimi. Ir ten būdavo am�inas judėjimas. Sunkus, bet sykiu lengvas. Galingos, plok��ios vandenyno bangos, neturin�ios nei prad�ios, nei pabaigos, tik am�inai slys�iojan�ios vidun savo ritmu. Vėl ir vėl.

Todėl ji visados irkluodavo veidu į priekį.

Visi juokdavosi i� jos, kad ji irkluoja atvirk��iai.

Ta�iau Torai tai nerūpėjo. Ji turėjo matyti. Turėjo į �tai� leistis atviromis akimis. Atrodė, lyg jai priklausytų visa, k� aprėpia akys. Netgi �inojo keli� per platybes, kurių nematė. Galėjo laikytis susigalvotos krypties, kur �emės rutulys daro lankst� ir staigiai smenga �emyn. Juk �inojo. Visa tai nesirado i�kart.

Buvo ma�iusi, kad kalnai �emyne i�nyra danguj vos tik nutvieksti �viesos. Bet juk �inojo, kad jie stūkso jūroj, kaip ir kiti kalnai.

Vis tiek. Jai tiesa buvo �i: jie stūkso danguj. Jie yra kelias, kuriuo gali eiti. Vėliau.

Tikrovėje keliai į pasaulį buvo vingiuoti ir varginantys. O kaip kitaip! Turėjai neskubėdamas i�mokti keli�. Turėjai i�mokti ie�koti ir rinktis.

Tai prilygo buvimui labirinte. Vis� laik� ie�kant, negalint nesuklysti. Ta�iau bent jau �inant, kad esama kitų kelių. Ir neabejotinai suprantant, jog vienas kelias veda lauk! Tereikia pasitelkti laik�, nebyliai kaip Fritsas, nieko niekam neai�kinant.

Visi �ingsniai, visos mintys i�vaik�tomi ir i�m�stomi. Akimirk�, jei taip reikia, galėdavai juos i�leisti i� akių, bet jie sugrį�davo. Visi yriai buvo būtini, jie buvo kelio dalis.

Taip pat ir su knygomis. Tora visada turėdavo dar neskaityt� knyg�. Pasiskolindavo i� Giunos ar Randi. Kiūtinėdavo tarp dulkinų bibliotekos lentynų savivaldybės barake ir būdavo tyli kaip pelė.

Ji susirasdavo į k� pasidairyti, kol Dordi u�antspauduodavo jos kortel� ir pasiteiraudavo, ar skolinasi sau, ar mamai.

Tora trūk�iojamai pa�velgdavo į drob� vir� Dordi galvos ir lengvai i�berdavo: �Abiem!�

O ūkininko sodyba drobėje buvo tokių niūrių, bly�kių spalvų, avys buvo pernelyg baltutės, ma�iukas e�erėlis pami�kėje pernelyg mėlynas. Ir Torai dingojosi, kad tai gal ir gra�u, bet netikrovi�ka.

Ir prisimindavo, kaip gali atrodyti giedras baland�io rytas, kai pro lang� pa�velgia saulė ir ima brautis po jos lova. Tada nepadėdavo ir tai, kad būdavo plovusi prie� dien�. Saulė jai parodydavo, kad ten � milijonai grūdų ir dulkių dalelių. Saulė parodydavo, kad lova ir taip gėdinga. Nes ji su�adina atmintį.

Tai buvo tiesa. Bet negra�u.

Retsykiais ji turėdavo kelyje staiga atsigr�ti. Nes balsai įsiskverbdavo į j� i� niekur � ir i��luodavo mintis. Arba privalėdavo apsukti valtį, nes vandenyno bangos pasidarydavo pernelyg �iurpios ir slėgios, net ir ramiu oru.

Vis tiek visada galėjo �inoti, kad tai ne pabaiga. Kol kas. Nes labirintas prie�ais akis atsiverdavo lopinėlis po lopinėlio. �itai juk �inojo!

Visuomet praeidavo i�tisos dienos, kol kas nors jai vėl paskolindavo valtį. Pasaulyje buvo milijonai neskaitytų knygų.

Istorijos vadovėlyje ra�ė, kad Berlynas � subombarduotas miestas, kur �monėms vis dar neleid�iama draugauti.

Tora mintyse regėjo suanglėjusius kūnus, nutraukiotas galūnes, regėjo liepsnas, kurių lie�uviai kilo veidais, i� dalies turin�iais jos bruo�ų. Kai tai stovėdavo akyse, skaudėjo. Bet jos mintys nuo to pasidarydavo tokios grasios ir tikrovi�kos, kad ji galėdavo tik sau palinkėti, kad tė�io mama visame tame būtų i�likusi gyva.

Mama daugiau nebepradėjo kalbos apie tėtį. Tora suvokė, kad jai tai per grasu.

Jai teko laukti, teko eiti keliais � vienai. Kito būdo nebuvo.

Ir ji i�gindavo save kad ir į lietų, i�gindavo save skristi tolyn. Grei�iau, grei�iau. Ji sprukdavo ne�ina visomis savo mintimis!

Tora svarstydavo, kaip atrodo tė�io lova � ten, Berlyne. Arba kaip atrodo vartai.

Ta�kelis jos atlaso �emėlapyje kartais i�siplėsdavo ir įaugdavo jai į galv�. Ji regėjo visk� lyg stiklo kamuoly i� pasakos. Ir Tora numanė, kad tai, k� ji mato, nepakankamai grasu, kad būtų visi�kai tikra. Vis dėlto matė: namas dideliame sode. I� vienos pusės gelsvos �viesos, nukreiptos į platų keli� ir auk�tus vartų stulpus. I� kitos pusės � mi�kas. Didelėse �akose ū�avo, o tarp med�ių augo kerpės ir gėlės.

Ji �iūrėjo į visk� i� vir�aus, pla�iai ir didingai, � ir stebėjo, kol tai traukėsi. Ir vidury reginio ve�ėjo kerpės. Sultingos, mėsingos, �alios. Nuo jų vėrėsi peiza�as. Vienapus � ba�ny�ių varpai, namai ir sodai, kitapus � e�erėlis ir mi�kas.

Visada regėdavo t� patį. �itaip tai jai tapo tikrove. Ka�kokia pa�įstama. Ta�iau vis aptikdavo naujų detalių.

Namas turėjo pla�ius betonuotus laiptus su paauksuotais turėklais.

Namas buvo baltai da�ytas, dviaauk�tis, bet ne toks auk�tas kaip Dalo. Mat toks atrodo tik �altas ir nedraugi�kas, manė Tora.

Ne, tė�io namai buvo su dviem arkomis, �iūrin�iomis į sod� ir ro�ių gyvatvores nuo gatvės pusės.

I� lysvės prie pat laiptų tankiai virto mėlynos gėlės, kokias buvo ma�iusi viename sode Breilane praėjusi� vasar�, bet jų pavadinimo ne�inojo.

Tė�io mama, suprantama, �inojo, kad nieko bjauraus būti vokiete. Ji �inojo, kad tie blogi balsai, kuriuos retkar�iais transliuodavo radijas, tie, kurie kalbėjo �iurk��iai, piktai ir voki�kai, buvo tik tam, kad g�sdinimais priverstų �mones prisiminti kar�, kurį �iaip visi norėjo pamir�ti. Tė�io mama �inojo, jog tėtis nebuvo vienas i� tų baisių vokie�ių kareivių, kurie su odiniais auliniais ir durtuvais puikavosi laikra��ių ir knygų nuotraukose. Tė�io mama �inojo, kad tai tik pramanyta kankinti tokias kaip ji ir duoti vaikams vali� �ūkauti jai įkandin.

Kartkartėmis Tora į Berlyn� pasiimdavo Frits�. Bet tada, regis, taip ir nepasiekdavo reikiamos vietos. Tarytum būtų trukd�iusi mintis apie Frits�. Į visk� visada turėdavo �iūrėti jo akimis. O tada neju�ia suprasdavo, kad tai nepakankamai grasu � jog būtų tikra. Tai galėdavo sugadinti visai neblog� dien�.

Fritsas!

Ji galėdavo sėdėti jo dviauk�tėj lovoj, apsigobusi klubus ir kojas megztu u�tiesalu, ir apsimesti skaitanti knyg�, kol nu�iūrinėdavo jo ilgus pir�tus, kai �ie k� nors vartydavo.

Jis turėjo tokius keistus, stiprius pir�tus ir delnus. Stiprias rankas, kurios pa�ios kvietė prisiliesti. Kartais tai ji suvokdavo juodviem kalbantis �enklų kalba, ir tik todėl, kad j� u�burdavo jo rankos.

Ir tada, kai jis pastebėdavo, jog ji nesiklauso, prisilenkdavo jai prie pat veido ir įsmeig�s į j� �elmi�kas akis visk� vėl i� lėto pakartodavo.

Arba paimdavo jos rankas ir padarydavo �enkl� jos delne.

Buvo taip absurdi�kai miela. Negalėdavo tam atsispirti. �iltiems virpuliukams, nuvilnijantiems per vis� kūn�. Nuo sprando duobutės iki pat �launų apa�ios. Ji u�uosdavo silpn� muilo kvap�, sklindantį nuo jo plaukų. Ant vir�utinės lūpos jam jau kalėsi pūkeliai.

Įdomu: jei jis nebūtų nebylys, galbūt jo balsas pradėtų keistis, kaip ir kai kurių mokyklos berniukų. Taip, kad mergaitės rai�iotųsi i� juoko, kai reikėtų dainuoti, ir Giuna turėtų nu�velgti grie�tu �vilgsniu.

Jei tik Fritsas nebūtų nebylys�

Keista, bet ji niekados nesijautė �lyk��iai ar droviai būdama su Fritsu. Niekuomet nesigėdijo, kad megztinis ver�ia ar pasidar�s trumpas ir ank�tas per krūtin�, nors jis dar ir kaip varstydavo j� akimis. Gal dėl to, kad jis nebylys?

29

Tek�ių �ydėjimas salose begėdi�kai vėlavo.

�monės manė, kad tai truks ne ilgiau kaip tris keturias savaites. Jie laukė rytinių kra�tų oro ir �ilumos.

Ta�iau Osle visiems labiau rūpėjo Bilis Grahamas, kuris ėmėsi suvienyti valstybin� ba�ny�i�, gelbėjimo padalinį, baptistus ir sekmininkus. 35 000 u�plūdo Ulevolo stadion�. �itai buvo be galo tolima ir negalėjo būti taip svarbu kaip tek�ių �ydėjimas ir bulvių dygimas.

Pavydas ir nuodėmė � dvasios ligos, manė didysis pamokslininkas. Laikra�tyje buvo jo nuotrauka. �monės kuo rim�iausiai link�iojo galvomis ir i�kart patrauk� namo praktikavo ir viena, ir kita. Taip visados buvo Saloje.

Salie�ių nesuplaukdavo atsiversti į tikėjim� tūkstan�iais kaip Osle. �ia �i� vasar� buvo ne atsivertimo sezonas. �monės buvo k� tik atsigav� po praėjusios prisikėlimo bangos, kuri pakirto Elizifos jėgas. Viskas vėluodavo ma�iausiai penkerius metus. Taigi Grahamui teks palūkėti dar metelius, kol ve�liau su�ydės tek�ės. �ia nereikia jokios skubos.

Blogiau, kad pieno kainos turėjo pakilti 15�20 erių u� litr�. Nelaimėliams, jei tie neras laiko ir galimybių i�siauginti karvutės, teks paskutines kelnes nusimauti u� perkamas pasukas.

�į pavasarį ūkininkai turės griebtis skerdimo. Ėjo kalbos apie prastus metus. Vien �iema kiek pridarė bėdos. Pavasaris buvo it u�mir�tas da�ų �epetėlis rūsyje. Jis buvo nenuvalytas. Tik stirksojo sutrūkinėjusiame stiklainyje i�d�iūv�s ir nenaudojamas.

Taigi dabar tetrūko prastos juod�uvės, lietingo rudens, ir �ienas būtų galėj�s sau ramiausiai pūti. Tada Bilis Grahamas tuose pietuose būtų galėj�s gelbėti k� tik nori.

O �imtabutyje Torai ro�ė i� gimnastikos kelnai�ių i�nykdavo kiekvien�syk Ingridai i�siruo�us į vakarin� pamain�. Visa, kuo save įtikinėjo � kad ji tenori ramybės, skristi, pranykti kartu su vėju � visa, kai prispirdavo reikalas, nueidavo perniek. Jos tikėjimas, kad mama pakankamai stipri, jog j� apsaugotų, neturėjo nieko bendra su tikrove.

Noras būdavo �ia virpantis, �ia bijantis tamsos. Galėtų nulėkti pas tet� Rakel� ir visk� i�kloti, sykiais jai �mėstelėdavo mintis. Bet ne. Liūdnos mamos akys. Mamos reikia pagailėti. Visame pla�iame pasaulyje Tora neturėjo kur dėti savo �purvino� kūno.

Durų girg�desys. Rausiantys pir�tai. Pasiekiantys jos vidų.

Vien� vakar� durys sugirg�dėjo taip staigiai, kad jai nebuvo kada palikti savo kūno ir i�leisti mintis pro lang�. Tora buvo priversta visk� sekti, justi, kas su ja vyksta.

Tada ji puolė dejuodama aimanuodama rėplioti po lov�. Neįstengė gulėti ramiai ir leisti tam vykti iki galo ir �į vakar�. Tai buvo taip nepakeliama, kad ji ne�inojo kur dėtis.

Tai jį sutrikdė, pakurstė jo neapykant�. �i galėjo būti panaudota su�adinti geismui, pasitelkti jėgai ir galiai.

�velnaus, �velnaus būta pasiprie�inimo. Tik nyk��iui į akį įbesti. �is pats norėjo � ir, matyt, davė vali�.

Tada ka�kas ply�o. Tora tai pajuto anapus sav�s, nesumojo, kur tai prasideda ir kur baigiasi � tai kabojo atskar� nuo likusios jos. Vis dėlto kaip suskaudo.

Oro gurk�nis ir kraujas!

Kraujas pasirodė visi�kai nelauktai. Jis i�margino ra�tais vis� paklod�, nes ji nepajėgė i�silaikyti po juo vienoje vietoje. Ji suvokė, kad tai toji grasi tikrovė, apie kuri� nera�oma jokiose jos skaitytose knygose.

Dieve mano, padaryk taip, kad jis i�sine�dintų! Ji �iaip taip i�laisvino rankas ir plieskė! Ji meldė. Ar padės? Dieve mano, padaryk taip, kad tai padėtų! Jis i�sine�dino.

Palengvėjimo būta tokio didelio, kad jai atėmė kvap�. Ji gulėjo susirietusi į kamuoliuk�, sunkiai �nopuodama, kol pagaliau jį atgavo. Karojo vir� lovos kra�to ir buvo padalyta perpus. Buvo ne ji �emiau juosmens.

Tada jis sugrį�o vėl. Su virve.

Tora netikėjo, kad bus priri�ta prie lovos. Netikėjo! Pasaulis grasus, bet ne tiek. Taip nebūna!

Tada jis įsiėdė į j�. Aklai. Tarsi turėtų u� k� ker�yti. Tik ėdė ir ėdė. U�deng�s jos veid� pagalve ir duodamas vali� savo ne�abotai aistrai. Prireikė daug laiko, kol buvo pasiektas tikslas. Dabar jis buvo ten.

Viskas pagaliau vyko, kaip ir turėtų.

U� durų, ant virtuvės sienos, laikrodis tiksėjo kitam pasauliui. �ia, �iapus, niekas laiko neskai�iavo.

Vakaro saulė buvo gra�i. Geltona ir draugi�ka. Ji �velniai skleidė spindulius vir� jojo lovoje. Be galo �velniai. Saulė maloninga � ir �ildo visus.

Pagaliau sugirg�dėjo.

Naktis buvo ilga ir �viesi. �imtabutis turėjo savo garsus. Kartais naktimis galėdavai girdėti verksm�. Bet kas tau aukos saldų nakties mieg�, kad atid�iai klausytųsi garso. Kas kam darbo, ir tegu. Kiekvienam savo a�aros ir savo eilė.

Nutvieksta ry�kios �viesos Dalo �uvies fabrike sėdėjo tamsiaplaukė moteris, �irdyje jausdama neįvardijam� nerim�.

Bet nebuvo jokios prie�asties nerimauti, įsivaizduoti�

Ji tik pavargusi, ir tiek. Buvo vėlu, ir tempas paspartintas. Pakavimas degė. Laivas jau plaukė pasiimti krovinio. Valtys � pakeliui pas gaud�ian�ias ma�inas, kad vėlei i�spjautų krūvas ant stalų. Jos rankos buvo pilnos darbo.

Dviem lakstan�ioms mergai�iukės akutėms buvo tiek ma�ai vietos.

Dalas jau trynė delnus. Viskas parduota dar nesupakavus. Tereikia varyti toliau. Atlygis u� darb� daugiau nei geras. Niekam ne galvoj katytės stipena.

Pagaliau laukujų durų link pajudėjo pilka vorelė.

Lauke buvo gra�us pavasari�kas oras, ir kirai dėkojo palaukėse.

Tora buvo pakeitusi paklod�. Sen�j� kol kas paslėpusi po lova. Suzulint� tarpkojį nusimazgojusi �altu vandeniu. Padarė tai virtuvėje. Tai tarsi nebeturėjo reik�mės.

Atrodė, lyg būtų mazgojusi ka�k� kit�. Svarstė, ar tas kitas jau�ia t� patį, k� ji.

Kairysis lūpų kamputis buvo atitrauktas į vir�ų. Atidengė dantis. Susigū��s, nesubrend�s kūnas protarpiais sutrūk�iodavo.

Į kreivus veido bruo�us įsibraudavo atodūsis ir burn� i�kreipdavo negra�i grimasa.

�iaip buvo ramu.

Visada turėtų i�au�ti kita diena tam, kas i�gyvena. Visada turėtų atsirasti veidas tam, kas ry�tasi į save pa�iūrėti. Tora nesiry�o. Pusnuogis �mogaus kamuoliukas neken�iamoje lovoje.

Neturėjo k� sakyti, neturėjo į k� kreiptis. Jei kas būtų pasak�s jai nesielvartauti, mat taip jau nutik� �emėj anks�iau, viskas ilgainiui būtų u�gij�, taip � tada ji būtų nutaisiusi atvir� veid� ir paklaususi: �Kas yra? Ar kas atsitiko?�

O paklodė buvo gerai paslėpta.

30

Naujasis sijonas pragulėjo ant kėdės prie lovos vis� naktį. Jis buvo visa ko liudytojas. Mama jį buvo i�kirpusi saulės klio�u, kad �is kristų ant klubų bangomis. Ir Tora dėl to nesitvėrė d�iaugsmu. Buvo gavusi dovanų ir �ali� nert� palaidin�. Mama i�leido brangiuosius u� valym� u�dirbtus pinigėlius, kad tik aptaisytų Tor�.

Vis tiek sijonas tarsi buvo ne jai. Ji �iauk�iojo vos į jį pa�velgusi.

Uoliai stengėsi ne�iūrėti sau į apa�i�, kai u�sisegė sijon� ryt�. �inojo, kad jį reikia u�sisegti, mat �iandien buvo paskutinė mokslo metų diena.

Kai ėjo pro �alį, Fritsas netikėtai lūkuriavo prie �uvies d�iovyklų. Ji vėlavo, nes mama, prie� jai i�einant, turėjo i�lyginti sijono klost�. Solė su kitais buvo jau i�ėjusi. Jai reikėjo pabėgėti, kad spėtų laiku.

Nuo Toros vis dar sklido drėgnas lyginamo drabu�io kvapas. Ji stabtelėjo prie�ais Frits� mėgindama nutaisyti veid�, kad jis ne�iūrėtų�

Su juo buvo sunkiau nei su mama, nes Fritsas visada vienodai �velgdavo jai į veid�.

Jo �vilgsnis taip įsmigo į j�, kad Torai pa�astyse ir nugaroje i�try�ko prakaitas. Prisiartin�s jis atsargiai paėmė u� sijono. Paskui parodė �enklais, jog gra�u, ir nery�tingai �yptelėjo.

Torai, rodės, ka�kas ply�o.

Jis atsitiesė ir nusi�ypsojo � savo nuoga, susirūpinusia �ypsena. Tora pajuto, kaip nutirpo visa apa�ia.

Atrodė, kojos toliau nebene�a.

Ji tro�ko prasibrauti.

Jis buvo pakėl�s rank�, kad parodytų į palaidin�, � ir �i palytėjo vien� jos krūtį. Tora prasiver�usi nudūmė tolyn.

Girdėjo, kaip tas pavymui beria gerklinius garsus. Bet ji lėkė. Lėkė kiek gali!

A�aros gniau�ė gerkl�, bet lauk nesiver�ė.

Megztukas buvo beveik kiaurai permirk�s prakaitu.

Tik atsidūrusi mokyklos kieme ji sustojo ir atsikvėpė. Susiki�o rankas į palaidinės rankoves ir apimta nevilties pamėgino nusibraukti prakait�, kuris vis nesiliovė tryk�ti. Bet tai nedaug k� padėjo. Pasirodė dvi didelės dėmės � po vien� abiejose pa�astyse. Smirdėjo gvazdikais ir mirtim.

Vėliau, kai jie sėdėjo gerdami kakav� ir valgydami bandeles, kurių Giuna buvo prikepusi did�iajai dienai, Giuna pildama į Toros puodelį pasiteiravo:

� Tu pavėlavai, gal pramiegojai?

Torai pasirodė, lyg Giunos akys j� permatytų kiaurai, ji negalėjo susilaikyti nesudrebėjusi.

� Et, � sumurmėjo Tora, � mama turėjo i�lyginti sijono klost�, anks�iau neturėjo laiko�

� Nieko tokio, brangioji Tora. Tik paklausiau. Nes tu juk niekad nevėluoji.

Sulig �od�iu �brangioji� Tora ne juokais ėmė drebėti. Vos ne vos sugebėjo nusikapanoti iki i�vietės neprisiusiojusi į kelnes. Vis�laik degė ir sopėjo, ir ji nesiry�o nusi�luostyti. Bijojo vėl pradėti kraujuoti, nes neturėjo sau kuo padėti. Bemat pamanė stovinti Tobijaso namely ir siusiojanti. I�girdo �iurk�tų �vingavim�.

Senoji i�vietė �iandien buvo vėsi ir rami. Niekas aplink ne�mirinėjo, nes visi did�iojoje klasėje kirto bandeles. Tora sėdėjo nuteikinėdama save mintis po minties, judesys po judesio.

Galop nusiramino tiek, kad nuėjo pas mokyklos draugus. Kai į�engė koridoriun, u�sitempė ant palaidinės megzt� �varkelį, idant paslėptų prakaito dėmes pa�astyse. Tai padėjo.

31

Moteri�kės i� �uvų pjaustyklos buvo i�leistos atostogų visai vasarai. �uvys nepasirodė, ir Dalas vaik�tinėjo įsikand�s pypk�. Ingridai pasisekė, kad gavo valytojos darbo.

Ji nesiskundė.

Henrikas �litinėjo kur tinkamas. Vėlei bedarbis. Buvo gav�s darbo Simono gaisravietėj, kad �i� paruo�tų statyboms. Bet nei i� �io, nei i� to u�sirūstino ant Simono ir nuo pat tos dienos i�ėjo.

Simonas į Dalo prieplaukas u�klydo vien� liepos pabaigos dien�. �nekėjosi su vyri�kiais ir buvo beveik toks pat geras kaip anks�iau. Sakė ie�k�s �monių. Atstatymui.

Jo u�mojis didelis ir �iuolaiki�kas. Kreivai vypsodamas paskelbė, kad grei�iausiai bankrutuos, bet niekur nesidėsi. Jis neturėj�s gyslelės būti �kiperiu net savo paties laive, u�tat pasistatydinsi�s viet�, kur būsi�s ir namuose, ir sausumoje.

Vyri�kiai u�mir�o pa�aipius juokelius ir �vilgsnius, kuriais �iaip laidydavosi.

Ne�ymiai link�iojo galvomis. O kaipgi, i�tisas savaites bindzinėj� da�nai kaip padieniai ir be algos. Gal ir galėtų i�tiesti pagalbos rank�.

Kaip reikiant vasarėj�, bet ka�k� juk turį valgyti. Jie spjaudė į jūr� ir i�si�erg� kinksėjo. Ramiai ir apgalvotai sudarytos sutartys. Rankos Dalo prieplaukoje vienas kitam paspaustos ne blogiau nei senojoje, mėlynojoje Simono kontoroje.

Bet vos Simonui pranykus i� akių tie nukūrė pas savi�kius.

Vos galėjo atgauti kvap�, kad i�trimituotų did�i�j� naujien�.

Jie turį darbo keliems mėnesiams! DARBO! Ne tik i�maldos ir atlyginimo dienai ar dviem.

Va, Simonas tai vyras! Jam pavyko! Dar patraukė per dantį, kad jis veikiausiai su �ituo bankrutuos. O ar jie mat� naujosios įmonės brė�inius? Ne? Ten tai yra į k� pa�iūrėti!

Oi, tas Simonas! Taip, argi ne pats vis� laik� tai sakydavo, kai buvo verste apverstas kalbomis dėl savo kiūtojimo audimo palėpėj, � kad Simonas � genijus!

Ir genijui leista pasisieloti por� savai�ių, kol jiems nusi�ypsos sėkmė. Taip, nejau jis tam neturėj�s teisės?

� Mama grį�ta kit� savait�! Ji pasveiko.

Solė sėdėjo apa�ioje pas Ingrid� ir Tor� ir valgė vėlyv� vakarien� Ingridai grį�us i� valymo.

Ingrida sunkiai u�sigulė liemeniu stalo vir�ų. Ji leido �od�iams nusėsti.

Paskui susiėmė ir tarė:

� Smagu girdėti.

� �ito ne�inau, � pasakė Solė paprastai.

� Ne�inai? � paklausė Ingrida netikėdama.

� Et� Mama nesukurta �iam pasauliui.

Pusaugės mergaitės veidu nuslinko �e�ėlis.

� Kaip norė�iau, kad ji palauktų, kol pasibaigs konfirmacija.

� K� �ia kalbi, vaikeli? Nejau nenori, kad mama tave pamatytų konfirmuojam�?

� Ji tokia tikinti.

Solė nelauktai atrėmė veid� į rankas ir u�sidengė. Jiedvi pamanė j� verkiant. Bet lauk nei�sprūdo nė garselis. Ir kai ji netrukus pakėlė akis, i� pa�iūros atrodė visai įprastai.

� A� to nebepakelsiu. Visi i� jos �aiposi.

� Ji tikinti, bet turim tai pak�sti. Visi kartu. Dabar ji tokia, kokia yra!

Ingrida tai parei�kė su rauk�lelėmis tarp akių ir raudoniu, nuplieskusiu abiejų skruostų vir�ų.

Tora tik sėdėjo ir �iūrėjo. Kas galėjo pamanyti, kad mama taip galėtų pareik�ti! Stoti piestu u� Elizif�, ir dar tokia i�vargusi!

� Beje, ar pasirūpinai konfirmacijos drabu�iais?

Ingrida norėjo pakreipti kalb�.

� Ne.

Solė atsiduso ir patampė u� plaukų sruogelių, atsiknojusių prie�ais ausis. Atrodė, Solės ausims atsitiko ka�kas siaubingo. Jos ky�ojo i� galvos taip, kad negalėjai susilaikyti į jas nepa�iūrėj�s.

� Bet nieko tokio. Drabu�iai nieko nerei�kia.

Paskutinė frazė nuskambėjo taip, lyg ji j� būtų i�mokusi atmintinai, nes ka�kas jai tai taip da�nai kartojo, kad ji galiausiai įtikėjo, jog tai tiesa.

� Galbūt pavyks pasiskolinti suknel� i� vienos Skarotosios Johanos pa�įstamos. Ji per didelė, jos manymu, bet� Ji gelsva.

Solė atiduso.

� Ir trumpa, � pridūrė ji ir giliai prislėgta įkvėpė.

Kai Torsteinas grį�o namo, Ingrida u�lipo laiptais ir daug ir ilgai su juo �nekėjosi.

Po dienos pasipra�ė i�leid�iama porai valandų i� valymo ir patraukė su penkiasde�im�ia kronų į Otaro krautuv� pirkti audinio Solės suknelei. Ji paėmė baltos med�iagos, kuri buvo pigiausia. Dirbtinio �ilko. Tikrai gra�aus. Otaras jai nei�traukė brangiausio rulono, mat ji i�kart i�rė�usi ie�kanti audeklo ano Torsteino Solei.

Vakare pas Tor� ir Ingrid� buvo beveik tikra �ventė. Ingrida matavo ir kirpo. Ji buvo pasidariusi i� sviestinio popieriaus i�karpas, kurias pritaikė prie plataus Solės kūno.

Vasaros saulė įkypai �vietė pro neseniai i�plautas u�uolaidas, gaudydama �irklių kojelių spinduliukus, kai �ios skynėsi keli� kand�iodamos baltai raibuliuojantį audinį.

Ingrida buvo pasitikinti ir mikli.

�itai ji mokėjo. Ji pamatuodavo kiekvien� i�kirpt� dalį ant mergai�iukės. Solė stovėjo nu�iūrinėdama nuo vir�aus iki apa�ios puodelių �luostes vir� krosnies, kol Ingrida ilgai vargo j� sukiodama ir dangstydama jos kūn� audiniu. Galiausiai Solė įėjo Toros kamaraitėn ir pasimatavo vis� apdar� vien ant apatinių. Taip patikimiau, manė Ingrida.

Torai Solė, stovinti su tuo vilnijan�iu audeklu ant pla�ių klubų, pasirodė pana�i į angel�. Akimoju ji tapo tokia suaugusi, tokia svetima.

Torai reikėtų įgyvendinti vien� svajon�: ilga balta suknelė, negana to, pasiūdinta tiktai jai!

Ji stypsojo i�kėlusi dideles, sugrubusias rankas vir� galvos, kol Ingrida tvirtino prie liemens i�karpas. Buvo netgi gracinga. Panė�ėjo į �okėj� i� nuotraukos, kuri� buvo ma�iusi Tora. Vis dėlto taip nepana�i į save, kad Tora turėjo gerai ir nuodugniai pagalvoti, kol įstengė jai to palinkėti.

Dar ilgai po to, kai mergaitės nuėjo gulti, Ingrida sėdėjo prie siuvamosios ma�inos. Buvo tik trumpam atsitraukusi pagaminti vakarienės grį�usiam Henrikui.

Jam tas vakaras, beje, buvo i� geresnių. Neburnojo kaip įprastai dėl siuvamosios dūzgimo. Netgi pagyrė jos darb�. Ingrida jautėsi u�klupta. Atrodė, lyg būtų sulaukusi brangios dovanos.

Daugiau tas į �nekas nesileido. Buvo kaip u�ri�tas mai�as. Mintys ir gaivali�ka tamsa.

Gulti nuėjo anksti. Ji girdėjo jį vartantis kitapus durų, svetainėj. Bet jis nepikt�od�iavo, ne�aukė jos kaip įprastai. Jai palengvėjo.

Mat u�sidegė pasiūti suknel� tosios Elizifos mergaitei. Ai�ku, pasiūs! Tokiam darbui dar tinka.

Rytas atėjo nespėjus pasiūti med�iaginės kilpelės suknelės juosmeniui. Tada teliko suraukti ant vir�aus volanus ir įsiūti į �on� u�trauktuk�. Na, ir, �inoma, apsiūti apa�i�.

Buvo pri�nekinusi Sol� pasirinkti laisvesnį modelį, kad paslėptų stambų liemenį. Ir Solė nusileido, nors buvo ai�kiai prisisvajojusi, kaip suknelė turėtų i� tiesų atrodyti. Bet buvo į�valgi. Perprato, k� Ingrida norėjo pasakyti, nors apie tai tiesiogiai nebuvo u�siminta nė �od�iu.

Rytojaus vakar� pabaigs, kas liko, kad Solė pati galėtų apmėtyti kra�telius. O gal geriau tai duoti padaryti Torai. Toros ranka kruop�tesnė.

Ingrida dirbdama vis�laik jautė tokį d�iaugsm�, kol siuvo. Nuovargis, rodės, jos neėmė. Gal darbo d�iaugsmu pasirūpino Elizifos dievas? Na, jei tai Henrikas, tai jis lyg ir suprato, kad �ito reikia.

Kai Ingrida pakilo nuo siuvamosios, u� lango buvo pats rytas. Ji juto, kaip ilga valymo diena ir �e�ios siuvėjos valandos įsigėlė į pe�ius ir nugar�.

Atrodė, vienas sopantis ta�kas persiduoda kitam.

Ji i�sitiesė ir pasine�ėjo balt� suknel� iki lango. Ten leido saulei srūti pigiausiu Otaro krautuvėlės �ilku. Pras�iokų audeklu!

Ta�iau Ingrida triumfuodama i�kėlė jį prie�ais save ir atstatė priekin koj�. Apsisuko aplink, jausdama vėsiai ir maloniai koja slystan�i� med�iag�.

Akimirksnį lango stikle i�vydo savo atspindį. Balta suknia su vilnijan�iu sijonu!

Ingrida leido jam plazdėti. Ka�kuri jos �irdies kertelė dainavo. Ji net nepamatė, kaip atsidūrė vidury svetainės.

I� lengvo sukiojosi prie�ais didįjį veidrodį prisidėjusi suknel�. Valandėl� pastovėjo �iūrėdama.

Tada u�metė suknel� ant kėdės prie durų ir nusitempė nuo sav�s kasdienius drabu�ius. Po vien�.

Kai jau stovėjo pasidabinusi balta �ilko suknia ir gro�ėjos savimi it papuo�alu, balta kolona veidrodyje, akyse pasirodė a�aros.

Tie ilgi, u�mir�ti metai. Tas apkart�s pasmerktosios vaidmuo dar neį�engus kambarin. Tas �eminantis vaidmuo niekada neturėti teisės būti oriai.

Tai prasiver�ė taip nelauktai, kad ji nepajėgė �ių garsų suvaldyti.

Tik pastebėjus lovoje vyro akis, suėmė save į rankas ir susitvardė.

� K� �ia, po velnių, i�darinėji? � su�vok�tė tas.

� Taigi matuojuos Solės suknel�, � i�lemeno ji.

� O ko �ia stovi ir raudi vidury nakties? Gal įsikirpai?

Ji tik stovėjo kaip stovėjus.

� Taigi kad, velnias, labai jau vėlai velkiesi balt� sukni�. Baltos jaunamartės ne vokie�iams ir bedarbiams!

Balsas buvo pasikeit�s. Jinai jį atpa�ino.

Ingrida neskubėdama nusivilko suknel�, nune�ė j� virtuvėn ir pakabino ant sienos. Paskui nu�luostė �ilko pūkus nuo valgomojo stalo ir nurinko adatas bei siūlgalius. Kai atsigulė, buvo visi�kai tu��ia ir rami.

32

Simonas buvo gerai pasistūmėj�s su atstatymo darbais. Karkasas jau stovėjo po stogu. Viskas lyg ir ėjosi kaip i� pypkės. Moteri�kės, i�ėjusios apsipirkti, suki�usios galvas stebėjosi, kaip viskas spėriai juda. Ta�iau bedarbiai seniokai, knapsintys vir� prekystalio pas Otar� arba ilgas ryto valandas spjaudydamiesi slankiojantys po kaim�, manė, kad u�mojo būta tikrai per didelio. Simonas, be abejonės, atsidurs duobėje. Jie �yptelėdavo nuo tokios minties.

Tie, kurie mosikavo plaktuku ir niūniavo pastolių vir�uj, turėjo kaip kitaip leisti laik�. Mat jiems naujoji Simono krantinė prilygo pa�iai Saliamono �ventyklai, kai �i stūksojo plakama rudens vėtrų ir vėjyje skleidė duslias, vieni�as aimanas. Ji gaudė it apleisti vargonai.

Gaisro prie�astis nebuvo i�ai�kinta. Jis buvo kil�s savininko kambary. Ten galėjo �mirinėti bet kas, kalbėta puse lūpų. Ta�iau Simonas su Rakele neturėj� tokių nedraugų, kad nuo to galėj�s kilti gaisras � tai �monės �inojo. Dėl įtarimų apgauti draudim� tas pats Simonas i�teisintas. Jis nesusikrovė turtų i� tos menkos sumelės, kuri� atgavo u� patį pastat�, o įmonė ir namo turtas nebuv� apdrausti.

Nekalti, geranori�ki keiksmai ugningai skardėjo tarp �iurk��ių juoko papliūpų ir derva kvepian�ių sijų.

Simono kaip �eimininko rankos buvo u�imtos darbu. Gal ir neprarado tiek daug praleisdamas sezon�, kaip i� prad�ių manė. �uvys nepasirodė, ir Dalas turėjo �mones i�leisti atostogų. Ypa� tai atsiliep� pjaustyklos moterims.

Rakelė audė. Ji apsilankė Breilane, Otaro krautuvėje, su did�iuliais austų takelių rulonais, kruop��iai suvyniotais į pilk�jį popierių. Taip �inia pasiekusi visus.

Ji bema� padvigubinusi sav�j� avių band� ir pati �įmet ėjusi �ienauti.

Tai bylojo apie prastus laikus.

Simonas buvo priėm�s Henrik� į darb�, kad pamalonintų Rakel�. Bet i� jo buv�s nekoks darbininkas. Ir dėl to daugiau kaltas stikliukas nei ligota ranka, manė Simonas.

Kai Henrikas nepasirodė darbe be �inios tris dienas, Simonui trūkusi kantrybė, ir jis nu�ygiav�s auk�tyn, į �imtabutį.

T�dien daug sakyt nereikėjo. Ta�iau atėjus popietei tas nusileid�s prie statybų ir neįtikėtinu grei�iu susi�lav�s vinių priky�t� ir savo plaktuk�. Sveika ranka padėdamas kitai, kad vyrai tik stovėj� ir i�siviep� �iopsoj�, kaip tas vikriai sutvark�s stal�. Tada netar�s nė �od�io i�ėjo.

Simonui buvo gaila Ingridos. Bet pats sav�s nestabdė, nes dar neatėjus vakarui į Henriko viet� pretendavo trys vyrai.

Tam �mogui ka�ko tikrai neduota, manė Simonas. Sunkiai, pakumpusiai �mogystai, kuri su�ydėdavo tik tada, kai ant stalo atsirasdavo stikliukas ir kai ji galėdavo riesti vien� po kitos pagyrūni�kas istorijas. Retkar�iais jis, būdavo, lieka sėdėti vienas �e�tadienio naktimis prie kokio �vejo namelio stalo. �nekasi su savim, �ia dėsto ir giriasi, �ia klausia ir atsako. Arba tik kiūto ten snūduriuodamas nepagra�intais, i�kreiptais veido bruo�ais.

Simonas stebėjosi. Buvo �į bei t� girdėj�s apie kitokį Henrik� � iki nelaimės, iki Ingridos ir vestuvių. Tai buvo ne tik blogos kalbos. Ir Simonas ne�inojo, ar jam tikėti, kad �monės tokie tik i� prie�i�kumo ir noro pakenkti. Ligotas petys ar ranka � ir viena, ir kita gali būti dėl to paties, m�stė Simonas. Ir pa�iurpdavo pagalvoj�s apie tas ilgas audimo palėpėj praleistas dienas ir naktis, kai neturėjo ūpo netgi atsine�ti virvės.

Buvo viena, kuri jį i�tempė u� plaukų. �iaip Ingrida ne tokia, kad tampytų �mones u� plaukų. Tai galbūt daugiau, nei i� moters galėtum norėti, �mėstelėdavo jam.

Simonas save laikė geranori�ka, paprasta siela. Taip papras�iau gyventi. Nėra dėl ko grau�tis. Vis dėlto negalėjo nesistebėti pagie�a Henriko akyse. Ji kartkartėmis vargindavo.

Jis pasikalbėjo apie tai su Rakele sugrį��s namo vakare. Ji sėdėjo ir perrinkinėjo spanguoles bei �vilgtelėjo vir�un, vis �vairuodama į �apus ir lapelius, kurie norėjo prasmukti su raudonomis uogomis į pailg� medinį dubenį, kurį laikė ant taburetės prie stalo.

� Jis tik pavydi! Gal supranta, kad Ingrida turi prie�as�ių galvoti, jog ji pasirinkusi netinkam� vyr�, � paerzino ji.

Simonas nusijuokė.

� Taip, tu viskam randi prie�astį.

Jis įniko kartu perrinkinėti uogas, bet daugiau valgė.

� Baik �lam�ti! Slunkiau! �itai keliaus į Breilan�, kad galė�iau audimui nusipirkti naujų i�ilginių siūlų.

Simono veidu nusklendė �e�ėlis.

� Netiesa, jog �itaip plūkiesi, kad tik gal� su galu sudurtum.

� Pliau�kalai! Nejau tu tik vienas turi plūktis? Kodėl ir man nesiplūkti? Kai buvo geri laikai, atsidėdavau į komod�. Tu niekada ne�inojai kiek. Ir juo labiau į niek� nesigilinai. A� turėjau visa, ko reikia. Dabar aruodas tu��ias. Tad ir man tenka pa�lavinėti pelus, kad pasiie�ko�iau soties. To betrūktų�

Daugiau ji nepasakė. Simonas apjuosė j� ilgomis, stipriomis rankomis. Prisiglaudė prie sav�s, apiberdamas bu�iniais vis� jos veid�.

Jis gėrė j� kaip i�tro�k�s vyras. Niekada nenorėdamas numal�inti tro�kulio. Geisdamas, kad niekada to nebūtų gana.

Kit� ryt� �apeliai ir uogos mėtėsi ant virtuvės darbastalio. Simonas atsikėlė anksti ir visk� sutvarkė: paruo�ė krosnį, atne�ė kuro, i�virė kavos ir buvo Rakelės paslaugoms. Jis nesigėdijo. Ka�i ar būtų, net jei visas kaimas būtų mat�s jį lakstant pirmyn atgal į virtuv� ir padedant tvarkytis namuose savo paties �monelei. Jis buvo toks laimingas, kad turėjo k� nors veikti.

Tada jis u�ne�ė padėkl� palėpėn ir patiekė Rakelei į lov� kavos su sumu�tiniu, nors ir vidury savaitės.

� Vis apie tai galvoju, � tarė Rakelė duonos ir sūrio pilna burna. � Pasiimsiu Tor� į draugij�. Auginsim kiaules.

Simon� tai pribaigė. Rakelė � kiaulių �ėrikė! Jis skambiai nusikvatojo.

Tada did�iajame komodos veidrodyje i�vydo jos veid� ir beregint u�si�iaupė.

� A� paskambinsiu �iandien. U�sakysiu ir apmokėsiu u� du par�elius.

� Nepliauk�k niekų! � parei�kė ji i�did�iai. � Dabar tam ne laikas. A� įspėsiu. Ir man reikės keturių. A� pati turiu u�tektinai pinigų!

33

Ruduo buvo tiek pat giedras ir �altas kaip kad praėjusi vasara lietinga ir dargana. �ermuk�nis prie �imtabu�io �ai�ė raudonomis uogų kekėmis pietin� sien�, kai pietvakaris atū�davo svetimas ir nekliudomas langinių, lyg būtų ne i� �io pasaulio.

Turbūt bulvių derlius turėjo būti geresnis u� �uvies laimikį. Taigi �monėms teko skinti �emės vaisius ir �iūrėti, kas i� to i�eis.

Tora padėjo Rakelei nukasti bulves. Ji gausianti po pusmai�į u� kiekvien� vargt� dien�, pasakiusi dalyki�kai Rakelė. Ir dar kibir� sėklinių bulvių pa�iai pasisodinti kit� pavasarį.

Per pietų poilsio valandėl� Tora sėdėjo ant durpių dė�ės virtuvėje Bekejorete ir skaitė, kol Rakelė snūduriavo i�tiesusi sustingusi� nugar� ant ku�etės.

� K� �ia skaitai? � pasiteiravo Rakelė �iovaudama.

� �Viktorij��, � pasigirdo svajingas balsas.

� �Viktorij��? Kas �ia per knyga?

� Nejau esi tokia suaugusi ir ne�inai? � paklausė su nuostaba Tora ir pakėlė akis.

Ji u�vertė knyg� vir� de�inio smiliaus.

Rakelė nusi�ypsojo.

� Ne, nebuvo kada tiek daug skaityti � knygų ir viso kito.

� Turėtum paskaityti, teta, � Tora buvo kar�tai įsitikinusi. � Net nenutuoki. Kaip tai graudu, kaip gra�u�

� Nejau gali būti sykiu graudu ir gra�u?

Rakelė �iaip ne taip atsistojo ant kojų, mėgindama su grimasa veide i�tiesinti nugar�. Paskui nu�lub�iojo prie virtuvės krosnies ir įkrėtė į juod�j� ang� tris semtuvėlius anglių.

� Taip, � tarė rimtai Tora. � Tai taip gra�u. Nesvarbu, kad jie vienas kitam patinka. Jis � tik malūnininko sūnus, o ji turtinga. Atrodo, kiti norėtų juos vien dėl to matyti prie�ais. Visai kaip kad buvo ma�

Tora staiga nutilo. Dvi raudonos dėmės taip i�mu�ė skruostikaulius, kad ji ne�inojo kur dėtis.

Rakelė per kambarį metė į j� nustebusį �vilgsnį.

� Visai kaip kad buvo tavo mamai ir tė�iui?

� Taip, � su�vab�dėjo Tora.

�eme besiritinėjanti rudeni�ka saulė įslinko pro lang� ir privertė Rakelės kat� susiraityti murkian�i� į kamuoliuk� ant atrai�ų kilimėlio. Ji tingiai lai�ėsi u�merktomis akutėmis.

� Ar daug galvoji apie tėtį, Tora?

Rakelė nusliūkino prie virtuvės lango ir paeiliui pabadė pir�tu gėlių vazonus. Paskui atsine�ė �sotėlį su vandeniu.

Kai sulaukė atsakymo, prisėdo su �sotėliu rankose ant durpių dė�ės �alia Toros, i�sibla�kiusi, lyg būtų pamir�usi, k� ruo�ėsi daryti.

Ji, Rakelė, buvo tokia ma�a. Sėdėjo ant tos auk�tos dė�ės ir tabalavo kojelėmis it kokia mergai�iukė.

� Ar mama apie jį dar kalbėjo?

� Ne, � numykė Tora. Juk �inojo, kad teta nir�ta ant mamos, nes �i nenori �nekėti apie tėtį.

� Dabar jis ten visada.

� Tai neturėtų turėti jokios reik�mės. Juk Henrikas visa tai �ino. Jo neapgavo nė vienas gyvasis. Jis paėmė mam�, nes jos norėjo. Jis, beje, jai pa�iai pridarė bėdos. Bet ėjosi nekaip�

Rakelė sėdėjo stebeilydama pro lang�, į slėnius ir laukus. Tarytum nesikalbėtų su Tora.

� K� turi galvoj? � atsargiai paklausė Tora.

�irdyje tai buvo lyg lietus po ilgos sausros � kad suaug�s �mogus su ja �nekėjosi apie dalykus, apie kuriuos tik galėdavo pagalvoti.

� Juk �inai apie savo ma��j� sesyt�, kuri mirė?

� Visai kaip Elizifos ma�ylė?

� Taip.

� Kur ji? Turiu galvoje, kur jos kapas?

� Ak, ji guli kapinėse. Ar ten nebuvai?

� Ne.

Katė atsikėlė ir ilga uodega pasiglaustė aplink Rakelės blauzdas. �i paėmė j� nuo grindų ir i�sibla�kiusi perbraukė �vilgantį kailiuk�.

� Tai, matyt, ta tavo mama ten vaik�to viena.

Tor� nutvilkė keistas tu��ias skausmas.

Bet ji �inojo, kad taip yra. Mama turėjo ir dar �į t�, kuo nenorėjo dalytis su Tora. Ma�� kapelį. Ji buvo u�siminusi apie vien� �mogų, kuris turėjo būti Toros tėtis, apie kurį ji niekados nekalbėjo. Atrodė, kad norėtų, jog Tora būtų nuo�aly. Neju�ia ji pasijuto viena kaip pir�tas.

� Kartais sunku būti moterim, � t�sė Rakelė. � �itai gali būti sunku, nepaisant to, ar turi vaikų, ar ne. Bet galbūt vis�laik labai ėmiau į �irdį, k� tavo mamai teko i�gyventi, tik todėl, kad neturiu nė vieno. Dabar �irdyje teliko ilgesys. Jis niekada nenuslops.

Tora nesiry�o įkvėpti. Tai buvo taip keista, taip pakilu. Kas galėjo pamanyti, kad teta pajėgtų i�reik�ti �od�iais tai, k� galvoja. Pasakyti tai mergai�iukei!

Ir dar � netgi ne�inodama apie �Viktorij��.

Bekejorete buvo valgoma visai kitaip nei namie. D�iaugsmingiau. Teta ir dėdė da�nai juokaudavo sotindamiesi.

Tora drauge su jais taip da�nai nesijuokdavo. Tik sėdėdavo pra�iota burna, gerokai į vir�ų patemptais lūpų kampu�iais ir jausdavosi laiminga iki pat kojų pir�tų galiukų. Niekas neįsiplieksdavo, jei kas u�sisvajodavo arba nebevaliodavo suvalgyti viso maisto. Apie tai netgi nebuvo kalbos. Argi ne keista.

�itaip valgant vie�pataudavo tokia ramybė, kad galėdavai sukirsti vis� arklį � kad tik �itai kuo ilgiau truktų. Ji beveik u�mir�davo, k� rei�kia girdėti sunkius, �lempinan�ius �ingsnius laiptinėje, kai sėdėdavo su k�sniu burnoj. U�mir�davo, kaip lie�uvis, jam �iupus u� durų rankenos, nei �iaip, nei taip i�tindavo pa�ioj ryklėj.

Dėdė niekuomet nemiegojo ant ku�etės po pietų. Sykį ji pasidomėjo kodėl. Tada jis atsakė, kad tai padarys, kai persikels į senuosius namus Breilane. Paskui i�kėl�s j�, di�k� mergait�, auk�tai iki lubų, turėjo pasitrinti su ja skruostais, kad �i neu�pyktų ant jo, jog jis buv�s toks �iurk�tus. Lyg ji galėtų u�pykti ant dėdės Simono!

Torai buvo pasirod�, kad ji bema� nutirpo nuo jo prisilietimo. To nei�tversiu, manė ji.

Ta�iau �leik�tulys, kaip laukta, neapėmė. Ir Torai �mėstelėjo, jog Simono rankos veikiausiai kitokios� Tada tas pagriebė ant durų dė�ės gulin�i� kepur� ir i�rūko pro duris, paskui save i�sine�damas stiprų pypkės dūmų tvaik�.

Bulviakasis dar turėjo trukti keturias dienas. Taip buvo paskai�iavusi Rakelė. Joms nereiki� verstis per galv�, �ia ne tas darbas, kai mokama u� tai, kiek padarai, manė ji.

� Turim skirti sau kiek reikia laiko ir pavalgyti, ir susitvarkyti, paskui leisti sau kartelį kit� i�tiesti nugar� ir tarpais �nektelėti.

Tre�i� dien�, kai jiedvi stovėjo lauke, atėjo �ydelis.

Jis įsitaisė ant tu��ios bulvių dė�ės ir pasiūlė savo prekių. Jau kadai nebuvo keliav�s po Sal�.

Rakelė juokais parei�kė, kad jam ver�iau nevargti ir neatidarinėti pas jas savo lagamino, mat �ia, ūkyje, jos tokios pajuodusios, kad negalėtų prisiliesti net prie papras�iausio blizgan�io atviruko.

Liesas seniokas vis vien sėdėjo ant dė�ės lyg prirakintas. Rudas jo paltas su dideliausiais atlapais ir mil�ini�komis ki�enėmis gaubė jį kaip kiautas. Atrodė, lyg vir�uj, ant storo milo, būtų kas patupd�s laisv� galv�. Per dargan� jis pasistatė palto atlapus, kad �ie gerai dengtų ausis ir būtų u�uovėja nuo to, k� Vie�pats pasiųs � ar lietų, ar snieg�.

Jis keliavo su savo lagaminėliu pakiemiais. Suaug� �monės jį dar atminė nuo ma�ų dienų. Jis leisdavosi į keli� vos i�au�us pavasariui. Nuo vėlaus rudens būdavo ding�s kaip į vandenį. Niekas ne�inodavo kur.

Jis buvo vienas i� paskutinių, menan�ių senus laikus. �inojo daug k�, bet nebuvo toks atlapa�irdis, kad tai k� nors reik�tų. Nieko neįkalbinėjo pirkti, tik prisistatydavo, ir tiek. Jei būdavo alkanas, mielai pasėdėdavo, kol kiti pavalgys, jei jau nusi�ypsodavo laimė u�eiti pro priemenės duris. Jei k� nupirkdavo, nesvarbu, ar didelį, ar ma�� daikt�, � susyk i�eidavo. Taigi nebereikėdavo jam siūlyti nei maisto, nei kėdės.

Visi pa�inojo �ydelio būd�, bet nedaugelis �inojo jo vard�. Jis buvo keistai nepa�eid�iamas. Galėjai jį vyti lauk ir kankinti. Vis vien sėdėdavo. Arba pakildavo ir lyg niekur nieko i�eidavo.

Sykį ka�kuris i� vaikų pa�iupo jo lagamin� ir nudūmė su juo tolyn. Ta�iau �ydelis � jo nevadino niekaip kitaip � kantriai sėdėjo ant �alikelės akmens ir laukė, kol įkyruolių linksmybės baigsis ir Giuna juos pasi�auks į pamok�.

Paskui jis be galo lėtai nudūlino prie akmenų skaldyklos, kur tie buvo paslėp� lagamin�, paie�kojo ir jį rad�s patraukė toliau.

Tora jį pamatė pro lang�. Giuna sėdėjo prie savo stalo nieko nenumanydama. Gerai toms nugaroms, kurios priversdavo nusidėjėlius sėdėti tiesiai vir� mokyklinio suolo dang�io.

Torai nedavė ramybės keistas jausmas, kad ji su �ydeliu giminės. Nebuvo tiksliai i�siai�kinusi kodėl. Ko gero, tai turėjo k� bendra su tuo, kad �monės jautėsi turį teis� uiti ir kankinti ir j�, ir �ydelį. Jis irgi buvo i� tų netikėlių. Atsiduoda �ydais, atsiduoda �yk�tumu ir pinigais, �aipydavosi �monės jam praeinant pro �alį.

Tai �ydai nu�ud� Jėzų. Taip sakydavo netgi Giuna. Tai vokie�iai i��ud� �ydus per kar�. Pasodin� juos į koncentracijos stovyklas. Giuna pasakojo ir tai.

Elizifa manė, kad �ydai sulaukė Dievo bausmės � jei jau Hitleris atėm�s jiems gyvyb� ir po visur i�gainioj�s. Torai delnus i�mu�ė �altas prakaitas, kad Dievas galėj�s toks būti. Ta�iau laikė lie�uvį u� dantų, kad nepaprie�gyniautų. Niekas Elizifai neprie�gyniavo. Tai vokie�iai nu�ud� Polo Ingebriktseno sūnų ir i�galabij� pus� Norvegijos, o kaipgi. Tora buvo girdėjusi daug liūdnų istorijų apie �monėms nuluptus nagus ir i� burnos i�mu�tus auksinius dantis.

U� visa tai ka�kam reikėj� prisiimti kalt�.

Ka�kam, kas buv�s �monėms pasiekiamas.

Tora suprato, kad �ydelis ir ji i� tų, kurie nei�sisuks.

� Matau, triūsiat tempdamos bulves namo.

�ydelis sėdėjo ant dė�ės, i�skėt�s ant nutrintų kelnių �launų pir�tus, kurie priminė nagus. Juos tai i�tiesdavo, tai paslėpdavo, lyg �ildydamasis. Paltas buvo atlapas ir plakėsi stipriame vėjyje sunkiais, atgal blo�kian�iais pliekiais. Atrodė, lyg vyras būtų did�iulis pauk�tis, kuris pamir�o, kaip skristi.

� K� gi, tas pats visose sodybose. Nekokia dėl �ito prekyba. Nemato �monės, kad turiu gra�ių siuvinių. Kalėdinių motyvų. Turiu stalties� su nyk�tukais, sėdin�iais ratu. Pel� ir kat�, dar eglės �akeles�

� �inau, mielasis. Bet matai, kaip atrodo mūsų rankos. Esu tokia apskretusi, kad negaliu nė nusi�nirp�ti!

Rakelė pasiun�ia Torai �elmi�k� �vilgsnį per bulvienojų krūv�.

Bet Torai atsakyti į pajuokavim� neapsiver�ia lie�uvis.

Ji, regis, įlindusi į sen�jį vyri�kį. Tapusi juo. Įlindusi į palt�, po oda. Ji pajunta bėjėgi�k� skausm�, koks nusmelkia apsinuoginant, �eminantis, maldaujant. Pra�inėjant ma�iausio. Paminant bet kokį i�didum� ir �liejantis prie nesvarbu ko.

Ir atrodo, lyg nebebūtų diena. Naktis j� u�klumpa bestovint ten. �Geltoniukės� juod�emyje tampa kraujo dėmėmis. Jos �vie�ia ma�omis, i�sigandusiomis akelėmis. �ok�ioja ka�ko i� jos norėdamos. Ji apsigina �vilgsnį prikaustydama auk�tai vir� Rakelės galvos. Jau�iasi taip, lyg sėdėtų sūpuoklėse, kurios pernelyg greitai supasi.

Ji neįstengia sustabdyti. Greitis tik auga. Sūpt, sūpt, kol �leik�tulys j� bema� įveikia. Ji girdi savo bals�. Rėplioja po kamarait�. Maldauja įsitvėrusi lovos atramos.

O �geltoniukės� spokso į j� i� juod�emio.

Kovos nėra. Viskas nulemta jėgų, stipresnių ir neklystan�ių.

Vokie�io pavainikė! �ydelis!

Tora rausia drėgn� juod�emį. Rausia ir rausia, kol juod�emis sulenda į panages. Pa�ioj gilumoj oda tvirtai laikosi. Dar giliau. Ji pajunta, kaip ply�ta, turi pasiduoti. Ka�kas atsiskiria. Skauda. Bet nulemta. Visados atsiranda k� nudirti ir prikalti prie lentų tvoros. Gerai būtų su tuo apsiprasti, susigyventi.

NE! I� jos prasiver�ia ka�i koks �auksmas. Nebegali i�turėti. Tai nepriklauso laukui, tikrovei, Bekejoretui. Tai gėdingas ir garg�dus garsas. Nesuvokiamas. Vis dėlto jis jai i�sprūsta. Kaip begalinis u�sispyrimas.

Ji pa�iumpa didel� �geltoniuk�. Atid�iai nu�iūri ma�ytes rausvas duobutes gelsvoje bulvėje. Paskui pakyla, pa�oka į vir�ų, lyg tai būtų gyvybi�kai svarbu. I�tiesia dideliu lanku atgal rank� su bulve. I�sitempia iki pat kojų pir�tų ir įgijusi pusiausvyr� sutelkia vis� savo virpan�i� įtamp�.

Paskui paleid�ia bulv� skristi. Vis auk�tyn, vir� juodų, i�raustų juod�emio vagų.

Murzinas kum�telis vėlei pakimba vienas. Jame dar tvyro la�elis virpan�ios įtampos. Tada viskas praeina. Tuodu suaugusieji nusteb� nulydi akimis bulv�, kuri pranyksta u� tvarto stogo. Tada kaip vienas atsuka galvas ir pa�velgia į Tor�.

Raudonis stipriai nuplieskia Toros veid� ir kakl�. Ji nusviedė toli į �emaūgį mi�k� didel�, ger� valgom� bulv�!

Ji nuolankiai vėl atsistoja keturiomis ir sukrunta rinkt, tarsi gyvenime tai ir terūpėtų. Todėl ir nemato Rakelės veido i�rai�kos. �i i� nepatiklios nuostabos perauga į susi�avėjim�, kol galiausiai nu�vinta akinama �ypsena.

� Ei, Tora! Kaip tu gerai meti! Nieko pana�aus nesu ma�iusi. Tu visai tokia pat kaip a�, kai augau. A� irgi turėjau bėgioti, �okinėti ir mėtyti. Dieve mano, kaip seniai tai buvo! U�teks, dabar pailsėkim. Eime vidun, nusiplausim purvus. O tada i�sikepsim vaflių. Ar nori vaflių?

Ji kreipėsi į vyri�kį ant bulvių dė�ės.

� Jis sako a�iū ir darsyk a�iū! � Senasis vyri�kis staiga pa�oko ant kojų. Jau stovėjo tryp�iodamas, tvirtai įsikib�s lagamin�.

Ir Tora puola tu�tinti pilnus kibirus. Dė�ės apa�ioje pilant bulves dunksi ir skilinėja.

Juod�emis nubyra atidengdamas ma�ytes rausvas akutes. Jos spokso į j�. Jų �imtai. Tora u�dengia dė�� mai�u ir nuskuba į nam�.

Kaip keista, kad teta pakvie�ia �ydelį vidun. Taip beveik niekas nesielgia. Gal teta nuspėjo, kad Tora jau�iasi su juo giminės? Ne, ji i�meta toki� mintį i� galvos.

Bet gali i�saugoti t�j� apie bulv�. Dabar ji gulėjo ka�kur u� tvarto ir buvo niekam �emėj nereikalinga.

Rakelė beveik privertė vyri�kį nusivilkti palt� ir nusiauti batus. Paskui pastatė jam dubenį vandens apsiprausti.

� Nusiplauk rankas! � tarė ji įsakmiai.

Tora pa�iūrėjo į �ydelį. Gėda jo veid� padarė tu��i�, mat jo rankos buvo itin ne�varios.

Tora, kol sulaukė savo eilės, slėpė �emėtas rankas u� nugaros.

�ydelis lankstė ant virtuvės darbastalio i�pie�tas staltieses ir servetėles. Rakelė tai prieidavo, tai atsitraukdavo, visk� vartė sukiojo, laikė i�kėlusi prie�ais save ir klausinėjo Toros nuomonės. Kartkartėmis paėjėdavo prie krosnies ir įpildavo į vaflin� te�los. �ita �nyp�tė ir kvepėjo, gulė vir� viso, kas nutik� lauke, lyg maloni u�mar�tis.

� Manai, Tora, turėsim laiko siuvinėti, � paklausė ji u�sisvajojusi ir kilstelėjo vien� antakį. Ji laikė pakėlusi papuo�imui skirt� rank�luostį ir jį ap�iūrinėjo.

Trobelės, ber�yno ir galybės gėlių motyvai. Tora linktelėjo vaflių pilna burna. Atsigėrė kavos ir ji. Ji �iūrėjo į Rakelės laikomų spalvų motyv�, kad apsispr�stų, kas labiau tinka.

Vyras vien �ypsojo akimis. Aplinkui jas rezgėsi i�daviki�kas tankus rauk�lių tinklelis. Bet burna buvo be i�rai�kos. Jis valgė palengva ir atid�iai, nesriūb�iojo kavos i� lėk�tutės, kaip, Tora buvo ma�iusi, buvo prat� seni �monės. Visa, k� jis darė, vyko veik be garso.

Atrodė, lyg jis baimintųsi, jog kas nors pastebės jį esant. Retsykiais jis u�simir�davo ir nusi�luostydavo pla�taka ūsus. Jau kit� akimirk� susiprasdamas sėdįs pasiturin�ių �monių virtuvėje. Tada jis droviai i�sitraukdavo i� gilios ki�enės nelabai �vari� nosin�. Pagarbiu judesiu ir lėtai persibraukdavo ten, kur būdavo k� tik naudoj�s pla�tak�.

�is �ydelis buvo visai kitoks nei tas, kurį Tora buvo ma�iusi �laistantis su lagaminu kaime � su vilkstine vaikigalių pridurmui ir vėjy besiplaikstan�iu paltu.

�itai tarytum buvo� �mogus.

Pyrago lėk�tutė buvo tu��ia. Tora nesuvokė, kaip galima, kiek pa�iūri, valgyti taip lėtai, bet sykiu su�veisti tiek daug ir taip greitai.

Komplektas virtuvei buvo parduotas su did�iausia simpatija, ir �ydelis kaipmat i�siruo�ė į keli�. Reikia tiek daug apeiti. Jis nebandė Rakelei parduoti kitų daiktų, tik padvejojo u�vo�damas lagamino dangtį. Vien atsitiktinai pakilnojo suknelėms skirtus audinius ir kaspinus, jo suriesti pir�tai i�sibla�k� nuslydo rietimu pla�ios �viesios med�iagos.

Jam i�ėjus vis dar tvyrojo keistas aitrus kvapas.

Tora ruo�ėsi siuvinėti stalties� darbastaliui. Rakelė pasakė, kad bulvės palauksian�ios kitos dienos. Dabar reiki� siuvinėti. Ir jiedvi, u�sidegusios did�i�j� lemp� vir�um virtuvės darbastalio, kibo į spalvas.

I� prad�ių Toros pir�tai neklausė. Nuo bulviakasio pir�tų slanksteliai buvo aptirp� ir bejėgiai. Rakelė darbavosi adata su dideliu įgudimu ir pataisydavo Torai sunkiausius dygsnius, kad ji galėtų parsine�ti �į darb� namo. Ji gausianti u� stalties� 30 kronų, kai baigsianti. Tokie pinigai pasirod� neįtikimai dideli ir kone begėdi�ki, kad galėtum juos priimti. Ta�iau Rakelei tai buvo nė motais, ji parei�kė, kad darbas u�tat turėtų būti tvarkingas i� blogosios pusės, nes kitaip turėsianti patikrinti kiekvien� miel� dygsnį. O dabar Tora turinti pasiskolinti �ibintuvėlį ir ruo�tis namo, kol jie dėl jos nepradėj� būg�tauti. Rytojaus a�tunt� laukia bulvės!

Tora vis dar stoviniavo apsivilkusi lauko drabu�iais. Atrodė, lyg niekaip negalėtų suvynioti darbastalio staltiesėlės į pilk�jį popierių. �i vis i�slysdavo. Galiausiai Rakelė u�ri�o virvut� ir įdavė ry�ulį su �ypsena.

� Gal galė�iau miegoti �ia?

�od�iai i�sprūdo Torai pro lūpas neju�iomis. Rakelė nustebusi pa�velgė į j�.

� Nejau bijai tamsos, mano didele mergaite?

� Ne, ne visai taip�

� Galėsi �ia miegoti rytoj, � nusprendė ji ir timptelėjo Tor� u� vienos kasos. � Juolab kad Simonas vyks į Bod�. Paklausk mamos, ar leis, gerai?

� Būtinai!

Torai bidzenant namų link tamsiu �vyrkeliu, rytojaus diena dingojosi kaip �velnus, �iltas �vėrelis glėbyje.

Ji stūmė �alin mintis apie vakar� ir naktį, leisdama �ibintuvėlio �viesai linksmai �vys�ioti kelio pagrioviais ir dirvonais. Tarytum jai jo būtų nereikėj�, kad matytų. Nors dangus buvo tamsus, o �emaūgių med�ių mi�kas dunksojo vos per �ingsnį, susipynusios jo �akos tiesėsi jai įkandin.

34

Tai ji pastebėjo vos u�lipusi, nors laiptinė skendėjo prietemoje, nes lemputė jų laiptų aik�telėje buvo perdegusi.

Mamos batų ir palto nėra! Jojo batai ir �varkas guli krūvoje po pakaba.

Tora padelsė prie durų rankenos. Tarsi neturėdama jėgų �įvakar jos trūktelėti. I� vidaus sklido bruzdesys.

Ji apsisuko ir laisva ranka susirado laiptų turėkl�. Ki�eninį �ibintuvėlį ir pilkojo popieriaus ry�ulėlį priglaudė prie kūno kita. Kaip sprunkantis vagis.

Kuo atsargiau u�vėrė laukujes duris, vis vien tos �iek tiek sudejavo. Tada vėlei atsidūrė �varbiam ore ir leidosi paslepiama tamsos.

�į vakar� to nek�s!

Susigū�usi, ma�ytė figūrėlė su ry�ulėliu po pa�astim. �alinosi kelio. Susirado takelį, vedantį vir�un vir�ynais ir per pelkes. Alksnynai stūksojo jai kelyje kaip i�g�sdintos �mėklos.

Sykį, gaudydama kvap�, prisėdo ant akmens ir pasijuto i�gelbėta. Ji � Tora. Ji kelyje � į pabėgim�.

Akmenų skaldykla! �tai kur patrauks. Kad galėtų pasėdėti u�uovėjoj. Turėtų būti vėlu. Dabar niekam nereikėtų jos matyti lauke. Mat tada mama tai su�inos ir susigės, i�girdusi �mones �nekant, kad Ingrida negalinti susitvarkyti su vieninteliu vaiku, kuris slampinėja tamsi� naktį. Ir �monės stebėsis. Tora �inojo, jog �monėms nereikia duoti tam progos.

Nes tie besistebėdami i�pūsdavo nemalonias ir smerkiamas tiesas. Kuo labiau stebėdavosi, tuo baisesnės būdavo tiesos.

Kai ji bema� priėjo į akmenų skaldykl� vedantį �unkelį, �laite staiga pasirodė dvi �mogystos. Jos tarsi i�niro i� niekur. Ji jų neatpa�ino.

Ji pritūpė pakelės griovy, jusdama, kaip per aulinių kra�tus ima sroventi vanduo. �altai ir negailestingai apliedamas blauzdas, kulk�nis ir galiausiai pir�tus. Vis tiek tupėjo tol, kol vyrai nutolo. Akmenų skaldykla, rodės, nebebuvo saugi. Ji stovėjo sutrikusi, ne�inodama, kuriuo keliu pasukti. Tuo, kuriame dabar yra �vejo namelio palėpė!

Tada ji prisiminė, kad naujoji esanti po stogu ir turinti sienas su daugybe vėjo neperpu�iamų ker�ių. Gal ten galėtų susirasti priebėg�. Kad tik galėtų patūnoti valandėl�, kol bus tikra, kad mama baigusi darb�. Galėtų j� pasitikti lauke pas Dal�. Deda galv�, kad mama j� i�bars, jog ji bastosi tokiu metu tamsoje. O kaipgi!

Ji nutykino per keli� ir susirado atslūgusios jūros kra�t�, kad galėtų niekieno nepastebėta leistis kaiman. Trumpi aulinukai �liugsėjo �alti ir nusmurg�.

Reikėj� siuvinį palikti namie, laiptinėj, tada būtų turėjusi abi laisvas rankas ir galėjusi jas �ildyti ki�enėse. Dabar gavo jas �ildyti paeiliui. Tas taip ma�ai padėjo.

Vėjas buvo stiprokas. Kasos u� nugaros tamsoje styrojo kaip pagaliukai, ir negalėjai nulaikyti prie�ais susiausto �varkelio. �altis smelkėsi blauzdomis ir �launimis auk�tyn, ir ji kar�iai apgailestavo, kad nepasiliko apsimovusi �bulvinių kelnių�, kai ėjo namo. Sijonas buvo trumpas, kojinės plonos. Be to, nesilaikė viena kilpelė, taigi ji turėjo stabtelėti, kad kaip dera pritvirtintų kojin�.

Sykį neapsi�iūrėjusi parpuolė kniūbs�ia ant akmenų. Pajuto, kaip kojin� ties keliu praėda a�trus akmuo ir įsminga į od�. Prie pir�tų lipo ka�kas �ilto. Kraujas. Kojinė buvo suplė�yta. Ji pametė i� rankų ry�ulėlį ir �ibintuvėlį. Bet turėjo marias laiko jiems susirasti, negalvojo apie tai, kad jų neras. Visa buvo taip keistai tolima. Tarsi būtų rop�tusis tamsia pakrante vis� gyvenim�.

Uolas skalaujan�ios bangos baltai blyk�iojo. Paskui pasigirdo �niok�timas. Ritmingi sūkuriai. Tai u�eidavo, tai praeidavo. Tora vis sėdėjo nesijudindama, kol nebejuto pėdų. Buvo susibrukusi rankas tarp kojų, kad jaustųsi paken�iamai.

Kai galop atsigr�ė, i�vydo kaimo �iburėlius. Atrodė, lyg būtų atsipeikėjusi. Drebėdama pakilo ant kojų ir pagraibė, kol rado �ibintuvėlį ir ry�ulį.

�ibintuvėlio neu�degė. Tamsa gera. Nepalieka pėdsakų. Tamsa visada turi priebėg� mergaitės kūneliui. Bet aplink neturėtų būti sienų. Turėtų būti kaip �ia: be ribų. Vis vien j� nusmelkė vieni�a tamsos baimė. Jautėsi, lyg judėtų negyvame pasaulyje. Tebuvo tik ji. Viena su savimi. Ji ty�ia i�metė i� galvos mintis, kodėl �ia eina. Ji neturi jokios dingsties. Tai tik būdas i�likti. Klajoti tarp mirusių ir �altų akmenų pasaulyje, kuriame tėra gyvi vėjas, jūra ir ji.

Ji �murk�telėjo tarp pastolių, dairydamasi tamsiausių kampelių did�iulio statinio �e�ėlyje. Dabar, kai buvo �ia, jis atrodė kur kas baugesnis. Pagaliau aptiko kopė�ias, vedan�ias į pastolių vir�ų. Ji �iaip taip u�kopė, laiptelis po laiptelio, ir susmuko, saugiai atrėmusi nugar� į sien�. Nesuteptos talės nuo kiekvieno jos judesio vieni�ai ir gailiai sucypdavo. Kelio �aizd� diegė ne taip jau baisiai. Galėjai kentėti.

Ji prisitraukė kiek gali prie kojų sijon� ir pamėgino i�tempti �varkelio rankoves, kad �ios u�dengtų rie�us, nusismaukė permirkusius aulinius ir i�pylė vandenį. Ji siūbavo auk�tai vir� �emės!

Pama�ėle pradėjo jausti pėdas. Stebėdamasi krutino kojų pir�tus. Keista jausti savo pa�ios kojų pir�tus taip skausmingai arti. Aulinius ir ry�ulėlį įspraudė į ply�ius tarp lentų, kad nepamestų jų tamsoje. Akimirksnį jai apsvaigo galva, kai prisiminė, kaip auk�tai turėtų būti. Neabejotinai taip pat auk�tai, kaip auk�tai buvo senoji palėpė.

Ji susigalvojo �aidim�, kuriame tereiki� saugoti aulinius ir viskas būsi� gerai.

Kartelį pagalvojo apie �ydelį. Atrodė, kad, be savojo, jaustų ir jo �varbim�.

Turbūt vėlus metas. Bet miegoti nevalia. Ne todėl, kad bijotų nukristi, bet todėl, kad jos niekas neaptiktų �ia, vir�uj, pasirod�ius dienos �viesai. Ji dar tvir�iau at�liejo nugar� į sien� ir pasukiojo pėdas. Padeda. Kurgi nepadės!

Atlo�usi galv� pajuto pakau�į draskan�i� �iurk��i�, neobliuot� medien�.

Jei jis dingtų, m�stė ji. Tada viskas pasikeistų. Jis! Jei jis mirtų arba tiesiog i�va�iuotų? Taip. Ji sėdėjo ir leidosi u�valdoma �ios minties. Ir suprato, kad �i yra druskos ir gleivių skonio ir j� sunku nuryti.

� Brangiausias Dieve! Nemanai, kad galėtum �ioj �emėj i�siversti be Henriko? � meldė ji tyliai. Vos ne vos galėdama girdėti savo pa�ios �od�ius ir prisiversdama jį pavadinti vardu, su viltimi, kad malda įgis daugiau galios.

Kai pakartojo �od�ius kelis kartus, prie� akis i�vydo tet� Rakel�. Uodė tetos vaflius ir duon�. Niauri� pilk� naktį Tora auksino mintimi apie visa, k� ji galėtų patirti geriausio.

Galiausiai ji pamanė gulinti ma�ame skliautuotame kambarėlyje Bekejorete, baltojoje lovoje. �tai ten stovi stiklinė spinta su senuoju mo�iutės puodelių servizu! Tuojau atsidūrė ten, kur ir buvo, ir i�vydo, kaip dangų � kaip tik ten, kur �vyturio kalva nusidriekia į patį vandenyn�, � apgaubia gra�i raudona spalva. Tai prilygo stebuklui. �ydelis pasirodė ne�inas pilnu glėbiu �geltoniukių�, skųsdamasis, kad blizgantis atvirukas, kurį turėj�s parduoti, nuskrid�s į dangų.

O darbastalių staltiesės karojo ant aprūdijusių skalbinių d�iovyklų �imtabu�io kieme ir buvo tokios pat purvinos kaip Toros vilkėti bulviakasio drabu�iai.

Tora kilo vir�un it balionas.

Vis auk�tyn ir auk�tyn. Buvo taip lengva kvėpuoti! Ta�iau bulvienojai �ėlė be galo greitai, tankiai ir vyte vijosi j�.

Ji buvo su �geltoniuke�, kuri� pati metė. Jautė savo pa�ios metimo jėg�. �i taip maloniai ne�ė. Kad sklendė be galo lengvai ir pa�ėlusiu grei�iu. �i ne�ė auk�tai vir� debesų. Vir� namų ir �monių apa�ioje. Niekas jos negalėjo pasiekti. Ni�niekas!

Tuomet ji ūmai i�vydo jį stovintį kiemo tarpuvartėj, rankose spaud�iantį kamaraitės duris.

Ji puolė kristi. Krito ir krito. Bandė aplenkti vartus ir duris, bet jis vis artėjo. Durys akimoju atsidūrė taip arti, kad galėjo matyti, kaip jos nusitrynusios aplink ranken� ir apibrai�ytos ties vidurine u�pildo plok�te. Jis buvo be veido. Tada ji suvokė, kad niekas nepasikeit�. Buvo tik bjaurūs �od�iai, kuriais mėgdavo plūstis. Ir �iurk�tūs pir�tai. I� ten nėra jokio kelio atgal!

Akimirk� pastebėjo, kad u� vartų stulpo pasislėp�s tūno Fritsas ir nori jai ka�k� pasakyti. Bet ji negalėjo i��ifruoti �enklų, kuriuos jis rodė. Jis buvo atki��s į priekį rankas ir dėliojo pir�tus įvairiais ra�tais. Bet ji ni�nieko negalėjo suprasti. Paskui jis dingo. Durys buvo taip arti, taip arti. Ji regėjo nedaili�, tamsi� vyro plaukų augimo linij�.

Galėjo u�uosti gai�ų grėslumo kvap� ir tam nusiteikė.

Ji atsisėdo taip staiga, kad net, regis, pajuto, jog nutirp�s sprandas sulau�ytas. Tas kvapas!

Buvo �viesu. Gerasis tėve, vis vien u�snūdo!

Juslės nenoriai i�tempė jos kūn� i� sapno. Tada ji pamatė: po pastoliais dega! Tiksliau, po prieplauka. Jau aitriai tvoskė dūmais ir derva. Kelissyk su�nyp�tė, kol ne juokais įsiplieskė naujai pakloti r�stai, laikantys krantinės karkas�.

Tora jau ruo�ėsi leistis kopė�iomis, kol galutinai suprato, kaip tai vyko. Greitai ir skland�iai, jei ne kova su baime, nuo kurios darėsi sunku kvėpuoti.

Ji negalėjo tiksliai suvokti, ar tai buv�s sapnas, ar ji i� tiesų �ionai u�kopusi. Bet kai po pėdomis per kojines pajuto prieplaukos lentas ir prisiminė vir�uj pasilikusius aulinius, nebeabejojo.

Tora buvo sumi�usi. Kas i� ar�iausiai esan�ių galėtų padėti? Nes �ūtbūt privalo i�saugoti nauj�j� dėdės krantin�! Ji �engė kelis �ingsnius kopėtėlių link, kur plūduriavo kelios valtelės, kad pa�iūrėtų, kaip stipriai siau�ia ugnis.

Tada jį pamatė!

Vyri�kį ant prieplaukos r�stų apa�ioje!

Galėtų atpa�inti t� figūr� visur!

Durys! Vis dėlto nukrito ant durų.

Taigi tai nebuvo joks sapnas, kaip pirmiau manė.

Nors nenorėjo, j� vis tiek traukte traukė prie laiptinės angos. Jis ėjo jos link nusvarin�s galv�, ne�inas skardine. Apa�ioje spragsėjo po�kėjo. Ugnis sekė paskui vyr� lyg ker�taudama. Plito vis grei�iau. Kai jis priėjo laiptinės apa�i�, pakėlė vir�un veid�. Veidas plazdan�iame raudoname fone buvo baltutėlis. Liepsnos jam u� nugaros gyvai raitėsi. Tora stovėjo ant tikrovės kra�to. Ko�maro kra�to. Stypsojo �lapiomis kojinėmis, pamir�usi aulinius auk�tai, padebesiuose. Veltui bėgta.

Tada pasigirdo �auksmas.

Tas aidas per po�kesį ir jūros �niok�tim� buvo it i� jos i�plevenantis skausmas. Jis perskrodė kiaurai. Kiaurai baim� ir visk�.

Vyri�kis apa�ioje akimirksnį stovėjo svyruodamas į �alis. Jis nebuvo spėj�s padėti kojos ant pirmos pakopos.

Tora nustebusi pamatė, kad jis atgav�s veid�. U�guit� ir raudon� veid�! Baimė buvo įsirė�usi į kiekvien� bruo��.

Ir �auksmas i� josios vėlei ver�te prasiver�ė. �į kart� jis pasklido kur kas toliau, nes ji suvokė �aukianti. Jis darsyk susvirduliavo, paskui griuvo. Sunkiai, suplasnodamas rankomis. Atsitrenkdamas kūnu į prieplaukos r�st�. Sudundėjo taip, lyg anglių ma�ina būtų i�pylusi mai�us ant cemento laiptų namuose. Mink�tai ir sykiu kietai.

Paskui tek�telėjo. Ta�iau �itai beregint prarijo mil�ini�ko lau�o pyk�ėjimas ir ritmingas pliauk�ėjimas į prieplaukos polius. Deguto skardinė nuskrido �emyn, tarp akmenų, ir liko gulėti bar�kėdama vėjyje. Lyg visam pasauliui skelbdama, kur ji.

Ugnis tamsiame drumstame vandenyje �vys�iojo ir plyk�iojo. Savaip gyva. Ėdėsi sau keli� auk�tyn, ly��iodama saus� nauj� karkas�. Plėtėsi į �alis it did�iulė vėduoklė. ��yla�, � pamanė ji nustebusi. Ji Torai buvo lyg draugas. �vietė jai keli�.

Jo ranka, kai jis akimirk� i�niro, buvo pageltusi. Paskui i�niro ir galva. Kepurė plūduriavo prie pat Simono valties.

Dienos �viesoje valties plan�yrai būna mėlyni, prisiminė Tora. Dabar geltonavo visas uostas. O jo kepurė tolėliau plūduriavo vienui viena. Galbūt ji jautėsi net laiminga. Kaip ir Tora. Mat jis veikiausiai nei�sigelbės.

Laiminga!

Būtų jis ten, kur kepurė, galėtų pasiekti valties plan�yr�. Bet taip nėra! Jis per toli. Ir viskas dega. Jis prigers ir sudegs. Prigers ir suple�kės. Per am�ius. Amen!

� Atsiirk valtimi, po perk!..

Riksmas prasmego vyri�kiui gavus gurk�nį ir vėlei murktelėjus. Torai akyse viskas raudonai mirgėjo. Ji jautėsi taip, lyg galinga jėga būtų atvo�tas ka�i koks dangtis. Ū�ė taip keistai, kad ji buvo kaip nesava. Stovėjo nuo�aly. Nes vyrui kaskart panirus ji tapdavo vis laisvesnė. Galop nebeįstengė to u�gniau�ti. To buvo per daug. Prunk�timas buvo kaip tuoj prapliupsian�io juoko �enklas. �is prasiver�ė jai to nesuvokiant. Paskui sukratė drebulys.

De�inysis lūpų kamputis atvipo atidengdamas dantis. Burna baltame veide atrodė it virpantis, negra�us vypsnys. Juokas buvo nenumaldomas.

Ji negalėjo jo pasiekti. Ir neturi jo mėginti pasiekti. �itai nuspr�sta. Galiausiai darsyk i�nir�s vyras nebei�leido jokio garso.

Netrukus jis am�iams nugrims į dumblius. Ruonių vėmalai ir krabai �iurins jį, sudoros jo stambų kūn� k�snelis po k�snelio. Supan�ioj� rankas kojas gėdingai nusitemps gilyn. Valdys jį ir vėtys. Bet sugrį� atgalios. Visada! Drabu�iai supus ir galų gale jam nebeliks nieko kito, kaip slėptis u� ledinės, ū�ian�ios jūros.

Tora am�iais nebesimaudys jūroj!

Jis vis �iop�ios �aukdamas maldaudamas i� apa�ios. Bet tai nieko nepadės. �vaig�dės nenorės ni�nieko girdėti ar matyti. Visiems per akis savų rūpes�ių. Kamaraitėj bus tylu ramu.

Galop potvyniai ir atoslūgiai jį nuridens ir nublok� į gelm�, kur niekas nepalieka pėdsakų. O ten dar pasitiks srovės.

� O Dieve!

D�iaugsmo �ūksniai i� jos i�siver�ė kaip kauksmas.

Mil�ini�kas lau�as spragsėjo.

Ugnis ėmė �liau�ti auk�tyn prieplauka. Ly��iodama prieplaukos lentų tarpelius įvairiausiais �ėlstan�iais lie�uviais. Aplinkui, pastebėjo ji, nuostabiai tvaskėjo auksu. Ji kaip gyva nebuvo ma�iusi nieko gra�esnio. Jautėsi lyg nutvieksta saulės. Kvepėjo derva ir vasara. Tik �itai buvo geriau � judėjo. �oko!

Tada prisiminė, kad �ia ple�ka naujoji dėdės Simono krantinė. Tuojau atskyrė svajon� nuo tikrovės. Ir tai jai buvo lyg kirtis į veid�. Nejau tai rei�kia, kad ji tokia grasi, jog turėtų i�tverti tikrov�? Tai jau ne! Ji suvokė stovinti valtyje. Vikriai darbuodamasi apmirusiomis rankomis. Atri�o lyno mazg�. Tarytum vis� gyvenim� nieko kito nebūtų dariusi. Atsistūmė irklais. Spėriai. Viskas!

Ji laikė jį kaip reikiant vir� vandens, kai juodu plaukė į krant�. U� plaukų. Jis slydo pavir�ium keistai lengvai, ant nugaros. Veidas buvo atsuktas į vir�ų. Ji susitvarkė su tuo be jokio vargo. Nors ir jautė, kad jis turi jėgos apsiversti ant pilvo ir panardinti veid�. Bet jį atsukdavo. Sugriebdavo u� ledinio smakro ir tvirtai laikydavo. Akys buvo pla�iai atmerktos. Vis dėlto nieko nematė. Tuo ji nė kiek neabejojo. Jos panė�ėjo į �uvies, kuri� greitai i�trauki ir perskrodi, akis. Tik �ia būta skirtumo. Jo kūnas buvo i�ti��s ir nejudrus.

Kepurė vis dar plūduriavo tolėliau viena pati. Ji buvo atplukdyta iki pat Pederio Larsos valties.

Nerūpestingai kilsnojosi ir leidosi ne�ama pavėjui. Lyg ketindama skristi. Bet, kai ateidavo proga, ji tam būdavo per �lapia ir per sunki.

Metaliniai, skambūs balsai. Nurodymai. Lyg i�lieti i� plieno apsiniaukusį pilk� ryt�. Jie aidėjo i� visų pa�alių. Kiaurai dūmus.

Visa prieplauka buvo aptraukta migla ir padūmavusi. Ta�iau dervos kvapas vis stipriau mėgino atsverti padarytus nuostolius. Stogo ruberoido rulonai �nyp�tė ir degė. Atrodė, kad ugnis būtų ėmusis neįmanomo, u� kiekį atlyginamo darbo. Ji siautė aklai ir naikino apsėsta klaikaus pami�imo.

Valtį sūpavo. Tora prie veido pajuto �iop�iojim� ir prie sav�s prigludusį didelį, �ilt� kūn�. Dideli delnai perėmė tai, k� ji tvirtai laikė. Dunksėjo �irdis. Dėdės Simono ar jos pa�ios?

Negyvas kūnas buvo pervilktas per bort� it did�iulis inkaras. Tarsi drabu�ių gniutule tebūtų kremzlės ir oda. Jo plaukų kuok�tai! Kai jie pradingo, Tora pajuto juos rankose. Kaip sutre�usius �vejybinius tinklus � pamir�tus atslūgusioj jūros pakrantėj plaikstytis vėjyje.

Simonas Bekejoretas leido kitiems u�siimti gesinimu ir gyvybės �enklų nerodan�iu Henriko kūnu. Jis nune�ė mergai�iuk� auk�tyn, į Tobijaso namelį, kur ji galėtų būti saugi.

� Jo �ibalo skardinė liko po prieplauka, � i�dro�ė ji tvirtai.

Jis tai suprato i�kart, negalėdamas tuo patikėti, ir nieko neklausė. Bet laikė j� prisiglaud�s prie pat, prie pat �ėlstan�ios �irdies. O nuo abiejų tekėjo druska.

Paskui i�sivilk�s i� �varko ir apgob�s j� pasibla�kė aplink ir atne�ė statin�.

Kai du vyri�kiai atėjo tempdami per vidurį Henriko Tostės kūn�, Simonas jau buvo nukėl�s duris nuo vyrių ir padėj�s jas ant statinių. Tie paguldė kūn� ant durų, ir Simonas kaip reikiant įvarė kum�tį Henrikui po kaklu.

Tora sėdėjo susirietusi ant �uvų dė�ės ir svarstė, kaip �irdis pajėgia taip baisiai dau�ytis. Ji jautė j� ausyse. Buvo kaip ma�ina. Kai jie jį atvertė ant durų auk�tielnink�, ji i�vydo jo veid�. Neju�ia �is jos akyse i�sipūtė ir ėmė pa�ėlusiai artėti jos link. �iaip ne taip atsiskyrė nuo negyvo jo kūno ir ėmė artėti!

� Dieve mano, atmink, kad turėjau tempti na�t�. Negalėjau to padaryti grei�iau! Juk taip?

Ji juto, kaip j� pradeda pykinti. Ta�iau akimoju tarsi vėl atsidūrė auk�tai ir keliavo prie durų. �įkart durys gulėjo po juo, bet tai buvo tas pat. Ji manė buvusi i�gelbėta, ta�iau dabar ji krito, ir viskas buvo ne taip, kaip manė. Viskas buvo ne taip, kaip manė, nes viskas buvo nulemta anks�iau. Jis j� galėjo pasiekti net mir�s!

Ai�ku. �it kaip. Ji niekada nepaspruks.

Ji pajudino rank� norėdama ka�k� pasakyti. Bet niekas nekreipė dėmesio į mergai�iuk� ant dė�ės. Jie grūmėsi, kad i� vyri�kio ant kliban�ios plok�tumos pa�alintų vėmalus ir jūros vandenį.

Ir kaip dėdė nesupranta, kad per vėlu! Jis juk mir�s. Bet jį i�gelbėjo nuo vienatvės toje gelmėje. To turėtų u�tekti.

Pagaliau vyri�kiai pastebėjo, jog skenduolio smakras sukrutėjo. Henrikas ritmingai i�sivėmė gli�iomis gleivėmis. Simonas jį �aibi�kai apvertė ant �ono ir darsyk suvarė rank� į gerkl�, kad paspartintų proces�. Vyrai padėdami �velniai, bet atkakliai spus�iojo jo pilv�.

Visų akys krypo į pamėlusį veid� ant durų.

Tada akių vokai atgijo, ir jis pamėgino suglum�s įbesti �vilgsnį į t�, kuris stovėjo ar�iausiai. Ry�ki prieplaukos �viesa var�ėsi su plazdan�iu gaisro skais�iu. Vyras prie� visa tai pasimarkstė, lyg per anksti i� miego �adinamas berniūk�tis. Kiek i�gleb�s, kiek suirz�s.

Paskui vyri�kiui ka�kas nutiko � ko jis nebuvo numat�s. Kas palaikė jo gyvyb� jam ne�inant. Staiga jis susirietė ir i�leid�s gargaliuojantį gars� puolė vemti ant senų, apsilupusių durų.

Atrodė, jis niekada nesiliaus. Jis raitėsi muistėsi it stambus krabas.

Tora visk� regėjo. Ir negalėjo i� galvos i�mesti minties, kad vis dėlto pamir�o aulinius ant pastolių. Jai buvo vis vien, kad taip ir liks. Neturėjo jėgų jų atsine�ti.

Ji nutūpė ant �emės. Sapnas buvo pranyk�s. Ir gerasis, ir blogasis.

Kibirų rankenos ritmingai bar�kėjo. Nurodymai liovėsi. Viskas ėjosi, kaip ir dera.

� Kelk-ir-kelk-ir-kelk!

Ūmai dūmus perskrodė balsas. Nepana�us nė į vieno i� jai pa�įstamų, tik atskriejo i� niekur:

� Jis rūksta, rūksta! Atsukit vandenį, po velnių!

Tada i� prieplaukos vandens �arnos i�try�ko galinga, d�iuginanti srovė. Ji �virk�tė ir puldinėjo vir� pakrikusios ugnies. Dūmai ir garai vyrukus privertė skubiai atsitraukti nuo prieplaukos. Tora kos�iojo to nejausdama.

Ji matė kibirus slys�iojant i� vieno deln� į kit�. Nugaros lankstėsi į takt� su �ūksniais. Tarpais kibirai bumbtelėdavo į prieplaukos kra�t�, ir tam, kuris turėdavo jį paimti, veid� apliedavo �iurk�lė. Bet keiksmais niekas nebesisvaidė. Mat viskas ėjosi, kaip pridera, o ugnis turėjo atsitraukti.

Ritmi�kai dundantys vyrų balsai kilo į dangų it vienbalsis ū�esys. Turbūt jie triumfavo. Tora niekada nebuvo girdėjusi ko nors pana�aus.

� Kelk-ir-kelk-ir-kelk!

O auk�tai vir� vyri�kių ir vandens kibirų i� prieplaukos �arnos �virk�tė srauni srovė, gurgėdama vir� viso pasaulio.

Vandens �iurk�lėje sykiais it �aibas sublyk�iodavo vaivoryk�tės. Ta�iau pama�ėle slopstant ugniai, spalvos pranyko dūmuose. Tenai dangus ir jūra buvo susitrenk� kaktomu�a. Nebebuvo jokių ribų.

I�au�o rytas. Vėjas su Dievo padėjimu ir �įkart pūt�s i� sausumos, kalbėjo �monės.

35

Nasui Eldarui burzginant įkalnėn Dalo sunkve�imį su kiaurai permirkusiu, į brezent� susuptu Henriko Tostės kūnu priekaboje, diena vir� pelkių dryksojo it įkapės.

Tora, ir ta buvo perkelta per bort�, nes sėdynė �alia vairuotojo buvo sena ir apgadinta. Taigi priekaboje buvo ve�ami visi Ingridos nami�kiai.

Jei kas būtų nusiman�s apie vaiko dvasinį pasaulėlį, būtų galėj�s brūk�telėti kelias banalias eilutes, o gal sukurpti �irdį virpinan�i� poezij� apie �iaurų gyvenimo dvilypum�. Ta�iau niekas nieko pana�aus nesiruo�ė daryti.

Toros rankos buvo tvirtai apglėbusios kelius. Ji �iopsojo atgal į keli� ir atbulomis va�iavo į nauj� dien�.

Jai teko bejėgi�kai pasispyrioti prie� įsėdant u� borto drauge su juo, ta�iau tai buvo niekam nė motais. Mergai�iukė, pamanyk, tau�kia apie por� aulinių.

� Judu, nei tu, nei anas, neturit batų � ir jų neprireiks, � at�ovė ka�kuris nekantriai. Ir buvo nuspr�sta.

Kad ir labai nedaug pa�nairavusi �onan, ji i�vysdavo i� brezento ky�an�ias jo kojas. Todėl turėjo prikaustyti �vilgsnį prie �vyrkelio. Tai sekėsi ne taip lengvai, kai smarkiai sumėtydavo.

Ingrida �ini� buvo gavusi. Jiems parvykus ji stovėjo ant laiptų. Rankas buvo sukry�iavusi ant krūtinės, tvirtai laikydamasi megztuko u�segimo. Torai pasirodė, lyg ka�kas mamai būtų i�bad�s akis.

Paskui tebuvo laikrodis, mama ir ji.

Jiedvi jį buvo paguld�iusios į lov�, atitrynusios ir sveikatai pataisyti davusios ger� burnel�. Su pastar�ja didelio rūpes�io nebuv�.

Ingrida slankiojo apsiblaususiomis akimis i� kampo į kamp�, siūlydama Nasui Eldarui tai kavos, tai sumu�tinių. Bet tas neturėjo laiko. �it kaip. Ji tik nebyliai linktelėjo, bet neu�mir�o padėkoti u� pavė�ėjim� stipriai pastverdama stambų jo deln�.

Ingrida �inojo, kad nedera pamir�ti, u� k� turi dėkoti. Seniokas akimirk� �velgė į �on�, paskui atidarė duris ir jau buvo laiptinėj. Jo �ingsniai miegan�iame name skleidė duslų aid�.

Ingridos akys Torai buvo nepasiekiamos. Ten glūdėjo tiek daug viena kitai nei�sakytų �od�ių. Tiek daug klausimų, kurių suaug�s neįstengia u�duoti. Ne dabar. Gal vėliau. Gal net rytoj. Ingrida nusi�luostė sudrėkusias rankas į prijuost� ir u�sibruko u� ausų kelias tamsių plaukų sruogeles.

� Valgyk, Tora! Ir eisi į lov�!

Balsas buvo svetimas. Tarytum Tora niekada nebūtų girdėjusi kalban�ios mamos. Bet ji neturėjo jėgų jaudintis dėl �ių �od�ių. Ver�iau paėmė tris gabalėlius sumu�tinio, kad įsiteiktų mamai. Ta�iau bemat sumojo, kad tu��iai � mamos akys nukreiptos į save ir jose nėra vietos jai.

Angeliukas vir� lovos atrodė taip, lyg labiausiai trok�tų i�skristi pro lang� ir prisidėti prie kirų. U�uolaidos buvo neu�trauktos. Vėjas buvo nugin�s migl� tolyn, ir dangus driekėsi savoti�kai atgim�s ir spindintis iki pat tamsiai mėlynos jūros.

Tolumoj pū�kavo krovininis laivas.

Kaip keista, kad viskas papras�iausiai t�sėsi. Niekas nesiliovė.

Tora nusirengė pilkoje �viesoje. �varkelio rankovės buvo su�lapusios net gerokai vir� alkūnių. Mama neatkreipė dėmesio į suplė�yt� kojin�. Ji stovėjo kurį laik� sutrikusi, kai pamatė, kad jai nusimaunant kojin� kelio �aizda pasruvo krauju. Ji negalėjo su tokiu keliu atsigulti į patalus.

Susirado komodoje nosin� ir pamėgino j� apjuosti aplink. Kai apsiri�o, pernelyg ver�ė. Akimirk� atrodė, kad pasaulis sugrius, jei skepetėlė netiks. Jautėsi taip, lyg u� akių vokų būtų smėlio.

Angeliukas vir� lovos vis atrodė taip, lyg norėtų pabėgti. Tada Toroje nugriaudėjo akmenų griūtis. A�trūs kampai prasitrynė. Savyje ji turėjo laukinių jėgų, kurios ver�te ver�ėsi lauk. I�griebusi i� stal�iaus �vari� kojin� ji j� u�smaukė ant kruvino kelio. �iek tiek padėjo, bet nepakankamai.

U�sirop�tusi ant lovos nukabino nuo sienos angeliuk�, atvėrė lang� ir i�metė jį lauk. Tas nuskriejo per vis� ap�ėlusį sod�, u� did�iųjų �ermuk�nių kitoje akmeninės tvoros pusėje. �iam pasiekus auk��iausi� ta�k�, lange gyvai sublyk�iojo. Pajuto, kad de�iniame petyje tarsi kas i�sinėrė, dėl to, kad taip suėmė. Joje tebeglūdėjo klaikiai įtū�usi jėga, kuri� ji bandė nulaikyti suk�stais dantimis.

Atsigulusi į lov� pastebėjo nuo paveikslo likusį tamsų kvadrat�. Nieko negalėjai i�trinti. Niekas negalėjo nuskristi sau vienas nepalikdamas �ymių. �tai taip.

Tuomet neju�ia, jai laikantis u� apsivėlusių rankovių, kurios vis dar buvo drėgnos nuo jūros vandens, j� u�liejo dėdės Simono kūno �iluma. Ji u�uodė dervos kvap� ir dūmus keistai arti, lyg dar būtų stovėjusi valtyje.

Dėdės Simono �irdis! Plakanti visai prie pat. Jis buvo toks �iltas, dėdė Simonas!

� Mano varg�ė ma�oji mergytė!

Ar �itai jis pasakė? Balsas tartum sklido i� jo krūtinės gilumos. �od�iai, supdamiesi ir virpėdami, sruvo i� jo �ilto kūno į jos.

Keista.

Tora spoksojo į tamsi� kvadratin� paveikslo �ym�, kol prasiver�ė saulė, ir atsargiais pir�tais glostė neda�ytų plok��ių sienas. �akos ai�kiai ry�kėjo. Tarsi lindo i� sienos ir vėl darėsi gyvos. Galėjo tame peiza�e susigalvoti ger� dien�, bet tartum nepajėgė surikiuoti savo pa�ios min�ių. Tai buvo lyg sena apleista �arkų gū�ta. Jokios tvarkos. Sausos �akos visur ky�ojo be jokios prasmės. Bet kiaurai visk� pajuto dunksint dėdės Simono �irdį.

Jie jį pasiėmė gerokai įdienojus. Lensmanas atėjo su vyri�kiu.

Ypatingos sumai�ties nebuvo. Bet buvo girdėti, kad kalba sukasi apie Henrik�.

Langai, durys ir laiptų aik�telės turėjo ausis ir akis.

Jėgos nusprendė laikytis ky�an�io siūlo tol, kol neliks jokio mezginio, nors ir ėjo �iemop. Vis vien buvo geriau, kad tai vyktų nors per kokį atstum�. Saugiau ry�tingai u� ko nors stovėti ir tiktai visk� stebėti. Mat vienas dalykas buvo neabejotinas: valand�, kuri jos laukė, Ingrida norėjo u��aldyti. Juk kas nors turi teis� �nab�dėtis visi�kai slap�ia ir stebėtis, kaip ji su tuo susitvarkys.

Bet �itaip buvo. Tokie �monės kaip ji, kadaise padar� did�iul� nuodėm�, negalėjo tikėtis, kad jausis saugūs dėl likimo.

Tora atsistojusi u�simovė antr� kojin�, u�sisegė sijon� ir u�sivilko vakaryk�t� palaidin�. Juto, kaip drabu�iai gra�iai aptempia kūn�. Tarytum iki �iol niekada nebūtų kaip reikiant patyrusi, k� rei�kia vilkėti ant kūno drabu�ius.

Ji �inojo, kad �iandien Bekejorete nebus jokio bulviakasio. Negalėjo ir paklausti, ar gaus pagulėti �i�nakt vir�uj. Ta�iau tai nieko neberei�kė. Buvo taip tolima. Mat Tora girdėjo vyrus. U�trenkiamas duris ir pranykstan�ius �ingsnius. Ji vos drįso patikėti savo nenusakoma laime.

Nuėjusi virtuvėn ji u�sitempė puskojines, kurios gulėjo prie�ais krosnį. Mama buvo i�ne�usi �lapius, purvinus nakties skarmalus ir i�traukusi �varias puskojines.

Tora, tai pama�iusi, pajuto jai dėkingum�.

Ingrida stovėjo tolėliau, prie darbastalio, atgr�usi nugar�. Saulė sruvo pro lang� it didelė, spinduliuojanti staigmena.

Jai atsisukus Toros veidas nu�vito nedr�sia �ypsena. Ta�iau matė, kad mama jai i� visur dingusi.

Kad tik dabar nepasidavus, pamanė Tora. Kojos valtyje pa�ios �okinėjo. Nieko negalėjai padaryti. Jis i�gelbėtas. Bet mama dingo. Dabar jau teks priimti tai, kas laukia. Beveik nieko nesakė dėdei, o vis tiek lensmanas atėjo. Mama negali jos u� tai kaltinti. Negali! Tora tai norėjo i�rėkti palinkusiai nugarai. Bet nė necyptelėjo. Gal vis dėlto ji ka�k� pasakė dėdei Simonui, k� �ino ir mama?

Ingrida vėl buvo nusigr�usi į darbastalį. Smailūs pe�iai buvo nuleisti. Vis� u�guit� figūr� gaubė �e�ėlis.

Tora tai matė. Akimirk� pajuto mamos skausm�, lyg �is būtų jos.

Tada pa�velgė į kamaraitės duris. Ir j� u�liejo saugumas, kuris i�stūmė visa kita ir padarė j� stipri� stipri�. Jie jį i�sivedė!

Ji �engė kelis trūkstamus �ingsnelius ir atsistojo greta mamos. Vos vos palytėjusi palaidinės rankov� tarė:

� A� i�plausiu �iandien grindis, mama. Man juk laisva diena. Sako, kad �įmet Lau�akalny daug spanguolių. Gal pasivaik��iokim?

Mama kurį laik� �velgė pro lang�.

Po to palengva atsisuko į Tor�.