Versta i�:

Herbjørg Wassmo TORA

Gyldendal Norsk Forlag AS 1987

ISBN 9786090104286

Copyright � Gyldendal Norsk Forlag AS 1983 [All rights reserved.]

� Vertimas į lietuvių kalb�, Alma Lo�erytė-Dale, 2009

� Leidykla �Alma littera�, 2009

I� norvegų kalbos vertė Alma Lo�erytė-Dale

Redaktorė Zita Marienė

Korektorė Marijona Treigienė

Vir�elio dailininkė Judita �id�iūnienė

Vir�elio nuotrauka Darja Vorontsova

Maketavo Albertas Rinkevi�ius

1

Dunkst! Dunkst dunkst. Regėjos, �irdis, it koks grobuonis, ims j� ir praris.

Mėgino sėstis. Atsi�lietų į pagalv�, bet pagalvės nerado.

Oro! Lo�telėjo atgal, atsirėmė į galvūgalį, bandė giliau įkvėpti.

Pamanė, kad miega Bekejorete, pas tet� Rakel� ir dėd� Simon�. Baltojoje lovoje. Ir rausvoji naktinė lempa � �alia, ant staliuko. Be abejo! Ji atpa�ino, kur esanti. Bet ne�

Pla�iai i�si�iojo. Gulėjo ir �nopavo. Truputį atsitokėjo. Keista, kad �įvakar rausvoji lempa taip pulsuojan�iai �vys�ioja. Lyg �iaurės pa�vaistė � arba�

Kurgi ji? Veidas, kaklas. Prakaitas. Gai�us, tro�kinantis. Ir vis dėlto tai ne Bekejoretas. Ir ne naktinė lempa. Tai dė�ė. Prie Tobijaso trobelės sienos. O ji nuslydusi nuo dė�ės. Ten prie durų � jo veidas. Plėsdamasis jis artėja. Smelkiasi į dunksin�i� �irdį. Ir vis didėja. Ji jau�ia, kad nebeatlaikys. Kad pasiduos. Bet ne, nevalia.

Vadinasi, jis mir�s? Taip! Jie sūpavo jį ant nukeltų durų, bandydami atgaivinti. Kad i�sūpuotų lauk jūros vandenį. Bet jiems nepavyko! Ir niekam nepavyko! Mat Tora paliko jį begulintį dumbluotame dugne. Tegu pask�sta. Jūroje ji daugiau nesimaudys. O, kad kaip nors įtraukus oro�

� Dieve, ar pameni, juk buvau vien su kojinėmis�

Grei�iau bristi neįstengiau� todėl ir nesuspėjau laiku�

Jis įgijo veid�. Pamėlusį, nusėt� juodais barzdaplaukių ta�keliais. Kad ir u�merktos, ta�iau jo akys �iūri į j�. Tarp pravirų nubalusių lūpų blyksi tvirti balti dantys. Vadinasi, jis mir�s!

Dabar ji stovi auk�tai ant dėdės prieplaukos pastolių. Landus vėjas grabinėja vis� jos od�. Aulinukai nukrito. Ar nukrito? Ne, nukrito ji pati, tarsi įvirto į vaivoryk�t�, į fleitos garsus, į gaisro liepsnas. Bet juk mirė jis.

Ar tiesa, kad negali susitaikyti su �mogaus mirtimi, kol dar esi su juo piktuoju? Jei taip, vadinasi, � jis dar nemir�s!

Galiausiai ji įstengė nebekreipti į �alį akių ir pa�velgė į jo veid�. Tipi�kas vyro veidas, ne vien� tokį ji matydavo kasdien kaime. Tokį veid� turi visi vyrai. Paprast�, bet jo reikia privengti.

Pagaliau kvėpavimas i�silygino. Aprimo �irdis. Viskas i�tirpo garuojan�ios tamsos sūkuriuose.

Ji atsipeikėjo pa�įstamoje virtuvėje �alia darbastalio. Prie jos veido motina laikė prispaudusi �luost�. �leik�tulys buvo praėj�s. Ji pa�iupo motinos rank� ir nepaleido. Juto kambaryje daugybės nei�sakytų �od�ių plevenim�. U� atviro lango lyg mūras dunksojo tamsa. Vidun plūdo palaiminga vėsuma. Gaivino.

T� dien� jie i�sive�ė Henrik� Tost� atlikti bausmės u� Simono Bekejoreto �uvų įmonės ir �vejų namelio padegim�. T� dien� Tora buvo sakiusi Ingridai, kad Vetene jau prisirpusios bruknės.

Bet �ia ne Simono namelio gaisras, ne kamaraitė Bekejorete, �ia � nuzulintas virtuvės darbastalis �imtabutyje, o Tora visu svoriu �liejasi į t� darbastalį. Nuo rankenėlių bumbulų da�ai visi�kai nutrinti. Grynas medis motinai patinka labiau nei apskret�s da�ytas pavir�ius.

Tik dabar Tora susivokė, kas įvyko. Tai nerealu. Pra�neko ji tik po pusvaland�io. Ingrida elgėsi ramiai, vis prieidavo prie jos. Triskart ne�ė dukrai �alto, gaivaus vandens, nors �i ir nepra�ė.

�e�t� valand� Ingrida ėmė ruo�tis vakarinei pamainai �uvų įmonės pjaustykloje. Ramiai susirinko daiktus. Įprastu balsu papra�ė Toros kol kas pagulėti lovoje. Tora linktelėjo. Jos skruostai buvo paraud�. Ingrida susirūpino. Nepana�u į Tor�. Gal vis dėlto pakviesti gydytoj�?

Gal reikėtų prane�ti, kad �įvakar darbe ie�kotų jai pavaduotojos? Bet ne. Ne �į vakar�. Ji privalo i�tverti. Būtent �įvakar! Nieko nepadarysi. Torai reikės pabūti vienai. Ji i�tverminga.

� Ar tu tik nekar��iuoji?

� Kar��iuoju? Kodėl? � Toros balsas buvo slopus, bet neatrodė, jog jai labai bloga.

� Na, tuomet man reikėtų pasilikti namie, ar kaip?

� Ne, a� nekar��iuoju.

Tora nutuokė, k� jau�ia motina.

I� palėpės nulipusi Solė atne�ė Ingridai ra�telį nuo Elizifos. Jei Ingridai, ra�ė �i, reikalingas dvasios pastiprinimas, ji maloniai kvie�iama �e�t� valand� vakaro į maldos namus pasimelsti. Ingrida neatsakė. Tvarkara��io nustatytu laiku ji nuėjo dirbti į vakarin� pamain�.

Lėkė į kaim� taip greitai, kad net prakaitas i�mu�ė. Nors eiti ten visai nesinorėjo. U�sisegė prijuost�, pasiri�o skarel�. Kai sėdosi prie stalo, nukrauto dė�utėmis ir celofanu, jai �iek tiek virpėjo ranka. Visų besirenkan�ių moterų �vilgsniai krypo į Ingrid�.

Paskui atėjo vyrai. Ir tie stebeilijo į j�. Ingrida akių nepakėlė. Įbedusi �vilgsnį į plieninį stalvir�į ji sėdėjo ir laukė.

Jos veid� slėpė kaukė.

Jei būtų pakėlusi akis, tikriausiai būtų pastebėjusi vien� kit� veid� ir be piktd�iugos, ir be prie�i�kumo. Bet Ingrida tarsi įlindo į kiaut�.

Sėdėjo susikūprinusi ir laukė, kol bus atne�ta �uvų.

Ir ji u�varė tokį temp�, lyg būtų velnio apsėsta. Jau per pirm�j� poilsio penkiaminut� j� sudraudė, kad ma�intų temp�. Mat vietoj Grėtės �iandien dirbanti jauna, nepatyrusi, vardu Anliauga. Bet Ingrida galvojo: �Tegul ver�iasi kaip i�mano. Tegul grūdinasi. Nepasiduoda, tegul ir ji mokosi kaimo tvarkos.�

Po penkių valandų pamaina baigėsi. Ingrida rengėsi su kitomis trim moterimis i� pakavimo skyriaus. Besiaudama guminukus Hansinė staiga susvyravo ir i�balo.

� Gal sergi? � paklausė Anliauga.

Ingrida pastebėjo, kaip į j� pa�nairavo Frida. Skubiai nusiri�o skarel� ir sustirusiais pir�tais ant termoso u�suko puoduk�. Ore ka�kas tvyrojo.

� Ne, sirgti nesergu. Tik nuvargau.

Hansinė atsirėmė į sien�. Skruostais nuriedėjo a�aros. Tada Ingrida tarsi pabudo. Viduje ka�kas sukirbėjo. Tai, kas buvo taip ilgai slopinama.

Apvalų Hansinės pilvuk� ji buvo pastebėjusi. Bus kokie keturi penki mėnesiai. Hansinė jau turėjo trijul�. I�dygusius vienas po kito. Pakavimo skyriuje ji dirbo tik vienus metus. Pradėjo i�kart, kai tik atsigavo po paskutinio gimdymo. Ingrida prisiminė, kaip prad�ioje per penkiaminutes ji nusitraukdavo pien�. Hansinė stovėjo ir verkė.

� Eik�, parve�iu tave dvira�iu, � pasakė Frida ir, surinkusi Hansinės daiktus, sudėjo į tinklinį krep�elį.

Į Ingridos nugar� smigo pagie�ingos akys. Juto, kaip svilina. Norėjo atsigr�ti ir prisipa�inti, kad i�ties be reikalo u�varė temp�. Norėjo paduoti rank�. Ta�iau neįstengė. Niekada ji nebuvo viena i� jų. Ir įsipir�ti nenorėjo. Tik norėjo įrodyti, kad moka i�gyventi ir atsiskyrusi. Paskui susivokė, kad kaip tik dėl to jiems ir pavykdavo jas suprie�inti. Ir jie galiausiai laimėdavo. Tokie kaip Dalas.

Kai su tonomis �uvų filė nuo prieplaukos atsi�vartuodavo laivai, jie savo i�pampusių piniginių neatverdavo. Grėtė sakė teisyb�: �Su�iktas atlyginimas � o juk dirbame kaip vergės.�

Tik per juos �lugdavo bi�iulystė, u�simezgusi ank�tame, prirūkytame poilsio kambarėlyje prie respateksu dengto staliuko su nuorūkų i�deginta metaline pelenine, papuo�ta Bodės alaus daryklos vaizdeliu. Tik per juos nelikdavo laiko �velnesniam �od�iui ir niekam kitam, o tik skubėjimui, kad pavyktų i�laikyti darbo temp�! �Ne, Ingrida, � ku�dėjo vidinis balsas. � Ar tai tau rūpi �įvakar? Jei s��iningai? Ar ne tu, kupina apmaudo, oriai u�sisklendi savyje, palikdama kitus kan�iai? Jei nebūtum u�variusi tokio tempo, galbūt �uvis būtų buvusi sudėta į �aldytuv� ir supakuota per dvi pamainas, o Hansinė būtų grį�usi namo, i�plovusi skalbinius ir dar pailsinusi nugar�.�

Ir kas i� to, kad ji įsuko tokį temp�? Kas i� to�

Ingrida nuėjo namų link. Ji neatsigr�ė pasi�iūrėti, kaip sekasi anoms trims. �inojo, kad jos �nekasi. Nakties tamsoje sklido pilni vangaus bejėgi�kumo, �emi, prikim� balsai. �od�iai trumpi. Dygūs. Kieti kaip akmenys. Juose � nepakantumas jai, Ingridai. Ta�iau kad ir kaip būtų, jos piniginė pasipildys nemenka suma. �į mėnesį ji galės atsiteisti. U� visk�!

Sumokės Rakelei u� suknelės audinį, pirkt� t� kart� Breilane.

Otaro parduotuvėje mirgėte mirgėjo skai�iai, įra�yti prie jos pavardės. Atsiskaitys! Ir dar liks kelionei į Bod� pas Henrik�, jeigu tik niekur nenakvos.

Ingrida u�sispyrė, ir taip bus. Todėl grį�dama kopė �laitais i�kėlusi galv�. Nė kiek nesistebėdama savo teisumu.

Ėjo skubėdama. Ta�iau greitis jos nepaveikė. Veid� tebeslėpė kaukė. Spausdama namų durų ranken� ji buvo tokia pat i�bly�kusi kaip ir pjaustykloje, kai lankstė prijuost�.

Atvėrusi kamaraitės duris, persimetė su Tora keliais �od�iais.

� A�� pavargau, einu gulti, � pagaliau i�lemeno Ingrida, nenorėdama pradėti ilgesnės kalbos.

Ji nuėjo į svetain� prie tu��ios pla�ios lovos. Nesvarstė, ar jai ko trūksta. Tikriausiai buvo pervargusi.

Paskui u�traukė u�uolaidas ir nusiprausė �altu vandeniu. Kad bent kiek atsikratytų �uvų dvoko. Jai pasirodė, kad pavyko.

Gulėdama kamaraitėje Tora stebėjosi, kodėl motina neatsine�ė i� virtuvės �ilto vandens. Staiga j� apėmė klaiki baimė dėl motinos. Ta�iau �įvakar Tora jautėsi tokia bejėgė. Suplazdėjo �irdis, lyg ketindama vėl pakartoti pa�ėlusio dunksėjimo bang�. Tora apsivertė ant kito �ono, bandė neda�ytose sienų lentose į�velgti �akų intarpus. Bet kokia i� to nauda�

2

Henrikas atsisėdo į kalėjim�. Nuteistas u� abu padegimus: Simono įmonės ir �vejų namelio. Pirmasis nusvėrė � taip buvo paskelbta. Tardymas įrodė, kad Henrikas �inojo, jog tuomet nameliuose nakvojo �monės. I� viso galėjo �ūti septyni asmenys. Visi nustėro, kai su�inojo, kad Rakelė liudijo savo sesers vyro naudai, nors apie įvykį policijai prane�ė Simonas. Besiku�dan�ių �monių akyse lakstė pyk�io �ie�irbos.

Kaip lengvinanti aplinkybė pasitarnavo ilgalaikė padegėjo depresija, sukėlusi piktnaud�iavim� alkoholiu. Taip pat aplinkybė, kad nusikaltim� jis ir įvykdė alkoholio paveiktas.

Salos �monės niurnėjo nieko negirdėj� apie Henriko depresijas. Kai es� reikia gelbėti girtuoklį, randama visokiausių pateisinimų. Depresijos! Tasai Henrikas � pami�ėlis ir klastūnas. Ne kitoks. Tikras parazitas.

Stoviniuodami Otaro krautuvėje vyrai prisiminė, kaip pūtėsi Henrikas, kai ėmė sklisti kalbos apie palėpėje u�sidariusį ir dėl gaisro pasekmių aimanuojantį Simon�. Pasipiktin� jie smerkė Henrik�. Ir kuo labiau skalbė lie�uviais t� liurbį su visais jo �nuopelnais�, tuo labiau jų akyse kilo Ingrida. Jie pasakojo ilgas ir painias istorijas, atkasinėjo įvairias smulkmenas i� tų laikų, kai Ingrida ir Henrikas kartu dar negyveno. Kai kas tvirtino, kad prie� tas vedybas įvyko ka�kokie mainai. Ar Simono su Ingrida būta poros, ar Rakelės su Henriku � dėl to jie nesutarė. Bet mainų būta!

Nutikdavo, kad koks nors vyras u�siusdavo ant kito, neva �is pliau�ki�s niekus. Vienas po kito įsitraukdavo kiti, ir gin�as labai greitai prarydavo vis� pusdienį. Sutarė jie dėl vieno dalyko: Henrikas buvo ir liko valkata. Ir niekas nesuprato, kaip Ingrida i�tveria su juo po vienu stogu. Ta�iau kas tiesa, tas tiesa. Ji i�tvirkavo su vokie�iais ir pasigavo vaik�, bet �iandien Ingrida � solidi moteris.

O Rakelė gudruolė. Bet ir �inok tu man, k� liudyti to valkatos naudai! Depresijos! Kur jau ne. Tik Simono boba gali i�raityti tokį įmantrų �odį.

Skendėdamas savo mintyse Simonas nė ne�inojo, kad buvo tap�s Salos didvyriu. Jam atrodė, kad u� jo neseniai įgyt� nuosavyb� imamos per didelės palūkanos. Be to, jis dar krimtosi dėl Rakelės. Ji buvo praradusi ūp�. Apie tai jis sprendė i� daugelio ma�mo�ių. Ji nebekvatojo. U�sisklendė savyje. Neidavo, kaip buvo pratusi, į kaim�. Sakydavo, kad pavargusi ar neturinti laiko.

Simonas manė, kad dėl bylos prie� Henrik�. Rakelei atrodė, tarsi �i byla prie� Ingrid�. Jai sopėjo. Apie tų dviejų moterų santykius, kas buvo tarp jų įvyk�, Simonas nedaug k� �inojo. Nebent k� pats pastebėjo. Taigi nedaug. Toros nematė nuo tada, kai i�gelbėj�s juodu su Henriku prie Tobijaso trobelės jis laikė dreban�i� mergait� ant rankų. Prisiminus, kaip ji stipriai glaudėsi prie jo, ir dabar per kūn� nuvilnijo keistas jausmas. Gal dėl to, kad pats neturi vaikų?

Būtų buv� geriau, jeigu jie būtų i�veng� teismo. Bet kai taip jau i�ėjo, reikia susitaikyti. Ir Rakelė teisi ka�kada pasakiusi: �Kaip tik tokie ir yra �monės. Padegėjai.�

Toks buvo Henrikas! O ne apskritai �monės. Bet ir tai pakankamai blogai. Simonas norėtų padėti Ingridai ir jos mergaitei. Ta�iau kai nueidavo ten, visada rasdavo u�trenktas duris.

Jis ai�kiai matė, kad ji namuose. Ir tada mintis, kad jo neslegia kaltės jausmas dėl to, jog nepasigailėjo Henriko ir neatsiėmė prane�imo policijai, jo nė kiek neguodė. Susitaikyti su tuo, kad toks �mogus gyvena laisvas, jis nenorėtų ir negalėtų.

Giliai �irdyje Simonas nekentė tokių poelgių ir jiems nepritarė. Tiesiog negalėjo suprast. �iuo po�iūriu gera�irdis Simonas buvo nepajudinamas it uola.

Tiesa privalo i�kilti aik�tėn.

Tas vyras gali pats sau dėkoti. Ar jis nėra ved�s puikiausios moters? Ar negali elgtis taip, kaip dera �monėms? Ar jo gyvenimas blogesnis nei kitų? Henrikas sujaukė Simono įsitikinim�, kad arti jo negali būti blogio � jis ka�kur toli.

Apie �iuos dalykus Simonas i�rė�ė Rakelei ilg� ir rūs�i� kalb�. Net nepastebėjo, jog ji, kad ir kaip būtų keista, i�tvėrė nepasakiusi nė �od�io. Baigdamas pareikalavo, kad ji sutiktų su jo nuomone. Bet ji tik �vilgtelėjo sakydama, kad jo reikalas, k� jis darys. Ir �oko skubiai plauti indų.

Simonas stovėjo kaip įbestas. Suprato, kad Rakelė nelabai pritaria, jog apie svainio nusikaltim� jis prane�ė policijai. Ir negalėjo suvokti, kodėl ji nepritaria. Argi pats Henrikas neprisipa�ino es�s kaltas? Net su piktd�iugi�ka �ypsenėle � ir dar teismo salėje! Girdint Simonui, teisėjams ir visiems kitiems. Ar nesu�vėrėj�s �mogus, jei, pasak jo paties, jam buvo �inoma, jog nameliuose nakvoja septyni vyrai? Simonui nesuvokiama, k� mano Rakelė. Ji laikosi savų taisyklių ir savo teisingumo.

Simonas vis svarstė. Negalėjo suprasti, kodėl Saloje i�garsėjo kaip didvyris. Kaip i�didus ir ambicingas, �lovės trok�tantis Simonas, kuris vardan teisingumo parodė vis� savo galyb� įki�damas svainį į kalėjim�. �monių akyse jis tapo i�skirtinis, o tos nuolatinės kalbos leido jiems primir�ti pilkas rudens darganas.

Palengva jis pradėjo vadovauti naujajai įmonei. Gal kit� sezon� darbas jau virs visu pajėgumu. Vyrai buvo įsitikin�, kad Simonas gali kalnus nuversti.

3

Ji pasielgė teisingai. Be abejonės! Be to, dėdė Simonas tikrai suprato, kad padegėjas � jis, nors ji apie tai nutylėjo.

Gėda? Kodėl ji nesigėdija, kad jis kalėjime? Motina � atvirk��iai, gėdijasi. Gal Torai ne gėda dėl to, kad jos pa�ios tėvas kitur? Mir�s dar prie� jai gimstant. Ne, ne todėl. Juk dabar ji d�iaugiasi, kad kamaraitėje gali jaustis apsaugota nuo grėslumo. T� rūpestį gali i�mesti i� galvos.

Tora praslinko pro nauj�j� Otaro vitrin�. Jis buvo praplėt�s savo krautuv�. J� apva�iuojant reikėjo sukti lank�. �monės niurzgėjo, kad vaikydamasis didybės Otaras pertvarkė krautuv� dėl vitrinos, kurioje galėtų demonstruoti visas savo prekes, � ir padarė nei į tvor� nei į miet�, nes kelias dabar pailgėjo nemenku lanku. Bet, ties� sakant, jiems patinka. Did�iuojasi vitrina tarsi sava. Dabar Otaras prekiauja ir apranga. Vitrinoje pasirodė medvilninės palaidinės auk�ta apykakle, su gumele per juosmenį. Ruo�eliai, anot Otaro, �subtilių spalvų�.

Ir dar � k� tik gautos pūkuoto audinio striukės. Vilkimos i� abiejų pusių. Ranka pasitais�s plaukus, Otaras i�vertė striukes pilk�ja, pūkuota puse į vir�ų, o raudonoji �vietė i� vidaus. O s�spaudos vidinėj pusėj � tikras stebuklas.

Tora spoksojo įrėmusi kakt� į vitrin�. Kokia laimė turėti tokį drabu�į!

Kart� jiedvi su Sole įsidr�sino u�eiti ir pasimatuoti. Striukė buvo �ilta ir maloni, skaniai kvepėjo.

Solei ji netiko, dėl to �i tik apsid�iaugė: es� nereikės svajoti. Ta�iau Tora pastebėjo, kaip su�vilgo jos �ydrosios akys. Jos didėjo ir plėtėsi per vis� veid�. Regėjos, i�silies per kra�tus�

Dramblota ta Solė i� �imtabu�io. Pati �aipėsi i� savo kūno. Kitiems to daryti nebereikėjo. K� beu�sidirbusi u� valym�, visk� atiduodavo namams. Tora �inojo, nors Solė niekada apie tai neu�simindavo. Elizifa, �iaip ar taip, juk motina, bet atsidavusi tarnystei Dievui, todėl ir namuose ruo�tis taip pat teko Solei.

Torai pasirodė, kad mato Solės rank�, glostinėjan�i� vitrinoje kaban�i� pliu�in� striuk�, kaip an� popiet�, matuojantis. Stambus, tvirtas nyk�tys ant naujojo drabu�io visi�kai netiko.

Į darbus įnikusias Solės rankas Tora buvo ma�iusi �imtus kartų. Jos laikydavo apkramtyt� trintuk�, kai prie virtuvinio stalo Solė ruo�davo pamokas � tada visos kėdės būdavo atitrauktos į �alį, kad ant jų u�silip� ma�vaikiai jai netrukdytų. Ry�kiai juodos panagės. Visada juodos. Ne todėl, kad Solė nevala. Ta�iau prie� ruo�dama pamokas ji da�niausiai plaudavo grindis. Jai norėjosi, kad ruo�iant pamokas aplinkui būtų tvarka. �Kaip tik tuo ji pana�i į mano mam��, � galvojo Tora.

Laiptinės plovimas, peleninių �veitimas, anglių sėmimas, kūrenimas � viskas lieka panagėse.

Tarsi nuo darbų tose panagėse kauptųsi sielvartas. Kad ir kaip stropiai Solė valė savo rankas, panagės kaip juodos, taip juodos.

Kai ji metė mokykl� ir u�siėmė vien valymu, rankos dar labiau įraudonavo.

Rausvi apgamėliai vir� rie�o buvo gra�ūs. Bet ne vietoj. Ant sausos, suskilusios odos. Pla�takos vir�us rauk�lėtas, i�mirk�s, delnas � glotnus it jūros akmenėlis. �en bei ten �aizdelės, nuobrozdos. Ta�iau dėl to ji burnos nepravers, neverk�lens. Ne tokios jos didelės, kad reikėtų aptvarstyti ar u�klijuoti pleistru. Yra, ir tiek. Kad ir kur ji eitų, jos visada kartu.

O toji striukė netiko. Nei prie figūros, nei prie rankų. Netikėtai Tor� u�liejo keistas �velnumas motinos ir Solės rankoms. Pana�ų jausm� Tora patirdavo tada, kai nuėmusi nuo kabliuko �uvel� akimirk� svarstydavo, ar nei�metus jos atgal į jūr�, bet baimindavosi, kad su �itiek �aizdų �i nei�gyvens. Tos mintys dar ilgai sukdavosi galvoje. Jai regėjos, kad mato �uvel� gelmėse. Plaukia �onu sumi�usi, bejėgi�kai pliauk�ėdama uodega. Mato perplė�t� �iaun�. Pro pilkus �vynus stirksan�i� a�ak�. �uvelė ma�a � menka ir ta a�aka. Vandenyse �uvų daug. Rankų taip pat daug. Jos �aizdotos. O tos �aizdos didesnės, nei atrodo.

Grį�dama Tora praėjo Fritso ir Randi namus. Viduje tamsu. Tikriausiai jų nėra.

Fritsas � jos �irdies �aizda. Ne vien dėl to, kad kur�ias ir nebylys. Veikiau dėl to, kad matydama jį imdavo galvoti apie grėslum�. T� ryt�, kai pabėgo ir pasislėpė po �uvų d�iautais, jinai jį prarado. Todėl, kad jis nieko ne�inojo. Ir niekada neturi su�inoti, kad jis tapo pirmas, paliet�s j� po� po to, kai anas�

Nuo tada ji ėmė vengti krantinės netoli Fritso namų. Vasar� praleido sėdėdama ant pakrantės akmenų ir spoksodama į uolėtas salas, o �altas vėjas įkyriai land�iodavo po nudrengta striuke ir gairindavo akis. Ji norėjo ka�k� i�m�styti ir įvardyti, bet negalėjo rasti �od�ių.

Tora ne�inojo, ko jai labiausiai trūksta: Randi, knygų, muzikos ar Fritso.

Pagaliau ji liovėsi galvojus apie tai.

Mintyse apie Frits� atsirado ka�kas neatpa�įstama. Ka�koks blankus lūkestis. Vis� vasar� ji norėjo susitikti su juo. Ir nenorėjo. Norėjo ten nueiti. Sėdėti apsisiautus kojas raudonuoju u�tiesalu ir skaityti. �iūrėti į jį, nepastebimai tyrinėti jo veid�. Bet sykiu ir vijo nuo sav�s tokias mintis. Dabar lyg kokia prieblanda visk� buvo apgaubusi motinos gėda. Jis sėdi kalėjime. Tora nebesilankys pas juos. Geriausia būtų � niekur neiti.

Bet pasitaikydavo praeiti pro �alį, kai slampinėdavo viena. O viena dabar ji būdavo nuolat.

Jis buvo i�va�iav�s į savo kur�nebylių mokykl�. Fritsas�

Iki Kalėdų negrį�. Susitikusi Sol� Randi es� klausinėjusi apie Tor�. Pra�iusi perduoti linkėjimus ir kvietusi ateiti i�leist Fritso. Valgysi� tort� � bus linksma. Bet t� ketvirtadienį mar�rutiniu keltu i� miesto motina grį�o viena ir Tora pas juos nueiti nei�siruo�ė.

Ji tiesiog nebepajėgė su viskuo susidoroti. Nebei�sijudindavo. Slankiojo po kaim� ir link�iojo tiems, kurie sveikinosi. Tora stebėjosi, i� kur toks dėmesys. Dilgtelėjo �irdyje: i� gailes�io. Nuo pasidygėjimo per nugar� ėmė lakstyti skruzdės. Pyktis u�liejo veid� raudoniu.

O dar motina. Atrodo, Ingridai nepatinka, kai Tora pas k� nors apsilanko. Apie ėjim� į Bekejoret� jai nevalia net pagalvoti.

Kai motina buvo darbe, Tora pabaigė siuvinėti tetai skirt� takelį, bet paslėpė jį po �iu�iniu, nes niekaip neprisivertė jo įteikti. �inoma, galėjo nueiti ten ir be motinos �inios. Bet juk jau pakako to, kad jas vien� nuo kitos ir taip skyrė siena.

�iandien motina pasiuntė Tor� į pa�t� atne�ti dviejų perlaidų blankų, o kai tik �i grį�o, tu�tuojau sėdo pildyti vieno jų. Sakytum u�gulė stal�. Visa papilkėjusi. Susikūprinusi. Paskui nuėjo prie krosnelės ir įmetė prira�yt� blank� į ugnį. Jos veidas ai�kiai bylojo, kad neatsakinės į jokius klausimus. Tada ji u�pildė antr�. Greitai, ry�tingai, tarsi bijotų, kad įkvėpimas praeis: �U� audinį suknelei. Trisde�imt dvi kronos. Rakelei Bekejoret.�

Ir Tora i�skubėjo į pa�t�; stovėjo panarinusi galv�, kol anapus langelio Tiurida sukiojo ir vartė u�pildyt� blank�, o prie� trinktelėdama spaudu keistai j� nu�velgė. Pasirodė, tarsi tet� Rakel� i�trenkė visam laikui.

Tora i�sėlino i� pa�to. Buvo baisiau nei įra�yti pirkinius Otaro krautuvėje ar pasira�yti pieninės knygutėje u� paimt� pien�. Taip, daug baisiau. Tarsi �monės permatytų jas abi su mama. Per palt� ir suknel� matytų jų ne�varius apatinius.

Metalas trinktelėjo į popierių. Tarytum i�mu�damas tet� i� visų ateinan�ių dienų.

Toros �ingsniai sudundėjo grindų plytelėmis. Ji pasijuto bei�einanti. U�uodė klijus, dulkes ir pinigus. Dideles riebių banknotų krūvas tarp Tiuridos pir�tų. Motinos de�imtinės gulėjo u� grotuoto langelio. O tos dvi kronos blizgėjo � �altai ir abejingai. Kiekviena su skylute per vidurį.

Lyg ka�kas būtų prakal�s Rakelėje skyl�. Ir tai padarė motina. Ar ji to nesupranta?!

U� nugaros u�sitrenkė durys. Jų langelis buvo aklinai aptrauktas purvu.

Vaik�tinėdama po kaim� Tora nesiliovė atkakliai sau tvirtinusi, kad grėslumo kamaraitėje nebeliko. �itaip ji gali padidinti ma��jį savo d�iaugsm�. O kai dar atkakliau pagalvojo, tada ir mama susitaikė su Rakele ir Simonu.

Grį�dama namo pralinksmėjo, nes diena tapo geresnė.

Po balas straksėjo gausybė �virblių.

Kieme stovėjo raudonas dviratis su raudono tinklo krep�iu ir blizgan�iu vairu.

4

Vien� popiet� Solei su Tora einant pieno, i� u� akmenų i�dygo du kaimo berniokai. Jie laukė pasislėp� kaip tik toje vietoje, kur nebuvo nei pastatų, nei �monių. Nebuvo nė vieno lango, pro kurį i�ki�usios galv� motinos sudrausmintų pe�tukus. Jokių liudytojų ir neribotos galimybės. Olė ir Rojus. Matyt, jie nebuvo pamir��, kaip mokyklos kieme susitvarkė su jais Giuna, nors tai įvyko seniai.

Abu i�si�erg�, susiki�� rankas į ki�enes. I�siviep� kaip suaug� bernai. Ypa� Olė. Įsitikin�s savo pergale. Jos neturės kam pasiskųsti.

� Ar tik ne vokitkos brangiausias aukselis tar�kina pieno bidonėliu? Kiek �iandien sukėlei gaisrų?

Mėgd�iodamas moteri�k� eisen� Olė pasikraipė prie�ais Tor�. Tokių paty�ių ji seniai nebuvo regėjusi. Pervėrė �irdį kaip peiliu. Atrodė, lyg į j� kas mėtytų akmenis. Į galv�, veid�, akis. Bet burnos nepravėrė. Tylėjo kaip �emė.

� U�si�iaupk, �unsnuki! � grėsmingai suriko Solė ir �engtelėjo į priekį.

� K� ji ten pliur�kia, gyvena �imtabutyje ir dar pu�iasi, a? Boba kaip troba! O tavo mo�ia ar vis dar tokia pat kvanktelėjusi?

Solei u�virė kraujas. Ji suaugusi, konfirmuota mergina, jos įnir�is teisėtas. I�kėlusi skardinį bidonėlį puolė t� did�iavyrį. Visa laimė, kad bidonėlis buvo tu��ias. Ji i� visų jėgų vo�ė juo u� save ma�esniam Olei per galv�. Tora i�pūtė akis. Net ir smarkiai kivir�ijantis ji niekada nebuvo ma�iusi, kad Solė prie� k� nors keltų rank�. Prie�ingai, ji visada vadovavosi sveiku protu ir taikydavo pe�tukus, kol dar nė vienam nebūdavo i��ok�s raudonas burbulas. Dabar ji buvo įdūkusi it bulius. Trumpi plaukai pasistojo nelyginant e�io spygliai � toks paveiksliukas kabojo mokyklos koridoriuje. Lūpų kampu�iuose pasirodė putos.

Kai po epizodo su bidonėliu Olė atsitokėjo, įnir�is apėmė ir abu berniokus.

Tora suprato � visa tai nieko gera ne�ada. Dviese prie� Sol�. Jėgų persvara didelė.

Tora �aukė, kad jie liautųsi, bet niekas neklausė ir nekreipė į j� dėmesio. Juodu pargriovė Sol� ant �vyrkelio. Vienas laikė rankas, o kitas, atsisėd�s ant pilvo, taip dau�ė jai krūtin�, kad ji ėmė vaitoti i� skausmo.

U�tektinai pridau��s Olė u�plė�ė iki kaklo jos trump� plon� medvilninį sijonėlį ir parodė savo sėbrui vis� gra�yb�.

Tuo tarpu Tora bejėgi�kai sėdėjo kelkra�tyje. Ūmai jos akis u�traukė raudona valktis. Ji visa u�virė ir kaukdama puolė tal�yti bidonėliu.

Bidonėlis buvo senovi�kas, patvarus. Kietadugnis.

Pasigirdo dejonės ir aik�iojimai. �Juk dau�au berniokus�, � tikino ji save. Tal�ydama vadovavosi paprasta logika: kuo daugiau smūgių, tuo didesnė �ala. Kuo spar�iau dau�o, tuo daugiau smūgių.

Torai į galv� nebuvo atėjusi mintis, kad mu�ti malonu.

Tuomet ant jos peties nusileido ranka. Ji ry�tingai perėmė bidonėlį, o valdingas balsas tarė:

� Nagi, apsiramink, apsiramink! Pa�iūrėkim, kas �ia darosi� Kaip laikotės, a?

Fritso tėvas!

Jis �yptelėjo. Nejau? Padėjo berniokams atsikelti. Vir� vienos Olės akies �iojėjo perkirstas antakis. Kita akis buvo u�putusi. Jis verkė graud�iai, pasistriūbaudamas. Monsenas savo nosine nubraukė jam snarglius ir a�aras.

Ma�iausiai nukentėjo Rojus. Solės kelis buvo smarkiai nubrozdintas. Bet akyse �vietė pergalė. Baigti grumtynių ji dar neketino. Paki�o Rojui koj� kaip tik tuomet, kai �is pasijuto laisvas ir i�vaduotas. �is griuvo ant nosies. Bjauriai susi�alojo. Jau buvo bepuol�s ker�yti, ta�iau Monsenas mu�eik� ry�tingai sulaikė, o Solė klykė kaip laukinė:

� Tik pabandyk, �unsnuki! A� tau parodysiu, kas kaime kvanktelėj�s � �ito tu gyvenime nepamir�i! Na, pabandyk� tik pabandyk� � net �ag�iodama stūgavo ji.

Berniokai nurėpliojo link pa�laitėje prisiglaudusių namų. �liau�ė kaip prilupti, uodegas pabruk� �uny�iai.

Kautynės baigėsi. Laiptais ir koridoriumi Monsenas nulydėjo mergaites į savo namus. Jis aptvarstė �aizdas ir, klausydamasis grumtynių istorijos, vis įterpdavo: �Fui, fui.� Randi paklausus, kokiais �od�iais plūdosi berniokai, kambaryje stojo tyla. Nepaisant visko, Monsenas palaikė mergaites sakydamas, kad �didvyriai� gavo ko nusipeln�.

Tora u�simir�o esanti Fritso namuose. Kol i�vydo jį durų ply�yje. Buvo jis savo kur�nebylių mokykloje. Ta�iau vis tiek stovėjo �ia ir įbed�s akis �iūrėjo į j�.

Ir tada ji suprato, kad jai trūksta jo. Kad buvo jį į�eidusi. Juk daug kuo tas nebylys vieni�esnis nei ji. Susivokė, jog dėl nebylumo ji ne�iūrėjusi į jį kaip į visavertį �mogų.

Daugiau ji niekada jo nebeatstums, nebeleis, kad grėslumas jį nuvytų! Niekada! Fritsas � tai Fritsas. Jai jis daugiau negu tik Fritsas.

Dabar ji tai ai�kiai suprato, nes jo �ia nėra ir todėl kambaryje �ioji didelė ir skausminga tu�tuma.

Pavakarė jau liejosi vidun, o pravertas langas �velgė į vėsų, susim�s�iusį rudenį. Randi kepė kvepian�ius gelsvus blynus, ant jų gausiai pabarstydavo cukraus. Fritso tėvas su�inojo Solės ir Toros vardus. Jis pats buvo vardu Giunaras, o jo armonika taip griaudėjo, kad kilojosi sutrūkinėjusios, nebaltintos lubos. Kraujuotas skuduras ant Solės kelio nepuo�ė tokios suaugusios, konfirmuotos merginos (kuri kit� �e�tadienį eis į �okius, nesvarbu, verk�lens Elizifa ar ne), tas skuduras skatino vis kartoti pasakojim� apie grumtynes.

Kvatodama Randi plojo rankomis ir įsikar��iavusi vis niuktelėdavo joms į �onus.

Nekreipdama dėmesio į Sol�, Tora senu įpro�iu įsirop�tė į Fritso lov�. Apsimuturiavo kojas u�tiesalu, nors kambaryje buvo pakankamai �ilta.

Ji i�sive�ė Frits� į Berlyn�. Senelė, tėvo motina, laukė jųdviejų i�skėstomis rankomis. Ve�ėjo �alialapiai papar�iai, varteliai buvo atviri. O ro�ės�

�Jeigu paklaustų, kas yra meilė, sakyk, kad tai ne kas kita, o ro�es �iurenantis vėjas�� � ka�kur buvo skai�iusi. Pernelyg gra�u, kad patikėtum.

Prisiminė, kaip ji kadaise jausdavosi tre�iadieniais. Kai buvo ma�esnė � dar visai ma�utė, bet jau mokėjo skaityti. Prie� grėslum�. (Tik pamanyk, kaip ji m�sto! Tolygu �monių pasakymui: �Tais laikais prie� kar���)

Taigi prie� grėslum�. Kiekvien� tre�iadienį grį�dama motina parne�davo savaitinį �urnal� �Namai�. Ten buvo spausdinamas komiksas apie ma�ylį, vardu Prikenas1. Jis buvo toks ma�as, kad jo namai tilpo degtukų dė�utėje. Tas padarėlis įsmigo Torai į �irdį. Juk pasaulyje jis vienas toks ma�as� Ji norėjo visada būti kartu su juo. Visada. Jis tapo neatskiriamas nuo malonaus tre�iadienio laukimo. Kart�, kai motinos rankos muilo putose skalbė skalbinius rūsio skalbykloje, ji paklausė, ar būtų galima įsigyti �tai tokį Priken�. Ar motina galėtų kreiptis į �urnal� �Namai�, kad jį atsiųstų? Maldavo atkakliai, nors puikiai �inojo, kad pra�o dangi�kų migdolų. Tada Tora pajuto lengv� prisilietim� prie rankos. Tarsi per od� būtų nu�iuren�s gerumas ir d�iugesys. Gal tai meilė? Tarsi �velnus vėjelis? Arba gėlės?

Prisilietimas�

Ji kilstelėjo rank� ir �velniai brūk�telėjo Fritsui per skruost�. Skubotai. Jis suprato ir atleido, nebenir�o. Nieko neklausinėjo ir i�nyko.

Solė sėdėjo atgr�usi nugar� ir �neku�iavo su Randi, Giunaras virkdė armonik�. Muzika tarsi pakylėjo nam�. Nuo tų garsų Tor� u�liejo gerumas visam pla�iam pasauliui. Ji pasidavė u�plūdusiam jausmui ir nepaleido jo. Tartum giliai �irdyje �inodama, kad tai ilgai nesit�s.

T� vakar� pieno i�pardavimo punkt� Solė su Tora pasiekė vėlai. Begavo tik nugriebto. Bet ir u�vo�damos bidonėlių dangtelius jos vis dar kikeno.

5

Rytinė kava atsidavė svilėsiais. Tora virdulio nenusaugojo, o motinos kalbinti nedrįso.

I�siuntusi perlaid�, motina tik ir vaik��iojo sudirgusiais nervais. Tora laukė, kol tai praeis. Tokiais atvejais ji buvo pratusi pasitelkti ypating� kantryb�. Nesipainiodavo motinai po kojų, nebandė jos �nekinti, ir da�niausiai viskas baigdavosi gerai.

Jos buvo susėdusios gerti tos nelemtos kavos, kai tarpduryje tarsi vėtros įne�ta pasirodė Rakelė. Jos veidas liepsnojo, de�inėje rankoje ji laikė pa�to perlaid�. Kaip grėsming� įspėjim�.

Ingrida pa�oko nuo kėdės kietai surakintomis lūpomis, u�merktomis akimis, visa įsitempusi. Kum��iai neju�iomis susigniau�ė.

U�vėrusi duris, Rakelė �engė por� �ingsnių į priekį. �iūrėjo tik į Ingrid�. Tarsi Toros nė nebūtų kambaryje. Tarsi ji būtų neregimai susiliejusi su stalo klijuote. Asmenines s�skaitas suvesti turėjo tik Rakelė su motina. Torai kaipmat sudrėko pa�astys.

Kai pasibeldė į duris, pirmoji atsiliepė Tora. Dabar tos dvi moterys stovėjo viena prie�ais kit� it suakmenėjusios. Nepasisveikino, nepaburnojo oro. O u� lango �liaugė lietus. Niekas neparagino Rakelės atsisėsti. Neatkreipė dėmesio į jos permirkusį vilnonį palt� ar į �lapi� lyg skuduras skarel�. Palik� skausming� tyl�, �od�iai i�nyko i� �io pasaulio. Taip ir Fritsui, kai neįstengia pasakyti, k� galvoja, o �monės negali suprasti jo rodomų �enklų. Bet ne, �ia visai kas kita. �ia oras pritvink�s pagie�os.

Ant grindų nuo Rakelės palto ritmingai kapsi la�ai� Nuvarvėj�s vanduo pie�ia oval�. Ji stovi pie�inio viduryje. Atsiskyrusi nuo jųdviejų su motina� Trys u�sisklend� pasauliai. Ant stalo kėpso nelygiai papjaustyto sūrio gabalas � vienas kra�tas auk�tesnis. Be abejo, tai Tora�

Keista, kad dėl to motina jai nepriekai�tavo.

Rakelė stovi kaip įbesta.

Laiptais į mokykl� nudarda Elizifos vaikigaliai. Avalynės reikalai ai�kiai pagerėjo, kai tik Solė gavo darb�. Jie darda �emyn kas ryt�, visi iki vieno.

Palangės gėlių vazonėliai apsukti ruo�ais i�blukusiu gofruotu popieriumi. Sudrėkusiu nuo lėk�tutėje laikomo vandens. Atrodo apgailėtinai. Ne geresnis ir emaliuotas dubuo praustuvėje. Įskil�s trijose vietose. Ne�variais, surūdijusiais kra�tais.

Rakelės namuose indai plaunami i�kart atskirame kambarėlyje �alia virtuvės.

Tora nes�moningai pasirinko motinos pus�. Nusistatė tvirtai. Mama pasielgė teisingai. Atidavė pinigus. Prie�ingu atveju nebūtų galėjusi vilkėti suknelės. Bent jau ne dabar. O juk tai jos vienintelė puo�ni suknelė.

Teisingai! Tai kodėl ji �ia stovi ir dar taip pyksta? Jiedvi su motina neturtingos. Bet ne tiek, kad neatiduotų savo skolų.

� K� rei�kia va �itas?! � dusliai su�nyp�tė Rakelė. Nuo lūpų kampu�iuose įsikirtusių rauk�lelių jos veidas buvo svetimas ir atgrasus. Kad ir nenoriai, ta�iau Tora turėjo pripa�inti, jog Rakelė vos neverkia. Todėl �itaip ir stovi. �itaip elgiasi.

Motina nekrustelėjo. Bet akis jau pravėrė. Ta�iau �vilgsnį nudelbė �emyn. Į klijuot�. Į geltonų ir oran�inių gėlių ra�t�. Į �iedais susinėrusius kotelius. Lyg apglobian�ius vienas kit��

� Kas tai, Ingrida?! � kambaryje vėl pasigirdo prikim�s Rakelės balsas. Barg�dus lyg sklistų i� tolumos. Kaip būna, kai nepavyksta nustatyti norimos radijo stoties.

Ingrida įsidr�sino:

� Mano skola u� med�iag� suknelei� kuri� nupirkai Breilane.

�nab�dami �od�iai pripildė visus kampus.

� T� med�iag� a� nupirkau tau, Ingrida. Tu esi man da�nai padėjusi� A� tau j� atidaviau! Ar girdi, k� sakau! O tu man atsiunti pinigus� pa�tu! Man regis, tu pakvai�ai! Ar gyveni Amerikoje? Ar �ia? Ar tu man sesuo? Ar ne? Ar girdi?!

Ingrida tebestovėjo prie stalo. U� jo kra�to slėpė sugniau�tas rankas. Galų gale ji pakėlė akis.

Rakelės skruostais ritosi a�aros. Ji visa liepsnojo, po apatine lūpa juduliavo prakaito ir lietaus la�ai. Kaip perliukai.

� Simonas perlaid� buvo paslėp�s nuo man�s. Kad ir vyras, bet suprato� O tu nieko nesupranti� beje, radau �įryt � per savo trisde�imt penkt�jį gimtadienį! Juk tu visada buvai mano vyresnioji sesuo. Padėdavai man nuo pat vaikystės. O dabar įsileidi tarp mūsų t� bjaurastį. Nori visk� sugriauti. K� gi mudvi beturėsime tada, Ingrida? Ar gali pasakyti, kas mums beliks? Kuo gelbėsimės, jei dėl vyrų tarpusavio reikalų tu leidi sunaikinti tai, kas yra visų svarbiausia: mudvi esame tikros seserys?

Ji pritrūko kvapo, sukūk�iojo. Stovėjo kaip stovėjus, neprisilietė prie veido, nei prie nieko.

�Teta verkia�, � nusistebėjo Tora.

Kaip t� kart� kajutėje per audr�, kai matė Rakel� sergant jūrlige: mintyse ji pasigėrėjo motina, nes �iai bloga nepasidarė. Atvirk��iai, motina i�liko rami ir stipri.

Nors teta ir parodė silpnum�, bet �įkart motina neatrodė prana�esnė. Ar taip jau svarbu būti stipriam?

Katra dabar stipresnė? Motina, atsiskai�iusi u� suknel� ir dabar gniau�anti kum��ius, ar teta Rakelė, visa i�raudusi, perlytu paltu, verkianti jų akivaizdoje? Ar stipri ta, kuri gyvena nuo�aliai ir rūpinasi pati savimi, ar ta, kuri ateina priminti, kad jiedvi tikros seserys?

� Tora, eik į mokykl�, pavėluosi� � prislopintu balsu bejėgi�kai tarė motina.

�iandien stiprių nėra�

Tora i� kamaraitės atsine�ė kuprin�. I�eidama ji turėjo prasilenkti su Rakele.

Tada Tora prisiminė, kad ant stalo pamir�o dė�ut� su prie�pie�iais. Snieguolė ir septyni nyk�tukai ant dangtelio buvo gerokai nusitryn�. O labiausiai � pats ma�iausias nyk�tukas, tas prie kra�to, nyk�tukų gretos gale.

Dar kart� reikėjo pereiti virtuv� tarsi bekra�t� jūr�.

Antr� kart� praeinan�i� j� ranka sustabdė Rakelė. Vis dar verkdama ji atsargiai perbraukė Toros plaukus ir veiduk�. Tarsi tik dabar būtų j� pastebėjusi. Ir manytų, kad paliesdama j� elgiasi neleistinai. Tora greitai �vilgtelėjo į motin� ir �aibi�kai nusuko galv� į stal�. Paskui palietė Rakelės rank�. Tik pir�tų galiukais. Tik trump� akimirk�. Ir �itaip jos abi su teta nusikalto. Abi prisidėjo prie i�davystės. Abi jos i�davė atskirt�j�. Ka�k� i� jos atėmė. Buvo skaudu, bet kartu ir gera, nes visa esybe Tora jautė, kad pagaliau atsirado �mogus, kuris supranta ir norėtų nutiesti sutarimo tilt�. Nepaiso, k� daro, kalba ar nutaria kiti. Nepaiso to, kas įvyko. Nori nutiesti tilt� tarp tų, kurios privalo būti stiprios, kiekviena savaip. Bet pakankamai stiprios!

Rakelė, atvirk��iai nei motina, nenorėjo būti viena ir stipri. Rakelė norėjo būti drauge su artimais �monėmis. Drauge prie� blogį. Nors tai ir reik�tų, kad sunkumai neaplenks nė vieno jų: kai kada pareikalaus i� kiekvieno stiprybės, o kai kada � a�arų.

Drauge su artimais �monėmis? Taip. Betgi �ito nori ir jos motina. O gal jai terūpi� jis? Ar visa tai dėl jo?Jis motinai rūpi labiau nei Rakelė su Tora?

Taip!

Tikriausiai taip.

Tora i�sėlino i� virtuvės ir susirado juod�jį lietpaltį su įplė�ta apatine sagos skylute. Buvo u�klijavusi pleistru. Bet su�lap�s jis nuolat nukrisdavo. O su�lapdavo da�nai.

Tora atidavė �konfirmantui� s�siuvinį su ra�iniu. �i� pravard� jaunajam mokytojui priklijavo Almaras. Naujokas auklėjam�jį darb� ir mokinius buvo pasidalij�s su Giuna. Almarui nepatiko, kad �is i� Oslo ir atvyk�s �ia jau�iasi kaip namie. Pasak Almaro, jis įkyriai lenda prie įstabiosios mokytojos Giunos. Be to, kaip vyras, jis es�s visai nei�vaizdus. T�vas skystablauzdis, kaip koks konfirmantas. Bebarzdis cyplys.

Ra�inyje Tora i�dėstė, kuo ji norėtų būti u�augusi. Per valand� ji prira�ė dvide�imt keturias eilutes. Diena praslinko nuobod�iai. Be rimtesnio turinio.

Tora nėjo namo iki pat vėlyvo pavakario. Ji vaik�tinėjo po kaim� tiek, kad motina i�eitų į �aldykl�. Slankiojo pakrante, kol visa permirko.

Priėjusi prie dviejų stulpų, kurie ne�ymėjo nei tvoros, nei vartų, ji pamatė, kad �viesos �imtabutyje jau į�iebtos.

Laiptinės buvo pakvipusios keptomis silkėmis. Lietuje vėjas varstė trejas praviras duris. Silkių ir bulvių kvapas. Vadinasi, vyrai namie. Kieme nė gyvos dvasios. Tora matė juos pro lang�. Jų �e�ėlius. Tėvų, motinų, vaikų. Pasilenkusių vieni�ių� Toros lange buvo tamsu.

Silkių kvapo virtuvėje nesijautė. Krosnelėje dar ruseno �arijos, o nuo sienų dvelkė �iluma.

Jokių rytme�io pėdsakų.

Nusimesdama drabu�ius ji jautėsi pa�iu laimingiausiu pasaulyje �mogumi, kuris gali susi�ildyti vandens ir nusiprausti virtuvėje prie�ais ugnį. Nusiplauti t� gvazdikų dvok� ir visoki� bjaurastį. Niekas neateis. Grėslumo nebėra. Visa kita priklauso tik nuo jos pa�ios. Ji Tora � viena su savimi.

Vieni neu�dengia savo senų, patrūnijusių laivų, kiti po valgio neperbraukia burnos pla�takos vir�umi, treti nesislepia po kauke.

Torai pasisekė. Jos niekas nematė. Ji sėdėjo prie savo rudų mokyklinių vadovėlių, aplenktų vyniojamuoju popieriumi i� Otaro krautuvės. Knygų vir�elius ji i�margino pie�iniais. Per juos ėjo ry�kūs popieriaus ruo�ai. Tarsi nagais perrė�dami vir�elius.

�Konfirmantas� greitai gr��ino jai ra�inių s�siuvinį. Pasakė ja nusivyl�s. Taip, �inoma. Nusivylusi buvo ir ji pati.

Kuo ji nori būti u�augusi?

Plaus laiptus, dirbs �aldykloje, eis pri�iūrėti vaikų, pirks pien�.

Ne! Ji siuvinės virtuvines staltiesėles, dirbs kontoroje ir, �ypsodamasi vyrui, valgys pietus, kuriuos bus paruo�usi tarnaitė. �luostysis lūpas servetėle ir nesiliaus �ypsotis.

Ne! Ji bus turtinga! I�va�iuos į pasaulį ir taps į�ymia aktore arba ra�ytoja. Susitikinės su karaliais ir karalienėmis, gyvens dideliuose rūmuose ar prabangiuose vie�bu�iuose, kur palubėje milijonais kristalų raibuliuoja sietynai. Grie� fleita pilnose �iūrovų salėse, kur sienos apmu�tos audeklu, o vir� durų mirk�ioja raudona lemputė � kart� ji matė filme. Girdės plojimus, kai paskutiniai tonai �iltu skambesiu dar plevens tamsoje vir� sėdin�ios publikos. Apie visa tai ji ra�ys ilgus lai�kus ir siųs blizgan�ius atvirukus motinai, dėdei ir tetai, Giunai, Fritsui ir Solei. Siųs jiems plok�teles su savo įra�ais.

Retsykiais atsisakys visų kvietimų ir �viesi� mėnesėt� naktį prarymos viena. Pagros sau. Arba tyliai sėdės ir ilgėsis namų.

Paauksuotose �vakidėse degs auk�tos �vakės, tokios kaip ba�ny�ioje, o ji gailėsis Solės, kurios nelydi tokia sėkmė kaip j�, Tor�, nors �i gera�irdė ir verta geresnės dalios.

Namuose ji lankysis retai. Į Otaro krautuv� atėj� Kalėdoms apsipirkti �monės stoviniuos svarstydami, ar Ingridos duktė Tora parva�iuos namo per �ventes. Kalbės, kaip Ingridai nusisekė, kad taip puikiai klostosi dukros gyvenimas. Kalbės, kad gal ir gerai, jog jam buvo lemta mirti kalėjime.

Bet �konfirmantui� viso �ito neapra�ysi�

Virdulyje tyliai �nyp�tė vanduo, ji neleido jam atau�ti, kol motina grį� i� �aldyklos. Vakaryk�tės �uvies kepsneliai paruo�ti. Likusios keturios bulvės supjaustytos kubeliais. Visa tai su grie�inėliu sviesto guli keptuvėje. Kai tik prireiks, nuo virtuvinės spintelės j� perkels ant viryklės kaitvietės.

Ji uodė maisto kvap�. Nei blogas, nei geras. Ta�iau ji sakys, jog jau pavalgė. Nueis ir pabus kamaraitėje, kad motina galėtų nusiprausti ir pavalgyti viena. Pabus nuo�aliai, kad ji galėtų netrukdoma pam�styti. Kai motina atsiguls ant ku�etės pailsėti, Tora nukraustys stal�.

�iandien Tora nori būti gera, nes ne�ino, kaip atrodys i� darbo grį�usios Ingridos veidas. Paprastai ji �ino. Motina visada tokia pati. Ypa� dabar, kai jo nėra. Jau daug savai�ių vis tokia pati. Pilka, bet palaimingai rami. Juk nesklinda jokie �iurk�tūs �od�iai, nereikia baimintis koridoriuje aidin�ių jo �ingsnių.

Ta�iau �iandien �iame kambaryje verkė Rakelė.

Ir todėl negali �inoti, ar motina bus tokia pati. Galbūt grį� tokia veido i�rai�ka, kokios Tora net nesapnavo. Gal bus dar pras�iau� Arba geriau. Ji ėmė įsivaizduoti, kad Rakelei pavyko susitaikyti su motina. Kad jiedvi lankysis Bekejorete kaip pirma. Kad ji galės nune�ti t� i�siuvinėt� staltiesėl� I�skalbta ir i�lyginta ji gulėjo tarp �urnalo �Namai� lapų. �itaip nesusiglam�ys. Bet motinai jos nerodė. Skalbė ir lygino kaip įmanoma atsargiau, bijodama atardyti pakra��ius. Juk tetai patiktų gra�iai apsiūti j� tais geltonais apvadais. Juos buvo rod�iusi Torai ir klaususi, ar tiks. Tora atsakė, kad tiks. O kaipgi ne � jie tokie gra�ūs.

�Kuo a� noriu būti u�augusi?�

Jai buvo liepta para�yti dar kart�, geriau. Tora �vilgtelėjo į laikrodį. De�imt po �e�tos. Buvo prira�iusi du puslapius apie tai, kaip ie�kos darbo kontoroje. Kaip nusipirks nam� ir dviratį. Ir nė �od�io apie grie�im� fleita ar apie sietynus, scen� ir �lov�. Tai nuskambėtų kvailai. �Konfirmantas� to nesuprastų. Tik dar kart� nusiviltų.

Tora ra�ė tiesiai į �varra�tį kiek galima dailesnėmis raidėmis. Ra�ė neskubėdama, kad matytų, ar teisingai ra�o �od�ius. Kad nebereikėtų tikrinti.

Antra�t� pirmajame puslapyje ji u�ra�ė did�iulėmis raidėmis, todėl kai baigė, jai dar buvo lik� pusė neprira�yto paskutinio puslapio, tad ant jo dar nupie�ė gra�i� moterį. Plonu liemeniu ir garbiniuotais plaukais. Sijonas buvo pana�us į t�, kuris kabojo Otaro vitrinoje. Mėlynas, lygia vir�utine dalimi, o nuo klubų klostytas. Auk�takulniai batai buvo i�siklaip� ir atrodė kvailai. Tora nemokėjo pie�ti nei kojų, nei batų. Jai tai buvo sudėtinga. Geriausiai sekėsi veidai. Ji mokėjo pie�ti profilį: gra�iai i�raityti nosį, kakt� ir lūpas. �inojo kaip, nes buvo i�studijavusi �urnalų nuotraukas.

Visos jos nupie�tos moterys buvo gra�uolės. Ka�in kodėl? Juk tokių gyvenime jai beveik neteko matyti. Bent jau �ia, kaime. Pakreipusi galv� į �on�, ji dėl juoko pripie�ė moteriai rankin�. Specialiai �konfirmantui�! Ji parodys Solei. Bus i� ko pasijuokti.

U�lipusi į vir�ų Solės nerado. I�ėjusi su mergina i� kaimo. Ta daug vyresnė u� Tor�.

Elizifa pasakė, kad lakstant tamsiais vakarais galima susidurti su visokiausiomis pagundomis, o tai prie�tarauja Dievo įsakymams, ir ji paragino Tor� gyventi dorai, neversti motinos sielvartauti bemiegėmis naktimis, kaip daro Solė.

Pasiki�usi s�siuvinį po pa�astimi, Tora nuskubėjo �emyn. Pajuto skersvėjį nuo laukujų durų ir i�girdo laiptais lipant motin�. Lengvai, pama�u. Bet tai buvo ji.

Kai tik jiedvi įėjo į virtuv�, Tora i�kart pastebėjo, kad jos veidas toks kaip visuomet.

Motina paklausė, ar paruo�tos pamokos. O mintimis ji buvo kitur. Kaip visada.

Tora atsakė, kad paruo�tos. Neleisdama tam �odeliui suskambėti d�iaugsmingai. Visko dar gali atsitikti.

Ir ėmėsi �ildyti vakarien�, o motina nusirengė, pakabino drabu�ius. Svetainėje nusiprausė �iltu vandeniu. �iltu! Ten ji u�sibuvo gana ilgai.

Kai pasirodė, jos veido oda buvo glotni, o antakiai ir blakstienos drėgni. Drėgni buvo ir gra�iai su�ukuoti plaukai. Vilkėjo ji �vari� palaidin� ir sen�jį i�eiginį sijon�. Segėdavo jį, kol dar nebuvo pasisiuvusi suknelės�

Tora net kvap� sulaikė.

� Pamaniau� � tarė Ingrida, atsargiai atsipjaudama gabaliuk� kepsnelio. � Pamaniau, kad �į vakar� galėtume nueiti į Bekejoret�� Juk �inai, �iandien dvide�imt septinta� Tetos gimtadienis�

I�tarė su�eisto, ta�iau i�gelbėto jūrų pauk��io balsu.

Tora nuskriejo nuo kėdės. Nelabai suvokdama, k� daro. Skery�iodama rankomis ir kojomis puolė Ingridai į glėbį.

Klijuote nuslydo į �alį lėk�tė su �uvų kepsneliais ir keptomis bulvėmis. Stiklinė su vandeniu apvirto. Tora pajuto, kaip pama�u aplink juosmenį �lampa drabu�iai. Bet kartu ir nejuto.

Viena ranka Ingrida pastatė stiklin�, kita paglostė Torai nugar�. Mergai�iukės nugara su�lapo. Vanduo sunkėsi Ingridai į skrait�. Bet ji sėdėjo kaip sėdėjus. Veidas ka�kaip i�sidavė� bejėgi�kai apsinuogino. Gerai, kad niekas nematė.

Tora įsikniaubė į motin�. U�uodė �uvų ir muilo kvap�. T� kvap� ji atsimena nuo kūdikystės. Ūmai prisiminė, kad �itaip jos sėdėta ne kart�. Po to, kai motina būdavo i�valiusi nuobrozdas. Ir kai kūk�iojimas būdavo aprim�s. Sėdėta, kai namuose pritrūkdavo pinigų nusipirkti k� nors nauja Kalėdoms.

Paskutinį kart� ji �itaip sėdėjo sirgdama vėjaraupiais. Tikriausiai seniai.

6

Rakelė papuo�ė stal� svetainėje. Apsupta geriausių indų, ant jos pa�ios i�austos staltiesės puikavosi sunki �alvarinė �vakidė su septyniomis raudonomis �vakėmis.

Stalas buvo padengtas keturiems.

Vilkintis mėlynu kostiumu Simonas įpylė degtinės į tris taureles, jas paskui i�rikiavo ant nublizginto sidabrinio padėklo. Simonas gerai i�auklėtas. Teta pri�iūrėjo jį nuo tada, kai tas jauniklis neteko mamos � ir �tai rezultatas.

Bet Simonas yra Simonas. Kol laukė sve�ių, jis atėjo į virtuv� ir paklausė, ar būtina vilkėti �varku. Juk savaitės vidurys�

� Man sueina trisde�imt penkeri!

Rakelė atsitiesė ir įsisprendė į �onus.

� Man nereikia vyro, kuris toki� dien� negali vilkėti �varku, kad ir savaitės vidury!

Simonas pratisai su�vilpė ir grį�o į svetain�. God�iai siurbtelėjo i� vienos taurelės ir vėl j� pripylė. �iaip su alkoholiu elgėsi atsargiai.

� Ties� pasakius � kaip ji reagavo? � �ūktelėjo jis Rakelei.

� Juk jau sakiau.

� Sakei, kad ateis. Kad pa�adėjo ateiti. Bet jūs tikriausiai kalbėjotės�

Nusiri�dama prijuost� tarpdury pasirodė Rakelė. Jos kone lėli�kas veidelis buvo rimtas. Visi�kai kitoks nei tada, kai jis teiravosi dėl �varko.

Simonas niekada nesuprato Rakelės veido i�rai�kų ir jos nuotaikų. Jos mainėsi taip spar�iai kaip staklėse metamų ir ataud�iamų ny�ių spalvos ir ra�tai � net akyse imdavo ribuliuoti. Jis tik padėdavo kaip i�manydamas. Raumenų jėg� naudodavo saikingai. Nepra�omas apskritai į darbus nesiki�davo.

Bet dabar jis nori �inoti. Jam atrodė, kad privalo �inoti, kokia buvo Ingridos nuotaika, kad jai atėjus nereikėtų jaustis kvailai ir spėlioti, ji draugas ar prie�as.

� Jai tikrai buvo baisiai sunku.

Rakelė atsisėdo ant supamosios kėdės prie senojo lakuoto stalelio. Siaurutėmis rankomis atsargiai ėmė braukyti jo pavir�iumi. Retkar�iais neju�iomis pir�tais palygindavo staltiesėl�.

� Taip, bet tau taip pat�

� Man nieko. A� turiu tave�

� Na� �inoma� bet�

� Ar ji tau nieko nepasakojo?

� Kalbėjomės, Simonai� Apie daug k�. Kalbėjomės apie tai, ko nebuvome aptarusios ma�iausiai de�imt metų. Bet visko atpasakoti negaliu. Suprask, Simonai. Tai turi likti tarp mūsų, moterų! Ji bijojo, kad reikės pasirinkti tarp Henriko ir mudviejų. Ji manė, kad mes nenorėsime jo matyti. Kad jai reikės rinktis. Mes� Tu taip pat turi suprasti. Ji pasielgė taip, kaip privalėjo!

� Nejaugi sesuo būtų tapusi tau prie�u, jeigu a� bū�iau padeg�s Henriko namus?!

Jis tiesiog įsisiurbė akimis. Tarsi k� tik suvok�s, kokia galimybė glūdėjo jo klausime.

� Ar tu būtum ėjusi ranka rankon su padegėju, nusikaltėliu ar banditu? �įkart aukų nebuvo tik per stebukl�! Juk namelyje nakvojo �monės! Ar būtum man atleidus? A� tik klausiu.

Rakelė perleido akimis jo pasi�iau�usius plaukus, valing� kampuot� veid�, lankstų ir stangrų kūn�. Paskui neįprastai lėtai pra�neko:

� Nors Ingrida ir lieka i�tikima vyrui, kuris ilgus metus teikė jai tiek daug skausmo� ir kurį ji galbūt nelabai� bijau, ne ka�in kokį pasirinkim� turė�iau ir a�, jeigu būtum band�s padegti namus su �monėmis.

Simonas stovėjo įbed�s į j� akis, tarsi negalėdamas patikėti, k� i�girdo. Jis nusivilko �vark� ir u�metė jį ant kėdės.

� Po paraliais! Mano manymu, būtų per daug. Būdamas kalėjime net nebandy�iau pasimatyti su tavimi. Ar girdi? Net ir trumpai, įsikalk į galv�! Ar taip turi elgtis moterys? Nejau garbinga moteris turi likti greta niek�o, k�? Ar taip turi būti? Ne, Rakele! Turiu tau pasakyti, kad �itaip negalima. Paklausyk! Tokį reikia i�varyti ir u�trenkti jam duris! Kas atsitiks pasauliui ir vyrams, jei moterys susitaikys su viskuo, k� mes i�kre�iame, juk savo naudai mes net seseris sukir�iname? Ar lieka tada kokia nors viltis pasaulyje, kaip manai, a?

Rakelė pakilo nuo kėdės.

� �ikt man ant vyrų ir pasaulio. Dabar svarbiausia Ingrida.

Bet jos balse buvo girdėti tramdomas juokas � tikra Rakelė.

� Raminkis, apsivilk �varku ir bent jau u�dek �vakes, jei nepadeginėji nieko kita. Jiedvi greit ateis.

Simonas i�sekė įkandin jos į prieangį. Jis nerimo.

� Negali būti, negi tu taip manai?

� Raminkis� � i�ko�ė Rakelė, atverdama prieangio duris.

Bet �varko jis neapsivilko.

Tora atsine�ė staltiesėl�. Paliko j� prieangyje, kad niekas neaptiktų, kol jiedvi dar nei�ėjusios.

Ingrida atne�ė stiklinį indelį su dangteliu. Pigų ir paprast�. Tikriausiai nupirko per pietų pertrauk�. Tora matė, kad motinai buvo gėda atsine�ti taip ma�ai�

Ji taip ir pasakė. Stovėjo prie �ventinio stalo suglumusi ir atsipra�inėjo, kad taip ma�ai� Bet Rakelė glėbes�iavo jas abi. Jos sudrėkusios akys �vilgėjo, ji energingai purtė galv�. Pastatė indelį tarp brangių indų, tarsi �is būtų kri�tolinis. Ant jo sublyk�iojo �vakių liepsnos at�vaitai. �Jis atgijo�, � pamanė Tora.

� Oi, kaip tu gra�iai atrodai� Reikėjo ir man apsivilkti i�eigine suknia� vis dėlto reikėjo. Nepagalvojau�

� Liaukis, visai nesvarbu, k� vilki, � neįprastai garsiu balsu tarė Rakelė, �velgdama į kabantį ant atkaltės Simono �vark�.

Stovėdamas jai u� nugaros Simonas pla�iai i�si�iepė.

� Ji norėjo, kad savo namuose a� vilkė�iau �vark� ir visi i� man�s �aipytųsi, ir vien dėl to, kad jai �iandien sueina trisde�imt penkeri. Ir dar savaitės vidury!..

� Simonai!

Rakelė apsisuko ant kulno ir pagrūmojo jam kum��iu.

Ingrida �yptelėjo.

Tora palengva atsisėdo ant mink�tos kėdės. �Kaip seniau�, � pagalvojo ji. Visai kaip seniau. O, kad �is vakaras t�stųsi am�inai� Jai ėmė vaidentis gyvenimas, pilnas tokių vakarų. Aplink j� ant pana�ių kėd�ių susėdo Fritsas, Giuna, Randi ir Solė. Ji girdėjo motin� su Rakele kalbant apie paprastus, kasdienius reikalus. Stebėjo, kaip kai�iodamas lie�uvį ir be garso pamėgd�iodamas Rakelės ir Ingridos �nek� Simonas papildo taureles ir, mirktelėj�s Torai, � limonado stiklin�.

Tora taip pat atsakydavo jam mirktelėjimu.

U� �idinio durelių �vytuliuojan�ios liepsnos skleidė palaiming� saugumo jausm�. Viskas kaip seniau. O visa kita � tik vienos nakties ko�maras, tik nemigo naktis. Visa kita tik pasivaideno. �it� gerum� ji nukėlė į Berlyn�: Bekejoret�, juos visus, net katin�, ir t� įstūmė į balt�jį senelės nam�.

Rakelė buvo i�kepusi ėrienos kepsnį. Patiekė jį su brukniene ir dar�ovėmis. Simonas kepsnį supjaustė, ir visi sėdo prie stalo. Ant Ingridos skruostų su�ydo po raudon� ro�yt�. Ji bandydavo i�vengti Simono naujai pripiltos taurelės. Bet jis priversdavo j� i�gerti. Ji atrodė laiminga. Tora ilgai nenuleido nuo jos akių. Klausėsi �nekos. Viena ausimi klausė ir Simonas.

Tora pastebėjo, kad teta kalba pakeltu balsu, retkar�iais net spygtelėdama, tarsi bijotų, kad Simonas ar kuris kitas gali i�tarti ar padaryti k� nors ne taip.

Beje, taip nutiko vien� kart�, kai Simonas prakalbo apie nauj�j� statyb�. Bet Ingrida tik link�iojo ir ramiai klausėsi. Nusi�luos�iusi servetėle atsakė, kad tai, be abejo, būtina.

Tora nedrįso klausytis apie tai, kas būtina.

Kai vėlų vakar� jos ėjo namo, �vietė mėnuo. Lietus nuū�ė pro �alį. Buvo gera. �altis �naibė pėdkelnėmis apmautas kojas. Bet vargu ar Tora juto. Ėjo įsikibusi motinai į parank�, klausydamasi tre�kėjimo po kojomis.

Ne�inia i� kur atklydusi, vir� pelkyno tvyrojo persi�vie�ianti migla. Gobdama visk� lyg pasaki�ku �ydu.

Ėjo nesikalbėdamos. Kart� Ingrid� suėmė �iovulys. Be jokio bevilti�kumo, susierzinimo ar noro pravirkti. Ne, tai buvo saldus, nuovargio sukeltas �iovulys.

Prie mėnulio kabojo keli debesėliai. Regėjos, kad jis plaukia į priekį vaikydamas juos į �alis ir lydėdamas jas iki pat namų.

Net ir pati sau Tora nebūtų galėjusi paai�kinti, kodėl jai staiga į galv� atėjo mintis apie Kalėdų naktį, kūdikėlį Jėzų ir �vaig�d�, vedusi� per naktį piemenis iki pat prakartėlės.

� Teta tik mus ir teturi, � i�sprūdo Torai. Viena mintis pagimdė kit�. Ir �i� ji garsiai i�tarė. � Juk ji neturi vaikų� a� tik taip pamaniau, � skubiai pridūrė.

Ingrida stabtelėjo ir pa�velgė į dukr�. �į rudenį ji gerokai ūgtelėjo. Pirma Ingrida lyg ir nebuvo to pastebėjusi. Mėnesienoje ji pasirodė auk�tesnė ir palinkusi. �J� gobia ka�kokia keista �viesa�, � pamanė Ingrida.

� Taip� � tarstelėjo, � ji tik mus ir teturi. Jie abu.

Ir jos nu�ingsniavo.

Vėjas stiprėjo, atrodė, kad po trumpos atvangos dien� prasidėjusi audra įsisiautės. �imtabutis skendėjo tamsoje. Savaitės viduryje naktinėjo tik jos abi.

Girg�dan�iais laiptais jos rop�tėsi auk�tyn. �ypsojosi viena kitai, vaipėsi, kai nety�iom u�mindavo ant labiausiai girg�dan�ių pakopų.

Kai motina atsigulė, Tora i�sėlino atgal į virtuv�. Atvėrusi krosnelės dureles, ji tyliai atsisėdo ant durpių dė�ės. Labai atsargiai.

Atki�o nuogas pėdas �arijoms. Keisdamos spalvas liepsnelės mai�ėsi su �e�ėliais. Jiedvi su motina visada i� vakaro gerai pakraudavo malkų, kad ryte ugnį būtų galima įkurti ant �arijų.

Dabar Torai �vietė ir mėnulis, ir atvira krosnelė.

Tokie ir turėtų būti rudens vakarai! Pilni sausos �ilumos ir u�lieti mėnesienos. Laivų ūkimo Įlankoje ir vėjo �naresio �ermuk�nyje. Raudonų jo kekių bilsnojimo į lang�. Nebūtina jas matyti. Taip sėdėtum tyliai ant dė�ės ir galvotum, kad u� tas uogas nieko nėra raudonesnio. Kaip neįkainojama vasaros diena ilgai nesibaigtų vakaras: vir�uje � mėnesiena, apa�ioje � tamsa. Ir sausa! Kojos nuogos � krosnelės �ilumoje justum jas tarsi atsietas nuo kūno. �tai taip!

O baltasis laikrodis tiksėtų. Dien� jo nesigirdi. Tuomet jis mu�a valandas i� įpro�io. Bet dabar i� jo sklinda malonūs garsai. Tiksi, toks apvalus ir mielas, tarsi jungtų visk� į nei�ardom� vienov�.

Sala blizgėjo kaip stiklas. Nuo jūros plūstanti �alta �viesa apnuogino dirvonuose sodriai su�ėlusį atol�. Krūmok�niai stipriai laikė savo pageltusius lapelius. Vanduo ir naktinis �erk�nas nepaleido vienas kito i� ledinio glėbio. Per dienų dienas jūra tviskėjo �aliu smaragdu. Beveik neputodama. Keis�iausias buvo dangus. Be jokio tamsaus debesėlio. Auk�tas ir giedras kaip balandį, �viesus tarsi stipriausio �ibinto ap�viestas. Horizontas �vytėjo iki vėlyvo vakaro. Regėjos, kad �iais metais Vie�pats Dievas nutarė praleisti rudenį.

Priartėjo metas, kai sodybose liejasi pjaunamų avių kraujas. Kelet� savai�ių jos pasiganė po atol�. O dabar joms atėjo galas. Skerd�ius visur buvo laukiamas �mogus. Gyveno jis Pietiniame sod�iuje, buvo ved�s ir turėjo �e�is vaikus. Jis valgydavo ir gerdavo be saiko. Ir paprastai ten, kur jis pasirodydavo, būdavo apstu �vie�ienos.

Kaip tik prie �ios avininkystės dalies Rakelė niekada nepriprato. Kraujo �utas j� vimdė. Pasamdė, kas j� pavaduotų, o pati griebėsi ruo�ti maist�. Virė �vie�ios mėsos sriub� su kopūstais ir morkomis. Rakelei regėjos, kad viskas garuoja. Visur tvyro ka�koks pirmyk�tis drėgnas �utas. Toks �iltas. Sklinda jis nuo sriubos, kraujo, vėdarų ir kraujo pudingo. Tarsi garai i� plė�rios gyvasties gelmių. Lyg koks pro�utis. Ji ne kart� manė, kad nei�tvers tų dviejų trijų dienų. Bet i�tverdavo, Rakelė visada i�tverdavo. Visada! Ir jau gruod�io sekmadieniais ji po truputį imdavo valgyti mės�. Bet per avipjovį misdavo tik sumu�tiniais. Mės� gamindavo tik darbininkams ir Simonui. Sakydavo, kad jau pavalgiusi arba neturi laiko sėdėti su visais prie stalo. Lakstė, tvarkė. Kas tik u�sukdavo per avipjovį į Bekejoret�, sakė, kad tai jauki ir raminanti vieta. Ta�iau Rakelė tingėti sau neleido. Dirbo net dulkės rūko.

Simonas suprato visk�. Kur besutikdamas, viduje ar lauke, visada j� paglostydavo. Nekreipė dėmesio � mato kas ar ne. Paskui ta pa�ia ranka perbraukdavo sau per smakr�. Akyse įsi�iebdavo ugnelės. Su�velnėdavo mink�tos ir gra�ios lūpos. �velgiant į Rakel� spinduliuodavo visas jo veidas.

Rakelė nujautė, kad jis supranta. Ta�iau niekada neerzindavo jos. Tai buvo jųdviejų reikalas.

Per tokį pasnink� Rakelė tapdavo �neki, judri. Ir patraukli. Tais nuovargiu pa�enklintais rudens vakarais atgydavo ir jo kūnas. Kokia būtų buvusi gėda nepajėgti, kai ji taip gundomai �ilta ir guvi. Bekejoreto kamaroje negesdavo �viesa. Bet lovoje niekas neskaitė ir ne�nekėjo. Pilve susikaupusį alkį Rakelė mal�indavo kitkuo, ir jai patiko tai, kuo buvo sotinama.

Po to ji klausydavosi tolimo Hesthamerio krioklio �niok�timo ir savo vyro alsavimo. Gulėdavo ant nugaros didelėje lovoje i�kėtojusi kojas ir rankas. Ūmai jai galėdavo pasirodyti, kad viskas netikra. Saugumo ir pasitenkinimo jausmas tik laikinas. Susiliedamas su toli gaud�ian�iu �niok�timu, jis slopdavo. Jėgų antplūdį pajusdavo tik tokiomis valandėlėmis. O �iaip jai niekas nesisekė. Ka�k� ne�iodama ji tik vaik�tinėdavo į lauk� ir atgal.

Būdavo, kad i� ryto nesikelia. Neturi jėgų. I� prad�ių manė, kad viskas per t� pjovim�. Ta�iau tai prasidėjo dar vasaros pabaigoje. Nepaai�kinamas nuovargis, nesuprantamas svaigulys. Ji pastebėjo, kad darbo diena ima apkarsti. Pamanė � gal u�siminus apie tai Simonui. Ta�iau tik glaustėsi prie jo atiduodama jam visk�, k� pajėgė. Bent jau naktį būdavo gera.

Ji nesilankė pas gydytoj� nuo to nelemto karto, kai jai pasakė, jog esanti sveika ir galinti bet kada susilaukti kūdikio. Dabar savo vaisingum� ir Simono negali� ji ka�kaip siejo su savo nedarbingumu. Ji nuvargdavo. Pykindavo �irdį. Atrodė, jeigu prabiltų apie t� blog� savijaut�, tuomet viskas paai�kėtų.

Ne, ji palauks, kol praeis. Palauks savait�. O tada jau eis pas gydytoj�. Ji juk visada gali nueiti į kaim� neai�kindama Simonui, kokiu reikalu.

Ji u�dėjo rank� ant jo tvirtų strėnų. Pajut�s �velnų prisilietim�, jis per miegus pasislinko ar�iau jos. Ji persisvėrė per jį ir i�jungė �vies�. Tamsoje jis nutolo. Negelbėjo ir tai, kad gulėjo prisiglaud�s. To nepakako. Ji nebesuprato sav�s, nebepajėgė d�iaugtis ateinan�ia diena.

Sėdėdamos prie virtuvės stalo, Tora su Rakele siuvo vyniotinio plėv�. Kvepėjo svogūnais ir prieskoniais. Adata su menkių tinklo siūlu nuolat i�sprūsdavo Rakelei i� rankų. Tora stebėjosi. Ji matė, kad teta i�bly�kusi ir nuvargusi, dirba vangiai, nesusikaupusi. Ne�neki, ko seniau niekada nebūdavo.

Siūdama Tora dėbtelėjo į j�. Rakelė pajuto mergai�iukės �vilgsnį. Bandė sau įsivaizduoti, kaip ji atrodo Torai. Pakilo ir puolė pjaustyti svogūnų. Tarsi �iandien būtų genama visk� daryti skubiai. Tarsi nespėtų pasi�nekėti su Tora. Kad ir k� darė, viskas strigo.

� Reikės truputį prigulti. Pavargau. Buvo tiek daug darbo. Vėlai guldavausi ir�

Torai buvo keista, kad per darbymetį teta guli ant ku�etės. Bet ji siuvo toliau. Tylėdama. Sėdėjo nugara į ku�et�, o prie� akis vėrėsi vaizdas į dirvonus ir ber�ais apsodint� alėj�. Ant sienos tiksėjo laikrodis. Krosnelė skleidė �ilum�. Mikliai darbavosi pir�tai. Ir vis dėlto kambaryje tvyrojo ka�koks �altukas, nes teta nedirbo ir tyliai gulėjo ant ku�etės. Tora nepasi�iūrėjo, ar ji miega. Alsavimo nesigirdėjo. Atrodė, tarsi teta Rakelė sėdėtų ir �iūrėtų jai į nugar�. Nuo tų min�ių pasidarė taip nejauku, kad galiausiai Tora pakilo ir i�ėjo į kiem�. Prie� i�eidama ji praustuvėje nusiplovė rankas. �vilgsnis u�kliuvo u� Rakelės. Kokia ji i�bly�kusi! Guli u�merktomis akimis. Bejėgi�kai. Tora suglumo ir i�slinko į lauk�. Sėdėjo �altyje galvodama, kad �iandien Bekejorete ka�kas ne taip.

Kai grį�o vidun, Simonas jau buvo parėj�s. Rakelė virė marinat� vyniotiniams. Juokdamasis jis porino apie įmon� ir kaim�. Gnybtelėjo skruost� Torai, Rakel� apglėbė per klubus. Bet ore ka�kas tvyrojo. Nuo to niekam negalėjo būti gera.

Po keturių dienų Rakelė nuėjo į kaim�. Sėdėjo ir laukė savo eilės pas gydytoj�.

Kūnai ant kėd�ių su plieninėmis kojomis. Vangi tarpusavio �neka.

Rakelė jautėsi mirtinai nuvargusi ir negalėjo įsivaizduoti, kaip tai galima paai�kinti vyrui � net jeigu jis ir gydytojas.

7

Ingrida apsivilko i�eiginį palt�. Ties� pasakius, tik juo vilkėdama ir tegalėjo pasirodyti tarp �monių. �ia proga buvo i�skalbta ir i�lyginta mėlynais ir �aliais langeliais skara. I�plauti plaukai � tik kam skirtas jų �vilgesys? Prieplaukoje ry�kios �viesos nutviekstas jos veidas atrodė liguistai i�bly�k�s. Vyrai �nairavo į j�. Bet nieko nesakė. Link�iojo sveikindamiesi, kad nemanytų esanti atstumta.

U� motinos lyg koks �e�ėlis stovėjo Tora. Rankoje ji laikė i� pa�iūros lengvutį rud� lagaminėlį.

Ir �tai prie i�mirkusių ir aptriu�usių prieplaukos polių, i�mesdamas saujel� �monių, prisi�vartavo mar�rutinis keltas. Jam ramiai siūbuojant į �onus, sulalėjo balsai, sutrinksėjo per bort� i�kraunamos dė�ės ir statinės.

Dangus buvo giedras, jūra rami, kirai � geros nuotaikos. Bet �altukas grabinėjo. Gailiai cypavo keltuvas. Buvo girdėti, kaip po kojomis girg�da sniegas.

Ingrida vyko į miest�, ir visi �inojo, kokiu reikalu.

Kai sukdamas Įlankos pusėn mar�rutinis keltas kiek pasisiūbavo posūkyje ties Ky�uliu, Tora, stovėdama pakrantėje, pamojavo. Bet ant denio nieko nebuvo. O kai tas juoda�onis laivas it koks vaiduoklis aplenkė Ky�ulį su �imtabu�io prieplauka ir nu�iuo�ė tolyn į �erk�notas ūkanas, Tora jau stovėjo ant kalniuko u� �imtabu�io. Plaikstėsi kaselės, su�varbo rankos. Greta riogsojo samanotas, ap�ep�s senasis vėliavos stiebas, kurį dergė aptūp� kirai.

I� taip toli Tora nebegalėjo matyti, ar kas stovi ant denio.

U�dususi nuo smarkaus bėgimo, ji �al�io nebejuto. Bet jis sklido i� vidaus. I� prad�ių motina nesakė, ko jai reikia mieste. Neminėjo jo vardo. Matydama, kad tai j� kamuoja, Tora vis svarstė, kaip motinai padėti. Pagaliau tarė:

� Ar ve�i jam drabu�ių?

� Ne.

� Tai gal duonos?

� Ne.

� Ar jis ten gauna ko reikia?

� Taip. Pasisaugok, kad lėkdama į Bekejoret� nenusisuktum sprando ant ledo gurvuolų�

Motina suprato, kad Tora �ino. Daugiau apie Ingridos reikalus mieste jos nekalbėjo.

Turėjo grį�ti po trijų dienų. Grei�iau neįmanoma. Gerai sutapo � �iomis dienomis darbo �aldiklyje nebuvo.

Tu��ioje virtuvėje krosnelė buvo u�gesusi. Tvyrojo tamsa. Name pasigirstantys garsai Tor� ramino. Vir�uje gerkl� laidė Elizifa. Jos balsas buvo �ai�us kaip ir seniau, tik pati nebebuvo tokia energinga. O Solė pritilo, bet buvo smarkesnė.

Tora susirado reikalingus daiktus. Kuprin�, drabu�ius. Ir d�iūgaudama greitai nustraksėjo į Bekejoret�.

Tik vien� kart�, kai gulėdama �varioje palėpės lovoje ji i�girdo Simono ir Rakelės balsus, jai suspaudė �irdį dėl motinos. Tie lip�nūs i� miegamojo sklindantys balsai tarsi pasity�iojimas. I� jos taip pat.

Bet viskas nu��iuvo. Nakties tamsoje ramiai ilsėjosi visas pasaulis. Name ka�kas trek�telėdavo nuo �al�io. Lyg gailiai suink�tų per miegus.

8

Būdavo tro�ku nuo drėgnų drabu�ių, parūgusio autų �uto ir prakaituotų kūnų. Kieti suolai nusėsti visi iki vieno, nė pir�to neįki�i. Vienas kitas, mėgindamas įsitaisyti pla�iau, stumtelėdavo kaimyn� į �on�, bet ne visada sėkmingai. Kildavo sumai�tis, pasipildavo keiksnojimai.

Jaunimėlis sėdėjo pa�iame gale. Susispaud�, � pagaliau nesibaimindami dėl priekai�tų, � visa eilė lyg vienas kūnas. Susimet� į daugiau ar ma�iau laiming� simbioz�, nelygu kas sėdi �alimais.

Dvi savaites i� plakato į juos �velgė �Maja i� Maliojos salos�. Dabar jie laukė trok�dami juslinių įdomybių. Ta�iau kaimo kino mechanikui nesisekė paleisti aparato. Jis tvirtino, kad dėl �al�io beve�ant. Bet jam atliepdavo daugiabalsis: �Fuuui.� Tai rei�kė, kad jam gali baigtis labai prastai, jei ekrane nesugebės parodyti moters.

Tora, Solė, Jorgenas ir dar vienas vaikinas i� kaimo klausėsi erzeliavimo, sklindan�io i� paskutinio suolo. Jorgenas i�si�nyp�tė į deln� ir pats jau buvo beband�s padūkti. Bet Solė u�lau�ė jam rank�. Vis� valand� jie �varbo prie durų, kad u�sitikrintų vietas antros eilės viduryje.

Kaip devintame danguje. Sukand� dantis, prisispaud� u�pakaliais prie suolo, jie nepasidavė stumdynių bangoms i� abiejų pusių. Suolas grėsmingai svyravo, nes atraminė jo koja per vidurį buvo lū�usi. Bet jiems nerūpėjo. Juk pirma atlaikė. Sėdėdami i� �onų Solė ir Jorgenas spaudė vien� prie kito anuos du.

Tora juto stangrius berniukų kūnus. Drabu�iais aptūlotas �mogaus formas. Kiek mena, niekada nėra sėdėjusi taip glaud�iai. �itaip � ne.

� Velnias, kaip jie triuk�mauja.

Jorgen� tai erzino. Ir vien dėl to, kad pa�iam knietėjo būti tarp jų.

Netikėtas bakstelėjimas alkūne vos nenuvertė jo ant grindų, ir jis kaip patrak�s ėmė spraustis atgal ant suolo, bandydamas atsikovoti prarast� viet�. Plykstelėjo noras atsiker�yti.

Lauke �niok�tė ir pliaupė. Kaip grėsmingas įspėjimas langus lipdė �lapdriba. Tarpais stiklu nuvarvėdavo vieni�as stambus la�as. Per jo palikt� �liū�� vėrėsi pasaulis.

Viltingi veidai skendėjo i�kvepiamų garų rūke; nesvarbu, atėjai su�lap�s ar ne, drėgmė skverbėsi iki kaulų.

Kam nors pravėrus laukujes duris, į vidų plūstelėdavo �altas, drėgnas oras ir, susimai��s su salės �utu, virsdavo nirtulingu balzganu debesiu. Pasisukioj�s sūkuriais prie durų jis i�tirpdavo salės tamsoje.

Pagaliau pasigirdo aparato burzgesys. Visi kiti garsai kaipmat nu��iuvo.

Įsivyravo taika ir ramybė, praviros burnos gaudė or�. Ant i�plaukusio ekrane vaizdo mirguliavo �sniegelis�. Paskui viskas ėmė palengva ry�kėti ir savaime susirikiavo į vietas. Ka�kas i�jungė �vies�, ir visi nuskrido kitur. Ant salėje sėdin�ios daugiagalvės būtybės nusileido svajos. Svajos apie pasaulį, kur �vilga perlamutras, kur vien d�iaugsmas ir melancholija. Kur tikra meilė buvo įvardijama, o ne tik pasilikdavo slaptu nuotykiu vasaros krūmok�niuose. Garų pritvinkusioje tamsoje aparatas metė piltuvo formos �viesos sraut�, kuriame nervingai �oko gausybė dulkių.

Protarpiais sugirg�dėdavo mechaniko batai, kai pakil�s nuo savo rudos pintos kėdės jis prieidavo prie aparato. Neapsik�sdami gretimais sėdintieji ar�iai su�nyp�davo �t��. Atrodė, kad �narp�dama ruo�iasi pulti ka�kokia plė�ri pabaisa. Trukdyti nevalia � paskui kiek įmanydami jie vėl sukaupdavo dėmesį į ekran�.

Tora pamir�o, kad ji jaunimo namuose, į kuriuos motina nekėlė kojos nuo to laiko, kai� Pamir�o, kad ji neateidavo �ia ir per kitas �ventes � per Kalėdų eglut�, gegu�ės 17-�j�2, tokiomis progomis motina kaskart skųsdavosi bloga savijauta.

�ia gera, daug geriau nei sėdėti palėpėje ir ra�yti kokį nors juodra�tį. �ia visų geriausia! Kūnu pasklido vos juntamas kutenimas. Ji net i�sigando, kad tai pastebės vaikinas i� kaimo. Pirmiausia sukuteno tai, kas neturi jokio pavadinimo, o tik tuos �lyk��iuosius, kuriais nura�inėtos i�vietės durys, paskui nuraibuliavo �launimis, sald�iai atsiliepė pilve. Apa�ioje. Palei ausį dvelktelėjo vaikino kvėpavimas, nes ka�kam einant pro duris jis truputį pasuko galv�. Sukuteno, tarsi ji glaustų prie veido ka�iuk�. Sudrėko kūnas ir rankos.

Ji paklausė Rakelės, ar galėtų nueiti į kin� jaunimo namuose. Ties� pasakius, savijauta buvo bjauri, nes jai patiko, kad motina i�va�iavusi ir nereikia gauti jos leidimo. Rakelė davė pinigų, ir Tora suprato, kad motinai ji nieko nepasakys. Dėl to jiedvi tarpusavyje nesitarė. Bet ji vis tiek �inojo, kad nepasakys.

Mylimasis i�plaukė į jūr�, ir Maja i� Maliojos salos nesulaukia nuo jo lai�kų, nes lai�kane�ys pats nori turėti Maj�, todėl ir slepia juos. �iūrėdama į stambų lai�kų vagi�iaus veid� Tora taip nir�o, kad net į�nybė sau, o Solė taip stvėrė vaikinui u� rankos, kad susiūbavo visas suolas: ir gera, ir liūdna � viskas susimai�ė. Tora i�girdo, kaip ka�kas �niurk�telėjo tamsoje. Aplinkui i� slopios, mirtinos tylos sklido kar�tas �nopavimas. Tik ka�koks nenuorama, tamsoje jausdamasis labai dr�sus, vis �iu�ino batu.

O paskui, jau �viesoje, kai visi susirado pir�tines, kepures ir stumdydamiesi i�gu�ėjo pro duris, kino mechanikas su palengvėjimu atsiduso. Įsikand�s suktin�, pakavo svajonių pasak� ir spėliojo, ar kitoje vietoje aparatas vėl streikuos.

Jo kelnės buvo apsmukusios, susiglam�iusios. Per savait� ir jis, ir tos kelnės patirdavo ir �ilto, ir �alto. I�tiesindavo jas po paklode visur, kur tik gaudavo nakvyn�. Bet jos jau buvo nudriskusios, apa�ios � purvinos ir dėmėtos. Kas naktį nauja vieta. Į akmenuotas pakrantes jis atve�davo truputėlį romantikos. Pilkuose rūkuose leisdavo pasklisti ro�ių �iedams. Padvelkdavo vasara. Nors �ia ir juodavo gili prie�kalėdinė �iema. Jei, �inoma, veikdavo aparatas.

Vien� kart� jis buvo įkliuv�s, nes �is sustreikavo. Pasijuto apsuptas paaugusių chuliganų. Jis prakaitavo, teisinosi, net �adėjo gr��inti pinigus. Bet jiems reikėjo kino, o ne pinigų. Tuose apipelijusiuose jaunimo namuose jį sukaustė baimė. Grafiko laikytis privalo, o aparatas neveikia.

Bet �į vakar�� �į vakar� veikė.

Atsities�s tas rauk�lėtas liesas vyras sudėjo juost� �Maja i� Maliojos salos� į dė��. Apglam�yt� ir nutriu�usi�, pana�i� į jį patį. O jam dar tik keturiasde�imt. Kad ir kaip būtų, o jis į fjordus ve�ioja dideles paslaptis ir viltis. Ve�ioja rūmus ir parkus, nemirting� meil� ir sielos labirintus � viskas ai�ku: juoda ir balta. Viskas u�fiksuota nuzulintoje filmo juostoje. Kiekvienas, kad ir menkiausias kadras, turi savo viet� toje perforuotoje juostoje. Dėl �iūrovų traukiama ji rodė istorijas, pakylėdama sielas labiau nei koks prana�as ar pamokslininkas. Mat �iūrovai � jauni ir kar�ti, taip pat įmetėj� ir seni � visi po savo sune�iotais mar�kiniais ar sulopytu megztiniu slėpė aibes svajonių. Reikėjo tik menko niūktelėjimo � ir jie jau �engia pro perlinius vartus. Ir kaimo mechanikas seikėdavo jiems man� u� su�iedėjusi� duon�, pasaulio gro�ybes � u� virt� ar kept� �uvį su bulvėmis. Neda�ytus suolus ir pamokas, lynų kubilus ir sutinusius pir�tus jis i�keisdavo į svajų puot�.

Į namus ėjo tamsoje grupelėmis. Po du, po tris ar daugiau. Tik vienas kitas vieni�as vilkas, perėm�s neken�iamo lai�kininko vaidmenį, visai be reikalo gadindamas batus, spardė ant kelio pasipynusius akmenis. Mat teisybė �iaurės fjorduose tokia kaip visame pasaulyje. Pamatei mira�� ir vienatvė įsiskverbia iki pat kaulų smegenų.

Visk� susikrov�s mechanikas dar pasėdėjo įsikand�s vos smilkstan�i� suktin�.

Paskui lėtai pakilo. Ir tiesiausiu keliu per pakrantės akmenis nusėlino iki kioskininkės Jeni durų �imtabutyje.

Ten i�sipildė jo svajonė. Jis su�veitė pa�ildytus �uvų kepsnelius, i�gėrė kavos, ilgokai pasėdėjo ant ku�etės vien baltais apatiniais, nes Jeni valė ir lygino jo kelnes.

Kai kas ir �imtabutyje gali jaustis kaip devintame danguje.

Tada buvo u�trauktos paskutinių langų u�uolaidos. Tarsi paskirai i�siun�iami �viesos signalai. Lietus plakė teisiuosius ir klystan�iuosius, taipgi į namus pargintas įmitusias pastoriaus aveles. Jos stovėjo susimetusios kupeton prie savo stoginės. Viena kita akis �ybtelėdavo ry�kioje �ibinto �viesoje.

9

Tora stovėjo prie medinio liepto, nutiesto nuo kelio sankasos iki Randi ir Fritso namų. Vienoje pusėjo buvo turėklai. Atsirėmusi į juos ji prisiminė, kaip vasar� u�lipo ant liepto atraminių polių ir nusirop�tė jais nuo sankasos iki pat sienos. Buvo baugu ir įdomu, baisiausia � per vidurį, kur �emyn iki pakrantės akmenų kokie du trys metrai. Pri�okusi prie lango Randi paliepė jai tu�tuojau liautis. Tora susigėdo, bet ne todėl, kad taip daryti pavojinga, o todėl, kad suprato � tokiems pok�tams ji jau per didelė. Jeigu tai būtų pama�iusi motina, būtų pasipiktinusi: �Na, kaipgi tu taip, juk esi mergaitė!�

�į vakar�, stovėdama prie turėklų, gelmėje Tora nieko negalėjo į�velgti. Stovėjo tvirtai įsitvėrusi abiem rankomis, įsispyrusi kojomis. Nesimatė nieko. Pakrantės akmenis ir visa kita buvo pasiglem�usi tamsa. Vien� �ios vasaros dien� ji pakibo �ia vien ant rankų ir �emai gilumoje pamatė daugyb� a�trių akmenų, gleivėtų dumblių, popiergalių ir �iuk�lių. Ir baisu nebuvo.

Dabar nieko nesimato. Bet gelmės �iurp� ji vis tiek pajuto.

Nesuprato kodėl, bet ji atsiliko nuo kitų. Netikėtai jai toptelėjo į galv�, kad su tuo vaikinu i� kaimo Solė tikriausiai nori eiti viena. Tora buvo pajutusi jo stangraus kūno artum� � kino salėje. Be�iūrint į juodu su Sole jai pasidarė koktu. Nesinorėjo klausytis jų paistalų ir kvatojimo. Ji pamelavo, kad turi sutvarkyti ka�kokius Rakelės reikalus, ir kry�kelėje nėrė į �alį.

Ji jau buvo berė�ianti namo, kai staiga tamsoje prie� j� i�dygo Randi. Tarytum i� niekur.

� Ne, ar tai tu, Tora? � tarė ji ramiai ir d�iugiai. Ne apsimestinai maloniai, kaip tai dabar darė daugelis�

Tora linktelėjo. Blausioje �ibinto �viesoje ant jų dribo didelės �lapios snaigės. Tora pabūgo, kad Randi nepamatė jos linktelėjimo. Todėl krenk�telėjusi tarė:

� Kiūtinau pro �alį ir� Ir va, tu�

� U�eik! A� jau�iuosi tokia vieni�a, kai nėra Fritso. �inai, Giunaras nuolat �aldiklyje. Jį u�griuvo baisybė darbų po to, kai Bredsen� sugriebė nugaros skausmai� � su�nab�dėjo ji lyg bijodama, kad kas nors gali i�girsti, kaip ji d�iaugiasi dėl vir�valand�ių, kuriuos dabar gauna Giunaras sergan�iojo dėka.

Ji apglėbė Tor� kaip seniau. Apglėbti � toks jau Randi įprotis.

� U�eik nors trumpai!

Ir jau buvo betempianti Tor� ant to nuo�ulnaus liepto.

� A� ne�inau� dabar ėjau į Bekejoret�. Neįspėjau, kad galiu grį�ti vėlai. Mama ee� mieste. Kol kas gyvenu tenai�

� Bet tik trumpai! Nesibaimink, a� tav�s neu�laikysiu.

Tora ilgokai delsė, todėl Randi pasakė:

� Ne, tai ne�

Ūmai Tora pabūgo likti viena tamsoje ir skubiai tarė:

� U�eisiu valandėl�.

Kambaryje Tor� apgobė �iluma. Dvelkė kepta �uvimi. Vir� stalo ir prie lango Randi į�iebė �viesas. Ant elektrinės viryklės u�kaitė puod� su pienu.

� Jūs turite elektrin� virykl�!

Tora nuskubėjo pasi�iūrėti. Ji buvo baltut baltutėlė. Net baisu. Orkaitė kaitinama i� vir�aus ir apa�ios, �emai � �ildymo stal�ius, o vir�uje � trys kaitvietės. Ka�koks stebuklas. Dar puikesnė nei tetos Rakelės.

Randi ai�kino ir rodė. Visa �vytinti i� d�iaugsmo. Kaip visada. Jos akys spindi net ir liūdint. Bet �įvakar ji tikrai d�iaugėsi.

Gera vėl būti �ia.

Tora nusivilko striuk� ir atsisėdo galustalėje. Stebėjo, kaip Randi, vis dar vilkėdama megztu paltu, ruo�ia jai kakav�.

Klausinėti apie Frits� nereikėjo, nes Randi, atsigr�usi į j�, kartu mai�ydama vandenį su cukrumi ir kakava ir dar pildama pieno, tu�tuojau visk� i�klojo pati.

Jis es� baigia pradin� mokykl� ir jam daugiau lyg ir nieko nebepriklausytų, bet vis tiek nuo kitų metų jis gaus pagalb� ir galės mokytis toliau. Jų nuomone, per gabus, kad būtų u�mir�tas. Taip tu��ia, kai i�va�iuoja� Ta�iau labai svarbu, kad jis ko nors i�moktų. Kuo nors taptų. Bus laiminga, kai jis įgis kokį nors amat�. Gyvena �iltnamio gyvenim� � ji sutinkanti su tokia mokyklos nuomone. Jie taip tiesiai ir pasakė � ji pernelyg smulkmeni�kai saugojanti ir globojanti tokį didelį berniuk�. Ji to nebedarys� Gryna teisybė, stengsis pasitaisyti. Bet kai did�i�j� metų dalį jis i�vyk�s, ji pamir�tanti, kad jis jau didelis, pamir�tanti, kad, nors ir kur�nebylys, vis tiek moka puikiai tvarkytis. Pastebėjusi jam bendraujant su Tora ir kitais vaikais. Bet vis dėlto� ji ka�kaip nesupranta kodėl� ta�iau Fritsas lieka jos vaikas. Ji labai sielvartavusi, kai su�inojo, kad jis niekada normaliai negirdės. Tada ir nusprendusi, kad jam niekada neturi trūkti meilės ir globos. O jis kiekvien� kart� grį�ta namo pasikeit�s� baisu! Bet ji susiims. Be jokios abejonės. Kai jis atva�iuos Kalėdų, jie bus persikėl� į pirm� auk�t� pas Knutsenus. Jis turės savo kambarį. Privalės tvarkytis pats, i� ryto ir vakare. Suprantama, kad privalės. Ji sės prie mezgimo ma�inos, o jis turės apsiprasti su tuo, kad ji labai u�siėmusi.

Tora suprato, kad pasikalbėti Randi nelabai turi su kuo. Kaime ji vis dar svetima. Mat i� tų, kurie visada i�lieka svetimi. Ji kitoni�ka. Kitaip rengiasi. Rankomis megztais drabu�iais, kurie nepana�ūs nei į paltus, nei į �varkus, nei į k� nors kita. Ka�kokie gra�ūs, �iltų spalvų raizgalai. Tora girdėjo bobas �nekant, kad Randi esanti �savoti�ka�. O tai rei�kė būti pa�enklintai. Daug nereikėjo, kad kaime priliptų etiketė.

Jai prilipo ir pravardė �raizgynė�. Kaltino j� laikant save apsiskai�iusia ir protinga�

Ji es� vis� jaunyst� prasimokė mieste, nieko neveikė, paskui i�tekėjo u� Giunaro ir tapo nervinga, nes jis i�plaukdavo į jūr�. Nėra nieko blogiau, kaip boba su pairusiais nervais. Tiesiog nepaken�iama.

Ar įmanoma tapti dar keistesnei? Taip ne kart� buvo svarstoma Otaro krautuvėje.

Tora nekreipė dėmesio į tuos plepalus. Pastebėjo, kad ap�nekami visi i� eilės. Ji suprato, kad tai, k� �monės �neka � nebaisu. Daug baisiau, k� jie daro.

Kambaryje Tora jautėsi saugi. God�iais k�sniais ji �lam�tė duon�, gaudė kambario kvap� ir vaizdus. I�plėstomis akimis link�iojo ir klausėsi Randi. Nesisukiojo. Tarsi bijodama, kad akimirk� nusisukus viskas i�nyks.

� Pagalvok, kai persikraustysime, turėsiu did�iul� nuosav� virtuv�. Did�iul�. Tu net negali įsivaizduoti! Prie lango u�tenka vietos mezgimo ma�inai. Bus puiku! Tu turėsi ateiti. Tora, turėsi da�nai pas mus ateiti!

Ji patylėjo. Paskui i�liejo �irdį:

� Fritsas manė, kad tu dėl ka�ko supykai� nes nebeateidavai. Bet a� pasakiau, kad dėl to gaisro. Taip, Tora, sakau tiesiai. Supratau, kad tau pakako savų bėdų. Baisus skandalas. Tau nereikėjo viso �ito matyti. Vaikus reikia tausoti.

Tora apstulbo. �andikaulis atvipo. Sustingo. Apmirė. Randi įsmeigė į j� akis, o Tora nedrįso nė pajudėti. Trauktis neįstengė. Jos �iūrėjo viena į kit�. Tora juto, kaip b�la. Dūsta.

Randi pataikė į patį skaudulį. Tas pratrūko. I�siliejo. Visa bjaurastim. Randi kalbėjo apie gaisr� taip, lyg būtų buv�s paprastas nelaimingas atsitikimas, kurį galima lengvai sutvarkyti.

Ji nesiliovė kalbėjusi. Sakė, kad Henrikas ne pirmas, kuris sėdi kalėjime. Kad Tora per daug neimtų į �irdį. Turėtų pasakyti sau, jog ji, Tora, yra nepriklausomas �mogus ir tas gaisras su ja nesusij�s.

Torai regėjosi, kad Randi � gyvas angelas. Su�vilgo akys, o burnoje strigo k�snis.

Ta�iau nelauktai viskas subyrėjo. Mat Randi pasakė:

� Bet atmink vien� dalyk�! Būk jam gera, kai sugrį� namo. Reikia �mogui leisti pradėti i� naujo. Visiems suklydusiems reikia leisti pradėti i� naujo. �inoma, kad jis pasielgė baisiai. Bet mes atsakingi vieni u� kitus. Visko suprasti �iame pasaulyje nesame verti.

Tora sėdėjo kaip prikalta.

Kambaryje buvo �ilta, sumu�tiniai skanūs, o Randi � tikra draugė. Bet vis dėlto Tora sėdi pas svetim� �mogų, kuris nieko ne�ino ir nieko neturi �inoti.

Nei Randi su mama!

Nei Simonas su Rakele!

J� pasmerktų visas pasaulis. �Būk jam gera, kai grį�. Neplepėk. Nedaryk nieko bloga tiems, kurie� gerbk tėv� ir motin�� nemeluok� Būk jam gera, kai grį�!�

Motina nekalbėjo. U� j� bylojo jos veidas. O Randi i�dro�ė. Tiesiai į akis. Rė�ė lyg tiesius ir neklystamus Biblijos �od�ius, kurių ji mokėsi mokykloje arba i� Elizifos. Bet ar įmanoma gyventi pagal juos ir niekada nemeluoti, nieko nenutylėti? Tora buvo sutrikusi. Gal sura�ė juos tie, kuriems pavyko visko i�vengti? Kuriems ne viskas �inoma? Ar ai�ku įstatymus ir taisykles ra�antiems �monėms, kaip viskas bjauru? Gal jie sukūrė taisykles tik apie tai, ko patys nėra patyr�? Ar taip paprasta?

Kilo noras prie�intis. Ta�iau pakankamo u�sidegimo pristigo.

Mat Randi buvo kaip angelas. O Tora sėdėjo apgobta jo sparnų.

Visada taip. Motina būna nekalbi ir liūdna. Tokia pavargusi, rimta. Paskendusi rūpes�iuose.

J� taip pat reikia patausoti.

Visus reikia tausoti? Ar nėra nieko, kas�

� Tora, man reikia kai k� tau parodyti! � pliauk�telėdama rankomis ūmai tarė Randi. Mesdamos �e�ėlius ant skruostų suplazdėjo jos tankios �viesios blakstienos.

� Dievulėliau! Kaipgi a� galėjau pamir�ti? Savo pasidid�iavim�!

� Kas tai? � susidomėjo Tora, apsid�iaugusi, kad kalba krypsta kitur.

� Bandyk atspėti. Jokiu būdu neatspėsi!

� Pabandysiu.

Tora leidosi į nauj�, linksm� �aidim�. Tik su Randi galima �itaip spėlioti ir i�dykauti visai nepaisant, kad ji � suaug�s �mogus. Taip �auniai kaip su Randi nepa�aisdavai ir nepadūkdavai net su teta Rakele.

Jiedvi tiesiog pamir�davo, kad Randi � suaugusi moteris. Pamir�davo nuolat. Atrodo, kad pati Randi vis dar tiki esanti mergai�iukė.

� Ha ha! Atspėsi � būsi �aunuolė! � Randi akys �yb�iojo. � Palauk, a� u�vesiu tave ant kelio. Pagalvok, ko visi trok�ta. A� tai gavau.

� Visi trok�ta� � pakartojo Tora, tarsi bandydama įsiklausyti į save.

� Ne, ne visi. Vyrai � ne, jie gerai apsieina ir be to, juk jie turi mus! � nusikvatojo Randi.

Tora sutriko dar labiau.

� Ar galima tuo pasipuo�ti?

� Neee.

� Ar tai kas nors mezgimo ma�inai?

� Kvailele, argi visiems reikia mezgimo ma�inos?

� Neee, tai tada, palauk truputį� Tu man jau rodei t� elektrin� virykl�

� Kar�ta, kar�ta! � entuziastingai �aukė Randi.

Tora pasidavė. Ir Randi nusitempė j� į savo drėgn� rūsį greta senojo �uvų sandėliuko. Ten vis dar dvokė �uvimi ir pelėsiais, nors viskas buvo i�plauta ir sutvarkyta. Viename kambario kampe stovėjo ka�kokia statinė. Ant dviejų storų baslių. Did�pilvė, plati. Pana�i į vandens bak�, kurį Almaras i� Hestviko pripildo vandens i� kitoje namo pusėje tryk�tan�io �altinio, nes į namus vandentiekio dar nėra įsived�s. Dangtis taip pat pana�us.

Priėjusi Tora ap�iūrėjo statin� i� arti. Dabar pamatė laid� ir lizd�, o pa�ioje apa�ioje ir �arnos įvad�.

� Kas tai?

Randi �ypsojosi. Paskui i�did�iai pasakė:

� Tai vis Giunaras� Prie ma�inų, var�tų ir pana�ių dalykų jis tiesiog genijus. Jis man padarė ma�in� � skalbykl�!

� Skalbykl�! � i�pūtė akis Tora.

Pakėlusi dangtį Randi parodė dugne pritvirtintus lyg kokius i�gaubtus sparnus ar propelerį. Ai�kiai namų darbo. Ta�iau viskas nublizginta ir dailu, jokių a�trių kra�tų.

� Giunaras tiesiog genijus! Ponas Dalas gali tik d�iaugtis gav�s tokį mechaninio skyriaus vir�inink�!

Tora pamir�o, kad reikia atsiliepti. Įki�o galv� į bak� kiek galima giliau ir apsidairė. Pagalvok tu man! Randi turi skalbykl�! Kaime ar prie auk�tapelkių Tora nepa�inojo nieko, kas turėtų k� nors pana�aus. Suprantama, apie tokį dalyk� buvo girdėjusi. �inojo, kad galima įsigyti. Ta�iau tos ma�inos �iauriai brangios ir visi�kai nereikalingos � nebent dykaduoniams turtuoliams. Pastoriaus �mona juk turi Skarot�j� Johan�, todėl jai ma�inos nereikia. O �tai Giunaras savo �monai j� padirbo!

� Parodyk man, � papra�ė Tora.

Randi įspraudė ki�tuk� į lizd�. Prisuko �arnos gal� prie �iaupo, atsuko. Vandens prileido nedaug � kad apsemtų tuos sparnus. Paskui pasuko juod� jungiklį, kurio Tora nebuvo pastebėjusi, ir vanduo sukunkuliavo, viskas ėmė pa�ėlusiai bildėti. Ji mikliai u�dengė dangtį ir leido ma�inai pasibaladoti dar valandėl�. Tora nustėro.

� Tik pamanyk! Nejaugi Giunaras i�ties padarė �tai �it�?

Visa �vytėdama Randi linktelėjo.

� Mama sako, kad skalbimo ma�ina � kvailystė, tik drabu�ius drasko ir skalbia ne�variai. Ar teisybė?

� Toli gra�u. Bent jau ne �ita, kuri� padarė Giunaras. U�valkalai, paklodės � balti kaip sniegas. Galima ir virinti! Dugne įmontuotas �ildymo elementas.

� �ildymo elementas?

Tora neatsispyrė: atidengė ir pasi�iūrėjo į ma�inos dugn�. Apsita�kė nosį, bet nieko nepamatė.

Randi tikrai gali d�iaugtis tokia ma�ina. Jai nereikia skalbti drėgname �imtabu�io rūsyje, kur tėra i�betonuota vieta kubilams ir nuotekoms. O visur kitur � molinė asla, �alta ir drėgna.

�iem� ten i�būti neįmanoma. Ingrida virina lovos skalbinius virtuvėje. O Tora skalauja juos rūsyje. Prisiminus tas ledines popietes, Torai stingo kūnas. At�ildavo ji tik po paros.

Vasar� nėra taip blogai. Tada jos susikrauna didįjį �lugt� į vienratį ar ant dvira�io ir, įsidėjusios kavos su sumu�tiniais, �ygiuoja prie upės. Ten įkuria savo pa�ių mūrytas akmenines ugniavietes, kur katiluose virina skalbinius. Ta, kuri ateina pirma, gauna geriausi� ugniaviet�. Visada �itaip. Bet jos tai nuleid�ia juokais. Susirenka jų daug, būna smagu. Skalbia saulėtomis dienomis. Kol virinasi skalbiniai, vaikai tur�kiasi upėje. Valgo i� bendros pyragų ir sumu�tinių krūvos ir klauso moterų �iau�kesio. Paskui prasideda skalavimas ir u� aplaidum� gauni barti.

Bet �tai �ita� tiesiog rojus!

O kad jiedvi su motina turėtų toki�! Tai i�si�iotų �imtabu�io bobos!

Tarsi atspėjusi �ias jos mintis, vos �yptelėjusi Randi įspėjo:

� Niekam neprasitark�

� Kodėl?

� Nenoriu, kad sakytų, jog esu tinginė ir pasipūtėlė� Ir taip dabar turi apie k� tauzyti.

Tora linktelėjo. Ji suprato.

� O ar galiu papasakoti mamai?

� Taip, ji juk ne i� tų, kurios lie�uvius ne�ioja, � su �ypsena pasakė Randi.

Bet Torai nuėjo per �irdį.

Nejaugi visiems �inoma, kad po gaisro motina vengia �monių? Nejau apie tai tiek daug kalbama, kad su�inojo net ir Randi?

Tora nei�laikė duoto �od�io. Vakare, kai jiedvi sėdėjo virtuvėje prie stalo, visk� i�klojo Rakelei. Jai pasidarė gėda jau pratarus pirmuosius �od�ius. Bet vis tiek labai knietėjo papasakoti.

Toros ai�kinimo Rakelė klausėsi i�plėtusi akis. O kad Rakelė geriau suprastų, paskutiniame juodra��io puslapyje ji dar ir nupie�ė.

T� vakar� buvo gera. Atrodė, kad viskas sukosi vien apie j�, Tor�, � ji atsidūrė centre ir tapo svarbi. Rakelė klausėsi įdėmiai. O Tora vis pasakojo. Iki vėlumos.

Paskui j� ir vėl apėmė gėdos jausmas. Dėl to, kad i�siplepėjo. Dėl to, kad motina nuva�iavo į kalėjim�.

Kit� ryt� ji ėmė pra�yti Rakelės, kad niekam nepasakotų apie t� skalbykl�.

Rakelė net ne�yptelėjo. I�kilmingai prisiekė, kad prie�astis, dėl kurios Monsenų u�valkalai �vyti sniego baltumu, i�liks paslaptimi.

10

Daug lai�kų Tora negaudavo.

Ir apskritai į �imtabu�io duris lai�kane�ys pasibelsdavo retai. Antra vertus, retas kuris ir pats ne�davo lai�k� į pa�t�. Apsieidavo pasakydami tiesiai į akis ar i�kalbingai patylėdami. �od�ius vartojo taupiai.

Susikaup� ir nedraskomi aistrų �monės pasakydavo �od�ių lygiai tiek, kiek būtina, nei daugiau, nei ma�iau. Daug kas likdavo nepasakyta, paskui tai i�sklaidydavo kitos mintys � nei�tartus �od�ius �monės kentė tylomis. Kiekvienas sau.

Vien� dien� ant virtuvės stalo atsirado lai�kas.

Motina buvo i�ėjusi į antr� pamain�. Kol po pamokų Tora bindzinėjo tai �en, tai ten, į namus jau atslinko popie�io snaudulys. Ji u�suko į Jeni kiosk� pavartyti �urnalų. Jeni niekada jos nebardavo u� tai, kad tik varto, bet neperka. Nors kitus ap�aukdavo. Palankum� kioskelyje prie kry�kelės Tora i�sikovojo ne per vien� dien�. Ji ne�iodavo Jeni prekes i� skirstymo skyriaus. Tampydavo įkalnėn ve�imėlį su spaudos ry�uliais ir Jeni vaikigaliu. Teisyb� pasakius, Tora to snargliaus nemėgo. Ta�iau niekada neparodydavo. Elgėsi su juo taip pat dėmesingai ir atsargiai kaip su spaudos ry�uliais.

Ka�in ar reikia bijoti to lai�ko? Nuojauta sakė, kad ka�kas ne taip.

Ant balto voko puikavosi u�ra�as su pavarde ir adresu. Ka�kada ji susira�inėjo. Su Randi pa�įstamu i� jos gimtojo kaimo. Ta�iau Ingrida manė, kad tai nereikalingas i�laidavimas pa�to �enklams. J� dirgino bet kokios, net ir ma�iausios i�laidos. Todėl Tora ėmė ra�yti re�iau ir re�iau.

Ra�ysena buvo nepa�įstama. Bet kartu ir pa�įstama. Spaudas neįskaitomas. Bet pa�to �enklas norvegi�kas. T� ji pastebėjo pirmiausia.

Retkar�iais ji būdavo įsitikinusi, kad vien� gra�i� dien� jai para�ys senelė, tėvo motina.

Ji i�kildavo prie� akis tiesi, susuktais į mazg� �ilais plaukais. Susagstomais batais. Tokiais pasakose ir ant �urnalų vir�elių avėdavo puo�nios damos. Glotnia veido oda.

Bet �is lai�kas ne i� Berlyno.

�iaip ar taip, viduje ka�kas maloniai sukuteno. Pirmiausia prie kaklo. Paskui ir vis� kūn�, privertė j� nusi�ypsoti, nors �ypsotis nebuvo kam. Stovėjo ant vienos kojos, kit� trynė į krosnelės kra�t�, nes botas buvo kiauras ir koja su�lapo. Bet dar paken�iamai. Trynė i� įpro�io, nes nuolat su�lapdavo ar su�aldavo.

Nuo Fritso!

Ji nusine�ė lai�k� prie lango.

Jis ra�ė apie mokykl� ir mokytojus. Kad atvyk�s pirmais vakarais verkdav�s.

Skaitydama Tora girdėjo Randi bals�.

O i� eilu�ių prie� akis i�plaukė Fritsas. Įsivaizdavo jį kaip nelaiming� herojų, manėsi suprantanti visk�, k� jis norėjo pasakyti tomis kampuotomis raidėmis ir glaustais, tiesmukais sakiniais. Neai�kiai nujautė, kiek tas ra�ymas kainavo tokiam kaip Fritsas.

Apatiniame kampe mėlynavo ra�alo dėmė, Tora matė, kad ten jis bandė nupie�ti �irdį. Telaimina jį Dievas�

Pasiėmusi stor� raudon� pie�tuk�, kuriuo �konfirmantui� brai�ydavo lenteles, ji �irdį perpie�ė. Dabar, apvesta ry�kia raudona linija, �irdis ai�kiai matėsi.

Tor� apėmė d�iaugsmas. Beproti�kas. Nepa�įstamas, nepa�abojamas jausmas. Viskas � visas pasaulis � nusida�ė d�iaugsmo spalva. Spindėjo skais�iais atspalviais ir kryk�tavo. Tviskėjo jūra ir �vietė mėnulis, kikeno visas nykus kaimas. Jaukus, nubluk�s, glebus. Atriedėjo did�iuliai debesų kamuoliai. Skard�iau pragydo pavakarė. Pasigirdo �ūksniai i� sodybų, truputį vėliau � ir nuo aplinkinių dirvonų. Bet garsai tarsi aplenkė j�, nei�viliojo, kaip paprastai, į keliuk�.

Tora rymojo. Gailėjo visų, tokių trumparegi�kų ir banalių.

Ūmai pasirodė, kad baigėsi tam tikras etapas, kad ji pakilo auk��iau. Dabar imsis svarbesnių dalykų. Ra�ys lai�kus.

Į baltus, mėlynus ir raudonus namus Nas�Eldaras baigė i�ve�ioti anglis �iemai. Turėjo aib� u�sakymų, daug darbo. O sunkve�imis tik vienas, i�skyrus t�, kuriuo savo ūkyje ir įmonėje naudojasi Dalas. Konkurentų Eldarui nebuvo, todėl jis niekur neskubėjo.

�monės keiksnojo, nes �is tingi net pasisukti ir įspėti, kad neturės laiko, o tik u�trenkia de�ines dureles ir pasislenka ant kairės sėdynės, mat i� lauko pusės vairuotojo durelės neatsidaro.

� Radikulitas, � vaipėsi senis, ap�ėl�s melsvais paros senumo �eriais. � Jis visada toks � ir rudenį, ir per �iemos �al�ius!

Jis � tai sunkve�imis. Pasak senio Eldaro, pats jautriausias visoje saloje.

Nas�Eldaras atva�iuodavo, neprikibsi, bet tada, kai pats nutardavo. Jo sunkve�imis ve�iojo numirėlius ir vestuvininkus. Kai prireikdavo, pats papuo�davo kėbul� gofruoto popieriaus juostelėmis, norvegi�komis vėliavėlėmis ir gyva�akėmis. Bet prastai nusiteik�s i�ko�davo pro suk�stus dantis: �Eikit �alin, puo�kite patys!�

Avien�, senius, anglis, vytintas �uvis, mė�l� jis ve�iojo be papuo�imų. Ve�iojo ir nedorėlius, ir kostiumuotus, padorius pilie�ius.

Eldaro sunkve�imį sutinki visur arba nerandi niekur. Nei gali jo prisipra�yti, nei gali juo atsikratyti.

Torai sunkve�imiai atrodė nereikalingi. Net ir tada, kai krosnelėje baigdavo degti anglys. �iaip ar taip, ji girdėjo i� lauko sklindantį �urmulį ir savo nedidele �emi�kosios esybės dalimi suprato, kas vyksta.

Prisimerkusi ilgai tyrinėjo savo raides. Paskui pastebėjo �e�ėlius. I� visų kampų �liau�ė sutemos. Aptemdė virtuvės langus ir jau nesitraukė.

Ji įjungė lemp� palubėje. Nutvisko ry�ki �viesa, mesdama ant sienos jos �e�ėlį.

Bet ji regėjo.

Kūrė ir pasakojo. I�liedama visk�, ko neįstengė jam i�ai�kinti tada, kai jie drauge �aidė ar tupėjo po u�tiesalu lovoje. Ji atsargiai u�siminė, kad vis� vasar� buv� daug visokių reikalų� Kol ra�ė, ji tarsi sklandė. Gyventi tapo lengva.

Liesutė Toros pla�taka pasirausė po Ingridos stal�ių, kol surado, ko reikia: pilk� dė�ut� su pinigais netikėtoms i�laidoms. Stropiai atskai�iavusi pinigus pa�to �enklui, ji u�glaistė visus pėdsakus.

Net nesvarstė, ar gailisi. Tik apsisiautė juoduoju lietpal�iu ir įsistojo į prakiurusius botus. Ir gerai, kad nepersimovė kojinių. Kairės kojos bote su�liugsėjo.

Pa�te u� langelio Tiurida palaikė lai�k� ant delno. Tarsi sverdama susim�stė. Paskui ry�tingai �vystelėjo jį atgal ant aptriu�usio medinio prekystalio ir tarė:

� Per sunkus. Pinigų �enklams neu�tenka.

Tora nėrė pro duris lyg �lapias aptal�ytas �unytis.

Ant laiptų atsitiesė ir �laitais palei pelkyn� nukūrė į �imtabutį.

Nedvejojo. Pakartojo operacij� su pinigų dė�ute. �įkart pasiėmė tiek, kad u�tektų.

Paskui nudardėjo laiptais �emyn ir, beveik neatgaudama kvapo, nuskuodė pa�laitėmis į pa�t� prie langelio.

Toros kakta suraukta. Galva keistai panarinta, smakras įremtas į kakl� � ji pana�i į pasiruo�usį pulti asiliuk�.

Tiurida ly�telėjo pa�to �enkl�, trinktelėjo spaud�.

Tora i�ėjo į lietų. Pastovėjo ant laiptų, palaukė, kol �emyn stuburu nutekės prakaitas. Vienas po kito atplaukė �vejų laivai. Dunksendami lyg �irdys. Kaip jos �irdis. Jokio skirtumo. Dunkst dunkst dunkst. Ritmingai. Tvirtai. Gyvybingai. Varoma vidinės jėgos.

11

Vien� dien� Otaro krautuvėje Solė nugirdo svarbi� naujien�. Po Naujųjų metų prekybos mokykla rengia kursus.

Ji būtinai lankys! Su niekuo nesitars. Lankys, ir tiek.

Mat Solė jau patyrė, kaip galima greitai u�sidirbti pinigų. Juos laikė po �iu�iniu. Ten saugu. Elizifa neturėjo įpro�io prie�okiais vėdinti �iu�inių. Solė �inojo, kad santaupos gali smarkiai i�augti. Visus pinigus, kuriuos gaudavo u� grindų plovim� Otaro krautuvėje ir u� darb� pakavimo ceche, ji parne�davo �eimai. Kiekvien� mėnesį atrinkdavo skubiai apmokėtinas s�skaitas. Jas apmokėjus ir pridūrus tėvo alg� dar likdavo patiems būtiniausiems dalykams. Bet da�nai kam nors ir pritrūkdavo. Torsteinas susigraudindavo sakydamas: �Ta mano supermergaitė.� Būtų ver�iau pasak�s, kad ateis geresni laikai ir kit� mėnesį ji galės pasilikti daugiau savo u�dirbtų pinigų. Bet nesakė. Torsteinas nesakydavo to, kuo pats netikėjo. Todėl ir buvo ma�akalbis.

Tai nutiko paprast� darbo dien�. Sunerimusi, kad sandėlyje ant galvos gali u�kristi keletas dė�ių, Solė palypėjo kopė�iomis ketindama pastumti jas toliau. Pastebėjo prie kopė�ių stovintį Otar�, bet nekreipė dėmesio. Kol pajuto rank� ant blauzdos. Tada ji apmirė. Daugiau i� netikėtumo nei i� pasidygėjimo. Jam, regis, per trisde�imt. Solė nepuolė �emyn. Net nekrustelėjo, ir tai jam pasirodė kaip paskata. I� prad�ių kiek dvejodama ranka pajudėjo. Pasiekė kelį, bet �ia ir sustojo, nes auk��iau nepasiekė. Nepasakysi, kad jai buvo nemalonu. Ji truputį nutuokė. Ka�k� miglotai prisiminė. Ka�kokias laiptinėje nugirstas u�uominas. Apie Otar�. �iaip apie vyrus.

Paskui ji atsargiai �engė pakopėle �emyn. Vedama smalsumo. Nemalonu tikrai nebuvo. Nematė jo veido, nejuto alsavimo. Juto tik jo rank�. Viena auk��iau pastatyta jos koja tik suteikė jam daugiau erdvės. Girdėjo �nopavim�, bet tai jos netrikdė.

Grėsmės ji nejautė. Galėjo nulipti nuo kopė�ių ir pasi�aipyti i� jo. Galėjo nuvyti �alin. Ai�ku! O jis kaip tik �ito baiminosi. Labai baiminosi.

Ir taip po darbo ant kopė�ių tamsiame sandėliuke Solė stoviniuodavo por� kartų per savait�. Kai kada norėdama, kad jis kuo grei�iau baigtų tuos grabaliojimus, nes namuose jos laukdavo skalbiniai.

Bet būdavo ir taip, kad pasirėmusi į kopė�ias ji mėgaudavosi �velniomis rankų glamonėmis. Kai kada net nusivildavo, kai i� �nopavimo suprasdavo, kad jis jau baigė ir ji gali nulipti nuo kopė�ių.

I�mokėdamas alg�, jis ne�iūrėdavo į j�. Viskas buvo viename voke. Daugiau nei dvigubai, palyginti su jos alga. Otaras geras, galvojo ji, lipdama �laitais į �imtabutį, lydima įsi�iebusio, bet taip ir nepatenkinto noro, o mintys sukosi apie Otaro gerum� ir pinigus. Imdama vok� ji net nemanė kniktelėti. Ji jau suaugusi. Suvokė galinti būti ori. �į t� �inojo apie Otar�. Visa tai leido jai jaustis vyresnei. Jam nebuvo kur trauktis. Ir Otaras tai suprato. Eidamas po darbo į tamsų sandėliuk�, jis susi�ukuodavo. Klaid�iojo vieni�as slėpiningais keliais ir susimokėdavo u� tai, kad jo pėdsakai liktų paslaptis.

�iaip ar taip, vien� vakar� ji suprato, kad jis norėtų nukelti j� nuo kopė�ių. Ant grindų i� suplotų kartoninių dė�ių buvo įtais�s ka�kokį gult�. Nepratardamas nė �od�io jis bandė tamsoje i�rengti j�. Bet Solė parodė viet� jo rankoms ir su�nab�dėjo, kad to turi jam u�tekti. Jautėsi suglumusi. Būtų buv� geriau, jei nebūtų reikėj� jo apibarti, deja, prisireikė. Jis susigū�ė kaip �unytis. Ji tai labiau jautė, nei matė. Jis sutriko. Kit� penktadienį taip pat buvo įdėta dvigubai daugiau pinigėlių, nei ji u�dirba.

Seansai ant kopė�ių tapo rutina. Solė stebėjosi, kaip jam nepabosta. Po kelių savai�ių jis pasiguldė j� ant kartoninių dė�ių. Ji baiminosi, kas bus. Bet jis u�metė jai ant galvos darbinį chalat� ir, pasi�viesdamas �ibintuvėliu, �altomis rankomis ėmė darbuotis tarp jos stand�ių �launų.

Solė nepanikavo. Tokį dalyk� ji tikrai i�tvers. Kol buvo tyrinėjama, ji bandė suprasti jo elgesį. Ta�iau taip begulint jos mintys da�niausiai sukosi apie prekybos mokykl�.

Mygdamas jos kojas ir strėnas jis kvėpavo springdamas ir smarkiai įsiaudrino. J� taip pat pagavo tas jaudulys. Tarsi įtraukė į ritm�. Akyse plaukė vaizdai. Beregint kilo noras, kad i� tikrųjų ka�kas įvyktų. Bet per sen� vilnonį apklot� ir jo �nopavim� smelkėsi tik virpantis �viesos ruo�elis.

Po tos pirmos dienos ant kartoninių dė�ių jie daugiau nesikalbėjo. Retsykiais jis u�sigeisdavo matyti j� i� nugaros keturpės�i�, veidu į krautuvės duris. Pro siaur� slenks�io ply�į visada smelkėsi �viesa.

Artėdama prie namų Solė i�girdo motinos psalmes. Solė pa�iau�ė broliukui kirp�iukus, pa�iupo jo rankyt�. �is atskuodė prie vartų, kai tik pastebėjo j� grį�tan�i�. Dabar stovėjo ramiai, spindin�iomis akimis �iūrėdamas į Sol�, kol �i �luostė jam nosį. Paskui jie u�lipo laiptais auk�tyn.

Name i� atsukto �iaupo tekėjo vanduo. Tyliai �iurlendamas vamzd�iais ir ataidėdamas nuo medinių sienų jis tarsi grojo savo melodij�. I� auk�to į auk�t�, i� kambario į kambarį ir vis kitaip. Atsargiai sugurgėj�s ankstyv� rytmetį, jis pama�u įsismarkaudavo, o per pietus imdavo d�iugiai �niok�ti. Kai indai būdavo suplauti, tingiai nusruvendavo �emyn skelbdamas pogulį. Elizifos namuose vanduo ne�niok�davo tol, kol po ruo�os Otaro krautuvėje negrį�davo namo Solė. Elizifai patikdavo, kad darbai būtų nudirbti, bet jai nepavykdavo. Pasak Skarotosios Johanos, gėda ir gaila, kad toji nieko kito neveikia, tik poteriauja. Bambėdama ji lipdavo laiptais, �nab�dėdavo u�sukusi pas Ingrid� ar kit� moteri�k� su kavos puoduku skolintis cukraus.

Ingrida daug nekalbėdavo. Įprato klausytis mintimis būdama kitur. Tik linksėdavo ir m�stydavo, k� dar reikės nuveikti prie� i�einant į cech�. Bet ji �ypsodavosi. Tai buvo svarbu. Matydami �ypsen� ir link�iojim� �monės tiki, kad jų klausomasi.

� Mergaitė triūsia lie�uvį i�korus! � net nusipurtydama suink�tė Skarotoji Johana. Ir negailėdama maktelėjo sau į kav� cukraus. Vir�uje aidint Elizifos giesmėms, ji sėdėjo ir bjaurėjosi �ios davatki�kumu.

� Vaikas vargsta ne�moni�kai, o motina laksto į �Eliziejų�. Namai ap�nerk�ti atmatom ir suplėkusiais �uvų miltais. Viskas tenka Solei. Vos ji grį�ta namo ir pasikabina palt�, gird�iu, kaip ten viskas atgyja. O Elizifa traukia �Susitiksime kur nors prie upės�. Tfu!

U�ver�dama savo margos skaros mazg� ji taip trūktelėjo, kad pamėlusiame veide ant kaktos i��oko gyslos.

Ingrida buvo pavargusi. Pamir�o pritariamai linktelėti.

� K� tu manai, Ingrida? Juk u�eini į vir�ų.

Johana pa�iupo dar du cukraus gabalėlius, bet jau buvo pasisotinusi, todėl nema�iomis įsimetė juos į ki�en�.

� Ne mano reikalas sėdėti �ia ir apkalbinėti kitus �mones, bet argi taip mus Dievas moko, a?

Ne, Ingrida irgi taip nemanė. Betgi ne viskas taip paprasta�

� Be to, Elizifa juk serga, � pridūrė Ingrida.

� Kaipgi, serga. Baik! Ar esi kada ma�iusi, kad ligoniai griūdami bėgtų paknopstomis į pamokslininkų laiv�? Ne, Ingrida, sakau tau, kad toji nedorėlė tokia pat ligonė kaip a�. Ta�iau a� tvarkausi puikiai!

Tuo metu jas u�liejo kar�ta ir �irdinga Elizifos malda. Ji meldėsi u� jas visas.

� Ar nuplovei bulves? � kabindama palt� �ūktelėjo Solė.

� Ne, nesuspėjau, � atsakė Elizifa. � �iandien Dievulis buvo labai maloningas. Labai artimas. Pasikalbėjau su juo i� �irdies. Jis mane i�klausė!

� Apie k� kalbėjotės? � paklausė Solė. Ji �inojo, ko paklausti. �itaip lengviau nei klausytis motinos Kalno pamokslo.

� Kalbėjome apie �emi�kus reikalus. Papra�iau malonės varg�ams Korėjos vaikams. Dabar jų tūkstan�iai tapo pabėgėliais. Pra�iau malonės ir tavo, Sole, surambėjusiai sielai. Nejautrioms viso pasaulio jaunimo sieloms. Jis gailestingas ir t� pa�i� dien� atleid�ia nusidėjėliams ir atsivertusiesiems. Ar girdi, vaikeli mano? Argi ne nuostabu!

� Taip, mama. Puiku. Pamatysi, kaip viskas bus gerai.

Solė įbruko broliukui į rank� duonos riek�, o visiems kitiems padengė stal�. Jų buvo tik a�tuonetas. �monės kalbėjo, kad ligoninėje Elizifai ka�kas padaryta. �iaip ar taip, daugiau vaikų ji nesusilaukė. Torsteinas namie nesėdi. Jis taiso tinklus. Gauna pastovų u�darbį. Ir tai jau�iasi.

Solė nemanė, kad motina turi sveik� nuovok�. Atrodo, Elizifa nesupranta, jog reikia apsipirkti, susimokėti ar įsigyti drabu�ių. Solė neturėjo jėgų ai�kintis, kokia i� tikrųjų motinos būklė. Jai rūpėjo laikas iki Kalėdų. O tuoj po Naujųjų metų prasidės mokslas prekybos mokykloje. Iki tol ji privalo sukaupti pinigų mokslui ir kitiems dalykams. Iki tol baigs darb� pjaustykloje. Darėsi �leik�tu vien nuo minties apie tas pilkas bobas ir �alt� pakavimo sal�. Tėvas turės parūpinti pinigų, o ji bus namie ir pri�iūrės suvargusius ma�uosius. Ir mokysis. Valys Otaro parduotuv�. Bet vien� dien� ji i� ten i�trūks.

Tuo tarpu Elizifa baigė melstis ir i� komodos i�siėmė �vent�jį Ra�t�. Pastovėjo �iupinėdama nuzulint� jo apdar�. Tarsi koks �arvas jis saugo paauksuotus knygos lapus. Patempusi stor� rauk�lėt� kakl�, ji paglostė vir�elio kry�ių. Veide pasirodė �ypsena. Akimirk� ji visa nu�vito. �vilgsnis nukrypo į ruo�ais i�blukusias lubas. Bet Elizifa �velgė ne į kadaise baltas, o į dabar pajuodusias lubas. Ne, ji juto, kaip per pir�tus į j� ėmė smelktis anapusinė jėga. Per varganas lubas auk�tyn į palaim� ir d�iaugsm� ji vedė Elizifos �vilgsnį. Sudrėkusios lūpos atsivėrė giesmei. Ji liejosi garsiai, laisvai ir natūraliai. Su savo Dievu ji i�buvo kelet� valandų. Retkar�iais i�girsdavo, kaip u� lango verk�lena ma�iausiasis. Bet tiesiog nevaliojo suprasti, kaip tai susij� su ja. Argi apa�talai nepaliko visko, kad tik galėtų sekti paskui Jį?

� Jėzau, � kilo auk�tyn jos �nab�desys.

Kol ant viryklės kunkuliavo bulvės, Elizifa laikė rankose dienos tekst�.

3. KUNIGŲ KNYGA, 21, 21.:

�Joks kunigo Aarono palikuonis, būdamas nesveikas, nebus tinkamas atna�auti VIE�PATIES ugninių aukų.�

3. KUNIGŲ KNYGA 21, 14.:

�Na�lės ar vyro atleistos moters, ar kek�yste suter�tos kek�ės jis negali imti �mona. Jis turi imti �mona mergel� i� savo giminės.�

�nib�da sunėrusi rankas. Glotniai nuo vir�ugalvio su�ukuoti retėjantys plaukai susukti į kiet� nu�iurusį mazgelį. Golfo �varkelyje trūksta kelių sagų. Prie�ais ant stalo guli atversta Biblija. Veidas spinduliuoja d�iaugsmu. Nuo alsavimo nepastebimai virpa plony�iai Biblijos lapai. Vokai virpteli, ji u�merkia akis ir suku�da: �Tebūnie pa�lovintas per am�ių am�ius, amen.�

I�girdusi kambaryje motinos bambėjim�, Solė nuleido rank� su peiliu ir akimirk� sukluso. Paskui skubiais, nekantriais judesiais pjaustė toliau. Paklusdama jos valiai, rausva sluoksniuota �oninė noriai rikiavosi į kubelius.

12

Atėj� apsipirkti Kalėdoms Otaro krautuvėje būriavosi vyrai. �inovų minomis aptarinėjo bandomuosius vandenilinės bombos sprogdinimus Ramiajame vandenyne. Es� JAV bando pirmauti. Bet rusas neatsilieka, tvirtino daugelis jų. Einaro �iniomis, rusų stovyklose dar tebekali per de�imt tūkstan�ių belaisvių vokie�ių. Jo balsas nuskardėjo kaip grasinimas visuotinei taikai.

� Eik, eik, �itaip jie primeluoja, kad pirktume laikra��ius, � manė Almaras ir, patemp�s kakl�, susimokėjo u� prekes.

� Na jau ne, broleli, a� tau pasakysiu, kad visai ne taip, � paniekinamai �vilgtelėj�s į Almar�, piktai rė�ė Einaras. � �io pasaulio galingieji nieko kito ir nedaro, kaip tik visokias velniavas kre�ia. �tai kur teisybė. Jie tikri klastingieji judo�iai. Tik pa�iūrėk į rus�: perspėja dėl branduolinio karo ir ragina bendradarbiauti �enevos konvencijos dvasia.

Vyrai sukluso. Jie nelabai i�manė apie �enevos dvasi�. Bet i� dalies teisybė. Einaras ne kvailas. Jau ir seniau yra įrod�s, nors Otaras elgiasi su juo kaip su kokiu mulkiu. Tuo tarpu Einaras jau buvo įsismagin�s ir, trink�iodamas kepure į prekystalį, dėstė, kad galimus Rytų bloko i�puolius amerikie�iai pasiruo�� atremti visu plaukiojan�iu atominių ginklų laivynu! Akies mirksniu! Aplinkui visi nu��iuvo.

Daugelį svarbių naujienų Einaras dro�davo tiesiai jiems į akis. Ir tai jie įsidėmėdavo. Tokius dalykus vyrai įsikaldavo į galv� geriau nei gandus, kuriuos apie Einar� skleidė naujasis pastorius. Es� Einaras vagis ir priimti jo į darb� negalima.

T� popiet� Otaras buvo nekalbus. Vilkėjo �variais mar�kiniais, plaukai gra�iai su�ukuoti. Buvo penktadienis prie� pat u�darym�. Pakavo prekes į mai�us ir dė�es ir krovė juos ant prekystalio. Vyrams vis dar nesiskirstant, ėmė �aukti vardais tuos, kuriems jau buvo supakav�s. �ūk�iojo nervingai, atsainiai. Pama�u vyrus tai suerzino.

� Ko �ia zauniji? Gyveni juk i� mūsų.

A�trialie�uvis Hokonas netruko jį patraukti per dantį:

� Reikia plauti grindis. �iandien Solei daug valymo.

Pagarbos Otaras nesulaukė. I�trūk� i� Einaro gniau�tų, vyrai aptarinėjo griūtį prie Senjos ir Vesteroleno ir nesijudino i� vietos. Po susitvenkusiu palubėje tir�tu pypkių dūmų debesiu jie svarstė i�mokų sumas �vejams dalininkams. Nusit�sė kalbos apie prast� �ienapjūt�, velnioni�kai �alt� vasar�, dėl kurios es� �neu�derėjo migdolinės bulvės, nes pavir�iuje tebuvo vos trys centimetrai neį�alusios �emės�.

Otaras nesumojo, kaip jiems u��iaupti burnas. Patryp�iojo. Pa�vangino raktais. Neva su reikalu nuėjo į sandėliuk� ir galva parodė �enkl� Solei, kuri ten jau suskubo �luoti grindis.

Jis atsikrenk�tė ir, vangiai ap�velg�s lentynas, tarstelėjo, kad ji pradėtų plauti nuo krautuvės. Nepaai�kino kodėl. To ir nereikėjo. Ai�kiau ir būti negali. Solė �ino, kad Otarui neateitų į galv� vestis jos į t� �alt� sandėliuk�, jeigu darb� ten ji jau būtų baigusi.

Ji pastatė �luot� į �alį ir klusniai pripylė į kibir� vandens. �inojo, kad tuoj po Naujųjų metų, pirmadienį, ji vakarais pradės lankyti prekybos mokykl�. Jau atsisakė darbo pjaustykloje. Mokslui ir vadovėliams santaupų pakako. Otaras pa�adėjo, kad ji galės valyti po pamokų. Dėl to ji apsisprendė greitai. Palyginti su tuo, k� gaus � visai nedaug vargo. Visas s�lygas nustatė ji. I�dėstė �od�iais. Jis atrodė tarsi smaugiamas. �S�skaita� buvo apmokėta t� patį vakar�. Kad ir k� sakytum � smagus vaizdelis. Solė jau �iek tiek i�manė apie �monių ydas. Bet �tai į suaugusio vyro silpnadvasi�kum� ji pa�velgė atlaid�ia �irdimi ir smalsia nepatyrusia siela. Dabar �ino tiek daug, kad ir galia jau jos rankose.

Solė suprato, kad u�tenka jai pa�velgti į Otar�, kaip tas bematant sutrinka. Sekioja j� kaip �e�ėlis. Padeda �luojant, perne�ant statines ir dė�es. Kartais ji tarėsi suprantanti jį, o kartais � atvirk��iai. Pastebėjo, kad jis nusipirko nauj� striuk� ir naujas kelnes. Ir vilki jais kasdien!

Patyrimas kaupėsi neju�iomis, Solė pradėjo suprasti �monių poelgius. Nors ir nuolat prapuolusi tarp nesibaigian�ių darbų, ji stebėjo, kaip Otaras akyse kei�iasi, mainosi, ir vis vardan jos.

Solės mintys apie ateitį buvo linksmos.

Per Kalėdas leis sau nueiti į �okius. Kad motina neu�matytų, pasipuo� pas Tor�. Sukiodamasi prie�ais veidrodį lyg tarp kitko prasitars apie prekybos mokykl�. Ta, kuri gyvena �imtabutyje, turi kvanktelėjusi� motin�, �ioplį tėv� ir, u�uot lankiusi vidurin�, dirba valytoja. Ir �tai netikėtai ji pasirodo visais at�vilgiais prana�esnė. Suaugusi. K� rei�kia prasta, vaiki�ka vidurinė, palyginti su prekybos mokykla?

Nė kiek nesivar�ydama ji kai�iojo �luot� tarp vyrų kojų.

Pirmiausia jie nenoromis pasitraukė į �alį ir toliau malė lie�uviais, bet paskui pasi�alino prie durų, kad netrukdytų Elizifos mergiotei dirbti. Bet jos ilga �luota grėsmingai artėjo. Solė nekalbėjo. Tik leisdavo skudurui ly�telėti rudus ir juodus batų aulus, jeigu jie nesuskubdavo laiku �engtelėti atgal. Atrodė, tarsi vyrai trauktųsi i� mū�io lauko. Puolan�ioji jėga pasirodė stipresnė. O blogiausia, kad skuduras plek�telėdavo per aulus. Tai jau tolygu kapituliacijai. Nespėjo nė apsidairyti, tik �tai jie �varbiame vėjyje ir girdi, kaip Otaras u�rakina duris.

� Velniai griebtų, kas per skuba, � �iupdamas dviratį suurzgė Hokonas. � Įdomu, kas �ia jau taip dega. Seniau taip nebūdavo. O kaip i�sidabin�s! Gal jau ketina pir�tis?

Nusi�luos�iusi paraudusias rankas į prijuost�, Solė ruo�ėsi tvarkyti sandėliuko lentynas. Tai jau buvo tap� įpro�iu. Stovėdama ant kopė�ių ji galvojo apie kitus dalykus. �i darbo dalis daug rūpes�io nereikalavo, tik atlikti. �iandien Otaras turėjo daug i�tverti. Mat jam prailgo, kol vyrai delsė i�eiti. Į�ang� paspartino laukimas. Jis u�baigė greitai.

Kart�, kai jis springdamas gaudė or�, i� antro auk�to, kur buvo �privatu�, Solė i�girdo, kaip jį pa�aukė motina. Spigiu senioki�ku balsu. Jis suvaitojo i� siaubo.

Solė sugavo save besigailin�i� jo. Ai�ku, ka�kas jam negerai. Jis visada tai atlikdavo jai u� nugaros arba kuo nors u�deng�s galv�. Tarsi neapsik�stų, kad ji pamatys, nors visuomet i�jungdavo �vies� ir tik tada apgraibomis nuslinkdavo prie kopė�ių.

Kai ji buvo bei�einanti, pripuol�s Otaras įgrūdo jai į rankas ka�kokį mai�elį. Ir dingo. Ji nespėjo nei paklausti, nei padėkoti. Ap�iuopomis perėjo per sandėliuk� ir i�ėjo pro u�pakalines duris. Kiek paėjėjusi stabtelėjo po krantinės �ibintu ir �vilgtelėjo į popierinį mai��. Keksas, rūkyta de�ra, �oninė ir kiau�iniai. �okoladas.

Nuo jūros pūtė �altas vėjas. Bangos ritosi po prieplaukos poliais ir du�o į pakrantės uolas. Vir�uje spoksodamas į praskriejan�ius debesis �vietė �iemi�kai �altas mėnulis. I� �uvų taukų viryklos sklido aitrus kvapas. Netikėtai Solei ka�kas tarsi pratrūko. Lėtai vėrėsi giliai viduje. Baisiai susopo. Apėmė pasidygėjimas.

Ji įsikniaubė į mai�� ir pravirko. Ne�inia kodėl. Juk turėjo visk�, ko jai reikia�

Vir� kelio nuo krautuvės iki pilkuojan�io elektros stulpo deramame auk�tyje bejėgi�kai siūbavo 24 lemputės. Otaro pasidid�iavimas � �Kalėdinė alėja�. Atlo�usi galv�, Solė valandėl� stebeilijo į j�.

Paskui lėtais, tvirtais �ingsniais pasuko namų link.

13

Ir �iais metais Sal� aplankė Kalėdos. Tarsi koks jaukus gauruotas gyvūnėlis, kurio akys �vys�iojo tarp susimetusių krūvon namų, o tie buvo tokie sumenk�, benykstantys.

�monės pasiruo�ė Kalėdoms kaip įmanydami geriau. �ventė saikingai. Visame kaime � vos dvejos mu�tynės ir vienas gaisras. U�gesino jį ir rimtį atkūrė vietiniai tvarkdariai.

Pastorius atliko tai, kas jam priklauso. Dalas pasiėmė laisvų dienų. Moterys padirbėjo i�sijuosusios. Vyrai mėgavosi pypkėmis.

Naujieji metai � tikra palaima, taip manė Elizifa. Niekam nerūpėjo, k� ji turi galvoje. Visiems pakako savų rūpes�ių, kai, pa�adinusi �e�t� valand� ryto, juos lyg į gniau�tus vėl susėmė kasdiena.

Pama�u subruzdėjo virtuvės ir laiptinės. I� prad�ių pra�neko vienas kitas, palengva i�sijudino ir kiti. Bet visus buvo u�liūliavusi Kalėdų �ven�ių palaima. Darbas Dalo įmonėje vėlavo. Simono vyrai slankiojo lyg apsnūd�. Vis� savait� niekas neu�suko į Otaro krautuv�. Kalėdos gerokai patu�tino ki�enes. Dabar jose �vilpavo vėjas.

Kad ir saikingai �ventusiam �iaurie�iui pokalėdinės dienos � ne juokų metas. Nuo pagonybės laikų u�poliarės gyventojai aukoja ir baim�, ir �altį dievams. Bet paskui reikalinga jėga, kuri jiems i� naujo į�iebtų gyvyb�. Juos reikia i�grūsti į lauk�, kad sustip� nuo �al�io ir norėdami su�ilti imtų dau�yti save rankomis. O jau tada jie vėl u�siveda lyg mechanizmai.

Per Kū�ias ba�ny�ia buvo sausakim�a. Garavo �lapi vir�utiniai drabu�iai, kiekvien� sietyno �vakut� gaubė �viesos rutulys. I� skrandomis ir vilnoniais �alikais apsitūlojusių būtybių sklido spigūs, aimanuojantys balsai.

O Elizifa I�ganytojo laukė namuose. Ant stalo padėjusi viena lėk�te daugiau. Padėjo pati, nes Solė tai daryti atsisakydavo.

� Dar vien�? Ne, mama, � sakydavo maloniai, bet tvirtai, � dėk j� pati.

Ir Elizifa padėdavo giedodama taip, kad papilkėj�s jos veidas įrausdavo ir spindėdavo d�iaugsmu, � galėdavai tik stebėtis. Patiekė ko�ės. Torsteinas nepiktai sudrausmino vaikus. Tie apsiramino. Paklusdamas Elizifos raginimui susitvarkyti tikėjimo reikalus bent prie� mirtį, monotoni�kai, u�sikertan�iu balsu jis droviai perskaitė Ger�j� Naujien�. Su anapusinėmis jėgomis jis nebendravo, tik per �mon�� O tada jau privalu surimtėti. Torsteinas ne i� tų, kurie imtų k� nors u�gaulioti nepelnytai. Ar tuos, kurie danguje, ar tuos, kurie dar �emėje. Jis buvo pats taikiausias �imtabu�io gyventojas. Ir jam dėl to buvo nesmagu. Bet juk nelau�ysi savo prigimties.

Ingrida ir Tora Kalėdas �ventė namuose. Tora vylėsi, kad motina priims Rakelės kvietim�. Kalėdos Bekejorete! Ta�iau Ingrida tylėjo. Kaip įprasta, �ventėms ji pasiruo�ė.

Tora gėdijosi. Nors ir buvo prie to pratusi. Blogiausia � kartus ir geliantis nusivylimas, kai po vakarienės stovi prie kamaraitės lango ir nebėra ko daugiau tikėtis.

U�miegant prie� akis tai i�kildavo, tai vėl nutoldavo rimtas motinos veidas. O i� kampų sklido u�kre�iantis ir nepamir�tamas Rakelės juokas. Bekejorete per Kū�ias valgoma mėsa, vir� stalo sklando juokas, skimb�ioja auk�tos �alsvos taurės.

Tikriausiai Simonas apsivilko savo i�eiginį �vark� ir mėgaujasi cigaru, o ant kaktos, svarinamos smulkių prakaito perliukų, driekiasi �viesių plaukų sruogos. Bekejorete kambariai �ilti, pakvip� karali�kaisiais smilkalais.

Tokios mintys sukosi Toros galvoje.

Ir nuskraidino j� ten. Dėdė pakėlė j� auk�tyn, vos ne iki lubų.

14

Tora gulėjo giliame tarsi apmu�alais i�klotame duburyje. I�sitiesusi visu ūgiu, atmetusi rankas į �alis. Kaip u�darame o�ian�ios audros sūkuryje. Jos kūnas sūpavosi pagal viesulo garsus. Smelkėsi į s�mon�, lyg būtų dalis jos esybės. Ji prisiminė jauki� naktį pla�ioje Breilano vie�bu�io lovoje. Tarp mamos ir Rakelės. Per pūg�. U�snigo lang�, jo kry�mės metamas �e�ėlis patikimai gulėjo ant grindų.

O dabar pirmuosius audros grūmojimus gali palyginti su vėjelio glamonėmis.

Kūnas tarsi i�tirpo. I�nyko daiktus skirian�ios ribos. Nebejuto, kad oda skirtų j� nuo aplinkos. Keista besvorė būsena lyg �velniasieniame kokone. Mink�ta, jauku. Iki sielos gelmių persmelkė saugumo jausmas.

Pasijuto sutvirtėjusi, nutarė neu�migti, kol nesuras atsakymų, kurių kitomis aplinkybėmis rasti neįstengė. Bet jai nepavyko. Suprato, kad veltui vargsta. Juk i�au� rytas�

Gulės ir klausysis viesulo. Priklausydama tik sau pa�iai.

Pirmieji audros gūsiai � tai tik �velnūs dvelktelėjimai.

Paskui pietvakaris �imtabu�io kieme ėmė bla�kyti kelias tu��ias statines. Į mol� įnirtingai dau�ėsi bangos, o vėjas �uorais siautėjo po Vėten� ir Hestehamerį. Skverbėsi visur � nenuspėjamas ir �iaudrus.

Tre�i� valand� nakties į viesulo stūgavim� įsiliejo valdingas minorinis ū�esys. Po �iltomis antklodėmis krūp�iojo �monės. Kas gulėjo greta kito kūno, tu�tuojau prisispaudė prie jo. Kiti vis dar snausdami klausėsi, kaip įsismarkauja viesulas. Sujudo visa, kas buvo palaida ar nepritvirtinta. Aplinkui �vangėjo, tra�kėjo ir griaudėjo. Triuk�mas grėsmingai stiprėjo. Tarsi daugiabalsis choras susiliejo su įmygio ko�marais ir am�inai banguojan�ia jūra.

Pirmiausia nukentėjo Einaras. Atsivertė stoglangis. Vandens srovė kliūstelėjo tiesiai jam į lov�. Įsisuk�s į prakuroms paruo�t� laikra��ių �ūsnį, vėjo �uoras pakėlė j� ir ėmė plakti į krosnel�. Po kambarį sūkuriais lakstė �ie�irbos. Jį apėmė siaubas. �oko i� lovos ir u�trenkė traukos atlapotas krosnelės duris.

� A jau visai padūko! � suurzgė ir visas virpėdamas u�sirop�tė ant kėdės u�daryti po sijomis atplė�to langelio. Ant jo plūdo �altas lietus. Ko�ė �varbus sausio vėjas. Gamta rūstavo. U�merktomis akimis jis grabaliojo kabliuko. Nerado! Nebebuvo paties langelio!

Suglum�s Einaras bevilti�kai dairėsi po kambarį. Paskui nu�oko nuo kėdės ir i� spintelės stal�iaus i�sitraukė plaktuk�. Ir vinių. Akimoju nuplė�ė nuo durpių dė�ės dangtį � i�silakstė medvar��iai ir vyriai. U�sivertė ant peties. Įsikand�s vinis, siūbuodamas ir burnodamas įnirtingai kalė, kad u�dengtų vaizd� į dangų.

Namas sukluso. Tamsoje, �ėlstant audrai, akys bandė k� nors į�velgti, ausys � i�girsti.

Su�inoti, kas dedasi, at�lepsėjo Torsteinas. Kai jis atvėrė duris į palėpės verand�, siūbtelėjo baisus skersvėjis. I� vir�aus. Ka�kas vakar vakare deramai neu�darė laukujų durų. Ir lyg pagal komand� jos visos atsilapojo. Tuomet į nam�, visk� plė�dama ir vartydama, įsiver�ė siautulinga jėga. Drakoni�ka. Nuo�mi. I� sudir�usios Torsteino rankos i�plė�ė ranken� ir blo�kė duris į sien� jam u� nugaros.

Dvi vinys, kurias įkal�s Einaras manė pasiek�s pergal�, kaipmat sulinko lyg �apeliai, o durpių dė�ės dangtis u�krito jam ant galvos. Bumbtelėjo dusliai ir skaud�iai. Nublok�tas ant grindų jis gailiai suaimanavo.

� U�daryk duris, galvijau prakeiktas! � u�bliovė, i� nubrozdintos kaktos sunkėsi kraujas.

Tik pasitelkus vis� lieso kūno gali� Torsteinui �iaip taip pavyko u�daryti tas duris. Jis pagelbėjo u�lopyti ir kiaurym�. Lauke �ėlo visos gaivalingos jėgos. Griaudėjo, �vys�iojo, lijo, pūtė. Pats tikriausias uraganas! O tie �mogeliai � u� skruzdes menkesni.

U�sandarin� lang�, jie sukrito ant �lapios lovos atgauti kvapo. Nuolaid�iomis lubomis ir siena be perstojo sruvo vanduo. Ta�iau vėjas nebegalėjo įsisukti vidun, nors palei grindis vis dar traukė �altis. Prie skersvėjų Einaras prat�s. Bet �is buvo neprilygstamas. Dubens, kuriame kaupdavosi lietaus vanduo, nebeu�teko. Jį pakėlus, pasirodė rūd�ių nu�ymėtas skritulys. Ten Einaras kol kas pastatė vandens kibir� i� koridoriaus. Paskui pakluso Torsteino kvietimui per audr� i�gerti puodelį kavos.

Namų tyl� drumstė balsai. �monės baugiai dėb�iojo į langus, kurie, regėjos, net įlinkdami atkakliai prie�inosi i�oriniam spaudimui. Ta�iau ar ilgai? Stoviniuodami �altuose koridoriuose vyrai baiminosi dėl pietinės namo pusės kamino. Jis jau senokai apgriuv�s. Apsiblaus� jie kovojo su mieguistumu. Bet akys vis dar lipo.

Kasdieniai rūpes�iai ir nesibaigiantys pabod� darbai, �iurpūs būg�tavimai u�plūsdavo juos bemiegan�ius. Kad galėtų kibti į nauj� vargadienį, reikėdavo ir vakaryk�t� dien�, ir naktį nuskalauti �altu vandeniu. Bet toki� naktį kaip �i niekas nė nemanė vaduotis �altu vandeniu, kad galėtų paslėpti i�g�stį ir susirūpinim�. Vaik��iojo sunerim�, negalvodami apie i�vaizd�.

Einaras grį�o auk�tyn apsimauti kelnių. U�simauk�lino ir megztinį. Ne dėl gra�umo, o dėl �ilumos. Elizifos jis bijojo po to, kai �i plūsdama i�grūdo jį, �imtabu�io naujok�, i� moterų i�vietės. Ta�iau �i� naktį jį sukaustė kitoks siaubas. Kaip ir visus kitus. Regėjos, kad tal�ydami visk� aplinkui juos baud�ia senieji dievai.

Tora ir Ingrida stebeilijo viena į kit� virtuvės viduryje. Nesusivokė, kaip jos �ia atsidūrė. Aplinkui girdėjosi dū�tantys stiklai, trenksmai ant stogo, sunkūs �ingsniai po tra�kantį nam�. Tada, kai atplė��s duris ir visk� vartydamas koridoriais nuū�ė vėjas, jos vienmar�kinės bematant atsidūrė virtuvėje. Ingrida �aibi�kai �iupo rakt� ir, u�gulusi visu kūnu, u�rakino duris. �vilgsniu perbėgo langus. Grumdamiesi tarpusavyje vėjas su lietumi ver�ėsi vidun. Kraujas stingo vien tik nuo garsų. Bet Ingrida akimoju sumojo, kas gali nutikti. Langai juk niekada nebuvo keisti. Juos prisieidavo i��luostyti ir po geresnio oro nei �is. Girdėjosi, kaip senas sutre��s namas stengiasi atsilaikyti prie� kiekvien� viesulo atak�.

� Eik ir apsirenk, su�alsi, � liepė ji Torai. � Bandysiu u�daryti lauko duris.

Įsakmiame balse Tora i�girdo netikrumo gaidel�. Ūmai aplinkui viskas nu�vito. �aibas skrodė vis� dangaus skliaut�. Tora stovėjo basa ir tirtėjo. Juto, kaip per vis� kūn� nueina drebulys. Galiausiai � per kakl� ir galv�. Visas kambarys tarsi įsielektrino. Atrodė, kad ant galvos pasistojo plaukai.

Dabar ji net ne Tora. Tik niekas. Ir viskas! Susiliejusi su griaudėjan�ia, �ėlstan�ia gamta. �viesa! Kur jai teko matyti toki� �vies�? Ar ka�k� rei�kia? Ko jau nebeprisimena?

Staiga pasirodė, kad j� apsiautė am�inybė. Jai bus parodyta, atskleista tai, ko niekas iki �iol nesuvokė. Lyg lunatikė ji nuslinko prie lango.

� Nestovėk arti lango, � perspėjo motina. Ji buvo susitvard�iusi.

Sudėtingomis aplinkybėmis Ingrida nepamesdavo sveikos nuovokos. Kai reikėdavo ne �od�ių, o veiksmų. Ji susinervino, kad Tora nesupranta, jog prie lango artintis pavojinga.

Vėl su�aibavo. Hestehameris nutvisko lyg atskiras pasaulis. Jis tarsi i�siplėtė Toros akyse. J� apėmė nesuvaldomas noras būti ten. U�simanė dar ir dėl to, kad pamatė vaivoryk�t�. Pabūti �viesoje! Pabūti tarp spalvų! Visa kita � nė motais. Daiktai, kūnai, reikalai � beprasmi�ka. Egzistuoja tik viena neaprėpiama mintis ir galinga, akinanti �viesa.

Lyg sunkus blizgantis �ilkas rėmuose juodavo langų stiklas. Plok�tė, į kuri� atsimu� �ybtelėjusi �viesa. Ir ji �ybtelėjo! Ne kaip �vaig�dė, mėnulis ar raketa. Ji stojo kaip mil�ini�ka akinanti siena. Nepajudinama.

Ir ji atsiminė! Gaisras. Gaisras� �viesa! Ta�iau dabar ji nesiplaikstė geltonomis liepsnomis. O jis u�darytas į kalėjim�. Kamuojamas gėdos. Prie�ais Tor� � kitokia �viesa. Prie�ais � jiedvi su mama. �viesa skaisti, ry�ki, nebauginanti. Jos u�gesinti jam nepavyks. Niekada!

Ji nuėjo į kamarait� apsirengti. Trepsėjo Elizifos vaikai, koridoriuose �ūkalojo suaugusieji. Visas pulkas nulipo �emyn į verand� ir u�rakino lauko duris. Reikėjo i�eiti į kiem� ir pa�iūrėti, kas nepritvirtinta. Gelbėti valtis ir įnagius, nukabinti nuo virvių varganus skalbinius. Ta�iau kaip i�eiti, jei �į nam� stat� kvai�os įtaisė duris, kur jų neturėtų būti � pietvakarių pusėje, o langai ten atlapoti, rėmai sutrūnij�?

� �a, nekalbėkit �itaip, � įspėjo moterys, tempdamos vaikus į virtuves. Pabandė įkurti ugnį. Kibirk�tys sūkuriavo ir krosnelėse, ir prie jų. Ne�inai, ko tikėtis. Palėpėje pas Einar� įskilusi laivo krosnelė neatlaikė. I� jos pradėjo verstis dūmai kaip i� dumbliais apdėto Joninių lau�o. Reikėjo prigesinti ugnį ir palaukti, kas bus.

Laikas slinko, jie klausėsi, kaip vienas po kito, tarsi pajut� laisv�, bildėdami nuo stogo ant �emės ėmė kristi akmenų luitai.

Vyrai i�lipo pro land� rūsyje. Laikydamiesi vienas kito perėjo kiem�.

� �i�nakt tikra velniava, � tarė Einaras, braukdamas per naktį sudygusius barzdos �erius.

Kai pietvakarių pusėje griuvo kaminas, Elizifa dėkojo Dievui, kad i�saugojo nam�. Lėkė plytos ir cemento gabalai. Tė�kėsi ant pa�liugusios �emės. Tikras kibirk��ių ir liepsnos fejerverkas. Moterys t� �imtabu�io dalį u�gesino ir pasitraukė į kit�, u�uovėjos pus�. Į Ingridos ir Elizifos laiptin� prisirinko daug �monių. Ma�vaikiai zyzė. Tyliai �neku�iuodamos moterys guodėsi siurb�iodamos kav�, prik�sdamos kalėdinių kepinių liku�ių.

Panika atslūgo. Kambariai tarsi prisipildė savoti�kos bejėgių bendrystės.

�monės i�buvo kartu daugyb� valandų, ir niekas nepratarė nė vieno pikto �od�io, neprisiminė nė vieno seno kivir�o.

Dar vakar jie būtų priveng� skolintis kavos i� kaimyno.

Elizifa meldėsi netrikdoma. Kiti tylėdami gniau�ė kum��ius ir galvojo apie savo reikalus. Retkar�iais viesulo �uorai būdavo tokie galingi ir grėsmingi, kad �monės, tarsi siūbuojamos nendrės, neju�iomis pasvirdavo į kambario vidurį.

Moterys su vaikais i� pietvakarių laiptinės, taip pat i� verandos laiptinės susirinko Giundos virtuvėje pirmame auk�te. �ia daugiausia vietos. Atėjo ir kioskininkė Jeni su savo vaiku. Buvo baisu pasilikti palėpėje. Visi sėdėjo manydami, kad tuoj tuoj dings elektra. Skarotoji Johana tiesiog nervinosi, kad to vis dar neįvyksta � būtų lengviau susigaudyti, ko toliau griebtis.

Toki� naktį visi stengėsi laikytis rimties. Niekas ne�inojo, kokios pagalbos gali prireikti iki ryto. Mū�ių netrūksta Visagalio vie�patijoje, tai bent �monės neturėtų kariauti tarpusavyje.

Moterys pakvietė Ingrid�. Bet Tora ka�kodėl kuitėsi. Staiga pajuto, kad nenori trintis kartu su kitais Giundos virtuvėje. Ji turi būti lauke. Kai vėl skais�iai nutviks. Visa kita gali palaukti. Pasijuto laisva. Gyvybinga! J� u�liejo kar�tis!

� Ateinu, tik susirasiu vilnones kojines! � linksmai su�uko.

Ingrida liepė paskubėti, o pati i� lengvo nuėjo pas kitus.

Tora i�sėlino į koridorių, susirado botus ir savo nudrengt� juod�jį lietpaltį.

�viesos pasaka! Ka�kur tenai! Ji vilioja. Tora negalvoja apie niek� kita. Tenai jos laukia neįmintos paslaptys. Tik jos vienos.

Tora nemanė, kad gali būti taip sunku nustovėti ant kojų. Ji bandė įsitverti u� mūro ir apsamanojusių rūsio pakopų. Stovėjo keturpės�ia ir klausėsi. Atrodė, kad tūno did�iulių vargonų viduje. U�sikabarojusi laipteliais ji nu�liau�ė iki namo kertės. Įlankoje dusliai stūgavo viesulas. Slinkti palei namo fasad� ji nedrįso. Nusėlino palei lentų tvor�. Tverdamasi u� sutre�usių tvorgalių ir rydama lietaus la�us, kurie skaud�iai smaigstė veid�. I� prad�ių nematė nieko. Tik �inojo, kad juda prieplaukų link. Traukė tenai i� papratimo. Jūra! �viesa! Viskas ten. Kai �ybtelės, gyva ar mirusi, ji privalo būti ten ir visk� matyti. Slinko lėtai, bet burnoje juto kraujo skonį. Ir aitrius druskėtus lietaus la�us. Sūrius nuo jūros purslų, prakaito ir a�arų. Stabtelėjo, kol praū�ė vėjo �uorai, paskui pajuto, kad kojomis neberemia �emės.

Ji skrenda! Įsikibo �imtabu�io tvoros, kad nenune�tų. O gal pasileisti? Gal tai ir yra prasmė? Paslaptis? Kad visk� palikusi ji �i�nakt nuskristų.

� Gerasis Dievuli, padėk man nebijoti, nes a� to noriu. Noriu! � suriko ji audrai ir paleido rank�. Pajuto, kad kojos bėga kartu su ja, bet kiloti jų visai nereikia. Per galv� nusinėrė lietpaltis. Ji skriejo į pasaulį lyg i�trūk�s pauk�telis. Vieni�as. Su ja kartu lyg plunksnelės skrieja did�iosios jos svajonės. Tokios artimos. Prigludusios. O greitis didėja. Kelionė iki pakrantės nebus lengvas pasivaik��iojimas.

Sublyk�iojo tuo metu, kai ji trenkėsi į �uvų taukų viryklos sien�. Akys tarsi sprogo �viesoje. Valandėl� ji buvo apakusi.

Vėl sublyk�iojo. �viesa! O ji � toje �viesoje. Nuostabu. Ji ne Tora. Ji � tarp dangaus, jūros ir �emės pasiklydusi mintis.

�imtabutis atrodė kaip i�mir�s. Dingo elektra. Bet akinamai skaisti �viesa gelbsti j�. Jai nereikia nieko. Ji skrenda! Kartkartėm �ioptelėdama oro.

Tada ji i�vydo! Mil�ini�k� bang�! It juod� uolų sien� su baltuojan�ia vir�ūne. Pajuto, kaip sudrebėjo �emė. Banga artėjo. Matė, kaip i�kilo vir� prieplaukos. Ji tai pamatė! Ir vis tiek buvo neįtikima. Banga vis artėjo ir artėjo� Laikas sustojo.

Jai visam laikui i�liks ausyse galingas did�iosios bangos �niok�timas, bangos, kuri perskėlė sen�j� prieplauk� ir pasigriebusi nusitempė keltuv� ir d�iautus su �uvimi. Ji i�girdo, kaip �ai�iai, tarsi did�iulis smuikas, sud�er�gė ir nutrūko Almaro �arkos lynas. Nuaidėjo pratisai ir skausmingai.

Būtų prapliupusi kvatotis. Ta�iau siautė uraganas. Ir ji nebebuvo Tora. Tvirtai kabinosi u� turėklų, nors ir nemanė saugotis. Visas pasaulis buvo nutviekstas �viesos. Apsaugan�ios Tor�, i�tirpusi� joje. Tapusi� neprieinama. Nepa�eid�iama.

Pama�iusi atū�iant nauj� bang� įsitvėrė. �viesa kaipmat pranyko, ir tamsoje ji i�girdo i� bangos nasrų sklindantį �vok�tim�.

Bet turi nu�visti! Tu�tuojau!

Nenu�vito. �viesa pranyko. Ji i�girdo vyrų �ūksnius. Bet jų nematė. Garsai buvo nerealūs. Jūra, vėjas ir aplinkui bla�komi daiktai susijungė į nedarnų, isteri�k� chor�, tai nuskambantį garsiau, tai visai pranykstantį.

Daugiabalsis ū�imas nuo Įlankos. Motorai. Visų laivų Tora neį�velgė, matė tik �mėk��iojan�ias stiebų vir�ūnes. Neritmingai, pakrikai i�kylan�ias vir� baltų keterų.

Keletas laivų plaukė pavėjui. Kiti du, įstrig� tarp pakrantės akmenų, bejėgi�kai siūbavo.

Motorai ir raumenų jėga. Grumtynės. Tolyn nuo bangų mū�os. Tolyn į Įlank�. Įsitvirtinti tenai laivo pirmagaliu prie� pabais�. Trauktis nuo mirties �ėlsmo. �tai taip. Gal penki ar �e�i skuteriai. Kiek ilgai jie gali atlaikyti, ar u�teks kuro, i�tvers kūnai ir nervai? Ant kranto stovintys vyrai buvo pasireng� pulti į pagalb�. Nebūtų keista, jei kurį nors pasiglem�tų pakrantės akmenys. Savaime suprantama, reikia gelbėti. Ta�iau kaip? Jie atvilko bujų ir virvių. Ka�kas bandė vadovauti, bet niekas nieko nesuprato.

O kaip audra? Beje, audra ar pragaras? Ir kiek tai t�sis?

Tarsi ka�ko ie�kodami vir� vandens ir sumaitotos pakrantės baugiai �vys�iojo pro�ektoriai ir trumparegiai �ibintai. Pakrantėje beprasmi�kai grūmėsi �monės ir laivai. Argi jūra � i�sigelbėjimas? Krantas � gryna savi�udybė. Beliko tik plūduriuoti. Atsiduoti laikui ir motorams. Įtempti raumenis. Stebėti krant� ir nei�leisti jo i� akių. Laikytis taisyklių. Susigaudyti, kur �iaurė ir pietūs. Leisti varikliams dirbti tu��ia eiga.

Vyrai ka�k� �aukė ir rėkė, ta�iau Tora �od�ių nesuprato. Imdama susivokti nevalingai kabinosi pastirusiais pir�tais. Ar tai sapnas? Ne, ne sapnas. Pasibaisėtina tikrovė. Bangų mū�a į �ipulius sudau�ė Almaro �ark�. Banga nu�lavė prieplauk�. Vyrai įkalinti skuteriuose. Viskas bjauru ir neįtikima. Jai apmirė �irdis. Did�iosios �viesos nebepamatė. Visk� prarijo bekra�tė tamsa. �vietė tik vieni�os ugnelės i� avarij� patyrusių laivų ir did�iulis rė�is juodame danguje.

Tora prisiplojo prie �emės ketindama įsitverti į turėklus. Bet netikėtai i�girdo keist� gars�. Jis artėjo. Atrodė, lyg kas lenktų skardos plok�t�. Tik �is garsas skambėjo veriamai, grėsmingai.

Kai jis pasigirdo vir�uje, ji �vilgtelėjo auk�tyn. Vir� galvos �mėstelėjo plevenanti blizgi raja ir, apsukusi rat� vir� u�lietos prieplaukos, rė�ėsi į svyruojan�i� trobos sien�. D�an d�an d�an � sud�er�gė grėsmingai �ybtelėdama raja, ne�inia i� kur atsiradusi ir pra�ovusi tiesiai pro Tor�.

Kol viskas nurimo, Tora tirtėjo nuo i�g�s�io. Tarsi neteko nuovokos.

�liau�iant palei sien� tuo pa�iu keliu atgal, kartais prie jos prisiliesdavo ka�kas �lapias ir glitus.

Ties takeliu į sen�jį mol� ji turėjo �engti kelis �ingsnelius nesilaikydama. I�laukė, kol baigsis vėjo protrūkis, ir tada vargiai per�liau�ė. O senasis lietpaltis tapo auka. Ji matė, kaip papleven�s vir� molo jis pradingo. Tarsi jį būtų pagrobusios neregėtai stiprios rankos.

Akimirksnį j� ap�vietė skuterio �ibintas, ir ji pamatė, kad visa aplipusi dumbliais. Kokia nes�monė! Dievas, matyt, pami�o. Dumbliai skraido ore tarsi pauk��iai!

Patvoriu ji ropojo visom keturiom. Matė, kaip palei sien� tarsi ver�damasis pakilti dau�osi kioskininkės Jeni dviratis. At�vilp�s vėjo �uoras pastvėrė jį i� prie�ingos pusės. Ir juodu nuskriejo vir� dirvonų. Paskui parverstas ant �ono jis dideliu grei�iu smigo į tams� ir driokstelėjo �emėn.

�itaip atrodydama Tora nedrįso eiti namo. Tūnojo pasislėpusi po rūsio stogeliu. Laukė galingosios �viesos. Galvojo apie norėjusi� j� pasigriebti raj�. Apie Almaro �ark�. O kur dabar Rakelės jam dovanota indų �luostė? Gal nuplasnojo vir� jūros tolyn ar guli kur nors nusviesta tarp laivo lū�enų? Mintis apie �luost� nepaliko jos.

Nutirpo kojos. Buvo su�alusi ir kiaurai permirkusi. Bet ilgesingai laukė �viesos. Dar nors vien� kart�!

Tora riktelėjo pajutusi prie rankos ka�k� �velnaus ir �ilto. Ji buvo taip sustingusi, kad �ilumos ir gyvybės �enklai jai pasirodė grėsmingi. Ka�kas i�g�stingai miauktelėjo. Murzinas ir �lapias kaip ji. Tik daug �iltesnis. Ji pasitupdė jį ant kelių ir u�dėjo rankas, kad su�iltų. Po valandėlės pajuto, jog tai padeda. Į galv� �ovė netikėta mintis: kurgi tokiu oru varnos ir pauk�teliai? Prie ko jie glaud�iasi?

Pagaliau ji i�girdo kalbant du vyrus. Balsai tū�mingi. Nenorėdama, kad j� rastų, Tora atkrap�tė duris ir nėrė vidun. Rūsyje buvo aklina tamsa. Ji vis u� ka�ko u�kliūdavo. Turėjo tik vien� rank�, nes kita ne�ėsi kat�. Jis taip pat turėjo tik vien� rank�.

Kai pagaliau susirado laiptus, pajuto nuovargį. Buvo visa sustirusi. Jautėsi i�duota lauktos �viesos. Vie�patavo �altis ir tamsa. O �iluma � tai tik katė. Tora u�sirop�tė laiptais auk�tyn. �Mama tikriausiai susirūpinusi ir pikta�, � nerimastingai pagalvojo ji.

Toros svajon� nuvaikė j� i�g�sdinusi mil�ini�ka raja. Ji įsmigo į nuplė�t� prieplaukos dalį, kuri� dabar Įlankoje klaipė besidau�ydamos bangos.

15

Iki kitos dienos vidurdienio Saloje įsigalėjo ramybė. Pra�viesėjo, ir tie, kas i�drįso, galėjo ap�iūrėti �karo� sukeltus nuniokojimus. Nepatikėjo savo akimis. Baik��iai �nairavo į apverst� pasaulį. Kalbėjo nedaug. Kelios moterys net apsiverkė. I�sigand� vaikai gū�ėsi atokiau.

Po ligos prezidentas Eizenhaueris jau buvo grį��s į savo post� Baltuosiuose rūmuose, o �iaurės Atlanto paktas artėjo prie �lugimo ribos, ta�iau visa tai neturėjo nieko bendro su tikrove. Tai buvo tik nereik�mingos smulkmenos. T� dien� laikra��iai nepasiekė. Niekas nesiklausė radijo �inių.

Naktį per uragan� fjordu nudreifavo Dalo įmonės �uvų d�iautai ir jauko namelis. Niekas daugiau nematė nei tų d�iautų, nei �uvų. Skuteriai, kurie suskubo nuplaukti kuo toliau nuo kranto, �iaip taip i�sigelbėjo, nors kuro turėjo labai ma�ai.

Vienas laivas sudu�o, bet �vejys per stebukl� i�sigelbėjo.

Visa laimė, kad tai atsitiko savaitės viduryje ir vyrai, kurie gyveno nameliuose, suspėjo i�plaukti, kol oras dar buvo palankus. Bet tokio stichijos �ėlsmo niekas nesitikėjo. Atsiskyr�s nuo tvirtų sienų i� �imtabu�io prieplaukos ne�inomais keliais i�klydo �uvų taukų viryklė.

Turėklai, u� kurių per uragan� kabinosi Tora, buvo sulankstyti. Matyt, tai, kad �viesa nebegrį�o, turi prasm�. Jei pasaulis nebūtų aptem�s ir tap�s toks niūrus, ji būtų vis dar gulėjusi ten. Pagalvojus keista. Jei ne raja, kuri i�bla�kė jos svajon�, ji tikriausiai kartu su �uvų taukų virykle būtų nuskriejusi į jūr�.

Vėliau paai�kėjo, kad raja � tai tik skardinė tabako �Pėteriojos mi�inys� i�kaba nuo kiosko, tai ji �turmavo audr� ir įsirė�ė į bangų nublok�t� namelį kaip kirvis. Nukry�iuota ant sienos ji jau neatrodė tokia baisi. Ant i�kabos pypk� rūkan�io vyro atvaizdas buvo subjaurotas. Kaip sumaitotas akordeonas.

Dalo sūdymo cecho viduryje gulėjo trys did�iuliai akmenys. Juos i�ne�ti valiojo tik du stiprūs vyrai. Įvirto tos uolos per sien�. �Gamta veikia savaip ir kraudama prekes nesinaudoja krautuvais�, � parei�kė Einaras ir palingavo galv�.

�į ryt� jis nesitikėjo jokio i�kvietimo. Visi iki vieno �mi�inėjo po prieplaukas ir nusiaubtas pakrantes. Dar negalėjo apsiprasti su tuo, k� matė. Sunku suvokti, kad gamtoje gerosios ir piktosios dvasios gali taip susivaidyti, jog ant varganos �monių �emelės lieka �tai tokie pėdsakai.

Audra.

Ar atsirastų nors vienas, kuris girdėdamas, kaip lauke �ėlsta ir siau�ia pietvakaris, nebūtų gū��sis ir atgailav�s u� savo nuodėmes? Kuris klausydamas, kaip nirtulingai jis dau�osi po namo kertes ir ver�iasi vidun pro langus, nebūtų suprat�s, kieno tai valia ir galia? Kuris nebūtų puol�s dar tvir�iau u�remti lauko durų ar nebūtų skuod�s basomis, autais apvyniotomis kojomis patikrinti savo bejėgio laivelio, kuriam nelemta i�sigelbėti pa�iam? Kuris nebūtų lydėj�s vaikų į mokykl�, kai netikėtai kvap� u�gniau�ia pūga ir sniegas u�kloja visus kelius ir takelius? Kuris nuo vėjo nebūtų u�simauk�lin�s kepurės ant ausų? Kuris audrojant jūrai nebūtų pajut�s tos savoti�kos, lediniu �al�iu kaustan�ios vienatvės? Kuris nebūtų suvok�s, kad visko gali įvykti?

Ir vis dėlto. Kai tai įvykdavo, nutildavo Elizifos maldos, i� palėpės �emyn rop�davosi vienom pilk�vom glaudėm apsimov�s Einaras, o baik�tus Skarotosios Johanos ka�iukas priglusdavo prie ma�ojo pasaulio stebuklo, tupin�io po rūsio stogeliu. O kirai? Jų nesigirdėdavo vis� par�.

Įsibrid�s iki kelių neatpa�įstamoje pakrantėje Simonas stabtelėjo. Mėgino vertinti, k� mato. Vienplaukis, gra�ios mink�tos lūpos pravertos. Keliskart pakilo ir nusileido prakaulūs pe�iai. Atrodė, oro įtraukė, o i�kvėpti pamir�o. Rankos nusvirusios. Ilgi laibi pir�tai sugniau�ti.

Dar vakar pri�vartuota �ia stovėjo naujai pirkta �arka. �iandien vis dar stipriai banguojan�ioje jūroje supasi tik jos pirmagalys. Kitos laivo dalies niekam neteko matyti. Jokios vilties, kad su poliais ir visa �uvimi kada nors atsiras Dalo d�iautai.

Naujasis Dalo vėliavos stiebas, kuris, visų d�iaugsmui, buvo pa�ventintas pirm�j� Kalėdų dien�, stirksojo vidury sodo lyg nulau�tas kuolas. Zyliodama pirmyn ir atgal tų namų �eimininkė nesiliovė tratėjusi apie �i� netektį. Bet �iandien į poni� Dal �monės nekreipė dėmesio. Ji taip nieko ir nesuprato, kol apsivilkusi įsmaugtuoju paltu ir apsiavusi juodais aulinukais kartu su �monių pulkeliu atkako į kaim�. Ten ponia Dal perbalo kaip drobė. Apie vėliavos stieb� nebeprasi�iojo. Dalo įmonės statiniai buvo suskaldyti ir sugriauti. Priblok�tas Dalas �valgėsi į visus paklaikusiomis akimis. Nuplė�tas did�iojo statinio stogas plūduriavo Įlankoje. Ten siūbavo ir senoji prieplaukos dalis. Lyg kokia pamėklė tarp statinių, lentų, i�sibars�iusių prekių ir �uvų dė�ių. Vaizdas � ne �io pasaulio. Kad būtų jaukiau, merginos prie� Kalėdas pakabino namelyje sen� u�uolaid�. Apdrisk� jos liku�iai liūdnai dryksojo pro i�dau�t� lango akį. Nieko nebed�iugino jų graudus plevenimas.

Kirai netruko perprasti, kad �is naujasis Įlankos antvo�as � tikras rojus, ir be jokių skrupulų jį u�ėmė. Sukdami nedidelius ratus, patenkinti, su u�kariautojų mina jie tūpėsi ant stogų, palangių ir laiptų pakopų. Klykė, dergė ir d�iūgavo. Niekas jų nevaikė.

It plaustas plūduriavo Dalo įmonės stogas.

Inventorių i� apgyvendinto vir�utinio auk�to ir nepritvirtintus daiktus ka�kur nuskraidino audra. Tai buvo nuomininkų būstai. Kartu su jais nuskriejo ir �io sezono papildomos Dalo pajamos.

Simonas tebestovėjo įbrid�s į nauj�j� atoslūgio pakrant�. Per ilgai, nes, vyrų nuomone, jau būtų laikas i�bristi ir nurodyti, nuo ko pradėsime tvarkytis.

Tvarkytis? Nuo ko pradėti? Kaip tvarkytis po to, kai Dievo vardu praū�ė uragano siautulys? Kas svarbiausia? Kuo pasirūpinti pirmiausia? Pulti į pagalb� pasipūtusiam vargetai, tam velnio Dalui, ar geriau pasirūpinti savimi ir tylomis pasid�iaugti, kad ne tu pats �į kart� nukentėjai labiausiai?

Kaip tik tuo metu dideliu grei�iu į nauj�j� Simono �uvų įmon� įskriejo juodas dviratis. �ai�iai su�vig�s jis sustojo prie pat prieplaukos pakra��io, ant pedalų pasistojo ka�kokia mėlynu lietpal�iu vilkinti �mogysta ve�liais, vėjo sutar�ytais raudonais plaukais.

Gaudydama or� Rakelė persilenkė per dvira�io vair� ir su�uko i� visų plau�ių:

� Ar yra aukų?

Akimoju nutrūko transo, snūdo būsena. Vyrai pama�u atsigr�ė nuo jūros, nuo klaikiai sujauktos pakrantės, kur virpėdami vėjyje plūduriavo dumbliai, �uvys, lentgaliai, benamiai daiktai ir visokia smulkmė. Nenoriai atgr�ė savo niūrius, nupilkusius veidus. Ir lyg pagal komand� pravėrė burnas. Pravertų burnų ir bevilti�kai nuleistų rankų armija. Nevyri�ka, bejėgi�ka. Atsigr�usi į krant� �i armija pamatė prieplaukoje prie juodo seno dvira�io stovin�i� moterį.

� Ar yra aukų? Sakykit!

� Kiek �inome, ne, � atsakė ka�kuris.

� Avigalviai, ar dar nei�siai�kinot?! � suriko Rakelė, nublok�dama dviratį ant krantinės. � Ar nakvojo kuris nors nuomininkas Dalo name?

� Ne.

Staiga atgijo rankos. Sujudėjo auliniais apautos kojos. Su�lamėjo �vejo apranga. Neū�augos ir vidutiniokai, nerangūs ilg�iai, tyleniai ir vikruoliai � visi iki vieno subruzdo klusniai laukdami nurodymų ir komandų. Nei�siskyrė nė vienas.

Ir negali atsistebėti nuolat dievų tal�omais, atmatų purve ir potvyniuose murkdomais �monėmis.

Tragedijai įvykus jie i�lieka ramūs. Kol vėl i�tinka kas nors nelaukta. Kaip antai ta prieplaukoje �ypsen� sukelianti moterytė. Ji juos i�judina. Padeda atsikvo�ėti ir pamanyti: �O galėjo baigtis dar blogiau!� Ir tai gelbsti. Apgina juos nuo jų pa�ių. Nuo vaiki�ko d�iaugsmo, kad �įkart labiau nukentėjo Dalas, o ne kas nors kitas ar kad svarbiausia � sutvarkyti savo paties apniokot� būst�. Padeda susivokti, kad visai nesvarbu, jog i� naujosios �arkos lik�s vien plūduriuojantis pirmagalys. Ir kad jau galima pamir�ti audros nune�t� prieplauk� su jauko nameliu ir i�viete. Pamir�ti! Ir sukrust ie�koti galimų aukų.

Tuomet ir nuskardėjo ka�kokio vaikėzo balsas:

� O kur Almaro namelis?

Vyrai dar kart� sutartinai atsigr�ė. Nebeliko laiko gėdytis, kad nepasigedo Almaro i� Hestviko ir kad nematė pradingusios trobelės. Jie tik buvo pastebėj�, kad i� jo �arkos telik�s pirmagalys. Labai blogas �enklas. U� nuodėmes kentėjo ne vien Dalas.

Duslus balsas nurodinėjo trumpai. �inodamas ai�kų tiksl� skubiai atsiskyrė būrelis vyrų. Viskas pajudėjo.

I��iaudėj�s audros purslus suburzgė Nas�Eldaro sunkve�imis. Nuo kranto Įlankos kryptimi i�plaukė nedidelis laivas.

T� naktį buvo nune�tas Almaro namelis. Nuo patikimos mūro sienos atsiskyrė gal penkiolika kvadratinių metrų ir kartu su gonkomis, įnoringo smurtautojo ver�iami, leidosi į kelion�. Kaip tik taip ir įvyko. Bet galėjo baigtis dar blogiau. Namelis stovėjo prisi�liej�s prie laivų pa�iūrių. Almarui niekada į galv� neatėjo mintis įsikurti ar�iau pakrantės uolų. Dabar jam teko pripa�inti, kad jei ne senoji sukrio�usi pa�iūrė, į jūr� būtų buv�s nune�tas visas namelis. O kartu ir jis pats.

Mat jis tūnoj�s namuose ir band�s i�sivirti kavos ant baugiai krūp�iojan�ios ugnies, kai pa�okusios bangos pa�iupo ir namelį, ir jo gyventoj�. Pane�ėjo oru gal �e�iasde�imt metrų. Pakeliui dar nurovė du telefono stulpus, kad parodytų, kokie kvaili �monės su visa savo technika.

Paskui su trenksmu nutė�kė ant �emės. Almaras vargiai gaudėsi, kas vyko aplinkui. Bet apie t� akimirk�, kai trenk�si į jo namelį telefono stulpai trak�telėjo pusiau kaip degtukai, jis vaizdingai porino lyg prisuktas. Paskui dar prisiminė pragari�k�, �ai�ų trūkinėjan�ių laidų �viegesį. Lyg pami�usių arfų orkestr�.

Po kailine jo kepure sruvo kraujas. Vyrai sau pamanė, kad kailin� kepur� visai pravartu ne�ioti ir namuose. Nas�Eldaras pasisiūlė nuve�ti Almar� pas gydytoj�, kad tas patikrintų sudau�yt� galv�, bet nuo gausybės guodėjų nukentėjusysis taip atkuto, kad pats panūdo vadovauti tvarkymo darbams. Jis netgi prisipa�ino kurį laik� buv�s �nuplauk�s�. Kai kurių dalykų prisiminti nebepajėgė. Akimirk� alyva ir tepalais i�terliotos jo įdir�usios rankos bejėgi�kai nusviro. Mat Almaras niekada iki tol nebuvo apalp�s.

Ant sodo tvoros karojo u�sikabinusios juodos kelnės. Jų ki�enėje buvo viena krona ir dvi monetos po de�imt erių. Tada Almaras suprato, kad daugiau nieko ir neturi. O apie �ark� jam dar niekas nebuvo prasitar�s.

Laivų ir prieplaukų, įrangos, namų ir pa�iūrių gelbėjimo darbai vyko be pertrūkio, aplinkui garavo prakaitas ir permirk� drabu�iai, kaito nenustygstantys delnai, skambėjo trumpos komandos. Dvylika valandų, ir nė trupinio burnoje.

Simonas prisimena, kad net du kartus i�pylė vandenį i� aulinių. O Almar� teko priglausti artimiausioje sodyboje ir paguldyti ant kanapos.

Reikėjo sunkiai paplu�ėti tempiant į krant� Dalo prieplauk�. Did�iausias Įlankos skuteris � Simono pasidid�iavimas � u�duotį įveikė. �Salos �ūklė� pasitarnavo deramai.

Jis atsilaikė ir per nakties audr�. Ta�iau kitas laivas riogsojo nublok�tas ant sausumos. Gal pavyks suremontuoti, nors vairas ir pirmagalys stipriai aplau�yti.

Molo nesimatė ilgai. O atsitraukus potvyniui, 35 pėdų laivas liko styroti auk�tai ant seklumos. Tarp visokiausių nuolau�ų ant molo gulėjo cisternos su alyva.

� Atrodo, tarsi �ia būtų siautėj�s įkau��s trolis, � ridendamas cistern� bambėjo prakaitu sumirk�s vyras. Matyt, dar nebuvo i�blės� Kalėdų �ven�ių prisiminimai.

�iaip jau kalbų nesigirdėjo. Visi atkakliai triūsė. I� vieno Salos kaimelio atėjo �inia, kad ka�kas avis, karves ir arklį laiko namo rūsyje, nes naktį audra nune�ė tvart�. Tik atsiradus elektrai radijas prane�ė, k� per uragan� i�gyveno �monės kai kuriose Salos vietose. Gerg�d�iantis balsas dalyki�kai kalbėjo, kad Salos gyventojai i�varginti ir laukia pagalbos.

Ta�iau nebuvo nieko pasakyta apie tai, kad nukraujav�s Almaras guli troboje ant kanapos, �neka apie kelnes su smulkiais pinigais ir apie lynų laikom� pirmagalį, o jau paties laivo ie�kok neie�koj�s� Bet buvo paminėta jo troba. Kad riogsanti su ky�an�iomis tabure�ių kojomis ir grindų lentomis, o po ja niūkso subyrėj�s kaminas. Ir kad nuo pat ketvirtojo de�imtme�io prad�ios, kai buvo pastatyta, mūrinė siena niekada neatrod�iusi tokia nuoga ir vieni�a.

Į dispe�erin� �monės skambino ir teiravosi, ar nereikia vilnonių apklotų ir �iltų drabu�ių. Tada įsikar��iavo dispe�eris Josefas, kuris, tarmi�kai kalbėdamas pro nosį, seniau nesakydavo nieko kito, o tik kartodavo: �Alio, alio! Ar jau baigėte, baigėte?� O dabar, kai�iodamas jungiklius, jis nervingai bėrė �od�ius:

� Mums �ilta, nes dirbame taip sunkiai, kad neturime laiko nė pavalgyti! U�tat mums nereikia nei maisto, nei drabu�ių. Bet jeigu jūs tenai dar turite ko�ės galvose, atsiųskite laivų ir darbo rankų ar dar ko, kad būtų galima pakelti ir i�ve�ioti namus, avis, r�stus ir i�vietes. Kad galėtume atstatyti į vietas visa tai, kas i�bla�kyta. Beje, Ineriojoje gyvuliams trūksta pa�aro. Vie�pats atsiėmė visk�, k� buvo dav�s, o dabar stovėdami mė�le galvijai ir avys bliauna i� alkio. Jei pamatysite pro Breilan� lekiantį kokį �ieno kūgį, atsiųskite pa�tu, i�sipirksime. Vilnoniai apklotai ne taip svarbu. Gyvensime be miego dar kokias keturiolika dienų. Mes k� tik pritvirtinome Dalo prieplauk�, radome vien� nune�t� nam� ir susi�inojome, kad nėra aukų. Nelaimė viena � �uo, įstrig�s pa�aro lovyje, nuplaukė į jūr� kartu su tvartu.

Laikra��iai ra�ė, kad Saloje potvynis buvo pakil�s keturiais metrais auk��iau nei įprasta. Otaras patyrė savo kailiu. Druskėtame jūros vandenyje atsidūrė visas kalnas miltų mai�ų, o jam atėjus ryte, i�virtusios i� statinių, auk�tyn pilvais krautuvėje plaukiojo silkės. Laikra��iai Otar� erzino. Jie tik patvirtino, kad visa tai � vis dėlto teisybė.

Jis negalėjo imti ir u�daryti sandėlio durų apsimesdamas, kad nieko neįvyko. Įvyko � apie tai juk para�yta laikra��iuose!

Otaro i�vaizda tapo grėsminga. Jis netgi nerakino krautuvės, o tik, apsivilk�s �vejo apranga ir apsiav�s auliniais, puolė darbuotis drauge su kitais. Savo geru nepasirūpino. Otaras nir�o. Niekas neapdrausta. Nieko negaus. S�siuviniai su skolų skai�iais taip ir pelys tamsiame kampe, nes jis �ino, kad Saloje visų laukia sunkmetis. Gal neparduos net ir nesugadintų prekių. Dien� ir naktį jį persekios kreditoriai. Dar ilgai lyg spjūviai į veid� kiekvieno mėnesio dvide�imt� dien� plūs s�skaitos. Nėra ramybės �iame pasaulyje.

Tai jis irgi pastebėjo. Suklotas kampe kartonines dė�es. Palaimint�sias dė�es, u�mestas juodu locmano �varku, kuris kadaise priklausė �viesaus atminimo jo tėvui, ir ant �varko gulin�i� gra�iai sulankstyt� vilnon� antklod� Jam pasirodė, tarsi antgamtinės jėgos būtų trenkusios į permirkusį gult�. Gerosios ar blogosios? Nesvarbu! U� ka�k� jis nubaustas. Ne�damas i�mirkusias dė�es ir pa�iame sandėlio gale ant surūdijusios vinies kabindamas T. H. Larseno locmano striuk�, Otaras tarsi pabūgo tamsos. Tegu kaba! Kol i�d�ius. Persmelktas tamsos baimės pajuto, lyg ka�kas jam gniau�tų kakl�. �itaip savo klestėjimo metais pirklys T. H. Larsenas bausdavo �eimynyk��ius.

Otaras buvo m�stantis �mogus. Ir tuo did�iavosi. Palik�s savo krautuv� atvert� visiems pa�lemėkams ir vagims, o sūdyt� silk� � savo pa�ios glitėsiuose, jis patraukė į �alikeles ir pakrantes, kad padėtų gelbėti kitų turt�. Tokia tad buvo jo atgaila u� sandėlyje i� kartono dė�ių paklot� guolį�

Kit� dien� ka�kas pasiteiravo, kaip einasi krautuvėje, juk sandėlys riogsojo pa�ioje pakrantėje. Otaras nusiėmė kepur� ir, perbrauk�s ranka retus plaukus, mestelėjo, kad ir ten tikriausiai viskas plaukia. Tik tada, kai vyrai padėjo jam susitvarkyti, o moterys i�plovė ir i�valė potvynio pėdsakus, Otaras pasijuto gav�s atleidim�. Jis neverk�leno dėl savo turto, priėmė bausm� ir daugeliui vėl dalijo prekes skolon. Toks jau jis buvo.

Vis dėlto i� senų nuodėmingų laikų kirbėjo viena maloni mintis. Jis matė, kaip su kitomis moterimis uoliai triūsia ir Solė. Nepra�yta. Ir ta mintis vis kirbėjo. Kas tie miltai? Apramindavo bumban�i� motin� jausdamas vidin� ramyb�. O sandėlio gilumoje d�iūvo locmano �varkas, ir kam tai turėtų rūpėti? Beje, jis buvo paties�s vilnonį apklot�, kurio motina vargu ar pasiges.

�itaip �mones paveikia audra. O naujai prasidėj� metai reikalauja savo. Greitai uragano naktis tapo nuolat pasakojama istorija. Visada įdomi, tarsi negirdėta. Nuolat su�ėruojanti naujomis spalvomis. Vasario mėnesį jau stebėjaisi, kaip buvo galima numatyti įsisiautėjusias antgamti�kas jėgas kaip tik t� sausio naktį. Juk sausio mėnesį tamsiau nei dabar, vasarį. Ta�iau dėl nieko nekilo jokių abejonių. Atvirk��iai � buvo kuriami nauji pasakojimų variantai. Ka�kur Saloje grandinėmis prie cementinių grindų prirakintų karvių skai�ius padvigubėjo � i� keturių pasidarė a�tuonios, bet tie skai�iai niekam nekėlė abejonių. Bet tas, kuris tuomet buvo patek�s į patį įvykių siautulį, dar jautė nuo prisiminimų gyslose stingstant krauj�. Toks nesipuikavo ir nepostringavo kaip anas, kuris visa tai tematė pro langus. Beliko tik stebėtis � tų langų būta tokių didelių ir pla�ių, kad pro juos visk� buvo galima pamatyti. �iaip ar taip, niekas niekuo neabejojo. Istorijos plėtojosi, jų daugėjo. Liejosi srauniomis, nebeu�tvenkiamomis upėmis.

Salai tai buvo įspėjimas, kad Paskutinio teismo diena artėja. Ilgas valandas i�buvo apsemtas molas. Molas! Uolų siena, kurios priedangoje visada ramiai ilsėdavosi laivai ir įmonių statiniai.

O dabar jie nukentėjo. Neteko molo. Jį prarijo Įlanka � ar�ios jūros ir vėjų akivaras. Veikiausiai visa tai ir buvo Paskutinio teismo �enklas! U�geso �viesa �vyturio bok�te. Vien jau tai kėlė �iurp�. Ji vėl įsi�iebė tik po savaitės.

Elizifa svarstė savaip:

Kas galėjo Saloje taip nusidėti, kad Dievas pasiuntė jos gyventojams �itokį prakeiksm� ir sunaikinim�? Kas paskatino jį nubausti Sodom�? Nuo�ird�iai melsdamasi ji be perstojo laukė atsakymo i� Dievo, kad teisingieji būtų perspėti ir galėtų i�sigelbėti, nes JIS sunaikins vis� Sal�. Ta�iau �inia neatėjo, nors laukimas ir vertė Elizif� nemiegoti, kad Dievas rastų j� pasirengusi�. Bandė įsivaizduoti, kuris kaime nei�tvertų neatsigr��s ir pavirstų druskos stulpu. Ji spėjo, kad tikriausiai pasiturintieji. Daiktų ir aukso pertekusieji. Kalvos vir�ūnėje ji matė negyvai sustingusias poni� Dal ir pastoriaus �mon�.

Ta�iau �inios ji nesulaukė. Tada Elizifa prane�ė �imtabu�io gyventojams, kad �ie gali būti ramūs, nes Dievas jų pasigailėjo.

Torai teko pabūti begalybėje. Pajusti, kad jos ie�ko mirtis. Neatspėjamoji, did�ių atsitiktinumų mįslė ėmė ai�kėti. Kas pasirenkamas, o ko pasigailima. Ji netgi nuliūdo, kad ka�kas nuėmė i�kab� su u�ra�u �Pėteriojos mi�inys� ir nuskandino Įlankoje � did�iuotis nebebuvo kuo. Liūdėjo Tora ir dėl �mil�ini�kos rajos�, sukėlusios iki tol nepa�intus jausmus. Pajuto įtampos ribas. Tai viliojo ir g�sdino. G�sdino? Ne, su grėslumu tai niekaip nesisiejo.

Mirtis. Ji ateis. Kada nors. Pas visus.

Jam pask�sti neleido jinai. Tada � ne. Bet ateis eilė ir jam. Gal net rytoj. Jis turės būti vienas. Ir su jos mirtimi jis niekaip nesusij�s! Jokiu būdu! Mirtis priklauso tik jai pa�iai. Ka�in ar kiti pajėgūs tai suprasti, bet taip yra.

Apsisprendė neat�aukiamai. Jis senas. Ir mirs pirmas.

�i mintis pa�adino nor� nulėkti pas kioskinink� Jeni ir pasiūlyti savo pagalb� � arba kuo nors prad�iuginti i� darbo sugrį�usi� motin�. Regėjos, kad nuo tokių min�ių ant palangės atgijo per �iem� apvytusios gėlės.

Lauke �ai�iai krykavo kirai. Plė�ė gerkl� kartodami, jog audra baigėsi.

16

Orams nurimus, į Sal� mar�rutiniu keltu atvyko du nuo vėjų nu�varb� laikra�tininkai.

Jie apra�ė Almaro trob�, kuri plūduriavo ant vandens lyg u�plė�tu auk�tyn sijonu ir paleistomis �arnomis. �itaip, suprantama, jie nera�ė. Nufotografavo begėdi�kus gamtos dievų smurto padarinius ir po nuotrauka u�ra�ė: �Pragari�kas uraganas Saloje. It mirtį ne�an�ias kulkas vėjas skraidino oru skardos lak�tus. Kaip degtukai lū�o telefono stulpai. Bet �monės jau ėmėsi atstatomųjų darbų.�

Jie, be abejo, sustabdė Almar�, kuris tuo metu vadeliojo roges tempian�i� pastoriaus kumel�.

Jis pristabdė ve�im�, atsistojo i�si�erg�s, pats toks sustir�s ir raudonas. Ve�ė susikrov�s kas svarbiausia. Daiktų krūv� vainikavo kavos virdulys. Kai prisiėjo atsisveikinti su savo �emi�komis gėrybėmis, jis, kaip ir palėpės Einaras, veikiai atskyrė pelus nuo grūdų, bet, kitaip nei pastarasis, kabinosi į t� turt� visa esybe. Nors ir be perdėto godumo. Nesitempė sulū�usių tabure�ių ar sudu�usių puodukų. Nors kraustėsi į �imtabutį. Almaras įsikėlė į Skarotosios Johanos ma��j� svetain�. Su tuo jis susitaikė.

Mieliau būtų apsigyven�s ma�ajame mokyklos kambarėlyje. �alia įstabiosios mokytojos. Įsivaizdavo, kaip jausdamasis nuskriaustas nusiims kailin� kepur� ir parodys jai sutvarstyt� makaul�. Paai�kins, kad visos kalbos apie jį ir jo mant� teisingos, parodys, kad Almaras gali gyventi su kraujuojan�ia galva ir netgi j� naudoti m�stymui. Jis būtinai įsigis nauj� laiv�. Namas buv�s nebuv�s. Bet laivas! Kaipgi be jo? Ir prigaudys jai ledjūrio menkių � kol ji dar nei�vyko į �alies pietus.

Toks sustir�s, pla�iai i�si�erg�s jis stovėjo rogėse visai nusiteik�s persimesti keliais �od�iais su ka�kokiu �urnalistėliu.

Mat Giuna laikra��ius skaitė. Gaudavo pa�tu did�iulius, i� pa�iūros kilograminius pakus ir perskaitydavo nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

� Baisu, kiek nelaimių, � sakydavo ji.

Kryptelėj�s galv� į �on� Almaras jai pritardavo. Linksėdamas bandydavo sugalvoti, k� būtų galima dar pridurti. Pagaliau įterpdavo vien� kit� �odį.

O dabar �tai uraganas. Dievas mato, �i nelaimė Almar� palietė asmeni�kai. Ar neperskelta jo galva, ar nepa�enklinta kailinė kepurė? Ar netapo jis tuo nelaimėliu, apie kurį visi �neka? Taip. O dabar dar ir į laikra�tį pateks.

Įspraud�s stambias, nudirbtas rankas į kum�tines pir�tines, jis stovėjo nejudėdamas, nors aplink ir siūbavo kalnas kartoninių dė�ių.

Nors Almaras buvo i� Salos ir kraustėsi į �imtabutį, laikra�tininkas kreipėsi į jį mandagiai � �jūs�.

� Jūsų padėtis dabar siaubinga, ar ne? � rimtai paklausė laikra�tininkas. Pasiruo��s ra�iklį. Almaras truputį sunerimo. Ta�iau jo veidas to nei�davė.

� O taip.

� Ar jūs apsidraud�s?

� O ne. Man u�teko paskolos. Juk veltui nieko negausi.

� Bet juk nam� galėtumėte atstatyti?

� Man svarbiau įsigyti laiv�.

� Taip, jūs juk praradote ir laiv�.

� Taip.

� Tai jūs prioritet� teikiate laivui, o ne namui?

� K�?

Almaras susitvard�s krenk�telėjo. Jis nesuprato. Kalbėdamas su ��lan�iu �mogumi, kuriam skauda galv�, laikra�tininkas vartojo nesuprantamus �od�ius.

� Tai jūs �velgiate į ateitį niūriai? � atlo��s galv� laikra�tininkas pa�velgė į rogėse stovintį vyr�.

� Kas taip sako?

� Galvojau, kad�

� Negalima vien sėdėti ir galvoti!

Almaro �odis buvo svarus. Bet jis nesusivokė pastat�s �urnalistėlį į viet�.

� Bet tu juk gausi pagalb�, � sutrik�s �urnalistas kreipėsi į jį �tu�.

� Ne, to a� neįsivaizduoju. A� �vejoju menkais kiekiais � tik sau ir truputį pardavimui. Gavau kambarėlį �imtabutyje, tame dideliame name ant kranto. Benamis neliksiu.

� Ar nejauti kartėlio?

� Kartėlio? Ne. Sveikata gera. Jeigu tiems, kurie skirsto pinigus, atrodo, kad mano verslas nevertas dėmesio, tegu taip ir lieka.

Net nepasiteirav�s, ar �urnalistas baigė, Almaras paragino arklį. Truputį pabėgėj�s įkandin, �urnalistas paklausė, ar galėtų nufotografuoti. T� varg�� nam�?

O kam reikalinga tokia gro�ybė? Sugriauto namo nuotrauka? Ne, geriau jau būtų nufotografav� tada, kai namas buvo tvirtas ir gra�us. �vie�iai nuda�ytas ir sutvarkytas, su naujais virtuvės langais, su gonkomis.

Gindamas arklį �imtabu�io link, jis brūk�telėjo pir�tine per kakt�. �iandien dangus toks i�tu�tėj�s. Tikra teisybė � jis nebeturi nieko. Nusibraukė ir panos�. �iandien jis velni�kai su�alo.

�monės kalbėjo, kad uraganas patvirtin�s: visi ir viskas laikina. Galbūt dėl to, kad labiausiai nukentėjo Dalas, tai buvo ypa� pabrė�iama. Keista, bet �monės tai sau leido. O varg�ui Almarui buvo pras�iau. Po uragano jis taip ir neatsigavo. �arkos neatstatysi. Pamat�s vieni��, sudau�yt�, grandine prirakint� laivo pirmagalį, jis nesulaikė a�arų.

� Ta prakeikta sekluma! Visada sakiau, kad su tokia sekluma pa�iame uosto viduryje tik ir lauk nelaimės!

Vyrai apsimetė negirdį.

Laikra��iuose ir radijuje atsirado �odis �katastrofa�. Katastrofa! Salos gyventojai tokio �od�io nevartojo. Ir ne be reikalo. Kokius gi �od�ius reikėtų sakyti, jei u�griūtų tikra nelaimė? Rajone buvo įvertinta uragano padaryta �ala. Skai�ius buvo daugia�enklis. Keturi milijonai.

Kronų? Taip. Paskai�iuota kronomis. Taip patogiausia. Kuo didesnis nuotolis nuo įvykio vietos, tuo lengviau visk� apskai�iuoti kronomis.

Stichinių nelaimių fondas? Kas jis? Sako, kad i� ten ateina pinigai. Mat kaip. IR TVARKA JAU ATKURTA?

Almaras nutuokė daug k�, bet kad kam nors �autų į galv� pasiūlyti jam pinigų � tuo patikėti jis negalėjo. Nepadėjo ir tai, kad �ventajame Ra�te para�yta � tikėjimas gali kaln� pajudinti. Bet jis tuo netikėjo. Ir, savaime suprantama, nieko negavo. Mat laivas buvo priskirtas pramoginiams. Nori tikėk, nori � ne. Nieko sau pramogos su skuban�iais keleiviais, kuriems tai gimdyti laikas, tai pir�tas nukirstas, tai dantis u�gėlė.

Visus juos plukdydavo Almaro �arka. Velniai nemat� to �od�io �PRAMOGINIS�. Juk �arkos nebėra. Ir gims kūdikiai su apsivijusiomis aplink kakl� virk�telėmis, ir bus daug klyksmo, bet Almaras pagelbėti jau nebegalės. Nebėra �arkos, nebebus vasar� to pramogavimo, kai jis prisi�vejodavo �uvienei. Jo namas dar vis siūbavo ant bangų. Almaras jį priri�o. Paskui i�pardavinėjo po truputį prakuroms ir krėklams.

Sėdėdami Osle finansų, �emės ūkio ir prekybos ministrai bei į juos pana�ūs postringavo apie kronas. Tas dangaus kūrinys � Stichinių nelaimių fondas � jau buvo i�naudoj�s pinigus katastrofoms. Dar gerokai prie� uragan�.

O Nordlande juk 4600 bedarbių, taigi laisvų darbo rankų į valias, vieni niekai pastatyti ir kelias �arkas. U�tektinai ber�elių ir karklų, kirvių, pjūklų ir kitokių įrankių � juk ne visk� pasiglem�ė vėjas ir jūra. Taigi reikalai susitvarkys.

Būriuodamiesi Otaro krautuvėje vyrai �aipėsi. �aipėsi labai savoti�kai. Reikėjo būti vienu i� jų, kad galėtum į�velgti tose kalbose glūdin�i� paniek�, depresij� ir kartėlį.

Įdarbinimui! DU SU PUSE MILIJONO. Kronų? Gal� O gal tai grandinė nevilties apimtam, su�eistam �iauriniam �vėriui pa�aboti.

Pasaulio nesuprasi.

Raudonasis Kry�ius. Ba�ny�ios humanitarinė pagalba.

Nauji vandenilinės bombos sprogdinimai Ramiajame vandenyne.

�iaurės Atlanto pakto �lugimas.

Greisė Keli leid�ia kunigaik��iui Raineriui vie�patauti savo rūmuose.

Vien� pakrantės smėlyje įstrigusį namelį Almaras pritvirtina vielomis.

Aukoja rusai. Jie �iaurie�ių neu�mir�o! 50 000 rublių i� Sovietų S�jungos. Vienas kitas prisiminė, kaip �ia pasirodė rusai, kad pamojuotų savo galingomis letenomis it did�iuliai lokiai, nes i�puoselėtas vakarie�ių kum�telis pasirodė per silpnas.

�vedai taip pat parodė gera�irdi�kum�: jie į Narvik� atplukdė 50�60 tonų �ieno.

Pama�u pradėjo eiti �uvys�

�monės vertėsi savo jėgomis. Jau sausio pabaigoje Vesterolo �vejai buvo pri�vejoj� dvigubai daugiau nei prie� metus.

Dalas netruko sulaukti pelno � mat �io vyro laivai nepriklausė pramoginių klasei. U�klojo stog�, stipriai prie uolos pritvirtino prieplauk�. Vyrai darbavosi kiauras paras. Moterys buvo pratusios likti vienos. Valstybė atseikėjo sumel�, ir mokėti Dalas turėjo i� ko. Greitai visi pamir�o Almar� ir jo �ark�. Beje, jis ir pats save pamir�o� Susiki��s rankas ki�enėse jis da�nai stoviniuodavo Otaro krautuvėje. Kasdien, tik ne savaitgaliais, kūrendavo mokykl�. �iaip retai kur pasirodydavo.

Jį buvo apsėdusi viena mintis. Bet niekam neprasitarė. Lyg nujausdamas, kad sumanymas �lugtų, jei kam jį pasakytų.

DINAMITAS! Almaras ketino i�sprogdinti seklum�.

Dalo įmonės darbininkai �vakių �viesoje spar�iai kabino į tinklus jaukus. Elektros laidai buvo nuplė�ti. Trūko kvalifikuotų elektrikų. �į kart� Dalui nesisekė.

O Simonas, atvirk��iai, d�iūgaudamas ir juokaudamas naujų namelių statyb� pavertė �vente. Vakarais ten padirbėti ateidavo ir Dalo laisvai samdomi vyrai, nes pas �į jie u�sidirbdavo per menkai.

Simonui nusi�ypsojo laimė. Pagaliau. Jis nedalyvavo gin�uose, kas ateityje nulems sėkming� �vejyb� � valai ar nailoniniai tinklai. Kai kas i� �Hamariojo blizgės� ir ��vedų blizgiautojų�, �vejojusių valais, pakeitė juos į senus gerus u�metamuosius tinklus, o atlyginimas tais metais buvo ne ma�esnis kaip 75 erės.

Saloje buvo kreivai �iūrima į tuos, kurie �vejojo nailoniniais tinklais. O tai darė Simono vyrai. Kai �ie imdavo did�iuotis, jis nepratardavo nė �od�io.

Simonas jau galėjo naudotis atstatyta prieplauka. Jo nameliai buvo geriausiai įrengti visame rajone. Kartais, įsibruk�s rankas į ki�enes, Simonas stabtelėdavo prie savo naujosios kontoros lango ir įsisvajodavo.

Penkiasde�imt vietų. Ta terlionė su jaukais atskirta nuo vyrų poilsio kambario. Statė ne�yk�tėdamas. Po atskir� miegam�jį kiekvienai įgulai ir po atskir� spint� kiekvienam vyrui. Skalbykla. Pirmo auk�to prieangis atskirtas nuo kambario su jaukais. Kiekvienai įgulai � po didel� virtuv�. Vyrai burbėjo. Bet veikiau dėl to, kad prie tokių s�lygų nebuvo prat�.

Simonas turėjo elektrik�! Kaip tik tokio Dalas ir lūkuriavo. Mat lynus į kubilus vyrai kraudavo �vakių ir �ibalinių lempų ap�viestoje senojoje skersvėjų perpu�iamoje Dalo trobelėje, kuri� pavyko i�gelbėti ir atitempti i� Įlankos į krantin�.

�monės nugirdo apie Simono įmonės patogumus, kar�t� vandenį ir ėmė svarstyti, kaip prisigerinus prie Simono ir palikus sen�jį savo �eiminink�.

Tokios mintys kvar�ino prie Dalo kubilų nuvargusias makaules. �itaip paprastų darbininkų �irdyse ėmė kauptis pavydas, darydamas juos ne tokius vertus palaimingo anapusinio gyvenimo.

O Simonas vėl atgavo saugumo jausm�. Vakare atmyn�s dvira�iu į Bekejoret� tuo saugumu it �ilta vilnone skraiste apgobdavo Rakel�.

17

Pastogė apledėjo. Vir� i�vietės durų susidarė ledo nuoskala. Skaidri it kri�tolas. Ankstyv� popiet� joje �aidė �alsvi at�vaitai, o vėliau ji tarsi apsunkdavo nuo spar�iai besirenkan�ių sutemų.

Pro vir�uje durų esantį langelį Tora pamatė nukarusį varveklį. Langelio �onuose bejėgi�kai karojo u�uolaidėlių skiautės, pari�tos i�blukusia juostele. Jos tarsi priminė, kad �iais metais praū�usi �iema nebuvo bet kokia. Tįsojo varganos, i�blukusiais, nubrizgusiais pakra��iais.

Bet �tai lauke kaba varveklis. �vilga saulėje daugybe spalvų. Jau galima matyti, kaip skeldėja. Tirpdamas ma�ėja. �adina viltį. Padvelkia �iluma, nors ir varveklis.

Ant u�uolaidos skiautės atslinko �e�ėlis. Ir jos tarsi nebeliko. O �iem� per j� matėsi langų �viesos. Prieblanda sugerdavo visas jos dėmes. Bet dabar ji buvo atitarnavusi. Praėj�s laikas nebegrį�.

Ant kitos i�vietės skylės sėdėjo Solė. Pasakojo apie prekybos mokykl�. Pastaruoju metu Solė ka�kaip keistai ir jaudrinamai �vytėjo. Gal savo brandumu, kurio Tora ir laukė, ir prisibijojo. Klausėsi spoksodama į varveklį. Ai�kiai matė, kaip jame, skleisdama magi�k� energij�, ple�iasi �viesa. Atrodė, kad ji visk� suryja, ta�iau visk� ir i�ry�kina.

� Mokytis reikia daug, bet ir įdomu. J� lanko ir nema�ai pagyvenusių �monių.

Savo reikal� Solė pabaigė. Apsimovė kelnes ir u�vo�ė dangtį. Paskui lyg ant kėdės virtuvėje įsitaisė pakylos kampe ir, nusitvėrusi savaitės senumo laikra�tį, ėmė laukti. Ūmai Tora pasijuto naujajai Solei svetima. Gal dėl tos naujos golfo striukės ir naujo languoto sijono.

Tora neatsistebėjo Solės pirkiniais. Nenormalu, kad i� Elizifos palėpės kas nors imtų ir nupleventų �emyn plisuotu sijonu.

Bet �velgdama į �vytintį Solės veid�, kai �i pasakojo apie nuostabi�j� PREKYBOS MOKYKL�, Tora beregint suprato esanti tikra menkysta, jei pavydi Solei ka�kokio plisuoto sijono. Ji juk suaugusi ir konfirmuota, o �e�tadieniais u�eina pas Ingrid� ir Tor� persirengti �okiams, nes taip daryti neleid�ia Elizifos nuostatos dėl moralės ir saviplakos.

Vadinasi, Tora turi susitaikyti su mintimi, jog Solė suaugo pirma jos. Taip ir turi būti.

Bet ji juk buvo pratusi, kad Solės palėpėje, i�sidėliojusios ant dviejų tabure�ių, jiedvi plaudavo indus, o pamokas ruo�davo ant virtuvinio darbastalio. Kaimo įstatymas bylojo, kad viskas turi i�likti taip, kaip yra. Netikėtas pokytis atne�a skausm�. Poky�ių �monės nemėgo. Tora suprato, kad tuo ji pana�i į Salos gyventojus. Ji nepak�sdavo staigių pasikeitimų � nuo jų pasidarydavo dar blogiau. Tora suprato, kad kitų bejėgi�kumas ar menkumas tarsi sustiprina tavo paties saugumo jausm�. Kai kaimynų vaikams sekasi blogai, savos pastangos atrodo prakilnesnės.

Tora susigėdo tokių savo min�ių, baigė gamtinį reikal� ir ėmė dėb�ioti į puslapius, kuriuos sklaidė Solė. Kaip senais laikais.

Lauke spirgino �altis. Senų grindų tarpai buvo u�gargėj�. Bet reikėjo tik �vilgtelėti į langelį ir smagiai trinktelėti dang�iu. Ir toji pasaulio pusė i�nykdavo. �itaip galima atsikratyti ir savo niekingų min�ių. Jos neturi nieko bendra su spindin�iu, tirpstan�iu varvekliu. Kiekvienas privalo pats sau atleisti. Nebūtina prisipa�inti visam pasauliui.

Solė garsiai skaitė apie dieninį krem� �TOKALON�, kuris per kelias dienas nei�vaizd�i� moterį paver�ia gra�uole. Kaina � dvi kronos ir devyniasde�imt erių u� didel� tūbel�! Otaras es� prekiauja tuo kremu, lėtai tardama �od�ius u�siminė Solė. Tora stebėjosi. Solė ka�kokia paslaptinga, tarsi jaustųsi svetima ir vieni�a, kita vertus, atrodė, lyg ji bando m�styti: o gal naudinga? Gal pamėginti?

Tarp visų įprastų straipsnių apie tai, kad Velykų atostogos neįtakoja �ūklės Lofotene, taip pat parlamentaro Jenso Stefenseno a�traus i�puolio prie� tuos, kurie per Velykas neplaukia į �ūkl�, rėmeliuose buvo i�spausdintas trumpas skelbimas:

�N. T. Lordas. �NEBLĖSTANTI AISTRA�:

Meilės scenos: jauna moteris ir keli vyrai.

Jei lygintume, Kazanovos nuotykiai ir Dekameronas � tik literatūra vaikams.

Ne vyras, o MOTERIS.

Dailūs vir�eliai, 357 psl. 16 kronų plius 2 kronos pa�to i�laidų.�

Tora dėbtelėjo į Sol�. Skubiai, �nairomis. Norėjo su�inoti, ar ji pastebėjo.

Pastebėjo.

Tora atsiduso. Kelioms sekundėms ji susigr��ino draug�.

Solė net sukikeno. Tora įsidr�sino. Bakstelėjo į skelbim� su kuponu ir leptelėjo:

� Kaip manai, ar kas nors u�sisako tokias knygas?

� Taip, �inoma.

� Klausyk, o kas tas DEKAMERONAS?

� Ne�inau. Kokia nors ne�vanki knyga.

�irdyje Tora nusi�ypsojo. Paskui i� vidaus ėmė ver�tis neaprėpiamai plati �ypsena. Virstanti tokiu kvatojimu, kada viskas u�simir�ta. Ir varveklis. Ir spitrinanti saulė.

Tai va kad nori � ir sekmadienio rytas, ir plisuotasis languotas sijonas, prekybos mokykla, �nekos apie debetus ir kreditus, o vis dėlto Solė nei�mano dar daug įvairių dalykų.

Kai pasigirdo trys stiprūs, nekantrūs smūgiai į i�vietės duris, jos abi prunk�damos į sauj� suskato sprukti.

Apledėjusiomis pakopėlėmis jiedvi prasilenkė su Skarot�ja Johana ir springdamos juokais nudūmė kiemu, o pro verandos duris mitriai įsmuko į namus.

Ta diena buvo nuskaistinta �viesos. Ry�ki, bet vėsi, ji pro langus ir ply�ius smagiai skverbėsi vidun.

Svajonė i�vykti i� Salos augo ir stiprėjo nelyginant i� Hesthamerio �emyn į Įlank� tekanti ir įgaunanti gali� Did�iosios upės srovė. Plati ir didinga, ji plukdė vandenis per raistus ir pievas.

Bet pirma į j� sugūra visi Hesthamerio upok�niai, einant artyn i� ten pasigirsta kurtinamas triuk�mas. Tai nesutramdoma jėga. Atkaklumas, kurio niekas nepalenks, nes jis varo nenutrūkstamas sroves į jūr�. Ir taip � diena i� dienos.

Kaip Toros svajonė.

Solei pasakojant apie prekybos mokykl�, Toros svajonių upė �akojosi į daugyb� vagų vagelių. Jos suurdėdavo jai begulint kamaraitėje, prasiver�davo einant i� mokyklos ar i� kaimo. Visada buvo �alia it saldi paslaptis. �vie�ios ir kvapios lyg vasaros �emuogės. Tarsi geros mintys, suvertos ant ilgos ir stiprios smilgos. Retsykiais jai pavykdavo kai k� įvardyti. Vidiniu balsu: �Jam grį�us man�s �ia nebus.�

Kamaraitėje nebeliko grėslumo. U�tiesal�, kurį jai nunėrė Randi, ji parsine�ė namo. Aptaisė juo kamaraitėje lov�. I� prad�ių abejojo, ar pasiseks. Ta�iau �itaip grėslum� įmanoma i�guiti. Kai u�tiesalas atsidūrė ant lovos, suprato, kad kambaryje nebeliko jokių �lyk��ių vaizdų. Beveik nieko, kas bjaurotų gyvenim�.

Siautėsi juo nuolat. Taip pat naktį. Taip, naktį jis labiausiai reikalingas. Mat dien� ji ruo�davo pamokas sėdėdama prie�ais lang�, o kambarys su lova likdavo jai u� nugaros. Bet naktį reikėjo joje gulėti.

Vien� ryt� motina paklausė, ar jai ne �alta, kad guli apsisiautusi u�tiesalu. Ir Tora ne�inojo, k� atsakyti. Bet kai prie� akis suraibuliavo mezginio spalvos, ji pasakė, kaip yra: jai es� taip gra�u.

Toros siela �vytėjo. Su ta �viesa atsibusdavo. Kas ryt� matė, kaip spinduliuoja jos veidas. Tarsi iki �iol būtų trūk� ramybės, kad ji galėtų mėgautis ta �viesa, puoselėti ir saugoti j�. Mat grėslumas buvo toli. Ir visi daiktai buvo savo vietose. Ji taip pat. Sapnai galėdavo apsilankyti, jie jos neg�sdino. Jie galėjo laisvai apsigyventi kamaraitėje. Baisu nebebuvo.

Ji neturėtų taip galvoti. Juk motina nuliūdusi. Jos akys lyg neregės. Veidas liguistai i�bly�k�s. Ji dėl visko nerimauja, viskuo rūpinasi. Kaip i�manydama Tora bando padėti jai. Atrodė, tolesnis Toros gyvenimas priklauso nuo to, ar i�au� toks rytas, kai motinos veidas bus įgav�s kitoki� i�rai�k�.

Ta�iau toks rytas ateiti neskubėjo. Ir Tora suprato, kad motinai geriausia, kai niekas nieko nesako, neklausia ir niekuo nesistebi.

Tora taip stropiai i�plovė kamaraitės grindis, kad buvusio purvo neliko nė pėdsako. Bet kas gi tai: ji i�girdo �ingsnius. Kad būtų tik sapnas, bet juk ji nemiega. Ai�kiai mato, kaip sujuda rankena. Ji įsitempia ir laukia �inodama, kad dabar jau įvyks. Guli pastirusiomis akimis, surakinta burna ir �ino!

Ir tik tada, kai prisiminė, kad i� tikrųjų jo Saloje nėra, i� burnos prasiver�ė ka�kas pana�aus į raud�. J� sugriebė pilvo traukuliai, ji visa purtėsi ir drebėjo. Pagaliau suvokusi, kaip yra, vis vien atsikėlė i� lovos. Apsisiautė u�tiesalu. Pajuto t� su niekuo nesulyginam� �ilum�. Atsisėdo ant staliuko prie lango. Jautė, tarsi kūn� aptraukia plona gėdinga stingstan�io prakaito plėvelė. Taip, tai gėda, kurios ji niekada negalės nusiplauti skardiniame dubenyje.

Įgaudama vis daugiau patirties Tora brendo ir jau �inojo, k� �monėms padaro gėda. Ji atitolina juos vien� nuo kito. Atima �iltus tarpusavio jausmus. Tie, kuriems �ilumos reikia daugiausia, velka did�iausi� gėdos kupr�.

Kartais pagalvodavo, kas būtų, jeigu ji būtų ne ji, o pastoriaus ar Dalo dukra. Buvo sutikusi ir abi pastoriaus, ir abi Dalo dukteris. Ir jai tapo ai�ku, kad ji � TORA. Ir turi tokia būti. Taip jau lemta. Ir kitaip būti negali. Ji susiras savo artimuosius Berlyne, taps ne bet kuo. �inoma, kad taip!

Kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo labiau tolo grėslumas. Jau galėjo nusirop�ti nuo stalo. I�orinis pasaulis tegul gyvena savo gyvenim�, kad tik ten jo nebūtų. Ir vėl raudonomis spalvomis su�ėravo u�tiesalas. Ji galės i�tverti tu��i� motinos �vilgsnį, nes visk� mato ry�kioje nuo fjordo sklindan�ioje vasario �viesoje, kuri slypi jos sieloje tarsi kokiame guolyje. Darėsi baugu. Nes ji ne�ino, ar koks kitas �mogus gali jaustis pana�iai. I� kur tas lengvumas, tas d�iugesys? Taip, ji atsikratė. Ka�ko atsikratė. To �od�iais nenusakysi.

Jai atrodė, kad tikroji visko prie�astis buvo uraganas. Tada jai į �on� bakstelėjo prisiartinusi mirtis. Bakstelėjo skaud�iai, kad jos neu�mir�tų ir nepra�iopsotų nė vieno paprasto kasdienio d�iaugsmo.

Vien� vaiski� dien� į virtuv� su auliniais į�irgliojo Simonas paklausti Ingridos, ar ji negalėtų i�siversti kelet� dienų be Toros, nes Rakelė i�vyko. Reikia pa�erti gyvulius ir apsiruo�ti namuose. Labiausiai, ai�ku, dėl gyvulių. Taip, jis prisipa�įsta es�s i�lepintas moters, kuri visk� surikiuoja, bet nukentės ne jis. Blogiausia bus gyvuliams. Galgi Tora norėtų �iek tiek u�sidirbti?

Kalbos apie u�sidirbim� � tikra nes�monė, manė Ingrida. Tora turi padėti Simonui ir be jokio atlygio. Savaime ai�ku!

Mirktelėj�s Torai, Simonas pasakė, kad juodu sugebės susitarti ir be kitų pagalbos.

Ir vis dėlto Tora pastebėjo, kad �iandien Simonas nelinksmas. Neklausė, kokiais reikalais i�vyko Rakelė. Taip jau Saloje priimta. Jei �monės nori, kad �inotų kiti � pasisako patys.

Simonas nieko nepasakė.

Ingrida gal kiek ir persistengė pasiteiraudama, ar tikrai Rakel� taip darbai u�griuv� � jos seniai nematyti.

Simonas patvirtino. Rakelė turėjus daug darbo. J� kamuoj�s ka�koks keistas nepraeinantis nuovargis. Besitvarkydama po uragano visai nusikamavusi. Netausojusi sav�s. Plu�usi dien� naktį. Tai tikriausiai nei�ėj� į gera. Atėjo reakcija � ar kaip tai vadinama. Kelias dienas pragulėjusi�

Simonas stovėjo nudelb�s akis. Daugiau nepratarė nė �od�io. Paskui suskato eiti.

� Kaip gerai, kad tu galėsi pri�iūrėti gyvulius. �inai, dabar įmonėje darbas verda. Nesu tikras, ar grį��iau laiku. Bet ar nebijosi� ar nebijosi viena vakare? Ar tu bijai tamsos?

Ne, Tora tamsos nebijanti. Ne Bekejorete. Ten tamsa � visų geriausia pasaulyje.

T� patį vakar�, susikrovusi vadovėlius ir drabu�ius į kuprin�, Tora spėriai nustraksėjo į Bekejoret�. Motina j� i�leido. Net pratarė: �Savaime ai�ku.� �itaip Tora atsikratė kaltės jausmo. Kaip smagu ten eiti ir dar smagiau ten būti. Rakelė jau buvo i�vykusi. Virtuvėje dar tvyrojo jos kvapas. Tora ne�ino, koks jis. Tik �ino, kad Rakelės. Stipriausias jis virtuvėje, koridoriuje ir kambarėlyje, kur plaunami indai. Ir dar jųdviejų su Simonu miegamajame�

Tik pamanykit, dabar ji viskam vadovaus. Anksti į tvart�, paskui į mokykl�. Gyvens taip, tarsi Bekejoretas būtų jos namai.

Apsiliuobusi tvarte po did�iuoju virtuvės �viestuvu ji ruo�ė pamokas, ir, akims nuslydus raudonais ir baltais langeliais i�marginta klijuote, jai dingtelėjo į galv� mintis, kad greitai grį� Simonas. Kad �itame dideliame name jai reikės būti vienai su juo. Ūmai pajuto, tarsi kas būtų atvėr�s visas jos kūno poras ir i�vert�s jas. Akimirksniu ji sudrėko, nuo galvos iki kojų. Prasidėjo drebulys. Galva i�tu�tėjo. Pajuto glitų �leik�tulį. �iop�iojo, lyg būtų įkliuvus į sp�stus.

Grėslumas tyko visur. Net Bekejorete.

Kai Simonas atėjo, Torai atrodė, kad ji lindėjo įstrigusi piltuvėlyje. Niekur nesibaigian�iame piltuvėlyje, ir dar pa�iame jo gale. Neturėjo supratimo, kiek i�sėdėjo prie virtuvės stalo gniau�ydama varg�� pie�tuk�. Kai i�girdo, kad jis atrėmė dviratį į sien� ir įėjo į gonkas, ji neįstengė nė krustelėti.

Smagiai trepsėdamas jis įgriuvo į virtuv� ir trindamas rankas parei�kė pamet�s arba kur nors pamir��s pir�tines. Tora tu��iomis akimis spoksojo į knyg�.

Met�s �vilgsnį į u�gesusi� juod�j� krosnel�, jis nupėdino įkurti ugnies. Nepriekai�tavo, kad ji nei�saugojo liepsnos.

Tora nesukrutėjo. Bet pagaliau susiėmė ir pakėlė akis.

Ir tada ka�kas nutiko: prapuolė jo veidas. Jo vietoje bolavo ertmė. Kūnas, rankos ir galva susiliejo. Ji tik matė prie virtuvės stalo artėjan�ias stambias kojas.

Kai jis stabtelėjo prie�ais j�, o kojos buvo prie pat jos kėdės, ji pajuto besitvenkiantį �leik�tulį. Paskui pama�u ėmė suktis kambarys. Dabar ji lindėjo pa�iame piltuvėlio gale ir slinktis toliau nebebuvo kur. Lubos u�lėkė ant sienų. Sienos � ant grindų. Viskas sukosi vis grei�iau ir grei�iau. Ji bandė padėti galv� ant stalo, nes viskas tapo nebepakeliama. Nepadėjo. Pasaulis suskilo į dvi dalis. Į �viesi�j� ir tamsi�j�. Juto, kaip tamsioji įsiurbia j�.

Atsitokėjo sofos kampe. Simonas stovėjo pasilenk�s prie jos. Rankoje laikė �luost�. Ji nei�girdo, k� jis sumurmėjo. Jie vis dar buvo skirtinguose pasauliuose. Matė, kaip juda jo lūpos. Matė ant sienos laikrodį. �vytuokl�. Pirmyn atgal. Kaip ant stalo krinta �viesa. �viesos stulpas. Toks baltas. Be galo baltas.

Simonas atgavo vis� veid�. Kol kas dar nieko neįvyko. Jai i� naujo sukilo �leik�tulys. Nebegalėjo i�tverti. Jautė, vems. Ta�iau kaip pasiekti praustuv�? Tuomet Simonas atsilo�ė. Jo veidas nutolo ir paskui did�iuliu grei�iu nuskriejo į kambario gilum�. Jis vis dar tai atideda. Toros kūnas buvo �lapias nuo prakaito. Pasirodo, jos griūta. Vadinasi, jis atne�ė j� �ionai! Ji dėkinga u� tai, kad nieko ne�inos. Nieko! Niekas negalės pasakyti, kad ji �ino, kas vyko prie� jai atsiduriant ant kanapos. Niekas! �Vie�patie Dieve, tu juk �inai, kad a� nieko ne�inau!?�

Kai jis vėl lenkėsi prie jos, ji pasijuto tarsi laivelyje. Atokiau tre�kėjo ugnis. Tai tik krosnelė! Kentėti galima. Ta�iau ji matė, kad juodu laivelyje. Jis privalo padėti jai i�lipti. Tai ne grėslumas. Privalo�

Ir staiga ji pasijuto visi�kai i�sekusi. O �ia dar ka�kokia raja, uraganas. I�kaba. �Pėteriojo mi�inys�. Druskėtas jūros vanduo. �leik�tus mirties skonis. I� kur? Tai nepana�u į niek�. Ji kilstelėjo rank�, kad galėtų apsiginti.

� Tora, gal sergi? Brangute, tu klejoji. Man�s bijai? Neatpa�įsti? � smelkėsi į j� susirūpin�s balsas. Arti ausies. Ji juto kvėpavim�. Arti. Ir virsmas įvyko. Nesitikint. Kai jis u�dėjo jai ant veido savo saus� �ilt� deln�, ji laukė tik grėslumo. Bet to neįvyko. Gulėjo nejudėdama, ant veido jausdama jo rank�. Jam beglostant pagaliau ėmė sausti ir jos gliti nuo prakaito oda.

Krosnelėje plaikstėsi liepsnos. Raudonais lie�uviais.

Ant kanapos u��oko Rakelės katė. Lavi, meili. Pilna gyvastingumo.

Netikėtai ji suprato, kad jo akys pana�ios į berniuko akis.

Jose nėra grėslumo. Dėdei Simonui svetimas grėslumas. Jis skaistus.

Paskui plūstelėjo gėda.

Gėda, kad ji � Tora.

Gėda, kad grėslumas jai pa�įstamas. O jam, suaugusiam vyrui, � ne.

18

Vaik�tinėjant po Bekejoreto kambarius, j� u�liejo keisti jausmai. Ji viena. Ir nei gėdinga, nei smerktina. Juk j� pasikvietė dėdė. Bet, �iaip ar taip, neįprasta!

Tiek daug daiktų. Baldų. Pagalvėlių. Lentynų. Įvairiausių indų indelių. Ne tik vienas servizas � kasdienai ir �ventei, kaip jos namuose. Ne, kiekvienas vis kitokiai progai. Indaujos durelėse ky�o raktas. Tora gali ap�iūrėti. Nieko neliesti, o tik ap�iūrėti.

Dėdės ir tetos miegamasis. Greta virtuvės. �viesūs gėlėti sienų apmu�alai. Baltos u�uolaidos. Komoda tokia, kokia ir turi būti � su veidrod�iu ir stal�iais. Ant jos sudėlioti �epe�iai, �ukos ir flakonėliai. Viskas kitaip nei jos namuose. Ten visiems daiktams � viena spinta. Ant jos vir�aus � lagaminas. Aplinkui jokių puo�menų. Jokio vėrinio, kuris, negadindamas tvarkos, gulėtų ant stalo tiesiog �iaip sau, dėl gra�umo. Jokių i�dėliotų paauksuotų taurių ar vazelių. Nei komodos su veidrod�iu, u� kurio rėmo būtų u�ki�ta nuotrauka.

Tora �ino � tada, kai ji pasakoja apie tet� Rakel� ir jos namus Bekejorete, ir visus tuos daik�iukus, motinos akys tarsi tu�tėja. Lyg dėl visų �itų daiktų nutoltų ir susvetimėtų pati teta. Bet vis tiek vaik�tinėti i� kambario į kambarį, �valgytis ir gro�ėtis � tikra pasaka.

Visa Rakelės esybė skleidė malonų prabangos aromat�. Galbūt dėl to, įėjus jai į kambarį, �monės atsigr�davo. Tiesiog nevalingai. Mama taip pat � kad ir nenorėdama. Tai Tora suprato.

Dėdės ir tetos lova u�klota pliu�iniu karali�kai mėlynos spalvos apklotu. Jį dovanojo Simono giminaitis, kuris buvo atvyk�s aplankyti jų net i� Amerikos. Tas did�iulis, i�sipūt�s apklotas buvo pabruktas į t� lovos pus�, kur miegodavo teta. Prisėlinusi Tora pa�iupinėjo. Nuo jo sklido svetimas kvapas. Simono lovos pusė buvo nepaklota.

Tora suuodė ne vien tetos kvap�. Dėdės? Savoti�kas miego, drabu�ių ir kūno mi�inys. Ne tetos sodriai saldus aromatas. �į po nakties paliko dėdė. Gulėjo po apklotu vienas, kol suskambo paauksuotas �adintuvas, pasiek�s ir ant auk�to gulin�ios Toros ausis. Tikriausiai tada jis nustūmė apklot� į kit� lovos pus� ir ne�inas drabu�iais nuėjo į virtuv�. Tora prisiminė dėdės kūn� �iltomis vasaros dienomis per �ienapjūt�. Tik su medvilninėm kelnėmis, nuoga krūtine. Ir staiga jai pasivaideno, kad mato, kaip jis nustumia apklot� ir pakyla i� lovos dirbti dienos darbų.

Mieguistai pasir��ydama ji gulėjo palėpės kambariuke dėkinga u� tai, kaip dėdės akys �velgė į j� vakar, kai tai atsitiko. Ar ne todėl ji ir suprato?

Suprato, kad gali būti saugi.

Palėpės kambariukas nelyginant slėptuvė, kurios jai verkiant reikia.

Dabar jis įmonėje. Ji pa�ėrė gyvulius. Tarsi atstotų jam Rakel�. �i mintis sukėlė ka�kokį gailų, i�kreipt� d�iaugsm�, kuris niekuo nepateisinamas. Jame glūdėjo tiek daug �irdgėlos. Tora pasilenkė ir paglostė stor� mėlyn�jį apklot� i� Amerikos.

Paskui ji atsilo�ė ir tyliai i�sliūkino i� kambario. Dėdės lovos neklojo. Jai staiga pasirodė, kad buvo pas jį įsibrovusi. Įsibrovusi!

T� pa�i� dien� �konfirmantas� priminė, kad �ie metai jiems vidurinėje paskutiniai ir kad reikia stengtis gerai mokytis. Laikas iki prie�pie�ių Torai prailgo. O iki popietės taip toli, kad net darosi ilgu. Taip ilgu sulaukti �ilto apkloto.

Mokėsi Tora gerai. Stengėsi būti vir�esnė u� kitus. Prana�esnė. Sėdėdavo laukdama, kol kiti i�lemens savo nevykusius atsakymus. �inojo, kad �konfirmantas� kreipsis į j�. Atsakydavo lėtai ir tyliai, nudelbusi galv�. Tegu niekas nesako, jog �įsivaizdina�. Ties� pasakius, jai norėjosi kitaip � atsistoti ir, giliai įkvėpus prakaitu ir dulkėmis pridvisusio oro, i�rė�ti teising� atsakym�. Tiesiai į jų paniekos kupinas akis. Paskui stebėti, kaip kei�iasi jų minos. Kaip �vilgsniai darosi įtarūs. Juk ji vartoja �od�ius, kurių jie net negirdėj�. Jai norėjosi savo �vilgsniu priversti juos nudelbti savuosius.

Tik to nedarė. Neverta. U� mokyklos sienų plyti kitas pasaulis, kuriame geri, neįprasti ar i�mintingi �od�iai nustoja galios. Ten �od�iai �iurk�tūs, smūgiai � staigūs ir ypa� gajos paty�ios, kurios bematant tave pa�emins.

Tora nulenkė galv�.

Nesipuikavo, nes �inojo, kiek tai gali kainuoti.

Visi i�sitraukė butelius su pienu arba sirupu paskanintu vandeniu, dė�utes arba riebaluotus mai�elius su sumu�tiniais. Jų galvose zujo visokiausios mintys. �Konfirmantas� buvo i�ėj�s.

O ko�� u�virė Olė:

� Sako, kad Solė duoda bet kuriam Dalo samdomam bernui.

Apie tokius dalykus jie per prie�pie�ius paprastai netauk�davo. O �ia Olė taip i�si�oko. I� karto niekas nesureagavo. Tik į jo pus� dirstelėjo Jorgenas. Pro u�virtusius ant spuoguotos kaktos ve�lius, susivėlusius plaukus. Apsimetė, kad nei�girdo, k� leptelėjo tas kaimo gaujos vadeiva. Lyg būtų nesuprat�s, jog replika skirta kaip tik jam.

Bet paskui viena po kitos sukikeno kelios mergaitės. Tai paskatino Ol� ai�kinti toliau:

� Sako, kad kiekvien� sekmadienio ryt� i�bilda i� savo palėpės su prasegtu sijonu. Cha cha!

Pama�u Jorgen� u�liejo raudonis. Veid� ir kakl�. Ausis.

Tora nesumojo, kad visa tai ne apie j�. Ir pasijuto �lyk��iai. Tarsi u�klupta.

� O jūsų motina � tai jau tokia �ventuolė, a? � Olė pajuto savo prana�um�. Tarsi smeigdamas į taikinį pergaling� ietį.

Viskas baigėsi mu�tynėmis. Atbėgo �konfirmantas�. Bet nieko nei�siai�kino. Neatsirado nė vieno, kuris prasi�iotų. Ir kaip galima paai�kinti tam t�vam, pilkam geltonsnapiui mokytojėliui toki� į�ūlyb�.

Juk nė vienas neprisipa�ins �inantis tokius �od�ius, ir juo labiau � jų prasm�.

�Su prasegtu sijonu.�

Ne!

Giuna triuk�m� nugirdo. Ji tu�tuojau suuosdavo, jei klasėje vyksta kas nors ne taip. Numanė, kad tasai vargiai mokės susitvarkyti su baigiam�ja klase. Joje so�iai kietakak�ių. Ji tai juos pa�įsta. Ir jų pa�iau�tas keteras. Ir pati sugeba pasinaudoti jų triukais.

�įkart jai tiesiog pasisekė. Gandus jau buvo girdėjusi. Buvo pastebėjusi Jorgeno a�aras, �nirp��iojim�, tū�ming� veid�. Kraujuojan�i� nosį. Viskas susirikiavo į vietas, kai ji palengva suvokė, jog esama dviejų frontų. Vienas � �imtabu�io, kitas � kaimo.

Atsistojusi prie katedros ji per�velgė vis� klas�. Atid�iai pasi�iūrėjo kiekvienam į akis. Nepraleido ir tų, kurios buvo nekaltos.

Pasi�iūrėjo į Jorgen� ir į Ol�, bet tik tada, kai atėjo jų eilė. Paskui pasakė, kad įeidama i�girdusi �odį �kvanktelėjusi�.

Klasėje įsivie�patavo mirtina tyla. Visų �vilgsniai buvo nudelbti. Jorgenas atkakliai tramdė a�aras. Bet tarpais jos vis riedėjo. Jis perbraukdavo skruost� murzinais krumpliais. Galva sviro �emyn, kol nuknabo ant pulto. Jis nebei�laikė. Pasigirdo slopūs garsai, nelyginant kliuksėtų pelkė, kai per j� einama auliniais. �legsintys garsai, tarsi bylojantys apie nei�brendam� purvyn� ir bejėgi�kum�.

Tora sėdėjo įsitempusi. Stebėjo Jorgen�. Giun�. �iūrėjo į Ol�. Paskui jai akis lėtai u�traukė raudona, skausminga valktis. Pasijuto sukrėsta iki �irdies gelmių. Veidas pasikeitė. Virp�iojantis lūpų kamputis neleido burnai susi�iaupti. Visai klasei girdint, Jorgenas garsiai verkė. Tora pamir�o, kad ji � visi�kas niekas. Nepagalvojo, kad kit� kart� gal ateis jos eilė. Ji pakilo ir kreipėsi Giun�:

� Ka�kas pasakė, kad Elizifa kvanktelėjusi, o Solė laksto į prieplauk� su prasegtu sijonu. Bet tai melas! A� sakau, kad bjaurus melas!

Visų �vilgsniai susmigo į Tor�. Ji i�dro�ė tai, ko niekas nedrįstų. Apstulbo pati kaip ir visa klasė, nu��iuvo ir klestelėjo į savo viet�. Laukė, kad tuoj u�sinorės �lapintis ir reikės bėgti i� klasės. Bet taip neatsitiko. �lapintis nevarė. Tik jautė ka�koki� nuo�mi� pergal� prie� Ol�. �inojo, kad i�sisukti Giuna jam tikrai neleis.

Gal eidama i� mokyklos Tora ir gaus į kailį.

Tegu. Juk su Ole jai jau teko mu�tis. Ūmai j� pagavo įnir�is. Ji įbedė akis į Ol�. Ir ilgai jų nenuleido. Tegu Giuna nesuabejoja, kas i�tarė tuos �od�ius. Nubausti jį reikia dabar. Paklupdyti. Kai pavyko su�iaupti lūpų kamputį, ji i�drįso pakelti grimasos i�kreipt� veid�. Ir pajuto neapsakom� d�iugesį, kokio niekada nebuvo patyrusi.

Giuna turėjo pakankamai �inių apie savo pernyk��ius mokinius. Daugumos klystkeliai jai nebuvo paslaptis. Ji �inojo, kada kurį paprotinti ir kad �imtabu�io vaikus slegia didesnė skriaudų na�ta nei kitus. Numanė ji ir apie Olės piktybi�kus i�puolius. Jai teko susidurti ir su jo tėvu.

Ta�iau �is įvykis pranoko visus. Ji to nepak�s. O mergai�iukė Tora nustebino. Visada tokia tylenė ir slapukė, o �iemet � ir dr�si, ir i�kalbinga. Juk pernai Giuna buvo beprarandanti dėl jos viltį. Tik nepatiko jai piktd�iugi�ka Toros mina. Reikės pasikalbėti su jais apie tai, kad prisipa�inti �mogus turi pats. Įskundimas � did�iausia nuodėmė. O �iuo at�vilgiu Tora nusikalsdavo ma�iausiai. Ji būdavo kartu, bet likdavo nuo�alyje. Kuo painesnis reikalas, tuo labiau ji traukdavosi į nuo�al�. Taigi �is atvejis neatitiko Toros nuostatos.

Baigėsi tuo, kad Olė prisipa�ino. Jie su Giuna nuėjo į jos �kabinet��, ma�utį kambarėlį greta klasės. I�ėjo jis apsiverk�s ir i�bal�s. Niekas ne�ino, kaip ten buvo. Ir neklausinėjo. Ta�iau po to niekas nesipilstė pamazgom. Taigi ne vienas Jorgenas liejo a�aras. Ir gerai. Bet Olė nesugniu�o.

Jis tik atsitraukė. Kit� dien� mokykloje nepasirodė. Vietoj jo atėjo tėvas, ir jie visi girdėjo, kaip juodu su Giuna kalbėjosi �kabinete�, girdėjo durų trinktelėjim� i�einant. U� sienos jie girdėjo jos ramų, autoriteting� bals�, nors tuo metu �konfirmantas� mokė juos dainuoti. �Gyventi � tai mylėti�� � ausį rė�ian�iu balsu traukė jis savo pietieti�ka tarme, tyliai pritariant nedarniam chorui.

Niekas nenorėjo dainuoti garsiau. Visų ausys buvo i�temptos. Sėdėjo pasvir� link �kabineto� sienos, nelyginant į pietvakarius palink� keru�iai ber�eliai, ir nė kiek nesidrovėdami stengėsi nugirsti �od�ius. �Gyventi � tai�� tapo visai nereik�minga u�duotimi, antraeiliu reikalu. Dainavo, nes buvo liepta, bet atsainiai, tyliai mykdami. Olės tėvas nu�ingsniavo mokyklos kiemu. Jam teko i�klausyti apie savo at�al� tokių dalykų, kurių jis nenorėjo pripa�inti. Teko i�girsti, kad ausys kaista nuo to, kas kalbama prie pietų stalo, kai drauge sėdi pusberniai. O jis atkirto, jog spjaun�s į tokius priekai�tus. Kitiems nėra reikalo prikai�ioti, pasakė Giuna. Ji pati to nepak�sianti. Taigi kaime Giuna įsigijo prie��. Bet dėl to per daug nesijaudino. Nors tas prie�as buvo mokyklos valdybos narys.

Tora laukė ker�to i� kaimo. Ta�iau nieko neatsitiko. Olė lankė mokykl�, ir viskas buvo kaip seniau. Apie t� įvykį niekas daugiau neu�siminė.

Jorgenas buvo pa�eid�iamesnis. Sutemus tapdavo budrus. Visada pasireng�s mu�tynėms. Ne tik su Ole, bet ir su visa ta nepaken�iama kaimo gauja. Prasėlindavo pro jų susibūrimo viet� prispaud�s prie �onų sugniau�tus kum��ius tarsi kokius svarmenis.

Vaikų likimai Elizifai skendėjo laimingoje ne�inioje. Torsteinui taip pat. Solė su Jorgenu apsi�od�iavo. To pakako, kad apsispr�stų nebeduoti pagrindo �monių kalboms. Bet ji spjovė į tai. Ji lankė prekybos mokykl�. Lyg i�d�iūvusi kempinė Solė siurbė į save skai�ius, linijas ir lenteles. Ėjosi kaip i� pypkės. Kopė�ios grėsmės nekėlė. Solė į visk� �velgė kaip į geresnio gyvenimo prieangį.

Kit� �iem� jos �ia nebebus. NEBEBUS!

Kit� �iem� nebebus kalbų ir priekai�tų.

Kit� �iem� �imtabutis ir kaimas slūgsos visai kitame pasaulyje.

Kit� �iem� nebus nei kopė�ių, nei sandėliuko.

T� dien�, kai grį�o Rakelė, Simonas nenuėjo į darb�, kad galėtų sutikti j� prieplaukoje. Stovėjo ir laukė prie did�iulių masyvių prieplaukos durų, kol prisi�vartuos i�nir�s i� tamsios Įlankos mar�rutinis keltas.

Daugiau nei keista, kad Rakelei prisireikė va�iuoti tikrintis pas gydytojus. Rakelei! Visada tokiai sveikai. Tarp jųdviejų atsirado nepa�įstama grėsminga pertvara. Ka�kas baudėsi juos i�skirti. Jis stengėsi tai nustumti nuo sav�s. Rūpinosi Ingridos mergaite, neapkraudavo jos pernelyg sunkiais darbais. Ne�irsdavo, kai �i nepadarydavo ko nors iki galo, jį tik kamavo Rakelės ilgesys. Kad ir ko ėmėsi jai i�va�iavus tas kelias dienas, viskas atrodė beprasmi�ka. O kai t� pirm� vakar� virtuvėje nualpo Tora, jam pasirodė, kad jis bematant susmuks i� bejėgi�kumo. Tik slampinėjo aplinkui ne�inodamas ko griebtis. �inojo, kad Rakelė kaipmat su viskuo susitvarkytų. Regėjos, tarsi pats Vie�pats Dievas bandė i�mokyti jį i�siversti be jos.

Skambindavo jai kasdien. Rakelės balsas skambėjo įprastai. Įsiklausydavo į jį labiau nei į �od�ius. Todėl jai reikėdavo perklausti kelet� kartų, kol pagaliau i�girsdavo atsakym� į savo klausim�. Ar nepasigirsta jos balse ka�kokių svetimų gaidelių? Bejėgi�kų.

Rakelei atrodė, lyg kalbėtųsi su vaiku, o ne vyru. Tomis dienomis Simon� slėgė baisi vienatvė. Jis jautėsi nusialin�s.

O dabar lyg koks vaikigalis jis stryktelėjo ant denio ir pastvėrė i� jos lagamin�. Ji trumpai brūk�telėjo pir�tais jam per rankov�. Tame judesyje buvo tiek bevilti�kumo, kad Simono sielos gelmes nusmelkė juodas �iurpas.

Kai juodu pėdino keliu, ji daug ne�nekėjo. �į t� apie gyvulius, Tor� ir kitus kasdienius reikalus.

Tik vakarieniaujant pa�velgė į jį pro nuleistas blakstienas ir tarė:

� Simonai, man galbūt reikės operuotis. Vienaip ar kitaip gydytis� Ka�kas negerai su pilvu. Jie prane�. Ir kai tik atsiras laisva vieta, turėsiu tu�tuojau va�iuoti. Į Osl�.

Simonas sėdėjo prie�ais j�. Ji namie. Dabar Rakelė su juo. Ir katė, ir krosnelės �iluma, ir visa kita. O d�iaugsmo nejuto. Nes Rakelė tikriausiai vėl i�va�iuos. Toli, į �alies pietus.

Jis nurijo paskutinį kavos �lakelį ir nubraukė nuo stalo ant grindų kelis trupinius. Kav� gėrė siurb�iodamas, bet dėl to pastabos Rakelė nepadarė.

Jos lūpos pabalusios. Dabar jis pastebėjo. Pavargo kelionėje.

� Atsipra�ysiu darbe ir va�iuosiu drauge su tavim. Bus mums atostogos.

Rakelės i�rai�ka nepasikeitė. Tarsi �iūrėtum į veid� laikra��io fotografijoje.

� Ne, Simonai, tai nebus atostogos. Supranti, a� galiu ten u�trukti, kol mane paleis namo.

�Taip, bet, Rakele, kaip reikės tvarkytis namuose? Turiu galvoje � kaip a� be tav�s i�siversiu? Tvartas, valgis ir visa kita?

� Simonai�

� A� neįsivaizduoju, kaip reikės su viskuo susitvarkyti!

� Simonai�

� Patikėk, a� suprantu, kad tu turi gydytis. Bet kad tav�s nebus taip ilgai. Kiek laiko? Ar ilgiau nei dvi savaites, k�?

� Simonai!

Rakelės veidas papilkėjo. Vyro vard� ji i�tarė. I�rėkė. Ant lėk�tutės trinktelėjo kavos puodelis, kildama ji tarsi u�gulė stal�, o i�sidraik� plaukai u�dengė veid�. Paslėpė jį. Rakelė slėpėsi. Tarsi su�eistas �vėris.

Bet vyras nesusivokė.

Jis tik matė t� Rakel�, kuria tiki.

Jis matė t� Rakel�, kurios jam beproti�kai reikia.

Jis matė t� Rakel�, kuri� labai myli.

� Mane veikiausiai operuos� Geriausiu atveju �vitins � nuo vė�io.

Yra �od�ių, kurie ir tyliai tariami, atrodo, nuskamba kurtinamai garsiai. Juose glūdi susitvenkusi baimė ir ne�inomybė. Dėl to jaukioje kaimo virtuvėje saugus, �iek tiek susikrimt�s veidas persimaino į vieni�� veid� visatoje. Nepaliaujamai besisukantis aplink mūsų planet� jis neturi jokios vilties kada nors rasti tak�, vedantį atgal į �em�.

Susidėj�s ant kelių rankas Simonas stebeilijo į u�virtusius ant kaktos ilgus ve�lius Rakelės plaukus. Nujautė, kad ka�kur u� jų slypi jos akys.

� Vė�ys� � su�nab�dėjo jis.

� Taip, vė�ys.

Balsas buvo duslus. Kaip i� po �emių.

� Bet Dieve mano!

� Tai dar nerei�kia, kad a� jau mirusi. Ta�iau reikia operuotis. O tai, turėtum suprasti, neatliekama Dalo pjaustykloje.

� Rakele, Rakele� � suaimanavo jis gailiai, tarsi susigėd�s.

Ji girdėjo vyr�. Jį suprato.

Ir prisiminė dienas, kurias pamir�ti norėjo labiausiai. Prisiminė vyr� audimo palėpėje po gaisro.

Tada ji pakilo ir i�ėjo i� virtuvės.

Rakelė �inojo, kad gyvendama viena lengviau susidorotų su �iuo reikalu. �irdyje ji tai pripa�ino.

Baisėdamasis savo i�davyste, Simonas pasėdėjo dar valandėl�. Bet taip ir nesuprato, kad nuo to labiausiai nukentėjo ne jis. Kai jie sugulė, Rakelė pirmoji apsikabino jį, vėl sugr��indama į namus palaim�.

Nugrimzdamas į mieg� Simonas, lyg tamsos bijantis vaikas, negalėjo suvokti, kaip kas nors gali i�tarti tokį baisų �odį. Vė�ys. Jo namuose. Keistai svetimas pasirodė ir Rakelės kūnas. Jis bijojo sau to pripa�inti. Ta�iau atrodė, tarsi kas būtų pripild�s j� nuodų. Lyg nebebūtų galima prie jos prisiliesti. Bet pergalėj�s save jis vis dėlto prisiglaudė. Todėl, kad jautėsi bevilti�kai vieni�as. Todėl, kad nieko neįstengė i�sakyti �od�iais.

Todėl, kad pasaulis suplok�tėjo kaip tas paveikslėlis ant sienos ir jame gyventi tapo neįmanoma. Bet dviese susiglaud� � jie bent jau du kūnai.

Salos gyventojai plūkėsi su darbais. Savo varguose buvo paskend�s ir kaimas. Rūpinosi pinigais, vaikais, darbu ir būstu. Lai�ėsi bangų ir uragano padarytas �aizdas, pavydėjo vieni kitiems � tie, kurie negavo kompensacijos u� patirt� �al�, smalsavo, ar gavo j� kaimynas. Trynėsi kaip katinai aplink la�inius dėliodami į visum� pokalbių nuogirdas, kad galėtų įspėti, ar pavyko kaimynui geriau i�lyginti nuostolius.

Pasirodė prane�imas apie laiv� �Brening��. Tragedija pakeitė vertinimo skal�. Pasimir�o smulkmeni�kumas ir pavydas. Visi stengėsi pasirodyti kuo geriau ir įrodė, kad �ino, kas yra svarbiausia. Gyvybė. Paprasta tiesa. O kaip lengva j� pamir�ti. Net ir �iaurie�iui.

Nuskendo dvylika vyrų. Liko dvylika tu��iomis akimis moterų, kurios jautė, kad gyvenimas turi eiti toliau. Ir dar vaikai. Dvide�imt vienas vaikas! Ta�iau k� rei�kia dvide�imt vienas betėvis vaikas, palyginti su aibe betėvių vaikų pasaulyje? Betgi �ie buvo greta. Didelis skirtumas. �monės gali matyti, stebėti, įsijausti. Ir kai kurie i� jų turėjo dr�sos pripa�inti: svarbiausia � gyvybė. Jie nebekreipė dėmesio į savo prekybos reikalus, į sugriautas prieplaukas ir suvokė, kad tvartas su visu �ienu, kurį nusine�ė pietvakaris � tik ma�mo�is, ir visai kitaip i�girdo �odį �vė�ys��

Ant atminimo stulpo su 137 vardais vėjų nugairintame ky�ulyje atsirado dar dvylika vardų.

�Dieve, i�girsk mano mald� ir mano �auksmas tave tepasiekia�, � bylojo akmenyje i�kalti �od�iai. Toks jau yra �mogaus pasitikėjimas. Taip jis bevilti�kai ie�ko paguodos net dėl neatkuriamų dalykų. Stiprus �mogaus pasitikėjimas visata. Jos galiomis. Be paliovos naikinamas, skandinamas, lyginamas su �eme, jis kaskart pakyla i� kraujo, bangų ir pelenų, kad perduotų gyviesiems tikėjim�: �Dieve, i�girsk mano mald� ir mano �auksmas tave tepasiekia.�

Dvi dienas meldėsi Elizifa u� jūroje nuskendusiųjų nei�ganytas sielas. Meldėsi u� likusias ant kranto � kad nestokotų duonos. Kai �elpėjai su s�ra�ais pasiekė �imtabutį, ji atidavė vis� Solės alg�. Jai net nedingtelėjo į galv�, kad ir patiems reikės i� ka�ko gyventi. Reikia pasakyti, kad �is nesavanaudi�kas poelgis privertė Sol� suraukti kakt�. Bet ji nutylėjo. Nei�tarė nė vieno pikto �od�io. Tepaėmė i� po �iu�inio kelet� banknotų, kad galėtų pratikti. �irdimi ji buvo tikra motina. Bet prakti�kesnė ir sumanesnė.

�elpė ne tik �imtabu�io gyventojai. Kelet� dienų �monės u�gniau�ė savyje smulkmeni�kum� bei godum�. Ir aukojo. Gal tai net padėjo ir kai kuriems �elpėjams į doras vė�es įstoti. Ta�iau paskendusių �vejų artimiesiems tai tebuvo pagalba kelioms dienoms, nedidelei �io gyvenimo atkarpėlei.

�iaip ar taip, visi jautė did�i� pagarb� Elizifos gailestingumui ir geradarystei. Tai u�krėtė ir tuos kaimo gyventojus, kurie vartėsi piniguose, bet slėpė juos giliai ki�enėse ar storose piniginėse su monogramomis. O Elizifa, nė kiek nesivar�ydama, i�klodavo piniguo�iams, kiek paaukojusi i� savo menkų lė�ų. Net jos apsilankymas Otaro krautuvėje turėjo vien� tiksl�: paakinti kitus susim�styti ir patirti aukojimo d�iaugsm�. Ji i�barė pastorių, es� aukų rinkimas vyksta perdėm vangiai. Pastorius susigėdo, nes Elizifa sakė ties�: na�lėms ir vaikams reikia ne tik paguodos �od�ių, bet ir maisto.

Vyrai svarstė, kodėl nuskendo laivas. Be graudulio, lakoni�kai. Vyrui a�aros mirtinai pavojingos. Geriau jau pasvarstyti, kaip apsemtas �vejų laivas nei�laikė ir apvirto ant �ono. Vienam pavyko i�sigelbėti. Buvo rastas vienas lavonas.

Skendintiems tro�kiuose pypkių dūmuose ir besizulinantiems �lapiais, purvinais drabu�iais Otaro krautuvėje vyrams gėlė �irdį, nes jie �inojo, kad, nepaisant dalyki�kų pokalbių, nesentimentalių bei vyri�kų svarstymų, kit� kart� ateis eilė ka�kuriam i� jų. T� sopulį visi bandė nuslėpti.

Sk�sdavo ir iki tol. Ateityje irgi sk�s. Bet niekas ne�ino kada.

�Ne �mogaus galiai sulaikyti vėj�. Ir ne jo valiai pasirinkti mirties valand�.�

Kupina rimties ir did�io liūdesio, Elizifa skaitė i� Prana�ų knygos. Pa�enklinti lemtimi �od�iai smelkėsi į visa, kas buvo kambaryje. I�klaus� �monės i�sine�davo juos keliu į kaim�. Niekam nekilo noro pajuokti ar paneigti i�girstų �od�ių rimtumo. Teisybė lieka teisybe, nors j� i�sakė �kvanktelėjusi boba� i� �imtabu�io.

Vienintelis, i�lo��s i� �ios baisios nelaimės, buvo �iaurine pakrante keliav�s pamokslininkas. Visuose maldos namuose įtaigiais �od�iais jis skelbė i�ganym�. U�simindavo ir apie teisyb�, o pats buvo toks patrauklus ir �adinantis smalsum�. Tai ne susivėlusi senoji Elizifa i� �imtabu�io. I�blizginti batai, padorus �ieminis drabu�is, o �ypsena � vaiko. Pamokslavo pilnutėlėse salėse. Daugelis puldavo ant kelių i�pa�indami savo nuodėmes ir klystkelius, kol galinga Vie�paties �viesa suteikdavo jiems jėgų kovai su godumu, �okiais, alkoholiu, paleistuvyste ir kitomis nuodėmėmis. Pamokslininkas atvyko pa�iu laiku, kad u�pildytų tu�tum� įsibaiminusių �monių sielose. Jis pergalingai keliavo i� salos į sal�, savo buvimu palengvindamas �iemos ir buities rūpes�ius.

Vyrai į tai �iūrėjo �iek tiek nepatikliai. Bet daugumos jų ir namuose nebuvo. Visi vargai ir darbai slėgė vien moterų pe�ius. Lai�ko i� Lofoteno �vejo reikėdavo laukti ilgai. Ra�yti tie vyrai nemėgo.

Į t� prislėgt� kasdienį gyvenim� pamokslininkas ne�ė Vie�paties Ger�j� naujien�, ir, susirinkusi po vienu stogu, seseri�ka moterų draugija galėjo j� i�klausyti. Kavos aromatas, glaistyti riestainiai, Geroji naujiena ir apveidus pamokslininkas glostė moterų �irdis lyg sniego pusnyje i�siskleid� nevystantys �iedai. O kas bloga? Ir kas svarbiau? Maurojanti karvė su pritvinkusiu te�meniu ar Vie�paties teikiamas dvasios pastiprinimas? Argi Jėzus nemokė Mortos ir Marijos, kad �emi�ki reikalai neturi u�go�ti Dievo �od�io?

19

Atėjo pavasaris.

Vėjas smarkiai purtė keru�ius ber�elius. Graud�iai aimanavo jų gumbuotos �akos. Baug��iai virpėjo gle�ni lapeliai. Lizduose tupėjo kirai. �viesiais vakarais slankiodama atoslūgio pakrante Tora prieidavo prie jų ir i� arti spoksodavo į �vilgan�ias apvalias pauk��ių akis. J� buvo apėm�s netikėtas vienatvės d�iaugsmas. Jautė ka�k� nenusakoma. Nors siel� ir sopėjo, bet vis vien buvo gera.

Kiro patelė gū�ėsi lizde. Torai praeinant ji pasuko galv� ir �iūrėjo įkandin, o vir�uje pani�kai klykdamas suko ratus lizdo �eimininkas. Tora atsigr�ė ir kilstelėjo rank�.

�i� vasar� jos laukia konfirmacija.

Motinai prisidės i�laidų. Torai reikia naujų drabu�ių ir batų. Reikia susiplanuoti i� anksto, kad galėtų neskubėdama sukirpti ir pasiūti dukrai suknel�.

Tora pasijuto, tarsi gyventų kitame pasaulyje. Tik pamanykit � dabar bus rūpinamasi vien ja. Bus svarstoma, kad jai reikia ir to, ir to. Ji taps tokia svarbi. Tora ir Jorgenas. Ta�iau Jorgeno įvesdinimas į Ba�ny�i� rūpėjo nedaug kam. Bet kostiumo ir batų vis vien reikia. Ta�iau ne�inia, kur ta ki�enė, i� kurios būtų galima k� nors i�kratyti.

Solė suprato, kad ki�en� pakratyti teks jai. Teks lįsti po �iu�iniu. Ji mokėsi ir dirbo valytoja. Konfirmacijos kostium� broliui nupirko i� tų pa�ių santaupų, i� kurių aukojo na�lėms ir na�lai�iams. Sukaupti pinigų buvo sunku ir vis sunkiau darėsi juos u�dirbti. Jai ir į galv� neatėjo, kad nederėtų jų leisti labdarai. Tik apimdavo nerimas, kad tirpsta kapitalas, su kuriuo ji rengiasi i�keliauti į pasaulį.

Retkar�iais Solė atkreipdavo dėmesį į savo vienintel� seserį Helėn�. Vaiki�ka, bekrūtė, niūroku, nerai�kiu veidu, ji gyveno sau nejausdama jokios atsakomybės. Kai kada Solė duodavo jai velnių. Tuomet Elizifa prapliupdavo verkti ir viskas baigdavosi kivir�u. Pama�u Solei kilo įtarimas, kad jai i�va�iavus Helėnė neįstengs perimti ruo�os darbų.

Bet ji vis tiek per�iūrėdavo skiltis, kur būdavo skelbiami laisvi kontoros etatai.

Vakariniai seansai �altame sandėliuke pa�adino Solei nenumaldom� tro�kim� ir alkį. Deginantį geism� patirti ka�k� daugiau, o ne tik susierzinim� tamsiame guolyje ant kartoninių dė�ių. Grį�davo namo su degan�iu tarpkoju ir be galo sunkia paslaptim, net nedrįsdavo pa�iūrėti motinai į akis. Ramiai klausytis nesibaigian�ių motinos �nekų apie i�ganym� darėsi vis labiau nepakeliama.

Būdama apsirūpinusi pinigais mokslui, Solė suprato, kad jai bunda tro�kimas patirti ka�k� kita. Budo alkis. Ji taip tro�ko pasiekti vir�ūn�, o ne tenkintis Otaro grabinėjimais sandėlyje.

Kart� �e�tadienį po �okių Solė nuėjo kartu su naujoku i� Dalo įmonės. Pasiliko pas jį degutu ir tabaku smirdan�iame kambarėlyje, kokiuose gyveno Dalo samdomi darbininkai. Jis buvo kiek įkau��s. Ne visai �varus. Juodi garbanoti plaukai, i� burnos sklindantis degtinės tvaikas. Bet jis buvo atkaklus ir �iurk�tus. Solei patiko viskas, k� jis darė. Gumyt� jis ir vadino gumyte, ku�į � ku�iu. �viesos negesino. Palubėje �altai plieskė balta lemputė. Jie mylėjosi veidas prie� veid�, ji � apa�ioje, jis � vir�uje, ir jis net nesigėdijo i� burnos drykstan�ių seilių. Jaunas, bet jau patyr�s nesėkmių, jis nepaisė, kad jų gali būti ir daugiau, jam į visk� buvo nusispjaut.

Solė pasijautė į�ventinta į nauj� pasaulį. �viesų ir judrų, kupin� �ėlsmo ir malonumų. Veidas ir akys atvirai spinduliavo pasitenkinimu ir d�iugesiu.

Jokio kartoninio guolio, jokių nudelbtų akių, jokios Paskutinio teismo dienos. Nuodėmės nebuvo. Visu savo jaunu stand�iu kūnu Solė aistringai atsidavė �itam nepa�įstamam naujokui ir tirpo i� malonumo. Ji �inojo, kad tai tik vienai nak�iai. Ir tuo tenkinosi.

Kai paskui susitikdavo, tas Dalo darbininkas ir ji susi�velgdavo �iltais �vilgsniais. Jie nebuvo nieko prisi�adėj�. Jo vardas buvo Sigurdas. Merginos kalbėjo, kad jis tikras begėdis. Tuomet Solės kūnas tarsi įsielektrindavo, pajusdavo jaudrinantį jo artum�. Lyg susijungiant su juo. Maloniausia buvo prisiminti, kad jis klausė, ar jai gera. Ji sukryk�tė jam į ausį �taip�. Tada jis įsiskverbė labai giliai ir, garsiai krioktelėj�s, bejėgi�kai suglebo ant jos. Ink�tė įsikniaub�s jai į kakl�. Ta�iau nenutraukė savo lėtų ir tikslingų judesių, murmėdamas ka�kokius meilius ir �ne�vankius� �odelius apie jos gerum�. Ji jodinėjo juodbėriu ristūnu. Net nenumanė turinti tiek jėgų. Atsidavė banguojan�iam ritmui ir pasiekė vir�ūn�.

Paskui jis paklausė, ar ji turėjusi vyrų prie� jį. Bet Solė tik �ypsojosi.

� Atrodai tokia patyrusi, � vylingai tarė jis, vėl sprausdamas rankas tarp jos kojų. � Tu dosni ir ne tokia baik�ti kaip kitos merginos.

Jo kambarėlyje Solė lankėsi kelet� kartų. Batų u� durų nepalikdavo. O jis kaskart buvo toks pat. Patikimas. Norintis to paties kaip ir ji. Aik�iodami ir ink�dami jie mylėdavosi po palubėje plieskian�ia balta lempute. Tokia pat nuoga kaip ir Dievo kūdikiai po ja ant ne visai �varių paklod�ių.

Retas kuris į�velgia tikr�jį gro�į. O gaila. Jis suspindi ank�tose kamaraitėse ir neįteisintose kertėse. Su�vyti ir u�g�sta. Retas kuris į�velgia tokį stebukl�. Retas kuris ry�tasi prisipa�inti patyr�s kitokį gro�į nei visuotinai priimtin� ir i�auk�tint�.

Neįteisint� gro�į turi �ia ir dabar, jei drįsti paimti jį �iltomis, jautriomis rankomis. Ie�kodami simbolių �monės sukasi u�burtame rate, kol i�d�iūsta jų kraujas ir sustabarėja oda.

Sigurdas Sol� pa�okdindavo. Jam nerūpėjo jos kilmė, neatrodė būtina ir palydėti j� iki �imtabu�io aklos verandos. Jai tai nebuvo svarbu. Buvo pratusi vaik�tinėti viena. Ir visai gerai, jei praeini pro Otaro krautuv� be įsikibusio į parank� gerbėjo.

Solė mulkino visus. Pati �ydėjo. Stovėdavo ant kopė�ių, i�sitiesdavo ant kartono. Kas savait� ki�davo po �iu�iniu naujus banknotus ir eidavo į �okius. Otaro sandėlyje įsiplieskusi� savo ugnį ji mal�indavo Sigurdo palėpės kambarėlyje.

Baimindamasi prakeiktos jaunimo namų traukos, Elizifa nuo�ird�iai meldėsi u� dukr�.

Ji �į t� i�manė apie kai kurias gyvenimo puses, bet niekada jų nepavadindavo tikraisiais vardais, tarytum atsiribodama. Ji niekada neu�simindavo apie �vejų namelio palėpes. Tokių dalykų vengė. Todėl kalbėdavo tik apie girtuoklyst�, rūkym� ir �okius. Ret� sykį apie paleistuvyst�. Ir tik tada, kai tai būdavo susij� su Biblijos kariūnais, kurie niekino puolusias moteris ir na�les, i��agint�sias ar kek�es. Bet apie �ių dienų kar�ygius geriau nusimanė Solė. �iūrėjo į motin� i� auk�to, nes �i nuolat sėdėdavo.

� Mama, nurimk, mums ten smagu ir linksma, � sakydavo ji glostydama motinai galv� ir ragindama eiti poilsio. Dūsaudama Elizifa pa�velgdavo į laikrodį.

Kai jau Elizifa įmigdavo, galėdavai nors baslį ant galvos ta�yti. O versdamasis lovoje Torsteinas kartais įsiklausydavo į sekmadienio naktimis grį�tan�ios Solės �ingsnius. Bet niekada nereikalavo pasiai�kinti. Jautė jai savoti�k� pagarb�. Ji atrodė tokia suaugusi. Jam ir į galv� neateidavo, kad naktimis ji negali daryti ko tik nori.

20

� Tora Tostė? �ia tokios nėra!

Pakėl�s akis nuo ba�ny�ios knygos jaunasis pastorius ap�velgė suolus. Pirmuosius buvo nusėd�s jaunimas. �ios vasaros konfirmantų pulkas. Kitų �monių ba�ny�ioje nebuvo. Jis atvyko į Sal� parengti jų konfirmacijai, nes parapijos pastorių liga paguldė į patal�, o visi kiti buvo u�siėm�. Ta�iau likti ant �ių uolų vis� bir�elį jis neketino.

� Pavardės �Tora Tostė� ba�ny�ios knygoje nėra, � nustatė jis. � Va, �ia ka�kokia Tora. Tora Johansen, � pridūrė.

Po ba�ny�ios skliautais tarsi �ai�us nesuderintų vargonų akordas garsiai nuaidėjo skardus �io augaloto vyri�kio balsas:

� Tai tu ta Tora Johansen?

Bedė akimis į Tor�.

� Gal ir taip� tai mamos pavardė� seniau.

I�sigandusios Toros balsas nupuolė �emyn slėpdamasis tarp konfirmantų kojų ir purvinų batų.

� Tai kodėl tu nevartoji savo tikrosios pavardės?

� A� jokios nevartoju. Esu Tora, ir tiek. �Tostė� vartoja kiti. Maniau, kad�

� I� kur tiek daug tokių, kurie dedasi ne tuo, kas yra i� tikrųjų, ir vadina save i�galvotais vardais? Blogas paprotys. Jis klaidina tuos, kurie bando įvesti tvark�. Todėl a� para�ysiu tavo tėvui lai�k�.

� Jos tėvo nėra namuose, � gaudydamas or� tarė Jorgenas.

� Lauk, kol tav�s paklaus, vaikine! Taigi. Tada nusiųsiu motinai, � sumurmėjo pastorius, perliedamas Tor� valdingu �vilgsniu.

� Tavo motinos pavardė � Tostė? � paklausė jis.

� Kiek �inau, taip.

I� anksto dėl tokio pokalbio Tora nesijaudino, nes papras�iausiai nenutuokė apie painiav� su pavardėmis. Gėdos jausmas persekiojo j� visur. O dabar � prisidėjo ir jopavardė.

Buvo altoriaus paveiksle vieta, i� kurios atsklisdavo jai sustiprinimas. Įsisiurbusi akimis į Jėzaus prisikėlimo vaizd� prisipa�ino, kad ji smerkia rūstų ir a�trų pastoriaus bals�. Jos manymu, �itaip kalbėti nedera. Giuna taip nedarytų, o i�siai�kintų su ja savo kontoroje. Kalbėtų tyliai, maloniu, �moni�ku balsu, todėl būtų galima �iūrėti jai į akis.

� K�, nesi įsitikinusi? � skardeno pastorius.

� Ne! � suriko Tora, tramdydama a�aras.

� Į�ūliai atsakinėji, mergaite! Ar supranti, kad tu Dievo namuose?

� A� nesu į�ūli� bet mama� ji� Nesiųskit jai lai�ko dėl tos �ŪDINOS PAVARDĖS! O man ir nerūpi, kokia mano pavardė! Man vis tiek, Tostė ar kitokia!

Retkar�iais tyla būna svarbiausia. Svarbesnė u� visus kada nors pasakytus �od�ius. Svarbesnė u� �mones.

Pastoriaus veidas ėmė taip pūstis, kad nei�vengiamai pateko į Toros akiratį. Nepadėjo ir tai, kad jos �vilgsnis buvo pakylėtas auk�tyn, į �prisikėlim��. Pably�k�s aristokrati�kas jaunojo pastoriaus veidas atrodė tarsi pripūstas baltas balionas su nubrai�ytais ant jo juodais brūk�niais. Dabar tas balionas �engė trylika �ingsnių iki eilės, kur sėdėjo Tora.

Ji pajuto nor� nusi�lapinti.

Atsargiai paguldė psalmyn� prie� save ir abiem rankomis įsitvėrė suolo. Bevilti�kai suspaudė �launis. Smakras atvipo. Viena burnos kertelė viepė dantis, o kita � virpėjo. Gra�umo jokio.

� Tora Johansen, gali apsirengti ir i�eiti! Ateik rytoj, kai atgausi savitvard�!

Jei nebūtų tramd�s, jo balsas būtų griaudėj�s lyg perkūnas.

Kad galėtų j� praleisti, turėjo pakilti pusė eilės. Tie, kurie j� pa�inojo, buvo priblok�ti. Jie neprisiminė, kad Tora kada nors būtų susikivir�ijusi su mokytoju ar �iaip su kokiu nors suaugusiu �mogumi. Ginantis jos taip pat niekas nebuvo girdėj�s. O �tai dabar ji i�rėkė: ��ŪDINA PAVARDĖ� � garsiai, ir dar ba�ny�ioje.

Gal vienas kitas dabartinės padėties jai ir linkėjo. I� pasibaisėjimo.

Tora juto, kad bandydama stotis apsi�lapins. Todėl sėdėjo kaip įkalta, i� paskutiniųjų prisispaudusi prie suolo kūnu ir �launimis. Dabar tai svarbiausia. Svarbiau nei pastoriaus balsas. Spausti, kad neimtų varvėti. Dabar lūpų kampelis virpėjo kartu su smakru. Pastorius nesuprato � i� baimės ar u�sispyrimo. Pakankamai prisi�iūrėj�s Salos jaunimo begėdi�ko elgesio, jis nutarė, kad tai u�sispyrimas.

� I�EIK!

Pastorius susigriebė tik tada, kai jau buvo įsispraud�s į eilės vidurį. Orumas, ai�ku, nukentėjo. Suprato pakliuv�s į kebli� padėtį, nes atgal turės trauktis atbulas. O paskubėti nebuvo kaip. Brovėsi nerangiai, nenoromis mind�iodamas jaunuoliams kojas. Ta�iau niekas net nesucypė i� skausmo. Ore tvenkėsi įtampa.

� I�EIK! � vėl sugriaudėjo pastorius.

Tora papurtė galv�. Laikėsi įsikibusi į suol� ir vis purtė galv�. Jai norėjosi paai�kinti, kas atsitiko. Bet visiems girdint tokių dalykų ba�ny�ioje pasakoti negalima. Be to, balsas pradingo. Buvo baisu. J� sukaustė siaubas.

Pastorius nugirg�dino grindimis altoriaus link, paskui staiga atsisuko ir, surauk�s juodus antakius, per�velgė jaunimėlį.

� Galite eiti � visi! I�eikit! � suriko jis.

Stojo tyla. Paskui nery�tingai sutrepsėjo trisde�imt viena pora batų ir nedarniai nu�lepsėjo medinėmis grindimis. Dar kelet� savai�ių, kol ba�ny�ioje �urmuliuos jaunimas, raudonasis takas patiestas nebus. O trisde�imt antroji batų pora nepajudėjo i� vietos tarsi priklijuota prie grindų.

Tora sėdėjo įbedusi akis į Marij� Magdaliet�, klūpan�i� prie nukry�iuoto Jėzaus. Atsi�viesdamos tamsiais aksominiais atspalviais paveiksle susiliejo aliejinių da�ų spalvos. Kad tik jie visi i�eitų. Tiek gal ji ir i�laikys. Prie� akis mirguliavo pernelyg puo�nus altorius.

I�laikė! Pastorius u�trenkė masyvias ��uolines zakristijos duris. Ba�ny�ia i�tu�tėjo. Paspruko visi. Pastorius taip pat. Auk�tai ant �viestuvo oriai sūpavosi voratinklis. Tora kar�tligi�kai svarstė, ar ten, vir� jos galvos, tupi ir riebus jo audėjas. Tupi ir viliasi?

Tora laukė, kol nuslūgs įtampa, ir ji, nu�leivojusi iki krik�tyklos, u�kops tas kelias pakopėles. I�bėgti į kiem� nebespės. �engė spausdama �launis. Lyg traukuliai tampytų. Nebesvarstydama �aibi�kai �iupo krik�tin�, nusismaukė kelnes ir u�tūpusi j� paleido �iurk�l�. U�try�kus nevaldomai srovei ant metalo suspindo saulė.

Zakristijoje, rengdamasis sekmadienio pamokslui, rymojo jaunasis pastorius. Bet mintys sukosi visai apie kitk�. Apie nepasisekusį susitikim� su �iųme�iais konfirmantais. Prisipa�ino Dievui, kad pasikar��iavo. Norėtų, kad būtų buv� kitaip. �inoma. Taip steng�sis būti autoritetingas ir geras pastorius. Nepagalvoj�s, kad salų gyventojai kitoni�ki. Kietakak�iai ir a�trialie�uviai. Jie, be abejo, jau�ia baiming� pagarb� Dievo tarnams � tikrai taip. Bet tas jų ar�umas�

Jei būtų patikėj�s savo ausimis, jaunasis pastorius gal ir būtų �ventovės �irdyje u�klup�s mergai�iuk�, įkliuvusi� į tikrai �mogi�k� nelaim�, ta�iau jis negalėjo įsivaizduoti, kas tai, k� nugirdo jo ausys. Ir gerai.

Tora nenuleido akių nuo zakristijos durų. Klausydamasi, ar nei�girs �ingsnių, ji skubiai tvarkėsi drabu�ius.

Paskui atsargiai nune�ė piln� �vilgan�i� krik�tin� centriniu taku. �ingsnių aidas �eidė ausis, nors tipeno ji tyliai, net pritūpusi. Priėjusi ba�ny�ios vidurį pamanė, kad lauke gali būti �monių. Laukian�ių, kad galėtų mestelėti paty�i� ar i�tarti paguodos �odį. Ko gera, jie nesusigaudytų, k� ji ne�a sidabriniame inde, dar pamanytų, jog vagia ba�ny�ios sidabr�!

Pa�velgė į langus, jie, deja, buvo per auk�tai, ir balansuodama pakopėlėmis ind� su gėdingu turiniu u�sine�ė į sakykl�. Duso, nors slinko lėtai lyg sraigė. Burnoje atsirado kraujo skonis.

Įsiklausė. �irdis apmirė i� baimės. Bet ne. Zakristijoje nė garso.

Na! Tik �ybt � langelis vir� sakyklos jau atvertas! Pro jį mikliai i�pilamas indas.

Akimirk� senuosiuose med�iuose nu��iūva pauk��iai. Stoja tyla. Baigta.

Ji atsargiai u�daro langelį, apatinio sijono kra�tu nu�luosto ind� ir, stovėdama lyg suakmenėjusi, įsiklauso.

Stovi auk�tai sakykloje pasirengusi pritūpti, jeigu atsirastų jis. Pastorius.

Akis u�kliuvo u� aksomu aptrauktų riebaluotų ir aptriu�usių Knygos stovelio kra�tų. Kutai susivėl�, dulkini. Niekada ji nėra buvusi sakykloje. Vaizdas kitoks nei �iūrint i� apa�ios. Vargana, nuzulinta pastoriaus pir�tų, vidaus lentelės neda�ytos.

Kaimo ba�ny�ios sakykloje stovi Tora Johansen, apatiniu sijonu k� tik i�valiusi krik�tin�! Ir dar � j� pri�iurinusi! Ind�, kurį prie� daugelį metų padovanojo galingieji broliai Brinkai! Mirtinas Toros i�g�stis sumi�o su besiver�ian�iu juoku. O, kad �ia būtų Solė!

Nuo to auk��io vir� suolų jai maloniai svaigo galva. Atsikra�iusi spaudimo pilvo apa�ioje ji juto didį palengvėjim�. O kai i�girdo, kaip trinktelėjo zakristijos durys ir lauke sugirg�dėjo �vyras, palengvėjimas virto tikra ekstaze. Ji giliai atsiduso ir pajuto, kaip u�plūsta dėkingumo ir beribės laisvės jausmas. Tora Johansen jautėsi i�teisinta ir saugi, nors ir buvo i�varyta i� Dievo namų visai parai � ta�iau kartu su visais kitais.

Pilvo apa�ia po sijonu i�tu�tinta ir nurimusi. Ji atsargiai pastatė krik�tin� ant grindų ir neju�ia, pana�iai kaip pastorius, pasirėmė į Knygos stovelį. Susikaupusi sukalbėjo �Tėve mūsų�. Tyliai, bet rai�kiai. Stabtelėdama po kiekvienos frazės, kad giliai įkvėptų oro. Jai i� visur uoliai atsiliepdavo aidas.

Vis� dien� neapleido savoti�kas jausmas, tarsi ji būtų nuveikusi k� nors neįtikimo, ypatingo ir kraupaus. Ji pasijuto stipri ir nepa�eid�iama, nors ir u�rūstino pastorių. Ba�ny�ios knygoje ji � Tora Johansen. Bet juk Elizifos Dievas suprato � j� taip prispyrė reikalas, kad buvo priversta atlikti tai ba�ny�ioje. Jis visk� supranta, Tora tai �ino! Jis i�gelbėjo j� nuo pastoriaus ir pa�alinių akių. Niekas nieko nesu�inos.

Pirmosiomis liepos dienomis Tora ir Jorgenas, kaip suaug� asmenys, buvo oficialiai įvesdinti į Norvegijos valstybin� Ba�ny�i�. Nors Toros pavardė ba�ny�ios knygoje buvo Johansen. Dėl to Tora nesisielojo. Tai tik patvirtino, jog �iame sudėtingame ir nenuspėjamame pasaulyje yra jėgų, stojan�ių jos pusėn. Pavardės �Tostė� ji i�vengė per am�ių am�ius, amen.

Ne�inomos jėgos apsaugojo jos pavard�, o visai kitokios lėmė konfirmacijos dienos orus. Jaunim� su visais jų gentainiais u�klupo �varbus vėjas ir kru�a.

�alumos �akelės, kuriomis buvo papuo�ti eilėmis prisi�vartav� barkasai, buvo nuplė�tos joms nespėjus u�sikabinti u� bortų ir stiebų. Nepavyko ir regata, nes daugumai terūpėjo vien tik i�laikyti teising� kurs�.

Nuo auk�tų sunkve�imio bortų Nas-Eldaras ty�ia nenuėmė brezentinio dangalo � va�inėjo vėjuotais �vyrkeliais ir rinko �mones, kurie nesumojo, kaip nuvykti į ba�ny�i�. I�eiginiais drabu�iais daugelis persirengė tik atvyk� į viet�. Ta�iau konfirmuoti tapo visi trisde�imt du.

Paeiliui, nulenktomis galvomis. Vaikinai i� juodų kostiumų ky�an�iais ilgais, laibais kaklais atrodė kaip nupe�ti kormoranai.

Jaunasis pastorius pasakė gra�ų, apibendrinantį pamoksl� apie platų ir siaur� keli�. Ka�kaip sunku patikėti, kad salų �monelius, vargu ar ma�iusius k� nors kita, be savo siaurų, �iem� pabjurusių, o vasar� �ole ir dobilais ap�ėlusių mė�linų �vyrkelių, tokia filosofija galėtų sujaudinti. Tokių kalbų jie klausėsi neįsijausdami, kaip kadaise �iūrėjo į �pirmuosius pavasario �enklus� � �ibuokles � elementoriuje, i� kurio mokėsi skaityti.

Gal kam ir rūpėjo, bet ne �ionyk��iams.

Tora vis pa�iupinėdavo savo balt� sunkaus audeklo suknel�. Stropaus Ingridos darbo vaisių. Ponia Dal paglostė Torai galv� ir pagyrė:

� Kokia gra�i tavo suknelė, draugu�e!

Einant nuo Eldaro ma�inos į ba�ny�i�, vėjo plaikstoma �vilganti suknelė glaud�iai apsivijo aplink jos liaun� kūn�. Įėjusi į prieangį Tora ai�kiai girdėjo, kaip braukdama per �iurk�tų grindų tak� ji i�kilmingai �lama. Tora jautėsi, lyg būtų gro�io apsaugota nelie�iamybė. Nieko blogo ar nemalonaus jai atsitikti negali. Klausinėjama jautėsi tvirtai, stovėjo pra�ergtomis kojomis, kurias dengė ilgas baltas sijonas, ir jai atrodė, kad visa, k� aprėpia akimis, priklauso jai. O svarbiausia � pati priklauso sau. Retsykiais pakeldavo �vilgsnį vir� aksomu apmu�to sakyklos kra�to. Tada stipriai pajusdavo visoje ba�ny�ioje sklindantį gerum� ir palankum�. Nors kart� ji pasielgė nesuvokiamai, bet tik todėl, kad būtinai reikėjo!

Priplodamas prie spalvoto stiklo �vie�ius �alius lapelius, langus prausė lietus. Pastoriui vedant, tai kildama auk�tyn iki ba�ny�ios skliauto, tai leisdamasi �emyn plaukė giesmės melodija.

Stovėdama vienoje pirmųjų eilių Rakelė kartu su kitais priėmė palaiminim�. �ypsodamasi �velgė į Tor�. �iema prabėgo besirūpinant savo pa�ios bėda, ir ji nesuspėjo pastebėti, kaip giminėje i�stypo jauna gulbelė su rusvų plaukų kupeta it karūna ant galvos. ��ito labai reikia�, � galvojo ji. Giminė nedidelė. Dilgtelėjo �irdį. Ji po sav�s nepaliks nieko� Ta�iau tebesi�ypsojo. �iuo at�vilgiu ji tvirta. O dilgtelėjo, matyt, operacijos rand�.

Ji sutiko i�pjauti t� bėd�. Paskui prasidėjo kiti vargai. Įvairiausi, jų ir galo nesimatė. �iais metais palėpėje audimo staklės jau nedūzgė.

Bet ji buvo pasiry�usi pasveikti.

O kaip bus su juo, kuris tapo lyg ma�as berniukas jos glėbyje, � �iūrėsim. Ji gi visk� mato. Būna, jis netikėtai pasisuka į j� ir įsmeigia savo skvarbų �vilgsnį. Tarsi bijotų, kad ji kris negyva �ia pat jam prie� akis. I� tos baimės jis vargiai pak�sdavo i� ligoninės atsiųstus kvietimus pasitikrinti.

Savo baimės ji jam neprimetė. Juk tai ma�mo�is. Geriau nueidavo į �imtabutį. Ten buvo galima pasiguosti. Ingrida jos laukdavo. Kai kada Rakelei atrodė, kad jai dejuojant Ingrida pasitempdavo, o balsas suskambėdavo globėji�kai. Bet toki� mintį Rakelė vijo �alin. Gera, kai yra su kuo i�sikalbėti.

21

Per kelias dienas ant �aginių sukrautas �ienas tapo sausas kaip parakas.

Simonas ėjo lauku. Saulė kepino nurudusius pe�ius. Kokios putlios ir dailiai nubrė�tos Simono lūpos! Kai kas sakytų, jog vyrui tokios lūpos net per gra�ios. Per jas pasauliui tarsi byloja jo �velni ir jautri prigimtis. Kilimo Simonas ne i� Salos. Jis kitoks. Neprat�s į�aldyti �irdies į ledus, kad �iai būtų lengviau visk� priimti ir i�k�sti. Gerai nusisek�s gyvenimas leido elgtis pagal įgeid�ius, bet į�eisti kit� �mogų � ne jo būdui.

Rakelė buvo i�vykusi kelioms dienoms. Pasitikrinti. Tas �odis jį �iurpino. Regėjos, kad laukti jos reikės �imt� metų. Jis suprato, kad turi jaustis dėkingas u� tai, jog viskas baigėsi gerai. Jog operacija pavyko. Ir vis dėlto pagalvojus apie tai tvokstelėdavo �al�iu net nuo kaitra alsuojan�ios �emės.

Anuomet ma�a buvo vilties, kad Rakelė grį� namo dar nesibaigus vasarai. Taip ji pati pasakė telefonu. Neverk�lendama. Verk�leno jis. Rakelė liepė i�ginti avis į kalnų ganykl�, o save patausoti. Dėl nuotaikos ir gero miego jis es� gali nu�ienauti pievas ir pats, �itaip pabus gryname ore, o ra�tinės darbams įmonėje reikia k� nors nusisamdyti.

Tokių min�ių apimtas Simonas, jau įmetėj�s vyras, kiūtino saulėkaitoje ranka vis perbraukdamas akis.

Paklausė jos patarimo. Vakarais griūdavo į lov� i� nuovargio. Atsibusdavo a�tunt� skaudan�ia galva ir nenorėdavo keltis. Ta mergaitė � tikras i�sigelbėjimas! Paruo�davo jam kavos, kitaip lepindavo. T� vasar� Bekejorete Tora daug miegojo, bet ir dirbo daug. Gyveno palėpėje, miegojo baltojoje senelės lovoje. Jau ir katė ėmė glaustytis apie kojas.

�auni �eimininkė namie ir tikra ūkininkė laukuose. Bet labai jau tyki. Galėtų kada ir nusikvatoti. Kaip Rakelė. Na, bet ir jis pats per daug nejuokavo, kol Rakelė gulėjo Onkologinėje ligoninėje. Todėl nekeista, kad nekryk�tavo ir mergai�iukė.

Rakelė sugrį�o sveika. Simonui gyvenimas vėl nu�vito. Įniko į darbus net dulkės rūko. Susim�s�iusi Rakelė �velniai apglėbdavo jį.

Kai buvo sune��s trisde�imt �ieno kupetų, Simonas tik i� uodų ir saulės suprato, kad jau vakaras.

Tora grėbė vis� dien�. �ienapjūtė ėjo į pabaig�. Jeigu dėdė sune�ios, padraikas grėbstyti ji spėsianti ir kitas dienas jie i�sivers be pa�alinių pagalbos.

Gera būti Bekejorete ir mazgoti ten puodukus, m�stė Tora, kopiant jiems �laitais namo. Simonas timptelėjo jai u� plaukų sakydamas, kad tai ji i�gelbėjusi Rakelės avis �i� vasar�.

� Tai ilgai netruks. Jūs greitai pasiilgsite �vie�ios mėsos, � ka�ko susim�s�iusi tarė ji.

Simonas pa�nairavo į j�.

� Ar pavargai?

� �iek tiek�

� Tai virstam į �ien� ir pu�iam į akį� abu? � keistai pa�velg�s į j� mėlynomis akimis nusi�vengė Simonas.

Ūmai jai pasirodė, lyg svyruotų laivelyje per gaisr�. Sk�sta Henrikas, o dėdės Simono �irdis dunksi taip, lyg būtų susimainiusi su josios �irdimi. Dėdė Simonas sukait�s. �ia pat, arti ir sukait�s. Ta�iau grėslumu nuo jo nedvelkia.

� Taip, � visai paprastai atsakė ji. � Nebereikėtų nei praustis, nei vakarieniauti.

Simonas stabtelėjo.

� Ak tu mūsų ma�oji keistuole� Eime vakarieniauti. Senelės lovoje i�simiegosi daug geriau.

Ir tada Simonas i�vydo, kad Tora jau nebe mergai�iukė. Nuo abiejų dvelkė prieskoninių augalų ir nu�ienautos pievos kvapais, tvoskė kaitra. Jie suuodė vienas kit�.

Negalėdamas u�migti Simonas klausėsi, kada vir�uje pasidarys tylu. Jis prisiminė, kaip nu�ienautoje pievoje ant Toros peties padriko i�sipynusi kasa. �i� vasar� jos kūno formos suapvalėjo. Ir namuose, ir pievoje ji viskuo priminė Rakel�. Ta�iau trūko jos juoko. Saulėje įdegusiu veidu Simonas įsikniaubė į pagalv�, ir jam pasirodė, kad virtuvės tarpduryje i�vydo besikvatojan�i� Rakel� su rausvų plaukų kupeta, apkibusia �ienu.

Jis apsivertė ant nugaros, pabruko rankas po galva ir, įsismelkdamas į �viesi� vasaros naktį, ilgėjosi Rakelės, jos plaukų ir juoko. Geidė jos taip stipriai, lyg ji būtų �alimais.

Netoliese, tarp Bekejoreto ganyklos med�ių tarpo apsunkusi vėlyva vasara. Tora uodė i� ankstesnių metų pa�įstam� prieskoninių augalų aromat�.

I�ve�ėj� tarp pakriūtės akmenų auk�ti papar�iai slėpė j� nuo pa�alinių akių. �i vasara ka�kuo ypatinga. Ji atne�ė ka�k� nauja. Ta�iau ranka pasiekiama tvyrojo susikaupusi rauda, nors ir vyravo gerumo ir saugumo jausmas.

Grėslumas netykojo. Ta�iau jis egzistavo. Vienaip ar kitaip atsiras ateityje. Kad ir kaip stengėsi nuvyti, bet ta mintis vis tiek brovėsi jai į galv�. Ji turi nustatyt� termin�. Trump�, kol visk� u�tvindys tamsa. Bet �iuo metu ji dar turi �viesias, ilgas vasaros dienas ir �vytin�ias �vainas naktis.

Tora giliai atsikvėpė. Nuo kupetų sklido �ieno kvapas. �aginiai jau buvo suve�ti. Pirmosiomis dienomis samdė vyruk� su arkliu. Paskui ant nugarų tampė patys.

Dėdė Simonas ir ji� Nuvilnijo tokia lengva ir maloni mintis � jis juk yra!

Apėmė pakili nuotaika, pro ber�elių lapus ir stambius �alius papar�ius sumirguliavo saulės spinduliai.

Nerūpestinga ir rami Tora sėdėjo tako pakra�tyje ir atsainiai vaikė nutūpian�ias muses. �viesa �aidė su �e�ėliais. Ji įsigeidė k� nors paglostyti. Kad ir ka�iuk�. Stipriai priglausti prie sav�s ir paku�dėti jam k� nors malonaus.

Jai besėdint toje mirguliuojan�ioje �viesoje palengva ėmė lyti. U�krito pirmieji sunkūs la�ai. Auk�tai kybojo vienas vienintelis baltas debesėlis. Kaip tik vir� arklių ganyklos.

�Keista� � stebėjosi ji. � La�ai krinta tik man ant veido. Tas debesėlis skirtas man.�

O �viesos su �e�ėliais, nepaisydami lietaus, �oko toliau. Tora pajuto, kaip vanduo varva palaidinės i�kirpte. Teka iki pat pilvo. �emyn kaklu. Veidu ir rankomis. Netrukus ėmė la�ėti nuo kasų. Di�kė mergina, bet ėmė ir ty�ia permirko lietuje.

Kai Įlankoje silpnai suūkė prikim�s mar�rutinis keltas, jai toptelėjo, kad buvo beeinanti namo. Lėtai pakilo ir nuėjo i�tiesusi prie�ais save rankas. Ūmai stabtelėjo ir pajuto, kad lietus lyja tik ant galvos ir pe�ių, o rankas d�iovina ir �ildo saulė.

U� nugaros palikusi ka�koki� nenusakomai nuostabi� būsen�, ji �vyrkeliu pasuko į �imtabutį.

Netrukus aitrus atoslūgio pakrantės kvapas sumi�o su kitais kvapais ir viskas vėl tapo po senovei.

Torai atrodydavo, kad vieni metai � tai am�inybė. Ta�iau po konfirmacijos prabėgo visa vasara ir kai ji atsitokėjo, jau buvo įpusėj�s ruduo.

Vis dėlto kai kurie dalykai i�lieka. Visam laikui. Ji pasikeitė. Tai neatsitiko per vien� naktį. Ne staiga, kad galėtum pasakyti, kada konkre�iai tai įvyko. Arba dėl ko įvyko.

Gal prasidėjo jau tada, kai jis buvo i�ve�tas i� Salos. �iaip ar taip, tuomet, kai ji i�drįso suvokti save kaip atskir� esyb�. Seniau buvo svarbiausia pasislėpti, kad niekam neu�kliūtų jos buvimas.

Ir prasidėjo naujas gyvenimas. Pabudo noras �variai i�sivalyti, atsikratyti visko, kas sena. Artimesnė pasidarė ir mama. Palengva. Retsykiais ji net �ypsodavosi. Jiedvi susėsdavo prie virtuvės stalo, kalbėdavo apie įvairius dalykus � ir mama �ypsodavosi!

Da�nai ateidavo teta Rakelė. Tora suprato, kad ji jaudinasi, nes operuojant vė�į galėjo nepavykti pa�alinti visko. Nors ir kalbėjo apie save pa�i�, Rakelė i�tardavo �odį �vė�ys� taip paprastai, kaip kiti taria �odį �per�alimas�. Tora stebėjosi. �monės vengia tarti �odį �vė�ys�. Pernelyg baisu.

Jis lindėjo viduriuos. Tora norėjo paklausti, kurioje vietoje, bet nesiry�o. Kai paklausė motinos, atsakymas buvo neai�kus ir miglotas.

Kol Rakelė sirgo, Ingrida su Tora padėjo Simonui pri�iūrėti gyvulius. Įmonėje jis buvo u�verstas darbais ir vienas nebūtų spėj�s. Bekejorete Tora visada pasilikdavo su d�iaugsmu, nes ten tvyrojo ypatingas jaukumas. Jis sklido nuo sienų, nors teta sirgo ir namuose jos nebuvo. Jie visada �inojo, kad ji grį�. Nėra kito �mogaus, kuris turėtų tiek gyvybinės energijos, kaip Rakelė, manė Tora. Kad Rakelė gali susirgti pavojinga liga, tokia mintis net į galv� neateidavo. Tiesiog neįmanoma.

Solė niekur nei�va�iavo. Kai pra�ymas buvo patenkintas ir ji priimta į darb� ka�kokioje miesto kontoroje, Solė prane�ė apie tai Elizifai, o �i paplūdo a�aromis. Raudojo sugriebusi dukters rankas, kol visai i�sekusi u�migo.

Tuo ir baigėsi.

Ilgakojė Helėnė nesugebėjo pasirūpinti savimi. Ruduo Solei dvokė kaip ve�imas su mė�lu. Vos septyniolikos ji jau buvo pakeliui į nuolat bamban�ių bobų gretas.

Kaip i�manydama ie�kojo nusiraminimo. Pragiedrėdavo kartu su Sigurdu. Su juo tarsi prisikeldavo gyventi jos nualinta jaunystė. Ta�iau po to reikėdavo mitriai suktis ir plauti laiptus, pri�iūrėti snarglėtus ma�ylius, paraudusiomis nuo neono lempų �viesos akimis pakuoti �uvų filė, o kojos ir rankos stingdavo nuo �al�io.

Ji tebevalė Otaro krautuv�. Retkar�iais pasigard�iuodavo jo kan�iomis. Kad įtiktų jai, versdavo varg�� daryti beprasmius dalykus. Kartais apsimesdavo nenumananti, jog yra tokia vieta kaip sandėliukas. Kit� kart�, būdavo, i�sity�ios i� jo tiek, kad sukausto jam judesius, atima kvap� ir jis nepajėgia u�baigti savo reikalo.

Po truputį ji i�moko susidoroti su piktybe ir blogiu. Bet �velgiant tikrovei į akis, j� kai kada apimdavo negeras jausmas. Kamavo vienatvė, prievartavo kasdienybė, o kartais, einant �laitais namų link, jai pradingdavo bet koks noras grį�ti į �imtabutį. Ta�iau per �e�tadienio �okius ji u�mir�davo Helėnės naivum� ir savo pa�ios gūd�i� paslaptį. Retsykiais ir ji tarsi atitirpdavo.

Būdavo, u�simano pasėdėti kur nors viena ir i�siverkti. Bet argi tai i�eitis?

O laikas bėgo.

22

Nelyginant besiskleid�iantys pavasario �iedai u�plūdo mintys apie Frits�. Be svajonių, ji dar ka�k� turi. Gyv� būtyb�! Ka�kur. Vasar� namie jis retai tevie�ėdavo. Juodu su Randi laik� leido pas senelius Bodėje. Torai laukimas prailgo. O kai jis pagaliau grį�o, viskas pasirodė kitaip, nei ji tikėjosi.

Jis buvo i�tįs�s ir �iek tiek pastambėj�s. Jam vie�int namuose t� rudenį, Tora kaip galima da�niau u�sukdavo pas Randi. Ta�iau tarp Fritso ir Toros atsirado ka�kas nauja. Jie tarsi lindėjo kiekvienas savo kiaute ir negalėjo atsiverti vienas kitam. I� drovumo. Abudu jau ne vaikai, kad galėtų elgtis kaip seniau. Tora nebesirop�tė į jo lov�. Atsirado riba tarp galima ir negalima. Niekas jos nenustatė. Taip įvyko savaime.

Tai, k� buvo sakiusi Randi, pasitvirtino: jis nuolat kei�iasi � t� matė ir Tora. Pastebėjo dar kai k�: kai nutrūkdavo ry�ys su girdin�iaisiais, jis likdavo vienas. Tik dabar Tora suprato, kokia beribė jo vienatvė.

Kai nusigr�usi ji �neku�iuodavo su Jorgenu, Rita, Helėne ar dar kuo, jis nenuleisdavo į jos nugar� įbestų akių. Jos maldaute maldavo: atsigr�k ir pasakyk man, kas jie tokie, k� jie sako! Tor� apimdavo kaltės jausmas u� tai, kad kartais neatkreipdavo į jį dėmesio, apsimesdavo nejuntanti į nugar� įsmeigto jo �vilgsnio.

Da�nai tiesiog nepak�sdavo dėkingumo, rodomo u� jam skirt� dėmesį. Jai tai atrodė pernelyg intymu, nepelnyta, netgi atkaru. Ir vis dėlto ten lankydavosi. Naujajame jų bute. Jis buvo erdvus. Melodingai dūzgė mezgimo ma�ina, pro langus liejosi saulės spinduliai. Linksmai bendraudami, jie smaguriaudavo kakava.

Būdavo lengviau, kai prisidėdavo ir Randi. Tarsi �velninanti aplinkybė tarp Fritso kurtumo ir neramios Toros s��inės.

Vien� vakar� Fritsas nulydėjo j� per kaim� ir dar truputį toliau. Torai netikėtai parūpo, kad jų niekas nepamatytų. Tai buvo ka�kas nauja. Eidamas jis kartais j� stumtelėdavo. �velniai. Kaip dėdė Simonas. Torai apsaldavo �irdis.

Kai u�kopė keliuku ant Kalvos, kur niekas jų nematė, jis paėmė jai u� rankos, ir jie �ypsodamiesi stabtelėjo. Buvo gera. Ji norėjo, kad būtų gera. Bet prisiminė, kaip ka�kada seniai Fritsas j� palietė. Prisiminė, kad buvo tas rytas, kai viskas tapo suniokota. Tada per naktį visk� stebėdamas i�karojo senasis sijonas�

Ji atstūmė jį. Taip, atstūmė. Turėjo apsisaugoti nuo grėslumo.

Tora tikrai degė noru, kad jis prisiliestų. Bet iki galo nei�tvėrė! Atgrasumas nugalėjo.

Gera buvo galvoti apie jį, kol jis buvo i�vyk�s. Viltinga. Ir niekuo negrėsė. Galėdavo kartu su juo keliauti į Berlyn�. Jis taip skland�iai įsiliedavo į jos svajas. Kuo toliau, tuo darniau. Bet jis juk gyvas ir tikras.

Tora stebėjo, kaip kasdien prie jos vis labiau artėja i�orinis pasaulis. Iki tol jis apsiribojo Breilanu, Vestbiugda ir tolumoje lū�tan�iomis Įlankos bangomis. Ta�iau driekėsi jis, ai�ku, ir toliau. Nei�matuojamai toli. Ir tegul sau tūno � kodėl jai turi rūpėti? Pana�iai manė ji ir apie tai, k� perskaitydavo laikra��iuose ir knygose � jos tai nejaudino. Visai kas kita svajonė, su kuria panorėjusi galėdavo pa�aisti vaizduotėje. O dėl viso kito sukti galv� ar nerimauti nereikia, u�siėmimų pakanka.

Kai retkar�iais būdavo garsiai skaitomas laikra�tis, labai pagyvėdavo jame apra�omas pasaulis. �od�iai tapdavo tikrovi�ki. Net imdavo grasinti. Nors ra�oma ne apie j�.

Kai Rakelė garsiai perskaitė apie regione vykdom� savanori�k� krūties vė�io patikrinim�, tai nenuskambėjo kaip įprasta laikra��ių ra�liava. Atrodė, kad susij� su pa�ia Rakele. Su artima Torai aplinka. Ji nusistebėjo, kad apie tokį dalyk� Rakelė skaito garsiai. Kart� Simonas perskaitė, jog Vengrijoje, Budape�te, rusai korė �mones, o lavonus suversdavo ant tiltų, kad būtų galima į juos paspoksoti. Skaitė, kad rusai u�puolė Bulgarij� ir artėja prie Jugoslavijos sienos, ir kad nir�ta ant lenkų, nepanorėjusių jų remti.

� Argi per kar� rusai nepalaikė mūsų, norėjau pasakyti, Norvegijos? � paklausė Tora.

� O taip, palaikė, � atsakė Simonas.

� Bet dėl taikos� juk buvo susitar�?

� �iaip ar taip, vis tiek kariaujama, tai vienur, tai kitur.

� Bet�

� Kur grumiasi galingieji, ten vienos baisenybės. Gvie�iasi tai vieno, tai kito. O labiausiai nukraujuoja ma�ieji.

� Tad ne vien Vokietija nori� kariauti?

Tora suabejojo, ar i�drįs taip paklausti, bet ry�osi.

� Ne! Vokietijoje buvo vienas beprotis. Hitleris. Ta�iau dabar yra ir daugiau bepro�ių, kurie nori apversti pasaulį.

� Atrodo, kad gav� vald�i� vyrai nemoka ja naudotis, � pridūrė Rakelė. � Naudojasi ja tik paty�ioms, �udynėms ir karams. Tai kartojasi visais laikais, � pa�aipiai pridūrė.

Simonas nuleido laikra�tį ant stalo ir �ypsodamasis pa�velgė į j�.

� �iandien tau vyrai nepatinka, k�?

� Eik sau�

� Gal manai, būtų geriau, jei karams vadovautų moterys? Valdytų �alį? Būtų u� visk� atsakingos? K�?

� Taip! � tvirtai atsakė Rakelė.

� O kaip gali tai paai�kint? Pagrįsti?

� Įrodyti ar paai�kinti negaliu. Tik �inau, kad moterys per kan�ias pasauliui atne�a nauj� �mogų. Atsakomybės, kad �is u�augtų, imasi taip pat jos. Manau, tik nedaugelis moterų gali susitaikyti, kai �ūsta gyvybė. Dėl jos moterys daug vargsta. Vyrai ma�iau atsakingi, nebent ant jų u�griūna i�bandymai ir atsakomybė. Jie visk� nusiaubia, tarsi tai būtų tik �aidimas. Mes, moterys, renkame lavonus, gimdome naujus kareivius ir kuriame naujus ry�ius, � virtuozi�kai i�rė�ė Rakelė.

Simonas paniuro. Negalėjo sutikti. Jis grie�tai parei�kė nesutink�s ir i�kūrė pro duris.

Tora suvokė, kad gin�ytasi ne vien apie kar�. �iaip ar taip, pasijuto bjauriai, nes viskas prasidėjo nuo jos. Pirm� kart� Bekejoreto virtuvėje ji i�girdo a�trius kalbos tonus. Nesuprato, kas slypi �iuose �od�iuose. Nujautė, kad nesuprato ir Simonas. Dėl to ir i�ėjo. Negalėjo atremti to, kas slypėjo tuose �od�iuose.

Visa tai labiausiai suglumino Tor�. Tada Rakelė nuleido visk� juokais, i�vadino save �ar�ia boba� ir atsivedė nuo trinkos Simon� vidun.

Tora �iūrėjo į juos pro lang� ir stebėjosi. Paskui Simonas ne kart� juokavo, kad buvo u�pyk�s ant Rakelės, nes �i norėjusi paversti jį visų karų atpirkimo o�iu. Ta�iau Tora jautė, kad jis pats ne�ino, dėl ko supyko. Taip, jis labiau pyko dėl to, kad neįstengė atsikirsti Rakelei, nei dėl jos �od�ių.

�is epizodas privertė Tor� pasi�iūrėti į Simon� ir Rakel� kaip į du �mones. Bet tai nesumenkino jos jausmų Simonui.

Ji taip pat suprato, kad motina niekada nepripa�ino pasaulio u� savo buto sienų. Niekada nesikalba nei apie įvykius, nei apie �mones. Tarsi būtų pavojinga. Ji nepasakoja, k� perskaito laikra��iuose. Su niekuo nesigin�ija. Gal todėl, kad ji, kaip ir Simonas, nei�kalbi. Kad �ino, jog pritrūks �od�ių? Buvo pratusi kalbėti trumpai, paprastai. Kiek reikia, ir ne daugiau.

Plepėjimu Ingrida �monių neerzindavo.

Rakelė, atvirk��iai, �ėrė visk� į akis.

Versdavo turėti savo nuomon� net �mogui visai nerūpimu klausimu. Su keistu reiklumu kalbėdavo su Tora, Simonu, su įmonės darbininkais ir sanitarinės draugijos moterimis. Manė juos esant lygius sau. Vertė vartoti jos �od�ius. Tokia ji buvo.

Bekejoreto laikra��iuose Tora paskaitydavo ir apie kitus dalykus. Apie An� Frank. �ydait�, kuri kartu su �eima slapstėsi nuo vokie�ių. Jai buvo penkiolika, kai vokie�iai juos surado ir suki�o į dujų kamer�. Ji vis� laik� ra�ė dienora�tį. Jo pabaigoje para�ė: �Nepaisant visko tikiu, kad giliai viduje �monės yra geri.�

Tora tro�ko pamatyti spektaklį arba perskaityti Anos Frank dienora�tį. Akimirk� u�simir�usi nebesigėdijo esanti vokietė. Gal dėl to, kad ta Ana taip u�baigė savo dienora�tį?

Ir vis dėlto Tora ir Rakelė abejojo kai kurių �monių �irdies gerumu. O tokius �mones kaip Simonas abejonės glumino ir pykdė.

Jis negalėjo patikėti, kad krantinėje gaisr� sukėlė Henrikas. Bet vis dėlto prane�ė policijai. Kai Rakelė bandė pateisinti Henriko veiksmus, Simonas sėdėjo ir tylėjo. Juk Tora �ino. Ar Rakelė gynė jį dėl to, kad geriau nei kiti matė �monių tarpusavio �iaurum�, geriau suprato, jog ir jiems reikia pagalbos, reikia, kad kas nors apgintų? Gal Rakelė darė tai dėl to, kad pati nesijautė esanti geras �mogus? Kad viskas, kas �mogi�ka, jai nesvetima?

Suko galv� Tora. Svarstė, kuri gi dalis jos, Toros, � vokietė, o kuri � Rakelės ar Ingridos? Ir apskritai ar egzistuoja jos pa�ios �a��? Kas būtų visi�kai nauja, ko niekada nėra turėj�s joks kitas �mogus.

Kodėl ji Tora Johansen ir gyvena Saloje? Kodėl jau�iasi esanti viena tokia pasaulyje? I�skirtinė? Neturinti pana�ių į save? I� kur tas jausmas, nors ir supranta, kad ji �iame pla�iajame pasaulyje tik nedidelė skiedrelė? O aplink � kosmosas. Beribis ir nesuvokiamas. Atsirad�s i� sav�s, savyje aug�s ir mir�s, paskui � atgim�s i� naujo.

Negana to, kad kamuoja �ie dideli klausimai, dar �mogui duota laisvė apsispr�sti, kas teisinga, o kas ne. Gėrio ir blogio verpetai sūkuriuoja visuose �monėse.

O vienas �mogus, kuris labiausiai kentėjo, buvo persekiojamas ir pasmerktas mirti, įstengė pasakyti: �Visi �monės tikrai turi gerumo.�

Ir Tora regėjo save įsikibusi� į juodus Henriko plaukus. Tas artumas kėlė �leik�tulį. Ji �inojo, kad Henriko gyvybė kabo ant plauko. Taip pat �inojo, kad jį laiko vir� vandens ne gerumas, o baimė. Baimė dėl būsimų dienų ir naktų. Atsiribojimas nuo visų svarbiausių dalykų.

Tai jį ir i�gelbėjo. Tai, kad Tora nenorėjo įsileisti į save tokios bjaurasties, su kokia jai teko susidurti tikrovėje.

Vis dėlto ji nutarė pasiimti i� bibliotekos Anos Frank dienora�tį. Ji prisivers perskaityti �i� knyg�, nors ten ir apra�yta, kokie su�vėrėj� ir baisūs buvo vokie�iai.

23

Nuvo�dama bidonėlio dangtį, Tora jas ai�kiai nugirdo. Pienininkė dar bandė u��iaupti kampe susispietusioms moterims burnas. Bet, nelaimei, �od�iai jau buvo i�lėk�.

� Sako, kad Henrikas Tostė gavo atostogų ir parva�iuos namo.

Ji taip ir liko stovėti ant ap�alusio keliuko kaip įbesta. Ant �vyro vilnimis gulėjo sniegas. Prie� Kalėdas truputį pasnigo. Paskui, kaip įprasta, per pa�ias �ventes nuo�miai siautėjo pietvakaris.

U�kopusi ant Kalvos atsitokėjo einanti namo be pieno, bet atgal į kaim� kojos nebene�ė.

Nu�iurusioje stoginėje, kur veikė pieno supirkimo-pardavimo punktas, lempos gaubto viduje dar nuo vasaros u�siliko kelios didelės musės. Dabar jau nebegyvos. Be paliovos rydama ne�inia i� kur besikaupian�ias seiles, Tora pratarė:

� Du litrus.

Tarsi stikliniame karstelyje nejudėdamos gulėjo negyvos musės.

Pienininkė su�iuro į j�. Smalsiai. Toks jausmas, lyg kas nors ne�variais pir�tais knaisiotųsi po tavo kūn�. Mergai�iukė i�lėkė be pieno. Nugirdo kalbas. Tokie dalykai pro pieninink� nepraslysta. Kaime įvykių ma�ai. Toks Toros jautrumas palaidiems lie�uviams galės vėliau pasitarnauti maloniai plepant su klientėmis. �Tie �od�iai u�gavo Torai �irdį� � sakys daktaro �monai, atėjusiai pieno. � Band�iau jas nutildyti� bet mergaitė nugirdo�� Ir perbraukdama ranka sau per kakt� nutaisys u�jau�iam� min�. Dar pridurs nesuvokianti, kaip Ingrida gali pak�sti t� valkat�. O jau tada! Kaip mai�ui praply�us sulalės visų lie�uviai. �vang�iojant bidonėliams, moterys klegėdamos �ers savo nuomon�. Pasipils istorijos, įkaitindamos �iemos nubly�kintus skruostus. Tas jų klegesys ringuos iki aptriu�usios palubės, kur ant paskutinį kart� keistos lemputės vis dar matosi pir�tų atspaudai.

Pienininkė įbedė į Tor� akis. Kostelėjo.

� Ar Henrikas parva�iuos?

Tora pastatė bidonėlį ant prekystalio prie�ais save. Rankenėlė piktai tark�telėjo, o dang�io niekaip neatplė�i. Ji nepratarė nė �od�io. Stumtelėjo bidonėlį tiesiai į kitapus prekystalio pūpsan�i� krūtin�. Taip stipriai, kad indas net bumbtelėjo į pilk�v� ceratin� prijuost�. Tor� persmelkė piktd�iuga.

Ji panūdo kum��iais nutildyti visus pasaulio �od�ius. Panoro �lapintis. Į�irdusi pienininkė pien� pylė neskubėdama.

Posūkyje į �imtabutį Tora prisėdo ant Poilsio akmens. I� ten jos kamaraitės langų nesimatė. Besėdėdama ji taip sustiro, kad nebus sunku motinai paai�kinti, kodėl dreba visu kūnu. Sėdėjo įsistebeilijus į skraite sudėtas savo rankas. Visa virpėjo, dantimis be atvangos kalendama nykų, monotoni�k� motyv�. Atrodė, tarsi mato save i� �alies: sėdi ant akmens sukry�iavusi rankas, tokia menka ir nepaguod�iama.

Ar �i diena ypatinga? Tvyro slegiantis rūkas. Viskas aplink ka�kaip nerealiai kinta. Vangiai juda debesys, med�iai ir net namai. Lyg ka�kam atkakliai prie�intųsi, ir tik jai vienai �inoma kam. Nuo jūros slenka �armotas rūkas. Tolumoje o�ia mil�ini�kos bangos. Jų nesimato. Ausis pasiekia tik jų nesibaigiantis galingas o�imas. Baimė nuslūgo, kai ji ėmė sau tvirtinti, kad tai nieko daugiau, tik �armotas rūkas ir bangos. Tik �altis.

Taip ir liko sėdėti. Tuomet ant jos ėmė virsti degan�ios lentynos, klebetuodamos varstėsi durys. Sukdamasis verpetais pa�ėlusiu grei�iu artėjo jo veidas. Tora palinko į priekį ir, sunertas rankas įspraudusi tarp kelių, ėmė kalbėti maldas, kurių niekada nesimokė. Ir kurios Vie�pa�iui gal net pernelyg bjaurios, nes kilusios i� tikrovės. Ji sunkiai pe�ė i� sav�s �od�ius. Tarė juos tarsi mėgindama u�kalbėti savo besidau�an�i� �irdį.

Pama�u o�imas tilo. Gamtovaizdis vėl tapo savimi. �armotas rūkas tebuvo nuo jūros sklindanti dargana. O god�ių liepsnų ple�kesį pama�u nuslopino �niok��ian�ios bangos. Pagaliau pavyko nuvyti jį �alin. Atsiriboti.

Kai atverdama duris pajuto namų �iluma su�ildyt� rankenos �alvarį, ji jau buvo apsisprendusi. �irdį kaustė baimė.

Sėdėdama prie siuvamosios, motina pakėlė akis ir nusi�ypsojo linktelėdama galv�. Kambaryje jauku, pro krosnelės ply�ius �ok�ioja liepsnų at�vaitai, stalas ap�viestas palubėje kaban�ios lempos �viesa � visa tai kliudo įgyvendinti sumanyt� plan�. Ir vis dėlto net nenusivilkusi Tora priėjo tiesiai prie motinos. Abiem rankom įsirėmė į stal�. Neįprasta �itaip stovėti ir priverstinai i� auk�to �iūrėti suglumusiai motinai į akis. Atrodo, jos jau regi, kas bus pasakyta. Pama�u lūpas suvirpino �ypsenėlė. Lyg atsipra�inėjanti. Vos pastebima, drovi.

� Pieninėje nugirdau, kad lauki parva�iuojant Henriko.

Ingridos rankos nuslydo į skrait� kartu su audiniu. Tarsi nebūtų jo nė laikiusi. Veidas neteko i�rai�kos. Bolavo tarsi tu��ias, gra�iai tamsiais plaukais įrėmintas lopas.

� Taip, i�ties. Regis, pamir�au tau pasakyti, � pasakė lėtai ie�kodama tinkamų �od�ių.

� Pamir�ai?

Tora palinko prie pat Ingridos veido. Prasiviepė lūpų kamputis. Ingrida pa�velgė į j� baimingai.

� Taip, pamir�au!

Torai prie� akis stojosi teta Rakelė. Tarsi pamėgd�iodama jos balso skambesį rė�ė:

� Jei dar nepamir�ai, kad ir a� esu, turėtum prane�ti man, kas svarbu.

� O kas blogo, jei Henrikas parva�iuos?

� A� ne�inojau. Ne�inojau, kol apie tai nenugirdau kaime. Mama, nejaugi nesupranti?

Ingrida pakilo. Kojas u�dengė nuslyd�s stambiomis gėlėmis margintas audinys. Kokia nepagarba naujajai ponios Dal suknelei, o juk ji skirta dėvėti per draugijos sueigas.

� A� pamir�au, girdi? �itaip kalbėti su manimi nevalia, Tora! Ir nepana�u į tave. Mudvi juk �itaip nesikalbame.

Ingrida atgavo orum�. Grie�tai �vilgtelėjusi į Tor� pakėlė nebaigt� siūti suknel�.

� Tokių dalykų, mama, pamir�ti negalima! � atki�dama smakr� tyliai pasakė Tora.

Tai Ingridai nuskambėjo tarsi grasinimas.

� Tokių dalykų, mama, pamir�ti negalima! � atkariai pakartojo Tora.

Ingrida pa�velgė į dukterį. Lyg matytų j� pirm� kart�. Nedaug paaugo per pastaruosius metus. Bet kūno formos pasikeitusios. Suapvalėjusios. Veidas neį�velgiamas. Stambi nosis jau gra�iai dera su kitais veido bruo�ais. Tora visada buvo senioki�kai paniurusi, mena Ingrida. Seniau ilga nosis suteikdavo veidui at�iaurok� i�rai�k�. Pabrė�davo lieso kūno kampuotum�. Dabar Ingrida matė, jog poky�iai Torai į naud�. Ji nepastebėjo, kaip mergaitė jau beveik subrendo. Truputį gėda, kad nekreipė į j� dėmesio. Kad apeidavo Tor�, nors būtų derėj� apie visk� su ja pasikalbėti.

Atsitiesė įrėmusi de�in� rank� į kry�kaulį. Pati to judesio gal net nepastebėdavo, bet Tora suprato, kad motinai vėl skauda nugar�.

� Ne, tokių dalykų pamir�ti tikriausiai negalima, � tyliai tarė Ingrida.

Tokio prisipa�inimo i� motinos Tora nesitikėjo. Todėl suglumo. Laukė, kas bus toliau. Bet nieko neįvyko. Tora suprato, kad tai, k� privalėjo pasakyti, ji jau pasakė. �iaip ar taip, palengvėjo, nes įvykdė prie durų priimt� sprendim�.

Motinos pagailo. Bjaurokas jausmas. Mat visada, kai k� nors nugirsdavo apie motin� ar pamatydavo j� apgailėtinomis aplinkybėmis, Tora tarsi prarasdavo dalį sav�s.

� O gal mudvi baiminamės jo atvykimo, ir tu, ir a�? � �iūrėdama motinai tiesiai į akis, paklausė Tora. Pabrė�tinai svariai.

� Ne�inau, � nuvargusiu balsu atsakė �i ir, slėpdama veid� delnuose, susmuko ant kėdės prie siuvamosios.

� Ar būtinai turi �ia parva�iuoti?

� Betgi �ia ir jo namai.

� Ar tu jo nori, mama?

Riba tarp jųdviejų i�sitrynė. Nebeskyrė niekas. Tora suprato, kad ji labai skaudina motin�. Bet tai buvo nei�vengiama. Ji nebepajėgė i�tverti vienatvės. Suprato, jog jau seniai nori, kad motina atsivertų. Nori, kad į j� įsi�iūrėtų, duotų �enkl�, jog mato. Bet �ia pat tvyrojo baimė. Niekas negali nuspėti, kas bus vėliau. Kit� dien�. Juk negalima pamir�ti, kad �ios dienos darbai atsiliepia rytojui.

� Privalau. Jis mano vyras. �ia jo namai. Mūsų namai. Visi mes klystame� Visiems reikalingas savas kampas�

�od�iai nuskambėjo tyliai, bet ry�tingai, tarsi viskas jau būtų buv� perm�styta i� anksto. Tora suprato, kad motina �irdyje seniai i�teisino Henrik�. Suprato ir tai, kad po �ios jo pergalės Torai vietos nebėra.

Tora nebesitvardė. Plykstelėjo neapykanta. Neapykanta? Joje glūdi neapykanta? Taip, �inoma, taip! Dabar neapykanta net nustelbė baim�. Dabar, kai jau �ino, koks gali būti gyvenimas be jo. O jis ir vėl ims jai grasinti.

� A� nenoriu, kad jis �ia gyventų!

� Argi tu i� tikrųjų taip manai, Tora?

� Kaip tik taip.

� Tu jam to niekada neturi parodyti.

� Bet juk jis uja mus, o paskui prisigeria? � tarsi mesdama kaltinim� motinai, sugrie�ė dantimis Tora.

� Henrikas pasikeitė. Ten� jis giriamas u� nepriekai�ting� elgesį.

Ingrida neprisivertė i�tarti �od�io �kalėjime�.

� Jeigu jis grį�, a� �ia negyvensiu! Girdi, mama? Nenoriu!

� Tora, vaikeli, mes juk turime jį priimti. Jam mūsų reikia.

Ingrida su�iuro į dukterį pasibaisėjusi. Tiesiog neįtikima, kad ji gali taip elgtis. Visai nepana�u į j�.

� Mudvi neturime gėdytis Henriko. Jam reikia padėti, � ramiai ir tvirtai i�tarė ji.

� A� nenoriu, kad jis �ia gyventų. Nieko a� jam neprivalau padėti. Girdi, mama? Tau pa�iai gėda! Manai, nematau, kad tau gėda, kai jis nusigeria. Kaip tu bijai, kad jis mu� ir keiksis. Tau� Tau� Man irgi baisu!

Tora pajuto, kad dabar viskas prasiver�. Viskas, k� ji nori i�sakyti apie baim�. Įsikniaubs į mamos kelius ir i�sipasakos. Visk�! Bet ar tai įmanoma? Ne, to padaryti ji nepajėgs.

Tora susmuko. Nelyginant koks skudurų mai�elis. Suglam�ytas ir nu�iur�s. Ingrida i�girdo keist� ūb�iojim�. Jame buvo daugiau mai�to nei raudos. Ingrida atsisėdo ant grindų greta dukters. Rankos neju�ia ėmė glostyti pasi�iau�usias Toros kasas. Kai Tora pravirko, Ingrida lengviau atsiduso. Dukra dabar jos jau nebeg�sdino. O k� tik ji kinknojo galustalėje ir buvo visai neai�ku, kaip j� sutramdyti.

O dabar Ingrida gali j� numaldyti. Pasaulis turi ilg� patirtį, kaip elgtis su raudan�iomis ant grindų mergaitėmis. Visos kartos t� patirtį turėjo ir tebeturi. Kaip savaime suprantam� dalyk� buvo j� perėmusi ir Ingrida.

Klasės langus �erk�nas i�dabino ro�ių ra�tais. Almaras kūreno nuo �e�ių ryto, bet vaikams susirinkus devint� �iluma vos jautėsi. Tora niekada ne�inodavo, kojos styra nuo �al�io ar nuo �altų it ledas min�ių.

Ji įsikniaubdavo į vadovėlius. Jų vir�eliai paslėpdavo j� nuo visų ir visko.

Trūk�s skaudulys, kai ji i�klojo motinai, jog nenori jo matyti namuose, tebesopėjo. �aizda tebepūliavo. Dar liko �od�ių, kurių pasakyti negalės niekada. Niekada. Nes tuomet sustotų laikas ir aplinkui viskas sugriūtų.

Sėdėdama prie�ais �konfirmanto� katedr�, apie tai ji kartais galvodavo daugiau nei apie privalomus dalykus. Ta�iau �vilgsnio nuo �konfirmanto� niekada nenuleisdavo. Niekam nebūtų atėj� į galv�, kad jos mintys plevena kitur.

Solė jau suaugusi ir u�siėmusi darbais, Tora jautėsi vieni�a. Atklydo į galv� mintis, kad i� visų kaime ir Saloje gyvenan�ių �monių artimo jai nėra nė vieno. Po operacijos ir ligoninės teta Rakelė ka�kaip nutolo. Kai kada Tora nueidavo į Bekejoret� ir be jokio reikalo. Norėdavo pasi�iūrėti, ar virtuvėje viskas taip pat kaip seniau. Ar i�lik� tie patys kvapai.

Atklysdavo mintys ir apie Berlyn�. Kad kada nors ten nuva�iuos. Bet dabar jau nebemanė, jog tai gali atsitikti savaime. Suprato, jog kai kuriuos dalykus reikia daryti savo pa�ios jėgomis. Ji vis dar vaiki�kai pasikliovė teta Rakele: �i visk� sutvarkys taip, kad ji galės ten nuva�iuoti. Bet pama�u suprato, jog ir i� tokių dalykų reikia i�augti. Tai nebederėjo prie jos subrendusio kūno. Jau negalima laukti, kad besikvatojanti teta Rakelė apsisuks kelis ratus ir Tora atsidurs pas savo senel� Berlyne. Tikrovė ne tokia.

Ta�iau �itokiomis valandėlėmis reikia mėgautis, nes ji �ino � ateis laikas, kai jų kar�tai ilgėsis.

Maudulys pilve jau seniai buvo ding�s. Gyveno, lyg tikėtų, kad jis niekada negrį�. Ta�iau dabar tas maudulys vėl pjovė, atrodė sunkus kaip akmuo ir baisiai skausmingas.

Jei perskaityta knyga nepateisindavo lūkes�ių, gulėdama lovoje nakties tyloje ji perra�ydavo j�. Pakeisdavo i� pagrindų, o paskui nebesusigaudydavo, k� buvo perskai�iusi, o k� prasimaniusi.

Gyvenime taip nebūna. Taip neatsitinka, jei esi Tora.

Jis parva�iuos. Kai su�inojo, kad Tora nenori jo matyti namuose, mama pasielgė did�iadvasi�kai. Ausų neapskaldė. Tora to nesuprato, juk ji u�sipuolė motin� netikėtai. Ta�iau Tor� buvo apnik�s neįtikimas ry�tas garsiai i�kloti vis� teisyb� apie nenor� gyventi su juo po vienu stogu.

Ji ie�kojo savyje stiprybės, svarstė atvejus, kai motina dirbs popietinėje pamainoje, o jis sėdės namuose. Apm�stė, k� darys, kad pati namuose nepasiliktų.

Ji daugiau nebekentės!

Tora įsisvajodavo apie malonius dalykus. �irdį su�ildydavo mintys apie tai, kas visų geriausia pasaulyje: Bekejoreto namų jaukumas. Gonkose � vos juntamas gyvulių kvapas. Namuose tvyro gerumu ir saugumu dvelkiantis valgio aromatas � kepama mėsa. Ant krosnelės smilkalai. Meili Rakelės katytė. Rakelės juokas. Simono�

Bekejoretas su�ildydavo kiekvien�. Veidai su�velnėdavo. Kad ir kas tu būtum ir kokiais reikalais lankytumeisi. Visi pasijusdavo gerumo palytėti. O baltos to namo sienos gynė dar i�likusias geras mintis nuo pasaulio bjaurasties ir �lyk�tybių. Ar taip ir yra? Tora nebuvo tuo tikra. Tik �inojo, kad baisiai nori būti ten � vis� laik�. Toje �ilumoje. Tarp tų garsų.

Mink�tos puskojinės, net laiptai girg�da gerumu. �vies� spinduliuoja palaimingos �ypsenos ir juokas. Baltoji staltiesė, prie kurios nekimba dėmės. Durpių dė�ė, svetingai priglaud�ianti Tor� su knyga rankoje. Kiti jau nuėj� pogulio. Knyg� ap�vie�ia vir� krosnelės įtaisyta lemputė.

Ta�iau Tora nuvijo t� nereali� svajon�. Nereikia galvoti apie tai. Dabar privalu perskaityti nuo �ia iki �ia, nes rytoj � geografijos kontrolinis. Ji turi gauti geriausius pa�ymius. Po vidurinės ji t�s mokslus Breilano gimnazijoje. Taip pasakė Simonas. �i� vasar� per �ienapjūt�. Net jeigu jo nebeliktų, ji privalanti t�sti mokslus. Bet Simonas gyvas � j� u�liejo saugus jausmas. Be tetos Rakelės, daugiausia gyvybinės energijos turi dėdė Simonas.

Reikia galvoti tik apie vien� dalyk� � ateitį. Visa kita ateis savaime. Ir kai jis staiga atsiras namuose, reikės su tuo susitaikyti.

Toros pa�ymiai buvo geri. Visada.

Ingrida per�velgdavo juos. I�sibla�kiusi lyg ir pagirdavo. Atsainiai, tarsi ir nesupykdama, kad tie pa�ymiai rodomi visai ne laiku. Tora pasijusdavo tokia menka. Kaip jūros skalaujamas akmenėlis.

Pa�velgė į motin�. Ir pamatė j� susikrimtusi� kaip seniau. Kai jis dar buvo �ia.

I�si�ov� pamėl� skruostikauliai, baltas gyslotas kaklas.

Torai norėjosi prasmegti. Praeitis sugrį�o. Jis jau buvo į�eng�s į �imtabutį. Juto jo �nopavim�. T� alsų �nopavim�. �inojo, kad koridoriuje, suvynioti į gumul�, drykso jo drabu�iai.

Tora i�plė�ė i� Ingridos rankų kontrolinį darb� ir puolė į kamarait�. J� pasivijo motinos balsas. Maldaujantis. I�bėgo ne dėl motinos. Dėl jo. Ji visada maldaus jam atjautos.

Tora suglam�ė kontrolinį ir nusiblo�kė drabu�ius. Vis tiek jau vakaras.

Motina pravėrė duris.

� Ko dabar i�lėkei kaip gaisro vejama? � pasigirdo senas įgris�s zirzėjimas. Tiesiog nepakeliama.

� A� niekur nei�lėkiau. Tai tu nesidomėjai, kai a� tau rod�iau.

� Tora! � a�triai nuskambėjo motinos balsas. Kaip tais laikais, kai Tora dar buvo vaikas.

Bet dabar tas balsas jos nebeg�sdino. Pasijuto visai jo nebijanti. Tikriausiai niekada ir nebijojo. Jis veikiau �adindavo gailestį. Todėl i�girdusi suklusdavo. �inojo, kad yra balsas, kuris pa�i� motin� g�sdina. Ji u�rikdavo ant Toros todėl, kad bijojo pati.

Torai nusmelkė �irdį. �velgė į naktinės lempos ap�viest� motinos veid�. Atplūdo seniai pa�įstama gailes�io banga. Atrodė, tarsi eitų basa a�triais akmenimis. Norėjosi nuo to pabėgti. Pasislėpti savyje.

Pasislėpti kambaryje u� u�rakintų durų. Kur nėra jokių balsų. Jokių. Kur tik ji viena. Ir priklauso sau pa�iai, nes niekas jos nemato.

Ingrida prisiartino prie lovos kra�to. Regėjos, kad j� gaubia nepramu�amas kiautas. Per jį prasibrauti Tora neįstengs. Ji nusisuko.

� Tu tapai tokia ūmi, Tora. Neturėtum taip elgtis su manimi.

� Taip.

� Bent jau galėtum pasakyti, kas yra�

Ausis varstė po vis� nam� aidintys garsai. Nelyginant kalėjime. Sunkiai besivelkan�ios Elizifos �ingsniai. Nesibaigiantis �lepsėjimas. Tora nepajėgė ai�kiai galvoti.

� A� NENORIU, KAD JIS ATVA�IUOTŲ!

Motina klestelėjo ant lovos kra�to. Ka�kas i�vagojo jos veid�. Bjauriomis ir giliomis rauk�lėmis. Tora �ino kas. Ji pa�velgė į motin� i� �alies. Jos veidas įsitemp�s ir u�sisklend�s.

O kad ji suprastų! Kad suprastų! Dieve, padėk mamai suprasti! Ne, ne! Tegul taip ir lieka.

Tora kilstelėjo lovoje ir apkabino j�. Pasėdėjo taip valandėl�. Susiglaudusios.

� Tai tik dėl to, kad tu nesidomėjai mano pa�ymiais� � su�nib�dėjo Tora.

Motina laikė j� apkabinusi. Nerimastavo, bet atsiverti neįstengė.

� Man taip pat rūpi, kaip �ia viskas� susiklostys� � pagaliau tarė ji. � K� sakys �monės� � pridūrė dvejodama.

Tas prisipa�inimas u�ėmė Torai kvap�. Kaip viskas trapu. Prisispaudė prie jos. Motinos �od�iai buvo lyg pagairėje plakamos �ermuk�nio �akos. Virpėjo, bet nelū�o. Laikomos tvirtų �aknų, jos stengėsi pasiekti�

� Ne jų reikalas, � tvirtai parei�kė Tora.

Jos lūpomis kalbėjo Rakelė. Tetos �ia nebuvo, bet Toros burna bėrė jos �od�ius.

� Gal ir taip� Maniau, tau rūpi kaip tik tai. Kad tau� kad tau gėda�

� Ne.

Tora apsisprendė. Tokio pokalbio nereikia. Jis pavojingas kaip pavasarį i�korijusi ledo lytis.

� Jis toks ar�us. Su Henriku niekada nėra ramybės.

Tora i�tarė jo vard�. Įstengė padaryti tai dar kart�.

� Jis pasikeit�s, � susigėdusi tarė Ingrida.

Tarsi u� akių �nekėdama ji būtų i�davusi vyr�.

� Kaip?

� Nebegeria. Manau, i�moko pasi�iūrėti ir į save patį. Nebijok tų kelių dienų, Tora. Mes atlaikysime. Ir �monės pratinsis prie jo. Kol jį i�leis�

Ji nu��iuvo. Atsitraukusi maldaujamai �velgė į Tor� tol, kol �i nudelbė galv�, kad motina nepamatytų akių.

Ingrida i�ėjo i� kamaraitės ir, u�dariusi paskui save duris, su palengvėjimu atsiduso.

Tora susigū�ė tamsoje.

Vokie�io vaikas.

Vokie�io i�pera.

Pavainikė.

Katė ant tvoros. Dar nenugai�usi. Kol kas ne. Ji ir kand�iojasi, ir draskosi.

24

Pasitaiko, kad �monių maldos esti i�klausomos.

�varbi� kovo dien�, kai kaimo prieplaukoje turėjo i�lipti Henrikas, tebuvo i�krautos dvi partijos prekių ir keletas cemento mai�ų. Tiltelis tarsi lūkuriavo.

Ta�iau niekas daugiau nei�lipo.

Su atbula �irdimi Tora stovėjo �alia motinos prieplaukos sandėlio pasienyje.

Jis neatplaukė.

Vos atgaudama kvap� nuo neapsakomo palengvėjimo, Tora įsispraudė tarp dė�ių atsipeikėti, kad paskui galėtų atlaikyti motinos �vilgsnį.

Ingrida nuskubėjo į Simono kontor� paskambinti. Ir i�girdo. Jis apsigalvoj�s. Nenorįs.

Bly�kus Ingridos veidas tapo baltesnis u� popierių. Pir�tai maigė krep�elio rankenas. Prisėsti nenorėjo. Kavos atsisakė. Būtinai norėjo susimokėti u� telefoninį pokalbį. �iūrėjo įsmeigusi akis į ka�kokį ta�k� vir� Simono galvos, tarsi kambaryje tai būtų svarbiausia.

Visa �vytėdama Tora stovėjo prie durų. Nebesitvardė. D�iaugsmas liejosi per kra�tus. Simonas tai matė. Sėdėdamas krėsle jis nuo�ird�iai ramino tebestoviniuojan�i� Ingrid�.

� Jam tikriausiai nelengva imti ir parva�iuoti � vos kelioms dienoms�

� Taip, �ia, Saloje, �monės nelink� vienas kitam palengvinti gyvenimo� � be pyk�io tarė Ingrida. Nekand�iai, be pagie�os.

� Taip jau yra� � nut�sė Simonas, lūkuriuodamas, kur link pakryps pokalbis.

� Tai jis neparva�iuos, kol� kol nei�eis visam laikui?

� Taip sakė, � muistydamasis pratarė Simonas. Kalbėtis telefonu prisiėjo jam. Turėjo prisistatyti, i�klausinėti, kad galėtų prane�ti Ingridai. Ūmai jį pagavo įnir�is ant to �mogaus, per kurį visiems teko nukentėti. Juk tas niekada neprisiimdavo jokios atsakomybės ir nedarė to, k� privalėjo. Kai Ingrida pasuko durų link, Simonas susi�velgė su Tora, mirktelėjo, tarsi būtų suokalbininkas.

Tada Tor� u�plūdo d�iaugsmas. Vienaip ar kitaip ji turėjo jį i�lieti.

� Na, ir kas? � i�dro�ė pernelyg garsiai. Jos balse, lyg urduliuojan�iame krioklyje skardėjo d�iaugsmas, netelpantis ir į pla�iausi� erdv�. � Tu juk gali nuva�iuoti jo aplankyti? � pridūrė ji.

Bet Ingrida liko stovėti kaip įbesta. Ji taip pat girdėjo mergaitės balso skambesį.

Paskui atsitiesė ir i�ėjo, Tora įkandin jos.

Tora nesuprato, kodėl ji taip pasielgė. Nebuvo jokio reikalo k� nors sakyti. Palengvėjim� galėjo laikyti savyje. Pasimėgauti juo, kai liks viena. Motinai ir taip sunku. Nereikėjo i�siduoti Simonui, kaip nenori, kad tas grį�tų namo. Reikėjo pagailėti motinos.

O vis dėlto � kaip saldu nepaklusti! Tarsi atker�ytum u� tai, kad motina visada pirmenyb� teikė jam. U� tai, kad ji grie�tai paliepė Torai kartu eiti į prieplauk�. Nors ir gerai �inojo, kad Torai neapsakomai sunku � stovėti lyg ma�am vaikui ir laukti �mogaus, kurio negali pak�sti.

Tokios mintys kamavo j� vis� dien�. Ir dar ta negyjanti �aizda� O motina gyveno namie ir nieko nepastebėjo.

Pagaliau Tora i�sprūdo į lauk�. Paslankiojo po prieplaukas. Apsuko Randi nam�, bet u�eiti buvo nepatogu. Priėjo keliuk� į Bekejoret�, bet nuo vartų pasuko atgal.

Gniau�ė rankas pir�tinėse tarsi be perstojo kurstydama palengvėjimo ir d�iaugsmo liepsnel�. Maitino t� silpnai rusenan�i� ugnį smulkiais vilties ir optimizmo �apeliais. Vaik�tinėjo, kol sukaito.

Motina gyveno aklinai u�sisklendusi. O Berlynas buvo virt�s beprasme vaiki�ka svajone.

Beliko gimnazija. Gimnazija! Ir kambarėlis Breilane. �inoma � ji ten mokysis! Reikės maldauti, pra�yti, na ir kas. Bet mokytis ten ji i�va�iuos.

Retkar�iais j� nupurtydavo mintis apie namuos likusi� Sol�. Bet taip atsitiko dėl Elizifos ir ma�ų vaikų� O Torai viskas seksis kitaip. Dėdė Simonas juk patvirtino, kad ji mokysis gimnazijoje. Juk Tora � galvo�iausia kaimo mergina! Be abejonės.

Ir vis dėlto ji jautėsi, lyg būtų įkalinta �iurpiame, drėgname rūsyje. Ten net katės neatslinkdavo prieglobs�io ie�koti. Kas gi gali i�tverti ant �alto kaip ledas grindinio? I�tverti neapykant�, tvyran�i� tarp suskilusių sienų.

Tora perskaitė, kad Berlynas tap�s vieni�ų moterų miestu. Vakariniame jo sektoriuje gyveno 1 200 000 moterų ir tik 900 000 vyrų. Vakarų Berlyne vėl kėlė galv� nacizmas. O Niurnbergo parke buvo i�kelta vėliava su Hitlerio svastika.

Ar tik �ia ne jo ker�tas? U� tai, kad taip d�iūgavo jam neparva�iavus, jis pavertė Berlyn� gūd�iu ir nesaugiu miestu.

Galiausiai i�ry�kėjo paprasta mintis � ji nori, kad jis mirtų. Ji, Tora. Vokietė. Vokie�iai norėjo, kad �monės mirtų. �itokia lemtis.

Dienos �imtabutyje slinko įprasta vaga. Tirpo ir viduje, ir lauke. Saulė viliojo laukan į �vies�.

Tolesnio Toros likimo po vidurinės mokyklos jos nesvarstė.

Ingrida vis delsė. Ji �inojo Toros svajones. Popierinių krep�elių pakra��ius nura�inėdavo i�samiais paskai�iavimais. Ta�iau baigtinės sumos apskai�iuoti dar nepavyko, nes Ingrida niekada ne�inojo, kiek u�dirbs. Kol kas ėjosi ne per blogiausiai.

Leisti Tor� į mokslus Breilane � ne jos ki�enei. Vien pigiausio kambarėlio nuoma juos visi�kai nuskurdintų.

Ji pasi�iūrėdavo į Solės rankas. Jai septyniolika, o kopia laiptais kaip sukrio�usi senė. Ingrid� taip pat kamuoja nugara ir suka s�narius. Bet baisiausia ne tai, o visur u�trenkiamos durys. Neviltis. Metai kaip lakus smėlis, byrantis tarp paraudusių, gelian�ių pir�tų.

Ingrida suprato, kad norėdama nuo �ito apsaugoti Tor� turės gerokai pasiplė�yti.

Retkar�iais Ingrida pa�velgdavo į savo padėtį i� �alies. Pana�u, kad vir� jos galvos kilo ir vėrėsi juodos bangos. O ji tik stovėjo ir �iūrėjo, bet nieko padaryti neįstengė.

Naktimis girdėdavo, kaip be paliovos trinksi kalėjimo vartai. Nenutildami.

Baigėsi tuo, kad ji nuėjo į Bekejoret� pra�yti Simono garantijos Taupomosios kasos paskolai gauti. Po tais apskai�iavimais ji privalo braukti riebų brūk�nį. Banko valdytojas kietas kaip plienas. Bet nusileido, kai gavo pa�ad� dėl garantijos.

Vis� valand� besėdint Bekejorete prie kavos puodelio Ingridai nuo įtampos per�tėjo akys ir kaip drebulės lapai tirtėjo rankos, kol pagaliau ji prakalbo apie reikal�. I� prad�ių �od�io nesurezgė. Paskui suvilgiusi lūpas ji i� didelio voko i�traukė paskolos sutartį.

Rakelė to ir tikėjosi. Simonas taip pat. Nuo tos akimirkos, kai Ingrida pasirodė tarpdury. Mat į Bekejoret� ji atsine�ė juodo lako rankin�. Nemading�, griozdi�k�, nudrengt�. Viena rankena buvo sutaisyta. Kruop��iai ir tankiai nudygsniuota juodais siūlais.

Simonas lėtai pasitrynė smakr�. Paskui, dirs�iodamas į Rakel�, ėmė m�sliai rikiuoti mintis:

� Mielai pasira�y�iau, bet esu tiek prasiskolin�s bankui, kad vargu ar mano garantija juos tenkins. Todėl ir sakau� A� tau paskolinsiu pinigų. Tai bus tarp mūsų. Sakau tau tiesiai, palūkanų bankui ir visuomenei esu prisimokėj�s su kaupu.

Rakelė ramiai linktelėjo. Stengėsi neparodyti, kad �itaip juodu nusprendė anks�iau, nei �ia pasirodė Ingrida.

�i dvejojo, ar sutikti. �Jis ir taip turi daug paskolų�, � manė. Ta�iau Simonas tik nusijuokė sakydamas, kad pinigai u� mergaitės moksl� � vieni niekai, palyginti su tuo, k� praryja jo įmonė.

Grį�dama namo su nebereikalinga banko sutartimi rankinėje Ingrida stengėsi save suprasti. Ir d�iaugsm�, ir palengvėjim� slopino būtinumas dėkoti. Ir vėl reikia dėkoti. Lankstytis i� dėkingumo.

Ar taip bus visada? Niekada nebus galima atsitiesti ir tokiai i�likti? Atsiminė giliame krėsle įsmegusi� lip�ni� ir linksm� kaip lėlė Rakel�. Ir �irdyje �mėk�telėjo prie�i�kumas. Nuo�mus.

Simonui tokio jausmo ji nepajuto. Ir tai jos nesuglumino.

Torai pasisekė, nes Giuna padėjo para�yti pra�ym� į Breilano komunalin� gimnazij�, kur mokslo metai prasideda rugpjū�io 27 dien�. Giuna asmeni�kai para�ė mokinės Toros Johansen charakteristik� ir papra�ė jai nemokamo mokslo bei stipendijos.

Kol Giuna ra�ė, Tora sėdėjo ma�y�iame jos butelyje, kuris buvo atokiau nuo klasių, ir mėgavosi Giunos plok�telėmis.

Dont be cruel! � dainavo Elvis. �iandien jo aksominis balsas skambėjo itin �velniai.

Kambario spalvos �vytėjo taip skais�iai. O koks gra�us prie pra�ymo palink�s Giunos veidas. Ir Ritos ritmingai mėtomas kamuolys d�iugiai bumbsėjo į sien�.

Tora u�uodė lengv� Giunos cigare�ių kvap�. Ant �Blue Master� pakelio � mėlynas �irgas!

Paskui sėdėdama atoslūgio pakrantėje ji nieko nedarė, tik alsavo. Ilgai. Buvo pa�te ir i�siuntė didelį, rimt� lai�k�. Laisvės lai�k�! Pro primerktus vokus mirguliuodami skverbėsi saulės spinduliai. Ji uodė atoslūgio pakrantės kvapus. Jie maloniai dirgino nosį.

Ar dar yra kur nors kitas toks ma�utis kūnelis, kuriame pulsuotų dar galingesnis, dar beproti�kesnis d�iaugsmas?

Pakilusi dideliais, keverzi�kais �uoliais pasileido per seklumos akmenis. Pargriuvo ir iki kraujo nusibrozdino alkūn�.

Tada susitvardė. Nutaisė �aismingai ori� min�. Susiki�o rankas į rudojo megztuko rankoves. Toliau bidzeno lyg nedidukas kinas, kuris visa kam �ino saik�, d�iaugsmui � taip pat, o kasų botagėliai maskatavo ant nugaros. Bet �vilpavo � garsiai ir �ai�iai.

Mėlyname tolyje i�niro keltas. Tarsi nusileido i� �ydro dangaus ir nu�iuo�ė pa�iurpusiu jūros pavir�iumi. Lyg did�iulis baltnugaris banginis. Aplip�s valtimis, apsikai��s linguojan�iais laidais ir �iburiais. Slydo saulės taku. Vidury jūros � savo tiksl� �inanti technikos pabaisa.

Nuo kapitono lango atsispindėj�s saulės zuikutis plykstelėjo atoslūgio pakrantėje stovin�iai mergai�iukei į akis.

25

� Kaip vertėsi moterys, kol dar nebuvo liemenėlių? � atsidūsėjo Ingrida.

� Vaik��iodavo be jų, � sausai tarstelėjo Rakelė.

� Taip ir vaik��iodavo su nukarusiais papais?

� Kaip �ia pasakius� Karo daug kas, kiek �inau, ir vyrams. Tai tiesiog įprotis. A� nieko nesisegu, kol i� ryto neapsiruo�iu tvarte. Ir puikiai jau�iuosi be tų pan�ių. Nepaken�iu petne�ų ir pana�ių dalykų, Simonas taip pat, cha cha.

Ingrida atsidūsėjo dar kart�. Lėtai per galv� u�sitraukė nauj�j� suknel�. I� naujo mėlyno audinio. �i lengvai nuslydo �emyn apgobdama siaurus klubus. Abiejose prakaulios krūtinės pusėse i�si�ov� nedideli dailūs kauburėliai. Nutukimas Ingridai negrėsė. Buvo liesutė, stamantraus kūno kaip paauglė.

D�iaugėsi galėdama paslėpti krūtis baltoje nailoninėje liemenėlėje. D�iaugėsi, jei tik galėjo k� nors paslėpti. Naujoji liemenėlė suteikė jai dar nepatirt� ypatingos prabangos jausm�. Pirkta i� paskutinės algos. Taip pat med�iaga suknelei, apatiniai Torai ir sau. Siuvo abiem kaip apsėsta. Įsitempusi. Tarsi darytų k� nors neteisėta. Kol jo nėra namie. Vog�ia �vilgtelėjo į seserį. Ar ne per daug Rakelė sunykusi?

Atkreipė dėmesį ir į savo pa�ios liesum�. Matydama abiejų atspindį veidrodyje Ingrida susirūpino, kad sesers formos nebe tokios putlios ir apvalios, skruostai nebe tokie rausvi. �vilgsnį a�trino aplink akis subėg� ratilai. Atrodė, tarsi ji stengtųsi aprėpti visk�, kas aplinkui.

Tora tai matė. Girdėjo. Pro praviras kamaraitės duris. Ji taip pat matė, kad Rakelė pasikeitusi. Ir todėl �i diena prarado saugum�. �inoma, teta Rakelė sirgo, bet� Juk dabar ji sveika?

� O, kad visada i�liktum jaunas. Ir drabu�iai � vis puo�nūs, nauji.

Ingrida perbraukė ranka per nauj�j� suknel�. Atsitiesė ir pasisuko į didįjį veidrodį. Svajingai �velgė pailsusios akys. Lyg akimirk� būtų pamir�usi, kas esanti.

� Pasvai�iok, motin, pasvai�iok, � apkabindama j� pasi�aipė Rakelė.

Ingrida atsisuko ir �yptelėjo.

Tora buvo pasiruo�usi ir laukė virtuvėje. Ji eis drauge. Visos trys eis į �okius. Ne į jaunimo namus, bet į Simono prieplauk�. Jis nuėjo pirmas pa�iūrėti, ar tinkamai pasiruo�ta. I� gofruoto popieriaus pats buvo privij�s girliandų, stalus papuo��s ber�ų �akelėmis.

Taip smagiai beniūniuodamas Simonas praleido nema�ai dienų. Prieplauka knib�dėte knib�dės �monių. Pakviesta ir Dalo pusė. Darbininkai ir nami�kiai. Mokytojai ir daktaras. Jis nema�ai paklojo u� mės� tro�kiniui ir u� virėjų darb�. Pagaliau at�v�s statybų pabaigtuves. At�v�s Rakelės grį�im�! Vasara u�klupo jį galingai ir netikėtai t� dien�, kai mar�rutinis keltas parve�ė jam Rakel�. Vaik��iojo tarsi pakil�s nuo �emės. Kvaito, jautėsi lyg k� tik gim�s. Viskas aplink kvepėjo. Niekada nebuvo mat�s gra�esnio pasaulio. Niekada. Ta vasara Simonui nesibaigia jau daugiau nei metus.

O dabar jis nusprendė suruo�ti �vent�. At�v�sti kartu su visais.

Ingrida taip pat turi dalyvauti. Jiems pavyko j� įkalbėti. Ta�iau įtikinėti prisireikė ilgai. Nė �od�iu nebuvo u�siminta apie nuskust� galv� ar jaunimo namus. Pagaliau ji sutiko. Suglumusi �vytėjo ka�kokiu bejėgi�ku d�iaugsmu.

Moterys susiruo�ė. Lauke jas pagavo �velnus liepos popietės vėjelis i� rytų. Giedras dangus, saulės pilnas glėbys, o jos spinduliai pa�ir� ant plaukų. Rytys � tai tolimas sve�ias. I� ten, kur gard�iai kvepia ir kar�tis, ir vėsuma, kur �aid�ia ry�kūs kontrastai. Perskrid�s kalnus jis kaip Dievo dovana pasklido jų kra�te.

Tora eina į �okius! Vis� dien�, vilgydamas drabu�ius, rasojo jaudulio apimtas kūnas. Niekas neslėgė, tik buvo apimta ka�kokio lūkes�io.

�inojo apie �okius jaunimo namuose vien� dalyk� � ten kartais nusigeriama. O bernai susimu�a.

Na, o �iaip � ten visi �oka! Jai buvo sunku įsivaizduoti. Nors Solė ir pasakodavo. Kartais svajingai nukreipusi �vilgsnį į �alį, kartais � klegėdama, prisimerkusi ir pravėrusi drėgnas lūpas. Visko Tora neperprato. Ne jos pasaulis. Niekada nepareik� motinai, kad eina į �okius. Niekada! Ir tik jau ne į jaunimo namus!

Yra ten �iūrėjusi film�. Taip. Dalyvavusi mokyklos suruo�tose Kalėdų eglutės �ventėse. Kiekvienais metais motina dukr� papuo�davo. Paraudusiomis, nudirbtomis rankomis sutvarkydavo aliai smulkmenėl� ir i�leisdavo j� į vakar�. Bet pati neidavo. Tora buvo i� tų vaikų, kurie, pri�iūrimi per nuotolį, vaik�tinėja visur vieni. Pastoriaus dukros sėdėdavo tarp tėvo ir motinos, joms niekas negrėsė. O Tora, sukandusi dantis, ne kart� grūmėsi dėl savo palto drabu�ių krūvoje, suverstoje prie durų, ant senųjų pultų. Kol suaugusieji ie�kodavo savųjų ir vaikų drabu�ių, ji kantriai laukdavo. Negalvodavo kodėl. Bet �irdį sugnybdavo. Paskui pasimir�davo. Taip jau buvo, ir nieko nepakeisi.

Ta�iau po kurio laiko jai skaud�iai pagailo sav�s. �į vasaros vakar� beeinant tarp Rakelės ir Ingridos, u�plūdo tos mintys. Ji ūmai panoro eiti Įlankos pakrante. Pro jaunimo namus. Praeiti pro juos kartu. Visoms trims. Tegul visas kaimas pamato.

Jas pasivijo Solė. U�dususi ir įkaitusi. Ar jos ne prie�, jeigu ji eis drauge?

Solė stovi tokia energinga ir pasitikinti savimi. Jai pavyko i�trūkti ir jau nebereikės niekam tarnauti �į vakar�. Dėl �ito turėjo pakovoti. I�ėjo i�ū�tom ausim. Bet jai pavyko i�sisukti nuo Elizifos maldavimų ir Torsteino vangumo.

Jos stambios rankos byloja apie nuveiktus darbus. �vitrios, �viesiai mėlynos akutės tryk�ta entuziazmu ir atkaklumu.

Solė taip pat vilkėjo nauj� suknel�. Bet atrodė suvar�yta, ne savo kailyje. �alia tafta su raukiniais aplink kakl� ir rankogalius. Tora nu�velgė savo suknel�. Kol kabėjo kamaraitėje ant sienos, atrodė lyg stebuklas. I�marginta juodais ir baltais langeliais, mezginiuota. Dabar, stovėdama greta Solės, pasijuto tokia menka. Solė, mokėdavusi įkvėpti gyvybės patiems bevilti�kiausiems dalykams, dabar gniu�dė Toros įvaizdį. Privertė j� pasijausti mergai�iuke. Net ir su nauja suknele.

Solė turėjo rankin�! Tora pamanė, kad juokinga. Prie �alios taftinės suknelės rankinė netinka. Atrodo mies�ioni�kai ir pamaivi�kai. Batelių pakulnės per auk�tos ir tinka tik suaugusioms moterims. O ji u� Tor� ne tiek jau daug vyresnė!

Nudelbusi �vilgsnį į keli�, Tora brū�avo koja akmenėlius ir klausėsi, kaip Ingrida ir Rakelė �nekasi su Sole, lyg �i būtų suaugusi pana. Slėgė �irdį. Tarsi ten būtų u�darytas visas pasaulis, kurį reikia slėpti. �ventė apniuko. I�blėso pakili nuotaika. Vakaras nebeteko prasmės. Ir �i� popiet�, kaip ir bet kuri� kit�, ant �vyrkelio pūpso arklia�ūd�ių krūva. Jai niekada nebus lemta i�gyventi ilgų malonių valandėlių. Niekada! Nes ji Tora. Kad ir k� turėtų, visada bus ma�iau ar pras�iau nei kitų. Visada. Pras�iau net u� tai, k� turi Elizifos ma�vaikiai.

Tora nugrimzdo į tas mintis, o �ios plėtojosi. Ji greitai suvokė nesiskirianti nuo visų kitų, kurie mano, kad Elizifos vaikai prastesnės rū�ies, prastesnės net u� pa�i� Tor�� Į galv� suplaukė visi kada nors nugirsti �lyk��iausi �od�iai. �tai kaip būna.

Tora dar labiau panarino galv�, net liovėsi spard�iusi akmenukus. Susiki�o rankas į ki�enes ant �varkelio krūtinės. I� visų pusių traukia vėjai. Nevienodai �ilti. Greitai devynios, vakaras, nors dar ir vasara.

Tora i� anksto �inojo, kaip atrodys patalpa. Padėjo Simonui j� papuo�ti. �inojo, kas ateis ir kuo visi vai�insis. Padėjo u�dengti laminuotus stalus rauplėtu popieriumi. I�dėlioti �alias �akeles.

Ta�iau garsų įsivaizduoti negalėjo. Muzikos. Balsų. Rasotos �ilumos dvelksmo nuo d�iugiai ir viltingai �urmuliuojan�ių �monių. Į patalp� nesiliejo vasaros vakaro �viesa. Ry�kios lubų lempos buvo i�jungtos. Plazdėdamos ant kai kurių stalų degė �vakės. Nedaug kas priminė, kokia tikroji �ios did�iulės auk�tomis r�stomis sienomis salės paskirtis. Kruop��iai nu�veistos ir baltai nuda�ytos sienos, kurios �iaip jau būna apta�kytos �uvų krauju, akordinio darbo prakaitu. Net ir �i� popiet� jos dar dvelkė �aliuoju muilu. Dabar tas kvapas jau baigė i�sisklaidyti. Mil�ini�kos dvivėrės durys buvo atvertos jūrai ir �uvėdroms. Tvyrojo įvairiausių kvapų mi�inys. Tarsi nerasdami sau vietos kampais �mirinėjo neramūs �e�ėliai. �monės buvo įsilinksmin�. Armonika ir gitara grojo atvykėliai i� Breilano. �ie du vyrukai garsėjo kaip geri muzikantai. Dalį atlygio Simonas sumokėjo jiems i� anksto. U� tai ir groja. O kur dar arbatpinigiai, kurių prisirinks iki antros valandos? �aunu! Iki pat antros!

Tora lipo Rakelei ant kulnų. Solė dingo minioje nieko nepasakiusi. Tai kiek nuvylė. Kita vertus, visai neblogai, kad ji sukiojasi ka�kur atokiau. Pastebėjo apstot� besivaipan�ių kaimo bernų, su kuriais seniau ji net �od�iu nepersimesdavo.

Ir dar Tora pamatė asmenį, kurio tikrai nesitikėjo sutikti prieplaukoje vykstan�iuose �okiuose. Otar�. Savo i�vaizda jis �ia nelabai pritapo. Vilkėjo juod� kostium� su kaklarai��iu. Plaukai buvo nepriekai�tingai su�ukuoti auk�tyn, veide � dirbtinė �ypsenėlė. Būdamas �ia jis nesvėrė nei miltų, nei margarino, neįra�inėjo į s�siuvinį nei pavard�ių, nei kredito. Įmetėj�s vyras, iki �iol nesusirad�s �monos. �ia galiojo kitos taisyklės nei Otaro krautuvėje. Jis tai �inojo ir todėl stoviniavo ramstydamas sienas.

O Simonas jautėsi lyg karalius savo valdose. Tora matė, kaip vos sutik�s tuoj pat �iupo į glėbį Rakel�. Matė, kaip i�kėlė j� auk�tyn. Tora nenugirdo, k� jis sakė. Tik �iūrėjo į jo lūpas. Pla�i� �ypsen�. Ar gali vyri�kos lūpos būti tokios?

Prie durų Tora prisėdo ant suolo.

Ingrida nuėjo padėti į laikinai įrengt� virtuv�. Ten buvo viryklės ir visi reikalingi produktai, o visa kita ruo�ė nameliuose. Moterys nesiliovė garbstyti naujųjų namelių. Taip puiku. Baltomis, raukiniais puo�tomis prijuostėmis, kurias prisijuosdavo tik per misionierių ar moterų draugijos renginius, jos noriai ėmėsi aptarnauti. �mi�inėjo po sal� d�iugiai klegėdamos.

Tora sėdėjo ant suolelio visai u�simir�usi. Spoksojo, kaip viena po kitos leid�iasi �okti poros. Languota suknelė, pably�k�s veidukas, o jame � did�iulės atid�ios akys. Sėdėjo ir �iūrėjo, o jos niekas nematė. Lyg nepastebimo, pilko �uvėdrų jauniklio dideliame įspūdingame pauk��ių turguje. Pakrantės gyventojai buvo i�keden� savo darbines plunksnas. Palik� namuose didelį nebylų rūpestį dėl praeities ir ateities. Nuolatos tvyran�i� baim� dėl s�skaitų ir nedarbo. Bejėgi�kum� prie� nuleid�iamus i� vir�aus sprendimus. Visa tai liko ank�tuose jų būstuose. Nuslopinta ir pradanginta i� akių bent jau vienam vakarui, vienai nak�iai.

Visur skimb�iojo buteliai. Neteisėti, bet, laimei, nematomi. Ir vis dėlto visur esantys.

�vaina, perregima Nordlando vasara. Pasislėpusi u� �uvų dė�ių smagiai kliuksinti į drovių mergai�ių gerklytes.

Simonas �oko. Nusimet�s �vark�. Liemen�. Abiem rankom apglėb�s truputį sulysusi� Rakel�, įsikirt�s akimis į j� vien�. Jam ne galvoj did�iulė s�skaita u� mėsos kaln� tro�kiniui. Ant kaktos gulė jau spėj� sudrėkti �viesūs banguoti plaukai. U�stoj�s savo pla�ia, stamantria krūtine jis tarsi sergėjo savo moterį. Po daugelio mėnesių baiminimosi, kad gali jos netekti.

Vyras, apgob�s sergstim� moterį saugiu nugaros puslankiu � tai seniausias �enklas, bylojantis apie �monij�.

Tora suprato, kad dėdė Simonas nėra pana�us į kitus vyrus. Seniai suprato. Ta�iau dabar ji tai matė. I� tolo. �okantį. Sklandantį. Neįprastai. Jaukiai.

Tada ji buvo valtelėje. Per gaisr�. Juto Simono alsavim� į veid�. Juto �ėlstan�ios �irdies dū�ius, pasklindan�ius po savo kūn�. Bet dabar kas kita. Ka�kas jai darosi. Viskas kei�iasi. Ir laikas. Jo pa�adas leisti j� į gimnazij�. Jo �vilgsnis, kai teta gulėjo ligoninėje. Kaip vaiko.

Salėje Tora akimis susirado Simon�. �ildėsi po jo d�iaugsmo sparnais. Suleido savo laibus pir��iukus į jo �viesius plaukus. Pajuto prakait� ir �ilto �ieno dulkes.

Tada �ienaujant, pievoje. Ji matė, kaip su�il�s jis nusimetė mar�kinius. Prie�ais j� � nuoga krūtinė. Lyg stiprus smūgis į papilv�. Grėslumas i�nyko. Neteko galios.

Ji sugr��ino Simon� į �okių sal�. Staiga jis paliovė skland�s. Virto įprastu ir nepasiekiamu kūnu. Kaip bet kuris kitas, besisukantis �okio sūkuryje. Mat Tora buvo ma�iusi. I� gėdos u�siliepsnojo skruostai. Ji skubiai pakilo ir nuėjo pas moteris.

Jai atėjus Ingrida pakėlė akis. Apsid�iaugė. Tora ėmėsi darbo. Ta�iau visk� darė nenoriai. Pati sau jautėsi lyg svetima. Apie tet� Rakel� nė nepagalvojo. Mintyse glūdėjo ka�kas kita. Bet ne teta. Pernai. Ji i�vydo Simon�, kai Bekejorete pri�iūrėjo gyvulius. O Rakelės ji ilgėjosi. Be jos virtuvėje trūko jaukumo.

Auk�tyn kilo pypkių dūmai, garai ir talko dulkės. Tir�ti debesys lūkuriavo palubėje. Vyrai buvo i�barst� du nema�us mai�elius talko, kad ��okių liūtai� neturėtų dėl ko prikibti. Moterys spygavo �okdamos suktinį. Sukosi, net padai svilo!

Netikėtai prie�ais Tor�, įsikibusi į parank� dviem vyrukams i� Dalo įmonės, atsirado Solė. Ji leipo juokais: buvusi pasivaik��ioti ir suglam�iusi �ali�j� taftos suknel�.

Dabar ji norinti, kad Tora pa�oktų su vienu vyruku. Tamsaus gymio did�iaakiu neklusniais juodais kirp�iais. Jo namai buvo dar toliau į �iaur�. Praeidama pro pastolius Tora buvo girdėjusi jį smagiai besikeikiant. Jo �ai�us �vilpavimas auk�tai po dangaus skliautu rė�ė ausis.

Kart� jai i� paskos jis paleido savo kepur�.

Dabar stovėjo prunk�damas ir kvietė j� �okti. Solė sakė, kad ji turinti suvesti jaunus �mones, nes prie�ingu atveju Saloje nebus nieko gera.

Tora ne�inojo, kur dėti rankas. Atrodė, kad �okių aik�telė nepasiekiamai toli. Grindys slid�ios. Besisukdami liejosi į vien� veidai. Vaikinas juodais kirp�iais i�augo prie�ais j� lyg did�iulis kalnas. Nepratarė nė �od�io. I�tempė j� �okti. Tora stengėsi prisiminti �okio �ingsnius, kurių buvo i�mokiusi Solė.

Jiedvi su Sole sukosi valso taktu, kol Torai apsvaigo galva ir gale gerklės atsistojo glitus kamuolys. Ji tik prisimena, kad buvo nepaken�iamai kar�ta, �leik�tu ir � linksma. �okio �ingsnių neprisiminė, neįstengė.

Vaikinas, vardu Ogė, mė�lungi�kai j� spaudė. Vis� laik� kvėpavo pro nosį tiesiai į j�. Ji ne�inojo, k� daryti. Kaustė tas rankų prisilietimas. Ji tro�ko, kad tai pagaliau baigtųsi, nes buvo �lyk�tu.

Jis buvo paėm�s dėl dr�sos ir kartais, smarkiai prisitrauk�s j� artyn, svyrinėdamas pasileisdavo suktis.

Atsirėm�s į sien� vaipėsi Jorgenas. �alimais jo stoviniavo mokyklos draugų būrys.

I� gėdos Tora kaito lyg �arija. Kaip Solė galėjo taip padaryti! Paki�ti jai t� bern�! Ūmai ji i�trūko jam i� rankų ir puolė pro duris.

Jis pasivijo. Sustojo �nopuodamas, apstulbusia, kvailoka mina.

� Ko pabėgai?

� Nenoriu daugiau�

� Ko putiesi?

� Esi įkau��s�

� O k�? Visi vyrai įkau��.

Dabar, kai nebegrėsė �okimas � Tora įsidr�sino.

� �ikau. Man nerūpi girtuokliai, � �ėrė ji.

Jis stipriai sugriebė jai u� rankos. Jėgos jam nestigo. Akys �aibavo. Jinai jį suerzino.

� Paleisk, � tarė ji.

� Ne, � nukirto jis. � Turėsi su manim pa�okti. A� tau parodysiu, kad nesu girtuoklis!

� Susirask kit�.

� Ne.

Kiek pasvyrav�s, jis laisv�ja ranka nusibraukė panos�. Tora vis bandė i�trūkti.

Tada netikėtai i�dygo Simonas.

� Tai gal turi noro apsukti kelis ratus su tuo senoliu? � paklausė bernas aprim�s.

Kas �ino? Ar dėl negin�ijamo suaugusio vyro autoriteto? Ar dėl mergaitės u�sio�iavimo? Ar dėl slypin�ios viduje ka�kokios �ėtoni�kos galios, ar dėl u�piltų akių � bet Ogė staiga pajuto pa�ėlusios jėgos antplūdį. Savaime pakilo kum�tis ir smogė. Pataikė. Net pats nesitikėjo. Jauniklio kum�tis plojo Simonui į nosį. I�try�k�s kraujas apta�kė u� nugaros boluojan�i� sien�. Raudona srovele la�ėjo ant i�lygintų mar�kinių. Tai truko kelet� akimirkų.

Po to � gele�inė ranka negailestingai griebė u� gerklės. Per savo kvailum� ir įkau�im� geltonsnapis �iaurietis Ogė net nenumanė, su kuo prasidėjo.

Simono kantrybė turėjo ribas. Apie tai jis nem�stydavo, nes i�bandymų pasitaikydavo retai. Bet stuomeningas ir linksmas Simonas galėdavo taip įtū�ti, kad pats nesuvokdavo k� dar�s. Tikėjimas �monėmis ir naivi nuostata, kad jo pasaulyje gėris visagalis, o blogis � tik ka�kokia parodija, buvo tokie stiprūs, jog tai sutrikd�ius jam regėdavos, kad griūna tikrovė. I�tverti padėdavo tik jame glūdintis pyktis. Mat Simonas nebuvo prat�s, kad kas nors grie�tų ant jo dantį.

Dabar jauniklio kum�tis parodė dar egzistuojant la�� prie� jį nukreiptos tū�masties.

Jis tė�kė berniok� į prieplaukoje stovintį skalavimo lovį. Ir tas liko gulėti tarsi ant sūpuojan�ios lentynos. Kad i�lakstytų girtumas. Gulėjo ilgai. Niekas nepuolė jam padėti. U�uojautos atvykėlis nesulaukė.

Atlaik�s tokį sunkų svorį, lovys smarkiai įsisiūbavo. Paskui nurimo ir liko dūbsoti kaip pirma. Niekam nerūpėjo geltonsnapis padau�a, sukėl�s mu�tynes tokiu laiku ir tokioje vietoje. Ir dar su tokiu vyru! Mat �monėms buvo ai�ku, kas sumokėjo u� mėsos tro�kinį ir kas valdo naujausi� salyno �uvų įmon�.

O nei�manėlis tysojo nubalintame prieplaukos lovyje po atviru dangumi tarp slopiai dejuojan�ių kirų. �varko rankovė perplė�ta, lūpa mėlyna iki pat panosės. Niekas nekreipė į jį dėmesio, niekas nesisielojo. Niekam ir į galv� neatėjo psichologi�kai paai�kinti jaunojo kavalieriaus poelgio �okių debiutu ar pragai�tingu alkoholio poveikiu nesusitupėjusiai jaunai sielai.

Mat Simono mar�kiniai buvo apta�kyti krauju, ir mi�kas paslaugių rankų valė dėmes �altame vandenyje suvilgytomis languotomis �luostėmis.

Tora nukūrė į i�viet�. O kur kitur pasidėti? Per�tėjo akys. Stipriai u�simerkė. I� gėdos. Ar �itaip bus visada? Ir kodėl kaip tik �į vakar�? Ar sulauks gyvenime tokio įvykio, kurio niekas nedrįs apdrabstyti purvais?

Lauke i�girdo Rakelės bals�. Ji beldėsi į duris.

� Tora?

Abejodama i�tarė pusbalsiu:

� Tora, tai a�, teta. Atidaryk!

Tora atrakino duris. Atsirėmė į durų stakt�. Nudelbė �vilgsnį į �em�.

� Tu nekalta, kad vyrai kvailioja. Eime, brangute. Eik pa�okti. Simonas gailisi, kad įsivėlė. Jam pasirodė, kad vyrukas įkyriai lenda� Ar ne taip buvo?

� Jis i�gėr�s�

� Taip, �inoma. Nebegalvok apie tai. Simonas pa�oks su tavim. Eime. Negalima �itaip susigadinti pirmojo �okių vakaro.

Prieblanda. Ant stalų � �vakių �vieselės. Lyg plazdan�ios saulutės. Suspindusios savaime. Kur nėra dangaus skliauto, kur neapsilanko metų laikai. Tarp nubaltintų sienų, patalpoje, kuri neskirta pokyliams rengti.

�monės siūbuoja. Nesustodami. Kūnų, rankų ir kojų raizginys. Bly�kūs veidai. Rankos susipynusios.

�okdamas Simonas laikė j� atokiau nuo sav�s. Tora stebėjo rank�, kuria jis buvo apglėb�s jos liemenį. Tarsi �i ka�k� laiduotų. Budriai nuo ka�ko saugotų. Saugotų nuo visko. Jis �aipėsi i� savo dėmėtų mar�kinių. Laikė j� apglėb�s atsargiai, tarsi reikėtų apginti abiejų gyvybes. Jos ranka susiliejo su �ilta ir sausa jo delno oda.

Su�adintos visos juslės. Nuo jo dvelkė Bekejoretu. Salsvais prieskoniais. �ienu, oru ir saule. Atlėgo įtampa, sukaustydavusi j� kam nors prisilietus. Apėmė palaima ir atsipalaidavimas. Bet ji i�liko budri ir ne�inia dėl ko tirtanti. Gal dėl keisto, nepa�įstamo d�iugesio.

� Tau visada reikia �itaip �ukuotis, Tora.

Ji pakėlė akis į Simon�. Susitikus jųdviejų �vilgsniams plykstelėjo kibirk�tėlė. Tik akimirk�. Besi�ypsantis jo veidas kaipmat įgavo globėji�k� suaugusio �mogaus min�.

Ta�iau ir Simon� tai paveikė. Jis suglumo. Nieko nesvarstė. Nesigilino. Tik laikė j� atokiau nuo sav�s. Gyrė suknel� ir kad puikiai mokanti �okti. Bet ka�kodėl neprisivertė pasakyti nujau�i�s, kad viena i� mokytojų � Rakelė. Nebeįstengė i�tarti to vardo.

Tora pamatė, kad Solė �oka su Otaru. Ne itin linksmas vaizdelis. Juodo kostiumo sukaustytas Otaras ir energinga, �ydinti Solė. Ka�kaip nederėjo. Tora nesuprato, kas tarp jų bendra. Kaip atsitiko, kad juodu �oka kartu. Ta�iau ji linki Solei sėkmės! Ypa� dabar. Solei, atsitempusiai t� �lyk�tų darbinink� i� Dalo įmonės! Solei, pana�iai į dam� � neatpa�įstamai ir neprieinamai.

Sukilo daug prie�taringų jausmų. �iame nuo �vakių ir muzikos persimainiusiame pasaulyje gėris tapo blogiu, blogis � gėriu. Pana�iai kaip kaimo kino mechanikui nuolat rodant t� patį film� kurioje nors vietoje įply�davo juosta, reikėdavo j� nukirpti ir suklijuoti, o paskui sėdintiems kino salėje belikdavo tik spėlioti, kokie įvykiai dėjosi tarp dviejų suklijuotų juostos galų.

� Beje, radau tau Breilane kambarį, � tarė Simonas.

Staiga jam pasirodė, kad turi dar ka�k� pasakyti.

� Kurioje vietoje? Pas k�? � �emiau pasigird�s Toros balselis jo nepasiekė. Kad i�girstų, Simonas pasilenkė ir priglaudė ausį prie pat jos burnos. T� svaiginan�i� nepelnyto artumo akimirk� sudrebėjo visas pasaulis.

� Pas senut�, kuri gyvena viena dideliame name. Galėsi gyventi palėpėje. I� pokalbio telefonu pasirodė maloni. Dėl nuomos mudu su ja susitarsime. U� didįjį kambarį pra�o �e�iasde�imt kronų per mėnesį. Vėliau pakalbėsime daugiau. Ji man skambino �iandien. �itas rūpestis atpuolė.

Rūpes�iai!? Baigėsi. Tora nebejautė jokių rūpes�ių. Ji nuėjo ten, kur buvo sustatyti stalai, ir gavo tro�kinio lėk�t�. Atsisėdo drauge su Rita, Jorgenu ir kitais bendramoksliais.

Netikėtai visi su�iuro į j�. Tora �ypsosi! Jiems tai staigmena. Tiesiog neįtikima. I� kur tas pasikeitimas? Tora �ypsosi! Rusvi plaukai, nuolat kietai pinami į kasas, �iandien gobia veidelį tarsi garbanotas debesis. Viena aptarnaujanti moteri�kė tarė Ingridai, kad mergaitė darosi labai pana�i į savo tet�.

Ingrida dirstelėjo į Tor� ir linktelėjo galv�. J� u�liejo �ilumos banga. Ir ne dėl to, kad Tora panė�ėja į Rakel�. Ji matė tai, ko nematė niekas kitas. Lūpos virptelėjim�. Stambok�, kumptelėjusi� nosį. Akis. Visa tai i� kitur� J� apėmė d�iaugsmas. Visada apimdavo. Tuo d�iaugsmu su niekuo nesidalijo.

Fritsas priėjo prie stalo, kur sėdėjo jaunimas. Vis� vakar� jis nesitraukė nuo tėvų. Ne�oko, neturėjo savi�kių draugijos. Dabar pastebėjo Tor�. Jam grį�us juodu dar nesimatė. Jis dar labiau i�stypo. Kaip tikras vyras, vilkėjo solid�iu gabardino kostiumu. Ne kokiu i�augtiniu, pirktu konfirmacijai. Buvo tap�s neatpa�įstamas ir suaug�s kaip Solė.

Tora sutriko, ta�iau pasitraukė padarydama jam vietos. Jorgenas vyri�ku gestu atki�o cigare�ių pakelį, bet �is atsisakė. Tora nu�velgė jo rankas. Stambios, kaulėtos. Guli ant raudono gofruoto popieriaus staltiesės. Rausvas ilgų plonų pir�tų su i�si�ovusiais krumpliais kontūras. Prisiminė, kaip sėdėdama ant apkloto �iūrėdavo į juos� Apsimesdama skaitanti�

Kada tai buvo� Ūmai akyse stojosi lengvai �aginių viel� lankstan�ios Simono rankos. Stiprios, įdegusios. Vyri�kos. Negrasios. �iūrėjo, kaip jos darbavosi gele�iniu strypu rausdamos duobes �aginių kuolams susmeigti. Juto jas �okdama. Fritso rankos tarsi sunyko, priblėso kaip malonus prisiminimas i� to meto, kol dar grėslumas nebuvo visko suniokoj�s, u�tvind�s krauju kambarį, kuris nebeturėjo durų. Fritsas priklausė tiems laikams, kai ji dar nepa�inojo �lyk�tybių. Laikams prie� gaisr�, prie� valtelėje stovin�io vyro pa�ėlusius �irdies dū�ius.

Torai pasirodė, tarsi sėdėtų greta pauk�telio su�eistu sparnu. �irdį u�plūdo gerumo banga � berniukui ir jo nebyliam pasauliui. Pasilenkė ar�iau ir pasveikino sugrį�usį. Suprat�s, k� ji nori pasakyti, jis nusi�ypsojo. Panir� į savo pasaulį, kurį laik� juodu kalbėjosi �enklų kalba.

Prie durų stovėjo motina. Randi. Įbedusi akis į �iuos du prie stalo sėdin�ius jaunuolius. Vis� likusį vakar� jos �vilgsnis glostė rusvaplauk�, papurgalv� mergait�.

Tora pa�oko ir su nerangiu ilg�iu Jorgenu, ir su triuk�madariu Ole, taip ir nenusiėmusiu nuo galvos kepurės. Neatitraukdama akių Randi tarsi siuntė Torai laiminan�i�, teigiam� energij�.

Ėjo namo. Nemenkas būrys. Jauni ir seni. Vieni, gerokai įkau��, rėkavo ir dainavo. Kiti, susikib� u� parankių, nekreipė dėmesio į niek�. Dar kiti �neku�iavo ir klausėsi pasijuokdami ar įterpdami kokį �odį.

�ioje grupelėje buvo Ingrida, Tora, Rakelė ir Simonas. Jis ėjo apkabin�s abi seseris ir tyliai �ypsojosi. Tegul plepa kiti. Jų buvo gal dvylika ar trylika, tolstan�ių pa�laitėmis nuo kaimo. Akylai visk� stebėdama Tora �ingsniavo �alikele.

Ji matė lovyje miegant t� vaikin� juodais kirp�iais. Buvo truputį gaila, kad taip atsitiko. Jis liko vienas. Atstumtas. O ji ėjo tarp �monių. Su Simonu giliai �irdyje. Ji va�iuos mokytis. Jai priklauso visas pasaulis. Durys pagaliau atviros. Ir joks gėdos jausmas �i�nakt jos nekamuos.

Veidus i�ry�kino skaisti �viesa. Poliarinė �viesa. Beprotystės deglas. Kasmetinis �iaurie�ių gyvybės �altinis. Tora �iūrėjo, kaip dangus ir jūra susilieja raibuliuojan�iame rūke, kur slysta galingas saulės skritulys. �ema balta mirguliuojanti �viesa ūmiai sustingo ir suvirpėjusi nusileido ant �emės.

Saulė vėl kopė į dangų kildama i� jūros. Prana�avo gra�ų sekmadienį.

Simonas jautė gyvenimo pilnatv�. �ventė virto pergale. Nuo pat pirmųjų armonikos garsų iki nuvainikuotų savo prie�ininkų Otaro ir Dalo privai�inimo. Atsived�s juos į kontor� ir pasisodin�s ant pintinių kėd�ių, kuklių savo baldų, negailėdamas pylė į stiklines �Brandy Special� su �lakeliu �alto vandens.

Simonas pasiekė vir�ūn�. Buvo u�sitarnav�s �monių palankum�. Gerdamos prie�pie�ių kav�, apie jį mielai �neku�iuodavo moterys. Apie pla�i� ir �irding� jo �ypsen�, gal kiek naivų gerum�. Dav�s ir drėbtelėj�s visam kaimui ir aplinkinėms sodyboms kaln� mėsos tro�kinio. Jo dėka toki� naktį �monės galėj� pabendrauti, pasi�neku�iuoti. O jis pats, tvirtai apkabin�s Rakel�, ėjo lėtais dideliais �ingsniais provė�uotu, per vidurį ap�ėlusiu �vyrkeliu. Pienės ir mėlyni varpeliai. Įlankos ir prieplaukos �eimininkas. �uvų įmonės ir namelių savininkas. �emi�kų turtų jam netrūko. Bet tai neu�go�ė jo sielos.

Jis atsisuko tik vien� kart�. Prie Poilsio akmens. I� ten galėjo ap�velgti vis� savo ūkį. Prieplauk� su naujuoju pastatu. Visk�. Krestelėjo galv�. Akimis aprėpė vaizdo visum�. Sutapatino su atmintin įsirė�usiu. Nesakė nieko.

Pa�laitėmis būrelį pasivijo Solė. Prisigretinusi pasitaisė taftin� suknel� ir stipriau įsisupo į �vark�. �viesios pusmetinės �ukuosenos garbanėlės buvo i�sipe�iojusios. Nepaisant skubėjimo skruostai buvo i�bly�k�. Tikriausiai naktis po �okių u�klupo j� netikėtai. O gal nesaldu buvo u� ber�ynėlio ai�kintis su Otaru, kad atsisakiusi kredito Solė galėjo prisijungti prie grupelės ir kartu pareiti į �imtabulį.

Solė. Ji gyveno savo gyvenim�. Galėjo nepaisyti kasdienybės. Apie kai kuriuos salie�ius �inojo tiek, kad galėjo visam laikui u��iaupti jiems burnas.

Solė tai suprato. Ir vis dėlto. Viduje jautė tu�tum�. Kartėlį, nes �inojo, kad Saloje ji pa�enklinta. Nematoma �yme.

Bet ji jiems dar parodys!

26

Antras rugpjū�io �e�tadienis.

Tora buvo Bekejorete, padėjo Rakelei ruo�tis. Paskui vis delsė i�eiti, dėl to Rakelė su Simonu retkar�iais net susi�velgdavo.

Jai į�engus į �imtabu�io virtuv�, tiesiai prie� akis ant kanapos i�vydo jį.

Ji �inojo, kad jis grį�. Bet niekaip negalėjo to įsivaizduoti. Tikėjosi, kad tuomet ji jau bus Breilane.

Su �inia, kad ji priimta į gimnazij�, jis ka�kaip nutolo. Tarsi būtų atsikra�iusi jo. I�braukusi i� atminties.

Dabar jis �ia.

Torai i�d�iūvo burna. Lyg būtų kar��iavusi. Baimės nejautė. Tik baisų nuovargį ir ne�inojo, kaip jį nugalėti. Sutriko. Atprato elgtis taip, kad būtų i�vengta didelio triuk�mo.

Jis atrodė blogai. Tora nelabai �inojo, ko ir reikėjo tikėtis. Buvo lyg ir toks pat. Bet ir kitoks. Gyvai priminė t� bjaurastį, apie kuri� ji su niekuo negali pasi�nekėti.

Motina stovėjo nusisukusi. Prie darbastalio. Ruo�ė vakarien�. Tora net nepajuto, kaip sustingo tarpduryje dvėsuodama, lyg būtų visu keliu bėgusi ir kad stovi taip ilgai, jog gali sukelti jo įnir�į.

� Ko �iopsai? � tarė jis su vos pastebima piktd�iugi�ka �ypsenėle ir pakilo nuo kanapos. � Laba diena, Tora!

Ar kas nors slypi jo balse? Grasinimas? Įspėjimas?

Ji norėtų bent jau pasisveikinti. Nepakenktų. Bet nepajėgia. Akimirk� pasirodo, kad jau pasilabino. Ta�iau supranta i� jo veido, kad nebuvo pravėrusi burnos.

Ji �iūrinėja veid�. Bruo�ai paa�trėj�. Pats sulys�s. U�siaugin�s ūsus. Kaime jų niekas neaugina. Tarp juodų ūsų ir �eriais ap�ėlusio smakro lyg �vėries nasruose sutvisko dvi eilės stiprių, kreidos baltumo dantų. Paakiai pamėl�. Megztukas ir kelnės i� tos gaisro nakties. Atrodo, tarytum k� tik būtų i�trauktas i� jūros. Vis dar negyvas. Torai pasirodė � ilgas, slogus sapnas vis dar t�siasi. Be pabaigos. Jis t�sis vis� laik� � tai nei�vengiama.

� K� gi, gali tylėti. O man kas.

Jis lėtai nuėjo į svetain� ir ka�kur pasirausė. Paskui grį�o su paketėliu. Padėjo jį ant darbastalio prie�ais Ingrid�.

� Pra�om! Dovana i� miesto.

�i vasara buvo nuostabi. Iki vėlaus vakaro atviri langai. Ore nesiliaujantis kirų klyksmas. Vandenyje � ledjūrio menkių pliumpsėjimas. Beveik nenusileid�ianti saulė. Virtuvė u�lieta �velnių besibaigian�ios vasaros garsų. Toros �nerves glostė malonūs �ieno, �olynų ir gėlių kvapai. Ir staiga pasaulio nebeliko. Nebeliko gyvenimo. Ak, nejaugi jis jau grį�o?

Bet jis �ia. Įteikė motinai paketėlį, ji tylėdama lėtai i�vyniojo. Stropiai nusi�luos�iusi rankas i�ėmė dovan�. Balta vasarinė suknelė! Plastelėjo ir nuvilnijo lyg koks stebuklas. Tarp Henriko ir mamos.

Tora stovėjo i�pūtusi akis, vis dar ne�engdama į kambarį. �iūrėjo, kaip motina padėkos. Padavė jam rank�. Juodu atrodė lyg du nepa�įstamieji nebyliame kine. Trūk�iojantys, komi�ki judesiai. Krutan�ios lūpos. Beprasmi�kai. Ir viskas � perniek�

Ingrida i� padilbų dar kart� nu�velgė suknel�.

� Baisiai gra�i� matyt, daug kainavo�

� Nepradėsim skai�iuoti.

Jis stovėjo prie�ais Ingrid�. Akimirk� pasirodė, kad ketina j� apkabinti. Ta�iau rankos nekilo.

Pagaliau Tora suprato, kas j� nustebino. Ne paketėlis. Ir ne tai, kad jis visi�kai blaivus. Kad pasisveikino ir nevo�ė antausio. Ne � jo balsas. Tvirtas ir linksmas. Tor� nukrėtė �iurpas. Tiesiog nesuderinama. Sunku patikėti. Tarsi tas �mogus būtų dar pavojingesnis, nes jo balsas skambėjo kaip� kaip dėdės Simono�

Vakarieniaujant jis ka�k� tyliai pasakojo motinai. Tora nei�drįso pasakyti, kad jau pavalgė Bekejorete. Ant jos lėk�tutės gulėjo neprak�sta duonos riekė. Ta�iau dėl to niekas jos nesubarė. T� vakar� Elizifos vaikigaliai bildėjo ka�kaip neįprastai. Keliu nuriedėjo nesuteptas dviratis. I�girdo, kaip prieplaukoje ka�k� pa�aukė Jorgenas. Tora galėjo tiksliai atskirti, i� kur atsklisdavo garsai. I�kart suprato, kad �ūktelėta tarp betoninės ir medinės prieplaukų. Pa�inojo visus �imtabu�io garsus. Pakrantės taip pat: ir garsus, ir balsus. Ta�iau dabar, kai parva�iavo jis, jo balsas nederėjo tarp kitų.

� O tu suaugai, � nu�velgė jis j�. Jos kūn� i�pylė prakaitas. �irdį apėmė dar nepamir�tas �leik�tulys. Jie dar nebaigė vakarieniauti, o jai prisireikė į lauk�.

Nesiry�o pakilti nuo stalo. Juk tuomet jis turėtų prog� nu�velgti j� vis�. Ji turi tu�tuojau pranykti jam i� akių. U�sikniaubdama ant stalo ji susmuko.

Nebuvo pratarusi nė �od�io.

Ingridos rankos nervingai grabaliojo stalties�. Sutrikusi �vilgsniu ji sekiojo Tor�. Akys maldaute maldavo. Akimirk� jų �vilgsniai susitiko. Ūmai Tora atsitiesė ir �ovė:

� Taip.

Henrikas krūptelėjo. Bet neprasi�iojo. Toros viduje it gle�nas daigelis prasikalė viltis, kad bus įvyk�s stebuklas. Kad visi praeities įvykiai � tai tik jos fantazijos. Akimirksnį ji buvo linkusi visk� u�mir�ti. Kad tik jis būtų tap�s kitoks. Pakeit�s mintis ir elgesį.

Ta�iau Torai teko matyti tiek daug permainų, patirti tiek daug klastos, i�girsti tokių dalykų i� neva patikimų �monių, kad apsisprendė ji labai greitai. �itaip ilgai nesit�s. Sėdėjo suspaudusi �launis ir laukė. Duonos riekės nepalietė.

Kai jis antr� kart� nuėjo į svetain� ir, atsine��s kit� paketėlį, padėjo prie�ais Tor�, i�spausti i� sav�s �a�iū� ji neįstengė. Neįstengė paliesti paketėlio. Juto vien �leik�tulį.

Ingrida i�pakavo medin� skrynut�. Joje gulėjo smeigtukas i� raudonų stiklinių karoliukų.

Henrikas i�silaikė blaivus. Niekur nekėlė kojos iki pirmadienio ryto. O tada nuėjo į Dalo įmon� pra�yti darbo.

Kol jis buvo namie, Ingrida vos kvėpavo. Neįmanoma patikėti tokia laime. Dalas, pavyzd�iui, nepatikėjo. Tiesa, Ingridos Tostės vyr� laikinai jis priėmė. Ta�iau paai�kino, kad nuolatinio darbo neduosi�s. Eilėje laukia kiti, kuriuos įdarbinti buvo seniai pa�adėj�s.

Henrikas �iek tiek paniuro. Pabruk�s kepur� po pa�astimi i�ėjo neįsiformin�s.

Dalas atsiduso. Į Sal� grį�o tas parazitas. Na, k� gi. Reikia saugoti visk�, k� įmanoma padegti.

Henrikui pakako proto neu�sukti į Otaro krautuv�. Aplenkė jis ir Simono �uvų įmon�. Ver�iau patraukė Veteno link. �monės matė jį spar�iai kopiant keliuku auk�tyn. Kol negerdavo, Henrikas buvo eiklus. O �iuo metu jis negirtas. Neįtikima. Ėjo auk�tai i�kėl�s galv�. Ma�iusiųjų nuomone, per auk�tai. Su visais sveikinosi, ir tie buvo priversti linktelėti galv�.

Kai pragyven�s vis� savait� nė karto neu�suko į Tobijaso trob�, vyrai pama�u ėmė �aipytis. Matyt, jis dar atmena t� naktį, kai, sūpuojamas ant nukeltų Tobijaso trobos durų, t�sėsi vemdamas jūros vandenį, kol i� naujo prisikėlė gyventi. Ir apskritai �iam vyrui kalėjimas, matyt, pasirodė nelyginant kokia kelionė į Amerik�, i� kurios galima grį�ti pasikėlus į puikyb�.

Patogiai i�sidrėb�s virtuvėje stalo gale, jis traukė suktines ir skaitė senus laikra��ius. I� pa�iūros atrodė patenkintas. Ta�iau vargiai būtum įspėj�s, kas i� tikrųjų dedasi Henriko Tostės makaulėje. Ingrida jautėsi tarsi u� gerklės laikoma. Tarsi į nelaisv� pakliuvusi. Jos atmintyje jau buvo nublank�s bendras gyvenimas su galustalėje suktinės dūmuose skendin�iu vyru. Jo buvimas var�ė sumanytų darbų eig�. O įdėmus �vilgsnis trukdė u�siimti būtiniausiais reikalais. Ji pagavo save besiilgin�i� ano gyvenimo, kai jo nebuvo� O jis dar nė la�o nepaėm�s� Jai pasidarė gėda. Baisiai gėda. Dabar, kai nereikia tramdyti jo, kad nesimu�tų ir negertų, o eitų dirbti, ji tarsi nebesuvokė, kuo u�pildyti jų bendr� gyvenim�. Beliko tik dirginanti nei�matuojama tu�tuma. D�iaugėsi, kad greitai prasidės darbas �uvų pjaustymo ceche. D�iaugėsi ir baiminosi, kad Tora greitai i�vyks į Breilan�. Kamavosi dėl Toros nepalankumo tam vyrui. Kasdien su siaubu laukė, kad pasibaigus kantrybei jis kaip nors pratrūks. Nebuvo tikra, ar i�drįs papasakoti jam, kad jau seniai susitaikė su Rakele ir Simonu. Neaptarė su juo ir to įvykio. Nebuvo įsitikinusi, ar jis pak�s tokį pokalbį. Net neprane�ė, kad u� Toros moksl� Breilane mokės Simonas. Bet ilgiau delsti jau nebebuvo galima.

Apie tai prabilo pati Tora.

Jiedvi su motina dar nebuvo svars�iusios, kokius daiktus ir kada pradėti pakuoti, o Tora jau ėmė krauti savo mant� į didel� kartonin� dė��.

Kaip įprasta, Henrikas sėdėjo virtuvėje stalo gale ir rūkė. Pro radijo tra�kesį į dūmuose skendintį kambarį sklido muzikos garsai. Per virtuv� į kamarait� Tora tempėsi savo kartonin� dė��.

� K� gi darysi su ta didele dė�e � gal i�sikraustai?

Prasiviep�s jis kryptelėjo galv� dė�ės link.

� Taip. Kit� savait� va�iuoju į Breilan�.

� O� K� ten veiksi?

� Lankysiu gimnazij�, � ramiai nuskambėjo jos balsas.

Tora nusistebėjo, kad jai pavyko atsakyti. Bet jo kand�iam juokui nebuvo pasiruo�usi. Ji tik manė, kad jis perpyks ir skels antausį. Kad ims siautėti ir, nulėk�s į kaim�, u�sipils akis.

Pasigird�s kvatojimas skambėjo į�ūliai ir �udomai. Baisiau būti negali. Tai prana�avo artėjantį pavojų.

� Gal judvi su motina gavote palikim�? Ar tu įsivaizduoji, kiek kainuoja gyventi ir mokytis Breilane?

� Taip, dėdė Simonas paskai�iavo.

Pasisukusi į jį �onu, Tora atsakinėjo toliau. Prisivertė pa�iūrėti jam į akis. Pastebėjo, kad jame ka�kas u�virė. Jo veidas ėmė artėti. Kaip ir visas kūnas. Prisigretino. Jau ir visai arti. Motina buvo bepuolanti gelbėti.

� Jei Simonas apskai�iuoja, tai mes nuo to daromės turtingesni? K�?

Tora laukė smūgio. Gindamasi atsivėdėjo, bet smūgio nebuvo.

� Dėdė u� mane mokės, � lyg i� �ulinio gelmės pasigirdo jos balsas. Ir apskritai kam gi reikia būti i�girstai?

Henrikas nustėro. Traukdamasis atatupstas varstė jas akimis.

� �it kaip, � tarė po valandėlės. Ir atsisėd�s stalo gale ėmėsi ramiai sukti cigaret�. Kambaryje įsivyravo �iurpi tyla. Prana�aujanti pavojų. Tarsi prie� pat netramdom� prover�į. Tor� i�pylė prakaitas. I� rankų i�krito dė�ė. Tai j� pa�adino. Skubiai �iupo j� ir spruko į kamarait�.

Kai durys buvo aklinai u�darytos, j� apėmė drebulys.

Trumpam prisėdo ant lovos. Susivokė kur esanti. Paskui staiga pakilo ir ėmė lėtai ir tvarkingai pakuoti tuos kelis menkus drabu�ėlius, kuriuos laikė komodoje ir spintoje. Jai nė į galv� nebuvo atėj�, kad tai daryti teks nepasitarus su motina. Dabar jau po laiko. Bet susikrauti būtina. TU�TUOJAU!

Nedarbas u�sit�sė.

Ingrida buvo i�eikvojusi visas atsargas. Otaras jau kelis kartus įsira�ė kreditan paimtus reikalingiausius produktus. Darbo �uvų pjaustymo ceche nenusimatė dar por� savai�ių.

Galustalėje sėdėjo Henrikas ir rūkė. Kol kas dar blaivus. Belieka tik d�iaugtis, galvojo Ingrida.

Tora nuėjo į Bekejoret�. Pasikvietė Rakelė, nutarusi pamaloninti j� prie� kelion� į Breilan�.

Ingrida ne�inojo, ko griebtis. Pinigų neu�teko. Kreiptis į Simon� nevaliojo. Jis ir taip mokės u� kambarį, vadovėlius ir moksl�, betrūksta, kad mokėtų u� maist� ir kelion�. Nunėrusi galv� Ingrida ranka apsiuvinėjo i�eiginės lensmano �monos suknelės kra�tus. Reikės papra�yti, kad sumokėtų i�kart. Nune� nedelsdama, �į vakar�.

�iaip ar taip, jųdviejų su Tora i�laidoms to neu�teks. O kad atsirastų valytojos darbas, bet dar geriau � siuvimo! Kad tik grei�iau imtų veikti pjaustymo cechas. Besiūdama įsidūrė pir�t�, reikėjo nusiplauti ir luktelėti, kol baigs kraujuoti.

Jos akys nukrypo į galustalėje sėdintį vyr�. Pagalvojo � gal reikėtų i�siai�kinti. Negali gi jis ten kiurksoti vis� gyvenim�. Baigsis girtavimu.

� Henrikai, ar turi bent kiek pinigų? � ūmai paklausė ji.

Kambaryje jie buvo vieni. Juodu juk sutuoktiniai ir turi dalytis d�iaugsmais ir vargais. Savaime suprantama, kad �mona gali papra�yti vyro pinigų.

Henrikas paniekinamai nusi�vengė.

� Pra�yk Simono, gal jis tau k� turi!

Ingrida suprato � geriau būtų patylėti. Bet ji pasakė.

� Juk gana to, kad Simonas mokės u� mergaitės moksl� ir kambarį.

� �it kaip, argi pakanka?

� Gal ir mudviem reikėtų �iek tiek�

� O?

Ji ne�inojo, kaip atremti t� nepa�įstam�, kupin� paniekos ramum�. Buvo neįprasta. Baimindamasi laukė, kad jis smogs, bet taip neatsitiko. Tai i�sekino visas jėgas, ir ai�kiai m�styti ji jau nebeįstengė.

� Ar būtina �itaip? Gal galėtum susirasti k� veikti? Ar visur bandei teirautis darbo?

� Taip! � nukirsdamas pokalbį nirtingai suurzgė jis. Ji suprato ir daugiau nebekalbino.

Stojo sunki tyla. Ingrida vėl ėmėsi siuvimo.

� Tau reikėjo pasirinkti Simon�, ar ne, Ingrida?

Ji nustebusi pa�velgė į vyr�.

� K� nori tuo pasakyti?

� Tik tai, kad gailiesi i�leidusi Simon� i� rankų. Juk pirmiausia tu jį u�kabinai. Kai jis atvyko �ionai, į Sal�. Jis tave ir �okdindavo, ir lydėdavo namo. Būtum pastojusi nuo jo, dabar so�iai gyventum. Na?

I� nuostabos Ingrida tik i�pūtė akis.

� Apsaugok Dieve, k� tu kalbi? Tarp mudviejų su Simonu niekada nieko nebuvo. Jam visada rūpėjo Rakelė.

� Todėl tu ir sėlindavai pas Simon�, kol a� tupėjau kalėjime? Lengvai jis rado paguod�, kol Rakelė gulėjo ligoninėje, a? Manai ne�inau, kad judvi ten gyvenote? O mokėjo deramai, ar ne? Tau ir Torai?

Ingrida susikaupusi daigstė nematomomis siūlėmis. Kry�eliu, u�kabindama adata du audinio siūlus. Tikrino, kaip atrodo i� gerosios pusės. Matyti? Ne, nesimato.

Siuvo, kol pabaigė. Nekalbėjo nei apie pinigus, nei apie Simon�. Ingrida suprato, kad gyvenimas ir toliau tekės sena vaga, jei pati nepasistengs ko nors pakeisti. Protas buvo tarsi suai�ytas, nenusimatė jokio, kad ir menkiausio d�iaugsmo. Prie�ais � virtinė naktų, ilgų, dygių lyg er�kė�iai, be �ilumos.

Baigėsi tuo, kad pinigų kelionei ir maistui gyvenimo Breilane prad�iai davė Simonas su Rakele.

Salono prieblandoje prie stalelio kav� gėrė Rakelė, Simonas ir Tora, lyg ji būtų suaugusi ir savaranki�ka. Pinigai gulėjo vokelyje. Lyg neįpareigojanti dovana � lai�ko pavidalu. Į akis nekrito. Bet jo turinys lėmė tiek daug. Prie jų lai�ko atplė�ti negalima. Galima parodyti dėkingum�. Ta�iau atvirai d�iaugtis gauta i�malda elgetai nedera. Juk vokelio turinys turi i�likti ne�inomas. Reikia padėkoti, o ne domėtis, u� k� ir u� kiek. Taip dera elgtis Bekejorete.

Torai atrodė, kad ji turtinga, atsirado saugumo jausmas. Kartoninė dė�ė jau suri�ta virve. Ji tik susidės į motinos sen�jį lagamin� paskutinius reikalingiausius daiktus � ir viskas. Liko viena diena.

Elizifos Dievas i�gelbėjo Tor� nuo naktinės pamainos Dalo įmonėje. Motina vis� laik� buvo namie. Jau galima tikėtis, kad viskas klostysis skland�iai. �inojo, kad jis namuose, sėdi galustalėje. Bet tai jau nebedusino. Nebekėlė pavojaus. Netrukus ji ramiai i�eis pro duris.

Per �viesias u�uolaidas plūdo rugpjū�io sutemos. Melsvos. Liejosi ka�k� jai �adėdamos. Nu�vietė �irdį. Prie�ais j� � �e�ėliuotas Simono veidas. Jo mar�kinėliai trumpomis rankovėmis.

Jam pasukus galv� sujudėdavo kaklo raumenys. Per juos perbėgdavo �e�ėliai. Ruo�e tarp �viesos ir �e�ėlio tarsi atgydavo rankų oda.

T� vakar� Ingrida i�ėjo su reikalais. Palikusi vyr� �imtabutyje, nune�ė lensmano �monai suknel�. Su savimi turėjo dar vien�. Henriko dovanot�. Atve�t� i� miesto. Pasiūlė i�vaizd�iai oriai poniai. U�sipra�ė �imto kronų. Paskui � a�tuoniasde�imties. �e�iasde�imties. Gū�telėjusi pe�iais lensmanienė galiausiai nupirko j� u� �e�iasde�imt, nors, anot jos, �sezonas� jau buvo pasibaig�s.

Akimirk� tarp jųdviejų subangavo ta balta lengvutė suknelė. Paskui Ingrida stumtelėjo j� nuo sav�s, �iupo pinigus ir i�bėgo.

Taip, teisybė. Baltų suknelių sezonas jau buvo pasibaig�s. Ingridai jis i�vis niekada neateidavo.

Ji grį�o namo ir paruo�ė galustalėje sėdin�iam vyrui vakarien�. Tarp jos antakių įsikirto grasus brūk�nys. Jis buvo toks netikėtas, kad net privertė vyr� laikyti lie�uvį u� dantų. Valgė tylėdami.

Sal� apgobė rudens vakaras. Suspindėjo gelsvi at�vaitai i� vakarų. Nutvieskė aplink �imtabutį senųjų med�ių lapij�. Įspindo languose siųsdami paskutinius auksinius spindulius dvejetui prie vakarienės stalo. Ta�iau veltui. To nepastebėjo nė vienas jų. Kambarys buvo pritvink�s slopinamos neapykantos. Nieko neįprasta. Bet nauja buvo tai, kad dabar ji stipriau sklido nuo Ingridos nei nuo jo. S�skaita suvesta.

Jai beliks rūpintis tik savimi. Pagaliau Ingrida susivokė, kad nuo �io laiko ji lieka viena. Tora i�va�iuoja.

Iki pat �ios dienos ji vengė tos minties. Bet kai tik suknelė pakeitė �eiminink�, ji tarsi praregėjo. Grį�tant namo jai prie� akis lyg kaleidoskope mirguliavo besikei�iantys viso jos gyvenimo įvykiai. Ji suprato, kad daugiau prarasti nebeturi ko. Tora jau pakėlė sparnus i� namų.

Jis i�ėjo. Ry�tingai nudro�ė Bekejoreto kryptimi. Laikėsi atokiau nuo kelių. Nesutiko nieko. Greitai priėjo ganyklos tvor�. Tiesiu taikymu pasuko takeliu į nam�. Med�iai skendėjo rugpjū�io sutemose. Aklinėjo �e�ėliai.

Ar jau seniai jo galvoje radosi ta mintis?

Ar nukentės kas nors atsitiktinis?

Kas galėtų sutramdyti neapykant�? Instinktus?

Gal visk� lemia dėsningumai?

Brūk�nine linija labirinte nu�ymėtas kelias?

Nulemtas visam gyvenimui? Priver�iantis �mones eiti kaip tik juo? Ar mes esame tik įrankiai vienas kito gyvenime ir tarpsnis vienas kito kelyje?

Tora stovėjo ganykloje, pietinėje Bekejoreto pusėje.

Pro tanki� laj� ko�ėsi vakaras. Dengdami mi�ko dirv�, �alsvai mirgėjo ve�lūs papar�iai. Slėpininga �alia tamsa. �emės kvapas, budrios mintys. Tarp akmenų.

Takeliais eita �monių ir gyvulių. Nulink� �ilojai ir smilgos. Ky�o �aknys. I�tvermingos.

Ir kas i� to, kad turi eiklias kojas, jei takas i�raizgytas �aknų? Kas i� to, kad surinki į vakaro sutemas, jei ramybė sugeria visus garsus?

I� prad�ių ji nepatikėjo. Jo, matyt, ilgai sėdėta ant akmens ir tykota. Nelyginant pulti pasiruo�usio �vėries! Puikiai �inan�io, kad auka eis pro �alį. Tūnota gerai pasislėpus nuo Dievo ir �monių akių. Vienumoje įtempus jusles. Klausant takeliu ataidin�ių �ingsnių. Lengvų, nieko neįtarian�ių.

Ji �aibi�kai apsisuko ir nulėkė. U�kliuvo. Parkrito.

Geriau nereikia. Vyras veikė mikliai ir greitai. Buvo stiprus. Turėjo auk��iausios vyri�kos dorybės � jėgos.

Parkrito į papar�ių tankumyn�. Tarp akmenų. Koks gra�us guolis �alumoje. Kiek jaudrinan�ių, u�burian�ių vėlyvos vasaros kvapų. Ir koks tankus �ios �ventos �emės med�ių vainikas, pasiruo��s u�dengti vaizd� nuo Elizifos Dievo akių.

Ma�esnė u� skruzd� po am�inybės padu � mergai�iukė Tora. Smulkesnė nei rojaus sodo �iedadulkė.

Kelet� kartu smog�s kum��iu jis sugriebė jai u� gerklės. Gulėjo nejudėdama. Ir �į kart� ji įstengė atsiriboti nuo savo neken�iamo kūno. Ta�iau juto visk�. Kūn� palik� kraujavo jausmai, o akys aklai spigino į �viesų dangų. Guodėsi vargana mintimi, kad ilgai netruks, jei gulės ramiai.

Tyla sukaustė j� nepakeliamai a�triu skausmu. Vis� kūn� iki pat gelmių persmeigė u�virtusios med�ių �akos. Plastėdamos apraizgė j� vis�. Vijosi aplink kakl�. Juto, kad jos turi ir svorį, ir od�.

Papar�ių guolyje pasigirdo duslūs garsai. Palei takelį rikiavosi sodriai �eliantys keru�iai. Ta�iau stipresniojo s�jungininkai buvo tamsa ir �e�ėliai. Bekalbiai, nepaliekantys pėdsakų.

Akimoju j� vis� nusmelkė. Ji juk truputį nutuokė apie tai. Buvo skai�iusi. Kai kur nugirdusi: toks dalykas turi teikti malonum�.

Nes�moningai laikėsi abiem rankom įsitvėrusi �ilojų. Laikėsi tvirtai. Saujos neatgniau�tum.

Gulėjo nusukusi galv� į �on�. I�plėstų akių �vilgsnis buvo tu��ias. Nieko nereikia matyti. Nes to niekada neįvyko! Tik palūkuriuos valandėl� mirtyje. Ir viskas greitai baigsis. Tada surinks save į viena ir pasikels nuo tako. Apsitūlos drabu�iais. Nueis pas �mones. Į �vies�, pas tuos, kurie saugūs. Tik pirmiausia reikės surinkti save į visum�. Paskui atsipeikėti. Ir atleisti sau u� tai, kad esi.

Kai jis baigė ir paleido j�, ji pasikėlė ant kelių. Jautė nenumaldom� �leik�tulį. �iauk�iojo pratisai vaitodama.

Akimirksniu vyras at�oko nuo jos. �nopuodamas tvarkėsi drabu�ius.

Ka�kur �alimais virpėjo drebulės lapeliai.

Jis por� kartų dirstelėjo į prie�ais klūpan�i� susigū�usi� būtyb�. Atki�o jai nosin�. Paprastas, bet nelauktas gestas. Tarsi mi�ke būtų netikėtai susitik�s mergait� ir u�jaut�s j� dėl jos pa�ios nederamo poelgio.

Tora paėmė nosin�. Suspaudė tarp purvinų pir�tų. Gera kuo nors u�sidengti akis, kad nematytų.

Kai jis u�dėjo ant galvos rank�, ji vėl sustingo. J� vėl u�plūdo purpurinė neapykantos liepsna. Jausmai atgijo.

Pajuto, kad nusibrozdino kelį. Pajuto, kad perplė�tas sijonas. Pajuto, kaip apa�ioje la�a. Pajuto, kaip degina skausmas, lyg kas būtų grand�s j� peiliu.

U�valdė ne�moni�kas įtū�is. Niekam neprilygstantis. Stipresnis u� baim�. Stipresnis u� gėd�. U� palengvėjim�. U� pa�eminim�.

Ji atsistojo. Susvyravo. Prisivertė pasi�iūrėti. Įdėmiai. I�girdo, kaip trak�telėjo, kai spirdama ji pataikė bato galu. �olėje tarsi kamuolys stirksojo jo galva.

Nuo to trak�telėjimo jai net �irdis apsalo.

Neatsigr�dama nulėkė namo.

Nusiprausė rūsyje �altu kaip ledas vandeniu. Susitvarkė, kad galėtų praeiti pro motin�. Pama�iusi, jog virtuvė tu��ia, net apkvaito nuo palengvėjimo. Valandėl� pastovėjo įsikibusi į lovos gal�. Paskui nusimetė drabu�ius ir įsirangė į patal�.

Tas spyris j� kaitino. Lindėdama savo slėpynėje tebejuto spyrio sukelt� jaudulį. Garso, bylojan�io, kad jis sutrai�kytas.

Kitų jausmų nebuvo. Gulės �ia, kol ateis �inia, kad jo galva sukne�inta. Sukne�inta!

I�ty�kusi ant takelio, ir jos nebesuklijuosi.

Sunaikinta.

Pagaliau!

�monės kalbėjo, kad siautėdamas girtas Henrikas Tostė persiskėlė lūp� ir i�simu�ė dantį.

27

Dvi langų eilės. Sudu�� verandos stiklai. �iemos belaukiantis �ermuk�nis. Nuolaidūs ūkinių pastatų stogai. Aplink nam� nu�vyruotas plotas, kuriame lyg u�uominos apie buvusį �ia park� tai vienur, tai kitur prasikirt� pageltusios �olės kuok�tai. Trys kaminai. Pietvakarių pusėje � naujas, keliantis �ypsen�. Tarsi atki�tas betoninis pir�tas, niekaip nederantis prie suei�ėjusių plytinių kaminų, kurie nuo seno turi teis� į vaizd� ir varnas. Nepritampantis prie naujų laikų, vietomis i�siklaip�s senovi�kas akmeninių plok��ių stogas.

Nuo senų laikų �imtabu�iui priklausiusius prieplaukos statinius nugulė dulkės ir apraizgė voratinkliai. Niūriais rudens vakarais po apleistus jų kambarius drumsdami tyl� akliojo vaiduokliai ir skenduolių vėlės. Lyg bangų gaudyklėje ten visada girdimas smarkus o�imas. Tarsi kaupdamos jėgas naujai atakai ten ilsėtųsi audros. I� �iaupų la�ėjo surūdij�s vanduo, �iojėjo atverti langai, laiptams stigo pakopų, mėtėsi senos aplū�usios dė�ės. Nuo sijų lyg koks susiraizg�s gniutulas karojo sutre�� �uvų tinklai. Lėtai įsilinguodavo, jei kas palikdavo praviras duris. Tada nepastebimai atsilaisvindavo kokia nors kilpa ir nutįsdama kartu su kitomis susipindavo į naujus mazgus. Vangiai sukdamasis pakildavo dulkių verpetas ir, valandėl� pakyboj�s ore, nusėsdavo naujoje vietoje.

Naujieji laikai tarsi gėdijosi �ios vietos. Senieji � taip pat. Tamsoje tykodamos apsi�ioplinusio rangėsi virvių kilpos. Neapsi�iūrėsi � tvosies ant nosies. Arba u�kliūsi u� puslankiais kaban�ių lynų ir pamanysi, kad baltųjų mū�io lauke su indėnais patekai į raudonod�io kilpin� ir tau beliko nei�vengiama �ūtis prie toteminio stulpo.

Tokį stulp� vaikai �inojo pa�ioje prieplaukoje. Senas atraminis laiptų r�stas stovėjo įspraustas į ply�į grindyse. Apa�ioje plakėsi ir pliu�ko didelės bangos. Nesvarbu, kad �ia nedaug kas priminė prerijas � senoji prieplauka buvo toli nuo suaugusiųjų akių ir ausų, todėl tarnavo kaip kankinimų ir dresūros kamera.

Kartais vienas kitas nueidavo ten ie�koti vienatvės. �imtabutyje nebuvo kur medituoti ar nevar�omam lieti savo jausmų.

Prie stulpo Tora pamatė Sol�. I�girdusi �ingsnius, ji nusisuko bandydama paslėpti veid�.

Tvyrojo niūri prieblanda. Tora at�lijo. Nesitikėjo �ia ko nors sutikti. Ji tik klaid�iojo po visokius u�kaborius, kuriuos rytoj paliks. Kvailokas ir nereikalingas u�siėmimas� Bet vis dėlto� Ir �tai vienumoje tūno suaugusi panelė Solė.

� Tai tu �ia?

� K�, ar nematai? Dar nei�va�iavusi?

� Rytoj�

� Hm�

� Supykai ant motinos?

� Ne, kodėl?

� Sėdi viena.

� Pykti ant jos neverta!

� Jei neverta, tai neverta. Bet juk vis tiek galima supykti?

� Ne, � su purtoma galva kretėjo ir chemi�kai suraitytos geltonos garbanėlės. Kaip aplytas avelės kailis. Prisimerkusi dirstelėjo į Tor�. Pasirengusi gintis, mina atgrasi, o �vilgsnis nepatiklus. � Tau pasisekė, kad i�va�iuoji į Breilan�, � pagaliau sumurmėjo ji. I�tarė neai�kiai ir tyliai. Tora suprato, kiek pastangų jai tai kainavo.

� Taip, � tarstelėjo.

D�iaugsmo rodyti neverta, suprato Tora. Solė prirakinta prie �imtabu�io. Tvirtai. Tai niekam ne paslaptis, tik niekas nieko nesiims. O k� pakeisi?

� Helėnė mė�las, ne �mogus, � gniau�ydama rankas pratrūko Solė.

� Kodėl?

� Nieko namuose neveikia. Viskas tenka man. Man mama, vaikai, tėvo darbinės pir�tinės, vystyklai, ne�varūs indai � viskas!

� Jorgenas u� j� vyresnis, ar negalėtų kuo padėti?

� Juk jis bernas, � i� paniekos brolio ly�iai Solė net dantimis sugrie�ė. Tora suglumo.

� Seniau padėdavo, � bandė �velninti Tora. � Bet dabar paaugo ir baiminasi, kad kas nors pamat�s nesakytų, jog dirba nevyri�kus darbus. Kvailys!

� Ar negali motina paai�kinti Helėnei, k� ji turi daryti?

� Dieve mano, kaip tau lie�uvis apsiver�ia! Juk abi �inom, kad mama nėra tokia kaip kiti �monės. Visi �ino!

� Bet kodėl tau visa tai atėjo į galv� kaip tik �iandien?

� Todėl, kad tu i�va�iuoji į gimnazij�! O a� lieku kuoptis pas Otar�! Ir grį�us namo man reikia skalbti purvinus drabu�ius! � rėkte i�rėkė ji.

Tora pasitraukė atapusta. Tokios Solės ji dar nebuvo ma�iusi.

� Buvau padavus tris pra�ymus ir gavau visus tris darbus! Bet mama verk�lena, tėtis i�dumia į kaim�, o vaikai pe�asi!

Solė u�sikniaubė ir pratrūko. Nuo slopinamos gailios raudos krūp�iojo plati nugara.

Tora pritūpė prie jos.

Viskas tapo nesvarbu: jos pa�ios nesenos mintys apie Sol�, �monių kalbos apie valkiojim�si su Dalo įmonės darbininkais. Ir tai, kad Solė i�ėjo į panas ir i�keitė Tor� į bendradarbes. Dabar visa tai buv� nebuv�. Solės neviltis degino j�, tarsi būtų jos pa�ios �aizda.

Apkabino. Negrabiai glostydama stengėsi su�ildyti. Bandė įsivaizduoti, kaip dabar elgtųsi teta Rakelė. Kuriam laikui jiedvi nusiramino.

� Ne�iūrėk taip bevilti�kai, � lyg suaugusi murmėjo Tora. � Vis tvirtink sau, kad privalai i�va�iuoti. Ir i�va�iuosi! Negali gi vis� gyvenim� pri�iūrėti svetimų vaikų!

� K� turi galvoje � svetimų vaikų?

� Jie juk tavo motinos, � abejodama i�tarė Tora.

� Bet mama juk kvanktelėjusi, dievota ir apskritai� vaikai �ia niekuo dėti! � Solė pakėlė į Tor� tū�mastingas akis.

� Bet tu juk ne�adi būti jiems motina vis� gyvenim�, � ry�tingai pridūrė Tora.

� Tau lengva kalbėti. Gerai, kai tavo sesuo mirusi, � pasakė Solė.

Tik rausvas lūpų ruo�elis �ymėjo bespalvį veid�, kai tramdydama įnir�į Solė įsispitrijo �emyn pro stulp�. Apa�ioje du�damos �niok�tė bangos. Jūra audrojo. Įlanka grėsmingai sūpavosi, u�liejusi krant� galinga vilnis neskubėjo trauktis atgal.

� Sole�

� K�?

� A� tau ra�ysiu�

� Gerai, � vos girdimai atsiliepė Solė. Buvo aprimusi. Gėdijosi visų savo i�tartų �od�ių. Įmanytų, susirinktų juos atgal. Kad taip ir liktų nei�tarti.

Sėdėjo susiglaudusios.

� A� nenorėjau �itaip pasakyti apie tavo seserį� � gailiai su�nab�dėjo Solė.

� �inau�

� Nepyksti ant man�s?

� Ne. Bandysiu pakalbėti su mama� arba su Giuna, ar nori?

� Ne. Tavo mama nieko negali. O Giuna juk i�va�iavusi.

� Atsimeni, mama pasirūpino, kad tu turėtum suknel� konfirmacijai? Taigi�

� Bet dabar visai kas kita. Dabar vilties nėra. Nieko negalima pakeisti.

� Nesakyk taip! � suriko Tora.

Toks ar�umas nustebino j� pa�i�. O Solė �iūrėdama į j� net �ioptelėjo. Akimirk�. Paskui a�arotas veidas i�si�iepė iki ausų. Ji prisivertė nusikvatoti. Kaip kvatojamasi per nevali�.

� Ne, a� taip nekalbėsiu! � kum��iodama Tor� savo tvirtomis rankomis pa�adėjo ji. � A� i�va�iuosiu! I�va�iuosiu! I�-va-�iuo-siu! � u�dainavo ji pagal valstybinio himno melodij�.

Tora pasiklausė. Paskui ėmė pritarti. Begriūvan�iame pastate sav� himno variant� sugiedojo du balsai: mergaitės � spigus ir auk�tas, moters � sodrus ir kimus.

Monotoni�kai skambantis nervingas giedojimas tai kilo, tai leidosi. Aidėjo i� pakampių, plaukė skliautais, smuko �emyn virvėmis ir suri�tais tinklais, su nauja jėga atkakliai ver�ėsi į lauk� pro langų ply�ius.

Tarpais dėl ritmo jos i�kraipydavo �od�ius: �I�-i�-i�va�iuosiu i� �imtabu�io.�

Pagaliau pavargo. Sėdėjo susikibusios prie stulpo ir kikeno. Atsikra�iusios sielvarto ir bevilti�kumo. Pabaigai Solė net u�traukė ne�vanki� dainu�k�. I� ker�to Elizifai u� dievotum�. Tora palaikė Sol�. Ir pritardama jai įsitraukė į dainavim� pati:

Kai u�svilo uodega, va tai tai, va tai ta,

I�lėkė į Bergen�, va tai tai, va tai ta,

Senį patvarkyt suspėjo, va tai tai, va tai ta,

Tas ant kibiro stovėjo, va tai tai, va tai ta.

Tokių �od�ių Tora niekada nebuvo girdėjusi. Bet greit juos pagavo. Solės versija jai patiko labiau nei ta, kuri� ant kelio bliaudavo bernai.

Rodėsi, kad stulpas net virpa nuo jų balsų skardenimo. Tora dirstelėjo į dainuojan�i� Sol�. Linksmame dainavime slypėjo daug neapykantos. Pagie�os, į kuri� Tora nedrįso įsijausti. Ne�vankios dainos nepadės jai i�sivaduoti nuo grėslumo, apie kurį Solė net nenutuokia. Tora � kas kita� Traukdama ne�vankias dainu�kas Solė tik dr�sino save.

� Kai i�va�iuosiu, su vyrais net nesikalbėsiu, o vaikus aplenksiu i� tolo, � pagie�ingai i�rė�ė ji.

Neju�iomis jiedvi vėl tapo senomis draugėmis. Solė jau nebebuvo vyresnė u� j� nė viena diena. Atvirk��iai, suaugusi tapo Tora, nes i�vyksta i� Salos.

I�vyksta!

Prie� akis ji i�vydo Sol� per vasaros �okius. Kvailiojan�i� su bernais. Smagiai besikvatojan�i�. �okan�i�. Vis labiau įsi�ėliojan�i�. Tai tebuvo pasispardymas. Paikiojimas ir laiko stūmimas. Bet Solės svajonė buvo ne tokia. Ji tro�ko visai ko kito.

Bet Solė galėjo pridaryti ir i�daigų.

Jiedviem i�ėjus į prieplauk�, Skarotoji Johana �ūktelėjo, kad liautųsi dainavusios tokias �lyk��ias dainas. Ant molo turėklų ji d�iaustė i�plautus Einaro bulvių mai�us, kuriuos rado sudrėbtus ka�kuriame palėpės kampe. Einaras, atvirk��iai, nematė jokio reikalo dėtis �ventam. To niekas i� jo ir nelaukė. �iepdamasis jis sumurmėjo ka�k� apie �smagias daineles�.

Mergaitės susigėdo. O kas belieka? Skarotoji Johana skųsti neketino. Tai ne jos būdui. Susitvarkydavo pati.

Nukabinusios nosis jiedvi įsliūkino į namus. Ma�oji ir did�ioji. Viena i�ganyta, o kita � ne, mat pirmoji i�va�iuoja, o antroji turi likti �ia.

Elizifos namuose buvo u�kaista kavos. Keptuvės taukuose pampo blynai. Gelsvi. I� dviejų kiau�inių. Tarp dantų grik�ėjo cukrus. Ma�ieji buvo ramūs. Kramtė ir �nerk�tėsi į rankov�. Ap�iulptais pir�tais terliojo klijuot�. Tora ir Solė pra�nekėjo ilgai, kaip suaugusios. Vaikus Solė nuvydavo �alin arba atsainiai u�sikeldavo juos ant kelių, o kai jiems pabosdavo, patys nusirisdavo �emyn ant grindų.

Visa laiptinė pakvipo blynais.

Jorgen� ir Helėn� pavijo indų plauti. Jorgenas urzgė kaip erzinamas �uo. O jam atkirto: neplausi � nevalgysi. Solė, tarsi įnirtusi kalė, buvo pasirengusi įk�sti. Plūdosi. Trumpai, sta�ioki�kai.

Tai geriausias būdas atsikratyti Helėnės su Jorgenu. Kad jiedvi su Tora galėtų ramiai pasi�nekėti.

Laiko jos turėjo nedaug. I�tis� vakar� susirinkime Elizifa nesėdės. O rytoj Toros �ia nebebus�

28

T� rugpjū�io dien� mar�rutinis keltas buvo toks pat juodas kaip visada.

Tora stovėjo ant denio. Stebėjo, kaip u� ky�ulio dingsta prieplaukos su statiniais, kaip virpan�iame ore stūkso sukryp�s ir ap�ep�s �imtabutis. I� kaminų nerūko. Keli langai pietų pusėje buvo atviri. Ant kranto �mė�avo �monės.

Ji tolo nuo jų. Laivas ritmingai mu�ė takt�. Kratėsi ir virpėjo visa, kas nepritvirtinta.

Ji per�engė namų slenkstį! Lagamin� ir kartonin� dė�� pati sukėlė į skolint� i� Einaro vienratį. Nepratardama nė �od�io motina sekė pavymui. �ingsnis po �ingsnio. Padėjo tempti vienratį sta�iais �laitais, jos stiprios rankos prilaikė jį riedantį nuokalne �emyn Įlankos link. Perne�ė dė�� į kelt�. Tos pa�ios dir�ingos rankos skubiai perbraukė Torai per pe�ius, kai vyrai jau kėlė tiltelį, ir jiedvi pasitraukė kiekviena į savo pus�.

Tora suprato, kad tai tik scenelė. Ta�iau svarbi. Be a�arų, be staigmenų. Rimta. Ori.

�ypsodamos mojavo viena kitai. Vir� drumzlino vandens sklido pernelyg rimtos �ypsenos. Vandens pavir�iuje plaukiojo �iuk�lės. Akimirk� Torai pasirodė, kad gausėdamos jos vis artėja. Tos �iuk�lės. Jos badė akis tol, kol i� akių i�nyko motina.

Tora nebematė, kaip ji parsistūmė vienratį namo. Akimis � ne. Ta�iau mintimis stebėjo jos lėtus, nuvargusius judesius.

Papūtė jūrinis vėjas, ir prieplaukos �ibintai nuplaukė pro �alį. Visk� u�go�ė galingas bangų o�imas.

Dabar jau galima vaik��ioti kitaip. Kitaip sėdėti. Drabu�iai, nors ir savi, bet jau kitokie. Jaudinosi dėl dviejų dalykų: lagamino ir kartoninės dė�ės. O �ie buvo saugiai paki�ti po brezentu, nors danguje nė debesėlio.

Tora su niekuo nesikalbėjo, bet nesijautė vieni�a. Jautėsi saugiai, nes �inojo, kad visos dienos ir visos naktys priklausys jai vienai.

Ji juk yra buvusi Breilane. Net �ino, kuriame name gyvens. �ino, kur mokykla. Tik reikės susirasti, kas nuve� jos dė��, o jau paskui � pati�

Sėdėdama denyje ji bandė įsivaizduoti kambarį, kurį vadins savo namais. Pasak Simono, kas būtiniausia, ten yra. Su savimi reikia pasiimti tik patalynės. Ingrida buvo patenkinta.

�iais metais i� Salos va�iavo tik Tora. Apskritai mokytis į Breilan� nebuvo vykstama kasmet.

Tora jautė augantį pasidid�iavim�. I� pa�iūros to nepasakytum apie pably�kusi�, tankiais rausvais plaukais mergait�. Veidas nei�rai�kingas. Paniur�s. U�sisklend�s. Didelių, spindin�ių akių �vilgsnis drovus, vengiantis kitų �monių. Paltas arba dovanotas, arba persiūtas. Bet �varus, i�lygintas, be lopų. Ne vienas sakytų, kad jau per didelė ne�ioti tokias storas, kietai supintas kasas. Bet Salos gyventojai buvo prat� matyti Ingridos mergait� su kasomis. Visada taip �ukavosi. Ir tai niekam nekėlė nuostabos.

Jei netikėtai i�girsdavo kokį gars�, ji tu�tuojau kilstelėdavo pe�ius ir panarindavo galv�. Arba susigū�davo lyg laukdama smūgio. Paprastai jos eisena buvo lengva ir sparti, truputį atkraginta galva. Sakytum ka�ko siektų. Rankos niekada nerimo. Ka�k� vis veikdavo. O kai būdavo sunertos, tarytum guosdavosi ir ramindavo viena kit�.

I� pa�iūros ji neatrodė vyresnė, nei buvo i� tikrųjų. Ta�iau akys ir veidas apgaulingai bylojo j� esant a�tuoniolikos ar net daugiau.

Tokia buvo Tora, kai per�engė namų slenkstį ir nėrė į nepatirt� tikrov�. �itaip bandydama atsikratyti � buvusios sav�s.

Auk�ta be perstojo �nekanti �ilaplaukė ponia, apsisiautusi susagstoma prijuoste, u�vedė j� laiptais auk�tyn. Vis� laiptinės sien� u�ėmė did�iulis veidrodis juodais lakuotais rėmais. Lipantysis laiptais �emyn visada eina į save, stebėdamasi pamanė Tora. Ir tu�tuojau atsigr�ė. Pasi�iūrėti į savo veid�. I�bly�k�s, su raudonais jaudulio obuoliukais skruostų vir�uje. Pastebėjo, kad i� po palto i�lind�s ky�o sijonas � gal taip ir ky�ojo per vis� kelion�.

Vir�uje, koridoriuje, buvo kelerios durys. Spinta. Greta praustuvė. Priminė �imtabutį. Visi dideli namai pana�ūs: koridoriai ir auk�ti langai su tvirtomis langinėmis, ginan�iomis nuo �viesos arba nuo tamsos. Į vidų neprasiskverbs d�iaugsmas, o laukan nei�sprūs neviltis.

Kai ponia Karlsen atvėrė duris į kambarį, pro du didelius langus į jas plūstelėjo �emos rudeninės saulės �viesa. Sienos buvo i�klijuotos tamsiais �ilkiniais plytų spalvos apmu�alais, kurie priminė pastoriaus sodybos svetaines. Toks vieni�as ir plikas prie �alto lango stovėjo stalas.

Prie sienos � siaura lova �alsvu nusi�ėrusiu �iu�iniu. Tarsi neradusi vietos.

Dėl erdvės kambaryje sakytum grūmėsi du seni krėslai ir masyvus apskritas stalas, apdengtas veliūro u�tiesalu, kurio geriausios dienos jau praeityje. Akį rė�ė cigare�ių i�degintos skylutės ir maisto dėmės. Virtuvinė spintelė prie�ingame kambario gale buvo apklota nauja klijuote. Ry�kiaspalvių gėlių ra�tais.

Ponia Karlsen kalbėjo ilgai. Apie nauj�j� klijuot�. Kainavusi beveik penkiolika kronų, būtinai reikėj� pakeisti sen�j�: buv�s nuomininkas j� surai��s, nes raikydavo duon� be lentelės. Todėl ji norinti įsileisti mergait�. Jos nieko negadina ir neniokoja, o kuo nors pasinaudojusios sutvarko ir i�plauna. Tai ji girdėjusi i� kitų �eimininkų. Tik �tai dėl sve�ių lankymosi vėlai vakare� Tegu Tora �ino apie kaimynų nuominink�. Jos draugas sve�iuojasi ir dien�, ir naktį. Kas gali d�iaugtis tokiais nuomininkais? Tora tikriausiai suprantanti.

Taip. Tora suprato. Ji nedr�siai į�engė įkandin ponios Karlsen, u�dėjo rank� ant �altos viryklės. M�sliai nu�velgė vir� lovos kabantį paveiksl�. Burlaivis audroje. Kompozicija prasta.

Ponia Karlsen aprodė spint� ir puodukų komplekt�. Įspėjo apie gaisro pavojų, gai�ų kvap� koridoriuose. Tora tik link�iojo dėdamasi galvon kiekvien�, kad ir menkiausi� įspėjim�.

Kai ponios Karlsen svetainėje jiedvi gėrė stipri� skani� kav� ir valgė �vie�ias bandeles su bra�kėmis, Torai buvo įteikti raktai. Du senovi�ki raktai. Sunkūs it �vininiai. Suverti ant �pagato. Pastebimi. Vienas nuo laukujų durų, kitas nuo kambario.

� Norė�iau, kad u�rakinėtum duris, taip saugiausia. Tik jau nepamir�k krosnelės! Pasitaiko, kad �monės suple�ka u�sirakin� duris! Dar nuomoju ir vienam jaunam vyrui. Bet jis nuolat i�plauk�s į tolimus reisus ir �ia beveik negyvena. Mudviem tai visai patogu. Bet nederėtų miegoti neu�sirakinus. Kartais a� iki vėlumos u�sibūnu senelių pensione, nes mano vyrui u�eina priepuoliai. A�iū Dievui, dabar jam geriau. Ar nebijai būti viena?

Ne, Tora nebijanti. Ji vis maigė tuos didelius raktus, kol ėmė skaudėti delnai. Net gera nuo įsirė�usios į od� gele�ies. Apėmė noras skristi ir dainuoti. Skristi!

Kai ji apvilko patalyn� ir ant lovos patiesė Randi nert� u�tiesal�, �is neprilygstamas kambarys u�valdė vis� esyb�. Nuleido aptriu�usius roletus ir pasijuto savo gyvenimo �eimininke. Kai grį�davo i� koridoriaus, pati save juokindavo kaskart vis u�rakindama kambario duris.

Parietusi kojas ji i�rymojo vis� vakar� ant lovos. Girdėjo, kaip ponia Karlsen u�rakino duris ir nuėjo miegoti, kaip pama�u ėmė slopti nuo kelio sklindantis gausmas.

�monės i�nyko. Tapo kitos būties �e�ėliais.

Tora sustatė ant lentynos kelias atsive�tas knygas ir lėtai nusirengė. Apytamsiame koridoriuje, kurį ap�vietė auk�tai ant sienos spingsanti apdulkėjusi lemputė, ji susirado duris į ma�utį tualet�. Unitazas! Jai vienai. Did�iulis koridorius � jai vienai. �ia ji viena pati.

Ji valtelėje, toli Įlankoje, kur didis bangavimas. Blyk�ioja �alsvas vanduo. Blyk�ioja ir vilioja. U�simir�o, kad jūroje slypi mirtis. Paniro. Malonu ir mink�ta. Kapanojasi, plaukioja. Paskui i�kilo ir susiliejo su saulėje raibuliuojan�iu pavir�iumi. Gaisro liepsnose siūbavo valtelė. Dėdės Simono ten nebuvo. Bet baimės ji nejautė. Nes tenai nebuvo nieko.

Tik sklido ka�kokie duslūs, su kamaraite nesusij� garsai. Nauji, nieko neprimenantys kvapai.

�niok�tė, kunkuliavo galingos bangos. Pro sumerktus vokus skverbėsi �ilti spinduliai. Tai ji saugiai lingavo ant ramių, pla�iai i�sisupusių bangų, tai nutvieksta stiprios �viesos sklendė vir� senelės namų Berlyne.

Kai atsibudo, i�kart susivokė: pagaliau ji laisva.

Naktiniai mar�kiniai buvo susibruk� po nugara. Tarsi ty�ia paki�tas nepatogumas, primenantis apie �i�nakt patirtus malonius jausmus.

Pirm�j� mokslo dien� Tora segėjo tetos Rakelės įduot� juosvai rud� tvido sijon�. Kad būtų klusnesni, plaukus su�ukavo vandeniu suvilgytomis �ukomis, nusiblizgino batus. Į juod� nailoninį tinklelį susikrovė penal�, pamokų tvarkara�tį ir knygų s�ra��.

Labiausiai tiktų vilktis lietpaltį, nes lynojo. Bet ji pasirinko konfirmacijos proga nupirkt� palt�. Visk� sprendė pati. Motinos arti nebuvo. Atsikėlė, nusiprausė, pavalgė, susiruo�ė, ir niekas į tai nesiki�o. Jokių pusbalsiu duodamų komandų, jokių pavargusių �vilgsnių, jokių irzlių nurodymų. It �iltas vėjelis veid� glostė vienuma. Labirinte atsirado i�ėjimas. Nebebaugino naktis. O mintys buvo skaidrios nuo pat pabudimo.

Pasilenkusi vir� raudono plastiko dubens, mėgaudamasi prausėsi ant viryklės pa�ildytu vandeniu.

Knygos. Nertas u�tiesalas. Nuleisti roletai. Viskas priklauso jai. Nieko nereikia bijoti.

Kai ryt� u�traukė auk�tyn rolet�, anapus gatvės kaip saugi siena stovėjo i�sirikiav� namai. Ji nesiilgėjo nei jūros, nei dangaus. �inojo � jie yra. Juos i�vys eidama keliu į mokykl�. Niekur jie nedings. �ia jai tereikia tik didelio, senovi�ko rakto. Didelių ��uolinių durų. Puoduko kar�tos arbatos.

Ji pasikliovė savimi. Tai garantavo laisv�.

Breilane karaliavo varnos. Ne kirai.

�ia ir įstatymai kitokie, kitokios manieros.

Tai ji suvokė ne i� karto. Apimta dvejonių, Tora nedr�siai į�engė pro mokyklos vartus. �vyruotas kiemas netvarkingas, akis bado �iuk�lių dė�ės. Suskeldėjusios pilko mūro sienos. Dvi langų eilės. Viena vir� kitos. Pietinėje pusėje palei vielin� tvor� pasodinti trys �ermuk�niai. Ant �akų � nė uogelės. Stirkso pagelt�, bevaisiai akinamoje rudens saulėje. Prie�ais � at�iaurus, susikaup�s i�minties rūmas.

Bet ne tai dabar svarbiausia. Tora stabtelėjo vartuose, įkvėpė ir nulaviravo tarp susispietusių būreliais jaunuolių. Nepa�inojo nė vieno. Kitaip ir negali būti.

Ji buvo pasiruo�usi. Viskam. Tik ar tikėjosi, kad teks atremti tiek įkyrių �vilgsnių, tyliai lydin�ių iki pat laiptų? Akyse nebuvo nei paniekos, nei i�manymo. Jose atsispindėjo nevykusiai slepiamas smalsumas. Ir ne�inia kuo vėliau pavirsiantis � santūrus susidomėjimas.

Neju�iomis Tora kiek susigū�ė. Laukė �od�ių, kurie pasiųstų j� į pelnyt� kamp�. Merga i� �imtabu�io. Vokie�io i�pera. Ta�iau tokie �od�iai nenuskambėjo.

Ji varnų �alyje. Jų manieros kitokios.

Įeidama į klas� palaukė, kol visi atsisės į pasirinktas vietas, paskui atsisėdo ir pati. Tora įsitikino, kad stebima ne vien tik ji. Stebimi ir kiti. �vilgsniai varstė visus naujokus, ypa� tuos, kurie nebuvo i� Breilano. Auk�taūg� mergait� prie lango trumpai kirptais retais plaukais. Vardu Giunliauga. Sutrikusi i�tarė savo vard� nedr�siai ir tyliai, nudelbusi akis į suol�. Taip pat paskutinėje eilėje prie spintos � neauk�t� tamsaus gymio berniuk�, kuris jautėsi labai svarbus, dairydamasis visiems link�iojo ir pakiliu balsu garsiai skelbėsi es�s Eirikas. Varstė jie ir gra�i�, anksti subrendusi�, spindin�iomis mėlynomis akimis ir rudomis garbanomis mergait� An�, kuri dr�siai atrėmė tuos �vilgsnius. Ji vilkėjo pūst� juodai balt� languot� sijon� ir balt� vilnonį nertinį. Kai pasisukdavo suole, į�ūliai subanguodavo auk�ta krūtinė. Vos pasirod�iusi prikaustė berniukų akis. Atrodo, kad prie to Anė buvo pratusi.

Per pirm�j� pertrauk� būriavosi tie, kurie pa�inojo vienas kit� i� seniau. Bet susidomėjimas naujokais neblėso. Visi dirs�iojo vertindami juos.

Pirmosios gimnazijos klasės mokiniai. Jautėsi tokie svarbūs. Po abejinga, bejausme veido kauke slėpė įtamp� ir netikrum�. I�duodavo staigūs, kampuoti judesiai. Jie ir padėjo susibendrauti. Palengva i� �vyruoto kiemo į vaiskų or� ėmė sklisti paskiri balsai. Jiems atliepė gretimai stovintys. Įveikdami drovum�, veidai gr�ėsi vienas į kit�. Tarsi magneto traukiami.

Nespėjo Tora susigaudyti, kaip balsų chore i�girdo ir savo pa�ios bals�. Ka�kas į j� kreipėsi!

I� d�iaugsmo ji vos am� atgavo. Atsakydama mik�iojo, raudonavo, kalbėjo paikai, neskland�iai. Ta�iau argi svarbu? Visa esybe ji gaudė veidų i�rai�kas, judesius. J� buvo apėm�s galingas nepa�įstamas laisvės jausmas. Stipresnis dienos �viesoje tarp �monių nei praėjusi� naktį. Todėl, kad ne sapnas.

Senbuviai vaizd�iai pasakojo smagias istorijas apie mokytojus. Kurie i� jų �aunūs, kurie silpni, su kuriais negalima juokauti. Ap�nekėjo t� ir an� i� antros ar tre�ios klasės. Veidai įkaito, balsai ėmė skambėti darniai ir patikliai. Kaukės palengva nyko.

Lyg po u�sit�susio tro�kulio Tora tarsi gaivinantį vandenį gėrė visk�, kas dėjosi aplinkui. Gr�iojosi į balsus. Įdėmiai sekė, kas k� sako, kas kaip atrodo, kieno koks vardas. �i diena su�ėrėjo it mielais paveikslėliais iliustruota knyga.

Po pamokų jie grupelėmis sugu�ėjo į knygyn� vadovėlių. Vieniems pavyko gauti naudotų � �iems atsiėjo pigiau. Kiti dūsaudami turėjo atskirti i� pragyvenimui skirtų pinigų.

Torai prisieis pirkti naujus. Ji nieko nepa�įsta. Ta�iau �iandien pirks tik reikalingiausius. Rytdienos pamokoms. Dar ir pati nenutuokė, kad nori da�niau ateiti į knygyn� � �ia jai smagu. O manė taupanti, jei pirkim� atidės kelioms dienoms. �velniai paglos�iusi vir�elius, ji padėjo knygas ant prekystalio. �ia nekvepėjo taip kaip kaimo bibliotekoje. Ta�iau kvepėjo knygomis. Klijais ir popieriumi.

Pati to nejausdama ji ėjo �ypsodamasi. Mergai�iukė atsikratė įvaizd�io, prie kurio buvo prat� Salos gyventojai: pilkas it �e�ėlis, paniur�s vokie�io vaikas. Visk� u�mir�usi ji per vien� dien� i�siskleidė lyg vėlyva ry�kiaspalvė rudens gėlė. I� kasų pynės vadavosi susitar�� rusvi plaukai. Rimtose pilk�vai �aliose akyse nevar�omai �vytėjo d�iugesys. Raudonos lūpos prasivėrė. Ji atvira pasauliui. Alsavo ramiai ir giliai, tarsi visa tai būtų paskolinta tik vienai dienai. Tarsi �i palaima bus atimta, jei nesid�iaugs kiekviena akimirka.

Ji padėjo pinigus ant prekystalio ir pasijuto labai turtinga, nors rankos tu��ios�

Knygynas buvo sausakim�as. Sukinėjosi mokiniai ir i� antros, ir tre�ios klasės. Antrokai elgėsi normaliai. Nei�siskyrė. Ta�iau savimi pasitikintys tre�iokai, nutais� orias minas, �nekėjosi tik tarpusavyje. O du jaunuoliai, nusi�iūrėj� naujokų būryje An�, atsiyrė prie jos i� skirtingų pusių.

Anė pasirinko Tor�. Gal dėl to, kad �i baik��ių akių mergaitė, vilkinti namuose siūtais drabu�iais, sudarys jai tinkam� fon�. O gal manė, kad bus patikima draugė.

O Tora neįsijautė į nauj� vaidmenį. Nesigilino. Ji tiesiog viskuo mėgavosi. Nepratusi prie ilgo d�iaugsmo ir dar ma�iau � prie patikimos draugijos, ji tenkinosi tuo, kas yra �ia ir dabar.

Jonas. Jau buvo atkreipusi į jį dėmesį mokyklos kieme.

Jis �nekino An�. Siūlė pirkti panaudotas pirmos klasės knygas. Vilkėjo trump� poplino palt�, jo rankos vis nerimo. Nedelsdamas jis pakvietė An� į kin�.

�aismingai jį nu�velgdama, Anė parei�kė, kad jau nusipirkusi naujas knygas, o į kin� eisianti, bet tik su Tora. Ta�iau neatrodė atstumian�iai nemaloni.

Jonas pristojo. Puolė kar�tai įtikinėti. Ir perkalbėjo. Nusprendė, kad eis kartu. Visi trys.

Stovėdama atokiau Tora nedrįso pasakyti, kad norėtų nusipirkti jo senas knygas. Tik spoksojo į t� suaugusį jaunuolį poplino paltu. Į boluojan�i� sprando od� po juodais plaukais. Pla�ias lūpas, kurias pradėdamas kalbėti jis ly�telėdavo lie�uvio galiuku. O spuogelį ant nosies tikriausiai bandė i�spausti. Ten buvo likusi raudona dėmelė. Jis nuolat braukė ranka per savo tankius gaurus.

Ūmai Torai �vystelėjo mintis. Netikėta. Suteikė jai nepaai�kinamos dr�sos, ir ji tarė:

� A� norė�iau nusipirkti tavo knygas. Naujos tokios brangios.

Jis atsigr�ė, susirado j� akimis. Susibruko rankas į ki�enes, nu�velgė. Nusi�ypsojo.

Ar prisimena Tora, kad seniau kas nors būtų jai nusi�ypsoj�s? Kas įvyko toliau, atsimena kaip per sapn�.

Jonas tarsi paskendo migloje. Nei spuogo, nei per pla�ių lūpų� Viskas susidėstė į neregėtai darnų portret�.

�itaip jaunuolis Jonas įsiliejo į jos i�badėjusi� siel�.

Grį�us į viengungi�k� būst�, jai dar ilgai ausyse skambėjo balsai i� mokyklos kiemo, ji vis dar uodė klasės ir koridorių kvapus. Tai kildamos, tai slūgdamos per j� ritosi jausmų bangos. Nuplukdė tolyn nuo senų ry�ių, nuo susikurto nykaus savo pa�ios įvaizd�io. Dabar ji tarsi sklandė lengvutė po kambarį.

Atsisėdo prie stalo ir i� nailoninio tinklelio i�siėmė nauj�sias knygas. Vir� stalo įsi�iebė �vies�. Pasiėmė �irkles ir rulon� vyniojamojo popieriaus � pirko jį knygoms aplenkti. Su kokiu d�iaugsmu ji karpė ir lenkė knygas, rikiavo jas lentynoje � nejausdama nei alkio, nei tro�kulio. Ir nenumaldomai laukė tik vieno: vakaro, kino, jaunuolio su poplino paltu.

29

Jis turėjo galing� pasturgalį. Net �iūrint i� priekio �onuose styrojo i�pampusios u�pakalinės ki�enės. O kai stovėdavo nusigr��s į lent�, negalėjai atplė�ti akių. I� ki�enių ky�ojo galybė pie�tukų, tu�inukų, abejotino �varumo nosinių. Norėdamas pabrė�ti kokį nors �odį, jis taip įtempdavo sėdmenis, kad suliūliuodavo visa apatinė kūno dalis.

I�tampytose ki�enėse sulinguodavo visas pulkas bekrentan�ių pie�tukų. Jis juos sugrūsdavo bet kaip ir niekada ne�inojo, kurioje ki�enėje ko ie�koti. Bet pie�tukai nepasiduodavo. Įstrig� į pamu�al� siūbuodavo į takt� kartu su storu �eimininko pasturgaliu. Buvo visų jo veiksmų dalyviai, jam sujudėjus visi sutartinai kretėdavo.

Jis dėstė vokie�ių kalb�. Juokdamasis ka�kaip �nirp��iojo, tarsi atsipra�inėtų. Taip paprastai �ir�ka kar�tuose taukuose kepami �uvų maltiniai.

Tora greitai susivokė, kad Vilis Vilhelmsenas jaunesnysis ir yra vienas tų mokytojų, i� kurio galima ty�iotis. Raudonas veidas, regis, tuoj ply�.

Nesmagu ir negera būdavo dėl jo. O, kad ji galėtų pritildyti tuos erzeliuojan�ius ir besi�aipan�ius mokinius� Kai klasė ty�iodavosi i� Vilio Vilhelmseno pasturgalio, ji rasdavo sau kokį nors u�siėmim�. Vengdavo bejėgi�ko jo akių �vilgsnio, kai atsigr�us į klas� jam viskas paai�kėdavo.

Sėdėdama paskutiniame suole ji kartais nusikeldavo į Berlyn�. Bet �i svajonė prarado gyvybingum�. Kartais prisimindavo j�, kartais atstumdavo. Ji buvo tapusi nebe tokia svarbi. O noras prisi�aukti j� ateidavo vis re�iau. Atsirado tiek daug naujovių. Kiekvien� ryt� savo siauroje lovoje ji pabusdavo kupina smalsumo. Apimta gero jausmo, kad jos laukia visa ilga tik jai skirta diena. Ir niekas jos nepa�eis.

Ji jau buvo nusipirkusi visas svarbiausias knygas, kurių reikės iki Kalėdų. U� savo sen�sias Jonas daug nenuplė�ė. Ant virtuvinės spintelės ji i�rikiavo kav�, arbat�, margarin� ir rud�jį sūrį. Retkar�iais nusipirkdavo butelį pieno. Laikydavo tarpulangėje. Batus nusiaudavo apa�ioje prie durų, o kad nenervintų ponios Karlsen, duon� raikė ant lentelės.

Tarytum �i matytų, ji raiko ant lentelės ar ant naujosios klijuotės. Ponia Karlsen dirbo Breilano taupomojoje kasoje ir prie� eidama į darb� mėgo pasivaik��ioti. Lygiai �e�t� po pietų eidavo į pension� lankyti savo pasiligojusio seno vyro. Septyniolika metų vyresnis, silpnas ir kvai�telėj�s, prisipa�ino ji Torai.

Tora su�inojo �į bei t� apie kaimynus. Apie pa�ius liūdniausius likimus ponia Karlsen pasakojo lyg apie nereik�mingus kasdienius įvykius. Smulkiai nupasakodama, kaip motociklu u�simu�ė kaimynų sūnus, ji tuo pa�iu i�kvėpimu paklausdavo Toros, ar nenorėtų dar vieno torto gabaliuko.

Lyg u�kerėta Tora klausydavosi ponios, kuri tiek daug �ino ir taip aistringai gilinasi į kitų �monių tragedijas. Toks buvo jos gyvenimo būdas.

Ponia Karlsen uoliai rūpinosi, kad Tora pavalgytų, nesu�altų palėpėje, i�siplautų patalyn� ir t. t. Jaudinantis dėmesys. Ji rūpinosi Toros gerove. Ta�iau ka�kaip atsainiai, nepersistengdama. Tai buvo taip pat savaime suprantama jos gyvensenos dalis kaip ir senojo vyro lankymas, nesvarbu, jis atpa�indavo j� ar ne.

Bet Tora buvo linkusi mylėti savo pusam�� �eiminink�! Tai buvo vyk�s sprendimas. Ir naudingas. Intuityviai įvertinusi ponios įkyrų, nesibaigiantį plepėjim�, Tora suprato, kad abi jos vieni�os. Ta�iau �ioji niekada to nepripa�ins. Ji nuolat minėdavo įvairius kvietimus pasisve�iuoti ir aib� draugų. Bet pas j� niekas neu�sukdavo. Apie k� nors kalbėdama ponia Karlsen visada paminėdavo pavard� ir titul�, taip pat vartodavo �odį �ponia�. Tora smalsiai stebėdavo, kaip ji taria pavardes. Atviepia lūpų kra�telį. O po virptelėjimo pasigirsta vardas. Kuo svarbesnis ir į�ymesnis asmuo, tuo labiau atsiviepia.

Kai kada ji pasilenkdavo prie Toros taip arti, kad �i pajusdavo jos plaukų ir kūno kvap�, ir, su�nab�dėdama kokį nors vard�, reik�mingai atviepdavo abu lūpų kra�telius.

Tora nebuvo sutikusi �mogaus, pana�aus į poni� Karlsen. Ji suprato, kad i� mandagumo ir geros kaimynystės dėlei Breilane pavardės neminimos be reikalo.

Kaime ir visoje Saloje �monės pagarb� rodydavo kitaip. Titul� ir pavard� vartodavo tada, kai norėdavo i�laikyti atstum� arba neį�eisti kokio nors nepa�įstamojo. Pavyzd�iui, tada, kai kalbėdavo apie poni� Dal, lensmano ir pastoriaus �monas. �ios atvykėlės ir jų vardai niekam nerūpėjo.

Atrodė, kad visi Breilano suaugusieji bevard�iai. Mokytojai taip pat. Su jais nebuvo įmanoma kalbėtis kaip su normaliais �monėmis. Ne Breilane. Mokytojai � tai padarai su aplankais po pa�astim, �ia u�lipantys ant katedros, �ia nulipantys, būtybės, kurioms visi rodo baiming� pagarb� ir kurioms pasirod�ius koridoriuje nutyla balsai. O gal būtybės, kurioms leista nevar�omai vaikyti ir u�gaulioti mokinius?

Po dviejų dienų Tora suprato, kad Breilano komunalinėje gimnazijoje blogu tonu laikomas sėdėjimas nepraveriant burnos.

Ji tikėjosi, kad j� pasieks paskalos, o tada jau būtų atkentėta. Su nerimu �iūrėjo į i�did�ias, pasipuo�usias merginas ilgalaikėmis �ukuosenomis, stand�iai aptemptais d�insais ir prigludusiais d�emperiais. Tora vaik��iojo nuo�aliau, kad i�vengtų į�ūlių vaikinų �vilgsnių. I�stypėlių dailiai suglaistytais plaukais, kurie u� mokyklos vartų rūko namines suktines. Vis dėlto ji d�iaugėsi kiekviena gyvenimo valandėle.

Kad kiti stebisi jos nekalbumu, pirmasis parodė Jonas.

Pirmasis �e�tadienis Breilane. Po Vilio Vilhelmseno vokie�ių pamokos koridoriuje net susiriesdamos vis dar kvatojo merginos.

Toros juokas neėmė. Nudelbusi akis į angli�kų �od�ių s�ra��, ji apsimetė negirdinti. Klasės draugų ty�iojimasis i� Vilio Vilhelmseno j� pykdė. Mintyse burnojo jį u� sugadint� dien�.

� Vis mokaisi, kali burnos nepraverdama. Spygliuota Kalėdų eglutė.

Susidūrusi su Jono �alsvomis akimis, Tora i�raudo kaip �arija. Bandė negirdomis nuleisti pa�aip�. Bet ar tai pa�aipa?

Nespėjo ji ir susigaudyti, kaip jis i�ardė vien� kas� ir ant peties nuvilnijo rusvų plaukų banga. Kit� laikė tvirtai sugrieb�s. Prie pat galvos, ir ji negalėjo jos pakrutinti, nes pe�ė.

� Va taip! � valdingai �ūktelėjo jis.

Greta stovin�ios mergaitės nu��iuvo. Stojo įtempta tyla. Staiga Torai pasirodė, kad j� visi puls. Apėmė tas pats pasidygėjimas kaip t� kart�, kai ji susidūrė su gauja i� kaimo, atėjusia susidoroti su �imtabu�io vaikais. Apėmė ta pati panika, koki� jauti apsuptas pavojingų svetimų kūnų ir prie�i�kų �vilgsnių. Reikėtų sprukti kuo toliau. Kuo toliau.

� Tokie gra�ūs plaukai, slėpti nevalia, � pasakė jis.

I�ardė jis ir kit� kas�, pir�tais i�narpliojo susivėlusius plaukus. I�sitraukė i� ki�enės raudonas �ukas ir ėmė �ukuoti.

Tora stovėjo lyg apmirusi, rankos nusviro. Kelis kartus pajuto jo pir�tus ant kaklo. Kart� jis prisilietė prie skruosto.

J� i�pylė prakaitas. Stovėjo nekrutėdama. Atrodė, aitrus prakaito kvapas pasklido po vis� koridorių. Rasojo panosė. �lyk�tėjosi pati savimi.

� Ar tu bijai man�s? � artinosi prie jos tarsi norėdamas atsipra�yti, bet i�tarė dygiai.

� Ne, � sunkiai i�ko�ė ji. Su�nyp�tė lyg įspėdama.

� Su niekuo nesikalbi. Vakarais slapstaisi. Gal did�iuojies? � vis dar braukydamas per plaukus bandė juokauti jis.

� Ne�inau� A� jūsų nepa�įstu. Tai tik�

Jos balsas nutrūko.

Jai pasirodė, kad jie visi nusiteik� bendrauti su ja. Jonas taip pat. Tamsaus, niūraus koridoriaus prieblanda virto �ilta vilnone antklode, į kuri� galima susisupti.

�e�tadienį Tora nedr�siai atslinko į bendruomenės namų kavin�. Ji per�engė slenkstį į nauj� pasaulį. Ten jos laukė. Nebereikia ruo�tis mū�iui kaip gyvenant Saloje. �ia ir �od�iai �vokie�io vaikas� nesklando. Ginklai �ia kitokie.

�ia nedera į gimnazij� vaik��ioti susipynus plaukus į stand�ias kasas. Netinka segėti nemadingo, blauzdas slepian�io sijono, nes merginos mūvi aptemptus d�insus su languotais atraitais. O simpatijos vardas raudonu ra�ikliu i�raitomas ant �launies�

�ia savo trūkumus privalai pastebėti pats. Niekas nieko nesakys. Tik priekabiai nu�velgs su vos pastebima pa�aipėle. Ta�iau niekada nieko nepasakys atvirai. Jie jau pakankamai suaug�. Bet pilkoje gyvenimo kasdienybėje tai reik�, kad esi atskirtas nuo kitų.

Toros i�sigelbėjimu tapo jos ve�liais rusvais plaukais susi�avėj�s jaunikaitis. �aidimas nenaujas� Bet Torai nepa�įstamas. Nesiprie�ino, o ir nenorėjo to daryti. Ta�iau artumo stengėsi i�vengti. Jam rūpėjo apsikabinti, priglusti, bet tada jos kūnas tarsi suakmenėdavo. Jausmai buvo gyvi, bet nerai�kūs. Ji nepajėgė jų i�skleisti.

Jau per pirm�sias savaites kai kas pasikeitė. Tora tarsi pamatė save i� �alies. Susivokė, kad reikia keisti i�vaizd�. Pataupyti teko pietų s�skaita � atsisakė vėdarų ir tro�kinio. Nuėjo į AB �Apranga� ir įsigijo svarbiausi� drabu�į, kuris padės prilygti kitiems � d�insus.

Savo ve�lius plaukus ji susiri�o ant pakau�io į mil�ini�k� uodeg�. Kai ponia Karlsen i�ėjo į pension�, Tora ilgai stovėjo ant laiptų stebėdama save veidrodyje.

U� kelnes liko skolinga dvide�imt kronų. �ypsodamasi pardavėja pasakė, kad galės atiduoti vėliau. Standus audinys turėjo salsv� nepa�įstam� kvap�. Tora negalėjo atsi�iūrėti. I� kambario atsine�ė veidrodėlį, kad galėtų matyti, kaip atrodo i� nugaros. Pasijuto atsinaujinusi. Kokia palaima, kai gali prilygti standartui. Tada pasijunti tokia kaip ir kiti.

Įaudrinta pergalingo įvaizd�io ji dar valandėl� pasistaipė prie� veidrodį.

Kit� dien� motinos lai�kas sugr��ino j� į įvykius ganykloje. Sugadino t� trump� d�iaugsm�, kurį suteikė naujosios kelnės, � vos vien� dien� ir kelias valandas jos stand�iai gludo prie kūno teikdamos malonum�.

Kai tik atplė�ė lai�k�, pro auk�tus langus ėmė smelktis gniu�danti gėda. Kambarys prisipildė pasidygėjimo. Buvo dvigubai gėda, nes tokie jausmai motinai nepateisinami.

D�iaugsm� reikėjo apsaugoti. Ka�kaip gelbėti. Jis tapo pa�eid�iamas, ir kaip tik tuomet, kai ji pasijuto saugi ir rami.

Lai�k� perskaitė dėmesingai. Juto į savo rankas įremt� motinos �vilgsnį. Paskui tvarkingai jį sulankstė ir u�ki�o u� knygų.

Vėliau, kai ėmė vadovėlį, jis i�krito. Skubiai pa�iupo ir įmetė į i�blėsusi� krosnel�. Bet suprato, kad pamatys jį, kai teks įkurti ugnį. Degtukų niekur nesimatė, todėl lai�k� apkrovė popieriais. Vėliau į krosnelės pus� net nedirstelėjo.

Lai�ke buvo paminėtas jo vardas.

Atra�ė t� patį vakar�, kad i�sklaidytų stingdantį jausm�. Bet ir tai nepadėjo.

Kit� dien� pasi�iupo i� virtuvės degtukų dė�ut� ir į�iebė krosnelėje ugnį.

Apsigynė. �įkart.

Privalėjo.

Visada reikia apsiginti.

Naktį Tora pabudo u�rakintame kambaryje. Aplinkui rankos. Siekia jos. Jono rankos. Fritso. Dėdės Simono. JIS! Viena jo ranka. Juodai ap�ėl�s pla�takos pavir�ius. Susipina viskas: ka�kieno oda, pir�tai, rankos. Tamsu. Neatitraukia �vilgsnio nuo didelių, į keli� i�einan�ių langų. Nemoka atskirti, kurios rankos linki blogo, o kurios � gero. Guli pastiromis akimis blausioje i� gatvės sklindan�ioje �viesoje.

Turi būti i�eitis. Ji privalo atskirti. Bet viskas taip susipainioj�. Suraizgyta. Kai pasidarė nebepakeliama, �mėstelėjo mintis. I�ganinga: �alia jos plaka Simono �irdis � tarsi būtų jos pa�ios. Valtelė, gaisras.

�ios minties ji įsikibo ir nebepaleido.

Ko�maras pama�u slūgo. Brė�ko diena. Rai�ydama naktį į a�triabriaunius, �eid�ian�ius �e�ėlius. Lyg kas skalpeliu pjaustytų kraujuojan�i� �aizd�.

30

Viskas klostosi į ger�j� pus�, lai�ke tvirtino ji. Viskas. Klausė, kada Tora parva�iuos savaitgalį. Atsakydama Tora sumelavo apie autobusų reisus. Es� liks ma�ai laiko namuose pabūti. O ir kainuoja. Tora bandė atitolinti mintį apie Kalėdų atostogas. Norėjosi apie tai negalvoti. Kai dėl to imdavo krimstis, prie� akis i�kildavo Bekejoretas: prie stalo ji ruo�ia pamokas, �alia � palink�s dėdės Simono veidas. Arba jie �oka prieplaukoje. Tada net �irdis apsaldavo nuo u�plūdusio saugumo jausmo. Bet apimdavo ir gėda, dilgė trauka, kurios nenorėjo prisipa�inti.

Prie� mokyklinį vakar� juodu su Jonu turėjo susitikti kry�kelėje. Nenorėjo, kad juos pamatytų ponia Karlsen. Į sve�ius Tora nieko nesikviesdavo. Tai buvo u� leistinos ribos. Kambarys svetimiems � u�darytas. Taip privalėjo būti. Kambarys � tai susitarimo tarp jos ir ponios Karlsen �enklas. Tarp jos ir naujosios klijuotės. Kai ponia Karlsen būdavo namie, Tora stengėsi vaik��ioti kuo tyliau. Tarsi primygtinai norėdama įrodyti, kad jos vieta �iame kambaryje. Ponios Karlsen palėpėje. Bet tik jos ir niekieno kito.

Jonas suprato. Bet kartu ir stebėjosi. Jis gyveno savo namuose. Kai kada kviesdavo j� namo. Bet ji to vengė. Tai būtų buvusi i�davystė� kieno i�davystė � ji ir pati negalėjo paai�kinti. Jono tėvų ir jų ma�esnių vaikų ji nesibaimino. Vengė gal ir dėl to, kad nesmalsaudama apie jo �eim�, buitį, elgesį namie jautėsi labiau nepriklausoma. Kai jis kviesdavo, prie� j� i�kildavo nebyli Fritso figūra.

Jonas pasakodavo apie savo muzikos plok�teles. O jai ausyse, lyg įspėjimas, suskambėdavo Randi patefono �lageriai. Galvoje imdavo keistis melodijos. Ne, ji nesilankys namuose su did�iuliu sodu. Namuose su daugybe langų nelyginant pastoriaus sodyboje Saloje.

Tora ėjo įsikibusi Jonui į parank�. Jai ties skruostu stirksojo aptrinta suktinė. Nepridegta, nes jis nerūkė. Tik vis� keli� ne�ėsi j� laikydamas tarp smiliaus ir did�iojo pir�to. Lygiais laiko tarpais jis glustelėdavo ir jo kieta �launis susiliesdavo su josios.

Jaunimas traukė į pami�kėje stovin�ius barakus. Ap�alusiais keliukais ėjo būreliai to ypatingo jaunimo, kuris mokėsi Breilano komunalinėje gimnazijoje. Skendėdami cigare�ių dūmuose, �vytuodami krep�iais ir tinkleliais. Kas grupelėmis. Kas � poromis. Tamsa maloniai kaitino. Jie mosikavo rankomis, kraipė klubus. Ne�ėsi vis� savo pasaulį: plok�teles, cigaretes, tabak� suktinėms. Rokenrolo batelius. Gerai paslėpt� alų. Ir dar � jie turėjo vienas kit�.

Buvo kupini lūkes�ių. Stipriausi telkėsi �emiau juosmens. K� rodė veidai � nesimatė, bet juos i�davė balsai, kvatojimas, judesiai. Nerimastingi �e�ėliai blausioje �ibintų �viesoje.

Jie d�iaugsmingai pakluso nurodymui rinktis į �em�, sukrypusį statinį pami�kėje. Nuo karo laikų i�lik� barakai. Sienos plonos, durys be rėmų, bet varstosi, tarsi būtų įstatytos. Smarkiau trinktelėjus, nuo lentos lovelio nukrisdavo kreidos gabalėliai, tarsi �irsdami suklibėdavo langai. Patalpa tiesiog skirta vakarėliams ir neeilinėms pamokoms. Bet svarbiausia � laisvas plotas. O i�ne�us suolus � puiki �okių aik�telė. Gimnazistai turėjo teis� �ia ruo�ti vakarėlius, bet neprarasdami saiko.

Gerti alų ar degtin� buvo grie�tai draud�iama. Pra�ym� vakarėliui surengti reikėdavo ra�yti pa�iam rektoriui. Bet tai tik pusė bėdos. Juk rektorius vakarėliuose nedalyvaudavo. Buteliai retai kada pasirodydavo �viesoje. Juos jie i�sitraukdavo tik tamsiame koridoriuje arba ber�ynėlyje. Bet por� kartų ne laiku apsilankė ka�koks velnio ne�tas mokytojas ir paskui prane�ė apie savo įtarimus.

Uolumas mokytojams naudos ne�adėjo. Bernai u�augdavo, pradėdavo mokytis gimnazijoje. Prisiaugindavo raumenų. Pasirengimas ker�tui br�sdavo ir galėjo nusit�sti. Ker�tauti buvo u� k� � koki� nors skriaud�, i�varym� i� mokyklos, elgesio pa�ymio suma�inim�, bet jei ker�tautojas buvo kietas erelis, prie jo prisidėdavo ir sėbrų kompanija.

Sklandė istorija apie mokytoj�, i�dirbusį Breilano gimnazijoje tik vienus metus. Jis buvo i�maudytas jūroje gegu�ės septyniolikt�. Tokiu metu savo noru niekas į vandenį nelįsdavo. Ir iki �iol paslaptis, kas tie ker�tautojai.

Apkabin�s Jonas taip stipriai gniau�ė jai pe�ius, jog rodėsi, kad ji tuoj atsidalins nuo sav�s. �itaip spaud�iama ji tarsi nebeteko savojo �a��. Kadaravo jo rankoje lyg ne�ama lėlė. Bet i�tvėrė. Jis buvo jos saugumo garantas, vartai į neįprastai did�iadvasi�k� sambūrį. Jonas i� to pasaulio, kurio jai pa�ėlusiai reikėjo. Todėl tvirtai laikė jį apglėbusi per juosmenį, krizeno ir prunk��iojo įsikniaubusi į poplino palt�.

Kaip paprasta. Kaip nedaug tereikia. Ji jau irgi priklauso tam sambūriui.

I�tvėrė ir jo bu�inius. Tiesa, po pirmo karto pabėgo. Jis nesupyko. Vydamasis j� tamsiu keliu maldavo sustoti.

� A� nenorėjau! � �aukė pavymui.

Tra�kėjo ledeliu u�trauktos balutės. Tor� perliejo keistas jausmas. Abejojo, bet patikėjo. Net stabtelėjo.

� Dieve tu mano, jei nenori, a� daugiau taip nedarysiu, bet tu tokia gra�i, � pridūrė pasivij�s. Buvo sutrik�s. Ji nusistebėjo supratusi, kad tikriausiai vaikinas jos bijo. Bijo, kad nebūtų atstumtas. Kaip kad ji i�sigando to primygtinai reikalaujamo artumo. Bet apie tai nereikia kalbėti. Ai�kintis neverta. �iaip ar taip, ji leidosi bu�iuojama. O kas daugiau beliko daryti?

Jo lūpos buvo kar�tos ir drėgnos. Priminė Salos daktaro �unį. Reiklus. Negrabiai siekė to, ko ji negalėjo duoti.

Tora stovėjo tamsiame kelelyje ir leidosi bu�iuojama. Kai jis liovėsi, i�sprūdo atodūsis.

� Tau tai� nesvarbu? � mik�iodamas paklausė jis.

� Svar� bu.

Tora prisivertė pameluoti. Juk netiko prie�tarauti.

Jonas sekiojo j� lyg �e�ėlis. Tas suaug�s jaunuolis i� tre�ios gimnazijos klasės pamynė savo i�didum�. Ak, kaip jam rūpėjo ta rusvaplaukė i� Salos. Jis j� globojo.

Dar nuo pirmyk��ių �monių �inomas elgesio modelis � globoti ir būti globojamam.

Toks bendravimas Torai buvo naujiena. Ir ji laikėsi įsikibusi Jono. Kad pritaptų gimnazistų draugijoje, i�tverdavo jo artum�. Pati ji to ir norėjo, ir baiminosi. Matant kitų merginų blogai slepiamus pavyd�ius �vilgsnius, j� vėl apimdavo seniau patirta baimė pasijusti atstumtai. Ji. Vokie�io vaikas i� �imtabu�io. Lauk bausmės. Ta�iau juto ir stiprų nugalėtojos d�iaugsm�, malonum�, kad yra prana�esnė u� kitas.

Kartais ry�kiai ap�viestame mokyklos koridoriuje ji atsistodavo Jonui u� nugaros, kad pamatytų juodų plaukų slepiam� balt� jo kakl�. Kad galėtų grumtis su pagunda palytėti jį. Stirksojo jam u� nugaros, kad nesimatytų jos akių. Mėgavosi noru prisiliesti prie jo. Tik geidė, bet �inojo, kad neprisilies.

Jei tik kilstelėtų rank�, �altoje koridoriaus �viesoje suboluotų jo, o ne Jono kaklas. Jo oda buvo aptraukusi visus �mones. Kartais neju�iomis liesdama savo kūn� jusdavo t� od� ir ant sav�s. Pasi�lyk�tėjim� keliantį apvalk�.

Paskui j� prislėgdavo vienatvė. Nuosprendis, kurio pakeisti ji neturėjo jokios galios.

Tora įjunko kvatoti atmesdama ve�lius rusvus savo plaukus. Tai niekam nepasirodė keista. Niekas juk ne�inojo, kad Saloje Tora garsiai nesijuokdavo. �is atradimas j� gelbėjo nuolat. I�moko u�sislėpti. O d�iaugsm� parodyti.

U� tvark� ir raktus formaliai buvo atsakingas �ven�ių rengimo komitetas � visada tre�iokai. Vienas narių buvo Jonas. Komiteto sudėtį patvirtindavo rektorius. Retkar�iais jis k� nors i�braukdavo. Prie�asties mokiniams niekada neai�kino.

Jonas paruo�ė patefon� kampe ant vatine antklode u�kloto pulto, nes įsisiūbavus �okiams visas barakas imdavo kretėti. Vatinė antklodė buvo privaloma jo inventoriaus dalis.

Jonui u�dėjus Elvio plok�tel�, keletas merginų pasileido �okti. Mink�ti odiniai bateliai. Tokie slidūs plok��iapad�iai gumele sutrauktais kra�tais. Tai jie pakėlė nuo plok�tėmis i�klotų grindų dulkių verpetus. Liaunos �iurnos, grak��ios kojos. Kai sukdavosi, pūsti sijonėliai pakildavo auk�tyn ir iki pat �akumo pasimatydavo nailoninėmis pėdkelnėmis aptemptos �launys.

Visos dėvėjo kietai krakmolytus apatinius sijonus. Bet Torai dar stigo pinigų. Jie kainavo pa�ėlusiai brangiai. Daugiau nei trisde�imt kronų. Anė paskolino jai savo sen�jį. Nuo ilgalaikio ne�iojimo jo kra�tai buvo papilkėj�, ta�iau Torai � vis tiek stebuklas. Anė buvo dosni ir gera�irdė. Mergaitei i� Salos ji paskolino ir tamprų dir��.

Nenuleisdama akių nuo did�iojo veidrod�io, ji ilgai vaik�tinėjo laiptais auk�tyn ir �emyn. O valandos slinko vė�lio tempu, kol ji, kupina baugių lūkes�ių, laukė vakaro.

Savaitė baigėsi. Pagaliau. Dulkių verpetuose, besisukan�iuose sijonuose, kojų pėdose, besisklaidan�iuose plaukuose, besitvarstan�iose rankose � laisvė iki ekstazės. Rock! Rock rock!

Vie�patauja ritmas. Lyg būgnai siautėtų �ia pat. Tai įnirtingai, tai lėtai. Visi pojū�iai i�gryninti � visi�kas atsidavimas jiems� Jų net pervir�. Kūgi�ki lempų gaubtai aptraukti gofruotu popieriumi. Pigiu. Raudonu. Ir ta rausva �viesa dar labiau sustiprina juslių audr�. Jaunimas sename karo laikų barake. Pasaulio valdovai. Dabar ir per am�ius. Amen.

Kurtinantis triuk�mas pro cigare�ių dūmus ir dulkių debesis.

Don�t be cruel� Elvis, Elvis, Elvis!

Only you! � artumu alsuojanti valandėlė su �The Platters�. Priglud� kūnai. Ar būna �emėje karų? Nesuvokiama. Kur? Ar kas nors ir dabar kariauja? Nejaugi? Neįmanoma, nes kūnai jauni, nes jų tiek daug. Jie palaimingai susiglaud� Net krosnelių �ildyti nereikia. Tai kas buvo per senoliai, kuriems reikėjo karo, kad galėtų at�ilti, i�kilti, i�garsėti? Ar tie karo i�tro�k� seniai, pavert� jaunuolius patrankų mėsa, kada nors klausėsi Tebo Hanterio Young love? Ar jų kūnai kada nors buvo įkait� ir įsiaudrin�?

Vokie�ių barakas alsavo ritmu. Persen�s lau�as azarti�kai kretėjo. O koks d�iaugsmas pulsavo po jo skliautu! Ar galėtų koks nors Dievo ar �monių sukurtas padaras ramiai priimti tokį galing� ritmų prover�į?.. Tik jau ne �i�rinktųjų� barakas. Jis siūbavo drauge su susiglaudusiomis patriotų ir nusikaltėlių at�alomis. Visi buvo lygūs. Tikra palaima. Ne tik i�rinktiesiems. Ne, ne tik jiems. Visiems be i�im�ių. Dieve � koks vakarėlis!

Pasaulis ritosi kūlvirs�iais. Ar ilgai? Vien� naktį? Kol yra jaunimo, kuris nekankinamas prisiminimų? Kurio rankos ie�ko kito rankų ir kūno? Kurio gyvenimas paklūsta ritmui?

�venta tiesa.

Tora stebėjo pravertas Jono lūpas. Sukdamasi ji matė, kaip blyk�ioja balti jo dantys. Ant veido krito �viesa. Raudoni at�vaitai paslėpė spuogus. Rai�kus profilis tai paneria į tams�, tai i�kyla i� jos. Tos primerktos akys! Kas slypi jose? O joje � i� kur tas jausmas?

Jo kaklas. Pro prasegtus mar�kinius tamsuoja kaklo duobutė. Tai atitolsta, tai prisispaud�ia jo klubai. Stipriai, kietai. Tarp jų tvyro geismas. Geid�ia ir ji. Purptelėj�s i� dulkių debesų, geismas daugiau nebepajėgia slapstytis. Lyg baug�tus, smalsus pauk�telis.

Drėksta langų stiklai. Nuo garuojan�ių energingų kūnų. Palengva nurasoja tamsus, matinis stiklo pavir�ius. Gyventi �ia ir dabar. Langų stiklai skimb�ioja.

Elvis! Rock!

Siūbuoja grindys. Į siautulio takt�. Lyg galv� pametus.

I� gretimo kambario įėj�s mokytojas parei�kia, kad vakarėlis baigėsi.

Jo �alzganas mieguistas veidas ir aitriai smirdinti u�gesusi pypkė kitu atveju būtų sukėlusi gailestį. Bet �tai ta �inia.

Jo mar�kiniai prasegti, kelnės i�duobtos. Rausvoje, per gofruot� popierių sklindan�ioje �viesoje jis atrodė pliktelėj�s. I�klibusiais metaliniais spaustukais kreivai prisiseg�s petne�as. Vien� � įstri�ai prie dvigubai u�lenkto pamu�alo. Ant �io padaro kaktos tiesiog u�ra�yta: �io vakaro judo�ius. Jis �inojo, kad yra nepageidaujamas. Naudos tiek, kad, aplinkui bildant ir skambant, jis i�taisė vis� �ūsnį vokie�ių kalbos atpasakojimų. Buvo patenkintas.

�inojo, kad jie susitaikys su vakarėlio pabaiga. Kitos i�eities neturi. Juk jis beveik vienintelis, kuris dar paken�ia �e�tadieninius budėjimus barako kampiniame kambarėlyje. Ir jie tai supranta�

Pakeliama pailsusio patefono adatėlė piktai d�erk�telėjo per vis dar skambantį Red sails in the sunset.

Tamsoje įsitvėrusi į Jono parank� Tora i�dr�sėjo. Ėmė kalbėti. Ilgais, i� anksto neapgalvotais sakiniais. �od�iai plūste plūdo, tarsi netikėtai i�d�iūvusioje �emėje būtų prasiver�usi versmė. Pasirodė turinti savo nuomon�. Ir drįso j� pareik�ti. Apie mokytojus. Mokykl�. Breilan�. Apie kelias perskaitytas knygas. Tikriausiai ir pati nesuprato, kad visada turėjo sav� nuomon�. Eidama įsikibusi į Jon� Tora atrado pati save.

Jonas turėjo barako raktus. Sulėtino �ingsnį. Apsiaut�s paltu prisispaudė prie jos savo kar�tu kūnu. Buvo vieni ant tamsaus keliuko. Aplink �e�ėjo paskutiniai ber�ynėlio lapai. Lengvai. Primindami, kad po nakties ateina rytas. Jono prisilietimai buvo atsargūs, lėti, kar�t� siautulį jam pavyko sutramdyti. Suprato, kad reikės kantrybės. Jaunasis taktikas kol kas suvokė būtinum� pa�aboti instinktus. Dabar dvylikta. Naktis dar tik prasideda.

Jis atsargiai apsuko j�, ir juodu nuėjo atgal į barak� u�gesusiais langais. Padvelkė cigare�ių dūmais, dulkėmis ir kar�tais kūnais. �ia būta jų.

Tora jautėsi, tarsi būtų i�gelbėta nuo i�nykimo, tarsi jai atsivėrė nepa�inti horizontai. �okiai. Muzika. D�iaugsmas. Laisvė. Pripa�inimas. U� visa tai ji turi būti dėkinga Jonui. Ar mokės jam atsidėkoti?

Apkabino jį be �leik�tulio. Jis atsagstė jos palt� ir palaidinuk�. To meno jau buvo pramok�s, atsargiai u��iuopė ma�as krūtis. Akimirk� jos gelmes suvirpino nepatirtas gerumas. Pasklido visu kūnu. Iki pa�ird�ių. Atmetusi rankas apibėrė bu�iniais jo veid�, įkvėpė jaudinantį jo plaukų kvap�.

Apgraibomis jie nuslinko koridoriumi. Iki kampe stovin�ių pultų. Jis pasiguldė j� �alia sav�s. Ant kietų pultų vienas prie kito patikliai susigū�ė du virpantys kūnai. Juos apgobė tamsa.

Kelet� kartų jai persmelkė �irdį. Bet jo burna buvo įsikniaubusi į jos krūtį. Įsitikino, kad jai tai patinka. Jis įkaito, tapo dr�sesnis. �nab�dėjo visokius �odelius. Jai negirdėtus. Tyla prisipildė �od�ių. Jie skverbėsi pro krūtin� vidun. Jau�iami ir girdimi. Visk� nublo�kė u�vald�s geismas. Niekuo neatmie�tas. Ji leidosi nugalima. Kol po Anės pūstu sijonu prisėlino jo rankos.

Susirado. Es� nori, kad jai būtų gera. Niekada nedarys jai nieko bloga. Tik laikys glėbyje. Nejaugi ji to nesupranta?

Papar�ių tankmėje. Prispausta ant kietos ir drėgnos �emės. Junta, kad ply�ta į gabalus. Būtina prie�intis, bet viskas veltui. Prie�inasi kūnas, prie�inasi visos gyvybės pajautos. Bet veltui.

Nuo jos riksmo vaikino kūnas nuėjo pagaugais. Tora jį nustūmė.

Jis ne�ino, k� jai teko matyti. Ne�ino, k� teko patirti! Bet nepaisant visko ka�kas slypi u� skausmo ir gėdos, u� �leik�tulio ir nenoro. It ta�kelis �ai�aruoja begėdi�kas geidulys. Neįmanoma net prisipa�inti.

Jis irgi patyrė gėd�. Nepavyko. Buvo atstumtas.

� Po velnių! � garsiai nusikeikė. Ūmiai atsisėdo ir įsistebeilijo į tams�.

Nuo jos verksmo jis tarsi subliū�ko. Nepajėgė suprasti. Ir kaip jam suprasti? Gal buvo netinkamas �mogus netinkamoje vietoje. Ne�inojo, kaip jam gelbėtis.

� Tu nenori� to?

Raudodama Tora pratisai ūkė.

� Baik bliauti, a� tau nieko blogo nepadariau!

Ji nu��iuvo. Tarsi kas būtų nuspaud�s mygtuk�.

� Eik�! � pagaliau tarė jis. � Eime i� �ia.

Nebuvo įsitikin�s, ar nori paimti jai u� rankos. Ji tik suvaidino. Pasity�iojo. Eidami greta juodu nulipo pa�laitėmis �emyn. Jis nuspyrė kelis �vyre į�alusius akmenukus ir pa�nairavo į Tor�. Jautė, kad turi k� nors pasakyti.

Jos panarintos galvos profilis skendėjo tamsoje.

� Kas buvo blogai?

� Nieko.

� Kodėl tu staiga pradėjai rėkti ir nenorėjai?.. Galėjai perspėti ir anks�iau!

� Taip.

� Daugiau� daugiau nenorėsi su manim matytis?

Į jų tarp� ledinį mėlyn� �e�ėlį įspraudė ruduo. Mėnulio nebuvo. Torai stigo �od�ių. Ji gyveno varnų �alyje, kur visi visk� mokėjo pasakyti �od�iais. I� visų pa�įstamų Saloje visk� apsakyti mokėjo tik Rakelė.

� Ar teisybė, kad a� tau nepatinku?

Nepasidavė. Atkaklumo jam netrūko.

� Patinki! � i�tarė garsiai. Stabtelėjo. Pa�velgė į jį. Tamsa slėpė jos akis. Bet jam buvo ai�ku.

� OK, � tarstelėjo jis paprastai. Trumpai. Su palengvėjimu. Paskui negrabiai �iupo jai u� rankos.

�okiai barake baigėsi. Kai kurie juos nugrūs į koki� gyvenimo ki�en� ir ten u�mir�. Ta�iau jie ne�ėsi po atplai�ėl� pralaimėjimo kits kitam. Saugojo j�. Budriai. Slėpė nery�tingai spausdami vienas kitam rank�.

Ji i�tvėrė iki ponios Karlsen palėpės. Paskui puolė prie unitazo ir i�sivėmė. Nusipraususi ir i�sivaliusi dantis pa�velgė į save veidrodyje ir nusistebėjo. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kart� verkė� Nuo a�arų palengvėjo.

Jono veid� ji atskyrė nuo visko, kas buvo nutik�. Nuo nutikimo barake, nuo rankų, kurios staiga ėmė j� grabinėti. Tai buvo ne Jono rankos. Jo ranka laikė j� apkabinusi einant namo. Jono balsas tarė: OK. Kaip draugas. Su ganykla jis nebuvo susij�s. Nei su papar�iais, nei su dusliais garsais. Su niekuo!

Atsigulė, bet nedrįso u�migti, kol j� vis dar smaugė mintis apie jį. Gelbėjosi įsivaizduodama Jono veid�. Tokį, kokį matydavo mokyklos kieme ir kavinėje. Kai jis juokdavosi, paakiuose susimesdavo rauk�lelės. Ir niekas neturėjo tokių �ypsenos duobu�ių skruostuose.

Grį�tant namo jis buvo toks geras. Labai geras.

31

Kambarys vis dar priklauso jai vienai. Be ponios Karlsen, niekas nebuvo į jį u�ėj�s.

Ji guli lovoje. �viesa i�jungta, ranka glosto senus �ilkinius sienos apmu�alus. Lygiame pavir�iuje pir�tai u��iuopia �velnų it aksomas gėlių ornamento reljef�. Tora vaizduojasi tuos, kurie �ia gyveno prie� j�.

Kol kas ji �ino tik apie t�, kuris surai�ė klijuot�. Dar ir dabar sugadintoji gulėjo po nauj�ja. Tora tuo įsitikino ir rė�ius matė.

Kambaryje tarp lovos ir did�iųjų langų kaip �e�ėliai �mė�uoja buv� gyventojai. Nori i�trūkti, bet lieka įkalinti. Tarsi dalytųsi tuo pa�iu likimu: nerimastingai �litinėtų pirmyn ir atgal be vilties surasti duris.

O �ia dar ir ji�

Kit� dien� niekur nėjo. Gulėjo ramiai ant nerto u�tiesalo. Knygos negundė! Kambarys buvo lyg bedvasis! Kelio į Berlyn� irgi nerado.

Pirmadienį dar gulėdama lovoje pasijuto blogai. Kai tik pakeldavo galv�, j� apnikdavo svaigimas ir �leik�tulys.

Ka�kur kambaryje girdėjo motinos bals�. Ji liepė daugiau būti gryname ore ir gerai maitintis. Kalbėjo verk�lenan�iu ir i�g�stingu balsu. I�barė u� brangias kelnes. Motinos neapkaltinsi. Nes linki Torai tik gera.

�iauk�iodama kaskart ji matydavo prie�ais save motinos veid�. Lygiais juodais plaukais įrėmint� bly�kų, siaurutį veid�. Rauk�les apie akis, burn�.

Laikas tirpo, bet dėl �leik�tulio ji nepajėgė atsikelti. �adintuvas buvo jau seniai nuskambėj�s.

Vargiai i�sirito i� lovos. �inojo, kad reikės skubėti. Viskas skriejo ratu. Kakta rasojo. Buvo �leik�tu ant �irdies. Burnoje vėlėsi. Nusvirduliavo į tualet� ir i�sivėmė.

Betgi ji susirgo! Be abejonės. I� �iaupo god�iai atsigėrė ir iki juosmens nusiprausė tuo lediniu vandeniu. Patingėjo �ildyti, nors buvo pratusi. Kad atsigautų, pastovėjo pasilenkusi vir� praustuvės, paskui lėtai atsitiesė. Nebepykino. Matyt, praėjo.

Lėtai apsirengė, pasiėmė krep�į su knygomis ir sportine apranga. Skubiai kopdama �laitu pajuto, tarsi galvoje ka�kas i�siliejo. Sunki, klampi masė, kuri blokuoja mintis, kausto judesius: jai reikėjo sutelkti visas jėgas.

Tora neįsivaizdavo, kaip reikės persivilkti treningu. Juk ji k� tik taip pavargo, kol apsirengė.

Fizinio mokytoja buvo auk�ta, liesa, skard�iabalsė. Pasigailėjimo i� jos nelauk, pamokos praleisti nebandyk.

Todėl Tora ir neprasitarė. Nepasakė, kad blogai jau�iasi. Po ap�ilimo, artėjant prie sienelės verpetu sukdamiesi i�nyko �monės, lubos, sienos.

Kai ji i�niro i� tos tamsybės, pirmiausia i�girdo balsus. Lyg rūke skendin�iuose kalnuose prislopusius tolimus �ūk�iojimus.

Likusi� pamokos dalį ji i�gulėjo salės gale ant aitriai �alio kilimėlio. Kartais prieidavo mokytoja ir paklausdavo, kaip ji jau�iasi. Tora link�iojo. Taip. Gerai.

Gulėjo i�sitiesusi ir nesistengė ko nors suprasti ar nugirsti. Kokia gėda �itaip tysoti. Ir koks kitiems vargas. Atsimerkusi ji kaskart i�vysdavo lubas. Jos grasino prislėgti, suploti j�.

Merginos padėjo atsikelti, apsirengti, i�sivedė j� ant laiptų. Per kūn� perbėgo silpnas vėjelis. Netikėtai iki a�arų �irdį suspaudė nesuprantamas graudulys. Gal dėl gelstan�ių med�ių, pratiso jūros gausmo, gal dėl susirūpinusių mergai�ių akių. Ar tikrai dėl to? Ka�kas guodė, norėjo palydėti namo.

Ne, ji nenorinti namo. Viskas bus gerai. Jau geriau. Patikėkite.

Pasirodo, nuo pat pirmosios mokslo metų dienos ji dar neįsi�iūrėjo į klasės mergaites. Tiesiog �alinosi jų. Jos buvo tokios tolimos, neprieinamos, a�trialie�uvės, ir jų tiek daug. Susispietusios į grupeles, i�kalbingai susi�valgydamos, jos be atvangos plepėjo apie dalykus, kurių Tora visai nei�manė. Rengdavosi �auniai ir su kokiu pasitikėjimu vaik�tinėdavo tarp suolų, oriai supurtydamos ilgalaikes garbanas ar mostelėdamos plaukų uodega. Vangiai ir grak��iai kilstelėdavo rank�, kai ruo�davosi u�ra�yti k� nors lentoje ar pasitaisyti plaukus. Tora gū�davosi paskutiniame suole arba �ildėsi Jono meilės spinduliuose.

Tai j� skyrė i� kitų. Atrodė, kad Toros bendravimui su Jonu merginos nepritaria. Ji miglotai suvokė, kad tikriausiai bus tapusi lengvu taikiniu. Tokia tvarka galiojo nuo neatmenamų laikų.

Todėl dabar jų susirūpinimas Tor� glumino.

Anė ėjo �alia Toros. Laikė apkabinusi, kol jos lipo �laitais. Motini�kai klausinėjo, ar da�nai alpsta, ar pavalgo, ar ilgisi namų. Apsimuturiavusi galv� �aliku Tora gailiu balseliu atsakinėjo �taip� arba �ne�.

� Gal tau dabar dienos? � klausinėjo toliau Anė.

Torai į galv� netilpo, kad tokių dalykų galima paklausti taip tiesiai. Klausimas krito lyg nu�autas kormoranas. Buvo apsiskai�iavusi. Jos vėlavo. Nebuvo jau du kartus. Pamanė, kad dėl kraustymosi. Bet dabar, kai Anė apie tai u�siminė, į galv� trenkė mintis. Perėjo �iurpas. I�mu�ė prakaitas.

Eidama su mergaitėmis kalė sau į galv�, kad nieko nenutiko. Nusikratė �leik�tulio ir svaigimo. Atsitiesė. Paspartino �ingsnį. Tarsi rodydama, kad pagalbos jau nebereikia. Prisiversdama mestelėjo: �Oi, kaip kvaila.� Nusprendė, kad viskas taip, kaip ir turi būti. Kitas mintis nuvijo.

Per likusias pamokas ji nenuleido akių nuo mokytojų. U�sira�inėjo kaip galima ai�kiau ir gra�iau. Po kiekvienos pamokos stropiai ir tvarkingai susidėdavo knygas į tinklelį. Visk� pasi�ymėdavo. Stengėsi įdėmiai klausytis, o paklausta � teisingai atsakyti. �itaip gelbėjosi kelet� valandų.

Ar nesakoma, kad nėra to blogo, kas nei�eitų į gera? Pasirodo � mergaitės turi veidus. Tora stengėsi pasakyti k� nors malonaus Tonei. Grėtei. Anei. Britai. Ir �ios būrėsi prie atvykėlės, naivios ir patiklios kaimo mergaitės su kasomis, vilkin�ios namuose siūtu paltuku ir avin�ios gremėzdi�kus rudus batus. Jos nusprendė įsileisti j� į savo būrį. Mat ji turi įdomi� savyb�. Moka neapsimesdama apalpti. Jas dar masino jos prislėgtumas. Vaik��iojo įsikibusios jai į parank� ir manė, kad ji visai nieko sau. Tik �tai dėl to Jono�

Tora įprato pabusti i� lėto. Bet rytinio d�iaugsmo kambaryje nebebuvo. Su�mė�uodavo jis vakarais. Kai po sėkmingai praleistos dienos nuleisdavo dėmėtus i�blukusius roletus. Kai paruo�usi pamokas įsitaisydavo lovoje ant u�tiesalo ir u�simir�davo su knyga rankose.

Kartais nueidavo su Jonu į kin�. Nueidavo ir į kavin� prie autobuso stotelės ar į Bendruomenės namus. Retsykiais su kuo nors perpus i�gerdavo limonado butelį. Bendravimas d�iugino. Bet kai tik pasilikdavo viena, jos kūnas imdavo stingti nuo �al�io.

U�sitempusi i� ponios Karlsen sandėliuko anglių ir prakurų, įkurdavo krosnel�, kad pajustų nors kieno �ilum� ir matytų, jog ji dega nebijodama did�iulių skersvėjų. Apvali ir auk�ta, juodai lakuota krosnelė blizgėjo nuo riebalinių dėmių. Sklindanti �iluma guodė.

Jautėsi taip, lyg būtų praradusi kalbos dovan�. Turėdavo susikaupti, kad galėtų rasti koki� nors tem� pokalbiui su kitais. Da�niausiai tiesiog sėdėjo ir �ypsojosi. Įdėmiai klausėsi kalbų apie meilės istorijas, kivir�us, svajones, pasidygėjim� mokytojais ir tėvais. Galvoje sukosi tik viena mintis. �irdis plūdo kraujais.

Tora atid�iai i�klausydavo pasakojimus apie nesėkmes ir i�daigas. Įgijo tam tikr� sielos guodėjos status�. Dabar pabodusi Jonui mergina i� Salos nebekėlė pavojaus ir nebebuvo konkurentė. Negana to � gerai mokėsi ir nuo jos buvo galima nusira�inėti.

Tora dalijosi viskuo, k� turėjo, nes jai atrodė, kad �itaip galinti u�simir�ti ir pasislėpti. O tai būtina. Antraip � gyventi neįmanoma. Bet nepaisant visko joje kaupėsi ka�kokia panieka kitų egoizmui, naiviems d�iaugsmams, skausmingam meilės ilgesiui, nerimtiems norams puo�tis ir būti populiarioms. Ji net nemokėjo įvardyti, kas tai. Tiesiog galvodavo, kad galėtų u�simir�ti.

Mergai�iukės Toros jaunystė buvo jau praeityje. Tai nerei�kia, kad ji j� turėjo. Jos gyvenimas susitraukė iki menkos vietelės. Kartu su knygomis ir raudonuoju u�tiesalu.

Vien� dien� ji pastebėjo, kad i� dar nesusiformavusių krūtų skiriasi gelsvas skystis.

32

Seniau nuo atoslūgio ribos iki pat kalno papėdės į abi puses driekėsi raistas. Paskui ka�kas ėmė kasti griovius per t� blizgantį �lynmolį, kad nubėgtų vanduo. Per tūkstantme�ius į nuolat slūgstan�i� pakrant� buvo prine�ta tr��aus kalkingo �vyro. Dirvo�emis buvo tiesiog sukurtas bulvėms ir �olei auginti. Nebuvo vasaros, kad pliaupian�ios liūtys būtų pajėgusios i�guldyti bulvienojus ir �ol� � viskas augo ir tarpo, d�iugino akį. Giedromis dienomis �aliai nusida�ydavo ir pats fjordas. Smėlėta pakrantė. Gelmė. Dangus. Geltona ir �ydra. Viskas virsdavo spindin�ia, viliojan�ia �aluma, nubridusia į kelių metrų gylį po �altu, skaidriu vandeniu.

Paskui atsirado kooperatyvas, pa�tas, bankas. Tiksliau pasakius, pirmiausia įsikūrė metalo konstrukcijų fabrikas.

Ilgainiui atviri juodi grioviai, kuriais i� pievų, laukų, rūsių ir sodų tekėjo vanduo, pasidarė sunkiai pastebimi. U�stodavo namas arba pa�iūrė. Bet jie ten buvo. Drena�o grioviai. Juodas kaip mazutas, tingia srove jais sruvo vanduo. Bet taip lėtai, kad krypties nenuspėtum, jei ne�inotum, kur kalno papėdė ir kur putojanti jūra. I�nyko avys ir bulvių laukai. Metalo konstrukcijų fabrikui bildant ir dulkant, ten savo veikl� plėtojo bankas ir krautuvė.

Didelių apstatytų krantinių �ia nebuvo. Auk��iau i�kil� dunksojo tik krautuvių sandėliai ir garlaivių prieplaukos pastatas. Baltai da�ytų tvarkingų namukų mieguisti langai tingiai skersakiavo visomis kryptimis. �uvų �ia nei�kraunama. Nerengiami vakarėliai, ne�ėlsta jūra. Per audr� niekas neapsistoja. Jokių suveriamų durų, pro kurias į krantin� patenka dė�ės su �uvimis ar ledais, taip pat keleiviai. Nuo tiltelio ar denio nesigirdi �turmano �ūksnių, sezono pabaigoje neaidi pla�iai pasklindantis kvatojimas po sėkmingos �vejybos. Netgi jokio smagaus keiksma�od�io. Neįtikima, bet �ia nėra metų laikų kaitos! Slenka nesibaigian�ios, vienodos dienos. Apsiblaus� �monės vangiai prekiauja ir net nejau�ia, kad ka�ko trūksta.

Varnų �alyje visi tokie abejingi, kol atsiranda koks nors pra�alaitis, puoselėjantis kitokius tikslus, papro�ius, svajones nei senbuviai.

Lau�o dūmais pradvis�s vietinis laivas, kursuojantis pirmyn atgal, nieko nerei�kė. Du kartus per dien� prisi�vartuojantis mar�rutinis keltas negalėjo prilygti Salos krantinės �urmuliui. Torai atrodė, kad kvapai prislopinti, savoti�ki. Bet tokio gai�aus tvaiko kaip namie �ia nėra. Sklindantis dervos kvapas slopino prieplaukos vandens ir ka�kokios pri�vinkusios dė�ės dvok�. Tik retkar�iais ant prieplaukos atsirasdavo kraujo dėmių ar �uvų i�skrodų. �ia u� pa�iūrių neriogsojo pamir�tos statinės su �uvų taukais.

Du kartus per par� į varnų �alies uost� atplaukia pasaulis. Vien� kart� � i� pietų, o kit� � i� �iaurės. Atvykėliai i�lipa. Įlipa � tik vienas kitas. I�kraunami mai�ai, dė�ės ir konteineriai. Ar koks nors gyvas padaras. Arklys. Karvė. Dė�ė su �viegian�iais par�iukais. Retsykiais į krant� i�keliama ir kokia nors ma�ina. Ir tarsi �inodami apie tai i� anksto, prieplaukoje �monės jau laukdavo prisi�vartuojan�io mar�rutinio kelto.

Nesunku atskirti, kas i� Breilano, o kas ne. Nedr�siai ant nuleid�iamojo tiltelio pasirod�iusių nepa�įstamųjų niekas nepasitinka, nebent jie pas k� nors atvyksta. Būna tokių, kurie pa�įsta �i� vietov� i� seniau. �valgydamiesi į �alis visi stybrina per tiltelį. Gyventi �ia pasilieka retas. Tik jeigu yra i�ėj�s mokslus ir gaus pastovi� alg�. Kalba jie �ios toli nusidriekian�ios �alies pietiniais dialektais. Atvykėliai i� kitų regionų nesuvokia, kokie jie �ia svetimi� Jie i� vietovių, kur vie�patauja ne pietrytis, o biurokratai, valdantys net ir vėjų nugairint� gamt� �iaurėje, kuri prisivilioja vien� kit� savo egzotika. Juos it sutrikusius gegu�iukus atgabena mar�rutinis keltas ir i�spjauna ant pla�ių sutrūkinėjusių prieplaukos lentų.

I� prad�ių tuos nepa�įstamuosius stoviniuojantys prieplaukoje varnų �alies gyventojai sutinka nepatikliu �vilgsniu. Spokso, kol patenkina smalsum�. Toks jau paprotys. U�sisklendusiais, įtariais veidais, nukreiptais į tamsias būtybes, i�nyran�ias ant tiltelio i� juodos laivo ertmės. Pagal nusistovėjusį įprotį �itaip rodoma pagarba. Bet tai trunka neilgai. Niekas neturi jokių blogų kėslų. Tiesa, visais laikais Dievo ir Karaliaus vardu siun�iamo pareigūno jie laukia su siaubu. Pareigūnas lyg bulvių skutiklis. Gali būti a�trus ir kibus. Gali būti ir nudil�s, atbuk�s. Bet skuta abu negailestingai ir nusigvelbia sau kas geriausia ir maistingiausia.

Sutikdami nepa�įstamuosius prieplaukoje vis dar budi senieji laikai. Ir budės ten visada, nepajudinami.

Mar�rutinis keltas Torai atrodė pasaki�kai: visur �viesos, judėjimas, balsai. Pavydėjo, kai kas nors nusitvėr�s lagamin� lipo tilteliu į laiv�.

Ant krantinės rinkdavosi jaunimas. Su dvira�iais, cigaretėmis, o vasara � kad ir besibaigianti � vis tiek vasara. �iem�, po vėlyvo rudens jaukios prieblandos skraiste supyn� rankas ir suglaud� sutartinai siūbuojan�ius klubus, jie vaik�tinėdavo keliukais arba, apsivilk� striukes, apsivynioj� �alikais, apsimov� slidinėjimo kelnėmis, stypsodavo prieplaukoje. Vienas kitas vilkėjo pūkuoto audinio striuk�. Toki� bet kurios spalvos galėjai įsigyti krautuvėje A/B �Apranga�. D�insai visų vienodi. Ne�ilti.

Kai sugriebdavo �altis, ant vilnonių pėdkelnių jie u�sitraukdavo elastines gabardino kelnes. Krantine nusidriekdavo linksma virtinė. Kleganti, i�tro�kusi meilės. Pora u� poros � kupini dar nei�bandytų ketinimų, atvirais, d�iūgaujan�iais veidais.

Būdavo, kai kas sprunka į �e�ėlį. Baugiai dunksin�iomis �irdimis, kar�tomis lūpomis. Paslaugūs tie �iemos �e�ėliai.

Du kartus per savait� Tora ateidavo į prieplauk� palydėti į pietus i�plaukian�io mar�rutinio kelto. Tre�iadienį ir �e�tadienį. Susibūrimo vieta. Malonu pabūti ten, kur dar yra vietos ir jai. Ta�iau stebuklų laukimas baigėsi. Pirma jis u�gimdavo rytais mokykloje ir nepaliaujamai smilk�iodavo �irdyje pietaujant ar ruo�iant pamokas. Pirmomis savaitėmis skleidė �ilum� tarsi ant kaktos u�dėtas delnas. Naujasis gyvenimas pripildė Tor� palaimos ir d�iugesio. Tarsi kalėdinės dovanėlės po eglute ji laukdavo kiekvieno ryto.

Suri�ti į uodeg� i�did�iai ant pakau�io mostagavo plaukai. Tora try�ko d�iaugsmu. Be paliovos. Aplink j� sukinėjosi �monės lyg statistai muzikiniame filme, kur besikei�ian�iuose kadruose �aliavo mink�tos vejos ir �ėrėjo am�inai mėlynas dangus.

Ta �iluma kojose. Nuo tro�kimo ka�k� nuveikti net pir�tų galiukai dilg�iojo.

Niekas i� jos nesi�aipė.

Kiek atmena, ji niekad nesijautė tokia saugi.

Dėl to ir lengvai pa�eid�iama.

Dabar � jis ker�ijo u� spyrį.

Ateidavo metas, kai �ėlstantis fjordas suplakdavo baltas putas ir aplink prieplaukos stulpus ir laivų pirmagalius �niok�damos imdavo kunkuliuoti �altos bangos. Per purslojan�ias bangas nebesimatė uolų, ir �monės likdavo rymoti namuose neketindami i�lydėti pietų ar �iaurės kryptimi bangomis besiirian�io mar�rutinio kelto. Prieplaukoje vyrai dirbo avėdami auk�tus �vejų batus ir vilkėdami stand�ius gumotus kombinezonus. Girdėdavai tik laivų �vilpukus ir vėjo staugim�. Arba suirzusio kiro klyksm�. Protarpiais, tarsi siųsdamas pavojaus signalus, kurtinamai su�vigdavo kranas. �iaip pasaulyje buvo tik vėjo ir lietaus �ėlsmas, ir nieko daugiau.

Tokiu metu varnų �alyje �monės kūrendavo ir virdavo kav� nakties vidury. Vėjarod�iai būdavo susilygiav� viena kryptimi ir i� auk�tų kaminų nenutrūkstamai kildavo dūmai. Tarsi ant apsnigtų ar iki juodumo įlytų stogų budėtų nebyli kareivių armija, dūmais signalizuodama ka�kam tolyn į rūkus ir �niok��ian�i� jūr�.

Paskui tie dūmai pasiekdavo Kirkegordneso ky�ulį, susimai�ydavo su �altu ir sūriu jūros oru ir visai sunykdavo.

Ritualų buvo laikomasi.

Kursuodavo mar�rutinis keltas.

Naktimis per audr� visur blausiai degdavo �vieselės.

Kartais būdavo atidedamos pamaldos, o velionis atguldavo į �em� ne t� dien�, kuri buvo paskelbta �Breilano �iniose�.

Tai ne taip svarbu.

Visiems buvo ai�ku, kad vėl plaukios laivai. Bet vėliau.

�monės neprarasdavo sveiko proto.

Vėlyv� rudenį raistų grioviai į�aldavo. Surai�ydami �em� siaurais juodais dry�iais. Jei u�pustydavo, �monės apie juos pamir�davo. O per atodrėkį, sniegui tirpstant, ten lengvai įsmukdavo kojos. Kol i�sikapstydavai, botai jau būdavo pilni pliurės, dvokian�ios dūlėsiais.

Tora klaid�iojo po susidvejinusį pasaulį.

Nė vienas i� jų neatitiko tikrovės. Ji tik apsisprendė, kad būdama su bi�iuliais negalvos apie TAI. Mokyklinis gyvenimas, kavinė ir kinas tapo tarsi gelbėjimosi ratu, į kurį įsitvėrusi ji kasdien bandė i�laikyti galv� vir� vandens. Mokyklos draugai tapo gyvybi�kai svarbūs.

Ji stengėsi būti linksma ir paslaugi. I�klausydavo paslaptis ir paskalas. Sekmadieniais eidavo į kin�. Bet vakarais kambarys apsiveldavo maurais. Galvoje įkyriai sukosi mintys, kad reikės slėpti nuo �monių savo kūn�. Jis greitai atskleis paslaptį. Bjauriai i�sipūt�s netrukus i�duos pasauliui jos gėd�. Sukaupusi dr�s� ji kartais bandydavo įsivaizduoti, kaip tai atrodys. Ta�iau taip toli mintys nesiekdavo. Neįmanoma.

Naktimis, kai nedrįsdavo miegoti po sapnuose matytų ko�marų, vis dar tūnan�ių patalynės klostėse ir apsivijusių langų kry�mas, jai kartais pavykdavo įsivaizduoti senel�. Bet jau nebe taip kaip seniau. Senelė taip pat pamatys t� besipu�iantį pilv�. Ir paklaus, i� kur jis. Kas tas, kuris� Senelė taip pat pasmerks. Pasmerkimas nei�vengiamas.

Būdavo, kad pabunda ir tarpduryje mato jį. �ino, kad atėjo atker�yti u� spyrį. Ji pasiruo�davo. Atsiskirdavo nuo sav�s ir pasislėpdavo aklinoje nakties tamsoje. Kol suprasdavo, kad bausmės vykdymas kol kas atidedamas. Virpėdama susitapatindavo su savimi. Trindavo savo kūnelį liesomis rankomis, kad su�iltų.

Ji stebėjo savo kūn�. Kai ponia Karlsen i�eidavo į pension�, ap�iūrėdavo jį laiptų veidrodyje. Ji dar prakauli ir plok��ia. Liesesnė nei prie� atvykim� į Breilan�. Nuolat kamuojama �leik�tulio. Nustatydavo �adintuv� taip anksti, kad pakaktų laiko i�sivemti. �iaip taip slinko jos dienos. Kelis kartus prisireikė pra�ytis į tualet� per pirm� pamok�.

Kambarys baugino dviveidi�kumu. Jautėsi įstumta į dvi tikroves. Ger�j� ir su�eist�j�.

Geroji slypėjo u� u�rakintų durų. Tada ji jausdavosi saugi ir u�siimdavo kasdiene buitimi. Leisdavo neįkainojamas valandėles u�mir�usi būsim� gėd�. Bet kiek tokio laiko beturėsi � mėnesį, kit��

Kaip pasikeitė jos gyvenimas� Dabar kasdienes smulkmenas, tarsi �ilumos spindulėlius, ji jusdavo daug stipriau. Puodelis kakavos. Susagstytas iki kaklo megztukas ir atviroms krosnelės durims atki�tos kojos. Netikėtai mestas į j� �iltas praeivio �vilgsnis. Kol kas jie ne�ino� Kol kas ji gali kaupti jai skiriam� �ilum�. I� kur tik įmanoma. Ir ji kaupė. Suvokdama, kad laikas spaud�ia.

Su�eistoji tikrovė buvo būsena po sudrėkusiuose pataluose matytų ko�marų. Apsiprato ir su ja. �inojo, kad ko�maras i�sisklaidys, jei pasistengs nepasiduoti miegui. I�eidavo į tualet� ir laukdavo, kol �al�iu po kūn� pasklid� pojū�iai įrodys, kad tai buvo tik sapnas. Apsigobusi u�tiesalu atsisėsdavo prie�ais krosnel� ir skaitydavo tol, kol atlėgdavo ir vėl galėdavo �iek tiek numigti.

33

�Sputnik 2� apskriejo �em� 154 kartus. �uo Laika tapo auka. Ta�iau i�gyveno ilgiau, nei buvo tikėtasi.

Per pertraukas Tora atid�iai klausydavosi kalbų apie �uns likim�. Įsijautė dėl ka�kokios miglotos nerealios minties. Juk tai tik �uo. Bet ji jautė savyje jo �irdies plakim�. O, kaip įnirtingai jis kovėsi su u�dara erdve, kuri svaiginan�iu grei�iu skriejo aplink �em�! Galimybės i�gyventi nebuvo.

Galiausiai sustingusiomis kojomis ir pastiromis akimis jis tyso prie� �Sputnik� aparatūr�. Tam jis ir gimė. Torai ai�ku. Ji �ino, jog kai kam lemta būti u�speistam. Bet pati kaunasi visa esybe. Kol jėgos leis�

Stovėdama blausiai ap�viestame koridoriuje ji baik��iai �vilg�iojo į laiptinės veidrodį. Virpan�iomis rankomis apėmė juosmenį. �irdyje vėrėsi raudos bedugnė.

Ji � belaisvė ir joje ka�kas įkalintas. Pasėtas ker�tas nepaliaus, kol jos visi�kai nesunaikins. Betgi tas sparnelis � taip pat auka. Ne, į tokius apm�stymus ji nesileis.

Ir Tora ry�tingai atmetė tai, k� buvo suvokusi apie gėrį ir blogį. Nepasikliovė turin�iu j� i�gelbėti Elizifos Dievu. Pama�u jai ėmė ai�kėti, kad nieko kito nelieka, kaip tik tvarkytis pa�iai. �inojo, kad gali visk� prarasti.

T� dien�, kai buvo prane�ta, kad Laika nugai�o, � didelio �ia daikto, tik �uo, � kry�kelės krautuvėje �Siūlų kamuoliukai� Tora nusipirko dviejų atspalvių pilkų siūlų. U�dėjo daug akių ir stulpeliais nunėrė penkių centimetrų plo�io megztinio apa�i�. Suprato, kad netrukus jos neken�iamam kūnui prireiks slėptuvės. O kol dar nebuvo ko slėpti, reikia pratinti �monių akis prie dukslaus drabu�io. Ir ko tik neprisigalvojo bandydama rasti būdų, kaip reikės i�vengti nepageidaujamų �vilgsnių. Ėmė taupyti motinos siun�iamus pinigus ir ma�inti i�laidas maistui. Nusipirks du pla�ius sijonus. Prireiks.

Greitai nebepasislėpsi per fizinio pamokas. Kaip tik tai j� labiausiai kamavo. Draugių �vilgsniai du�e. Susapnavo, kad jos j� i�rengė ir, visiems stebint, privertė apeiti mokyklos kiem�. Niekas nei�tarė nė �od�io, tik �iūrėjo.

Ai�ku, reikia k� nors sugalvoti, kad kaip nors i�vengus fizinio pamokų.

Galima pargriūti ant laiptų! Bet ar gali garantuoti, kad susi�eisi? Galima u�minti ant smeigtuko! Ne, sugis per savait�.

Mėnuo iki Kalėdų atostogų. Kamavo nemiga ir ko�marai. Privalės va�iuoti namo į Sal�. Kit�syk Tora netekdavo jėgų. Ie�kodavo nusiraminimo. Skaitydavo. Stropiai ruo�davo pamokas. Kuriam laikui u�simir�davo. Suprato, kad reikia gyventi �ia ir dabar. Padr�sindavo save, kad per vien� naktį kūnas nepasikeis. Kitaip gali pasirodyti tik baisiame sapne. Kai kada atsikeldavo, įjungdavo �vies� ir i�slinkdavo į koridorių, kad pakėlusi naktinius mar�kinius įsitikintų � pilvas i�sipūtė tik tame prakeiktame sapne.

Mergai�iukė Tora aprimdavo, net pasijusdavo i�gelbėta, nes i�vaizda jos dar nei�duoda. Galėdavo vėl įsirangyti į �alt� guolį ir u�migti giliu ramiu miegu. Laiko dar buvo�

Ta�iau mieg� trikdė neviltis. �uniui Laikai gyventi nebuvo lemta. Tora suvokė, kad nelemta ir tam, kuris augo joje, o gal ir jai sykiu.

Tik nenumanė, kaip tai įvyks.

Rytais ar vakarais, nerdama megztinį, ji negalėjo atsikratyti nukreiptų į j� akių. Jautėsi jų apsupta. Net nuogos juodų med�ių �akos dėb�iojo i� lapkri�io tamsos. Jai atrodė, kad rengiantis fizinio pamokai mergaitės slapta �vilg�ioja. Einant prie lentos i�versti angli�kų ar voki�kų �od�ių, spokso klasės draugai.

Kai baigė nerti megztinį, ji truputį aprimo. Susiuvo, i�lygino. Tvarkingai u�dėjo ant krėslo atkaltės ir nuėjo gulti.

Miegas be sapno. Jautėsi i�sekusi kaip per �ienapjūt�. Bet nei vasara, nei �ienu nekvepėjo. Kambaryje dvokė drėgna vilna ir lyginimo skiautė. Ji giliai alsavo, tarsi kvapas gelbėtų nuo blogio.

Motinos lai�kai ateidavo nuolat. Kai tik perskaitydavo, Tora juos sudegindavo kampe stovin�ioje auk�toje juodų koklių krosnyje. Atsakydavo nedelsdama. Atrodė, kad �itaip atsikrato ne tik įsiskolinimo motinai. I�davystės. Gėdos. Grėslumo. Visko. U�klijuodavo vok�, skubiai eidavo į autobusų stotį ir įmesdavo lai�k� į pa�to dė�ut�.

Pa�to dė�utės dangtis visada abejingai trinktelėdavo. Tarsi motina stovėtų ant kranto, o Tora plūduriuotų jūroje. Jiedvi nemato viena kitos. Neatpa�įsta. I�silaikyti pavir�iuje Tora turi savo pa�ios jėgomis. Nemoka burta�od�io, kuris susietų j� su krantu. Moka tik gėdytis.

Kokį ry�kų �enkl� ji gavo t� audring� naktį! T�syk mil�ini�ka raja j� aplenkė. Bet ji dar sugrį�. Tora �ino.

Retkar�iais vakar� ji praleisdavo su jaunimu. Prisidėdavo prie jų pulko ir pasinerdavo į drabu�iais, batais, valgiu, garuojan�ia kava pakvipusi� aplink�.

Su�ildavo jų draugijoje. Juokėsi kartu su visais. Ant i�bly�kusių skruostų atsirasdavo raudoni obuoliukai. Kart� ji sėdėjo greta Jono. �is prigludo ir apkabino j� per liemenį. Apimta panikos nustūmė t� rank�. Jo akys apsiblausė ir ranka nukaro.

Argi galėjo būti kitaip? Jam nevalia priartėti, nes kūnas j� i�duos. Prasmegusi pilkajame megztinyje, ji stengdavosi atsisėsti prie�ingoje stalo pusėje. Slėpdama kūn� spinduliuodavo �ilum�, �velgdavo jam į akis. Bet grį�tant visada stengdavosi i�vengti jo kaimynystės. Arba taip ilgai u�delsdavo tualete, kad nebesulauk�s jis i�eidavo.

Kit� dien� būdavo sunku susitikti jo �vilgsnį � tiesų ir klausiam�. O ji atsakymo neturėjo. Tokiomis akimirkomis jis tarsi susiliedavo su Fritsu. Tora regėjo prie�ais save pla�iai atmerktas Fritso akis. Prisiminė, kaip seniai, einant mokyklos keliu, j� vis� persmelkė jo lengvas prisilietimas ir ji pabėgo.

O �ia dar tas pasibjaurėtinas, nerealus svoris, u�gul�s jos kūn� tarp ganyklos papar�ių. Susipynė kaltė ir gėda. Nebe�ino, nei kuo tikėti, nei k� manyti. Nebed�iugina ir Jono kaklas, į kurį vis dirs�iodavo, kai tvirtai susiglaud� juodu klaid�iodavo nesibaigian�iais takeliais. Jo kaklas irgi kėlė pasi�lyk�tėjim�, kaip ir visa kita. Ir kaip �ia viskas taip netikėtai apsivertė. Neai�kūs buvo ir jausmai Jonui.

Vien� vakar� jis i�dygo jos kambaryje. Į �aunuolį pana�us nebuvo. Tylus ir sutrik�s sustojo prie atvirų durų.

Tora pajuto, kaip ėmė dau�ytis �irdis. Tik tai ir tejuto. Kilstelėjo nuo kėdės. Ji ruo�ė pamokas.

Kai atsikvo�ėjo, dingtelėjo vienintelė mintis: �Visa laimė, kad a� su megztiniu.�

� Sveika, � giliai atsidusdamas i�tarė jis.

� Sveikas.

� Pasakiau tai Karlsen, kad mes kartu ruo�iame darb� � grupinį darb�.

� O?

� Tegu nerūstauja, kad u�ėjo lankytojas. Juk sakei� kad �iuo at�vilgiu ji grie�ta.

� Na ir�

� Man reikia su tavim pasikalbėti.

� Klausau.

� Tu �aipaisi i� man�s.

� K� nori tuo pasakyti?

� Kartais elgiesi taip, tarsi tau patinku, bet staiga pasidarai lyg akmuo. Net nepasi�iūri į mane. Kodėl?

Tai buvo taip netikėta. Saloje �itaip niekas nesielgia. Ji pasijuto u�klupta. I�sigando. Galėjo palū�ti ir visk� jam i�pasakoti. Pasijuto silpna ir vos nepravirko. Bet tai būtų per daug pavojinga. Ūmai panoro prisiglausti prie jo. Tvirtai! Pajusti jo stipraus kūno �ilum�. Norėjo, kad jis priglobtų, apgintų. Nuo to bjauraus pasaulio.

Bet tai neįmanoma. Ji sukaupė jėgas. Įsmeigė �vilgsnį į ka�kokį ta�k� vir�um jo galvos, i�tarė ne�inia i� kur atklydusius �od�ius:

� Tu man patinki, bet�

� Tai kas yra?

� Nieko. Turiu daug darbų� Pamokos ir�

� Man pavasarį egzaminas, ir tai laiko turiu!

� Dar ma�ai tave pa�įstu�

� Ma�ai pa�įsti? Juk mudu buvome drauge� Ar pamir�ai?

Ne, ji nepamir�usi.

Kambaryje tir�tėjo tyla. Jis stengėsi i�likti orus. Neprarasti savigarbos. O mergina i� Salos spoksojo į sien�. I� įnir�io ir nusivylimo jis trinktelėjo durimis ir priėjo ar�iau. Prie pat ra�omojo stalo. Pasilenkė.

Ir i�vydo. Ji visa drebėjo. Veidas virp�iojo. Pro atvipusį lūpų kra�telį subolavo dantys.

Tas vaizdas privertė jį atsitraukti.

� Ar nori, kad i�ei�iau? � galiausiai paklausė jis.

� Taip.

Krosnies Tora nebekūreno. Nedrįso nusivilkti megztinio ir gultis į lov�. �inojo, kad į kambarį įsibraus jis. Ji ėmė vaik��ioti, bet turėjo liautis, kad nei�budintų ponios Karlsen. Paskui apsisiautė u�tiesalu ir atsisėdo į krėsl�. Įbedė į ka�k� akis, bet nieko nematė.

Apie tre�i� nakties jai dingtelėjo į galv�, kad neatliko vertimo i� vokie�ių kalbos. Prisivertė sėsti prie knygų. Pama�u ėmė rikiuotis mintys. Tvarkingai ir dailiai sura�ė visk� į gelton�jį s�siuvinį, nors ir nematė darbo prasmės. Vertė i� lėto. Ryte kūnas buvo susting�s nuo �al�io, akys per�tėjo.

Ji kopia �laitais į mokykl�. Mato save, tarsi eitų greta. Pilvukas i�si�ov�s. Susilenkia lyg bandydama apsiginti nuo praeivių akių. Eidama mokyklos kiemu ji apsisprend�ia. �alin visk�. Daugiau nebekovos.

Per pertraukas matė Jon�. Stovėjo mergai�ių apsuptas ir juokavo. Jos tai nesujaudino. Jonas gyvena kitame pasaulyje. Jai ten vietos nėra.

Ji nunarino galv� ir praėjo pro �alį. Visai greta. Bet pro �alį. Nu�ingsniavo kiemu. Įėjo vidun pro pla�ias dvigubas duris ir u�lipo laiptais auk�tyn. Kojos vargiai klausė. Teko prisiversti. Ir i� kur tas nuovargis?

Prie klasės durų Anė su Giuna aptarinėjo nailonines kojines. Prancūzi�kas, u� 12,50 kronų. Tora praslinko pro �alį ir atsisėdo į viet�. Akimirk� akys u�kliuvo u� paauksuotu metaliniu dir�u sujuosto dailaus Anės liemens.

Po pamokų ji apsitempė sen�ja namie siūta striuke, kuri ant megztinio buvo per ank�ta. Paskui u�kopė �laitu ant skard�io, stūksan�io vir� neauk�to Kirkegordneso ky�ulio. Vir�ūn� pasiekė visai nusiplūkusi.

Vienoje vietoje at�laitė leidosi sta�iai į jūr�. Gal kokius du �imtus metrų. Ji pastovėjo �iūrėdama į apa�ioje nir�tan�i� putotų bangų mū��. �Pirmiausia u�simu� į akmenis, paskui bangos nusvies į jūr��, � �altai pagalvojo ji. Atrodė, kad �ia stovi ne ji, o ka�kas kitas. Baisu nebuvo, nes ne ji�

Stovint ant paties kra�to, fjordas ėmė vien� po kito plukdyti vaizdus: gimt�j� Įlank�, Randi ir Fritso namus, Bekejoret�, Hesthameren� � ten jis privedė j�, dar visai ma�ut�, prie pat skard�io pakra��io, o jo kvatojimas drebino slėnio uolas. Bet vaizduose JO nebuvo. Neįsileido. Tik kai kada su�mė�uodavo kaip atmesta mintis.

�tai ir vėl! Ji laivelyje prie Simono krantinės. Aplinkui liepsnos. J� i�gelbėja ir priglaud�ia. Ji junta Simono �irdies dū�ius. Tada pamir�ta, kad jos kūnas pasibjaurėtinas. �lyk��iausias. Kaip tik �į kūn� Simonas ir i�gelbėjo. Paskui i�leido j� į gimnazij�. J�, Tor�. Tik kodėl toks i�blės�s Simono veidas? Kai jo reikia labiausiai.

Juk nieko kito ji neturi.

Paskui ji nusileido �emyn, kur tankiai subėg� vienas prie kito stūksojo namai. Vakaro prietemoje �mirinėjo �monės. Ne�iūrėjo į jos pus�, tarsi būtų siena atitverti. Bet tai jos nedomino. Ėjo įsiklausiusi į save. Neju�iomis gniau�ė rankas pir�tinėje, kol jos u�kaito ir pasklidusi auk�tyn �iluma ėmė ginti j� nuo �varbaus vėjo.

Tora slinko namo lėtai. Gal u�eiti į kavin�? Susitikti k� nors. Ta�iau susivokė � jėgų tam nebeturi.

Kai priartėjo prie namo auk�tomis gegnėmis ir dideliais į keli� atgr�tais langais, drebulys buvo atslūg�s.

Kart� ji pasiry�o nueiti į bibliotek�. Lentynoje susirado knyg�. Apie nė�tum�. Perskaitė, kad įsitikintų kai kuriais dalykais. Sėdėjo tarp lentynų ant i�klibusios pintos kėdės ir skaitė, kol raidės ėmė lietis. Abejoti nebuvo pagrindo. Jau seniai ai�ku.

Buvo neįprastai giedra diena. Bet kai Tora i�ėjo ant akmeninių laiptų, saulė jau buvo arti laidos. Temo. Raudonavo vakarų dangus. Kaip u�lietas krauju. Su �al�iu dvelkian�iais violetiniais pakra��iais. Aplink stirksojo juodi, pamir�ti med�iai. Sniegas dar nei�krito. �emė su�alusi, i�vagota daugybe gilių randų. Rūko nebuvo. Nautofonas tylėjo. Diena tarsi peilio a�menys. Tarsi grasintų �iemai.

Tora neprisiminė, ar padėjo knyg� į viet�. Trumpam j� apėmė panika. Bet paskui nusprendė, kad tai visai nesvarbu.

34

Agnaras Myklė buvo i�teisintas.

Breilano komunalinės gimnazijos moksleiviai įsitraukė į rimtus gin�us dėl romano �Giesmė apie raudon�jį rubin��. Dauguma jų simpatizavo jaunajam ra�ytojui. Jie burnojo prie� sukrio�usius moralės saugotojus, kurie patys nepraleid�ia progos pasidulkinti. Rė�ė grie��iausias kalbas apie tuos, kurie nusprend�ia, kas gera, o kas bloga.

Vis dėlto keletas merginų parei�kė, kad knygoje � vienos ne�vankybės. Nuo prad�ios iki pabaigos. Kiti �aipėsi, kad jos perskaitė tik tuos puslapius, nes paprastai �monės taip ir daro. Susikibusios u� parankių jos vaik�tinėjo lyg kokios susimokėlės, nutaisiusios į�eistas minas.

Garsiausiai apie �ios nelemtos siaurapro�ių �alies teises ginan�ius senolius kalbėjo Jonas. Karpė i� laikra��ių straipsnius ir nuotraukas, krovė juos į gelton� didelį vok�.

Tos knygos Tora dar nebuvo skai�iusi. Skolintis i� bibliotekos nesiry�o. Laikėsi nuo�alėje. Klausėsi Jono gra�byliavimų. Savo nuomon� jis turėjo ir drįso j� pareik�ti. Visai kaip suaug�s. Dėl to ji jautė tam tikr� pasidid�iavim�, nes tai lietė ir j�. Atrodė, ne taip jau svarbu, kad ji nei�dėsto savo nuomonės, tai padaro jis. Ūmai prie�ais j� i�kilo entuziastingas tetos Rakelės veidas. Ji tikrų tikriausiai netylėtų. Ir ne vien tik i�klausytų Simono, bet pasistengtų i�siai�kinti, ar jis teisus.

Bet ne tai glūdėjo Toros �irdyje. Juk visa tai priklausė kitokiai tikrovei. Ne tai beprasmei. O ji tik klaid�iojo savo labirintu. Niekada nepraeidavo nuovargis.

Judėjo lėtai, be d�iugesio. Bet turėjo apsimesti, kad yra linksma. Valgyti negalėjo. Viskas kildavo atgal. Pralaukdavo tualete, kol galų gale nustos t�syti ir ji galės atsitiesti.

Lov� paklodavo grį�usi i� mokyklos.

Gryname ore pasijusdavo geriau. Mokykloje privalėjo įsijausti į tam tikr� vaidmenį. Lyg apsaugantį kiaut�. Saugumo teikė baigtas nerti megztinis. Susikaupdavo pamokų ruo�ai. Po to kaip i� prairusio mai�o i�lįsdavo neviltis. Visas jėgas i�sunkdavo tas privalomas vaidmuo. Tarp gyvybės ir mirties. O vaidino ji Breilano gimnazist� Tor�, kurios dėmesys sukauptas tik į moksl�. Nuo to vaidmens priklausė visas jos gyvenimas. T� valand�, kai jos kūnas i�duos vaidyb� ir į j� susmigs visų akys, ateis pabaiga.

Tik neai�ku kada.

Bet ji stūmė nuo sav�s tas mintis.

Gyvenimas tapo toks brangus. Pamokos klasėje, kur ji jau buvo sulaukusi pripa�inimo. God�iai siurbė jas į save. Kad nieku gyvu nei�sitrintų i� atminties. Kad i�liktų veidai, �od�iai, u�siėmimų d�iaugsmai, naujas, niekada nepatirtas jausmas: bendrystė su klasės draugų būriu. Svajonė turėti visa tai, jeigu tik paliks Sal� su visais jos �e�ėliais, i�sipildė. Dabar reikia grumtis, dėl kiekvienos smulkmenos � grumtis. I�moko vertinti paprastus dalykus: kar�tos arbatos puodelį delnuose, tarsi kito tokio nebebūtų; krosnel�, prie kurios vakare galima i�tiesti kojas; mokyklinio gyvenimo įspūd�ių gaus�� Juk paskui u�guls aklina tamsybė. Kiek �ia ir teliko laiko d�iaugtis.

Kartais ji s�moningai pagalvodavo, kaip galėtų visk� u�baigti, bandydavo įsivaizduoti, kaip tai atliktų pati. �iurpas nukrėsdavo nuo tokių min�ių. Atvipdavo lūpų kra�telis. Sukildavo drebulys. Apimdavo baimė.

Retsykiais prie� j� i�plaukdavo Rakelės veidas. K� ji darytų? Nenumanoma. Gėdytis tetai nereikia. Jos akys �iburiuojan�ios, i�did�ios. �vilgsnis tiesus.

Kartais neviltį Tora �velnindavo gle�na mintimi apie kelion� namo į Sal�, ten galėtų nubėgti į Bekejoret� ir įsikniaubti į tetos skrait�. Bet ir tai neįmanoma.

Toros gyvenimas nepaken�iamas. Jai nėra kur slėptis, nebent savyje.

Kartais kambaryje atsirasdavo jis. Tora bandydavo jo nek�sti. Kad galėtų susi�ildyti neapykanta. Bet nepavykdavo. Neapykant� nustelbė noras atmesti pasi�lyk�tėjim� ir gėd�. Nek�sdama privalės matyti jame �mogų. O tuomet pasmerks save pa�i�.

Audra! Kodėl t�syk j� aplenkė tas didelis skardos lak�tas? Mil�ini�ka raja pagailėjo jos. Dėl ko? Kad ji �ūtų lėtai kankindamasi? Norėdama i�bandyti jos prigimtį? Ar taip visk� rikiavo Elizifos Dievas?

Kaip tik tada ji gavo prane�im�, kad nereikės mokėti u� moksl�. Dabar ji turtinga. Jai buvo gr��intos įmokėtos 60 kronų. �i naujiena visai dienai pakėlė dvasi�. Nuėjo į A/B �Apranga� ir beveik u� visus pinigus nupirko med�iagos Ingridos suknelei. Plonos vilnelės, mėlynos spalvos.

Grį�usi į namus, ji por� kartų i�vyniojo pirkinį. Perbraukė ranka �velnų audekl�. Regėjos, kad motina u�jautė j� ir atleido. Nesuprasi nuo ko nuotaika praskaidrėjo.

Lemtis atsitraukė, ir Tora įsisupo į savo dukslųjį megztinį.

Bekejorete Rakelė perskaitė, kad meilė gali nugalėti vė�į! Į�ymus anglų gydytojas buvo paskelb�s kelet� straipsnių apie tai, k� jis vadino �stebuklingu pasveikimu�. Jis teigė, kad esminiai poky�iai �mogaus psichikoje gali nulemti ligos eig�. Didelis sielvartas, pavydas gali tapti pavojingais ligos sukėlėjais, o d�iaugsmas, pasitenkinimas, laiminga meilė, atvirk��iai, veikia kaip antivė�iniai veiksniai.

Rakelė nuleido laikra�tį. Atsiduso. �i� savait� j� buvo apėm�s nuovargis. Ir niekaip nepraėjo. Netgi atstūmė Simon��

Betgi būtina pasimėgauti meile! Juk ji sveika � bent jau kol kas. Taip buvo pasakyta per paskutinį patikrinim�.

Ta�iau nebeliko ugnelės. Atrodė, �iais metais neturės jėgų paruo�ti Kalėdų net katei. Pasveikimas neteikė d�iaugsmo� Tarsi operuodami jie būtų pa�alin� i� kūno ka�k� esminio, u�sandarin� svarbi� energijos versm�. Pirm� kart� gyvenime Rakelė susim�stė apie gyvenimo prasm�. Nejau viskas patirta?

Ji ilgėjosi Toros. Rakelė suprato, kokia svarbi toji mergai�iukė, tik jai i�vykus į Breilan�. I�ties j� d�iugino ta drovi, ma�akalbė mergaitė. Jautėsi atsakinga u� j�.

Rakelė nutarė, kad Torai parva�iavus per Kalėdas pasikalbės su ja apie savo lig�. Kaip su suaugusia. Ne i� gero, o todėl, kad Rakelė suprato neturinti nieko kito. Tai patyrė ir sirgdama. Vieni�um�.

Net Simonas nesuprato. Tam tvirto ir raumeningo kūno vyri�kiui nebuvo duota suprasti, kad �mogus gali ir palū�ti. Simonas gyveno taip, tarsi gyvenimas būtų nesibaigiantis. Savaime suprantama, jo kūnas atsparus ir sveikas. Prie�ingu atveju pasijustų į�eistas asmeni�kai.

Kai sudegė įmonė, Rakelė girdėdavo, kaip jis vaik�to i� kampo į kamp� audimo stoginėje. J� apimdavo kietas, a�trus it gal�stuvas, prie�ingas meilei jausmas, kurį pavadintum panieka. Jis nei�blės�s. Bet ir ne�adinamas, jei nereikia. �iūrėjo į Simon� kaip į savo didelį sūnų, kaip į vaik�, kuriam reikia paguodos, nes jo mylima mama serga ir kurį laik� jos nebus namuose.

Vėlyv� lapkri�io vakar� suvirpėjo namų sienos ir ant varnų �alies ėmė virsti sniegas.

Prie jūros, pa�ioje vėjų nugairinto ky�ulio pakrantėje, plytėjo kelių de�im�ių arų �emės plotas, aptvertas tvora. Keliukas ir vartai buvo u�pustyti. Ky�ulio pakra�tyje stūksojo niūrūs metaliniai kry�iai. Pa�iame jo smaigalyje tarp puo�nių paminklų stovėjo trys mediniai. Kadaise buv� balti, jie stiepėsi auk�tyn į laisv� dangų. Tai buvo seniai.

Kapų kauburiai jau seniai susmego. Beveik susilygino su aplinkui dirvonuojan�ia �eme. Bet �iuo metų laiku kapavietės ma�ai kuo skyrėsi viena nuo kitos. Vienodai baltavo ir tos, kurios buvo pri�iūrimos, ir apleistosios, su savo pakrypusiais kry�iais. Vienodai dvelkė �al�iu. Nuo jūros pūtė smarkus vėjas. U�pustyti kauburėliai su mediniais kry�iais lyg bangų i�klaipytais medgaliais atremdavo did�iausius vėjo �uorus, nukreipdami snieg� u� puo�naus paminklo vyskupui.

Tora keliavo. Ėjo kry�iaus keli� dėl to, kas jos laukia. Sumanė, kad �irdis aprims, jei aplankys Dievo kūdikėlius. Dar nei�kritus sniegui, pastebėjo apirusius ma�us kapelius.

Aplinkui � nė gyvos dvasios. Brido per pusnynus, perlipo vartus. Girdėjo dunksint savo �irdį. Nugū�ino palei stovin�i� i�ilgai kelio tvor�. Ten, kur nebesiekė �ibintų �viesa, tik uodė a�trų jūros kvap� ir juto smarki� vėjo jėg�, suprato esanti visi�kai viena.

Vaik��iojo priklaupdama prie kiekvieno kapelio. Nubraukdavo snieg� nuo sutre�usių medinių kry�ių, parymodavo. Kol �irdies dunksėjimas susiliedavo su bangų mū�a, i� �al�io sustingdavo keliai, o rankos nevalingai slėpdavosi �altose ki�enėse.

Fjorde lėtai i�niro ap�viestas laivas. Ritmingai pulsuodamas burzgė variklis. Ir susiliejo į galing� gausm� su am�inai besibla�kan�iais vėjais ir bangų mū�a.

Apimta nevilties jos dunksinti �irdis dėliojo mald� Elizifos Dievui:

� Meld�iu, padėk man su viskuo susitvarkyti pa�iai! Su viskuo, viskuo�

Ji pajuto, kaip viduje ka�kas plastelėjo. Sparnelis. Stuktelėjo. Tarsi primintų. Tarsi smogtų � ir gėda, ir pa�eminimas. Prigludo prie kapelių su jų pakrypusiais, nu�iurusiais kry�iais, nes �irdis nebeatlaikė vienumos. Ie�kojo paguodos.

Mergai�iukės Toros galvoje rezgėsi migloti planai.

Ta�iau ji bėgo pati nuo sav�s vis kartodama, kad pati viena neberas i�eities i� labirinto. Nebepajėgs. Ir suprato, kad bijo sav�s.

Ji nujautė keli�, kuriuo teks eiti.

I�sekusios jėgos nebepajėgia kurstyti baimės.

Tiksi atseikėtas laikas. Jau greit ji bus sunaikinta.

Ant akmenų ir pakrantės vilnimis klostėsi �armota pirmojo sniego plutelė. Besiplakan�ios bangos bemat j� nuskalaudavo.

Tora grį�o atgal savo pa�ios pėdsakais. Akimirka � ir juos u�pustys.

Be gamtos gaivalų ir rūstaus dangaus, Elizifos Dievo kūdikėliai daugiau nieko ir neturi.

Ji ne viena.

35

Tora buvo primir�usi, kokie stiprūs Saloje tvyrantys kvapai. Kaip skambiai �ia aidi garsai. O �monių triūsas �ia kitoks nei Breilane.

Kai stovėjo ant denio laukdama, kol prisi�vartuos keltas, lyg ka�kokia paties gyvenimo banga persirito per bort� u�liedama jos �irdį. Dar neį�velgdama veidų ji atpa�ino balsus. Girdėjo sodrius keiksma�od�ius. Vir� statinių ratus suko pulkas kirų, ne�damas �ini�, kad su laimikiu atplaukia �vejų laivai. Sezonas palengva įsibėgėja.

Ji nu�velgė prie naujų pastatų prisi�liejusi� Tobijaso trob�. Taip ir i�liko sukrypusioji mūro siena kur ne kur padengta da�ais. Otaras atrodė juokingai � balti mar�kiniai, kostiuminės kelnės, o u� nugaros plaikstosi darbinio chalato skvernų sparnai. Bet prieplaukoje niekas i� jo nesi�aipė. Ji u�metė akį į apdriskusius, snarglėtus ir murzinus vaikigalius; susispiet� krūvon jie nesidrovėdami sūpavosi ant lyno, ir niekas neprasprūdo pro jų akis.

Manė, kad atvykimas į Sal� jai skaud�iai primins gėd�. Ir sen�j�, ir nauj�j�. Bet ne, ji net pasijuto �iek tiek protingesnė, geresnė ir prana�esnė u� kitus. Tai suvokusi net nu�iurpo. Pasipūtėlė � pasakytų Elizifa. Pasipūtimas veda į pra�ūtį.

Ir vis dėlto buvo gera. Kalėdas ji i�tvers, dar nieko nesimato. Dar gali įsisprausti į d�insus su u�trauktuku, megztinis dengė sėdyn�. Ai�kiai papilnėjo. Bet �irdies nebepykino. Kai kas erzino, kad nuo viengungi�ko gyvenimo ji pasitaisiusi. O ji laikėsi savo taisyklių: reikia nutaisyti linksm� min� ir �ypsotis, o tada svarbu ir atsitiesti. Taip pat svarbu �iūrėti į pa�nekov�. Būti linksmai. Nerūpestingai. Nepro�al ir truputį nurausti. Jei tik visa kita paslėpta.

Krūtinė buvo padidėjusi. Senosios palaidinės pasidarė per ank�tos. Nusipirko nauj�, languot� ir dar pana�i� pasisiuvo. Skolinosi i� ponios Karlsen sen� siuvam�j�. Prisikankino su ja vos ne iki a�arų. Ta�iau baigė ir dabar galės pasirodyti motinai. Suprato, kad tai rimtas i�bandymas. Vien nuo minties pa�astys sudrėksta. Net geri pusme�io rezultatų vertinimai neleido pamir�ti, kad va�iuos namo. Visa jos esybė purtėsi minties, kad ten bus ir JIS. Tai ne �mogaus jėgoms. Bet tebūnie kaip bus.

Ir dabar ji jau �ia. Nugalėjo �leik�tulį. Tepalų smarv� ir jūros sūpavim�. Atve�ė motinai med�iagos suknelei. Tarsi leidim� į motinos meil�. Bendravim�, jos akių �vilgsnį. Jųdviejų pokalbius. Atleidim� u� tai, ko ji ne�ino ir neprivalo �inoti.

Tokios mintys u�plūdo t� akimirk�, kai Tora pamatė Ingrid�, stovin�i� prie sandėlio sienos su i�kaba:

A/B KRAUTUVĖ/�ŪKLĖS REIKMENYS

ĮVAIRIOS VIRVĖS

STATINĖS. DRUSKA

Motinos i�vaizda j� priblo�kė. Atrodė, kad tos moters ji niekada nėra ma�iusi. Vir� pa�įstamo nudriskusio palto bolavo visi�kai svetimas veidas. Lėtai ėmė ry�kėti bruo�ai. Ar tikrai jie tokie at�iaurūs, o veidas toks rauk�lėtas? Ar per tuos mėnesius mama taip suseno?

Tora �engė į pa�įstam�, ta�iau nerealų pasaulį ir tarsi apmirusi paėmė jai u� rankos. Tikriausiai j� smaugė a�aros. �od�iai buvo ding�.

Tor� pritrenkė rūsti motinos veido i�rai�ka. Tas u�darumas� Nors ji ir �ypsojosi.

Akimirk� jai pasirodė, kad motina pastebėjo apie jos padėtį. Permatė j� kiaurai. Bet Tora greit susivaldė � ir stvėrėsi i�moktos vaidybos: neatsipalaiduoti, būti budriai. Judesiai, �od�iai, grimasos�

Ar mama vis dėlto pastebėjo?

Tora tyso ant purvino prieplaukos sniego. Plieskia �ibintas. Ap�nerk�toje krantinėje ant i�skrostų �uvų vidurių ir tabaku apsivėlusių spjaudalų. I�rengta. Nuoga visų akivaizdoje. Nori ka�k� pasakyti, maldauti, bet neįstengia. �iema, o jos kūnas vis tiek apraizgytas papar�iais.

�ia pat sklando i�siklaip�s mamos veidas.

Ta�iau Tora atsilaikė. I�stovėjo tiesia nugara. Nors nebuvo lengva.

Jeigu jau esame kaime, Ingrida norinti apsipirkti. Atsirideno vienratį, nes maniusi, kad Toros manta bus kur kas gausesnė. O �i turi tik tinkliuk� ir sen�jį lagamin�. Tiek ir pane�ti galima. Lagaminas nesunkus. �įkart pasirinkti aprang� buvo lengviau nei i�va�iuojant. Pamainymui buvo įsimetusi kelet� drabu�ėlių. Savo naujajam kūnui.

Otaro krautuvė pasikeitusi nebuvo, bet vis tiek atrodė ka�kaip kitaip. Tor� apėmė vos juntamas ankstesnis menkumo jausmas � kai norėdavo tapti nematoma. Tai j� nustebino.

Patalpa pasirodė nyk�tukinė. Kvapai buvo tie patys. Kaip ir seniau, dalis prekių kabojo palubėje. Kitos buvo sugrūstos į lentynas. Tik tėvo ir motinos �ia betrūko. Gal jau su protu susipyko tie �monės.

Ai�ku, kad jiems nieko nereik�tų susidoroti su ja. Ir tarpusavyje. Jie vartoja kelis itin taiklius �od�ius. Pakankamai nuodingus. Rinktinius. Tarp bidonų ir �epe�ių jie turi neabejotin� teis� smogti vienas kitam.

Bet Tora skyrė praeitį nuo �ios dienos. Ji i�vyko mokytis į gimnazij�. Tai kėlė tam tikr� pagarb�. I�vykėlius galima pajuokti, apkaltinti pasipūtimu ir tinginyste. Bet pagarba i�lieka. Beje, juos ypa� glumino tai, kad i� Salos i�vyko Ingridos vaikas.

D�insuot� mergin� prikand� lie�uvius vyrai nulydėjo akimis iki pat prekystalio. Nu�velg� jie be �od�ių linktelėjo Ingridai. Su mergai�iuke sveikintis nebūtina, nors ji ir mokosi Breilano gimnazijoje. O ar taip ir turėtų būti? Grynas i�puikimas. Jauniklė i� �imtabu�io! Bent jau būtų pastoriaus ar Dalo at�ala.

Taip, taip, ai�ku, kas sumokėjo. Simonas. Tarsi i�pirkdamas kalt� u� tai, kad prane�ė policijai, jog svainis padegė įmon�. Padarė savo� O dar ta boba � Rakelė! Ji tai jau tikrai priki�o nagus, kad Ingridos pavainikė va�iuotų mokytis į Breilan�.

Vyrų susidomėjimas i�blėso. Vėl pasisuko vienas į kit� prat�sti pokalbio, kurį pradėjo prie� moterims įeinant į krautuv�. Nei�siduodami, k� mano, vis �vilgtelėdavo į judri� ve�li� rusvaplaukės Toros plaukų uodeg�. Nori nenori, o akį traukia. Taip jau yra. Vėl tabako dūmuose sklido �neka. Lyg netepto kavos malūnėlio burzgimas. Kasdien� ir nuobod�i� prie�kalėdin� popiet� dūgzdami tarsi nematomi vabzd�iai u�pildė �od�iai. Tūpėsi ant sienų ir lubų, siurbėsi į rankų mostus. Taip buvo visada. Jie liudijo visuotinai pripa�int� vyrų teis�.

Tor� u�kalbino tik Otaras. Sveikindamasis palenkė galv�, tarsi ji būtų suaugusi. U� ausies u�ki�tas pie�tukas, pla�iu rankos mostu perbraukia per plaukus su i�retėjusiu sklastymu: na, girdi, kaip sekasi, ar patinka Breilanas. Tora patikino, kad sekasi gerai.

Pirm� sykį Tora pastebėjo, kad Otaras taip pat kitoks. Tarsi ne i� Salos. I�siskiria laikysena. Labai stengiasi sukurti prekybininko Otaro Larseno įvaizdį. Bet jam nesiseka. Ir tikriausiai dėl to, kad jis ne Dalas, ne pastorius ir ne daktaras. Kiti �iūrėjo į jį niekinamai, nes �is norėjo i�siskirti neturėdamas atvykėlio prana�umų. Paslapties, atsive�tos i� nepa�įstamo pasaulio. Būdamas vienas i� jų bandos apsimesti es�s kitoks? U� tai jis vertas paniekos. Pirm�syk Tora pa�velgė į jį visai kitomis akimis.

Gelsvai ap�viestas prekystalis. Vos atvėrus duris tvoksteli įvairiausių kvapų mi�inys. Veidai tu�ti, nors įėjus motinai su dukra juose atsiranda vos pastebimas smalsumas. Ak, ta jų nebyli, �ema�iūrė i�rai�ka! Prie� akis tarsi �mėk�telėjo anks�iau sapnuoto ko�maro atplai�os. Nepasiduoti. Nė u� k�!

Neju�iomis atsitiesė. Praėjo pro visus i�did�iai i�kėlusi galv�. Pamanyk tik, kokia nepriklausoma ta mergiotė.

O jie dar ne�ino�

Tora buvo pasirengusi i�vysti jį galustalėje, bet jo ten nebuvo.

Tada ji nuėjo į kamarait�. Ingrida buvo visk� gra�iai sutvarkiusi. Dabar ji �ia siuvanti. Taip ir virtuvė lieka tvarkingesnė. Rudenį u� siuvim� neblogai u�dirbusi. Dėl supūliavusio pir�to pjaustymo ceche negalėjusi dirbti pagal akord�� Ne, apie tai nera�iusi, smulkmenos�

Ingrida nenuleido nuo dukters akių. Veidu nuslinkdavo �velnumo at�vaitas. Kai niekas nematydavo.

Jiedvi valgė, kai į virtuv� įėjo jis. Blaivus. Tora buvo i�ėjusi į kamarait� pasiimti knygos, kuri� norėjo parodyti motinai. Grį�dama susidūrė su jo �vilgsniu. Ir laikė prikaus�iusi, neleisdama jam nuslysti į �alį. I� kur tas stiprybės antplūdis? Net ir pati nelabai susivokė kodėl. Kad ir kas atsitiktų, blogiau nebus. Daugiau jos sugniu�dyti nebegalima.

I� kur �monės semiasi stiprybės? Tie, kurie vis� gyvenim� u�guiti.

Kuo paai�kinti, kad nelauktai jie ima ir pakyla, nors, regis, turėtų būti sutrypti ir sulyginti su �eme?

Ar pa�emintieji kaupia savyje visas nelaimes ir paty�ias, visus kir�ius ir smūgius tol, kol ūmai juose savaime u�siliepsnoja neapykanta ir ker�tu kibirk��iuojanti ugnis? Naikinanti. Visk�? Taip, i�ties visk�.

Tora jau buvo visk� sukaupusi. Tik paslėpusi giliai. I� baimės.

Ji stovėjo kamaraitės tarpdury sklidina pamir�to orumo, bet turėdama po �irdimi vyro pasėt� ir myriop pasmerkt� parazit�. Ir vis dėlto jos �vilgsnis privertė vyr� nusukti akis į �alį. J� u�liejo keistas, stingdantis d�iugesys. Apniko dygios mintys. Nirtulingos mintys. Nuo jų jautėsi tarsi pakylėta.

Dėl Ingridos elgėsi deramai. Bet pama�ius �varpl� vyro burnoje, plykstelėjo saldi neapykanta. Vir�uje trūko vieno danties.

Nebereikia gramzdinti bjaurasties sapnuose. Nebereikia jaukintis malonių min�ių. J� u�plūdo teisėto atpildo jausmas. Pataikė. T� kart� pataikė taip, kad �ymu iki �iol! Akivaizdu visiems. Ir ji tuo d�iaugėsi.

Vakare begulint kamaraitėje vėl atslinko baimė. Gal jis numano, kas jos galvoje? O jeigu vis dėlto ateis?

Nieko negali būti blogiau!

Ji ir vėl papartyne. Spardo ir spardo ka�k� mink�t�, plūstantį kraujais. Besibraunantį per �alumynus. Besiver�iantį per kra�tus. Plūsta kraujas, vartaliojasi mėsos gniutulai, o ji tik spardo, spardo be atodairos. Net ir tada, kai viskas susitraukia į ka�kokį knirkiantį gemal�, ji vis tiek nesiliauja spard�iusi. Jėgos turi daug. Jau�iasi tokia stipri, kad pratrūksta juokais. Kvatoja. Skard�iai ir linksmai, net visas pasaulis aidi. Nesitveria d�iaugsmu.

Keliskart pajuto prie veido alsuojant senel�, ta�iau nublo�kė j� �alin.

Kit� dien� sugalvojo ka�kokį reikal� ir nuėjo pas Simon� į įmon�. Jai buvo svarbu pamatyti jį pirmiau nei Rakel�. Susitikti su juo vienu. O gal ji prisibijojo akylaus tetos �vilgsnio? Kad �i pamatys tai, ko niekas dar nemato?

Tora pasiėmė motinos i�keptų kalėdinių pyragų ir �vak�. Suruo� Simonui �venti�k� stal� ir i�virs kavos.

Visu keliu į kaim� j� vedė �i mintis. Kaip jis nustebs! Staiga jai dingtelėjo, kad jis panorės j� kilstelėti. Suėm�s per liemenį. Kaip senais laikais� Ne, ji gali to i�vengti! Gali liuoktelėti į �alį. �tai taip! Tik strykt į �alį, kad net subar�kėjo į tinklelį įdėta dė�utė su suktais vafliais.

Toliau ėjo, kaip dera suaugusiai merginai.

Simonas jau buvo poilsio kambarėlyje. Ten �neku�iavo ir gėrė kav� vyrai, kurie nei�vyko savaitgaliui namo.

Nuo to laiko, kai audroje dingo laivas ir troba, Almaras i� Hestviko vis lopė ir lopė tinklus. Buvo sunyk�s ir paniur�s. Painiojosi visiems po kojomis it koks įnirt�s apdujėlis. Vyrai kentėjo � nelygu nuotaika.

Retsykiais Simonas �nektelėdavo su seniu apie or� ar suply�usius tinklus. Bet vienas su tuo niurzga stengdavosi nepasilikti. Tuomet lengviau jo atsikratyti.

I�vykus įstabiajai mokytojai Almarui neberūpėjo kūriko ir ūkved�io pareigos mokykloje. Jis vaikė �alin vaikus su tokiu įtū�iu, kad visi tik stebėjosi. Senas juk nebuvo. Bet vis vien � kivir�ijosi, spjaudėsi ir keikėsi. Ir vis grasino, kad susprogdins Įlankos seklum�. Tiesiog akiplė�i�ka! Juk per audr� ji nekenksminga. Sekluma ir lieka sekluma. Laikas būtų aprimti. To, kas pra�uvo, nebeatgausi. Belieka pradėti i� naujo. Gal galėtų nusipirkti nauj� laiv�? Pasiskolinti pinigų? Bent jau prik�stų lie�uvį, kad kiti galėtų netrukdomi parūkyti.

Bet ne! Almaras i� Hestviko pasidarė ka�koks keistas tinklų lopytojas, kuris nei Dievui, nei velniui nenusileis. O juo labiau �monėms. Tyliai besikeikdamas jis u�mesdavo ant kelių t� prakeikt� tinkl�. Praki�davo pir�tus pro nailoninį pakra�tį. Neskubėdamas, atkakliai ir ritmingai, tarsi būtų persen�s galingas variklis. Trauk perkūnas, kaip sunku nulaikyti stand�i�, slid�i� nailonin� gij�. �iūrėk, ir i�nyra i� kilpos akis, nubėgdama skersai ir i�ilgai viso tinklo. U�spjautum tabaku prisodrintom seilėm, gal vien� kit� ir sulaikytum. Bet dvide�imt tūkstan�ių kilpų � tikra velniava! Net ir dėl ma�esnio skai�iaus prasikeiktum.

Almaras juto, kad netrukus ims gelti ir sukioti s�narius. �i bjaurastis atslenka kartu su Kalėdomis, o �ia dar toji stipena Skarotoji Johana per vis� kaim� i�trimitavo, kad po lova Almaras laiko du dinamito briketus. Jie es� kelia pavojų visiems kaimynams. Galima sakyti � taikai pasaulyje. Pliau�kia, tarytum po lova dinamito briketams nebūtų pakankamai sausa. Jei prireiktų � i�silaikytų iki pat Paskutinio teismo dienos.

Simonas �vilgtelėjo į sėdin�ius u� Almaro nugaros vyrus. Tarsi kutenami jie vos laikėsi neprapliup� juokais.

� Ateis geresni laikai, Almarai, � linksmai tarė Simonas.

� Eik sau, kokie geresni laikai? Laivas kainuoja milijon�, menkių tinklai beveik de�imt tūkstan�ių, dinamitas u�draustas. Kokie geresni laikai? Ant kranto �vejai vengia lopyti tinklus, jie naudojasi tokiais patarnautojais kaip a�, o kai tik parplaukia i� jūros, tu�tuojau puola boboms į tarpkojį. Mazutas! Tas irgi kainuoja! Kajutė kūrenama mazutu. Jeigu ir turėtum i� ko nusipirkti laiv�, nėra i� ko jo i�laikyti. Ko gera reiks prikalbinti �uvis, kad pa�ios �oktų per bort�. O jaunimas � vien vagys ir banditai, ir dar nori, kad pietų pertraukos, ir tos būtų mokamos! Dabar juk mokės u� sirgim�. Ir u� atostogas!

Simonas tik �yptelėjo. Praleido pro ausis. Vyrui ne visi �ulai galvoje. Simonas gėrė kav� bandydamas negirdėti jo tar�kalų.

� Dabar ir bobos prisidėjo prie verk�lenan�ių choro. A? Ar tiesa, kad �iais metais Rakelė pasisamdė avių kirpėj�? A? Kur dingo ta smarkuolė, kuri apsi�ergusi aviniok� nuvarydavo kaltūnus pati viena?

Paminėjus Rakel�, Simonas susiraukė. Prisiminė, kokia ligota ir sulysusi ji grį�o i� ligoninės, todėl jie ir pasisamdė kirpėj�. �ito jis tikrai nepamir�o. Jau ruo�ėsi u��iaupti seniui srėbtuv�, kai tarpdury pasirodė Tora.

Tai buvo taip netikėta.

Palaidi ve�lūs plaukai. Sakytum niūriame kambaryje ėmė plaikstytis liepsnos. �al�io nuda�yti skruostai. Lūpose � vos pastebima �ypsenėlė.

Prie�ais kaip gyva i�dygo jauna Rakelė. Stulbinantis vaizdas it botagas kirto per akis. Jis palenkė galv�, kad i�vengtų kir�io. Susitvardė. Veid� nu�vietė plati �ypsena. Rakelės vaizdas suskilo, subyrėjo, ir jis vienu �uoliu pri�oko prie Toros. Dė�utėje subar�kėjo mamos vafliai. Ji nesiprie�ino, kai Simonas sugriebė j� per juosmenį ir kilstelėjo. Jai pasirodė, kad ji jau padangėje. Pa�velgė �emyn į jo mink�tas raudonas lūpas. Spindin�ias akis. Juto, kaip virpa jo rankos. Ir �itaip ji kabėjo pamir�usi apie savo tiksintį laik�. Ir kad juosmuo nebepriklauso jai vienai. Kad nebeturi nei gyvenimo, nei ateities. U�simir�o. Sielon įsispaudė Simono veidas. Ten jo vieta. Per am�ius.

Kokia didinga akimirka.

Vyrai �ypsojosi. Bet jau kitaip nei prie� valandėl�.

Vėl apsėdo staliuk�. Tora i�ėmė aptrupėjusius vaflius. Dė�utei apėjus rat� aplink stal�, liko tik du. Ir dar keli kitų kepinių gabaliukai. Staiga Torai sukilo apetitas. Pasiėmė vien� vaflį ir prisi�liejo prie Simono.

Simonas įniko j� klausinėti. Apie visk�. Apie mokykl�, kambarį, pamokas. Tora tarsi pra�ydo. Atsilapojusi palt� atsakinėjo taikliai ir �maik��iai. Įsitraukė ir vyrai. Pamir�o, kad privalo būti orūs � klausinėjo, aptarinėjo. Bendravo su Tora taip, lyg �i būtų suaugusi ir viena jų. Atitirpo ir Almaras. Kai i�girdo, kad Breilano gimnazijoje nėra tokių kaip Giuna, įsi�nekėjo ir jis. Garbstydamas Giun� ir jos gyvenimo keli�. Ji buvo ir i�liko įstabus �mogus. Ta�iau ėmė ir i�va�iavo�

� Judu galėjot būti pora? � trenkė vienas i� kompanijos.

Simonas pervėrė jį akimis, o Tora pakeitė pokalbio tem�.

Almaras tik dėbtelėjo pro surauktus antakius ir palinko prie tinklų.

� Bet kaip tu pasikeitei per tuos kelis mėnesius! � stebėjosi Simonas, kai jie u�lipo į jo kontor�. � Ar tau ten patinka? � klausinėjo spinduliuojan�iomis akimis.

Toros �irdį u�griuvo nepakeliama gėda.

Dėl jos Simonas i�leido tiek pinigų. Ir viskas veltui.

Kopdama �laitu į plynauk�t�, ji vėl paniro į juodas, stingdan�ias mintis:

� Arba tasai, arba a�, kitaip būti negali.

36

Tora vėl Bekejorete, sėdi ant durpių dė�ės. Verta buvo laukti daugyb� juodų dienų ir naktų.

Rakelė �velgė į Tor� mylin�iomis akimis. Pagal savo smulkų sudėjim� mergaitė gerokai papilnėjusi. Bet nepasakė nieko. Rakelė laikėsi taisyklės: nesiki�k, jei nieko negali padaryti. Vis dėlto ji stebėjosi, kad Tora taip sustambėjo, pasidarė krūtinga ir pe�iuita. Galbūt brendimas. Į jo pabaig� paprastai atsiranda riebalų. Paskui jie i� lėto tolygiai pasiskirsto po vis� kūn�. Rakelė mena, kad �itaip brendo ir ji pati. Garsiai nieko nesakė.

Ta�iau gyrė palaidus Toros plaukus. Dėstė, kas įvyko Saloje, kol Tora buvo i�vykusi. Paai�kino, kodėl senis Almaras pasidar�s toks keistas. Jos nuomone, t� nelemt� audros naktį kailinė jo kepurė neatlaikiusi visos smūgio jėgos.

Pasakojo, kad Solė i�dundėjo į �alies pietus. Pasiekusi Osl�, gavusi darbo kontoroje. Jai netrūko nei ver�lumo, nei u�sispyrimo.

� Dievai �ino, i� kur tai, � stebėjosi Rakelė. � Turbūt i� Elizifos, � pridūrė �ypsodamasi.

Tora abejojo. Bet Oslas? Tai bent. Ir kaip ji įsidr�sino? Viena?

Tora prisiminė �vent� Simono krantinėje. Solė, apsivilkusi nauja, neįprasta suknele. Solė, atsirėmusi į stulp�, rimuoja ne�vankius posmus vien dėl to, kad negali i�va�iuoti i� namų.

Staiga Tora perprato tuos �vilgsnius, kurie sutiko j� atvykusi�. Ritos, Jorgeno. Kitų. Visi sveikinosi droviai. Tarytum niekada nebūtų drauge �aid� ar susipe��. Spard� kamuolio ar ėj� į kin�. Visi kartu. O dabar ji � i�vykėlė, besimokanti Breilane. Ar nuo to tapo kitoni�ka? Neprieinama ir svetima?

Rakelė papasakojo, kad Randi su Fritsu persikėlė į Bod�. Tora nudelbė akis jausdama, kaip palengvėjo �irdis, jog nereikės su jais susitikti. Bet kartu ėmė ilgėtis muzikos, knygų, kakavos, Randi �iau�kėjimo, Fritso nebylystės. Ant lovos u�kloto sudėtų jo rankų�

Mergai�iukė tarsi suma�ėjo. Susigū�ė. Tokia jauna, o gyvenimas jau pragyventas.

� Ar tu sveika? � atsargiai paklausė Tora.

� Ir taip, ir ne. Sunykau per t� lig�. Turė�iau atsigauti. Beje� �monės �iūri į mane kaip į raupsuot�j�. Vė�ys� Jie m�sto kaip vaikai. Viskas, ko nesupranti, u�kre�iama ir pavojinga. Atrodo, jie man�s vengia� O Simonas�

Ji nutilo. Tiek tų kalbų� Dirstelėjo į Tor�. Nusijuokė. Beveik taip pat kaip seniau.

Ta�iau Rakel� nustebino Toros klausimas. Dar rugpjūtį apie lig� ji nepratarė nė �od�io. Jaunimas jautrus, pamanė Rakelė. Jis teikia vil�ių. Jis dar i�moks ir �moni�kumo, ir atvirumo. Tik pamanyk, Tora paklausė! Ūmai Rakelė u�kaito, nusisuko, apsimetė turinti ka�kokių reikalų svetainėje.

Kai grį�o ne�ina dviem gėlių ra�tais i�margintais puodukais ir pyragai�iais, ji ėmė pasakoti apie lig�. Apie ligonin�. Palengvėjim� po operacijos. Apie nuovargį. Apnikusi� vienatv�. Bet apie Simon� neu�siminė.

Skaniai kvepėjo duona, dvelkė �aliuoju muilu, gyvulių artumu. Dvelkė Rakelės aromatas. �Labiausiai pasiilgstu Bekejoreto virtuvės�, � galvojo Tora.

� Kaip jums sekasi?

Rakelė paraikė duonos, u�klojo j� storomis avienos vyniotinio riekėmis. U�krovė burokėlių. Jie nuda�ė mės� raudonai.

Gale gerklės Torai susitvenkė �leik�tulys. Netikėtai. Bet susivaldė.

� K� turi galvoje? � paklausė �iek tiek sutrikusi.

� Henrik�.

� Lyg ir neblogai. Gana ramu.

� Ramu buvo vis� rudenį. Taip ramu, kad kartais neapsikentusi nueidavau pas tavo motin�. Visada imu jaudintis, kai ima ir pranyksta gyvybės �enklai. Tuomet sunku patikėti, kad viskas kaip reikiant.

Rakelė atsiduso.

� Taip. Juk supranti, vis� laik� reikia grumtis. Tavo motinai tikriausiai buvo geriau, kai jis sėdėjo. Kad ir kaip buvo sunku�

Tora �iūrėjo į j� i�plėtusi akis.

Rakelė kalba apie tai, k� kiti paprastai mano, bet nutyli. Jos lūpose kalbos apie visokius gėdingus dalykus skamba paprastai ir natūraliai, lyg ji aptarinėtų patalyn� ar audim�.

� Bet ji neverk�lena, nors tai trumpina jos gyvenim�. Visada buvo tokia. Toji moteri�kė gaji kaip katė. Niekam nesipasakoja� Net man. Kaip tu manai, jis taip ir įveiks j�?

Tora ir vėl pasijuto lyg įbauginta mergytė. Bepigu būti tokiai Bekejorete � tarsi �iltame glėbyje.

� Mes, moterys, visad esam kovingos. Tu pakankamai didelė, kad tai suprastum. Lyg koks prakeikimas, grumiamės, kad viskas t�stųsi. Kad i�gyventų visi. Grumiamės dėl kitų. Įsiuntu prisiminusi, kad yra tek� pralaimėti ir pasiduoti, nes viskam jėgų neu�tekdavo. Klausyk, Tora, kirsk i� peties. Nedvejok. Tu jau nebe ma�utė lepūnėlė.

Ka�kas su�ėrėjo Rakelės akyse. Gelsvi ta�keliai prie vyzd�ių. Atlėkė į Tor� tarsi svied�iamas lynas. Susaistė jiedvi neperskiriamai. Sulydė mintis abipusiu pasitikėjimu. �ito Tora nebuvo jutusi jokiam kitam �mogui. Gera, lyg būtum tik su savimi. Bet dar nuostabiau vienatvė dviese.

An�dien Rakelė buvo persirgusi �jūrlige�. Dabar taisėsi. Ar gali kas Saloje var�ytis atkaklumu su sveikstan�ia po ligos Rakele? Torai buvo ai�ku.

Teta palaikys Toros kov�. Nors ir pasirodytų, kad veltui. Ji tro�ko įsigilinti ir suprasti. O ne smerkian�iu �vilgsniu stebėti i� �alies. Rakelei duota įsijausti į kito �mogaus skausm�. Ar daug tokių? Toros manymu, baisiai ma�ai. Teta suvokė turinti paremti Toros kov�, nes motina prisiėmė jo. Rakelė � vienintelis �mogus, su kuriuo Tora gali kalbėti apie motin� nesijausdama, kad �i� i�duoda.

� Kad jis bent susirastų darb� kur nors kitur, � susim�s�iusi kalbėjo Rakelė, tarsi konkre�iai numanydama, kur ir koks galėtų būti tas darbas.

� Regis, jis dabar nebegeria, � pasakė Tora.

� Hm, kiek a� �inau ir matau, tai blaivus, tai ne.

Rakelė dirstelėjo į Tor�, paėmė puodelį nuo durpių dė�ės ir pripylė į jį kavos. Pati prisėdo ant ku�etės kra�to, sav�jį puodelį laikydama ant kelių. Būdamos dviese, jos niekada nesisėsdavo prie stalo. Ai�kintis nereikėjo. Tai papro�iai, dėl kurių Bekejoretas ir buvo tap�s namais.

� O, kad jis būtų toks kaip dėdė, � nuslydo Torai nuo lie�uvio. Prikando lūp� ir ne�iūrėjo į Rakel�.

Ta�iau Rakelė tik nusijuokė, girdi, Salai pakanka ir vieno Simono. Balse ka�kas pasigirdo. Rūstumo gaidelė? K� ji nori tuo pasakyti? Ar tik nepranyko i� akių tie geltoni ta�keliai?

Rakelės akys buvo įbestos į susirangiusi� ant kelių kat�.

Tora pajuto riziking� tro�kim� i�sipasakoti, nenumaldom� nor� įsikniaubti Rakelei į skrait� ir visk� i�lieti. Tos bjaurasties �irdis nebeatlaiko.

Grį�dama namo ji u�mynė ant u��alusios balutės. Sutra�kėjo, suzvimbė. Skimb�iodamos ant kelio gruodo pabiro plonytės ledo ai�enos. Blyksėdamos mėnesienoje jos tarsi u�grojo. Tie garsai ir �viesa apgobė Tor� nelyginant Bekejoreto nuotaika. Jie smelkėsi į �irdį. Plėtėsi kaip am�inybė.

Pastoriaus sodybos patvoryje stūksantys augaloti med�iai kėlė į dangų juodų �akų raizginį. Tikras paveikslas. Artėjant prie purvo spalvos �imtabu�io atmintyje miglotai i�plaukė jame praleistos beveik nerealios naktys. Ledukų muzika prislopo. O kai begaubtės lemputės ap�viestame koridoriuje Tora padėjo rank� ant tamsiai rudo turėklo, garsai visai nusilpo, bet vis dar guodė.

Persmelkė mintis apie sen�j� palėp�. Prie� gaisr�. Ten ji galėdavo pabūti viena. Neregima, saugi, priklausanti vien tik sau. Kūnu taip pat. �irdyje gyveno tas auk�tas fleitos garsas. Jį i��aukdavo vaizduotėje susiliejantys dangus ir jūra. Tu��ioje palėpėje liedavosi muzika. Ne�inia i� kur. Bet u�tekdavo pakilti nuo brezento ar vilnonio pledo, paslėpti savo u�ra�us ir pie�tuk� po silkių statine, u�tekdavo priartėti prie sta�ių, �emyn besileid�ian�ių kopė�ių, ir baug��ioji fleita nutildavo.

Stipriai �alo.

Kai Tora grį�o, motina buvo k� tik i�virinusi kelet� �luos�ių. Nuėmė puod� nuo viryklės ir atskiedė �altu vandeniu, kad baigtų jas skalbti rankomis.

Nuo garų aprasojo langai ir visi nuzulinti virtuvės baldų pavir�iai. Sienos ir durys. Vir� praustuvės kaban�io veidrod�io pavir�iumi �liuo�ė �emyn trys a�arėlės.

Tora panardino abi rankas į puod�. Kokia palaima laikyti i�skėstus pir�tus �iltame vandenyje� Nepratardama nė �od�io ji baigė skalbti �luostes. Net palto nenusivilkusi lėtai i�gr�ė. Traukė į save aitrų skalbimo miltelių ir garų kvap�.

Tora pasimatavo suknel�, kuri� vilkės per Kalėdas. Vienintel� �iemin�. Ponios Karlsen veidrod�io �ia nebuvo. Ir be jo matė, kad drabu�is tinka. Rytais pasibaigus vėmimams ji pastambėjo. I� pa�iūros atrodė, kad subrendo ir pra�ydo. Palengvėjusia �irdimi ji ėmėsi plauti griozdi�kus medinius laiptus nuo tre�io auk�to �emyn iki pat stiklinės verandos. Apa�ioje vos perbrauktos skuduru grindys apledėdavo, todėl Ingrida vis �ūkalojo įspėdama apie tai ir lipan�ius �emyn, ir i� �al�io įeinan�ius vidun.

Suknelė buvo pasiūta an� �iem�. I�augai, pasak Ingridos. Kol kas ji dar gelbėjo nuo bėdos � kol kas.

�į Kū�ių vakar� Henrik� Tost� nubaudė Elizifos Dievas arba kas nors �i� auk�tai�. Drauge su tokiais pat neskuban�iais prie �eimyninio �ven�ių stalo buvo u�suk�s į Tobijaso trob�. Grį�damas slid�iais odiniais batais jis �engė per lauko durų slenkstį, kaip tik Elizifai, Torsteinui ir visiems vaikams u�traukus Kalėdų giesm�. Daugiabalsė giesmė nuringavo laiptais �emyn. Atsimu�ė į palėpės stog�. Nuaidėjo palubėmis ir pasieniais, todėl Ingrida nei�girdo, kaip atsivėrė laiptinės durys. Neįspėjo laiku.

Henrikas Tostė susilau�ė pėd�, reikėjo sugipsuoti. Sėdėjo prie virtuvės stalo blaivus ir įtū��s, o Ingridai tai tapo kan�ia be pabaigos. Jis girdėjo kiekvien� Ingridos tariam� �odį. Perniek visi numatyti pokalbiai, o juk Ingrida buvo pasiry�usi pasikalbėti su dukra atvirai, kaip tarpusavyje �nekasi suaugusieji.

Tora d�iūgavo. Prasimanė nauj� �aidim�. O, tam ji pasitelkė vis� savo i�mon�. Pradėjo nuo to, kad pastatė puodelį atokiai nuo jo. Norėdamas siurbtelėti kavos, jis nepasiekdavo. Tekdavo pra�yti jos pagalbos.

O ji aik�tijosi. Įbedusi į jį akis pjaustydavo biskvitinio pyrago, o jam nepasiūlydavo. Toki� stipryb� Tora įgavo Breilano komunalinėje gimnazijoje. Jaunimo pulke. Apie tai jis nieko nenutuokia, nes gyvendama Saloje Tora tos stiprybės neturėjo. Atvasnojo ji �ionai per du fjordus ir vingiuojan�iu keliu � tiesiai pas Tor�. I� jai vienai priklausan�io pasaulio. Gal ant peties jai tupėjo, pasakinėjo, k� daryti. O Henrikas turėdavo laukti, kol Tora įvykdys jo pra�ym�. Jis riaumodavo. Maldaudavo. Įsakinėdavo. Nuslopinusi neapykant� Tora pirmiausia u�baigdavo k� pradėjusi ir tik tada pagelbėdavo jam.

Buvo tarpu�ventis, �alo. Reikalas prispaudė jį į kiem�. Reikėjo nulipti laiptais �emyn. Ingrida buvo ka�kur i�ėjusi. Teko pra�yti Toros. �i prapliupo kvatotis. Net sienos sudrebėjo. Pati pa�iurpo i�girdusi savo �od�ius:

� Eik pats! Nesulauksi! Gali apsi�ikt vietoj!

Vyras tik i�pūtė akis. Net nenusikeikė. Apstulbo. Bet trumpam. Paskui pratrūko taip, kad mal�indama į sien� ėmė belsti Skarotoji Johana.

Tora stovėjo prie durų ir kvatojo. Bet kvatojo taip, kad jautė kaipmat galinti pratrūkti rauda. Pasirengė bėgti, jei nepaisydamas sulau�ytos pėdos jis pultų j�. Bet kol kas neįstengė. Laiko ji dar turi�

Stebėjo, kaip jam putojant pro juod� �varpl� tyk�ta seilės. Net pati nenutuokė turinti tiek jėgų. Kaip i� gausybės rago.

� Luo�ys! Luo�ys! Eik pats! Smirdėk savo paties �ūduose, kol nudvėsi! Ar girdi? AR GIRDI, K� SAKAU?

Nubėgusi laiptais �emyn, ji i�girdo riaumojim�, nes bandydamas �engti jis parkrito.

Pagaliau jai pavyko pralau�ti tyl� ir i�rė�ti jam į akis. Norėjo, kad jis �inotų, norėjo, kad jaustų pavojų. Kad tai persekiotų jį vis� laik� � ir po to, kai viskas pasibaigs. Norėjo, kad suvoktų, jog mergai�iukės Toros neapykanta daug stipresnė nei jo.

Ta�iau ji vis tiek atsidūrė rūsyje, nervingo drebulio kre�iama, suklupusi prie bulvių aruodo. Laimė, kad jau vėlu ir bulvių niekam neprireiks. Maigė rankomis pilv� jausdama kūno �ilum�.

Po dideliu namu, pilnu prislopintų garsų, susitrauk�s į kamuoliuk� ma�as �mogelis. Aplink � �e�ėliuotos granitinės sienos su ply�iais, pilnais �imtame�ių dulkių ir voratinklių. Regėjos, tarsi �mogeliui prireiks pralau�ti t� stor� pilko granito mūr�, kad galėtų i�vysti dienos �vies�.

�Turiu i�būti dar septynias dienas. Tik septynias dienas ir naktis�, � galvojo ji.

Pama�u ėmė ry�kėti aplink i�sirikiav� daiktai. Statinės. Stovas su storu ��uoliniu stalvir�iu skerdenai pjaustyti. Dė�ės, kaupini bulvių aruodai. Gelsvose bulvėse � rausvos akutės. Ap�viestos spingsin�ios lempelės. Ta lėtai siūbuoja. Lyg tamsaus rūsio laikrod�io �vytuoklė.

Kol ji vie�ėjo namuose, jis vis kėpsojo toje pa�ioje vietoje.

Ingrida bandė �velninti padėtį. Joje nuolat susikirsdavo paniekos kupini Toros �vilgsniai ir tū�mingi vyro prover�iai.

Tora nesiliovė tobulinusi savo �aidimo. Kai motina i�eidavo, ji būtinai tuo pasinaudodavo. Atsistodavo prie durų ir piktd�iugi�kai kvatodavo. Nepratardama nė �od�io. Kaip pasmerktoji, kuriai nebeliko nieko kito, kaip tik lieti neapykant� savo budeliui � ji stovėdavo ir ty�iodavosi.

Retkar�iais sukalbėdavo trump� maldel� Elizifos Dievui pra�ydama, kad padėtų atsikratyti nepaken�iamo kūno. Tarsi tai būtų įmanoma. Bet juk reikia kaip nors sau padėti.

Ker�tui laiko tebuvo lik� ma�ai. Ir Elizifos Dievui per visus praėjusius metus to laiko Tora skyrė ma�ai. Kaip ir Dievas jai.

37

Driokstelėjo.

Skard�iai nuaidėj�s trenksmas sudrebino vis� Sal�. Ar taip triuk�mingai palydima paskutinė metų diena?

Ir tarsi priartėjusios Paskutinio teismo dienos �enklai ant krantinės statinių stogų u�virto dumblinas jūros vanduo, ir pasipylė akmenų kru�a.

Did�iulis uolos luitas sutrai�kė namelį, kuriame stovėjo trys kubilai, prikrauti jau paruo�tų �ūklei tinklų. Ten dabar liko tvaksoti silkių vidurių, statinių �ipulių, kablių ir virvių jovalas.

Kas per pok�tai pogulio metu? Ir ko ten vaikai rėkauja? Tai tas trenksmas � ne �vent� skelbianti raketa? Lyg ir per anksti būtų�

Bet pasigirdo nerimastingi pavieniai �ūksmai. Jie artėjo ir stiprėjo. Galiausiai įsibrovė į namus. G�sdinantys, tarsi skelbtų negand�. Yra tek� tokių girdėti. Kam nors nuskendus, artėjant audrai. Kilus gaisrui, atsitikus nelaimei darbo vietoje.

Kas gyvas sukilo ant kojų. Vyrai. Moterys. Kas k� u�simet�s i�puolė lauk į niūri� popiet�.

�iemet jau paskutin�.

�monės aptiko juos tarp pakrantės akmenų. Prie pat molo. Vien� gyv� ir vien� mirusį. Jei ne drabu�iai, negyvėlio nebūtų atpa�in�. Tokio vaizdo Saloje dar niekas nebuvo mat�s. �mogus susisprogdino ant kranto. �į kart� nė kailinė kepurė negelbėjo. Tokio sumaitoto kūno niekam nebuvo tek� regėti. Nuo jo dar tvoskė �iluma.

Tora vaik�tinėjo pa�įstamais takeliais, kai netikėtai driokstelėjo visai arti. Pasirodė, kad atplasnoja ta pati audros raja. Grasindama perskelti j� į dvi dalis. Bet �astelėjo prie�ais sudraskyto, kraujais pasruvusio kūno pavidalu. Nė �iurpiausiam sapne tokio siaubo nei�vysi.

Po to viskas tarsi i�tirpo�

Atsipeikėjo. Gulėjo nublok�ta ant akmenų.

Dėmesio į j� niekas nekreipė. Nepakeliamai skaudėjo nugar�. Lyg būtų perlau�ta. Atsitokėjusi i�kart susivokė kur esanti. Pa�velgė į suniokot� Almaro kūn� tarsi į save. Pasukusi galv� į �on� pamatė t� sudarkyt� kūn� apstojusius �mones. Tvyrojo kraupi tyla, buvo girdėti ar�iau stovin�iųjų kvėpavimas. �iaip taip atsisėdo ant to ap�alusio akmens. Tada pajuto, kad viduje ka�kas atsiskyrė. Pajuto tik dabar.

Ka�kas jai padėjo pakilti, nueiti iki pastato�. Mergina, dirbanti pjaustymo ceche. Tora norėjo prakalbinti j�, bet nieko i�tarti nesugebėjo. Atrodė, kad toji ir be �od�ių visk� suprato. Įvedė į Simono namelį. �monių nebuvo. Durys atlapotos. Tora nuvirto ant lovos. Mergina pradingo. Pro snieguot� lang� smelkėsi virpanti �alta �viesa. Gulėdama ant nugaros Tora juto, kaip vidurius ėmė rai�yti veriantis skausmas. Ji vėl neteko s�monės. Pa�adino naujas skausmo priepuolis. Grūmėsi su juo apsipildama �altu prakaitu. Paskui pristigo jėgų ir viskas nuplaukė.

Kas �ia sukiojasi po kambarį? Kas lie�ia j�? Bandė gintis. Skery�iojo rankomis.

� Gulėk ramiai!

Motinos balsas, irzlus, susirūpin�s. Kupinas i�g�s�io.

� Vie�patie Dieve! � dejavo ji. � Vie�patie Dieve! Ir kodėl tai turėjo atsitikti manajai? Vie�patie Dieve! Vie�patie Dieve! Koks tas pasaulis!

� Apsiramink. D�iaukis, kad ir jos nenusine�ė! � �ai�iai nuskambėjo Rakelės balsas. Tora pajuto, kaip j� apklojo. Uodė keist� vilnonio pledo, tabako ir prakaito kvap�. S�monė vėl aptemo. �į kart� ji nesiprie�ino.

Gulėjo tarsi greta sav�s. Prisi�liejusi prie akmens. �iūrėjo tiesiai į stiklines Almaro akis. �ypsodamasis jis linktelėjo. Kaip tuomet, kai dirbo mokyklos kūriku, � su skardiniais anglių prikrautais kibirais į�vangindavo į klas� būtinai tada, kai pamok� vesdavo Giuna. Veidas �vytėdavo vaiki�ku d�iaugsmu. Droviai ir ka�kaip kerėpli�kai mostelėdavo ranka. Gal ir norėdavo būti pana�us į herojų, o gal suprato � iki to jam labai toli. Tora nusisuko palikdama ramybėje Almar� ir jo pastiras akis. Jo vietoje matė save. Atoslūgio pakrantėje gulintį savo suniokot� kūn�. Su Almaro milo kelnėmis ir megztiniu. Tai jos kraujas, jos kūnas. Nebeat�aukiama. Baigta. Galas. Nenumanė, kad bus taip klaiku. Taip beprasmi�ka.

Pavakary ji jau galėjo paeiti. Grį�o namo su Simonu, Rakele ir motina. Niekas neu�siminė apie įvykį. �nekėjo apie valgį. Apie i�kritusį snieg�. Vien tau�kalai � dėl jos.

Naujųjų metų vakar�, kaip bet kurį kit�, tvyrojo slopi tyla. Pama�u ėmė pustyti. Baltas sniego sluoksnis tarp akmenų, kur tė�kėsi Almaro kūnas, nusida�ė rausvai. Paskui ap�alo. Ta�iau patvinusi jūra visk� nuplovė, tarsi Vie�pats būtų nusprend�s � turi būti saikas. Sniegas u�pustė �ymes, likusias bene�ant kūn� keleliu. �itaip sumaniai ir paprastai gamta u�glaistė paskutinį Almaro pėdsak�.

Kai jie su Simonu priėjo prie Bekejoreto gonkų, Rakelė staiga sustojo ir apsipylė a�aromis. Trenkė kum��iu į duris � t� naktį pūga toli nuskraidino jos �auksm�:

� Velniai rautų, negi jis manė, kad susidoros su beprotyste?

Simonas apkabino ir veidu prisiglaudė prie jos.

Pravirko. Stovėjo abu susiglaud� ir verkė.

Juk Almaras ne kart� sakė: ��ia seklumos neturi būti!� Ji tik pri�aukia audros siautėjim�, griovim� ir bejėgi�kum�. Dėl namo jis tiek nesikrimto. Baisus �ia daiktas � namas. Ta�iau laivas� Svajonių laivas�

Klausydamiesi jo visi tik �yptelėdavo ir palinguodavo galv�. Es� Almaras patyrė smūgį audros naktį, ir nieko nebepadarysi. Niekas nepajudino nė pir�to, kad padėtų jam įsigyti nauj� laiv�. Simonas pristatė jį prie darbo. Kiti tyliai krizeno. Patenkinti savimi.

Jo gyvenimas �imtabutyje u�krovė papildomo vargo. Savo ker�to teorijomis, niurzgėjimais, dejavimais jis trikdė įprast� kasdienyb�. U�ėm�s vien� Skarotosios Johanos kambarį nuolat g�sdino juos u�uominomis apie dinamit�, sukraut� po lova.

O Rakelė i� nevilties, kad ir ji, ir Simonas galėjo būti tokie be�ird�iai ir kvaili, tvatino kum��iais gonkų duris.

Palėpėje Elizifa meldėsi u� Almaro nemirting� siel�. Tikėjo, kad jam tai pravers. �itaip meld�iantis tyliai atslinko Naujieji metai. Skarotoji Johana i�laukė vis� savait� ir tik tada įsikraustė į jo kambarį. Jautėsi į�eista, kad ten jo gyventa. Bet pama�u aprimo.

Gulėdama Tora nė nepamanė apie kokį nors jai gresiantį pavojų. Staiga tai pasidarė nesvarbu. Joje nebetilpo susikaup� svarbūs �od�iai, bet jie taip ir liko nei�sakyti. Kartais imdavo dairytis motinos. O kai �i įeidavo, bandydavo sugriebti jos rank�. Jie svarstė, ar nei�kvietus daktaro. Nugirdo, kaip virtuvėje tam pritarė net ir jis.

Atsikėlė. Buvo nukraujavusi. I� ten. Gausiai. Viskas buvo permirk�. Stovėjo �altoje i�vietėje ir stebėjosi. Kad kraujavo. Kiek pajėgdama apsitvarkė ir grį�o vidun. Paskui kiekvien� dien� savijauta taisėsi. Nustojo skaudėti nugar�.

Ta�iau kur bepa�velgtų, matė sudarkyt� Almaro lavon�.

T� dien� �velgdama nuo denio į tolstan�ias Įlankos prieplaukas ji pamatė: seklumos nebėra.

Kai grį�o į savo kambarėlį, prie� akis matė ai�kų vaizd�. Ne baisųjį. Ne sumaitot� kūn�, o nuostabųjį: seklumos nebėra!

Ta�iau siel� gaubė tamsa.

Ji nebesvarstė, kaip reikės įveikti tai, kas jos laukia. Laikėsi nusistovėjusių, savo pa�ios sumanytų dienos ir nakties ritualų. Bandė susitvarkyti ir su miegu. Kurį laik� net sekėsi. Dar nebuvo i�va�iavusi į Sal�. Dar ir Almaras�

Apsivilkusi megztiniu ji da�niausiai sėdėdavo prie krosnelės. Ta�iau durelių neatverdavo. Nebuvo reikalo.

Nebevaik��iojo nei į kavin�, nei į kin�.

Du kartus per dien� nenoromis pavalgydavo prie nauj�ja klijuote apkloto stalo. Kai kada i� apa�ios �ūktelėdavo ponia Karlsen, kviesdama j� papietauti. Paskanauti �vie�iai i�keptos duonos, i�gerti kavos.

Ji paklusniai nuslinkdavo laiptais �emyn. Visada vilkėdama katr� nors i� savo dviejų vilnonių megztinių. Truputį palinkusi. �vilgsnį nukreipdavo į kaban�ius paveikslus, į lang� ar siuvinėt� staltiesėl�.

O ponia Karlsen pasakodavo apie ma�osios pajūrio gyvenvietės įvykius. Varnų kranksėjimas pasiekdavo net būnant viduje. Breilane nesijautė �uvų kvapo, nesimatė i�barstytų pelekų. Nebuvo �uvų apdorojimo įmonės, Otaro krautuvės, �imtabu�io. Stūksojo keli barakai i� vokietme�io. O �iuo metu �ia gyvena ir vokie�io i�pera, tik niekas nekreipia į j� dėmesio.

Tora mokėsi ne tik norvegų, bet ir vokie�ių bei anglų kalbų. Pabėgdavo mintimis į jai vienai priklausantį pasaulį, kai ruo�davo pamokas, arba gū�davosi siauroje lovoje, u�dengtoje nertuoju u�tiesalu. �itaip ji stūmė dienas. Nors ir be sapnų apie senel�, Berlyno namus ir gatves. Kaupė jėgas tam laikui.

Vien� antradienio vakar� jį grį�o i� bibliotekos nailoniniame tinklelyje ne�dama krūv� knygų. Pakurs�iusi krosnel� paruo�ė vertim� i� vokie�ių kalbos ir tada i�kraustė knygas. Be skubos. Nusipraususi apsivilko �vari� palaidin�. Lankydama bibliotek� sutikdavo ne tuos, kurių vengti jau buvo įpratusi, o naujus, dėl kurių j� pildavo prakaitas ir kaustė keista baimė tol, kol grį�davo į kambarėlį, u�sirakindavo ir nusiprausdavo. Bet vis tiek eidavo ir į bibliotek�, ir į krautuv�, į pa�t�, į knygyn�, nors ir �inojo, k� reikės patirti. Grūdinosi. Suprato, kad visa tai � tik pratybos prie� prapultį. Turėjo būti pasirengusi.

Laimė, ji nustojo kraujuoti. Kart� viduje vėl pajuto plastelint sparnelį� Sėdėjo prie ra�omojo stalo ir prisivertė nereaguoti. Mokėsi ir to.

Ji nesijautė savo gyvenimo �eimininke, tarnavo norui gauti kuo daugiau �inių. Mokykla tapo visų svarbiausia. Mergai�iukei Torai �inių siekimas tapo tikresnis nei jos pa�ios gyvenimas.

Baigusi būtinus darbus ji susirangydavo ant u�tiesalo ir dėliodavo mintyse siu�etus, kurie atne�a poky�ius, ka�k� i�ai�kina, atskleid�ia tai, ko iki tol niekas nėra jai parod�s. Niekas nebuvo sak�s Torai, kad apie kar� gali būti ne viena tiesa. Ji pradėjo skaityti plon�, dviejų �imtų puslapių knygel�. Jenso Bjornebu �Po rū�kanu dangum�.

Tora net ne�inojo, kad ji niekuo nekalta. Nenutuokė, kad kiekvien� dien� įvairiuose pasaulio kampeliuose teisybė ir neteisybė apver�iami. Kad nuspr�sti, kas teisinga � stipresniojo teisė. Kad tai kei�iasi tarsi metų laikai ar kartu su generolų ir partijų lyderių kaita. Stipriausieji visada teisūs. Nepaisant nieko. Tora seniai �ino, kad būti stipresniam � labai svarbu.

Namas pama�u grimzdo į nakties tams�, o Tora skaitė apie save. Apie motin�. Apie neteisingai pasirinkt� pus�. Skaitė eilutes, patvirtinan�ias Rakelės �od�ius: ne moterų gėda � karas ir jo aukos. Suvokė svarbų dalyk� � reikia d�iaugtis gyvenimu. Suprato, kad egzistuoja ker�tas. Kai kam reikia atkentėti. Paai�kėjo, kodėl jaunimo namuose motina prarado plaukus ir nuo tada vengia kalbėtis su kitais, bendrauja tik su teta ir moterimis i� �uvų pjaustymo cecho. Suprato, kad motina nori i�saugoti orumo liku�ius ir todėl niekada nepasakoja Torai apie tuos dalykus. Jeigu ji prabiltų, Salos �nekta pritrūktų �od�ių.

Tora kaip niekada ilgėjosi Rakelės. Mat teta beveik viskam randa �od�ių. Arba pasako taip paprastai, kad visi gali suprasti. Teta neįsivaizduojama tyliame kambaryje. Jokiame kambaryje. Įdomu, ar �itaip buvo visada? Kad tetai i�vis svetimi ker�tas, neapykanta ir nutylėjimas.

Beskaitant apie Francisk�, kuri vokie�ių ligoninėje slaugė su�eistus vyrus, netikėtai prie� akis i�nirdavo mielas Rakelės veidas. Jei teta nuspr�stų, kad taip reikia, ji tikriausiai galėtų pasirinkti ir neteisiųjų pus�. Dėl Simono nedvejodama paaukotų ir plaukus, ir garb�. Ir Tora �irdyje i�teisino motin�.

Į krosnel� ji atsargiai įbėrė du semtuvėlius anglių. Ponios Karlsen trikdyti negalima. Pirma valanda. Naktis.

Prisiartino prie lango ir pasekė ant roleto krintantį savo �e�ėlį. Jis buvo vientisas, o tas, kuris krito ant kito lango roleto, � lū��s įstri�ai. I� dviejų �e�ėlių, vieno sulau�yto, o kito vientiso, ir susidaro ketvir�iuota Tora.

�iūrėjo įbedusi akis, kol tie vaizdai nustojo j� g�sdin� ir �irdis ėmė plakti įprastu ritmu. Paskui lėtai nusirengė ir atsigulė į lov� su �Po rū�kanu dangum�.

Nacizmas, belaisvė Franciska, pasmerktos pokario moterys, motina � viskas tilpo Toros guolyje. Sustirusios, nuskustomis galvomis, savo i�sipūtusiuose pilvuose jos saugojo j�, Tor�. Įsivaizdavo jaunimo namus ir besi�valgan�ias sutrikusias akis. Motin� �iumpan�ias ir skuban�ias paki�ti po �irklėmis rankas Tora stebėjo atid�iai. Tarsi sulėtintame filme.

Ji pajuto �irdyje besikaupiantį įnirtį. Juk dar prie� pusvalandį buvo į�velgusi, kas yra ker�tas. Juk suprato �monių reakcijas. O prie� akis �mė�avo motinos veidas, jos nulenkta galva. Daugyb� metų � nuolankiai nulenkta galva. Atraitytos rankovės be atvangos beplu�ant dėl tų, kuriems nereikėjo rinktis savo teisybės.

Mama! Su Tora pilve ji keliavo i� Trondheimo į Bod�! Vienut vienutėlė. Be pro�vaistės atei�iai. Nesiry�dama u�baigti viso to.

Tora taip nedarys. Jokiu būdu! Ji gelbėsis. Perskai�iusi suprato, kad knyga para�yta kaip tik jai. Jai nerūpėjo politinė sistema, kuri� ra�ytojas bandė parodyti ir paai�kinti. Nerūpėjo ir nei�vengiami karo padariniai. Jai buvo svarbu tik tai, kad atpa�ino save ir motin�.

Pagaliau ji padėjo knyg� į �alį ir u�migo giliu miegu. Miegojo, kol su�irk�damas �adintuvas paskelbė nauj� ryt�.

Ji visk� perm�stė nuosekliai. Susidarė vaizd�, kaip visa tai atrodys. I�nagrinėjo knygas apie gimdym�. Nugvelbdavo jas nuo bibliotekos lentynų, o paskui niekam nematant padėdavo į viet�.

Pasislėpusi u� lentynų studijavo nepraleisdama nė vieno �od�io. Visada laikydavo ant kelių dar por� knygų, kad i�kilus pavojui po jomis būtų galima paki�ti skaitom�j�.

Planams, k� reikės daryti konkre�iai, dar neu�teko dr�sos. Privalo galvoti dalyki�kai: turi įveikti baim�, vieni�umo jausm�, slopinam� gėd�. Susikaupti ir i�tverti. Nei�ti�ti. Po viso to bendraus su draugais kaip bendravus. Svarbu nepasikeisti. Jos elgesys turi būti įprastas. Turi i�likti rami ir budri. Gerai mokytis. U�eiti į kavin�. Dalyvauti pokalbiuose. Ta�iau �inoti saik�! Nereik�ti nei d�iaugsmo, nei pyk�io. I�likti santūri. Nei blyk�ti, nei rausti. Nieko neįskaudinti ir nesupykdyti. Visada būti neutrali. Nepa�eid�iama.

Po visko! Vie�patie Dieve!

Sunku įsivaizduoti. Tik �ino, kad po viso to ji nesitvers d�iaugsmu, kad pro kambarėlio langus ir duris ver�is skambus juokas. Ji pasileis �okti! Juoktis ir kvatoti. Atgr� veid� lietui ir saulei; bus pavasaris, virpės oras, skrajos vėjelis.

Tora taip tro�ko visa apiman�io d�iaugsmo, kokį mokėjo reik�ti tik viena Rakelė. D�iaugsmo, kurį lemia vidinis saugumo jausmas, stipresnis u� �monių teism�, įstatymus ir gali�. D�iaugsmas�

Tora sapnavo, kad eina per pelk�. �olės stelbia vir�ynus. Ky�o tarp kupstų. Po kojomis mink�ta, �alia. �viesu tarsi nuo skaidrių min�ių. Bijoti nereikia. Junta: ir kojos, ir rankos savo vietoje, Tora � vientisas �mogus. Pilve viskas susitvarkė. Viskas i�gijo. Ji ne�asi virtuvinį komplekt�, kurį buvo i�siuvinėjusi drauge su Rakele. Kopia �imtabu�io laiptais auk�tyn, paskui visomis pakopomis � �emyn. Kelet� sykių. Bet ji vis� laik� eina per pelk�. Per �oles. Spalvinga �viesa, o ne daiktai. Gamtovaizdis perregimas. Mirguliuoja �viesoje kaip gyvas. Ir priklauso jai. Eina ir jau�ia, kokia ji vientisa, kokia skaisti, o delnai gniau�o mink�t� audinį. �iltame vėjelyje plevena plaukai. Oras irgi priklauso jai. Ji pati priklauso sau. Niekas negrasina ir neg�sdina. Nes ji � pati viena.

Kelias savaites trukusi fizinio lavinimo mokytojos liga Torai buvo i�ganinga. Pavaduotojo neatsirado. Per fizinio pamok� merginos eidavo pasivaik��ioti į kalnus. Arba susėsdavo kapinių kelkra��io pusnyje ir klegėdamos saulės atokaitoje valgydavo prie�pie�ius. Joms buvo linksma. Nors dar sausis, bet saulė tirpino snieg�.

Niekas neprisimindavo ligoninėje gulin�ios mokytojos. Ar giedra, ar ūkanota � jos vaik��iojo keliukais �neku�iuodamos apie �e�tadienio vakarėlius, meil� ir gyvenim�.

Savo stambėjantį kūn� Tora apsiplaudavo vienumoje. Kambarėlyje, dideliame plastikiniame dubenyje. Apvalėjo tolygiai. Riebaliukų sluoksnis maskavo dar nesubrendusį kūn�. Pastorėjusios rankos ir �launys tarsi derėjo su augan�iu pilvuku. Į d�insus nebetilpo. Turėjo atskirti pinigų i� maisto s�skaitos ir nusipirkti naujus. Jie nieko nenustebino. Niekas nieko nesakė. Palenkusios galv� merginos nu�velgė juos ir pritariamai linktelėjo. Puikūs. Atvartai languoti. Prie ki�enių kniedės. Bet kaip �auniai ji mokanti megzti ra�tais! Megztinis labai gra�us! Gal Tora padės ir joms nusimegzti? Tora maloniai nusi�ypsojo. Galbūt. Jei tik liks laiko nuo pamokų ruo�os.

Ji taip seniai �alinosi Jono, kad skausmas dėl to jau buvo atslūg�s. Ji negalėjo rizikuoti, kad jis prisiliestų.

Kai vien� kovo dien� grį�o i� mokyklos, j� pasi�aukė ponia Karlsen.

Ji atrodė kitaip nei visada. I� baimės Tora net nutirpo. Gal k� �ino? Įtaria?

Bet ne. Ponia Karlsen prane�ė, kad mirė jos vyras. Pasakė nesijaudindama, tarsi pasakotų apie kaimyno ydas ir nelaimes. Pavai�ino Tor� pirktomis bandelėmis su razinomis ir bra�kių d�emu. Smulkiai nupasakojo paskutin� velionio gyvenimo par�. Ponas Karlsenas smarkiai prakaitav�s. Gulėj�s be s�monės ir tu�tin�sis lovoje. Veid� trauk� spazmai, kamav�s dusulys. Ji es� nebuvo atsitraukusi nuo jo nė valandėlės nuo vakardienos vakaro �e�tos iki pat jo paskutinio atodūsio apie ketvirt� ryto. J� galėjo kas pakeisti. Bet ji to nenorėjusi. I� ryto nuėjusi į kontor�. Ta�iau banko valdytojas Kristofersenas nedelsdamas i�siuntė j� namo. Geras �mogus tas banko valdytojas. O jau koks gabus vadovas! Tvark� gerbiantis �mogus. Gaila tik, kad jam, varg�ui, trūksta i�kalbos. Ir pernelyg romus. O jau jo �mona � tikra furija. Ne, ne, ji, ponia Karlsen, tikrai nesirengianti ko nors smerkti � ir tik ne banko valdytojo Kristoferseno �monos. Bet kad toji gali įlėkti į kontor� ir i�kabinti vyrui akis � tokio dalyko banko valdytojas neturėtų toleruoti. Gana apie tai: �mogus jis geras!

Torai net akys ant kaktos i�virto besiklausant, kaip i� ponios Karlsen lūpų sklinda pasakojimas. Nepaisant u�klupusio sielvarto, kalban�ios ponios Karlsen lūpų kampu�iai atsiviepdavo kaip visada. Ji lieka i�tikima sau. Juk slaugė savo mir�tantį vyr�. I�gyveno �mogaus mirtį. O jai �auna į galv� pasakoti apie bevilti�k� banko valdytojo �mon�.

Tora padėjo prak�st� bandel�. Bandė suvokti, kas dedasi �ios moters galvoje, bet nepavyko. Ūmai jai dingtelėjo mintis, kad netrukus ir pati bus pana�ioje padėtyje. Taip, jau dabar priversta. Po Almaro �ūties ji privalo nei�siduoti. Slėpti gėl�.

Jos i�orinis kiautas leido neprasilenkti su �monių lūkes�iais. Tarsi sraigė ji buvo priversta slinkti provė�os viduriu.

Gal ponia Karlsen taip grūmiasi su savo bėdomis? Mėgina slėptis u� �od�ių srauto? Tar�ka kaip vėjo malūnas, kol apkurtinti �monės jau nebeį�velgia jos vienatvės.

Tora pasielgė neapdairiai. Padėjo puodelį ant lėk�tutės ir u�jau�iamai tarė:

� Varg�ele�

Stojo tyla. �alio veliūro u�uolaidos i�tikimai saugojo �iemos dulkes. Laikrod�iui mu�ti valandas dar ne metas. Jis tik liūdnai tiksėjo ant sienos tarp knygų lentynos ir durų. �altos lempos ap�viesta palubėje snaudė popietė. Lang� u�liejo gra�us melsvas at�vaitas.

Ponia Karlsen dėbtelėjo į mokinuk�. �i pertraukė jos ilg� kalb� apie ger� pensij�, kuri� ji gaus po vyro mirties, nors buvo nutarusi dirbti toliau, nes jautėsi jauna ir energinga. O kaipgi.

Ponia Karlsen nurijo �eminan�i� Toros u�uojaut�. Kietai su�iauptos lūpos susiliejo į brūk�nį. Nesakė nieko. I� tiesų apsimetė nei�girdusi. Pakilo sakydama, kad turinti daug kam paskambinti, sutvarkyti aib� reikalų. Laidotuvės. Giminės. Taip, �inoma, i� Pietų atva�iuos muitinės vir�ininkas Karlsenas. Į laidotuves. Kaip sve�ias, jis labai įkyrus. Bet teks i�tverti visk�. Ne vien sielvart�. Na, taip. Su laidotuvėmis susij� tiek daug kitų dalykų. Visokie popieriai. Taigi�

Tora buvo bei�einanti pro duris, kai ponia Karlsen staiga pamatė j�. Akimirk� virptelėjo lūpos. Bet ji susitvardė.

� Būtinai ateik t� dien� papietauti su mumis. Susirinks nema�ai �monių. Mano vyr�� visi gerbė.

Torai u� nugaros smarkiai trinktelėjo durys. Koridorius skendėjo prietemoje. Ūmai Tora pajuto, tarsi į nam� ka�kas smelkiasi� Pasidarė klaiku. Tos mirtys � viena po kitos�

Ji pakūrė krosnel� ir įsijungė visas �viesas. Ta�iau negelbėjo. Buvo �e�tadienis. Būtina kur nors i�eiti. Staiga panūdo būti jauna. Sveika ir vientisa. Su kuo nors būti kartu. Drauge! Magi�kas �odis. Toks stiprus, kad nustelbia visa kita.

Nuėjo pas An�, bet jos nerado. Nieko nebuvo ir kavinėje. Tada ji prisiminė, kad �iandien klasės vakaronė, o ji buvo pamelavusi, jog laukia sve�ių i� namų, negalinti eiti. Lyg vagis parsėlino namo ir kaip galima tyliau u�kopė laiptais. Stabtelėjo, pasisuko į veidrodį ir pamatė savo atspindį!

Sena smulkaus sudėjimo moteri�kaitė: pakopa po pakopos u�slinkusi auk�tyn taip, kad niekas nematytų, negirdėtų ir ne�inotų j� gyv� esant.

Vis� naktį j� baugino tamsa, nemiegojo, nes bijojo sapnų, bijojo, kad gali i�budinti sparnelio krustelėjimas pilve.

I�tverti dien� lengviau, nes būdavo pasiruo�usi ir budri. I�tverdavo ir sėdėdama mokykliniame suole. Netgi atsakinėdama pamok�.

Ta�iau dabar kuris laikas pilve ramu.

Prisi�iūrėjo knygose embrionų � į gyvūn� pana�ių būtybių. Bet ji prisivertė negalvoti, kad pati ne�ioja tokį padar�. Tai tik sparnelis. Didėjantis, reiklus auglys, kurį iki tam tikro laiko ji privalo pak�sti. Taip ji buvo nusprendusi. Susierzindavo, kai sapnuose viskas virsdavo kitaip.

Breilano duobkasys svarstė savo reikalus.

D�iaukis tik, kad kapinai�ių �emė neį�alusi ir �iema �velni. Tiek to, kad jos driekiasi pietvakarių kryptimi palei druskėt� fjord�, Dievo ir �monių u�mir�tame pakampyje, kad apjuostos sena, skylėta metalinio tinklo tvora, kurios abu galai remiasi į pra�matnius kalinėtos gele�ies vartų stulpus. Suk devynios! Bet duob� kasti toje akmenuotoje �emėje � tikra velniava. Ir dar rasti �į bei t��

Vien� vakar� eidamas pro �alį jis ka�k� ai�kiai i�vydo! Net nebuvo man�s u�eiti į kapinaites. Snigo, pustė, pro dangaus ply�į �alta mėnesiena u�liejo tamsias kapavietes ir juodus egli�akių vainikus, kurie, nubyrėjus spygliams, atrodė tokie pat negyvi kaip ir tie, kuriuos jie puo�ė.

Per Kalėdas �monės pasigesdavo mirusiųjų, degindavo �vakes, ne�davo egli�akių vainikus, va�kines gėles, o akyse � a�aras. Tvenkėsi jos ir dėl siautėjan�io fjorde pietvakarių vėjo, kuris i�vaikydavo i� kūno �ilum� ir nugairindavo, įjautrindavo veid�. Nesibaigiantis tamsymetis.

Dabar niekas net nepagalvoja apie kapus. Saulė jau atsigr�usi, o ry�kiaspalvės Kalėdos lyg koks vaiduoklis pasitraukė i� �monių jausmų. Ant antkapių ir urnų i�drikusios tarsi senyvos kek�ės gulėjo va�kinės gėlės, lyg pelių spiros visose duobutėse kūpsojo spygliai, o metalinis vainiko rėmas gele�iniuose gniau�tuose tebelaikė perlenktas plikas eglių �akas.

Taigi �ia, tarp kapavie�ių, vien� vėlyv� vakar� duobkasio ap�libusios akys į�velgė pakrantėje smulkut� sulinkusi� būtyb�. Lyg i�lipusi� i� vaiko kapelio. Jei nebūtų pats mat�s, nė u� k� nepatikėtų. Ta�iau matė. Patyliukais jis bandė apie tai �nip�telėti vienam kitam. O tie, kaip jis pastebėjo, tik susi�valgė � ir nieko. Breilano duobkasys �inojo: sklando gandai, neva jis bijantis tamsos. Papasakojo vaizd�iai, pavyko sudominti, bet tik tiek.

Varnų �alyje �monės vienas kito melavimu nekaltina. Mel� pavadinti melu galima tik tada, kai greta nestovi melagis. Mandagūs, nieko nepasakysi.

Jis nutarė, kad ateityje nebepasakos apie tai, k� mat�s. �monės dar nepribrend� parapsichologijai ir bendravimui su dvasiomis.

Nusikeikė ir, pasispjaud�s delnus, i�sirop�tė i� atkarios duobės. Darb� atliko mikliai.

Viskas paruo�ta. Direktoriui ir jo įsisenėjusiai silpnaprotystei.

38

I� prad�ių pilv� pervėrė a�trus skausmas. Paskui surėmė i� visų pusių ir nepaleido, � ar galėjai kada įsivaizduoti, � grem�ė it nagais. Plė�ė lyg kabliukais. Ji nemanė, kad tai prasideda taip netikėtai. Apie angli�kų �od�ių kalim� t� dien� negalėjo būti nė kalbos. Bent jau tai gerai, kad ji namie.

Durų raktas ky�ojo i� vidaus. Pasuko. Prisiminė, kaip gimdydama �aukė Elizifa. �alin toki� mintį! Tai būtų prabanga, kurios Dievo ir �monių u�mir�ta būtybė negali sau leisti.

Nelaimėtų nieko, tik pralo�tų. Bus taip, kaip lemia neįsivaizduojamai galingos jėgos. Suprato, kad reikės grumtis dėl gyvybės � ji jau seniai kraujuoja ir viskas prasidėjo per anksti.

�monių vaikas � vaisių subrandinusi jaunoji moteris � ant grindų i� nutrintos vatinės antklodės ruo�ė sau gult�. Ant vir�aus patiesė sen�j� ponios Karlsen klijuot�. Torai teko matyti �iu�inį, ant kurio Elizifa pagimdė negyv� kūdikį. Lova rizikuoti negalima. Ruseno vilties kibirk�tėlė, kad dar galės pasinaudoti ja kitomis naktimis. Skirtomis miegui, kai nukamuot�, palengvėjusį jos kūn� paslėps aklina tamsa. Ne, lov� reikia tausoti.

Vaik��iojo pirmyn ir atgal nuo lovūgalio iki lango.

Svetainėje i�mu�ė �eimininkės laikrodis.

Apėmė pa�įstama, prakaitu aptekusi baimė.

Nuskubėjo prie durų.

Reikia bėgti.

Ta�iau j� sustabdė s�rėmis.

Susmuko, prie alkūnių prilipo �alta klijuotė.

Vėliau nebesusigaudė, kiek kartų girdėjo mu�ant �eimininkės laikrodį. Kiek kartų trinktelėjo laukujės durys. Valandos stumdėsi ratu aplink gult� be jokios tvarkos. Langas. U�uolaidos. Drumstėsi, blanko, kol akis u�liejo kruvinas raudonis. Skausmas pragari�kas. Su niekuo nesulyginamas. �vėri�kas. I� vidaus j� sprogdino baisingos jėgos. Niekaip nesiliovė. Jų tikslas buvo vienas: kova dėl gyvybės.

Skausmas pragari�kas. Pragari�kas? Tai kodėl taip realiai juntamas? Ar �ia jau pabaiga? Tarpais ji suabejodavo, ar benori gyventi.

Netikėtai u�uod�ia �ieno kvap�.

Arba atsiduria audroje. Regi pro �alį praskrendan�i� raj�. Be garso.

Mato j� toli Įlankoje, įsikirtusi� i�siklaipiusioje sienoje, kuri plūduriavo ant atplė�to krantinės luito.

Aibė veidų.

Rikiuojasi eilėmis. Besistumdydamos tarpusavyje plaukioja daugybė akių.

Jose pasibjaurėjimas.

Teta Rakelė stebeilija į gulin�i� ant klijuotės Tor�. Mato j�!

� Dieve mano, kam gi tu leidai� Kaip galėjai?

Motinos veidas. I�kreiptas jos pa�ios skausmo. Nuslysta į �alį ir vėl i�plaukia prie� akis � kartu su kitais veidais, bet vir� jų.

�i� valand� Tora pasigedo, kad kas nors būtų �alia. Kad kokia nors būtybė �ia pasėdėtų, pabūtų. Dėl to irgi skaudėjo. Nejaugi nėra �mogaus, kuris manytų, jog visa tai ne vien gėdinga?

Reikėjo įsitempti, kad neply�tų. Laikėsi i� paskutiniųjų. Mė�lungi�kai. Tro�ko i�stumti lauk. Ji tik tro�ko, kad viskas baigtųsi. Ta�iau nedrįso, kol ardydamos gyv� kūn� j� įveikė baisingos jėgos. Jos i�spaudė sunkų, glotnų gniutul�. Tora pajuto, kaip i� jos pradingo jo svoris. Atsimins visada. Visada! Kaip ateidamas į nebūtį ant klijuotės �legtelėjo ka�koks gniutulas. Ar tai jis pra�ėsi lauk?

Du s�rėmiai, ir viskas buvo baigta. Dabar jos kūnas vėl priklauso jai. Kol kas.

Springdama gaudė or�, neatsidusdama.

Vir� lovos � �viesa! Net sunku patikėti.

Kambarys pritvink�s garsų. Ne, tai nebuvo garsai. Vien tik nesibaigianti kova dėl oro gurk�nio. Akimirk� apa�ioje pasigirdo ka�kas pana�aus į knirktelėjim�. Bet greitai nutilo.

Prie durų su�mė�avo JO �e�ėlis. Nusigr��s jis tūnojo kampe. �inoma, matė j�. O Tora jo � ne. Ji nusisuko nuo durų ir aprimo. Jis turi i�eiti, juk turi suprasti, kad jam �ia ne vieta. Daugiau ji nebekentės. Dabar juodu galutinai atsiteis�. Baigta.

Netrukus ji pakils nuo grindų ir nusipraus.

Netrukus sugrį� į nauj� tikrov�. Bet dar ne dabar.

Gulėjo, kol pajuto, kaip nuo �al�io �iurpsta veidas ir nepridengtos kūno vietos. Krosnelėje jau seniai i�blėso ugnis. Jos kūnas garavo. Skleidėsi tro�kus kraujo ir prakaito tvaikas.

Nelauktai vienas po kito j� surietė s�rėmiai. Ry�ys tarp jos ir jo buvo nutrauktas visiems laikams. Tik pamanyk � prisivertė apie tai pagalvoti, nors nuo to darėsi �leik�tu ant �irdies kaip nuo pridergto tvarto grendymo.

Ji dar nepasi�iūrėjo, kas ten, jos apa�ioje. Dar nepadarė to, k� privalėjo padaryti: susiriesti ir pa�velgti į gniutul�. Ji dar norėjo pailsėti.

Bet poilsio nebuvo. Atėjo būrys �monių, norin�ių paspoksoti į j�. Jie slinko pro �alį. Stabtelėdavo ir pasi�lyk�tėj� nusisukdavo. Pa�velgdavo į j� tarsi į i�kėtot� ant lentos kat�.

� Vie�patie Dieve, neleisk man �itaip numirti.

Stūmė veidus nuo sav�s. Vaikė juos �alin.

Stūmė ir stūmė. Stipriai u�merkusi akis ir surakinusi lūpas.

Draudė jiems �iūrėti. Kodėl tikrovė tokia atgrasi? Ar taip ir turi būti?

� Dieve! Paslėpk, visk� paslėpk!

Ar tik ne balsai koridoriuje? O gal lauke? Staiga vidun įsiver�ė pasaulis, kuriame įprastu ritmu slinko valandos, kuriame niekas nepasilikdavo vieni�as u�rakintame kambaryje ant klijuotės�

�irdyje Tora pajuto tu�tum�.

Gulėjo sustirusi nuo �al�io, ramiai, nieko negalvodama. Į nosį skverbėsi sudvisusio prakaito smarvė. Bet ji nekreipė dėmesio. Nebesiver�ė į �vies�. Ji skirta kitiems. Kurie gali dr�siai rodytis jaukioje kovo prietemoje. Dabar tikriausiai vakaras?

Tarpais su�mė�uodavo tikrovė, ji atsigaudavo, bet greitai vėl u�simerkdavo. Gulėjo nejudėdama. Tvenkėsi a�aros. Bet ji dar neatgauna dvasios. Gniau�ia kvap�. Verkti nėra jėgų.

Pa�velgė į �on�. �ia pat �liugsojo priskret� vėmalai. Taip jau atsitiko�

I�tiesė koj�. �launis prie ka�ko prisilietė. Yra skirtumas tarp gyvos ir negyvos odos. Suvokė, kad gyvoji priklauso jai.

Pasikėlė ant virpan�ių alkūnių ir pa�velgė �emyn.

Nelauktai krūtin� prislėgė sielvartas. U�plūdo vis� i�draskyt� kūn�. Bandė pasiprie�inti. Nepavyko. �irdgėla smaugė tarsi koks gerkl� u�spaud�s tumulas. Kodėl taip � nesuvokė.

Duris Tora buvo u�rakinusi.

Jaunoji moterėlė� Kur tu pasislėpsi nuo buvimo? Ir sielvartas toks neaprėpiamas, begalinis.

Nelabai suprato, k� pamatė. Susitrauk�s gniutulėlis, tarsi apvilktas pamėlusia oda. Akys lyg u�lipintos. Pana�us į k� tik i�siritusį pauk��iuk�. Lindėjo susivijusi gleivėta virk�telė, kitu galu įsikabinusi į i�kritusi� kruvin� placent�.

Pana�us į gumbuot� �akniavaisį, tarsi susirauk�lėjusia oda aptraukt�. Ne taip jau �lyk�tu, kaip buvo maniusi. Net smalsu. Juk tai jos pa�ios dalelė� Stingstan�io kraujo klane. Nuo sukre�ėjusio kraujo visada pykina �irdį.

Jai besirop��iant ant kelių i� kito pasaulio įspindo saulė. Nutvieskė ant klijuotės pūpsantį gniutul�. Ant kaktytės � ry�kus smulkių gyslelių raizginys. Susting� kum�teliai tarsi pasiruo�� smogti pasauliui, kuris nepanoro jo priimti. O tie smūgiai teko jai vienai. Jį i�ne�iojusiai.

Mat kaip viskas gudriai sutvarkyta. Kam jau duoda, tai dar ir drėbteli. Be atvangos. O kas yra laisvas � tam ir lemta i�likti laisvam. Koks �ia dar �teisingumo aukuras�? Reikia ver�tis pirmyn nepaisant nieko.

Valandėl� palaikė ant �altos nugarytės savo deln�. Suėmė gniutulėlį abiem rankomis. Norėjo su�ildyti, kad atsigautų. Glaustė delnais, trynė ir trynė. Smarkiai, kar�tligi�kai. Ai�ku, reikia su�ildyti. O Dieve! Ji privalo su�ildyti t� sustirusį kūnelį. Privalo. PRIVALO. Atkariauti jį nuo �al�io. Kur saulė?

U�uolaidos atitraukti nedrįso. Dar kas pamatys. Su�iupo vilnonio u�tiesalo kra�t� ir nutempė jį nuo lovos. Apmuturiavo gniutulėlį ir priglaudė prie krūtinės.

U�mir�o, kad norėjo i�saugoti lov� ir tai, kas ant jos.

Dabar jau viskas po laiko. Per vėlu. Seniai per vėlu.

O pasaulyje au�o nauja diena. Tora nespėjo �engti į koj�. Atsiliko. Ji buvo k� tik prabėgusi maraton� dėl savo gyvybės.

Gniutul� pastūmė po lova. U�sitraukė ant sav�s grindų kilimėlį ir, kiek leido jėgos, nusistūmė nuo kraujo klano.

Buvo baisiai �alta. Visa tirtėjo, vaidenosi �ilta krosnelė. Pa�eme traukė vėjas. Atokiau ant grindų gulėjo nukrit� keletas anglių gabalų. Virpėdamas rytme�io �viesoje i� jos ty�iojosi pluo�tas dulkių. Ji u�simerkė. Burnoje � kaip i�deginta. Galiausiai susiprotėjo, kad i�tro�kusi.

Girdėjo, kaip i�ėjo ponia Karlsen ir apa�ioje pasidarė tylu. Tora dar palūkėjo, o paskui vargais negalais pakilo ant kojų ir nusvirduliavo į koridorių, prie praustuvės. Atsigėrė. Oi, kad prisi�ildys vandens! Oi, kad prausis! Stropiai, lėtai, nors ir visus metus. Įsibruko du įklotus, kad nei�siteptų drabu�ių. Kūrė krosnį. I� lėto, lyg neketindama to darbo baigti.

Sukarpė klijuot� skiautėmis, kad galėtų sumesti į krosnel�. Degino ir degino. I�kart visko nesu�iūrėjo � metė į ugnį k� nutverdama. Pa�litiniavo po kambarį. Kaip ap�libusi. Pasidairė. Kad susidarytų vaizd�, kas darosi aplinkui.

Gniutul� su �mogeliu įdėjo į spint�. Lyg ir apsitvarkė. Nuotaika kiek praskaidrėjo. Kuitėsi tarsi atlikdama niekam nereikaling� pareig�. Stebėjosi, jog nepamena, kada ji vėmė. Tarpais susmukdavo ant grindų. Kojos tokios nepatikimos�

Galop atsitempė didįjį skalbimo kubil� ir ėmė praustis. Be galo lėtai. O, kaip gera muilintis �iltame vandenyje. Kokia palaima� Ar ta būsena dabartinė, ar tik prisiminimas?

Apsnūdo. Nei gera, nei bloga. Ū�ė krosnis. Kraujo nebėra. Ugnis prarijo visk�, kas turėjo kraujo dėmių. Atrodo, kambaryje nebeliko nieko, kas primintų t� įvykį. Skausmo papilvėje nebuvo ko ir lyginti su tuo, kurį teko patirti. �inojo, kad nuo dabar visi skausmai bus menkesni, palyginti su tais, kurie i�kentėti�

Tai niekada nei�dils i� atminties. Niekada neu�simir�. Dabar ji pa�enklinta.

Protarpiais susmukdavo ant savo siauros lovos. U�tiesalo nebuvo. Skais�ioje rytme�io �viesoje bolavo patalynė. Pro u�uolaidų tarpelį į�oko saulės zuikutis. Atsitūpė ant stalo. Jaukiai nugulė ant knygų ir popieriaus lapų.

Ūmai Tora susivokė, kad viskas atkentėta ir jau praeityje.

Ar kas beldėsi į duris? Vakar? I� ryto? Ar kas j� i�girdo? Ne, �alin tokias mintis. Juk nedejavo taip, kad būtų galima i�girsti. Bet vėmimo neatsimena, tad ar gali būti tikra, jog ne�aukė? Juk skaudėjo� Tikriausiai �aukė!

Ne! Ne�aukė. Apie tai negalvos. Nusprendė, kad ne�aukė ir nedejavo. Batus buvo įsine�usi. Palt� taip pat. Jos tiesiog nebuvo namie.

O kur tada ji buvo? K� atsakyti, jei ponia Karlsen paklaus? Sakyti, kad sirgo? Sirgo! Taip, sirgo.

Vis� laik� i�gulėjo namuose? Ar buvo taip įmigusi, kad negirdėjo beldimo į duris? Taip. Ar miegojusi taip kietai? TAIP! TAIP! TAIP!

Betardydama save net i�prakaitavo.

Stebeilijo į saulės spindulių ruo�o nutviekstas knygas, nuo kurių, regėjos, sklinda �iluma.

Juto, kaip nuo juodosios krosnies tvoskiantis kar�tis kone skrudina od�. Įkaito galva. Degino papilv�. O taip, ji tiesiog liepsnojo.

Atsirakino duris, nukreivuliavo į koridorių ir u�sigulė ant rudų turėklų. Įsikibo tvirtai. Pa�velgė į didįjį veidrodį. Akys paklaikusios, veidas � i�bal�s. Dryksojo nuo prakaito sulipusių plaukų kuok�tai. Ji tarsi i�versta. Lyg i�pleikta katė. Prikalta prie lentos. Stipriai. NEATPLĖ�IAMAI.

NE! Jai kol kas sekėsi. Buvo vienui viena. Niekas ne�ino. Tai niekada neturi i�ai�kėti. Tegul saulė plieskia, bet naktį tie veidai �mė�avo tik vaizduotėje. Jai tik vaidenosi, kai kentėjo t� pragari�k� skausm�. Niekas ne�ino. Tai � niekada � neturi � i�ai�kėti!

Atsiduso. Veidrodyje j� tarsi i�davė atsiviep�s lūpų kamputis. Atvipdavo ir seniau, bet taip bjauriai � niekada. Nebeatlaikė i� �irdies ėjusi styga. Ka�kas nutrūko. Visiems laikams.

Gal nuėjus į voni� ir padoriai i�simaud�ius? I�siplovus galv�?

Ne, nedrįsta. Geriausia tūnoti u�sirakinus.

Susirado �epetį, pabandė i��ukuoti plaukus. Susvirduliavo.

Įstengė. Įstengė visk�! Ir t� spintoje u�ki�t� gniutul��

Prisėlino. Atvėrė spintos duris. Tamsoje rėkė raudonos ir auksinės u�tiesalo spalvos. Tarsi ketindamos i�svilinti jai akis. Atrodė, stovi ant bedugnės kra�to ir jau� bet nedrįsta. Pavargusioje galvoje �aibo greitumu mainėsi visokios mintys. Kaip i�tverti visk� iki galo�

Paskui. Vėliau�

I�ėmė i� spintos batus ir giliau pastūmė gniutul�. Tada �ovė į galv�, kad jį reikėtų perdėti ka�kur kitur. Kol dar pajėgia.

Kas per mintis? Ir kodėl gi nepajėgs? Ji neturi teisės net galvoti apie negalėjim�� J� vėl u�plūdo baimė. Tik �į kart� daug stipresnė. Nejaugi vėl viskas kartosis? Vėl � kova? Vėl � būtinumas i�tverti? Ir jokių pro�vais�ių?

Kampe tebegulėjo dė�utė, kurioje i� namų ve�ėsi kepinius. Dvejodama atvo�ė j�. Paklojo ten guolį.

Tarsi mergai�iukė Tora būtų radusi negyv� pauk��iuk� ir dabar ruo�tųsi jį laidoti. �itaip ank�tame Breilano palėpės kambarėlyje apsigyveno �odis �mirtis�.

Guolis i� sune�ioto pagalvės u�valkalo ir nedidelio rank�luos�io. Derėtų pauk��iuk� numazgoti. Tik i� kur imti jėgų?

Gra�us kūnelio ovalas. Galvytė apaugusi juodais plauku�iais. Dar aptrauktas melsva plėvele. Tarsi ir nebūtų ketin�s į�engti į �į pasaulį. Susirauk�lėj�s senioki�kas veidelis. Tikras per anksti i�sirit�s pauk��iukas. Nugai��s. Gulintis dė�utėje.

Galų gale ateis vakaras. Fjordas alsuos pavasariu, numelsvintas susigrūdusių ledo luitų, plaukian�ių į atvir�, bekra�t� jūr�. Ten i�dildydami pėdsakus susilies vandenys.

Nepalikti pėdsakų! Tikrovė to reikalauja. Privalai viena nusigauti iki kitos kry�kelės. Ir nepalikti pėdsakų.

U�sidėjo ant pe�ių kuprin�, kurioje eidama į kalnus ne�davosi sumu�tinių ir termos�. Megztinį. Ne�inia, ar kojos klausys lipant laiptais �emyn. Bet j� vedė valingas ry�tas. Bandys eiti.

Padarėlis lengvutis. Visai lengvutis tas pauk��iukas. Stropiai apmuturiavo jį skudurais, kad bene�ant nesikratytų ar nei�sivyniotų.

Pama�u, koja u� kojos. Nesi�valgė atgal. Visk� turėjo su savimi. Visk�.

Kelyje nieko nesusitiko.

Į veid� pūtė vėjas. Keista, bet pasaulis lyg ir nepasikeitė.

O ji mena gleives ir kraujo kre�ulius, �launimi ir rankomis dar jau�ia �altos ir glebios odelės prisilietim��

Ar tai vyko seniai?

Priėjo krant�. Druskinga pagairė. Pastatų i� �ia nematyti. Nesigaudė, ar toli nuėjo. Prie�akyje �vyturys. �ia pat, anapus u�utėkio. �aunu, tuoj prieis Kirkegordneso ky�ulį. Ūmai atsitokėjo, kad ten ir ketino eiti.

�Dieve, juk �inai, kad privalau. Juk �inai? Privalau! Padėk man! I�girsk mane, Dieve! Nieko daugiau tav�s nebepra�ysiu. Bet tai privalau�, � be garso meldė i�bly�kusios Toros lūpos. O jai pasirodė, kad �aukia. Reikalaudama, prakaitu apsipylusi. Dabar jau privalo. Dievas. Privalo jai padėti. Nes jai labai sunku. Ar pats kada nors patyrė? Gyventi?

Paskutinį kelio ruo�� kuprin� ne�ėsi glėbyje. Tvirtai prispaudusi. Tarsi tai sustiprintų ketinimus.

Jei niekas kitas, tai nors negyvas pauk��iukas, prispaustas prie krūtinės, tesuteikia paguodos.

Persirop�tė per tinklin� tvor�, ir jau vietoje.

Priėjo prie �vie�ios kapo duobės. Lyg pa�ios kojos atvedė prie jos.

Prie vartų, atremtos į baltai nuda�yt� įrankių dė��, stovėjo neauk�tos tvirtos kopė�ios. Ji stabtelėjo, atsikvėpė. Susitraukė lyg norėdama pranykti. Kad taip kopė�ias nusitempus prie duobės kra�to, bet suprato nevaliosianti. Suprato, jog neu�teks jėgų. Juk nepajėgs įlipti į juod� kapo duob� su dė�ute rankose. O dugne dar reikės i�rausti nedidelį kapelį.

Bangos lū�o į apledėjusios pakrantės akmenis. Trankiai, grėsmingai. Viskas aplinkui bla�kėsi. Taip �alta, atgrasu. Brū�inosi vienas į kit� ka�kokie pavir�iai. Baugiai. Vėjas gniau�ė kvap� tarsi tykodamas j� sugauti. Pagriebti i� pasalų. Nublok�ti į juod� kapo duob�. J� vien� � kartu su pauk��iuku. Nugriauti ant jos auk�tus vyskupų paminklus. U�versti sniegu ir sulau�ytais kry�iais. U�pustyti visas angas. Įkalinti j� duobės dugne, kad am�inai matytų vien dangų ir kry�ius.

Tora pastovėjo ant duobės kra�to.

Paskui atsitraukė.

Kai an� kart� stovėjo ant tarpeklio kra�to, būtų pakak� tik sujudėti.

Ta�iau tada ji atsitraukė.

Paliko ramybėj kopė�ias. Prie juoduojan�ios duobės. Bandė �engti. �alin! Bet duobės nasrai j� laikė. Nedrįso nusigr�ti, neįstengė nueiti, net krustelėti.

Kai atsidūrė prie vartų, �aibi�kai apsisuko ir jau buvo bebėganti. Bet tarp kojų įsprausti įklotai priminė, kas ji tokia. Juto kiet� pastirusį kra�t�, juto, kaip kliustelėdavo �vie�ias kraujas.

Jai pritrūko jėgų.

O juk būtų buv� taip paprasta: tos gilios duobės dugne tereikėjo i�rausti kapelį. Paskui pastatyti į viet� kopė�ias. �monės ateitų, u�kastų ponios Karlsen vyr�. Ir jokių pėdsakų.

Ta�iau pirmiausia reikėjo įlipti į duob�.

O tam pritrūko jėgų.

Keliavo toliau. Pakrante. Kopė sta�ia at�laite. Ritosi �emyn. Vilko kojas per nud�iūvusi�, bespalv� �ol�. Per akmenis. Tarsi pabaidyti i� po kojų trinksėdami riedėjo akmenukai, grasindami pargriauti j�.

Dė�ut� galima i�mesti į jūr�. Ji besotė. Bet, ai�ku, neįmanoma. Ji matė, kaip sutemoje plūduriavo visokios atliekos. Visa tai, ko �monės atsikratė ar neteko. Plastikiniai kubilai, virvagaliai, buteliai, dė�ės, lentos, kam��iai ir � dė�utės. Atlapos ir turinio nebeslepian�ios.

Tarp dviejų akmenų ant didelės dumblių krūvos kėpsojo sudraskyta plastikinė lėlė.

Su�mė�avo akyse tarsi vaiduoklis. Galva pusiau nuplė�ta, neturi nei kojų, nei rankų. Tora suklupo � reikia palaukti, kol krūtinėje nurims besidau�anti �irdis. Suprato esanti įkalinta savo pa�ios baimėje. Kaip tik tai j� ir gali palau�ti. Visa kita ji įveikė.

Tik neįstengė nusileisti pas mirusiuosius ir atiduoti jiems dė�utės su savo gėda ir baime.

Prie�ais Tor� � rausva lėlė. Veiduko bruo�ai nubluk�. Gerai, kad visk� dengia prieblanda.

Tora susirietė į kamuoliuk� ir u�simerkė. Bet vaizdas skverbėsi pro sumerktas akis.

Melsvai mirguliuojan�iu oru prie jos artėjo lėlės kūnelis. Atsuko į Tor� savo tu��i� veid�. Tas vis didėjo, plėtėsi. I� jo i�plaukė dar vienas beformis veidas, virto did�iule balta paraudusia akimi. Atrodė, i� jos bando i�siver�ti virpanti gyvybė. Menkutė, ratais plasnojanti raja.

Tora gulėjo pakreipusi galv� į �on� ir prisimerkusi sekė j�. Kuo stipriau merkdavo akis, tuo smarkiau imdavo bla�kytis raja. �audama �emyn tiesiai į Tor�. Varstydama j� akimis. Tora girdėjo jos kvėpavim�.Paraudimas u�sidegė purpuru. Siūbtelėj�s kraujas paplūdo kunkulais. Raja suskilo į �imtus dalių, virsdama į sumaitot� tarp salos akmenų tysantį kruvin� kūn�. Susprogdint� į skutus. Viduriai virto lauk. Pulsavo krauju aplietas pasaulis. Ritmingai įtraukdamas į save ir Tor�. �i atkakliai prie�inosi. Bet j� pasiglem�ė ka�kokia �utra.

Ten ji pratūnojo ilgai.

Pajuto, kad kelį ir krūtin� spaud�ia kieti dė�utės kra�tai.

Jau buvo stoj�s toks metas, kai melsvi, perregimi vakarai iki vėlumos d�iaugėsi saulės nu�viestomis kalnų virtinėmis.

Nuo apledėjusios pakrantės dvelkė į�alusiais dumbliais.

Pama�u Tora atsitokėjo. Suprato, kad su dė�ute grį�ti negalima. Arba ji, arba dė�utė. Taip seniai buvo nusprendusi. Dėl to juk visk� ir i�kentėjo. Nejau Elizifos Dievas to nesupranta?

Ji atsisėdo. Dabar jis Tor� įregės. Laiko dar turi.

Įklotai permirko. Pirmiausia ji pajuto �ilum�. Bet netrukus �launis tarsi adatėlėmis ėmė badyti �altis. Pritūpė. Į tarpkojį įsiki�o �alik�.

O gal vis dėlto eiti namo? Palėpės kambarėlyje �ilta. Pailsės. Pagalvos. Susivoks.

Ne!

Pakilo ir svirduliuodama patraukė krantu vir�ynų link. Iki pat nuo�liau�ų slėnio pa�laitės. Akmenyno kriau�iai tokie platūs, apsamanoj�. Iki pilk�voje sutemoje skendin�io skard�io pakra��io.

Tebūnie �ia!

Prasispraudė pro did�iulius nusiritusius akmenis dar kiek auk��iau. Vir� galvos sukosi kelios vieni�os varnos, nuo jų krankimo Tor� mu�ė prakaitas.

Galop ji pasiekė saugi� vietel� ir galėjo pradėti. Nuritino kelis akmenis. Juto, kaip nuo pastangų permirko �alikas. Bet dabar sustoti nevalia. Ūmai �vystelėjo mintis � įstengs.

Ji stovi ant paties Hesthamerio skard�io pakra��io ir mato, kaip jis nustumia j� �emyn. Mato save gulin�i� tarpeklio dugne. I�ti�kusi�. Mato i� tolo. Pati stovi auk�tai. Auk�tai auk�tai. Ji i�sigelbėjo. Savo jėgomis. Niekas ne�ino, kad jos gulėta ant dugno. Visi�kai niekas.

Ir tada �vytintis horizontas it vieni�a virpanti linija nutįso tarp jos ir visų kitų.

Tai ir suteikė jai jėgų vis pakilti nuo akmens. Kasė be pir�tinių. De�ine � su sam�iu, kairė tik padėjo. Nagai, atrodo, atlaikė.

Suklupo ir įrėmė galv� į su�alusias samanas. Kvapas sūrus. Skonis taip pat.

Pagaliau duobė i�kasta ir dė�utė atgulė į viet�.

�emės grumstai. Samanos. Akmenys. Gludūs akmenukai.

Elizifos Dievo ji nebesi�aukė.

�ia jo nėra.

Tarp did�iulių nebylių akmenų i�sėdėjo ilgai. Galiausiai �al�io nebejautė. Kol spraudė tarp kojų kepur�, pasirodė, kad apnuogint� apa�i� sugriebė lediniai gniau�tai. Apsimuturiavo kaip įmanydama.

Kojos pynėsi. Atgal ėjo savo pa�ios pėdsakais. Tamsu. Bet ne visai, nes tokiu metu gamta laukia pasirodant galingojo �vytėjimo.

Pradėjo snyguriuoti. Dideliais baltais k�sniais. Jie ramiai leidosi ant jos i�siklaipiusių pėdsakų.

�engdama savo įmintomis pėdomis krypavo besparnė pauk��iuko motina. Ve�lus rausvų plaukų vainikas gobė pamėlusius skruostus. Tarsi baltas �ydas plaukus ir pe�ius nugulė purus sniegas. Pergedusiu krauju raudonai nusida�ė vilnonė kepurė. Nematoma.

Fjordu nusliuogė laivai. Jie nuolat kur nors plaukia.

Ji susvyravo lyg praradusi �emės trauk�, luktelėjo valandėl� ir i�niro į �vies�, sklindan�i� pro namų langus. Virpėdama įtraukė oro.

Tada nuėjo pas �mones.